Bjaurūs: neprarask savo veido Скотт Вестерфельд

Bjaurūs. Ciklo „Bjaurūs. Gražūs. Ypatingi“ 1-oji knyga Apie knygos autorių Scottą Westerfeldą Amerikiečių rašytojas Scottas Westerfeldas gimė 1963 m. Įdomu tai, kad rašytojas yra vegetaras, moka ispanų, lotynų ir japonų kalbas, bei niekada nenešioja džinsų. Knygoje „Bjaurūs“ skaitytojas yra įtraukiamas į ateities pasaulį, kuriame viskas yra tobula. Žmonės turi darbus, vaikai lanko mokyklą, vyrauja taika, o ekologija ir gamtos tausojimas nėra tik žodžiai. Ateities pasaulio gyventojai yra skirstomi į kelias amžiaus grupes: mažus vaikus, bjaurulius, naujuosius gražuolius, vyresnio amžiaus gražuolius ir senus gražuolius. Sunkiausia būti bjauruliu, nes visi įrodinėja, kad esi negražus. I visus kreipiamasi pravarde. O pravardė išryškina pačius blogiausius tavo bruožus. Tačiau tai yra laikina, nes sulaukus 16-ojo gimtadienio viskas pasikeis – bus atlikta plastinė operacija, po kurios tapsi gražiu ir tada prasidės tikrasis gyvenimas. „Anksčiau visi vertino vienas kitą tik pagal išvaizdą. Aukštesnio ūgio žmonės gaudavo geresnius darbus, tik todėl, kad jie buvo gražesni... Taip, ir žmonės vieni kitus žudydavo dėl to, kad skyrėsi jų odos spalva. Tokioje aplinkoje susitinka pagrindinės knygos veikėjos Talė ir Šėja. Nors nuo mažens auklėtos vienodai, šios mergaitės yra visiškai skirtingos. Talė svajoja apie būsimą operaciją ir gyvenimą Naujųjų gražuolių mieste, o Šėja mąsto apie kitokį pasaulį, kuriame tikrasis grožis slypi ne nudailintame veide, o žmogaus viduje. Nors siekia skirtingų tikslų, mergaitės susidraugauja. Vieną dieną viskas pasikeičia. Šėja iškeliauja į paslaptingą Dūmų miestą, kuriame žmonės gyvena pagal senojo pasaulio principus. Talė, likusi viena, skaičiuoja valandas iki operacijos. Deja, valdžia nusprendžia pasinaudoti mergaite, kad sunaikintų maištininkus; Talė vietoje operacinės stalo ir Naujųjų gražuolių miesto atsiduria laukinėje gamtoje ir ilgoje kelionėje į Dūmus. Ką ji ten suras? Laukinius, kurie gyvena be elektros, vandentiekio ir kitų civilizacijos pasiekimų? S. Westerfeldas Talės akimis atskleidžia tobulojo pasaulio privalumus ir trūkumus. Ir leidžia suprasti, kad kiekvienas žmogus gali rinktis, kuriuo keliu jam eiti. Svarbiausia – pasirinkti teisingai. Vertėjas: Donatas Masilionis

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Scott Westerfeld

UGLIES

ISBN 9786090105030

Published by arrangement with Simon Pulse, an imprint of Simon & Schuster Children’s Publishing Division

All rights reserved. No part of this book may be reproduced or transmitted in any form or by any means, electronic or mechanical, including photocopying, recording or by any information storage and retrieval system, without permission in writing from the Publisher.

Iš anglų kalbos vertė Donatas Masilionis

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorės Rasa Praninskienė, Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

I dalis

Bjaurulių virtimas gražuoliais

Argi nėra gera visuomenę praturtinti gražiais žmonėmis?

– Yang Yuan, cituojama laikraštyje The New York Times

Naujųjų gražuolių miestas

Ankstyvos vasaros dangus buvo kačių vėmalų spalvos.

Kad rausva spalva įgautų deramą atspalvį, katę kurį laiką reikia šerti lašišų skonio ėdalu, pagalvojo Talė. Aukšti debesys, vėjo sudraskyti žvynais, priminė žuvis. Šviesai blėstant, danguje atsivėrė sodriai mėlyni plyšiai, kurie priminė apverstą vandenyną, šaltą ir bedugnį.

Bet kurią kitą vasarą toks saulėlydis kaip šis būtų atrodęs gražus. Tačiau nuo tada, kai Perisas tapo gražuoliu, grožis dingo. Bjauru prarasti geriausius savo draugus, net jeigu šis praradimas tetruks tris mėnesius ir dvi dienas.

Talė Jangblad laukė, kol užslinks tamsa.

Pro pravirą langą buvo matyti Naujųjų Gražuolių Miestas. Linksmybių bokštuose jau plieskė šviesos, o liepsnojančių deglų gyvatės ženklino malonumų sodų takus. Keli virvėmis pririšti oro balionai siūbavo rausvame tamsėjančiame danguje, jų keleiviai laidė bengališkosios ugnies fejerverkus į kitus balionus ir praskrendančius sklandytojus su parasparniais. Nuo pastatų, tarsi akmenėliai nuo vandens paviršiaus, atsimušė juokas ir muzika. Talės nervai buvo įtempti.

Miesto pakraščiai, juodo upės ovalo atkirsti nuo centro, skendėjo tamsoje. Visi bjauruliai jau gulėjo lovose.

Talė nusimovė sąsajos žiedą ir tarė:

– Labanakt.

– Saldžių sapnų, Tale, – atsakė jai kambarys.

Ji sukramtė dantų valymo tabletę, papureno pagalves ir įgrūdo po antklode seną nešiojamąjį šildytuvą, išskiriantį maždaug tiek pat šilumos, kiek miegantis Talės dydžio žmogus.

Tada išsiropštė pro langą.

Dangus virš galvos pagaliau pajuodavo tarsi anglis, ir Talė kaipmat pasijuto geriau. Galbūt šis sumanymas buvo kvailas, bet vis smagiau, nei dar vieną bemiegę naktį vartytis lovoje gailintis savęs. Žengdama gerai pažįstamu taku palei upę, slepiama lapijos, ji nesunkiai įsivaizdavo, kaip Perisas tyliai prislenka prie jos, kaip jie, abu drauge, slopindami juoką, pasirengia naujųjų gražuolių šnipinėjimo nakčiai. Būdą, kaip apgauti elektroninį sergėtoją, jiedu su Perisu rado dar tada, kai abiem buvo po dvylika, kai atrodė, kad trijų mėnesių amžiaus skirtumas nieko nereiškia.

– Geriausi draugai per amžius, – sumurmėjo Talė, pirštu braukdama per mažytėlaitį randą dešiniame delne.

Pro medžius blizgėjo vanduo, ir mergina girdėjo, kaip į krantą teškena praplaukiančių greitų plokščiadugnių katerių sukeltos bangelės. Ji susigūžė slėpdamasi nendrėse. Šnipinėjimo ekspedicijoms tinkamiausias metas visada buvo vasara. Žolė aukšta, nešalta, o ir mokykloje kitą rytą nereikia kovoti su miegu.

Žinoma, dabar Perisas gali miegoti kiek panorėjęs. Tai vienas iš gražuolių privalumų.

Virš vandens driekėsi senas tiltas, jo didžiuliai geležiniai rėmai buvo juodi kaip ir dangus. Tiltas buvo pastatytas labai seniai, todėl neparemtas jokiais sklandančiais statramsčiais. Prabėgus milijonui metų, kai visas miestas suirs, tiltas tikriausiai išliks tarsi suakmenėjęs kaulas.

Kitaip nei kiti į Naujųjų Gražuolių Miestą vedantys tiltai, šis, senasis, negalėjo kalbėti ir, kas dar svarbiau, pranešti apie įsibrovėlius. Tačiau net ir nebylus tiltas Talei visada atrodė labai išmintingas, toks tyliai visažinis, kaip labai senas medis.

Talės akys visiškai apsiprato su tamsa, ir jai teprireikė kelių akimirkų rasti valą, kaip visada pririštą prie akmens. Mergina timptelėjo valą ir išgirdo besirangančios virvės, paslėptos tarp tilto atramų, teškenimą. Ji tempė valą tol, kol pasirodė šlapia susimazgiusi virvė; kitas jos galas buvo pririštas prie geležinių tilto rėmų. Talė tvirtai įtempė virvę ir, kaip įpratusi, pririšo ją prie medžio.

Jai teko vėl nerti į žolę, kol praplauks dar vienas kateris. Jo denyje šokantys žmonės nepastebėjo nuo tilto iki kranto besidriekiančios virvės. Jie niekada nieko nepastebėdavo. Naujieji gražuoliai visada būdavo taip įsilinksminę, kad smulkmenų nematydavo.

Kai greitaeigio katerio šviesos išblėso, Talė patikrino virvę – pakibo ant jos visu svoriu. Kartą virvė atsirišo nuo medžio, ir jiedu su Perisu nuskriejo žemyn, tada aukštyn, paskui tėškėsi į šaltą vandenį pačiame upės vidury. Tai prisiminusi Talė nusišypsojo: dabar ji kur kas mieliau būtų anoje ekspedicijoje – peršlapusi ir sušalusi, tačiau su Perisu, nei šįvakar sausa ir šilta, bet viena.

Kybodama aukštielninka, rankomis ir keliais įsitvėrusi virvės mazgų, Talė nušliuožė iki tamsaus tilto rėmo, tada pralindo pro geležinius jo griaučius ir žengė į Naujųjų Gražuolių Miestą.

Kur gyvena Perisas, Talė žinojo – iš vienintelio pranešimo, kurį jis pasivargino atsiųsti, kai tapo gražuoliu. Tikslaus adreso Perisas nenurodė, bet Talė mokėjo iššifruoti neva atsitiktinius skaičius žinutės apačioje. Taigi, kalvotoji miesto dalis, vietovė, vadinama Garbo rūmais.

Patekti tenai lengva nebus. Anksčiau ekspedicijose Talė ir Perisas stengdavosi laikytis netoli kranto, kur nesunku pasislėpti augmenijos ir tamsaus Bjaurulių Miesto fone. Tačiau dabar Talė traukė į patį salos vidurį, o ten visą naktį apšviestose gatvėse buvo gausu vaikštinėjančių ir besilinksminančių žmonių. Naujieji gražuoliai, tokie kaip Perisas, visada įsikurdavo ten, kur linksmybės triukšmingiausios.

Talė įsiminė miesto žemėlapį, bet jeigu pasuktų neteisinga kryptim, jai galas. Be sąsajos žiedo transporto priemonėms ji buvo nematoma. Ją tiesiog pervažiuotų tarsi tuščią vietą.

Žinoma, čia Talė ir buvo tuščia vieta.

Dar blogiau, ji buvo bjauri. Tačiau vylėsi, kad Perisas taip negalvos. Nežiūrės į ją pasidygėdamas.

Talė nė neįsivaizdavo, kas atsitiktų, jeigu ją sučiuptų. Tai ne tas pat, kas būti suimtai už tai, jog „pamiršai“ savo žiedą, pabėgai iš pamokų ar įsakei namui paleisti muziką garsiau nei nurodo taisyklės. Visi taip elgdavosi ir būdavo baudžiami. Tačiau Talė ir Perisas visada labai saugodavosi, kad nebūtų sučiupti per ekspedicijas. O juk nusigauti į kitą upės krantą – išties rimtas nusižengimas.

Tačiau jaudintis dabar per vėlu. Kita vertus, ką jai gali padaryti? Po trijų mėnesių ir pati Talė bus gražuolė.

Ji slinko palei upę, kol pasiekė malonumų sodą, tada šmurkštelėjo į tamsą už gluosnių svyruoklių eilės. Pasislėpusi už medžių, Talė brovėsi pirmyn palei mirkčiojančių deglų nušviestą taką.

Taku žingsniavo gražuolių pora. Talė sustingo vietoje, bet gražuoliai per daug aistringai žiūrėjo vienas kitam į akis, kad pastebėtų tamsoje susigūžusią merginą. Talė sekė juos akimis ir pajuto šilumą, kuri visada užplūsdavo žvelgiant į dailų veidą. Net tada, kai jiedu su Perisu tūnodami šešėlyje ir vogčiomis stebėdami kikendavo iš visų kvailysčių, kurias gražuoliai sakydavo ar darydavo, jie negalėdavo susivaldyti nespoksoję. Tose didelėse tobulose akyse buvo kažkas stebuklinga, kas vertė klausytis tų akių savininko žodžių, saugoti tas akis nuo pavojų, padaryti jas laimingas. Tos akys buvo labai… gražios.

Porelė dingo už posūkio, ir Talė krestelėjo galvą vydama šalin sentimentalias mintis. Ji čia atvyko ne spoksoti. Ji buvo įsibrovėlė, niekšė, bjaurulė. Ir vykdė misiją.

Sodas driekėsi iki pat miesto, tarsi juoda upė vingiuodamas tarp ryškiai apšviestų linksmybių bokštų ir namų. Sėlindama Talė išgąsdino už medžių pasislėpusią porelę (juk tai, galų gale, malonumų sodas), bet tamsoje įsimylėjėliai Talės veido nematė, tik pasišaipė, kai mergina murmtelėjo atsiprašydama ir dingo. Ir Talė jų gerai neįžiūrėjo, matė tik susipynusias tobulas kojas ir rankas.

Pagaliau sodas baigėsi, ir ji atsidūrė vos už kelių kvartalų nuo tos vietos, kur gyveno Perisas.

Talė pažvelgė pro nukarusių vijoklių užuolaidą. Ji nukeliavo toliau, nei kadaise nukakdavo su Perisu, ir atsidūrė ten, kur ir buvo numačiusi. Ryškiai apšviestose gatvėse buvo pilna žmonių – nepasislėpsi. Mergina perbraukė pirštais sau per veidą, paliesdama plačią nosį, siauras lūpas, kiek per aukštą kaktą ir susivėlusius garbanotus plaukus. Vos tik ji išnirs iš krūmokšnių, iškart bus pastebėta. Talei atrodė, kad veidas net dega, apšviestas gatvės šviesų. Ką ji čia veikia? Juk turėtų kiūtoti Bjaurulių Miesto tamsoje ir laukti savo eilės.

Tačiau jai būtinai reikia pasimatyti su Perisu ir pasikalbėti. Nelabai numanė kodėl, gal kad įsipyko tūkstančiai įsivaizduojamų pokalbių kas vakarą, prieš užmiegant. Nuo pat mažumės jiedu kasdien būdavo kartu, o dabar… dabar atskirti. Gal Talės smegenys pagaliau liautųsi kalbėjusios su įsivaizduojamu Perisu, jeigu jiedu pabendrautų nors kelias minutes. Galbūt užtektų netgi trijų minučių, kad ji ištvertų tuos tris likusius mėnesius.

Talė nužvelgė gatvę svarstydama, kurlink sėlinti, ieškodama tamsių tarpdurių pasislėpti. Ji jautėsi tarsi alpinistė, stovinti priešais lygią uolą ir ieškanti plyšių bei atsikišimų, į kuriuos galėtų įsikibti.

Transporto srautas pamažu skystėjo, tad Talė kiek palaukė, trindama randą dešiniame delne. Galiausiai atsiduso, sušnibždėjo: „Geriausi draugai per amžius“ ir žengė į šviesą.

Iš dešinės pasigirdo kurtinamas garsas, ir mergina nėrė į tamsą už vijoklių, užkliuvusi suklupo ant minkštos žemės. Kelias akimirkas buvo beveik tikra, kad ją susekė.

Tačiau kakofonija virto pulsuojančiu ritmu. Tai buvo gatve dardanti būgnų mašina, plati tarsi namas, blykčiojanti daugybe mechaninių rankų, kurios talžė įvairiausio dydžio būgnus. Paskui mašiną traukė vis auganti lėbautojų minia – visi šoko pagal ritmą, gėrė ir mėtė tuščius butelius, o tie dužo atsitrenkę į didžiulę mašiną.

Talė nusišypsojo – lėbautojai buvo su kaukėmis.

Siekdama privilioti dar daugiau improvizuoto parado dalyvių, mašina vis svaidė kaukes: velnių veidus ir siaubingų klounų, žalių pabaisų ir pilkų ateivių iš kosmoso su didžiulėmis ovaliomis akimis, šunų, kačių ir karvių kaukes, veidus su iškreiptomis šypsenomis ar kreivomis nosimis.

Procesija iš lėto slinko pro šalį, ir Talė vėl įsispraudė į augmeniją. Keli lėbautojai praėjo taip arti, kad į nosį tvoskė pykinamai saldus jų gėralo kvapas.

Kai mašina jau dundėjo už pusės kvartalo, Talė luktelėjo dar pusę minutės, tada iššoko iš savo slėptuvės ir čiupo ant gatvės numestą kaukę. Plastikas buvo minkštas, dar šiltas, nes mašinoje suformuotas visai neseniai.

Kaukė buvo tokios pat rausvos kačių vėmalų spalvos kaip ir saulėlydis, su ilgu snukiu ir dviem mažom rausvom ausytėm. Talė pakėlė kaukę prie veido. Išmani lipni medžiaga prigludo prie odos, ir kaukė kaipmat prilipo.

Užsidėjusi kiaulės snukį, mergina prasibrovė pro girtus šokėjus ir šonine gatve nubėgo Garbo rūmų link.

Geriausi draugai per amžius

Garbo rūmai buvo dideli, ryškiai apšviesti ir triukšmingi.

Pastatas stūksojo tarp dviejų linksmybių bokštų tarsi drūtas arbatinukas tarp grakščių šampano taurių. Kiekvienas bokštas stovėjo ant kolonos, kuri buvo ne ką platesnė už liftą. Daugiaaukščiai bokštai stiebėsi aukštyn platėdami, penki aukštai buvo apjuosti balkonais, kuriuose knibždėjo naujųjų gražuolių. Talė kopė į kalvą link tų pastatų, pro kaukės akių skylutes akylai stebėdama aplinką.

Staiga kažkas, klykdamas ir plakdamas rankomis, šoko nuo vieno bokšto žemyn, o gal buvo nustumtas. Talė įtraukė oro prisiversdama stebėti, kaip, likus kelioms sekundėms iki žemės, vyrukas pakibo ore – jį sulaikė tąsioji striukė, antraip būtų ištiškęs. Vyrukas juokdamasis pasklandė aukštyn žemyn, prilaikomas savo pakinktų, tada švelniai nusileido ant žemės – taip arti Talės, kad ji išgirdo jį ne tik kikenant, bet ir nervingai žagsint. Jis buvo išsigandęs kaip ir Talė.

Mergina net pasipurtė, nors vargu ar šokinėti nuo bokšto buvo pavojingiau nei stovėti čia, apačioje. Ištįsusius bokštus laikė tokie pat tamprūs lynai kaip toji striukė. Jei visi gražūs žaisliukai staiga nustotų veikę, Naujųjų Gražuolių Mieste beveik viskas kaipmat subyrėtų.

Rūmai buvo prigužėję naujųjų gražuolių – pačių blogiausių, kaip sakydavo Perisas. Jie gyveno kaip ir bjauruliai – maždaug po šimtą žmonių viename dideliame bendrabutyje. Tačiau šiame bendrabutyje nebuvo jokių taisyklių. Nebent taisyklėmis pavadintum: elkis kvailai, linksminkis ir triukšmauk.

Ant stogo būrelis merginų vakarinėmis suknelėmis spygavo kiek neša plaučiai ir, stovėdamos prie pat atbrailos, šaudė petardas į žmones apačioje. Vienas oranžinės liepsnos kamuolys, šaltas kaip rudens vėjas, bumbtelėjo prie pat Talės ir nušvietė tamsą.

– Ei, ten, apačioje, stovi kiaulė! – suriko kažkas.

Visi prapliupo kvatoti, o Talė pasiskubino kuo greičiau atsidurti prie plačiai atvertų rūmų durų. Smuko į vidų nebodama dviejų lauk žengiančių gražuolių, dėbtelėjusių į ją nustebusiu žvilgsniu.

Gyvenimas čia, kaip ir žadėta, buvo didelė šventė. Šį vakarą žmonės vilkėjo ilgomis suknelėmis ir frakais. Kiaulės kaukė, kurią buvo užsidėjusi Talė, visiems kėlė juoką. Gražuoliai rodė į merginą pirštais ir kvatojo, o Talė atkakliai brovėsi pirmyn, kol linksmuoliams dar kas nors nešovė į galvą. Žinoma, čia juk visi visada juokiasi. Kitaip nei bjaurulių šventėse, čia niekada nebūna muštynių, net barnių.

Talė spraudėsi pro minią iš salės į salę tyrinėdama veidus, bet per daug nesižavėdama didelėmis nuostabiomis akimis ir nepasiduodama jausmui, kad ji čia svetima. Vis dėlto juo ilgiau čia buvo, juo bjauresnė jautėsi. Tai, kad visi pakeliui sutiktieji iš jos juokėsi, nuotaikos, žinoma, nekėlė. Kita vertus, juokas kur kas geriau nei tai, ką gražuoliai jai padarytų išvydę tikrąjį veidą.

Talė svarstė, ar jai pavyks atpažinti Perisą. Po operacijos vaikiną ji matė tik kartą, jau išėjusį iš ligoninės, bet sutinimai dar nebuvo praėję. Tačiau jo veidą Talė puikiai įsiminė. Gražuoliai nebuvo visiškai vienodi, nors Perisas manė kitaip. Per ekspedicijas jiedu kartais atkreipdavo dėmesį į gražuolius, kurie atrodydavo lyg ir matyti, lyg senieji jų pažįstami bjauruliai. Tie ir anie buvo panašūs tarsi broliai ar seserys; gražuoliai – tarytum vyresnėliai, labiau pasitikintys savimi, kur kas dailesni. Jei būtum gimęs prieš šimtą metų, visą gyvenimą būtum pavydėjęs tokiems broliams ir seserims.

Ne, Perisas negalėjo taip jau labai pasikeisti.

– Ar matei tą kiaulaitę?

– Ką?

– Ten bėgioja palaida kiaulaitė!

Kikenimas sklido iš apatinio aukšto. Talė stabtelėjo ir sukluso. Ant laiptų ji buvo visiškai viena. Matyt, gražuoliai labiau mėgo naudotis liftais.

– Kaip ji drįso ateiti į vakarėlį apsirengusi kiaulaite! Juk tai baltų kaklaraiščių vakarėlis!

– Ji supainiojo vakarėlius.

– Taip atrodydama ji demonstruoja visišką neišsiauklėjimą!

Talė nerimastingai pasimuistė. Kaukė buvo nė kiek ne gražesnė už jos veidą. O pokštai darėsi pavojingi.

Ji užlėkė laiptais aukštyn. Galbūt gražuoliai išmes ją iš galvos, jeigu ji judės toliau? Teliko apžiūrėti du rūmų aukštus, nes aukščiau – stogas. Perisas turi būti kažkur čia. Nebent jis galinėje pievelėje arba balione, ar linksmybių bokšte. Arba su kuo nors – malonumų sode. Talė pasipurtė vydama tą vaizdinį šalin ir nubėgo koridoriumi. Nekreipdama dėmesio į jau girdėtas pašaipas dėl kaukės ir nepaisydama pavojaus būti sučiupta, paeiliui apžiūrėjo visas sales.

Visur – vien nustebę žvilgsniai, jos pusėn bedami pirštai ir dailūs veidai. Tačiau nė vienas nebuvo Periso.

Periso niekur nebuvo.

– Ei, kiaulaite! Štai kur ji!

Šokdama per dvi laiptų pakopas iš karto, Talė nukūrė į viršutinį aukštą. Nuo sunkaus kvėpavimo merginos kakta išrasojo, kaukė sušilo, lipni jos masė ėmė tekėti veidu. Talei įkandin jau skuodė būrelis gražuolių. Jie bėgo juokdamiesi ir stumdydami vienas kitą.

Dairytis po aukštą laiko nebuvo. Talė dirstelėjo į koridorių. Tuščia. Visos durys uždarytos. Gal gražuoliai čia miega grožio miegu?

Jei Talė dabar užbėgs ant stogo ieškodama Periso, ji pateks į spąstus.

– Štai ji! Ei, kiaulaite!

Metas dėti į padus. Talė puolė prie lifto ir čiūžtelėjo vidun.

– Į pirmą aukštą! – įsakė ji.

Neramiai žvilgčiodama į koridorių ir sunkiai alsuodama po įkaitusia kauke, ji laukė.

– Į pirmą aukštą! – pakartojo. – Uždaryk duris!

Tačiau nieko neįvyko.

Talė atsiduso ir užsimerkė. Be sąsajos žiedo ji buvo niekas. Liftas jos neklausė.

Mergina žinojo, kaip apgauti liftą, bet tam reikėjo kišeninio peiliuko ir laiko. Ji neturėjo nei vieno, nei kito. Koridoriuje pasirodė iš laiptinės išnirę pirmieji persekiotojai.

Talė prisiplojo prie lifto sienos – pasistiebė ant pirštų galų ir prisispaudė taip, kad persekiotojai jos nepamatytų. O jų gausėjo, pūškuojančių ir žiopčiojančių, kaip įprasta sportinę formą praradusiems gražuoliams. Talė juos stebėjo veidrodyje ant galinės lifto sienos. Vadinasi, ir gražuoliai gali ją pamatyti, jei tik sugalvotų pažvelgti į tą pusę.

– Kur nubėgo kiaulaitė?

– Ei, kiaulaite!

– Gal ji užlėkė ant stogo?

Kažkoks žmogus tylėdamas žengė į liftą ir nustebęs įsispoksojo į persekiotojus. Staiga jis išvydo Talę ir krūptelėjo.

– Dieve, tu mane išgąsdinai! – Mirksėdamas ilgomis blakstienomis jis nužvelgė kaukėtą Talės veidą, tada – savo fraką. – O dangau, negi šiandien ne baltų kaklaraiščių vakarėlis?

Talei pritrūko oro, išdžiūvo burna.

– Perisai? – sušnibždėjo ji.

Vaikinas pažvelgė į Talę.

– Ar mes pažįst…

Talė ketino ištiesti ranką, bet staiga dingtelėjo, kad privalo būti prisiplojusi prie lifto sienos. Stovint ant pirštų galų jai ėmė mausti raumenis.

– Tai aš, Perisai.

– Ei, kiaulaite!

Vaikinas atsisuko į balsą, sklindantį iš koridoriaus, kilstelėjo antakius, tada vėl pažvelgė į Talę.

– Uždaryk duris, bet lik vietoje, – skubiai įsakė jis.

Durys užsivėrė, ir Talė klupdama žengė į priekį. Kad geriau matytų, ji nusitraukė kaukę. Tai buvo jis, Perisas: jo balsas, rudos akys, kaip kadaise suraukta kakta, kai jausdavosi sutrikęs.

Tiktai dabar jis atrodė labai dailus.

Mokykloje jiems buvo išaiškinta, kodėl grožis jaudina. Ir visai nesvarbu, nutuoki apie evoliuciją ar ne, tai veikia kiekvieną žmogų.

Egzistuoja tam tikras grožis, dailumas, kurį mato visi. Didelės tarsi vaiko akys ir putlios lūpos; šviesi oda; proporcingi veido bruožai ir tūkstančiai kitų dalykų. Žmonės kituose visada nesąmoningai ieško tų bruožų. Kad ir kaip žmogus būtų auklėjamas, jis juos pastebės. Milijonai evoliucijos metų šį gebėjimą pavertė žmogaus mąstymo dalimi.

Didelės akys ir putlios lūpos byloja: esu jaunas ir pažeidžiamas, aš tavęs neįskaudinsiu, o tu apsaugok mane. Kiti bruožai tvirtina: esu sveikas, tavęs neužkrėsiu. Todėl kad ir ką galvotum apie gražuolius, tavo galvoje sukirba mintis: jei mes turėtume vaikų, jie taip pat būtų sveiki. Aš geidžiu šio dailaus žmogaus…

Mokykloje buvo aiškinama, esą tai – biologija. Tad neįmanoma abejoti tokiais dalykais, kaip ir širdies plakimu, ypač matant tokį veidą. Dailų veidą.

Tokį veidą kaip Periso.

– Tai aš, – tarė Talė.

Perisas žengė atatupstas ir kilstelėjo antakius. Jis nužvelgė Talės drabužius.

Talė tik dabar suvokė vilkinti savo apsmukusį juodą ekspedicijų apdarą, išterliotą dumblu šliaužiant virvėmis, ropojant gėlynais, braunantis pro vijoklius. Periso frakas buvo juodo aksomo, marškiniai, liemenė ir kaklaraištis – spindinčiai balti.

Mergina atsitraukė.

– Ak, atleisk. Nenoriu tavęs išpurvinti.

– Ką čia veiki, Tale?

– Aš tiesiog… – neaiškiai sumurmėjo ji. Stovėjo šalia vaikino užmiršusi, ką ketino jam pasakyti. Visi įsivaizduojami pokalbiai staiga ištirpo didelėse gražiose jo akyse. – Norėjau sužinoti, ar mes vis dar…

Talė ištiesė dešinę ranką randuotu delnu į viršų. Jį vagojo purvino prakaito srovelės.

Perisas atsiduso. Jis nepažvelgė nei į jos ranką, nei į akis – žvairas akis arti viena kitos, rudas ir liūdnas. Niekieno akis.

– Taip, – linktelėjo jis. – Bet negi negalėjai palaukti, Žvaire?

Gražuolio lūpomis ištarta jos pravardė nuskambėjo keistai. Žinoma, būtų buvę dar keisčiau, jei Talė būtų pavadinusi jį Nosimi kaip anksčiau, kai taip šaukdavo kone šimtą kartų per dieną. Ji pamėgino nusiraminti.

– Kodėl man neparašei?

– Mėginau. Tačiau viskas atrodė labai netikra. Aš dabar labai pasikeitęs.

– Bet mes… – Talė parodė į savo randą.

– Pažvelk, Tale. – Perisas ištiesė savo ranką.

Jo delno oda buvo lygi ir nepažeista. Tai buvo ranka, kuri bylojo: man nereikia sunkiai dirbti ir esu per daug protinga, kad susižaločiau.

Randas, kurį jie pasidarė kartu, buvo išnykęs.

– Tau jį pašalino.

– Žinoma, Žvaire. Visa mano oda nauja.

Talė sumirksėjo. Ji apie tai nepagalvojo.

Perisas palingavo galvą.

– Tu vis dar tokia pat mažvaikė.

– Buvo užsakytas liftas, – priminė liftas. – Aukštyn ar žemyn?

Nuo mašinos balso Talė pašoko.

– Prašom luktelėti, – ramiai paliepė Perisas.

Talė atsiduso ir sugniaužė kumštį.

– Bet juk tavo kraujo nepakeitė. Kad ir kaip ten būtų, mes juo apsikeitėme.

Pagaliau Perisas pažvelgė Talei tiesiai į veidą, tačiau, jos nuostabai, nekrūptelėjo. Jis žaviai nusišypsojo.

– Ne, nepakeitė. Didelio čia daikto, nauja oda. Po trijų mėnesių iš to abu juoksimės. Nebent…

– Nebent kas? – Ji įsispitrėjo jam į akis – rudas, dideles, susirūpinusias dėl jos.

– Tiesiog pažadėk man, kad daugiau nekrėsi kvailysčių, – paprašė Perisas. – Na, nebeisi čia, ir panašiai. Dėl ko galėtum pakliūti į bėdą. Noriu pamatyti tave gražią.

– Žinoma.

– Tada pažadėk.

Perisas buvo tik trimis mėnesiais vyresnis už Talę, bet ji nudelbė akis į grindis ir vėl pasijuto mažytė.

– Gerai, pažadu. Jokių kvailysčių. O šįvakar manęs nenutvers.

– Puiku, užsidėk savo kaukę ir… – jis nutilo vidury sakinio.

Talė pažvelgė į tą vietą, kur buvo nukritusi plastikinė kaukė. Išmesta ji pati susinaikino virsdama rausvomis dulkėmis, kurias jau filtravo kiliminė lifto danga.

Abu jaunuoliai tylėdami spoksojo vienas į kitą.

– Buvo užsakytas liftas, – primygtinai pakartojo mašina. – Aukštyn ar žemyn?

– Perisai, patikėk, manęs nepagaus. Nė vienas gražuolis negali bėgti taip greitai kaip aš. Tiesiog nuvesk mane žemyn prie…

Vaikinas papurtė galvą.

– Prašau į viršų. Ant stogo.

Liftas pajudėjo.

– Į viršų? Perisai, kaip aš…

– Tiesiai priešais duris, ant didelės lentynos, rasi tąsiųjų striukių. Ten jų visa krūva, tam atvejui, jei kiltų gaisras.

– Nori pasakyti, kad turėsiu šokti žemyn? – išgąstingai paklausė Talė. Jai net silpna pasidarė, kai liftas sustojo.

Perisas gūžtelėjo pečiais.

– Aš dažnai šokinėju, Žvaire. – Jis mirktelėjo. – Tau tikrai patiks.

Gražus vaikino veidas nušvito, ir Talė neiškentė – prišokusi apsivijo jo liemenį rankomis. Prisiglaudus jis regėjosi toks pat kaip anksčiau, na, gal truputėlį aukštesnis ir lieknesnis. Tačiau buvo šiltas, tvirtas ir vis dar – Perisas.

– Tale!

Kai durys atsivėrė, ji atšoko. Balta Periso liemenė buvo visa išterliota purvu.

– O, ne! Aš tuoj…

– Eik!

– Bet mes – geriausi draugai, tiesa?

Vaikinas atsiduso ir patrynė rudą dėmę.

– Žinoma, per amžius. Po trijų mėnesių.

Talė apsisuko ir nubėgo. Lifto durys užsitrenkė.

Ant stogo niekas jos iš pradžių nepastebėjo, mat visi žiūrėjo žemyn. Buvo tamsu, ir tik retsykiais blykstelėdavo bengališkoji ugnis.

Talė rado lentyną su tąsiosiomis striukėmis ir čiupo vieną iš jų. Tačiau striukė buvo prisegta prie lentynos. Virpančiais pirštais ji ėmė ieškoti sagties. Kaip apmaudu, kad nepasiėmė sąsajos žiedo, jis būtų jai paaiškinęs, ką daryti.

Staiga ji išvydo mygtuką, ant kurio buvo užrašyta: Paspauskite kilus gaisrui.

– Šūdas, – nusikeikė Talė.

Jos šešėlis šokinėjo ir virpėjo. Du gražuoliai su bengališkomis ugnimis rankose pasuko jos link.

– Nagi, kas ten? Ir ką ji apsivilkusi?

– Ei, klausyk! Dabar baltų kaklaraiščių vakarėlis!

– Pažvelk jai į veidą…

– Šūdas, – vėl nusikeikė Talė.

Ir paspaudė mygtuką.

Orą perskrodė kurtinama sirena, ir tąsioji striukė, regis, pati nušoko nuo lentynos tiesiai Talei į glėbį. Mergina užsimetė saugos diržus ir atsisuko į abu gražuolius. Šie atšoko, tarsi ji būtų vilkolakis. Vienas jų išmetė bengališkąją ugnį, kuri kaipmat pati užsigesino.

– Gelbėjimosi per gaisrą pratybos, – paaiškino Talė ir nubėgo prie stogo krašto.

Vos tik ji užsimetė striukę ant pečių, raišteliai ir užtrauktukai apsivijo kūną tarsi gyvatės, plastikas glaudžiai prigludo prie liemens ir šlaunų. Ant apykaklės ėmė žybčioti aiškiai matoma žalia švieselė.

– Gera striukė, – pagyrė Talė.

Bet striukė tylėjo, matyt, nebuvo tokia protinga, kad galėtų atsakyti.

Ant stogo žaidžiantys gražuoliai buvo nuščiuvę, tik lakstė spėliodami, ar tikrai kilo gaisras. Jie rodė į Talę, ir ji išgirdo: „Bjaurulė.“

Kas Naujųjų Gražuolių Mieste yra blogiau, svarstė Talė: degantys rūmai ar į vakarėlį įsibrovusi bjaurulė?

Talė pasiekė stogo kraštą, kūliais persivertė per turėklą ir susvyravo. Apačioje pamatė gražuolius, kurie iš Garbo rūmų bėgo į pievelę ir žemyn nuo kalvos. Jie vis gręžiojosi tikėdamiesi išvysti dūmus ar liepsnas. Bet matė tik Talę.

Iki žemės buvo gana toli, ir merginai net kvapą užėmė pagalvojus apie laisvą kritimą. Kita vertus, ji buvo sužavėta: spiegianti sirena, į ją spoksanti minia, tarsi milijonas žvakučių išsibarsčiusios Naujųjų Gražuolių Miesto šviesos.

Talė giliai įkvėpė ir sulenkė kelius pasiruošdama šuoliui.

Trumpą akimirką merginai kilo abejonė, ar striukė tikrai apsaugos be sąsajos žiedo. Ar Talė šokčios aukštyn ir žemyn, jei striukei ji tebus niekas? O gal tėkšis į žemę?

Tačiau ji pažadėjo Perisui nesileisianti sučiumpama. Striukė buvo skirta nenumatytiems atvejams. Be to, degė žalia lemputė…

– Visi šalin! – sušuko Talė.

Ir šoko žemyn.

Šėja

Sirenos riaumojimas už nugaros silpo. Talei regėjosi, kad krinta visą amžinybę – o gal tik kelias sekundes. Spoksantys veidai apačioje vis didėjo.

Žemė skriejo jos link, o panikos apimta minia prasiskyrė, kad Talei būtų kur nusileisti. Kelias akimirkas ji tarsi skriejo svajonėje, tylioje ir nuostabioje.

Tada tikrovė sugriebė už pečių ir šlaunų, austiniai striukės diržai skaudžiai įsirėžė į kūną. Talė buvo aukštesnė nei standartinė gražuolė, tad striukė, matyt, nesitikėjo tokio svorio.

Mergina apsivertė kūliais ore, kelias siaubingas akimirkas karodama žemyn galva, veidu kone palietė žemę taip, kad spėjo žolėje pastebėti buteliuko kamštį. Tada šovė į viršų lanku, virš jos praskriejo dangus, mergina vėl apsivertė aukštyn kojomis ir nėrė žemyn. Minia apačioje dar labiau prasiskyrė.

Puiku. Ji stipriai atsispyrė ir dabar šuoliavo nuo kalvos, toldama nuo Garbo rūmų, striukė nešė ją į tamsų ir saugų sodų prieglobstį.

Talė dar dukart persivertė per galvą, tada striukė nuleido ją ant žolės. Mergina patampė pirmus pasitaikiusius diržus, ir apdaras šnypšdamas nukrito ant žemės.

Prireikė kelių akimirkų, kol nustojo svaigti galva ir mergina susigaudė, kur viršus, o kur apačia.

– Ten juk… bjaurulė, ar ne? – ištarė kažkas minios priekyje.

Talei virš galvos praslinko du juodi šešėliai – tai buvo ugniagesių oromobiliai, jie blykčiojo raudonomis šviesomis, jų sirenos kurtinamai kaukė.

– Na, ir patarei, Perisai, – sumurmėjo Talė. – Sukelti netikrą aliarmą.

Jei ją dabar nutvertų, Talė pakliūtų į didelę bėdą. Jai dar nebuvo tekę girdėti, kad kas nors būtų šitaip prasižengęs.

Mergina nubėgo sodo link.

Už gluosnių tvyranti tamsa ramino.

Čia, pusiaukelėje iki upės, Talė tik nujautė, kad miesto centre paskelbtas visuotinis gaisro pavojus. Tačiau matė, jog prasidėjo kažin kokia paieška. Viršuje sklandė daugiau nei įprasta oromobilių, o upė, regis, buvo itin ryškiai apšviesta. Gal tai tiesiog sutapimas?

Bet greičiausiai ne.

Talė atsargiai brovėsi pro medžius. Naujųjų Gražuolių Mieste jiedu su Perisu niekada neužsibūdavo iki vėlumos. Malonumų soduose ji regėjo daugiau žmonių nei dieną, ypač tamsesniuose kampeliuose. Dabar, kai bėgimo sukeltas jaudulys atlėgo, Talė pradėjo suvokti, kad jos sumanymas buvo labai kvailas.

Visiškai suprantama, kad Perisas nebeturi rando. Kadaise jiedu suglaudė delnus, šiek tiek įpjovę odą kišeniniu peiliuku. Gydytojai per operaciją naudoja kur kas aštresnius ir didesnius peilius. Jie nulupa nuo žmogaus visą odą, kad ataugtų nauja, tobula ir skaisti. Šitaip išnyksta seni randai, atsiradę dėl nelaimingų atsitikimų, blogo maisto ir vaikystės ligų. Gyvenimas pradedamas iš naujo.

Perisas irgi ką tik tapo gražuoliu, bet Talė viską sumovė – atlėkė kaip nepageidaujama įkyri mažvaikė ir paliko jį su bjaurasties skoniu burnoje, jau nekalbant apie tai, kad išterliojo. Mergina vylėsi, jog Perisas turi kitą liemenę.

Na, jis bent jau neatrodė supykęs. Pasakė, kad jie vėl bus geriausi draugai, kai Talė taps graži. Bet kai pažvelgė jai į veidą… Gal kaip tik dėl to gražuoliai ir atskirti nuo bjaurulių? Kai visą laiką esi apsuptas gražių žmonių, turėtų būti siaubingai šlykštu žvelgti į bjaurų veidą. O jei šįvakar Talė viską sugadino ir Perisas visada, net ir po operacijos, regės ją tokią – žvairą, susivėlusiais plaukais?

Virš galvos vėl prasklendė oromobilis, ir Talė susigūžė. Tikriausiai šįvakar ją sučiups ir ji niekada netaps gražuole.

Ji to išties nusipelnė už kvailą poelgį.

Mergina prisiminė Perisui duotą pažadą. Ji nesileis sugaunama; ji privalo tapti gražuole vardan Periso.

Akies krašteliu Talė pamatė šviesos blykstelėjimą. Ji pritūpė ir ėmė stebėti aplinką pro nukarusias gluosnių šakas.

Parke pasirodė saugumo inspektorė. Tai buvo vidutinės trukmės gražuolė, nebe naujokė. Šviesoje aiškiai buvo matyti po antros operacijos pagražėję bruožai: platūs pečiai, tvirtas smakras, aštri nosis ir aukšti skruostikauliai. Moteris neabejotinai buvo tokia pat valdinga, kaip ir Talės mokytojai Bjaurulių Mieste.

Talė pabandė susiimti. Kiekvienas naujasis gražuolis turėjo nuosavą inspektorių. Ir buvo tik viena priežastis, kodėl vidutinės trukmės gražuolė yra čia, Naujųjų Gražuolių Mieste: vadinasi, kažko rimtai ieškoma ir tas kažkas turi būti surastas.

Moteris žibintuvėliu apšvietė ant suolelio sėdinčią porelę – tik akimirką, kad įsitikintų, jog tai gražuoliai. Porelė pašoko, bet inspektorė sukikeno ir atsiprašė. Talė išgirdo, kaip ji kažką pasakė žemu, savimi pasitikinčio žmogaus balsu, ir pastebėjo, kad naujieji gražuoliai lengviau atsikvėpė. Jei inspektorė pasakė, kad viskas gerai, vadinasi, taip ir yra.

Talė pajuto norą pasiduoti, pasikliauti išmintinga inspektorės malone. Jei tik ji paaiškintų, inspektorė suprastų ir viską sutvarkytų. Vidutinės trukmės gražuoliai visada žinodavo, ką reikia daryti.

Bet ji pažadėjo Perisui.

Mergina nėrė atgal į tamsą stengdamasi užgniaužti siaubingą jausmą, kad ji – šnipė, įsibrovėlė, kad nepasidavė moteriai. Ji brovėsi per krūmus taip sparčiai, kaip tik pajėgė.

Pasiekusi upę Talė išgirdo triukšmą. Upės prožektorių šviesoje ryškėjo kažin koks siluetas. Tai buvo ne porelė, o viena žmogysta, pasislėpusi tamsoje.

Greičiausiai – inspektorė, krūmuose tykanti Talės.

Mergina nebedrįso net kvėpuoti. Ką tik šliaužusi, ji taip ir sustingo, remdamasi į žemę vienu keliu ir dumblėta ranka. Inspektorė jos kol kas nepastebėjo. Jei Talė ilgokai luktelės, gal moteris nueis.

Nejudėdama Talė laukė, regis, ištisą amžinybę. Bet siluetas nė nekrustelėjo. Mieste visi tikrai žino, kad sodai – vienintelis neapšviestas įėjimas ir išėjimas iš Naujųjų Gražuolių Miesto.

Talės ranka pradėjo drebėti, raumenys visai sustingo. Tačiau mergina nedrįso perkelti svorio ant kitos rankos. Ją išduotų ir vienos vienintelės šakelės trakštelėjimas.

Talė kiūtojo nė nekrustelėdama, kol raumenis persmelkė nepakeliamas skausmas. Gal tai visai ne inspektorė, o tik šviesos žaismas? Gal vien jos vaizduotės padarinys?

Talė sumirksėjo tikėdamasi, kad siluetas išnyks.

Tačiau jis neišnyko, tebebuvo aiškiai matyti raibuliuojančios upės šviesoj.

Po Talės keliu trakštelėjo šakelė – pavargę, įskaudę raumenys ją visgi išdavė. Tačiau siluetas nesujudėjo. Nors jis arba ji tikrai turėjo išgirsti…

Inspektorė turbūt maloni, laukia, kol Talė pati pasiduos. Kartais mokykloje taip elgdavosi mokytojai: priversdavo suprasti, kad niekur nedingsi, ir prisipažindavai.

Talė kostelėjo. Tyliai, graudžiai.

– Atsiprašau, – išlemeno ji.

Žmogysta atsiduso.

– Ak, oi. Ei, viskas gerai. Aš turbūt irgi tave išgąsdinau.

Nepažįstamoji palinko į priekį ir susiraukė: matyt, ir jos raumenys sustiro ilgai nejudėdami. Šviesa apšvietė jai veidą.

Ji taip pat buvo bjauri.

Mergina buvo vardu Šėja. Jos ilgi tamsūs plaukai buvo surišti į dvi kiaulės uodegėles, akys per toli viena nuo kitos, lūpos putlios, bet pati liesesnė už naująją gražuolę. Ji viena atvyko į Naujųjų Gražuolių Miestą ir jau valandą slapstėsi čia, prie upės.

– Dar niekada neteko matyti nieko panašaus, – tyliai pratarė ji. – Visur knibžda inspektorių ir patruliuojančių oromobilių!

Talė užsikosėjo.

– Manau, tai per mane.

Šėja įtartinai pažvelgė į ją.

– Kaip tai suprast?

– Na, buvau miesto centre, vakarėlyje.

– Tu sužlugdei vakarėlį? Tai beprotiška! – pasibaisėjo Šėja, tada tyliau, beveik pašnibždomis, pridūrė: – Beprotiška, bet nuostabu. Kaip ten patekai?

– Buvau užsidėjusi kaukę.

– Tai bent. Gražuolės?

– Ne, kiaulės. Ilga istorija.

Šėja sumirksėjo.

– Kiaulės kaukė. Gerai. Leisk spėti: kažkas tave pamatė?

– Ne. Mane galėjo sučiupti, tad aš… įjungiau priešgaisrinio pavojaus signalą.

– Puikus pokštas!

Talė nusišypsojo. Tiesą sakant, pasakojimas jai regėjosi išties šaunus, ypač dabar, kai atsirado klausytoja.

– Patekau į spąstus ant stogo, tad čiupau tąsiąją striukę ir šokau apačion. Mėtoma aukštyn žemyn oru nusklendžiau kone pusę kelio nuo ten iki čia.

– Negali būti!

– Na, gerai, nemenką kelio dalį tai jau tikrai.

– Nuostabiai siaubinga. – Šėja nusišypsojo, bet veidas tuoj surimtėjo. Ji ėmė kramtyti nagą – vienas tų blogų įpročių, kurių atsikratyti padeda operacija. – Vadinasi, Tale, ėjai į tą vakarėlį… kad su kažkuo susitiktum?

Dabar nustebo Talė.

– Kaip tu supratai?

Šėja atsiduso ir pažvelgė į apkramtytus savo nagus.

– Aš ten taip pat turiu draugų. Tai yra jie buvo mano draugai. Kartais aš juos seku. – Mergina kilstelėjo galvą. – Žinai, aš visada buvau jauniausia. O dabar…

– Esi visiškai viena.

Šėja linktelėjo.

– Regis, tu ne tik šnipinėjai, ar ne? – pasiteiravo ji.

– Taip. Galima sakyti, lyg ir pasisveikinau.

– Oho, tai juk beprotiška. Su savo vaikinu, tiesa?

Talė papurtė galvą. Perisas susidėdavo su kitomis merginomis, bet Talė nepykdavo, net pati mėgindavo taip elgtis, tačiau abiem buvo svarbiausia jųdviejų draugystė. Matyt, dabar jau ne.

– Jei jis būtų mano vaikinas, nemanau, kad būčiau išdrįsusi taip elgtis, supranti? Būčiau nenorėjusi, kad jis pamatytų mano veidą. Bet kai esame draugai, pagalvojau, jog…

– Taigi. Ir kaip sekėsi?

Talė akimirką mąstė žvelgdama į raibuliuojantį vandenį. Perisas buvo itin dailus, atrodė toks suaugęs, pasakė, kad jie vėl bus draugai. Kai Talė taps gražuole…

– Tiesą sakant, suknistai, – atsakė ji.

– Taip ir maniau. Bet pasitraukimas buvo geras, – šyptelėjo Šėja.

– Turbūt. Toks… gudrus.

Abi nutilo, mat virš jų kaip tik praskrido oromobilis.

– Vis dėlto mudvi dar nepasprukome, – pareiškė Šėja. – Kai kitą kartą sumanysi paskelbti gaisro pavojų, pranešk man iš anksto.

– Atleisk, kad per mane čia įstrigai.

Šėja pažvelgė į Talę ir susiraukė.

– Ne tai turėjau omeny. Norėjau pasakyti: jei ir man tektų sprukti, norėčiau, kad tai būtų smagu.

Talė tyliai nusijuokė.

– Gerai. Kitą kartą aš tau pranešiu.

– Puiku, – atsakė Šėja, atidžiai nužvelgdama upę. – Regis, šiek tiek aprimo. Kur tavo lenta?

– Kas?

Šėja ištraukė iš po krūmo paslėptą orlentę.

– Juk turi orlentę, ar ne? O gal tu plaukte perplaukei upę?

– Ne, aš… ei, palauk. Kaip tau pavyko kirsti upę orlente? Juk sargybiniai seka visus skraidančius aparatus.

Šėja nusijuokė.

– Tai pati seniausia gudrybė. Maniau, kad tų ją žinai.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Nedažnai naudojuosi orlente.

– Na, ant šios tilpsime abi.

– Palauk, ššš.

Virš upės pasirodė dar vienas oromobilis, jis skrido maždaug tiltų aukštyje.

Kai oromobilis dingo, Talė suskaičiavo iki dešimt, tik tada prabilo:

– Nemanau, kad skristi būtų protinga.

– O kaip tu persikėlei per upę?

– Sek paskui mane, – paliepė Talė, atsistojo keturpėsčia ir slystelėjo pirmyn. Paskui atsigręžė. – Ar paneši tą savo aparatą?

– Žinoma. Jis sveria visai nedaug. – Šėja spragtelėjo pirštais, ir orlentė pakilo aukštyn. – Tiesą sakant, ji nieko nesveria, nebent aš liepčiau tapti sunkia.

– Labai patogu.

Šėja irgi ėmė šliaužti pirmyn, o lenta sekė iš paskos šokčiodama ore tarsi mažvaikės balionas. Tik nebuvo jokios virvelės.

– Na, ir kur mudvi keliaujame? – pasidomėjo Šėja.

– Žinau vieną tiltą.

– Bet jis juk išplepės.

– Tik ne šitas. Jis – senas mano draugas.

Slydimas

Talė nukrito. Jau ne pirmą sykį.

Šįkart kritimas nebuvo toks skaudus. Kai Talės kojos nuslydo nuo orlentės, ji atsipalaidavo, kaip kad mokė Šėja. Katapultavimas nuo lentos nebuvo baisus, veikiau priminė žaidimą, kai tėtis vaikystėj suka ratu suėmęs už riešų.

Nebent tas tėtis būtų antžmogis ir norėtų išrauti rankas.

Bet, kaip aiškino Šėja, varomoji jėga privalo būti kažkur nukreipta, taigi skrieti ratais kur kas geriau nei vis atsitrenkti į medį. Čia, Kleopatros parke, jų buvo daugybė.

Kelis kartus apsisukus, apsvaigusi, bet nesužalota Talė buvo nuleista ant žolės – kažkas prilaikė merginą suėmęs už riešų.

Šėja prisklendė ir sustabdė savo orlentę taip elegantiškai, tarsi ant jos būtų gimusi.

– Dabar atrodė truputį geriau.

– Bet aš nesijaučiau geriau.

Talė nusimovė apsauginę apyrankę ir pasitrynė riešą. Jis paraudo, o pirštai buvo nutirpę.

Apyrankė buvo sunki ir tvirta. Apsauginių apyrankių viduje buvo metalo, nes jos reagavo į magnetus, kaip ir orlentės. Kai tik Talės kojos nuslysdavo, apyrankės pakeldavo į orą ir sulaikydavo krintančią merginą – saugojo ją nuo pavojų tarsi koks draugiškas milžinas.

Sulaikyta už riešų, ji stabtelėdavo ir vėl skriedavo.

Talė nusitraukė kitą apyrankę ir pasitrynė riešą.

– Nepasiduok. Juk beveik išmokai!

Talės orlentė sklandė palei kulkšnis glaustydamasi tarsi kaltas šuo. Mergina sukryžiavo rankas ir pasitrynė pečius.

– Norėjai pasakyti: beveik perlūžau pusiau.

– Taip niekada nenutiks. Esu daugybę kartų kritusi atrakcionų geležinkeliuke.

– Kur?

– Nesvarbu. Na, pamėgink dar kartą.

Talė atsiduso. Skaudėjo ne tik riešus. Maudė ir kelius nuo kieto nusileidimo ir tokio trankymosi per staigius posūkius, kad atrodė, jog kūnas sveria visą toną. Šėja tai vadino „padidėjusia gravitacija“, kuri pasireiškia kaskart, kai dideliu greičiu judantis objektas pakeičia kryptį.

– Skraidyti orlente atrodo labai smagu, tarsi būtum paukštis. Bet iš tiesų tai sunkus darbas.

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Būti paukščiu turbūt taip pat sunkus darbas. Na, kai visą dieną mosuoji sparnais.

– Galbūt. Ar galima patobulėti?

– Paukščiams? Nežinau. Skraidant orlente? Be abejonės.

– Tikiuosi, taip ir bus.

Talė užsidėjo apyrankes ir užlipo ant orlentės. Lenta kiek paspyruokliavo, prisiderindama prie merginos svorio.

– Patikrink savo pilvo jutiklį.

Talė palietė prie pilvo prigludusį žiedą, prie kurio Šėja buvo pritvirtinusi mažą jutiklį. Jis nurodydavo Talės lentai, kur yra merginos svorio centras ir į kurią pusę ji atsisukusi. Jutiklis net registravo Talės pilvo raumenų veiklą, nes, kaip paaiškėjo, orlentininkui nusiteikiant posūkiui, raumenys visada susitraukia. Lenta buvo tokia protinga, kad netgi ilgainiui galėjo įsiminti, kaip juda Talės kūnas. Juo dažniau Talė ja skraidys, juo tvirčiau lenta jausis po merginos kojomis.

Žinoma, ir pati Talė turėjo mokytis. Šėja nuolat kartojo, kad net protingiausia pasaulyje lenta neišlaviruos įtaikydama, jeigu Talė neteisingai statys kojas. Lentos paviršius buvo gumbuotas dėl geresnio sukibimo, tačiau nuslysti nuo jos – stulbinamai lengva.

Lenta buvo ovalo formos, ilgoka – maždaug pusės Talės ūgio, juoda su sidabriniais lopais lyg gepardo – vienintelio pasaulyje žvėries, greitesnio už orlentę, – kailis. Tai buvo pirmoji Šėjos lenta, todėl mergina ją saugojo ir neatidavė perdirbti. Iki šios dienos lenta kabėjo ant sienos virš Šėjos lovos.

Talė spragtelėjo pirštais, sulenkė kelius ir pakilo į orą, tada palinko į priekį, kad skristų greičiau.

Šėja truputį atsilikusi skrido virš jos.

Pro šalį lėkė medžiai, amžinai žaliuojantys spygliuočiai, skaudžiai daužydami spygliais Talei per rankas. Lenta saugojo merginą nuo susidūrimo su masyviais daiktais, o mažos šakelės jai ne itin rūpėjo.

– Ištiesk rankas į šonus. Laikyk kojas plačiai! – tūkstantąjį kartą šaukė Šėja. Talė nervingai stumtelėjo kairę pėdą į priekį.

Parko gale Talė palinko į dešinę, ir lenta pradėjo ilgą, bet staigų posūkį. Mergina sulenkė kojas, kurios, grįžtant į pradinį tašką, darėsi vis sunkesnės.

Dabar Talė skriejo slalomo vėliavėlių link. Artėdama prie jų mergina pritūpė. Ji jautė, kaip vėjas džiovina lūpas ir kelia aukštyn į arklio uodegą surištus plaukus.

– O Viešpatie, – sušnibždėjo ji.

Lenta pralėkė pro pirmąją vėliavėlę, ir Talė smarkiai palinko į dešinę, plačiai išskėtusi rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą.

– Pakeisk padėtį! – sušuko Šėja.

Talė pasisuko taip, kad lenta atsidurtų po ja, ir aplenkė dar vieną vėliavėlę. Kai vėliavėlė liko užnugary, Talė vėl pasisuko.

Tačiau jos pėdos buvo per daug suglaustos. Tik ne dabar! Padai ėmė slysti lentos paviršiumi.

– Ne! – suriko Talė suriesdama kojų pirštus, delnais gaudydama orą, darydama bet ką, kad tik išsilaikytų ant lentos. Jos dešinės kojos batelis jau siekė lentos kraštą.

Medžiai! Talė skriejo beveik pusiaugulom, jos kūnas kabojo lygiagrečiai žemei.

Slalomo vėliavėlė pralėkė pro šalį, ir staiga kankynė baigėsi. Lenta palindo po Tale, skrydis išsilygino.

Jai pavyko atlikti posūkį!

Talė atsigręžė į Šėją.

– Aš apsisukau! – suriko ji.

Ir nuslydo žemyn.

Sutrikdyta tokio staigaus Talės suktuko, lenta pamėgino prisitaikyti – ir numetė merginą. Talę kažkas sučiupo už rankų, iškeltų aukštyn, ir pasaulis ėmė suktis aplinkui. Ji atsipalaidavo. Juokdamasi ir žvangindama savo apyrankėmis, nusileido ant žolės.

Šėja taip pat juokėsi.

– Beveik apsisukai.

– Ne! Aš apskridau vėliavėles. Pati juk matei!

– Gerai, gerai. Tau pavyko. – Vis dar juokdamasi Šėja nužengė ant žolės. – Tačiau nešokinėk taip kvailai, kaip dabar. Jokia čia ne jėga, Žvaire.

Talė parodė jai liežuvį. Per paskutiniąją savaitę pastebėjo, kad Šėja prasivardžiuoja tik norėdama jai įgelti. O šiaip primygtinai reikalavo, kad jos viena kitą vadintų vardais, ir Talė greitai apsiprato. Tiesą sakant, jai tai patiko. Iki tol niekas nevadino jos vardu, išskyrus Solą ir Elę, jos tėvus, bei dar kelis pasipūtusius mokytojus.

– Sakyk, ką nori, Džiūsna. Tai buvo puiku.

Talė susmuko ant žolės. Skaudėjo visą kūną, raumenys nebeklausė.

– Ačiū už pamoką. Skraidyti – jėga!

Šėja atsisėdo šalia.

– Ant orlentės niekada nenuobodžiausi.

– Tai maloniausias dalykas, kurį patyriau nuo tada, kai…

Talė nenorėjo ištarti Periso vardo. Ji pažvelgė į didingai žydrą dangų. Tobulą. Skraidyti jos pradėjo vėlyvą popietę. Dabar aukštai virš galvos pakibę debesys po truputį raudo, nors iki saulėlydžio dar buvo kelios valandos.

– Taip, – sutiko Šėja. – Man taip pat. Atsibodo dykinėti vienai.

– Kiek tau liko laiko?

Šėja atsakė akimirksniu:

– Du mėnesiai ir dvidešimt šešios dienos.

Talė apstulbo.

– Tu tikra?

– Žinoma.

Talės veidas nušvito plačia šypsena ir ji juokdamasi griuvo aukštielninka ant žolės.

– Turbūt juokauji. Mudvi gimėme tą pačią dieną!

– Negali būti.

– Gali. Puiku. Mes abi kartu tapsime gražuolėmis!

Šėja kurį laiką tylėjo, tada pritarė:

– Taip, tikriausiai.

– Rugsėjo devintoji, ar ne?

Šėja linktelėjo.

– Geras. Nepakęsčiau, jei tektų prarasti dar vieną draugę. Supranti? Mums nė vienos dienos nereikės jaudintis, nė dienos nepaliksime viena kitos bėdoje.

Šėja atsisėdo, šypsena nuo veido buvo dingusi.

– Kad ir kaip ten būtų, aš taip nepasielgčiau.

Talė sumirksėjo.

– Aš nesakiau, kad pasielgtum, bet…

– Bet… ką?

– Bet kai tampi gražuoliu, persikeli į Naujųjų Gražuolių Miestą.

– Na ir kas? Gražuoliams leidžiama čionai grįžti, juk pati žinai. Arba parašyti laišką.

Talė prunkštelėjo.

– Bet jie to nedaro.

– Aš daryčiau.

Šėja pažvelgė į linksmybių bokštus kitapus upės ir įgrūdo nykščio nagą tarp dantų.

– Aš taip pat, Šėja. Ateičiau tavęs aplankyti.

– Tikrai?

– Žinoma.

Šėja gūžtelėjo pečiais, atsigulė ant nugaros ir įsistebeilijo į debesis.

– Gerai. Bet tu nesi pirmoji, duodanti tokį pažadą.

– Žinau.

Kurį laiką jos abi tylėjo. Debesys iš lėto uždengė saulę, ir oras atvėso. Talė galvojo apie Perisą, pamėgino prisiminti, kaip vaikinas atrodė tada, kai dar vadinosi Nosis. Tačiau kažin kodėl prisiminti bjauraus jo veido jai nepavyko. Tarsi tos kelios minutės, kai Talė matė jį gražų, visiškai ištrynė senuosius prisiminimus. Dabar ji regėjo tik dailų Perisą, jo žavias akis ir šypseną.

– Įdomu, kodėl jie niekada negrįžta? – svarstė Šėja. – Juk galėtų aplankyti, ir tiek.

Talė atsiduso.

– Nes mes esame bjaurūs, Džiūsna. Štai kodėl.

Akistata su ateitimi

– Štai antrasis variantas.

Talė palietė sąsajos žiedą, ir vaizdas sieniniame ekrane pasikeitė.

Šitoji Talė buvo liekna, itin aukštais skruostikauliais, giliomis žaliomis tarsi katės akimis ir plačia burna, o lūpose žaidė visažinės šypsena.

– Tai… hm… visiškai kas kita.

– Taip. Tiktai labai abejoju, ar legalu. – Talė pažymėjo akis ir antakių lankus, tada sumažino juos iki beveik įprasto dydžio. Kai kuriuose kituose miestuose buvo leidžiamos egzotiškos operacijos – žinoma, tik naujiesiems gražuoliams, bet šiame mieste valdžia garsėjo konservatyvumu. Talė abejojo, ar gydytojas apskritai teiksis antrąkart dirstelėti į šitaip išdarkytą veidą, bet buvo smagu patikrinti, ką gali programinė įranga. – Manai, atrodau per daug bauginamai?

– Ne. Atrodai kaip tikra katytė, – sukikeno Šėja. – Beje, kalbu tiesiogine prasme: katė, kuri ėda peles.

– Na, gerai, keliaukime toliau.

Kita Talė buvo kur kas labiau įprasta, migdolinėmis rudomis akimis, tiesiais juodais plaukais su ilgais kirpčiukais, labai putliomis sodrios spalvos lūpomis.

– Gana standartinė, Tale.

– Liaukis. Ilgai ją kūriau. Manau, tokia atrodysiu išties šauniai. Šioje išvaizdoje slypi Kleopatros paslaptis.

– Žinai, skaičiau, kad tikroji Kleopatra nebuvo išvaizdi, – atšovė Šėja. – Ji visus sugundydavo savo išmintimi.

– Kurgi ne. Matei jos nuotrauką?

– Tais laikais dar nebuvo fotoaparatų, Žvaire.

– Taigi. Iš kur tada žinai, kad ji buvo bjauri?

– Nes taip rašė tų laikų istorikai.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Greičiausiai ji buvo klasikinio grožio, bet tada niekas to nesuprato. Tais laikais grožio supratimas buvo labai keistas. Jie nieko neišmanė apie biologiją.

– Laimingi žmonės, – atsiliepė Šėja, žvelgdama pro langą.

– Jei manai, kad visi mano veidai nevykę, kodėl neparodai savųjų?

Talė išvalė sieninį ekraną ir atsilošė lovoje.

– Negaliu.

– Daliji patarimus kitiems, bet pati išklausyti nenori, ką?

– Ne, tiesiog negaliu. Nesu susikūrusi sau veido.

Talei atvėpo žandikaulis. Visi kūrė savo atvaizdus, net mažvaikiai, kurių veido struktūra dar nebuvo susiformavusi. Tai buvo puikus būdas laikui užmušti įsivaizduojant kaip atrodysi, kai galiausiai tapsi gražuoliu.

– Nė vieno?

– Gal kai buvau maža. Bet aš ir mano draugai jau seniai liovėmės tai darę.

– Na, – pratarė Talė ir atsisėdo, – tokiu atveju derėtų nedelsiant ištaisyti klaidą.

– Aš geriau jau palakiočiau orlente.

Šėja nekantriai timptelėjo savo palaidinę. Talė suprato, kad draugė miega nenusiėmusi pilvo daviklio ir net per sapnus skraido orlente.

– Vėliau, Šėja. Negaliu patikėti, kad neturi nė vieno būsimo savo atvaizdo. Prašau.

– Tai kvaila. Gydytojai vis tiek padarys savaip, kad ir ką jiems sakytum.

– Žinau, bet tai smagu.

Šėja užvertė akis į lubas, bet galiausiai linktelėjo. Ji nučiuožė nuo lovos, pliumptelėjo priešais sieninį ekraną ir nusibraukė plaukus nuo veido.

– Vadinasi, jau esi tai dariusi, – sušnarpštė Talė.

– Taigi sakiau. Kai buvau mažvaikė.

– Žinoma.

Talė pasuko savo sąsajos žiedą iškviesdama sieninio ekrano meniu ir mirksėdama – tarsi kokia optine pele – pasirinko reikiamą programą. Ekrano vaizdo kameroje sublyksėjo lazerio spindulys, ir Šėjos veidą apgaubė žalias tinklelis – maži kvadratėliai nusėjo jos skruostikaulius, nosį, lūpas ir kaktą.

Netrukus ekrane atsirado du veidai. Abu jie buvo Šėjos, tačiau akivaizdžiai skyrėsi: vienas veidas atrodė netvarkingas, truputį piktas; kitas – truputį užsisvajojęs.

– Keista, ar ne? – stebėjosi Talė. – Tarsi būtų du skirtingi žmonės.

Šėja pritardama linktelėjo.

– Šiurpoka.

Bjaurūs veidai visada būdavo asimetriški – viena veido pusė skyrėsi nuo kitos. Tad veidų transformavimo programinė įranga pirmiausia padvigubindavo kiekvieną veido pusę taip, tarsi per vidurį būtų padėtas veidrodis, ir sukurdavo du idealios simetrijos pavyzdžius. Taigi abi simetriškosios Šėjos išsyk atrodė geriau nei originalas.

– Nagi, Šėja, kuri tavo pusė yra geroji?

– Kodėl privalau būti simetriška? Man labiau patiktų veidas su skirtingomis pusėmis.

Talė sudejavo.

– Tai dėl vaikystėje patirto streso. Joks žmogus nenori taip atrodyti.

– O ne, tik ne kamuojama streso, – piktai purkštelėjo Šėja ir parodė į veidą, kuris atrodė netvarkingesnis. – Gerai, tebūnie. Dešinė pusė geresnė, ar ne?

– Nekenčiu savo dešinės pusės, visada pradedu nuo kairės.

– Na ir kas. O man lyg tyčia patinka dešinė. Ji atrodo griežtesnė.

– Tiek to. Kaip sau nori.

Talė sumirksėjo, ir dešinė draugės veido pusė užpildė ekraną.

– Iš pradžių – pagrindiniai bruožai.

Programa ėmėsi darbo. Akys padidėjo, o tarp jų esanti nosis proporcingai sumažėjo. Skruostikauliai pakilo aukštyn, o lūpos tapo truputėlį putlesnės (jos ir taip beveik atitiko gražuolių standartą). Visi trūkumai išnyko, veido oda tapo nepriekaištingai glotni. Prisitaikydama prie naujų veido bruožų, subtiliai transformavosi kaukolė: kakta pasviro atgal, išryškėjo smakras, sutvirtėjo žandikauliai.

Kai ši darbo dalis buvo baigta, Talė net švilptelėjo.

– Oho, jau dabar gana gerai.

– Nuostabu! – Šėja sunkiai atsiduso. – Atrodau visiškai taip, kaip kitos Naujojo Pasaulio gražuolės.

– Na, mes juk tik pradėjome. Kokių norėtum plaukų? – Talė mirksėdama greitai peržvelgė meniu rinkdama šukuoseną.

Kai vaizdas sieniniame ekrane galų gale pasikeitė, Šėja ėmė kikenti ir griuvo ant grindų. Virš jos prakaulaus veido pūpsojo plaukų kupeta, aukšta ir smaila tarsi popierinė kepurė, kokias senovėje už bausmę užmaudavo nepažangiam mokiniui. Šviesūs plaukai visiškai nederėjo prie jos alyvų spalvos odos.

Talė irgi kvatojo taip, kad vos pajėgė kalbėti.

– Gerai, galbūt ši nelabai kokia. – Ji peržvelgė dar kelias šukuosenas ir išrinko klasikinę: plaukai tamsūs, kirpti trumpai. – Pirmiausia sutvarkykime veidą.

Talė timptelėjo antakius, išraiškingiau išriesdama lanku, kiek suapvalino skruostus. Šėja vis dar atrodė labai prakauli, net kai programa pritempė jos išvaizdą iki vidutinės.

– Gal truputį pašviesinkim? – paklausė Talė, odos atspalvį derindama prie veido kontūrų.

– Ei, Žvaire, – pasipiktino Šėja. – Kieno čia veidas?

– Aš juk tik žaidžiu, – atsakė Talė. – Gal pati nori pamėginti?

– Ne. Noriu paskraidyti orlente.

– Puiku. Bet pirmiau sutvarkykime štai šitą.

– Ką reiškia „sutvarkykime“, Tale? O gal man labiausiai patinka dabartinis mano veidas!

– Taip, jis puikus, – atsakė Talė šnairuodama. – Kaip bjaurulės.

Šėja piktai pažvelgė į draugę.

– Ką? Negali manęs pakęsti? Negi tau būtinai reikia įsibrukti į galvą kažin kokį atvaizdą, kad įsivaizduotum jį, o ne mane?

– Šėja! Liaukis. Mes tik linksminamės.

– Kai pasijunti bjauri – jokia čia linksmybė.

– Bet mes iš tiesų esame bjaurios!

– Šis žaidimas sugalvotas tik tam, kad mes savęs nekęstume.

Talė sudejavo, parkrito ant lovos ir įsispitrėjo į lubas. Šėja kartais tapdavo visiškai nesuprantama. Ją visada slėgė mintis apie operaciją, tarsi kas būtų vertęs tapti šešiolikmete.

– Kurgi ne. Viskas buvo tiesiog nuostabu, kai visi buvo bjaurūs. O gal nebuvai mokykloje tą dieną, kai apie tai kalbėjo?

– Taip taip, žinau. – Ir Šėja išpyškino mokytojų žodžius: – Anksčiau visi vertino vienas kitą tik pagal išvaizdą. Aukštesnio ūgio žmonės gaudavo geresnius darbus, net rinkėjai balsuodavo už kai kuriuos politikus tik todėl, kad jie buvo gražesni už kitus… lia lia lia…

– Taip, ir žmonės vieni kitus žudydavo dėl to, kad skyrėsi jų odos spalva. – Talė krestelėjo galvą. Kad ir kiek kartų tai buvo kartojama mokykloje, vis dėlto ji negalėjo iki galo tuo patikėti. – Na, ir kas, kad žmonės dabar panašesni vienas į kitą? Tai vienintelis būdas padaryti juos lygius.

– O kaip būtų, jeigu kas nors sumanytų padaryti juos išmintingesnius?

Talė nusijuokė.

– Beviltiška. Šiaip ar taip, tik pamėginome pažiūrėti, kaip abi atrodysime po… dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų.

– Gal galime tiesiog palaukti?

Talė užsimerkė ir atsiduso.

– Kartais man atrodo, kad negaliu.

– Ką gi, sėkmės. – Talė pajuto Šėjos svorį ant lovos ir lengvą draugės kumštelėjimą į ranką. – Ei, o gal viskas susiklostys kuo puikiausiai. Ar jau galime eiti paskraidyti orlente? Būk gera.

Talė atsimerkė. Jos draugė šypsojosi.

– Gerai, eime skraidyti orlente. – Ji atsisėdo ir pažvelgė į ekraną. Net nedaug padirbėjus, Šėjos veidas tapo malonus, pažeidžiamas, sveikas… dailus. – Negi nemanai, kad esi graži?

Šėja nė nepažvelgė į ekraną, tik gūžtelėjo pečiais.

– Tai ne aš. Tai nežinia kokio komiteto mintis, kokia aš turėčiau būti.

Talė nusišypsojo ir apkabino draugę.

– Tačiau tu būsi tokia. Tikroji tu. Netrukus.

Nuobodybė

– Manau, kad esi pasirengusi.

Talė nuleido dešinę pėdą, pakėlė kairę, sulenkė kelius, ir orlentė sustojo.

– Kam?

Nešama vėjelio Šėja lėtai praskriejo pro šalį. Jos buvo nusigavusios į miesto pakraštį ir pakilusios iki pat orlentėms leistinos aukščio ribos, virš medžių viršūnių. Net keista, kaip greitai Talė priprato prie aukščio, nors tokioje aukštybėje ją galėjo apsaugoti tik pati orlentė ir apyrankės.

Iš viršaus atsivėrė nuostabus vaizdas. Tolumoje kilo Naujųjų Gražuolių Miesto bokštai, apjuosti žalia juosta – miško ruožu, vidutinės trukmės ir ilgalaikius gražuolius skiriančiu nuo jauniklių. Vyresnieji gražuoliai gyveno už kalvų pasislėpusiuose priemiesčiuose, namuose, vienas nuo kito atskirtuose privačiais sodais, kuriuose žaidė jų mažyliai.

Šėja nusišypsojo.

– Naktiniam reidui.

– Oho! Na, nežinau, ar noriu vėl kirsti upę, – prisipažino Talė, prisiminusi Perisui duotą pažadą. Per paskutiniąsias tris savaites jiedvi su Šėja parodė viena kitai daugybę triukų, bet į Naujųjų Gražuolių Miestą grįžusios nebuvo. – Turiu omeny, prieš operaciją, kol dar nevirtome gražuolėmis. Be to, po ano karto visi inspektoriai tikriausiai…

– Kalbu ne apie Naujųjų Gražuolių Miestą, – pertraukė ją Šėja. – Šiaip ar taip, ten nuobodu. O ir tektų slapstytis visą naktį.

– Aišku. Turbūt nori tiesiog aplėkti Bjaurulių Miestą?

Šėja papurtė galvą. Vėjas ginė jos lentą tolyn nuo Talės.

Talė nesmagiai pasimuistė.

– Tada kur?

Šėja susikišo rankas į kišenes ir išskėtė taip, kad jos striukė su bendrabučio logotipu virto burėmis. Vėjas nuginė ją dar toliau nuo Talės. Talė nevalingai kryptelėjo pirštų galus, stengdamasi neatsilikti nuo draugės.

– Štai ten, – Šėja linktelėjo priekyje plytinčio atviro lauko link.

– Į priemiesčius? Juk tai Nuobodybių Miestas.

– Ne į priemiesčius. Už jų.

Šėja praskėtė kojas beveik iki lentos kraštų. Vėsus vakaro vėjas pūtė į merginos sijoną ir ginė ją dar greičiau. Šėja artėjo prie žalios juostos pakraščio. Prie draudžiamos zonos.

Talė įsispyrė kojomis į lentą, nėrė žemyn ir prisiartino prie draugės.

– Ką turi omeny? Visiškai už miesto?

– Taip.

– Tai beprotiška. Ten nieko nėra.

– Ten daug ko yra. Tikri medžiai, kelių šimtų metų senumo. Kalnai. Ir griuvėsiai. Ar esi kada nors ten buvusi?

Talė sumirksėjo.

– Žinoma.

– Kalbu ne apie mokyklinę ekskursiją, Tale. Ar buvai ten naktį?

Talė staigiai sustabdė savo lentą. Rūdžių Griuvėsiai – taip vadinosi senojo miesto likučiai, griozdiškas priminimas tų laikų, kai žmonių buvo gerokai per daug, kai visi buvo kvaili. Ir bjaurūs.

– Ne, nebuvau. Tik jau nesakyk, kad pati buvai.

Šėja linktelėjo.

Talei atvipo žandikaulis.

– Tai neįmanoma.

– Manai, esi vienintelė, krečianti šaunius triukus?

– Na, gal ir tikiu tavimi, – sutiko Talė. Ji jau žinojo, kad tokia Šėjos veido išraiška nežada nieko gero, ji byloja: saugokis. – O jeigu mus sučiups?

Šėja nusijuokė.

– Tale, pati ką tik sakei, kad ten nieko nėra. Vadinasi, niekas negalės mūsų sučiupti.

– Ar ten veikia orlentės? Ar ten apskritai kas nors veikia?

– Ypatingosios orlentės – taip, jei žinai, kaip jas apgauti, ir maršrutą. O praskristi priemiesčius labai paprasta: tiesiog visą laiką leki virš upės. Toliau, prieš srovę, – baltas vanduo, greitaeigiams kateriams plaukioti ten pavojinga.

Talė neteko amo.

– Tu tikrai esi ten buvusi.

Vėjo gūsis išpūtė Šėjos striukę, ir ji, vis dar šypsodamasi, nusklendė tolyn. Talė turėjo vėl pasilenkti ir priversti orlentę judėti, kad galėtų girdėti draugę. Medžio viršūnė perbraukė jai per kulkšnis, o žemė apačioje beveik sustojo.

– Bus tikrai linksma! – šaukė Šėja.

– Atrodo per daug rizikinga.

– Liaukis. Norėjau parodyti tau nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos. Kai man pasakei, kad sužlugdei gražuolių vakarėlį ir paspaudei gaisro pavojaus mygtuką!

Talė pyktelėjo ant savęs, kad apie tą vakarą nepasakė visos tiesos – kad viskas įvyko savaime. Dabar Šėja mano, jog Talė – šauniausia pasaulyje nutrūktgalvė.

– Na, tą pavojaus signalą įjungiau atsitiktinai. Galima sakyti…

– Taip taip, žinoma.

– Gal vis dėlto palaukime. Juk liko vos pora mėnesių.

– Tikrai, – atšovė Šėja. – Prabėgs pora mėnesių, ir mes būsime įkalintos už upės. Gražu ir nuobodu.

Talė suprunkštė.

– Nemanau, kad ten nuobodu, Šėja.

– Daryti tai, ko iš tavęs tikimasi, visada nuobodu. Negaliu įsivaizduoti nieko blogesnio už įsakymą linksmintis.

– O aš galiu, – tyliai atsiliepė Talė. – Kur kas blogiau yra niekada nesilinksminti.

– Klausyk, Tale, šie du mėnesiai – tai mūsų paskutinė galimybė nuveikti ką nors išties šaunaus. Būti savimi. Kai mums sukaks po šešiolika, tapsime naujosiomis gražuolėmis, paskui vidutinės trukmės gražuolėmis, ilgalaikėmis gražuolėmis. – Šėja nuleido rankas, ir lenta nebesklendė. – Galiausiai – negyvomis gražuolėmis.

– Tai kur kas geriau nei tapti negyvomis bjaurulėmis, – atšovė Talė.

Šėja gūžtelėjo pečiais ir praskleidė savo striukę, kad vėl galėtų sklęsti. Jos buvo atsidūrusios prie pat žaliosios juostos. Netrukus Šėja gaus įspėjimą. O tada jos orlentė viską išplepės.

– Be to, operacija dar nereiškia, jog nebegalėsime daryti ko nors panašaus, – ginčijosi Talė.

– Tačiau gražuoliai niekada šitaip nesielgia, Tale. Niekada.

Talė atsiduso ir vėl pakreipė pėdas, kad lenta sektų draugei iš paskos.

– Galbūt todėl, kad jie turi geresnių užsiėmimų nei vaikiški pokštai. Gal linksmintis mieste įdomiau, negu slampinėti po senus griuvėsius.

Šėjos akys blykstelėjo.

– O gal po operacijos – kai kaulai gramdomi ir tempiami, kad taptų taisyklingos formos, kai veidas nulupamas, oda nutrinama ir įstatomi plastikiniai skruostikauliai, kad atrodytum kaip visi, – gal po viso to pats tampi neįdomus?

Talė krūptelėjo. Ji dar niekada nebuvo girdėjusi šitaip kalbant apie operaciją. Net per biologijos pamokas, kur buvo aiškinamos smulkmenos, operacija neatrodė tokia baisi.

– Liaukis, mes nė nesužinosime, kaip tai vyksta. Tiesiog sapnuosime gražų sapną.

– Taip, kurgi ne.

Talės galvoje pasigirdo balsas: „Perspėjimas, draudžiamoji zona.“ Vėjas darėsi šaltesnis, o saulė nusileido.

– Klausyk, Šėja, leiskimės žemyn. Juk tuoj vakarienė.

