Sielonešė Стефани Майер

Žemę užvaldo ateiviai – sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis – sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi. Melani Straider sugaunama ir į ją įkūnijama siela, vardu Klajoklė. Prieš atvykdama į Žemę ši siela buvo perspėta, kokie iššūkiai jos laukia: galingi žmogiški jausmai, sudėtingos asmenybės, aštrūs pojūčiai ir pernelyg ryškūs prisiminimai. Negana to, Klajoklė suvokia, kad Melani neišnyko... Pavergtoji užverčia sielos mintis prisiminimais apie savo mylimąjį – Džaredą. Klajoklė nejučia pasiduoda tam pačiam jausmui. Galinga meilė žmogui pakeičia visą jos gyvenimą. Melani irgi turi tikslą – žūtbūt apsaugoti Džaredą ir Džeimį, savo brolį. Abi herojės leidžiasi jų ieškoti. Ar joms pasiseks rasti? Kaip klostysis tokių skirtingų būtybių santykiai? Ar gali viena siela išgelbėti pasaulį? Viena iš išskirtiniausių mūsų laikų rašytojų Stephenie Meyer dovanoja mums jaudinamą ir nepamirštamą istoriją apie nemarią meilę, priverčiančią susimąstyti, kokia neįkainojama dovana yra būti žmogumi.

Stephenie Meyer

S I E L O N E Š Ė

Iš anglų kalbos vertė

Rita Kaminskaitė

Versta iš: Stephenie Meyer

THE HOST

Little, Brown and Company,

New York, 2008

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109908

This edition published by arrangement with Little,

Brown and Company, New York, USA.

Iš anglų kalbos vertė Rita Kaminskaitė

Redaktorė Lina Kaminskienė

Korektorė Rasa Praninskienė

E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Skiriu savo motinai Kendei,

išmokiusiai, kad svarbiausias bet kurios

istorijos motyvas yra meilė.

Klausimas

Kūnas mano namai

mano žirgas ir mano skalikas

kas man daryti

jei tu esi kritęs

Kur aš miegosiu

Kaip josiu

Ir ką medžiosiu

Kur keliausiu

be savo žirgo

greito ir nekantraus

Kaip aš suvoksiu

tankmėj begalinėj

tyko pavojai ar turtai

Kai kūnas dar sveikas

tik nebegyvas skaistus šuo

Kaip gi ten bus

gulėt danguje

be stogo be durų

be vėjo akims

Už debesies besimainančio

kaip pasislėpsiu?

May Swenson (vertė Liudvikas Jakimavičius)

P R O L O G A S

ĮKŪNIJIMAS

Gydytoją vadino Brydžiu Giliame Vandenyje.

Kaip ir visos sielos, jis buvo tobulas iš prigimties: taurus, paslaugus, sąžiningas, mokantis atjausti ir nepaprastai geros širdies. Brydis Giliame Vandenyje nežinojo, kas yra nerimas.

Retai kas matė gydytoją suirzusį. Deja, Brydis Giliame Vandenyje gyveno žmogaus kūne, tad kartais neišvengiamai susierzindavo.

Girdėdamas operacinės kampe šnabždantis būrelį studentų, būsimų gydytojų, Brydis tvirtai sučiaupė lūpas. Buvo keista ir neįprasta matyti gydytoją apniukusį, nes jis beveik niekada nepaliaudavo šypsotis.

Darenas, ilgametis Brydžio padėjėjas, pastebėjo gydytojo veide šmėstelint nepasitenkinimą ir draugiškai paplekšnojo jam per petį.

– Brydi, jiems paprasčiausiai smalsu, – tyliai pratarė.

– Argi įkūnijimas tokia jau reta ir įdomi procedūra? Prireikus ją gali atlikti bet kuri siela. Jie erzeliuoja veikiau iš tuščio smalsumo. Iš to, ką šiandien pamatys, tikrai neišmoks nieko nauja, – pridūrė Brydis ir nustebo išgirdęs ledinę visuomet ramaus savo balso gaidelę.

– Jie dar nėra matę suaugusio žmogaus, – Darenas mėgino užtarti studentus.

Brydis kilstelėjo antakį.

– Ar jie akli ir nemato vienas kito? O gal neturi veidrodžių?

– Tu puikiai supranti, ką norėjau pasakyti. Laukinio, nepavergto žmogaus. Besielio maištininko.

Brydis pasisuko į operacinį stalą. Ten ant pilvo gulėjo jaunutė mergina be jokių gyvybės ženklų. Prisiminė, koks buvo sumaitotas belaisvės kūnas, kai ieškotojai ją atgabeno į ligoninę, ir širdis suvirpėjo iš gailesčio. Kiek vargšelei teko iškentėti...

Dabar kūnas atrodė nepriekaištingai, sužalojimų nelikę nė pėdsako. Brydžio tai nestebino.

– Ji atrodo kaip bet kuri iš žmonių, – gydytojas murmtelėjo Darenui. – Iš pažiūros mes niekuo nuo jų nesiskiriame. O kai atsigaus, jau bus mūsų rūšies.

– Suprask, studentai jaudinasi, tik tiek.

– Siela, kurią šiandien įkūnysime, nusipelnė didesnės pagarbos. Nenorėčiau, kad jie taip spoksotų į būsimos sielonešės kūną. Vargšė siela ir taip turės rūpesčių, kol apsipras šiame pasaulyje, nereikia dar labiau jos skaudinti, – sakydamas „skaudinti“ Brydis galvoje turėjo ne smalsius studentų žvilgsnius. Jo balsas vėl tapo šaltas kaip ledas.

Darenas dar kartą patapšnojo jam per petį.

– Viskas bus gerai. Ieškotojai reikia informacijos ir...

Brydis, išgirdęs minint ieškotoją, tokiu žvilgsniu perliejo Dareną, kad šiam užsinorėjo prasmegti skradžiai žemę. Padėjėjas iš netikėtumo loštelėjo ir nervingai sumirksėjo.

– Atleisk, – atitokęs atsiprašė Brydis. – Nemaniau, kad taip susierzinsiu. Tai vis dėl šios sielos... Ko gero, per daug imu į širdį.

Gydytojo akys nukrypo į šalia stalo pastatytą kriogeninį konteinerį. Nemirkčiojanti raudona lemputė reiškė, kad jis užimtas ir siela jame kietai užmigdyta.

– Ji specialiai buvo atrinkta šiai užduočiai, – Darenas ramindamas priminė Brydžiui. – Ji išskirtinė, narsesnė už daugelį iš mūsų. Prisimink buvusius šios sielos gyvenimus. Neabejoju, jei tik galėtume jos atsiklausti, pati priimtų šį iššūkį.

– Ar bent vienas iš mūsų atsisakytų padirbėti dėl visuotinės gerovės?! Juk kalbame visai ne apie tai! Ar šiuo atveju reikia tokios aukos? Ar tai taip būtina? Turiu omeny ne savanorišką jos sutikimą, o apskritai, ar iš sielos – bet kurios – galima to reikalauti?

Studentams nuo liežuvių irgi nenuėjo kriogeniniame konteineryje mieganti siela. Būrelis stengėsi kalbėti tyliai, bet jaudulys buvo stipresnis, tad Brydis aiškiai girdėjo kiekvieną jų žodį.

– Kalba, kad ji gyvenusi šešiose planetose.

– O aš girdėjau, esą septyniose.

– Sako, ji niekada nepraleido dviejų gyvenimų tos pačios rūšies kūne.

– Ar tai išvis įmanoma?

– Daug kuo ji buvo! Gėle, lokiu, voru...

– ...reginčia jūržole, šikšnosparniu...

– ...net slibinu!

– Septyniose planetose?! Nė už ką nepatikėsiu.

– Mažiausiai septyniose! Gimė Ištakose – sielų planetoje.

– Eik jau?! Ištakose?

– Prašau tylos! – šurmulį nutraukė Brydis. – Jei nesilaikysite tvarkos, būsiu priverstas jus išprašyti iš operacinės.

Sugėdintas šešetukas akimirksniu nuščiuvo ir išsisklaidė pakampiais.

– Darenai, galim pradėti.

Viskas jau buvo parengta: ant stalelio šalia merginos išdėlioti reikalingi įrankiai ir vaistai, ilgi, tamsūs belaisvės plaukai sukišti po chirurgine kepuraite, kad aiškiai matytųsi jos liaunas kaklas. Raminamųjų paveikta mergina kvėpavo ramiai ir vienodai. Saulėje įdegusi jos oda buvo skaisti ir lygi, be jokio įbrėžimo, be jokių... šiurpaus kritimo pėdsakų.

– Darenai, gali pradėti atšildyti sielą.

Žilaplaukis padėjėjas jau stovėjo prie kriogeninio konteinerio uždėjęs ranką ant jungiklio. Atidarė apsauginį dangtelį ir pasuko diską. Raudona lemputė nedidelio pilko konteinerio viršuje sumirkčiojo ir pradėjo pulsuoti, kas sekundę vis stipriau, pamažu keisdama spalvą.

Brydis sutelkė visą dėmesį į nejudantį kūną. Paėmė skalpelį, įgudusiai perpjovė sprando odą ir skubiai užpurškė vaistų, kad sustabdytų plūstantį kraują. Stengdamasis nepažeisti kaklo raumenų atsargiai platino ir gilino pjūvį, kol subolavo viršutiniai stuburo slanksteliai.

– Siela parengta, Brydi, – pasakė Darenas.

– Puiku. Duokš ją čia.

Kartu juodu dirbo daugelį metų, todėl nė nepasižiūrėjęs Brydis žinojo, kad už nugaros laukia Darenas ir ištiestoje rankoje laiko sielą. Gydytojas praskėtė pjūvį.

– Nagi, mieloji, metas namo, – sumurmėjo jis.

Prieš akis pasirodė Dareno ranka, delne sidabru blykstelėjo bundanti siela.

Kiekvieną kartą, matydamas apnuogintą sielą, Brydis negalėdavo nesižavėti įstabiu jos grožiu.

Baltų operacinės lempų šviesoje maža būtybė sužėrėjo tarsi brangakmenis, ryškiau nei sidabrinis skalpelis jo rankoje. Siela mainėsi ir ribuliavo tarsi gyva stulbinamo grožio juosta, tiesėsi ir virpėjo iš džiaugsmo, kad pagaliau išsilaisvino iš ankšto kalėjimo. Liaunos plunksniškos galūnės – gal koks tūkstantis – bangavo tarsi vėjo plaikstomi šviesiai sidabriški plaukai. Nors gydytojui visos sielos atrodė pasakiškai gražios, šioji iš kitų išsiskyrė neapsakomu dailumu – ji buvo kerinti.

Ne vienas Brydis taip gėrėjosi: gydytojas išgirdo, kaip šalia palaimingai atsiduso Darenas, iš operacinės gilumos atsklido susižavėjusių studentų murmesys.

Užgniaužęs kvapą, atsargiai tarsi krištolą Darenas įleido mažą švytinčią būtybę į Brydžio prapjautą plyšį. Siela noriai įslydo į jai pasiūlytą vietą ir iškart pradėjo tyrinėti svetimą kūną. Brydis Giliame Vandenyje žavėdamasis stebėjo, kaip sumaniai ji stengiasi užvaldyti naują kūną, paversti jį savais namais. Daugybė čiuptuvėlių akimirksniu prisitvirtino prie nervų centrų, kur reikia, tįso, kad pasiektų atokiausias vieteles, ten, kur Brydžio akis jau negalėjo matyti, iš viršaus ir apačios apipynė smegenis, įsiskverbė į regos ir klausos nervus, sau pajungė visus pojūčius. Siela veikė greitai ir tiksliai. Netrukus plyšyje tebuvo matoma tik mažytė spindinčio jos kūnelio dalelė.

– Puikiai padirbėjai, – sušnibždėjo Brydis sielai, nors ir žinojo, kad ji negali girdėti. Šis pojūtis atgis kartu su merginos kūnu, o belaisvė kol kas kietai miegojo.

