Milijono vertas laimikis Сьюзен Мэллери

Trys seserys, Julija, Vilou ir Marina, daug metų nė neįtarė turinčios senelę. O ši pasirodė esanti labai turtinga ponia. Močiutė Rūta džiaugiasi atrastomis vaikaitėmis ir sumano jas ištekinti… Bet kaip tai padaryti? Gal sugundytų milijonas dolerių už santuoką? Milijonieriai pusbroliai Rajenas ir Todas nusprendė pamokyti Juliją Nelson, dar vieną naudos besivaikančią merginą. Rajenas, apsimetęs Todu, išsiruošė į pasimatymą, tikėdamasis išvysti blizgučiais apsikarsčiusią lėkštą vyrų medžiotoją. Pasirodė, kad Julija – protinga, puikų humoro jausmą turinti gražuolė. O varge, kaip viskas susijaukė! Milijonierius Keinas Denisonas kruopščiai susiplanavo gyvenimą. Jis turėjo būti panašus į atsiskyrėlio rojų. Deja, Keinas padarė esminę klaidą– į savo namus įsileido taisyklių nepaisančią Vilou Nelson. Anksčiau moterys Todui žerdavo komplimentus, išliedavo savo jausmus, o jis mėgaudavosi pagyrimais ir spėliodavo, ar tikrai jų nusipelnė. Gal visa tai dėl solidžios jo sąskaitos banke? Bet Marina kitokia – linksma, protinga, nuoširdi. Pirmą kartą gyvenime Todas nori surizikuoti... Sveiki atvykę į MILIJONIERIŲ pasaulį, kuriame ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. 2-oji laida anksčiau išleistų „Svajonių romanų“: „Meilė už milijoną“ „Milijonieriaus laimė“ „Vertas milijono“

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Susan Mallery

Milijono vertas laimikis

Leidykla „Svajonių knygos“, 2011

ISBN 978-609-406-449-4

El. versiją paruošė:

www.skaitykle.lt

Versta iš: Susan Mallery, The Substitute Millionaire

Versta iš: Susan Mallery, The Unexpected Millionaire

Versta iš: Susan Mallery, The Ultimate Millionaire

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l."

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

MEILĖ UŽ MILIJONĄ

Pirmasis Julijos Nelson pasimatymas buvo toks nevykęs, kad ji nusprendė bent jau ateinantį dešimtmetį atsisakyti šio malonumo.

Jos kavalierius flirtavo su visomis pigaus restoranėlio moteriškosios lyties lankytojomis, išskyrus šešiolikmetę Juliją, sudorojo beveik visas jos salotas ir galų gale dingo. Jai teko apmokėti sąskaitą ir vykti namo. Jau seniai būtų viską pamiršusi, jei pasimatymas nebūtų pasibaigęs ligoninėje – ji baisiai apsinuodijo maistu. Po to, kai nuo galvos iki kojų apvėmė mielą jauną gydytoją, Julija prisiekė sau niekada daugiau šiame gyvenime, – o ir kituose, jeigu tokie bus, – neiti į pasimatymą su nepažįstamu vaikinu.

Iki šios dienos.

– Aš tikriausiai kvaištelėjau, juk tai tikra katastrofa, – sumurmėjo ji, padavusi patarnautojui automobilio raktelius ir artėdama prie modernaus vakarietiško restorano durų. – Maniau, kad esu protingesnė. Ką, po galais, čia veikiu?

Kvailas klausimas, tuo labiau kad atsakymas aiškus.

Julija ir dvi jos seserys nusprendė traukti burtus, kuriai iš jų teks eiti į pasimatymą su nelemtu Todu Astonu Trečiuoju. Nuo pat vaikystės sesutės visus svarbiausius sprendimus priimdavo traukdamos burtus, o Julija visuomet pralaimėdavo. Ir šį kartą burtai nulėmė jos nenaudai. Ką gi, nepasisekė.

Pro išblizgintas stiklines duris mergina įžengė į perpildytą vestibiulį. Tikriausiai laisvą staliuką šiame restorane rasti taip pat lengva, kaip ir stovėjimo vietą automobiliui miesto centre. Ji spraudėsi pro išsipusčiusią minią, kol pamatė labai jauną, labai liesą ir labai išblyškusią administratorę.

– Esu susitarusi su Todu Astonu, – nurijusi beišsprūstantį patarimą, kad geras sumuštinis jai tikrai nepakenktų, kreipėsi į mergaitę Julija.

Žvilgtelėjusi į užsakymų knygą jaunoji administratorė tarė:

– Ponas Astonas jau laukia. Aš jus palydėsiu iki staliuko.

Eidama Julija stengėsi negalvoti apie savo klubus, kurie, palyginti su priekyje einančios merginos, jai atrodė per daug apvalūs. Tiesą pasakius, jau geriau jaustis stora šalia šios mergiūkštės, nei visą vakarą kiurksoti prie Todo Astono Trečiojo stalelio. Ir kaip žmonės gali gyventi su skaičiumi prie pavardės? Ji prisiminė poną Hauelį [Godus milijonierius, komiško amerikiečių serialo herojus (vert.).] iš Giligano salos [Serialo pavadinimas (vert.).] – mėgstamiausio naktinio serialo vaikystėje.

Vaizduotė jau piešė poną Hauelį dryžuotomis plačiomis kelnėmis ir baltu sportiniu megztiniu – tiktai truputį jaunesnį. Julija vos susilaikė neprunkštelėjusi. Administratorė stabtelėjo prie nuošaliame kampe užsakyto stalelio. Štai ir jis, mažiausiai panašus į pretenzingą milijonierių.

– Labas. Tu tikriausiai Julija, – pakilo Todas Astonas ir nusišypsojo.

Šį kartą burtai ne tokie jau ir prasti, – pagalvojo Julija pastebėjusi, kad Todas, nepaisant jos aukštakulnių batelių, stūkso priešais ją kaip bokštas. Vaikinas buvo gražus, tamsiaakis, o jo šypsena Julijai priminė piktojo vilko, žiūrinčio į Raudonkepuraitę, šypsenėlę.

Vyrukas visai nebuvo panašus į beviltiškai nuobodų tolimą giminaitį, be to, mergina jautė, kad šį kartą neteks mokėti už vakarienę.

– Labas, Todai. Smagu susipažinti.

Julija maloniai nustebo, kai senelės sūnėnas atitraukė kėdę ir palaukė, kol ji atsisės. Tada jis sugrįžo į savo vietą kitapus staliuko. Administratorė pasišalino.

Mergina slapta tyrinėjo priešais sėdintį vyrą: tamsūs plaukai, maža duobutė kairiajame skruoste ir įspūdingas kaklaraištis, kainuojantis ne mažiau nei visa jos studentiška paskola.

– Na ką gi, teks ištverti, – linksmai tarė Julija, nusprendusi, kad nėra prasmės apsimetinėti.

Kairysis Todo antakis šoktelėjo į viršų:

– O kurgi mandagus pokalbis, kurio tikėjausi? Pavyzdžiui, apie orą arba apie eismo kamščius, sutrukdžiusius tau laiku atvykti?

– Kodėl gi ne, jei tik tau patinka. Oras puikus, bet ir nėra ko stebėtis – juk čia pietų Kalifornija. Kamščių nebuvo. O kaip sekėsi tau?

– Tu visai ne tokia, kokią įsivaizdavau, – šyptelėjo Todas.

Ji tegalėjo tik spėti:

– Ne tokia jauna, ne tokia grakšti ir visiškai netikusi?

– Tu ir vėl nemandagi, – susiraukė pašnekovas. – Ir ko gi mama tave mokė?

Julija susimąstė.

– Išgerk ne daugiau kaip vieną taurę vyno, o savo telefono numerį duok tik įsitikinusi, kad gali juo pasitikėti, – pagalvojusi pasakė.

Todas nusikvatojo. Vaikino juokas buvo skambus, gilus ir kerintis. Pamačiusi jo šypseną Julija atsipalaidavo, dingo apsimestinis jos stačiokiškumas, o pilve lengvai sukuteno.

Įdomu. Gal duoti dar vieną šansą atsižadėtiems pasimatymams?

– Geras patarimas. Atrodo, tavo mama jau pradeda man patikti.

– Taip, ji nuostabi.

Padavėjas atnešė valgiaraštį ir paklausė, kokių gėrimų jie pageidautų. Todas užsisakė aštuoniolikos metų išlaikymo škotiško viskio, o Julija – degtinės su toniku.

– Neklausai mamos? – paklausė Todas, kai padavėjas nuėjo.

– Buvo sunki diena.

– Nuvargino gerbėjai?

– Antrus metus dirbu tarptautinės teisės paslaugų įmonėje, – ignoravo klausimą Julija.

– Teisininkė. Jau išlaikei egzaminus?

– Žinoma.

– Atrodai pasitikinti savimi, – nusišypsojo Todas.

– Pasitikėjimas įgaunamas ne per vieną dieną.

– Nejaugi?

– Aštuoniolika valandų per dieną dirbau ir mokiausi – laiko nelikdavo niekam daugiau.

– O kokioje srityje dirbi? Gini žmogaus teises?

– Ne, mano specializacija – tarptautinė teisė. Sutarčių sudarymas ir ryšių palaikymas su Kinija.

– Šit kaip. Dabar jau mane sudominai.

Ką gi, Julijai visuomet patiko, kai jos reikiamai neįvertindavo, ypač vyrai. Ji prisimerkė, pakreipė galvą ir tarė:

– Ši sritis man labai tiko, kadangi moku kinų kalbą.

Julija stebėjo jo reakciją: vyrukas atrodė pritrenktas, bet greitai atsipeikėjo.

– Oho! Įspūdinga.

– Ačiū.

Todas atidžiai nužvelgė merginą.

– Manau, mums viską teks pradėti iš naujo.

Julija nusijuokė.

– Kodėl? Juk toks puikus vakarėlis.

– Žinoma, kad puikus. Tau. Klausyk, mano teta panoro, kad susitikčiau su jos išrinkta mergina, užsakė restoraną, paskyrė laiką ir štai – aš čia. Tikėjausi visai... ko kito, tu – nuostabi staigmena.

Julija vogčia nužvelgė Todo plačius pečius: jis tikriausiai sunkiai lieja prakaitą sporto salėje. O gal tai genai? Et, visai nesvarbu.

– Ar visuomet darai tai, ką liepia teta Rūta?

– Dažniausiai, – Todas gūžtelėjo pečiais. – Rūta man nėra tikra teta, bet ji labai gera ir aš ją myliu. Teta paprastai neįkyri su prašymais, ir kai jaučiu, kad galiu ją pamaloninti, taip ir padarau. Sutikau išpildyti ir šį jos norą.

Nejaugi tai tiesa? O gal jis labai talentingas aktorius ir dabar apsimetinėja? Julija troško patikėti Todo nuoširdumu.

– Aš taip pat maloniai nustebinta, – prisipažino Julija, nusprendusi kol kas juo tikėti. – Eidama čionai įsivaizdavau, kad pamatysiu poną Hauelį.

– Tą iš Giligano salos? Ačiū!

– O gal norėtum būti Giliganas [Nevykėlis jūreivis, komiško serialo herojus (vert.).]? – nusikvatojo Julija.

– Ne, geriau Džeimsas Bondas.

– Betgi tu ne anglas.

– Na, akcentą dar galiu patobulinti.

Julija palinko virš staliuko.

– Sakyk, kodėl Džeimsas Bondas toks patrauklus? Ar dėl gražių moterų draugijos, ar kad turi puikių ginklų?

– Manau, dėl abiejų priežasčių.

– Atsakei sąžiningai.

– Nustebai?

– Nieko keista, Džeimsai-Todai. Aš pasiruošusi pasitaisyti, bet kol kas apie tave žinau tik tiek, kad rengiesi kaip komersantas ir dievini savo tetą Rūtą. Na, dar prie pavardės turi skaičių, bet į tai, manau, neverta kreipti dėmesio.

– Tau nepatinka skaičius?

– Visai nieko. Tik registruodamasis interneto puslapiuose tu privalai įrašyti didelį riebų trejetą šalia pavardės. O man pasisekė, nes aš galiu prašokti tą eilutę.

– Trejetas ne toks jau ir riebus – tokio pat dydžio, kaip ir kiti skaičiai. Jis gal ir norėtų būti didesnis, bet neišsipildę norai yra mūsų gyvenimo realybė, tad jam nori nenori teks su tuo susitaikyti.

Nuostabu. Šis vyras tiesiog žavingas, – nušvitusi pagalvojo Julija.

Padavėjas atnešė gėrimus. Kai jis nuėjo, Todas pakėlė savo stiklą.

– Už netikėtą pažintį! Už malonumą praleisti vakarą su protinga, linksma ir gražia moterimi!

Dabar tai jau tikrai vaidina. Bet nesvarbu, Julijai buvo taip gera, kad ji nusprendė nekreipti į tai dėmesio.

– Dėkoju, – mergina ketino sudaužti taurėmis, tačiau nepataikė ir pirštais netyčia perbraukė Todui per ranką. Šis nereikšmingas prisilietimas buvo labai trumpas, bet Julija spėjo pajusti keistą šilumą. Jos sesuo Vilou būtų pasakiusi, kad tai pats dangus siunčia ženklą ir jo reikia klausyti, o Marina paklaustų, ar Todas ir yra tas vienintelis.

– Na, o ką veiki tu? Koks tavo darbas? – suskubo paklausti.

Todas pastatė stiklą.

– Lėktuvu danguje rašau skelbimus. Žinai, tokias nepakenčiamas žinutes, kurias žmonės nori vienas kitam užrašyti debesyse. Pavyzdžiui, Barnis myli Ketę, arba: Džonai, nepamiršk nupirkti pieno.

Julija gurkštelėjo degtinės su toniku ir ramiai laukė tęsinio.

Todas atsiduso.

– Na, gerai. Esu gana rizikingo verslo dalininkas. Mes įlendame į nedideles įmones, jas finansuojame, prižiūrime ir konsultuojame, o kai jos tampa didelėmis kompanijomis, parduodame ir gauname nepadoriai didelius pinigus. Tai šlykštu ir man turėtų būti gėda.

– O aš maniau, kad esi paskirtas valdyti šeimos finansus, – nusijuokė Julija.

– Šiam reikalui nusamdyta profesionalų komanda. Aš mieliau kombinuoju, nei dalinu.

– Kietaširdis, – paerzino Julija.

– Būnu ir toks. Gana dažnai. Žmonės neįvertina manęs, ir vis dėl to skaičiaus prie pavardės. Jie mano, kad esu niekam tikęs, tačiau žiauriai klysta.

Julija net neabejojo. Hm... Linksmas, stiprus ir patrauklus. Ypač šią akimirką, kai taip įdėmiai į ją pasižiūrėjo. Mergina jautė, kad visas Todo dėmesys skirtas vien tik jai, o tai jaudino ir truputį baugino.

– Negalima ant jų pykti, žmonės nieko nesupranta. Juk jie nepakankamai vertina ir tave, – nusprendė Todas.

– Kodėl taip manai?

– Nes ką tik pats taip padariau. Pamaniau, kad moteris teisininkė tinka tik žmogaus teisėms ginti.

– Visi vyrai tokie, – tarė Julija. – Galvojate, kad mes mieliau renkamės emocijas, o ne verslą.

– Ar jų abejonės tavo gabumais jau tapo kasdienybe? – Todas greičiau patvirtino, nei paklausė.

– Taip, bet aš nesuku sau galvos. Man tai netgi naudinga. Karjera man labai svarbu, noriu pasiekti jos aukštumas. Pirmus metus tenka juodai arti, bet mane jau spėjo pervesti į aukštesnes pareigas, tad turiu puikią galimybę atskleisti savo gabumus. Pasinaudosiu nepasitikėjimo manimi privalumais ir… pirmyn!

– Esi nuožmi? – pasitikslino Todas.

– Su panašiu dabar flirtuoju. Keista, kad nepritraukėme vienas kito anksčiau.

Jų žvilgsniai susitiko. Visą vakarą Julija linksminosi mėgaudamasi gėrimais ir draugija, bet staiga pajuto keistą įtampą. Nugara žemyn nubėgo šiurpuliukai. Ji tikėjosi praleisti vakarą su pamaiva milijonieriumi, o šis – su besmegene menkysta. Keista, bet neištvėrusi nė dvejų metų mergina panaikino nuosprendį pasimatymams. Todas – puikus akstinas padaryti išimtį. Jam tai jau tikrai surastų laisvo laiko perkrautame savo darbo grafike.

Julija stebėjosi, kad šis apsukrus, ciniškas vyrukas toks dėmesingas savo tetai. Mergina tirpo nuo aiškiai matomo susižavėjimo, spindinčio tamsių vaikino akių gelmėje. O dar ta šypsena!..

Pirmą kartą per tiek metų Julija pajuto šilumos bangą tarp šlaunų. Gerai, kad ši jos kūno dalis vis dar gyva.

– Papasakok apie savo gyvenimo moteris, – tyliai paprašė.

Todas gurkšnojo viskį, tad iš netikėtumo užsikosėjo.

– Nepagalvojau pasiimti nuotraukų.

– Nebūtina. Visai pakaks trumpo apibūdinimo. Šį kartą pasitenkinsiu anketiniais duomenimis.

– Iš kur toks kilniaširdiškumas?! – nusišaipė Todas, statydamas ant stalo stiklinę su viskiu. – Gerai, pradėsiu nuo dvynių...

Julija sukrizeno.

– Manęs taip lengvai neišgąsdinsi.

– O gaila... Ką gi, šiuo metu neturiu jokios moters, – nenoriai tarė. – Pernai ištvėriau skausmingą išsiskyrimą su mergina. Vedęs nebuvau, buvusios draugės nepersekioja. Neįdomu. Geriau papasakok apie save.

– Studijuodama turėjau draugą. Bet tai jau praeitis.

– O kur dingo tas kvailys?

Julija neišmanė pasimatymų pokalbio vingrybių, tad paskubėjo išsisukti nuo nemalonios temos. Nematė jokios prasmės prisiminti seniai pamirštą, liūdną savo gyvenimo klaidą.

– Mes netikome vienas kitam.

Tuo metu priėjo padavėjas.

– Ką malonėsite užsisakyti?

– Atleiskite, mes dar nespėjome išsirinkti, – sukruto Todas ir šelmiškai nusišypsojęs mirktelėjo Julijai. – Bet žadame pasitaisyti. Ateikite po minutėlės.

Nuėjus padavėjui Julija tarė:

– Kam vargti su tuo valgiaraščiu? Juk žinau, kad valgysi pusžalį kepsnį su salotomis. Salotų gal ir nemėgsti, bet privalai jas valgyti vien tam, kad žmonės nepagalvotų, jog tavo prastas skonis.

Todas kilstelėjo kairįjį antakį.

– O tu, žinoma, norėtum kepsnio, bet paprastai per pasimatymus merginos badauja, todėl užsisakysi žuvies, į kurią negali net pažiūrėti, – jis pakėlė savo stiklą. – Na gerai, atsiimu savo žodžius. Tu mėgsti žuvį tešloje, gerai apkeptą ir su alaus padažu. Garnyras – didelė krūva keptų bulvyčių.

– Dievinu tunus, – maivydamasi tarė Julija.

– Konservų neaptarinėsime.

Mergina nusikvatojo.

– Na gerai, tu laimėjai. Užsakyk man kepsnį, ir aš jį netgi suvalgysiu, jei tik niekam neprasitarsi.

– Tebūnie taip. O aš paragausiu bjauriųjų salotų, – jis palinko ir įsisiurbė akimis į Juliją. – Tikėjausi nuobodaus vakaro.

– Ir aš. Maniau, intelekto ir moralės atžvilgiu gerokai tave pranoksiu.

– Dėl moralės buvai teisi, – išsišiepė Todas.

– Aišku, tu nepripažinsi, kad aš sumanesnė?

– Esu gana protingas vyrukas.

Julija pasimuistė kėdėje – jai darėsi karšta. Mergina siekė taurės, bet tuo metu Todas sugriebė jos ranką ir savo stipriais, šiltais pirštais pradėjo glostyti. Lengvas drebulys pakilo ranka į viršų, po to pabiro po visą Julijos kūną. Nustebusi pasijuto silpna ir suglebusi – neįprastas jausmų derinys užsibrėžto tikslo siekiančiai ir puikiai žinančiai savo vertę moteriai.

– Truputį nukrypsiu nuo temos. Noriu kai ką sužinoti apie tetą Rūtą, – tarė Todas, nykščiu švelniai sukdamas ratą Julijos delne.

– Klausk.

– Ar ji tavo senelė?

– Tai tik kalbos, – mergina stengėsi susikaupti, bet nesisekė. Jautė visu kūnu nuvilnijusią geismo bangą.

Štai tau ir atsiskyrėliško gyvenimo pasekmė. Todas čia niekuo dėtas, – pamąstė Julija, tačiau pati savimi nepatikėjo.

– Man ji yra antros eilės teta, o tau – senelė, tai reiškia, kad mudu...

Ach, štai kas! Dabar ji suprato draugužio nerimo priežastį.

– Ne, mes ne giminės. Rūta – tavo mirusio dėdės antroji žmona, o vaikų jie neturėjo. Senelė viską mums papasakojo. Nejaugi nežinojai?

– Ne, – Todas paleido Julijos ranką ir išsitiesė.

– Dabar žinai.

Kad tik nepamirščiau padėkoti senelei už vakarą, – mintyse nusišypsojo Julija.

– Žinau, – vaikinas atsistojo ir ištiesė jai ranką.

– Ką darai? – nesusigaudė Julija.

– Gal malonėsite su manimi pašokti?

Pašokti? Ar ji gerai nugirdo? Nebuvo šokiuose nuo mokyklos laikų, o ir tuomet šioje meno srityje nesublizgėjo talentu.

– Čia nėra šokių aikštelės, – Julija stipriai įsitvėrė kėdės.

– Aišku, kad yra. Dabar, kai žinau, kad mes ne pusbroliai, būtinai pašoksime.

Julijos viduje virė kova tarp baimės apsikvailinti ir troškimo visu kūnu priglusti prie šio vyro. Mergina tik dabar išgirdo muziką, kuri ramiai ir tyliai plaukiojo po salę. Maloni melodija taip ir traukė judėti kartu su garsais, bet dar labiau ją traukė priešais stovintis jaunuolis.

– Nejaugi man teks maldauti? – švelniai paklausė Todas.

– O tu maldautum?

Jis šyptelėjo.

– Galbūt.

Julija pakilo ir padavė vaikinui ranką. Jie patraukė į salės gilumą, kur ant mažytės scenos trio grojo bliuzą, o šalia lingavo kelios susiglaudusios porelės.

Mergina vis dar nejaukiai trypčiojo, bet Todas staigiai truktelėjo ją prie savęs ir apkabino per liemenį. Atsargiai, tik pirštų galiukais, Julija palietė galingą šokių partnerio petį.

Jis kietas kaip akmuo – vieni raumenys, – pagalvojo šlaunimis palietusi vaikino kojas. Todas nebuvo prigludęs taip, kad krūtine liestųsi prie jos, bet Juliją pakirto laukinis, beveik nevaldomas troškimas pajusti jį visą.

Darausi panaši į katę... Per ilgai gyvenau be vyro, – nusprendė ji. Galėjo ir anksčiau tai suprasti – būtų išvengusi nepatogumų.

– Tu nuostabiai kvepi, – sušnibždėjo Todas.

– Kalti kopijavimo aparato milteliai, – paaiškino jam į ausį Julija. – Šiandieną jie pasibaigė, turėjau pakeisti kasetę. Tau tikrai patinka?

– Net komplimento negaliu tau pasakyti, – suvaitojo Todas.

– Gerai jau, gerai. Dėkoju.

– Dabar kur kas geriau, – jis nusišypsojo. – O su tavimi nelengva.

– Va čia tai komplimentas!

– Patinka būti kieta?

– Kartais. O tau?

– Kartais, – pamėgdžiojo ją Todas, perkeldamas ranką nuo Julijos liemens ant nugaros.

– Tu juk nemėgsti žmonių, iš anksto susidariusių klaidingą nuomonę apie tave, – nenuleisdama nuo jo akių tarė mergina.

– Esi viena iš jų.

– Tu taip pat. Mes vienodi.

– Ne taip pasakei, Julija. Esame gimę vienas kitam.

Todas pasilenkė ir lūpomis lengvai palietė merginos lūpas. Bučinys buvo netikėtas, bet koks saldus! Julijos pilve kažkas apsivertė, krūtyse ji pajuto dilgsėjimą. Todas ramiai šoko toliau ir net nebandė bučinio pakartoti.

Jis tikriausiai nenori viešoje vietoje padaryti man gėdos. Turėčiau būti dėkinga. Aišku, būsiu... kada nors.

Todas staiga nustojo šokti, atsikrenkštė ir tarė:

– Mums reikia grįžti prie staliuko ir užsisakyti vakarienę. Turėtume būti rimtesni.

Julija nenoromis atšlijo. O kas būtų, jeigu jie pamirštų maistą ir visą vakarą šoktų, bučiuotųsi ir glaustų vienas kitą? Ji susivaldė ir nutylėjo – nujautė Todo reakciją.

Per daug noriu, ir per greitai, – šmėstelėjo mintis. Geriau jau pirmas po tiek metų pasimatymas būna santūresnis. Bet šis vyras traukė ją kaip magnetas.

Eidamas prie staliuko vaikinas nepaleido jos rankos.

– Tu dar man nepapasakojai, kodėl čia atėjai, – susidomėjo Todas, kai jie susėdo. – Mane atsiuntė teta Rūta, o tu?..

Ką? Jis nežino? Še tau kad nori! Turėtų būti labai linksma.

– Mano mama jau seniai nebendrauja su senele. Jos tapo svetimos viena kitai. Rūta prieš keletą mėnesių netikėtai sugrįžo į mūsų gyvenimą. Aš ir mano seserys jos nepažinojome, nes mama niekada nepasakojo apie praeitį. Praėjusią savaitę per vakarienę senelė užsiminė apie gražuolį sūnėną ir panoro, kad viena iš mūsų susitiktų su juo.

– Darosi įdomu.

– Ne tas žodis. Ji mums pasiūlė... Et, nesvarbu.

– Na, na. Tęsk.

– Tu įsižeisi.

– Kaip nors ištversiu, – paerzino Todas. – Ir ką gi ji jums pasiūlė?

– Pinigų.

Todas įsistebeilijo į ją.

– Rūta tau moka už pasimatymą su manimi?

– Oi, ne, pasimatymas nemokamas. Bet jeigu už tavęs ištekėčiau, ji man paklotų milijoną. Beje, kiekvienai iš mūsų – taip pat ir mamai. Šaunu, ar ne?

Todo smakre sutrūkčiojo raumenukas, bet jis susitvardė. Julija galėjo tik įsivaizduoti, apie ką galvoja priešais ją sėdintis vyras.

– Mes apstulbome. Manėme, esi tikras asilas, kad norėdama tave apvesdinti senelė pasirengusi išmesti tokią krūvą pinigų.

– Asilas? Aš?

– Žinoma.

Julija tikrai smaginosi – ji patenkinta stebėjo vaikino veidą.

– Galų gale mes nusprendėme, kad viena iš mūsų turi nueiti į pasimatymą ir išsiaiškinti, kas gi tau yra, – tęsė savo pasakojimą Julija. – Metėme burtus.

Todas net nusipurtė.

– Burtus... – jis kostelėjo. – Taigi tu laimėjai.

Julija nusišypsojo ir prisimerkė.

– O ne, Todai. Aš pralaimėjau.

Priėjo padavėjas ir jaunuoliai užsisakė vakarienę. Todas nenuleido nuo Julijos akių.

– Tu pralaimėjai, – vargais negalais išstūmė jis, – beviltiškai prakišai.

– Aha, – linksmai sučiauškėjo Julija. – Juk žinai, kaip būna. Pralaimėjusysis yra priverstas įvykdyti kokią nors beprotišką užduotį. Man kliuvo pasimatymas. Žiauru.

– Pralaimėjai...

Atrodė, Todas nesuvokia, kaip gali moteris nenualpti iš laimės sužinojusi, kad eis su juo pavakarieniauti. Ach, tie pasipūtę patinai...

– Jei tau nuo to bus geriau, pasakysiu – šis pralaimėjimas man visai patinka, – užjaučiančiu balseliu pragydo Julija ir siurbtelėjo iš taurės.

– Koks jaudinantis prisipažinimas!

– Tavim dėta taip nesielvartaučiau. Pabandyk į visa tai pažvelgti mūsų akimis: mylima teta, pažinojusi tave visą gyvenimą, moka pinigus moteriai, kad tik ši sutiktų už tavęs ištekėti. Manėme, kad mažų mažiausiai esi kuprotas, be to, sergi kokia nežinoma liga, nusėjusia tave gumbais ir išsukiojusia sąnarius. Tikras drambliažmogis. Todas vos neužspringo gėrimu.

– Dramblia... kas?

– Nusiramink, mes juk tik svarstėme. Kaip matai, aš išdrįsau ateiti.

– Puiku, ji prakišo... Manęs geraširdiškai pasigailėta... – pritrenktas Todas kalbėjosi pats su savimi.

– Negaliu patikėti, kad Rūta tau pasiūlė milijoną dolerių, – vėl prisiminė vargšelis sūnėnas.

Julijai tai irgi pasirodė keista. Bet... Ech, juk visi turime bent po vieną ekscentrišką giminaitį.

– Už pasimatymą nesiūlė. Prisimeni? Jį gali imti nemokamai. Gerai, sugalvojau tau išeitį – paprasčiausiai imk ir nesipiršk man.

Todas šyptelėjo.

– Lengva tau kalbėti, o man ką siūlai? Vienam valgyti desertą?

Juokdamasi Julija staiga suprato, kaip anksčiau klydo dėl šio vakaro. Buvo įsitikinusi, kad bet kuris, nešiojantis prie pavardės skaičių, turėtų būti mažų mažiausiai kuoktelėjęs. Tik ne Todas. Šiam žmogui ji pajuto silpnybę.

– Už pastangas turėtum pareikalauti bent mažos dalies žadėtojo kyšio, – ryžtingai nusprendė Todas. – Tarkime, kokių penkiasdešimt tūkstančių. Ką ten, mažiausiai – penkiasdešimt penkių.

– Ech, kvailė – nepagalvojau! Ką gi, teks paprašyti iš senelės čekio.

Vaikinas staiga surimtėjo ir įdėmiai pažvelgė į Juliją.

– Tu net nežinai, koks aš laimingas, kad pralaimėjai.

– Malonu girdėti. Nėra čia nieko nuostabaus – mano sesutės puikiai žino, kaip man sekasi traukti burtus. Jos net neabejojo, kad į susitikimą važiuosiu aš, – nerūpestingai mostelėjo ranka mergina.

– Koks įdomus būdas žaisti su savo likimu, – tarė Todas.

Julija nustebusi pakėlė antakius.

– Likimu? Nejaugi galvoji, kad tu – mano likimas?

Mergina tikėjosi, kad vyrukas pasijus nepatogiai, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Kas galėjo pagalvoti, kad bus taip nuostabu? Manau, mudviejų pažintis – likimo dovana.

– Maldauju, nebekalbėkime apie likimus, dangaus dovanas ir panašias nesąmones. Mano sesuo Vilou nenutildama šneka apie lemtį, nuo kurios neišsisuksime. Aišku, aš myliu tą pleputę ir nė nemirktelėjusi paaukočiau už ją gyvybę, bet kartais norisi imti ją ir pasmaugti. Matytum, ką ji valgo... daigintus kviečius, tofu [Į varškės sūrį panašus maisto produktas, pagamintas iš rūgusio sojų pupelių pieno (vert.).], geria kažkokius gličius gėrimus, – Julija net nusipurtė.

– Vegetarė? – užjaučiamai palingavo galvą Todas.

– Taigi. Nepatikėsi, bet į vegetariškų patiekalų sąrašą ji taip pat įtraukė ir mėsainius bei dešrainius.

– Gudruolė, – nusišypsojo vaikinas.

– Vilou – nuostabi. Taip pat ir Marina. Ji – mūsų šeimos pagrandukas. Tik pagalvok, juk tu galėjai susitikti su bet kuria iš jų.

– Man labiausiai patinka ta, kurią turiu dabar. – Nemanau, kad ją turi.

O galėtų, jeigu tik panorėtų, – ilgesingai užsisvajojo Julija prisiminusi, kaip jautėsi Todo glėbyje.

– Duok man truputį laiko.

Važiuodama namo Julija gal jau šimtąjį kartą žvilgtelėjo į automobilio veidrodėlį. Vakarienė buvo pasakiška, nors ji ir neprisiminė, ką valgė. Matyt, taip pat ką nors nepaprasta. Galvoje sukosi pokalbio nuotrupos: mieli pasierzinimai, juokas, jaudinantis ryšys.

Mergina nustebo, kad Todas sugebėjo taip stipriai ją paveikti. Dar neseniai norėjo apsisukti ir lėkti kuo toliau nuo restorano, o dabar... O, kad ji galėtų sustabdyti laiką!

Todas buvo nuostabus: linksmas, sumanus, be to, suprato Julijos pokštus, ko negalėjai pasakyti apie kitus jos liaupsintojus. Ir iš kur ta keista trauka? Tikriausiai įmanoma ištirpti vien nuo šių įdėmių akių žvilgsnio.

Visa tai gražu. Bet ar pasiruošusi ji eiti tolyn – ten, kur akivaizdžiai veda šio vakaro įvykiai? Vaikinas pasišovė palydėti Juliją namo – norėjo įsitikinti, kad niekas jos nenuskriaus. Julija suprato, kad taip jis bando užmaskuoti tikrąjį troškimą. Tik pagalvokit – nuogas Todas jos lovoje!

Kaip ji to norėtų! Pašėlusiai, beviltiškai, beprotiškai... Tik kur dingo jos šaltas protas ir sveika nuovoka? Išsiskyrusi su Garetu neturėjo nė vieno vyro. Nesvarbu, Julija dabar negalvos apie tą šlykštų melagį. Blogai, kad buvo primiršusi šio žaidimo taisykles – nebemokėjo vilioti, gundyti ir koketuoti. Aišku, vakaras buvo šaunus, bet tai dar nereiškia, kad pasikvietusi Todą ji gali švęsti pergalę.

Sustojusi prie namų Julija vis dar nebuvo apsisprendusi, kaip elgsis. Įvažiavusi į garažą išlipo iš automobilio. Naktis buvo rami ir šilta – net ir rudenį Los Andžele malonus oras.

Visame kūne mergina jautė virpčiojančių nervų šokį. Kiekviena ląstelė – nuo plaukų šaknų iki kojų pirštų galiukų – maldaute maldavo priimti būsimą šio viliojančio vyro pasiūlymą. Julijos oda pašiurpo laukdama taip trokštamo prisilietimo, o slapčiausios kūno vietelės šaukte šaukėsi glamonių. Tačiau protas dar bandė įspėti apie galimą pavojų: žinoma, Todas – žavingas, bet Julija beveik nieko apie jį nežino. Be to, vulgaru mylėtis per pirmąjį pasimatymą!

Pastatęs automobilį gatvėje Todas išlipo ir įdėmiai apsidairė.

– Tavo namus aš įsivaizdavau naujus ir spindinčius, – nutęsė.

Julijos kaimynystėje stūksojo daugybė senų, aptrupėjusių dvibučių namų. Merginai patiko aplink tvyranti atmosfera. Iš daugybės smulkmenų galėjai nuspėti, kad šioje vietoje apsigyvenę amatininkai.

– Man čia patinka. Gyvenu arti darbo, be to, galiu mėgautis medžiais ir žolės lopinėliu.

Todas nusišypsojo ir nykščiu švelniai perbraukė Julijai per skruostą.

– Visa laimė, kad nevažiavome pas mane.

– Spėju, kad tavo namai – vien stiklas ir plienas.

– Beveik atspėjai. Be to, jie gerokai toliau.

Neiškentęs vaikinas pasilenkė ir pabučiavo Juliją. Bučinys buvo valdingas, tačiau šiltas ir švelnus. Todo lūpos judėjo labai lėtai, atrodė, kad jam priklauso visas pasaulio laikas. Merginai patiko, kad šios stiprios, apglėbusios ją per liemenį rankos nesistengia ieškoti nieko daugiau.

Julija žengtelėjo arčiau, norėdama pasiekti vaikino pečius. Kaip gerai, kad jos rankinė su ilgu dirželiu! Būtų keblu ją laikyti ir kartu liesti Todą. Mergina džiaugėsi galėdama glostyti jo stiprias rankas ir galingą nugarą. Net ir pro puikiai gulinčios eilutės audinį užčiuopė tvirtą, stamantrų kūną. Visa savo esybe gerdama jo šilumą pasistiebė, kad dar stipriau priglustų prie Todo lūpų – ne, ji dar nepasisotino, jai norisi daugiau. Pačiose jautriausiose kūno vietose Julija pajuto kutenimą, krūtys sustandėjo, kojos drebėjo ir linko per kelius, krūtinė kilojosi – jai trūko oro.

Todo lūpos perbėgo merginos skruostu žemyn ir pasiekė kaklą. Julijos oda degė nuo trumpų, lengvučių bučinukų, ištroškusios jo lūpos pasimėgaudamos apžiojo ir švelniai krimstelėjo ausies lezgelį. Julija net krūptelėjo nuo užplūdusio geismo, o Todas, vis stipriau ją glausdamas, liežuvio galiuku pakuteno peties duobutę.

Nebeįstengdama valdytis Julija aiktelėjo, oda pašiurpo, o visą kūną perliejo malonaus karščio banga. Ne, ji daugiau neištvers nė sekundės – jai reikia tikro, gilaus, aistringo bučinio.

Laimei, Todas puikiai skaitė mintis – jis vėl įsisiurbė Julijai į lūpas, kurios prasivėrė, godžiai gaudydamos vidun panirusį liežuvį. Mergina mėgavosi vis labiau juos abu užvaldančia aistra. Nesiliaudamas bučiuoti Todas suėmė Juliją už klubų ir prispaudė prie savęs. Mergina nesipriešindama išsirietė, jai pakirto kojas, kai sustandėjusios, dilgsinčios krūtys įsirėmė į kietą kaip akmuo Todo krūtinę. Kokia svaiginančiai maloni kankynė!

Mintyse lėkė vaizdai: štai jie nuogi aistringai glamonėja vienas kitą ir pagaliau Todas ją paima. Julija pamanė, kad tuoj mirs neištvėrusi pašėlusio geismo. Vienintelė dar išlikusi sveiko proto kruopelytė pabandė kovoti su kūną užvaldžiusia aistra vos pažįstamam žmogui, bet jos pastangos pasirodė juokingos, panašios į šunyčio norą įkąsti drambliui.

Šiaip ne taip Todas atšlijo ir suėmė delnais jai už skruostų. Degančios akys glamonėjo jos bruožus. Vaikinas sušnibždėjo:

– Dabar turėčiau atsisveikinti. To reikalauja mandagumas. Be to, esu gerai išauklėtas vyrukas.

– Mandagumas – svarbiau už viską, – stebėdamasi, kad dar įstengia kalbėti, sumurmėjo Julija – vis dar buvo pašiurpusi nuo jaudulio.

– Tu visiškai teisi, – Todas įkvėpė, – bet yra ir kita išeitis.

– Spjausi į geras manieras?

Todas nusišypsojo ir pakštelėjo ją į lūpų kamputį.

– Aš geidžiu tavęs, Julija. Galėčiau išvardinti begalę priežasčių, kodėl šis sumanymas netikęs, bet aš noriu tavęs. Beprotiškai.

Dar nė vieno vyro nėra pavykę išvesti iš proto, – pagalvojo Julija, jausdama tarp šlaunų pasklidusią šilumą.

– Puikiai išauklėtas, sąmojingas pašnekovas... Kas galėtų atsispirti? – svarstydama nutęsė Julija.

– Ne aš.

– Eime, – ieškodama rankinuke raktų mergina patraukė prie durų. Bandė susitvardyti, bet veltui – pašėlusiai plakanti širdis ragino skubėti.

Įėjusi į vidų raktus ir rankinę Julija numetė ant stalelio prie durų. Todas išsinėrė iš švarko – Julija pagalvojo, kad vaikinas paklojo už jį šūsnį šlamančiųjų – ir paliko jį gulėti ant grindų. Nebesistengdamas valdytis jis stvėrė ją į glėbį ir ėmė bučiuoti taip karštai, kad Julija nutirpo. Beliko tik spėlioti, kas jos laukia vėliau.

Ji pasidavė – glostė Todo krūtinę, užčiuopdama glotnų kaklaraiščio šilką bei plonus medvilninius marškinius. Vaikino ranka nuslydo Julijos nugara žemyn ir suspaudė sėdmenis, kita ranka apglėbė pulsuojančią krūtį. Net per suknelės audeklą ir liemenėlę Julija jautė stiprius, tyrinėjančius, erzinančius ir glamonėjančius vyro pirštus. Susiradę styrantį, kietą spenelį jie trumpam stabtelėjo, po to pradėjo braukyti aukštyn žemyn. Merginą užval dė laukinis noras nusiplėšti visus drabužius, kad Todas galėtų liesti jos nuogą kūną.

Todas trumpam atsitraukė, tuo tarpu Julija kažkaip stebuklingai sugebėjo atlaisvinti jo kaklaraištį ir pradėjo segioti marškinių sagutes. Todas skubomis grabinėjo merginos nugarą, stengdamasis surasti užtrauktuką.

Nejučiom jie atsidūrė prieškambaryje. Kambaryje Julija buvo palikusi šviesą, bet čia buvo tamsu. Šiltomis lūpomis Todas godžiai ragavo merginos kaklą, priversdamas ją vaitoti. Julijos kūnu bangomis perbėgo virpuliai ir ją pasiglemžė visa apimantis geismas.

Nekantrios lūpos jau pasiekė suknelės iškirptę ir nudžiugusios paniro į griovelį tarp krūtų. Todo rankos apgraibomis įjungė šviesą prieškambaryje ir pagaliau praskyrė užtrauktuką. Šviesa įsiplieskė tuo metu, kai Julijos suknelė iš lėto slydo ant grindų. Todas pervėrė merginą tamsiomis, degančiomis akimis ir apgaubė delnais jos krūtis.

– Tu pasakiškai graži, – prikimęs iš susijaudinimo sumurmėjo vaikinas, – karšta ir aistringa. Be to, tavo kopijavimo aparato miltelių kvapas tiesiog nuostabus.

Julija nusijuokė ir iš karto sudejavo, nes Todas palietė krūtų spenelius. Jos raumenys įsitempė, jautriausia meilės vietelė išbrinko ir sudrėko, laukdama savo eilės.

Glamonėdamas Julijos krūtis vaikinas vėl pradėjo ją bučiuoti. Mergina godžiai apžiojo jo liežuvį ir švelniai čiulptelėjo. Todas sudrebėjo.

Staiga to tapo per mažai. Julija troško daug daugiau – turėti jį visą. Beprotiškai norėjo, kad Todas ją užpildytų, geidė susilieti su šiuo puikiu kūnu ir atsiduoti nevaldomam malonumui – sąmonės likučius nusinešančiam orgazmui.

– Drabužiai, – paskubom šnibžtelėjo Julija, – ant tavęs per daug drabužių.

Kol Todas nusimetė marškinius, Julija perlipo per suknelę ir patraukė į mažytį miegamąjį. Sklindančios iš prieškambario šviesos turėtų pakakti. Atsisukusi ji išvydo sustingusį, į ją įsmeigusį žvilgsnį Todą.

– Kas nutiko?

Jis tyliai nusikeikė.

– Nori mane pribaigti? Julija, tu esi vaikščiojanti ir kvėpuojanti svajonė. Ar tavo bendradarbiai bent numano, ką vilki po savo griežtais dalykiniais kostiumėliais?

Ji žvilgtelėjo į savo nėriniuotus rausvus apatinius. Julija juos nustvėrė išpardavimo metu ir nematė juose nieko ypatinga. Ach, tie vyrai! Juos taip lengva papirkti!

– Tikiuosi, jie apie tai negalvoja – sumurmėjo ji nuspirdama batelius. – Būtų bjauru, jei vyrai atvirai spėliotų, kas slepiasi po mano viršutiniais drabužiais.

Pagarbaus susižavėjimo kupinos Todo akys ją padrąsino. Ji pasijuto labai graži ir žaisminga. Vieną rožinę petnešėlę nusmaukusi žemyn Julija įžūliai pasiteiravo:

– Pamaniau, gal norėtum kur nors pradanginti šį daikčiuką?

Todas jau buvo be batų ir griebėsi kelnių, kurios, jam išgirdus šiuos žodžius, aiškiai išsipūtė po užtrauktuku. Pagaliau vaikinas liko su tamsiomis trumpikėmis, išryškinančiomis jo pulsuojantį vyriškumą.

– Nepatikėsi, bet būčiau laimingas, jeigu jis išnyktų, – nurijo seiles Todas.

Nekreipdamas dėmesio į kulkšnis apsivijusias kelnes jis sekė lėtus, gundančius Julijos rankų judesius. Liemenėlė pagaliau nuskriejo link spintelės. Mergina smalsiai stebėjo Todo veido išraišką: aistringame žvilgsnyje spindinti nuostaba, o geismas gniaužė kvapą.

Julija ir anksčiau turėjo vyrų, kurie neabejotinai jos geidė, bet šis vyriškis ryte rijo ją akimis, lyg ji būtų paskutinis maistas išbadėjusiam. Šis dievinantis žvilgsnis įkvėpė merginą pasijusti egzotiška ir ypatinga, labiau už viską trokštančia išpildyti visus jo norus.

Todas metėsi prie jos bet susipainiojęs kelnėse vos neparvirto.

– Aš visiškai ramus, – sumurmėjo jis, pagaliau atsikratęs kelnių ir mesdamas šalin kojines.

Juliją pralinksmino mintis, kad vis dėlto Todas nėra visiškai tobulas. Dabar jis atrodė daug pasiekiamesnis. Vaikinas vėl prisitraukė ją prie savęs ir su pasigėrėjimu pradėjo glamonėti.

Atrodė, kad šios stiprios, švelnios rankos buvo visur – glostė Julijos plaštakas, pilvą, šonus, kol nestabtelėjo ant nuogų jos krūtų. Todas akimis ištyrė visus nuostabaus kūno linkius ir kauburėlius, paskui, stebėdamas merginos reakciją, pirštais vos vos palietė krūtų spenelius. Julija aiktelėjo ir išsirietė, lyg maldaudama, kad Todas pagaliau ją užpildytų. Ji dar bandė atlaikyti Todo žvilgsnį, bet greitai paskendo pašėlusio geismo verpetuose. Atrodė, kad krūtys malonumo saitais sujungtos su jautriausia vietele tarp kojų – menkiausias vaikino prisilietimas prie spenelių nusiųsdavo svaigų viesulą žemyn.

– Todai, – išlemeno Julija vildamasi, kad jos balsas neskamba per daug beviltiškai.

Vaikinas švelniai pastūmė ją link lovos ir Julija atsisėdo. Tuomet jis kilstelėjo merginą, apsuko ir... ji pasijuto sėdinti viršuje, šlaunimis apglėbusi Todo šonus. Jos griovelis ilsėjosi tiesiai ant kauburio glaudėse.

Todas nusišypsojo.

– Dabar tu esi kaip tik ten, kur norėjau, – sušnibždėjo, – mano galioje.

– Kadangi jau esu viršuje, vadovausiu aš.

– Lažinamės?

Suėmęs rankomis Juliją už klubų vaikinas ją judino pirmyn atgal. Net per kelnaičių ir trumpikių audinius ji juto saldžią šilumą ir trintį. Sudejavusi Julija pasidavė kvaituliui, atėmusiam sveiko proto likučius.

– O, taip, – išspaudė Todas ir suėmė merginos krūtis.

Jai pasirodė, kad pasiekė malonumo viršūnę ir jau tuoj tuoj išsilaisvins iš kūno.

Ką aš darau? Ne taip greitai – dar nenoriu, kad tai baigtųsi. Sustok! – siuto Julija, bet nebegalėjo valdytis – judėjo vis greičiau ir greičiau.

Netikėtai Todas krustelėjo ir parvertė merginą ant šono. Vienu staigiu, patyrusios rankos judesiu nusmaukė Julijos kelnaites, po to – savo glaudes. Merginai net nespėjus susigaudyti ji jau gulėjo ant nugaros, o Todas apžiojo jos kairiąją krūtį.

Pasimėgaudamas jis čiulpė, laižė ir liežuviu erzino krūtų spenelius, o Julija suprato, kad tuoj išprotės. Todo ranka nuslydo merginai tarp kojų ir ėmė spaudyti jau visai prinokusį kauburėlį.

Jam prireikė vos trijų sekundžių surasti patį svarbiausią, stebuklingą tašką. Todas suko pirštu aplink jį, tiksliais, ritmiškais judesiais vesdamas merginą į neišvengiamą ekstazę.

Julija pasidavė kūno šėlsmui, įtampa buvo baisi – ji vos galėjo kvėpuoti, pirštais įsikibo į apklotą, kulnais įsispyrė į lovą. Todas apžiojo jos burną, ir kai jų liežuviai susilietė, Julija nuskriejo į prarają.

Atrodė, kad šis kritimas tęsis amžinai. Banga po bangos per visą kūną vilnijo palaima ir Julija tenorėjo, kad tai niekada nesibaigtų.

Pagaliau mergina vis dėlto atsipeikėjo, pajutusi į jos šlaunį įsirėmusį Todo vyriškumą. Pramerkusi akis pamatė virš jos palinkusį besišypsantį vaikino veidą.

– Tu nuostabi, man buvo gera, – tarė jis. – Drįstu tikėtis, kad tau buvo daugiau nei gera.

– Neapsakomai, – Julija nykščiu perbraukė apatinę Todo lūpą. – Na, o tu ar pasiruošęs skrydžiui?

– Maniau, kad niekada nepaklausi.

Jis švelniai praskyrė Julijos šlaunis ir įsiskverbė į ją. Mergina pasitikdama pakėlė klubus, bet Todas atsitraukė. Tuomet vėl paniro, o Julija mėgavosi vyriško kūno svoriu ir judesiu.

Ir vėl prasidėjo! Julija susijaudino, jos raumenys įsitempė. Būsimo malonumo nuojauta kaitino kraują, jie sunkiai alsavo. Julija pajuto, kaip artėjant orgazmui suvirpėjo Todo rankos.

Ji taip ilgai gyveno viena, kad buvo pamiršusi tą svaiginantį jausmą būti užpildytai vyro, trokštančio suteikti jai beribį pasitenkinimą.

Todas palinko, įsisiurbė jai į lūpas, tada suvaitojo ir trumpam nuščiuvo, po to suglebo ir sudrebėjo.

Kai jie nusiprausė ir nėrė į patalus, Julija padėjo galvą Todui ant peties, o koją užkėlė ant tvirtų šlaunų. Jis švelniai apkabino merginą.

Tai viena iš tobuliausių būties akimirkų, – laiminga mąstė Julija. – Naktis, kurią su džiaugsmu prisiminsiu vėliau, nuobodžiausiomis savo gyvenimo valandomis.

– Ačiū, – žaisdamas jos plaukų sruoga pratarė Todas. – Tai buvo taip...

– Efektinga?

– Norėjau pasakyti – nuostabu, bet tiks ir efektinga.

Julija užsimerkė ir nusišypsojo.

– Neturiu didelės patirties ir esu dėkinga už pamoką.

– Tu? Nepatyrusi? Dirbai kaip tikra specialistė, suradai ir meistriškai įaudrinai visas mano jautriausias vieteles.

Julija išsišiepė iki ausų.

– Tikrai? Visai visas?

– Na, gal kokią vieną ir praleidai.

– Kitą kartą reikės geriau paieškoti.

– Štai žodžiai, priverčiantys vyrą amžiams tapti moters meilės vergu. Gal galėčiau pasilikti?

Trys paskutiniai žodeliai merginą sukrėtė. Nesvarbu, kad buvo ilgam pasitraukusi iš meilės žaidimų, bet pagrindines taisykles žinojo. Dauguma vaikinų po tokio netikėto pasimylėjimo čiupdavo savo drabužius ir... nerdavo pro duris! Julijos gyvenime to nėra buvę, bet ji turėjo draugių, atbėgdavusių paraudoti jai ant peties, ir to užteko, kad susipažintų su šiuo procesu.

Todas nori likti čia? Su ja? Iki ryto?

Pilve nutrūkęs mažytis laimės burbuliukas pakilo į viršų iki krūtinės, ten sprogo ir pasėjo dar tūkstantį smagiai kūną kutenančių purslų.

– Šį vakarą dar ketinau kai ką nuveikti, – nusprendusi, kad abejingas tonas bus abiem į naudą, nerūpestingai tarstelėjo Julija. – Bet, manau, tai gali ir palaukti.

– Puiku. Ar tu miegodama knarki?

Mergina nusikvatojo.

– Ne, o tu?

– Paprastai miegu ramiai, – Todas pasisuko, kad ją pabučiuotų. – Bet nemanau, kad šiąnakt mums pavyks išsimiegoti.

Apie antrą valandą nakties Todas pasirėmęs stebėjo mėnulio šviesos užlietą Julijos veidą, puikiai suprasdamas, kad iš pat pradžių nepataisomai sujaukė visus reikalus.

Tokios įvykių eigos jis nebuvo numatęs, net nenutuokė, kad Julija gali jam patikti. Tiesiog pasišovė įkrėsti Julijai Nelson proto, kad jai praeitų noras tyčiotis iš nekaltų vyrukų. Patenkintas įsivaizdavo, kaip pažemins tuščią, nuobodžią, išsidažiusią bobą. Ką gi, ta boba pasirodė esanti nuostabiai graži, linksma ir protinga moteris.

Jis jautėsi kaip paskutinis mulkis – viską sugadino ir nė nenumanė, kokiu būdu galėtų ištaisyti. Kaip paaiškinti merginai, kad jis – ne tas, kuo dedasi? Kaip prisipažinti, kad norėjo iš jos pasityčioti?

Pasirėmusi į bufetą Julija kiūtojo virtuvėje. Ji tikėjosi mažiausiai žemės drebėjimo, perkūno iš giedro dangaus ar bent jau Kalėdų Praeities vaiduoklio [Praeities vaiduoklis – pirmasis, pasirodęs Čarlzo Dikenso apysakos „Kalėdų giesmė" veikėjui Ebenyzeriui Skrudžui ir nuvedęs jį į praeitį, kad šis, sujaudintas prisiminimų, pakeistų savo gyvenimo būdą. Po jo pasirodė dar du vaiduokliai – Dabarties ir Ateities (vert.).].

Jos miegamajame yra vyriškis!

Dabar, kai ji ruošiasi virti kavą, Todas ramiai sau miega jos lovoje.

Iki šiol Julijos namuose vyrai buvo nepageidaujami. Po skyrybų su Garetu ji stengėsi išvengti vyriškosios giminės draugijos. Gavusi teisininkės diplomą išsinuomojo butuką, įrengė jį ir išpuošė mergaitiškais mažmožiais, o jos minkštą lovą galėjai pavadinti nekaltybės guoliu.

Nekaltybė dingo be žinios, – siekdama kaušelio ir skardinės su kava nusišaipė Julija. Išraudęs veidas, vangūs judesiai ir keli sopantys raumenukai tai patvirtino.

Ji pripylė vandens, įjungė kavos aparatą ir vėl susimąstė. Vėliau tikriausiai gailėsis – juk paprastai būna atsargi, protinga ir šaltakraujiška. Bet ne dabar. Šią akimirką mintyse karaliauja deginantys praėjusios nakties vaizdai.

– Labas rytas.

Staiga pažadinta iš svajonių Julija krūptelėjo ir atsisuko. Tarpduryje stovėjo Todas. Vaikinas buvo su kelnėmis ir atsagstytais marškiniais, neslepiančiais raumeningos krūtinės. Susitaršiusiais plaukais ir nesiskutęs jis atrodė pašėlusiai seksualus.

Julija netikėtai susigėdo.

– Labas, – sumurmėjo ji ir atsikrenkštė. – Tikriausiai užuodei verdančią kavą.

– Lašelis tikrai būtų ne pro šalį.

Tamsios akys tyrinėjo merginos veidą. Julija nevalingai pasitaisė plaukus, kad neatrodytų kaip varnų išpešiota baidyklė, nors prieš tai vonioje buvo nusipraususi, išsivaliusi dantis ir susišukavusi.

Mergina negalėjo atspėti, kokios mintys sukasi Todo galvoje. Jam tikriausiai įprasta rytais prabusti svetimoje lovoje. Tiek to, šį kartą diriguoti orkestrui leis jam, nors paprastai vadovauja Julija – jos sesutės mielai tai patvirtintų.

– Net nežinau, ką tau pasakyti, – truktelėjusi pečiais pratarė mergina. – Ne kasdien pabundu su nepažįstamuoju, todėl nebuvau pasiruošusi šiam rytui. Ko dabar norėtum? Dušo? Nešdintis kuo greičiau? Telefono numerio?

Todas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į durų staktą.

– Ką gi, kalbi be užuolankų.

– Toks jau mano būdas. Nuo mažens rėžiu tai, ką galvoju, ir niekad nepateisinau melagių. Galų gale, yla visuomet išlenda iš maišo.

– Šaunus požiūris. Ką numačiusi veikti šiandieną?

– Aš? Ak, teisybė, taigi šiandien – šeštadienis! Turiu nulėkti į keletą vietų, be to, parsinešiau namo darbą, kurį reikia užbaigti. Vėliau su seserimis valgysiu priešpiečius.

– Hm... Turininga dienelė.

– Įprasta. O tu ką veiksi?

– Susitiksiu su pusbroliu... bet vėliau, – Todas žvilgtelėjo į prieškambarį, po to atsisuko į merginą. – Eime į vonią? Gal gali paskolinti dantų šepetėlį?

– Žinoma.

Juk tai beprotybė, – praverdama spintelės dureles pamanė Julija. Turėjo tik vieną atsarginį dantų šepetuką, kuris, nelaimei, buvo skaisčiai rožinis ir be dėžutės.

– Tik tokį, – sumurmėjo ji.

– Puiku. O tavo skutimosi peiliukai tikriausiai papuošti gėlytėmis?

– Ne, tik ryškiai raudoni.

– Tu dar visai mergytė.

– Gal jaustumeisi geriau, jeigu būčiau berniukas? – nusišaipė Julija.

– Na jau ne, – nusipurtė vaikinas. – Nors... vis tiek būčiau turėjęs įdomų pašnekovą.

Padavusi porą rankšluosčių Julija mostelėjo vonios link.

– Štai čia.

– Dėkoju.

Sugrįžusi į virtuvę Julija skubiai čiupo puodelį su kava. Dabar jos vonioje viešpatauja nuogas, muiluotas, patrauklus vyras. Kaip keista! Ji turėtų...

– Julija!..

Pastačiusi ant stalo puodelį mergina sugrįžo į prieškambarį. Vonios durys buvo praviros.

– Kas nors negerai?

– Galima ir taip pasakyti.

Neryžtingai patrypčiojusi prie durų Julija jau buvo besižiojanti kažką sakyti, tačiau nespėjo. Pro duris išlindusi ranka stvėrė ją ir įsitraukė į vidų. Julija pasijuto Todo glėbyje. Jis buvo visiškai nuogas ir puolė godžiai bučiuoti Julijos lūpas, akis, skruostus.

Jis vis dar manęs nori, – persmelkė laiminga mintis ir mergina atsidavė glamonėms. Kurį laiką pakaraliavęs burnoje Todo liežuvis švelniai nuslydo kaklu.

– Tu vis dar su chalatu, – kvėptelėjo vaikinas į kaklo odą.

– Taip, – Julijai trūko oro.

– Jis visai ne vietoje. Tuoj sutvarkysim.

Negaišdamas laiko Todas patraukė už dirželio ir nusviedė šalin nereikalingą drabužį. Po juo nieko nebuvo. Nekantrios rankos lyg magneto traukiamos prilipo prie krūtų.

Kokia pavergianti aistra, – spėjo sugauti paskutinę blaivią mintį Julija. Geismas sudrumstė protą, ji sudrėko ir visu kūnu kvietė Todą į save.

Todas palinkęs liežuviu erzino kietus, degančius spenelius, ji apkvaitusi glostė jo pečius, nugarą ir galiausiai veidu įsikniaubė jam į plaukus.

Netikėtai Todas atsitiesė.

– Ką gi, tau seniai laikas praustis, – suėmęs už pažastų kilstelėjo Juliją į vonią, įlipo paskui ir užtraukė užuolaidėlę. Atsukęs vandenį pakišo merginą po srove ir paėmė muilą. Putotomis rankomis pradėjo ją iš lėto prausti. Todo pirštai nardė po slidų kūną – glostė, minkė, erzino...

Lėtai, labai lėtai vaikinas išmuilavo Julijos nugarą, užpakaliuką, kojas, tuomet nupylė vandeniu. Neleisdamas jai atsisukti Todas krūtine prigludo prie nugaros ir apkabinęs pradėjo masažuoti priekį: švelniai išmuilavo kaklą, kiek ilgiau užtruko kruopščiai trindamas krūtis. Slidūs pirštai, kliudantys kietus, jautrius spenelius ir bėgantis karštas vanduo varė Juliją iš proto. Pajutusi, kad tuoj neteks sąmonės, mergina sugriebė Todo rankas, prispaudė prie savęs ir atlošė galvą.

– Dar ne viskas, – karštas šnibždesys nutvilkė ausį. – Laikykis.

Todas žengtelėjo žingsnį atgal ir ją apsuko. Tada švelniai pabučiavo į lūpas ir parklupęs apžiojo pilvo duobutę.

Julijos raumenys įsitempė laukdami glamonių. Per galvą žemyn tekėjo vanduo. Užkėlęs merginos koją ant vonios krašto Todas liežuviu įslydo į pulsuojantį griovelį. Julija nesivaldydama riktelėjo – jis palietė patį jaudulio centrą ir nenuilsdamas suko aplink jį ratu. Mergina jautė jo lūpas ir karštą alsavimą.

Julija turėjo atsiremti į sieną – neatlaikiusios įtampos kojos sulinko per kelius ir ėmė drebėti. Todas improvizavo – tai lėtino, tai greitino tempą, tai silpniau, tai stipriau spustelėdavo jautrią vietelę. Ji sunkiai alsavo, širdis dūko, ir štai – jausdama artėjančią orgazmo bangą – ji visiškai pasidavė Todo valiai.

Vos susilaikė nemaldavusi – jeigu būtų žinojusi, bematant būtų išklojusi visas valstybės paslaptis, kad tik jis nesustotų. Atrodė, jau tuoj tuoj pasieks viršūnę, bet po akimirkos banga nutoldavo.

Dar, aš noriu dar, daugiau... Bet kaipgi?.. – pervėrė paklaikusi, nekantri mintis.

Tarsi atspėjęs merginos troškimą į pagalbą liežuviui vaikinas pasitelkė pirštus ir... to jau buvo per daug.

Julija ištirpo, fantastiškam vyrui klūpant prie jos kojų.

Ji nepajuto, kad rėkia, o kūnas trūkčioja.

Atsipeikėjusi Julija suvokė, kad dar niekada gyvenime jai nėra buvę taip gera. Orgazmas atėmė visas jėgas – ji stovėjo atsišliejusi sienos, kojos nelaikė. Todas gėrėdamasis žvelgė į ją ir šypsojosi. Švelniai prisitraukęs priglaudė prie savęs, o Julija turėjo sukaupti visas jėgas, kad pakeltų rankas ir apkabintų jį.

Mintis, kad gali suteikti Todui tokį pat malonumą, ją atgaivino. Pažvalėjusi sujudėjo, bet nespėjo nė mirktelėti – jis kyštelėjo ranką jai už nugaros ir užsuko vandenį.

– Sušalsime, – pasakė nustebusi.

– Nemanau.

Atitraukęs užuolaidėlę Todas pamojo merginai išlipti. Ištiesęs rankšluostį jis kilstelėjo Juliją ant spintelės, atsargiai praskyrė kojas ir vienu stipriu, reikliu stumtelėjimu į ją įsiveržė.

Dar prieš minutėlę Julija būtų galėjusi prisiekti, kad patirto malonumo jai užteks mažiausiai pusei metų, bet tą pačią akimirką, kai savyje jį pajuto, jos pavargę raumenys atkuto. Ritmingai judėdamas Todas ją bučiavo ir Julija vėl pasinėrė į susiliejusių lūpų, vienas kitą tyrinėjančių liežuvių ir geismo šokio sūkurį. Jiems nerūpėjo, kad vonios kambaryje per garus nieko nematyti ir kad Todas vis dar nesiprausęs. Vaikino ranka nusliuogė tarp kūnų ir susirado vis dar sujaudintą Julijos meilės taškelį. Švelnūs pirštai, stengdamiesi neįskaudinti, atsargiai jį glamonėjo. To užteko, kad apimta laukinio geismo ji aistringai atsakytų į Todo kūno diktuojamą judesių ritmą.

Kurgi dingo nuovargis? Julija kojomis apsivijo Todo klubus ir juodu šėlo, kol įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį. Mergina sulaikė riksmą, išgirdo iš Todo lūpų su aimana išsiveržusį savo vardą ir jie... ištirpo vienas kitame.

Julija užsimerkusi gulėjo lovoje, jos ilgi, šviesūs plaukai buvo nukloję pagalvę. Apsukęs sruogelę aplink pirštą Rajenas Benetas gėrėjosi neapsakomu jų švelnumu ir žvilgesiu. Mergina ramiai ir giliai kvėpavo, atrodė, tuoj užmigs, tačiau trūkčiojantys lūpų kampučiai pražydo šypsena, išduodančia, kad šioje dailioje galvutėje sukasi tūkstančiai minčių – ir toli gražu ne apie miegą.

Nuojauta kuždėjo, kad Julija mąsto apie kai ką, kas jį, Rajeną, beprotiškai pradžiugintų.

Jis visai nenorėjo išeiti. Šis jausmas vaikiną nustebino – paprastai po audringos nakties jis pasistengdavo išnykti. Kuo skubiau ir kuo toliau. Dažniausiai net nepasilikdavo nakčiai – pats geriausias būdas išvengti nemalonumų. O dabar troško pabusti Julijos lovoje ir mylėtis... ir dar daug daug kitų dalykų.

– Julija, – tyliai atsiduso jis.

Mergina atmerkė akis. Jos buvo spindinčios, mėlynos, tik aplink vyzdžius spietėsi pulkai žalių taškelių. Lūpose žaidė šelmiška šypsenėlė, nosytę puošė kelios strazdanos, o kūnas gundančiai dvelkė vanile ir seksu...

Ar gali būti, kad po šia miela kauke tūno klastinga apgavikė? Juk ši užburianti naktis jai tebuvo tik iškrypęs žaidimas... noras laimėti. Bet kokia kaina.

Restorane Rajenas apsimetė nežinąs apie Rūtos pasiūlymą – manė, kad Julija nutylės pasimatymo priežastį. Bet nutaisiusi nekaltą veidelį ji išdrožė viską – galėjai pagalvoti, kad milijonai jai nė nerūpi. Tai kodėl tada atėjo?

Ištiesusi ranką Julija paglostė vaikinui skruostą.

– Tu gražus. Labai, – pratarė.

– Tikiuosi, kad tai komplimentas.

– Taip, bet nėra ko džiaugtis. Gražuoliai yra tinginiai, be jokio vargo gaunantys viską, ko tik užsimano.

– Norėtum, kad būčiau panašus į trolį [Skandinavų mitologinė būtybė. (vert.).]?

– Ne, bet jausčiausi geriau, jei, prieš įsitempdamas moterį į savo lovą, turėtum rimtai paprakaituoti. O dabar esu tik viena iš daugybės vargšelių, patekusių į tavo pinkles.

– Šį kartą nieko netempiau į savo lovą. Nuskraidinau tave ant rankų, mano mieloji, į tavo lovą.

– Kažin, kodėl šis menkas niuansas nė kiek manęs neguodžia?

Rajenas kryptelėjo ant šono ir ranka pasirėmė galvą.

– Kodėl šaipymasis iš vyrų jums, moterims, yra savaime suprantamas dalykas? Bet jeigu tik aš išdrįsčiau pašmaikštauti apie gražias moteris – bematant pasipiltų kaltinimai, kad žiauriai nekenčiu dailiosios lyties.

– Manau, kad elgiamės tikrai teisingai. Šis mažytis pranašumas mums, damoms, yra tiesiog būtinas – juk reikia pagaliau įveikti šimtmečius trukusią lyčių nelygybę.

– Žavu. Būčiau priblokštas, išgirdęs šiuos žodžius iš džentelmeno lūpų.

Julijos antakiai šovė į viršų.

– Maniau, kad apie berniukus ir mergaites jau išsiaiškinome. O gal norėtum dar ką nors pridurti?

Vaikinas beviltiškai atsiduso ir krito ant nugaros.

– Varai mane iš proto.

– Taip, tai vienas iš geriausių mano bruožų. Šį meną jau įvaldžiau, pasiekiau aukštumas ir vis dar tobulėju, – nusijuokusi Julija pasilenkė ir pakštelėjo Rajenui į lūpas. Švelnūs plaukai sukuteno jam krūtinę, gundydami liesti, turėti, susilieti...

Kas gi ji per mįslė? Rajenas mielai sutiko padėti Todui, savo pusbroliui. Be to, mažytis kerštas būtų ne pro šalį visoms pinigų ištroškusioms poniutėms. Apie Juliją tuo metu jis negalvojo – buvo pasišiaušęs prieš visas lobių medžiotojas.

Akivaizdu, kad ši mergina Rajeną parklupdė. Vaikinas visa širdimi troško ja tikėti.

– Papasakok apie savo šeimą, – staiga paprašė.

Julija pakėlė galvą.

– Gana netikėtas posūkis.

– Įdomu, kodėl taip ilgai nežinojai, kad turi senelę?

Mergina susirangė šalia Rajeno ir padėjo galvą ant peties. Jų pirštai nejučia susijungė.

– Kai Rūta laukėsi mano mamos, jos vyras netikėtai mirė. Pagimdžiusi ji ištekėjo antrą kartą – už tavo dėdės Freizerio Džeimisono. Mano mama, Naomė, laikė jį savo tėvu. Būdama septyniolikos ji beprotiškai įsimylėjo mano tėtį – Džeką Nelsoną. Jis buvo vargšas nevykėlis, bet per daug žavingas, kad mama pajėgtų atsispirti. Kai ji pabėgo iš namų ir ištekėjo, Rūta ir Freizeris nuo jos nusisuko.

Julijos istorija mažai kuo skyrėsi nuo Freizerio, kuris labai nenoriai kalbėjo šia tema, pasakojimų. Merginos mamą Rajeno dėdė buvo apibūdinęs kaip nedėkingą pasileidėlę, kuri kiekviename žingsnyje stengiasi jį įskaudinti, o Džekas, pasak jo, buvo gobšus velnio išpera, tik ir tykojęs progos praturtėti.

– Tekėdama mama jau buvo nėščia. Aš atėjau į pasaulį praėjus šešiems mėnesiams po vestuvių, o po manęs – ir dvi mano seserys. Greitai mama susirado darbą. Na, o tėvas yra ne iš tų žmonių, kurie nori ir mėgsta dirbti. Jis nuolat kažką sukdavo – kai kurios aferos netgi pavykdavo. Pirmą kartą tėvas dingo, kai man buvo aštuoneri. Vis dažniau jis išnykdavo keliems mėnesiams, po to vėl pasirodydavo. Trumpam. Mus apipildavo dovanomis, mamai palikdavo pinigų ir vėl išeidavo.

Julija kalbėjo piktai, tačiau jautėsi ir skausmo priemaiša. Galbūt tai irgi vaidinimas?

– Tau turėjo būti sunku, – ištarė Rajenas, tirdamas merginos veidą.

Ji tik sunkiai atsiduso ir tęsė:

– Norėjau, kad jie išsiskirtų ir mama pradėtų naują gyvenimą, bet ji net negalvojo apie tai. Džekas Nelsonas buvo vienintelė jos gyvenimo meilė. O man atrodo, kad jis – bukagalvis, nesugebantis pasirūpinti šeima. Bet geriau palikim šią nuostabią temą kitam kartui. – Metai bėgo, mes suaugome, – toliau pasakojo Julija. – Ir štai prieš tris mėnesius ant mūsų namų slenksčio išdygo Rūta. Ji tikino, kad susitaikyti su mama troško jau seniai, deja, tam prieštaravo Freizeris. Jam mirus Rūta nusprendė susigrąžinti šeimą. Štai šitaip mes ir įsigijome senelę.

Ir realią galimybę paveldėti milijonus, – ciniškai mintyse nusišaipė Rajenas.

– Ar ji pati pas jus atėjo? – paklausė garsiai.

– Taip. Paskambino mama ir visas mus sukvietė pietų. Kai aš atėjau, Rūta jau buvo ten, – pakėlusi galvą mergina pažvelgė Rajenui į akis. – Gana keistas jausmas, kai giminės išdygsta lyg iš po žemių.

Vaikinas palingavo galvą.

– Na ir ką tu apie ją manai? Kokia ji?

– Rūta greitai susierzina, – suraukė nosytę Julija. – Labai elegantiška, šalta ir dar... na, nežinau, aš jos nepažįstu. Tikriausiai vis dar siuntu ant jos. Žinoma, daugelis tėvų nepritaria vaikų sprendimams, bet galų gale susitaiko. O ji atsižadėjo mūsų visų. Dabar maldauja atleidimo. Nejaugi turėtume šokinėti iš džiaugsmo, lyg nieko nebūtų įvykę? Apsimesti, kad visi tie metai, prabėgę be jos, nieko nereiškia?

Rajenas pajuto keistą pareigą apginti savo tetą. Juokinga, kadangi jis taip pat laikė Rūtą įkyria, mėgstančia kištis į svetimus reikalus, nesukalbama moterimi. Nepaisant nieko, tetulę jis mylėjo.

– Ji sensta, – tarė teisindamas Rūtą. – Galbūt vyro mirtis privertė ją atsirinkti tai, kas gyvenime svarbiausia.

Julija nepatenkinta pašnairavo.

– Matyt, esi vidurinysis vaikas šeimoje.

– Aš vienturtis.

– Nepanašu. Mūsų Vilou visuomet pasistengia į problemą pažvelgti iš kito žmogaus varpinės. Be galo erzinantis bruožas.

– Versle jis labai naudingas. Situaciją reikia matyti iš visų pusių.

– Nemanau, kad toks pasiteisinimas tinka mūsų pokalbiui.

Rajenas labai norėjo tikėti Julijos nuoširdumu. Jis nebuvo pasiruošęs tokiems jausmams. Nors, kita vertus, daug kam nebuvo pasiruošęs...

Mergina numojo ranka.

– Tiek to, nepulkime daryti išvadų. Tu, tikiuosi, supranti, kad negalėsime susitikinėti.

– Kaip tai? Kodėl?

– Dėl mano išprotėjusios senelės. Dėl tavo kuoktelėjusios tetos.

– Bet mes juk ne giminės.

– Dėl pinigų. Su kokiu pasitenkinimu visi plyšotų, kad priėmiau sumautą Rūtos pasiūlymą! Ir tu taip pat. Negaliu suvokti, kodėl jai šovė į galvą ši nesąmonė: prievarta brukti vyrą, kuris, vos mostelėjęs pirštu, gali pasiimti bet kurią gražiausią pasaulio moterį.

– Rūta į gyvenimą žiūri savotiškai. Ir į savo vaidmenį jame.

Taigi. Tetulė nuoširdžiai tikėjosi, kad vienai iš anūkių pavyks supančioti Todą. Rajenas šyptelėjo. Šį jauką būtų prarijęs bet kas, tik ne jo pusbrolis. Rimti santykiai – ne Todui, ir vargiai jis ateityje pakeis savo nuomonę.

– Ką aš ir sakau – kuoktelėjusi, – Julija truktelėjo pečiais. – Bus gaila mūsų draugystės.

Julijos elgesys rėkte rėkė, kad ji neapsimetinėja: tiesus žvilgsnis, nė lašo nerimo, sklandus pasakojimas... Nuo tos akimirkos, kai restorane prisiartino prie jo staliuko ir palygino jį su ponu Haueliu, Julija laikėsi puikiai – buvo žavinga, linksma ir atvira.

– Hm... Ar teisingai suprantu, kad jeigu būčiau nusigyvenęs batų pardavėjas, reikalai klostytųsi kur kas sklandžiau? – bandė ironizuoti Rajenas.

– Tam tikra prasme – taip. Nors skamba kiek senamadiškai. Devynioliktas amžius. Galėtum būti koks matematikos mokytojas ar bent jau kompiuterių programuotojas.

– Norėčiau, bet man nepasisekė.

– Tai ką darysime? – apsisiautusi chalatą Julija atsisėdo ir nusišypsojo. – Gal aš ir per daug įžūli, bet drįstu manyti, kad norėtum mane pamatyti dar kartą. Kodėl taip galvoju? Ogi viskas paprasta: vakar tau suteikiau daug progų dingti iš mano namų, o tu nė viena iš jų nepasinaudojai.

– Džiaugtumeisi, jei būčiau išėjęs?

– Aišku, kad ne, – žaismingai papurtė plaukus Julija. – Man lyg ir patinka, kai sukinėjiesi šalia.

Ji staiga nusikvatojo.

– Vakar tuo pačiu laiku purčiausi vien apie tave pagalvojusi. Norėjau papirkti seseris, kad eitų vietoj manęs, o dabar... – Julija palietė vaikinui ranką. – Regis, pralaimėti nėra jau taip blogai.

Tiesa visu svoriu užgriuvo Rajeną, jam suspaudė krūtinę. Kad ir ką juodu su Todu galvojo apie Juliją Nelson, žiauriai klydo. Ne dėl milijono ji atskubėjo į restoraną. Ir ne dėl Todo. Vienintelė susitikimo priežastis – paglostyti senelei širdį... na, ir dar tie kvaili burtai.

Vaikiną pykino vien pagalvojus, kad pasakiška nakties vizija išlakstė į šipulius ir jis pats dėl to kaltas. Susimovė. Visiškai. Prarado nuostabiausią pasaulyje moterį.

– Todai? – Julija sunerimusi žvelgė į Rajeną. – Kas nutiko? Tau negera?

– Aš... – Rajenas mintyse nusikeikė. Ką dabar daryti? Kaip jai... – Aš ne Todas Astonas.

Julija suprato, kad turi kažką atsakyti, bet galvoje buvo tuščia. Pritrenkianti žinia ir nemigo naktis iššlavė visas mintis.

– Tu – ne Todas? – klausimas buvo skirtas labiau sau nei vaikinui.

– Julija, paklausyk, – pradėjo Rajenas, bet ji tildydama pakėlė ranką.

– Ne Todas, – spoksodama į lovoje gulintį nuogą vyrą bejausmiu balsu pakartojo Julija. Į vyrą, su kuriuo mylėjosi, kvatojo ir juokavo, prieš kurį nusimetė drabužius ir kuriuo taip naiviai patikėjo. – Tu – ne Todas?! – šį kartą Julija suriko. Krūtinėje tvenkėsi įsiūtis ir pasibjaurėjimas. Nusiritusi nuo lovos mergina susisupo į chalatą. – Ką, po velnių, visa tai reiškia?!

– Esu Rajenas Benetas, Todo pusbrolis. Sužinoję apie Rūtos dosnumą nusprendėme, kad moteris, galėjusi priimti tetulės sąlygas, yra paprasčiausia lobių ieškotoja. Reikėjo ją gerai pamokyti, tad apsimečiau Todu, ketinau susukti jai galvą ir po to tyliai pasišalinti.

– Ach, pusbrolis! Na ką, broliukai, pasilinksminote? – Julijai panižo rankas, norėjosi gerai trinktelėti kumščiu į pasalūnišką veidą. Todas, oi, Rajenas... et, kad ir kas jis būtų, išlipęs iš lovos stovėjo priešais ją. Nuogas. Didingas. Na ir kas? Juk šlykštūs melagiai, parazitai ir įvairiausio plauko šunsnukiai taip pat gali turėti gražų kūną.

– Julija, nurimk minutėlę. Aš dar ne viską papasakojau.

– Nė nebandyk, – iš pykčio merginai sukosi galva. – Meilikavimu iš šito mėšlo neišlipsi.

– Nesiruošiu meilikauti, tik noriu paaiškinti. Nenorėjau, kad šitaip nutiktų.

Ko jis nenorėjo? Sekso? Pyktis vis augo ir Julija išsigando pajutusi gerklėje gumulą, pranašaujantį ašaras. O ne, tik ne tai! Ji negali išskysti prieš šitą niekšelį.

– Kurios dalies nenorėjai? – iškošė mergina. Jos balsas buvo kupinas pagiežos. – Vakarienės? O gal nepatiko tavo vardas? Ajajai, koks aš išsiblaškęs, užmiršau savo vardą!

Jis buvo nuostabus, – šmėkštelėjo mintis ir Julija vėl supyko, tik šį kartą ant savęs. Iš pat pradžių buvo aišku, kad kažkas negerai. Turėjo iš karto pagalvoti, kad jai nelemta susirasti padorų vyrą. Jeigu vaikinas protingas, linksmas ir patrauklus, tai jau įspėjimas – reikia bėgti nuo jo kaip nuo maro. Bet ne. Būtinai turėjo užkibti, susižavėti, parsitempti namo ir... Tokia protinga moteris, o pasielgė kaip paskutinė kvaiša.

– Mes galvojome... – bandė teisintis Rajenas.

– Ką? Kad smagiai ir azartiškai sužaisite? Ne, palauk, kaip tu ten sakei? Pamokysite begėdę pinigų ištroškusią kekšę? – merginos akys užkliuvo už stalinės lempos, puikiai tinkančios paleisti tam šunsnukiui į galvą. – Kas, po galais, tau suteikė teisę mane smerkti? Ką bloga esu padariusi?

– Nieko, – rimtai ištarė Rajenas. – Visiškai nieko. Aš suklydau, atleisk.

– Atsiprašymas nepriimtas.

– Suprantu tave. Paklausyk. Kai teta pranešė Todui, ką jums prižadėjo, šis tiesiog pasiuto. Jį nuolat persekioja pinigus besivaikančios moterys, o čia prisidėjo dar trys.

– Tegul jis atsipeikėja, – karčiai tarė Julija. – Man visai nerūpi pinigai. Ir tu tai žinai, velniai griebtų! Brangioji senelė! Jos pasiūlymą priėmėme kaip pokštą, norėjome jai įtikti. O jūs...

– Tu nesuprasi, ką jaučia medžiojamas vyras.

– Ak, koks nuskriaustas, visko pertekęs vaikelis! Širdis apsipila kraujais pagalvojus apie tavo skausmą.

Rajenas vis dar buvo nuogas. Julija susierzino pastebėjusi, kad dalelė jos smegenų vis dar sugeba gėrėtis tobulai nulietu jo kūnu. Audringos nakties prisiminimai sudilgino širdį.

Giliai įkvėpusi ji pirštu dūrė link durų.

– Nešdinkis!

– Julija, turi mane suprasti. Iš kur galėjau žinoti, kad tave sutiksiu?

Šį klausimą buvo galima suprasti įvairiai, bet širdis kuždėjo, kad Rajenas nori pasakyti, kokia ji jam svarbi ir ypatinga.

Ach, štai kaip.

– Vadinasi, jei būčiau tau nepatikusi, su malonumu mane sudorotum? Štai ir atsiskleidė tavo vidus.

Rajenas lėtai papurtė galvą.

– Ne tai norėjau pasakyti.

– Būtent tai. Tu nesigaili, kad ketinai mane užgauti. Net nematęs manęs nusprendei, kad nusipelniau keršto. Ne, tu gailiesi tik vieno dalyko – su manimi buvo linksma, vakaras praėjo šauniai, o tu taip viską sumovei, kad nenorėsiu tavęs matyti, net jei liktum vienintelis vyriškis Žemėje. Kad ir ką aiškintum, mano nuomonė nepasikeis: esi melagis ir niekšas, laikantis save gerokai pranašesniu už aplinkinius žmones, todėl ir manai, kad turi teisę smerkti visą likusį pasaulį. Primityvus, iškrypęs, save įsimylėjęs egoistas. O dabar dink po velnių iš mano namų!

Rajenas atsiduso ir linktelėjo. Susirinkęs drabužius jis išėjo iš miegamojo, o po minutės Julija išgirdo trinktelint lauko duris.

Mergina susmuko ant grindų.

Apsirengė žaibiškai, – dingtelėjo mintis, o krūtinę užtvindė skausmas. – Viskas baigta.

Juliją purtė drebulys, ji nesėkmingai stengėsi tramdyti ašaras. Troško, kad vaikinas maldautų atleidimo, nors tai ir nebūtų nieko pakeitę. Spėliojo, ar praėjusi naktis Rajenui reiškė tiek pat, kiek ir jai.

Akivaizdu, kad ne.

Julija išsirinko pačius siauriausius džinsus – bus sunku kvėpuoti, o tai nukreips mintis nuo slogių ryto įvykių. Griežtai save subarusi mergina iššveitė vonią, išskalbė paklodę, pakeitė patalynę. Nepadėjo. Pagaliau susiruošusi pas seseris pakeliui užsuko į kavinę ir nusipirko beveik kibirą latte [Itališka švelni stipriai balinta kava, ruošiama iš espreso ir garais pakaitinto lengvai suplakto pieno (vert.).]. Džinsai nepadėjo, tai gal pavyks nusiskandinti kavoje?

Buvo jau beveik priešpiečių metas, kai Julija sustojo prie namo, kuriame prabėgo vaikystė. Vilou meilės ir priežiūros dėka pievutė prie namo vešliai žaliavo, akis glostė daugybė įvairiaspalvių gėlių. Sesučių automobiliai jau stovėjo prie vartų, tad ir ji nieko nelaukdama įžengė į vidų.

– Sveikos, mergaitės, – įėjusi į saulės nutviekstą kambarį ištarė Julija.

Vilou buvo patogiai įsitaisiusi fotelyje, o Marina sėdėjo ant sofos kampučio. Abi džiugiai nusišypsojo.

– Labas, – atsistojusi apkabino seserį Vilou. – Ar pasiutai? Kas išgers tiek kavos? Nė pusės neišgėrusi pakratysi kojas.

– Kaip tik to ir trokštu, – Julija pasistengė išspausti šypseną. Vilou nereikia žinoti, kad ji nejuokauja.

Priėjusi Marina spustelėjo ranką.

– Sveika. Kaip sekasi?

– Puikiai. Mama ligoninėje?

– Aha, – atsisėdusi atgal į savo vietą sesuo supureno gulinčią ant sofos pagalvėlę. – Atpigintų skiepų diena.

– Buvau visai pamiršusi, – Julija klestelėjo šalia Marinos. Vieną šeštadienį per mėnesį mamos darbdavys, daktaras Grinbergas, aukojo žmonėms, norintiems pasiskiepyti lengvatinėmis sąlygomis. Ši idėja, aišku, buvo šovusi nenuilstančiai pasaulio gelbėtojai Naomei. Julija jau seniai bandė mamą įtikinti, kad gelbėjimo operaciją ji turėtų pradėti nuo savęs.

– Na ir kokia gi tolesnė mūsų programa?

Vilou ir Marina susižvalgė. Julija staiga įsitempė.

– Kas atsitiko?

Vilou atsiduso.

– Kalbėjomės apie tėvelį.

Puiku. Iki pilnos laimės jai šito ir tetrūko.

– Jau praėjo keli mėnesiai, – paskubom išbėrė Marina. – Jis gali pasirodyti bet kurią minutę.

– Esu iki ašarų sujaudinta, – paniurusi sumurmėjo Julija.

– Julija, būk gera, nereikia, – Vilou krestelėjo ilgus šviesius plaukus. – Taip nesąžininga – tu nesuteiki jam progos pasitaisyti.

– Atleisk, bet aš niekada nepajėgsiu suprasti žmogaus, vis paliekančio savo šeimą. Taip pat ir moters, leidžiančios jam tai daryti.

– Nekalbėk taip, juk mama jį myli, – Marinos lūpos suvirpėjo.

Julija neturėjo nuotaikos vėl veltis į ginčą, per tiek metų jau spėjusį įgristi iki gyvo kaulo.

– Brangioji, prašau, nepradėk vėl taukšti apie likimą. Tėvas mūsų gyvenime pasirodo kaip jaunas mėnulis, žavingai nusišypso ir vėl išnyksta. Stačia galva neria į naują nuotykį, o mums belieka tik paskubomis numesto apsilankymo prisiminimai.

Visa Julijos vaikystė buvo suskirstyta į netikėtus tėvo apsilankymus, dingimus ir neišvengiamas motinos ašarų ir nevykusių bandymų nuslėpti skausmą savaites. Jos seserys dar ilgai prisimindavo apgailėtinai trumpo susitikimo džiaugsmą, tik vienai Julijai neišdildomai įstrigo po euforijos atslenkanti ir ilgus mėnesius besitęsianti kančia. Kiekviena Džeko Nelsono viešnagė praūždavo lyg uraganas – triukšmingai, liepsningai ir pakiliai. Nepamirštamas, jaudinantis spektaklis. Pasibaigus linksmybėms kažkas turėdavo viską sutvarkyti. Dažniausiai ši laimė tekdavo Julijai.

Mergina gurkštelėjo kavos. Gėrimo poveikis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi – jautėsi budri, nuovargis išgaravo ir niekas nebetrukdys pažvalėjusioms smegenims be saiko kapstytis po gėdingą praeitos nakties nuotykį.

– Visi vyrai – šunsnukiai, – prakošė sukandusi dantis.

– Juk ne visi tokie kaip Garetas, – liūdnai ištarė Vilou, žiūrėdama į seserį didelėmis mėlynomis akimis.

Julija atsiduso. Buvusi meilė. Iki šios dienos ji galvojo, kad romantiškuose santykiuose žemiau nupulti neįmanoma, bet lyginant Garetą su Todu-Rajenu, pirmasis atrodė kaip princas ant balto žirgo.

– Kadangi jau prakalbome apie dvikojus šliužus, papasakosiu jums apie vakarykštį pasimatymą su Todu, – pavargusiu balsu tarė Julija.

– Ką?! – Marina sugriebė pagalvėlę ir sviedė į seserį. – Ir tu iki šiol tylėjai?

– Aš dar nespėjau nė kojų apšilti.

Vilou išvertė akutes.

– Ir kvailys suprastų, kad tokią žinią būtina paskelbti dar neperžengus slenksčio, – ji slystelėjo ant kėdės kraštelio ir išsišiepė. – Dabar iš lėto, neskubėdama, klok viską nuo pat pradžių. Norime žinoti visas smulkmenas. Koks jis? Nuostabus? Žavingas? Turbūt labai turtingas?

Kadaise Julija būtų prunkštelėjusi: jos sesutė turtuoliu laikė kiekvieną vaikiną, kuris, pakvietęs ją į kavinę, sugebėdavo pats už save susimokėti. Vilou tiesiog traukte traukė visokio plauko švaistūnus, iki ausų prasiskolinusius bedarbius ir net lygtinai paleistus kalinius.

– Jis...

Važiuodama Julija bandė suregzti linksmą pasakėlę, kad valgydamos priešpiečius visos trys galėtų smagiai pasijuokti. Koks malonumas nuolat skųstis dėl savo nesėkmių ir nelaimingos meilės? Bet dabar visas taip kruopščiai repetuotas tekstas išgaravo – ji negalėjo prisiminti nė vieno sakinio. Ir staiga Julija apsižliumbė, tuo apstulbindama ne tik seseris, bet ir save.

– Julija?!

Vilou su Marina akimirksniu atsidūrė prie raudančios sesers. Viena stipriai ją apkabino, kita pritūpė priešais. Kava atsargiai buvo paimta Julijai iš rankų ir pastatyta ant stalelio. Nuo glėbesčiavimo jai skaudėjo krūtinę. O gal skausmas jau anksčiau ten tūnojo?

Julija pasijuto mylima ir lepinama. Žinojimas, kad sunkią akimirką seserys visada bus šalia, teikė nusiraminimą ir paguodą. Nuo mažens mergaitės viena kitą palaikė, tik paprastai Julija būdavo guodėjos vaidmenyje.

Ji pamažu aprimo, nusibraukė ašaras ir nurijusi seiles pradėjo:

– Jis tikrai nepanašus į Kvazimodą [Viktoro Hugo romano Paryžiaus katedra personažas, labai negražus, kuprotas, bet geraširdis varpininkas (vert.).], – jos balsas vėl sudrebėjo. – Tas vyras nuostabus, žavingas ir labai seksualus. Mes plepėjome, kvatojomės, šokome...

Ne, praėjusios nakties nuotykių geriau neminėti. Aišku, kada nors papasakos viską, bet dabar nedrįsta net sau prisipažinti, kokia ji nepataisoma kvailė.

Po išsiskyrimo su Garetu Julija buvo atsargi – nesiveldavo į jokius santykius su vyrais. Apie intymius nebuvo nė kalbos. O dabar tas paršas Rajenas... geriau jau būtų stojusi į vienuolyną.

– Tai kas gi nutiko? Netyčia sužinojai, kad jis – užsimaskavusi moteris? – nekantriai pasidomėjo Vilou.

Julija pagaliau nusijuokė ir švelniai paglostė sesers veidą.

– Ne, bet būtų buvę bent jau įdomu. Šis vyras – bjaurus melagis.

Ir mergina savo klausytojoms išdėstė, kaip ir kodėl Rajenas apsimetė Todu.

– Jie nutarė, kad tokią netikusią, į turtus besikabinančią mergiotę būtina nubausti: suvilioti, sužavėti ir po to, išrėžus į akis teisybę, pasišalinti.

– Ką? – Marina pašokusi įsisprendė rankomis į šonus. – O ar papasakojai jam, kaip stengėmės įtikti Rūtai, kad tau nesiseka traukti burtus, o pinigai nėra svarbiausias dalykas pasaulyje?

– Bandžiau...

Marina vėl prisėdo.

– Tas žmogėnas amžiams tave atbaidė nuo vyrų, ar ne?

– Manau, kad šį kartą prabėgs daug laiko, kol išsikapstysiu, – palingavo galvą Julija.

– Jis nusipelnė keršto, – sugniaužusi kumščius, pilnomis niūraus ryžto akimis pašoko iš vietos Vilou.

Julija vėl nusijuokė. Jos sesutė, be abejo, labai narsi, bet užaugusi vos iki metro šešiasdešimties buvo panašesnė į liesą paauglę, nei į kultūristę.

– Nusiramink, mieloji. Esu dėkinga už palaikymą, bet šį kartą pasitaikė kiek per didelis ir per sunkus varžovas.

– Aš galėčiau nustebinti, netiki? Esu gana vikri, mano veiksmai – žaibiški.

– Labai jus myliu, draugužės, – atsidususi nusišypsojo Julija.

– Mes taip pat tave mylime, – susigraudino Marina. – Bet tas niekšas mane įsiutino. O jeigu mudvi su Vilou užpultume jį drauge?

– Nereikia, mergaitės. Pamirškim...

Vilou prigludo prie Julijos.

– Todo taip pat nekenčiu – juk ir jis dalyvavo šiame cirke. O senelė? Kaip ji drįso vieną iš mūsų pastumti į glėbį tokiam bukapročiui?

– Tikriausiai ji nė neįtaria, – suabejojo Marina. – Manau, kad viską žino. Tikriausiai kaip tik todėl ir pasiryžo paaukoti savo milijonus, – pareiškė Julija. – Bet dabar jau nesvarbu – žaidimas baigtas. Daugiau neketinu nei įsipinti į panašias istorijas, nei bendrauti su Rajenu ar Todu.

Neverta net galvoti apie jį. Bet nuojauta kuždėjo, kad pamiršti vaikiną nebus taip lengva, kaip norėtų. O, kad ji galėtų atsukti laiką atgal ir nenueiti į tą kvailą pasimatymą!

Vilou sugriebė Juliją už rankos.

– Mamai geriau neprasitarkime. Juk žinai, kaip ji dėl mūsų jaudinasi.

– Nieko jai nesakykit, – sutiko Julija. – Vėliau pati viską papasakosiu, bet dabar man reikia laiko atsigauti.

– Žinoma, – sutiko Marina, – darysim viską, ką tik paliepsi.

Julija išspaudė šypseną.

– Judviem taip manęs gaila, kad esate pasiruošusios išpildyti visus mano norus?

Sesutės energingai sulinksėjo.

Jeigu jaustųsi geriau, tikrai jas paerzintų – sugalvotų kokią nors pašėlusią, juokingą užduotį. Bet dabar tegalėjo pasinerti į brangių seserų skleidžiamą šilumą, o praėjusią naktį pasistengti nuvyti šalin kaip blogą sapną. Privalo pamiršti, kad pasaulyje gyvena kažkoks Rajenas Benetas.

Julija žiūrėjo pro kabineto langą ir gėrėjosi vaizdu. Didesnę panoramos dalį užstojo kaimyninis pastatas, bet, truputį palinkus į dešinę, galėjai pamatyti ir Long Byčą [Miestas pietų Kalifornijoje, JAV (vert.).].

Praėjusią savaitę Juliją perkėlė į aukštesnes pareigas ir suteikė erdvesnį kabinetą. Dabar ji drauge su keliais kolegomis turėjo asistentę. Gerokai šoktelėjo ir Julijos atlyginimas. Ateinantį savaitgalį ji buvo numačiusi pasilinksminti – kartu su Marina ir Vilou važiuos apsipirkti.

Gyvenimas puikus! Julija – sėkmės kūdikis: protinga, gudri ir apsukri, užtikrintai kopianti savo pasirinktos karjeros laiptais. Tad kodėl, po galais, nenustoja galvojusi apie Rajeną?

Praėjo jau trys savaitės po nelemtos nakties, kai Rajenas lyg viesulas įsiveržė į jos gyvenimą. Tuomet Julija naiviai patikėjo, kad pasaulyje vis dar yra nepriekaištingų vyrų. Trys ilgos liūdesio, prisiminimų ir svajonių kupinos savaitės.

Tai labiausiai ir siutino – jos pačios kūnas ją išdavė. Dieną dar buvo galima ištverti, bet vos atsigulus į lovą sapnus užkariaudavo Rajenas. Rytais mergina keldavosi pavargusi. Naktimis neramiai vartydavosi, nuolat prabusdavo deginama aistros, beviltiškai trokšdama svaiginančių, iš proto varančių glamonių. Nė iš tolo nepanašu į moterį, tvirtai pasiryžusią pamiršti vyrą.

– Noriu, kad jis išnyktų, – nusiminusi sušnibždėjo Julija.

Bet kaip? Ta naktis buvo pati nuostabiausia gyvenime. O po jos – pribloškianti žinia apie bjaurią apgavystę.

Be to, tas niekšelis dar ir įžūlus. Jis atkakliai jai skambino, atsiuntė dėžutę šokolado, butelį vyno ir kompaktinę plokštelę su Giligano salos pirmosios dalies įrašu.

Julija priglaudė delną prie vėsaus stiklo. Viskas bus gerai, juk negali amžinai apie jį galvoti. Jai tik reikia labiau save kontroliuoti ir gerti mažiau kavos. Disciplina dar niekam nepakenkė. Be to, ji turi Vilou – natūralių produktų karalienę, kuriai galima bet kada paskambinti ir paprašyti pagalbos. Sesutė tikrai surastų kokių nors žolelių miegui pagerinti. Šiuo sunkiu pereinamuoju laikotarpiu poilsis Julijai tiesiog būtinas.

Atsidususi ji jau ketino sugrįžti prie rašomojo stalo, bet staiga susvaigo galva ir kambarys su visais daiktais pradėjo siūbuoti.

Nejaugi žemės drebėjimas? Bet ne, nėra jokio triukšmo. O svaigulys? Ji dar niekad taip keistai nesijautė – akyse rūkas, galvoje spengia, atrodo, tuoj nualps.

Šiaip ne taip ji nuslinko iki kėdės ir susmuko.

Kelis kartus giliai įkvėpus galva praskaidrėjo, bet pasidarė bloga.

Julija mintimis perbėgo šios dienos valgiaraštį ir susimąstė, ar nebus apsinuodijusi maistu. Ne, tai mažai tikėtina – tikriausiai užpuolė gripas. Ji dar nebuvo girdėjusi apie epidemiją, bet ką gali žinoti?

Reikėtų nueiti pas gydytoją, kad patikrintų ir išrašytų vaistų. Neramiai nužvelgusi didelį pluoštą ant stalo pūpsančių dokumentų Julija pakėlė telefono ragelį ir surinko gerai žinomą numerį.

– Labas, mama. Ačiū, man viskas gerai. Na, beveik gerai. Ar nieko negirdėjai apie gripo epidemiją?

– Na, kaip jautiesi? – paklausė mama. Po dviejų valandų Julija jau sėdėjo viename iš daktaro Grinbergo klinikos kabinetų. Jos motina vadovavo registratūrai, tad Julijai su seserimis niekad netekdavo laukti eilėje – gydytojas jas priimdavo iš karto.

Merginą pasvėrė, pamatavo kraujo spaudimą, ji pridavė visus tyrimus.

– Labai keistai, – prisipažino Julija. – Mane tik trupučiuką pykina, bet apskritai jaučiuosi gerai.

– Vargšė mano mergaitė, – Naomė priglaudė delną dukrai prie kaktos.

– Mama, nusiramink, aš jau nebe vaikas, man dvidešimt šešeri.

– Tu man visada būsi mano mažoji mergytė, – nusišypsojo mama.

Julija nusijuokė. Motinos rūpestis dabar atrodė toks mielas.

– Atnešiu tau gazuoto gėrimo, – eidama link durų pasakė mama. – Jis turėtų pagelbėti tavo skrandžiui.

Julija nulydėjo ją žvilgsniu. Visos trys seserys paveldėjo šviesius mamos plaukus ir mėlynas akis. Tiesa, plaukų atspalviai kiek skirtingi: Vilou garbanos beveik baltos, Julijos – kiek tamsesnės, o Marinos kasos žibėjo sodria aukso spalva. Jaunylė išstypo kaip smilga – matyt, ūgiu atsigimė į tėvą, o Vilou, atvirkščiai, buvo šeimos Coliukė.

Dar mokykloje, per gamtos mokslų pamokas, nepaprastai susidomėjusi Julija bandė išsiaiškinti, kaip porai gali gimti tokios viena į kitą panašios ir kartu tokios skirtingos dukterys.

– Paimk, – sugrįžusi motina ištiesė animacinių filmukų personažais išmargintą popierinį puodelį su atšaldytu gėrimu. – Daktaras Grinbergas tuoj pat ateis.

Netrukus durys atsivėrė ir į kabinetą įėjo pagyvenęs vyras.

– Julija, širdele, tu niekada neateini manęs aplankyti. Kodėl? Tapai gerbiama teisininke, todėl nebenori turėti reikalų su paprastu gydytoju?

– Taip, šiuo metu sukiojuosi tik tarp išskirtinių žmonių, – išsišiepusi tarė Julija.

Motina mostelėjo ranka ir išgaravo iš kabineto. Sugriebęs merginą už rankos daktaras pabučiavo ją į skruostą.

– Tai nekaip jautiesi? – paklausė.

– Nežinau. Nesuprantu. Tikriausiai apsinuodijau. Arba pasigavau gripą. Tikiuosi, kad jūs viską išsiaiškinsite ir duosite man vaistų.

Gydytojas susiraukė. Užgriuvę antakiai Julijai priminė vaikystę – tuos laikus, kai, prisižaidusi su nuodingąja gebene, nusėta spuogiukais ji sėdėdavo priešais daktarą Grinbergą ir nekantriai kasydavosi rankas ir kojas.

– Mieloji panele, išgėrusi piliulę tokių dalykų neišgydysi.

Julija paglostė ilgą savo šilkinės palaidinukės rankovę.

– Nejaugi vis dar laikote mane mažu vaiku? Iš pradžių mama, po to jūs. Man jau ne šešiolika.

– Aš tik bandau pamokslauti, – rimtai tarė gydytojas. – O tu galėtum išklausyti ir bent jau dėtis pabūgusi.

– Atleiskite?

Pakraipęs galvą senasis daktaras atsisėdo.

– Ech jūs, mergaitės...

Julija nusišypsojo.

Visos trys sesutės užaugo ant šio šilto, rūpestingo našlio kelių. Kai Julija suprato, kad tėvas niekada nesugrįš į šeimą, sugalvojo norą: vylėsi, kad jos mama paliks tėtį ir ištekės už daktaro Grinbergo.

– Ką gi, – gydytojas patapšnojo per merginos sveikatos kortelę, – esi visiškai sveika. Kraujo spaudimas tiesiog puikus. Ar pakankamai ilsiesi?

Mintyse šmėstelėjo sapnai apie Rajeną.

– Daugiau, nei reikėtų.

– Jau patikėjau. Tu per daug dirbi, bet dabar turi sumažinti tempą. Tavo darbdavys dėl to nebankrutuos, nebijok.

– Sumažinti tempą? Kodėl? Kas man yra? Tai daug rimčiau nei gripas, ar ne?

Daktaras Grinbergas sudėliojo popierius ir pažvelgė į Juliją.

– Tik pati gali nuspręsti, ar tai rimčiau, ar ne. Tu nesergi, brangioji. Tu laukiesi.

– Rinkoje jie turi didelę paklausą, – sėdėdamas kitoje posėdžių stalo pusėje karštai dėstė Todas. – Mums tai būtų visiškai nauja galimybė. Kadangi ketiname plėstis, tai...

Vaikinas staiga nutilo ir garsiai pokštelėdamas užvertė dokumentų aplanką.

– Matau, tu baisiai nuobodžiauji.

Atsitokėjęs Rajenas metė žvilgsnį į pusbrolį, po to – į priešais gulinčius popierius.

– Sutinku, mums tai būtų puiki proga.

– Bent jau suvaidintum susidomėjusį, – rūsčiai tarė Todas. – Kas tau yra? Ar tik nepaveikė Nelsonų panelės kerai? Bet ne, negali būti – per tiek laiko turėjai ją pamiršti.

Šį kartą laikas bejėgis, – pagalvojo Rajenas, susigėdęs dėl savo neatidumo ir gerai suprasdamas pusbrolio susierzinimą. Net kelis kartus bandė susisiekti su Julija, bet veltui. Nebeliko jokios vilties, jis privalo su tuo susitaikyti. Bet negali. Ir nenori.

– Po velnių, Rajenai! – Todas kumščiu trinktelėjo į stalą. – Atsipeikėk! Jau penkiolikos metų negalėjome atsiginti nuo mergų. Pinigams juk taip sunku atsispirti. Pradėdavo pykinti vien pagalvojus, kad ir vėl tapsime dienos laimikiais. Ką tu sau galvoji? Kodėl leidaisi suvystomas?

– Geras klausimas, – sutiko Rajenas. – Net nežinau, ką tau atsakyti. Julija buvo nuostabi, o aš nematau jokios galimybės ją susigrąžinti.

– Tu tik apsimetei manimi, – patraukė pečiais Todas. – Argi čia tragedija? Jeigu ta mergina tokia nepakartojama, kaip tu sakai, kodėl nesugeba šioje situacijoje įžvelgti humoro?

Rajenas tylėjo. Susitikimą pusbroliui buvo nupasakojęs trumpai, nesileisdamas į smulkmenas ir neminėdamas praleistos pas Juliją nakties.

– Reikia pripažinti, kad kartais teta Rūta būna tikras galvos skausmas, – sumurmėjo Todas. – Būčiau galėjęs ją pasmaugti, kai pasiūlė vesti vieną iš anūkių.

– Aš tik norėjau tau padėti, – bandė teisintis Rajenas, nors tikrai aistringai troško keršto visai moterų giminei. O čia lyg iš dangaus nukrito šitokia proga! Bet kuris vyras jo vietoje būtų ja pasinaudojęs.

Pyktis jį apakino. Tai niekada prie gero nepriveda.

– Julija visai nekalta, – liūdnai ištarė Rajenas, – o aš ją įskaudinau.

– Ji parsidavė, – pabrėžė Todas. – Tai jau šį tą pasako apie žmogų.

Rajenas, nors ir jautėsi kaip tikras žudikas, išspaudė varganą šypsenėlę.

– Pasimatymas buvo nemokamas. Pasiūliau iš Rūtos pareikalauti nors penkiasdešimties tūkstančių. Juk vis dėlto vargšelė Julija turėjo paaukoti vakarą nevykėliui, už kurį teta dalija milijonus.

Kaip jis ir tikėjosi, Todas iškart užsiplieskė:

– Rūta man ne giminaitė, tik mano dėdės žmona. Su manimi viskas gerai, verčiau pasižiūrėk į save.

Rajenas su pusbroliu buvo panašūs. Gana dažnai juos palaikydavo dvyniais. Šis buvo pirmas kartas gyvenime, kai jų nuomonės išsiskyrė.

– Nori nenori, bet tau reikės ją pamiršti, – pareiškė Todas.

– Pasistengsiu.

Rajenui teks stipriai susiimti. Nežinia, kiek laiko ir pastangų pareikalaus kova su savo jausmais.

– Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tu labai pasistengei ir padarei man didelę paslaugą. Po šio įvykio nebereikės slapstytis nuo kitų dviejų Nelsonų panelių. Ir tetai Rūtai atsilyginome – liko nieko nepešusi.

– Nesidžiauk, netrukus tetulė sugalvos dar ką nors. Ji numačiusi bet kokia kaina mus apvesdinti. Tu, brangusis pusbroli, eilėje stovi pirmas, kadangi esi net keliais mėnesiais vyresnis. Bet nenusimink, aš taip pat neišsisuksiu.

O, kad Rūta mane būtų išstūmusi pirmą. Pasimatymas su Julija būtų buvęs tikras, – karčiai pamąstė Rajenas. Jis būtų nuolankiai paklusęs tetai ir nuėjęs į restoraną, tikėdamasis kuo greičiau mergina atsikratyti. Julija būtų jį pavergusi ir viskas baigtųsi laimingai, visai kaip pasakoje.

Liūdesys ir pyktis maišėsi krūtinėje. Apmaudu, kai nieko negali pakeisti. Jei mergina nebūtų tokia užsispyrusi, nugalėjęs išdidumą pultų prieš ją ant kelių ir atgailautų, kol juos skiriantys ledai ištirptų. Nejaugi iš tikrųjų nebėra vilties?

Atsakymas aiškus. Pats kaltas, tad nebus ant ko išlieti kunkuliuojančio pykčio.

– Einu į sporto salę, – burbtelėjo. Galbūt kelios valandos, praleistos sunkumų kilnojimo salėje, padės šiąnakt užmigti. O jeigu ne, tai bent sportuodamas negalvos apie Juliją.

Jam pakilus eiti pro praviras pasitarimų kambario duris kyštelėjo sekretorės galva.

– Atleiskite, kad trukdau, bet pas Rajeną atvyko viešnia – Julija Nelson. Ji sakosi turinti svarbių reikalų. Ar galiu įleisti?

Todas šyptelėjo:

– Matyt, per tą laiką iššniukštinėjo tavo finansinę padėtį ir sužinojo, kad esi velniškai turtingas.

– Užsičiaupk, – nutildė Rajenas pusbrolį. – Ačiū, Mende. Malonėk palydėti viešnią iki mūsų kambario.

Po minutėlės pasirodė Julija. Rajenui net kvapą užgniaužė: pasijuto drovus ir nerangus lyg antrakursis per pirmąjį pasimatymą. Aistra maišėsi su palengvėjimu, o šį keitė jaudulys.

Mergina buvo iš tiesų puiki – aukšta, mėlynakė, šviesiaplaukė. Nuostabiose akyse galėjai perskaityti visus jausmus, o dabar jose švietė vos valdomas įniršis, sumišęs su panieka.

– Labas rytas, – tarė Julija. Jos balsas buvo žemas ir seksualus – toks, kokį Rajenas kiekvieną naktį girdėdavo sapnuose. Mergina vilkėjo griežtą jūreivišką kostiumėlį, pavydžiai slepiantį geidžia mą kūną. Bet vaikinas ir taip puikiai prisiminė kiekvieną jo linkį, iškilumą ir aksominę odą. O Dieve, kaip jis jos pasiilgo!

Julijos žvilgsnis nukrypo į Todą, ji šaltai nusišypsojo.

– Gali neprisistatinėti. Sprendžiant pagal išvaizdą aišku, kad tu – garsusis Todas Astonas Trečiasis, – tarė mergina. – Man šiandien sekasi: lizdelyje vienu metu užtikau du šliužus – melagį ir bailį, savo nešvarius darbelius užkraunantį kitiems. Mamos turėtų jumis labai didžiuotis.

Todas nustebęs pakėlė antakius ir pakreipė galvą. Rajenas taip puikiai pažinojo savo pusbrolį, kad beveik galėjo skaityti jo mintis. Todui mergina padarė įspūdį – ji nebuvo kvaila ir nesižemino. Jeigu Julija būtų tai žinojusi, kaipmat patartų jam praplėsti akiratį ir išbandyti didesnę moterų įvairovę.

Rajenas džiaugėsi, kad gali neklysdamas atspėti, ką Julija ruošiasi sakyti. Tik iš šio privalumo nebuvo jokios naudos – aišku, kad apie atleidimą neverta net svajoti.

– Nesitikėjau vėl tave pamatyti, – nurijęs gumulą pratarė Rajenas.

– Spėjai apskaičiuoti Rajeno grynąją vertę, ar ne? – gręždamas merginą akimis įsiterpė Todas.

– Iki šiol spėliojau, kodėl senelė siūlo pinigus, kad moterys sutiktų už jūsų tekėti, – ramiai tarė Julija. – Maniau – turite fizinę negalią. Dabar supratau, kad defektai slypi viduje. Užjaučiu, nes tokius išgydyti kur kas sunkiau nei išorinius.

Paniekinamai nusisukusi nuo Todo mergina kreipėsi į Rajeną.

– Noriu asmeniškai su tavimi pasikalbėti ir turiu mažai laiko.

Todas iškėlė abi rankas į viršų.

– Išeinu, – pasakė jis Rajenui. – Vėliau paaiškinsi, ko šioje paukštytėje ilgiesi labiausiai.

Kai durys užsidarė, Rajenas pakvietė merginą sėstis. Truputį padvejojusi ji įsitaisė priešais. Julijos pyktis lyg antausis nutvilkė vaikiną.

– Aš tau skambinau, – prisipažino jis, nors ir žinojo, kad tai beprasmiška.

– Žinau. Klausausi atsakiklyje paliktų žinučių.

– O ar gavai mano siuntinėlį?

– Atėjau čia ne siuntinių aptarinėti.

– Tu man nepadėkojai.

Julija iš pasipiktinimo net nuraudo.

– Nesupratau? Supuvęs apgavikas ir melagis, apipylęs mane šlykščiausiais kaltinimais, drįsta priekaištauti, kad neatsiunčiau jam padėkos atviruko!

– Aš tik...

Mergina atsistojo priversdama Rajeną pašokti nuo kėdės.

– Melagis, – pakartojo Julija. – Nekenčiu tavęs. Sugebu daug ką atleisti, bet tik ne tai. Likimas pakišo man šį išbandymą, kad nebūtų per daug lengva gyventi.

– Tu juk pati norėjai pinigų, – nevykusiai bandė apsiginti vaikinas. Atsiprašymas Julijos nesuminkštino. Galbūt įmanoma paveikti puolimu, jei gynyba neduoda jokių vaisių?

– Tu ir vėl savo. Aukojausi ne dėl pinigų. Kad ir kas būtų nutikę, vis dar tikiuosi atgaivinti santykius su senele, – mergina sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Labiausiai mane skaudina, kad tu visa tai žinai. Užmezgėme nuostabią pažintį, ta naktis buvo... – Nebaigusi sakinio Julija numojo ranka ir atsiduso: – Neverta apie tai kalbėti.

– Julija, išklausyk mane, prašau. Ta naktis buvo nuostabi! Stebuklinga! Gyvenimas retai kada suteikia tokią dovaną. Nejaugi dėl vienos nelemtos klaidos ketini viską pamiršti?

Mergina rūsčiai jį nužvelgė.

– Klaidos būna rašybos. O tu meluodamas turėjai aiškų tikslą – mane įžeisti. Stebuklas buvo ten ar pasaka – nesiruošiu bendrauti su niekšu.

– Supratau. Tai gal galėtum paaiškinti savo apsilankymo priežastį?

Julija giliai įkvėpė.

– Aš laukiuosi. Mylėdamiesi nenaudojome jokių apsaugos priemonių. Kvaila, bet aš apie tai net nepagalvojau. Save galiu pateisinti – kadangi daug metų neturėjau intymių santykių, kontraceptinių tablečių nevartoju. O ką pasakysi tu?

Rajenas klausėsi, bet girdėjo tik merginos balsą. Prasmės jis vis dar nesuvokė. Kūnas sustingo, o smegenys atsisakė priimti informaciją.