Šėja nusišypsojo, papurtė galvą ir nusimovė savo sąsajos žiedą. Be jo perspėjimų ji nebegirdės.

– Tu dabar sklandai beveik taip pat gerai kaip aš.

– Šėja.

– Nagi, keliaukim drauge. Aš tau parodysiu atrakcionų geležinkeliuką.

– Ką tokį?

„Antras perspėjimas. Draudžiamoji zona.“

Talė sustabdė savo orlentę.

– Šėja, jei skrisi toliau, tave sučiups, ir mudvi šiąnakt nebegalėsime nieko nuveikti.

Šėja truktelėjo pečiais, o vėjas nunešė ją dar toliau.

– Tale, tiesiog noriu tau parodyti, kaip aš suprantu smagumą. Kol dar netapome gražuolėmis ir nepradėjome apie smagumą galvoti taip, kaip visi kiti.

Talė krestelėjo galvą. Ji norėjo pasakyti, kad Šėja ir taip jau išmokė ją skraidyti orlente. Kad tai šauniausias dalykas, ką Talė iki šiol patyrė. Trumpiau nei per mėnesį jiedvi su Šėja tapo geriausiomis draugėmis. Panašiai kaip tada, kai ji, dar mažvaikė, susipažino su Perisu, ir abu iškart suprato būsią kartu per amžius.

– Šėja…

– Prašau…

Talė atsiduso.

– Na, gerai.

Šėja nuleido rankas ir sulenkė kojų pirštus, kad orlentė sustotų.

– Tikrai? Šiąnakt?

– Žinoma. Į Rūdžių Griuvėsius.

Talė pamėgino atsipalaiduoti. O ir iš tiesų, didelio čia daikto. Ji nuolat laužė taisykles, be to, į griuvėsius kartą per metus buvo rengiama mokyklos ekskursija. Taigi išvyka negalėjo būti pavojinga.

Šėja pasitraukė nuo žaliosios juostos krašto, prisklendė prie Talės ir apkabino draugę.

– Tik turėk kantrybės, kol pamatysim upę.

– Sakei, ten vanduo baltas?

– Taip.

– Ir ką tai reiškia?

Šėja nusišypsojo.

– Tai tikrai vanduo. Bet daug daug geresnis.

Upės slenkstis

– Labanakt.

– Saldžių sapnų, – atsakė kambarys.

Talė užsitempė striukę, prisisegė jutiklį prie pilvo žiedo ir atidarė langą. Oras buvo ramus, upės paviršius toks lygus, kad jame aiškiai atsispindėjo miestas. Gražuoliai, matyt, kažką šventė. Talė girdėjo sklindantį minios klegesį, čia slopstančius, čia garsėjančius tūkstančius šūksnių. Artėjo pilnatis, linksmybių bokštai stūksojo tamsūs, tik fejerverkai tvieskė melsvom ugnim, bet taip aukštai, kad nė nesigirdėjo sprogimų.

Dar niekada miestas neatrodė toks tolimas.

– Netrukus pasimatysime, Perisai, – tyliai ištarė Talė.

Stogo čerpės buvo slidžios po vėlai vakare nulijusio lietaus. Talė atsargiai užsiropštė stogu iki bendrabučio kampo, kur augo senas jovaras. Ji tvirtai įsikibo į šakas ir nučiuožė į tamsą prie atliekų perdirbimo mašinos.

Išėjusi iš bendrabučio teritorijos, Talė atsigręžė. Nuo pastato krito šešėliai ir atrodė, kad jie metami tyčia. Tarsi būtų tikimasi, jog bjauruliai kartkartėmis pabėgs iš bendrabučio.

Talė papurtė galvą. Regis, ji pradeda mąstyti kaip Šėja.

Jiedvi susitiko prie užtvankos, kur upė šakojosi į dvi dalis ir apgaubė Naujųjų Gražuolių Miestą. Šįvakar tamsos neskrodė greitaeigių upinių katerių šviesos. Kai Talė priėjo, Šėja treniravosi ant orlentės.

– Negi privalai treniruotis čia, mieste? – paklausė Talė, bandydama perrėkti užtvankos vandens šniokštimą.

Šėja šokinėjo balansuodama ant lentos pirmyn ir atgal, staigiai išsisukinėdama nuo įsivaizduojamų kliūčių.

– Tiesiog norėjau įsitikinti, ar lenta gerai veikia. Jei tu imtum jaudintis.

Talė pažvelgė į savo orlentę. Šėja apgavo saugumo kontrolės mechanizmą ir dabar jis nebeišplepės, kai jiedvi skris naktį ar išlėks už miesto. Talė labiau nuogąstavo ne dėl skundimo, o kad orlentė apskritai gali neskristi. Arba kad ims ir atsitrenks į medį. Tačiau Šėjos orlentė, regis, sklandė nepriekaištingai.

– Skridau iki pat čia, bet niekas nemėgino manęs sučiupti, – pareiškė Šėja.

Talė numetė savo lentą ant žemės.

– Ačiū, kad patikrinai. Nemanyk, jog esu ištižusi.

– Tu ir nesi.

– Buvau. Pasakysiu tau vieną dalyką. Tą vakarą, kai mudvi susitikom, buvau pažadėjusi savo draugui Perisui, kad labai nerizikuosiu. Na, žinai, kad neprisivirčiau košės ir kad nieko nesupykdyčiau.

– Na ir kas? Tegu sau pyksta. Tau juk beveik šešiolika.

– O jeigu užpyktų ir nepaverstų manęs gražia, kaip tada?

Šėja liovėsi šokinėjusi.

– Man dar neteko girdėti, kad kada nors būtų taip atsitikę.

– Man taip pat. Bet galbūt mes nė nesužinotume, jei taip atsitiktų? Kad ir kaip ten būtų, Perisas privertė mane pažadėti, jog nepersistengsiu.

– Tale, o gal jis tetroško neberegėti tavęs akyse?

– Ką?

– Gal jis privertė tave pažadėti, jog nepersistengsi, vien dėl to, kad tu jam daugiau neįkyrėtum? Gal norėjo tave išgąsdinti, kad nebelėktum į Naujųjų Gražuolių Miestą.

Talė mėgino atsakyti, bet išdžiūvo burna.

– Klausyk, jei nenori vykti su manim drauge, nieko baisaus, – kalbėjo Šėja. – Tikrai, Žvaire. Bet mūsų niekas nesučiups. O jei sučiups, kaltę prisiimsiu aš. – Ji nusijuokė. – Pasakysiu, kad tave pagrobiau.

Talė užlipo ant orlentės ir spragtelėjo pirštais. Kai jos akys susilygino su Šėjos akimis, pareiškė:

– Vykstu. Juk sakiau, kad vyksiu.

Šėja nusišypsojo ir spustelėjo draugei ranką.

– Nuostabu. Bus tikrai smagu. Ne gražuoliukų linksmybės, o tikrų tikriausios. Imk, užsidėk.

– Kas čia? Naktinio matymo įranga?

– Ne. Apsauginiai akiniai. Tau tikrai patiks baltas vanduo.

Po dešimties minučių jos pasiekė upės slenkstį.

Talė visą gyvenimą praleido netoli upės. Lėtos ir orios. Ji ženklino miestą nubrėždama ribą tarp dviejų pasaulių. Bet jai niekada neatėjo į galvą, kad vos už kelių kilometrų prieš srovę nuo užtvankos didinga sidabro juosta virsta riaumojančia pabaisa.

Purslota tėkmė iš tiesų buvo balta. Ji tryško virš uolų, veržėsi siaurais kanalais, lėkė aukštyn čiurkšlėmis apšviesta mėnulio, skaidėsi, jungėsi ir krito į kunkuliuojančią daubą stataus slenksčio apačioje.

Šėja skrido prie pat tėkmės, taip žemai, kad kaskart darydama viražą sukeldavo bangas. Talė sekė iš paskos, jos nuomone, saugiu atstumu, vildamasi, kad apgauta lenta vis dėlto nepanorės sudužti į tamsos gaubiamas uolas ir medžių šakas. Abipus upės stūksojo juodas miškas, čia buvo daugybė laukinių senovinių medžių, visai nepanašių į standartinius anglies dvideginio siurbėjus, kurie puošė miestą. Pro jų šakas buvo matyti mėnesienos apšviesti debesys – jie švytėjo tarsi perlų lubos.

Kaskart, kai Šėja riktelėdavo, Talė žinojo privalanti sekti paskui draugę pro purslų sieną, kylančią iš verpeto. Vienos purslų sienos mėnesienoje spindėjo tarsi nėrinių užuolaidos, kitos staiga išnirdavo iš tamsos. Talei teko brautis ir pro šalto vandens arkas, kurias sukeldavo Šėjos orlentė, kai draugė nerdavo žemyn ar darydavo viražą, bet ji bent jau žinojo, kad netrukus bus posūkis.

Pirmosios minutės buvo tikras siaubas: Talė sukando dantis taip, kad net skaudėjo žandikauliai, kojų pirštai susirietė naujuose, su orlente gerai sukimbančiuose batuose, ji plačiai išskėtė rankas ir net pirštus, kad tik išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau netrukus priprato prie tamsos, prie apačioje riaumojančio vandens, netikėto šalto dušo ant veido. Taip audringai, greitai ir toli ji dar niekada nebuvo skridusi. Upė vingiavo į tamsų mišką, tarsi žaltys raitydamasi į nežinomybę.

Galiausiai Šėja sumojavo rankomis ir sustojo, jos lentos galas paniro į vandenį. Vengdama draugės sukeltų bangų, Talė pakilo aukštyn, apsuko nedidelį ratą ir sklandžiai sustojo.

– Atvykome?

– Nevisai. Tačiau pažvelk. – Šėja mostelėjo ranka ton pusėn, iš kur jos atskriejo.

Išvydusi atsivėrusį vaizdą, Talė aiktelėjo. Tolumoje stūksantys pastatai ryškiai spindėjo nakties tamsoje, šalta žydra spalva blykčiojo Naujųjų Gražuolių Miesto fejerverkai. Jos, matyt, buvo pakilusios gana aukštai, nes Talė matė mėnesienos lopus, lėtai slenkančius neaukštomis miestą supančiomis kalvomis. Juos ginė lengvas vėjelis, vos pastebimai judinantis debesis.

Talė niekada nebuvo nusigavusi už miesto ribų naktį ir niekada iš tolo nematė jo taip apšviesto.

Ji nusitraukė savo vandeniu aptaškytus apsauginius akinius ir giliai įkvėpė. Ore tvyrojo daugybė aštrių kvapų: spygliuočių medžių dervos ir laukinių gėlių, jautėsi įelektrinto purslojančio vandens aromatas.

– Gražu, ką?

– Taip, – atsiduso Talė. – Kur kas geriau, nei šmižinėti Naujųjų Gražuolių Mieste.

Šėja laiminga nusišypsojo.

– Tikrai džiaugiuosi, kad taip manai. Labai norėjau čia atkeliauti, bet ne viena. Supranti?

Talė pažvelgė į jas supantį mišką mėgindama ką nors įžiūrėti pro juodus tarpus tarp medžių. Tai tikrai buvo žmonėms netinkama vieta, laukinė gamta, kur galėjo slėptis bet kas. Ji nusipurtė nuo minties pagalvojusi, kas būtų, jeigu čia atsidurtų viena.

– Kur dabar?

– Dabar eisime pėsčiomis.

– Pėsčiomis?

Šėja prisklendė prie kranto ir nulipo nuo lentos.

– Taip, maždaug už pusės kilometro štai ta kryptimi yra geležies gysla. Bet tarpe nuo čia iki ten – visiškai nieko.

– Apie ką tu kalbi?

– Tale, orlentes kelia magnetinė pagalvė, tiesa? Vadinasi, kažkur turi būti metalo, kitaip jos negalėtų sklandyti.

– Spėju, kad taip. Bet mieste…

– Mieste žemėje įmontuotas plieninis tinklas, kad ir kur keliautum. O čia reikia būti atsargiam.

– Kas atsitiktų, jei orlentė negalėtų sklandyti?

– Ji nukristų. Saugos apyrankės taip pat neveiktų.

– Ak štai kaip.

Talė nulipo nuo orlentės ir pasikišo ją po pažastimi. Nuo pašėlusio skrydžio skaudėjo visus raumenis. Gera buvo stovėti ant tvirtos žemės. Uolos po jos drebančiomis kojomis maloniai ramino.

Tačiau paėjėjus kelias minutes, lenta tapo sunki. Kai upės triukšmas virto prislopintu dundesiu, lenta dar pasunkėjo, tarsi būtų ąžuolinė.

– Nežinojau, kad jos tiek daug sveria.

– Taip, lenta sunki, kai nesklando. Čia sužinai, kad miestas kvailina aiškindamas, kaip įvairūs daiktai iš tiesų veikia.

Dangų aptraukė daugiau debesų, ir tamsoje oras atrodė dar šaltesnis. Talė kilstelėjo lentą, kad būtų patogiau nešti. Ar tik jų neužklups lietus, dingtelėjo mintis. Ji ir taip jau spėjo peršlapti, kai skraidė prie upės slenksčio.

– Kartais gal visai į naudą, kai esi kvailinamas dėl tam tikrų dalykų.

Jos ilgai kopė uolomis, pagaliau Šėja nutraukė tylą.

– Štai čia. Po žeme yra natūrali geležies gysla. Ją gali pajusti savo saugos apyrankėmis.

Talė iškėlė ranką, bet nieko nepajutusi susiraukė. Tačiau netrukus jos apyrankė ėmė silpnai trūkčioti, tarsi koks vaiduoklis būtų mėginęs ją timptelėti pirmyn. Jos orlentės lempelės įsižiebė, ir netrukus jiedvi su Šėja vėl užšoko ant savo lentų, apskrido uolos keterą ir nusileido į tamsų slėnį.

Skrisdama Talė atgavo kvapą ir pagaliau uždavė klausimą, kuris ją kamavo jau kurį laiką:

– Jei orlentėms reikia metalo, kaip jos veikia virš upės?

– Dėl išplauto aukso.

– Ką?

– Upės išteka iš šaltinių, kurie trykšta iš kalnų. Vanduo iš žemės gelmių išplauna mineralų. Todėl upių dugne visada yra metalų.

– Štai kaip. Vadinasi, kadaise dėl to žmonės plaudavo auksą?

– Būtent. Bet, tiesą sakant, orlentėms labiau patinka geležis. Ne viskas, kas blizga, leidžia sklandyti.

Talė suraukė kaktą. Šėja kartais kalbėdavo mįslingai, tarsi deklamuotų kokios nors grupės, kurios niekas nesiklauso, dainos žodžius.

Ji jau ketino apie tai pasiteirauti, bet Šėja staiga sustabdė orlentę ir parodė į priekį.

Debesys pradėjo sklaidytis, ir pro juos prasiskverbianti mėnesiena užliejo slėnį. Ten styrojo gremėzdiški bokštai, metantys dantytus šešėlius. Lygių, vėjo šiurenamų medžių viršūnių fone ryškėjo žmogaus suformuotų statinių kontūrai.

Rūdžių Griuvėsiai.

Rūdžių griuvėsiai

Į merginas spoksojo keli tušti milžiniškų pastatų langai. Jų stiklai seniai sudužo, medinės dalys supuvo, liko tik metaliniai rėmai, cemento skiedinys ir plytos, trupinamos vešinčios augmenijos. Žvelgdama žemyn į juodus tuščius tarpdurius, Talė net krūptelėjo nuo minties leistis apačion ir pasidairyti pro tuos langus.

Draugės sklendė tarp sugriuvusių pastatų, aukštai ir tylomis, tarsi nenorėtų trikdyti mirusio miesto vaiduoklių. Apačioje gatvės buvo pilnos sudegusių automobilių, įspraustų tarp dunksančių sienų. Kad ir kas sunaikino šį miestą, jo gyventojai, regis, mėgino bėgti. Talė prisiminė, kad per paskutinę mokyklos ekskursiją į griuvėsius jų oromobiliai negalėjo pakilti, tik riedėjo ant guminių ratų. Todėl ir rūdžiai1 buvo įstrigę šiose gatvėse tarsi žiurkės, patekusios į degantį labirintą.

– Klausyk, Šėja, ar esi tikra, kad mūsų lentos staiga nesubyrės? – tyliai paklausė Talė.

– Nesijaudink. Tie, kas statė šį miestą, labai mėgo eikvoti metalą. Ši vieta vadinama Rūdžių Griuvėsiais visai ne todėl, kad juos atrado vyrukas, pavarde Rudys.

Talė linktelėjo. Iš visų apgriuvusių sienų tarsi seniai žuvusio žvėries kaulai kyšojo dantyti metalo strypai. Mergina prisiminė, kad rūdžiai nenaudojo sklandančių statramsčių; visi pastatai buvo žemi, nesudėtingi ir masyvūs, todėl, kad nesugriūtų, jiems reikėjo plieninių karkasų.

Kai kurie jų buvo didžiuliai. Rūdžiai savo fabrikų neslėpė po žeme, ir jie plušėjo visi drauge it bitės avilyje, o ne kiekvienas sau namie. Mažiausieji griuvėsiai čia buvo didesni nei didžiausias bendrabutis Bjaurulių Mieste ir net didesni už Garbo rūmus.

Dabar, naktį, griuvėsiai Talei atrodė kur kas tikroviškesni. Per mokyklos ekskursijas mokytojai visada šaipydavosi iš rūdžių, tarsi jie būtų buvę paskutiniai kvailiai. Buvo beveik neįmanoma patikėti, kad žmonės taip gyveno: degino medžius, kad išvalytų žemės sklypus, degino naftą, kad gautų šilumos ir energijos, savo ginklais padegdavo atmosferą. Tačiau dabar, mėnesienoje, Talė puikiai įsivaizdavo tuos žmones, apimtus panikos repečkojančius per degančius automobilius, kad kaip nors pabėgtų iš griūvančio miesto, iš šios netinkamos gyventi metalo ir akmenų krūvos.

Talės apmąstymus nutraukė Šėja.

– Eikš čia, noriu tau kai ką parodyti.

Šėja priskrido prie pastatų, tada pakilo virš medžių.

– Ar esi tikra, kad mes galime…

– Pažvelk žemyn.

Žvelgdama žemyn pro medžius, Talė išvydo blizgantį metalą.

– Griuvėsiai yra kur kas didesni, nei mums leidžiama pamatyti, – aiškino Šėja. – Tik dalis miesto yra nesugriuvusi ir saugoma, kad joje galėtų lankytis mokyklos ekskursijos ir dirbti muziejininkai. O iš tikrųjų miestas tęsiasi iki begalybės.

– Su daugybe metalo?

– Taip. Tonomis. Nesijaudink, esu aplėkusi visą miestą.

Talė atsiduso. Akies krašteliu ji stebėjo apačioje dūlėjančius griuvėsius ir džiaugėsi, kad Šėja sklendžia neskubėdama.

Iš miško išniro nežinia kokia konstrukcija – ilga ketera, kylanti ir besileidžianti, tarsi užšalusi banga. Ji driekėsi tolyn į tamsą.

– Štai jis.

– Gerai, bet kas tai? – paklausė Talė.

– Tai vadinama atrakciono geležinkeliuku. Pameni, žadėjau tau parodyti.

– Jis dailus. O kam skirtas?

– Linksmintis.

– Negali būti.

– Gali. Matyt, rūdžiai irgi linksmindavosi. Jis panašus į geležinkelį. Ant jo sustatydavo vagonus ir paleisdavo lėkti visu greičiu. Aukštyn, žemyn, ratais. Tai šiek tiek primena skriejimą orlente, tik ne oru. Ir visa tai pagaminta iš nerūdijančio plieno – spėju, kad dėl saugumo.

Talė suraukė kaktą. Ji manė, kad rūdžiai vien tik dirbo tuose milžiniškuose akmeniniuose aviliuose, ir įsivaizdavo, kaip jie bėgo tą paskutinę siaubingąją dieną. Kad jie būtų linksminęsi, ji nebuvo girdėjusi.

– Pasivėžinkime geležinkeliuku, – pasiūlė Šėja.

– Kaip?

– Ant mūsų lentų. – Šėja atsisuko į Talę ir pridūrė: – Bet reikia skristi labai greitai. Nejudėti pavojinga.

– Kodėl?

– Pati pamatysi.

Šėja apsisuko ir nudūmė palei geležinkeliuką, skrisdama tik vos aukščiau bėgių. Talė atsiduso, stipriai palinko į priekį ir nusekė paskui draugę. Guodė tai, kad bėgiai – iš metalo.

Tai buvo nuostabu! Geležinkeliukas panėšėjo į orlenčių pratybų taką, tiktai buvo iš tvirtos medžiagos, su staigiais posūkiais, staigiais pakilimais ir ilgomis nuokalnėmis, net kilpomis, apversdavusiomis Talę aukštyn kojomis; tada įsijungdavo saugos apyrankės, kad mergina išsilaikytų ant lentos. Geležinkeliukas buvo stebėtinai geros būklės. Kaip sakė Šėja, rūdžiai, matyt, pagamino jį iš kažkokios ypatingos medžiagos.

Bėgiai kilo net aukščiau, nei orlentė būtų galėjusi pakilti pati viena. Geležinkeliuku lėkdamas ant orlentės, išties jauteisi tarsi paukštis.

Bėgiai darė platų lanką sukdami atgal link tos vietos, kur ir prasidėjo. Paskutinėje atkarpoje jie staigiai kilo aukštyn.

– Praskrisk šią dalį greitai! – per petį riktelėjo Šėja ir nurūko pirmyn.

Talė nulėkė jai iš paskos tarsi raketa. Tolumoje ji matė griuvėsius: juodus bokštus medžių fone. O už jų mėnesiena apšvietė kažin kokį vandens telkinį, galbūt jūrą. Mergina buvo pakilusi išties aukštai!

Pasiekusi viršūnę, ji išgirdo džiugų šūksnį. Šėja buvo dingusi. Talė palinko į priekį, kad padidintų greitį.

Staiga lenta prapuolė. Ji tiesiog išslydo iš po kojų, ir Talė ėmė sklęsti ore. Apačioje buvę bėgiai taip pat išnyko.

Talė sugniaužė kumščius – tuoj įsijungs saugos apyrankės ir trūktels ją už riešų į viršų. Tačiau apyrankės tapo niekam tikusios kaip ir lenta – sunkios metalinės juostos tempė Talę žemyn.

– Šėja! – suklykė ji, krisdama į tamsą.

Ir tada priekyje ji vėl pamatė geležinkeliuko rėmus. Iki jų trūko trumpos metalinės atkarpos.

Staiga saugos apyrankės timptelėjo ją aukštyn, ir Talė po kojomis pajuto tvirtą orlentės paviršių. Atkarpą, kur nebuvo metalo, ji pralėkė iš inercijos! Tas kelias siaubingas laisvo kritimo akimirkas lenta, matyt, skriejo šalia, tik truputį žemiau.

Atsipeikėjusi Talė suvokė, kad sklendžia palei bėgius. Apačioje jos laukė Šėja.

– Esi beprotė! – sušuko ji draugei.

– Geras, ar ne?

– Ne! – suriko Talė. – Kodėl man nepasakei, kad bėgiai suirę?

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Argi taip ne smagiau?

– Smagiau? – Talei širdis daužėsi krūtinėje, bet sykiu apėmė keistas jausmas. Tai buvo pyktis ir palengvėjimas… ir džiaugsmas. – Na, taip, savotiškai. Bet tu tikra bjaurybė!

Talė nulipo nuo savo lentos ir nužingsniavo per pievą. Jos kojos atrodė tarsi guminės. Susiradusi didoką nuskilusį akmenį, ant kurio buvo galima atsisėsti, ji susmuko ant jo.

Šėja nušoko nuo lentos.

– Ei, atleisk.

– Tai buvo siaubinga, Šėja. Aš kritau žemyn.

– Bet neilgai. Maždaug penkias sekundes. Regis, sakei, kad šokai nuo pastato su tąsiąja striuke.

Talė rūsčiai pažvelgė į draugę.

– Taip, šokau, bet aš žinojau, kad neištikšiu.

– Teisybė. Kai man pirmąkart parodė geležinkeliuką, irgi nieko nepasakė apie plyšį. Ir aš pamaniau: šitaip apie jį sužinoti – jėga. Geriausias yra pirmasis kartas. Norėjau, kad ir tu tai pajustum.

– Kristi žemyn – jėga, taip galvojai?

– Na, iš pradžių aš turbūt irgi supykau. Taip, iš tiesų pykau. – Šėja išsišiepė. – Bet kaipmat nusiraminau.

– Luktelėk sekundę, ir aš nusiraminsiu, Džiūsna.

– Prašom.

Talės kvėpavimas rimo, o širdis jau nebesidaužė taip, tarsi norėtų ištrūkti iš krūtinės. Tačiau jos protas tebebuvo aiškus, kaip tas kelias laisvo kritimo sekundes, ir Talei parūpo sužinoti, kas pirmasis atrado atrakciono geležinkeliuką ir kiek kitų bjaurulių čia lankėsi.

– Šėja, kas tau visa tai parodė?

– Draugai, vyresni už mane. Panašūs į mus bjauruliai, kurie stengiasi išsiaiškinti, kaip viskas veikia. Ir kaip galima tai apgauti.

Talė pažvelgė į senovinį serpantinu vingiuojantį atrakciono geležinkeliuką; jo rėmus buvo apraizgę vijokliai.

– Įdomu, kiek laiko bjauruliai čia lankosi.

– Matyt, nuo seno. Juk žmonės pasišneka. Na, supranti, vienas sugalvoja, kaip apgauti orlentę, kitas atranda upės slenkstį, trečias nukeliauja iki griuvėsių.

– Tada kažkas įsidrąsina peršokti plyšį geležinkeliuke. – Talė prikando lūpą. – Arba peršoka atsitiktinai.

Šėja linktelėjo.

– Bet galiausiai jie visi tapo gražuoliais.

– Laiminga pabaiga, – ištarė Talė.

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Iš kur žinai, kad tai vadinama „atrakciono geležinkeliuku“? Radai parašyta?

– Ne, – papurtė galvą Šėja. – Man pasakė vienas žmogus.

– O iš kur jis žinojo?

– Tas vyrukas daug ką žino. Įvairių triukų, apie griuvėsius. Jis kietas.

Pajutusi Šėjos balse keistą gaidelę, Talė atsigręžė ir paėmė draugei už rankos.

– Spėju, dabar jis – gražuolis.

Šėja atsitraukė ir ėmė kramtyti nagą.

– Ne.

– Bet maniau, kad visi tavo draugai…

– Tale, ar duosi man pažadą? Tikrą?

– Žinoma. Tiktai kokį?

– Kad niekam nepasakosi apie tai, ką tau parodysiu.

– Tai nesusiję su laisvu kritimu, ar ne?

– Ne.

– Gerai. Prisiekiu. – Talė iškėlė ranką su randu, kokį turėjo ir Perisas. – Niekada niekam nepasakysiu.

Šėja kurį laiką įdėmiai žvelgė draugei į akis, tada linktelėjo.

– Gerai. Noriu tave supažindinti su vienu žmogumi. Šiąnakt.

– Šiąnakt? Bet į miestą mudvi juk negrįšime iki…

– Jis ne mieste, – nusišypsojo Šėja. – Jis čia.

1 Miesto gyventojai (vert. past.).

Laukiant Deivido

– Tu pajuokavai, ar ne?

Šėja neatsakė. Jos vėl buvo griuvėsių centre, paties aukščiausio pastato šešėlyje. Šėja susimąsčiusi spoksojo į pastatą.

– Manau, prisimenu, kaip tai daryti, – pasakė ji.

– Ką?

– Patekti į viršų. Taip, štai šitaip.

Šėja paleido savo orlentę į priekį, tada susigūžė ir smuko vidun pro plyšį aptrupėjusioje sienoje.

– Šėja?

– Nesijaudink. Jau esu tai dariusi.

– Šiąnakt jau gavau krikštą, Šėja. Gal užteks vieno?

Talė nebuvo nusiteikusi juokams. Ji pavargo, o iki miesto laukė ilgas kelias. Be to, rytoj jai reikės valyti bendrabutį. Tai, kad dabar vasara, dar nereiškė, jog gali miegoti visą dieną.

Ir vis dėlto ji nusekė paskui draugę ir pralindo pro plyšį. Ginčai būtų atėmę daugiau laiko.

Jos kilo statmenai į viršų, lentos skriejo oru, nes pastato karkasas buvo metalinis. Viduje buvo šiurpu – pro tuščius langus buvo matyti dantyti kitų pastatų kontūrai. Regėjosi, tarsi esi rūdžių vaiduoklis ir stebi, kaip slenkant šimtmečiams griūva tavo miestas.

Viršuje stogo nebuvo, ir atsivėrė įspūdingas reginys: debesims išsisklaidžius, mėnesienos užlieti griuvėsiai priminė apdaužytų dantų eiles. Pasirodo, nuo geležinkeliuko Talė tikrai matė vandenyną. Iš tokios aukštybės vanduo švytėjo mėnulio šviesoje tarsi blyški sidabro juosta.

Šėja kažką ištraukė iš kuprinės ir perplėšė pusiau.

Pasaulis suliepsnojo.

– Ak! Nori mane apakinti? – sušuko Talė, delnu užsidengdama akis.

– Atleisk, – atsiprašė Šėja. Ištiestoje rankoje ji laikė bengališkosios ugnies deglą. Jis spragsėjo, o griuvėsių tyloje šokčiojo šešėliai. Deglo apšviestas Šėjos veidas atrodė pabaisiškas. Žiežirbos sklęsdamos leidosi žemyn į sugriuvusio pastato gelmes.

Galų gale bengališkosios ugnies deglas visas supleškėjo. Talė sumirksėjo, kad dingtų dėmės prieš akis. Apakinta šviesos, ji įžiūrėjo tik danguje šviečiantį mėnulį.

Talė staiga suvokė, kad deglas turėjo būti matomas iš bet kurios slėnio vietos. Gal net nuo jūros kranto.

– Šėja, ar tai buvo ženklas?

– Taip.

Talė pažvelgė žemyn. Tamsūs pastatai buvo pilni vaiduokliškų mirkčiojančių ugnelių – prieš akis ji teberegėjo bengališkąsias ugneles. Išsigandusi, kad nieko nemato, Talė pajuto, kaip nugara nurieda šalto prakaito lašas.

– O su kuo mes ketiname susitikti?

– Jo vardas Deividas.

– Deividas? Keistas vardas. – Talei jis atrodė kažin koks išgalvotas. Jai dingtelėjo, kad draugė juokauja. – Jis ką, taip ims ir pasirodys čia? Tikiuosi, tas vyrukas ne griuvėsiuose gyvena?

– Ne. Jis gyvena gana toli nuo čia. Tačiau gali būti ir netoliese. Na, kartais čionai atvyksta.

– Nori pasakyti, kad jis iš kito miesto?

Šėja pažvelgė į ją, bet tamsoje Talė nesuprato draugės veido išraiškos.

– Panašiai.

Šėja vėl nukreipė žvilgsnį į horizontą, tarsi lauktų ženklo – atsako į jos siųstąjį. Talė susisupo į striukę. Stovėdama juto, kaip atšalo oras. Būtų mielai pasiteiravusi, kiek dabar valandų, bet be sąsajos žiedo atsakymo neišgirsi.

Beveik pilnas mėnulis buvo nusileidęs kiek žemiau, vadinasi, turėtų būti po pusiaunakčio. Tai Talė žinojo iš astronomijos pamokų. Bent jau šitai pravertė, atsidūrus už miesto ribų: visi tie tikslieji mokslai, kurių moko mokykloje, čia teikė didesnę naudą. Talė prisiminė aiškinimus apie tai, kad lietaus vanduo krito ant kalnų, prasiskverbė į žemę ir prisisodrino mineralų. Tada ėmė plūsti į jūrą, per šimtmečius žemėje išgrauždamas upes ir kanjonus. Jei gyventum čia, galėtum orlente lėkti palei upes, kaip senų senovėje, dar prieš rūdžius, ankstesnieji gyventojai, ne tokie bepročiai, keliaudavo mažomis iš medžio išskaptuotomis valtimis.

Talės gebėjimas matyti tamsoje pamažu grįžo, ir ji atidžiai nužvelgė horizontą. Ar, atsakant į Šėjos duotą ženklą, tolumoje taip pat blykstelės bengališkoji ugnis? Talė vylėsi, kad ne. Ji niekada nebuvo susitikusi su žmogumi iš kito miesto. Mokykloje buvo aiškinama, kad kai kuriuose kituose miestuose kalbama kita kalba, kad jų gyventojai gražuoliais paverčiami tik sulaukę aštuoniolikos, kad ten yra kitokių keistenybių.

– Šėja, gal jau derėtų traukti namo?

– Palaukime dar truputį.

Talė prikando lūpą.

– Klausyk, gal šiąnakt tas Deividas kur nors labai toli.

– Galbūt. Greičiausiai taip ir yra. Nors aš vyliausi, kad jis bus čia. – Šėja atsisuko į Talę. – Būtų tikrai šaunu, jei su juo susipažintum. Jis yra… kitoks.

– Turbūt.

– Klausyk, aš neišsigalvoju.

– Aš tikiu tavimi, – pareiškė Talė, nors iš Šėjos galėjai bet ko tikėtis.

Šėja vėl atsigręžė į horizontą ir ėmė kramtyti nagą.

– Gerai. Regis, jo čia iš tiesų nėra. Jei nori, galime keliauti namo.

– Siūlau tik todėl, kad jau vėlu, o kelias atgal tolimas. Be to, rytoj turėsiu valyti bendrabutį.

Šėja linktelėjo.

– Aš irgi.

– Ačiū, kad visa tai man parodei, Šėja. Buvo neįtikėtina. Bet dar vienas jėginis dalykas mane tiesiog pribaigtų.

Šėja nusijuokė.

– Virš atrakciono geležinkeliuko juk nenumirei.

– Beveik.

– Ar man jau atleidai?

– Kai atleisiu, sužinosi, Džiūsna.

Šėja vėl nusijuokė.

– Gerai. Bet niekam nepasakok apie Deividą.

– Klausyk, juk pažadėjau. Gali manimi pasikliauti, Šėja. Tikrai.

– Gerai. Pasitikiu tavimi, Tale.

Šėja sulenkė kojas per kelius, ir lenta pradėjo leistis žemyn.

Talė paskutinįkart apsidairė apžvelgdama apačioje plytinčius griuvėsius, tamsų mišką ir perlinę upės juostą, nusitęsusią iki švytinčios jūros. Ji spėliojo, ar čia tikrai kas nors yra, o gal Deividas – tik prasimanymas, kuriuo bjauruliai gąsdina vienas kitą.

Tačiau Šėja neatrodė išsigandusi. Ji buvo nuoširdžiai nusivylusi, kad niekas neatsakė į jos ženklą, tarsi pažintis su Deividu būtų pranokusi net upės slenkstį ir griuvėsius, ir atrakciono geležinkeliuką.

Nesvarbu, iš tiesų egzistuoja Deividas ar ne, Šėjai jis – realus žmogus, pagalvojo Talė.

Jos prasibrovė pro plyšį sienoje ir nuskrido iki griuvėsių pakraščio, tada, sklęsdamos virš geležies gyslos, iškeliavo iš slėnio. Prie kalnagūbrio lentos pradėjo per daug siūbuoti, ir merginos nuo jų nulipo. Kad ir kokia pavargusi buvo Talė, lentą ji vis dėlto panešė. Nebegalvojo, kad tai tiesiog žaislas, mažvaikių balionas. Lenta regėjosi solidi, paklūstanti savoms taisyklėms ir net galinti tapti pavojinga.

Šėja teisi, galvojo Talė, nuolat gyvenant mieste, viskas ima atrodyti apgaulė. Mieste nieko nėra, kas būtų visiškai tikra: netikri nei pastatai, nei tiltai, kuriuos laikė sklandantys statramsčiai, nei šuoliai nuo stogo su tąsiąja striuke. Talė džiaugėsi, kad Šėja atsivedė ją į griuvėsius. Rūdžių palikta netvarka bylojo: jei nebūsi atsargus, gali prisišaukti siaubingą nelaimę.

Priartėjus prie upės, lentų lempelės įsižiebė, ir abi merginos su dėkingumu užšoko ant jų.

Atsistojusi ant orlentės, Šėja sudejavo:

– Nežinau, kaip tu, bet aš šiąnakt nebepajėgsiu žengti nė žingsnio.

– Nė žingsnio, tikra tiesa.

Šėja palinko į priekį ir leido savo lentai skristi virš upės. Apsigaubė pečius striuke, kad sklendžiant virš slenksčio apsisaugotų nuo vandens purslų. Talė paskutinį kartą atsigręžė. Debesys išsisklaidė, ir griuvėsiai buvo matyti net iš čia.

Ji prisimerkė. Ten, kur driekėsi atrakciono geležinkeliukas, kažkas blykstelėjo. Galbūt tai tiesiog šviesos efektas, mėnesienos atspindys nuo kokio nors atsikišusio nesurūdijusio metalinio daikto.

– Šėja? – tyliai pašaukė ji draugę.

– Skrendi, ar ne? – atsiliepė Šėja, perrėkdama upės riaumojimą.

Talė vėl prisimerkė, bet mirksinčios švieselės nebebuvo. Šiaip ar taip, jiedvi jau per toli. Jei užsimintų apie tą švieselę Šėjai, draugė užsispirtų grįžti atgal. Tačiau Talė nebuvo nusiteikusi pakartoti žygio.

Be to, greičiausiai ten nieko nebuvo.

Talė giliai įkvėpė ir suriko:

– Ei, Džiūsna! Palenktyniaukim!

Ji ėmė lėkti virš upės, prašoko pro šaltus vandens purslus ir išsiveržė į priekį, aplenkdama besijuokiančią Šėją.

Peštynės

– Pažvelk į juos. Kokie mulkiai.

– Ar ir mes anksčiau taip atrodėme?

– Tikriausiai. Tačiau jei mes buvome mulkiai, dar nereiškia, kad jie tokie nėra.

Talė linktelėjo. Ji pamėgino prisiminti, ką reiškia būti dvylikos metų ir kaip atrodė bendrabutis pačią pirmąją dieną, kai ji čia apsigyveno. Prisiminė, koks grėsmingas jai pasirodė tas pastatas. Jis, žinoma, buvo daug didesnis už Solo ir Elės namą ir už trobeles, kuriose mokėsi mažvaikiai, – kiekvienoje trobelėje po dešimt mokinių ir mokytoja.

Dabar bendrabutis atrodė mažas ir klaustrofobiškas. Labai jau vaikiškas, toks ryškiaspalvis, su kiliminiais takais ant laiptų. Baisiai nuobodus dieną ir patogus pabėgti naktį.

Naujieji bjauruliai stovėjo prisispaudę vienas prie kito glaudžia grupele, bijodami per toli nuklysti nuo savo vadovo. Jų bjaurūs maži veideliai spoksojo į keturis bendrabučio aukštus, o akys buvo pilnos nuostabos ir siaubo.

Šėja, dėbsojusi pro langą, įtraukė galvą.

– Bus labai linksma.

– Šitos pažinties valandėlės su bendrabučio tvarka jie niekada nepamirš.

Po dviejų savaičių vasara baigsis. Talės bendrabučio gyventojų pernai nuolat mažėjo, nes vyresniesiems vis sukakdavo šešiolika. Regis, atėjo metas jų vietą užimti naujai partijai. Talė stebėjo, kaip paskutinieji grupelės bjauruliai, bejėgiai ir nervingi, netvarkingi ir nerangūs, žengia į vidų. Dvylika metų išties yra lūžio taškas – iš mielo mažylio tampi išstypusiu, silpnu ir nevisaverčiu bjauruliu.

Tai buvo gyvenimo etapas, kurį Talė džiugiai paliko praeičiai.

– Ar esi tikra, kad ji veiks? – paklausė Šėja.

Talė nusišypsojo. Atsargumas Šėjai šiaip jau rūpėdavo ne itin dažnai. Ji parodė į tąsiosios striukės apykaklę.

– Matai tą žalią lemputę? Kai ji šviečia, reiškia, kad striukė veikia. Striukės skirtos pavojaus atvejams, todėl visada yra parengtyje.

Šėjos ranka slystelėjo po striuke ir palietė prie pilvo pritvirtintą jutiklį – tai reiškė, kad draugė nervinasi.

– O jei striukė supras, kad jokio tikro pavojaus nėra?

– Striukė nėra tokia protinga. Tu krenti, ji tave gaudo. Gudrybių neprireiks.

Šėja gūžtelėjo pečiais ir apsivilko striukę.

Striukę merginos pasiskolino iš meno mokyklos, aukščiausio pastato Bjaurulių Mieste. Ji buvo atsarginė, gulėjo rūsyje, tad draugėms nė nereikėjo apgaudinėti drabužinės, kad galėtų nukabinti ją nuo pakabos. Talė jokiu būdu nenorėjo vėl sukelti netikrą gaisro pavojų ir būti sučiupta – inspektoriai galėtų susieti tai su incidentu Naujųjų Gražuolių Mieste vasaros pradžioje.

Ant tąsiosios striukės Šėja užsivilko gerokai per didelius sportinius marškinėlius. Jie buvo Šėjos bendrabučio krepšinio komandos spalvų; o merginos veido nebuvo įsidėmėjęs nė vienas mokytojas.

– Kaip atrodau?

– Tarsi būtum priaugusi svorio. Tau tinka.

Šėja susiraukė. Negalėjo pakęsti, kai ją pravardžiuodavo Išstypusiu Vabzdžiu, Kiaulės Akimis ar kitaip, kaip bjauruliai vadindavo vienas kitą. Kartais Šėja tvirtindavo, esą jai nerūpi, ar bus operuojama. Žinoma, tai – pliurpalai. Tikra išsigimėlė Šėja nebuvo, bet gražuole iš prigimties jos irgi negalėjai pavadinti. Tokių gražuolių per visą istoriją buvo gal tik dešimt.

– Gal nori šokti tu, Žvaire?

– Aš jau šokau, Šėja, anksčiau nei mudvi susipažinom. Be to, juk tu pati pasiūlei šią genialią mintį.

Rūstus Šėjos žvilgsnis virto šypsena.

– O ji išties geniali, tiesa?

– Jie nė nenutuokia, kas jų laukia.

Merginos luktelėjo, kol naujieji bjauruliai susirinks bibliotekoje ir susės prie darbo stalų žiūrėti vaizdo filmo, supažindinančio su bendrabučio gyvenimu. Šėja su Tale gulėjo aukštai ant lentynų, kur buvo laikomos senos apdulkėjusios popierinės knygos, ir per turėklus žvelgė į grupę. Jos laukė, kol ekskursijos vadovė nutildys plepančius bjaurulius.

– Tai netgi per lengva, – prabilo Šėja, klijuodamasi juodus antakius.

– Lengva tau kalbėti. Tu dingsi pro duris niekam nespėjus nė susigaudyti, kas įvyko. O man teks nusigauti iki laiptų.

– Na ir kas, Tale? Jei ir sučiups, nieko mums nepadarys.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Teisybė. – Bet ji vis tiek užsimaukšlino samanų spalvos peruką.

Šią vasarą, kai paskutinieji vyresniokai sulaukę šešiolikos tapo gražuoliais, pokštai darėsi vis bjauresni. Tačiau niekas dėl to nebuvo nubaustas, o Talei regėjosi, kad pažadą Perisui ji davė prieš šimtmečius. Kai ji taps gražuole, visiškai neberūpės, ką yra iškrėtusi per paskutinį mėnesį. Ji nekantravo atsikratyti praeities, tačiau pabaiga turėjo būti įspūdinga.

Galvodama apie Perisą, Talė prisiklijavo didelę plastikinę nosį. Išvakarėse abi merginos nusiaubė Šėjos bendrabučio dramos studiją ir dabar turėjo daugybę kaukių.

– Pasirengusi? – paklausė ji ir sukikeno prajuokinta savo šniaukrojimo po kauke.

– Palauk, – atsakė Šėja ir čiupo nuo lentynos didelę storą knygą. – Gerai, spektaklis prasideda.

Merginos atsistojo.

– Atiduok knygą! – Šėjai sušuko Talė. – Ji mano!

Ji išgirdo, kad bjauruliai apačioje nuščiuvo, ir vos atsispyrė pagundai pažvelgti žemyn į atsigręžusius veidus.

– Nė nesvajok, Kiaulianose! Aš pirmoji ją užsisakiau.

– Nejuokauk, Storule. Tu netgi nemoki skaityti!

– Ak, štai kaip! Ką gi, še, skaityk!

Šėja sviedė knygą į Talę, toji pasilenkė, sugavo knygą ir paleido ją atgal į Šėją, tiesiai draugei į iškeltas rankas. Nuo smūgio Šėja loštelėjo atgal ir persivertė per turėklus.

Pasilenkusi Talė išplėtusi akis stebėjo, kaip Šėja krenta žemyn nuo trečio aukšto. Naujieji bjauruliai vieningai suklykė ir išsilakstė į šalis, mat kūnas lėkė tiesiai į juos.

Netrukus tąsioji striukė įsijungė, ir Šėja nupleveno aukštyn maniakiškai kvatodama, kiek leidžia plaučiai. Talė luktelėjo stebėdama, kaip bjaurulių veiduose siaubas virsta sumišimu, o Šėja, pašokinėjusi aukštyn žemyn, nusileidžia ant stalo ir nušokusi patraukia link durų.

Talė numetė knygą ir nukūrė prie laiptų. Šuoliuodama per kelias pakopas iškart, ji pasiekė atsargines bendrabučio lauko duris.

– Ak, tai buvo idealu!

– Ar matei jų veidus?

– Ne itin gerai, – prisipažino Šėja. – Labiau rūpėjo į mane lekiančios grindys.

– Taip, prisimenu, kaip aš pati šokau nuo stogo. Tai iš tiesų prikausto dėmesį.

– Na, o dėl veidų… Man labai patinka tavo nosis.

Talė sukikeno ir nusitraukė plastikinę nosį.

– Taip, nematau reikalo būti bjauresnė nei esu.

Šėjos veidas apniuko. Ji nusiplėšė vieną priklijuotą antakį, tada griežtai pažvelgė į draugę.

– Tu nesi bjauri.

– Ak, liaukis, Šėja.

– Aš tikrai taip manau. – Ji ištiesė ranką ir palietė tikrąją Talės nosį. – Tavo profilis puikus.

– Nebūk keistuolė, Šėja. Aš – bjaurulė, tu – bjaurulė. Tokios būsime dar dvi savaites. Nieko čia baisaus. – Talė nusijuokė. – Pavyzdžiui, tavo vienas antakis didžiulis, o kitas mažytis.

Šėja nusuko žvilgsnį į šalį ir tylėdama nusiplėšė kitą antakį.

Merginos slėpėsi persirengimo kabinoje už smėlėto paplūdimio, čia buvo palikusios savo sąsajos žiedus ir drabužius. Jei kas imtų klausinėti, jos atsakytų visą laiką plaukiojusios. Plaukiojimas – šauni gudrybė. Vandeny kūnas neskleidžia signalų, be to, prieš ir po plaukiojimo tenka persirengti – puikus būdas pasiteisinti, kodėl nemūvėjo sąsajos žiedų. Upė nuplauna visus nusikaltimus.

Netrukus abi teškenosi vandeny, kad nusiplautų likusį grimą. Tąsioji striukė naktį bus grąžinta į mokyklos rūsį.

– Aš rimtai, Tale, – toliau kalbėjo Šėja. – Tavo nosis nėra bjauri. Man patinka ir tavo akys.

– Mano akys? Visai išsikraustei iš proto. Jos per arti viena kitos.

– Kas taip sako?

– Biologijos mokytoja.

Šėja tėškė į draugę saują vandens.

– Juk netiki visomis tomis nesąmonėmis? Na, kad išvaizda turi atitikti vieną vienintelį standartą ir kad mes visi užprogramuoti to siekti?

– Ne tikėjime esmė, Šėja. Tiesiog visi mes tai žinome. Juk matei gražuolius. Jie atrodo… nuostabiai.

– Jie visi atrodo vienodi.

– Ir aš taip anksčiau maniau. Tačiau kai su Perisu lankydamiesi mieste stebėdavome gražuolius, supratome, kad iš tiesų jie visi skirtingi. Išlieka panašūs patys į save, tik skirtumai kur kas subtilesni, nes gražuoliai – jau nebe išsigimėliai.

– Mudvi ne išsigimėlės, Tale. Esame normalios. Galbūt ne itin žavios, bet tikrai ne išdailintos lėlės barbės.

– Kokios lėlės?

Šėja nusuko akis į šalį.

– Apie jas man pasakojo Deividas.

– Nuostabu. Ir vėl Deividas. – Talė atsistūmė ir spoksodama į dangų nuplaukė ant nugaros trokšdama, kad šis pokalbis būtų baigtas. Griuvėsiuose jos lankėsi dar kelis kartus, ir Šėja visada primygtinai reikalaudavo uždegti bengališkosios ugnies deglą, bet Deividas taip ir nepasirodė. Talė šiurpo mirusiame mieste laukdama nežinia kokio vyruko, kuris galbūt nė neegzistuoja. Tyrinėti griuvėsius buvo šaunu, bet įkyri Šėjos mintis susitikti su Deividu temdė džiaugsmą.

– Jis tikras. Mudu esam ne kartą susitikę.

– Gerai, Šėja, Deividas tikras. Bet mūsų bjaurumas taip pat tikras. Vien įsigeidus ar pasakius sau, kad esi graži, nepasikeisi. Todėl ir buvo sugalvota operacija.

– Juk tai apgaulė, Tale. Visą gyvenimą prieš akis matei vien gražius veidus. Savo tėvų, mokytojų, visų, kuriems daugiau nei šešiolika. Bet tu negimei su troškimu regėti šį grožį kiekviename, kiekvieną mielą dieną. Tave tiesiog užprogramavo manyti, esą visa kita – bjauru.

– Tai visai ne programavimas, bet natūrali reakcija. O dar svarbiau: ji teisinga. Senais laikais viskas būdavo kaip pakliūva – kai kurie žmonės atrodė savotiškai gražūs, tačiau dauguma – bjaurūs visą gyvenimą. Dabar bjaurūs yra visi… kol tampa gražūs. Nevykėlių nebeliko.

Šėja kurį laiką tylėjo, paskui vėl prabilo:

– Yra nevykėlių, Tale.

Talė pasipurtė. Visi žinojo apie bjaurulius visam gyvenimui, tuos kelis žmones, kuriems operacija nepadėjo. Išvysti juos galėjai nedažnai. Tiems žmonėms niekas nedraudė rodytis viešai, bet dauguma jų buvo linkę slapstytis. Turbūt visi taip elgtųsi. Galbūt bjauruliai atrodo kvailokai, bet jie – bent jau jauni. Seni bjauruliai išties neįtikėtinai bjaurūs.

– Gal nerimauji, kad operacija gali nepadėti? Tai kvaila, Šėja. Nesi išsigimėlė. Po dviejų savaičių būsi tokia pat gražuolė kaip ir visos kitos.

– Nenoriu būti gražuolė.

Talė atsiduso. Na štai, prasideda.

– Man įgriso šis miestas, – kalbėjo Šėja. – Įkyrėjo taisyklės ir ribos. Netrokštu tapti tuščiagalve naująja gražuole, kuriai kiekviena diena – šventė.

– Liaukis, Šėja. Gražuoliai daro tą patį, ką ir mes: šokinėja su tąsiąja striuke, skraido, žaidžia su fejerverkais. Tik jiems nereikia tykoti pasaloje.

– Jiems neužtenka vaizduotės, kad galėtų tykoti pasaloje.

– Klausyk, Džiūsna, sutinku, – griežtai tarė Talė. – Krėsti pokštus šaunu! Ar ne? Laužyti taisykles smagu! Bet galiausiai reikia daryti kažką kita, ne vien būti protinga maža bjaurule.

– Pavyzdžiui, būti lėkšta, nuobodžia gražuole?

– Ne, būti suaugusia. Ar kada nors pagalvojai, kad, jeigu būsi graži, nereikės krėsti pokštų ir nesąmonių? Galbūt bjauruliai nuolat pešasi ir užgaulioja vienas kitą tik todėl, kad jaučiasi nelaimingi būdami bjaurūs? Aš noriu būti laiminga, o pirmas žingsnis link to – atrodyti kaip tikras žmogus.

– Manęs negąsdina mano išvaizda, Tale.

– Galbūt ir ne, bet tu bijai tapti suaugusi!

Šėja nieko neatsakė. Talė plūduriavo vandeny tylėdama, dėbsodama į dangų, iš pykčio vos pajėgdama įžiūrėti debesis. Ji norėjo būti graži, vėl matyti Perisą. Atrodė, praėjo visa amžinybė nuo to laiko, kai ji kalbėjosi su vaikinu ar kuo nors kitu, išskyrus Šėją. Talei įkyrėjo būti bjauriai ir ji troško, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

Netrukus ji išgirdo, kaip Šėja plaukia į krantą.

Paskutinė išdaiga

Keista, bet Talę apėmė liūdesys. Ji žinojo, kad ilgėsis šio vaizdo pro langą.

Paskutiniuosius ketverius metus ji praleido spoksodama į Naujųjų Gražuolių Miestą, netrokšdama nieko kito kaip tik kirsti upę ir nebegrįžti. Matyt, tas troškimas ir gundė ją, dėl to ji daugybę kartų lipo pro langą, išmoko visų įmanomų gudrybių, kad tik kuo arčiau prisėlintų prie naujųjų gražuolių, galėtų stebėti jų gyvenimą, kurį netrukus gyvens ir ji pati.

Bet dabar, kai iki operacijos liko vos savaitė, laikas, regis, slinko per greitai. Kartais Talei kildavo noras, kad operacija užsitęstų. Pirmiausia galėtų būti sutvarkytos jos žvairos akys, kiek vėliau – lūpos, ir upę ji kirstų etapais. Kad nereikėtų paskutinįsyk pažvelgti pro langą ir suvokti, jog niekada daugiau nebematys šio vaizdo.

Kadangi Šėjos nebuvo šalia, viskas atrodė netobula, tad Talė dar daugiau laiko praleisdavo sėdėdama prie lango ir stebeilydama į Naujųjų Gražuolių Miestą.

Žinoma, ir nuveikti ji galėjo ne kažin ką. Visi bendrabutyje dabar buvo jaunesni už Talę, o metais jaunesnius už save ji jau buvo išmokiusi geriausių savo pokštų. Gerą dešimtį kartų ji peržiūrėjo filmus, kuriuos tik žinojo jos sieninis ekranas, net senuosius, nespalvotus, kuriuose kalbama tokia keista anglų kalba, kad Talė vos pajėgė suprasti. Į koncertus eiti nebuvo su kuo, o stebėti bendrabučio sporto varžybas – nuobodu, juk ji nepažinojo nė vieno komandos nario. Kiti bjauruliai žvelgė į ją su pavydu, bet nė vienas nenorėjo draugauti. Matyt, geriausia bus operuotis išsyk. Kartais Talė trokšdavo, kad gydytojai ją tiesiog pagrobtų vidury nakties ir atliktų tą operaciją. Juk gali nutikti kur kas blogesnių dalykų, nei kad pabundi vieną rytą, o tu – jau gražuolė. Mokykloje aiškino, kad jau išmokta operuoti ir penkiolikmečius. Esą laukti šešiolikos – tiesiog sena kvaila tradicija.

Tačiau šia tradicija niekas, išskyrus vieną kitą bjaurulį, neabejojo. Tad ir Talei teks vienai ištverti laukimo savaitę.

Po ginčo jiedvi su Šėja daugiau nė karto nesikalbėjo. Talė mėgino parašyti jai žinutę, tačiau vos išvydusi draugę ekrane vėl supykdavo. Be to, aiškintis santykius nebebuvo prasmės. Kai jos abi taps gražuolėmis, nebeliks dėl ko peštis. Netgi jei Šėja nekęs jos ir tada, kitame upės krante laukia Perisas ir visi seni jų draugai didelėmis akimis ir nuostabiomis šypsenomis.

Vis dėlto Talė dažnokai spėliodavo, kaip Šėja atrodys virtusi gražuole, kai jos kūnas, dabar – vien kaulai ir oda, papilnės, putlios lūpos taps tobulos, o aplūžinėję nagai išnyks. Jos akys tikriausiai įgaus sodresnį žalią atspalvį. O gal bus parinkta modernesnė spalva: violetinė, sidabrinė ar auksinė.

– Ei, Žvaire!

Talė net pašoko išgirdusi šnibždesį. Ji pažvelgė į tamsą ir išvydo čerpių stogu artyn sėlinantį siluetą. Šypsena nušvietė merginos veidą.

– Šėja!

Siluetas akimirką stabtelėjo.

Talei neatrodė, kad būtina šnibždėti.

– Nestovėk tenai. Eikš šen, kvaiša!

Šėja įšliaužė pro langą ir nusijuokė, kai Talė šiltai, džiugiai ir tvirtai ją apkabino. Vis dar susikibusios už rankų, merginos pasitraukė nuo lango. Bjaurus Šėjos veidas akimirką atrodė tobulas.

– Kaip šaunu tave matyti.

– Tave taip pat, Tale.

– Ilgėjausi tavęs. Norėjau… labai apgailestauju dėl…

– Ne, – pertraukė ją Šėja. – Tu buvai teisi. Privertei mane susimąstyti. Ketinau tau parašyti, bet viskas buvo… – Šėja atsiduso.

Talė linktelėjo ir spustelėjo draugei rankas.

– Taip. Buvo šlamštas.

Kurį laiką jos stovėjo tylėdamos, ir Talė, nusukusi akis nuo draugės, pažvelgė pro langą. Staiga Naujųjų Gražuolių Miestas jai nebeatrodė toks liūdnas. Priešingai, jis regėjosi ryškus ir gundantis, tarsi visos dvejonės būtų akimirksniu išsisklaidžiusios. Atviras langas vėl ėmė vilioti.

– Šėja?

– Ką?

– Lėkime kur nors šiąnakt. Iškrėskime didelę išdaigą.

Šėja nusijuokė.

– To iš tavęs ir tikėjausi.

Talė nužvelgė draugės aprangą. Šėja buvo pasiruošusi rimtai išdaigai: visi drabužiai juodi, plaukai surišti į standų kuodą, ant peties užmesta kuprinė. Mergina plačiai išsišiepė.

– Matau, jau esi kažką sumaniusi. Puiku.

– Taip, – tyliai patvirtino Šėja.

Ji priėjo prie Talės lovos ir nusimetė kuprinę. Šėjai žengiant kažkas girgždėjo, ir Talė nusišypsojo išvydusi bičiulės batus su gerai sukimbančiais padais. Talė jau senokai nebuvo stovėjusi ant orlentės. Sklandyti vienai sunku ir tik pusė malonumo.

Šėja iškratė kuprinę ant lovos ir ėmė aiškinti:

– Padėties ieškiklis. Degiklis. Vandens filtras. – Ji pakėlė du spindinčius sumuštinio dydžio gniužulėlius. – O šitie išsipučia ir tampa miegmaišiais. Viduje tikrai būna šilta.

– Miegmaišiai? Vandens filtras?! – sušuko Talė. – Tai turėtų būti beprotiška ir siaubingai ilga išdaiga. Mudvi keliausime iki jūros, taip?

Šėja papurtė galvą.

– Toliau.

– Oho, geras! – Talė vis dar šypsojosi. – Bet iki operacijos liko vos šešios dienos.

– Pati žinau, kokia šiandien diena. – Šėja atsegė vandeniui nepralaidų maišelį ir iškratė jo turinį šalia kitų daiktų. – Maistas dviem savaitėms, išdžiovintas. Tereikia įmesti į filtrą ir užpilti vandeniu. – Ji sukikeno. – Filtras toks veiksmingas, kad į jį galima net šlapintis.

Talė atsisėdo ant lovos ir ėmė skaityti užrašus ant maisto pakuočių.

– Dviem savaitėms?

– Dviem žmonėms – dviem savaitėms, – lėtai atsakė Šėja, – o jeigu vienam, tada keturioms savaitėms.

Talė nuščiuvo. Staiga ji pajuto negalinti žiūrėti nei į daiktus, išverstus ant lovos, nei į Šėją. Ji įsistebeilijo pro langą į Naujųjų Gražuolių Miestą, kuriame spragsėjo fejerverkai.

– Bet mums nereikia dviejų savaičių, Tale. Tai juk daug arčiau.

Raudonas kamuolys šovė į orą miesto vidury, ir žemyn, tarsi milžiniško gluosnio svyruoklio šakos, pasipylė žiežirbos.

– Kam nereikia dviejų savaičių?

– Nuvykti ten, kur gyvena Deividas.

Talė linktelėjo ir užsimerkė.

– Ten visai kitaip nei čia, Tale. Žmonės ten neskirstomi į bjaurulius ir gražuolius, naujuosius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius. Iš ten galima išvykti kada panorėjus ir keliauti kur nori.

– Pavyzdžiui, kur?

– Bet kur. Į griuvėsius, į mišką, prie jūros. Ir… ten niekas nieko neoperuoja.

– Ką?

Šėja atsisėdo šalia draugės ir pirštu palietė jai skruostą. Talė atsimerkė.

– Mes neprivalome atrodyti kaip visos, Tale, ir elgtis lygiai kaip kitos. Mes galime rinktis. Galime užaugti tokios, kokios norime.

Talė sustingo. Jai atėmė žadą, išdžiūvo burna, tačiau jautė privalanti kažką pasakyti. Ji prisivertė paklausti:

– Netapti gražuolėmis? Tai beprotiška, Šėja. Kai tu šitaip kalbėdavai, manydavau, jog kvailioji. Perisas irgi nuolat tai kartodavo.

– Iš tiesų tai buvo kvailionė. Bet kai pareiškei, esą aš bijau suaugti, privertei mane susimąstyti.

– Aš priverčiau susimąstyti?

– Privertei suvokti, kiek daug manyje šlamšto. Tale, turiu tau atskleisti dar vieną paslaptį.

Talė atsiduso.

– Gerai. Manau, blogiau jau nebus.

– Ne visi vyresnieji mano draugai, su kuriais bičiuliavausi iki susipažindama su tavimi, tapo gražuoliais.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Kad kai kurie pabėgo, kaip dabar ketinu pasielgti aš. Ką siūlau ir tau.

Talė pažvelgė draugei į akis trokšdama, kad visa tai tebūtų pokštas. Tačiau Šėja atrėmė žvilgsnį. Ji buvo nusiteikusi rimtai.

– Tu pažįsti žmonių, kurie pabėgo?

Šėja linktelėjo.

– Aš taip pat turėjau pabėgti. Buvome viską suplanavę. Sprukti ruošėmės savaite anksčiau nei pirmajam iš mūsų sukaks šešiolika. Jau buvome pavogę išgyvenimui būtinos įrangos ir pranešę Deividui, jog atvykstame. Viskas buvo paruošta. Tai nutiko prieš keturis mėnesius.

– Bet tu ne…

– Kai kurie pabėgo, o aš išsigandau. – Šėja pažvelgė pro langą. – Ir ne aš viena. Keli kiti irgi pasiliko ir tapo gražuoliais. Tikriausiai ir aš būčiau tapusi, jeigu ne tu.

– Aš?

– Kai mudvi susipažinome, nebesijaučiau vieniša. Nebebijojau vėl grįžti į griuvėsius, vėl ieškoti Deivido.

– Bet mes niekada… – Talė sumirksėjo. – Tu jį galiausiai radai, tiesa?

– Tik prieš dvi dienas. Nuo tada, kai… kai mudvi susipešėme, ten vykdavau kiekvieną naktį. Kai pasakei, kad aš bijau suaugti, supratau, jog tu teisi. Vieną kartą pabūgau, bet daugiau taip elgtis nevalia.

Šėja sugriebė Talę už rankos ir laukė, kol jų žvilgsniai susitiko.

– Noriu, kad vyktum drauge, Tale.

– Ne, – žaibiškai atšovė Talė. Paskui papurtė galvą. – Palauk. Kodėl anksčiau nieko apie tai nepasakojai?

– Norėjau, bet būtum pamaniusi, kad aš išprotėjau.

– Tu ir esi išprotėjusi!

– Galbūt. Bet ne taip, kaip tau atrodo. Todėl ir norėjau, kad susipažintum su Deividu. Tada pati pamatytum, jog visa tai – tikra.

– Man tai neatrodo tikra. O apie kokią vietovę kalbi?

– Ji vadinama Dūmais. Tai – ne miestas ir niekas ten nevadovauja. Ir nėra dailių žmonių.

– Panašu į košmarą. Ir kaip ten patekti? Pėsčiomis?

Šėja išsiviepė.

– Juokauji? Orlentėmis, kaip visada. Yra ilgų nuotolių orlenčių, kurios įkraunamos saulės energija, o maršrutas driekiasi palei upes, jis kruopščiai parinktas. Deividas nuolatos juo kursuoja ir atvyksta iki griuvėsių. Jis mus ir nuves į Dūmus.

– O kaip ten žmonės gyvena, Šėja? Kaip rūdžiai? Degina medžius, kad būtų šilta, ir visur užkasa savo šiukšles? Gyventi gamtoje yra neteisinga, nebent norėtum gyventi kaip žvėris.

Šėja papurtė galvą ir atsiduso.

– Tai mokykliniai tauškalai, Tale. Jie turi technikos. Ir jie nėra panašūs į rūdžius, nedegina medžių ar ko nors kito. Tačiau jie neatsiriboja sienom nuo gamtos.

– Ir visi yra bjaurūs.

– Vadinasi, niekas nėra bjaurus.

Talė nevalingai nusijuokė.

– Norėjai pasakyti: niekas nėra dailus.

Draugės nutilo.

Talė stebėjo fejerverkus. Ji jautėsi tūkstantį kartų blogiau nei prieš valandėlę, kai dar nebuvo pasirodžiusi Šėja.

Galiausiai Šėja ištarė žodžius, kurie sukosi ir Talės galvoje:

– Vadinasi, aš tave prarasiu, tiesa?

– Juk bėgi tu, ne aš.

Šėja trenkė kumščiais sau į kelius.

– Tai mano kaltė. Privalėjau tau pasakyti anksčiau. Jei būtum turėjusi daugiau laiko susitaikyti su šia mintimi, gal…

– Šėja, aš niekada nesusitaikyčiau su šia mintimi. Nenoriu likti bjauri visą gyvenimą. Noriu tobulų akių ir lūpų, noriu, kad visi aikčiotų į mane žiūrėdami. Ir kad visi mane išvydę pagalvotų: „Kas ji?“ Ir panorėtų su manimi susipažinti, klausytis, ką jiems pasakysiu.

– O aš norėčiau kalbėti apie visai kitus dalykus.

– Pavyzdžiui, kokius? „Aš nušoviau vilką ir jį suvalgiau“, taip?

Šėja sukikeno.

– Žmonės nevalgo vilkų, Tale. Veikiau kiškius, laukinius paukščius.

– O varge. Ačiū už sukeltą vaizdinį, Šėja.

– Aš tikriausiai apsiribosiu daržovėmis ir žuvimi. Tačiau kalbu ne apie stovyklavimą, Tale. Apie tai, kuo noriu tapti aš pati. O ne kokią mane regi koks nors chirurgų komitetas.

– Viduje vis tiek išliksi savimi, Šėja. Bet kai būsi graži, žmonės labiau kreips į tave dėmesį.

– Ne visi taip mano.

– Esi tikra? Kad būdama išmintinga arba įdomi nugalėsi evoliuciją? O jeigu tu klysti… jei negrįši iki tau sukaks dvidešimt, jokia operacija nebepadės. Tada visą gyvenimą atrodysi negerai.

– Aš negrįšiu. Niekada.

Talei žodžiai strigo gerklėje, bet ji prisivertė ištarti:

– O aš nevyksiu su tavimi.

Prie užtvankos jos atsisveikino.

Šėjos ilgų nuotolių orlentė buvo storesnė, švytėjo saulės baterijų briaunelės. Po tiltu ji buvo paslėpusi šildomą striukę ir kepurę. Talė spėjo, kad Dūmuose žiemos šaltos ir nemalonios.

Ji negalėjo patikėti, jog draugė išvyksta.

– Visada galėsi grįžti. Jei ten bus blogai.

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Nė vienas mano draugas negrįžo.

Talę nupurtė šiurpas. Juk galėjo būti kur kas siaubingesnių priežasčių, dėl kurių jie negrįžo.

– Būk atsargi, Šėja.

– Tu taip pat. Niekam apie tai nepasakok, gerai?

– Niekada, Šėja.

– Prisieki? Kad ir kas atsitiktų?

Talė iškėlė randuotą delną.

– Prisiekiu.

Šėja nusišypsojo.

– Žinau. Tiesiog turėjau paklausti prieš… – Ji ištraukė popieriaus lapelį ir padavė Talei.

– Kas tai? – Talė išskleidė lapelį ir išvydo iškeverzotas raides. – Kada tu išmokai rašyti ranka?

– Mes visi išmokome, kai ketinome išvykti. Tai puikus sumanymas, jei nenori, kad prižiūrėtojai šniukštinėtų po tavo dienoraštį. Kad ir kaip ten būtų, čia tau. Negaliu išduoti, kur išvykstu, taigi raštelis užkoduotas, galima taip sakyti.

Talė suraukė kaktą ir ėmė skaityti pirmąją šleivą žodžių eilutę.

– „Per kiaurymę tiesiai skrisk.“

– Teisingai. Ar aišku? Tik tu viena galėsi suprasti, jei kas nors rastų šitą raštelį. Na, jeigu kada nors sumanysi pasielgti kaip aš.

Talė norėjo kažką pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėj. Ji tik linktelėjo.

– Dėl visa pikta, – paaiškino Šėja.

Ji užšoko ant lentos, spragtelėjo pirštais ir užsimetė ant pečių kuprinę.

– Sudie, Tale.

– Sudie, Šėja. Norėčiau…

Šėja laukė, lengvai siūbuojama vėsaus rugsėjo vėjo.

Talė pamėgino įsivaizduoti bičiulę senstančią, susiraukšlėjančią, krioštančią, niekada taip ir nebuvusią gražia. Neišmokusią deramai rengtis ar elgtis per oficialius šokius. Į kurios akis niekas niekada nepažvelgs ir nebus pakerėtas.

– Norėčiau pamatyti, kokia tu atrodytum. Turiu omeny, daili.

– Manau, teks pasitenkinti tokiu mano veidu, koks yra dabar, – atsakė Šėja.

Ji nusisuko, jos lenta pakilo aukštyn ir nuskriejo upės link. Talė kažką šūktelėjo, bet jos žodžius nustelbė riaumojantis vanduo.

Operacija

Atėjo lemtingoji diena, ir Talė lūkuriavo oromobilio. Ji buvo viena.

Rytoj, kai operacija bus baigta, prie ligoninės jos lauks tėvai, Perisas ir kiti draugai. Tokia tradicija. Keista, kad niekas iš čionykščių nepanoro jos išlydėti. Niekas neatsisveikino, išskyrus kelis pro šalį ėjusius bjaurulius. Talei jie atrodė labai jauni, ypač tie, kurie tik ką atvyko, kurie spoksojo į ją, tarsi Talė būtų dinozauro kaulų krūva.

Talei visada patiko būti nepriklausomai, tačiau dabar ji jautėsi lyg mažvaikė, kurią kažkas turi pasiimti iš mokyklos, visų palikta ir vieniša. Rugsėjis – netikęs mėnuo gimti.

– Tu – Talė, ar ne?

Talė pakėlė akis. Tai buvo naujasis bjaurulis, dar neįpratęs kilti į aukštumas. Jis pešiojo savo uniformą, tarsi ji būtų per ankšta.

– Taip.

– Ar ne tu šiandien turi virsti gražuole?

– Aš, Neūžauga.

– Tai kodėl atrodai tokia liūdna?

Talė gūžtelėjo pečiais. Ką šis pusiau mažvaikis, pusiau bjaurulis gali suprasti? Jos galvoje nuskambėjo Šėjos žodžiai, pasakyti apie operaciją. Vakar ją dar sykį išmatavo įkišę į vaizdų formavimo vamzdį. Negi Talė turėtų šiam naujajam bjauruliui aiškinti, kad šiandien popiet jos kūnas bus atvertas, kaulai nušlifuoti, kad įgytų teisingą formą, kai kurie ištempti ar išpūsti, nosies kremzlė ir skruostikauliai išimti ir pakeisti programuojamu plastiku, oda nugramdyta ir pasėta iš naujo kaip žolė futbolo aikštėje pavasarį? Kad jos akys bus pjaustomos lazeriu, mat visą likusį gyvenimą rega turi būti tobula, po rainele bus įterpti šviesą atspindintys implantai, dėl ko abejingas rudas akis nusės žaižaruojantys auksiniai taškeliai. Kad jos raumenys per naktį bus sustandinti taikant elektrociziją, o visi paaugliški riebalai nusiurbti. Dantis pakeis keramika, tvirta kaip Žemės orbitą apskriejančio erdvėlaivio sparnas ir balta kaip šventiniai porcelianiniai bendrabučio servizai.

Talei aiškino, kad neskaudės, tik naują odą porą savaičių perštės tarsi smarkiai nudegus saulėje.

Galva ūžė nuo smulkmenų apie operaciją, ir Talė suprato, kodėl Šėja pabėgo. Juk reikia šitiek daug iškęsti – vien tam, kad taptum tinkamos išvaizdos. O, kad žmonės būtų išmintingesni, evoliucionavę taip, kad su visais elgtųsi vienodai, net jeigu kiekvienas atrodytų skirtingai! Net jeigu būtų bjaurus.

Ir kodėl Talė nerado argumentų, kurie būtų įtikinę Šėją pasilikti?

Vėl į galvą ėmė brautis įsivaizduojami pokalbiai, bet dabar jie buvo kur kas nemalonesni nei tada, kai išvyko Perisas. Mintyse Talė tūkstančius kartų ginčijosi su Šėja – tai buvo ilgos, padrikos diskusijos apie grožį, biologiją, brendimą. Šėja per visas išvykas į griuvėsius dėstė savo požiūrį į bjaurulius ir gražuolius, į miestą ir tai, kas už jo slypi, kas dirbtina ir kas tikra. Bet Talei nė kartelio nedingtelėjo, kad draugė iš tiesų gali pabėgti atsisakydama gyvenimo, kupino grožio, žavesio ir elegancijos. Jei tik ji būtų sugebėjusi rasti tinkamų žodžių. Nors kelis.

Dabar, sėdėdama čia, Talė jautėsi taip, tarsi nė nebūtų mėginusi draugės perkalbėti.

Ji pažvelgė naujajam bjauruliui į akis.

– Nes esmė tokia: dvi savaites kęsti skausmą lyg būtum nudegusi saulėje tikrai verta, jei paskui visą gyvenimą atrodysi žavi.

Vaikas pasikasė galvą.

– Ką?

– Nieko. Turėjau tai vienam žmogui pasakyti, bet nepasakiau. Štai ir viskas.

Galiausiai atvyko ligoninės oromobilis ir nusileido mokyklos kieme taip švelniai, kad beveik nesujudino šviežiai nupjautos žolės.

Vairuotojas buvo vidutinės trukmės gražuolis. Atrodė pasitikintis savim ir valdingas. Jis buvo toks panašus į Solą, kad Talė vos nepavadino jo tėčiu.

– Talė Jangblad? – pasiteiravo vairuotojas.

Talė matė, kaip blykstelėjo lemputė – buvo nuskenuotos jos akys, bet vis tiek patvirtino:

– Taip, tai aš.

Atšauti lengvabūdiškai šitam vidutinės trukmės gražuoliui ji kažin kodėl nedrįso. Vyriškis buvo įsikūnijusi išmintis, toks rimtas ir oficialus, kad Talei net kilo noras apsivilkti išeiginius drabužius.

– Ar pasirengusi? Ne itin daug mantos.

Talės krepšys iš tiesų buvo pustuštis. Visiems buvo žinoma, kad naujieji gražuoliai, atsidūrę anapus upės, didumą savo mantos atiduoda perdirbti. Juk ten Talė turės kiek tik nori naujų drabužių ir dailių žaisliukų, kurių visada troško. Iš tikrųjų ji tenorėjo pasiimti vienintelį daiktą – Šėjos raštelį, kurį paslėpė krepšyje tarp atsitiktinių niekniekių.

– Man užteks, kiek pasiėmiau.

– Puiku, Tale. Brandus požiūris.

– Tokia aš ir esu, pone.

Durys užsivėrė, ir oromobilis pakilo.

Didžiulė ligoninė stovėjo Naujųjų Gražuolių Miesto gale. Čionai visi buvo siunčiami rimtoms operacijoms: mažvaikiai, bjauruliai, netgi senyvo amžiaus gražuoliai iš tolimojo Sukriošėlių Miesto, kad būtų pratęstas jų gyvenimas.

Danguje nebuvo nė debesėlio, upė spindėjo, ir Talė susižavėjusi žvelgė į Naujųjų Gražuolių Miestą. Stikliniai ir metaliniai paviršiai tviskėjo naktyje net neapšviesti žibintų ir fejerverkų, nuo neįtikėtinų formų linksmybių bokštų per salą driekėsi skysti šešėliai. Talei dingtelėjo, kad miestas kur kas tikresnis nei Rūdžių Griuvėsiai. Galbūt ne toks tamsus ir paslaptingas, bet kur kas gyvesnis.

Metas liautis dūsauti dėl Šėjos. Nuo šiol gyvenimas bus nesibaigianti šventė, kupina gražių žmonių. Tokių kaip Talė Jangblad.

Oromobilis nusileido ant ligoninės stogo, ant raudono „X“ ženklo, ir Talės vairuotojas palydėjo ją į laukiamąjį. Slaugytoja surado Talės pavardę, vėl pašvietė jai į akis tikrindama tapatybę ir liepė laukti.

– Ar pasėdėsi viena? – paklausė vairuotojas.

Talė pažvelgė jam į skaidrias švelnias akis trokšdama, kad vyriškis pasiliktų. Tačiau prašyti būtų vaikiška.

– Pasėdėsiu, ačiū.

Vyriškis nusišypsojo ir nuėjo.

Laukiamajame daugiau nieko nebuvo. Talė patogiai įsitaisė krėsle ir ėmė skaičiuoti lubų plyteles. Laukiant į galvą sugrįžo pokalbiai su Šėja, bet čia jie nekėlė tokio nerimo. Graužtis buvo per vėlu.

Gaila, kad nėra lango, pro kurį būtų galima paspoksoti į Naujųjų Gražuolių Miestą. Talė buvo taip arti jo. Ji ėmė svajoti apie rytdienos vakarą, pirmąjį, kai bus graži ir vilkės nuostabiais naujais drabužiais (jos bendrabučio uniformos bus įgrūstos į perdirbimo mašiną), žvelgs nuo aukščiausio, kokį tik pavyks rasti, linksmybių bokšto stogo. Ji stebės, kaip kitame upės krante užges šviesos – Bjaurulių Mieste visi užmigs, o ji, Talė, visą naktį galės leisti su Perisu ir naujaisiais draugais, visais tais žaviais žmonėmis, su kuriais susipažins.

Ji atsiduso.

Šešiolika. Pagaliau.

Ištisą valandą nieko nevyko. Talė barbeno pirštais spėliodama, ar bjauruliai visada verčiami taip ilgai laukti.

Tada atėjo tas vyras.

Jis atrodė keistai, nepanėšėjo nė į vieną iš Talės kada nors matytų gražuolių. Buvo tiksliai vidutinio amžiaus, tačiau operaciją jam kažkas atliko nevykusiai. Be abejonės buvo gražus, tik grožis kažin koks nuožmus. Atrodė ne išmintingas ir pasitikintis savimi, o šaltas diktatorius, gąsdinantis lyg koks karališkas plėšrūnas. Kai jis priėjo, Talė jau žiojosi pasiteirauti, kas vyksta, tačiau vyriškis žvilgsniu ją nutildė.

Talei dar nebuvo tekę sutikti suaugusiojo, kuris būtų padaręs tokį įspūdį. Vidutinės trukmės ar senyvo amžiaus gražuoliams ji visada jausdavo pagarbą. O šis nuožmiai gražus vyras kėlė pagarbią baimę.

– Iškilo sunkumų dėl tavo operacijos, – pareiškė vyras. – Eime su manimi.

Talė nusekė jam įkandin.

Ypatingųjų aplinkybių skyrius

Šis oromobilis buvo didesnis, tačiau ne toks patogus.

Ir kelionė ne tokia maloni, kaip pirmasis Talės pasivėžinimas tą dieną. Keistai atrodantis vyras valdė oromobilį piktai, nekantriai, krisdamas žemyn tarsi akmuo, kad sutrumpintų kelią tarp skrydžio juostų, kiekviename posūkyje smarkiai pasvirdamas, tarsi skrietų orlente. Prieš tai skrendant Talės nepykino, bet dabar ji įsikibo į sėdynės atramas taip, kad net pabalo krumpliai, ir nudelbė akis į žemę. Dar spėjo išvysti tolstantį Naujųjų Gražuolių Miestą.

Jie skrido į upės žemupį – kirto Bjaurulių Miestą, žaliąją juostą, paskui – transporto žiedą, kur iš po žemių galvas buvo iškišę fabrikai. Oromobilis pasuko prie didelės deformuotos kalvos – ten stūksojo kompleksas stačiakampių pastatų, tokių pat žemų ir drūtų kaip bjaurulių bendrabučiai, nudažytų išdžiūvusios žolės spalva.

Oromobilis kietai dunkstelėjo į žemę, ir vyras nusivedė Talę niūriu gelsvai rudu koridorium. Talei dar nebuvo tekę matyti tokios didelės erdvės, nudažytos itin šlykščia spalva, tarsi pastatas būtų tyčia suprojektuotas taip, kad jo gyventojus pykintų.

Čia buvo ir daugiau žmonių, panašių į vyriškį.

Jie visi vilkėjo uniformas iš juodo ir pilko šilko, o veidus ženklino vienoda vanagiška išraiška. Ir vyrai, ir moterys buvo aukštesni nei gražuolių standartas, tvirčiau sudėti, o akys blyškios kaip bjaurulių. Buvo ir keli normalūs žmonės, bet šalia plėšrūniškų siluetų, grakščiai judančių koridoriuose, jie atrodė bereikšmiai.