Teliko užbaigti smulkmenas. Gydytojas išvalė žaizdą, užpurškė vaistų, nuo kurių pjūvis akimirksniu aklinai užsitraukė, – ir siela liko įkalinta kūne. Tada ant rando užbėrė glotniklio miltelių, kad jis greičiau išnyktų.

– Tobula, kaip visada, – patikino padėjėjas. Iki šiol Brydis nesuprato, dėl ko Darenas pasiliko žmogaus, į kurį įsikūnijo, vardą.

Gydytojas atsiduso.

– O aš šiandien gailiuosi dėl to, ką padariau.

– Tu tik atlikai savo kaip gydytojo pareigą.

– Širdis man sako, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai gydydamas gali tik pakenkti.

Darenas nesumojo, ką atsakyti, ir pradėjo tvarkytis operacinėje. Brydis paprasčiausiai padarė tai, ko reikalavo jo profesija, todėl Darenui nekilo jokių klausimų.

Bet Brydis Giliame Vandenyje, skirtingai nei Darenas, buvo gydytojas iš prigimties, gydė iš pašaukimo, tačiau po šios operacijos jį kažkodėl apniko liūdnos mintys. Jausdamas nuoširdžią širdgėlą jis žvelgė į ramiai alsuojančią merginą: žinojo, kad jai prabudus ta ramybė suduš į milijoną šukių kaip trapus stiklas, kad paskutinių jos gyvenimo minučių siaubą teks išgyventi ir šiai nekaltai sielai, kurią jis savo rankomis ką tik įkūnijo žmoguje.

Brydis palinko prie merginos ir iš visos širdies trokšdamas, kad siela viduje jį išgirstų, į ausį sušnibždėjo:

– Linkiu tau sėkmės, mažoji klajokle. Kaip norėčiau, kad naujame gyvenime tau viskas klotųsi gerai.

1 S K Y R I U S

PRISIMINIMAI

Žinojau, kad viskas prasidės nuo pabaigos. Ir kad žiūrint šiomis akimis pabaiga reikš mirtį. Mane perspėjo.

Jau negaliu vadinti jų šiomis akimis. Dabar tai mano akys. Mano. Nuo šiol tai esu aš.

Kalba, kuria suvokiau mąstanti, man pasirodė keista, nors ir gebėjo perteikti esmę. Kapota, aštri, keistai ištempta ir tiesmuka. Lyginant su kitomis kalbomis, kurias aš mokėjau, per daug suvaržyta ir iškreipta, tačiau nepraradusi lankstumo ir išraiškingumo. Kai kada net savotiškai graži. Dabar tai mano kalba. Mano gimtoji kalba.

Pasinaudojusi svarbiausiu sielų instinktu kaip dėlė įsisiurbiau į naujo kūno mintis, įsiskverbiau į kiekvieną ląstelę, užvaldžiau kiekvieną oro gurkšnį, atodūsį, visus jausmus ir pojūčius, kol nedalomai susiejau su juo savo esybę. Nuo šiol nebeegzistuoja dvi atskiros esybės – vien aš.

Nebėra dviejų kūnų – vien mano.

Pajutau, kad migdomųjų poveikis pamažu sklaidosi ir mintys ima skaidrėti. Su nerimu laukiau galingos pirmųjų prisiminimų griūties, tiksliau, paskutinių šio kūno išgyventų minučių – priešmirtinių akimirkų. Jau sakiau, kad įspėjo, kas manęs laukia, ypač dėl žmonių jausmų – jie būsią nepalyginamai stipresni ir gyvybingesni už kitų rūšių, kuriose buvau įsikūnijusi. Stengiausi būti pasirengusi.

Atmintis grįžo staiga. Prisiminimai užgriuvo kaip galinga banga – vargu ar tam įmanoma pasirengti, nors ir buvau perspėta.

Mane nutvilkė sodrios prisiminimų spalvos ir žeidžiamai šaižus skambesys. Nuo šalčio pašiurpusi jos oda, galūnes gręžiantis skausmas, nemalonus metalo prieskonis burnoje. Ir dar... įgavau naują – penktą – pojūtį, iki šiol mano nepažintą: ore plūkaujančias daleles jis jungė į visumą, iš jų kurpė keistus darinius ir siuntė mano smegenims. Jie buvo malonūs ir perspėjantys, kartais grėsmingi. Kvapai. Naujas pojūtis blaškė ir trikdė, kėlė sumaištį – man, nes atminčiai kvapai nerūpėjo – ją buvo apėmęs neapsakomas siaubas.

Išgąstis laikė sukaustęs kiekvieną merginos kūno ląstelę, nuo jo apsunko ir sustabarėjo kojos, kartu tas siaubas nenumaldomai ginė į priekį. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis – bėgti, sprukti iš visų jėgų.

„Man galas.“

Ta svetima atmintis prisikėlė su tokia jėga ir taip aiškiai, kad negalėjau jos suvaldyti, mus skirianti riba akimirksniu išsitrynė, nebeatrinkau, kur tik prisiminimai, o kur aš, ir pragaištinga lavina nubloškė mane į paskutinių merginos gyvenimo minučių pragarą. Aš tapau ja ir mudvi bėgome.

Kaip tamsu. Aš nieko nematau. Neįžiūriu grindų, į priekį ištiestų rankų. Bėgu aklinoje tamsoje. Žinau, persekiotojai netoli, jaučiu juos, bet negirdžiu žingsnių – viską nustelbia garsūs širdies dūžiai.

Kaip šalta. Dabar neturėčiau galvoti apie šaltį, bet jis žeidžia. Aš sustirusi į ledą.

Įsitempiau: mergina tiesiog užuodė aplink tvyrantį pavojų. Šis pojūtis akimirkai atskyrė mane nuo jos atminties. Bet tik trumpam, paskui vėl nugrimzdau į šį siaubą ir mano akys prisipildė baimės ašarų.

Aš žuvusi, mes žuvę. Viskas baigta.

Jie jau netoli, lipa man ant kulnų, aiškiai girdžiu jų žingsnius. Kiek jų daug! O aš viena. Man galas.

Ieškotojai mane šaukia. Nuo jų balsų bjauriai nudiegia pilvą, šleikštulys sliuogia gerkle aukštyn. Mane tuoj supykins.

– Viskas gerai, viskas gerai, – meluoja viena, bandydama mane nuraminti, sustabdyti. Balsas dreba nuo greito bėgimo.

– Būkite atsargi! – perspėdamas šaukia kitas.

– Jūs galite susižeisti! – maldaujamai dudena trečias. Susirūpinęs.

Cha, rūpinasi!

Man užvirė kraujas, nuožmi neapykanta vos neuždusino.

Užplūdęs jausmas buvo toks stiprus, kokio nėra tekę patirti nė viename iš savo gyvenimų. Kitą sekundę, neatlaikiusi įtampos, vėl atsiskyriau nuo merginos atminties. Šaiži, kurtinanti rauda pervėrė ausis ir aidu supulsavo galvoje, užkimęs garsas veržėsi kvėpavimo takais aukštyn, it aštrus skaudulys žeidė gerklę.

„Tai šauksmas, – paaiškino man kūnas. – Tu šauki.“

Pastėrau iš nuostabos, balsas užlūžo ir šauksmas liovėsi.

Tai jau ne prisiminimai.

Mano kūnas... ta mergina... ji mąsto! Ji su manimi kalbasi!

Tą akimirką atmintis vėl užgožė nuostabą.

– Saugokitės! – šaukia jie. – Priekyje pavojus!

„Pavojus man už nugaros!“ – rėkiu mintyse. O priekyje jau regiu tai, dėl ko jie bando mane sustabdyti: blausią, vos įžiūrimą šviesą koridoriaus gale. Tai ne ištisinė siena, ne užrakintos durys – ne aklavietė, kurios bijojau ir kurią nujaučiau esant. Prieš mane atsiveria juoda praraja.

Lifto šachta. Apleista ir tuščia, pasmerkta kaip visas šis pastatas. Kažkada buvusi slaptavietė dabar virs kapu.

Nesustoju. Apsisprendusi iškart pajuntu palengvėjimą. Tai mano kelias. Jei lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.

„Ne, ne, ne!“ Karštligiškai bandžiau išsivaduoti iš kankinamų jos prisiminimų, tik veltui – mes su ja buvome nedalomas vienis. Drauge nuskriejome prie bedugnės krašto – tiesiai į pražūtį.

– Stokite! – šaukia nevilties apimti persekiotojai.

Man norisi nusikvatoti, nes suprantu, kad aš jiems per greita, kad spėsiu. Įsivaizduoju, kaip jų rankos per kelis colius už nugaros taikosi mane pastverti. Baigiasi grindys, bet aš nė nestabtelėjusi šoku ir prasmengu juodoje bedugnėje.

Mane praryja tuštuma. Kojos vis dar bėga – be jokio tikslo. Rankomis graibau orą tuščiai bandydama rasti ką nors, už ko galėčiau užsikabinti. Pro ausis švilpia ledinis vėjas, stiprus tarsi viesulas.

Pirmiausia išgirstu dunkstelint, tik tada pajuntu... Vėjas nurimo...

Liko tik skausmas... Vien skausmas.

Kada jis liausis.

„Per žemai“, – šnabždu veriama skausmo.

Kada jis baigsis? Kada...

Baisias kančias prarijo juoduma, ir aš atsipalaidavau dėkodama atminčiai, kad pagaliau tai baigėsi. Tamsa viską nugalėjo, ir dabar aš laisva. Kad nusiraminčiau, giliai įkvėpiau – tai buvo vienas iš mano naujo kūno įpročių. Mano kūno.

Netikėtai spalvos vėl atgijo ir atmintis grįžo su nauja jėga.

Ne! Siaubingai išsigandau, kad vėl teks išgyventi tą šaltį, skausmą, bet labiausiai bijojau pačios baimės.

Tik šįkart prisiminimai man parodė visai ką kita, tarsi jie būtų apnuoginę pačią slapčiausią atmintį – baigiamąjį prisiminimą lyg paskutinį oro gurkšnį. Šio paveikslo ryškumas ir sužadinti jausmai nė iš tolo neprilygo net pačiam pirmajam.

Tamsa jau buvo prarijusi viską, išskyrus viena, – žmogaus veidą.

Jis man pasirodė niekuo neišsiskiriantis – tokie naujajam kūnui atrodytų gyvatiški paskutinio mano sielonešio čiuptuvai. Žmonių veidai man nebuvo naujiena: rengdamasi šiam pasauliui peržiūrėjau jų daugybę. Iš pirmo žvilgsnio visi daugmaž vienodi, gal tik nežymiai skyrėsi spalvos ir forma, pagal tai ir buvo galima atskirti vieną individą nuo kito, ir tai tik geriau įsižiūrėjus. Kūną užbaigdavo ovali galva su priekine dalimi – veidu, jo viduryje stirksodavo atsikišusi nosis, abipus jos – akys, po nosimi siauras brūkšnys – burna. Galvos šonuose kyšodavo ausys. Taigi visi pojūčiai, išskyrus lytėjimą, buvo sutelkti vienoje vietoje. Kaulai aptraukti oda, viršugalvį dengdavo plaukai, plonytė, išgaubta jų linija eidavo virš akių. Kai kurių veidų apačia irgi apaugusi plaukais – tik vyriškosios lyties individų. Odos atspalviai įvairuodavo nuo šviesiai rausvo iki tamsiai rudo, beveik juodo. Jei ne šios smulkmenos, kaip reikėtų juos atskirti vieną nuo kito?

Tačiau šitą veidą būčiau atskyrusi iš milijonų.

Kampuotas, ryškiai atsikišę skruostikauliai, oda šviesiai ruda, aukso atspalvio. Plaukai vos tamsesni už odą, išskyrus kelias išblukusias gelsvas sruogas. Tokios pat spalvos plaukelių linijos viršuje rėmino akis. Baltuose jų obuoliuose ryškiai išsiskyrė dar tamsesnė rainelė, kaip ir plaukai išmarginta šviesiomis gijomis. Akis apipynęs šviesių raukšlelių voratinklis. Jos atmintis man pašnibždėjo, kad taip būna tada, kai žmogus dažnai juokiasi įsaulyje arba žiūri prisimerkęs.

