Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

GALINGIEJI VULFAI

PASLAPTIMIS IR SKANDALAIS APIPINTA ŠIŲ DIENŲ DINASTIJOS ISTORIJA!

DINASTIJA

Septyni broliai ir sesuo  – apdovanoti turtais, bet taip ir negavę to, ko labiausiai troško  – tėvo meilės. Šeima, kurią sugriovė vieno žmogaus alkis valdyti.

PASLAPTIS

Vulfai  – išsibarstę po tolimiausius pasaulio kampelius, visi iki vieno persekiojami praeities šmėklų ir trokštantys iš gyvenimo tik to, kas geriausia. Visgi paslapčių dar daug, ir skandalai mezgasi iš naujo...

GALIA

Vulfų broliai ir sesuo vėl namie. Dabar jie stipresni, nei kada nors ligi šiol. Tik ar galės dinastija pakilti vėl?

MEILĖ

Sakoma, kad tyra meilė išgydo net juodžiausią sielą…

CAITLIN CREWS

(KEITLIN KRUS)

GALINGIEJI VULFAI

LOVELASAS LUKAS

ANTRASIS SERIJOS GALINGIEJI VULFAI ROMANAS

Vilnius

2013

Versta iš: Caitlin Crews, The Disgraced Playboy, 2011 © Caitlin Crews, 2011 Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma. Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Dovilė Vaišvilaitė-Akdere, vertimas iš anglų kalbos, 2012

© Živilė Adomaitytė, dizainas, 2012

© Fotolia.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2013

© Alisa Žarkova, skaitmeninė versija

ISBN 978-609-406-468-5

PIRMAS SKYRIUS

Greisė Karter pakėlė akis nu kompiuterio ir suraukusi kaktą pažvelgė į priešais sustojusį perdėm savimi pasitikintį vyriškį, kuris ką tik, net nesiteikęs perspėjamai pasibelsti, įžengė į aukštai virš šaltų ir šlapių Londono gatvių įrengtą jos darbo kabinetą.

Greisė sėdėjo nuščiuvusi. Per kūną, tarsi viską kelyje deginantis ugnies kamuolys, nusirito karščio banga. Ji mėgino save įtikinėti, kad tai pasipiktinimas, – šis vyras juk nepasibeldė, kaip būtų padaręs bet kuris kitas save gerbiantis ir mandagus žmogus, – ta­čiau tikrąją tokios reakcijos priežastį ji puikiai žinojo.

Ji slypėjo jame.

– Labas rytas, – pasisveikino įėjusysis žemu, linksmu, pasitikinčio savimi žmogaus balsu, kuris tarsi aidas nuvilnijo Greisės kūnu. Jis atrodė kaip tikrų tikriausia deginanti ir besiranganti liepsna. Greisė atsisėdo tiesiau.

– Tikrai geras rytas, – atsakė ji ramiai ir ironiškai. – Kad jau užėjote, prašom.

Jis vilkėjo dailiai įliemenuotu itališku kostiumu, kuris tobulai gludo prie jo garsiojo ištreniruoto kūno, ir, palyginti su senamadiška daugiaaukštės Hartington’s– seniausios universalinės Anglijos prabangos prekių parduotuvės, kur senamadiška buvo gero gyvenimo sinonimas – pasiūla, jis atrodė gerokai pralenkęs laiką. Šokolado spalvos plaukai netvarkingai sušiaušti, – tyčia, – užgauliai pagalvojo Greisė, – ir krito ant įspūdingų žalių akių, kurių vieną puošė tamsėjanti mėlynė. Ji puikiai derėjo su praskelta lūpa – tai, keista, lūpoms teikė dar daugiau geidulingumo. Dėl įbrėžimų ir mėlynių jis atrodė šiek tiek šelmiškai, netgi dar patrauklesnis, nors tai vargu ar buvo įmanoma.

Na, bet jis tai puikiai žinojo.

– Ačiū, – padėkojo vyras, jo akyse švietė neslepiamas linksmumas, tarsi Greisės kvietimas būtų buvęs kuo nuoširdžiausias. Jis šyptelėjo savo gražiosiomis lūpomis. – Ar esu kviečiamas į jūsų biurą, ar kur kas įdomesnėms linksmybėms?

Greisė gailėjosi jį atpažinusi, verčiau jau būtų jo niekada nesutikusi, bet šį vyrą buvo mačiusi anksčiau. Tik vargu ar bent vienas žmogus sugebėtų jo nepažinti – jo veidas, įamžintas įvairiausiose kompromituojančiose situacijose, mažiausiai kartą per savaitę atsidurdavo vieno ar kelių bulvarinių laik­raščių puslapiuose visose pasaulio šalyse.

Jo žodžiai Greisei įspūdžio nepadarė.

– Lukas Vulfas, – mėgindama atrodyti mandagi atsakė ji, nors balsas nuskambėjo visiškai abejingai.

Tai buvo Lukas Vulfas, antrasis velionio, liepsningu charakteriu garsėjusio Viljamo Vulfo – paparacų numylėtinio, neištikimo daugybės turtingų ir beprotiškai gražių ­moterų meilužio – sūnus, ir Greisei į galvą neatėjo nė viena priežastis, dėl kurios šis bulvarinių laikraščių numylėtinis kuo įprasčiausią ketvirtadienio rytą turėtų stovėti jos biure ir stebeilyti į ją žvilgsniu, kurį mažų mažiausiai galima būtų pavadinti kupinu vilties.

– Beveik du prašmatnūs metrai, – virš šelmiškų žalių akių aukštai išriesdamas tamsius antakius ištęsė jis. – Jūsų paslaugoms.

– Jūs esate Lukas Vulfas, – ignoruodama dviprasmišką jo užuominą, kuri traukė tarsi karštas šokoladas, pasakė Greisė. – O aš apgailestaudama privalau pranešti, jog turiu daug darbo. Gal galėčiau jus nusiųsti pas žmogų, kuris jums pagelbėtų?

– Turite tiek daug darbo, kad neatsiras laiko net mano kerams ir grožiui? – paklausė Lukas, o nuo šelmiško jo šypsnio akyse blykstelėjo ugnelės; jo veido išraiška atrodė įtaigi, nerimstanti ir stebėtinai užkrečiama. Greisei tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko užgniaužti ­instinktyviai kylantį norą jam nusišypsoti.

– Žinoma, kad ne. Kai išauš tokia diena, pragaras suledės.

Nekreipdama dėmesio į pašnekovą ir norėdama atgauti įprastą šaltakraujiškumą Greisė pakilo nuo kėdės.

– Norėčiau paprašyti jūsų jaustis kaip namie, – šypsodama beveik mandagia šypsena pro sukąstus dantis iškošė ji. – Tik kad tai jau būtų daugiažodžiavimas, tiesa?

Kiekviena jos kūno dalelė reikalaute reikalavo išrėžti šiam vyrui viską, ką mananti apie tokių kaip jis padermę. Mergišių, netikšų, parazitų – kaip ir visi vyrai, kuriuos jos motina, kai Greisė dar buvo mažytė, parsivesdavo į jų priekabą, tuometinius namus. Kaip ir jos tėvas, kurio ji niekada nesutiko, bet kuris, pasak aplinkinių, tarp visų kitų tebuvo dar vienas išvaizdus ir neatsakingas švaistūnas. Kaip ir visi kiti idiotai, kuriuos per metų metus jai buvo tekę paniekinti.

Tačiau įmonėje Hartington’s Lukas, Vulfų šeimos narys, buvo laikomas mėlyno kraujo atstovu, nes juk ir pati įmonė kadaise priklausė jo šeimai. Nors Hartington’s jau nebebuvo Vulfų nuosavybės dalis, įmonės valdyba ir toliau mielai tikėjo juos siejančiu nenutrūkstamu ryšiu; o renginių vadovė Greisė, atsakinga už Hartington’s šimtmečio reklamą – kampanija turėjo prasidėti vos po kelių savaičių, – privalėjo visada, visais atžvilgiais ir bet kokia kaina paisyti įmonės interesų.

– Visuomet jaučiuosi kaip namie, – blykčiodamas šelmiškomis, linksmomis akimis, dviprasmiška intonacija patikino Lukas. – Turiu prisipažinti, kad visur ir visada jaustis kaip namie yra kone viso mano gyvenimo darbas.

Greisės laukė didžiulis projektas, o tai reiškė, kad ji turėjo kur kas svarbesnių darbų, nei plepėti su šiuo niekam naudos nenešančiu – nors ir pritrenkiamai išvaizdžiu – vyru. Greisė nekentė laiko švaistymo. Šis jausmas jai užguldavo krūtinę ir neleisdavo net kvėpuoti.

– Atleiskite, – šypsodamasi visiems gerai žinoma mandagiąja šypsena pasakė ji. Šaltas merginos žvilgsnis tebebuvo ­įsmigęs į Luką. – Apgailestauju, bet ­šiandien tikrai esu pakankamai užsiėmusi. Gal galėčiau...

– Jūs man atrodote matyta, – lėtai tardamas žodžius nutraukė ją Lukas – juk jam priklausė visas pasaulio laikas.

Greisė pasibaisėjusi jautė, kaip sodrus jo balsas nuvilnija per visą kūną ir liepsningais liežuviais lyžtelėjęs odą susirango pačioje papilvėje. Ji tai pajuto, ir ją apėmė panika. O juk turėtų būti atspari tokio tipo vyrų skleidžiamam išmoktam ciniškam žavesiui, ji buvo moteris, kuri didžiavosi esanti nepajudinama!

– Labai abejoju, – atkirto Greisė, nors tai ir buvo melas. Kita vertus, juk ji su Luku Vulfu daugiau niekada nesikalbės, tiesa? Ir dabar net nenutuokė, kodėl jie apskritai šnekasi, kodėl ciniškas nuobodulys, kuris iš jo sklido prabangiame sausakimšame viešbučio bare praėjusį vakarą, dabar virto kažkuo kitu, pavojingu ir jaudinančiu. Tarsi giliai po gerai žinoma tviskančia išore slėptųsi tamsi beprotybė.

Bet, žinoma, tai netiesa. Ji prisigalvoja nebūtų dalykų.

– Žinau, kad esu jus matęs, – prisimerkęs žvelgdamas į Greisę tęsė Lukas, paskui ­perdėm išlavintu žvilgsniu ėmė slysti žemyn jos figūra, įsprausta į Carolina Herrera ir kitus išskirtinius drabužius, kurie tokiam vyrui kaip Lukas Vulfas turėjo atrodyti gerokai per prastos kokybės. Geismui ir vilionėms sukurtos lūpos, regis, nuolat... kviečiančios patirti uždraustus dalykus, sukrutėjo. – Jūsų lūpos nepakartojamos. Bet kur?

Per Greisės kūną nuvilnijo karščio banga, deginanti visur, kur tik prisiliesdavo žalias jo žvilgsnis: krūtis, liemens linkį, klubus, kojas. Teko sau priminti, kad toks vyras kaip Lukas Vulfas taip pat veikiausiai žvelgia į kiekvieną sutiktą žmogų, – kad sekso ir intrigos pažadas, kuriuo, regis, spinduliuoja jo veidas, jam reiškia ne ką daugiau, nei kitam reikštų paspausti ranką. Netgi mažiau.

Greisės kūnu nusklendė kažkas panašaus į keistą aidą – gelminis pavojaus sig­nalas, primenantis apie tą naivią mergaitę, kokia ji taip seniai buvo ir kokia prisiekė ­daugiau niekada nebebūti. Tik ne su dar vienu tokiu vyru, kuris paverstų ją ne mažiau ­apgailėtina ir apgauta, nei jos vargšę patiklią motiną. Kuris, jeigu tik ji leistų, sugriautų jai gyvenimą.

Taip elgėsi visi tokio plauko vyriškiai. Vien todėl, kad mokėjo tą daryti tobulai.

Greisė tai žinojo geriau, nei kas nors kitas.

– Jis atrodo geriau, nei nieko sau, tiesa? – praeitą vakarą, per įspūdingą Samantos Kartrait, vienos labiausiai numylėtų Londono avangardinės madų kūrėjų, šou, kai Greisė pirmą kartą pamatė Luką, suburkavo Hartington’s mados vadybininkė; jis atrodė gerokai labiau įkaušęs ir išsitaršęs nei dabar, nors vargu ar tai apskritai buvo įmanoma.

Iš kitos modernaus baro pusės žiūrėdama, kaip Lukas, nekreipdamas dėmesio į visų aplinkinių – įskaitant ir Greisės – stebinčius bei vertinančius žvilgsnius, flirtuoja su pačia Samanta Kartrait, Mona garsiai atsiduso:

– O mes, žinoma, privalome elgtis su juo kaip su karaliumi – jeigu jis bent teiktųsi žvilgtelėti mūsų pusėn. Tokie šefo ­nurodymai.

Greisė linktelėjo galva, tarsi jai mažiausiai norėtųsi bendrauti su šiuo žymiu, nerūpestingu ir gausybės moterų suvedžiojimu pagarsėjusiu palaidūnu. Ką jau kalbėti apie plačiai aptarinėjamą jo alergiją viskam, kas susiję su darbu, ypač įmonėje Hartington’s, kuri jau metų metus stengėsi jį užverbuoti į nominalaus įmonės vadovo vietą, kurią anksčiau užėmė jo ne mažiau prasta reputacija garsėjęs tėvas.

Greisę užplūdo galinga susijaudinimo ir pasišlykštėjimo banga. Kaip toks vyras kaip Lukas, kuris pusės miesto akivaizdoje nesidrovėdamas flirtavo su gerokai už jį vyresne ir ištekėjusia Samanta Kartrait, pačiame Londono elito sūkuryje sugebėjo atrodyti toks... kupinas gyvybės, toks kunkuliuojantis energija, tarsi vienintelis būtų tikras, o visi kiti – tik muliažai?

Visgi net jo seksualumas ir žavesys neužkirto kelio šiek tiek vėliau žmoną su Luku nuošaliame kampelyje užtikusio Samantos Kartrait vyro pasipiktinimui – ir viskas per tą gražųjį Luko ­veidelį.

Faktas, kad ji asmeniškai su šiuo vyru išgyveno keistą akimirką – netgi beveik sąlytį, – neturėjo jokios reikšmės. Akivaizdu, jis to neprisiminė, o ji... Na, net jeigu ne kažin kiek praeitą naktį miegojo, kiek tai buvo svarbu? Nemiga galėjo ištikti ir dėl stiprios kavos – nereikėjo užsisakinėti po vakarienės.

– Esu beveik tikra, kad mačiau jus vakar per Kartrait šou, – tarė Greisė ir apsidžiaugė pamačiusi, kaip Lukas, tarsi nesitikėjęs išgirsti tokio atsakymo, sumirksėjo. Greisės šypsena skrodė kaip skustuvo ašmenys; ji leidosi sklidinai pripildoma neapykantos jam ir visiems, tokiems kaip jis, – nerūpestingiems ir bejausmiams. – Nors nemanau, kad mane prisimintumėte.

– Mano atmintis nepriekaištinga, – lipšniai sumurkė Lukas, ir Greisė turėjo prisipažinti vėl įkliuvusi. Jis apskritai neturėjo jos paveikti – ta tingi jo glamonė, kaip burbonas ir nuodėmė, – bet paveikė. Šis vyras buvo pavojingas, ir ji nenorėjo turėti su juo nieko bendro.

– Kaip ir manoji, pone Vulfai, – dalykiškai pasakė ji. – Todėl puikiai žinau, kad šiandien nesame susitarę susitikti. Tikriausiai galėčiau jus nusiųsti kur nors?..

Sąmoningai neužbaigusi sakinio, Greisė pamojo ranka į duris ir už jų esančius kitų darbuotojų kabinetus. Tačiau Lukas Vulfas net nesujudėjo. Tik akimirką ją stebėjo. Sužalotos, bet seksualios jo lūpos nežymiai šyptelėjo.

– Pažinote mane, vos pamačiusi. – Regis, jis gerokai įsismagino. Lukas triumfavo. O Greisė nesuprato, kodėl ją tai erzino.

– Manau, kad visoje Anglijoje nerastumėte žmogaus, kuris nežinotų, kas jūs toks, – atrėžė Greisė. O jos antakiai, atskleisdami panieką, išsirietė. – Belieka manyti, kad po tokios gausybės skandalų, kurie visi pareigingai užfiksuojami laikraščiuose, tokia ir yra jūsų intencija.

– Visgi jūs – ne anglė, – pakeisdamas pozą pasakė Lukas, ir Greisė staiga kvailai apsidžiaugė, kad tarp jų stovi stalas.

Ji netikėtai pajuto, koks Lukas galingas, koks tvirtas ir kaip puikiai ištreniruotas jo kūnas, nors viskas buvo slepiama po tingia šypsena, apskaičiuojančiomis akimis ir ­išskirtine apranga. Jo tamsi galia tūnojo giliausiame požemyje, nors užuomina apie ją slypėjo visai čia pat. Tarsi išorinė mergišiaus asmenybė būtų tik kaukė... Bet buvo absurdiška taip galvoti.

– Jūs amerikietė, tiesa? – Jo galva nežymiai pasviro į šoną, o akys toliau įdėmiai ją stebėjo. – Iš pietinės dalies, jeigu neklystu.

– Nesuprantu, kaip tai susiję su mūsų aptariama tema, bet, taip, esu kilusi iš Teksaso, – kiek įmanoma abejingesniu balsu pasakė Greisė. Apie praeitį ji nekalbėdavo. Apie asmeninį gyvenimą – taip pat, juo labiau darbe ir tikrai ne su pašaliečiais. Akcento, kurį kiek įmanydama stengėsi išgyvendinti, kilmė nuo jos buvo taip pat toli, kaip ir noras kalbėtis šia tema. – Bet jeigu pasakytumėte, kokiu tikslu čia apsilankėte, galėčiau surasti tinkamesnį...

– Ką tiksliai vakar matėte mane ­darantį? – vėl ją nutraukdamas paklausė Lukas, o jo akyse tebežaidė linksmos ugnelės, ­šypsena dar labiau paplatėjo. – Ar aš tai dariau jums? – Jo žvilgsnis tapo šiltesnis, kviečiantis. – Gal gailitės, kad tai nebuvote jūs?

– Vargu, ar jums būtų užtekę laiko, – trumpai nusijuokusi pasakė Greisė, tačiau jo akyse kažkas keistai blykstelėjo, ir ji pasistengė vėl susikaupti.

Greisė pernelyg sunkiai dirbo, pernelyg daug kliūčių turėjo įveikti, kad dabar visus pasiekimus pamintų dėl tokio tipo. Ji niekaip nesuvokė, kodėl iš visų žmonių būtent Lukas Vulfas privalėjo suvirpinti jos sielos stygas. Ji jau nuo koledžo laikų dirbo renginių vadybos srityje ir buvo užtektinai prisižiūrėjusi didžių asmenybių – tiek beprotiškai turtingų, tiek besivaikančių šlovės, tiek įvairaus plauko tarpinių variantų. Kodėl šis vyras turėjo pasikėsinti į jos garsųjį ramumą?

O Lukas ir toliau žiūrėjo į ją švelniu žalių akių žvilgsniu, ir Greisei vėl pasivaideno, kad viskas tėra kaukė, – iš pusiausvyros išmušantis vyriškas grožis, šelmiškas ­patrauklumas, seksualus pasipūtimas, – po kuria slypėjo kai kas gerokai skvarbesnio. Tačiau kodėl ji taip pamanė? Pradėjusi pati savimi piktintis, ji nuvijo šią mintį.

– Atsiprašysiu, – pasakė ji tobulai ­ramiu balsu, kuris niekuo neišdavė keistos vidinės kovos, – bet tikrai privalau grįžti prie darbo.

– Tačiau aš kaip tik dėl to čia ir esu, – tarė Lukas, o jo nuostabios žalios akys vėl nuodėmingai sušvito. Lūpos išsitempė į kvailą vypsnį, ir jis vėl, tarsi ruošdamasis smūgiui, pakeitė pozą – tarsi ruošdamasis smūgiui, kurį – tą bylojo jo kūno kalba – buvo pasiruošęs atremti.

Greisės sprando oda sudilgsėjo, ir jai panūdo pasitaisyti savo glotnų, santūrų kuodą – įsitikinti, kad jis ir toliau prideramai suveržęs jos nevaldomus šviesius plaukus. Ji tenorėjo pasišalinti, kad ir vėl galėtų atgauti ledinės karalienės ramybę, pasitarnavusią jai šimtus kartų, kad galėtų užgesinti šią trikdančią liepsną, kuri kiek­vieną minutę vis labiau intensyvėjo.

– Ką norite tuo pasakyti? – paklausė ji vildamasi, kad klausimas nuskambės ne smalsiai, o šaltai. Ne spontaniškai, o griežtai.

Ji buvo pasiryžusi atleisti bet kurį savo komandos narį, įleidusį pas ją šį žmogų, ­kuris šitaip blaškė dabar, kai visas jos dėmesys turėjo būti sutelktas į reklamos kampaniją. Visgi net taip mąstydama Greisė suvokė, kad visoje įmonėje neatsirastų nė vieno darbuotojo, kuris drįstų šiam asmeniui ką nors atsakyti, – jis juk buvo Vulfas. Ir ne tik tai – jis buvo Lukas Vulfas, žavingiausias nepaprastai įdomios ir spalvingos šeimos narys.

Šiuos kerus jautė net Greisė – toji, kuri jau seniai manėsi išsivysčiusi nepagydomą alergiją tokios rūšies vyrams.

– Esu naujas viešasis Hartington’s veidas, juo buvo ir mano brangusis velionis tėtušis, – ištęsė Lukas, o jo skvarbios žalios akys šaipėsi, tarsi jis skaitytų merginos mintis. – Kaip tik spėjau į šimtmečio reklamos kampanijos traukinį.

Paskui jis nusišypsojo savo garsiąja nepakartojama šypsena, kuri, Greisė netruko ­įsitikinti, turėjo galią įžiebti kaitriausią ugnį, nepaisant žinojimo, kad jis veikiausiai treniruojasi prieš veidrodį.

– Atsiprašau? – apimta nevilties paklausė ji, nors puikiai viską suprato. Tačiau vis dar niekaip negalėjo patikėti, priimti naujienos kaip fakto; nors ir žinojo, kad tai tiesa, merginos skrandis protestuodamas susitraukė.

Luko šypsena paplatėjo, skruoste išryškėjo nepaaiškinamą reakciją kelianti duobutė, kuri visiškai nuginkluodavo. Šioji šypsena padėjo jam prasiskverbti į daugybės pasaulio žmonių širdis ir fantazijas. Ši šypsena blaškė moteris ir vertė priimti sprendimus, kurių jos vėliau gailėdavosi.

Tačiau ne mane, – vis dar neprarasdama vilties pasakė sau Greisė. – Manęs ji nepaveiks niekada!

– Kaip suprantu, dirbsime drauge, – užtvirtino Lukas ir nusišypsojo visažinio šypsena. Tarsi pažinotų Greisę kur kas geriau, nei ji pati galėjo tikėtis save kada nors pažinti. Tarsi jau laikytų tą galią savo rankose, tarsi jau laikytų savo rankose ją ir, kas žino, ką dar. – Galiu tik viltis, kad esate bendradarbiauti linkusi kolegė, – tęsė jis balsu, kuris, užuot ją siutinęs, vertė jaustis silpna. Lengvai pasiduodančia. Lukas, lyg tai supratęs, nusišypsojo dar plačiau. – Bent jau aš tikrai toks.

ANTRAS SKYRIUS

Greisė atrodė persigandusi, o Lukas moterims paprastai keldavo ne tokią reakciją. Net tokioms iškrakmolytoms ir oficialiomis kaip šioji, nors per įprastines medžiokles tokios rūšies paukštyčių ne kažin kiek ir buvo sutikęs.

– Dirbsime drauge? – pakartojo ji, tarsi Lukas būtų pasiūlęs kažką neįtikėtinai nepadoraus. – Čia?

– Toks bent jau sumanymas, – plačiau nusišypsodamas atsakė jis. – Nebent, žinoma, sugalvotumėte geresnį laiko praleidimo būdą šiame niūriame kabinete.

Dažniausiai netgi šalčiausio būdo ­moterys – bibliotekininkės, vienuolės ir panašiai – tirpdavo, vien jam šyptelėjus. Šypsena net Luko vaikystės arsenale buvo svarbiausias ginklas. Ji nuginkluodavo ištisus moterų batalionus visame pasaulyje. Paties Luko nuomone, jo šypsena buvo žavesnė net už jaunesniojo brolio Natanielio, kuris kaip tik dabar pretendavo į Žydrojo ekrano apdovanojimą ir kurio ne tokia ryški šypsena figūravo beveik visuose pasaulio spaudos leidiniuose. Priežastis, dėl kurios Greisė Karter, pabrėžtinai oficiali prakeiktos Hartington’s renginių vadovė, nereaguoja į jo šypseną, kai legionai prieš ją tirpdavo, vos jai švystelėjus, Lukui vis dar buvo paslaptis.

Ji – neįtikėtina – nutaisė rūsčią miną.

– Tikrai nesugalvočiau, – kritiškai, ryžtingai ir su siaubu burbtelėjo Greisė. – Be to, labai jums padėkočiau, pone Vulfai, jeigu pasiūlymus pasilaikytumėte sau.

– Kaip? – tik iš smalsumo paklausė Lukas ir žengtelėjęs artyn stebėjo, kaip Greisė įsitempia.

– Kaip? – lediniu balsu atkartojo ji. – Lavindamas savo santūrumą, jeigu ­tokia savybė jums, žinoma, iš viso ką nors

reiškia.

– Kaip man padėkotumėte? – paklausė jis, mėgaudamasis jos akyse žybtelėjusiu jau kitu jausmu. – Tikriausiai suprantate, kad pradedu greitai nuobodžiauti, todėl šiais laikais priimu tik labiausiai šokiruojamas ir išradingiausias padėkos formas. Tokia mano asmeninė politika. Juk reikia laikytis bent kokių nors standartų.

– Kaip įdomu, – ramiai pasakė Greisė. Ir vėl tas perdėtas mandagumas. – O man susidarė nenuginčijamas įspūdis, kad jūsų standartai labai jau neapibrėžti.

– Dažnai pasitaikanti klaidinga išvada, – nerūpestingai atšovė Lukas. – Esu ne ką daugiau neapibrėžtas, negu nesikišimo politika.

– Kaip suprantu, taip įvardijate savo taisyklių nepaisymą, – atkirto Greisė. Jos žvilgsnis nukrypo į sumuštą jo veidą. Lėta, dėmesį prikaustanti pietietiška tarsena tapo įtartinai miela. – Be galo viliuosi, kad neliks bjaurių randų.

– Ant mano garsiojo gražiojo ­veidelio? – apsimesdamas nustebęs ir šiek tiek pasibaisėjęs paklausė Lukas. – Tikrai ne. O jeigu motina gamta visgi pasirodytų klydusi, egzistuoja chirurgai.

O kad chirurgai galėtų išgydyti kitus, nematomus, randus,– niūriai pagalvojo Lukas. Vakar jį ne itin sutrikdė pačią intymiausią akimirką pasirodęs Samantos Kartrait vyras, filmų prodiuseris. Galiausiai jam padarė įspūdį tik keli iš eilės gauti smūgiai, nes juk įžeistas vyras privalo išlieti pyktį. Toji situacija, įskaitant ir mėlynes, niekuo nesiskyrė nuo kitų.

Išskyrus tai, kad išvykdamas iš viešbučio laukiančio automobilio vairuotojui Lukas liepė važiuoti ne į besielį butą pietinėje Temzės upės pusėje. Atsiliepdamas į vidinį raginimą, į kurį net neketino gilintis, Lukas liepė jį nugebanti į Bakingamšyro tyruose stūksantį Vulfų dvarą – apleistą akmens ir blogų prisiminimų pilį, kurios kiek įmanydamas vengė nuo tada, kai, būdamas aštuoniolikos, paliko namus.

Jis buvo girdėjęs gandus, neva jo paklydėlis vyresnysis brolis Džeikobas po ­dvidešimties prapulties metų pagaliau vėl grįžo namo, ir Lukas, apniktas nuosavo gausaus demonų būrio, kurie paprastai versdavo jį elgtis itin įžūliai, nusprendė, jog būtent ši girta aušra ir turi būti tinkamas metas patikrinti, ar toji istorija nėra laužta iš piršto.

Tačiau galvoti apie šitai jis nebuvo nusiteikęs. Nenorėjo prisiminti nei Džeikobo, nei priežasties, dėl kurios jis išvyko ir grįžo, ir tikrai ne brolio jam ištartų žodžių, kurie ir paskatino Luką elgtis visiškai nebūdingai, o kulminacija buvo atvykimas į šį biurą. Todėl verčiau jau sutelks dėmesį į priešais stovinčią moterį – tą jis didžiai ryžtingai ir meistriškai darydavo nuo pat jaunystės.

Šioji vis dar be galo rūsčiai žiūrėjo į jį.

– Jeigu būčiau kas nors kitas, – pasakė Lukas, akimis nusileisdamas iki išraiškingų stipriai suspaustų Greisės lūpų, – pagalvočiau, kad tas rūstus žvilgsnis reiškia, jog jums nepatinku. Bet tai, žinoma, neįmanoma.

– Niekada nesakykite niekada, – kuo maloniausiu balsu pasakė Greisė.

– Retai kada tai sakau, – tyliai užtikrino ją Lukas ir pakėlęs akis leido abiem pajusti jų kaitrą. – Mielai tai pademonstruočiau.

Įsivyravo trumpa kaitri pauzė.

– Ar jūs ką tik pasiūlėte tai, ką manau jus pasiūlius? – tarsi reikalaudama pasiaiškinimo paklausė Greisė, o jos tamsios akys grasinamai blykstelėjo ugnimi, siera ir kitokiais panašiais velniškais dalykais. Lūpos virto nepritarimą reiškiančia plonyte linija.

Lukas nebūtų sugebėjęs paaiškinti, kodėl tai jį taip pralinksmino.

– Negaliu pasakyti prisimenąs, ką siūliau, – vėl nusišypsodamas atsakė jis. – Bet reikėtų suprasti, kad jūs prieštaraujate.

– Tinkamesnis žodis būtų jaučiuosi įsižeidusi, pone Vulfai, – atkirto ji. – Ne prieštaraujanti.

Tačiau jis žinojo, ką reiškia toji kibirkštis jos akyse, ir ji tikrai nereiškė įsižeidimo.

– Jeigu jau taip sakote, – tarė jis ir atvirai nužvelgė jos kūną.

Greisė buvo aukšta ir liekna, su išlakiais apvalumais, ryškios spalvos šviesiais plaukais, rudomis ilgesingomis akimis, žodžiu, tobula ilgakojė. Deja, ji vilkėjo pernelyg griežto kirpimo drabužius, kurių visi buvo skirti nukreipti vyro akis nuo tų vietų, į kurias šios krypo savaime.

Prie viso šio derinio pridėkite kruopščiai į kuodą susuktus plaukus, ir neliks abejonės, kad ši moteris – viena tų neįdomių griežtų karjerisčių, kurios Lukui visada keldavo didžiausią nuobodulį. Iš tokios moters, kaip bylojo skaudi patirtis, galima buvo tikėtis tik vienos rūšies prasiblaškymo: sarkastiško pamokslavimo apie Luko nesuskaičiuojamus moralinius nusižengimus, o ne kelių karštų akimirkų, per kurias jos kojos būtų tvirtai apsivijusios jo klubus, o jis ritmiškai judėtų jos glėbyje.

Kaip gaila, – nenoromis pagalvojo Lukas.

– Atsiprašau?

Šitai ji pasakė jau ne pirmą kartą, – pagalvojo jis. Greisė vis dar žvelgė į jį su siaubu, kuris jam pasirodė gerokai perdėtas ir beveik įžeidžiamas, o jos medumi teptas balsas buvo kupinas šoko.

– Nenoriu pasirodyti nemandagi, pone Vulfai, bet ar yra bent menkiausia tikimybė, kad iš jūsų kraujo dar neišgaravęs alkoholis?

Kad ir kiek Greisė stengėsi paslėpti savo žavesį, Lukas buvo tikras moterų ekspertas. Jis aiškiai matė, kokių džiaugsmų žada putli apatinė lūpa ir galėjo tiksliai įsivaizduoti malonų jos iškilių krūtų svorį savo delnuose. Nors jam buvo neaišku, kodėl moteris turėtų taip sąmoningai slėpti savo grožį, to aiškintis tikrai neketino.

Nei šiandien, nes paslapčių jo gyvenime pakako ir taip, nei kada nors vėliau.

Žengęs prie priešais stalą stovinčios kėdės, jis patogiai joje įsitaisė visą laiką stebėdamas, kaip didelės rudos Greisės akys seka kiekvieną jo judesį. Ne su šoko ir geismo persunkta pagarbia baime, prie kurios jis buvo pripratęs, bet su neabejotinu ir jam netikėtu atsargumu. Tokia Greisės reakcija prieš jo paties valią Luką be galo domino.

– Visiškai jokios, – šypsodamas ir puikiai žinodamas, kad net dabar jo prakauliame žandikaulyje matyti viena tų legendinių duobučių, atsakė jis. – Nors išgerti tikrai būtų ne pro šalį. Ačiū. Šią savaitę esu neabejingas burbonui.

– Nesiūlau jums nei išgerti, nei ko nors kito, – sausai atkirto Greisė, nors vis dar šaltai šypsojosi. – Iš to, ką teko matyti vakar, neįsivaizduoju, kaip galėtumėte norėti dar.

– Atleiskite, – vis dar šypsodamas ir viena ranka paremdamas smakrą lengvabūdiškai pasakė Lukas. – Ar mes vakar šnekėjomės, ar jūs tiesiog buvote viena tų gausių stebėtojų? Minios dalis? Net visiški pašaliečiai mėgsta sekti kiekvieną mano judesį ir kurti istorijas, derančias prie jau susidarytos nuomonės apie mano charakterį.

Luko žodžiai buvo skirti sugėdinti Greisę, nes jis žinojo, jog tokių apibūdinimų nepakenčia net didžiausi liežuvautojai, tačiau ji nė nemėgino teisintis. Nenuleisdama nuo jo akių Greisė mostelėjo ranka į jo pajuodusią mėlynę ir perskeltą lūpą. Ji žvelgė, galima sakyti, drąsiai.

– Ar dar reikia kokių nors išgalvotų istorijų? – iš po apgaulingos mandagumo kaukės, kurios netikrumą Lukas aiškiai permatė, paklausė ji. – Tiesa ir taip atrodo neabejotinai niekinga.

Kiekviena savo kūno dalele spinduliuodamas nuosmukį ir pasileidimą, – tą ­begėdiškumą, kuriuo ji tikėjo jį pasižymint, – Lukas prisivertė dar giliau susmegti į kėdę. Apie apgaulingą išorę, kaukes ir neteisingą dėmesio nukreipimą jis nusimanė labiau, nei kas nors kitas. Jam tai buvo geriausia ir efektyviausia gynyba. Nuvijęs šalin šiandien pernelyg žemai virš galvos pakibusį juodą debesį – dar vienas akmuo į paklydėlio Džeikobo daržą, – Lukas prisivertė nusišypsoti.

– Nuodėmės atpildas, – sumurmėjo jis mąsliu, įtaigiu balsu.

Jis žinojo, kad Greisė išgirs jo žodžiuose tai, ką norės išgirsti. Pamatys parazitą, ištižusį mergišių. Jos visos jį tokiu laikė.

– Nuodėmė yra jūsų kompetencijos sritis, pone Vulfai, – guviai pasakė ji. – Manoji – renginių vadyba.

– Skirtingi kaip dangus ir žemė. – Jis teatrališkai atsiduso. – Man plyšta širdis.

– Esu linkusi manyti, kad anatomine prasme turėjote omenyje ne tą kūno dalį, – pasakė Greisė, ir jos tamsios akys blykstelėjo.

– Jaučiuosi pamalonintas, kad galvojate apie tą mano kūno dalį, – pasakė jis. – ­Galite nesivaržydama naudotis. Kiek tik širdis geidžia. – Jis nusišypsojo.

Luką sužavėjo spalva, kuria nusidažė aukšti jos skruostikauliai, tai, kaip susispaudė jos putlios lūpos. Greisės apranga bylojo tik viena – kompetenciją ir eleganciją, – ir Lukas matė, kaip puikiai jos elgsena atitinka sudaromą įspūdį. Bet tik aklas galėjo nepastebėti jos tobulos figūros, o jam be galo knietėjo pamatyti po juodos ir pilkos spalvos drabužiais aklinai užsagstytą tobulą kūną.

Ji save taip valdingai kontroliavo. Kaip jis galėjo nemėginti įsivaizduoti, kokia ji būtų, atleidusi vadžias?

– Turėčiau prisipažinti, – tingiai, nusibraukdamas nuo atlapo įsivaizduojamą dulkelę, tarsi visai jos akylai nestebėtų, pradėjo Lukas, – kad dar niekada nesu matęs užsisagsčiusios moters, kurios man nesinorėtų atsagstyti – nesvarbu, ar ryžtųsi savo norą įgyvendinti, ar ne. – Matydamas, kaip Greisės ranka pakyla prie švarkelio sagučių ir paskui vėl staigiai nusileidžia prie šono, tarsi jai save subarus, jis nusišypsojo. – Tai viena iš daugybės mano ydų.

Greisė apėjo darbo stalą ir atsirėmusi į jį nugara sukryžiavo ant krūtinės rankas. Atsistojo tokia poza, kad, pati tai suvokdama, pro savo subtilią ir dailią noselę galėtų žiūrėti į patogiai kėdėje išsidrėbusį Luką. Akivaizdu, ji norėjo, kad jis pasijustų už ją gerokai menkesnis. Tačiau Lukas užaugo nepastovių tirono Viljamo Vulfo, giliai neapkęsto ir beveik visai negedėto tėvo, nuotaikų bei nuolatinio jo žiaurumo atmosferoje ir išmanė galios žaidimus, kuriuos ne tokie išmintingi žmonės ryždavosi su juo žaisti. Jis taip pat žinojo, kaip juos laimėti. Juk jis – Lukas Vulfas. Legenda ne atsitiktinai.

Jo sieloje kažkas sukirbėjo.

– Norėčiau būti jums atvira, pone Vulfai, – pasakė Greisė ir vėl nusišypsojo ta mandagia ir taikia šypsena, kuri – jis žinojo – buvo skirta jį suvaldyti ir atvėsinti, nors ir slėpė tikruosius jausmus. Deja, jos lūpos tik patraukė Luko dėmesį.

– Jeigu iki šiol su manimi neatviravote, niekaip neįžvelgiu skirtumo, – ištęsė jis, o rudos Greisės akys prisimerkė. – Ar jau dabar vilktis šarvus?

Maloni dirbtinė šypsena praplatėjo.

– Tikrai nereikia, – atsakė Greisė, o tas medumi teptas balsas, regis, nuslinko žemyn, susirangė jo tarpukojyje ir paskatino nepatogiai sustandėti. Tai nustebino Luką. Ir suintrigavo. – Aš, žinoma, be galo apgailestauju atrodanti ne itin sužavėta to, kas, esu tikra, taps ilgais ir vaisingais santykiais tarp jūsų ir Hartington’s. Kaip tikriausiai žinote, Hartington’s didžiai vertina santykius su jūsų šeima.

Jo šeima. Lukas nenorėjo apie ją galvoti, tai buvo didelė traumų maišalynė, kurią prisimindamas jis kaipmat ir vėl atsidurdavo priešais žiojinčią kaltės prarają, kurios gyliu nelenkė net jo epiniai paklydimai. Keikdamas Džeikobo vardą ir netikėtą jo pasirodymą, o paskui, kaip visada, save, Lukas nuvijo mintis ir prisiminimus į šalį. Reikia pamiegoti,– galvojo jis, – kad atgaučiau įprastą savitvardą ir, mažų mažiausiai, humoro jausmą.

– Ar oficialius pareiškimus spaudai ­visuomet pranešate jūs? – stengdamasis, kad balsas neišduotų vidinės sumaišties, švelniai paklausė Lukas. – Ar ši garbė teks man? Nes mano nedalomo dėmesio reikalauja kur kas įdomesni dalykai.

– Mano tikslas – Hartington’s šimtmečio reklama, – tęsė ji, ir Lukas tik iš akimirką vos pastebimai blykstelėjusių pieninio šokolado akių suprato, kad mergina jį vis tik išgirdo. – Gal net nežinote, kad vos po trijų savaičių įvyks iškilmingas šimtajam gimtadieniui skirtas paminėjimas, kuris įves Hartington’s į naują amžių?

– Tiesą sakant, žinau, – atsakė Lukas, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo griežto jos švarkelio atlapų, ties kuriais sukryžiuotos rankos traukė dėmesį prie gundančio tarpelio. Jis pakėlė akis ir pamatęs, kad iš įsiūčio Greisė net prisimerkė, vos susivaldė nenusijuokęs. Kita moteris veikiausiai būtų pasididžiavusi, bet ji nesipūtė, ir Lukas ­suprato, kad nenusivylė, jog ši mergina – ne tokia kaip visos.

– Tuomet turėtumėte žinoti, kad ­Hartington’s tai be galo jaudinantis ­momentas, – toliau kalbėjo ji. Lukui jos balsas anaiptol neskambėjo kaip susijaudinusios moters, – labiau taip, tarsi ji norėtų išgrūsti jį pro duris. Šis tonas jam buvo be galo gerai pažįstamas, jis girdėjo jį šimtus kartų, net jei Greisė suokė saldžiai teksasietiškai. – Esu tikra, kad toks svarbus žmogus kaip jūs galėsite svariai prisidėti.

– Kai sakote svarbus, – lipšniai pradėjo Lukas, kažkodėl nesugebėdamas nei nusukti žvilgsnio nuo tų primerktų akių, nei logiškai sau paaiškinti savo paties elgsenos, – ar turėčiau suprasti, kad iš tiesų turite galvoje mano blogą reputaciją?

– Jūsų veidą gerai pažįsta ne tik visa Britanija, bet ir visas pasaulis, – tyliu šilkiniu balsu, kuris visai nesiderino su šaltu žvilgsniu, sukuždėjo Greisė. – Antraščių tik ir besiprašantys jūsų kvailiojimai, tiesą sakant, Viešųjų ryšių skyriui yra tikra dovana. Net bloga reklama yra vis dėlto reklama.

– Tuomet visus būsimus kvailiojimus teks suplanuoti vieną po kito be pertraukų, – kandžiai atkirto jis, bet Greisė nei sudrebėjo, nei nuraudo, tik toliau, kaip ir priklausė, žiūrėjo jam į akis. – Esu tikras, kad su ­manimi susijusių antraščių skaičius neribotas, o tai Hartington’s – tik į naudą.

– Esate be galo dosnus, – meiliai pasakė Greisė, tarsi nė nebūtų pastebėjusi jo sarkastiško tono, nors Lukas buvo įsitikinęs, kad jai tai neprasprūdo pro ausis. Jis matė, kad neprasprūdo. Mergina smakru parodė į sumuštą Luko veidą. – Visgi, mano manymu, vertėtų leisti toms mėlynėms bent šiek tiek užgyti.

Lukas, nors ir per vėlai, suprato, koks galingas ginklas yra tas paplonintas liežuvis – toks švelnus, saldus ir kartu mirtinas. Medumi ir kremu aptepti rapyros aštrumo ašmenys. Įspūdinga.

Visgi jis nenorėjo leistis paveikiamas.

– Šiaip ar taip, pone Vulfai, – tęsė ji, – jaučiuosi be galo pamaloninta, galėjusi su jumis susipažinti...

– Vadinkite mane Luku, – tyliai pasakė jis, sverdamas tą švelnų ir mielą balsą su po juo juntamu ir net akyse matomu plienu. – Primygtinai reikalauju, kad visi reputacijos žlugdymo aktai būtų vykdomi tik vardo, o ne pavardės, pagrindu.

– ...ir esu tikra, – tęsė Greisė vis dar taip pat šypsodama, – kad turėsiu garbės padirbėti su jumis kada nors ateityje, kai baigsis reklamos kampanija. Būtinai pasirūpinsiu, kad po kelių savaičių, kai jau būsite apsipratęs ir perpratęs įmonės veikimo mechanizmą, galėtumėte susitikti su Viešųjų ryšių skyriaus komanda...

Lukas papurtė galvą, ir Greisė, klausiamai iškėlusi antakius, taip ir neužbaigė sakinio. Visa situacija jam kėlė gerokai daugiau smagumo, nei turėjo.

– Jūs esate Greisė Karter, tiesa? – Jam patiko tarti jos vardą, nes buvo akivaizdu, kad jai nepatinka, kaip Lukas jį taria. Jo skonį jis beveik jautė liežuviu. Jis taip pat nusišypsojo. – Čarlis mane užtikrino, kad turiu susirasti būtent jus.

Ore pakibo trumputė tylos akimirka. Greisė sumirksėjo, ir Lukas pajuto laimėjęs.

– Čarlis? – dusliu balsu perklausė ji.

– Čarlis Vintropas, – paslaugiai ­patikslino Lukas ir nudžiugo pamatęs, kaip Greisės skruostai vėl užkaista – šį kartą – jis tuo net neabejojo – nuo įsiūčio. Jam pasidarė smalsu, kaip ji atrodytų, jeigu ją užkaitintų aistra. Jeigu ji užkaistų dėl jo. – Privalau būti jūsų žinioje, – kaip galima įtaigesniu balsu pasakė jis. – Visiškoje.

Luką suintrigavo Greisės veide plykstelėjęs pyktis. Dauguma moterų, su kuriomis jis flirtuodavo, neatsakydavo pykčiu, ypač kai flirtas būdavo toks subtilus, koks būdingas tik jam. Kartą, stebėdamas karališkąsias Askoto žirgų lenktynes, jis privertė nusišypsoti net karalienę. Tad kas yra viena susierzinusi darbų vykdytoja, palyginti su Jos Karališkąja Didenybe?

– Na, žinoma, – šypsodama pasakė ji, nors žvilgsniu grasino sudeginti Luką gyvą.

– Tikriausiai esate apie jį girdėjusi, – negalėdamas nuslėpti linksmumo – ir triumfo – pasakė Lukas.

Jį be galo žavėjo tai, kaip Greisė, akivaizdžiai didžiausiomis valios pastangomis, mėgino susiimti, ir galiausiai įniršį paslėpė po dar viena plačia šypsena bei ­papildoma doze to saldžiausio teksasietiško medaus.

– Jeigu Hartington’s vadovui ponui Vintropui atrodo, kad jūsų indėlis į įmonę geriausiai išnaudotinas per mano biurą, – švelniu balsu pasakė ji, nors žvilgsnis jį svilinte svilino, – tuomet džiaugiuosi, kad prisidėsite prie mano komandos.

Kitas žmogus gal ir būtų patikėjęs. Bet ne Lukas – jis jau buvo matęs nukrintant jos kaukę, matė, kaip ji vėl ją užsideda. Jeigu pats nebūtų maskavimosi profesionalas, Greisės apsimetinėjimo nebūtų supratęs.

Tačiau, tepadeda jam Dievas, jis pats buvo pats geriausias apsimetėlis.

Dar blogiau – Greisė jį intrigavo.

Tyčia pabrėždamas savo atsainumą, Lukas pasimuistė kėdėje, – nes nujautė, jog tai ją įsiutins. Kone paliesdamas Greisės pėdas jis ištiesė savo ilgas kojas ir stebėjo, kaip merginos nugara, sąmoningai stengiantis nepasitraukti ir neužleisti ­teritorijos, įsitempia. Matyt, galios žaidimai dar nebaigti.

Kad ir į kokį galios žaidimą Lukas ­įsitraukdavo, visuomet jausdavosi privaląs laimėti. Toks, savo paties nelaimei, jis buvo. O pernelyg tamsiai besirengiančios ir akivaizdžiai jam nepritariančios panelės Greisės Karter nelaimei, jis nė karto nebuvo pralaimėjęs.

Nė karto per porą dešimtmečių. Ir daugiau niekada ateityje.

– Jūs – melagė, – rėžė jai į akis Lukas meilikaujamai urgzdamas. – Jūsų laimei, aš taip pat.

Jų akys susitiko. Kurį laiką jie žiūrėjo vienas į kitą. Deginančiais žvilgsniais.

– Manau, mes susidraugausime, – patenkintas pasakė jis ir vėl nusišypsojo nuginkluojančia šypsena.

***

Kai Čarlzas Vintropas viešai paskelbė, kad Hartington’s tikrai be galo džiaugiasi pagaliau sulaukusi Vulfo, – o privačiai, jog tikisi, kad Greisė asmeniškai sutramdys palaidūną mergišių savo įprastu ­šaltakraujiškumu, – Greisė, skleisdama romumą, kuo giedriausiai šypsojosi ir guodė save vaizdiniais, kaip daužo visus iki vieno namuose turimus porceliano ir keramikos dirbinius. Terkšt mėlyną iš pirmos ­kelionės į Paryžių parsivežtą dubenėlį – šipuliai. Taukšt žvakides iš atostogų Amalfio pakrantėje – milijonai šukyčių. Tikra palaima.