Ji laukiasi. Laukiasi?

– Bet kaip? – netyčia išsprūdo. – Atleisk, gali neatsakyti. Aš viską supratau.

– Ak, kaip man palengvėjo!

Julija turės kūdikį. Galvoje spengė. Rajenas žinojo, kad kada nors turės vaikų. Jie buvo įtraukti į tolimos ateities perspektyvą. Bet dabar? Su moterimi, kuri nuoširdžiai jo nekenčia?

Garsiai tiksėjo laikrodis. Kūdikis? O kodėl ne? Palengva Rajenas atsigavo, jam netgi pradėjo patikti ši mintis.

Julija prisėdo ant kėdės. Jeigu liktų stovėti, jaustųsi viršesnė, bet šiomis dienomis jai dažnai svaigsta galva. Kai kurios moterys visą nėštumo laikotarpį jaučiasi puikiai, o ji pasijuto blogai po pastojimo nepraėjus nė mėnesiui. Ką gi, tokia jau jos dalia.

Bet Julija neliūdėjo. Netgi žiūrėdama į apstulbusį, pasiruošusį sprukti Rajeną, mergina buvo laiminga. Ji turės vaikelį!

– Ilgai svarsčiau, ar verta apie tai pranešti, – atvirai prisipažino Julija. Nustebęs Rajenas išpūtė akis. Mergina dėstė toliau: – Bet aš negaliu apgaudinėti. Tu esi vaiko tėvas ir turi teisę žinoti. – Ji įkvėpė oro. – Nusprendžiau gimdyti.

– Džiaugiuosi.

Nejaugi? Tai bent! Bet juk Julija apie šį žmogų beveik nieko nežino. Tik tiek, kad jis melagis.

– Gali raštu atsisakyti savo teisių. Aš prisiimu visišką atsakomybę už savo vaiką, – pareiškė Julija vildamasi, kad Rajenas sutiks. Ji siūlė jam lengviausią ir patogiausią išeitį. Dauguma vyrų šokinėtų iš džiaugsmo. Reikia pripažinti, kad prieš kokią savaitę ir ji būtų taip dariusi.

Viskas pasikeitė: dar ligoninėje, vos išgirdus naujieną, Julijos širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Iki šiol apie vaikus ji net negalvodavo – bet dabar jos viduje auganti mažytė miela būtybė apvertė viską aukštyn kojomis. Staiga gyvenimas įgavo prasmę. Jis ir anksčiau buvo reikšmingas, tik ne taip.

Jos kūdikis. Juk tai stebuklas!

Rajenas pasirėmė į stalą.

– Ne, – aiškiai ištarė. – Ketinu būti savo vaikui tėvu.

To ir reikėjo tikėtis. Puikiai dera prie rytinio pykinimo.

– Tu neprivalai aukotis, kad atrodytum geras. Niekas net nesužinos.

Tamsių akių žvilgsnis pervėrė Juliją.

– Būsiu savo vaikui tėvu, nes to noriu, – pakartojo Rajenas žemu, prieštaravimų nepripažįstančiu balsu.

Koks jis gražus! Per daug. Julija pyktelėjo ant savęs. Nepaneigsi – Rajenas vis dar ją traukia. Būtų įmaniusi priglusti prie gundančių lūpų, uosti svaiginantį vyriško kūno aromatą, liesti tvirtus raumenis ir leistis į pašėlusias glamones. Troško, kad visi nesusipratimai išnyktų ir sugrįžtų vienintelės kartu praleistos nakties žavesys.

– Ką gi, teks ką nors sugalvoti, – suėmusi save į rankas tarė Julija. Tikėjosi, kad vaikinas nesuprato, apie ką ji dabar svajoja. – Prieš akis dar daugiau kaip aštuoni mėnesiai, tad turim laiko viską apmąstyti.

Julija pakilo ir iš kišenės ištraukusi vizitinę kortelę ištiesė Rajenui. Buvo iš anksto ją paruošusi: dar prieš ateidama čia kitoje pusėje rūpestingai užrašė namų telefono numerį. Aišku, tikėjosi, kad Rajenas paliks vaiką ramybėje, bet pastaruoju metu sėkmė ją visiškai apleido.

– Ir viskas? – paklausė vaikinas.

– O ko dar norėtum?

– Daugiau nieko man nepasakysi? Nejaugi nenori pasikalbėti?

Padėjusi kortelę ant stalo Julija gūžtelėjo pečiais.

– Nėra apie ką kalbėti. Aš nėščia. Kol kas susitvarkysiu, o kai gims vaikas, galėsi jį pamatyti. Gal kada ir paplepėsim.

– Aš skambinsiu, o tu neatsiliepsi?

Julija prisiminė, kad vaikinas skambučiais atakavo jos darbo telefoną.

– Šį kartą atsiliepsiu.

– Netikiu.

Julija užsimetė rankinę ant peties.

– Kuris čia iš mūsų melagis?

– Tu net neketini to pamiršti?

– Ne.

Rajenas žengė žingsnį link Julijos.

– Julija, mes turėsime kūdikį. Tu privalai man atleisti.

– Nė nemanau, – ji staigiai apsisuko ir išėjo pro duris.

Visą likusią popietę Rajenas prabimbinėjo kabinete.

Laukiasi... Gerai žinojo, kur ir kaip visa tai įvyko, bet galvoje netilpo, kad per vieną naktį įmanoma sukurti naują gyvybę.

Sugrįžęs Todas sunkiai šlumštelėjo ant odinio minkštasuolio, stovinčio prie lango.

– Na, pasakok. Ko gi jai prireikė? – paklausė, po to smarkiai papurtė galvą. – Ne, palauk! Leisk man spėti: mergytė viską tau atleido ir beprotiškai trokšta pratęsti santykius.

– Ar tik ne jos elgesys tau tai pasufleravo?

Todas patraukė pečiais.

– Moteriškė buvo įsiutusi. Bet ar tikrai? Gana nepriekaištinga vaidyba. Nurimk, juk dar ne tokių dalykų esame matę. Kai kurios aktorės savo talentu gerokai pranoksta kitas.

Vos prieš mėnesį Rajenas būtų pritaręs pusbroliui. Jis buvo nusivylęs ir abejojo, ar pasaulyje apskritai yra dorų moterų. Pasirodo, yra.

– Ji nėščia.

Išgirdęs naujieną Todas staiga išsitiesė ir įsistebeilijo į pusbrolį. Po minutėlės garsiai nusikeikė.

– Na ir susimovei! – piktai drėbtelėjo. – Tu tik pagalvok! Nepaisant visko, ta moterėlė tave suvystė.

– Nesikarščiuok, nėra jokios apgaulės, – paguodė Rajenas. – Su Julija kaip nors sutarsime. Ji nori, kad atsisakyčiau vaiko.

– Už tam tikrą sumą? – Todas nusipurtė. – Nepatikėsiu, kol savo akimis nepamatysiu popierių.

– Aš nesutikau.

– Cha, pokštininkas. Aišku, kad sutikai.

– Apie vaikus nė vienas iš mūsų negalvojo, bet kad jau taip nutiko, tai... – Rajenas pritrūko žodžių. Tiesą pasakius, mintis apie savo vaikelį sušildė širdį.

– Tik nereikia manęs graudinti skiedalais apie sūnelį našlaitėlį, – nusivaipė Todas.

– Dukrelės irgi neatsisakysiu.

Todas sunkiai atsiduso.

– Pralinksmėk, viskas bus gerai, – nusišypsojo Rajenas. – Kažkur skaičiau, kad intelektą vaikas paveldi iš motinos. O Julija labai protinga. Tikiu, kad mūsų vaikas kada nors išgelbės pasaulį.

– Tave reikia gelbėti, o ne pasaulį. Šios moters visai nepažįsti, o nori su ja susilaukti lėliuko. Ji tau geraširdiškai leido nešti kudašių, tad privalai pasinaudoti proga.

– Ne.

– Nejaugi taip greitai pamiršai, kas buvo aną sykį?

– Tai visai kas kita. Dabar aš ne patėvis ir savo vaiką auginsiu nuo pat gimimo. Kartu priimsime visus sprendimus.

– Tavimi dėtas, nebūčiau toks tikras.

– Julija turi dėl ko pykti.

– Nesutinku, bet tiek to, – numojo ranka Todas. – Gerai, ji širsta. Kodėl galvoji, kad pyktis praeis? Ir dar... Nesmagu skaudinti giminaitį, bet turiu paklausti: iš kur žinai, kad kūdikis tavo?

Rajenas apstulbęs dėbtelėjo į pusbrolį.

– Turbūt anksčiau neatkreipiau dėmesio. Sakyk, ar tu visad buvai toks ciniškas šunsnukis?

– Nejuokink. Mes abu tokie patys.

– Jau nebe.

– Puiku, – Todas užsikėlė koją ant stalo. – Bet tai nieko nekeičia. Susipažinai, pametei galvą, permiegojai... Drįstu priminti, kad nieko man nepasakei.

– Nemaniau, kad tai svarbu.

– Įvykiai parodė, kad tai ir yra svarbiausia. Negali pasitikėti moterimi, su kuria praleidai tik vieną vienintelę naktį. Pažįsti ją vos kelias savaites. Ką gi, tarkime, vaikas tavo. Bet, Rajenai, būk protingas. Dar gali apsiginti.

Nuo ko? Rajenas tikrai neišsisukinės. Širdimi jautė, kad Julija sako teisybę.

– Kertu lažybų, kad ji viską suplanavo iš anksto, – vis dar neprarado vilties atvesti pusbrolį į protą Todas.

– Kurgi ne, Julija surengė susitaikymą su senele, kurios iki šiol nepažinojo, nes buvo įsitikinusi, kad ši primygtinai stengsis suvesti vieną iš seserų su savo mylimu sūnėnu. Tuomet, apskaičiavusi savo ciklą, nustatė tinkamiausią naktį pastoti, suorganizavo pasimatymą, suvedžiojo, nusitempė į lovą ir išprievartavo, gerai žinodama, kad nenaudosiu prezervatyvų.

– Galėjo būti ir taip, – sumurmėjo Todas.

– Manau, atėjo laikas permąstyti mūsų tolesnį bendradarbiavimą.

– Aš tik bandau apsaugoti tave, Rajenai, nes esu tavo draugas. Žinau, tu velniškai sąžiningas, nors to ir neparodai. Neseniai viena moteris tave sugniuždė, todėl turėjai pagrindą nepasitikėti kitomis bei atkeršyti. Bet kažkodėl likai nepatenkintas. Dar daugiau – nekenti savęs už melą Julijai. Dabar ji laukiasi, o tu jautiesi už ją atsakingas. Nebūk kvailas.

– Nebūsiu.

– Netikiu. Prižadėk, kad nieko nedarysi, kol negims kūdikis ir nebus atliktas DNR testas. Surasiu tau gerą advokatą.

Rajenas suprato pusbrolio nerimą ir buvo dėkingas už nuoširdų rūpestį, bet pagalbos jam nereikėjo.

– Julija – puiki teisininkė.

– Turėjau omenyje specialistą, kuris tau padėtų, o ne atvirkščiai.

Deja, Rajenas nujautė, kad Julija jau niekada nenorės su juo matytis. Per tą trumputį susitikimą vaikinas nevalingai mintimis nurenginėjo ją ir būtų davęs ranką nukirsti, kad tuo pačiu metu Julija suko galvą, kaip įdomiau galėtų jam gyvam nudirti odą.

– Ar tu tikras, kad jai nereikia tavo pinigų? – pasitikslino Todas.

– Visiškai.

– O aš ne. Rajenai, esi man artimesnis nei tikras brolis. Prisimink praėjusį skausmą. Nenoriu, kad jis tau pasikartotų.

– Julija ne tokia.

– Iš kur žinai?

Rajenas negalėjo atsakyti. Paaiškinti tai žodžiais ar įrodyti nebuvo įmanoma – jis tai jautė širdimi.

Tiesą sakant, Todas teisus: Rajenas labai mažai žinojo apie šią merginą. Gal jai tikrai reikėjo pinigų, o gal tik linksminosi. Dievaži, dabar jį tai mažiausiai jaudino.

Tikriausiai jis paskutinis kvailys.

– Ši moteris kitokia, – pakartojo.

Todas užjaučiamai palingavo galvą.

– Jos visos vienodos.

– Kodėl mane pasikvietei? – išsirangiusi iš automobilio ir smalsiai apžvelgusi prekybos centrą paklausė Vilou. Julija buvo prašiusi privažiuoti prie kanceliarinių prekių skyriaus. – Aa, jau žinau. Matyt, vyksta sąvaržėlių arba spalvotų pieštukų išpardavimas.

Julija laukė sesers ant šaligatvio.

– Reikia pasikalbėti.

– Supratau – tau jau atsibodo būti teisininke ir ketini tapti pardavėja.

– Beveik atspėjai.

– Hm, patarčiau kol kas nepriimti jokių drastiškų sprendimų – dar neatsigavai po to prakeikto menkystos pasirodymo. Jis nevertas nė menkiausios ašarėlės ant tavo skruostų.

– Tu tikra draugė.

Ši trapi, gležnutė mergina tokia aistringa! Deja, iki šiol sutikti vaikinai matydavo joje tik geriausią draugę ar bičiulę. Bet ateis diena, kai pasirodys tas vienintelis ir pames dėl jos galvą. Julija nuoširdžiai tikėjosi, kad jis jau pakeliui.

– Turiu kai ką tau pranešti, – tarė Julija, vesdamasi seserį link prekių kūdikiams. – Tąsyk aš ne viską jums papasakojau.

– Jis – hermafroditas? – šyptelėjusi pasiteiravo Vilou. – Būtų įdomu.

– Yra daug įdomiau nei tu galvoji, – stabtelėjusi pasisuko į seserį Julija ir rimtai pažiūrėjo į mėlynas, labai panašias į jos pačios, akis. – Aš su Rajenu permiegojau.

Vilou švelniai palingavo galvą ir tarė:

– Žinau.

– Ką? Kaip? Aš juk neprasitariau, – o Julija iki šiol manė, kad moka gerai saugoti paslaptis. – Nė žodeliu neužsiminiau.

– Ir nereikėjo. Dėl melagystės taip baisiai krimstis galėčiau tik aš, na, gal dar Marina. Tik ne tu. Tad pagalvojau, kad širdgėlos priežastis slypi daug giliau – jūs mylėjotės.

Julija atsiduso – seserys kiaurai ją permatė. Seserų trijulė buvo be galo artimos viena kitai!

– O aš maniau tave pritrenksiu ir papiktinsiu...

– Dabar galėčiau labai pasistengti ir įsižeisti, jei tau tai padės.

– Ačiū, nereikia. Yra dar kai kas, ko tu tikrai nežinai, – Julija mostelėjo į prekių kūdikiams skyrių.

Dabar Vilou veide ji išvydo tai, ko tikėjosi iš pat pradžių. Žvilgtelėjusi ten, kur rodė Julija, sesuo sustingo – akys išsipūtė, ji žioptelėjo ir išspaudė kažkokį keistą garsą.

– Tu nėščia, – atrodo, viskas gerai – ji vėl galėjo kvėpuoti. – Netikiu. Laukiesi? Tikrai? Nuo Rajeno?

– Aha. Tą naktį netinginiavome, – Julija turėjo juoktis, nes jeigu dabar ramiai atsisėstų ir įsigilintų į savo padėtį, realybė užgriūtų visu savo svoriu ir ją sutriuškintų.

– Turėsi vaikelį! – Vilou džiaugsmingai įsikibo seseriai į ranką. – Kaip jautiesi? Laiminga?

– Taip, – Julija nusišypsojo. – Iš tikrųjų niekada nemąsčiau apie vaikus, bet sužinojusi, kad laukiuosi, tą pačią minutę supratau, kaip man pasisekė.

– Ar pasakei Rajenui?

– Vakar.

– Ir?

– Nieko. Aišku, jis buvo apstulbintas, paskui užsimanė pasikalbėti. Galiausiai mes apsikeitėme telefonų numeriais.

– Ir viskas? – susiraukė Vilou.

– Nežinau, – Julija vis dar nebuvo tikra dėl to pokalbio su Rajenu. – Jis nesitikėjo mano vizito, tad, manau, pasirodė visai neblogai. Žinia jį pritrenkė, bet – prisipažinsiu – ji pritrenkė ir mane. Reikalui esant susisieksime. Pasiūliau atsisakyti vaiko. Jis nesutiko.

Keisčiausia, kad ji nujautė vaikino atsakymą. Kaip kvaila ieškoti kilnumo prisimelavusio niekšo širdyje!

– Tai auginsite atžalą drauge, – tarė Vilou.

– Matysim. Nesiruošiu su juo trintis, kol negims vaikas.

Vilou smarkiau suspaudė Julijos ranką.

– Mažutėlis! Labai jo lauki?

– Taip. Ir bijau.

– Aš būsiu gera teta – apipilsiu pypliuką dovanomis ir kartais prižiūrėsiu, – Vilou įsikibo seseriai į parankę. – Vadinasi, taip turėjo įvykti. Galbūt Rajenas tavo...

Julija atsiduso:

– Maldauju, Vilou. Rajenas nėra mano likimas.

– Ką gali žinoti.

– Žinau. Na, eime, išsirinksime baldelius. Turime įrengti vaikų kambarį.

– Interesantas, užsirašęs vienuoliktai valandai, jau čia, – kyštelėjusi galvą pro duris pranešė Lėja. – Labai simpatiškas kiškutis.

Julija nusišypsojo asistentei. Lėja dirbo su trimis jaunais teisininkais.

– Ar Markas su Džeimsu taip pat girdi panašius komentarus?

– Markas tai ne, – šelmiškai išsišiepusi tarė Lėja. – Bet apie Džeimsą esu prisiklausiusi įdomių dalykėlių, tad jeigu ir toliau būsi tokia abejinga, jis tikrai pasinaudos proga ir nugvelbs iš tavęs vaikiną.

– Fui, kokia tu bjauri!

– Tai jau taip. Visa laimė, kad man tai patinka.

Štai tau ir penkiasdešimties metų močiutė! Lėja – puiki specialistė. Imonėje ji dirba nuo neatmenamų laikų – ilgiau nei bet kuris pasižymėjęs teisininkas. Dirbti su seniais ji griežtai atsisakė motyvuodama, kad jaunimui jos reikia daug labiau. Julija turėjo ne vieną progą tuo įsitikinti.

Atsivertusi kalendorių mergina perskaitė vienuoliktos valandos susitikimo įrašą: Potencialus klientas. Nei pavardės, nei tikslo. Hmm, keista. Paprastai Lėja stengiasi išvardinti visas smulkmenas.

Susirinkusi nuo stalo parkerį, bloknotą ir mobilųjį telefoną Julija ilgu koridoriumi patraukė pagrindinio priimamojo link. Priėjusi prie registracijos stalelio ji taip staigiai sustojo, kad išblizgintos marmurinės grindys vos neišslydo iš po kojų.

Su vyriausiuoju firmos konsultantu Etanu Džeksonu kuo ramiausiai šnekučiavosi Rajenas Benetas!

Julijos esybė tarsi pasidalijo į dvi dalis: kūnas ir jausmai krykštavo iš džiaugsmo, tuo tarpu protas svaidė žaibus ir spjaudėsi ugnimi.

Jis negali būti mano naujasis klientas, – persmelkė mintis, sukeldama paniką. Merginos kojos ir rankos nutirpo, delnai suprakaitavo... Neįmanoma dirbti su žmogumi, kuriuo nepasitiki! O šis niekšas su ja miegojo. Be to, jis – jos laukiamo vaikelio tėvas! Juokinga! Ji tikriausiai kliedi. Juk tai ne tikras gyvenimas, o kažkoks sąmokslas iš kasdien per televiziją rodomų verksmingų serialų.

Kokia neteisybė! Tiesiog kiaulystė! Jeigu tas klastūnas mano, kad Etanui priešais nosį pamojavęs solidžiu čekiu gali įslinkti į jos pasaulį, tai... Po velnių, na ir gudrus, bjaurybė!

Rajeno investicinio kapitalo verslas klestėjo, o Julijos pagrindinis darbas – parengti skrydžiui ir prižiūrėti svaiginančių aukštumų siekiančius subjektus. Karjeros laiptais kopiantys žmonės niekada nesugalvotų dėl asmeninių priežasčių aukoti milijonais dolerių skaičiuojamų įstaigos pajamų.

Gerai. Tarkime, kad jis tik dėl to ir atėjo.

Tvirtai nusprendusi neprisiminti jos kūną tyrinėjančių aistringų lūpų ir nematyti, kaip nuostabiai Rajenas atrodo su šiuo meistriškai pasiūtu kostiumu, Julija giliai įkvėpė, nusišypsojo ir ryžtingai žengė prie vyrų.

– Labas rytas, Etanai.

Abu vyrai atsisuko.

– Aa, Julija! – Etanas pasisveikindamas linktelėjo. – Labai gerai. Leisk tau pristatyti mūsų naują klientą – ponas Rajenas Benetas. Dirbsite su panele Julija Nelson.

– Mes jau pažįstami, – tarė Julija. Tegul žino. Ji neketina išsisukinėti ar slapstytis. Aišku, apie tai, kad per patį pirmą ir paskutinį pasimatymą suvirto su Rajenu į lovą ir pastojo, nutylės. Šlykštu.

– Taip, – žaismingai pritarė Rajenas. – Esame beveik giminės. Julijos senelė yra mano antros eilės teta. Mūsų giminaičiai labai atitolę vieni nuo kitų, todėl su Julija susipažinome vos prieš kelias savaites.

Etanas pagarbiai žvilgtelėjo į merginą. Julija žinojo, kad per kitą susirinkimą jie smulkiai aptars giminystę su Rajenu, o darbuotojų sąraše prie jos pavardės puikuosis net kelios mažos žvaigždutės.

– Ketinu užmegzti ryšius su Kinija, tad atvykau tiesiai pas tave, – tęsė Rajenas. – Keli mano klientai norėtų įsigyti kiniškų prekių, o vienas nekantrauja ten pradėti savo prekių gamybą. Šiuos tikslus tikiuosi įgyvendinti pasitelkęs į pagalbą tavo profesionalumą.

Julija niekad nebuvo mačiusi Etano tokio laimingo.

– Tai nėra ko gaišti. O aš bėgu toliau ir jums netrukdysiu. Julija, informuok mane apie įvykių eigą.

– Būtinai, – išspaudė mergina, šiaip ne taip sulaikiusi atodūsį. Jeigu Rajenas rimtai ketina užversti ją darbu, nori nenori teks su juo petys į petį paplušėti. Supratus, kaip artimai reikės bendrauti, pasidarė nejauku.

– Ką gi, eime į posėdžių salę, – nusprendė Julija ir nuėjo pirma, rodydama kelią.

Rūpestingai uždariusi stiklines duris mergina mostelėjo į kėdę, kviesdama Rajeną sėstis. Jam atsisakius siūlomos kavos ji prisėdo kitoje stalo pusėje ir dalykiškai atsivertė bloknotą.

– Pasakok, – pareikalavo nutaisiusi kuo ramesnį balsą ir abejingą veidą. Rajenas neturi pastebėti jos viduje siaučiančios audros. Julija tyčia pasirinko šį kambarį: stiklinės jo sienos sulaikys nuo neapgalvotų poelgių ir pokalbis vyks mandagiai, kaip ir pridera.

– Aš jau viską pasakiau. Tą vakarą užsiminei, kad dirbi su užsienio firmomis ir moki kinų kalbą. O man būtent to ir reikia.

– Nori mane sužlugdyti? – šiurkščiai nutraukė Julija. – Sugaišiu daugybę brangiai apmokamų valandų tik todėl, kad vėliau galėtum pareikšti pretenzijas ir atsisakytum sumokėti už mano netikusį darbą? Kad ir ką mąstytų tavo iki pat šaknų sugedusios smegenys, visai neketinau tavęs suvilioti. Turėti su tavimi vaikų – tuo labiau. Jeigu galvoji, kad mane išmes iš darbo ir tada galėsi mane šokdinti, labai apsirinki. Neišdegs. Esu tokia puiki teisininkė, kad tau, vargšeliui, galbūt niekad daugiau neteks kitos tokios sutikti. Patikėk, niekam neleisiu sujaukti savo gyvenimo.

Rajenas tyliai nusikeikė.

– Ar jau viską pasakei? Manai, terliočiausi tau keršydamas? Galvoji, kad čia atėjęs krečiu pokštus?

– Iš kur man žinoti? Juk tai tu nusprendei, kad reikia mane pamokyti. Tikiuosi paties blogiausio.

– Tikriausiai tau sunku suvokti, kad atvykau čia verslo reikalais. Sutinku – pasielgiau bjauriai. Bet aš jau atsiprašiau... nors tai ir nedavė jokios naudos. O ar nepagalvojai, kad verčiuosi per galvą, stengdamasis sušvelninti situaciją, kad geriau pasijustume mes abu, o ypač tu? Šiuo metu mūsų firmai reikia tarptautinės teisės specialisto paslaugų. Kai mes su Todu aptarinėjome šį klausimą, iš karto pagalvojau apie tave. Štai ir viskas. Jokių kėslų.

Kokia jaudinanti prakalba! Galima apsiašaroti!

– Norėčiau tavimi tikėti, – abejodama sumurmėjo Julija.

– Tai pabandyk, – Rajenas palinko į priekį. – Julija, kodėl turėčiau tave žlugdyti? Kodėl galvoji, kad noriu dar kartą tave įskaudinti? Man jau to vieno karto buvo per akis. Žinau, tau sunku patikėti, bet aš esu doras žmogus.

Julija kilstelėjo antakius.

– Tu man melavai.

– Taip, tąkart protas mane apleido. Ar tau taip nebūna?

– Būna, – atsidususi Julija prisilietė prie savo pilvo.

– Negali visą laiką nuo manęs bėgti.

– Aš ir nebėgu, – tarė mergina. – Juk dabar sėdžiu su tavimi prie vieno stalo.

– Tu puikiai supranti, apie ką kalbu. Na gerai, paklausyk: atvažiavau, nes mums reikia tavo pagalbos. Verslo reikalai ir ne daugiau. Peržiūrėjęs kelis darbus pamačiau, kad tu mums tinkamiausia. Mūsų firmai reikia tikrai gero specialisto. Geriausio. O dirbdami kartu gal rasime progų artimiau vienas kitą pažinti. Kaip manai?

– Galbūt... – jis toks protingas: rišli kalba, logiškas mąstymas ir prasmingi žodžiai! Kitomis aplinkybėmis Julija būtų apsidžiaugusi tokiu klientu. Ką padarysi – prie nuolatinio svaigulio ir pykinimo dar prisidėjo ir keisti, netikėti nuotaikų šuoliai. Nelengva... – Jei tai tiktai verslas...

– Tiktai.

– Tai pradėkime.

– Puiku.

Rajenas lengviau atsiduso ir nusišypsojo. Juk tai nieko nereiškia – vyrai visą laiką šypsosi. Bet jo šypsenoje buvo kažkas tokio... Jis žiūrėjo Julijai į akis taip, lyg visas dėmesys priklausytų tik jai vienai. Mergina pajuto silpnumą keliuose. Kas būtų, jeigu reikėtų atsistoti?

– Ar vis dar galiu tikėtis puodelio kavos?

– Aišku. Kokios norėtum?

– Juodos.

Julija stodamasi papurtė galvą.

– Tikras vyras.

– Žinoma. Liaukis, tik pagalvok: ar galėčiau tikėtis nors menkiausios pagarbos, jeigu būčiau paprašęs trijų šaukštelių cukraus ir riešutinio kremo užbalinimui?

Mergina nusijuokė.

– Tu kaip paprastai teisus. Tuoj sugrįšiu.

– Einu su tavimi.

– Nereikia, – Julija tikėjosi minutėlei pabėgti – kad galėtų susikaupti. Jeigu jis vilksis iš paskos, suimti save į rankas bus gerokai sudėtingiau.

Bet mandagumo taisyklės draudė ištarti ne būsimam klientui, todėl ji nusivedė Rajeną į poilsio kambarį. Paėmusi iš padėklo švarų puodelį Julija priėjo prie pilno kavinuko.

– Neturi pagalbininkės? – nustebęs paklausė vaikinas.

– Turiu, bet nenoriu eikvoti jos laiko tokiems niekams. Kiti du mano kolegos nepritaria šiam požiūriui, – Julija metė žvilgsnį per petį. – Lėja mane mėgsta labiausiai.

– Net neabejoju, – Rajenas vėl nusišypsojo ir merginą užliejo šiluma. Ji stovėjo lyg užburta ir atsitokėjo tik tuomet, kai puodelį perpildęs verdantis skystis kliūstelėjo ant rankos.

– Ai!

Julija skubiai pastatė puodelį ant stalo ir papurtė degančią ranką. Oda paraudo. Rajenas jau buvo čia. Atsargiai apglėbęs jis švelniai stumtelėjo merginą link kriauklės. Stovėdamas jai už nugaros atsuko čiaupą ir pakišo jos skaudančią ranką po šaltu vandeniu.

– Nežinojau, kad tu tokia nevėkšla, – žaismingai pastebėjo.

– Paprastai nebūnu.

Neįtikėtina: jau nuo pat ryto įvykiai Julijos nelepino, o šiuo metu ji jautėsi visiškai sutrikusi.

Rajenas stovėjo stipriai prisiglaudęs Julijai prie nugaros. Svaigdama iš susijaudinimo ji negalėjo nesimėgauti vyriško kūno jėga ir tvirtumu. Maloni šiluma perbėgo per visą kūną ir ji vos sulaikė atodūsį. Norėjosi glaustytis, liesti, glamonėti... Jautė Rajeno pirštus ant rankos. Jis kiek pasilenkė ir dabar jų veidai beveik lietėsi.

Jei šiek tiek pasuktų galvą į dešinę, jų lūpas skirtų vos keli milimetrai.

Julija troško bučiuotis. Keista, kad ir kaip ji šio vyro nekentė, kūnui tai buvo nė motais – geismas jau spėjo pasklisti po visas slapčiausias jo kerteles.

Tik vieną bučinį! Lengvutį. Ji tik vos vos palies lūpas... na, gal dar lyžtelės...

Julija staigiai truktelėjo ranką, pasimuisčiusi išsivadavo iš Rajeno glėbio ir žengtelėjo į šalį.

– Ačiū, man jau geriau.

Paskubomis pagriebusi popierinį rankšluostį nusausino perštinčią odą. Tada kruopščiai nuvalė aplaistytą stalą. Atsidariusi šaldytuvą išsiėmė buteliuką vandens ir mostelėjusi Rajenui sekti iš paskos patraukė atgal į posėdžių salę.

Julijos skruostai degė, kelnaitės sudrėko, o tarp šlaunų buvo minkšta, išbrinkę ir dilgčiojo.

Graudus vaizdelis, – pagalvojo paniurusi. Tuomet atsisėdo stengdamasi surikiuoti pakrikusias mintis. Beviltiška. Ir kaip – tik vienąkart permiegojus! – tam nevidonui pavyko nugramzdinti ją į tokį mėšlą? Žinoma, naktis buvo nuostabi... Bet ir anksčiau jai teko patirti kraują kaitinančių nuotykių.

Aišku, ne tokių. Bet vis dėlto...

Julija pasiėmė parkerį.

– Gal galėtum bendrais bruožais papasakoti, ką esate sumanę? – paprašė.

Rajenas pradėjo kalbėti apie verslą. Julija gana išsiblaškiusi kažką žymėjosi, tačiau niekas nelindo į galvą. Nejaugi šito tipo visai nejaudina tai, kas ką tik įvyko? Nejaugi potraukis vienpusis? O siaube! Gyvenimas negali jai iškrėsti tokio pokšto – tai būtų nesąžininga!

– Pinigų užsidirbame investuodami į naujoves. Mūsų tikslas – iš paprastų įmonių padaryti tarptautines, o kai nepavyksta – jas parduodame. Šiuo metu yra trys firmos, kurioms reikia padėti atsistoti ant kojų: dvi iš jų užsiima prekyba, o trečia – gamyba. Tikiuosi, turi naudingų pažinčių Kinijoje?

Julija pakėlė akis ir išdidžiai nusišypsojo.

– Be abejo. Ir profesinių, ir asmeninių.

– Kaip tai?

– Vaikystėje turėjome kaimynę, ponią Vu, kuri dirbo mokytoja. Išėjusi į pensiją ji baisiai nuobodžiavo, tad jai šovė į galvą mintis išmokyti mus kinų kalbos. Tik aš viena rimtai susidomėjau. Kartą mokytoja susiruošė pas gimines į Kiniją ir pasiėmė mane drauge. Susipažinau su labai mielais žmonėmis. Po to dar dvi vasaras atostogavau pas juos, o mokydamasi koledže – pagal mainų programą – prabuvau ten visą semestrą.

– Šit kaip. Įspūdinga.

– Ačiū.

– Tai nuo ko pradėsime? – sukruto Rajenas. – Tikriausiai norėsi konkrečios informacijos apie įmonių būklę?

– Būtinai. Taip pat man reikia žinoti, ką jau esate padarę, bandydami užmegzti ryšius su Kinija. Bet visų pirma turime pasirašyti sutartį. Mokėsite man ne už valandas, bet už valandos ketvirčius.

– Man tinka.

– Taip pat norėsiu didelio avanso.

Tai bent driokstelėjo! Dar niekas šioje firmoje nebuvo to užsiprašęs. Ką gi, ji tik nori apsidrausti.

Rajenas susimąstęs gurkštelėjo kavos.

– Vis dar manimi nepasitiki.

– Kad ir kaip abejotum mano profesiniais įgūdžiais, perspėju: nesu tokia kvaila, kad tavimi pasikliaučiau.

Ir nesvarbu, kad išdavikas kūnas visiškai jai nepritaria.

– Klausyk, – tarė Rajenas, nenuleisdamas akių nuo merginos veido. – Mudu su Todu esame vienturčiai sūnūs. Nuo vaikystės buvome neperskiriami – kaip tikri broliai.

– Truputį nuklydai nuo temos, bet tiek to. Antra vertus, šią istoriją aš jau girdėjau. Tu taip myli savo pusbrolį, kad dėl jo sutiktum paaukoti viską. Netgi atlikti pačius nešvariausius darbelius.

Nekreipdamas dėmesio į pastabą vaikinas pasakojo toliau:

– Visada buvome labai turtingi. Mergaitės, o vėliau – moterys vertėsi per galvą, norėdamos patraukti mūsų dėmesį. Bet jos mylėjo ne mus, o mūsų pinigus.

– Atleisk, bet netikiu, kad visos iki vienos domėjosi tik banko sąskaitomis.

– Dauguma. Prisiminusi tai, ką tau pasiūlė mano teta, negali labai pykti – palaikiau tave viena iš jų.

Julija prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Kažin, ką ji darytų Rajeno vietoje?

– Suprantu tave. Bet nurimk – tavo turtų man tikrai nereikia, – karštai patikino.

– Žinau. Nuoširdžiai tavimi tikiu. Bet kodėl tu irgi negali patikėti manimi? Juk ne taip sunku suprasti, kodėl mudu su Todu apsirikome...

– Nežinau. Galbūt. Bet juk galėjote atsisakyti ir neiti į tą pasimatymą. Kaip drįsote už akių nuteisti nepažįstamą merginą ir versti ją kentėti už visus savo išpaikusio gyvenimo nesklandumus?

– Tai buvo klaida. Na, pagaliau išsiaiškinome.

Julija staiga pajuto, kad vaikinas pradeda ją erzinti. Ko jis nori iš jos?

– Taip, suprantu. Jūsų vaikystė buvo tragiška. Vargšai neįvertinti turtuoliukai!

– Kokia tu pikta.

– Aš ir nesistengiu būti gera. Bandau suprasti, kodėl apie mane taip blogai galvojai. Tačiau tai dar nereiškia, kad pritariu pasibjaurėtiniems veiksmams. Aš vis tiek tavimi nepasitikiu.

– Teks išmokti pasitikėti. Mes juk kuriame šeimą.

Ką jis čia paisto?

– Na, man jau pakaks. Aš tau leisiu matytis su vaiku. Ir viskas. Jokios šeimos nebus.

– Gali vadinti tai kaip tinkama, – taikiai pratarė Rajenas, – bet kūdikis nori nenori sujungs mus. Dabar viskas keičiasi, Julija. Turėsime atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į vaiko reikmes. Jis to nusipelnė. Todėl manau, kad privalome susituokti.

– Ką tu pasakei? – netikėdama savo ausimis Julija net pašoko iš vietos. – Išprotėjai? Susituokti! Man atrodo, tau būtina pasitarti su gydytoju.

Staiga ji prisiminė stiklines sienas ir sudribo atgal į kėdę. Teko pritildyti balsą, todėl mergina dar labiau įniršo.

– Jei manai esąs sąmojingas, labai apsirinki – man visai nejuokinga. Nepakenčiu, kai iš manęs tyčiojamasi, – sušnypštė.

Ką sau galvoja tas nenaudėlis? O buvo bepradedanti manyti, kad jis nėra toks jau blogas!

– Tyčiojamasi? – suirzusi ji išgirdo pasišlykštėtinai ramų Rajeno klausimą. – Kodėl nusprendei, kad iš tavęs šaipausi?

– Mes vienas kitam net nepatinkam, – pavargusi sumurmėjo Julija. – Gyvenimas kartu būtų tikra kankynė.

– Tu man patinki, – kantriai ištarė vaikinas. – Manau, kad ir aš tau – jei pamiršime tai, ko niekaip negali man atleisti. Dėl vaikų kartu gyvena daugelis porų.

– Esi beviltiškai atsilikęs.

Ji patinka Rajenui. O gal tik pasigirdo? Julija papurtė galvą – būtinai reikia nusiraminti ir su sikaupti. Kad ir ką jis ten svaičioja, ji nieku gyvu netekės už šio žmogaus. Niekada gyvenime.

– Juk esame suaugę, protingi žmonės, – tęsė Rajenas. – Turėsime kūdikį. Ir tu, ir aš savo vaikui linkime visko, kas geriausia. Jis privalo turėti abu tėvus. Nejaugi nori būti vieniša mama?

– Neturiu nieko prieš vienišas mamas – mane tokia ir užaugino.

Na, beveik tokia. Teoriškai Julija turėjo ir tėvą, tačiau neatrodė, kad jis būtų sukęs dėl jų galvą – į svečius užeidavo tik retkarčiais ir viešėdavo ne ilgiau kaip penkiolika minučių.

– Vaikui labai svarbu turėti ir tėtį, ir mamą, – patikino Rajenas.

– Sutinku, bet šiuo atveju tai neįmanoma.

– Kodėl?

Tikras beprotis! Julija siuto žiūrėdama į ramų, šaltakraujišką vaikino veidą. Rajenas nesikarščiuodamas dėstė savo tiesas, tuo tarpu ji jau gailėjosi, kad pokalbis vyksta ne bibliotekoje – pagriebusi patį sunkiausią teisės aktų tomą su malonumu sviestų jam į tarpuakį.

– Nenoriu už tavęs tekėti, – aiškiai pabrėždama kiekvieną žodį ištarė Julija.

– Kodėl?

Julija mielai būtų pasmaugusi šį besmegenį. Ir tegul niekas nedrįsta jos kaltinti.

– Aš tavęs nepažįstu. Ir nenoriu pažinti. Kad ir ką fantazuotų tavo, pasipūtusio egoisto, smegenys, žinok – negaliu tavęs pakęsti. Nesiruošiu tekėti vien dėl kažkieno pasenusių pažiūrų ir esu giliai įsitikinusi, kad vienišas žmogus puikiai sugeba susitvarkyti su vaikų auklėjimu.

– Galėtume bent jau pabandyti.

Neįtikėtina. Na ir atkaklumas! Tik kodėl ji, nors ir pritvinkusi įtūžio, jaučiasi tokia nuliūdusi?

– Nebandysiu. Tik ne su tavimi.

– Pradedu galvoti, kad aš čia niekuo dėtas, – nusprendė Rajenas. – Tu apskritai nenori kurti šeimos.

– Noriu. Kada nors. – Kai vyrai nustos jai meluoti. – Tik ne dabar ir ne už tavęs. Visas moteris įtarinėji bandant užgrobti tavo santaupas, o aš to negalėčiau ištverti.

– Esi nusiteikusi prieš vedybines sutartis? O aš manau, kad išmintinga pasirūpinti savo turtu.

Geriau jau susirūpintumei savo sėdyne, – pagalvojo Julija, nuožmiu žvilgsniu ieškodama ko nors aštraus, kuo galėtų persmeigti priešais sėdintį asilą.

– Geriau jau eik, – sugriežusi dantimis išspaudė Julija. – Aš nejuokauju – man reikia dirbti. Matau, kad nesuvoki, kaip galėjau atmesti tokį masinantį pasiūlymą. Pagal tavo pasakojimus tūkstančiai moterų stačia galva nertų į tavo glėbį, ypač po tokių romantiškų piršlybų. Nurimk, o širdie manoji! Viskas gerai – jau nurimo.

Rajeno lūpų kampučiai sutrūkčiojo. Julijai pasirodė, kad vaikinui labai juokinga. Kad būtų įmaniusi, būtų suplėšiusi jį į gabalus.

– Kiek energijos, – siutinančiai raminamu tonu tarė Rajenas. – Įdomu, ką tu nori paslėpti? Mano pasiūlymas negalėjo būti toks jau netikėtas, kad išvestų tave iš pusiausvyros. Kas gi tau neduoda ramybės, Julija?

Mergina stryktelėjo nuo kėdės.

– Susitikimas baigtas. Buvo neišpasakytai linksma. Turėtume tai pakartoti. Gal ateityje surengtume vakarėlį, pasikeistume dovanomis?

Atsistojęs vaikinas apėjo aplink stalą, paėmė Juliją už rankos ir pastūmė į kambario kampą. Čia niekas jų negalėjo matyti.

– Aš nepasiduosiu, – Rajenas pervėrė merginą tokiu žvilgsniu, kad šiai net kojas pakirto. – Kad ir ką sakytum, kad ir ką darytum – sukiosiuosi aplinkui. Vaikas, kurį nešioji, yra taip pat ir mano. Tad nesvajok, kad nuo manęs pabėgsi.

Ir pabučiavo. Tiesiog čia, posėdžių salėje – priešais didžiulį tuščią stalą ir parodų stovelį, kuriame puikavosi keli nežmoniškai brangūs krištolo luitai.

Vaikinas apžiojo Julijos lūpas kaip tikras savininkas. Karštis akimirksniu nutvilkė visą kūną, o rankos nevalingai tiesėsi sučiupti geidžiamą vyrą ir niekada nebepaleisti. Troško nuoga ištirpti stipriame, svaiginančiame glėbyje.

Julija iš visų jėgų stengėsi neatsakyti į bučinį, tačiau veltui. Jau buvo bepasiduodanti, kai Rajenas staiga atsitraukė.

– Paruošk sutartį ir atsiųsk man į biurą, – ištarė lyg niekur nieko. – Pasirašysiu ir grąžinsiu ją kartu su apmokėjimo kvitu.

Ką? Ak taip, darbas...

– Aš atsisakau tau dirbti.

– Negali. Tau verkiant reikia bendradarbių įvertinimo ir algos. Taigi teks pasikankinti. Ir... Julija?

Atgalia ranka nusibraukusi lūpas, mergina pakreipė galvą parodydama, jog įdėmiai klausosi.

– Kad ir kaip išsisukinėtum ir neigtum, aš matau, jaučiu, žinau – be galo tau patinku.

– Dievinu riestainius, – tuštindama krepšį tarė Marina. – Juos kepinant pasklinda nuostabus kvapas. Prie jų tinka viskas – ypač varškės sūris. Sekmadienio rytais, sėdėdama kiemelyje ir skaitydama laikraštį, geriu kavą, užsigardžiuodama šiais skanėstais.

Julija žvilgtelėjo į Vilou.

– Hm, nežinia kodėl staiga išalkau. O tu?

– Jaučiuosi išbadėjusi. Mama sugrįš tik po gero pusvalandžio, o mes tuo tarpu galėtume užkąsti.

– Tai ko laukiam?

Šį kartą Julija visus darbus spėjo užbaigti iki penktadienio vakaro, tad šeštadienis buvo laisvas. Neturėjo nei jėgų, nei noro tvarkytis namuose, o smegenys gal jau tūkstantąjį kartą analizavo susitikimo smulkmenas. Įskaudo galvą, todėl ji nusprendė prasiblaškyti: išėjo paslampinėti po ūkininkų turgų. Apsikrovusi šviežiais vaisias ir daržovėmis, nesusilaikiusi dar pripirko ir nuodėmingai saldžių, lipnių, sluoksniuotų pyragėlių bei tuziną riestainių. Susikrovusi visas gėrybes į automobilį ji patraukė pas seseris – viena tokio kalno skanumynų nebūtų įveikusi net per porą savaičių.

Atskyrusi tris riestainius Marina įsidėjo juos į plastmasinį maišelį, ketindama neštis namo.

– Na, kaip jautiesi?

– Gerai.

– Gali ir neatsakyti, – lyg negirdėdama Julijos tęsė Marina, – pati žinau, kad man neverta patikėti jokių paslapčių.

Julija sunkiai atsiduso.

– Praėjusią savaitę kviečiau tave kartu su Vilou į pasitarimą. Aš nekalta, kad tą dieną būtinai turėjai eiti į mikrobiologijos kursus.

– Neorganinės chemijos. Smagu, kad domiesi.

– Nepyk, Marina. Juk grįžusi viską sužinojai.

– Tavo laimė, – sesuo pamerkė akį ir nusišypsojo. – Todėl aš vis dar tave myliu.

– Puiku. Dar vieni tarpusavio santykiai su išlygomis. Mergaitės, nejaugi besąlygiška meilė išnyko visiems laikams?

– Neslėpsiu, netyčia išmetėme ją į šiukšlių dėžę, – paslaugiai įsikišo Vilou. – Jau per vėlu ieškoti, kadangi atliekų surinkėjai ryte ištuštino konteinerius, – ji atsargiai subėrė mėlynes iš kiaurasamčio į dubenėlį. – Norite?

– Ačiū, – pasisėmusi saujelę uogų Julija susmuko ant kėdės.

– Kas tau yra? – susirūpinusi paklausė Marina. – Atrodai kaip nesava.

– Viskas gerai. Iš dalies.

Vilou suraukė nosį.

– Nemeluok. Tave pykina? Gal atsigersi?

– Nurimkite, aš išgyvensiu. Tik... – Julija vis dar dvejojo, ar verta seserims prasitarti apie idiotišką Rajeno pasiūlymą. Po minutėlės ji mostelėjo ranka ir išbėrė: – Jis vakar buvo pas mane atėjęs.

– Kas? Rajenas? – pasitikslino Marina – lyg ir taip nebūtų aišku.

Julija linktelėjo.

– Jis iš anksto užsiregistravo ir asistentė paskyrė laiką. Išdidžiai mosavo prieš nosį savo verslo su Kinija dokumentais... man tai žiauriai nepatiko. Mano šefo akyse jau žybsi dolerio banknotai. Ir nieko nuostabaus – šiam darbui prireiks galybės brangiai apmokamų valandų.

– Bet juk tai puiku, – atsargiai pasakė Vilou. – Nematau jokios problemos.

– Nepasitikiu tuo tipu. Kas bus, jeigu jis vėl sugalvojo kokį nors šlykštų, suktą žaidimą? Ką darysiu, jei po kiek laiko dings nesumokėjęs? Beviltiškai apsikvailinsiu prieš bendradarbius. Negaliu aukoti savo karjeros.

Vilou ir Marina susižvalgė.

– Hm, gal galėčiau paklausti, – baugščiai pratarė Vilou, – kurių galų Rajenui taip elgtis? Ką jis iš to išloštų?

– Neturiu supratimo. Gal trokšta atkeršyti? Neužmirškite, kad būtent jis surengė man, nepažįstamai merginai, pasalą.

– Rajenas pasielgė bjauriai, – tarė Marina, – bet tai jau praeitis. Netikiu, kad jis nori tave sužlugdyti. Jūs laukiate kūdikio – kokia prasmė kenkti savo vaiko motinai?

– Kad galėtų kontroliuoti. – Julija jautė, kad jos žodžiai nuskambėjo kvailokai, tačiau negalėjo suvaldyti emocijų. – Aš tik... – ji nurijo seiles, kovodama su plūstančiom ašarom. – Na gerai, aš silpnava lė. Štai jums ir visa šleikščiai sentimentali tikrovė. Žinau, kad neverta tikėtis padoraus, sąžiningo ir rūpestingo vyro. Žinau, kad turiu vyti po velnių visus tuos romantiškus paistalus. Ir – patikėkit – aš stengiuosi. Labai. Bet smegenims nusispjauti į mano pastangas – po kurio laiko rožinės svajonės sugarma atgal ir aš, vištelė, iš naujo patikiu šviesiu rytojumi. Po to visos viltys vėl subyra į šipulius, o man norisi rėkti ir daužyti save už prakeiktą kvailumą.

– Brangioji, myliu tave kaip seserį, – tarė Vilou ir susiraukė, priversdama Juliją prunkštelėti, – tačiau ką, po galais, tu čia šneki?

– Rajenas man pasipiršo.

– Aha, – nutęsė Marina, su visa kėde pasislinkdama arčiau Julijos. – O dabar pradėk nuo pradžių ir iš lėto, nesikarščiuodama, pasakok viską iš eilės.

Energingai pastūmusi uogas į šalį Vilou užgulė stalą.

– Atidžiai klausomės.

– Nėra ką pasakoti, – atsidususi pradėjo Julija. – Vakar Rajenas atėjo pas mane į darbą.

Mergina išklojo istoriją apie tris įmones, kurioms reikia profesionalios pagalbos.

– Kalbėdamiesi mes nejučia perėjome prie asmeninių dalykų: išgirdau, kokie juodu su Todu artimi ir kaip jiems sunku apsiginti nuo turto besivaikančių moterų.

– Aš juos suprantu, – leptelėjo Marina.

– Gaila vargšelių, – kandžiai sumurmėjo Vilou.

– Aš jam taip ir pasakiau. Beplepant Rajenas nei iš šio, nei iš to pasiūlė susituokti. Dėl vaiko, – Julija trumpam nutilo, po to patraukė pečiais. – Atsisakiau.

– Kodėl? – nustebo Vilou.

– Todėl, kad... jis mane įsiutino: niekas pasaulyje taip nesiperša. Kažkokia nesąmonė! Aš jo nepažįstu, be to, ir nepasitikiu. Net neabejoju, kad Rajenas jaučia tą patį – prisiminkime pasimatymą. Nemanau, kad tai patikimas pagrindas santuokai. Iš pykčio netveriu savame kailyje.

– Supratau, – susimąsčiusi tarė Vilou. – Rajenas paniekino slaptąsias, uždraustas svajones – nė kvapo romantikos ir toli gražu iki tobulybės. Jis tavęs nemyli.

– Atsisakau būti silpna, – nekantriai nutraukė seserį Julija. – Turiu apsiginti.

– Tu juk irgi žmogus, – raminamai tarė Vilou.

– Bet, mano mielosios, juk tai ir yra romantika! – susižavėjusi šūktelėjo Marina.

Julija užvertė akis:

– Na va, prasideda...

– Nejaugi tu nesupranti, – užsidegusi aiškino jaunėlė. – Kaip gražu: per prievartą išteki, o po to beprotiškai įsimyli!

– Ji nenormali, – sumurmėjo Julija.

– Rajenas bent jau stengiasi elgtis teisingai, – tarė Vilou. – Aišku, pirmą kartą jis žiauriai tave nuskriaudė, tačiau tai ne vien jo kaltė. Su malonumu nulinčiuočiau Todą Astoną: tas prakeiktas suskis net neišdrįso pasirodyti ir pats su tavimi pasikalbėti.

Na ir žiurkiūkštės!

– Rajenas turėjo savų paskatų. Nereikia daryti iš jo didvyrio.

– Aš ir nedarau. Tik noriu, kad pažvelgtum į gerąją pusę.

– Su žiburiu jos nerasčiau.

– Tai pasiūlymo net neapsvarstysi? – paklausė Marina.

– Nebent vestų sušaudyti. Jei tik dėl to, kad laukiuosi, ištekėčiau už nepažįstamo žmogaus, pradėčiau savęs nekęsti.

Trinktelėjo durys. Atsisukusi Julija pamatė motiną.

Visai ne taip norėjo jai pranešti apie būsimą anūkėlį.

Vilou ir Marina akimirksniu išnyko iš kambario. Tylėdama Julija stebėjo besikuičiančią aplink kavinuką mamą.

– Paruošiu be kofeino, – įjungdama aparatą tarė Naomė Nelson.

– Ačiū.

Motina atsisuko ir pažvelgė į dukrą.

Sulaukusi vos aštuoniolikos Naomė pabėgo iš namų su pirmąja ir vienintele savo meile. Tuo metu ji jau laukėsi, o netrukus po Julijos gimė dar du kūdikiai. Kai Naomei sukako dvidešimt penkeri, ją paliko vyras.

Motinos raudą Julija prisiminė lyg per rūką: ji buvo maža šešerių metų mergytė ir pirmus metus ėjo į mokyklą. Kartą per pamokas nupiešusi atviruką džiaugsmingai įteikė jį mamai, tačiau ši per ašaras nieko nematė. Nuo to laiko dailės kabinetą Julija siejo su liūdesiu ir skausmu.

– Na, – ramiai tarė motina, – kas naujo?

– Ach, mama, nesupyk. Ruošiausi tau pasakyti apie vaikelį ne tokiu nevykusiu būdu.

– Spėju, kad šią naujieną ketinai visai nuo manęs nuslėpti. Tik pagalvok: tu laukiesi ir nieko nesakai!

Naomė buvo liekna, graži vidutinio amžiaus moteris. Dabar jos puikias mėlynas akis užtvindė nuoskauda: jos patamsėjo ir apsiblausė. Niekada Julija nebuvo mačiusi savo mamos tokios liūdnos ir pasenusios.

– Nenorėjau tavęs skaudinti, – gailestis suspaudė dukrai širdį. – Ilgai ieškojau tinkamų žodžių. Pati nežinojau, kad esu tokia nevykėlė: kūdikio iš viso neturėjo būti. Padariau didelę klaidą, mama.

– Nejaugi manei, kad tave pasmerksiu? – netikėdama savo ausimis paklausė motina. – Ar prisimeni bent vieną atvejį, kai būčiau taip pasielgusi?

Julija nepatogiai pasimuistė kėdėje.

– Paprastai nekrečiu kvailysčių.

– Viskas aišku. Tau tikrai reikės pagalbos visa tai ištverti. Na, klok viską.

– Susitikau su Todu.

Mama nustebusi papurtė galvą.

– Juk jūs visos trys nusprendėte to nedaryti.

– Taip. Bet pajutę, koks Rūtai svarbus šis pasimatymas, panorome įsiteikti. Tik vieną kartą, – Julija trumpam nutilo. – Mama, mes tikrai nekaltiname tavęs dėl senelės.

Rūta niekada nepritarė dukters pasirinkimui. Kai Naomė pabėgo su Džeku Nelsonu, senelė ėmė ir paprasčiausiai išbraukė juos iš savo gyvenimo.

– Džiaugiuosi. Aš taip pat savęs nekaltinu. Taigi, kaip suprantu, vaikas Todo?

– Ne visai taip, – ir Julija papasakojo mamai apie apgaulę. – Jie tenorėjo mane pamokyti. Reikia manyti, pusbroliai šauniai pasilinksmino. O dabar vienas iš pokštininkų atsiprašinėja ir siūlo draugystę. Tikriausiai sutinki, kad apie pasitikėjimą nėra ko ir kalbėti.

Motina tylėjo. Po kelių sekundžių ji pabudo iš apmąstymų ir rimtai tarė:

– Nežinau, ar galėsi jam atleisti. O ar norėtum?

– Galbūt. Būna ir taip – kartais noriu. Aš nepaprastai sutrikusi – juk Rajenas vaiko tėvas. Ak, ir kodėl viskas taip sudėtinga? – Julija liūdnai atsiduso. Po sekundėlės jos lūpose pražydo šypsena. – Mama, aš turėsiu mažylį!

Motina meiliai apkabino dukterį.

– Puiku, brangioji. Kaip jautiesi? Ar laiminga?

Julija atsitraukė ir suspaudė mamos ranką.

– Sunku apsakyti, kaip jaučiuosi. Niekada nesvajojau apie kūdikį – jis atsirado taip netikėtai. Sužinojusi apie vaikelį vos nepamišau iš džiaugsmo. Aš laiminga. Labai.

– Nesi iš tų žmonių, kurie demonstruoja jausmus, – tarė Naomė. – Nuo mažens rūpinaisi kitais ir jauteisi už juos atsakinga – niekada neturėjai laiko sau. Džiaugiuosi, kad nori šio mažiuko. Tu būsi nuostabi mama.

Julija to nesitikėjo.

– Ačiū, – sumurmėjo. Iš akių veržėsi ašaros, jautėsi susigėdusi ir kartu dėkinga. – Visada norėjau būti tokia kaip tu. Nemanau, kad buvo lengva vienai užauginti tris neklaužadas. Puikiai susitvarkei.

Tik ištarusi šiuos žodžius tuojau pat pasigailėjo.

– Ne viena. Jūsų tėvas buvo šalia, – plykstelėjo motina.

– Per metus dvi savaites, – nesusivaldžiusi leptelėjo Julija. – Mamyte, mieloji, žinau, kad jį myli. Tačiau liežuvis nesiverčia šį žmogų vadinti tėvu. Nei vyru.

– Kad ir ką galvoji, jis yra tavo tėtis. Daugiau nedrįsk nepagarbiai apie jį kalbėti, – šiurkščiai nutraukė mama.

– Nesuprantu. Gal gali paaiškinti, kodėl leidi jam taip elgtis? Jis gali ateiti kada nori ir užsimanęs vėl išeiti.

– Toks jau Džeko būdas – nenustygsta vienoje vietoje. Bet jis nėra blogas žmogus.

– Nėra ir geras.

Julija pyko ant savęs, kad vėl veliasi į seniai pabodusį, šimtus kartų perkratytą kivirčą. Ji negalėjo suprasti moters, savo širdį atidavusios jos nemylinčiam vyrui. Vyrui, kuriam ji terūpėjo tiek, kad be jokios graužaties galėdavo dingti ištisiems mėnesiams. Vyrui, kuris nukrisdavo lyg iš mėnulio, apipildavo dovanomis, pripasakodavo nebūtų beprotiškų istorijų, įtikindavo, kad šį kartą viskas bus kitaip – pasiliksiąs visam laikui. Bet nepasilikdavo.

Mergina seniai liovėsi juo tikėjusi. Tačiau jos motina klausėsi tik savo širdies. Ir laukė.

– Negaliu jo pririšti, – ištarė tyliai. – Aš jau susitaikiau. Patariu padaryti tą patį. Šiuose namuose jis visad bus laukiamas. O aš jo žmona – kol mirtis mus išskirs.

– Net nesiruošiu taikytis. Ir atleisti.

– Motinystė tave pakeis, – nebesiginčijo mama. – Visus pakeičia. Apverčia viską aukštyn kojomis.

Julija neatsakė. Žinojo, kad negalės pateisinti tėvo ar gilintis į jo požiūrį į gyvenimą. Dabar tai nesvarbu. Kiek aprimusi nutarė sugrįžti prie kitos, ne mažiau erzinančios, tačiau jųdviejų su mama nesupykdysiančios temos.

– Rajenas mano, kad turime susituokti.

– O ką manai tu?

– Kad jis išprotėjo. Susitikome su juo tik kartą – neskaitant kelių nereikšmingų akistatų po to. Neslėpsiu: pasimatymas buvo puikus. Tol, kol pats neprisipažino, kad jis – tik apgailėtinas melagis ir šliužas. Ant tokių pamatų gyvenimo nepastatysi, – Julija paskubom žvilgtelėjo į motiną. – Tu, aišku, patarsi man ištekėti?

– Manau, kad būtų gerai dar kartą su juo susitikti ir pasiūlyti kompromisą. Rajenas – tavo vaiko tėvas.

– Nenoriu.

Motina nusišypsojo:

– Tu tokia subrendusi! Didžiuojuosi savo dukra.

– Maaam...

– Julija, visas gyvenimo kelias grįstas susitarimais ir nuolaidomis. Rajenas pasielgė kvailai. Jeigu jis būtų tikras niekšas, nesivargintų atsiprašinėdamas ir įtikinėdamas, kad gailisi. Menkystos neorganizuoja kryžiaus žygių, siekdami įteisinti santuoką. Ką Rajenas vesdamas tave išloštų? Nepanašus jis ir į donžuaną, siekiantį užkariauti kuo daugiau moterų – būtų nurimęs iš karto po to, kai su tavimi permiegojo.

– Man gėda.

– Ne tai norėjau pabrėžti. Vyrai, mėgstantys skaičiuoti pergales, neprašo rankos. O Rajenas paprašė. Ir nori būti tėvu. Nemanau, kad tai trūkumas. Neprivalai už jo tekėti. Neprivalai daryti nieko, ko nenori. Bet galėtum pabandyti geriau jį pažinti. Pradėk nuo to – o vėliau pamatysi. Galbūt jis visai neblogas vyrukas.

– Taip galvoji? – susimąsčiusi paklausė Julija. – Ar gali apie taip likimo išlepintą merginą suktis geri vyrukai?

Motinos žodžiai buvo išmintingi, tačiau Julija net neketino greitai jai pasiduoti. Ji vis dar norėjo širsti – taip daug saugiau. Pažinti Rajeną – reiškia rizikuoti. O kas bus, jeigu ji patikės vaikinu? Ateityje lauks vien skausmas...

– Ne visi vyrai tokie kaip Garetas, – švelniai paguodė mama.

– Nori lažintis?

Rajenas gyveno daugiaaukščiame name, stiklo ir plieno konstrukcijomis traukiančiame praeivio akį. Julija žinojo, kad pastatas suręstas ne vien iš stiklo, kadangi Los Andželas garsėjo žemės drebėjimais. Kad ir kokia technologinė pažanga būtų laikiusi šį monstrą nesugriuvusį, mergina nusivylė šalčiu, sklindančiu nuo rėksmingo modernaus ansamblio. Aišku, namas stovi puikioje vietoje, o ir butų priežiūros tarnyba pasirūpina visomis gyvenimo smulkmenomis, tačiau Julijai daug labiau patiko nušiurę nameliai jos kaimynystėje: prie kiekvieno gali grožėtis tikra žole ir ant šaligatvio žaidžiančiais vaikais.

Nežinojau, kad taip smagu kritikuoti kieno nors būstą, – žengdama iš lifto pagalvojo ji ir plačiu koridoriumi patraukė Rajeno buto link. Ilgai svarsčiusi nusprendė paklausyti motinos patarimo ir artimiau susipažinti su būsimo vaiko tėvu. Paskambinusi jam į biurą pareiškė norinti susitikti ir vaikinas nedvejodamas pasisiūlė paruošti priešpiečius.

Nuspaudus skambutį durys iškart atsivėrė.

Rajenas atrodė aukštesnis nei praėjusį kartą. Bet gal tai tik susijaukusios jos sąmonės pokštas: vaikinas buvo įlindęs į kasdienius drabužius ir nuo šio vaizdo Julijai užgniaužė kvapą. Madingo kostiumo – nė kvapo. Namuose Rajenas dėvėjo sunešiotus, nublukusius džinsus ir baltus marškinius ilgomis rankovėmis. Jie tik dar labiau išryškino vaikino liekną stiprų kūną.

Pro atsegiotą marškinių apykaklę buvo matyti lopinėlis lengvai įdegusios odos, apaugusios švelniais tamsiais plaukeliais. Julija prisiminė, kaip lietė, glostė, tyrinėjo šią šiltą gundančią krūtinę, o vaikinas krūpčiojo nuo jos glamonių. Aišku, tuomet ji glamonėjo tikrai ne vien tik krūtinę. Et, bus geriau, jei šiuos vaizdus visiems laikams išmes iš galvos.

– Štai tu ir čia, – praleisdamas Juliją tarė Rajenas. – Užeik.

– Suradau iš karto.

– Bijojau, kad persigalvosi, – prisipažino vaikinas. – Po paskutinio mūsų susitikimo...

Ak taip, barnis posėdžių salėje. Jis pasipiršo. Prisiminusi tą sceną Julija iš pykčio vos nenusispjovė, nors, tiesą sakant, niekada gyvenime nebuvo to dariusi. Išvesti ją iš kantrybės galėjo tik vienas žmogus pasaulyje – ir dabar jis stovi priešais. Užteks. Ne to čia atėjo.

– Telefonu prižadėjai, kad praeities neanalizuosime.

Rajenas šyptelėjo.

– Nieku gyvu. Na, užeik gi pagaliau.

Vaikinas praleido viešnią į prieškambarį. Interjeras Juliją sukrėtė: stiklo ir metalo karalystėje gyvybę skleidė tik juodu su Rajenu.

– Pagalvojau, kad mums naudinga artimiau susipažinti, – nusprendusi, kad mandagiau bus nekreipti dėmesio į atšiaurią aplinką, paaiškino susitikimo priežastį Julija. – Kūdikis beldžiasi į šį pasaulį. Supratau, kad tu neatstosi. Tai ką, pradedam?

Rajenas nusišypsojo.

– Norėtum, kad pasitraukčiau?

– Būtų gerokai paprasčiau.

– Bet ir nuobodžiau, tiesa?

– Netinkamas žodis, – paprieštaravo mergina. – Trokštu ramybės, o su tavimi per daug netikėtumų.

– Stengsiuosi nenuvarginti staigmenomis. Na ką, per priešpiečius paskelbsime paliaubas?

– Būtų gerai. Tebus tai aštrus padažas prie pagrindinio patiekalo.

Tamsių akių žvilgsnis tyrinėjo Julijos veidą.

– Įspėji, kad malonaus pokalbio nepalaikyčiau atleidimu?

Mergina nuoširdžiai vylėsi, kad buvę kivirčai nesutrukdys jiems bendrauti. Bet tikriausiai tai neįmanoma.

– Man reikia laiko. Patikėk – aš labai stengiuosi.

– Suprantu. Nesi nuolaidus žmogus. Gerbiu tavo jausmus.

Nors ir kaustė įtampa, Julija prunkštelėjo.

– Deja, esu per daug nuolaidi, kitaip nebūčiau atsidūrusi tokioje apgailėtinoje padėtyje.

Žengdamas artyn Rajenas tyliu, bet tvirtu balsu pareiškė:

– Tu neapsakomai užsispyrusi... bet aš nenugalimas.

– Kažin, kodėl tai manęs neguodžia?

– Negalėčiau paaiškinti, – lydėdamas Juliją į kambarį svarstė vaikinas. – Bet mano savimeilę glosto. Man tai patinka.

– Įsivaizduoju, – sumurmėjo mergina.

– Eime, aprodysiu savo tvirtovę.

Iš prieškambario jie patraukė į svetainę. Rajenas gyveno kampiniame bute, tad dvi sienos buvo stiklinės. Pro jas vėrėsi nuostabus vaizdas: plytėjo akimis neaprėpiama Holivudo panorama, o toli rytų pusėje bolavo vos įžiūrimi miesto centro kontūrai.

Svetainėje vyravo pilka spalva, kurią pagyvino medinės smulkmenos ir ant sienos kabantis ryškiai raudonais ir oranžiniais tonais trykštantis pernelyg abstraktaus meno paveikslas. Stalas ir staliukai – stiklo ir plieno derinys, minkštasuolis ir kėdės – pilki, tik kiek šviesesnio atspalvio. Taip pat ir sienos. Šiek tiek šilumos kambariui teikė medinės grindys ir plati odinė sofa.

– Na ir kaip? – paklausė Rajenas.

Julija numetė rankinę ant sintetine zomša aptrauktos kėdės.

– Tai... hmm... labai šiuolaikiška.

– Ne tavo stilius?

– Tikrai ne, – kad ir kaip mažai Julija pažinojo Rajeną, jautė, kad tai ir ne jo stilius.

– Kai krausčiausi į šį butą, draugavau su interjero dizainere. Ji pasisiūlė įrengti kambarius ir aš sutikau – nereikėjo vargti pačiam.

Ką gi, nuojauta neapgavo – tai tikrai ne Rajeno braižas. Net juokinga, kaip ši menka smulkmenėlė sušildė širdį.

Vaikinas mostelėjo ranka į virtuvę, įrengtą kambario erdvėje. Visa patalpa – vien kieti pilki paviršiai: betoninės sienos, įvairiausių pilkų atspalvių glazūruotų keraminių plytelių blizgesys, nerūdijančio plieno reikmenys.

– Tau reikia augalų, – sėsdamasi ant aukštos baro kėdės nusprendė Julija. – Žalių, šakotų ir gyvų. Nejaugi nebijai, kad šis pakvaišęs modernizmas iščiulps iš tavęs gyvybę?

– Man netrukdo, – gūžtelėjęs pečiais šyptelėjo Rajenas. – Be to, lengva išvalyti.

– Tik nesakyk, kad pats tvarkaisi, – pasišaipė mergina.

– Butų priežiūros tarnautojai patenkinti. Jie džiaugiasi ir dėl to, kad nelaikau naminių gyvūnų.

– Dar pridurčiau: pietauji restoranuose, stengiesi neužsibūti namuose, nerengi vakarėlių ir taip toliau. Esi tobulas klientas.

Stovėdamas kitoje baro pusėje vaikinas iš šaldytuvo pradėjo traukti produktus.

– Kodėl nusprendei, kad čia nebūna pasilinksminimų?

– Tavo minkštasuolis ir kėdės nepriekaištingai švarūs – matyt, jų niekas niekada nebuvo apliejęs riebiu padažu ar sodriu raudonuoju vynu. Vakarėliai – tikras galvos skausmas namų tvarkytojams.

– Logiška. Tu teisi – čia nebūna jokių linksmybių.

Jokių linksmybių. Virtinė moterų nesiskaito, – mintyse pakomentavo Julija. Net jeigu graudi istorija apie milijonų besivaikančias ponias ir buvo teisinga, Julija ne tokia naivi, kad manytų, jog vien pinigai traukia moteriškosios giminės atstoves prie šio įspūdingo vaikino.

Rajenas ant stalo rikiavo gėrybes: viščiukų krūtinėles, daržoves salotoms, baziliką, kelis stiklainius ir buteliukus, kurių etikečių Julija nespėjo perskaityti. Ir dar, – mergina net sumirksėjo manydama, kad vaidenasi, – skardą, ant kurios puikavosi paruošta kepti tešla.

Tai bent!

– Moki ruošti valgį? – paklausė stengdamasi paslėpti nuostabą.

– Aš juk tau sakiau, kad paruošiu priešpiečius.

– Maniau, eisime į kavinę.

– Nenori čia pasilikti?

– Ne, ne, viskas gerai. Tik esu mažumėlę apstulbusi. Maloniai.

– O tu ar mėgsti sukiotis po virtuvę?

– Ruošiu tik pačius paprasčiausius patiekalus. Kavinėse lankausi retai, nemėgstu iš anksto paruošto, šaldyto maisto. Tačiau minkyti tešlą ar sukurti šedevrą iš tokios gausybės produktų man būtų tikras išbandymas, – Julija atsirėmė alkūnėmis į barą. – Ką valgysime?

– Visų pirma paragausi ožkos sūrio ir arugula [Arugula – lapai, savo išvaizda primenantys kiaulpienes, o skoniu – špinatus su riešutų, garstyčių ir sūrio prieskoniu (vert.).] salotų, po to karštą sumuštinį su focaccia [Focaccia – trapus picos paplotėlis be priedų (vert.).] ir vištiena, pagardintą pesto [Pesto padažas – vienas žinomiausių italų virtuvės padažų, kurio pagrindas – švieži bazilikai (vert.).] padažu, o desertui patieksiu šviežių uogų su creme anglaise [Crème anglaise – padažas pagardinti desertams. Tai vienas iš populiariausių padažų prancūzų virtuvėje, tradiciškai ruošiamas su tikra vanile (vert.).].

Regis, aš jau išalkusi, – sugurgus pilvui pagalvojo Julija.

– Nuostabu. Leisk atspėti: kadaise draugavai su profesionalia virėja.

– Ei, ei, iš kitapus baro netikėtai pakvipo kritika! Tą vasarą, kai mudviem su Todu suėjo dvidešimt metų, tėvai padovanojo kelionę po Viduržemio jūrą. Daug mieliau būtume savarankiškai užkariavę Europą, tačiau tėveliai užsispyrė ir teko nusileisti. Laiviūkštis buvo miniatiūrinis, bendrakeleiviai – vieni pensininkai, tad dviem vyrams pačiame jėgų žydėjime beliko nuobodžiauti. Spėju, po kiek laiko kapitonas pabūgo, kad mudu su Todu pradėsime kvailioti, todėl suorganizavo kasdienines pamokas virtuvėje. Porą dienų kankinausi, bet vėliau pradėjo patikti. Nemanau, kad kada nors nusibos.

Kaip gražu! – pagalvojo Julija.

– O Todas?

Rajenas išsišiepė:

– Šis padauža visą mėnesį flirtavo su barmene.

Jis įjungė orkaitę, ant viryklės pastatė keptuvę, tuomet įtrynė prieskoniais du gabalus viščiukų krūtinėlės. Paruošęs darbui mažą, bet galingą virtuvės kombainą, kruopščiai nuplovė ir rankšluosčiu nusausino bazilikus.

– Tu tikras menininkas, – Julija susižavėjusi stebėjo grakščius vaikino judesius. – Atleisk, bet man šis reginys tikrai neįprastas.

– O jeigu tu pamatytum, ką aš išdarinėju su bulvėmis!

Niekad nebūtų pagalvojusi, kad Rajenas turi tokių polinkių. Su savo pinigais ir išvaizda galėtų visą gyvenimą užsisakinėti maistą į namus ir naudotis patarnautojų paslaugomis.

Tuo tarpu vaikinas priplojo prie skardos tešlą ir barstė įvairiais prieskoniais. Julija negalėjo atitraukti akių nuo jo rankų – įgudę pirštai žinojo, ką daro, kiekvienas judesys trykšte tryško pasitikėjimu ir gracija. Nejučia šias rankas ji prisiminė ant savo kūno. Kaip žmogui, kasdieną dėvinčiam dalykinį kostiumą ir kaklaraištį, fizinis darbas jam sekėsi tikrai puikiai.

Na ir kvaiša! Dabar ne laikas nugrimzti į paikas fantazijas su S ženklu. Ji atėjo turėdama konkretų tikslą – geriau pažinti savo vaiko tėvą. Ak, jeigu viskas būtų buvę kitaip! Ji išsilydytų – išskystų ant jo kaip blakstienų tušas ant šilkinio audinio.

Ką gi, tešla jau pašauta į orkaitę, vištiena kaista keptuvėje, salotoms trūksta tik kelių paskutinių potėpių. Rajenas pastatė ant stalo ąsotį su šviesiai rožiniu skysčiu, supjaustė citriną ir ėmėsi smulkinti ledą.

– Žolelių arbata, – tarė ir pripylė po pilną stiklinę. – Be kofeino.

– Ačiū, – Julija paragavo – įprastas citrinos skonis, arbatos beveik nesijaučia. Bet jai patiko. – Skanu.

– Džiaugiuosi.

Julija neišlaikė:

– Na gerai, pasiduodu: oficialiai pripažįstu – tau pavyko mane priblokšti. Ar čia tikrai tu?

– Parodyti dokumentus?

– Puikiai supratai, ką norėjau pasakyti. Tu toks...

– Paprastas? – pasufleravo vaikinas.

– Būtent. Visai ne toks, kokie būna niekinantys moteris galingi verslininkai.

Rajenas krūptelėjo.

– Aš myliu moteris.

– Tol, kol nepradedi jų mokyti, – įsikarščiavo Julija, bet greitai susigriebė ir kaltai pakėlė ranką. – Atleisk, pažeidžiau mūsų susitarimą. Na gerai, parodei vieną iš patraukliųjų savo bruožų. O dabar gal galėtume pereiti prie saugesnės temos? Papasakok apie savo vaikystę.

Rajenas pakėlė akis nuo plėšomų arugula lapų ir pažvelgė į merginą:

– Galiu patekti į nemalonę.

– Na, na, darosi vis įdomiau.

– Tiek to. Amžiaus skirtumas tarp Todo ir manęs – tik keli mėnesiai. Nuo pirmųjų žingsnių buvome neišskiriami. Mūsų tėvai – broliai, todėl kartu mokėmės, keliavome ir atostogavome.

– Lankėte valstybinę mokyklą? – saldžiu balseliu pasiteiravo Julija ir gurkštelėjo arbatos. Atsakymas buvo aiškus, tačiau negalėjo susilaikyti nepaerzinusi.

– Privačią vidurinę.

– Aa.

Metęs į ją rūstų žvilgsnį Rajenas tęsė:

– Paskui abu įstojome į Stanfordo universitetą. Galėjome rinktis ir Prinstoną arba Jeilį, bet nenorėjome. Mūsų gyvenimas – Kalifornijoje. Sniegas labiau tinka slidinėjimui, o ne kasdienybei.

– Esi slidinėjęs Gstade [Slidinėjimo kurortas Šveicarijoje (vert.).]? – sužibo Julijos akys.

– Ir ten. O kol dar nepradėjai iš manęs tyčiotis...

– Gink Dieve!

Nekreipdamas dėmesio Rajenas kalbėjo toliau:

– Norėčiau priminti, kad Rūta – turtuolė. Tu taip pat galėjai gyventi visko pertekusi.

– Girdžiu žodžius, tačiau dar nesugebu į juos įsijausti. Mama pasakė, kad jos tėvai mirę, ir mes tikėjome.

– Bet jeigu įvykiai būtų tekėję įprasta vaga... – vėl pradėjo vaikinas.

– Tada mudu būtume augę kartu. Kaip brolis ir sesuo, – pašaipiai užbaigė Julija.

Rajenas išsiviepė – nepageidautinas vaizdelis. Svajojo apie Juliją, įsivaizdavo ją visaip – tik ne kaip seserį.

Ruošdamas maistą vaikinas negalėjo susikaupti: Julijos artumas blaškė dėmesį. Ji tokia gyva ir energinga! Vienintelis šiltas taškelis šioje niūrioje ledo karalystėje.

Rajenui patiko merginos mesti iššūkiai ir jos pastangos išlikti sąžininga. Ji nuostabi – minkštas, šviesiai rožinis megztukas švelniai gaubė mielus kauburėlius. Tuos pačius – išsvajotus, kuriuos taip skausmingai troško vėl glamonėti ir ragauti.

– O gal tu būtum buvęs mano pirmasis vaikinas, – lyg niekur nieko svarstė Julija.

– Dabar jau geriau, – apsidžiaugęs sutiko Rajenas.

– Net jaučiu tą susižavėjimą ir jaudulį, apėmusį po pirmojo bučinio. Tu mane lydėjai į šokių vakarą.

– O tu lankei privačią mergaičių gimnaziją, – išsišiepė Rajenas, – ir dėvėjai uniformą.

– Šiuo metu aš tavęs net nepastebiu. Verksmingai atsisveikinę išsilakstėme į skirtingus universitetus. Bandėme palaikyti ryšį, tačiau tu nesugebėjai likti ištikimas. Kartą, nusprendusi padaryti staigmeną, netikėtai atvykau į bendrabutį ir užklupau tave su ta raudonplauke.

– Ei! Kodėl būtinai aš turiu vaidinti niekšelį? Visuomet būnu ištikimas.

Puikios mėlynos Julijos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Keista. Kažin, kodėl aš drįstu abejoti tavo žodžiais?

– Aš tikrai nemeluoju. Turiu žmonių, galinčių tai patvirtinti.

Julija minutėlę susimąstė.

– Gerai, vadinasi, mūsų jausmai paprasčiausiai atšalo. Per kitas vasaros atostogas man meilinosi Todas. Pasijutai sugniuždytas. O kol judu bandėte įrodyti man, kuris iš judviejų šaunesnis, nutaikiusi progą aš pabėgau su talentingu, švytinčiu kompiuterių specialistu, kurį sutikau bibliotekoje.

– Po to tikriausiai ilgai kankinausi, springdamas neviltim ir kartėliu?

– Kol nesutikai jos – senmergės bibliotekininkės, kuri kas vakarą tau skaitė Emilę Dikinson [Emilė Elizabetė Dikinson – viena įžymiausių XIX a. amerikiečių poečių (vert.).].

– Oho. Ačiū.

– Tiesą sakant, tau tai be galo patiko.

– Tu labai manęs nekenti, tiesa? – liūdnai paklausė Rajenas.

Julija pakreipė galvą ir ilgi šviesūs plaukai apgaubė petį.

– Ne taip, kaip nusipelnei.

Apvertęs kepsnelius vaikinas nusipurtė:

– Buvo visai ne taip: sutikau tave paplūdimyje. Ne, geriau parduotuvėje. Arba pobūvyje.

– Rajenai, nereikia.

– Kodėl? Mes juk darome pažangą. Mums abiem buvo gera tą naktį. Ir dabar visai neblogai sutariame.

– Net nežinau, ar meilės naktis nebuvo suvaidinta. Visai tavęs nepažįstu.

– Tai pasistenk, aš nieko neslepiu.

Kantrybės, Rajenai. Ji turi teisę nepasitikėti. Vaikinas jautėsi nusivylęs, tačiau suprato, kodėl Julija tokia atsargi.

– Tebūnie taip, – tyliai ištarė Julija. – Aš stengiuosi, Rajenai. Nejaugi galvoji, kad tyčia ožiuojuosi?

– Tavo nepasitikėjimas gimė iš tos nelemtos klaidos, tiesa?

– Lyg ir...

– Papasakok dabar apie save, – pagyvėjo Rajenas. – Apie mano tragišką gyvenimą tu jau viską žinai.

Julija linksmai nusišypsojo ir vaikino kelnės papilvėje įsitempė. Reikėjo tik įsivaizduoti, kas būtų, jeigu ji sumanytų prie jo prisiglausti.

– Augome laimingos. Pinigų nebuvo per daug, tad privačios mokyklos nelankėme. Neturėjome jokių uniformų. Mums ir nereikėjo.

– Tavo tėtis miręs?

Mergina nutilo ir pirmą kartą nuo to laiko, kai įžengė pro duris, atrodė sutrikusi.

– Ne, jis gyvas.

Na ir kas? Didelio čia daikto – visais laikais pasitaikydavo skyrybų.

– Tėvai vis dar susituokę, – karčiai tarė Julija. – Ši santuoka – nepakartojama. Mano tėtušis iš tų vyrų, kurie, lyg įkirpti į uodegą, negali nusėdėti vienoje vietoje. Jis žavingas, linksmas ir visi be išimties nori su juo bendrauti.

Tik ne tu, – stebėdamas merginos veide besikaitaliojančius jausmus pagalvojo Rajenas. Tėvas tikriausiai bus ją labai įskaudinęs.

– Jis nuolat dingsta, – pasakojo toliau Julija. – Kartais pasirodo kelioms savaitėms – vien dėl motinos, kuri jį dievina. Mus apipila dovanomis, pasakoja įvairiausius nuotykius, kišasi į gyvenimą, o paskui paprasčiausiai išnyksta. Neperspėjęs. Iki paskutinio cento ištuštinęs mamos sąskaitą banke. Žinoma, po kelių mėnesių atsiunčia čekį tris ar keturiskart didesnei sumai. O kai nusibosta bastytis, vėl pasirodo. Ratas užsidaro.

– Tau buvo tikrai sunku, – užjausdamas tarė Rajenas.

– Tai ne toks gyvenimas, kokio norėčiau. Troškau, kad jis liktų visam laikui, o jeigu negali – kad išnyktų be pėdsako. Tiek daug kartų graužiausi jausdama, kaip beprotiškai jį myliu, kai būna namuose, ir kaip kankinuosi, kai mus palieka. Būna nepakeliamai sunku regėti nuliūdusias seseris ir raudančią mamą.

Mergina staiga įsitempė, tarsi būtų per daug išplepėjusi.

– Dabar jau geriau, – tarė nerūpestingai. – Aš nebesikišu.

Tikrai? Ar Julija iš tikro sugeba visiškai atsiriboti nuo tėvo, ar tik stengiasi išvengti su juo susijusių emocijų?

– O kaip mama?

– Motina jį myli, – tarė mergina atlaidžiai ir kartu sutrikusi. – Nesuprantu kodėl, bet taip yra. Myli nuo to karto, kai pirmąsyk jį pamatė. Pabėgo iš namų tik dėl mano tėvo – palikusi artimuosius, turtus, patogų ir nerūpestingą gyvenimą. Tavo dėdė jai buvo tik patėvis, tačiau užauginęs ją nuo kūdikystės. Mama jį vadino tėčiu. Ji net neabejoja, kad pasielgė teisingai. Niekuomet nesigailėjo ir nesisukiojo atgal.

Rajenas patikrino orkaitę ir išėmė iš keptuvės vištieną. Salotos jau buvo paruoštos. Kai tik iškeps paplotėlis, jis greitai paruoš pesto – ir galima valgyti.

– Žaviuosi tavo mama, jos tvirtu charakteriu, – tarė susimąstęs. – Ji labai drąsi.

– Man atrodo, tai, jog tėvai nuo jos nusisuko ir nutraukė bet kokį ryšį, padėjo užsispyrėlei išlikti stipriai. Jie nekvietė mamos ir nelaukė sugrįžtančios.

– Dėdė gal ir nelaukė, – sutiko Rajenas, – tačiau Rūta... Ji švelni, geraširdė moteris. Dygi ir kieta tik iš išorės, bet viduje – sentimentali, jausminga mergytė.

– Nepasakyčiau, – paprieštaravo Julija. – Per pirmąjį jos apsilankymą aš labai bijojau.

Vaikinas pralinksmėjo.

– Tu? Bijojai? Neįtikėtina!

Julija taip pat nusijuokė.

– Na gerai, tik baisiai nervinausi. Sprendžiant iš balso, tu brangini šią moterį. Nuoširdžiai noriu paklausti – kodėl? Ji papirkinėja žmones, rengia sąmokslus – ne toks jau ir mielas paveikslas.

– Štai tau ir tikroji Rūta – niekaip neištveria neįkišusi savo trigrašio į svetimus reikalus. Bet ji yra dalis mano gyvenimo. Tėvai nuolat keliaudavo, o kol jie būdavo išvykę, mudu su Todu gyvendavome pas tetą nuostabiame, senoviškame name Bel Aire, kurį supa didžiulis trijų ar keturių akrų sodas. Vasarą iš jo neišlįsdavome. Kartais Rūta be jokios priežasties ištraukdavo mus iš pamokų ir veždavosi į paplūdimį ar Disneilendą.

– Gražu... – abejodama ištarė Julija.

– Tikrai. Tu privalai su ja susipažinti.

– Niekur neskubu. Tačiau namą pamatyti norėčiau – jei tik senelė pakvies mane į svečius.

– Rūta ten nebegyvena, perleido vyresnei podukrai, kuri užrašė jį Todui.

Julija nustebo.

– Tai Todas gyvena senuosiuose Bel Airo rūmuose?

– O kas čia tokio? Ar jau gailiesi, kad ne jis atvyko į pasimatymą?

Mergina nusikvatojo.

– Jokiu būdu. Jis man atrodo dar labiau apgailėtinas. Pasakyk, ką jaunam vienišam vaikinui veikti tokiame name? Irengti muziejų?

– Nematau nieko juokinga.

– Gal ir ne, bet aš jau nekantrauju apie tai papasakoti savo sesutėms. Na, pakaks, jau atsiskleidžiau tau visu gražumu. Gal galiu padėti?

– Padenk stalą.

– Kur nusiplauti rankas?

Rajenas parodė vonios kambarį. Julijos žvilgsnis nuslydo baltomis plytelėmis, įranga ir marmurinėmis grindimis.

– Turėtum rimtai pasikalbėti su savo dizainere, – pasiūlė.

– Žinau, jai nepavyko.

– Čia kyla rimtas pavojus tavo regėjimui.

– Jeigu manai, kad ši vieta baisiausia pasaulyje, turėtum pamatyti miegamąjį, – nusišaipė Rajenas. – Jis juodai violetinis.

Po šių žodžių nuotaika kambaryje akimirksniu pasikeitė: nuo žaibiškai kilusios įtampos oras kibirkščiavo tarsi įelektrintas, atrodė, kad tuoj įvyks trumpas sujungimas. Rajenas nepajėgė atitraukti akių nuo Julijos lūpų, dar sekundė, ir nesusivaldęs puls jas bučiuoti. Griebs ją ir niekada nebepaleis.

Julija prasižiojo ir vėl susičiaupė.

– Tai pavojinga, – pagaliau išlemeno.

– Visai ne, – Rajenas susitvardė ir žengė žingsnį atgal. – Na, matai? Jau geriau.

Baisiau nei inkvizicija, – pagalvojo jis. Jau anąkart, posėdžių salėje, pasidavė pagundai – ir tai jo nė trupučio nepastūmėjo link tikslo. Negalima kartoti tų pačių klaidų.

Kuo ilgiau jis buvo su šia moterimi, tuo labiau jos geidė. Bet dabar nugalės savo aistrą. Reikia galvoti apie ateitį. Negalima išgąsdinti Julijos – privalo lėtai ją prisijaukinti. O kai įgaus pasitikėjimą, tuomet vėl paprašys jos rankos. Anksčiau ar vėliau jų santuoka neišvengiama.

Nė vienas jo vaikas nebus pavainikis. Jis versis per galvą, padarys viską, kad tik įtikintų Juliją pabandyti. Net jeigu nebus lemta patirti vienintelio dabar juos siejančio dalyko.

Sekso.

Prašmatnių priešpiečių savaitgalis, – pagalvojo Julija, įsukdama į žiedą priešais didžiulį dvarą Beverli Hilse. Vakar svečiavosi pas Rajeną – mėgavosi nuostabiu maistu ir maloniu pokalbiu. Grįžusi namo rado Rūtos raštelį, kviečiantį nepasididžiuoti ir aplankyti ją rytoj, kad kartu galėtų suvalgyti vėlyvus priešpiečius. Šis kvietimas buvo labiau panašus į įsakymą.

Kelias sekundes Julija dvejojo, bet apsisprendusi pranešė, kad atvažiuos – labai norėjo artimiau susipažinti su senele. Rajenas nupiešė visai kitokią moterį, nei ji matė tuos tris kartus, kuriuos jos buvo susitikusios po netikėto Rūtos atgimimo. Šis vizitas parodys, kokia ji yra iš tikrųjų.

Užlipusi laiptais Julija stabtelėjo prie įspūdingų suveriamų durų ir nuspaudė skambutį. Atidarė tarnaitė. Kai prisistatė, per erdvų, maždaug viso jos namo dydžio prieškambarį buvo palydėta į nė kiek ne mažesnę svetainę. Julija apsidairė – kelios sofos, koks tuzinas kėdžių, stalai, indaujos, meno dirbiniai, verti bet kurios galerijos, ir vyras, stovintis prie židinio.

Jam dar neatsisukus merginos širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Rajenas!

Matyt, jis nebuvo iš anksto įspėtas apie draugiją, nes tamsūs antakiai iš netikėtumo šoktelėjo į viršų ir vaikinas džiugiai nusišypsojo.

– Julija?

Rajeno balse skambantis džiugus nustebimas kažką padarė jos viduriams. Vakar turėjo progą su juo susidraugauti ir įspūdis pranoko visus lūkesčius. O dabar, matydama jį tokį laimingą, Julija vos nesusileido.

– Rūta pakvietė mane į svečius, – atsitokėjo mergina.

– Mane taip pat, – atitarė Rajenas. Po to pritildė balsą. – Nevalia nepaklusti.

– Kodėl ji pakvietė būtent mus? Gal turėčiau sunerimti?

– Nemanau, – vaikinas prisiartino prie Julijos, paėmė už rankos ir pasilenkęs pabučiavo į skruostą. – Kad ir ką Rūta būtų surezgusi, esu laimingas vėl tave matydamas. Vakar šauniai praleidau laiką.

Ir aš, – žiūrėdama jam į akis pagalvojo Julija, jausdama po kūną lakstančius virpuliukus. Rajeno pirštai sušildė merginą, skruostas degė nuo lengvo švelnių lūpų brūkštelėjimo.

– Likau sužavėta, – pagaliau prisipažino ir ji, staiga panorusi, kad niekas jiems nesutrukdytų.

Julija ir anksčiau susitikinėjo su vaikinais, buvo net susižadėjusi, bet nė vienam iš jų nejautė tokio nevalingo potraukio.

– O! Puiku! Jūs abu jau čia.

Nepriekaištingu makiažu, su šypsena lūpose į svetainę įplaukė Rūta Džeimison išskėstomis rankomis.

– Rajenai, mielasis, kaip gerai, kad atėjai! – ji apkabinusi pabučiavo vaikiną ir atsisuko į Juliją. – Vis dar negaliu patikėti, kad turiu tokias žavingas anūkes, – sučiulbėjo ji, ir Julija taip pat atsiėmė jai skirtą bučinį.

Rūta įsikibo jiems į parankes ir nusivedė prie sofos. Jaunuoliams susėdus senoji ponia prisitraukė kėdę ir atsisėdo priešais.

– Suprantu, kvietimus išsiunčiau per vėlai, todėl esu dėkinga, kad neatsisakėte suteikti malonumą senai moteriškei, – tarė lipšniu balseliu.

– Klastingai senai moteriškei, – pataisė Rajenas. – Rūta, ką tai galėtų reikšti?

– Ar būtinai turi būti kokia nors priežastis?

– Taip. Juk pažįstu tave.

Šelmiškai nusišypsojusi senoji kreipėsi į Juliją:

– Neklausyk jo. Tikriausiai jis pripasakojo nebūtų dalykų apie siaubūnę tetą. Bet aš ne tokia. Atvirkščiai – esu labai miela. Ir susirūpinusi. Girdėjau, buvai pasimatyme su Rajenu, o ne su Todu. Ar tai teisybė, brangioji?

Klausimas buvo toks netikėtas, kad Julija suglumo. Iš kur, po velnių, ji sužinojo? Iš Rajeno?

Rūta nė nelaukė atsakymo.

– Rajenas – nuostabus vyrukas. Be abejo, aš pasistengsiu sutvarkyti ir jo gyvenimą, bet Todas – vyresnis. Todėl dabar jo eilė tuoktis.

– Jis vyresnis tik keliais mėnesiais, – įsiterpė Rajenas. – Tačiau tau tai nelabai rūpi, ar ne?

– Labai rūpi, kadangi tai – šeimos reikalas. Mes privalome išlaikyti nuo tavo prosenelio laikų besi tęsiančias tradicijas. Todas vyresnis. Ir taškas. Tai kas gi nutiko?

– Rūta, tai ne tavo reikalas, – ramiai tarė Rajenas, tuo pačiu atmesdamas Julijos įtarimus dėl senelės informacijos šaltinio. Kas galėjo išplepėti?

– Aišku, kad mano.

Mergina užuodė pavojų. Dėl daugelio priežasčių ji nenorėjo, kad Rajenas prisipažintų. Jautė, kad vaikiną drasko prieštaringi jausmai: noras iškloti tetai teisybę ir troškimas apginti draugę. Užuot kantriai laukusi pokalbio tęsinio, Julija narsiai nėrė į patį jo sūkurį.

– Kaip ir pasiūlei, paskyriau Todui pasimatymą, – skubiai ištarė ji. – Tačiau tą vakarą jis turėjo rūpesčių darbe, tad Rajenas užsuko manęs įspėti, kad pusbrolis vėluos. Aš užsakiau jam gėrimą, o kadangi abu buvome labai išalkę, nusprendėme kartu papietauti.

Rajenas metė dėkingą žvilgsnį į merginą.

– Taip, Todas paprasčiausiai negalėjo ištrūkti.

– Gerai, – atsiduso Rūta. – O kas toliau? Paskambinsi Todui?

O Dieve! Tik to jai ir trūko iki pilnos laimės.

– Ne, neskambinsiu.

Rūta apstulbo.

– Vaikeli, juk duodu tau milijoną dolerių. Ar bent įsivaizduoji, ką galėtum nuveikti su šiais pinigais?

– Nujaučiu. Dėl manęs nesijaudink.

Julija išėjo kartu su Rajenu. Ikvėpusi gryno, vėsaus vakaro oro ji pasisuko į savo palydovą.

– Negaliu suvokti, ar ji tik išprotėjusi sena ragana, ar tikras velnias?

Rajenas papurtė galvą.

– Paprastai palaikau tetos pusę, tačiau dabar ji elgiasi labai keistai. Kodėl priekabiauja? Ir kaip suuodė apie mūsų susitikimą?

– Neįsivaizduoju. Nors pirma maniau, kad išsiplepėjai.

– Tikrai ne.

– Jau supratau.

Rajenas per petį žvilgtelėjo į namą.

– Niekada tokia nebuvo. Gal žinia apie anūkes sumaišė jai protą?

– Neprivalau užsikrauti jokių įsipareigojimų. Senelė nusivylė, nes nenoriu Todo. Reikia įspėti Vilou su Marina, kad dabar jų eilė žaisti. Ne todėl, kad dėl jų bijočiau – žiežula neturi jokių šansų palenkti Vilou. Pastaruoju metu sesutė akylai mane saugo. Vienintelis dalykas, kuris priviliotų ją pas Todą – galimybė smagiai išsirėkti.

Rajenas sustojo prie jos automobilio.

– Velniava.

– O taip. Beje, dėl tos velniavos kaltinu tiktai tave.

Vaikinas tyliai nusijuokė.

– Kodėl man tenka tokia garbė?

– Jei tavo spermatozoidai nebūtų tokie atkaklūs ir ištvermingi, dabar nesilaukčiau.

– O aš galvoju, kad pati kalčiausia esi tu.

Julija atsirėmė į vairuotojo dureles ir pakėlė galvą.

– Tikrai? Kaip vyriška!

– Taip, esu tikras vyras. O tu turi prisiimti visą atsakomybę už šią painiavą, kadangi buvai protinga, seksuali, linksma, be to, dar ir gardžiai kvepėjai.

– Ak, teisybė, kopijavimo aparato kvapas...

– Nesvarbu koks. Man išsigelbėti nebuvo jokių šansų.

– Ar norėjai?

Vaikino akys patamsėjo. Julijai pasirodė, kad jas aptemdė geismas.

Mergina sudrebėjo – pavojingas žaidimas. Juodu dar nebuvo įveikę pažinties tarpsnio. Visi normalūs žmonės bendrauja prieš darydami vaikus, bet tai nereiškia, kad ir ji su Rajenu turi taip elgtis.

Visgi protingiausia būtų pasitraukti. Nusisukti nuo šio viliojančio, seksualaus vyro ir važiuoti namo. Tačiau Julija negalėjo pajudėti iš vietos – turbūt todėl, kad ponas seksualusis ją nepaprastai traukė. Ką čia slėpti: dar ir todėl, kad jis pradėjo jai tikrai patikti.

– Ta naktis buvo puiki, – kimus Rajeno balsas prikėlė Juliją iš apmąstymų. – Tu nuostabi.

– Tu taip pat.

– Ačiū.

Julija nusišypsojo. Rajenas palietė jos petį – atrodytų, paprastas, nieko nereiškiantis judesys. Tai kodėl jai taip sunku kvėpuoti?

– Šiuo metu turime neišsiduoti Rūtai. Na, kad turėsime kūdikį, – tarė Rajenas. – Tylėsime, kol reikiamai jos neparuošime. Nežinia, ką dar gali iškrėsti brangioji tetulė tai išgirdusi.

– Tavo mintis truputį baugina.

– Ir dar. Primenu, kad po kelių dienų susitinkame aptarti verslo reikalus.

– Žinau. Pasižymėjau kalendoriuje.

– Su manimi bus Todas.

– Negaliu apsakyti savo džiaugsmo.

Ar ji tik įsivaizduoja, ar Rajenas tikrai slenka artyn?

– Jis nėra toks blogas, kaip tau atrodo.

– Kitaip ir negalėtum apie jį kalbėti.

Rajenas neabejotinai artėja. Juokinga, bet jai tai patinka.

– Aš taip pat nesu blogas.

Julija žiojosi atsikirsti, bet tuo metu vaikinas ją pabučiavo. Jis stipriai ją sugriebė, pakreipė galvą ir įsisiurbė į lūpas.

Dėl tokio akibrokšto vertėjo įsižeisti ar bent jau suirzti, bet Julija akimirksniu pravėrė burną, pakibo Rajenui ant kaklo ir stipriai prigludo prie galingo kūno. Jų liežuviai lyg išbadėję nardė aistros ir troškimo jūroje. Geismo antplūdis privertė Juliją užsimiršti, kad vis dėlto jie dar senelės valdose. Bučinys buvo toks pažįstamas, karštas ir jaudinantis... Viską pamiršusi mergina troško, kad jis niekada nesibaigtų.

Rajeno rankos lakstė po Julijos nugarą, po to suėmė ir spustelėjo jos užpakaliuką – ji net aiktelėjo. Šlaunimis pajutusi įsirėžusį Rajeno vyriškumą Julija sudejavo.

O taip. Kaip tik tai, apie ką ji tiek daug naktų svajojo – apie šį degantį ginklą, energingai už kariaujantį nekantriai laukiančią kapituliacijos, nuolankią jos tvirtovę. Apie susipynusias rankas ir kojas, virpančius kūnus, ritmingai linguojantį Rajeną. Beprotišką judesių šėlsmą. Kol jai nebelieka kito pasirinkimo – tik pasiduoti be gailesčio užvaldžiusiai aistrai. Ir tuomet...

Ne! Ji negali ištižti! Tik ne dar kartą. Kol kaip reikiant neišnarstė vaikino ir nesugaudė savo jausmų. Dabar šis gaivališkas drabužių draskymas tik iki pamatų sugriautų per vakar dieną sukurtą idilę.

Sukaupusi visą ryžtą Julija prisivertė atsiplėšti.

– Privalome tuojau pat liautis, – iškvėpė ji. Balselis buvo labiau panašus į maldavimą nei į griežtą įsakymą.

– Nieko mes neprivalome.

– Tik neseniai pradėjai man patikti. Netampyk liūto už ūsų, – atkuto mergina.

Rajenas kreivai šyptelėjo.

– Aš? Pradėjau tau patikti?

– Gal. Šiek tiek. Neerzink manęs, nes tuojau apsigalvosiu.

Vaikinas tuojau pat pasitraukė ir linksmai nusišypsojo.

– Tu kieta moteris, Julija Nelson. Neabejotinai verta mano pragariškų pastangų.

Aną kartą apsilankiusi Rajeno kabinete Julija buvo per daug supykusi, kad atkreiptų dėmesį į subtilų interjerą, tačiau šį rytą iš karto pastebėjo jaukias skoningai suderintas spalvas ir brangius patogius baldus.

– Jau geriau jis būtų miegojęs su šio interjero dizainere, – sumurmėjo mergina sau po nosimi ir patraukė prie sekretorės staliuko.

Čia ji nedelsiant buvo nukreipta į pasitarimų kambarį. Kai aukštakulniai paniro į minkštą kilimą, Julija griežtai priminė sau, kad atvyko aptarti verslo reikalų. Ir viskas. Privalo pamiršti saldžiuosius bučinius. Po velnių, ji įrodys, kad jie net nesapnavo apie tokią teisininkę! Rajenas pristatė tik trijų nedidelių firmiūkščių dokumentus. Vis dėlto kaip reikiant paplušėjusi Julija atkasė, kad yra gerokai daugiau dėmesio vertų kompanijų. Ji ketino perimti jas visas!

Mergina įžengė į medinėmis plokštėmis apmuštą patalpą. Du vyrai šypsodamiesi pašoko nuo kėdžių, bet Julija matė tik Rajeną. Puikiai suvokė, kad, be jo, kambaryje yra dar ir kitas žmogus, bet neprisivertė savęs įtikinti, kad tai svarbu. Juodu sustingo spoksodami vienas kitam į akis – atrodė, kad laikas sustojo. Atgijo pastarosiomis dienomis neapleidžiantis geismas. Julija susiėmė – jau buvo pripratusi prie nevalingai sustangrėjančių krūtų ir karštos drėgmės tarp šlaunų.

– Labas rytas, – susikaupusi ištarė.

– Labas, – nusišypsojo Rajenas. – Neapsakomai džiugu tave matyti.

– Fui, – sumurmėjo Todas.

Prisiminusi, ko čia atėjo, Julija vargais negalais atplėšė akis nuo apkerėjusio ją vyro.

– Ponai, – pasidėjusi ant šalia stovinčios kėdės lagaminėlį bei atsisakiusi arbatos, kavos ar vandens, mergina atsisėdo prie nedidelio pasitarimų stalo. Abu vaikinai įsitaisė kitoje pusėje. – Pradėkime.

– Mes pasiruošę, – sujudo Rajenas.

Palankiai jam linktelėjusi Julija nukreipė dėmesį į Todą.

– Nemanau.

Todas, savo grožiu nė kiek nenusileidžiantis Rajenui, atsilošė ir nesuprasdamas papurtė galvą.

– Kas verčia jus taip kalbėti, panele Nelson?

– Jūsų darbo metodika, – norėdama įtvirtinti savo pozicijas ir paskandinti juos argumentų jūroje, mergina buvo iš anksto paruošusi puolimo planą, verčiant atidžiai ją išklausyti. – Sakote, kad norite dirbti su Kinijos įmonėmis, tačiau jūsų veiksmai tai paneigia. Norite, kad padėčiau įsukti į verslą tris menkas įmonėles, kai tuo tarpu daugybė kitų firmų tarpsta ant jūsų milijonų. Pasidomėjusi išsiaiškinau, kad jus apgaudinėja: geriausiu atveju jūsų sandoriai paviršutiniški, o blogiausiu – juos sudarant kažkas jus apmulkino. Sutarčių sąlygos negina jūsų interesų, o samdomi tarpininkai – papirkinėjami. Jeigu įdomu, galiu tai įrodyti skaičiais.

Julija įkišo ranką į lagaminėlį ir išsitraukė kelis aplankus su dokumentais. Pusbroliai susižvalgė ir vėl pasiruošė klausytis.

– Žinau, kad dėl šventos ramybės man numetėte kelis nereikšmingus darbelius, ir esu už tai dėkinga. Bet aš nusprendžiau – apsiimsiu vykdyti visas jūsų verslo operacijas. Nematau jokios priežasties, dėl kurios galėtumėte atsisakyti mūsų firmos paslaugų. Ji – viena iš geriausių pasaulyje. Jums reikia ne vien patarimų. Jums reikia rimto partnerio. Mes bet kam nesisiūlome, nesišvaistome pažadais ir kruopščiai atsirenkame interesantus. Su tarpininkais kalbuosi pati, tad neverta baimintis vertimo iškraipymų.

– Ką, po velnių, tai galėtų reikšti? – suirzęs paklausė Todas.

– Aš moku kinų kalbą, – maloniai paaiškino Julija.

– Tiesa, visai užmiršau tau pasakyti, – įsiterpė Rajenas.

– Išmokau iš kaimynės, – tęsė mergina. – Be to, lankiausi Kinijoje per atostogas, o vėliau ten mokiausi visą semestrą. Kalbu laisvai.

– Įdomu, – burbtelėjo Todas. – Atleiskite, aš tuojau sugrįšiu.

Rajenas pažvelgė į išeinantį iš kambario pusbrolį ir atsisuko į Juliją.

Ji atrodė puikiai. Ką gi, ne naujiena. Protinga ir seksuali. Ir kaip jam galėjo taip pasisekti? Kad tik sugebėtų prikalbinti merginą tuoktis.

Jautė, kad po truputį ledas jau tirpsta. Tai gerai. Ir kuo daugiau laiko jie praleisdavo kartu, tuo malonesnė darėsi merginos draugija. Tai dar geriau.

– Tu negailestinga, – tarė vaikinas.

– Tikriausiai, – patraukė pečiais Julija. – Tai tik lašas jūroje.

– Ketini užsikrauti tokią naštą?

– Žinoma. Stebiesi?

– Svarstau. Tai didelis kąsnis. Darbas, su kuriuo susidorotų tik prityręs specialistas.

– Matau, – šyptelėjo mergina. – Aš sugebėsiu.

Ši gudruolė moka žaisti, primesdama kitiems savo taisykles, – pagalvojo Rajenas ir garsiai tarė:

– Pamatę, kad laukiesi, mūsų verslo partneriai nuleis garą.

– Savaime suprantama. Tai viena iš mano apsisprendimo priežasčių, bet ne pati svarbiausia, – Julija palinko virš stalo. – Aš tikrai gabi – puikiai žinau, ką darau. Jei kalbėtume apie Europą, Rusiją ar Pietų Ameriką, net nesisiūlyčiau. O Kiniją esu perkandusi.

Merginos akys degė iš susijaudinimo ir įkarščio. Kažin ką atiduotų, kad pamatytų jas taip sublizgant jam įėjus. Tai būtų...

Luktelėk minutėlę. Kas čia per nesąmonė? Juk jis nori vesti Juliją tik dėl vaiko. Žinoma – mergina graži, seksuali ir gundanti. Tačiau tai ir viskas – jokio seiliojimosi, prieš šešis mėnesius panašius kliedesius peržegnojo amžiams. Daugiau niekuomet nerizikuos savo širdimi.

Todas grįžo į kambarį, vedinas kinų tautybės moterimi. Rajenas sunkiai atsiduso:

– Tu tikriausiai juokauji?

Pusbrolis nesiklausė.

– Ponia Ly, leiskite pristatyti jums Juliją Nelson.

Moteris nusilenkė, maloniai nusišypsojo ir kreipėsi į merginą kiniškai.

Rajenas prisimerkė.

– Nejaugi negalėjai paprasčiausiai ja patikėti? – tyliai paklausė vaikystės draugo.

– Manim dėtas, tu būtum padaręs tą patį. Jeigu rimtai prakalbome apie verslo perdavimą, privalome išsirinkti tinkamą žmogų, – Todas piktai pašnairavo į kompanioną. – Esi lygiai toks pat velnio išpera kaip ir aš. Tik nesakyk, kad tavo įžūlumas stebuklingai išgaravo.

– Ne, – nesiginčijo Rajenas, stebėdamas draugiškai tarškančias moteris. – Jis transformavosi.

– Dėl kažkokios bobpalaikės? – Todas atrodė pritrenktas.

Laimei, tą akimirką į jį atsisuko ponia Ly.

– Panelė kalba nepriekaištingai ir puikiai pagauna visus niuansus. Tik tarseną dar reikėtų pašlifuoti.

– Žinau. Stengsiuosi iš visų jėgų, – nusijuokė Julija.

– Rašau jums dešimt balų.

– Supratau. Na, negaiškime laiko – šiandien dar turime daug ką aptarti, – paragino Todas.

Tą akimirką pro duris įkišo galvą sekretorė.

– Atleiskite, kad trukdau. Rajenai, tau skambina iš banko.

– Ačiū.

Vaikinas dvejodamas pažvelgė į Juliją su Todu.

– Išeinu tik penkioms minutėms. Tikiuosi, per tą laiką nesuvalgysite vienas kito?

– Gali būti ramus, – linksmai patikino mergina.

Širdingai padėkojęs poniai Ly Rajenas kartu su ja išėjo iš posėdžių kambario.

– Ar tau neatrodo, kad būtų gana ekscentriška meluoti apie kinų kalbą? – abejingai pasiteiravo Julija.

– Čia verslas.

– Suprantu, – tarė atsidususi, pripažindama, kad ir ji būtų taip pat pasielgusi. Tačiau šiam vyrukui neverta apie tai užsiminti. – Norėčiau kai ką sužinoti.

– Klausau.

– Rūta mums pasiūlė pinigų, kad už tavęs tekėtume. Kodėl? Kokia dar galėtų būti priežastis, be to, kas jau ir taip akivaizdu?

Julija tikėjosi pykčio protrūkio ar bent jau įžeistos vyriškos savimeilės apraiškų, bet vaikinas tik nuoširdžiai nusikvatojo.

– Pamažu pradedu suvokti, ką Rajenas tavyje surado.

– Žavu. Tačiau neatsakei į mano klausimą.

– Mano teta turi daug keistenybių. Vieną iš jų tau jau teko patirti, – Todas palinko prie merginos. – Matau, kad vis dar pyksti. Neniršk ant brolio – ne vien jis kaltas dėl to pasimatymo.

– O taip, žinau, kad tapai įkvėpimo šaltiniu savo brangiajam pusbroliui.

– Ne tai norėjau pasakyti, – vaikinas atsargiai žvilgtelėjo į duris. – Prieš kelis mėnesius Rajenas išgyveno tikrą dramą. Nelaimingą meilę.

Julija puikiai suprato, apie ką šneka Todas – neseniai buvo patyrusi tą patį.

– Mudu tokiais atvejais būname gana atsargūs, – toliau pasakojo vaikinas, – bet ta moteris atrodė tobula: kad ir kaip Rajenas siūlydavosi apmokėti jos sąskaitas, visada susimokėdavo pati, kas rytą eidavo į darbą ir viena augino dukrą. Pusbrolis labai pamilo mažylę ir jautė neapsakomą pagarbą jos motinai.

Merginos vidurius kažkas žnybtelėjo, tik šį kartą tai nebuvo panašu į džiaugsmą – vidų užpildė ne šiluma, o vogčia įsėlinęs stingdantis šaltis. Ji kaipmat suvokė, ką taip taktiškai norėjo pasakyti Todas: Rajenas buvo tiesiog pakvaišęs iš meilės vienišai mamai ir jos atžalai.

Nutaisiusi abejingą veido išraišką ji jau žiojosi sakyti, kad tai jai nė kiek nerūpi, bet niekaip negalėjo suregzti sakinio.

– Keletą kartų su ja pabendravęs visiškai pateisinau pusbrolio beprotystę, – Todas net neatkreipė dėmesio į Julijos susijaudinimą, – tik stebėjausi, kad Rajenas labiau linkęs būti tėvu nei vyru. Bet pamaniau, kad ateityje viskas išsispręs. Vieną dieną nelaimingasis Romeo išgirdo mieląją mamytę kalbantis telefonu su savo drauge. Ji vaizdingai pasakojo, į kokią baisią duobę buvo įpuolusi gimus dukrytei, bet greitai apsidžiaugė pastebėjusi, kad mielos mažos mergytės aukštuomenės vyrukus traukia kaip medus širšes – jie bemat pameta protą ir nieko nelaukdami įsijaučia į tėvelio vaidmenį. Jos ryšys su Rajenu – tikra nuobodybė. Et, tai niekis – ištekėjusi palauks dar porą metelių ir galų gale pasipustys padus, prigriebusi visą sunkvežimį grynųjų. Tuo metu jis jau bus prisirišęs prie mažės ir nieku gyvu neleis, kad ji badautų.

Juliją krėtė šaltis, jautėsi serganti. Ir pirmą kartą tai neturėjo nieko bendra su jos nėštumu.

– Kaip šlykštu, – sumurmėjo.

– Ne tas žodis. Rajenui tam tikra prasme pasisekė – pačiu laiku barškuolės ketinimai išlindo aikštėn. Vis dėlto šis išgyvenimas jam smogė tiesiai į paširdžius ir sunkiai prislėgė. Ne itin malonus potyris.

Niekas nenorėtų likti kvailio vietoje. Mergina užjautė Rajeną: situacija jai priminė seną istoriją su Garetu.

– Galiu papasakoti pabaigą, – palingavusi galvą tarė Julija. – Sužinoję apie naują tetulės išdaigą judu mane su sesutėmis palaikėte tokiomis pat padugnėmis kaip ir buvusi Rajeno draugė.

– Atspėjai. Pusbrolis pasisiūlė man padėti.

– Ir kaip reikiant pamokyti nenaudėlę.

– Nepriimk to asmeniškai.

Keista, kad Juliją vis dar taip skaudino šie prisiminimai.

– Tik norėjau, kad žinotum, kodėl Rajenas pasiryžo tokiam žingsniui, – tęsė Todas. – Tu laukiesi nuo jo kūdikio. Jis neblogas vaikinas, be to, tikrai graužiasi dėl padarytos klaidos. Tai turėtų šiek tiek suminkštinti tavo širdį.

– Gražu, kad užtari draugą, – lėtai tarė Julija, – tačiau tai bjaurasties nepašalina. Suprantu jūsų padėtį, bet ji nesuteikia teisės tyčiotis iš nekaltų žmonių. Nesu padariusi nieko bloga.

– Na, Rajenas suklydo. Leisk jam pasitaisyti. Jeigu būtų žinojęs, kad iki ausų tave įsimylės, net su ginklu nebūčiau jo privertęs meluoti. Apie ką jis čia kalba? Nejaugi rimtai?