Nieko neišmaniau apie šių būtybių grožio suvokimą, vis dėlto tvirtai žinojau – šis veidas nuostabiai gražus. Troškau žiūrėti į jį amžinai. Vos tai supratau, veidas išnyko.

„Mano“, – sukirbėjo galvoje priešiška, nežinia iš kur atsiradusi mintis.

Vėl nustėrau, buvau priblokšta. Juk be manęs čia nieko nebuvo. Paprasčiausiai negalėjo būti. Tik ta mintis – tokia stipri, tokia tikroviška!

Neįmanoma. Nejau ji, ta mergina, tebeegzistuoja? Juk dabar čia turėjau būti tik aš.

„Mano, – nenusileidau jai. Visos galios ir valdžia dabar priklausė tik man, norėjau, kad ji tai vienąkart ir visiems laikams suprastų. – Dabar čia viskas mano.“

„Tai kodėl tada aš su ja kalbuosi?“ – paklausiau savęs. Tą akimirką mintis nutraukė pašaliniai balsai.

2 S K Y R I U S

POKALBIS

Kažkas tyliai šnekėjosi – visai šalia. Tik dabar juos išgirdau, nors pokalbis, matyt, jau buvo įpusėjęs.

– Bijau, kad ji viso to gali nepakelti, – tarė vyras žemu ir švelniu balsu. – Bet kam to būtų per daug. Tiek prievartos! – ištarė bjaurėdamasis.

– Ji sušuko tik kartą, – išgirdau aukštoką, spigų moters balsą. Tai ji pasakė beveik neslėpdama piktdžiugos, tarsi šis teiginys jų pokalbyje būtų buvęs lemiamas.

– Žinau, – sutiko vyras. – Ji labai stipri. Kiti sugniuždavo ir daug lengvesnėmis aplinkybėmis.

– Neabejoju, kad ji susitvarkys, kaip jums ir sakiau.

– Galbūt jums reikėjo pasirinkti kitą profesiją, – tarė vos tvardydamasis vyras. „Sarkazmas“, – įvardijo mano atmintis. – Tapti gydytoja kaip ir aš.

Moterį tai pralinksmino. Juokas. Ji juokėsi.

– Nemanau. Mes, ieškotojai, kitaip „gydome“ pasaulį.

Mano kūnui buvo pažįstamas žodis ieškotojas. Išgirdus jį, nugara perbėgo šiurpas. Reakcija, likusi iš ano – mano kūno – gyvenimo. Žinoma, ano, nes man ieškotojų nėra ko baimintis.

– Žinot, kas mane visuomet domino: ar jūsų profesijos atstovai taip jau tvirtai atsispiria žmogiškoms silpnybėms? – garsiai mąstė vyras, o balse buvo juntamas susierzinimas. – Prievarta ir smurtas – neatskiriama jūsų darbo dalis, net tai žinodama vis tiek pasirinkote jį. Nejau įgimti jūsų kūno polinkiai taip jus veikia, kad galite mėgautis visu tuo siaubu?

Nustebau, nes tai panėšėjo į kaltinimą. Pokalbis veikiau priminė... ginčą. Tas priešiškumas, kad ir vos nujaučiamas, mano sielonešei buvo gerai pažįstamas, bet man... Iki šiol nieko panašaus nebuvau patyrusi.

Moteris ėmė gintis.

– Prievartos imamės ne savo noru, tik kai esame priversti. Tik tada duodame atkirtį. Turėtumėte džiaugtis, kad yra kas dirba tokį... nemalonų darbą. Patikėkite, mums reikia nemažos stiprybės. Be mūsų ramus jūsų pasaulėlis būtų sudaužytas į šipulius.

– Tai buvo seniai. Dabar pasaulis kitoks. Manau, jūsų profesija greitai bus atgyvena.

– Jūs klystate, ir įrodymas guli ant šios lovos.

– Viena žmogiška būtybė, viena mergina, ir ta beginklė, – atsakė ir dar ironiškai pridūrė: – Sutinku, sielų visuomenei tai išties rimta grėsmė.

Moteris sunkiai iškvėpė. „Atodūsis.“

– Bet iš kur ji atsirado? Kaip atsidūrė vidury Čikagos, kur seniai nerasi nė vieno žmogaus? Per šimtus mylių nuo čia maištininkų nelikę nė pėdsakų! Nejau ji veikė viena?

Ieškotoja bėrė klausimus vieną po kito, nelaukdama atsakymo, lyg kalbėdama pati su savimi.

– Tai jau jūsų bėda – ne mano, – atsakė vyras. – Mano pareiga – padėti šiai sielai apsiprasti, kad patirtų kuo mažiau skausmo ir traumų naujos sielonešės kūne. O jūs, čia būdama, tik trukdote.

Pamažu grįžau iš nebūties, vangiai apsiprasdama su naujojo pasaulio pojūčiais, todėl tik dabar suvokiau, kad juodu kalba apie mane. Ta siela esu aš. Šis žodis, kad ir ką jis iki šiol reiškė mano sielonešei, dabar įgis naują, visai kitą reikšmę. Kiekvienoje planetoje mes pasivadindavome vis kitaip. Siela. Vykusiai parinktas pavadinimas. Nematoma jėga, valdanti kūną.

– Mano klausimai, turint galvoje šią sielą, ne mažiau svarbūs nei tolesni jūsų planai.

– Dėl to būtų galima ir pasiginčyti.

Kažkuris iš jų sujudėjo, moteris prakalbo tyliau.

– Kada ji atsibus? Migdomieji jau turėtų liautis veikę, – sušnibždėjo ieškotoja.

– Tada, kai bus tam pasirengusi. Palikite ją ramybėje. Leiskime pačiai spręsti, kada ateis tinkamas laikas, ji to nusipelnė. Įsivaizduokite, kokį sukrėtimą ji išgyveno – juk maištininkės kūne atsidūrė paskutinėmis jos gyvenimo akimirkomis! Nepamirškite, kad mes gyvename taikiame pasaulyje! – iš susijaudinimo gydytojas pakėlė balsą.

– Ji stipri, – moteris buvo įsitikinusi. – Pasižiūrėkite, kaip šauniai susidorojo su pirmaisiais prisiminimais, baisiausiais iš visų. Ši siela, kad ir kas jos laukia, susitvarkys.

– Ir vis dėlto kodėl ji turi taip kentėti... – sumurmėjo gydytojas aiškiai nesitikėdamas jokio atsakymo.

Tačiau moteris atsakė:

– Mums reikia informacijos, todėl privalome...

– Sakote – „privalome“? Man regis, čia labiau tiktų žodis „norime“.

– Kažkas turi dirbti ir purvinus darbus, – tęsė ieškotoja, tarsi vyras nė nebūtų nutraukęs jos kalbos. – Iš to, ką žinau apie šią sielą, neabejoju, kad ji su džiaugsmu priimtų tokį iššūkį. Kaip ją pavadinote?

Stojo ilga pauzė. Moteris laukė.

– Klajokle, – galiausiai nenoromis atsakė gydytojas.

– Jai tinka, – pritarė pašnekovė. – Nors oficialios statistikos neturiu, žinau, kad ji viena iš nedaugelio, jei ne vienintelė, iki šiol niekur nėra apsistojusi. Taip, Klajoklė bus kaip tik, bent jau kol pati išsirinks vardą.

Vyras nieko neatsakė.

– Aišku, ji gali pasivadinti ir sielonešės vardu... jei ne viena smulkmena: jo nežinome, nes mūsų duomenų bazėje nėra nei šios merginos pirštų, nei akies tinklainės atspaudų, taigi jos asmenybės nustatyti nepavyko.

– Ji nenorės žmogaus vardo, – sumurmėjo gydytojas.

– Kiekvienas renkasi, kas jam geriausia, – taikiai atsakė pašnekovė.

– Ji to nusipelnė labiau nei kiti – jūsų ieškotojai jau tuo pasirūpino.

Pasigirdo aštrus garsas – skubriai sukaukšėjo kulniukai. Moteris vėl prakalbo, dabar iš priešingo kambario galo.

– Pirmosiomis užėmimo dienomis jums čia nelabai būtų patikę.

– Kaip jums nepatinka dabartinė taika.

Pašnekovė dirbtinai, be jokio linksmumo nusijuokė. Mano protas jau neblogai prisitaikė, nes iš jųdviejų intonacijų ir užuominų nesunkiai supratau pokalbio esmę.

– Jūs nelabai įsivaizduojate, ką mes veikiame iš tikrųjų. Dažniausiai ilgas valandas prakiurksome prie kompiuterio ar žemėlapių. Iš esmės tai darbas biure su krūva popierių. Ne taip dažnai, kaip manote, tenka dalyvauti antpuoliuose ar gaudynėse ir griebtis prievartos.

– Šiaip ar taip, prieš dešimt dienų ginkluoti vaikėtės šią merginą ir jai neliko kito pasirinkimo, kaip nusižudyti.

– Patikinu jus, kad tai greičiau išimtis nei taisyklė. Nepamirškite, jei ieškotojai nebūtų budrūs, tie ginklai, kuriais taip bjauritės, būtų nukreipti prieš mus. Žmonės gavę progą žudo mus su didžiausiu malonumu. Sielos, kurioms bent kartą yra tekę susidurti su priešu, laiko mus didvyriais.

– Kalbate taip, lyg vis dar vyktų kova.

– Išlikę žmonės tebekovoja.

Šie žodžiai kažkodėl man pasirodė ypač svarbūs. Kūnas įsitempė, širdis ėmė daužytis, kvėpavimas padažnėjo. Šalia lovos stovintis aparatas sureagavo į kūno pokyčius ir pradėjo tyliai pypsėti, bet gydytojas ir ieškotoja buvo pernelyg įsitraukę į ginčą, todėl nieko nepastebėjo.

– Kova seniai pralaimėta, net jie patys turėtų tai suprasti. Kiek žmonių sugebėjo išgyventi iki šių dienų? Vienas milijonui mūsiškių? Manau, puikiai žinote skaičius.

– Neneigiu, mūsų duomenimis, sielų persvara labai žymi, – nenorom sutiko ji.

Gydytojas, regis, buvo patenkintas atsakymu, nes daugiau nebesiginčijo. Trumpam stojo tyla.

Pasinaudojau tuo, kad įvertinčiau padėtį. Dabar man daug kas paaiškėjo.

Aš esu ligoninėje po įkūnijimo operacijos. Kūnas, kuris tapo mano sielonešiu, buvo sunkiai sužalotas. Neabejoju, kad iki įkūnijimo jį visiškai išgydė. Nepagydomai sužalotą sielonešį privalu sunaikinti.

Mąsčiau apie gydytojo ir ieškotojos – šį kartą dviejų priešiškų pusių – pokalbį. Jei tikėčiau informacija, kurią gavau prieš apsispręsdama atvykti čia, gydytojas buvo teisus.

Kova beveik baigėsi, pasaulyje likę vos keli maištininkų židiniai. Planeta, vadinama Žeme, dabar buvo tyli ir rami, kokia ir atrodė iš kosmoso. Svetingai žydra ir žalia, droviai prisidengusi nekenksmingų garų ūku – debesimis. Kaip visuose pasauliuose, kur apsigyvendavo sielos, čia viešpatavo visuotinė darna.

Todėl gydytojo ir ieškotojos pokalbis man pasirodė ypač keistas. Kaip sieloms, pernelyg agresyvus, panašus į barnį. Tai stebino. Nejau tie pašnibždomis perpasakojami gandai, bangomis vilniję mūsų mintimis toje planetoje, kur buvau įsikūnijusi į... į..., buvo tiesa?