Talė spėliojo, gal žmonės čia atgabenami po nepavykusių operacijų, kai grožis tampa nuožmus. Jei taip, kodėl ir ji atgabenta čia? Juk jai operacija dar nė neatlikta. Talė krūptelėjo. O jeigu šie nuožmūs gražuoliai specialiai sukurti būtent tokie? Gal vakar, kai ją matavo, buvo nuspręsta, jog Talės nepavyks paversti pažeidžiama gražuole stirnos akimis? Galbūt jau nutarta ją perdaryti taip, kad tiktų šiam keistam, kitokiam pasauliui?

Vyras stabtelėjo prie metalinių durų, ir Talė sustojo už jo. Ji vėl jautėsi tarsi mažvaikė, kurią už nematomos virvelės tampo prižiūrėtojas. Kai ligoninėje ji išvydo tą vyrą, visas bjaurulių baigiamojoje klasėje įgytas pasitikėjimas savimi išgaravo akimirksniu. Ketveri išdaigų ir nepriklausomybės metai išnyko be pėdsako.

Durys blykstelėjo vyriškiui į akį, kad patikrintų tapatybę, ir atsivėrė. Vyras ženklu paliepė Talei užeiti vidun. Tik dabar ji suvokė, kad nuo tada, kai paėmė ją iš ligoninės, jis neištarė nė žodžio. Talė įkvėpė taip giliai, kad net nudiegė įsitempusius krūtinės raumenis.

– Sakykite, o kodėl?.. – tepajėgė sušvokšti.

– Eik į vidų, – pasigirdo įsakymas.

Talė nusišypsojo ir tyliai pasidžiaugė maža pergale, kad privertė vyrą prabilti, bet jo nurodymui pakluso.

– Esu daktarė Keibl.

– Talė Jangblad.

Daktarė Keibl nusišypsojo.

– Ak, žinau, kas tu tokia.

Moteris buvo nuožmioji gražuolė. Nosis ereliška, dantys aštrūs, akys pilkos matinės spalvos. Ji kalbėjo lėtokai, ramiu balsu, kaip migdomosios knygos. Tačiau dabar miegas Talės neėmė. Kažin kas tame balse buvo aštraus, tarsi kas metalu iš lėto brauktų per stiklą.

– Tau iškilo sunkumų, Tale.

– Aš lyg ir pati supratau… eee… – Talė jautėsi keistai, mat moteris nepasakė savo vardo.

– Pakaks, kad kreipsiesi į mane „daktare Keibl“.

Talė sumirksėjo. Jai dar į nieką nebuvo tekę kreiptis pavarde.

– Gerai, daktare Keibl. – Talė atsikosėjo ir gergždžiančiu balsu kalbėjo toliau: – Bet aš nesuprantu, kas čia vyksta. Tad… gal galėtumėte paaiškinti?

– O ką tu pati manai, Tale?

Talė užsimerkė – reikėjo pailsėti nuo aštrių moters veido bruožų.

– Na, juk ta tąsioji striukė buvo atsarginė, be to, mes padėjome ją atgal prie kitų striukių, kad įsikrautų.

– Bjaurulių išdaigos čia niekuo dėtos.

Talė atsiduso ir atsimerkė.

– Ir aš taip manau.

– Kalbame apie tavo draugę. Viena mergina dingo.

Žinoma. Šėja per toli nuėjo su savo išdaigomis, ir dabar Talė turi paaiškinti, kur ji dingo.

– Aš nežinau, kur ji.

Daktarė Keibl nusišypsojo. Jai vyptelėjus pasimatė tik viršutiniai dantys.

– Bet šį tą žinai.

– Beje, kas jūs tokia? – staiga išpyškino Talė. – Ir kur aš esu?

– Aš – daktarė Keibl, – atsakė moteris. – O čia – Ypatingųjų aplinkybių skyrius.

Iš pradžių daktarė Keibl uždavė daugybę klausimų.

– Su Šėja buvote pažįstamos neilgai, tiesa?

– Taip. Susipažinome tik šią vasarą. Mes gyvenome skirtinguose bendrabučiuose.

– Ir tu nepažįsti nė vieno jos draugo?

– Ne. Jie visi buvo vyresni už Šėją. Jiems jau po šešiolika.

– Kaip ir tavo draugui Perisui?

Talė pašiurpo. Ką dar ši moteris apie ją žino?

– Taip. Kaip man ir Perisui.

– Bet Šėjos draugai netapo gražuoliais, ar ne?

Prisiminus Šėjai duotą pažadą, Talei užgniaužė kvapą. Tačiau ir meluoti nenorėjo. Ji buvo tikra, kad jei pameluos, daktarė Keibl iškart supras. Talė ir taip jau prisivirė košės.

– Kodėl turėtų netapti?

– Ar ji tau pasakojo apie savo draugus?

– Mes apie tokius dalykus nesikalbėdavome. Tiesiog kartu leidome laiką. Nes… vienai būti graudu. Mudvi tiesiog krėtėme išdaigas.

– Ar žinojai, kad Šėja priklauso gaujai?

Talė pažvelgė daktarei Keibl į akis. Jos buvo beveik tokios pat didelės kaip ir normalios gražuolės, tačiau įkypos tarsi vilkės.

– Gaujai? Ką turite omenyje?

– Tale, ar su Šėja buvote nuvykusios į Rūdžių Griuvėsius?

– Visi ten vyksta.

– O kada nors slapta griuvėsiuose buvote?

– Taip. Daugelis taip elgiasi.

– Ar ką nors esate ten sutikusios?

Talė prikando lūpą.

– Ką veikia Ypatingųjų aplinkybių skyrius?

– Tale, – daktarės balsas staiga tapo aštrus tarsi skustuvo ašmenys.

– Atsakysiu, jei man paaiškinsite, ką veikia Ypatingųjų aplinkybių skyrius.

Daktarė Keibl atsilošė kėdėje. Ji susikryžiavo rankas ir linktelėjo.

– Tale, šis miestas – tai rojus. Jis tave maitina, moko, užtikrina tavo saugumą. Jis paverčia tave gražuole.

Talė vis dar vylėsi, kad tokia tikrai taps.

– Mūsų mieste toleruojama gana didelė laisvė, Tale. Leidžiama jaunimui krėsti išdaigas, ugdyti kūrybiškumą ir savarankiškumą. Bet retkarčiais iš išorės atkeliauja blogų dalykų. – Daktarė Keibl prisimerkė ir jos veidas tapo dar plėšrūniškesnis. – Mes gyvename darnoje su aplinka, Tale, filtruojame vandenį ir grąžiname į upę, perdirbame biomasę ir naudojame tik saulės energiją. Tačiau būna, kad to, kas ateina iš išorės, negalime išvalyti. Kartais aplinka tampa grėsminga. – Daktarė nusišypsojo. – Kartais susidaro ypatingosios aplinkybės.

– Vadinasi, jūs esate tarsi prižiūrėtojai, tik prižiūrite visą miestą?

Daktarė Keibl linktelėjo.

– Kiti miestai kartais sudaro mums keblumų. O kartais bėdos gali pridaryti keli žmonės, kurie negyvena miestuose.

Talė išplėtė akis. Ne miestuose? Vadinasi, Šėja sakė tiesą – iš tiesų yra tokių vietų kaip Dūmai.

– Dabar tavo eilė atsakyti į mano klausimą, Tale. Ar kada nors griuvėsiuose susitikai su kuo nors? Su kuo nors ne iš šio miesto? Su kuo nors, negyvenančiu jokiame mieste?

Talė šyptelėjo.

– Ne. Niekada.

Daktarė Keibl susiraukė ir trumpai dirstelėjo žemyn kažką tikrindama. Kai jos žvilgsnis vėl nukrypo į Talę, jis buvo dar atšiauresnis. Talė vėl nusišypsojo – ji buvo tikra, kad daktarė Keibl žino, kada ji sako tiesą. Matyt, patalpoje matuojamas jos pulsas, prakaitavimas, akių vyzdžių išsiplėtimas. Tačiau Talė juk negali pasakoti to, ko nežino.

Moters balsas vėl tapo aštrus tarsi skustuvo ašmenys.

– Nežaisk su manimi žaidimų, Tale. Tavo draugė Šėja niekada tau už tai nepadėkos, nes tu niekada jos nebepamatysi.

Mažos pergalės jaudulys išnyko, ir Talės šypsena išblėso.

– Tale, dingo šešios jos draugės, visos iškart. Nė vienos iki šiol rasti nepavyko. Dar dvi, kurios turėjo prie jų prisidėti, nusprendė neišsižadėti savo gyvenimo, ir mes šiek tiek sužinojome, kas nutiko kitoms. Jos pabėgo ne savo valia. Jas sugundė kažkas iš šalies, asmuo, ketinantis pavogti protingiausius mūsų bjaurulius. Akivaizdu, kad tai – ypatingos aplinkybės.

Nuo vieno žodžio Talei nugara perbėgo ledinis šiurpas. Ar Šėja iš tiesų buvo pagrobta? Ką Šėja ar kuris kitas bjaurulis iš tiesų žino apie Dūmus?

– Nuo to laiko mes stebėjome Šėją tikėdamiesi, kad ji atves pas savo drauges.

– Tad kodėl jūs… – išpyškino Talė, – na, jos nesustabdėte?

– Per tave, Tale.

– Per mane?

Daktarės Keibl balsas tapo švelnesnis.

– Pamanėme, kad ji susirado draugę ir tai bus gana svari priežastis likti mieste. Tikėjomės, jog su ja bėdų neturėsime.

Talė užsimerkė ir papurtė galvą.

– Bet tada Šėja dingo, – toliau kalbėjo daktarė Keibl. – Pasirodo, ji gudresnė už savo drauges. Tu ją išmokei.

– Aš? – sušuko Talė. – Žinau ne daugiau pokštų nei kiti bjauruliai.

– Nepakankamai save vertini, – atšovė daktarė Keibl.

Talė nusisuko nuo jos klastingų akių ir pasistengė negirdėti šaižaus balso. Tai ne jos kaltė. Galų gale, ji juk nusprendė likti čia, mieste. Norėjo tapti graži. Ji net mėgino įtikinti Šėją.

Bet jai nepavyko.

– Tai ne mano kaltė.

– Padėk mums, Tale.

– Ką?

– Rasti ją. Rasti jas visas.

Talė giliai įkvėpė.

– O jei jos nenori būti surastos?

– O jeigu nori? Jei buvo išviliotos apgaule?

Talė pamėgino prisiminti vilties kupiną Šėjos veidą tą paskutinį vakarą. Draugė troško išvykti iš miesto, kaip Talė – tapti graži. Kad ir koks kvailas atrodė šis pasirinkimas, Šėja tai padarė žvelgdama atvirai ir gerbė Talės sprendimą pasilikti.

Talė dėbtelėjo į nuožmiai gražų daktarės Keibl veidą, į vėmalų spalvos gelsvai rudas sienas. Ji prisiminė visas gudrybes, kurių šiandien prieš ją ėmėsi Ypatingųjų aplinkybių skyrius – kaip vertė ištisą valandą laukti ligoninėje tikintis, kad netrukus ji bus graži, kaip šiurkščiai atgabeno čia, prisiminė visus nuožmius veidus koridoriuose, ir apsisprendė.

– Negaliu jums padėti, – pareiškė ji. – Aš pažadėjau.

Daktarė Keibl iššiepė dantis. Šįkart vypsnys netgi nebuvo panašus į šypseną. Moteris tapo tikra pabaisa, kerštinga ir nežmoniška.

– Tada ir aš tau pažadu, Tale Jangblad. Tu niekada nebūsi graži – tol, kol mums nepadėsi. – Daktarė Keibl nusigręžė. – Gali bjauri ir numirti, man tai nerūpi.

Durys atsivėrė. Už jų stovėjo baugusis vyriškis, kuris laukė ten visą šį laiką.

Bjauri visą gyvenimą

Matyt, prižiūrėtojai buvo perspėti, kad Talė grįš. Visi bjauruliai buvo išvykę į neplanuotą ekskursiją. Tačiau niekas laiku nepranešė, kad būtų išsaugota Talės manta. Kai mergina atėjo į savo senąjį kambarį, pamatė, jog viskas perdirbta. Drabužiai, patalynė, baldai, paveikslai sieniniame ekrane – viskas vėl buvo paversta bjauriais standartiniais daiktais. Regis, kažkas netgi trumpai šeimininkavo kambary, nes šaldytuve buvo palikta kažin kokio gėrimo skardinė.

Talė atsisėdo ant lovos, ji buvo per daug priblokšta, kad pajėgtų verkti. Mergina jautė: netrukus ji pradės garsiai raudoti, galbūt pratrūks pačiu netinkamiausiu laiku ir netinkamiausioje vietoje. Dabar, po netikėto susitikimo su daktare Keibl, Talės pyktis ir atviras neklusnumas ėmė blėsti, ir neliko nieko, kas jai teiktų paguodą. Jos manta išnyko, ateitis taip pat, liko tik vaizdas pro langą.

Ji sėdėjo ir spoksojo, kas kelios minutės primindama sau, jog visa tai įvyko iš tikrųjų: nuožmūs gražuoliai, keisti pastatai miesto pakraštyje, siaubingas daktarės Keibl ultimatumas. Talę apėmė jausmas, kad kažkas siaubingai pokštauja. Ją užgriuvo įnoringa ir baisi nauja tikrovė, naikinanti pasaulį, kurį Talė pažinojo ir suprato.

Dabar ji teturėjo nedidelį sportinį krepšį, kurį buvo susikrovusi prieš vykdama į ligoninę. Talė netgi neprisiminė, kaip atsinešė jį atgal į bendrabutį. Ji ištraukė kelis atsitiktinius drabužius, kuriuos buvo sugrūdusi į krepšį, ir rado Šėjos raštelį.

Mergina ėmė skaityti, ieškodama rakto mįslei įminti.

„Per kiaurymę tiesiai skrisk,

kol rasi vieną plokščią, ilgą.

Saugokis mūšos – jūra šalta ir pavojinga.

Ties antru suklysk siaubingai.

Po keturių dienų eik puse neteisinga,

ieškok gėlių, išsprogusių akių.

Kai rasi, pasimėgauki skrydžiu.

Tada ant visiškai plikos galvos palauk šviesos.“

Talė visa tai menkai tesuprato, gal tik atskirus fragmentus. Šėja aiškiai siekė, kad niekas kitas, be Talės, raštelio nesuprastų, todėl rašė užuominomis, kurias tik jiedvi galėjo iššifruoti. Dabar draugės paranoja atrodė kur kas labiau pagrįsta. Susipažinusi su daktare Keibl, Talė suvokė, kodėl Deividas norėjo tą miestą-stovyklą ar kažką panašaus – išsaugoti paslaptyje.

Talė laikė raštelį rankoje ir staiga jai dingtelėjo, kad daktarė Keibl troško kaip tik jo. Moteris kambaryje sėdėjo visai šalia laiškelio, bet niekas nepasivargino Talės apieškoti. Tai reiškė, kad Talė išsaugojo Šėjos paslaptį ir vis dar turi svertų derėtis.

Tai taip pat reiškė, kad Ypatingųjų aplinkybių skyrius kartais klysta.

Prieš pietus Talė pamatė, kad grįžo bjauruliai. Lipdami iš mokyklos transporto, jie visi tiesė kaklus ir žvelgė į merginos langą. Keli rodė pirštais, ir Talė pasislėpė šešėlyje. Netrukus mergina išgirdo vaikus trepsint koridoriuje – eidami pro jos duris jie nutildavo. Keli net sukikeno; naujieji bjauruliai visada taip elgdavosi stengdamiesi netriukšmauti.

Ar jie juokėsi iš jos?

Gurgiantis skrandis priminė Talei, kad ji dar nepusryčiavo, o vakar nevakarieniavo. Prieš operaciją negalima valgyti ir gerti šešiolika valandų. Merginą kamavo alkis.

Tačiau kol baigėsi pietūs, ji liko savo kambaryje. Nebūtų galėjusi ištverti valgykloje, pilnoje bjaurulių, stebinčių kiekvieną jos judesį ir spėliojančių, ką ji padarė, kad visam laikui nusipelnė bjauraus veido. Kamuojama alkio Talė vogčiomis užlipo į palėpę, kur būdavo paliekama valgio likučių alkaniausiems.

Koridoriuje sukiojosi keli bjauruliai. Jie nuščiuvo ir pasitraukė į šalį, tarsi Talė būtų užkrečiama liga serganti ligonė. Mergina spėliojo, ką jiems pasakė prižiūrėtojai. Kad ji iškrėtė per daug išdaigų? Kad jos negalima operuoti, todėl visą gyvenimą liks bjauri? Ar kad ji – ypatingoji aplinkybė?

Talei bet kur pasirodžius, visi sukdavo žvilgsnius į šalį, tačiau ji dar niekada nesijautė tokia matoma.

Palėpėje merginai buvo palikta lėkštė, uždengta plastikine plėvele su priklijuotu jos vardu. Kažkas pastebėjo, jog Talė nevalgė. Ir, žinoma, visi suprato, kad ji slapstosi.

Išvydus vienišą lėkštę su apdžiūvusiu maistu, tramdytos ašaros užplūdo akis. Gerklė degė, tarsi Talė būtų prarijusi kažką aštraus, ir ji pasistengė kuo greičiau grįžti į savo kambarį, kol dar nepratrūko garsiai ir pasikūkčiodama raudoti.

Laimė, ji nepamiršo atsinešti lėkštės su maistu. Talė valgė verkdama, kiekvieną kąsnį vilgydama sūriomis ašaromis.

Maždaug po valandos atvyko jos tėvai.

Elė įslinko pirmoji ir taip stipriai apkabino Talę, kad merginai pritrūko kvapo, o kojos tabalavo ore.

– Tale, mano vargšas kūdiki!

– Nežalok mergaitės, Ele. Jai daug ką teko iškęsti.

Nors trūko oro, tvirtame glėbyje Talė jautėsi gerai. Elė visada kvepėdavo taip, kaip reikia, kaip mama, o Talė jos glėbyje visada jausdavosi mažytė. Mama ją paleido po geros minutės, bet Talei vis tiek atrodė, jog per greitai; ji atsitraukė vildamasi, kad nepravirks. Baugščiai žvelgė į tėvus spėliodama, ką jie galvoja, ir jautėsi nevykėlė.

– Nežinojau, kad jūs atvyksite.

– Kaip galėjome neatvykti? – nusistebėjo Elė.

Solas papurtė galvą.

– Niekada neteko nieko panašaus girdėti. Tai absurdiška. Nesijaudink, aš išsiaiškinsiu visas smulkmenas!

Talė pajuto, kaip sunkumas nuslenka jai nuo pečių. Pagaliau kažkas ją remia. Tėvo, vidutinės trukmės gražuolio, akys žiburiavo ramiu tikrumu. Nebuvo jokių abejonių, kad jis viską išsiaiškins.

– Ką jums pasakė? – paklausė Talė.

Solas mostelėjo ranka, ir Talė atsisėdo ant lovos. Elė įsitaisė šalia jos, o tėvas žingsniavo pirmyn atgal po mažą kambarėlį.

– Na, mums papasakojo apie tą merginą, Šėją. Regis, ji pridarė daug bėdos.

– Solai! – subarė jį Elė. – Vargšė mergina vis dar dingusi.

– Panašu, kad ji nori būti dingusi.

Motina sučiaupė lūpas.

– Tai ne jos kaltė, Solai, – paaiškino Talė. – Šėja tiesiog nenorėjo tapti gražuole.

– Vadinasi, ji – nepriklausoma mąstytoja. Puiku. Tačiau galėjo susiprotėti ir netempti su savimi kitų žmonių.

– Ji niekur manęs nenusitempė. Esu čia. – Talė pažvelgė pro langą į Naujųjų Gražuolių Miestą. – Matyt, čia ir liksiu amžinai.

– Na, na! – guodė Elė. – Mums pasakė, kad viskas susitvarkys, jeigu padėsi rasti tą Šėją.

– Nieko baisaus, jei operacija bus atlikta keliomis dienomis vėliau. Senatvėje turėsi ką papasakoti, – nusijuokė Solas.

Talė prikando lūpą.

– Nemanau, kad galėčiau padėti ją rasti.

– Na, tiesiog pasistenk, – patarė Elė.

– Negaliu. Supranti, pažadėjau Šėjai, kad niekam nepasakosiu apie jos planus.

Visi kurį laiką tylėjo.

Solas atsisėdo ir paėmė Talę už rankos. Tėvo plaštakos buvo šiltos ir stiprios, nuo darbo stalių dirbtuvėje beveik tokios pat raukšlėtos kaip sukriošėlių. Talei dingtelėjo, kad pas tėvus ji viešėjo tik savaitę per vasaros atostogas, bet ir tada nekantravo grįžti į bendrabutį, kad galėtų būti su Šėja. Tačiau dabar džiaugėsi juos matydama.

– Tale, visi mes būdami maži dalijame pažadus. Tai neatsiejama buvimo bjauruliu dalis – viskas tuo metu jaudina, yra rimta ir svarbu, bet iš to reikia išaugti. Galų gale, tai merginai tu nesi nieko skolinga. Ji tau pridarė tiek bėdų.

Elė paėmė kitą dukters ranką.

– Ir tu jai tik padėsi, Tale. Kas žino, kur ji dabar ir kas jai nutiko. Stebiuosi, jog leidai jai pabėgti. Nejau nesupranti, kaip ten pavojinga?

Talė nejučia linktelėjo. Žvelgiant į Solo ir Elės veidus viskas atrodė labai aišku. Gal padėdama daktarei Keibl ji iš tikrųjų pagelbėtų ir Šėjai, ir savo reikalus grąžintų į normalias vėžes? Tačiau vos pagalvojusi apie daktarę Keibl, mergina krūptelėjo.

– Jums reikėjo pamatyti tuos žmones. Kurie tiria Šėjos dingimo aplinkybes. Jie panašūs į…

Solas nusijuokė.

– Spėju, kad išvydus juos tave, Tale, ypač kai esi tokio amžiaus, ištiko šokas. Bet mes, vyresnieji, apie Ypatingųjų aplinkybių skyrių žinome viską. Galbūt jie griežti, bet atlieka savo darbą, supranti? Mus supantis pasaulis yra griežtas.

Talė atsiduso. Galbūt jos nenoras padėti iš tiesų kilo dėl to, kad nuožmieji gražuoliai ją labai išgąsdino?

– Ar esate kada nors juos matę? Negalėjau patikėti, kad žmonės gali taip atrodyti.

Elė suraukė antakius.

– Na, negaliu pasakyti, kad iš tiesų esu mačiusi.

Solas irgi susiraukė, tada prapliupo juoktis.

– Na, tu nenorėtum su jais susitikti, Ele. O tu, Tale, jei dabar pasielgsi teisingai, tikriausiai irgi niekada nebesusitiksi. Mes visi galime rinktis ir nebendrauti su tais žmonėmis.

Talė pažvelgė į tėvą – akimirką jo veide šmėstelėjo nežinia kas kita, ne išmintis ir pasitikėjimas savimi. Solas per daug atsainiai juokėsi iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentų ir vadino nesvarbiu viską, kas vyksta už miesto ribų. Pirmąkart gyvenime Talė klausėsi vidutinės trukmės gražuolio nesijausdama visiškai rami, ir nuo šios minties jai apsvaigo galva. Ji negalėjo atsikratyti įtarimo, kad Solas nieko nenutuokia apie išorinį pasaulį, į kurį pabėgo Šėja.

Galbūt dauguma žmonių tiesiog nenori žinoti. Per ankstyvosios istorijos pamokas buvo pasakojama apie rūdžius, bet mokykloje niekada nė žodžiu nebuvo užsimenama apie žmones, dabar gyvenančius ne miestuose, tokius kaip Deividas. Talė irgi niekada apie tai nepagalvodavo, kol nesusipažino su Šėja.

Tačiau ji negalėjo į viską numoti ranka taip lengvai kaip tėvas.

Be to, ji Šėjai iškilmingai pasižadėjo. Net jei ji – tik bjaurulė, pažadą privalu tesėti.

– Gerai, turiu apie tai pagalvoti.

Kurį laiką kambaryje tvyrojo nejauki tyla. Talė pasakė tai, ko tėvai nesitikėjo.

Tada Elė nusijuokė ir spustelėjo dukrai ranką.

– Žinoma, Tale.

Solas, vėl paėmęs valdžią į savo rankas, linktelėjo.

– Mes žinome, kad pasielgsi teisingai, Tale.

– Taip, – pritarė mergina. – O dabar gal galėčiau su jumis kartu parvykti namo?

Tėvai suglumę susižvalgė.

– Būdama čia išties jaučiuosi nesmagiai. Visi žino, kad man… Į pamokas man nebereikia, taigi grįžčiau namo tarsi rudens atostogų, tik truputį anksčiau.

Pirmasis atsipeikėjo Solas ir patapšnojo dukrai per petį.

– Tale, ar nemanai, kad Sukriošėlių Mieste jaustumeisi dar keisčiau? Juk šiuo metų laiku ten nėra jokių vaikų.

– Tau bus kur kas geriau čia, su kitais vaikais, brangioji, – pridūrė Elė. – Juk už kai kuriuos jų esi vyresnė tik keliais mėnesiais. Be to, mes dar neparuošėme tavo kambario!

– Na ir kas. Nieko negali būti blogiau nei čia, – atsakė Talė.

– Ak, tiesiog užsisakyk naujų drabužių ir paprašyk, kad sieninį ekraną instaliuotų taip, kaip tu nori, – patarė Solas.

– Kalbu ne apie kambarį…

– Kad ir kaip ten būtų, – pertraukė ją Elė, – ko čia nepagrįstai nervintis? Netrukus visa tai baigsis. Tiesiog maloniai pašnekėk su Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentais, pasakyk jiems viską, ir tave nukreips ten, kur iš tiesų nori būti.

Jie visi pažvelgė pro langą į Naujųjų Gražuolių Miesto bokštus.

– Taip, turbūt.

– Brangioji, – tarė Elė tapšnodama Talei per koją, – negi turi iš ko rinktis?

Perisas

Dienomis ji slėpdavosi savo kambaryje.

Kur nors eiti buvo kančia. Bendrabučio bjauruliai su Tale elgėsi taip, tarsi ji būtų vaikščiojantis užkratas, o kiti, kurie ją atpažindavo, klausinėdavo: „Kodėl dar netapai gražuole?“

Tai Talę stebino. Bjauri ji buvo ketverius metus, bet tik dabar per kelias dienas suprato, ką šis žodis iš tiesų reiškia. Ištisas dienas Talė spoksodavo į veidrodį tyrinėdama kiekvieną trūkumą, kuris ją bjaurojo. Jos plonos lūpos dėl liūdesio dar suplonėjo. Plaukai dar labiau susigarbanojo, nes iš nevilties Talė be paliovos braukė juos pirštais. Ant kaktos išdygo trys spuogai, tarsi žymėtų po šešioliktojo gimtadienio praėjusias dienas. Per mažos pavandenijusios akys spindėjo pykčiu.

Tik naktimis ji galėdavo pabėgti nuo savo mažo kambario, nervingų žvilgsnių, nuo savo pačios bjauraus veido.

Ji apgaudavo elektroninius sergėtojus ir, kaip įpratusi, išlipdavo pro langą, bet susigalvoti tikrų išdaigų nebebuvo noro. Nei ką aplankysi, nei kam pokštą iškrėsi, o mintis kirsti upę per daug žeidė, kad būtų galima ją svarstyti. Talė išsirūpino naują orlentę ir pergudravo ją, kaip buvo išmokiusi Šėja, tad bent jau galėjo sklandyti naktimis.

Tačiau skraidymas nebedžiugino. Talė buvo viena, naktimis smarkiai atvėsdavo, be to, kad ir kur skristų, ji žinojo esanti užspeista į kampą.

Ketvirtą bjaurulės tremties naktį Talė nuskrido iki žaliosios juostos miesto pakraštyje. Ji nardė tarp tamsių medžių kamienų švilpdama didžiausiu greičiu taip, kad pro šalį lekiančios šakelės apdraskė rankas ir veidą.

Paskraidžius kelias valandas, jos sielvartas atlėgo, ir mergina staiga laiminga suvokė: tai buvo geriausias pasiskraidymas; dabar ji sklandė beveik taip pat puikiai kaip Šėja. Net prisiartinus prie pat medžio lenta nė karto jos nenumetė, o batai tarsi prisiklijuodavo prie šiurkštaus orlentės paviršiaus. Nors kando rudens šalna, Talė suprakaitavo ir skraidė tol, kol pavargo kojos, paskaudo kulkšnys, gėlė nuolat išskėstas rankas, kurios tarsi sparnai nešė merginą per tamsų mišką. Jeigu ji kaip pašėlusi lekios visą naktį, svarstė Talė, rytoj galbūt pavyks išmiegoti visą šlykščią dieną.

Ji skraidė tol, kol išsekusi nutarė grįžti namo.

Kai švintant paršliaužė į savo kambarį, jame buvo svečias.

– Perisai!

Vaikino veide sušvito šypsena, o didelės akys žaviai spinduliavo ankstyvoje ryto šviesoje. Tačiau kai Perisas atidžiau nužvelgė Talę, jo akys apsiblausė.

– Kas atsitiko tavo veidui, Žvaire?

Talė sumirksėjo.

– Ar negirdėjai? Man ne…

– Aš ne apie tai, – pertraukė ją Perisas, ištiesė ranką ir palietė merginai skruostą; nuo prisilietimo pirštų galiukais Talei veidą nutvilkė aštrus skausmas. – Atrodai taip, tarsi visą naktį būtum žongliravusi katėmis.

– Ak, tikrai. – Talė perbraukė pirštais plaukus ir puolė naršyti stalčiuje. Ji ištraukė gydomojo purškalo, užsimerkė ir papurškė sau į veidą.

– Ai! – suriko, bet po kelių sekundžių nurimo, mat pradėjo veikti nuskausminamieji. Ji apsipurškė ir subraižytas rankas. – Tiesiog vidurnaktį truputį paskraidžiau orlente.

– Ir truputį po vidurnakčio, ar ne?

Pro langą buvo matyti, kaip saulė rausvai spalvina Naujųjų Gražuolių Miesto bokštus. Kačių vėmalų rausvumu. Išsekusi ir sutrikusi Talė pažvelgė į Perisą.

– Ar seniai esi čia?

Vaikinas nejaukiai pasimuistė kėdėje, stovinčioje prie lango.

– Senokai.

– Atleisk, nežinojau, kad atvyksi.

Perisas kilstelėjo antakius – jis atrodė žaviai susirūpinęs.

– Kaip galėjau neatvykti? Kai tik sužinojau, kur esi, kaipmat atvykau.

Talė nusisukusi atsirišo kibiapadžius batus ir susikaupė. Nuo gimtadienio ji jautėsi tokia visų apleista, kad nė į galvą neatėjo, jog Perisas užsimanys ją pamatyti, ypač čia, Bjaurulių Mieste. Tačiau vaikinas atvyko, jis buvo sunerimęs, susirūpinęs, mielas.

– Kaip gera tave matyti. – Talė tikrai džiaugėsi, o akyse tvenkėsi ašaros. Paskutiniu metu jos akys dažniausiai būdavo paraudusios, paakiai paburkę.

Vaikinas švytėdamas pažvelgė į ją.

– Man taip pat.

Talė nebegalvojo, kaip dabar atrodo. Ji susmuko ant lovos, užsidengė veidą rankomis ir pratrūko raudoti. Perisas atsisėdo šalia, palaikė apkabinęs, kol mergina verkė, tada nušluostė jai nosį ir pasodino.

– Pažvelk į save, Tale Jangblad.

Talė papurtė galvą.

– Prašau, nereikia.

– Esi visa susivėlusi.

Perisas rado šukas ir ėmė šukuoti Talei plaukus. Ji nepajėgė žiūrėti vaikinui į akis, tik spoksojo į grindis.

– Ar tu visada skraidai daržovių smulkintuvėje?

Talė papurtė galvą ir palietė įbrėžimus ant veido.

– Tai medžių šakos. Skrendant dideliu greičiu.

– Ak, vadinasi, naujasis puikusis tavo pokštas – užsimušti. Manau, jis pranoks paskutinįjį.

– Kokį paskutinįjį?

Perisas užvertė akis.

– Tą, dėl kurio iki šiol netapai gražuole. Išties paslaptingas reikalas.

– Taip. Puiki išdaiga.

– Kada tapai tokia kukli, Žvaire? Visi mano draugai tavimi žavisi.

Talė žvelgė į draugą užtinusiomis akimis mėgindama suprasti, ar tik jis iš jos nesišaipo.

– Na, po to, kai buvo paskelbtas gaisro pavojus, aš visiems papasakojau apie tave, bet dabar jie tikrai miršta iš nekantrumo trokšdami su tavimi susipažinti. Sklinda gandų, kad čia įsipainiojęs net Ypatingųjų aplinkybių skyrius.

Talė sumirksėjo. Perisas kalbėjo rimtai.

– Taip, tiesa, – patvirtino ji. – Tai dėl jų aš vis dar esu bjaurulė.

Didelės Periso akys dar labiau išsiplėtė.

– Tikrai? Čia tai bent!

Talė atsisėdo ir suraukė kaktą.

– Ar visi apie juos žino, išskyrus mane?

– Na, aš – tikrai ne. Matyt, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai yra tarsi piktieji gnomai; jiems suverčiama kaltė, kai atsitinka kas nors neįprasta. Kai kurie galvoja, kad šis skyrius – tik prasimanymas, nė vienas mano pažįstamų iš tiesų nėra matęs tų agentų.

Talė atsiduso.

– Vadinasi, tik man buvo lemta.

– Ką, jie iš tiesų egzistuoja? – Perisas ėmė kalbėti pašnibždomis. – Ar tikrai jų išvaizda skiriasi? Na, turiu omeny, ar jie nėra gražuoliai?

– Jie nėra negražūs, Perisai. Bet sykiu jie… – Talė pažvelgė į žavųjį vaikiną, kuris gaudyte gaudė kiekvieną jos žodį. Buvo taip nuostabu sėdėti šalia jo, kalbėti ir liesti, tarsi jie niekada nebūtų išsiskyrę. Talė nusišypsojo. – Tiesiog jie ne tokie gražūs kaip tu.

Perisas nusijuokė.

– Turėsi man apie tai papasakoti. Bet nedrįsk iškloti kitiems. Kol kas. Visi bus labai susidomėję. Kai tapsi graži, galėsime surengti didžiulį vakarėlį.

Talė pamėgino nusišypsoti.

– Perisai…

– Žinau, tau turbūt neleidžiama apie tai kalbėti. Bet kai atsidursi anapus upės, pakaks vos kelių užuominų apie ypatingųjų – na, žinai, ką turiu omeny, – skyrių, ir būsi pakviesta į visus vakarėlius! Tik nepamiršk manęs pasiimti kartu. – Vaikinas palinko arčiau. – Dar sklando gandai, kad įdomiausi darbai atitenka tiems, kurie vaikystėje krėtė išdaigas. Bet tai nutiks po daugelio metų. Dabar svarbiausia pasirūpinti, kad taptum gražuole.

– Bet Perisai… – pradėjo Talė jausdama, kaip dilgteli širdį, – nemanau, kad aš…

– Tau labai patiks, Tale. Būti gražuoliu – pats puikiausias dalykas. O man patiks milijoną kartų labiau, kai tu būsi su manimi.

– Negaliu.

Vaikinas susiraukė.

– Kodėl?

Talė pažvelgė į Perisą ir suspaudė jam ranką.

– Supranti, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai nori, jog įskųsčiau savo draugę. Aš jai pažadėjau, kad išsaugosiu paslaptį.

Vaikinas prisimerkė ir akimirką tapo panašus į senąjį Perisą: rimtas, susimąstęs, net truputėlį nelaimingas.

– Tale, tu man irgi pažadėjai.

Talė atsiduso ir pažvelgė vaikinui į akis, kuriose spindėjo ašaros.

– Pažadėjai, kad nekrėsi kvailysčių, Tale. Kad netrukus būsi su manimi. Kad mes būsime laimingi kartu.

Talė palietė randą savo delne – jis tebebuvo matyti, o Periso randas buvo nugramdytas. Vaikinas paėmė ją už rankos.

– Geriausi draugai per amžius, Tale.

Mergina suprato, kad, jei vėl pažvelgs vaikinui į akis, viskas bus baigta. Vienas žvilgsnis, ir jos pasipriešinimas išgaruos.

– Geriausi draugai per amžius? – pakartojo ji.

– Per amžius.

Talė giliai įkvėpė ir pažvelgė vaikinui į akis. Jis atrodė liūdnas, trapus ir sužeistas. Toks tobulas. Talė įsivaizdavo save šalia jo, tokią pat gražią, kasdien nieko daugiau neveikiančią, tik kalbančią, besijuokiančią ir besilinksminančią.

– Ar ištesėsi savo pažadą, Tale?

Merginos kūnu perbėgo drebulys – ji jautė nuovargį, bet sykiu ir palengvėjimą. Dabar ji turi priežastį sulaužyti pažadą. Juk Perisui pažadėjo pirmiau, nei susipažino su Šėja. Su Perisu jiedu pažįstami daugelį metų, o su Šėja draugavo vos kelis mėnesius.

Be to, Perisas buvo čia, ne kažin kur nežinomuose tyruose, ir žvelgė į ją tokiomis žaviomis akimis…

– Žinoma.

– Tikrai? – Vaikinas nusišypsojo, o jo šypsena buvo tokia pat skaisti kaip už lango brėkštanti diena.

– Taip. – Žodžiai patys liejosi. – Būsiu su tavimi, kai tik galėsiu. Pažadu.

Perisas atsiduso, stipriai apkabino ją ir ėmė švelniai sūpuoti. Talei akyse vėl susitvenkė ašaros.

Galiausiai vaikinas paleido ją iš glėbio ir pažvelgė į auštančią saulėtą dieną.

– Man metas. – Jis mostelėjo durų link. Žinai, kol… kaip ten jie… nepabudo.

– Žinoma.

– Jau beveik per vėlu miegoti, o tavęs laukia sunki diena.

Talė linktelėjo. Ji dar niekada nesijautė tokia išsekusi. Skaudėjo raumenis, vėl pradėjo gelti veidą ir rankas. Bet sykiu jautė palengvėjimą. Šis košmaras prasidėjo prieš tris mėnesius, kai Perisas persikėlė į kitą upės krantą. Tačiau netrukus viskas užsibaigs.

– Gerai, Perisai. Greitai pasimatysime. Kaip įmanoma greičiau.

Vaikinas vėl ją apkabino, pabučiavo į sūrius nuo ašarų apdraskytus skruostus ir sušnibždėjo:

– Gal netgi užporyt. Aš toks laimingas!

Jis atsisveikino ir išėjo, prieš tai nužvelgęs abi koridoriaus puses. Talė iškišo galvą pro langą, kad dar kartą žvilgtelėtų į Perisą, ir pamatė, jog apačioje jo laukia oromobilis. Gražuoliai iš tiesų gaudavo viską, ko tik įsigeisdavo.

Mergina labiausiai troško užmigti, bet privalėjo neatidėliodama veikti taip, kaip nusprendė. Ji žinojo, kad, Perisui išvykus, abejonės sugrįš ir pradės ją persekioti. Ji nepajėgs ištverti dar vienos dienos spėliodama, ar kada nors baigsis jos, bjaurulės, kančios. Ji juk pažadėjo Perisui pasimatyti kuo greičiau.

– Atleisk, Šėja, – tyliai ištarė Talė. Tada paėmė sąsajos žiedą, kuris visą naktį gulėjo ant naktinio stalelio, ir užsimovė ant rankos. – Šis pranešimas skirtas daktarei Keibl ar bet kam kitam, – tarė ji žiedui. – Padarysiu viską, ko norite. Tik leiskite truputį pamiegoti. Pranešimas baigtas.

Talė atsiduso ir aukštielninka griuvo ant lovos. Ji žinojo, kad prieš užmiegant derėtų dar kartą apsipurkšti įdrėskimus, bet nuo minties, jog teks pajudėti, suskaudo visą kūną. Kelios dešimtys įdrėskimų nesutrukdys jai šiandien pamiegoti. Niekas nesutrukdys.

Po kelių akimirkų prabilo kambarys:

– Atsakymas iš daktarės Keibl: tau bus atsiųstas oromobilis, jis atvyks po dvidešimties minučių.

– Ne, – sumurmėjo Talė, bet suprato, kad ginčytis beprasmiška. Atvyks Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai, ją pažadins ir išsiveš.

Talė nusprendė pamiegoti bent kelias minutes. Tai bus geriau nei nieko.

Tačiau per kitas dvidešimt minučių akių sumerkti jai nepavyko.

Šnipė

Išsekusiai Talei nuožmieji gražuoliai atrodė dar labiau nežemiški. Mergina jautėsi tarsi pelė narve, pilname vanagų, kurie tik ir laukia, kada galės staiga pulti žemyn ir ją stverti. Šįkart keliaujant oromobiliu pykino dar labiau.

Talė sutelkė dėmesį į blogumą skrandyje, kad tik nereikėtų galvoti, kodėl atsidūrė čia. Eidama koridoriumi šalia savo palydovo, pamėgino susikaupti – susikišo marškinius į kelnes, susiglostė plaukus.

Daktarė Keibl neatrodė lyg tik ką atsikėlusi. Talė bandė įsivaizduoti, kokia ji būtų susivėlusi, bet nepavyko. Matyt, ši moteris niekada ilgam neužmerkia šaudančių pilko metalo spalvos akių, kad dorai išsimiegotų.

– Na, Tale. Persigalvojai?

– Taip.

– Ir dabar atsakysi į visus mūsų klausimus? Sąžiningai ir savo noru?

Talė sušnarpštė.

– Jūs man neleidžiate rinktis.

Daktarė Keibl nusišypsojo.

– Visada galima rinktis, Tale. Tu jau pasirinkai.

– Puiku. Ačiū. Žinote ką, tiesiog užduokite savo klausimus.

– Būtinai. Visų pirma, kas atsitiko tavo veidui?

Talė atsiduso ir ranka palietė įdrėskimus.

– Medžiai.

– Medžiai? – Daktarė Keibl kilstelėjo antakį. – Labai gerai. O dabar apie svarbesnį dalyką: apie ką kalbėjotės su Šėja, kai matėtės paskutinį kartą?

Talė užsimerkė. Taip. Štai toji akimirka, kai ji sulaužys Šėjai duotą pažadą. Tačiau tylus balselis išsekusiose smegenyse priminė, kad ji tęsi kitą pažadą. Pagaliau ji galės nukakti pas Perisą.

– Ji sakė, kad nori pabėgti. Su vaikinu, vardu Deividas.

– Ak, štai kaip, paslaptingasis Deividas. – Daktarė Keibl atsilošė kėdėje. – Ar ji sakė, kur ketina su tuo Deividu vykti?

– Į vietovę, vadinamą Dūmais. Tai tarsi miestas, tik mažesnis. Ten niekas nevadovauja ir nė vienas žmogus nėra gražus.

– Ar ji pasakė, kur tai yra?

– Ne, ne visai. – Talė atsiduso ir ištraukė iš kišenės suglamžytą Šėjos raštelį. – Bet paliko man nurodymus, kaip tenai nusigauti.

Daktarė Keibl nė nepažvelgė į raštelį. Per rašomąjį stalą ji pastūmė Talei popieriaus lapą. Tai buvo erdvinė raštelio kopija, kurioje matėsi net menkiausi įdrėskimai, atsiradę Šėjai keverzojant tekstą.

– Mes leidome sau jį nukopijuoti, kai buvai čia pirmą kartą.

Supratusi, kad buvo apgauta, Talė piktai dėbtelėjo į daktarę Keibl.

– Tada kam jums reikia manęs? Juk žinau tik tiek, kiek ką tik pasakiau. Prašiau Šėjos, kad ji nieko daugiau man nepasakotų. O neišvykau su ja todėl, kad… tiesiog… norėjau… būti graži! – Talei užgniaužė gerklę, bet ji nusprendė nepravirkti daktarės Keibl akivaizdoje, jokiomis aplinkybėmis – ar jos būtų ypatingos, ar ne.

– Įtariu, kad nurodymai raštelyje užšifruoti, Tale.

– Aš irgi taip manau.

Daktarė Keibl primerkė vanagiškas akis.

– Susidaro įspūdis, kad jie skirti žmogui, kuris gerai pažįsta Šėją. Pavyzdžiui, tau.

– Na, kai ką iš tiesų suprantu. Bet tiktai pirmas dvi eilutes, ne daugiau.

– Numanau, kad tai nelengva. Ypač po ilgos nakties lakstant tarp… medžių. Bet vis tiek tikiu, kad gali mums padėti.

Daktarė Keibl atidarė nedidelį lagaminėlį, gulėjusį ant rašomojo stalo. Pavargusi Talė negalėjo suprasti, kam reikalingi jame esantys daiktai. Laužo degiklis, suglamžytas miegmaišis…

– Ei, juk tai išgyvenimo rinkinys, kokį pasiėmė Šėja.

– Teisingai, Tale. Tokie keliautojų rinkiniai dingsta labai dažnai. Paprastai maždaug tuo pat metu, kai dingsta kuris nors mūsų bjaurulis.

– Ką gi, paslaptis atskleista. Šėja buvo pasirengusi išvykti į Dūmus su šių daiktų krūva.

– Ką dar ji turėjo?

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Orlentę. Ypatingą, su saulės baterijomis.

– Žinoma, orlentę. Kodėl piktadariams jos taip patinka? O kaip manai, ką Šėja ketino valgyti?

– Ji turėjo maisto paketų. Džiovinto maisto.

– Tokių kaip šis? – Daktarė Keibl ištraukė sidabro spalvos maisto paketą.

– Taip. Ji turėjo maisto keturioms savaitėms. – Talė giliai įkvėpė. – Dviem savaitėms, jei aš būčiau vykusi kartu. Draugė tvirtino, kad tai daugiau nei pakankamai.

– Dviem savaitėms? Nelabai toli. – Daktarė paėmė kuprinę, gulėjusią už rašomojo stalo, ir ėmė krauti į ją įvairius daiktus. – Tu kaip tik spėsi.

– Spėsiu? Ką?

– Nukeliauti. Į Dūmus.

– Aš?

– Tale, tik tu gali suprasti raštelio nurodymus.

– Jau sakiau: nesuprantu!

– Tačiau pradėjusi keliauti suprasi. Jei… būsi deramai motyvuota.

– Bet aš juk pasakiau viską, ką norėjote sužinoti. Atidaviau jums raštelį. Jūs pažadėjote!

Daktarė Keibl papurtė galvą.

– Pažadėjau, Tale, kad kol mums nuoširdžiai nepadėsi, gražuole tu netapsi. Esu tikra, kad pajėgsi atlikti šią užduotį.

– O kodėl aš?

– Klausyk atidžiai, Tale. Manai, tai pirmas kartas, kai mes čia girdime apie Deividą? Arba apie Dūmus? Randame prikeverzotus kelio aprašymus?

Moters balsas buvo toks šaižus, jog Talė net krūptelėjo ir nusigręžė nuo nuožmaus pikto veido.

– Ne.

– Mes jau esame tai matę. Bet kai tik nuvykstame patys, nieko nerandame. Iš tikrųjų viskas išsisklaido kaip dūmai.

Talei vėl užgniaužė gerklę.

– O kodėl man turėtų pavykti rasti?

Daktarė Keibl prisitraukė Šėjos raštelio kopiją.

– Paskutinė eilutė, kurioje sakoma: „Tada ant visiškai plikos galvos palauk šviesos“, aiškiai kalba apie pasimatymą. Nuvyksi ten ir lauksi. Anksčiau ar vėliau jie tave pasiims. Jei aš nusiųsiu oromobilį, pilną Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentų, tavo draugai tikriausiai kažką įtars.

– Vadinasi, norite, kad vykčiau viena?

Daktarė Keibl giliai įkvėpė. Jos veidą iškreipė pasibjaurėjimo grimasa.

– Tai nėra labai sudėtinga, Tale. Tu neva pakeitei savo nusistatymą. Nusprendei pabėgti sekdama savo draugės Šėjos pavyzdžiu. Tu – tiesiog dar viena bjaurulė, sprunkanti nuo grožio tironijos.

Talei akyse ėmė tvenktis ašaros. Ji pažvelgė į nuožmų veidą.

– O kas tada?

Daktarė Keibl iš portfelio ištraukė dar vieną daiktą. Tai buvo grandinėlė su širdies formos pakabučiu. Ji spustelėjo pakabučio šonus, ir šis atsidarė.

– Pažvelk į vidų.

Talė pridėjo širdelę prie akies.

– Nieko nematau… ai!

Pakabutis blykstelėjo trumpai apakindamas merginą. Širdelė tyliai pyptelėjo.

– Ieškiklis reaguos tik į tavo akį, Tale. Kai jį įjungsi, mes atvyksime per kelias valandas. Mes galime greitai keliauti. – Daktarė Keibl numetė grandinėlę ant rašomojo stalo. – Bet įjunk ne anksčiau nei atvyksi į Dūmus. Sugaišome nemažai laiko, kol viską surengėme. Noriu apčiuopiamų rezultatų, Tale.

Mergina sumirksėjo apakinta blykstės ir pabandė priversti išsekusias smegenis galvoti. Vadinasi, to siekta iš pat pradžių – kad ji ne tik atsakytų į klausimus. Ją norima paversti šnipe. Mergina spėliojo, kada jie visa tai sumanė. Apskritai, kiek bjaurulių Ypatingųjų aplinkybių skyrius mėgino priversti dirbti jiems?

– Tu gali, Tale. Privalai. Galvok, jog tai tiesiog nuotykis.

– Niekada nesu visos nakties praleidusi už miesto. O dar – viena.

Ji sukūkčiojo, tačiau daktarei Keibl tai buvo nė motais.

– Jei tuojau pat nesutiksi, aš rasiu ką nors kitą, – pareiškė ji. – O tu amžinai liksi bjauri.

Talė pakėlė akis. Ji nebetramdė ašarų, tik stengėsi prasiskverbti pro daktarės Keibl žiaurumo kaukę ir suvokti tiesą. Bukose metalinėse akyse atsispindėjo toks siaubingai šaltas tikrumas, kokio neišvysi jokio normalaus gražuolio veide. Talė suprato: moteris nejuokauja.

Arba Talė nusigaus į Dūmus ir išduos Šėją, arba visą gyvenimą liks bjauri.

– Turiu pagalvoti.

– Pasakysi, kad pabėgai savo gimtadienio išvakarėse, – dėstė daktarė Keibl. – O tai reiškia, kad jau praradai keturias dienas. Jei delsi dar ilgiau, jie tavimi nepatikės. Susigaudys, kaip yra iš tikrųjų. Tad apsispręsk dabar.

– Negaliu. Aš tokia pavargusi.

Daktarė Keibl mostelėjo ranka į sieninį ekraną, ir jame atsirado vaizdas – tarsi veidrodinis Talės atspindys, tik padidintas. Talė išvydo save: paburkusiomis akimis ir susitaršiusiais plaukais, veidas išsekęs, sudarkytas raudonų įdrėskimų, plaukai styro į visas puses; tai pamačius, jos veidą iškreipė siaubas.

– Tai tu, Tale. Amžinai.

– Išjunkite…

– Spręsk.

– Gerai. Aš tai padarysiu. Išjunkite.

Sieninis ekranas užtemo.

II dalis

Dūmai

Tokio tobulo grožio, kad visiškai nebūtų netaisyklingų proporcijų, nėra.

– Francis Bacon, Esė, arba Praktiniai ir moraliniai patarimai „Apie grožį“

Išvykimas

Talė išvyko vidurnaktį.

Daktarė Keibl pareikalavo, kad mergina niekam neprasitartų apie savo misiją, net bendrabučio prižiūrėtojai. Jei Perisas paskleis gandus, jie nepakenks – naujųjų gražuolių paskalomis vis tiek niekas netiki. Ir netgi tėvams nebus oficialiai pranešta, kad Talė priversta pabėgti. Mergina buvo visiškai viena, ją saugojo tik mažas širdelės formos pakabutis.

Iš bendrabučio Talė išsmuko kaip paprastai: išlipo pro langą ir nusileido žemyn už atliekų perdirbimo įrenginio. Jos sąsajos žiedas liko ant naktinio stalelio – Talė pasiėmė tik kuprinę su būtiniausiais daiktais bei Šėjos raštelį. Ji vos nepamiršo prie pilvo tvirtinamo jutiklio, bet susigriebusi prisisegė paskutinę minutę. Artėjo mėnulio pilnatis. Bent jau keliauti neteks visiškoje tamsoje.

Prie užtvankos Talė rado pakištą specialią orlentę, skirtą tolimiems atstumams. Kai mergina ant jos užlipo, lenta beveik nesujudėjo. Dauguma orlenčių truputį įlinkdavo prisiderindamos prie keliautojo svorio ir pasiūbuodavo tarsi tramplinas, bet ši buvo labai tvirta. Talė spragtelėjo pirštais, ir lenta pakilo į orą. Mergina pasijuto stovinti tarsi ant betono plokštės.

– Neblogai, – pagyrė Talė ir prikando lūpą.

Kai prieš dešimt dienų Šėja pabėgo, ji vėl pradėjo kalbėti pati su savimi. Tai nebuvo geras ženklas. Kelias dienas ji keliaus vienui viena, tad tokie pokalbiai ne itin pageidaujami.

Orlentė sklandžiai pajudėjo į priekį ir pakilo virš užtvankos pylimo. Atsidūrusi virš upės, Talė ėmė skristi greičiau, palinkusi į priekį, kol po kojomis tekantis vanduo virto neryškia spindinčia dėme. Matyt, orlentėje nebuvo greičio ribotuvo – nepasigirdo jokio perspėjančio signalo. Galbūt greitį ribojo tik priešais plytinti atvira erdvė, žemėje užkastas metalas ir merginos gebėjimas išsilaikyti ant lentos.

Jei Talė nori pasivyti laiką, tas užgaištas keturias pragariškas dienas, jai teks pasiskubinti. Jeigu pasirodys po šešioliktojo gimtadienio prabėgus daugiau laiko nei derėtų, Šėja gali suprasti, kad operacija buvo atidėta. Tada draugė susigaudys, jog Talė nėra paprasta pabėgėlė.

Upė apačioje slinko vis greičiau, ir slenksčius Talė pasiekė per rekordiškai trumpą laiką. Skriejant virš pirmojo slenksčio, vandens purslai daužė ją tarsi krušos gabaliukai, ir mergina loštelėjo atgal, kad greitis kiek sumažėtų. Tačiau slenksčius pralėkė vis tiek greičiau nei įprastai.

Akivaizdu, kad ši orlentė – ne bjaurulių žaislas, o rimtas aparatas. Jos priekyje švytėjo puslankiu išsidėsčiusios lemputės: jos rodė, ar lentos metalo ieškiklis, be paliovos tyrinėjantis vietovę priekyje, žemėje randa pakankamai metalo, kad lenta išsilaikytų ore. Kai Talė kilo aukštyn virš slenksčių, lemputės švietė nemirkčiodamos. Regis, Šėja buvo teisi dėl metalo sankaupų kiekvienoje upėje. Kitaip ši kelionė taptų labai ilga.

Kita vertus, jei lemputės staiga užgestų, lėkdama tokiu greičiu Talė nespėtų sustoti. Tada jos kelionė būtų itin trumpa.

Bet lemputės degė vienodai, aplink šniokštė baltas vanduo, ant veido tiško šalti purslai, mėnesienos užlietoje tamsoje Talė darė pašėlusį posūkį po posūkio ir jos nervai atsipalaidavo. Ši lenta buvo protingesnė už senąją – Talės judesius įsimindavo vos per kelias minutes. Ja skriedama mergina jautėsi tarsi nuo triratuko persėdusi ant motociklo: baisu, bet smagu.

Talė spėliojo, ar daug upės slenksčių teks įveikti iki Dūmų. Galbūt tai iš tiesų bus nuotykis. Žinoma, kelionės pabaigoje laukia tik viena – išdavystė. Arba, dar blogiau, ji sužinos, kad Šėja be reikalo pasitikėjo Deividu, kas galėtų reikšti… bet ką. Greičiausiai kažką siaubinga.

Talė nusipurtė ir nusprendė daugiau negalvoti apie tokią galimybę.

Pasiekusi vietą, kur upė daro vingį, mergina sulėtino greitį ir apgręžė orlentę, kad paskutinį kartą pažvelgtų į miestą. Jis ryškiai švietė tamsiame slėnyje, toks tolimas, kad galėjai uždengti delnu. Naktis buvo vaiski, ir Talė galėjo įžiūrėti pavienius fejerverkus, išsiskleidžiančius tarsi gėlės, tik jie dabar regėjosi tobulai mažulyčiai. Laukinė gamta aplinkui atrodė kur kas grėsmingesnė: kunkuliuojanti upė, didžiulis miškas, juodose gelmėse slepiantis daugybę paslapčių.

Mergina dar kurį laiką grožėjosi miesto šviesomis spėliodama, kada vėl atsidurs namie, o tada pasuko į krantą.

Talė nusileido ant takelio. Įdomu, ar dažnai jai teks žingsniuoti pėsčiai? Ji dar niekada nebuvo skridusi taip greitai, kaip dabar kad lėkė iki upės slenksčių, netgi Ypatingųjų aplinkybių skyriaus oromobiliu, nardžiusiu miesto transporto sraute. Po tokio lėkimo kulniuodama pėsčiomis, nešina kuprine bei orlente, ji jautėsi tarsi sraigė.

Netrukus apačioje sušmėžavo Rūdžių Griuvėsiai. Orlentės metalo ieškiklis nukreipė Talę link natūralios geležies gyslos. Mergina nuskriejo griūvančių bokštų pusėn. Griuvėsiai užstojo mėnulį, ir Talė vėl pajuto nerimą. Ją iš visų pusių apsupo sugriuvę pastatai, apačioje tylūs riogsojo sudegę automobiliai. Mergina žvilgčiojo į tuščius langus ir staiga suvokė, kokia ji vieniša, vienintelė klajoklė tuščiame mieste.

– „Per kiaurymę tiesiai skrisk“, – garsiai perskaitė ji tarytum burtažodžius, kuriais trokštų nubaidytų rūdžių vaiduoklius. Bent jau ši raštelio dalis buvo aiški. „Kiaurymė“ turėjo reikšti geležinkeliuką.

Kai už griūvančių bokštų pasimatė plynė, Talė leido orlentei įsibėgėti. Prisiartinusi prie geležinkeliuko, ji pralėkė virš jo pačiu didžiausiu greičiu. Galbūt „per kiaurymę tiesiai“ buvo vienintelė svarbi rakto dalis, bet Talė nusprendė visą raštelio tekstą laikyti burtažodžiu. Jeigu praleis bent vieną jo dalį, viskas gali netekti prasmės.

Be to, buvo smagu vėl skrieti greitai ir atkakliai, paliekant užnugary Rūdžių Griuvėsių vaiduoklius. Mergina lėkė darydama staigius posūkius, leidosi nuo stačių nuokalnių ir regėjosi, kad visas pasaulis sukasi aplink ją – vėjo blaškomą ir nenutuokiančią, kur šis kelias galiausiai nuves.

Likus kelioms sekundėms iki šuolio per tarpą, metalo ieškiklio lemputės užgeso. Staiga lenta prasmego, ir Talei pasirodė, kad sykiu išlėkė ir skrandis, viduje liko tuštuma. Jos įtarimai pasitvirtino: skrendant didžiausiu greičiu, detektorius nespėja perspėti.

Talė sklendė apgaubta tylos ir tamsos, tik buvo girdėti, kaip ji pati skrodžia orą. Mergina prisiminė, kaip pirmą kartą įveikė tarpą ir kokia buvo pikta. Po kelių dienų bičiulės iš to nuotykio skaniai pasijuokė, kaip įprasta bjaurulėms. Bet šįkart Šėja vėl iškrėtė pokštą – išnyko kaip tie bėgiai apačioje ir paliko Talę kristi į nežinią.

Suskaičiavus iki penkių, lemputės vėl įsižiebė, saugos apyrankės tvirtai pastatė Talę ant orlentės, kuri sklandžiai ir užtikrintai ėmė kilti. Kalvos apačioje bėgiai darė posūkį ir šovė aukštyn stačiais įvijais lankais. Bet Talė sulėtino greitį ir nuskrido tiesiai murmėdama: „Per kiaurymę tiesiai…“

Talei po kojomis tebeplytėjo griuvėsiai. Čia jie buvo beveik paskendę augmenijoje, iš kurios glėbio išsiveržę kyšojo tik keli beformiai statiniai. Tačiau rūdžiai statė solidžius pastatus ir buvo įsimylėję savo metalinius skeletus. Lemputės ant Talės orlentės švietė ryškiai.

– „Kol rasi vieną plokščią, ilgą“, – ištarė Talė. Raštelio tekstą ji buvo gerai įsikalusi į galvą, bet kartojant žodžius prasmė nė kiek neaiškėjo.

Kas yra tas „plokščias, ilgas“, klausinėjo ji savęs. Atrakciono geležinkeliukas? Tarpas? Pirmasis – tikrai ne. Plokščias ir ilgas atrakciono geležinkeliukas? Juk tai beprasmiška. O plokščias, ilgas tarpas? Galbūt tai koks nors tarpeklis, kurio dugne teka rami upė. Bet argi tarpeklis gali būti plokščias?

O gal „vienas“ reiškė skaičių – vienetą? Gal Talei reikia ieškoti kažko, kas atrodo kaip vienetas? Juk vienetas – tai tiesi linija, tam tikra prasme ilga ir plokščia.

– Ačiū už puikų raktą mįslei įminti, Šėja, – garsiai ištarė mergina.

Čia, griuvėsių pakraštyje, kur rūdžių civilizacijos liekanos kovojo su vešlios augmenijos gniaužtais, kalbėti su savimi neatrodė kvaila. Vis geriau nei vaiduokliška tyla. Talė praskrido virš vietovės, išklotos betonu, kurį buvo suardžiusi prasikalusi žolė. Į ją spoksojo žole apžėlę ant žemės gulinčių sienų langai – regėjosi, tarsi žemė turi akis.

Bandydama įminti mįslę, Talė apžvelgė horizontą. Tačiau nieko plokščio ir ilgo neišvydo. Spoksodama į apačioje slenkančią žemę matė vien žolių prižėlusią tamsą. O kaip bus, jeigu ji pralėks pro tai, apie ką kalbama raštelyje, bet to nė nepastebės? Tada tektų pakartoti kelią dienos šviesoje. Tačiau kaip sužinoti, ar ji nenuskrido per toli?

– Ačiū, Šėja, – pakartojo mergina.

O tada kažką pastebėjo ir sustojo.

Pro žolių ir nuolaužų skraistę buvo matyti geometrinės figūros – kažin kokių išrikiuotų stačiakampių eilė. Talė nusileido žemyn ir pamatė, kad apačioje nutiesti metaliniai bėgiai su mediniais pabėgiais – kaip atrakciono geležinkeliuko, tik kur kas didesni. Ir, kiek akys užmatė, jie driekėsi tiesia linija.

„Per kiaurymę tiesiai skrisk, kol rasi vieną plokščią, ilgą.“

Apačioje buvo dar vienas atrakciono geležinkeliukas, tik plokščias ir ilgas.

– Tačiau kam jis reikalingas? – garsiai svarstė Talė. Koks smagumas važiuoti geležinkeliuku be posūkių ir staigių pakilimų?

Mergina gūžtelėjo pečiais. Kad ir ką rūdžiai buvo sugalvoję, šis kelias puikiai tiko skrieti orlente. Bėgiai driekėsi į dvi puses, bet į kurią sukti, atspėti nebuvo sunku. Vieni bėgiai grįžo atgal, iš kur Talė atvyko, griuvėsių centro link. Kiti driekėsi tolyn nuo miesto, į šiaurę, jūros pusėn.

„Jūra šalta ir pavojinga“, – pacitavo Talė kitą raštelio eilutę. Regis, jai teks keliauti toli į šiaurę.

Ji padidino orlentės greitį patenkinta, kad rado atsakymą. Jei visos Šėjos mįslės bus taip lengvai įmenamos, visa kelionė – vaikų žaidimas.

Spagbolas

Tą naktį ji nusigavo gana toli.

Apačioje jūros pusėn lėkė bėgiai – rietė plačius lankus aplink kalvas, apgriuvusiais tiltais šovė per upes. Pakeliui Talė išvydo dar dvejus rūdžių miestų griuvėsius, tik mažesnius ir labiau suirusius: tebuvo likę vien susiklaipę metalo luitai, iškilę virš medžių tarsi orą graibantys skeleto pirštai. Visur mėtėsi sudegę ir sulankstyti automobiliai; rūdžiams paniškai sprunkant, jie buvo užkimšę tų miestų gatves.

Atsidūrusi netoli vieno sugriuvusio miesto centro, Talė pagaliau suprato, kam skirtas šis plokščias ir ilgas geležinkelis. Bėgiai čia buvo susipynę tarsi elektroninės plokštės laidai, ant jų riogsojo keli yrantys geležinkelio vagonai – didžiuliai riedantys konteineriai, prigrūsti rūdžių daiktų, nežinia kokio surūdijusio metalo ir plastiko. Talė prisiminė, kad rūdžių miestai patys savęs neaprūpindavo, todėl prekiaudavo vienas su kitu – jeigu tik nekariaudavo trokšdami tas gėrybes atimti. Plokščiuoju geležinkeliu jie tikriausiai gabeno prekes iš miesto į miestą.

Pradėjus brėkšti, Talė tolumoje išgirdo ošiant jūrą – silpną šniokštimą už horizonto. Ore užuodė druskos kvapą, kuris priminė, kaip ji, dar visai mažvaikė, keliaudavo prie vandenyno su Ele ir Solu.

„Saugokis mūšos – jūra šalta ir pavojinga“, buvo parašyta Šėjos raštelyje. Netrukus Talė pamatys bangas, lūžtančias atsimušus į krantą. Galbūt ji čia ras kitą mįslės raktą.

Mergina spėliojo, kiek laiko sutaupė skrisdama naująja orlente. Ji dar padidino greitį ir susisupo į bendrabučio striukę, nes priešaušris buvo šaltokas. Dabar bėgiai palengva kilo į viršų, driekdamiesi per kreidines uolas. Talė prisiminė baltas iš vandens kyšančias uolas, ant kurių knibždėjo jūros paukščių, toje aukštybėje susisukusių lizdus.

Dabar atrodė, kad su Solu ir Ele ji stovyklavo prieš šimtą metų. O gal yra tokia operacija, kuri galėtų ją vėl paversti mažvaike? Visiems laikams.

Staiga priešais atsivėrė praraja, virš kurios kabojo apgriuvęs tiltas. Netrukus Talė pamatė, kad tiltas driekiasi ne virš visos prarajos, o apačioje nėra jokios upės, vadinasi, nėra ir metalo sankaupų, reikalingų tam, kad orlentė galėtų skristi. Praraja užsibaigė stačiu skardžiu, kurio apačioje plytėjo jūra.

Talė išsiūbavo orlentę į šonus. Nuo stabdymo merginos keliai sulinko, kibūs batų padai net sucypė slysdami lentos paviršiumi, Talės kūnas pasviro kone lygiagrečiai žemei.

Tik žemės čia nebuvo.

Prieš Talę plytėjo gili praraja, jūros išgraužtas plyšys tarp uolų. Tame plyšyje plakdamos į krantus kunkuliavo bangos, purslotos jų keteros spindėjo tamsoje, Talė girdėjo šniokščiant vandenį – lyg riaumojant alkaną žvėrį. Kai suskilinėjęs geležinio tilto galas liko Talei už nugaros, metalo ieškiklio lemputės ėmė paeiliui mirksėti.

Talė pajuto, kaip orlentė, praradusi keliamąją galią, smenga žemyn.

Galvoje šmėstelėjo mintis: jei ji šoktų nuo lentos dabar, gal pavyktų įsitverti į sulūžusio tilto kraštą. Bet tada orlentė nukristų į prarają, ir Talė atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje.

Staiga lenta nustojo staigiai kritusi, bet vis tiek leidosi žemyn. Tilto nuolaužos dabar buvo virš Talės, nebepasiekiamos. Lenta vėl smuktelėjo žemyn, metalo ieškiklio lemputės mirktelėjusios geso viena po kitos, o tai reiškė, kad magnetai nustoja veikę. Talė lentai tapo per sunki. Mergina nusiėmė nuo pečių kuprinę ketindama sviesti žemyn. Bet kaip be jos išgyvens? Tada liks vienintelė išeitis – grįžti į miestą pasipildyti atsargų, bet tam ji sugaištų dvi dienas. Tarpeklyje nuo vandenyno pūtė šaltas vėjas, ir Talei rankų oda pašiurpo, tarsi būtų padvelkę mirtim.

Bet vėjelis išsiūbavo orlentę, ir kurį laiką mergina nei kilo, nei krito. Paskui lenta vėl pradėjo sklęsti žemyn…

Talė susikišo plaštakas į striukės kišenes ir sulenkė rankas tarsi bures, kad kaip nors pasigautų vėją. Tuo metu kaip tik atlėkė stipresnis vėjo gūsis, jis kilstelėjo Talę aukštyn. Orlentės apkrova sumažėjo, ir viena lemputė vėl įsižiebė.

Talė ėmė kilti aukštyn tarsi paukštis, išskėtęs sparnus.

Orlentė vėl pagavo bėgių siunčiamus magnetinius signalus ir netrukus susilygino su nulūžusiu tilto galu. Talė atsargiai apsuko lentą virš uolos krašto. Kai pagaliau atsidūrė virš tvirtos žemės, merginai kūnu perbėgo šiurpuliukai. Drebančiomis kojomis ji nulipo nuo orlentės.

– „Saugokis mūšos – jūra šalta ir pavojinga“, – kimiu balsu ištarė pati sau.

Kaip ji galėjo būti tokia kvaila ir lėkti visu greičiu, kai Šėjos raštelis akivaizdžiai perspėjo elgtis atsargiai?

Staiga pajutusi svaigulį ir nuovargį, Talė susmuko ant žemės. Prieš akis teberegėjo atsiveriančią prarają ir bangas žemai, abejingai talžančias dantytas uolas. Ji galėjo atsidurti ten, apačioje, ir būtų talžoma tol, kol iš jos nieko nebebūtų likę.

Tai laukinė gamta, priminė sau Talė. Klaidos čia gali brangiai kainuoti.

Talės širdžiai nespėjus nurimti, suurzgė skrandis.

Iš kuprinės ji ištraukė vandens filtrą, kurį buvo pripildžiusi paskutinėje upėje, pro kurią keliavo, ir iškratė nuosėdų sietelį. Iš jo ištekėjo šaukštas tąsaus rudo dumblo.

– Fui, – susiraukė Talė. Ji atidarė vandens filtro dangtį ir pažvelgė vidun. Skystis buvo švarus ir kvepėjo vandeniu.

Mergina godžiai atsigėrė vandens, mat jautėsi ištroškusi, bet didžiąją dalį paliko vakarienei ar pusryčiams, ar kaip tai pavadintum. Talė ketino keliauti naktimis, o dieną leisti pasikrauti orlentės baterijoms – šitaip sugaištų mažiau laiko.

Iš sandaraus maišelio ji ištraukė pirmą pasitaikiusį maisto paketą. „SpagBol“ perskaitė etiketėje ir gūžtelėjo pečiais. Paketo turinys priminė piršto dydžio džiovintus verpalus. Talė įmetė maistą į vandens filtrą; vandeniui užvirus, pasigirdo burbuliavimas.

Mergina pažvelgė į raudoniu švytintį horizontą ir akys staiga išsiplėtė. Ji dar niekada nebuvo mačiusi aušros užmiestyje. Kaip ir dauguma bjaurulių, prieš aušrą ji pabusdavo retai, be to, horizontą užstojo Naujųjų Gražuolių Miesto bokštai. Tikro saulėtekio reginys ją dabar apstulbino.

Danguje švytėjo oranžinė ir geltona juostos, didingos ir netikėtos, tokios pat įspūdingos kaip fejerverkai, tik spalvos mainėsi švelniai, vos pastebimai. Tai štai kaip viskas vyksta laukinėje gamtoje, dingtelėjo jai. Arba pavojinga, arba gražu. Arba ir taip, ir taip.

Filtras dzingtelėjo. Talė nukėlė dangtelį ir pažvelgė vidun. Tai buvo makaronai su raudonu padažu ir mažais sojų mėsos gumulėliais, kurie gardžiai kvepėjo. Ji dar kartą pažvelgė į etiketę. „SpagBol… spagečiai su Bolonijos dešra!“

Kuprinėje ji susirado šakutę ir ėmė godžiai valgyti. Talė šveitė makaronus šildant tekančiai saulei, apačioje riaumojant jūrai, ir regėjosi, kad dar niekada nebuvo taip šauniai pusryčiavusi.

Orlentės baterija tebebuvo pasikrovusi, tad po pusryčių Talė nusprendė tuojau pat tęsti kelionę. Ji dar kartą perskaitė pirmąsias kelias Šėjos raštelio eilutes:

„Per kiaurymę tiesiai skrisk,

kol rasi vieną plokščią, ilgą.

Saugokis mūšos – jūra šalta ir pavojinga.

Ties antru suklysk siaubingai.“

Jei „antras“ reiškė dar vieną sugriuvusį tiltą, tada geriausia bus jį pasiekti dieną. Juk jeigu plyšį būtų pastebėjusi akimirka vėliau, pati būtų tapusi „SpagBolu“ uolų papėdėje.

Bet pirmiausia reikėjo perskristi prarają, kuri buvo kur kas platesnė nei atrakciono geležinkeliuko tarpas. Peršokti tikrai neišeis. Regis, vienintelis būdas ją įveikti – apeiti pėsčiomis.

Per skurdžią žolę Talė patraukė gilyn į sausumą. Buvo gera pamiklinti kojas po ilgos nakties, praleistos ant orlentės. Praraja nebuvo labai plati, tad Talė greitai apėjo ją ir po valandos jau stovėjo kitoje pusėje.

Dabar mergina skriejo kur kas lėčiau, įsmeigusi akis į priekį, tik retkarčiais išdrįsdama apsidairyti.

Dešinėje kilo kalnai, jie buvo gana aukšti – viršūnes net ankstyvą rudenį dengė sniegas. Miestas Talei visada atrodė milžiniškas uždaras pasaulis, bet čia viskas buvo kur kas didingiau. Ir labai gražu. Dabar ji suprato, kodėl žmonės gyveno gamtoje, nors neturėjo nei linksmybių bokštų, nei rūmų. Ir netgi bendrabučių.

Prisiminus namus jai dingtelėjo, kad skaudantiems raumenims dabar labai patiktų karšta vonia. Talė įsivaizdavo milžinišką vonią, kokios stovėjo Naujųjų Gražuolių Mieste, su sūkurinėmis čiurkšlėmis ir dideliais masažo burbulais. Įdomu, ar filtras užvirintų tiek vandens, kad jo pakaktų voniai, jei pavyktų tokią rasti? Vargu. O kaip žmonės maudosi Dūmuose? Kaip pati Talė kvepės, kai atvyks tenai nesimaudžiusi kelias dienas?Ar tarp būtiniausių daiktų jos kuprinėje yra muilas? Šampūnas? Rankšluosčių tai jau tikrai nėra. O juk anksčiau nė sykio nešovė mintis pasvarstyti, kiek daiktų ji naudoja.

Dar po valandos bėgiai vėl nutrūko: priekyje riogsojo suiręs tiltas per upę, ištekančią iš kalnų ir vinguriuojančią žemyn tarsi gyvatė.

Talė sustabdė orlentę ir pažvelgė apačion per prarajos kraštą. Skardis buvo ne toks status kaip pirmasis, bet praraja gana gili, vadinasi, mirtinai pavojinga. Peršokti nepavyks – per platu. Apeiti aplink užtruktų amžinybę. Upė vingiavo tolyn, bet niekur nesimatė nuolaidesnio šlaito, kuriuo būtų galima nusileisti į apačią.

– „Ties antru suklysk siaubingai“, – sumurmėjo Talė.

Tai bent užuomina. Viskas, ką ji dabar daro, yra klaida. Talė jautėsi per daug pavargusi, kad įmintų šią mįslę, o orlentės baterija beveik išsikrovė.

Jau buvo įdienoję, taigi metas pamiegoti.

Bet pirmiausia reikėjo išlankstyti orlentę. Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentas, rengęs Talę žygiui, aiškino, kad įkraunant baterijas saulė turi apšviesti kuo didesnį lentos plotą. Talė timptelėjo už kilpelių, ir lenta išsiskleidė: atsivertė tarsi knyga tapdama dviem orlentėmis; kiekviena šių orlenčių taip pat atsivertė, tos išsiskleidė irgi tarsi popierinių lėlių girlianda. Galiausiai priešais Talę gulėjo aštuonios šonais sujungtos orlentės; girlianda buvo dukart ilgesnė nei merginos ūgis, tačiau plonytė lyg standus popierius. Visa ši konstrukcija tarsi didžiulis aitvaras pleveno vėjyje, atlėkusiame nuo vandenyno, bet orlentės magnetai neleido jos nupūsti.

Talė paguldė ištiestą lentą saulėje ir metalinis energiją siurbiantis jos paviršius tuojau pajuodavo. Po kelių valandų baterija bus įkrauta, vėl bus galima keliauti. Talė vylėsi, kad orlentę sulankstyti pavyks taip pat lengvai kaip ir išlankstyti.

Mergina išsitraukė miegmaišį, iškratė jį iš dėklo ir su drabužiais įsirangė vidun. „Pižama“, papildė ji sąrašą daiktų, kurių pasigedo išvykusi iš miesto.

Talė pasikišo striukę vietoj pagalvės, išsinėrė iš marškinių ir užsidengė jais galvą. Pajuto nuo saulės perštint nosį – visai išgaravo iš galvos ryte užsiklijuoti apsauginį pleistrą. Nuostabu. Paraudusi ir besilupanti oda puikiai derės prie įbrėžimų ant jos bjauraus veido.

Tačiau miegas neėmė. Įdienojus darėsi vis karščiau, be to, buvo keista gulėti lauke. Galvoje tebeaidėjo jūros paukščių klykavimas. Talė atsiduso ir atsisėdo. Galbūt derėtų šiek tiek užkąsti…

Ji ėmė po vieną traukti maisto paketus. Etiketėse buvo užrašyta:

„SpagBol“

„SpagBol“…

Talė suskaičiavo keturiasdešimt vieną paketą, vadinasi, trys „SpagBol“ paketai per dieną ištisas dvi savaites. Mergina atsilošė ir užsimerkė – pasijuto visai išsekusi.

– Ačiū, daktare Keibl.

Po kelių minučių ji jau miegojo.

Siaubinga klaida

Talė visu greičiu lėkė virš žemės – po ja nebuvo bėgių, nebuvo ir orlentės, ore ji laikėsi tik valios pastangomis ir dėl vėjo, pučiančio į išskleistą striukę. Ji aplenkė masyvią uolą, stūksančią prie pat milžiniško juoduojančio vandenyno. Ją vaikėsi būrys jūros paukščių, jų šaižus klyksmas priminė aštrų tarsi skustuvo ašmenys daktarės Keibl balsą.

Staiga akmenų uolos apačioje ėmė aižėti. Atsivėrė milžiniška proplaiša ir vandenynas riaumodamas ėmė veržtis tenai, užgoždamas paukščių klyksmą. Vėjo gūsis apvertė Talę ir ji ėmė kristi žemyn, sparčiai artėdama prie juodo vandens.

Vandenynas pasičiupo ją ir prarijo, plaučiai prisipildė vandens, širdis sustojo, Talė nebepajėgė net šūktelti…

– Ne! – suriko ji ir atsisėdo.

Šaltas jūros vėjas pūtė į veidą ir mintys kaipmat praskaidrėjo. Talė apsidairė – ji tebebuvo savo miegmaišyje ant uolos. Pavargusi, alkana, skubiai turinti nusišlapinti, tačiau nepraryta bangų.

Ji giliai įkvėpė. Jūros paukščiai tebeklykavo, bet kažin kur toli.

Šias sapnas – tik dar vienas iš ją kamavusių košmarų, kad krenta į bedugnę.

Artinosi naktis, saulė leidosi į vandenyną, kraujo raudoniu nudažydama bangas. Talė užsitempė marškinius, užsivilko striukę, tik tada išlindo iš miegmaišio. Atrodė, kad oras kas minutę vis labiau šąla, visa aplinkui pamažu gaubė tamsa. Talė ėmė skubiai ruoštis tolimesnei kelionei.

Netikėtai iškilo keblumų su orlente. Jos paviršius buvo sušlapęs, pasidengęs plonu vandens purslų ir rasos sluoksniu. Talė pamėgino nuvalyti lentą striukės rankove, bet vandens buvo daug, o striukė maža. Lentą sulankstyti pavyko greitai, tačiau ji buvo sunki, tarsi tarp sluoksnių tebebūtų likę vandens. Valdymo lemputės švietė geltonai, ir Talė ėmė jas apžiūrinėti. Pasirodo, orlentė pro šonus šalino vandenį.

– Puiku. Turiu laiko pavalgyti.

Ji išsitraukė „SpagBolo“ paketą ir tik tada pastebėjo, kad vandens filtras tuščias. Vienintelis vandens šaltinis – vandenynas apačioje, bet prie jo juk nenusileisi. Talė išgręžė savo striukę, tada ėmė saujomis semti iš orlentės trykštantį vandenį – šitaip pavyko pripildyti pusę filtro. Dėl to spagečiai išėjo tiršti, smarkiai jautėsi prieskoniai, ir Talei teko uoliai kramtyti, kad galėtų nuryti.

Kai ne itin gardus užkandis buvo sušveistas, užsidegė žalia orlentės lemputė.

– Gerai, keliauti pasiruošusi, – pati sau tarė Talė. – Tačiau kur?

Ji stovėjo viena koja ant orlentės, kita ant žemės ir svarstė.

„Ties antru suklysk siaubingai“, buvo parašyta Šėjos raštelyje.

Padaryti klaidą labai sunku nebūtų. Tačiau kokia klaida – siaubinga? Šiandien Talė jau vos neužsimušė.

Ji prisiminė savo sapną. Jei įkristų į siaurą tarpeklį, tai turbūt būtų galima pavadinti didele klaida.

Mergina užlipo ant orlentės, nuskriejo prie aplūžusio tilto galo ir pažvelgė žemyn, kur upė įteka į jūrą.