Julija nustebo, kad žodžiai gali taip ją paveikti. Kas čia darosi? Ji trokšta patikti Rajenui, tirpsta, jausdama jo dėmesį ir pagarbą... Sunku paaiškinti, kodėl vaikino nuomonė jai tiek daug reiškia.

Tuo tarpu sugrįžo Rajenas.

– Štai ir aš. Ką praleidau?

– Nieko svarbaus. Mes su Julija maloniai paplepėjome, – nuramino Todas.

Trijulė susėdo aptarti tolesnių įmonės veiksmų ir siekių. Po visko Rajenas palydėjo Juliją iki laiptų.

– Mūsų partneriai labai apsidžiaugs, – tarė iškviesdamas liftą.

– Gal net sušoks tvistą. Išmanau savo darbą. Tu taip pat nenusivilsi.

– Žinau. Kaip jautiesi?

– Gerai. Galva vis dar svaigsta, bet baigiu prie to priprasti.

Mandagus pokalbis varė merginą iš proto. Ji panoro įsitikinti, ar Todas sakė teisybę. Ar Rajenas tikrai ją įsimylėjęs? O gal tai dar vienas būdas išpešti iš jos sutikimą vedyboms? Ir dar – ar santuoka su kūdikio tėvu iš tikrųjų tokia šiurpi, kaip ji iki šiol manė?

– Ar tavo artimieji jau žino? – pasiteiravo vaikinas.

– Visi, išskyrus tėvą. Dabar jis kažkur bastosi.

Dar ko! Ji nešvaistys laiko beprasmei žvalgybai.

– O aš saviesiems dar nepranešiau. Jie dabar Europoje. Tiesą sakant, retai kada būna namie. Bet kai sugrįš, tu juos tikrai pamatysi.

Julijai prieš akis iškilo apgailėtinas vaizdelis: išsipūtusi moterytė uždususi krypuoja pasitikti poros, nužengusios tiesiai nuo populiariausio savaitraščio viršelio.

– Puiku, – sumurmėjo.

– Norėčiau susipažinti su tavo sesėmis ir mama.

– Kam?!

– Jeigu tu neprieštarausi.

Suktas tipelis! Aišku, ji prieštarauja. Tai gana keblu... ir keista, ir... na, tiesiog kažkokia nesąmonė! Kaip šiam gudruoliui atsakyti, kai po širdimi spurda jo pradėta nauja gyvybė?

– Būtų smagu, – išlemeno.

– Šį savaitgalį aš laisvas.

Kokia laimė!

– Gerai, hm, žinoma. Aš, ė... ką nors sugalvosiu.

– Susitarėm, – Rajenas pasilenkė ir pakštelėjo merginai į skruostą.

Bučinys savo jėga ir aistringumu nė iš tolo neprilygo praeito sekmadienio viesului, tačiau sukrėtė Juliją iki pat kojų pirštų galiukų. Vaikinas atšlijo ir nusišypsojo.

– Tai iki kito savaitgalio.

– Iki. Bus puiki proga atskleisti savo marinuotas ir sūdytas fantazijas.

Geriausiu atveju namelį galėjai pavadinti kukliu. Šiame rajone ištisi kvartalai buvo apstatyti vienodais, standartiniais, palaikiais namiūkščiais. Ieškodamas vietos automobiliui Rajenas stengėsi įsisąmoninti, kad jam mėgaujantis turtais ir nerūpestingu gyvenimu, Rūtos anūkės augo šiame varganame pasaulėlyje.

Vaikinas išsirangė iš mažo žvilgančio sportinio automobilio ir pasuko link durų. Julija jau buvo jas atidariusi. Persisvėrusi per staktą ji sušuko:

– Ar tu šarvuotas? Ginkluotas? Turėjai apie tai pagalvoti!

– Negali būti, kad tavo sesutės tokios pavojingos, – prisiartinęs tarė vaikinas. – Atsilaikysiu.

– Manęs nekaltink, kvailasis žmogau, – šypsodamasi atšovė Julija.

Rajenas prasispraudė pro tarpą ir staiga apsisukęs pabučiavo ją į nosytę. Julija nepajudėjo iš vietos, tačiau jis spėjo pajusti liauną kūną perliejusią įtampos ir karščio bangą. Gal jam tik pasirodė? O gal paskubėjo manydamas, kad susilaikymas nuo sekso padės įgyvendinti užsibrėžtą tikslą?

– Mama šiuo metu dar darbe, – tarė Julija, kai vaikinas atsitiesė. – Vieną šeštadienį per mėnesį ji aukoja visuomenės labui – lengvatinėmis sąlygomis skiepija mažesnes pajamas gaunančius gyventojus. Bet netrukus grįš. O tuo tarpu atiduodu tave čirškinti – oi, atleisk – linksminti savo sesutėms.

Rajenas tyliai nusijuokė.

– Tebūnie. Esu pasiruošęs didvyriškoms kančioms.

– Manai, kad bus lengva?

Šiltas rytas žadėjo karštą dienelę – kiekvienas ankstyvas ruduo kartkartėmis tokių padovanoja. Julija dėvėjo permatomą nėriniuotą palaidinukę prasegta apykakle ir trumpomis rankovėmis, neslepiančiomis nuostabių rankų. Šį kartą vietoje džinsų ji segėjo platų, lengvą tobulas blauzdas glostantį sijoną. Basomis kojomis ir palaidais plaukais mergina pleveno aplink lyg nerūpestinga, žavinga, visagalė pasakų fėja.

Rajenas sustingo viduryje svetainės. Pasakų? Fėja? Kas, po velnių, jam įkando?

– Užeik, – sukrykštė Julija, vesdamasi vaikiną per kambarį. – Kelio atgal nebėra.

– Aš ir neketinu trauktis.

Perėję per virtuvę jie išėjo į vidinį kiemelį, kuris buvo panašus į rojų. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad įmanoma sukurti tokį grožį: akys raibo nuo įvairiausių augalų; vienoje pusėje – staliukas su kėdėmis, kitoje – kepimo krosnelė ir laužavietė, kvieste kviečianti atsikimšti butelį vyno ir prisėsti. Visur, kur tik įmanoma, spurdėjo begalės žvakių liepsnelių, sukabinti vėjyje sukosi ir siūbavo įvairūs mieli niekučiai. Kaip ir be jokio matomo tikslo ant medelio šakos plevenanti plonytė permatomo audinio skiautė. Atsirėmusios į sieną lūkuriavo dvi šviesiaplaukės mėlynakės, labai panašios į Juliją gražuolės. Jų išraiška nežadėjo nieko gera: aiškiai pasiryžusios išgręžti iš Rajeno viską – iki paskutinio lašo.

– Susipažink, – mostelėjo ranka Julija. – Vilou... Marina.

Vilou buvo smulkutė, gležna ir daili mergaitė. Marina – aukščiausia iš visų seserų, bet nė kiek nenusileidžianti joms grožiu, daugumos vyrų svajonių karalienė.

Genai, – pagalvojo Rajenas. Akivaizdu, kad jųdviejų su Julija vaikui negresia bjauriojo ančiuko likimas.

– Labai malonu. Pagaliau susitikome. Julija be perstojo apie jus kalba, – nusišypsojęs linktelė- jo jis.

– Ar ji minėjo, kad norime tave prilupti? – mandagiai pasiteiravo Vilou. – Nenusimink, ne tave vieną. Aš vis dar neatsisakyčiau malonumo nužygiuoti į pono Todo Astono buveinę ir išdrožti viską, ką apie jį galvoju. Bet tu tikriausiai būsi pamiršęs brangiojo giminaičio adresą, ar ne?

Rajenas atsikrenkštė.

– Aš... hmm... Jūsų sodelis – fantastiškas. Tokia grožybė! Nieko panašaus nesu regėjęs. Augalų karalystė!

– Nelabai vykęs ėjimas, – sukryžiavusi rankas ant krūtinės pastebėjo Marina. – Neatrodai panašus į gamtos mylėtoją. Bet tiek to. Pristatysiu šio jau kaus kiemelio gerąją dvasią – mūsų Vilou. Ji karštai myli gėles ir nenuilsdama puoselėja šį mažytį mielą planetos lopinėlį

Vaikinas sulaikė atodūsį. Jautėsi paliktas sužvėrėjusios minios teismui.

Julija pasodino Rajeną prie stalo, o pati įsitaisė priešais.

– Vilou gali užauginti bet ką. Ji visa galva pasinėrusi į įvairių žolelių ir natūralaus augalinio maisto pasaulį. Be galo mėgsta deginti žvakutes, kad išvalytų blogą energiją, o laisvalaikiu kuria komiksus vietiniam laikraščiui.

– Nuostabu, – tarė vaikinas, žiūrėdamas į keistąją žolininkę. – Norėčiau paskaityti tavo komiksus. Gal galėtum parodyti?

Minutėlę pasiraususi Vilou iš po stiklinio staliuko ištraukė ploną laikraštuką ir pamėtėjo Rajenui.

– Aštuntame puslapyje, – nuraudusi sumurmėjo.

Versdamas puslapį po puslapio Rajenas aptiko įvairių straipsnių apie ekologišką ūkininkavimą, apybraižą apie gripo ir kitų peršalimo ligų prevenciją bei schemą, detaliai nurodančią žingsnius, padėsiančius iš komposto duobės išsunkti visą įmanomą naudą.

Pačiame gale užtiko mažą, vos šešių dalių, komiškų paveikslėlių seriją, vaizduojančią dviejų skvošo [Į tenisą panašus žaidimas (vert.).] žaidėjų pokalbį apie batų išpardavimą.

Sprendžiant iš kasų ir aukštakulnių, tai buvo žaidėjos.

Du kartus perskaitęs dialogą Rajenas taip ir nesuprato sąmojo esmės, tačiau iš mandagumo prisivertė sukikenti.

– Nuostabu. Šie pokštai tikriausiai turi didžiulę paklausą?

– Keliuose smulkiuose laikraštukuose. Didieji nesidomi juokeliais, kurie nukreipti prieš pesticidus.

– Patys kalti – pražiopsos šiltą vietelę sparčiai didėjančioje rinkoje.

Vilou įdėmiai spoksojo į vaikiną, tarytum bandydama perprasti, ar tik šis tipas nesugalvojo imtis globėjo vaidmens. Rajenas jau ketino rimtai įsitraukti į pokalbį apie fenomenalius natūralių produktų prekybos augimo mastus, kai Vilou su Marina pakilo nuo kėdžių.

– Laikas atnešti užkandžių, – paaiškino Marina.

Merginoms išėjus Rajenas pasisuko į Juliją.

– Nesusigaudau, – sušnibždėjo mojuodamas laikraščiu. – Gal galėtum nušviesti, kur čia šuo pakastas?

– Negaliu, – sukuždėjo jam į ausį mergina. – Aš pati nieko nesuprantu. Tikriausiai turi būti vegetaras, kad suvoktum sesutės humorą. Kurį laiką maniau, kad Vilou persistengia, bet vis daugiau žurnalų užsisako jos komiksų. Tad nusprendžiau, kad aš pati kvaiša. Na, dar ir Marina. Galima į sąrašą įrašyti ir mamą.

– Prisidedu.

Abu neišlaikę prunkštelėjo.

Iš virtuvės sugrįžo merginos.

– Gaivusis gėrimas iš mangų sulčių, – Vilou iškilmingai įteikė Rajenui stiklinę.

Marina ant stalo padėjo lėkštę sausainių.

Mangų? Rajenas gurkštelėjo – išgyvens.

Seserys susėdo į savo vietas.

– Ar jau buvai vedęs? – pasiteiravo Vilou.

– Ne.

– O susižadėjęs? – prisijungė Marina.

– Ne.

– Ar turi vaikų? Be to, kurį nešioja Julija? Ir patariu nelaidyti nuvalkiotų sąmojų. Tokių kaip: ne, jei nekalbėsime apie tuos, apie kuriuos man nepranešė – iš karto nurašysiu į pusgalvius.

Prasidėjo!

– Neturiu.

Merginos tikrai pasistengė ir išnarstė svečią po kaulelį – pradedant nuo santykių su motina ir baigiant finansine padėtimi bei laiku sumokamais mokesčiais. Julija tylėdama stebėjo spektaklį, iš smulkmeniškos ataskaitos gabalėlių lipdydama šio žmogaus gyvenimo paveikslą.

Rajenas laikėsi šauniai – tardomas nieko neslėpė, atsakinėjo tiesiai, neužsikirsdamas, neišsisukinėdamas ir nenukreipdamas akių į šalį. Kol pagaliau nuskambėjo svarbiausias klausimas:

– Kodėl tau šovė į galvą mintis taip kiauliškai pasielgti su visai tau nepažįstamu žmogumi?

Visi buvę sodelyje staiga nuščiuvo.

Rajenas jau norėjo atsakyti nepagalvojęs, kad galėtų taip stipriai ką nors įskaudinti. Ne – būtų likęs nesuprastas. Taip pat neprotinga teisinti save klaidinga nuojauta, įkyriai kuždėjusia, kad Julija nejautri tokiems niekams. O! Jis galėtų jas sugraudinti išsipasakodamas praeities skausmą, atkakliai besiveržiantį ant ko nors išsilieti. Visa bėda, kad neteisinga versti nekaltą žmogų atsakyti už kažkieno kito padarytas klaidas. Galų gale Rajenas nusprendė išdėti teisybę.

– Aš kvailys, – pagaliau iškvėpė. – Man gėda. Šis poelgis šlykštus ir net nesirengiu jo teisinti.

Seserys nustebusios susižvalgė. Vilou truktelėjo pečiais.

Rajenas jautė, kad ką tik įvyko kažkas svarbaus. Tačiau kas? Kartais moteris – keblus galvosūkis.

– Kai buvome mažos, tavo draugė nepaprastai mėgdavo vadovauti, – paslapčia mirktelėjusi vaikinui išdavė paslaptį Marina. – Ypač man.

– Visai ne,– sudejavo Julija. – Mama visą dieną dirbdavo. Kažkas juk turėjo jus prižiūrėti. Aš vyriausia.

Linksmai nusikvatojusi Vilou kumštelėjo Rajenui į pašonę.

– Ji tikra despotė. Tikrai, – patvirtino.

– Nebesikalbėsiu su jumis, – Julija pakilo nuo stalo įsipilti įžymiojo mangų gėrimo. Grįžusi klestelėjo ant kėdės šalia vaikino – kuo toliau nuo tų varnų.

Žvilgtelėjęs į basas sukryžiuotas jos kojas Rajenas padarė nedovanotiną klaidą. Gerasis Dieve! Nagai švietė ryškiai rožine spalva, o ant vidurinio piršto puikavosi nedidukas dailus žiedelis. Tai pats seksualiausias vaizdas, kokį tik jam buvo tekę matyti!

Susikaupk, – švelniai sau įsakė. Juk reikia kaip nors įkalbėti Juliją tekėti – būsimo vaikelio labui.

Bet kūdikis dar taip toli! Šiuo metu jis įstengė galvoti tik apie Juliją, jos seseris ir kokios jos visos trys šaunios. Ir dar apie jaukumą, šilumą ir meilę, kurių taip niekuomet ir nepatyrė savuose namuose.

– Tik nesakyk, kad neseniai jį nusipirkai, – išstenėjo Julija, kai Rajenas sustojo priešais didžiulius rūmus Beverli Hilse. Puošti ornamentais praviri plieno vartai atskleidė nuostabų trijų aukštų pastato, juvelyriškai išdailintų pievelių ir gazonų karpymo stebuklo vaizdą. Taip... pasidarbuota tikro menininko!

– Aš čia užaugau.

– Ką? – išpūtė akis mergina. – Tu čia gyvenai? Su tėvais? Liepei apsirengti kuo paprasčiau – sakei, kad apdulkėsime. Vilkėdama šiuo šlamštu negaliu rodytis tavo gimdytojams.

Rajenui įspėjus apie gresiančias dulkes Julija nusprendė įlįsti į nutrintus džinsus ir sportinius marškinėlius, kuriuos paskubom susirado labdarai skirtame krepšyje. Ji nė negalvojo dažytis ar vargti su šukuosena.

– Jų nėra, – nuramino vaikinas, privažiavęs prie paradinių laiptų, vedančių link gigantiškų suveriamų durų. – Ilsisi kažkur Europoje. Atsivežiau tave, kad galėtume kartu apžiūrėti palėpę. Tikiuosi ten rasti kai ką, kas tau patiks.

Siaubas kaipmat išgaravo.

– Kaip gerai! Netveriu smalsumu, – žvaliai iššokusi iš automobilio Julija apsidairė. – Puikus stilius. Verčiau nelyginsiu su savo nameliu.

Prie laiptų pasivijęs merginą Rajenas atrakino duris.

– Man pas tave patiko. Pasijutau tikruose namuose. Šis šaltas mūras nė iš tolo jiems neprilygsta.

Įžengęs vidun vaikinas sienoje įtaisytame pultelyje surinko signalizacijos kodą. Julija išsižiojusi spoksojo į aukštas lubas, ąžuolines grindis ir kvapą gniaužiančius meno kūrinius. O čia juk dar tik prieškambaris!

– O kur patarnautojai? – paklausė užsižiūrėjusi į ant sienos kabantį tapybos šedevrą.

– Čia gyvena namų prižiūrėtoja, bet dabar ir ji išvykusi. Esu ją įspėjęs, kad užsuksime. Pasakiau, kad kuo puikiausiai be jos išsiversime. Namas mūsų.

Įveikę didingus įvijus laiptus jaunuoliai patraukė ilgu nesuskaičiuojamomis miegamųjų durimis nužymėtu koridoriumi.

– Kiek ploto užima šis milžinas? – pasiteiravo Julija. – Dešimt tūkstančių kvadratų?

– Maždaug penkiolika.

– Yra ką veikti valytojai.

– Nepagalvojau apie tai, – šyptelėjo Rajenas.

– Dulkių siurblys, matyt, neturi nė minutėlės atokvėpio. Negaliu patikėti, kad tavo tėveliai retai čia lankosi.

– Jie mėgsta keliauti.

Julija paglostė ilgą glotnų laiptų turėklo paviršių.

– Čia gyvendamos mes su sesutėmis būtume rimtai pasilinksminusios ant šito įrenginio. Prieš jį nublanksta bet kuris pramogų parkas. Beje, ar aš tau neminėjau? Tu puikiai susidorojai su iššūkiu, beveik palenkei savo pusėn Vilou su Marina.

Pasiekę laiptų aikštelę jie stabtelėjo ir Rajenas tarė žiūrėdamas merginai į akis:

– Aš jas palenkiau. Jokių beveik.

– Ach, kokie mes pasipūtę!

– Turiu tam pagrindą.

Pakvipo pavojumi. Julija bijojo šių apžavų, tačiau nepajėgė savęs sutramdyti – šalia stovintis vyras be galo traukė.

Po minutėlės porelė vėl pajudėjo aukštyn – į palėpę. Laiptai į mansardą buvo paprastesni, puošnūs miegamieji liko apačioje. Prieš akis atsivėrė kelios erdvios salės, sukeliančios žmogui neaprėpiamos didybės pojūtį. Pro langus driekėsi pluoštai saulės spindulių.

– Fantastika, – sumurmėjo Julija. – Pirmąkart gyvenime užsimaniau piešti. Arba sukurti skulptūrą. Argi ne tobula vietelė dirbtuvei?

– Žaisdavau čia kartu su Todu. Visas šis aukštas – tai mūsų pasakų sala.

– Vaikigalių rojus, – prisimerkusi atsiduso viešnia.

Vienos salės kampe kukliai glaudėsi statūs ir siauri laipteliai. Mergina nusekė jais paskui Rajeną ir pateko į priplėkusią palėpę.

Pasijuto patekusi į įtempto siužeto trilerį, šiurpuliukais nusėjantį žiūrovo kūną: šen bei ten sumirgantys dulsvos šviesos lopinėliai, drobulėmis uždengti seni baldai ir apdulkėję langai vertė ieškoti draugiškos rankos. Visur, kur tik įmanoma, riogsojo dėžės, pilnos senų nereikalingų daiktų, voliojosi sutrešę skersiniai ir sulūžusios drabužių kabyklos.

Sunku patikėti, kad būdami vos už keleto mylių vienas nuo kito, jie augo tokiuose skirtinguose pasauliuose! O gal čia tik sapnas?

Porą minučių paslankiojęs Rajenas nutraukė pirmą po ranka pasitaikiusį apdangalą.

– Kiauras dienas pratūnodavome šioje skylėje. Patikrinome visas dėžes. Tikra nuobodybė dviem savo kailyje netelpantiems vaikiščiams. O! Prisiminiau...

Dulkinomis medinėmis grindimis vaikinas nupėdino į palėpės vidurį, pastūmė į šalį dėžes ir pamojo Julijai, kviesdamas artyn.

– Jau žinau tavo nuomonę apie šiuolaikinę madą. O kaip tau patinka šis daikčiukas?

Rajenas žadėjo staigmeną. Julija nė nenutuokė, kas tai galėtų būti. Kas nors. Tačiau ji nė nesvajojo apie tokį lobį: jaukiai įsitaisęs tarp krūvos sendaikčių, nuostabaus grožio, įvairiausiais raštais išraižytas iš vytelių pintas lopšys metų metus kantriai laukė kieno nors dėmesio.

Iš susijaudinimo parpuolusi ant kelių mergina sulaikė kvapą, o paskui pirštų galiukais atsargiai palietė šį daugelio rankų nugludintą stebuklą: besišypsantys nuogi angeliukai, širdelės ir gėlytės įliejo naujos gyvybės į džiūgaujančią sielą. Ilgą laiką prakiurksojęs be darbo lopšys atrodė apleistas ir vienišas – ech, tai niekis!

– Nė nežinau, ką pasakyti, – suvebleno sutrikusi.

– Jaučiau, kad tau patiks. Galėsime jį atnaujinti: užlopyti, perdažyti, nulakuoti... prie jo dar yra ir spintelė, – vaikinas atsisėdo šalia Julijos. – Šiam dirbiniui gal šimtas penkiasdešimt metų. Neradau vystymo stalelio, bet galime užsisakyti, kad padarytų. Ir lovytę.

– Kaip supratai, kad pamačiusi angeliukus prisileisiu į kelnes?

– Nuojauta, – Rajenas negalėjo atplėšti akių nuo sujaudinto veidelio.

Iki šiol Julija manė, kad tokie vyrai dovanoja įprastus banalius niekniekius, tačiau klydo – ir gerai! Nė negalvojo pasisavinti baldelių – tai juk šeimos relikvija. Naudosis juo, kol užaugins vaikelį. Po to grąžins atgal.

– Tu nepaprastai įžvalgus, – tarė vis dar nustebusi. – Ačiū.

– Nėra už ką. Buvau įlindęs į internetą, skaičiau apie kūdikių priežiūrą. Jie tikri besočiai: suryja begalę laiko, pastangų ir susigrobia nesuskaičiuojamą daugybę daiktų.

– Taip. Nuostabu, kad mažytis mielas žmogutis gali būti toks tironas, – sutiko Julija.

Rajenas atsirėmė rankomis į grindis ir ištiesė kojas.

– Ar jau jauti tą bamblį?

Mergina paglostė pilvą.

– Ne – tik silpną šleikštulį. Jokių judesių. Dar per anksti.

– Taip. Nežinodamas nepasakyčiau, kad laukiesi.

– Pilviukas jau matyti, – Julija norėjo pakelti marškinėlius ir parodyti, bet pabūgo, kad kūno demonstravimas gali sukelti visai nepageidautiną pavojų.

– Kada ketini apie tai pranešti verslo partneriams? – paklausė vaikinas.

– Jau greitai. Dar sutvarkysiu kelis reikaliukus ir... Keista, kol nežinojau apie savo padėtį, karjera man buvo viskas. Gyvenau tam, kad dirbčiau. Būčiau padariusi viską, kad tik nugalėčiau konkurentus. Mažylis sujaukė visus planus. O man nusispjauti!

– Nuo šiol nebegalėsi viena priimti sprendimų, – tarė Rajenas. – Ir aš ketinu dalyvauti. Būsiu tikras tėvas, Julija. Nė per žingsnį nesitrauksiu nuo savo vaiko.

Ryžtingas, rimtai nusiteikęs...

– Ką gi, – nusileido Julija, – galėsime drauge išsirinkti auklę.

Tai buvo pokštas, tačiau vaikinas surūgo.

– Mane užaugino auklė.

Apžiūrėjusi rūmus ir nutuokdama apie šeimos pajamas Julija neturėjo labai nustebti.

– Įdomu. Geraširdė?

– Ne viena. Visos buvo man geros. Tėveliams labiau patiko iš tolo stebėti sūnaus auklėjimą. Vykdami į kelionę pasiimdavo ir mane, bet stengėsi nesipainioti po kojomis. Neatmenu, kad nors sykį būtų vedžiojęsi mane po miestą ar kartu papietavę. Viešbučiuose turėjau asmeninę palydą, auklę, kartais ir Todą – jeigu jo senukai keliaudavo drauge.

Julija visai kitaip įsivaizdavo Rajeno vaikystę. Mintyse iškildavo linksmo, padūkusio ir numylėto vaiko paveikslas.

– Jauteisi vienišas, – tarė nusipurčiusi.

– Iš pradžių. Paaugęs išlindau į pasaulį, susiradau draugų. Mokykloje buvau laimingas, bet neišvengiamai ateidavo vasara. Tuomet – ir vėl į kelionę.

Mergina prisiminė savo atostogas: ilgos tingios dienos sodelyje ir jaukūs, mieli vakarai. Mergaitės prisigalvodavo įvairių sudėtingų, savaites trunkančių žaidimų.

– Gerai, kad šalia buvo Todas, – tęsė Rajenas. – Palaikėme vienas kitą. Jis man reiškia tiek pat, kiek ir tau tavo seserys.

– Aš jas labai myliu, – prisipažino Julija.

– Savo mažiukui trokštu visai kitokio gyvenimo. Noriu,kadaugdamas jis matytųir tėtį, ir mamą. Jaustų aplinkui tvyrančią meilę, mėgautųsi gyvenimu tikroje šeimoje... tokioje, kokios aš niekad neturėjau, – vaikino balse skambėjo ryžtas, sumišęs su skausmu ir liūdesiu.

Julijai plyšo širdis mąstant apie mažą berniuką, galintį turėti viską, ko geidžia. Išskyrus patį svarbiausią dalyką pasaulyje – meilę.

– Na, dabar jau negalime sugrąžinti laiko ir pakeisti tavo vaikystės, – tarė užsisvajojusi. – Taip pat ir manosios. Bet galime sukurti naują, mums abiem priimtiną pasaulį.

Rajenas pritardamas linktelėjo.

– Norėčiau pabandyti, – nusišypsojo. – Ar pasakei tėčiui apie anūką?

Julija suraukė nosytę.

– Tikrai ne. Galbūt mama jį pasigavo ir užsiminė apie būsimąjį šeimos narį.

– Tavo balse suskambo pagiežingos gaidelės.

– Negaliu jam atleisti, – nesiginčijo mergina. – Šis žmogus nenuilsdamas skaudina motiną. Ji taip pat gera – leidžia jam tai daryti. Užuot amžiams užtrenkusi duris prieš suknistą skriaudiko nosį ir susiradusi padorų vyriškį, mamytė prisiekinėja, kad myli tą nedorėlį!

– O tu ja netiki?

– Meilė neturi būti tokia skausminga.

Vaikinas išsitiesė ir spustelėjo Julijos ranką. Žinoma, kitaip ir negali būti: akimirksniu pabudo visa puokštė virpulių, traukulių ir troškimų. Ji nujautė, kad šie jausmai neišnyks, kol Rajenas nenutols bent per tūkstantį mylių. Tačiau kažkas buvo pasikeitę: širdį užplūdo šiluma, ramybė ir pasitikėjimas šalia sėdinčiu vyru.

Tik nesuskysk, – pagalvojo. Bet vis tiek, kad ir trumpam, pasidavė sielą glostančiam artumui.

Julija pasimuistė, kad galėtų sukryžiuoti kojas.

– Kartą jau buvau susižadėjusi, – tyliai prabilo, – su ponaičiu, kurio vardas Garetas. Žavingas vyrukas. Susipažinome studijų metais.

– Aš jo nekenčiu, – pertraukė ją Rajenas.

Mergina šyptelėjo.

– Tai tik patvirtina tavo nepriekaištingą skonį, – ji gūžtelėjo pečiais. – Kaskart, kai grįžtu mintimis atgal į tą laikotarpį, stengiuosi suprasti, ką padariau ne taip. Niekaip neįžvelgiu, ką galėjau pražiopsoti. Galbūt turėjau kokių nors ydų? Aš pati jų nematau, bet kas žino? Kelis kartus susitikome, pamilome vienas kitą – bent aš taip maniau – ir susižadėjome.

Julija pažvelgė į savo klausytoją.

– Jis jau buvo vedęs. Žmona, labai maloni jauna moteris, su šeima gyveno Naujajame Meksike. Dirbo dvi pamainas, kad galėtų sumokėti už brangiojo vyrelio mokslus. Jie nusprendė, kad bus pigiau, jei žmona liks su savo tėvais, kol Garetas neišsirūpins bendrabučio kambario Los Andželo universitete.

Rajenas stipriau suspaudė merginos ranką ir nusikeikė.

– Skaitai mano mintis, – sumurmėjo Julija, kovodama su atgijusiais gniuždančiais jausmais. Ji buvo tikra kvailė, tačiau viskas jau seniai baigta. Liko vienas kelias – pirmyn!

– Taigi baigę studijas ketinome susituokti. Turbūt galvoji, kaip sužinojau apie mielojo pono žmonelę? Ogi ji išlošė loterijoje! – mergina išspaudė gailią šypsenėlę. – Nei daug, nei mažai – trisdešimt tūkstančių dolerių. Bet ir tiek užteko, kad galėtų persikraustyti pas Garetą ir dirbti tik vieną pamainą. Atvyko neperspėjusi. Nė neįsivaizduoji, kaip visi trys pasijutome.

Rajenas prisitraukė Juliją artyn ir apkabino. Ji suakmenėjo, bet greitai pasidavė. Žinojo, kad išsiskyrimas su Garetu jai buvo tik į gera. Vis dėlto draugiškas apkabinimas – visai ne pro šalį.

– Nežinau, ką jis būtų daręs, jei apgavystė nebūtų išaiškėjusi, – pasakojo toliau, padėjusi galvą vaikinui ant peties. – Žaistų dvipatystę? O gal būtų apie tai pranešęs prie altoriaus? Ar iš viso nepasirodęs vestuvėse? Nežinau – neketinau aiškintis.

Julija užsimerkė.

– Nekenčiau savęs už kvailumą – tai žudė mane labiau nei ilgesys ar meilės kančios. Visada maniau, kad esu protinga moteris, o Garetas sudirbo mane per kelias sekundes.

– Jis šunsnukis ir melagis. Užjaučiu, kad tau teko tiek iškentėti.

Julija atsimerkė ir suraukusi antakius pasižiūrėjo į Rajeną.

– Ką gi, dabar jau supranti, kodėl pokštaudamas perlenkei lazdą.

Vaikinas sugriebė Juliją už pečių ir staigiai atsuko į save, kad galėtų pažiūrėti į akis.

– Aš nežmoniškai gailiuosi. Privalai manimi patikėti. O dabar sakyk, ar ketini kada nors man atleisti?

Įdomus klausimas. Viskas priklausė nuo to, ar ji panorės – ar pasiruošusi pripažinti, kad Rajenas suklydo iš anksto ją nuteisdamas, kad melas ne buvo nukreiptas asmeniškai į ją ir pagaliau jis juk skaudžiai kremtasi bei trokšta kaip nors ištaisyti savo klaidą. Ir nuo to, kiek dar laiko pasiryžusi jį bausti.

– Ledai pajudėjo, – prisipažino ji. – Dabar jaučiuosi daug geriau. Tik patarčiau nemygti manęs su santuoka.

– Ei, ei! Apie tai užsiminiau tik vieną kartą! Ir, tavo žiniai, stipriai persistengei taip žvėriškai sureaguodama.

– Ak taip. Niekada nė nesvajojau apie tokias netikusias piršlybas. Beje, to vieno karto buvo gerokai per daug.

– Nenori tekėti?

Julija stengėsi atspėti, ką jis dabar galvoja. Gal jos atsisakymas nupūtė nuo šių galingų pečių sunkią naštą? O gal nuvylė? Pati nežinojo, kurio varianto ji labiau norėtų.

– Gal kitą kartą, – aikštingai atšovė. – Tada, kai pati to norėsiu. Tik ne iš kažkokios sumautos pareigos!

– Romantikė... Niekad nebūčiau pagalvojęs.

– Tai ne romantika. Paprasčiausiai laukiu ypatingo žmogaus. Vienintelio – man skirtojo.

Rajeno rankos nukrito merginai ant kelių.

– Papasakok, koks tas ypatingasis?

– Negaliu žinoti, juk dar nesusitikau.

– Tai reiškia, kad tu vis dar laisva.

Ką?

– Norėtum mane supiršti su savo draugeliu? Ar aš jį pažįstu?

– Aišku, – vaikinas pasilenkė jai prie ausies. – Jis žavingas, sumanus ir be galo gražus.

Ausį kuteno šiltas alsavimas. Merginą apėmė keista nuojauta.

– Manau, kad...

– Taip, tai aš.

– Ar dabar turėčiau džiugiai nustebti?

Tačiau Rajenas neatsakė – neturėjo laiko. Jaunuolių lūpos susijungė į bučinį.

Nesiliaudamas bučiuoti Rajenas apglėbė merginą rankomis ir atsargiai paguldė ant grindų. Ji nesipriešino – ausyse spengė, pasijuto silpna, išalkusi ir tuo pat metu – gyva bei deganti nekantrumu. Kūnas troško atsiduoti, o širdis – atsiverti ir įsileisti vidun šį aistringą vyriškį.

Tik smegenys vis dar delsė, karštligiškai svarstydamos, ar verta pasitikėti. Bet pajutusi ant savęs stipraus vyriško kūno svorį Julija, pamiršusi visas nuoskaudas, numojo ranka į baugščias, įkyriai zyziančias mintis. Ji surizikuos.

Išsiilgęs liežuvis lėtai įslydo į noriai jį priėmusios merginos burną ir atsidėjęs ėmė tyrinėti, erzinti, jaudinti... Viena Rajeno ranka nuslydo ant grakštaus klubo, o kitos delnas švelniai paglostė nežymiai padidėjusį pilvuką. Julijos raumenys akimirksniu susitraukė laukdami alpaus prisilietimo prie krūtų, įkvėptas oras užstrigo kažkur galugerklyje... kol išsvajotas delnas nenusileido ant svetingų iškilumų.

Iš kur toks jautrumas? – dingtelėjo apsiblaususi mintis, kai savininkiški pirštai lengvai brūkštelėjo priversdami iššokti ir sustangrėti krūtų spenelius. Taip – laukdamasi ji tapo gerokai jautresnė. Kūnas šaukte šaukė: O, Dieve! Aš visa tavo, paimk mane greičiau! Perliejo pasiutęs karštis, nudegindamas iki pačių kojų pirštų galiukų. Tarp šlaunų pajuto drėgmę ir malonų kutenimą.

Rajenas netikėtai atsiplėšė nuo merginos lūpų ir nusišypsojo.

– Prisiminiau, mokyklos laikais dažnai apie tai svajodavau – apie beprotiškai seksualią moterį savo palėpėje.

– Ar tos svajonės išsipildė?

– Taip, dabar.

– Man tenka didelė garbė įkūnyti erotines hormonų audrų paveikto paauglio fantazijas.

– Perimsiu iš tavęs šią naštą.

Julija apsimetė svarstanti.

– Tarkime, įkalbėjai. Ar išplepėsi, ką norėjai daryti su ta paslaptinga ponia?

Primerkęs šelmiškai sublizgusias akis vaikinas suktai nusišypsojo.

– Viską.

Julijos kūnas sudrebėjo, lyg ruošdamasis šuoliui į prarają.

– O smulkiau?

Užuot atsakęs, Rajenas staigiai atsmaukė marškinėlius ir aistringai įsisiurbė į apnuogintą pilvuką. Virpančiomis rankomis bandydamas prasegti džinsus vaikinas liežuviu dirgino krūpčiojančią bambą. Svaigstančia galva, apmirusiu protu mergina bandė sulaikyti besiveržiantį maldavimą nekankinti ir tuojau pat ją paimti. Kad ir alpdama, Julija vis dėlto įstengė nusispirti batelius, kad Rajenas netrukdo mas galėtų nuplėšti ir nusviesti į šoną nelemtas kelnes. Marškinėliai nulėkė iš paskos.

Virstelėjęs ant šono Rajenas pasirėmė alkūne, kita ranka tyrinėdamas boluojančias šonkaulių linijas.

– Kokia švelni tavo oda! Spėliodavau, koks jausmas apima liečiant moterį – kuo ji skiriasi nuo kitų gyvų būtybių. Daug skaičiau, klausiausi draugų pasakojimų, stengiausi įsivaizduoti, tačiau tokiam švelnumui nebuvau pasirengęs.

Juliją pradžiugino mintis apie nepatyrusį Rajeną.

– Tai kiek gi truko tas pirmasis kartas?

– Aštuntadalį sekundės, – sukikeno vaikinas. – Apsvaigęs tenorėjau įsiveržti ir baigti. Subtilybes įvertinau tik gerokai vėliau.

– Ką įvertinai?

Įgudę pirštai staigiu judesiu atsegė viršutinį liemenėlės kabliuką.

– Tai, kaip lėtas, kantrus deivės slėpinių tyrinėjimas sukuria dar tobulesnę baigtį. Tai, kad iš kūno reakcijos į mano prisilietimus išsiaiškinu, ko jis trokšta.

Palėpėje buvo šilta, tačiau nuo šių žodžių Julijos oda pašiurpo.

– Kai padarau taip... – Rajenas smiliumi vos vos prilietė kietą jautrų spenelį. Mergina instinktyviai užsimerkė ir išsirietė prašydama dar. – Matai? – sumurmėjo sužavėtas vyras.

Jis pasilenkė ir apžiojo krūtį. Julija duso nuo karštos drėgmės, čepsėjimo ir švelnaus čiulpimo. Kažkur giliai viduje pražydo ir pamažu į šalis skleidėsi troškimas. Ji nevalingai taršė Rajeno plaukus ir neištvėrusi giliai suleido nagus į jo įsitempusius pečius, kai godžios lūpos persimetė prie kitos krūties. Rajenas mėgaudamasis erzino, silpnai sukandęs laižė ir minkė vis labiau brinkstantį spenelį, po to stipriai įtraukė jį gilyn į burną. Valdingas delnas neskubėdamas nušliuožė pilvu žemyn, užlindo už kelnaičių ir pirštai lyg netikėdami savo laime paniro į laukiančią drėgną minkštumą. Kojos nejučia prasiskyrė kviesdamos tolyn, o apsunkę akių vokai nusileido palikdami tik mažytį blakstienomis pridengtą ruoželį.

O taip, – šmėstelėjo pasiklydusi mintis. Julija apie tai svajodavo kiekvieną laisvą minutę – nuo pat anos atmintinos nakties.

Nekantrūs Rajeno pirštai kruopščiai tyrė geidžiamą teritoriją: didysis slystelėjo gilyn, tuo tarpu nykštys ir smilius nusitaikė į patį jautriausią taškelį, artindami aistra liepsnojančią merginą prie klykiančio skrydžio. Jau buvo bepakylanti, bet staiga jis sustojo, išsitiesė ir atitraukė rankas.

– Kas nutiko? – išsprogino akis Julija.

– Nieko baisaus, – sagstydamasis marškinius nuramino Rajenas.

Puiku – laukia įspūdingas pasirodymas, – nusitraukdama kelnaites apsidžiaugė Julija. Išsitiesusi parimo ant alkūnės, pasiruošusi nepraleisti net menkiausios smulkmenos iš šio kvapą gniaužiančio spektaklio.

Efektingai krestelėjęs pečius Rajenas atsikratė marškinių, po to ėmėsi batų ir kojinių. Skausmingai lėtai perbraukė per džinsus rankomis, neišvengiamai artėdamas prie užtrauktuko. Julijos žvilgsnis įsmigo į žemiau pilvo pūpsantį, masinantį iškilumą. Ir visa tai jos?

– Tikriausiai nepatogu nešioti savo silpnybių įrodymą tokioje matomoje vietoje, – susidomėjo mergina, kai Rajenas išlipo iš nusmukusių ant grindų džinsų ir nusitraukė spalvingas trumpikes. Ištiesusi ranką ji meiliai perbraukė link jos besiveržiantį kietą vyrišką įrankį. – Gamta iš vyrų savotiškai pasijuokė – moterys gali suvaidinti nesamą aistrą, o jums niekaip nepavyktų to padaryti.

– Mes daug sąžiningesni, – tarė vaikinas ir priklaupė šalia, kad galėtų švelniai krimstelėti taip viliojantį kaklą.

– Neturite kitos išeities, – glausdamasi prie jo nusprendė Julija. – Labai sutrikčiau išsidavusi ne laiku ir ne vietoje. Jūsų orgazmu neįmanoma suabejoti, tuo tarpu moterys sugeba meistriškai apsimetinėti.

Rajenas pakėlė galvą.

– Aš pajusčiau, – užtikrino.

– Tikriausiai ne. Kai kurios damos ypač talentingos.

– Nė nesvajok – iš karto perkąsčiau, – įspėjo vaikinas ir išsišiepė. – Tuojau pamatysim. Pirmyn, pradėk vaidinti. Pažiūrėsim, ar mane apkvailinsi, – jis ryžtingai pasilenkė Julijai prie šlaunų, pirštais praskleidė intymią vietelę ir padovanojo merginai tokį bučinį, nuo kurio jai iš gerklės išsiveržė tyli dejonė.

Julija net nespėjo susikaupti ir pasiruošti šioms žadinančioms liežuvio glamonėms. Po kelių širdies dūžių ji jau nerišliai vapėjo kažką panašaus į: kaip gera!, pasigailėk! ir aš mirštu! Kūnas vis labiau kaito, raumenys įsitempę drebėjo, ir viskas, ką ji dabar galėjo nuveikti – tai drybsoti atsidavusi valdingų rankų ir reiklių lūpų malonei.

Iš pradžių Rajenas neskubėjo – liežuviu tikrino kiekvieną užkaborį, ragavo, virpino versdamas Juliją raitytis, žiopčioti ir aimanuoti. Po to lyžtelėjo aplinkui jautriausią vietą ir švelniai ją įčiulpė.

Julijai trumpam sustojo širdis – būtų įmaniusi garsiai sušukti, troško, kad šis jausmas tęstųsi amžinai. Plačiau praskyrusi kojas ji nekantriai pasislinko dar arčiau malonumų šaltinio.

Rajeno judesiai vis greitėjo, liežuvis aukštyn žemyn slydinėjo po pulsuojančią ertmę; jam mielai padėjo sinchroniškai slankiojantys pirštai... kol nevaržomai surikusi Julija puolė į bedugnę.

Vos tik užgimęs orgazmas nenumaldomai plito ir išsiliejęs per kraštus privertė raumenis sutrūkčioti senu kaip pasaulis ritmu. Galutinai pasidavusi Julija išvebleno Rajeno vardą ir paskendo palaimos vandenyne.

Įsmeigęs žvilgsnį į merginą Rajenas gėrėjosi reginiu, kol jos pavargęs kūnas visiškai nurimo ir suglebo. Tuomet vienu staigiu stumtelėjimu įsiskverbė į Julijos vidų.

Nelauktas užkariavimas ją vėl sujaudino. Apkabinusi vyro kaklą ji apsivijo kojomis liemenį, dar giliau jį į save panardindama. Rajenas apdujęs stabtelėjo, bet Julijai pasimuisčius neištvėrė ir puolė į pašėlusio aistrų šokio sūkurį.

Mergina dar sykį nugrimzdo į nebūtį, tik šį kartą drauge pasiėmė šį nepakartojamą vyrą. Rajenas išsilenkė, trumpam sustingo ir iškvėpdamas suriaumojo. Rankos netekusios jėgų sulinko ir sunkus kūnas susmuko ant Julijos. Po kurio laiko ji patenkinta tyliai nusijuokė. Norėjo iki gyvenimo pabaigos taip gulėti. Tobula akimirka...

Pagaliau Rajenas atsidusęs atmerkė akis ir pažvelgė į ją.

– Tu nevaidinai.

– Tavęs neapgausi, – pripažino ir laiminga šypsena nušvietė Julijos veidą.

Po kelių dienų Julija sustabdė automobilį prie motinos namelio. Jau buvo beveik devynios vakaro – nuo ryto ji buvo taip įnikusi į vieną sudėtingą sutartį, kad nė nepastebėjo, kaip greitai pralėkė laikas. Bet mama sakė, kad iki dešimtos nesiguls miegoti, tad mergina nedvejodama užsuko į svečius.

Priėjusi prie šoninių durų du kartus bilstelėjo ir nieko nelaukdama nuspaudė rankeną.

– Labas, aš jau čia! – sušuko ir juokingai sujudino šnerves uosdama karšto šokolado kvapą. – Jaučiu dievišką aromatą!

Mama atitraukė akis nuo garuojančios skardos ir nusišypsojo.

– Pačiu laiku – pyragaičiai jau laukia. Žinau, kad jų neatsisakysi.

Julijos pilvas grėsmingai suurzgė.

– Aš tiesiog išbadėjusi!

Motina susiraukusi žvilgtelėjo į viryklės laikrodį.

– Pietavai?

– Ketinau, bet užsižaidžiau su popieriais. Po to – tiesiai pas tave. Pavalgysiu namuose.

– Julija Marija Nelson, juk tu protinga mergaitė. Neturi teisės numoti ranka į maistą. Bent jau dabar, kai laukiesi mažylio.

Puikumėlis! Jai ir vėl vienuolika metukų.

– Mamyte, brangioji, aš tai žinau ir paprastai kas trys valandos sušlamščiu po porciją sveiko vitaminingo maistuko. Tik šiandien nepavyko.

– Gerai. Pastumk į šoną pyragėlį ir pakentėk, kol paruošiu vakarienę, – atidariusi šaldytuvo dureles mama žvilgtelėjo į vidų

– Yra lazanija [Itališkas patiekalas iš makaronų (vert.).].

– Ji tavo ar Vilou?

– Vilou.

Niekur nepasislėpsi nuo tų vegetarų!

– Norėčiau ko nors mėsiško.

– Nuo sekmadienio liko gabalėlis kumpio. Valgysi sumuštinį su salotomis?

– Žinoma. Net seilė varva!

Kol mama dėliojo produktus, Julija rausėsi po spintelę ieškodama lėkštės, įrankių ir servetėlių. Motina sumojavo rankomis, vydama dukrą šalin.

– Sėsk už stalo. Viską tau atnešiu.

– Nurimk, aš dar nemirštu, tik esu nėščia, – bandė paaiškinti mergina.

– Žinau, bet kartais noriu palepinti savo mergytes.

Julijai tikrai maudė kojas ir nugarą, tad ji nebesiginčijo, tik patogiai įsitaisė už mažo virtuvės staliuko, nejučia palyginusi jį su pernelyg šiuolaikišku stalu Rajeno bute.

Rajenas... Vien apie jį pagalvojusi mergina pražysdavo šypsena. Po karštosios popietės senųjų rūmų palėpėje jie dar kartą susitiko jos bute, kur praleido nuostabų vakarą ir Rajenas pasiliko nakvoti. Ryte, prieš jam išeinant, Julija vos neleptelėjo: iki kito pasimatymo. Susilaikė ne todėl, kad būtų nenorėjusi... Viskas pernelyg sudėtinga.

Ankstesnis gyvenimas taip staigiai subyrėjo į šipulius. Ji vis dar nenutuokė, apie ką iš tikrųjų galvoja paslaptingasis meilužis. Nei ko ji pati norėtų.

– Buvai pasitikrinti? – nutraukė dukters apmąstymus motina.

– Kitą savaitę. Susitariau su savo senąja gydytoja ginekologe. Žinau, kad ji nuostabi. Lankysiuosi pas ją visą nėštumo laikotarpį.

– Rajenas eis su tavimi?

Keistas klausimas.

– Nežinau, dar neklausiau.

– Tai paklausk, – paliepė mama. – Jis šaunus jaunikaitis. – Naomė nutilo ir papurtė galvą. – Ką aš pasakiau? Jaunikaitis? Šneku kaip mano motina. Ne, dar blogiau, kaip močiutė!

Julija nusikvatojo.

– Nebijok, niekam nesakysiu, kad pradedi vaikėti.

– Jeigu jau aš suvaikėjusi, tai ką tada kalbėti apie tavo senelę?

Mergina šiek tiek susvyravo, bet vis dėlto išdrįso:

– Ne pats maloniausias žmogus pasaulyje.

Motina patiekė dukrai sumuštinį ir iš plastmasinio indelio į dubenį subėrė paruoštas salotas.

– Kodėl? Maniau, kad ji tau patinka.

– Aš jos nepažįstu, – išsisukinėdama tarė Julija. – Senelė mane šiurpina. Iš pradžių jos pasiūlymas pralinksmino, bet, gerai pagalvojus, milijoninis pokštas visai nejuokingas. Niekam nepavyks mūsų nupirkti!

– Nemanau, kad senelė to siekia. Ji tik norėjo suburti šeimą. Ar atsisakytum, jeigu būtų tiesiog gražiai paprašiusi?

– Tikriausiai ne. Esu išauklėta panelė.

Taip. Jei ne tas keistas kyšis, Todas nebūtų pamišęs iš pykčio, o Rajenas visai nebūtų pasirodęs. Ji būtų kuo ramiausiai papietavusi su Todu, maloniai paplepėjusi... ir viskas. Laiminga pabaiga. Niekas nežino, ar būtų tekę kada nors sutikti Rajeną.

Vien tik mintis apie tokią baigtį sukėlė neregėtą paniką ir sąmyšį. Oho! Tarsi būtų dėl ko krimstis!

O kadangi daugiau nebenorėjo apie tai galvoti, pasistengė nukreipti pokalbį kita linkme.

– Mudu su Rajenu lankėmės pas gerbiamą senelę. Ji norėjo žinoti, kodėl įvyko klaida ir ar ketinu ateityje draugauti su Todu.

Motina liūdnai atsiduso.

– Ji visą gyvenimą mėgo kištis į kitų žmonių santykius.

– Akivaizdu. Nė nenutuokiu, ką ta ponia iki šiol veikė. Galbūt giliai širdyje ji didi asmenybė, tačiau kol kas negaliu jai atleisti, kad šitaip elgėsi su tavimi. Atrodo, iš pykčio senelė tapo tikra pabaisa – be gailesčio išmetė į gatvę septyniolikmetę dukterį ir visiškai ją pamiršo.

Naomė pasirėmė ant stalo.

– Neužmiršk, kad aš juos abu baisiai nuvyliau.

– O kaipgi! Tapai serijine žudike, kirviu užkapojusia tūkstančius nekaltų aukų. Tu jos vienintelė duktė. Dar suprasčiau pykčio priepuolį ar laikiną karo padėtį... bet tai truko dvidešimt šešerius metus... Netelpa galvoje!

– Freizeris buvo sunkiai sukalbamas žmogus, – sumurmėjo motina.

– Tironas! Bet ne tai svarbu. Atrodo, kad Rūta – stipri moteris. O jeigu taip, tai galėjo nenusileisti vyrui ir pareikalauti teisės būti kartu su savo vaiku, – Julija suėmė motinos ranką. – Tu esi tikra didvyrė, mama – užauginai tris padaužas, kurios su dėkingumu ir džiaugsmu prisimins vaikystę. Tik gaila, kad tuo metu, kai tu kentėjai ir dirbai be jokio poilsio, tavo prabangūs gimdytojai, kiurksodami vos už kelių mylių, nė karto nepasiteiravo, ar mes gyvos.

– Nebūčiau nieko iš jų ėmusi.

– Apie pinigus aš nekalbu. Užtektų ir draugiško pokalbio. Retkarčiais galėjo pasiimti mus pas save, kad pasimėgautum laisvu vakaru ar savaitgaliu.

Mama nusišypsojo.

– Labai myliu savo dukrytes ir gyvenimu tikrai nesiskundžiu.

– Džiugu girdėti, tik tavo euforija nė trupučio nekilsteli senelės mano akyse. Dar nespėjau išsiaiškinti, ar ji tik pasigailėtina auka, ar – tikras velnias.

– Ji nėra tokia baisi, kaip tau atrodo.

– Galbūt. Tačiau privalo atsakyti už savo veiksmus... arba neveiklumą. Mes visi privalome.

– Netgi aš? – ramiai paklausė mama.

– Taip, – patvirtino Julija. – Bet už pabėgimą iš namų tu jau atkentėjai. Be to, septyniolikmečiams impulsyvumas būdingas ir netgi atleistinas.

– Nemaniau, kad įvykiai taip susiklostys. Žinau, kad ir tu nepritari mano pasirinktam keliui.

Mergina padėjo nebaigtą sumuštinį į lėkštę – jau pasisotino.

– Noriu vienintelio dalyko – kad tu būtum laiminga. Ne man tave teisti. Savo likimą pasirenkame patys.

– Tu tokio nesirinktum.

Julija gūžtelėjo pečiais.

– Tikrai ne. Tavo vyras yra mano tėvas. Aš jį myliu, – mergina pati nepatikėjo savo žodžiais, – bet smerkiu. Niekam neleisčiau iš mūsų tyčiotis. Šeimą reikia mylėti ir gerbti, o ne išnaudoti.

– Džekas mus myli.

– Jeigu ir taip, tai ypatingai keistai tai išreiškia, – burbtelėjo mergina. – Nekenčiu, kai tėvui grįžus tu skrajoji iš laimės – tai ženklas, kad greitai tapsiu eilinės tragedijos liudininke. Namuose jis trinasi tol, kol nusiraminam ir juo patikim. Pasiekęs savo ir vėl išskleidžia sparnus. Nepailsdamas sadistiškai trypia tavo vargšę širdelę ir orumą... o tu vis tyli.

– Julija, tu dėl jo klysti.

– Nemanau.

– Ak, brangioji. Metams bėgant ir tu išmoksi tolerancijos, pakantumo žmonių ydoms, silpnybėms ir trūkumams.

– Kam? Suprantu, kas nors kasdieną kriauklėje užmiršta dantų pastą – tai yda. Trūkumas, jeigu žmogelis nuolat vėluoja į darbą. O šeimos apgaudinėjimas yra nusikaltimas! Mama, esi nuostabi moteris ir tikra gražuolė. Tūkstančiai vyrų išprotėtų iš laimės, galėdami su tavimi gyventi. Jie nešiotų tave ant rankų ir garbintų kaip tikrą karalienę.

– Aš esu Džeko Nelsono žmona ir ketinu ja likti, – liūdnai ištarė motina. – Linkiu tau suvokti, kad meilė ne tada, kai stengiesi pakeisti kitą žmogų pagal savo užgaidas. Neįmanoma mylėti tik gerąją pusę – turi priimti jį visą, koks yra.

– Tėčio blogoji pusė man per didelė, – atšovė Julija.

– O man ne, – nukirto mama.

Įsikarščiavusi mergina jau ruošėsi priminti, kad tėvas turėjo ir kitų moterų, tačiau laiku susitvardė. Skausmo ir taip per akis.

– Mylėti – tai viską atleisti, – atsiduso motina. Ji pasitrynė pirštais smilkinius ir tęsė. – Mes pasirenkame naštą, kurią galime pakelti. Aš pasirinkau. Ir nesigailiu. Džekas, kaip pasakytų Vilou, yra mano likimas.

– O Dieve! – Julija užvertė aukštyn akis ir dusliai nusijuokė.

– Aš rimtai. Galvoji, nebandžiau jo pamiršti? Kartą, kai buvote visai mažytės, Džekas ištisus tris mėnesius gyveno su šeima. Patikėjau, kad jis pasikeitė. Klydau. Tuomet nusprendžiau viską baigti. Susitikau su keliais vyrais – vienas pasimatymas netgi peraugo į rimtesnius santykius.

– Išdykėlė! Nieko man nesakei! – nepatikėjo mergina.

– Nieko rimta nesitikėjau, tad nenorėjau jūsų, mergaitės, painioti – kad netektų nusivilti dar vienu vyru. Nusprendžiau palaukti, kol įsitikinsiu, kad man tikrai pavyko.

– Kaip matau, nepavyko.

Mama papurtė galvą.

– Bandžiau tą žmogų pamilti. Veltui. Gerai tai ar blogai, bet aš visa širdimi myliu jūsų tėvą. Verčiau visą gyvenimą ilgėsiuosi Džeko, nei beviltiškai kankinsiuosi gyvendama su kitu vyru.

Julija nepratarė nei žodžio. Liūdna.

– Tėvas sensta, – teisinosi motina. – Greitai nurims ir apsistos vienoje vietoje. Jis pareis namo, pas mane, ir drauge nugyvensime likusias dieneles.

– Galėtum mėgautis pilnakrauju, turiningu ir laimingu gyvenimu, o ne svaičioti apie jo pabaigą, – papriekaištavo dukra.

– Aš patenkinta, Julija. Turi su tuo susitaikyti. Gyvensiu taip, kaip noriu.

– Žinau. Pasiduodu.

– Ačiū. O savo dukroms linkiu tokių vyrų, kurie joms suteiktų begalę laimės. Tu savąjį jau sutikai.

– Dar nežinau, – paprieštaravo Julija.

– Jis – mažylio tėvelis, – švelniai priminė mama.

Julija pažvelgė į moterį, kuri iki šiol buvo jos pasaulio ašis.

– Patari nusileisti, atleisti ir tekėti už Rajeno?

– Trokštu išvysti tave laimingą. Nerimauju dėl jūsų visų. Dėl Marinos – nes ji sekioja paskui savo širdį; dėl Vilou, kuri nuolat susiduria su ieškančiais pagalbos, o vėliau išskrendančiais pas kitas. Ir dėl tavęs, nes...

– Esu užsispyrusi kietakaktė ir niekuo nepasitikiu, – užbaigė mergina.

– Nes kadaise buvai žiauriai įskaudinta, neišsigydei ir dėl vis dar kraujuojančių sielos žaizdų nusprendei, kad nepavyks susirasti mylimojo.

– Tai vienas ir tas pats, – burbtelėjo Julija, be jokio tikslo šakute baksnodama salotas.

– Ar su Rajenu jautiesi laiminga? – paklausė motina.

– Kartais. Visko būna. Nėra jis toks blogas, kaip galvojau.

– Esu tikra, kad šis vyrukas – jei kartais sugalvotų išlįsti į plačiąją visuomenę – neabejotinai paskirs tave savo reklaminės kampanijos vadove, – paerzino Naomė.

Julija šyptelėjo.

– Puikiai supranti, apie ką kalbu. Jeigu pamirščiau, kur ir kaip susipažinome, jis būtų nuostabus žmogus – protingas, rūpestingas ir... na, taip, man jis labai patiktų.

– Praeities nepakeisi.

– Žinau, tačiau atkakliai spyriojuosi nenorėdama su tuo susitaikyti.

– Ar padeda? – nusišaipė mama.

– Ne. Ech, kad viskas būtų kitaip...

– Gyvenimo nepasuksi atgal. Žmonės yra tokie, kokie yra. Rajenas geras jaunuolis. Trokšta tapti tėvu. Aiškiai matau, kad tau jis rūpi. Ar dar vardinti?

– Nereikia, tu teisi, – nuleido galvą Julija. – Prisipažinsiu, aš vis dar bijau, kad jis meluoja, rezga pinkles ar slepia kokią nors baisią paslaptį, kuri išaiškėjusi prislėgs mane amžiams.

– Visas gyvenimas – rizika. Taip reikia. Manau, verta pabandyti dar kartą. Vien dėl to, kad vėliau nesigailėtum. Pats laikas pamiršti Garetą.

– Kalbi kaip iš rašto, – Julija giliai įkvėpė. – Atsitiesti po sužadėtinio išdavystės buvo daug lengviau, nei tikėjausi. Šį kartą viskas kitaip ir aš nepajėgčiau pakelti Rajeno patyčių.

– Įsimylėjai, – Motina paglostė dukters skruostą.

– Taip. Ir tuo visai nesidžiaugiu.

– Ar pajėgsi užgniaužti šitą jausmą?

Ne – jei ir toliau susitikinėsime, – mintyse pripažino Julija, pagalvojusi apie praėjusį sekmadienį. Tai ne vien kūniški malonumai... Sąmonėje atgijo mieli pokalbiai ir šiltas juokas, pojūtis, kad esi garbinama, ir noras pasitikėti tuo vyru.

– Kategoriškai atsisakau mylėti, – supyko Julija ir trinktelėjo kumščiu į stalą.

Motina palingavo galvą.

– Bijojau, kad pasirinksi kančią. Neapsakomai liūdnas sprendimas. Kita vertus, nemanau, kad kas nors, netgi tu, turi tiek geležinės valios, kad suvaldytų galingiausią pasaulyje jausmą. Rajenas nesitrauks. Jis augins savo mažylį ir nuolat maišysis tau po kojomis. Pasmerki save amžinai kovai.

Išmintis kalbėjo mamos lūpomis. Akivaizdu, kad ši meilė neišvengiama. Tai kodėl Julija taip spardosi?

Julija bloknote užsirašė pastabą. Dar keli sakiniai – ir galės užbaigti suvestinę.

Į praviras duris kažkas pabeldė. Mergina pakėlė galvą.

– Užeikite, – pakvietė į vidų žemą pagyvenusį žmogelį, neryžtingai trypčiojantį ant kabineto slenksčio.

Vyras vilkėjo džinsais ir paprastu nutįsusiu megztiniu. Tokio pilko ir niekuo neišsiskiriančio žmogaus gatvėje net nepastebėtum.

– Julija Nelson? – paklausė atvykėlis.

– Taip.

– Julija Marija Nelson?

Ji niekad nemėgo žmonių, šaukiančių ją pilnu vardu ir pavarde. Tai primindavo motinos pyktį.

– Kuo galėčiau padėti?

Žmogėnas padavė jai storą sunkų voką.

– Malonu pasitarnauti, – tarė ir bemat pasišalino.

Kiek paspoksojusi į voką mergina įgudusia ranka atplėšė. Laiškas iš kaimyninės advokatų kontoros. Su kiekvienu žodžiu Julijai į gyslas plūdo vis didėjantis šaltis. Širdis protestuodama suriko, o smegenys sumurmėjo: Aš juk tave įspėjau! Krūtinę surakino baisus skausmas ir mergina sužiopčiojo gaudydama orą.

Rajenas atsiuntė priešvedybinę sutartį ir siūlymą už jo tekėti, įsigaliosiančius po gimdymo ir DNR testo. Jeigu būsima mamytė sugalvotų bent vieną iš jų atmesti, brangiausiasis kreipsis į teismą dėl vaiko globos. Absoliučios. Taškas.

Julija lyg audra įsiveržė į Astono ir Beneto įstaigą, vėju pralėkė pro apstulbusią sekretorę ir pasileido koridoriumi – tiesiai į Rajeno kabinetą. Vaikinas ramiai kalbėjo telefonu. Jai įėjus atsigręžė ir džiaugsmingai nusišypsojo.

Po velnių tą nelemtą virpulį! Šlamštas! Visiškas mėšlas!

Ji išmušė ragelį Rajenui iš rankų ir sugrūdo dvokiančius popierius jam į veidą.

– Kaip tu drįsti? – iškošė. – Kaip galėjai? Aš tavimi pasitikėjau. Sunkiai, bet galų gale patikėjau. Labiausiai apmaudu, kad laikui bėgant pradėjau krimstis pernelyg sureikšminusi paprastą išdaigą, be reikalo užsipuolusi mielą vyruką ir pasmerkusi dėl vienintelės netyčia padarytos klaidelės. Bet tai nebuvo klaida, ar ne? Pačią pirmą naktį tu parodei savo tikrąjį veidą. Jau tuomet buvai kirminas, o dabar išaugai į didelį šlykštų šliužą.

Rajenas nuo grindų surinko popierius ir atsistojo.

– Apie ką tu kalbi, Julija?

– Apie ką? Paskaityk pats! – Julija mostelėjo į sutartį. – Įsitikinęs, kad laimėsi? Neišdegs! Esu geresnė teisininkė už bet kurį nusmurgusį advokatėlį, kurį tau pavyktų užverbuoti. Negausi nieko! Girdi mane? Tu jau prakišai. Prarasi begales brangaus laiko ir liksi su špyga. Mane ir mano kūdikį regėsi tik sapne. O dabar ištempk savo supuvusias ausis ir paklausyk: aš niekada netekėsiu už tavęs – net jei siūlytum visus pasaulio lobius. Kitą kartą susitiksime teismo salėje. Ketinu tave sutrypti ir išdarinėti po gabalą. Parklupdysiu ant žemės sulaužytą ir kraujuojantį, o pabaigoje suspardysiu – kad niekada nebeatsikeltum. Šunsnuki! Nenoriu tavęs matyti. Juokinga! O aš pagalvojau, kad tave pamilau. Cha!

Ji apsisuko ir dingo.

Apstulbusio vaikino kojos priaugo prie grindų. Mintys išdulkėjo, krūtinėje atsivėrė tuštuma... Nepaklusniomis, drebančiomis rankomis paėmė raštus ir pradėjo skaityti. Jau po pirmųjų sakinių jį sukaustė siaubas.

– Negali būti! – sukandęs dantis sudejavo. – Julija, pasigailėk. Aš net nežinojau.

Rajenas išlėkė pro duris. Tuščia! Apačioje užsiverdamos trinktelėjo lifto durys. Julijos neliko nė kvapo...

Ką dabar daryti? Kaip jai paaiškinti, kad jis nekaltas? Ir kas, po galais, šitaip persistengė?

Atsakymas aiškus. Įžengęs į Todo kabinetą Rajenas garsiai užtrenkė duris.

– Ką sugalvojai? – užriko. – Tu – beprotis! Trini rankomis man už nugaros? Ar bent suvoki, ką iškrėtei?

Todas nesuprasdamas susiraukė, čiupo atkištus popierius ir greitai permetęs akimis gailiai atsiduso.

– O Dieve... Rajenai, nepyk. Buvau visai pamiršęs. Jau seniai atsisakiau minties juos išsiųsti. Julija skaitė?

– Iš to, kaip ji su manim kalbėjo, sprendžiu, kad… taip. Šiandien. Dabar jau gali šokinėti iš laimės.

– Norėjau tave apsaugoti. Po pirmojo Julijos apsilankymo nusamdžiau advokatą. Aš dar nieko apie ją nežinojau. Pasakiau, kad tau pasimaišė protas ir žadi vesti nepažįstamą merginą, – Todas įsmeigė akis į pusbrolį. – Prisiekiu, aš tik liepiau jam parengti dokumentus. Nieko daugiau.

Rajenas gerai žinojo, kad draugas nemeluoja. Todas stengėsi jį užstoti nuo smūgio į nugarą. Juo dėtas Rajenas padarytų lygiai tą patį.

Taip. Šį kartą pusbrolio ištikimybė pakišo jam koją. Maža to, sudaužė širdį ir sunaikino bet kokią viltį susigrąžinti Juliją. Rajenas jautėsi visiškai bejėgis. O vėliau, kai sugrįš namo, tikrovė iškils visu gražumu ir patenkinta iššieps savo iltis.

– Įdarbinai tikrą žvėrį, – karčiai nusivaipė Rajenas. – Jis ką tik mane sutvarkė.

– Nė neketinome tavęs užgauti.

– Nusitaikėte į Juliją?

Ji išeidama mestelėjo apie meilę. Kaip troško iš tos puikios moters lūpų išgirsti prisipažinimą! Tik svajonėse aplinkybės buvo kiek kitokios.

– Pasistenk, kad ji suprastų, jog tai ne tavo darbas, – nervingai patarė Todas. – Velnias! Aš pats ją įtikinsiu!

– Kodėl ji turėtų klausytis? – pavargusiu balsu paklausė Rajenas. – Aš nepatikėčiau nė vienu iš mudviejų. O tu? Apmoviau merginą pačią pirmąją minutę. Įžeidžiau. Po to varčiausi kūliais, stengdamasis ją prisijaukinti. Viskas baigta – aš praradau Juliją.

– Tu ją myli, – tarė Todas. – Nepasiduok.

Rajenas susimąstė ir staiga ryžtingai pareiškė:

– Nė nemanau. Aš laimėsiu jos meilę. Tik pirma reikia sugalvoti kaip.

Susirietusi į kamuoliuką Julija gulėjo lovoje. Po barnio ji nebegrįžo į darbą, o susigūžusi, nuleidusi galvą ir nieko aplinkui nematydama žingsnis po žingsnio iš lėto parpėdino namo. Mergina valdėsi iš paskutiniųjų, tačiau kai tik uždarė paskui save duris, iš akių upeliais pasruvo ašaros, o gerklę užgniaužė rauda. Tokia stipri, kad Julija pasijuto plyštanti į daugybę mažų skutelių. Negali būti! Rajenas ne toks... O taip – būtent toks!

Gareto išdavystė buvo nelaukta ir neapsakomai žiauri, tačiau, praėjus sukrėtimui ji tik tegalvojo, kaip kuo toliau nuo jo pasišalinti. O dabar, visa siela nekęsdama Rajeno, norėdama jį nubausti ir pažeminti Julija nežmoniškai kentėjo nuo minties, kad niekada jo nebepamatys.

– Aš psichiškai nestabili, – sukūkčiojo mergina. – Man reikia psichiatro pagalbos.

Kažkas pabeldė į duris.

Julija sustingo ir ranka užsidengė burną. Ji nepajudės. Ten tikriausiai Rajenas. Ji net nesiruošia dabar su juo kalbėtis. Niekada su juo nesikalbės.

Pasigirdo skambutis, po to atkaklus beldimas. – Čia aš, Todas. Julija, žinau, kad esi namuose. Mačiau prie vartų tavo automobilį. Variklio dangtis dar šiltas, taigi tu neseniai parvažiavai. Atrakink duris, reikia pasikalbėti.

– Nieko man nereikia! – pašokusi nuo lovos ir žiūrėdama į uždarytas duris suklykė mergina. – Jūs abu vienodi. Šunsnukiai! Dink, kol neiškviečiau policijos!

– Niekur aš neisiu. Įsileisk tuojau pat, arba tavo asmenines bėdas išgirs kaimynai. Atidaryk! Privalai mane išklausyti.

– Nemanau, – pakėlusi ranką prie spynos sumurmėjo Julija. Pasukti? Kodėl gi ne? Gal jis susapnavo, kad gali ją priversti pasirašyti sutartį?

Julija pravėrė duris. Todas jas stumtelėjo ir įslydo į vidų. Jis toks panašus į pusbrolį! Mergina drebėjo tramdydama ašaras, bandė išlikti ori prieš šį sukčių.

Kokia beprasmybė, – prisipažino sau. Numanė, kad, nepaisant visų pastangų, atrodo kaip paskutinė griuvena.

– Ko tau? – griežtai pareikalavo pasiaiškinimo. – Eik iš čia.

– Aš vos tik įėjau, – ramiai pasakė Todas. – Turiu tau kai ką papasakoti. O jau tada galėsi išspardyti mano didelį užpakalį.

Džiaugtumeis, jeigu spardyčiau tiktai jį, – sugriežusi dantimis pagalvojo Julija. Ir kodėl ji neišmoko kelių karatė smūgių? Lūžtančių kaulų traškesys neapsakomai pradžiugintų iškankintą širdelę.

Todas mostelėjo į sofą.

– Galima?

– Ne.

– Tu nėščia ir nusiminusi. Atsisėsk, aš pastovėsiu.

– Jaučiuosi puikiai, – Julija sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Kalbėk!

Vaikinas įkvėpė:

– Gerai. Tik leisk man pabaigti, nepertraukinėk.

– Nesupratau? – Julija perliejo įkyruolį lediniu žvilgsniu. – Kas tu toks, kad man įsakinėtum? Tavo pusbrolis mane paniekino, tad gali neaušinti burnos be reikalo. Bjaurybė!

– Ką gi, aš greitai. Rajenas nekaltas – viską sutvarkiau aš. Vargšelis net nežinojo, kad tariausi su advokatu. Taip pat nežino, kad aš čia. Galiu įrodyti – atsinešiau apmokėjimo už paslaugas kvito šaknelę. Iš jos pamatysi, kad daugiau nei valandą su teisininku sukome galvas, kaip tave sutramdyti. Gyniau pusbrolį, nes jis buvo bejėgis: mąstė vien apie tai, kad sugadino santykius su tavimi. Siaubingai kentėjo.

Rajenas? Julija nukreivojo prie sofos ir susmuko. Ar tai įmanoma? Ne, čia tik dar viena nuodugniai apgalvota gudrybė!

– Pusbrolis niekada nebūtų to padaręs. Dabar jau ir aš nedaryčiau, bet tuomet dar tavęs nepažinojau. Maniau, kad įviliojai jį į spąstus.

– Tu man pataikauji.

– Nepyk, bet šimtai moterų tik to ir trokšta.

Turėjau patikrinti, ar tu nesi viena iš jų. Klausyk, Rajenas – vienintelis man artimas žmogus. Dėl jo velniui sielą parduočiau. Tik norėjau, kad brolis daugiau nekentėtų. O kas iš to išėjo? Mylima moteris jį paliko ir kaltina už mano kiaulystes! Atleisk jam, Julija. Jis šaunus. Tai aš – velnio išpera. Nekęsk manęs!

Jeigu Julija dabar ko ir nekentė, tai tik žvėriško noro patikėti šiuo atgailautoju. Iš to, ką iki šiol spėjo sužinoti apie Todą, galėjo spręsti, kad būtent taip jis ir pasielgtų norėdamas ištraukti iš bėdos savo draugužį. Rajenas nieko nenumanė?

– Užteks! – ramiai pertraukė Julija. – Daugiau nereikia. Visiška painiava. Turiu pabūti viena ir viską apmąstyti.

Garsiai girgžtelėjo durys ir ant slenksčio pasirodė senelė.

– Palieki savo butą atrakintą? – paklausė senoji ponia. – Šiais laikais taip neramu, geriau pasisaugoti.

Atsisukusi ji pastebėjo Todą ir nustebo:

– Nesitikėjau tave čia rasti.

Julija pakilo nuo sofos.

– Tu taip pat netikėta viešnia, senele.

– Žinau, žinau. Skambinau tau į darbą. Atsiliepė padėjėja ir išdavė, kad susirgusi išvykai namo. Užėjau pasiteirauti, kaip jaučiasi mano anūkė ir proanūkis.

Ramybės! Viskas gerai – staigmenos nepaliaujamai plūsta viena po kitos.

– Tu žinai apie kūdikį?

– Aš viską žinau. Na, ne visai. Pražiopsojau savo berniukų maskaradą. Būčiau tikrai įsikišusi. Todas vyresnis ir turėjo susituokti pirmas.

Julijai sukosi galva. Jai vos užteko jėgų pasiūlyti senelei sėstis, po to šlumštelėjo atgal ant sofos.

– Kas tau pasakė? – griežtai paklausė.

Rūta pažvelgė į Todą, vis dar tebestovintį priešais Juliją.

– Traukiesi, brangusis? Nusiramink.

Vaikinas žingtelėjo atgal. Senelė pasisuko į anūkę.

– Mano manikiūrininkės sesuo dirba vienoje sūnėnų firmoje. Kartais ja pasinaudodavau, kad beviltiškai neatsilikčiau nuo berniukų verslo. Tie velniūkščiai nieko man nesako. Mieloji panelė pranešė ir apie dokumentus. Kiek žiauroki, aišku, bet savo darbą padarė.

Julija jau nebesusigaudė, kuo jai labiau stebėtis – ar Rūtos šnipinėjimu, kuris pagaliau atvėrė merginai akis, atskleisdamas viso šio jovalo esmę, ar įstaigos darbuotoja, be jokio sąžinės graužimo išklojančia slaptą informaciją pirmam pasitaikiusiam.

Julija pakėlė antakius ir žvilgtelėjo į už ją nė kiek ne mažiau įsiutusį Todą.

– Galiu prisiekti, kad ta kalaitė jau nuo šiandien laisva kaip vėjas, – prisimerkęs iškošė vaikinas.

– To ir tikėjausi! – pagyvėjo Rūta. – Aš jau parūpinau jai kitą puikų darbelį. Bėk, mielasis, sutvarkyk tą reikalą, o aš tuo tarpu paplepėsiu su Julija.

Todas suabejojo. Mergina nujautė, kad vyrukas ketina pasilikti ir ginti ją nuo gresiančių nemalonumų.

– Išgyvensiu, – nuramino ji gynėją. – Gali eiti.

– Tikrai?

Julija linktelėjo ir jis pasišalino.

– Turėjai ką veikti, – kreivai šyptelėjusi pradėjo pokalbį mergina.

– Savo šeima reikia rūpintis.

Ir staiga Julija suvokė, kad viso šio kišimosi į svetimus reikalus, kontroliavimo, melo ir gudrybių jai pakaks bent penkiems gyvenimams.

– Štai ką pasakysiu, senele, – nusipurčiusi tarė. – Neturi jokios teisės. Šnipinėdama, apgaudinėdama ir regzdama pinkles nesitikėk, kad šeima tave mylės. Suprantu, kad privalau gerbti tavo senatvę, bet niekuomet tau neatleisiu už mamą.

Rūta suakmenėjo.

– Naomė pasirinko tokį gyvenimą. Ji puikiai žinojo, kas laukia.

– Tu ją privertei pabėgti. Mano tėtis buvo pirmasis ir, matyt, paskutinis, kurį pamilo tavo duktė. Liepei jai rinktis tarp jūsų ir mylimo vyro. Ko tikėjaisi?

– Pareigos jausmo.

– O argi ne motinos pareiga mylėti savo vaikus? Bet tu tikriausiai niekada nepatyrei šito jausmo. Užtenka vieną kartą suklysti – ir nusisuki nuo artimo žmogaus kaip nuo raupsuotojo. O dabar – aukščiau smakrą! Ketinu tave atleisti nuo vieno rūpesčio – palik mane ramybėje. Vis tiek neišvengiamai nusiviltum. Perspėjau, kad spėtum laiku išnykti iš mano pasaulio. Matai? Tau bus daug lengviau ir geriau. O aš nepatirsiu švelniųjų tavo meilės pančių ir laisvės apribojimų.

Rūta išbalo.

– Kaip drįsti taip su manimi kalbėti?

– Kažkas turėjo išdrįsti. Kodėl laikaisi įsikibusi Rajeno su Todu, o mano mamai leidai taip lengvai išeiti? Ar tu... – Julija žioptelėjo, nes staiga suprato, kur čia šuo pakastas. – Tu gailiesi, – lėtai ištarė. – Kai pagalvoji apie savo dukterį, belieka tiktai graužtis. Nesumąstei, kaip viską ištaisyti. Nežinau, kas kaltas – tavo nesveikas pasipūtimas ar šaunuolis vyras. Galvojai, kad dukrytė nenorės tavęs matyti, todėl bijojai artintis. Bet atsirado Todas su Rajenu, kurie beveik ją atstojo. Prisirišai prie jų, draskeisi tarp meilės ir pastangų juos sulaikyti, kad neišnyktų taip pat, kaip ir tavo mylimas vaikas.

Senelės akyse sužibėjo ašaros, tačiau rūsti ir smerkianti veido išraiška nepakito.

– Neturiu nė menkiausio supratimo apie ką dabar kalbamės, bet aiškiai matau, kad motina nepajėgė tavęs išauklėti – esi storžievė ir nepaisai jokių etikos normų.

– Etikos normų? – Julija nuoširdžiai nusijuokė. – Kalbamės tik tarpusavyje. Pamirškime normas – mes juk artimos giminaitės.

– Puiku! Gali daryti, ką nori, bet atmink, panelyte: laukiesi mano proanūkio, todėl nori nenori tekėsi už Rajeno Beneto.

– Ne, netekės!

Julija pakėlė galvą ir tik dabar pastebėjo šalia stovintį Rajeną. Nekreipdamas dėmesio į merginą jis palinko virš tetos.

– Julija nedarys nieko, ko nepanorės pati. Niekas nevers jos daryti to, ko nenori: nei tu, nei aš, nei dar kas nors. Trokštu, kad ši moteris būtų laiminga. Jeigu ji pamils kitą vyrą, aš pasitrauksiu.

Negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, Julija išpūtė akis. Žiūrint į Rajeną ją gėdingai užliejo nesuprantamas džiaugsmas.

– Tu tikras kvailys, – atžariai sugergždė Rūta. – Nusivyliau.

– Bus taip, kaip sakau.

– Bet juk beprotiškai myli šitą mergiotę, – bandė prieštarauti teta. – Aiškiai matau, nes dar niekada nebuvai taip išskydęs dėl moters. Anksčiau maniau – ko jau ko, o proto tau tikrai netrūksta.

– Tavo nuomonė man nerūpi, – pareiškė Rajenas ir pagaliau pažvelgęs į Juliją išspaudė sielvartingą šypseną. – Julija, nusprendžiau, kad pakaks tave skaudinti. Pastebėjau, kad viską griauti – mano antroji prigimtis. Be didelio vargo kuo puikiausiai pavyksta sunaikinti mieliausius širdžiai dalykus.

Mergina atsistojo ir žengė prie Rajeno. Matydama šį vyrą šalia pajuto neapsakomą ramybę. Dabar Julija suprato, kad Todas labai pasistengė sujaukdamas jos ir Rajeno santykius. Taip pat ir Rūta. Ar ji turi jaudintis dėl pamišusių giminaičių neatsakingų veiksmų? Ar tik ne jai su Rajenu spręsti, kas jiems geriausia?

Pabudus iš sąstingio sąmonę pagaliau pasiekė senelės žodžiai. Meilė? Rajenas ją myli? Julijos siela nušvito, o širdis suspurdėjo lyg sugautas paukščiukas.

– Pasipiršk, – paliepė sūnėnui tetulė. – Na, judinkis greičiau – ir baigiam šitą reikalą!

– Ne! Neprašysiu Julijos rankos. Tik tiek tegaliu padaryti, kad ji pasijustų laiminga.

– Ką? – vienu metu šūktelėjo abi moterys.

Rajenas sugriebė Juliją už rankų ir pažvelgė jai į akis.

– Priverčiau tave verkti. Nebenoriu daugiau matyti ašarų. Nebenoriu, kad abejotum manimi ar mano motyvais. Yra tik vienas kelias to išvengti – paleisti tave. Nesvarbu, kad visą laiką svajojau tapti tavo vyru, būti drauge su tavimi. Ne tik dėl kūdikio. – Vaikinas įkvėpė. – Nekenčiu mūsų pažinties vakaro. Jis buvo pats nuostabiausias ir kartu pats baisiausias mano gyvenime. Atsitokėjus jau buvo per vėlu ką nors keisti – tu supykai, įsižeidei ir aš supratau, kad sutrypiau vos prasiskleidusį draugystės žiedą. Kūdikis man suteikė dar vieną progą, nes tau nebuvo kitos išeities – turėjai su manim susitikti. Vyliausi, kad po kiek laiko tu mane nors truputį pamėgsi. Deja, suklydau paskubėjęs pasipiršti. Ir vėl viskas nuo pradžių.

Rajeno žodžiai buvo stebuklingi: šilti ir glostantys, jie veikė kaip balzamas sielai.

– Myliu tave, – vaikino akys žibėjo, lūpose žaidė švelni šypsena. – Aš tave myliu ir niekad neversiu elgtis prieš tavo valią. Vis dar tikiuosi, kad leisi matytis su vaikeliu. Nupirksiu namą kaimynystėje. Tik sušvilpsi – ir aš jau stovėsiu prie durų, pasiruo šęs išpildyti menkiausią tavo užgaidą. Prisiekiu, brangioji: neturiu nieko bendra su tais nelemtais dokumentais. Juk jauti, kad man net į galvą neateitų mintis tave įskaudinti.

– Žinau, – Julijai trūko oro. – Žinau, tačiau perskaičius sutartį protą aptemdė emocijos. O kai Todas prisipažino, nė nežinojau, ko griebtis.

– Todas?

– Nuo praėjusių Kalėdų šitas namas dar nebuvo matęs tiek daug lankytojų, – mergina nieko nematė pro ašaras – laimės ašaras. – Aš tikiu Todu. Tavimi taip pat. Tik pajutusi, kaip skaudžiai žeidžia tavo melas, supratau, kad labai tave myliu.

Julija krūptelėjo tikėdamasi pašaipios senelės pastabos apie beprasmį sutuoktuvių vilkinimą išsiaiškinus, kad juodu su Rajenu vienas kitą myli. Tačiau neišgirdo nė garso. Mergina atsisuko patikrinti, ar tik senolė neužmigo nuvarginta jausmingos scenos. Rūtos nebuvo – ji sugebėjo išslinkti nepastebėta. Durys tvarkingai uždarytos.

– Nemaniau, kad ta moteris tokia jautri, – prisipažino Julija.

– Aš taip pat. Mudu su Todu ir tetulė dar susibursime išsiaiškinti įvairius tarpusavio ryšio palaikymo būdus.

– Senelė labai vieniša, todėl į jus ir kabinasi, – tarė Julija, nustebindama ne tik Rajeną, bet ir save. – Turite į tai atsižvelgti.

– Būtinai, – prižadėjo vaikinas, bučiuodamas visus iš eilės brangios moters pirštelius. – Beprotiškai myliu tave.

– Aš taip pat tave myliu, – Julija pakėlė galvą ir nusišypsojo – staiga pajuto, ką dabar pasakytų senelė. – Įdomu. Šis pasiutęs mažylis tikrai išsikovojo teisę turėti abu tėvus.

– Jis tikras kovų meistras.

– Yra tokia senoviška tradicija: mylinčios poros galų gale susituokia.

– Esu girdėjęs apie tokią, – Rajenas paleido vieną merginos ranką ir švelniai prilietė jos skruostą. – Ar aš gerai supratau? Nepaisant visų šunybių, tu nori už manęs tekėti?

Julija linksmai išsišiepė.

– Man būtų didelė garbė.

Rajenas susijaudinęs stipriai truktelėjo mylimąją prie savęs ir alkanomis lūpomis nubučiavo jos veidą. Julija apsivijo rankomis jo kaklą ir alpdama iš laimės prigludo prie galingo kūno. Štai tas vienintelis, kuris visą gyvenimą bus šalia jos. Ji taip pat nesitrauks nuo jo nė per žingsnį.

– Mes būsime puiki komanda, – tyliai sumurmėjo mergina.

– Olimpinė, – pritarė Rajenas, lūpomis glamonėdamas gundantį būsimos žmonos kaklą.

– Kalbu rimtai. Būsime viena iš tų viską suspėjančių porų. Pati produktyviausia. Žinoma, reikės persikelti į naują butą – šis gerokai per mažas trijų asmenų šeimai. O tavasis... nepyk, bet nepajėgiu net įsivaizduoti savęs ten gyvenančios. Turėsime pirkti namuką.

Rajenas sunkiai atplėšė nuo jos lūpas, pakėlė galvą ir žaismingai nusišypsojo:

– Jei tik panorėsi, tėveliai mielai padovanos mums savąjį.

– Sugundytum nebent palėpe – ten praleidau nepakartojamą sekmadienį.

– Su tavimi – visos dienos nepakartojamos, – Rajenas vėl ją pabučiavo. – Iš tikrųjų tai mes skolingi tetai už supažindinimą. Jeigu gims mergytė, pavadinsime ją Rūta – jos prosenelės garbei.

Julija sustingo iš nuostabos.

– Tuojau pat prisipažink, kad pajuokavai!

Vaikinas nė nesiklausydamas jau tempė ją link miegamojo.

– Rajenai! Palauk! Mūsų dukra tikrai nebus Rūta. Girdi mane? Kas nutiko su pažadu išpildyti menkiausias mano užgaidas? O kurgi mano valios paisymas?

– Niekada nežadėjau, kad aklai jai pasiduosiu, – jis vienu judesiu ištraukė Julijos palaidinukę iš sijono.

– Leidai suprasti.

– Ačiū Dievui, gyvename lyčių lygybės amžiuje. Ir aš turiu teisę balsuoti.

– Na ir puiku. Bet mano balsas šiek tiek svaresnis.

Rajenas nusikvatojo ir paskandino Juliją bučinyje. Staiga balsų, vardų ir panašių smulkmenų reikšmė nublanko. Niekas nebesvarbu šalia šio nuostabaus vyro, amžiams pavergusio jos nerimstančią širdį ir apvertusio gyvenimą aukštyn kojomis.

MILIJONIERIAUS LAIMĖ

Vos po aštuonių sekundžių Vilou Anastasija Nelson suprato, kad jos planas turi didžiulį trūkumą.

Ji atvyko į neįtikėtinai didžiulį ir nepatogų Todo Astono Trečiojo dvarą nusiteikusi išdrožti jam tiesiai į akis, ką apie jį galvoja. Iš tiesų to vyro ji dar niekada nebuvo mačiusi, todėl nežinojo, kaip jis atrodo.

Žinoma, vaizduotėje susiklostė tam tikras jo paveikslas. Todas – aukštas, dailus, turtingas. Bet ar jo plaukai tikrai tamsūs, o akys – rudos? Ir kaip jai nešovė į galvą panaršyti po internetą? Tikriausiai jis puikuojasi mėnesiobukagalviai.com pirmajame puslapyje.

Na, jeigu Todas Astonas yra aukštas, neišvaizdus brunetas, tai kas tada šis šviesiaplaukis gražuolis, dabar stovintis priešais ją?

– O, sveiki, – tarė ji, šypsodamasi duris atidariusiam vyrui. Mergina tikėjosi, kad neatrodo tokia sutrikusi, kokia iš tikrųjų jautėsi. – Norėčiau šnektelėti su Todu. Juk čia jo namas, tiesa? Mano sesuo minėjo, kad jis gyvena čia, ir…

Vilou sunkiai atsiduso. Pradžia visai nevykusi. Ji kalba kaip kokia įžymybes persekiojanti fanatikė.

– Mano sesuo jį pažįsta, – beviltiškai pridū- rė ji.

Šviesiaplaukis vaikinas nepasitraukė ir nepakvietė jos vidun, tik susinėrė rankas ant krūtinės, ir Vilou įsmeigė į jas žvilgsnį. Vyras buvo stambus – tikrai raumeningas, bet ne kaip tie vyrukai, kurių gyvenimo tikslas – užsiauginti kuo tvirtesnius raumenis. Jis atrodė stiprus kaip jaguaras. Vilou būtų galėjusi lažintis, kad jis nė nemirktelėjęs sulaužytų jai dilbį.

Akys žalios, labai panašios į katino, – pamanė išsiblaškiusi, tęsdama bendrą galingo katino analogiją. Veidas mielas – gražus, ir tuo pat metu verčiantis juo pasitikėti. Nesvarbu, kad ji nieko apie jį nežino. Jis galėtų būti… Mergina papurtė galvą. Jai reikia nepamiršti, ko čia atvyko.

– Klausyk, – tarė ji kaip galėdama tvirčiau, nusprendusi tokio vaikino akivaizdoje elgtis oriai ir ryžtingai. – Privalau pasikalbėti su Todu. Žinoma, norėčiau padaryti šį tą daugiau. Jis visiškai sujaukė mano sesers gyvenimą. Dėkui Dievui, viskas baigėsi gerai, bet kas būtų, jeigu ne? Kai apie tai pagalvoju, tiesiog kraustausi iš proto. Tiesą sakant, mielai trinktelėčiau kumščiu jam per kvailą galvą.

Tarpduryje stovėjęs vyras kilstelėjo antakį ir atsilapojo švarką. Vilou pajuto, kaip gyslose sustingo kraujas.

Tas vyras ginkluotas.

Ji įsivaizdavo, kad pistoletas guli dėkle, kuris patogiai pritaisytas jam prie šono, kad galėtų akimirksniu išsitraukti. Beveik kaip kokiame filme, tik šįkart viskas vyko realiame gyvenime ir Vilou pajuto, kaip iš baimės jai net pilvo raumenis sutraukė.

– Kokiu reikalu atvykote pas poną Astoną? – žemu balsu pasiteiravo vyras ir Vilou per nugarą nubėgo šiurpuliukai.

Vadinasi, jis ne Todas. Vilou iškart taip pagalvojo, o dabar buvo tvirtai įsitikinusi.

– Aš... ak... jis…

Protingiausia būtų nešdintis iš čia. Ji norėjo tik aprėkti Todą, nesitikėjo, kad už tai gali gauti kulką į kaktą. Vis dėlto kažkoks kipšiukas viduje vertė ją tvirtai įsiremti kojomis į grindis didžiuliame vestibiulyje su kolonomis.

– Man regis, jūs pernelyg jautriai reaguojate, – sumurmėjo mergina. Ji prisivertė atitraukti žvilgsnį nuo ginklo ir pažvelgti į jai grasinantį vyrą. Na, gal dar negrasino, bet išgąsdino. Reikia pripažinti, kad tai jam labai gerai sekasi.

– Man už tai moka.

– Ar tas sukčius jau išvyko į biurą? – maloniai paklausė Vilou. – Ką gi, pasigausiu jį tenai.

– Jūs niekur jo negaudysite. Kas esate ir ko norite iš pono Astono? – paklausė vyras ir pabandė sugriebti merginą už alkūnės.

Mokydamasi vidurinėje mokykloje Vilou kasmet stengdavosi patekti į aistruolių komandą. Bet amazonių pasauliui ji netiko – buvo per žema. Nors ir būdavo puikiai pasiruošusi, nušlifavusi programą, atsidūrusi vienoje eilėje su kitomis kažkodėl išmušdavo visas iš pusiausvyros. Šiaip ar taip, visokie akrobatiniai numeriai, pasisukimai ir pasilenkimai jai nebuvo naujiena.

Vilou apsimetė besisukanti į kairę, tačiau pasuko dešinėn ir pralindusi pro ištiestą vyriškio ranką staiga atsidūrė namo viduje.

Užplūdo džiaugsmas. Jeigu Todas čia yra, ji susiras jį. Tada gerai aprėks, ir jos pasaulis sugrįš į įprastas vėžes.

Ji perbėgo per erdvų vestibiulį, palikdama už nugaros ginkluotą poną Pakvaišėlį, ir pasileido per didžiulius kambarius su aukštomis lubomis. Pasijuto tarsi papuolusi į muziejų, o ne į namus, kuriuose gyvena žmonės, nes visur buvo pilna įvairiausių eksponatų. Pagaliau ji atsidūrė ilgame koridoriuje. Girdėjo ją atsivejančio ginkluoto vyro žingsnių aidą Vilou buvo įsitikinusi, kad jis nešaus, bet dėl visa ko leidosi atgal, paskui vėl puolė į priekį, laikydamasi arčiau sienos.

– Todai! – šūktelėjo bėgdama. – Ar tu namie?! Turi atsiimti už savo melagystes, šlykštus šunsnuki! Neturi teisės griauti kitų žmonių gyvenimų! Tai neteisinga! Turėtum tai žinoti!

Tikriausiai tie žodžiai jo neišgąsdino – nors Vilou tikėjosi.

Ji išgirdo artėjančius žingsnius ir teisėtas pyktis suteikė jėgų bėgti dar greičiau. Deja, ir šįkart ji pateko į kambarį, kur nebuvo nė gyvos dvasios.

Panika jai dar pridėjo energijos. Mergina apsidairė ieškodama kitų durų, didelio lango – ko nors, pro kur galėtų pasprukti. Pamačiusi ilgas, nuo lubų iki grindų kabančias užuolaidas, puolė prie jų.

Pavyko! Prancūziškos durys vedė į didelį vidinį kiemą, kuriame būtų tilpusi visa jos pradinė mokykla. Išpuolusi į lauką mergina apsižvalgė.

Vaizdas buvo pritrenkiantis. Iš kiemo laiptais buvo galima patekti į terasinį parką, kuris priminė jai Versalio sodus. Toliau buvo matyti miškas.

Gal Todas nežino, kad jis gyvena Los Andželo viduryje?

– Stok! – pareikalavo paskui ją iš namo išpuolęs Pavojingasis vaikinas. – Stok, arba aš priversiu tave sustoti!

Cha! Kol kas jam dar nepavyko jos sustabdyti. Kažin, ar jau iškvietė policiją? Vilou neketino užduoti jam šių klausimu, tik pasipustė padus ir nulėkė prie medžių.

Deja, atvirame sode jos persekiotojui sekėsi geriau – veikiausiai dėl to, kad jo kojos ilgesnės. Žinoma, nuo šiol reikės labiau rūpintis savo ištverme, reguliariai mankštintis. Tokios mintys sukosi merginos galvoje, nes persekiotojas artėjo prie jos gerokai per greitai.

Vilou uoliai stengėsi sugalvoti ką nors, kas sukeltų jos teisingą pasipiktinimą ir pridėtų jėgų – arba sutrukdytų persekiotojui, bet visos priemonės jau buvo išnaudotos. Mergina užduso, ausyse aidėjo greiti širdies dūžiai, jautė, kaip pralaimėjimas šiurpą keliančiais pirštais griebia už gerklės.

– Gyva nepasiduosiu, – žioptelėjo Vilou, iš visų jėgų stengdamasi bėgti dar greičiau ir pasiekti mišką. Atsidūrusi tenai galėtų pasislėpti. Na, o dėl to, ar verta nepasiduoti gyvai... na... tai būtų gana nemalonus nuotykis

Pajutusi, kad persekiotojas jau beveik liečia ją, mergina metėsi į kairę, kur tarp žolių kyšojo išlindusios medžio šaknys. Staiga koja užkliuvo už šaknies, Vilou prarado pusiausvyrą ir griuvo.

Tada vienu metu nutiko keli dalykai: ji pajuto baisų kairės kulkšnies skausmą, oloje prie medžio šaknų pastebėjo kažkokį balto ir pilko kailio padarą, o tai, kas atsitrenkė į nugarą, turėjo būti mažų mažiausiai tankas.

Vilou krito ant žemės, visas oras išsiveržė iš plaučių, iš akių pažiro žiežirbos – ir tai buvo tikriausiai paskutinės gyvųjų pasaulio šviesos.

Atsipeikėjo tada, kai kažkas apvertė ją ant nugaros ir liepė kvėpuoti.

Kvėpuoti? Ji negali kvėpuoti. Taip ir bus, neišeis iš čia gyva. O Dieve... juk ji tik pajuokavo. Visai nenori čia mirti. Juo labiau dabar. Šitaip.

– Ikvėpk, – pakartojo vyras. – Tau nieko bloga nenutiko.

Iš kur jis žino? Kaip gali būti tuo įsitikinęs?

Vilou prasižiojo ir įtraukė oro. Jis pripildė jos plaučius. Mergina vėl įkvėpė, paskui vėl, ir giliai kvėpavo tol, kol akys praskaidrėjo ir ji aiškiai išvydo ją supantį pasaulį.

Ginkluotasis vaikinas sėdėjo šalia jos. Jis buvo nusivilkęs švarką. Buvo visai smagu žiūrėti į raumeningą jo kūną – tiesą sakant, reginys gana įspūdingas. Deja, ne viskas taip gerai – jis turėjo išsitraukęs pistoletą, todėl Vilou nebegalėjo apsimesti, kad jo išvis nėra.

– Kas tu tokia? – paklausė vaikinas. – Kokia nors pakvaišusi buvusi draugė? Šiaip aš jas visas pažįstu, bet retkarčiais…

Vilou pasikėlė ant alkūnės.

– Buvusi mergina? Jokiu būdu. Nesusitikinėčiau su Todu, net jei nuo to priklausytų visos planetos išlikimas. Na, gal ir susitikinėčiau, jeigu tai padėtų išsaugoti kokias nors nykstančias gyvūnų rūšis. Visi turime atlikti savo pareigą. Labai svarbu suvokti: jeigu norime, kad mūsų Žemė tebebūtų atsinaujinančių išteklių šaltinis, privalome elgtis pagal tam tikras gyvybiškai svarbias taisykles.

Jis ištiesė rankas į šalis.

– Pertraukėlė. Vis dėlto kas tu esi? – vėl paklausė.

– Ak, atsiprašau. Aš Vilou. Mano sesuo yra Julija Nelson. Ji susižadėjusi su Rajenu, Todo pusbroliu. Bet tas bjaurus žiurkėnas padarė viską, kad juos išskirtų, o aš negaliu to leisti. Galvojau, kad reikia su tuo susitaikyti ir gyventi toliau, bet klydau. Jis įsitikinęs, kad jeigu jau yra toks turtingas, tai valdo pasaulį... ar panašiai. Įdiotas. O kas esi tu?

– Keinas Denisonas. Esu atsakingas už apsaugą.

– Namų?

Keino veidas apniuko, tarsi Vilou būtų jį įžeidusi.

– Visos kompanijos.

– Taip, suprantama. Todėl ir ginklą turi. – Mergina atsisėdo ir nusivalė nuo megztinio šapus. – Žinai, aš neketinau jo sužaloti. Norėjau pasakyti... na, pažvelk į mane. Ar atrodau pavojinga? Rimtai kalbu.

Keinas pakreipė galvą tarsi svarstydamas.

– Esi žema ir liesa, todėl spėju, kad nepavojinga.

Vilou dar būtų galėjusi pakęsti, kad ją laiko žema – tokia realybė, kurios ji negali pakeisti. Bet liesa?!

– Atsiprašau?! Aš tiesiog smulki.

– Ar tai taip vadinama?

– Aš turiu ir minkštų vietelių, – šiek tiek susierzinusi ir mažumą įskaudinta pranešė mergina. Gal tų minkštumų ir ne per daug, bet vis dėlto yra. – Tai dėl megztuko, jis storas ir tu nepastebi, kas po juo. Aš net labai seksuali.

Vilou tokia nebuvo... bent jau ne visiškai. Žinoma, ji stengėsi, bet beviltiškai nesisekė. Vis dėlto labai apmaudu, kad šis vyras laiko ją beviltiškai liesa.

– Esu įsitikinęs, kad esi nuostabi, – sumurmėjo Keinas. Atrodė, mielai būtų kur nors sprukęs iš čia. – Gaila, kad šitaip širsti ant Todo. Bet juk negalima ateiti pas žmogų į namus ir jam grasinti. Tai negerai, be to, ir neteisėta.

– Tikrai? – nustebo Vilou. Nejaugi ji pažeidė įstatymą? – Ketini mane suimti?

– Ne, jei tik ramiai išeisi ir pažadėsi daugiau nebegrįžti.

– Bet aš privalau su juo pasišnekėti. Tik tiek tenoriu. Turbūt ir jam tas pokalbis išeitų į naudą.

Keinas šyptelėjo.

– Manai, kad tau pavyks jį įbauginti?

– Galbūt, – tarė Vilou. Tiesą sakant, ji jau nebenorėjo tęsti savo žygio. – Galėčiau užsukti kitą kartą.

– Esu įsitikinęs, kad Todas bus patenkintas, kai jam pranešiu. Turi automobilį?

– Ką? – nustebo Vilou. – Žinoma, kad turiu.

– Tai eikime prie jo ir apsimeskime, kad nieko nenutiko.

Tai buvo išmintingas pasiūlymas. Vis dėlto pirmiausia reikėjo įveikti kai kurias kliūtis. Svarbiausia – pavyks atsistoti ar ne.

– Nieko nebus, – tarė ji ir pasuko pėdą. Kulkšnį pervėręs staigus skausmas privertė sukąsti dantis. – Man regis, krisdama susilaužiau kulkšnį.

Keinas kažką sumurmėjo po nosimi ir pritūpė prie jos. Tada atsargiai pakėlė jos koją ir laikydamas vienoje rankoje, kita atrišo batraiščius.

Vilou dėvėjo šešto dydžio batus, kurie, turint omenyje jos ūgį, neatrodė labai jau elegantiški. Vis dėlto jos koja paskendo dideliame keino delne.

– Pajudink pirštus.

Ji pajudino ir net krūptelėjo iš skausmo.

Keinas nusmaukė jos kojinę ir ėmė apžiūrinėti pėdą. Vilou vėl krūptelėjo, tačiau šįkart ne iš skausmo. Net neturėdama medicininio išsilavinimo aiškiausiai matė, kaip tinsta jos kulkšnis.

– Tai nesibaigs geruoju, – sumurmėjo ji. – Matyt, šlubuosiu visą likusį gyvenimą.

Keinas žvilgtelėjo į ją.

– Tu tik sausgysles pasitempei. Porą dienų pagulėsi, pašaldysi kulkšnį – ir praeis.

– Iš kur žinai?

– Mačiau ne vieną tokį atvejį.

– Ar dirbant apsaugoje dažnai taip nutinka? O gal saugai visiškus gremėzdus?

Jis giliai atsikvėpė.

– Žinau, ir tiek, aišku?

– Ei, juk aš čia susižeidžiau, gal mano gyvybei netgi gresia pavojus. Jeigu kas ir gali būti nepatenkintas, tai tik aš.

Jis kažką sumurmėjo – lyg ir Kodėl man taip nepasisekė? – tada priėjo prie Vilou ir net nespėjus jai susivokti pakėlė ant rankų.

Paskutinį kartą Vilou kažkas kažkur nešė, kai jai buvo septyneri – tada kaimo mugėje per daug prisivalgė ir ją supykino. Mergina suspiegė ir apsivijo rankomis Keino kaklą.

– Ką čia sugalvojai? – griežtai paklausė ji. – Tuojau pat nuleisk mane ant žemės.

– Nunešiu į vidų, kad galėtume uždėti ledo ant kulkšnies. Tada aptvarstysiu koją ir pagalvosiu, kaip pargabenti tave namo.

– Aš parvažiuosiu savo automobiliu.

– Aš taip nemanau.

– Juk sakei, kad nėra labai blogai, – priminė jam Vilou. Pastebėjo, kad Keinas ją neša kaip plunksnelę, be jokių pastangų. Akivaizdu, kad jo raumenys tikri.

– Tu patyrei šoką. Neturėtum sėsti už vairo.

Buvo tas šokas ar ne, bet visai nesmagu jaustis, kad tave išmeta lauk. Vilou mėgo pati diriguoti paradui. Be to, dar kai ką reikėjo padaryti.

– Ten liko mano batas ir kojinė, – tarė ji. – Tavo švarkas – taip pat.

– Parnešiu, kai tik uždėsiu tau ant kojos ledo.

– O ką darysime su kate?

Vilou gelbėtojas pažvelgė į ją taip, tarsi svarstytų, ar tik mergina nepradėjo klejoti. Jai tai tikrai nepatiko.

– Prie medžio pastebėjau katę. Man atrodo, ji kačiuojasi. Krisdama pamačiau – turiu ypatingą gebėjimą gyventi įjungusi daugiaprogramį režimą. Šalta. Negalima jos ten palikti. Ar turi kokią dėžę ir senų rankšluosčių? Na, gal pirma reikėtų laikraščio, o tada – rankšluosčių. Argi kačiuojantis nebūna nešvarumų? Žinau, kad tai gyvybės ciklas ir visa kita, bet juk būna visokių išskyrų.

Keinas užlipo ant akmenimis grįsto takelio ir patraukė link sarginės. Staiga netoliese pamačiusi dailų pastatą Vilou įsmeigė į jį susižavėjusį žvilgsnį ir visai pamiršo rūpesčius dėl katės. Namas buvo medinis, su daugybe langų ir tobulai derėjo prie aplinkos. Tačiau tai buvo ne tas namas, iš kurio jai teko sprukti.

– Ei, kur mane neši? – paklausė ji, staiga įsivaizdavusi tamsų požeminį kalėjimą su grandinėmis ir antrankiais, pritaisytais prie sienų.

– Į savo namą, čia turiu pirmosios pagalbos vaistinėlę.

Na, taip. Visai logiška.

– Gyveni šiame dvare?

– Taip patogiau.

– Bent laiko sutaupai, nereikia važinėti į darbą, jei ne dėl ko kito. – Ji apsižvalgė po sodą. – Orientuota į pietus. Čia galima auginti bet ką. – Mergina mėgo darbuotis sode, jos rankos prašyte prašėsi ką nors sodinti ar purenti žemę.

– Tu sakai, tu žinai.

Keinas lėtai nuleido ją ant žemės, bet apglėbęs ranka tvirtai prilaikė. Vilou atsirėmė į jį, prigludo visai arti.

Tas vyras turbūt gerokai daugiau nei šešių pėdų ūgio, o sveria gal porą šimtų svarų. Atrodė buvo patikimas kaip mūras, ir Vilou pagalvojo, kad kas benutiktų, su juo moteris turėtų jaustis saugi.

Pasirausęs po kišenes Keinas išsitraukė raktą, tada atrakino duris ir įnešė ją į vidų.

– Jeigu dabar būtų mudviejų pasimatymas, kaip būtų romantiška, – ilgesingai tarė mergina. – Gal galime apsimesti?

– Kad dabar pasimatymas? Ne.

– Bet juk aš susižalojau. Tiesą sakant, galėjau netgi užsimušti, ir tu būtum dėl to kaltas. Ar negalim todėl, kad tu vedęs?

Jis pasodino ją ant fotelio priešais židinį, tada pakėlė jos skaudamą koją ant plačios sofos.

– Bet juk tu bandei nuo manęs pasprukti, – priminė jis. – Todėl pati esi kalta. Aš nevedęs. Sėdėk ramiai.

Tada jis kažkur nuėjo – Vilou spėjo, kad į virtuvę. Na gerai, gal Keinas ir neblogas gelbėtojas, tačiau draugiškumo stokoja. Ji pasistengs tai pakeisti.

Mergina apsižvalgė po kambarį. Jai patiko aukštos lubos ir vyraujančios natūralios gamtos spalvos. Nors erdvės čia gerokai daugiau nei ji galvojo, buvo jauku. Dideli langai žvelgė į pietus, vis dėlto jie prašyte prašėsi dekoratyvinių lovelių su gėlėmis.

Ant stalelio netoliese gulėjo knyga apie Viduriniuosius Rytus. Kavos stalelis priešais sofą buvo nuklotas finansiniais žurnalais. Kaip saugos darbuotojui – neįprasta lektūra.

– Susižadėjęs?! – riktelėjo ji.

Keinas kažką suburbėjo, ko Vilou nenugirdo, o tada pasakė:

– Ne.

– Vadinasi, nenoras apsimetinėti – asmenybės bruožas. Ar atneši ledo?

– Taip.

– Nepamiršk dėžutės katei.

– Nėra jokios katės.

– Dar ir kaip yra. Jai ten per šalta. Net jeigu jai ir nešalta, ten yra kačiukų. Jie visai mažučiai. Negalima taip beširdiškai palikti juos pražūčiai.

– Nėra jokios prakeiktos katės.

Katė yra, – įdėmiai žiūrėdamas į olą prie medžio šaknų galvojo paniuręs Keinas. Pilkai balta katė ir trys maži katinėliai. Vos prieš kelias valandas ji dar buvo stora, o dabar atrodė perkarusi ir susivėlusi.

Benamė, – nusprendė. Ir ką tokio jis padarė, kad nusipelnė šitokios bausmės? Buvo padorus vaikinas, stengėsi gyventi teisingai. Troško tik vieno – kad pasaulis paliktų jį ramybėje. Jis pernelyg ir neprieštaravo. Iki šios dienos.

Kadangi šansai įdėti katę į dėžę buvo lygūs nuliui, jis padėjo dėžę ant žemės ir ėmė svarstyti. Ne kažin ką teišmanė apie gyvūnus, bet žinojo, kad katės turi letenas su nagais, dantis ir netikusį būdą. Vis dėlto šita katė ką tik atsivedė kačiukų, taigi turėtų būti nusilpusi, gal bus sukalbamesnė. Kita vertus, dabar ji yra motina ir gali gintis.

Šiaip ar taip, kraujo, matyt, neišvengiamai bus pralieta – jo kraujo.

Jis įkišo ranką į olą ir palietė pirmą katinėlį. Katė įsistebeilijo į jį ir uždėjo leteną jam ant rankos. Kai tik jis pajudino ranką su kačiuku, panašiu į žiurkiuką, nagai susmigo į odą. O taip, tikrai smagu.

– Klausyk, ketinu tave su kačiukais parsinešti namo. Šalta, o naktį bus dar blogiau. Žinau, kad esi alkana ir pavargusi, todėl užsičiaupk ir veik drauge su manimi.

Katė sumirksėjo. Atitraukė nagus.

Jis sudėjo kačiukus į dėžę su rankšluosčiais, tada pasilenkė katės. Ši sušnypštė, tada pakilo ir grakščiai įšokusi į dėžę susirangė šalia savo vaikų.

Keinas čiupo savo švarką, Vilou batą ir kojinę, pasiėmė dėžę ir patraukė namo.

Jis nesitikėjo, kad diena bus tokia. Savo noru pasirinko ramų gyvenimą. Jam patiko jo namai – jie buvo nuošalūs, jo niekas nelankė. Vienatvė buvo jo draugė – kitų jam nereikėjo. Tai kodėl jį apėmė nemalonus jausmas, kad viskas tuoj pasikeis?

Grįžęs namo jis rado Vilou kalbančią telefonu.

– Turiu baigti, – tarė ji. – Grįžo Keinas su kate ir kačiukais. Aha. Ne, tai puiku. Ačiū, Marina. Aš tai vertinu.

– Kažkam paskambinai? – paklausė jis, padėjęs dėžę prie židinio.

– Juk davei man telefoną. Argi neturėjau juo pasinaudoti?

– Tik būtinam reikalui esant.

– To nesakei. Šiaip ar taip, skambutis buvo vietinis – paskambinau savo seseriai. Ji atveš kačių ėdalo ir dėžę su kraiku. Na, dar šiokių tokių indų, nes nemanau, kad norėsi iš savųjų šerti katę. Lažinuosi, kad ji paskambins mamai ir papasakos, kas nutiko, o tai reiškia, jog gydytojas Grinbergas veikiausiai panorės mane apžiūrėti, kol dar nepasijudinau iš vietos.

– Turite gydytoją, kuriam skambinate į namus?

– Mano mama dirba su juo jau daugybę metų. Jis nuostabus, – Vilou žvilgtelėjo į laikrodį. – Viskas bus baigta iki antros ar trečios. Tikrai. Bet jeigu ketini kur nors išvykti, aš netrukdysiu.

Mergina kalbėjo taip, tarsi jis ruoštųsi palikti ją vieną savo namuose.

– Šiandien galiu dirbti namuose.

– Tai puiku.

Ji nusišypsojo Keinui, tarsi visa tai, kas čia dedasi, būtų normalu. Tarsi ji būtų buvusi normali.

– Tu negali taip elgtis, – tarė jis. – Negali brautis į mano gyvenimą.

– Aš visai nesibroviau, o įgriuvau į jį. Tiesiogine prasme.

Vilou ir vėl nusišypsojo, ir ta jos šypsena iš dailios pavertė ją nuostabia. Akys ėmė žibėti tarsi iškrėtus kokį pokštą, kuris dėl pernelyg laisvai traktuojamų aplinkybių tikriausiai buvo tikras.

– Kas, po velnių, tu esi? – paklausė Keinas.

– Juk jau sakiau – Julijos sesuo.

– Kodėl tu ne darbe?

– Na, aš irgi dirbu namuose. Tiesą sakant, esu karikatūristė. Kuriu komiksus laikraščiui. Gal turite ko nors užkrimsti? Išalkau.

Namuose Keinas nelaikydavo maisto. Juk visai paprasta ką nors nusipirkti važiuojant namo iš darbo. Ko nors vis dėlto turėtų būti.

– Pažiūrėsiu, – tarė jis ir patraukė į virtuvę.

– Tik ne mėsiško. Aš vegetarė.

– Gerai, – sumurmėjo Keinas.

Katė nusekė paskui jį. Apieškojęs savo apytuštį sandėliuką vyras surado skardinę tuno. Atidaręs išvertė į lėkštę ir padėjo ant grindų. Katė ėmė godžiai ryti maistą.

– Tikriausiai badavo.

Keinas žvilgtelėjo aukštyn ir pamatė tarpduryje stovinčią Vilou. Ji svyravo stovėdama ant vienos kojos, įsikibusi į durų staktą, ir nenuleido akių nuo benamės katės.

– Vargšelė. Buvo visiškai viena pasaulyje – ir dar katinga. Juk žinai, kad ir koks tas katinas, jo nebuvo šalia jos. Tai taip įprasta.Tikras šiuolaikinės visuomenės atspindys.

Pajutęs, kad pradeda skaudėti galvą, Keinas pasitrynė smilkinius.

– Turėtum sėdėti, – pasakė jis. – Tau reikia šaldyti kulkšnį.

– Nuo to ledo sustirau. Gal turi arbatos?

Jis norėjo atšauti, kad ši virtuvė nėra kiaurus metus veikianti sanatorija ir jis neturi jokios prakeiktos arbatos. Ji turėtų būti dėkinga, kad jis nepaliko jos ir tos kvailos katės miške mirtinai sušalti. Vis dėlto nepasakė. Pirmiausia dėl to, kad čia – Los Andželas ir niekada nebūna labai šalta. Be to, kažkas buvo mėlynose Vilou akyse – lyg ir tikėjimas, kad sulauks iš jo širdies gerumo.