Mintys susijaukė: stengiausi prisiminti paskutinio savo sielonešio vardą, bet veltui. Mes turėjome savo vardą, buvau tuo tikra, tačiau atsiskyrusi nuo bet kurio sielonešio amžiams pamiršdavau ir jo vardą. Ta kalba buvo daug paprastesnė nei ši, planetos gyventojus siejo nebylus minties ryšys, jungęs atskirus individus į vieną milžinišką, mąstantį organizmą. Gyvybiškai svarbi savybė, kai visą gyvenimą esi prikaustytas prie vienos vietos, amžiams įleidęs šaknis į drėgną, juodą dirvą.

Dabar jau galėjau šią rūšį nupasakoti savo naująja – žmonių – kalba. Mes gyvenome bekraščio vandenyno dugne, jis dengė visą planetą. Ji irgi kažkaip vadinosi, bet dabar niekaip negalėjau prisiminti kaip. Visi turėjome po šimtą rankų ir po tūkstantį akių, tarpusavy bendravome mintimis, taigi kad ir kokie neaprėpiami buvo vandenys, kiekvienas žemės lopinėlis mums buvo kaip ant delno. Gyvenome nedrumsčiamoje tyloje, todėl ir klausyti neturėjome kuo. Gebėjome jausti vandens skonį, matyti, ir to pakako, kad suvoktume supantį pasaulį. Saulių – daugybės šviesulių virš vandens – skonį paversdavome maistu. Tai ir buvo svarbiausias mūsų gyvybės šaltinis.

Keista, kad galėjau apie mus papasakoti, bet nesugebėjau įvardyti. Atsidusau ilgėdamasi prarasto žinojimo ir vėl mintimis grįžau prie slapta nuklausyto pokalbio.

Sielos negali kalbėti nieko kita – tik tiesą. Ieškotojams, be abejo, taikomos tam tikros išlygos, nes to reikalauja profesija, tačiau viena siela kitai niekada nemeluoja – tam paprasčiausiai nėra priežasties. Kai gyvenau vandenyno dugne sujungta mintimis su kitais, nebūčiau galėjusi sumeluoti net ir labai norėdama. Kadangi judėti negalėjome, nuobodulį blaškydavome pasakodamos istorijas. Mokėjimas pasakoti buvo didi ir nepaprastai vertinama dovana, nes klausytis mėgo visos.

Kartais faktai taip susimaišydavo su pasakotojų pramanais, kad būdavo sunku atrinkti, kur tiesa, o kur ne, tačiau melu to nebūtum pavadinęs.

Mąstydavome apie naują planetą – Žemę: tokią sausą ir atšiaurią, tokią margą ir neįprastą, ir bandydavome iš gandų įsivaizduoti jos gyventojus – negailestingus barbarus, mirties nešėjus, kokių regėti nesame regėjusios, ir siaubą dažnai nustelbdavo smalsumo sukeltas jaudulys. Visos kalbos iškart pradėdavo suktis apie naują bauginamą dalyką – kovą. „Kova! Kova! Mūsų rūšis rengiasi kautis!“ – buvo iškilmingai pranešama, iš pradžių stengiantis kuo tiksliau išdėstyti faktus, bet ilgainiui visi pasakojimai būdavo pagražinami, iškraipomi ir apaugdavo nebūtomis fantazijomis. Kai pasakojimai neatitikdavo oficialios informacijos, aš, savaime suprantama, buvau linkusi tikėti gandais.

Puse lūpų buvo kalbama, esą žmonės sielonešiai tokie stiprūs, kad įkūnytos sielos yra priverstos juos palikti. Neva sielos negalinčios nuslopinti jų minčių, neva jie primetantys mums savo asmenybę, o ne priešingai. Nesibaigiančios istorijos. Nebūtos paskalos, išgalvotos nuogirdos, vienas už kitą spalvingesni gandai. Beprotybė.

Tačiau gydytojas kalbėjo tarsi kaltindamas...

Išmečiau iš galvos šią mintį. Veikiausiai pasibjaurėjimą jam kėlė pati ieškotojų profesija, tą jautė daugelis iš mūsų. Kas savo noru rinktųsi agresijos ir smurto kupiną gyvenimą? Kas norėtų dirbti tokį niekingą darbą: persekioti ir gaudyti maištininkus? Kas galėtų ištverti kasdienius susidūrimus su žiauriais barbarais, žudančiais lengvai ir nesigailint? Čia, šioje planetoje, ieškotojai tapo savotiška... „armija“ – nežinomos sąvokos atitikmenį pašnibždėjo naujasis protas. Manding, tik menkai civilizuotos, prasčiausiai išsivysčiusios sielos, kokių buvo vienetai, galėjo rinktis ieškotojo kelią.

Vis dėlto Žemėje ieškotojų profesija įgavo naują atspalvį. Dar niekada šis darbas neturėjo tokio prasto vardo. Dar niekada ieškotojai nebuvo įsivėlę į tokią nuožmią ir kruviną kovą, dar niekada nebuvo prarasta tiek sielų gyvybių. Šio pasaulio sieloms ieškotojai virto galingu apsauginiu skydu ir už tai jiems jautė didį dėkingumą: kad chaosą pavertė saugia buveine, kad kasdien savo noru žvelgė mirčiai į akis, ir už tuos naujus kūnus, kurių nuolat parūpindavo.

Tik pastaruoju metu padėtis iš esmės pasikeitė: pavojaus beveik neliko, taigi ir dėkingumas spėriai blėso. Tokie pokyčiai nepatiko ieškotojams, bent jau taip buvo galima spėti iš moters elgesio.

Nesunkiai įsivaizdavau, ko ji manęs klausinės. Mačiau, jog gydytojas stengėsi išlošti man laiko, kad galėčiau apsiprasti su nauju kūnu, bet iš esmės tai nieko nekeitė: žinojau, jog uoliai atsakinėsiu į visus ieškotojos klausimus ir padėsiu jai kuo galėsiu. Būti geru piliečiu kiekvienai sielai buvo būdinga iš prigimties.

Giliai įkvėpiau. Aparatas užregistravo judesį. Ar jau esu pasirengusi nubusti? Noriu nenoriu, bet turėjau pripažinti – aš bijojau. Kad ieškotoja gautų reikalingą informaciją, privalėsiu vėl išgyventi tuos košmarus, kuriuos prisimindama šaukiau iš siaubo. Maža to, baiminausi dėl balso, kurį taip neseniai ir taip aiškiai girdėjau savo galvoje. Dabar sielonešė tylėjo, taip ir turėjo būti. Viskas gerai, nusiraminau, ji taip pat tik prisiminimas.

Man nėra ko bijoti. Šiaip ar taip, vadinuosi Klajoklė – šio vardo esu nusipelniusi kaip niekas kitas.

Dar kartą giliai įkvėpiau ir sukandusi dantis stačia galva nėriau į bauginamus prisiminimus.

Jau galėjau ištverti siaubingą pabaigą – šį kartą ji manęs nesukrėtė taip stipriai. Kiek įkabindama perbėgau tamsą, krūpčiodama, stengdamasi nieko nejausti. Ir tuoj viskas baigėsi.

Kai peržengiau šią ribą, iškart pasidarė lengviau: ieškodama reikiamos informacijos pamažu sklendžiau per ne tokius grėsmingus prisiminimus. Sužinojau, kaip ji pateko į šį šaltą miestą: naktį atvažiavo niekuo neišsiskiriančiu, tam tyčia pavogtu automobiliu. Tamsoje slinko Čikagos gatvėmis, drebėdama iš šalčio, bergždžiai siausdamasi į palaikį paltą.

Ji irgi ieškojo. Dairėsi tokių pat kaip ji, bent jau tikėjosi jų čia rasti. Ypač vieną žmogų. Draugą... ne, kažką iš artimųjų. Seserį? Ak, taip, pusseserę.

Kad ir kaip stengiausi, vis sunkiau traukiau iš atminties reikiamus žodžius. Iš pradžių nesupratau kodėl. Nejau jie išsitrynė? Ar dėl to, kad ji buvo taip arti mirties? O gal aš dar ne visai atsigavau ir todėl mąstau taip vangiai? Sutelkiau dėmesį tikėdamasi, kad protas praskaidrės. Kodėl tokia sunki galva? Ar gali būti, kad kūną vis dar veikia migdomieji? Pati jaučiausi gana žvaliai, bet protas atsisakė dirbti ir aš niekaip negalėjau rasti atsakymų į savo klausimus.

Pabandžiau eiti kitu keliu, nes vyliausi, kad šįkart pasiseks. Koks buvo jos tikslas? Ji turėjo surasti... Šeron – pagaliau pasisekė prisiminti pusseserės vardą – ir jos ketino...

Vėl aklavietė.

Jokių prisiminimų, jokio atsakymo. Švarus lapas. Ėmiau sukti ratus aplink, bet vis patekdavau į tuštumą. Atrodė, kad informaciją, kurios ieškojau, kažkas lyg būtų ištrynęs.

Tarsi šios smegenys būtų buvusios pažeistos.

Staiga kūną supurtė įsiūtis, laukinis, nevaldomas. Aiktelėjau iš nuostabos – tokios reakcijos nesitikėjau. Buvau girdėjusi, kad žmonių kūnams būdinga jausmų kaita, tačiau tokio galingo pykčio protrūkio tikrai nelaukiau. Ką ten kalbėti, nieko panašaus nebuvau patyrusi per visus aštuonis savo gyvenimus.

Kraujas mušė į smilkinius ir užgulė ausis. Pirštai nevalingai susigniaužė.

Aparatas prie lovos užfiksavo padažnėjusį pulsą. Ieškotoja su gydytoju palatoje sujudo: išgirdau, kaip skubriai prie lovos atkaukšėjo moteris, jai iš paskos beveik negirdimai prisiartino ir vyras.

– Sveika atvykusi į Žemę, Klajokle, – suskambo moteriškas balsas.

3 S K Y R I U S

PASIPRIEŠINIMAS

Gydytojas sumurmėjo:

– Ji nesuvoks naujo vardo.

Netikėtai mano dėmesį patraukė visai kas kita. Ieškotojai prisiartinus, nosį pakuteno švelnus, malonus, kaip suvokiau, kvapas. Jis stipriai išsiskyrė sterilioje ligoninės palatoje, kur nieko neužuodžiau. „Tai kvepalai“, – pašnibždėjo naujasis protas. Sodrūs, dvelkiantys gėlėmis.

– Ar girdite mane? – paklausė ieškotoja nutraukdama mano mintis. – Ar jau atgavote sąmonę?

– Neskubėkite, – tuoj įsikišo gydytojas. Jo balsas buvo daug švelnesnis nei prieš akimirką.

Tebegulėjau užsimerkusi. Bandžiau susikaupti ir nenorėjau, kad mane blaškytų. Smegenys greitai rado reikalingus žodžius ir intonaciją, padėsiančius trumpai ir aiškiai perteikti tai, ką ketinau pasakyti.

– Ar norėdama gauti reikalingą informaciją įkūnijote mane į pažeistą sielonešį? – kreipiausi tik į ieškotoją.

Išgirdau aiktelėjimą, atmieštą nuostaba ir panieka, tada kažkieno šilti pirštai suėmė mano ranką.

– Žinoma, ne, Klajokle, – ramino vyras. – Net ieškotojai jaučia ribą.

Moteris vėl aiktelėjo. „Sušnypštė iš pykčio“, – pataisė protas.

– Kodėl tada šios smegenys neveikia taip, kaip reikia?

Tyla.

– Skenavimas neparodė jokių trūkumų, – tarė ieškotoja ne ramindama mane, o primygtinai teigdama, kad esu neteisi. Ar ji ketina ir su manimi ginčytis? – Kūnas visiškai sveikas, nelikę jokių sužalojimo pėdsakų.

– Po tik per plauką nepavykusio bandymo nusižudyti? – iškošiau pro dantis vis dar negalėdama suvaldyti pykčio. Nebuvau prie jo pratusi, tad jaučiausi bjauriai.

– Kaip jau sakiau, viskas atlikta be priekaištų...