Stebint kvailai išsiviepusiam ir flirtuojančiam Lukui, kuris, regis, jau spėjo pakerėti du trečdalius darbuotojų vien savo egzistavimu, o gal stovėjimu atsišliejus į spinteles, kad matytųsi įspūdingas stotas, Greisė savo pagarbios baimės apimtai komandai pranešė, kad Lukas Vulfas nuo šiol bus gyvybiškai svarbus sparčiai artėjančio šimtmečio projekto komandos narys. Ji stovėjo nutaisiusi kuo rimčiausią veido išraišką. Mergina įsivaizdavo, kaip savo buto balkone, užkūrusi mažytį lauželį, meta į jį visus meno kūrinius, kuriuos buvo pasikabinusi įsikraustydama prieš metus. Paveikslą, įsigytą ant Čarlzo tilto Prahoje iš nusibadavusio dailininko poeto akimis. Pačią pirmą garsiajame Niujorko ­Metropoliteno muziejuje pamatytą Van Gogo graviūrą. Viskas virsta dūmais ir pelenais. Tad Greisės šypsena atrodė visai nuoširdi.

– Džiaugiamės, kad tapote mūsų ­komandos nariu, pone Vulfai, – jiedviem einant iš konferencijų salės, šypsodama kuo mieliausia šypsena kandžiai pasakė Greisė. – Tačiau ateityje prašyčiau jūsų elgtis santūriau. Čia dirbančios sekretorės nėra jūsų asmeninis pasimatymų biuras.

– Ar jūs klausėte jų? – tingiai paklausė Lukas. Stuomeningas kūnas judėjo taip gracingai, kad, regis, nederėjo prie pritemdyto koridoriaus. – Nes man susidarė įspūdis, kad mano noras – joms įsakymas. Viena netgi, regis, taip ir pasakė.

– Neprivalau jų to klausti, – dar plačiau šypsodama ir apsimesdama, kad jos neveikia Luko artumas, atsakė Greisė. – Man užtenka žinoti įmonės politiką.

– Hartington’s yra punktas apie Luką Vulfą? – linksmai ištęsė jis, ir Greisė vėl pasijuto grimztanti į jo kerų liūną. – Nežinau, ar turėčiau jaustis pamalonintas, ar ­įžeistas. – Užuot dar sparčiau pajudėjusi savo kabineto link, Greisė prieš savo pačios valią, netgi sunkiai suvokdama, ką daranti, pasijuto koridoriaus viduryje sustojanti kaip įbesta. Stovinti ir žiūrinti į jį tarsi naivus veršelis. Kaip jam pavyko ją taip žavėti netgi, regis, sąmoningai nesistengiant?

Ji negalėjo sau to leisti.

– Palikite sekretores ramybėje, – kuo ramiausiai pasakė ji.

– Su džiaugsmu, – atsakė jis. Kilstelėjo sumuštų lūpų kamputį. Žalias žvilgsnis rangėsi tarsi liepsna, kelianti karštus ir laukinius atgarsius Greisės sieloje. – Bet pasakykite man, – švelniai ir kandžiai tęsė jis, – kur dar galėčiau nukreipi savo dėmesį?

– Tikriausiai į naująsias pareigas, – nekreipdama dėmesio į paslaptingą ir dviprasmišką jo akių žvilgsnį atkirto Greisė. – Kaip žmogui, kuris niekada nėra dirbęs, tokia užduotis gali pasirodyti nemenkas iššūkis.

– Atleiskite, bet privalau išsklaidyti jūsų iliuzijas, – juokdamasis, Greisės manymu, anaiptol ne nuoširdžiai, tarė jis. – Nežiūrint į mano kruopščiai fiksuojamą, palaidą ir išlepusią egzistenciją, esu, tiesą sakant, turėjęs darbą. Visi mes turime tamsių, gilių paslapčių, tiesa?

Su šiuo žmogumi aptarinėti paslapčių Greisė neketino.

– Suprantate, pone Vulfai, kai sakome žodį darbas, turime galvoje ne abejotinus santykius su turtingomis vyresnio amžiaus moterimis. – Ji nusišypsojo. Plačiai. – Tam įvardyti vartojami kiti žodžiai.

– Kada nors turėsite mane pamokyti savo žodyno subtilybių, – tarė Lukas balsu, kuris privalėjo priversti Greisę įsivaizduoti, kas turėtų būti įtraukta į jo mokymo planą. Jos kūną sukrėtė kažkas nepaprastai galingo, kažkas, kas net kvapą užėmė. Jis nusišypsojo. – Apgailestauju, bet darbas, kurį man yra tekę dirbti, nebuvo toks neteisėtas.

– Jums? – netikėdama savo ausimis paklausė Greisė. – Kas jus apskritai galėjo įdarbinti?

– Ne visiems mano veidas atrodo toks ­atgrasus, kaip jums, – įžūliai atkirto Lukas. Jis palenkė galvą prie Greisės taip arti, kad ji tik didžiausiomis valios pastangomis susilaikė neatšokusi ir neleidusi jam suprasti savo galios. – Tiesą sakant, kai kurie žmonės nuo jo priklausomi, kaip nuo narkotikų.

– Ar kalbate apie save? – lengvabūdiškai paklausė Greisė ir norėdama sušvelninti panieką nusišypsojo.

Lukas jai atsakė tokia pat kandžia, bet gerokai pavojingesne šypsena.

– Daugiausia kalbu apie save, – tyliai atsakė jis su balse juntama potekste, kurios Greisė nesuprato. – Aš pats sau narkotikas.

***

Luko balse slypintis nuožmumas neapleido Greisės net kelias valandas po jų išsiskyrimo, o tai, kad ji negalėjo liautis apie jį galvojusi, vertė vėl fantazuoti apie tai, kaip apimta įsiūčio dramatiškai – net jeigu ir niekam nematant – naikina visą savo turtą.

Visgi liūdna tiesa, kurią Greisė suprato vėlai tą vakarą grįžusi namo ir apsidairiusi po tvarkingą, tarsi negyvenamą ir tobulai dekoruotą savo mansardą, kuri paprastai suteikdavo jai laimės ir sėkmingai karjeros laiptais kopiančios moters stiprybės, bet šį vakarą atrodė keistai tuščia, buvo ta, kad ji buvo pernelyg praktiška.

Greisė negalėjo sau leisti būti tokia spontaniška ir lengvabūdiška. Kad ir kaip gerai dėl to pasijustų. Šią pamoką buvo išmokusi per skaudžią patirtį.

– Moterys mūsų šeimoje sukurtos ­mylėti, – prieš daugybę metų gūžtelėdama pečiais pasakė motina, kai Greisė po pirmų nepavykusių, bet nuo pat pradžių pasmerktų santykių kūkčiodama susmego ant lovos. Dar tada, kai motina su ja kalbėdavosi. – Per stipriai, per ilgai ir visada su bjauria pabaiga. Tokia mūsų lemtis. Tai mūsų prakeikimas.

– Tu nesupranti... – sudejavo Greisė.

– Greise, tu nesi kitokia, – tada pasakė motina ir purtydama galvą išsitraukė dar vieną cigaretę. – Žinau, kad nori būti kitokia, bet nesi, ir kuo greičiau tai suvoksi, tuo būsi laimingesnė.

Dabar, nutolusi nuo to pokalbio ­daugybės metų ir mylių atstumu, skiriama visų išdavysčių ir jų sukelto skausmo, Greisė susmuko ant glotnios modernios sofos svetimame krašte, kurį vadino savo namais, ir pakėlusi rankas prie ant pakaušio susegtų sunkių ir storų plaukų, paleido juos laisvai kristi ant pečių. Išsipurčiusi segtukus panėrė ­pirštus į tankynę, kurią išdrįsdavo atpalaiduoti tik būdama viena. Plaukai buvo pernelyg nepaklusnūs, pernelyg neprijaukinami – ­pernelyg primenantys vaikystę, tą mergaitę, kurią Greisė mielai pamirštų.

Aš pats sau narkotikas, – pasakė jis. Greisė pagalvojo, kad toks apibūdinimas be galo taikliai nusako Luko skleidžiamą trauką, jo įgimtą pavojingumą.

Su tokiu vyru kaip Lukas ko nors daugiau ieškoti neverta. Ji rastų tik sielvartą ir vienat­vę. Užtekdavo prisiminti savo vargšės motinos kančias ir neviltį, sulaužytų pažadų bei vėlyvos nakties ašarų persunktą gyvenimą ir tai, kaip dar vienam vyrui nusišypsojus taip, lyg būtų pametęs dėl jos galvą, ji ir vėl patikėdavo. Ji visada tikėdavo, o jie visada ją nuvildavo. Visada.

Tačiau Merė Lin niekada nekaltino vyrų. Tik save, kas kartą prarasdama mažą dalelę savęs, savo sudaužytos širdies ir akių šviesos. Iki tos dienos, kai apkaltino dukrą.

Greisė nusispyrė batus ir susirangė ant sofos. Ji negalėjo sau leisti žavėtis Luku Vulfu. Negalėjo sau leisti pasiduoti intrigai. Ji privalėjo surengti įspūdingiausią šimtmečio šventę, kuri jos reputaciją sutvirtins visiems būsimiems darbo metams, todėl bet koks blaškymasis ar nukrypimas nuo plano buvo neleistinas, ir tik jau ne su vyru, atėjusiu į šią žemę tam, kad sunaikintų kiekvieną moterį, prie kurios prisiliesdavo.

Greisei skaudėjo širdį dėl savo silpnumo, tarsi ši savybė būtų genetinis defektas, motinos perduotas dukrai. Ypač kai tiek metų – po įvykių vidurinėje mokykloje – ji tikėjo esanti nepaveikiama. Ji bus kitokia, kad ir ką galvotų motina, kad ir kaip ji būtų išvadinusi Greisę, išmesdama iš namų tarsi šiukšlę. Ji bus kitokia.

Bet kitokia ji bus rytoj, užmerkdama akis, pasiduodama nuovargiui ir leisdama trumpam nukristi sunkiems šarvams, ­pagalvojo Greisė. Jautė, kaip įsėlina ir viduje ima kerotis nevaldomas susižavėjimas. Ji atsigulė ant sofos ir paniro į žudančios Luko šypsenos prisiminimą, kuris tarsi nevaldomas gaisras ėmė plisti kūnu, ir ji neprisivertė jo užgesinti.

Dar ne dabar. Ne šiąnakt.

TREČIAS SKYRIUS

Buvo pirmadienio rytas, beveik vienuolikta valanda, ir Greisė nesijautė itin palankiai nusiteikusi savo naujojo komandos nario atžvilgiu. Ji atsilošė kėdėje ir pakėlė į įsibrovėlį akmeninį žvilgsnį.

Faktas, kad šį rytą, vilkėdamas dar vienu absurdiškai madingu kostiumu, labiau pritinkančiu podiumui ir su kuriuo jis panėšėjo į tingiai kaimenėje tarp prijaukintų ir nupenėtų naminių kačių besiilsintį laukinį, glotnų, žaliaakį jaguarą, Lukas atrodė netgi dar patrauklesnis, buvo visiškai nesvarbus. Tamsūs plaukai kaip biuro darbuotojui tebebuvo per ilgi ir, Greisės manymu, styrojo tarsi spygliai, sušukuoti ne ką mažiau rūpestingai, nei prižiūrima jo spinta. Tobula vyriška figūra išryškinta taip, kad net seilė tįso, į jį žiūrint, – aiškiai matyti raumeningi pečiai ir siauri klubai, o į tamsų kostiumą įspraustas torsas atrodė kaip tikras meno šedevras. Luko Vulfo grožis buvo kur kas įspūdingesnis, vyriškesnis ir keliantis didesnį nerimą, nei galima buvo įsivaizduoti, žvelgiant į nuotraukas.

Greisė prieš savo pačios valią pastebėjo, kad mėlynės jau gerokai pablukusios. Bet svaiginanti trauka dėl to nesumenko nė per plauką.

Laimei, silpnumo akimirka praėjo. Jokio genetinio defekto, jokio polinkio nebuvo. Lukas Vulfas tebuvo žmogiška populiaraus ir šedevru pripažinto paveikslo versija. Tokį paveikslą galima vertinti taip, kaip vertinamos visos grožio apraiškos. Lukas Vulfas buvo keistenybė, kuria gėrimasi, o paskui pamirštama.

– Pone Vulfai, – mechaniškai šypsodama pasakė Greisė. – Suprantu, kad jums tai nauja, todėl pasistengsiu reaguoti atlaidžiau, bet, manau, turėtumėte žinoti, jog komandos nariai privalo būti biure lygiai devintą, o ne vienuoliktą ryto. Apgailestauju, bet tai galioja ir jums.

– Per Samantos pobūvį, – nė kiek nesutrikęs pasakė jis. Beveik taip, tarsi ji nebūtų jam nieko sakiusi, nepapriekaištavusi. – Kai nuėjau gėrimų, tiesa? Stovėjote prie baro. – Jo tamsūs antakiai išsilenkė, tarsi jis mestų iššūkį ir dar kažką, į ką Greisė įtikinėjo save nenorinti gilintis, nors tai intymiai brūkštelėjo jai per odą, pašiaušė visus iki vieno plaukelius. – Žinojau, kad buvau jus kažkur matęs.

– Apgailestauju, bet tikrai to neatmenu, – kuo ramiausiu veidu meluodama ir nejausdama nė lašelio savigraužos pasakė Greisė.

– Žinoma, kad prisimenate, – paprieštaravo Lukas su jam įprastu pasitikėjimu ­savimi ir visažiniškai blykstelėjo akimis. Jos nukrypo žemyn, merginai sulinko keliai ir atsipalaidavo visi raumenys. Dėl jo. Greisės širdis šoktelėjo. Ji negalėjo jaustis labiau dėkinga, kad tą akimirką sėdėjo. Šis vyras – pavojingas gyvybei.

Ir šaltas, – sukryžiuodama po stalu kojas griežtai priminė ji sau. – Galėčiau būti paprasta pardavėja. Autobuso vairuotoja. Netgi pačiu autobusu. Jo trauka įelektrina net orą aplinkui – toks jau jis yra.

– Pone Vulfai, sakau jums nuoširdžiai, – suraukdama antakius pasakė ji. – Jeigu negerbsite elementariausių darbo taisyklių, projektas bus pasmerktas žlugti. Turėčiau jus supažindinti su pakartotiniu pradedančiųjų kursu.

– Ne tiek su pakartotiniu, kiek su įžanginiu, – nerūpestingai gūžtelėdamas pečiais pataisė Greisę Lukas, nė menkiausiai neišsiduodamas, kad gėdijasi per visą savo išpaikintą, per daug privilegijuotą, nuodėmės ir pertekliaus persunktą gyvenimą nė dienos nedirbęs, – kad ir ką būtų teigęs praėjusią savaitę.

Jis pats prašosi būti atleidžiamas, – ­galvojo Greisė. O ji be galo troško turėti tokią galimybę, užuot būti įpareigota asmeniškai jį prižiūrėti. Tačiau Greisei buvo liepta jį suvaldyti, ir dabar ji laukė jo nedalomo, net jei ir smagaus, dėmesio; galiausiai, lenkdama pirštus, ėmė vardyti punktus.

– Prieš įeidamas į kabinetą, privalote pasibelsti ir sulaukti leidimo įeiti. Kai kolegos jums ką nors sako, negalite nekreipti į juos dėmesio, net jeigu manote, kad tai, ką norite pasakyti, yra kur kas įdomiau, – vargu ar jūsų kolegos su jūsų nuomone sutiktų. Be to, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nedera laidyti užuominų apie asmeninį žmogaus, su kuriuo dirbate, gyvenimą ar mintis. Ar suprantate mane?

Nors Lukas stovėjo kabineto viduryje, susidarė įspūdis, tarsi rymotų patogiai į ką nors atsirėmęs. Tokia buvo jo natūrali poza. Jis Greisei panėšėjo į didelius katinus, kuriais, stebėdama programas apie gamtą, ji be galo žavėdavosi, – tingi elegancija, mieguistas žvilgsnis ir tariamas romumas, po kuriuo slypėjo plėšrūniškas akylumas ir vikrumas.

– Ar aš laidžiau kokias nors ­užuominas? – neatrodydamas nė trupučio įsibauginęs paklausė Lukas. Tik susidomėjęs. Ir, jeigu tai įmanoma, dar labiau pralinksmėjęs. – Prašau man atleisti. Tikriausiai jos nebuvo itin įdomios, jeigu negaliu net prisiminti.

– Galima tik įsivaizduoti, kad užuominas apie nepadorius dalykus esate pratęs laidyti visiems, ką sutinkate, kad jums tai tarsi pokalbiai apie orą, – meiliai pasakė Greisė. Paskui dar plačiau nusišypsojo. – Maldauju pasistengti nepamiršti, kad esame ne sausakimšoje manekenių ir persunktoje ištvirkavimų jachtoje Žydrajame Krante – čia Hartington’s, numylėta ir didžiai gerbiama Didžiosios Britanijos įstaiga.

Lukas susikišo rankas į kišenes ir įbedė į Greisę tokį ramų žalių akių žvilgsnį, kad jai prieš jos pačios valią beliko smalsauti, ką jis galėtų slėpti po visu savo seksualumu ir puikybe.

– Visai kaip aš, – po akimirkos sužalotomis lūpomis kreivai šyptelėdamas, ­kažkuria prasme netgi mesdamas jai iššūkį ištarė jis. – Mudviejų pakraščiai apdriskę, bet esu linkęs manyti, kad paauksinimai ir žavesys niekur nedingo. – Jis nusišypsojo. – Nesutinkate?

Greisė juto, kad tuoj isteriškai nusikvatos, tiksliau, suklyks. O gal dar blogiau – pasiduos be galo neprideramiems ir kažkuria prasme nerimą keliantiems geiduliams ir liepsnai, kurią Lukas, regis, visai be jokių pastangų joje įžiebdavo. Tačiau ji nesiėmė nė vieno iš pirmiau paminėtų veiksmų. Svilinama skvarbaus jo žvilgsnio Greisė netgi nepasimuistė, nors jai tai atsiėjo nemenkas energijos atsargas.

– Komanda po pusvalandžio susitinka konferencijų salėje apsikeisti informacija, – pabrėžtinai žvilgterėdama į plonytį auksinį laikroduką ant riešo pasakė ji ir įsistebeilijo į monitorių leisdama suprasti, kad Lukas laisvas. – Jeigu neprieštaraujate...

– Jūs buvote vienintelė moteris minioje, kuri atsisakė man nusišypsoti, – pasakė jis tuo lipšniu balsu, kuris, griežtai priminė sau Greisė, suvilioja milijonus moterų. Nėra reikalo tapti dar viena begalinės virtinės auka. Tačiau tokios galimybės ji juk apskritai nesvarstė! – Iš pradžių maniau, kad jūs iš tų, kurios tyčia raukosi, kad išsiskirtų iš meilikaujančių gerbėjų minios, bet jūs nedarėte ir to.

– Ar esate tikras, kad ten buvau aš? – apsimesdama bepradedanti nuobodžiauti paklausė Greisė. – Atmenu jūsų teatrališką pasišalinimą iš vakarėlio, bet nieko daugiau. – Tarsi galėtų ką nors perskaityti, ji nukreipė akis į kompiuterio ekraną. Lyg visai neblaškytų gerokai per arti kitoje stalo pusėje stovintis vyras, kuris, regis, ištraukė iš patalpos visą orą.

– Nei šypsenos, nei surauktų antakių. Tiesiog žiūrėjote į mane, – pasakė Lukas švelniu tarsi glamonė balsu, jis skambėjo tamsiai ir nedorai, skverbdamasis į ją tarsi vijoklis, kaitindamas per greitai ir per intensyviai. Ji jautė jį visur. Karštą. Virpantį. – Net tada, kai pasisveikinau.

– Atleiskite, – atsakė Greisė leisdama švelniai, bet aiškiai suprasti, jog jis jau ­privaląs eiti, ir vėl sutelkdama dėmesį į ekraną, tarsi nejaustų jo traukos, jo kaitros. – Veikiausiai mane su kažkuo supainiojote.

– Ne, – skvarbiai ir atidžiai į ją žiūrėdamas pasakė Lukas. – Ne, nemanau.

Greisė jau verčiau būtų mirusi, nei prisipažinusi, kad prisimena tą akimirką, nes atsisukusi nuo baro ir pamačiusi jį taip arti, tokį švytintį ir magiškai prikaustantį dėmesį, tokį seksualų, susitaršiusį ir vyrišką, ji iš tikrųjų pasijuto tarsi perkūno trenkta. Ir tik po laiko suvokė, kad tai buvusi viena iš nedaugelio jos gyvenime labiausiai pažeminusių akimirkų. Ji, subrendusi dvidešimt aštuonerių metų moteris, pasižyminti sugebėjimu permatyti ištisas komandas ir perprasti aukšto rango susitikimus, liko priblokšta, vien pamačiusi šį vyrą. Šį pasaulyje parazituojantį ir dėl jokios nepaprastos priežasties, išskyrus savo vardą, garsų žmogų, besinaudojantį žavesiu kaip valiuta. Taip, – sušnabždėjo kažkas giliai ir drąsiai jos viduje, kaip neabejotinai ­nutikdavo ­kiekvienai jį iš arti pamačiusiai moteriai. Tačiau Greisė sau niekada neatleido dar ­vidurinės ­mokyklos laikais pametusi galvą dėl vyro. Išsiskyrimas sukėlė jai siaubingų pasekmių; antrą kartą tokios pat klaidos padaryti ji neketino. To paties nepakartos.

– Na, – didžiuodamasi, kad jos balsas net nevirpa, prabilo ji, – veikiausiai mane tiesiog pribloškė faktas, kad jūs sugebate rišliai kalbėti. Juk jūs garsėjate sugebėjimu rodytis viešumoje nuolat apsvaigęs, ar ne?

– O tai reiškia, kad retai kada būnu nenuoseklus, – nežymiai šypsodamas pasakė Lukas. – Tai mano subtiliausia savybė. Jūsų žiniai, net dabar galėčiau būti girtas.

Tačiau jo akys žvelgė pernelyg aiškiai, pernelyg akylai. Balsas skambėjo pernelyg sąmoningai abejingai. Jis buvo ne ką girtesnis nei ji.

– Ateityje turėsiu šitai galvoje, – skubiai pasakė Greisė. Išsitiesusi kėdėje ji nekantriai pridūrė: – Pone Vulfai, atleiskite, kad neprisimenu jūsų iš Samantos Kartrait pobūvio. Kokia gėda, turint galvoje, kad paprastai veidų niekada nepamirštu. Kita vertus, juk tą vakarą visi turėjome užtektinai veiklos, tiesa?

Greisė niekaip negalėjo susilaikyti ir ­nesisvaidyti užuominomis, ir, vos išvydusi žalias Luko akis, šiltai užsižiebiančias liūd­nu jos slapta perduotos žinios pripažinimu, suprato kodėl. Jos švietė atpažinimu, su kuriuo ji žinojo privalanti kovoti. Visgi kažkas vertė Greisę suvirpinti jo sielos stygas.

Ji negalėjo net prisiversti įsivaizduoti, ką tai galėtų reikšti.

O Lukas ją stebėjo savo katiniškomis akimis ir žinojo. Jis žinojo jos paslaptis, tamsiausius užkaborius. Viską. Tarsi permatytų kiaurai.

Tai turėjo Greisei kelti siaubą. O ne geismą, ne pojūtį, lyg žemė slystų iš po kojų. Toji jo galia neturėjo gniaužti kvapo, džiovinti burnos. Ji neturėjo versti trokšti vieną po kitos atskleisti jam savo paslaptis, net tas, nuo kurių vis dar norėjosi gūžtis.

– Tas jūsų balsas, – mąsliai tarė Lukas, tarsi šiam klausimo svarstymui būtų skyręs daug laiko. Jo galva pasviro į šoną. – Jis toks pribloškiamas. Nuslysta tarsi puiki arbata su grietinėle, bet jau po kelių akimirkų ima gelti. Panele Karter, turite įstabų ginklą.

– Man labiau patiktų ponia Karter, – atrėmė ji.

– Turėtumėte būti atsargi, – tarė Lukas, ir ji žinojo nesuklydusi perskaitydama jame grasinimą. Jis nuslydo iki pat jos tarpkojo, apsunkino krūtis, sulaikė kvėpavimą. Jis tai žinojo, Greisė tuo net neabejojo. Jo piktdžiugiškos sužalotos lūpos vyptelėjo. – Ponia Karter.

– Visgi girdite, kai kiti jums kažką sako, – patenkinta pasakė ji ir griežtai nusišypsojo. – Galėjau tik tikėtis. Gal kitą savaitę netgi sulauksime pasibeldimo prieš įeinant!

– Bet kurgi smagumas? – juokdamasis paklausė Lukas. Jis juokėsi nuoširdžiai – akių kampučiuose susimetė raukšlelės, o galva loštelėjo atgal. Jis visas tarsi nušvito. Nuo to juoko Greisės krūtinė išsiplėtė pernelyg greitai, pernelyg stipriai.

Gerai, kad ji ryžosi jį ignoruoti, antraip jau seniai būtų įkliuvusi į bėdą.

***

Naujutėlaičio darbo kabineto teikiamas džiaugsmas Lukui netruko išblėsti. ­Sėdėdamas biure jis jautėsi kaip narve ­uždarytas žvėris, nors viskas aplinkui ir švytėjo tamsia mediena bei chromu, o langai nuo lubų iki grindų tolimajame patalpos gale žvelgė į, be abejo, gražiausius Londono vaizdus. Tačiau nors Lukas buvo įvairialypis žmogus, godumas į jo ydų sąrašą niekada neįėjo. Kam jam ko nors geisti? Jis ir taip gaudavo viską, ko užsimanęs. Arba pasiimdavo. Vis dėlto jis pasiliko toje didžiulėje oda trauktoje kėdėje už plataus darbo stalo apsimesdamas, kad vien sėdėdamas čia galįs perteikti vienokį ar kitokį autoritetą – tapti vienokia ar kitokia vadovaujama figūra.

Kita vertus, naujajame kabinete jis sėdėjo ne tam, kad jaustųsi gerai dėl savęs ar savo asmeninių gyvenimo pasirinkimų. Jis taip elgėsi tik tam, kad kai ką įrodytų. Įrodytų tai, ką jau seniai privalėjo įrodyti, bet neturėjo to daryti.

– Sveikas, Lukai, – tą ankstų ketvirtadienio rytą, nelyginant naujai prisikėlęs iš numirusiųjų, pasisveikino Džeikobas.

Tarsi atgijęs, Vulfų dvaro šeimininkas stovėdamas ant didžiųjų durų slenksčio nužvelgė Luką nuo galvos iki kojų, ­juodomis akimis tiriamai apžiūrėdamas mėlynę, perskeltą lūpą, išsipašiusius marškinius ir ­priversdamas Luką vėl pajusti gėdą, kurią jis nešiojosi jau ne vienus metus.

Net žemė aplink juos, regis, buvo persunkta piktavalio Viljamo Vulfo šmėklos ir viso skausmo, kurį jis sukėlė savo vaikams ir žmonoms – nors gal taip jį paprasčiausiai veikė bemiegė naktis. O gal Džeikobas, kuris atrodė aukštesnis ir platesnių pečių, nei atminė Lukas, kaip suaugęs turtingas vyras, jeigu apie šitai galima spręsti iš prabangių drabužių.

Ankstyvos saulės spinduliams vaikant pilkas tamsos draiskanas, jie kurį laiką stovėjo ir tarsi priešininkai vienas kitą vertino.

Viena vertus, galvojo Lukas, Džeikobas kadaise buvo geriausias jo draugas, bendrininkas, brolis. Tarp jų buvo vos metų skirtumas, todėl užaugo drauge prisiimdami stipriausius tėvo smūgius ir ūmaus jo būdo naštą. Jeigu tą lemtingąją naktį Lukas būtų galėjęs likti namuose ir padaryti tai, ką dėl jų šeimos padarė Džeikobas, nedvejodamas būtų taip ir pasielgęs. Su ­džiaugsmu ir be jokios agonijos, kurią, jis žinojo, Džeikobas jautė dėl to, kas Lukui ­visuomet atrodė kaip būtinybė, nors ir gerokai pavėluota.

Kita vertus, Džeikobas išvyko niekam nieko nesakęs ir nesirodė beveik dvidešimt metų. Vietoje savęs jis paliko Luką – nelaimę visiems, kurie pateko jo atsakomybėn. Tada jie tebuvo berniukai, nors pagal amžių ir per daug subrendę, per daug ciniški, o dabar jau suaugę vyrai ir akivaizdžiai vienas nuo kito per stipriai nutolę.

Bet Lukas nenorėjo tuo tikėti. Bent iš pradžių. Ne po šitiek metų.

– Miela tave matyti, brangus broliuk, – užsitęsus tylai, pasakė jis. – Tavo garbei būčiau paskerdęs veršį, bet virtuvė ne itin geros būklės.

– Sekiau tavo žygdarbius laikraščiuose, – pažįstamu, bet žemesniu balsu pasakė Džeikobas. Juodos jo akys, nepraleisdamos nė smulkmenos, nužvelgė Luką nuo galvos iki kojų.

Net Džeikobas, – pagalvojo Lukas, jausdamas, kaip į jo sielą nugrimzta sunkus akmuo. Vis dėlto jam pavyko kuo nerūpestingiausiai nusišypsoti.

– Jaučiuosi sujaudintas, – mandagiai pasakė jis. – Jeigu būčiau žinojęs, kad taip domiesi mano nuotykiais, būčiau pridėjęs tave prie Kalėdinių atvirukų adresatų sąrašo. Tam, žinoma, būtų reikėję adreso.

Džeikobas akimirkai nugręžė akis. Lukui norėjosi jį paliesti, nutiesti tiltą per atsivėrusią prarają, bet nežinojo, kaip tai padaryti. Galva nežmoniškai tvinksėjo. Jis iš visos širdies gailėjosi nenuvažiavęs tiesiai namo, gerai neišsimiegojęs ir nepalikęs praeities šmėklų ramybėje. Ką gero jam davė ši šeima? Kodėl ji vis dar atrodė jam svarbi?

– Tarsi nežinotume, kur veda toks gyvenimo būdas, – pasakė Džeikobas taip tyliai, kad Lukas beveik praleido jo žodžius pro ausis, apsimetė neišgirdęs. Ko tik nebūtų padaręs, kad galėtų išsaugoti visus tuos metus atmintyje nešiotą Džeikobo prisiminimą. Džeikobo – didvyrio. Džeikobo – išgelbėtojo. To Džeikobo, kuris jį pažinojo.

– Pradinis mano planas buvo išnykti padebesiuose, net nežvilgtelėjus per petį, apleisti šeimą ir draugus, – atkirto Lukas. – Bet, deja, tą vaidmenį pasiglemžei tu. Buvau priverstas improvizuoti.

– Žinai, kodėl turėjau išvykti, – tyliu, bendros praeities ir bendrų šeimos paslapčių – tiek viešų, tiek asmeninių – persunktu balsu pasakė Džeikobas.

– Žinoma, – jausdamas, kaip iš visą gyvenimą įsivaizduojamai neegzistavusių pakampių kunkuliuodamas kyla skausmas ir apmaudas, nutraukė jį Lukas. Tuščias juokas aidu atsimušė į dvaro akmenis ir tas sielos kerteles, kurias jis daug mieliau ignoruodavo. – Džeikobai, pavėlavai beveik dvidešimt metų. Vyresniojo brolio man nebereikia. Niekada nereikėjo.

– Lukai, tik pažiūrėk į save, nejaugi nematai, kuo virtai? – ramiai paklausė Džeikobas, bet Lukui jo balsas nuskambėjo tarsi riksmas.

Lukas su tėvu jau buvo lygintas ne kartą, tačiau tai buvo pirmas sykis, kai palyginimą ištarė asmuo, kuris jųdviejų gyvenimą sugriovusio žmogaus nekentė ne ką mažiau. Tas asmuo – vienintelis, kuris turėjo jį pažinoti geriau. Tai buvo skaudus smūgis. Turėjęs jį užmušti. Gal net ir užmušė.

– Maniau, kad mirei, – negalėdamas ir nenorėdamas atskleisti broliui, kaip skaudžiai sužeidė jo žodžiai, lediniu balsu pasakė Lukas. – Nesu tikras, kad tai, ką dabar matau, yra geriau.

– Dėl Dievo meilės, – purtydamas galvą sumurmėjo Džeikobas, o jo akys buvo sklidinos jausmo, kurį Lukas atsisakė įvardyti, atsisakė netgi svarstyti. – Neleisk jam laimėti.

Dabar, žiūrėdamas pro savo prabangaus biuro langus, Lukas išleido kažkokį tuščią garsą, kuris nuskambėjo taip monotoniškai, jog juoku jo tikrai nebūtų galima pavadinti. Tą vakarą jis tik apsisuko ant kulno ir mintyse pasiuntė brolį paklydėlį velniop. Visu ilgu dvaro valdos keliuku ėjo apsimesdamas, kad niekas, ką jam pasakė Džeikobas, jo nepaveikė. Tačiau, vos pasiekęs kelią, atsivertė mobiliojo telefono dangtelį ir prikėlęs Čarlį Vintropą iš miegų pranešė staiga ­persigalvojęs ir su mielu noru, ­nepaisant metų metus teigtos priešingos nuomonės, imsiąsis bet kokių pareigų įmonėje Hartington’s.

Atsargiai norėk, – dabar pats iš savęs pasišaipė jis. – Ypač jei esi Lukas Vulfas ir esi linkęs gauti tai, ko nori.

***

Pasiruošęs negyvai užsinuobodžiauti kolektyvinių plepalų labirintuose, Lukas lygiai pusę vienuolikos pareigingai įėjo į konferencijų salę. Biurokratija ir aplinkybių svarstymai. Tai buvo viena priežasčių, kodėl jis beveik visus reikalus tvarkydavo kompiuteriu. Tačiau vietoje niūraus pristatymo jį užgriuvo chaosas. Net visiškas neišmanėlis verslo srityje būtų išsyk supratęs, kad nutiko kažkas negero. Šitai jam bylojo faktas, jog nė vienas renginių komandos narys regimai nepastebėjo – ar jiems tiesiog nerūpėjo, – kad į salę įėjo Lukas Vulfas, o tai jam buvo reta, bet keistai išlaisvinanti patirtis.

Jis susmego už ovalaus stalo į kėdę ir ėmė mėgautis nauju jam neįprastu jausmu. ­Lukas jautėsi beveik normalus – pirmą kartą, kiek save atminė.

Net po kelių minučių salėje pasirodžiusi ramioji kompetentingoji Greisė atrodė išmušta iš pusiausvyros – vietoje profesionalios raminamos šypsenos, kuri, kaip Lukas jau buvo spėjęs suprasti, buvo jos dalis ne mažiau, nei griežtai rišami šviesūs plaukai, jos kaktoje buvo susimetusi raukšlė.

– Greise, aš labai apgailestauju, – iš karto atsiprašė nerimastingai atrodanti, glebiai į žvilgantį darbo stalą atsirėmusi mergaitė, kurios susikrimtimas, regis, sunkėsi iš kiek­vienos kūno poros.

– Nebūk kvaila, Sofija, – nuramino ją Greisė, tačiau nuostabusis jos balsas nuskambėjo griežčiau, nei paprastai, o įtampa dedant ant stalo šūsnį aplankų, rodėsi, spinduliavo bangomis. – Kaip, radusi tą vietą vos prieš šešis mėnesius, galėjai numatyti, kad ten sprogs vamzdis?

Atskubėjęs dar vienas komandos narys kažką pašnibždėjo Greisei į ausį, ir raukšlė jos kaktoje pagilėjo. Kai kiti komandos ­nariai ėmė sėstis į vietas, ­Lukas, pasinaudodamas proga, pradėjo ją stebėti.

Jis nė nenutuokė, kuo ši moteris jį taip traukė.

Pilkame griežto kirpimo kostiumėlyje nebuvo nieko, kas jam būtų patikę. Lukas mėgo ryškiais drabužiais besirengiančias moteris, jie apnuogindavo lygią įdegusią odą. Jam patiko nepraktiškai aukšti aukštakulniai ir susitaršiusios žvilgančių plaukų kupetos. Švysčiojančios nuogos šlaunys ir putlios krūtys. Ne sijonas, kuris uždengia beveik visas kojas, ne švarkelis, kurio, jis žinojo, Greisė net neketino atsisagstyti, ir ne dar viena nuobodi šilkinė kažkokios blyškios, įspūdžio nedarančios pastelinės spalvos palaidinė.

Tačiau... Greisėje Karter buvo kažkas, ko Lukas neįstengė ignoruoti. Kažkas, kas jį kerėjo. Kas jam nedavė ramybės visą ilgą ir nuobodų savaitgalį, kurį jis, kaip visada, praleido jo skonį atitinkančių moterų draugijoje, bet kurios šį kartą jam atrodė keistai nuobodžios ir lėkštos. Tai neleido jam miegoti, vertė nepaliaujamai ­skendėti apmąstymuose, kol galiausiai atmintyje iškilo tikslus momentas, kur jis matęs šią moterį ir kodėl pastebėjo apskritai. Tada ji pasirodė kaip nuobodi drovuolė, bet daug svarbesnis buvo faktas, jog jis prisiminė ją.

Šitai jau savaime buvo daug daugiau nei neįprasta.

– Na gerai, – kviesdama susirinkusiuosius nurimti, prašneko Greisė.

Jos antakiai išsilygino, o visa esybė vėl ėmė spinduliuoti giliausią ramybę. Lukas jautė, kaip visi šiek tiek atsipalaiduoja. Tai buvo jos galia, suvokė jis. Tos šypsenos dovana.

Lukas pajuto, kad kažkas viduje atsileidžia, o tai jam turėjo sukelti nerimą, bet – keista – nesukėlė. Greisė, regis, visai nepastebimai perėmė visus savo kontrolėn. Jis vargiai būtų galėjęs nusukti akis į šalį.

– Kaip daugelis jau girdėjote, – nedelsdama prabilo ji, – mūsų šimtmečio minėjimui pasirinktoje vietoje savaitgalį įvyko automatinės gesinimo sistemos sutrikimas, dėl kurio buvo užlieta visa teritorija. ­Visiškai. Spėjama, kad ja veikiausiai nebus įmanoma naudotis mažiausiai du mėnesius, o tai, žinoma, reiškia, kad likome be iškilmių ­vietos. – Murmesiams salėje įgavus didesnį mastą ir priartėjus prie panikos ribos, Greisė iškėlė rankas. – Siūlau visiems pažvelgti į tai kaip į iššūkį, o ne katastrofą.

Ji atrodė tokia rami, tokia atsipalaidavusi. Tarsi kiekvieną dieną prieš priešpiečius sulauktų ne mažiau nei septynių katastrofų, tad ką reiškė dar viena? Tačiau jos šokolado spalvos akyse Lukas įžvelgė kai ką, kas jame atsiliepė tarsi aidas. Tarsi ji būtų persigandusi, bet visomis išgalėmis stengtųsi to neparodyti. Tarsi būdama viena ji būtų visiškai kitas žmogus, tarsi neturėtų ko įrodinėti, nevaidintų prieš minią.

Lukas negalėjo paaiškinti, kodėl jam taip norėjosi tuo tikėti. Galbūt todėl jis ir pravėrė burną, nustebindamas save ne mažiau nei visus kitus. Netgi daugiau.

– Ko tiksliai ieškote? – išgirdo jis savo balsą tarsi iš šalies. – Kalbu apie vietą.

Jos tamsios akys, regis, visa jėga rėžėsi į jį. Greisė žiūrėjo gerokai per ilgai, bet net kai pagaliau mandagiai nusišypsojo, Lukas jos žvilgsnyje matė apdairumą, netikrumą, paniką – viską, ką ji slėpė nuo kitų. Jis – ­tasai, kuris sąmoningai buvo bejausmis, – visa tai, galima sakyti, pajuto.

– Tai turėtų būti Hartington’s, moderniosios klasikos, seno ir naujo samplaika. – Greisė nusišypsojo savo oficialia šypsena, kurią Lukui kilo noras lyžtelėti – laižyti tol, kol pamatytų tikrąją, kažkur giliai viduje užslėptą šypseną. – Ar ką nors jau turite numatęs?

– Tiesą sakant, – pernelyg paprastai pasakė Lukas, – taip.

Jis pats nesuvokė, kuria kryptimi suka, kol galvoje susidėliojo tobulas, subtilus sprendimas. Nepalyginti geriau už pasigailėtiną akmenų, košmarų ir pelnytai sudužusių vaikystės svajonių krūvą.

– Pone Vulfai, toji vieta turi tikti ir bend­roms iškilmėms, – pasakė Greisė. Jos akys ramiai žvelgė į jojo, balsas skambėjo profesio­naliai. – Tai negali būti, pavyzdžiui, kokia nors blogio irštva.

– Tokios irštvos – vienintelės tinkamos gyventi, – skubiai atkirto jis, jausdamas į save – į juodu – nukreiptas visų akis, tarsi ir kiti justų tą deginantį karštį. – Jei ­atvirai, ­būčiau puikus vedlys po visas vietines blogio irštvas. Galbūt visai įmonei vertėtų leistis į mokomąją ekskursiją?

Grupelė aplinkui Luką tyliai sukikeno, bet Greisė, žinoma, tik nežymiai šyptelėjo savo ramiąja šypsena.

– Viliojantis pasiūlymas, – pasakė ji, nors buvo daugiau nei aišku, kad ji toli gražu juo nesusiviliojo, – o jūsų erudicija šioje srityje niekas net neabejoja...

– Norėčiau viltis, – kilstelėdamas lūpų kampučius pasakė vyras. – Juk aš – Lukas Vulfas.

– Bet, manau, pasiūlymą turėsime atmesti. – Jos šypsena sustiprino žodžius. Tačiau visai neturėjo jo žavėti.

– Nesibaiminkite, – Greisei nespėjus pereiti prie kitų reikalų, pasakė Lukas. – Jūsų iškilmėms galvoje turiu kai ką nuobodesnio.

– Nuostabu, – pasakė ji ir kilstelėjo antakius. Žinoma, ji nepasitikėjo juo. O kas pasitikėjo? Kas galėjo pasitikėti? Jis buvo kruopščiai pasirūpinęs, kad tai taptų neįmanoma, ir negalėjo net įsivaizduoti, kodėl būtent dabar šis įspūdis kėlė nerimą. – Be abejo, mes išklausysime.

Jis žinojo, kad Greisė, kaip ir jo brolis, laikė jį beviltišku. Juk pats Lukas darė viską, kad tik pasiektų tokio rezultato – rūpinosi gyventi taip, kad pateisintų net žemiausius aplinkinių su juo susijusius puoselėjamus lūkesčius. Garsusis Lukas Vulfas buvo geriausias jo paties kūrinys, kuriuo jis metų metus didžiavosi. Todėl nebuvo priežasties, dėl kurios jam magėtų pakeisti Greisės susidarytą įspūdį.

– Jums reikalinga artimai su Hartington’s susijusi vieta, kuri suteiktų dar ir išskirtinumo pojūtį. – Lukas pats nesuprato, nei apie ką kalbėjo, nei kodėl. Bet liautis nesisekė. Juodu su Greise nenuleido vienas nuo kito akių. Iššūkis ir poreikis. Paslaptis. Jis negalėjo tam atsispirti. – Kaip jums Vulfų dvaras?

Likusi komandos dalis susijaudinusi pradėjo šurmuliuoti, bet Lukas tematė Greisę. Buvo verta, įtikinėjo jis save, pamatyti jos priblokštą veidą, stebėti, kaip per sekundės dalį ji skubiai įvertina jį iš naujo. Faktas, kad pateikdamas šį pasiūlymą jis elgėsi šiek tiek pasipūtėliškai, beveik neturėjo reikšmės. Lukas matė, kad Greisės galvoje sukosi krumpliaračiai, viena kitą keitė galimybės, formavosi naujas planas.

Paskui Greisė nusišypsojo kuo tikriausia šypsena – tokia, kokios jis ir tikėjosi, – ir laikas, regis, sustojo. Toje šypsenoje nebuvo nieko netikro, nieko pabrėžtino, tik saldus švytėjimas, ir Lukas suprato, kad šią moterį laimės bet kokiomis aplinkybėmis.

Privalo laimėti.

KETVIRTAS SKYRIUS

Kai kitą dieną limuzinas pajudėjo iš Londono į Vulfų dvarą, į stogą barbeno lietus. Automobilis mylia po mylios riedėjo šlapiu žaliu Anglijos kraštovaizdžiu, lietus šlapiomis šilkinėmis gijomis besikeičiančiais raštais vagojo langus, o Greisė tegalėjo galvoti apie patogiai ir pernelyg tingiai greta įsitaisiusį savimi pasitikintį ir nenusakomai vyriškai patrauklų Luką Vulfą.

– Galite žiūrėti į mane tiesiai, – sukuždėjo jis į ausį žemu, džiugiu, dviprasmiškas mintis keliančiu balsu. – Nesuprantu, kam taip priešintis. Juk pagaliau esu pakankamai įspūdingai gražus.

– Man atrodo, kad jūs norėjote pasakyti pasipūtęs, – atkirto Greisė, stebeilydama į rankoje laikomą delninį kompiuterį, tarsi Lukas jai nedarytų nė menkiausio poveikio. Vis dėlto susitelkti sekėsi vien tik į faktą, kad ant prabangios sėdynės jis sėdi pernelyg arti, kad jo pečiai – vos už centimetro, o jo kvapas – vyriškas, gundantis, būdingas tik jam vienam, – kursto, erzina ir kankina ją, kas kartą įkvėpus.

Jis kaip visada nė trupučio nesutrikęs nusijuokė.

– Pasipūtimas – netinkamas žodis, – paprieštaravo jis. Greisė pernelyg aiškiai pajuto, kaip jis pakeičia pozą, kaip prisislenka arčiau. – Iš žiniasklaidos jau metų metus sulaukiu nepriklausomo pritarimo. Esu vyriškumo etalonas. Galite paprasčiausiai pripažinti tiesą.

– Pone Vulfai, gal ir ne visai gera mintis tikėti viskuo, ką skaitote, – nerūpestingai atsikirto Greisė. Jai beliko gailėtis, kad nesijaučia tokia atsipalaidavusi, kaip ir žodžiai, kuriuos ištarė. – Tai gali sukelti įvairiausių pasekmių. Mažų mažiausiai – galvos ištinimą.

Vos tai pasakiusi, Greisė suprato neturėjusi pavartoti šio žodžio.

– Galva nėra toji mano kūno dalis, kuri... – akivaizdžiai mėgaudamasis pradėjo jis, bet Greisė kaipmat suraukė antakius.

– Maldauju, – sausai pertraukė ji. – Įsivaizduokime, kad iš tiesų nesate dvylik­metis mokyklinukas. Prašau šio sakinio neužbaigti.

Luko lūpose sušvito valiūkiškai šelmiška šypsena, kuri turėjo suerzinti merginą, bet kažkodėl nesuerzino, o akys patamsėjo nuo kaitros, kurios ji būtų daug mieliau nejutusi.

– Ponia Karter, galiu jus užtikrinti, – švelniai pratarė jis, – kad visais atžvilgiais, kurie jus bent kiek domina, esu suaugęs vyras.

Jo vyriškumą ji ir taip jautė pernelyg stipriai. Bet jis juk tik vyras, – priminė sau Greisė. Nei daugiau, nei mažiau, kad ir ką teigtų šunuodegiaujanti spauda ar kuždėtų jos kūnas. Visgi vakar jis vienintelis, rodos, pajuto jos susijaudinimą. O ji neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tai galėjo reikšti.

Švarką Lukas nusimetė vos įlipęs į limuziną, – nusivilko jį nuo savo lieknos ir vyriškos figūros judesiu, kuris Greisę sutrikdė. Ji buvo priversta pastebėti, kad jo bicepsai gerokai raumeningesni, pečiai platesni ir tvirtesni, torsas griežtesnis, nei ji įsivaizdavo. Kiek įmanydama atsargiau Greisė pasislinko toliau ir kaip galima labiau prisišliejo prie sėdynės krašto.

– Papasakokite man apie Vulfų dvarą, – pasidėdama ant kelių delninį kompiuterį ir atsisukdama veidu į tarsi irštvoje tūnantį drakoną paprašė Greisė. Taiklus apibūdinimas vyrui, kuris buvo tarsi pati ugnis, pati kaitra ir tykantis pavojus, kurio, regis, niekas neminėdavo, tačiau, Greisės manymu, veikė hipnotizuojamai. Ir kėlė nerimą.

Lukas akimirką žibančiomis žaliomis akimis ją stebėjo, o jo dailios lūpos kreivai šyptelėjo.

– Jeigu jau ketiname ten per trumpą laiką surengti didžiulę puotą, – abiem primindama, kodėl sėdi šiame limuzine, švelniu balsu ėmė aiškinti Greisė, – apie dvarą privalau žinoti viską iki smulkmenų.

– Galiu užtikrinti, kad jis nė karto nebuvo užlietas, – išriesdamas vieną antakį lipšniai pasakė Lukas.

Greisė jau ne pirmą kartą buvo priversta apsvarstyti trikdančią galimybę, kad šis vyras galbūt yra gerokai sumanesnis ir kur kas sąmojingesnis, nei leistina patetiškiems tarptautinio masto mergišiams. Ji pati nesuprato, kodėl toji mintis jai kėlė tokį nerimą. Kodėl jos oda ėjo pagaugais.

– Pažymėta, – tarė ji ir toliau laukiamai į jį žiūrėjo.