Regis, ji iš tų moterų, kurios iš kitų tikisi pačių kilniausių poelgių. Ką gi, galėtų lažintis iš geros sumelės, kad dažniausiai nusivilia.

– Arbatos nėra.

Vilou linktelėjo.

– Negeri arbatos, tiesa? Tam esi per daug macho.

– Macho?

– Vyriškas, šiurkštus – ir panašiai.

– Šiurkštus?

– Na, aš tik bandžiau atspėti. Tai nebūtinai tiesa. Neatrodo, kad tavo gyvenime yra moteris.

Keinas pajuto keistą poreikį ant jos užriaumoti.

– Tu sugadinai man dieną, grasinai mano viršininkui, bėgai nuo manęs, apkaltinai už tai, kad suklupai, o dabar dar abejoji mano… mano…

– Vyriškumu? – užbaigė Vilou.– Ar aš varau tave iš proto? Kartais taip nutinka. Stengiuosi to išvengti, bet ne visada jaučiu, kad jau perlenkiau lazdą.

– Ir dabar jau perlenkei.

– Tai liausiuosi. Ar bus geriau, jeigu nušokuosiu atgal ir atsisėsiu?

– Daug geriau, nei manai.

– Gerai.

Ji apsisuko, susvirduliavo ir stengdamasi išsilaikyti sugriebė už durų staktos. Keinas nusikeikė ir peržengęs per katę čiupo Vilou į glėbį.

– Tai tik dėl to, kad netekau daug kraujo, – tarė ji, padėjusi galvą Keinui ant peties. – Viskas bus gerai.

– Žinoma, ypač turint omenyje, kad nekraujavai.

– Bet juk galėjau.

Keinas pasuko galvą ir pažvelgė Vilou į veidą. Tai nutiko tik todėl, kai ji atsidūrė taip arti. Jos putlios lūpos prirakino vyro žvilgsnį ir jis pajuto nenumaldomą troškimą priglusti prie jų. Tik sekundėlei. Tik tam, kad sužinotų, koks tai jausmas ir koks jų skonis.

Ne, jis to nedarys. Taip įžeistų Vilou – tai aišku kaip dieną, bet vis dėlto buvo suviliotas.

– Aš nieko prieš, – sušnibždėjo mergina. – Žinau, esu ne tavo skonio, bet niekam neprasitarsiu.

Keinas nesuprato, apie ką ji kalba, bet jam ir nerūpėjo. Pirmą kartą gyvenime jis ketino padaryti tai, ko daryti nederėjo.

Nusprendė ją pabučiuoti.

Keinas užspaudė Vilou lūpas tokiu bučiniu, kad jai užėmė kvapą. Stipriu, jausmingu, erotišku. Ji nebūtų galėjusi pasakyti, kuo šis bučinys skiriasi nuo kitų, kuo kitokios yra ją bučiuojančios jo lūpos, bet buvo būtent taip.

Keino bučinys buvo ryžtingas ir reiklus, bet tuo pačiu ir švelnus, ir apsalusi Vilou troško duoti jam viską, ko tik jis užsigeis. Suprato, kad jis gali ir pats tai pasiimti – buvo iš tų, kurie tai puikiausiai geba. Kadangi to nedarė, įgijo netgi dar daugiau galios ir žavesio.

Vilou prigludo prie jo ir apsivijo rankomis kaklą. Jos kūnas įsitempė, spausdamasis dar arčiau. Liežuviu jis palietė apatinę jos lūpą ir mergina tuojau pat prasižiojo.

Kai Keinas liežuviu įslydo jai į burną, Vilou kūną perliejo karštis. Geismas supurtė ją visą, gerai, kad stovėjo jį apsikabinusi, kitaip būtų susmukusi.

Jo liežuvis tyrinėjo, erzino, žadino. Vilou pajuto kavos skonį ir dar kažkokį egzotišką prieskonį, kuris sukėlė dar didesnį alkį. Ji entuziastingai atsakė į jo bučinį – kitą kartą gal būtų sutrikusi dėl savo reakcijos, bet dabar nusprendė – gal tai vienintelė proga, tai kodėl nepasimėgavus.

Bučinys tęsėsi tol, kol jos visas kūnas ėmė siųsti signalus, kad taip pat geidžia glamonių. Pradėjo gelti krūtis ir tarp kojų įsiplieskė aistra.

Pagaliau Keinas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Nuo aistros jo akys buvo patamsėjusios kaip audros debesys – kažkodėl Vilou anksčiau nepagalvojo, kuo visa tai gali baigtis. Geismas sugriežtino jo veido bruožus, vyras atrodė grėsmingai.

– Tu nori su manim mylėtis! – džiaugsmingai pranešė ji ir iš laimės vos vėl nepabučiavo Keino.

Jis tik sumurmėjo kažką po nosimi, sunkiai atsiduso ir atnešęs ją atgal į svetainę pasodino ant fotelio.

– Mes nesimylėsime, – tarė.

– Ak, žinau. Aš tavęs nepažįstu, būtų negražu taip elgtis, vis dėlto tu manęs nori. Be to, nunešei mane gerą gabalą kelio, o nė nesušilai. Regis, tau būtų ne pro šalį pasimankštinti.

Keinas papurtė galvą.

– Anksčiau niekaip nesupratau, kaip kam nors kyla noras daužyti į sieną galvą. Dabar su- prantu.

Vilou nekreipė dėmesio į jo žodžius.

– Keinai...

Jis pažvelgė į ją.

Vilou užgniaužė kvapą. Viskas kaip buvę... jis vis dar geidžia jos. Anksčiau vyrai dažnai pasiūlydavo jai sukristi į lovą, bet jiems niekada jos nereikėjo. Jie negeidė jos.

– Oho... Aš ne tai turėjau omenyje. Tu nepaprastai mielas. Ačiū.

– Aš nesu mielas. Atvirkščiai, esu šaltas kaip ledas kalės vaikas.

Še tau kad nori! Mergina nusišypsojo.

– Bet paskyrei man visą dieną. Aš niekada nerūpėjau vaikinams. Norėjau pasakyti, rimtai nerūpėjau.

Keinas geidulingu žvilgsniu nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Vilou pagalvojo, kad dabar subrendusi ir sąmoninga moteris turėtų įsižeisti, bet jai, tiesą sakant, buvo įdomu.

– Patikėk manimi... vaikinai tavęs trokšta. Tu tiesiog to nepastebi.

– Ne, jiems manęs nereikia. Aš esu nuoširdi ir rūpestinga, priglaudžiu paklydėlius. Suteikiu jiems namus... na, ne tiesiogine prasme. Norėjau pasakyti, jie negyvena su manimi. Aš jiems tik padedu. Na, supranti – aptvarkau, suteikiu paramą, pasirūpinu, o tada jie išeina. Bet nė vienas iš jų niekada… na, žinai...

– Nenorėjo su tavimi miegoti? – tiesiai paklausė Keinas.

Vilou susiraukė.

– Tiesą sakant, taip. Ir tai gerai. Kai kurie iš jų yra tiesiog draugai, bet kiti… – ji gūžtelėjo pečiais. – Štai taip aš ir gyvenu.

Ji galėjo su tuo susitaikyti, toks jos likimas – pastatyti tuos vaikinus ant kojų ir paleisti. Tačiau pasitaikė pora atvejų, kai ji norėjo, kad pasiliktų.

– Štai ir išsiaiškinome viską, – tarė Keinas.– Manęs nereikia gelbėti.

Vilou nebuvo įsitikinusi, kad gali juo tikėti, bet dabar norėjo viską palikti savieigai. Daugiausia dėl to, kad tai, ko ji troško, atrodė visai nerealu.

– Tu toks išvaizdus ir toks stiprus, – atsiduso mergina. – Aš nesiskundžiu, bet esi ne iš tų, kurie man patinka.

– Malonu tai girdėti, – sausai metė Keinas.

– Galėtum dar kartą mane pabučiuoti. Aš neprieštaraučiau.

– Tikrai sunku atsispirti tokiam pasiūlymui, bet gal geriau paieškosiu tau ko nors užkąsti.

Ji iš tikrųjų kai ko troško.

– Juk tu vis dar nori manęs, tiesa? Dar neatvėsai.

Keinas pažvelgė jai į akis ir Vilou pajuto jo stiprų geismą. Vėl perliejo karštis ir mergina suvirpėjo.

– Oho... – nutęsė ji ir Keinui nusisukus atsiduso. – Tu labai malonus.

– Esu gimęs tarnauti kitiems.

Jis nuėjo į virtuvę. Vilou girdėjo, kaip jis darinėja bufeto dureles. Ji žvilgtelėjo į katę, laižančią savo kačiukus.

– Man atrodo, kad tau čia patiks, – sušnibždėjo mergina. – Keinas yra geraširdis ir švelnus. Turėsi puikų šeimininką.

Tiksliau sakant, galbūt turės, jeigu jai pavyks jį įtikinti, kad turi pasilikti katę su katinėliais. Vilou tikėjo, kad širdyje jis – padorus žmogus. Poreikis gelbėti ją ne itin dažnai suvesdavo su padoriaisiais.

Į duris kažkas pabeldė.

– Ileisiu, – tarė ji, ir nuslydusi ant fotelio krašto jau ketino stotis ant vienos kojos.

– Čia mano namai, todėl įleisiu pats, – tarė jis, žingsniuodamas kietmedžio grindimis. – Sėdėk ramiai.

– Tu per daug gerai bučiuojiesi, kad tavęs bijočiau, – tarė jam Vilou.

Nekreipdamas į ją dėmesio Keinas atidarė duris.

– Sveiki. Kokiu reikalu?

– Labas. Esu Marina Nelson. Atvykau čia dėl savo sesers. – Mergina įbruko jam į rankas krepšį. – Imkite, dar turiu kai ką atnešti iš automobilio.

Vilou pasisuko fotelyje ir pamojavo.

– Tai atvažiavai.

– Žinoma, kad atvažiavau. Juk sakei, kad griuvai ir susilaužei kulkšnį.

– Paskambinau Marinai, nes žinojau, kad šįryt ji namuose, – paaiškino Keinui Vilou. – Julija darbe. Gal galėtum pasitraukti ir leisti Marinai užeiti?

– Dar neapsisprendžiau.

– Galėtum pro jį prasisprausti, – patarė Vilou seseriai.

Marina papurtė galvą.

– Jis per daug stambus.

Vilou jau norėjo jai pasakyti, kad Keinas nėra toks kietas, kaip atrodo, be to, nuostabiai bučiuojasi, bet pagalvojusi nusprendė, kad bus geriau, jei patylės. Tokius dalykus tikriausiai kartais geriau pasilaikyti sau.

– Judvi labai panašios, – tarė Keinas.

Vilou atsiduso. Regis, su juo nebus lengva.

– Mes visos trys panašios. Kalti genai. Tai ar įleisi ją vidun?

– Ar turiu iš ko rinktis?

– Jeigu neįleisi, netrukus sugrįšiu su pastiprinimu, – perspėjo jį Marina.

– Tiek to.

Keinas pasitraukė, Marina praėjo pro jį, puolė prie Vilou ir ją apkabino.

– Kas, po galais, tau nutiko? Ką čia veiki? Ką pasidarei savo vargšei kojai?

Paleidusi seserį Marina įsitaisė ant plačios sofos ir palinko į priekį.

– Pradėk nuo pradžių ir viską labai smulkiai papasakok.

Keinas įnešė į virtuvę jos krepšį, o tada lėtai išėjo į lauką.

– Tai pasakok, – paragino Marina.

– Niekaip negalėjau pamiršti, ką padarė Todas, – pradėjo Vilou. – Aš vis labiau ant jo siutau. Ar gali įsivaizduoti didesnę kvailystę? Šiaip ar taip, šįryt pabudusi nebesitvėriau savo kailyje.

Marina pažvelgė į ją.

– Tik nesakyk, kad atvažiavai čia su juo susitikti.

– Kaip tik taip ji ir padarė, – patvirtino Keinas, įėjęs su daugybe krepšių rankose. – Gal dar ir bagažinėje kas nors yra?

– Ne, viską sukroviau ant užpakalinės sėdynės. Ačiū.

Kažką sumurmėjęs Keinas išnyko virtuvėje.

Vilou nulydėjo jį žvilgsniu, žavėdamasi, kaip einant per kelnes išryškėja jo sėdynė. Anksčiau ji niekada nekreipė dėmesio į vyrų užpakalius, gal todėl, kad nepasitaikė pamatyti tokio dailaus.

– Vilou, – nekantriai tarė Marina.

– Ką? A, atleisk. Atvažiavau čia norėdama išplūsti Todą. Juk jis vos neišskyrė Julijos su Rajenu – sprogstu iš pykčio, kai apie tai pagalvoju. Noriu, pasakyti – ir ką tas Todas sau galvoja? Be to, čia yra daugybė milijonus dolerių kainuojančių daiktų, jis rūpinasi tik savimi – grynų gryniausias egoistas. Tikriausiai galvoja, kad dabar, kai Julija susižadėjusi, mes mirštame iš smalsumo norėdamos su juo susipažinti. O aš mielai išvanočiau jį lazda.

– Kaip vegetarė ir gamtos mylėtoja, tu stebėtinai agresyvi! – šūktelėjo Keinas iš virtuvės.

– Aš nesu agresyvi! – šūktelėjo jam Vilou. – Juk ne aš švaisčiausi pistoletu. Beje, kur jį padėjai?

– Ten, kur tu negalėtum surasti.

Marina išpūtė akis.

– Jis ginkluotas?

– Taip, bet nesijaudink. Kai atvažiavau, Keinas atidarė duris ir tikriausiai pagalvojo, kad esu pavojinga, nes bandė mane sučiupti.

– Ką?!

– Toks jo darbas. Keinas atsakingas už visų Todo ir Rajeno kompanijų saugumą. Tau turėtų būti aišku. Tiesą sakant, jis šiek tiek per daug įtarus ir galvoja, kad pats vienas turi užtikrinti namų saugumą ar panašiai.

– Aš nesu įtarus.

Jo žodžiai nuskambėjo keistokai, tarsi būtų kalbėjęs pro sukąstus dantis.

Vilou pasilenkė į priekį ir pritildė balsą.

– Jis tikrai toks yra. Kas galėjo pagalvoti? Na gerai, jis norėjo mane pačiupti, kai įsmukau pro jį į namą. Aš bėgau, bet jis mane pasivijo, o tada suklupau ir krisdama ne tik išsisukau kulkšnį, bet ir pamačiau, kad netoliese kačiuojasi katė. Štai kaip viskas buvo.

Marina užsidengė burną, paskui nuleido rankas ant kelių.

– Prisiekiu, nežinau, ar dabar man juoktis, ar verkti. Tik tau, Vilou, gali taip nutikti, tik tau.

Keinas išėjo iš virtuvės su dėže rankoje.

– Ar čia tai, apie ką aš galvoju?

– Jei tik galvoji, kad čia – dėžė katei, kur ji turės atlikti gamtinius reikalus, – atsakė Marina, tada atsisuko į seserį. – Tik pagalvok, nereikia valyti, viską suskaido mikroorganizmai. Ji vienkartinė. Puiku, tiesa?

– Nuostabu. Ačiū. Kaip manai, kur turėtume ją pastatyti?

Marina apsižvalgė.

– Kur nors nuošaliau.

Keinas žvilgčiojo tai į moteris, tai į dėžę. Kas, po velnių, čia dedasi? Kada jis liovėsi valdęs padėtį, nekalbant apie tai, kad prarado ramybę?

– Aš surasiu, kur ją pastatyti, – tarė Marina. Ji atsistojo, paėmė iš Keino dėžę, tada nusišypsojo. – Tau, regis, per daug įvykių. Reikia šiek tiek laiko, kad atsipeikėtum.

Keinas nulydėjo ją žvilgsniu – Marina išėjo iš svetainės ir patraukė koridoriumi. Puiku, Vilou mano, kad jį reikia gelbėti, jos sesuo įsitikinusi, kad jis – idiotas.

– Ar ten yra semtuvėlis? – paklausė jo Vilou. – Turėtumei laikyti jį prie dėžės kartu su popieriniais rankšluosčiais.

Keinas jau norėjo klausti, kam to reikia, bet apsigalvojo. Šiaip ar taip, juk tai katės tualetas, atsiras ir išmatų.

– Ji supras, kaip juo naudotis, tiesa? – paklausė linktelėjęs galva katės pusėn.

– O, žinoma. Mes tik parodysime, kur dėžė stovi.

Marina grįžo be dėžės.

– Už antrojo miegamojo aptikau vonios kambarį, manau, ten tinkama vieta. Pastačiau dėžę ten.

Ji priėjo prie sesers ir pasilenkusi tyliai tarė:

– Neatrodo, kad čia nuolat gyventų moteris – o tai jau šis tas.

Keiną užplūdo pyktis, sumišęs su susižavėjimu.

– Aš esu čia.

Vilou jam nusišypsojo.

– Mes žinome.

– Atrodo, jis šaunus vaikinas, – tęsė Marina. – Bet turint omenyje tavo patirtį...

– Taigi, – liūdnai patvirtino Vilou. – Galbūt jis kitoks.

– Aš vis dar čia, – priminė Keinas.

– Gali pašerti katę, – pasiūlė Vilou. – Gal jausiesi patogiau virtuvėje, kol mudvi kalbėsimės apie tave.

Kad ir bauginantys, turintys kažkokią iškreiptą potekstę, Vilou žodžiai buvo išmintingi. Keinas pasišalino į virtuvę, visą laiką sukdamas galvą, kas iš tikrųjų čia vyksta. Šį rytą jo gyvenimas plaukė normalia, maloniai atsiskyrėliška vaga. Kažkuriuo metu į jį buvo pasikėsinta. Į namus įsibrovė svetimi žmonės – jis nemėgo žmonių.

Keinas priėjo prie krepšių. Čia buvo skardinių su konservuotu kačių ėdalu, maišelis sauso pašaro ir trys dubenėliai. Į vieną jis pripylė vandens, į kitą įbėrė sausainių. Katė tuojau pat atbėgo į virtuvę ir puolė ėsti. Keinas įkrėtė į dubenėlį truputį konservuoto ėdalo, tada katė puolė prie jo, palikusi sausąjį.

Kol ji ėdė, Keinas apžiūrėjo, kas yra kituose krepšiuose. Marina buvo atgabenusi duonos, medaus, keletą pakelių šaldytos sriubos, sausainių, obuolių, kriaušių, keletą sentimentalių knygelių ir paskutinį numerį žurnalo, spausdinančio paskalas apie įžymybes. Gal ji pagalvojo, kad jos sesuo nusprendė čia apsigyventi?

Staiga Keinas pajuto, kad kažkas prisilietė prie kojos, ir žvilgtelėjęs žemyn pamatė, kad katė trinasi į jį. Ji žvelgė į viršų ir murkė.

Pasijutęs nepatogiai ir kvailai, tarsi netyčia papuolęs į žabangas, jis pasilenkė ir paglostė katei galvą. Ji apsisuko ir pasitrynė snukučiu jam į pirštus. Keinas pajuto, kaip murkiant virpa jos kūnelis.

Keinas niekada pernelyg nemėgo naminių gyvūnėlių. Kai buvo vaikas, jam rūpėjo pačiam pasisotinti. Pradėjęs rūpintis kuo nors kitu, tampi auka. Armijoje buvo vaikinų, kurie laikė šunis, bet jam tai nerūpėjo.

Keinas atsitiesė. Buvo girdėti, kaip svetainėje kalbasi Vilou su Mariną, nors, dėkui Dievui, žodžių negalėjo suprasti. O kas toliau? Į ką jis įsivėlė? Čia yra jo namai, bet staiga Keinas pajuto, kad jie nebepriklauso jam.

Į duris vėl kažkas pasibeldė. Keinui nespėjus ištarti nė žodžio, Marina šūktelėjo, kad atidarys. Jis įėjo į svetainę kaip tik tuo metu, kai pro duris įžengė kiek vyresnė Vilou kopija, o šalia jos – per penkiasdešimt metų perkopęs kostiumu vilkintis vyras.

– Mama, tau nereikėjo važiuoti, – pasakė Vilou. – Man nieko baisaus nenutiko.

Vilou mama padavė Marinai kažkokį indą ir nuskubėjo prie dukters.

– Ne, ne viskas gerai. Tu susižeidei. Ką, tavo manymu, turėjau daryti? Leisti tau kentėti skausmus?

– Ak, mama.

Vyriškis priartėjo prie Keino.

– Aš esu daktaras Deividas Grinbergas, šeimos draugas.

– Keinas Denisonas.

Vyrai paspaudė vienas kitam ranką.

Daktaras Grinbergas priėjo prie sofos.

– Ką gi, Vilou, pažiūrėkime, kas tau nutiko.

Vilou motina pasitraukė ir Marina palietė jos ranką.

– Čia Keinas, mama.

Moteris jam nusišypsojo.

– Sveiki. Aš – Naomė Nelson. Vilou sakė, kad parnešei ją iš miško, kitaip sakant, išgelbėjai gyvybę.

Akivaizdu, kad kol jo nebuvo, Vilou tuojau pat kai kam paskambino ir pranešė, kas nutiko – Keinas nežinojo, ar turėtų už tai pykti ant jos, ar ja žavėtis.

– Nemanau, kad ji buvo taip arti mirties.

– Mama, čia yra kačiukų, – pranešė Vilou, rodydama į dėžutę.

– O, dar visai mažučiai.

Kol Naomė nuėjusi burkavo su kačiukais, Marina sumurmėjo, kad indą reikėtų padėti į šaldytuvą. Keinas stebėjo, kaip daktaras apžiūrinėja Vilou kulkšnį.

– Ar dabar skauda? – paklausė jis, sukiodamas pėdą. – O dabar?

Ji atsakė į klausimus, paskui pažvelgė į Keiną. Nuo to įdėmaus žvilgsnio jį nusmelkė karštis. Keista, Marina labai panaši į Vilou, bet taip nejaudina jo. O Vilou vien žvilgsniu priverčia jos geisti.

Daktaras Grinbergas dar kurį laiką tęsė apžiūrą, paskui paglostė jai kelį.

– Išgyvensi. Šiek tiek pasitempei sausgysles. Patinimas atslūgs po poros dienų. Ir toliau daryk tą patį – laikyk iškėlusi ir dėk šaltus kompresus. Rytoj jau bus geriau.

– Skauda, – gailiai pasiskundė Vilou.

Gydytojas nusišypsojo.

– Atsimenu, kaip tu nepakenti skausmo. Kai buvai maža, pradėdavai verkti dar man nė nepradėjus leisti vaistų.

Jis pasirausė savo krepšyje ir padavė Vilou pakelį tablečių.

– Šitos padės. Išgerk tuojau pat ir nė negalvok vairuoti automobilį. Gali prarasti sąmonę.

Vilou nusišypsojo.

– Jūs man labai geras.

– Žinau, – tarė gydytojas ir atsistojo. Paskui pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą. – Kitą kartą nebūk tokia vėpla.

– Man netyčia taip nutiko.

– Tau visada viskas nutinka netyčia.

Naomė paskubėjo įsiterpti:

– Labai dėkojame, daktare.

Gydytojas gūžtelėjo pečiais.

– Juk nuo vaikystės jas pažįstu. Jos man kaip dukros. Ką gi, grįšiu į kliniką.

– Būsiu ten po valandos, – pažadėjo Naomė.

Abi moterys šokinėjo aplink Vilou – padavė vandens, kad galėtų užsigerti tabletę, atnešė dar ledo, davė užvalgyti. Keinas stovėjo nuošalėje stebėdamas, kaip natūraliai jos sukasi po jo namus – tarsi ne kartą būtų čia buvusios. O gal jos taip išauklėtos, jaučiasi patogiai visur, kur benueitų.

Galiausiai Marina išvažiavo, palikusi Vilou su motina. Naomė pakvietė Keiną išeiti į virtuvę.

– Dėkoju jums už pagalbą, – pradėjo ji. – Atsiprašau, kad mes visos čia sugužėjome.

– Nieko tokio, – nuramino ją Keinas, vildamasis, kad pagaliau jos paliks jį ramybėje.

– Paimsiu Vilou daiktus ir parvešiu ją namo.

Keinas pažvelgė į Naomę. Maždaug penkiasdešimt penkerių metų moteris atrodė puikiai, bet negalėjo būti nė kalbos, kad ji parveš dukterį.

– Aš pats parvešiu, – pasakė jis. O ką kita galėjo daryti? – Jums būtų sunku įnešti ją į vidų.

– Tikrai, – susirūpino Naomė. – Aš apie tai nepagalvojau. Žinoma, jos kulkšnis... Gal ji gali šokinėti?

– Nelabai. Nesirūpinkite, aš parvešiu ją namo.

– Jeigu jau taip sakote... – Naomė žvilgtelėjo į laikroduką ir Keinas suprato, kad ji rengiasi grįžti į darbą.

– Paklauskite Vilou, ar ji sutiks, kad aš ją parvežčiau.

Naomė linktelėjo galvą ir grįžo į svetainę. Keinas nuėjo jai iš paskos ir atokiau atsistojęs laukė, kol moterys pasikalbės.

– Viskas bus gerai, – pažvelgusi į jį tarė Vilou. Jos žydrose dėkingose akyse žybčiojo ugnelės.

Keinas prisimerkė. Ką ji dar rezga?

Naomė apkabino dukrą, paskui priėjo prie Keino ir ištiesė ranką.

– Jūs labai malonus. Nežinau, kaip ir dėkoti.

– Nereikia dėkoti, man nebuvo sunku.

– Linkiu sėkmės prižiūrint katę su kačiukais. Jie pridarys bėdų.

Keinui buvo vis tiek, nes dar nespėję užaugti, jie turės iš čia nešdintis.

Pagaliau Naomė išėjo ir jie su Vilou liko vieni.

– Apgailestauju, kad visi čia atsigrūdo, – tarė ji.

– Ne, tu neapgailestauji. Atvirkščiai, pati juos ir pasikvietei. Norėjai, kad jie čia atvažiuotų.

– Na gerai. Galbūt. Turėjau įsitikinti, kad dar nemirštu.

– Sausgyslės patempimas paprastai nebūna mirtinas.

– Na, jie bent jau atvežė maisto, – nusišypsojo Vilou. O juk tu mėgsti pavalgyti.

– Iš kur žinai?

– Tu juk vyras, o jie mėgsta stipriai pavalgyti.

– Atnešiu kačių ėdalą, – tarė Keinas ir patraukė atgal į virtuvę.

– Nejaugi tu dar nepašėrei katės? – Vilou balse nuskambėjo pasipiktinimas.

Keinas sunkiai atsiduso.

– Katę, žinoma, pašėriau. Ketinu sukrauti tą ėdalą, kad galėtum vežtis namo.

– Aš nevalgau kačių ėdalo.

Ji tyčia taip kalba. Keinas tai suprato. Sumanė pasismaginti jį erzindama, atrado naują žaidimą.

– Jis katei, – kantriai paaiškino Keinas.

– Aš nesivešiu katės namo. Mano name draudžiama laikyti gyvūnus, todėl jį ir išsinuomojau. Ten yra nuostabus užpakalinis kiemas. Aš paverčiau jį sodu, jis toks gražus. Be to, auga daug augalų, kurie gali būti nuodingi kačiukams. Taip elgiuosi ne todėl, kad jų nemylėčiau. Gerai žinau, kad jei priglausiu vieną katę, tai norėsiu priglausti jas visas. Paskui ateis eilė šunims ir paukščiams – tai tikrai gali virsti katastrofa.

Keinui retai skaudėdavo galvą, bet dabar pajuto, kad šiandien – viena iš tų dienų.

– Aš nelaikysiu katės.

– Privalai, – pasakė Vilou. – Katinėliai per maži, kad būtų galima kur nors išvežti. Jiems reikia tik šilumos ir mamos. Ei, gal turi šildytuvą? Galėtume įdėti į dėžę.

Keinui pradėjo keistai zvimbti ausyse.

– Nejaugi nėra kokių nors prieglaudų?

– Žinoma, kad yra, bet jie rūpinasi tikrais benamiais. Ši katė turi tikrus namus, bent jau tol, kol paaugs kačiukai.

– Čia nėra jų namai.

Vilou išsprogino akis ir įsispoksojo į Keiną. Vyras suprato, kad ji bando jį paveikti, bet nusprendė nepasiduoti.

– Aš nekenčiu kačių, – ryžtingai pareiškė jis. – Ne tik šitos, nekenčiu jų visų.

– Labai blogai.

Vilou kalbėjo tyliai, jis vos išgirdo, ką ji pasakė, bet pasijuto tarsi antausį gavęs. Merginos akys apsiniaukė iš nusivylimo, ji susigūžė fotelyje.

– Gerai, – pagaliau tarė ji. – Sukrauk kačių ėdalą. Aš ką nors sugalvosiu.

Keinaslydėdavovyrusįtokiaspavojingaspasaulio vietas, apie kurias dauguma net nebuvo girdėję. Jis žudė, kad išliktų gyvas, ir ne kartą buvo paliktas mirti. Vis dėlto dar niekada nesijautė pakliuvęs į tokią beviltišką padėtį, kaip šią akimirką.

Kodėl, po velnių, jam rūpi, ką ši moteris apie jį galvoja? Viskas dėl tos prakeiktos katės. Tegul ji pasiima ją.

Keinas nuėjo į virtuvę, sukrovė ėdalą į bakalėjos krepšį ir atnešė į svetainę. Tada pažvelgė į Vilou – mergina miegojo.

Galvą buvo pasidėjusi ant atramos rankoms, ilgi šviesūs plaukai kontrastavo su tamsia fotelio oda. Vieną koją buvo parietusi po savim, kitą, apdėtą ledu ir aprištą, ištiesusi į priekį.

– Vilou!

Ji nė nesukrutėjo. Atrodo, ši mergina ne tik nepakenčia skausmo, bet ir neatsakingai vartoja skausmą malšinančius vaistus. Nenuostabu, kad gydytojas įspėjo ją nevairuoti išgėrus nuskausminamųjų.

Kambarys skendėjo tyloje, buvo girdėti tik katės murkimas ir garsus jo paties širdies dunksėjimas.

Vilou pabudo nesusivokdama, kur yra. Kadangi iki šiol taip dar nebuvo nutikę, mergina atsisėdo ir jau buvo bepuolanti į paniką. Bet belaukdama adrenalino antplūdžio staiga prisiminė visą tą Keino, kulkšnies ir katės reikalą ir nusprendė, kad tikriausiai liko jo namuose.

Tada metė žvilgsnį į laikrodį, stovintį ant naktinio staliuko – buvo vidurnaktis. Oho! Viena maža tabletė apsvaigino ją kelioms valandoms. Mergina apsižvalgė. Iš vonios sklido šviesa, todėl jai pavyko įžiūrėti baldų formas. Suprato, kad guli lovoje. Svečių kambarys, – pamanė ji, atkreipusi dėmesį, kad lova ne itin didelė, o ir kiti baldai neatrodo išskirtinai vyriško skonio. Labai gaila. Ji tikrai būtų buvusi nieko prieš atsibusti jo lovoje… su juo.

Tokios mintys sukėlė jai šypseną, ji pažvelgė į save ir pamatė, kad guli visiškai apsirengusi, tik be batų. Tikriausiai toks jos likimas...

Vilou atsiduso. Tiesą sakant, vyrai dažniausiai miega nenusirengę – jai tai nepatiko. Bet Keinas turėjo kažką, kas vertė ją trokšti pamesti protą. Gal viskas dėl to, kad šalia jo ji jaučiasi saugi. Atrodė, kad ir ką iškrėstų, jai nieko bloga neatsitiktų. Jis atsirastų šalia ir ją apgintų.

Iki šiol dar niekada taip nesijautė.

Ji nukorė kojas per lovos kraštą ir atsargiai atsistojo. Nors kulkšnį vis dar skaudėjo, buvo daug geriau. Jau beveik galėjo normaliai vaikščioti.

Nuėjus į vonią susirado naują dantų šepetėlį, netoliese gulėjo dantų pastos tūbelė, Vilou nusiprausė veidą, išsivalė dantis ir nuėjo ieškoti šeimininko.

Keinas skaitė įsitaisęs svetainėje. Kai Vilou įėjo, jis pakėlė akis.

– Atsiprašau, – tarė ji. – Užmigau nuo vaistų.

– Taip ir pamaniau.

– Tai tu... hm... nunešei mane į lovą.

– Taip.

– Miegančią.

– Atrodo.

– Net nenurengei.

– Pamaniau, kad tau nepatiktų.

– Tiek to.

Keinas nežymiai šyptelėjo.

– Ar turėjau tave nurengti nuogai ir kol buvai giliai įmigusi pamylėti?

– Žinoma, ne. Tik…

Jis bučiavo ją anksčiau. Ar tik ne apie tai dabar galvoja?

Staiga Keinas atsistojo ir priėjo prie Vilou. Jo linksmumas akimirksniu kažkur dingo, vyras atrodė... panašus į plėšrūną.

– Tu žaidi pavojingą žaidimą, – tarė jis. – Juk visai manęs nepažįsti.

Tai buvo gryniausia tiesa. Kažkurioje tolimoje smegenų kertelėje kirbėjo mintis, kad reikia trauktis – grįžti į svečių kambarį ir užsirakinti duris. Vis dėlto anksčiau jis geidė jos. Tikrai geidė. Sveikas protas šaukte šaukė, kaip retai tai pasitaiko.

Jis pasiekė ir palietė jos plaukų sruogą.

– Kaip šilkas, – sumurmėjo.

Ir tada vėl viskas atgijo – įsižiebė ugnis, užvaldė galinga trauka, daug žadanti ir viliojanti į tikėtino susinaikinimo žabangas.

– Nieko nesuprantu, – tarė Vilou. – Juk tokios kaip aš tau nepatinka.

– Jau sakei anksčiau. Iš kur žinai?

– Tokios kaip aš niekam nepatinka.

Keinas papurtė galvą.

– Netikiu.

– Tikrai. Galėčiau tau papasakoti liūdną romantišką istoriją. Aš – geriausia visų vaikinų draugė, jie manimi pasitiki.

– Aš niekuo nepasitikiu, – patikino Keinas.

– Turėtum pasitikėti. Tai labai padeda gyventi. Kai pasidalini rūpesčiais, jie staiga pasidaro nebe tokie sunkūs.

– Kas tau sakė?

– Skaičiau kažkokiame žurnale. Iš žurnalų daug ko galima išmokti.

Keinas nenuleido nuo jos sunkaus žvilgsnio.

– Grįžk į lovą. Iš ryto parvešiu tave namo.

Ne! Vilou nenorėjo, kad ją varytų į lovą kaip mažą vaiką.

– O kur tu miegosi?

– Tave įkurdinau svečių kambaryje. Aš vis dar turiu savo lovą.

– Supranti, aš su tavim flirtuoju. Tik flirtuoju. Ar nebūtų gražu, jeigu ir tu prisidėtum?

Keinas pajudėjo taip greitai, tarsi būtų šešėlis. Stovėjo nuo jos už kelių pėdų, o po sekundės jau buvo priešais ją, vieną ranką uždėjęs Vilou ant liemens, kita laikė sugriebęs už plaukų. Jis prisitraukė ją taip arti, kad jie beveik lietėsi.

Vilou suprato, kad jis nori ją įbauginti, ir jam beveik pavyko, tik viena smulkmena – ji nė už ką nenorėjo to parodyti.

– Tu manęs neįskaudinsi, – sušnibždėjo ji.

– Tavo tikėjimas kvailas ir ne vietoje. Juk nežinai, ką aš darysiu.

Jis palenkė galvą ir pareiškė į ją teises sunkiu, aistringu bučiniu. Įsiskverbė į burną ir palietė liežuvį, tada įtraukė apatinę lūpą.

Vilou viena ranka apsikabino jį už kaklo ir atsakė aistringai, įsibrovė jam į burną – jie grūmėsi tarsi dvikovoje. Mergina pajuto, kaip Keinas sustingo iš netikėtumo. Jis tvirtai prisispaudė ją prie krūtinės, o ji mielai pasidavė. Pagaliau jis patraukė už plaukų ir atlošė jos galvą.

Nutraukęs bučinį Keinas pažvelgė jai tiesiai į akis.

– Aš esu blogas ir pavojingas, be to, nežaidžiu žaidimų, kuriuos tu taip mėgsti, – pasakė jis. – Nesu iš tų, su kuriais tu norėtum turėti reikalų. Aš nesu malonus, nepaskambinu kitą dieną – manęs niekada nedomina daugiau nei vienintelė naktis. Tu negali man padėti, negali perauklėti, išgydyti ar pakeisti manęs. Tu labai nutolusi nuo realaus gyvenimo ir nieko nežinai apie mane. Jei tik žinotum, išsigandusi pabėgtum. Patikėk manimi.

Tai išgirdusi Vilou sudrebėjo.

– Tai neįmanoma, aš nebijau tavęs, – atsakė ji.

– Po velnių, kodėl?!

Ji nusišypsojo ir smiliumi patrynė apatinę jo lūpą.

– Sutinku, kad kartais atrodai atšiaurus ir galbūt yra žmonių, kurie tavęs bijo. Vis dėlto, Keinai, tu išgelbėjai mane ir katinėlius, buvai malonus mano mamai ir seseriai, o kai paguldei į lovą, net nepagalvojai, kad galėtum pasinaudoti mano bejėgiškumu. Ar čia galėtum įžvelgti ką bloga?

Keinas užsimerkė ir sunkiai atsiduso. Ji jautė, kad tas garsas nereiškia, jog jo emocijos atslūgo.

Jis atsimerkė.

– Tu neįtikėtina.

– Girdėjau tai ir anksčiau.

– Tau neįmanoma atsispirti.

Vilou atsiduso.

– Čia jau kažkas nauja. Gal galėtum pakartoti?

Keinas atitraukė ją nuo sienos, prie kurios laikė prispaudęs, ir Vilou paskendo tvirtame glėbyje, jausdama jo susijaudinimą.

– Aš geidžiu tavęs, – tyliai suurzgė jis. – Noriu, kad būtum nuoga ir beviltiškai maldautum. Noriu panirti į tave ir mylėti, kol pamirši, kas esi. Bet tu klysti, jei tikiesi, kad taip mane pričiupsi. Tai nebus smagi kelionė į nežinomybę. Jei ko nors tikiesi, tu liksi įskaudinta. Aš paliksiu tave, Vilou. Galiu tai padaryti dabar arba vėliau. Rinktis tau.

Ji matė iš akių, kad Keinas kalba tiesą. Ir vėl sveikas protas pakuždėjo, kad geriausia būtų sprukti į svečių kambarį. Tik Vilou dar niekada nebuvo sutikusi panašaus į Keiną vyro – ir neatrodė, kad kada nors sutiks. Jis tvirtina esąs blogas – galbūt toks ir yra, bet mergina jautė, kad už viso to kažkas slypi, kažkas daugiau, ko jis nenori atskleisti.

Sprukti? Neįmanoma. Gal jis ir įskaudins ją, o gal ir ne. Vilou norėjo rizikuoti. Privalėjo rizikuoti. Kažkas jame traukė ją.

Be to, užtenka vieno jo žvilgsnio, kad ji užsiliepsnotų.

– Kaip vyras, atkakliai bandantis įtikinti, kad aš tau nerūpiu, tu persistengei norėdamas mane atkalbėti, – pasakė ji. – Gal galėtum liautis pliauškęs ir pabučiuotum?

– Vilou.

– Matai? Tu ir vėl darai tą patį. Girdėjau tavo taisykles ir ketinu pagal jas žaisti, o tu vis dar kalbi. Atrodo, nė nemanai ką nors daryti. Man atrodo...

Staiga Keinas ją pabučiavo. Nebuvo jokių įžangų, jis tik dar stipriau suspaudė ją glėbyje ir įsisiurbė į lūpas. Bučiavo giliai, aistringai, nė neatsikvėpdamas, negalvodamas apie elgesio subtilybes. Jis ėmė – pražiodęs įsiurbė liežuvį ir čiulpė sukdamas ją ratu, įtvirtindamas savo teises į ją. Vilou jaudino jo ryžtingi veiksmai, ji atpalaidavo rankas ir leidosi jo nešama.

Visai nebaisu, – pamanė ji, kai jos kūnas įkaito ir raumenys atsipalaidavo. Kad ir kaip Keinas pirma stengėsi ją įbauginti, dabar elgėsi labai švelniai. Jis glamonėjo jos nugarą, rankos judėjo aukštyn ir žemyn tyrinėdamos, bet tos glamonės jokiu būdu nebuvo šiurkščios.

Vilou uždėjo rankas Keinui ant pečių ir atsirėmė į jį, jo kūnas ją laikė. Ją jaudino tvirti raumenys ir šiluma. Tada palenkė galvą ir apžiojusi jo liežuvį pradėjo čiulpti.

Keinas įsitempė, tada kiek atsitraukė ir įsistebeilijo į ją. Jo akyse spindėjo gilus sukrėtimas, malonumas ir geismas – žavus derinys.

– Mane nelengva išgąsdinti, – tarė ji gūžtelėjusi pečiais.

Keinas tik papurtė galvą, pasilenkė, paėmė ją ant rankų ir nusinešė koridoriumi.

Jie įėjo į miegamąjį, kurį apšvietė tik lempa ant naktinio stalelio. Čia dizainas buvo grynai vyriškas, palei sienas buvo sustatyti masyvūs tamsūs baldai. Lovoje lengvai sutilptų dvidešimt žmonių – tokia puikiausiai tiko Keinui.

Jis pasodino Vilou ant lovos ir pažvelgė jai į veidą.

Jis žvilgsniu metė jai iššūkį, bet Vilou nenuleido akių – net tada, kai jis pradėjo atsisegioti marškinius. Nusivilkęs juos jis nusitraukė ir marškinėlius, apnuogindamas krūtinę.

Vilou sulaikė kvėpavimą. Keinas buvo ne tik raumeningas – tai ji suprato vos jį pamačiusi, bet ir randuotas... daugybė randų. Nedideli netaisyklingi apskritimai ir ilgos dantytos linijos. Vieni iš jų buvo nuo chirurgų skalpelių, kiti likę nuo žaizdų – Vilou suspaudė širdį.

Kas gi nutiko šiam vyrui? Kas jį šitaip sužalojo ir už ką?

Bet klausimams nebuvo laiko. Keinas nusitraukė batus, po to ir kojines. Iš paskos nulėkė kelnės ir tamsios trumpikės.

Jis liko nuogas. Gražus, stiprus ir pasirengęs mylėtis. Vilou šmėstelėjo mintis, kad tokį kūną reikėtų įamžinti marmure. Koks nors genialus meistras turėtų iškalti jo skulptūrą. Tik Keinas turbūt nesutiktų pozuoti.

Jis įsirėmė rankomis į šonus ir pažvelgė į Vilou.

– Dar galėtum pabėgti, – tarė.

– Negalėčiau su tokia kulkšnimi.

– Juk supranti, ką norėjau pasakyti.

– Taip, suprantu. Bet niekur iš čia neisiu.

Jis žengtelėjo link lovos.

– Po velnių, Vilou... – pradėjo jis.

Ji pakėlė megztinį, nusitraukė per galvą ir numetė ant grindų.

– Tai ką turi padaryti mergina, kad patrauktų tavo dėmesį?

Iš Keino burnos ištrūko garsas – lyg ir urzgimas, lyg dejonė. Staiga jis atsidūrė lovoje, užgriuvo ant jos – jie ėmė raičiotis, o kai nurimo, Vilou tysojo užgriuvusi ant jo. Jis panėrė pirštus jai į plaukus ir pabučiavo ją taip, kad net kojų pirštai ėmė dilgčioti.

Ji atsivėrė, priėmė jį. Jų liežuviai šoko aistringą šokį. Jis glostė nuogą jos nugarą, pirštai lėtai judėjo oda. Kai pasiekė jos džinsų juosmenį, jo rankos nuslydo prie jos sėdynės iškilumų ir suspaudė.

Vilou jautė, koks jis susijaudinęs ir pasirengęs. Buvo įkaitusi ir troško jo glamonių. Norėjo jausti jo rankas visur – kad liestų ją, imtų, reikalautų.

Keinas parvertė ją ant nugaros ir įsmeigė į ją tamsias akis.

– Tu labai graži, – sušnibždėjo jis, apkabinęs atsegė jai liemenėlę.

Jo žodžiai paglostė Vilou širdį, bet jie ne taip jaudino, kaip jo lūpos ant nuogos jos krūtinės. Vieną akimirką krūtis dar dengė audinys, paskui kūną paglostė vėjo šuoras – o tada Vilou pajuto šiltas drėgnas lūpas ir liežuvį.

Jis ėmė čiulpti ir Vilou pajuto, kaip jaudulio banga nuvilnijo per pilvą tarp kojų. Jis dantimis švelniai kandžiojo spenelį, paskui laižė standžią viršūnėlę, kol pagaliau mergina pajuto, kad jai iš krūtinės veržiasi riksmas.

Geismas augo ir galiausiai tapo nebepakeliamas. Jos kojos nerimastingai judėjo. Ji troško nusiplėšti visus drabužius ir pajusti jo nuogo kūno svorį.

Keinas ėmėsi kitos krūties ir pakartojo viską iš pradžių. Vilou perbraukė delnais jam per pečius, per nugarą, tada paglostė trumpus jo plaukus. Užplūdo emocijos ir saldūs pojūčiai – pasitenkinimas, įtampa ir stiprus geismas, jai reikėjo vis daugiau ir daugiau.

Jis pajudėjo žemyn, nubučiavo šonus ir pilvą. Tada atsegė džinsus ir tęsė toliau. Minkšti prisilietimai, šlapi bučiniai, krimstelėjimai... Jis erzino ją burna ir liežuviu, keldamas vis didesnį geismą.

Staiga Keinas sugriebė jos džinsus už juosmens ir nusmaukė juos vienu lengvu judesiu. Kartu nuslydo ir trumpikės. Vilou liko tokia pat nuoga kaip ir jis. Tada Keinas tęsė ką pradėjęs – bučiavo vis žemiau ir žemiau.

Kai buvo jau vos už kelių colių nuo pažadėtosios žemės, Vilou pamanė, kad tuoj mirs, jei jis nepalies jos tenai – ji praskėtė kojas ir įsitempusi laukė šturmo.

Buvo nuostabu. Karštis ir drėgmė, greitas ir lėtas tempas – ir viskas, kas yra tarp vieno ir kito. Jis laižė ją erzindamas, švelniai čiulpdamas privertė ją inkšti, o tada surado tokį ritmą, kuris turėjo versti ją maldauti, kad jis niekada nesustotų.

Jo liežuvis judėjo pirmyn ir atgal, įtraukdamas ją vis giliau, nustumdamas ją iki ribos, tada vėl atitraukdamas atgal. Dukart ji buvo jau beveik pasiekusi viršūnę, tada jis sulėtino tempą ir ji pametė takelį.

Vilou kvėpavimas padažnėjo. Ji įsitvėrė į paklodę, o kulnais įsirėmė į čiužinį. Jis ir vėl pasirinko greitį ir ji pajuto įtampą, vedantį prie atsipalaidavimo. Jo liežuvis judėjo pirmyn ir atgal, keldamas ją vis aukščiau ir aukščiau. Ji buvo taip arti... taip neįtikėtinai arti.

– Keinai, – suaimanavo ji.

Jis sustojo. Jis tikrai sustojo. Vilou pajuto, kaip jos išsilaisvinimas nutolsta ir kone sušuko apimta nusivylimo. Tada jis įstūmė į ją pirštą. Vis kišo ir traukė lauk sukdamas ratu. Visa persmelkiantis, pulsuojantis gaivalas sukrėtė jos kūną, stulbindamas intensyvumu. Ji vos galėjo kvėpuoti, apimta galingų pojūčių. Jis suėmė lūpomis išbrinkusį, nepaprastai jautrų pumpurėlį ir įsiurbė, tuo pat metu liesdamas jį liežuvio galiuku.

Vilou beregint atsipalaidavo. Vieną sekundę dar nebuvo nieko, o jau kitą jos kūną supurtė neįtikėtinai stiprios bangos. Tai buvo nepaprastas, tiesiog siautulingas pojūtis, visai nepanašus į tai, ką ji buvo patyrusi anksčiau.

Atrodė, kad malonumas tęsis amžinai. Galiausiai jis ėmė silpti, Keinas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją.

Tose tamsiose akyse vis dar buvo matyti alkis, bet tuo pačiu ir pasitenkinimas. Ji nebūtų galėjusi surasti alkio savo širdyje net ir labai norėdama. Tas vyras irgi to nusipelnė.

– Aš ištirpau, – sušnibždėjo ji.

– Tai svarbiausia.

– Tu tikrai tai sugebi.

– Su tavimi lengva.

Vilou nusišypsojo.

– Kiekviena moteris svajoja tai išgirsti.

Jis atsiklaupė jai tarp kojų ir ištiesė ranką prie naktinio staliuko stalčiaus.

– Tu labai seksuali.

– Tai gerai.

Jis išsitraukė sargį, užsimovė ir įsitaisė jai tarp šlaunų. Tamsiose akyse švietė geismas, troškimas ir aistra. Vilou ištiesė ranką ir pataisė, rodydama kelią į save, tada aiktelėjo priimdama jo kietą penį, kai jis įsiveržė į ją.

Bet užuot veržliai patenkinęs savo poreikius, Keinas judėjo lėtai, duodamas jai laiko prisiderinti ir pajausti jų skirtumus.

Jos makštis pradėjo susitraukinėti, Vilou norėjo, kad ir jis pasijustų taip pat gerai, kaip jautėsi ji. Keinas sudejavo iš malonumo, tada šiek tiek pasisuko, nepaliaujamai judėdamas pirmyn ir atgal.

Ji atsimerkė, ketindama paklausti, ką jis ketina daryti, bet kaip tik tą akimirką Keinas pirštais pasiekė jos jautrų pumpurėlį.

Jau ir anksčiau Vilou buvo pakankamai įaudrinta jo išmoningų glamonių, be to, jo tvirtas penis energingai judėjo joje pirmyn ir atgal, vesdamas į dar vieno atsipalaidavimo viršūnę. Ji ketino susikoncentruoti į jį, stengtis jam suteikti kuo daugiau malonumo, bet netrukus taip užsimiršo, kad gulėjo gaudydama kvapą.

Jis judėjo vis greičiau ir greičiau, nepaliaujamai spaudydamas jos pumpurėlį, kol pagaliau judėjimo tempas tapo pastovus.

Tai neįmano, čia visko per daug, – paklaikusi nuo siaučiančių emocijų galvojo Vilou. Nesusigaudė, į ką sutelkti dėmesį. Buvo taip gera, neįtikėtinai gera, taip...

Per ją vilnijo malonumo bangos, kūnas tai liepsnojo, tai šiurpo nuo tobulo pasitenkinimo. Keinas palinko virš jos ir įsirėmęs alkūnėmis į čiužinį ėmė dar energingiau darbuotis. To pakako, kad ji vėl patirtų savąjį, jau kažkelintą orgazmą.

Nieko panašaus jai dar nėra buvę. Vilou nė nenumanė, kad jos kūnas gali patirti tokius pojūčius. Ji laikėsi įsitvėrusi Keino, visiškai jam atsiduodama, keldama klubus ir verždamasi jo pasitikti, kol galiausiai jis sudejavo ir nurimo.

Vilou pabandė atsikvėpti. Jeigu anksčiau jai atrodė, kad kūnas nebeklauso jos, tai dabar jautėsi taip, tarsi jį būtų apleidusi siela. Tikriausiai ji jau niekada nebegalės pakilti ant kojų, bet tai niekis. Šios nakties prisiminimai padės išgyventi.

Keinas nusirito nuo jos ir atsigulė ant nugaros, tada apkabino ją ranka ir prisitraukė arčiau. Vilou prisiglaudė prie jo ir padėjo galvą ant peties. Girdėjo greitą jo širdies plakimą ir sunkų alsavimą.

– Kaip pirmą kartą, visai neblogai, – pagyrė ji.

Keinas nusijuokė.

– Oho, ačiū.

Ji nusišypsojo.

– Tu supranti esmę. Su tokia technika tikriausiai galėtum gydyti kai kurias ligas.

– Jau sakiau – su tavimi lengva.

Jeigu lengva reiškia jaustis taip, kaip ji dabar – Vilou tik už tai. Savo seksualiniams eksperimentams suskaičiuoti iki šio vakaro būtų užtekė dviejų pirštų. Nei vienas, nei antras atvejis neparuošė jos Keino meistriškumui.

Jo kvėpavimas išsilygino, širdies plakimas sulėtėjo. Vilou suėmė miegas. Ta dalis smegenų, kuri dar būdravo, siuntė jai signalus, kad vis dėlto gal reikėtų jam pasakyti, kad ji gali grįžti į lovą svečių kambaryje. Bet tada priminė sau, kad šalia jos – Keinas. Jeigu jis to norėtų, taip ir pasakytų.

Štai koks tas didelis, blogas kietas vaikinas, – pamanė ji, dar labiau prisiglaudė prie Keino ir užmerkė akis.

Prieš pat aušrą pabudęs Keinas suprato, kad yra du blogi dalykai – jo lovoje guli moteris, o po miegamąjį šmirinėja neprašytas svečias.

Jis žinojo, kad ta moteris – Vilou, su ja bus galima viską išsiaiškinti vėliau. Pirmiausia reikia susitvarkyti su įsibrovėliu. Bet kol jis ruošėsi ropštis iš lovos ir čiupti jį, liesa katė užšoko ant krūtinės ir sukniaukė į veidą.

– Ir tau labas rytas, – sumurmėjo Keinas ir ištiesė ranką. Katė pasitrynė į pirštus, tada patogiai atsigulė jam ant krūtinės ir pradėjo garsiai murkti.

Keinas nukėlė ją ir išlipo iš lovos. Sugriebęs chalatą nuėjo į virtuvę, ketindamas įjungti kavavirę. Katė nusekė iš paskos. Spustelėjęs kavavirės mygtuką, jis žvilgtelėjo, ar katė dar turi ėdalo. Konservuotojo nebebuvo nė kvapo, sauso pašaro irgi buvo likę gerokai mažiau. Įdėjęs ir vieno, ir kito, Keinas patraukė į svetainę.

Katinėliai tebebuvo dėžėje. Vienas atsibudęs kniaukė mamos. Keinas pasilenkė ir paglostė liesą kūnelį. Katinėliai buvo dar akli ir bejėgiai. Lauke jie nugaištų per kelias valandas. Žeme bėgioja daug mažų plėšrūnų, kurie su jais susidorotų. Tokia yra bjaurioji gyvenimo pusė.

Jis tai suprato ir jau buvo su viskuo susitaikęs, o štai Vilou – ne. Ji nori išgelbėti pasaulį. Keista, kad nesupranta, jog didžiosios pasaulio dalies gelbėti net neverta.

Kai Vilou pabudo, saulės spinduliai buvo užlieję miegamąjį, kvepėjo kava. Žvilgtelėjusi į laikrodį ant naktinio stalelio pamatė, kad jau po aštuonių, o ji – vis dar Keino lovoje. Jau nekalbant apie tai, kad... nuoga.

Pasirąžė šypsodamasi ir pajuto, kad raumenys skausmingai protestuoja. Buvo nebloga mankšta. Treniruotė su sekso elementais, nes apie trečią valandą nakties Keinas vėl viską pakartojo iš pradžių.

Vilou išlipo iš lovos ir patraukė į vonios kambarį, kur rado tvarkingai sulankstytus savo drabužius. Nusipraususi po dušu apsirengė ir be didesnio vargo įgrūdo sužalotąją koją į batą. Patinimas buvo jau beveik atslūgęs, nors kulkšnį dar šiek tiek skaudėjo. Virtuvėje įsipylusi kavos Vilou nuėjo į svetainę.

Keinas sėdėjo kampe prie rašomojo stalo ir spoksojo į savo nešiojamąjį kompiuterį. Jis taip pat buvo nusiprausęs po dušu ir apsirengęs – panašu kad svečių kambaryje, nes ji nieko negirdėjo.

Jis pažvelgė į ją, bet nieko nepasakė. Atrodė niūrus ir nedraugiškas, akyse – nė šešėlio aistros ar švelnumo.

– Nepulk į paniką, – šypsodamasi tarė Vilou. – Išgersiu kavą ir išvažiuosiu, todėl gali leisti sau būti malonus. Pažadu, tau nereikės manęs gąsdinti, kad išprašytum lauk.

– Kodėl turėčiau tavimi patikėti? Pasilikai be jokių skrupulų.

Keino balsas skambėjo bičiuliškai ir seksualiai. Vilou patiko jo aidas jos ausyse, nuo žemų natų jai per nugarą bėgiojo šiurpuliukai.

– Turiu kai ką padaryti, – tarė ji. – Kai ką labai svarbaus.

– Galiu tik numanyti.

Vilou priėjo arčiau.

– Ką darai? Dirbi?

– Tai, ką turėjau padaryti, jau užbaigiau. Čia asmeniški reikalai.

– A... Virtuali mergina.

Keinas papurtė galvą ir pasuko kompiuterį į Vilou. Ji pamatė nuostabios salos paveikslėlį. Dangus buvo nenusakomai mėlynos spalvos, smėlis beveik baltas. Kitame savo gyvenime, kai bus turtinga, ji gyvens tik tokioje vietoje kaip ši.

– Ruošiesi atostogauti? – paklausė ji.

– Ne, ketinu išeiti į pensiją. Po aštuonerių metų. Po penkerių – jeigu mano investicijos ir toliau bus pelningesnės, nei tikėjausi.

Į pensiją? Vilou susiraukė.

– Bet juk tau vos trisdešimt.

– Trisdešimt treji.

Mergina nugrimzdo į krėslą prie stalo.

– Kodėl nori išeiti į pensiją?

– Todėl, kad galiu. Viską, ką norėjau, padariau.

O ji vos pradėjo savo gyvenimą.

– Ką būtent?

Keinas atsilošė kėdėje.

– Būdamas šešiolikos metų aš nuslėpiau savo amžių, suklastojau gimimo liudijimą ir įstojau į armiją. Ištarnavau dešimt metų, iš kurių aštuonis – specialiose pajėgose.

Štai iš kur tie jo randai, – pagalvojo Vilou. Karys. Jos širdis šoktelėjo krūtinėje.

– Po to dar ketverius metus pavojingiausiose pasaulio vietose saugojau turtingus žmones. Mokėjo gerai, bet aš pavargau nuo tokio gyvenimo, kai reikėjo nuolat lįsti į pavojų ir laukti, kol kas nors nušaus. Pradėjau dirbti pas Todą su Rajenu, nes prisidėjau prie daugelio jų investicijų. Tai geras būdas praturtėti.

– Ar tik to tau reikia? Fortūnos šypsenos?

Jeigu jis ketina po penkerių ar aštuonerių metų išeiti į pensiją, veikiausiai jam ne taip blogai sekasi.

– Ir ne vienos.

– Kam?

Keinas linktelėjo galva į kompiuterio ekraną.

– Privatumas ir nuošalumas nepigiai kainuoja. Noriu gyventi tokioje vietoje, kuri izoliuota ir lengvai apginama. Kur nedaug žmonių, bet galiu tenkinti visus savo poreikius.

Vilou galėjo suprasti Keino norą praturtėti ir gyventi nuostabioje saloje, bet vienatvės poreikis jai netilpo į galvą.

– O kaip šeima? – paklausė ji. – Žmona, vaikai? Juk negali jų izoliuoti.

– Šeima neįeina į mano planus.

Vilou tvirtai suspaudė puodelį su kava.

– Bet juk tada liksi vienas.

– Būtent.

– Tai nėra gerai.

Keinas pažvelgė į ją.

– Sakiau tau, Vilou – mes daugiau nebepasimatysime. Niekada.

Vilou spoksojo į Keiną, tarsi jis būtų kalbėjęs nesuprantama kalba.

– Man šeima yra viskas, – tarė ji. – Prapulčiau be artimųjų. Visiems reikia artimo žmogaus, netgi tau.

– Tu klysti.

Keinas kalbėjo taip įtikinamai, kad Vilou būtų norėjusi juo patikėti. Vis dėlto negalėjo išmesti iš galvos fakto, kad likusį savo gyvenimą jis ketina praleisti vienas.

– Praėjusią naktį buvo taip gera, – sumurmėjo ji.

– Tai buvo seksas.

– Ar tik taip bendraudamas jautiesi patenkintas? Seksualiai?

Keinas žvilgtelėjo į ją. Užuot susierzinęs, atrodė pralinksmėjęs.

– Nesistenk manęs analizuoti. Tai nieko gero neduos. Nesu žlugęs – manęs nereikia perauklėti.

– Gyvenime nepakanka vien savęs, Keinai.

Atrodė, kad jis nepatikėjo. Vilou pažvelgė į kitą kambario galą, link krepšio, kur katė laižė kačiukus.

– Ar nori, kad aš paskambinčiau į gyvūnų prieglaudą dėl kačiukų?

– Tegul pabūna porą savaičių. Pasirūpinsiu, kol jie praregės ir pradės bėgioti. Tada kam nors atiduosiu.

Vilou būtų norėjusi patikėti, kad tai, jog Keinas įsileido į savo namus gyvūnų, teikia vilčių, bet suprato, ką jis turėjo omenyje. Jo globa – laikina.

– Ar neprieštarautum, jeigu kartais atvažiuočiau jų aplankyti, kol surasi, kam atiduoti? – paklausė ji. – Galėčiau pašerti ir visa kita.

– Būtų neblogai.

Vilou vylėsi, kad jo balse nuskambėjo kai kas daugiau, nei sakė žodžiai, tik kažkodėl nepavyko tuo savęs įtikinti.

– Gerai, tai aš jau eisiu.

– Pavažiavau tavo automobilį už namo, – pasakė jis ir vėl įsmeigė akis į kompiuterio ekraną. – Jis stovi prie paradinių durų.

– Ačiū.

Vilou nuėjo į virtuvę ir išplovė savo puodelį. Susirinkusi savo daiktus ji patraukė prie durų.

– Tikiuosi, dar susitiksime.

– Viso gero, Vilou.

– Viso. – Atidariusi duris mergina stabtelėjo. – Gal nori mano telefono numerio?

Keinas pažvelgė į ją ir jųdviejų žvilgsniai susitiko. Vilou tikėjosi aptikti jo akyse bent kibirkštėlę tos ugnies, kurią buvo mačiusi anksčiau, bet ten nieko nebuvo.

– Ne, nenori, – sušnibždėjo ji ir išėjo.

Keinas baigė neseniai kompanijos įsigyto nekilnojamojo turto apsaugos projekto pristatymą. Todas su Rajenu susižvalgė.

– Primink mums, kad daugiau niekada nesusigundytume tokia nuosavybe, – tarė Rajenas. – Tai tikras galvos skausmas.

Keinas prisiminė vyriausybinę delegaciją, kurią du mėnesius teko saugoti Afganistane. Palyginti su tuo, ši užduotis buvo vieni niekai, kurią buvo galima atlikti užmerktomis akimis.

– Tai ne taip jau ir sudėtinga. Aš susidorosiu. Jeigu kiekvienas laikysis nustatytų procedūrų, saugumas garantuotas.

– O jei nesilaikys? – šypsodamasis paklausė Todas.

– Tada turės reikalų su manimi, – atsakė Keinas.

Todas žvilgtelėjo į Rajeną.

– Štai kodėl jis man patinka.

– Tvarka, toks droš pas tave.

Todas atsigręžė į Keiną.

– Girdėjau, vakar namuose kilo kažkoks sambrūzdis. Išvykau vos vienai dienai, ir jau velniai lenda per kaminą?

Staiga Keinas prisiminė Vilou savo lovoje, įkaitusį jos kūną, apsiblaususias akis, ilgus šviesius plaukus, išsidraikiusius ant pagalvės. Kelnės staiga pasidarė per siauros, bet jis pasistengė nekreipti dėmesio į užplūdusį geismą ir išgujo prisiminimus iš galvos. Kas buvo, tai buvo, jau baigėsi – istorijos pabaiga.

Vis dėlto Keinas niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji panoro pas jį pasilikti. Galėtų lažintis iš stambios sumelės, kad ta mergina pasikliauja širdimi. Tai kodėl pasirinko vaikiną vienai nakčiai?

– Ten buvo Vilou, – tarė Rajenas. – Julija man vakar vakare pasakė. Atrodo, Vilou iki šiol dar negali tau atleisti, kad bandei mus su Julija išskirti.

Todas nutaisė nekaltą miną.

– Aš nebandžiau išskirti, tik stengiausi apsaugoti draugą. Bet juk dabar tu laimingas – taigi viskas baigėsi gerai.

Jis vėl atsigręžė į Keiną.

– Ar yra dėl ko nerimauti?

Keinas nusišypsojo.

– Manau, kad ji turėtų tau patikti.

– Aš ne tai turėjau omenyje. Ar ji labai siunta?

– Ne. Tik norėjo tave išplūsti, kad iškrėtei šunybę jos seseriai.

– Viskas dėl pinigų, – suniurnėjo Todas. – Jei teta Rūta nebūtų pasiūliusi savo anūkėms milijono dolerių už tai, kad priverstų mane kurią nors iš jų vesti, taip nebūtų nutikę.

Keinas pakėlė antakius.

– Nežinojau, kad ieškai žmonos.

– Aš ir neieškau, – atsiduso Todas. – Teta Rūta yra mūsų mirusio dėdės antroji žmona, taigi iš tikrųjų mes nesame giminės. Rūta turi dukrą, kuri vos sulaukusi septyniolikos pabėgo iš namų ir ištekėjo. Tada Rūta ir mūsų dėdė nutraukė su ja visus santykius. Prieš keletą mėnesių dėdė mirė. Rūta ilgėjosi dukters, o kai ją susirado, paaiškėjo, kad turi ir tris anūkes, kurių akyse nebuvo mačiusi. Kažkurią nelemtą akimirką jai šovė į galvą mintis, kad būtų puiku, jei kuri nors iš jos anūkių už manęs ištekėtų. Pažadėjo kiekvienai po milijoną, jeigu kuriai vienai tai pavyks. – Todas pažvelgė į Rajeną veriamu žvilgsniu. – Ar supranti, kaip tai užgaulu? Ji mano turinti kam nors sumokėti, kad už manęs ištekėtų...

Rajenas nusišypsojo.

– Tiesą sakant, tai visai smagu.

– Taip kalba vyras, kuris ketina netrukus vesti.

Rajenas atsisuko į Keiną.

– Norėdamas pasišaipyti iš seserų, aš vietoj Todo nuėjau į pirmą pasimatymą. Sutikau Juliją ir po šiokių tokių nesklandumų mudu susižadėjome.

Keinas žinojo, kad Julija nėščia, bet neketino apie tai prasižioti. Vadovaudamas apsaugai turi sugebėti saugoti paslaptis – jam tai gerai sekėsi.

– Taigi viskas baigėsi gerai, – tarė Todas. – Vilou turėtų nusiraminti.

– Nemanau, kad ji vėl sugrįš, – pasakė jam Keinas. – Vis dėlto kai kas nutiko.

Jis papasakojo, kaip Vilou bėgo per sodą į mišką, griuvo ir pasitempė sausgysles, bet nutylėjo apie katę, kačiukus ir seksą.

Abu jo darbdaviai žiūrėjo į jį išpūtę akis.

– Juk tu nepalikai jos ten gulėti, tiesa? – paklausė Todas.

– Nepalikau. Parnešiau namo ir uždėjau ledo ant kulkšnies.

– Į savo namą, – pabrėžė Rajenas.

– Aha.

– Juk tu nieko nekvieti į savo namus, – tarė Todas.

– Aš ir Vilou nekviečiau. Tiesiog taip nutiko.

Ir tai buvo tiesa. Jeigu dėl ko nors ir turėtų teisintis, tai dėl to, ką jis padarė praėjusią naktį... ir dar kartą paryčiais.

Ji velniškai gundanti. Bet jis buvo gundytas ir anksčiau. Ir atsispyrė. Vilou kažkokia...

– Pasisaugok, – šypsodamasis tarė Rajenas. – Nelsonų moterys ypatingos. Jos gali įsiveržti į tavo gyvenimą ir viską pakeisti, kai mažiausiai to tikiesi.

– Aš to nebijau, – tvirtai pareiškė Todas. – Nevesiu nė vienos iš jų. Savo milijonų joms teks pasiieškoti kur nors kitur.

– Man labiau rūpi Keinas, – nusišaipė Rajenas. – Vilou – daili mergina.

Todas pažvelgė į Keiną.

– Ar ji tave sudomino?

Tikrai ne taip, kaip jie galvoja.

– Aš neužmezgu ilgalaikių santykių. Dėl manęs nesijaudinkit.

Vilou išvažiavo ir jis daugiau niekada jos nebepamatys – tai gerai. Bet per dieną Keinas vis pagaudavo save, kad prisimena jos šypseną, juoką ir tai, kaip ji glaudėsi jo glėbyje. Ji buvo kaip daina, kurios buvo neįmanoma išmesti iš galvos. Daina, kuri skambėjo nenutildama.

Vilou pasirodė šeštadienio rytą neįspėjusi, nes neturėjo Keino telefono numerio, o Gražuolis apsaugininkas, savaime suprantama, nebuvo įtrauktas į telefonų knygą. Ji net per Google jo ieškojo, tačiau perniek. Tarsi jo nė būti nebuvo.

Bet Vilou žinojo, kad jis yra – ir visiškai realus. Sunkiai perprantamas, ko gero, netgi pavojingas jos emocinei būsenai, bet realus. Kietas vyras, kuris sugeba būti švelnus. Turtingas žmogus, pasirinkęs asketišką gyvenimą.

Vilou liepė sau jį pamiršti, bet visiškai aišku, kad artimiausiu metu to nebus. Jai tereikia užmerkti akis, kad prisimintų, kaip jautėsi, kai jis ją glamonėjo. Praėjusią naktį ji net susapnavo Keiną.

Taigi Vilou susikaupė, tikėdamasi būti išmesta pro duris, čiupo krepšį ir išlipo lauk iš automobilio. Buvo nuėjusi jau pusę kelio, kai atsidarė namo durys.

Keinas vilkėjo džinsus ir marškinius ilgomis rankovėmis – atrodė toks seksualus, kad būtų galėjęs ištirpdyti šokoladą.

– Tai sugrįžai, – tarė jis. Balsas buvo ramus ir neišdavė jokių emocijų, jau nekalbant apie veidą.

– Atvykau aplankyti katinėlių, ne tavęs, – pasakė ji šypsodamasi. Vylėsi, kad Keinas nesupras, jog tai pats kvailiausias melas. – Gali nesijaudinti.

– Aš nesijaudinu.

Vilou nusišypsojo dar plačiau.

– Galėčiau pasakyti kai ką, kas priverstų tave išprakaituoti. Nori patikrinti mano teoriją?

Vienas jo lūpų kamputis virptelėjo.

– Nelabai.

– Aš taip nemanau, – paprieštaravo Vilou, abiejose rankose laikydama po nešulį. – Būčiau paskambinusi ir perspėjusi, kad atvažiuosiu, bet tu nedavei man savo telefono numerio. Ir nesivargink sakydamas, kad nedavei jo tyčia, nes tai aš jau žinau. Tu išsigandai, kad pradėsiu tave persekioti.

– Aš tavęs nebijau.

Vilou priėjo prie Keino ir net įsitempė pajutusi, kaip ją veikia jo tamsios akys ir lūpos taip arti, kad galėtų paliesti.

– Turėtum bijoti, ir puikiausiai tai supranti, – linksmai tarė ji. – O dabar įleisk mane į vidų.

Vilou bandė paveikti jį elgdamasi akiplėšiškai, bet Keinas to arba nesuprato, arba apsimetė nesuprantąs. Jis žengtelėjo atatupstas ir praleido ją į vidų.

Vos įėjus į svetainę Vilou užplūdo prisiminimai. Štai ten stovi kėdė, ant kurios jis pasodino ją atnešęs, kai ji pasitempė sausgysles, ten – durys į prieškambarį, iš kurio galima patekti į miegamąjį.

Merginos kūnas įkaito prisiminus, kaip jis ją glamonėjo. Ji atsisuko į jį, ketindama priminti, kaip viskas buvo, bet žodžiai taip ir liko neištarti.

Keinas žvelgė į ją mandagiai susidomėjęs. Akyse nebuvo jokio linksmumo, jokios ugnelės – jokio geismo. Tarsi tarp jų nieko nebūtų įvykę.

Jis nejuokavo kalbėdamas apie vienintelę naktį. Vilou širdį suspaudė liūdesys. Jeigu čia būtų kokia kita mergina, būtinai pabandytų jį sugundyti, bet dabar to nebus – juk čia ji! Kokia prasmė? Tiesą sakant, turėtų jaustis laminga prisiminusi, kaip buvo gera – šiaip ar taip, jis bent jau kartą geidė jos.

Vilou numetė savo nešulius ant sofos ir nuėjo prie dėžės šalia židinio. Katė gulėjo susirangiusi, prie jos glaudėsi trys kačiukai. Kai Vilou prisiartino, katė sumurkė.

– Sveika, mieloji, – sumurmėjo Vilou. – Kaip tau sekasi? O vaikučiai jau paaugo. Žiūrėk, kokie dideli. Ar tau viskas gerai?

Katė pasitrynė galva Vilou į ranką.

– Ar jos apetitas geras? – paklausė ji Keino.

– Ėda du kartus per dieną, manau – tai normalu, – atsakė jis. – Tuštinasi reguliariai.

Vilou nusišypsojo.

– Na, dabar bent jau aišku, kad katė sveika. Tai jau šis tas. Ar jau sugalvojai vardą?

– Aš neketinu tai prakeiktai katei duoti vardo.

– Bet reikia. Ji turi teisę į išskirtinumą.

– Ši katė benamė.

Vilou atsisėdo ant kilimo ir pažvelgė į Keiną. Turėjo gerokai atversti galvą, kad sutiktų jo žvilgsnį.

– Kiekvienas padaras nusipelno turėti vardą.

Keinas kietai suspaudė lūpas.

– Puiku, duok jai vardą, – iškošė pro dantis.

– Sutinku, – Vilou vėl pažvelgė į pilką su baltomis dėmėmis katės kailiuką. – Gal tiks Bandelė?

– Tik ne Bandelė.

– Kodėl?

– Todėl, kad bandelė – maistas. Nepavadinsi katės tuo, ką valgai.

Regis, šiuo klausimu jis turi savo nuomonę. Vilou šyptelėjo.

– Tada Pūkė.

Keinas dusliai suaimanavo.

– Ne.

– Tu labai aiškiai pasakei, kad ji – ne tavo katė. Kodėl manai, kad turi teisę prieštarauti?

– Todėl, kad ji gyvena mano namuose. Aš turėsiu šaukti ją vardu. Jokiu būdu ne Pūkė.

Keinas atrodė nuoširdžiai pasipiktinęs. Vilou staigiai nulenkė galvą, kad jis nematytų, jog ji šypsosi.

– Hortenzija? Snieguolė? Princesė Lėja?

– Princesė Lėja?

– Aš dievinu Žvaigždžių karus. Pirmuosius tris mėgstu labiau nei tris paskutiniuosius, bet man patinka jie visi.

– Naudinga informacija. Su Hortenzija galėčiau gyventi.

– O su Snieguole negalėtum?

– Ši katė nėra balta.

– Sniegas būna ir pilkas.

Keinas išleido garsą, kuris buvo labiau panašus į sunkų atodūsį, nei į murmesį, tačiau Vilou nebūtų galėjusi tvirtinti, kas tai iš tikrųjų.

– Tebus Hortenzija, – tarė ji stodamasi. – Sveika, Hortenzija. Malonu, kad dabar būsi šeimos narė.

Dar nespėjus Keinui paprieštaraujant, kad jie nėra šeima, Vilou čiupo savo nešulį ir nužingsniavo į virtuvę.

– Iškepsiu sausainių.

Keinas nusekė jai iš paskos.

– Čia? Mano virtuvėje?

– Žinoma. Ir tavo orkaitėje, – tarė ji nustačiusi temperatūrą. – Mano fizinės jėgos sausainiams kepti nebėra tokios kaip anksčiau.

– O gal aš nemėgstu sausainių?

Vilou pažvalgė į jį.

– Visi mėgsta sausainius. Bus trapūs, šokoladiniai. Kaip galima tokių nemėgti?

Iš krepšio Vilou ištraukė kepimo skardą ir iš anksto paruoštą sausainių tešlą. Jai reikėjo tik supjaustyti ją mažais kvadratėliais, sudėti į skardą ir pašauti į orkaitę. Akimirksniu jie turės šviežių sausainiukų.

Kai viskas buvo padaryta, Vilou atsišliejo į bufetą ir pažvelgė į Keiną. Jis atrodė puikiai... pernelyg puikiai. Tai vertė ją trokšti, kad viskas būtų kitaip, kad jis slapčia trokštų vėl su ja mylėtis. Jeigu būtų aptikusi jo žvilgsnyje bent menkiausią užuominą, įsikabintų į šią iliuziją, bet kol kas... nelabai turi pagrindo.

Vilou suprato, kad įpykęs Keinas galėtų ją išmesti pro duris, jeigu tik jis tikrai to panorėtų. Sausainiai jam nerūpi. Kadangi neatrodė, kad jis panaudos prieš ją jėgą, Vilou nusprendė šiek tiek pasisvečiuoti.

– Tai kaip sekasi? – paklausė ji.

– Tau nepavyks, – tarė jis.

– Kas?

– Tau nepavyks manęs įtikinti, kad turiu užmegzti su tavimi santykius.

– Regis, tai aš jau žinau. Sausainių iškepsiu vien dėl to, kad noriu būti maloni.

Gal tokiu būdu pavyks čia pabūti bent kiek ilgėliau. Tokia galimybė Vilou atrodė mažai tikėtina, bet teko su viskuo susitaikyti

Niūrus Keino žvilgsnis įsmigo jai į veidą. Nuo tokio dėmesio Vilou nugara perbėgo šiurpuliai, net kojų pirštų galiukai ėmė tvinkčioti.

Keinas tikrai buvo toks didelis, koks buvo įstrigęs jai į atmintį. Aukštas, stambus ir velniškai vyriškas. Bet ne iš tų vyrų, kurių asmenybę sušvelnina moterims būdingos savybės. Jeigu tokių ir būtų, jis tikriausiai paimtų peilį ir tuojau pat jas išsioperuotų.

– Kodėl taip pasielgei? – paklausė jis. – Kodėl su manimi miegojai? Aš labai aiškiai išdėsčiau savo poziciją, bet juk tu nesi tokia moteris, kuriai tai patiktų.

Vilou atsiduso.

– Norėjai pasakyti – pasileidusi? Na, taip. Niekada anksčiau taip nesielgiau. Suprantama, kalbu apie seksą. Mylėjausi kelis kartus, bet kad susipažinusi su vaikinu iškart šokčiau su juo į lovą... ne, niekada. Man regis, buvau praradusi nuovoką. Smegenys nebeveikė.

Tokie jos žodžiai sukėlė jam šypseną, kuri, deja, tuojau pat išnyko.

– Tu nesi pasileidusi. Todėl ir noriu sužinoti, kodėl taip pasielgei.

– Ar aš tave trikdau? – paklausė Vilou tikėdamasi, kad taip ir yra, nes tai jau būtų ne taip toli nuo domėjimosi.

– Šiek tiek. Suprantu, kad tai, kas tarp mudviejų vyksta, turi gilesnę potekstę, kurios dar neapčiuopiau.

Oho!

Keinas laukė paaiškinimo. Vilou pasimuistė, paskui sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Man šiek tiek nesmagu apie tai kalbėti.

– Aš nesijuoksiu.

Vilou giliai atsikvėpė. Keinas sąžiningai išdėstė, ko jis nori, o ko – ne, tai gal ir ji turėtų atvirai papasakoti, kodėl taip pasielgė...

– Tu manęs norėjai, – tiesiai pasakė ji. – Tu man patikai, be to, atrodei patikimas. Būdama su tavimi jaučiausi saugi, o pajutusi, kaip stipriai manęs geidi, peržengiau ribą.

Keinas susiraukė.

– Nejaugi atsiduotum kiekvienam vaikinui, kuris tavęs geidžia?

Vilou nusijuokė.

– Ne. Na, tikriausiai ne. Nežinau. Vaikinai manęs negeidžia.

– Jau sakei, bet tai tikra nesąmonė. Net neabejoju, kad geidžia. Pasižiūrėk į veidrodį. Esi graži ir linksma, keistoka, bet ne pamišėlė.

Komplimentai? Nejaugi jis sako jai komplimentus, dar nė sausainių neparagavęs? Vilou norėjo kurį laiką jais pasimėgauti, bet Keinas nekantravo.

– Aš esu geriausia vaikinų draugė, – tarė ji. – Manimi jie pasitiki, išsipasakoja savo rūpesčius. Aš išklausau, padedu jiems atgauti pasitikėjimą savimi, o tada jie mane palieka ir įsimyli kokią kitą merginą. Niekaip nesupratau, kas čia dedasi, kol kartą, prieš kelis metus, nenuėjau į vakarėlį. Nugirdau kalbantis būrelį vaikinų. Jie buvo girti ir kalbėjo apie tai, su kuria iš ten esančių mergina norėtų permiegoti. Vaikinai mane užkalbino ir pasakė, kad aš jiems patinku, nes esu labai miela, bet su manim jie nenorėtų... na, pats supranti.

Tai buvo lengvoji pasakojimo dalis. Vilou pažvelgė pro langą virš kriauklės ir susikaupusi išklojo viską:

– Kartą aš irgi turėjau vaikiną ir mes... buvome kartu. Na, jis man buvo pirmas. Maniau, kad mes mylime vienas kitą, bet netrukus jis mane metė, taip ir nepasakęs kodėl. O tą naktį prisipažino, kad miegojo su manimi, nes jautėsi skolingas. Kitaip sakant, atsidėkojo.

Prisiminimai skaudino. Jau ne taip, kaip anksčiau, kai atrodė, kad gali sprogti širdis, vis dėlto ašaros užspaudė Vilou gerklę.

– Antrasis vaikinas man kalbėjo gražius žodžius, bet po pirmo suartėjimo daugiau nenorėjo mylėtis. Sakė, kad aš dėl to kalta, nes su kitomis merginomis jam nekildavo tokių problemų.

– Tu čia tikrai niekuo dėta, – kategoriškai pareiškė Keinas.

– Tu to nežinai.

– Vilou, juk aš mačiau tave nuogą. Glamonėjau, liečiau, kur tik įmanoma. Bučiavau ir ragavau tave, mačiau, kaip mano rankose atsiskleidei. Tu tikrai dėl nieko nekalta.

Vilou išpūtė akis. Koks jis malonus. Daugiau nei malonus. Mergina pajuto, kad jos aplamdyta savigarba šiek tiek atsitiesė.

– Bet tie vaikinai pasakė...

Keinas papurtė galvą.

– Tu – sudėtinga asmenybė. Vyrai, ypač jauni vaikinai, nori paprastų dalykų. Tu juos atbaidai. Arba taip atsidavusi rūpiniesi, kad jie pradeda žiūrėti į tave kaip į motiną. Šiaip ar taip, galiu garantuoti, kad esi visiškai normali.

– Bet...

Keinas užčiaupė ją žvilgsniu.

– Ar aš apsimetinėjau?

Ji nusišypsojo.

– Ne. Buvo visiškai aišku, ko nori.

– O ko aš norėjau?

– Manęs? – cyptelėjo mergina.

– Tavęs. O dabar baikime šią kalbą. Esi puikiausia mergina.

Tuo metu pasigirdo signalas, kad orkaitė įkaito. Vilou pašovė skardą su sausainiais ir nustatė laikrodį.

O, kad jis ir vėl jos užsigeistų. Bet juk aiškiai pasisakė, ko jam reikia. Vienos nakties. Vilou nusprendė nerizikuoti ir pakeitė temą.

– Kaip sekasi Todui? – paklausė.

– Kodėl tau tai rūpi?

– Juk reikia apie ką nors kalbėti. Ar jis žino, kad aš čia buvau?

– Taip, aš jam pasakiau.

Vilou nusijuokė.

– Ar Todas išsigando?

– Ne.

– Nejaugi negalėjai jam pasakyti, kad esu pavojinga?

– Ne.

– Tu kartoji vis tą patį. Esu įsitikinusi, kad Todas su tavim saugus. Kadangi jis nesugebėjo išskirti Julijos su Rajenu, jie vėl kartu ir yra labai laimingi, tai ir aš praradau ūpą jį išplūsti.

– Vis dėlto ketini su juo susitikti, tiesa?

– Ką?

– Girdėjau apie tą milijono dolerių vertės pasiūlymą.

Ak, taip. Tai būtų šiek tiek daugiau nei paprasta sėkmė.

– Mano senelė – įdomi moteris. Nežinau, kaip jai šovė į galvą tokia absurdiška mintis, bet dabar mums visoms reikia kaip nors išsiskuti. Neketinu už ko nors tekėti dėl pinigų.

– Milijonas – nemenka sumelė.

– Aš tikiu meile. Žinau, kad kažkur yra man likimo skirtas vyras. Pinigai nesvarbu.

Keinas papurtė galvą.

– Pinigai irgi svarbu.

– Toks požiūris ciniškas ir niekingas.

– Bet realistiškas.

– Tu nebuvai vedęs, tiesa?

– Pameni, juk sakiau, kad neužmezgu ilgalaikių santykių?

Tai buvo daugiau negu liūdna. Tai tragiška. – Turėtum užmegzti.

– Kodėl?

– Todėl, kad žmonės dėl to ir gyvena. Santykiai su kitais ir naujos patirtys pripildo mūsų gyvenimą prasmės. Geriau nė nesakyk, kad gyvendamas vienas jautiesi laimingas.

– Jaučiuosi, bet tu tuo nepatikėsi.

– Keinai, surimtėk. Nejaugi niekada nenorėjai daugiau?

Vilou apstulbo, nes Keinas priėjo prie jos ir prispaudė nugara prie bufeto. Buvo taip arti, kad ji jautė jo kūno karštį. Taip arti, kad įžvelgė auksinius šešėlius rudose jo akyse. Taip arti, kad Vilou ėmė tirpti iš geismo.

– Tau nepavyks, – tarė jis žemu balsu. – Gali stengtis apsukti galvą kam tik nori, bet ne man.

– Apsukti galvą? Aš nesistengiu tau apsukti galvą.

– Tu judi, siūbuoji, slysti, intriguoji. Bet manęs nesuviliosi. Baigta. Tarp mūsų nieko nėra ir niekada nebus. O naktis buvo puiki. Gal net puikiausia iš visų. Jeigu kada nors sumanyčiau pakeisti savo požiūrį, tai padaryčiau dėl tavęs. Bet to nebus. Aš neįsileisiu tavęs į savo gyvenimą.

Vilou prasižiojo norėdama kažką pasakyti, bet tuoj užsičiaupė. Keinas vis dar jos geidžia, ji pamatė, kad jo akyse vėl įsižiebė aistros liepsna. Ji susijaudino ir sutriko.

– Kodėl? – paklausė. – Kas tave baugina?

– Aš niekuo nepasitikiu, – kategoriškai pareiškė Keinas. – Anksti supratau, kad kiekvienam svarbus tik jis pats. Vienintelis žmogus, kuriuo galiu pasitikėti, esu aš pats.

Jis klysta, labai klysta. Bet Vilou nežinojo, kaip jį įtikinti, kad yra kitaip.

– Kas tokio nutiko tavo gyvenime? – paklausė Vilou. Gal tėvai su juo šiurkščiai elgėsi? O gal mirė draugas?

Keinas įsmeigė į ją niūrų žvilgsnį ir Vilou pajuto, kad jai nepatiks tai, ką jis ketina pasakyti.

– Buvau gatvės vaikas. Gyvenau pats vienas. Kad išlikčiau gyvas, įstojau į gaują – ir ji tapo mano šeima. Buvau šešiolikos, kai mano mergina įsimylėjo vaikiną iš mums priešiškos gaujos. Ji tai slėpė. Norėdama įrodyti, kad yra jam ištikima, ji mane išdavė. Į mane tris kartus šovė, o vienintelis žmogus, kurį mylėjau, paliko numirti.

– Ką turi omenyje sakydama mirti? – paklausė Marina, padavusi jai krepšelį su bandelėmis.

Vilou paėmė vieną, kitas pasiūlė Julijai, bet ši papurtė galvą.

– Jos vaikinas šovė į Keiną ir nuvažiavo. Kažkas iškvietė greitąją ir Keinui pavyko išgyventi.

Vilou niekaip negalėjo patikėti, kad tai tiesa, bet juk matė randus jam ant kūno.

Seserys susitiko netoli Julijos darbovietės, nusprendusios drauge papietauti. Buvo viena iš tų šiltų rudens dienų, dėl kurių šaltesnio klimato kraštuose gyvenantys žmonės susimąsto, ar nevertėtų persikelti gyventi į Los Andželą.

– Žinau, apie ką galvoji, – tarė jai Marina. – Manai, kad gali jam padėti.

– Nevaikščiok pas jį, – patarė Julija. – Keinas nepanašus į tuos vaikinus, kuriuos tu paprastai globoji. Jis pavojingas.

Na, dėl to tik dar patrauklesnis, – linksmai pagalvojo Vilou.

– Jis vienišas. Man atrodo, kad ir jam reikia artimo žmogaus.

Marina pažvelgė į Juliją, tada papurtė galvą.

– Leisk spėti – tu pati jam siūlaisi. Vilou, vaikinai kartais sako tai, ką galvoja. Keinas nenori jokių santykių. Tau nepavyks jo pakeisti.

– Būtų geriau, jeigu išdrįstų surizikuoti ir susidraugautų su kuo nors, – tarė Vilou.

Julija palietė jai ranką.

– Juk žinai, kad aš tave myliu ir esu pasirengusi padaryti bet ką. Vis dėlto nesuprantu, kodėl taip elgiesi.

– Tikriausiai kitaip negaliu, – pasakė Vilou. – Noriu, kad viskas pasikeistų. Noriu turėti vaikiną, kuris mane mylėtų ir trokštų būti su manimi. Gal Keinas – tas vaikinas.

– O gal jis tik sudaužys tau širdį, – švelniai perspėjo Julija. – Negaliu nė pagalvoti, kad ir vėl gali būti įskaudinta.

– Žinau.

Vilou tikrai nesisekė su vyrais. Pasitaikė įsimylėti vaikinus, kurie neatsakė tuo pačiu. Ji juos nuoširdžiai guosdavo, pastatydavo ant kojų, o tada jie negailestingai palikdavo ją.

– Dabar visai kas kita, – tarė ji.

– Argi? – nustebo Julija. – Kodėl? Ne, palauk, nieko nesakyk. Ar tu kada nors pagalvojai, kad prasidedi su vyrais, kurių negali turėti, todėl neturėtum įsimylėti? Sakai, nori, jog viskas baigtųsi laimingai, bet darai viską, kad tik taip nenutiktų.

Vilou pakėlė akis į Mariną.

– Aš taip nesielgiu.

Marina atsiduso.

– Aš sutinku su Julija. Tu vengi normalių vyrų. Tokių, kurie nori vesti ir turėti vaikų.

Vilou žioptelėjo. Norėjo pasakyti seserims, kad jos klysta. Taip nėra... nors vis dėlto gal ir yra.

Staiga ji prisiminė, kaip būdama septyniolikos savo miegamajame ruošėsi į pasimatymą. Tvarkėsi plaukus, kai įėjo tėvas. Jis dažnai ilgam pranykdavo, todėl kai teikdavosi pasirodyti, būdavo didelis įvykis. Vilou padėjo į šalį plaukų šepetį ir ėmė suktis aplink.

– Ką manai, tėti? Ar aš pakankamai graži?

Tėvas kurį laiką žvelgė į ją.

– Tu niekada nebūsi nei tokia protinga, nei tokia graži, kaip tavo seserys, bet esu įsitikinęs, kad rasi, kas tavimi pasirūpins. Tik netaikyk per aukštai, vaike.

Tai skaudžiai sužeidė jos sielą. Vilou nuėjo į pasimatymą, bet vėliau nieko neprisiminė. Tėvo žodžiai nudegino jos smegenis ir paliko ją dusti nuo skausmo.

Vilou žinojo, kad Marina ir Julija gražesnės už ją, o norėdama mokykloje gauti geresnius pažymius, ji turėjo ilgiau sėdėti prie knygų, bet negalvojo, kad tai svarbu. Iki tos akimirkos buvo įsitikinusi, kad yra ypatinga.

Bet jeigu tikras tėvas taip negalvoja, tai gal taip ir nėra. Vilou daugiau niekada nesijautė ypatinga... iki tos nakties Keino glėbyje.

– Vilou! – pašaukė prie jos palinkusi Marina. – Ar gerai jautiesi?

– Viskas gerai, – atsakė Vilou pagaliau nušvitus protui ir giliai atsiduso. – Tu teisi. Jūs abi teisios. Aš vengiu normalių vaikinų, nes bijau, kad galiu rimtai įsimylėti, o paskui būti atstumta. Apie ką čia aš galvojau? Taip, aš negaliu pakeisti Keino. Jis nenori turėti su manimi nieko bendra, ir aš nežadu prie jo kibti. Taip bus geriau.

Julija prikando lūpą.

– Tikrai viskas gerai? Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Neįskaudinai. Tu nori apsaugoti mane, o tai gerai.

– Aš tave myliu, – nuoširdžiai tarė Julija.

– Aš taip pat, – pridūrė Marina.

Vilou užplūdo švelnumas, kuris palengvino vidinį skausmą. Kas benutiktų, ji gali pasitikėti seserimis, kurios visada ją parems. O Keinas... Tegul gyvena savo gyvenimą. Jis nenori, kad ji būtų šalia jo. Aiškiau nebuvo galima pasakyti.

Gal jau laikas nusileisti iš padebesių ir tvirtai atsistoti ant žemės. Susirasti normalų vaikiną. Kažin, kaip tie normalūs atrodo?

Įėjęs į namą Keinas išgirdo kniaukiančius katinėlius. Paprastai jie tylėdavo – ramiai miegodavo, žįsdavo savo motinos spenį, kartais katė juos laižydavo. Jis numetė portfelį virtuvėje ant kėdės ir nuėjo į svetainę – katinėliai ropinėjo po dėžę, bet katė buvo dingusi.

Jis greitai apieškojo namą, bet jos nebuvo nė ženklo. Tik langas, kurį buvo palikęs pravirą, kad įeitų šviežio oro, buvo atvertas plačiau, o lango tinklelis gulėjo ant žemės. Katė išėjo.

Keinas nusikeikė ir atsidusęs pažvelgė į dėžėje miaukiančius katinėlius. Kas dabar bus? Ar gerai, kad katė išėjo? Ar ji paliko savo vaikus? Na, jam tokių nesąmonių nereikia. Keinas čiupo telefoną, tada prisiminė, kad neturi Vilou telefono numerio.

Po trijų minučių jis jau rinko numerį. Darbas saugos sistemoje reiškė, kad su patikimu kompiuteriu ir greitu internetu jis gali surasti bet ką ir bet kur.

– Alio!

Keinas susiraukė – balsas pasirodė nepažįstamas.

– Vilou?

Pasigirdo prunkštelėjimas, paskui drebantis balselis tarė:

– Klausau.

Kažkas čia ne taip. Iš tikrųjų jam visai nerūpėjo, bet suprato, kad iš mandagumo reikėtų pasiteirauti. Sumautas reikalas, – pagalvojo.

– Čia Keinas.

Išgirdo garsus, panašius į kūkčiojimą.

– Kas atsitiko? – paklausė ji slopiu balsu. Nuojauta jam sakė, kad tai dėl ašarų. – Juk neskambintum, jei nebūtų kas nors atsitikę.

Ji sakė tiesą ir dėl to Keinas buvo patenkintas. Tik kodėl išgirdęs jos žodžius jis pasijuto kaltas?

– Katė dingo.

– Hortenzija?

Kas, po galais, ta?.. Tiesa, juk ji davė katei vardą.

– Taip, Hortenzija. Buvau palikęs pravirą langą, kad vėdintųsi. Ji išstūmė tinklelį ir pabėgo. Katinėliai kniaukia, nežinau, ką daryti.

– Pirmiausia – daugiau nepalik atviro lango, – tyliai tarė Vilou. – Tuojau atvažiuosiu.

Vilou iš visų jėgų stengėsi nusiraminti. Verkdama ji neatrodydavo graži. Ir dabar ne tobulai išbalusiais skruostais tekėjo tobulus ašaros. Atvirkščiai, veidą išmėtė dėmėmis, akys užtino, iš nosies nepaliaujamai tekėjo. Bet ne tai svarbiausia. Užvis labiau Vilou nenorėjo, kad Keinas pagalvotų, jog ji verkė dėl jo. Ne dėl jo ir verkė. Jos gyvenimo kelyje atsivėrusi duobė neturi nieko bendra su Keinu. Bet vyrai tokie savimylos. Jis dar gali pamanyti, kad ją sugniuždė.

Sustabdžiusi automobilį Vilou paskutine servetėle nusišluostė ašaras.Tada išsipūtė nosį ir giliai atsikvėpė. Jai buvo nesvarbu, kaip atrodo. Svarbiausia – surasti Hortenziją.

Ji išlipo iš automobilio ir jau ruošėsi šaukti katę, bet nespėjo nė prasižioti, kaip iš krūmų išlindo miauksinti pabėgėlė.

Vilou pasilenkė ir ją paglostė.

– Tikriausiai ir tu norėjai šiek tiek pabūti viena, tiesa? – paklausė ji. – Ar vaikai tave nukamavo?

Hortenzija vėl sukniaukė ir pasitrynė jai į ranką. Staiga atsivėrė namo durys.

Vilou atsitiesė ir susikaupė, rengdamasi susitikti su Keinu. Vyras atrodė puikiai ir jos kūnas suvirpėjo tai patvirtindamas. Jis toks aukštas ir stiprus, atrodė, galėtų atremti viso pasaulio blogį.

Kažin, ar taip atrodo tik dėl to, kad jis toks aukštas? Jeigu ji būtų aukštesnė, ar pajėgtų susiremti su viso pasaulio blogiu? Na, visas pasaulis jai nerūpi, bet kontroliuoti savo mažą kampelį būtų malonu.

– Katė sugrįžo, – tarė Vilou, rodydama į Hortenziją. – Man atrodo, kad ji norėjo tik pasivaikščioti. Ar bandei pašaukti ją atidaręs duris?

– Hm... ne, apie tai nepagalvojau. Aš nieko neišmanau apie gyvūnus.

– Akivaizdu.

Keinas žvilgčiojo tai į ją, tai į katę ir trypčiojo nuo kojos ant kojos. Jeigu Vilou nebūtų įsitikinusi, kad to negali būti, būtų pamaniusi, kad jis jaučiasi apsikvailinęs.

Gal taip ir nėra, bet ji pasijuto geriau.

– Siūlyčiau patikrinti, ar patikimai pritvirtinti langų tinkleliai. Be to, būtų neblogai, kad išleistum ją kiekvieną rytą pabėgioti. Esu įsitikinusi, kad prižiūrėti tris vaikus – varginantis reikalas.

– Gerai. Ačiū už patarimą. Išleisiu.

Keinas žvelgė į ją įdėmiu žvilgsniu. Vilou nė nenutuokė, ką jis galvoja, bet šiuo metu jai tai nelabai rūpėjo. Jai taip skaudėjo širdį, kad tokio skausmo jokie vaistai negalėtų numalšinti. Jautėsi atstumta pačiu brutaliausiu būdu. Blogiausia, kad ji nebuvo tam pasirengusi. Naujienos ją pasiekė netikėtai.

– Nori užeiti? – paklausė Keinas.

– Ar dar liko sausainių?

Jis linktelėjo.

– Gerai.

Gal šokoladiniai sausainiai padės. Vilou įėjo į vidų. Hortenzija įėjo drauge ir grakščiai įšoko į dėžutę pas katinėlius. Jie kniaukė kaip pašėlę, kol ji kiekvieną aplaižė, o tada nurimo. Gal būtų buvę geriau gimti kate, ne žmogumi. Tada gyvenimas būtų kiek lengvesnis.

– Sėskis, – pasiūlė Keinas, mostelėdamas į sofą.

Vilou atsisėdo. Keista, kad vėl čia sugrįžo. Buvo nusprendusi daugiau nebesusitikti su Keinu, o štai ji ir vėl čia. Ji žvelgė į Keiną, vaikščiojantį po kambarį, virpėjo visu kūnu negalėdama atsikratyti minties, kad buvo pažeminta kažkur kitur. Kai grįš namo, pasižiūrės į savo horoskopą, ar tik nėra jai nepalankus Merkurijus.

Keinas netrukus grįžo su lėkšte sausainių ir buteliu vandens.

Nors širdį krūtinėje it replėmis spaudė, Vilou pažvelgė į jį ir nusišypsojo.

– Tik sausainiai ir vanduo? Tu moki vaišinti merginas.

– Atsiprašau, daugiau nieko geriamo neturiu.

– Bus gerai.

Jai bekalbant skruostu nuriedėjo ašarėlė. Tai būtų dar nieko, bet mergina jautė, kad viduje kaupiasi daugiau. Ji sunkiai nuriko gerklėje įstrigusį gumulą.

– Ar negalėtum... hm... duoti man kelias popierines nosinaites?

– Žinoma, galiu.

Keinas išlėkė iš kambario. Kitu metu jo panika būtų atrodžiusi juokinga, bet dabar Vilou niekur nepajėgė įžvelgti humoro.

Kai jis grįžo su dėžute nosinaičių, ji čiupo porą ir nusišluostė veidą.

– Neprivalai bėgioti it akis išdegęs, – tarė ji, paskui išsišnypštė nosį. – Tai ne dėl tavęs.

– Akis išdegęs?

– Supratai, ką norėjau pasakyti. Ne dėl tavęs verkiu. Praradau darbą. – Tai tarusi Vilou vėl pradėjo raudoti. – Manęs net neperspėjo. Maniau, kad viskas einasi kuo puikiausiai. Neseniai paskambino ir pasakė, kad manęs atsisako. Sako gavę daugybę skaitytojų laiškų – skundžiasi, kad mano komiksai nejuokingi arba jie jų nesupranta.

Ji trūkčiojamai atsikvėpė ir pažvelgė į Keiną. Jis vis dar lūkuriavo priešais sofą, tarsi nebūtų galėjęs apsispręsti, kur eiti.

– Tas komiksas buvo apie tris merginas moliūges. Jos buvo draugės, eidavo ir į pasimatymus, ir į parduotuves apsipirkti. Labai panašu į Seksą ir miestą, tik be sekso... iš dalies ir be miesto. Mano merginos gyveno kaime. Tik ne tikrame. Jame buvo parduotuvių rajonas, restoranų. Moliūgės eidavo į pasimatymus su kitomis daržovėmis. Tai juokinga. – Ji vėl paplūdo ašaromis ir nuleido galvą. – Kaip galima to nesuprasti? O aš taip sunkiai dirbau...

Štai kas ją ir pražudė. Į savo komiksus Vilou įdėjo per daug širdies.

– Gal galima juos parduoti kam nors kitam? – paklausė Keinas.

– Nemanau. Piešiau daugiausia vegetarų žurnalams ir laikraščiams. Na, žinai, savaitiniams. Spausdino ir keli sveiko maisto informaciniai biuleteniai. Merginos tikrai gyveno sveiką, teisingą gyvenimą – buvo labai dvasingos.

– Moliūgės?

Vilou linktelėjo.

– Žinoma, jie mokėjo nedaug. Manęs nespausdindavo dideli žurnalai, bet vis šis tas. Pinigų, kuriuos gaudavau už tai ir pardavinėdama žvakes, man pakako pragyventi.

– Tu pardavinėji žvakes?

– Aha, – sukūkčiojo Vilou. – Suprantu, aš ne tokia, kaip mano seserys, bet buvau patenkinta savo gyvenimu. Verčiausi kukliai, bet visko užteko. Turėjau savo žvakes ir moliūges. Bet dabar viskas baigta, net neįsivaizduoju, ką toliau darysiu. Be to, jie tik paskambino ir pasakė: tie komiksai nebuvo linksmi, žmonės jų nesuprato – sudie. Taip ir pasakė. Ne tai, kad jiems labai gaila, arba kad jie supranta, kaip sunkiai aš dirbau. Ar žinai, kiek daug laiko aš prie jų praleisdavau? Daug.

Keinas atsisėdo ant sofos ir pažvelgė į ją.

– Man labai gaila.

– Ačiū, bet tu čia niekuo dėtas. Tiesiog per daug visko vienu metu. Prieš porą dienų pietavau su savo seserimis ir jos pasakė, kad aš vengiu normalių vyrų, nes bijau rimtų įsipareigojimų – man atrodo, kad jų žodžiuose yra tiesos. Taigi aš ne tik netekau darbo, bet ir supratau, kad esu emociškai nesubrendusi.

– Tu nesužlugai, tik patyrei nesėkmę.

Tai išgirdusi Vilou vos nenusijuokė.

– Nesėkmę? Mano karjera žlugo. Ar žinai, kad mano sesuo Julija iš pirmo karto išlaikė advokatūros kvalifikacinį egzaminą? Ji dirba labai įtakingoje teisės firmoje ir yra jos dalininkė. Jaunesnioji sesuo Marina yra tokia protinga, kad būdama penkiolikos metų baigė vidurinę mokyklą ir buvo priimta į Los Andželo universitetą. Ji gavo tris mokslinius laipsnius iš chemijos ir fizikos. Tiksliai net nežinau, kokius. Man atrodo, vienas – neorganinės chemijos, bet aš net nežinau, kas tai yra. Įvairiausi universitetai maldaute maldavo, kad ji pasirinktų jų magistrantūros studijas. Tikrai maldaudavo. Atvažiuodavo į namus ir taip toliau. Ar žinai, ką ji dabar veikia?

Vilou pažvelgė į Keiną. Jo veidas atrodė šiek tiek išplaukęs, tikriausiai jai taip atrodė dėl iš akių plūstančių ašarų.

– Ar žinai?

Jis papurtė galvą.

– Marina pasiėmė porą metų atostogų ir dirba vertėja kurtiesiems. Perteikia jiems visus tuos dalykus, kuriuos pati studijavo. Dirba naudingą darbą, nes yra geras žmogus. O aš net nesugebu parduoti savo komikso apie moliūges. Jos abi tokios protingos ir gražios, aš netinku joms į draugiją.

Keinas pasijuto tarsi patekęs į septintąjį pragaro ratą. Jį trikdė toks atviras Vilou skausmas, jis nežinojo, ką jai pasakyti.

– Tu tokia daili, – tarė jis. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris jam atėjo į galvą. Tiesą sakant, gana apgailėtinas.

– Ak, liaukis. Juk pats sakei, kad esu liesa.

Ji išsipūtė nosį ir pasilenkė dar vienos nosinaitės. Keinas tyliai nusikeikė.

– Taip, sakiau, – tarė jis, – bet taip atrodė dėl megztinio. Tu turi puikias... – jis pakėlė rankas, bet ir vėl nuleido. – Esi labai seksuali. Aš tavęs geidžiau, pameni?

Vilou atsisuko į jį, jos veidas buvo pabrinkęs ir dėmėtas, akys paraudusios.

– Geidei. Būtajame laike. Tau manęs reikėjo vienai nakčiai. Pasakei, kad daugiau tarp mūsų nieko negali būti – ir buvai teisus. Taigi aš visai gera vienai nakčiai, bet daugiau tavęs netraukiu.

Kodėl jai tiesiog nenušovus jo? Būtų paprasčiau ir mažiau skausminga. Keinas sėdėjo susimąstęs ir paniuręs. Jautėsi it klimpstantis į liūną. Kuo atkakliau stengėsi išsivaduoti, tuo giliau grimzdo.

– Nesijaudink, – tarė Vilou. – Dabar ir aš tavęs nenoriu. Manęs nedomina seksas iš pasigailėjimo.

– Aš... Tu...

Ji trūkčiojamai atsiduso, tada ir vėl apsipylė ašaromis.

– Po velnių, Keinai, bent jau lįstum prie manęs, kad galėčiau tave atstumti. Būtų labai kilnus tavo poelgis.

Tada Vilou pradėjo balsu raudoti, kūnas konvulsingai trūkčiojo, burna gaudė orą. Keinas pasijuto it atsidūręs kitoje valstybėje – dar blogiau, išsviestas į kitą galaktiką. Jis nežinojo, ką daryti, kaip su ja elgtis. Tikriausiai yra tokie žodžiai, nuo kurių Vilou palengvėtų, tačiau jo niekas niekada tokių nemokė.

Moterys ateidavo į Keino gyvenimą ir išeidavo jo net nepalietusios. Jis pažino jų kūnus, patyrė jų karštį, tačiau nieko nežinojo apie sielą ir širdį. Vilou buvo giliai įskaudinta. Keinas tai suprato, bet nežinojo, kaip jį numaldyti.

Vyras iš lėto ją apkabino – jautėsi nesmagiai. Vilou atsisuko į jį, prisiglaudė prie krūtinės ir prispaudė veidą prie peties. Jis dar tvirčiau suspaudė glėbyje jos trapų kūną. Ji tokia smulkutė, – pagalvojo. Jis galėtų sulaužyti jai kaulus net nesuprakaitavęs. Vis dėlto neretai ši mergina būna stipri ir galinga.

Keino marškiniai sudrėko nuo Vilou ašarų. Jis laikė ją apkabinęs ir glostė nugarą. Tikriausiai reikėtų ką nors pasakyti, tačiau Keinas nerado žodžių, todėl tylėjo. Galiausiai Vilou ašaros išseko ir ji giliai atsikvėpė.

– Ketinu susiimti su savo seserimi, – tyliai tarė ji.

– Ar taip liepia tavo šios savaitės horoskopas?

Jis nematė jos veido, todėl nežinojo, ar ji šypsosi, bet tikėjosi, kad taip yra.

– Ne, bet mano tėtis grįžta namo. Praėjusį vakarą paskambino mama ir pasakė. Kai tėtis pasirodo, Julija visada būna pikta ir jį puola. Jis ne toks kaip visi tėvai, ilgai neužsibūna. Mama su tuo susitaikė. Jie myli vienas kitą, arba bent jau mama jį myli. Ji sako, kad džiaugiasi tuo, ką turi, jai visko pakanka. Aš ja tikiu, o Julija – ne. Ji sako, kad mamai reikia ne tokio vyro, kuris apsilanko kartą ar du per metus, pabūna kelis mėnesius ir išnyksta.

– Kur jis išvyksta?

– Aš nežinau. Mes nė viena nežinome. Bet taip yra nuo seno. Esmė ta, kad Marina visiškai jį pateisina, o Julija negali to atleisti. Jos turi savo nuomonę. Žmonės turėtų turėti savo nuomonę.

Keinas paglostė jos ilgus šviesius plaukus. Žavios sruogos buvo švelnios it šilkas ir velniškai erotiškos.

– Kodėl?

Šį kartą Vilou sukikeno.

– Nes tai įveda tvarką. Aš esu vidurinysis vaikas, kuriam lemta pastebėti ir gera, ir bloga. Mane tai erzina. Tuos, kurie šalia manęs – taip pat.

Keinas paėmė ją už smakro ir pakėlė veidą, priversdamas pažvelgti į jį. Vilou akys buvo Karibų jūros spalvos. Net papurtusiu veidu ji atrodė nuostabiai. Putlios lūpos šaukėsi jo. Staiga sukilo geismas, jis užsigeidė šios moters taip skausmingai, tarsi būtų pakirstas kulkos.

– Keinai? Ar tau viskas gerai?

– Man viskas gerai.

Jautėsi sukrėstas, bet buvo viskas gerai.

Kas jam atsitiko? Praleido su ja naktį – ir gana. Visada būdavo gana. Reikia nukreipti dėmesį į ką kitą.

– Ar tu mėgsti piešti komiksus? – paklausė jis.

Akimirksniu jos žvilgsnis apniuko.

– Žinoma. Tai smagus kūrybinis darbas. Man tik nepatiko, kad reikėdavo skubėti – spausdavo terminai. Kiekvieną savaitę turėdavau atiduoti labai didelį darbą. Paprastai vėluodavau, o tai nėra gerai.

– Ar tokia buvo tavo svajonė? Augdama troškai tapti karikatūriste?

Vilou akys pragiedrėjo, ji nusišypsojo.

– Ne, tai nebuvo mano vaikystės svajonė.

– O kokia ji buvo?

Vilou atsitraukė ir nusišluostė delnu veidą.

– Atsiprašau, kad nesusivaldžiau. Norėjai, kad padėčiau surasti katę, o aš sušlapinau tavo marškinius.

Pirštų galiukais Vilou palietė drėgną audinį. Jos prisilietimas nudegino Keiną iki kaulų smegenų.

Jis pasistengė užgniaužti kilusį geismą ir sutelkė dėmesį į moterį.

– Tu neatsakei į klausimą.

– Na, taip. Aš tik... supranti, ji visai paprasta. Julija užsiima globaliais reikalais, Marina ketina gelbėti gyvybes, o gal net ir visą žemę. Aš ne tokia.

– O kodėl turėtum tokia būti?

– Gal ir neturėčiau. Bet jei esu kitokia, tai ar galiu pritapti prie šeimos?

Matydamas, kaip Vilou kankinasi, Keinas pasijuto nesmagiai. Jis troško išspręsti problemą, bet tai buvo ne jo jėgoms. Buvo sunku suprasti Vilou. Moterys ir jų jausmai jam visuomet buvo paslaptis, kurios niekada nenorėjo įminti... iki šiandienos.

– Tu visada būsi savo šeimos dalis, – tarė jai Keinas. – Jeigu būtum dariusi tai, ką nori, o ne tai, ką manai turinti daryti, gal tau taip nerūpėtų, kad esi kitokia.

Vilou žvilgtelėjo į jį.

– Gerai pasakei. Ar skaitai saviugdos knygas?

Keinas susiraukė.

– Ne.

– Taip ir maniau. Tu nepanašus į tokį. Aš norėčiau... – pradėjo Vilou, tada giliai atsikvėpė ir išpyškino: – Aš mėgstu augalus. Man patinka, kad jie tokie skirtingi. Mėgstu juos auginti, ypač tokius, kuriems reikia ypatingos priežiūros. Man jie gražūs, maloniai kvepia, be to, visi – asmenybės.

Asmenybė? Augalas? Keinas paliepė sau pernelyg nesigilinti. Šiaip ar taip, juk šitaip kalba Vilou.

– Kartais, kai jie smarkiai pasikeičia per naktį, man atrodo, kad įvyko stebuklas, – tarė Vilou. – Norėčiau turėti daigyną. – Tada patylėjo užsisklendusi savyje – atrodė, laukia puolimo. – Kvaila, tiesa?

– Ne, nekvaila, – tarė Keinas. – Kodėl negalėtum?

– Nes nieko neišmanau apie verslą. Nesimokiau koledže, net daigyne niekada nedirbau. Be to, verslui pradėti reikia pinigų.

– Galėtum ištekėti už Todo. Milijono dolerių pakaktų.

Vilou plačiai nusišypsojo.

– Labai juokinga.

Mergina atsilošė į sofos atlošą ir Keino ranka nuslydo jai ant kaklo, tačiau jis nė neketino jos atitraukti.

– Gerai, pasistengsiu kalbėti rimtai. Turi susirasti darbą daigyne ir išmokti dirbti. O vietinėje kolegijoje gali išmokti, kaip tvarkyti verslą.

Vilou pasisuko ir pažvelgė į jį.

– Tavęs klausantis tai atrodo visai lengva.

– O kodėl turėtų būti sunku? Kai gulėjau ligoninėje, manęs aplankyti užsuko vienas kariuomenės naujokas. Tada supratau, kad yra išeitis. Negalėjau likti ten, kur iki tol buvau – jie ir vėl būtų manęs atėję. Jau turėjau suklastotą gimimo liudijimą, kur buvo parašyta, kad man aštuoniolika, todėl, kai tik išleido iš ligoninės, įsirašiau į kariuomenę. Jei ko nors labai reikia, surandi išeitį. Tai nesunku, Vilou. Tu juk įtikinai mane paimti tą prakeiktą katę. Patikėk manimi, gali užsiimti verslu.

– Tu taip manai?

– Aš žinau.

Tada Vilou nusišypsojo šilta, draugiška ir laiminga šypsena. Ir staiga Keinas panoro nurengti ją nuogai ir pamylėti taip, kad ji užmirštų viską pasaulyje.

Užuot taip ir padaręs, Keinas pasilenkė į priekį ir paėmęs sausainį padavė merginai.

Vėliau, Vilou išėjus, Keinas liko vienas su kate, jis pažvelgė į tą kačių šeimos žinduolį, kuris, regis, stebėjo jį su dideliu susidomėjimu.