Jeigu ji dabar pėstute nusileistų apačion, vienintelis sprendimas būtų keliauti palei upę, prieš srovę. Galbūt tai ir turima omeny? Bet stačioje uoloje nesimatė jokio takelio, o ir nebuvo į ką įsikibti rankomis.

Žinoma, jei uoloje būtų geležies gysla, Talė galėtų saugiai nusileisti stovėdama ant lentos. Ji apžvelgė tarpeklio kraštus ieškodama rausvos spalvos. Keli taškai teikė vilčių, bet vis labiau temo, ir Talė nebuvo tikra, kad tai geležis.

– Puiku.

Mergina pasigailėjo, kad miegojo per ilgai. Jei dabar lauks aušros, praras dvylika valandų, be to, ji neturi vandens.

Vienintelė išeitis buvo keliauti uolos viršumi prieš upės tėkmę. Žinoma, gali neužtekti vienos dienos, kol ji ras tinkamą vietą nusileisti žemyn. Ir dar: kaip ji matys naktį?

Jai juk privalu pasivyti laiką, o ne klaidžioti tamsoje.

Mergina atsiduso ir apsisprendė: pamėgins nusileisti orlente. Galbūt ji klysta, bet kaip tik tai ir ragina padaryti raštelis.

Ji nukreipė orlentę nuo tilto ir nusklendė tolyn; magnetinis ryšys ėmė silpti. Lenta prisiartino prie pat uolos šlaito; kuo labiau ji tolo nuo metalinių bėgių, tuo greičiau krito apačion.

Talė karštligiškai ieškojo kokio nors geležies pėdsako uoloje. Ji nukreipė lentą taip, kad ši atsidurtų kuo arčiau akmeninės sienos, bet nieko neišvydo. Kelios orlentės metalo ieškiklio lemputės sumirksėjo ir užgeso. Jei Talė nusileis dar žemiau, ji tėkšis į žemę.

Regis, nusileisti orlente nepavyks. Talė spragtelėjo pirštais. Kritimas akimirką sulėtėjo, lenta šoktelėjo aukštyn, bet sudrebėjo ir vėl ėmė kristi.

Per vėlu.

Talė išskleidė striukę, tačiau tarpeklyje vėjo nebuvo. Akmeninėje sienoje ji pastebėjo lyg ir rūdžių dėmę, bet priskridus arčiau paaiškėjo, jog tai tik gliti kerpė. Orlentė sklendė žemyn vis greičiau, metalo ieškiklio lemputės geso viena po kitos.

Galiausiai orlentė išsijungė.

Talei dingtelėjo, kad ši jos klaida gali būti paskutinė.

Ji jautėsi tarsi akmuo, lekiantis į putojančias bangas. Kaip ir sapne, jai gerklę užspaudė ledinė ranka, ir atrodė, kad plaučiai jau prisipildė vandens. Žemai apačioje, sukdamasi tarsi krintantis lapas, orlentė dardėjo į prarają.

Talė užsimerkė laukdama, kada tėkšis į šaltą vandenį.

Staiga kažkas sučiupo ją už riešų ir šiurkščiai timptelėjo aukštyn, sukdamas ore. Pečius nutvilkė skausmas, Talė apsivertė ore tarsi gimnastas ant žiedų.

Ji atsimerkė ir sumirksėjo. Pajuto nuleidžiama ant orlentės, tvirtos tarsi uola, pakibusios prie pat vandens.

– Kas čia?.. – nustebusi garsiai sušuko ji. Ir tik kai pėdos atsirėmė į lentą, mergina suprato, kas atsitiko.

Ją sugavo upė. Joje šimtmečiais – na, tiek laiko, kiek egzistuoja upės, – kaupėsi metalas, ir orlentės magnetai suveikė pačiu laiku.

– Beveik išgelbėta, – sumurmėjo Talė.

Ji pasitrynė pečius, kuriuos gėlė nuo saugos apyrankių. Įdomu, kiek reikia nukristi, kad šios apyrankės išplėštų rankas?

Tačiau jai pavyko nusileisti. Priešais Talę driekėsi upė – ji vinguriavo nuo kalnų, pasidabinusių snieguotomis viršūnėmis. Nuo vandenyno pūstelėjo vėjas, mergina pasipurtė ir tvirčiau susisupo į įmirkusią striukę.

– „Po keturių dienų eik puse neteisinga“, – pacitavo ji Šėjos raštelį. – Po keturių dienų? Galima sakyti, jos jau praėjo.

Po pirmojo nudegimo saulėje Talė kiekvieną rytą vos išaušus užsiklijuodavo apsauginį pleistrą. Nors kasdien saulėje tebūdavo vos kelias valandas, ruda jos rankų oda dar labiau patamsėjo.

„SpagBolas“ nebebuvo toks gardus kaip tą pirmąjį rytą ant uolos. Mergina maitinosi įvairiai: tai padoriai, tai šlykščiai. „SpagBolas“ labiausiai piktindavo prieš pat leidžiantis saulei – vien nuo minties apie makaronus dingdavo apetitas. Būtų kur kas geriau, jei ji jau būtų suvartojusi spagečių atsargas ir neliktų nieko kito kaip tik susižvejoti žuvį ir ją išvirti, arba ji galėtų badauti ir per kančias atsikratyti bjaurių riebalų.

Bet labiausiai baiminosi, kad baigsis tualetinis popierius. Buvo likę vos pusė ritinėlio, ir Talė pradėjo griežtai normuoti popierių skaičiuodama lapelius. Kiekvieną dieną ji kvepėjo vis nemaloniau.

Trečią dieną keliaudama palei upę prieš srovę, Talė nusprendė išsimaudyti.

Ji pabudo kaip visada, valanda iki saulėlydžio; miegmaišyje pati sau atrodė lipni. Tą rytą Talė buvo išsiskalbusi drabužius ir palikusi džiūti ant akmens. Nuo minties, kad apsirengs švariais drabužiais pati būdama purvina, net šiurpas nukratė.

Upė buvo srauni, filtre beveik nelikdavo nuosėdų, o tai reiškė, kad vanduo švarus. Tačiau ledinis, mat upę greičiausiai maitino tirpstantys kalnų, prie kurių Talė artėjo, sniegynai. Mergina vylėsi, jog dieną, kai saulė kiek sušildys orą, vanduo nebus itin šaltas.

Paaiškėjo, kad tarp būtiniausių daiktų yra skysto muilo – keli vienkartiniai paketėliai, įgrūsti į kuprinės kampą. Talė suspaudė vieną paketėlį rankoje ir, drebėdama nuo šalto vėjo, atsistojo ant upės kranto nuoga, tik su jutikliu, prisegtu prie pilvo žiedo.

– Na, štai, – tarė ji, stengdamasi nekalenti dantimis.

Talė įkišo vieną pėdą į vandenį, bet kaipmat atšoko – ledinė srovė nutvilkė koją. Matyt, iš lėto į vandenį įbristi nepavyks. Ji privalo įsibėgėti ir šokti.

Mergina nužingsniavo palei krantą ieškodama patogios vietos šokti į upę ir kaupdama drąsą. Staiga prisiminė, kad dar niekada nėra buvusi nuoga gamtoje. Mieste visos vietos buvo viešos, o čia ištisas dienas ji neregėjo žmogaus veido. Atrodė, kad pasaulis priklauso jai vienai. Nors oras buvo šaltas, saulė maloniai glamonėjo odą.

Talė sukando dantis ir atsigręžė į upę. Vien tik stovėdama ir mąstydama apie laukinę gamtą, švari ji netaps. Reikia pabėgėti kelis žingsnius ir šokti, visa kita padarys žemės traukos jėga.

Talė suskaičiavo nuo penkių iki vieno, tada nuo dešimties iki vieno, bet tai nepadėjo. Galų gale suvokė, kad šąla net stovėdama ant kranto.

Ir tada šoko į upę.

Ledinis vanduo čiupo merginą tarsi kumštis. Paralyžiavo visus raumenis, o rankas pavertė drebančiomis letenomis. Akimirką Talė net suabejojo, ar jai pavyks grįžti į krantą. Galbūt ji žus tiesiog čia, visiems laikams nugrimzdama į ledinį vandenį.

Mergina kelissyk giliai įkvėpė. Prieš rūdžius čia gyvenę žmonės tikriausiai nuolat maudydavosi ledinėse upėse. Ji sukando dantis, kad nebarškėtų, ir panardino galvą į vandenį, o išnirusi nusibraukė šlapius plaukus.

Netrukus pilve pajuto šilumą, tarsi ledinis vanduo būtų sužadinęs kažin kokį slaptą energijos šaltinį jos kūne. Akys plačiai atsimerkė, iš burnos išsiveržė susižavėjimo šūksnis. Kalnai, kurie supo ją po trijų dienų kelionės į žemyno gilumą, staiga pasirodė krištoliniai ir ryškūs, jų snieguotos viršūnės maudėsi besileidžiančios saulės spinduliuose. Talei širdis ėmė daužytis, o kraujas išnešiojo po kūną netikėtai atsiradusią šilumą.

Tačiau energija tuoj ėmė sekti. Mergina atplėšė paketėlį, išspaudė skysto muilo ant delnų, ant kūno ir ant plaukų. Ji dar kartą pasiners ir lips iš vandens.

Pažvelgusi į krantą Talė pamatė, kad upės srovė nunešė ją nuo stovyklavietės. Ji nusiyrė prieš srovę, tada nuklumpino akmenuoto kranto link.

Ji stovėjo iki juosmens vandeny ir drebėjo nuo vėjo, gairinančio šlapią kūną, kai staiga išgirdo garsą, nuo kurio kone sustojo širdis.

Kažkas artinosi. Kažkas didelis.

Neteisinga pusė

Iš dangaus sklido griausmas, tarsi kažkas įnirtingai ir tankiai muštų milžinišką būgną. Talei suūžė galvoje, suspaudė krūtinę. Atrodė, kad siūbuoja horizontas, o vandens paviršius banguoja nuo dunksėjimo.

Talė paniro iki kaklo – ir tada išvydo aparatą.

Jis pasirodė iš už kalnų, skrido žemai, keldamas dulkių stulpus. Aparatas buvo kur kas didesnis už oromobilį ir šimtą kartų triukšmingesnis. Matyt, jis neturėjo magnetų, todėl, kad galėtų skristi, plakė orą saulėje blizgančiu vos įžiūrimu disku.

Pasiekęs upę, aparatas apsuko lanką. Vanduo pasišiaušė, paviršiumi nubėgo ratilai, tarsi kažkas būtų metęs didžiulį šokčiojantį akmenį. Talė pastebėjo žmones aparato viduje – jie apžiūrinėjo jos stovyklavietę. Išlankstyta orlentė nuo vėjo gūsių subangavo, bet magnetai laikė ją prispaudę prie žemės. Talės kuprinė pranyko dulkėse, o jos drabužiai, miegmaišis ir „SpagBolo“ paketėliai nuskriejo įkandin mašinos.

Mergina dar giliau paniro į banguojantį vandenį; ji šiurpo pagalvojusi, kad gali likti nuoga, vieniša ir be visos savo mantos. Kūnas kone sušalo į ledą, bet, laimė, aparatas tarsi orlentė šovė į priekį ir nuskrido tolyn. Mašina pasuko jūros link ir išnyko taip pat greitai kaip ir pasirodė, liko tik dundėjimas ausyse ir raibuliai vandens paviršiuje.

Drebėdama Talė išropojo į krantą. Jos kūnas buvo šaltas tarsi ledas, pirštai vos pajėgė susigniaužti į kumštį. Ji parlėkė į stovyklavietę, čiupusi drabužius prisidengė kūną ir apsivilko nelaukdama, kol apdžius saulėje. Tada atsisėdo ant žemės, apglėbė save rankomis ir sėdėjo tol, kol nustojo drebėjusi. Kas kelios sekundės ji vis kilstelėdavo galvą, su baime dairydamasi į paraudusį horizontą.

Žala buvo padaryta mažesnė nei Talė baiminosi. Ant orlentės švietė žalia lemputė, kuprinei irgi nieko neatsitiko, tik buvo visa dulkina. Mergina surankiojo ir suskaičiavo „SpagBolo“ paketėlius – trūko tik dviejų. Tiktai miegmaišis buvo sudraskytas. Sukapotas į skutelius.

Talei užėmė kvapą. Miegmaišio skuteliai buvo ne didesni už nosinę. O jeigu ji pati būtų lindėjusi miegmaišyje tuo metu, kai pasirodė aparatas, kas iš jos būtų likę?

Ji skubiai sulankstė orlentę ir susipakavo mantą. Orlentė buvo pasiruošusi startui. Keisto aparato sukeltas vėjo gūsis bent jau ją išdžiovino.

– Labai ačiū, – garsiai padėkojo Talė, užlipo ant orlentės ir palinko į priekį.

Saulė jau leidosi. Talė skubėjo kuo greičiau palikti stovyklavietę, ji baiminosi, kad tas keistas aparatas ir žmonės gali grįžti.

Tačiau kas tie žmonės? Jų skraidantis aparatas buvo toks, kokį Talė ir įsivaizdavo, kai mokytojai pasakodavo apie keistus rūdžių prietaisus: mobilus viesulas, savo kelyje viską laužantis ir naikinantis. Talė buvo skaičiusi apie lėktuvus, kuriems praskridus išbyrėdavo langų stiklai, apie šarvuotas karines transporto priemones, galinčias pervažiuoti namą.

Bet rūdžiai jau seniai išnykę. Kas tas kvailys, kuris atgamino beprotiškas jų mašinas?

Mergina skrido į tirštėjančią tamsą akylai dairydamasi kitos užuominos – „po keturių dienų eik puse neteisinga“ – ir laukdama naujų netikėtumų, kuriuos atneš ši naktis.

Vėliau, naktį, Talė pamatė, kad upė išsišakoja į dvi dalis.

Mergina sustabdė orlentę ir apžiūrėjo atšakas. Viena buvo aiškiai platesnė, kita labiau priminė platoką upokšnį. „Intakas“, – prisiminė Talė, štai kaip vadinama mažesnė upė, įtekanti į didesnę.

Galbūt jai derėtų skristi palei pagrindinę upę? Ji keliavo tik tris dienas, bet jos orlentė juk greitesnė už daugumą kitų. Galbūt pats metas čia ieškoti mįslės įminimo?

– „Po keturių dienų eik puse neteisinga“, – sumurmėjo Talė.

Ji nužvelgė mėnulio pilnaties apšviestas dvi upes. Kuri iš jų neteisinga? Talei abi atrodė gana įprastos. Prisimerkusi ji pažvelgė į tolį. Galbūt viena jų vedė prie kažko bjauraus, ką galima pamatyti tik dienos šviesoje?

Bet laukimas reikštų, kad ji praras vieną naktį ir teks be miegmaišio gulėti šaltyje ir tamsoje.

O gal užuominoje kalbama ne apie šias atšakas? Galbūt jai tiesiog reikia skristi virš didžiosios upės, kol pamatys ką nors suprantamesnio? Beje, kodėl dvi upes Šėja vadina „pusėmis“? Jei ji būtų turėjusi omenyje šią vietą, gal būtų parašiusi: „Eik kryptim neteisinga“?

– „Neteisinga pusė“, – vėl sumurmėjo Talė ir staiga prisiminė.

Ji pirštais palietė sau veidą. Kai kompiuteryje rodė Šėjai savo gražųjį atvaizdą, užsiminė bičiulei, kad, gražindama veidą, dubliuojanti kairiąją pusę, nes dešinioji nepatinka, ji jos nekenčia. Šėja tai tikrai įsidėmėjo.

Ar Šėja šitaip norėjo pasakyti Talei, kad reikia sukti į dešinę?

Į dešinę atsišakojo mažesnė upė, intakas. Ta kryptimi einant kalnus galėjai pasiekti greičiau. Galbūt – ir Dūmus.

Ji įsistebeilijo į dvi tamsoje tekančias upes, vieną didelę, kitą mažą. Prisiminė, kaip Šėja sakė, jog simetrija – kvailystė, jai labiau patiktų veidas su dviem skirtingomis pusėmis.

Kai draugė pirmąkart užsiminė norinti likti bjauri, Talė nesuprato, kad šis pokalbis Šėjai svarbus. Jei tik Talė būtų tai suvokusi, gal jai būtų pavykę atkalbėti Šėją nuo pabėgimo. Ir dabar jos abi, drauge ir gražios, būtų buvusios linksmybių bokšte.

– Vadinasi, dešinė, – atsiduso mergina ir nukreipė savo orlentę mažesnės upės pusėn.

Kai patekėjo saulė, Talė suprato pasirinkusi teisingai.

Intakas kilo aukštyn į kalnus, o jį supančiuose laukuose buvo matyti vis daugiau gėlių. Netrukus ryškūs balti žiedų vainikai dengė laukus tarytum žolė ir užgožė visas kitas spalvas. Aušros šviesoje regėjosi, kad žemė švyti.

– „Ieškok gėlių, išsprogusių akių“, – pati sau tarė Talė svarstydama, gal metas lipti nuo orlentės. Galbūt yra kažkokių vabalų didelėmis akimis, kurių ji turėtų ieškoti.

Ji pasuko link kranto, nusileidusi nulipo nuo orlentės.

Gėlių kilimas driekėsi iki pat vandens. Talė atsiklaupė, kad galėtų vieną jų apžiūrėti atidžiau. Penki ilgi balti žiedlapiai ant plono kotelio dailiai supo piestelę, žiedo vidus buvo švelnaus gelsvo atspalvio. Vienas žiedlapis buvo ilgesnis už kitus, išlinkęs taip, kad beveik siekė žemę. Talės žvilgsnis užkliuvo už kažko judančio. Tai buvo mažas paukštelis, jis sklandė tarp gėlių, tūpė tai ant vienos, tai ant kitos, ant to ilgiausio žiedlapio, ir kaišiojo vidun snapą.

– Kokios jos gražios, – garsiai žavėjosi Talė.

Gėlių buvo labai daug. Merginai kilo noras atsigulti tarp jų ir užmigti.

Bet ji neišvydo nieko, ką būtų galima pavadinti „išsprogusiomis akimis“. Talė stovėjo ir dairėsi į horizontą. Nepastebėjo nieko neįprasto, išskyrus kalnus, akinantį gėlių baltumą ir žaižaruojančią upę, vingiuojančią tarp kalnų. Čia buvo nepaprastai ramu – visai kitaip nei tame pasaulyje, kurį vakar vakare sudrebino skraidantis aparatas.

Palei upę Talė ėmė kilti į kalnus. Ji pamatė tarp gėlių besidriekiančias plikas juostas – sausos, smėlingos žemės ruožus. Šis lopiniais išmargintas kraštovaizdis atrodė keistai, tarsi kas švitriniu popieriumi būtų nutrynęs gražų paveikslą.

Talė kelis kartus nulipo nuo orlentės – apžiūrinėjo gėles, ieškojo vabzdžių ar ko nors, kas būtų panašu į „išsprogusias akis“. Tačiau nieko nerado.

Artėjant vidurdieniui, intakas susiaurėjo. Netrukus Talė pasieks jo ištakas, kalnų šaltinį ar tirpstančius sniegynus, ir tada teks keliauti pėsčiomis. Pavargusi po ilgos nakties, ji nusprendė įsirengti stovyklavietę.

Mergina atidžiai nužvelgė dangų baimindamasi kitų rūdžių skraidymo aparatų. Baugino mintis, kad kitas orlaivis gali atsitrenkti į ją miegančią. Kas žino, ką sumanę aparate sėdintys žmonės. Ką jie būtų padarę jai, jei vakar vakare Talė nebūtų mirkusi vandenyje?

Viena buvo akivaizdu: šviečiančios orlentės saulės baterijos yra gerai matomos iš oro. Talė patikrino jų būseną; ji skrido lėtai, virš galvos švietė ryški saulė, todėl baterijos buvo tik pusiau išsikrovusios. Mergina išlankstė orlentę, bet ne visą, ir paslėpė tarp aukščiausių, kokias tik pavyko rasti, gėlių. Tada nupėdino iki nelabai toli nuo upės stūksančios kalvos ir užkopė viršun. Iš čia ji matys savo orlentę, be to, išgirs ir pastebės, jei kas nors artintųsi oru. Nusprendė prieš užmigdama susikrauti kuprinę, kad, kilus pavojui, galėtų akimirksniu sprukti.

Tai – viskas, ką ji galėjo nuveikti.

Suvalgiusi bjauroko skonio „SpagBolo“, Talė susirangė tarp gana aukštų gėlių, kurios ją beveik paslėpė. Vėjas siūbavo ilgus stiebus, gėlių šešėliai šokinėjo ant užmerktų merginos vokų.

Gulėdama su drabužiais, bet ne miegmaišyje, Talė jautėsi nesaugi, tačiau šildoma saulės ir išvarginta ilgos naktinės kelionės ji kaipmat užmigo.

Kai pabudo, visas pasaulis buvo apimtas liepsnų.

Gaisras

Iš pradžių per sapnus Talė išgirdo triukšmą, lyg vėjo riaumojimą.

Tada oras prisipildė pašėlusio traškesio – degė išdžiūvę krūmai, dūmai apgaubė merginą ir ji akimirksniu pabudo.

Iš visų pusių ją supo besiplaikstantys dūmų debesys, kurie užstojo dangų. Gėlių lauku slinko dantyta liepsnos siena sykiu su alpaus karščio banga. Talė sugriebė kuprinę ir klupinėdama pasileido nuo kalvos žemyn, kuo toliau nuo gaisravietės. Sutrikusi ji nebesuvokė, kurioje pusėje yra upė. Per tirštus rudų dūmų debesis nieko nebuvo matyti, jie trukdė kvėpuoti.

Pro dūmus ji pastebėjo besileidžiančios saulės spindulius. Vadinasi, upė – jai už nugaros, ten, kur liepsnos, kitoje kalvos pusėje.

Talė vėl grįžo į kalvos viršūnę ir pažvelgė žemyn. Liepsnos stiprėjo. Jų liežuviai laižė kalvą, pleškino gražiąsias gėles, palikdami vien juodus nuodėgulius. Talė vos įžiūrėjo mirguliuojančią upę, bet karščio banga bloškė ją atgal.

Klupinėdama, kosėdama ir spjaudydamasi mergina nusigavo į kitą kalvos pusę; galvoje sukosi vienintelė mintis: ar liepsnos jau spėjo praryti orlentę.

Buvo būtina nusigauti iki upės. Vanduo vienintelis apsaugos ją nuo šėlstančios ugnies. Jei neįmanoma per kalvos viršų, galbūt pavyktų apeiti aplinkui?

Talė ėmė leistis stačiu šlaitu. Šitoje pusėje degė tik keli žemės lopai, ne taip, kaip ten, už nugaros, kur šėlo liepsnų jūra. Nusileidusi apačion, mergina apėjo kalvą pasilenkusi prie pat žemės, stengdamasi neprisikvėpuoti dūmų.

Pusiaukelėje ji pasiekė pajuodusį žemės lopą, kur liepsna jau buvo praūžusi. Trapūs gėlių stiebai lūžinėjo po merginos batais, o nuo išdegintos žemės kylantis karštis graužė akis.

Talei bėgant per pajuodusias gėles, jos pėdsakai užsiliepsnodavo, tarsi kas žarstekliu būtų kurstęs rusenantį židinį. Merginai džiūvo akys, o veidą nusėjo pūslelės.

Netrukus ji pamatė upę. Priešingame krante gaisras stovėjo vientisa siena, nuožmus vėjas nešė žarijas per upę ir svaidė ant pakrantės, kuri kaipmat užsiliepsnodavo. Talės link artėjo besiraitantis dūmų debesis; kol jis praslinko, mergina kone užduso ir apako.

Vėl atsimerkusi, ji pastebėjo blizgant orlentės saulės baterijas. Talė nubėgo prie lentos nekreipdama dėmesio į degančias gėles.

Regis, liepsna nebuvo palietusi orlentės, ją sėkmingai apsaugojo susikaupęs rasos sluoksnis.

Talė skubiai sulankstė lentą ir užlipo ant jos nelaukdama, kol geltona lemputės šviesa virs žalia. Karštis jau buvo beveik išdžiovinęs orlentę ir, Talei paliepus, ji pakilo į orą. Mergina nukreipė lentą taip, kad ši atsidurtų prie pat vandens, ir nuskrido prieš srovę ieškodama plyšio liepsnos sienoje, nuo kurios ką tik paspruko.

Jos kibieji batai buvo apsvilę, padai suskeldėjo tarsi saulėje perdžiūvęs purvas. Talė judėjo lėtai, saujomis vis sėmė vandenį ir vėsino įkaitusį veidą bei rankas.

Staiga kairėje ji išgirdo riaumojimą, kurio nebūtų supainiojusi su jokiu kitu net siautėjant gaisrui. Vėjo gūsis bloškė ją su lenta į kitą upės pusę. Talė palinko į priekį ir įkišo koją į vandenį, kad skristų kuo lėčiau. Abiem rankomis įsitvėrė lentos, iš visų jėgų priešindamasi, kad tik neatsidurtų vandeny.

Dūmai netikėtai išsisklaidė, ir iš tamsos išniro pažįstamas siluetas. Tai buvo skraidantis aparatas; smarkus tarsi griaustinis jo bildesys buvo aiškiai girdėti net per gaisro ūžesį. Aparato sukelti vėjo gūsiai tik dar labiau pakurstė liepsnas, ir virš upės pasklido žiežirbų spiečiai.

Ką jie daro, spėliojo Talė. Nejaugi nesupranta, jog padeda gaisrui plisti?

Netrukus į jos klausimą buvo atsakyta: iš aparato pliūptelėjo liepsnos liežuvis, nuskriejo per upę ir padegė dar vieną gėlių lopą.

Šie žmonės padeginėjo gėles ir visaip stengėsi išplėsti gaisrą.

Skraidantis aparatas riaumodamas prisiartino, ir Talė spėjo pastebėti pilotą – į ją spoksojo nežmogiškas veidas. Ji pasuko orlentę, kad nuskristų šalin, bet aparatas pakilo aukščiau, praūžė virš jos, ir staiga vėjo gūsis sviedė Talę į vandenį. Akimirką virš bangų ją laikė saugos apyrankės, bet vėjas pačiupo gerokai palengvėjusią orlentę ir nunešė tolyn, sukdamas tarsi lapą.

Talė su visa manta paniro į vandenį pačiame upės vidury.

Po vandeniu buvo šalta ir tylu.

Kelias akimirkas, kurios, regis, tęsėsi amžinybę, Talė jautė palengvėjimą, kad pabėgo nuo svilinančio vėjo, riaumojančio aparato ir alpaus gaisro karščio. Bet sunkios saugos apyrankės ir kuprinė traukė ją į dugną, ir merginą apėmė baimė.

Ji blaškėsi vandenyje stengdamasi iškilti į paviršių, kur mirguliavo šviesos. Šlapi drabužiai ir krepšys traukė žemyn, bet kai jau atrodė, jog sprogs plaučiai, mergina iškilo į paviršių – ir atsidūrė verpete. Ji įkvėpė kelis gurkšnius aitraus nuo dūmų oro, banga tėškėsi jai į veidą. Talė užsikosėjo, išspjovė vandenį ir pamėgino išsilaikyti paviršiuje.

Virš jos, užtemdydamas dangų, praslinko šešėlis. Staiga iškelta merginos ranka į kažką atsitrenkė – tai buvo pažįstamas kibus paviršius…

Grįžo jos orlentė! Kaip ir kitais kartais, kai Talė nuo jos nuslysdavo. Saugos apyrankės kėlė merginą į viršų, galų gale ji, gaudydama orą, sugriebė lentą ir pirštais įsikibo į gumbuotą paviršių.

Nuo kranto atsklido šaižus švilpimas. Talė sumirksėjo purtydama nuo vokų vandenį. Ir tada pamatė rūdžių skraidymo aparatą – jis buvo nusileidęs. Iš mašinos iššoko kelios žmogystos, ėmė brautis prie upės per degančias gėles ir purkšti baltas putas. Žmonės judėjo Talės link.

Mergina puolė ropštis ant orlentės.

– Palauk! – sušuko viena žmogysta, kuri buvo arčiausiai.

Talė stojosi ant šlapios orlentės – drebančiomis kojomis, stengdamasi kaip nors išsilaikyti neparvirtusi. Jos dumblini batai slidinėjo, permirkusi kuprinė, regis, svėrė visą toną. Mergina palinko į priekį ketindama sprukti, kai staiga pirštinėta ranka sugriebė jos orlentę. Iš vandens išniro kaukėtas veidas. Į Talę spoksojo dvi didžiulės akys.

Ji šoko ant rankos, mėgindama sutraiškyti pirštus. Pirštai nuslydo nuo lentos, bet orlentės nosis paniro, mat mergina buvo per daug palinkusi į priekį.

Talė ir vėl tėškėsi į vandenį.

Kažkieno rankos sugriebė ją ir nutempė nuo orlentės. Kažkas ištraukė Talę iš vandens ir užsikėlė ant plataus peties. Mergina išvydo kaukėmis uždengtus veidus: į ją nemirksėdamos žvelgė didžiulės nežmogiškos akys.

Išsprogusios akys.

Išsprogusios akys

Kažkas ištraukė Talę iš vandens į krantą ir nutempė prie skraidančio aparato.

Merginai atrodė, kad jos plaučiai pilni vandens ir dūmų. Vos įkvėpusi ji imdavo drebėti, užpuldavo baisus kosulys.

– Paguldyk ją!

– Iš kur ji, po velnių, atsirado?

– Duok jai deguonies.

Kažkas apvertė Talę ant nugaros ir paguldė ant žemės, kuri buvo balta nuo putų. Ją nešęs vyras nusiėmė kaukę su išsprogusiomis akimis, ir Talė išplėtė akis iš nuostabos.

Jis buvo gražuolis. Naujasis gražuolis, toks pat dailus kaip ir Perisas.

Talei ant veido vyras uždėjo kaukę. Mergina mėgino priešintis, bet į plaučius ėmė plūsti šaltas, grynas oras. Galvoje praskaidrėjo, ir Talė dėkinga ėmė siurbti orą.

Vyras nutraukė kaukę jai nuo veido.

– Per daug – nevalia. Pradėsi nenormaliai tankiai ir giliai kvėpuoti.

Talė pamėgino kažką pasakyti, bet vėl užsikosėjo.

– Gaisras vis labiau įsisiautėja, – perspėjo kita žmogysta. – Dženksas ragina kilti.

– Dženksas palauks.

Talė atsikrenkštė.

– Mano orlentė.

Vyras nusišypsojo nuostabia šypsena ir pažvelgė aukštyn.

– Ji kabo virš mūsų. Ei! Kas nors pritvirtinkite tą daiktą prie sraigtasparnio! Kuo tu vardu, mergyte?

– Talė, – atsakė ji kosėdama.

– Ką gi, Tale, ar pasirengusi keliauti? Ugnis artėja.

Talė atsikrenkštė ir vėl ėmė kosėti.

– Manau, taip.

– Gerai, tada eime.

Vyriškis padėjo jai atsikelti ir nutempė prie aparato. Talė pajuto, kaip kažkas įstumia ją į mašiną. Triukšmas viduje buvo kur kas mažesnis. Ji išvydo gale sėdinčius dar tris žmones su kaukėmis, jos irgi buvo išsprogusiomis akimis. Durys užsitrenkė.

Orlaivis sudrebėjo, ir Talė pajuto, kaip jis atsiplėšia nuo žemės.

– Mano orlentė!

– Nusiramink, mergyte. Mes ją paėmėme.

Žmogus nusimovė kaukę. Tai buvo moteris – dar viena jauna gražuolė.

Talė spėliojo, ar tik ne apie šiuos žmones kalbama draugės raštelyje. „Išsprogusiomis akimis.“ Ar tai jų reikėjo ieškoti?

– O ji ar ištvers? – paklausė kažkas.

– Gyvens, Dženksai. Padaryk įprastą apylanką ir pakeliui į namus dar šen bei ten padek.

Aparatui kylant, Talė pažvelgė pro langą. Jie skrido virš upės. Apačioje buvo matyti į kitą upės krantą lekiančios liepsnos, kurias ginė orlaivio sukelti vėjo gūsiai. Kartkartėmis orlaivis išspjaudavo liepsnos liežuvį.

Talė nužvelgė įgulos narių veidus. Šitie naujieji gražuoliai atrodė kur kas ryžtingesni ir susikaupę. Tačiau elgėsi beprotiškai.

– Ką jūs čia darote? – pasiteiravo ji.

– Truputį pleškiname.

– Matau. Tačiau kodėl?

– Kad išgelbėtume pasaulį, mergyte. Klausyk, mes tikrai apgailestaujame, kad tu čia pasipainiojai.

Save jie vadino „reindžeriais“.

Tas, kuris išgraibė Talę iš upės, buvo vardu Tonkas. Visi kalbėjo su akcentu ir gyveno mieste, apie kurį Talė nebuvo girdėjusi.

– Netoli nuo šičia, – paaiškino Tonkas. – Bet mes, reindžeriai, daugiausia laiko praleidžiame laukinėje gamtoje. Ugnies sraigtasparnių bazė įsikūrusi kalnuose.

– Ugnies ko?

– Sraigtasparnių. Tu viename tokiame sėdi.

Talė apsidairė. Orlaivis baisiai blerbė, tad ji sušuko perrėkdama triukšmą:

– Jis labai aprūdijęs!

– Taip. Senovinis, kai kurioms jo detalėms beveik du šimtai metų. Kai jos susidėvi, mes pagaminame tiksliai tokias pačias.

– Bet kodėl?

– Su tokiu gali skristi bet kur, net jei nėra magnetinio tinklo. Be to, jis puikiai tinka sukelti gaisrams. Rūdžiai buvo tikri netvarkos žinovai.

Talė papurtė galvą.

– O gaisrus jūs sukeliate dėl…

Vyras nusišypsojo, pakėlė Talės batą ir nuo pado nuplėšė sutryptą, bet nesudegusią gėlę.

– Dėl phragmipedium panthera, – paaiškino.

– Dėl ko tokio?

– Ši gėlė kadaise buvo rečiausias pasaulyje augalas. Baltoji tigrinė orchidėja. Rūdžių laikais vienas gumbas buvo vertinamas labiau nei namas.

– Nei namas? Bet tų gėlių čia nesuskaičiuojama daugybė.

– Pastebėjai? – Vyras pakėlė gėlę ir pažvelgė į pastelinį žiedo vidų. – Maždaug prieš tris šimtus metų viena rūdė sumanė išvesti tokią šių gėlių rūšį, kuri prisitaikytų prie įvairesnių gyvenimo sąlygų. Rūdė eksperimentavo su genais, kad gėlės greičiau daugintųsi.

– Kam jai to reikėjo?

– Kad galėtų gėles mainyti į daiktus. Tačiau jai pasisekė labiau nei troško. Pažvelk žemyn.

Talė dėbtelėjo pro langą. Aparatas buvo pakilęs aukštai ir jau spėjęs gerokai nutolti nuo gaisravietės. Apačioje driekėsi beribiai balti laukai, tik kur ne kur buvo matyti dykvietės.

– Regis, jai tikrai pasisekė. Na, ir kas toliau? Gėlės labai gražios.

– Vienos gražiausių pasaulyje. Bet jos dauginasi per daug sėkmingai, todėl virto viską užgožiančiomis piktžolėmis. Mes tai vadiname monokultūra. Gėlės nustelbė kitas rūšis, medžius ir žoles, be to, niekas jomis neminta, išskyrus vieną kolibrių rūšį, kuri maitinasi jų nektaru. Tačiau kolibriai suka lizdus medžiuose.

– Čia visai nėra medžių, – pastebėjo Talė. – Tik orchidėjos.

– Būtent. Monokultūra: auga tik viena rūšis. Kai orchidėjų laukas didelis, kolibriai nebepajėgia visų apdulkinti. Na, supranti, išnešioti sėklų.

– Taip, – atsakė Talė. – Žinau apie paukščius ir bites.

– Aišku, kad žinai, mergyte. Taigi orchidėjos galiausiai išnyksta – tampa savo pačių sėkmingo dauginimosi aukomis, ir lieka dykvietės. Biologinis nulis. Mes, reindžeriai, stengiamės neleisti joms išplisti. Bandėme nuodyti, skleisti genetines ligas, plėšrūnais naikinti kolibrius… Bet vienintelis veiksmingas dalykas – ugnis. – Vyras pasukiojo rankoje orchidėją ir uždegė žiebtuvėlį; liepsnos liežuvis lyžtelėjo švelnų žiedą. – Reikia būti atsargiems, supranti?

Talė pastebėjo, kad kiti reindžeriai valo savo batus ir uniformas, tarp purvo ir putų ieškodami gėlių liekanų. Ji pažvelgė į bekraštę baltą pievą.

– Ir jūs tai darote…

– Beveik tris šimtus metų. Kai rūdžiai suprato klaidą, ėmė gėles naikinti. Bet mes niekada jų nenugalėsime. Galime tik viltis, kad pavyks neleisti joms plisti.

Talė atsilošė, krestelėjo galvą ir vėl užsikosėjo. Gėlės tokios gražios, trapios ir negrėsmingos, o štai nustelbia viską aplinkui.

Reindžeris pasilenkė ir padavė jai savo gertuvę. Talė dėkinga atsigėrė vandens.

– Keliauji į Dūmus, ar ne?

Talė užspringo vandeniu.

– Taip. Iš kur žinote?

– Nesunku atspėti. Bjaurulė su orlente ir būtiniausiais daiktais, laukianti tarp gėlių.

– Ak, taip. Talė prisiminė užuominą: „Ieškok gėlių, išsprogusių akių.“ Vadinasi, jiems jau yra tekę matyti bjaurulių.

– Mes padedame dūmiečiams, o jie – mums, – paaiškino Tonkas. – Man regis, jie bepročiai – gyvena be patogumų ir lieka bjaurūs. Bet apie laukinę gamtą išmano geriau nei dauguma miesto gražuolių. Ji tikrai savotiškai žavi.

– Taigi, – pritarė Talė. – Manau, taip.

Vyras susiraukė.

– Manai? Bet juk ten vyksti. Nejau nesi tikra?

Štai ir melo pradžia, dingtelėjo Talei. Vargu ar išmintinga reindžeriams iškloti tiesą: kad ji yra šnipė.

– Esu tikra, be abejonės.

– Na, netrukus mes tave nuleisime ant žemės.

– Dūmuose?

Reindžeris ir vėl suraukė kaktą.

– Nejau nežinai? Kur ta vietovė – didelė paslaptis. Dūmiečiai nepasitiki gražuoliais. Net reindžeriais. Mes tave nugabensime į sutartą vietą, o kaip elgtis toliau, žinai pati, ar ne?

Talė linktelėjo.

– Žinoma. Aš tiesiog jus tikrinu.

Sraigtasparnis nusileido į dulkių sūkurį, plačiu ratu išguldydamas baltas gėles.

– Ačiū, kad pametėjote, – padėkojo Talė.

– Sėkmės, – palinkėjo Tonkas. – Tikiuosi, Dūmai tau patiks.

– Aš taip pat.

– Bet jei apsigalvotum, Tale, reindžeriai visada ieško savanorių.

Talė susiraukė.

– O kas yra savanoris?

Reindžeris nusišypsojo.

– Savanoris – tai tas, kuris pats pasirenka darbą.

– Ak taip, tiesa. – Talė buvo girdėjusi, kad kai kuriuose miestuose tai įmanoma. – Galbūt. Kol kas toliau darykite gerus darbus. Tiktai… ar čia nesukelsite gaisro?

Reindžeriai nusijuokė.

– Mes išdeginame tik apkrėsto lauko pakraščius, kad gėlės neplistų, – atsakė Tonkas. – Ši vieta – pats židinys. Jį išnaikinti beviltiška.

Talė apsidairė. Kiek akys aprėpė, visur buvo balta. Saulė nusileido prieš valandą, bet orchidėjos tarsi vaiduokliai spindėjo mėnulio šviesoje. Dabar, kai Talė žinojo, kokios čia gėlės, priešais plytintis vaizdas kėlė šiurpą. Kaip jį pavadino reindžeris? Biologinis nulis.

– Puiku.

Talė iššoko iš sraigtasparnio ir nuo šalia durų esančios magnetinės lentynos čiupo savo orlentę. Paskui atsitraukė nuo mašinos ir susigūžė, kaip buvo liepę reindžeriai.

Aparatas vėl sugaudė, ir mergina pažvelgė į mirguliuojantį diską. Tonkas paaiškino, kad mašiną oru stumia pora plonų menčių, kurios sukasi taip greitai, kad jų neįmanoma įžiūrėti. O gal Tonkas pajuokavo? Talei visa tai labiau priminė įprastą jėgos lauką.

Aparatui šaunant aukštyn, vėl kilo pašėlęs sūkurys. Mergina stovėjo įsikibusi į orlentę ir mojavo tol, kol orlaivis išnyko tamsiame danguje. Tada ji atsiduso.

Ir vėl liko viena.

Apsidairiusi Talė ėmė svarstyti, kaip šioje nykioje orchidėjų dykumoje rasti dūmiečius.

„Tada ant visiškai plikos galvos palauk šviesos“, – skelbė paskutinė Šėjos raštelio eilutė. Talė apžvelgė horizontą ir veidą nutvieskė palengvėjimo šypsena.

Netoliese riogsojo aukšta apvali kalva, tikriausiai viena iš tų vietų, kur pirmiausia buvo pasodintos genetiškai modifikuotos gėlės. Kalvos viršus atrodė miręs – vien plika orchidėjų nualinta žemė.

Be augmenijos kalva iš tiesų atrodė tarsi plika galva.

Po kelių valandų Talė pasiekė kalvos viršūnę.

Orlentė čia buvo bevertė, bet su naujais batais, kuriuos merginai davė reindžeriai, keliauti pėsčiomis buvo nesunku. Jos senieji batai apdegė taip, kad sraigtasparnyje suiro. Be to, Tonkas pripylė jai pilną filtrą vandens.

Skrendant sraigtasparniu Talės drabužiai pradžiūvo, o keliaujant pėsčiomis tapo visiškai sausi. Murkdantis vandeny kuprinė nesusigadino, net „SpagBolas“ nesudrėko, mat buvo sandariuose maišeliuose. Vienintelis dalykas, kurį Talė prarado upėje, – Šėjos raštelis; iš kišenės ji ištraukė tik permirkusį popieriaus gniužulėlį.

Bet kelionės tikslas beveik pasiektas. Mergina pažvelgė nuo kalvos viršaus. Nors nuo nudegimų ant rankų ir pėdų iškilo pūslelės, o nuo sumušimų – mėlynės ant kelių, nors kelias plaukų sruogas pasiglemžė dūmai, vis dėlto jai pavyko išlikti gyvai. Jei tik dūmiečiai žino, kur ją rasti, jeigu patikės jos pasakojimu, esą bjaurulė Talė trokštanti prie jų prisijungti, jeigu neišsiaiškins, kad iš tiesų ji – šnipė, tada viskas eisis puikiai.

Talė jautėsi išsekusi, ji laukė ant kalvos, bet užmigti nepajėgė, vis spėliojo, ar tikrai pavyks padaryti tai, ko reikalauja daktarė Keibl. Pakabutis ant kaklo taip pat išlaikė visus išmėginimus. Keli vandens lašai vargu ar būtų galėję sugadinti prietaisėlį, bet viskas paaiškės tada, kai ji pateks į Dūmus ir jį įjungs.

Minutėlę ji vylėsi, kad pakabutis neveiks. Keliaudama ji nesyk krito, tad gal dėl trankymų sugedo akių skeneris ir prietaisas negalės nusiųsti pranešimo daktarei Keibl. Bet vargu ar verta to trokšti. Be pakabučio Talė amžiams įstrigs čia, bekraščiuose tyruose. Bjauri visą likusį gyvenimą.

Vienintelis būdas grįžti namo – išduoti draugę.

Melas

Išaušus rytui, po poros valandų atvyko dūmiečiai ir ją pasiėmė.

Talė išvydo juos žygiuojančius orchidėjų lauku, keturias žmogystas, nešinas orlentėmis, nuo galvos iki kojų apsirengusias baltai. Jų galvas dengė plačiabrylės baltos skrybėlės, išmargintos dėmėmis, ir Talei dingtelėjo, kad jei tie žmonės pasislėptų tarp gėlių, jų beveik nebūtų matyti.

Vadinasi, jie labai kruopščiai tai apgalvojo.

Kai būrelis prisiartino, Talė atpažino iš po skrybėlės styrančias Šėjos kasytes – tarsi kiaulės uodegėles – ir ėmė energingai mojuoti. Iš pradžių ji ketino paraidžiui vykdyti raštelio nurodymus ir laukti kalvos viršūnėje, bet išvydusi draugę stvėrė savo orlentę ir nukūrė į apačią jos pasitikti.

Nors Talė buvo šnipė, ji nekantravo pasimatyti su Šėja.

Nuo grupelės atsiskyrė aukšta išstypusi žmogysta ir pasileido prie Talės. Netrukus abi draugės apkabino viena kitą ir prapliupo juoktis.

– Tai tu! Žinojau, kad čia tu!

– Žinoma, aš, Šėja. Ilgėjausi tavęs, nebegalėjau ištverti.

Tai buvo beveik tiesa.

Šėja tebesijuokė.

– Kai šią naktį pastebėjome sraigtasparnį, dauguma manė, jog atvyko dar viena grupė. Esą, tu jau seniai turėjai būti čia, tad man buvo patarta liautis tavęs laukus.

Talė irgi pamėgino nusišypsoti. Ji spėliojo, kiek bus pavėlavusi. Juk negalėjo prisipažinti, kad į kelionę išsiruošė praėjus keturioms dienoms po šešioliktojo gimtadienio.

– Teko šiek tiek paklaidžioti. Ar negalėjai surašyti dar painesnio raštelio?

– Ak, – atsiduso Šėja nusiminusi. – Maniau, tu viską suprasi.

Buvo graudu matyti, kad Šėja kaltina save, todėl Talė papurtė galvą.

– Tiesą sakant, raštelis surašytas aiškiai. Tiesiog aš esu kvailė. O didžiausia bėda ištiko, kai atsiradau prie gėlių. Iš pradžių reindžeriai manęs nepastebėjo ir vos neiščirškino.

Išplėtusi akis Šėja apžiūrėjo sudraskytą, saulėje įdegusį draugės veidą, pūsleles ant rankų ir kuokštais išpešiotus apsvilusius plaukus.

– Ak, Tale! Atrodai taip, tarsi būtum perėjusi mūšio lauką.

– Panašiai ir buvo.

Tuo metu priėjo kiti trys bjauruliai. Tada jie kiek atsitraukė ir vienas vaikinas iškėlė kažkokį prietaisą.

– Ji turi „blakę“, – pareiškė jis.

Talei kone sustojo širdis.

– Ką?

Šėja paėmė Talės orlentę ir padavė vaikinui. Jis perbraukė virš jos prietaisu, linktelėjo ir atitraukė vieną stabilizatoriaus kojelę.

– Štai.

– Kartais ilgų nuotolių orlentėse įstatomi sekikliai, – paaiškino Šėja. – Taip gražuoliai bando rasti Dūmus.

– Ak, tikrai… aš nežinojau. Prisiekiu!

– Nesijaudink, Tale, – nuramino vaikinas. – Tu čia niekuo dėta. Šėjos lentoje taip pat buvo sekiklis. Todėl mes naujokus ir pasitinkame čia. – Jis iškėlė „blakę“. – Mes ją pritvirtinsime prie migruojančio paukščio. Pažiūrėsime, kaip Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentams patiks Pietų Amerika.

Visi dūmiečiai nusijuokė.

Vaikinas priėjo arčiau ir perbraukė prietaisu išilgai Talės kūno. Mergina krūptelėjo, kai prietaisas priartėjo prie pakabučio. Bet vaikinas nusišypsojo.

– Viskas gerai. Esi švari.

Talė lengviau atsiduso. Žinoma, ji dar nebuvo įjungusi pakabučio, tad vaikino prietaisas jo ir neaptiko. Anoji „blakė“ buvo tik daktarės Keibl gudrybė siekiant apgauti dūmiečius ir susilpninti jų budrumą. Tikrasis pavojus buvo pati Talė.

Šėja priėjo prie vaikino ir abiem rankom suėmė jo delną.

– Tale, tai Deividas.

Vaikinas vėl nusišypsojo. Jis buvo bjaurulis, bet jo šypsena graži. Ir dvelkė tokiu pasitikėjimu, kokio Talė nebuvo regėjusi nė vieno bjaurulio veide. Jis buvo gal keleriais metais vyresnis už Talę. Jai dar niekada nebuvo tekę matyti žmogaus, vyresnio nei šešiolikos, kuris būtų brendęs natūraliai. Įdomu, ar bjauruliai yra bjaurūs todėl, kad tai brendimo amžius?

Žinoma, Deividą vargiai galėjai pavadinti gražuoliu. Jo šypsena buvo kreivoka, o kakta per aukšta. Vis dėlto nors jie ir buvo bjauruliai, Talė džiaugėsi matydama Šėją, Deividą – juos visus. Išskyrus kelias gluminančias valandas su reindžeriais, žmonių veidų ji, atrodė, neregėjo jau daugelį metų.

– Na, rodyk, ką turi.

– Ką?

Tai buvo Krojus, vienas iš bjaurulių, atvykusių jos pasitikti. Jis irgi atrodė vyresnis nei šešiolikos, bet nebuvo toks patrauklus kaip Deividas. Vieniems žmonėms operacijos reikėjo labiau nei kitiems. Vaikinas ištiesė ranką į Talės kuprinę.

– O, ačiū.

Nuo visą savaitę tampomo krovinio Talei gėlė pečius.

Žygiuodamas Krojus atidarė kuprinę ir pažvelgė vidun.

– Vandens filtras. Padėties ieškiklis. – Jis ištraukė sandarų maišelį ir jį atidarė. – „SpagBolas“! Kaip skanu!

Talė sunkiai atsiduso.

– Gali pasiimti.

Vaikino akys išsiplėtė.

– Galiu?

Šėja ištraukė kuprinę jam iš rankų.

– Ne, negali.

– Klausyk, pastarąsias… na, visą tą amžinybę aš valgiau juos triskart per dieną, – pareiškė Talė.

– Taip, bet Dūmuose sunku gauti džiovinto maisto, – paaiškino Šėja. – Todėl pasilik, kad galėtum išsikeisti.

– Išsikeisti? – Talė suraukė kaktą. – O ką tai reiškia?

Mieste bjauruliai keisdavosi nemaloniais darbais ar vogtais daiktais, bet keistis maistu…

Šėja nusijuokė.

– Priprasi prie šito. Dūmuose daiktai savaime iš sienos neišnyra. Turėsi saugoti tai, ką atsigabenai. Nieko niekam neduok. – Ji pažaižaravo akimis į Krojų, kuris baikščiai nudelbė žvilgsnį.

– Ketinau jai kai ką duoti mainais, – teisinosi vaikinas.

– Taigi, mes taip ir patikėjome, – nusišaipė Deividas.

Talė pastebėjo, kad vaikinas uždėjo ranką Šėjai ant peties ir žygiuojant švelniai ją liečia. Ji prisiminė, kad draugė apie Deividą visada kalbėdavo šiek tiek svajingai. Gal Šėją čia atvedė ne tik laisvės troškimas?

Jie priėjo gėlių lauko pakraštį. Talė išvydo tankų medžių ir krūmų raizginį aukšto kalno papėdėje.

– Kaip jums pavyksta sulaikyti orchidėjas, kad neplistų? – pasiteiravo ji.

Deivido akys nušvito – tai buvo jo mėgstama tema.

– Jas sulaiko šis senas miškas. Jis gyvuoja jau kelis šimtmečius, tikriausiai buvo net prieš rūdžius.

– Čia yra daugybė augalų rūšių, – įsiterpė Šėja. – Todėl miškas yra gana atsparus piktžolėms. – Ji pažvelgė į Deividą laukdama pritarimo.

– Kita šios žemės dalis buvo ūkiai ir ganyklos, – toliau kalbėjo vaikinas, ranka mostelėjęs į baltus tyrus už nugarų. – Rūdžiai dirbo tą žemę prieš užsisėjant orchidėjoms.

Eidama mišku Talė po kelių minučių suprato, kodėl orchidėjos čia neįsibrovė. Tankūs krūmai ir medžiai abipus buvo susipynę, stovėjo neperžengiama siena. Net eidama siauru takeliu Talė turėjo brautis pro šakas, kliūdama klupinėjo už šaknų ir akmenų. Jai dar nebuvo tekę matyti tokio laukinio ir nesvetingo miško. Prieblandoje driekėsi vijokliai, nusagstyti aštrių spyglių.

– Jūs čia gyvenate?

Šėja nusijuokė.

– Nesijaudink. Mes renkamės kelius. Tiesiog norime įsitikinti, kad niekas neseka tau iš paskos. Dūmai yra kiek aukščiau, kur medžiai ne tokie tankūs. Artėjame prie upelio. Netrukus lipsime ant orlenčių.

– Gerai, – apsidžiaugė Talė.

Nauji batai jau buvo nutrynę kojas. Tačiau jie buvo šiltesni ir patogesni keliauti pėsčiomis nei jos suirę batai su kibiais padais. Mergina svarstė, kas būtų atsitikę, jei reindžeriai nebūtų davę jai šitų batų. O kaip Dūmuose galima gauti naujus batus? Su kuo nors išmainant į maistą? Reikia pasisiūti pačiam? Ji pažvelgė į priekyje šmėžuojančias Deivido kojas. Vaikino batai iš tiesų atrodė rankų darbo, tarsi kas būtų negrabiai susiuvęs du odos gabalus. Bet Deividas stebėtinai grakščiai brovėsi per tankynę, tyliai ir užtikrintai, o kiti ėjo triukšmingai, tarsi drambliai traiškydami šakeles.

Nuo minties, kad gali tekti pačiai siūdintis batus, Talę net nupurtė.

Bet nesvarbu, tarė ji sau, giliai įkvėpdama. Kai pasieks Dūmus, ji įjungs pakabutį ir per dieną, o gal per kelias valandas grįš namo. Jai tereikės paprašyti, ir gaus trokštamo maisto bei drabužių. Veidas pagaliau taps dailus, šalia stovės Perisas ir visi senieji jų draugai.

Ir tada visas šis košmaras pagaliau baigsis.

Netrukus pasigirdo tekančio vandens šniokštimas, ir keliautojai išėjo į nedidelę laukymę. Deividas vėl išsitraukė prietaisą ir nukreipė jį į taką, kuriuo atėjo.

– Viskas gerai. – Jis nusišypsojo Talei. – Sveikinu, dabar esi mūsiškė.

Šėja sukikeno ir vėl apkabino Talę, o kiti tuo metu ėmė ruošti savo orlentes.

– Vis dar negaliu patikėti, kad atvykai. Galvojau, jog nutylėdama apie pabėgimą viską sugadinau. Ir buvau kvaila įsiveldama į peštynes, užuot tau pasakiusi, ką ketinu daryti.

Talė papurtė galvą.

– Tu pasakei, tik aš nesiklausiau. Kai supratau, kad tavo ketinimai rimti, man reikėjo laiko viską apsvarstyti. Tai šiek tiek užtruko… iki paskutinės nakties prieš mano gimtadienį. – Talė giliai įkvėpė. Ir kodėl ji visa tai sako Šėjai, kodėl meluoja, nors to visai nereikia. Jai derėtų užsičiaupti, atvykti į Dūmus – ir viskas būtų baigta. Tačiau Talė nevalingai kalbėjo toliau: – Tada supratau, kad, jei neatvyksiu, niekada daugiau tavęs nebepamatysiu. Ir visada spėliosiu, ar teisingai pasielgiau.

Bent jau pastarieji žodžiai buvo tiesa.

Jie skriejo į kalną. Upelis platėjo ir pro medžius nėrė į tankų mišką. Susirangiusius žemaūgius medelius pakeitė aukštesnės pušys, raizgalynė ėmė retėti, upelyje tai vienur, tai kitur buvo matyti slenksčiai. Šėja pralėkė pro balto vandens purslus.

– Degiau iš nekantrumo trokšdama tau visa tai parodyti! – sušuko ji. – O tikrai puikūs slenksčiai yra kitoje pusėje.

Galiausiai jie pasuko nuo upelio ir nuskrido palei kalnagūbrio geležies gyslą. Netrukus pasirodė nedidelis slėnis, kuriame beveik nebuvo matyti medžių.

Šėja paėmė Talę už rankos.

– Štai. Namai.

Apačioje plytėjo Dūmai.

Modelis

Dūmai išties buvo padūmavę.

Slėnyje visur liepsnojo laužai, o aplink juos spietėsi žmonių grupelės. Talės nosį pasiekė medžio dūmų ir gaminamo maisto kvapai, kurie tuoj priminė iškylas ir pasilinksminimus gamtoje. Slėnyje sklandė ne tik dūmai, bet ir ryto migla, balta skraistė, atitrūkusi nuo debesų, prigludusių prie kalno viršūnės. Vangiai švytėjo kelios saulės baterijos – jos gėrė nuo rūko atsispindinčius saulės spindulius. Talė išvydo maždaug dvidešimt vienaaukščių namų, suręstų iš ilgų medinių lentų, o tarp jų buvo matyti netvarkingai išsimėtę daržai. Viskas čia buvo iš medžio: tvoros, kepimo iešmai, per purvą nutiesti šaligatviai ir krūvos malkų prie laužų. Kur jie randa tiek daug medienos? – stebėjosi Talė.

Staiga ji išvydo kamienus gyvenvietės pakraštyje ir aiktelėjo.

– Medžius… – sušnibždėjo apimta siaubo. – Jūs kertate medžius.

Šėja suspaudė draugei ranką.

– Tik šiame slėnyje. Iš pradžių tai atrodo neįprasta, bet, žinai, taip žmonės gyveno prieš rūdžius. O kitoje kalno pusėje mes sodiname medžius, kad jie išstumtų orchidėjas.

– Gerai, – abejodama sutiko Talė. Ji stebėjo grupelę bjaurulių, kurie stūmė nukirstą medį, uždėję jį ant kelių orlenčių. – Čia yra tinklas?

Šėja patenkinta linktelėjo.

– Tik ne visur. Mes atsigabenome metalinių geležinkelio bėgių, tokių, palei kuriuos tu keliavai. Paklojome juos Dūmuose – nutiesėme kelis orlenčių takus, o kada nors įrengsime ir visame slėnyje. Aš dirbu prie šio projekto. Kas keli metrai mes užkasame į žemę metalo laužo. Čia reikia daugiau dirbti. Tu nė neįsivaizduoji, kiek sveria kuprinė, pilna metalo!

Deividas su kitais dūmiečiais jau leidosi žemyn, vorele sklęsdami tarp dviejų eilių akmenų, nudažytų švytinčia oranžine spalva.

– Ar tai orlenčių takas? – paklausė Talė.

– Taip. Eikš, nuvesiu tave į biblioteką. Privalai susipažinti su Viršininku.

Šėja paaiškino, kad iš tiesų Viršininkas niekam nevadovauja. Jis tiesiog vaidina viršininką, ypač prieš naujokus. Bet yra atsakingas už biblioteką, didžiausią pastatą, stovintį centrinėje gyvenvietės aikštėje.

Prie bibliotekos durų Talė užuodė pažįstamą apdulkėjusių knygų kvapą, o apsidairiusi suprato, kad knygos – tai kone visas bibliotekos turtas. Čia nebuvo didelio sieninio ekrano ir netgi asmeninių darbinių ekranų, tik skirtingų stilių rašomieji stalai, kėdės ir nesuskaičiuojamos eilės knygų lentynų.

Šėja nusivedė Talę į patį salės vidurį. Ten apvalioje būdelėje sėdėjo mažytė žmogysta ir kalbėjo senoviniu telefonu. Artinantis prie Viršininko, Talei širdis ėmė smarkiau spurdėti. Ji baiminosi to, ką netrukus pamatys.

Viršininkas buvo senas bjaurulis. Talė jau buvo iš tolo mačiusi kelis senus bjaurulius, bet spėjo laiku nusukti žvilgsnį. Dabar akis badė susiraukšlėjusi, gyslota, bespalvė, kojomis šliurinanti šiurpi tiesa. Vyras gargiančiu balsu barėsi su kažkuo telefonu; jis dėbtelėjo į drauges apsiblaususiomis akimis ir mostelėjo, kad merginos pasitrauktų šalin.

Šėja sukikeno ir nusitempė Talę prie lentynų.

– Jis vis tiek su mumis pasikalbės. Bet pirma noriu tau kai ką parodyti.

– Tas vargšas vyriškis…

– Viršininkas? Baisokas, ar ne? Jam gal keturiasdešimt! Luktelėk, kol su juo pasikalbėsi.

Talė atsiduso stengdamasi išmesti iš galvos susiraukšlėjusį senio veidą. Šitie žmonės – bepročiai, jeigu tai sau leidžia, jeigu jie patys to nori.

– Bet jo veidas… – prabilo Talė, tačiau sakinio neužbaigė.

– Tai dar nieko. O tu pažvelk čionai.

Šėja atsisėdo prie stalo, atsisuko į lentyną, ištraukė keletą tomų apsauginiais viršeliais ir nutėškė juos priešais Talę.

– Popierinės knygos? Kam jos?

– Ne knygos. Tai vadinama žurnalais, – patikslino Šėja. Ji atvertė vieną ir parodė pirštu. Keistai blizgūs žurnalo puslapiai buvo pilni nuotraukų. Žmonių nuotraukų.

Bjaurulių.

Šėjai vartant puslapius, rodant pirštu ir kikenant, Talei akys vis plėtėsi. Ji dar niekada nebuvo mačiusi tiek daug beprotiškai skirtingų veidų. Visų įmanomų formų burnos, akys, nosys – ir visa tai keistai sujungta įvairiausio amžiaus žmonių veiduose. Ir dar kūnai. Vieni žmonės buvo groteskiškai stori, kiti nenatūraliai raumeningi ar nemaloniai ploni ir beveik visų proporcijos netaisyklingos, bjaurios. Tačiau šie žmonės ne gėdijosi savo nenormalumų, o juokėsi, bučiavosi ir pozavo, tarsi nuotraukos būtų darytos kažkokiame didžiuliame pobūvyje.

– Kas šitie išsigimėliai?

– Jie ne išsigimėliai, – paprieštaravo Šėja. – Keisčiausia, kad jie – garsenybės.

– Kuo jie garsėjo? Savo bjaurumu?

– Ne. Tai sporto žvaigždės, aktoriai, dailininkai. Manau, vyrai šiurkščiais plaukais – tai muzikantai. Tikrai bjaurūs – politikai, o kažkas man sakė, kad tie storuliai – daugiausia komikai.

– Ir juokinga, ir keista, – nusistebėjo Talė. – Vadinasi, šitaip žmonės atrodė prieš atsirandant pirmajam gražuoliui? Kaip jie išdrįsdavo atsimerkti?

– Taip. Iš pradžių atrodo baisu. Bet keisčiausia yra tai, kad jei nuolat į juos žiūri, savotiškai prie jų pripranti.

Šėja atvertė moters, vilkinčios tik kažkokius prie kūno prigludusius apatinius, lyg ir nėriniuotą maudymosi kostiumėlį, nuotrauką per visą puslapį.

– Kokia… – stebėjosi Talė.

– Taip.

Moteris atrodė tarsi būtų badavusi, šonkauliai atsikišę, o kojos tokios plonos, kad Talė stebėjosi, kaip jos nenulūžta nuo kūno svorio. Alkūnės ir pilvo kaulai atrodė aštrūs tarsi adatos. Bet moteris šypsojosi ir išdidžiai rodė savo apnuogintą kūną, tarsi jai tik ką būtų atlikta operacija, bet vargšė nežinotų, jog buvo nusiurbta per daug riebalų. Juokinga, tačiau moters veidas labiausiai panėšėjo į gražuolių. Didelės akys, lygi oda, maža nosis, bet skruostikauliai per siauri, o kaukolės kaulai beveik styro pro odą.

– Kas ji?

– Modelis.

– Ką tai reiškia?

– Na, profesionali gražuolė. Manau, kai visi kiti yra bjaurūs, būti gražiai – lyg ir savotiška profesija.

– O ji apsivilkusi apatinius drabužius todėl, kad… – pradėjo Talė ir galvoje staiga šmėstelėjo mintis. – Ji serga! Ta liga, apie kurią mums pasakojo mokytojai.

– Galbūt. Aš visada maniau, jog mokytojai šią ligą išsigalvojo, kad mus pagąsdintų.

Talė prisiminė, jog tais laikais, kai dar nebuvo sugalvota operacija, daugelis žmonių taip gėdydavosi savo nutukimo, kad liaudavosi valgę. Jie per greitai numesdavo svorį, o kai kurie mesdavo svorį tol, kol tapdavo tokie kaip šis „modelis“. Mokykloje aiškino, esą kai kurie net mirdavę. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko ir sugalvota operacija. Nuo tada niekas nebesirgo šia liga, nes visi žinojo: sulaukę šešiolikos bus paversti gražuoliais. Tiesą sakant, dauguma žmonių prieš sulaukdami šešiolikos rijo kaip kiaulės – juk riebalus jiems vis tiek nusiurbs.

Talė pažvelgė į nuotrauką ir pasipurtė. Kokia prasmė vėl grįžti į tai?

– Šiurpoka, ką? – paklausė Šėja nusigręždama. – Einu patikrinsiu, ar Viršininkas jau gali mus priimti.

Šėjai dar nespėjus išnykti už kampo, Talei dingtelėjo, kad draugė yra labai liesa. Ne liguistai liesa, o bjauriai liesa – ji niekada daug nevalgė. Talė spėliojo, gal čia, Dūmuose, draugė valgo vis mažiau, kol galiausiai ims badauti.

Talė pirštais užčiuopė pakabutį. Tai jos šansas. Gal pats metas viską baigti?

Šie žmonės pamiršo, koks iš tiesų buvo senasis pasaulis. Žinoma, jie puikiai leido laiką stovyklaudami, žaisdami slėpynių; gyventi čia – puikus pokštas, iškrėstas miestiečiams. Bet jie kažin kodėl pamiršo, kad rūdžiai elgėsi beprotiškai ir milijonais skirtingų būdų vos nesunaikino šio pasaulio. Badauti, kol tapsi beveik gražuoliu, buvo tik vienas šių būdų. Kodėl reikėtų į tuos laikus grįžti?

Jie čia jau pradėjo kirsti medžius.

Talė atidarė širdelės formos pakabutį ir pažvelgė į mažą plyšelį – ten įtaisytas lazeris turėjo nuskenuoti jos akį. Drebančia ranka ji priartino pakabutį prie veido. Ilgiau laukti kvaila. Vėliau bus tik sunkiau.

Be to, ar ji turi iš ko rinktis?

– Tale? Jis beveik…

Talė uždarė pakabutį ir susigrūdo jį už apykaklės.

Šėja klastingai nusišypsojo.

– Jau anksčiau jį pastebėjau. Ką tai reiškia?

– Ką turi galvoje?

– Ak, liaukis. Anksčiau nieko panašaus nenešiojai. Palikau tave vieną dviem savaitėms, ir staiga tapai romantiška?

Talė krūptelėjo ir pažvelgė į sidabrinę širdelę.

– Na, tai tikrai dailus papuošalas. Gražus. Bet kas tau jį davė, Tale?

Talė pajuto, kad meluoti neprisivers.

– Kai kas. Tiesiog kai kas.

Šėja dėbtelėjo į draugę.

– Meilės nuotykis paskutinę minutę, ką? Visą laiką maniau, kad esi ištikima Perisui.

– Ne, visai ne. Tai…

Kodėl jai nepasakius tiesos? – svarstė Talė. Šiaip ar taip, draugė viską supras, kai čia įgrius Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai. Jei Šėja žinos, galės bent jau būti pasirengusi, kai šis fantazijų pasaulis byrės į šipulius.

– Turiu tau kai ką papasakoti.

– Žinoma.

– Čia atvykau dėl to… reikalas tas, kad, kai nuvykau į…

– Ką jūs darote?

Nuo šaižaus balso Talė net pašoko. Balsas priminė daktarės Keibl gergždimą, tik buvo tarsi senas apgadintas jo variantas, surūdijęs skustuvas, braukiantis per nervus.

– Šiems žurnalams daugiau nei trys šimtai metų, o jūs be pirštinių!

Viršininkas atšliurino prie Talės ir užsimovė baltas medvilnines pirštines. Jis ištiesė ranką ketindamas užversti žurnalą, kurį mergina skaitė.

– Jaunoji ponia, jūsų pirštai padengti bjauriomis rūgštimis. Jei nebūsite atsargi, šie žurnalai supus. Prieš pradėdama šniukštinėti, pirmiausia turėtumėte užeiti pas mane!

– Atleisk, Viršininke, – užstojo draugę Šėja. – Tai mano kaltė.

– Nė neabejoju, – atšovė viršininkas, dėdamas žurnalus atgal į lentynas – elegantiškai ir atsargiai, jo judesiai niekaip nederėjo su šiurkščiais žodžiais. – Jaunoji ponia, suprantu, kad atėjai gauti darbo užduotį.

– Darbo? – nustebo Talė.

Jie abu pažvelgė į sutrikusią Talę, ir Šėja prapliupo kvatoti.

Darbas

Dūmiečiai, kaip ir bjauruliai bendrabutyje, pietaudavo visi kartu. Ilgi stalai buvo išpjauti iš medžių. Lentos gumbuotos ir skylėtos, o metus žyminčios rievės driekėsi per visą ilgį. Stalai buvo grublėti, gražūs, bet Talei vis sukosi galvoje, kad tie medžiai buvo nukirsti gyvi.

Mergina apsidžiaugė, kai Šėja ir Deividas nusivedė ją prie laužo, kur būriavosi grupelė jaunesnių bjaurulių. Pasitraukusi nuo nukirstų medžių ir nerimą keliančių vyresniųjų bjaurulių, Talė pajuto palengvėjimą. Šituos dūmiečius bent jau galėjai įsivaizduoti kaip paskutinėje klasėje besimokančius bjaurulius. Talė ne itin nutuokė apie bjaurulių amžių, bet paaiškėjo, kad ji beveik atspėjo: du buvo tik ką atvykę iš kito miesto ir jiems dar nebuvo šešiolikos. Trys kiti – Krojus, Raidas ir Astriksas – buvo Šėjos draugai iš grupės, kuri pabėgo prieš Talei susipažįstant su Šėja.

Praleidę Dūmuose vos penkis mėnesius, Šėjos draugai jau ėmė pasitikėti savimi lygiuodamiesi į Deividą. Jie buvo solidūs tarsi vidutinės trukmės gražuoliai, nors smakras ir netvirtas, akys subtiliai nepakrypusios, o drabužiai neelegantiški. Per pietus buvo kalbama apie naujus projektus. Apie kanalą, kuriuo upelio vanduo atkeliaus į Dūmus, apie naujus avių vilnos, iš kurios numegzti jų megztiniai, pavyzdžius, apie naują išvietę. (Talė spėliojo, kas galėtų būti ta „išvietė“.) Jie kalbėjo taip rimtai, tarsi gyvenimas iš tiesų būtų sudėtingas ir jį reikia kasdien planuoti iš naujo.

Maistas taip pat buvo rimtas dalykas ir dūmiečiai rimtais veidais gausiai kraudavosi jo į lėkštes. Valgiai buvo sotesni nei Talei įprasti ir per aštrūs. Talė prisiminė virimo istorijos pamokas, kai mergaitės mėgindavo pagaminti kažką panašaus. Tačiau braškės buvo saldžios, kad ir be cukraus, o dūmiečių duona – ypatingo skonio, nors valgyti duoną be užtepo Talė nebuvo pratusi. Žinoma, ji su džiaugsmu būtų prarijusi viską, kas nepriminė „SpagBolo“.

Talė nesiteiravo, ko dėta į troškinį. Jai šiandien pakako minties apie negyvus medžius.

Ištuštinę lėkštes, Šėjos draugai ėmė kamantinėti Talę. Klausinėjo apie bendrabučio sportinių varžybų rezultatus, muilo operų siužetų vingius, miesto politiką. Ar ji ką nors girdėjusi apie pabėgimą? Talė atsakinėjo kaip įmanydama išsamiau. Nė vienas dūmietis neslėpė namų ilgesio. Kai jie prisiminė senus draugus ir išdaigas, jų veidai net atjaunėjo.

Tada Astriksas paklausė, kaip sekėsi keliauti į Dūmus.

– Buvo gana lengva. Tikrai. Kai supratau Šėjos nurodymus.

– Ne taip jau ir lengva. Užtrukai… kiek? Dešimt dienų? – pasitikslino Deividas.

– Pabėgai gimtadienio išvakarėse, ar ne? – paklausė Šėja.

– Lygiai vidurnaktį, – atsakė Talė. – Prieš devynias… su puse dienos.

Krojus suraukė kaktą.

– Reindžeriai tave rado negreitai, tiesa?

– Tikriausiai. O aptikę manęs vos neiškepė. Jie sukėlė didelį gaisrą, kuris tapo nekontroliuojamas.

– Tikrai? Čia tai bent.

Regis, Šėjos draugams tai padarė įspūdį.

– Mano orlentė vos nesudegė. Kad ją išgelbėčiau, turėjau šokti į upę.

– Ar tada ir apdegei veidą? – pasidomėjo Raidas.

Talė palietė besilupančią nosį.

– Na, tai…

Ji vos nepasakė: „Saulės įdegis“, bet susiturėjo, nes visi spoksojo tarsi pakerėti. Talė taip ilgai buvo viena, ir dabar jai patiko būti dėmesio centre.

– Mane apsupo liepsnos, – pasakojo ji. – Kai teko bėgti per didžiulį degančių gėlių lauką, net batai išsilydė.

Šėja švilptelėjo.

– Neįtikėtina.

– Keista. Paprastai reindžeriai stengiasi mus pastebėti, – nusistebėjo Deividas.

– Tikriausiai jie manęs nepamatė. – Talė nusprendė neminėti, kad ji tyčia paslėpė savo orlentę. – Kad ir kaip ten būtų, atsidūriau upėje. Iki tol dar nebuvau regėjusi tokio sraigtasparnio, na, tik dieną prieš tai, o jis riaumodamas išniro iš dūmų spjaudydamas į mane ugnį. Aš juk nežinojau, kad reindžeriai – geriečiai. Pamaniau, jog tai iš mirusiųjų prisikėlę rūdžių piromaniakai.

Visi nusijuokė, ir Talei šiltas grupės dėmesys patiko. Ji jautėsi tarsi bendrabutyje – lyg visiems pasakotų apie itin sėkmingą pokštą, tačiau dabar buvo net dar šauniau, nes Talė iš tiesų galėjo žūti. Deividas su Šėja ryte rijo kiekvieną jos žodį. Talė džiaugėsi neįjungusi pakabučio. Vargu ar ji galėtų mėgautis dūmiečių rodomu susižavėjimu, jei būtų visus išdavusi. Mergina nusprendė palaukti vakaro – likusi viena ji padarys tai, ką ir privalo.

– Tikriausiai buvo baisu, – prabilo Deividas, ir vaikino balsas nuvijo šalin nesmagias mintis, – ilgokai vienai laukti tarp orchidėjų.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Man jos atrodė gražios. Nežinojau, kad tai viską nustelbiančios piktžolės.

Deividas susiraukęs pažvelgė į Šėją.

– Negi tu jai nieko neparašei savo raštelyje?

Šėja paraudo.

– Liepei man nerašyti nieko, kas galėtų išduoti, kur yra Dūmai, tad rašiau užkoduotai.

– Per tavo kodavimą ji vos nežuvo, – prikišo Deividas. Šėja patempė lūpą. Vaikinas atsisuko į Talę. – Šią kelionę mažai kas įveikia pats vienas. Ypač jei iš miesto išvyksta pirmą kartą gyvenime.

– Aš jau buvau išvykusi iš miesto. – Talė apkabino Šėją per petį. – Todėl jaučiausi puikiai. Orchidėjos man tebuvo gražios gėlės, o maisto į kelionę buvau pasiėmusi dviem savaitėms.

– Kodėl tu pavogei tik „SpagBolą“? – paklausė Krojus. – Tikriausiai jis tau labai patinka.

Visi pritardami nusijuokė.

Talė irgi pamėgino nusišypsoti.

– Kai griebiau, net nepastebėjau, kas tai. Devynias dienas valgiau „SpagBolą“ triskart per parą. Jau antrą kelionės dieną vos pajėgiau nuryti, bet keliaudamas žmogus išalksti.

Visi pritariamai sulinksėjo. Čia susirinkusieji buvo susipažinę ir su kelionės, ir, matyt, su darbo sunkumais. Talė jau spėjo pastebėti, kiek daug jie valgė per pietus. Gal ir Šėja nesusirgs nevalgumu? Savo kupiną lėkštę ji sušlamštė visą.

– Ką gi, džiaugiuosi, jog tau pavyko, – tarė Deividas. Jis švelniai palietė įbrėžimus ant Talės veido. – Regis, nuotykių turėjai daugiau, nei mums papasakojai.

Talė sutriko. Ji gūžtelėjo pečiais vildamasi, kad dūmiečiai laiko ją kuklia.

Šėja šypsodamasi apkabino Deividą.

– Žinojau, jog Talė tau labai patiks.

Suskambėjo skambutis, ir visi suskubo baigti valgyti.

– Ką tai reiškia? – paklausė Talė.

– Laikas grįžti į darbą, – šypsodamasis paaiškino Deividas.

– Eisi su mumis, – pareiškė Šėja. – Nebijok, nemirsi.

Pakeliui į darbą Šėja daugiau papasakojo Talei apie plokščią atrakciono geležinkeliuką, čia vadinamą geležinkeliu. Kai kurie geležinkeliai driekėsi per visą žemyną – dalis rūdžių palikimo vis dar žalojo kraštovaizdį. Bet kitaip nei kiti griuvėsiai, geležinkeliai tebebuvo naudingi, ir ne tik orlentėms. Dūmiečiams jie buvo pagrindinis metalo šaltinis.

Maždaug prieš metus Deividas rado naują geležinkelio atšaką. Ji nevedė į jokią svarbią dūmiečiams vietovę, tad vaikinas nusprendė atšaką išardyti, o metalą panaudoti orlenčių takams slėnyje ir aplink jį tiesti. Šėja dirbo prie šio projekto nuo pat pirmos dienos, kai atvyko į Dūmus.

Šešiese skrisdami virš upelio, svaidančio baltus purslus, paskui – virš aštrios tarsi skustuvo ašmenys uolos briaunos, kur glūdėjo daug geležies rūdos, jie pasiekė kitą slėnio galą. Čia Talė staiga suvokė, kad, palikusi vandenyno pakrantę, dabar ji atsidūrė aukštai kalnuose. Atrodė, prieš ją driekiasi visas žemynas. Žemiau besiplaikstantys skysti debesys buvo atsiskyrę nuo storesnio viršutinio sluoksnio, bet ir per miglos skraistę aiškiai buvo matyti miškai, pievos ir mirguliuojančios upių juostos. Nuo kalno vis dar galėjai įžiūrėti baltuojančius orchidėjų laukus, kurie spindėjo saulėje tarsi nepailstamai besiplečianti dykuma.

– Kaip viskas didinga, – tyliai žavėjosi Talė.

– To neįmanoma pajusti būnant mieste, – pritarė Šėja. – Koks miestas mažas. Ir kokiais mažais reikia paversti visus, kad jie norėtų likti ten įstrigę.

Talė linktelėjo, bet prieš akis jai iškilo vaizdas: miesto žmonės, išleisti į apačioje plytinčius laukus, kerta medžius, žudo gyvūnus maistui, niokoja aplinką tarsi atgijusi rūdžių mašina.

Ir vis tiek ji į nieką nemainytų šios akimirkos, kai stovi čia, kalno viršūnėje, ir žvelgia į apačioje išsidriekusias lygumas. Pastaruosius ketverius metus Talė praleido grožėdamasi Naujųjų Gražuolių Miesto kontūrais ir buvo įsitikinusi, jog tai – nuostabiausias reginys pasaulyje, bet dabar jai taip nebeatrodė.

Žemiau, maždaug per kalno vidurį, Deivido atrastą geležinkelį kirto dar viena upė. Iš Dūmų į šią vietą jie šešiese keliavo vingiais – skriejo virš natūralių geležies gyslų, upių, išdžiūvusių upelių, bet nulipti nuo orlentės nė sykio neprireikė. Šėja paaiškino, kad grįžtant su sunkiu metalo kroviniu keliauti pėsčiomis būtų neįmanoma.

Geležinkelis buvo apaugęs vijokliais ir neūžaugomis medžiais, augmenija tarsi čiuptuvai buvo apraizgiusi kiekvieną pabėgį. Tose vietose, kur bėgiai jau buvo nuardyti, plytėjo iškirsto miško lopai, bet tvirtai įsikibusi gamta geležinkelio nepaleido.

– Kaip mes juos ištrauksime? – paklausė Talė. Ji paspyrė susiraizgiusią šaknį. Pasijuto bejėgė prieš laukinę gamtą.

– Pažvelk, – atsakė Šėja. Iš kuprinės ji ištraukė instrumentą, sustumiamą rankos ilgio strypą, ir išskleidė jį. Dabar instrumentas buvo beveik Talės ūgio. Šėja pasuko vieną galą, ir iš kito galo išlindo keturi trumpi strypeliai, tarsi skėčio stipinai. – Tai elektrinis laužtuvas, kuris gali išjudinti beveik viską.

Šėja vėl pasuko rankeną, ir strypeliai sulindo atgal. Tada vieną svirties galą ji pakišo po pabėgiu. Kai vėl pasuko rankeną, laužtuvas pradėjo virpėti, o medis sudejavo. Šėjos kojos ėmė slysti atgal, bet ji visu svoriu užgulė svirtį, laikydama ją pakištą po pabėgiu. Senas medinis pabėgis iš lėto ėmė kilti aukštyn verždamasis iš augalų ir žemės nelaisvės ir sulenkdamas ant jo gulintį bėgį. Talė pamatė, kaip laužtuvo strypai išsiskleidžia po pabėgiu, palengva keldami jį aukštyn.

– Matai, – džiūgavo Šėja.

– Leisk ir man pamėginti, – paprašė Talė.

Šėja nusijuokė ir iš kuprinės ištraukė dar vieną laužtuvą.