– Ką galėčiau papasakoti? – nerūpestingai gūžtelėdamas pečiais sumurmėjo Lukas. – Tas dvaras niekuo nesiskiria nuo kitų. O juk mūsų šalyje jų apstu. Tai protėvių griozdas, perduotas iš kartos į kartą, paminklas aristokratiškam godumui. Kiek­vieną rytą dėkoju dievams, kad nebuvau apdovanotas pirmagimystės dovana, o tai reiškia, kad neprivalėsiu daugiau niekada įkelti ten kojos, nebent savo noru.

Praėjo viena akimirka, paskui kita. ­Padangos čežėjo per šlapią asfaltą, lietus barbeno į stogą, o Greisė aiškiai jautė jo drąsų ir reiklų, nusukti akis į šalį skatinantį žvilgsnį. Nekreipti į jį dėmesio. Apsimesti, kad jis neveikia jos.

– Ačiū, – kuo abejingiausiu tonu padėkojo ji. – Esu tikra, kad ši informacija ruošiantis iškilmėms bus be galo naudinga. Gal būtų minčių, kur galėtume ištempti palapinę? Išdėlioti maistą ir gėrimus? Kaip meistriškai sukurti pristatymo strategiją, kuri užtik­rintų, kad svečiai, įeidami į patalpą, liktų prideramai sužavėti?

Tačiau Lukas su vilkiška šypsena veide ir sidabriška šviesa akyse, kuri vertė Greisę jaustis trapia, galinčia subyrėti jau nuo kito jo kvėptelėjimo, paprasčiausiai toliau ją stebėjo. Nedaug trūko, kad būtų ėmusi svaigti galva, o tokio silpnumo ji negalėjo pakęsti. Greisė nuožmiai sau įteigė jo nekenčianti – už tai, kad darbe buvo taip nevaldomai išmušta iš vėžių, o būtent darbe ji visuomet pasižymėdavo geležine savitvarda.

Akivaizdu, kad Lukas Vulfas buvo pats velnias. Pratęs naudotis savo neįtikėtinu seksualiniu magnetizmu, kad priverstų jo įgeidžius tenkinti visus, ką sutikdavo kelyje. Vien todėl, kad tai sugebėjo. Tačiau jis nebuvo pirmas jos sutiktas velnias, ir ji neketino leistis sugundoma. Tikrai ne.

– Įsivaizdavau, kad mano vaidmuo bus dekoratyvesnis, ne administracinio pobūdžio, – žiūrėdamas į ją besijuokiančiomis akimis pasakė Lukas.

– Mano klaida, – atsakė Greisė, vėl nukreipdama dėmesį į savo delninį kompiuterį, taip tarsi leisdama suprasti, kad tema baigta. – Per vakarykštį susirinkimą akimirkai patikėjau, kas esate ne tik stiliaus, bet ir turinio žmogus. – Siekdama sušvelninti savo žodžius ji nusišypsojo ir toliau apsimetinėjo besielgianti kaip tikra profesionalė, nors iš tiesų jautėsi sudirgusi, jautri ir sunkiai besivaldanti. – Tačiau, pone Vulfai, galite būti tikras, kad vien jūsų veidas Hartington’s yra neįkainojama vertybė, kad ir kaip nuspręstumėte padėti. Arba ne.

– Žinau, – ir vėl, regis, visai nesutrikęs dėl Greisės žodžių, nei per daug įsižeidęs, sutiko Lukas. – Ponia Karter, tai ne pirmas kartas, kai dirbu Hartington’s. Nors, tiesa, kai pas juos dirbau paskutinį kartą, buvau ganėtinai jaunas.

Greisė suglumusi sumirksėjo. Ji netgi nesuprato, kas ją pribloškė labiau – tai, kad jis kadaise buvo jaunas, ar tai, kad yra iš tiesų dirbęs. Nė vienas šių dalykų jai neatrodė įtikėtinas. Lukas, žinoma, buvo pernelyg amoralus, kad būtų galėjęs būti vaiku, ir pernelyg tingus, kad būtų galėjęs dirbti.

– Apibrėžkite sąvoką dirbęs Hartington’s, – kad neišsiduotų susidomėjusi, kaip galima švelniau paprašė Greisė. Jis neturėjo jai atrodyti žavingas. Jai neturėjo patikti, kad jis taip lengvai su ja fechtavosi žodžiais. Ji neturėjo leistis jo suminkštinama. – Nes – atleiskite, jeigu ne taip jus supratau – man susidarė įspūdis, kad be galo didžiuojatės faktu, jog per visą savo žavingą gyvenimą nesate nė dienos dirbęs. Tai yra neskaitant jūsų praėjusios savaitės pareiškimų, kad kartą esate buvęs įdarbintas.

– Galbūt mano žavingas gyvenimas yra sudėtingesnis, nei įsivaizduojate, – pasakė Lukas su vos juntamu šaltuku ir iš akių spinduliuojančiu nejaukiai suktu žvilgsniu. Greisė pagalvojo, kad veikiausiai jai tik pasirodė, nes jo veide tuojau pat ir vėl įsižiebė toji autoironiška šypsena. – Kartą mano broliai, sesuo ir aš buvome Hartington’s Kalėdinės vitrinos puošmena, – lengvabūdišku tonu, po kuriuo Greisė visgi išgirdo gilesnę užuominą, pasakė jis. – Išpuošti derančiais linksmais ir ryškiais apdarais kaip tie iš Muzikos garsų. Tikras gyvenimui atgijęs Kalėdinis atvirukas. Klientai mus, žinoma, dievino. Kas gi atsispirtų angeliško grožio šeimynėlei? Visi kaipmat ištuštino pinigines.

– Tiesą sakant, esu mačiusi nuotraukas, – tyliai pasakė Greisė, staiga suabejojusi, ar tikrai pažįsta šį vyrą taip gerai, kaip manė. Lukas tikriausiai net nežinojo, kad visose vykdytojų komandos darbo patalpose ant sienų kabojo milžiniškos jo šeimos nuotraukos: septyni ryškiaakiai stulbinamo grožio vaikučiai, išrikiuoti aplink patrauklųjį tėtušį, tarsi Normano Rokvelo paveikslų serija. Jie visi spinduliavo namų židinio jaukumą ir laimę. Greisė ­nesijautė tikra, ar jam patiktų, jeigu tai išgirstų. Atmosfera automobilyje pasikeitė, Lukas atrodė pavojingesnis, sunkiau nuspėjamas, nors nė nekrustelėjo.

Jau pradedi įsivaizduoti nebūtus dalykus, – tarė sau Greisė. Tačiau budrumo neprarado.

– Atrodėme tokia laiminga šeima, – be galo švelniu balsu, kuriuo Greisė nė per plauką nepatikėjo, pasakė Lukas. – Be šio pozavimo, aš ir mano brolis Džeikobas per kiekvienas mokyklos atostogas daugybę metų dirbome parduotuvėje. Mano tėvui tikriausiai atrodė, kad ši veikla padės formuoti charakterį. – Dabar jo šypsena rėžė tarsi peilis, atrodė ryškesnė, virpinanti visas merginos stygas, verčianti pulsuoti keisčiausiais būdais, į kuriuos ji net bijojo gilintis. – Užuot mokęsis, kaip dirbti prie kasos, laiką leisdavau įtikinėdamas pardavėjas nusimauti kelnaites. Savo charakterį formavau rūpestingai, paremdamas gausia praktika.

Greisės galvoje netikėtai šmėstelėjo paaug­lio Luko, ta pačia laukinio katino maniera klaidžiojančio tarp žvilgančių Hartington’s lentynų, vizija. Jaunystėje jis turėjo būti gerokai laisvesnis, – tik žalios akys, įžūli laikysena ir pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. Ji užgniaužė netikėtai apėmusį drebulį. Šiame vyre nebuvo nieko saugaus. Ir ji labai abejojo, ar kada nors būta apskritai, net tada, kai jis buvo mažas. Jeigu jis toks buvo.

– Sunku įsivaizduoti jus jauną, – netikėtai, daug švelnesniu, nei turėjo nuskambėti, balsu pasakė Greisė. Tarsi jai rūpėtų.

Tada jų akys susitiko, ir ją pervėrė kažkas ryškaus ir gilaus, kažkas, kas įsiskverbė į ją pro lietingos dienos niūrumą ir automobilio salono tvankumą. Ji sulaikė kvapą. Nusukti žvilgsnio nesisekė, nors ir žinojo privalanti tai padaryti.

– Tai tebuvo neišvengiamybė, niekas daugiau, – kiek patylėjęs pasakė Lukas, nė akimirkai nenukreipdamas savo įelektrinto, arogantiško žvilgsnio nuo jos akių. – Niekada neturėjau galimybės būti naivus ar nekaltas. – Jis susikaupė ir dar ryškiau nusišypsodamas nusuko akis į šalį. Greisė jautėsi taip, tarsi jis būtų peiliu prasiskynęs kelią iki jos, tarsi būtų giliai jos kūne išraižęs simbolius. – Šiaip ar taip, abejoju, kad nekaltumas man būtų tikęs. – Kai Lukas dar kartą atsisuko į Greisę, jo žvilgsnis jau buvo grobuoniškas. Patino žvilgsnis. Deginantis ir visažinis, verčiantis ją tirpti ir virpėti, nepaisant geriausių ketinimų. – Man visada geriausiai sekėsi nuodėmiauti.

– Tą esu skaičiusi, – pabrėžtinai oficialiai pasakė Greisė, nekreipdama dėmesio į nenumaldomai savo teisių reikalaujantį kūną. – Išsamiai. Kaip tik dėl šios priežasties tobulai tinkate būti Hartington’s veidu. Visos moterys apie jus jau yra vienaip ar kitaip fantazavusios, o visi vyrai trokšta būti tokie kaip jūs. Jūs jau pats savaime esate aukščiausios prabangos ženklas. – Greisė nusišypsojo. Oficialiai.

– Visos moterys? – svilindamas ją akimis paklausė Lukas, ir ji susivokė kažkuria pras­me žinojusi, kad jis šį klausimą užduos.

Ar šis vyras yra bent kartą nepakėlęs jam mestos pirštinės? Greisė nujautė, kad ne. Jis nusišypsojo vilkiška šypsena, kuri stipriai atsiliepė į keistą virpesį, vis stiprėjantį, kaskart jam prisiartinus. Jis įkūnijo visa tai, ko Greisė bijojo ir vengė. Jis vertė ją tapti kita asmenybe, paklydusia mirguliuojančioje į ją besisunkiančioje kaitroje, jo žvilgsnyje atsispindinčio domesio liepsnoje. Vertė ją jausti tai, ko ji niekada netikėjo gebanti jausti. Greisė nevaliojo nusukti žvilgsnio. Ilgą, sūkuringą akimirką ji nerado savyje jėgų kovoti su savo silpnumu.

O tai, ji žinojo, prilygo mirčiai.

– Ar tai reiškia, kad ir jūs apie mane fantazuojate, Greise? – savo gundančiu balsu, kuris nuskambėjo kaip žemas seksualus gergždimas, kaip pažadas kažko didingesnio, nei jis iš tiesų galėtų suteikti, paklausė Lukas.

– Kiek atmenu, jau prašiau mane vadinti ponia Karter, – pasakė ji kaip tikra mokytoja. Tačiau griežto kirpimo kostiumėliais ir kuodais ji visiems būtent tokį įvaizdį nuolat ir siekė sudaryti: kompetencijos ir stropumo įsikūnijimas. Tarsi savo perlus gniaužianti vaidilutė.

Kita vertus, ar ji galėjo rinktis? Greisė buvo įkalinta ant galinės automobilio sėdynės su ilgą, lėtą, visa apimantį, meistrišką, tokį, po kurio neatsigaunama, seksą ­spinduliuojančiu vyru. Ji žinojo, ką toks seksas reiškė, kokios žalos jis galėjo pridaryti ir pridarydavo. Ji tai matė pernelyg dažnai. Buvo pati tai išgyvenusi.

Privalėjai atsisakyti, Greise, – labai seniai griežtu, rūsčiu veidu pasakė jai mama. Jos akys svaidėsi tokiu pat smerkimu, kurį Greisė matydavo ir kituose žmonėse. Jos pačios motina, kuri pati savo kailiu buvo tai patyrusi, kuri turėjo labiau stengtis apsaugoti dukrą. Bet Merė Lin pasirinko. – Privalėjai pasakyti ne, bet taip nepadarei, o dabar turėsi gyventi su pasekmėmis.

Žinodama, kad tokio tipo seksas reiškia grėsmę, Greisė nusipurtė nemalonios praeities. Toks seksas suteikdavo galios, bet ir skausmo. Po vyresniųjų klasių metais įvykusių dalykų ji daugiau niekada nenorėjo su tuo turėti nieko bendro; kita vertus, jai dar niekada nebuvo tekę sutikti vyro, kuris ją žavėtų visais atžvilgiais, kaip kad Lukas. Pirmą kartą po daugybės metų, nuo tada, kai palikusi už nugaros praeitį ji pradėjo eiti užsibrėžtu ­keliu ir susitelkė tik į karjerą, Greisė jautėsi pasimetusi.

– Ar tai jūsų fantazijos dalis? – tyliu, įtaigiu balsu paklausė Lukas. Jis pasislinko arčiau, ir Greisė sustingo – visas jos kūnas, visa esybė susitelkė į liekno, tvirto, nuo jos vos per kelis centimetrus nutolusio kūno skleidžiamą liepsną. Vos per kelis centimetrus. Per kvėptelėjimą. – Su džiaugsmu vadinsiu, kaip tik pageidausite.

– Ačiū, pone Vulfai, – padėkojo ji sausu, įžeidžiamai oficialiu tonu, kuris ir ankstesnėse lipniose situacijose ne kartą ją išgelbėjo. Ji apsimetė nepastebėjusi, kaip skaudu šį kartą prisiminti praeities faktus, kaip sunku iškęsti visą situaciją. – Bet labai abejoju, kad patenku į jūsų demografinį ypatingo žavesio taikinį.

– Juk jūs – moteris, tiesa? – švelniai paklausė Lukas.

– Taip, – plačiai, bet dirbtinai nusišypsojo ji. – Tik, deja, įžvalgi moteris.

Luko žvilgsnis, kurį Greisė pajuto tarsi lytėjimą, nukrypo į jos lūpas. Tas lytėjimas atrodė karštas ir reiklus.

– Nuostabu, – tyliai tarė jis. – Ar galite perskaityti mano mintis?

Apimta nevilties, Greisė nuraudo ir tik vylėsi, kad jos legendinė ramybė apsaugos nuo išdavikiško raudonio. Kaip šitai galėjo nutikti? Anksčiau jai niekada nekildavo sunkumų nuslėpti jausmus ir nepageidaujamus potraukius, saugiai užkišti juos į tuos užkampius, kuriuos laikydavo aklinai uždarytus. Jie netrukus išnykdavo, būdavo įtraukiami į darbą, kuris, ji visada žinojo, ją išgelbės. Greisė visomis išgalėmis stengdavosi apsimesti, kad jos praeitis priklauso kam nors kitam.

– Apgailestauju, bet negaliu, – prisiversdama sėdėti ramiai, tarsi būtų visiškai atsipalaidavusi, išlemeno ji. – Mano parapsichologinės galios veikia su... intelektualesnėmis būtybėmis.

– Iš tiesų be galo gaila, – visai nesutrikęs pasakė Lukas. – Mano sugebėjimai gerokai universalesni. Gal norite, kad pasakyčiau, ką galvojate jūs?

Greisė staiga susivokė norinti patirti tai, ko jai gyvenime trūko; tas poreikis buvo ­gilus, naujas ir toks stiprus, jog kėlė baimę. Ji norėjo, kad Lukas ją paliestų, jos paragautų. Pažymėtų ją savo ženklu. Paimtų ją. Ji norėjo paragauti tų nuodėmingų lūpų. Ji geidė jo taip, kaip niekada nebuvo geidusi vyro – nors tai ir neturėjo prasmės. Nes geisdama ji taptų tokia, kokia ją ir išvadino mama. Bet net tai nebebuvo svarbu. Ji geidė.

Tai visgi nereiškė, kad savo troškimus ketino įgyvendinti.

– Abejoju, kad tai būtų protinga, – atsakė Greisė prisiversdama nutaisyti bent panašią į savo oficialiąją šypseną. – Ponas Vintropas pageidavo, kad jus supažindinčiau su jūsų pirmojo projekto subtilybėmis, o ne mirtinai įžeisčiau.

Lukas įdėmiai pažvelgė į Greisę, jo lūpos nušvito šypsena, kuri išdavė pernelyg didelį pasitenkinimą bei žinojimą. Tarsi jis nujaustų, kad jam tereikia paliesti merginą, ir ji, kaip šimtai kitų moterų, kurios neabejotinai puldavo jam po kojų, pasiruošusi atsiduoti jo žaidimams susmuktų čia pat ant žemės. Jis buvo plėšriausias grobuonis, o šitai Greisę turėjo atbaidyti, bet taip nebuvo, ir ji niekaip negalėjo sau to paaiškinti. Jos sieloje susipynė pyktis, baimė ir dar kažkoks jausmas, kuris labai panėšėjo į ilgesį; nuo tokios jausmų maišalynės ji jautėsi netekusi pusiausvyros, suirzusi ir sunkiai gaudė kvapą.

– Regis, ponia Karter, jūsų sėkmė jus išgelbėjo, – kone kikendamas pagaliau tarė Lukas; jo akys žibėjo tamsiu geidulingu vylingumu. Tada Greisė ir pajuto, kad automobilis važiuoja gerokai lėčiau. Lukas pasisuko į langą. – Mes jau čia.

***

Jis neprieštaravo, kai automobiliui sustojus aikštelėje prie didžiulio ir be galo nekenčiamo namo Greisė tikrąja to žodžio prasme šoko lauk. Tegu sau bėga. Lukui visada patikdavo žaisti gaudynių – nors dažniausiai žaidimas baigdavosi, vos jam parodžius susidomėjimą. Visgi kad gyvenimas neprarastų skonio, Lukas nepaliaujamai ieškodavo naujų iššūkių – tam tikdavo ir šuoliai iš lėktuvo, ir kopimas į kalnus, kurie kas kartą teikdavo vis naujų įspūdžių.

Lipdamas paskui Greisę iš limuzino ­Lukas buvo labiau susitelkęs į gundantį dar vienu nuobodžiu kostiumėliu pridengtą jos užpakaliuko išlinkimą, nei į faktą, kad vėl grįžo į Vulfų dvarą.

Paklusdamas intuicijai, kuri, jis pavėluotai suprato, kilo ne tiek iš savanaudiškų, kiek iš kilnių paskatų, jis paėmė iš vairuotojo skėtį. Pamojęs vargšui vaikinui grįžti į šiltą automobilį, jis nusekė per lietų paskui dygiąją ponią Karter fasadinės namo dalies link, iš kur, jis žinojo, bus galima apžvelgti beveik visą teritoriją. Lukas nekentė jau paties vaizdo – be galo gražiai nusidriekusio vaizdingojo angliško gamtovaizdžio su tolumoje glūdinčiu žavingu Vulfstouno kaimeliu. Jis žinojo, kad išvaizda būna apgaulinga: kuo gražesnė išorė, tuo bjauresnis vidus. Veikiausiai, prieš spontaniškai pasiūlydamas namą Hartington’s reikmėms, jis turėjo gerai apsvarstyti ne tik savo sprendimą, bet ir faktą, jog pats turės čia grįžti.

Dabar jis sutelkė dėmesį į moterį, kuri stovėjo nusisukusi ir susiraukusi žiūrėjo pro lietų į tai, kas buvo likę iš kadaise įžymaus vaizdo.

– Sušlapote, – pasakė Lukas taip arti jai prie ausies, kad mergina net krūptelėjo, o jis, kaip tikras vyras, su pasimėgavimu priėmė greitai į jį mestą sutrikusį žvilgsnį. Jis mostelėjo ranka rodydamas, kad lyja, tada žengė dar arčiau, ir abu atsidūrė po skėčiu.

Jis abejojo, ar Greisė suvokė, kaip atrodo, taip stovėdama, – sudrėkusiais drabužiais, švelniomis putliomis lūpomis, išdrikusiais ir lengvai besiraitančiais dažniausiai tvarkingai į kuodelį susuktais plaukais: taip ji atrodė atviresnė, žaismingesnė. Luko lytis sustandėjo, ir jis priėjo dar arčiau.

– Pamiršote paminėti, kad namas baigia sugriūti, – šiek tiek kaltinamai pasakė ji, ir kilstelėdama smakrą pakėlė į jį akis.

– Dar ne, – paprieštaravo Lukas. Jis nukreipė žvilgsnį į namą, kuris, deja, tebestovėjo, o ant laiptų, laimei, nebuvo matyti smerkiančio jo brolio veido. Nors pastatas, be abejo, atrodė labai prastos būklės, dar nebuvo spėjęs virsti griuvėsių krūva ar įgriuva, kaip Lukas dažnai įsivaizduodavo tais laikais, kai buvo priverstas čia gyventi. – Nors svajoti nedraudžiama.

Tačiau Greisė į jį jau nebežiūrėjo. Ji stovėjo užvertusi galvą, paskui apsisuko ir ėmė žvalgytis po sulaukėjusius sodus ir plačias pievas, kurios driekėsi iki pat vaizdingojo ežero, – šis net per liūtį atrodė gražiai. Greisės antakiai susimetė į raukšlę; apžvelgusi buvusią prabangią Vulfų dvaro aplinką ji prikando apatinę lūpą. Tada atsiduso ir susiraukusi atsisuko į Luką.

Jam kažkaip pavyko susilaikyti ir nepriglausti lūpų prie tos gilios tarp tamsiai geltonų antakių susimetusios raukšlės.

– Pievoje, manyčiau, galėtume ištempti didžiulę palapinę, – pasakė Greisė. – Būtų gražu, jeigu diena pasitaikytų giedra, bet net jeigu ir lytų, vietos pakaktų. O aplinkinių objektų būklė mums išeitų tik į naudą. Ir namas, ir visa valda apgaubtų renginį gotikinio didingumo atmosfera.

Lukas nusijuokė – karčiau, nei ketino.

– Tai Vulfų dvaras. Galiu užtikrinti, kad dvasios skaičiumi čia lenkia gyvuosius, jos net turi vardus. Visoje Anglijoje nerastumėte žmogaus, kuri savo noru čia atvyktų patikrinti, ar tai tiesa.

Greisė pažvelgė į Luką atsargiai ir mandagiai, ir jis pavėluotai prisiminė, kad ji amerikietė, veikiausiai ne itin išsamiai susipažinusi su tragiška Vulfų šeimos istorija. Jis ir pats nesuprato, ar turėjo džiaugtis dėl to, jog ji ne kažin ką nutuokia apie Vulfų gyvenimą, ar liūdėti, kad dabar jai galbūt teks sužinoti visas tas siaubingas istorijas, tarsi jos būtų nutikusios vakar.

Lukas neįsivaizdavo, kodėl jam tai rūpėjo apskritai. Bet tai buvo svarbu.

– Sakoma, kad tame ežere nuskendo vienas mano protėvių, – galva rodydamas į vandens telkinį netikėtai pasakė jis. – Gaila, bet tai nebuvo mano tėvas. Anas mirė name. – Lukas nusišypsojo, tačiau jautė, kad jo šypsena ne itin maloni. Bet derėjo prie atmintyje pradėjusių vienas kitą vyti tamsių prisiminimų, kurių kiekvienas tarsi peilis smaigstė jam vidurius. Jis visus juos negailestingai nuvijo šalin. – Visi kiti vienaip ar kitaip čia išgyvenome. Nesistengiu būti poetiškas. Čia niekada nebuvo nieko gero. Niekada.

Nesuprasdamas, kodėl taip su ja kalbasi, Lukas pažvelgė į Greisę, – tarsi jam būtų svarbu, kad ji žinotų tiesą apie Vulfų dvarą. Šis poreikis jam buvo netikėtas.

– Tačiau, esu tikras, jūsų iškilmėms jis taps puikia dekoracija, – kiek patylėjęs tęsė jis. – Labiau už žavesį žmonėms patinka tik žavesio atspindys – paliktas trupėti ir pavirsti dulkėmis, griuvėsiais bei nepadoriomis senomis istorijomis.

– Matau, iš prigimties esate optimistas, – kandžiai, be gailesčio ir užuojautos, pasakė Greisė. Negalima sakyti, kad ji pavartė akimis, bet Lukas pajuto kažką be galo deginančio ir stipraus. – Nieko nuostabaus, kad esate toks populiarus ir visur laukiamas.

– Ir tai – tik mano nuopelnas, – tyčia arogantiškai pasakė Lukas, versdamas ją nusukti akis į šalį ir tai paneigti. – Ir dėl to, kad visi pastebėtieji mano draugijoje yra neabejotinai nufotografuojami ir aptariami kitos dienos paskalų laikraštpalaikiuose. Manęs vaikomasi, nes esu turtingas, iki blogulio išvaizdus ir, sklinda gandai, geras lovoje. – Tarsi mesdamas iššūkį, Lukas kilstelėjo antakius.

– O aš maniau, kad visas ­populiarumas – dėl jūsų nenusakomo kuklumo, – skubiai ir kandžiai atšovė Greisė. Tokio atsakymo Lukas ir tikėjosi.

– Kuklumo man nereikia, – patikino ją Lukas. – Turiu veidrodį, o jeigu jo nėra netoliese, egzistuoja dar ir didžioji, šlovingoji britų spauda.

– Akivaizdu. – Neatrodė, kad jo žodžiai Greisei būtų padarę bent menkiausią įspūdį. Ar sukėlę susidomėjimą. O tai jam – ir vėl – pasirodė neįprastai nuostabu. – Bet, grįžtant prie mažiau už jūsų didžiulę ir sukrečiančią savimeilę svarbios temos, manau, kad sumanymas pavyks.

Greisė vėl nusisuko ir apžvelgė visą jo praeities pasaulį taip, tarsi ji tebūtų paprasčiausias nekilnojamasis turtas, kurį ji ketino pakeisti. Tarsi tai būtų paprasčiausia vieta.

Lukui buvo įdomu, ką ji mato. Ką mato kiekvienas, kuris čia nenugyveno apleistos vaikystės, – jo atveju – ir tiesiogine, ir emocine prasme. Nė vienas didžiulės teritorijos objektas jam netaps vien objektu – namas nebus tik namas, pieva – pieva, valda – valda. Tuose keliuose ­šviesesniuose ­prisiminimuose figūravo vien jo broliai, ypač Džeikobas, ir išdaigos, kurių, metams bėgant, prikrėtė dėl neabejotinos tėvų dėmesio stokos, tačiau jų toli gražu nepakako, kad atsvertų blogybes.

Vulfų dvaras Lukui reiškė vietą, kur jis dar kūdikystėje buvo pamestas ant slenksčio, kur apie motinos tapatybę tebuvo kelis kartus užsiminta, bet niekada nieko nepatvirtinta. Kur, dar būdamas mažas berniukas, suprato, kad nors Viljamas Vulfas tam tikra prasme dygiai bodėjosi visais savo vaikais, Luko jis akivaizdžiai nekentė. Čia jis išmoko būti toks, koks buvo šiandien, – nuolat linksmas išoriškai, bet užsislaptinęs viduje, ir visus, kurie tik iš jo ko nors tikėdavosi, nuvildavo.

Tačiau Greisė nieko panašaus nematė. Nei šmėklų, nei slogių prisiminimų, nei nesančių motinų ir piktavalių, žiaurių tėvų. Jai tai veikiausiai tebuvo vienas didžiulėje valdoje stovinčių puikių apleistų namų – dar viena britiška keistenybė, kurią galima panaudoti darbo tikslais. Ir dar pliaupiant lietui, ką čia ir pridursi. Lukas stebėjo, kaip kurį laiką kramsnojusi apatinę lūpą Greisė išsitraukia delninį kompiuterį ir ima spausdinti.

– Ant namo įtaisysime apšvietimą, kad išryškintume jo paslaptingą praeitį, – po nosimi murmėjo ji. – Vaiduokliško namo tema, bet elegantiškąja prasme.

Lukas šiek tiek nustebęs suvokė, kad Greisė kalbasi nebe su juo. Ji buvo sutelkusi dėmesį į delninį kompiuterį ir reikiamą atlikti darbą. Tarsi jis, Lukas Vulfas (pasak bulvarinių laikraščių ir nesuskaičiuojamų buvusių meilužių), didžiausia šia žeme vaikštanti pagunda tebūtų... paprasčiausias bendradarbis.

Luką tai labai nustebino ir sujaudino.

– Pasirūpinsime, kad visur, kur įmanoma, išryškintų Vulfų sagą, – tokiu pat išsiblaškiusiu tonu tęsė Greisė. – Devintojo dešimt­mečio Hartington’s sąlytis su Vulfais visuotinai pripažįstamas šlovingąja epocha – šitai išnaudosime. Perkelsime į naująją erą.

Kol ji šitaip dar kelias minutes kalbėjo, Lukas stovėjo šalia ir laikydamas jai virš galvos skėtį kantriai laukė. Tarsi dar vienas bejėgis jos įbaugintos komandos narys. Tarsi koks liokajus.

Tačiau Lukui tai nerūpėjo, kaip tikriausiai turėjo rūpėti, o tai, jis buvo tikras, bylojo apie jo charakterio trūkumus, kuriuos jis visą gyvenimą tik ir girdėjo iš aplinkinių. Gilus Greisės susitelkimas ir sugebėjimas ignoruoti net jį kėlė stiprų juslinį susidomėjimą. Ar tokia ji būtų ir lovoje? Ar žiūrėtų į savo meilužį lygiai taip pat susitelkusi?

Lukas vylėsi, kad taip.

– Kas yra? – brukdama į kišenę delninį kompiuterį paklausė Greisė. Išvydusi Luko veido išraišką, ji primerkė rudas akis. – Kodėl taip į mane žiūrite?

Įsismarkavęs lietus sunkiais lašais barbeno į skėtį ir tiško ant akmenų jiems po kojomis. Apsiausti audros triukšmo, jie buvo visiškai šlapi. Lukui tai pasirodė be galo įkvepianti akimirka. O gal jį taip veikė Greisė – ir faktas, kad stovėjo visai šalia jos. Pagaliau. Ankštame skėčio glėbyje nuo jos dvelkė muilu, rozmarinais ir dar kažkuo – gaivesniu, moteriškesniu.

Lukui neprasprūdo pro akis akimirka, kai Greisė suvokė, jog lietus juos paskatino susispausti, pastūmėjo ją atsidurti taip arti, kad panorėjusi būtų galėjusi paskęsti jo glėbyje, jog, išskyrus lietų, vienintelė priežastis, dėl kurios du žmonės stovėtų taip arti, būtų susijusi su juodu deginančia kūniška ugnimi, o ne su oru. Lukas stebėjo, kaip iš panikos – ir neabejotino geismo antplūdžio – šokoladinės Greisės akys išsiplečia.

Jis ištiesė ranką ir perbraukė Greisei per skruostą, delnu jausdamas odos švelnumą, nykščiu čiuopdamas putlią apatinę lūpą, trokšdamas pakandžioti ją dantimis taip, kaip tai darė ji. Buvo nepratęs laukti. Ir neatminė, kada paskutinį kartą apskritai teko tai daryti.

Jau greitai, – pažadėjo sau Lukas.

– Geidžiu tavęs, – tyliai pasakė jis. Jo žodžiai nuskambėjo kaip daugiau nei norą išreiškiantis teiginys. Tai buvo pažadas. Priesaika.

Jis puikiai permatė Greisę, tačiau gilintis į šį netikėtai užgimusį sugebėjimą anaiptol neketino. Lukas girdėjo, kaip jo žodžiai jai užima kvapą, matė, kaip merginos akyse užsiplieskia geismo ugnis. Jis žinojo, kad ir ji geidžia jo. Jautė tai kaitroje, kuri persunkė tarp jųdviejų tvyrantį drėgną orą, matė tai prasiveriančiose lūpose ir pajuto jos kūną nukrėtusiame lengvame virpesyje.

– Apgailestauju, pone Vulfai, bet aš negeidžiu jūsų, – oficialiu, sausu tonu pasakė ji, priversdama Luką sumirksėti, tačiau jo ranka liko kur buvusi. Ugnis po jo delno oda nesiderino su šaltakraujiška veido išraiška.

– Jūs melagė, – tyliai sukuždėjo jis. – Regis, šitai mes jau spėjome aptarti.

Lukas jau matė juodu drauge – susipynusius, susiliejusius. Ilgas jo liemenį apsivijusias kojas, jos krūtis savo delnuose. Putlias, jo standumą apžiojusias jos lūpas. Jis norėjo paimti ją čia ir dabar, užkelti iki juosmens sijoną ir pirštais bei liežuviu pajusti jos karštį.

– Pone Vulfai, prašau daugiau niekada manęs neliesti, – pasakė Greisė. Jos rudos akys žvelgė tiesiai į jį. Kuo rimčiausiai. ­Pakėlusi ranką ji suėmė jo delną ir atitraukė nuo savo veido. – Tai visiškai nepriderama.

– Greise... – Lukas leido jai atitraukti ranką, tačiau pirštais stipriai sugniaužė josios. Kažkas vertė jį skubėti, jo kūną grasino pasiglemžti drebulys. Nieko panašaus dar niekada nebuvo patyręs.

– Nejaugi manai, jog nesuprantu, kad ir tu manęs geidi?

Jie stovėjo be galo arti vienas kito, aplinkui kliokė lietus, o skėtis – vienintelė ankšta prieglauda – vertė juos glaustis, tarsi jie būtų vieninteliai žemėje likę žmonės. Vulfų dvaras su visomis kaukiančiomis šmėklomis ir siaubingais prisiminimais nutolo, liko tik oras, šis skėtis bei perdėm mandagi, pernelyg oficialiai apsirengusi moteris, kuri nežinia kaip sugebėjo prasibrauti į jo širdį.

Tačiau ji atstūmė jį.

Netgi nusišypsojo jam be galo mandagia, kone užjaučiama šypsena. Nieko panašaus – ir dar skirto jam – Lukas nebuvo matęs. Greisė ištraukė iš jo delno pirštus, ir jis nesulaikė jos.

– Noriu daugybės dalykų, kurie man, deja, neatneštų jokios naudos, – pasakė ji. Negalima sakyti, kad žodžiai nuskambėjo piktai, veikiau griežtai. – Noriu valgyti tik tortus ir šokoladą. Noriu leisti dienas gulinėdama balto smėlio paplūdimyje, skaityti meilės romanus ir džiaugtis saule. Kas to nenori? – Vis dar žiūrėdama jam į akis Greisė nežymiai pakreipė galvą. – Tačiau, nepaisydama savo norų, sveikai maitinuosi ir sunkiai dirbu. Niekas neturėtų gauti visko, ko užsigeidęs. Koks tuomet jis būtų žmogus?

– Toks kaip aš, – pasakė Lukas. Tačiau ir pats savo balse išgirdo keistą gaidą, o lietus jo ausyse, regis, riaumote riaumojo. – Tas žmogus būtų toks kaip aš.

– Na, – po ilgos, net spengiančios pauzės prabilo Greisė. Jos balsas atrodė kimesnis – bet gal jam tik pasigirdo? – Gyvenimas nesisuka vien apie norus, pone Vulfai.

Siauručiame jųdviejų kūnus skiriančiame tarpelyje plykstelėjo kažkas įelektrinto ir gyvo, kažkas, kas perskrodė Luką tarsi žaibas. Jis nežinojo, kas tai. Tik suvokė, kad negali nusukti akių.

– Turi galvoje, tavo gyvenimas, – tyliai pataisė ją Lukas.

– Šiaip ar taip, – ištiesindama pečius, tarsi jis nieko nebūtų sakęs, tarė Greisė, – dėl santykių su kolegomis laikausi griežtos politikos. Suprantu, kad jums niekada anksčiau nėra tekę dirbti biure...

– Jeigu dabar pat tave pabučiuočiau, – skvarbiai žiūrėdamas jai į akis ir matydamas jose nuogą tiesą – tiesą, kuri nuaidėjo jame tarsi muzika, ir kurios negalėjo nutildyti jokie paneigiantys žodžiai, – tarė Lukas, – galėčiau priversti tave pamiršti bet kokią politiką. Galėčiau priversti tave pamiršti net savo vardą.

Akies mirksnį, paskui – dar vieną, jo žodžiai kybojo ore tarsi rūkas, paskui – neįtikėtina – Greisė nusijuokė.

Iš jo.

PENKTAS SKYRIUS

Greisė galvojo, kad jos juokas nuskambėjo be galo isteriškai, nes būtent taip ji jautėsi – suspausta krūtine, degančia oda, – bet Lukas ir toliau į ją stebeilijo, o gražiame veide nebuvo matyti nė pėdsako sutrikimo ar irzulio. Jo ranka tvirčiau sugniaužė skėčio rankeną. Greisė vis dar jautė vietas, kur jis lietė, – tarsi savo plaštaka būtų išdeginęs jai odą.

– Atleiskite man, – tramdydama juoką pasakė Greisė, kol jis nespėjo jos išduoti, kol Lukas nesuprato, kad ji beviltiškai vaidina, stengdamasi nukreipti jo dėmesį. – Neabejoju, kad galėtumėte visa tai padaryti. Juk jūs – Lukas Vulfas, tiesa? Daugiau nei pusėje Europos esate garsus visais šiais sugebėjimais ir dar daug kuo.

– Nesijaudinkite, – ryžtingai atsikirto Lukas. Jo žalios akys pilkame lietaus fone degė tarsi dulsvi smaragdai. – Galbūt elgiuosi neapdairiai su kitų žmonių jausmais, bet niekada – su savo sveikata.

– Esu tikra, kad esate visa tai, kas ir teigiate esąs, – raminamai pasakė Greisė, ir Lukas prisimerkė, o geidulingos lūpos virto plona linija. Tačiau jis nebelietė jos, o tai reiškė, kad jos protas ir kūnas atsitokėjo; Greisė jautė, jog atėjo metas pasitelkti geriausias savo savybes.

– Net neįsivaizduojate, – sumurmėjo jis.

Dar ir kaip įsivaizduoju, – liūdnai pagalvojo Greisė nuvydama šalin pavojingai ryškius vaizdinius, kurie ją kankino ir erzino, vertė mestis į prarają. Lukas Vulfas, regis, buvo sukurtas pagal visus jos pomėgius ir slaptus troškimus. Aristokratiškai lėta tarsena. Aštrus sąmojis, kuris bylojo apie guvų, po pagarsėjusiu tingumu sąmoningai ­slepiamą protą. Išdidi laikysena. Siauras gražus veidas, verčiantis Greisę galvoti apie puolusius angelus ir kitas nežemiškas būtybes; jis buvo gundymo įsikūnijimas ir neįveikiama trauka, magija ir nuostaba – tobula dermė nuostabiame vyriškame pavidale.

– O tai tik dar viena priežastis, dėl kurios negaliu leisti tarp mūsų užsimegzti jokiems santykiams, – kalbėdama labiau su savimi, nei su juo kiek įmanydama mandagiau pasakė Greisė. Ji prisivertė į jį pažvelgti tiesiai ir mandagiai. Nepaisydama viduje šėlstančio laukinio susijaudinimo, kuris grasino parversti ją ant žemės, Greisė prisivertė švelniai nusišypsoti.

– Greise... – vėl buvo bepradedąs Lukas, tačiau ji turėjo dar vieną kozirį. Uždėjusi vieną ranką sau ant krūtinės, ji beveik užjaučiamai nusišypsojo.

– Bet, žinoma, esu be galo pamaloninta, – pasakė ji. Aiškiai. Mielai. Atjaučiamai.

Kai Lukas įsitempė, o jo akys virto siaurais, įsiūtį spinduliuojančiais plyšeliais, ji žinojo pataikiusi tiesiai į dešimtuką. Užvaldyta jėgos, kurios prigimties niekaip ­nesuprato, Greisė buvo bepraverianti burną, kad atsiimtų savo žodžius, kad pasakytų tiesą. Bet kodėl ji turėtų jausti šį beprotišką norą jį ginti? Saugoti jį – net nuo savęs, o pati nukentėti? Kas jai pasidarė?

Viskas dėl lietaus, – veikiama užvaldančios nevilties įtikinėjo save Greisė. Dėl lietaus ir vyro, kurio ji niekada neturėjo sutikti, kurio ji negalėjo sau leisti pažinti giliau, nei paviršutiniškai. Dėl šlapio ir tipiškai britiško drėgnumo, kuris smelkdavosi į kaulus ir ten išsikerodavo, susirangydavo kaip liūdesys.

Viskas dėl lietaus, – nusprendė ji, – nieko daugiau.

– Man rodos, čia mūsų darbas baigtas, – pasakė ji, kai Lukas ir toliau tylėdamas stebeilijo akivaizdžiai įsižeidęs ir užvaldytas dar kažkokių jausmų, apie kuriuos Greisė bijojo net pagalvoti.

– Ar esate tuo tikra? – atsainiai paklausė jis. – Jūs, savaime suprantama, tik dabar pradedate pratintis prie naujos idėjos. Investavusi dar šiek tiek laiko ir energijos, galėtumėte vien savo aštriu liežuviu nudirti man odą.

– Viliojanti mintis, – nesusivaldžiusi ­atitarė ji, nors ir nenorėjo galvoti apie savo liežuvį, glamonėjantį jo kūną, nenorėjo jausti, kokia šis vyras iš tiesų yra didelė pagunda, kaip galėtų ją sunaikinti, jeigu tik ji jam leistų. – Bet, manau, atsisakysiu. – Luko veidu, užtemdydamas jo nuostabias akis, nuslinko šešėlis, ir Greisė krūtinėje pajuto atsakomąjį dūrį. Ji atsikrenkštė. – Atleiskite, jeigu įžeidžiau jūsų jausmus...

– Liaukitės, ponia Karter, – švelniai nutraukė ją Lukas išdidžiai; bet kokie šešėliai nuo jo tobulų bruožų jau buvo nuslinkę, tarsi ji viską būtų tik įsivaizdavusi. – Aš esu Lukas Vulfas. Neturiu jausmų, o tik daug meilikautojų. Manau, kad nusivylimą kaip nors išgyvensiu.

Greisė stebėjosi vis dar tebestovinti ant kojų, vis dar esanti su Luku po tuo pačiu skėčiu, o ne skilusi į daugybę šukelių ir gulinti jam po kojomis, išgirdusi širdį draskantį jo balsą.

Tačiau toks jo balsas buvo geras ženklas, priminė ji sau, kai jau buvo besigundanti leistis paveikiama, nors to daryti neturėjo. Priešiškumas šiam vyrui buvo geresnis pasirinkimas už drąsą. Būtent švelnumo užuomina, jausmo įžvalga ją ir sužlugdytų. Tačiau su šituo – šituo – ji pajėgs susidoroti.

Greisė nusišypsojo šalčiausia savo šypsena, kuri jai buvo užtarnavusi ledo karalienės titulą.

– Jeigu jau taip sakote, pone Vulfai, – ne ką dygesniu tonu atkirto ji, o oficialus kreipinys nuslydo jos liežuviu tarsi kartus gurkšnis.

Paskui, dėkinga ant veido krintančiam šaltam lietui, nužingsniavo link automobilio. Dėkinga šalčiui, kuris ištraukė ją iš keistų, nuo pat tos akimirkos, kai dar Londone su Luku įsėdo į limuziną, apraizgiusių apžavų. Dėkinga, nes pagaliau – pagaliau – ir vėl jautėsi savimi.

***

Greisei būtų daug labiau patikę, jeigu Lukas kelias paskesnes dienas būtų likęs ištikimas savo vaidmeniui – ateitų į darbą bet kada ir girtas, susitaršęs ir tesugebantis akimis varstyti sekretores, ko visi iš jo ir tikėjosi, – bet taip nenutiko.

Pasirodo, jis kuo puikiausiai mokėjo dirbti savo darbą.

Lukas surengė spaudos konferenciją ir paskelbęs, jog pradėjo eiti naujas pareigas Hartington’s, sąmoningai tarp žiniasklaidos atstovų užvirė tokį sujudimą, kokį pakartoti bet kam kitam būtų prireikę daug laiko ir pinigų. O paskui, kaip visada, paprasčiausiai... įsiliejo į miesto linksmybių sūkurį. Dalyvavo visuose įprastuose vakarėliuose su visais įprastais žmonėmis. Populiariomis žvaigždėmis, modeliais ir aktoriais. Su perspektyviais menininkais ir rokeriais, kurie, ne mažiau nei savo muzika, garsėjo gausiu įvairiausių narkotinių medžiagų vartojimu. Tačiau kad ir kur Lukas pasukdavo, su kuo būdavo, kokiame renginyje dalyvaudavo, jei tik būdavo fotografuojamas – o fotografuojamas jis būdavo visada be išimties, – kalbėdavo apie Hartington’s.

Lukas žinojo, jog vertas dėmesio buvo vien faktas, kad jis apskritai ėmėsi darbo, todėl visuomenės susižavėjimą jo, kaip uolaus darbuotojo vaidmeniu, jis išnaudojo su kaupu. Tiek daug kalbėjo apie Hartington’s iškilmes Vulfų dvare, kad neilgai trukus Greisė paskalų apie įžymybes tinklalapiuose jau skaitė kvapą gniaužiančias spėliones apie tai, kurios pavardės bus įtrauktos į svečių sąrašą, o kurios – ne, kurie atlikėjai jau dabar įvairiai stengėsi gauti galimybę atlikti savo kūrinius; tai buvo toks viešumas, toks visuotinis susijaudinimas, apie kokį ji drįsdavo tik fantazuoti. Šimtmečio iškilmės artėjo be galo sparčiai, ir užtekinai reklamos tiesiog nebūtų buvę įmanoma parengti, – bent jau tikrai ne tokio masto ir ne tokios reikšmės.

Pasirodė, kad Lukas Vulfas buvo tikras reklamos profesionalas, kuo puikiausiai nusimanantis, kaip išnaudoti spaudą savo reikmėms.

– Jūsų sugebėjimas manipuliuoti žinia­sklaida daro įspūdį, – per rytinį susirinkimą žiūrėdama į priešais išskleistą laikraštį su dar vienu straipsniu apie amžinai tingų Vulfų brolį ir jo šokiruojantį naujai atrastą susidomėjimą kolektyviniu gyvenimu, pasakė Greisė.

Tačiau ji negalėjo liautis smalsavusi: ­jeigu jam taip puikiai sekasi priversti spaudą vykdyti įsakymus, ar gali būti, kad jis taip elgėsi visą laiką – kūrė savo įvaizdį, į kurį net ji dabar reagavo taip, tarsi tai būtų vienintelė tiesa? Tikriausiai jis iš tiesų yra toks sumanus, kokį Greisė kartkartėmis įsivaizduodavo, bet negalėjo paaiškinti, kodėl šis suvokimas sukėlė jai virpulį. Ir kodėl žmogus sąmoningai galėtų trokšti šitaip praleisti savo gyvenimą – nuolat garsinti savo... bevertiškumą.

– Toli gražu, – nerūpestingai gūžtelėdamas pečiais paprieštaravo Lukas. Jis įsmeigė vertinamą žvilgsnį į kitoje konferencijų stalo pusėje sėdinčią Greisę. Tas žvilgsnis dvelkė kažkuo per daug įtaigiu, kaip tingiai gyvenimą praleisti nusprendusiam dykūnui. Kažkuo tamsiu. Visažinišku. – Paparacai mane sekioja visą gyvenimą. Jiems jau seniai metas nuveikti ką nors naudingo.

– Nauda pastebimai auga, – susierzinusi dėl jo žvilgsnio pasakė Greisė, pasiryžusi neišduoti savo jausmų komandos nariams, stebeilijantiems į Luką tokiais susižavėjimo kupinais žvilgsniais, tarsi šis kas rytą ­nusileistų auksine karieta nuo Olimpo kalno su žaibo blyksniu ir perkūno trenksmu.

Lukas ją stebėjo nutaisęs neperprantamą veido išraišką, kuri vertė Greisę jaustis labai nepatogiai. Atplėšusi nuo jo akis ir jausdamasi dėkinga, kad per metų metus jos daug jėgų reikalaujanti karjera išmokė, kaip visada, nepaisant viduje ar aplinkui pleškančių gaisrų, išlikti ramiai ir santūriai, ji grįžo prie darbų.

Tai kas, kad viduje liepsnojo.

Juk to ji ir norėjo, grįžusi į savo biurą ir būdama toli nuo jo įžvalgaus žalių akių žvilgsnio. Ji norėjo atstumo. Norėjo, kad Lukas laikytųsi nuo jos atokiai.

Ji tikrai to norėjo.

Todėl širdžiai nebuvo priežasties smarkiau suplazdėti, kai, pakėlusi akis nuo virtinės gniuždančių, pykčio priepuolio apimtos floristės elektroninių laiškų, kuriuose ji reiškė pasipiktinimą dėl to, kad buvo pakeista iškilmių vieta, ji tarpduryje išvydo plačiapečio Luko figūrą ir deginančias jo akis.

Greisės šypsena atrodė dar dirbtinesnė, nei įprastai. Tarsi toji keista scena lietuje būtų įvykusi ne prieš kelias dienas, o vos prieš kelias akimirkas. Tarsi ji tikėtų, kad Lukas iš tiesų gali ją permatyti, įžvelgti jos esmę, kur ji tebevirpėjo nuo jo prisilietimo, kur ji tebenorėjo jo, tebetroško, kad Lukas ją paliestų, kad ir kaip stipriai stengėsi šitai paneigti.