– Taip negalvok, – tarė jis jai. – Paskambinau Vilou tik todėl, kad tu užsigeidei pasivaikščioti ir pasidžiaugti ramybe. Daugiau to nebus. Ji man visai nepatinka. Man niekas nepatinka, tu taip pat.

Katė iš lėto mirktelėjo.

– Kai tik tavo katinėliai paaugs, sukišiu jus visus į aptvarą. Gali tuo neabejoti.

Katė dar kartą sumirksėjo ir kambario tylą pripildė jos murkimas.

Vilou peržvelgė ant stalo sudėliotus karoliukus, pasirinko vieną ir paėmė klijų tūbelę. Tada rūpestingai priklijavo karoliuką prie žvakės, kurią buvo baigusi praėjusį vakarą. Iš visų jėgų stengėsi nesišypsoti, tuo tarpu Keinas neramiai vaikščiojo po jos mažą virtuvę.

Trimis žingsniais jis pereidavo per ją, paskui apsisukęs sugrįždavo. Ji siūlė prisėsti, bet Keinas, atrodė, buvo nusprendęs kalbėtis stovėdamas.

Jai būtų nė motais, jeigu jis nebūtų atrodęs toks... sutrikęs. Gal dėl to, kad atėjo pas ją į namus. Vilou apsižvalgė. Aplinka labai jau moteriška – raukiniai ir kaspinai ant užuolaidų. Daugybė augalų, žvakių ir indelių su aromatiniais mišiniais. Svetainėje ant lentynos sustatyta nedidelė kolekcija porcelianinių ir krištolinių vienaragių. Pinti baldai buvo balti, su gėlėtomis pagalvėlėmis.

Aiškių aiškiausia, kad Keinas prie viso to nepratęs.

– Manęs nebus dvi paras, – tarė Keinas ir pažvelgęs į varlės formos puodkėlę nusivaipė. – Esu įsitikinęs, kad katė išgyvens, bet jeigu galėtum ją pašerti...

– Mielai, – pažadėjo Vilou, sulaikiusi šypseną. – Ikrėsiu šviežio ėdalo, pakeisiu kraiką, šiek tiek pabendrausiu. – Ji truputį patylėjo, ruošdamasi pasimėgauti tuo, kas tuoj nutiks. – Ar tai reiškia, kad duosi man raktą?

– Taip.

– Nuo savo namų?

– Žinoma.

Vilou paėmė dar vieną karoliuką.

– Atrodys taip, lyg gyventume kartu.

Keinas atsisuko ir įsmeigė į ją žvilgsnį.

– Mes negyvename kartu.

– Nesakiau, kad gyvename.

– Bet turėjai omenyje. Tu tik prižiūrėsi katę – ir viskas. Katę, kurią pati man įpiršai. Šiaip aš nelaikyčiau katės.

– Bet laikai.

Keinas piktai suspaudė lūpas.

– Tau tereikia ja pasirūpinti ir eiti namo. Nesirausk po mano daiktus.

Vilou apsimetė įsižeidusi.

– Niekadatonedaryčiau.Atvirai pasakyk, Keinai, ar kada nors aš pažeidžiau tavo asmeninę erdvę?

– Nori, kad išvardyčiau, kiek kartų? Matau tave kiaurai, – suniurnėjo jis. – Vis tiek rausiesi.

Kaip juokinga, – laiminga pagalvojo Vilou. – Jis nuostabus, kai pyksta.

– Pažadu, nesirausiu.

– Manai, kad patikėsiu.

– Ei, aš nemeluoju. Tikrai nesirausiu.

– Aš suprasiu, jeigu rausiesi.

Tikriausiai taip ir bus. Kažin, ką jis darys? Skersai kiekvieną stalčių ištemps po plauką, o drabužinėje primėtys lipdukų?

– Duodu žodį, – tikino jį Vilou. – Tikrai. Gali imtis kokių tik nori atsargumo priemonių, bet jų tikrai nereikia. Aš gerbsiu tavo privatumą.

Kurį laiką Keinas žiūrėjo į ją, paskui padėjo raktus ant bufeto.

Vilou atsiduso.

– Viskas taip greitai. Maniau, nori, kad reikalai palengva judėtų į priekį.

Keinas prisimerkė.

– Negalėjau susilaikyti. Su tavim neliūdna, – šypsodamasi tarė Vilou.

– Ačiū.

Ji užsuko klijų tūbelę ir atsistojo.

– Nieko bloga negalvoju. Tiesiog linksma tave erzinti.

– Aš nekreipiu dėmesio.

– Negali nekreipti. Esi mano namuose, aš čia šeimininkė. Beje, kai ką parodysiu, tave tai sudomins. – Vilou nuėjo į svetainę ir nuo pinto stalelio stikliniu viršum paėmė storą sąsiuvinį. – Pažiūrėk, – mostelėjusi tarė ji. – Čia pavasario semestrui. Ketinu užsirašyti į verslo paskaitas kolegijoje. Be to, jau žvalgausi darbo daigyne. – Norėdama padaryti didesnį įspūdį mergina patylėjo, paskui pridūrė: – Ketvirtadienį einu į pokalbį.

Įsitempęs Keino veidas atsipalaidavo.

– Tai puiku.

– Ir aš taip manau. Niekada negalvojau viso to imtis. Man atrodė, kad vis tiek nieko gero neišeis. Bet dabar pasiryžau – ir tik tavo dėka.

– Aš tik parodžiau tau teisingą kryptį.

– Nenori prisiimti nuopelnų?

– Ne.

– Vis tiek lieku tau skolinga.

Keinas įsitempė.

Vilou nusišypsojo.

– Nejaugi aš tave erzinu? Nenorėjau.

– Bet vis tiek erzini.

– Na, gerai, gal šiek tiek, bet kaip įmanydama gražiau. Turi su tuo sutikti, Keinai. Tu dar nebuvai sutikęs panašios į mane, o aš iš tavęs semiuosi stiprybės.

– Kaip augalas iš derlingos žemės, – jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Matau, kad jautiesi daug geriau. Vėl tapai stipri ir žaisminga.

– Žaisminga... – Vilou patiko tas žodis. Jis skambėjo linksmai ir seksualiai. Ar tokia ji ir atrodo Keinui? Mergina pagyvėjo.

– Per daug nesitikėk, – sumurmėjo jis.

– Nesitikiu. Tu juk neketini užmegzti santykių. – Ji žvelgė į jį pakreipusi galvą. – O gal galėtume būti draugai? Ar turi draugų?

– Ne.

– Neturi jokio artimo žmogaus, nei šeimos, nei draugų, – nuliūdusi tarė Vilou. – Gyvenime nesu girdėjusi liūdnesnio dalyko, – sumurmėjo po nosimi.

Nejaugi gali būti, kad jis nieko nemyli – ir niekas nemyli jo? Jai suspaudė širdį.

– Nedaryk to, – tarė Keinas.

– Ko?

– To, ką tau baisiai knieti daryti. Man patinka mano gyvenimas.

– Ar niekada nenorėjai nieko daugiau?

– Ne.

Keinas kalbėjo kategoriškai, tarsi būtų bandęs ją įtikinti, bet Vilou nenorėjo patikėti. Kas dedasi nakties tamsoje, kai jis lieka vienas? Nejaugi jam nereikia draugo, su kuriuo galėtų pasikalbėti? Ko nors, kam jis rūpėtų? Kas ilgėtųsi, kai jo nėra, ir lauktų sugrįžtant namo?

Vilou impulsyviai žengė prie jo ir apglėbė rankomis. Keinas pasimuistė, bet jos nepalietė – stovėjo įsitempęs, visu kūnu priešindamasis apkabinimui.

– Man to nereikia, Vilou.

– Gal man reikia. Žiūrėk į viską paprasčiau ir apkabink mane.

Kurį laiką jie taip stovėjo ir Vilou pamanė, kad Keinas neapsisprendžia, ką daryti – ignoruoti ją ar atstumti. Galiausiai jis pakėlė rankas ir ją apkabino.

Ji stovėjo prisiglaudusi prie Keino ir kvėpavo viliojančiu vyrišku kvapu, jautė jo kūno karštį ir jėgą. Jis atrodė pats pavojingiausias vyras iš visų jos kada nors sutiktų, bet ji vis tiek nebijojo. Su juo jautėsi saugi.

Kvailystė. Ji turėtų jį ignoruoti, o viskas atvirkščiai – jaučia, kad juodu sieja stiprus, tikras ryšys. Atrodė, tarsi jo siela šauktųsi jos.

Ar taip yra iš tikrųjų, ar vėl ją užvaldė karštas noras gelbėti pasaulį? Jis nė už ką nesutiktų, kad jį reikia gelbėti.

Vilou pakėlė galvą ir pažvelgė Keinui į akis. Jose liepsnojo toks stiprus geismas, kad jai užgniaužė kvapą. Persmelkė troškimas, ji įsivaizdavo vėl esanti su juo. Glausdamasi prie Keino Vilou jautė jo kūną, o jeigu jie abu būtų nuogi, jaustų dar geriau.

– Tu nori manęs, – sušnibždėjo ji.

Keinas tuojau pat atsitraukė.

– Nesvarbu.

Turbūt jis juokauja?

– Žinoma, kad svarbu. Tai taip nuostabu. Eime į lovą.

Čiupusi Keiną už rankos Vilou truktelėjo jį link miegamojo, bet jis nepajudėjo. Mergina greitai atsisuko į jį.

– Kas, po galais, su tavimi darosi? – paklausė ji.

– Laikausi tam tikrų taisyklių, kurias diktuoja protas.

– Esi užsispyręs ir nepakenčiamas, o tavo taisyklės – kvailos.

– Tai tu taip galvoji, – tarė jis.

– Bet juk tu geidi manęs, – neatlyžo Vilou. – Beprotiškai geidi manęs.

– Taip, aš tavęs geidžiu. Bet tai nieko nekeičia.

– Keinai?!

Ji stengėsi neimti viso to giliai į širdį, bet buvo nelengva.

Keinas pasuko link durų.

– Grįšiu ketvirtadienį po pietų.

Nejaugi jis išeina? Taip paprastai? Vilou niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Ką tai reiškia? Ar ji jam visai nesvarbi?

Bet paskutinio klausimo Vilou nė už ką nebūtų ištarusi garsiai – praradus darbą jos savimeilė šiek tiek nukentėjo. Geriau jau nerizikuoti, kol vėl nesijaučia ganėtinai stipri.

– Tikriausiai nenori, kad aš tavęs laukčiau.

– Tu nuovoki.

Keinas atrodė toks vienišas – o tai negerai.

– Nejaugi tau niekada nekilo noras sugrįžti namo pas ką nors? Į šviesius namus, kur laukia karšta vakarienė ir tavęs pasiilgęs žmogus?

Keino akyse kažkas šmėstelėjo. Vilou nelabai suprato kas, bet atkakliai kvočiama pasakytų, kad jose pastebėjo skausmą, sumišusį su ilgesiu.

– Manęs tai nedomina, – tarė jis ir išėjo.

Vilou žvelgė jam įkandin. Nesvarbu, kad ji nieko neišmanė apie teisininko darbą, chemiją ar kaip pradėti savo verslą, bet vieną dalyką suprato puikiai.

Keinas melavo.

Buvo ketvirtadienio popietė. Vilou privažiavo prie savo namo ir sustojo. Ji negalėjo liautis šypsojusis, o tai buvo gerai. Pokalbis dėl darbo praėjo kuo puikiausiai. Jiedvi su Beverli, daigyno savininke, beveik dvi valandas kalbėjosi apie augalus, sodininkystę ir tai, ką labiausiai mėgsta dirbti. Galiausiai Beverli ne tik jai pasiūlė darbą, bet ir padidino pradinį atlygį dviem doleriais per valandą, žadėdama vėliau dar daugiau.

– Aš kaip tik tokio darbuotojo ir ieškojau, – kalbėjo Beverli. – Jau buvau praradusi viltį surasti.

Išgirdus tokius žodžius galima apsiverkti iš laimės, – galvojo Vilou, lipdama iš automobilio ir eidama link durų.

Staiga jos gera nuotaika išsisklaidė kaip rūkas pakilus saulei – atremtas į namo sieną stovėjo pažįstamas motociklas, o šalia jo stypsojo aukštas ilgakojis vyras.

Čakas sugrįžo.

Net keista, kad kadaise nuo tokios minties jos širdis imdavo plakti greičiau, o širdin įsėlindavo viltis, kad šį kartą jis pagaliau norės pasilikti. Nes Čakas buvo nelemtas derinys vyro, kurį reikėjo palaikyti – kaip beveik visus kitus jos sutiktus vyrus, ir tėvo, kuris negalėjo nustygti vienoje vietoje ilgiau nei keletą mėnesių.

Dėl to Čakas buvo prasta partija romantiškus santykius trokštančiai užmegzti merginai, gal todėl ji ir negalėjo jam atsispirti.

– Sveika, Vilou, – jai priėjus arčiau pasisveikino Čakas. – Šimtą metų nesimatėm. Atrodai puikiai.

– Sveikas, Čakai.

Ji pažvelgė į jį – pažįstamus per ilgus tamsius plaukus, katiniškas žalias akis, seksualią šypsenėlę – ir susikaupusi laukė emocijų antplūdžio. Tačiau jų nebuvo. Ji nepajuto... absoliučiai nieko.

Vilou užlipo ant šaligatvio. Pala... Juk čia Čakas – vaikinas, su kuriuo ji labiausiai norėjo būti. Tas, apie kurį ji svajojo, fantazavo – su kuriuo norėjo susilaukti vaikų.

– Pakeitei užraktus, – tarė jis, pajudėjęs link durų. – Negalėjau patekti į vidų.

– Taip, aš tikrai juos pakeičiau, – patvirtino Vilou. Ji tai padarė maždaug prieš šešis mėnesius, užėjus priepuoliui labiau pasirūpinti savo saugumu.

– Ar nežadi pakviesti manęs vidun?

Ji nemanė turinti apie ką su juo kalbėti, bet kodėl ne? Tegul užeina. Jeigu ir toliau tik tiek tejaus jam, galės laikyti save išgijusia.

– Žinoma, užeik.

Vilou atrakino duris ir įleido Čaką vidun. Vyras apsižvalgė ir šyptelėjo.

– Čia viskas taip, kaip aš ir prisimenu, – tarė jis. – Gražiai gyveni.

Gražiai?

– Anksčiau sakydavai, kad mano butas – tarsi iš moterims skirtų katalogų ir tave net vemti verčia.

– Tikrai? Na, aš ne tai turėjau omenyje. Tavo puikus skonis, Vilou. – Čakas priėjo arčiau ir ją apkabino. – Tu graži. Seksuali.

Seksuali? Čia kažkas nauja.

– Nuo kada? – paklausė ji. – Po to vienintelio karto, kai mudu mylėjomės, sakei, kad aš tau – kaip sesuo.

– Ne, aš tikrai taip nesakiau. Manau, kad tu esi karšta.

Karšta? Ji? Tai buvo atsakas į visas maldas. Vilou laukė, kad tuoj sielą užplūs palengvėjimas, ji pasijus laiminga it vaikas, gavęs saldainį. Bet to nebuvo, ji susivokė svarstanti, kokio purvo jis prinešė ant švarių jos grindų.

Išsilaisvinusi iš Čako glėbio Vilou nuėjo į virtuvę ir pripylė dvi stiklines šaltos arbatos.

– Aš padariau tai, Vilou, – atsirėmęs į bufetą tarė Čakas. – Apsivaliau, kaip tu nuolat ragindavai padaryti. Persikėliau į Tuksoną, susiradau darbą ir susitaupiau pinigų. Kai tik šaudavo galvon mintis iškrėsti kokią kvailystę, paklausdavau savęs: Ar Vilou taip pasielgtų? Tada išgirsdavau atsakymą. Žaisdamas pokerį laimėjau krūvą pinigų ir įsigijau kompanijos Jiffy Lube franšizę. Gera kompanija – ir man puikiai sekasi. Dabar taupau pinigus nuosavam namui.

Vilou nebežinojo, ką galvoti. Per daug informacijos užgriuvo ant galvos.

– Tau pasisekė, – visai rimtai pasakė ji. Buvo malonu, kad pagaliau jis turi tai, ko troško.

– Svarbiausia, kad aš nebenoriu gyventi taip, kaip anksčiau, – prisipažino Čakas, ir tai nuskambėjo skausmingai nuoširdžiai. – Man trūksta tavęs, Vilou. Kai tu šalia, jaučiuosi esąs geresnis vyras. Kurį laiką pagyventume kartu, ir jeigu viskas klostytųsi taip, kaip aš tikiuosi, galėtume susituokti. Juk tu nori to, tiesa? Būtume šeima, turėtume keletą vaikų. Dabar jau galiu tau pažadėti tai.

Prieš metus Vilou būtų ištirpusi iš džiaugsmo. Šie žodžiai, pagaliau nuskambėję iš Čako lūpų, – nors ir ne taip romantiškai, kaip ji norėtų, – jai būtų reiškę viską. Bet dabar ji nepajuto nieko.

Kas atsitiko? Žinoma, ji atsisakė idėjos gelbėti žūstančiuosius, bet čia juk Čakas. Vis dėlto gal ir jam derėtų paklausti, ar ji neapsigalvojo?

– Linkiu tau sėkmės, – nuoširdžiai palinkėjo Vilou. – Labai džiaugiuosi, kad taip pasikeitei, ir didžiuojuosi tavo pasiekimais, bet neketinu kraustytis į Tuksoną.

Čakas priėjo ir suėmė delnais Vilou skruostus.

– Ei, Vilou, juk čia aš, – tarė ir palenkęs galvą pabučiavo.

Vilou tikėjosi, kad sukils pažįstamas karštis ir geismas – arba bent piktdžiugiškas pasitenkinimas sulaukus keršto valandos. Galų gale juk Čakas su ja permiegojo, o tada pasakė, kad ji nežavi jo.

Jautė jo lūpų šilumą ir aistros kibirkštėlę bučinyje. Ir tik tiek. Ji pati nesusijaudino, neįsitempė ir neatsakė į bučinį. Iš tikrųjų – kam viso to reikia?

Čakas atsitiesė.

– Ar kas nors negerai?

– Nieko, – atsakė Vilou, jausdamasi laiminga, kad tai gryniausia tiesa. – Visiškai nieko.

– Sakiau, kad noriu, jog būtum su manimi, – tarė jis. – Tu to tikėjaisi.

– Atrodo, ne taip labai, kaip mes abu galvojome, – stengdamasi nenusišypsoti tarė Vilou. Ji jautėsi lengva ir laisva, atgavusi dvasinę pusiausvyrą.

– Bet... – pradėjo Čakas.

Ji atsitraukė.

– Kaip puiku, Čakai, kad turi viską, ko troškai. Džiaugiuosi, jog ir aš šiek tiek prie to prisidėjau. Bet manęs tau daugiau nebereikia. Eik ir susirask kokią kitą merginą, kurią nuoširdžiai pamilsi ir norėsi drauge gyventi. Tik tada būsi laimingas.

– Bet man reikia tik tavęs, – neatlyžo Čakas.

– Iš tikrųjų taip nėra. Tu pripratai prie manęs. Visada tau padėdavau – štai kur šuo pakastas. Daugiau to nedarysiu, nes tau nebereikia pagalbos – ir tai puiku. Tau ir be manęs gerai sekasi. Užuot susierzinęs, Čakas baisiausiai sutriko.

– Bet aš sugrįžau dėl tavęs.

– Tu tikrai labai mielas.

– Maniau, kad esi mane įsimylėjusi.

– Jau nebesu.

Gal niekada ir nebuvo jo įsimylėjusi. Juk galėjo ir apsirikti, savo fantazijas palaikiusi tikrove.

Čakas nusikeikė.

– Man reikėjo sugrįžti anksčiau.

Vilou nenorėjo galvoti, kad tada viskas galėjo pakrypti kita linkme – bet taip galėjo būti. Net suvirpėjo nuo minties, kad būtų išvykusi su Čaku. Koks košmaras! Kaip būtų radusi kelią namo?

Ji žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos.

– Man reikia eiti. Turiu kai kur nuvažiuoti.

Čakas sučiupo merginą už rankos.

– Ar turi kitą? Susiradai kitą vaikiną?

O kad jis žinotų, jog ji visiškai išsigydė nuo troškimo geisti vyrų, kuriems nelabai terūpėjo.

– Ne. Tai katė. Prižiūriu draugo gyvūnėlį.

– Jeigu dėl pinigų, – tarė Čakas, – nevažiuok, aš padengsiu nuostolius.

Greičiau jau kiaulės pradės skraidyti vakariniame Los Andžele.

– Pasirodytum dosnus.

Vilou ištraukė ranką, tada švelniai stumtelėjo Čaką link durų. Pakeliui pasičiupo rankinę ir raktus.

– Ačiū, kad užsukai. Buvo labai malonu pasimatyti. Linkiu tau kuo didžiausios sėkmės.

Kai pagaliau jie atsidūrė lauke, Vilou užrakino duris ir patraukė link automobilio.

– Sėkmės! – šūktelėjo ji Čakui. – Tikrai! Žinau, kad kur nors yra tau skirta moteris.

Jis nepamojavo ir nieko neatsakė. Vilou išvažiavo, apsuko ratą gatvėmis aplink, o kai nusprendė, kad Čako neberas, sugrįžo namo.

Įbėgusi vidun pasiėmė žvakių ir savo keptų sausainių. Nors Keinas primygtinai tvirtino, kad gerai jaučiasi sugrįžęs į tamsius ir tuščius namus, Vilou suprato, jog tai netiesa. Ji norėjo, kad jis pasijustų laukiamas. Be to, reikia atšvęsti nepaprastą įvykį – ji tikrai elgėsi nepriekaištingai. Visą laiką, kol rūpinosi Hortenzija ir jos kačiukais, nė karto nežvilgtelėjo, kur nedera. Net nepavartė Keino laikraščių. Ir už tai turėtų būti karūnuota šio mėnesio mis Privatumo saugotoja.

Vilou privažiavo prie Keino namo ir įėjo į vidų. Ją pamačiusi Hortenzija sukniaukė, o paskui pradėjo murkti. Vilou pasilenkė ir ją paglostė, paskui atsargiai palietė katinėlius. Du iš jų jau buvo praregėję.

– Sveiki, mažuliai, – meiliai tarė ji. – Augate kaip ant mielių. Tikrai. Ar žinote, kas šįvakar parvažiuos? Keinas. Jaudinatės? Aš jaudinuosi.

Pašėrusi Hortenziją ir išvaliusi dėžutę Vilou grįžo į automobilį pasiimti nešulių. Jau ėjo takeliu atgal, kai išgirdo nelaukiamą, nors taip gerai pažįstamą garsą, kuris privertė atsigręžti.

Keliu savo motociklu atvažiavo Čakas ir sustojo šalia jos. Nulipęs nusiėmė šalmą ir žengė prie Vilou.

– Tu kažką turi, – piktai tarė jis. – Melavai man.

– Nemelavau. Juk sakiau, kad prižiūriu katę. Nori ją pamatyti?

Čakas čiupo jai iš rankų vieną krepšį ir pravėrė.

– Žvakės ir sausainiai. Aš tave pažįstu, Vilou. Tu turi vaikiną.

– O kas, jeigu turiu? Kodėl stebiesi? Aš irgi šį tą nuveikiau gyvenime, Čakai. Tavęs nebuvo daugybę mėnesių, ir tai nebe pirmas kartas. Nejaugi tikėjaisi, kad lauksiu amžinai?

Iš to, koks apstulbęs atrodė Čakas, buvo galima suprasti, kad kaip tik to jis ir tikėjosi. Kaip graudu... jiems abiem, – liūdnai pagalvojo Vilou.

– Tu visada laukdavai, – priminė Čakas.

– Gal anksčiau ir laukdavau, bet daugiau to nebus. Aš nebe tokia, kaip tu prisimeni. Dabar į viską žiūriu kitomis akimis.

– Kas tas vaikinas?

– Mes tik draugai.

– Nesitikėk, kad tuo patikėsiu. – Čakas numetė krepšį ant žemės ir žengtelėjo prie Vilou. – Kas tas vaikinas?

Jo veidas tapo piktas. Vilou dar niekada nebuvo mačiusi, kad Čakas prarastų savitvardą. Jis visada išvažiuodavo ramus.

Jis pakėlė ranką ir vieną akimirką Vilou pagalvojo, kad jis ketina jai trenkti.

Keinas važiavo lenkdamas prieš jį šliaužiančius automobilius. Kažkodėl jautė nenugalimą norą kuo greičiau parvažiuoti į savo namus, kurių nemėgo. Koks skirtumas, kur glaustis? Bet tas troškimas jo neapleido, Keinas netgi dar labiau padidino greitį, nors vis kartojo sau, kad nėra jokio skirtumo, kada parvažiuos. Ir tikrai nėra jokio skirtumo, jeigu ten jo nelaukia Vilou.

Nepasakytum, kad būtų norėjęs ją pamatyti. Ir jau tikrai ne tą prakeiktą katę. Dar galėtų sutikti, kad šiek tiek smalsu, kaip laikosi katinėliai. Galbūt šiek tiek paaugo, kol jo nebuvo. Jau turėtų būti praregėję. Tai turėtų būti įdomu.

Keinas įsuko į šalutinę gatvę, stabtelėjęs išsitraukė nuotolinio valdymo pultelį, nuspaudęs mygtuką palaukė, kol atsivers didžiuliai kaltiniai vartai į kiemą. Šis kelias buvo trumpesnis nei važiuojant pro pagrindinį pastatą, ir nuošalesnis. Jis pristabdė savo mersedesą ir palaukė, kol vartai vėl užsivėrė.

Pasukęs už kampo, priešais savo namą Keinas pamatė Vilou, stovinčią su kažkokiu vaikinu. Mažiau nei per porą sekundžių iš jos laikysenos Keinas suprato, kad Vilou pastirusi iš baimės, o atėjūno, kuris stovėjo užsimojęs ranka, ketinimai buvo ir be žodžių aiškūs.

Sustabdęs automobilį Keinas išlipo lauk. Jo judesiai buvo apgaulingai lėti, bet viduje įtampa augo. Regis, vaikinas troško su kažkuo susiremti ir Keinas jautėsi labai laimingas, galėdamas padaryti jam paslaugą.

– Ar čia jis? – paklausė įsibrovėlis Vilou, kai Keinas priėjo arčiau. – Ar dėl jo atsisakai būti su manim?

– Atsisakau todėl, kad nenoriu būti su tavim, – ryžtingai tarė mergina. – Neketinu turėti su tavim nieko bendra. O dabar nešdinkis iš čia.

– Nė nemanau, – nusijuokęs pareiškė Čakas.

Vilou pažvelgė į Keiną.

– Atsiprašau dėl to, kas čia vyksta, Keinai. Čia Čakas. Kažkada mudu buvome draugai.

Čakas rūsčiai pažvelgė į Vilou ir nusikeikė. Nors jau buvo nuleidęs ranką, tebestovėjo visai arti jos, stengdamasis įbauginti. Bet ji neatrodė esanti iš tų, kurias galima stumdyti – stovėjo tiesiai, atlošusi pečius ir įdėmiai žvelgė į tą bukagalvį, tarsi norėdama įteigti, kad jam nepavyks jos išgąsdinti.

– Vilou yra mano, – tarė Čakas, nenuleisdamas akių nuo Vilou. – Ji važiuos su manimi.

Keinas jautė palengva viduje įsižiebiančia ugnį. Stovėjo pasirengęs pulti, bet vis dar nesuprato, ar to reikia. Nesvarbu, kad tas asilas jį suerzino, dabar jam labiausiai rūpėjo Vilou.

Jis neturėtų jausti noro ją apginti – bet jautė. Neturėtų jos savintis, tačiau troškimas čiupti tą merginą į glėbį, patvirtinti tai bučiniu ir visu savo kūnu, didėjo sulig kiekviena sekunde. Jis viską kuo puikiausiai suprato, vis dėlto buvo bejėgis paneigti savo jausmus.

Ir tada Keinas žengė prie Čako.

– Nejaugi tikrai tiki, kad aš leisiu tau kur nors išsivežti Vilou?

Sutikęs jo žvilgsnį Čakas sumirksėjo.

– Aš, a...

– Gali pabandyti, – pasiūlė jam Keinas. – Manau, turėtų būti smagu. Eikš, pabandyk.

Čakas išbalo ir žengtelėjo atatupstas.

– Tu taip troškai ją priversti jėga, – tarė Keinas. – Jau rengeisi jai smogti, tiesa? Man regis, labai to norėjai. Ar tu iš tų padugnių, kurie jaučiasi galingi mušdami moteris? Nes ten, kur aš praleidau gana daug laiko, tai laikoma pačiu niekingiausi poelgiu. Tokius kaip tu mes naudodavome vietoje grindų šluostės. Tai irgi smagu.

Čakas iškėlė rankas.

– Aš jos net nepaliečiau. Gali paklausti, ji tikrai patvirtins.

Keinas nenuleido nuo jo žvilgsnio.

– Sėsk ant savo motociklo ir dink iš čia. Nė nebandyk dar kartą pasimatyti su Vilou. Būtų geriau, kad apskritai vengtum Los Andželo. Ar supratai?

Čakas kelis kartus linktelėjo, tada skubiai apžergė motociklą. Po kelių sekundžių jo ir pėdos jau buvo atvėsusios.

Keinas stovėjo įsmeigęs žvilgsnį ton pusėn, kur nuvažiavo Čakas – viduje siautėjo emocijų audra. Jau geriau būtų susipliekęs su tuo vaikinu – bent energiją būtų išliejęs.

Jis atsisuko į Vilou, kuri tylomis stebėjo jį.

– Su tavimi nebūna nuobodu, – tarė jis. – Juk sakiau.

Vilou nusišypsojo.

– Sveikas sugrįžęs.

Keinas įėjo į namą. Vilou nusekė iš paskos ir uždarė duris.

– Nežinau, kas jam užėjo, – tarė ji, sutrikusi dėl Čako elgesio, ir jausdama palengvėjimą, kad Keinas pasirodė tada, kai jai jo labiausiai reikėjo. – Jis niekada nebuvo toks kietakaktis. Atvirkščiai, nepasitikėjo savimi, būdavo užsisklendęs. Tiesą sakant, Čakas niekada manimi nesidomėjo. Noriu, kad žinotum – aš jo nekviečiau čia atvažiuoti. Jis laukė manęs prie mano namų. Pasikalbėjome, pasakiau jam, kad viskas baigta, ir nuvažiavau. Tikriausiai jis atsekė man iš paskos. Kaip keista.

– Visai nekeista, – atsisukęs į ją tarė Keinas. – Anksčiau visada būdavai su juo. O šįkart atsisakei. Todėl tapai labiau geidžiama.

– Kažkoks iškrypimas, – sumurmėjo mergina ir staiga pastebėjo, kaip dailiai atrodo Keinas. Jis vilkėjo pagal individualų užsakymą pasisiūdintą kostiumą, kuris gražiai gulėjo ant raumeningo kūno – plačių pečių geriau nė neminėti. Jeigu dabar jis paprašytų jos kraustytis drauge į Tuksoną, ji nedvejotų.

– Tokia žmogaus prigimtis. Visada labiausiai trokštame to, ko negalime turėti.

Hmm, tai štai kodėl ji geidžia Keino? Nes negali jo turėti...

Vilou kurį laiką svarstė šį klausimą, paskui papurtė galvą. Ne, ji jautė, kad dar labiau susidomėtų Keinu, jei jis maldautų likti su juo. Žinoma, Keinas niekada to nedarytų. Jis gana santūrus vaikinas. Dabar, kai geriau jį pažįsta, turi sutikti, kad jis tikrai ne iš tų, kuriems reikia pagalbos... na, nebent dvasinės, tik nė už ką to nepasakys.

– Jam teks su tuo susitaikyti, – tvirtai tarė Vilou. – Savo nesėkmių laikotarpiui aš padėjau tašką. Daugiau visai neketinu nė vieno vaikino traukti už ausų iš bėdos ir stengtis atvesti į teisingą kelią. Esu asmenybė ir niekam neketinu įrodinėti, kad esu šio to verta.

Keinas kilstelėjo antakį.

– Perskaitei kokiame nors žurnale?

– Aha. Kietai parašyta. Ketinu jį laikyti po pagalve.

– Žinoma.

Vilou nusišypsojo, tada čiupo jį už rankos ir nusitempė prie lango. Na, nusitempė – per stiprus žodis. Tiesą sakant, tik truktelėjo duodama ženklą, kad nori, jog jis ten eitų – ir Keinas nuėjo.

– Pažiūrėk, – tarė ji. – Čia gėlės. Gražios.

– Tu šaipaisi iš manęs, – tarė jis.

– Tik truputėlį. Na, gerai, šiuose mažuose vazonėliuose auga augalai. Bazilikai ir rozmarinai – dėl kvapo. Žinau, nedažnai namuose ruoši maistą. Rozmarinus visada laikyk toje pačioje vietoje, nes jie turi polinkį atsirasti vis kitoje vietoje. O štai čia – miniatiūrinės rožės. Jas stebėtinai lengva prižiūrėti, be to, man patinka jų žiedų spalva.

– Gerai.

Vilou tikėjosi daugiau. Ji žinojo, kad Keinui nerūpi augalai, bet gal kaip nors susitaikys su tuo, kad jie jau čia.

– Kas dar? – paklausė jis.

– Galėtum bent apsimesti, kad domiesi.

– O ar patikėtum?

– Pasistengčiau.

Keinas atsiduso.

– Tie augalai nuostabūs. Ačiū.

– Nėra už ką.

Vilou vėl patraukė jį už rankos.

– Eime, pasižiūrėk į katinėlius. Du iš jų jau praregėjo.

Keinas leidosi jos vedamas į kitą kambario galą. Jį pamačiusi Hortenzija sukniaukė, atsistojo, pasirąžė ir iššoko iš dėžutės.

Keinas pasilenkęs ją paglostė. Vilou žvelgė į jį trokšdama būti katės vietoje. Ne, nenorėtų, kad jis kasytų jai pasmakrę, juk yra kitų, daug jautresnių vietelių.

– Kaip kelionė? – paklausė ji, kai Keinas atsitiesė.

– Gerai.

– Gal nori kavos?

Keinas sudvejojo, paskui pasakė:

– Žinoma.

Kai jie nuėjo į virtuvę, Vilou pripylė vandens ir išėmė iš šaldytuvo kavos pakelį.

– Kol tavęs nebuvo, elgiausi gerai, – pasakė ji, įbėrusi kavos. – Niekur nekišau nagų – nei į spintas, nei į stalčius – tikrai.

– Tai iš kur žinai, kur laikau kavą?

Vilou išdidžiai nusišypsojo.

– Kai anąkart čia buvau, pastebėjau, iš kur paėmei. Tiesą sakant, elgiausi ne gerai, o tiesiog pavyzdingai.

– Ar buvo sunku?

Vilou įjungė kavavirę.

– Gana sunku, bet mano tvirtas būdas. Šiaip ar taip, juk daviau žodį ir stengiausi jo laikytis.

Keinas įsispoksojo į ją ir nuo to kiaurai veriančio žvilgsnio ją nukrėtė šiurpuliai iki pat kojų pirštų galiukų. Kažin, ar taip veikia jo akyse įsižiebusi aistra, ar čia tik jos fantazijos?

– Kiek dar vaikinų čia lankėsi? – paklausė jis. – Tokių kaip Čakas?

Pokalbis krypo nepageidaujama linkme.

– Pora.

Keinas nieko nesakė, bet nenusuko žvilgsnio.

– Keli, – dar patikslino Vilou. – O gal šiek tiek daugiau.

– Visiems jiems bandai padėti?

– Daugumai, kai kuriems netgi pavyksta padėti. Kad ir Čakui. Dabar jis jau turi Jiffy Lube kompanijos franšizę. Kaip puiku.

– Tuoj apalpsiu iš nustebimo, – sausai pasakė Keinas. – Ar dar neatsisakei sumanymo išgelbėti mano sielą?

– Tiesą sakant, kaip tik apie tai galvoju. Visa bėda, kad tavęs nereikia gelbėti. Esi susitvarkęs savo gyvenimą. Išskyrus tai, kad esi vienas. Tai negerai.

– O jeigu aš mėgstu ramybę?

– Niekas nenori visą laiką būti vienas. Pripažink, apsidžiaugei, kai grįžęs namo radai mane.

– Žinoma. Labai pralinksmėjau pamatęs tave, stovinčią kieme pastirusią iš baimės, tuo tarpu kažkoks bičas ruošėsi tau smogti.

– Ak, taip, – prisiminė Vilou. – Esu įsitikinusi, kad jis nebūtų to padaręs.

– Man atrodo kitaip, – tarė Keinas ir priėjo arčiau. – Tu pati kiši galvą į pavojų. Susipainioji, o paskui nebežinai, kaip išsipainioti. Turėtum apie tai pagalvoti.

Vilou jautė nuo jo tvoskiantį karštį. Tikriausiai dabar turėtų išsigąsti, nes Keinas grėsmingai artėjo prie jos. Bet juk čia Keinas. Jis tvirtas ir galingas, bet Vilou šventai tikėjo, kad vos jai ištarus ne, jis sustotų. Tas vyras taip pasitiki savimi, kad gali leisti sau būti kilnus. Pats Keinas taip negalvoja apie save, tikriausiai susierzintų sužinojęs, kad Vilou jį laiko tokiu.

– Ar ketini atvesti mane į protą? – paklausė ji. Staiga sutiko jo žvilgsnį ir nustėro pamačiusi jame liepsnojančią ugnį. Stiprus, veik nevaldomas geismas vėl jį užvaldė.

– Tavęs neįmanoma atvesti į protą.

– Galėtum pabandyti.

– Ne tai turėjau omenyje.

Pagaliau! Vilou ištiesė ranką ir išjungė kavavirę.

– Ar vėl ketini išdrožti kalbą? Apie tai, kad niekada nieko nekvieti į savo namus, visa tai – tik vienos nakties nuotykis, todėl geriau jau neturėčiau vilčių, nes vis tiek sudaužysi man širdį?

Keinas taip ilgai dvejojo, kad Vilou panoro atsiimti savo žodžius. Ji suprato, kad jis iš visų jėgų kovoja su savo principais ir spaudžiamas gali priimti netinkamą sprendimą.

– Ne, – pagaliau tarė Keinas.

Vilou širdis suspurdėjo, apėmė silpnumas, ji panoro nusiplėšti drabužius čia pat, virtuvėje.

– Tikrai? – kimiu balsu paklausė ji.

– Tikrai.

Jis pasilenkė jos pabučiuoti, bet Vilou prispaudė pirštelį jam prie lūpų.

– Ar būtum mušęs Čaką?

– Taip, jei tik jis būtų tave palietęs.

– Nori pasakyti – jeigu būtų sužalojęs?

Keino žvilgsnis tapo rūstus.

– Ne. Jeigu būtų tave palietęs.

Tada jis pabučiavo Vilou.

Keino lūpos buvo karštos, ryžtingos ir tuo pačiu švelnios, Vilou troško duoti viską. Jis apglėbė ją ir prisitraukė prie savęs.

Jis jau buvo užvaldytas aistros, mergina pasimuistė ir prigludo arčiau, norėdama pajusti jį visą, o ypač jo geismą.

Keinas suėmė delnais Vilou skruostus ir įsisiurbė į lūpas. Jo liežuvis įslydo jai į burną taip atkakliai reikalaudamas paklusti, kad mergina net nutirpo iš malonumo.

– Ką tokio tu turi? – paklausė jis žemu, dusliu balsu. – Kodėl negaliu išmesti tavęs iš galvos?

– Regis, man sunku atsispirti, – šypsodamasi tarė ji.

Jis pakėlė galvą ir įdėmiai pažvelgė jai į akis, bet nenusišypsojo.

– Taip, teisybė.

Keinas pasilenkė, pakėlė ją ant rankų ir nusinešė į miegamąjį. Ten nuleido ją ant kojų ir suėmė už pečių.

– Pasakyk man, jei nori mylėtis, – pasakė jis.

Neįtikėtina, kad jis to klausia. Kaip žavu.

– Aš geidžiu tavęs, Keinai.

Jis sudrebėjo ir ištiesė į ją rankas. Vilou puolė jam į glėbį, ir kai jie tvirtai prigludo vienas prie kito, nuo pečių iki kelių, ji pasijuto taip, tarsi galiausiai sugrįžusi namo.

Keinas ją glamonėjo, lietė visur – pirštais braukė per nugarą, per šlaunis, paskui švelniai paglostė rankas. Ji troško kuo greičiau jam atsiduoti, bet geidė ir saldžių glamonių – kad paliestų jos krūtis ir tarp kojų, tas vietas, kurias net gėlė iš geismo.

Bet Keinas neskubėjo. Jis nutraukė per galvą jos megztinį ir prigludo lūpomis prie pečių – laižė, bučiavo ir kandžiojo, versdamas ją šiurpti ir virpėti. Jis apibėrė bučiniais jos kaklą, nukeliavo per skruostą, tada sugriebė ausies lezgelį, krimstelėjo jį, paskui pradėjo čiulpti.

Vilou teko laikytis tvirtai įsitvėrus, kad nesusmuktų ant grindų. Jos kojos drebėjo, o šlaunys kone liepsnojo. Užvaldė toks stiprus geismas, kad ji troško jame tiesiog ištirpti. Truktelėjusi Keino kaklaraištį ji šiaip taip atpalaidavo mazgą, paskui pradėjo atsegioti marškinių sagas.

Jos geri ketinimai išnyko, kai Keinas palietė jos krūtis. Suėmė jas delnais ir ėmė nykščiais erzinti standžius, nepaprastai jautrius spenelius. Vilou akių vokai apsunko ir nusileido, per kūną nuvilnijo malonumo bangos. O taip, tai puiku...

Keinas suko nykščiu ratus ir ji susijaudino taip, kad tapo sunku kvėpuoti. O kai jis ėmė ją bučiuoti, visai užėmė kvapą.

Kol jųdviejų liežuviai grūmėsi saldžiose grumtynėse, Keino ranka nuslydo prie jos juodų kelnių juosmens. Per kelias akimirkas jis atsegė sagutę ir atitraukė užtrauktuką. Kai jo delnas atsidūrė jai tarp šlaunų, Vilou mintys susijaukė.

Tuo metu pasaulis išnyko, liko tik vyras ir jo apžavai. Jis tuojau pat susirado jos jautriausią pumpurėlį ir pradėjo glamonėti. Jis suko ratu ir trynė tai paspausdamas, tai atleisdamas. Erzino ir jaudino ją tol, kol Vilou panoro čiupti jį už rankos ir paraginti eiti giliau.

Ji to nepadarė. Laukimas buvo pernelyg saldus.

Keinas ir toliau ją glamonėjo ir bučiavo, o laisvąja ranka atsegė ant nugaros liemenėlės sąsagą. Ir tai padarė viena ranka – tai bent triukas!

Vilou nuleido rankas ir nėriniuota liemenėlė nukrito ant grindų, o paskui aiktelėjo, nes Keinas staiga palenkė galvą, sugriebė lūpomis dešinįjį spenelį ir ėmė čiulpti.

Ją persmelkė didžiulis geismas, pulsuojantis sulig kiekvienu įsiurbimu. Keinas liežuviu spaudė jos standų spenelį, o ranka tęsė jaudinančias glamones jai tarp kojų. Vilou kūnas buvo įsitempęs, veržėsi prie jo ir geidė.

– Keinai, – su atodūsiu ištrūko Vilou. – Aš daugiau nebeištversiu.

Atrodo, to nereikėjo sakyti, nes Keino glamonės liovėsi. Jai dar nespėjus ištarti nė žodžio jis nuavė jai batus, numovė kelnes, kojines ir kelnaites. Kai pagaliau Vilou liko nuoga, jis greitai nusirengė, čiupo sargį ir nusivedė Vilou į lovą.

Kai mergina išsitiesė ant lovos, Keinas atsiklaupė ir aistringai pabučiavo jai tarp kojų į pačią jautriausią vietelę.

Vilou prisiminė, kaip jis tai darė praėjusį kartą, – tada ji pasijuto tarsi patekusi į rojų, – ir kokią dievišką palaimą patyrė. Ir dabar ji atsipalaidavo, pasinėrusi į pojūčius, kuriuos jis sukėlė.

Geismas užvaldė ją visą, versdamas įsitempti raumenis. Ji įsispyrė kulnais į čiužinį ir kilstelėjusi dubenį ėmė slinkti aučiau jo.

Ji slinko siūbuodama klubais vis arčiau ir arčiau, keldama dubenį vis aukščiau ir mėgaudamasi minkšto jo liežuvio glamonėmis artėjo prie tikslo. Staiga užliejo karščio bangos ir ramią naktį pripildė greito jos kvėpavimo garsai.

– Jau beveik, – aiktelėjo ji, kai jis ėmė laižyti greičiau. – Beveik...

Pagaliau Vilou pasiekė viršūnę. Jos kūnas sudrebėjo, sutrūkčiojo ir ji atsidavė palaimai. Per kūną ritosi malonumo bangos, versdamos ją aimanuoti, mėgautis pojūčiais ir šypsotis. Buvo gera – ne, daug daugiau nei gera. Tiesą sakant, tai buvo stebuklas.

Vilou atsimerkė ir sutiko Keino žvilgsnį.

– Tu tikrai tai sugebi, – sumurmėjo ji.

– Tu mane tam įkvėpei.

Kol ji skendėjo palaimingai atsipalaidavusi, Keinas užsimovė sargį. Tada Vilou ištiesė ranką, suėmusi jo penį padėjo jam surasti kelią į save ir giliai įkvėpė, vėl pajutusi susijaudinimą. Tai tikrai pats nuostabiausias užsiėmimas baigiantis dienai.

Vilou apsivijo jį kojomis ir prisitraukė arčiau. Keinas pasirėmė dilbiais ir žvelgdamas jai į akis pasinėrė, paskui atsitraukė. Tada ėmė judėti ritmingai, žiūrėdamas jai į akis, atsitraukdamas ir vėl nusileisdamas.

Vilou nenusuko žvilgsnio. Ji matė jo akyse degančią ugnį ir dar kažką daugiau. Kažką, kas buvo sužeista ir skaudėjo – kas šaukėsi jos. Jo širdį? Jo sielą?

Mergina suvirpėjo nuo minties, kad šis vienišas vyras duoda jai tiek daug. Ar kas nors kada nors pažvelgė į jo sielą?

Ji nežino atsakymo į šį klausimą, pagaliau ir visi klausimai dingo, kai galingo jo kūno jėga vėl priartino ją prie palaimos viršūnės. Jo raumenys įsitempė jai stengiantis pasiekti atsipalaidavimą.

Kiekvienas jo postūmis vis labiau artino ją prie ribos, galiausiai mergina suriko ir atsipalaidavo. Tada nevalingai užsimerkė, jis išsiliejo joje ir juodu nurimo.

Keinas sėdėjo svetainėje su taure rankoje. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, name tylu. Net prakeikta katė miegojo savo dėžutėje.

Nuo mažos lemputės kampe kambaryje buvo daugiau šešėlių nei šviesos, tačiau tai atitiko jo nuotaiką.

Jis sulaužė savo paties taisykles. Taisykles, kurias nusistatė po to, kai moteris... kuriai jis buvo neabejingas... išdavė. Ar maža to, kad buvo pašautas į pilvą ir paliktas numirti? Kodėl ir vėl turėtų rizikuoti? Susisaistęs nauju ryšiu, įsileidęs ką nors į savo gyvenimą bus silpnesnis. Jis privalo išlikti stiprus – tai vienintelė galimybė išgyventi.

Logiška išvada, – pamanė jis. Visa bėda, kad jis nebepajėgia galvoti logiškai – ypač kai čia įsipainiojusi Vilou.

Keinas nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl jai vis dėlto pavyko įsibrauti į jo mintis ir jausmus. Kodėl jai, o ne kuriai kitai prieš ją ar po jos? Koks tas jos būdo bruožų, kūno kalbos, kvapų ir garsų derinys, privertęs jį pamiršti tai, kas teisinga?

Vis dėlto taip atsitiko, o jis nežino, kaip išsivaduoti iš šių žabangų. Mintys apie Vilou nepalieka jo ramybėje. Net būdamas už tūkstančių mylių jis galvoja apie ją.

Keinas pažvelgė į didelį ryšulį ant stalelio. Kai baigė savo verslo reikalus Niujorke, dar buvo likusios kelios valandos iki skrydžio, ir tada jis padarė tai, ko niekada anksčiau nedarydavo – nuėjo apsipirkti.

Poelgis buvo visai nesąmoningas. Kai baigėsi verslo pietūs, jis išėjo iš restorano, bet užuot pasukęs į viešbutį, patraukė į šiaurę, link prabangių parduotuvių su stilingomis vitrinomis. Jis žvalgėsi į jas, nekreipdamas dėmesio į drabužius ir papuošalus – ir pats nelabai žinojo, ko ieško. Bet pamatęs iškart suprato, kad kaip tik to daikto jam ir reikia.

Tai buvo didelis, augaliniais motyvais išmargintas krepšys. Spalvingas, linksmas ir absurdiškai brangus. Vis dėlto pamatęs tą krepšį Keinas suprato, kad jis turi būti Vilou. Nupirko jį, parvežė namo, o dabar jaučiasi kaip reikiant įklimpęs.

Turėtų gražinti atgal, – pagalvojo gurkštelėjęs gėrimo. Galėtų apsimesti, kad niekada jo net nepirko. Bet Keinui nelabai sekėsi apgaudinėti save.

Tai ką dabar daryti? Atiduoti jai? Keinas suprato, ką Vilou pagalvos – ką ši dovana jai reikš. Ji nuspręs, kad jam yra svarbi, o juk taip nėra. Tai neįmanoma. Susidomėti moterimi reiškia rizikuoti, kad būsi sužlugdytas – dėl moters jis jau vos nenumirė, nenorėtų, kad tai vėl pasikartotų.

Vilou pjaustė daržoves salotoms. Marina keturi šimtai pirmą kartą atidarė orkaitę ir žvilgtelėjo į duoną.

– Ar jau apskrudo? Neatrodo, kad kada nors apskrus, – tarė ji.

Julija žvilgtelėjo į Vilou, paskui užvertė akis.

– Mūsų šeimoje tu mokyčiausia, – tarė ji. – Turėtum žinoti, kad kiekvieną kartą, kai atidarai orkaitę, išleidi karščio. Jeigu taip dažnai darinėsi, ta nelemta duona niekada neapskrus. Uždaryk dureles ir eik šalin nuo orkaitės.

– Žinau, – tarė Marina ir pasitraukė į šalį. – Bet aš niekada anksčiau nesu kepusi duonos. Noriu, kad pavyktų.

Vilou pažvelgė į kriauklėn sukrautus dubenis, puodelius.

– Kas tau nutiko?

– Pietums ruošiame savo mėgstamiausius patiekalus. Pamaniau, kad būtų puiku turėti namie keptos duonos.

Buvo šeštadienis, Vilou su seserimis svečiavosi motinos namuose. Naomė buvo išėjusi padirbėti savanore su gydytoju Grinbergu, taigi dukterys nusprendė pačios paruošti pietus.

Vilou padėjo peilį, nusišluostė į rankšluostį rankas ir atsisuko į Juliją su Marina.

– Turiu kai ką jums pasakyti.

Seserys pažvelgė į ją.

– Mano komiksų serijos sutartis nutraukta.

– Negali būti, – aiktelėjo Marina ir palikusi savo postą prie orkaitės atskubėjo prie Vilou. – Kaip baisu, kodėl jie taip padarė? Kada tai nutiko? Kaip dabar jautiesi?

Julija irgi priėjo ir apsikabino Vilou.

– Tai labai nemalonu. Ar nori, kad pateikčiau jiems ieškinį?

Vilou kurį laiką mėgavosi jų meile ir rūpesčiu, paskui papurtė galvą.

– Nereikia, man viskas gerai. Iš pradžių jaučiausi sukrėsta, tiesiog sugniuždyta, bet dabar jau viskas gerai. Tai puiki proga susimąstyti ir nuspręsti, kaip iš tikrųjų noriu gyventi.

– Ir ką nusprendei? – neryžtingai paklausė Marina, tarsi nebūtų įsitikinusi, kad tikrai nori tai žinoti.

– Iš pradžių padirbėsiu daigyne, vėliau įkursiu savo verslą. Pirmadienį pradėsiu dirbti naujoje puikioje vietoje, didžiuliame daigyne. Jie pardavinėja daigus landšafto specialistams, augina daug įprastų augalų, bet nemažai ir egzotinių. Beverli nori, kad padėčiau jai eksperimentuoti su hibridais – tai bus smagumėlis. O sausio mėnesį pradėsiu mokytis koledže, ketinu studijuoti verslo pagrindus. Galiausiai įsteigsiu savo nuosavą daigyną.

Marina su Julija spoksojo į ją negalėdamos patikėti.

– Atrodo, viską jau apgalvojai, – apsidžiaugė Marina. – Aš sužavėta.

– Aš taip pat, – tarė Julija. – Tai didelis tavo pasiekimas.

– Kol kas dar tik pradžia, bet man pavyks. Dažniausiai aš it akis išdegusi puldavau ką nors daryti. Šį kartą pasirinkau kryptį ir palengvėle sieksiu savo tikslo

– Man tai patinka, – pasakė Julija. – O kas nutiko, kad nusprendei iš esmės keisti savo gyvenimą?

– Skaudžiai išgyvenau, kai leidėjas atsisakė mano komikso, – prisipažino Vilou. – Ilgai mąsčiau apie tai, ko noriu iš tikrųjų.

Žinoma, padėjo Keinas. Jis ir buvo tas vienintelis žmogus, pastūmėjęs ją teisinga kryptimi. Keista, bet dabar Vilou nenorėjo apie jį kalbėti. Visuomet noriai pasakodavo seserims apie vyrus, kurie vienaip ar kitaip atsirasdavo jos gyvenime, bet šįkart viskas kitaip. Gal dėl to, kad ji dar gerai nepažįsta Keino. Gal nėra įsitikinusi, kad juos siejantis ryšys tikras. O gal todėl, kad mintys apie jį praskaidrina gyvenimą ir kol kas nėra jokio noro su kuo nors dalintis savo laime.

– Noriu kai ko tavęs paprašyti, – tarė ji, glostydama Marinos ranką.

– Nagi klok, viską padarysiu, – šypsodamasi pažadėjo sesuo.

– Tai gerai. Supranti, man reikia, kad ištekėtum už Todo. Milijonas dolerių tikrai praverstų – juk ketinu pradėti savo verslą.

Keinas išsitraukė iš marškinių kišenės atmintuką ir padėjo priešais Todą ant stalo.

– Turime rūpesčių.

Todas pakėlė atmintuką.

– Man tai nepatiks, tiesa?

– Manau, kad nepatiks. Naujoji įmonė kimšte prikimšta programinės įrangos, kuri nėra tinkamai apsaugota. Jeigu kas nors nugvelbtų štai šį mažą daikčiuką – mums galas. Žinoma, yra instaliuotos vietinio tinklo apsaugos priemonės, saugančios nuo neleistinos prieigos prie tinklo laikmenų, su darbuotojais pasirašytos sutartys dėl slaptumo išsaugojimo, bet to nepakanka. Koks nors pilietis, įsimetęs į kišenę pora šitokių daikčiukų, gali pavogti tiek informacijos, kad įmonė patirtų krachą.

– O ar įmanoma ką nors padaryti, kad to nenutiktų? – paklausė Todas.

– Žinoma, bet tai kainuos nemenką sumelę, nes prireiks velniškai daug naujos įrangos, technologijų ir galvos ant pečių.

– Dėl to tau ir mokame didelius pinigus.

Keinas nusišypsojo.

– Tik pamanyk, jie sako, kad tai – iššūkis. Bet rimtas iššūkis man teikia malonumą.

Todas grąžino jam atmintuką.

– Tau patinka dirbti čia, su Rajenu ir manimi, tiesa?

Keinas dėbtelėjo į savo darbdavį. Kas atsitiko? Nejaugi Todas visai praskydo, kad ėmė jam pataikauti?

– Kodėl klausi?

– Esi geras darbuotojas. Nenorime tavęs prarasti. Žinau, kad gauni daug pasiūlymų grįžti į ankstesnį darbą – kovos lauką, ar kaip jūs tai vadinate.

Tai buvo pavojingos operacijos, specialūs pavedimai saugoti beviltiškus idiotus, kurie veržiasi į pačias pavojingiausias pasaulio vietas, nors neturėtų ten kišti nosies.

– Manęs tai nevilioja, – tarė jam Keinas.

– O ar atlygis tave tenkina?

– Taip, su tuo viskas gerai. Be to, dar prisiduriu apmokydamas naujokus. Susidaro padori sumelė.

– Ketinu pats pasidomėti pradedančiaisiais. O tu ar dar nesusitaupei tiek, kad galėtum leisti sau pailsėti? – paklausė Todas. – Neturėtum dirbti visai be poilsio.

Aštuoni milijonai. Pagal paskutinę banko ataskaitą, dabar Keinas jau turi aštuonis milijonus. Tą sumą reikėtų bent padvigubinti, o tada jau būtų galima pasitraukti į savo nuošalų rojaus kampelį.

– Aš mėgstu savo darbą. Be to, turiu brangiai kainuojančių ateities planų. Kurį laiką dar padirbėsiu su jumis.

– Būtent tai aš ir norėjau išgirsti. Bet nejaugi tavęs tikrai nevilioja galimybė sugrįžti į ankstesnį darbą?

– Tai nulinės vertės žaidimas, – tarė jam Keinas. – Anksčiau ar vėliau kas nors žūsta. Aš pavargau nuo spėliojimo, kada ateis mano eilė.

– Tau netrūksta to virpulio, kuris apima sekant paskui nusikaltėlį, lipant jam ant kulnų ir panašūs dalykai?

– Daugiau nebe.

– Gera tai žinoti. – Todas kurį laiką žvelgė į jį. – Kaip sekasi Vilou?

– Kodėl klausi?

– Tiesiog įdomu. Prieš porą dienų mačiau jos automobilį prie tavo namo. Ar judu...

– Ne, – greitai paneigė Keinas. – Mes ne pora.

Jie negali būti pora. Jis neužmezga ilgalaikių santykių su moterimi. Vis dėlto antrą kartą pasiguldė ją į savo lovą. Troško, kad ji liktų per naktį, ir laukė, kada vėl ją pamatys. Jeigu tai ne artimi santykiai, tai kas gi?

– Įdomu, – susimąstęs tarė Todas. – Vyrai, moterys... Pažvelk į Rajeną – prieš kelis mėnesius būčiau galėjęs prisiekti, kad širdies reikalus jis vertina taip pat kaip ir aš, ciniškas šunsnukis. Bet dabar viskas pasikeitė. Jis visai pametė galvą dėl Julijos. Dar niekada nemačiau jo tokio laimingo.

– Pavydi? – paklausė Keinas.

– Nepavydžiu. Kartą nudegęs ir šaltą pučia. Ir su manim tas pats. Neketinu vesti. Kai sulauksiu senatvės, įsitaisysiu pulką šunų, auginsiu žuvytes ar dar kokius nors gyvūnus ir visą savo turtą testamentu užrašysiu jiems – kad šiek tiek sudrumsčiau vandenis.

Keinas sukikeno.

– Niekas nepatikės, kad taip ir padarysi.

– Žinau, tačiau mano viengungystė graužte graužia mano giminaičius, ypač tetą Rūtą. Turėčiau būti išmintingas ir tuo nesidžiaugti, bet kažkodėl mane tai linksmina. Ji vis tiek nusprendė mane apvesdinti.

Todo balse buvo girdėti apmaudas, bet kartu ir švelnumas. Keinas žinojo, kad jie abu su Rajenu labai myli savo tetą.

– Julija nebekelia grėsmės, – tarė Keinas, prisiminęs milijono dolerių pasiūlymą kiekvienai iš Nelsonų seserų, jei kuri nors ištekėtų už Todo.

– Būtų gerai, kad nebekeltų ir Vilou, – tarė Todas.

Keinas tuos žodžius nuleido negirdomis.

– Tau teks išsisukti ir nuo Marinos.

– Apie ją nežinau nieko, bet tikrai neketinu susipainioti su ta mergina.

– Ji labai panaši į savo seseris, – pasakė Keinas.

– Buvai ją sutikęs?

– Kartą, – prisipažino Keinas. Ji buvo atėjusi pagelbėti Vilou, kai ši pasitempė sausgysles, ir atnešė pašaro bei viso kito, ko reikia katei.

– Ar patraukli?

Keinui ji nepasirodė tokia graži kaip Vilou, bet vis dėlto dailutė.

– Aha.

– Galų gale tai visai nesvarbu, – sumurmėjo Todas. – Ką Rūta sau galvojo, siūlydama joms pinigų, kad kuri nors už manęs ištekėtų? Jeigu būčiau norėjęs, jau seniai būčiau vedęs.

– Gal ji nori tau padėti, kad reikalai pagaliau pajudėtų?

– Ji nori ne padėti, o priversti. Bet aš esu už ją daug jaunesnis, stipresnis ir tvirtai pasiryžęs nepasiduoti. Bet jei pamatytum kur nors netoliese slampinėjančią Mariną, pasakyk man.

– Būtinai.

Keinas patraukė į savo biurą. Įėjęs į erdvų laukiamąjį pamatė jo laukiančią prabangiai apsirengusią pagyvenusią moterį.

– Jūs tikriausiai Keinas? – paklausė ji.

– Taip, ponia.

Moteris pakilo nuo kėdės ir žengė prie jo.

– Maldauju, nevadinkite manęs ponia. Esu Rūta Džeimison, Vilou senelė.

Kačių invazijos į namus negana, – pamanė Keinas. Paspaudęs moteriai ranką jis pasiūlė jai prisėsti ant kampe stovinčios odinės sofos.

– Kuo galiu padėti? – paklausė, nors nujautė, kad šis vizitas nieko gero nežada.

– Atrodote malonus, tiesus jaunas vyras, todėl ir aš kalbėsiu be užuolankų. Žinau, kad susitikinėjate su mano anūke Vilou.

Keinas jau norėjo tai paneigti, bet susilaikė. Kur kas lengviau atremti Todą nei šią seną moterį.

– Taip, aš ją pažįstu, – tarė jis.

– Teko girdėti, kad labai artimai. – Rūta pakėlė ranką. – Anądien pietavau su Julija, ji kažką užsiminė. Aš nešnipinėju. Stengiuosi pernelyg nesikišti į savo anūkių gyvenimą. Laikausi nuošalyje. Jaučiuosi kalta, kad gerai jų nepažįstu, todėl turiu būti kantri. Per kelias savaites negaliu tapti joms labai artima. Vis dėlto man buvo smalsu jus pamatyti, bet juk mėginimas patenkinti smalsumą neturi nieko bendra su kišimusi kur nereikia, tiesa?

Keinas nežinojo, ką jai atsakyti. Laimei, Rūta ir nelaukė atsakymo ir ramiausiai tęsė monologą.

– Man regis, nė viena iš mano anūkių nenori ištekėti už Todo. Žinoma, esu visai patenkinta, kad Julija ir Rajenas pamilo vienas kitą. O štai jūsų aš visiškai nepažįstu, todėl nežinau, ar esate tinkama pora Vilou. Kaip manote, ar ilgai būsite drauge?

– Mes ne... aš ne... – sumurmėjo Keinas ir mintyse nusikeikė. – Nežinau, – galiausiai prisipažino.

– Gaila. Vis dėlto, jei esate geras žmogus, gal viskas baigsis gerai. Žinoma, tokiu atveju Todui lieka Marina. Visa bėda, kad aš net nenutuokiu, kaip juos suvesti. Dabar, kai jis žino mano planus, bus labai budrus.

– Man regis, sakėte, kad stengiatės nesikišti.

– Aš ir nesikišu, tik noriu šiek tiek paspartinti reikalus. Jauniems žmonėms reikia padėti. Jeigu lauksiu, kol tuo pasirūpins motina gamta, mirsiu taip ir nepamačiusi nė vieno savo provaikaičio. O šito tai jau tikrai nenorėčiau. – Moteris pakilo nuo sofos. – Buvo malonu susipažinti, Keinai. Paglobokite Vilou. Ji – ypatinga mergina.

Eidama prie durų Rūta grįžtelėjo per petį:

– Girdėjau, kad turite kačiukų.

– A, taip. Tris.

– Puiku. Kai kiek paūgės, aš vieną paimsiu. Visada norėjau turėti katiną. Frazeris nemėgo gyvūnų, bet dabar, kai gyvenu viena, galiu įsigyti kokį augintinį. – Rūta atsiduso. – Tai vienas iš privalumų vienišo žmogaus gyvenime. Vis dėlto man labai trūksta Frazerio... – Jos balsas suvirpėjo. – Viso gero, Keinai.

– Viso gero, ponia Džeimison.

Pasiėmusi pirkinių krepšį iš savo automobilio Vilou priėjo prie priešakinių Keino namo durų.

– Atvežiau maisto, – tarė ji, eidama paskui jį į vidų.

– Matau.

Mergina nudrožė tiesiai į virtuvę ir ėmė šeimininkauti tarsi savo namuose. Šaldytus produktus sudėjusi į šaldytuvą, ant bufeto padėjo duoną ir vyną, tada atsisuko į namų šeimininką, pasirengusi atremti priekaištus.

– Aš skambinau ir sakiau, kad užsuksiu su pietumis, – priminė ji, stengdamasi nesiteisinti, nes iš tikrųjų šiek tiek nervinosi.

– Taip, aš perskaičiau žinutę.

Tiesa, kai jos skambutis pasiekė balso paštą, Vilou nusprendė nebesismulkinti ir pati save pakvietė užsukti pas Keiną.

– Reikia atšvęsti, – tarė ji.

Keinas neatrodė labai patenkintas, bet juk jis ne iš tų, kurie nuolat vaiposi kaip kokie kvailiai. Gerai, kad bent jau neatrodo nelaimingas.

– Noriu tau padėkoti, – tyliai tarė Vilou. – Už tai, kad padėjai man sunkiu metu, kai praradau darbą, ir nukreipei daug tinkamesniu keliu. – Ji nusišypsojo. – Baigėsi pirma darbo savaitė pas Beverli – man patinka tas darbas, – pareiškė iškėlusi delnus.

Keinas kilstelėjo antakius.

– Dešimt pirštų. Ką gi, jie visada praverčia.

– Ne, kvailuti. Pažvelk į mano nagus. Nebeliko ilgų nagų. Be to, prisitryniau nuospaudų. Visą dieną sodinau augalus. Negalėčiau būti laimingesnė – ir visa tai tavo dėka.

Anksčiau klausęsis gana abejingai, dabar Keinas pasijuto nepatogiai.

– Būtum susivokusi pati.

– Galbūt. Bet tai būtų trukę amžinybę. Jau seniai man reikėjo susirasti tokį darbą, dabar tai suprantu, bet tik tu padėjai suvokti. Taigi, turime iškilmingai atšvęsti.

Keino lūpų kamputis kilstelėjo.

– Tataigi?

– Yra toks žodis.

– Mūsų laikais taip niekas nebekalba.

– Aš mėgstu eklektiką.

– Ar dabar tai taip vadinama?

Keinas ją erzino, o tai reiškė, kad nepyksta. Jeigu jis nenorėtų, kad ji būtų jo namuose, ilgai nesvarstęs išgrūstų pro duris, o kad to dar nepadarė – vadinasi, nori ją matyti. Karštis, įsižiebęs pilvo apačioje, pasklido po visą jos kūną.

– Praėjusią savaitę buvau išvykęs į Niujorką, – tarė Keinas.

– Žinau.

– Taigi. Juk prižiūrėjai katę.

Vilou atidžiai pažvelgė į jį. Kažkas čia ne taip. Keinas jaučiasi... nepatogiai. O juk visada būna pasitikintis savimi, globėjiškas. Kas nutiko?

– Aš labai dėkingas, kad ateidavai ir pasirūpindavai ja, – tęsė jis.

– Hortenzija?

– Taip. Taigi aš... a... tau šį tą parvežiau.

Vilou pajuto didelius pokyčius, vykstančius erdvėje ir laike. Jos pilve suplazdėjo drugeliai.

– Tu man kažką nupirkai? Dovaną?

– Taip, noriu tau atsidėkoti.

Staiga ji pasijuto it penkiametė mergytė Kalėdų rytą.

– Kas tai? Ar didelis daiktas? Kas nors, ką galima gauti tik Niujorke?

Keinas nuėjo į kitą namo galą, o Vilou liko viltingai laukti. Nieko kito jai ir neliko, nors beprotiškai troško bėgti jam iš paskos ir čiupti dovaną, kad ir kokia ji būtų. Nesvarbu, ką ji jautė, turėjo bent jau atrodyti kaip suaugęs žmogus. Vis dėlto dovana – geras dalykas.

Sugrįžęs Keinas padavė jai didžiulį paketą. Vilou pasidėjo jį ant bufeto ir nekantraudama išpakavo.

Ji net nenujautė, kas ten gali būti, bet mažiausiai tikėjosi didelio gražaus odinio krepšio su spalvingomis aplikacijomis augaliniais motyvais.

– Koks puikus, – tarė ji, negalėdama patikėti, kad tai skirta jai. Tikriausiai kainavo nemažą krūvą pinigų. Pamačiusi etiketę su dizainerio pavardę Vilou stipriai sučiaupė lūpas, nes kitaip būtų išsižiojusi iš nuostabos.

– Pamaniau, tau patiks – juk su gėlėmis ir kitokiais augalais.

Vilou pažvelgė į krepšio vidų. Ten buvo skyreliai rašikliams, mobiliajam telefonui ir akiniams nuo saulės. Pamušalas švelnus it moteriškas apatinis trikotažas, o ir viršus iš glotnios blizgančios odos.

– Nuostabi dovana, – pripažino mergina ir giliai atsiduso, – bet tikrai per brangi. – Ji pažvelgė į jį. – Keinai, tokia dovana reiškia daugiau nei: Ačiū, kad prižiūrėjai mano katę.

– Nupirkau ją tau. Jeigu patinka, pasilaikyk.

– Patinka? Norėčiau, kad mane su ja ir palaidotų.

– Tai gerai, – nusišypsojo Keinas. – Pamatęs šį krepšį iškart pagalvojau apie tave. Todėl ir nupirkau.

Keinas galvojo apie ją? Vadinasi, visą laiką, kol jis keliavo, ji buvo jo mintyse. Ši žinia sujaudino Vilou nė kiek ne mažiau kaip ir pati dovana.

– Ačiū, – padėkojo ji. – Tikrai. Tavo dovana labai graži ir man patinka.

– Gerai. O koks vynas? – paklausė Keinas.

Ne itin sklandžiai nusuko kalbą, – linksmai pagalvojo Vilou. Bet toks jau tas Keinas. Iš to, ką jai pavyko apie jį sužinoti, neatrodė, kad jis dažnai pirktų dovanas moterims. Gal ir pirktų, jeigu joms pavyktų išbūti su juo ilgiau nei vieną dieną.

Ar tai reiškia, kad ji jau šiek tiek prie jo priartėjo? Ėmė jam kažką reikšti? Vilou sieloje grūmėsi viltis ir atsargumas, noras apsaugoti savo širdį.

Ji padavė jam butelį vyno.

– Puikus Merlot, nusipirkau su savo klubo kortele, todėl dabar jaučiuosi tarsi išsirengusi į iškylą.

Keinas pradarė stalčių, ištraukė įmantrų kamščiatraukį ir akimirksniu atkimšo butelį.

– Nuostabu! – aiktelėjo Vilou.

Jis abiem pripylė po taurę.

– Ar tik ne žlėgtainius sudėjai į šaldytuvą? – paklausė duodamas jai taurę.

– Atspėjai. Vidiniame kieme pastebėjau kepsninę. Žinau, ką galvoji, bet jeigu kepsninėje iškepsiu mėsos, nuo to niekas nepasikeis.

– Žinoma, kad nepasikeis, – sumurmėjo Keinas. – Visi tai žino.

Vilou nusišypsojo ir susidaužė su juo taure.

– Už mūsų svajones – tegul jos išsipildo.

Baigę pietauti jie susėdo svetainėje priešais židinį. Susirangiusi ant krėslo Vilou stengėsi per daug nesureikšminti šio vakaro. Keinas parvežė jai dovaną, jie išgėrė vyno, kai baigė jos atsineštą butelį, Keinas atnešė dar vieną – pietūs praėjo smagiai, juodu daug šnekėjosi. Buvo vyras ir moteris, kurie mylėjosi jau daugiau nei vieną kartą. Kai kurie žmonės sakytų, kad tai tikras pasimatymas. Vilou irgi norėtų taip galvoti, tačiau jautė, kad Keinui toks požiūris nepatiktų.

Visa bėda, kad Keinas jai patinka. Labai. Iš išvaizdos jis atrodo atšiaurus, bet sieloje – švelnus it šilkas.

– Kaip vegetarė, tu labai gardžiai sušveitei kepsnį, – pastebėjo Keinas.

– Žinau, kad neturėjau to daryti. Galiu daugybę mėnesių nevalgyti mėsos, bet kartkartėm negaliu susilaikyti.

– O aš galvojau, kad labiau mėgsti žuvį arba vištieną.

– Taip turėtų būti, – pripažino Vilou. – Bet aš turiu polinkį perlenkti lazdą. Dievinu jautienos žlėgtainius. Ir Dodžerio dešrainius, nes būtų tikra kvailystė žiūrėti beisbolą Dodžerio stadione ir jų nevalgyti.

– Netektum pusės malonumo.

– Būtent.

Vilou jam nusišypsojo. Keinas neatsakė jai šypsena – žvelgė į ją tokiu žvilgsniu, nuo kurio ją užplūdo džiaugsmas, persmelkė geismas, kurį suvaldyti prireikė nemenkų pastangų. Staiga mergina įsivaizdavo, kad jie mylisi čia pat, prie židinio.

Žinoma, tai būtų nelengva įgyvendinti, nes katinėliai miauksėjo savo dėžutėje, bandydami iš jos išsiropšti, o glamonės stebint tokiai nebrandžiai auditorijai neatrodė deramas užsiėmimas.

– Tu ir vėl manęs geidi, – laiminga tarė ji. – Man regis, tai pats geriausias tavo bruožas.

– Tu pernelyg savimi pasitiki.

– Nemanau. Užtenka pažvelgti tau į akis, ir viskas aišku. Jose įsižiebia ugnis. Tai labai jaudina. Mane ima krėsti drebulys, galvoju tik apie tai, kaip kuo greičiau nusimesti visus drabužius

Keinas prisimerkė.

– Tu jau girta.

Vilou pažvelgė į savo taurę. Tiesą sakant, visai nesusigaudė, kiek išgėrė.

– Gal šiek tiek apsvaigau. Jaučiuosi visiškai atsipalaidavusi, – mergina sukikeno. – Kaip tu gali taip sakyti?

– Abejoju, ar kalbėtum apie ugnį mano akyse, jeigu būtum blaivi. Arba apie apsinuoginimą.

– A... Teisingai mąstai. Logiškai ir nieko nevynioji į vatą. Man tai patinka. Tai taip vyriška. Spėju, kad žvilgtelėjęs į mano smegenis, pamatytum jose žaižaruojantį minčių kaleidoskopą. Tai labai gražu ir intriguoja, bet tvarkos nė su žiburiu ne- rastum.

– Niekas nė nesitiki, kad imsi ir pasikeisi.

– Ar ir tu to nenori?

– Nenoriu.

Ak, kaip viltingai nuskambėjo šitas žodis. Nors iš tikrųjų – ką jis žada? Vilou pametė mintį.

– Tu priglaudei vargšę katę su kačiukais, – tarė ji, žiūrėdama į katinėlius, prisiglaudusius prie savo motinos. – Man tai patinka. Tavo namuose trūko gyvybės. – Mergina sukrizeno. – Norėjau pasakyti, kad, be tavęs, čia reikėjo dar ko nors – kokio gyvo padaro.

– Ar dažnai padaugini vyno? – paklausė Keinas, rodydamas į taurę.

– Beveik nepasitaiko. Nemėgstu prarasti gebėjimo kontroliuoti savo elgesį. Man tai kelia baimę. Bet su tavimi jaučiuosi visiškai saugi. Tai keista. Tu esi vienintelis žmogus, verčiantis mane jaustis ypatingai ir saugiai. Ir nieko čia nepadarysi.

– Nepasitikėk manimi, Vilou. Aš nesu geras vaikinas.

– Žinoma, kad esi. Tu dar nė karto manęs neįskaudinai. Šiaip ar taip, bent jau fiziškai. Apie jausmus nekalbėsiu, dar nesu įsitikinusi, kad to nebus. Jeigu taip nutiktų, tai gerokai paveiktų mano ateitį, bet būtų gera pamoka.

Vilou pagalvojo, kad kalba per daug, bet negalėjo susivaldyti. Be to, jeigu jis nėra geras vaikinas, tai kodėl stengiasi ją įspėti.

Keinas atsikėlė iš savo vietos, priėjo prie Vilou ir ištiesęs ranką padėjo jai atsistoti. Pastatė jos taurę ant stalo, o tada įdėmiai pažvelgė jai į akis.

– Šis mūsų susitikimas – ne pasimatymas, – tarė jis.

– Žinoma.

– Iš to nieko gero nebus.

– Gal galėčiau ką nors paniūniuoti, kol tu kalbi, nes man kažkodėl atrodo, kad čia trūksta muzikos.

Keinas atsiduso.

– Ar tu ne per daug išgėrusi, kad galėtum atsakingai apsispręsti, ar nori likti nakčiai?

Ak, galų gale jie priėjo prie esmės.

– Ko gero, per daug. Vis dėlto jaučiuosi pakankamai blaivi, kad paprašyčiau tvirtai mane apglėbti, vaikine.

Keinas pakėlė ją ant rankų.

– Na, man tai vieni niekai.

Išėjusi iš vonios Vilou iš lėto patraukė į virtuvę. Diena praėjo puikiai ir ji jautėsi laiminga. Jeigu kas nors sugalvotų pastatyti multiplikacinį filmuką, dabar aplink ją turėtų bėgioti maži miško žvėreliai, kurie, uždėję jai ant galvos gėlių vainiką, rankiotų visur išmėtytus jos drabužius.

– Kaip suprantu, esi vyturys, – tarė Keinas. Jis stovėjo prie bufeto ir virė kavą. Vilkėjo džinsais ir marškinėliais, bet Vilou žinojo, kad po jais daugiau nieko nėra.

Nepasakytum, kad ji pati tinkamai apsirengusi. Neturėdamas chalato, Keinas jai pasiūlė švarius baltus marškinius. Jie buvo gerokai per dideli, su jais Vilou atrodė juokingai, bet jai patiko jais vilkėti. Jautėsi labai artima Keinui, kai prie jos kūno lietėsi jo drabužis.

– Kartais mėgstu atsikelti anksčiau, – tarė Vilou, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo Keino veido. Dabar jis atrodė dar gražesnis nei tada, kai jie susitiko pirmą kartą. Ji nebūtų galėjusi pasakyti, ar tai dėl to, kad dabar jis labiau atsipalaidavęs, ar todėl, kad ji geriau jį pažįsta.

– Jautiesi pavargusi? – paklausė Keinas.

– Taip. O tu?

– Teks vėliau nusnūsti.

Vilou nusijuokė pagalvojusi, kad ir Keinas kartais eina pogulio. Jautėsi patenkinta, kad jis nė kiek jos nesivaržo, netgi juokauja.

Įjungęs kavavirę Keinas priėjo prie merginos ir pasilenkęs pabučiavo.

Vilou jaukiai prigludo jam prie krūtinės, mėgaudamasi jo apkabinimu. Keino rankos slystelėjo po marškiniais ir susirado jos nuogą užpakaliuką.

– Ir vėl? – paklausė ji jausdama, kaip užkaito kraujas.

– Tau skaudės.

– Aš jau suaugusi ir ištverminga mergaitė. Atlaikysiu.

Keinas vėl ją pabučiavo, tada atsitraukė.

– Gal po pusryčių.

Tikriausiai jis turi omenyje kavą, – šypsodamasi pagalvojo Vilou. Keinas neprisiperka maisto. Toks jau jis yra, tas vaikinas. Bet geras, tikrai geras. Žinoma, iš tikrųjų jis sunkaus būdo, netgi pavojingas, bet ne jai. Su ja Keinas – švelnus, malonus ir linksmas. Jis taip aistringai su ja mylėjosi, kad dar ir dabar Vilou visa virpėjo.

– Tu šypsaisi, – tarė jis.

– Prisiminiau praėjusią naktį.

– Tai gerai.

Vilou nusijuokė.

– Dabar tu atrodai tarsi liūtas, nudobęs grobį – labai savimi patenkintas.

– Bet juk aš tavęs nenudobiau.

– Nesu tuo įsitikinusi. Aiškiai prisimenu, kad kelis kartus vos nenumiriau... iš malonumo.

Keino akys vėl geidulingai sužibėjo, Vilou irgi pajuto, kaip ją užliejo geismas. Bet kur kas svarbiau nei geismas buvo jo šypsena.

Šalia jos Keinas atsipalaidavo. Vilou jau pakankamai daug žinojo apie jį, todėl beveik neabejojo, kad jam taip nedažnai nutinka.

– Tikriausiai esi alkana, – pasakė jis. – Laikas pusryčiauti.

– Mirštu iš bado.

Keinas mostelėjo ranka į šaldytuvą.

Vilou užvertė akis.

– Būk geras, liaukis! Aš juk žinau, kas ten yra – keli pakeliai prieskonių ir dėžutė kepimo miltelių.

Keino veido išraiška persimainė, jis atrodė labai patenkintas savimi.

– Tu galvoji, kad žinai viską.

– Žinau. Dėl to valdžios vyrai dažnai man skambina ir klausia, kaip išsisukti iš keblios padėties, – pareiškė Vilou ir priėjusi prie šaldytuvo atidarė. Viduje buvo prikrauta... maisto.

Kurį laiką ji spoksojo be žado, paskui atsisuko į Keiną.

– Sulakstei į parduotuvę, – tarė ji.

Keinas gūžtelėjo pečiais.

– Taip, kol tu miegojai.

– Tu turi savo namuose maisto. Negaliu patikėti...

– Aš nieko prieš pavalgyti. Beje, jau žinau, kokį maistą tu mėgsti. Jaučiau, kad atvažiuosi, todėl šį bei tą nupirkau.

Vilou permetė akimis dėžutę kiaušinių, pakuotę vegetariško bekono, gabalėlį sūrio, dar buvo bandelių, sulčių, neminint duonos, mėsos pietums, salotų ir sausainių tešlos. Iš viso to išeitų ne šiaip paprasti pusryčiai. Mergina uždarė šaldytuvo dureles ir įdėmiai pažvelgė į Keiną.

– Jautei, kad atvažiuosiu? – paklausė ji svarstydama, ar įmanoma ką nors daugiau įžvelgti šiame teiginyje.

– Esi labai užsispyrusi.

Ji priėjo prie Keino ir palietė delnu jam krūtinę.

– Tu esi kietas vaikinas. Jeigu tikrai norėtum, padarytum taip, kad aš neperžengčiau tavo namų slenksčio.

Keinas atsiduso.

– Vilou, neieškok šiame mano poelgyje paslėptos prasmės.

– Liaukis vis tą patį kartojęs. Tu viena ranka glaudi mane, o kita – stumi nuo savęs. Štai kaip viskas yra. – Ji giliai atsikvėpė ir pasirengė puolimui. – Mes susitikinėjame. Gali sakyti, ką tik nori, bet tai tiesa. Artimai draugaujame, esame kartu – pora. Vadink, kaip tau patinka, bet tu nori matytis su manimi, o aš noriu matytis su tavimi. Ir mes matomės, susitikinėjame. Nusileisk pagaliau ant tvirtos žemės.

Keino akyse geismas išblėso, veidas suakmenėjo, bet jis neatsitraukė. Tai jau buvo šis tas. Jis paėmė jai už rankos ir atitraukė nuo savo krūtinės.

– Yra priežasčių, dėl ko aš šito nedarau, – tarė jis.

– Ko nedarai?

– Nesusitikinėju su moterimis.

– Gerai, drožk viską tiesiai šviesiai. – Vilou nusišypsojo. – Tai reiškia, kad aš noriu, kad pasakytum man, ką turi omenyje.

Keinas prisimerkė.

– Aš suprantu, ką tu sakai.

– Nesu tuo įsitikinusi. Jūs, nesusitikinėjantys su moterimis, kartais būnate tokie apgaulingi.

Keinas nuleido jos žodžius negirdomis.

– Artimiems ryšiams užmegzti reikalingas abipusis pasitikėjimas, o aš niekuo nepasitikiu. Tai reikštų gyvenimo pokyčius, o aš to nenoriu.

Kaip žiauriai jis klysta. Keino nesugebėjimas įžvelgti tiesos sukėlė jai liūdesį. Kad ir ką jis sakytų, ja pasitiki. Kitaip jokiu būdu nebūtų davęs jai rakto nuo savo namų. Juk nesunkiai galėjo Hortenziją su kačiukais atiduoti į gyvūnėlių prieglaudą. Bet to nepadarė.

O dėl pokyčių... Dabar ji stovi šalia Keino ir jaučiasi nepaprastai jam artima – jis jau pasikeitė. Juk parvežė iš Niujorko jai dovaną. Pripirko pilną šaldytuvą maisto. Argi tai ne didieji pokyčiai?

Užuot visa tai pasakiusi garsiai, Vilou sumurmėjo:

– Nesijaudink, susitikinėti su manimi visai paprasta. Tik reikia laikytis kai kurių taisyklių, bet juk tu esi sumanus vaikinas. Manau, nebus sunku.

Vilou laukė jo reakcijos sulaikiusi kvėpavimą. Suprato, kuo tai gali baigtis – Keinas gali sutikti su jos pasiūlymu arba išmesti ją lauk. Tiesą sakant, ji nė nenujautė, kas bus toliau.

Keinas įdėmiai pažvelgė jai į akis.

– Kokių taisyklių?

Vilou pajuto palengvėjimą, užplūdo džiaugsmas ir ji drąsiai tęsė savo mintį:

– Leisk pradėti nuo to, kad esu puiki mergina. Pasistengsiu, kad apie kitas nė pagalvoti nenorėtum.

– Man regis, tai kaip nors ištversiu.

– Gerai. Toliau – noriu, kad pažadėjęs paskambinti, taip ir padarytum, o jeigu susitariame susitikti, neužstrigtum kur nors su kita.

Keinas vis dar laikė Vilou rankas savosiose. Dabar jis prisitraukė ją arčiau ir patrynė pirštus.

– Jokia kita manęs nedomina.

Ji kone sumurkė – Keinas kalbėjo tuos žodžius, kuriuos ji ir norėjo išgirsti.

– Džiaugiuosi. Tuo dar tikrai norėsiu įsitikinti. Kas dar? Ak taip, komplimentai. Aš labai mėgstu komplimentus.

– O dovanas? – pasiteiravo Keinas.

– Nereikalausiu. Bet nepasakyčiau, kad nemėgstu, – Vilou nusišypsojo. – Jeigu nori žinoti, aš retai ko nors atsisakau.

Keino akys patamsėjo nuo užplūdusių jausmų.

– Man nebus lengva, Vilou. Tu daug prašai.

– Aš tavimi tikiu.

– Kas bus, jeigu viskas pakryps į bloga?

– Kodėl turime tikėtis blogiausio? O kas bus, jeigu pakryps į gera?

Keinas paleido Vilou ranką ir paglostė veidą.

– Kokia tu optimistė. Turėtum į viską pažvelgti iš šalies.

– Aš pilna gyvenimo džiaugsmo, todėl tokia žavi.

– Teisybė, – sutiko Keinas ir pabučiavo ją. – palauk manęs čia.

Jis apsisuko ant kulno ir išdrožė iš virtuvės. Vilou nulydėjo jį žvilgsniu, paskui pripylė du puodelius kavos ir ėmė laukti jo sugrįžtant.

Keinas sugrįžo su vizitine kortele rankoje.

– Čia yra mano darbo telefono numeris. Kitoje pusėje užrašiau ir mobiliojo.

Vilou paėmė kortelę gerai suprasdama, ką jis siūlo – ryšį su jo pasauliu. Ryšį su juo pačiu. Jeigu reikalai pakryptų į bloga – ko jis taip baiminasi, tai turėdama šią informaciją ji galėtų gerokai apsunkinti jam gyvenimą. Keinas žengė ryžtingą žingsnį.

Mainais už tai Vilou atidavė jam savo širdį. Ji nebuvo įsitikinusi, kad kiti tai palaikytų abiem pusėms naudingu sandoriu.

Vėlų sekmadienio rytą Vilou stovėjo priešais antrą didžiausią kada nors jos matytą namą. Tai buvo nuostabus pastatas su žvilgančiais langais ir angliškuoju parku šalimais. Teks įdarbinti mažiausiai tris sodininkus.

Prie jos priėjo Marina ir įsikabino už parankės.

– Kaip tau patinka?

– Nuostabu. Negaliu patikėti, kad čia gyvena moteris, kurios gyslomis teka mūsų giminės kraujas. Todo namas didesnis, bet mes jo beveik nepažįstame, todėl jis nesiskaito. Kaip manai, ar ji samdo tarnaitę?

– Esu tuo įsitikinusi.

– Man tai nepatiktų. Nenorėčiau, kad kas nors visą laiką mane stebėtų. O kas, jeigu užsigeisčiau po namus pasivaikščioti nuoga? Darbuotojai sutriktų pamatę.

Marina nusijuokė.

– Ar dažnai po savo namus vaikštai nuoga? – Nedažnai, bet norėčiau būti tikra, kad užsimaniusi galiu taip elgtis

Prie jų atskubėjo Julija.

– Atsiprašau, kad vėluoju. Aš... hm, buvau šiek tiek užsiėmusi ir nepastebėjau, kiek valandų.

Vilou žvilgtelėjo į Mariną.

– Man regis, ji nori mums pasakyti, kad juodu su Rajenu vėl žaidė savo meilės žaidimus.

– O, taip.

Julija susiglostė suknelės priekį.

– Man nesvarbu, ką judvi čia tauškiate. Nagi... eime pažiūrėti, ką mums paruošė senelė.

Seserims einant link namo Marina atsiduso.

– Tu susitikinėji su Keinu, tiesa? – paklausė ji Vilou.

Ši nusišypsojo.

– Aha. Tai nebe paslaptis. Mudu pora.

– Nuostabu. Vadinasi, judvi abi jau turite savo išrinktuosius, tik aš viena neturiu. Tai mane šiek tiek slegia.

Julija paplekšnojo Marinai per ranką.

– Tu gali apsukti Todą.

– Na jau ne, ačiū.

Visos trys nusijuokė, tada Vilou paspaudė durų skambutį.

– Ar ji laiko tarnaitę? – tyliai paklausė Marina.

– Taip, netgi verčia ją vilkėti uniformą, – pašnibždomis atsakė Julija.– Tau turėtų patikti.

Buvo ne šiaip kokia tarnaitė, o visas būrys aptarnaujančio personalo. Vienas iš tarnų jas pasitiko atėjusias, kitas atnešė jiems gėrimų, trečias patiekė maistą.

Vilou kaip išgalėdama stengėsi kreipti dėmesį į tai, ką valgo, ir palaikyti pokalbį, bet buvo priblokšta pusryčių kambario grožio.

– Čia daug šviesiau ir ne taip prašmatnu kaip svetainėje, – tarė senelė Rūta, įleisdama seseris į vidų.

Jeigu čia dar neprašmatnu, tai Vilou pamanė neesanti pasirengusi pamatyti dar ką nors prašmatnesnio.

Pro šešis nuožulnius langus atsivėrė vaizdas į nuostabų angliško stiliaus sodą. Virš mozaikinio stalo kabojo trys krištoliniai šviestuvai, o prie sienų glaudėsi du tokio pat stiliaus bufetai. Kilimas atrodė senovinis originalus meno kūrinys, o porceliano indų komplektas vienam žmogui tikriausiai kainavo daugiau, nei ji uždirba per savaitę.

– Kaip sekasi ruošti vestuvių planą? – paklausė Rūta, kai tarnaitė prieš jas padėjo lėkštes su salotomis.

Julija nustebusi pažvelgė į ją.

– A... gerai, puikiai. Tiesą sakant, nelabai planuojame.

– O! Tai gal nusprendėte tuoktis gimus kūdikiui?

Julija paglostė savo pilvą.

– Ne, bet buvau labai užsiėmusi savo darbu.

– Ir Rajenu, – paerzino Marina. – Nejaugi tokios smulkmenos kaip kvietimai ir įžadai gali būti įdomesni už jį?

Julija nusišypsojo.

– Man patinka toks požiūris.

Rūta atsikosėjo.

– Tikiuosi, nepasirodysiu pernelyg įžūli, brangioji, jeigu paprašysiu suteikti man garbę ir vestuves iškelti mano namuose. Užpakalinis kiemas nuostabus net šiuo metų laiku, yra daug vietos vienai ar netgi dviem palapinėms. Žinoma, jei nesukviesite per daug svečių, galima švęsti ir viduje. Trečiame aukšte yra didžiulė pokylių salė. Aš ten neužsuku, bet žinau, kad visai gražu. Pažįstu kelias vestuvių planuotojas, kurios paverstų tą vietelę pasakų šalimi – ar kuo tik panorėtum.

Vilou pažvelgė į seserį. Ji buvo girdėjusi, kad Rūta kišasi į Julijos ir Rajeno santykius. Galiausiai senoji moteris užbaigė kalbą pasakiusi, kad tetrokšta Julijai laimės.

Vilou spėjo, kad pasiūlymas buvo ne tik žingsnis stengiantis užmegzti nuoširdžius santykius, bet ir bandymas įgyvendinti troškimą, kad vyriausioji anūkė iškeltų vestuves jos namuose.

Šie namai ne iš tų, kuriuose Julija jaustųsi smagiai, bet gal jai patiks. Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime.

Julija nusišypsojo senelei.

– Turiu pasitarti su Rajenu. Jeigu jis neprieštaraus, aš labai norėčiau čia atšvęsti vestuves.

– Puiku. Tu pati galėsi viską tvarkyti. Niekur nesikišiu, tik sąskaitas apmokėsiu.

– Ne, – skubiai pasakė Julija. – To nereikia. Mes norime susimokėti patys.

– Tu esi mano anūkė, o jis – sūnėnas. Esate mano giminaičiai, mieloji. Tai bus dovana jums abiem.

Marina pasilenkė prie Vilou.

– Kaip manai, gal ji galėtų vienišoms seserims nupirkti po naują automobilį? – pašnibždomis paklausė ji.

Vilou nusišypsojo.

– Man regis, tereikia paprašyti.

Rūta žvilgtelėjo į Vilou.

– Kaip laikosi tavo draugas? Keinas.

– Aš... a... gerai.

Vilou niekaip negalėjo suprasti, iš kur senelė žino apie Keiną. Gal Todas ar Rajenas prasitarė, kad ji susitikinėja su Keinu, juk jie tikriausiai žino. Na, bent jau Todas turėtų žinoti. Jis galėjo pastebėti jos automobilį prie Keino namų.

– Įdomus vyras, – tarė Rūta. – Atrodo pavojingas, o tai taip žavu ir seksualu.

Vilou vos neužspringo kąsniu. Ar jos septintą dešimtį metų skaičiuojanti senelė ką tik pasakė seksualu?

– Žinai, jis labai turtingas, – pridėjo Rūta. – Jo investicijų dalis įspūdinga.

Vilou išplėtė akis.

– Iš kur žinote?

– Todas užsiminė. Nepasakė tikslių skaičių, bet akivaizdu, kad Keinas dirba ne todėl, jog turi užsidirbti pragyvenimui.

Vilou taip negalvojo. Kad ir kiek pinigų turi Keinas, jis mano, kad to nepakanka. Akivaizdu, nuošali ir saugi vieta nepigiai kainuoja.

Kažin, ar jis tikrai taip pasielgtų? Ar tikrai paliktų visus ir iškeliautų vienas? Tokios mintys ją nuliūdino – ir ne tik todėl, kad išvykdamas Keinas sužlugdytų jos gyvenimą, bet ir todėl, jog Vilou tvir tai tikėjo – tai nesuteiktų jam laimės. Kažkada seniai tas vyras įsikalė į galvą, kad turi būti vienišas. Dabar viskas pasikeitė, bet Vilou nebuvo įsitikinusi, kad jai pavyktų jį įtikinti, jog geriausia likti tarp žmonių.

– Jis atrodo labai patikimas, – tęsė Rūta. – Puiki savybė. Nors vis dėlto yra vienišius. Turėtum į tai atkreipti dėmesį. Tokie vyrai kartais pasikeičia, kartais ne. Prieš atiduodama jam savo širdį įsitikink, kad jau esi jį užkariavusi.

Išmintingas patarimas, – pagalvojo Vilou. Deja, gerokai pavėluotas. Nuo tos akimirkos, kai jis rūpinosi jos išsukta kulkšnimi, Hortenzija ir jos katinėliais, kai susijaudino, katei išėjus pasivaikščioti, jos širdis priklauso Keinui.

Jis gali kvailinti visą likusį pasaulį, apsimesti esąs atšiaurus, rūstus karys, bet Vilou žino, kad širdyje Keinas – jautrus ir rūpestingas žmogus. Vyras, kurį ji myli.

Julija palinko prie senelės.

– Ar tai reiškia, kad jūs laikotės atokiai? – paklausė ji šypsodamasi.

– O Dieve! Aš jau kišuosi, kur nereikia, tiesa? – Rūta atsiduso. – Seni įpročiai. Bet prieš visiems laikams atsikratydama šio įpročio, turiu padaryti dar vieną dalyką.

Julija nusijuokė.

– Būtinai. Ką?

Rūta atsisuko į Mariną.

– Labai norėčiau, kad susitiktum su Todu. Žinau, turi priežasčių prieštarauti. Jeigu nori, atšauksiu tą pasiūlymą duoti jums po milijoną. Kaip manai?

Marina pažvelgė į savo seseris, tada vėl į Rūta.

– Gerai, susitiksiu su juo, bet pasiūlymas turi likti galioti. Kai žadama tokia krūva pinigų, tai tik dar labiau intriguoja.

– Tu tikrai taip manai? – nustebo Julija. – O jeigu jis tau patiks? Pinigai gali viską sugadinti. Patikėk manimi, tai papildoma našta.

– Ak, liaukis. Aš sutinku, senele. Nėra nė menkiausios tikimybės, kad jis man patiks. Abejoju, kad jis iš tų vyrų, kokie krinta man į akį. Susitiksiu tik todėl, kad jūs būtumėte patenkinta, bet nieko gero nesitikėkite.

– Žaidi su likimu, – sumurmėjo Vilou.

– Surizikuosiu, – tarė Marina. – Kaip manote, ar yra bent menkiausia viltis, kad Todas Astonas Trečiasis yra man skirtas vyras?

– Deja, ji teisi, – pripažino Rūta. – Vis dėlto aš negaliu atsisakyti savo senoliškų svajonių. Visa tai dėl šeimos, tiesa? O jeigu jau prakalbome apie šeimą, tai turiu jums pranešti, kad kitą savaitgalį ketinu susitikti su jūsų tėvu – ir to susitikimo labai laukiu.

– Aš taip pat, – prisipažino Marina.

Julija ta žinia nesusidomėjo, tuo tarpu Vilou svarstė, ką šį kartą jai pasakys tėvas.

Kai po priešpiečių seserys išėjo iš senelės namų ir patraukė prie savo automobilių, Marina atsisuko į Juliją.

– Ar tu tikrai norėtum čia iškelti savo vestuves?

Julija nusišypsojo.

– Žinoma. O kodėl ne? Rajenas myli Rūtą, todėl bus tuo patenkintas. Rūta pažįsta geriausius vestuvių planuotojus šiose apylinkėse, todėl viskas vyks sklandžiai. Neleisiu jai už viską sumokėti, bet su viskuo kitu reikėtų sutikti. Tu nepritari?

– Man patinka ši mintis, – atsiliepė Marina. – Namas nuostabus. Manau, kad gražesnės vietos tokiai šventei nesurastum, be to, labai pamalonintum senelę. Pritariu. Kodėl ne?

– Pagaliau mes jai atleidome, – tarė Julija.

– Jeigu jau prakalbome apie atleidimą, – sumurmėjo Marina. – Ar gerai jautiesi? Turiu omeny, dėl to, kad tėtis sugrįžta namo.

Julija gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Kaip nors susitaikysiu su tuo. Kalbėjausi su Rajenu, ir man palengvėjo. Mama myli tėtį. Galiu nesuprasti jos jausmų, bet gerbti privalau. Jis yra jos vyras ir mūsų tėvas. Kad ir niekam tikęs savanaudis, vis dėlto yra šeimos dalis.

Marina nusišypsojo.

– Tol, kol tu paisysi kitų žmonių jausmų.

Julija sunkiai atsiduso.

– Kaip įmanydama stengiuosi būti nešališka, supratote? Gerai taip, kaip yra. Širdyje vis dar pykstu už tai, ką jis per pastaruosius dvidešimt metų padarė mamai, ir siuntu ant mamos, kad ji nuolat viską jam atleidžia. Bet tik ji pati gali priimti kokį nors sprendimą, man nedera kištis. Aš mamą myliu ir pripažįstu, kad jis mano tėvas. Šiuo metu tai viskas, ką pajėgiu. Jeigu kas nors tikisi daugiau, turės nusivilti.

– Svarbiausia, kad atvažiuosi su juo susitikti, – tarė Marina. – O aš laukiu nesulaukiu, kaip noriu pamatyti tėtį.

– Visada buvai jo numylėtinė, – atlaidžiai mestelėjo Julija.

– Nebuvau numylėtinė, bet mes sutarėme. Pripažįstu, gyvenimas būtų buvęs geresnis, jeigu jis nuolat būtų buvęs šalia – bet nebuvo. Todėl priimu jį tokį, koks yra, ir džiaugiuosi, kai sugrįžta.

– Tu esi geresnis žmogus nei aš kada nors būsiu, – liūdnai tarė Julija. – Turiu skubėti. Susitinku su Rajenu.

Ji pamojavo seserims ir įlipo į automobilį.

Marina atsisuko į Vilou.

– Man regis, tu norėtum važiuoti pas Keiną.

– Labai.

– Oho, abi mano seserys rimtai įsimylėjo. Tikriausiai ir man reikia susirasti vaikiną.

– Tu turi Todą.

Marina nusijuokė.

– Tikra tiesa. Man regis, kad po vienintelio mūsų pasimatymo šis reikalas bus baigtas visiems lai- kams. – Ji apkabino Vilou. – Iki pasimatymo pas mamą.

– Iki.

Marina nuvažiavo.

Vilou įlipo į automobilį ir užvedė variklį.

Dabar, kai ji liko viena, nebereikėjo apsimetinėti, kad džiaugiasi, jog tėvas vėl grįžta. Jautėsi kalta, kad turi slėpti nuo kitų, jog bijo su juo susitikti. Tėvas niekada nesidomėjo, ką ji veikia, kaip stengiasi susitvarkyti savo gyvenimą, nes laikė ją nevykėle.

Vaikystėje Vilou beviltiškai stengėsi padaryti ką nors, kad tėvas ja didžiuotųsi. Daugybę kartų nepasisekė. Prieš kelerius metus liovėsi tai dariusi. Bet tai nereiškia, kad atlėgo skausmas.

Vilou įsirangė į Keino mersedesą. Kitą kartą malonus natūralios odos kvapas ir prietaisų skydas, labai panašus į tuos, kurie įmontuoti lėktuvuose, būtų ją išblaškęs. Jeigu ne kas kita, tai bent jau pradėtų svarstyti, kodėl odos kvapas jai toks malonus, juk ji nevalgo mėsos – na, nebent ypatingomis progomis, kurios nesiskaito.

Bet šią popietę apie tai negalėjo galvoti, nes teko slopinti kylantį šleikštulį – užvis labiau ji norėjo išsivemti, troško, kad pagaliau atsileistų tas vidurius surakinęs baimės mazgas.

– Tu pernelyg tyli, – tarė Keinas, įsukęs į keliuką kairėje, ir pažvelgė į ją. – Esu girdėjęs, kad tai ne visada gerai.

– Man viskas gerai. Tiesą sakant, ne taip jau gerai, bet nesijaučiu siaubingai. Tik šiek tiek baisu. Visa tai – klaida. Kodėl mes taip elgiamės? Neturėtume to daryti. Aš turėjau pasakyti ne, o gal geriau – kad mudu užsiėmę, mažų mažiausiai, kad tu užsiėmęs. Nereikėjo tavęs kviesti. – Vilou skaudžiai įsikando į lūpą ir aiktelėjo. – Nenorėjau pasakyti nieko bloga.

– Na ką tu. Mane sujaudino tavo pasitikėjimas manimi.

Tai privertė Vilou nusišypsoti.

– Tu ne iš tų vaikinų, kurie jaudinasi.

– Nebūk tokia tikra.

– Jeigu turėčiau daug pinigų, galėčiau lažintis iš visų. Šiaip ar taip, aš dėl savęs abejoju, ne dėl tavęs. Bjauriai nervinuosi. Be to, tau nerūpi šeima. Tai kodėl sutikai?

Keinas atsisuko į ją.

– Todėl, kad mane pakvietei. Atrodė, tau tai gana svarbu.

Kitomis aplinkybėmis Keino žodžiai būtų sujaudinę Vilou, ji pajustų šiltą plazdenimą krūtinėje. Bet tik ne šiandien. Baimė buvo pernelyg didelė, ji vis didėjo ir grasino baigtis katastrofa.

– Tai dėl tėčio, – pagaliau prisipažino ji. – Jis sugrįžo. Nors tai gerai, vis dėlto... kelia sumaištį.

– Kartais tėvai taip veikia.

– Ar tu savuosius prisimeni? – paklausė Vilou.

Keinas gūžtelėjo pečiais.

– Tėvo neprisimenu. Niekada nesu jo matęs. Abejoju, ar mama žinojo, kas jis. O ją prisimenu miglotai. Dažniausiai drybsodavo lovoje arba būdavo išėjusi. Kai ji mirė, man buvo aštuoneri.

Kalbėjo Keinas ramiai, tarsi seniai būtų susitaikęs su tuo. Nejaugi tai įmanoma?

– O ką veikė socialinės globos tarnyba? – paklausė Vilou. – Kodėl tavęs niekas nepriglaudė?

– Nemaniau, kad jie žinojo, jog išvis esu. Kai mama mirė, išėjau į gatvę. Šiaip ar taip, didesnę laiko dalį ten gyvenau. Buvau tarsi talismanas kelioms gaujoms. Tai nedidelis pasiekimas, kad pripažintų kaip autoritetą, bet buvau jiems naudingas pasiuntinys – išnešiodavau narkotikus, surinkdavau pinigus.

Vilou klausėsi jo pasakojimo ir negalėjo patikėti. Tai skambėjo taip neįtikėtinai, tarsi būtų kalbėjęs apie gyvenimą Saturne.

– Tu nelankei mokyklos?

– Tik pradinę.

– Bet juk esi išsilavinęs.

– Baigiau mokslus tarnaudamas armijoje. Kai pradėjau mokytis, supratau, kad neturiu elementariausių žinių. Laisvalaikiu pradėjau skaityti. Visko išmokau savarankiškai.

Tai netilpo Vilou galvoje. Šis protingas ir stiprus vyras jau suaugęs viską pradėjo nuo nulio.

Ką gi, jos apgailėtinas vakarėlis gali baigtis dar blogiau nei ji manė. Anksčiau ji jaudinosi tik dėl to, kaip pasirodys jos tėvas, ką jis kalbės apie ją Keinui girdint. Dabar Keinas jai atrodė dar žavingesnis, ir jos laukė dar didesnis pažeminimas.

Vilou norėjo papasakoti Keinui apie savo baimes, kad jis apkabintų ją ir pasakytų, jog tai nesvarbu. Tik nebuvo įsitikinusi, kad jis taip ir padarys. Tiesą sakant, labiau už viską troško, kad jis prisipažintų ją mylįs. Bet, cituojant Marinos žodžius, nedaug vilčių, kad Keinas yra jai skirtas vyras.

Bet ji patinka Keinui. Ji patinka jam, juodu susitikinėja – o juk anksčiau Keinas vengė moterų, vadinasi, tai jau šis tas. Reikėtų įsikabinti į šią mintį ir melsti stebuklo. Galbūt kada nors ateis tokia diena, kai ji susitiks su tėvu ir šis nepasakys nieko bjauraus.

Vilou jautė, kaip dega jos akys. Dabar betrūko tik apsiraudoti. Mergina giliai įkvėpė ir nusuko kalbą.

– Katinėliai auga ne dienom, o valandom, – tarė ji. – Jiems reikėtų didesnės dėžės.

– Nupirksiu šią savaitę.

Vilou prisivertė galvoti apie Hortenziją ir jos nuostabius kačiukus, kokie jie mieli. Tokios mintys neskaudina – apie katinėlius ir šokoladą, bei apie tai, kaip Keinas ją glamonėjo naktį.

Pilvo skausmai šiek tiek atlėgo... kaip tik jiems privažiavus prie motinos namų.

– Atvykome, – tarė ji tikėdamasi, kad tai skamba gerokai smagiau, nei ji jaučiasi.

Jie įėjo į vidų. Visi kiti jau buvo susirinkę ir šūktelėjo sveikindamiesi. Kaip visada, tėvas stovėjo apsuptas namiškių.

Vilou pagalvojo, kad jis visai nepasikeitęs. Vis dar gražus šviesiaplaukis, dailiai įdegęs, kai juokdamasis primerkdavo žydras akis, kampučiuose susimesdavo raukšlelės.

– Tu tikriausiai Keinas? – linksmai paklausė Džekas Nelsonas. – Daug girdėjau apie tave.

Vyrai paspaudė vienas kitam ranką.

– Kaip laikosi manoji Vilou? – pasiteiravo Džekas.

– Gerai, tėti, – paskęsdama tėvo glėbyje tarė ji.

Jo rankos buvo tokios savos, Vilou užplūdo skausmingas ilgesys, sumišęs su baime. Ji žinojo, kad smūgiai kris, tik neaišku, kada ir kur.

Vilou atsitraukė, bet tėvas uždėjo ranką jai ant peties.

– Štai kur mano tikroji vieta, – tarė jis. – Šalia dukrų.

Vilou nusipurtė jo ranką ir nuėjo pas motiną.

– Kaip laikaisi? – paklausė ji, nors buvo aišku be žodžių – mamos veidas spindėjo iš laimės.

– Puikiai. Džiaugiuosi, kai jis vėl namie.

Vilou linktelėjo. Ji pastebėjo, kad Keinas kalbasi su Rajenu. Julija stovėjo šalia savo sužadėtinio ir laikė jį už rankos, tarsi būtų bijojusi, kad jis nedingtų. Šeimyniniai santykiai išties sudėtingas dalykas.

– Pažiūrėkime, ar taikliai pataikysiu, – tarė Džeikas Keinui. – Tu dirbi Rajenui.

Keinas linktelėjo.

– Esu atsakingas už apsaugą kompanijų, į kurias yra investavę Rajenas su Todu.

– Rajenas sako, kad tu – geriausias šioj srity.

– Išmanau savo darbą.

– Nuostabu! – Džekas paplekšnojo Keinui per nugarą. – Tikrai puiku. Bent jau tu nepanašus į ankstesnius Vilou nevykėlius.

– Tėti, – įsiterpė Marina, imdama tėvą už rankos, – eime į poilsio kambarį. Los Andželo universiteto komanda žaidžia su Vašingtono universitetu. Pažiūrėsime, kaip mūsų vaikinai išspardys tiems Sietlo snargliams užpakalius.

Vilou nudžiugo, kad pavyko išvengti nemalonumų, bet būtų norėjusi, kad seseriai neprireiktų įsikišti. Jos skruostai degė raudoniu, baimė kaustė kūną.

Tėvas leidosi nuvedamas, bet žengdamas į poilsio kambarį atsisuko ir pažvelgė į Keiną.

– Džiaugiuosi, kad Vilou daro pažangą. Visada dėl jos baiminausi. Ji ne tokia protinga ar graži kaip seserys. Galvodavau: kam ji gali būti reikalinga. Džiaugiuosi, kad klydau.

Vilou pasijuto taip, tarsi tėvas būtų smogęs emocine beisbolo lazda. Jos veidas liepsnote liepsnojo iš gėdos.

Nežinodama, ką daryti, ji nubėgo į virtuvę, čiupo peilį ir pradėjo raikyti duoną. Nežinojo, ką jie valgys, net nenutuokė, kam mama pasidėjo duoną ant stalo, todėl galėjo sugadinti jos sumanymą, bet reikėjo kažką daryti. Staiga vaizdas išskydo, Vilou metė peilį ir prapliupo verkti.

Tada pasirodė seserys.

– Tikras bukagalvis, – sumurmėjo Julija, apkabindama Vilou. – Dėl to aš jo ir nekenčiu.

– Taip, supratingumu tėtis nepasižymi, – tarė Marina, apkabindama jas abi. – Vilou, man labai gaila.

Vilou leidosi apgaubiama jų meilės. Tai neužgydė žaizdos, bet šiek tiek sumažino skausmą. Širdį draskė prisiminimas apie pažeminimą. Ką pagalvojo Keinas?

– Man nereikėjo Keino čia kviestis, – sušnibždėjo ji. – Negaliu nė pagalvoti...

Seserys nieko neatsakė, tik tyliai pasišalino. Sekundėlę pabuvusi viena Vilou staiga pasijuto apglėbta stiprių rankų.

Jai nereikėjo atsimerkti, iškart atpažino, kieno glėbyje atsidūrė. Sielą draskė dvejonės. Jai reikėjo Keino palaikymo, bet mergina nedrįso pažvelgti jam į akis.

– Atleisk už viską, – paprašė ji, prisivertusi pažvelgti jam į veidą.

Keino akyse ji nepamatė priekaišto, atvirkščiai – jose švietė visai kitokie jausmai, labai panašūs į švelnumą.

– Mes negalime pasirinkti tėvų.

– Teisybė. Jis visada toks buvo. Gal nori važiuoti namo? Mane parvežtų Marina.

Keinas nušluostė jai ašaras, tada pasilenkė ir pabučiavo į lūpas. Tas bučinys buvo karštas ir aistringas. Juodu glaudėsi vienas prie kito, Vilou galva apsvaigo, siela apsivalė nuo slegiančios baimės ir nerimo.

– Aš trokštu tavęs, – išsprūdo Keinui kartu su atodūsiu. – Noriu tave nurengti nuogai ir mylėtis su tavimi, kol abu neteksime jėgų. O po to noriu su tavimi kalbėtis ir būti šalia tavęs. Man reikia tik tavęs, Vilou. Tu žinai, kad nenoriu užmegzti ilgalaikių santykių, bet vis dėlto esu čia, su tavimi. Per savo gyvenimą turėjau daugybę moterų, bet tu už jas visas daug pranašesnė. Esi nepakartojama – aistringa ir graži, užsispyrusi ir atleidžianti. Aš tavimi žaviuosi.

Itampa dingo, Vilou ašaros išdžiūvo, ji troško susilieti su Keinu, ištirpti ir likti jame amžinai.

Tai meilė. Vilou labai norėjo ištarti šventus meilės žodžius, bet susivaldė. Keinas pajėgus atlaikyti daug ką, bet kažin, ar jau yra pasirengęs būti mylimas. Neatrodė teisinga už jo užuojautą ir supratingumą atsimokėti žodžiais, kurie gali jį išgąsdinti.

Bet netrukus išauš ta diena, kai ji galės atverti jam savo širdį. Netrukus.

Matydamas Nelsonų šeimos santykius Keinas jautėsi nejaukiai. Jeigu draugišką bendravimą galėtume palyginti su šokiu, tai nesuklystume tvirtindami, kad visi šios šeimos nariai pamiršo žingsnelius. Julija tvirtai laikėsi įsikibusi į Rajeną, tarsi tik šalia jo jaustųsi saugi. Vilou nutaisė drąsuolės miną, bet didelės jos akys buvo sklidinos skausmo ir Keinas mielai būtų ką nors sudaužęs arba... sumušęs. Atrodė, kad Marina vienintelė iš seserų geba sutarti su savo tėvu, ji elgėsi ramiai ir laisvai, o Naomė, mergaičių motina, puldinėjo nuo vieno prie kito, stengdamasi palaikyti taiką.

Keinas jau keikė save, kam sutiko palydėti Vilou į nelabai sėkmingą šeimos susitikimą. Iš anksto nujautė, kad iš to nebus nieko gero, tačiau kai Vilou paprašė, jis sutiko. Kažkodėl jam buvo sunku atsisakyti.