Įsiterpė gydytojas:

– Kas jums kelia nerimą? – paklausė jis. – Matau, kad jau puikiai kalbate.

– Atmintis. Bandžiau sužinoti tai, ko reikia ieškotojai.

Nors abu tylėjo, kambaryje kažkas pasikeitė. Slogumas, stojęs po mano mesto kaltinimo, išsisklaidė, įtampa atslūgo. Nustebau, kad gebu tai jausti. Ramybės nedavė įkyri mintis, kad aplinką suvokiu daug aiškiau, nei gali padėti penki pojūčiai, kad esu apdovanota dar vienu, beveik nepastebimu, iki šiol nepažintu jausmu. Nuojauta? Beveik tinkamas žodis. Tarytum bet kuriai gyvai būtybei neužtektų turimų penkių.

Ieškotoja kostelėjo ketindama kažką sakyti, bet gydytojas ją aplenkė.

– Ak, – pradėjo jis, – nesijaudinkite dėl tam tikrų atminties... sutrikimų. Nors, atvirai kalbant, tai ne visai įprasta, bet taip gali būti.

– Nesuprantu, ką norite pasakyti.

– Jūsų sielonešė priklausė maištininkams, – ieškotojos balsas virptelėjo, vadinasi, ji truputį jaudinasi. – Žmones, kurie žinojo apie mus iki įkūnijimo, daug sunkiau nugalėti. Jūsų sielonešė vis dar priešinasi.

Abu nutilo, laukė, ką atsakysiu.

Priešinasi? Sielonešė neleidžia man prieiti prie prisiminimų? Mane dar kartą supurtė siautulingas pyktis ir aš vėl negalėjau sulaikyti nuostabos.

– Ar tikrai įkūnijimo procedūra praėjo sėkmingai? – paklausiau žodžius košdama pro dantis.

– Taip, – patvirtino gydytojas. – Visos aštuoni šimtai dvidešimt septynios sąsajos prisitvirtino tinkamiausiuose taškuose.

Šis protas pareikalavo kur kas daugiau mano sugebėjimų nei bet kurio ankstesnio sielonešio, laisvas liko tik šimtas aštuoniasdešimt vienas čiuptuvas. Galbūt tiek aktyvių taškų ir lėmė, kad jausmai buvo tokie aiškūs.

Nusprendžiau atsimerkti. Laikas patikrinti, ar gydytojas teisus, ar visos kitos organizmo dalys veikia kaip reikiant.

Šviesa. Ryški, akinama. Nevalingai užsimerkiau. Praėjusiame gyvenime šviesos spinduliai mane pasiekdavo tik prasiskverbę pro mažiausiai šimtą sieksnių vandens. Tačiau šitos akys matė daug ryškesnę šviesą ir buvo prie jos pripratusios. Vos vos kilstelėjau vokus, kad blakstienos bent kiek užstotų šviesą.

– Gal norėtumėte, kad užgesinčiau šviesą?

– Ne, gydytojau. Mano akys greitai pripras.

– Puiku, – tarė jis, ir aš supratau, kad jam patiko ištartas savybinis įvardis „mano“.

Abu kantriai laukė, kol plačiai atsimerksiu.

Protas iškart atpažino patalpą – įprastas ligoninės kambarys. Palata. Lubos išklijuotos baltomis plytelėmis su tamsiais taškeliais, tarp jų vienodais tarpais įmontuotos tokio pat dydžio stačiakampės lempos. Sienos nudažytos šviesiai žalia spalva – ji ramino, bet kartu siejosi su ligonine. „Prastas pasirinkimas“, – nejučia pagalvojau.

Žmonės buvo daug įdomesni nei kambarys. Gydytojas – suskambo galvoje, žvilgsniui sustojus ties vyru. Jis dėvėjo laisvus mėlynai žalius marškinius trumpomis rankovėmis ir plačias kelnes. Mediko drabužiai. Veidas buvo apaugęs retos, neįprastos spalvos plaukeliais. Atmintis pavadino juos rudais.

Ruda! Jau tris gyvenimus nebuvau mačiusi jokios spalvos. Regint šį pusiau vario, pusiau imbiero plaukų atspalvį mane apėmė nostalgija.

Šis veidas niekuo neišsiskyrė iš kitų, bet atmintis jį apibūdino kaip malonų.

Mano dėmesį patraukė nekantrus ieškotojos alsavimas.

Kokia smulkutė! Jei būtų elgusis tyliai, dar ilgai nebūčiau pastebėjusi jos stovint šalia gydytojo. Maža, nekrintanti į akis, tamsi dėmė ryškiai apšviestoje palatoje. Nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai – klasikinio kirpimo kostiumėlis, po juo golfas. Plaukai irgi juodi, iki pečių, užkišti už ausų, oda tamsaus gymio – daug tamsesnė už gydytojo.

Abu puikiai tvardėsi, iš nežymiai pasikeitusių veidų neįstengiau išskaityti minčių. Vis dėlto mano atmintis sugebėjo apibūdinti, ką tuo metu išgyveno moteris. Juodi antakiai virš kiek išverstų akių buvo truputį suraukti. Tokia mina man pasirodė pažįstama. Tai ne pyktis. Veikiau įtampa ir susierzinimas.

– Kaip dažnai tai atsitinka? – paklausiau gydytojo.

– Nedažnai, – pasakė jis. – Pastaruoju metu retai gauname suaugusių sielonešių. Nesubrendę individai lengviau pasiduoda įtakai. Tačiau jūs pageidavote suaugusio...

– Taip.

– Dauguma sielų, priešingai, pirmenybę teikia kuo jaunesniems sielonešiams. Žmogaus gyvenimo trukmė daug trumpesnė už visų tų rūšių, su kuriomis buvote susidūrusi anksčiau.

– Aš puikiai susipažinusi su faktais, gydytojau. Sakykite, ar jums pačiam anksčiau yra tekę susidurti su... maištininkais?

– Asmeniškai tik kartą.

– Papasakokite man, – pajutau, kad mano žodžiai nuskambėjo gana šiurkščiai, tad pridūriau: – Prašau.

Gydytojas atsiduso.

Ieškotoja stovėjo sunėrusi rankas ir barbeno pirštais. Matyt, nekantrauja kuo greičiau išpešti iš manęs reikalingą informaciją.

– Tai atsitiko prieš ketverius metus, – pradėjo gydytojas. – Siela pageidavo suaugusio sielonešio, vyriškosios lyties. Kaip tyčia, pirmas tinkamas žmogus gyveno kartu su maištininkais nuo pirmųjų užkariavimo dienų. Jis... žinojo, kas atsitiks, jeigu jį sučiups.

– Kaip ir manasis sielonešis.

– Hm, taip, – kostelėjo jis. – Gyvenimas Žemėje tai sielai buvo antras. Ji atkeliavo iš Aklojo pasaulio.

– Aklojo pasaulio? – paklausiau kilstelėdama galvą.

– O, atleiskite, jūs juk nežinote mūsų vietinio žargono. Kažkada ten gyvenote, ar ne? – jis išsitraukė iš kišenės mažutį prietaisą – delninuką – ir greitai permetė akimis ekraną. – Taip, septintoji jūsų planeta. Aštuoniasdešimt pirmame sektoriuje.

– Aklasis pasaulis? – dar kartą paklausiau aiškiai nepatenkinta.

– Tie, kas ten gyveno, jį vadina Dainuojančiuoju pasauliu.

Aš lėtai linktelėjau: taip jau geriau.

– O ten negyvenusiems tai Šikšnosparnių planeta, – sumurmėjo ieškotoja.

Pažvelgiau į ją ir mintyse iškilo šlykštaus skraidančio gyvio vaizdas. Prisimerkiau iš pasibjaurėjimo, tarsi būčiau žiūrėjusi ieškotojos akimis.

– Kaip suprantu, jūs ten negyvenote, – atsainiai leptelėjo jai gydytojas. – Tą sielą pavadinome Daina Skrajūne, kažką panašaus tas vardas reiškė... Dainuojančiojo pasaulio kalba. Tačiau netrukus ji pasirinko savo sielonešio vardą – Kevinas. Atsižvelgiant į buvusį gyvenimą, šiai sielai buvo skirta tapti muzike, tačiau ji pareiškė, kad esą labiau prie širdies sielonešio darbas mechanikos srityje.

– Nors toks elgesys iš esmės neperžengė leidžiamų ribų, Kevino guodėjui tai iš pat pradžių kėlė šiokį tokį nerimą.

– Paskui Kevinas pradėjo skųstis, kad jam užeina užmaršties priepuolių. Jį grąžino į ligoninę ir mes atlikome visus įmanomus tyrimus, kad įsitikintume, jog sielonešio smegenyse nėra jokio defekto. Tirdami keli gydytojai pastebėjo, kad jo elgsena ir asmenybė stipriai pasikeitė. Kai apie tai paklausėme paties Kevino, jis atsakė visiškai neatsimenąs kai kurių savo pareiškimų ar veiksmų. Ir toliau kartu su guodėju jį stebėjome, kol galiausiai tapo aišku, kad sielonešis kartkartėmis užvaldo Kevino kūną.

– Užvaldo kūną? – išplėčiau akis. – Sielai nežinant? Sielonešis susigrąžindavo savo kūną?

– Deja, taip. Kevinas buvo per silpnas jį nuslopinti.

Per silpnas...

Ar ir mane jie laiko tokia? Ar aš irgi silpna, jei neįstengiu priversti šio proto atsakyti į mano klausimus? Silpnesnė už sielonešę, jei mano galvoje vis dar sukasi gyvos jos mintys, ten, kur nieko neturėjo būti, išskyrus atmintį. Visuomet laikiau save stipria, todėl mintis apie silpnumą išmušė mane iš pusiausvyros. Susigėdau.

Gydytojas pasakojo toliau.

– Paskui kai kas atsitiko ir buvo nuspręsta...

– Kas atsitiko?

Jis žiūrėjo į žemę ir tylėjo.

– Kas atsitiko? – perklausiau, šį kartą įsakmiau. – Manau, turiu teisę žinoti?

Gydytojas sunkiai atsiduso.

– Taip. Kevinas... užpuolė gydytoją, kai... buvo praradęs save, – vyras susiraukė, tarsi tie žodžiai jį būtų žeidę. – Netekęs nuovokos jis smogė gydytojai kumščiu ir, kai toji apalpo, atėmė skalpelį. Keviną radome irgi be sąmonės. Manome, kad sielonešis ketino tiesiog išpjauti sielą iš savo kūno.

Praėjo šiek tiek laiko, kol atsikvošėjau ir vėl galėjau kalbėti. Balsas buvo toks silpnas, kad labiau priminė atodūsį.

– Kaip viskas baigėsi?

– Laimei, sielonešis nesugebėdavo išbūti aktyvus tiek ilgai, kad sukeltų rimtą pavojų. Kevinas buvo perkeltas į kitą sielonešį, daug jaunesnį. Maištingas kūnas buvo pripažintas netinkamu naudoti ir sunaikintas.

– Dabar Kevinas yra septynerių skaičiuojant žmonių metais, visiškai normalus... Tiesa, jis pasiliko senąjį vardą. Jo prižiūrėtojai įdėjo daug pastangų, kad atsiskleistų muzikiniai Kevino talentai, taigi šiuo metu jam puikiai sekasi... – paskutinę frazę gydytojas ištarė perdėtai linksmai, tarsi ši džiugi žinia stebuklingai galėtų ištrinti viską, kas yra nutikę praeityje.

– Kodėl... – turėjau kostelėti, kad balsas skambėtų tvirtai ir aiškiai, – kodėl neperspėjote manęs apie galimą pavojų?

– Tiesą sakant, – įsiterpė ieškotoja, – visose verbavimo brošiūrose labai aiškiai parašyta, kad įsikūnyti suaugusiuose sielonešiuose yra rizikinga, palyginti su jaunais individais. Tai savotiškas iššūkis. Visur siūloma rinktis nesubrendusį kūną.