– Iškelk aną bėgį, kol aš palaikysiu šitą.

Laužtuvas buvo sunkesnis nei atrodė, bet valdomas nesudėtingai. Talė jį išskleidė ir įgrūdo po Šėjos nurodytu pabėgiu. Iš lėto suko rankeną, kol laužtuvas rankose ėmė virpėti.

Medinis pabėgis pajudėjo, Talė pajuto metalo ir žemės priešinimąsi. Raunami vijokliai suaimanavo, žemė po kojomis suvirpėjo tarsi kažin kur toli vyktų žemės drebėjimas. Bėgis sulinko ir ėmė laisvintis iš šimtmečius jį kalinusių vinių bei augmenijos. Sudžeržgė metalas. Galiausiai laužtuvas visiškai išsiskleidė, bet bėgis tik pusiau išsivadavo iš savo senovinių pančių. Talė su Šėja šnopuodamos ėmė traukti savo laužtuvus.

– Ar smagu? – paklausė Šėja, braukdama prakaitą nuo kaktos.

Talė linktelėjo ir plačiai nusišypsojo.

– Nedykinėk. Užbaikime darbą.

Deividas

Po kelių valandų proskynos kampe išaugo metalo laužo krūva. Vienam bėgių segmentui išimti teko sugaišti ne mažiau kaip valandą, o jį panešti galėjo tik šešiese. Pabėgiai buvo sukrauti į kitą krūvą; pasirodo, dūmiečiai malkoms naudojo ne tik gyvus medžius. Talei buvo sunku suprasti, kokio dydžio jų grobis – kiek geležinkelio jie išardė, kiek pabėgių atėmė iš laukinės gamtos.

Ji nustebusi žiūrėjo į savo delnus. Jie buvo paraudę, apdraskyti, pūslėti ir labai skaudėjo.

– Atrodo gana bjauriai, – užjaučiamai tarė Deividas, Talei per petį pažvelgęs į jos plaštakas.

– Ir skauda bjauriai, – atsakė mergina. – Bet tik dabar pastebėjau.

Vaikinas nusijuokė.

– Sunkus darbas puikiai išblaško. Vis dėlto tau galbūt derėtų padaryti pertrauką. Kaip tik ketinu išžvalgyti kitą geležinkelio liniją. Nori keliauti kartu?

– Žinoma, – dėkinga atsakė Talė. Vien pagalvojus apie laužtuvą, jai rankos ėmė virpėti.

Palikę kitus dūmiečius proskynoje, jiedu du Deividu šoko ant orlenčių ir, sklęsdami virš gumbuotų medžių ir vos matomo takelio, nulėkė į miško tankmę. Deividas skrido žemai, gracingai išvengdamas vijoklių ir šakų, tarsi slystų gerai pažįstama slalomo trasa. Talė pamatė, kad ne tik vaikino batai, bet ir visi drabužiai yra rankų darbo. Miestietiški drabužiai siūlėmis būdavo tik puošiami, o Deivido švarkas buvo pasiūtas iš daugybės skirtingų atspalvių ir formų odos skiaučių. Šis skiaučių durstinys Talei priminė pabaisą Frankenšteiną ir sukėlė baisius įtarimus.

O jeigu tas švarkas pasiūtas iš tikros odos, kaip senovėje?

Talė net nusipurtė. Ne, Deividas negali vilkėti negyvų žvėrių odų. Juk dūmiečiai – ne laukiniai. Kad ir kaip ten būtų, švarkas buvo gražiai prigludęs ir išryškino vaikino pečių liniją. O nuo šakelių jis saugojo geriau nei bendrabučio striukė iš mikropluošto.

Kai jiedu pasiekė proskyną, Deividas pristabdė orlentę, ir Talė pamatė stačią kaip siena uolą.

– Keista, – nusistebėjo ji.

Atrodė, jog bėgiai neria tiesiai į kalną ir išnyksta riedulių krūvoje.

– Rūdžiai labai stengėsi visur išlaikyti tiesias linijas, – paaiškino Deividas. – Tiesdami geležinkelius, kliūčių jie neapeidavo.

– Negi tiesdavo pro jas?

Deividas linktelėjo.

– Taip. Čia, kalne, kadaise buvo iškirstas tunelis. Jis, matyt, užgriuvo, kai tarp rūdžių kilo panika.

– Kaip manai, ar kas nors… tuo metu buvo viduje? Na, kai tai atsitiko.

– Gal ir ne. Bet negali žinoti. Galbūt ten dūlėja visas traukinys rūdžių griaučių.

Talė pamėgino įsivaizduoti šimtmečius tamsoje gulinčius prispaustus lavonus ir jai užgniaužė kvapą.

– Miškas čia retesnis, – aiškino Deividas. – Pro jį prasibrauti lengviau. Nerimą man kelia tik rieduliai – gali pradėti kristi, kai imsime lupti bėgius.

– Jie atrodo tokie tvirti.

– Taip manai? Pažiūrėk.

Jis nulipo nuo orlentės ant vieno riedulio ir vikriai užkopė ant uolos lopinėlio, kur nebepasiekė besileidžiančios saulės spinduliai.

Talė priskrido arčiau ir nušoko greta Deivido, ant didelio akmens. Kai akys apsiprato prietemoje, ji pamatė ilgą gilų plyšį tarp riedulių. Deividas įšliaužė vidun ir dingo tamsoje.

– Ateik čia! – pašaukė jis.

– Hm… ar ten tikrai nėra traukinio su negyvais rūdžiais?

– Aš neradau. Bet galbūt mums šiandien pasiseks.

Talė baimingai krūptelėjo ir atsigulė ant pilvo. Palindusi po sunkiais vėsiais akmenimis, ji įšliaužė vidun.

Priekyje sumirksėjo švieselė. Talė pamatė Deividą su įjungtu žibintuvėliu rankoje – vaikinas sėdėjo ankštoje erdvėje. Ji irgi šmurkštelėjo tenai ir atsisėdo greta ant plokščio akmens. Jiems virš galvų dunksojo uolos skliautai.

– Vadinasi, tunelis ne visiškai sugriuvo.

– Anaiptol. Tik uola subyrėjo į įvairaus dydžio gabalus.

Deividas nukreipė žibintuvėlio spindulį į plyšį. Talė prisimerkusi pažvelgė į tamsą ir apačioje pamatė dar didesnę tuštumą. Ir blizgančius bėgius.

– Įsivaizduoji? Jei tik pavyktų tenai patekti, nebereikėtų rauti vijoklių, – svarstė Deividas. – Šie bėgiai tiesiog guli ir laukia mūsų.

– Juos pasiekti trukdo tik šimtas tonų akmenų.

Deividas linktelėjo.

– Taip, bet vis tiek verta pamėginti. – Jis nukreipė žibintuvėlio spindulį sau į veidą ir nutaisė baisią grimasą. – Kelis šimtus metų čia niekas nebuvo įkėlęs kojos.

– Nuostabu.

Talei oda pašiurpo, akys ėmė lakstyti nuo vieno tamsaus plyšio prie kito. Žmonės gal ir ilgokai nebuvo įkėlę čia kojos, bet vėsiuose tamsiuose urvuose galėjo veistis daugybė kitų gyvių.

– Vis galvoju: jei tik pajudintume reikiamą riedulį, atsivertų visas tunelis, – toliau aiškino Deividas.

– O jei pajudinsim ne tą ir visa ši akmenų masė mus sutraiškys?

Deividas nusijuokė ir nukreipė žibintuvėlį Talei į veidą.

– Tikėjausi, kad taip pasakysi.

Talė įsistebeilijo į tamsą, stengdamasi įžiūrėti vaikino veidą.

– Ką tai reiškia?

– Matau, kad vis dar kankiniesi.

– Kankinuosi? Dėl ko?

– Kad atsidūrei Dūmuose. Nesi tikra dėl savo pasirinkimo.

Talei vėl pašiurpo oda, bet šįkart ne nuo minties apie seniai mirusius rūdžius, gyvates ar šikšnosparnius. Ar tik Deividas kažkokiu būdu neatspėjo, kad ji šnipė?

– Ne, nesu tikra, – ramiai atsakė ji.

Ji pamatė, kaip Deividas pritardamas linktelėjo; jo akyse atsispindėjo žibintuvėlio šviesos.

– Gerai. Vadinasi, mąstai rimtai. Dauguma vaikų čia atvyksta tikėdamiesi vien linksmybių ir žaidimų.

– Visiškai apie tai negalvojau, – tyliai pareiškė Talė.

– Matau. Tau tai ne vien tik išdaiga, kaip daugeliui pabėgėlių. Net Šėja, kuri įsitikinusi, jog daryti operaciją – klaida, nesupranta, kad Dūmuose gali būti mirtinai pavojinga.

Talė neatsakė.

Jiedu ilgai tylėjo tamsoje, tada Deividas ėmė pasakoti toliau:

– Čia pavojinga. Miestai yra tarsi šitie rieduliai. Gal jie ir atrodo tvirti, bet jeigu neatsargiai elgsiesi, kaipmat užgrius.

– Suprantu, ką nori pasakyti, – pritarė Talė. Nuo tos dienos, kai išvyko iš bendrabučio vildamasi, jog bus operuojama, ji jautė virš savęs grėsmingai kabantį miestą ir savo kailiu patyrė, kad tokios vietovės kaip Dūmai gąsdina daktarę Keibl ir į ją panašius. – Tačiau nesuprantu, kodėl jie tiek daug dėmesio skiria tokiems kaip jūs.

– Tai ilga istorija. Bet jos dalis yra…

Talė luktelėjo.

– Yra kas? – pagaliau paklausė.

– Tai paslaptis. Šiaip jau žmonėms jos neatskleidžiu, kol jie čia kurį laiką nepagyvena. Kelerius metus. Bet tu atrodai… gana supratinga, kad suvoktum.

– Gali manimi pasikliauti, – užtikrino Talė ir pati nustebo. Juk ji – šnipė. Ja Deividas kaip tik turėtų mažiausiai pasitikėti.

– Tikiuosi, kad galiu, Tale, – atsakė Deividas ir ištiesė merginai ranką. – Pačiupinėk mano delną.

Talė pirštais palietė vaikino delną. Jis buvo šiurkštus kaip valgyklos stalo lenta, oda prie nykščio kieta ir sausa tarsi suskeldėję seni batai. Nenuostabu, kad vaikinas gali nesiskųsdamas dirbti visą dieną.

– Tai bent. Kiek reikia laiko, kad atsirastų tokios nuospaudos?

– Maždaug aštuoniolikos metų.

– Maždaug… – Talė nutilo vidury sakinio. Ji negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Suragėjusią vaikino rankų odą ji palygino su švelniu ir pūslėtu savo delnu. Delnai sudiržta taip kaip Deivido tik tada, kai alinamai dirbi visą gyvenimą. – Kaip tai suprast?

– Aš nesu pabėgėlis, Tale.

– Nesi?

– Pabėgėliai buvo mano tėvai, ne aš.

– Ak. – Ji pasijuto kvailai, mat tokia mintis dar niekada nebuvo atėjusi į galvą. Jei Dūmuose galima gyventi, vadinasi, čia galima ir auginti vaikus. Tačiau Talė jokių mažylių nematė. O ir vietovė atrodė vargana ir laikina. Juk negalima susilaukti vaikų čia, tarsi per kokią iškylą. – Kaip pavyko pagimdyti be gydytojų?

– Mano tėvai gydytojai.

– Hm. Bet… palauk. Gydytojai? Kiek jiems buvo metų, kai pabėgo?

– Nemažai. Jie nebuvo bjauruliai. Regis, tokie žmonės vadinami vidutinės trukmės gražuoliais.

– Taip, tikrai negalėjo būti jaunesni. – Naujieji gražuoliai dirbo arba mokėsi, jei patys norėjo, bet mažai kuris siekė profesijos anksčiau nei sulaukdavo vidutinio amžiaus. – Palauk. Ką reiškia: „Jie nebuvo bjauruliai“?

– Jie nebuvo. O dabar yra.

Talė stengėsi suprasti tai, ką išgirdo.

– Nori pasakyti, kad jiems nedarė trečios operacijos? Jie vis dar atrodo kaip vidutinės trukmės gražuoliai, nors yra sukriošėliai?

– Ne, Tale. Juk sakiau: jie gydytojai.

Staiga Talė net sudrebėjo. Ši žinia apstulbino ją labiau, nei nukirsti medžiai ar nuožmieji gražuoliai; tokia priblokšta ji jautėsi tik tada, kai išvyko Perisas.

– Jie padarė atvirkštinę operaciją?

– Taip.

– Pjaustė vienas kitą? Čia, tyruose? Kad taptų… – Talė nepajėgė ištarti šio žodžio, tarsi būtų juo paspringusi.

– Ne. Jie nesioperavo.

Staiga Talei pasirodė, kad tamsus urvas užgriūva ją ir suspaudžia krūtinę. Ji prisivertė giliau kvėpuoti.

Deividas ištraukė savo ranką, ir tik tada Talė lyg per miglą suvokė, kad visą tą laiką nepaleido jo plaštakos.

– Be reikalo tau pasakojau.

– Ne, Deividai. Atleisk, kad nesusitvardžiau.

– Tai mano kaltė. Tu tik ką atvykai, o aš iškart išūžiau tau galvą.

– Tačiau aš noriu, kad tu… – Talė dvejojo, bet vis tiek ištarė: – Kad pasitikėtum manimi. Kad papasakotum. Aš tikrai žiūriu į tai rimtai.

Tai buvo tiesa.

– Žinoma, Tale. Bet galbūt šiam kartui pakaks. Mudviem reikėtų grįžti.

Jis apsigręžė ir nušliaužė į šviesą.

Sekdama iš paskos Talė prisiminė Deivido žodžius, pasakytus apie riedulius. Kad ir kokie jie masyvūs, gali nukristi, jei ne į tą pusę stumtelėsi. Gali sutraiškyti.

Talė pajuto ant kaklo kabalojantį pakabutį – mažą, bet įkyrų priminimą. Daktarė Keibl turbūt nekantrauja laukdama signalo. Bet Deivido pasakojimas gerokai apsunkina padėtį. Akivaizdu, kad Dūmai – ne tik grupelės pabėgėlių slėptuvė. Tai tikras, savarankiškas miestas. Jei Talė įjungs sekiklį, baigsis ne tik Šėjos didysis nuotykis. Iš Deivido bus atimti namai, visas gyvenimas.

Talei ėmė rodytis, kad kalnas prislėgė ją visu savo svoriu, kvėpuoti pasidarė sunku, nors ji ir išlindo iš urvo.

Meilės objektas

Tą vakarą per vakarienę prie laužo Talė pasakojo, kaip slėpėsi upėje, kai pirmą kartą pasirodė reindžerių sraigtasparnis. Visi vėl jos klausėsi išplėtę akis. Matyt, jos kelionė į Dūmus buvo viena įdomesnių.

– Įsivaizduojate? Aš nuoga kiūtojau susigūžusi vandenyje, o tas rūdžių aparatas niokojo mano stovyklą!

– Kodėl jie nenutūpė? – paklausė Astriksas. – Nejau nematė tavo daiktų?

– Manau, matė.

– Reindžeriai paima tik tuos bjaurulius, kurie laukia tarp baltų gėlių, – paaiškino Deividas. – Tai sutarta vieta, kurią mes nurodome pabėgėliams. Jie negali paimti bet ko, nes taip netyčia atgabentų čia šnipą.

– Tikriausiai nenorėtumėte, kad taip atsitiktų? – tyliai pasakė Talė.

– Bet vis tiek galėtų skraidyti atsargiau, – piktinosi Šėja. – Vieną gražią dieną jie sukapos ką nors į gabalus.

– Iš tikrųjų. Vėjo gūsis vos nenunešė mano orlentės, – toliau pasakojo Talė. – Jis pakėlė nuo žemės miegmaišį ir tėškė tiesiai ant sraigtasparnio menčių. Sudraskė į skutelius.

Talei buvo smagu regėti nustebusius klausytojų veidus.

– O kur tu miegojai? – pasiteiravo Krojus.

– Nedidelė bėda. Juk miegoti reikėjo tik… – Talė laiku prikando liežuvį. Be miegmaišio ji miegojo tik vieną naktį, bet tvirtino tarp orchidėjų praleidusi keturias. – Buvo gana šilta.

– Prieš miegą pasirūpink nauju miegmaišiu, – patarė Deividas. – Čia kur kas šalčiau nei tarp orchidėjų.

– Nuvesiu ją į prekybos punktą, – pasisiūlė Šėja. – Tai tarsi paraiškų centras, Tale. Tik, norėdama ką nors gauti, turėsi kažką palikti kaip užmokestį.

Talė nesmagiai pasimuistė. Ji vis dar negalėjo apsiprasti su mintimi, kad norint kažką gauti reikia mokėti.

– Turiu tik „SpagBolo“.

Šėja nusišypsojo.

– Tai puiki prekė mainyti. Čia mes negalime pasigaminti džiovinto maisto, tik vaisių, o keliauti įsidėjus įprasto maisto – didelis vargas. „SpagBolas“ čia aukso vertės.

Po vakarienės Šėja nusivedė Talę į didelę trobą miesto centre. Čia lentynos buvo nukrautos daugiausia Dūmuose pagamintomis prekėmis, tik kai kurios atgabentos iš miestų. Beveik visi miestuose pagaminti daiktai buvo apdriskę ir nudėvėti, daugelį kartų taisyti. O štai rankų darbo gaminiai Talę sužavėjo. Nubrozdinimai ant rankų dar nebuvo užgiję, todėl ji atsargiai lietė pirštais molinius puodus ir medinius instrumentus, nustebusi, kad kiekvienas jų yra savitos tekstūros ir svorio. Visi daiktai buvo sunkūs ir… solidūs.

Šiame name šeimininkavo vyresnio amžiaus bjaurulis, bet jis nebuvo toks nemalonus kaip Viršininkas. Vyriškis atnešė kelis vilnonius gaminius ir sidabro spalvos miegmaišius. Antklodės, šalikai ir pirštinės buvo labai gražūs, švelnių spalvų, išmarginti kukliais raštais, bet Šėja primygtinai siūlė paimti mieste pagamintą miegmaišį.

– Kur kas lengvesnis ir susispaudžia į nedidelį gniužulą. Bus patogesnis, kai išvyksime į ekspedicijas.

– Žinoma, – pritarė Talė ir išspaudė šypseną. – Bus nuostabu.

Galiausiai mainais už dvylika „SpagBolo“ pakelių ji gavo miegmaišį, o dar už šešis – rankomis megztą megztinį; jai liko aštuoni pakeliai. Buvo sunku patikėti, kad rudas su rausvomis ir žaliomis juostomis megztinis yra dvigubai pigesnis už nudrengtą sulopytą miegmaišį.

– Tau pasisekė, kad nepradanginai vandens filtro, – pasidžiaugė Šėja pakeliui į namus. – Mainais neįmanoma jų gauti.

Talė išplėtė akis.

– O jeigu jie sulūžta, ką tada daryti?

– Na, sako, galima gerti ir nefiltruotą upokšnių vandenį.

– Juokauji.

– Ne. Daugelis vyresniųjų dūmiečių jį geria, – paaiškino Šėja. – Net ir turėdami filtrą jie nesivargina valyti vandens.

– Fui!

Šėja sukikeno.

– Taip, rimtai. Klausyk, visada galėsi pasinaudoti manuoju.

Talė uždėjo ranką draugei ant peties.

– O tu manuoju.

Šėja sulėtino žingsnį.

– Tale?

– Ką?

– Bibliotekoje, prieš Viršininkui pradedant ant tavęs rėkti, ketinai man kažką pasakyti.

Talei užėmė kvapą. Ji atsitraukė nuo draugės, o pirštai nevalingai palietė pakabutį ant kaklo.

– Taip, – kalbėjo Šėja, – apie šį papuošalą.

Talė linktelėjo, bet nenutuokė, nuo ko pradėti. Ji vis dar nebuvo įjungusi pakabučio, o po pokalbio su Deividu suabejojo, ar išvis įjungs. O jeigu po mėnesio ji grįžtų į miestą išbadėjusi ir tuščiomis rankomis, galbūt daktarė Keibl jos pasigailėtų? O jei toji moteris tęsės savo pažadą ir Talei niekada nebus atlikta operacija? Po kokių dvidešimties metų ji bus susiraukšlėjusi ir bjauri kaip Viršininkas, visų atstumta. O jeigu liks čia, Dūmuose, teks miegoti sename miegmaišyje ir baimintis, kad suges vandens filtras.

Talė pavargo visiems meluoti.

– Ne viską tau papasakojau, – prabilo ji.

– Žinau. Ir, regis, žinau, ką nutylėjai.

Talė pažvelgė į draugę bijodama ką nors pasakyti.

– Juk tai akivaizdu. Esi nusiminusi, nes sulaužei man duotą pažadą. Neišsaugojai paslapties, kur yra Dūmai.

Talei atvipo lūpa.

Šėja nusišypsojo ir paėmė draugę už rankos.

– Artėjant gimtadieniui nusprendei, kad nori pabėgti. Bet tada su kažkuo susipažinai. Kažkuo svarbiu. Tuo, kuris tau davė tą grandinėlę su širdelės formos pakabuku. Ir tada sulaužei man duotą pažadą. Papasakojai jam, kur ketini vykti.

– Hm, panašiai, – numykė Talė.

Šėja sukikeno.

– Aš tai žinojau. Dėl to ir esi tokia nervinga. Nori likti čia, bet tuo pat metu trokšti būti kažkur kitur. Su kažkuo kitu. Ir pabėgdama tu palikai mano raštelio kopiją, jei tavo meilės objektas panorėtų prie mūsų prisijungti. Ar aš teisi?

Talė prikando lūpą. Šėjos veidas švytėjo mėnesienoje, matyt, draugė žavėjosi savimi, kad išnarpliojo didžiąją Talės paslaptį.

– Ee… iš dalies.

– Ak, Tale, – Šėja sugriebė draugę už pečių. – Ar nesupranti, kad nieko čia blogo. Juk ir aš taip pasielgiau.

Talė suraukė kaktą.

– Ką turi omeny?

– Neturėjau niekam pasakoti, kad ketinu čia atvykti. Deividas privertė pažadėti, jog nepasakysiu net tau.

– Kodėl?

– Jis tavęs nepažinojo ir nebuvo tikras, ar gali tavimi pasitikėti. Paprastai pabėgėliai verbuoja senus draugus, tokius, su kuriais daugelį metų kartu krėtė išdaigas. O aš tave pažįstu tik nuo šios vasaros pradžios. Ir niekada tau neužsiminiau apie Dūmus – iki pat tos dienos, kai susiruošiau išvykti. Abejojau, ar panorėsi keliauti kartu.

– Vadinasi, neturėjai man apie tai pasakoti?

– Jokiu būdu. Ir kai tu čia pasirodei, visi išsigando. Jie nežino, ar gali tavimi pasitikėti. Net Deividas pradėjo su manimi keistai elgtis.

– Šėja, atleisk.

– Tai ne tavo kaltė! – Šėja energingai papurtė galvą. – Čia aš kalta. Viską sugadinau. Na, ir kas? Kai jie tave geriau pažins, pamatys, kad esi išties kieta.

– Taip, – tyliai pritarė Talė. – Visi čia labai mieli.

Dabar ji gailėjosi, kad neįjungė pakabučio tik atvykusi. Prabėgo vos viena diena, o ji jau suprato išduodanti ne tik Šėjos svajonę. Šimtai žmonių susikūrė savo gyvenimą Dūmuose.

– Esu tikra, kad tas kažkas taip pat yra kietas, – ulbėjo Šėja. – Nekantraudama laukiu, kada visi būsime kartu.

– Nežinau, ar taip nutiks…

Turi būti kažkokia kita išeitis iš šitos padėties. Gal Talei derėtų nuvykti į kitą miestą?.. Arba susirasti reindžerius ir pasakyti jiems, kad nori tapti savanore, o šie paverstų ją gražuole. Bet apie reindžerių miestą ji juk nieko nežinojo, na, nebent tiek, kad ten nepažįsta jokio žmogaus…

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Gal ir nenutiks. Dėl tavęs taip pat nebuvau tikra. – Ji spustelėjo Talei ranką. – Bet labai džiaugiuosi, kad atvykai.

Talė pamėgino nusišypsoti.

– Nors ir pridariau tau bėdų?

– Nieko baisaus. Manau, visi čia per daug įtarūs. Jie nesiliauja maskavę vietovės, kad nepastebėtų palydovai, koduoja telefoninius pokalbius, kad nebūtų įmanoma jų nusiklausyti. Persistengia slėpdami orlenčių takus. Pagalvok: jei nebūtum buvusi tokia gudri ir iššifravusi mano nurodymų, dabar būtum pusiaukelėje į Aliaską.

– Sunku pasakyti, Šėja. Galbūt dūmiečiai žino, ką daro. Miesto valdžia kartais būna gana žiauri.

Šėja nusijuokė.

– Tik nesakyk, kad tiki, jog Ypatingųjų aplinkybių skyrius iš tiesų egzistuoja.

– Aš… – Talė užsimerkė. – Manau, dūmiečiai privalo būti atsargūs.

– Žinoma, sutinku. Juk netvirtinu, kad turėtume reklamuotis. Bet jei tokie kaip mudvi nori čia atvykti ir gyventi kitaip, kodėl jiems turėtų būti draudžiama? Niekas neturi teisės mums įsakyti tapti gražuolėmis, ar ne?

– Gal tiesiog nerimaujama, kad mes dar vaikai? Supranti?

– Tai ir yra miestų bėda, Tale. Ten visi yra vaikai, lepinami, nesavarankiški ir gražūs. Mokykloje sakoma: didelėmis akimis – vadinasi, pažeidžiamas. Bet tu juk pati man kalbėjai, kad galų gale reikia suaugti.

Talė linktelėjo.

– Žinau, ką tu turi omeny sakydama, jog čia gyvenantys bjauruliai yra labiau suaugę. Tai atsispindi jų veiduose.

Šėja sustabdė draugę ir įdėmiai pažvelgė į ją.

– Jautiesi kalta, ar ne?

Talė tylėdama žiūrėjo Šėjai į akis. Vėsioje naktyje staiga ji pasijuto visiškai nuoga, o jos melas – permatomas.

– Ką? – tepajėgė išlementi ji.

– Kalta. Nes kažkam ne tik papasakojai apie Dūmus, bet tas kažkas iš tiesų čia atvyksta. Dabar, kai pamatei Dūmus, nesi tikra, ar šis sumanymas buvo geras. – Šėja atsiduso. – Žinau, iš pradžių čia viskas atrodo neįprasta, be to, reikia sunkiai dirbti. Bet, manau, galiausiai tau čia patiks.

Talė nudelbė akis jausdama, kaip tvenkiasi ašaros.

– Aš ne apie tai. Na, galbūt apie tai. Tiesiog nežinau, ar galiu… – Žodžiai strigo gerklėje. Jei prabils, turės Šėjai pasakyti tiesą: prisipažinti, jog yra šnipė, išdavikė, atsiųsta viską sunaikinti.

Ir kad Šėja – kvailė, nes parodė jai kelią.

– Nenusimink, – guodė Šėja, švelniai sūpuodama pravirkusią draugę. – Atleisk. Nenorėjau visko tau iškloti. Bet kai čia atvykai, pajutau kažkokią įtampą. Tarsi tu vengtum žiūrėti į mane.

– Turėčiau viską tau papasakoti.

– Ššš, – nutildė Šėja, pirštais braukdama Talei per plaukus. – Džiaugiuosi, kad esi čia.

Talė nesivaržydama verkė įsikniaubusi į šiurkščią savo naujojo vilnonio megztinio rankovę. Ji jautė Šėjos kūno šilumą ir draugės švelnumas trikdė.

Širdies kertelėje Talė džiaugėsi, kad atvyko čia ir viską pamatė savo akimis. O juk galėjo visą gyvenimą nugyventi mieste ir niekada nepamatyti tiek daug pasaulio. Bet kitoje širdies kertelėje gailėjosi neįjungusi pakabučio vos atvykusi į Dūmus. Taip būtų buvę kur kas paprasčiau.

Deja, laiko atgal nebeatsuksi. Talei teks apsispręsti, išduoti Dūmus ar ne, puikiai suprantant tokio poelgio pasekmes Šėjai, Deividui ir visiems čia gyvenantiems.

– Viskas bus gerai, Tale, – guodė Šėja. – Viskas susitvarkys.

Įtarimas

Bėgo dienos, ir Talė ėmė priprasti prie Dūmuose nusistovėjusios tvarkos.

Alinantis darbas turėjo ir privalumų. Talę visą gyvenimą kamavo nemiga, ištisas naktis ji gulėdavo atmerktomis akimis ir galvodavo apie ginčus, į kuriuos įsivėlė arba ketino įsivelti, arba apie tai, ką būtų padariusi kitaip. Bet čia, Dūmuose, jos mintys išsijungdavo vos padėjus galvą ant pagalvės, kurią atstojo į medvilninį užvalkalą įgrūstas naujasis jos megztinis.

Talė vis dar nežinojo, kiek laiko ketina čia būti. Neapsisprendė ir dėl pakabučio, bet suprato viena: jei nuolat apie tai galvos, išprotės. Tad nutarė apie jį negalvoti. Galbūt vieną gražią dieną ji pabudusi suvoks, jog netrokšta visą gyvenimą likti bjaurule, kad ir kam tai pakenktų, kad ir kiek tai kainuotų… Bet kol kas daktarei Keibl teks palaukti.

Dūmuose buvo lengva pamiršti savo vargus. Gyvenimas čia kunkuliavo labiau negu mieste. Talė maudėsi tokiose šaltose upėse, kad net spiegdama šokdavo į vandenį, valgė ką tik nuo ugnies nukeltą maistą, tokį karštą, jog degindavo liežuvį, ko niekada nenutikdavo valgant mieste. Žinoma, ji pasigesdavo akių negraužiančio šampūno, tualeto su nuleidžiamu vandeniu (didžiam savo siaubui sužinojo, kas yra „išvietė“), o labiausiai – gydomojo purškalo. Tačiau kad ir kokios pūslėtos buvo jos rankos, Talė jautėsi stipresnė nei kada nors anksčiau. Ji galėdavo visą dieną dirbti prie geležinkelio, tada pakeliui į namus eiti lenktynių orlentėmis su Deividu ir Šėja, prisikrovusi į kuprinę tiek metalo laužo, kiek prieš mėnesį nebūtų pajėgusi pakelti. Iš Deivido ji išmoko susitaisyti drabužius naudodamasi adata ir siūlu, atskirti plėšrūnus nuo jų aukų ir net valyti žuvį, o tai buvo kur kas šlykščiau, nei pjaustyti jas per biologijos pamokas.

Dūmų grožis išvaikė visas neramias mintis. Kalnas, dangus ir aplinkiniai slėniai žavėjo ir kasdien atrodė vis kitaip. Gamtai nereikėjo jokios operacijos, kad taptų graži. Ji tiesiog tokia buvo.

Vieną rytą orlentėmis keliaujant prie geležinkelio Deividas susigretino su Tale. Kurį laiką jis skrido tylėdamas, grakščiai darydamas posūkius. Per paskutiniąsias dvi savaites Talė sužinojo, kad vaikino švarkas iš tiesų pagamintas iš tikrų užmuštų gyvūnų odos, bet apsiprato su šia mintimi. Dūmų gyventojai medžiojo, bet elgėsi kaip eiguliai, žudė tik tuos gyvūnus, kurie neturėtų čia veistis arba dėl rūdžių įsikišimo per daug prisidaugino. Visi kiti vilkėdami tokį švarką su bet kaip susiūtais lopais būtų atrodę kvailai, tačiau Deividui jis tiko, tarsi augdamas čia, tyruose, vaikinas turėjo teisę susilieti su gyvūnais, savo kailį paaukojusiais jo drabužiams. Tai, kad jis pats pasisiuvo švarką, taip pat turėjo privalumų.

– Turiu tau dovaną, – netikėtai išpyškino Deividas.

– Dovaną? Tikrai?

Talė jau spėjo suvokti, kad Dūmuose nė vienas daiktas niekada nepraranda savo vertės. Čia niekas nebuvo išmetama ar atiduodama tik todėl, kad paseno ar sugedo. Viskas buvo taisoma ar perdirbama, o jeigu kuris nors dūmietis negalėdavo daiktu pasinaudoti, išmainydavo jį į kitą. Labai mažai kas būdavo atiduodama lengva ranka.

– Taip, tikrai.

Deividas prisklendė arčiau ir padavė Talei mažą ryšulėlį.

Maršrutas virš upelio buvo gerai žinomas, todėl mergina nusuko akis nuo kelio ir išvyniojo dovaną. Tai buvo rankų darbo šviesiai rudos odinės pirštinės.

Ryškų mieste pagamintą vyniojamąjį popierių Talė susigrūdo į kišenę, tada ant pūslėtų rankų užsimovė pirštines.

– Ačiū! Kaip tik.

Deividas linktelėjo.

– Pasisiuvau jas būdamas maždaug tavo amžiaus. Dabar jos man jau mažokos.

Talė nusišypsojo ir staiga panoro apkabinti vaikiną. Kai jie išskėtė rankas įveikdami staigų posūkį, Talė akimirką suėmė Deivido ranką.

Ji pajudino pirštus. Pirštinės buvo minkštos ir lanksčios, tik delnai nusitrynę. Baltos linijos per pirštų sąnarius rodė, jog pirštinės buvo aptempusios Deivido rankas.

– Jos nuostabios.

– Na jau, – numojo ranka Deividas. – Nei jos stebuklingos, nei ką.

– Ne, bet jose slypi… kažkas.

Jos turi istoriją, dingtelėjo Talei. Mieste jai nestigo daiktų – beveik viską, ko užsimanydavo, ištraukdavo iš sienos. Bet miestietiškus daiktus ji išmesdavo ar keisdavo taip pat lengvai kaip bendrabučio uniformos marškinėlius, švarkelius ir sijonus. Čia, Dūmuose, daiktai pasendavo, bet išsaugodavo savo istoriją įlenkimuose, įbrėžimuose ir skutuose.

Deividas nusijuokė ir nuskubėjo prie Šėjos, kuri su grupele skrido priekyje.

Kai jie atvyko prie geležinkelio, Deividas pareiškė, jog teks vibropjūklais valyti didoką kelio atkarpą – iškirsti aplink bėgius želiančią augmeniją.

– O kaip dėl medžių? – pasiteiravo Krojus.

– Ką turi omeny?

– Ar ir juos teks kirsti? – paklausė Talė.

Deividas gūžtelėjo pečiais.

– Tokie krūmokšniai nelabai kam tinka, bet mes jų neišmesime. Parsigabensime į Dūmus prakuroms.

– Sukūrensim? – nusistebėjo Talė.

Medžius dūmiečiai paprastai kirsdavo tik slėnyje, o kitose kalno vietose neliesdavo. Juk šitie medžiai augo dešimtmečius, negi Deividas ketina panaudoti juos tam, kad galėtų išsivirti maisto? Talė pažvelgė į Šėją ieškodama pritarimo, bet draugės veido išraiška buvo abejinga. Tikriausiai ji sutiko su Tale, tik nenorėjo visiems girdint ginčytis su Deividu.

– Taip, sukūrensim, – patvirtino Deividas. – O kai surinksime metalą, medžius atsodinsime. Ten, kur dabar driekiasi bėgiai, pasodinsime naudingų medžių.

Kiti penki dūmiečiai tylėdami spoksojo į Deividą. Vaikinas pasukiojo pjūklą rankose – jis nekantravo pradėti darbą, bet juto nesulaukiąs pritarimo.

– Žinai, Deividai, – prabilo Krojus, – šie medžiai nėra visiškai nenaudingi. Jie saugo pomiškį nuo saulės spindulių, o pomiškis stabdo dirvos eroziją.

– Gerai, nugalėjai. Mes čia nesodinsime kitų medžių, o leisime miškui vėl užkariauti žemę. Tegul sau auga netikę krūmokšniai ir medžiai.

– Bet argi būtina viską išvalyti? – paklausė Astriksas.

Deividas iš lėto įkvėpė oro.

Žodis „išvalyti“ reiškė tai, ką rūdžiai padarė seniesiems miškams: iškirto medžius, išnaikino visus gyvius, ištisus plotus pavertė ganyklomis. Taip buvo sunaikinti atogrąžų miškai, iš milijonų tarpusavyje susijusių gyvybės rūšių liko vien žolėdės karvės, didžiausia gyvybės įvairovė buvo iškeista į pigius mėsainius.

– Klausyk, mes neketiname „išvalyti“, o tik iškuopsime rūdžių paliktas šiukšles, – aiškino Deividas. – O tam reikalinga nedidelė chirurginė operacija.

– Galėtume apipjaustyti medžių šakas, – pasiūlė Talė. – O kirsti tik ten, kur būtina. Kaip sakei: atlikti chirurginę operaciją.

– Puiku, – nusijuokė Deividas. – Įdomu, ką pasakysi apie tuos medžius, kai kelis apipjaustysi.

Jis buvo teisus.

Vibropjūklas dūgzdamas skverbėsi pro vijoklius, praskirdavo susipynusius krūmokšnius tarsi šukos šlapius plaukus, be vargo perrėždavo metalą, jei jo ašmenys kliudydavo bėgius. Bet kai tik pjūklo dantys susidurdavo su gumbuotomis nedidelių medžių šaknimis ir susipynusiomis šakomis, reikalai iškart pablogėdavo.

Talė susiraukė, kai jos pjūklas, spjaudydamas skiedras į veidą, vėl atšoko nuo kieto medžio. Instrumentas jau ne tyliai dūzgė, o staugė piktindamasis. Merginai vos pavykdavo pjūklo ašmenimis įsikirsti į senas kietas šakas. Dar vienas spustelėjimas, ir ši geležinkelio atkarpa bus išvalyta.

– Tau puikiai sekasi. Beveik įveikei jį, Tale.

Mergina pastebėjo, kad Krojus stovi atokiau, pasirengęs prišokti, jei pjūklas išsprūstų jai iš rankų. Dabar ji suprato, kodėl Deividas norėjo pirmiau supjaustyti mažus medžius, tik paskui juos iškapoti. Taip kur kas paprasčiau, nei per susipynusias šaknis ir šakas brautis iki nužiūrėtos vietos ir tik tada darbuotis vibropjūklu.

– Kvaili medžiai, – niurnėjo Talė, grieždama dantimis ir pjūklu braukdama per medelį.

Galiausiai instrumentas tvirtai įsikabino į medį ir žviegdamas ėmė pjauti šaką. Šiai nukritus, jis spjaudydamasis ir zvimbdamas įsmigo į žemę.

– Valio! – džiaugsmingai sušuko Talė, atsitraukė ir nustūmė ant kaktos apsauginius akinius. Pjūklas jos rankose užgeso.

Priėjo Krojus ir nuspyrė nuo bėgio šakos gabalą.

– Puikus chirurgo pjūvis, daktare, – pagyrė.

– Manau, pradedu suprasti, ką reikia daryti, – atsakė Talė, braukdama prakaitą nuo akių.

Buvo beveik vidudienis ir saulė negailestingai svilino proskyną. Suvokusi, kad jau seniai nebe vėsus rytas, Talė nusivilko megztinį.

– Teisingai sakei, medžiai išties suteikia pavėsį.

– Tai tu taip sakei, – atšovė Krojus. – Beje, gražus megztinis.

Talė nusišypsojo. Naujos pirštinės ir šis megztinis buvo vertingiausias jos turtas.

– Ačiū.

– Kiek jis tau kainavo?

– Šešis „SpagBolo“ paketėlius.

– Brangoka. Bet gražus. – Krojus pažvelgė jai į akis. – Tale, pameni pirmą dieną, kai čia atvykai? Kai aš, na, pačiupau tavo kuprinę? Tikrai nebūčiau ėmęs tavo daiktų nepasiūlydamas ko nors mainais. Tiesiog mane nustebinai sakydama, kad galiu paimti viską.

– Suprantu.

Padirbėjusi kartu su Krojumi, Talė nusprendė, kad jis gana malonus vaikinas. Žinoma, jai būtų labiau patikę dirbti kartu su Deividu ar Šėja, bet jiedu šiandien kirto mišką kartu. Be to, pats metas geriau susipažinti ir su kitais dūmiečiais.

– Ir, tikiuosi, įsigijai naują miegmaišį.

– Taip. Už dvylika „SpagBolo“ pakelių.

– Tikriausiai jau beveik viską išmainei.

Talė linktelėjo.

– Liko tik aštuoni.

– Neblogai. Vis tiek kertu lažybų, kad pakeliui į čia nesusimąstei, jog valgai savo ateities turtą.

Talė nusijuokė. Jie pritūpė prie apkapoto medžio ir ėmė plėšti vijoklius, apsivijusius aplink bėgius.

– Jei būčiau žinojusi, kokie vertingi maisto paketai, tikriausiai tiek daug nebūčiau suvalgiusi, net jei būtų tekę badauti. Man jie net nepatinka. Bjauriausia buvo „SpagBolą“ valgyti pusryčiams.

– O man visai skanu, – nusijuokė Krojus. – Kaip manai, ar ši atkarpa jau švari?

– Žinoma. Pradėkime valyti kitą.

Talė padavė vaikinui pjūklą.

Krojus iš pradžių ėmėsi lengvesnio darbo – dūzgino pjūklą valydamas pomiškį.

– Tale, vienas dalykas mane glumina.

– Koks?

Pjūklas atšoko nuo metalo pažerdamas spiečių žiežirbų.

– Kai tik čia atsiradai, pasakei, jog išvykai iš miesto turėdama maisto dviem savaitėms.

– Taip.

– Jei čionai atkeliavai per devynias dienas, maisto turėjo likti tik penkioms dienoms, kokie penkiolika pakelių. Bet aš prisimenu, kaip pirmą dieną pažvelgęs į tavo kuprinę pamačiau tonas maisto.

Talė nustėro, bet pasistengė neišsiduoti.

– Turbūt aš buvau teisus. Dvylika plius šeši ir plius aštuoni bus… dvidešimt šeši?

– Na, manau, taip.

Vaikinas linktelėjo ir atsargiai pakišo pjūklą po žema šaka.

– Ir aš taip maniau. Bet tu išvykai iš miesto prieš savo gimtadienį, ar ne?

Talei galvoje karštligiškai sukosi mintys.

– Žinoma. Bet aš ne visada valgiau triskart per dieną, Krojau. Kaip sakiau, „SpagBolas“ man gerokai įsipyko.

– Regis, tu apskritai beveik nevalgei tokioj ilgoj kelionėj.

Talė puolė skaičiuoti mintyse, kiek pakelių turėtų būti. Ji prisiminė pirmąjį vakarą Šėjos pasakytus žodžius, esą kai kurie dūmiečiai žiūri į Talę įtariai baimindamiesi, kad ji gali būti šnipė. Mergina manė dabar jau tapusi sava. Matyt, ne visiems.

Ji giliai įkvėpė ir tvirtu balsu pareiškė:

– Klausyk, Krojau, išduosiu tau vieną paslaptį.

– Kokią?

– Aš išvykau iš miesto turėdama maisto daugiau nei dviem savaitėms. Tiesą sakant, neskaičiavau.

– Bet tu nuolatos kartojai…

– Taip, kiek perdėjau, kad pasakojimas apie kelionę būtų įdomesnis, supranti? Neva, jei nebūtų pasirodę reindžeriai, būčiau pritrūkusi maisto. Bet tu teisus – maisto aš turėjau pakankamai.

– Suprantu. – Vaikinas pažvelgė į ją ir meiliai nusišypsojo. – Aš taip ir pamaniau. Pasakojimas apie tavo kelionę per daug… įdomus, kad tai būtų tiesa.

– Bet didžioji dalis to, ką pasakiau…

– Žinoma. – Pjūklas vaikino rankose zvimbdamas išsijungė. – Esu tikras, kad didžioji dalis – teisybė. Tik klausimas, kiek tos tiesos?

Talė pažvelgė į įsmeigtas vaikino akis svarstydama, ką atsakyti. Tie keli papildomi maisto paketai vargu ar gali būti įrodymas, kad ji – šnipė. Turbūt derėtų viską nuleisti juokais. Bet Talė tylėjo, nes Krojus buvo visiškai teisus.

– Gal nori pjūklo? – nuoširdžiai pasiūlė Krojus. – Valyti šį pomiškį – sunkus darbas.

Kadangi buvo kertami krūmai ir metalo, kurį reikėtų gabenti į Dūmus, iki pat vidurdienio, aišku, nesusikaups, geležinkelio ardymo komanda pietus buvo pasiėmusi su savimi: bulvienės ir duonos, įdarytos sūriomis alyvuogėmis. Talė apsidžiaugė pamačiusi, kaip Šėja, atsiskyrusi nuo grupės, pietauti patraukė į tankią pamiškę. Ji nusekė draugei iš paskos ir atsisėdo greta, krūmų šešėlyje.

– Man reikia su tavimi pasikalbėti, Šėja.

Nepakeldama į draugę akių Šėja tyliai atsiduso ir ėmė laužyti duoną gabalėliais.

– Taip, manau, reikia.

– Štai kaip. Ar jis ir su tavimi kalbėjo?

Šėja papurtė galvą.

– Jam to nė nereikėjo.

Talė suraukė kaktą.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, jog viskas akivaizdu. Nuo tada, kai tik čia atvykai. Ir kodėl aš iškart nepastebėjau?

– Aš niekada… – pradėjo Talė, bet užsikirto. – Apie ką tu kalbi? Manai, Krojus teisus?

Šėja atsiduso.

– Tiesiog noriu pasakyti, kad… – Ji nutilo ir atsigręžė į Talę. – Krojus? Kuo čia dėtas Krojus?

– Jis kalbėjosi su manimi prieš pietus. Pastebėjo mano naują megztinį ir paklausė, ar turiu miegmaišį. Taip pat apskaičiavo, kad po devynių dienų kelionės čionai man liko per daug „SpagBolo“.

– Ko per daug? – Šėja atrodė sutrikusi. – Apie ką tu kalbi?

– Pameni, kai čia atvykau? Tada visiems pasakiau, kad… – Talė nutilo ir tik dabar atkreipė dėmesį į Šėjos akis. Jos buvo paraudusios tarsi nuo nemigos. – Palauk. Kaip manai, apie ką aš kalbu?

Šėja atkišo delną ir išskėtė pirštus.

– Apie tai.

– Ką?

– Parodyk savąjį.

Talė atkišo delną ir prispaudė prie draugės plaštakos.

– Tokio pat dydžio, – pasakė Šėja. Ji atvertė delnus. – Ir pūslės tokios pačios.

Talė pažvelgė į draugės rankas ir sumirksėjo. Šėjos delnai buvo paraudę, sausi ir nusėti susprogusių pūslių. Ji visada triūsė uoliai, pirmoji imdavosi sunkiausių darbų.

Talė nevalingai palietė už diržo užkištas pirštines.

– Šėja, esu tikra, kad Deividas nenorėjo…

– O aš esu tikra, kad norėjo. Dūmuose žmonės gerai pagalvoja prieš įteikdami dovaną.

Talė prikando lūpą. Draugė buvo teisi. Ji ištraukė pirštines.

– Paimk.

– Aš. Jų. Nenoriu.

Suglumusi Talė atsilošė. Iš pradžių Krojus, dabar – tai.

– Žinoma, suprantu, tu jų nenori. – Talė numetė pirštines. – Šėja, ar prieš pradedant eiti iš proto tau nevertėtų pasikalbėti su Deividu?

Šėja papurtė galvą ir ėmė kramtyti nagą.

– Jis dabar su manimi mažai kalba. Nuo tada, kai tu čia pasirodei. Nesikalba apie rimtus dalykus. Tvirtina neva apie kažką mąstantis.

– Ak. – Talė sugriežė dantimis. – Aš niekada… žinoma, Deividas man patinka, bet…

– Tai ne tavo kaltė, supranti? Aš tai žinau. – Šėja bakstelėjo pirštu į Talės širdelės formos pakabutį. – Be to, gabūt tavo paslaptingasis kažkas atsiras čia, ir tada jau bus nebesvarbu.

Talė linktelėjo. Tikra tiesa. Kai čia atvyks Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai, Šėjos meilės kančios visiems rūpės mažiausiai.

– Ar esi apie tai užsiminusi Deividui? Juk galėtumėt išsiaiškinti.

– Ne.

– Kodėl?

– Nepasitaikė proga, – išsiviepė Šėja.

– Labai patogus požiūris, – sudejavo Talė. – Šėja, bet tu pati sakei: neturiu teisės kam nors kitam rodyti kelio į Dūmus. Tikrai labai nesmagiai dėl to jaučiuosi. Todėl neketinu reklamuotis.

– Bet nešioji tą daikčiuką ant kaklo. Nors iš jo – jokios naudos, nes Deividas jo nepastebi.

Talė atsiduso.

– O gal jam tiesiog nerūpi, nes visa tai tik tavo… – Ji nepajėgė užbaigti sakinio. Tai nebuvo Šėjos išsigalvojimas. Dabar Talė ir pati tai suprato. Ir jautė. Kai Deividas parodė jai olą prie geležinkelio ir atskleidė paslaptį apie savo tėvus, jis pasitikėjo ja, nors ir nederėjo taip elgtis. O paskui – ši dovana. Regis, Šėja ne šiaip sau nerimauja.

Ir vis dėlto širdies gilumoje Talė vylėsi, kad tai tiesa.

Ji giliai įkvėpė ir išpyškino:

– Šėja, ko tu iš manęs nori?

– Kad jam papasakotum.

– Apie ką?

– Kodėl nešioji tą širdelę. Apie savo paslaptingąjį kažką.

Talės veidas nevalingai persikreipė.

– Nenori papasakoti, tiesa? – pasiteiravo Šėja. – Matau iš veido.

– Ne, papasakosiu. Tikrai.

– Kur gi ne, papasakosi.

Šėja nusigręžė, ištraukė iš sriubos duonos gabalą ir čiupo jį dantimis.

– Tikrai.

Talė palietė draugei petį; Šėja atsigręžė. Jos veide suspindo viltis.

– Papasakosiu jam viską, – atsiduso Talė. – Pažadu.

Drąsa

Tą vakarą Talė vakarieniavo viena.

Dabar, kai ji visą dieną pati kirto medžius, medinis stalas valgykloje nebekėlė siaubo. Medžio pluoštas atrodė raminamai tvirtas, o spoksoti į rieves buvo maloniau nei mąstyti.

Talė pastebėjo, kad maistas nesikeičia. Vėl duona ir troškinys. Prieš porą dienų Šėja paaiškino, kad riebi troškinio mėsa – tai triušiena. Ne sojų kaip „SpagBole“, o tikrų gyvūnų iš perpildyto aptvaro Dūmų pakraštyje. Mintys apie tai, kaip triušius užmuša, nudiria kailį ir išverda, atitiko Talės nuotaiką. Mėsa buvo šlykšti – kaip ir diena.

Po pietų Šėja su ja nesikalbėjo, o Talė nežinojo, ką pasakyti Krojui, tad likusią dienos dalį dirbo tylėdama. Daktarės Keibl pakabutis, regis, darėsi vis sunkesnis ir veržė kaklą tarsi vijokliai ir šaknys – geležinkelio bėgius. Talei ėmė rodytis, kad visi Dūmuose pradeda suprasti, kas iš tiesų yra šis vėrinys. Išdavystės simbolis.

Mergina ėmė spėlioti, ar dera čia pasilikti. Krojus pradėjo įtarinėti, kad ji šnipė; regis, netrukus tai žinos ir kiti. Visą dieną ją kankino siaubinga mintis: galbūt jos vieta iš tiesų yra čia, Dūmuose, bet ji neturi teisės pasilikti, nes atvyko kaip šnipė.

O dabar dar atsistojo skersai kelio Deividui su Šėja. Nenoromis ji apgavo geriausią savo draugę. Talė žudė visus ir viską tarsi vaikštanti mirtis.

Ji prisiminė lygumoje vešinčias orchidėjas, savanaudes ir nesulaikomas, atimančias gyvybę iš kitų augalų, net iš pačios žemės. Talė Jangblad – taip pat piktžolė. Tik, kitaip nei orchidėjos, ji netgi nėra graži.

Vos Talė baigė valgyti, priešais ją atsisėdo Deividas.

– Sveika.

– Sveikas.

Talė prisivertė nusišypsoti. Nepaisant visų aplinkybių, pajuto palengvėjimą pamačiusi vaikiną. Valgydama viena ji prisiminė dienas po savo gimtadienio, kai buvo įstrigusi bendrabutyje, nors visi žinojo, kad turėtų būti gražuolė. Šiandien Dūmuose ji vėl pasijuto bjaurulė.

Deividas paėmė jos ranką.

– Atleisk man, Tale.

– Už ką?

Jis atvertė Talės delną, nusėtą naujų pūslių.

– Pastebėjau, kad nemūvėjai pirštinių. Po to, kai papietavai kartu su Šėja. Nebuvo sunku atspėti kodėl.

– Ak, taip. Ne dėl to, kad jos man nepatinka. Tiesiog negalėjau.

– Žinoma, suprantu. Tai mano kaltė. – Vaikinas apžvelgė žmonių pilną valgyklą. – Ar galime iš čia išeiti? Turiu tau kai ką papasakoti.

Talė linktelėjo; ant kaklo pajuto šaltą pakabutį ir prisiminė Šėjai duotą pažadą.

– Gerai. Aš taip pat turiu tau kai ką papasakoti.

Jie žingsniavo per Dūmus: pro laužus, gesinamus užmetant kastuvą žemių, pro žvakių ir elektros lempučių apšviestus langus, pro būrelį jauniklių bjaurulių, besivaikančių pabėgusius viščiukus. Abu užkopė ant kalno keteros, nuo kur Talė pirmą kartą žvelgė į gyvenvietę, o tada Deividas nusivedė ją prie vėsios plokščios akmeninės atodangos, nuo kurios pro medžius atsivėrė puikus vaizdas. Talė ir vėl atkreipė dėmesį, kad Deividas juda grakščiai ir, regis, gerai pažįsta kiekvieną tako lopinėlį. Net gražuoliai, kurių kūnai buvo tobulai subalansuoti ir skirti elegantiškai dėvėti drabužius, nemokėjo judėti taip laisvai.

Talė tyčia nusuko akis nuo vaikino. Apačioje plytinčiame slėnyje mėnesienos šviesoje piktdžiugiškai spindėjo orchidėjos, tarsi sušalusi jūra prie tamsaus miško kranto.

Pirmas prabilo Deividas.

– Ar žinojai, kad esi pirmoji pabėgėlė, čia atvykusi niekieno nelydima?

– Tikrai?

Vaikinas linktelėjo, jis sėdėjo įsistebeilijęs į baltas gėlių platybes.

– Dažniausiai juos atvedu aš.

Talė prisiminė, kaip Šėja per jųdviejų paskutinį pasimatymą mieste aiškino, kad į Dūmus ją nuves paslaptingasis Deividas. Tada Talė nelabai tikėjo, kad toks žmogus apskritai egzistuoja. Dabar greta sėdintis Deividas atrodė tikrų tikriausias. Į pasaulį jis žvelgė kur kas rimčiau, nei bet kuris kitas Talės kada nors sutiktas bjaurulis – tiesą sakant, net rimčiau, nei tokie vidutinės trukmės gražuoliai kaip jos tėvai. Keista, bet vaikino žvilgsnis buvo toks pat įdėmus kaip ir nuožmiųjų gražuolių, tiktai ne toks šaltas.

– Anksčiau atlydėdavo mano mama, – aiškino jis. – Bet ji tam jau per sena.

Talė krūptelėjo. Mokykloje aiškino, kad bjauruliai, kuriems nepadaroma operacija, galiausiai suvaikėja.

– Ak, atleisk. O kiek jai metų?

Deividas nusijuokė.

– Ji puikios formos, bet bjauruliams lengviau pasitikėti bendraamžiu, tokiu kaip aš.

– Na taip, žinoma.

Talė prisiminė, kaip pirmą dieną jautėsi pamačiusi Viršininką. Tik po poros savaičių ji pradėjo apsiprasti su veidų įvairove, kurią sukuria amžius.

– Kartais grupelė bjaurulių atkeliauja viena, kaip ir tu, jie vadovaujasi koduotais nurodymais. Bet grupėje visada būna trys ar keturi žmonės. Niekas nėra atvykęs čionai visiškai vienas.

– Tikriausiai laikai mane beprote.

– Anaiptol. – Jis paėmė Talę už rankos. – Manau, esi išties drąsi.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Tiesą sakant, kelionė nebuvo labai sunki.

– Drąsos reikia ne kelionei, Tale. Esu vienas nukeliavęs kur kas toliau. Drąsos reikia palikti namus. – Jis ėmė pirštu glostyti sužalotą merginos delną. – Neįsivaizduoju, kad aš pats ryžčiausi iškeliauti iš Dūmų ir palikti viską, kas man brangu, suvokdamas, jog niekada čia greičiausiai negrįšiu.

Talė sustingo. Tikrai, lengva ir jai nebuvo. Tiktai ji, tiesą sakant, neturėjo pasirinkimo.

– Bet tu visiškai viena išvykai iš miesto – iš vietos, kur praleidai visą gyvenimą, – toliau kalbėjo Deividas. – O juk netgi nepažinojai nė vieno dūmiečio, kuris būtų patvirtinęs, jog tokia vieta iš tiesų yra. Tu tiesiog pasitikėjai savo drauge, kuri tave pakvietė. Manau, dėl to ir aš galiu tavimi pasitikėti.

Talė žiūrėjo į piktžoles ir su kiekvienu Deivido žodžiu jautėsi vis blogiau. Jei tik jis žinotų tikrąją jos buvimo čia priežastį!

– Kai Šėja pirmą kartą pranešė, kad tu atvyksi, aš rimtai supykau.

– Dėl to, kad galėčiau išduoti, kur yra Dūmai?

– Iš dalies. Ir todėl, kad mieste užaugusiai šešiolikmetei iš tiesų pavojinga vienai įveikti kelių šimtų mylių kelią. Bet labiausiai piktinausi dėl to, jog ši rizika beprasmė, maniau, tau nepavyks netgi išlipti pro bendrabučio langą.

Vaikinas pažvelgė į ją ir švelniai suspaudė ranką.

– Kai išvydau tave bėgančią nuo anos kalvos, apstulbau.

Talė nusišypsojo.

– Tądien atrodžiau gana liūdnai.

– Buvai visa apdraskyta, plaukai ir drabužiai apsvilę nuo gaisro, bet tavo veide švietė šypsena.

Švelnioje mėnesienoje Deivido veidas irgi nušvito.

Talė užsimerkė ir papurtė galvą. Puiku. Ji bus apdovanota už drąsą, nors iš tiesų turėtų būti išspirta iš Dūmų už išdavystę.

– Bet dabar neatrodai tokia laiminga, – tyliai pasakė Deividas.

– Ne visi džiaugiasi, kad čia atvykau.

Deividas nusijuokė.

– Taip. Krojus man papasakojo apie didįjį savo atradimą.

– Jis tau papasakojo? – išplėtė akis Talė.

– Neklausyk jo. Nuo pat tos akimirkos, kai čia atvykai, jį kamavo įtarimas, nes keliavai viena. Jis įsitikinęs, kad pakeliui kažkas turėjo tau padėti. Kažkas iš miesto. Bet aš jam pasakiau, kad jis išsikraustė iš proto.

– Ačiū.

Deividas gūžtelėjo pečiais.

– Kai judvi su Šėja pamatėte viena kitą, tu nudžiugai. Man iškart pasidarė aišku, kad labai jos pasiilgai.

– Taip. Nerimavau dėl jos.

– Žinoma. Ir tau užteko drąsos atvykti, nors tai reiškė, kad turėsi keliauti viena ir palikti viską, kas tau pažįstama. Juk iš tiesų atvykai visai ne todėl, kad nori gyventi Dūmuose, tiesa?

– Hm… ką tuo nori pasakyti?

– Atvykai įsitikinti, ar Šėjai nieko blogo nenutiko.

Talė pažvelgė Deividui į akis. Vaikinas labai klysta, tačiau buvo malonu mėgautis jo žodžiais. Iki šios akimirkos nuotaiką buvo aptemdę įtarimai ir abejonės, bet Deivido veidas taip švytėjo iš susižavėjimo Talės poelgiu, kad merginą užliejo šiluma, nors nuo kalnagūbrio pūtė šaltas vėjas.

Staiga Talė suvokė, iš kur ši šiluma, ir suvirpėjo. Panašiai ji jautėsi kalbėdama su Perisu po jo operacijos ar giriama mokytojų. Bet šitaip jos sujaudinęs nebuvo joks bjaurulis. Jų veidai be didelių migdolinių akių jausmų nekėlė. Tačiau mėnesiena, visa aplinka, o gal Deivido žodžiai kažkokiu būdu pavertė vaikiną gražuoliu. Tik vieną akimirką.

Deja, visa ši magija buvo pagrįsta melu. Talė nenusipelnė pažvelgti Deividui į akis.

Ji vėl nusigręžė į piktžolių jūrą.

– Kertu lažybų, kad Šėja gailisi papasakojusi man apie Dūmus.

– Galbūt dabar – taip. Galbūt kurį laiką, – sutiko Deividas. – Bet ne amžiams.

– Tačiau tu ir ji…

– Ji ir aš. – Deividas atsiduso. – Juk pati žinai: Šėja gana dažnai keičia savo nuomonę.

– Ką tai reiškia?

– Pirmą kartą atvykti į Dūmus ji užsimanė pavasarį. Kartu su Krojumi ir kitais.

– Ji man pasakojo. Bet išsigando, ar ne?

Deividas linktelėjo.

– Visada maniau, kad taip bus. Pabėgti ji norėjo tik todėl, kad taip pasielgė draugai. Jei Šėja būtų likusi mieste, ji būtų visiškai viena.

Talė prisiminė vienišas savo dienas po Periso operacijos.

– Taip. Žinau šį jausmą.

– Taigi sutartą vakarą ji taip ir nepasirodė. Taip kartais būna. Todėl nustebau po kelių savaičių išvydęs ją griuvėsiuose – ji tvirtino norinti visam laikui palikti miestą. Jau tada ji kalbėjo, kad kartu pasiims draugę, nors tau dar nebuvo užsiminusi nė žodeliu. – Vaikinas papurtė galvą. – Vos neliepiau jai visko pamiršti, likti mieste ir tapti gražuole.

Talė giliai įkvėpė. Ir kodėl Deividas taip nepadarė? Būtų buvę kur kas geriau. Dabar Talė būtų gražuolė ir su Perisu, Šėja bei grupele naujų draugų šėltų linksmybių bokšte. Bet toks vaizdinys šįkart nesukėlė įprasto jaudulio – veikiau atrodė nuobodus, kaip dažnai girdėta daina.

Deividas suspaudė Talei ranką.

– Džiaugiuosi, kad taip nepasielgiau.

Kažkas privertė Talę pasakyti:

– Aš taip pat.

Žodžiai ją apstulbino, nes atrodė tikri. Ji atidžiai pažvelgė į Deividą ir vėl pajuto šilumą. Talė pastebėjo, kad vaikino kakta kiek per aukšta, o antakį kerta nedidelis baltas randas. Ir šypsena tikrai kreivoka. Tačiau Talei atrodė, jog kažkas pasikeitė jos galvoje: šis veidas jai regėjosi gražus. Ji pajuto vaikino kūno šilumą ir pasislinko arčiau.

– Šėja labai stengiasi išpirkti savo kaltę, na, kad pabūgo pirmąjį kartą ir kad išklojo tau, kaip čionai atvykti, nors man buvo pažadėjusi to nedaryti, – aiškino Deividas. – Dabar ji nusprendė, kad Dūmai – puikiausia vieta pasaulyje, o aš – geriausias pasaulyje žmogus, nes ją čia atvedžiau.

– Tu jai iš tiesų patinki, Deividai.

– Ir man ji tikrai patinka. Tik ji nėra…

– Kokia?

– Rimta. Ne tokia, kaip tu.

Talė nusigręžė. Jai svaigo galva. Pajuto, kad kaip tik dabar privalo vykdyti duotą pažadą, kitaip niekada jo neištesės. Pirštais ji palietė pakabutį.

– Deividai…

– Taip, pastebėjau jį. Tai buvo antras dalykas, kurį pastebėjau, o pirmas – tavo šypsena.

– Žinai, man jį davė.

– Aš taip ir maniau.

– Ir aš… jiems papasakojau apie Dūmus.

Vaikinas linktelėjo.

– Irgi numaniau.

– Ir nepyksti ant manęs?

Deividas gūžtelėjo pečiais.

– Nesi nieko man žadėjusi. Mudu netgi nebuvom pažįstami.

– Bet vis tiek tu…

Deividas įsistebeilijo jai į akis, jo veidas vėl švytėjo. Talė nukreipė žvilgsnį į šalį mėgindama baltų piktžolių jūroje paskandinti tą keistą jausmą.

Deividas atsiduso.

– Atvykdama čia palikai daugybę dalykų: tėvus, miestą, visą savo gyvenimą. Matau, kad tau pradeda patikti Dūmai. Tu, kitaip nei dauguma pabėgėlių, supranti, ką mes čia darome.

– Man patinka čia būti. Tačiau galbūt… nepasiliksiu.

Vaikinas nusišypsojo.

– Žinau. Klausyk, aš tavęs neraginu. Gal tie, kurie tau davė šitą širdelę, čia atvyks, o gal ir ne. Gal tu pati pas juos grįši. Bet ar gali kai ką padaryti, kol kas nors paaiškės?

– Žinoma. O ką?

Deividas atsistojo ir padavė jai ranką.

– Noriu, kad susipažintum su mano tėvais.

Paslaptis

Nuo kalno keteros jie nusileido stačiu šlaitu ir patraukė siauru taku. Deividas sparčiai vedė Talę tamsoje, tvirtai statydamas kojas, nors keliuką vos galėjai įžiūrėti. Talė kiek įmanydama stengėsi neatsilikti.

Diena buvo kupina sukrėtimų, o dabar dar viską vainikuos apsilankymas pas Deivido tėvus. Kai Talė rodė savo pakabutį ir prisipažino neišsaugojusi paslapties apie Dūmus, ji tikrai nesitikėjo tokio kvietimo. Deividas į tai žiūrėjo visiškai kitaip nei anksčiau sutikti žmonės. Gal dėl to, kad jis užaugo čia, neveikiamas miesto papročių? O gal kad tiesiog buvo… kitoks.

Jie jau buvo gerokai nutolę nuo pažįstamos kalvos, kai prieš akis išniro status kalnas.

– Tavo tėvai gyvena ne Dūmuose?

– Ne. Tai per daug pavojinga.

– Kodėl?

– Tai yra dalis to, ką tau pasakojau urve.

– Dalis tavo paslapties? Kad augai tyruose?

Deividas stabtelėjo ir tamsoje atsigręžė į Talę.

– Ne vien tai.

– O kas dar?

– Tegul tėvai tau patys papasakoja. Eime.

Netrukus tamsoje supleveno nedidelis blausiai apšviestas kvadratas. Paaiškėjo, kad tai langas – pro užtrauktą užuolaidą sklido rausva šviesa. Namas buvo tarsi pusiau prasmegęs kalne.

Deividas stabtelėjo, nors jie buvo dar tolokai nuo tikslo.

– Nenoriu jų užklupti netikėtai. Tėvai gali susierzinti, – paaiškino jis ir sušuko: – Ei!

– Deividai? – atsiliepė moteriškas balsas. Durys prasivėrė, ir jaunuolius užliejo šviesa. – Azai, tai Deividas.

Kai vaikinas su mergina prisiartino, Talė pamatė, kad moteris – sena bjaurulė. Buvo sunku suvokti, ar Deivido motina jaunesnė, ar vyresnė už Viršininką, bet žiūrint į ją siaubas neėmė. Moters akys žibėjo lyg gražuolės, o kai ji apkabino sūnų, raukšlės veide virto svetinga šypsena.

– Labas, mama.

– O tu tikriausiai – Talė?

– Malonu susipažinti.

Talė svarstė, ar derėtų paspausti ranką. Mieste jai neteko daug bendrauti su kitų bjaurulių tėvais, nebent kai lankydavo draugus per atostogas.

Namas buvo kur kas jaukesnis nei Dūmų miegamieji barakai, o medinės grindys ne tokios šiurkščios, tarsi Deivido tėvai ilgai gyvendami būtų jas nugludinę savo kojomis. Namas atrodė solidesnis nei Dūmų pastatai. Viena siena čia buvo natūrali kalno uola, padengta kažin kokiu spindinčiu laku.

– Man taip pat malonu su tavimi susipažinti, Tale, – tarė Deivido motina. Įdomu, koks jos vardas? Deividas vis sakydavo „mama“ ir „tėtis“. Solą ir Elę Talė taip vadino tik kai buvo mažvaikė.

Iš kažkur išdygo vyriškis. Jis paspaudė ranką Deividui, tada atsisuko į Talę.

– Malonu susipažinti, Tale.

Talė sumirksėjo ir neteko žado. Deividas ir jo tėvas buvo… panašūs.

Tai regėjosi visiškai nelogiška. Jei, kai gimė Deividas, tėvas jau dirbo gydytoju, jų amžiaus skirtumas turėtų būti daugiau nei trisdešimt metų. Bet abu buvo stebėtinai panašūs: ir žandikauliai, ir kakta, ir net truputį kreivoka šypsena.

– Kas yra, Tale? – susirūpino Deividas.

– Atleisk. Tiesiog… jūs atrodote vienodai!

Deivido tėvai prapliupo kvatoti, ir Talė pajuto, kaip išraudo.

– Mes tikrai labai panašūs, – pripažino tėvas. – Jus, miesto vaikus, tai visada pritrenkia. Bet juk esi girdėjusi apie genetiką?

– Žinoma. Apie genus žinau viską. Pažinojau dvi seseris bjaurules, kurios atrodė beveik vienodai. Bet tėvai ir vaikai? Tai tiesiog antgamtiška.

Deivido motina pasistengė nutaisyti rimtą veidą, bet jos akys tebesišypsojo.

– Bruožus mes paveldime iš savo tėvų, todėl ir esame skirtingi. Per operaciją pataisomos didelės nosys, plonos lūpos, aukštos kaktos.

– Teikiant pirmenybę vidutinybei, – papildė Deivido tėvas.

Prisiminusi pamokas mokykloje Talė linktelėjo. Pagrindinis operacijos šablonas buvo žmogaus veido bruožų bendras vidurkis.

– Žinoma. Mes žmonių veiduose visada ieškome bruožų, kurie yra vidutiniai.

– Bet šeimoje iš kartos į kartą perduodama ne vidutinė išvaizda. Štai kad ir mūsų didelės nosys.

Vyras įgnybo Deividui į nosį, ir šis išvertė akis. Tik dabar Talė pamatė, kad vaikino nosis kur kas didesnė nei bet kurio gražuolio. Kodėl ji to nepastebėjo anksčiau?

– Tai vienas iš dalykų, kurių tenka atsisakyti tampant gražuoliu. Giminės nosies, – įsiterpė Deivido motina. – Azai? Gal gali padidinti šilumą?

Talė susivokė tebedrebanti, bet ne nuo šalčio lauke. Viskas atrodė labai keista. Ją tiesiog pribloškė, kad Deividas ir tėvas – tokie panašūs.

– Man nešalta. Čia labai miela, ee…

– Madė, – prisistatė moteris. – Nagi, sėskimės.

Azas su Made jų, matyt, laukė. Priekiniame kambaryje puikavosi keturi senoviniai puodeliai ant mažų lėkštelių. Netrukus ant elektrinio kaitintuvo tyliai sušvilpė arbatinis, ir Azas pripylė verdančio vandens į senovinį arbatinuką; kambaryje pasklido gėlių aromatas.

Talė apsidairė. Namas labai skyrėsi nuo Dūmų pastatų. Čia, kaip ir standartiniame gražuolių sukriošėlių name, buvo daugybė nepraktiškų daiktų. Viename kampe stovėjo marmurinė statulėlė, ant sienų kabėjo stori kilimai, savo spalvomis švelnindami kambario apšvietimą ir aštrias briaunas. Matyt, bėgdami iš miesto Madė su Azu pasiėmė daugybę daiktų. Kitaip nei bjauruliai, kurie turėjo tik bendrabučio uniformas bei kitą išmetamą mantą, ši pora prieš pabėgdama turbūt visą gyvenimą kaupė daiktus.

Talė prisiminė vaikystėje ją supusius rankdarbius – Solo medžio drožinius, abstrakčių formų, išdrožtus iš nukritusių medžių šakų, kurių ji, mažvaikė, pririnkdavo parkuose. Matyt, Deivido vaikystė nelabai skyrėsi nuo Talės.

– Visa tai man atrodo pažįstama, – atvirai pasakė mergina.

– Ar Deividas tau neminėjo? – paklausė Madė. – Mudu su Azu esame iš to paties miesto kaip ir tu. Jei būtume likę, galbūt kaip tik mes būtume pavertę tave gražuole.

– Ak taip, gali būti, – sumurmėjo Talė.

Jei jie būtų likę mieste, nebūtų buvę jokių Dūmų, ir Šėja nebūtų pabėgusi.

– Deividas sako, kad tu visą kelią įveikei vienui viena, – stebėjosi Madė.

Talė linktelėjo.

– Sekiau paskui savo draugę. Ji paliko man nurodymus, kaip čia patekti.

– Ir nusprendei atvykti viena? Negi negalėjai palaukti, kol vėl pasirodys Deividas?

– Laukti nebuvo kada, – paaiškino Deividas. – Ji išvyko savo šešioliktojo gimtadienio išvakarėse.

– Vadinasi, apsisprendė paskutinę minutę, – pareiškė Azas.

– Ir tai buvo labai dramatiška, – užstojo Talę Madė.

– Tiesą sakant, nelabai turėjau iš ko rinktis. Apie Dūmus apskritai nebuvau girdėjusi, kol mano draugė Šėja nepasakė, kad tenai iškeliauja. Tai nutiko maždaug savaitė prieš mano gimtadienį.

– Šėja? Jos mes, regis, nepažįstame, – pasakė Azas.

Talė pažvelgė į Deividą, kuris tik gūžtelėjo pečiais. Negi jis niekada nebuvo čia atsivedęs Šėjos? Kas iš tiesų vyksta tarp Deivido ir Šėjos?

– Vadinasi, apsisprendei labai greitai, – pagyrė Madė.

Talė vėl mintimis grįžo į dabartį.

– Privalėjau. Turėjau tik vieną galimybę.

– Pasakė kaip tikra dūmietė, – pagyrė Azas, iš arbatinuko pilstydamas į puodelius tamsų skystį. – Arbatos?

– Ee… taip.

Talė paėmė lėkštelę su puodeliu; per ploną baltą porcelianą pajuto plikinantį karštį. Supratusi, jog čia vienas iš tų dūmiečių gėrimų, kurie degina liežuvį, ji atsargiai gurkštelėjo. Nuo kartumo net susiraukė.

– Ak… Atsiprašau. Tiesą sakant, dar niekada neteko gerti arbatos.

Azas išplėtė akis.

– Tikrai? Bet kai mes ten gyvenome, arbata buvo labai populiari.

– Esu apie ją girdėjusi. Tačiau tai – sukriošėlių gėrimas. Hm… norėjau pasakyti, ją labiau mėgsta vėlyvieji gražuoliai.

Talė juto, kad tuoj vėl paraus.

Madė nusijuokė.

– Na, mes išties esame sukriošę, tad, manau, šis gėrimas mums tinka.

– Kalbėk tik apie save, brangioji.

– Pamėgink tai, – pasiūlė Deividas ir į Talės arbatą įmetė baltą kubelį.

Kai mergina paragavo gėrimo, jis buvo saldus, kartumo nebesijautė. Gėralą buvo galima gerti nesiraukant.

– Tikiuosi, Deividas šiek tiek apie mus papasakojo? – pasiteiravo Madė.

– Na, jis sakė, kad pabėgote seniai. Prieš jam gimstant.

– Štai kaip? – nustebo Azas. Jo veido išraiška tapo tokia pati, kokia ir Deivido, kai, dirbant prie geležinkelio, kuris nors komandos narys neatidžiai ar pavojingai elgdavosi su vibropjūklu.

– Pasakiau jai ne viską, tėti, – teisinosi Deividas. – Tik kad užaugau tyruose.

– O visa kita palikai mums? – paklausė Azas, truputį įsitempęs. – Puiku.

Deividas žiūrėjo tėvui į akis nesukdamas žvilgsnio į šalį.

– Talė čia atvyko norėdama įsitikinti, kad jos draugei nieko bloga neatsitiko. Atkeliavo visiškai viena. Bet galbūt ji nepanorės pasilikti.

– Nė vieno neverčiame čia gyventi, – pareiškė Madė.

– Ne tai norėjau pasakyti, – aiškino Deividas. – Manau, prieš nuspręsdama grįžti į miestą, ji privalo sužinoti.

Apstulbusi Talė tylėdama spoksojo tai į Deividą, tai į jo tėvus. Jie bendravo labai keistai, visiškai ne taip, kaip bjauruliai ir sukriošėliai. Tai buvo labiau panašu į bjaurulių ginčą. Tarsi jie būtų lygūs.

– Ką turėčiau sužinoti? – tyliai paklausė ji.

Visi atsigręžė į Talę, Madė ir Azas įdėmiai nužvelgė merginą.

– Didžiąją paslaptį, – atsakė Azas, – kuri maždaug prieš dvidešimt metų privertė mus pabėgti.

– Apie kurią dažniausiai niekam nepasakojame, – ramiu balsu pridūrė Madė, žiūrėdama į Deividą.

– Talė nusipelno žinoti, – įrodinėjo Deividas, nenukreipdamas žvilgsnio nuo motinos akių. – Ji supras, kaip tai svarbu.

– Ji dar vaikas. Miesto vaikas.

– Ji čia atvyko visiškai viena, pasikliaudama vien kažin kokiais svaičiojimais, o ne rimtais kelio nurodymais.

Madė piktai pažvelgė į sūnų.

– Niekada nesi buvęs mieste, Deividai. Nė neįsivaizduoji, kokie jie išlepę. Jie visą gyvenimą praleidžia šiltnamyje.

– Mama, ji visiškai viena išgyveno devynias dienas. Išsigelbėjo per krūmynų gaisrą.

– Klausykite, – įsiterpė Azas. – Ji yra čia, tarp mūsų. Ar ne taip, Tale?

– Taip, esu, – tyliai sutiko mergina. – Ir norėčiau, kad paaiškintumėte, apie ką kalbate.

– Atleisk, Tale, – atsiprašė Madė. – Ši paslaptis yra labai svarbi. Ir labai pavojinga.

Talė linktelėjo ir nudelbė akis į grindis.

– Čia viskas pavojinga.

Visi trumpam nutilo. Talė girdėjo tik Azo šaukštelio, kuriuo jis maišė arbatą, skimbčiojimą.

– Matote? – galiausiai nutraukė tylą Deividas. – Ji supranta. Galite ja pasitikėti. Talė nusipelno sužinoti tiesą.

– Visi ją sužinos, – tyliai atsakė Madė. – Kada nors.

– Ką gi, – ištarė Azas ir nutilo, kad sriubtelėtų arbatos. – Manau, privalome tau papasakoti, Tale.

– Ką?

Deividas giliai įkvėpė.

– Tiesą apie gražuolius.

Gražios sielos

– Mudu esame gydytojai, – prakalbo Azas.

– Tiksliau, plastikos chirurgai, – įsiterpė Madė. – Abu esame atlikę šimtus operacijų. Kai mudu susipažinome, aš kaip tik buvau paskirta į Morfologinių standartų komitetą.

Talė išplėtė akis.

– Į Gražuolių komitetą?

Išgirdusi šį pavadinimą, Madė nusišypsojo.

– Rengėmės morfologų kongresui. Jame visi miestai keičiasi duomenimis apie operaciją.

Talė linktelėjo. Miestai stengėsi likti nepriklausomi vienas nuo kito, bet Gražuolių komitetas buvo visuotinė institucija, besirūpinanti žmonių suvienodinimu. Jei vieno miesto gyventojai po operacijos būtų tapę gražesni nei kito, tai būtų sužlugdę pačią operacijos idėją.

Kaip ir dauguma bjaurulių, Talė svajodavo kada nors irgi būti paskirta į Komitetą, kad galėtų spręsti, kaip turi atrodyti kita karta. Žinoma, mokykloje visa tai buvo aiškinama labai nuobodžiai, pateikiant įvairiausias diagramas, vidurkius, akių lėliukių dydžius, kai žmonės žiūri į skirtingus veidus.

– Tuo metu aš savarankiškai tyrinėjau nuskausminimo dalykus, – aiškino Azas. – Siekiau, kad operacija būtų saugesnė.

– Saugesnė? – sukluso Talė.

– Kaip ir per bet kurią kitą operaciją, kasmet vis dar miršta keli žmonės, – atsakė Azas. – Dažniausiai dėl to, kad labai ilgai būna be sąmonės.

Talė prikando lūpą. Ji apie tai nieko nebuvo girdėjusi.

– Ak.

– Nustačiau, kad per operaciją naudojami nuskausminamieji sukelia komplikacijų. Atsiranda nežymių pakitimų smegenyse. Juos sunku nustatyti net geriausiais aparatais.

Talė nusprendė surizikuoti ir užduoti kvailą klausimą.

– Kas yra pakitimas?

– Paprastai tariant, tai krūva ląstelių, kurios yra ne visai tokios, kokios turėtų būti, – paaiškino Azas. – Pavyzdžiui, žaizda, auglys ar kažkas kita, ko toje vietoje neturėtų būti.

– Paprasčiau pasakyti negalėjai, ar ne? – prikišo Deividas. Jis tarsi sąmokslininkas mirktelėjo Talei. – Žinai, jau tie daktarai.

Madė nekreipė dėmesio į sūnaus pašaipą.

– Kai Azas man parodė gautus rezultatus, aš taip pat pradėjau tyrinėti. Vietinio komiteto duomenų bazėje buvo milijonai nuskenuotų nuotraukų. Ne tų, kurios dedamos į medicinos vadovėlius, bet neapdorota medžiaga apie viso pasaulio gražuolius. Ir visur radau pakitimų.

Talė suraukė kaktą.

– Norite pasakyti, kad tie žmonės buvo nesveiki?