– Man reikia poros, – pranešė jis, ir vienas jo lūpų kamputis nežymiai kilstelėjo.

Vieną, paskui kitą panikos sukeltą širdies dūžį Greisė spėliojo, ar tai tik nebus vienas tų ryškių sapnų, kuriuos ji sapnuodavo, – apie Luką ir šį biurą, – ir kurių visi prasidėdavo ganėtinai nekaltai, kaip kad dabar, bet greitai virsdavo sukrečiamai kūniškais.

Tačiau Lukas paprasčiausiai stovėjo tarpduryje, o jo veidas pro langą krintančioje pilkoje šviesoje atrodė visiškai neįskaitomas. Greisė vogčiomis įsignybo į delną ir sau įteigė, kad, nudiegus skausmui, jai tikrai palengvėjo.

Ji nemiegojo. Bet jis tebebuvo čia.

– Esu tikra, jog galėtumėte paskelbti labdaringą ar kitam kilniam tikslui skirtą aukcioną ir pasiūlyti save, – guviai atkirto Greisė lyg niekur nieko. Ji atsilošė kėdėje ir budriai jį nužvelgė. – Kita alternatyva – išeiti į gatvę ir pranešti, kad jūsų socialinėje dienotvarkėje atsirado spraga. Esu tikra, kad tinkamos damos iš karto puls peštis dėl jūsų.

Luko lūpas išlenkė toji šelmiškai visažiniška šypsena. Šiandien, apimta nevilties pagalvojo Greisė, iš jo itin dvelkė kažkuo neprijaukinamu. Jo dėvimas kostiumas buvo pasiūtas itin kruopščiai ir preciziškai. Susitaršę tamsūs plaukai krito ant kaktos, regis, maldaute maldaudami, kad moteriškos rankos juos nubrauktų atgal. Bet iš tikrųjų jis atrodė susirūpinęs. Ryžtingas. Nusiteikęs taip, kaip Greisė niekada nebūtų pagalvojusi apie tokį sąmoningai išglebusį, nerūpestingą žmogų.

Tačiau juk ji netikėjo ir tuo, kad jis galėjo veikti dėl Hartington’s interesų, ir veikti taip profesionaliai, kaip jau įrodė galintis.

– Abu pasirinkimai viliojantys, – kiek patylėjęs pasakė Lukas. – Bet mano poreikiai konkretesni. Į porą man reikia jūsų.

Greisė pajuto, kaip apsiverčia jos skrandis. Ji rūpestingai susidėjo rankas ant kelių, kad jų virpėjimas neišduotų vidinės sumaišties. Ir negailestingai užgniaužė bet kokius išorinius ženklus, bet kokią reakciją, nes nepaaiškinamai žinojo, kad atskleisti jo ištartų žodžių poveikį būtų per daug pavojinga. Bent menkiausiai išsidavusi, kaip triukšmingai jos viduje viskas protestavo, kaip daužėsi jos širdis, kaip visas kūnas geidė jo su tokia jėga, kad jai plaukai iš siaubo piestu stojosi, ji pražūtų.

O kuo tada virstų? Greisė bijojo sau pripažinti tai, ką jau žinojo, ir, pasiryždama vėliau susisiekti su motina ir apmalšinti savigraužą, pamėginti atitaisyti padarytą skriaudą, nuvijo šalin dar vieną kaltės persunktą prisiminimą. Bet tai nereiškė, kad ji ketino ja tapti.

– Esu kuo aiškiausiai ne kartą sakiusi, jog nesu jums prieinama, – ramiu, su vidine sumaištimi visai nesiderinančiu balsu pasakė Greisė. Ir nukreipė į Luką tvirtą kaip uola žvilgsnį. – Ir sakiau tai su visa derama kantrybe.

– Patikėkite manimi, girdėjau, ką sakėte, – užtikrino ją Lukas, bet balse nebuvo nė lašelio atgailos. – Visgi turėčiau prisipažinti, kad labiausiai įtikino jūsų juokas tiesiai man į veidą.

Jo žalios akys linksmai spindėjo. Greisei keistai palengvėjo, bet paskui ji kaipmat savęs paklausė, kodėl jai svarbu, ar ji atrodanti jam bent kiek įdomi. Jai neturėjo rūpėti, net jeigu Lukas jos nekęstų. Neturėjo rūpėti, net jeigu jis būtų jai visiškai abejingas. Vis dėlto...

– Atleiskite, jeigu užgavau jūsų savimeilę, – su apsimestine užuojauta pasakė ji. – Turiu prisipažinti, kad netikėjau, jog tai įmanoma.

– Ak, tai tikrai neįmanoma, – nerūpestingai pritarė jai Lukas. – Kaip tik dėl šios priežasties galite net nesivarginti skaityti man dar vienos paskaitos apie tinkamą elgesį – visos jos nuteka nuo manęs kaip nuo glotnaus gražaus paviršiaus. – Lukas nusišypsojo ironiška šypsena. – Bet šį vakarą man tikrai reikia, kad būtumėte mano pora. – Greisei pradėjus protestuoti, jis papurtė galvą. – Dalyvavimas, be abejo, susijęs su darbu. Nors ir esu beviltiškai egocentriškas, kartais moku klausytis.

Jo akys, leisdamos Greisei pajusti visas jo slaptas, nepasiekiamas ir sieloje glūdinčias gelmes, įdėmiai ją stebėjo.

– Kartais netgi sugebu suvokti išgirstą informaciją, – vis dar ironiškai tęsė jis. – Keista.

– Nereikia sarkazmo, – stengdamasi kalbėti griežtai, tarsi kontroliuotų padėtį, pasakė Greisė, bet suabejojo, ar jos balsas nenuskambėjo pernelyg oficialiai.

Lukas kurį laiką tylėjo, paskui lyg niekur nieko pasakė naujausios popmuzikos žvaigždžių padangę nušvietusios sensacijos – jaunos moters, kuri visai neseniai nustebino šalį savo debiutiniu albumu, – vardą. Merginos laimėjimas buvo svarbus dar ir todėl, kad ji buvo vienos mylimiausių Anglijos futbolo legendų dukra.

Nesuprasdama, kodėl jis staiga pakeitė temą, Greisė sumirksėjo.

– Kuo čia dėta ji? – sutrikusi paklausė Greisė.

– Šį vakarą vyks jos gimtadienio ­šventė, – paaiškino Lukas. – Svečių sąrašas, sakyčiau, ganėtinai įspūdingas. Tai turėtų būti vienas didžiausių metų įvykių.

– O jūs, savaime suprantama, esate pakviestas, – užbaigė jo mintį Greisė.

Jis pats net nesivargino paminėti tokio absurdiško fakto. Juk jis – Lukas Vulfas. Žinoma, kad buvo pakviestas.

– Pamaniau, kad galėtumėte mane lydėti, pamėgintume ją įtikinti dainuoti per iškilmes, – tarė Lukas, o jo akys ir veido išraiška reiškė su niekuo nesupainiojamą iššūkį. – Esu beveik tikras, kad, man paprašius, ji sutiktų. Ji mane įsimylėjusi dar nuo mokyklos laikų.

Greisė papurtė galvą. Didžiausio ryškumo popmuzikos žvaigždės pasirodymas per iškilmes, be abejo, taptų sėkmingu manevru, bet ji kažkodėl susitelkė ne į tai, ką jis pasakė.

– Jai aštuoniolika! – pasipiktino Greisė, nors tai ir reiškė, kad įkliuvo į jo mesto iššūkio pinkles. Nors ir negalėjo nusukti nuo jo akių.

– Sakiau, kad ji buvo mane įsimylėjusi, o ne kad atsakiau jai tuo pačiu, – net nesutrikęs pasakė Lukas. Suintensyvėjusi jo žvilgsnio liepsna uždegė Greisę. – Be to, visi žino, kad man patinka vyresnės, pašėlusios ir ištekėjusios moterys.

Aptarinėti su Luku jo seksualinius prioritetus Greisei norėjosi ne ką daugiau, nei pulti pro langą į šaltą gatvę. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jai išdžiūvo burna, o gerklėje sutvinksėjo pulsas.

– Tuomet jūs ne tiek grobuoniškas, kiek patetiškas, – nepaisant geriausių ketinimų atkirto Greisė. Nepaisant netgi fakto, jog jos atsakymas nebus išmintingas ėjimas. – Sveikinu.

Tačiau Lukas tik nusišypsojo.

– Devintą valandą, – žemu balsu tyliai pasakė jis. Jo drąsios akys nuslydo per kruopščiai susegiotą Greisės švarkelį, paskui vėl pakilo aukštyn. Jis šyptelėjo. – Tačiau jokiu būdu negalite eiti vilkėdama vienu šių jūsų taip dievinamų bjaurių kostiumėlių, tik jau ne pleškinant paparacams ir su manimi. Ir, maldauju, padarykite ką nors su savo plaukais.

Padūmavęs jo žvilgsnis – metantis iššūkį, provokuojantis, verčiantis norėti sviesti į tą pasipūtusią galvą artimiausią prespapjė – sutiko josios, ir Lukas vėl nusišypsojo.

Niekas neturėtų taip šypsotis, – pagalvojo Greisė nekęsdama savęs už tai, kad visą jos kūną užliejo raudonis, kad sielą lyžtelėjo liepsna, už tai, kad nesugebėjo Lukui deramai atsikirsti.

– Dar kas nors? – sukandusi dantis įsiutusi paklausė ji.

Nes jie abu žinojo, kad ji sutiks. Kad ji nueis į tą šventę ir apsirengs maždaug pagal Luko pageidavimus. Nes neturėjo pasirinkimo, nes tai buvo jos darbo dalis. Visgi... Greisė pasidavė – paklusdama savo didžiausioms baimėms. Luko akys švytėjo pergalingu, vyrišku triumfu, kuris, užuot privertęs klykti, atsiliepė Greisės sieloje tarsi tirpdantis aidas. Verčiantis ilgėtis.

– To pakaks, – atsakė Lukas savo dviprasmišku, kutenančiu ir erzinančiu ­balsu, kuris nuslinko per odą tarsi švelniausia plunksna. – Ir, Greise, turiu ­išsaugoti tam tikrą reputaciją. Neverskite manęs išrinkti jums apdaro. Užtikrinu, kad jums nepatiktų.

***

Šiek tiek vėliau tą vakarą, ilsėdamasis ant aksominės sofos pačiame įžymybių sausakimšo gimtadienio šventės sūkuryje po stikliniu vieno aukščiausios klasės naktinių Londono klubų kupolu, Lukas mąstė, kad tokios erzinančios moters jam dar nebuvo tekę sutikti. Vis dėlto jis nevaliojo nukreipti dėmesio nuo šalia jo sėdinčios, bet kažkaip sugebančios jį ignoruoti Greisės.

Gal jis ir būtų susižavėjęs jos tvirtumu, jeigu jo venomis nebūtų šėlusios geismą ir susierzinimą keliančios elektros srovės, verčiančios išlieti įtampą į be galo švelnų merginos kūną. Dar kartą, ir dar, ir dar.

Tačiau tokia minčių seka nebuvo itin produktyvi.

– Jūsų vaidyba nieko neįtikina, – pasakė Greisei Lukas. – Visa britų spauda žino, kad ignoruojate mane, vien siekdama padaryti įspūdį.

– Minutėlę, – nekreipdama į jį dėmesio sumurmėjo ji. Net neatsisuko.

Tai mažų mažiausiai buvo pažeminimas. Nedaug trūko, kad Lukas būtų pats iš savęs nusijuokęs. Net pačiame aukštuomenės sūkuryje jis skendėjo apmąstymuose, o tai jam visiškai nebūdinga. Tas, kuris garsėjo sugebėjimu priversti aplinkinius juoktis ir šiek tiek įsimylėti jo šypseną. Tačiau nukreipti dėmesio nuo greta esančios moters jam niekaip nesisekė, o šioji kuo ramiausiai spausdino prakeiktuoju delniniu kompiuteriu. Dėl aprangos Greisė šimtu procentų išpildė Luko pageidavimus – nors to jis veikiausiai ir turėjo tikėtis.

Visgi tam nebuvo iki galo pasiruošęs. Jis, žinoma, nujautė, kad po tais nuobodžiais kostiumėliais slepiamas gražus kūnas, tačiau net neįsivaizdavo, kad vaizduotė buvo tokia artima tikrovei.

Pirmą kartą nuo tada, kai jie susitiko, ji nevilkėjo laidotuvių biuro darbuotojai pritinkančios pilkos ar juodos spalvos aprangos. Greisė pasirinko labai ryškią raudoną suknelę, ir jam tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko nevėpsoti į apie jos kerinčias kojas, kurios atrodė dar ilgesnės, nes mergina avėjo atvirus aukštakulnius batelius, vilnijančią medžiagą. Drabužis prigludo prie krūtų taip seksualiai, kad Lukui norėjosi jas suimti, išryškino laibą liemenį ir galiausiai išplatėjo į apačią, leisdamas tik įsivaizduoti paslėptas jos nuostabiąsias kojas. Bet todėl, kad ji buvo Greisė – gal net, tikėtina, jo būsimos mirties priežastis, – plaukus vis tiek susikėlė į viršų. Gal į šiek tiek įmantresnį kuodą, paliko kelias auksinių plaukų sruogas laisvas – paerzint ir vilioti, – tačiau plaukai neabejotinai sąmoningai ir vėl buvo, kaip visada, pažaboti. Lukas jautė, kad tai buvo Greisės maištas.

Po žingsnelį, – pagalvojo Lukas. Prie savo tikslo – ją nurengti ir pasiguldyti, – jis buvo dar tik vos priartėjęs, bet dabar jam buvo tik tai svarbu. Šis siekis sparčiai virto įkyriu apsėdimu.

Lukas jau buvo pristatęs ją popmuzikos princesei, kuri, kaip jis ir tikėjosi, mielai sutiko dainuoti per iškilmes; o Greisė kaipmat ėmėsi jos sutikimą užtvirtinti su ­aplinkui besisukiojančia merginos vadybininkų komanda. Lukas turėjo kęsti ­daugybę ­nepadorių pasiūlymų, kurie kitomis aplinkybėmis jį būtų pralinksminę. Jis paklusniai šypsojosi į kameras, o kai princesė su savo palyda pajudėjo tolyn, Greisė puolė elektroniniais laiškais susirašinėti su savo komanda aptarinėdama, kaip geriausiai pakoreguoti pobūvio dizaino koncepciją, kad būtų išryškintas naujasis talentas. Lukui beliko stypsoti įsivaizduojant, kaip nuo jos gundančio kūno nuvelka tą švelnią raudoną suknelę ir išragauja kiekvieną jos įkaitusios odos lopinėlį.

– Na gerai, – pakeldama į Luką triumfu spinduliuojančias akis pagaliau pasakė Greisė. – Tai buvo dar viena fantastiška idėja. Ačiū. – Ji įsidėjo delninį kompiuterį į rankinę. – Namo grįšiu pati, pasimatysime biure...

– Namo? – Lukas užgniaužė netikėtai įsiplieskusį susierzinimą, bet nuostabos nuslėpti nepavyko. – Jūs turbūt juokaujate.

– Nė kiek nejuokauju, – žiūrėdama į jį ramiu žvilgsniu, kuris dabar pasirodė ne taikus ir atpalaiduojantis, o keliantis įsiūtį, pasakė Greisė. – Suprantu, kad esate pratęs ilgai vakaroti ir anksti keltis. Tačiau man, kad gerai jausčiausi, reikia gerokai daugiau miego.

– Labai tikėtina, kad ši šventė taps metų renginiu, – pamodamas į susirinkusias įžymybes, pernelyg įmantriai išdabintas žvakides, ryškiai raudonu audeklu apmuštas ir kristalais nusagstytas sienas, ramiai pasakė Lukas. – Savo pačios nelaimei, atsisakote tokio svarbaus įvykio.

– Ar nemanote, kad gerokai per anksti daryti išvadas apie renginio svarbą? – Greisė gūžtelėjo pečiais. – Be to, Londono vakarėlių subtilybės yra labiau jūsų kompetencija, ne manoji.

– Noriu, kad liktumėte su manimi, – tiesiai pasakė Lukas. Jis matė, kaip Greisė įsitempia, kaip išsiplečia jos akys. Ir nusišypsojo. – Be to, juk tai ideali vieta pareklamuoti iškilmes, tiesa? Kas žino, kokių dar šviesulių galėtume pritraukti?

Jos rudos akys atrodė budrios – ir persiutusios, – tai Lukas pastebėjo ir dar labiau susidomėjo. Kodėl ji turėtų taip siusti? Tačiau galimą priežastį jis nujautė. Lukas, kaip ir Greisė, jautė aplink juos užsiveržiančią kilpą. Trauką.

Skirtumas buvo tas, kad jis su ta jėga nekovojo. Bent jau ne itin stengėsi.

– Ar ką nors ne taip supratau? – griežtai paklausė Greisė. – Man buvo susidaręs įspūdis, kad tai jūsų darbas pritraukti įžymybes, ir jūs tą darbą atliekate netgi visai neblogai. – Ji pamojo į aplinkui sūkuriuojančią minią. – Na ir, žinoma, juk tai jūsų tipo žmonės.

– Garsūs? – nutęsė jis. – Šokiruojamai patrauklūs? Nuodėmingai turtingi ir be galo įtakingi?

– Nuobodžiaujantys, – akinamai šypsodama ir žybtelėjusi akimis atkirto Greisė. – Apimti nevilties. Kaip visi, kurių savivertė pagrįsta tuo, kiek kartų jų vardas paminimas blizgiuose žurnaluose.

Lukas atsilošė į sofos atkaltę ir stebėjo Greisės veidą užliejusį raudonį. Aistra, – patenkintas galvojo jis. Bet ji tuo nesidžiaugė.

O Luką tai labai nudžiugino.

– Kaip priešprieša socialine ir filosofine prasme didžiai reikšmingam universalinės parduotuvės renginių organizavimui? – tarsi mesdamas jauką švelniu balsu paklausė Lukas. – Dabar matau, iš kur kyla jūsų kilni savivertė.

Greisė sustingo, jos akys ėmė svaidytis žaibais, o susierzinimą išdavė šiaip jau visada ramus veidas. Reginys buvo vertas susižavėjimo.

– Turiu darbą, – pro sukąstus dantis iškošė ji. – Kurį atlieku puikiai. Mano savivertės pagrindas – mano pasiekimai. Ne mano tėvo pavardė.

Šie žodžiai galbūt būtų skaudžiai paveikę to girdėti nepratusį žmogų arba ištarti labiau įžeidžiamomis aplinkybėmis. Bet Lukas tik patogiau atsilošė sofoje ir ištiesęs per atkaltę ranką nusišypsojo.

– Ką tik sakėte, kad gerai atlieku lygiai tą patį darbą, kaip ir jūsiškis, – norėdamas, kad ją deginanti ugnis įsižiebtų dar ryškiau ir kaitriau, tyčia įžeidžiamu tonu pasakė jis. – Ar jis gali būti toks sunkus?

– Ar jums yra kas nors sunkaus? – niekinamai paklausė Greisė sugniauždama ant kelių kumščius. – Ar tiesiog taip ir plaukiate per gyvenimą pašaipiai viską vertindamas ir nepaliaujamai laidydamas dviprasmiškas užuominas, nuolat būdamas paparacų numylėtinis, bet nelabai kuo daugiau? Turėtumėte tuo labai didžiuotis. Sugebėjimu tyliai rausti gilią šaknį.

Lukas sėdėjo nepatogiai sustandėjęs ir mėgavosi Greisės susierzinimu, nors visa tai buvo skirta jam. Jam juk šitai nebuvo nepakeliama. Susierzinimas jo neliūdindavo, tik intriguodavo, nes kantrybės jis netekdavo labai retai. Tačiau jis juk vyras, ir Greisės žodžiai vertė trokšti pamokyti merginą gerų manierų. Greitai, – savininkiškai ją stebėdamas galvojo jis. – Labai greitai.

– Ar mes kalbamės apie kaukes, Greise? – palinkdamas taip arti, kad galėjo užuosti jos kvapą, tyliai paklausė Lukas. – Nes apie jūsiškę noriu pasikalbėti nuo pat mūsų pirmojo susitikimo akimirkos. Ko taip bijote?

– Tapti tokia kaip jūs, žinoma, – kaip visada šaltai, slėpdama įsiūtį, atšovė ji. – Tapti net panašia į jus. Zombiu su milijono dolerių vertės šypsena.

– Tai turėtų įžeisti mano jausmus... – užgniauždamas šypseną pasakė Lukas.

– Jeigu juos turėtumėte, – pavartydama akimis užbaigė Greisė. – Puikiai žinau, kad jų neturite.

– Jeigu jumis patikėčiau, – tyliu, bet tvirtu balsu pataisė jis. Ir laukė, kol ji pažvelgs į jį. – Bet mes abu žinome, jog pasakytumėte bet ką, kad tik išsaugotumėte šį susikurtą įvaizdį. Neva manęs negeidžiate. Neva nejaučiate tarp mudviejų tvyrančios traukos. Bet, Greise, kas gi nutiktų, jeigu pasakytumėte tiesą? Kas būtų tada?

Aplink juos triukšmingai šurmuliavo žmonės, aidėjo juokas, muzika ir vis keitėsi veidai, bet Lukas nieko nematė. Tebuvo ši sofa užtamsintame erdvios patalpos kampe. Tebuvo ši moteris. Tebuvo geismas.

– Ak, – iškvėpdama tarė Greisė ir prisimerkė. – Ne taip supratau. Mes vis dar kalbame apie jūsų savimeilę, tiesa? Jeigu nekrintu jums po kojomis ir nemaldauju dėmesio, vadinasi, veikiausiai čia surengtas kažkoks sąmokslas. Privalau išsamiai pasiaiškinti. Kaukės, įvaizdis ir priežastys.

– Visai ne, – nebepajėgdamas užgniaužti juoko pasakė Lukas. – Tik tiesa.

– Štai jums tiesa, – pavojingu, it medumi teptu ir ugnimi pakurstytu balsu sumurkė Greisė. Jausdama su sveiku protu prasilenkiantį poreikį pliaukštelėti jam per veidą ir parodyti savo galią, ji pasislinko arčiau. Jam tereikėjo palinkti, ir būtų galėjęs ją pabučiuoti.

– Klausau ištempęs ausis, – sumurmėjo Lukas; jo balse nebuvo girdėti juoko, visą dėmesį jis sutelkė į putlias, geidulingas Greisės lūpas, kurios staiga atsidūrė taip arti jojo.

Merginos šypsena rėžė tarsi skustuvo ašmenys, o balsas kirto kaip botagas.

– Jeigu turėčiau sudaryti baisiausių vyro savybių sąrašą, jame atsidurtų visi jūsų būdo bruožai.

– Net neabejoju, – pakeldamas į ją akis pasakė Lukas. Susipynę jųdviejų žvilgsniai įkalino juos ilgame, karštame atodūsyje. – Bet tai nekeičia fakto, kad trokštate pajusti mane savyje. Dabar pat. Visą naktį. Kol daugiau nebegalėtumėte ištverti malonumo.

Lukas matė, kad ji tyliai aiktelėjo, matė veidą užliejantį raudonį, bet visų ryškiausiai regėjo giliai rudose akyse įsižiebiančią ugnį. Kūnišką smalsumą. Poreikį.

Mano, – galvojo Lukas. Ji jau priklausė jam.

– Jūsų pasipūtimui prilygsta tik faktas, kaip labai klystate, – tepavyko išspausti Greisei, bet jos balsas nuskambėjo kaip bespalvis murmesys, akys išsiplėtė.

– Tai nekeičia faktų, – toliau erzino ją Lukas.

– Aš jūsų negeidžiu, – aiškiai tardama kiekvieną žodį pasakė Greisė. Tačiau Lukas matė, kiek pastangų jai tai kainavo, kaip ji kovojo stengdamasi išlaikyti savitvardą. – Ar tai jums pakankamai aišku? Ar dar yra ko nesuprasti? Jūs man nuobodus.

Tačiau ji nepajudėjo. Priešingai, netgi šiek tiek palinko artyn.

Ilgą įtampos kupiną akimirką Lukas žiūrėjo į ją. Garsiai aidėjo muzika. Šurmuliavo žmonės. Į stiklinį kupolą jiems virš galvų barbeno lietus, o apačioje blykčiojo išdidus Londonas.

Tačiau Lukas tematė Greisę. Varančią iš proto, drąsią, aštrialiežuvę. Jo.

Paskui, nenusukdamas akių, jis priglaudė pirštus prie grakštaus jos kaklo linkio. Kur oda buvo švelni kaip aksomas ir be galo karšta.

Kur smarkiai besitrankantis pulsas dabar visai pašėlo.

– Melagė, – sušnibždėjo jis. Ir bučiniu įveikė juos skyrusį atstumą.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Dauguma pirmųjų bučinių būna švelnūs ir saldūs. Luko buvo visiškai kitoks.

Jis nedvejodamas įsisiurbė Greisei į lūpas – tarsi jos priklausytų jam, tarsi ji būtų jo, tarsi tas įžūlus savinimasis būtų jo prigimtinė teisė.

Greisė jautėsi taip, tarsi viduje būtų sprogusi bomba, – iki baltumo įkaitusi ugnis pasiekė rankų ir kojų pirštus, o spirale besisukantis geismas, vis iš naujo įsiplieksdamas, išdegino visą energiją. Aistra. Jos krūtys apsunko, speneliai sustandėjo. Regis, net siela apmirė. O Lukas ją toliau, ­keldamas netramdomą virpulį, lengvai ir kartu įsak­miai bučiavo.

Jis bučiavo aistringai, užtikrintai, ir tai sukrėtė Greisę ne mažiau nei jo lūpų prisilietimas.

Karštas. Įsakmus. Tarsi visas jos gyvenimas būtų nenumaldomai vedęs prie šios akimirkos, prie su niekuo nepalyginamo jo lūpų skonio, nuo kurio jos venomis tarsi svaigus nektaras tekėjo aistra, nuo kurio Greisė darėsi neveiksni ir teįstengė atsakyti jam bučiniu.

Tarsi daugiau nieko niekada nebūtų dariusi. Tarsi mirtų, jeigu bučinys baigtųsi.

Ji iškėlė ranką, bet, užčiuopusi tvirtą tarsi uola jo krūtinę, vos juntamus šerelius ant prakaulaus žandikaulio, pamiršo, ką ketinusi daryti; kiekvienas naujas pojūtis kėlė vis naują aistros bangą – kaskart stipresnę, kaskart vis labiau jaudinančią.

Greisė... užsimiršo. Kur juodu buvo. Kodėl ji ant jo pyko. Kodėl neturėtų leisti jam įsiskverbti į burną, rankai panirti giliau, kad pakreiptų jos galvą, leisti jam vis jos ragauti, ragauti ir ragauti. Visa kita ­virto bereikšmiais dūmais. Tarsi egzistuotų tik jis.

Neatitraukdamas lūpų, net nesuteikdamas merginai galimybės įkvėpti ir susikaupti, Lukas pakėlė Greisę nuo sofos ir pasodino šonu sau ant kelių. Sumurmėjęs kažką, ko ji nesuprato ir ką vargiai tegirdėjo per garsų savo širdies plakimą, laukinius pulso tvinksnius ausyse, jis vėl ėmė ją bučiuoti.

To jau buvo per daug. Greisė juto jį visur. Standų ir tvirtą. Tos įgudusios šelmiškos lūpos vis gėrė ir gėrė, kol ji daugiau apie nieką nebepajėgė galvoti. Greisė jautė tik kaitrą. Ugnį. Tobulą harmoniją ir nepaprastą jo skonį – brangų gėrimą, sumišusį su tik jo vieno skleidžiamu aromatu. Gryniausią Luką. Nuodėmingą, saldų, svaiginantį tol, kol šerdis ima tvinksėti geismu.

Viena jo ranka tebebuvo panirusi Greisei į plaukus, bet mergina tik pro miglą suvokė, kad jis išleidžia jos kruopščiai susuktą kuodą. Smeigtukai pabiro, ir sunki nevaldomų šviesių plaukų užuolaida, apgaubdama, įsupdama juodu tarsi į kokį kokoną, bangomis nuvilnijo žemyn. Tačiau Greisei nepavyko surasti nė menkiausio noro jam priešintis. Kita Luko plaštaka lėtai glostė skruostą, tada kaklą, paskui ėmė leistis ranka žemyn, apsistojo prie klubo ir tvirtai jį suėmusi prispaudė prie standžios it akmuo varpos.

Greisė pridėjo rankas prie jo stiprių raumeningų pečių ir stengėsi užčiuopti po dailiais raumenimis slypinčią atšiaurią jėgą. Jos ranka ir vėl nuslinko link skruosto, tarsi taip galėtų jį suturėti, suprasti, suvokti Luko paslaptį. Tarsi galėtų jį ten įkalinti amžiams – ją bučiuojantį, tarsi alktų jos, savo bučinius, tarsi niekada anksčiau nebūtų buvusi bučiuota, tarsi jis būtų įžiebęs joje šviesą ir ji tegalėtų tik švytėti.

Greisė dar niekada nejuto tokio primygtinio poreikio, tokio užvaldančio geismo. Tokios ugnies. Ji buvo pasiklydusi jame. Suskilusi į šukeles.

O Lukas ją ir toliau bučiavo taip, lyg galėtų bučiuoti amžinai, tarsi jo valioje būtų visas pasaulio laikas. Tarsi egzistuotų tik juodu.

Iš pradžių Greisė nesuvokė, iš kur ­atsklido tas tamsą perskrodęs šviesos blyksnis, bet atsitraukė, padūmavusiomis akimis sunkiai galėdama ką nors įžiūrėti, paskui, vis dar apsvaigusi ir sunkiai šnopuodama, sumirksėjo. Tačiau netrukus žybtelėjo dar vienas blyksnis, ir dar, ir Greisė su augančia panika suvokė, kad tai ne žaibas. Ne audra. Kad tai kamera. Blykstė.

– Nekreipk į juos dėmesio, – vis dar neatitraukdamas nuo Greisės glamonėjančių rankų sumurmėjo Lukas.

Tikrovė smogė tiesiai į paširdžius. Greisę perliejo ledinis šaltis ir siaubas, kurį laiką ji sėdėjo sustingusi ir negalėdama pajudėti žiūrėjo į Luką.

Žvelgė į geidulingas lūpas, kurių išdavikiškoji jos širdis jau dabar ilgėjosi. Į jo gražų puolusio angelo veidą, kurį glamonėjo. Į jo drąsias, neatgailaujančias žalias akis, kurios raižė tarsi peiliai, ir Greisė jautėsi lyg apgirtusi, netekusi vilties.

Ji nepajėgė išspausti nė garso. Galvoje blykčiojo atšiaurūs ir kaltinantys, beviltiški ir maldaujantys žodžiai, tačiau nė vienas net apytikriai negalėjo išreikšti jos ­savijautos. Išreikšti, kaip ji jautėsi, tapusi naujausia nesibaigiančio vis besikeičiančių moterų parado dalimi. Kuria, nepaisant visko, nepaisant visų pasiaukojimo metų, sunkaus darbo, ambicijų ir neigimo, – kaip ji pati ką tik sužinojo, – ji buvo.

Tereikėjo raudonos suknelės ir begėdiškiausio pasaulio mergišiaus, ir ji virto baisiausiu savo pačios košmaru.

Greisė svirduliuodama pakilo, stengdamasi veidą prisidengti plaukais, vildamasi, kad jie apsaugos ir paslėps nuo kamerų. Ji be galo troško, kad nereikėtų išgyventi kitų gėdingų ir baisių akimirkų, troško paprasčiausiai išgaruoti dūmų debesyje ir išvengti savo neapgalvoto poelgio pasekmių. Bet kada gi ji gavo tai, ko troškusi?

Lukas ištiesė ranką ir, Greisei nespėjus nusisukti, čiupo ją už trapaus riešo savo didele išpuoselėta plaštaka – privertė ją pažvelgti jam į akis. Jai norėjosi klykti, keiktis. Svaidyti į jį daiktus. Suniokoti tą gražų veidą, tarsi tai pakeistų faktą, kaip greitai ji puolė jam po kojomis, kaip greitai ištirpo lyg pavasarinis sniegas.

Greisė iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis. Tikrai neleis sau praskysti. Tik jau ne čia. Ne dabar. Kai aplinkui tiek daug žmonių, kamerų, kai šalia Lukas.

– Neliesk manęs, – iškošė ji pro gerklėje įstrigusį gumulą ir ašaras, kurios grasino dar labiau ją nuginkluoti ir apnuoginti. – Nejau vienai nakčiai dar nepakaks?

– Greise, – žemu balsu sumurmėjo Lukas, bet ji negalėjo jo klausytis.

Jis buvo vieni melai ir vilionės, ji privalėjo eiti, kol dar turėjo jėgų. Privalėjo mąstyti. Kaip galės atitaisyti žalą? Jos poelgis prilygo bombos sprogimui, ji buvo nuolaužų krūva, išmėtytos skeveldros ir šipuliai. Nieko nebebuvo likę iš ankstesniosios Greisės.

Bet ji verčiau mirs, negu leis jam šitai pamatyti.

Greisė išplėšė ranką iš Luko gniaužtų, iš vertinamo jo žalių akių švytėjimo. Paskui pasisuko ant kulno ir, nekreipdama dėmesio į jo tylų keiksmą, puolė į minią. Greitai pralėkusi pro ją akimis ryte ryjančius ir grėsmingai artėjančius operatorius, ji puolė prie lifto, kuris turėjo išgelbėti nuo visos tos sumaišties.

O kad taip lengvai galėtų pabėgtų ir nuo savęs pačios.

Galvoje nuaidėjo nuo daugybės cigarečių ir blogų pasirinkimų gergždžiantis motinos balsas: Vieną dieną tave, kaip ir visas mus, sunaikins koks nors pašlemėkas. Pamatysi. Galbūt tada nebūsi tokia išdidi ir pasipūtusi.

Greisė pajuto, kaip kūnu nusirita banga emocijų, tarp kurių nebuvo nei išdidumo, nei pasipūtimo. Galbūt tikrai toks ir buvo jos likimas, galbūt ji buvo kvailė, kad taip ilgai stengėsi jo išvengti.

Tik atsidūrusi prabangiojo viešbučio vestibiulyje, Greisė susivokė viršutiniame aukšte palikusi savo rankinę – už nepralaidžios apsaugos darbuotojų sienos, pro kurią pereiti galėjo tik žymusis Lukas. Ji atsiduso, nors išsprūdęs garsas pavojingai panėšėjo į raudą.

Jos raktai. Piniginė. Delninis kompiuteris. Kaip galės be jų išvykti? Kaip reikės grįžti namo?

Virpančiomis kojomis, vis dar smarkiai besikilnojančia krūtine ir garsiai plakančia širdimi, kurios tuksėjimas, regis, aidėjo visame pritilusiame ­vestibiulyje, ji sustojo marmurinių laiptų viduryje.

– Greise.

Žinoma, kad jis paskui ją išsekė. Juk būtent Lukas Vulfas buvo šio žaidimo čempio­nas, o ji ką tik nuvertė jį nuo sosto. Prieš kameras.

Šią akimirką Greisė vargu ar būtų galėjusi nekęsti savęs labiau, nei nekentė, bet tikrai stengėsi. Labai labai.

Net neatsisukusi žinojo, kada Lukas prie jos prisiartino. Jos kūnas į to vyro artumą sureagavo tarsi į glamonę. Ji pajuto, kaip neišvengiama bežadė kaitra sušildė jai sprandą ir krūtis ir galiausiai suvešėjo karšta liepsna tarpkojyje. Ji susivokė smarkiai prikandusi apatinę lūpą ir kaipmat paliepė sau liautis. Tą pat akimirką, kai Lukas ją apėjo ir sustojo priešais, Greisė prisivertė pakelti galvą ir pažvelgti į jo skvarbias akis.

Akimirkai pasaulis išnyko. Žvilgantis puošnus vestibiulis su iš viršaus vos girdimai atsklindančia skoninga muzika ir meistriškomis gėlių kompozicijomis didžiulėse keramikinėse vazose išnyko, liko tik Lukas. Tik tai, ko ji teigė sau jame nematanti – negalinti matyti, – nes jis tebuvo paviršius, kad ir kokius geidulius jai kėlė. Liko tik gilus ir stiprus geismas jam, šnypščianti ir besiranganti liepsna, kurią užteko pakurstyti, vos palenkiant galvą, vos kreivai šyptelint.

– Beveik patikėjau, kad nuo manęs bėgi, – tyliai pasakė Lukas, o jo, kaip tariamai paviršutiniško žmogaus, akys žvelgė pernelyg supratingai. – Tik žinau, jog tai neįmanoma. Moterys bėga pas mane, o ne nuo manęs.

– Tokios atmintinės veikiausiai nebūsiu gavusi, – stengdamasi kalbėti tokiu pat nerūpestingu tonu pasakė Greisė, bet balsas ją išdavė. Jis nuskambėjo pernelyg šiurkščiai, pernelyg emocionaliai. Pernelyg gležnai.

Netardamas nė žodžio, Lukas ištiesė ranką ir padavė jos mažą žvilgančią delninukę. Greisė nurijo seiles ir atsargiai, kad tik jokiu būdu neprisiliestų prie jo pirštų, paėmė ją. Visgi žinojo, kad net šis veiksmas vėl visame kūne įžiebs liepsną, o ji nebuvo tokia kvaila, jog patikėtų galinti šį vyrą palikti du kartus.

– Niekada man neatrodei panaši į Pelenę, – pasakė Lukas.

Nors jo balsas nuskambėjo lengvai ir nerūpestingai, veide ir žvilgsnyje slypėjo kažkas tamsesnio, intensyvesnio. Tarsi jis žinotų, jog jie įklimpo į tą patį liūną. Vienas neteisingas žingsnis, ir jie abu virs pelenais.

– Nekenčiu Pelenės, – mėgindama išsitiesti, kvėpuoti, atgauti kontrolę, pasakė Greisė. – Beprasmiška avėti tokiais nepatikimais bateliais, kad, kilus reikalui bėgti, vieną rizikuotum pamesti. O ir tas pokylis – kodėl jis buvo jai toks svarbus? Būtų kur kas labiau pasisekę, jeigu ji būtų ieškojusi darbo, o ne princo.

– Regis, apeini svarbiausią pasakos momentą, – tokiu pat ramiu tonu pasakė Lukas ir kilstelėjo savo tamsius antakius. – Sąmoningai.

Greisė pati nesuprato, kodėl stovi ir į jį žiūri. Kodėl ši akimirka jai atrodo tokia sunki, bet kartu tokia trapi, kodėl ji negali prisiversti sprukti, nors suvokė, kad turi taip pasielgti. Privalo.

– Važiuojam su manimi namo, – ­pakvietė Lukas, o jo balsas nuskambėjo labiau kaip įsakymas nei prašymas. Perveriantis, ­įsismelkiantis. Dėl kūnu srūvančios kait­ros ir stipraus karšto geismo ji negalėjo net kvėpuoti.

Siaubą varė vien jėga, su kuria norėjosi tiesiog jam paklusti. Pasiduoti savo kūno poreikiams. Pasiduoti jam ir malonumams, kuriuos, Greisė žinojo, jis tikrai gali suteikti. Kurių jau buvo ragavusi.

Tačiau būtent siaubas ir paskatino veikti. Greisė atsiduso, apėjo Luką ir pasuko link didžiojo įėjimo kitoje vestibiulio pusėje. Kalbėtis nebuvo prasmės, nes stovėdama šalia Luko ji negalėjo savimi pasitikėti. Tai buvo be galo paprasta. Jai tereikėjo nuo jo atitolti – atitolti nuo jo kerų, kurie, regis, ir vertė ją daryti tai, ko buvo sau prisiekusi niekada nedarysianti.

Naktis buvo šalta ir drėgna, bet Greisė su džiaugsmu įsileido į vidų ir šaltį, ir drėgmę; tik lengvai žioptelėjo, pajutusi ledinę bangą.

– Tai absurdas, – už nugaros pasigirdo nekantrus Luko balsas. – Oras bjaurus. Pasigausi plaučių uždegimą.

– Tokioje situacijoje tai netgi būtų pageidautina, – atkirto ji ir išgirdo Luko juoką.

Paskui karštos ir tvirtos Luko rankos sugriebė ją už pečių, ir netrukus ji vėl žvelgė į jo nepaprasto grožio dulsvai žalias akis. Tas, kurios matė pernelyg daug, kad ir kaip tai atrodė neįmanoma.

– Ar turėčiau suprasti, kad vietoje akimirkos su manimi rinktumeis operos herojės likimą? – niūriai, bet tuo pačiu linksmai paklausė jis, ir Greisė pagalvojo, kad jeigu jo vietoje būtų buvęs kitas vyras, ji būtų patikėjusi, kad jį įžeidė.

Bet prieš ją stovėjo Lukas Vulfas. Kuris neturėjo jausmų, kaip pats tai kadaise ir pasakė.

– Taip, – kilstelėdama smakrą atsakė ji. – Plaučių uždegimas. Tuberkuliozė. Ir viena, ir kita kur kas geriau, nei tapti dar viena nelaimėle, nei būti nufotografuotai įsisiurbus į garsiojo Luko Vulfo lūpas.

Naktis buvo tamsi, dėl lietaus visi kontūrai keistai susiliejo, bet net tokioje aplinkoje Greisė būtų galėjusi prisiekti, kad jį įskaudino. Dar labiau ją trikdė jos pačios reakcija. Norėjosi atsiprašyti, paguosti jį. Kažkaip ištrinti visa, ką pasakė.

Greisė nesuprato, kas jai darėsi.

– Nesijaudink, – ištęsė Lukas; jo akys blykstelėjo, o pirštai, prieš atleisdami Greisės pečius, vos juntamai išsilenkė. – Būtų neįtikėtina, jeigu kas nors atpažintų Lukui Vulfui į parankę įsikibusią neįvardytą vakaro kompanionę, jeigu kam nors tai net parūptų. Abejoju, ar tai net pateks į laikraščius.

– Be galo džiaugiuosi, – atšovė Greisė nesuvokdama, kodėl taip staiga ant jo užsiuto, bet nenorėjo į tai gilintis, kaip nenorėjo gilintis ir į tai, kodėl jautėsi tokia sueižėjusi, tokia sutrikusi, tokia pražuvusi, – kaip prieš daugelį metų įpykusi išpranašavo jos motina. Ji apsivijo save rankomis.

– Greise, – iškvėpė jis. – Važiuokime pas mane, – pakartojo jis. Tada vos pastebimai papurtė galvą, tarsi būtų ne mažiau nei ji susierzinęs dėl savo balso tono. – Prašau.

– Aš... – Tačiau sakinio užbaigti jai nepavyko. Greisei nesisekė išsklaidyti juos apraizgiusių keistų kerų, jai atrodė, kad, tai padariusi, įskaudintų Luką. Taip pat ir save, nenoriai prisipažino ji.

Amžinybę – o gal akimirką – Lukas žvelgė jai į akis. Vėlyvą naktį gatve pro šalį skubėjo automobiliai, uniformuotas durininkas šaižiu švilpuku iškvietė taksi – ryškiai apšviestas, triukšmingas, žiemos lietuje mirguliuojantis Londonas toliau gyveno savo gyvenimą.

Ir štai, žavus nakties fone, tarsi niekas niekada nebūtų buvę – ar negalėtų būti – svarbu, priešais ją stovėjo Lukas.

– Važiuok su manimi, – sušnabždėjo jis ir ištiesė ranką.

Greisė negalėjo nei kalbėti, nei judėti. Tik jautė nežymiai pasvyranti, tarsi traukiama nematoma grandine. Dabar ji žinojo per daug, – kad jo kūnas stiprus, šiltas ir neįtikėtinai vyriškas. Kad jis gali joje įžiebti liepsną vien savo tamsiu virpinančiu žvilgsniu, net ant jųdviejų krintant šaltam lietui.

Greisė jautė viduje atsiveriančią gilią vienatvės prarają – visas nemigos valandas, per kurias stengdavosi neįsileisti nuobodulio, visas vienišas naktis, visus metus, kuriuos neigdavo esanti moteris, visus sau duotus pažadus ir priesaikas būti kitokiai, nei buvo jos motina, nei ji pati buvo praeityje. Nei tai, kas jai nutiko. Bet paskui Lukas ją palietė, ir ji tapo paprasčiausia moterimi.

Pagaliau, – sukuždėjo kažkas jos viduje, ir tas žodis atsiliepė aidu jos sieloje, palikdamas ženklus. Randus.

Įsprausti savo plaštaką į jojo Greisei norėjosi labiau, nei atminė, kad būtų ko nors taip troškusi.

Lukas pernelyg gerai išmano tai, ką daro, – tarsi pro miglą pagalvojo ji; būtent ta realybės kibirkštis ir suteikė drąsos, jėgų atsitraukti. Iš tiesų jį pamatyti, užuot vien jautus.

Tiksliai prisiminti, kas jis, ką veikia ir iš kur žino visus slaptus ėjimus bei tai, kaip geriausia ją gundyti. Jis galėjo sugundyti net akmeninę stogvamzdžio chimerą. Gal net taip jau ir buvo padaręs.

O jeigu jai skaudėjo širdį, na, tai tebuvo dar viena paslaptis, kurią ji turės išmokti saugoti. Ir slėpti, kur jis niekada jos nebesurastų ir nenukreiptų prieš ją.

– Ne. Negaliu, – sušnibždėjo Greisė. – Nevažiuosiu.

Paskui ryžtingai nuo jo nusisuko ir ­įkvėpė tik tada, kai susmukusi taksi užvėrė dureles.

***

Kitą rytą įeiti į susirinkimą su šypsena veide ir trykštančiu profesionalumu Greisei buvo viena sunkiausių užduočių.

Jeigu būtų galėjusi, būtų paskambinusi ir pranešusi, kad serga. Tačiau numanė, kad tik išsiduotų ir suteiktų Lukui pernelyg didelį pranašumą.

Aš pats sau narkotikas, – pasakė jis, ir dabar ji beprotiškai baiminosi, kad jis tapo narkotiku ir jai. Greisės nervai buvo visiškai pakrikę, o jis juk ją tik pabučiavo. Belieka įsivaizduoti...

Tačiau Greisė atsisakė leistis į fantazijas.

– Labas rytas, – jai įėjus į konferencijų salę drauge su kitais komandos nariais, pasisveikino Lukas; jo balsas pataikė tiesiai jai į širdį ir paskleidė aidus bei vibracijas.

Nėra reikalo žiūrėti jam tiesiai į akis, – sėsdamasi už stalo pasakė sau Greisė ir drąsiai kreipėsi į susirinkusiuosius. Bet nereikėjo net ir to, buvo jau per vėlu. Ji jau buvo ­pradėjusi flirtą su tamsiausiomis savo baimėmis. Kam didinti nuodėmių skaičių?

Visgi, iškilus šimtmečio iškilmių klausimui, Greisė privalėjo pažvelgti į Luką. Nustebo pamačiusi, kad nors jis ir sėdi išsidrėbęs kėdėje kaip koks paša 1, jo akys įsmeigtos į lentelę priešais. Jai turėjo palengvėti. Tačiau Greisė tepajuto tuštumą.

– Turime jaudinamų naujienų, – vėl įsiutusi dėl savo pačios silpnumo kuo guviau pranešė ji. – Naujausias mūsų komandos narys dar kartą įrodė esąs neįkainojamas Hartington’s turtas. Gal papasakotumėte apie savo naujausią sėkmingą manevrą, pon...

Pone Vulfai ji taip ir nepasakė. Net pone nesugebėjo ištarti, nes jis staiga pakėlė galvą, ir į ją įsmigo nuožmus žalių akių žvilgsnis. Veriantis. Kupinas įsiūčio. Tarsi sakantis, kad tegu tik ji pamėgina po visko, kas tarp jų įvyko, tyčia į jį taip oficialiai kreiptis. Po visko, kai vienas kito paragavo ir degė toje pačioje ugnyje. Tegu tik pamėgina.

Pakibo įtempta pauzė. Greisė jautė, kad rausta. Luko akys skvarbiai žvelgė į josios, ir ji, apimta siaubo, galvojo, kad visi mato – žino, – jog ji kaip kokia kvailė sėdėjo jam ant kelių, apsijuokė kaip prieš daugelį metų ir atitiko visus iki vieno motinos jai sviestus epitetus...

Ji jau pralaimėjo.

– Lukai, – žinodama, kad neturėjo kapituliuoti, kad turėjo užbėgti už akių šiam blykstelėjimui, galiausiai pasakė Greisė. Kad jis laimėjo mūšį, kurio ji negalėjo sau leisti pralaimėti. – Gal pasidalytumėte?..

Lukui prabilus, ji ėmė įtikinėti save negalinti leisti įvykiams pakrypti tokia linkme. Greisė stebėjo, kaip jis su ironiška šypsena ir sarkazmu, dėl kurio visi ant kėdžių sėdėjo tarsi ant adatų, vaidina priešais susirinkusiuosius.

Bet juk ji buvo ne ką geresnė.

Ji, tiesą sakant, buvo kaip tik tokia, kaip ir sakė jos motina.