Jautė, kad nebepajėgia laikytis savo seniai nusistatytų taisyklių. Kartą jau nukentėjo dėl moters, todėl gerai suprato, prie ko gali privesti artimas ryšys. Įsileidęs moterį į savo širdį gali prarasti gyvybę.

– Keinai! – linksmai šūktelėjo jam Džekas. – Eime su manimi į kabinetą.

Keinas mieliau būtų šokęs į jūrą, kurioje knibžda piranijos. Vis dėlto vyras linktelėjo galvą ir nusekė paskui Džeką per poilsio kambarį į knygų spintomis apstatytą kabinetą. Džekas uždarė paskui save duris.

– Aš myliu savo moteris, bet kartais vyrui reikia pagyventi be jų, – pareiškė jis šypsodamasis. –Supranti, ką noriu pasakyti?

Kol šeimininkas įpylė jiems škotiško viskio, Keinas įsitaisė odiniame krėsle. Džekas atsisėdo priešais jį ir pakėlė savo stiklą.

– Už mano moteris. Kad jos visada lauktų manęs namuose.

Keinui tostas nepatiko. Tačiau ar verta komplikuoti santykius. Viešnagė tuojau baigsis ir jie su Vilou išvažiuos.

Džekas atsiduso.

– Mano gyvenimas puikus, argi ne? Myliu šiuos namus ir jaučiuosi laimingas, kai sugrįžtu. Naomė – nuostabi moteris. Geraširdė ir maloni. Ji mane supranta. O svarbiausia – kantri kaip tikra šventoji. Ir mergaitės ypatingos. Žinoma, būčiau norėjęs turėti sūnų. O kuris vyras to nenorėtų? Bet gal ir geriau, kad turiu dukras.

Keinas siurbtelėjo viskio. Gėrimas buvo puikus, išlaikytas aštuoniolika metų. Žinodamas, kiek toks butelis kainuoja, Kainas suabejojo, kad Naomė pajėgtų tokį įpirkti.

– Žinoma, kad dukros geriau, – nerūpestingai sutiko Keinas. – Gyvendamas tokį gyvenimą, kai vos pajutus niežėjimą tarp kojų metate šeimą, prisišauktumėte bėdą. Užaugęs sūnus sumaltų jus į miltus.

Džekas įsmeigė į jį akis.

– Na jau ne.

– Kaip tik taip ir būtų.

Džekas gūžtelėjo pečiais.

– Papasakok man apie savo darbą. Ar tau patinka dirbti Rajenui? Argi anksčiau netarnavai armijoje? Dabar turėtum nuobodžiauti...

– Tarnavau specialiosiose pajėgose, – tarė Keinas, pastatęs stiklą ant mažo stalelio netoliese. – Beveik devynerius metus. Buvau slaptasis agentas. Prasibrauni ten, kur reikia, padarai darbą ir dingsti – niekas nė nesuuodžia, kad ten buvai. Man gerai sekėsi.

Džekas krestelėjo galvą.

– Nuostabu. Tikrai nuostabu.

– Vėliau tapau asmens sargybiniu. Švelniai tariant. Kitaip sakant, buvau samdinys. Gyvenau pavojingiausiose pasaulio vietose, bet išlikau gyvas. Už tokį darbą gerai mokama.

– Galiu įsivaizduoti, – Džekas pasimuistė krėsle. – Gal ir man reikėtų imtis kokio kito verslo, kaip manai?

Keinas atsistojo ir iš viršaus pažvelgė į vyresnįjį vyrą.

– Mes nesame draugai, Džekai. Ir niekada nebūsime. Jūs man nepatinkate, aš jūsų negerbiu. Vis dėlto esate Vilou tėvas, to net ir labai norėdamas negaliu pakeisti. Esate tikras kvailys. Turite žmoną, kuri jus dievina, dukras, kurios jumis žavisi, bet to negana. Kyla noras pažaisti, ir jūs jas paliekate. Tada jos laukia jūsų, todėl iš dalies irgi yra kaltos dėl jūsų gyvenimo būdo. – Keinas pasuko link durų, bet stabtelėjo ir atsigręžė į Džeką. – Jeigu būčiau jūsų sūnus, jau seniai būčiau jus išspyręs pro duris. Laikas suaugti ir tapti tikru vyru. Regis, toks gyvenimas, kokį dabar gyvenate, jums patinka. Bet daugiau neverskite Vilou ašaroti. Jeigu tai pasikartos, aš jus sučiupsiu ir kaip gyvatei nudirsiu odą. Ar supratote?

Džekas išsigandęs linktelėjo galva ir Keinas išėjo iš kambario.

Jis pasuko į užpakalinį kiemą, kur tikėjosi keletą minučių pabūti vienas ir nusiraminti. Bet tai ilgai netruko. Atsivėrė durys ir iš namo išėjo Naomė.

– Suprantu, kad trukdau, – tarė ji. – Neužlaikysiu. Girdėjau, ką pasakei Džekui.

Keinas iš apmaudo vos sulaikė dejonę. Ir kodėl taip turėjo nutikti? Jis pažvelgė į Vilou motiną.

– Norite, kad aš atsiprašyčiau?

– Nebūtina, – šypsodamasi tarė ji. – Man tai padarė įspūdį. Džekas išsigando. Nors aš ir myliu savo vyrą, bet nesu akla, pastebiu jo trūkumus. Gal tau pavyks jį pakeisi, nors aš tuo abejoju.

– Turėtumėte liautis visą laiką jo laukusi sugrįžtančio, – kategoriškai pareiškė Keinas.

– Gal ir turėčiau, bet nesiliausiu. Geriau, kad jis nors retkarčiais sugrįžta, nei išeitų visiems laikams. Esu silpna moteris. Bet atėjau čia ne apie save pasikalbėti. Noriu padėkoti, kad apgynei Vilou. Daugybę metų prašiau Džeko, kad galvotų, ką kalba Vilou, bet jis manęs neklausė. Tikiuosi, tavęs paklausys.

Tai jau šis tas, – pamanė Keinas.

– Kodėl jis užgaulioja Vilou? Kodėl ne Juliją ar Mariną?

Naomė atsiduso.

– Vaikystėje Vilou turėjo mokymosi problemų.

Nieko rimto, bet kurį laiką jai buvo sunku suspėti su bendraklasiais. Gydytojai ramino, sakė, kad ji tik truputį lėčiau bręsta. Galiausiai viskas savaime susitvarkė. Bet Džekas negali, o gal nenori pamiršti to laikotarpio. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl jis įsikalė į galvą, kad Vilou ne tokia graži kaip jos seserys.

– Ji tikrai ne tokia kaip seserys, – patvirtino Keinas. – Vilou daug gražesnė.

Naomė vėl nusišypsojo.

– Tikiuosi nesi šališkas.

Keinas gūžtelėjo pečiais.

– Man atrodo, kad žiūrėdamas į Vilou Džekas mato daug savo paties bruožų, – tęsė Naomė. – Ji svajotoja. Bent jau anksčiau tokia buvo. Regis, dabar nusileido ant žemės ir surado savo vietą. Jai patinka naujas darbas daigyne.

Keinas prisiminė galybę augalų, kurie pamažu atsirado jo namuose.

– Ir man taip atrodo.

– Ir aš nerimavau dėl Vilou, man nepatiko vaikinai, kuriuos ji pasirinkdavo. Pasaulyje daug kenčiančių sielų, kurias reikia gelbėti. Bet dabar suprantu – ji laukė, kol sutiks tinkamą vyrą. – Naomė palietė Keino ranką. – Tu esi pats geriausias iš visų, nieko kito jai nelinkėčiau. Ačiū.

Naomė apsisuko ir sugrįžo į namą.

Keinas stovėjo prieangyje, įsmeigęs žvilgsnį į vešlų sodą, bet iš tiesų nieko nematė. Kiekviena kūno ląstele jautė, kad pakliuvo į keblią padėtį ir kiekvieną akimirką klimpsta vis giliau.

Buvo naktis. Vilou prisiglaudė prie Keino, kuris gulėjo ant nugaros.

– Ar graužiesi, kad važiavai su manimi? – paklausė ji.

Jis perbraukė per šviesius jos plaukus.

– Nebuvo taip jau blogai.

– Iš pradžių jaučiausi kaip košmariškame sapne, bet vėliau reikalai pasitaisė. Pasakiau tėčiui apie savo naują darbą, jis man pritarė. Maniau, kad dangus nukris, bet nenukrito. Tėtis tikrai buvo labai malonus. Gal pasikeitė.

Jos balse buvo girdėti džiaugsmas ir nuostaba. Keinas suprato, kad su Džeku pasielgė teisingai. Žinoma, jis mieliau būtų išsivedęs tą vyrą į lauką ir sulaužęs kelis šonkaulius, bet gerai išauklėta visuomenė tam nepritartų. Vilou turbūt paklaiktų sužinojusi, kad jis sužalojo jos tėtį. Tarp prieštaringų jausmų, kurie siaučia jos krūtinėje, tikriausiai nerastum tolerancijos smurtui.

– Pietūs buvo gardūs, – pridūrė Vilou ir ėmė kalbėti apie valgį.

Keinas klausėsi jos švelnaus balso jausdamas, kaip užplūsta geismas. Nors juodu visai neseniai mylėjosi, jis vėl jos troško.

Geismas. Kada jis iš tikrųjų geidė kokios kitos moters? Geidė taip, kad norėtų rūpintis ja ir tikėti, būti drauge, kalbėtis... Juk anksčiau vien mintis apie tai mirtinai erzino.

Vilou pasirėmė alkūne ir pažvelgė į Keiną. Ji buvo nuoga, ilgi plaukai dengė krūtis. Gundanti fėja. Ką, po šimts, jis padarė, kad turi tokią moterį?

– Noriu kai ką tau pasakyti, – tarė ji jam. – Pasakysiu, o tada tu turėsi mane apkabinti. Mes išjungsime šviesą ir miegosime. Tau neleidžiama įsiterpti. Nenoriu, kad mane pertrauktum. Kalbu rimtai. Aš noriu tau prisipažinti. Gerai?

Baimė nuvijo geismą. Keinas įsitempė, tikėdamasis blogiausio, ir linktelėjo galvą.

Vilou atsiduso, paskui nusišypsojo.

– Aš tave myliu, Keinai. Kurį laiką nesiryžau prisipažinti, bet galiausiai supratau, kad turiu ištarti tuos žodžius. Aš tave myliu.– Ji padėjo galvą jam ant peties ir užsimerkė. – Labanakt, Keinai.

– Labos nakties.

Jis išjungė šviesą ir atsigulė. Vilou jį myli. Nesvarbu, ar jis tuo patikėjo, ar ne. Ji yra įsitikinusi – ir to pakanka.

Kaip jis leido, kad tai nutiktų?

Po šimts, kvailas klausimas. Jis įsileido Vilou į savo namus ir ji pasijuto čia sava. Dabar yra įsimylėjusi ir kupina vilčių, o jis negali jai nieko duoti. Jam nereikia jos meilės. Nei dabar, nei kada nors vėliau.

Keinas suprato, kad Vilou savo meilę jam duoda kaip dovaną, o jam pačiam ji reiškė nei daugiau, nei mažiau – tik spąstus. Jis įsivaizdavo, kad ji geležiniais pančiais prikausto jį prie namų. Reikia išsilaisvinti arba numirti. Turi pasiaukoti pats arba paaukoti Vilou.

Galima apsimesti, kuri laiką dar svarstyti, kaip elgtis. Bet Keinas jau žinojo, kokį kelią rinksis, nors tai labai įskaudins Vilou.

Kitą rytą, kol Keinas ruošėsi į darbą, Vilou išvirė kavos. Nors jautėsi labai laiminga, širdį graužė kirminėlis. Ji neapgailestavo pasakiusi jam tiesą apie savo jausmus ir didžiavosi, kad pagaliau išdrįso, vis dėlto negalėjo atsikratyti lengvo nervinio virpulio pilve. Keinui nereikia draugės, jis palieka moterį, jeigu ji įsimyli. Kaip jis elgsis dabar, kai ji prisipažino?

Kai Keinas įėjo į virtuvę, Vilou įpylė kavos į jo kelioninį puodelį ir ištiesusi jam akimirką leido sau paganyti akis į žavingus plačius jo pečius, siaurus klubus, ant kurių dailiai gulėjo individualaus siuvimo kostiumas.

– Labas rytas, – pasisveikino jis ir pabučiavo Vilou į lūpas, tada paėmė puodelį. – Pusę aštuonių paskirtas pasitarimas, turiu bėgti.

– Gerai, aš pašersiu Hortenziją.

– Ačiū, – jis vėl ją pabučiavo.

Vilou čiupo jam už švarko atvartų ir įsistebeilijo į akis.

– Noriu paklausti dėl praėjusios nakties, – pradėjo ji. – Ar tau nekelia nerimo tai, ką pasakiau?

– Tu visada klausysiesi savo širdies, Vilou. Aš to nepakeisiu.

Tik tada, kai Keinas išvažiavo, Vilou suprato – jis taip ir neatsakė į jos klausimą.

Šaudykla buvo įrengta rekonstruotame sandėlyje. Ji buvo privati ir prašmatni, skirta tiems, kurie turi pakankamai pinigų, kad gautų geriausią aptarnavimą. Keinas nuskenavo savo klubo nario kortelę ir patraukė į pagrindinę salę. Patikrinęs, ar užtaisytas pistoletas, jis užsidėjo ant ausų garso slopintuvus ir įėjo į kambarį.

Vis tiek girdėjo šūvių papliūpas, matė ugnies blyksnius. Nekreipdamas dėmesio į kitus šaulius jis nuėjo iki pabaigos ir pažvelgė į taikinį. Bet vietoje vyro silueto pamatė Vilou. Vėl išgirdo, kaip ji nusijuokė lenkdamasi paimti katinėlio, prisiminė jos klubo linkį, kai šoko virtuvėje pagal kažkokią kantri muziką. Vėl juto švelnios jos odos šilumą, girdėjo palaimingą atodūsį, patyrus pasitenkinimą su juo.

Keinas nuleido ginklą, bet tuoj prisivertė nusitaikyti. Į klubą jis ateidavo porą kartų per mėnesį, kad neprarastų įgūdžių. Jam patiko čia leisti laiką, Keinas mėgo iššūkius. Bet šiandien viskas kitaip, nes jo mintis buvo užvaldžiusi Vilou.

Jis giliai įkvėpė, atsikratė minčių apie Vilou, tada nusitaikė į taikinį ir iššovė šešis kartus iš eilės.

Prie jo priėjo vadybininkas Džordžas.

– Sveikas, Keinai. Kurį laiką pas mus nesirodei.

– Sveikas. Buvau užsiėmęs.

Džordžas pažvelgė į taikinį.

– Nejaugi viena kulka nepataikė?

Keinas paspaudė mygtuką, kad taikinys priartėtų, tada nusikeikė. Buvo visiškai aišku, kad viena kulka pralėkė pro šalį.

– Juk tu nepasitraukei iš žaidimo, – tarė Džordžas. – Tikiuosi dažniau tave čia pamatyti.

Keinas linktelėjo ir vyras nuėjo.

Taikinys lengvai virpėjo Keinui grąžinus jį į pradinę padėtį, tada jis įsistebeilijo į savo ginklo vamzdį. Gresia realus pavojus, nes jis praranda gebėjimus. To negalima leisti, negalima rizikuoti, kad netektų sumokėti gyvybe.

Jam nereikėjo klausti, kas nutiko – Keinas tiksliai žinojo, kas pasikeitė jo gyvenime. Arba kas jį pakeitė.

Vilou jį myli. Ji ištarė šiuos žodžius tarsi nuosprendį, jam nekilo abejonių. Turėjo ja patikėti, ir tas tikėjimas pakeitė viską.

Ji pati buvo meilė. Džiaugsmingas jos buvimas įkūnijo šį žodį. Vilou šilta ir rūpestinga, dosni ir siautulinga. Ir pakankamai stipri, kad tikėtų tuo, kuo patikėti jis neturėjo drąsos.

Neįmanoma duoti jai to, ko ji trokšta. O trokšta, kad jis mylėtų ją, geistų jos – kad norėtų visą gyvenimą būti su ja. Nuo tokių minčių Keiną užplūdo geismas, sumišęs su siaubu. Kažkodėl geismas jį nustebino.

Nejaugi jis pasidavė jausmams? Argi tai įmanoma, kad pasirinkęs kitokį gyvenimo kelią ir susisaistęs su kitu žmogumi gali išlikti gyvas? Nejaugi akistata su mirtimi, kurią patyrė nesuskaičiuojamą daugybę kartų, nieko jo neišmokė?

Keinas giliai atsikvėpė, tada staigiai atsisuko į taikinį ir šovė. Šį kartą kulkos susmigo į nedidelį plotą, kaip tik ten, kur turėtų būti širdis. Jį užliejo ramybė. Jeigu supranti, kas blogai, gali tai pataisyti.

Šiame pasaulyje išlieka tik stipriausieji. Jis bus tas, kuris pasiduos paskutinis.

Vilou atsivežė pas Keiną dar vieną augalą. Šį kartą vos gyvą orchidėją. Beverli sakė, kad jau per vėlu ją išgelbėti, bet Vilou buvo įsitikinusi, kad jai pavyks įtikinti menką augalėlį išsilaikyti kuo ilgiau ir sustiprėti.

Vos įėjusią į vidų ją pasveikino trys labai sunerimę katinėliai.

– Išsiropštėte iš savo dėžės, – tarė ji ir pastačiusi vazonėlį ant stalo pritūpė ant grindų. – Net patikėti sunku, kad jūs jau tokie dideli ir stiprūs.

Kačiukai pribėgo prie jos ir pradėjo ropštis ant kelių. Aštrūs kaip adatos jų nagučiai persmeigė džinsus ir susmigo į šlaunį. Vilou nusipurtė iš skausmo ir pakėlė didžiausią skriaudėją, pilkai baltą patinėlį su rudomis dėmelėmis ant snukelio ir letenėlių.

– Tu juk laukinis padaras, ar ne? – čiauškėjo ji, glausdama katinėlį prie veido. Jis sumurkė ir patrynė snukelį jai į skruostą.

Raina katytė tupėjo Vilou ant kelių ir letenėlė gaudė maskatuojančią broliuko uodegytę.

– Jūs tokie žavūs, – tarė Vilou. – Norėčiau auginti jus visus.

Žinoma, apie tai neverta nė galvoti. Iš tikrųjų tai jai visai negalima laikyti katės, ypač savo namuose. Bet jeigu persikraustytų...

Vilou išsitiesė ant grindų ir leido katinėliams ant jos ropinėti ir išdykauti. Priėjusi Hortenzija irgi švelniai pasiglaustė. Mergina ilsėjosi apgaubta katiniškos meilės.

Kas galėjo pagalvoti, kad viskas šitaip susiklostys? Prieš porą mėnesių ji atvažiavo į šį dvarą ketindama įkrėsti proto Todui. Nuo to laiko jos gyvenimas pasikeitė iš esmės. Ji jaučiasi patenkinta savo darbu, yra beviltiškai įsimylėjusi ir juda visiškai kita kryptimi. Gyvenimas nėra tik netikėtumų virtinė... o tai labai, labai gerai.

Išgirdusi durų spynoje trakštelint raktą Vilou ilgesingai nusišypsojo. Kai Keinas įėjo į vidų, ji nusišypsojo ir jam nuo grindų.

– Katės paėmė mane įkaite. Turi mane išgelbėti. Įsivaizduok, kad tokia tavo užduotis, pone Didysis apsaugininke?

Bet užuot nusišypsojęs, pasiūlęs jai ranką ar net prisėdęs ant grindų šalia jos, Keinas uždarė paskui save duris ir tarė:

– Norėčiau su tavimi pasikalbėti. Gal galėtum atsikelti?

Keinas nenusišypsojo. Nedarė nieko. Kol Vilou atsikėlė nuo grindų, ramybės nedavė nuojauta, kad kažkas nutiko. Kas?

Ir staiga mergina suprato. Keino akys. Jos buvo tuščios. Tokios pat tuščios kaip tada, kai jie susitiko pirmą kartą

– Kas nutiko, Keinai?

– Tai buvo klaida, – tarė jis. – Atsiprašau, jeigu suteikiau vilčių. Neturėjau leisti, kad patikėtum, jog tarp mūsų gali užsimegzti ilgalaikiai santykiai. Tai neįmanoma. Aš pasirinkau vienatvę. Tu negali to pakeisti. Man nerūpi, ką nori man duoti, Vilou. Man nieko nereikia. Nei tavęs.

Jis kalbėjo ramiai, paprastai ir aiškiai, ir tie jo žodžiai atvėrė jos širdyje kraujuojančias žaizdas, kurių niekas nepajėgs užgydyti. Vilou mintys susijaukė, ji nepajėgė ištarti nė žodžio, tik iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti ant kojų.

– Aš... – pradėjo ji.

Keinas ją nutraukė:

– Toks mano galutinis sprendimas. Duodu tau dvi valandas, kad išeitum.

Skausmas buvo dar pakeliamas. Vilou suprato, kad tai blogai. Kad ir kaip sunku, kažkuri jos sielos dalis sustingo į akmenį. Kas bus, kai ji atgis ir užgrius tikrasis skausmas, jeigu ir dabar jau vos įmanoma ištverti?

– Ko dar norėtum? – paklausė Marina, atnešusi iš virtuvės arbatos. – Vyno? Degtinės? Sutarties su samdomu žudiku, kad nudobtų Keiną?

Vilou nusijuokė, tada sukūkčiojo ir pasilenkusi paėmė švarią popierinę nosinaitę.

– Nenoriu, kad jis mirtų. Netgi nenoriu, kad kentėtų. Aš jį myliu.

Ji sėdėjo susirangiusi ant sofos pas Mariną. Visi augalai iš Keino namų tebebuvo jos automobilyje, Marina pasisiūlė priglausti Hortenziją su kačiukais, kol šie paūgės ir bus galima surasti kitus šeimininkus.

– Man jau geriau, – drebančiu balsu tarė Vilou. – Kurgi ne, žinoma. – Sesuo atsisėdo šalia ir uždėjo ranką jai ant kojos. – Iš tolo matyti, kaip tau gera.

– Na, kol kas dar nėra taip blogai, – tarė jai Vilou. – Man atrodo, kad blogiausia prieš akis.

Vienas iš katinėlių užropojo jai į sterblę ir susirangė tarsi siūlydamas paguodą. Vilou jį paglostė.

– Keinas nekaltas, – tarė ji. – Jis papasakojo man apie save, perspėjo, kad nieko nesitikėčiau. Visiškai aiškiai tai pasakė. Tik aš nepatikėjau. Visu greičiu įsiveržiau ten, kur manęs niekas nelaukė. Kodėl aš taip elgiuosi? Kodėl nepasimokau?

– Mes visi girdime tai, ką norime išgirsti.

Vilou papurtė galvą.

– Ne visai taip. Aš savimi didžiavausi. Pajutau, kad nebenoriu gelbėti žūstančių sielų, supranti? Keinui nereikėjo pagalbos. Iš tikrųjų pagalbos reikėjo man pačiai, ir Keinas man padėjo kaip įmanydamas. – Ji patraukė nosį. – Ar tie žodžiai ne iš Titaniko?

Marina nusišypsojo ir paglostė jai galvą.

– Esu įsitikinusi, kad tau tai išeis į naudą.

– Man patinka liūdni kino filmai, bet realiame gyvenime liūdesys išdžiovina sielą. – Vilou išsipūtė nosį ir paėmė dar vieną nosinaitę. – Galvojau, kad turėsiu viską. Argi tai ne kvaila?

– Ne. Taip nekalbėk. Tai nėra kvaila. Kodėl negalėtum visko turėti?

Vilou atsiduso. Jai skaudėjo visą kūną, tarsi sunkiai sergant gripu. Maudė širdį, atrodė, kad kiekvienam dūžiui reikia didžiausių pastangų. Akys degė ir buvo it smėlio pribirusios.

Mergina jautėsi emociškai sužlugdyta ir palikta numirti. Blogiausia, kad dėl to negalėjo kaltinti Keino.

– Jis nekaltas, – sušnibždėjo ji. – Neturėtum jo kaltinti.

– Paklausyk, ką tau pasakysiu, – susierzinusi tarė Marina. – Jis yra tikras gyvulys. Kaip galėjo tave taip įskaudinti?

– Bet Keinas nieko bloga nepadarė, – priminė jai Vilou. – Jis man sakė, kad gyvena pagal tam tikras taisykles.

– O kodėl jis turi nustatyti taisykles? Kodėl ne tu? Kodėl ne aš?

Vilou išspaudė šypseną.

– Juk tu su Keinu nesusitikinėjai. O aš neturiu taisyklių.

– Viskas pasikeitė tada, kai jis sutiko su tavimi matytis, – tarė Marina. – Jis paliko tą šiurpų pasaulį, kuriame iki tol gyveno, ir atėjo pas normalius žmones. O jeigu jau čia atsidūrė, tai turi žaisti pagal mūsų taisykles. Bet nežaidžia. Iki tos dienos viskas buvo gerai. Į ką tai panašu: pareina ir nei iš šio, nei iš to praneša, kad tarp judviejų viskas baigta, bet nesiteikia pasakyti priežasties. Taip negalima elgtis.

Vilou paėmė puodelį arbatos ir siurbtelėjo.

– Aš prisipažinau, kad jį myliu. Man atrodo, kad tai jį atgrasė.

Marina įsispoksojo į ją. – Tikrai?

Vilou linktelėjo.

– Man jis vienintelis. Kadaise patiko keli vaikinai, buvau susižavėjusi, bet niekada nemylėjau. Kol nesutikau Keino. Jis toks stiprus ir geras, su juo jaučiuosi saugi. – Ji padėjo puodelį ir paglostė katinėlį sterblėje. – Suprantu, kad tai nėra labai svarbu, bet anksčiau man to labai trūko.

– Aš tuo tikiu, – tyliai tarė Marina. – Nemaniau, kad tu taip giliai įklimpusi.

– Taip. Aš jį myliu, bet mudu išsiskyrėme.

Ji vėl pradėjo verkti.

– Ak, Vilou. – Marina ją apkabino. – Mes ką nors sugalvosime. Aš jį pagrobsiu, laikysime uždarę be maisto ir vandens, kol pagaliau vaikinas supras, kokia reikalinga jam esi.

Vilou sužagsėjo, paskui nusijuokė.

– Jeigu išrengsime jį nuogai, sutikčiau prie tavęs prisidėti.

– Man taip gaila, Vilou, – sušnibždėjo Marina jai į ausį. – Labai gaila. Ko dabar tu norėtum? Gal ledų? O gal geriau išsiplūsk? Arba sudaužyk keletą lėkščių? Bet užvis geriausia – sugalvok planą, kaip jį vėl užkariauti.

Jei tik tai būtų įmanoma, – pagalvojo Vilou.

– Aš negaliu jo užkariauti. Negaliu priversti, kad norėtų būti su manimi. Jis turi apsispręsti pats, bet aš netikiu, kad taip bus.

Kai Keinas grįžo namo, buvo jau tamsu. Jis įėjo į vidų ir... nieko neišgirdo.

Kačių nebebuvo, augalų nebebuvo – ir Vilou nebebuvo. Jis perėjo per kambarius ir pastebėjo, kad netgi išsivežusi viską, kaip jis liepė, Vilou vis dėlto paliko čia savo pėdsakus.

Jo žurnalai gulėjo išskleisti kaip vėduoklė – Vilou visada juos taip išskleisdavo kalbėdama telefonu. Į šaldytuvą buvo prikrauta maisto, o didelėje raudonoje sausaininėje, kurią Vilou buvo nupirkusi, pridėta žemuoginių sausainių. Vonioje tvyrojo malonus kvepalų aromatas.

Ant durų kabojo balti marškiniai. Jo marškiniai, todėl Vilou juos paliko, nors būdama čia užsivilkdavo vietoje chalato. Jis nukabino marškinius ir laikė rankose, tarsi taip būtų galėjęs ją paliesti.

Bet negalėjo. Jos nebebuvo. Nes jis to norėjo.

Keinas grįžo į svetainę, tikėdamasis pasimėgauti tyla ir ramybe. Bet šįkart jo neapleido noras judėti. Nusprendęs kokią valandą pasitreniruoti Keinas persirengė sportiniais drabužiais. Gal tada pavyks iškart užmigti.

Buvo beveik vidurnaktis, kai jis įropojo į lovą. Jautėsi išsekęs, bet vis tiek negalėjo sudėti akių. Tyla buvo per garsi.

Pagaliau jis atsikėlė, atsinešė iš vonios kambario marškinius, kuriuos anksčiau vilkėjo Vilou, ir pasidėjo šalia savęs. Kvaila. Ne, daugiau nei kvaila – graudu.

Ir tada Keinas suprato – jis ilgisi Vilou. Vyras, kuris didžiuodavosi, kad tokie jausmai jam svetimi, ilgėjosi jos labiau nei būtų galėjęs apsakyti.

Pasiėmęs raktus ir portfelį Keinas nuėjo prie durų. Prieš pat atidarant kažkas pasibeldė.

Kurį laiką Keinas nieko nedarė, tik stovėjo prie slenksčio ir klausėsi savo širdies plakimo. Jis žinojo, ko trokšta, ko tikisi, bet negali sau leisti. Vilou. Jis stumtelėjo duris ir kai jos atsivėrė, pamatė lauke stovintį Todą.

– Džiaugiuosi, kad tu dar namuose, – tarė jo darbdavys. – Gal pamėtėsi mane į biurą? Kažkas nutiko mano automobiliui, agentas vėliau atvyks jo paimti, o kol remontuos, laikinai gausiu kitą.

Keino nusivylimas buvo tikras ir skaudus kaip šūvis. Jis norėjo šauktis Dievo, reikalauti, kad čia būtų ji. Bet po to, ką jai pasakė, tai neįmanoma.

– Gerai, pamėtėsiu, – tarė jis Todui. – Kaip tik susiruošiau.

– Nematau Vilou automobilio. Ar ji jau išvažiavo?

– Jos čia nebuvo. Mes nebesimatome.

Todas kilstelėjo antakius.

– Nežinojau. Maniau, kad jūs pora ir viskas puikiai klostosi.

Paspaudęs pultelį Keinas atsirakino automobilį ir numetė portfelį ant užpakalinės sėdynės.

– Neklausinėsiu, kas nutiko, – pažadėjo Todas, įsitaisęs keleivio sėdynėje. – Dievas mato, šiomis dienomis aš šalinuosi moterų. Rūta tol spaudė mane, kol galiausiai sutikau nueiti į pasimatymą su Marina. Koks aš asilas, po šimts perkūnų.

Keinas nežinojo, ką jam atsakyti, nes apie Mariną nenorėjo kalbėti. Ji priminė jam Vilou, o mintys apie Vilou siaubingai skaudino, jis net neįsivaizdavo, kad taip galėtų būti.

Keinas niūriai mąstė apie tai, kad Vilou vis dėlto jį pakeitė. Tyla ir vienatvė visada jam teikė paguodą. Jis mėgo būti vienas. O štai dabar vakarai prailgo, gyvenimas nusidriekė prieš jį lyg dykuma – švari, tuščia ir šalta.

Kaip visa tai pakeisti? Paklusti širdies balsui? Atsisakyti taisyklių? O kas toliau? – klausė Keinas savęs, sukdamas į dešinę. Jeigu įsileistų Vilou į savo gyvenimą ir į savo širdį, kaip reikėtų gyventi toliau? Kaip išlikti saugiam?

– Kas atsitiko tavo automobiliui? – paklausė jis Todo, norėdamas atsikratyti sunkių minčių ir nukreipti Todo dėmesį nuo seserų. Kalbėtis apie automobilį daug paprasčiau.

– Nenutuokiu. Kažkodėl neužsiveda, nors pirkau tik prieš kelis mėnesius. Keista.

Keino akyse žybtelėjo susidomėjimas.

– Ar ji bent burzgė, kai bandei užvesti?

– Tik sudžeržgė, kelis kartus krestelėjo ir nutilo.

– Gal pastaruoju metu kokiam vyrukui užmynei ant nuospaudos?

Todas pažvelgė į jį.

– Manai, kad tai nėra paprasčiausias gedimas? – Nežinau. Ar turi su savimi įmonės vadybininko numerį? – paklausė Keinas.

– Žinoma.

– Tai paskambink ir pasakyk, kad nevažiuotų paimti automobilio, galės tai padaryti ir vėliau. Atsiųsiu vieną vyruką, tegul apžiūri. Dėl viso pikto.

Todas nusikeikė.

– Man visa tai nepatinka.

– Geriau pasisaugoti nei...

Staiga kažkoks didelis griozdas trenkėsi į juos iš šono, stipriai stumdamas į judrią priešpriešinio eismo juostą.

Keino automobilis slystelėjo, bet jam pavyko suvaldyti. Išvengęs avarijos jis sugrįžo į savo eismo juostą ir išsitraukęs pistoletą žvilgtelėjo į juos atakavusią mašiną.

Pastebėjo ją. Sidabro spalvos užsienietiškos markės automobilis vėl sparčiai artėjo prie jų. Skaisti saulė trukdė įžiūrėti, kas sėdi prie vairo.

– Pasilenk, – griežtai paliepė jis Todui ir staigiai pristabdė.

Persekiotojas šovė pravažiuodamas, bet nepataikė. Keinas nusitaikė, bet prieš nuspaudžiant gaiduką sąmonę sukrėtė keista mintis. Informacijos blyksnis, kažkas, ko jis negalėjo įvardyti, nuojauta ar kas kita, o paskui nusmelkė aiškus, nors ir nepageidaujamas suvokimas, kad Vilou nenorėtų, jog jis ką nors nužudytų.

Keinas nusikeikė, vėl nusitaikė, bet tuo metu užpuolikas rėžėsi į žibinto stulpą ir sustojo.

Pasukęs į kelkraštį Keinas paskambino 911. Jau buvo išlipęs iš savo automobilio ir ėjo link avarijos vietos, kai atsiliepė operatorius. Jis nupasakojo įvykio vietą, trumpai išdėstė, kas nutiko, bet pasąmonėje visą laiką kirbėjo mintis – ką dar ji jame pakeitė? Kaip surasti kelią į save?

Buvo jau šiek tiek po pusės vienuoliktos, kai Keinas baigė kalbėtis su policija. Jo automobiliui reikėjo rimto remonto, bet važiuoti buvo galima. Vyras jau ketino sėstis į vidų, kai priėjo greitosios pagalbos darbuotojas.

– Ar jūsų nereikia apžiūrėti? – paklausė jis Keino.

– Ne, man nieko bloga nenutiko. Buvau prisisegęs diržu.

– Visa laimė, kad ir tas berniokas buvo prisisegęs, antraip dabar jau būtų lavonas.

Keinas žvilgtelėjo į sumaitotą automobilį, jau užkeltą ant vilkiko platformos.

– Policininkas sakė, kad jis dar paauglys. Dabar be sąmonės.

Medikas linktelėjo.

– Septyniolikmetis vidurinės mokyklos moksleivis. Jo mama sako, kad jis diabetikas. Akivaizdu, kad šįryt nesusileido vaistų ir ištiko insulino šokas. Kai įsirėžė į jūsų automobilį, tikriausiai jau nebesiorientavo. Jūs profesionaliai suvaldėte padėtį. Dar kartą trenkęsis į jus tikriausiai nebūtų išgyvenęs.

Tai pasakęs vyras nuėjo.

Keinas sunkiai atsiduso. Septyniolikmetis berniukas. Jis galėjo nušauti nepilnametį. Susiklosčius tokioms aplinkybėms jo niekas nebūtų galėjęs apkaltinti. Ginklą Keinas nešiojosi legaliai, be to, jis yra profesionalas. Bet tai būtų menka paguoda vaiko šeimai. Ir jam pačiam.

Prieš šešis mėnesius jis būtų nesvarstydamas iššovęs. Šiandien to nesugebėjo padaryti. Ir žinojo kodėl.

Tą vakarą sėdėdamas vienas tamsoje Keinas nusigėrė.

Paprastai jis nepadaugindavo, bet po to, kas nutiko šįryt, nusprendė, kad nusipelnė. Gal didelė dozė alkoholio padės pamiršti, ko jis tik laimingo atsitiktinumo dėka nepadarė. Gal padės pamiršti Vilou, numaldyti skausmingą ilgesį širdyje.

Galbūt. Vis dėlto jis nebuvo tuo įsitikinęs.

Vilou žvilgtelėjo į savo darbdavę.

– Beverli, juk praėjo tik mėnuo.

– Žinau, – Beverli nusišypsojo. – Turėtum linktelėti ir padėkoti.

– Ačiū, – visai rimtai pasakė Vilou. Ją ką tik paaukštino, o tai buvo didelė sėkmė.

– Tu esi tikras lobis, – tarė jai Beverli. – Darbas tirpte tirpsta tavo rankose, o ir su pirkėjais moki bendrauti. Tai retai pasitaiko. Paprastai žmogui geriau sekasi arba viena, arba kita. Tau padedant galėsiu išsiplėsti savo verslą. Esi organizuota, kūrybiška, su tavimi lengva dirbti. Nenoriu, kad kas nors tave iš manęs paviliotų.

Nuo pagyrų Vilou net apsvaigo. Ką ir kalbėti, jai patiko pasididžiavimo savimi jausmas, užplūdęs sielą.

– Niekas manęs nepavilios, – tarė ji. – Man patinka čia dirbti. Ačiū už paaukštinimą.

– Nėra už ką.

– Eisiu padirbėti prie egzotiškųjų sodinukų.

– Gerai, tęsk darbą. Tie augalai dar niekada taip gerai neatrodė.

Vilou mostelėjo ranka ir patraukė į daigyno galą. Jautėsi gerai. Ką ten gerai – puikiai. Jei ne ant širdies gulintis akmuo, tikriausiai pakiltų ir nuskristų.

Praėjo gera valanda. Vilou atsiraitojusi rankoves ruošė naują žemių ir maitinamųjų medžiagų mišinį daigams.

– Labas, Vilou.

Žemas vyriškas balsas tikriausiai būtų sujaudinęs merginą, jeigu ji būtų jį atpažinusi. Vilou atsisuko ir pamatė į šiltnamį įėjusį aukštą, gražų, gerai apsirengusį vyrą.

Hmm... tamsūs plaukai, tamsios akys... neįtikėtinai panašus į Rajeną, Julijos sužadėtinį.

Ji atsistojo.

– Pabandysiu atspėti, kas esate, – tarė ji. – Ar tik ne liūdnai pagarsėjęs Todas Astonas Trečiasis?

– Pagaliau susitikome. Regis, norėjote papasakoti, ką apie mane galvojate.

– Ar dėl to ir atėjote čia?

– Ne, bet esu pasirengęs išklausyti, jeigu nuo to pasijusite geriau.

– Nepasijusiu.

Žinoma, buvo laikas, kai ji troško jį išplūsti, bet dabar tai nebesvarbu. Ji turi didesnių rūpesčių.

– Julija ir Rajenas tuokiasi. Tai svarbiausia.

– Ir aš taip manau.

Vilou įsmeigė į jį nustebusias akis.

– Nesistebėkite, – tarė Todas. – Mudu su Rajenu esame ne tik giminės, bet ir draugai. Man rūpi jo gyvenimas. Noriu, kad jis būtų laimingas, ir tikiu, kad Julija yra jam skirta moteris.

– Tuščios kalbos.

Todas smagiai nusišypsojo.

– Apie tai pasikalbėsime po dešimt metų. Tada turėsite pripažinti, kad buvau teisus.

Dešimt metų? Teisingai. Todas su Rajenu pusbroliai. Vadinasi, kai Rajenas su Julija susituoks, Todas visą laiką sukiosis kur nors netoliese. Ir rūpinsis bendru verslu. O tai reiškia, kad ir jai niekaip nepavyks išvengti nelemto susitikimo su Keinu, juk jis dirba pusbroliams.

Tokios mintys jaudino Vilou, bet tuo pačiu ir skaudino. Būtų kančia matytis su Keinu, bet nebūti drauge. Vis dėlto tai geriau, nei niekada daugiau su juo nesusitikti. Tai būtų nepakeliama.

– Kaip jautiesi? – paklausė Todas. – Žinau, kad išsiskyrėte su Keinu.

Nejaugi jis dėl to ir užsuko? Gal Keinui įdomu, kaip ji laikosi? Kažkodėl Vilou tuo suabejojo.

– Laikausi.

– Apie Keiną to nepasakyčiau. Jis atrodo labai prislėgtas.

Vilou netikėtai panoro bėgti pas Keiną, apkabinti ir paguosti. Bet juk jis aiškiai pasakė, kad jam nereikia nei jos pagalbos, nei jos pačios.

Vilou stovėjo ir valėsi žemėtus džinsus.

– Man labai gaila, bet niekuo negaliu padėti.

– Nežinau, kas tarp judviejų nutiko. Keiną pažįstu jau keletą metų. Jis puikus vaikinas, atsakingas ir patikimas. – Todas suraukė antakius. – Tu esi vienintelė mergina, kurią jis prisileido taip arti. Gal turėtum nutraukti tylą ir suteikti jam dar vieną progą?

Vilou įsistebeilijo į Todą.

– Nejaugi manai, kad aš jį atstūmiau?

– O argi ne? Matydamas, kaip jis jaučiasi, nusprendžiau...

– Gaila, bet buvo priešingai. Tai Keinas mane atstūmė. Vieną dieną ramiai ir aiškiai pranešė, kad nebenori su manimi turėti nieko bendra. Mes nesikivirčijome, nesipešėme, jis viską apsvarstė ir paprasčiausiai nusprendė, kad reikia viską baigti.

Tariant tuos žodžius Vilou širdis plyšo iš skausmo, bet nebuvo prasmės slėpti tiesos.

Todas pasijuto nesmagiai.

– Aš to nežinojau.

– Dabar žinai, – tarė Vilou, žvelgdama jam į veidą. – Aš myliu Keiną. Prisipažinau jam, kad myliu, ir tai jį pribaigė. Norėčiau, kad viskas būtų kitaip, bet dabar jau nieko negaliu pakeisti. Jam nereikia dar vienos progos. Turėtų apsispręsti, gal dar neišnaudojo tos pirmosios.

– Man labai gaila.

– Aš išgyvensiu. Esu iš šeimos, kur moterys stiprios. – Vilou pagalvojo apie savo šeimą. – Stiprios, nors kartais priima kvailus sprendimus.

– Jeigu galėčiau padėti...

– Negali, bet dėkui už gerus norus. – Ji įsirėmė rankomis į šonus. – Palauk. Nejaugi atėjai pas mane, norėdamas sutaikyti mudu su Keinu? Leisk paklausti, kodėl tau tai rūpi?

– Jau sakiau – noriu padėti draugui.

– Vadinasi, nesi toks jau blogas?

– Jeigu tai klausimas, tai negi tikiesi, kad į jį atsakysiu?

– Turbūt neatsakysi. Turiu prisipažinti, kad gerokai nustebinai mane. Juk taip bjauriai pasielgei su Julija ir Rajenu.

– Aš nesielgiau bjauriai. Pamaniau, kad Julija gviešiasi milijono.

– Jos nenupirktum už jokius pinigus.

– Dabar jau žinau.

– Turėjai labiau ja pasitikėti. Reikia teisingai vertinti kitus.

– Nelengva po to, ką man teko išgyventi.

– A, suprantu. Už tai, kad kadaise pasirinkai netikusią moterį, dabar ketini bausti visas kitas. To ir reikėjo tikėtis. Būtinai pasakysiu Marinai.

Atrodė, kad Vilou žodžiai Todą sutrikdė ir net įskaudino.

– Vadinasi, žinai, kad mudu ketiname susitikti?

– O kaipgi? Mes visos skaičiuojame valandas, likusias iki to reikšmingo įvykio.

Todo burnos kamputis virptelėjo.

– Ar ji labiau panaši į tave, ar į Juliją?

– Pats pamatysi. Bet turiu pasakyti, kad ji nepaprastai protinga, todėl nebandyk sukti jai smegenų kokiomis nors nesąmonėmis ir kvailai meilikauti.

– Kvailai meilikauti? – nusišypsojo Todas. – Gerai, aš tai prisiminsiu. Kvailus meilius žodžius paliksiu namie.

Vilou susierzino, kad jam taip smagu.

– Juk supratai, ką norėjau pasakyti.

– Supratau, – Todo linksmumas išblėso. – Buvo smagu susitikti, Vilou. Gaila, kad Keinas toks kvailas ir paleido tave iš rankų. Man regis, tu jam tiktum į porą.

Vilou linktelėjo, nes pajuto, kad ėmė perštėti akis, o tai buvo signalas, kuo viskas baigsis.

Kol Todas stovėjo priešais ją, mergina dar šiaip taip valdėsi, bet jam išėjus pravirko. Ji norėjo tikėti, kad šis vizitas kažką reiškia, bet juk tai neįmanoma. Keinas nesiuntė Todo pas ją. Jis tikriausiai net nenutuokia, kad Todas rengėsi čia užsukti.

Todas sakė, kad Keinas atrodo prislėgtas. Ar tai, kad ir jam skauda širdį, ką nors reiškia? Ar jis pasiryš išspręsti problemą, ar pasistengs ją nustumti į šalį?

Kad ir kaip viskas susipainiojo, Vilou labai norėjo nueiti pas Keiną, pabūti drauge, kol jis pasijus geriau. Bet neis. Neis, nes nenori versti vyro ją mylėti, be to, neketino būti dar vieno nelaimėlio guodėja. Ji tikėjosi, kad yra jam daugiau nei draugė, bet klydo.

Vakare Vilou sėdėjo susirangiusi sofos kamputyje ir stengėsi sutelkti dėmesį į išsinuomotą filmą. Tai buvo komedija, tikriausiai netgi juokinga, bet jai nė karto nekilo noras nusijuokti.

Nusprendusi eiti miegoti, o filmą pasižiūrėti kitą kartą, Vilou paėmė distancinio valdymo pultelį ir išjungė televizorių. Staiga išgirdo lauke keistą triukšmą. Atrodė, lyg kažkas braižytų į duris. Arba inkštų. O gal ir viena, ir kita?

Įsiklausiusi ji vėl išgirdo garsus.

Pakilusi nuo sofos Vilou priėjo prie laukujų durų ir atidarė. Į ją žvelgė juodas gauruotas šunelis. Jis draugiškai amtelėjo.

Nudžiugusi Vilou priklaupė, šunelis užšoko jai ant kelių ir pradėjo laižyti veidą.

– Kas tu toks? – paklausė ji juokdamasi ir bandydama atlaikyti jo drėgnų bučinių srautą. – Kaip čia atsiradai? Gal paklydai?

– Ne jis vienas pasimetęs, – tarė Keinas, išeidamas iš šešėlio.

Vilou širdis apmirė. Mergina visiškai aiškiai pajuto, kaip ji dunkstelėjo ir sustojo. Žiūrėjo sulaikiusi kvapą, šuniukas išsprūdo iš rankų ir šoktelėjęs ant krūtinės parvertė ją ant nugaros.

– Gerai, pakaks, – Keinas žengtelėjo į priekį, viena ranka sugriebė šuniuką, o kita padėjo jai atsikelti. – Jis tikras chuliganas.

– Matau.

Vilou jautėsi be galo sutrikusi.

– Kodėl atvažiavai?

– Ar galima užeiti vidun? Šuo turėtų gerai elgtis. Jis ką tik porą kartų apėjo rožių krūmus, tai kurį laiką tavo kilimui niekas negresia.

Vyras, kuriam ji atidavė savo širdį, bet buvo skaudžiai atstumta, štai stovi priešais ją ir kalba apie tai, kad šuniukas tikriausiai neapšlapins jos kilimo.

Vilou atsitraukė ir įsileido juos vidun. Keinas paleido šuniuką, šis pribėgo prie Vilou ir ėmė laižyti jos nuogas kojas.

Mergina atsiklaupė ir prisiglaudė šuniuką prie krūtinės.

– Kuo jis vardu? – paklausė, nes kalbėti apie šunį buvo daug paprasčiau nei apie ką nors kita.

Vilou norėjo tikėti, kad Keino pasirodymas jos namuose kažką reiškia, bet širdį draskė abejonės. Siela buvo pernelyg iškankinta, kad ji dar ko nors gero tikėtųsi.

– Dar be vardo. Pamaniau, kad tu pati ką nors sugalvosi. – Keinas pritūpė prie jos. – Nupirkau jį tau, bet jis gyvena mano namuose, todėl jei nori jį turėti, turi pas mane sugrįžti.

Vilou sunkiai nurijo seiles. Vadinasi, vilčių dar yra – bet yra ir baimė bei sudaužyta širdis.

– Nori, kad sugrįžčiau?

– Noriu? – Keinas papurtė galvą. – Norėti – toks nereikšmingas žodis, Vilou. Buvau įsitikinęs, kad žinau, ko noriu. Vienatvės. Ramaus gyvenimo. Viską suplanavau. Buvau labai atsargus – neprisileisdavau prie savęs nieko. Buvau skaudžiai patyręs, ką reiškia pasiduoti jausmams, ir neketinau dar kartą apsikvailinti. Nieko daugiau neįsileidau į savo gyvenimą. Kol sutikau tave.

Viltis tapo šiek tiek šviesesnė. Vilou kvėpavimas padažnėjo.

– Maniau, kad geriausia įsikurti kokioje nors saloje ir nuo visų atsiriboti. Maniau, kad man pakanka to, ką turiu. Kol tu atėjai į mano namus. Tada viskas pasikeitė. Dabar man reikia triukšmo ir sumaišties, pokalbių ir juoko. Man trūksta žvakių ir augalų, maisto ir netvarkos namuose.

– Aš nesu labai netvarkinga.

Keinas nusišypsojo, tada ištiesė ranką ir paglostė jai skruostą. Šuniukas laižė juos abu.

– Atsiprašau. Atsiprašau už tai, ką pasakiau ir tave įskaudinau. Skausmas tavo akyse, tas skausmas, kurį tau sukėliau, persekioja mane. Aš ilgiuosi tavęs, Vilou. Aš ne šiaip tavęs trokštu. Man iki skausmo reikia tavęs. Beviltiškai tavęs reikia, nes be tavęs esu silpnas. Tu pavertei mane tokiu vyru, kokiu nemaniau galintis tapti. Pakeitei iš pagrindų, kiek tik vienas žmogus gali pakeisti kitą. Man reikėjo laiko, kad tai suprasčiau. Niekada anksčiau nemylėjau, todėl neatpažinau meilės ženklų.

Meilė? Meilė!

Ji paleido šuniuką ir ištiesė rankas į Keiną.

– Ar tu sakai?..

– Aš myliu tave, Vilou. – Jis prisitraukė ją prie savęs ir tvirtai apkabino. – Labai myliu. Ir mylėsiu amžinai. Mylėsiu sveiką ir sergančią, mylėsiu vaikus, kuriuos pagimdysi, ir namus, kuriuos mudu turėsime – kas benutiktų. Jeigu pajėgsi man atleisti. Jeigu vis dar mane myli.

Vilou atsitraukė ir įsistebeilijo į Keiną.

– Ką? Manai, kad galiu tavęs nebemylėti?

Ji pamatė baimę jo akyse ir suprato, kad kaip tik to jis ir bijo.

– Aš labai tave įskaudinau, – tarė Keinas. – Buvau žiaurus. Negaliu pateisinti to, ką padariau. Galiu tik pažadėti, kad daugiau tai nepasikartos.

Jis ne iš tų žmonių, kurie švaistosi pažadais. Vilou tikėjo, kad Keinas mylės ją amžinai, tikėjo, kad jis čia atėjo dėl jos, jų būsimų vaikų, gyvūnų ir viso kito, kas ateis į jų gyvenimą.

– Aš tave myliu, – tarė ji.

– Ar tekėsi už manęs?

Vilou nusišypsojo.

– Taip. Ar atsiimsime Hortenziją?

Keinas nusišypsojo.

– Būtinai.

– Ir bent vieną kačiuką.

Jis atsiduso.

– Tau teks juos prižiūrėti, tu ir nuspręsk.

– Tikiuosi, kad jie susidraugaus su Bobo. Jo didelės letenos. Spėju, kad užaugęs jis svers penkiasdešimt ar šešiasdešimt svarų.

Keinas užsimerkė ir sudejavo.

– Šuns nevadinsime Bobo.

– Tai gal Bandele?

– Čia šuniukas, Vilou, ne kalytė. Gal sugalvokime jam oresnį vardą? O kaip Juodis?

– Nelabai originalu. Man atrodo, šis šunelis panašus į Steną.

Keinas vėl suaimanavo.

Vilou jaukiai glaudėsi jam prie krūtinės.

– Mums reikės didesnio namo. Ne todėl, kad nemyliu Todo, bet juk nebūtinai turime gyventi taip arti?

– Persikelsime kitur. O kada pajutai meilę Todui?

– Tai tokia giminiška meilė. Nesirūpink. Jis nepavojingas.

– Malonu tai girdėti. Nusipirksime didesnį namą su sklypu.

– Turėsime savo kiemą, – tarė ji.

– Ir sodą.

– O taip. Didelį sodą. Ir didelį miegamąjį, nes jame praleisime daug laiko.

– Man patinka tavo minčių tėkmė, – tarė Keinas, žvelgdamas jai į akis. – Aš myliu tave, Vilou. Tu pakeitei mano gyvenimą.

– Aš tave išgelbėjau, – nusišypsojo Vilou. – Nors buvau prisiekusi daugiau nebeužsiimti sielų gelbėjimu. Pasaulis turės apsieiti be šių mano gebėjimų. Rūpinsiuosi tik augalais ir gyvūnais. Be to, mudu juk turėsime vaikų, tiesa?

Keinas pradėjo segioti jos palaidinės sagas.

– Žinoma.

– Tiek, kiek aš panorėsiu?

– Juk tau reikės juos išnešioti, – perspėjo Keinas, vilkdamas nuo jos palaidinę.

Žvilgtelėjusi per petį Vilou pamatė, kad Stenas miega ant pagalvėlės prie sofos.

– Turime elgtis tyliai, – sušnibždėjo ji.

Keinas atsistojo, paėmė ją ant rankų ir nusinešė koridoriumi.

– Pamaniau, kad bus geriau, jei išeisime iš kambario.

– Teisybė.

VERTAS MILIJONO

– O jei maldaučiau, ar man pagelbėtum?

Išgirdusi tokį dramatišką Julijos prašymą, Marina Nelson užgniaužė šypseną. Be abejo, ketino padėti seseriai, bet ne iš karto. Dvidešimt penkerius metus šeima į ją žiūrėjo kaip į kūdikį, todėl dabar ji džiaugėsi, kad gali turėti šiek tiek valdžios.

– Juk žinai, kad esu užsiėmusi, – lėtai atsakė Marina. – Prasidėjo naujas mokslo metų ketvirtis, turiu daugybę paskaitų.

Julija atsiduso:

– Taip, tavo darbas labai svarbus. Bet neturiu kitos išeities. Antraip tavęs neprašyčiau. Man reikia, kad kas nors viską organizuotų, kol būsiu išvykusi verslo reikalais. Mudviejų pomėgiai panašūs, tu tai išmanai, tad pamaniau... – Julija užsikišo savo šviesius plaukus už ausų ir liūdnai žvilgtelėjo į Mariną. – Ar prašau per daug? Tikriausiai. Žinau, kaip beprotiškai tai atrodo. Juk išteku aš, o ne tu. Turėčiau pati viską planuoti. Bet kitos kelionės į Kiniją gali ir nepasitaikyti. Mudu su Rajenu dirbsime ten šešias savaites prieš tapdami sutuoktiniais ir tėvais.

Marina žvilgtelėjo į sesers pilvą. Julija jau trys mėnesiai laukėsi, bet to visai nesimatė. Juokais pagalvojo – štai koks aukštaūgių pranašumas: prireikia daugiau laiko, kad iškilumai būtų pastebėti.

– Aišku, kelionės į Kiniją nepalyginsi su valgiaraščio ar gėlių rinkimusi, – pasakė Marina, vis dar nutaisiusi rimtą veidą. – Ką jau kalbėti apie suknelę. O jeigu tau nepatiks tai, ką aš parinksiu?

Abi seserys buvo panašaus sudėjimo, todėl išrinkti suknelę neturėtų būti sunku. O kai Julija sugrįš prieš pat vestuves bus galima ją šiek tiek pataisyti.

– Man patiks, – nuoširdžiai pažadėjo Julija. – Prisiekiu – patiks. Be to, tu atsiųsi man nuotraukų, gerai? Mes jau kalbėjom apie tai. Tu prisegsi nuotraukas prie elektroninio laiško, o aš tau parašysiu savo nuomonę. – Ji išplėtė savo mėlynas akis. – Prašau, Marina, sutik.

Marina sunkiai atsiduso.

– Ne, aš negaliu. Bet ačiū, kad paklausei.

Julija išsižiojo, tada griebė vieną iš mažyčių gėlėtų sofos pagalvėlių ir metė į Mariną.

– Tu nepakenčiama! Kaip gali man leisti šitaip tave įkalbinėti? Aš beveik maldavau.

Marina pačiupo pagalvėlę ir nusijuokė:

– Ne beveik, Julija. Tu maldavai. Verkšlenai. Turiu pripažinti, kad buvau truputėlį sutrikusi.

Julija atsiduso:

– Tai sutinki?

– Taip, be abejo. Tu esi mano sesutė. Tik duok man sąrašą ir aš viskuo pasirūpinsiu.

– Neįsivaizduoji, kaip man pagelbėsi. Dėl vestuvių, kelionės ir naujo namo įrengimo mano gyvenimas virto košmaru.

Jos sėdėjo Rajeno darbo kambaryje, nepatogiame, moderniame bute, vakarinėje Los Andželo dalyje. Pro langus atsivėrė didingas vaizdas, visur buvo pilna elektronikos, bet, nepaisant kelių Julijos atneštų pagalvių, čia trūko spalvų ir gyvybės. Užuot padarę šį butą jaukų, Julija ir Rajenas nusprendė nusipirkti kitą namą, kuris jiems abiem patiktų. Marina žinojo, kad jų vidurinioji sesuo Vilou ruošėsi prižiūrėti Julijos ir Rajeno naujųjų namų remonto darbus, o vestuvėmis teks pasirūpinti jai pačiai.

– Man tai bus gera praktika, – nusiviepė Marina. – Žinau, ko pati norėčiau ir ko nenorėčiau. Ar kada nors ir aš turėsiu žengti tokį žingsnį?

– Patikėk, tu tikrai ištekėsi! – užtikrintai pasakė Julija. – Tinkamas vaikinas yra kažkur šalia. Tu būtinai jį rasi.

Šiuo metu Marina jo neieškojo. Bet būtų puiku, jei taip nutiktų. Tarkim, ji galėtų įsimylėti, neprarasdama proto.

– Nuo šiol vadink mane vedybų planuotoja, – pareiškė ji. – Taigi, kur tas tavo sąrašas?

Julija įkišo ranką į savo rankinuką, bet po akimirkos atsitiesė, nieko neištraukusi.

– Yra dar kai kas. Tai...

Julija giliai įkvėpė.

– Gerai, tai ir Rajeno vestuvės, todėl jis šiek tiek nerimauja, kad jos netaptų pernelyg mergaitiškos.

Marina nesuprato, kokia čia problema:

– Puiku. Jūs abu galite rinktis, ko norite. Tik pranešk, ką nusprendėte. Man nesvarbu.

– Hmm... Taip, bet sumanymas kiek kitoks... Rajenas nori, kad jo atstovas dirbtų kartu su tavim, kad drauge priimtumėt svarbius sprendimus. Maistas, tortas, muzika, papuošimai, gėlės...

– Atstovas? Jo motina?

Marina niekada nebuvo jos mačiusi. Tikriausiai ji labai miela, bet procesas tik sulėtės, jei teks išklausyti kitą nuomonę.

Julija pamėgino išspausti šypseną, bet jai vargiai pavyko:

– Tiesą sakant, ne. Tai bus Todas.

– Todas? Todas Astonas Trečiasis, apsuptas turtingų vyrukų ir mėgstantis pakvailioti? – Marina negalėjo patikėti. – Bet kas, tik ne jis... – sumurmė- jo ji.

– Jis Rajeno pusbrolis, juodu artimi kaip broliai. Juk žinai. Todas bus vyriausiasis pabrolys ir jis pasisiūlė padėti. Ar dėl to imsi manęs nekęsti?

– Ne, bet turėčiau... – atsiduso Marina. – Todas? Nepakenčiama.

Bemaž prieš šešis mėnesius visos trys seserys pirmą kartą susipažino su savo senele iš mamos pusės. Senelė Rūta nesimatė su vienturte dukterimi Naome, mergaičių motina, nuo tada, kai ši pabėgo iš namų ir ištekėjo.

Dabar Rūta troško atnaujinti ryšius su dukra ir anūkėmis. Buvo sumaniusi ištekinti kurią nors iš dukraičių ir taip susieti savo šeimą su antrojo vyro šeima.

Per vieną vakarienę senelė pasiūlė po milijoną dolerių kiekvienai anūkei, jeigu kuri nors iš jų sutiks ištekėti už Todo Astono Trečiojo, jos vyro sūnėno, o gal sūnėno sūnėno – kas ten dabar supaisys. Marina buvo įsitikinusi, kad šis pasiūlymas turėtų būti amžiams įrašytas į šeimos istoriją.

Julija buvo įsimylėjusi Rajeną, Vilou sutiko Keiną Denisoną, taigi pataikūnui Todui liko tik Marina. Visiška nesėkmė.

Marina vis dar mėgino susivokti, kodėl vieną kartą sutiko nueiti į pasimatymą su bjauriuoju Todu. Gal buvo trumpam užtemęs protas? Aišku, ne dėl to vyro žavesio – pati nebuvo jo mačiusi, bet Julija sakė, kad jis tikras gražuolis. Be to, Todas buvo ne tik savo mamytės ir tėtuko turtų paveldėtojas, bet turėjo ir savo turtų, jam sekėsi verslas. Jis patiko Rajenui, o Marina mėgo būsimąjį sesers vyrą. Jis pasirodė esąs tikrai neblogas vyrukas, ypač po to, kai įsimylėjo ir pasirinko jos seserį. Bet Todas...

Svarbius santykius jis įsivaizdavo kaip du pasimatymus su ta pačia moterimi tą pačią savaitę. Jis vaikščiojo į pasimatymus su manekenėmis. Kaip ji galėtų užmegzti rimtą pokalbį su vyriškiu, kuris skirdavo pasimatymus moterims, marinančioms save badu tam, kad užsidirbtų pragyvenimui. Tai prieštaravo moterų įstatymams. Be to, nuo pat pradžių jis mėgino išskirti Juliją su Rajenu. O tai jau tikrai žema.

– Juk aš neprašau pagimdyti jam kūdikį, – pasakė Julija. – Jūs tik rūpinsitės vestuvių reikalais. Be to, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Juk jis vyras. Jau per pirmą susitikimą su gėlininku jam visa tai nusibos ir jis dings tau iš akiračio. Turėsi pasitarti su juo kokį kartelį. Na, daugiausiai – du kartus.

– Visai nenoriu su juo tartis, – graudžiai išlemeno Marina. – Jis yra būtent toks vyras, kokių aš nemėgstu.

Jausmingai kalbėti su juo beprasmiška, – pagalvojo ji.

Nuo durų atsklido kažkoks garsas. Tarsi kas kosėtų. Marina pakėlė akis ir išvydo mielą, žavų vyrą, atsirėmusį į durų staktą. Julija aiktelėjo bei netikėtai nuraudo – priešais jas stovėjo ką tik apkalbėtas Todas Astonas. Bet vyras neatrodė supykęs, jau greičiau patenkintas.

– Damos, – tarė jis linktelėdamas, – Rajenas mane įleido, sakė, kad jus čia rasiu. Atėjau dėl sutuoktuvių reikalų. Tikiuosi mėnesio pabaigoje gauti už tai apdovanojimą. O judvi turbūt norėtumėt įrašyt kokią kandžią pastabėlę į mano biografiją. Išties būtų smagu.

– O, Dieve, – sumurmėjo Julija, – atsiprašau, tai nuskambėjo daug šiurkščiau, nei norėjau pasakyti.

Marina stebėjo jį vaikščiojantį po kambarį. Aukštas, tamsus, patrauklus. Gražus veidas, melancholiškos akys ir tokios pat lūpos, verčiančios moteris jo geisti. Platūs pečiai, raumeninga krūtinė, patrauklūs klubai ir šlaunys, apspausti džinsų. Ką ir sakyti – puiki pakuotė, slepianti nepatrauklų Todo vidų.

Jis nusišypsojo Marinai:

– Tu tikriausiai Marina.

– Taip, malonu susipažinti, Todai.

– Malonu? – jis kilstelėjo vieną antakį. – Girdėjau visai ką kita. Jūs jau nutarėte, kad esu kvailys. Visiškas idiotas?

Marina, sėdėdama ant sofos, pasimuistė, pasijutusi nepatogiai.

– Juk tu vaikštai į pasimatymus su manekenėmis, kurių dažais nupurkštas tobulas kūnas paprastas moteris verčia prastai apie save galvoti.

– Ar dėl to manekenėms turėtų uždrausti vaikščioti į pasimatymus?

Logika? Jis stengėsi pasitelkti logiką kalbėdamas apie liesas jaunas moteris.

– Be abejo, ne, – atsakė mandagiai Marina. – Tiesiog manęs nedomina vyrai, kurie žavisi tokiomis moterimis.

– Aišku, – jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Tu manai, kad visos gražuolės yra dar ir kvailos. Ir dėl to man patinka tokios moterys.

– Aš taip nesakiau, bet ačiū, kad patikslinai.

Jo lūpos virptelėjo, tarsi slėpdamos šypseną.

– Aš nemėgstu kvailų moterų.

– Turėtum apsispręsti, kaip yra iš tikrųjų, – tarė Marina.

– Jau apsisprendžiau.

– Jeigu jūs jau baigėte... – Julija pirštu parodė į kėdę priešais sofą. – Puiku. Turėtume pasikalbėti apie kitus dalykus. Vestuves.

Todas nužingsniavo per kambarį ir atsisėdo į jam pasiūlytą vietą, tada išsitraukė elektroninę užrašų knygelę iš marškinių kišenėlės:

– Aš pasiruošęs.

Marina žvilgtelėjo į jį:

– Tu iš tikrųjų ketini dalyvauti?

– Iki pat tos akimirkos, kai mėtysime ryžius į laimingąją porą, prieš jiems išvykstant į savo medaus mėnesio kelionę. – Jis palinko į priekį ir prakalbo tyliau. – Geriau nebarstykime ryžių. Paukščiai jų prisilesa ir dėl to paskui blogai jaučiasi.

Marina įkvėpė ir atsiduso:

– Kažkas praleido pernelyg daug laiko naršydamas po internetą.

– Internetas, vestuvių žurnalai ar dar kas nors panašaus. Kai prireikia planuoti vestuves – aš pasiruošęs padėti. – Jo juodos akys praskaidrėjo nuo iššūkio. – Aš gerai išmanau šituos reikalus. O tu, Marina?

Na, jeigu jis tikisi ją išgąsdinti – labai apsirinka.

– Toks jau esu. Mane laiko neprilygstamu.

– Mane irgi.

Taip! Nėra čia ko. Šis vyras gali galvoti, ką tik nori, bet dabar Marina troško kuo greičiau imtis bendro darbo ir įveikti šį pasipūtėlį.

Julija atsiduso:

– Bijojau, kad jūs abu nesutarsit, bet niekada nebūčiau pamaniusi, kad imsit varžytis. Klausykit, mes kalbam apie vestuves. Mudviejų su Rajenu. Mums reikia pagalbos, o ne Las Vegaso madų šou. Daugiau nėra geriau. Nepersistenkit. Norim paprastų, netriukšmingų vestuvių, gerai?

Marina jautė, kaip į ją įsminga įdėmus Todo žvilgsnis. Ji irgi įsistebeilijo į jį, nė nemanydama pirma sumirksėti.

– Julija, ar aš tave kada nors nuvyliau?

– Ne, – lėtai atsakė Julija, tarsi nenorėdama to pripažinti.

– Tai pasitikėk manim.

Julija abiem davė po darbų sąrašo kopiją. Todas žvilgtelėjo į savo lapą ir vėl įsispoksojo į Mariną. Merginos plaukai buvo šviesūs, kaip ir jos seserų, tik gal kiek tamsesni, auksinio medaus spalvos. Ji buvo keletu centimetrų aukštesnė už Juliją, tokios pat figūros. Tik pažvelgęs iškart pasakytum, kad jos seserys, galėtum palaikyti net dvynėmis. Tiesa, be plaukų spalvos, buvo ir dar vienas skirtumas – nuostata aš tave nugalėsiu, pagyrūne atsispindėjo net jos smakro duobutėje. Julija atrodė daug sukalbamesnė.

Ir kam reikia stengtis? – tokios taisyklės laikėsi Todas, bendraudamas su dailiosios lyties atstovėmis. Juk daugybė patrauklių moterų buvo laimingos vien tik galėdamos priartėti prie jo. Vienas žavėjo jo verslo reikalai, kitoms patiko jo išvaizda.

Kad ir kokia buvo priežastis, jam retai tekdavo ieškotis draugijos. Jo romantišką gyvenimą sudarė daugybė trumpalaikių santykių, dėl kurių jam netekdavo stengtis. Ir Todui tai patiko.

Nebus sunku ir su Marina, be to, jis net negalvojo temptis merginą į lovą. Sutiko bendrauti su plepiąja Nelsonų sesute tik dėl pusbrolio, tik dėl to, kad Rajenas paprašė pagalbos. Todas tikėjosi tik dirbti su ja. Jau nemažai laiko praėjo nuo tada, kai moteris leido jam pačiam su viskuo susidoroti. Darbas su Marina jam išeis į naudą, juo labiau kad jis tikisi laimėti šias varžybas.

– Tiesą pasakius, kol kas mes turim tik kvietimus, – peržvelgusi savo sąrašo kopiją prakalbo Julija. – Senelė Rūta pasiūlė vestuves surengti jos namuose, mudu su Rajenu pripažinom, kad vieta nuostabi. Tik reikėtų šį bei tą išspręsti. Juk vestuvės vyks žiemą ir nežinia, koks pasitaikys oras. Juk gali būti šalta arba prapliupti lietus.

– Ji minėjo pokylių salę, – priminė Marina, – trečiame aukšte. Nori, kad ją patikrintume?

– Aš esu ją matęs, – tarė Todas žvelgdamas į Juliją. – Ten laisvai tilps trys ar keturi šimtai žmonių. Tik susėsti galės šiek tiek mažiau.

– Mums tinka, – pasakė Julija, pasižymėdama tai savo lapelyje.

– Bet svečių sąrašas ne toks jau ilgas, – įsiterpė Marina. – Jų bus apie šimtą.

– Rajenas sakė, kad bus arti dviejų šimtų.

Marina pasisuko į seserį:

– Tiek daug?

– Atrodo, vis daugėja...

– Prireiks daug stalų.

– Žinau. Todėl man reikia patikrinti pokylių salę ir pažiūrėti, kaip viskas atrodys. Ar ten yra šokiams skirta patalpa, kurioje būtų galima pastatyt ir staliukus? Kur stovės muzikantai? Aš baigiu persiplėšti. Būtų puiku, jei puota galėtų vykti lauke, bet kažin, ar galime pasikliauti oru. Nenoriu nervintis bent dėl šito.

– Mes pirmiausia tai ir aptarsime, – pasakė Marina, kažką pasižymėdama savo lape. – Juk nuo vietos priklauso visos smulkmenos. Kas toliau?

– Gėlės, kaspinėliai – tik nesugalvokit ko nors kvailo... Maistas, svečių priėmimas, fotografas ir mano suknelė. Judvi su Vilou turite išsirinkti pamergių sukneles.

Rajenas liks man skolingas, – juokais pamanė Todas.

– Smokingai, – priminė jis.

Julija įsmeigė žvilgsnį į jį.

– O, Dieve. Tu teisus. Vyrams reikia smokingų.

– Aš pasirūpinsiu suknelėmis, – tarė Marina ir nusišypsojo Todui, – nes tai moteriškas reikalas.

– Ar ketini tarti savo žodį ir parenkant smokingus? – paklausė jis.

– Taip.

Jis laukė, kol ji pradės berti žodžius.

– Palaukit, – pradėjo Marina, – nuotakos suknelė turi būti ypatinga. Juk ji išteka vieną kartą gyvenime.

– Tą patį galiu pasakyti ir apie Rajeną. Jis norės gerai atrodyti. Jei tu neleidi man pasirūpinti smokingu, kodėl aš turėčiau leisti tau vienai spręsti dėl suknelių?

Iš tikrųjų vestuvių apdarai jam nerūpėjo, bet viskas turėjo būti sąžininga.

Julija sumosikavo rankomis:

– Man vis vien, kas eis į vestuvinių drabužių parduotuvę. Tik raskit man ypatingą suknelę. Kad nespaustų liemens.

Be abejo, – pritarė Todas. Julija laukėsi. Jis žinojo, kad Rajenas labai džiaugiasi tapsiąs tėvu. Kadangi Todas ketino niekada nevesti, tai mintis apie vaikus jį džiugino. Žmonų pasirinkimas apsunkino padėtį, bet nėra nieko neįmanoma.

– Negaliu patikėti, kad tau parūpo suknelės, – sumurmėjo Marina.

Jis pasilenkė prie jos:

– Pagalvok apie visas manekenes, kurioms buvau paskyręs pasimatymą. Man kai kas įsiminė iš jų pasirinkto stiliaus.

– Ar jūs daug kalbėdavote apie madą?

– Mes visai nesikalbėdavom.

Jis išgirdo, kaip ji sugriežia dantimis, ir vos nesusijuokė.

– Vilou dirba medelyne, – ignoruodama jį Marina pakeitė temą. – Paprašysiu, kad ji ką nors patartų dėl gėlininkų.

– Gera mintis, – pasakė Julija.

– Aš pažįstu vieną fotografę, – pasiūlė Todas.

Marina išplėtė akis:

– Ji fotografuoja žmones su drabužiais ar be jų?

– Visaip. Jums patiks jos darbai.

– Man nerūpi nuogi žmonės, – tarė Julija. – Ar ji fotografuoja vestuves?

– Taip, tai jos mėgstamiausias užsiėmimas.

– Gerai. Pasižymėk ją. Nereikia kažko itin meniško, Marina. Tik paprastų nuotraukų.

– Supratau.

Jie aptarė dar keletą dalykų ir Julija nuėjo paiešoti suknelių modelių, kuriuos buvo išsiplėšusi iš žurnalų. Todas pasisuko į Mariną:

– Turėtų būti linksma.

– Man irgi taip atrodo.

– Aš tau nelabai patinku.

– Nepažįstu tavęs.

– Tu ir nenori pažinti.

– Iš tikrųjų aš dar neapsisprendžiau. Užteks apie tai, aš apie tave išvis negalvojau.

Vienas taškas – tavo naudai, – pagalvojo jis ir tarė:

– Tu nieko gera apie mane nepasakei. Aš girdėjau.

Ji pakėlė galvą ir įsmeigė į jį akis:

– Žinai, ką manau: tau patinka tokia reputacija. Žmonėms daro įspūdį, kad esi šitaip pagarsėjęs.

– Laikai mane niekam tikusiu.

– Nemanau, kad kada nors kur nors daug dirbai, išskyrus savo kompaniją.

– Vis dėlto tu sutikai su manim eiti į pasimatymą. Vieną kartą. Pažadėjai. Teta Rūta sakė.

Marina susiraukė:

– Tada tai atrodė puiki mintis.

Galbūt mintis eiti su juo į pasimatymą Marinai ir nebuvo itin maloni. Tiesiog jo teta savo anūkėms pasiūlė po milijoną, jei kuri nors už jo ištekės. Toks pasiūlymas vertė jį jaustis tikru nevykėliu. Kuo jis, po velnių, toks netikęs, kad moteriai už šitokį įsipareigojimą galima sumokėti apvalią pinigų sumelę? Šis pasimatymas jam buvo principo reikalas.

Laimei, Julija ir Vilou jau buvo užimtos, tad liko tik Marina. Jis būtų atsisakęs pasimatymo su ta mergina, bet nenorėjo nuliūdinti tetos Rūtos – susitikęs su savo teta jis tapdavo tikru padlaižiu.

– Juk tik vienas pasimatymas, – tarė jis. – Nieko bloga nenutiks.

– Tos trys pasimatymo valandos man truks visą amžinybę, – jai kalbant akyse žybtelėjo juoko kibirkštėlės.

– Juk vis vien turėsim kartu dalyvauti vestuvėse, – tęsė jis. – Ir pasistengti, kad visiems svečiams būtų labai linksma.

Marina lėtai linktelėjo:

– Per pasimatymą galėsim apsvarstyti vedybų reikalus. Taigi turėsim apie daug ką pasikalbėti.

– Galėsim išgerti daug šampano.

Marina išsiviepė:

– Ką gi pamėginkim. Gerai, Todai Astonai Trečiasis, eisiu su tavim į pasimatymą dėl savo sesers vestuvių.

Didžiulis triaukštis senelės Rūtos namas atrodė įspūdingai; Marina čia lankėsi antrą kartą. Ji sustojo prie akmenimis grįsto įvažiavimo, kuris ėjo ratu. Pastatas buvo didžiulis ir atrodė, lyg pastatytas netinkamoje vietoje – jam būtų labiau tikęs ne Los Andželas, o aštuonioliktojo amžiaus Londonas. Bet kas supaisys tuos turtuolius, – mąstė Marina, lipdama iš savo senučio automobilio. Senelė gyveno su patarnaujančiu personalu. O ji sumanė pagelbėti, atveždama visą pakelį drėgnų šluosčių stiklinėms valyti.

Marina žvilgtelėjo į dvigubas paradines duris ir nutarė palaukti, kol pasirodys Todas. Ji neturėtų bijoti savo senelės kambarinės, bet vis vien jautėsi, kiek išsigandusi.

Neprabėgo nė minutė ir prie įvažiavimo sustojo spindintis sidabrinis mersedesas. Sportinis dvivietis automobilis, kuris tikriausiai kainavo tiek, kiek nedidelės trečiosios pasaulio šalies skola kitoms šalims.

Iš mašinos išlipęs vyras atrodė taip pat įspūdingai. Aukštas, gražiai apsirengęs ir seksualus – galėtų apsukti galvą net protingai moteriai ir priversti ją pasielgti kvailai. Marina nenorėjo būti kada nors priskirta tokioms moterims. Laimei, šis vyras buvo ne jos skonio.

– Marina, – šypsodamasis pasisveikino Todas, – maniau, kad tu jau apžiūrėjai namus ir ką nors sugalvojai.

– Mes esam komanda, Todai. Todėl aš gerbiu ir tavo sprendimą, – taip pasakyti dabar buvo daug parankiau nei pripažinti tikrąją priežastį.

Todas vilkėjo tamsiai pilku kostiumu, pasiūtu iš dailiai sukirpto audinio. Šviesiai mėlyni marškiniai paryškino tamsiai raudoną kaklaraištį. Todas žinojo, kada reikia pasinaudoti savo grožiu. Marina tuo tarpu dėvėjo kasdieninius drabužius ir atrodė kaip koledžo studentė, kurios finansinė padėtis gana apgailėtina. Tačiau Marina džiūgavo, kad šiandien lengvai pavyko užtraukti savo siaurų džinsų užtrauktuką.

Ji pasiėmė fotoaparatą, mažą užrašų knygelę ir nusekė paskui Todą link paradinių durų.

– Aš turiu tik valandą, – pasakė ji, žvilgtelėjusi į laikrodį. – Po to turėsiu grįžti į universitetą.

– Ką tu dėstai?

– Nedėstau. Aš vertėjauju, – Marina pasisuko į jį. – Kurtiesiems mokiniams verčiu paskaitas į gestų kalbą. Chemiją, fiziką, daugiausia vyresnių kursų studentams.

Jo antakiai kilstelėjo.

– Įspūdinga.

– Man visai nesunku. Vertėjavau skirtingiems kursams, todėl gerai žinau visus dalykus, suprantu visą medžiagą. Turiu tris mokslinius laipsnius. Galiausiai ketinu siekti filosofijos mokslų daktaro laipsnio. Moku versti į gestų kalbą, todėl šituo užsiimsiu dar porą metų.

Jis išpūtė akis:

– Trys moksliniai laipsniai?

Jai patiko, kai kiti ją pervertindavo:

– Na jau... Skamba ne taip įspūdingai, kai žinai, kad koledže pradėjau mokytis penkiolikos metų.

– O, taip. Turėjau susiprasti. Tu gana sumani mergina.

– Sumanesnė už tave, vaikine.

Jis nusijuokė:

– Prisiminsiu šitai.

Todas pabeldė į duris ir, kai išdygo kambarinė, pasisveikino, kreipdamasis į ją vardu.

– Norime apžiūrėti pokylių salę, Keite, – pasakė moteriai su uniforma, – o po to vidinį kiemelį.

Kambarinė linktelėjo:

– Taip, pone. Jūsų teta sakė, kad užsuksite. Ar palydėti iki laiptų?

– Ačiū, mes patys surasime.

Marina nusišypsojo kambarinei ir nusekė paskui Todą per fojė ir aukštyn vingiuojančiais plačiais laiptais.

– Kiek patarnaujančio personalo yra tavo namuose? – paklausė ji, kai jie užlipo į antrą aukštą ir žingsniavo ilgu, kilimu nuklotu koridoriumi. Ant sienos kabojo daugybė paveikslų, o baldai tikriausiai buvo antikvariniai, tik Marina ne kažin ką apie tai išmanė.

– Penki gyvena nuolat, o dar šeši ateina kasdien.

– Ką? – nustebo ji. Todo namus ji matė tik iš tolo, jie atrodė didesni už šį namą, bet... – Ką jie veikia?

Jis pasisuko į ją, pirštu palietė jai nosį ir šyptelėjo:

– Apgavau tave! Turiu namų tvarkytoją, kuri samdo žmones, prižiūrinčius švarą, ir rūpinasi žemės sklypu. Ji ateina tris kartus per savaitę. Norėčiau neturėti jokių patarnautojų, bet namas senas ir didelis, man būtų sunkoka pačiam jį tvarkyti.

Gerai. Viena namų tvarkytoja geriau nei penkios, gyvenančios tame pačiame name.

Jie lipo jau kitais laiptais, kurie vedė į laiptų aikštelę, didesnę už Marinos butą. Imantrios durys atsivėrė į didelę kaip futbolo aikštė pokylių salę. Marina nužingsniavo į patį salės vidurį ir ten sustojusi lėtai apsisuko. Paauksuoti veidrodžiai ant sienų ir žibantys sietynai palubiuose. Parketas švytėjo atspindėdamas saulės šviesą, besiskverbiančią pro langus.

– Mums reikės aštuonių arba dešimt stalų, – pasakė Todas, išsitraukęs savo elektroninę užrašų knygelę ir paspaudęs keletą mygtukų. – Čia tilptų net trisdešimt ir dar liktų vietos apsisukti.

Marina greitai suskaičiavo:

– Ar galim sutalpinti dvidešimt aštuonis stalus ir dar rasti vietos šokiams ir muzikantų grupei?

Todas įdėmiai pasižiūrėjo į ją:

– Orkestrui. Grupės nebus. Julija pageidavo, kad viskas būtų elegantiška. O grupėms tai visai nebūdinga.

Gal ir ne, bet jai dar neteko dalyvauti vestuvėse, kuriose grojo orkestras.

– Manai, kad įmanoma pasikviesti filharmonijos orkestrą?

– Turėčiau pažiūrėti į jų tvarkaraštį, bet turėjau omenyje ką nors mažesnio, – nusišaipė jis. – Manau, tiktų orkestriukas, grojantis įvairiose susitikimų vietose.

Susitikimų vietose? Dauguma amerikiečių laiką leidžia prekybos centruose, o turtingieji – susitikimų vietose?

– Kokie dar susitikimai?

– Labdaros renginiai. Vestuvės. Sužinosiu, kur jie gros kitą savaitę ir galėsime nuvažiuoti jų pasiklausyti. Jie nuostabūs. Patikėk manim.

Patikėti juo? Dar ankstoka. Ji pasidėjo savo užrašų knygelę ir nufotografavo pokylių salę.

– Man patinka ši patalpa, – tarė ji, lėtai pasisukdama ir įdėmiai apžiūrėdama kiekvieną kampą. – Nusiųsiu Julijai nuotraukas, kai tik baigsis paskaitos.

– Dar yra ką apžiūrėti, – pasakė Todas ir palydėjo ją iki prancūziško stiliaus durų. Atrakino jas ir stumtelėjo Mariną į priekį.

Marina įžengė į balkoną, iš kurio buvo matyti visas dvaras – didžiulis žemės sklypas. Plotas atrodė pribloškiantis, net jį supančios tvoros nesimatė. Priešais namus buvo įrengta terasa, baseinas, žaliavo sodas.

– Čia bus atsarginė vietelė, – paaiškino Todas, prisiartinęs prie Marinos. – Vietelė, kur žmonės galės įkvėpti gryno oro. Sode galėsim uždegti šviesas, kad vaizdas būtų gražesnis.

– Man patinka, – atrodė, tarsi ji pasakė sau, o ne jam. – Kiekvienas norėtų susituokti tokiame kiemelyje – čia taip nuostabu. Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime.

Ji vėl atsisuko į pokylių salę. Jau įsivaizdavo stalus, svečius ir gėles. Stengėsi viską įsiminti.

– Tai tau patinka salė? – paklausė Todas.

– Man – taip, bet juk renkasi Julija. Lipkim žemyn ir nufotografuokim sodą, kad juodu su Rajenu galėtų apsispręsti. Kai žinosim, ką jie nutarė, galėsim pasirūpinti kitais dalykais.

Jie nusileido laiptais ir pasuko į išpuoselėtą terasą. Čia galėtų būti ir penkių žvaigždučių viešbučio terasa, – mąstė fotografuodama Marina. Dar negalėjo įsisąmoninti, kad čia jos senelės namai. Pastebėjęs, kokia ji sutrikusi, Todas paklausė:

– Kas atsitiko?

Marina padėjo fotoaparatą į šalį ir pasičiupo užrašų knygelę.

– Galvoju, kaip viskas keista. Senelė, apie kurią nieko nežinojau, pasirodė esanti gyva ir gyvenanti penkiasdešimt mylių nuo tos vietos, kur aš gimiau. Čia jos pasaulis. Jei kada pritrūksiu pinigų, galėsiu atvažiuoti papietauti pas ją.

Marina papurtė galvą ir kalbėjo toliau:

– Aš nesiskundžiu. Turėjau puikią mamą ir seseris, viską, ko tik reikėjo. Vos sudūrėme galą su galu, bet taip gyveno dauguma mūsų kaimynų. Buvau pripratusi prie to. Bet keista sužinoti, kad čia žmonės kitaip žiūri į viską. – Ji pasižiūrėjo į Todą. – Nemanyk, aš nesiteisinu tau, ir taip jau sužinojai apie mane daugiau, nei norėjai.

– Taip, čia viskas kitaip. Bet Rūta gailisi dėl tų metų, kuriuos praleido be jūsų šeimos. Jos vyras, mano dėdė, buvo griežtas žmogus. Jis netikėjo, kad galima atleisti. O Rūta neturėjo tiek stiprybės, kad galėtų jam paprieštarauti.

– Kaip tik taip ji ir sakė.

– Tai tiesa.

Puiku. Ji buvo iš tų moterų, kurios atsiduoda savo vyrui ir širdimi, ir mintimis. Tam, kad išvengtų painiavos.

Todas žvilgtelėjo į Mariną:

– Turėtum bent pabandyti suprasti, ką ji išgyveno.

Todas Astonas Trečiasis geba būti jautrus?

– Gerai, dabar esu susijaudinusi dėl dviejų dalykų – dėl to, prie ko esu įpratusi, ir tavo supratingumo.

– Aš esu paslaptingas vyras.

Jo žodžiai privertė ją nusijuokti:

– Taip, be abejo, tu toks ir esi. Turtai, valdžia ir paslaptis. Turėtum taip ir užrašyti ant savo vizitinių kortelių.

Todas aprodė jai visą kiemą, vesdamas aplink namą, ir palydėjo iki automobilių.

– Aš aplenkiau tave, Marina. Išsitatuiravau visa tai ant nugaros.

Marina nusišaipė ir nepagalvojusi išpyškino:

– O aš maniau, kad prisisegei prie užpakalio.

– Šiuolaikinė medicina žino, kaip viską sutvarkyti, ar tai ne stebuklas?

Ji atsiduso:

– Juk supranti, ką norėjau pasakyti? Maniau, kad tu esi... kitoks.

– Atstumiantis?

– Despotiškas.

– Galiu toks būti, jeigu tau tai patiktų.

– Nereikia, ačiū, – ji atsivertė užrašų knygelę. – Taigi, muzikiniai atradimai baigti. Liko maistas, tortas, gėlės, fotografas ir dar keletas smulkmenų.

– O suknelė, – priminė jis Marinai, – turim paieškoti ko nors paprasto. Neturim laiko tradiciniams drabužiams.

Jam pavyko ją nustebinti.

– Leisk, atspėsiu. Tyrinėsim nuotakoms skirtus žurnalus? Kažkodėl negaliu įsivaizduoti tavęs, vartančio tokį žurnalą ir gurkšnojančio latte kavą.

– Vadinasi, aš negaliu gerti tokios kavos. Geriausiai tiktų juoda kava, ji neatrodo tokia mergaitiška. Juoda kava – aukso viduriukas.

Iki tol Marina nė negalvojo apie Todą kaip apie asmenybę. Iš pradžių žinojo tik jo vardą, po to išgirdo, kad jis norėjo išskirti jos seserį su Rajenu. Vėliau griežė ant jo dantį, kad painiosis po kojomis planuojant vestuves. Bet dabar...

– Kodėl slepi savo tikrąjį veidą, prisidengdamas susikurta reputacija? – paklausė ji. – Pinigais... Manekenėmis...

Todas atsirakino savo automobilio dureles.

– Kokioms trims manekenėms iš tikrųjų buvau paskyręs pasimatymą, Marina. Tau jau reikia važiuoti.

– Taip. Važiuoju.

– Gerai, – jis įsėdo į automobilį ir išsišiepė. – Beje, dvi iš jų nekalbėjo angliškai.

Nekalbėjo... Bet kaip... Marina įsmeigė į jį rūsčias akis.

– Juokauji. Nekalbėjo angliškai?

Jis linktelėjo.

– Tiesiog atlikau savo vaidmenį, kad pagerinčiau santykius su kaimynais, – nekaltai nusišypsojo Todas. – Pažįstu puikų maisto ir gėrimų tiekėją. Išsiaiškinsiu šį bei tą ir tau pranešiu.

Taip taręs jis išvažiavo.

Po trijų dienų Todas stovėjo prie maisto tiekimo įmonės ir stebėjo ateinančią Mariną. Ji vilkėjo džinsais ir mokykliniu nertiniu, plaukai buvo surišti į uodegėlę. Nebuvo panaši į tą, kuri iškart patraukia dėmesį. Matydamas, kaip ryžtingai ji nusiteikusi, Todas laukė, kada puls ginčytis. Vedybų planavimas nebuvo pats geriausias jam nutikęs dalykas, bet Marina – tikra staigmena. Protinga ir seksuali. Jis nenustygo vietoje, kaip norėjo ją vėl pamatyti.

Marina sustojo priešais, įsirėmė rankomis sau į klubus ir įsispoksojo į Todą.

– Pasiknaisiojau po internetą, – prakalbo ji. – Tavo minėtos manekenės puikiai kalbėjo angliškai, nors ir su akcentu.

– Su akcentu? – jis kilstelėjo antakius. – Ar mes ne Džeinės Ostin romane?

– Ką tu išmanai apie Džeinę Ostin?

– Kiekvienas – tiek geras, tiek niekam tikęs vyras – susitikinėjantis su manekenėmis, žino viską apie antausius ir Džeinę Ostin. Tai būtinybė. Aš net du kartus mačiau Bridžitos Džouns dienoraštį, gėrėjausi specialiaisiais efektais. Klausk manęs, ko nori.

Marina prapliupo juoku. Juokėsi taip švelniai ir seksualiai, kad jis panūdo ją paliesti. Liesti ją visą. Todą užplūdo netikėtas karštis.

Nustebęs dėl tokios reakcijos jis žengtelėjo atgal, kartu vydamas šalin keistas mintis. Jie su Marina vykdo užduotį. Jis privalo ginti Rajeno interesus ir pasistengti nenuobodžiauti. Jei šiandien pavyktų kiek pakoreguoti Marinos prielaidas apie jį – to užtektų per akis. Bet mėgautis jos draugija – ne pati geriausia mintis. Nebūtų protinga pasiduoti tetos jauniausiajai anūkei.

– Ši įmonė turi labai gerą vardą, – pradėjo Todas, jiedviem žengiant pro duris. – Jie siūlo puikius patiekalus, ir ne tik iš jautienos ar vištienos. Jeigu nuspręsime užsisakyti, galėsime rinktis ir koreguoti valgiaraštį. Arba pasiginčyti rinkdamiesi galimybes.

– Manai, kad ginčysimės? – sukluso Marina.

– Taip.

– Aš gana sukalbamas žmogus, bet su tavim tikriausiai bus sunku, – tarė ji, kai Todas praleido ją į priekį. – Pritarsiu tavo pasirinkimui, bet desertus rinksiuosi aš.

– Kokius desertus?

Marina jam nusišypsojo ir tarė:

– Vestuvių desertus. Tai labai jaudinantis dalykas. Gausi ir deserto, ir torto. Juk taip nedažnai nutinka gyvenime?

– Man tai nesuprantama – rinktis moterį ar jos cukraus dozę...

– Gražus ir protingas, – sumurmėjo ji, – kaip įspūdinga...

– Žinau. – Todas pasisuko į registratorę ir supažindino su Marina.

– Aš – Soja, – šypsodamasi tarė moteris. – Mes laukiame jūsų. Užeikite čia, prašau.

Jie buvo palydėti į kambarėlį, įrengtą kaip svetainė. Stalas buvo skirtas šešiems, vienoje pusėje tilpo dvi vietos. Soja paprašė jų sėstis ir parodė išspausdintą valgiaraštį, padėtą prie lėkščių.

– Pradėkime iš eilės, – tarė ji, – pirmiausia – sriuba, tada salotos ir taip toliau. Pasižymėkite, kas jums patinka ar ko norėtumėte paklausti.

Ji išėjo ir vėl grįžo nešina trimis dubenėliais.

– Malonus pristatymas, – pagyrė Marina traukdama žalią papuošimo šakelę iš dubenėlio. – Kodėl sodo piktžoles reikia dėti į patiekalus? Kas čia? Iš kur mes žinom, kur šita žolė buvo anksčiau?

– Nežinojimas labiau jaudina.

Ji įrėmė savo mėlynas akis į Todą:

– Ar esi susijaudinęs?

Ji buvo taip arti, kad jis net galėjo įžiūrėti kelias blyškias strazdanas ant jos nosies ir mažytes duobutes skruostuose. Ir vėl panoro prie jos prisiliesti... bet negalėjo.

– Trūksta žodžių... esu baisiai susijaudinęs.

– Melagis, – sumurmėjo Marina ir paragavo pirmosios sriubos. – Skaldyti žirneliai ir dar kažkas. Neblogai.

Todas irgi paragavo.

– Ačiū, ne.

Jie abu pastūmė į šalį neaiškią grietininę sriubą. Todas paragavo vištienos sriubos su daržovėmis, o Marina pareiškė, kad patiekalas per daug sveikuoliškas.

– Juk tai vestuvės. Ar būtinai pirmasis patiekalas turi būti iš vaisių ir daržovių?

Jis pamaišė po dubenėlį:

– Ne tiek jau daug čia tų vaisių.

– Juk supranti, ką turiu galvoje. – Marina padėjo savo šaukštą ant stalo. – O ką manai apie tortilijos sriubą? Skamba neblogai?

– Per savo sesers vestuves tu užsimanei meksikiečių maisto?

Marina atsilošė į kėdės atramą.

– Nelabai, bet dabar tikrai suvalgyčiau. Geriau jau būčiau ko nors užkrimtusi, prieš ateidama čia. Jaučiuosi alkana.

– Taigi tu neatsisakai pavalgyti.

Ji susiraukė:

– Taip, kai kurios moterys vis dar valgo. Aš viena iš jų. Siaubinga, bet taip jau yra. Aš bėgioju kiekvieną dieną, tad ir valgyti galiu daug ir man patinka maistas. Ar tau tai kelia problemų?

– Kai bėgioji grieždama apmaudą tikriausiai pasieki geresnių rezultatų? Papildomas svoris didina įtampą...

Marina išsižiojo ir greitai vėl susičiaupė.

– Nori pasakyti, kad vengiu daug valgyti?

– Ar aš taip sakiau?

– Manai, kad pernelyg jautriai reaguoju, nes tu susitikinėji tik su manekenėmis, o aš neatitinku jų standartų.

– Tu pernelyg daug šneki.

– Aš visai nebijau. Dažniausiai. Ir noriu pasakyti, kad į šituos siauručius džinsus įlendu bet kurią savaitės dieną, ir jie nepaprastai man tinka.

– Taip, jie tau tinka.

Todas žavėjosi jos lūpomis ir ilgomis kojomis, kai ji pirma pakilo nuo stalo. Jis žiūrėtų į ją visai kitaip, jei tik nuo to ji taptų laimingesnė.

– Man nereikia niekieno patvirtinimo, išskyrus savo pačios.

– Kodėl tau turėtų reikėti?

Ji nusišypsojo:

– Tu mane juokini.

– Juk taip ir yra geriausia – tu turi nuomonę apie save.

– Žinau. Tik nesuprantu. Aš juk labai ramus žmogus. Nežinau, kodėl tu verti mane šitaip elgtis.

– Nes esu mandagus ir gražus, – ironiškai mestelėjo jis, kai Soja atnešė keletą salotų lėkščių ir pintinę bandelių. – O tu jautiesi suvaržyta.

Marina laukė, kol Soja išeis ir ji galės atsikirsti. Kai moteris, surinkusi sriubos dubenėlius, pasišalino, Marina tarė:

– Aš nesivaržau. Tavo ego yra Antarktidos dydžio. Juk nesi jau toks ypatingas.

– Be abejo, esu. Matau, kaip tyrinėji mane. Kada paskutinį kartą taip tyrinėjai kokį vaikiną?

– Vyrai, su kuriais bendrauju, yra normalūs. Nebūtina tyrinėti. Tu pavertei mane pamišėle.

– Tada mano darbas yra baigtas.

Marina papurtė galvą:

– Valgyk savo salotas.

Todas paragavo salotų. Jose buvo keistų lapų ir kažkokių neaiškių smulkių drožlių. Su šiomis salotomis gerokai persistengta, – liūdnai pamanė jis.

– Įsivaizduoju tuos vaikinus, su kuriais susitikinėji, – tęsė Todas, džiūgaudamas, kad pavyko ją sutrikdyti. – Vargšai nevalyvi studentai. Palyginti su manim – jie neturi jokių šansų.

Marina rūsčiai pažvelgė į jį.

– Gerai. Sakyk, kodėl turėtų būti neįdomu susitikti su puikiu vyru, kuris gali pakeisti pasaulį kažką patobulindamas?

Jis paėmė bandelę ir pastūmė pintinę jai.

– Jie nuobodūs. Nesugeba sudominti ir nebūna geri lovoje. Pripažink tai.

Jos akys net patamsėjo iš įsiūčio. Ji prasižiojo, lyg ketindama ant jo išsirėkti... bet Todas suspėjo jai į burną įkišti bandelę.

– Šitos tikrai neblogos, – pasakė jis pirštu rodydamas į kitą lėkštę salotų. – Aš mėgstu mėlynąjį sūrį. Ką manai?

Marina numetė bandelę ant stalo ir dėbtelėjo į Todą.

– Manau, kad esi egoistas ir pasipūtęs kvailys.

Jis paragavo trečios rūšies salotų ir išsiviepė: – Vadinasi – patinku tau.

– Nepatinki.

– Aišku, kad patinku. Bet aš klausiau apie salotas. Ką manai?

Ji bedė pirštu į jo ragaujamas salotas:

– Šitos tinka.

– Ne pačios geriausios, – Todas pakraipė galvą. – Padaže per daug česnako.

– Nuo kada pradėjai išmanyti apie maisto gaminimą?

Ji bėrė vieną cinišką pastabą po kitos, ir jam beliko tik klausytis. Kartais ir vyras būna nepajėgus šitai sustabdyti.

– Bet išmanau apie vestuves.

Todas apsidairė, palinko prie Marinos ir pašnibždomis tarė:

– Bučiniai. Daug daug bučinių per vestuves. Juk nenori, kad svečiai smirdėtų česnaku?

Kambaryje įsivyravo įtampa. Jis manė, kad Marina susinervins ar suskubs pakeisti temą, bet ji tylėjo ir nepaliovė žiūrėjusi į jį. Visi juokai išsilakstė, juos pakeitė įtampa ir plykstelėjusi aistra.

Kas būtų, jei jis ją pabučiuotų? Kažin, kokios jos lūpos? Švelnios? Ištroškusios? Seksualios?

Ar ji iš tų moterų, kurios imasi iniciatyvos, ar ją reikėtų įtikinti bučiniais? Todas labai troško tai išsiaiškinti ir taip išsklaidyti nesibaigiančias spėliones.

– Tu iš musės darai dramblį, – galų gale prabilo Marina. – Manau, kad nebūtina tiek daug svarstyti dėl česnako, bet jeigu ką, mes galim pakeisti padažą.

– Yra tik viena būdas tai išsiaiškinti, – tarė Todas ir, palinkęs prie jos, savo lūpomis švelniai palietė jos lūpas.

Akimirksniu užliejo karštis. Marina nesujudėjo, bet pajuto, kaip jos kvėpavimas padažnėjo. Todas jau ketino tęsti tai, ką pradėjęs, bet pasirodė Soja.

– Ką išsirin... Oi, atsiprašau. Ar man grįžti vėliau?

Todas išsitiesė.

– Ne, pasilikit. Mes jau išsirinkom.

Marina jautėsi taip, lyg ją būtų partrenkęs sunkvežimis. Na, taip neturėtų būti, – mirksėdama pamanė ji ir pabandė atsipeikėti. Nieko bloga nenutiko, bet Marina vis vien susijaudino. Tiesiog neteko žado ir pasijuto šiek tiek dviprasmiškai.

Ji buvo lyg apžavėta. Itampa, virpulys, Todo pranašumas ir noras atsiduoti į jo rankas. Viskas tik dėl mažyčio, trumpo, nekalto bučinuko. Kas būtų, jei jis pabučiuotų ją taip, kaip įsivaizdavo?

Taip galvoti pavojinga, – sumojo Marina. Todas nebuvo panašus į tą žmogų, kurį ji įsivaizdavo. Jis linksmas ir žavus. Pernelyg žavus. Bet nevalia pamiršti, kad bet kokie ryšiai su moterimis – jam tik žaidimas. Jo jausmingumas buvo įvyniotas į biskvito sluoksnį. Ji turėtų mėgautis akimirkos žavesiu ir leisti įvykiams tekėti savo vaga. Todas nesiekia užmegzti su ja santykių, o ir jai to nereikia. Nors Marina iš viso nebuvo turėjusi rimtų santykių su vyrais. Ir to bijojo. Nenorėjo dėl vyro pamesti galvos.

Juodu paragavo keletą užkandžių, kurie pasirodė tinkami, ir labai skanių desertų.

– Tu pabaigsi šitą? – paklausė Marina, akimis rodydama į vos paliestus šokolado putėsius.

– Prašom, – pasakė Todas ir pastūmė dubenė- lį jai.

Ji įkišo savo šaukštelį į putotą grietininį gardėsį ir šiek tiek jo pakabinusi lyžtelėjo šaukštelį liežuvio galiuku. Todas suakmenėjęs stebėjo, ką ji daro.

Ji tik norėjo, kad Todas sužinotų apie jos aistrą šokoladui, ir neabejojo, kad jis lygina jos apetitą su manekenių. Dabar turėtų suprasti, kad Marina yra kitokia.

– Baigei? – paklausė jis, kai Marina išgramdė pudingo dubenėlį.

Jai linktelėjus juodu pakilo ir patraukė priimamojo link. Susitarę dėl kainų ir paėmę brošiūrėlę iš Sojos jie išėjo, pažadėję susisiekti telefonu per ateinančias dvi savaites.

– Na, ir ką manai? – paklausė Todas, žingsniuojant prie automobilių.

– Manau, kad viskas gerai, – atsakė ji, – bet dar ne nuostabu. Noriu, kad būtų super. Maistas turi būti fantastiškas, o ne tik geras.

Jis užmetė akį į kainoraštį:

– Turint omenyje kainas – tikrai galėtų būti geriau. Taigi mums reikia kito maisto ir gėrimų tiekėjo. Gal turi ką nors pasiūlyti?

– Nelabai ką žinau, bet galiu pasiklausinėti.

– Gerai, aš irgi pasiklausinėsiu. Ir dar pasikalbėsiu su Rūta.

O, taip. Jos senelė.

– Ji rengia labdaros vakarėlius, – prisiminė Marina ir susiraukė. – Bent jau taip sakė. Tai ji gali būti puikus informacijos šaltinis. Stebiuosi, kodėl ji mums nieko nepatarė.

– Ji pažadėjo nesikišti, – paaiškino jai Todas. – Nenustebk – tai ilgai nesitęs. Rūta neiškęs neįsikišusi – tokia jos prigimtis.

Marinai pasirodė, kad jis kalba su meile apie jos senelę.

– Tai tu nepyksti ant jos, kad atvyko pas mus ir pasiūlė man ir seserims po milijoną dolerių, jei bent viena ištekės už tavęs?

Todas susiraukė:

– Stengiuosi apie tai negalvoti.

– Kodėl?

Jis patraukė pečiais:

– Ji visada skirdavo daug laiko man ir Rajenui. Kai mudviejų tėvai išvykdavo ir mus palikdavo, teta Rūta užpildydavo tuštumą. Būnant su ja, atrodė, kad esame tikra šeima.

Marina nežinojo, ką atsakyti. Suprato, kodėl Todas taip žavisi savo teta, bet toji pati moteris kadaise atsuko nugarą savo dukrai.

– Dabar galvoji apie savo mamą, – tarė Todas, gerokai nustebindamas Mariną.

– Taip. Mamai buvo septyniolika, kai įsimylėjo tėtį. Gana jaunutė. Suprantu, jos tėvus nuliūdino toks poelgis, bet yra daug galimybių tarp susitaikymo ir išspyrimo lauk visam laikui. Kodėl jie neišbandė ko nors kita? – ji atsiduso. – Žinau, ką pasakysi: taip nutiko dėl Rūtos vyro Freizerio? Jau girdėjau šitą istoriją. Jis buvo sunkiai sukalbamas, vadovavo viskam ir niekam nesuteikdavo galimybės pasitaisyti.

Jos mama šį vyrą laikė savo tėvu. Tikrasis tėvas mirė dar prieš Rūtai sužinant, kad laukiasi.

– Mano mama buvo vienintelė Rūtos dukra, – toliau kalbėjo Marina. – Senelė turėjo labiau pasistengti. Privalėjo bent įsitikinti, kad jos dukrai nieko nenutiko.

Todas nustebino ją jau trečią kartą per šias dvi valandas: jis švelniai uždėjo ranką jai ant peties.

– Tu teisi, – pasakė. – Ji užstojo savo vyrą, o ne dukterį. Ir dėl to trisdešimt metų praleido gailėdamasi savo poelgio ir nedrįsdama ko nors imtis. Jums visiems tai buvo sunkus gyvenimo laikotarpis. Ji niekada neatgaus to, ką prarado, jūs – taip pat.

Marina mirktelėjo jam.

– Tu išties moki užjausti ir suprasti...

Todas rūsčiai pažvelgė į ją.

– Aš galiu mąstyti logiškai ir užjausti.

– Žinau. Bet maniau, kad tau tokie dalykai nerūpi.

– Tu paglostei man širdį.

Dabar atėjo jos eilė. Ji paėmė Todą už rankos.

– Atleisk. Ne viskas buvo teisinga. Juk žmonės ir vietinė spauda kitaip apie tave kalba.

Gal jis ir nėra biskvito sluoksnis, – pagalvojo ji. Greičiau jau drebutinė bandelė.

Toks vaizdas mintyse vertė šypsotis, o Todas dar labiau paniuro.

– Tu iš tikrųjų pradedi mane erzinti, – sumurmėjo jis.

– Rodos, gyreisi puikiai suprantąs juokus.

– Suprantu. Bet tai darosi nebejuokinga. Kad ir ką manai apie mane – tu vis tiek neteisi.

Galbūt jis sako tiesą?

Todas išsitraukė elektroninę užrašų knygelę ir paspaudė kelis mygtukus.

– Mums vis dar reikia maisto ir gėrimų tiekėjo, fotografo, gėlininko, torto, suknelės ir smokingų. Ilgas sąrašas.

– Mes susidorosim. Parašysiu Julijai elektroninį laišką apie šiuos maisto tiekėjus. Juk nusprendėm, kad vestuvės ir svečių sutikimas vyks pokylių salėje. O tai jau šis tas.

– Kaip mums pasisekė...

Marina pažvelgė į tamsias Todo akis ir nusišypsojo.

– Ačiū, kad esi toks supratingas dėl mano senelės. Tai labai padeda mums susikalbėti.

– Kurgi ne. Paskambinsiu tau ir susitarsim, kada vėl susitinkam patyrinėti savo skonių.

Staiga Todas pasilenkė ir pabučiavo ją. Marina buvo pritrenkta. Šis bučinys nebuvo susijęs su česnakais ar tikrinimu. Bent jau ji taip manė. Jis buvo skubotas, aistringas ir tirpdantis ledus.

Ji juto tvirtas Todo rankas sau ant pečių. Jo lūpos reikalavo, kad ir ji atsilieptų bučiniu, ir vertė to norėti. Nuo malonaus jo prisilietimo, lūpų ir traukos Marina prarado savitvardą. Nesitikėjo tokio bučinio. Suprato, kad pasiduoda jam taip, kaip nė neįsivaizdavo.

Todas pakėlė galvą ir lyžtelėjo savo apatinę lūpą. Marina žengtelėjo atgal. Todas jautėsi apsvaigęs, susijaudinęs. Jis skubiai atsitraukė ir išsitiesė.

– Greitai pasimatysim, – tepasakė.

Ką? Jis išvažiuoja? Pabučiavo ir pabėga?

– Bet tu... kodėl tu...

Jis nusišypsojo.

– Mums sutrukdė. Esu pripratęs užbaigti tai, ką pradėjau.

Kam: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Nuo: Julija_Nelson@SGC.com

Nežinau, kaip ir atsidėkoti. Iš tikrųjų lieku tau skolinga už triūsą. Ačiū, kad nepatingėjai išragauti pirmojo maisto tiekėjo patiekalų, ir gaila, kad nepatiko. Bet tu esi teisi. Noriu nepaprastų valgių per savo vestuves, Rajenas – taip pat.

Įdomu, kaip tas česnakinis bučinys? Niekada nepamaniau, kad per vestuves česnakas gali tapti problema. Tu ir vėl esi teisi. Ar Todas gerai atskleidė česnakinio bučinio pavojus? Juokauju. Žinau, kad jis ne tavo skonio. Nepakankamai nuoširdus ir nekokio būdo. Bet juk jis ne toks ir bjaurus. Bent jau gražus. Nepamiršk šito, jei jis pradės tave nervinti.

O mes smagiai leidžiame laiką. Laukiu daugiau nuot raukų ir laiškų iš tavęs. Ir dar... tu esi tikrai nuostabi, nes tiek daug man padedi!

Myliu ir apkabinu,

Julija

Marina atidarė kartoninę dėžę ir ištraukė filmavimo kameros kasetę. Ji apvertė dėžę ir, užklijavusi ją, nužvelgė knygų spintą koridoriuje.

– Ar Julijai tikrai viso šito reikia? – paklausė ji, nors jau seniai žinojo atsakymą.

Vilou iškišo galvą iš vonios, kurioje tvarkė drabužius.

– Tai aišku. Juk čia knygos. Jai visuomet jų reikės.

– Ar Rajenas žino, kur įsivėlė? Susidėjo su nereikalingų daiktų kaupėja...

Vilou išsišiepė:

– Julija nekaupia nereikalingų daiktų, o jis puikiai žino, su kuo susideda.

– Na, aš vis tiek nesuprantu, – suniurnėjo Marina, – tu tvarkai jos daiktus ir prižiūri remontą, aš rūpinuosi vedybų reikalais... Julija liks mums skolinga. Baigiame nusivaryti nuo kojų, oi, jie dar turės ilgai mums už tai tarnauti.

– Ir turės padėti mums atgauti jėgas. – Vilou buvo tuo įsitikinusi. Ji ištiesė kairę ranką, rodydama ją Marinai. – Ar tu man tokį padovanotum?

Iš pradžių Marina nelabai suprato, apie ką Vilou kalba, bet netrukus pastebėjo ant kairės Vilou rankos žiedą, tiksliau – pribloškiamai spindintį deimantą.

– Susižadėjot! – džiaugsmingai suklykė Marina. – Džiaugiuosi dėl jūsų.

Vilou pratrūko juoktis, seserys apsikabino ir ėmė šokinėti iš džiaugsmo.

– Jis toks gražus, – žavėjosi Marina, sučiupusi sesers ranką ir stebeilydama į nugludintą deimantą, apsuptą pailgų akmenukų. – Kada jūs susižadėjot? Nieko nepasakojai. Kaip tu iškentei tiek ilgai nieko neišplepėjusi?

– Buvo nelengva, – pripažino Vilou. – Bet norėjau tave nustebinti, taip ir nutiko.

Vilou pasižiūrėjo į žiedą.

– Tai įvyko vakar. Mudu su Keinu esam kalbėję apie vedybas, pagaliau jis susiprotėjo mane mylįs. Bet iki vakar apie tai nepratarė nė žodžio. Norėjau duoti jam laiko priprasti prie minties, kad mūsų draugystė rimta.

Jos nuėjo į svetainę ir sukrito ant sofos. Marina šypsojosi, matydama Vilou tokią laimingą.

– Kas galėjo pagalvoti, kad tas tylenis yra nuostabus vaikinas, – džiaugėsi Marina, virpėdama nuo minties, kad Keinas – vienas iš milijono, kuris buvo vertas Vilou rankos.

Vilou atsiduso:

– Žinau. Tai stebuklas. Jis nepaprastai geras. Vakar kartu vakarieniavome. Viskas atrodė taip romantiška, grojo muzika ir staiga jis priklaupė, ištraukė žiedą ir pasakė, kad nori mane vesti ir būti šalia amžinai.

Vilou akyse sužvilgo ašaros.

– Nemaniau, kad gyvenime būna tokių nuostabių dalykų.

Marina ir vėl ją apkabino.

– Džiaugiuosi. Esu laiminga dėl judviejų. Sužavėta. Apsvaigusi. Ir dar daug panašių žodžių, kurie dabar neateina į galvą.

– Aš taip pat laiminga, – prisipažino Vilou.

Marina atsirėmė į pagalvėlę.

– Abi mano seserys išteka. O aš liksiu senmergė, kurią mylės vaikučiai, o suaugusieji jaudinsis, kad tik neišprotėčiau.

Vilou pavartė akis.

– Prašau, nereikia. Tu per daug protinga, kad tokia taptum. Ir būk atsargi. Meilė kaip virusas, tiesiog tvyro aplinkui.

Marina papurtė galvą:

– Aš atspari. Ir tai yra gerai. Neieškau, už ko greitu metu ištekėti.

– O įsimylėti?

– Gal kitais metais.

Iš tikrųjų jai patiko mintis, kad galima pamesti galvą dėl vaikino. Bet norą įsimylėti silpnino baimė. Atiduoti savo širdį jai atrodė tas pats, kaip prarasti sveiką protą. Puikūs pavyzdžiai – senelė Rūta ir jos mama. Marina nenorėjo būti panaši į kurią nors iš jų.

– Tai bus dar vienos vestuvės, – garsiai pagalvojo ji. – Ar jau nusprendėt kada?

– Galvojam apie pavasarį. Po Julijos vestuvių, bet prieš gimstant kūdikiui.

– Galėsiu padėti pasirengti. Jau būsiu žinovė.

– Norėčiau, kad padėtum, – prisipažino Vilou. – Pati nežinočiau, nuo ko pradėti.

– Galėsi klausti manęs. Arba Todo. Jis, pasirodo, nusimano, kaip reikia planuoti vedybas. Tik neišsiduok, kad aš taip sakiau.

Vilou žvelgė Marinai tiesiai į akis.

– Tikrai? Jis ne nevykėlis?