– Jie tokie neatrodė. Ir pakitimai nebuvo vėžiniai, nes neplito. Jų turėjo beveik visi ir visada tiksliai toje pačioje vietoje. – Madė bakstelėjo pirštu sau į pakaušį.

– Truputį kairiau, brangioji, – pataisė ją Azas, mesdamas į arbatą baltą kubelį.

Madė klusniai paslinko pirštą kairiau ir kalbėjo toliau:

– Svarbiausia, kad šie pakitimai būdingi beveik visiems žmonėms visame pasaulyje. Jei pakitimai imtų kelti pavojų sveikatai, devyniasdešimt devyniems procentams gyventojų pasireikštų kokie nors simptomai.

– Šite pakitimai – nenatūralūs? – pasitikslino Talė.

– Taip. Jie atsirasdavo tik po operacijos. Tai yra – tik gražuoliams, – paaiškino Azas. – Bet nepasireiškė nė vienam bjauruliui. Vadinasi, jie – neabejotinai operacijos pasekmė.

Talė pasimuistė kėdėje. Nuo minties, kad kiekvieno žmogaus smegenyse sėdi paslaptingi keisti pakitimai, ją kone supykino.

– Ar išsiaiškinote, kas juos sukelia?

Madė atsiduso.

– Tam tikru požiūriu, taip. Mudu su Azu labai atidžiai išstudijavome negatyvus – tuos nedaugelį gražuolių, kuriems pakitimų neatsirado, – ir pamėginome išsiaiškinti, kodėl po operacijos jiems taip nenutiko. Kodėl jie buvo atsparūs pakitimams? Kraujo grupė, lytis, ūgis, intelektas, paveldimumas pasirodė niekuo dėti, jie nenulemia kitokių operacijos rezultatų. Nei gražuoliams, nei negatyvams.

– Bet vėliau atkreipėme dėmesį į keistą sutapimą, – įsiterpė Azas.

– Jų darbus, – paaiškino Madė.

– Darbus?

– Visi negatyvai rinkdavosi tam tikras profesijas, – toliau pasakojo Azas. – Gaisrininko, kalėjimų prižiūrėtojo, gydytojo, politiko, tarnybą Ypatingųjų aplinkybių skyriuje. Dirbantiems šiuos darbus pakitimų nenustatyta, o visiems kitiems gražuoliams – taip.

– Vadinasi, jums nieko neatsitiko?

Azas linktelėjo.

– Mudu irgi išsityrėme ir rezultatai buvo neigiami.

– Kitaip čia nesėdėtume, – tyliai ištarė Madė.

– Ką turite omeny?

Čia įsiterpė Deividas:

– Šitie pakitimai nėra atsitiktiniai, Tale. Jie yra operacijos dalis, kaip ir kaulų skaptavimas ar odos skutimas. Tokie pakitimai atsiranda tapus gražuoliu.

– Bet juk sakėte, kad būdingi ne visiems.

Madė linktelėjo.

– Kai kuriems gražuoliams jie išnyksta arba specialiai išgydomi – tiems, kurių profesija reikalauja greitai reaguoti, pavyzdžiui, dirbantiems ligoninės greitosios pagalbos skyriuje, gesinantiems gaisrus arba susiduriantiems su konfliktais ir pavojais.

– Žmonėms, kurie susiduria su iššūkiais, – pridūrė Deividas.

Talė prisiminė savo kelionę į Dūmus. Ji lėtai iškvėpė orą.

– O kaip reindžeriai? – pasiteiravo.

Azas linktelėjo.

– Mano duomenų bazėje buvo keli reindžeriai. Visi – be pakitimų.

Talė prisiminė ją išgelbėjusių reindžerių veidus. Juose atsispindėjo pasitikėjimas savimi ir tikrumas – toks pat kaip Deivido, Talei anksčiau nematytas. Jų veidai labai skyrėsi nuo naujųjų gražuolių, iš kurių Talė su Perisu visada šaipydavosi.

Perisas…

Talė krūptelėjo ir gerklėje pajuto kažką kartesnį už arbatą. Ji pamėgino prisiminti, kaip elgėsi Perisas, kai ji įsibrovė į vakarėlį Garbo rūmuose. Tąkart Talė taip gėdijosi savo veido, kad dabar buvo sunku atgaminti pokalbį su vaikinu. Jis atrodė kitoks, vyresnis, labiau subrendęs.

Bet jie kažin kodėl nebebuvo artimi… tarsi Perisas būtų tapęs kitu žmogumi. Ar dėl to, kad po operacijos jiedu gyveno skirtinguose pasauliuose? O gal buvo dar kažkas? Talė pabandė įsivaizduoti Perisą Dūmuose, dirbantį rankomis ir siuvantį sau drabužius. Senąjį bjaurųjį Perisą šis iššūkis būtų sužavėjęs. O gražuolį Perisą?

Talei ėmė svaigti galva, tarsi namas būtų atsidūręs lifte, dideliu greičiu lekiančiame žemyn.

– Ką sukelia tie pakitimai? – paklausė ji.

– Tiksliai nežinome, – atsakė Azas.

– Bet turime įdomių minčių, – įsiterpė Deividas.

– Tiesiog įtarimų, – pataisė jį Madė. Azas sutrikęs žiūrėjo į savo arbatą.

– Įtarimai buvo tokie rimti, kad jums net teko bėgti, – pasakė Talė.

– Neturėjome iš ko rinktis, – paaiškino Madė. – Kai tik nustatėme šiuos pakitimus, mus netrukus aplankė Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai. Jie susirinko mūsų medžiagą ir liepė atsisakyti tyrimų pagrasinę, kad atims licenciją. Turėjome arba sprukti, arba pamiršti tai, ką atradome.

– O pamiršti negalėjome, – įsiterpė Azas.

Talė atsisuko į Deividą. Jis paniuręs sėdėjo šalia motinos, priešais save pasistatęs nepaliestą arbatos puodelį. Jo tėvai, regis, nelabai norėjo atskleisti, ką įtaria. O Deividas nematė jokio reikalo slėpti nuo Talės.

– Ką tu manai? – paklausė ji vaikino.

– Juk žinai, kaip gyveno rūdžiai, tiesa? Apie jų karus ir nusikaltimus?

– Žinoma. Jie buvo bepročiai. Vos nesunaikino pasaulio.

– Dėl to žmonės ir ėmė miestus statyti kitur, išsikėlė iš tyrų, nebesikišo į gamtą, – vardijo Deividas. – Dabar visi laimingi, nes atrodo vienodai: visi yra gražūs. Neliko rūdžių, tad nėra ir karų. Tiesa?

– Taip. Mokykloje aiškina, kad visa kur kas sudėtingiau, bet iš esmės tiesa kaip tik tokia.

Vaikinas niūriai nusišypsojo.

– Galbūt ir ne itin sudėtinga. Galbūt karai ir kitos negandos išnyko todėl, kad nebėra prieštaravimų, nesutarimų, nebeliko žmonių, reikalaujančių permainų. Liko tik besišypsančių gražuolių minios, o viską valdo vos keli žmonės.

Talė prisiminė, kaip kirsdavusi upę patekdavo į Naujųjų Gražuolių Miestą, kuriame stebėdavo nesibaigiančias linksmybes. Jiedu su Perisu net girdavosi niekada netapsią tokie kvaili ir lėkšti. Bet pamačiusi Perisą…

– Kai tampi gražuoliu, pasikeičia ne tik išvaizda, – išarė ji.

– Taip, – pritarė Deividas. – Mąstymas pasikeičia taip pat.

Sudeginti tiltai

Jie sėdėjo iki gilios nakties ir kalbėjosi su Azu ir Made apie atradimus, pabėgimą į tyrus ir Dūmų įkūrimą. Galiausiai Talė uždavė klausimą, kuris kirbėjo galvoje nuo pat tos akimirkos, kai išvydo Deivido tėvus.

– O kaip judu vėl susigrąžinote savo išvaizdą? Na, juk buvote gražuoliai, o dabar esate…

– Bjauruliai? – nusišypsojo Azas. – Tai nebuvo sudėtinga. Esame operacijos fizinės dalies ekspertai. Skaptuodami gražuolio veidą, kaulams formuoti naudojame išmanųjį plastiką. Naujuosius gražuolius versdami vidutinės trukmės ar senyvais gražuoliais, į tą plastiką pridedame cheminės medžiagos ir jis tampa minkštesnis, tarsi molis.

– Oho, – nusistebėjo Talė įsivaizduodama, kaip jos veidas staiga suminkštėja ir maigydama ji suteikia jam kitą formą.

– Kasdienės šio chemikalo dozės galiausiai ištirpdo plastiką ir kūnas jį sugeria. Veidas vėl tampa toks, koks buvo. Beveik toks pat.

Talė kilstelėjo antakius.

– Beveik?

– Galime tik apytikriai nustatyti vietas, kuriose kaulas buvo nuskustas. O didelių pakeitimų, pavyzdžiui, ūgio, be operacijos atlikti neįmanoma. Mudviejų su Made dantys negenda, regėjimas puikus, esam atsparūs ligoms – tai išlikę nekosmetiniai operacijos privalumai. Bet atrodome taip, tarsi operacija mums nebūtų atlikta. O kalbant apie nusiurbtus riebalus, – Azas paplekšnojo sau per pilvą, – kaip matai, juos susigrąžinti labai paprasta.

– Bet kodėl? Kodėl norėjote likti bjauruliai? Buvote gydytojai, vadinasi, jūsų smegenims nieko neatsitiko, tiesa?

– Mūsų smegenys veikia puikiai, – atsakė Madė. – Bet mes norėjome įkurti bendruomenę žmonių, neturinčių pakitimų ir nemąstančių kaip gražuoliai. Tai buvo vienintelis būdas išsiaišinti, ką iš tiesų nulemia tie pakitimai. Tam reikėjo surinkti grupę bjaurulių. Miestuose užverbuotų jaunuolių.

Talė linktelėjo.

– Todėl ir patys vėl turėjote tapti bjauruliais. Kitaip niekas jumis nebūtų pasitikėjęs, ar ne?

– Ištobulinome tą cheminę medžiagą ir sukūrėme tabletę, kurią reikia gerti kasdien. Po kelių mėnesių mūsų veidai vėl buvo tokie, kaip seniau. – Madė šelmiškai pažvelgė į savo vyrą. – Tiesą sakant, tai buvo žavu.

– Neabejoju, – pritarė Talė. – O kaip pakitimai? Ar galite sukurti juos panaikinančias tabletes?

Kurį laiką abu tylėjo, tada Madė papurtė galvą.

– Nespėjome rasti atsakymų iki pasirodant Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentams. Mudu su Azu nesame smegenų specialistai. Jau dvidešimt metų nesėkmingai bandome išspręsti šį klausimą. Bet čia, Dūmuose, pastebėjome skirtumą, kuris atsiranda, jei žmogus lieka bjaurulis.

– Ir aš jį pastebėjau, – pritarė Talė, pagalvojusi apie skirtumą tarp Periso ir Deivido.

Azas kilstelėjo antakį.

– Vadinasi, esi labai nuovoki.

– Bet mes žinome, kad pakitimus galima panaikinti, – užtikrino Deividas.

– Galima?

– Toks vaistas turėtų būti sukurtas, – atsakė Madė. – Mūsų duomenys rodo, kad po pirmos operacijos pakitimai atsiranda visiems. O kai kuriam nors tenka dirbti iššūkių kupiną darbą, valdžia kažkokiu būdu šiuos pakitimus išgydo. Jie pašalinami slapta. Gal net pakanka tabletės, panašios į tą, kuri tirpdo kaulų plastiką, ir smegenys vėl tampa normalios. Tas vaistas turėtų būti labai paprastas.

– Kada nors jūs jį atrasite, – užtikrino Deividas.

– Neturime reikiamos įrangos, – pasiguodė Madė ir atsiduso. – Neturime netgi gražuolio, kurį galėtume tirti.

– Kaip tai? – nustebo Talė. – Juk gyvenote mieste, kuriame daug gražuolių. Kai tapote gydytojais, jūsų pakitimai išnyko. Nejau nepastebėjote, kad pasikeitėte?

Madė gūžtelėjo pečiais.

– Žinoma, pastebėjome. Studijavome, kaip veikia žmogaus organizmas, ir mokėmės atsakomybės gelbstint gyvybę. Bet nejutome, kad mūsų smegenys keistųsi. Atrodė, tiesiog bręstame.

– Štai kaip. Bet kodėl, dairydamiesi į kitus, nepastebėjote, kad jų… smegenys pažeistos?

Azas nusišypsojo.

– Nelabai buvo su kuo lyginti, tik keli kolegos skyrėsi nuo daugumos. Jie buvo atsakingesni. Tačiau vargu ar tai galėjo stebinti. Iš istorijos žinome: dauguma žmonių visada elgiasi tarsi avių banda. Prieš sugalvojant operaciją, vyko karai, tvyrojo visuotinė neapykanta, buvo naikinami miškai. Kad ir ką mums sukeltų šie pakitimai, dabartinė žmonija nedaug skiriasi nuo tos, kuri buvo rūdžių laikais. Tiesiog šiandien žmones… truputį lengviau valdyti.

– Dabar šie pakitimai tapo normaliu reiškiniu, – įsiterpė Madė. – Visi pripratome prie jų poveikio.

Talė atsiduso prisiminusi Solo ir Elės apsilankymą. Jos tėvai labai pasitikėjo savimi, bet tam tikra prasme buvo visiški nemokšos. Talei jie visada tokie atrodė: išmintingi, pasitikintys, bet atitrūkę nuo realaus bjaurulių gyvenimo sunkumų, su kuriais ji pati nuolat susidurdavo. Ar tai – pažeistų smegenų požymis? Talė visada manė, kad tėvai tokie ir turi būti.

O naujieji gražuoliai turi būti lėkšti ir savimylos. Taip juos pašiepdavo Perisas, kol buvo bjaurulis, bet ir jis nė kiek nedvejodamas pasinėrė į linksmybes. Niekas nedvejoja. Tad kaip atspėti, kur operacijos poveikis, o kur tiesiog žmonių noras plaukti pasroviui?

Nustatyti skirtumus galima tik sukūrus visiškai naują pasaulį, ko Madė su Azu kaip tik ir ėmėsi.

Talė spėliojo, kas atsirado pirmiau: pakitimai ar operacija. Ar atsigulti po peiliu skatino vien troškimas tapti gražuoliu? O gal pakitimai yra baigiamasis virsmo gražuoliais štrichas? Galbūt logiška, kad visi vienodai atrodantys ir mąstyti turi vienodai?

Mergina atsilošė kėdėje. Jos akys apsiblausė, o pagalvojus apie Perisą, tėvus ir visus kitus pažįstamus gražuolius, suspaudė paširdžius. O kuo jie skiriasi nuo kitų? Kaip jautiesi būdamas gražuoliu? Kas iš tiesų slypi po tomis didelėmis akimis ir rafinuotais veido bruožais?

– Atrodai pavargusi, – tarė Deividas.

Talė tyliai nusijuokė. Jai atrodė, kad su Deividu jau ne vieną savaitę svečiuojasi pas vaikino tėvus. Kelių valandų pokalbis jos pasaulį apvertė aukštyn kojomis.

– Gal truputį ir pavargau.

– Mums metas keliauti, mama.

– Žinoma, Deividai. Jau vėlu, o Talei reikia daug ką suvirškinti.

Madė su Azu atsistojo, Deividas padėjo Talei pakilti. Ji tarsi per miglą atsisveikino su tėvais ir krūptelėjo supratusi, ką byloja seni ir bjaurūs jų veidai: juose atsispindėjo užuojauta. Tėvai buvo nusiminę, kad mergina turėjo sužinoti tiesą, o ją pasakyti teko jiems. Galbūt per dvidešimt metų jie patys apsiprato su šia mintimi, bet suvokė: išgirsti apie tai pirmą kartą – išties siaubinga.

Devyniasdešimt devyni procentai žmonijos kažką padarė savo smegenims ir tik nedaugelis žino, kokios viso to pasekmės.

– Dabar supranti, kodėl norėjau supažindinti tave su savo tėvais?

– Manau, taip.

Talė su Deividu tamsoje kopė į kalną – keliavo į Dūmus. Dangus buvo nusėtas žvaigždžių.

– Jei būtum grįžusi į miestą, nebūtum to sužinojusi.

Talė net sudrebėjo suvokusi, kiek kartų tai galėjo įvykti. Bibliotekoje ji jau buvo atidariusi pakabutį ir beveik prikišusi prie akies. Jei būtų taip padariusi, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai būtų atlėkę po kelių valandų.

– Nebūčiau to pakentęs, – prisipažino Deividas.

– Bet kai kurie bjauruliai grįžta į miestus, ar ne?

– Žinoma. Jiems atsibosta stovyklauti, o priversti jų likti mes negalime.

– Paleidžiate juos? Net jeigu jie nežino, ką iš tikrųjų reiškia operacija?

Deividas stabtelėjo ir suėmė Talę už pečių. Kančia iškreipė jo veidą.

– Mes irgi nežinome. Kas iš to, kad visiems papasakotume, ką įtariame. Dauguma mumis nepatikėtų, kiti pultų į miestą gelbėti savo draugų. Galiausiai miestai sužinotų, ką mes skelbiame, ir pasistengtų mus rasti.

„Jie jau tai daro“, – mintyse pasakė Talė. Įdomu, kiek dar šnipų Ypatingųjų aplinkybių agentams pavyko užverbuoti šantažuojant ir kiek kartų jie buvo atsidūrę netoli Dūmų? Ji mielai pasakytų Deividui, ko siekia Ypatingųjų aplinkybių skyrius, bet kaip tai padaryti? Juk negali prisipažinti atvykusi čia kaip šnipė – Deividas daugiau niekada ja nepasitikėtų.

Mergina atsiduso. Jai pačiai tai būtų puikus būdas pasišalinti ir nestovėti tarp Šėjos ir Deivido.

– Regis, nesijauti labai laiminga.

Talė pamėgino nusišypsoti. Deividas pasidalijo su ja didžiausia savo paslaptimi ir ji turėtų atskleisti jam savąją. Bet Talei neužteko drąsos.

– Tiesiog ilgai užsibuvome.

Deividas nusišypsojo.

– Nesijaudink, tai netruks amžinai.

Talei parūpo, kiek laiko liko iki aušros. Netrukus ji pusryčiaus kartu su Šėja, Krojumi ir visais kitais, kurių vos neišdavė ir vos nepasmerkė operacijai. Nuo šios minties ji net pasipurtė.

– Ei! – Deividas delnu kilstelėjo jos smakrą. – Šįvakar puikiai pasirodei. Manau, padarei įspūdį mano tėvams.

– Kas? Aš?

– Žinoma. Iškart supratai, ką visa tai reiškia. Dauguma iš pradžių negali net patikėti. Sako, valdžia negalinti būti tokia žiauri.

Talė niūriai nusišypsojo.

– Nesijaudink, aš tikrai tuo tikiu.

– Žinoma. Mačiau daugybę čia atvykusių miesto vaikų. Tu esi kitokia nei jie. Aiškiai suvoki pasaulį, nors ir augai lepinama. Todėl ir turėjau tau pasakyti. Todėl…

Pažvelgusi vaikinui į akis Talė pamatė, kad jo veidas vėl švyti ir jaudina ją kaip anksčiau.

– Todėl esi graži, Tale.

Nuo šių žodžių Talei ėmė suktis galva, ji vėl pasijuto smenganti žemyn, tarsi būtų pažvelgusi į akis naujajam gražuoliui.

– Aš?

– Taip.

Ji nusijuokė ir papurtė galvą mėgindama susivokti.

– Juk mano lūpos plonos, o akys per arti viena kitos.

– Tale…

– Mano plaukai susiraitę ir nosis priplota.

– Nekalbėk taip.

Deividas pirštais perbraukė jai per skruostus, ant kurių įdrėskimai buvo beveik užgiję, ir greitai brūkštelėjo per lūpas. Vaikino pirštų galai buvo padengti kietomis ir šiurkščiomis tarsi medis nuospaudomis, tačiau dabar Talei jie kažkodėl atrodė švelnūs, o prisilietimas nedrąsus.

– Tai blogiausia, ką jie padarė tau ir kitiems. Kad ir kaip veiktų tie pakitimai, didžiausia žala padaroma dar prieš daktarams paimant peilį: jums visiems įteigiama, kad esate bjaurūs.

– Mes ir esame. Visi.

– Vadinasi, manai, kad ir aš bjaurus?

Talė nusuko akis į šalį.

– Toks klausimas beprasmis. Kalbama ne apie atskirus žmones.

– Kaip tik apie juos, Tale.

– Norėjau pasakyti, kad niekas negali… supranti, biologiškai žiūrint, yra tam tikrų dalykų, kurių mes visi… – Ji užsikirto. – Iš tiesų manai, kad aš graži?

– Taip.

– Gražesnė už Šėją?

Abu išsižioję nutilo. Klausimas išsprūdo Talei nevalingai. Kaip ji galėjo ištarti tokius siaubingus žodžius?

– Atleisk.

Deividas gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė.

– Turi teisę šito klausti. Taip.

– Kas „taip“?

– Manau, kad esi gražesnė už Šėją, – ištarė atsainiai, tarsi kalbėtų apie orą.

Talė užsimerkė ir pasijuto visiškai išsekusi. Ji išvydo Šėjos veidą – per liesą, akys per toli viena nuo kitos – ir pasijuto bjauriai. Tas jausmas nustelbė šilumą, kurią buvo pajutusi sklindant nuo Deivido.

Ji kasdien įžeidinėdavo bjaurulius, o šie užgauliodavo ją. Storulė, Kiauliaakė, Džiūsna, Spuoguotoji, Apsigimėlė – taip bjauruliai uoliai ir nesivaržydami pravardžiuodavo vienas kitą. Bet pravardžiuodavo visus be išimties, kad nė vienas nepasijustų atstumtas dėl kokio nors įgimto trūkumo. Ir nė vienas niekada nebuvo laikomas gražiu ar privilegijuotu dėl atsitiktinio genų žaismo. Juk dėl to visi ir buvo paverčiami gražuoliais.

Tai, ką ji dabar pasakė, buvo nesąžininga.

– Nekalbėk taip. Prašau.

– Juk pati paklausei.

Talė atsimerkė.

– Bet tai siaubinga! Neteisinga.

– Klausyk, Tale. Man ne tai svarbu. Man kur kas svarbiau tavo vidus.

– Bet juk pirmiausia matai mano veidą. Reaguoji į simetriškumą, odos spalvą, mano akių formą. Ir tada, remdamasis savo reakcija, nusprendi, kokia aš viduje. Taip esi užprogramuotas!

– Nesu užprogramuotas. Užaugau ne mieste.

– Tai nulemia ne papročiai, o evoliucija!

Deividas gūžtelėjo pečiais pripažindamas pralaimėjimą, bet pykčio jo balse nesijautė.

– Gal ir turi įtakos, – staiga sukikeno pavargusiu balsu. – Ar žinai, kas pirmiausia mane sudomino?

Talė giliai įkvėpė mėgindama nusiraminti.

– Kas?

– Įdrėskimai tau ant veido.

Mergina sumirksėjo.

– Kas?

– Štai šie įdrėskimai. – Jis vėl švelniai palietė Talei skruostą.

Deividui prisilietus, Talę tarsi elektra nupurtė. Ji krestelėjo galvą.

– Nesąmonė. Netobula oda – tai prastos imuninės sistemos požymis.

Deividas nusijuokė.

– Tai požymis, kad patyrei nuotykį, Tale, broveisi per tyrus norėdama čia patekti. Man tai buvo ženklas, jog gali papasakoti kažką įdomaus.

– Kažką įdomaus papasakoti? – nebe taip piktai pasiteiravo mergina ir vos neprapliupo kvatoti. – Tiesą sakant, veidą susibraižiau dar mieste, orlente skraidydama tarp medžių. Dideliu greičiu. Na, kaip tau toks nuotykis?

– Vis tiek jis kai ką pasako. Išvydęs tave pirmą kartą, pamaniau: tau patinka rizikuoti. – Jis pakedeno pasišiaušusius Talės plaukus. – Ir tu vis dar rizikuoji.

– Sutinku, – pritarė Talė.

Stovėti tamsoje su Deividu buvo pavojinga – viskas vėl galėjo pakrypti kitaip. Bet vaikino žvilgsnis buvo toks patrauklus, kaip ir gražuolių.

Gal jis tikrai pajėgė matyti kiaurai? Gal tai, kas slypi Talės viduje, Deividui svarbiau už jos bjaurų veidą?

Talė užlipo ant kumščio dydžio akmens ir ėmė ant jo balansuoti. Jaunuolių žvilgsniai susitiko.

Ji pamėgino nusiraminti.

– Ar tikrai manai, kad esu graži?

– Taip. Gražia tave paverčia tai, ką darai, ką galvoji.

Staiga Talei šmėstelėjo keista mintis ir ji išpyškino:

– Man nepatiktų, jei tave operuotų. – Ji pati negalėjo patikėti, kad leptelėjo tokius žodžius. – Net jeigu neliestų tavo smegenų.

– Ačiū.

Netgi tamsoje buvo galima įžiūrėti šypseną vaikino veide.

– Nenoriu, kad atrodytum kaip visi.

– Maniau, kaip tik dėl to visi ir paverčiami gražuoliais.

– Aš taip pat. – Talė palietė baltą randą, kertantį Deivido antakį. – Kur įsitaisei randą?

– Buvo toks nuotykis. Įdomi istorija. Kada nors papasakosiu.

– Pažadi?

– Pažadu.

Talė palinko į priekį, nevalingai atsiremdama į Deividą, jos kojos nuslydo nuo akmens ir jaunuolių lūpos susilietė. Deividas apsivijo Talę rankomis ir pritraukė prie savęs. Talei pasaulis staiga tapo netvirtas, o priešaušrio vėsoje vaikino kūnas atrodė šiltas, stabilus ir patikimas. Ji prisispaudė prie Deivido nustebusi, kad bučinys gali būti toks svaigus.

Kai ji atsišliejo įkvėpti oro, pagalvojo, kad šis bučinys – kažin koks kitoks. Bjauruliai bučiuodavosi, netgi dažnai, bet visada atrodydavo, kad pasibučiavimas nieko nereiškia tol, kol netapai gražuoliu.

O šis kažką reiškė.

Ji vėl prisitraukė Deividą, įsikibdama pirštais į jo odinį švarką. Šaltis, maudžiantys raumenys ir siaubingi ką tik išgirsti dalykai dar labiau sustiprino užplūdusį jausmą.

Deividas palietė Talei sprandą ir užčiuopė ploną grandinėlę – šaltą, kietą pakabučio metalą.

Talė įsitempė, jaunuolių lūpos nutolo.

– Kas tai? – paklausė Deividas.

Talė sugniaužė metalinę širdelę kumštyje, o kita ranka tebebuvo apsikabinusi Deividą. Dabar ji niekaip negali papasakoti Deividui apie daktarę Keibl. Vaikinas pasitrauks, galbūt amžiams. Pakabutis juos išskirs.

Staiga Talei dingtelėjo puiki mintis. Sumanymas buvo išties šaunus.

– Eime.

– Kur?

– Į Dūmus. Turiu tau kai ką parodyti.

Talė ėmė tempti Deividą įkalnėn, kol abu užsirepečkojo į pačią viršūnę.

– Ar tau nieko neatsitiko? – šnopuodamas paklausė Deividas. – Nenorėjau…

– Jaučiuosi puikiai, – atsakė Talė plačiai šypsodamasi, tada pažvelgė žemyn į Dūmus. Netoli miesto centro degė vienas vienintelis laužas, prie kurio maždaug kas valandą pasišildyti rinkosi naktiniai sargybiniai. – Eikš.

Staiga Talei panūdo nusigauti apačion kuo greičiau, kol šilto jausmo neužgožė abejonės. Mergina ėmė ropštis žemyn per nudažytus orlenčių tako akmenis, Deividas iš visų jėgų stengėsi neatsilikti. Kai abu pasiekė lygumą, Talė pasileido bėgti nekreipdama dėmesio į abipus kelio stūksančias tamsias ir tylias trobeles, neatitraukdama akių nuo priekyje liepsnojančio laužo. Ji bėgo lengvai ir greitai, tarsi skristų orlente atvirame lauke.

Atlėkusi prie laužo, mergina čiūžtelėjo ir sustojo tarsi susidūrusi su karščio ir dūmų siena. Ji atsegė pakabučio grandinėlę.

– Ką darai, Tale? – sutrikęs paklausė pribėgęs Deividas. Dusdamas jis norėjo pasakyti dar kažką, bet Talė neleido.

– Ne! – riktelėjo ji. – Tiesiog žiūrėk ir tylėk.

Jos saujoje ant grandinėlės suposi pakabutis, rausvai žėrėdamas laužo šviesoje. Talė nukreipė į jį visas savo abejones, atradimo baimę, daktarės Keibl grasinimų sukeltą siaubą. Mergina suspaudė pakabutį taip, kad nudiegė delną, tarsi verstų save susitaikyti su neįtikėtinu dalyku: kad visą gyvenimą liks bjauri. Bet sykiu ir nebjauri.

Ji atgniaužė pirštus ir sviedė pakabutį į patį laužo vidurį.

Pakabutis nukrito ant spragsinčio rąstgalio, metalinė širdelė iš pradžių pajuodavo, paskui nuo karščio pageltonavo ir pabalo. Galiausiai pasigirdo negarsus pokštelėjimas, tarsi kažkas būtų sprogęs viduje, pakabutis nuslydo nuo rąstgalio ir dingo liepsnose.

Talė atsisuko į Deividą. Jį užstojo iš laužo kylančios raitytos dūmų sruogos. Vaikinas užsikosėjo.

– Tai bent. Įspūdinga.

Staiga Talė pasijuto pasielgusi kvailai.

– Taip, aš irgi taip manau.

Deividas prisislinko arčiau.

– Tu elgeisi labai ryžtingai. Kad ir kas tau jį davė…

– Dabar tai nebesvarbu.

– O jei jie atvyks?

– Niekas neatvyks. Dėl to esu tikra.

Deividas nusišypsojo ir apkabino Talę, traukdamas ją toliau nuo laužo.

– Na, Tale Jangblad, tikrai moki įtikinti. Žinai, būčiau patikėjęs ir tada, jei man tiesiog būtum papasakojusi…

– Ne. Privalėjau taip pasielgti. Turėjau jį sudeginti. Kad būčiau tikra.

Vaikinas pabučiavo ją į kaktą ir nusijuokė.

– Esi graži.

– Kai taip sakai, aš beveik… – pašnibždomis ištarė ji.

Staiga Talė pasijuto visiškai išsekusi, tarsi kartu su pakabučiu į laužą būtų nukeliavusios jos jėgos. Ji pavargo nuo beprotiško bėgimo, nuo ilgo pokalbio su Made ir Azu, nuo sunkių dienos darbų. Rytoj teks vėl matytis su Šėja ir paaiškinti, kas įvyko tarp jos ir Deivido. Žinoma, kai tik Šėja pastebės, kad Talei ant kaklo nebėra pakabučio, ji viską supras.

Tačiau ji bent jau nesužinos tiesos. Pakabutis apanglėjo neatpažįstamai, jo tikroji paskirtis amžiams paslėpta. Talė susmuko Deivido glėbyje ir užsimerkė. Prieš akis tebestovėjo degančios širdelės vaizdas.

Dabar ji laisva. Daktarė Keibl niekada čia neatvyks, niekas niekada neatskirs jos nuo Deivido ar Dūmų ir nepadarys Talės smegenims to, ką per operaciją padaro gražuoliams. Talė jau nebe šnipė. Pagaliau ji atsidūrė ten, kur jai ir vieta.

Mergina nejučia pravirko.

Deividas tylėdamas palydėjo ją iki barako. Prie durų jis pasilenkė pabučiuoti Talę, bet ji atsišliejo ir papurtė galvą. Pastate buvo Šėja. Talei teks su ja rytoj pasikalbėti. Tai nebus lengva, bet Talė žinojo: dabar ištvers bet kokius sunkumus.

Deividas linktelėjo, pabučiavo sau į pirštą ir palietė įdrėskimą Talei ant skruosto.

– Iki rytojaus, – sušnibždėjo jis.

– Kur eini?

– Pasivaikščioti. Man reikia pagalvoti.

– Ar niekada nemiegi?

– Tik ne šiąnakt, – nusišypsojo vaikinas.

Talė pabučiavo jam ranką ir įslinko į vidų, nusispyrė batus, nenusirengusi krito į lovą ir kaipmat užmigo, tarsi kažkas jai nuo pečių būtų nukėlęs didžiausią akmenį.

Kitą rytą ją pažadino triukšmas – sumaištyje bėgiojo kažką šaukiantys žmonės, žvangėjo mašinos. Pro barako langą ji pamatė, kad danguje knibždėte knibžda oromobilių.

Tai buvo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pajėgos.

III dalis

Gaisras

Grožis – tai galva medūzos,

Kurią nukirsti trokšta ginkluoti vyrai.

Bet nukirsta ji būna dar labiau įtūžus

Ir gelia jiems, nes nuoskaudą patyrė.

– Archibald MacLeish, „Grožis“

Įsiveržimas

Nusigręžusi nuo lango Talė išvydo tik tuščias lovas. Barake ji buvo viena.

Mergina papurtė galvą – tik pakirdusi iš miegų nepajėgė aiškiai mąstyti ir patikėti tuo, ką mato. Žemė dundėjo po basomis jos kojomis, o visas barakas drebėjo. Staiga subyrėjo vieno lango plastikas ir į vidų, draskydama ausų būgnelius, įsiveržė garsų kakofonija. Visas pastatas drebėjo taip, kad, rodėsi, tuoj sugrius.

Kur visi? Gal jie jau pabėgo iš Dūmų ir paliko Talę vieną akis į akį su įsibrovėliais?

Mergina prišokusi atplėšė duris. Priešais ją besileidžiantis oromobilis pažėrė į veidą dulkių debesį. Ji atpažino nedailius kontūrus – šis buvo toks pat kaip ir anas Ypatingųjų aplinkybių skyriaus oromobilis, kuris gabeno ją pas daktarę Keibl. Bet dabartinis turėjo keturias tviskančias mentes, įtaisytas ten, kur paprastai būna žeme riedančio automobilio ratai, – savotiškas įprasto oromobilio ir reindžerių sraigtasparnio hibridas.

Buvo akivaizdu, kad tokia mašina gali skraidyti bet kur – ir mieste, ir laukiniuose tyruose. Talė prisiminė daktarės Keibl žodžius: „Mes atvyksime per kelias valandas.“ Talė pamėgino išguiti šią mintį iš galvos. Juk išpuolis nesusijęs su ja, ar ne?

Oromobilis dusliai atsitrenkė į žemę. Stovėti ir spėlioti nebebuvo kada. Ji apsigręžė ir pasileido bėgti.

Stovykloje sutrikę lakstė žmonės, gaubiami besiplaikstančių dūmų. Oromobilių sukelti vėjo gūsiai išblaškė laužavietes ir degančios žarijos išlakstė po visą aikštę. Du dideli stovyklos pastatai skendėjo liepsnose. Po kojomis painiojosi vištos ir triušiai, kilo dulkių ir pelenų sūkuriai. Aplink lakstė dūmiečiai: vieni bandė užgesinti gaisrus, kiti – pabėgti, dar kiti tiesiog blaškėsi apimti panikos.

Nuožmieji gražuoliai žygiavo trypdami viską po kojomis. Šioje sumaištyje pilkos uniformos slinko lyg šešėliai. Jie judėjo grakščiai, neskubėdami, tarsi nematydami kilusio sąmyšio, ir varė krūvon panikos apimtus dūmiečius. Gražuoliai žygiavo vora. Talė nepastebėjo jokių ginklų, bet tie, kas pasipainiodavo jų kelyje, likdavo gulėti ant žemės surišti ir apsvaiginti.

Atvykėliai buvo nežmogiškai greiti ir stiprūs. Ypatingųjų aplinkybių skyrius išsiskyrė ne tik siaubingais veidais.

Netoli valgyklos gal dvi dešimtys dūmiečių mėgino jiems pasipriešinti – su kirviais ir savadarbiais vėzdais stojo prieš grupelę Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojų. Kai Talė prasibrovė iki kautynių vietos, per aitrius dūmus užuodė maisto kvapus, ir jos skrandis sugurgė.

Vadinasi, ji pramiegojo pusryčius; buvo per daug išsekusi, todėl neatsikėlė kartu su visais. Matyt, ypatingieji tyčia palaukė, kol dauguma dūmiečių susirinks valgyklos salėje, ir tik tada puolė.

Žinoma, jie norėjo vienu kartu sučiupti kuo daugiau dūmiečių.

Didelės grupės vietinių, susirinkusių valgyklos salėje, atvykėliai šturmu nepuolė. Jie kantriai laukė, žiedu apsupę pastatą. Be paliovos leidosi nauji oromobiliai, įsibrovėlių gretos vis gausėjo. Jei kas bandydavo ištrūkti iš gniaužtų, kovotojai kaipmat reaguodavo: nuginkluodavo ir nukenksmindavo kiekvieną, kuris tik išdrįsdavo bėgti. Tačiau dauguma dūmiečių buvo per daug priblokšti, kad pajėgtų priešintis, juos paralyžiavo siaubingi priešininkų veidai. Daugelis nebuvo matę nuožmiųjų gražuolių.

Talė prisišliejo prie pastato sienos, stengdamasi pasislėpti tarp malkų krūvos. Užsidengusi delnais akis nuo vėjo nešamų dulkių ji dairėsi, kur pabėgti. Patekti į Dūmų centrą, kur ant plataus prekybos punkto stogo gulėjo jos orlentė, kad pasikrautų saulės baterijos, regėjosi neįmanoma. Vienintelis išsigelbėjimas – pasiekti mišką.

Neiškirstas miškas driekėsi čia pat, prisišliejęs prie miesto. Bet tarp Talės ir tankios medžių bei krūmų sienos stovėjo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotoja, pasirengusi sučiupti bėgančius dūmiečius. Moteris apžiūrinėjo miško prieigas – rūpestingai, keistai ritmiškai sukiodama galvą, tarsi ne itin susidomėjusi stebėtų lėtus teniso žaidėjus.

Neatsitraukdama nuo pastato, Talė prišliaužė arčiau. Virš galvos praskrido oromobilis, keldamas dulkių verpetą ir žerdamas į akis lakstančias skiedras.

Kai dulkės ir skiedros nusėdo, Talė šalia savęs išvydo pagyvenusį bjaurulį, tupintį prie sienos.

– Ei! – sušnypštė jis.

Talė atpažino pagiežingą veidą.

Tai buvo Viršininkas.

– Pakliuvome į bėdą, mergaite. – Jo šaižus balsas perrėkė puolimo triukšmą.

Talė pažvelgė tykančios Ypatingųjų aplinkybių agentės pusėn.

– Žinau.

Virš jų riaumodamas praskrido dar vienas oromobilis, ir Viršininkas nusitempė Talę už namo kampo, prie statinės lietaus vandeniui iš stoglatakių surinkti.

– Vadinasi, tu ją taip pat pastebėjai? – nusišypsojo Viršininkas. Talė pamatė, kad jam trūksta vieno danties. – Jei bėgtume kartu, vienam iš mūsų galbūt pavyktų prasiveržti. Jeigu kitas su ja susigrumtų.

Talė pabandė susitvardyti.

– Galbūt. – Iškišusi galvą ji pažvelgė į Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotoją, kuri stovėjo ramiai tarsi sukriošėlis, laukiantis pasilinksminimų laivo. – Tačiau jos gana greitos.

– Žiūrint kada, – atšovė Viršininkas, nuo peties nusimesdamas sportinį krepšį. – Kad ir kas atsitiktų, visada nešiojuosi du daiktus.

Jis atsegė krepšį ir ištraukė nedidelį plastikinį maišelį.

– Štai vienas. – Pakratęs jis praskleidė maišelį ir iš jo pakilo rausvos dulkės. Talė galvoje pajuto tarsi liepsnos pliūpsnį. Ji užsidengė veidą, apsiašarojo ir ėmė kosėti, bandydama išspjauti gerklę graužiantį liepsnos liežuvį.

– Neblogai, ką? – sukikeno Viršininkas. – Tai išdžiovinti ir sumalti raudonieji pipirai. Visai neblogi žirneliai, bet pragariškai graužia akis.

Talė sumirksėjo ir sušvokštė:

– Gal išprotėjai?

– Antras dalykas – tai šis krepšys su šimtametės rūdžių eros vaizdinės kultūros pavyzdžiais. Neįkainojamais ir nepakeičiamais istoriniais radiniais. Ką imsi?

– Nesupratau.

– Ką imsi: raudonuosius pipirus ar krepšį su žurnalais? Nori, kad tave sučiuptų, kai bandysi likviduoti mūsų draugę iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus? O gal pageidauji nuo šių barbarų išgelbėti brangų žmonijos palikimą?

Talė vėl užsikosėjo.

– Manau… noriu pabėgti.

Viršininkas nusišypsojo.

– Gerai. O man atsibodo bėgioti. Ir netekti plaukų, ir būti trumparegiam. Aš savo pareigą jau atlikau, o tu, regis, esi gana greita.

Jis padavė Talei sportinį krepšį. Jis buvo sunkus, bet Talė gyvendama Dūmuose tapo stipresnė. Žurnalai buvo niekis palyginti su metalo laužu.

Ji prisiminė savo pirmąją dieną čia, kai bibliotekoje pamatė žurnalą ir pasibaisėjusi suprato, kaip kadaise atrodė žmonės. Tą dieną nuo nuotraukų Talę pykino, o dabar ji buvo pasirengusi jas išgelbėti.

– Štai koks bus mūsų planas, – ėmė aiškinti Viršininkas. – Aš išbėgsiu pirmas ir, kai ypatingoji agentė mane sučiups, žersiu jai į veidą pipirų. Tu mauk tiesiai, greitai ir nesidairydama. Supratai?

– Taip.

– Jei lydės sėkmė, galbūt mums abiem pavyks pasprukti. Nors šiaip jau aš nesu prieš plastinę veido operaciją. Pasirengusi?

Talė užsimetė krepšį ant peties.

– Eime.

– Vienas… du… – Viršininkas nutilo. – O varge. Turime bėdą, mergaite.

– Kokią?

– Esi basa.

Talė pažvelgė žemyn. Sutrikusi iš barako ji išlėkė neapsiavusi. Plūkta Dūmų stovyklavietės žeme vaikščioti lengva, tačiau miške…

– Nenubėgsi nė dešimties metrų, vaike.

Viršininkas atėmė iš jos sportinį krepšį ir padavė plastikinį maišelį.

– Dabar bėk.

– Bet aš… – priešinosi Talė, – nenoriu grįžti į miestą.

– Žinoma, mergaite. O man būtų neprošal susitvarkyti dantis. Bet mes visi privalome aukotis. Dabar!

Ištaręs paskutinį žodį, jis išstūmė Talę iš už statinės.

Susvirduliavusi ji atsidūrė pačiame gatvės vidury. Tiesiai virš galvos praskrido oromobilis, Talė nevalingai susigūžė ir nudūmė slėptis į mišką.

Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentė grįžtelėjo Talės pusėn, ramiai susidėjo rankas ant krūtinės ir susiraukė tarsi mokytoja, pastebėjusi mažvaikius žaidžiant neleistinoje vietoje.

Talė svarstė, ar pipirai čia padės. Jei agentę jie paveiktų taip, kaip Talę, galbūt jai pavyktų nubėgti iki miško. Net jei ji – tik masalas. Netgi basa.

Net jei paaiškėtų, kad Deividą sučiupo ir ji niekada daugiau jo nepamatys…

Nuo šios minties Talė užvirė pykčiu ir ji pasileido tiesiai prie moters, abiem rankomis gniauždama plastikinį maišelį.

Nuožmiame ypatingosios agentės veide suspindo šypsena.

Akimirką prieš joms susiduriant Talei pasirodė, kad agentė išnyko, dingo iš akių kaip moneta fokusininko rankoje. Žengusi dar žingsnį, mergina pajuto, kaip į odą įsirėžia kažkas kietas ir skausmas perveria koją. Ji susvyravo ir ištiesė rankas ruošdamasi griūti. Maišelis išslydo iš rankų.

Talė skaudžiai atsitrenkė į žemę braukdama per ją delnais. Voliodamasi dulkėse ji akies krašteliu matė susigūžusią Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentę. Moteris tiesiog žaibiškai pritūpė ir Talė užkliuvo už jos kaip nerangi mažvaikė per peštynes.

Mergina pakratė galvą ir ėmė spjaudyti žemes iš burnos. Ji pamatė maišelį, tačiau ranka pasiekti jo negalėjo. Tada ėmė ropoti prie maišelio, bet kažkas užgriuvo ant jos visu svoriu ir prispaudė veidą prie žemės. Talė pajuto, kaip jai užlaužia rankas už nugaros ir surakina. Kieti plastiko antrankiai įsirėžė į raumenis.

Ji pamėgino išsilaisvinti, bet nepajėgė pajudėti.

Staiga pajuto, kad siaubingas svoris jos nebeslegia, o nuo bato spyrio be vargo apsivertė ant nugaros. Virš jos palinkusi stovėjo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentė su maišeliu rankoje ir šaltai šypsojosi.

– Nurimk, bjaurule. Nenorime tavęs sužaloti. Bet sužalosime, jei būsime priversti.

Talė žiojosi kažką sakyti, bet žandikaulis neklausė. Griūdama ji veidu išarė žemėje vagą.

– Kas čia? – paklausė agentė kratydama maišelį, per skaidrų plastiką mėgindama įžiūrėti, kas jo viduje.

Akies krašteliu Talė pamatė miško link skuodžiantį Viršininką. Jis bėgo lėtai ir kankindamasis – sportinis krepšys jam, regis, buvo per sunkus.

– Atidaryk ir pamatysi, – atšovė Talė, nors žandikaulį ir kaustė skausmas.

– Būtinai, – šyptelėjusi atsakė agentė. – Tačiau viską darysiu iš eilės.

Ji pasisuko į Viršininką ir staiga tapo panaši į šuoliui pasiruošusią katę.

Talė įsirėmė į žemę pečiais ir abiem kojomis iš visų jėgų spyrė agentei. Ji pataikė į maišelį, šis sprogdamas atsidarė ir rusvai žalios dulkės apgaubė agentę nuo galvos iki kojų.

Iš moters veido buvo matyti, kad ji negali patikėti tuo, kas atsitiko. Ji užspringo, kūną ėmė tampyti konvulsijos. Moteris užsimerkė, sugniaužė kumščius ir suriko.

Riksmas nebuvo panašus į žmogaus. Atrodė, tarsi kas vibropjūklu pjautų metalą. Talė iš visų jėgų mėgino išsivaduoti iš antrankių, nes tas garsas taip rėžė, kad ji nevalingai troško delnais užsidengti ausis. Mergina apsivertė ant pilvo, svirduliuodama atsistojo ir nušlitiniavo miško link.

Vėjas išnešiojo pipirų dulkes, ir Talė pajuto kutenimą gerklėj. Bėgdama ji vargiai beįžiūrėjo kelią, nes kosėjo, akys ašarojo, o rankos buvo surakintos už nugaros. Mergina nėrė į krūmus, bet tankiuose brūzgynuose basos kojos už kažko užkliuvo ir ji pargriuvo netekusi pusiausvyros.

Talė pašoko ir iš visų jėgų ėmė brautis tolyn, stengdamasi pasislėpti.

Mirksėdama ji pamėgino nubraukti ašaras. Akivaizdu, kad nežmoniškas agentės riksmas buvo savotiškas pavojaus signalas. Į jį atsiliepė trys nuožmieji gražuoliai. Vienas vedė pipirais apibarstytą agentę, laikydamas ją atokiau nuo savęs, kiti du artinosi prie miško.

Talė sustingo. Krūmai buvo menka priedanga.

Jai ėmė dar stipriau kutenti gerklę. Talė sulaikė kvapą ir užsimerkė. Bet krūtinė pradėjo virpėti, kūną supurtė traukuliai, iš plaučių būtinai reikėjo pašalinti pipirų likučius.

Talė turėjo atsikosėti.

Ji be paliovos rijo seiles tikėdamasi, kad jos užgesins burnoje kilusį gaisrą. Plaučiams trūko deguonies, bet Talė nedrįso nė kvėptelti. Vienas Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojas stovėjo visai čia pat ir lėtai sukiodamas galvą atidžiai apžiūrinėjo tankiai augančius medžius.

Skausmingos liepsnos Talės krūtinėje po truputį geso, noras kosėti praėjo. Ji atsipalaidavo ir iškvėpė orą.

Oromobiliai riaumojo, liepsnodami traškėjo pastatai, todėl buvo keista, kad agentas išgirdo Talės atodūsį. Jis staiga pasuko galvą, prisimerkė, kaipmat atsidūrė šalia ir sugriebė merginą už sprando.

– Mat kokia gudri, – nusišaipė jis.

Talė norėjo atsakyti, bet ėmė įnirtingai kosėti ir agentas prispaudė jos veidą prie žemės, merginai nespėjus dar kartą įkvėpti.

Triušių aptvaras

Ją nuvedė į triušių aptvarą, kur už spygliuotos vielos sėdėjo gal keturiasdešimt dūmiečių surakintomis rankomis. Juos saugojo apie dešimt Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojų abejingais veidais. Prie įėjimo į stovyklą blaškėsi keli triušiai, kuriuos netikėta nelaisvė suglumino ir jie nežinojo, kur bėgti.

Agentas nuvedė Talę į tolimiausią aptvaro kertę, kur buvo susispietusi grupelė bjaurulių – visi sukruvintomis nosimis ir pamuštomis akimis.

– Buvo ginkluota ir priešinosi, – paaiškino agentas kitiems dviem nuožmiesiems gražuoliams, saugantiems tą aptvaro galą, ir pastūmė Talę.

Ji suklupo ir pargriuvo ant nugaros. Antrankiai skausmingai įsirėžė į riešus. Talė pamėgino apsiversti. Pajuto, kaip kažkieno koja įsirėmė jai į nugarą, kad būtų lengviau atsikelti. Iš pradžių jai dingtelėjo, jog tai agento batas, bet tai buvo dūmietis – jis stengėsi jai padėti. Galų gale Talei pavyko atsisėsti sukryžiavus kojas.

Ją apsupę sužeisti dūmiečiai niūriai šypsojosi ir drąsindami linkčiojo galvomis.

– Tale, – sušnibždėjo kažkas.

Ji šiaip taip atsigręžė balso pusėn. Tai buvo Krojus. Viena jo akis buvo prakirsta, skruostu tekėjo kraujas, kita veido pusė buvo išterliota žemėmis. Vaikinas prisislinko truputį arčiau.

– Priešinaisi? – paklausė jis. – Matyt, dėl tavęs klydau.

Talė pajėgė tik atsikosėti. Deginantys tarsi žarijos pipirų likučiai įstrigo jos plaučiuose ir niekaip nenorėjo pasišalinti. Iš akių upeliais pasipylė ašaros.

– Pastebėjau, kad šįryt pramiegojai, kai buvome žadinami pusryčių, – pasakė Krojus. – Kai pasirodė Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai, pamaniau, jog pasirinkai velniškai patogų laiką išnykti.

Talė papurtė galvą ir, nors degino gerklę, vargais negalais pratarė:

– Ilgokai užsibuvau su Deividu. Tik tiek.

Jai kalbant skausmas pervėrė sumuštą žandikaulį.

Krojus suraukė kaktą.

– Nemačiau jo šįryt.

– Tikrai? – Talei akis vėl užplūdo ašaros. Ji sumirksėjo. – Gal jam pavyko pabėgti?

– Abejoju, ar kam nors apskritai pavyko, – paprieštaravo Krojus ir smakru parodė į aptvaro vartus. Lydima Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentų, į aptvarą žygiavo didelė grupė dūmiečių. Talė atpažino kelis, kurie mėgino priešintis prie valgyklos.

– Jie baigia visus suginti krūvon, – paaiškino Krojus.

– Gal matei Šėją?

Krojus gūžtelėjo pečiais.

– Ji buvo per pusryčius, kai mus užpuolė, bet vėliau pamečiau ją iš akių.

– O Viršininką?

Vaikinas apsidairė.

– Ne.

– Manau, jam pavyko pabėgti. Mudu bandėme sprukti kartu.

Krojus niūriai nusišypsojo.

– Juokinga. Jis visada sakydavo, kad nesipriešintų sučiumpamas. Kažką murmėdavo apie plastinę veido operaciją.

Talė prisivertė nusišypsoti. Staiga prisiminė apie pakitimus smegenyse virstant gražuoliais ir kūnu perbėgo drebulys. Ji spėliojo, kiek belaisvių iš tiesų žino, kas jų laukia.

– Viršininkas buvo pasirengęs pasiduoti, kad padėtų man pabėgti, bet man nebūtų pavykę prasibrauti per mišką.

– Kodėl?

Ji pajudino kojų pirštus.

– Neturiu batų.

Krojus kilstelėjo antakį.

– Pasirinkai netinkamą dieną pramiegoti.

– Tikriausiai.

Už perpildyto aptvaro naujai atvestieji buvo skirstomi į grupes. Du Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai žingsniavo po aptvarą, kaišiojo akių skaitytuvą dūmiečiams prie veidų ir po vieną vedė lauk.

– Tikriausiai skirsto pagal miestus, – spėjo Krojus.

– Kodėl?

– Kad grąžintų mus namo, – abejingai atsakė vaikinas.

– Namo, – pakartojo Talė.

Šio žodžio prasmė jai pasikeitė tik vakar vakare. Dabar jos namai buvo sunaikinti. Sugriauti, sudeginti, užgrobti.

Talė nužvelgė sulaikytuosius akimis ieškodama Šėjos ir Deivido. Pažįstami veidai minioje atrodė išsekę, murzini, palūžę dėl patirto šoko ir pralaimėjimo, bet Talei jie nebebuvo bjaurūs. Dabar siaubingai šalti jai atrodė ypatingųjų agentų veidai, nors jie ir buvo gražūs.

Jos dėmesį patraukė kilusi sumaištis. Trys užpuolikai aptvaru vilko spurdančią žmogystą surištomis rankomis ir kojomis. Jie atžygiavo tiesiai prie kampo, kuriame gūžėsi pasipriešinusieji, ir numetė žmogystą ant žemės.

Tai buvo Šėja.

– Prižiūrėkit ją.

Du agentai, saugantys sulaikytuosius, pažvelgė į vis dar tebesirangančią merginą.

– Ginkluota maištininkė? – paklausė vienas.

Stojo trumpa tyla. Talė pamatė, kad gražus vieno agento veidas įdrėkstas.

– Neginkluota. Bet pavojinga.

Trys atvykusieji paliko ramybėje belaisvę ir skubiai, bet gracingai pasišalino.

– Šėja! – sušnibždėjo Krojus.

Mergina atsigręžė. Jos veidas buvo paraudęs, o kraujuojančios lūpos patinusios. Šėja nusispjovė. Kraujuotos seilės nutįso nuo burnos iki žemės.

– Krojau, – vos pajudindama liežuvį išsunkė ji.

Tada Šėjos žvilgsnis užkliuvo už Talės.

– Tu!

– Ee, Šėja… – pradėjo Krojus.

– Tu visa tai padarei! – Šėja rangėsi visu kūnu tarsi gyvatė, tampoma priešmirtinių konvulsijų. – Tau buvo negana nuvilioti mano vaikiną? Panorai išduoti visus Dūmus!

Talė užsimerkė ir papurtė galvą. To negalėjo būti. Juk ji sunaikino pakabutį. Jį prarijo laužo liepsnos.

– Šėja! – įsikišo Krojus. – Nurimk. Pažvelk į ją. Ji su jais kovėsi.

– Nejau esi aklas, Krojau? Apsidairyk! Visa tai – jos darbas!

Talė giliai įkvėpė ir prisivertė pažvelgti į draugę. Šėjos akys liepsnojo neapykanta.

– Šėja, prisiekiu, aš to nepadariau. Aš niekada… – Talės balsas virpėjo.

– Tai kas tada juos čia atvedė?

– Nežinau.

– Negalime vienas kito kaltinti, – taikė merginas Krojus. – Bet kas galėjo nurodyti. Palydovinė nuotrauka. Žvalgų būrys.

– Šnipė.

– Pažvelk į ją, Šėja, – sušuko Krojus. – Ji surakinta, kaip ir mes. Ji priešinosi!

Šėja užsimerkė ir papurtė galvą.

Dvi Ypatingųjų aplinkybių agentės su akių skaitytuvu atėjo prie aptvaro kampo. Viena atsistojo atokiau, kita atsargiai prisiartino.

– Nenorime jūsų sužaloti. Bet teks, jei būsime priverstos, – perspėjo ji.

Nuožmioji gražuolė sučiupo Krojų už smakro ir skaitytuvu pašvietė jam į akis, tada pažvelgė į prietaisą.

– Dar vienas mūsiškis, – pasakė.

Kita agentė kilstelėjo antakį.

– Nežinojau, kad turim tiek daug pabėgėlių.

Agentės pastatė Krojų ant kojų ir nusivedė prie didžiausios dūmiečių grupės už aptvaro. Talė prikando lūpą. Krojus buvo vienas iš senųjų Šėjos draugų, vadinasi, šios dvi agentės – iš Talės miesto. Gal visi užpuolikai atvyko iš ten?

Ne, tai atsitiktinis sutapimas. Talė dėl to nekalta. Juk ji pati matė, kaip sudegė pakabutis!

– Štai kaip, palenkei Krojų į savo pusę, – sušvokštė Šėja.

Talei akyse susitvenkė ašaros, tik šįkart ne nuo pipirų.

– Pažvelk į mane, Šėja!

– Jis įtarinėjo tave nuo pat pradžių. Bet aš jį kaskart įtikinėjau: „Ne, Talė – mano draugė. Ji niekada manęs neįskaudintų.“

– Šėja, aš nemeluoju.

– Kaip tau pavyko įtikinti Krojų? Taip pat kaip ir Deividą?

– Šėja, aš nenorėjau, kad taip atsitiktų.

– Kur judu buvote praėjusią naktį?

Talė pamėgino susitvardyti, kad balsas nevirpėtų.

– Mes tiesiog kalbėjomės. Papasakojau jam apie pakabutį.

– Ir tam prireikė visos nakties? O gal tai tik dar vienas tavo ėjimas prieš atvykstant Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojams? Nutarei sulošti su juo paskutinę partiją? Ir su manimi?

Talė nuleido galvą.

– Šėja…

Kažkieno ranka sučiupo ją už smakro ir pakėlė. Talė sumirksėjo, blykstelėjo akinama raudona šviesa.

Agentė atidžiai pažiūrėjo į prietaisą.

– Ei, juk tai ji.

Talė papurtė galvą.

– Ne.

Kita agentė taip pat pažiūrėjo į rodmenį ir patvirtindama linktelėjo.

– Talė Jangblad?

Talė neatsakė. Agentės pastatė ją ant kojų ir nutempė per dulkes.

– Taip ir maniau, – sušvokštė Šėja.

– Ne!

Talę nutempė aptvaro vartų link. Ji gręžiojo galvą, karštligiškai svarstydama, kaip viską paaiškinti.

Šėja sėdėjo ant žemės ir varstė draugę akimis grieždama sukruvintais dantimis, nenuleisdama akių nuo surakintų Talės riešų. Netrukus Talė pajuto, kad riešų niekas nebespaudžia – jos rankos buvo laisvos. Matyt, agentės perkirpo jos antrankius.

– Ne, – tyliai ištarė ji.

Viena iš agenčių suspaudė jai petį.

– Nesijaudink, Tale, netrukus pargabensime tave namo.

– Mes daugelį metų ieškojome šios gaujos, – pridūrė kita.

– Taip. Šauniai padirbėta.

Jei būtų apgadintas

Talę nuvedė į biblioteką, kuri dabar buvo užpuolikų štabas. Ant ilgų stalų stovėjo nešiojamieji darbiniai ekranai, prie jų sėdėjo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai. Tylioje patalpoje dabar aidėjo kapotos komandos. Nuo šaižių nuožmiųjų gražuolių balsų Talei ėmė barškėti dantys.

Prie vieno ilgo stalo sėdėjo daktarė Keibl. Ji vartė senus žurnalus ir atrodė beveik atsipalaidavusi, tarsi aplink ją nekunkuliuotų joks šurmulys.

– Ak, Talė. – Ji iššiepė dantis mėgindama nusišypsoti. – Malonu matyti. Sėskis.

Talė spėliojo, kas slypi už daktarės pasisveikinimo. Agentės su ja elgėsi kaip su bendrininke. Nejau kažkoks signalas iš pakabučio, prieš Talei jį sunaikinant, pasiekė skyrių?

Kad ir kaip ten būtų, vienintelė galimybė pabėgti – tai apsimesti, kad Talė yra išvien su daktare Keibl. Mergina atitraukė kėdę ir atsisėdo.

– Viešpatie, pažiūrėk į save, – bjaurėjosi daktarė Keibl. – Kaip tu atrodai? O dar nori tapti gražuole.

– Rytas buvo sunkus.

– Regis, buvai patekusi į bėdą.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Stengiausi nesipainioti po kojomis.

– Tikrai. – Daktarė Keibl padėjo ant stalo apverstą žurnalą. – Tau nekaip sekasi.

Talė dukart atsikrenkštė, iškosėdama paskutines pipirų dulkeles.

– Regis, taip.

Daktarė Keibl dirstelėjo į darbinį ekraną.

– Matau, buvai įsimaišiusi tarp maištininkų.

– Kai kurie dūmiečiai pradėjo mane įtarinėti. Tad išgirdusi, jog atvykstate, bandžiau pabėgti iš miesto. Nenorėjau čia būti tuo metu, kai visi pagaliau supras, kas atsitiko. Na, jei dūmiečiai ant manęs užsiustų.

– Savisauga. Ką gi, bent šį tą sugebi.

– Nesiprašiau čia siunčiama.

– Tikrai. Ir nelabai skubėjai atvykti. – Daktarė Keibl atsilošė kėdėje ir sunėrė ilgus plonus pirštus. – Kiek laiko jau esi čia?

Talė tyčia užsikosėjo svarstydama, ar verta meluoti. Prisikvėpavus pipirų, jos balsas tebebuvo šiurkštus ir nelygus, vadinasi, jos neišduos. Daktarės Keibl kabinetas mieste gal ir yra paverstas melo detektorium, o štai šis stalas ir kėdė pagaminti iš vientiso medžio, jų viduje neįmontuota jokių gudrybių.

Talė delsė.

– Nelabai ilgai.

– Atvykai čia ne taip greitai, kaip aš tikėjausi.

– Galėjau ir visai neatvykti. O kai atvykau, nuo mano gimtadienio buvo prabėgę ištisi šimtmečiai. Todėl jie ir ėmė mane įtarinėti.

Daktarė Keibl palingavo galvą.

– Tikriausiai turėjau nerimauti dėl tavęs, vienos keliaujančios per tyrlaukius. Vargšė Talė.

– Ačiū už rūpestį.

– Esu tikra, kad jei būtum patekusi į tikrą bėdą, būtum pasinaudojusi pakabučiu. Vienas iš tavo bruožų – savisauga.

– Nebent būčiau nukritusi nuo uolos, – nusišaipė Talė. – Beje, taip vos neatsitiko.

– Vis tiek būtume atvykę tavęs paimti. Jei pakabutis būtų apgadintas, jis būtų automatiškai pasiuntęs signalą.

„Jei pakabutis būtų apgadintas…“ Talė pagaliau ėmė suvokti, kas nutiko. Ji įsikibo į stalo kraštą, kad neišsiduotų.

Daktarė Keibl prisimerkė. Galbūt ji neturėjo aparatų, įvertinančių Talės balsą, pulso dažnį ir prakaitavimą, bet nuovoka jos neapgavo. Ji tyčia parinko šiuos žodžius, kad išprovokuotų merginos reakciją.

– Beje, kur jis?

Talė pirštais palietė kaklą. Žinoma, daktarė Keibl iškart pastebėjo, kad pakabučio nėra. Savo klausimais ji artėjo kaip tik prie šios akimirkos. Talė karštligiškai ieškojo atsakymo. Antrankius jai nuėmė. Ji privalo iš čia ištrūkti ir pasiekti prekybos punktą. Galbūt išlankstyta jos orlentė vis dar guli ant stogo ir baterijos kraunasi ryto saulėje?

– Paslėpiau, – atsakė ji. – Išsigandau.

– Ko?

– Vakar vakare, kai įsitikinau, kad čia tikrai Dūmai, įjungiau pakabutį. Bet jie turi daikčiukų „blakėms“ aptikti. Vieną rado mano orlentėje. Jūs ją įtaisėte manęs neperspėję.

Daktarė Keibl nusišypsojo ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis.

– Dėl jos viskas vos nežlugo, – toliau kalbėjo Talė. – Todėl įjungusi pakabutį išsigandau, kad jie aptiks jo skleidžiamus signalus. Tada pakabutį paslėpiau – jei būtų atėję jo ieškoti.

– Suprantu. Kartais stiprų savisaugos jausmą lydi šioks toks intelektas. Džiaugiuosi, kad nusprendei mums padėti.

– Tarsi būčiau turėjusi iš ko rinktis.

– Visada galėjai rinktis, Tale. Ir pasirinkai teisingai. Nusprendei atvykti čia, rasti savo draugę ir ją išgelbėti, kad visą gyvenimą nebūtų bjaurulė. Turėtum džiaugtis.

– Virpu iš džiaugsmo.

– Jūs, bjauruliai, esate tokie aikštingi. Nieko, netrukus suaugsi.

Nuo šių žodžių Talei nugara nuėjo pagaugais. Daktarei Keibl „suaugti“ reiškė pakeisti smegenis.

– Noriu, kad padarytum man dar vieną paslaugą, Tale. Ar tau nebūtų sunku atnešti pakabutį iš ten, kur jį paslėpei? Nenoriu palikti jokių įkalčių.

Talė nusišypsojo.

– Su malonumu.

– Tave lydės šis pareigūnas. – Daktarė Keibl kilstelėjo pirštą, ir šalia išdygo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentas. – O kad draugai dūmiečiai tavęs nenuskriaustų, vaidinsime, jog buvai drąsi maištininkė.

Agentas užlaužė Talei rankas už nugaros, ir mergina vėl pajuto, kaip plastikas suspaudžia riešus.

Mergina giliai įkvėpė, smilkiniuose sutvinksėjo, bet prisivertė pasakyti:

– Gerai.

– Čia.

Talė nusivedė agentą prie prekybos punkto ir įvertino padėtį. Dūmuose buvo tylu. Laužai degė niekieno neprižiūrimi. Kai kurie jau buvo užgesę, bet stovykloje vis dar sklandė debesys dūmų, kylančių nuo pajuodusių medžių.

Keli dūmiečiai atsisukę nepatikliai spoksojo į Talę. Ji buvo vienintelė, vaikštinėjanti po stovyklą. Visi kiti buvo susodinti ant žemės, sukaustyti antrankiais ir saugomi sargybinių. Dauguma kiūtojo netoli triušių aptvaro.

Talė šyptelėjo vildamasi, kad akimis ją sekantys bjauruliai pastebės jos rankas, taip pat surakintas antrankiais.

Prie prekybos punkto Talė pažvelgė aukštyn.

– Paslėpiau jį stoge.

Ypatingųjų aplinkybių agentas įtariai nužvelgė pastatą.

– Gerai, – tarė. – Palauk čia. Sėsk ir nesijudink.

Talė gūžtelėjo pečiais ir atsargiai atsiklaupė.

Pamačiusi, kaip lengvai agentas užsikorė ant stogo, mergina net sudrebėjo. Kokiu būdu ji įveiks šį nuožmųjį gražuolį? Net jei jos rankos ir nebūtų surakintos, agentas stambesnis, stipresnis, greitesnis.

Netrukus vyras pažvelgė žemyn per stogo kraštą.

– Kur jis?

– Prie šelmens.

– Prie ko?

– Prie kraigo. Na, taip senoviškai vadinamas stogo viršus.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

– Matyt, tai dūmiečių žargonas. Leisk, aš tau parodysiu.

Abejingame agento veide šmėstelėjo susierzinimas, sumišęs su įtarumu. Bet jis nušoko nuo stogo ir vieną ant kitos sukrovė porą dėžių. Tada užlipo ant dėžių ir, pakėlęs Talę, pasodino ją ant stogo krašto, tarsi mergina būtų besvorė.

– Jei paliesi nors vieną orlentę, priversiu gulėti ant pilvo, – ramiai pagrasino.

– Čia yra orlenčių?

Agentas peršoko per Talę ir užtempė ją ant stogo.

– Rask pakabutį.

– Tuojau.

Ji nužingsniavo nuožulniu stogu tyčia svyrinėdama į šalis, neva sunku išlaikyti pusiausvyrą, kai rankos surakintos. Įkraunamos orlenčių baterijos akinamai spindėjo saulėje. Talės lenta gulėjo per toli, kitame gale, ir buvo išlankstyta į aštuonias dalis. Sulankstyti prireiktų visos minutės. Bet netoliese Talė pamatė kitą, galbūt Krojaus, kuri buvo tik iš dviejų dalių. Ant lentos degė žalia lemputė. Orlentei sulankstyti užtektų vieno kojos spyrio, ir galima skristi.

Bet skristi surakintomis rankomis Talė negali. Nukristų pačiame pirmame posūkyje.

Ji giliai įkvėpė ir pasistengė išstumti iš galvos mintį, kad iki žemės – nemenkas atstumas. Jei agentas yra toks vikrus ir stiprus, kaip atrodo…

„Juk užsivilkau tąsiąją striukę, – pabandė apgauti pati save. – Man nieko neatsitiks.“

Talė tebebuvo basa. Staiga ji suklupo ir ėmė riedėti nuožulniu stogu.

Keliai ir alkūnės daužėsi į šiurkščias malksnas ir ji suriko iš skausmo. Stengdamasi išsilaikyti ant stogo, kojomis įsispyrė į medį, kad ne taip greitai slystų.

Prie pat stogo krašto ant peties ji pajuto geležinius gniaužtus. Talė krito nuo stogo, bet staiga pakibo ore – agentas spėjo sučiupti ją už rankos, kurios vos neišsuko. Ji išgirdo, kaip vyras ant stogo nusikeikia šaižiu balsu.

Talė kiek pasiūbavo jo gniaužtuose, tada abu pradėjo slysti žemyn.

Ji girdėjo, kaip per stogą braukia agento pirštai, ieškodami į ką įsitverti. Kad ir koks stiprus buvo nuožmusis gražuolis, įsikibti jis neturėjo į ką. Talė netrukus nukris ant žemės.

Bet ji bent jau nusitemps ir agentą.

Agentas sukriokė ir stipriai stumtelėjo merginą aukštyn – vėl užmetė Talę ant stogo. Virš merginos šmėstelėjo šešėlis – ir kažkas trinktelėjo į žemę. Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentas nukrito nuo stogo, kad ją išgelbėtų!

Talė pritūpė, koja kilstelėjo vieną Krojaus orlentės pusę ir užvertė ant kitos. Nuo stogo krašto atsklido triukšmas, ir Talė atšoko nuo Krojaus orlentės.

Iš pradžių pasirodė agento pirštai, tada – visas kūnas. Agentas buvo sveikut sveikutėlis.

– Ar nesusižalojai? – paklausė Talė. – Oho. Jūs, vyručiai, tikri galiūnai. Ačiū, kad mane išgelbėjai.

Agentas šaltai pažvelgė į Talę.

– Eik ir paimk tai, dėl ko čia esame. Ir pasistenk neužsimušti.

– Gerai, – sutiko Talė.

Jai vėl pavyko užkliūti už malksnos ir susvyruoti. Agentas akimirksniu sugriebė ją į glėbį.

– Jūs, bjauruliai, esate tokie… nevykėliai, – ištarė piktai.

– Na, jei galėtum…

Jai nespėjus užbaigti sakinio, antrankiai buvo nuimti. Talė ištiesė rankas į priekį ir pasitrynė pečius.

– Ai! Ačiū.

– Klausyk, – dar šaižesniu balsu prabilo agentas, – nenoriu tavęs sužaloti, bet…

– Sužalosi, jei būsi priverstas, – užbaigė sakinį Talė ir nusišypsojo. Agentas stovėjo kaip tik ten, kur reikia.

– Paimk tai, ko reikalavo daktarė Keibl. Ir nedrįsk liesti orlenčių.

– Nesijaudink. Man nereikia jų liesti, – atšovė Talė ir kaip įmanydama garsiau spragtelėjo abiejų rankų pirštais.

Krojaus orlentė pakilo į orą ir trenkėsi į agentą. Vyriškis parvirto ir nusirito nuo stogo, o Talė šoko ant orlentės.

Pabėgimas

Talė dar niekada nebuvo basa skridusi orlente. Jaunieji dūmiečiai prasimanydavo įvairiausių rungtynių – orlentėmis skraidydavo su kroviniu ar poromis ant vienos, bet niekas niekada nesielgė taip kvailai.

Ji vos nenukrito jau pirmame posūkyje, kai lėkė virš naujai įrengto tako, į kurį prieš kelias dienas buvo prismaigstyta metalo laužo. Kai lenta pasviro, purvinos Talės kojos ėmė slysti ir ji pasisuko. Tačiau energingai sumosikavo rankomis ir išsilaikė nenukritusi. Mergina praskriejo virš stovyklos ir triušių aptvaro.

Iš apačios atsklido nedarnūs pritarimo šūksniai – belaisviai suprato, jog kažkam pavyko pabėgti. Talė nesižvalgė žemyn, ji susikaupusi stengėsi išsilaikyti ant lentos.

Atgavusi pusiausvyrą susigriebė, kad neturi saugos apyrankių. Jei kris, niekas jos neišgelbės. Talė kuo tvirčiau įsispyrė į lentą ir pasižadėjo kitą posūkį įveikti lėčiau. Jei šis rytas būtų apsiniaukęs, rasa nuo Krojaus orlentės dar nebūtų išdžiūvusi ir Talė dabar greičiausiai gulėtų susmukusi aptvare sulaužytu kaklu. Jai pasisekė, kad, kaip ir dauguma jaunųjų dūmiečių, miegojo su įjungtu pilvo jutikliu.

Jos ausis pasiekė kylančių oromobilių riaumojimas.

Talė žinojo tik du kelius, kuriais orlente galima išskristi iš Dūmų. Ji nevalingai pasuko prie geležinkelio, kur kasdien dirbo. Palikusi slėnį padarė staigų posūkį virš pursloto upelio, bet, laimė, nenukrito. Be kuprinės ir sunkių saugos apyrankių Talė jautėsi tarsi nuoga.

Krojaus orlentė buvo lėtesnė ir nežinojo Talės skraidymo braižo, todėl merginai regėjosi, lyg ji, avėdama naujais batais, bėgtų nuo mirtino pavojaus.

Skrendant virš upokšnio, vandens purslai aptaškė jai veidą, rankas ir kojas. Talė priklaupė, šlapiais pirštais įsikibo į orlentės kraštą ir nusileido kuo žemiau. Arti vandens skrieti buvo sunkiau, užtai nuo persekiotojų ją užstojo medžiai. Pagaliau ji išdrįso atsigręžti. Oromobilių nesimatė. Kol kas.

Lėkdama virš vingiuojančio upokšnio ir įveikdama staigius posūkius Talė prisiminė, kaip jie su Šėja ir Deividu lenktyniaudavo pakeliui į darbą. Jai parūpo, kur dabar Deividas. Stovykloje, surakintas, priverstas vykti į miestą, kuriame niekada nėra buvęs? Ar vaikinas leis, kad jam nušlifuotų veidą ir pakeistų gražia kauke, o smegenis paverstų tokia pliurza, kuri, valdžios manymu, itin tinka buvusiam išdavikui, užaugusiam tyruose?

Talė papurtė galvą, vydama šalin tokias mintis. Deivido tarp sugautų maištininkų nebuvo. Jei jį sučiuptų, vaikinas tikrai priešintųsi. Tikriausiai jis pabėgo.

Virš galvos riaumodamas praskrido oromobilis, jo sukeltas vėjo gūsis vos nenupūtė Talės nuo orlentės. Netrukus mergina suprato, kad oromobilis ją pastebėjo, nes per mišką nuaidėjo kaukimas – staigiai apsigręžęs, skraidantis aparatas vėl pasuko prie upokšnio.

Virš Talės praslinko du šešėliai; žvilgtelėjusi aukštyn mergina pamatė du ją persekiojančius oromobilius, kurių mentės tarsi peiliai ryškiai spindėjo ryto saulėje. Oromobiliai galėjo skristi bet kur, o Talės laisvę varžė magnetiniai pakėlėjai. Ji buvo priversta laikytis virš tako, vedančio geležinkelio link.

Talė prisiminė, kaip pirmą kartą keliavo į daktarės Keibl biurą, agresyviai judrų oromobilį ir nuožmųjį gražuolį pilotą. Tiesiame kelyje oromobiliai kur kas greitesni už bet kurią orlentę. Vienintelis Talės pranašumas buvo tas, kad ji labai gerai žinojo šį kelią.

Laimė, jis nebuvo tiesus.

Talė abiem rankomis įsikibo į orlentę ir nuo upės pasuko prie kalnų keteros. Kol ji skriejo virš geležies gyslos, oromobiliai nulėkė į priekį ir gerokai nutolo. Bet dabar ji buvo atviroje vietovėje – apačioje driekėsi bekraštės lygumos.

Merginai dingtelėjo, kad ši diena labai graži – danguje nė debesėlio.

Talė prigludo prie orlentės, kad sumažintų oro pasipriešinimą ir Krojaus lenta skrietų didžiausiu greičiu. Du oromobiliai apsigręžę ėmė artėti ir atrodė, kad pasislėpti jai nepavyks.

Mergina spėliojo, kaip nuožmieji gražuoliai ketina ją sučiupti. Panaudos svaigintuvą? Užmes tinklą? Ar tiesiog apvers jos orlentę sukeldami oro bangas? Skrendant tokiu greičiu ir be saugos apyrankių, bet kuriuo būdu numesta nuo orlentės Talė žūtų.

Galbūt užpuolikams to ir tereikia.

Dešinėje vis garsiau džeržgė oromobilių mentės.

Kai persekiotojai atsidūrė visai greta, Talė staigiai sustabdė savo orlentę. Inercijos jėga prispaudė ją prie lentos. Oromobiliai praskrido virš jos gana aukštai, bet sukėlė oro sūkurius. Orlentė apsivertė, tačiau grįžo į ankstesnę padėtį. Pasaulis ėmė suktis kaip patrakęs, ir Talė įsikibo į lentą abiem rankomis.

Ji suvaldė orlentę ir, kol oromobiliai nespėjo apsisukti, visu greičiu vėl šovė pirmyn. Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai galbūt yra greitesni, bet Talės orlentė manevringesnė.

Priartėjusi prie kito posūkio, Talė pamatė, kad oromobiliai lekia tiesiai į ją. Dabar jie skrido lėčiau, nes pilotai suprato, jog lėkdami didžiausiu greičiu jie praskrieja pro šalį.

Nagi, tegul jie pamėgina skristi tarp medžių.

Talė skriejo atsiklaupusi, abiem rankomis įsikibusi į lentą. Kitą posūkį ji įveikė beveik liesdama išdžiūvusio šaltinio dugną. Oromobilių ūžimas tolydžio stiprėjo.

Persekiotojai itin lengvai surasdavo Talę. Gal jie, kaip ir elektroniniai sergėtojai mieste, merginą tarp medžių aptikdavo pagal kūno skleidžiamą šilumą? Talė prisiminė mažą nešiojamąjį šildytuvą, kuris dažnai ją gelbėdavo, kai ji smukdavo iš bendrabučio. O, kad ji dabar jį turėtų!

Ir tada Talė prisiminė urvą, kurį Deividas parodė atvykus į Dūmus. Po šaltais kalno akmenimis jos kūno šilumos nebus įmanoma aptikti.

Nekreipdama dėmesio į persekiotojus ir triukšmą, ji nėrė prie pat upokšnio, kirto geležies rūdos gyslą ir atsidūrė virš upės, vedančios prie geležinkelio. Pasvirusi šonu, ji skrido prie pat vandens, o oromobiliai kybojo virš medžių ir kantriai laukė, kol Talei nebebus kur slėptis.

Artėdama prie geležinkelio, Talė ėmė visu greičiu lėkti virš vandens. Ji įveikė posūkį slysdama vandens paviršiumi ir nušvilpė virš geležinkelio.

Oromobiliai nuskrido tolyn palei upę. Ypatingieji agentai turbūt tikėjosi, kad Talė ims skristi virš kitos upės, bet netikėtai išdygęs senas geležinkelis juos suglumino. Jei Talei pavyktų pasiekti kalną anksčiau nei oromobiliai iš lėto apsisuks, ji išsigelbėtų.

Kaip tik tuo metu mergina prisiminė vietą, kur ji kartu su kitais dūmiečiais išardė bėgius metalo laužui, ir, leisdama orlentei laisvai kristi, padariusi didelį lanką prasklendė virš išardyto geležinkelio. Netrukus pakėlėjai aptiko metalą, ir Talė slysdama sustojo geležinkelio linijos gale.

Mergina nušoko nuo orlentės, apgręžė ją ir pastūmė upės link. Be saugos apyrankių, kurios grąžintų orlentę atgal, aparatas skris virš geležinkelio tol, kol pasieks atkarpą be bėgių, o tada nukris ant žemės.

Galbūt agentai pagalvos, kad Talė nukrito nuo orlentės, ir pradės jos ten ieškoti? Mergina per akmenis užsiropštė iki urvo ir nėrė į tamsą. Ji skverbėsi gilyn vildamasi, kad virš galvos stūksantys akmenys gerai paslėps ją nuo persekiotojų. Kai urvo anga liko už nugaros lyg akies dydžio šviesos ovalas, Talė sunkiai šnopuodama parkrito ant akmenų, jai rankos drebėjo nuo jaudulio. Jai pavyko, jai pavyko.

Bet kas gi jai pavyko? Ji neturi nei batų, nei orlentės, nei draugų, net vandens filtro ar „SpagBolo“ paketėlio. Nei namų, į kuriuos galėtų grįžti.

Talė buvo vienui viena.

– Esu visiškai negyva, – garsiai ištarė ji.

Iš tamsos atsklido balsas:

– Tale? Tai tu?

Netikėtumas

Kažkieno rankos tamsoje apkabino Talę per pečius.