Supratusi, kad visa tai – tiesa, Greisė kurį laiką leido šiam šokiruojamam ir užimančiam kvapą, žiauriam ir visa apimančiam suvokimui pasiekti jos sąmonę. O ir kaip galėjo tai paneigti? Lukas Vulfas nepasižymėjo nė viena dora savybe, bet ji nuo vieno jo prisilietimo ištirpo ir tapo sau neatpažįstama. Kaipgi jos negalima pavadinti... palaida? Lengvai prieinama? Pagedusia?

Ji pagalvojo apie tas keistas nuo geismo apsunkusias praėjusio vakaro akimirkas lietuje prie viešbučio. Galvojo apie jo žvilgsnį, tarsi Luką būtų užgriuvęs toks pat sudėtingas jausmų perteklius, toks pat sutrikimas, kurį jautė ir ji...

Tačiau Greisė visas mintis negailestingai nuvijo šalin.

Ji padarys viską, ką privalo, bet neleis jos sunaikinti. Neleis viskam, dėl ko dirbo, taip lengvai išsprūsti. Ji neleis – negali sau leisti – tapti tokia, kokia jos motina pagrasino ją anksčiau ar vėliau tapsiant. Nei dabar. Nei kada nors.

***

Lukas tikėjosi šalto priėmimo. Jis net ­tikėjosi, kad ji apsimes, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Bet nebuvo pasirengęs tam, kad Greisė Karter, ryžtingiausia ir dygiausia moteris, su kokia jam kada nors buvo tekę turėti reikalų, kiek įmanydama vengs jo žvilgsnio. Raudonuos viešumoje. O paskui, susirinkimui pasibaigus, puls prie durų, tarsi ketintų sprukti nuo jo kiek kojos neša.

Lukui norėjosi triumfuoti, bet pergalės skonio nejautė. Tai veikiau buvo susier­zinimas.

– Greise? – net nesivargindamas pakilti nuo kėdės, bet užtektinai garsiai, kad išgirstų visa į duris pasukusi komanda, kreipėsi jis. – Gal galėtume persimesti žodeliu?

Lukas matė, kaip įsitempia jos nugara, bet kai ji atsisuko, veide švietė oficiali šypsena. Aukštai elegantiškuose skruostikauliuose įsiplieskusį raudonį tikriausiai matė tik jis vienas. Kaip ir tamsiai rudose akyse besitvenkiančią audrą.

Šnekučiuodama su savo komandos nariais Greisė laukė prie durų, kol visi išeis; paskui uždarė duris, ir jie liko įkalinti ­konferencijų salėje, tarsi akvariume. Trys patalpos sienos buvo stiklinės, už jų įrengti biurai ir darbo vietos, kad bet kas, esantis šalia ar einantis pro šalį galėtų žvilgtelėti ir pamatyti, kas vyksta viduje.

Lukas savęs klausė, ar Greisė jaučiasi saugi. Jis pats jautėsi... susinervinęs. Todėl liko sėdėti kėdėje už juos skiriančio plataus stalo, nes žinojo, kad pakilęs nesusilaikytų jos nepalietęs, o jeigu dar kartą paliestų, veikiausiai negalėtų savęs suturėti.

– Bjauresnio kostiumėlio nesu matęs, – tyliai pasakė jis, o nerūpestinga jo povyza visiškai nesiderino su kaustančia įtampa. – Net neįsivaizduoju, kur juos randi. Susidaro įspūdis, kad moki pinigus už tai, jog tyčia paslėptum savo figūrą ir natūralų grožį.

– Ar šitai norėjote su manimi aptarti vienumoje? – lediniu balsu paklausė Greisė, nors rudos akys svaidėsi liepsnomis. Nors vis dar šypsojosi skustuvo ašmenų pavojingumo šypsena. – Mano stilių?

– Greičiau – jo nebuvimą, – tingiai atsakė Lukas.

– Jūsų pastabos deramai priimtos, – griežtai pasakė ji. – O šis kostiumėlis, jūsų žiniai, yra pasaulinio garso dizainerio kūrinys. Bet jeigu tai – viskas, tikrai privalau...

– Greise. – Lukui patiko tarti jos vardą. Jam patiko, kaip jis nuskamba tarp jųdviejų, jam patiko įsakmumas. Patiko patamsėjančios jos akys. Ir buvo smalsu, kurios dar kūno vietos sureagavo, kokio skonio būtų jos reakcija, jeigu jis galėtų jos paragauti.

– Tikrai to neaptarinėsime, – pasakė Greisė ir suspaudė savo putliąsias lūpas. – Nė vieno momento. Daugiau niekada apie tai net neužsiminsime. Esu pasibaisėjusi savo pačios elgesiu ir galiu tik viltis, kad jūs – taip pat...

– Nė trupučio. – Lukas išlenkė antakius. Greisė nekantriai ir piktai atsiduso.

– Turėtumėte! – atkirto ji šiurkščiai

Paskui atsikrenkštė ir delnu brūkštelėjo sau per plaukus. Plaukams papildomo dėmesio tikrai nereikėjo – jie ir taip buvo negailestingai susukti į tą tipišką glotnų kuodą, o Lukas tegalėjo galvoti apie jų nepakartojamą vešlumą, kuris juos gaubė aną vakarą. Apie jų svorį, kvapą. Apie jos ­svaiginančias, tylias dejones jam į lūpas.

– Padėkosiu, jeigu nenurodinėsi, kaip turiu jaustis, – švelniai atsakė Lukas. Tai tebuvo retorinis sakinys, skirtas vien tam, kad laimėtų tašką. Bet visai nereiškė, kad jis ką nors jautė.

Greisė nusuko akis, ir Lukas matė, kad ji su savimi kovoja – veikiausiai dėl savitvardos. Jis norėjo, kad mergina ją negrįžtamai prarastų. Jis jau buvo jos paragavęs ir norėjo dar. Jis geidė laukinės, nevaldomos ir laisvos Greisės.

Jis tiesiog jos geidė. Tik tiek.

– Neturiu tam laiko, – pagaliau ištarė ji. – Jums. Tam... kas įvyko. Tegaliu galvoti apie artėjantį renginį.

Lukui pasirodė, kad ją apėmė neviltis. Jis įtikinėjo save, kad kaip tik ir trokšta, kad Greisė šitaip jaustųsi. Anksčiau šitai visada suveikdavo. Jis nekreipė dėmesio į tylų vidinį balsą, kuris įkyriai kartojo, kad ši moteris nepanaši į nė vieną jo sutiktą. Kad ji sugeba jį permatyti. Sugeba jį pažinti. Ji yra Greisė, ir ji kitokia.

– Darbas be jokių linksmybių... – ­persigandęs savo paties minčių sekos paerzino ją Lukas.

Greisė įsmeigė į jį žvilgsnį.

– Abejoju, ar šia tema esate kompetentingas diskutuoti, – atšovė ji. Paskui iškvėpė ir prakalbo jau taikesniu balsu. – Nuostabu, kad tiek daug galite mums padėti, kad jūsų ryšiai mums tokie naudingi. Kalbu nuoširdžiai. Bet tai nekeičia fakto, kad mano floristė yra geriausia šalyje ar kad apsaugos įmonė pateikia vis naują sąmatą, tiesa? O kaip tik šie dalykai reikalauja mano dėmesio. Ne jūs.

– Ko bijai? – paprastai, tarsi kalbėdamas apie orą, paklausė Lukas.

Bet klausimas anaiptol nebuvo iš lengvųjų, ir jis tai žinojo.

Kurį laiką Greisė į jį tik žiūrėjo, ir Lukas krūtinėje pajuto kažką panašaus į gėdą – nors ir žinojo, kad tai neįmanoma. Jis neabejotinai turėjo tam imunitetą.

– Daugiau neužsiminkite apie tai, – žiūrėdama jam tiesiai į akis, švelniai, bet ryžtingai pasakė ji. Save kontroliuojanti Greisė. Vadovaujanti Greisė. Greisė, užrakinta ir pasodinta į ledo sostą. Paslėpta. Lukas negalėjo to pakęsti. – Apie tai daugiau niekada nenoriu kalbėtis.

Ji melavo. Jis žinojo tai taip pat puikiai, kaip savo paties melus. Lukui tai buvo akivaizdu.

Tačiau sienos buvo stiklinės, juos iš visų pusių stebėjo pernelyg daug žmonių, todėl nebuvo kitos išeities, tik žiūrėti, kaip mergina apsisuka ir jį palieka, tarsi tai padaryti būtų be galo lengva.

Ir vėl.

1 Paša (turk. paşa) – aukštas Osmanų imperijos garbės titulas, dažniausiai suteikiamas gubernatoriams ir karvedžiams. Sąlyginai jį galima prilyginti anglų lordui.

SEPTINTAS SKYRIUS

Lukas galėtų sudalyvauti daugybėje prašmatnių, įspūdingų pobūvių, pradedant klubų atidarymais ir gimtadieniais, baigiant kino filmų premjeromis. Visuose neišvengiamai būtų apsinuoginusių moterų, kurios jam vylingai šypsotųsi ir siūlytų viską, ko tik geidė jo širdis. Savo dėmesį. Susidomėjimą. Kūnus. Save ant sidabrinio padėklo. Ir visgi dėl nepaaiškinamos priežasties, užuot smagiai leidęs laiką, jis nusprendė ketvirtadienio vakarą praleisti vienas savo kabinete, stebeilydamas į šaltas kovo gatves.

Susierzinęs Lukas su kėde atsistūmė nuo stalo ir rankomis perbraukė plaukus. Nors susierzinimas neturėjo būti naujas jausmas tokiam į savidestrukciją linkusiam žmogui, priežastis, dėl kurios jis suirzo, buvo netikėta.

Didesnę dalį jam skirto darbo, dauguma kurio buvo susijusi su Hartington’s šimtmečio iškilmių ryšiais su visuomene bei nuo jo neatsiejama rinkodara ir pardavimų planais, jis jau buvo atlikęs. Lukas, kaip ir visi kiti, be galo nustebo greta ryšių su visuomene valdymo atradęs polinkį į rinkodarą. Tikriausiai tai turėjo tam tikrą prasmę. Pagaliau juk jis kone nuo vaikystės slapta pardavinėjo savo paties tapatybę.

Pirmiausia, kai dar vaikystėje nusprendė, jog jeigu jau bus žiauriai nubaustas, – nesvarbu, ar už gerą, ar už blogą elgesį, – verčiau jau pasistengs būti tikrai blogas. Paskui, žinoma, kai namuose kaip tik įmanoma bandydavo nukreipti smurtaujančio tėvo dėmesį nuo jaunesniųjų brolių. Jis pats mieliau prisiimdavo smūgius, kad jie neatitektų mažiesiems, bet galiausiai jam netgi ėmė ligotai patikti elgtis taip, lyg būtų didžiausias tėvo košmaras.

Ar tik tiek tesugebi? – erzindavo beveik visada girtą Viljamą jis, kad ir kaip smarkiai anas jam būtų smogęs ar jį įžeidęs. Kad ir kaip tėvas jam atsakydavo, Lukas visada juokdavosi. Tik juokdavosi. Net jeigu ir skaudėdavo. Jis visuomet sugebėdavo įsiutinti tėvą dar labiau – ir atkreipti senojo išperos dėmesį į taikinį, kuris galėdavo jo smurtą pakelti.

Broliai jį neabejotinai laikė aštrialiežuviu ir žaviu blogiuku – tokiu, kurio tikriausiai niekada negalėdavo priimti už gryną pinigą, bet kuris juos vėl paskatindavo juoktis ir nukreipdavo mintis nuo žiauriojo Vulfų dvaro šeimininko į kitus dalykus. O savo tėvui jis buvo besityčiojantis ir nepagarbus velnias, kuriam anas taip ir nesugebėjo įvaryti deramos baimės.

Tikriausiai dėl anksti prisiimtų vaidmenų Lukas, dar būdamas visai jaunas, suvokė, kad tereikia iškelti kelis esminius klausimus, padėti teisingą pamatą, ir pasaulis kaip­mat ims daryti konkrečias išvadas. Viskas iš ­tiesų tebuvo rinkodara, kurią tik pagražindavo jo ryšiai su visuomene.

Nuoširdžiai jis pasielgė tik kartą gyvenime, ir tai nesibaigė geruoju. Prisiminęs dviveidę Amandą, kuri į šipulius sudaužė jauną jo širdį, Lukas tvirtai suspaudė lūpas. Tokios klaidos jis daugiau nepakartojo. Kai mergina jį paliko, Lukas nusprendė, kad daug lengviau būti tuo, kuo žmonės mano jį esant. Daug saugiau ir patogiau.

O tai, – kad ir kaip būtų keista, – reiškė, jog darbui, kurį pasiūlė Hartington’s, jis puikiausiai tiko. Kas būtų pagalvojęs? Jis kreivai šyptelėjo. Lukas Vulfas tapo savo didžiausiu košmaru – biuro pele. Laisva valia. Tai buvo visiškai neįprasta ir labai keista.

Sename legendiniame pastate tvyrojo tamsa ir ramybė. Apmirusiame koridoriuje tyliai nuaidėdavo atsitiktiniai garsai. Šį ketvirtadienį, laikrodžio rodyklei artėjant prie vidurnakčio, biure buvo užsilikę vos keli darbuotojai, tačiau Lukui patiko tokia tyluma ir ramybė. Jis sėdėjo už savo didžiulio stalo, žiūrėjo pro langą ir klausė savęs, ar ir pašaliniam stebėtojui, kaip ir pats sau, jis atrodo esąs apgavikas. Nenuspėjamas verslininkas. Naujasis magnatas. Jis buvo tikras, kad jeigu sėdėtų užtektinai ilgai nejudėdamas, pajėgtų išgirsti net iš atšiauriojo Londono gatvių apačioje atsklindančius pajuokiamus stūgavimus.

Visgi jam nesisekė rasti reikiamos energijos patraukti į miestą – užsidėjus viešą kaukę ir pasiruošus, kaip iš jo ir buvo tikimasi, šypsotis priešais kameras. Jis jautėsi taip, tarsi Lukas Vulfas, kurį jis taip tobulino ir metų metus pateikdavo pasauliui, daugiau jam nebetiko taip, kaip turėjo tikti, ir nežinojo, ką daryti. Tarp jo elgesio, kad pateisintų žemiausius visų sutinkamų žmonių lūkesčius, ir to, ką darydavo asmeniniame gyvenime, visada egzistavo be galo plona riba, kurios Lukas dar niekada nebuvo peržengęs.

Tiesos apie Luką nežinojo niekas, ir jam tai patiko. Verčiau jau tylėti ir būti laikomam kvailiu, nei įrodinėti tam tikras tiesas ir staiga sužinoti, kad iš tavęs tikimasi prisiimti daugybę įsipareigojimų, kurie pranoksta tavo sugebėjimus. Lukui tai buvo puikiai pažįstama. Štai kodėl, be kitų dalykų, jis nuo pasaulio slėpė ir savo ypatingą sugebėjimą valdyti pinigus, štai kodėl leido visiems tikėti gyvenąs iš kai kurių nevilties apimtų turtingų moterų malonės, tarsi kokia kraugerė siurbėlė.

Lukas nenorėjo galvoti, kodėl tos taip ilgai gintos ir puoselėtos ribos pastaruoju metu ėmė tirpti. Jis jau taip ilgai nesistengė kam nors padaryti įspūdžio, kad dabar poreikis sudaryti apie save gerą nuomonę atrodė tarsi nuodugniai parengtas ir pats sau iškrėstas pokštas. Vis dėlto jis žinojo, kad tai tiesa. Norėjo, kad Greisė Karter galvotų apie jį tik gerai. Jam neatėjo į galvą nė viena priežastis, dėl kurios turėtų to norėti, tačiau akivaizdi ir nepaneigiama tiesa stovėjo priešais jį tarsi siena, į kurią jis vis daužė galvą.

Tai buvo absurdiška. Savižudiška. Tačiau tos moters jam niekaip nesisekė išmesti iš galvos. Kaip ir kandaus jos kalbėjimo būdo, tarsi puoselėtų dėl jo kokių nors lūkesčių. Kaip ir nenoromis iš jos šokoladinių akių spinduliuojančios pagarbos, kai paaiškėjo, kad ryšių su visuomene žaidimas jam einasi kuo puikiausiai, arba kai aikštėn iškilo jo sugebėjimai planuoti rinkodarą. Kaip ir jos žvilgsnio tą vakarą viešbučio vestibiulyje, tarsi Greisė jį kiaurai matytų, tarsi įžvelgtų tai, ką jis jau taip seniai neigė.

Darausi sentimentalus, – suirzęs pašaipiai pagalvojo Lukas. Kas toliau? Gal susiplėšyti drabužius ir pradėti gatvėse skelbti apie savo siaubingą vaikystę, kaip tai daro daugybė bepročių? O gal parašyti savigailos persunktus memuarus ir patraukti į pokalbių šou, kad galėtų krokodilo ašaromis išsikaulyti užuojautos dėl sunkios mažo, vargšo, turtingo berniuko vaikystės? Nieko patetiškesnio neįmanoma sugalvoti.

Todėl Lukas mieliau galvojo apie Greisę. Kuri tebebuvo paslaptis, o taip jam buvo nutikę jau senokai. Moterys dažniausiai būdavo tik malonus užsimiršimas. Ir jis nesuprato, kuo Greisė taip skyrėsi nuo kitų. Kodėl ji priešinosi jam, kodėl ir toliau nenorėjo jo prisileisti. Ji jau du kartus jį paliko. Du kartus. Lukui buvo nesuvokiama, kaip kas nors gali neigti tokią stiprią, tokią sprogią trauką, kuri per tą šventę jį privertė visiškai užsimiršti – jis net pamiršo, kur jie. Kokia prasmė neigti tokią gaivališką jėgą? Juos siejanti aistra sutinkama ne kasdien. Greisė tai, be abejo, žinojo.

O gal ir nežinojo. Gal šis atradimas ją šokiravo ne mažiau, nei jį? Greisė neatrodė kaip meilužių neatsiginanti moteris. Ji tikriausiai nesuprato, kad paskui tokį ryšį turėtų bėgti kaip paskui didžiausią šventenybę. O tai jau buvo mažai tikėtina – juk ji tokia stipri, tokia intriguojamai šaltakraujiška, – kita vertus, ką gi jis iš tiesų apie ją žinojo?

Lukas atsilošė prabangioje biuro kėdėje ir ėmė svarstyti. Jis pernelyg gerai žinojo, kad į savo darbą Greisė žiūri labai rimtai – taip rimtai, kad, tiesą sakant, net pakeitė jo požiūrį į darbą, o šitai vyruką vertė jaustis ne itin patogiai. Faktas, kad, užuot gulėjęs sklidinai karšto vandens pripildytoje vonioje su santuokinio amžiaus moterimis, kurių vardų niekada nesirūpino sužinoti, jis sėdėjo biure ir svajojo apie Greisę, kalba pats už save.

Lukas žinojo, kad ji vikri ir sumani; jos nebaugino nei garsi jo pavardė, nei viešai pripažinta graži išvaizda – praeityje ir viena, ir kita visiems sutiktiesiems keldavo pagarbią baimę. Jis žinojo, kad Greisė – ne pėsčia ir ne ką prasčiau už jį, tarsi galynėdamasi teniso varžybose, svaidosi žodžiais. Jis žinojo net tai, kad tam tikra prasme Greisei patiko jų susikurti saldžiai karingi santykiai, bent jau jam pačiam jie teikė keistą priklausomybę, o jos akys bylojo tą patį.

Lukas numanė, kad nors Greisė stropiai nuo galvos iki kojų kaip kokia šiuolaikinė skaistuolė sagstosi drabužius ir į bet kokį flirtą reaguoja su ne mažiau išpūstu įsiūčiu, tai daro sąmoningai, kad paslėptų tobulą figūrą, kurią jis matė papuoštą siaura šilkine suknele ir kurią glamonėjo. Lukas žinojo ją tyčia slepiant savo nuostabius plaukus, o tai, Luko manymu, jau buvo bet kokios jo suvokiamos estetikos įžeidimas. Kodėl moteris, kurios plaukai tokie nežaboti, laisvi ir seksualūs, beveik visą gyvenimą suka juos į kuodą?

Greisė jam buvo paslaptis, o Lukas ­tokių paslapčių nemėgo. Nežinojimas paliko per daug vietos nenuspėjamiems gyvenimo posūkiams, vertė jį nerimauti.

Neilgai trukus Lukas jau nesąmoningai spausdino Greisės vardą interneto paieškos sistemoje norėdamas sužinoti kokių nors pikantiškų detalių. Naršyklė pateikė tūkstančius nuorodų su jos vardu ir pavarde, kurių dauguma neturėjo nieko bendro su jo pažįstama Hartington’s renginių vadove Greise Karter. Buvo begalė Greisės Karter nuotraukų, bet nė vienos – jo Greisės.

Jis lėtai peržvelgė sąrašą mėgindamas įsivaizduoti savo pažįstamą Greisę kaip filmų kūrėjo asistentę Los Andžele, pianistę iš Saskačevano, knygą rašančią misionierę Dramblio Kaulo Krante. Netikėtai jo akys užkliuvo už nuorodos, kuri, regis, visai nederėjo prie kitų. Greisė Belė Karter. Spragtelėdamas pele Lukas nusijuokė. Greisė Belė visai nesiderino su jo pažįstama Greise – atvirkščiai, tas vardas labiau priminė nuolankias, besišypsančias ir paklusnias moteris, kurių dėka jis metams bėgant ir sutvirtino savo reputaciją.

Bet paskui ekrane atsidarė nuotrauka, ir Lukas sustingo. Per kūną, tarsi kažkas svaiginančio ir uždrausto, nusirito geismo ir smalsumo banga.

Nes tai buvo – bet kartu nebuvo – jo pažįstama Greisė.

Moteris spalvotoje nuotraukoje atrodė kaip mergaitė – liesomis kojomis ir rankomis, bet prinokusiais iškilumais, paskendusi seksualių ir susitaršiusių, šlapių ir vešlių plaukų krioklyje. Vienoje nuotraukoje ji vilkėjo tik bikinio kelnaitėmis ir koketiškai didelėmis akimis bei viliodama geidulingomis lūpomis žvelgė per petį į kamerą; jos nuoga nugara gundančiai ir kerinčiai išlinkusi. Kitoje ji vilkėjo dar kuklesnį bikinį ir tam tikrose vietelėse aplipusi smėliu; čia ji klūpėjo ant tamsios uolos ir abiem rankomis sukėlusi laukinius ir šlapius plaukus niūriai žvelgė į kamerą. Trečiojoje Greisė gulėjo užsimerkusi ant nugaros hamake, o pro šlapius marškinėlius išryškėjo krūtys; nykščiai užkišti už kelnaičių krašto, tarsi ketintų jas nusitraukti.

Ji atrodė nuostabiai. Šokiruojamai gašli. Lukas net neįsivaizdavo, kad ji gali taip atrodyti, nors jau ir buvo jos ragavęs.

Tik po ilgesnio nei derėjo laiko Lukas susivokė žiūrįs į seną amerikietišką sporto žurnalą su maudymosi kostiumėlių nuotraukomis. Dar ilgiau užtruko pripažinti faktą, jog tikrai žiūri į Greisę. Į savąją Greisę, pavadintą Greise Bele Karter iš Rasino Teksase. Čia jai dar negalėjo būti aštuoniolikos. Ji tryško jaunyste, bet buvo dar nesubrendusi – graži, kokios būna jaunos merginos, bet dar ne tokia kerinti, kokia turėjo tapti bėgant metams.

Jo Greisė, naujai atgimusi Viktorijos laikų skaistuolė, buvo maudymosi kostiumėlių modelis? Tai prieštaravo viskam, ką jis manėsi apie ją žinąs, bet vyriškoji tamsioji jo dalis šią žinią sutiko su džiaugsmu.

Lukas nusišypsojo. Juk jis tai žinojo, tiesa? Žinojo, kad po pabrėžtinai oficialiu, atšiauriu fasadu slepiasi laukinė būtybė. Jis tai užuodė, pajuto. O dabar ir įsitikino.

Kas turėtų nutikti, kad tikroji Greisė paliktų savo slėptuvę? Kokia ji būtų išsilaisvinusi? Vien įsivaizduodamas ją, ugningą ir nevaržomą, drąsią, seksualią, nieko neslepiančią, jis susijaudino.

Rastas nuotraukas Lukas nusiuntė į spausdintuvą. Jo audringoji Greisė. Jo nevaldoma, nuo bet kokių suvaržymų išsilaisvinusi Greisė. Lukas dar labiau susijaudino. Dabar jis negalėjo sulaukti, kada pagaliau įsiskverbs į ją ir paragaus tiesos.

***

Greisė triukšmingai, net nepasibeldusi, atvėrė Luko kabineto duris – tai buvo pirmas ženklas, kad jis gerokai ją supykdė. Kai jis pagaliau sureagavo, Greisė jau buvo perlėkusi pusę kabineto. Pagaliau supratęs, kas vyksta, jis tegalėjo stebėti, kaip ji visa susierzinusi, tvirtai rankoje suspaudusi aplanką, kurį jis buvo palikęs ant jos stalo, žingsniuoja jo link.

Greisė atrodė įtūžusi.

Tačiau Lukas negalėjo nepastebėti, kokia tuo pat metu ji nuostabi: įkaitusiais iš įsiūčio skruostais ir iš akių blykčiojančia kovos ugnimi. Nors ji buvo pasislėpusi po dar vienu siaubingu, depresiją varančios pilkos spalvos kostiumėliu aukšta ­apykakle, jis tegalėjo įsivaizduoti ją vienu bikiniu. Sustojusi priešais darbo stalą, Greisė tėškė aplanką su nuotraukomis Lukui po nosimi.

– Tikėjausi, kad sugebėtum pasielgti niekingai, – tyliai ir piktai rėžė ji. – Pagaliau juk garsėji rujojančio skersgatvių katino reputacija, bet peržengei visas ribas.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – nerūpestingai atkirto Lukas ir atsilošęs kėdėje ėmė ryti Greisę akimis. Ji buvo tarsi stiprus narkotikas – veržlumas ir jaudulys; Lukui be galo patikdavo, kai ji su juo kovodavo. – Aš kasdien kenčiu fotografus, kurie kiekviena proga mėgina mane užfiksuoti, o daugelis nuotraukų netgi padaromos be mano leidimo. Bet tu šioms juk pozavai, argi ne?

– Man buvo septyniolika! – sugniaužusi kumščius pro sukąstus dantis iškošė ji. – Ir nuo to laiko nesivaikau visuomenės nuomonės bei gėdingo elgesio kiekvieną mielą dieną.

– Greise, man nereikia vaikytis dėmesio, – nežymiai šypsodamas atkirto Lukas. – Jis susiranda mane, nesvarbu, ar aš jo noriu, ar ne. – Jis apatiškai ­mostelėjo ranka į Greisę, o ji apdovanojo jį žaibo blyksniais.

– Tai būtų buvę tikėtina prieš tai, kai įrodei esąs tikras spaudos, rinkodaros skyriaus ir bet kurio kito sutikto žmogaus manipuliuotojas, – užvirė Greisė. Ji smarkiai papurtė galvą. – Nebetikiu tavo tingia mergišiaus vaidyba.

Nieko nesakydamas Lukas kurį laiką stebėjo per jos veidą vilnijančias emocijas. Slėpdamasi už pykčio, jį kurstydama, tūnojo baimė. Lukui tai pasirodė žavinga, bet kėlė ir didelį nerimą. Pilve tarsi kažkas apsivertė.

– Kas tau nutiko? – tyliai paklausė jis, akimis tyrinėdamas užkaitusį Greisės veidą.

Jis atidžiai žvelgė į jos nepriekaištingai tobulą kuodą, griežtą ir perdėm konservatyvų kostiumėlį. Greisei trūko tik akinių storais juodais rėmeliais, ir stereotipas būtų buvęs išbaigtas. Kodėl ji slepiasi? Nuo ko slepiasi?

Ir kodėl jam taip rūpi sužinoti tiesą?

– Jeigu klausi apie tai, kas man nutiko šį rytą, – vos pastebimai virpėdama nuo įtampos, įsiūčio ir tos nesuprantamos ­baimės, piktai pradėjo ji, – tai galiu pasakyti, kad atėjusi į biurą nustebau pamačiusi, jog kažkoks donžuanas leido laisvalaikį knaisiodamasis po praeitį, kurią esu palaidojusi dėl svarios priežasties!

– Turiu galvoje tavo gyvenimą, – lengvai purtydamas galvą pasakė Lukas. Jos tamsių akių žvilgsnis vertė jį jaustis neramiai, vertė keistai elgtis – stengtis ją išgelbėti tarsi kokiam didvyriui ant balto žirgo. Tačiau gelbėti žmones Lukas liovėsi jau labai labai seniai. – Sunkiai patikėjau, kad tose nuotraukose tu. Kodėl slepi visą savo džiaugsmą, galią, grožį? Kodėl apsimeti, kad toji tavo dalis niekada neegzistavo?

– Nes ji niekada ir neegzistavo! – iškeldama rankas ir vėl jas nuleisdama atšovė Greisė pernelyg šiurkščiai.

Paskui, Luko siaubui, tamsios merginos akys prisipildė ašarų.

***

Jai negalima pravirkti. Ji neverks – tik ne prieš šį žmogų, kuris kaip visada abejingai šypsodamas ir lengvabūdiškai nerūpestingai ištraukė į šviesą tamsiausias jos paslaptis. Ne čia, ne dabar, kur ji ir taip jau pernelyg pažeidžiama.

Šį rytą, po susirinkimo, atvertusi aplanką, Greisė kone apalpo. Gėda ir siaubas rėžėsi į ją su nenusakoma jėga ir skausmu, o faktas, kad nuotraukas rado Lukas, kad jis matė ją tokią... kėlė norą pulti į ašaras. Arba klykti. Arba daryti ir viena, ir kita.

Laimei, biure ji buvo viena. Tame aplanke Greisė tikėjosi rasti daug ką, bet tik ne didžiausią savo gyvenimo klaidą. Kartais, nuo praeities skiriama vienuolikos metų ir ištiso pasaulio, Greisė netgi leisdavo sau kuriam laikui ją pamiršti. Ji įtikinėdavo save, kad visų gyvenime yra nutikę pamirštinų dalykų, kad visi kažką slepia istorijos užkaboriuose ir kad ji jau užtektinai save prikankinusi apmąstymais.

Kad jos motina klydo. Kad Greisė, labai seniai leisdama įvykti tam, kas įvyko, savęs nesunaikino. Kad ji neperžengė ribų, neužsitarnavo tokio elgesio. Kad motina privalėjo ja tikėti – ir neturėjo jos išsižadėti.

Tačiau dabar buvo akivaizdu, kad ji save tik apgaudinėjo.

Ant blizgaus popieriaus atspausdintų ryškiaspalvių nuotraukų Lukas jai įteikė žvilgantį siaubingiausių jos gyvenimo metų priminimą – biure, vienintelėje vietoje, kurioje Greisė Belė niekada neegzistavo. Negalėjo egzistuoti. Greisė Belė mirė tą pačią akimirką, kai tik buvo išspausdintos šios fotografijos, bet ji buvo tokia jauna ir kvaila, kad tai pripažino ne iš karto. Jai beviltiškai reikėjo pinigų, kad pamirštų viską apie vyrų prigimtį, apie tai, kaip sukosi pasaulis, – ir ji už tai sumokėjo. Ir vis dar moka.

Greisė sugniaužė kumščius. Kaip jis drįsta sviesti jai į veidą šias nuotraukas, tarsi ką nors apie jas žinotų, tarsi ką nors žinotų apie ją?

– Nesitikiu, kad suprasi, – stengdamasi kalbėti kiek įmanydama ramiau, lediniu balsu pasakė ji, – jokių ašarų, jokio kūkčiojimo, jokių riksmų, – bet sekėsi ne itin gerai. – Privilegijuotame, aristokratiškame, gyvenime tarp jachtų tau nieko niekada nėra stigę, tiesa?

– Greise, – tarė Lukas, o jo žalios akys bežiūrint į ją temo, pasitikėjimas savimi, kuris visada būdavo tarsi antra oda, regis, tirpo, – eini neteisinga linkme. Aš tenorėjau...

– Pažeminti mane? – audringai nutraukė jį Greisė. – Nubausti, nes su tavimi nepermiegojau?

Lukas atrodė pasibaisėjęs. Šokiruotas.

– Ką? Žinoma, ne!

Įtemptą, veriantį momentą jie žiūrėjo vienas kitam į akis. Jis nurijo seiles, paskui akivaizdžiai sutrikęs gūžtelėjo pečiais.

– Tenorėjau tau priminti. Kas esi. Kas galėtum būti.

– Kas esu? – paklausė Greisė karčiai. Mėgindama jo nusikratyti, ji nusisuko. – Iš kur tau žinoti, kas esu?

– Juokinga, ar ne? – Luko balsas tyliame biure nuskambėjo apgaulingai švelniai. – Visi manome pažįstantys žmogų vien todėl, kad esame matę jį nuotraukose. Ar ne iš jų pasidarei išvadą, kad esu vertas paniekos?

Greisė nenorėjo pripažinti, kad jo žodžiuose yra tiesos. Ji juk pati anksčiau buvo išsakiusi tokią mintį, tačiau dabar įteigė sau, kad tai vis tiek neturi reikšmės. Blogai ­besielgiantys turtingi vyrai ir buvo pasaulio variklis. Jie, kaip ir Lukas, galėjo sau leisti vieną rytą prabudę užsigeisti pokyčio, o vadovaujamą poziciją reikėdavo tik išsirinkti, kaip kokį saldainį parduotuvėje.

Tačiau tiems, kurie buvo gimę neturtingi, – ir dar moterims, – galiojo kitokios taisyklės.

– Papasakosiu tau vieną istoriją, – pro gerklėje įstrigusį gumulą ir nerimo kamuolį skrandyje šiaip ne taip išspaudė Greisė. – Turėsi pasitelkti vaizduotę, nes veiksmas vyksta toli, toli nuo Anglijos kraštovaizdyje stūksančio didelio dvaro ar kerinčių Kalėdinių Hartington’s vitrinų.

Ji metė žvilgsnį per petį ir pamačiusi, kad Lukas ją stebi, pati nesuprato, kaip turėjo jaustis, – jis žiūrėjo taip, tarsi ją permatytų, jo veido išraiška dvelkė nenusakomu švelnumu. Bet ką tai iš tiesų reiškė? Jis manė, kad tos nuotraukos yra geras atminimas, kad jos negali sietis su neviltimi. Jis visai nepažinojo Greisės, negalėjo pažinti.

– Lukai, aš užaugau vargingai, – kaip galima ramesniu balsu pradėjo Greisė. – ­Tikrąja to žodžio prasme. Turėdavome rinktis, ar mokėti nuomą, ar nusipirkti pavalgyti. Gyvenamųjų automobilių priekabų aikštelėje mažame purviname Teksaso miestelyje, apie kurį niekas net nėra girdėjęs, iš kurio niekas niekada neišvyksta, nes Rasine nėra pinigų svajoti.

– Greise... – Bet Greisė jau neketino sustoti. Ji girdėjo Luko balse jausmingumą, net jautė jį plūstantį savo venomis. Ir nežinojo, kodėl jam šitai pasakoja, žinojo tik, kad privalo tai padaryti.

– Mama nesuprato, kodėl negalėjau paprasčiausiai ištekėti už bet kurio mane merginusio vaikino ir gyventi tokį patį gyvenimą, kokį gyveno visi mūsų pažįstami žmonės, kokį gyveno ji, bet aš negalėjau. – Greisė papurtė galvą, tarsi tai būtų padėję nusikratyti akcento, kuris, vos prabilus apie Teksasą, įsėlino į jos tarseną – ištęsdamas žodžius, tirštindamas tartį. – Per daug skaičiau. Per karštai svajojau. Ir nors viena mano dalis mylėjo Rasiną labiau, nei galiu išreikšti žodžiais, – nes jis buvo mano namai, – žinojau privalanti išvykti.

Greisė nurijo seiles, tarsi vis dar tebestovėtų toje dulkinoje priekabų aikštelėje, vasarą tokioje alpiai karštoje, su nuolat išjungtu senu gergždžiančiu oro kondicionieriumi, kad tik būtų taupomi grašiai, – o priešais, pro langus, švytėjo tviskantis, kosmopolitiškas Londonas.

– Kol kitos mano amžiaus mergaitės glamonėjosi ant galinių automobilių sėdynių ir ruošėsi tuoktis su savo vidurinės mokyklos mylimaisiais, – tyliai tęsė ji, tarsi prisimintos dulkės ir neviltis ją dusintų net dabar, – aš dėjau viltis į koledžo stipendiją.

Greisė sunkiai prisivertė į jį žiūrėti – Lukas atrodė toks neįtikėtinai gražus, brangus, prašmatnus, lyg įsikūnijusi fantazija. Jos fantazija. Vienintelis per ilgus vienuolika metų sielos stygas suvirpinęs vyras. Greisė nesuprato, kodėl jai buvo taip nepakeliama matyti jį sėdintį už to didelio stalo – taip toli nuo jos, kaip visada ir buvo. Ji įteigė sau, kad to ir norinti. Kad jųdviejų bučiniai, keistos bendrumo akimirkos jam tebuvo įmantrus žaidimas, o ji visai nebuvo jo žaidimo verta žaidėja. Kad jis to paprasčiausiai nežinojo, bet sužinos dabar.

Greisė stengėsi įtikinti save, kad džiaugiasi dėl to.

– Tačiau vienas dalykas yra mėgti skaityti knygas, – nuleisdamas akis į aplanką su ją pasmerkusiomis nuotraukomis, tęsė ji, – visai kas kita – būti gražiai. – Prisiminusi gėdą, ji perkreipė lūpas, kurios vos pastebimai suvirpėjo. – O aš buvau pernelyg graži. Nauji mamos vaikinai tai greitai pastebėdavo. Kai kurie prisigėrę netgi mėgindavo pernelyg artimai susidraugauti. Vaikščiodavau nuleidusi galvą, slėpdavausi bibliotekoje ir mokiausi. Klasėje – netgi visoje valstijoje – buvau geriausia. Žinojau, kad kažkokią stipendiją tikrai gausiu, bet taip pat žinojau, kad jos neužteks padengti visas išlaidas. Kad mažų mažiausiai turėsiu mokydamasi dirbti. Gal net keliuose darbuose, jeigu norėsiu įsigyti vadovėlių. Arba maisto. Bet man buvo skirtas geresnis gyvenimas. Taip bent maniau.

– Ir neabejotinai buvai teisi. – Luko balsas nuskambėjo šaltai, sausai. Jo ­aristokratiškas akcentas tarsi peilis sviestą perskrodė jos karštų Teksaso dienų prisiminimus. Bet tai tik padėjo prisiminti, kokie jie skirtingi ir kaip menkai jis tegali ją suprasti.

Greisė nenorėjo galvoti, kodėl apskritai troško, kad jis suprastų.

– Tą rudenį su klase važiavome į ekskursiją San Antonijuje, – prisivertė tęsti Greisė, nors kalbėti visai nesinorėjo. – Būtent ten mane atrado Rodžeris.

Greisė vengė šių prisiminimų. Jai norėjosi juos išpjauti iš galvos ir išmesti taip, kaip buvo išmetusi visus kitus prie ilgai siektos ateities neprileidusius dalykus. Tokius, kaip akcentas. Šaknys. Net jos motina, kuri pagaliau pasirodė užtektinai jos nemylėjusi. Ir viskas prasidėjo nuo Rodžerio Dambroto.

– Jis buvo fotografas, – toliau pasakojo Greisė. Ji jautė, kad Lukas ją stebi, bet dabar galėjo kaltinti tik save. Juk pati pradėjo šį pokalbį. – Ganėtinai garsus.

Tai, kad Greisė nusprendė papasakoti savo praeities istoriją, dar nereiškė, jog ketino papasakoti viskas smulkmenas. Apie savo pasmerktą vaikišką meilę Rodžeriui, kuris džiaugėsi galėdamas su ja miegoti, bet ne ką mažiau džiaugsmingai pasipustė padus, vos ji prabilo apie jausmus. Prisiminimą apie pirmą ir paskutinį kartą sudaužytą širdį Greisė nuvijo šalin. Tada ji elgėsi kaip visiška idiotė, bet argi taip nesielgia visos paauglės? Jai taip patiko dėmesys. Ji be galo džiaugėsi, kad Rodžeris sugebėjo ją šitaip pavaizduoti nuotraukose. Manėsi atradusi savo pašaukimą – bilietą iš Rasino į šviesią ateitį, kurios visada tikėjo esanti verta.

– Jo dėka, – didžiausiomis valios pastangomis mėgindama išsaugoti išorinį ramumą tęsė Greisė, – už pozavimą man buvo pasiūlyta didelė suma; nė karto net nepagalvojau, kad turėčiau atsisakyti. – Ji liūdnai nusišypsojo. – Didžiavausi tuo! Maniau, jog tai įrodė mano kitoniškumą, išskirtinumą.

– Greise... – Luko balsas nuskambėjo kaip glamonė. Bet Greisė jos nusipurtė.

– Tačiau tikrai nesitikėjau, – sausai ­toliau kalbėjo ji, – kad nacionaliniame žurnale pasirodžiusi su maudymosi kostiumėliu visų iki vieno Rasino ­gyventojų būsiu palaikyta visiška kekše. ­Mokytojų mokykloje. Kitų vaikų. Mano mamos vaikino.

Ji taip gerai viską atminė, nors metų metus stengėsi pamiršti. Paskutinį motinos vaikiną Trevį, kuris atėjo pas ją su amerikietišku sporto žurnalu ir iš savo niekingų rudų akių šviečiančiu visažinišku gašliu žvilgsniu. Į jos mažutį miegamąjį priekaboje, kurį Greisė visuomet laikė saugia priebėga. Ją liečiančias Trevio rankas. Jo masyvų kūną, trenkiantį išsivadėjusiu alumi ir įsisenėjusiu cigarečių dvoku, stumiantį ją atgal, lenkiantį prie lovos, verčiantį ją sustingti iš panikos ir sutrikimo.

Paskui savo motinos pasirodymą tarpduryje, – kad ją išgelbėtų, galvojo Greisė. Dėkui Dievui, – manė ji. Tik ji pernelyg pavėluotai suprato, kad motinos įsiūtis nukreiptas į ją, ne Trevį.

– Turėjau žinoti, kad iškrėsi kažką panašaus! – šaukė jai Merė Lin. – Taip man atsidėkoji? Po visų metų?

Ir visus tuos epitetus, kuriais motina ją išvadino. Ak, tie epitetai. Jie kaip kulkos tebebuvo įstrigusios po širdimi. Greisė juos jautė net kvėpuodama.

– Jeigu esi laikoma kekše, – tyliai pasakė Greisė, – taip su tavimi ir bus elgiamasi. Net mano motina taip su manimi pasielgė. O kur dar jos vaikinas.

Tarp jųdviejų pakibo visi nutylėti faktai; Lukas žiūrėjo į Greisę taip, tarsi ji būtų nuogut nuogutėlė ir tokia pažeidžiama, kokia buvo tik kartą gyvenime. Ji pajuto nuo pėdų iki kaklo ją supurtantį drebulį, net kvėpuoti tapo sunku.

– Nuoširdžiai apgailestauju, – per daug švelniu – ak, kokiu švelniu – balsu pasakė Lukas, ir jos akys užkaito nuo bepradedančių kauptis ašarų, tačiau jų pralieti Greisė neketino. – Visiškai suprantu, ką reiškia būti teisiamam dėl nuotraukų, ką reiškia, kai iš nuotraukų susidaroma nuomonė apie žmogaus charakterį.

– Taigi, – tarė Greisė. Paskui apsisuko ir sutiko Luko žvilgsnį; ji nepastebėjo, kada jis spėjo pakilti nuo stalo, ir nebuvo tikra, ar jai tai patiko.

– Kodėl tau taip svarbu, ką apie tave galvoja visi tie neišmanėliai? – tokiu pat švelniu balsu paklausė jis.

– Nes jie buvo mano žmonės! – sumirksėjo Greisė, iš paskutiniųjų stengdamasi suturėti ašaras. – Žinojau tik Rasiną, o ten grįžti niekada negalėsiu. Ar supranti, kaip dėl to jaučiuosi?

– Nesuprantu, kodėl turėtum norėti grįžti ten, kur tave paniekino, – sududeno Lukas.

– Tos nuotraukos ir yra priežastis, dėl kurios mano motina išmetė mane iš namų, kai man tebuvo septyniolika, – kaip galima ramiau pasakė Greisė. – Nekenčiu jų ir visko, ką jos įkūnija. Tenorėjau užsidirbti pinigų koledžui, o praradau šeimą, gimtąjį miestą ir ilgam laikui – savigarbą. Tik tiek turi suprasti.

– Bet tai buvo tada, – padrąsinamai tarė Lukas. – Dabar jos yra pripažinimas, kad visada buvai graži moteris, tokia esi ir dabar.

– Nenoriu būti graži moteris! – suriko Greisė jausdama, kaip nevaldomai ir karštai kunkuliuoja senos ir naujos emocijos.

Kodėl jis nesupranta? Jos išvaizda ­visada suteikdavo tik nelaimių. Jeigu tik būtų galėjusi, seniai būtų ją pakeitusi. Naujai susikurtas gyvenimas neturėjo nieko bendro su kūnu ir veidu. Jis buvo susijęs tik su kompetencija, ir Greisė niekaip negalėjo nusikratyti panikos, kad jeigu dabar visi sužinotų, kaip ji atrodė pusnuogė, tik tokią visą likusį gyvenimą ją ir matytų. Vėl. Kažin, ką ji prarastų dabar?

– Bet kodėl slepiesi dabar? – taip pat paprastai paklausė Lukas, nes kas gi šiam žmogui nebuvo paprasta?

Greisei to buvo per daug. Daugiau nei dešimtmetį nešiotas sielvartas ėmė veržtis, grasindamas išsilieti per kraštus ir ją paskandinti. Tuo keliu ji kartą jau ėjo ir žinojo, kas tada nutinka. Jeigu vyras pamatys moterį kaip geismo objektą, taip su ja ir elgsis. Tokia buvo tiesa apie vyrus. Argi ji nepraleido visų tų metų pasinėrusi į darbą ir karjerą, kad tik nereikėtų stoti akis į akį su nepatogia tiesa? Vienatve? Kodėl ji taip beviltiškai troško tikėti, kad Lukas kitoks?

– Nejaugi tikrai manei, kad išvydusi šias nuotraukas apsidžiaugsiu? – ­prisimerkdama paklausė ji. Kaip jai pavyko save apgauti, kad Lukas nėra vien blizgus paviršius? Kada ji sau pripažins nieko neišmananti apie vyrus, ypač tokius kaip Lukas, besinaudojančius seksualumu kaip ginklu? – O gal tai tebuvo dar vienas ligotų, nereikšmingų žaidimų, nes esi abejingas kitų žmonių skausmui? – Greisei nesisekė užgniaužti nuoskaudos. – Nes toks moki būti.

Lukas stovėjo atsirėmęs į stalą, jo veidas buvo sustingęs, žalios akys patamsėjo. Lengvabūdžio, užuominomis besisvaidančio vakarėlių liūto, sukurto iš nuodėmės, gandų ir nerūpestingumo, nebuvo likę nė ženklo. Vietoje jo stovėjo šis... vyras. Kitoks. Tamsesnis.

Iškankintas, – per greitai ir per smarkiai besidaužančia širdimi pagalvojo Greisė. Bet kaip taip galėjo būti? Kaip Lukas galėjo atrodyti kenčiantis?

O kodėl jai tai rūpėjo?

Jis kaip visi! – vis dar šaukė tas įsisenėjęs vidinis balsas, kuris niekaip negalėjo liautis aitrinęs motinos ir Trevio seniai padarytų žaizdų. – Netikėk nė vienu jo žodžiu, netikėk tuo, ką manaisi perskaičiusi jo veide!

Tačiau Greisė vis tiek negalėjo prisiversti pajudėti.

– Nė nenutuoki, kokios žalos sugebu padaryti, – pasakė Lukas balsu, apsunkusiu nuo neapykantos sau. Tos neapykantos kirtis privertė Greisę sumirksėti ir vos pastebimai susiūbuoti. – Kelių tobulai skoningų, prieš gerą dešimtmetį padarytų nuotraukų baimę vargu ar galima prilyginti mano gebamai padaryti žalai. Manyk, kad tau labai pasisekė, Greise.

Ji nenorėjo, kad šis vyras jai ką nors reikštų. Nenorėjo širdyje jausti to nepageidaujamo dilgsėjimo, to noro nuvyti nuo jo veido užslinkusį šešėlį. Ir gailėjosi suvokusi, kad ir jis geba jausti skausmą, reaguoti į jos žodžius. Greisė tetroško, kad jis būtų paprasčiausias perėjūnas mergišius.

Bet jeigu ji būtų nuoširdžiai tuo tikėjusi, argi būtų atskleidusi niekam nepasakotą savo gyvenimo istoriją?

– Niekam nerodyk šių nuotraukų, – virpančiu balsu paprašė Greisė, visomis ­išgalėmis stengdamasi nematyti, kaip persikreipia jo lūpos, tarsi ir vėl būtų jį įskaudinusi.