– Pasakymas „savotiškas iššūkis“ toli gražu neperteikia Kevino istorijos esmės, – sušnibždėjau aš.

– Šiaip ar taip, jūs į šias rekomendacijas neatsižvelgėte, – ji taikiai skėstelėjo rankas. Mano raumenys, priešingai, iš pykčio įsitempė taip, kad net subraškėjo krakmolyta siauros lovos paklodė. – Iš dalies aš jus suprantu: vaikystė – gana nuobodus gyvenimo tarpsnis. O jūs neabejotinai esate išskirtinė siela. Esu įsitikinusi, kad puikiai susitvarkysite ir su subrendusiu organizmu. Tai tik naujas sielonešis, jums – vienas iš daugelio. Neabejoju, kad greitai visiškai jį užvaldysite ir prieisite prie slapčiausių jo proto kertelių.

Kiek jau spėjau pažinti ieškotoją, nustebau, jog ji apskritai turi kantrybės laukti, štai kad ir mano asmeninio pritapimo. Pajutau, kaip ji nusivylė iškart iš manęs negavusi to, ko norėjo, ir mane vėl apėmė pyktis.

– Jei ši informacija jums tokia svarbi, kodėl pati nepabandėte įsikūnyti šiame sielonešyje? – paklausiau įniršusi.

Ieškotoja nustėro.

– Aš jums ne žiogas.

Nustebusi pakėliau antakius.

– Tai dar vienas mūsų žargonas, – paaiškino gydytojas. – Taip vadiname tuos, kurie pasirinkto sielonešio kūne neišbūna viso gyvenimo.

Aš supratingai linktelėjau. Mano buvusiuose pasauliuose šį reiškinį irgi savaip vadindavo, tiesa, kitaip, tačiau visur į tokias sielas buvo žiūrima paniekinamai. Taigi lioviausi uždavinėjusi ieškotojai beprasmius klausimus ir paklusniai išklojau, ką pavyko sužinoti.

– Jos vardas Melani Straider. Gimė Albukerkėje, Naujojoje Meksikoje. Pirmą kartą apie sielų invaziją sužinojo gyvendama Los Andžele. Kelerius metus sėkmingai slapstėsi negyvenamose vietovėse, kol sutiko... hmm... atleiskite, šioje vietoje atmintyje atsiranda balta dėmė, gal pabandysiu vėliau. Jai dvidešimt metų. Atvyko į Čikagą iš... – papurčiau galvą. – Keliavo keliais etapais, kartais ne viena. Vogtu automobiliu. Ji ieškojo pusseserės, vardu Šeron, tikėjosi, kad ji vis dar žmogus. Melani pastebėjo dar nespėjusią ką nors rasti ar su kuo nors susitikti. Bet... – nutilau išvydusi dar vieną akliną sieną. Įtempiau visas jėgas. – Manau... nors nesu tikra... kad ji kažkur paliko raštelį...

– Vadinasi, tikėjosi, kad jos kas nors ieškos? – godžiai paklausė ieškotoja.

– Taip... Jos tikrai... pasiges. Jei sutartoje vietoje ji nesusitiks su... – sugriežiau dantimis iš paskutiniųjų bandydama prasimušti pro iškilusią juodą sieną. Bergždžiai daužiausi į ją, kol iš įtampos kakta išrasojo smulkiais lašeliais. Ieškotoja su gydytoju stovėjo tylūs ir stengėsi man netrukdyti.

Pabandžiau nukreipti mintis kitur: dabar ausyse garsiai suriaumojo variklis – man dar nepažįstamas garsas. Kiekvieną kartą priartėjus kitos mašinos šviesoms, kraują įkaitindavo pliūpsnis adrenalino. Leidausi nešama atminties: štai jau brendu šaltomis miesto gatvėmis, slepiama nakties tamsos, einu pirmyn tik jai vienai žinomu keliu, galop atvesiančiu prie pastato, kur jie mane ir surado.

Ne mane – ją. Mano kūnas suvirpėjo.

– Nepersistenkite... – prabilo gydytojas.

– Ššš... – nutildė ieškotoja.

Mano protas sustingo ties baisaus suvokimo slenksčiu: deginama neapykanta ieškotojams viską užgožė ir plėtėsi toliau, kol mano pasąmonėje jie virto visišku blogiu, mirties pranašais. Vos galėjau tai ištverti, bet nesipriešinau, leidau tam jausmui galutinai mane užvaldyti ir vyliausi, kad taip susilpninsiu jos gynybą.

Įdėmiai stebėjau, kaip ji stengiasi pasislėpti, nors supranta, kad tai neįmanoma. Pieštuko nuolauža ant skiautelės popieriaus paskubom kažką brūkštelėja. Greitosiomis kyštelėja po durimis. Ne po atsitiktinėmis.

– Penktas aukštas, penktas koridorius, penktos durys – jos žinutė ten.

Ieškotojos delne atsirado nedidelis telefonas, pusbalsiu išbėrė keletą žodžių.

– Ji buvo įsitikinusi, kad pastatas saugus, – tęsiau aš. – Žinojo, kad jis negyvenamas. Ji nesuprato, kaip ją susekė. Ar jie rado Šeron?

Mano rankos iš siaubo pašiurpo it žąsies oda.

Klausimą uždaviau ne aš.

Kad ir ne mano ištarti, žodžiai nuskambėjo taip natūraliai, tarsi būčiau klaususi aš. Ieškotoja nieko neįtarė.

– Pusseserę? Ne, daugiau jokio žmogaus jie nerado, – atsakė ji, ir mano kūnas iškart atsipalaidavo. – Merginą pastebėjo įeinant į tą pastatą. Visi žinojo, kad jis negyvenamas, ir ją pamačiusiam piliečiui tai pasirodė įtartina. Jis pranešė mums, todėl pradėjome pastatą stebėti, laukėme, ar kas nors pasirodys. Kai tapo aišku, kad ji veikia viena, įsiveržėme vidun. Ar galite sužinoti sutartą susitikimo vietą?

Pabandžiau.

Kiek prisiminimų! Kokie spalvingi ir ryškūs! Pamačiau šimtus vietų, kuriose nebuvau buvusi, pirmąkart išgirdau jų pavadinimus. Namas Los Andžele, apsuptas išlakių medžių. Netoli prie Vinslou Arizonoje miško pievelė, joje pastatyta palapinė ir dega laužas. Nuošalus akmenuotas paplūdimys Meksikoje. Kažkur Oregone ola, kurios įėjimą slepia vandens uždanga. Palapinės, lūšnos, nemokšiškai sukaltos pastogės. Kuo toliau, tuo vardai ir vietovės darėsi vis miglotesni: arba ji nelabai gaudėsi, kur esanti, arba jai buvo vis vien.

Man, sielai, vardu Klajoklė, šie prisiminimai tiko tarsi būtų buvę mano pačios. Nuo jos skyriausi tik tuo, kad klajoklės dalią pasirinkau savo noru. Visi jos prisiminimai buvo užnuodyti baimės – būti pagautai. Ji ne klajojo, o bėgo.

Pajutau, kad dar kiek, ir imsiu jos gailėtis. Todėl sutelkiau dėmesį tik į savo užduotį. Man neįdomu, kur ji lankėsi anksčiau, svarbu, kur ketino eiti ir su kuo susitikti. Pabandžiau atrinkti prisiminimus, susijusius su Čikaga, tačiau prieš akis sukosi tik atsitiktiniai padriki vaizdai. Išplėčiau paiešką aprėpdama laiką ir vietą aplink Čikagą. Šaltis. Aiškiai pajutau šaltį ir keistą nerimą.

Kur ta vieta? Pabandžiau prasibrauti į priekį – ir vėl prieš akis iškilo siena.

Sunkiai atsidusau.

– Kažkur užmiestyje... parke... viename iš valstybinių parkų, toli nuo gyvenamų vietų. Ji anksčiau ten nėra buvusi, bet žino, kaip nusigauti.

– Ar greitai ji turėjo ten nuvykti? – paklausė ieškotoja.

– Greitai, – atsakiau. – Ar ilgai aš čia, šioje ligoninėje?

– Kūnas gijo devynias dienas, norėjome būti tikri, kad organizmas visiškai atsigavo, – pasakė gydytojas. – Įkūnijimo operacija buvo atlikta šiandien, dešimtą dieną.

Dešimt dienų. Mano kūnas suvirpėjo iš palengvėjimo.

– Per vėlu, – tariau, – susitikimo laikas praėjo. Ir dėl raštelio... jau per vėlu, – aiškiai pajutau savo sielonešės reakciją. Ji mėgavosi pergale. Leidau jos mintims virsti žodžiais, kad sužinočiau bent kruopelę tiesos. – Jo ten jau nebus.

– Jo? – sukruto ieškotoja. – Kas tas jis?

Juoda siena užsitrenkė man nespėjus atsitokėti, maža to, dabar agresyviau nei visada. Tik šįkart ji pavėlavo – mažytę sekundės dalį.

Ir vėl prieš akis iškilo tas veidas: nuostabiai gražus, aukso atspalvio oda, gelsvomis gijomis išmargintos akių rainelės. Jį regint mane apėmė keistai saldus, nenusakomas malonumas.

Nors šįkart apsauginė siena užsidarė pagiežingai trinktelėdama, bet, kaip jau sakiau, ne itin greitai.

– Džaredas, – atsakiau aš. Nespėjau įkvėpti, kai paskui šį vardą išsiveržė kita mintis – jos: – Džaredas saugus.

4 S K Y R I U S

SAPNAS

Čia per tamsu, kad būtų taip karšta, arba per karšta, jog būtų taip tamsu. Vienas su kitu niekaip nedera.

Susigūžiu tamsoje slėpdamasi už retų geltonųjų keimarių krūmokšnių, prakaitas srūte srūva, tarsi dykuma norėtų iš kūno išsiurbti paskutinę drėgmę. Jau praėjo penkiolika minučių, kai iš garažo išvažiavo automobilis. Viduje nedega jokios šviesos. Sustumiamieji vartai liko praviri maždaug per du colius, girdžiu, kaip viduje ūžia oro kondicionierius. Įsivaizduoju iš jo plūstant drėgną, vėsų orą ir nieko taip netrokštu, kaip atsidurti po tuo srautu.

Sugurgia pilvas. Spaudžiu jį ranka. Čia taip tylu, kad net kvėpavimas gali mane išduoti.

Aš tokia alkana.

Tik mane gena kitkas – tamsiame urve, toli nuo čia, alkiu kamuojasi dar viena būtybė. Tas kitas laukia vienas ankštoje kalnų oloje, tapusia mums laikinais namais. Ką jis darytų, jei negrįšiu? Kaip išgyventų? Aš jam kaip motina, ir ta motinystės našta tokiai kaip aš, neturinčiai nei žinių, nei patirties, nepakeliamai sunki. Jaučiuosi visiškai bejėgė. Džeimis alkanas.

Namas stovi atokiai, aplink nematyti jokių kitų pastatų. Pradėjau jį stebėti dar dieną, danguje plieskiant iki baltumo įkaitusiai saulei, taigi kiūtau čia jau ilgiau nei pusdienį. Prie namų nepastebėjau ir jokio šuns.

Nuo tupėjimo maudžia kojas. Atsistoju, bet kūprinuosi, kad neišlįsčiau virš krūmų. Netoli namo eina sena upės vaga, balta smėlio juosta, vos matoma žvaigždžių šviesoje. Kelyje nesigirdi jokių automobilių.

Žinau, kad grįžę jie iškart susigaudys, kas čia lankėsi. Pabaisos, atrodantys kaip nekalta penkiasdešimtmetį perkopusių sutuoktinių pora. Jie tiksliai žinos, kas aš, ir paieškos vėl prasidės. Vadinasi, iki tol jau turiu būti toli nuo čia. Tikiuosi, kad jie išvažiavo į miestą pasilinksminti ir grįš vėlai. Regis, šiandien penktadienis. Jie taip uoliai perėmė žmonių įpročius, kad beveik nesiskiria nuo mūsų. Kaip tik dėl to jie ir laimėjo.