– Tau pavyko!

Tai buvo Deivido balsas.

Iš nuostabos Talė nepajėgė ištarti nė žodžio, bet prisitraukė vaikiną ir įsikniaubė veidu jam į krūtinę.

– Kas dar atvyko su tavimi?

Mergina papurtė galvą.

– Ak, – sušnibždėjo Deividas.

Staiga urvas sudrebėjo. Vaikinas dar tvirčiau suspaudė Talę. Viršuje riaumodamas iš lėto praskrido oromobilis; Talė įsivaizdavo, kaip Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai apžiūri kiekvieną uolos plyšelį ieškodami savo grobio.

Nejaugi ji atvedė juos pas Deividą? Tai būtų paskutinė jos išdavystė.

Virš galvų vėl suriaumojo persekiotojų oromobilis, ir Deividas nusitempė Talę gilyn į tamsą ilgu vingiuotu taku. Juos apsupo tyla, drėgmė ir šaltis skverbėsi į kaulus, ir Talė vėl pagalvojo apie tarp akmenų palaidotą traukinį, pilną negyvų rūdžių.

Jiedu stovėjo apsikabinę kankinamai ilgai, nedrįsdami pratarti žodžio net tada, kai nutilo oromobilių triukšmas.

Galiausiai Deividas sušnibždėjo:

– Kas vyksta Dūmuose?

– Šįryt atvyko Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojai.

– Žinau. Mačiau. – Jis tvirčiau prisiglaudė Talę. – Kankino nemiga, todėl paėmiau orlentę ir nuskridau į kalną stebėti saulėtekio. Jie pralėkė tiesiai virš manęs. Kalnagūbrį iškart kirto dvidešimt oromobilių. Tačiau kas dabar ten vyksta?

– Visus uždarė į triušių aptvarą ir suskirstė į grupes. Krojus sakė, kad ketina pargabenti atgal į mūsų miestus.

– Krojus? Ką dar matei?

– Šėją, porą jos draugų. Viršininkui galbūt pavyko ištrūkti. Mudu kartu bandėme pabėgti.

– O kaip mano tėvai?

– Nežinau.

Talė apsidžiaugė, kad jiedu tamsoje. Nors ji nieko aplink nematė, tik girdėjo išsigandusį Deivido balsą, vis tiek buvo skaudu. Vaikino tėvai įkūrė Dūmus ir žinojo operacijos paslaptį. Kad ir kokia bausmė laukė kitų dūmiečių, Deivido tėvams ji būtų šimtus kartų baisesnė.

– Negaliu patikėti tuo, kas įvyko, – tyliai ištarė Deividas.

Talė bandė sugalvoti ką nors guodžiamo. Tačiau tamsoje regėjo tik pašaipią daktarės Keibl šypseną.

– Kaip tau pavyko ištrūkti?

Talė paėmė vaikino rankas ir uždėjo sau ant riešų, ant kurių tebebuvo plastikinės antrankių apyrankės.

– Perpjoviau antrankius, užlipau ant prekybos punkto stogo ir pavogiau Krojaus orlentę.

– Saugant Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentams?

Talė prikando lūpą ir nutilo.

– Nuostabu. Mama sako, kad jie – antžmogiai. Antrąsyk operuojant padidinami jų raumenys ir perkraunama nervų sistema. Ir jie atrodo labai grėsmingai. Dauguma žmonių puola į paniką vos tik juos išvydę. – Deividas tvirčiau priglaudė merginą prie savęs. – Bet aš turėjau žinoti, kad pabėgsi.

Talė užsimerkė, nors visiškoje tamsoje tai buvo nebūtina. Ji troško, kad jiedu liktų čia amžinai ir niekada nesužinotų, kas vyksta lauke.

– Man tiesiog pasisekė.

Talė nustebo, kad vėl meluoja. Jei ji iš pat pradžių būtų pasakiusi tiesą, dūmiečiai būtų žinoję, kaip elgtis su pakabučiu. Būtų jį prikabinę prie migruojančio paukščio, ir daktarė Keibl dabar galbūt keliautų į Pietų Ameriką, o ne vadovautų Dūmų naikinimo operacijai iš bibliotekoje įkurto štabo.

Tačiau Talė negalėjo prisiversti iškloti tiesą. Ne dabar. Ji sunaikino Deivido namus ir šeimą, todėl vaikinas daugiau niekada ja nebepasitikės. Ji jau prarado Perisą, Šėją ir naujuosius namus. Ji neištvertų praradusi ir Deividą.

O ir kokia nauda iš jos išpažinties? Deividas liktų vienas, ji taip pat, o dabar jiedviem kaip tik labiausiai reikia vienas kito.

Vaikinas delnu perbraukė jai per veidą.

– Tu vis dar mane stebini, Tale.

Merginą nupurtė drebulys. Deivido žodžiai rėžė tarsi peilis.

Ir tada ji apsisprendė: kada nors papasakos Deividui, ką netyčia padarė. Bet ne dabar, kada nors. Kai ištaisys padėtį ir atstatys tai, ką sugriovė. Galbūt tada Deividas ją supras.

– Seksime paskui juos, – pareiškė ji. – Ir išgelbėsime.

– Ką? Mano tėvus?

– Juk jie iš mano miesto, ar ne? Vadinasi, ten juos ir nugabens. Taip pat ir Šėją su Krojumi. Išgelbėsime juos visus.

Deividas karčiai nusijuokė.

– Mudu? Prieš būrį Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojų?

– Jie nesitikės, kad pasirodysime.

– Bet kaip mes juos rasime? Man niekada neteko būti jokiame mieste, bet girdėjau, kad jie gana dideli. Daugiau nei milijonas gyventojų.

Talė lėtai įkvėpė – ji vėl prisiminė savo pirmąją kelionę pas daktarę Keibl, į miesto pakraštyje už žaliosios zonos tarp fabrikų išsibarsčiusius žemus murzinus pastatus. Netoliese stūksančią didžiulę deformuotą kalvą.

– Žinau, kur jie bus nugabenti.

– Ką? – Deividas paleido ją iš glėbio.

– Buvau ten. Ypatingųjų aplinkybių skyriaus štabe.

Kurį laiką abu tylėjo.

– Maniau, kad jis įslaptintas. Dauguma čia atvykusių vaikų netgi netiki, kad toks skyrius apskritai yra.

Talė kalbėjo toliau pasibaisėjusi, kad melas taip lengvai ateina jai į galvą.

– Neseniai iškrėčiau išties bjaurią išdaigą, kuri atkreipė Ypatingųjų aplinkybių skyriaus dėmesį. – Ji vėl padėjo galvą Deividui ant krūtinės džiaugdamasi, kad nemato patiklaus jo veido. – Įsibroviau į Naujųjų Gražuolių Miestą. Ten gyvenama po operacijos ir visą laiką linksminamasi.

– Girdėjau. O bjauruliai į jį neįleidžiami, tiesa?

– Taip. Išdaiga buvo gana rimta. Trumpai tariant, buvau su kauke ir įsiveržiau į vakarėlį. Manęs vos nesučiupo, tad pasinaudojau tąsiąja striuke.

– Kas tai?

– Kažkas panašaus į orlentę, tik striukę reikia apsivilkti. Ji skirta tam, kad per gaisrą saugiai iššoktum iš aukštų pastatų, bet naujieji gražuoliai dažniausiai ja naudojasi krėsdami kvailystes. Tad aš pačiupau striukę, įjungiau priešgaisrinę signalizaciją ir nušokau nuo stogo. Tai išgąsdino daugybę žmonių.

– Įsivaizduoju. Šėja man apie tai papasakojo pakeliui į Dūmus ir pareiškė, kad esi kiečiausia bjaurulė pasaulyje. O aš pamaniau: mieste tikrai nuobodu.

– Sutinku.

– Ir tave sugavo? Šėja apie tai neužsiminė.

Talė melavo toliau, įpindama kuo daugiau tiesos.

– Iš pradžių vyliausi, kad išsisukau, bet vėliau paaiškėjo, jog aptiko mano DNR ar kažką panašaus. Po kelių dienų buvau nuvežta į Ypatingųjų aplinkybių skyrių ir supažindinta su pabaisiška moterimi. Man regis, ji ten vadovauja. Taip pirmą kartą susipažinau su Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentais.

– Ar iš arti jie išties baisūs?

Talė linktelėjo tamsoje.

– Jie gražūs, tobuli. Bet nuožmūs, siaubingi. Baisiausia būna pirmą kartą. Tačiau mane norėta tik išgąsdinti. Buvau perspėta, kad užsitrauksiu didelę bėdą, jei pakliūsiu dar kartą. Arba jei kam nors papasakosiu. Todėl Šėjai apie tai ir neužsiminiau.

– Tai daug ką paaiškina.

– Ką?

– Man visada atrodė, kad žinai, kaip pavojinga čia, Dūmuose. Kažkaip supratai, kokie iš tiesų yra miestai, nors mano tėvai dar nebuvo papasakoję apie operaciją. Esi vienintelė mano sutikta pabėgėlė, kuri viską gerai suvokia.

Talė linktelėjo. Tai buvo tiesa.

– Taip, aišku.

– Ir vis tiek nori išlaisvinti mano tėvus ir Šėją? Rizikuodama, kad tave sučiups? Kad pakeis tavo smegenis?

Rauda ėmė smaugti Talei gerklę.

– Aš privalau.

Kad atitaisyčiau tau padarytą skriaudą.

Deividas prisispaudė ją tvirčiau ir norėjo pabučiuoti. Tačiau Talė pravirkusi nusisuko.

– Esi nuostabi, Tale.

Griuvėsiai

Jie slėpėsi urve iki pat ryto.

Saulei patekėjus Talė markstydamasi žvalgėsi po dangų bijodama išvysti iš už medžių staiga išnyrančių oromobilių eskadrilę. Visą naktį nebuvo girdėti jokio triukšmo. Galbūt dabar, kai Dūmai sunaikinti, atėjūnai nutarė nebesivarginti gaudydami kelis paskutinius pabėgėlius.

Deivido orlentė visą naktį buvo paslėpta urve, dieną negavusi jokio saulės spindulėlio, bet jos baterija tebebuvo įkrauta tiek, kad galėjo abu pakelti į kalną. Jaunuoliai nuskrido prie upės. Talės pilvas gurgė, nes visą parą nė kąsnio neturėjo burnoje, bet labiausiai ji norėjo gerti. Burna taip išdžiūvo, kad mergina vos pajėgė kalbėti.

Deividas atsiklaupė prie kranto ir panardino galvą į ledinį vandenį. Tai pamačiusi Talė net nusipurtė. Kad ir Deivido glėbyje, tačiau be antklodės ir basai urve buvo šalta. Jai būtinai reikėjo karšto maisto, antraip sušals net ryto vėjelyje.

– O jei Dūmai vis dar užimti? – paklausė ji. – Kur gausime maisto?

– Sakei, kad užpuolikai buvo suvarę belaisvius į triušių aptvarą? Kur dingo triušiai?

– Išsilakstė į visas puses.

– Būtent. Dabar jų turėtų būti visur. O pagauti triušį nėra sunku.

Talė susiraukė.

– Na, gerai. Tikiuosi, valgysime juos virtus.

Deividas nusijuokė.

– Žinoma.

– Tiesą sakant, niekada nesu kūrusi laužo, – prisipažino Talė.

– Nesijaudink. Ne tu viena.

Jis užlipo ant orlentės ir ištiesė ranką.

Talei dar nebuvo tekę viena orlente skraidyti dviese ir ji džiaugėsi, kad su ja Deividas, o ne kas nors kitas. Ji atsistojo priešais, nugara į vaikiną, ir išskėtė rankas. Jų kūnai susilietė, Deividas apkabino ją per liemenį. Per posūkius abu nesikalbėjo: Talė perkeldavo svorį ir luktelėdavo, kol Deividas padarys tą patį. Kai abu perprato, kaip teisingai manevruoti, jų kūnai pradėjo judėti kartu, kreipdami orlentę žinomu keliu, ir atrodė, kad skrenda vienas žmogus.

Sklendžiant iš lėto, viskas klostėsi kuo puikiausiai, bet Talė įsitempusi klausėsi, ar neišgirs persekiotojų. Jei staiga išdygtų oromobilis, pabėgti nuo jo lekiant visu greičiu būtų kebloka.

Dūmus jie pirmiausia užuodė, tik paskui išvydo.

Nuo kalno pastatai atrodė lyg baigęs degti laužas – rūkstantys, apgriuvę, pajuodavę. Stovykloje nebuvo nė gyvos dvasios, tik vėjas blaškė popieriaus skiautes.

– Atrodo, degė visą naktį, – tarė Talė.

Deividas tylėdamas linktelėjo. Talė suspaudė vaikinui ranką; ji spėliojo, kaip jis jaučiasi matydamas, kad jo vaikystės namai virto rūkstančiais griuvėsiais.

– Apgailestauju, Deividai.

– Turime nusileisti žemyn. Privalau patikrinti, ar mano tėvai… – Jis nurijo žodžius vidury sakinio.

Talė ieškojo ženklų, kurie bylotų, kad Dūmuose tebėra žmonių. Nors miestas atrodė visiškai tuščias, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai galėjo pasislėpę tykoti grįžtančiųjų.

– Reikėtų luktelėti.

– Negaliu. Tėvų namas yra kitoje kalnagūbrio pusėje. Gal užpuolikai jo nepamatė.

– Jei agentai jo neaptiko, Madė su Azu turėtų būti ten.

– O jeigu jie pabėgo?

– Tada mes juos rasime. O kol kas saugokimės, kad mūsų pačių nesučiuptų.

Deividas atsiduso.

– Gerai.

Talė tvirtai suspaudė vaikinui ranką. Jie išlankstė orlentę ir laukė, kol pakils saulė, sykiu dairydamiesi, ar apačioje nepamatys kokių nors žmogaus buvimo ženklų. Kartkartėmis vėjelis įpūsdavo žarijas ir paskutinės medinės kolonos griuvo viena po kitos virsdamos pelenų krūva.

Ieškodami grobio aplink lakstė žvėrys. Apimta siaubo Talė stebėjo, kaip vilkas nutveria triušį ir po trumpos kovos lieka tik kraujo klanas ir kailis. Štai kas liko iš gamtos, nuožmios ir laukinės, prabėgus vos kelioms valandoms po Dūmų žūties.

– Ar pasirengusi leistis žemyn? – po valandos paklausė Deividas.

– Ne, – atsakė Talė. – Niekada nebūsiu pasirengusi.

Jie artinosi iš lėto, pasiruošę apsigręžti ir sprukti, jei tik išdygtų koks Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentas. Bet kai pasiekė miesto pakraštį, Talės nerimas virto kažkuo baisesniu – ją pervėrė siaubinga mintis: čia nėra nė gyvos dvasios.

Jos namai pražuvo, liko tik apanglėjusių griuvėsių krūva.

Triušių aptvare įspausti pėdsakai bylojo, kad dūmiečiai grupėmis buvo įvedami ir išvedami pro vartus. Ištisa žmonių bendruomenė buvo paversta galvijų banda. Aptvare vis dar šokinėjo keli triušiai.

– Bent jau neteks badauti, – apsidžiaugė Deividas.

– Taigi, – pritarė Talė, nors Dūmų vaizdas nuslopino alkį. Ji stebėjosi, kaip Deividas, kad ir su kokiais siaubais susidūręs, pajėgia galvoti apie praktiškus dalykus. – O kas ten?

Aptvaro kampe, prie pat tvoros, gulėjo nežinia kokie daiktai.

Talė pasuko orlentę ton pusėn, Deividas prisimerkęs žvelgė pro dūmų uždangą.

– Regis, tai… batai.

Talė sumirksėjo. Deividas neklydo. Ji nuleido orlentę, nušoko ir pribėgo prie batų.

Mergina apstulbusi dairėsi aplink. Čia buvo sumesta apie dvidešimt porų įvairių dydžių batų. Ji priklaupė, kad apžiūrėtų atidžiau. Raišteliai buvo užrišti, tarsi batus būtų nusispyrę žmonės, kurių rankos surakintos.

– Krojus mane atpažino, – sušnibždėjo ji.

– Ką?

Talė atsigręžė į Deividą.

– Pabėgusi praskridau tiesiai virš aptvaro. Tikriausiai Krojus mane atpažino. Jis žinojo, kad neturiu batų. Mes iš to net šaipėmės.

Talė įsivaizdavo, kaip dūmiečiai, laukdami savo lemties, meta paskutinį iššūkį. Matyt, Krojus nusispyrė batus, tada pašnibždėjo visiems, kam galėjo: „Talė laisva ir basa.“ Tad dūmiečiai jai paliko daugybę batų, kad galėtų išsirinkti. Tai buvo vienintelis būdas padėti pabėgusiai draugei.

– Jie žinojo, kad čia grįšiu, – drebančiu balsu ištarė Talė.

Tačiau dūmiečiai nežinojo, kas juos išdavė.

Ji išsirinko tinkamo dydžio batų porą su rupiais padais, patogius skraidyti orlente, ir užsimovė. Batai buvo netgi geresni už tuos, kuriuos jai buvo padovanoję reindžeriai.

Vėl užšokusi ant lentos, Talė nusisuko nuo Deivido, kad jis nepastebėtų kančios iškreipto jos veido. Dabar taip bus visada. Kaskart, kai jos išdavystės aukos parodys gerumą, Talė pasijus tik blogiau.

– Keliaukime.

Orlenčių takas vingiavo per rūkstančią stovyklą, virš apanglėjusiais degėsiais virtusių gatvių. Deividas sustojo prie ilgo pastato, kuris dabar buvo tik pajuodavusių nuolaužų krūva.

– Kaip tik to ir bijojau.

Talė stengėsi prisiminti, kas čia stovėjo. Dūmai tapo neatpažįstami, pažįstamos gatvės virto pelenų ir žarijų sankaupomis.

Ji išvydo vėjo blaškomus apanglėjusius lapus. Biblioteka.

– Užpuolikai neišnešė knygų prieš… – sušuko Talė. – Kodėl?

– Ypatingųjų aplinkybių skyrius nenori, jog žmonės žinotų, kaip buvo gyvenama prieš sugalvojant operaciją. Jie nori, kad bjauruliai savęs nekęstų, antraip lengvai priprastų prie bjaurių veidų, normalių veidų.

Talė atsigręžusi pažvelgė Deividui į akis.

– Bent jau kai kurie iš tų veidų yra normalūs.

Vaikinas liūdnai nusišypsojo.

Tada Talės galvoje šmėstelėjo mintis.

– Viršininkas mėgino pabėgti su senais žurnalais. Gal jam pavyko?

– Pėsčiam? – suabejojo Deividas.

– Tikiuosi, – atsakė Talė ir palinko į priekį. Orlentė pasuko miesto pakraščio link.

Ant žemės likusi pipirų dėmė ženklino vietą, kur ji susikibo su Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agente. Talė nušoko nuo lentos stengdamasi tiksliai prisiminti vietą, kur Viršininkas įbėgo į mišką.

– Jei jam pavyko pasprukti, jo ir pėdos ataušo, – įtikinėjo Deividas.

Talė brovėsi per krūmus ieškodama grumtynių pėdsakų. Pro lapus skverbėsi ryto saulės spinduliai. Per sulaužytus krūmus gilyn į mišką driekėsi brydė. Viršininkas bėgo ne itin grakščiai, palikdamas pėdsaką tarsi auką puolantis dramblys.

Po apsamanojusiu nuvirtusiu medžiu Talė rado prastai paslėptą sportinį krepšį. Atsegusi užtrauktuką pamatė, kad žurnalai, supakuoti į plastikinį apvalkalą su meile, kiekvienas atskirai, nenukentėjo. Mergina užsimetė krepšį ant peties džiaugdamasi, kad nors kažką pavyko išgelbėti iš bibliotekos. Tai buvo maža pergalė prieš daktarę Keibl.

Netrukus ji aptiko Viršininką.

Vyriškis gulėjo ant nugaros nenatūraliai pakreipęs galvą. Pirštai buvo sugniaužti, nagai kruvini – matyt, jis kažką draskė. Viršininkas tikriausiai kovėsi, kad nukreiptų užpuolikų dėmesį ir sutrukdytų rasti sportinį krepšį. O gal kad padėtų Talei, kai pamatė, jog jai taip pat pavyko pasiekti mišką.

Mergina prisiminė ne kartą girdėtus ypatingųjų agentų žodžius: „Nenorime tavęs sužaloti, bet sužalosime, jei būsime priversti.“

Jie nejuokavo. Šitie žmonės niekada nejuokauja.

Su krepšiu ant peties Talė išsvirduliavo iš miško.

– Kažką radai? – paklausė Deividas.

Ji neatsakė.

Išvydęs Talės veidą, vaikinas nušoko nuo orlentės.

– Kas atsitiko?

– Jį sugavo. Ir nužudė.

Deividas išsižiojęs žiūrėjo į Talę. Tada iš lėto įkvėpė.

– Susitvardyk, Tale. Privalome keliauti.

Ji sumirksėjo. Saulė jai regėjosi persikreipusi kaip ir Viršininko kaklas. Atrodė, lyg Talei naršant tarp medžių kažkas būtų siaubingai iškreipęs visą pasaulį.

– Kur? – sušnibždėjo Talė.

– Turime nuvykti į mano tėvų namus.

Madė ir Azas

Deividas taip greitai lėkė virš kalnagūbrio, kad Talė išsigando, jog nukris. Ji pirštais įsikibo į vaikino švarką ir pasidžiaugė, kad turi naujus batus su kibiais padais.

– Deividai, Viršininkas priešinosi, todėl jį ir nužudė.

– Mano tėvai taip pat priešintųsi.

Talė prikando lūpą ir visą dėmesį sutelkė į orlentę, kad tik nenukristų. Kai pasiekė orlenčių taką, vedantį link Deivido tėvų namų, vaikinas nušoko žemėn ir tekinas pasileido nuo kalno.

Pamačiusi, kad orlentės baterija dar nevisiškai įsikrovusi, Talė pirmiausia ją išlankstė, tik tada neskubėdama nusekė paskui Deividą norėdama išsiaiškinti, ką užpuolikai padarė Madei su Azu. Staiga dingtelėjo, kad bus negerai, jei Deividas pats vienas ras tėvus, todėl nubėgo vaikinui iš paskos.

Prieš dvi dienas jie čia buvo atvykę sutemus ir iš kitos pusės, todėl takelį mergina rado ne iškart. Talė klausėsi, ar neišgirs Deivido šūktelint, bet taip nenutiko. Tuo metu pasikeitė vėjo kryptis, ir pro medžius prasibrovė dūmų kvapas.

Sudeginti namą nėra taip lengva.

Įsikišusios į kalną akmeninės sienos ir stogas gaisrui išsiplėtoti neleido, bet užpuolikai, matyt, įmetė į vidų kažką degaus. Langai buvo išsprogdinti, stiklo šukės spindėjo žolėje, iš durų nelikę nieko, tik kelios ant vyrių vėjelio siūbuojamos apanglėjusios lentos.

Deividas stovėjo prie durų nedrįsdamas įžengti į vidų.

– Būk čia, – paliepė Talė.

Ji perlipo per slenkstį ir sustingo. Įkypai krintantys rytmečio saulės spinduliai apšvietė ore plevenančias pelenų dulkeles. Talei žengiant pakilę pelenų sūkuriai apgaubė ją tarsi spiralinės galaktikos.

Po kojomis trupėjo apanglėjusios grindys, vietomis išdegusios iki pat akmens. Tačiau kai kas per gaisrą išliko. Talė pamatė marmurinę statulėlę, kurią įsidėmėjo čia lankydamasi. Ant sienos tebekabojo per stebuklą išlikęs kilimas. Svetainėje ant apanglėjusių baldų stovėjo keli balti arbatos puodeliai. Pakėlusi vieną Talė suprato, kad jei išliko puodeliai, šis tas bus likę ir iš žmonių kūnų.

Ji pamėgino susitvardyti. Jei Deivido tėvai tebėra čia, bus nesunku rasti jų palaikus.

Atsidūrusi mažoje virtuvėje Talė pamatė palubėje kabančius mieste pagamintus puodus ir keptuves. Išsiklaipęs pajuodęs jų metalas vietomis tebeblizgėjo. Talė pastebėjo miltų maišą, o išvydus kelis džiovintus vaisius, kažkodėl sugurgė tuščias skrandis.

Galiausiai ji atėjo į miegamąjį.

Akmeninės lubos čia buvo žemos ir įžambios. Siautėjant gaisrui dažai suskilinėjo ir pajuodavo. Lova tebebuvo įkaitusi, šiaudinis čiužinys ir storos dygsniuotos antklodės vis dar ruseno.

Bet Azo ir Madės niekur nebuvo. Kambaryje nesimatė nieko panašaus į palaikus. Talė lengviau atsiduso ir dar kartą apėjo namus patikrindama kiekvieną kambarį.

Išėjusi pro duris, ji papurtė galvą.

– Arba juos pagrobė Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai, arba jie paspruko.

Deividas linktelėjo ir prasispraudė pro ją į vidų. Talė susmuko ant žemės ir ėmė kosėti. Plaučiai pagaliau ėmė protestuoti prieš dūmus ir dulkes, kurių ji prisikvėpavo. Merginos rankos buvo suodinos.

Tarpduryje išdygo Deividas, rankoje jis laikė ilgą peilį.

– Ištiesk rankas.

– Ką?

– Antrankiai. Negaliu jų pakęsti.

Talė linktelėjo ir ištiesė rankas. Deividas atsargiai pakišo peilį po plastiku ir ėmė brūžuoti.

Netrukus jis nusivylęs ištraukė peilį.

– Nieko nebus.

Talė pažvelgė atidžiau. Plastike beveik nebuvo jokių įbrėžimų. Ji nematė, kaip Ypatingųjų aplinkybių agentas jai už nugaros atskyrė antrankius, bet tai tetruko akimirką. Gal jis panaudojo kokį nors cheminį katalizatorių?

– Galbūt čia koks nors aviacinis plastikas, – spėliojo ji. – Kai kurie jų tvirtesni net už plieną.

Deividas suraukė kaktą.

– Tai kaip juos perpjovei?

Talė išsižiojo, bet neišspaudė nė žodžio. Juk negali prisipažinti, kad ją išlaisvino Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentas.

– Ir kodėl ant kiekvieno tavo riešo yra po dvi antrankių apyrankes?

Talė tylėdama pažvelgė į rankas ir prisiminė, kad pirmą kartą antrankiais ją surakino sučiupę, paskui – matant daktarei Keibl, prieš išvedant ieškoti pakabučio.

– Nežinau, – išsunkė ji. – Matyt, mus surakino dvigubais antrankiais, kad būtų patikimiau. Aš juos perpjoviau aštriu akmeniu.

– Negali būti, – atšovė Deividas žvelgdamas į peilį. – Tėtis nuolatos kartojo, kad šis peilis – naudingiausias dalykas, atgabentas iš miesto. Jis pagamintas iš moderniausių lydinių ir plaušelių.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Gal antrankių grandelė pagaminta iš kitos medžiagos?

Deividas nepritardamas papurtė galvą. Galiausiai gūžtelėjo pečiais.

– Ką gi, tiesiog tau teks su jais likti. Bet viena aišku: mano tėvai nepabėgo.

– Iš kur žinai?

Jis iškėlė peilį.

– Jei kas nors juos būtų iš anksto perspėjęs, tėtis nė už ką nebūtų pabėgęs be šio peilio. Matyt, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai juos užklupo visiškai netikėtai.

– Labai apgailestauju.

– Jie bent jau gyvi.

Deividas pažvelgė Talei į akis, ir ji pamatė, kad vaikinas kiek apsiramino.

– Na, Tale, ar vis dar nori jų ieškoti?

– Žinoma.

Deividas nusišypsojo.

– Gerai.

Jis atsisėdo greta Talės atsukęs nugarą į namą ir palingavo galvą.

– Keista. Mama mane nuolat perspėdavo, kad taip atsitiks. Kol augau, tėvai kasdien mane tam rengė. Gana ilgai aš jais tikėjau. Tačiau vėliau pradėjau abejoti. Maniau, gal mano tėvus tiesiog kankina paranoja. Gal, kaip nuolatos tvirtino pabėgėliai, Ypatingųjų aplinkybių skyrius tėra prasimanymas.

Talė tyliai linktelėjo nedrįsdama ištarti nė žodžio.

– O dabar, kai tai įvyko, viskas atrodo dar labiau prasimanyta.

– Apgailestauju, Deividai. – Bet jis niekada nesužinos, kaip ji sielvartauja. Bent jau kol Talė neras vaikino tėvų. – Nesirūpink. Mes juos rasime.

– Prieš tai sustosime vienoje vietoje.

– Kur?

– Kaip sakiau, tėvai užpuolimui ruošėsi nuo tada, kai įkūrė Dūmus.

– Pavyzdžiui, išmokė, kad tu galėtum pats savimi pasirūpinti, – tarė Talė, paliesdama minkštą Deivido siūto švarko odą.

Vaikinas jai nusišypsojo ir pirštu nuvalė suodžius nuo skruosto.

– Jie nuveikė kur kas daugiau. Eime.

Netoli namo buvo urvas su tokia maža anga, kad Talei teko ant pilvo šliaužti vidun. Deividas parodė atsargų, kurias jo tėvai kaupė dvidešimt metų, slėptuvę.

Čia buvo vandens filtrų, krypčių ieškiklių, lengvų drabužių ir miegmaišių – dūmiečių vertinimu, neįkainojamo turto. Keturios senovinio stiliaus orlentės, bet skraidančios panašiai kaip ir toji, kurią daktarė Keibl davė Talei keliauti į Dūmus, bei sandariai įpakuotų pilvo jutiklių rinkinys. Viskas – aukščiausios kokybės.

– Tai bent, jie viską suplanavo.

– Jie visada planuoja, – atsakė Deividas. Jis paėmė žibintuvėlį ir pašvietė į akmenis tikrindamas, ar baterija neišsikrovusi. – Kaskart, kai atvykdavau patikrinti šių daiktų, įsivaizduodavau kaip tik tokią akimirką. Milijoną sykių apgalvojau, ko man galėtų prireikti. Dabar man atrodo, kad visa tai įvyko vien dėl mano vaizduotės.

– Tu nekaltas, Deividai.

– Jei būčiau buvęs čia…

– Jau sėdėtum Ypatingųjų aplinkybių skyriaus oromobilyje surakintomis rankomis ir negalėtum nieko išgelbėti.

– Teisybė, o dabar esu čia. – Deividas pažvelgė į ją. – Ir tu esi čia. Nors tavęs čia niekada neįsivaizdavau. Netikėta sąjungininkė.

Talė prisivertė nusišypsoti.

Deividas ištraukė didelį vandeniui nepralaidų maišą.

– Mirštu iš bado.

Talė linktelėjo, ir jai svaigo galva. Juk jau dvi paras buvo nevalgiusi.

Deividas naršė po maišą.

– Daugybė greitai paruošiamo maisto. Pažiūrėkime: daržovės su ryžiais, makaronai su kariu, švediški mėsos kukuliai, tailandietiški ryžiai… Ko norėtum?

Talė giliai įkvėpė. Ji ir vėl atsidūrė tyruose.

– Bet ko, tik ne „SpagBolo“.

Naftos maras

Saulei leidžiantis Talė su Deividu iškeliavo.

Kiekvienas skrido dviem orlentėmis. Suporuotos ir suspaustos tarsi sumuštinis lentos galėjo gabenti dvigubai didesnį svorį, kurio didžiąją dalį sudarė apačioje prikabinti maišai. Jaunuoliai supakavo viską, kas galėtų praversti, taip pat ir Viršininko išgelbėtus žurnalus. Kad ir kas atsitiktų, grįžti į Dūmus nebuvo prasmės.

Skrisdama virš upės, nuo kalno žemyn, Talė elgėsi atsargiai, nes po lenta siūbuojantis papildomas svoris buvo tarsi prie abiejų kulkšnių grandinėmis pritvirtinti svarmenys. Tačiau šįkart ji segėjo saugos apyrankes.

Dabar jie keliaus visai kitu keliu nei atvedusiu Talę į Dūmus. Tada buvo parinktas neklaidus maršrutas, be to, numatyta dalį kelio įveikti reindžerių sraigtasparniu. Šį kartą kelias nebus toks tiesus. O ir su sunkiu kroviniu pėsčiomis jie toli nenueitų. Taigi keliauti teks tik ten, kur gali skraidyti orlentės, kad ir kokį didelį lanką prisieitų daryti. O po užpuolimo miestus teks iš tolo aplenkti.

Laimė, Deividas ne kartą buvo keliavęs į Talės miestą, ir vienas, ir su nepatyrusiais bjauruliais. Jis gerai žinojo, kur yra upės, geležinkelio bėgiai, griuvėsiai, natūralios geležies rūdos gyslos, ir buvo sudaręs daugybę pabėgimo maršrutų, jei miesto valdžia sumanytų jį persekioti.

– Prireiks dešimties dienų, – pareiškė jis. – Jei keliausime visą naktį, o dieną slapstysimės.

– Gerai, – sutiko Talė, nors abejojo, ar jie spės ką nors išgelbėti nuo operacijos.

Pirmąją kelionės parą, maždaug vidurnaktį, jie pasuko nuo upelio, tekančio žemyn nuo plikagalvės kalvos, ir ėmė skristi virš išdžiūvusio upokšnio, vingiuojančio tarp baltų gėlių. Šis upokšnis atvedė juos prie didelės dykumos.

– Kaip mes ją įveiksime?

Deividas parodė į tamsius kontūrus, kyšančius iš smėlio ir besidriekiančius į tolį.

– Tai kadaise buvo plieno lynais sujungti bokštai.

– Kam jie reikalingi?

– Jais elektra iš vėjų ūkio keliaudavo į vieną senąjį miestą.

Talė suraukė kaktą.

– Nežinojau, kad rūdžiai naudojo vėjo galią.

– Dauguma jų buvo bepročiai, bet ne visi, – gūžtelėjo pečiais Deividas. – Mes esame rūdžių palikuonys ir tebesinaudojame svarbiausiais jų įrenginiais. Kai kurie rūdžiai mąstė teisingai.

Kabeliai vis dar gulėjo dykumoje, po klajojančiu smėliu pasislėpę nuo lietaus. Tačiau vietomis jie buvo nutraukti ar kiaurai surūdiję, todėl Talė ir Deividas skrido atsargiai, nenuleisdami akių nuo orlenčių metalo ieškiklių. Kai pasiekdavo tarpą, kurio orlentėmis peršokti nebūtų pavykę, išvyniodavo kabelį, kurį buvo pasiėmęs Deividas; patys iki kitos kelio atkarpos eidavo pėsti, o jų orlentės būdavo nukreipiamos virš kabelio lyg užsispyrę asilai, genami per siaurą tiltą; tada kabelį vėl suvyniodavo.

Talė dar niekada nebuvo mačiusi tikros dykumos. Mokykloje aiškino, kad dykumose gausu įvairiausios gyvybės, bet šita buvo tokia, kokią mergina įsivaizdavo būdama mažvaikė: neišraiškingos į kupras panašios kalvos, viena už kitos besidriekiančios į tolį. Čia niekas nejudėjo, tik vėjas šuorais pustė smėlį.

Talė žinojo tik didžiausios žemyno dykumos pavadinimą.

– Ar čia Modžavė?

Deividas papurtė galvą.

– Šitoji gerokai mažesnė ir nenatūrali. Mes dabar toje vietoje, kur kadaise pradėjo keroti baltosios piktžolės.

Talė švilptelėjo. Atrodė, kad smėlynai plyti be galo, be krašto.

– Tai bent nelaimė.

– Kai orchidėjos nustelbė kitus augalus, nebuvo kam sulaikyti derlingo dirvožemio. Vėjas jį išpustė, liko tik smėlis.

– Ar čia amžiais bus tik dykuma?

– Taip, ne mažiau kaip tūkstantį metų. Gal per tą laiką kas nors sugalvos būdą, kaip neleisti piktžolėms vėl suvešėti. Jei ne, procesas prasidės iš naujo.

Auštant jie atvyko prie rūdžių miesto – smėlio jūroje įstrigusios grupės neišvaizdžių pastatų.

Per šimtmečius dykuma buvo spėjusi įsibrauti į miestą, kopų smėlis tekėjo gatvėmis tarsi vanduo, bet pastatai buvo geresnės būklės nei tie, kuriuos Talei anksčiau teko matyti. Smėlis nugludina daiktų kraštus, bet nesuardo taip, kaip lietus ir augmenija.

Jiedu nesijautė pavargę, bet dienos metu keliauti nenorėjo – dykumoje nebuvo kur pasislėpti nuo saulės ir vėjo. Todėl įsirengė stovyklą fabriko pastato, kurio didžioji stogo dalis dar buvo išlikusi, antrame aukšte. Aplink tyliai stūksojo senovinės mašinos, dydžio sulig oromobiliu.

– Kas čia buvo? – paklausė Talė.

– Manau, spausdinami laikraščiai, – paaiškino Deividas. – Tai tarsi knygos, tik kasdien išmetamos ir perkamos naujos.

– Juokauji.

– Visai ne. O tu dar tvirtinai, esą mes Dūmuose niokojame medžius!

Talė rado plyšį stoge, pro kurį švietė saulė, ir išlankstė orlentes, kad įsikrautų jų baterijos. Deividas ištraukė du kiaušinių salotų paketėlius.

– Ar pavyks šiąnakt įveikti dykumą? – paklausė Talė stebėdama, kaip Deividas iš butelio varvina į filtrą paskutinius vandens lašus.

– Be vargo. Dar iki vidurnakčio pasieksime kitą upę.

Talė prisiminė Šėjos žodžius, ištartus seniai, kai ji pirmą kartą rodė Talei išlikimo reikmenų komplektą.

– Ar iš tiesų galima į filtrą šlapintis? Na, ir vėliau gerti?

– Žinoma. Esu taip daręs.

Talė susiraukė ir pažvelgė pro langą.

– Man nederėjo klausti.

Deividas tyliai nusijuokė, priėjo iš nugaros ir uždėjo rankas merginai ant pečių.

– Kad išliktų gyvi, žmonės padaro neįtikėtinų dalykų.

Talė atsiduso.

– Žinau.

Pro langą buvo matyti gatvės dalis, šiek tiek apsaugota nuo viešpataujančios dykumos. Čia stovėjo keli sudegę automobiliai, kurių pajuodę rėmai kyšojo iš po balto smėlio.

Talė patrynė antrankius, veržiančius riešus.

– Akivaizdu, kad rūdžiai norėjo išlikti. Visuose mano matytuose griuvėsiuose buvo pilna automobilių. Žmonės bandė pabėgti. Regis, nė vienam nepavyko.

– Keliems pavyko pabėgti, bet ne automobiliais.

Talė atsirėmė į Deividą jausdama jo raminančią šilumą. Ryto saulė dar negreitai išvaikys dykumos žvarbą.

– Keista. Mokykloje mažai pasakojama apie paskutinę paniką, kai rūdžių pasaulis žlugo. Mokytojai tik gūžteli pečiais, esą klaidos kaupėsi tol, kol ši civilizacija subyrėjo tarsi kortų namelis.

– Tai tik iš dalies tiesa. Viršininkas turėjo kelias senas knygas, kuriose apie tai pasakojama.

– Kas jose sakoma?

– Na, rūdžiai iš tiesų gyveno pasaulyje – kortų namelyje, bet kažkas jį labai smarkiai stumtelėjo. O kas, taip ir nepaaiškėjo. Gal tai buvo rūdžių ginklas, kuris tapo nevaldomas. Gal kokios nors skurdžios šalies žmonės, kuriems nepatiko rūdžių valdymas. O gal atsitiktinumas, kaip tos viską užgožusios gėlės, arba koks nors mokslininkas vienišius, įsigeidęs sujaukti pasaulį.

– Taigi kas nutiko?

– Išplito virusas, bet jis užkrėtė ne žmones, o naftą.

– Užkrėsta nafta?

Deividas linktelėjo.

– Nafta yra organinė medžiaga, susidariusi iš senų augalų, dinozaurų liekanų ir panašių dalykų. Kažkas sukūrė ją naikinančią bakteriją. Šios sporos plisdavo oru, o kai patekdavo į naftą, apdorotą ar žalią, imdavo daugintis. Panašiai kaip pelėsiai. Jos pakeisdavo naftos cheminę sudėtį. Ar esi mačiusi fosforą?

– Cheminį elementą?

– Taip. Susilietęs su oru jis užsiliepsnoja.

Talė linktelėjo. Ji prisiminė, kaip per chemijos pamokas, užsidėjusi apsauginius akinius, žaisdavo su šia medžiaga ir aptarinėdavo, kokių išdaigų su ja galima iškrėsti. Bet niekas niekada nesiūlydavo išdaigos, dėl kurios žūtų žmonės.

– Šia bakterija užkrėsta nafta tapdavo tokia pat kaip fosforas. Susilietusi su deguonimi ji sprogdavo. O jai degant, su dūmais išsiskirdavo sporos ir būdavo išnešiojamos vėjo. Taip sporos patekdavo į automobilius, lėktuvus ar naftos gręžinius ir vėl imdavo daugintis.

– Oho! O tais laikais naftą naudojo viskam, tiesa?

Deividas linktelėjo.

– Pavyzdžiui, ana tie automobiliai. Veikiausiai jie buvo užkrėsti mėginant pabėgti iš miesto.

– Tai kodėl žmonės nėjo pėsčiomis?

– Manau, dėl kvailumo.

Talė vėl pasipurtė, bet ne nuo šalčio. Keista buvo apie rūdžius galvoti kaip apie realius žmones, o ne kažin kokią idiotišką, pavojingą, kartais komišką istorijos jėgą. Bet tuose pajuodusiuose automobiliuose tebebuvo žmonių, tiksliau, tai, kas iš jų liko po poros šimtų metų, tarsi jie vis dar mėgintų pabėgti nuo savo likimo.

– Įdomu, kodėl mums to nepasakoja per istorijos pamokas? Paprastai mokytojams patinka rūdžius vaizduoti kaip niekingus padarus.

– Galbūt mokytojai nori nuslėpti, kad kiekviena civilizacija turi savų silpnybių, – tylesniu balsu aiškino Deividas. – Mes visada nuo kažko priklausome. O jei tai nutylima, lieka tik pasakojimas per istorijos pamoką.

– Mums tai negresia, – ginčijosi Talė. – Turime atsinaujinančios energijos, neišsenkančių išteklių, gyventojų skaičius yra fiksuotas.

Pyptelėjo abu filtrai, ir Deividas pakilo jų atnešti.

– Tai nebūtinai turi būti susiję su ekonomika, – toliau kalbėjo jis, kai grįžo nešinas maistu. – Silpnybė gali būti ir idėja.

Talė atsigręžė į vaikiną. Ji paėmė kiaušinių salotas ir apglėbė indelį delnais, kad sušiltų rankos. Tik dabar pastebėjo, jog Deivido veidas rimtas.

– Deividai, ar tai vienas iš tų dalykų, apie kuriuos nuolat galvojai įsivaizduodamas, kad Dūmus užpuola įsibrovėliai? Ar esi susimąstęs, kodėl miestai išnyksta ir nugrimzta istorijon?

Vaikinas nusišypsojo.

– Tai man kasdien darosi vis aiškiau, – ištarė dėdamas į burną didelį kąsnį.

Pažįstami vaizdai

Kitą naktį, tiksliai pagal grafiką, jie pasiekė dykumos kraštą ir paskui tris dienas skrido virš upės iki pat jūros. Jiedu keliavo tolyn į šiaurę, todėl spalio vėsa Talei priminė šalčiausią iki šiol išgyventą žiemą. Deividas išpakavo žieminius drabužius, sintetinius, pagamintus mieste ir žvilgančius sidabru; Talė užsivilko juos ant rankų darbo megztinio – jis vienintelis buvo likęs iš Dūmuose turėto turto. Mergina džiaugėsi, kad naktį prieš įsiveržiant Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentams ji krito miegoti nenusirengusi, tad, kitaip nei visų kitų daiktų, megztinio neprarado.

Naktys ant orlentės prabėgdavo greitai. Šioje kelionėje nereikėjo stengtis įminti Šėjos mįslių, bėgti nuo krūmynų gaisrų ir leistis nuo senovinių rūdžių įrenginių, mirtinai gąsdinusių Talę. Pasaulis atrodė ištuštėjęs, tarsi Talė su Deividu būtų paskutinieji gyvi likę žmonės, besiblaškantys tarp išsimėčiusių griuvėsių.

Savo maisto racioną jie papildė upėje sugauta žuvimi ir triušiu, Talės iškeptu ant laužo, kurį mergina pati sukūrė. Talė stebėjo, kaip Deividas ado savo odinius drabužius, ir galvojo: ji niekada neišmoks taip mitriai naudotis adata ir siūlu. Deividas išmokė ją pagal žvaigždes nustatyti laiką bei kryptį ir parodė, kaip perprogramuoti orlentę, kad aparatas geriau tiktų naktinėms kelionėms.

Atsidūrę prie jūros, jie pasuko į pietus ir skrido virš šiaurinės pakrantės geležinkelio atšakos, virš kurios Talė keliavo, kai norėjo patekti į Dūmus. Deividas paaiškino, kad kadaise geležinkelis nenutrūkdamas driekėsi iki pat Talės gimtojo miesto ir netgi už jo. Bet dabar jis buvo vietomis sunaikintas, o prie jūros stovėjo miestai, tad jaunuoliams ne kartą teko keliauti į žemyno gilumą. Bet Deividas gerai žinojo upes, geležinkelio atšakas ir kur guli rūdžių paliktos metalo sankaupos, tad jiedu gana sparčiai artėjo prie tikslo.

Vienintelė kliūtis buvo prastas oras. Po kelių dienų kelionės pakrante virš vandenyno pasirodė grėsmingi debesų kalnai. Iš pradžių audra, regis, nenoriai artinosi prie kranto, judėjo iš lėto, dvidešimt keturias valandas kaupdama savo įsiūtį. Dėl besikeičiančio slėgio skristi orlentėmis buvo pavojinga. Nors audros ženklus jaunuoliai pastebėjo gana anksti, užgriuvusi ji pasirodė kur kas baisesnė, nei Talė galėjo įsivaizduoti.

Su uraganu Talė buvo susidūrusi tik mieste, tarp saugių tvirto pastato sienų. Taigi dabar ji gavo dar vieną pamoką apie laukinę gamtos galią.

Tris dienas Talė ir Deividas glaudėsi plastikinėje palapinėje uolos priedangoje, degino švytinčias chemines lazdeles, kad sušiltų ir pasišviestų, vildamiesi, jog į orlenčių magnetus netrenks žaibas. Pirmąsias kelias valandas audros drama juos sužavėjo savo galia, abu laukė, kada kitas griaustinis sudrebins uolas. Paskui pliaupiantis lietus nusibodo ir jaunuoliai visą dieną praleido kalbėdamiesi apie šį bei tą, bet daugiausia – apie savo vaikystę. Talė suprato Deividą kur kas geriau nei bet kurį kitą kada nors turėtą draugą.

Trečią dieną palapinėje jiedu siaubingai susibarė. Talė neprisiminė dėl ko, bet Deividas triukšmingai išlėkė lauk ir visą valandą kiūtojo ten košiamas ledinio vėjo. Kai galiausiai grįžo į palapinę, drebėti nustojo tik po kelių valandų, nors ir šildėsi Talės glėbyje.

– Mes gaištam laiką, – galiausiai pareiškė jis.

Talė tvirčiau suspaudė bičiulį. Paruošti pacientus operacijai, ypač jei jie vyresni nei šešiolikos, šiek tiek užtrunka. Bet daktarė Keibl tikrai nelauks amžinybę, kad Deivido tėvus vėl paverstų gražuoliais. Talė su Deividu įstrigo čia dėl audros, o Madė ir Azas turbūt tuoj atsidurs po peiliu. O Šėjai operacija gal netgi jau atlikta, nes ji buvo tinkamo amžiaus.

– Nesijaudink, mes spėsim. Mane prieš operaciją visus metus kas savaitę matavo. Norint ją gerai atlikti, reikia laiko.

Vaikino kūnu perbėgo drebulys.

– O jeigu niekas nesivargins operacijos atlikti gerai?

Kitą rytą audra nurimo, ir išlindę iš palapinės jaunuoliai pamatė, kad pasaulis nusidažė kitomis spalvomis. Debesys buvo ryškiai rausvi, žolė nežemiškai žalia, o vandenynas tamsesnis, nei Talei kada nors buvo tekę matyti. Jį margino tik putotos bangų keteros ir plūduriuojantys medgaliai. Priblokšti ir nustebę, kad po tokios audros pasaulis vis dėlto išliko, jaunuoliai keliavo visą dieną, kad pasivytų prarastą laiką.

Netrukus geležinkelis pasuko gilyn į žemyną, o dar po kelių naktų keliauninkai pasiekė Rūdžių Griuvėsius.

Bokštai atrodė tarytum susitraukę, griuvėsiai – mažesni nei prieš gerą mėnesį, kai Talė pro čia praskriejo keliaudama į Dūmus tik su Šėjos rašteliu ir pilna kuprine „SpagBolo“. Dabar, kartu su Deividu skrendant tamsiomis gatvėmis, Talės nebegąsdino mintis, kad pro langus išlįs rūdžių vaiduokliai.

– Kai čia lankiausi pirmą kartą, naktį, tikrai buvo baugu, – prisipažino Talė.

Deividas linktelėjo.

– Keistoka, kad viskas taip gerai išsilaikė. Iš visų mano matytų griuvėsių šitie atrodo naujausi.

– Griuvėsiai kažkuo apipurkšti, kad būtų galima rengti mokyklines ekskursijas.

Tai miesto principas, dingtelėjo merginai. Niekas nepalikta savieigai. Viskas paversta kyšiu, perspėjimu ar pamokymu.

Atokiau nuo miesto centro riogsančiame sugriuvusiame pastate, kurio vengė net pamokas praleidinėjantys bjauruliai, jiedu paslėpė didžiąją mantos dalį, pasiėmė tik vandens filtrus, žibintuvėlį ir kelis maisto paketus. Deividas niekada nebuvo mieste, jis atkeliaudavo tik iki griuvėsių, tad dabar pirmoji skrido Talė, laikydamasi geležies gyslos, kurią prieš kelis mėnesius jai parodė Šėja.

– Kaip manai, ar mes kada nors vėl galėsime būti draugės? – paklausė mergina, kai jaunuoliai pėsčiomis žingsniavo upės link, pirmą kartą per visą kelionę vilkdami orlentes.

– Tu ir Šėja? Žinoma.

– Net po to… kas atsitiko tarp manęs ir tavęs?

– Kai ištrauksime Šėją iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus nagų, manau, ji tau atleis beveik viską.

Talė tylėjo. Šėja atspėjo, kas išdavė Dūmus, todėl Talė abejojo, ar jai kada nors pavyks išpirkti savo kaltę.

Pasiekę upę jaunuoliai visu greičiu pasileido virš balto nuo purslų vandens džiaugdamiesi, kad pagaliau atsikratė sunkių kelionės krepšių. Purslai tiško į veidą, aplink riaumojo upė, ir Talė įsivaizdavo, kad tai viena iš jos ekspedicijų tais laikais, kai dar buvo nerūpestingas miesto vaikas, o ne…

Kas ji dabar? Jau ne šnipė, bet ir dūmiete negalėtų savęs vadinti. Vargu ar gražuolė, bet bjaurule irgi nesijaučia. Ji – niekas. Laimė, turi tikslą.

Tolumoje išdygo miestas.

– Štai jis! – Deividui šūktelėjo Talė, stengdamasi perrėkti šniokščiantį vandenį. – Tačiau tu jau esi matęs miestų, tiesa?

– Prie kelių iš jų buvau priartėjęs tiek, kiek dabar. Bet ne daugiau.

Talė pažvelgė žemyn į pažįstamus miesto kontūrus, išskydusius fejerverkų dūmus virš linksmybių bokštų ir rūmų. Ji pajuto skausmą, primenantį namų ilgesį, tik aštresnį. Kadaise Naujųjų Gražuolių Miesto vaizdas jai sukeldavo ilgesį. Dabar miesto kontūrai buvo tarsi tuščias kevalas, visos viltys išnyko. Ji, kaip ir Deividas, neteko namų. Bet, kitaip nei Dūmai, Talės miestas egzistavo, jis plytėjo tiesiai prieš akis, tiktai praradęs ankstesnę prasmę.

– Iki saulėtekio dar kelios valandos, – kreipėsi ji į Deividą. – Gal nori apžiūrėti Ypatingųjų aplinkybių skyrių?

– Juo greičiau, juo geriau, – sutiko vaikinas.

Talė linktelėjo ir nužvelgė pažįstamus šviesius ir tamsius kontūrus, supančius miestą. Iki aušros jie spės nuskristi iki skyriaus ir grįžti atgal.

– Keliaujam.

Jie keliavo virš upės iki pat medžių ir krūmokšnių žiedo, Bjaurulių Miestą atskiriančio nuo priemiesčių. Žalioji juosta buvo saugus prieglobstis, be to, ir patogus.

– Nelėk taip greitai! – sušvokštė Deividas, sklęsdamas Talei iš paskos, kai ji tarsi vėjas nėrė pro medžius.

Ji sulėtino tempą.

– Nebūtina kalbėti pašnibždomis. Naktį čia niekas neužsuka. Tai bjaurulių teritorija, o jie visi miega, jei nekrečia išdaigų.

– Gerai, – sutiko Deividas. – Bet virš skraidymo takų galbūt vertėtų būti atsargesniems.

– Skraidymo takų? Deividai, mieste orlentės gali skristi visur. Čia visur po žeme driekiasi metalo tinklas.

– Ak taip, tiesa.

Talė nusišypsojo. Ji taip įprato gyventi Deivido pasaulyje, kad buvo smagu pagaliau kažką paaiškinti ir jam.

– Kas nutiko? – erzino ji vaikiną. – Nespėji su manimi?

Deividas plačiai išsišiepė.

– Palenktyniaukim.

Talė apsigręžė ir nėrė pirmyn vingiuodama tarp aukštų tuopų ir pasikliaudama savo refleksais.

Ji prisiminė dvi savo keliones oromobiliais į Ypatingųjų aplinkybių skyrių. Tąkart jie kirto žaliąją juostą tolimajame miesto pakraštyje, transporto žiedą ir pramoninę zoną, esančią tarp vidutinės trukmės gražuolių priemiesčių ir Sukriošėlių Miesto. Sunkiausia bus keliauti per priemiesčius, mat ten bjauruliams rodytis rizikinga. Laimė, vidutinės trukmės gražuoliai gulti eina anksti. Bent jau dauguma.

Lenktyniaudama su Deividu Talė skrido virš žaliosios juostos, kol tiesiai priešais juos kitame upės krante sužibo šviesos – ten buvo didelė ligoninė. Talė prisiminė tą siaubingą rytą, kai ją ištempė lauk taip ir neatlikę žadėtos operacijos, nuskraidino tardyti ir atėmė ateities viltis. Merginos veidas apniuko suvokus, kad šįkart ji pati ieško Ypatingųjų aplinkybių skyriaus.

Perskridus žaliąją juostą, Talės kūnu perbėgo virpulys. Ji buvo įpratusi, kad, išlėkus iš Bjaurulių Miesto teritorijos, perspėdamas kaskart suskamba sąsajos žiedas. Kaip ji galėjo net šešiolika metų nešioti tą kvailą žiedą? Anksčiau Talei žiedas buvo tarsi neatskiriama jos dalis, bet dabar mintis, jog kažkas ją be paliovos seka, stebi ir patarinėja, kėlė pasišlykštėjimą.

– Neatsilik, – perspėjo ji Deividą. – Čia ta miesto dalis, kurioje reikia kalbėti pašnibždomis.

Būdama mažvaikė Talė gyveno vidutinės trukmės gražuolių priemiestyje kartu su Solu ir Ele. Bet tada jos pasaulėlis buvo apgailėtinai mažas: keli parkai, takas į mažvaikių mokyklą ir vienas žaliosios juostos kampelis, į kurį Talė slapčia nusėlindavo šnipinėti bjaurulių. Dabar šitie tvarkingai išsirikiavę namai ir sodai, kaip ir Rūdžių Griuvėsiai, Talei atrodė mažesni, tarsi begalinis žaislinių namų kaimas.

Jie skrido beveik liesdami stogus – susigūžę, tikėdamiesi, kad tie, kurie dar nemiega, išbėgo pabėgioti vėlai vakare ar išėjo pavedžioti šunį, nesugalvos pažvelgti aukštyn. Skrendant taip arti stogų, vienodi čerpių raštai veikė hipnotizuojamai. Bet jaunuoliai pakeliui sutiko tik paukščius lizduose ir kelias kates, kurios, netikėtai užkluptos, traukėsi iš kelio.

Priemiesčiai baigėsi staiga, paskutinė parkų juosta susiliejo su transporto žiedu, už kurio kyšojo požeminių fabrikų stogai, o betono keliais dieną naktį zujo sunkvežimiai. Talė nukreipė savo orlentę aukštyn ir ėmė skristi greičiau.

– Tale! – sušvokštė Deividas. – Mus pastebės!

– Nusiramink. Šitie sunkvežimiai automatiniai. Niekas čia nesirodo, ypač naktį.

Deividas nervingai pažvelgė į gremėzdiškus sunkvežimius.

– Pažiūrėk, jie net neturi priekinių žibintų.

Talė parodė į pravažiuojantį milžinišką autotraukinį; jis buvo be šviesų, tik jo apačioje blausiai mirksėjo raudonos švieselės – tai navigacinis lazeris skaitė ant kelio esančius brūkšninius kodus.

Netrukus jie pasiekė pramoninę dykvietę ir Talė pamatė pažįstamą orientyrą.

– Ar matai tą kalvą? Jos apačioje įsikūręs Ypatingųjų aplinkybių skyrius. Kilkim aukštyn ir apsidairykim.

Kalva buvo per stati, kad jos viršūnėje būtų galima pastatyti fabriką, ir, matyt, per didelė, kad pavyktų išsprogdinti ir išlyginti žemę buldozeriais, todėl kyšojo lygumoje tarsi nukirsta piramidė stačiu šlaitu vienoje pusėje ir nuožulniu kitoje. Ji buvo apaugusi krūmokšniais ir parudavusia žole. Jaunuoliai šovė aukštyn nuožulnaus šlaito pusėje, staigiai aplenkdami kelis riedulius ir menkus medžius.

Iš tokios aukštybės Naujųjų Gražuolių Miestas atrodė tarsi tolumoje švytinti didelė lėkštė. Miesto pakraščiai skendėjo tamsoje, o apačioje esančius rudus Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pastatus apšvietė tik signalizacijos šviesos.

– Ana ten, – sušnibždėjo Talė.

– Neatrodo itin didelis, – pareiškė Deividas.

– Didžioji pastatų dalis yra po žeme. Tik nežinau, kaip giliai.

Jaunuoliai tylėdami spoksojo į pastatų grupę. Iš viršaus Talė gerai matė apsauginius laidus, supančius statinius beveik idealiu kvadratu. Vadinasi, saugoma akylai, mat šiaip jau mieste nebuvo daug užtvarų – bent jau matomų plika akimi. Atsidūrus ten, kur negalima, mandagiai perspėdavo sąsajos žiedas – ir pasitraukdavai.

– Tvora atrodo neaukšta, ją turbūt nesunkiai įveiktume.

Talė papurtė galvą.

– Tai ne tvora, o apsauginiai laidai. Jei prie jų priartėsi per dvidešimt metrų, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus darbuotojai kaipmat pastebės. Jei nusileisi ant žemės už laidų – irgi.

– Dvidešimt metrų? Orlentėms tai per aukštai. Ką darysime? Išversime vartus?

– Nematau jokių vartų. Aš patekau į vidų oromobiliu.

Deividas pabarbeno pirštais į orlentę.

– O jei pavogtume?

– Oromobilį? – Talė švilptelėjo. – Tai bent išdaiga būtų. Pažinojau bjaurulių, kurie skraidydavo vogtais oromobiliais, bet ne Ypatingųjų aplinkybių skyriaus.

– Gaila, kad negalime tiesiog nušokti.

Talė prisimerkė.

– Nušokti?

– Iš čia. Nusileidžiam orlentėmis į kalvos apačią, įsibėgėjam visu greičiu ir maždaug nuo šios vietos šokam. Tikriausiai nusileistume ant didžiausio pastato, pačiam centre.

– Taip. Ir prisiplotume kaip blynai.

– Tikriausiai. Krintant iš tokio aukščio net ir su saugos apyrankėmis mūsų riešai tikriausiai išnirtų. Reikia parašiutų.

Talė pažvelgė žemyn, mintyse brėždama trajektorijas nuo kalno, mostu paliepusi Deividui nutilti, mat šis vėl žiojosi kažką sakyti. Merginos mintys sukosi kaip patrakusios. Ji prisiminė vakarėlį Garbo rūmuose, kuriame ji lankėsi, kaip dabar jai atrodė, prieš daugelį metų.

Galiausiai ji nusišypsojo.

– Ne parašiutų, Deividai, o tąsiųjų striukių.

Bendrininkai

– Jei paskubėsime, laiko mums užteks.

– Kur paskubėsime?

– Į Bjaurulių Miesto meno mokyklą. Ten rūsyje yra tąsiųjų striukių. Visa lentyna.

Deividas giliai įkvėpė.

– Sutinku.

– Tikiuosi, neišsigandai?

– Ne… – Vaikinas susiraukė. – Tik niekada neteko matyti tiek daug žmonių.

– Žmonių? Juk nesutikome nė gyvos dvasios.

– Taip, bet pakeliui praskridome daugybę namų. Vis galvoju, kad kiekviename jų gyvena žmonės, visi susigrūdę.

Talė nusijuokė.

– Tau atrodo, kad priemiesčiuose žmonės gyvena susigrūdę? Luktelėk, kol atvyksime į Bjaurulių Miestą.

Jie patraukė atgal – visu greičiu nulėkė virš stogų. Dangus buvo juodas kaip degutas, bet Talė iš žvaigždžių suprato, kad už poros valandų ims brėkšti.

Pasiekę žaliąją juostą, jaunuoliai pasuko tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko. Nė vienas nepratarė nė žodžio, mat abu susikaupę nardė tarp medžių. Žaliosios juostos atkarpa atvedė juos į Kleopatros parką, kur Talė, prisiminusi senus laikus, vingiuodama panardė tarp slalomo strypų. Skrendant pro senąjį Talės bendrabutį, merginai suvirpėjo širdis. Akimirką ji panoro pasukti artyn, įlipti pro langą ir kristi į savo lovą.

Netrukus išniro netvarkingi Bjaurulių Miesto meno mokyklos bokštai, ir Talė davė Deividui ženklą sustoti.

Šis uždavinys buvo lengvas. Atrodė, kad nuo tada, kai Talė su Šėja pasiskolino tąsiąją striukę paskutinei išdaigai – Šėjos šuoliui naujųjų bjaurulių bendrabučio bibliotekoje, prabėgo milijonas metų. Talė prisėlino prie to paties lango, kurį jos su Šėja buvo išlaužusios laužtuvu, – nešvaraus, pasislėpusio už dekoratyvinių krūmų, ir pamatė, kad langas tebėra praviras.

Talė palingavo galvą. Prieš du mėnesius jų įsilaužimas atrodė labai drąsus. Tada akrobatinis skrydis bibliotekoje buvo įžūliausia išdaiga, kokia tik jai su Šėja galėjo ateiti į galvą. Dabar Talė suprato tikrąją išdaigų prasmę – taip bjauruliai nuleidžia garą, kol sulaukia šešiolikos, tai nekaltas pasilinksminimas laukiant, kol pilnametystė ir operacija nuslopins maištingą charakterį.

– Duok man žibintuvėlį. Ir palauk čia.

Talė įsmuko vidun, rado atsarginių striukių lentyną, pačiupo dvi ir greičiau nei po minutės nėrė laukan. Lįsdama pro langą pamatė, kad Deividas spokso į ją išplėtęs akis.

– Kas atsitiko? – paklausė ji.

– Nieko… tu taip šauniai viską darai. Labai pasitikėdama savimi. O aš jaudinuosi jau vien dėl to, kad esu mieste.

Talė plačiai nusišypsojo.

– Nieko čia tokio. Visi taip elgiasi.

O iš tiesų ji džiaugėsi nustebinusi Deividą – kaip vikriai įsibraudama į pastatą. Per kelias pastarąsias savaites vaikinas ją išmokė sukurti laužą, nuskusti žuvį, pastatyti palapinę, skaityti kontūrinį žemėlapį. Dabar jai buvo smagu jaustis irgi šį tą išmanančiai.

Jaunuoliai pasuko žaliosios juostos link ir, dangui dar nepradėjus rausti, pasiekė upę. Lėkdami virš pursloto vandens ir geležies gyslos, jie pamatė griuvėsius – kaip tik tuo metu, kai ėmė mainytis dangaus spalvos.

Leisdamasi žemyn Talė paklausė:

– Vadinasi, rytoj vakare?

– Nėra prasmės ilgiau laukti.

– Sutinku.

Kuo greičiau gelbėti tėvus reikėjo dėl daugybės priežasčių. Nuo įsiveržimo į Dūmus buvo prabėgusios daugiau nei dvi savaitės.

Deividas kostelėjo.

– Kaip manai, kiek Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentų yra viduje?

– Kai aš ten lankiausi, jų buvo daugybė. Bet tada buvo diena. Tačiau juk ir agentai turi kartais pamiegoti.

– Vadinasi, naktį skyrius bus tuščias.

– Abejoju. Bet galbūt sargybiniai bus tik keli. – Daugiau Talė nieko neaiškino. Po teisybei, du bjaurulius įveiktų netgi vienas ypatingasis agentas. Kad ir kaip netikėtai jiedu užkluptų sargybinius, nuožmieji gražuoliai būtų pranašesni – ir fiziškai, ir jų refleksai greitesni. – Tiesiog turime pasirūpinti, kad mūsų nepamatytų.

– Žinoma. Arba tikėtis, kad tą naktį jie bus užsiėmę kuo nors kitu.

Talė klumpino tolyn jausdama, kaip su kiekvienu žingsniu senka jėgos ir mažta pasitikėjimas savimi. Jie sukorė kelią per daug nemąstydami apie uždavinį, kurį teks įvykdyti. O juk išgelbėti žmones iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus – ne šiaip bjaurulių išdaiga, tai – ne pavogti tąsiąją striukę ar slapta kirsti upę, o išties rimtas reikalas.

Krojus, Šėja, Madė ir Azas greičiausiai buvo įkalinti šiuose siaubinguose požeminiuose pastatuose, tačiau negalima atmesti, kad dūmiečius galėjo nugabenti kur nors kitur. O jei ir neišgabeno, Talė nė nenutuokė, kaip juos rasti tame rudų vėmalų spalvos koridorių labirinte.

– Kaip būtų gerai, jei kas nors mums pagelbėtų, – tyliai pasiguodė ji.

Deividas uždėjo ranką jai ant peties ir sustabdė.

– Galbūt taip ir bus.

Talė klausiamai pažvelgė į bičiulį, tada pasekė jo žvilgsnį, nukreiptą į griuvėsius. Aukščiausio bokšto viršuje geso paskutinės bengališkosios ugnies deglo kibirkštys.

Ten buvo bjaurulių.

– Jie ieško manęs, – paaiškino Deividas.

– Tai ką darysime?

– Ar yra kitas kelias į miestą?

– Ne. Pėsčiomis jie grįš tiktai šiuo taku.

– Tada palauksime.

Talė prisimerkusi žiūrėjo į griuvėsius. Deglas užgeso, ir aušros nutviekstas dangus liko tuščias. Tas, kas buvo griuvėsiuose, prieš grįždamas namo laukė iki paskutinės minutės.

Jeigu šie bjauruliai ieško Deivido, vadinasi, jie – būsimi pabėgėliai. Maištingi vyresnieji, nesijaudinantys, kad negaus pusryčių.

Talė atsigręžė į Deividą.

– Taigi, bjauruliai tavęs vis dar ieško. Ir ne tik čia.

– Na, taip, – linktelėjo vaikinas. – Gandai sklis iš kartos į kartą, iš miesto į miestą, net jei manęs nebebus. Uždegę deglą, bjauruliai paprastai nesulaukia atsakymo; praeis nemažai laiko, kol bjauruliai, netgi mano pažįstami, supras, jog aš nebepasirodysiu. Be to, dauguma netiki, kad Dūmų…

Vaikino balsas nutilo, ir Talė paėmė jį už rankos. Jis buvo trumpam pamiršęs, kad Dūmų nebėra.

Jaunuoliai tylėdami laukė, kol pasigirdo per akmenis besiropščiančių žmonių žingsniai. Iš garsų buvo galima spręsti, kad bjaurulių yra gal trys. Jie kalbėjo tyliai, tarsi vis dar saugotųsi Rūdžių Griuvėsių vaiduoklių.

– Žiūrėk, – sušnibždėjo Deividas, iš kišenės traukdamas žibintuvėlį. Vaikinas atsistojo ir nukreipė žibintuvėlio šviesą sau į veidą.

– Ar manęs ieškote? – paklausė garsiai, įsakmiu balsu.

Bjauruliai sustingo vietoje išsižioję ir išplėtę akis. Vienam vaikinui iš rankų iškrito orlentė ir atsitrenkė į akmenis. Paskui trijulė įsidrąsino.

– Kas tu? – pasiteiravo viena mergina.

– Deividas.

– Ak. Vadinasi, tu…

– …tikras. – Deividas išjungė žibintuvėlį ir plačiai nusišypsojo. – Dažnai girdžiu šį klausimą.

Paaiškėjo, kad bjauruliai – tai Siuzė, Ana ir Deksas. Jie jau visą mėnesį vaikščiojo į griuvėsius. Ne vienerius metus girdėjo gandus apie Dūmus – nuo tada, kai pabėgo bjaurulis iš jų bendrabučio.

– Buvau tik ką atsikėlusi į Bjaurulių Miestą, – aiškino Siuzė, – o Ho mokėsi baigiamojoje klasėje. Kai jis dingo, visi kūrė beprotiškiausias teorijas spėliodami, kur vaikinas išvyko.

– Ho? – pasitikslino Deividas ir linktelėjo. – Pamenu jį. Pabuvo kelis mėnesius, tada apsigalvojo ir grįžo. Dabar jis – gražuolis.

– Bet jis iš tikrųjų nukeliavo? Į Dūmus? – kamantinėjo Ana.

– Taip. Aš jį ten nuvedžiau.

– Oho. Vadinasi, tai tikra. – Ana susižavėjusi susižvalgė su dviem savo bičiuliais. – Mes taip pat norime juos pamatyti.

Deividas jau žiojosi kažką sakyti, bet vėl užsičiaupė ir nusuko akis.

– Negalite, – įsikišo Talė. – Bent jau ne dabar.

– Kodėl? – paklausė Deksas.

Talė susimąstė. Tiesa, kad Dūmus sunaikino įsiveržę ginkluoti agentai, atrodė per daug nereali. Prieš kelis mėnesius ji pati nebūtų patikėjusi, kad jos miestas gali taip pasielgti. O jei Talė pasakytų, kad Dūmų nebėra, gandai apie tai keliautų iš bjaurulių kartos į kartą. Daktarės Keibl misija būtų užbaigta, net jei keli išsigelbėję dūmiečiai kažkaip pajėgtų tyruose sukurti kitą bendruomenę.

– Na, kartkartėmis Dūmai privalo persikelti vis į kitą vietą, kad išliktų paslaptyje, – paaiškino ji. – Kaip tik dabar taip įvyko. Dūmai išsisklaidė, tad mes neverbuojame naujokų.

– Visa gyvenvietė persikėlė kitur? – nustebo Deksas. – Tai bent.

Ana suraukė kaktą.

– Palauk. Jei neverbuojate, tai ką čia veikiate?

– Norime iškrėsti išdaigą, – atsakė Talė. – Tikrai šaunią. Galėtumėte mums padėti. O kai Dūmai vėl atgis, jūs pirmieji apie tai sužinosite.

– Nori, kad padėtume? – pasiteiravo Deksas. – Tai būtų tarsi užduotis naujokams?

– Ne, – griežtai atkirto Deividas. – Mes neverčiame nieko daryti, kad priimtume į Dūmus. Bet jei norite padėti, mes su Tale būsime dėkingi.

Įsibrovimas

Talė su Deividu visą dieną praleido Rūdžių Griuvėsiuose. Per yrantį stogą prasiskverbę saulės spinduliai šliaužė grindimis tarsi lėti prožektoriai, ženklindami valandas. Talė niekaip negalėjo užmigti, vis įsivaizdavo, kaip nuo kalvos šoka į nežinomybę. Galiausiai ji prasmego į nebūtį be sapnų, nes buvo visiškai išvargusi.

Pabudusi temstant Talė pamatė, kad Deividas į dvi kuprines jau supakavęs viską, ko galėtų prireikti gelbstint pagrobtuosius. Sudvejintomis orlentėmis jie nuskrido į griuvėsių pakraštį. Papildomų orlenčių greičiausiai prireiks išgelbėtiesiems iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus.

Pusryčiaudama prie upės Talė mėgavosi švediškais mėsos kukuliais. Jei šiąnakt juos sučiups, bent jau nereikės valgyti džiovinto maisto. Kartais Talei atrodydavo, jog ji netgi leistų sužaloti savo smegenis, – kad tik nereikėtų šlamšti dirbtinių makaronų.

Sutemus Talė su Deividu pasiekė purslotą vandenį ir praskrido virš žaliosios juostos kaip tik tuo metu, kai Bjaurulių Mieste sumirksėjusios užgeso šviesos. Vidurnaktį jie jau buvo ant kalvos, nuo kurios matėsi Ypatingųjų aplinkybių skyrius.

Talė išsitraukė žiūronus ir nukreipė juos į Naujųjų Gražuolių Miestą, kur viena po kitos žiebėsi linksmybių bokštų šviesos.

Deividas šildėsi pūsdamas orą į delnus. Spalio naktis buvo žvarbi ir jam iš burnos veržėsi garas.

– Ar esi tikra, kad jie padarys?

– O kodėl turėtų nepadaryti? – klausimu į klausimą atsakė Talė, stebėdama tamsias didžiausio mieste malonumų sodo erdves. – Regis, jie tuo susižavėjo.

– Taip, bet ar jie ne per daug rizikuoja? Juk su mumis susipažino visai neseniai.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Bjauruliai gyvena, kad krėstų išdaigas. Ar pats nesi ko nors padaręs tik todėl, kad kažkoks paslaptingas nepažįstamasis tave suintrigavo?

– Kartą vienai nepažįstamajai atidaviau savo pirštines. Bet tada sulaukiau įvairiausių bėdų.

Nuleidusi žiūronus Talė pamatė, kad Deividas šypsosi.

– Šįvakar neatrodai toks nervingas.

– Džiaugiuosi, kad pagaliau čia atvykome ir esame pasirengę kažką veikti. O kai tie trys vaikai sutiko mums padėti, jaučiuosi tarsi…

– Tarsi mums iš tiesų gali pavykti?

– Ne, geriau. – Jis pažvelgė į aptvertą Ypatingųjų aplinkybių skyriaus teritoriją. – Jie troško mums padėti tik dėl to, kad sukeltų nepatogumų, iškrėstų išdaigą. Iš pradžių nustėrau, kai tu kalbėjai apie Dūmus taip, lyg jie tebeegzistuotų. Bei jei yra ir daugiau į šituos panašių bjaurulių, galbūt Dūmai tikrai atgims.

– Būtinai, – tyliai užtikrino Talė.

Deividas gūžtelėjo pečiais.

– Gal atgims, o gal ir ne. Tačiau net jeigu šįvakar mums nepasiseks ir galiausiai abu atsidursime po peiliu, kažkas vis tiek kovos. Supranti, sukels nepatogumų.

– Tikiuosi, kad kaip tik mes ir sukelsime nepatogumų, – pareiškė Talė.

– Aš irgi.

Jis prisitraukė Talę ir pabučiavo. Kai paleido, Talė giliai įkvėpė ir užsimerkė. Dabar, ketindama atitaisyti padarytą žalą, bučiuojama Deivido ji jautėsi geriau, užtikrinčiau.

– Pažvelk, – tarė Deividas.

Tamsiose Naujųjų Gražuolių Miesto erdvėse kažkas vyko.

Talė pridėjo žiūronus prie akių.

Juodą malonumų sodo platybę kirto švytinti linija, tarsi žemėje atsivėrusi praraja. Vienas po kito pasirodė daugiau lankų ir apskritimų, virpančių tamsoje. Atrodė, kad jie blykčioja be tvarkos, bet galiausiai susidėliojo į raides ir žodžius. Tai buvo švytintis užrašas, vietomis priblėstantis sudegus bengališkosios ugnies deglams, bet paskui vėl ryškiai įsižiebiantis. Talė ir be žiūronų galėjo perskaityti užrašą. Žiūrint iš Bjaurulių Miesto, jis turėjo atrodyti didžiulis, matomas kiekvienam su ilgesiu spoksančiam pro langą. Užrašas skelbė: DŪMAI GYVUOJA.

Stebėdama, kaip, deglams baigiant degti, užrašas nyksta sutrūkinėdamas į padrikas linijas ir lankus, Talė svarstė, ar tai tiesa.

– Štai jie! – šūktelėjo Deividas.

Apačioje, didžiausio pastato stoge atsivėrė didelė apvali kiaurymė, pro plyšį vienas po kito aukštyn šovė trys oromobiliai ir kaukdami nuskrido miesto link. Talė vylėsi, kad Ana, Deksas ir Siuzė paklausė jos patarimo ir skubiai dingo iš Naujųjų Gražuolių Miesto.

– Pasirengęs? – paklausė ji.

Deividas stipriau suveržė savo tąsiosios striukės dirželius ir užšoko ant sudvejintos orlentės.

Jaunuoliai nusileido nuo kalno, apsigręžė ir vėl ėmė kilti aukštyn. Nežinia kelintą kartą Talė patikrino, kokia lemputė dega ant striukės apykaklės. Vis dar žalia. Ji matė ir greta švytuojančią lemputę ant Deivido apykaklės. Vadinasi, nieko nebepakeisi – teks šokti.

Talė su Deividu vis greitėdami kilo į tamsų dangų, o kalva priešais atrodė tarsi milžiniška rampa. Vėjas pūtė Talei į nugarą, į veidą plakėsi vabzdžiai. Stovėdama ant sudvejintos orlentės ji atsargiai pasislinko pirmyn taip, kad vieno kibiapadžio jos bato nosis kyšotų ore.

Talė susigūžė pasirengusi šuoliui – ir horizontas išnyko.

Žemė dingo.

Mergina iš visų jėgų atsispyrė nuo orlentės; ši staiga nėrė žemyn prie pat stačios kalvos, kurios papėdėje pati sustos. Jiedu su Deividu išjungė saugos apyrankes – nenorėjo, kad orlentės sektų iš paskos už signalizacijos vielų. Kol kas.

Talė išlėkė į orą ir kelias akimirkas iš inercijos kilo aukštyn. Apačioje driekėsi miestas – didžiulis tamsių ir šviesių lopų durstinys. Ji išskėtė rankas ir kojas.

Skriejant lanku Talei atrodė, kad ją supa tyla, nustelbianti viską – baugų nesvarumo pojūtį, užplūdusį baimės ir jaudulio mišinį, veidą gairinantį vėją. Mergina atplėšė akis nuo tyliai laukiančios žemės ir dirstelėjo į Deividą. Vaikinas buvo ranka pasiekiamas ir švytėdamas iš laimės žiūrėjo į ją.

Talė plačiai jam nusišypsojo, o nusigręžusi pamatė, kad greitėdama artėja žemė. Kaip ji ir buvo apskaičiavusi, jiedu leidosi tiesiai į laidais aptvertos teritorijos vidurį. Talė pradėjo laukti pykinančio trūktelėjimo, kai tąsioji striukė timptelės ją aukštyn.

Kankinamai ilgai nieko nevyko, tik žemė tolydžio artėjo, ir Talė vėl suabejojo, ar tąsioji striukė gelbės krintant iš tokio didelio aukščio. Galvoje šmėstelėjo šimtai variantų, ką ji pajus, jei striukė nesušvelnins kritimo. Greičiausiai nepajus nieko.

Niekada.

Žemė vis artėjo, ir Talė beveik neabejojo, kad kažkas čia ne taip. Tačiau striukės diržai staiga atgijo ir skaudžiai įsirėžė merginai į šlaunis bei pečius, išstumdami orą iš plaučių. Atrodė, kad kažkas ją apvyniojo didžiule gumine juosta ir stengiasi sustabdyti. Talės link visu greičiu lėkė plūkta žemė, kuri atrodė plokščia ir kieta. Striukė tarsi gniaužiantis kumštis karštligiškai mėgino sulaikyti merginą.

Galiausiai nematoma guminė juosta ištįso tiek, kad vos nenutrūko, Talė ėmė kristi lėčiau ir sustojo prie pat žemės, kilstelėjusi rankas, kad jos nepaliestų. Atrodė, akys tuoj iššoks ant kaktos. Tada mergina aukštyn kojomis šovė į orą, dangus ir horizontas ėmė suktis ratu tarsi ji būtų karuselėje. Talė nenutuokė, kur yra Deividas, tiesą sakant, ji netgi nesuprato, kur viršus, o kur apačia. Šis šuolis buvo dešimtkart įspūdingesnis nei nuo Garbo rūmų stogo. Kiek dar sykių ji kilosis aukštyn žemyn, kol pagaliau sustos?

Talė vėl leidosi žemyn, bet šįkart apačioje atsirado ne suplūkta žemė, o pastatas. Viena koja ji vos nepalietė stogo, bet striukė vėl timptelėjo ją aukštyn, o dėl inercijos šokant nuo kalvos dar ir stumtelėjo į priekį.

Susiorientuoti ir išsiaiškinti, kur viršus, o kur apačia, jai pavyko kaip tik tuo metu, kai ėmė artėti stogo kraštas. Blaškydamasi striukės gniaužtuose, bejėgiškai šokinėdama ore, Talė pralėkė pro stogo kraštą, bet spėjo ištiesti ranką, užsikabino už lietaus latako ir staiga sustojo.

– Oi! – su palengvėjimu aiktelėjo ji ir pažvelgė žemyn.