– Tai – tik nuotraukos, – švelniai atsakė Lukas, bet jo balse buvo justi kartėlis. Jis paėmė nuo stalo aplanką ir įmetė jį į greta stovinčią šiukšlių dėžę. – Jų nebėra. Jokių sugriautų gyvenimų. Kita vertus, kadangi esu Lukas Vulfas, neabejotinai rasiu kokius šešis ar septynis gyvenimus, kuriuos iki vakaro žinių spėsiu sužlugdyti.

Greisė žinojo, kad tada turėjo apsisukti ir išeiti. Žengti pro duris iš užgauliai prabangaus viršutiniame pastato aukšte įrengto biuro, kuriam užtarnauti Lukas nebuvo ničnieko nuveikęs. Ji turėjo užverti duris ir pasiguosti, kad jis yra kaip tik toks, kokiu nuo pradžių jį ir laikė – lėkštas, tuščias, be sąžinės.

Tačiau Greisė nieko panašaus nepadarė.

– Kodėl trokšti, kad aš – pasaulis – galvotų apie tave blogai? – nespėjusi susivokti paklausė Greisė. Ją vėl apėmė toji keista, viešbučio vestibiulyje ir paskui lietingoje, šaltoje gatvėje sukausčiusi įtampa, kuri pakibo tarp jųdviejų, o oras aplinkui tapo slogus nuo ženklų ir prasmių. Nuo atgailos ir baimės. Nuo paslapčių. Nuo vilties. O gal taip ją vertė jaustis vien jo žvilgsnis?

– Padeda sutaupyti laiko, – įtemptu, net šiurkščiu balsu atsakė Lukas. – Greise, čia nieko nėra. Po gražiu veidu niekas nesislepia. Ar ne taip galvoji? Ar ne taip galvoja visi? Sveikinu. Esi teisi.

Jo skausmas neturi nieko bendro su manimi! – mintyse pati ant savęs užriko Greisė, tačiau jos kūną, regis, užvaldė kitas žmogus. Žmogus, kuris sviro prie Luko, kurio rankos tiesėsi jį paliesti, kuris negalėjo leisti, kad tiek daug skausmo liktų nepripažinta. Ypač kai tas skausmas priklausė jam. Žmogui, kuris negalėjo patikėti esąs tuo, kuo skelbėsi esąs. Kuris nenorėjo tuo tikėti.

O varge.

– Man atrodo, – negalėdama nusukti akių nuo Luko ir prideramai pasislėpti, labai tyliai pasakė Greisė, nes tai, kaip jis kalbėjo, vertė ją galvoti, jog jis kenčia, o ji negalėjo numoti į tai ranka, tiesiog negalėjo, – kad tavo išvaizda yra mažiausiai dominantis dalykas.

– Greise... – perspėjamai suurzgė Lukas, bet ji negalėjo liautis. Kilstelėjusi smakrą atvirai pažvelgė jam į akis. Tarsi jį permatytų.

– Manau, kad galėtum vesti pamokas apie tai, kaip slėptis lygioje vietoje, – pasakė ji. – Tą darai nuolat. Tą darai net dabar.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Kitos dienos popietę Greisė tik valios pastangomis prisivertė iš lagamino išimti daiktus ir sudėlioti juos į jaukaus Kiaulės galvos – vienintelės mažo, žavingo Vulfstouno kaimelio užeigos ir tavernos, esančios visai netoli Vulfų dvaro, – kambario spintą. Medaus spalvos sijos virš galvos ir džiugiai nuteikiantis židinys turėjo padėti atsipalaiduoti, pasijusti tarsi per atostogas, tačiau valdyti viduje siaučiančios laukinės įtampos nesisekė.

Greisė, tiesą sakant, net nebuvo tikra, ar po tos atviros ir sudėtingos scenos Luko ­biure bent kartą normaliai įkvėpė. Ji nenutuokė, kas būtų nutikę, jeigu jų nebūtų pertraukusi sučiauptalūpė Čarlzo Vintropo sekretorė, kuri nepajuto kambaryje tvyrančio spirgančio dūzgesio ir pakvietė Luką tuojau pat eiti su ja pas poną Vintropą.

Lukui išėjus, Greisė ištraukė iš šiukšlių dėžės nuotraukas – negalėjo jų taip palikti, tik ne jo biure. Savo darbo kabinete ji su didžiausiu pasimėgavimu perleido jas per dokumentų naikinimo mašiną – vėl sugrūdo praeitį į požemius, kur jai ir vieta, ir įtikino save ganėtinai lengvai išsisukusi.

Tačiau dėl nesuprantamos priežasties Greisė nesijautė laimėjusi.

Turėtų džiūgauti, kad jų pokalbį nutraukė, kol nepasidarė pernelyg pavojinga. Greisei susidarė įspūdis, kad jie buvo per daug priartėję prie didelės nelaimės, o kai iškilmės buvo taip arti, nelaimės sau leisti ji negalėjo. Šį rytą išvykdama į Vulfstouną Greisė jautė palengvėjimą, žinojo, kad laikas iki renginio bus lemiamas – ji privalo savaitę pagyventi iškilmių vietoje ir spręsti neišvengiamai iškilsiančius klausimus.

Greisė liūdnai pripažino, kad tai buvo būtina ir patogu. Neliks laiko narplioti Luko Vulfo paslaptis. Juo labiau raustis po savo sielos gelmes. Iki šiol ji jau buvo spėjusi suvokti, kad būdama šalia Luko neįstengė nei nulaikyti rankų, nei patylėti. Net Luko elgesys jos neatvėsino. Kas toliau? Nuo galimų scenarijų ji net suvirpėjo.

Pasigirdo stiprus beldimas į duris, ir Greisė priėjo jų atidaryti. Pamačiusi tarpduryje stovintį Luką, kaipmat pajuto geismą, – tarsi pati būtų jį čia mintimis prišaukusi.

Ar jie abu galvojo apie tas nuotraukas? Apie šlapią, laukinę, nepadorią Greisę? Ji sunkiai nurijo seiles ir pajuto, kad rausta.

Lukas nusišypsojo.

Jo veide nebebuvo matyti jokių ankstesnių iškankinto ir išsekusio vyro požymių. Jis stovėjo tarpduryje atsipalaidavęs kaip koks vietinis didikas, – o toks, priminė sau Greisė, jis juk ir buvo. Geidulingos lūpos šelmiškai šypsojosi, liesas, išmintį spinduliuojantis veidas nuodėmingai švytėjo. Jis stovėjo viena ranka pasirėmęs į durų staktą. Tamsūs plaukai styrojo meniškai suvelti, tarsi būtų ką tik prabudęs ar sutaršęs rankomis. Švelnūs tamsiai mėlyni marškiniai gludo prie tvirtos krūtinės ir buvo nerūpestingai išpašyti iš džinsų, kurie idealiai išryškino jo figūrą. Greisei niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad jis nėra nuostabiausias jos regėtas vyras. Nuo Luko išvaizdos jai išdžiūvo burna.

O gal tai tebuvo galimų tolesnių įvykių baimė?

– Pakviesk mane užeiti, – įsakmus tonas tarsi pliaukštelėjimas privertė Greisę sutelkti dėmesį į jo akis, kurios nuo tarp jųdviejų tvyrančios įtampos atrodė gerokai tamsesnės.

Ji buvo pasmerkta.

– Kodėl turėčiau? – apsimesdama, kad jos neveikia jo vyriškas grožis, sausai paklausė ji. – Ketini čiulpti man kraują?

– Ar tai prašymas? – klausimu atsakė Lukas, bet įprasto laisvumo jo balse nebuvo. Greisė tai pajuto dar net nesuvokusi protu – per nugarą nuslinko nerimo šešėlis. Kažkas šiandien ne taip, – sukuždėjo tylus, perspėjamas balselis. Jis atrodė susirūpinęs. Pavojingesnis. Ne itin save kontroliuojantis. Mergina prisiminė tą įsiūtį, kurį pajuto patį pirmąjį rytą, kai Lukas įėjo į jos kabinetą. Dabar viskas kitaip, – pagalvojo ji. Bet nuvijo tą mintį.

Jeigu apsimestų nepastebėjusi, kad pusiausvyra tarp jųdviejų pakitusi, kad kiek­vienas kvėptelėjimas ir kiekviena akimirka atrodo pritvinkusi įtampos ir siaubo, jog yra pernelyg nepavaldi, kad būtų pakeliama, ar viskas taip ir būtų?

– Privalėjau pamatyti savo akimis, – ištęsė jis ir tarsi žalia ugnis jo žvilgsnis, nuo kurio Greisė jautėsi deginama, ėmė keliauti jos kūnu. Versdamas ją geisti. Versdamas orą virpėti. – Iš arti.

– Nenutuokiu, apie ką čia kalbi, – šiaip ne taip pavyko išspausti Greisei. Į vidų ji Luko nepakvietė, nes tai būtų buvę pernelyg rizikinga, grįžo prie lovos, tarsi ketintų toliau krautis daiktus. Visgi galvoti galėjo tik apie jį.

– Kuo puikiausiai nutuoki. – Lukas žengė į vidų, durys užsivėrė, o Greisė to numačiusi nebuvo. Vos pastebimai krūptelėjusi ji lyg apmirusi atsisuko į Luką. Kambarys staiga pasirodė gerokai sumažėjęs, sienos, regis, grasino ją suspausti. Mergina jautėsi pakliuvusi į spąstus, bet negalėjo prisiversti bėgti.

Dar blogiau – ji net nenorėjo bėgti.

Ji ketino ką nors sakyti, vėl jį atstumti, nutaisyti oficialų veidą, bet net ir tai nesisekė. Viskas dėl to alkano jo žvilgsnio, kuriuo hip­notizuodamas Lukas žengė artyn – lieknas ir aukštas, gerokai, nei derėjo, įsakmesnis. Labiau įsitempęs. Labiau prikaustantis dėmesį. Ji negalėjo atplėšti nuo jo akių

Tarsi kartą pamačiusi tai, kas slėpėsi už jo dėvimos kaukės, ji nebematytų jos. Greisė matė vyrą. Jaudinantį ir nepasotinamą, gerokai tikresnį, nei jis atrodė iki šiol, – tokį tikrą, kad tas tikrumas grasino sunaikinti sveiką jos protą. Greisės širdis ėmė smarkiai daužytis ir su kiekvienu jo žingsniu plakė vis garsiau ir greičiau.

– Nė nenutuokiau, kad turi bent vieną drabužį, kuris nebūtų griežtai nuobodus ir prideramas tik biurui, – pasakė Lukas pašaipiai ir žaismingai, nors Greisė matė, kad kiekviena jo sausgyslė, kiekvienas jo liekno kūno kaulelis spinduliavo įtampą. – Išskyrus tą raudoną suknelę.

– Šie mano drabužiai tikrai nėra įžūlūs ar bent įdomūs, – pasakė ji stengdamasi, kad balsas nuskambėtų valdingai. Kontroliuojamai.

Ji tyčia buvo apsivilkusi džinsus ir dailų juodos spalvos kašmyro megztinį. Nors ir žinojo, kad būdami toli nuo biuro jos komandos nariai vilkės kur kas laisvesniais drabužiais, Greisė galėjo sau leisti atsipalaiduoti tik tiek. Jos laisvumo sąvoka apėmė sausąjį valymą ir drabužius, kuriuos dėvėdama jausdavosi patogiai, net kilus reikalui dalyvauti susirinkime su viršininkais.

Nejaugi ji dabar tikrai galvoja apie drabužius? Kai šalia stovi šis vyras? Toks nenuspėjamas? Nejaugi ji mano, kad tai padės apsisaugoti?

Ignoruodamas Greisės balso toną Lukas žengė dar arčiau ir pažvelgė į lagamine bei greta jo ant storos baltos pūkinės antklodės išdėliotus drabužius. Greisė sustingo. Nedrįso net pajudėti. Jis buvo pernelyg arti, taip arti, kad ji galėjo jį užuosti, – jo kaitrą ir vyriškumą, ir kažką prabangiai aromatingo. Taip arti, kad tegalėjo galvoti apie jų paskutinį kartą susilietusias lūpas, apie jo reiklų, užtikrintą bučinį. Prisiminti, kokia šilta buvo jo oda, galvoti apie tai, jog visas jos kūnas virpa krečiamas tai karščio, tai šalčio.

Jis viską žinojo. Paslapčių nebuvo. Kodėl dėl to jautėsi dar silpnesnė? Dar labiau įsiaudrinusi?

Lukas atsirėmė į lovą, per čiurnas sukryžiavo kojas ir susikišo rankas į džinsų kišenes. Paskui ilgą jaudinančią akimirką primerktomis žaliomis akimis žiūrėjo į Greisę, ir kėlė jai paniką. Jos širdis ėmė plakti dar greičiau, pulsas patankėjo. Merginai atrodė, kad jos akys nuo karščio apsitraukė migla, o burna nenusakomai perdžiūvo. Net oras kambaryje, regis, spragsėjo.

– Tai ar pasikalbėsime apie tai? – paklausė Lukas su balse girdimu tamsos prieskoniu, tarsi jis, kaip ir Greisė, kovotų su tais pačiais demonais. – Ar ir toliau žaisime šį katės ir pelės žaidimą, kol atsidursime lovoje? Greise, net neabejok, man tikrai patinka su tavimi fechtuotis žodžiais. Taip pat ketinu nusivesti tave į lovą. Tačiau yra dar kai kas.

– Dar kai kas? – išlemeno Greisė. Jos balsas buvo spigus, ji nuraudo.

– Apgailestauju, bet jau esi mačiusi tai, kas slepiasi už užuolaidos, – tyliu balsu, po kuriuo pulsavo toji keista jaudinanti srovė, pasakė jis. Jo lūpų kamputis suvirpėjo, nors žvilgsnis išliko be galo tiesus ir keistas. Be galo tamsus. Ar tai – tikrasis Lukas? Vyras po kauke? Nes Greisė buvo tikra, kad jis nejuokauja. Šį kartą tikrai ne. – Už tai taikomos bausmės. Mokesčiai, kuriuos privalu išieškoti. Tokios taisyklės.

Ji negalėjo kvėpuoti. Tik apsilaižė, bet tuojau pat, pajutusi karščio antplūdį, kai Luko akys nukrypo į jas, susičiaupė; nuo atviro kūniško alkio jo veidas tapo nuodėmingas. To nuodėmingumo, nepaisant visko, Greisė troško paragauti.

– Vakar po susitikimo su Čarliu Vintropu užėjau į tavo biurą, – nesijudindamas iš vietos, nepasiekiamas ranka, bet pasiruošęs pulti pasakė Lukas. Nors ir žinojo, kad privalo pasitraukti, Greisė negalėjo prisiversti žengti nė žingsnio. Lukas nežymiai pakreipė galvą, akys žvelgė vertinamai. – Bet jau buvai išėjusi.

– Buvau susirinkime, – tylutėliai pasakė Greisė. Jos oda ir venomis tekėjo aukštos įtampos srovė. Jai kone svaigo galva. Darėsi silpna.

– Nieko nesuprantu, – tokiu pat tyliu, rimtu balsu pasakė Lukas. Iš jo sklido nepagražintas, apnuogintas sąžiningumas. Tas pats tiesumas, po kuriuo glūdėjo ta pati neviltis. Kambarys, regis, susitraukė, ir jie abu atsidūrė kilpoje. – Nesuprantu, kodėl jaučiuosi privalantis pasakoti tau dalykus, apie kuriuos paprastai su niekuo nesikalbu. Nesuprantu, kodėl negaliu liautis apie tave galvoti. Kodėl vis noriu pas tave grįžti. – Jis surimtėjo. – Tiesa ta, kad visai nenoriu nuo tavęs bėgti.

– Bet privalai, – vos girdimai iškvėpė Greisė, tačiau jis nekreipė į jos žodžius dėmesio.

– Man niekada nesisekė daryti to, ką privalėjau, – linksmai kibirkščiuodamas žaliomis akimis pasakė jis. – Tai viena iš daugybės mano ydų.

Greisė šito nenorėjo. Negalėjo to norėti – to buvo per daug. Jo buvo per daug. Ji jautėsi taip, tarsi žemė būtų sudrebėjusi, tarsi ji sudrebėjo su ja, nors nieko neįvyko.

– Tavo ydos manęs nedomina, kad ir kiek jų būtų, – beviltiškai stengdamasi išsisukti tarė Greisė. Privalau atsilaikyti. – Turime atlikti darbą. Nieko daugiau.

– Taip, – pritarė Lukas. – Mūsų darbą. Kuris mus atvedė čia, į prakeiktųjų kaimą, kurį buvau prisiekęs verčiau supleškinti, nei į jį grįžti, tad dabar man belieka stebėtis.

Luko balsas skambėjo apgaulingai leng­vai ir nederėjo su akyse blykčiojančia ugnimi.

– Stebėtis? – atkartojo Greisė, tarsi būtų nesupratusi, ką jis norėjo pasakyti, nors kuo puikiausiai žinojo.

Ji stebėjosi ne mažiau, nei jis. Stebėjosi tiek daug ir taip karštai, net be atokvėpio, kad jau ne vieną naktį beveik negalėjo užmigti. Net nuolat ją persekiojanti praeitis, visa tai, kas jai nutiko, negalėjo sulaikyti nuo nuostabos, nuo fantazijų. Ir tai tebuvo kūniškoji reikalo pusė. Paprastoji. Toji, kurią ji ketino pripažinti. Greisės akyse kambarys sukosi ir nevaldomai bangavo, tačiau visa ko centre nepajudinamai stovėjo Lukas.

Erzinantis protingas vidinis balsas šnibždėjo: Kodėl ne?

Greisė visomis išgalėmis stengėsi kvėpuoti lygiai. Ji atskleidė Lukui apie save tiesą, bet jis nepakeitė požiūrio į ją. Jis nesureagavo taip, kaip sureagavo jos taip seniai turėtas, kone mylimuoju tapęs koledžo laikų vaikinas: Lukas nepažvelgė į ją tuo vertinamu žvilgsniu ir nepaklausė, ar ji iš tiesų tą dieną mėginusi suvilioti savo motinos draugą. Ar ji tikrai turinti tą įspaudą, kuriuo visą gyvenimą tikėjo esanti pažymėta, – Lukas viso to, regis, net nematė. O jeigu, net žinodamas apie ją blogiausia, netikėjo, kad ji bloga, kokia buvo prasmė neleisti sau patirti malonumo, kuris visai neprieštaravo tam nepatogiam sąžiningumui? Šaukštelis cukraus galintis padėti nuryti kartumą.

Ir kas pasakys, kad šį kartą ji negalėtų valdyti situacijos – sumušti žaidėjo jo paties žaidime? Kodėl, užuot buvusi sugundytąja, ji negalėtų tapti gundytoja? Kodėl jai neperimti vadžių? Iš tikrųjų, kodėl?

Priblokšta savo minčių Greisė sumirksėjo. Ji pernelyg stipriai jautė nuo Luko sklindančią kaitrą, jo tobulą grožį; jis stovėjo taip arti ir stebėjo ją be galo įdėmiai.

Iš savo klaidų, iš motinos, iš savo pačios sunkiai susikurtos karjeros Greisė kai ko tikrai išmoko: visada geriau būti ta, kuri kontroliuoja padėtį.

Tad jeigu jau ji pasmerkta, kodėl nesušokti paskutinio šokio?

Tą akimirką nuo jos tarsi nusirito kažkas sunkaus ir sudegė tarp jų liepsnojančioje ugnyje.

– Jeigu ir toliau taip į mane žiūrėsi, – perspėjo Lukas, – negalėsiu būti atsakingas už tai, kas netrukus įvyks.

– Aš jau žinau, kas netrukus įvyks, – pasakė Greisė. Ir pažvelgė jam tiesiai į akis, visiškai pasiruošusi tam, kas dar visai neseniai, prieš Lukui įeinant į jos kambarį, atrodė visiškai neįmanoma. Tas nuotraukas jis sviedė jai į akis visai be jokios sąžinės graužaties, tad kodėl ji turėtų jaudintis atsuksianti jo paties silpnumą prieš jį? Sąmoningai jį provokuodama Greisė kilstelėjo antakius. – Belieka tikėtis, kad po visko, ką pasakei ir prižadėjai, nesusigadinsi savo reputacijos.

Lukas neatrodė nė trupučio sutrikęs. Jo akys permatė josios, permatė visas vietas, kuriomis ji geidė jo, troško, sapnavo naktimis. Ir ji šitai panaudos prieš jį. Ji atsiims savo. Tai ji juoksis, kai viskas bus baigta, ji paliks jį.

Lukas nejudėdamas toliau stovėjo atsirėmęs į lovą, stebėdamas ją taip, lyg stengtųsi įsidėmėti kiekvieną jos judesį, kiekvieną mintį. To buvo per daug. Tai buvo per daug tikra. Akivaizdu, kad jis nebuvo vien fantazija, kaip turėtų būti su tokiais vyrais, – jis buvo tikras.

– Privalau patikrinti, ką veikia komanda, – erzindama, jausdama savo kūnu besiritančias įtampos ir jaudulio bangas, pasakė Greisė. Dėl to ji jautėsi galinga. Tarsi ji iš tikrųjų valdytų ­situaciją. Išnaudotų ją savo reikmėms. Ja mėgautųsi.

Lukas nusijuokė.

– Komanda bare, ir dabar jiems mažiausiai reikia ledo karalienės pasirodymo, kuris priverstų visus nuobodžiai gerai elgtis ir nenuoširdžiai kalbėtis, – pasakė Lukas. – Šį vakarą protingiausia būtų leisti jiems nuleisti garą. Šiaip ar taip, jūs dar ilgą laiką būsite neišskiriami.

– Na, – akimirkai sutrikusi dėl netikėtos Luko įžvalgos – ką jau kalbėti apie tai, kad jis žinojo, kur yra jos komandos nariai, o ji – ne, – pasakė Greisė. – Tuomet viskas pagal planą.

Gal kokią sekundės dalį ji nejudėjo. Tematė Luką, jo žalias akis ir kreivą šypsnį, tarsi daugiau niekas neegzistuotų. Greisė leido tam pojūčiui užlieti visą kūną. Paskui žengė artyn.

Jo akyse ir veide sušvito nuostaba ir geismas, tačiau rankos kaipmat pakilo prie Greisės klubų ir prispaudė ją prie savęs. Ji uždėjo rankas ant raumeningos jo krūtinės ir delnais ėmė čiuopti švelnius marškinius, raumenis po jais, ir Lukas tyliai, bet šiurkščiai nusijuokė.

– Ar žinai, ką darai? – pakeldamas ranką prie jos kuodo ir visiškai ramiai, tarsi ji jau priklausytų jam, pradėdamas vieną po kito traukti smeigtukus, paklausė jis. Kita jo ranka palindo po minkštu megztiniu ir geismingai bei tvirtai kildama juosmeniu ėmė glausti merginą prie savęs.

Jai pavyks. Gal netgi visai lengvai.

– O tu? – klausimu į klausimą atsakė Greisė. Paskui pasviro prie Luko ir sunkiomis krūtimis prisispaudė prie jo tvirtos krūtinės; jos kūnas prigludo prie jo kūno, o lūpos atsidūrė vos per centimetrą nuo jo.

Luko akys, įgavusios sunkiai įvardijamą, kone karštligišką spalvą, degino it liepsna. Susijaudinimas sruvo Greisės venomis tarsi vynas. Kaip ir neginčijamo teisingumo pojūtis, kuris gal ir būtų išgąsdinęs, jeigu ji pati nebūtų apsisprendusi Luko nugalėti – pagal savo taisykles.

Paskui Greisė dar labiau pasviro ir pabučiavo Luką, perimdama situaciją į savo ­rankas, – taip ji save įtikinėjo, ir viską pasiglemžė liepsna.

***

Lukas pasidavė nuostabai maždaug tris sekundes, paskui viską užgožė geismas. Jam nerūpėjo, kodėl Greisė taip elgėsi, svarbiausia buvo tai, kad ji tai darė.

Pagaliau.

Pasiryžęs ją prisijaukinti, įrodyti, kad ji niekuo nesiskiria nuo kitų moterų, – nors nemalonus vakarykštis pokalbis bylojo ką kita, – jis perbraukė jos lūpas savosiomis.

Lukas jau seniai buvo vienas, ir taip gyventi jam patiko. Taip buvo paprasta. Lengva.

Bet Greisė dvelkė medumi, kalbėjo ištęsta teksasietiška tarsena, buvo šilta, saulėta ir saldi. Jos svaigulys trenkė it žaibas, ir jam, regis, buvo nebesvarbu apsisaugoti, – nors žinojo privaląs, nors iki šiol tai buvo antroji Luko prigimtis.

Jam nepatiko jausmai, kuriuos kėlė ši moteris. Noras ją saugoti, netgi nuo praeities. Skausmingas vakarykštis poreikis išsipasakoti. Tas apsėdimas, troškimas su ja ­užsimiršti. Lukas tikino save to nekenčiąs, todėl vis bučiavo ją ir bučiavo, giliau, aistringiau, ilgiau, pasiduodamas jos ypatingam dvelksmui, saldžiam kvapui ir prigludusio kūno tobulumui.

Tai tik seksas, – įtikinėjo jis save. Tik seksas. O šioje sferoje jis buvo itin talentingas.

Greisė stumtelėjo jį ant lovos, ir Lukas, sutrikęs dėl tokio netikėto jos kategoriškumo, nesipriešino. Kas jis toks, kad ginčytųsi? Atsigulęs ant nugaros nuolankiai stebėjo, kaip grakščiai Greisė užlipa ant lovos ir jį apžergia.

O kai jos šerdis visiškai susilietė su jo tarpukoju, jis tapo toks standus, koks dar niekada nebuvo, ir godžiai įtraukė oro. Dar. Jis norėjo dar. Troško į ją panirti ir visiškai užsimiršti. Jis norėjo priversti ją klykti jo vardą. Jis norėjo išragauti kiekvieno jos kūno centimetro, kiekvienos strazdanos, kiekvienos dejonės. Jis geidė jos visais įmanomais būdais, visą naktį.

Tik taip galėčiau nuo jos išgyti, – įtikinėjo save Lukas. Išprašyti šiuos nepatogius jausmus, tarsi jų niekada nė nebūtų buvę. Paversti ją dar viena nuo kitų niekuo nesiskiriančia pergale – nei daugiau, nei mažiau. Būtent šito jis norėjo. Nes nežinojo, kaip norėti ko nors kito.

Greisė įsitaisė patogiau, jos ilgi šviesūs plaukai išdriko, ji atrodė kaip deivė. Manoji deivė, – pagalvojo Lukas ir ištiesė rankas link jos klubų. Pridėjęs prie lūpų ilgą plaukų sruogą, patrynė kvėpdamas jos aromato. Plaukai kvepėjo rozmarinais ir vynu, o juos lytėdamas Lukas jautėsi taip, lyg liestų neapdirbtą šilką.

Tačiau Greisė nustūmė jo rankas ir suraukusi kaktą ėmėsi segioti jo marškinių sagas.

Jos neįtikėtinas susitelkimas ir dėmesys sulaikė Luką, jis neparvertė jos ant nugaros ir neužgriuvo, nors visi instinktai tik ir šaukė tai padaryti. Greisė griežtai suraukė antakius, o tai dar labiau pakurstė Luko aistrą. Pagaliau atidengusi krūtinę Greisė palinko jo palaižyti. Jos liežuvis buvo švelnus ir drėgnas, varė iš proto. Panėręs pirštus jai į plaukus, Lukas pakėlė Greisės galvą ir pažvelgė jai į akis, o paskui staigiai savininkiškai įsisiurbė jai į lūpas ir pajuto, kaip kažkur giliai viduje nuaidi pratisi ir galingi varpo dūžiai.

Kadangi Lukas visas buvo susitelkęs į pojūčius, į varpo gausmą nekreipė dėmesio; Greisė buvo karšta, moteriška ir skani ir Lukas netrukus pasijuto apgirtęs. Nežmoniškai, neįtikėtinai apgirtęs ir nenusakomai laimingas.

Tačiau Greisė buvo sumaniusi ką kita. Ji atsisėdo ir prikandusi apatinę lūpą ėmėsi atseginėti likusias marškinių sagas. Kai Lukas ir vėl pamėgino prisitraukti ją prie savęs, mergina papurtė galvą. Ji apkerėjo šilkiniu kriokliu ant pečių krintančiais plaukais, švelniomis jų glamonėmis. Ji atrodė tokia švelni, atvira, tokia sava.

– Tik gulėk, – uždėdama delną jam ant pilvo, tarsi taip galėtų jį sulaikyti prieš jo paties valią, paliepė Greisė.

– Ir galvoti apie Angliją? – ramiai paklausė jis. – Apgailestauju, bet tai – ne mano stilius.

– Gal tai bus visai nauja patirtis, – oficialiu tonu, nuo kurio jo geismas gerokai šoktelėjo aukštyn, pasakė Greisė ir vėl sutelkė dėmesį į nuogą jo krūtinę. – Nemanau, kad gali daugeliu jų pasigirti.

Lukas tikrai negalėjo tuo pasigirti. Kita vertus, jam niekada nepasitaikydavo progos palaukti.

Tebelaikydamas ją prispaustą prie klubų, jis atsisėdo, o Greisei pradėjus protestuoti, tik nusišypsojo įsikniaubęs į švelnų jos kak­lą. Švelniai apkabinusi Luko pečius Greisė įsitaisė patogiau, o jo ranka nuslydo jos nugara ir palindo po megztiniu. Švelnus kašmyras, palyginti su šilta šilkine jos oda, atrodė beveik šiurkštus. Kilstelėjęs megztinį Lukas jį nutraukė merginai per galvą ir nusviedė į šalį.

Ji atrodė tobula. Standžios, puikios krūtys buvo papuoštos dekadentiškai nėriniuota juoda liemenėle, kuri apie tikrąją Greisę bylojo gerokai daugiau, nei nuobodulį keliantys griežti kostiumėliai. Delnais suėmęs krūtis Lukas lėtai nykščiais braukė per spenelius, o Greisė atkragino galvą ir iš malonumo sudejavo. Tas garsas buvo tarsi degalų šliūkštelėjimas į laužą – Lukas panoro atsidurti jos viduje. Priglaudęs ranką jai prie nugaros jis mikliai atsegė liemenėlę, paskui, ją plėšdamas, lūpomis suėmė standų spenelį.

Lukas girdėjo, kaip sutrūkčiojo Greisės kvėpavimas, jautė, kaip įsitempė ir virptelėjo kūnas. Jis neskubėdamas, su tyrinėjančio žmogaus dėmesingumu paragavo vieno spenelio, paskui – kito. Nubučiavo kelią nuo krūtų link raktikaulio – ragaudamas jos liežuviu, lūpomis ir dantimis. Pasiekęs lūpas Lukas delnais suėmė jos veidą, pirštais paniro į plaukus ir ėmė aistringai giliai ją bučiuoti.

– Palauk, – atsitraukdama sušnibždėjo Greisė.

Pakėlusi virpančias rankas ji nustūmė nuo Luko pečių marškinius ir prigludo prie jo nuogos krūtinės.

Taip. Karšta. Švelnu. Tobula.

Lukas buvo paniręs į ekstazę. Jis norėjo dar. Ir dar.

Vis labiau nekantraudamas mikliai apsuko Greisę ir stumtelėjo po savimi. Ji sumirksėjo iš geismo aptemusiomis akimis; putlios lūpos nuo bučinių buvo drėgnos.

– Visai neleidi man valdyti situacijos, – subarė ji Luką; didelės jos krūtys prigludo prie jo krūtinės, o sustangrėję speneliai per visą kūną iki pat intymiojo standumo siuntė geismo dilgsnius.

– Ne, – prisipažino jis kimiu nuo geismo balsu. – Neleidžiu.

Pasirėmęs ant vienos alkūnės Lukas ranka lėtai nubrėžė liniją link jos liemens, paglamonėjo krūtis. Paskui tęsė kelionę iki bambos, o pažaidęs su pilvuku pasiekė džinsų juosmenį. Akies mirksniu atsegė sagą ir užtrauktuką, ir Greisė virpėdama nusijuokė.

Apčiupinėjęs nėriniuotų kelnaičių kraštą Lukas šiek tiek timptelėjo jas žemyn. Greisė tyliai sudejavo, kojos neramiai suspurdėjo. Lukas pažvelgė į ją ir nusišypsojo, paskui užkišo ranką už kelnaičių ir delnu prisilietė prie jos drėgnos kaitros.

Žioptelėjusi ir sudrebėjusi Greisė klubais prisispaudė prie jo plaštakos, virpantys merginos vokai nusileido. Ji buvo tokia drėg­na, tokia minkšta, tokia saldžiai karšta. Ji degino jame ženklus, Luką išpylė prakaitas. Jis troško. Jautė nenumaldomą poreikį.

Jau greitai, – tarė jis sau. – Labai greitai.

– Ar esi tuo tikra? – paerzino ją Lukas, pirštais tyrinėdamas intymiausias jos paslaptis, glostydamas jos šilkines klostes, kol galiausiai paniro į vidų. – Kiek atmenu, turėjai šiokių tokių abejonių, tiesa?

Greisė kažką keistai sumurmėjo, galva paniro į patalus, klubai pakilo prie Luko delno, kad galėtų pasitikti kiekvieną saldų brūkštelėjimą.

Jis norėjo dar. Vargas jai – jis geidė visko. Bet pamiršo kodėl. Teliko geismas.

– Noriu, kad pasiektum orgazmą, – prie pat Greisės ausies sušnibždėjo jis ir apsidžiaugė išgirdęs ilgą virpantį atodūsį; ji panėrė ranką jam į plaukus ir stipriai įsikibo.

Viena Luko ranka tyrinėjo jos kaitrą, pirštai judėjo senu kaip pasaulis ritmu, o lūpos drąsiai ir reikliai glamonėjo Greisės krūtis. Dar vienas kvėptelėjimas, dar vienas. Jos galva siūbavo pirmyn atgal į pagalves, kūnas vis labiau įsitempė, nugara išsirietė, rankos susigniaužė į kumščius.

– Dabar, Greise, – sušnabždėjo jis ir ­palinkęs prie kitos krūties liežuviu apvedė apskritimą apie jos spenelį. – Dabar.

Lūpomis timptelėjęs spenelį Lukas stip­riai delnu patrynė jos jautriausią moteriškąją paslaptį, ir Greisė krūptelėjo, suskilo į smulkiausias šukeles; jos veidas užkaito, lūpos prasivėrė.

Ji buvo gražiausias jo kada nors regėtas kūrinys. Priklausantis jam.

O Lukas dar tik buvo bepradedąs.

DEVINTAS SKYRIUS

Greisė beveik neturėjo kada įtraukti oro, susikaupti, nes Lukas netikėtai pakilo, nutraukė jai nuo kojų batus, džinsus ir kelnaites – viską darė taip meistriškai, kad ji turėjo stipriai sunerimti, bet tik stipriau suspaudė šlaunis, nes kūnu nusirito dar viena geismo banga.

Taip pat greitai nusiplėšęs ir savo drabužius, Lukas vėl palinko virš vis dar negalinčios pajudėti Greisės. Jos širdis tebesidaužėsi, kvėpavimas trūkčiojo.

O juk ji turėjo valdyti situaciją! Tai jis turėjo gulėti, vos gaudydamas kvapą!

– Lukai, – nežinodama, ką pasakyti, pradėjo Greisė. Nežinodama, nuo ko ar kaip pradėti. Net neatpažino savo balso.

– Ša, – nutildė ją Lukas ir nuslinko žemyn. Greisei nespėjus net sureaguoti, Lukas pakišo stiprias savo plaštakas po jos klubais, kilstelėjo ir prispaudė lūpas prie intymiausio jos pumpuro.

Ji pajuto aistros sprogimą, o kūnu nusiritęs iki baltumo įkaitęs ugnies kamuolys ištirpdė visus planus ir baimes. Lukas ją laižė, erzino, ėmė – kaskart vis nuodėmingiau, išmaniau, vis labiau pasitikėdamas savimi.

Greisė išsirietė, bet jis neatsitraukė. Mergina tarsi iš tolo girdėjo savo balsą, dejuojantį nesuprantamus geismo, malonumo, ekstazės žodžius. Alsavimas virto paviršutiniškais kvėptelėjimais, kuriuos jai vos sekėsi tramdyti, o nurimti nė iš tolo nepavyko. Lukas ir toliau kurstė ugnį, kiekvienu liežuvio sukiniu kaitino liepsnas, keldamas Greisę vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai ji peržengė ribą ir ištirpo.

Kai Greisė pagaliau atgavo savitvardą, Lukas, plačiais pečiais užstodamas kambarį, jau buvo virš jos. Ji jautėsi taip, tarsi būtų išversta, apnuoginta, tapo dar labiau pažeidžiama. Nežinojo, ar norėjo pulti į ašaras, ar jį pabučiuoti.

– Dėmesio, Greise, – linksmai, bet aistringai sumurmėjo Lukas ir nusileido jai ant krūtinės; raumeningos, švelnios it šilkas rankos ėmė trintis į jos apsunkusias krūtis, Greisė aimanavo, kol kūnu tebesirito ką tik patirto malonumo raibuliai.

Tada jis nėrė į ją.

Lukui pradėjus lėtai ir užtikrintai judėti, ką tik patirto orgazmo virpuliai susiliejo, Greisės kūnu nusirito drebulys ir ėmė kilti nauja malonumo banga, – nors ir atrodė, kad buvo visiškai pasisotinusi.

Tebebūdamas giliai jos viduje Lukas apsivertė ir pasodino Greisę ant savęs. Apsvaigusi ji kurį laiką tegalėjo tik spoksoti.

– Maniau, kad norėjai valdyti situaciją, – bučiuodamas jai skruostą pasakė Lukas ir, pakštelėjęs į lūpos kamputį, nuslydo kak­lu. – Prašom, arena tavo.

– Tavo valdymo sąvoka gerokai platesnė, nei manoji, – tarė Greisė, stebėdamasi, kad apskritai sugeba kalbėti, kad įstengia susieti žodžius, nors balsas skambėjo dusliai.

Lukas nusijuokė, o ji jo juoko vibracijas pajuto savyje. Juoko bangos pasklido po visą jos kūną, išsiveržė ir vėl ją sujaudino.

– Ribos man ne itin rūpi, – nubraukdamas Greisei nuo veido plaukus ir krimsčiodamas apatinę jos lūpą pasakė Lukas. – Nebent pats jas nustatyčiau.

Jis buvo toks standus ir karštas, toks nepalenkiamai vyriškas, kad Greisė netikėtai pajuto nekantrą ir skubą. Neįtikėtina – tas besirangantis geismas joje ir vėl ėmė augti, tvinkti. Tik tas jausmas dabar ir tebuvo svarbus. Priimdama jį į save kiek galima giliau, Greisė atsilošė. Paskui lėtais ritmingais judesiais pradėjo sukti klubus ir stebėjo, kaip Luko akys nuo aistros pritemsta, mėgaudamasi ne ką menkesne savo galia jam.

Tačiau galia buvo nė motais. Ji nebebuvo svarbi. Tik ne po visko, kas tarp jųdviejų ką tik įvyko. Greisė žinojo, kad taip neturėjo būti, bet priekaištingas mintis nuvijo šalin. Dabar jai terūpėjo malonumas, glot­nus jųdviejų slydimas vienas kito kūnu, ­stūmimas ir traukimas, kurie kėlė laukinį siautulį, vertė nepasotinamai geisti dar. Ji pamiršo nuotraukas, praeitį ir skausmą, pamiršo, ko ketino jį pamokyti. Vienintelė tikrovė buvo jos viduje judantis standumas, jos kūnu karštligiškai judančios rankos. Tik­ra buvo tai, kad ji beviltiškai jo geidė, bet, užuot kėlęs siaubą, šis suvokimas skatino trokšti dar daugiau. Taip godžiai ji dar nieko niekada nebuvo alkusi. Net neįsivaizdavo, kad tai įmanoma.

Greisė pernelyg stipriai geidė, kad galvotų, kaip apsaugoti savo jausmus. Tikriausiai šitai žinojo netgi nuo pat pradžių.

Kažkuriuo momentu Luko rankos suėmė jos klubus, ir Greisė daugiau nebegalėjo mąstyti, tik jausti. Kai ji vėl skilo į galybę šukelių, Lukas laukiniais skubriais judesiais ją netrukus pasivijo ir taip pat pasiekė viršūnę.

Greisei pasirodė, kad jis net sušuko jos vardą.

***

Lukas žinojo, kaip privalėjo elgtis. Jis mokėjo įžiebti aistras ir vilioti. Tobulai suvaidinti sceną po lytinio akto. Priversti moterį, kuri ką tik su juo permiegojo, pasijusti tikra karaliene, tarsi tai būtų geriausias jos gyvenimo sprendimas. Jis žinojo, kaip priversti jas geisti dar.

Tačiau Greisė nebuvo panaši nė į vieną moterį.

Lauke jau seniai sutemo, kambaryje tvyrojo šešėliai. Šviesą skleidė tik ant senovinio stalelio stovinti naktinė lempa, kuri tamsoje švytėjo tarsi geltona blausi aureolė.

Lukas tebebuvo jos viduje. Greisė vis dar gulėjo jam ant krūtinės.

Jis ir pats nesuprato, kodėl, galvojant apie kitą savo žingsnį, užplūdo tokia nenugalima melancholija. Ji kėlė ne ką menkesnį nerimą, nei neįprastas laimės jausmas, kuriame jis skendėjo vien laikydamas ją glėbyje ir kvėpuodamas.

Tai tiek tų kerų.

Greisė pasimuistė, ir Lukui kilo keistas noras apsimesti miegančiu, kad ji liktų gulėti ilgiau, savo maloniu, švelniu svoriu spausdama jį prie lovos. Tačiau jis leido jai atsitraukti, ir, kol mergina kitoje plačios lovos pusėje kėlėsi, nusimovė prezervatyvą.

Greisė, išdrikusiais plaukais, metė žvilgsnį per petį, ir Lukas pajuto aštrų panašaus į pasididžiavimą jausmo dūrį. Jos plaukai buvo it išsklidęs debesis, lūpos šiek tiek paburkusios, žvilgsnis blausus.

– Palįsiu po dušu, – nuo aistros vis dar prikimusiu balsu pasakė Greisė.

Nuo jos dvelkė nejaukumu, susivaržymu. Ji nepažiūrėjo jam į akis, o kai apsivijo save rankomis, Lukas suprato, kad ji pajuto tarp jų pakibusį sunkumą.

Šiaip panašiose situacijose jis visada elgdavosi kaip tikras virtuozas. Ir dabar turėjo būti permatęs jos reakciją, prajuokinęs ją, pagyręs ir paerzinęs. Tačiau linksmosios jo manieros, garsusis žavesys tarsi kažkur išgaravo.

– Greise. – Lukas nežinojo, kodėl taip ištarė jos vardą, kodėl pajuto jį nuvilnijant visu kūnu, kodėl norėjo be jokios priežasties ją apkabinti. Likti šioje akimirkoje, sustabdyti ją. Jis nesuprato, kodėl kiekviena jo dalelė sakė, kad nesustoti, eiti toliau reikštų pražūtį.

Pripažinti, kad jis ir vėl Vulfstoune – su visomis pasekmėmis.

Jis visiškai nusiginklavo, o Greisė į jį net nežiūri.

– Gal paskambink kambarių tarnybai? – nerūpestingai pasakė ji, bet Luko apgauti nepavyko. Tačiau ką jis galėjo padaryti, kai ir pats nesuprato, kas taip smarkiai it ledinis šaltis spaudė jam krūtinę? – Pavalgyti, man rodos, būtų ne pro šalį.

Lukas stebėjo, kaip ji nuoga ir gražesnė, nei turėtų būti bet kokia žemės moteris, aukštai, netgi karališkai iškelta galva, tarsi visų jo fantazijų, kurių net nenutuokė turįs, išsipildymas, perėjo per kambarį ir užsidarė vonios kambaryje.

Lukas jautėsi įkliuvęs į tikriausią bėdą. Didesnę, nei kada nors iki šiol.

***

– Vakar apkaltinai mane slapstymusi, – net neatsisukdamas, net nepajudėdamas iš didžiulio erkerio pasakė Lukas. – Lygioje vietoje.

Jis girdėjo, kada vanduo liovėsi bėgęs, kada seni vamzdžiai nustojo džerškėti ir žvangėti. Jis girdėjo, kaip, prieš jam prabylant, Greisė sukiojosi vonios kambaryje ir galiausiai išėjo. Su savimi atsinešė aromatingą kažkokių vos juntamai su prieskoniais maišytų žolių debesį. Jos muilas, šampūnas, kvepalai. Jie erzino Luko uoslę, ir jo pasididžiavimas kaipmat sustandėjo. Jis atidarė duris ir įleido patarnautoją su maistu. Ėriena su svieste trintomis bulvėmis ir žirneliais. Sotus, šaltam kovo vakarui tinkamas maistas, tačiau sužadinti apetito nesisekė.

– Tai buvo pastaba, – ramiai atsakė Greisė – daug arčiau, nei jis tikėjosi ją išgirsti, bet vis dar neatsisuko. – Ne kaltinimas.

– Šiaip ar taip, nuskambėjo nuovokiai, – pasakė jis. – Čia to daryti man kažkodėl nesiseka.

Lukas apsisuko ir pamatė ją, stovinčią visai šalia; ji buvo sutrikusi, rudos akys žvelgė budriai, plaukai netvarkingai sukelti aukštyn, galiukai susiraitę. Ji buvo apsisiautusi plono šilko karališkos tamsiai mėlynos spalvos chalatu, oda nuo prausimosi, – o gal po aistringos nakties, – rausva.

Greisė atrodė kaip tikriausias skanėstas – saldi, drėgna ir tokia gardi. O Lukas niekaip nesuprato, kodėl norą ir ilgesį vėl jos paragauti užgožė kitas jausmas. Kodėl jis tai pajuto?

Vėl tos šmėklos, – niūriai pagalvojo Lukas. Jų buvo per daug, ypač Vulfstoune. Argi po susidūrimo su Džeikobu jis dar nepasimokė, jog grįžti į praeitį yra tikra beprotybė? Bet štai jis ir vėl čia, tame pačiame kaime, tarsi nieko nebūtų išmokęs. Argi ne jis pats pasiūlė čia atvykti – kaip tikrų tikriausias apie pasekmes negalvojantis pasipūtėlis. Tokia viso jo prakeikto gyvenimo istorija.

– Nežinau, kas tai, – sumurmėjo Lukas. – Ar viskas dėl tavęs... Ar dėl šios prakeiktos vietos. Ji kelia pernelyg daug prisiminimų. Bet nė vienas jų nėra geras.

Greisė budriomis akimis atidžiai žvelgė į Luko veidą; jis matė, kaip ji nuryja seiles, tarsi stengtųsi nurimti. Keista, bet tas mažutis nejaukumo ženklas padėjo jam atsipalaiduoti. Jis paskatino Luką suvokti, kad ši moteris, – kuri buvo ne ką mažesnė slapstymosi profesionalė, – gali jį suprasti. Kad jis norėjo, jog ji suprastų.

– Kas tau čia nutiko? – švelniai paklausė ji, tarsi baimintųsi, kad klausimas jam nepatiks.

Lukas ilgokai į ją žiūrėjo, paskui vėl nusuko akis į langą. Naktis buvo tamsi ir aud­ringa, be jokių prošvaisčių, kad pasirodys mėnulis ar sužibės žvaigždės. Matėsi tik vėjo blaškomos pakelėje augančių medžių šakos ir už jų tvyranti matinė užmiesčio tamsa. Tačiau Lukas puikiai žinojo, kur esąs. Jis žinojo, kad Vulfų valdos prasideda kitoje apgaulingai lyriškos per miestelį vingiuojančios upės pusėje, kad ten, tamsoje, dunkso dvaras, – tuščias, slegiantis, pažymėtas, – jam visada bus pažymėtas besieliškumo ir blogio ženklu, kurio žymę turėjo ir buvęs jo šeimininkas.

Ką jis sau galvojo, čia grįždamas?

– Man teko nelaimė gimti Viljamo Vulfo sūnumi, – nenatūraliai nusijuokęs pasakė jis. – Štai kas man nutiko. Greise, nesileisk apgaunama pasakų apie jo šlovę, didelę charizmą ir asmenybės kultą. – Jis papurtė ­galvą. – Per gyvenimą man pavykdavo apie jį negalvoti pakankamai ilgai, bet akivaizdu, kad čia tai neveikia. Jo darbai, jo aura tvyro pačiame šio kaimelio ore tarsi dūmai.

Ilgą laiką Greisė nepratarė nė žodžio, ir ilgesys Luko širdyje išsiplėtė dar labiau. Tarsi jis niekada iš tiesų – iki šios akimirkos – nebūtų pažinęs vienatvės. Bet paskui, tebežiūrėdama jam į akis, Greisė praėjo pro šalį, ir, atsisėdusi ant prie lango stovinčios sofos, pasikišo po savimi ilgas nuogas kojas. Kai pakėlė į jį veidą, jame... nebuvo nieko. Nei smerkimo. Nei gudravimo, nei jokios užslėptos žinios, kad tai, ką išgirs, galėtų panaudoti prieš jį. Nieko, tik šiltas atviras žvilgsnis.

– Jis buvo monstras, – paprastai pasakė Lukas. Pajutęs, kad bus sunku kalbėti, jis vėl nusisuko į langą, nors už jo tematė praeitį. Gūžtelėjo pečiais, tarsi mėgindamas jos nusikratyti.

– O tavo... – dvejodama pradėjo Greisė, – ...motina?