Tvora aplink namą siekia juosmenį. Ją peršoku lengvai, tyliai. Kiemas žvyruotas, todėl atsargiai statau kojas, kad nesuklupčiau. Atsiduriu plytelėmis grįstoje terasoje užpakalinėje namo dalyje.

Žaliuzės neužtrauktos. Nors vieninteliai šviesuliai šią minutę yra žvaigždės, to užtenka, kad suprasčiau, jog name nieko nėra. Šeima gyvena gana spartietiškai, todėl pajuntu jiems savotišką dėkingumą. Tokiuose apytuščiuose kambariuose viskas matyti kaip ant delno. Tiesa, čia man irgi sunkiai pavyktų išlikti nepastebėtai, bet jei reikalai pasisuktų taip, kad prireiktų slapstytis, aišku kaip dieną, būčiau žuvusi.

Atsargiai praveriu tinklines duris nuo mašalų, tada stiklines laukujes. Abejos atsidaro be jokio garso. Slenkstį peržengiu tyliau už šmėklą, greičiau iš įpročio, nes esu tikra, kad namie nėra nė gyvos dvasios.

Vėsa. Dangiška palaima.

Virtuvė kairėje. Matau blizgant granitinius stalviršius.

Nusiimu nuo pečių drobinį krepšį ir puolu prie šaldytuvo. Trukteliu už rankenos, viduje iškart užsidega lemputė. Ši akimirka man išsitęsia iki amžinybės – tokia esu išalkusi. Apžilpinta šviesos iš pradžių nieko nematau, bet nelaukiu, kol apsipras akys, ir griebiu viską, kas pasitaiko po ranka.

Pienas, pjaustytas sūris, maisto likučiai plastikiniame indelyje. Viliuosi, kad tai tas patiekalas iš vištienos ir ryžių, kurį mačiau juos taisantis vakarienei. Dabar tai bus mūsų naktipiečiai.

Sultys, krepšelis obuolių, morkos – šitie išsilaikys iki ryto.

Skubu į maisto sandėliuką. Man reikia ilgai negendančių produktų.

Akys jau apsiprato, todėl šluoju lentynas ir viską iš eilės kemšu į krepšį. Mmm, sausainiai su šokoladu. Taip maga atplėšti pakelį, bet susitvardau. Vėl reikliai suurzgia pilvas, sugriežiu dantimis, kad jo negirdėčiau.

Krepšys sveria ranką, vos nulaikau. Šito mums užteks tik savaitei, net jei labai taupysime. Tik vargu ar pavyks ką sutaupyti, greičiausiai surysime viską iš karto ir tebesijausime alkani. Prisigrūdu pilnas kišenes javainių batonėlių.

Vos nepamiršau. Skubu prie praustuvės ir pripildau gertuvę. Tada pasilenkiu prie srovės ir godžiai geriu tiesiai iš čiaupo. Vanduo liejasi į tuščią skrandį keistai skambėdamas.

Viskas, daugiau čia nėra ko veikti. Staiga, nei iš šio, nei iš to, mane apima panika. Noriu kuo greičiau iš čia ištrūkti. Iš šios žudančios civilizacijos.

Eidama atgal žiūriu sau po kojomis ir svarstau, kaip reikės partempti tokį sunkų krepšį, todėl iškart nepamatau terasoje išdygusios tamsios žmogystos. Atitokstu tik suėmusi durų rankeną.

Girdžiu, kaip šešėlis pusbalsiu nusikeikia. Netikėtai užklupta suspiegiu it paskutinė kvailė. Apsisuku ir lekiu prie paradinių durų, nes viliuosi, kad jos nebus užrakintos, o jei taip – kad spyna lengvai pasiduos.

Bet nespėju žengti nė dviejų žingsnių, kai tvirtos, šiurkščios rankos sugriebia mane už pečių ir trūkteli į save. Tai ne moteris – būtų per daug didelė ir stipri. Kaip atsakas į mano mintis pasigirsta vyriškas sodrus bosas.

– Dar vienas garsas – ir tu lavonas, – grėsmingai suurzgia. Po kaklu pajuntu aštrų, šaltą plieną, ir kojos atsisako klausyti.

Nesuprantu. Man leidžia pasirinkti? Kas šitas siaubūnas? Negirdėjau, kad bent vienas iš jų kada nors būtų sulaužęs taisykles. Galvoje sukasi tik vienas galimas atsakymas.

– Pirmyn, – iškošiu pro dantis. – Daryk, ką privalai! Nenoriu būti šlykščiu parazitu!

Laukiu, kol peilis smigs man į gerklę, prisimenu mažą būtybę kalnų oloje ir širdis apsipila krauju, galvoje skamba vienas vardas: Džeimi, Džeimi, Džeimi. Kas bus su tavimi?

– Gudru, – sumurma vyras kažkur į šoną, tarsi kalbėtų ne su manimi. – Vadinasi, esi ieškotoja ir čia spąstai. Iš kur jie sužinojo? – jis atitraukia peilį man nuo gerklės, bet vietoje jo ant kaklo pajuntu tvirtą ranką.

Sugniaužia taip stipriai, kad vos galiu kvėpuoti.

– Kur kiti? – tardo nesiliaudamas smaugti.

– Aš čia viena! – gergždžiu. Negaliu išduoti Džeimio. Ką jis darys, jei aš negrįšiu? Jis mirs iš bado!

Alkūne smogiu tiesiai į saulės rezginį – žinau, kad tai skausminga. Vyro pilvo raumenys tvirti lyg plienas, kaip ir ranka. Labai keista. Tokius raumenis turi tie, kas priversti kasdien grumtis, kad išgyventų. Tik ne parazitai.

Nors trenkiu iš visų jėgų, jis nė krust. Apimta nevilties spiriu jam į kulkšnį. Šito jis nesitikėjo, todėl susverdėja. Pasinaudojusi tuo išsivaduoju iš jo gniaužtų, bet vyras greitas ir spėja sugriebti už krepšio. Geležiniai pirštai vėl suspaudžia man gerklę.

– Ar taikiesiems kūnų grobikams tu ne per smarki?

Nesuprantu, ką jis nori tuo pasakyti. Maniau, kad visi ateiviai vienodi. Tačiau kas žino – gal jie irgi turi savų pamišėlių?

Išsiriečiu ir bandydama ištrūkti imu draskytis kaip katė. Susmeigiu į ranką nagus, bet jam nė motais, tik dar tvirčiau sugniaužia man gerklę.

– Stovėk ramiai, antraip užmušiu, niekinga kūnų vagile. Prisiekiu!

– Tai žudyk, ko lauki?!

Staiga jis aikteli – nejau taip skaudžiai užvožiau?

Gniaužtai, spaudžiantys kaklą, atsilaisvina, jis paleidžia kaklą ir sukelia man plaukus. Štai ir viskas. Dabar perrėš gerklę. Įsitempiu laukdama mirties.

Tačiau pajuntu, kaip šiurkštūs, šilti jo pirštai slenka sprandu žemyn milimetras po milimetro čiuopdami odą.

– Negali būti, – suvapa jis.

Kažkas barkšteli ant grindų. Peilis? Jis išmetė peilį? Gal pavyktų jį paimti? Reikia pamėginti. Regis, girdėjau, kur tiksliai nukrito.

Vyras staigiai apsuka mane. Kažkas spragteli ir kairę akį apžilpina ryški šviesa. Aikteliu ir pabandau ištrūkti iš to akinamo rato. Jo ranka tvirčiau suima už plaukų ir kiek pasuka galvą į šoną. Dabar šviesa plieskia į dešinę akį.

– Negaliu patikėti, – šnabžda jis. – Tu žmogus.

Jis abiem delnais suima mano veidą. Nespėju atšokti į šalį, kai vyro lūpos tiesiog įsisiurbia į manąsias.

Akimirkai netenku žado. Dar niekas gyvenime nėra manęs bučiavęs. Taip bučiavęs. Aišku, tėvai kartais pakštelėdavo į skruostą ar kaktą, bet tai visai kas kita ir buvo taip seniai. Nemaniau, kad dar kada nors teks tai patirti. Taip apstulbstu, kad negaliu apsakyti, ką tuo metu jaučiu. Klaiki panika, siaubas, priešmirtinė adrenalino dozė ir... tas bučinys.

Sulenkiu koją ir iš visų jėgų trenkiu jam keliu.

Vyras sugargia iš skausmo ir paleidžia mane. Užuot bėgusi prie paradinio išėjimo, kaip jis tikėjosi, praneriu jam po ranka ir sprunku pro atviras užpakalines duris. Viliuosi, kad būsiu už jį greitesnė net su tokiu nešuliu. Girdžiu, kaip jis vis dar stena ir aimanuoja. Dabar sėkmė mano pusėje. Aš gerai žinau kelią ir nepaliksiu jokių pėdsakų, tamsoje jis manęs tikrai neras. Ir maisto nepalikau – puiku. Tik javainių batonėlius išbarsčiau. Gaila.

– Palauk! – išgirstu šaukiant pavymui.

„Užsičiaupk“, – galvoju bėgdama.

Jis vejasi. Balsas artėja.

– Aš jiems nepriklausau!

„Kurgi ne.“ Žiūriu vien į smėlį po kojomis ir lekiu iš visų jėgų. Tėvas sakydavo, kad bėgioju kaip gepardas. Pati eikliausia lengvaatlečių komandoje, valstijos čempionė. Kaip seniai tai buvo – dar prieš pasaulio pabaigą.

– Paklausyk! – rėkia jis visa gerkle. – Sustok! Aš galiu įrodyti! Tik sustok, maldauju! Pažvelk į mane!

„Nė už ką.“ Išsuku iš senvagės ir skuodžiu dykuma nardydama tarp algarobų.

– Nemaniau, kad išgyveno dar kas nors iš mūsų! Prašau, man reikia su tavimi pasikalbėti!

Nustebau – jis jau netoli.

– Atleisk, kad pabučiavau tave! Aš tikras kvailys! Tiesiog taip ilgai buvau vienas!

– Užsičiaupk, – sumurmu pusbalsiu, bet neabejoju, kad jis girdi. Vyras jau visai šalia. Manęs dar niekas nėra pralenkęs. Dumiu pirmyn kiek įkabindama.

Jis irgi. Tai suprantu iš sunkaus, trūkčiojančio kvėpavimo per kelias pėdas už nugaros.

Tvirtas kūnas atsitrenkia į mane, todėl griūvu lyg pakirsta. Burnoje sugrikši smėlis. Regis, ant manęs užvirto visas kalnas ir prislėgė taip, kad negaliu kvėpuoti.

– Palauk. Tik minutėlę, – šniokščia jis.

Vyras nuslenka nuo manęs ir apverčia aukštielninką. Apžergia per krūtinę ir keliais prispaudžia rankas prie žemės. Mano maistas. Jis jį sutraiškys! Sugriežiu dantimis ir pradedu pasiutusiai rangytis – turiu žūtbūt išsilaisvinti.

– Palauk! Žiūrėk, žiūrėk! – padrikai beria žodžius. Tada iš kelnių kišenės ištraukia nedidelį cilindrą. Tamsą perskrodžia šviesos spindulys.

Jis nukreipia žibintuvėlį sau į veidą.

Dirbtinėje šviesoje jo oda atrodo geltona, abipus ilgos, plonos nosies išryškėja atsikišę skruostikauliai, smakras kampuotas. Jis šypsosi, lūpos virtusios plonyte linija, bet matau, kad kaip vyro jos gana storos. Antakiai ir blakstienos išblukę nuo saulės.

Tačiau jis man rodo visai ne tai.

Jo akys, dabar ochros spalvos, blizga tik tiek, kiek gali blizgėti žmogaus akys. Jis pavedžioja spindulį nuo kairės akies prie dešinės.

– Matai? Matai? Aš toks kaip tu.