– Ne, – atsakė Marina, pati savimi stebėdamasi. – Jis tikrai mielas. Linksmas, žavus... Man jis patinka. Nemaniau, kad taip apie jį kalbėsiu. Laikiau jį tikru bukagalviu. Nenorėjau su juo dirbti, bet dabar, nors ir ne dėl visko sutariam, man patinka, kad jis padeda. Juk tai didelė atsakomybė, ir aš noriu savo sprendimais su kuo nors dalytis. Be to, jis gražus. Jei man nebūna nuotaikos, smagu bent jau akis paganyti į gražų saldainiuką.

– Nemanau, kad jis mielas ir norėtų būti vadinamas saldainiuku.

– Tikriausiai, kad nenorėtų, bet mes jam šito nesakysim.

Vilou atidžiai nužvelgė Mariną.

– Vadinasi, viskas gerai? – paklausė Vilou. – Julija ištekės už Rajeno, o Todas taps mūsų giminaičiu. Ir visi būsime draugai?

– Taip ir bus. Mes šaipysimės iš jo moterų, kurioms jis skirs pasimatymus. Bus linksma.

– Laukiu nesulaukiu, – pasakė Vilou. – Todas – ne iš tų, kurie patys save pribaigia.

Marina pritariamai linktelėjo, nors pasijuto nesmagiai paminėjusi kitas Todo moteris. Nėra abejonių, jis ir dabar su kažkuo susitikinėja. Įdomu, kas ji? Aukštuomenės moteris ar turtinga paveldėtoja? Sumani verslininkė? Kad ir kas ji, – mąstė Marina, – jos drabužių spintoje kabo ne tik džinsai ar kasdieniai megztiniai.

Marina nesistengė padaryti jam įspūdžio. Jie bendravo tik dėl vestuvių. Daugiau niekas jų nesiejo. Tik tas bučinys... Ji vis dar negalėjo pamiršti aistros, karščio ir geismo, kurie užplūdo ją tąkart. Dėl vieno nieko nereiškiančio bučinio. Kas būtų nutikę, jei jis būtų pabučiavęs aistringiau?

– Aš su juo eisiu į pasimatymą tik dėl vestuvių, – užtikrino Marina. – Mes abu pažadėjom Rūtai susitikti, o Julijos vestuvės tik palengvino mūsų pasimatymą.

– Siūlau tau ištekėti už jo, nes tada aš turėsiu milijoną dolerių savo sąskaitoje, – ironiškai pasakė Vilou.

– Keinas turi pinigų.

– Taip, bet tai jo pinigai. Būtų smagu turėti savo turto.

Marina pakraipė galvą:

– Nepyk, bet mano planuose nėra vestuvių su Todu. Netgi dėl milijono dolerių.

– O jeigu gautum penkis milijonus? Lažinuosi, kad senelė paklotų ir daugiau grynųjų.

– Manęs tai nedomina.

Vilou atsiduso.

– Maniau, kad mūsų seseriška meilė yra besąlygiška.

– Gyvenimas yra negailestingas.

Vilou įsistebeilijo į savo žiedą.

– Juk būna ir keletas nuostabių akimirkų. Aš turiu Keiną.

– Taip, turi.

Vilou keistai žvilgtelėjo į Mariną:

– Dabar tavo eilė. Visko būna po tris. Pirma – Julija, po to – aš, dabar – eilė tau.

– Nemanau, kad viskas turi vykti būtent taip.

Ji nepasakytų ne savo išrinktajam, bet ne taip viskas paprasta. Įsimylėti reiškia visiškai pasitikėti. O Marina nežinojo, ar gali pasitikėti net pačia savimi.

Marina sėdėjo ant laiptų prie savo buto ir laukė Todo. Ji žvilgtelėjo į laikrodį – Todas pasirodė kaip visuomet laiku. Jo blizgantis sidabru brangus automobilis su pakeliamu stogu išlindo iš už kampo ir sustojo priešais pastatą.

Marina atsistojusi atsiduso.

– Graži mašina, – pagyrė ji, kai Todas išlipo ir jau žingsniavo link jos. – Labai graži.

Jis taip pat gerai atrodė. Šis vyras mokėjo pasirinkti kostiumus. Bet jam geriau to nesakyti.

Todas atkišo jai raktelius:

– Nori pabandyti?

Marina net sumirksėjo:

– Ką?

– Pavairuoti automobilį. Turbūt esi gera vairuotoja. Juk tai nesudėtinga. Mačiau, kaip tu vairuoji. Pati žinai.

Ji žvilgtelėjo jam per petį į mersedesą.

– Čia juk tavo automobilis. Tu vyras. Vyrai nesidalija savo automobiliais. Tik ne tokiais prabangiais kaip šis.

– Juk tai tik automobilis, Marina. Perku tai, kas man patinka, betgi tai nėra pats svarbiausias dalykas mano gyvenime. – Jis pakratė raktelius. – Nagi, tai ar nori jį pavairuoti?

Marina nutvėrė raktelius, kol jis dar nepersigalvojo.

– Be abejonės.

Skubėdama į vairuotojo pusę ji atsisuko į Todą. Aišku, Todas turi užtektinai pinigų ir, jeigu kas nors nutiktų šiam automobiliui, nusipirktų kitą – tai buvo tik principo reikalas. O tai visai neįprasta. Ar jis tikrai taip nesvarstydamas leidžia jai vairuoti savo automobilį?

Marina įsitaisė ant odinės sėdynės ir nužvelgė vidų. Čia buvo viskas, ko reikia: GPS ekranas, dviejų dalių oro vėdinimo sistema ir sudėtingai atrodanti garso įranga.

– Šiandien geras oras, – pasakė jis, – gal nori atidengti stogą?

– O taip.

Ji užmetė akį į valdymo mygtukus, surado tą, kuris atidengia stogą, paspaudė ir atsisuko pasižiūrėti, kas vyksta.

Vokiečių gamybos stebuklas, – pagalvojo ji, kai viršus susivyniojo ir įmontuotas uždangalas nuslydo žemyn. Be jokių žmogaus pastangų.

Tada Marina vėl atsisuko, pataisė veidrodėlius, užvedė variklį ir nusiteikė nepatirtiems pojūčiams.

– Kaip greitai galima važiuoti? – dar paklausė.

– O kiek nori sumokėti baudos?

– Gerai pasakyta. Tai kur važiuosim?

Todas išsitraukė lapelį iš marškinių kišenės.

– Šiandien turim pasirūpinti staltiesėmis, salės dekoracijomis, stalais, kėdėmis, suvenyrais ir smokingais, – išvardijęs visa tai jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Pirmiausia važiuokim pasikalbėti dėl staltiesių – mums jau paskirtas susitikimo laikas.

Todas parodė jai adresą ir Marina išsuko į gatvę. Automobilį buvo lengva valdyti, variklis švelniai burzgė, ir įsitempusios kojos pamažu atsipalaidavo. Diena buvo šilta, vėjelis taršė plaukus.

– Galiu per daug priprasti prie tavo automobilio, – pajuokavo smagiai nusiteikusi Marina, kai prireikė stabtelėti prie šviesoforo.

– Vadinasi, tave net ir velnias sugundytų.

Marina išsišiepė.

– Jeigu taip galima sakyti...

Be abejonės, tokio automobilio ji nenusipirktų iš savo kuklių santaupų, bet kokį nors paprastą, su pakeliamu stogu, išgalėtų. Juk būtų visai smagu.

Marina įsuko į automobilių aikštelę, atsispyrusi pagundai dar šiek tiek pasivažinėti.

– Ačiū, – padėkojo ji išlipusi iš automobilio ir padavė jam raktelius. – Man patiko.

– Prašom, galėsi ir dažniau pasivažinėti.

– Na, tiesą pasakius... Aš sužavėta, kad leidai pavairuoti. Turbūt pasirodžiau patikima.

– Juk aš malonus ir mandagus.

Marina pradėjo juoktis.

– Pamiršai pridurti, kad dar ir kuklus. Ypatingai kuklus.

Juodu nuėjo į nuomos saloną.

– Aš jau jiems skambinau, – paaiškino jai Todas. – Stalus jie mums jau paruošė. Galėsim pasižiūrėti, kokios spalvos dera tarpusavyje ir kaip mes norim viską sudėlioti.

Marina išsitraukė fotoaparatą.

– Aš pasiruošusi fotografuoti.

Nuomos salono parodų salėje jiems buvo pasiūlyta daugybė variantų, kaip galima sustatyti ir papuošti stalus. Stalai buvo apdengti skirtingų spalvų staltiesėmis, ant jų išdėlioti priderinto atspalvio porcelianiniai indai.

Jie prisistatė tarnautojui ir šis pakvietė apžiūrėti salę.

Marina iškart prisiartino prie apvalaus stalo, apdengto šviesiai rožine staltiese ir papuošto geltonomis servetėlėmis. Kryžmai ant stalo išdėliotos baltos lėkštės su sidabriniais ornamentais, centre išpieštos geltonos ir šviesiai rožinės gėlės. Net ir kėdės sustatytos taip, kad svečiai matytų vienas kitą, be to, spalvos tokios šiltos ir linksmos.

– Man patinka šitas, – tarė ji pati sau.

Todas jau stovėjo kitame salės gale prie stalų, apdengtų tamsiai raudona ir violetine staltiesėmis. Marina priėjo prie jo ir susiraukė. Juodas porcelianas, tamsios servetėlės, o gėlės – tarsi iš nakties košmaro. Tai tikrai netinka vestuvių puotai.

– Dailu, – pasakė Todas, kai Marina prisiartino.

– Bauginantis vaizdas. Nemanau, kad bus daug vaikų, bet jie tikrai turėtų išsigąsti?

Todas žvilgtelėjo per petį į patikusį staliuką.

– O ką darysim, jeigu netilps stalai, skirti Velykų pusryčiams? Juk Julija sakė – kad būtų gražu. Triušeliai ir kiaušiniai tam netinka.

Marina dar kartelį nužvelgė jai patinkantį staliuką.

– Gerai, gal jis šiek tiek ir blankus, bet tavasis pasibaisėtinas. Neapkenčiu pailgų stalų. Neįmanoma matyti visų sėdinčių žmonių.

– Bet gerai nematyti tų, kurių nemėgsti.

Ji nusišypsojo.

– Nebūk užtikrintas, kad tokių bus. Kaip tau šitas?

Ji parodė staliuką su raudonų rožių staltiese ir žaliais akcentais. Baltas porcelianas sudarė neutralų foną salotų ir deserto lėkštėms. Centre – išpiešti augalai.

Todas tyrinėjo bendrą vaizdą.

– Nelabai prašmatnus. Tinka. Spalvos labai jau moteriškos, bet žalia visai nieko. Ir piešinys per vidurį man visai patinka.

– Ir labai skiriasi nuo to, kurį tu parinkai, – sumurmėjo Marina, išsitraukusi fotoaparatą, kad galėtų nufotografuoti. – Rožės ir žalia spalva – gražu, ir baltas porcelianas čia išties tinka.

Ji nufotografavo dar keletą staliukų, bet daugiausiai nuotraukų padarė to, kurį juodu su Todu išrinko. Tada abu nuėjo pas tarnautoją ir paprašė kainoraščio.

Todas laikė lapą taip, kad jie abu galėtų gerai matyti kainas. Kainos priklausė nuo nuomos ir staliukų skaičiaus. Kuo daugiau išsinuomoji, tuo mažiau moki už staliuką.

– Nepasitarėme dėl stiklinių ir taurių, – prisiminė Marina.

– Tikrai! Bet nemanau, kad Rajenui tai rūpės. Jeigu jis namuose turi vyno ar šampano, tai jau būna gerai.

– Nesiginčysi dėl tokių dalykų?

– Ginčijuosi tik tam, kad būtų įdomiau.

Jie stovėjo taip arti vienas kito, net jų rankos lietėsi. Todas buvo aukštesnis už Mariną, ją svaigino nuo jo kūno sklindanti šiluma.

Ji tikrai nesistengė patraukti Todo. Tik tas kvailas bučinys... Jeigu jo nebūtų buvę, Marina tebežiūrėtų į Todą tik kaip į Rajeno draugą, su kuriuo ji turės bendrauti dar kelias savaites. Jis tebūtų paprastas... vyras.

Šiaip ne taip ji prisivertė galvoti apie vedybų reikalus.

– Žiūrėk, jie gali rekomenduoti gėlininką, – pasakė ji. – Puiku. Mums reikia daugiau rekomendacijų. Kėdžių nuoma – irgi neblogas dalykas. Mums dar reikės kėdžių dangalų.

Todas tyliai nusikeikė.

– Vienas uždangalas kainuoja keturis dolerius. Prireiks aštuonių šimtų dolerių, kad ant dviejų šimtų kėdžių būtų užmesta po medžiagos gabalą. Gal geriau tegul būna neuždengtos?

Marina pliaukštelėjo jam per ranką.

– Ne. Geriau atrodys uždengtos.

– Mudviem su Rajenui tai visai nejuokinga. Jei tu nuomotum tuos dangalus dukart per savaitę už tokią kainą, galėtum saujomis žarstyti pinigus.

– Tai investuokit į vestuvių verslą.

Jis apsidairė ir iškart papurtė galvą.

– Per daug jausminga. Vieną dieną norėčiau atidaryti modernių technologijų įmonę.

– Bet galėtumėt išplėsti savo verslą. Paįvairinti.

– Būtų galima, – jo balse nuskambėjo abejingumo gaidelė.

Marina pažvelgė jam į akis.

– Tai nuo ko pradėsi? Ar nubusi vieną rytą ir pasakysi: Ei, pradėkim rizikingą verslą?

– Ne visai taip. Mudu su Rajenu koledže turėjom draugužį. Jis sugalvojo vieną gerą dalyką, susijusį su programine įranga, tik neturėjo pinigų gamybai ir pardavimui. Pasisiūlėm finansuoti jo verslą.

– Panaudojot savo savaitės kišenpinigius?

Todas pakratė galvą.

– Panaudojom patikimas atsargas.

– O taip, – supratingai tarė Marina, – žinosiu, kur kreiptis, kai man trūks pinigų. Juk patogu turėti papildomą milijardą ar du.

– Tau patinka iš manęs šaipytis, ar ne?

– Gana linksma.

Todas sulankstė kainoraštį ir padavė Marinai.

– Imonė dirba pelningai. Tuo metu, kai baigėm studijas, mudu su Rajenu jau turėjom pirmąjį savo milijoną.

Įspūdinga, – pagalvojo Marina, bet garsiai šito nepasakė.

– Ar pinigai niekada tau nespaudė kišenės? – paklausė ji.

Jis nudavė neišgirdęs jos klausimo.

– Mes visuomet grąžindavom pinigus į fondą ir gaudavom palūkanas, todėl niekada nesinaudojom fondo pinigais. Mūsų įmonė iki šiol yra pelninga.

Neskaitant pradinės grynųjų sumos, jis pats užsidirbo seniai patikrintu būdu. Marina niekada nebūtų pagalvojusi apie tai.

– Niekada nepadarei klaidų?

– Buvo keletas. Laimei, jos nedaug mums kainavo. Nė viena kompanija to neišvengia, kiekvienas profesionalas gali klysti. Bet mūsų nuojauta neapleido.

Pinigai – taip pat, – pagalvojo Marina.

– Nieko nuostabaus, kad esi laikomas pikantišku viengungiu. Kaip tu sugebėjai atsilaikyti visą šį laiką ir jokia jauna mergina neįviliojo tavęs į spąstus?

Todas šyptelėjo, bet jo akys atrodė šaltos ir svetimos.

– Ne kartą buvau nudegęs, todėl jau niekuo nepasitikiu.

– Keista, – tarė ji, stebėdamasi, kad jiems abiem tai būdinga, tik dėl skirtingų priežasčių, – kaip galima artimai bendrauti, kai nepasitiki žmogumi?

– Man nereikia artimai bendrauti, kad gaučiau, ko noriu.

Na, žinoma, – susivokė ji, – bet vis tiek liūdna.

– Turėtum jaustis vienišas.

– Juk tu neturi vaikino. Ar jautiesi vieniša?

– Ne, – tarė ji ir pagalvojo: ne visai taip. Ji dažnai norėdavo daugiau, bet artimi santykiai gąsdino.

– Tai mes ne tokie ir skirtingi.

– Nepaisant milijonų ir manekenių, esam kone dvyniai, tik gimę skirtingu laiku.

– Tu niekada nesiliausi prikaišioti manekenių, ar ne?

– Hmm... kada nors nustosiu.

Smokingų parduotuvė buvo puikiai apšviesta ir puošni. Visai nepanaši į prekybos centrą. Marina pasijuto netinkamai apsirengusi, ypač tada, kai iš už prekystalio išlindo pardavėja, žavi dvidešimtmetė tamsiaplaukė, vilkinti kostiumėliu, kuris, atrodė, kainuoja daugiau nei Marinos buto nuoma.

– Ar galiu kuo nors padėti? – paklausė neatitraukdama akių nuo Todo.

– Ieškome smokingų, – tarė jis. – Vestuvėms.

Roksana – vardas buvo užrašytas ant kortelės – atsiduso:

– Savo vestuvėms?

– Ne. Aš vyriausiasis pabrolys. Jaunikis šiuo metu išvykęs. Tikiuosi, ir be jo išrinksime gerą kostiumą.

– Žinoma, – Roksana tiesiog varstė Todą žvilgsniu. – O jūs?

– Aš nuotakos sesuo. Ir turiu lemiamą žodį.

– Puiku.

Roksana vėl nukreipė dėmesį į Todą. Marina suprato, kad tai gali tęstis amžinai.

– Turime nuostabią smokingų kolekciją, – pasakė Roksana žemu aistringu balsu. – Juos galima ir pirkti, ir nuomoti. Ar jaunikis tokio pat sudėjimo kaip jūs?

Todas nužvelgė save, tada pasisuko į Mariną.

– Mes panašūs, kaip tu manai?

Marina linktelėjo.

– Labai panašūs. Mums reikia ko nors paprasto, bet elegantiško. Dėl spalvos dar neapsisprendėme.

Roksana ir toliau spigino akimis į Todą.

– Gerai. Galite pasimatuoti, kurį tik norite, ir ateiti vėliau, kai būsite apsisprendę.

Marina pagalvojo, kad Todas galėtų čia sugrįžti bet kurią dieną, o Roksana tam tikrai neprieštarautų.

Jie visi patraukė link sukabintų smokingų. Roksana nužvelgė Todo figūrą – Marinai pasirodė, kad jos akys ilgiau, nei pridera, užkliuvo už apatinės vyro dalies – tada ištraukė keletą komplektų.

– Yra tokių pat modelių, tik kitų spalvų, – paaiškino mergina. – Tradicinė juoda, keli pilki atspalviai ir keletas kitų spalvų, kaip antai tamsiai mėlyna.

Todas nusiviepė:

– Man tinka juodas ir pilkas. Reikia įprastų smokingų. Varlytės prie kaklo ir plataus diržo.

– Man labiau patinka liemenės, – įsiterpė Marina.

Todas atsisuko į ją, Roksana – ne.

– Liemenės? – abejingai paklausė jis. – Niekada nenešioju liemenės.

– Kaip dažnai dėvi smokingą? Platūs diržai man primena mokyklos šokių vakarus. O liemenė atrodo elegantiškai.

Todas patraukė pečiais.

– Tada man reikės paprasto kaklaraiščio. Liemenes su varlytėmis dėvi tik senukai.

Roksana pirštais perbraukė jam per ranką.

– Na, jūs tikrai nepanašus į senuką...

Marina sulaikė šypseną.

– Pabandykime ir tą, ir tą derinį, – pasiūlė ji. – Jeigu tau niekas nepatiks, galėsi pasiskųsti Rajenui.

– Aš nemėgstu skųstis.

– O, prašau, tik nereikia... Girdėjau, kaip tu tai darei.

Roksana atsistojo tarp jų.

– Leiskite išmatuosiu jūsų dydį, – pasiūlė ji, paskubomis ištraukusi metrą iš savo puikiai pasiūto ir prigludusio švarko kišenės. – Atsipalaiduokite, rankas laikykite prie šonų.

Marina stovėjo pasirėmusi į prekystalį ir žiūrėjo, kaip Roksana labai uoliai matuoja Todą. Mergina tarškėjo nesustodama, vis liesdama Todą, ir šis išties jautėsi nepatogiai.

– Gerai, – tarė ji, galiausiai baigusi matuoti. – Eikime į persirengimo kabiną ir pažiūrėsime, kas jums tiktų.

Kai Roksana pasišalino atnešti kostiumų, Marina pasišaipė:

– Tikiuosi, ji pagaliau susipras patylėti, nes man jau darosi nepatogu. Jeigu jūs abu pradėsite vaitoti, aš tučtuojau dingsiu iš čia. Duok man automobilio raktelius, kad galėčiau tylomis pasišalinti.

Todas sugriebė ją už rankos.

– Tu niekur neisi. Ta moteris mane gąsdina.

– Tik nereikia. Ar didysis milijonierius išsigando mažos mergaitės smokingų parduotuvėje? Vargšelis Todas.

Jis susiraukė.

– Manai, kad tai juokinga.

– Taip, truputėlį.

Būtų kitaip, jei tarp jų kas nors vyktų. Tuomet Roksanos elgesys nervintų. Bet dabar... Marina gali tik pasišaipyti iš Todo.

Ji pajuto neįprastą dilgsėjimą pilve, tarsi kas būtų ten įstrigęs, bet stengėsi negalvoti apie keistus pojūčius. Tai tikrai ne pavydas. Ji negali pavydėti. Juk čia Todas. Jis jai niekada nerūpės.

Juodu patraukė prie matavimosi kabinų.

– Kas dabar juoksis? – paklausė jis, truktelėdamas užuolaidėles, dengiančias persirengimo kabiną, kurioje stovėjo medinė kėdė. – Prisėsk.

Marina susinėrė rankas ant krūtinės.

– Atsiprašau? Nesėdėsiu čia ir nežiūrėsiu, kaip tu nusirenginėji, – jos skruostai paraudo jau vien nuo šios minties. – Aš tavęs nė nepažįstu, – tyliai pridūrė.

– Aš mūviu trumpikes, – pasakė jis. – Nematau jokios problemos. Apsimesk, kad mudu paplūdimyje. Neketinu pasilikti vienu du su ta moterimi.

Jis kalbėjo rimtai. Marina nesuprato, ar jai juoktis, ar stebėtis.

– Manai, kad tave apsaugosiu.

– Kaip tik to ir tikiuosi.

Ji pajuto, kaip jos lūpos ima trūkčioti, bet stengėsi ir toliau mandagiai šypsotis.

– Gerai. Jei tau taip svarbu, tai pasėdėsiu čia ir pažiūrėsiu, kaip matuosiesi drabužius. Bet turiu pripažinti – esu truputį nusivylusi. Maniau, kad geriau elgsiesi su moterimis. Dar viena mano viltis subyrėjo į šipulius. Keli tokie nusivylimai, ir man prireiks psichoterapijos kurso.

Todas veriamai pasižiūrėjo į Mariną.

– Aš pažįstu tokio tipo moteris. Jos nežino atsakymo ne.

– O, didysis milijonierius nenori jos užgauti, – vaikišką balsą nutaisiusi šaipėsi Marina.

Todas dar labiau susiraukė, bet jam nespėjus atsakyti, pasirodė Roksana, nešina keliais smokingais. Staiga ji sustojo, pamačiusi Mariną.

– Jūs padėsite jam? – paklausė Roksana tokiu balsu, tarsi tai būtų neįmanoma.

– Be abejonės, – jai atsakė Todas, – Marina turi puikų skonį.

– Jis beveik nieko nedaro be manęs, – pritarė šypsodamasi Marina. – Tiesiog nemoka pats išsirinkti.

Todas pervėrė ją tokiu žvilgsniu, lyg įspėdamas, kad už šiuos žodžius ji dar atsiims. Bet kam tai dabar rūpi? Ji neįsivaizdavo, kad Todas gali toks būti, todėl dabar mėgavosi kiekviena minute.

Kai Roksana sukabino smokingus ant pakabos ir staigiai pasišalino, Marina pagalvojo, kad Todas turi ne tik trūkumų ir silpnybių, jis yra daug įdomesnis, nei ji įsivaizdavo.

Todui dar nespėjus atsisegti marškinių, Marina susivokė, kad nors persirengimo kabina gana erdvi, jie yra pernelyg arti vienas kito. Juk juodu dar taip trumpai pažįstami, o jis jau ruošiasi nusirengti priešais ją.

Jis patarė apsimesti, kad juodu paplūdimyje. Teoriškai trumpikės turėtų atrodyti kaip maudymosi kelnaitės. Bet jie ne paplūdimyje, o čia pat nusirenginėja gražus vyriškis. Kur ji turėtų žiūrėti? O gal visai nežiūrėti?

Todas nusimetė marškinius. Plati krūtinė atrodė raumeninga, raumenys ištreniruoti. Marinai patiko neryškūs plaukeliai, dengiantys odą žemiau bambos. Bet kai jis palietė tą vietą, ji staiga nudelbė akis.

– Rajenas turės atsilyginti už mūsų pastangas, – sumurmėjo Todas.

– Turėsi rasti būdą, kaip priversti jį sumokėti už tai, – tarė ji, dėbsodama į jo juodas naujai atrodančias kojines.

Marina išgirdo šiugždesį – Todas užsimovė pirmojo smokingo kelnes – ir pasijuto saugiau.

Nusprendė atitraukti dėmesį nuo Todo ir kuo nors užsiimti. Padavusi jam marškinius, ji paėmė švarką nuo pakabos ir įsispoksojo į audinio raštą, pačiupinėjo atlapus.

Pasirodė Roksana.

– Liemenę ar platų diržą? – paklausė, laikydama po vieną pavyzdį.

– Liemenę, – atsakė Marina, paimdama ją iš Roksanos ir perduodama Todui. – Žadėjai pasimatuoti.

Todas neviltingai atsiduso, bet visgi apsivilko liemenę.

Drabužis pabrėžė jo plačius pečius ir siauras šlaunis. Marinai patiko į jį žiūrėti. Keistas jausmas – lyg kas kutentų pilvą.

Todas paėmė kaklaraištį iš Roksanos ir atlaisvino jį, pritaikydamas savo apykaklei. Prieš vėl suverždamas mazgą, užsivilko švarką.

– Čia yra didelis veidrodis, – pasakė Roksana. Jis nusekė paskui ją į patį persirengimo zonos vidurį. Užlipo ant pakylos priešais veidrodį ir pažvelgė į savo atspindį.

– Ką manote? – paklausė.

– Nuostabu, – sumurkė Roksana ir puolė lyginti jo švarko siūles.

Marinai visai nepatiko, kad moteris vis kėsinasi paliesti Todą. Juk čia parduotuvė, o ne zoologijos sodas, kur leidžiama glostyti gyvūnėlius.

Tačiau ji nesikišo, supratingai leido Todui susidoroti su šia situacija ir apsimetė nekreipianti dėmesio į jį glostančią Roksaną.

– Man patinka liemenė, – tarė Marina.

Todas linktelėjo.

– Man irgi. Dabar suprantu, kodėl dėl jos taip užsispyrei. Platus diržas yra populiaresnis, bet liemenė atrodo gražiau. Negalime užsakyti bet ko, bet galime Julijai ir Rajenui pasiūlyti keletą idėjų, jiems beliks pasirinkti spalvas.

– Mes turime virtualios parduotuvės puslapį, – sumurkė jam į ausį Roksana, liesdamasi į jį krūtimis. – Aš surašysiu modelių numerius, o jūsų draugas galės apsilankyti ten ir apžiūrėti smokingą, kurį jam siūlote. Jeigu jis bent truputėlį į jus panašus, manau, kad smokingas jam labai patiks.

Marina atsiduso, o Todas tuo metu žengtelėjo toliau nuo Roksanos.

– Puiku. Kodėl jums dabar pat šito nepadarius?

Roksana nenoriai pasitraukė. Kai ji pasišalino, Todas pasisuko į Mariną.

– Juk tu turi mane saugoti.

– Esi didelis ir gali pats apsiginti.

– Juk mudu komanda. Aš irgi skubėčiau tau į pagalbą.

Marina nelabai suprato, ko iš jos norima. Kad apsimestų pavyduliaujanti? Ar prakalbo jo egoizmas? Ar jis naktį ramiai miegotų, jei kiekviena moteris šioje žemėje jo geistų? O gal išties jautėsi nesmagiai?

Žinant jo reputaciją, Marinai buvo sunkoka juo pasitikėti. Jis žaidžia su ja. Puiku. Ji taip pat gali žaisti. Privers pasigailėti, kad įtraukė ją į savo žaidimą.

Ji priėjo prie pakylos krašto, kur stovėjo Todas, įsikibo jam į švarką ir truktelėjo taip, kad šis nukrito ant grindų. Tada pasistiebė ant pirštų galiukų, viena ranka apsivijo kaklą ir priglaudė savo lūpas prie jo lūpų.

Šįkart bučinys truko kiek ilgiau nei tada, kai jie bučiavosi pirmą sykį. Ji tenorėjo jį pamokyti. Truputėlį pravėrė burną ir prisilietė prie jo lūpų.

Šiek tiek nustebintas, Todas minutėlę padvejojo, tada apkabino ją ir atsakė į bučinį. Jis švelniai lytėjo jos lūpas savosiomis, o pajutęs, kad Marina pasiduoda, įsisiurbė aistringiau.

Todas elgėsi ryžtingai, kaip vyras, vykdantis paskirtą misiją. Jo lūpos kvepėjo kava ir mėtomis – ir jis mokėjo bučiuotis.

Jų liežuviai glamonėjo vienas kitą, aistra trykšte tryško, degino jų kūnus. Jausmas buvo toks stiprus, kad Marina ėmė virpėti. Todas nesiliovė tyrinėti jos lūpų: erzino, švelniai lietė, tai atsitraukdavo, tai vėl pripuldavo.

Marina pasijuto įveikta geismo. Visos mintys kažkur išsilakstė ir ji atsidavė aistrai. Dar kartą pasistiebė ir jį pabučiavo. Todas glostė jos nugarą, ji lietė jo pečius, rankas. Juto nuo jo tvirtų raumenų sklindančią šilumą. Todo pirštai įsipynė į jos plaukus. Jis šiek tiek atlošė jos galvą, ji pasidavė ir buvo apdovanota bučiniu į kaklą.

Švelnios ir kartu reiklios jo lūpos vertė ją dejuoti. Todas įsitempė, pajutęs iš malonumo papilnėjusias jos krūtis. Ji troško jam atsiduoti. Nesvarbu, kur. Norėjo jausti jį savyje – svaiginantį, tvirtą... O kas bus toliau, jai nerūpėjo.

Tokios svaiginančios mintys aplankė ją pirmą kartą gyvenime. Staiga kažkas irzliai kostelėjo, ir Marina suskubo atsitraukti nuo Todo. Pasisuko ir pamatė prie įėjimo stovinčią Roksaną.

– Turėtumėte išsinuomoti kambarį, – pasakė ji lediniu balsu.

– Gera mintis, – lėtai nutęsė Todas.

Roksana atsuko jiems nugarą ir iškaukšėjo.

Marina stovėjo kaip įbesta, nežinodama, ką galvoti ir sakyti. Gal reikėtų pasiaiškinti dėl netikėto geismo protrūkio? Pasakyti, kad dabar jaučiasi nesmagiai?

Jai į galvą atėjo keletas minčių, bet jos visos atrodė kvailos. Be to, vis vien neįstengtų pirmoji prabilti. Jai džiuvo burna, jautė – jei ims kalbėti, balsas skambės dusliai.

– Marina, – pradėjo Todas.

Ji mostelėjo ranka stabdydama jį, tada nurijo seiles ir prisivertė į jį pažvelgti.

Tai buvo klaida, pagalvojo ji, išvydusi tą patį troškulį tamsiose jo akyse. Jos žvilgsnis nuslydo prie jo lūpų... Šios lūpos gali išvesti bet kurią moterį iš proto.

– Norėjau tave pamokyti, – pratarė ji virpančiu balsu. – Turėjau tai padaryti.

– Aš nesitikėjau.

Tai gerai ar blogai?

– Tu ne mano skonio, – toliau kalbėjo Marina. – Mes planuojame mano sesers vestuves. Nieko daugiau.

Jų žvilgsniai susitiko. Jo akyse aistra pamažu blėso, bet jos dar buvo likę pakankamai, kad ji vėl imtų jo trokšti ir pultų viską kartoti iš naujo.

– Sutinku, – pasakė jis.

Ji dar minutėlę luktelėjo, kol susigaudė, kad jis atsakė į jos žodžius, o ne mintis.

– Šito neturėjo būti, – pasakė Marina Todui. – Nieko neįvyko.

– Kažkas vis dėlto įvyko. Bet galim nekreipti į tai dėmesio, jei tau taip labiau patinka.

Šito ji ir tikėjosi iš Todo. Marina paliko jį vieną rengtis, o pati išėjo laukti prie automobilio.

Tai, kad ji mėgavosi bučiniu, – niekis. Keisčiausia, kad gerai nepažinodama Todo, jau norėjo jam atsiduoti. Be jokių gilesnių jausmų. Tokia aistra gąsdino ją pačią.

Todas pasirodė esąs daug įdomesnis, nei manė anksčiau. Stebėtina, kad jis ima jai patikti. Geismas taip pat stebino, bet taip jau nutiko. Ar juodu galėtų būti kartu? Jokiais būdais. Todėl taip elgtis pavojinga – mirtinai pavojinga.

Ji negali sau leisti įsimylėti tokį žmogų kaip Todas. Jeigu taip atsitiktų – jis ją pribaigtų. Žinojo, kiek tai gali jai kainuoti.

Kam: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Nuo: Julija_Nelson@SGC.usa

Ką reiškia „aš pabučiavau Todą"?! Negali tiesiog imti ir parašyti „o, beje, šiandien aš pabučiavau Todą" ir paspausti „siųsti". Tai nesąžininga. Tu jį pabučiavai? Į lūpas?

Kodėl? Juk toks poelgis tau nebūdingas. Juk ne dėl milijono dolerių, ar ne? Prašau, pasakyk, kad ne. Juk ir šitai tau nebūdinga. Todą? Rimtai? Ir kaip viskas atrodė? Palauk, aš turbūt nenoriu šito žinoti.

Jis nepanašus į tuos, kurie tau patinka. Tu paprastai įsimyli mielus, nuobodžius vaikinus, kurie ketina išgelbėti pasaulį. Jokių įtakingų arogantiškų žvaigždžių. Jis susitikinėja su manekenėmis. Juk nepamiršai šito? Ar tu gerai jautiesi?

Kita tema – mums patiko žaliai rožinės stalo dekoracijos. Galite jas užsakyti, tik nesugalvokit ko nors pernelyg ryškaus.

Kam: Julija_Nelson@SGC.usa

Nuo: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Aš jaučiuosi puikiai. Tikrai puikiai. Pasibučiavom netyčia. Ilga istorija... Maniau, kad jis žaidžia su manim, todėl ir pabučiavau jį. Tai nieko nereiškia. Anksčiau apie tai nerašiau, nes norėjau, kad jis pats apie tai papasakotų Rajenui, o Rajenas – tau. Tuomet tu mirtum iš smalsumo. Viskas. Dabar žinau, kad Todas yra iš tų, kurie nemėgsta girtis.

Kas dėl bučinio, tai tebuvo paprastas bučkis, supranti? Mielas. Žinau, kad jis ne mano skonio. Gali nesijaudinti.

Džiaugiuosi, kad išsirinkot spalvas. Tai mums tik į naudą. Man taip pat patiko rožinės ir žalios spalvos derinys. Pažadu, kad nebus nieko per daug ryškaus. Renkamės tuos atspalvius ir derinius, kurie tinka mūsų temai. Bus nuostabu.

Kam: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Nuo: Julija_Nelson@SGC.usa

O, DIEVE! Tu jau žinai, koks yra Todas? Ką dar žinai ir slepi nuo manęs? Kas dar vyksta tarp jūsų? Marina, verčiau neįsimylėk jo. Norėjau pasakyt, kad esu už tūkstančio mylių ir labai visų pasiilgau.

Kam: Julija_Nelson@SGC.usa

Nuo: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

NUSIRAMINK. Nesinervink. Tikrai jo neįsimylėsiu. Tau nėra dėl ko jaudintis.

Todas lėtai judėjo automobilių sraute, kol pasiekė Kalifornijos universitetą ir sustojo prie šaligatvio. Mariną pastebėjo tarp studentų, ji kalbėjosi su kažkokia jauna moterimi.

Ne, ne kalbėjosi, o bendravo gestų kalba.

Moterys žiūrėjo viena į kitą, gracingai mosikuodamos rankomis – Todas negalėjo suprasti, apie ką jos kalbasi. Marina linktelėjo ir žvilgtelėjusi sau per petį pamatė Todą. Pamojavo jam, tada parodė į automobilį ir ženklais kažką pasakė savo draugei. Moteris pritariamai linktelėjo, jos apsikabino ir Marina pasuko prie automobilio.

Jis stebėjo ją einančią. Su džinsais ir marškinėliais Marina buvo panaši į kitus studentus. Jis leido savo žvilgsniui sustoti prie siūbuojančių klubų, tada nukreipė akis į banguojančius ilgus auksinius plaukus. Ji atrodė kaip mergina iš skoningos sekso gaminių reklamos. Nusipirk bet kurią prekę – ir gausi štai tokią merginą.

Marina atidarė dureles keleivio pusėje ir slyste įslydo į vidų.

– Ei, – tarė ji, – gal vėl leisi man vairuoti?

– Ne. Tau bus per daug.

– Aišku, – sumurmėjo ji, segdamasi saugos diržą. – Kodėl vyrai nori valdyti moteris? Tik neduokit vargšėms moterims per daug valios ir atsakomybės – jos nesugebės susidoroti.

– Mūsų šalyje moterys valdo didžiąją dalį turtų.

– Faktas, kuris verčia mane nusišypsoti kaskart, kai tik jį išgirstu. Žinau, kodėl nebenori manęs leisti prie vairo: bijai, kad dėl mano vairavimo įgūdžių nukentės tavo vyriškos ambicijos.

– Šiek tiek. Bet aš mokausi į tai nekreipti dėmesio.

Marina prapliupo juoktis, Todas taip pat. Paskutinį kartą jie matėsi smokingų parduotuvėje. Ji pabučiavo jį ir paliko nepasotintą. O jis dar nenusprendė, ką daryti, kad galėtų iki galo pasisotinti. Iki šiol užteko tik mėgautis Marinos draugija.

Todas įsuko į gatvę, galvodamas, kada paskutinį kartą troško tiesiog būti su moterimi. Susitikinėti, kalbėtis, juoktis ir nesistengti kuo greičiau įsitempti ją į lovą.

Ne tai, kad jis būtų nenorėjęs permiegoti su Marina – tikrai norėjo. Bet ji jam dar ir patiko.

Kada paskutinį kartą jam išties patiko kuri nors moteris? Jis beveik pamiršo, koks tai jausmas. Todas nepasitikėjo moterimis, taip pat ir Marina. Bet vos išsiskirdavo su ja, nekantraudamas laukė, kada juodu vėl galės būti kartu.

– Kada susidomėjai gestų kalba? – paklausė Todas.

Marina žvilgtelėjo į jį.

– Nesmagu prisipažinti, bet viena mano draugė turėjo patrauklų vyresnį brolį, kuris buvo kurčias. Man buvo keturiolika. Jis buvo vyresnis, dažnai atrodė susimąstęs. Aš žinojau, kad viduje jis – patikimas ir žavingas, ir beprotiškai mane įsimylėtų, jeigu galėtume normaliai bendrauti. Tada ir nuėjau mokytis gestų kalbos į pradedančiųjų klasę. Man patiko, todėl ir toliau mokiausi.

– O kas nutiko tam vaikinui?

– Jis pasirodė besąs tikras kurčias bukagalvis. Vis tik esu jam dėkinga, kad nukreipė mane teisingu keliu. Tapau diplomuota vertėja. Koledžo laikais turėjau puikų vakarinį darbelį.

Marina užmetė akį į laikrodį.

– Atleisk, turėsiu dar vieną paskaitą.

– Viskas gerai.

– Būsiu tau dėkinga, jei prisitaikysi prie manęs.

– Neketinu trukdyti kam nors mokytis.

– Kalbi kaip tikras parlamento narys.

Jie turėjo aplankyti kelis maisto tiekėjus ir paragauti siūlomų patiekalų, o po to susitikti pas Todą ir pasikalbėti su gėlininke.

– Dabar, kai Rajenas su Julija jau išsirinko spalvas, galėsime užbaigti tvarkyti kai kuriuos reikalus, – kalbėjo Todas. – Pasakysiu gėlininkei, kokios spalvos mus domina ir ji parodys atitinkamus pavyzdžius.

– Gerai. Manau, kad viską reikėtų derinti prie rožinės ir žalios spalvų, tai palengvins mūsų darbą pokylių salėje ir rengiantis vestuvėms. Vaikinų drabužiai galės būti žalios spalvos, merginų – rožinės.

– Ir visi bus laimingi.

– Būtent, – Marina nusišypsojo Todui.

Jis sustojo prie šviesoforo ir taip pat nusišypsojo. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis.

– Juk tą dieną buvo kažkoks bučinys... – sušnibždėjo Todas.

Marinos akys akimirksniu išsiplėtė, o skruostus nudažė raudonis. Ji nusuko akis ir įsistebeilijo į priekinį stiklą.

– Taip... Na, juk prašei tave apsaugoti.

Todui rūpėjo sužinoti, ką ji mano apie tą bučinį. Ar ji troško jo taip pat, kaip ir jis jos? Dabar suprato – taip. Marina atrodė sutrikusi, ir Todui pasidarė dar smalsiau.

– Iš tikrųjų nemanau, kad tave reikėjo apsaugoti, – pripažino ji, vis dar vengdama Todo žvilgsnio. – Juk tokias moteris, kaip toji pardavėja, regi savo sapnuose.

– Bet man būna daug įdomiau, kai atsibundu. – Jis pravažiavo pro sankryžą. – Nesitikėjau tokios aistros.

– Aš esu gudri, bet nereiškia, kad esu kitokia.

– Tu kitokia, ir tai yra gerai. Aš esu pamalonintas, Marina. Man tu patinki tokia, kokia esi.

– O, puiku. Bet man tavo nuomonė visai nerūpi.

– Be abejo, nerūpi...

Ji pažvelgė jam į akis.

– Tai buvo mielas, karštas bučinys.

– Sutinku. Bet galbūt ir vėliau man būtų prireikę tavo pagalbos.

– Nemanau. Tu ir pats gali save išgelbėti.

– Tu tokia nejautri.

– Susitaikyk su tuo.

Todas tyliai sukikeno, o Marina nusišypsojo. Jie vėl prašneko apie vestuvių reikalus, apsvarstė Julijos nuomonę dėl salės dekoracijų ir apstatymo. Bet Todui ramybės nedavė kur kas įdomesnė mintis: kaip pasiguldyti Mariną į lovą.

Jis troško jos. Be jokių abejonių. Net jautė, kaip gera jiems būtų. Žinojo, kad pirmas bučinys gali papasakoti velniškai daug apie trauką, suderinamumą ir aistrą. Tarp jo ir Marinos visada kažkas buvo. Bet įsitempti ją į lovą atrodė mažų mažiausiai nemandagu...

Juodu ir taip bus susiję visą likusį gyvenimą. Jo teta yra jos senelė, o Marinos sesuo ruošėsi tekėti už jo pusbrolio. Jeigu juodu pasimylėtų, santykiai pasidarytų dar keblesni.

Be to, Marina nebuvo paprasta mergina. Ji nežaidė su vyrais, o jis pats su moterimis niekada nebendravo rimtai. Taigi geriau būtų nekomplikuoti aplinkybių.

Bet tas bučinys... Tiesiog pritrenkiantis. Galvodamas apie jį Todas negalėjo ramiai miegoti jau keletą dienų, liūdėjo, kad tai nepasikartos... niekada.

Marina įtariai spoksojo į nedidelę makaronų lėkštę sau po nosimi. Jautėsi taip, lyg staiga būtų tapusi tikra paranojikė.

Ji pasilenkė prie Todo ir sušnibždėjo:

– Ar man vaidenasi, ar kiekvienas patiekalas užpiltas grietinėlės padažu?

– Tau nesivaidena, – taip pat šnibždėdamas atsakė Todas. – Salotų padažas, grietininė sriuba, vištiena, krabų paplotėliai.

– Ir šitie makaronai, – sumurmėjo Marina. – Jei pasirinksim šitą tiekėją, balta spalva dominuos.

Marina šakute pažarstė nepriekaištingai paruoštus storus makaronus. Ji negalėjo tvirtinti, kad maistas yra visai netinkamas. Krevetės atrodė gražiai, daržovių salotos smulkiai supjaustytos ir šviežios, gardus grietinėlės padažas su sūriu, parinkti tinkami prieskoniai, ir vis dėlto...

– Jau galime eiti, – tarė Todas Marinai.

– Ar tau nepatinka šitas maistas? – paklausė ji.

– Ne. Viskas gerai. Tiesiog...

– Visko per daug?

Jis linktelėjo.

– Būtent.

Po kelių minučių buvo pristatyti desertai. Marina atidžiai klausėsi, kol šeimininkė aiškino, kas sudaro kiekvieną desertą, o kai moteris grįžo į virtuvę, ji pradėjo kikenti.

Todas, lyg stebėdamasis, kilstelėjo antakius.

– Ką rinksimės? Karštą šokoladinį pyragėlį su grietinėlės užpilu? Uogas su grietinėlės užpilu? Duonos pudingą su šokoladiniu grietinėlės užpilu ar šerbeto ledų rinkinį su imbierine grietinėle?

Marina įsidėjo į burną kąsnelį duonos pudingo.

– Skanus, – pasakė ji. – Tikrai pasakiškas.

– Man patinka šitie patiekalai, – abejingai tarė Todas.

– Man irgi. Tiesiog visko tiek daug. Mano pilve jau nežinia, kas dedasi. Gal savininkas ankstesniame gyvenime buvo karvė, ir visi šitie grietinėlės padažai yra būdas prisiminti savo šaknis.

Todas įsmeigė į ją akis.

– Kokias nesąmones čia paistai?

– Tik ieškau paaiškinimo. Gerai, parašysiu Julijai ir papasakosiu jai, kad maistas yra nuostabus, bet pagrindinis dalykas čia – grietinėlės padažas. O jie jau tegul sprendžia.

Juodu sutartinai atsistojo. Marina prispaudė ranką sau prie pilvo.

– Gal galėsim sustoti prie kokios nors parduotuvės? Mirštu, kaip noriu mineraliniu vandeniu išplauti grietinės padažo skonį.

– Gerai, ko nepadarysi dėl tavęs.

Po paskaitos Marina atvažiavo pas Todą susitikti su gėlininke. Prieš keletą mėnesių buvo mačiusi jo namą tik iš tolo. Įvažiavus pro metalinius vartus, žvilgsnis iškart įsmigo į didžiulius keturių aukštų rūmus. Iš tolo buvo matyti tūkstančiai langų ir tikrų frontonų.

– O aš maniau, kad senelės Rūtos namai įspūdingi, – sumurmėjo pati sau.

Išpuoselėtas žemės sklypas aplinkui atrodė neaprėpiamas. Priešais įėjimą pastatytas jos automobilis buvo tarsi žaisliukas, paliktas nerūpestingo vaiko.

Be abejo, ji žinojo, kad turtingieji – kitokie žmonės ir kad Todas – vienas iš jų, bet iki paskutinės minutės neįsivaizdavo, koks turtingas jis yra iš tikrųjų. Marina galėjo tik numanyti, kad jam priklauso ne vienas milijardas.

Pakėlusi galvą žvilgtelėjo į plačias dvivėres paradines duris, tada sustojo ir pažvelgė į savo džinsus. Ar ji tinkamai apsirengusi?

Kaip tik tą minutę atsidarė durys ir pasirodė Todas.

– Gal jau norėtum užeiti? – paklausė jis.

– Dar ne. Ar tu trečiadieniais įsileidi ekskursijas po savo pilį?

– Tik išskirtinius žmones. Nagi, užeik.

Todas savo kostiumą buvo pakeitęs į džinsus ir marškinius ilgomis rankovėmis, todėl jautėsi patogiau. Ir atrodė pernelyg gerai – išryškėjo raumenys ir švelnus vyriškas seksualumas. Marina nesumojo, kas šią akimirką labiau traukia jos akį: puošnūs namai ar Todo užpakalis. Ji žengė marmuriniu koridoriumi, atsispyrusi norui nusiauti batus. Ovalo formos prieškambaris atrodė didelis, prie laiptų stovėjo naujas pianinas. Gerai. Nes kiekviename padoriame prieškambaryje privalo stovėti pianinas. Nuostabūs baldai, tikriausiai antikvariniai, ir paveikslai atrodė vertingi ir brangūs.

Todas uždarė paskui save duris.

– Ką manai?

– Įdomu, kiek čia yra miegamųjų.

– Daugiau nei dešimt.

– Aišku. Gerai. Ar tu nuomoji juos didelėms šeimoms ir žmonių grupelėms?

– Tai priklauso nuo kišenpinigių, kuriuos gaunu kas mėnesį.

Pasakė tai juokais, bet jo žodžiuose slypėjo kažkas daugiau. Kažkas... apie ką jis nebuvo linkęs kalbėti.

– Ar ką ne taip pasakiau? – paklausė Marina. – Ar turėčiau apsimesti, kad tavo namas man nepadarė įspūdžio ir neišgąsdino?

– Juk tai tik namas.

Marina nusijuokė.

– Tai didelis namas ir tu čia gyveni vienui vienas. Truputį keista.

– Aš čia užaugau. Šitą namą brangu išlaikyti, bet tai buvo mano giminės trijų kartų namai ir aš esu atsakingas už juos.

Marina apsidairiusi pamatė didžiulį sietyną ir ką tik nuskintas gėles.

– Panašu į puikų viešbutį. Parodyk man, kur čia tarnautojų patalpos, duok, kuo apsirengti, ir aš čia apsigyvensiu.

– Čia nėra tokių patalpų.

Marina atsiduso.

– Tada pamiršk, ką pasakiau. Tarnautojų kambarys yra mano mėgstamiausias, – ji žvilgtelėjo į Todą. – Kaip jos paprastai reaguoja? Moterys?

– Pradeda skaičiuoti, kiek kainuos namų išlaikymas po vedybų.

– Oho. Juk ne kiekvienai, su kuria susitikinėdavai, reikėdavo tavo pinigų. Turėjo būti bent keletas, kurioms išties patikai.

Todas tyliai sukikeno.

– Tu visai nepaglostai mano savimeilės. Aš beveik visoms patikdavau. O pinigai yra didelis pliusas.

Jis uždėjo ranką Marinai ant pečių ir nusivedė pro arkines duris.

– Paprastai aš moterims nerodau savo namų.

– Aš irgi nerodyčiau. Kol viskas nebūtų rimta. Tos, kurios čia gyventų dėl pinigų, negalėtų apsimetinėti, o kitas mirtinai išgąsdinčiau.

– Bet tu juk neišsigandai.

Jie buvo taip arti vienas kito, kad Marina net jautė šilumą, sklindančią nuo jo. Prisiminė, kaip gera buvo jo glėbyje, kai jis prisitraukė ją ir pradėjo bučiuoti – tai vertė virpėti iš geismo.

– Juk mes nesusitikinėjam, – priminė jam Marina.

Sveikas protas jai patarė, kad geriau niekada ir nesusitikinėtų. Todas buvo per daug pavojingas ir galėjo sudrumsti jos ramų gyvenimą. Nemanė, kad galėtų išsigąsti vaikino, bet jis jokiu būdu neturi šito žinoti.

Jeigu tik jis nekeltų jai jokių jausmų, ji išsisuktų nuo Todo apkabinimo.

Juodu įžengė į didelį kambarį. Jis neatrodė perpildytas baldų: du sekcijų komplektai, pora spintelių, paprastas stalas ir rašomasis stalas.

– Gražu, – gėrėdamasi šiltomis spalvomis ir patogiu apstatymu pasakė Marina. – Tu turi puikų dažytoją?

– Taip. Aš juk tipiškas vyras. Jeigu viskas priklausytų nuo manęs – pasaulis būtų tik smėlio spalvos.

Iš toli atsklido skambutis.

– Kažkas skambina prie durų, – pasakė Todas. – Tikriausiai gėlininkė. Prisėsk, aš ją įleisiu.

Marina šleptelėjo į vieną iš fotelių, prie kurio stovėjo dailiai inkrustuoto medžio staliukas su ratukais. Ant staliuko buvo padėta įvairių kokteilių su ledukais, mineralinio vandens ir užkandžių.

– Namų prižiūrėtoja ar virėjas tikriausiai lindi kažkur pasislėpę, – sumurmėjo Marina ir įsidėjusi ledukų į stiklinę atsidarė mėgstamo mineralinio vandens skardinę.

Negali būti, kad Todas pats visa tai paruošė.

Ji negalėjo įsivaizduoti, ką reiškia užaugti tokioje vietoje kaip ši. Namas visai nepanašus į tuos iš filmų, vaikui čia turbūt buvo nejauku, svarstė Marina. Todas – vienturtis. Šiame name turėjo augti daugybė vaikų. Ar jis niekada nesijautė vienišas?

Todas grįžo kartu su smulkute nenuspėjamo amžiaus moterimi. Jis buvo apsikrovęs knygomis ir lankstinukais. Moteris nešė pintines su tuzinais gėlių.

– Marina, čia Beatričė. Beatriče, Marina yra nuotakos sesuo.

– Kaip smagu, kad jūs kartu planuojate vestuves, – šypsodamasi pasakė moteris.

Ji dar kartelį apsidairė ir pasisukusi į Todą paklausė:

– Gal svetainė būtų labiau tikusi šitam reikalui?

– Taip. Prašom čia.

– Gal pirmiausia ko nors išgerkime? – pasiūlė Marina.

Beatričė žvilgtelėjo į staliuką su ratukais.

– Prašyčiau vandens, brangioji. Jeigu turite – iš buteliuko.

Marina įmetė ledukų į kitą stiklinę, pagriebė buteliuką vandens ir nusekė paskui juos. Kai jie įžengė į svetainę, Marina apstulbo – susižavėjimas sumišo su išgąsčiu.

Erdvioje svetainėje būtų galėję susėsti trisdešimt žmonių, nors kėdžių buvo tik dvylika. Viskas sustatyta centre, daugybė kėdžių storomis kojomis spietėsi vienoje vietoje, stalas tikriausiai turėjo aštuonis ar dešimt atlenkiamų kraštų. Prie masyvių langų stovėjo du bufetai, o ilga spintelė glaudėsi prie priešingos sienos. Kabėjo keturi sietynai, buvo įrengtas židinys.

Todas sudėjo knygas ant stalo, o Beatričė iškraustė gėles iš pintinių.

– Supratau, kad nuotaka ir jaunikis jau išsirinko patinkančias spalvas, – tarė Beatričė, grupuodama įvairius žiedus. – Tai labai palengvina darbą. Rožinė ir žalia puikiai tiks. Aš turiu keletą idėjų. Akcentas visada puošia paprastus dalykus. Štai čia yra blankiai rožinės spalvos tulpės ir žali kardeliai. Neįprasta, bet atrodo puikiai.

Marina nelabai išmanė apie gėles ar kokius kitus augalus. Aišku, žinojo, kokių būna tulpių, bet šie kardeliai – tikrai neįprasti. Žali vainiklapiai atrodytų labai prabangiai, o sodri rausvų tulpių spalva irgi tiktų.

– Gėlės išties nuostabios, – sumurmėjo ji ir pasisuko į Todą. – Ką manai?

– Gražu.

Marina nusišypsojo.

– Ne per daug mergaitiška?

– Aš nenusimanau apie gėles. Man atrodo, šitos tiks.

Beatričė išsitraukė kompiuterį.

– Turime rausvų, gelsvų. Spalvos netradicinės, bet dekoracijos labai gražiai atrodo ir stalus galima papuošti pasakiškai.

Ji padavė Marinai gelsvai žalsvo atspalvio gėlių kamuoliuką.

– Chrizantemų kamuoliukai. Tikrai puošnūs. O šitas galima kabinti ant kėdžių atlošų.

Beatričė perdavė Todui saują žalių uogų.

– Visuomet žalios išliekančios uogos. Graži spalva.

Ji traukė gėles vienas po kitų, kol Marina jau nebeturėjo, kur jų dėti. Todas buvo taip pat apkrautas.

Tada Beatričė ėmė rodyti albumus.

– Turiu nuotraukų iš įvairių vestuvių. Galime pasižiūrėti.

Ji pervertė daugybę nuotraukų, aiškindama, kokias dekoracijas dar būtų galima padaryti.

– Regis, sakėte, kad ceremonijai skirta atskira patalpa? – pasitikslino ji.

Marina linktelėjo.

– Yra puiki patalpa prie pokylių salės. Ten eilėmis sustatysime tik kėdes, todėl prireiks ir gėlių papuošti.

Klausydamasi Beatričės pasakojimo Marina staiga pasijuto prastai. Kūną užliejo keistas karštis, skruostai paraudo, bet tuo pačiu metu ėmė krėsti drebulys. Suskaudo pilvą. Atrodė, kad tuoj supykins, ir jai norėjosi nutildyti tarškančią gėlininkę.

Marina atsargiai padėjo gėles. Ji nebuvo niekam alergiška, bet gausybė žiedadulkių, rodės, tuoj ją pribaigs.

Todas įdėmiai pažvelgė į Mariną.

– Ar gerai jautiesi?

Jos skrandis susitraukė ir ji pajuto, kad tuoj apsivems.

– Nelabai, – atsakė ji, pertraukdama Beatričės kalbas. – Ar vonios kambarys labai toli?

– Čia pat, – Todas pastūmė į šalį gėles. – Aš tuoj sugrįšiu.

Tai pasakęs jis išsivedė Mariną iš kambario.

Prabangaus prieškambario gale buvo įrengtas didelis svečių vonios kambarys.

– Kažkas atsitiko mano skrandžiui, – mėgino teisintis Marina. – Nesuprantu, kas yra.

– Nesijaudink. Aš susitvarkysiu su Beatriče vienas.

Nepaisydama blogumo Marina pabandė nusišypsoti.

– Nemanau, kad kas nors gali su ja susidoroti, bet gali bent jau pabandyti.

– Sugrįžk, kai pasijusi geriau.

– Taip. Užtruksiu tik minutėlę.

Ji užsidarė vonioje ir po kelių sekundžių palinko prie tualeto.

Marina nesigaudė, kiek laiko prabuvo vonioje. Jau du kartus vėmė ir jautė, kad dar ne pabaiga. Krėtė šaltis ir karštis vienu metu. O kad šita siaubinga būsena kuo greičiau baigtųsi ir nepasikartotų.

Ji užsimerkusi sėdėjo ant marmurinių grindų ir svarstė, ar turės jėgų parvairuoti namo. Užduotis atrodė neįvykdoma dėl kelių priežasčių. Pirma, ji abejojo, ar važiuojant jos vėl nesupykins. Antra, negalėjo apie nieką galvoti, tik apie tą šlykštų pojūtį.

Pasigirdo beldimas į duris.

– Marina?

Ji atpažino Todo balsą. Kodėl tai turėjo nutikti čia? Ir dar Todui matant.

– Ką?

– Kaip tavo skrandis?

– Košmaras. Nesuprantu, kas atsitiko.

– Aš žinau. Apsinuodijai maistu. Tais grietinėlės padažais.

Prisiminusi, ką jie valgė, ji suvaitojo.

– O kaip tau?

– Aš stipresnis. Jau atsikračiau Beatričės. Eikš, palydėsiu tave į viršų, į svečių kambarį. Ten yra geresnis vonios kambarys, spėsi nušliaužti, jeigu supykins.

Marina padvejojo minutėlę ir svirduliuodama atsistojo ant kojų. Dabar jai norėjosi tik išsitiesti lovoje.

Atidariusi duris ji pamatė, kad Todas ne ką geriau už ją atrodo. Išbalęs, net pamėlęs, o paakiai šiek tiek pajuodę.

– Ar mes abu ne šauniai atrodom? – sumurmėjo Marina, kai Todas paėmė ją už rankos ir palydėjo iki laiptų.

– Turėtum nusifotografuoti. Paskubėkim. Nežinau, kada vėl man pasidarys bloga.

Kad ir kaip prastai jautėsi, ji neištvėrė nenusijuokusi.

– Tu, be abejo, žinai, kaip užimti merginas.

– Juk šiandien penktadienis. Tu savaitgaliais neturi paskaitų, ar ne?

– Neturiu.

– Gerai. Galėsi kristi ir miegoti, kiek tik panorėsi. Tavo kambaryje yra telefonas, jei reikės, gali bet kam paskambinti. Spintelėje yra chalatas. Palikau tau dar keletą savo marškinėlių, galėsi apsirengti, bus patogiau miegoti nei su drabužiais.

Jie užlipo laiptais į viršų. Marina įdėmiai pasižiūrėjo į Todą. Jis galvojo apie ją, kad ir kaip prastai jautėsi... Nuostabus vyras.

– Ačiū. Tu esi pernelyg rūpestingas.

Jis prispaudė ranką sau prie pilvo.

– Laukia kelios šlykščios valandos. Reikia išvalyti viską, ko negero prisikaupė skrandyje.

Marina negalėjo net pagalvoti apie pykinimą.

– Mes turėtume...

Todas pakratė galvą, neleisdamas Marinai kalbėti.

– Trečios durys iš dešinės. Marškinėliai ant lovos. Vanduo ant naktinio staliuko.

Jis apsisuko, skubiai nužingsniavo visai į kitą pusę ir nėrė pro duris prieškambario gale.

Marina žiūrėdama į nutolstantį Todą jautė, kaip jos pilvas ima nerimauti. Turėjo nedaug laiko pasiekti reikiamą vietą. Ilėkusi į svečių kambarį, rado viską, ką Todas buvo minėjęs. Dveji švarūs marškinėliai gulėjo ant lovos, trys buteliukai vandens – ant naktinio staliuko ir chalatas – spintelėje. Bet prieš persirengdama ji nubėgo į vonios kambarį, galvodama, kaip reikės iškęsti šią dieną.

Marina nubudo šeštadienį apie šeštą ryto. Ji daug laiko praleido vonios kambaryje – net iki vidurnakčio, po to šliaužte nušliaužė iki lovos ir miegojo kaip užmušta. Išsivaliusi dantis su paruoštu nauju dantų šepetėliu, ji užsimetė chalatą ir nuėjo ieškoti virtuvės didžiuliame Todo name. Praėjusi pro svetainę, kurioje vis dar mėtėsi gėlės, Marina nužingsniavo į virtuvę. Ji buvo įrengta taip, kad patenkintų net išrankiausio virėjo poreikius.

Ten jau sukiojosi Todas. Jis buvo su sportinėmis kelnėmis, marškinėliais, atrodė nesiskutęs. Marinos skrandis negarsiai suburbuliavo, bet visai ne dėl maisto kvapo, o dėl priešais stovinčio vyro, kuris ją taip gundančiai veikė.

– Labas rytas, – tarė ji susitvardžiusi, nors jautė, kaip iš jaudulio kilnojasi krūtinė. Kas su ja darosi? Dėl to kaltas tik Todas. Vyras, kuris jai visai nepatiko. Bet ne... Negali būti. Juk vakar jis jautėsi taip pat blogai kaip ir ji, bet sugebėjo paruošti jai kambarį, užuot rūpinęsis tik savimi.

Todas pakėlė galvą ir nusišypsojo.

– Sveika. Kaip jautiesi?

– Geriau. Mano skrandis toks tuščias, kad girdžiu, kaip groja maršą. O kaip tu?

– Aš susisukau į antklodę ir kritau miegoti. Ketinu priimti baisų sprendimą – grietinėlės padažo tiekėjams pasakyti ne.

Marina pradėjo juoktis.

– Nesiruošiu dėl šito su tavim ginčytis. Dar niekada taip blogai nesijaučiau.

Todas pasisuko ir linktelėdamas galva parodė, kur stovi arbatinukas.

– Rizikuoju atrodyti kaip tikras lepšis, bet siūlau tau arbatos ir skrudintos duonos riekelę. Daugiau nieko neturiu.

– Nebloga mintis. Mums reikia gerti nemažai vandens.

Todas ironiškai išsišiepė.

– Juk praradom daug skysčių.

– Papasakok man apie šitą drabužėlį, – Marina bakstelėjo pirštu į savo chalatą. – Gražus chalatas. Ar aš pirmoji jį vilkiu?

Todas palinko prie bufeto ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Sakei, kad nebešnekėsim daugiau apie manekenes.

– Neprisimenu, kad taip būčiau sakiusi.

– Turėtum prisiminti, – jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. – Chalatas skirtas draugams, o ne toms, kurias kviečiu į pasimatymus. Pamiršai, kad aš paprastai nesivedu moterų į namus?

– Bet tavo automobilis šiek tiek per mažas nešvankiems žaidimams.

Todas kilstelėjo antakį.

– Tau iš tiesų rūpi mano asmeninis gyvenimas.

– Juk vyrai mėgsta apie save kalbėti.

– Mes dažniau važiuojam pas moteris į namus.

– Aišku. Taip lengviau dingti, kai aplinkybės priverčia, ir nereikia rodyti, kiek turi pinigų.

– Būtent.

Arbatinukas pradėjo šnypšti. Tą pat minutę duonos riekelė iššoko iš skrudintuvo.

– Kur tavo indai? – paklausė Marina.

Todas ranka mostelėjo į stiklinę spintelę. Marina padėjo duonos riekę į lėkštę ir dar kelias riekeles paruošė skrudinti, o Todas įpylė vandens į puodelius. Marina žvilgtelėjo jam per petį ir mažoje pintinėje pastebėjo neseniai nuskintus arbatos lapelius.

– Čia tavo? Nedažnai pamatysi tokių dalykų.

– Aišku, kad mano. Vakar vakare parašiau elektroninį laišką savo namų prižiūrėtojai ir paklausiau, ar pas mane yra arbatos. Ji paaiškino, kur galiu jos rasti.

Pamanyk – šitiek daug tarnautojų... Tada nežinai, ką turi ar kur kas nors padėta. Kitas pasaulis. Visai kitas pasaulis.

Juodu susėdo prie apvalaus stalo šalia didelio lango. Marina krimstelėjo duonos ir prisitraukė Todo atneštą puodelį arbatos.

– Įdomūs namai, – tarė ji, gurkštelėjusi garuojančio gėrimo. – Kažkokie bauginantys.

– Jie daug kam palieka įspūdį.

Marina žiūrėjo Todui į veidą, į jo neskustos barzdos šeriukus.

– Kodėl manai, kad įspūdis apie tave toks pat, kaip ir apie tavo namą? – paklausė Marina. – Tavo gyvenimas kažkoks keistas. Kaip gali taip savim pasitikėti?

– Aš nepasitikiu savim. O tu? Juk dėl senelės milijono sutikai pasimatyti su manim.

Marina išpūtė akis.

– Tik nereikia. Žinai, kad tai tik pokštas. Nors visai linksma girdėti, kad ji pasiryžusi sumokėti moteriai, kuri ryšis už tavęs ištekėti. Ką ji žino tokio, ko aš nežinau?

– Aš neatsakysiu į šitą klausimą, – pasakė Todas.

Marina atsikando dar vieną kąsnį duonos ir lėtai kramtė. Skrandžio jau nebeskaudėjo taip kaip vakar ir jai visai nesinorėjo nei daug prisivalgyti, nei pyktis su Todu.

– Turėtum žinoti atsakymą, – tarė ji. – Juk turėjo būti moteris, kuria kažkada pasitikėjai.

– Nemanau, kad norėtum apie tai kalbėtis.

– Tu manęs klausi ar tiesiog teigi?

Ji pastebėjo, kaip apsiniaukė jo žvilgsnis.

– Aš gyvenau universiteto bendrabutyje. Mudu su Rajenu kartu ten gyvenom. Pirmoji rimta mano mergina buvo gerai besimokanti panelė iš mergaičių mokyklos. Mes susitikom diskotekoje ir aš iškart ją įsimylėjau. Ji buvo protinga, linksma ir man išties patiko.

Marina tuo neabejojo. Ji jautė, kad Todas buvo iš tų vaikinų, kuriuos įsimylėdavo daugelis merginų.

– Jos mama nelabai pritarė mūsų draugystei. Ji dirbo kažkokiam biure. Dženė papasakojo jai apie mane. Mudu abu pirmą kartą pasimylėjom. – Todo veidas dar labiau apsiniaukė. – Dženės mama nuėjo pas mano tėvus ir pasakė, kad jeigu jie nesumokės dviejų šimtų penkiasdešimt tūkstančių dolerių, ji paduos mane į teismą už išprievartavimą. Dženei buvo šešiolika, taigi aš būčiau buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Marinai vėl pasidarė bloga, tik dabar šleikštulį sukėlė ne maistas.

– Neįtikėtina. Tai siaubinga. Kiek gi tau buvo metų?

– Šešiolika. Bet tai jau nebesvarbu. Mano tėvai sumokėjo, o man tai buvo gera pamoka.

Marina norėjo jam pasakyti, kad tokių dalykų nereikia laikyti gyvenimo pamokomis, nes ne visi žmonės vienodi, bet giliai viduje jautė, kad tokių žmonių gana daug.

– O kaip reagavo Dženė? – paklausė Marina.

– Ji nuliūdo, ar kažkas panašaus. Po savaitės mes išsiskyrėm. Jos mama nupirko jai automobilį, kad paguostų.

Todas pasakojo apie tai su ironija, nuobodžiaudamas, bet buvo matyti – prisiminimai jį skaudina. Tokia patirtis sieloje palieka randų.

– Kita moteris, su kuria susitikinėjau, atėjo ir pareiškė, kad laukiasi. Aš visuomet saugodavausi, bet neturėjau jokios priežasties tada ja netikėti. Maniau, kad teisingai elgiuosi pasiūlydamas jai tekėti. Ji nuolat kalbėdavo apie prabangias vestuves, todėl pasiūliau palaukti, kol gims kūdikis, kad galėtume viską gerai apgalvoti. Tada ji baisiai susinervino.

Marina atsilošė kėdėje ir užsimerkė.

– Leisk, atspėsiu. Ji visai nebuvo nėščia.

– Ne. Ji turėjo besilaukiančią draugę, ši davė šlapimo nėštumo testui, kurį man ir parodė. Tikriausiai ji ketino kaip galima greičiau pastoti, o jeigu nepavyktų – tuomet prarasti kūdikį prieš pat vestuves. Mes abu būtume taip priblokšti, kad vis tiek susituoktume.

– Šlykštu, kad pasaulyje esama tokių kaip ji, – pasakė Marina. – Žinau, kad pinigai viską apsunkina, bet juk turėjo būti ir mielų moterų, su kuriomis susiklostė kitokie santykiai.

– Keletas. Labai mažai. Net nesu tuo tikras. Šiaip ar taip, nuogąstavau, kad viskas susiję tik su pinigais.

Marina pasilenkė prie jo.

– Todai, tu esi puikus vyras. Protingas, linksmas, žavus ir neblogai atrodai.

Jis nusišypsojo.

– Palauk. Leisk minutėlę pasidžiaugti tavo komplimentu, kad neblogai atrodau.

Marina pradėjo juoktis.

– Tu žinai, ką turiu omenyje. Juk kalbu ne apie pinigus. Visai ne. Pasaulyje nėra tiek jau daug baisių žmonių.

– Prieš įsimylėdamas tavo seserį Rajenas susitikinėjo su vieniša mamyte, kuri turėjo mažą nuostabią dukrytę. Jis buvo įsitikinęs, kad sutiko nuostabią moterį. Jam patiko mergytė, jam jos abi patiko, todėl ir pasipiršo. Paskui aš išgirdau, kaip ta moteris kalbasi su drauge: kad ji nekenčia savo vaiko ir kad visi jauni vyrai yra mulkiai. Ji planavo po vedybų porą metų pagyventi su Rajenu, o po to išsiskirti ir išsireikalauti, kad Rajenas ir toliau išlaikytų vaiką.

Marinai suspaudė širdį.

– Tai kaip dabar į viską žiūri? Nepasitiki ničniekuo? Dėl nieko nesijaudini? Nesivargini?

– Taip, tai padeda.

– Bet taip gyventi liūdna. Nejaugi nenori kada nors įsimylėti?

– Man ir taip gerai. Jeigu užsimanau moters, galiu ją bet kada gauti. O jeigu pasiilgsiu kitos širdelės šalia – įsigysiu šunį.

Mariną apniko liūdesys. Nors Todas atrodė visko pertekęs, bet iš tikrųjų jo gyvenimas turėjo daug trūkumų. Todas buvo stiprus, įtakingas, dirbo mėgstamą darbą. Buvo neįtikėtinai malonus ir rūpestingas. Tačiau, nepasitikėdamas moterimis, negalėjo joms atsiduoti visa širdimi.

– Apie ką susimąstei? – paklausė Todas.

– Kad mes esam tokie panašūs. Tu niekuo nepasitiki, o aš nepasitikiu savimi.

– Netikiu, – tarė jis. – Ar ne tu sakei, kad eini į pasimatymus su nuobodžiais vaikinais, kurie pakeis pasaulį?

– Dažniausiai... Jie nuostabūs, įdomūs... – Marina prikando apatinę lūpą: juk juodu ką tik kalbėjo apie jo gyvenimą, o ne apie jos.

– Ir patikimi? – prikimusiu balsu paklausė Todas.

– Galbūt. Kartais. Aš tik... – ji gurkštelėjo arbatos. – Mano mama įsimylėjo tėtį, pamačiusi jį vos antrą kartą. Tada jai buvo septyniolika, tebedievina jį iki šiol. Tėtis nėra blogas žmogus, bet jis tikrai ne pats geriausias vyras ir tėvas. Dažnai išvažiuoja. Tiesiog ima ir dingsta keliems mėnesiams. Niekada nepasako, kada išvažiuos ir kiek ilgai užtruks. Kaskart, kai jis išeina iš namų, mamos širdis plyšta iš skausmo. Bet ji niekada nėra pasakiusi jam, kad nebegrįžtų. Ir niekada neleido sau įsimylėti ko nors kito. Jos gyvenimas toks keistas, toks pusiau laimingas – ji laiminga tik tada, kai tėtis būna šalia.

– Bet tu visai nepanaši į mamą, – tarė Todas. – Esi užsispyrusi.

– Tu nieko nežinai... Aš irgi... Aš labai bijau, kad netapčiau į ją panaši. Kad galiu įsimylėti vyrą, kuris sudaužys man širdį, o aš jam atleisiu. Tiesiog nekreipsiu dėmesio. Iš tikrųjų įsimylėti yra kur kas daugiau nei kažkam atiduoti į rankas savo gyvenimo vadžias. O šito aš artimiausiu metu visai neketinu daryti.

– Taigi, užuot pasinaudojusi tinkama proga, tu atmeti ją ir susitikinėji su vyrais, kurių negalėtum įsimylėti, ar ne?

Marina pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Ar iš tikrųjų nori gaišti laiką nagrinėdamas mano trūkumus? Manau, kad tai pernelyg pavojinga.

– Vadinasi, aš rizikuoju?

– Greičiausiai taip.

– Tu nuolat stengiesi išvengti jausmų, niekada jais nerizikuoji.

– Nori pasakyti, kad esu šykšti, bet tai netiesa. Tiesiog nežadu nieko įsimylėti tol, kol nebūsiu tikra, kad meilė manęs nepražudys.

– Nebūk tokia įsitikinusi.

– Nenoriu tavęs klausytis, – tarė Marina. – Vieną dieną pasinaudosiu pasitaikiusia proga.

– Nejaugi?

Marina norėjo tikėti savo žodžiais. Kad atsiras vyras, vertas jos gyvenimo.

– Tikriausiai mums abiem reikia psichoterapijos kurso, – ji mėgino pakeisti temą. – Gal suburkime grupę?

Todas pradėjo juoktis. Tas juokas taip gerai nuteikė Mariną, kad ji įsijautusi net nusižiovavo.

– Atsiprašau, – pasijutusi nepatogiai ji prisidengė burną. – Šiąnakt nekaip miegojau.

– Aš irgi, – Todas pakilo eiti. – Nagi, eime į lovą.

Marina išsigandusi pakėlė akis į jį. Daugybė minčių lindo į galvą. Į lovą? Su Todu? Pasimylėti? Pasijuto sukrėsta ir įžeista. Norėjo atsistoti ir tuoj pat jam gerokai trinktelėti. Bet kai ėmė įsivaizduoti save su Todu kartu, nuogus, glamonėjančius vienas kitą, jau norėjo pasakyti gerai.

Todas skubiai pakėlė rankas, rodydamas, kad pasiduoda.

– Atleisk, ne taip pasakiau. Leisk pabandysiu iš naujo. Eime į viršų, kur galėsim miegoti kiekvienas savo lovoje. Geriau skamba?

Marina linktelėjo pritardama, bet kartu ir nusivylė. Kas su ja darosi?

Todas luktelėjo, kol Marina pakilo nuo kėdės, tvirtai apkabino ją per liemenį ir išsivedė iš virtuvės.

– Pasimatysim vėliau, – linksmai tarė jis. – Pagalvok, ar dar norėsim ko nors užkąsti.

– Patrauklus pasiūlymas.

Užlipę laiptais jie pasuko į skirtingas puses. Tik uždariusi svečių kambario duris Marina suprato, kaip trokšta to, ką jis tarėsi neteisingai pasakęs...

Tą patį vakarą Marina išlindo iš po dušo ir susisupo į rankšluostį. Gal Todas ir nedaug moterų yra pasikvietęs į namus, bet svečių kambarys atrodė tvarkingas. Be dantų šepetuko ir pastos, kuriuos ji rado anksčiau, dar buvo šampūno, kondicionieriaus, kūno prausiklio ir keli drėkinamųjų losjonų buteliukai.

Marina išsitepė kūną storu citrininio losjono sluoksniu, apsirengė, išsidžiovino plaukus ir nusileido į apačią.

Ji jautė alkį, kuriam numalšinti vargu ar būtų užtekę arbatos ir skrudintos duonos. Mąstė, kad reikės kur nors užsukti pakeliui į namus. Bet pirmiausia turėjo rasti šio namo šeimininką ir už viską padėkoti.

Virtuvė ir didysis kambarys buvo tušti. Marina išgirdo kažkokius garsus, tarsi kas spaudžiotų kompiuterio klaviatūrą, ir pasisuko ton pusėn. Ji rado Todą darbo kambaryje, kuris panėšėjo į teatro studiją.

Mariną nukrėtė drebuliukas. Netikėtai užliejo geismo banga, kūnas kažkaip keistai suvirpėjo.

– Kaip jautiesi? – paklausė Todas, kai Marina pasirodė kambaryje.

– Gerai. Neblogai miegojau, tik dabar jaučiuosi tokia alkana.

– Aš irgi išalkau. Vadinasi, abu likom gyvi po apsinuodijimo maistu.

– Taigi.

Todas atsistojo ir apėjo stalą.

– Pasiruošusi važiuoti namo?

Marina linktelėjo, nors dabar jai norėjosi tik vieno – pulti į jo glėbį ir maldauti, kad jis neštųsi ją į lovą. Galbūt toks noras – tik dar neatsigavusio skrandžio reakcija.

– Turi pasimatymą šiandien?

– Nesu tikra...

Todas pakėlė sulankstytą popieriaus lapą nuo stalo ir padavė Marinai.

– Prisiminiau, kad tau patinka meksikiečių maistas, o šalia yra tokia įstaiga, kuri jį gali pristatyti į namus. Norėtum ko nors užkąsti prieš išvažiuodama?

Marina nebuvo tikra. Protas jai liepė kuo greičiau iš čia dingti, širdis nerimo, nes troško dar pasilikti. O kūnas – ypač jautriausios vietos – geidė sužinoti, kas būtų, jeigu ji pasiliktų.

– Galėsim pažiūrėti filmą, – pasiūlė Todas. – Netgi leisiu tau pačiai išsirinkti.

Marina išsišiepė.

– Kaip galėčiau atsisakyti tokio pasiūlymo? Ką ypatingo turėsiu padaryti už tokią malonę?

– Tu turėsi pažiūrėti bent vieną filmą. Tokį linksmą.

– Bet ne kvailą.

– Kaip tik tokį ir turiu.

– Nemaniau, kad kada nors gyvenime galėsiu vėl valgyti, – prabėgus trims valandoms prisipažino Marina išsitiesdama ant sofos. – Bet dar jaučiuosi alkana.

Todas susmuko ant tos pačios sofos, kojas užkeldamas ant kitos plačios zomšinės sofos, kuri stovėjo priešais. Baldų audinys ir kilimas vieninteliai teikė švelnumo jo moderniam darbo kambariui. Didelis ekranas atrodė tarsi pargabentas iš kino salės, kolonėlių garsas galėjo visą namą pakelti į orą, grotuvai ir įrašų aparatai bei filmų kolekcija vertė Mariną sustingti iš nuostabos. Stebuklingi vyrų žaisliukai...

– Tau neužteko paplotėlių, aštraus padažo, užkandžių ir salotų? – nustebęs paklausė Todas.

– Tikriausiai ne... – Marina nusišypsojo. – Norėčiau deserto.

– Einam, pažiūrėsim, ką turim virtuvėje.

Todas atsistojo ir pasirąžė. Jie abu buvo paprastai apsirengę: Marina tais pačiais drabužiais, su kuriais atvažiavo, o Todas su džinsais ir marškinėliais. Kai jis iškėlė rankas virš galvos, marškinėliai kilstelėjo virš džinsų, atidengdami lopinėlį odos ir parodydami bambą.

Vaizdelis neturėjo būti pernelyg erotiškas. Juk jie abu visą naktį pravėmė, būdami visai netoli vienas nuo kito. Bet kai Marina į jį pažvelgė, pajuto, kaip trokšta pajusti jį savyje.

– Tu irgi nemažai suvalgei, – pasakė ji, kai Todas patraukė iš kambario link laiptų. – Daugiau negu aš.

– Jautiesi nepatogiai dėl savo ne itin moteriško apetito?

– Galbūt. Buvau išalkusi.

– Aš šito niekam nesakysiu.

Marina kumštelėjo jam alkūne.

– Aš nieko bloga nepadariau: nevalgiau su rankomis ar panašiai.

Jis atsisuko į ją ir kilstelėjo antakius.

– Paplotėlius tu valgei su rankomis.

– Žinai, ką norėjau pasakyti.

Užlipus laiptais Marina neprisiminė, kurioje pusėje yra virtuvė, ir pasuko į dešinę. Tuo pat metu Todas pasisuko į kairę ir jie atsitrenkė vienas į kitą.

– Atleisk, – atsiprašė Marina ir atsitraukė.

Todas pačiupo ją už rankos ir neleido pajudėti.

– Ar gerai jautiesi?

– Puikiai. Tiesiog nepavyko susiorientuoti.

Jo akys buvo įbestos į ją. Marina pasijuto pažeidžiama ir neįtikėtinai jautri. Ji geidė Todo rankų prisilietimo, troško, kad jis glamonėtų jos kūną. Nors protas sakė, kad taip elgtis pavojinga, Marina nejučia žengtelėjo artyn Todo.

Ji netruko pastebėti, kad Todas jaučia tą patį. Jo kūnas buvo įsitempęs. Akyse sužibo aistros kibirkštys.

Tačiau Todas netikėtai nuleido rankas ir žengė atgal.

– Desertas, – dusliai tarė jis. – Einam ieškoti tau deserto.

– Taip. Ko nors skanaus, bet tik ne ledų.

Todas atsiduso:

– Ta grietinėlė mus išgąsdino visam gyvenimui.

– Aš taip nemanau. Stengsiuosi įveikti savo baimę ir pasimėgauti bent jau šokoladu. Tokia jau aš esu.

Todas ėjo pirmas link virtuvės. Taigi kol kas nė vienam neturėjo kilti slaptų troškimų. Gudrus žingsnis, – pagalvojo Marina, stengdamasi nepasiduoti nusivylimui. Juk yra šiokių tokių painumų. Jie susieti ne savo noru, bet ir vėliau negalės atsitolinti. Ar po praleistos aistringos nakties ateinančius penkiasdešimt metų ji norėtų sėdėti prie to paties stalo su Todu? Bjauri mintis.

Marina stengėsi nežiūrėti, kaip Todas prieina prie šaldytuvo ir ištraukia skanėstus. Keletas pyrago riekelių, šaldytas tortas, kurį reikėjo pirmiausia atšildyti, ir šokoladiniai pyragėliai. Indaujoje dar aptiko dėžutę sausainių ir smulkinto šokolado.

– Ko norėtum? – pasiteiravo Todas.

– Šokoladinių pyragėlių. Apibarstytų šokolado drožlėmis – mačiau jų indaujoje.

– Tau neužtenka saldumo?

– Neužtenka.

– Ech, tos moterys, – sau panosėje sumurmėjo Todas ir ištraukė šokoladinius pyragėlius iš šaldytuvo. – Šildysime juos mikrobangų krosnelėje?

– Duok, aš pašildysiu.

Marina bandė paimti pyragėlius iš Todo, bet plastikinė dėžutė išsprūdo ir nukrito ant grindų. Jie abu kartu pasilenkė ir susitrenkė galvomis. Marina slystelėjo ir tėškėsi ant užpakalio.

– Mums nesiseka, – Marina prapliupo juoktis. – Visiška nesėkmė. Maniau, kad apsinuodijimas maistu yra blogiausia, ką patyrėme, bet pasirodo – ne.

Todas irgi pradėjo juoktis ir atsitūpė šalia jos.

– Tu visai nepanaši į kitas moteris.

– Galiu kalbėti su žaviu europietišku akcentu, kaip tavo manekenės.

Todas susiraukė.

– Liaukis.

– Niekada.

Todas suėmė jos plaukų sruogą ir užkišo už ausies.

– Niekada nemaniau, kad sirgti taip smagu. Jei nenori, gali neskubėti namo. Pasilik čia šiąnakt.

Ji suprato Todo pasiūlymą. Galėtų permiegoti svečių kambaryje. Mandagus ir daugiareikšmis pasiūlymas.

– Pernakvoti? – paerzindama paklausė Marina.

Ji spoksojo į Todą, tikėdamasi pamatyti šypseną jo veide. Bet įžvelgė tik aistrą, geismą ir troškimą, kurie atėmė jai jėgas. Todas mirktelėjo.

Nudiegė skrandį, širdis ėmė pašėlusiai plakti, burna išdžiūvo.

– Todai...

– Stengiuosi neapsikvailinti, Marina. Galiu sugalvoti tūkstančius priežasčių, kodėl mano pasiūlymas nekaip skamba.

Marina tvirtai sučiaupė lūpas.

– Tūkstančius? Oho! Man pavyktų sugalvoti daugių daugiausia kokias aštuonias.

– Gal ir perdedu, – Todas atsistojo ir ištiesė rankas. – Eikš, pašildysime pyragėlius ir pasinersime į malonumus.

– Skamba intriguojamai.

Ji ištiesė rankas ir leidosi padedama atsistoti. Jie atsidūrė taip arti vienas kito. Marina norėjo atsitraukti, bet Todas jos nepaleido.

Marina ėmė skęsti jo akių ugnyje, kuri šildė ir gundė, ir staiga nė pati nepajuto, kaip palinko prie jo.

– Prakeikimas, – sumurmėjo Todas.

Todo lūpos buvo šiltos ir švelnios, kai jis pabučiavo Mariną. Ji net pajuto, kaip užkaito jos pėdos. Kojų pirštai susispaudė, šlaunys virpėjo, pilvas įsitempė, o krūtys pabrinko, geisdamos prisilietimų.

Todas prisitraukė ją artyn, ji pasidavė ir prisiglaudė prie jo stangraus kūno. Apsivijo rankomis jo kaklą. Jis glamonėjo jos lūpas, švelniai ir aistringai bučiuodamas, ir Marinai net užėmė kvapą. Jo bučiniai buvo lyg tylus pažadas. Pažadas, kad ateityje laukia daug daugiau, ir tas laukimo jaudulys buvo nepakartojamas. Marina troško patirti viską iki galo.

Todas nenustojo glamonėti jos lūpų – perbraukdamas, spustelėdamas, švelniai įkąsdamas, gundydamas; Marina glostė jo pečius, švelniai liesdama kiekvieną raumenėlį. Panardino pirštus jam į plaukus ir gribštelėjo nagučiais per sprandą.

Marinos kūną užliejęs karštis susitelkė pilvo apačioje, o pati jautriausia jos vieta virpėjo, laukdama vyriško pasididžiavimo.

Todas kilstelėjo galvą ir liežuvio galiuku palietė jos viršutinę lūpą. Jos lūpos prasivėrė, įsileisdamos jo liežuvį. Nuo paties pirmo intymaus lyžtelėjimo Mariną nukrėtė šiurpulys. Geidulys vis stiprėjo, jos oda įsitempė, tapo jautri ir pernelyg trokštanti vyriškų prisilietimų.

Kai Todas apibėrė ją bučiniais, kurie sujaudino iki sielos gelmių, Marina įsikibo jam į marškinėlius; jo rankos vingiavo aukštyn ir žemyn jos nugara, kol pagaliau pasiekė užpakaliuką ir Marina instinktyviai išsirietė, sutikdama nepažabotą vyrišką aistrą.

Ji aiktelėjo, jau įsivaizduodama, kaip jis įsiveržia į ją. Kaip benamė katė ji glaudėsi prie Todo, beviltiškai jo trokšdama. Alkis varė iš proto. Juk ją tenkino ir ankstesnis gyvenimas: nereikėjo eiti į pasimatymus, su kažkuo susisaistyti, jai apskritai nereikėjo jokio vyro. O dabar ji staiga užsimanė pasimylėti ir jausti nuogą vyro kūną šalia savęs. Ne bet kokio vyro... Tik Todas galėjo numalšinti jos troškulį.

Todas, rodės, sugėrė dalį jos aistros. Giliai įkvėpdama Marina suspaudė lūpas ir įsiurbė jo liežuvį. Kad ir kaip keistai atrodė šis gestas, Todas suprato užuominą. Jis perbraukė jai per šlaunis ir pakišęs rankas po palaidine artėjo prie krūtų.

Šis vyras gerai išmanė, kaip reikia glamonėti moterį. Net per liemenėlę Marina jautė, kaip jo pirštai ją liečia. Todo pirštai įsprūdo po liemenėle, nykščiu ir smiliumi jis sugriebė spenelį ir suspaudė, sukeldamas nepaprastą jaudulį. Liepsnos liežuvis nuvingiavo per visą jos kūną, pasiekė net kojų pirštų galiukus ir sukėlė tikrą audrą viduje. Marina pamiršo viską pasaulyje, jautė, kad kvėpuoti darosi vis sunkiau ir ji tirpsta Todo glamonėse. Šią akimirką į galvą atėjo tik viena mintis – kaip būtų gerai atsikratyti liemenėlės.

Todas pabučiavo jai į skruostą ir pasilenkė, siekdamas lūpomis kaklo. Švelniai krimstelėjo jos ausies spenelį, lyžtelėjo žemiau ir kaip pašėlęs ėmė liežuviu vingiuoti per visą kaklą.

Nepakartojamas jausmas. Marina apmirė ir laukė, kada visa tai baigsis. Bet atsipalaiduoti buvo neįmanoma. Tik ne dabar. Jau seniai ji nebuvo jautusi tokio geismo, bet kur dingo jos išdidumas? Ar prieš pasiduodama aistrai neturėjo uždrausti jam nutraukti jos džinsus?

Todas nesustojo, jis audrino, glamonėjo, žaidė su jos krūtimis – juodu nesustabdomai artėjo vienas prie kito. Todas puikiai žinojo, kas tuoj atsitiks, tad pasilenkė prie jos ir sukuždėjo į ausį:

– Turiu nunešti tave į lovą.

Marinai nespėjus sureaguoti, jis sugriebė ją už rankos ir išsitempė iš virtuvės į koridorių. Ji skubėjo paskui, nekantriai laukdama, kada jie pakils laiptais, apsinuogins ir nuskris į rojų.

Jiems belipant Marina paklausė:

– Ar po storesne antklode seksas būna geresnis?

Todas sustojo, nusijuokė ir apkabino ją.

– Be abejo, – patvirtino jis, per viršų nutraukdamas jos palaidinę ir pabučiuodamas.

Marina puolė į glėbį, taip pat atsakydama jam bučiniu ir trokšdama jo labiau negu kurio kito vyro pasaulyje.

Jo liežuvis šoko jos burnoje, o rankos tuo metu atsegė liemenėlę. Po minutėlės viršutinė moteriškų apatinių dalis nukrito ant žemės.

Todas liovėsi ją bučiuoti į lūpas ir pasilenkė prie krūtų. Mariną vėl išmušė karštis, kai jis staigiai įsiurbė spenelį ir ėmė liežuviu jį glamonėti.

Marina susvyravo ir greitai įsikibo į Todą, kad išlaikytų pusiausvyrą. Kaskart, jo reiklioms lūpoms prisilietus, Marinos raumenys suvirpėdavo iš malonumo. Ji juto, kaip sudrėko kelnaitės. Jis ją kaitino ir ji geidė jo. Beprotiškai troško daugiau. Jai to reikėjo.

Bet suprato, kad šiam kartui užteks.

Atitraukęs lūpas, jis ėmėsi glamonėti krūtis pirštais, vis labiau ją jaudindamas, kol galiausiai Marina suprato – dar truputis, ir ji nugarmės bedugnėn.

– Todai, – dusliai ištarė ji, norėdama išsivaduoti ir kartu dar pabūti jo glėbyje.

– Papasakok man, kaip norėtum mylėtis, – sumurmėjo jis ir sugriebęs Marinos ranką nusitempė ją laiptais į viršų.

Jie nuskubėjo koridoriumi ir įlėkė į didžiulį miegamąjį. Marina spėjo pastebėti šiltas spalvas, tamsius masyvius baldus ir didelę, gundančią, patogią lovą. Pagaliau, – pagalvojo ji, kai jis nusivilko savo marškinėlius. Jie abu buvo basi, todėl nereikėjo daug pastangų. Todas tuojau pat išsilaisvino iš drabužių ir nurengė Mariną. Jos džinsai ir kelnaitės atsidūrė ant grindų. Todo džinsai ir apatiniai – taip pat. Tada jis virto į lovą, čiupdamas Mariną į glėbį, ir pajuto, kaip gera savo kūnu prisiliesti prie jos švelnios odos.

Jis įsmeigė tamsių akių žvilgsnį į ją. Marina prigludo prie jo lūpų ir nusišypsojo, kai Todas įkando jai į mažąjį pirštelį.

– Aš noriu tavęs, – pasakė jis. – Tu esi velniškai seksuali.

– Tu man irgi truputėlį įdomus.

Todas apstulbo:

– Truputėlį? Och... Vadinasi, turėčiau dar pasistengti.

– Taip.

Drąsiai pasakyta, – linksmai pagalvojo Marina.

– Aš neprieštarausiu tau ir šį kartą nusileisiu.

Todas pasisuko, Marina buvo čia pat, šalia jo.

– Nuo ko turėčiau pradėti? Nuo čia? – paklausė jis, pirštais švelniai paliesdamas jos bambą.

Todo prisilietimas buvo nuostabus, bet Marina nenorėjo, kad viskas taip greitai baigtųsi.

– Hmm... Ne.

– Čia? – Todas perbraukė jai nuo riešo link alkūnės.

Marina pasukiojo galvą į šalis.

– Ne visai.

Todo pirštai nuslydo jai tarp kojų ir palietė kauburėlį.

– O kaip šita? – prikimusiu balsu paklausė jis.

Marina turėjo suimti save į rankas, kad galėtų žiūrėti Todui į akis. Ji beprotiškai geidė pasiduoti aistrai ir pajusti orgazmą, bet ne taip greitai.

– Tinka, – ji vos gaudė kvapą, kai Todo rankos susirado pačią jautriausią vietą.

Itampa vis didėjo. Raumenys įsitempė. Ji atpalaidavo kojas, tarsi kviesdama jį pas save.

– Gerai. O kaip čia?

Todas pasilenkė prie jos ir lyžtelėjo krūties spenelį liežuvio galiuku.

Tai buvo nepaprastai malonus gestas. Rafinuotas, stebuklingas. Marina iš paskutiniųjų stengėsi atsilaikyti dar bent tris minutes. Bet Todo pirštai judėjo vis greičiau ir greičiau, tai spustelėdami, tai vos prisiliesdami. Po to jis ėmė lūpomis glamonėti jos krūtis.

Tai buvo nepakeliama. Marina suglaudė kelius ir pabandė susitramdyti. Ne dabar, – pasakė ji sau. – Ne dabar. Ne... Bet jau buvo per vėlu.

Ji pasidavė aistrai, leido jaudulio bangoms nevaržomai vilnyti jos kūnu. Kiekvienas jos kūno lopinėlis, prie kurio tik prisilietė Todo rankos, apsalo iš malonumo, įsitempę raumenyse atsipalaidavo.

Mariną užplūdo mieguistumas. Ji sukaupė visas jėgas, kad praplėštų akis, ir pamatė Todą, žiūrintį į ją.

Ji tikėjosi išvysti savimi patenkinto vyro šypseną – to, kuris toks patyręs lovoje ir dėl kurio įgūdžių viskas taip nuostabiai pavyko. Bet Todas žiūrėjo į ją susikaupęs ir nesišypsojo, tik pasilenkė ir vėl ją pabučiavo. Marina pravėrė lūpas priimdama jo bučinį ir mieguistumas akimirksniu išgaravo. Todo liežuviui įslydus į jos burną, aistra vėl įsižiebė ir dabar Marina troško įsileisti jį į save.

Ji jautė, kaip jo vyriškumas sustandėjo, jautė, kaip jis liečiasi prie jos kojos. Marina švelniai jį palietė. Bet Todas neskubėjo traukti prezervatyvo, pirmiausia išbučiavo visą jos kūną: kaklą, vietą tarp krūtų, žemiau, bambą, ir sustojo prie dešinės šlaunies. Pirštais palietė sudrėkusią makštį.

Marinai šito reikėjo, ji brangino kiekvieną minutę.

– Aš jau...

Todas nusišypsojo.

– Žinau. Jau liečiau ten.

Ji suspaudė lūpas prieš atsakydama:

– Tai buvo nepakartojama.

– Džiaugiuosi. Pratęskim visa tai.

Vyras, vykdantis jam paskirtą misiją, – pagalvojo Marina ir lėtai užmerkė akis. Nenorėjo išsiduoti, kad toks atidumas ją glumina.

Marinos skrandis susitraukė, laukdamas to, kas turėjo įvykti. Ji pajuto šiltą oro gūsį, ir karštas liežuvis ėmė ją vėl lytėti. Ji neištvėrė nedejavusi, kai Todas lietė sudrėkusią jautriausią jos vietą. Greitai, švelniai perbraukė liežuviu ir pasitraukė, toliau laižydamas aplinkui, bet nepasiekdamas jautrumo židinio. Tai buvo gerai apgalvotas kankinimas. Niekam neprilygstantis jausmas.

Marina pražergė kojas tiek, kiek įstengė. Ją nutvilkydavo karštis, kai Todas lyžtelėdavo, įsiurbdavo ar pabučiuodavo jos įjautrintą odą. Neapsakomi prisilietimai tetruko sekundėlę. Ji nesuprato, kas jai darosi, tik laukė. Raitėsi iš malonumo. Artėjo prie nuostabaus vyro kūno, žinodama, kad nusiramins tik tada, kai pajus jį viduje. Kai jis pasieks jautriausią jos geismo židinį.

Todo liežuvis nesiliovė ją erzinęs. Marina kone raudojo, užplūdus pasakiškam jausmui, o po to vėl pasiruošė jo atsitraukimui. Juk ji suaugusi – negali raudoti. Tik šį kartą Todas nesustojo. Jis pasiliko prie jos tarpukojo, lyžtelėjo erzindamas, liežuvį suko ratu, tai vos liesdamas, tai stipriau spustelėdamas, glausdamas Mariną prie savęs, kol ji pasiekė orgazmą – neišvengiamą kaip saulės patekėjimas ankstų rytą.

Todas dar stipriau ją prisiglaudė. Marinai rodėsi, kad ji visiems laikams prarado sveiką nuovoką.

Giliai pilve jautė trūkčiojimą. Šlaunys virpėjo, delnai susigniaužė ir pagaliau apėmė nenusakomas palengvėjimo jausmas, kurio tikriausiai daugiau niekada nepatirs gyvenime.

Todas nenustojo jos bučiuoti, gundyti. Marina pasidavė jam, atsiduodama visa siela, kol įtampa šiek tiek atslūgo ir ją užplūdo ramybė.

Todas atsisėdo ir pažiūrėjo į ją. Raudonis užliejo jos skruostus ir krūtinę. Marina atrodė pavargusi, bet šypsena išdavė didžiulį pasitenkinimą.

Jos šviesūs auksiniai plaukai draikėsi ant pagalvės, kai ji atsimerkė, akių vyzdžiai buvo taip išsiplėtę, kad vargiai galėjai įžvelgti jų spalvą.

– Oho, – dusliai tarė Marina. – Net nežinau, ką pasakyti.

Anksčiau moterys jam žerdavo komplimentus. Jos išliedavo savo jausmus, o jis mėgaudavosi pagyrimais. Bet kartu spėliodavo, ar tikrai jų nusipelnė. O gal jie susiję su sąskaita banke?

Marina – kitokia. Planuodami vestuves jie susidraugavo. Jam ji patiko. Todas matė, kokia ji linksma, protinga ir nuoširdi. Ar jis galėtų ką nors panašaus pasakyti apie ankstesnes savo moteris?

Ši patirtis kitokia. Todas negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą mylėjosi su ta, kurią galėjo pavadinti savo drauge.

Marina pagriebė jo ranką ir prisitraukė jį arčiau.

– Kol kas tai buvo puikus vienpusis šou.

Todas jautė, kad jo penis vis dar standus. Jis atsidarė spintelę prie lovos ir išsitraukė prezervatyvą. Prieš jį užsimaudamas atsiklaupė priešais ją. Marina apglėbė rankomis jo pasididžiavimą ir įsileido į save. Todas tuoj pat pajuto drėgną šilumą. Marina apkabino jį, leisdama skverbtis gilyn, kol jis ją pripildė.

Todą svaigino jos kvapas. Mėgavosi jos alsavimu, glamonėmis. Pirmą kartą jis negalvojo, kaip greitai baigs ir kas bus toliau. Džiaugėsi patiriamais pojūčiais, atsiduodamas likimui į rankas.

Jis pradėjo judėti greičiau, aukštyn, žemyn, jausdamas didėjantį spaudimą. Marina kojomis apsivijo jo šlaunis, dar giliau jį įsileisdama. Todo raumenys įsitempė ir jis pasiekė malonumo viršūnę.

– Tai tikrai ne pati geriausia mintis, – sumurmėjo sau po nosimi Marina, laikydama taurę vyno. – Prieš dvidešimt keturias valandas, aš tysojau vonioje ant grindų, susisukusi kaip šunytis. Mano skrandžiui reikia poilsio.

– Jis jau pailsėjo, – užtikrino ją Todas. – Sakei, kad moki pašildyti šokoladinius pyragėlius. Gal šita mintis geresnė?

Jau buvo gerokai po vidurnakčio. Juodu mylėjosi ne vieną kartą, kol galiausiai užsnūdo, ir nubudo tik dėl to, kad buvo gerokai praalkę. Todas užsimovė džinsus, Marinai padavė savo marškinėlius ir jie nusigavo iki virtuvės, kur ant bufeto rado atšilusius pyragėlius.

Marina įkvėpė vyno aromato ir gurkštelėjo dar šiek tiek. Gėrimas buvo tamsus ir švelnus, nesijautė jokio rūgštumo.

– Neblogas. Leisk, atspėsiu. Turi vyno rūsį.

– Šitame name rūsio išvis nėra. Bet yra patalpa, kurioje reguliuojama drėgmė ir nustatyta temperatūra, tinkama vynui laikyti.

– Aišku, – Marina prisiminė vienintelį Chardonnay vyno butelį, stovintį jos šaldytuve... itin ypatingiems atvejams. – O jeigu aš užsimanyčiau Dom Perignon?

Todas patraukė pečiais.

– Ir ką tu sau galvoji?

Ji net neįsivaizdavo, koks iš tikro yra Todas. Nesitikėjo, kad jis pasirodys esąs daug šaunesnis, o dėl to – ir pavojingesnis negu anksčiau. Štai apie ką sukosi jos mintys.

Marina paėmė pyragėlį, kurį jai atkišo Todas, ir nusekė paskui jį į didįjį kambarį. Juodu prisėdo ant sofos. Kažkuriuo metu Todas greičiausiai įjungė muziką, nes Marina išgirdo skambant švelnią melodiją. Jie sėdėjo prietemoje, atsisukę vienas į kitą. Marina juto beprotišką artumą šalia sėdinčiam vyrui, nenusakomą ryšį su juo.

– Todai, – prakalbo ji, net nesuvokdama, ką ketina pasakyti.

– Žinau.

– Iš kur žinai? Aš pati nežinau, ką norėjau pasakyti.

Jis padėjo vyno taurę ir pyragėlį ant staliuko, pasilenkė ir pabučiavo ją.

– Norėjai pasakyti, kad nė vienam iš mūsų nereikėjo sunkinti padėties. Kad mudu privalome surengti vestuves ir tik tai mus sieja. O svarbiausia – likti draugais, ne meilužiais.

– Taip, tikriausiai tai ir norėjau pasakyti, – pritarė Marina, skęsdama jo tamsių akių žvilgsnyje. – O gal, kad šis vakaras nuostabus?

– Sutinku.

– Ir nesi jau toks pataikūnas, kaip aš maniau.

Todas kilstelėjo antakius.

– Pataikūnas?

Marina išsišiepė.

– Juk žinai, ką turiu omenyje.

– Nori pasakyti, kad esu patyręs ir žavingas. Ne toks, kaip tie nuobodūs kompiuterių fanatikai, su kuriais dažniausiai susitikinėji.

– Kažkas panašaus. O aš esu išties supratinga, kartu truputį įžūli, gerai suprantanti anglų kalbą ir visai nepanaši į tas šiaudines manekenes, su kuriomis tu susitikinėji.

– Taip, būtent tokia ir esi, – pritarė Todas ir dar kartą ją pabučiavo.

Tada apkabino Mariną ir parvertė ją ant sofos.

Ji įsmeigė į jį akis.

– Juk sutarėm, kad tai ne pati geriausia mintis.

– Rytoj mes pamiršim tai, ką darom šiandien, – pasakė Todas ir pakštelėjo jai į skruostą.

– Bet jau po vidurnakčio.

– Saulė dar nepatekėjo. Taigi, turim visą naktį.

Marina rankomis apsivijo jo kaklą ir visiškai atsidavė Todo gundymams. Visa naktis skambėjo gundomai.

– Jie nesutaria dėl langinių spalvos, – piktinosi Vilou, raudama gėlytę iš žemių ir atsargiai dėdama ją į plastmasinį vazonėlį. – Gailiuosi, kad išvis pradėjau kalbą apie langines. Aš nieko prieš, kad jos būtų perdarytos, bet negaliu pakęsti, kai pradeda man rašinėti nepasitarę.

Marina susižavėjusi stebėjo, kaip mikliai juda patyrę sesers pirštai. Vilou pripylė gėlėms skirto dirvožemio, suplojo jį, padarė duobutę, išrovė liauną augalėlį iš indelio ir įkurdino jį naujuose namuose.

– Mano nuomone, tiktų rausvos, – pasakė Vilou. – Kad derėtų prie dramblių.

Marina sumirksėjo.

– Kokių dramblių?

Jos sesuo atsiduso.

– Taip ir maniau, kad nesiklausai. Kas su tavim darosi?

– Bus kažkokie drambliai?

– Ne, – nuliūdo Vilou. – Marina, kas dedasi? Tu kaip nesava. Ar gerai jautiesi?

Taip, puikiai, jei nekreiptų dėmesio į šiokį tokį nuovargį ir ištampytus raumenis. Juk paskutinį kartą ji su Todu mylėjosi dar prieš pat aušrą. Todas pasirodė esąs nepaprastai pajėgus ir galėjo mylėtis be perstojo. O ir ji pati nenusileido. Tikriausiai per praėjusią naktį patyrė orgazmų daugiau kartų negu per visą savo gyvenimą.

– Man viskas gerai, – tarė ji. – Tiesiog esu truputį pavargusi.

– Aha, – Vilou, rodės, tuo nepatikėjo.

Ji nuėjo ir uždarė medelyno duris, tada įsirėmė rankomis į klubus ir įsispoksojo į Mariną.

– Pradėk nuo pradžių ir neskubėk. Nenoriu nieko praleisti.

– Ne kažin ką galiu papasakoti, – sumelavo Marina. – Tikrai ne taip jau daug.

– Stovėsiu čia ir neatitrauksiu nuo tavęs akių, kol visko neišgirsiu.

Marina nusišypsojo.

– Tu ne žiūri į mane, o tiesiog rūsčiai spoksai.

– Marina!

– Gerai, gerai. Jaučiuosi puikiai. Viskas puiku. Tik...

Ji pajuto, kaip jos lūpas suvirpino pasitenkinimo šypsena.

– Penktadienį mudu su Todu ragavome vieno tiekėjo maisto. Kai atvykau pas jį į namus susitikti su gėlininke, man pasidarė bloga. Pasirodo, mes abu apsinuodijom maistu. Viskas baigėsi tuo, kad praleidau naktį pas jį, neatsitraukdama nuo tualeto.

– Ir dėl to tu šitaip šypsaisi?

– Ne. Todas yra tikrai nuostabus. Vakar mes jau visai neblogai jautėmės. Jis manęs paprašė pasilikti, pernakvoti svečių kambaryje. Taigi, mes pavakarieniavom ir žiūrėjome filmą, o tada, na...

Vilou akys išsiplėtė.

– O Dieve! Tu mylėjaisi su Todu Astonu Trečiuoju. Ir aš gausiu savo milijoną!

Marina iškėlė rankas.

– Visų pirma neketinu už jo tekėti, taigi pamiršk savo svajones. Jeigu jau taip nori, užveisk savo medelyną, pakalbėk su Keinu. Juk jis dėl tavęs padarytų bet ką.

Vilou pakraipė galvą.

– Ne, ačiū. Bandysiu pati kaip nors užsidirbti. Jeigu tu dėl manęs nenori tekėti, pasiimsiu paskolą ar dar ką nors. Bet tai nėra svarbiausia. Tu mylėjaisi su Todu?

Marina gudriai nusišypsojo.

– Taip. Buvo nuostabu. Jis visai ne toks, kokį įsivaizdavau. Man patiko.

Vilou pribėgo ir apkabino Mariną.

– Tai puiku. Aš tave palaikau, sesute.

– Ne taip jau ir puiku. Tai keista, nesmagu ir mes daugiau to nepakartosim.

Vilou žengtelėjo atgal ir įsispoksojo į Mariną.

– Palauk! Bet tu švyti iš laimės. Niekada nesu mačiusi tavęs tokios. Niekas niekada nebėga nuo pasakiško sekso.

– O aš pabėgsiu. Mes abu taip nusprendėm. Kalbėjomės apie tai – toks bus mūsų ateities planas. Mes ir taip jau esam susiję dėl vestuvių ir senelės Rūtos. Juk taip bus ir toliau, kai Julija ištekės už Rajeno. Todas visada bus mūsų gyvenimo dalis. Ir santykiai su juo nieko gera neduotų.

Vilou pasisuko į savo augalus.

– Kodėl neduotų? Juk jis vienišas, tu – irgi. Tai gali būti pati nuostabiausia pradžia.

– Mes neturim nieko bendra. Priklausom skirtingiems pasauliams. O kalbant atvirai, jis visai nepasitiki moterimis. Aš sužinojau nemažai apie jo praeitį ir jo nekaltinu. Nesu jau tokia naivi. Juk ir aš buvau nudegusi dėl šitų reikalų.

Vilou išrovė kitą gėlytę.

– Taip, brangioji. Juk nepamesi galvos dėl kažkokio vyro.

– Dar gerai nežinau.

– Taip, tu nežinai. Tu per daug bijai rizikuoti. Visada pasirinkdavai tuos vaikinus, kurie yra saugūs. Vaikinai, kurie tave dievindavo, bet neturėjo jokio šanso laimėti tavo širdies. Tu niekada nesurizikavai ir neįsimylėjai, todėl ir nežinai, kaip reikia elgtis. Nė viena iš mūsų nenori būti tokia kaip mama. Nė viena nenori atsisakyti visko dėl vyro. Taip ir toliau, Marina. Būk stipri. Būk savimi. Bet nepamiršk pasinaudoti pasitaikiusia proga.

Patarimas išties vertas dėmesio. Jautrus žmogus tikriausiai įsidėtų jį giliai į širdį. Bet Marina nenorėjo būti per daug jautri. Juk galėjo labai daug prarasti.

– Net jeigu leisiu sau jį įsimylėti, – tarė ji, – jis niekada neatsakys man tuo pačiu. Nenorės su manimi susisaistyti.

– Visada būna pirmas kartas...

– Tik ne jam.

– Tu neteisi, – užsiplieskė Vilou. – Kiekvienas turi bent kartą pabandyti. Pažvelk į Keiną. Turi norėti pasinaudoti savo šansu. Niekada nepatirsi džiaugsmo, kol nesurizikuosi ir neišgyvensi skausmo. Ko vertas saugus, ramus gyvenimas, jeigu niekada nesutiksi savo antrosios puselės?

Marina prisiminė motiną. Naomė mylėjo tik vienintelį vyrą savo gyvenime ir gyveno sudaužyta širdimi.

– Teorija apie antrąją puselę yra pernelyg išpūstas reikalas, – sumurmėjo Marina.

– Ne, visai neišpūstas, – užsispyrė Vilou. – Bet meilė reikalauja atsidavimo. Jeigu jo nėra, niekada nepatirsi, ką reiškia mylėti. O jeigu Todas yra tas vienintelis? Ar leisi jam pasitraukti iš savo gyvenimo? Juk mama kažkada buvo laiminga. Kai tėtis pasilikdavo su ja, tada viskas būdavo gerai. Jeigu ji nebūtų patyrusi laimės, jos gyvenimas būtų nieko vertas.

Vilou žodžiai neįtikino Marinos. Skausmas buvo pernelyg didelis, ir nebuvo jokios išeities. Juk ji pati gyveno be savo antrosios puselės ir jai visai neblogai sekėsi. Daug lengviau ko nors niekada neturėti negu sunykti dėl vyro, kuris niekada tavęs nepamils.

Todas pasižiūrėjo į laikrodį. Prie parduotuvės jaunavedžiams jis atvažiavo keliomis minutėmis anksčiau ir kantriai laukė Marinos. Puikiai žinojo, kad ji nevėluos. Tai jai nebūdinga.

Jis susimąstė, ar bus malonu pamatyti ją vėl po tos ilgos nakties. Bet širdis nenustygo vietoje. Nelabai gerai, – niūriai pagalvojo Todas. Juk Marina – ne iš tų, kurios mėgsta žaisti, o jam kol kas nereikėjo nieko daugiau. Nepaisant visko.

Taigi jis pabandys pamiršti, kas nutiko, ir žiūrės į Mariną tik kaip į pusbrolio sužadėtinės seserį. Per atstumą. Pasistengs negalvoti apie tai, kad ji jam patinka.

Bet kai Marina įlėkė į parduotuvę, visi Todo ketinimai išgaravo. Ji atrodė penkiskart žavesnė nei anksčiau.

– Žinau, žinau, – vos tik įžengusi išsišiepė ji. – Vėluoju. Žinau, kad pyksti. Bet tau vis tiek teks palaikyti mano rankinę, kol matuosiuosi sukneles. Pakviesiu tave vėliau.

Todas pradėjo juoktis ir jų žvilgsniai susitiko. Tą minutę Žemė liovėsi sukusis – jis matė tik priešais save stovinčią moterį.

Jis prarado sveiką nuovoką, akimirksniu užplūdo geismas. Troško tik vieno – apkabinti Mariną.

Todas nė nesuprato, kuris iš jųdviejų žengtelėjo artyn pirmas. Bet jis nespėjo jos apkabinti, pasirodė pardavėja.

– Kaip gražu, – atsiduso ji. – Visada galima suprasti, kada jaunavedžiai išties myli vienas kitą. Jūs praskaidrinote man dieną.

Jie atšoko vienas nuo kito, lyg būtų perlieti lediniu vandeniu, ir nusuko į šalį akis.