– Niekada jos nepažinau, – atsidusdamas pasakė Lukas. Buvo keista, kad tiesa vis dar gėlė, nes, regis, seniai buvo laikas liautis sielotis dėl tokio ganėtinai nereikšmingo fakto. – Viljamas man pasakė tik tai, kad ji negalėjo į mane net žiūrėti, todėl ir paliko ant slenksčio. – Nekreipdamas dėmesio į tylų Greisės atodūsį, jis kvailai vyptelėjo. – Augdamas nuolat stebėdavausi, kad žmonės temato mano žavų veidelį, kurį laimėjau per genų loteriją, nors puikiai žinojau, koks buvau bjaurus. Toks bjaurus, kad net mano motina, apie kurią nieko niekada nesužinojau, negalėjo į mane žiūrėti. Toks bjaurus, kad mano tėvas manęs nekentė. Kokia dichotomija.

– O tu tikėjai vien tėvo žodžiu? – paklausė Greisė balsu, kuriame nebuvo justi užuojautos, jis skambėjo ramiai, ir tik dėl šios priežasties Lukas nepradėjo gailėtis, kad atsivėrė. Bet vis dar nepajėgė suprasti tikrosios savo atviravimo priežasties.

Jis nenoriai prisiminė tą vakarą, kai tėvo darbo kabinete po valandas trukusių paieškų pagaliau, stovėdamas su gimimo liudijimu rankoje, stojo akis į akį su Viljamu. Tada jis tebuvo paauglys, piktas ir įsižeidęs, kad visi jo broliai žinojo, kas jų tėvai, – net Rafaeilis, dar vienas pavainikis sūnus, kuris gyveno kaime, bet ne Viljamo panosėje, ir turėjo motiną, kuri savo meile galėjo kompensuoti Viljamo atstūmimą. Bet Lukas neturėjo nieko. Tik visą gyvenimą trukusią Viljamo neapykantą ir gimimo liudijimą su užtušuotu motinos vardu.

Kai Lukas pamojavo tėvui po nosimi dokumentu, Viljamas pasielgė taip, kaip ir galima buvo tikėtis, o Lukas buvo per mažas, per daug emocionalus, kad pasipriešintų, kaip kad būtų pasielgęs vėliau. Jis nurimo tik tada, kai Viljamas, kaip jam įprasta, prispaudė jį prie sienos.

– Tavo motina – nepamirštama moteris, – pagiežingai, įžeidžiamai ir trikdomai pasakė jis.

Paskui nusviedė Lukui po kojomis nuotraukų albumą, nusivaipė iš sukruvintos nosies, kurią pats suknežino savo dideliu kumščiu, ir paliko Luką vartyti dėdės Ričardo vestuvių nuotraukų, kuriose pamatė moterį su neįprastai žaliomis, kaip ir jo, akimis. Jeigu tai, ką matė, buvo tiesa, beliko ­tikėti, kad Viljamas permiegojo su savo brolio žmona. Lukas ten pat ant grindų apsivėmė.

Daugiau apie Luko motiną niekas niekada nekalbėjo.

– Taip, – pasakė jis. – Niekada taip ir nesužinojau, kas ji. Bent jau ne šimtu procentų. – Jis negalėjo patikėti, kad Viljamo elgesys iki šiol, net po tiek metų, jį taip smarkiai veikė. Nors neturėjo, nes tas vyras jau beveik dvidešimt metų buvo po žeme. – Ne tiksliai.

– Mano tėvas dingo, prieš man gimstant, – rankomis apsivydama kelius abejingai pasakė Greisė. – Pasaulyje yra daugybė Džonų Benisonų, bet nė vienam neparūpo pasiskelbti mano tėvu. Net neturiu jo pavardės. – Ji skvarbiai pažvelgė į Luką. – Lukai, jokia gėda, kad tapai atsitiktinumu. Atsitiktinumas nėra klaida, yra tik tėvai, kurie nepakelia jiems mestų iššūkių.

– Viljamas nepakėlė jokių tėviškų iššūkių, – pasakė Lukas. – Jis netgi nebuvo asmuo, kurį galėčiau pavadintu tėvu, neskaitant biologinio indėlio.

Nukreipęs žvilgsnį į Greisę, Lukas ėmė tyrinėti į jį žvelgiančias akis, gilintis į kone nenugalimą norą ją paliesti, apkabinti, vėl priglausti ir panirti į tą trapų pojūtį, kuris apėmė lovoje, kurio jis dar niekada nebuvo jautęs. Jis net bijojo jį įvardyti.

– Greise, jau minėjau, kad čia gyvena šmėklos, – tyliai pasakė jis, bet tą pat akimirką suabejojo, ar turėjo galvoje Vulfstouną, ar save.

Regis, visai nesutrikusi, Greisė nežymiai šyptelėjo.

– Ar jos ims žvanginti grandinėmis ir savo dejavimu išbaidys svečius? – paklau­sė ji.

– Labiau tikėtina, kad apsirengs modeliuotojų drabužiais ir elgsis kaip normalūs žmonės, – santūriai atsakė Lukas. – Nors tokios nėra. Nė vienos.

Akimirką Greisė atidžiai žiūrėjo į Luko veidą, paskui pasisuko į langą ir pažvelgė laukan, tarsi ir ji sugebėtų matyti kiaurai per tamsą, įžvelgti tolumoje dunksantį aptrupėjusį dvarą.

– Ar todėl jis ir liko apleistas? – paklausė Greisė. – Nes jame pernelyg daug ­šmėklų? – Tarsi stengdamasi suprasti, ji suraukė antakius. – Ar buvo lengviau palikti jį sugriūti?

– Jeigu jis būtų mano, – tyliai ir grėsmingai pasakė Lukas, – nugriaučiau jį ir apibarstyčiau druska žemę.

Greisė kilstelėjo antakius, o putliose lūpose, kurios Luką traukė kaip šviesa naktinį drugį, sušvito kukli šypsena. Jis negalėjo prisiversti nusukti akių.

– Tai perdėtai dramatiška, – pasakė ji. – Juk paprasčiausiai galėtum nuspręsti daugiau niekada jame nesirodyti. Arba paaukoti pastatą Istoriniam Anglijos paveldui. Tai – tik namas. – Kadangi Lukas tylėjo, ji gūžtelėjo pečiais. – Net neabejoju, kad tavo broliai ir seserys yra kitokios nuomonės.

– Mes beveik nebendraujame, – pasakė jis. Ir tyliai sukikeno. – Gal teisingiau būtų sakyti, kad jie nebendrauja su manimi. O ir kodėl turėtų?

– Nes tu – jų brolis, – tarsi juo tikėtų, tyliai pasakė Greisė. Tarsi jį pažinotų.

O jis juk negalėjo jai to leisti, tiesa? Negalėjo leisti jai galvoti, kad yra kitoks, geresnis, gilesnis, nei iš tiesų buvo. Net jeigu atrodė, kad mergina jį apsupo saulės šviesa. Tai turėjo būti šmėklų išvarymo, o ne intymumo seansas.

Sutrikęs dėl tokio stipraus noro būti šalia Greisės, – nors ką tik ketino sugriauti bet kokią jos apie jį susidarytą pozityvią nuomonę, – Lukas atsisėdo šalia merginos ant pliušinės ryškios sofos. Paskui, nors pats dėl to labai sutriko, paėmė jos baltą grakščią plaštaką. Jis pats savęs nesuprato. Dar niekada pats sau nesijautė toks svetimas.

– Vieną vakarą, kai man buvo aštuoniolika, – stengdamasis kalbėti kuo ramiau, prašneko Lukas, – Viljamas prisigėrė. Tai, kaip pati supranti, nebūtų niekam užkliuvę, tačiau tą vakarą jis baisiai įniršo ant mano sesers Anabelos. – Jis nusišypsojo, bet liūd­nesnės šypsenos Greisei dar nebuvo tekę matyti. – Jis žiauriai ją sumušė, – gergždžiančiu balsu tęsė jis. Laisvąja ranka parodė sau į veidą. – Botagu sučaižė jai veidą.

– Už ką? – iškvėpė klausimą Greisė, o jos akys išsiplėtė.

– Jis buvo smurtautojas ir girtuoklis, – tulžingai atsakė Lukas. – Argi jam reikėjo priežasties? – Jis nežymiai papurtė galvą ir tęsė: – Mano broliai mėgino jį sulaikyti. Bet buvo per maži. Kai namo grįžo vyresnysis brolis Džeikobas, jis iš karto puolė tramdyti Viljamą. – Lukas nukreipė į Greisę tamsų žvilgsnį. – Manęs tą vakarą namuose, žinoma, nebuvo. Soho rajone vaikiausi dvynukes.

Greisė nesusigūžė ir nenusuko akių. Todėl tą teko padaryti jam.

– Atitraukęs Viljamą nuo Anabelos, – susitelkdamas į sunertus jųdviejų pirštus toliau pasakojo Lukas, – Džeikobas trinktelėjo tam prisigėrusiam paršui, kaip jis ir buvo užsitarnavęs. Stipriai.

Tarsi žinotų, ką jis papasakos toliau, Greisė stipriau sugniaužė Luko ranką.

– O paskui? – tyliai paklausė ji.

– Jis mirė, – tarsi konstatuodamas faktą atsakė Lukas. – Toks jau buvo tas Viljamas Vulfas, – paniekinamai sušnypštė jis. – Visada juokdavosi paskutinis.

– Be galo užjaučiu, – sumurmėjo Greisė. – Jus visus.

– Turėtum užjausti mano mažuosius ­brolius, – kūnu ritantis pažįstamai nervingumo bangai, burbtelėjo Lukas. Ji buvo silp­nesnė, bet vis tiek kėlė nerimą, sustiprino įsisenėjusią neapykantą sau. – Išteisintas nuo visų kaltinimų, Džeikobas, žinoma, įsipareigojo tapti mūsų gynėju ir globėju, nes toks jau jis buvo. Dosnus iki negalėjimo. Tobulas vyresnysis brolis. Tačiau jis negalėjo gyventi pats su savimi. – Lukas papurtė galvą. – O ką gi tas niekingas šunsnukis padarė, kad užsitarnautų atgailos? Tik privertė mus visus kentėti.

Lukas girdėjo savo nuogo ir šiurkštaus balso aidą ir džiaugėsi, kad čia nėra veidrodžio. Buvo tikras, jog savęs jame nepažintų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, jis jautėsi sutrikęs, tarsi būtų paleistas nuo grandinės ir tuoj turėtų sprogti. Tačiau Greisė pridėjo sau prie lūpų jų sunertus pirštus ir vieną po kito pabučiavo visus krumplius, tik tada Lukas vėl pajėgė įkvėpti.

– Metų metus kiekvieną naktį sapnuodavau, kaip užmušu Viljamą, – tyliai tęsė jis. Paskui atsisuko ir pažvelgė į nerimą ­išduodančias merginos akis. – Nekenčiau jo. Jeigu iš tiesų aš, o ne Džeikobas, būčiau jį užmušęs, – sąmoningai ar netyčia, – nebūčiau praradęs nė vienos nakties ramaus miego, o mano sąžinė nė karto net nebūtų dilgtelėjusi.

– Kas tuomet negerai? – paklausė Greisė, ir jam vėl pasirodė, kad mergina mato jo sielą. Pernelyg lengvai ir aiškiai. – Nes akivaizdu, kad kažkas tave slegia, Lukai. Sunkiai.

– Tik aš pats, – atvirai atsakė jis. – Kai Džeikobas išvyko, globėjo vaidmuo atiteko man. – Jo šypsena buvo aitri kaip rūgštis. – Švelniai tariant, tokiam vaidmeniui netikau. Aš juos apleidau. Palikau. Štai toks esu žmogus.

Kambaryje įsivyravo tyla. Viliojantys maisto kvapai pasklido ore, o už lango ūbavo vėjas.

– Kiek tau buvo metų? – po akimirkos paklausė Greisė; jos veidas atrodė ramus, neįskaitomas.

– Aštuoniolika. – Lukas karčiai prunkštelėjo. – Tikras vyras.

– O gal tiksliau būtų sakyti – berniukas, kuris visą gyvenimą pažino tik smurtą, – nenusukdama akių tyliai pasakė Greisė. – Berniukas, kuris neturėjo supratimo, kaip turi elgtis tikri tėvai. Aš manau, tu per daug iš savęs reikalavai. Nepelnytai.

Lukas ilgai žiūrėjo jai į akis, o tarp jųdviejų atvirai buvo pakloti jo trūkumai ir nesėkmės. Ne žavesys, sąmojis ir grožis – ne vienas tų įprastinių įrankių, kuriais naudodamasis jis visą gyvenimą gynėsi nuo tokios akimirkos.

Dar neįtikimiau buvo tai, kad tą akimirką jis pats ir sukūrė. Jis pats viską paklojo jai po kojomis. Ir vis dar negalėjo sau leisti galvoti, kodėl. Nedrįso.

– Anksčiau apie tai ir kalbėjau, – suimdamas Greisės smakrą pasakė Lukas; nuo jos odos švelnumo, nuo to, kaip prasiskyrė jos lūpos, per visą jo kūną nusirito jaudulio banga. – Iš manęs niekas nieko niekada nesitikėjo. Visų mažiausiai – aš pats. Kodėl tuomet turėtum tikėtis tu? – Jis nykščiu perbraukė per švelnų jos skruostą. – Kodėl tikiesi?

Greisės akys švytėjo. Ji pasitiko jo akis tiesiu, giliu žvilgsniu.

Nenukreipdama akių ji vos pastebimai gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau, bet manau, atėjo laikas ir tau pačiam pradėti tikėtis.

Paskui pasuko galvą ir priglaudė lūpas prie Luko delno. Ir tuomet jis pražuvo.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Žiūrėdama į priešais padėtą bulvarinį laikraštį Greisė pajuto, kad jai akimirksniu nukrito spaudimas. Skrandis susisuko, ir jai pasirodė, kad nuo šoko tą pat akimirką apalps. Keliai linko. Protas tiesiog norėjo pasiduoti svaiguliui.

Tačiau, kad ir kaip norėdama, Greisė nepadarė nieko panašaus. Viskas, ką įstengė, tai skaityti laikraštį, kurį akivaizdžiai sutrikusi padavė kolegė, kai Greisė atvyko į rytinį susirinkimą su komanda, surengtą prieš šį vakarą įvyksiančias iškilmes aptarti paskutinės minutės detalių.

– Apgailestauju, – pusbalsiu pasakė Sofija. Bet Greisės širdis daužėsi taip garsiai, kad kolegė galėjo ir rėkte išrėkti savo žodžius. Antraštė didžiosiomis raidėmis šaukė: LUKO REKLAMOS KAMPANIJA? VULFAS SUGRĮŽO SU VYSTANČIU MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIŲ MODELIU. Pateiktame straipsnyje buvo įdėtos ne tik nuotraukos, kuriose per popmuzikos princesės gimtadienį Greisė aistros aptemdytomis akimis, įsitaisiusi Lukui ant kelių, bučiuoja jį, – kuo puikiausiai atpažįstama, nors veidą pridengė plaukai, – bet ir senos amerikietiško sporto žurnalo nuotraukos, kurias buvo iškapstęs Lukas. Visu ryškumu.

Greisė stovėjo suakmenėjusi ir spoksojo į laikraštį. Štai koks jausmas, kai griūva visas gyvenimas. Štai kaip tai nutiko: visi sunkaus jos darbo metai cypdami sustojo užeigoje Kiaulės galva – jos kūnas buvo pateiktas įdėmiai visos Didžiosios Britanijos analizei kažkokiame niekingame laikraštpalaikyje. Greisė stovėjo suparalyžiuota ir jautė į ją nukreiptas ir reakcijos laukiančias visų akis.

Kaip gali būti, kad šitai vyksta?

Didžiausias jos karjeros renginys turi įvykti vos po kelių valandų, o jos pusnuogis kūnas demonstruojamas visuose bulvariniuose laikraščiuose. Ji buvo tikra, kad tai nevisiškai atitiko klasikinę ir kartu modernią Hartington’s deklaruojamą filosofiją. O dar blogiau už maudymosi kostiumėlių nuotraukas buvo faktas, kad visas pasaulis, – įskaitant personalą, vadovus ir Hartington’s direktorių tarybą, – sužinos, jog ji permiegojo su Luku Vulfu.

Ji laukė, kada sielvartas išsiverš, kaip per plauką vos neįvyko Luko darbo kabinete, bet taip nenutiko.

– Atleiskite, Greise, – net išraudusi nuo sumišimo vėl sumurmėjo Sofija, kol visi kiti apsimetė įsitraukę į rytinės arbatos gėrimą ir angliškų pusryčių valgymą. – Bet šį straipsnį skaitė visi, todėl pagalvojau, kad jūs taip pat privalote žinoti.

Greitai apsižvalgiusi Greisė pamatė, kad beveik ant kiekvieno restorano stalo guli po laikraščio egzempliorių. Jis neabejotinai gulėjo ir ant visų pusryčių stalų ­visame ­pasaulyje. Jos motina Rasine ­tikriausiai ­dabar taip pat jį skaitė ir visažiniškai linksėjo galva, plodama sau per petį, kad iš lizdo spėjo tą angį išmesti. Nuostabu.

– Ačiū, Sofija, – nežinia iš kur atradusi ramybės, šaltakraujiškai pasakė Greisė.

Tai buvo jos juodžiausias, žioruojančiomis spalvomis, į maudymosi kostiumėlį įspraustas košmaras. Greisė žinojo, kas bus toliau. Ji žinojo, kaip ši scena vaidinama. Jos gerkle pakilo ką tik nurytas kąsnis, ir ji, vis dar tarsi stebėdama save iš šalies, pagalvojo, kas nutiktų, jeigu dabar pat apsivemtų visos komandos ir pusės Vulfstouno kaimo akivaizdoje – visų, kurie buvo susirinkę į Kiaulės galvą godžiomis akimis stebėti jos reakcijos ir iš kurių tik keletas mėgino apsimesti nežiūrį.

Greisė paprasčiausiai negalėjo leisti, kad tai nutiktų.

Tik ne tada, kai apsimiegojęs ir susivėlęs, tarsi ką tik išlipęs iš sujauktos lovos, – o ji žinojo, kad taip ir buvo, nes toje lovoje išdykavo drauge su juo, – iš vestibiulio įėjo Lukas. Visų galvos restorane pasisuko į jį ir stebėjo, kaip jis eina prie Greisės stalelio. Ji girdėjo šnabždesius ir niurnėjimą. Jautė, kaip oras kaista nuo spėlionių, tarsi paskalos būtų elektros srovė, ir dabar jai lėtai, bet užtikrintai būtų vykdoma mirties bausmė.

Greisė stebėjo, kaip tuo lengvabūdišku liuoksėjimu, ta nerūpestingai išdidžia eisena, kuri neabejotinai pabrėžė fatališką vyrišką grožį, artėja Lukas. Ji visą savaitę tyrinėjo visas iki vienos jo ilgo liekno kūno detales ir tirpo nuo jo išradingų rankų kerų, o jos kūnas geidė dar. Dabar. Jis pasirengė, tarsi Lukui paliepus: ėmė tirpti ir virpėti, tarsi dar prieš dvidešimt minučių jis nebūtų parklupęs ant kelių ir stūmęsis į jos gelmes, karštomis lūpomis glamonėjęs jos sprando, viena nuodėminga ranka apėmęs jos krūties, kita – lietęs jos pumpurą.

Greisė stipriai suglaudė šlaunis ir prisivertė nusišypsoti savo mandagiąja, profesionaliąja šypsena. Akivaizdu, kad jam nebuvo įmanoma atsispirti, net įvykus blogiausiam. Vis dar vykstant blogiausiam, – pasitaisė ji. – Šią akimirką.

Lukui artėjant, Greisei nutiko kai kas netikėto. Taip buvo ir anksčiau. Tas ­nuotraukas Lukas buvo matęs, bet jos nepakeitė jo nuomonės apie ją. Jis ir toliau jos geidė. Jos, o ne kažkokios fantazijų nuotraukos. Jis nepavadino jos jokiu bjauriu vardu, nepradėjo niekinti. Pasaulio pabaiga neįvyko – atvirkščiai, nuotraukos tapo visai naujo galimybių pasaulio, apie kurį Greisė net nenutuokė, pradžia.

Kodėl tau svarbu, ką mano visi tie neišmanėliai? – tada paklausė jis.

Dabar šį klausimą ji uždavė sau – tikrai, kodėl jai tai rūpi?

Greisė stebėjo, kaip eidamas per restoraną Lukas stengiasi perprasti jame tvyrančią nuotaiką. Matė jo žaliose akyse šaltakraujiškus svarstymus, ir dabar jau aiškiai galėjo atskirti tikrąjį Luką nuo save pašiepiančio, tingaus bei nerūpestingo personažo, kuriuo jis prisidengdavo, esant reikalui, – kaip kad dabar, kvailai išsiviepęs, einantis link komandos stalelio.

Nors Greisei labiau patiko tikrasis Lukas, šiandien už jo lengvabūdišką kaukę ji jautėsi be galo dėkinga.

– Ar pagaliau tai nutiko? – ramiu balsu, kuris tuo pat metu buvo skirtas tarsi atsitiktinai pasklisti visame restorane, paklausė jis. Paskui delnu perbraukė sau per krūtinę, atkreipdamas žiūrovų dėmesį į savo puikią figūrą ir ypatingus apdarus, – aptemptus žalius marškinėlius, madingą sportinio stiliaus juodą švarką ir džinsus, pabrėžiančius jo žaviojo užpakaliuko seksualumą. – Ar per naktį tapau dar gražesnis?

Per kambarį nusirito juoko banga. Nes Luką visi myli, – pagalvojo Greisė. Ir kaip galėtų nemylėti? Jis taip puikiai apsimetinėja nieko nepriimąs už gryną pinigą – labiausiai – savęs, – o kai jis juokiasi, neįmanoma nesijuokti drauge su juo.

Jų akys susitiko, žvilgsniais prikaustė vienas kitą. Tarp jų tyliai blykstelėjo kažkas beveik skausmingo, ir Greisė pajuto, kaip ją palieka susikurta ramybė. Ji pamatė Luko akių gelmėje sušvintančią tą nuožmią ugnį, kurią veikiausiai matė tik ji viena. Kuri atskleidė jai tiesą apie šį vyrą, o jos Greisė troško labiau, nei galėjo sau leisti. Tačiau tokios daugybės susidomėjusių akių akivaizdoje ji buvo priversta ją ignoruoti. Nutaisiusi abejingą veidą Greisė ištiesė jam laikraštį.

– Dar ne, bet akivaizdu, kad priviliodamas pirkėjus Hartington’s, žiniasklaidai esate ne mažiau įdomus, nei meilindamasis karališkajai šeimai.

Greisė matė, kaip jo kūnas vos pastebimai įsitempia. Ji netgi beveik matė per Luko kūną bangomis nuvilnijantį pyktį. Ar jis taip jautėsi dėl to, jog jie atsidūrė laikraščiuose, ar dėl to, jog ji taip atsainiai pradėjo pokalbį – tarsi galvotų, kad tai, kas tarp jųdviejų nutiko, turėtų ką nors bendro su Hartington’s? To Greisė nežinojo. Šiaip ar taip, niekas kitas jo kūno kalboje pokyčių nepastebėjo. Visi tematė skandalą ir ryškią šviesą – Luką Vulfą.

– Deja, savimi pradėjau bodėtis jau prieš daugelį metų, – tokiu pat švelniu, apatišku tonu pasakė jis. Ir net nežvilgtelėjęs į laikraštį nusviedė jį į šalį, tarsi straipsnis jo visai nedomintų. Paskui, atrodydamas visiškai atsipalaidavęs, atsisėdo prie stalo ir pamojo laukiančiai padavėjai atnešti kavos – tema jam buvo baigta.

Sėsdamasi priešais Luką, Greisė skubiai apžvelgė susirinkusiuosius – į ją nukreiptų smalsių žvilgsnių akivaizdoje ji spinduliavo vien pasitikėjimą savimi ir įprastinę kompetenciją. Ji nesuteiks jiems neabejotinai pageidaujamos reakcijos. Ji neleis jiems pamatyti savęs palūžtančios. Elgsis kaip ledo karalienė, pasiruošusi dar vienai darbo dienai.

Juk tai tik nuotraukos, – galvojo Greisė. O tiesa tokia, kad prieš Treviui ir jos motinai suteršiant tyrą džiaugsmą, jos merginai patiko. Tai buvo puikios nuotraukos, kurioms pozuoti atsitiktinai pasitaikė jai. Už gautą honorarą Greisė galėjo apmokėti studijas koledže ir vienaip ar kitaip tapti motyvuota moterimi, pasiekti to, ką pasiekė.

Kodėl ji turėtų jų gėdytis?

O tai, kas vyko tarp jos ir Luko, buvo tik jųdviejų reikalas.

Todėl Greisė numojo ranka į prakeiktą bulvarinį laikraštį ir pernelyg išvaizdų, ją primerktomis pavojingomis akimis stebintį vyrą ir atsivertė užrašų knygelę.

– Na gerai, – guviai, tarsi tai būtų tik dar vienas rytas, paprastas susirinkimas ­pačią normaliausią dieną, pasakė ji. Tarsi visi prie stalo nebūtų matę to, kas ir taip buvo akivaizdu. Pusnuogę Greisę Karter tokioje daugybėje dviprasmiškų pozų. Aistros nutviekstą veidą. Bet dabar šito pakeisti ji negalėjo, ir verčiau jau bus prakeikta, nei atsiprašinės, todėl tiesiog nuvijo mintis į šalį. – Iki renginio pradžios liko vos kelios valandos. Noriu žinoti viską iki smulkmenų apie esamą padėtį ir tai, ką iki šio vakaro dar privalome nuveikti.

Kaip ironiška, – prabilus artimiausiam komandos nariui, galvojo Greisė, – kad prieš įeidama į pusryčių salę aš jau kone buvau įtikėjusi, jog ši savaitė – magiškiausia mano gyvenime.

***

Savaitė Vulfstoune prabėgo kaip saldus, nuodėmingai kūniškas karštligės kamuojamo žmogaus sapnas. Pirmą kartą gyvenime Greisė nei analizavo, nei organizavo, nei planavo visų iki vieno savo veiksmų. Neleido praeičiai laikyti jos užrakintos ir besislapstančios. Kai tik ji pripažino, jog Luko jo paties žaidime nugalėti nepavyks, jog geidžia jo ne mažiau, nei jis – jos, jog negali tam geismui nei atsispirti, nei bent pamėginti to padaryti, ji paprasčiausiai... gyveno.

Dienos buvo perpildytos įvairiausių paskutinės minutės smulkmenų, susijusių su seniai apleisto Vulfų dvaro perkeitimu į prideramą renginio vietą, kurioje turėjo būti švenčiamas modernios Hartington’s įmonės atgimimas. Greisė su dizaineriais ir įvairiais rangovais išnaršė visą teritoriją, tvirtindama galutines išdėstymo, statybos, priėjimo ir gretimų valdų, automobilių stovėjimo bei apsaugos detales. Ji suderino visus komandos pranešimus dėl gėlių išdėstymo, įspūdingų ledo skulptūrų ir jų pristatymo, daugybės stalelių su Hartington’s taip garbinamais delikatesais, kurie svečius turėtų vilioti, bet tuo pat metu neapkrauti dengtos teritorijos.

Ji drauge su muzikos programos vadovu ir muzikos grupe peržvelgė būsimų kūrinių sąrašą, derėjosi dėl šokių aikštelės vietos ir valandų valandas mėgino ramiai nuteikti gabiąją dainininkę ir dar aikštingesnius jos atstovus. Ji pasirūpino, kad smulkmenos, susijusios su svarbiausių svečių atvežimu, dainininke ir įmonės vadovais, būtų priimtinos visiems ir galutinai užtvirtintos. Ji laikė už rankos maisto ir gėrimų tiekėją, kuriai dėl pyragėlių su mėsos ir daržovių įdaru buvo kilęs isterijos priepuolis. Ji dirbo savo darbą ir dirbo jį gerai.

O paskui, kiekvieną naktį, užsimiršdavo Luko glėbyje.

Apie tokį laisvą ir drąsų meilužį ji net nedrįsdavo fantazuoti. Lukui neegzistavo ribos ir tabu, jis niekada neprarasdavo savojo nedoro humoro jausmo. Aistringai su ja mylėjosi tiek stovinčia prie sienos, tiek šlapia ir slidžia vonioje. Jam buvo įdomu tyrinėti jos kūną ne mažiau, nei tai, kaip Greisė savo lūpomis tyrinėdavo jo standų intymumą. Lukas nepaliaujamai ją lietė, – tai stipriai, tai be galo švelniai, ir bučiavo taip saldžiai, kad Greisei norėdavosi verkti, bet ji nesigilino. Lukas buvo visiškai kitas žmogus, nei tas, kokiu Greisė jį palaikė pirmą kartą jam įėjus į jos biurą, ir merginai sunkiai sekėsi galvoje, – ką jau kalbėti apie širdį, – suderinti skirtingus vaizdinius.

Viskas būdavo kur kas lengviau, kai jie būdavo nuogi, kai jos kūnas tirpdavo nuo malonumo pertekliaus.

– Ko gero, man prireiks stipraus gėrimo, – vieną vakarą, jiems gulint priešais židinį ant storo minkšto kilimo, besišypsančiam Lukui žaidžiant jos plaukų galiukais, pasakė Greisė. – Gal net kelių.

– Kad nuslopintum skausmą? – pašaipiai paklausė Lukas, tačiau Greisė jau buvo spėjusi jį pažinti ir žinojo, kad jis tik erzino – ir ne tik: kad pašaipa, kurią jis taip išmaniai pasitelkdavo, buvo vienintelė jo žinoma meilės išraiška. Nuo jos Greisę užliedavo šiluma.

– Kad sužinočiau, kuris veikia stipriau, – sudėjusi rankas ir paremdama jam ant krūtinės smarką švelniai atsakė ji, tarsi stengtųsi įsiminti tą nuostabų it meno šedevras Luko veidą. – Stiprus gėrimas ar tu.

Lukas – akimirką ar dvi – žvelgė į ją kone paralyžiuojančiu dulsvai žalių akių žvilgsniu, tarsi negalėtų jos iki galo perprasti. Greisė tai dievino, – kai žinodavo žiūrinti į tikrąjį Luką. Tikrą, o ne suvaidintą vyrą.

– Manyčiau, daug kas priklauso nuo barmeno, – pasakė jis, tačiau Greisei kilo įtarimas, kad jis norėjo pasakyti visai ką kita. Jis nusišypsojo dar plačiau. – Pasirodo, kadaise juo dirbau. Ankstesniame gyvenime.

– Ką? – Žiūrėdama į Luką Greisė suraukė nosį. – Dar vienas darbas. Nesiliauji griauti mano tikėjimo tavo siaubinga reputacija.

– Neprarask vilties, – ramiai atkirto jis. – Privalėjau susirasti darbą – bet kokį. Vieną savo paveldėto turto dalį su prastos reputacijos tipais jau buvau iššvaistęs po visą Londoną, o man tebuvo dvidešimt treji.

– Tik vieną dalį? – taip pat ramiai pasiteiravo ji. – Ne visą? Tai jau nepagarba įsipareigojimams. – Greisė nenorėjo net įsivaizduoti, nei kokia tai galėjo būti suma, nei kaip jis sugebėjo ją prašvilpti. Vien nuo tokių svarstymų jos taupioji širdis būtų sustojusi.

– Mano tėvas veikiausiai numanė, kad jo vaikai gali paveldėti palaidą, svaigalų persunktą jo gyvenimo būdą, – paaiškino Lukas. – Ar kad bent jau aš jį paveldėsiu. Todėl palikimą padalijo į dvi dalis. – Pusę turėjau gauti po jo mirties, o kitą pusę – jeigu sulaukčiau trisdešimtojo gimtadienio. Dėl pastarojo fakto testamente jis suabejojo.

– O tu pirmąją dalį iššvaistei iki dvidešimt trejų, – pasakė Greisė ir pajuto norą nusukti žvilgsnį. Ji nusprendė verčiau patyrinėti jo krūtinės raumenis.

Būdama dvidešimt trejų, ji pasinaudojo rūpestingai pasirinkta prestižine stažuote kaip tramplinu į savo pirmąją renginių valdymo firmą ir ėmė organizuoti pirmąsias šventes. Ji niekada gyvenime neiššvaistė nė vieno grašio. Už pozavimą gautais pinigais apmokėjo studijas, jų netgi šiek tiek liko, nes Greisė visuomet perdėtai rūpinosi taupomaisiais indėliais, pensijų fondais ir rūpestingu konservatyvių investicijų valdymu. Ji negalėjo sau leisti net įsivaizduoti, kiek Lukas iššvaistė.

Kita vertus, ji negalėjo įsivaizduoti ir jo išgyventos vaikystės.

– Mano žavesys padėjo man gauti darbą viename Monte Karlo kazino bare, – ­pasimuistydamas po Greise ir stipriau ją apkabindamas tęsė Lukas.

– Monte Karlo, – purtydama galvą pakartojo ji. Ir pagalvojo apie garsiąją aukštų statinių pajūrio juostą, pakopomis besileidžiančią į jachtomis nusagstytą prieplauką, įspraustą tarp uolėtų Prancūzijos kalnų ir žaižaruojančios Viduržemio jūros. – Na, žinoma. Kur traukia visi skurdžiai.

Luko akys žybtelėjo, ranka savininkiškai perbėgo per Greisės nugarą, ir mergina išsirietė kaip patenkinta katė, tačiau komentarą jis ignoravo.

– Tai buvo pirmas mano darbas, ir atlikau jį šokiruojamai gerai, – su įprastu kuklumu pasakė Lukas. – Buvau apipilamas fantastiškais arbatpinigiais, o mano išsamios alkoholinių gėrimų žinios, be abejo, sulaukė entuziastingo pripažinimo.

Greisė nusijuokė, atsisėdo ir permetusi per petį plaukus ėmė juos šukuoti pirštais.

– Be abejo, – pritarė ji. Bet kai pažvelgė į Luką, jis buvo nutaisęs keistą išraišką. – Kas yra?

– Ar atmeni savo pirmą ­įsimylėjimą? – vis dar keistai žvelgdamas paklausė jis. Tačiau Greisė buvo tikra, kad klausimą jis uždavė ne šiaip sau.

Ji pajuto, kaip ant sprando pasišiaušia visi plaukeliai, ir buvo priversta nusukti akis į šalį, sutelkti dėmesį į smagiai židinyje šokčiojančias, spragsinčias ir pokšinčias liepsnas. Ji įteigė sau pavargusi nuo mylėjimosi ir beprotiškai užimtų dienų – kitos priežasties, kodėl užkaito veidas ar akyse susitvenkė ašaros, nebuvo.

– Žinoma, – tyliai atsakė ji. – Buvau paauglė, padariau klaidą.

Tačiau jos šlaunį liečianti Luko ranka buvo švelni, ir neilgai trukus Greisė pasijuto pasakojanti likusią istorijos apie Rodžerį Dambrotą dalį. Kaip galvojo, jog nekaltybės dovana prilygsta širdies paaukojimui; kaip jautėsi sugniuždyta, kai jis paniekino ir viena, ir kita. Kaip gyvenimas tarsi išslydo jai iš po kojų. Ką sakė jos motina, kaip su ja ­kalbėjo. Ir paskui, visai netrukus, sceną su Treviu. Visas tas pranašystes, visus prakeiksmus. Ir – visų blogiausia – kaip Greisė viskuo tikėjo, kaip visada manė, kad ­įsimylėjimas ir seksas neatsiejami nuo gėdos, praradimo ir skausmo.

– Buvau įsitikinusi, kad jeigu galėsiu gyventi atsiskyrusi, nutolusi, sugebėsiu išvengti jos nuolat man pranašautos ateities, – aiškino ji Lukui. – Kraujas pasakys tau tiesą. Karterių moterys visada patirdavo tik širdgėlą ir kančią. – Ji prikando lūpą. – Paskui, vėliau, ji sakė, kad man skirta daug blogesnė lemtis.

– Tau tebuvo septyniolika, – švelniai pasakė Lukas. – Buvai ką tik išsiskleidusi kvapi gėlė, o ji tau paprasčiausiai pavydėjo.

– Pavydėjo? – Nors Greisė tokią galimybę ir pati ne kartą svarstė, jai užkliuvo tai, kaip Lukas šitai pasakė. Tarsi neabejotiną tiesą. Tarsi, skirtingai nuo visko, kuo Greisė visą gyvenimą tikėjo, joje niekada nėra buvę nieko blogo. Tarsi jokia priežastis, dėl kurios jai kada nors būtų reikėję gėdytis, niekada nė neegzistavo.

– Pavydėjo, – pakartojo Lukas. – O tu ­buvai per jauna, kad suprastum. – Jų žvilgsniai susitiko. – Tačiau leisk tave užtikrinti, kad pats buvau ne ką geresnis. Baro ­vadovė buvo vardu Amanda, aš ją beprotiškai įsimylėjau. Ji turėjo nuostabiausią dukrytę. – Lukas nusišypsojo, ir dėl tos šypsenos ­Greisei, pačiai nesuprantant, kodėl, kilo noras verkti. – Ji buvo vardu Šarlotė, garbinau kiekvieną angelišką jos plaukų garbaną visa savo dvidešimt trejų metų jaunuolio širdimi.

– Kodėl nujaučiu, kad ši istorija nesibaigė laimingai? – paklausė Greisė.

– Nes meilės istorijos neturi laimingos pabaigos, – atsakė Lukas ir plačiai nusišypsojo, – tarsi būtų norėjęs, kad jo žodžiai nuskambėtų kaip galima nerūpestingiau. Tačiau Greisės jis neapmulkino. – Amanda pradėjo dirbti ištisomis naktimis, bet aš nemačiau nieko blogo. Rūpinausi Šarlote. Buvau patikimas, pastovus. Geras.

Jo balsas vėl buvo ironiškas, šį kartą gerokai atšiauresnis, gilesnis. Greisė tylėjo; ji tik atsigulė greta Luko ir prispaudė lūpas ten, kur jo petys lietėsi su jos ranka. Paskui, nebūdama tikra, ar jis kalbės toliau, pabučiavo į skruostą.

– Paaiškėjo, kad ji buvo užmezgusi romaną su turtingu gerokai vyresniu vyriškiu, – pašaipiai šypsodamas vėl prabilo Lukas. – Buvo taip banalu. Man rodos, tebuvau jai paranki vaiko auklė. Poetiškoji reikalo pusė buvo ta, kad tą patį vakarą, kai ji man išklojo tiesą, buvau suplanavęs jai atskleisti savo tikrąją tapatybę.

Nors smulkmenų Lukas nepasakojo, bejausmė veido išraiška pasakė viską, ką Greisei reikėjo žinoti apie jo požiūrį į meilės reikalus. Jam nereikėjo netgi nupiešti detalaus paveikslo. Jis niekada nebuvo patyręs meilės, saugumo, neturėjo šeimos. Nors jautėsi atsakingas už savo brolius ir vietoje jų įsisiūlydavo prisiimti visus kirčius, buvo taip įsitikinęs, kad jame nėra nieko gero, nieko vertingo, jog darė viską, kad tik tokią nuomonę patvirtintų, – net jeigu jo broliai iš tiesų būtų galėję jį išnaudoti kitaip, nei vien kaip patogų tėvo taikinį. Paskui jis atrado visiškai naują šeimą ir leido užgimti vilčiai – tik tam, kad ji ir vėl būtų žiauriai sutrypta.

Jeigu Greisė nebūtų numaniusi, kad Lukas jos už tai nekęs, būtų pravirkusi.

– Amandai geruoju nesibaigė, – ­neslėpdamas pasitenkinimo pasakė jis. – Nors tave tai šokiruos ne mažiau, nei mane, ta santuoka neišdegė. Neišdegė ir visos kitos. Prisipažįstu, kad tuo mėgaujuosi labiau, nei derėtų.

– O Šarlotė? – ranka braukdama Lukui per krūtinę, priglausdama delną ant tvirtos, sudaužytą širdį slepiančios krūtinės, paklausė Greisė.

– Jai pasisekė labiau, – kiek patylėjęs atsakė Lukas. – Paaiškėjo, kad ji turi labai dosnų slaptą globėją, kuris pasirūpino, kad jos motinos nuotykiai niekada jos nepaveiktų. Dabar ji Šveicarijoje, internate, ir, pasak, visų pranešimų, jai sekasi kuo puikiausiai.

– Šarlotei pasisekė, – įsikniaubusi į šiltą jo odą pasakė Greisė. – Bet aš maniau, kad praradai visus pinigus?

– Susigrąžinau iššvaistytus pinigus su kaupu, – vėl žiūrėdamas į ją taip, tarsi kviestų į dvikovą, pasakė Lukas. – Iki man suėjo dvidešimt penkeri. Būti pamestam dėl turtingesnio ir kur kas mažiau išvaizdaus vyriškio be galo nemaloni patirtis. Man daug labiau patinka būti atstumtam dėl ­asmenybės trūkumų.

– Kaip ir mums visiems, – sutiko Greisė.

Lukas nusišypsojo, ir jo prakauliame ­žandikaulyje išryškėjo toji numylėtoji duobutė, o akyse sutviskėjo ugnis, kuriai niekas nevaliodavo atsispirti.

– Tačiau visa tai – gilios, tamsios paslaptys. Ar galiu tavimi pasitikėti, kad jų neišduosi?

– Teks palaukti, kad įsitikintum, – nerūpestingai atsakė ji, nors be galo skaudėjo širdį dėl žmogaus, kuris būtų ginčijęsis, jeigu ji būtų pasakiusi, jog tai mažai mergaitei, kurią taip mylėjo ir toliau saugojo, jis yra didvyris. Kuris negalėjo sau leisti nė lašelio užuojautos. Kuris buvo toks įsitikinęs esąs prakeiktas.

Kuris pavogė jos širdį, jai to net nesuvokiant.

– Jeigu privalau laukti, – prisitraukdamas ją arčiau ir pasukdamas taip, kad atsidurtų viršuje, o jo standumas įsiremtų jai į šerdį, sumurmėjo jis, – laiką turėtume leisti kur kas smagiau.

– Nieko nesugalvoju, – įtraukta į tamsėjančio jo žvilgsnio verpetą, kuris taip ­nesiderino su veide šviečiančia šypsena ir žodžių lengvumu, sušnabždėjo Greisė.

– Aš taip pat, – pritarė Lukas ir nėręs į ją nuskraidino abu į užmarštį.

***

Su būdingu operatyvumu užbaigusi rytinį susirinkimą Greisė išsiuntė komandos narius rūpintis savomis užduotimis. Nuo pastangų išlaikyti įprastą ramybę jai tvinksėjo smilkiniai, o dar juk laukė ir be galo nemalonus pokalbis telefonu su Čarlzu Vintropu – tik paskui ji galės traukti į dvarą prižiūrėti galutinių paruošiamųjų darbų. Komandai pasišalinus, Greisė susirinko darbo priemones ir išėjo iš restorano, tarsi nematytų į laikraštį tebespoksančių ir jos su tomis nuotraukomis lyginančių savo viršininkų, tarsi nejaustų šalia savęs auksiško, žėrinčio ir šilto Luko artumo.

– Turime apie tai pasikalbėti, – Greisei pasukus link užeigos laiptų, kuriais ketino užlipti į trečiame aukšte esantį savo kambarį, tyliai sukuždėjo jis.

– Nėra apie ką kalbėtis, – atkirto ji, rankoje spausdama vėl vibruojantį savo ­mobilųjį – pranešantį, jog atėjo dar viena įtampos kupina žinutė nuo Čarlzo Vintropo sekretorės, liepiančios Greisei prisistatyti. – Kas padaryta, padaryta, – tęsė ji. – Dabar tegalime stengtis sumažinti žalą...

– Greise. – Būtent dėl Luko balse girdimo įsakmaus tono, o gal po juo glūdinčios tamsos ir aštrumo Greisė sulėtino žingsnį ir atsisuko į jį.

Juodu pasuko į laiptinę ir sustojo aikštelėje tarp dviejų aukštų. Nors užeigos triukšmas vis tiek juos pasiekė, čia buvo galima pasislėpti nuo įdėmiai juos stebėjusių akių. Greta Luko Greisė ir vėl jautėsi vyniojama į tą saldų karštą kokoną – tarsi, jiems būnant drauge, susidarytų kažkoks burbulas, kuriame abu galėtų pasislėpti. Ji nežinojo, kodėl šitai jaučia net dabar, nors puikiai suvokė, kad tai netiesa. Kad nėra jokio burbulo, kad nėra nieko saugaus – niekada nebuvo. Jo pasaulyje knibždėjo kameromis ginkluoti sekliai, vyko nuolatinis stebėjimas. O to Greisė ir turėjo tikėtis.

– Privalau paskambinti ponui Vintropui, – kone sukuždėjo Greisė.

Ji buvo pernelyg įsitraukusi į rūpesčio kupiną jo žalių akių žvilgsnį, pernelyg ­išsigandusi ir žinojo, kad jeigu dabar žengtų artyn, ištirptų, kaip tirpdavo visada, išlietų visas emocijas, kurios, Greisė buvo tik­ra, verpetavo giliai jos sieloje. O tai įvykti niekaip negalėjo. Tik ne prieš tokį svarbų skambutį, su kuriuo ji turėjo kažkaip susitvarkyti, tik ne ant nosies kabant iškilmių darbams, – jeigu, žinoma, nebus atleista už nepadorų elgesį.

– Tai ne mano darbas, – prie šonų sugniauždamas kumščius piktai pasakė Lukas. – Neperdaviau jiems tų nuotraukų. Greise, daug ką sugebu padaryti, bet ne šitai.

Greisė jautėsi priblokšta. Ji sumirksėjo ir pasviro prie jo; nespėjusi susivokti, nespėjusi prisiminti, kad prisilietimas toks pavojingas, griebė jį už rankos.

– Šitai man net nešovė į galvą, – jausdama, kaip kūnu ima plūsti jaudulys, pasakė ji. Gal ir turėjo jį įtarti, gal turėjo įsivaizduoti, kad Lukas gali ją išduoti. Bet šitai jai net neatėjo į galvą. O ką tai bylojo apie šią savaitę? Apie tai, kas jai nutiko nuo to laiko, kai jį sutiko? Ar ji tikrai juo pasitiki? Ar turėtų? O gal tai tėra toks pat kelias, kuriuo ji šimtus kartų stebėjo einančią savo motiną, – vedantis tiesiai pas Trevį, didžiausią melagį iš visų? Ar tai ir bus jai lemtas žlugimas?

Beprotiškiausia buvo tai, kad Greisė net nebuvo tikra, ar jai tai rūpi.

– Tai mano kaltė, – taip pat tyliai ir piktai pasakė Lukas. – Prisiimsiu visą atsakomybę. Pats paskambinsiu Čarliui...

– Vertinu tavo pasiūlymą, – nutraukė jį Greisė. Ir, pati savimi stebėdamasi, papurtė galvą. Stebėdamasi, kad nejaučia nei panikos, nei siaubo. Nei gėdos, nei nevilties. Kada ji liovėsi bijoti to, ką Lukas galėtų jai padaryti? Kada nusprendė juo mėgautis? – Bet pati užviriau šią košę, Lukai. Pati ir išsrėbsiu.

– Juk aš – didysis moterų suvedžiotojas, – pasakė Lukas, o jo balsas net džeržgė nuo neapykantos sau, akys virto juodais angliukais. – Esu tikras, kad jis nesunkiai patikės, jog išvedžiau tave iš kelio. Juk būtent tuo ir garsėju.

Tarp jųdviejų išsikerojęs Luko skausmas ir nuodinga į save nukreipta neapykanta rangėsi tarsi gyvas – įelektrintas ir pavojingas – padaras. Jis spaudė Greisę, virto ant jos ir kėlė norą kovoti. Kovoti su juo. Parodyti jam tiesą.

– Tu manęs nesuviliojai, – tvirčiau suspausdama jo ranką priminė ji Lukui. – Jeigu gerai atmenu, nutiko visiškai priešingai; šiaip ar taip, tai visai ne Čarlzo Vintropo reikalas, dėl to ketinu nepalikti jam jokių abejonių. Kaip matau, tavo telefonas – ramut ramutėlis. Kodėl manasis turėtų šitaip šėlti?

– Aš – kenkėjas, – karčiai atsakė Lukas; jo akys žvelgė liūdnai ir niūriai, tarsi jis beviltiškai trokštų, kad Greisė jį suprastų. Tarsi jo pasaulyje karaliautų tobula pusiausvyra. – Anksčiau ar vėliau sunaikinu viską, kas pasitaiko kelyje. Jeigu ne aš, tau nieko panašaus nebūtų nutikę. Greise, taip atsitinka visiems, kurie man svarbūs, – tepadeda tau Dievas, jeigu ir aš tau tapau svarbus. Išplėšiu tau iš krūtinės širdį ir priversiu pasigailėti, kad mane sutikai. – Jis piktai sukikeno. – Tereikia paklausti mano šeimos.

– Nieko nenutiko, – aiškiai artikuliuodama žodžius pasakė Greisė, akimis ieškodama veide pažįstamo Luko – Luko, kuris mokėjo būti rūpestingas ir jautrus. Linksmas. Ironiškas. O ne šio tamsaus, pikto vyro, kuris, ji buvo beveik tikra, laisva valia galėtų sunaikinti ir save, ir viską, kas pasitaikytų kelyje. – Tai nuotraukos, Lukai. Tik nuotraukos ir šlykščios spėlionės. Kam tai rūpi?