Pastatas nebuvo labai aukštas, jei ji nukristų, prilaikytų striukė, bet vos tik kojomis paliestų žemę, įsijungtų signalizacijos sirena. Mergina abiem rankomis įsikibo į lietvamzdį.

Tąsioji striukė, patenkinta, kad sustabdė Talės kritimą, išsijungė, ir merginos svoris tapo įprastas. Ji pamėgino užsiropšti ant stogo, bet sunki kuprinė, pilna gelbėjimo įrangos, tempė ją žemyn. Talė jautėsi taip, tarsi darytų prisitraukimus avėdama švininiais batais.

Mergina kabėjo nesumodama, ką daryti. Ji tuojau nukris.

Ant stogo pasigirdo žingsniai, ir išniro veidas. Deividas.

– Patekai į bėdą?

Talė kažką sumurmėjo, o Deividas pasilenkęs sugriebė kuprinės diržą. Išgelbėta nuo svorio, Talė užsiropštė ant stogo.

Deividas atsisėdo ant stogo ir palingavo galvą.

– Tale, ir tu tai darydavai dėl malonumo?

– Ne kasdien.

– Taip ir maniau. Ar galime minutę pailsėti?

Talė atidžiai apžiūrėjo stogą. Niekas nepasirodė, sirenos neįsijungė. Matyt, čia nebuvo signalizacijos laido. Mergina nusišypsojo.

– Žinoma. Ilsėkis dvi minutes. Regis, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai nesitiki, kad kas nors pas juos nukristų iš dangaus.

Viduje

Žvelgiant nuo kalvos viršūnės, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus stogas atrodė plokščias ir lygus. Bet stovėdama ant jo Talė išvydo ventiliacines angas, antenas, aptarnavimo liukus ir, žinoma, didelius apvalius vartus, kurie dabar buvo užverti. Tikras stebuklas, kad nei ji, nei Deividas šokčiodami virš jų aukštyn žemyn neprasiskėlė galvų.

– Na, ir kaip pateksime į vidų? – paklausė Deividas.

– Pirmiausia turėtume pamėginti pro čia, – atsakė Talė, ranka rodydama į vartus, pro kuriuos išskrido oromobiliai.

– Nejau manai, kad mūsų nepastebės, jei į vidų pateksime ne oromobiliu?

– Tu teisus. Tada bent užremkime vartus. Jei pasirodytų daugiau Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentų, turime pasistengti, kad jiems nebūtų lengva mus persekioti.

– Puiki mintis. – Deividas pasirausė savo kuprinėje ir ištraukė kažką panašaus į plaukų želė tūbelę. Jis aptepė vartų kraštus kažkokia lipnia mase saugodamasis, kad neprisiliestų prie jos pirštais.

– Kas tai?

– Klijai. Sukurti taikant nano technologijas. Jei priklijuosi jais savo batus prie lubų, galėsi kaboti žemyn galva.

Talė išplėtė akis. Ji buvo girdėjusi gandų apie išdaigas, kurias galima krėsti su nano technologijų klijais, bet bjauruliams nebuvo leidžiama jų įsigyti.

– Tik nesakyk, kad esi taip daręs.

Vaikinas nusišypsojo.

– Teko palikti juos priklijuotus. Gaila buvo gerų batų. Na, kaip pateksime vidun?

Talė išsitraukė iš savo kuprinės elektrinį laužtuvą ir parodė juo į kitas duris.

– Pasinaudosime liftu.

Iš stogo kyšojo didelė metalinė dėžė, panaši į sandėliuką, bet dvigubos durys ir akių skaitytuvas išdavė tikrąją jos paskirtį. Talė prisimerkė, kad akių skaitytuvas į ją neblykstelėtų, ir įkišo elektrinį laužtuvą tarp durų. Durys susiglamžė tarsi folija.

Už durų buvo tamsi šachta, smenganti į tuštumą. Talė pliaukštelėjo liežuviu ir iš aido suprato, kad šachta gili. Ji dirstelėjo į apykaklės lemputę. Vis dar žalia.

Mergina atsisuko į Deividą.

– Lauk, kol sušvilpsiu.

Ir žengė į prarają.

Kristi šachtoje buvo kur kas baisiau, nei šokti nuo Garbo rūmų ar net skrieti nuo kalvos viršūnės. Tamsoje negalėjai suprasti, kokio šachta gylio, ir Talei atrodė, kad ji krenta visą amžinybę. Mergina jautė, kaip pro šalį lekia sienos, ir baiminosi, kad į jas neatsitrenktų. Ji įsivaizdavo, kaip švytuoja nuo vienos sienos prie kitos, paskui minkštai nusileidžia kruvina ir sulaužytais kaulais.

Talė prispaudė rankas prie šonų.

Ji bent jau buvo tikra, kad tąsioji striukė čia veikia. Liftuose naudojami tie patys magnetiniai pakėlėjai kaip ir bet kuriuose kituose sklandančiuose aparatuose, todėl šachtos dugne privalėjo būti vientisa metalo plokštė.

Kai Talė suskaičiavo iki penkių – atrodė, kad tai truko labai ilgai, – striukė ją sulaikė. Mergina dukart šoktelėjo aukštyn žemyn, tada nusileido ant kieto paviršiaus ir atsidūrė tyloje ir visiškoje tamsoje. Ištiesusi rankas ji užčiuopė keturias sienas. Tačiau nieko panašaus į duris. Jos pirštai buvo išterlioti tepalu.

Talė pažvelgė aukštyn. Viršuje švietė mažytė anga, ir jai vos pavyko įžiūrėti Deividą, spoksantį žemyn. Talė jau ketino švilptelėti, bet susilaikė.

Apačioje pasigirdo prislopinti garsai. Kažkas kalbėjo.

Talė pasilenkė stengdamasi suprasti žodžius, bet išgirdo tik šaižų nuožmiosios gražuolės balsą, panašų į daktarės Keibl.

Staiga grindys prasmego. Talė stengėsi išsilaikyti ant kieto pagrindo. Kai liftas sustojo, nuo kūno svorio skausmingai kryptelėjo kulkšnis, bet Talei pavyko nepargriūti.

Garsai apačioje nutilo, tačiau dabar buvo aišku: komplekse yra žmonių.

Talė užvertė galvą ir sušvilpė, tada, rankomis užsidengusi galvą, susigūžė šachtos kampe ir pradėjo skaičiuoti.

Praėjus penkioms sekundėms, greta sukadaravo pora kojų ir šoktelėjo aukštyn. Deivido žibintuvėlio spindulys lakstė tarsi girtas. Netrukus vaikinas nusileido greta Talės.

– Oho, kaip čia tamsu.

– Ššš, – nutildė jį Talė.

Vaikinas linktelėjo ir žibintuvėliu apšvietė šachtos sienas. Tiesiai virš galvos jie pamatė uždarytas duris. Žinoma, juk jie stovi ant lifto viršaus, vadinasi, tarp aukštų.

Talė sunėrė rankas ir kilstelėjo Deividą, kad jis įkištų į tarpdurį elektrinį laužtuvą. Metalinės durys susilankstė ir atsidarė sudžergždamos taip, kad Talei su Deividu net plaukai pasišiaušė. Deividas pakibo ant rankų ir išsiropštė lauk, tada ištiesė ranką Talei. Mergina įsikibo ir ėmė kabarotis aukštyn, kibiais batų padais atsispirdama į sieną. Pasigirdo cypimas, tarsi blaškytųsi tuntas išsigandusių pelių.

Jiedu kėlė per didelį triukšmą.

Koridorius skendėjo tamsoje. Talė įtikinėjo save, kad niekas jų neišgirdo. Galbūt naktimis visas šis aukštas būna tuščias?

Ji slinko koridoriumi, vis nukreipdama žibintuvėlį į duris. Ant visų jų kabojo nedidelės rudos lentelės.

– Radiologija. Neurologija. Magnetinių vaizdų formavimas, – tyliai skaitė Talė. – Antroji operacinė.

Mergina pažvelgė į Deividą. Šis gūžtelėjo pečiais ir stumtelėjo vienas duris. Jos atsivėrė.

– Manau, požeminiame bunkeryje nėra prasmės rakinti durų, – pašnibždomis ištarė vaikinas. – Eik pirma.

Talė įslinko į vidų. Patalpa buvo didelė, pasieniuose stovėjo tamsūs neveikiantys įrenginiai. Viduryje riogsojo operacinis rezervuaras, skystis iš jo buvo išleistas, vamzdeliai ir elektrodai laisvai kadaravo ant grindų susitvenkusioje baloje. Ant metalinio stalo grėsmingai švytėjo peiliai ir vibropjūklai.

– Primena nuotraukas, kurias man rodė mama. Čia atliekamos operacijos, – paaiškino Deividas.

Talė linktelėjo. Gydytojai talpina pacientą į rezervuarą tik tada, kai atlieka sudėtingą operaciją.

– Galbūt kaip tik čia Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai tampa ypatingi, – spėliojo Talė. Ši mintis jai nepakėlė nuotaikos.

Jaunuoliai grįžo į koridorių. Už kelerių durų jie aptiko patalpą su užrašu „MORGAS“.

– Ar… – prasižiojo klausti Talė.

Deividas papurtė galvą.

– Ne.

Jie apžiūrėjo likusią aukšto dalį. Tai buvo nedidelė, gerai įrengta ligoninė. Jokių kankinimo ar įkalinimo kamerų nebuvo matyti. Kaip ir dūmiečių.

– Kur dabar?

– O kur tu patalpintum savo kalinius, jei būtum blogoji daktarė Keibl? – pasiteiravo Talė.

– Blogoji… kas?

– Ak! Tai moteris, kuri vadovauja šiai įstaigai. Prisimenu tą pavardę, nes išgirdau ją tariant, kai buvome užpulti.

Deividas suraukė kaktą, o Talė ėmė spėlioti, ar ne per daug išplepėjo.

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

– Manau, patalpinčiau juos požeminiame kalėjime.

– Vadinasi, leidžiamės žemyn.

Jaunuoliai rado priešgaisrinius laiptus, tačiau aukštu žemiau jie baigėsi. Matyt, tai ir buvo apatinis Ypatingųjų aplinkybių skyriaus aukštas.

– Atsargiai, – sušnibždėjo Talė. – Girdėjau, kaip žmonės išlipo iš lifto. Jie turėtų būti kažkur čia.

Šį aukštą neryškiai apšvietė koridoriaus viduriu besidriekianti švytinti juosta. Talė skaitė užrašus ant durų ir šaltis perbėgo nugara.

– Pirmoji tardymo kamera. Antroji tardymo kamera. Pirmoji izoliacijos kamera, – pašnibždomis vapėjo ji, tarsi besiblaškantis jonvabalis virpančia ranka laikydama žibintuvėlį, nukreiptą į užrašus. – Pirmoji dezorientacijos kamera. Ak, Deividai, jie turėtų būti kažkur čia.

Vaikinas linktelėjo ir atsargiai pastūmė vienas duris, bet jos nepajudėjo. Jis pirštais perbraukė kraštą ieškodamas vietos elektriniam laužtuvui įremti.

– Saugokis, kad tavęs neapšviestų akių skaitytuvas, – tyliai perspėjo Talė, rodydama į greta durų įmontuotą nedidelę kamerą. – Jei skaitytuvas nuspręs, kad mato akį, jis nuskaitys tavo rainelę ir palygins su duomenimis didžiajame kompiuteryje.

– Ten nėra jokių duomenų apie mane.

– Tai jį dar labiau išgąsdins. Todėl per daug nesiartink. Skaitytuvas veikia automatiškai.

– Gerai, – linktelėjo vaikinas. – Šios durys vis tiek yra per glotnios. Nėra į ką atremti laužtuvo. Dairykimės toliau.

Paėjėjus koridoriumi, Talės žvilgsnis užkliuvo už vieno užrašo.

– Ilgalaikio sulaikymo kamera, – pašnibždomis perskaitė ji. Abipus durų buvo lygi siena, matyt, patalpa už jų buvo didesnė nei kitos. Talė priglaudė ausį prie durų tikėdamasi ką nors išgirsti.

Ir išgirdo pažįstamą balsą, kuris artėjo.

– Deividai! – sušvokštė ji, traukdamasi nuo durų, ir prisispaudė prie sienos. Deividas karštligiškai ieškojo, kur pasislėpti. Abu jaunuoliai buvo puikiai matomi.

Durys slinkdamos atsivėrė, ir pro jas atsklido grėsmingas daktarės Keibl balsas.

– Jūs tiesiog nepakankamai stengiatės. Tereikia ją įtikinti, kad…

– Daktare Keibl, – kreipėsi Talė.

Moteris staigiai atsigręžė į merginą. Jos vanagiškas veidas iš nuostabos persikreipė.

– Talė Jangblad? Kaip…

Už nugaros stovėjęs Deividas prišoko ir elektriniu laužtuvu trenkė daktarei Keibl per galvą; moteris susmuko ant grindų.

– Ar ji… – sumikčiojo jis išbalęs.

Talė priklaupė ir atlenkė daktarės Keibl galvą, kad apžiūrėtų žaizdą. Kraujo nesimatė, bet moteris buvo be sąmonės. Vadinasi, kad ir kokie grėsmingi tie nuožmieji gražuoliai, juos vis dėlto galima įveikti užpuolus netikėtai.

– Ji atsigaus.

– Daktare Keibl? Kas vyksta…

Talė atsigręžė į balsą ir nuo galvos iki kojų nužvelgė priešais atsiradusią merginą.

Ji buvo aukšta, elegantiška, tikra tobulybė. Akys – gilios ir dvasingos, nusėtos vario ir aukso spalvos taškučiais, – nerimastingai išsiplėtė. Sodrios lūpos prasižiojo, bet nepratarė nė žodžio. Mergina gracingai pakėlė ranką. Talė taip sutriko išvydusi šį grožį, kad jai vos nesustojo širdis.

Kai mergina atpažino Talę, jos veide suspindo šypsena, kuri, regis, apšvietė tamsą, ir Talė pajuto, kaip pati ima šypsotis. Suteikti džiaugsmo šiai merginai buvo labai smagu.

– Tale! Čia tu?

Tai buvo Šėja. Ji tapo gražuole.

Išvadavimas

– Šėja…

– Tau pavyko! – Tačiau tada Šėja išvydo susmukusią daktarę Keibl ir jos nuostabi šypsena išblėso. – Kas jai?

Talė mirksėjo pakerėta draugės transformacijos. Atrodė, kad Šėjos grožis užgožė visus Talės viduje kilusius jausmus; baimė, nuostaba, jaudulys išnyko, liko tik susižavėjimas.

– Tu… tapai.

– Taip, – patvirtino draugė. – Deividai! Jums abiem nieko neatsitiko!

– Hm… labas. – Vaikino balsas buvo sausas; elektrinį laužtuvą spaudžiančios rankos drebėjo. – Mums reikia tavo pagalbos, Šėja.

– Neabejoju. – Ji vėl pažvelgė į daktarę Keibl ir atsiduso. – Matau, jūs vis dar nepamiršote, kaip pridaryti nemalonumų.

Talė nusuko akis nuo gražuolės Šėjos stengdamasi susikaupti.

– Kur visi kiti? Deivido tėvai? Krojus?

– Štai čia, – atsakė Šėja, mostelėdama per petį. – Visi užrakinti. Daktarė K mus visus apgavo.

– Laikykite ją čia, – paliepė Deividas.

Vaikinas prasispraudė pro Šėją ir išnyko už durų. Ilgoje patalpoje Talė pamatė daugybę nedidelių durų su mažais langeliais.

Šėja švytėdama atsigręžė į draugę.

– Labai džiaugiuosi, kad tau nieko neatsitiko, Tale. Vien tik pagalvojus apie tave vieną tyrlaukiuose… Bet tu buvai ne viena, tiesa?

Vos pažvelgusi Šėjai į akis, Talė vėl pasijuto pakerėta draugės grožio.

– Ką tau padarė?

Šėja nusišypsojo.

– Be to, kas akivaizdžiai matyti?

– Taip. Ne… – Talė krestelėjo galvą nesumodama, kaip paklausti draugės, ar jos smegenys nepakenktos. – Ar dar kas nors…

– …tapo gražuoliu? Ne. Turėjau būti pirmoji, nes kėliau daugiausia bėdos. Reikėjo tau pamatyti mane besispardančią ir besikandžiojančią, – sukikeno Šėja.

– Tave privertė.

– Taip, daktarė K tai moka. Nors, kita vertus, tai savotiškas palengvėjimas.

Talė pamėgino susitvardyti.

– Palengvėjimas…

– Taip. Nekenčiu šio skyriaus. Esu čia dėl vienintelės priežasties – daktarė K norėjo, kad atvykčiau pasikalbėti su dūmiečiais.

– Gyveni Naujųjų Gražuolių Mieste? – tyliai paklausė Talė. Ji stengėsi pamatyti daugiau nei grožį, sužinoti, kas slypi už didelių tobulų Šėjos akių.

– Taip. Atvykau čia iš nuostabaus vakarėlio.

Tik dabar Talė suvokė, kad draugei pinasi liežuvis. Šėja buvo girta. Galbūt todėl taip keistai elgėsi. Bet kitus ji pavadino „dūmiečiais“. Ji jau nebuvo saviškė.

– Lankaisi vakarėliuose, Šėja? Kai visi kiti užrakinti?

– Na, taip, – teisindamasi prisipažino mergina. – Jie visi bus paleisti, kai tik taps gražuoliais. Kai daktarė Keibl liausis kvailai demonstravusi savo galią. – Ji pažvelgė į žmogystą, susmukusią ant grindų, ir palingavo galvą. – Rytoj daktarė bus blogos nuotaikos. Tai vis per judu.

Iš sulaikymo kamerų atsklido metalo žvangesys. Talė išgirdo kitus balsus.

– Bet, atrodo, niekas viso to nepamatys, – pareiškė Šėja. – O kaip judviem sekasi?

Talė prasižiojo, užsičiaupė, galiausiai išspaudė:

– Mums… gerai.

– Šaunu. Klausyk, atsiprašau, kad taip purkštavau. Žinai, kokie bjaurūs būna bjauruliai, – nusijuokė Šėja. – Juk pati žinai!

– Tai tu nejauti man neapykantos?

– Nebūk paika, Tale!

– Džiaugiuosi tai girdėdama.

Žinoma, Šėjos žodžiai nieko nereiškė. Tai buvo ne atleidimas, o tik sužalotų smegenų rezultatas.

– Padarei man didelę paslaugą išlaisvindama iš tų Dūmų.

– Nejau iš tiesų taip galvoji, Šėja?

– Ką turi omeny?

– Na, kaip galėjai taip greitai pakeisti savo nusistatymą?

Šėja nusijuokė.

– Pakako vieno karšto dušo, kad pakeisčiau nusistatymą. – Ji palietė Talės plaukus, kurie dvi savaites stovyklaujant ir skrendant naktimis buvo pasišiaušę ir susivėlę. – Jei jau prakalbome apie dušą, tau jis labai reikalingas.

Talė sumirkčiojo. Ašaros pačios plūdo į akis. Juk Šėja taip norėjo išsaugoti savo veidą ir gyventi ne mieste, pagal savo taisykles. Bet šis troškimas išnyko.

– Nenorėjau… tavęs išduoti, – tyliai prisipažino Talė.

Šėja dirstelėjo per petį, tada atsigręžė į Talę ir nusišypsojo.

– Jis nežino, kad dirbai daktarei K, tiesa? Nesijaudink, Tale, – ramino draugė, kilstelėjusi prie lūpų elegantišką pirštą. – Neišduosiu tavo bjaurios paslapties.

Talė pamėgino nusiraminti. Ji svarstė, ar Šėja sužinojo visą tiesą. Galbūt daktarė Keibl ir kitiems papasakojo, ką Talė padarė.

Prie daktarės Keibl kažkas suzvimbė. Tai buvo darbinis pultelis, prisegtas nuožmiajai gražuolei prie šono, jo lemputė sumirksėjo perspėdama, kad kažkas skambina.

Talė padavė pultelį Šėjai.

– Pakalbėk su jais!

Šėja pamerkė akį, nuspaudė mygtuką ir atsiliepė:

– Sveiki, tai aš, Šėja. Ne, daktarė Keibl, deja, užsiėmusi. Ką veikia? Sunku paaiškinti… – Ji išjungė prietaiso garsą. – Tale, gal pradėtum vaduoti žmones? Juk tai yra jūsų išdaigos esmė, ar ne?

– Liksi čia?

– Taip. Čia jaudina. Nors tapau gražuole, dar nereiškia, kad esu visiška nuobodybė.

Talė prasibrovė pro draugę ir žengė į patalpą. Dvejos durys jau buvo išplėštos, Deivido motina ir dar viena dūmietė išlaisvintos. Abi vilkėjo oranžiniais sportiniais kostiumais, veidai buvo užsimiegoję ir apstulbę. Įkišęs elektrinį laužtuvą į mažą plyšį prie pat grindų, Deividas laužė kitas duris.

Talė pamatė Krojų, išplėstomis akimis spoksantį pro mažą langelį, ir pakišo savo elektrinį laužtuvą po vaikino durimis. Jos sudejavo, lenkiamas sucypė storas metalas.

– Deividai, jie žino, kad čia kažkas vyksta! – šūktelėjo Talė.

– Mes jau beveik baigėme.

Talės laužtuvas atlenkė metalą, bet plyšys buvo per mažas. Mergina dar sykį pakišo instrumentą ir metalas vėl sudejavo. Ji ne veltui leido laiką ardydama geležinkelio pabėgius – netrukus laužtuvu išplėšė skylę, pro kurią būtų galėjęs išlįsti šuo.

Iš pradžių išlindo Krojaus ranka, paskui galva. Vaikinui besirangant pro skylę, sportinis jo kostiumas įplyšo užsikabinęs už deformuoto metalo kraštų. Madė sugriebė Krojų už rankų ir ištraukė jį lauk.

– Dabar jau visi, – pareiškė ji. – Keliaukime.

– O kaip tėtis? – sušuko Deividas.

– Jam padėti mes negalime, – atsakė Madė ir išbėgo į koridorių.

Talė su Deividu nerimastingai susižvalgė ir nusekė iš paskos.

Madė dūmė koridoriumi link lifto, tempdama paskui save Šėją. Ši paspaudė pulto mikrofono mygtuką.

– Luktelkite, regis, ji grįžta. Prašau neišjungti pulto.

Šėja sukikeno ir vėl išjungė prietaiso garsą.

– Paimkite Keibl! – šūktelėjo Madė. – Mums jos prireiks.

– Mama! – šaukė Deividas, bėgdamas iš paskos.

Talė pažvelgė į Krojų, tada – į susmukusią daktarę Keibl. Krojus linktelėjo, abu jaunuoliai čiupo nuožmiąją gražuolę už riešų ir bėgte nuvilko slidžiomis grindimis. Pasigirdo kibiapadžių Talės batų cypsėjimas.

Kai grupelė pribėgo prie lifto, Madė sugriebė daktarę Keibl už apykaklės ir kilstelėjusi prikišo jos galvą prie akių skaitytuvo. Moteris tyliai sudejavo. Madė atsargiai pramerkė vieną jos akį, liftas skimbtelėjo, ir durys atsivėrė.

Deivido motina nutraukė daktarės sąsajos žiedą ir nutėškė nuožmiąją gražuolę ant grindų, tada įtempė vidun Šėją. Talė su kitais dūmiečiais sekė iš paskos.

– Mama, kur tėtis? – neatlyžo Deividas.

– Jam negalime padėti, – atsakė Madė, išplėšė iš Šėjos rankų pultelį ir trenkė jį į sieną, tada įtraukė į vidų besipriešinantį Deividą. Durys užsivėrė, ir liftas paklausė:

– Į kurį aukštą?

– Ant stogo, – įsakė Madė, vis dar laikydama sąsajos žiedą. Liftas pajudėjo. Nuo greito kilimo Talei užgulė ausis.

– Kaip mes pabėgsime? – sušnypštė Madė. Jos žvilgsnis jau nebuvo stiklinis, atrodė, tarsi Deivido motina vakar vakare būtų nuėjusi gulti tikėdamasi, kad šįryt bus išvaduota.

– Orlentėmis, – vos pajėgė išspausti Talė. – Turime keturias. – Staiga ji prisiminė, kad lentų čia nėra. Saugos apyrankėmis ji kaipmat iškvietė skraidymo aparatus.

– Geras! – džiūgavo Šėja. – Nuo tada, kai išvykau iš Dūmų, nė karto neskraidžiau orlente.

– Esame septyni, – komandavo Madė. – Tale, tu paimsi Šėją, Astriksą ir Raidą. Krojau, tu skrisi vienas ir suklaidinsi persekiotojus. Deividai, aš skrisiu su tavimi.

– Mama… – maldavo vaikinas, – jei jis tapo gražuoliu, gal galėtum jį išgydyti? Ar bent jau pamėgintum?

– Tavo tėvas netapo gražuoliu, Deividai, – tyliai atsakė Madė. – Jis negyvas.

Pabėgimas

– Duokite man peilį, – paliepė Madė, nekreipdama dėmesio į žinios pritrenktą sūnų.

Talė pasirausė savo kuprinėje ir padavė Madei daugiafunkcinį peilį. Ši atlenkė trumpą geležtę ir iš savo sportinio kostiumo rankovės išpjovė nedidelę atraižą. Kai liftas pakilo iki stogo, jo durys pusiau prasivėrė ir dejuodamos užstrigo. Buvo matyti rantyta skylė, kurią Talė išplėšė, kad patektų į vidų. Bėgliai po vieną išsiropštė iš lifto ir nulėkė prie stogo krašto.

Už šimto metrų Talė pamatė saugos apyrankėmis iškviestas orlentes – jos skraidė virš stovyklos. Aplink kaukė sirenos. Matyt, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojai per stebuklą dar nepastebėjo, kad sulaikytieji pabėgo, bet nepilotuojamos orlentės įjungė apsaugos sistemą.

Talė apsigręžė dairydamasi Deivido. Svirduliuodamas jis vilkosi grupelės gale tarytum apsvaigęs. Mergina sučiupo vaikiną už pečių.

– Labai apgailestauju.

Deividas papurtė galvą – jis atrodė kaip nesavas.

– Nežinau, ką daryti, Tale.

Ji paėmė vaikiną už rankos.

– Privalome bėgti. Tai viskas, ką dabar galime padaryti. Sek paskui motiną.

Deividas kilstelėjo veidą ir paklaikusiomis akimis pažvelgė į merginą.

– Gerai.

Jis prasižiojo dar kažką sakyti, bet žodžius nustelbė triukšmas, tarsi kas nagais draskytų metalą. Drebindami visą stogą, didieji vartai mėgino įveikti nano technologijų klijus ir atsiverti.

Madė iš lifto išėjo paskutinioji ir užblokavo jo duris elektriniu laužtuvu. Iš lifto be paliovos sklido balsas: „Liftas užsakytas.“

Tačiau ant stogo buvo galima patekti ne tik liftu. Madė atsigręžė į Deividą.

– Užklijuok liukus, kad pro juos niekas negalėtų išlipti.

Vaikino žvilgsnis akimirką praskaidrėjo, jis linktelėjo.

– Pasirūpinsiu orlentėmis, – tarė Talė ir apsigręžusi nudūmė prie stogo krašto. Pribėgusi ji šoko nuo stogo vildamasi, kad tąsiosios striukės baterija dar neišsikrovė.

Talė tik vieną kartą šoktelėjo aukštyn žemyn, tada atsidūrė ant žemės ir pasileido bėgte. Pagavusios saugos apyrankių signalus, orlentės visu greičiu nėrė prie merginos.

– Tale! Atsargiai!

Išgirdusi Krojaus riksmą, Talė grįžtelėjo atgal. Per stovyklą link jos bėgo būrys Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojų. Pirmo aukšto durys buvo praviros. Kovotojai skuodė nežmogiškai greitai – ilgais šuoliuojančiais žingsniais.

Orlentės baksnojo Talei į blauzdas tarsi žaisti nusiteikę šunys. Talė užšoko ant abiejų suporuotų lentų ir dėl pusiausvyros truputį pasvyravo į šonus. Jai neteko girdėti, kad kažkas būtų skridęs keturiomis orlentėmis iš karto, bet artimiausias persekiotojas buvo vos už kelių žingsnių.

Talė spragtelėjo pirštais ir staigiai pakilo aukštyn.

Ypatingojo skyriaus agentas pašoko stulbinamai aukštai – ištiestos rankos pirštai bakstelėjo į priekinį orlenčių kraštą. Nuo jo prisilietimo lentos susvyravo, Talė pasijuto taip, tarsi stovėtų ant tramplino, ant kurio užšoko dar kažkas. Kiti kovotojai stebėjo merginą laukdami, kol ji nukris.

Tačiau Talė atgavo pusiausvyrą ir palinko į priekį, sukdama skraidymo aparatus pastato pusėn. Lentos ėmė skristi greičiau, ir netrukus Talė, nušokusi ant stogo, paspyrė Krojui vieną porą orlenčių. Vaikinas atskyrė vieną orlenčių porą, o Talė – kitą.

– Dabar keliaukite, – paliepė Madė. – Paimk tai.

Ji padavė Talei oranžinio audeklo gabalėlį, kurio vienoje pusėje buvo matyti plonyčiai laideliai. Talė pastebėjo, kad Madė iš visų sportinių kostiumų rankovių išpjovė po audeklo skiautelę.

– Ten yra padėties davikliai, – paaiškino Madė. – Išmesk juos kur nors, kad suklaidintum persekiotojus.

Talė linktelėjo ir ėmė dairytis Deivido. Vaikinas paniurusiu veidu bėgo prie jų, rankoje spausdamas tuščią klijų tūbelę.

– Deividai, – kreipėsi į vaikiną Talė.

– Keliauk, – Madė paragino Šėją ir stumtelėjo ją ant orlentės Talei už nugaros.

– Be saugos apyrankių? – dvejojo Šėja, neryžtingai lipdama ant lentos. – Supranti, šis vakarėlis – man ne pirmasis.

– Žinau. Įsikibk tvirčiau, – paliepė Talė ir nėrė nuo stogo.

Abi merginos susvirduliavo ir vos nesidrėbė žemėn. Bet Talė atgavo pusiausvyrą. Pajuto, kaip Šėja tvirtai apglėbia ją per liemenį.

– Ei, Tale! Lėčiau!

– Laikykis.

Talė palinko darydama posūkį, niršdama, kad orlentė tokia vangi. Aparatui teko skraidinti dvi keleives, be to, Šėja svirduliuodama jį klaidino.

– Nejau pamiršai, kaip skristi?

– Žinoma, ne! – atsakė Šėja. – Na, tik truputį, Žvaire. Be to, šįvakar per daug išgėriau.

– Tada pasistenk nenukristi. Kitaip susižeisi.

– Ei! Aš nesiprašiau išvaduojama!

– Ne, regis, nesiprašei.

Talė pažvelgė žemyn. Merginos perskrido Sukriošėlių Miestą, kirto žaliąją juostą ir pasuko upės link. Jei skrendant tokiu greičiu Šėja nukristų ant žemės, ji nesusižalotų – ji kaipmat užsimuštų.

Būtų nebegyva kaip ir Deivido tėvas. Talei parūpo, kaip jis mirė. Gal, kaip ir Viršininkas, mėgino pasprukti nuo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojų? O gal jam kažką padarė daktarė Keibl? Staiga ją pribloškė mintis: kad ir kaip tai įvyko, dėl to kalta ji, Talė.

– Šėja, jei nukristum, nusitempk ir mane.

– Ką?

– Tiesiog įsikibk į mane ir nepaleisk. Kad ir kas atsitiktų. Esu apsivilkusi tąsiąją striukę ir turiu saugos apyrankes. Mes turėtume šokčioti aukštyn žemyn.

Tikriausiai. Nebent striukė ją temptų į vieną pusę, o apyrankės į kitą. Arba jei Talės ir Šėjos bendras svoris būtų per didelis pakėlėjams.

– Tai duok man apyrankes, kvaiša.

Talė papurtė galvą.

– Nėra kada sustoti.

– Tikriausiai. Mūsų ypatingieji draugai turėtų būti kaip reikiant įsiutę.

Šėja tvirčiau įsikibo į draugę.

Merginos sparčiai artėjo prie upės, bet persekiotojų vis dar nesimatė. Turbūt nano technologijų klijai pridarė rimtų keblumų. Bet Ypatingųjų aplinkybių skyrius turėjo ir kitų oromobilių – bent jau tuos tris, kurie išskrido anksčiau, be to, jais aprūpinti ir visi kiti miesto prižiūrėtojai.

Talė spėliojo, ar Ypatingųjų aplinkybių skyrius kreipsis pagalbos į prižiūrėtojus, ar stengsis viską laikyti paslaptyje. Ką prižiūrėtojai pagalvotų apie požeminį kalėjimą? Ar miesto valdžia žino, kaip Ypatingųjų aplinkybių skyrius pasielgė su Dūmais ir su Azu?

Apačioje sublizgėjo vanduo, ir Talė atlikdama posūkį švystelėjo oranžinio audeklo skiautę. Toji plevendama nuplaukė pasroviui. Srovė skiautę nuneš atgal į miestą – priešinga kryptimi, nei driekėsi pabėgėlių maršrutas.

Talė sutarė su Deividu susitikti aukštupyje, tolokai nuo griuvėsių, ten, kur vaikinas prieš ketverius metus aptiko urvą. Priešais urvą krito vandens krioklys, taigi jis apsaugos nuo jutiklių. Iš ten jaunuoliai pėsti žygiuos į griuvėsius, pasiims likusią savo mantą ir tada…

Atstatys Dūmus? Septyniese? Su Šėja kaip garbės gražuole? Jie nebuvo suplanavę, kas bus vėliau, po šio vakaro. Iki pat šios akimirkos ateitis atrodė visiškai neapčiuopiama.

Žinoma, juos visus gali ir sučiupti.

– Manai, jog tai tiesa? – sušuko Šėja. – Tai, ką pasakė Madė.

Talė atsargiai atsigręžė į draugę. Dailus Šėjos veidas atrodė susirūpinęs.

– Supranti, Azas puikiai jautėsi, kai jį aplankiau prieš kelias dienas, – aiškino Šėja. – Maniau, jį ruošiamasi paversti gražuoliu, o ne nužudyti.

– Aš nežinau.

Vargu ar Madė galėtų šitaip meluoti. Galbūt ji nežino tiesos.

Talė palinko į priekį ir dideliu greičiu nuskriejo palei pat vandenį, stengdamasi atsikratyti nemalonaus šaltuko paširdžiuose. Vandens purslai aptaškė merginoms veidus. Šėja dabar jau teisingai stovėjo ant orlentės ir palinkdavo į reikiamą pusę, kai tekdavo įveikti staigius posūkius.

– Ei, jau prisiminiau! – šaukė ji.

– Ar dar ką nors prisimeni? Na, kas nutiko prieš operaciją? – paklausė Talė.

Kai merginos atsidūrė prie purslų sienos, Šėja susigūžė už draugės.

– Žinoma, kvaiša.

– Tu pykai ant manęs. Už tai, kad paveržiau Deividą. Kad išdaviau Dūmus. Pameni?

Šėja nutilo. Kurį laiką buvo girdėti tik pursloto vandens riaumojimas ir vėjo stūgavimas. Galiausiai ji palinko arčiau ir susimąsčiusi prabilo Talei į ausį.

– Žinau, ką turi omeny. Tai bjaurulių reikalai. Beprotiška meilė, pavydas ir poreikis maištauti prieš miestą. Visi vaikai tokie. Bet vėliau tampama suaugusiais, supranti?

– Tapai suaugusi dėl to, kad tau atliko operaciją? Ar tai neatrodo keista?

– Ne dėl operacijos.

– Tai dėl ko?

– Tiesiog buvo gera grįžti namo, Tale. Tik namie supratau, koks beprotiškas buvo sumanymas įkurti Dūmus.

– Tai kodėl kandžiojaisi ir spardeisi?

– Na, prireikė kelių dienų, kad viską suvokčiau.

– Prieš tampant gražuole ar paskui?

Šėja vėl nutilo. Talė svarstė, ar įmanoma žodžiais panaikinti pokyčius smegenyse.

Iš kišenės ji išsitraukė padėties ieškiklį. Pagal koordinates iki urvo reikėjo skristi dar pusvalandį. Dirstelėjusi per petį, Talė nepamatė jokių oromobilių. Kol kas. Jei visos keturios orlentės prie upės nuskriejo skirtingais maršrutais ir sekiklius išmetė skirtingose vietose, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus laukia sudėtingų paieškų naktis.

Be to, Deksas, Siuzė ir Ana pažadėjo paprašyti visų savo pažįstamų bjaurulių, mėgstančių krėsti išdaigas, kad šįvakar jie lėktų paskraidyti orlentėmis. Virš žaliosios juostos turėtų susidaryti orlenčių spūstis.

Talė spėliojo, kiek bjaurulių pamatė Naujųjų Gražuolių Mieste degančias raides, kiek jų žino, kas yra Dūmai, kiek jų ketina sukurti savas istorijas apie šį paslaptingą pranešimą. Kiek naujų legendų paskleidė jiedu su Deividu, šitaip nukreipdami Ypatingųjų aplinkybių skyriaus dėmesį?

Kai merginos pasiekė ramesnę upės dalį, Šėja vėl prabilo.

– Tale?

– Ką?

– Kodėl nori, kad tavęs nekęsčiau?

– Nenoriu, kad manęs nekęstum, Šėja, – atsiduso Talė. – O gal noriu. Aš tave išdaviau ir dėl to jaučiuosi siaubingai.

– Dūmai nebūtų išlikę amžinai, Tale, ar tu mus būtum įdavusi, ar ne.

– Aš jūsų neįdaviau! – sušuko Talė. – Bent jau sąmoningai to nepadariau. O su Deividu viskas išėjo netyčia. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Žinoma. Tiesiog buvai sutrikusi.

– Aš buvau sutrikusi? – sudejavo Talė. – Tai tu… – Ji nutilo nebaigusi minties.

Kaip Šėja nesupranta, kad operacija ją pakeitė. Jai suteikė ne tik gražų veidą, bet ir… gražų protą. Kitaip neįmanoma paaiškinti sparčių pokyčių – kad draugė, lygiai kaip ir Perisas prieš kelis mėnesius, išsižadėjo bičiulių vien dėl vakarėlių ir karšto dušo.

– Ar tu jį myli? – paklausė Šėja.

– Deividą? Ee… tikriausiai.

– Tai miela.

– Tai ne miela. Tai tikra!

– Ko tada gėdiniesi?

– Aš ne… – neaiškiai sumurmėjo Talė.

Akimirką ji prarado dėmesį, ir orlentės galas paniro į vandenį, pažerdamas purslus. Šėja suklykė ir tvirčiau įsikibo į draugę. Sugriežusi dantimis, Talė pakilo truputį aukščiau.

Šėja ėmė juoktis, paskui paklausė:

– Tai tu manai, kad aš susipainiojau jausmuose ir mintyse?

– Klausyk, Šėja, viena žinau tikrai: nenorėjau išduoti Dūmų. Mane šantažu privertė tapti šnipe, o Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojus iškviečiau netyčia, patikėk. Bet aš gailiuosi, Šėja. Gailiuosi, kad sužlugdžiau tavo svajonę.

Talei ištryško ašaros, bet jas kaipmat nupūtė vėjas. Tamsoje pro šalį dideliu greičiu skriejo medžiai.

– Aš tiesiog džiaugiuosi, kad judviem pavyko grįžti į civilizuotą pasaulį, – tyliai pasakė Šėja, tvirtai laikydamasi už Talės. – Ir nė kiek nesigailiu dėl to, kas atsitiko. Gal tie mano žodžiai tave paguos.

Talei dingtelėjo, kad Šėjos smegenyse greičiausiai atsirado pakitimų – mažyčių auglių, žaizdų ar dar ko nors, ko draugė nė neįtarė turinti. Jie tūnojo kažkur keisdami draugės mintis, iškreipdami jausmus, pagrauždami pačią jos esmę. Priversdami Šėją atleisti Talei.

– Ačiū, Šėja. Bet nuo tavo žodžių geriau nepasijutau.

Vienatvė

Talė su Šėja prie urvo atvyko pirmos.

Po kelių minučių įlėkė Krojus – neperspėjęs, garsiais keikdamasis pranėrė pro krioklį, įskriejo į tamsą ir bildėdamas nusirito akmeninėmis grindimis.

Talė su žibintuvėliu rankoje atskubėjo iš urvo gilumos.

Krojus papurtė galvą ir sudejavo.

– Atsikračiau jais.

Talė pažvelgė į urvo angą, kurią dengė krintančio vandens užuolaida.

– Viliuosi. O kur visi kiti?

– Nežinau. Madė liepė keliauti skirtingais keliais. Kadangi skridau vienas, pirmiausia grįžau iki žaliosios juostos, kad suklaidinčiau persekiotojus.

Giliai šnopuodamas vaikinas atlošė galvą. Jam iš rankų iškrito padėties ieškiklis.

– Oho. Greitai skridai.

– Žinoma. O dar be saugos apyrankių.

– Esu ir aš taip skraidžiusi. Bet tu bent jau buvai apsiavęs, – atšovė Talė. – Ar kas nors tave vijosi?

Krojus linktelėjo.

– Kaip įmanydamas ilgiau laikiau savo sekiklį. Prisiviliojau daugumą Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentų. Bet prie žaliosios juostos buvo daugybė orlenčių. Miesto vaikai išskrido prasiblaškyti. Agentai mane vis painiojo su tais vaikiščiais.

Talė nusišypsojo. Deksas, Ana ir Siuzė puikiai atliko savo užduotį.

– Kaip Deividas ir Madė?

– Nežinau, – tyliai atsakė Krojus. – Jie pakilo tuoj po tavęs ir neatrodė, kad kas nors juos persekiotų. Madė sakė, kad jie skrenda tiesiai į griuvėsius. Rytoj vakare turėtume ten susitikti.

– Rytoj? – pasitikslino Talė.

– Žinai, Madė nori truputį pabūti su Deividu vienu du.

Talė linktelėjo, bet jai suspaudė širdį. Deividui jos reikia. Bent jau Talė vylėsi, kad reikia. Pagalvojus, jog vaikinas vienas kentės dėl tėvo netekties, sunkumas širdyje dar labiau padidėjo.

Žinoma, su Deividu yra Madė. Azas – jos vyras, o Talė su juo buvo susitikusi tik kartą. Ir vis dėlto.

Talė atsiduso. Ji mėgino prisiminti paskutinius Deividui pasakytus žodžius, gailėjosi deramai neišreiškusi užuojautos. Ji net neturėjo laiko apkabinti vaikino. Nuo įsiveržimo į Dūmus Talė nebuvo išsiskyrusi su Deividu, nebent tą vieną ilgą valandą per audrą, o dabar jo nematys visą dieną.

– Gal man vertėtų keliauti į griuvėsius? Galėčiau šįvakar išvykti pėsčiomis.

– Nekvailiok, – subarė Krojus. – Ypatingieji vis dar mūsų ieško.

– O jeigu jiems ten ko nors reikia…

– Madė liepė tau pasakyti: jiems nieko nereikia.

Po pusvalandžio pasirodė Astriksas ir Raidas; į urvą jie įskriejo dailiau nei Krojus ir papasakojo, kaip pavyko pabėgti nuo oromobilių. Persekiotojai buvo sutrikę, visa, kas tą naktį įvyko, ypatinguosius pribloškė.

– Jiems net nepavyko priartėti, – gyrėsi Astriksas.

Raidas papurtė galvą.

– Jų knibždėte knibždėjo.

– Vadinasi, mes laimėjome mūšį, – džiūgavo Krojus. – Nugalėjome juos jų pačių mieste. Pavertėme kvailiais.

– Gal daugiau nebereikia slapstytis tyruose? – svarstė Raidas. – Vėl gyventume kaip kadaise, kai buvome bjauruliai ir krėtėme išdaigas. Bet dabar tiesą pasakytume visam miestui.

– O jei mus sučiuptų, Talė atvyktų ir išvaduotų! – šūkavo Krojus.

Klausydamasi linksmų vaikinų kalbų, Talė šypsojosi, bet žinojo, kad gerai pasijus tik vėl išvydusi Deividą. Tiktai rytoj vakare. O dabar ji ištremta, atskirta nuo to, kas jai iš tiesų svarbu.

Padejavusi dėl drėgmės, kenkiančios jos plaukams, Šėja užmigo siaurame plyšyje, prieš tai pasiteiravusi, kada ją ketinama grąžinti namo. Talė susirangė prie draugės stengdamasi negalvoti apie sužalotas Šėjos smegenis. Naujasis Šėjos kūnas bent jau buvo nebe skaudžiai liesas, o putlus ir šiltas net drėgname šaltame urve. Prisiglaudusi prie draugės, Talė pagaliau nustojo drebėjusi.

Bet dar ilgai negalėjo užmigti.

Ji pabudo užuodusi tailandietiškų ryžių kvapą.

Krojus jos kuprinėje rado maisto paketus, vandens filtrą ir dabar gamino valgį, pasisėmęs vandens iš krioklio. Vaikinas akivaizdžiai norėjo įsiteikti Šėjai.

– Trumpai kur nors pabėgti – šauni išdaiga, bet nemaniau, kad ketinate mane atsitempti čionai. Man šis maištas atsibodo, be to, siaubingai skauda pagiringą galvą, ir man tikrai reikia ją išsitrinkti.

– Štai ten krioklys, – patarė Krojus.

– Bet juk jo vanduo šaltas! Aš jau persisotinau tais stovyklautojų žaidimais.

Talė nušliaužė į erdvesnę urvo dalį. Jai skaudėjo visus raumenis, tarsi akmenys, ant kurių miegojo, būtų įsispaudę į kūną. Per krioklio purslus buvo matyti, kaip leidžiasi sutemos. Bet ar pavyks šiąnakt užmigti?

Atsitūpusi ant akmens Šėja knebinėjo tailandietiškus ryžius ir skundėsi, kad jie nepakankamai aštrūs. Susitaršiusi, nešvariais vakariniais drabužiais, prilipusiais prie veido plaukais ji vis tiek atrodė nuostabi. Raidas su Astriksu tylėdami stebėjo Šėją truputį suglumę dėl jos išvaizdos. Jie buvo seni draugai, pabėgę į Dūmus tą kartą, kai Šėja išsigando, tad jau kelis mėnesius nebuvo matę dailaus veido.

Kai esi gražuolis, žmonės taikstosi su tavo erzinančiomis užgaidomis.

– Labas rytas, – išsišiepė Krojus. – Švediškų mėsos kukulių ar ryžių su daržovėmis?

– Kas greičiau, – atsakė Talė rąžydamasi. Ji troško kuo skubiau patekti į griuvėsius.

Kai sutemo, Talė su Krojumi išlindo iš už krioklio uždangos. Ypatingųjų danguje nesimatė. Talė abejojo, ar kas nors jų taip toli ieškos. O keturiasdešimt minučių kelio, kai skrieji greita orlente, – išties nemenkas atstumas.

Jiedu davė kitiems ženklą, kad pavojaus nėra, tada visi nuskrido į aukštupį, kur upė labiausiai priartėja prie griuvėsių. Paskui teko ilgai keliauti pėsčiomis. Keturi bjauruliai pasidalijo tarpusavyje orlentes ir mantą. Pagiringa Šėja nustojo skųstis ir patempusi lūpą tylėjo. Eiti jai buvo lengva. Per dvi savaites nespėjo prarasti ištvermės, įgytos sunkiai dirbant Dūmuose, be to, naujųjų gražuolių raumenys sutvirtinami per operaciją. Bent jau kuriam laikui. Nors Šėja pareiškė norinti grįžti namo, mintis vienai keliauti į miestą jai, matyt, neatėjo į galvą.

Talė svarstė, ką reikės daryti su drauge. Ji žinojo, kad smegenų pakitimų lengvai panaikinti nepavyks. Madė su Azu dirbo dvidešimt metų ir nieko nepešė. Bet palikti Šėjos tokios būsenos negalima.

Žinoma, kai tik draugė bus išgydyta, ji vėl pradės nekęsti Talės.

Tad kas blogiau: draugė su sužalotomis smegenimis ar ta, kuri tavęs nekenčia?

Po vidurnakčio pabėgėliai pasiekė griuvėsių pakraštį ir įsikūrė apleistame pastate, kuriame stovyklą neseniai buvo įsirengę Talė su Deividu.

Deividas laukė prie namo.

Jis atrodė išsekęs, net žvaigždžių šviesoje buvo matyti pajuodę paakiai.

Bet vos tik Talė nulipo nuo orlentės, Deividas ją tvirtai apkabino, o ši prigludo prie vaikino.

– Kaip tu? – paklausė ji ir tuoj pasigailėjo leptelėjusi nesąmonę. Ką Deividas turėtų atsakyti? – Ak, atleisk, aš…

– Ššš, žinau, – nusišypsojo jis ir atsišliejo.

Talei kiek palengvėjo. Ji suspaudė Deividui rankas, tarsi norėdama įsitikinti, ar čia tikrai jis.

– Pasiilgau tavęs, – prisipažino ji.

– Aš taip pat, – atsakė Deividas ir pabučiavo merginą.

– Judu esate labai žavūs, – tarė Šėja, pirštais šukuodama vėjo suveltus plaukus.

– Sveika, Šėja, – liūdnai šyptelėjo Deividas. – Regis, jūs visi išalkę.

– Tik jei duosi nedirbtinio maisto, – pareiškė Šėja.

– Tai kad kitokio neturiu. Trijų rūšių tirpaus kario.

Šėja sudejavo ir šmurkštelėjo pro vaikiną į apgiuvusį pastatą. Deividas nusekė ją akimis, bet ne su pagarbia baime, kaip Raidas su Astriksu. Atrodė, tarsi Deividas nemato Šėjos grožio.

Jis atsigręžė į Talę.

– Pagaliau mums pasisekė.

Talė pažvelgė į jo iškamuotą, nuovargio išsekintą veidą.

– Tikrai?

– Pavyko sutaisyti pultelį, kurį nešiojosi daktarė Keibl. Mama išplėšė iš jo telefoną, kad niekas mūsų nesusektų, ir peržiūrėjo Keibl darbo duomenis.

– Kokius?

– Visus įrašus apie tai, kaip gražuolius paversti ypatingaisiais. Ne tik fiziškai, – Deividas prisitraukė Talę artyn, – bet ir panaikinti pakitimus smegenyse. Kaip tik tai nuo tėvų buvo slepiama, kai jie dirbo gydytojais!

Talė vos tvardėsi.

– Šėja…

Vaikinas linktelėjo.

– Mama mano, kad pavyktų rasti jai vaistą.

Hipokrato priesaika

Pabėgėliai įsikūrė Rūdžių Griuvėsių pakraštyje.

Virš nykstančio miesto kartkartėmis praskrisdavo oromobiliai, tebeieškantys dingusiųjų pėdsakų. Bet dūmiečiai buvo patyrę vilkai – mokėjo slėptis nuo palydovų ir orlaivių. Griuvėsiuose jie išdėliojo chemines lazdeles, išskiriančias tiek pat šilumos, kiek ir žmogus, o pastatų, kuriuose apsistojo, langus uždangstė juoda sintetine plėvele. Be to, griuvėsiai buvo labai dideli; rasti septynis žmones kadaise buvusiame daugiamilijoniniame mieste – ne toks jau lengvas uždavinys.

Kas naktį Talė stebėjo, kaip plinta „Naujųjų Dūmų“ legenda. Pabėgimo naktį daugybė bjaurulių matė degantį užrašą arba apie jį girdėjo, tad naktinių kelionių į griuvėsius vis gausėjo, nuo vidurnakčio iki aušros ant aukštų pastatų liepsnojo bengališkosios ugnies deglai. Talė, Raidas, Krojus ir Astriksas susisiekdavo su miesto bjauruliais ir paskleisdavo naujų gandų, mokė juos naujų išdaigų ir rodė senus žurnalus, kuriuos Viršininkui pavyko išgelbėti. Jei bjauruliai suabejodavo, kad Ypatingųjų aplinkybių skyrius egzistuoja, Talė parodydavo plastikinius antrankius, kurie tebebuvo ant jos riešų, ir siūlydavo pamėginti juos nupjauti.

Bet visas kitas užgožė naujausia legenda. Madė nusprendė, kad pats metas prabilti apie smegenų pakitimus – kiekvienas bjaurulis turi teisę žinoti apie tikruosius operacijos padarinius. Talė su bičiuliais tarp savo miesto draugų paskleidė tokį gandą: peilis pakeičia ne tik veidą. Grožio kaina – asmenybė, tikrasis žmogaus Aš.

Žinoma, ne visi bjauruliai patikėjo tokiu siaubingu pasakojimu. O patikėjusieji naktį įsmukdavo į Naujųjų Gražuolių Miestą, kad akis į akį pasikalbėtų su savo ankstesniais draugais ir įsitikintų.

Spęsdami spąstus dūmiečiams, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai kartais nekviesti pasirodydavo vakarėliuose, bet bjaurulius visada kas nors perspėdavo, tad nė vienas oromobilis nė karto nenutvėrė orlenčių, nardančių vingriose griuvėsių gatvelėse. Dūmiečiai išnaršė visus griuvėsių užkaborius ir kerteles ir netrukus jautėsi taip, lyg čia būtų užaugę, o kilus pavojui akimirksniu tapdavo nematomi.

Madė kūrė vaistus pažeistoms smegenims. Ji naudojo griuvėsiuose rastas medžiagas arba miesto bjaurulių atneštas iš ligoninių ir chemijos kabinetų. Moteris nusišalino nuo visų, išskyrus Deividą. Atrodė, kad Madė nenori bendrauti su Tale, o ši jautėsi kalta dėl kiekvienos su Deividu praleistos akimirkos, nes vaikino motina dabar buvo itin vieniša. Apie Azo mirtį jie išvis nekalbėjo.

Šėja pasiliko su pabėgėliais. Ji skundėsi dėl maisto, griuvėsių, savo plaukų, drabužių ir dėl to, kad priversta žiūrėti į ją supančius bjaurius veidus. Mergina nuolatos buvo susierzinusi, bet niekada neatrodė pasipiktinusi. Praėjus kelioms dienoms ji netgi liovėsi kalbėjusi apie tai, kad iš čia iškeliaus. Galbūt tokia nuolaidi ji tapo dėl pakenktų smegenų, o gal kad neilgai gyveno Naujųjų Gražuolių Mieste. Šėja vis dar visus prisiminė ir vadino draugais. Kartais Talė spėliodavo, ar tik Šėja slapta nesimėgauja tuo, kad vienintelė tarp maištininkų yra daili. Žinoma, ji nedirbo daugiau nei būtų dirbusi mieste, nes Raidas ir Astriksas paklusdavo kiekvienam jos paliepimui.

Deividas padėjo motinai griuvėsiuose ieškodamas trofėjų ir mokė bjaurulius išgyvenimo gudrybių. Bet praėjus dviem savaitėms po vaikino tėvo mirties Talė pajuto besiilginti tų dienų, kai jiedu su Deividu galėdavo pabūti vieni.

Prabėgus dvidešimčiai dienų po išvadavimo Madė pranešė radusi vaistą.

– Šėja, noriu tau viską išsamiai paaiškinti.

– Žinoma, Made.

– Atlikdami operaciją jie kai ką padarė ir tavo smegenims.

Šėja nusišypsojo.

– Taip taip. – Ji dėbtelėjo į Talę. – Talė man nuolat tai kartoja. Bet jūs visi nesuprantate.

Madė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ką turi omeny?

– Man patinka mano nauja išvaizda, – atkakliai tvirtino Šėja. – Šiame kūne esu laimingesnė. Sakote, sužalotos smegenys, taip? O jūs pažvelkite į save, bėgiojančius po griuvėsius ir vaidinančius operatyvinės grupės kovotojus. Jūsų galvos prikimštos įvairiausių kėslų, jūs norite maištauti, esate išprotėję iš baimės, jus kankina paranoja ir net pavydas. – Jos žvilgsnis šokinėjo nuo Talės prie Madės. – Štai ką reiškia būti bjauruliu.

– O kaip jautiesi tu, Šėja? – ramiai paklausė Madė.

– Puikiai. Labai smagu, kai nekankina hormonų audros. Žinoma, būti čia, o ne mieste – šlykštoka.

– Niekas tavęs nelaiko, Šėja. Kodėl neiškeliauji?

Mergina gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau… Manau, nerimauju dėl jūsų. Čia pavojinga, o pyktis su ypatingaisiais nepatartina. Turėtum pati tai žinoti, Made.

Talė giliai įkvėpė, bet Madės veidas liko ramus.

– Gal ketini mus nuo jų apsaugoti? – ramiai paklausė Deivido motina.

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Nuogąstauju dėl Talės. Jei nebūčiau jai papasakojusi apie Dūmus, dabar Talė būtų gražuolė ir negyventų šiame sąvartyne. Manau, galiausiai ji nuspręs suaugti. Mes vėl būsime kartu.

– Regis, tu nelabai linkusi priimti sprendimą.

– Kokį sprendimą? – Šėja užvertė akis ir pažvelgė į Talę, leisdama suprasti, kad šis pokalbis jai kelia nuobodulį.

Merginos jau daugybę kartų kalbėjosi, kad Šėjos asmenybė pasikeitė, bet Talė suprato, jog bičiulės įtikinti nepavyks. Šėjai pasikeitimai reiškė, kad ji suaugo, tobulėja ir atsikrato visų perdėtų bjaurulės emocijų.

– Tu ne visada buvai tokia, Šėja, – įsiterpė Deividas.

– Teisybė, anksčiau buvau bjaurulė.

Madė šiltai nusišypsojo.

– Šitos tabletės tavo išvaizdos nepakeis. Jos tik paveiks smegenis, panaikins tai, ką tau padarė daktarė Keibl. O paskui pati galėsi nuspręsti, kaip nori atrodyti.

– Nuspręsti? Kai būsite sujaukę mano smegenis?

– Šėja! – subarė Talė, pamiršusi savo pažadą tylėti. – Ne mes sujaukėme tavo smegenis!

– Tale, – tyliai perspėjo ją Deividas.

– Taip taip, vadinasi, aš esu išprotėjusi, – įprastu tonu skundėsi Šėja. – Ne jūs, gyvenantys sugriuvusiame pastate mirusio miesto pakraštyje, iš lėto virstantys išsigimėliais, nors galėjote būti gražuoliai. Taip, aš tikrai išprotėjau… nes bandau jums padėti!

Talė atsilošė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės – draugės žodžiai ją suglumino. Kaskart palietus šią temą, tikrovė tarsi šiek tiek išsikreipdavo ir atrodydavo, kad Talė ir kiti dūmiečiai iš tiesų išprotėję. Mergina prisiminė pirmąsias siaubingas dienas Dūmuose, kai pati nebesusigaudė, kieno ji pusėje.

– O kaip tu mums padedi, Šėja? – ramiu balsu paklausė Madė.

– Stengiuosi priversti jus susivokti.

– Kaip ir tada, kai daktarė Keibl atvedė tave į mano kamerą?

Šėja sumišusi prisimerkė. Prisiminimai apie požeminį kalėjimą lyg ir nederėjo su gražuolių pasaulėžiūra.

– Žinau, kad daktarė K su tavimi elgėsi siaubingai, – sutiko Šėja. – Ypatingieji yra psichai, tai akivaizdu vien į juos pasižiūrėjus. Bet tai nereiškia, kad visą gyvenimą reikia bėgti ir slapstytis. Štai ką noriu jums paaiškinti. Kai tapsite gražuoliais, ypatingieji jums netrukdys.

– Kodėl?

– Todėl kad daugiau nekelsite rūpesčių.

– Kodėl?

– Todėl kad būsite laimingi! – Šėja porą kartų giliai įkvėpė, vėl tapo įprastai rami, vėl žaviai nusišypsojo. – Tokie kaip aš.

Madė paėmė tabletes, gulėjusias ant stalo.

– Vadinasi, savo noru jų negersi?

– Nė už ką. Juk sakei, kad jos kenksmingos.

– Sakiau, yra nedidelė tikimybė, jog kažkas gali nepavykti.

Šėja nusijuokė.

– Tikriausiai manai, kad esu beprotė. Net jei šios tabletės veiksmingos, pasvarstyk, koks būtų jų poveikis. Kaip supratau, „išgydyta“ reiškia pavydi, pasipūtusi, verkšlenanti ir bjauriai mąstanti. – Šėja sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Tu ir daktarė Keibl daugeliu požiūrių esate panašios. Abi įsitikinusios, kad kaip tik jūs privalote pakeisti pasaulį. Man to nereikia. Taip pat ir tablečių.

– Gerai, – sutiko Madė ir įsidėjo tabletes į kišenę. – Tai viskas, ką norėjau pasakyti.

– Ką tai reiškia? – paklausė Talė.

Deividas suspaudė jai ranką.

– Daugiau nieko negalime padaryti, Tale.

– Ką? Sakei, kad ją išgydysime.

Madė papurtė galvą.

– Tik su sąlyga, kad ji pati panorės išgyti. Šios tabletės eksperimentinės, Tale. Negalime jų kišti žmogui prieš jo valią, nes nežinome, ar bus veiksmingos.

– Bet jos protas… juk jos smegenys pakitusios!

– Ei! – įsikišo Šėja. – Ji sėdi priešais jus.

– Atleisk, Šėja, – švelniai atsiprašė Madė. – Tale?

Madė atitraukė sintetinę užuolaidą ir žengė į balkoną. Iš tiesų tai buvo pastato viršutinio aukšto dalis, tik be stogo, mat šis visiškai sugriuvo. Priešais plytėjo begalinių griuvėsių griaučiai.

Talė nusekė Madei iš paskos. Ji girdėjo, kaip už nugaros Šėja kalba apie vakarienę. Netrukus balkone pasirodė ir Deividas.

– Vadinasi, duosime jai tabletes slapta, ar ne? – pašnibždomis paklausė Talė.

– Ne, – tvirtai atsakė Madė. – Negalime. Neketinu atlikti medicininių eksperimentų su žmonėmis, kurie nesutinka.

– Medicininių eksperimentų? – išsigandusi perklausė Talė.

Deividas paėmė ją už rankos.

– Kaip tokios tabletės veiks, sunku pasakyti. Na, rizika – vos vienas procentas, bet jei taip nutiktų, jos gali visam laikui sužaloti smegenis.

– Smegenys jau ir taip sužalotos.

– Bet ji laiminga, Tale, – paprieštaravo Deividas, purtydamas galvą. – Ir pajėgi spręsti pati.

Talė ištraukė ranką ir įsistebeilijo į miestą. Aukštame bokšte įsižiebė bengališkosios ugnies deglas: bjauruliai atvyko sužinoti naujų gandų ir apsikeisti prekėmis.

– Kodėl mes turėtume jos klausti? Ypatingieji tai padarė be jos sutikimo!

– Tuo mes nuo jų ir skiriamės, – atšovė Madė. – Kai mudu su Azu sužinojome, ką iš tiesų reiškia operacija, suvokėme, kad dalyvaujame kažkokioje siaubingoje veikloje. Žmonėms slapta buvo keičiamas protas. Mudu, gydytojai, davėme senovinę priesaiką niekada to nedaryti.

Talė pažvelgė Madei į veidą.

– Jei neketini padėti Šėjai, kodėl varginaisi mėgindama atrasti vaistą?

– Jeigu būtume tikri, kad gydymas nepavojingas, galėtume duoti Šėjai vaistų, o vėliau paklaustume, ką ji apie tai mano. Bet vaistams išbandyti reikalingas savanoris.

– Ar mes kada nors jį rasime? Bet kuris gražuolis pasakys „ne“.

– Galbūt dabar ir pasakys, Tale. Tačiau jei atkakliai skverbsimės į miestą, gal rasime gražuolį, norintį išsilaisvinti.

– Bet mes juk žinome, kad Šėja išprotėjusi!

– Ji nėra išprotėjusi, – paprieštaravo Madė. – Tiesą sakant, jos argumentai logiški. Ji dabar laiminga ir nenori mirtinai rizikuoti.

– Tačiau ji nėra pati savimi. Privalome ją pakeisti ir paversti tokia, kokia buvo.

– Azas mirė todėl, kad kažkas irgi taip galvojo, – niūriai ištarė Madė.

– Ką?

Deividas apkabino Talę.

– Mano tėvas…

Vaikinas užsikosėjo. Talė laukė tylėdama. Pagaliau jis papasakos, kaip mirė Azas.

Deividas iš lėto įkvėpė ir kalbėjo toliau:

– Daktarė Keibl norėjo visus paversti gražuoliais, bet nuogąstavo, kad mano mama ir tėtis net ir po operacijos kalbės apie pakitimus smegenyse, nes labai ilgai buvo į tai sutelkę dėmesį. – Deivido balsas drebėjo, bet vaikinas kalbėjo tyliai ir susikaupęs, tarsi nedrįstų žodžių nuspalvinti jausmais. – Daktarė Keibl jau ieškojo būdų pakeisti atmintį, visam laikui ištrinti Dūmus iš žmonių protų. Po operacijos mano tėvas neatsigavo.

– Koks siaubas, – sušnibždėjo Talė ir apkabino Deividą.

– Azas tapo medicininio eksperimento auka, Tale, – paaiškino Madė. – Negaliu to paties padaryti Šėjai. Tada ji būtų teisi sakydama, kad esu panaši į daktarę Keibl.

– Bet Šėja pabėgo. Ji nenorėjo tapti gražuole.

– Ji taip pat nenori, kad su ja būtų eksperimentuojama.

Talė užsimerkė. Per sintetinę užuolaidą ji matė, kaip Šėja giriasi pačios padarytomis šukomis. Visiems, kas tik sutiko klausytis, ji išdidžiai kaišiojo mažas šukutes, sukonstruotas iš susmaigstytų į molio gabalėlį pagaliukų. Tarsi tai būtų svarbiausias dalykas, kokį ji yra kada nors padariusi. Draugai rizikavo viskuo, kad išgelbėtų Šėją, bet kas iš to. Šėja jau niekada nebus tokia pati.

Ir tai – Talės kaltė. Tai ji atvyko į Dūmus ir prisišaukė ypatinguosius, per ją Šėjos galva tapo tuščia, o Azas mirė.

Talė giliai įkvėpė.

– Gerai, štai savanorė.

– Ką turi omeny, Tale?

– Save.

Prisipažinimas

– Ką? – nustebo Deividas.

– Tau gerti tabletes nėra prasmės, Tale, – aiškino Madė. – Tavo smegenys nepakitusios.

– Bet jose atsiras pakitimų. Grįšiu į miestą, leisiuosi sučiumpama ir daktarė Keibl mane išoperuos. Po kelių savaičių atvyksite manęs paimti. Duosite vaistų. Taigi turite savanorę.

Visi trys stovėjo tylėdami. Žodžiai patys išsprūdo Talei iš burnos. Mergina negalėjo patikėti, kad juos ištarė.

– Tale… – papurtė galvą Deividas. – Tai beprotiška.

– Ne. Jums reikia savanorio. Tokio, kuris prieš tapdamas gražuoliu sutiktų būti išgydytas. Tai vienintelis būdas.

– Negali aukotis! – sušuko Deividas.

Talė atsisuko į Madę.

– Sakei, tikimybė, kad šios tabletės veiksmingos, yra devyniasdešimt devyni procentai, ar ne?

– Taip, bet dėl to vieno procento gali virsti daržove, Tale.

– Vieno procento? Palyginti su įsibrovimu į Ypatingųjų aplinkybių skyrių, tai – vieni niekai.

– Tale, liaukis. – Deividas sugriebė ją už pečių. – Tai per daug pavojinga.

– Pavojinga? Deividai, tu be vargo gali įsmukti į Naujųjų Gražuolių Miestą. Bjauruliai nuolat ten landžioja. Tiesiog ištempsi mane iš rūmų ir pririši prie orlentės. Atskrisiu su tavimi kaip atsigabenom Šėją. Tada mane išgydysite.

– O jei ypatingieji nutars pakeisti tavo atmintį? Kaip mano tėvo?

– Jie to nepadarys, – įsiterpė Madė.

Deividas apstulbęs įsispitrėjo į motiną.

– Jie nesivargino pakeisti atminties Šėjai, nors mergina puikiai prisiminė Dūmus. Vieninteliai, dėl kurių ypatingieji nerimavo, buvome mudu su Azu. Jie suprato, kad net ir paversti gražuoliais mes netylėsime apie pakitimus smegenyse, nes jais domėjomės pusę gyvenimo.

– Mama! – sušuko Deividas. – Talė niekur nevyks.

– Be to, – toliau kalbėjo Madė, – daktarė Keibl nežalos Talės.

– Liaukis kalbėjusi taip, tarsi tai galėtų įvykti!

Talė pažvelgė Madei į akis. Moteris linktelėjo. Ji žinojo tiesą.

– Deividai, – kreipėsi Talė į bičiulį, – aš privalau tai padaryti.

– Kodėl?

– Dėl Šėjos. Tai vienintelis kelias Madei ją išgydyti, tiesa?

Madė linktelėjo.

– Neprivalai gelbėti Šėjos, – lėtai ir ramiai ištarė Deividas. – Jau pakankamai dėl jos padarei. Atsekei paskui ją į Dūmus, ištraukei iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus nagų!

– Taip, daug dėl jos padariau, – sutiko Talė ir giliai įkvėpė. – Per mane ji kaip tik tokia ir tapo: gražuolė ir besmegenė.

Deividas papurtė galvą.

– Ką čia kalbi?

Talė atsisuko į jį ir paėmė už rankos.

– Deividai, atvykau į Dūmus ne įsitikinti, kad Šėja saugi, o parsigabenti ją atgal į miestą. – Talė atsiduso. – Atvykau jos išduoti.

Talė tiek sykių įsivaizdavo atskleidžianti paslaptį Deividui vos ne kasnakt repetuodama šią kalbą, kad dabar jai buvo sunku patikėti, jog tai – ne košmaras, kurio metu iš jos prievarta išgaunama tiesa. Tačiau kai suvokė, jog visa tai vyksta iš tiesų, žodžiai pasipylė nesustabdomu srautu.

– Buvau daktarės Keibl šnipė. Štai kodėl žinojau, kur yra Ypatingųjų aplinkybių skyrius. Tai per mane ypatingieji atvyko į Dūmus. Turėjau sekiklį.

– Kalbi nesąmones, – pertraukė ją Deividas. – Kai ypatingieji atvyko, tu priešinaisi. Pabėgai. Padėjai išvaduoti mano motiną…

– Aš apsigalvojau. Neketinau įjungti sekiklio, garbės žodis. Norėjau gyventi Dūmuose. Bet naktį prieš įsiveržimą sužinojau apie pakitimus smegenyse… – Talė užsimerkė. – Kai mes pasibučiavome, aš netyčia įjungiau sekiklį.

– Ką?

– Savo pakabutį. Visai netyčia. Norėjau jį sunaikinti. Deividai, deja, tai aš atvedžiau ypatinguosius į Dūmus. Per mane Šėja tapo gražuole. Dėl mano kaltės tavo tėvas negyvas.

– Tu visa tai išsigalvojai! Neleisiu, kad…

– Deividai, – griežtai pertraukė jį motina, – ji nemeluoja.

Atsimerkusi Talė išvydo liūdnai į ją žiūrinčią Madę.

– Daktarė Keibl man papasakojo, kaip tavimi manipuliavo, Tale. Iš pradžių ja netikėjau, bet tą vakarą, kai mus išvadavai, ji buvo atvedusi Šėją, kad toji patvirtintų.

Talė linktelėjo.

– Vadinasi, galiausiai Šėja sužinojo, kad buvau išdavikė.

– Ji ir dabar žino, – atsakė Madė. – Bet jai nebesvarbu. Todėl, Tale, privalai tai padaryti.

– Jūs abi išprotėjote! – sušuko Deividas. – Mama, nusileisk iš savo aukštybių ir duok Šėjai tablečių. – Jis ištiesė ranką. – Aš už tave jai paduosiu.

– Deividai, neleisiu, kad taptum pabaisa. Be to, Talė apsisprendė.

Deividas pažvelgė į abi moteris nepajėgdamas patikėti nė viena jų.

– Buvai šnipė?

– Taip. Iš pradžių.

Vaikinas papurtė galvą.

– Sūnau, – Madė žengė į priekį ketindama jį apkabinti.

– Ne!

Deividas apsigręžė ir išbėgo nuplėšdamas sintetinę užuolaidą. Moterys stovėjo nuščiuvusios, net Šėja sutrikusi tylėjo.

Talė jau norėjo bėgti Deividui iš paskos, bet Madė tvirtai sugriebė ją už rankos.

– Privalai dabar keliauti į miestą.

– Šįvakar? Bet…

– Kitaip apsigalvosi. Arba Deividas tave perkalbės.

Talė atsišliejo nuo jos.

– Privalau su juo atsisveikinti.

– Privalai keliauti.

Talė įsistebeilijo į Madę ir pagaliau suprato tiesą. Nors moters žvilgsnis buvo labiau liūdnas nei piktas, jos akys dvelkė šalčiu. Gal Deividas Talės ir nekaltino dėl Azo mirties, bet Madė merginai neatleido.

– Ačiū, – tyliai padėkojo Talė, žiūrėdama Madei į akis.

– Už ką?

– Kad jam nepasakei. Kad leidai man pačiai tai padaryti.

Madė papurtė galvą ir prisiversdama nusišypsojo.

– Pastarąsias dvi savaites Deividui tavęs reikėjo.

Talė kiek nusiramino, žengė žingsnį atatupsta ir pažvelgė į miestą.

– Jam ir dabar manęs reikia.

– Tale…

– Gerai, išvyksiu šįvakar. Bet noriu būti tikra, kad atgal mane pargabens Deividas.

Žemyn upe

Prieš išvykdama Talė parašė sau laišką.

Tai Madė pasiūlė raštu patvirtinti sutikimą. Taigi būdama gražuolė ir nepajėgi suprasti, kodėl turėtų norėti išsigydyti smegenis, Talė bent jau perskaitys savo pačios žodžius ir sužinos, kas jos laukia.

– Padarysiu kaip sakai, – sutiko mergina. – Jei tik mane išgydysi, nesvarbu, kad ir ką aš kalbėčiau. Tik nepalik manęs tokios kaip Šėja.

– Išgydysiu tave, Tale, pažadu. Tiesiog man reikia raštiško sutikimo.

Madė padavė jai rašiklį ir mažytėlaitį popieriaus lapelį.

– Neišmokau rašyti, – prisipažino Talė. – Dabar to nereikalauja.

Madė liūdnai palingavo galvą.

– Gerai. Diktuok, aš pati užrašysiu.

– Ne tu. Už mane gali parašyti Šėja. Ji išmoko rašyti, kai ketino keliauti į Dūmus.

Talė prisiminė Šėjos prikeverzotus nurodymus, kaip patekti į Dūmus; raštas buvo nedailus, bet įskaitomas.

Parašyti laišką ilgai netruko. Šėja kikeno iš nuoširdžių Talės žodžių, bet užrašė viską, kaip buvo liepta. Rašiklį popieriumi ji vedžiojo labai stropiai, tarsi mažvaikis, besimokantis skaityti.

Merginos baigė rašyti laišką. Deividas nepasirodė – jis orlente išskrido į griuvėsius. Dėliodama savo daiktus Talė vis dirsčiojo pro langą vildamasi, kad vaikinas sugrįš.

Greičiausiai Madė teisi. Jei Talė vėl pamatys Deividą, ji tiesiog apsigalvos. Arba galbūt Deividas ją sulaikys.

Arba dar blogiau: nė nesistengs sulaikyti.

Nesvarbu, ką dabar pasakytų Deividas, jis visada prisimins, ką Talė padarė, kiek gyvybių pražudė. Yra tik vienas būdas sužinoti, ar vaikinas atleido – jei pats atvyks jos išvaduoti.

– Keliaukime, – paragino Šėja, kai merginos baigė ruoštis.

– Šėja, aš išvykstu ne visam laikui. Norėčiau…

– Liaukis. Man čia atsipyko.

Talė prikando lūpą. Kokia prasmė aukotis, jei Šėja keliaus kartu? Žinoma, visada bus galima ją vėl pagrobti ir parsigabenti. Kai paaiškės, kad vaistai veiksmingi, jų bus galima duoti bet kam. Arba visiems.

– Šiame šiukšlyne tūnau tik todėl, kad mėginu tave sugrąžinti į miestą, – prisipažino Šėja ir ėmė kalbėti tyliau. – Juk aš kalta, kad tu dar nesi gražuolė. Pabėgdama aš viską sujaukiau. Esu tau skolinga.

– Ak, Šėja.

Talei ėmė suktis galva. Ji užsimerkė.

– Madė be paliovos kartojo, kad galiu bet kada išvykti. Bet tu juk nenori, kad aš grįžčiau viena, ar ne?

Talė pamėgino įsivaizduoti Šėją, vieną keliaujančią pėsčiomis iki upės.

– Manau, ne.

Ji pažvelgė į dailų draugės veidą ir akyse išvydo kibirkštėlę. Mintis, kad keliaus kartu su Tale, joje įžiebė kažką tikra.

– Mudvi šauniai pasilinksminsime Naujųjų Gražuolių Mieste.

Talė skėstelėjo rankomis.

– Na, ką gi, manau, tavęs sustabdyti nepavyks.

Draugės skrido kartu viena orlente. Kita jas lydėjo Krojus – jis turėjo pargabenti lentą, kai merginos pasieks miesto pakraštį.

Vaikinas tylėjo visą kelią. Kiti dūmiečiai girdėjo ginčą ir galiausiai visi sužinojo, ką Talė padarė. Krojų ši žinia, matyt, pribloškė labiausiai. Jis įtarinėjo Talę, o ši jam melavo į akis. Dabar jis tikriausiai gailėjosi nesustabdęs Talės jai dar nespėjus išduoti dūmiečių.

Pasiekus žaliąją juostą, Krojus galų gale prisivertė pažvelgti į Talę.

– Beje, ką jie tau padarė? Kaip privertė šitaip pasielgti?

– Man pasakė, kad netapsiu gražuole, kol nesurasiu Šėjos.

Vaikinas nusuko žvilgsnį. Šį šaltą lapkričio vakarą Naujųjų Gražuolių Miestas buvo ryškiai apšviestas.

– Vadinasi, tavo svajonė pagaliau išsipildys.

– Manau, taip.

– Talė taps gražuole, – įsiterpė Šėja.

Krojus nekreipė į ją dėmesio, jis vėl pažvelgė į Talę.

– Na, ačiū, kad išvadavai. Tai buvo nebloga išdaiga. Tikiuosi, kad… – Jis gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. – Iki pasimatymo.

– Tikiuosi, kad pasimatysime.

Krojus uždėjo orlentes vieną ant kitos ir nuskriejo atgal į aukštupį.

– Pamatysi, kaip bus šaunu! – džiūgavo Šėja. – Nekantraudama laukiu, kada galėsiu tave supažindinti su visais naujaisiais savo draugais. O tu pagaliau galėsi mane supažindinti su Perisu.

– Žinoma.

Jos nužingsniavo Bjaurulių Miesto link ir netrukus atsidūrė Kleopatros parke. Žemę jau buvo sukaustęs vėlyvo rudens gruodas, ir merginos susiglaudė, kad būtų šilčiau. Talė vilkėjo Dūmuose numegztą megztinį. Ji norėjo, kad Madė pasaugotų jį, kol grįš, bet galiausiai paliko mikropluošto striukę. Mieste pasiūtas drabužis buvo per daug vertingas, kad būtų atiduotas žmogui, grįžtančiam į civilizaciją.

– Žinai, aš jau buvau pradėjusi mėgautis populiarumu, – gyrėsi Šėja. – Į šauniausius vakarėlius patenka tiktai buvę nusikaltėliai. Supranti, niekas nenori klausytis apie tai, ko mokeisi bjaurulių mokykloje, – kikendama aiškino ji.

– Vadinasi, mudvi būsime žvaigždės.

– Be abejo. Ypač kai visiems papasakosime, kaip pagrobei mane iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pagrindinės būstinės. Arba apie tai, kaip aš tave prikalbinau pabėgti iš tų pamišėlių būrio. Bet mums teks šiek tiek pagražinti, Žvaire. Niekas nepatikės, jei papasakosime teisybę!

– Tu teisi.

Talė prisiminė Madei paliktą laišką. Ar ji pati po kelių savaičių patikės tiesa? Kaip gražuoliui skamba bjauraus, abejojančio, tragiško pabėgėlio bjaurulio žodžiai?

Ir koks jai pačiai atrodys Deividas, kai Talę nuolat sups gražuolių veidai? Ar ji vėl patikės pasakojimais apie bjaurumą, ar prisimins, kad galima būti gražiam ir be operacijos? Talė pamėgino įsivaizduoti Deivido veidą, bet, supratus, kad ilgai jo nematys, suspaudė širdį.

Mergina spėliojo, kiek laiko praeis po operacijos, kol ji nustos ilgėtis Deivido. Madė perspėjo, jog pakitimų smegenyse gali atsirasti per kelias dienas. Bet tai nereiškia, kad jos mąstymas pasikeis visiškai.

Gal Talės mąstymas nepasikeistų, jei ji nuspręstų nepaliaujamai ilgėtis Deivido? Kitaip nei dauguma žmonių, ji žino apie šiuos pakitimus. Galbūt pajėgtų pati juos nugalėti?

Virš galvų praskrido tamsus šešėlis – prižiūrėtojų oromobilis, ir Talė nevalingai sustingo vietoje. Miesto bjauruliai pasakojo, kad pastarosiomis dienomis padaugėjo patrulių. Net ir civilinė valdžia pastebėjo pokyčius.

Oromobilis sustojo ir sklandžiai nusileido greta merginų. Atsivėrė durys ir pro jas blykstelėjo akinama šviesa.

– Na, vaikai… ak, atleiskite, panele.

Prožektorius apšvietė Šėjos veidą, tada peršoko ant Talės.

– Ką judvi?.. – sumikčiojo prižiūrėtojas.

To buvo per daug. Kartu vaikščiojančios gražuolė ir bjaurulė. Sutrikęs prižiūrėtojas prisiartino prie merginų.

Talė nusišypsojo. Jai iki pat galo pavyko pridaryti rūpesčių.

– Esu Talė Jangblad, – prisistatė ji. – Paverskite mane gražuole.

Apsilankykite jo tinklalapyje adresu www.scottwesterfeld.com.