Nuostabu, – pyktelėjo Todas. Dabar viskas bus daug kebliau. Jis tikrai šito nenorėjo. Iš pradžių, įsitemdamas Marina į lovą, troško tik pasismaginti. Bet toji naktis buvo ypatinga. Nuo šiol jis priklausė tik jai. Todas jautėsi ramus ir patenkintas.

– Bet... Mes neketiname tuoktis, – nenoriai nusišypsojo Marina. – Aš Marina Nelson. O jūs kalbėjote su mano seserimi Julija. Ji ir yra būsimoji nuotaka, kuri dabar tupi Kinijoje ir verčia visus rūpintis jos reikalais.

– Ak, taip, – moteris vėl nužvelgė juodu su Todu. – Suklydau. Aš esu Kristė.

Todas taip pat prisistatė ir jie paspaudė vienas kitam raką.

– Noriu pasiūlyti keletą suknelių, kurios galbūt patiks jūsų seseriai, – kalbėjo Kristė. – Ji nuodugniai man išaiškino, ko nenori, todėl nebus itin sunku. Kaip suprantu, jūs pasimatuosite sukneles, o ji nuspręs?

Marina linktelėjo galvą.

– Aišku. Paprastai mes neleidžiame fotografuoti suknelių, kol už jas nepaliekamas užstatas, bet Julija susitarė su savininku, tad viskas gerai. Turite fotoaparatą?

Todas pliaukštelėjo per švarko kišenę:

– Štai čia.

– Gerai. Taigi, Marina, aprenkime tave vietoj nuotakos. Juk jūs su seserimi tokio pat ūgio ir sudėjimo?

Abi moterys pradingo koridoriaus gale. Todas susirado patogų fotelį ir staliuką, nukrautą sporto ir verslo žurnalais. Po kelių minučių pasirodė Kristė ir paklausė, ar jis nenorėtų ko nors išgerti.

Jis neatsisakė puodelio kavos ir jos sulaukęs vėl įniko sklaidyti žurnalus. Bet iš tikrųjų negalėjo susikaupti nei ties vienu straipsniu. Vis galvojo apie tą akimirką, kai Marina įbėgo į parduotuvę ir jaudinančiai nusišypsojo. Vėl juto malonų jausmą, kurį tuo metu išgyveno.

Kas, po velnių, dedasi? Jis stebėjosi pats savimi. Juk Marina jam visai nepatinka. O jausti jai aistrą – tuo labiau nepateisinama. Puikiai suprato, kokia pavojinga gali būti susiklosčiusi situacija... Po visko jis ir vėl pasijustų išduotas. Taip visada būdavo. Nė viena moterimi negalima pasitikėti.

Tačiau pirmą kartą gyvenime Todas suvokė, kad nori sulaužyti visas ankstesnes savo taisykles. Ir surizikuoti – gal kartais Marina yra kitokia nei visos moterys, nors jam ir sunku buvo tuo patikėti.

Marina čiupinėjo nepaprastai švelnią vestuvinės suknelės medžiagą. Ne daug ką apie tai išmanė, galėjo atskirti tik medvilnę ir odą, bet buvo tikra, kad bent kartą gyvenime norėtų apsirengti tokią suknelę!

Kristė įsmuko į persirengimo kambarį ir nusišypsojo.

– Labai gražiai atrodote.

Marina ironiškai išsišiepė:

– Juk šitai sakote kiekvienai nuotakai, bet man tai tikrai nerūpi. Jaučiuosi puikiai. Man patinka ši suknelė.

Kristė užsegė sagas, kurių Marina negalėjo pasiekti, ir atidarė persirengimo kambario duris.

– Ateikite čia, pažiūrėkite, kaip atrodote.

Marina atvyko į parduotuvę vilkėdama savo įprastus džinsus ir palaidinę. Susitikusi su Todu pasijuto dėl to kiek nesmagiai, buvo suirzusi ir išsekusi. Bet dabar su šia įmantria, banguojančia suknele ji atrodė žaviai, labai moteriškai. Buvo panaši į princesę. Netgi pasimatavimui skirti aukštakulniai – dėkui už tai suknelių salonui – jai tiko.

Ji atsistojo priešais didžiulį veidrodį ir net aiktelėjo. Tobula.

Suknelė buvo be petnešėlių, todėl jos krūtinė atrodė didesnė. Nuo liemens tarsi gėlių žiedlapiai žemyn krito lengvos klostės, bangavo šleifas.

Audinys buvo išpuoštas perlais, nuo kurių Marinos oda net spindėjo. Ši suknelė paslėptų didėjantį Julijos pilvuką ir atrodytų labai elegantiškai. Dėl jos būtų verta numirti.

– Oho!

Marina pakėlė galvą ir veidrodyje sutiko Todo žvilgsnį. Ji nusišypsojo ir apsisuko ratu.

– Tau patinka? – paklausė ji.

Marina negalėjo įspėti, apie ką galvoja Todas, bet nudžiugo pastebėjusi jo reakciją: vyras lėtai nurijo seilę ir tik po to prakalbo:

– Nepaprasta. Suknelė ir ją dėvinti moteris.

Ech, tie vyrai, – pagalvojo Marina, prieš ką nors atsakydama. Tuo metu įėjo Kristė ir puolė taisyti suknelę.

– Šio tipo suknelė tinka įvairaus kūno sudėjimo merginoms, bet jeigu jūsų sesuo tokia pat kaip ir jūs, tai atrodys nuostabiai. Manau, kad ši suknia jai tikrai patiks. Mes ją išvalysime, o prieš pat vestuves dar galėsime šį bei tą pataisyti. Ar jums patogu ją dėvėti?

Marina paėjėjo keletą žingsnelių. Suknelė lengvai susiūbavo.

– Taip, suknelė pasakiška.

– Gerai, – tarė Kristė. – Dabar leiskite man uždėti šleifą, pažiūrėsime, ar įmanoma su juo šokti.

Šokti? Marina pasižiūrėjo į Todą.

– Moki šokti?

– Esu beveik profesionalas.

– Melagis.

– Patikrink mane.

Kristė pritvirtino šleifą, suveržė kabliukus ir užsegimus, ir už nugaros pasigirdo muzika. Todas skubiai priėjo prie Marinos ir čiupo ją į glėbį.

Marina bandė save įtikinti, kad tai, kas dabar vyksta, nieko nereiškia. Ji tik padeda savo seseriai. Ir vis dėlto jiems šokant Marinos viduje kažkas sukirbėjo. Kažkoks neapsakomai nuostabus, o kartu ir bauginantis jausmas – lyg pavojaus ženklas.

Ji padarė didelę klaidą – pažvelgė jam tiesiai į akis ir tuoj pat užsinorėjo paskęsti jo žvilgsnyje. Marina prisiglaudė arčiau. Suknelės klostės, lyg tikra užtvara, neleido pajusti Todo kūno.

– Kaip žavu, – pasigirdo pažįstamas balsas.

Marina pasisuko ir išvydo prie įėjimo stovinčią senelę.

– Sveiki, brangučiai, – pasakė senoji moteris priėjusi arčiau. – Žinau, žinau, aš nesikišiu į šituos reikalus, bet Julija parašė man elektroninį laišką ir šnipštelėjo, kad judu šiandien čia būsite. Aš negalėjau atsispirti.

Todas paleido Mariną ir priėjo prie tetos.

– Rūta, – meiliai kreipėsi Todas ir pabučiavo tetą. – Pasižiūrėti, kaip Marina atrodo su nuotakos suknele, tai nereiškia kištis.

– Esu tikra, kad Julija apsidžiaugs, jei dar kas nors pasakys jai savo nuomonę, – pritarė Marina, o tada apkabino ir pabučiavo senelę, slėpdama sumišimą. Ji žengtelėjo atgal ir apsisuko ratu, demonstruodama suknelę. – Ką jūs manote?

– Kad tu esi labai graži, suknelė irgi ne prastesnė. – Rūta nusišypsojo Todui. – Ar nufotografavo- te ją?

– Dar ne. Mes mėginam patikrinti, ar Julija galės su ja šokti.

Ar Marinai tik pasivaideno, ar senelės antakiai tikrai pakilo?

– Gera mintis, – pritarė moteris. – Manau, kad Julija įvertins jūsų pastangas.

Marinai pasirodė, kad senelė numano, jog ji permiegojo su Todu. Jos skruostai ėmė kaisti. Ji bandė sau įteigti, kad tai neįmanoma. Juk niekas apie tai nežino. Na, gal tik Vilou, dar Julija ir galbūt Rajenas, bet daugiau niekas.

Marina atsistojo taip, kad Todas galėtų ją nufotografuoti, o po to nuskubėjo į persirengimo kambarį ir įlindo į kitą suknelę. Ši taip pat buvo be petnešėlių, suvarstomu korsetu ir nėriniuotu liemeniu. Klostuotas sijonas pasiūtas iš nuostabaus, glotnaus šilko, išsiuvinėtas ir nėriniuotas, raidės A formos.

Senelė išdygo persirengimo kambaryje.

– Dar vienas grožis, vertas dėmesio. Julija turės iš ko pasirinkti. Bus nelengva. Brangioji, leisk, padėsiu tau užsisegti.

– Ačiū. Čia tiek daug sagučių.

Rūta atsistojo už Marinos ir ėmė segioti medžiaga aptrauktas sagutes.

– Judu su Todu šokdami atrodėte ypatingai. Aš visada svajojau, kad kuri nors iš jūsų jį įsimylėtų. Sutinku, kad šita sena moteriškė gal kiek ir persistengė su savo svajonėmis.

Marina sunerimo.

– Jūs nesate jau tokia sena, – kiek išsiblaškiusi patikino ji.

– Ačiū, brangioji, bet tai ne svarbiausias dalykas. Tau ir tavo seserims pasiūliau pinigų, kad pradėtumėte tarpusavyje varžytis. Dabar matau, kad turėjau leisti įvykiams tekėti savo vaga.

Marina prasižiojo, norėdama kažką pasakyti, bet tuoj pat susičiaupė. Stovėjo sustingusi, nežinodama, ką sakyti.

– Mes ne pora, – galiausiai pajėgė išspausti. – Tikrai. Ir vargu ar esam bent draugai. Pusiau draugai, galima sakyti. Pažįstami. Tiesiog esam priversti bendradarbiauti dėl vestuvių, ir tiek. Mudu dar net nebuvom pasimatyme. Ir iki vestuvių turbūt nerasim tam laiko.

Senelė užsegė paskutinę sagutę ir atsistojo priešais Mariną.

– Tikriausiai pasimatymo net neprireiks. Tu nuostabiai atrodai.

Marina subambėjo kažką sau po nosimi ir išsmuko iš persirengimo kambario taip greitai, kaip tik jai leido skolinti aukštakulniai. Net nepažvelgusi į veidrodį, ji nuskubėjo prie Todo ir pastvėrė jį už rankos.

– Ji viską žino. Mano senelė, tavo teta. Ji žino, kad mes miegojom kartu. Aš nepakęsiu šito. Jaučiuosi tokia pažeminta, ir tu turėtum taip jaustis.

Todas sutrikęs pažvelgė jai į akis.

– Ji nežino. Negali žinoti.

– Nori susilažinti?

Pastebėjusi senelę Marina nuskubėjo prie veidrodžio. Kol ji su Todu aptarinėjo suknelę, Marina stengėsi laikytis ir neraudonuoti iš gėdos. Ji netgi išspaudė šypseną, kai Todas ją fotografavo.

– Nusiųsiu nuotraukas Julijai, – tarė jis.

– Sutarta. Manau, kad jai patiks.

Marinos balsas skambėjo ramiai, bet jos galvoje sukosi vienintelė mintis – kuo greičiau iš čia dingti. Todas, aišku, nepatikėjo jos žodžiais, nes ir toliau juokavo su senele, kol ji pasakė:

– Manau, kad dvigubos vestuvės neišvengiamos.

Todas žvilgtelėjo į Mariną ir vėl pasisuko į tetą.

– Norite pasakyti, Vilou ir Keino?

– Ne, mielasis. Tavo ir Marinos. Jaučiu aiškią trauką. Santykiams, aišku, reikia daugiau, bet manau, aistros visai pakanka. Štai aš vis dar tebejaučiu aistrą tavo dėdei, – nusijuokė Rūta. – Na, ne kasdien, bet tai pasitaiko dažnai.

Marina būtų mielai užsikimšusi ausis, bet nedrįso ir ėmė garsiai niūniuoti, kad negirdėtų, ką jie kalba. Todas sunkiai nurijo seiles ir sumurmėjo:

– Mėginu visa tai įsivaizduoti.

Rūta atsiduso.

– Jūs dar jauni. Niekada nenorite suprasti vyresnių. Turėtumėt džiaugtis, kad mudu su tavo dėde esam laimingi drauge.

– Aš sujaudintas, – bandė įsiteikti Todas. – Smulkmenų nereikia pasakoti.

Rūta nusišypsojo.

– Gerai. Taip ilgai laukiau, kol susirasi tinkamą merginą, o dabar džiaugiuosi tavo pasirinkimu.

Marina praėjo pro juos ir pasuko į persirengimo kambarį. Todas nusekė paskui įbedęs žvilgsnį į jos aukštakulnius.

– Ar aš nesakiau? – Marina pasisuko į Todą nugara, kad jis galėtų atsegti suknelės sagutes. – Bet tu neklausei. Juk žinojai. Mano senelė žino, kad mes permiegojom. Tai taip žemina.

– Man blogiau nei tau. Tu nesi mačiusi mano dėdės, o aš jį gerai pažįstu. Dabar įsivaizduoju juos abu...

Marina pasisuko, kad galėtų geriau įsižiūrėti į Todą.

– Tau čia viskas taip juokinga. Rūta tikrai žino. Kalba apie dvigubas vestuves. Ji gali pasakyti mano mamai. Nenoriu su ja kalbėtis apie savo lytinį gyvenimą.

Todas švelniai paglostė jai skruostą.

– Tai ir nekalbėk. Žinok, Rūta tikrai nebūtų pirmoji, kuriai papasakočiau apie mus, manau, kad ji tiesiog įtaria. Na, ir kas? Juk mes žinom, ko norim vienas iš kito. Ir nereikia iš musės daryti dramblio.

Jam viskas atrodo taip paprasta, – niūriai pagalvojo Marina. O gal Todas teisus? Ji tikriausiai sutirština spalvas.

Netrukus į persirengimo kambarį įslinko ir Rūta.

– Man reikia eiti, taigi jūs abu galit atsipalaiduoti. Tikiuosi, judu būsit kartu. Nuoširdžiai to tikiuosi. Ne dėl to, kad aš taip noriu, bet todėl, kad visi tie piniginiai reikalai yra labai svarbūs, ypač tau, Marina. O Vilou galės nusipirkti medelyną.

Marina net nepastebėjo, kaip senelė pradingo. Jos žvilgsnis buvo prikaustytas prie Todo – jo veidas akimirksniu įsitempė ir suakmenėjo. Jis žengtelėjo atgal.

– Paliksiu tave, kad persirengtum.

Ir Marina liko viena persirengimo kambaryje. Viena, supykusi ir sutrikusi.

Kodėl Rūtai reikėjo būtent dabar paminėti tuos pinigus? Moteris, kuri taip norėjo, kad juodu su Todu būtų kartu, prakalbo apie dalyką, kuris tikrai jų nevienijo. Todo gyvenime buvo pernelyg daug moterų, kurios jo troško dėl pinigų.

Marina norėjo trypti iš nevilties. Juk taip nesąžininga. Jai nebuvo svarbūs jo milijonai, milijardai. Ir lažybos dėl vedybų su juo – tik pokštas. Juk Todas privalo tai suprasti.

Bet kodėl jis turėtų suprasti? Prisiminus jo praeitį, jis tikriausiai tikisi paties blogiausio, nes taip būdavo visada.

– Nereikia visko sureikšminti, – tarė ji sau ir išsinėrė iš suknelės. – Juk tarp mūsų nėra nieko rimta. Mes tik draugai.

Draugai, kurie kartu miega.

Bet seksas – tai dar ne meilė, ir ji jokiais būdais negali Todo įsimylėti. Tad nesvarbu – pagalvojo jis ką bloga ar ne?

Vis dėlto buvo svarbu. Šitai ji pajuto, vos išėjusi iš salono jaunavedžiams – jai spaudė krūtinę ir kažkoks negeras jausmas kirbėjo pilve.

Kam: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Nuo: Julija_Nelson@SGC.usa

Esu nuliūdusi. Kodėl nepapasakojai man, kad miegojai su Todu Astonu Trečiuoju? O blogiausia, kad turėjau tai išgirsti iš SENELĖS! Tu miegojai su Todu? Tu miegojai su TODU? Gaila, kad esu toli. Turbūt nesužinosiu iš tavęs jokių smulkmenų?

Žinau, kad Vilou tu papasakoji viską. Man nepatinka, kad mane pamirštate. Po kurio laiko aš tau atleisiu, bet žinok, kad seseriški saitai tarp mūsų dabar labai įtempti.

Kam: Julija_Nelson@SGC.usa

Nuo: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Nuo kada tapai tokia viską dramatizuojanti? Seseriški saitai? Kažkas pernelyg jaudinasi dėl šito.

Atleisk, kad tau teko viską sužinoti iš senelės Rūtos. Norėjau papasakoti pati, bet ne elektroniniu paštu. Atrodo, esu vienintelis žmogus, kuris per daug dėl visko jaudinasi.

Buvo tik vienas kartas, viena naktis. Ir nutiko visai atsitiktinai. Smulkmenas papasakosiu vėliau. Jos iš tiesų tokios juokingos. Bet svarbiausia, kad mes nesam pora. Mudu draugai, kurie netyčia permiegojo ir daugiau neketina to daryti.

Kam: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Nuo: Julija_Nelson@SGC.usa

Ir tai viskas? Viskas, ką aš turiu žinoti? Kaip graudu. Noriu žinoti smulkmenas. Ir nemalk š... žmonės netyčia nesimyli. Juk tai darėte sąmoningai. Manęs neapkvailinsi, mažute. Kas iš tikrųjų vyksta?

Marina įsispoksojo į Julijos laišką. Iš tikrųjų, kas vyksta tarp jųdviejų su Todu?

Kam: Julija_Nelson@SGC.usa

Nuo: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Mes tik draugai. Prisiekiu. Man jis patinka – šito nesitikėjau – bet nieko daugiau. Taip, mes kartu miegojom, bet tai daugiau nepasikartos. Po jūsų vestuvių mudu susitiksim tik per šeimos šventes, kelis kartus per metus, ir viskas. Jis ne tas, kurio man reikia. Jis paprastas vyras, ir tiek.

Ypatingas vyras, – pasakė sau mintyse Marina ir išsiuntė laišką Julijai. Bet jis tik vyras.

– Vėluoju, – suklykė Belinda, kai Todas pasirodė fotostudijoje. – Prisėsk, aš tuoj.

Todas nusišypsojo registratorei ir nužingsniavo į didįjį saloną, kur dirbo Belinda.

Smulkutė raudonplaukė moteris, kuri mėgo rengtis kaip čigonė, stovėjo prie fotoaparato ir įdėmiai žiūrėjo į gražiai aprengtas dvynukes, sėdinčias ant paskleisto šieno.

Vienodos kaip du vandens lašai mergytės dėvėjo baltą ir rausvą sukneles, jų tamsūs plaukučiai buvo rūpestingai sugarbanoti ir gražiai pakirpti.

– Puiku, suglauskite galvytes, – šypsodamasi paprašė Belinda. – Bet neatsiremkite viena į kitą, tik prisilieskite.

Mergaitės darė tai, kas liepta.

– Dabar įsivaizduokite Kalėdų rytą. Jūs prabundate anksti ir dar nenorite keltis. Prisiminkite, koks geras jausmas jus tada aplanko. Jūs rasite daug dovanų, nuvyniosite blizgantį popierių ir pamatysite, kas po juo slypi. Smagu, bet jūs turite dar palaukti. Galvokite apie tai.

Abi mergaitės nusišypsojo, akys sužibo, veidai degė iš nekantrumo. Belinda padarė kelias nuotraukas.

– Ji puiki fotografė.

Todas pasisuko ir pamatė Mariną, įžengiančią į studiją.

Paskutinis jų susitikimas tetos Rūtos dėka buvo nemalonus. Todas manė, kad vėl pasijus nepatogiai ir užsimanys kuo greičiau dingti iš čia. Bet suprato, kad laukė Marinos, net norėjo pulti prie jos ir apkabinti.

– Pati geriausia, – pritarė jis. – Kaip tu jautiesi?

– Gerai. Turiu daug paskaitų, bet tai puiku. – Ji žiūrėjo į dvynes. – Žavios mergaitės.

– Taip.

– Tikrai? Tu nori turėti vaikučių?

– Taip. Daug vaikučių. Visada svajojau apie savo beisbolo komandą.

Marina susiraukė.

– Tiek būtų per daug. Bet trys ar keturi – gražus skaičius. Kaip ketini susilaukti tiek vaikų?

Todas žvilgtelėjo Marinai į akis.

– Aš neturiu nieko prieš šeimą. Kas kita dėl žmonos.

– Taigi tu juos įsivaikintum?

Jos akys buvo dangaus spalvos. Nuostabaus mėlyno atspalvio. Todas nudžiugo, kad ji jo nevengia. Kai viskas baigsis, gal jie galės likti draugai... Nors ir kaip troško vėl su ja pasimylėti ir sulaužyti sau duotus pažadus.

– Įsivaikinimas – viena iš galimybių, – pasakė jis. – Bet norėčiau turėti bent porą biologinių vaikų, kad pratęstų giminę.

– Ir paveldėtų turtus, – paerzino Marina.

– Taip.

– Tai ką ketini daryti? Pasisamdysi ką nors, kas išnešios tau vaikus? Taip sakant, nusipirksi gimdą?

Todas pagūžčiojo pečiais.

– Galbūt. Tai viena iš galimybių.

Marinos akys išsiplėtė ir ji liko išsižiojusi iš nuostabos.

– Aš pajuokavau.

– O aš ne. Viską galima nusipirkti.

– Tai neuždrausta, bet skamba bjauriai.

– Kodėl? Surogatinės motinos nieko nestebina. Turėsiu apie tai pagalvoti.

– Aišku. Ką aš norėjau pasakyti... – Marina sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Sudėtingas reikalas. Vis dėlto iš biologinės motinos vaikas perima penkiasdešimt procentų genų. O kai kurie mokslininkai sako, kad vaikai iš motinos paveldi protinius gabumus.

– Tai paaiškina, kodėl šaunūs vyrai, susižavėję gražiomis moterimis, o ne tomis, kurios protingos ar bent jau įdomios, nusivilia savo vaikais.

Marina nenorėjo sutikti su Todo nuomone, jos akys tiesiog spinduliavo noru pasiginčyti. Bet Todas nesileido perkalbamas. Tai jo gyvenimas ir jis, velniai griebtų, darys su juo, ką tik panorės. Jeigu jam lemta turėti vaikų be žmonos – tegul taip ir bus.

– Tu kalbi taip šaltai, – nuliūdo Marina.

– Aš praktiškas.

Marina giliai įkvėpė ir atsiduso.

– Suprantu, kodėl nenori kuo nors pasitikėti, bet jaučiu, kad gali turėti tai, ko trokšti. Gali įsimylėti, vesti ir susilaukti vaikų, kaip ir kiti žmonės. Galima apsieiti ir be sutarčių.

– Ar tu irgi šito nori? – paklausė Todas.

– Taip. Turėti šeimą yra nuostabu.

– Bet nepanašu, kad skubėtum susirasti savo išrinktąjį.

Marina linktelėjo.

– Žinau, juk mano gyvenime irgi visko buvo, todėl pasikliauju likimu.

– Nesuprantu, ko mes čia ginčijamės.

– Mano svajonė galiausiai išsipildys.

Ar tikrai? Todas abejojo. Gal juodu su Marina ir skirtingi, bet kai pokalbis pasisuka apie meilę, abu ima nepasitikėti kitais. Marina bijo pamesti galvą kaip jos motina, o jo moterys dažniausiai trokšta tik dėl pinigų.

– Pasikliauju likimu, – pakartojo Marina. – Vieną dieną sutiksiu tą, kuris bus vertas mano širdies, ir atsiduosiu jam siela ir kūnu.

Todas skeptiškai sumirksėjo.

– Noriu tikėti, kad būtent toks žmogus atsiras tavo gyvenime.

Fotografė baigė fotografuoti mergaites, priėjo prie Todo, apkabino jį ir prisistatė Marinai.

– Mūsų paslaugomis dar nesinaudojo žmonės iš Kinijos, – tarė moteris, keistai išsišiepdama. – Čia jau kažkas įdomaus.

– Mes norime nusiųsti keletą pavyzdžių Julijai ir Rajenui, jeigu neprieštarausite, – pasakė jai Todas. – Mudu su Marina išrinksime keletą nuotraukų.

– Taip, aišku. Štai čia mano albumai. Parodysiu jums visą kolekciją ir pasakysiu, kurias įmanoma nusiųsti elektroniniu paštu.

– Kada jūs susipažinote? – paklausė Marina, stebėjusi, kaip Todas kalbasi su Belinda.

Todas atsiduso, o Belinda pradėjo juoktis ir paplekšnojo jam per skruostą.

– Todo tėvai paprašė manęs pafotografuoti per jo šešioliktąjį gimtadienį. Puota buvo be galo oficiali ir iškilminga.

– Žeminantis dalykas, – sumurmėjo Todas.

Marina šyptelėjo.

– Tavo portreto nerasim albumuose, ar ne?

Belinda pakratė galvą.

– Jis mane užmuštų, jei jo nuotraukas čia laikyčiau, bet gal man pavyks vieną pavyzdį nuskenuoti ir atsiųsti tau kopiją.

Marina palinko prie Todo ir padėjo galvą jam ant peties.

– Būtų miela.

– Jeigu tu jai nusiųsi tą nuotrauką, aš tau niekad neatleisiu, – pagrasino Todas Belindai.

– Žinau, kad supyksi.

Jie praleido pusvalandį, vartydami Belindos pavyzdžius. Nuotraukos buvo tiesiog nuostabios. Romantiškos, nesaldžios, ryškios, meniškos, šiuolaikiškos.

– Jai pavyksta užfiksuoti savitus bruožus, – pasakė Marina, rodydama į vestuvių nuotraukas. – Pažiūrėk, kokia nuotakos šypsena. Gali net pasakyti, kad ji yra kuoktelėjusi, bet linksma.

– O taip. Ir jaunikis pamišęs dėl jos.

Žiūrėdama į laimingas poras Marina pajuto tuštumą. Jai norėjosi to, ką šios poros jau turėjo, – meilės ir pasitikėjimo. Kažko, kas jai būtų svarbu. Bet tai kol kas jai neskirta.

– Būtų smagu, jei pavyktų padaryti ką nors panašaus, – pasakė ji. – Palikim Belindai Julijos ir Rajeno elektroninius adresus ir ji nusiųs ką nors. Jiems patiks jos darbai.

Taip nusprendę juodu grįžo į studiją ir papasakojo, ką sugalvojo.

– Be abejo, galiu nusiųsti daug pavyzdžių, – sutiko Belinda. – Bet kol dar neišėjote, leiskite, nufotografuosiu judu kartu. Galėsiu jiems išsiųsti judviejų nuotraukas.

Todas pasisuko į Mariną, o ši patraukė pečiais.

– Turiu dar šiek tiek laiko, – pasakė ji, gerai nesusigaudydama, apie ką kalba Belinda.

– Puiku. Aš turiu pasiruošti kitam susitikimui, todėl nufotografuosiu jus tuoj pat.

Belinda mostelėjo į neryškų mėlynai pilką audinį fone. Aplinkui buvo pristatyta šviestuvų, o priešais stovėjo fotoaparatas.

– Stokite į vidurį, – pasiūlė Belinda. – Arčiau vienas kito. Pabandykime tradicinę pozą. Todai, apkabink ją per liemenį. O tu, Marina, uždėk ranką jam ant peties.

Juodu padarė tai, kas liepta. Marina iš paskutiniųjų stengėsi nekreipti dėmesio į šilumą, sklindančią nuo Todo kūno, ir jo artumą, nuo kurio pradėjo virpėti kojos. Kuo ilgiau jis ją laikė apkabinęs, tuo labiau ji troško jo.

– Kur plačios šypsenos? – paklausė Belinda. – Nagi, neverskite manęs vėl pasakoti apie Kalėdų rytą. Ta istorija tokia nuvalkiota. Galvokite apie ką nors smagaus. Pavyzdžiui... paskutinį kartą, kai su kuo nors mylėjotės.

Marina nesąmoningai žvilgtelėjo į Todą, ir jų žvilgsniai susidūrė. Ji prisiminė viską, kas vyko tą naktį. Jo prisilietimus, juoką ir atsaką į netikėtai užplūdusią aistrą.

– Puiku, – sušuko Belinda. – Žiūrėkite taip ir toliau. Gerai, o dabar pagalvokite apie ką nors juokingo, pavyzdžiui, apie Todą viščiuko kostiumu, su didele gaidžio uodega.

Marina jautė, kaip ima trūkčioti jos lūpos. Ji neištvėrė ir pradėjo garsiai juoktis.

– Po velnių, ačiū, – sušnypštė jai Todas.

– Tu panašus į didelį viščiuką.

– Man atrodo, aš daugiau nebeištversiu.

Marina vis dar juokėsi, kai Belinda pasakė, kad jau nufotografavo.

– Šitas nuotraukas nusiųsiu Julijai ir Rajenui, – tarė ji. – Man būtų gerai sužinoti datą, jeigu galima, kitą savaitę.

– Būtinai pranešime, – pažadėjo Todas.

– Ačiū už viską, – padėkojo Marina. – Jūs nepakartojama.

– Dėl šių žodžių aš ir gyvenu.

Marina nusekė paskui Todą.

– Pasimatysim per vestuves šį šeštadienį, ar ne? – paklausė Todas, stabtelėdamas prie Marinos automobilio.

– Nori pasakyti, vestuves, kurias mes ruošiamės sužlugdyti?

– Susitiksim paklausyti orkestro, o ne žlugdyti kažkieno vestuvių. Galėsim nieko nevalgyti. Viskas bus gerai.

– Aš dar niekada nesu įsiveržusi į svetimas vestuves, – tarė Marina. – Patirsiu kažką nauja.

– Tau tai patiks.

Marina pamojavo Todui ir įsėdo į savo automobilį. Jis irgi pamojo ir pirmas išvažiavo. Prieš įjungdama variklį Marina susimąstė, ką jis pasakė apie vaikus ir moterį savo gyvenime. Ji žavėjosi jo troškimu turėti vaikų, bet kartu nuliūdo dėl jo sprendimo niekuo nepasitikėti.

Ironiška, bet jie stovėjo skirtingose barikadų pusėse. Todas pasitikėjo savimi ir niekuo daugiau. O ji pasitikėjo visais, bet ne savimi. Jie abu turėjo atsiduoti likimo valiai. Bet ar tai įmanoma? O jeigu neįmanoma – ar kada nors jiems pavyks patenkinti savo širdžių troškimus?

Vėlią šeštadienio popietę Todas važiavo per Vestvudą link Kalifornijos universiteto. Marina jam paskambino iš anksto ir paprašė paimti ją iš paskaitų, o ne iš namų – juodu turėjo važiuoti į vestuves pasiklausyti orkestro. Marina buvo davusi vieno studentų klubo adresą.

Jis susirado reikiamą gatvę ir pasuko į dešinę, ieškodamas reikiamo pastato. Mariną pastebėjo iškart. Ji buvo su aukštu, gražiu vaikinu. Juodu stovėjo pievutėje ir gestais kažką kalbėjosi.

Todas matė, kaip vaikinas apkabina Mariną. Ji nusijuokė ir pabučiavo jį į skruostą.

Kažkoks negerumas sukirbėjo Todo pilve. Jis net susiraukė, pamatęs Mariną, bendraujančią su vaikinu. Ji, aišku, turėjo puikiai jį pažinoti. Bet apie ką, po velnių, juodu šnekasi?

Marina ir toliau energingai gestikuliavo rankomis, kol pagaliau pasisuko ir pamatė Todą. Vaikinas irgi atsisuko pažiūrėti, kam ji mojuoja, dar kartą apkabino Mariną ir patraukė link namų.

Todas pasijuto apmulkintas, bet negalėjo nesižavėti artėjančia prie jo Marina, grožėjosi jos suknele, kuri puikiai išryškino merginos figūrą. Jis matė ją tik su kasdieniais drabužiais, todėl aukštakulniai, kabantys auskarai, aukštai sukelti plaukai buvo kažkas nauja.

– Aš pasiruošusi naktiniam nusikaltimui, – pasakė ji, atidariusi dureles keleivio pusėje, ir atsisėdo. – Norėjau pasiimti kaukę, kad mūsų niekas neatpažintų. Jau dabar imu baimintis, kad būsiu pernelyg pastebima.

Todas stengėsi nekreipti dėmesio į Marinos juokelius, jis vis dar spoksojo į didžiulį namą tolumoje.

– Susitikinėji su studentais?

– Susitikinėju? Oi, ne. Juk tai Deividas, kuriam padedu bendrauti gestų kalba. Jis baigiamojo kurso studentas. Šįvakar eina į svarbų pasimatymą. Prieš porą dienų sugedo jo automobilis, tai aš paskolinau jam savąjį. Paprastai taip nesielgiu, bet jis nori pasipiršti savo merginai, todėl mano pagalba yra tarsi paskatinimas.

Todas atsisuko į Mariną ir jos akyse išvydo juoką, sumišusį su susierzinimu.

– Tiesiog įdomu, – tarė Todas, tarsi teisindamasis, kad taip sureagavo. – Studentai, tavo nuomone, yra geros reputacijos.

– Taip. Gal galėjai tai išsiaiškinti ne tokiu primityviu būdu?

– Primityviu? Man tai nebūdinga.

Ne visada. Juk jis ne pavyduliavo, greičiau jau nerimavo dėl jos. Jam patinka Marina, bet jie tik draugai.

– Tu keistas, Todai, – sumurmėjo Marina. – Žinai šitai?

– Ne keistas. Žavus, mielas, seksualus, paslaptingas, bet ne keistas.

Marina viena akimi žvilgtelėjo į jį.

– Aš tiesiog sudėtingai tave apibūdinu, nieko daugiau.

– Nenori pripažinti, kad žaviesi manimi.

– Kurgi ne...

Kalbėdama Marina negalėjo atitraukti akių nuo jo lūpų. Todas pajuto, kaip jį užlieja karštis ir geismas, ir pasimuistė ant sėdynės.

– Puota vyks Beverli Hilse, – vėl prakalbo Todas, išvažiavęs į gatvę. – Mes įeisim, mandagiai nusišypsosim, pasisveikinsim, paklausysim muzikos ir išeisim.

– Kaip pasakysi, – pritarė ji. – Tu tikras asas. O man tai bus pirmas kartas.

– Mes tik paklausysim muzikos, čia nėra nieko smerktina.

– Nusikaltėliai visada turi kuo pasiteisinti. Ar Rajenas žino apie tokius tavo nuotykius? Juk jūs – verslo partneriai, ir jis turbūt saugo savo bendrininką. O gal tu ir vagiliauji?

Todas sąmoningai nutaisė rimtą veidą.

– Aš nevagiliauju.

– Aišku, kad ne. Tu beveik šventasis. Jeigu teta Rūta dabar tave pamatytų.

– Kalbant apie Rūtą – ar ji tau skambino?

Marina žvilgtelėjo į Todą.

– Mano senelė? Ne. Ji žadėjo man skambinti?

Vadinasi, jam vieninteliam...

– Ne. Nesijaudink dėl to.

– Negalima taip prasitarti ir pamiršti. Kas nutiko?

– Ji skambino man net porą kartų nuo tada, kai sutiko mus nuotakų suknelių salone. Pasakė keletą užuominų apie tolesnį mudviejų bendravimą.

Marina krūptelėjo.

– Tikiuosi, ji nemano, kad mes vėl miegojom kartu.

– Ne visai, – nuramino jis, nors teta keletą kartų paminėjo aistrą ir jos pasekmes, ir Todui buvo nemalonu apie tai kalbėti.

– Pasakysiu dar kai ką nemalonaus: senelė viską išplepėjo Julijai, o Julija, aišku – Rajenui.

Todas staigiai pasisuko į Mariną.

– Tavo senelė papasakojo tavo sesutei, kad mes permiegojom?

– O taip. Aš gavau kelis sensacingus Julijos laiškus. Ji bijo, kad praleis kokią smulkmeną.

Todas tikėjosi sulaukti klausimo kodėl... kodėl viskas turėjo taip susiklostyti.

– Ką tu jai parašei? – paklausė jis.

– Parašiau, kad smulkmenomis pasidalysiu, kai ji sugrįš, – Marina šyptelėjo. – Mes išties artimos.

Todui pasirodė, kad Marina juokauja. Arba, greičiau, jis norėjo šituo patikėti. Moterys plepa tarpusavyje ir jis neturi nė menkiausio supratimo apie ką. Ir kaip kiekvienas kitas vyras – nenorėjo šito žinoti.

– Atleisk, kad Rūta šitaip elgiasi, – Todas ėmė apgailestauti. – Jei gali – nekreipk dėmesio. Ar man su ja pasikalbėti?

– Juk aš ne vienintelė, apie kurią ji šitaip kalba, nekreipdama dėmesio į tai, kas iš tikrųjų esu ir ką veikiu. Nejau nori turėti bėdų?

– Ne.

Todas mylėjo Rūtą, bet turėjo pripažinti: jai nedera šitaip elgtis ir nurodinėti, ką jam daryti. Žinojo, jog Rūta nori, kad jis kuo greičiau vestų, bet jam nesisekė patenkinti jos norą.

– Taigi, seksas buvo klaida, – tyliu balsu pasakė Marina. – Gerai, kad to daugiau nenutiks.

Todas prisiminė, kaip jiems buvo gera kartu. Kaip jam patiko liesti Mariną, suteikti jai malonumo ir mėgautis jos odos skoniu. Kaip lengva buvo su ja bendrauti ir smagu juoktis. Ir kaip labai jis dabar trokšta to paties.

– Negaliu tau pritarti, – tvirtai pasakė jis.

Viešbutis – lyg iš kino filmų, – pagalvojo Marina, kai juodu su Todu žingsniavo plačiu, dailiai išpuoštu koridoriumi link pokylių salės, ieškodami sodo.

Jiems pavyko įslinkti į vidų, niekam nespėjus paklausti, ką jie čia veikia neturėdami kvietimų. Bet Mariną kankino negera nuojauta, lyg kas būtų žinojęs, kad jie čia – nekviesti svečiai.

– Atsipalaiduok, – tarė Todas ir apkabino ją per liemenį. – Čia bus mažiausiai trys šimtai žmonių. Niekas mūsų nepastebės.

– Gerai, bet mes nieko nevalgysim ir negersim. Mes net neturėtume sėstis ir užimti svečių vietų.

Todas jai nusišypsojo.

– Tu nemėgsti pažeidinėti taisyklių, ar ne?

– Tiktai ypatingais atvejais. Pavyzdžiui, mėgstu pažeisti parduotuvių taisyklę: į persirengimo kambarį galima įsinešti ne daugiau kaip keturis drabužius.

Jie apėjo pokylių salę, vengdami prisėsti prie stalų, pastatytų viename gale, ir sustojo netoli šokių aikštelės. Atėjo padavėjas ir pasiūlė sluoksniuotos tešlos pyragaičių. Todas jau siekė vieną paimti, bet Marina sugavo jį už rankos.

– Mes negalim valgyti, – atkakliu žemu balsu pasakė Marina.

Todas sukikeno.

– Tu per rimtai į viską žiūri.

– Mes čia ne tam, kad pasilinksmintume. Aš rimtai. Gerai, jie jau ruošiasi groti. Puiku. Paklausysim ir išeisim.

– Bailė.

– Man nerūpi, ką tu manai, – Marina žiūrėjo į orkestrui paruoštą vietą. – Tu teisus, tai nedidelė grupelė. Tai ką manai? Rasim nišą senelės Rūtos pokylių salėje?

– Tiktų ir ta vieta tarp kolonų. Garsas iš ten bus geresnis.

– Gerai pastebėta. Noriu, kad jie greičiau pradėtų groti.

Gražiai apsirengusi pora artėjo prie jų.

– Kitė ir Džeisonas Sempsonai, – prisistatė moteris, imdama Mariną už rankos. – Kaip miela, kad atėjote.

Marina išbalo. Juos pagavo!

Bet Todas ramiai nusišypsojo ir atsakė.

– Viskas taip gražu. Tiesiog įspūdinga. Ir diena tokia pasakiška.

Kitė džiugiai išsišiepė.

– Tikrai? Mes tokie laimingi.

– Suprantu jus, – pasakė jai Todas.

Džeisonas pasilenkė ir pabučiavo Mariną į skruostą, tada paplekšnojo Todui per petį.

– Ačiū, kad prisidėjote šiandien prie mūsų. Mums tai labai svarbu.

– Mes negalėjome praleisti tokios progos.

Sempsonai nuėjo toliau.

Marina palaukė, kol jie dings iš akiračio ir užsidengė veidą rankomis.

– Mes pateksim į pragarą. Girdžiu, kaip jie ruošia mums kėdes.

– Pragare mes gausim kėdes?

Ji veriamai dėbtelėjo į Todą.

– Juk supratai, ką norėjau pasakyti.

– Nieko nenutiko. Mes buvom mandagūs ir malonūs. Po penkių minučių Kitė ir Džeisonas mūsų neprisimins. Nagi. Gali čia atsiremti. Žiūrėk, orkestras jau tuoj pradės groti.

– Taip. Bet aš nenoriu jaustis kalta, – išlemeno Marina.

– Tai ir nesijausk. Eikš. Pasislėpsim kampe ir išvengsim nemalonumų.

Taip kalbėdamas Todas pagriebė Mariną už rankos ir nusitempė į šalį. Nors jo prisilietimas nebuvo kažkuo ypatingas, Marina jautėsi taip, tarsi jis būtų nuplėšęs jos drabužius ir parvertęs ant stalo. Ar į lovą... savo apartamentuose. Todėl ji pyktelėjo.

O jos širdis baigė ištirpti. Kūnas geidė prisiglausti prie Todo kuo stipriau. Juk kartu jie praleido tik vieną naktį. Nors viskas buvo nuostabu, tai neturėjo Marinos taip paveikti.

Vis dėlto ji troško būti šalia jo, ir ne tik lovoje. Norėjo jausti apkabinančias Todo rankas, kalbėtis, juoktis kartu. Stebėti jo šypseną, klausytis balso ir nepaprastų užmojų. Ji norėjo... daugiau.

– Geriau? – paklausė jis, įsitaisęs kambario kampe, arčiau orkestro ir toliau nuo svečių. – Mudu panašūs į šnipus, besislepiančius už šitos kambarinės gėlės. – Jis pirštu perbraukė per vieną gėlės lapą. – Žinai, kas čia?

– Neturiu nė menkiausio supratimo. Čia Vilou specializacija. Atrodo kaip tikra, nors... – Marina leido sau atsipūsti. – Taip, man jau geriau. Jaučiu, kaip sąžinė pamažu rimsta.

– Nuostabu.

Todas jai nusišypsojo. Nuo jos artumo per kūną perbėgo virpuliukai. Ji irgi jautėsi susijaudinusi.

Ką visa tai reiškia?

Kol ji bandė susivokti, pasirodė padavėjas ir pasiūlė jiems po taurę šampano.

– Nuotaka ir jaunasis pasirodys po minutėlės, – pasakė jis. – Čia – tostui.

Marina ištraukė rankas iš Todo glėbio ir susikišo jas už nugaros.

– Mes negalim, – sušnibždėjo ji.

Todas paėmė dvi taures ir padėkojo padavėjui. Kai jie liko vieni, Todas jai pasiūlė taurę.

– Mes privalom paimti, – tarė jai Todas. – Nepakelti tosto už jaunuosius yra negražu ir nemandagu.

Marina prikando apatinę lūpą.

– Šitas šlaitas labai slidus. Gerai, mes pakelsim savo taures, bet gerti negalim.

Todas išsišiepė.

– Teisingai, nes kai padėsim taures, kas nors kitas galės džiaugsmingai jas ištuštinti? Nusiramink, mažute. Tu gali išgerti taurę šampano.

Marina atsiduso.

– Gal galim rasti Kitės ir Džeisono labdaros dėžutę ir paaukoti jiems?

– Surimtėk, – tarė Todas ir apkabinęs ją prisitraukė arčiau. – Man tu patinki.

Virpuliukai ėmė ristis greičiau.

Vyras, tikriausiai vyriausias pabrolys, priėjo prie mikrofono priešais orkestrą.

– Ponai ir ponios, prašom sutikti ponią ir poną Sempsonus.

Visi džiaugsmingai pasveikino šūksniais.

– Sveikinu porą, – toliau kalbėjo pabrolys, – kurią sujungė meilė. Linkiu, kad kiekviena Jūsų diena būtų geresnė už praėjusiąją.

Jis pakėlė savo taurę. Svečiai pasekė jo pavyzdžiu. Marina susiraukė, kilstelėjo taurę ir gurkštelėjo uždraustojo šampano. Todas pasilenkė prie jos.

– Dom Perigon.

– Tikrai? – ji gurkštelėjo dar kartą. Geras skonis. Tiesą pasakius, jeigu žmonės gali vaišinti svečius tokiu prabangiu gėrimu, tai turbūt dvi pavogtos taurės nieko nereiškia...

– Sutinku išgerti šampano, – sušnibždėjo Marina, – bet ilgiau čia neužsibūsim.

– Aišku, ne. Tik vieną šokį ištversim.

Orkestras pradėjo groti. Nuotaka ir jaunikis išėjo į šokių aikštės vidurį ir pradėjo šokti. Marina stengėsi į juos nežiūrėti ir susikaupti ties ramia melodija. Ji buvo gražesnė negu didžėjų, bet ne tokia puiki, kokią įsivaizdavo.

– Visai neblogai, – tarė ji Todui. – Man patinka orkestras. O dabar eikime.

– Neskubėk, – Todas paėmė iš jos taurę ir padėjo ją ant staliuko. Tada nusitempė ją į šokių aikštelę.

– Ką? – ji bandė įsispirti kulnais į grindis, bet šios buvo iš kietmedžio ir Marina neįstengė priešintis. – Mes negalim čia šokti.

– Kodėl ne? Visi gali.

Kai kurie svečiai taip pat atėjo į šokių aikštelę ir prisidėjo prie jaunųjų. Marina nusprendė, kad vienas šokis – ne itin didelė nuodėmė. Juk šokti – tai ne valgyti. Ji atsipalaidavo Todo glėbyje ir netruko pastebėti dar vieną jo talentą, apie kurį net nenutuokė. Šis šokis buvo kur kas geresnis negu apsisukimas vestuvinių suknelių salone.

– Tu gerai šoki, – pagyrė Marina, kai Todas ją apsuko ir grakščiai pagavo į glėbį. – Lankei šokių pamokas?

– Daugelį metų.

Kai muzika sulėtėjo, jis prisitraukė ją dar arčiau. Marina padėjo galvą jam ant peties. Jis pirštais vos lietė jos nugarą. Jie jausmingai ir viliojančiai prigludo vienas prie kito.

– Po šitos dainos jau eisim, – sušnibždėjo Todas jai į ausį.

– Gerai.

– Norėtum ko nors užkąsti?

– Aišku.

– Maistas išsinešti?

Marina pakėlė galvą ir įsispitrijo jam į akis. Aistra aptemdė Todo žvilgsnį. Jis pirštu palietė jos lūpas.

– Žinau, ką nori pasakyti, – švelniai sušnibždėjo jis. – Kad mes susitarėm to daugiau nekartoti. Kad dėl daugelio priežasčių tai būtų klaida. Jei tu šitai norėjai pasakyti, aš daugiau tavęs nebekankinsiu. Paskutines savaites savęs klausiau, kodėl leidau tam įvykti. Bet atsakymo neradau. Nebegaliu apsimetinėti, aš noriu tavęs, Marina.

Šie žodžiai būtų galėję sugriauti ir sieną, daug stipresnę nei Marinos užsispyrimas.

– Gali pasiimti mane vietoj maisto, – sušnibždėjo ji. – Eime.

Juodu nuvažiavo į Todo namus, nes šie buvo arčiau. Septyniolika minučių virto amžinybe. Todas visą kelią bučiavo Marinos pirštų galiukus. Erzino liežuviu ir lūpomis. Ne vieną kartą ji norėjo jam pasakyti, kad sustotų ir juodu kuo greičiau pasimylėtų čia pat, automobilyje.

Marina tvardėsi, nes dar buvo šviesu, o ji nenorėjo atkreipti į save aplinkinių dėmesio. Be to, tai galėjo baigtis naktimi kalėjime. Aišku, Todas visai apie tai negalvojo, bet Marina stengėsi pasirodyti šmaikšti, pasiūlydama jam tokią galimybę.

Kai jie pasiekė namus, abu kone išvirto iš automobilio. Todas atidarė duris ir įsitempė ją į vidų, užsklendė durų skląstį, užrakino ir čiupo Mariną. Ji nuolankiai sekė paskui, su nekantrumu laukdama dar vieno karšto bučinio. Todas jos nenuvylė. Jo lūpos buvo reiklios, alkanos, kvepėjo geru šampanu. Liežuvis įsiveržė į jos burną ir pradėjo aistringą šokį.

Jis suko ratus, erzindamas ir jaudindamas. Marina prisitaikė prie jo judesių, sugavo liežuvį ir aistringai įtraukė lūpomis, švelniai čiulpdama. Jis suaimanavo. Ji pajuto, kaip sustandėjo jo vyriškumas, ir pati jau buvo pasirengusi. Krūtis varstė geismas. Kūnas įsitempė, nujausdamas, kas netrukus nutiks. Jis truputį atlošė ją atgal.

– Į lovą, – sušnibždėjo jai prie kaklo. – Greičiau.

Kitu atveju toks įsakymas ją būtų tik prajuokinęs, bet dabar ji nebegalėjo tverti deginančio geismo. Paskutinį kartą suėmusi save į rankas, Marina išsilaisvino iš Todo glėbio ir nuskubėjo prie laiptų. Prieš lipdama ji nuspyrė savo aukštakulnius į šoną. Todas padarė tą patį.

Užkopę pusę laiptelių jie sustojo ir vėl puolė bučiuotis. Marina jaudino Todą iki sielos gelmių, jis surado jos užtrauktuką ir atitraukė. Marina nusimetė švarkelį ir atlaisvino Todo kaklaraištį. Jis pats atsisegė viršutinę marškinių sagą.

Marina niekada nebūdavo labai energinga lovoje, bet nesijautė ir drovi. Ji žengtelėjo atgal, išslydo iš suknelės ir numetė ją ant grindų.

Po suknele ji vilkėjo šviesiai violetinę nėriniuotą liemenėlę ir tokias pat kelnaites. Todas sulaikė kvapą. Ji kaipmat atsisegė liemenėlę ir leido jai nukristi, tada pasisuko ir užbėgo laiptais aukštyn.

Todui prireikė tik sekundės, kad ją pasivytų ir sučiuptų. Užlipęs laiptais jis puolė prie Marinos, nutvėrė ją ir prisitraukė prie savęs. Ji nusijuokė ir atsigręžė.

Todas sustojo laipteliu žemiau. Nusiplėšė kaklaraištį, atsisegė marškinius, nubloškė juos žemėn, tada pasilenkė prie Marinos ir lūpomis apglėbė krūties spenelį.

Jis čiulpė, laižė, suko ratus liežuviu, o ji vos laikėsi ant kojų. Marinai prireikė tvirtai įsikibti į tvirtus vyro pečius, bet jos kojos vis tiek drebėjo. Jos pilvas jautriai reagavo į kiekvieną prisilietimą, nesiliaudamas trūkčioti.

Kai Todas pripuolė prie kitos krūties, Marina pajuto, kad tuoj praras pusiausvyrą. Todas tikriausiai tai pajuto, nes tvirtai apkabino ją per liemenį ir parvertė ant grindų.

Marina pasidavė, apsivijo jį rankomis ir mėgavosi karštos odos prisilietimais.

Todas pakėlė galvą.

– Ar mes pasieksime lovą? – paklausė jos.

– Man patinka šis planas.

Jis nusišypsojo.

– Bet pirmiausia...

Jis perbraukė per Marinos kelnaites ir staigiu judesiu jas nutraukė. Nulipo keliais laiptais žemyn, primygtinai praskėtė jos kojas ir pabučiavo jautrųjį kauburėlį.

Intymios glamonės užėmė jai kvapą. Ji stengėsi neištižti, norėjo pratęsti malonumą kuo ilgiau. Virpėjo visa nuo aistros.

Todas elgėsi taip pat patyrusiai, kaip ir praėjusį kartą. Tyrinėjo, suko ratus, braukė vis lyžtelėdamas ir šitaip vedė ją iš proto. Marina vos laikėsi neverkusi iš pasitenkinimo.

Jis nesiliovė glamonėjęs šiltą drėgną vietelę lūpomis ir liežuviu. Skraidino ją tiesiai į žvaigždes, paspausdamas ir vėl atsitraukdamas. Marina greitai ir sunkiai alsavo. Jai norėjosi klykti. Ji buvo beprarandanti sveiką nuovoką ir nesuprato, kas dedasi aplink. Visas pasaulis nustojo egzistavęs, buvo tik šios akimirkos, šis vyras ir tai, ką jis su ja darė.

Marinos raumenys vis labiau ir labiau įsitempė. Ji jautė, kaip banguoja jos kūnas. Artėjo didžiausios palaimos akimirka. Vis arčiau, arčiau, bet dar ne...

Tada Todas pradėjo braukti liežuviu per patį vidurį. Pasitelkė į pagalbą ir pirštus – vieną, paskui kitą, brovėsi jais į jos gelmes, tarsi glamonėdamas iš vidaus. Vienas perbraukimas, antras... ir Marina pasiekė pačią viršūnę.

Ji pajuto nepaprastą atsipalaidavimą ir pravirko. Jautė, kaip užlieja stipri jausmų banga. Kūną apėmęs pasitenkinimas pamažu atslūgo, grąžindamas į realybę.

Kai Marinai pagaliau atsipeikėjo, išvydo Todą, sėdintį šalia ir žiūrintį į ją su šypsena.

Ji atsitiesė ir sudejavo:

– Tęskim toliau. Tu nusipelnei atlygio.

– Taip, žinau. Susitinkam mano lovoje, gerai? – Todas atsistojo.

– Kur tu eini?

– Tai paslaptis.

Jis nuskubėjo laiptais žemyn. Marina stebėjo jį tolstantį, vis dar mėgaudamasi potyriais, po to susivokė sėdinti nuoga ant laiptų. Ar šiandien jo namuose yra prižiūrėtoja? Ši mintis privertė ją atsistoti.

Ji susirado Todo kambarį ir vos nenugriuvo, kai pamatė jį įeinantį, nešiną dviem taurėmis ir Dom Perigon buteliu.

Marina pradėjo juoktis.

– Juk sakei, kad visada turi ką nors po ranka.

– Taip.

Kol Todas atkimšo butelį, Marina susirangė lovoje. Jis pripylė dvi taures, nusimetė likusius drabužius ir palindo po antklode.

– Už staigmenas, – pasakė jis, barkštelėdamas savo taurę į Marinos. – Tu esi verta daugiau.

Marina prasižiojo, bet tuoj pat vėl susičiaupė. Jai buvo sunku pratarti bent žodį, sunku pajudėti ir net kvėpuoti. Rodės, kad ji sustingo visiems laikams.

Tik dabar suprato kodėl. Sėdėdama šioje lovoje po patirto malonumo, žiūrėdama į žavų, pažįstamą Todo veidą, Marina suprato tai, į ką iki tol stengėsi nekreipti dėmesio.

Todas – nuostabus.

Taip, visi vyrai turi ydų. Bet jis buvo toks, kokio ji visada ieškojo. Rūpestingas, švelnus, protingas, atsidavęs šeimai, mielas, nebijantis iššūkių, ryžtingas. Ir nė truputėlio nesigąsdinantis jos intelekto.

Neparastas.

Marina net nepastebėjo, kaip įsimylėjo Todą.

Nepakartojama naktis išblaškė Marinos mintis apie meilę Todui. Rytą ji išskubėjo labai anksti, nes buvo susitarusi susitikti su Vilou. Marina būgštavo, kad negalės suvaidinti abejingos, jei kalba pasisuks apie Todą. Ir kaip galėtų, jeigu jos galva net dūzgia nuo patirtų įspūdžių?

Įsimylėjo Todą? Kaip? Kada? Ji nesitikėjo nieko įsimylėti. Kodėl taip turėjo nutikti, ir dar su šiuo vyru, kuris niekada nepasitikės jokia moterimi?

Marina parvažiavo namo, palindo po dušu ir persirengė. Kaip ir buvo žadėjęs, Deividas pristatė jos automobilį naktį, o raktelius paliko vazonėlyje prie durų. Marina išeidama pasičiupo paliktus raktelius ir išvažiavo į nuotakų saloną. Turėjo ten susitikti su Vilou ir išsirinkti pamergių sukneles, o jų nuotraukas nusiųsti Julijai.

– Nenoriu nieko nepadoraus, – pasakė Vilou, kai Marina sustojo automobilių aikštelėje ir išlipo. – Nenoriu raukinių ir suknelių, pritaikytų aukštoms merginoms. Turbūt pastebėjai, kad esu žemoko ūgio.

Marina apsimetė nustebusi.

– Nuo kada?

– Labai juokinga. Juk puikiai mane supranti.

Daugelis drabužių atrodo nuostabiai, jei esi aukšta kaip žirafa, bet daugybė mūsų, mirtingųjų moterų, yra žemos ir storos. Nenoriu atrodyti išsipūtusi per savo sesers vestuves.

Marina kreivai išsišiepė.

– Pažadu, kad į tokias sukneles net nežiūrėsime.

– Žiūrėk tu man. Nenoriu išsiskirti tarp dviejų liesų sesučių.

– Pasitikėjimas – svarbi mūsų draugystės dalis.

Vilou susiraukė.

– Nepasitikiu niekuo, kas turi tokias ilgas kojas kaip tavo, – pasakė ji ir jiedvi įėjo į saloną. – Mačiau vestuvinių suknelių nuotraukas. Jos tokios gražios.

– Esu tikra, kad Kristė atneš parodyti suknelę, kurią išsirinko Julija, – pasakė Marina. – Ji be petnešėlių, tad ir mudvi galėtume rinktis panašias. Tik ne per ilgas.

Vilou pavartė akis.

– Ačiū tau. Turiu tiek daug ilgų suknelių, likusių nuo kitų vestuvių. Nuotakos dažnai sakydavo, kad galėsiu pasilenkti tas sukneles. Gerai. Juk yra tiek daug progų, kai galėčiau dėvėti gelsvai žalią trumpą suknutę. Kalbu apie žalią, nes žinau, kad tai viena iš parinktų spalvų. Eime apsidairyti. Juk mes blondinės. Ir dar galima rinktis rožinį atspalvį, ar ne?

– O taip. Žalia man labai primena neseną įvykį, kai apsinuodijau maistu. Todėl nenorėčiau tokios spalvos.

– Pritariu, – pasakė Marinai Vilou. – Seseriška vienybė.

Tuo metu prie jų priėjo Kristė.

– Labas rytas, damos. Tu tikriausiai Vilou. Mano vardas Kristė.

Jiedvi paspaudė viena kitai ranką.

– Pasiruošusios matuotis pamergių sukneles? – paklausė moteris. – Aš parašiau Julijai ir ji davė keletą pasiūlymų.

Marina pasižiūrėjo į Vilou, išgirdusi jos aimaną.

– Geri pasiūlymai ar nelabai? – tyliu balsu paklausė Vilou.

Kristė nusišypsojo.

– Geri. Manau, jums patiks. Tiesa, Vilou, ar norėtum, kad parodyčiau, kokią suknelę išsirinko Julija?

– Jeigu jūs nieko prieš – būtų smalsu pamatyti.

– Puiku, – Kristė pasisuko į Mariną. – Gal šiandien ką nors pasimatuosite, jeigu turite laiko?

– Aš esu laisva.

– Gerai. Eime, parodysiu, kokias sukneles jums išrinko Julija.

Jos nusekė paskui Kristę į kambariuką, pilną pamergių suknelių. Ant sienos kabojo dvi suknelės. Viena – be petnešėlių, susiaurintu liemeniu, į apačią šiek tiek platėjanti. Ant viršaus prisiūtas iškarpytos medžiagos sluoksnis, gražiai krentantis ant sijono. Kita suknelė – kiek kitokia: viršutinė dalis iš nėrinių ir tulpėmis siuvinėtas sijonas.

Vilou pačiupinėjo antrosios suknelės medžiagą ir nusišypsojo.

– Man atrodo, jos abi yra tinkamos. Ką tu manai?

Marina linktelėjo.

– Nė vienos neišsigandome. Parašysiu apie tai Julijai.

– Gerai, – Kristė mostelėjo į matavimosi kambariukų pusę. – Ten pakabinau jums tokias pat pasimatuoti. Kai apsirengsite, aš sugrįšiu.

– Vadinasi, Julija nurodė mūsų dydžius, – sumurmėjo Vilou, kai jos šmurkštelėjo į persirengimo kambarius. – Ar kada nors pagalvojai, kad Julija sugeba viską apgalvoti?

– Pasirodo, sugeba, – Marina nusivilko palaidinę ir atsisegė džinsus. – Čia yra ir bateliai, kad matytume, kaip suknelės atrodys apsiavus aukštakulnius.

Marinos persirengimo kambario durys atsilapojo. Vilou įėjo ir paskui save uždarė duris.

– Gerai, – tarė ji kategorišku balsu. – Kas yra?

Marina išplėtė akis.

– Nieko. Kodėl klausi? Man viskas gerai.

– Tau ne viskas gerai. Tu... – Vilou suraukė antakius. – Nežinau. Galiu prisiekti, kad tau ne viskas gerai. Ar tu kažko nuliūdusi? Kas nors nutiko? Nori, kad paprašyčiau Keino ką nors užmušti?

– Vertinu tavo pasiūlymą ir neabejoju, kad jis taip ir padarytų. Man viskas gerai. Tikrai.

Vilou sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Neišeisiu, kol neprisipažinsi.

– Nėra nieko, ką... – Marina atsiduso. – Turėjau elgtis apgalvotai.

– Bet tau nepavyko, – Vilou pakraipė lūpas. – Kas atsitiko? Todas? Jis tave įskaudino?

– Ne. Aišku, kad ne. Jis nepadarė nieko bloga. Tiesiog...

Vilou priėjo arčiau ir palietė sesers ranką.

– Gali apie tai nekalbėti, jei nenori.

Marina išspaudė šypseną.

– O taip. Pasakei... Aš tik... Mes... – ji nurijo kartėlį. – Aš jį įsimylėjau.

Vilou neatitraukė nuo jos akių.

– Na ir kas?

– Nieko. Ar to neužtenka. Aš įsimylėjusi Todą Astoną Trečiąjį. Kvaila, ar ne?

Vilou išsišiepė ir apkabino Mariną.

– Visai nekvaila. Nuostabu. Tu įsimylėjusi. Tu viena ir jis vienas. Esi nuostabi, o ir jis gali būti pakenčiamas. Tai kur problema?

Marina atsisėdo ant suoliuko persirengimo kambaryje ir užsidengė veidą rankomis.

– Aš bijau. Bijau tapti tokia kaip mūsų mama. Kas bus, jei prarasiu sveiką nuovoką? Kas bus, jei leisiu jam blogai su manimi elgtis ir galvosiu, kad man šito užtenka, nes geriau taip negu niekaip?

Vilou prisėdo šalia.

– O jeigu bus ne taip, kaip tu galvoji? – paklausė ir apkabino Mariną. – Gal tau reikėtų pagaliau suaugti ir leisti sau būti laimingai?

Mariną pradžiugino toks sesers palaikymas, bet būti laimingai jai buvo per mažai.

– Jis turi skaudžią patirtį.

Vilou pavartė akis.

– Suprantu, juk taip nutinka visiems vyrams.

– Bet šiuo atveju viskas daug sudėtingiau. Jis nepasitiki moterimis. Visiškai. Šio turtingo vyro pasitikėjimo dar nenusipelnė nė viena moteris.

– Man viskas atrodo daug paprasčiau, – pasakė Vilou. – Na, jis nepasitiki. Esu tikra, kad dėl to kaltos pačios moterys. Bet ką tu padarei tokio, kad jis turėtų tavimi nepasitikėti? Prireiks šiek tiek laiko ir truputėlio pastangų, ir jis bus tavo.

Marina norėjo, kad viskas būtų taip paprasta.

– Ar tu visada buvai tokia optimistė? – paklausė Marina.

– Manau, kad taip, – atsakė Vilou. – Juk aš vidurinioji sesutė. Todėl turiu matyti abi puses – gerąją ir blogąją. Bet šiuo atveju, aš matau tik tavo pusę. Toks likimas. Nemanau, kad tavo jausmai – be atsako. Juk tu esi nuostabi. Todas turėtų būti laimingas, kad tave sutiko.

– Tai daugiau susiję su juo pačiu nei su manimi. Aš nežinau, kaip tai pakeisti.

– Tau nereikia nieko daryti. Tegul jis pats tuo pasirūpina.

Marina pasižiūrėjo į Vilou.

– Ar aš panaši į mamą? Įsimylėjusi vyrą, kuris nenori įsipareigoti?

– Tu visai nepanaši į mamą. Tu esi tu. Bent truputėlį pasitikėk savimi.

Marina nelabai suprato, kaip to pasiekti.

– Viskas gerai? – paklausė Vilou.

Marina linktelėjo.

– Reikia pasimatuoti sukneles.

Po kelių minučių jos abi susitiko prie didelio trijų dalių veidrodžio.

– Šita neatrodo labai jau gražiai, – bambėjo Vilou, tampydama savo suknelės petnešėles. – Su tulpių apsiuvais atrodau žemo ūgio.

– Tu ir esi žemo ūgio, – paerzino Marina. – Bet ši suknelė tau netinka. Mes abi gražiau atrodom be petnešėlių. Tikiuosi Julija nesupyks, jei mūsų liemenys atrodys tokie liauni.

Vilou nusišaipė.

– Manai, kad supyks, nes jos pačios pilvukas sparčiai auga? Hmm. Nepagalvojau apie tai. Na, ir gerai. Tegul truputį paširsta. Juk ji turės kūdikį. – Vilou pasilygino suknelės priekį. – Kai tik susituoksime su Keinu, iškart bandysiu pastoti. Tai nepakartojamas jausmas. Jaučiuosi lyg pirmą kartą paragavusi nėštumo, nes jau kelias savaites negeriu kontraceptinių tablečių.

– Jautiesi išsipūtusi? – su užuojauta paklausė Marina. – Štai dėl ko aš nevartoju tablečių. Be to, nuo jų bjauriai jaučiuosi.

– Aš irgi. Bet tas jausmas jau praėjo. Prezervatyvai yra geras dalykas, bet kartu ir nepatikimas.

Marina įsispoksojo į Vilou.

– Kodėl nepatikimas?

– Na, ne šimtu procentų. Pagal atliktus tyrimus, jeigu jie tinkamai naudojami, jų veiksmingumas yra devyniasdešimt septyni procentai. Bet iš tikrųjų daug mažesnis.

Vilou ir toliau kalbėjo, bet Marina jos nebesiklausė.

Nepatikimi? Vadinasi, yra didesnė tikimybė pastoti?

Juodu su Todu naudojosi tik prezervatyvais. Ji negėrė piliulių, o jis šito net nepaklausė. Juk jie turėjo labiau saugotis, bet ką dabar padarysi...

Marina paglostė savo pilvą ir pabandė nusiraminti. Taigi, jie nebuvo saugūs visu šimtu procentų. Mylėjosi tik porą kartų. Nieko baisaus negalėjo nutikti. Iš tikrųjų. O gal galėjo?

Po dviejų su puse valandos Marinai pavyko ištrūkti iš suknelių salono. Jai teko kentėti, kol Vilou rinkosi ir matavosi savo vestuvinę suknelę. Galiausiai pasišalinusi Marina tiesiu taikymu nuvažiavo į vaistinę nusipirkti dviejų skirtingų nėštumo testų. Ji buvo tikra, kad jaučiasi puikiai, bet norėjo būti įsitikinti šimtu procentų.

Apskaičiavo savo dienas kalendoriuje – jos vėlavo. Tik kelios dienos, bet vis tiek.

Marinai suspaudė krūtinę, tapo sunku kvėpuoti. Laukiasi? Negali būti. Ji norėjo vaikų, bet ne dabar. Ne šitaip.

Ji prisiminė visas tas istorijas, kurias jai papasakojo Todas. Jeigu pasirodys, kad ji nėščia, Todas pagalvos, jog ji tokia pat, kaip ir kitos moterys. Jis niekada ja nebepasitikės.

Persigandusi, sutrikusi ir drebėdama Marina praplėšė pakuotę ir atliko testus. Kai praėjo nustatytas laiko tarpas, ji pažvelgė į testus ir suaimanavo.

Vienas rodė, kad ji nėščia, kitas buvo neigiamas.

– Kaip man nesiseka, – sudejavo ji, tramdydama nusivylimo ašaras. – Turėjau apie tai pagalvoti.

Pagriebusi vieną iš pakuočių ji surinko klientų aptarnavimo numerį.

– Sveiki, – tarė ji, išgirdusi moters balsą. – Prieš porą minučių išbandžiau vieną iš jūsų nėštumo testų. Tuo pat metu atlikau ir kito gamintojo testą. Jūsų testas rodo, kad aš nesilaukiu, o kitas rodo, kad laukiuosi. Kuriuo turėčiau patikėti?

– Oi, ne, – pasakė moteris. – Tai nieko gera nežada. Kiek laiko vėluoja jūsų dienos?

– Porą dienų.

– Aišku, jūs turite pasikliauti vienu iš dviejų testų. Galite nusipirkti daugiau testų ir pažiūrėti, ką jie rodys, arba galite dar palaukti. Žinau, kad tai nelengva, bet tik tiek galiu jums patarti. Palaukite savaitę ir vėl išbandykite kelis testus. Arba galų gale apsilankykite pas savo gydytoją.

Marina padėkojo ir numetė ragelį. Nueiti pas gydytoją – ne pati geriausia mintis. Jis yra kone šeimos draugas, dirba kartu su mama toje pačioje įstaigoje. To būtų per daug. Ji galėtų susirasti kitą gydytoją, bet kol jis priims, praeis visa savaitė. Laukti ir vėl išbandyti testus bus pats geriausias sprendimas.

Nėščia? Ar tai įmanoma?

Širdį spaudė baimė turėti kūdikį ir siaubas, ką apie ją pagalvos Todas. Pamanys, kad jinai jį apgavo.

Reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Marina surinko Vilou numerį.

Įsijungė sesers telefono balso paštas. Greičiausiai ji buvo su Keinu, ir juodu patys pratinosi prie minties turėti vaikų.

Pavargusi ir vis dar trokštanti su kuo nors pasikalbėti Marina įsijungė nešiojamąjį kompiuterį.

Kam: Julija_Nelson@SGC.usa

Nuo: Marina_Nelson@mynetwork.LA.com

Sveika. Pas mus dabar vidurdienis, o pas jus tikriausiai vidurnaktis. Tiesiog nutiko kai kas svarbaus ir aš norėjau su tavimi pasikalbėti. Galėčiau tau paskambinti, bet kiekviena minutė man kainuoja milijardą dolerių, o rytoj turėsiu būti paskaitose. Tiesiog...

Gerai – kai skaitysi, tik negerk tuo metu rytinės kavos. Mano dienos vėluoja. Na... vėluoja. Todėl išbandžiau du nėštumo testus. Vienas rodo, kad laukiuosi, kitas – kad ne. Moteris, atsakinga už klientų aptarnavimą, man patarė palaukti savaitę ir tuomet vėl išbandyti kelis testus. Manau, kad taip ir bus geriausia. Tiktai kaip iškentėti visą savaitę? Kažin, ar tai įmanoma?

Noriu susilaukti vaikų. Išties nesijaudinčiau taip, kad esu nėščia, bet... Todas. Jis nepasitiki niekuo ir dėl to jo negaliu kaltinti. Bijau net pagalvoti, ką jis darytų, jei pasakyčiau, jog laukiuosi. Jis pagalvotų, kad jį išnaudoju ar žaidžiu su juo. Tai būtų siaubinga.

Ir dar... draudžiu kam nors apie tai prasitarti, nedrįsk niekam išplepėti to, ką dabar parašysiu. Aš jį įsimylėjau.

Marina stabtelėjo ir atsiduso.

Ne. Negerai. Žinau, kad nereikėjo įsimylėti. Tai nutiko visai neseniai. O gal jau nuo pat pradžių buvau įsimylėjusi. Esu susijaudinusi ir išsigandusi. O jeigu būsiu panaši į mamą? O jeigu nebūsiu? Jeigu negalėsiu būti stipri? Tai puiki proga. Bet Todas... Ar jis kada nors ims manimi pasitikėti? Ar jį apskritai domina rimti santykiai? Jeigu taip, tai mano nėštumas viską sugadins.

Tai tokia nelaiminga man šiandien diena. Parašyk, kai tik galėsi. Dabar, kai „pasikalbėjom", jaučiuosi geriau. Ačiū, kad išklausei.

Naktį Marina labai prastai miegojo, todėl buvo nelengva ištverti rytines neorganinės chemijos paskaitas. Ji kaip įmanydama stengėsi negalvoti apie užgriuvusius rūpesčius ir susitelkti ties paskaitomis. Susikaupti sekėsi visai neblogai, nes vienas iš kurčiųjų studentų – Džeisonas – pažvelgęs į ją, tik du kartus susiraukė.

Kai paskaita baigėsi, Marina susitarė su Džeisonu susitikti tą pačią savaitę ir nužingsniavo link savo automobilio. Braunantis pro studentų minią, jos galvoje sukosi įvairios mintys.

Kas bus, jeigu ji laukiasi? Kaip ji pasakys visa tai Todui? O jeigu nepasakys?

Mariną plėšė prieštaringi jausmai. Ji myli Todą ir labai norėtų turėti su juo kūdikį. Bet prisiminusi skaudžią jo patirtį abejojo, ar kada nors Todas pasitikės moterimis, taip pat ir ja pačia. Todėl jau geriau ji nesilauktų, nors tikrai džiaugtųsi turėdama kūdikį.

Dabar, artėdama prie automobilio, troško tik vieno – gerai išsimiegoti.

Staiga ji pamatė privažiuojantį prabangų automobilį. Vairuotojo pusėje atsidarė langelis ir į ją įsmigo piktas Todo žvilgsnis.

– Lipk į automobilį, – griežtai pasakė jis. – Mums reikia pasikalbėti.

Jis žino. Marina tai perskaitė šaltose jo akyse. Ir nenustebo. Juk Julija, aišku, papasakojo Rajenui, o Rajenas ir Todas artimi kaip broliai.

– Aš galiu važiuoti paskui tave, – tarė ji, bandydama pasinaudoti proga ir pokalbį nukreipti palankesne linkme.

Taip bus lengviau dingti ir nereikės laukti, kol jis parveš ją namo.

Todas prasižiojo, norėdamas kažką pasakyti, bet Marina buvo greitesnė.

– Seksiu paskui iki tavo namų. Bent jau dėl šito gali manim pasitikėti.

– Kodėl turėčiau? – šiurkščiai paklausė Todas.

Uždaręs langelį, jis pavažiavo į priekį, kad Marina galėtų prieiti prie savo automobilio.

Po dvidešimties minučių ji jau riedėjo rato formos akmenimis grįstu keliuku priešais didžiulį namą, kurį buvo spėjusi pamėgti. Vos išlipusi iš automobilio ji pajuto baimę ir paniką. Nesitikėjo iš Todo nieko gera.

Jie įėjo į vidų, netardami nė žodžio. Marina suvokė, kad turi pirmoji kažką pasakyti, bet nežinojo ką. Be to, ji nebuvo tikra, ar Todas ką nors žino. Nenumanė, nuo ko pradėti.

Ji nusekė paskui jį į darbo kambarį ir numetė rankinę ant vieno iš odinių fotelių.

– Ar Rajenas tau atraportavo, ar tiesiog persiuntė mano laišką? – paklausė ji, prisiminusi neseniai įsižiebusį meilės jausmą. Norėjo tikėti, kad Julija nieko nepasakojo savo sužadėtiniui.

– Jis man pranešė tik faktus, – apsiniaukęs Todo žvilgsnis įsmigo į Marinos pilvą. – Kad tu manai esanti nėščia.

Iš balso tono Marina negalėjo suprasti, ką Todas dabar galvoja. Bet laikėsi tvirtai, todėl Marinai pasidarė ramiau. Nors gerai ir nesijautė. Šaltis ir kartėlis, rodės, išstūmė visą šilumą iš kambario. Ją krėtė drebulys.

– Aš dar nesu tuo tikra, – pasakė ji. – Ar jis tau pasakojo apie du nėštumo testus?

Todas atsistojo už stalo ir atsisuko į Mariną.

– Išsiaiškinkim viską. Manimi pasinaudojo moterys, kurios buvo labiau patyrusios negu tu, Marina. Todėl tikrai nelaimėsi šito žaidimo.

Ji pasijuto tarsi gavusi antausį.

– Aš nežaidžiu jokio žaidimo. Kaip galėčiau? Aš nesu tokia, kaip tos moterys, ir tu tai žinai. Juk pažįsti mane, Todai.

– Ar tikrai? Taip kalba moteris, kuri prasidėjo su manimi dėl milijono dolerių.

Marina įsistebeilijo jam į akis.

– Nebūk juokingas. Tai tik kvaila Rūtos mintis.

– Ji pasiūlė paimti pinigus, ir tu neatsisakei.

Šalčio banga perliejo Marinos nugarą.

– Aš pajuokavau. Tai buvo tik pokštas.

Iš Todo veido buvo matyti, kad jis netiki. Kambarys darėsi vis ankštesnis. Marina žengtelėjo link Todo.

– Juk tai kvaila. Mes taip susidraugavom. Juokėmės, kalbėjom apie viltis ir svajones. Aš nesu kekšė, kuri naudojasi vyrais dėl pinigų. Po velnių, Todai, neapgaudinėjau tavęs. Tu taip pat norėjai mylėtis. Ir rodei nemažai iniciatyvos.

Jis atidarė vieną stalčių ir ištraukė bloknotą.

– Jei tebemanai, kad gali būti nėščia, noriu, jog šitai patvirtintų mano gydytojas. Aš irgi dalyvausiu patikrinime.

– Tebemanau, kad esu nėščia? – tyliu drebančiu balsu paklausė Marina. – Juk sakau – aš dar nežinau. Ar galėčiau būti dar sąžiningesnė?

Todas, rodos, neišgirdo jos žodžių.

– Jeigu tu laukiesi, noriu, kad tėvystę patvirtintų DNR testas. Jeigu aš esu tėvas, turėsim aptarti kai kuriuos dalykus ir pasirašyti kelis su globa susijusius dokumentus, – kalbėjo jis spoksodamas į Mariną. – Tavimi dėtas, nesidžiaugčiau, laimėjus šitą žaidimą.

Marina jautė, kaip šaltis persmelkia kaulus. Darėsi sunku kvėpuoti. Marina užsimerkė ir prisiminė, kaip jis kalbėjo apie vaikus. Tik ne apie jų motiną... Ar jis taip ir padarys? Atims iš jos kūdikį?

– Aš neturiu nieko bendra su tuo, apie ką tu kalbi, – pagaliau tarė ji. – Tai tavo praeitis. Tu verti mane mokėti už tai, ką tau padarė kitos moterys.

– Ar mano teta pasiūlė sumokėti tau milijoną? – paklausė jis.

Ji nieko nelaimės. Jis neleis, kad taip nutiktų. – Taip.

– Ar tu liepei jai padėti tuos pinigus ant stalo?

– Taip.

Nebuvo jokios prasmės aiškinti, kad tuomet ji tik juokavo. Tuo metu negalėjo net įsivaizduoti, kad Todas jai bent patiks, tuo labiau kad galėtų jį įsimylėti.

– Tuščios kalbos, – nukirto Marina, suvokusi, kad veltui švaisto laiką ir jėgas. – Aš pasakiau, kad paimsiu tą milijoną, bet daug greičiau iškels Titaniką, negu taip nutiks. Šito nebus. Man pinigai nerūpi.

Marina dar kartą žengtelėjo link Todo, bet juos vis vien skyrė didžiulis stalas.

– Norėjau surengti seseriai nuostabias vestuves, – kalbėjo ji. – Lygiai taip pat, kaip tu norėjai pagelbėti Rajenui. Buvom priversti kartu dirbti. Iš pradžių tu man visai nepatikai, bet kai susidraugavom, buvo nuostabu. Todai, nesielk taip bjauriai.

– Pasakyk bent vieną priežastį, kodėl turėčiau tavim pasitikėti.

– Pasitikėjimo nenusipirksi, jis įgyjamas laikui bėgant. Pasakyk man bent vieną dalyką, kuris sugriovė tavo pasitikėjimą manimi.

– Galiu išvardyti daugybę. O tai, kad tu laukiesi, tik įrodo, ko siekei visą laiką.

Marinai pasidarė baugu.

– Aš pajuokavau, – pasakė ji.

Koks dabar skirtumas?

Ji pagriebė savo rankinę ir išsitraukė telefoną.

Adresų knygutėje turėjo įsivedusi Rūtos numerį. Ji paspaudė mygtuką skambinti.

– Laba diena, čia Marina, – Rūtai pakėlus ragelį prisistatė Marina. – Noriu pasakyti, kad manęs nedomina tas milijonas dolerių. Kad ir kas nutiktų, man jo nereikia.

Senelė atsiduso.

– Tau niekada jo nereikėjo, brangioji. Aš šitai žinau.

– Bet Todas nežino.

– O taip. Jis užsispyręs. Bet Todas pasikeis.

Marina spoksojo į rūstų Todo veidą, tamsias jo akis.

– Aš labai abejoju.

– Žinau, kaip tau gali atrodyti, bet taip nėra. Patikėk manimi.

– Pabandysiu, – ištarė Marina baigdama pokalbį.

Patikėti. Ar išvis įmanoma kuo nors patikėti šiame pasaulyje?

– Tai nieko nereiškia, – tarė Todas. – Tu žinai, kad iš manęs gali gauti daugiau pinigų.

Marina suprato – jai niekuomet nepavyks. Tai ir yra svarbiausia.

– Nėštumas – ne vienintelė priežastis, čia slypi kažkas daugiau, – pasakė ji, labiau sau nei jam. – Tu esi nusprendęs niekada manimi nepasitikėti, o kai ieškai preteksto, tai ir randi. Jeigu tikiesi blogiausio – sulauksi. – Marina įkvėpė. – Kada nors aš suprasiu, kokia juokinga buvo ši situacija. Visada bijojau, kad galiu tapti tokia kaip mama. Bijojau prarasti sveiką protą dėl vyro. Bet niekada nepagalvojau, kad žmogus, kurį įsimylėsiu, gali neatsakyti į mano meilę. Prisidariau sau bėdos.

Marina įsikišo mobilųjį telefoną į džinsų kišenę ir pasičiupo rankinę.

– Tegul bus taip, kaip yra. Surizikavau dėl tavęs. Nors bijojau ir jaudinausi, troškau visa tai su tavimi patirti. Vis vijau šalin visas baimes. Bėda ta, kad tu nieko nenori.

Todo veido išraiška nepasikeitė. Ir kam ji visa tai aiškina? Gal tik tam, kad užbaigtų pokalbį?

– Galiu tave patikinti, kad pinigai čia niekuo dėti. Norėčiau nesilaukti ir daugiau niekada tavęs nebesutikti, – pridūrė ji. – Negaliu nieko padaryti dėl kūdikio, bet galiu dingti iš tavo gyvenimo. Jeigu išties esu nėščia, aš kaip nors su tuo susidorosiu. Tu taip paprastai neatimsi iš manęs vaiko. O jeigu nesilaukiu, pranešiu tau per vestuves ir mes paliksim vienas kitą ramybėje.

Marina žengė link darbo kambario durų ir atsisuko:

– Žinau, tu bijai, Todai. Aš irgi bijau. Nenorėjau tavęs įsimylėti, bet taip jau nutiko. Gal ir nesu tau skirta. Tikriausiai tau nė trupučio nerūpiu. Nieko tokio. Bet jeigu tu niekada nieko neįsimylėsi, tuo džiaugsis viso pasaulio kekšės. Jos žinos, kad esi niekieno. Tai velniškai geras gyvenimo būdas.

Todas palaukė, kol išgirs užsidarant paradines duris. Namų tuštuma slėgė, bet nebuvo nieko baisiau už įtūžį, kurį jis jautė dėl Marinos išdavystės. Manė, kad pagaliau sutiko moterį, kuria gali pa sitikėti. Bet ji pasirodė esanti tokia pat kaip visos kitos.

Nėščia, – niūriai mąstė Todas. Puiku. Jeigu ji nori žaisti šitą žaidimą, jis darys tą patį. Pasiims kūdikį ir turės šeimą, kurios visada troško. Marina gaus pinigų, bet nieko daugiau.

Todas turėjo pripažinti, kad genetiškai ji yra tinkama kandidatė tapti jo vaikų motina. Protinga, sveika, užsispyrusi. Jis pasisamdys auklę ir taps tėvu.

Toks buvo planas. Jis visada jautėsi daug geriau, kai turėdavo kokį nors planą. Bet tik ne dabar. Širdyje buvo tuščia, krūtinę skaudžiai diegė.

Norėjosi kam nors trenkti. Prakirsti kumščiu sieną. Norėjo, kad Marina nebūtų tokia kaip visos. Troško pasitikėti ja.

Bet negalėjo.

Jis suteiktų jai antrą galimybę, jeigu tik ji prisipažintų melavusi ir maldautų atleidimo. Jeigu nebūtų pasakiusi, kad jį myli. Tai nuskambėjo kaip šlykščiausias melas. Ji pasinaudojo tuo, kad jį apgautų. Jis niekada neatleis.

Marina plūdo ašaromis. Jos bėgo upeliais per skruostus, nuo kūkčiojimo virpėjo visas kūnas. Tokio skausmo ji dar niekada nebuvo patyrusi. Atrodė, lyg kas būtų išsiurbęs visą gyvybiškai svarbų orą. Tik ji nemirė. Jai buvo skaudu, ji verkė ir meldėsi, kad nors kiek palengvėtų.

Vilou laikė Mariną apkabinusi ir ramino. Be žodžių. Žodžių nereikėjo.

– Kaip man nustoti jį mylėti? – raudodama ir visa virpėdama klausė Marina. – Pasakyk man, kaip.

– Nežinau, – švelniai tarė Vilou, – bet mes sugalvosim ką nors.

Prabėgus beveik savaitei Todas atvažiavo pas gėlininkę užsakyti gėlių. Jis stengėsi galvoti tik apie Rajeno ir Julijos vestuves, kokios nuostabios jos bus. Bet galvoje sukosi mintis, kad jam teks vėl pasimatyti su Marina.

Jis tikėjosi sulaukti jos skambučio, bet Marina nepaskambino. Ir ką gi tai galėtų reikšti? Tvirtino, kad jį myli, ir staiga pradingo. Jeigu mylėjo, tai ar neturėjo bandyti jį susigrąžinti?

Todas norėjo, kad ji bent pamėgintų, bet Marina nė karto su juo nesusisiekė, ir tai jį nervino. Todui reikėjo susitarti su gėlininke, todėl jis buvo priverstas paskambinti Marinai ir aptarti galutinį sprendimą. Jos telefonas buvo išjungtas, ir tai dar labiau jį nuliūdino.

Jis pasielgė teisingai – paliko žinutę ir nebandė perskambinti. Bet Marina jam nepaskambino. Dabar, stovėdamas tarp gėlių, Todas vis dar tikėjosi, kad ji tuoj pat pasirodys, nors ir suprato, kaip naivu šito tikėtis. Juodu susipyko, bet tai nesumažino laukimo jaudulio.

Marina pasirodė tiksliai laiku, kaip ir buvo sutarta.

Todas stengėsi išlikti ramus, bet jo kūnas reagavo į jos artumą. Marina atrodė gražiai, nors ir buvo rūsti ir kiek pablyškusi. Jam net pirštų galiukus ėmė niežtėti, kaip norėjosi paliesti jos šviesius ilgus plaukus. Degė noru apkabinti ją, klausytis nuostabaus balso ir juoko. Norėjo pasilenkti ir užuosti jos kvapą.

Velnias. Kas jam darosi? Nereikia pamiršti to, ką Marina padarė.

O ką ji padarė? Pamanė, kad yra nėščia? Ji sakė tiesą: jis labiau negu ji pati norėjo mylėtis. Juodu saugojosi, bet prezervatyvai ne visada apsaugo šimtu procentų. Ar dėl šito jų kaltė nevienoda? Ar jam kada nors buvo kilę įtarimų, kad Marina tik žaidžia su juo?

– Po valandos turėsiu paskaitą, – tarė Marina. – Tai kodėl tau vienam nenuėjus ir neužsakius gėlių? – ji padavė jam kelis išspausdintus laiškus. – Čia Julijos pageidavimai dėl puokščių. Esu tikra, kad Beatričė paruoš ką nors gražaus.

– Tu nepasiliksi? – paklausė Todas, nors gerai suprato, kad klausimas skamba kvailai.

Tikėjosi, kad juodu kartu praleis popietę.

– Ne. Negaliu praleisti paskaitos. Žinau, kad vestuvės jau kitą savaitę, bet viskuo pasirūpinta. Julija su Rajenu grįžta šį savaitgalį.

Marina apsidairė, kad įsitikintų, ar juodu vieni, ir tyliu balsu pasakė:

– Aš nesilaukiu.

– Tu išbandei testus?

– Neprireikė.

Ji ne nėščia. Iš veido išraiškos Todas nesuprato, ką Marina galvoja, bet jį patį ši žinia pritrenkė, širdį sugniaužė liūdesys.

Liūdesys? Kodėl jis turėtų liūdėti? Nes iš tikrųjų norėjo to kūdikio?

– Esu tikra, kad tau palengvėjo, – pasakė Marina. – Aš norėjau kūdikio. Bet ne su tavimi.

Šie žodžiai skaudžiai žeidė Todo širdį.

– Visai nesidžiaugiu, – vos ištarė Todas.

Marina pakratė galvą.

– Suprantu, kad tai tave liūdina. Kiekvienas taip pasijustų. Suprantu, kaip tave paveikė ankstesnė patirtis, bet neturėjai teisės taip su manimi elgtis. Gąsdinai mane, kad atimsi vaiką. Apkaltinai, jog melavau dėl finansinių sumetimų. Pasmerkei, dar net gerai nežinodamas, kaip yra iš tikrųjų. Blogai apie mane galvojai, Todai. Neteisingai. Niekada taip nesielgčiau dėl pinigų.

Ji pagūžčiojo pečiais.

– O skaudžiausia yra tai, kad tu žinojai, jog esi neteisus. Širdyje tikėjai manimi, bet nenorėjai šito pripažinti. Taigi, paprasčiau buvo mane užsipulti. Šito aš negaliu pamiršti. Yra tik vienas geras dalykas šitoje makalynėje: aš supratau klaidingai apie tave galvojusi. Klydau manydama, kad esi ypatingas. Klydau manydama, kad galiu tave mylėti.

Ir kaip tądien Marina apsisuko ir išėjo, palikusi Todą vieną.

Tik šįkart viskas buvo kitaip. Šįkart, kai Marina išėjo, Todas suprato, kiek daug prarado. Tik dabar suvokė, kad įsimylėjo Mariną. Nepaisant nėštumo, savo praeities, Marinos nerimo ir to, kas tarp jų įvyko. Suprato šitai per vėlai. Ir kaip pats kartą sakė Marinai – už tai negalima atleisti.

Antradienį po darbo Todas tikrino gautus elektroninius laiškus. Tarp jų buvo vienas gana ilgas, be galinio adreso.

Atidaręs jį Todas rado keletą nuotraukų, darytų Belindos studijoje. Tikriausiai Belinda jas siuntė Julijai ir Rajenui, o kartu atsiuntė ir jam pasižiūrėti.

Todas atsidarė nuotraukas ir ėmė įdėmiai jas apžiūrinėti. Marina – jo glėbyje, žiūri į jį ir šypsosi. Mėgino prisiminti, apie ką tada galvojo, taip stebeilydamas į Mariną.

Jie atrodė nepaprastai, susieti ypatingo ryšio. Fotoaparatas užfiksavo tai, ko jis anksčiau nepastebėjo – juodu taip tiko vienas kitam.

Nuotraukose buvo matyti dar kai kas – spindinčios žydros Marinos akys. Spindinčios iš meilės.

Todas išsispausdino šešias nuotraukas ir nusinešęs jas į darbo kambarį prisėdo prie rašomojo stalo. Prieš įjungdamas lempą, bandė dar ką nors atrasti Marinos veide.

Įžvelgė juoko kibirkštėles, intymumo troškimą ir paslaptingą šypseną.

Skausmas lyg staigus žaibo blyksnis pervėrė Todo širdį. Ir paliko kraujuojančią žaizdą. Jo sielą įsuko tamsus galingas verpetas, kėsindamasis išspausti visus gyvybės syvus.

Jis prarado Mariną. Buvo įsitikinęs, kad niekuomet nenorės kam nors priklausyti. Paleido ją, nesuprasdamas, ką praranda. Apsimetinėjo, kad Marina jam nieko nereiškia, kad ji niekuo neypatinga. Atstūmė jos meilę, nenorėdamas pripažinti, kad ji pakeitė jo gyvenimą.

Dabar, likęs vienas, Todas suprato, ko neteko. Jis skausmingai troško vėl išgirsti jos juoką, pamatyti jos šypseną, paliesti ją, apkabinti. Troško ne tik su ja mylėtis, bet ir nugyventi gyvenimą. Norėjo kartu su ja pasenti. Norėjo, kad ji jo ilgėtųsi, lauktų sugrįžtančio, mylėtų.

Todas sudėjo nuotraukas į voką. Marina labai aiškiai pasakė, kad jis daugiau jos nedomina. Kad ji nebemyli jo.

Jis sekundei užsimerkė ir vėl atmerkė akis. Marina – ne iš tų, kurios taip paprastai kam nors atiduoda širdį. Ar ji galėjo taip greitai pamiršti savo jausmus? O gal tik melavo, norėdama jį įskaudinti? Gal jis dar gali ją susigrąžinti?

Todas pašoko ant kojų – viltys, troškimai nebebuvo svarbūs. Jis visada pasiekdavo to, ko nori.

Padarys viską, kad Marina suteiktų jam dar vieną šansą. Juk dėl verslo nepatingėdavo pasistengti. O verslas – toks nereikšmingas, palyginti su vienintele moterimi jo gyvenime.

Marina plikė kavą, kai išgirdo beldimą į duris. Ji iškart pagalvojo apie Todą – gal atšliaužė maldauti atleidimo? Galėtų tik pasijuokti, jei nebūtų taip liūdna. Nors ir kaip žiauriai su ja pasielgė, Marina beviltiškai troško suteikti Todui dar vieną šansą. Ir dėl to jautėsi tikra kvailelė.

Virpančia širdimi ji nuėjo atidaryti durų. Nors anapus slenksčio stovėjo ne Todas, Marina ne ką mažiau apsidžiaugė.

– Julija, tu sugrįžai!

Marina puolė prie sesers, ši irgi griebė ją į glėbį. Jos apsikabino, spiegdamos iš džiaugsmo ir šokinėdamos prie atvirų durų. Aistroms nurimus Marina žengtelėjo atgal, kad apžiūrėtų, kaip Julija pasikeitė per šešias savaites.

– Beveik nieko nematyti, – tarė Marina, spoksodama į sesers pilvuką. – Atrodai labai laiminga.

Taip ir buvo: Julijos veidas švytėjo iš pasitenkinimo.

– Ir esu laiminga, – prisipažino ji. – Mudu su Rajenu grįžome naktį. Tave pirmąją norėjau pamatyti. Kaip jautiesi?

Marina palydėjo seserį į vidų.

– Gerai. Puikiai.

Atrodo, žodžiai Julijos neįtikino.

– Negali būti, kad jautiesi puikiai.

– Gerai, o kas, jeigu pasakysiu, kad mėginu susitaikyti? Tinka toks atsakymas?

– Galbūt, – Julija dar kartą ją apkabino. – Ar liūdi dėl kūdikio?

– Ir taip, ir ne. Mintis, kad laukiuosi, džiugino. Buvau išsigandusi, bet kartu ir džiaugiausi. Tačiau kai Todas pasielgė kaip pamišėlis, supratau, kad turėti su juo kūdikį būtų buvusi klaida. Jis nesugeba kuo nors pasikliauti. Negaliu bendrauti su vyru, kuris taip blogai apie mane galvoja. Ir aišku, negaliu lauktis jo kūdikio. Tai, kad nesu nėščia, – puiki naujiena, ar ne?

Marina stengėsi kalbėti ramiai. Bet iš tikrųjų jai buvo skaudu. Ji prarado Todą, neturės kūdikio – tai sutrikdė jos dvasinę pusiausvyrą ir ji nebuvo tikra, jog kada nors vėl galės savimi patikėti.

– Oi, Marina, – sušnibždėjo Julija. – Man taip gaila. Dėl visko. Neturėjau prašyti jūsų, kad kartu rengtumėte vestuves.

Marina paėmė Juliją už rankos ir palydėjo prie sofos. Jos klestelėjo skirtinguose sofos galuose.

– Tu čia niekuo dėta, – nuramino ją Marina. – Tik mes abu su Todu esam atsakingi už tai, kas įvyko. Maniau, kad galiu apsisaugoti nuo tokių kaip jis. Todas – ne mano skonio.

– Manau, tu klysti, – pasakė jai Julija.

– Kodėl? Mes pajutom aistrą, norėjom ją numalšinti ir aš suklydau. Tikėjausi iš jo daugiau. Bet dabar aš bent jau žinau, koks jis iš tikrųjų. Ir nenoriu gaišti laiko dėl vyro, kuris niekada nebus toks, kokio man reikia.

– Tai viskas baigta? – abejingai paklausė Julija.

– Stengiuosi jį pamiršti. Jeigu galėjau įsimylėti Todą, galėsiu pamilti ir ką nors kitą. Tik prireiks šiek tiek laiko.

– Nejau viskas taip paprasta?

– Nemanau, kad bus paprasta. – Marina prisiminė, kaip buvo smagu juoktis su Todu, ir kokie jie buvo panašūs. – Ilgiuosi jo, dar ilgai ilgėsiuosi. Bet aš atsigausiu ir gyvensiu toliau.

Dėl ko? Dėl kito vyro? Marina negalėjo įsivaizduoti, kad jai kada nors rūpės kitas vyras, taip kaip Todas. O blogiausia – šito ji neprisipažins jokiai gyvai būtybei – kad galų gale ji suprato savo mamą. Iš tiesų joje visuomet gyvens dalelė Todo – tai geriau, negu išvis jį pamiršti. Laimei, niekas nesuteikė jai kito pasirinkimo.

– O kaip dėl vestuvių repeticijos ir pietų? – paklausė Julija. – Ar tau nebus per daug sunku? Norėtum ateiti?

Marina papurtė galvą.

– Tai jūsų vestuvės. Aišku, kad ir aš turiu dalyvauti. Myliu tave ir noriu pamatyti tave ir Rajeną susituokusius. Be to, aš tiek daug širdies atidaviau šitam reikalui.

– O kaip Todas...

– Pasistengsiu su tuo susitaikyti, – pažadėjo Marina, tikėdamasi, kad jai pavyks. – Juk tai truks tik vieną dieną ir vieną vakarą. Suimsiu save į rankas. Nesijaudinkit dėl manęs. Galvokit apie save ir savo šventę. Tu ištekėsi už Rajeno.

Julijos šypsena, rodos, nušvietė visą kambarį.

– Žinau. Man taip pasisekė, kad sutikau Rajeną. Ačiū už viską, ką dėl manęs padarei. Ačiū, kad suruošei tokias nuostabias vestuves.

Marina sumirksėjo, kad neištrykštų nė viena ašara.

– Nedėkok per anksti. Dar nematei visko. Sakei, kad norėtum, jog vyrautų džiunglių tema? Mes radom mielų mažyčių žirafų ir džiunglių muzikos garsų, kuriuos paleisim per grotuvą.

Julija sunkiai nurijo seiles. – Nereikėjo...

– Tau belieka palaukti ir pamatysi viską.

Repeticija turėjo vykti ketvirtadienį prieš pat vestuves. Marina pusę dienos praleido sukdama plaukus, kad galėtų pasirodyti gražiomis garbanomis – norėjo pakeisti bent šukuoseną.

Paprastai ji nesijaudindavo dėl tokių smulkmenų, bet šį kartą tai atrodė svarbu. Jai teks praleisti kelias valandas Todo draugijoje, ir ji norėjo jam įgelti bent savo grožiu. Ne visai kilnu.

Marina bijojo sutikti Todą. Laimei, pas gėlininkę jai pavyko susitvardyti. Repeticija jos nebaugino, visai kas kita – pietūs. Juk susirinks visa šeima – Julija, Rajenas, Vilou, Keinas, Todas, mama, Rūta, Todo ir Rajeno tėvai.

Bus daug bendraujama prie mažo staliuko. Visi pastebės, jeigu Marina per daug tylės arba jeigu juodu su Todu nesišnekės. Bus tikrai nemalonu. Be to, jos mama nieko nežino apie Marinos santykius su Todu. Nebent... Rūta bus papasakojusi, taip, kaip ir Julijai.

Marina apsivilko suknelę ir užsisegė užtrauktuką. Tamsiai mėlyna spalva atspindėjo jos akis, o suknelės modelis darė ją dar lieknesnę. Marina ką tik baigė dažytis, todėl liko tik susitvarkyti plaukus.

Ji padėjo džiovintuvą į šalį ir pradėjo šukuoti garbanas. Plaukai lengvai krito ant pečių ir atrodė labai seksualiai, Marina ištiesė ranką, norėdama paimti plaukų laką, bet palietė kažkieno pirštus ir suklikusi puolė į šalį.

Prie kosmetinio staliuko jos miegamajame stovėjo Todas. Jos kambarys buvo suverstas: lova nepaklota, visur mėtėsi drabužiai. Bet tai buvo nesvarbu, jos širdis vos neiššoko iš siaubo, išvydus nelauktą svečią.

Todas vilkėjo chaki spalvos kostiumą, šilkinius marškinius ir atrodė tikrai gražiai. Marina susigriebė, kad taip ir nespėjo susitvarkyti plaukų.

– Ką tu čia veiki? – paklausė ji. – Kaip įėjai? Ar negalėjai pasibelsti?

Nors ji buvo apsirengusi, bet... po perkūnais! Šitoks šokas.

– Pabeldžiau porą kartų ir truktelėjau duris. Jos buvo neužrakintos. Tau viskas gerai?

Ne, toli gražu. Marina išdrįso pažvelgti į veidrodį ir pamačiusi, kad šukuosena atrodo išties neblogai, nusiramino.

– Neturėtum palikti atrakintų durų, – pasakė Todas.

– Atvažiavai tam, kad man šitai pasakytum? Nuostabu. Aš nepalieku. Paprastai užrakinu. Nežinau, kodėl šįkart palikau atrakintas.

Ji buvo tokia išsiblaškiusi, nes vis galvojo, kaip su juo susitiks.

Ji vis dar myli Todą. Nepaisant visko, kas nutiko. Labai jį myli. Ir net dabar norėjo pulti jam į glėbį ir išgirsti iš jo, kad viskas susitvarkys. Kad viskas, kas nutiko, yra tik bjaurus nesusipratimas. Todui net nebūtų reikėję sakyti, kad nesusipratimas bjaurus.

– Ką tu čia veiki? – paklausė ji.

– Norėjau pasikalbėti su tavim, – tarė Todas. – Yra keletas dalykų, kuriuos turime išsiaiškinti.

Gerai. Dar laukia vestuvių repeticija.

– Man viskas gerai, – pasakė Marina. – Žinau, kad bus nesmagu ten sėdėti kartu su visais. Aš viską apgalvojau. Manau, galėsim visa tai iškęsti. Juk mes net nesusitikinėjom. Ir niekas nežino tiesos. Na, tiktai mano seserys ir Rūta, bet jos tikrai nieko nepasakos. Mudu rengėme vestuves kartu ir nieko daugiau.

Todo akys apsiniaukė.

– Ar tai viskas, kas nutiko?

– Tai viskas, ką aš galiu pasakyti.

– Šį vakarą aš sakysiu tostą. Per vakarienę. Norėčiau, kad jį išklausytum ir pasakytum man, ką turėčiau patobulinti.

Jam reikia jos patarimo? Dar blogiau – ji taip norėjo jam patarti...

– Puiku. Skaityk.

Todas iš kišenės ištraukė lapą ir išlankstė.

– Biblija mums sako, kad meilė yra gera. Garsiausi tyrinėtojai teigia, kad ji gali pakeisti žmonių istoriją. Mokslininkai mano, kad meilė – tik cheminė reakcija. Poetai tiki, kad ji amžina. Bet apibūdinti tikrą meilę reikia daug daugiau žodžių. Ji susijusi su rizika ir pasitikėjimu. Tai tikėjimas, kad gyveni dėl kito žmogaus, o jis gyvena dėl tavęs. Meilė yra dviejų kelionė gyvenimo bėgiais. Meilė – kai tiki savimi ir kitu žmogum. Julija ir Rajenai, tokia ir yra jūsų meilė.

Todo žodžiai apglėbė Mariną kaip apkabinimas. Ji norėjo ir verkti, ir juoktis vienu metu, o labiausiai – prieiti prie jo ir pasakyti: nesvarbu, kas nutiko, ji mylės jį amžinai. Štai kokia buvo jos meilė. O kad jis žinotų...

Užuot pasakiusi, ką dabar galvoja, Marina tarė:

– Kaip miela. Tai juos labai sujaudins.

Todas žengtelėjo artyn.

– Man irgi taip atrodo. Labai ilgai galvojau, ką jiems pasakyti vestuvių proga. Iš pradžių maniau, jog Rajenas yra tikras kvailys, kad pasitiki Julija. Bet kai ji užsitarnavo mano palankumą, džiaugiausi dėl jų. Ir nepavydėjau. Niekada nenorėjau to, ką jis turi... bent iki dabar, – Todas išsišiepė. – Ne Julijos, bet meilės.

– Aišku, – prisivertė pasakyti Marina, nors jai ėmė džiūti burna.

Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kad jam rūpi? Kad jis nori kažkuo rūpintis? Kad ji kažką reiškia?

– Tu žinai, ką man teko patirti, – tarė Todas. – Supranti, kodėl buvau toks uždaras ir niekada nepasiduodavau jausmams. Žinai, ko bijau. – Jis papurtė galvą. – Negaliu patikėti, kad prisipažįstu, jog bijau.

Marina jau nebebijojo.

– Žinau, kodėl.

– Kai pasakei, kad laukiesi, pamaniau, kad esi tokia pat, kaip ir kitos moterys, – toliau kalbėjo Todas, neatitraukdamas akių nuo Marinos. – Supykau, bet labiau ant savęs nei ant tavęs. Supykau, nes norėjau, kad būtum kitokia. Norėjau tikėti, kad nežaidi su manimi. Prikalbėjau daugybę dalykų, kurių neturėjau sakyti. Buvau neteisus. Tu nesi tokia, kaip tos kitos moterys.

Marinos akyse tvenkėsi ašaros ir ji sumirkčiojo, kad tik nepasiliestų upeliai. Todas žengė dar vieną žingsnį prie jos.

– Marina, kai pasakei, kad nėra jokio kūdikio, buvau priblokštas. Noriu turėti vaikų su tavimi. Myliu tave. Noriu tave vesti ir kartu pasenti. Noriu kartu gyventi tame prakeiktame mano name, noriu, kad pakeistum mano pasaulį. Noriu nesiliauti tavimi tikėjęs.

Marinos emocijų taurė persipildė ir ji visiškai nebesuvokė, ar Todas visa tai sako būtent jai. Staiga jis priklaupė, paėmė ją už rankos ir paklausė:

– Ar gali man atleisti? Ar gali suteikti dar vieną šansą? Ar priimsi pasižadėjimą ir patikėsi manimi? Ar tekėsi už manęs?

Marina tikrai nenorėjo pravirkti, bet ašaros ėmė srūti upeliais. Prisivertė linktelėti ir Todui to užteko. Jis atsistojo ir švelniai apkabino ją. Marina nurimo jo glėbyje, dabar jau žinojo, kad su juo visada bus saugi.

Todas laikė ją stipriai apglėbęs.

– Myliu tave, – šnibždėjo jai į ausį. – Man rodos, pamilau tave jau tada, kai pamačiau pirmą kartą. Būti draugais atrodė saugu, todėl praradau budrumą. Vieną dieną atsikėlęs supratau, kad tapai mano gyvenimo dalimi. Atleisk man už tai, ką pasakiau, kaip elgiausi.

– Viskas gerai. Aš suprantu, – Marina šypsojosi pro ašaras. – Aš tave irgi myliu.

Todas pirštais nubraukė jos ašaras.

– Džiaugiuosi, kad nepersigalvojai.

– Norėjau, bet man nepavyko. Atrodo, kad esu iš tų moterų, kurioms lemta mylėti tik vieną vyrą.

– Ačiū Dievui.

Marina pradėjo juoktis, Todas – taip pat. Tada jis ją pabučiavo. Jųdviejų lūpoms susilietus pasaulis nušvito visomis vaivorykštės spalvomis.

– Turime vykti į repeticiją, – pasakė Todas, kai jų lūpos išsiskyrė. – Bet pirmiausia...

Jis ištraukė mažą dėžutę iš kišenės.

– Tai priklausė mano senelei. Jeigu tau nepatiks, galėsim išsirinkti ką nors kita.

Todas atidarė dėžutę ir Marina aiktelėjo. Aksominėje dėžutėje gulėjo žiedas su žėrinčiais deimantais. Vieną didelį deimantą supo mažesni deimančiukai. Jų spindesys net akino.

– Jis nuostabus, – sušnibždėjo Marina, – bet iš tiesų...

– Didelis? – Todas išsišiepė. – Mums, Astonams, visko turi būti daug. Čia iš viso aštuoni karatai.

– Oho.

– Per daug?

– Man užteks.

Todas užmovė jai žiedą, kuris idealiai jai tiko – tarytum visada jai ir priklausė.

– Kažkas žinojo, kad vieną dieną jis bus tavo, – tarė jis bučiuodamas Mariną. – Myliu tave, Marina.

– Aš tave irgi, – ji leido jam save apkabinti ir tuoj pat atsitraukė. – Ar tai reiškia, kad bus ir Todas Astonas Ketvirtasis?

– Tikriausiai.

– Aš galiu pagyventi ir be šito, – Marina pažvelgė į žiedą ir nusimovė jį.

Todas pritariamai linktelėjo.

– O po sesers vestuvių?

– Tada vėl užsimausiu. Nenoriu atitraukti dėmesio nuo jaunavedžių.

– Pritariu tau. Mes turėsim laiko pasidžiaugti savo laime, turėsim savo šventę.

Todas padėjo dėžutę ant tualetinio staliuko, o Marina įdėjo į ją žiedą. Ir juodu susiruošė eiti.

– Turiu keletą ypatingų idėjų mūsų vestuvėms, – pasakė Todas, kol Marina ieškojo savo rankinės. – Spalvų deriniai. Pobūvių salės apstatymas...

Marina pradėjo juoktis.

– Manai, kad mes kartu galėsim planuoti vestuves?

– Juk šįkart taip gerai pasidarbavom. Mes – puiki komanda.

– Taip, išties puiki.

Anne Stuart

Našlė

Ar tai ji nužudė senį? – klausė savęs Magvairas, žvelgdamas į paslaptingąją garsaus dailininko Aristido Pompaso našlę. Bulvariniame laikraštyje dirbančiam žurnalistui kiekviena pikantiška smulkmena būtų tikras grobis. Tai padėtų parašyti išties sensacingą menininko, garsėjusio ne tik genialia kūryba, bet ir potraukiu jaunoms merginoms, biografiją.

Apsimetęs draudimo agentu Magvairas atvyksta į mirusio dailininko vilą Toskanoje. Kad atskleistų tiesą, jis pasiryžęs netgi suvilioti jaunąją našlę Čarlę.

Tačiau sename name, kur šešėliuose tykoja žudikas ir mėnesienoje liepsnoja aistra, viskas yra ne taip, kaip atrodo.

Iš anglų kalbos vertė Neringa Barmutė

Linda Howard

Ponas Tobulybė

Koks turi būti tobulas vyras? Šį pikantišką klausimą svarsto Džeinė Brait ir trys jos draugės, po darbo susibėgusios „Pas Ernį“. Aukštas tamsiaplaukis gražuolis? Supratingas ir geros širdies? Stiprus ir raumeningas? Įsiplieskia ginčas, gimsta ponui Tobulybei keliamų humoristinių reikalavimų sąrašas. Paslaptis jau kitą dieną išaiškėja, papuola į rankas žiniasklaidai, kyla šurmulys.

Juokai baigiasi, kai žiauriai nužudoma viena iš sąrašo kūrėjų. Žudikas psichopatas, kuriam atrodo, kad iš jo begėdiškai pasityčiota, kėsinasi ir į likusias drauges. Džeinė pagalbos kreipiasi į kaimyną policijos detektyvą.

Jau nebeaišku, kuo galima pasitikėti. Svajonės apie poną Tobulybę virsta šiurpiausiu košmaru.

Iš anglų kalbos vertė Edita Jankauskaitė

Surink savo išskirtinę ROMANTIKĖS KOLEKCIJĄ!

Iš romano į pavojingą tikrovę!

Rašytoja Saša Bleik pasiturimam gyvenimui užsidirba kurdama aistringas istorij as, nors jos pačios meilė dar neaplankė. Vieną lietingą vakarą važiuodama motociklu ji atsitrenkia į drabužių dizainerio Dugo Donohju automobilį. Netikėtai ramus Sašos gyvenimas tampa panašus į vieną jos intriguojantį meilės romaną. Keletas keistų ir vienas už kitą baugesnių nutikimų priverčia jaunąją rašytoją susimąstyti: ji ne tik rašo apie romantišką nežinomybę... bet ir pati joje gyvena!

Iš anglų kalbos vertė: Rolanda Asta Strumilienė

Nora Roberts AIŠKIAREGYS (serija „Šilkas“)

Nora Roberts KERĖTOJA (serija „Šilkas“)

Nora Roberts GRAŽIOJI ARKLININKĖ (serija „Šilkas“)

Nora Roberts LAUKINĖ ROŽĖ (serija „Šilkas“)

Nora Roberts KIETAS RIEŠUTĖLIS (serija „Šilkas“)

Nora Roberts PAS DE DEUX. DVIEJŲ ŠOKIS (serija „Šilkas“)

Carly Phillips SLAPTOS FANTAZIJOS (serija „Šilkas“)

Jayne Ann Krentz IŠ TAVO LŪPŲ (serija „Šilkas“)

Jayne Ann Krentz TARP EILUČIŲ (serija „Šilkas“)

Sandra Brown NUTYLĖTA TIESA (serija „Šilkas“)

Sandra Brown RYTOJAUS VILTYS (serija „Šilkas“)

Susan Mallery MILIJONO VERTAS LAIMIKIS (serija „Šilkas“)

Susan Mallery PASKUTINIS PIRMASIS PASIMATYMAS (serija „Šilkas“)

Lori Foster VILIOJANTIS IŠŠŪKIS (serija „Šilkas“)

Lori Foster NETIKĖTAS PASIŪLYMAS (serija „Šilkas“)

Lori Foster PASLĖPTA AISTRA (serija „Šilkas“)

Jennifer Crusie ATSIKRATYTI BREDLIO (serija „Laisvalaikio parkas“)

Jennifer Crusie KEISTA PORA (serija „Laisvalaikio parkas“)

Jennifer Crusie TIK NE TU (serija „Laisvalaikio parkas“)

Jennifer Crusie VYRO MEDŽIOKLĖ (serija „Laisvalaikio parkas“)

Debbie Macomber ANGELŲ KELIAI (serija „Šilkas“)

Debbie Macomber MAN REIKIA KEROL SOMERS! (serija „Šilkas“)

Daiva Kašiubaitė ATOSTOGŲ ROMANAS (serija „Šilkas“)

Vykintė Vitaitė TEGUL BUS TAIP! (serija „Marcipano valandos“)

Heather Graham MYLĖSIU AMŽINAI (serija „Šilkas“)

Tess Gerritsen PAŽADĖK, KAD GRĮŠI (serija „Katė“)

Amanda Stevens EDENO VAIKAI (serija „Katė“)

Barbara Delinsky BRONZINIO ĮDEGIO KERAI (serija „Šilkas“)