– Tau, – sukandęs dantis iškošė jis. – Čarliui Vintropui.

Kurį laiką Greisė žiūrėjo į jį, tada nuleido ranką.

– Man turėtų rūpėti, – vėl mintimis susitelkdama į savo pojūčius paaiškino ji. – Nuoširdžiai rūpėti. Vis dar laukiu, kada parūps, – laukiu gėdos, pykčio, baimės ­cunamio. Visų tų jausmų, kurie mane užplūdo, kai radau ant stalo tavo paliktą aplanką.

– Nes aš esu princų princas, – dygiai pasakė Lukas. – O tu mane įsileidai į savo lovą. Nejau nesupranti, Greise? Manyje ­vienintelis gražus dalykas tėra šis Dievo apleistas veidas. Visa kita – supuvę, šlykštu. Pašvinkę. Sugedę.

– Tai absurdas, – nutraukė jį Greisė. – Esmė ta, kad banga dar turi lūžti. Jaudinuosi dėl nemalonaus pokalbio su šefu, bet daugiau nieko. – Vis dar žiūrėdama jam į akis ji gūžtelėjo pečiais. – Tos nuotraukos buvo padarytos tada, kai buvau visai jauna. O tą vakarą juk iš tiesų tave bučiavau. Niekada nesakiau, kad viso to nedariau. Niekada nemelavau. Neketinu ir teisintis.

– Turėtum. – Jo žodžiai nuskambėjo atšiauriai, žiauriai. Ir, regis, pakibo tarp jųdviejų.

Greisė pajuto, kaip per jos kūną nusirita kažkas panašaus į bangą, kurios ji ir laukė, bet ir ne visai tai. Jai iš krūtinės tarsi buvo kažkas išplėšta, ji susidūrė su tiesa, kurios visą gyvenimą vengė kiek įmanydama.

Greisė daugiau nebenorėjo slėptis. Nei nuo savęs, nei nuo gyvenimo. Nuo nieko. Ji metų metus nešiojo kaukę, bet daugiau jos nebereikėjo. Bulvariniai laikraščiai pasirūpino, kad jos praeitis ir dabartis iškiltų į viešumą, atsidurtų viso pasaulio akyse, o ir kodėl ji buvo taip įsitikinusi, kad tai blogai? Kodėl ji jautėsi privalanti slėpti savo tikrąją esybę, savo tikruosius jausmus, savo praeitį? Kodėl ji taip gėdijosi? Kodėl gi ji negalėjo pasauliui paprasčiausiai parodyti savo tikrojo veido – pagaliau?

Kodėl ji leido savo motinos baimėms ir Trevio melams taip ilgai ją valdyti?

Vieno dalyko būdama su Luku Greisė tikrai išmoko: jeigu kas nors bent kartą palenda po kito žmogaus kauke, nebeįmanoma jos toliau nešioti. Daugiau ji taip puikiai nebetinka. Jeigu jau kartą tave pamatė – pažino, – kaip gali toliau taikstytis su apgaule?

O kad jau Greisė sužinojo, ką slepianti, negalėjo ir toliau slapstytis.

– Aš pradedu tave įsimylėti, – tarsi šiaip pasakė Greisė, nes tik ši paslaptis jai ir buvo likusi. Visas kitas Lukas jau žinojo. Ji buvo atkėlusi visus iki vieno turėtus akmenis ir parodžiusi po jais slėptą purvą. Greisė tyliai nusijuokė iš savo pačios drąsos ir kvailumo. – Ir ką mėginu apgauti? Aš tave jau įsimylėjau.

– Tu ne rimtai. – Luko balse pasigirdo kažkas panašaus į paniką, akys išdavė, kad jis šokiruotas. – Esi pernelyg išsilavinusi tokioms nesąmonėms.

– Sakau tai ne todėl, kad ko nors tikiuosi, – aukštai ir išdidžiai laikydama galvą, vis dar tebežiūrėdama jam į akis, tyliai pasakė Greisė. – Sakau tai, nes nujaučiu, jog laikai save iš prigimties nevertu meilės, tarsi gimei jos nevertas, o klaidingesnio įsitikinimo nė būti negali.

– Apie savo praeitį tau papasakojau daugiau, nei kam nors kitam, – palinkdamas į Greisę ir stipriai, bet ne šiurkščiai sugriebdamas ją už pečių, iškošė Lukas. Jis net dabar laikė ją švelniai. – Po velnių, Greise! Žinai tiek daug, kad turėtum bėgti nuo manęs kiek kojos neša!

– Nė neketinu bėgti, – nepaisydama sielą veriančių, iki ašarų stiprių emocijų ryžtingai atkirto Greisė. Nepaisydama per kūną be perstojo besiritančių gilių jausmų ir ilgai neigtų tiesų bangų, sukrečiančių iki pat gelmių. Drebinančių. Amžiams nuplėšiančių nuo jos visas kaukes.

Kad ir kas jos lauktų.

– Tuomet padarysiu tai už tave, – ­suurzgė Lukas, bet Greisės nepaleido. Neatsitraukė. Tiesą sakant, nepuolė bėgti.

– Ar gelbėji mane nuo savęs? – sušnibždėjo ji. – Lukai, ar tokiu blogu kaip tu besiskelbiantis vyras turėtų šitaip elgtis? O gal tai kilniau, nei paprastai leidi sau elgtis?

– Net neįsivaizduoji, koks galiu būti blogas, – žaižaruodamas įsiūčiu nenusileido Lukas. – Greise, net nenutuoki, kas yra tik­roji bjaurastis. Bet aš žinau – mano gyslomis teka jo kraujas.

Tada jis paleido ją, tarsi Viljamo Vulfo vardo paminėjimas būtų iškvietęs jo dvasią, kuri juos atskyrė.

– Jo nebėra, – tyliai ir rimtai pasakė Greisė. – O net jeigu būtų gyvas, tu į jį visai ­nepanašus. Lukai, tu esi geras žmogus. Doras. Žmogus, vertas meilės.

Greisė tarsi iš šalies girdėjo, kaip nuo emocijų užlūžta jos balsas, jautė, kaip dreba kūnas, tačiau akys tematė Luką. Ji regėjo jo akyse šoką ir veidą uždengiančią bei užtemdančią neigimo užuolaidą.

Akimirką jis žvelgė į Greisę piktai, jo kūnas virpėjo nuo įtampos ir įsiūčio, žalios akys – nuo neapykantos sau, nuo ilgamečio savęs naikinimo, nuo visą gyvenimą trukusios vienatvės – atrodė net pajuodusios. Greisė visa tai matė.

Ji norėjo iš pamatų pakirsti visą bjaurastį, tamsą, melus, kuriuos Lukas buvo pavertęs tiesa, kad išpildytų savo paties pranašystes. Jai tai irgi nebuvo svetima. Bet dabar, šiandien, ji žinojo tiesas, kurias jau seniai turėjo suvokti. Jai norėjosi įsiskverbti ten, kur jis buvo sušalęs ir vienišas, ir jį sušildyti. Tačiau Greisė suprato negalėsianti to padaryti. Jeigu jis nepadės.

Jos arsenale buvo tik vienas ginklas. Vienintelė galimybė.

– Aš tave myliu, – leisdama žodžiams pakibti ore – ji vylėsi, užtektinai tvirtai, kad nugalėtų jo šmėklas, – pasakė Greisė. Nes tik šį ginklą ir turėjo. – Myliu.

– Tuomet esi kvailė, – vyptelėjęs pasakė Lukas.

Jis praėjo pro ją ir pasukęs už kampo dingo.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Lukas matė stovinčią vienišą figūrą – atokiai nuo pastoliais apkalto dvaro ir iškilmėms skirtos palapinės, kuri užėmė daugiau nei pusę didžiosios pievos, bei aplink ją vykstančio sujudimo. Jis žinojo, kas ten stovi. Žmogus stovėjo prie ežero, nusisukęs nuo susirinkusiųjų, ir Lukas, nespėjęs persigalvoti, – tiesą sakant, nespėjęs net susivokti, ką darąs, – pajudėjo jo link.

Jis it šmėkla valandų valandas be tikslo vaikštinėjo po dvaro valdas. Brovėsi per brūzgynus, kurie atrodė taip pat, bet kartu ir skyrėsi nuo atmintyje išlikusių žemių, ­vaikystėje išnaršytų iki menkiausio lopinėlio. Jeigu visur plytėtų tik viržiais apaugusi dykynė, Hitklifo vaidmenyje Lukas sugėdintų net Žydrojo ekrano apdovanojimą gavusį savo brolį Natanielį.

Lukas vis ėjo ir ėjo, tarsi žingsniuodamas aplenktų demonus, tarsi judėdamas galėtų palikti už nugaros praeitį.

Jam niekada nederėjo čia grįžti. Reikėjo būti išmintingesniam.

Greisė nebuvo pirmoji meilę jam prisipažinusi moteris, tačiau ji buvo vienintelė, kuria jis patikėjo. Vienintelė, kuri, Lukas buvo tikras, nesiekė pasipelnyti, turėjo ką prarasti ir neturėjo jokios priežasties jam meluoti. Jis norėjo šitai sau paneigti, tačiau juk matė jos veidą. Giliose rudose akyse Lukas matė tiesą, saldžiame it medus balse girdėjo ramų įsitikinimą. Dar blogiau buvo tai, kad jo viduje kažkas atliepiamai sukirbėjo.

Tai turėjo būti neįmanoma. Greisė juk buvo ryžtinga ir išsilavinusi, kūrybinga ir stipri. Ji buvo gražesnė, nei jam norėjosi, kad kas nors tai pastebėtų, ir daug geresnė, nei turėjo būti. Ji visą gyvenimą dirbo, kad pasiektų tai, ko pasiekė, ir visa tai padarė tokiomis sąlygomis, kokias Lukui buvo net sunku įsivaizduoti. Ką gi ji galėjo įžvelgti tokiame niekingame padare?

Ar yra ką įžvelgti? Kodėl po visą gyvenimą trukusių pastangų įrodyti, kad nėra, Lukui staiga pasidarė neramu, ar jis tikrai esąs toks tuščias, kokiu skelbiasi?

 – Džeikobai, – sustojęs greta brolio pasisveikino Lukas. Kurį laiką abu žvelgė į apgaulingai romius vandenis ir stebėjo, kaip šie blykčioja vėlyvos popietės šviesoje. Lukas susikišo rankas į kišenes ir pastebėjo, kad tą patį daro ir Džeikobas. Tarsi juodu vis dar vienas kitą pažinotų, kaip senais laikais. Lukas nuo tokios minties vos sulaikė šypsnį.

– Kaip apdairu, kad atsiklausei leidimo surengti čia iškilmes, – ironiškai sumurmėjo Džeikobas. – Šiame name, kuris, šiaip ar taip, priklauso man.

– Liaukis, – švelniai tarė Lukas. – Juk gavai kvietimą. – Jis pasisuko į Džeikobą. – Tiesą sakant, smalsavau, ar dalyvausi, nes palikau jį po durimis. – Tai buvo jo būdas atsiklausti. Apsimesdamas, kad kitas klausimas jam visai nerūpi, Lukas vėl nukreipė žvilgsnį į ežerą. – Ar tai reiškia, kad liksi?

– Džiaugiuosi, kad Vulfų dvaras naudojamas taip kūrybingai, – išsisukdamas nuo klausimo, taip pat sulaikydamas šypsnį pasakė Džeikobas. Lukas jautė, kaip greta stovintis vyras – suaugęs vyras, beveik pašalietis, užėmęs jo seniai prarasto brolio vietą – atsisuka į jį, o paskui vėl nusisuka. – Ir kad taip rimtai paėmei į širdį mano patarimą.

– Tavo patarimą labiau galima prilyginti šūviui į širdį, – santūriai tarė Lukas.

Dėl planų brolio jis daugiau nespaudė. Tik pamėgino prisišaukti tą anksčiau jaustą pyktį, tamsų įsiūtį, kuris stūmė jį nuo namų, nuo brolio, bet su nuostaba suvokė, kad jų nebėra. Ten, kur kadaise kunkuliavo ir virė apmaudas bei neviltis, karaliavo Greisė. Ir jis nenutuokė, ką dabar daryti. Ir kaip jai pavyko prasibrauti netgi čia.

– Niekada nemaniau sulauksiąs dienos, kai imsies sąžiningo darbo, – tyliai pasakė Džeikobas.

– Ne tu vienas, – pritarė Lukas. Susvyravęs ant kulnų jis vos pastebimai nusišypsojo. – Nors manau, kad man visai neblogai sektųsi.

– Ir tai manęs visai nestebina, – tarė Džeikobas.

Lukas nesigilino į brolio žodžius, nes, išsamiau juos paanalizavęs, galbūt pakeistų jų prasmę, tarsi viską būtų tik įsivaizdavęs. Jis nenorėjo, kad kas nors, ypač vieno žmogaus nuomonė, jam tiek daug reikštų. Kita vertus, tik šio vyro nuomonė jam visada ir rūpėjo.

Suraukęs antakius Džeikobas perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, ir Lukas intuityviai pasiruošė neišvengiamam smūgiui. Ar Džeikobas svies jam į veidą naujausią laikraščio straipsnį? Būtų to vertas. Ar paminės skandalingai pagarsėjusį, kokaino ir nevaldomo įniršio kurstomą Viljamo Vulfo karaliavimą tose pačiose pareigose, kurias dabar Hartington’s užėmė Lukas? Tikrai nesunkiai rastų panašumų. Lukas galėjo jį net nesistengdamas nuvilti taip, kad nebuvo prasmės vargintis ir stengtis. Kad ir kokio smūgio sulaukęs, galėtų tik raitytis.

Kaip darydavo visada.

Džeikobas atsisuko į Luką – jo tamsios akys buvo neįskaitomos, lūpos griežtai suspaustos.

– Gyvenime esi vertas daugiau, nei tapti šmėkla. Tik tą ir turėjau galvoje.

Lukas pagalvojo apie dideles, rudas, kupinas emocijų, kurių, nors ir labai trokšdamas, nedrįso nei įvardyti, nei pripažinti, Greisės akis. Jis galvojo apie ramybę, kurią jausdavo laikydamas ją glėbyje, apie jos ištikimybę, su kuria ji atsakydavo į bet kokį jo pasakojimą, nors jis kas kartą tikėdavosi sulaukti jos pasibjaurėjimo. Jis galvojo ir apie skandalo, kuris galėjo – ir turėjo – parklupdyti ją ant kelių, akivaizdoje parodytą drąsą ir kilnumą.

Jis galvojo apie jos balsą, su visa teksasietiška kaitra ir saldžiu pietietišku medumi tariančią Aš tave myliu. Jis galvojo apie tai, kaip Greisės žodžiai jame, regis, viską atpalaidavo, privertė atsiverti, pasijusti taip, tarsi ten, kur karaliavo tamsa ir nykimas, suspindėjo šviesa.

– Žinai, – tarsi palaikydamas pokalbį, ­tarsi pasaulis po juo nebūtų pasviręs, tarsi jis tebebūtų tas pats žmogus, tarsi pati vilties sąvoka jam nebūtų visapusiškai svetima, prakalbo Lukas, – man regis, tu teisus.

Vėlyvos popietės saulė jau buvo pradėjusi leistis link horizonto, ir aplinkui ištįso šešėliai. Jiems už nugarų tūkstančiai Greisės išmaniai kas kelias pėdas išdėliotų žibintų plieskė ryškiaspalvėmis šviesomis, ir užrakintas, bet gerai apšviestas dvaras švytėjo kaip gotiška stebuklų šalis, kviečianti svečius išdrįsti prieiti arčiau. Prišaukianti paslapčiomis pasakojamas istorijas, primirštas legendas, tragiškai pagarsėjusią ir mitais apipintą Vulfų šeimos istoriją. Jo šeimos.

Ne tokia neįtikėtina tiesa buvo ta, kad du vyrai, kurie galbūt vieną dieną ir vėl susidraugaus, tyliai stovėjo prie šeimai priklausančio ežero ir mėgino užmigdyti senas šmėklas.

– Tuomet susitiksime per iškilmes, – patylėjęs pasakė Džeikobas.

– Tikrai susitiksime, – pritarė jam Lukas. Pajutęs, kaip senasis jos šelmiškumas vėl kelia galvą, jis išsiviepė. – Visiems ­susirinkusiesiems vaidinsiu Luko Vulfo, numylėto Anglijos mergišiaus, vaidmenį. Pasirenk. Esu puikus aktorius. Ne mažiau nei trys ketvirtadaliai minios vakaro pabaigoje bus mane iki ausų įsimylėję.

– Kitokios baigties ir nesitikiu, – nerūpestingiausiu, kokį tik Lukui buvo tekę girdėti nuo jo grįžimo, balsu pasakė Džeikobas. Jis ištiesė ranką, spustelėjo jaunesniojo brolio petį ir paleidęs atsisuko į namą.

Net geriausiais laikais jie nebuvo pavyzdinė šeima, todėl Lukui šis gestas reiškė be galo daug. Tai buvo tarsi alyvos šakelė. Tiltas. Gal ir ne dvidešimt prarastų metų, bet bent jau pradžia.

– Džeikobai, – tebežiūrėdamas į vandenis, tarsi po blizgančiu paviršiumi glūdėtų visi atsakymai, kreipėsi į brolį Lukas.

Jis girdėjo, kaip Džeikobas jam už nugaros stabteli ir, susitelkęs labiau į ateitį, nei į beribę niūrią praeitį, nusišypsojo. Labiau susidomėjęs tuo, kas galėtų būti, nei tuo, kas buvo.

Pagaliau.

– Sveikas sugrįžęs, – artėjančiam ­vakarui tyliai ištarė jis ir net nenustebo pajutęs, kad tai ištarė kuo nuoširdžiausiai.

***

Lukas paspaudė visas rankas, papozavo visiems fotografams ir pamalonino kiekvieną prie jo išdrįsusį prieiti svečią. Didžioji palapinė buvo sklidina auksinės, žėrinčios šviesos, apmušta gobelenais ir padabinta žvakidėmis, o joje susirinkę žmonės buvo tik Europos visuomenės elito atstovai. Įžymybės, diduomenė, aristokratai. Jie sukinėjosi tarp korporacijų karalių ir drauge su pasirodžiusiais Vulfų šeimos nariais šildėsi Hartington’s praeities bei ateities spinduliuose.

Paslaptingai grįžęs paveldėtojas Džeikobas spaudos atstovus domino ne mažiau, nei dabartinis Holivudo dievaitis Natanielis su į parankę įsikibusia naująja sužadėtine. Buvo pastebėta net iškilmes fotografuojanti ir visą laiką už fotoaparato besislepianti Vulfų šeimos narė Anabela. Žiniasklaidai pro akis nepraslydo ir kiti jos broliai. Ir, žinoma, Lukas, kurio žurnalistai tiesiog negalėjo nemylėti; jis taip išmaniai jais manipuliavo, kad paparacai jį dievino.

– Daugiau jokių nuotraukų, – mažiausiai mėgstamam fotografui šypsodamas pasakė jis, – nors tas vyras už tai, kad nufotografavo jį drauge su Greise, buvo užsitarnavęs kumščio. – Ar šią savaitę privirėte per mažai košės?

Tačiau jis juokėsi, tarsi jo nekamuotų nuoskaudos, nes tik taip efektyviausiai galėjo išvengti kitų intymių akimirkų paviešinimo visam pasauliui. Lukas žinojo, kad geriau su jais bendradarbiauti, nei kovoti. Išmintingiau leisti jiems manyti, neva jie valdo situaciją. Jis buvo tikras, kad tai yra tam tikra pamoka, jeigu tik jam būtų užtekę noro pasigilinti.

Vakaras tiesiog tobulas, – toldamas nuo fotografo galvojo Lukas. Drauge su kitais iškilmėmis besimėgaujančiais tarybos direktoriais sėdintis senasis Čarlis Vintropas atrodė linksmas ir patenkintas. Pagaliau ir rinkodaros bei reklamos skyrių darbuotojai, gavę progą suspindėti ir pristatyti atsinaujinusią įmonę, sulaukė gausių aplodismentų ir daugybės blyksčių; net Lukas, prieš perduodamas sceną popmuzikos princesei, pasakė kelis žodžius.

Tačiau Greisės niekur nematyti.

Jis regėjo minios pakraščiuose šurmuliuojančius komandos narius, kurie, spręsdami problemas, keisdamiesi informacija ir gesindami keistus entuziazmo plykstelėjimus, skynėsi kelią pro ryškiai pasipuošusius svečius. Bet Greisės nebuvo. Ilgą laiką tuščiai jos ieškojęs, Lukas sustabdė vieną komandos merginų, kuri per rytinius susirinkimus į jį žvelgdavo veršelio akimis.

– Kur Greisė? – nekantriai paklausė jis, varstomas drovių ir smalsių susižavėjusios merginos žvilgsnių. Manęs net nepažįsti, – norėjo subarti ją Lukas, bet nutylėjo.

– Ak... – iškvėpė ši. Paskui nurijo seiles. – Pone Vulfai, hm, ją išmetė.

Šie žodžiai Lukui neturėjo prasmės. Jis stebeilijo į priešais stovinčią darbuotoją suvokdamas, kad jau nebesišypso, kad stovi tarsi įkaltas ir nuožmiai žvelgia į vargšelę.

– Atsiprašau? – Jo tonas šaltumu pranoko netgi greta stovinčią aukštą ledo skulptūrą, ir mergina skaisčiai nuraudo.

– P... Ponas Vintropas susitiko su ja, prieš atvykstant pirmiesiems svečiams, – sumikčiojo ji. – Niekas nežino, ką jis pasakė, tačiau, liepusi Sofijai perimti vadovavimą, Greisė pasišalino. – Ji virpėdama įkvėpė. – Tik tiek težinau!

Bet Lukas jos jau nebeklausė. Jo kūne kunkuliavo tirštas ir nirtus įtūžis. Apžvelgęs puotos dalyvius, jis prisimerkęs įsižiūrėjo į Čarlį Vintropą, kuris, visiškai nenutuokdamas apie jį užklupusį pavojų, smagiai kvatojo su būriu pašnekovų. Lukui norėjosi plikomis rankomis perplėšti tą mažą apvalainą vyruką, tačiau šią akimirką per jo kūną ritosi kita, į baimę panaši banga. Lukas sugniaužė rankas, tegalėjo mėginti įsivaizduoti, kokios išraiškos buvo jo veidas, jeigu mergina, stovėjusi priešais, klyktelėjusi nėrė į minią.

Bet Lukas apie ją negalvojo. Tada apsidairė po mirguliuojančią salę ir apžvelgė visus žymius, turtingus, nuobodulio persunktus, prastos reputacijos, piktinančius veidus. Visi jie buvo vienodi. Tuos pačius veidus jis matydavo visur tarp Londono ir Sidnėjaus. Tos pačios paskalos, tie patys pasakojimai, tas pats senas žaidimas.

O žaisti Lukui nebesinorėjo.

Jis pasikeitė. Nebebuvo tas pats žmogus, kuris prieš kelias savaites sumuštas ir kraujuojantis žirgliojo Vulfų dvaro keliu. Jis nebebuvo tas, kuris visą gyvenimą apsimetinėjo esąs kažkas kitas – kaukė nebetiko.

Ir viso to priežasties čia nebuvo, jos nič­niekur nematyti.

Lukas juto, kaip jo širdyje ėmė tvinkti didžiulis juodų ir baisių, bekraščių ir nenugalimų emocijų debesis, nuo kurio jis šiandien visą dieną mėgino pabėgti; dabar savo veržlumu ir stiprumu jis kone parvertė jį ant žemės; Lukui beliko spėlioti, ar sugebės išsilaikyti ant kojų. Galiausiai jam šiaip taip pavyko. Gyvenime jam buvo svarbūs tik trys žmonės – tiek, kad jų praradimas pakeitė net pačią jo egzistavimo kryptį. Motina. Brolis Džeikobas.

Ir dabar, šį vakarą, – moteris, kurios nebuvo, ir dėl to, regis, pakito net oras, Lukui darėsi vis sunkiau kvėpuoti.

Kitus praradimus jis buvo pergyvenęs, net su jais susitaikęs. Bet ne šį kartą. Ne su šiuo.

Ne su Greisės praradimu.

Pirmą kartą po tiek laiko – gal net pirmą kartą gyvenime – Lukas norėjo – privalėjo – kovoti už tai, ko troško jo širdis, ko jam reikėjo, be ko neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kito pasirinkimo nebuvo. Jis negalėjo leisti Greisei jo palikti, negalėjo leisti jai išnykti, negalėjo jos paleisti. Tiesiog negalėjo.

Nes pirmą kartą gyvenime, pernelyg smarkiai plakant širdžiai ir tarsi elektros išlydis kūnu plintant panikai, jis suprato turįs be galo daug ką prarasti.

***

Greisė jau ilgokai sėdėjo Kiaulės galvos užeigos kambaryje įsmeigusi akis į vieną tašką.

– Greise, mes pageidavome, kad jūs suvaldytumėte Luką Vulfą, – paniekinamą pašaipą spinduliuojančiu balsu pasakė apskritaveidis Čarlzas Vintropas – visos komandos akivaizdoje. Greisei neliko nieko kito, kaip tik stovėti ir priimti kirčius. – O ne nepadoriai viešumoje su juo elgtis.

Toks pasibjaurėjęs. Toks žeminantis.

Jeigu elgsiesi kaip kekšė, visi ir laikys tave kekše! – prieš daugybę metų, kai visas Rasinas susirinko prie seno amerikietiško sporto žurnalo kopijų pasmerkti Greisės ir prisidengęs ranka burną apie ją šnabždėtis, šaukė jai motina. Kai Merė Lin išmetė pro duris kuklius Greisės daiktus ir suklykė laikytis nuo namų atokiau.

Čarlzas Vintropas, žinoma, jos tiesiai šviesiai kekše nepavadino. Jis sumurmėjo kažką apie padorumą ir reputaciją. Aiškiai pasakė, kad moteris, kuriai užteko nepadorumo leistis nufotografuojamai tokioje kompromituojamoje pozoje, – jis nepaaiškino, ar turėjo galvoje Luko kelius, ar bikinį, kai jai buvo septyniolika, – iš esmės nebebuvo tinkamas pasirinkimas atstovauti Hartington’s interesams ir juo labiau – įmonės renginiams. Tai prilygo raudonosios A raidės įteikimui – Greisė nebūtų jautusis labiau pažeminta, net jeigu jis pats ją būtų prilipdęs.

Ji aiškiai matė, kaip Vintropas į ją žiūrėjo, kaip jo akys, regis, vėrė ją kiaurai, tarsi apgaulingoje išorėje ieškotų spragų, o radęs į dienos šviesą ištemptų kekšę.

Kaip ir pranašavo jos motina.

Dairydamasi po kambarį, kurį vargiai tematė, Greisė stebėjosi jaučianti ne nusiminimą, o įniršį. Ją įskaudino faktas, kad pamatęs tas nuotraukas Čarlzas Vintropas radikaliai pakeitė apie ją nuomonę; jai norėjosi sviesti ką nors jam į galvą. Ji vis dar tyliai niršo, kol grįžo į kambarį, o jame tikrovė apgaubė ją tarsi dusinanti ir sunki skraistė, ji laikė ją ant sofos prie lango gerokai ilgiau, nei derėjo.

Nes Greisė visko neteko.

Vėl.

Kuo ilgiau Greisė taip stovėjo – tyli ir nuščiuvusi, – tuo aiškiau suvokė esamos padėties baisumą. O laikas ėjo. Ji žinojo, kad puota vyksta net dabar – girdėjo vėjo atnešamus muzikos garsus, – ir tai jai buvo pabaiga. Viskas įvyko būtent taip, kaip ji ir baiminosi. Karjera žlugo. Ji neteko sau lygių asmenų pagarbos. Neteko visko, dėl ko visus metus sunkiai dirbo. Bet argi pati savęs neperspėjo? Argi motinos balsas, netgi nutilus savajam, nuolat nepriminė prakeiksmo? Argi ji nuo pat pradžių nesuprato, kad viskas taip ir bus?

Ji privalėjo judėti. Privalėjo susikrauti daiktus ir grįžti į Londoną. Susikurti naują gyvenimo planą – naują kryptį. Tačiau kas kartą liepusi sau stotis, prisimindavo kitą šiame kambaryje įvykusį ryškų ir kerintį momentą – su Luku – ir negalėdavo prisiversti pakilti. Tarsi būtų paralyžiuota.

Nors Lukas ir buvo jos žlugimo priežastis, ji ilgėjosi jo. Nors jis sviedė jai atgal į veidą meilę, nors dingo be pėdsako, ji vis tiek jo ilgėjosi. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Kaip net dabar kažkuri jos širdies dalis galėjo nenumaldomai kuždėti, esą visai nesvarbu, ką ji praradusi, neva ji taip pasielgtų ir vėl – neva jis to vertas. Visa tai, kas tarp jų įvyko, buvo to verta.

Su šleikštulį keliančiu tikrumu Greisė žinojo, kad tai pabaiga. Tai buvo motinos išpranašautas žlugimas. Tik Greisė nesitikėjo jo šitaip išgyventi. Kad jis sukrės visą jos pasaulį.

Ji visada žinojo, jog kartą palietusi tokį vyrą kaip Lukas Vulfas privalės sumokėti didelę kainą. Tokiais mainais ji nė karto gyvenime net neabejojo. Lukas buvo it ­pakrantės uola, ir Greisė dabar aiškiai suprato, kodėl tas nelemtas laivas nesuskaičiuojamą daugybę kartų vis į ją trenkėsi, kol beliko nuolaužos ir skausmingi prisiminimai, teliūskuojantys vandenys ir liekanos to, kas kadaise buvo išdidus, žvilgantis burlaivis.

Ji nustebo pajutusi, kad jos skruostai drėgni, ir tik juos palietusi suprato verkianti.

Net kai įsiveržė Lukas, Greisė tik po kurio laiko suvokė, kad tai tikrai jis, o ne kokia nors nevilties užvaldyto proto fantazija.

Jis sunkiai alsavo, tarsi būtų bėgęs su savo elegantiškuoju smokingu, o akys degė tokia liepsna, nuo kurios Greisės skrandis atliepiamai susitraukė. Jos spinduliavo geismą ir neviltį.

– Ką čia veiki? – siusdama ant savęs dėl to, kad prakalbo kimiu balsu, kad ant skruostų žvilga ašaros ir kad jis pamatys ją tokią, parklupdytą, paklausė ji. – Juk vyksta iškilmės!

– Kaip tau jos dar gali rūpėti? – tokiu pat įtampos persunktu balsu, tarsi stengdamasis tvardytis, paklausė Lukas.

Greisė jau seniai turėjo išvykti. Kodėl ji vis dar čia? Ar tyčia užtruko, tikėdamasi būtent tokios scenos? Jo pasirodymo? Kas, jos manymu, iš to galėjo išeiti? Ji prisipažino jam mylinti, o jis nusisuko ir nuėjo. Ką dar buvo galima pridurti?

Greisė gailėjosi, kad aplinkui nėra tikrų uolų, nuo kurių galėtų pulti užmarštin. Tai būtų buvę šimtą kartų geriau nei agonija, kuri pulsavo visu kūnu ir vertė ją jaustis silpna. Vertė maldauti. Bet ji juk ne tokia. Negalėjo sau leisti tokia būti, netgi dėl jo. Net dabar.

– Privalau krautis daiktus, – tyliai pasakė ji, ir, nedrįsdama į Luką net pažiūrėti, stipriai prispaudė pirštus prie akių. Ji jautė gerokai per daug. Ir parodė jam per daug, tapo pernelyg pažeidžiama. Greisė baiminosi, kad joje nieko nebeliko. – O tu privalai grįžti į puotą. Esi jiems reikalingas.

– Net neabejoju, kad esu jiems reikalingas, – keistu balsu pasakė Lukas. Džeržgiančiu. Šiurkščiu. – O kaip mano poreikiai?

Žvilgterėjusi į jį Greisė žioptelėjo – nebuvo tikra, ar tarpdury suspaustais kumščiais ir žėrinčiomis akimis stovintis vyras buvo tas pats Lukas.

Išmuštas iš pusiausvyros, – stebėdamasi pagalvojo Greisė.

– Ar gerai jautiesi? – suraukdama antakius paklausė ji.

Lukas žengė į vidų, visu savo lieknu ir aukštu kūnu spinduliuodamas daug didesnę įtampą, nei jai kada nors buvo tekę matyti, o jo gražus veidas dvelkė nebūdinga rūstybe.

Greisė spėjo pagalvoti, kad tokio Luko nė karto nebuvo mačiusi. Kad priešais ją pagaliau stovėjo tikras, be kaukės ir įniršio pritvinkęs Lukas Vulfas – šėlstantis emocijų ir geismo viesulas.

Tai neturėjo jos sujaudinti. Ji neturėjo... norėti.

– Ar gerai jaučiuosi? – žudikišku tonu pakartojo jis. Paskui, tarsi nepajėgdamas suprasti jos žodžių, papurtė galvą ir, perėjęs per kambarį, nutaisęs piktą veido išraišką vos kelių colių atstumu sustojo priešais. – Negaliu be tavęs gyventi, tu, kvaila moterie! Kaip vėl kas nors kada nors galės būti gerai?

DVYLIKTAS SKYRIUS

– Be galo miela, – įskaudinta, jausdama, kaip akys vėl apsunksta nuo ašarų, atsakė Greisė. – Iš tiesų netgi poetiška. Ačiū.

– Ar šito ir norėjai? – tokiu pat šiurkščiu balsu ir kylančiu tonu, tarsi nebūtų jos išgirdęs, paklausė Lukas. – Ar tyčia taip pasielgei?

– Ar tyčia?.. – Mėgindama sutramdyti ašaras, norėdama jį nustumti, bet pernelyg bijodama, kad palietusi tegalėtų prisitraukti prie savęs, ji papurtė galvą. – Apie ką čia kalbi?

– Greise, ką dabar turėčiau daryti? Kaip turėčiau gyventi toliau? Ar kada nors apie tai pagalvojai?

Greisė jautė, kaip ir ją pamažu užvaldo įniršis, keliantis nenumaldomą norą viską laužyti ir daužyti. Toks, kurį ji visuomet užgniauždavo. Bet įniršis buvo geresnė išeitis nei ašaros. Viskas buvo geriau už ašaras.

– Lukai, šiandien esu šiek tiek užsiėmusi, – įsiutusi rėžė ji. – Laikraštyje pasirodė žlugdantis straipsnis su nuotraukomis, paskui, laukdama, kol atvyks šefas, turėjau pasirūpinti iškilmėmis. Galiausiai dėl palaido elgesio buvau be ceremonijų atleista. Tad, ne, apgailestauju, bet tikrai ne kažin kiek laiko svarsčiau, ką tau vertėtų daryti su savo gyvenimu. Šiuo metu man labiau rūpi manasis!

– Negali šitaip imti ir pasielgti! – skėstelėdamas rankomis, tarsi ji būtų jį sugniuždžiusi, nebesivaldydamas suriko Lukas. Tarsi jis, tas, kuris buvo pats nerūpestingumo įsikūnijimas, būtų praradęs gyvenimo esmę. Lukas žengė dar arčiau ir iš aukšto piktai į ją pažvelgė. – Negali pasirodyti mano tobulai sukurtame gyvenime, apversti jo aukštyn kojomis ir išnykti naktyje! Ar bent ketinai man papasakoti, kas nutiko? Kad išvyksti?

– O ar privalėjau? – jausdama, kaip iš sielvarto susitraukia skrandis, paklausė Greisė; šiems pojūčiams stiprumu nenusileido ir noras jį paliesti. Smogti jam. Glamonėti. Ji pati nesuprato, kas vyksta. – Prieš tai ar po to, kai nuskuodei, palikęs mane stovėti ant laiptų? Lukai, prisipažinau, kad tave myliu, o tu pabėgai.

– Privalėjau pagalvoti! – tarsi pamišęs suriko jis, ir Greisė sulaikė kvėpavimą.

Lukas Vulfas... šaukia? Visai neteko pusiausvyros? Ar tai tikra, ne sapnas? Nuogas, atviras Lukas. Tai tebuvo – nei daugiau, nei mažiau – tik vyras. Ne legenda. Ne gražiais žodžiais ir dirbtinėmis šypsenomis besidangstantis gražuolis. Prieš ją stovėjo paprasčiausias vyras.

Piktas, emocionalus vyras.

Mano vyras, – vėl pakurstydamas viltį sukuždėjo tylus balselis.

– Privalėjau pagalvoti, – sunkiai šnopuodamas, gręždamas ją akimis, pakartojo ­Lukas. Jis atrodė praradęs viltį. – Nes esi man reikalinga, o man dar niekada nieko nėra reikėję. Niekada. Tai nėra lengva – pakeisti gyvenimo įpročius...

– O man, žinoma, buvo be galo paprasta, – ir pati jausdama, kad prarado savikontrolę, nutraukė jį Greisė. Ji jautėsi taip, tarsi pasaulis būtų ėmęs nepaliaujamai skrieti ratu, tarsi būtų apsvaigusi nuo alkoholio ir praradusi pusiausvyrą.

– Nesu geras laimikis, – atšovė Lukas. – Netgi priešingai, o dar tokiam žmogui kaip tu, savo jėgomis pasiekusiam didžiausių aukštumų. Visuomet kiek įmanydamas stengdavausi atgrasinti moteris nuo tokio apsimestinio dalyko kaip įsipareigojimas. Nes kitokio gyvenimo neįsivaizdavau.

– Jeigu tokia viso tavo gyvenimo santrauka, vadinasi, dar turi ko siekti, – stengdamasi kalbėti atšiauriai ir piktai pasakė Greisė, tačiau negalėjo negirdėti, kad jos balsas virpa. Dreba. Viskas aplinkui subangavo ir ėmė suktis.

Tada Lukas, regis, ją iš tiesų pamatė – pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai įžengė į kambarį: kad jos akys drėgnos, o kūną krečia lengvas drebulys.

– Bet kurią akimirką galiu trenktis į žemę ir sudegti, – jau ramesniu, bet vis dar gerokai įsiaudrinusiu balsu vėl prakalbo Lukas. – Niekas negali įrodyti, kad iš tiesų, pasak populiarios nuomonės, nesu bergždžiai vietą po saule užimantis padaras. Pats galvoju taip pat. – Jo žalios akys skvarbiai žvelgė į josios. – Tik tu manai kitaip.

Greisė bijojo net kvėpuoti. Bijojo judėti. Nuogąstavo, kad šį įelektrintą ir nevaldomą momentą paprasčiausiai įsivaizduoja.

– Ar tikrai galvoji, kad toks ir esi? – švelniai paklau­sė ji.

Lukas iškvėpė, ir tas garsas panėšėjo į juoką; bet staiga Greisę jo artumas pradėjo slėgti. Labiausiai už viską jai norėjosi jį paliesti, įsikniaubti į krūtinę, net jeigu tai reikštų visišką pražūtį. Netgi jeigu tai pakenktų labiau, nei jau pakenkė. Ir jai nerūpėjo, ką tai reiškė, kuo ji virto. Sudužusiu į uolas laivu. Jos pačios motina. Niekas nebebuvo svarbu.

Kuo arčiau jis stovėjo, tuo laisvesnė ji jautėsi.

– Dar niekam nėra pavykę prasiskverbti į mano vidų, – tyliu, jausmingu balsu pasakė Lukas. – Bet tu... tu nuo pat pradžių mane permatei. – Jis ištiesė rankas ir suėmęs Greisę už pečių prisitraukė prie savęs. – Jeigu duosi man metus, atiduosiu tau viską, ką turiu. Negaliu pažadėti, kad turiu daug, bet viskas bus tavo.

Greisė atlošė galvą ir dulsvai žaliose Luko akyse išvydo besigrumiančias baimę ir viltį. Tada joje išsiskleidė kažkas stipraus ir tvirto. Kažkas teisingo ir tikro. Nepaneigiamo.

Nes ji mokėjo atskirti tiesą nuo melo, ypač jei tiesą kalbėjo Luko lūpos. Nes dabar jis siūlė jai tai, ką ji buvo jam įteikusi vos prieš kelias valandas, nors ir kitais žodžiais.

Nes jis tik tokius žodžius žinojo.

– Ar siūlai man bandomąjį laikotarpį? – per gerklėje netikėtai įstrigusį gumulą paklausė ji. – Metus pasižiūrėti, ar tau pavyks išpainioti visus mazgus?

– Galėčiau pasakyti, kad tave myliu, – žiūrėdamas jai tiesiai į akis, tyliu, įtampos kupinu balsu pasakė Lukas. – Gal tai netgi būtų tiesa. Esu beveik tikras, kad taip. Bet ką tas žodis reikštų tokiam kaip aš? Kokį kontekstą jam galėčiau pasitelkti? – Jis palinko ir priglaudė kaktą prie Greisės. Ji visa virpėjo. Drauge su juo. – Žinau, kad turėčiau tave paleisti – tik tai visą laiką sėkmingai ir dariau, – bet, užuot taip pasielgęs, esu čia ir svaidausi pažadais, bet net nesu tikras, ar galėsiu juos ištesėti.

– Tinkamais pažadais, – virpančiu balsu pasakė Greisė. – Tokiais, apie kuriuos, net neabejoju, svajoja kiekviena mergina.

Lukas iškvėpė ir ėmė delnais lengvu rit­mu trinti jos rankas, kurstydamas liepsną, skleisdamas ugnį.

– Kitą mėnesį mano brolis Natanielis tuokiasi su Keite, – pasakė jis. – Ar vyksi drauge su manimi?

Greisė nusijuokė, o per skruostus netikėtai pasipylė ašaros, bet jai tai jau neberūpėjo.

– Terminas sutrumpėjo nuo metų iki mėnesio? – rankomis apglėbdama liauną jo liemenį paklausė Greisė. – Kiek išmėginimų tau reikia?

– Aš net nežinau, kas esu! – išsprūdo Lukui. Jis atsitraukė ir pažvelgė Greisei į akis. – Nejau nesupranti? Greise, noriu tau padovanoti pasaulį, bet nežinau, kaip tai padaryti.

– Man nereikia pasaulio, – delnais suimdama gražų jo veidą tarė Greisė. – Jeigu panorėsiu, pati jį pasiimsiu. Man tereikia tavęs.

– Aš tavo, – Luko žodžiai nuaidėjo per visą jos kūną. – Kaip tik tai įmanoma.

– Tuomet ko daugiau mums reikia? – paklausė ji ir pabučiavo.

Ugnis ir vynas. Šelmiškos Luko lūpos ir tyli jos dejonė. Jis vėl atsitraukė, ir Greisė jo akyse pamatė aistrą bei dar kažką – kažką, ką priimti kaip tiesą, kuo nuoširdžiai patikėti jam prireiks šiek tiek laiko.

Tačiau ji lauks su didžiausiu džiaugsmu.

– Poros, – atsitraukdamas ir kreivai šyptelėdamas pasakė Lukas. – Iškilmėms man reikia poros. O tu, Greise, šiems žmonėms daugiau nebedirbi, todėl daugiau jokių pasibaisėtinų kostiumėlių. Negaliu jų pakęsti.

***

Ji neklausė, kaip Lukui iš niekur pavyko gauti vidurnakčio dangaus mėlio suknią, kuri tarsi meilužis gludo prie jos krūtų ir tobulai išryškindama figūrą leidosi iki pat žemės. Greisė net nesiginčijo, kai ją, išėjusią iš matavimosi kabinos, jis vertinamai nužvelgė ir paliepė paleisti į kuodą susuktus plaukus.

– Užteks slėptis, – pasakė jis ir ištiesė ranką. Šį kartą Greisė net nedvejodama jam padavė savąją.

Aukštai iškelta galva, aplink pečius besiraitančiais plaukais, nebeapsimetinėdama, Greisė žengė į puotos, kurią mėnesių mėnesius planavo, sūkurį. Dabar ji buvo moteris. Kompetentinga ir savimi pasitikinti moteris, kuriai, kad ir ką galvotų Čarlzas Vintropas, nereikėjo nieko slėpti.

– Greise, – išvydęs juodu ateinant ir iš susirūpinimo suraukdamas kaktą kreipėsi į ją buvęs šefas. – Ką čia veiki? Maniau, jog supratai esanti čia nebepageidaujama.

– Ji su manimi, – be lašelio garsiojo žavesio, su pavojingu ryžtu, kurį Greisė jame visada įžvelgė, atkirto Lukas. – O tai reiškia, kad visada pageidaujama, argi ne taip?

Čarlis Vintropas išbalo. Greisė uždėjo plaštaką ant Luko rankos ir nusišypsojo buvusiam šefui savo garsiąja ledine šypsena.

– Nesijaudinkite, – kuo ramiausiai pasakė ji. – Esu tik viešnia. Bet galite būti tikras, kad nuo pirmadienio tapsiu jūsų konkurente. Kas žino, kur? Gal net pradėsiu savo verslą. Tačiau net neabejokite – vien todėl, kad mane atleidote, neketinu išnykti.

Vintropo veido išraiška Greisei patiko labiau, nei derėjo. Tačiau ji juk niekada ir nesiskelbė esanti geras žmogus, tiesa? Šiaip ar taip, Lukas jai šypsojosi – taip, kaip, ji žinojo, nebuvo šypsojęsis niekam. Tik jai vienai. Jo šypsena įkaitino Greisę tarsi Teksaso jaunystės laikų vasaros. Tas vyras buvo mirtinas, ir ji mylėjo jį.

– Eikš, Pelene, – šypsodamasis ir vesdamas ją į šokių aikštelę tyliai pasakė Lukas. – Netrukus vidurnaktis. Prašyčiau nepamesti batelių.

Greisei nerūpėjo kameros, smalsuolių žvilgsniai, buvusių komandos narių ­šnabždėjimasis, net visas likęs pasaulis. Ji prigludo prie Luko ir leidosi jo sukama muzikos ritmu.

– Pradedu suprasti pasakos esmę, – šypsodamasi ir skęsdama ryškiame jo žalių akių švytėjime pasakė ji. – Kam rūpi, ar pamesiu batelį?

– Iš tiesų, kam? – švelniai pritarė jis ir nuskraidino juos muzikos garsais.

***

Daug vėliau, kai puota jau buvo pasibaigusi ir dauguma svečių išsivažinėję, Lukas išsivedė Greisę iš palapinės į didžiąją pievą, iš kur buvo matyti ką tik virš medžių pradėjęs kilti mėnulis. Akimirką juodu tylėdami stovėjo šalia ir žvelgė į tamsoje skendinčias valdas. Kai Lukas atsisuko, Greisė vos pastebimai virptelėjo, tačiau įsiteigė, kad taip nutiko dėl vėsos.

– Šiandien valandų valandas vaikštinėjau po visą teritoriją, – tyliai pasakė Lukas. – Tikėjausi stoti akistaton su savimi – arba su savo tėvo šmėkla. Tikriausiai galvojau, kad tai vienas ir tas pats. Tačiau nieko nesutikau. Tik be tikslo žvarbumoje takus minantį piktą kvailį.

– Tai tik namas, – švelniai tarė Greisė. – Tik žemė. O jis čia bus tik tol, kol leisi jam būti.

Lukas kurį laiką į ją žiūrėjo.

– Vienintelė pastaruoju metu mane persekiojanti šmėkla esi tu, – kimiai pasakė jis.

– Aš ne šmėkla, – jausdama, kaip akis užlieja kaitra, tarpukojį užvaldo ugnis, o į krūtinę įsismelkia ilgesys, užtikrino jį Greisė. – Esu tikra ir esu čia, Lukai.

– Neturiu supratimo, kaip iki pamatų nesudeginus senojo gyvenimo galima sukurti naują. Bet spėju, kad norėdami pakilti iš pelenų, neprivalome visi būti feniksai, tiesa? Tikriausiai kai kuriems tiesiog užtenka eiti į priekį. Keistis.

– Galime augti, – nepaisydama skruostais plūstančių ašarų, jausdama užliejančią didžiulę baltą džiaugsmo kaitrą sušnabždėjo Greisė. – Gyventi. Be šmėklų ir baimės.

***

Greisė prigludo jam prie krūtinės ir įsikniaubė. Jautėsi taip, tarsi būtų sukurta tik jam, priklausyti jam, o Lukas čia, tamsoje, siaučiant visoms šmėkloms, leido sau tuo tikėti.

Jiems už nugarų dunksojo pastoliais apkaltas, praeities permerktas ir mėnesienos nutviekstas dvaro pastatas. Iškilmių šviesoms ėmus vienai po kitos gesti, Lukas metė į jį paskutinį atšiaurų žvilgsnį, kol tamsoje tebuvo įmanoma įžiūrėti akmenis, plytas ir prisiminimus.

Tai tebuvo paprastas namas. Ir jis išsilaisvino nuo jo.

Pagaliau.

– Taip, – vėl ją bučiuodamas pasakė Lukas. – Noriu viso to, Greise. Ir tavęs.

Jis paėmė ją už rankos, ir jie drauge nuėjo per didžiąją pievą link kaimo ir pasaulio už jo – pagaliau tolyn nuo Vulfų dvaro.

Ir tiesiai į savo ateitį.

***

Kitame serijos Galingieji Vulfai romane skaitykite apie Sebastianą Vulfą.