– Parodyk kaklą, – sakau įtariai. Nė už ką nepatikėsiu, kad čia ne spąstai. Nors nesuprantu, kas dabar vyksta, esu tikra, kad tai apgaulė. Išsigelbėti nėra jokios vilties.

Jo lūpos persikreipia.

– Gerai... tik kam to reikia? Ar neužtenka akių? Juk matai, kad aš ne vienas iš jų.

– Kodėl nenori parodyti kaklo?

– Nes jis su randu, – prisipažįsta vyras.

Vėl pabandau išslysti iš po jo, bet rankos tik dar stipriau primygia mano pečius prie žemės.

– Pats pasidariau tą randą, – paaiškina jis. – Tikiuosi, išėjo pakenčiamas, nes skausmas buvo pragariškas. Kaip matai, aš neturiu tokių gražių plaukų, kad galėčiau prisidengti kaklą. Su randu lengviau išlikti nepastebėtam.

– Nulipk nuo manęs.

Jis kiek padvejoja, tada lengvai, nepasiremdamas strykteli ant kojų. Ištiesia man ranką.

– Prašau, nepabėk. Ir... hm... nespirk daugiau man į tarpkojį.

Aš guliu kaip gulėjusi. Jei bandysiu sprukti, jis mane pagaus.

– Kas tu? – sušnibždu.

Vyras plačiai nusišypso.

– Mano vardas Džaredas Houvas. Jau dveji metai, kai nesu kalbėjęs su jokiu žmogumi, nenuostabu, kad pasirodžiau tau kiek trenktas. Prašau, pamiršk tai ir... pasakyk, kuo tu vardu.

– Melani, – vos girdimai ištariu.

– Melani, – pakartojo jis. – Nemoku apsakyti, kaip džiaugiuosi tave sutikęs.

Stipriai spaudžiu savo krepšį ir nenuleidžiu nuo vyro akių. Vis dar ištiesęs ranką jis lėtai lenkiasi prie manęs.

Suimu ją.

Tą akimirką, kai susiliečia mudviejų pirštai, suprantu, kad tikiu juo.

Jis padeda man atsistoti, bet rankos nepaleidžia.

– Ką toliau darysime? – atsargiai paklausiu.

– Negalime ilgam čia likti. Ar grįši su manimi į tą namą? Palikau savo krepšį. Daugiau man ten nėra ko veikti – ištuštinai šaldytuvą pirma manęs.

Papurtau galvą.

Regis, jis supranta, kaip arti ribos esu, kiek nedaug reikia, kad palūžčiau.

– Tada palauk manęs čia, gerai? – švelniai taria. – Aš greitai grįšiu. Mums reikės daugiau maisto.

– Mums?

– Nejau manai, kad leisiu tau dingti? Seksiu paskui tave kad ir kur eitum, nori tu to ar ne.

Aš irgi nenoriu su juo skirtis.

– Aš... – kaip galiu nepasitikėti kitu tikru žmogumi? Juk mes kaip viena šeima, abu priklausome baigiančiai išnykti rūšiai. – Aš skubu. Kelias tolimas ir... manęs laukia Džeimis.

– Tu ne viena, – susipranta jis. Pirmą kartą vyro balsas tampa neryžtingas.

– Jis mano brolis. Jam tik devyneri. Likęs vienas labai bijo. Praeis pusė nakties, kol grįšiu. Tikriausiai galvoja, kad mane pagavo. Ir... jis labai alkanas, – tarsi patvirtindamas mano mintį pilvas garsiai suurzgia.

Tai išgirdęs Džaredas šypteli, linksmiau nei pirma.

– Galiu pavežti.

– Pavežti?

– Susitarkim taip: tu palauki manęs čia, aš parūpinu daugiau maisto ir tada savo džipu nuvešiu tave kur tik panorėsi. Vis greičiau nei bėgte, kad ir kaip dumtum.

– Turi automobilį?

– Žinoma. Manai, tokią tolybę atpėdinau pėsčiomis?

Pagalvoju apie tas šešias valandas, kurias keliavau iki čia, ir susiraukiu.

– Nespėsi mirktelėti, kai būsime pas tavo brolį, – pažada jis. – Stovėk čia ir niekur neik, gerai?

Linkteliu.

– Ir būk gera, suvalgyk ką nors. Nenoriu, kad tavo gurgiantis pilvas mus išduotų, – nusišypso jis. Apie akis susimeta mielos raukšlelės.

Mano širdis stipriai sutvaksi. Žinau, kad lauksiu jo čia visą naktį, ir dvi, ir tris, tiek, kiek reikės.

Vyras tebelaiko suėmęs mano ranką. Pamažu atgniaužia pirštus, bet nenuleidžia nuo manęs akių. Žengia žingsnį atgal ir sustoja.

– Tik prašau, nespirk dar kartą, – sako lenkdamasis prie manęs. Švelniai suima smakrą ir pabučiuoja dar kartą. Dabar pajuntu visą bučinio saldybę, gerte geriu ją iš jo lūpų. Jos švelnesnės nei rankos ir karštesnės už dar naktį neatvėsusią dykumą. Man pakerta kojas. Nevalingai ištiesiu rankas ir paliečiu jo šiltus, apšepusius skruostus, pirštus sukišu į šiurkščius plaukus. Apkabinu per kaklą ir užčiuopiu po pakaušiu iškilų rumbą.

Sušunku.

Pabudau šlapia nuo prakaito. Pirštus laikiau ant savo kaklo ir bandžiau rasti randą, likusį po įkūnijimo. Plonytę, vos užčiuopiamą rausvą liniją. Vaistai, kuriais patepė gydytojas, puikiai atliko savo darbą. Pjūvis beveik nematomas.

Visai kitoks nei prastai sugijęs Džaredo randas, kurio neįmanoma nuslėpti.

Spustelėjau šalia lovos įtaisytą jungiklį ir uždegiau šviesą. Palaukiau, kol atgausiu kvapą ir liausis daužytis širdis – per daug tikroviškas buvo sapnas.

Naujas, bet nedaug kuo skyrėsi nuo kitų sapnų, neduodančių man ramybės pastaraisiais mėnesiais.

Ne, tai ne sapnas. Tai neabejotinas prisiminimas.

Lūpas degino Džaredo bučinys. Rankos prieš mano valią išsitiesė ir pradėjo naršyti po susiglamžiusią paklodę tarsi kažko ieškodamos ir nerasdamos. Tada nusviro, tokios tuščios ir suglebusios. Nevilties iškankintą širdį pervėrė neapsakomas skausmas.

Akyse ėmė tvenktis ašaros. Tankiau sumirkčiojau, kad nepravirkčiau. Nežinau, kiek dar įstengsiu visa tai ištverti. Kaip galima išgyventi šiame pasaulyje, šiuose kūnuose, kurių atmintis tokia didelė ir stipri, kad neišsitenka praeityje? Ką daryti su jų jausmais, kurių neištrina nei laikas, nei erdvė, kurie užvaldo taip, kad galiausiai pati nesuprantu, ką jaučiu aš.

Žinojau, kad rytoj jausiuosi išsekusi, bet po šio sapno išlakstė visi miegai. Prireiks kelių valandų, kol aprimsiu. Išnaudosiu šį laiką, kad atlikčiau savo pareigą. Gal tai padės nukreipti mintis nuo dalykų, apie kuriuos anksčiau retai susimąstydavau.

Išsiropščiau iš lovos ir nušlitiniavau prie kompiuterio. Išskyrus jį, stalas buvo visiškai tuščias. Po kelių sekundžių ekranas nušvito, dar kelias užtrukau, kol atsidariau elektroninį paštą. Nesunkiai radau ieškotojos adresą, nes adresų knygelėje tebuvo keturi asmenys: ieškotoja, gydytojas, naujasis darbdavys ir jo žmona, mano guodėja.

„Kartu su mano sieloneše Melani Straider buvo dar vienas žmogus.“

Pradėjau laišką nesivargindama pasilabinti.

„Jos brolis. Jis vardu Džeimis Straideris.“

Rašydama suvokiau, kaip stipriai ji kontroliuoja savo atmintį, ir mane trumpam apėmė panika. Praėjo tiek laiko, o aš nė neįtariau ją turint brolį, ir ne dėl to, kad jis nebūtų rūpėjęs, kaip tik priešingai, prisiminimus apie brolį ji saugojo taip atkakliai, nuožmiau nei visas kitas paslaptis. Ar ji turi dar svarbesnių paslapčių ir už šią? Tokių šventų, kad net sapnuose neaptinku užuominų apie jas? Nejau ji tokia stipri? Perduodant likusią informaciją mano pirštai drebėjo.

„Spėju, kad dabar jis paauglys. Gal trylikos. Jie gyveno laikinoje stovyklavietėje, regis, kažkur į šiaurę nuo Keiv Kriko, Arizonoje. Bent jau prieš kelerius metus. Galite palyginti žemėlapį su tomis linijomis, kurias buvau prisiminusi anksčiau. Jei sužinosiu ką nors dar, iškart pranešiu.“

Išsiunčiau laišką ir tą pačią akimirką mane sukaustė baimė.

„O, Viešpatie! Tik ne Džeimis!“

Jos balsas galvoje suskambo taip aiškiai, tarsi pati būčiau suvaitojusi balsu. Nugara perbėgo šiurpas.

Kol bandžiau atgauti savitvardą, mane apėmė liguistas noras vėl kreiptis į ieškotoją ir atsiprašyti, kad prirašiau kliedesių. Prisipažinti, kad rašiau pusiausnūda, nelabai skirdama sapną nuo tikrovės, ir neapsižiūrėjusi išsiunčiau tą laiškelį.

Tik tas noras buvo ne mano.

Išjungiau kompiuterį.

„Nekenčiu tavęs“, – galvoje suurzgė balsas.

– Tai gal išnyksi? – atšoviau balsu. Supratusi, kad vėl kalbuosi su ja, sudrebėjau.

Pirmosiomis mano buvimo čia akimirkomis ji su manimi nebendravo. Akivaizdu, kad bėgant laikui ji vis stiprėja. Kaip ir jos sapnai.

To užteko, kad apsispręsčiau, – rytoj būtinai turiu apsilankyti pas guodėją. Vos apie tai pagalvojau, iš akių pabiro nusivylimo ir pažeminimo ašaros.

Grįžau į lovą, veidu įsikniaubiau į pagalvę ir pasistengiau apie nieką negalvoti.

5 S K Y R I U S

PAS GUODĖJĄ

Mindžikavau ant guodėjos kabineto slenksčio ir nesiryžau žengti vidun.

– Sveika, Klajokle! Užeikite, sėskitės. Jauskitės kaip namie.

Ji nusišypsojo, veikiau kilstelėjo lūpų kampučius. Pakankamai gerai išmaniau žmonių mimiką: keli mėnesiai stebint veido išraiškas, kartais tik nuspėjamas ar intuityviai pajuntamas, nepraėjo veltui – galėjau perprasti ir įvardyti net menkiausią raumenų krustelėjimą. Supratau, kad mano drovumas jai atrodė juokingas, tačiau kartu jautėsi nejaukiai matydama mano užslėptą nenorą bendrauti.

Tyliai atsidusau supratusi, kad pokalbio neišvengsiu, ir įžengiau į nedidelį ryškiai dažytą kabinetą. Atsisėdau į minkštą raudoną fotelį – savo mėgstamiausią, nes stovėjo toli nuo guodėjos krėslo.

Ji stipriai susičiaupė.

Kad išvengčiau guodėjos žvilgsnio, pasisukau į pravirą langą ir įsispoksojau į dangumi plaukiančius debesis. Vėjas atnešė sūrsvą vandenyno kvapą.

– Nuo mūsų paskutinio susitikimo prabėgo nemažai laiko, ar ne, Klajokle?

Mudviejų akys susitiko ir aš kaltai nulenkiau galvą.

– Palikau jums žinutę. Juk paaiškinau, kodėl anąkart negalėjau susitikti. Vienam studentui turėjau skirti daugiau laiko, nei tikėjausi...

– Žinau, – ji vėl šykščiai vyptelėjo. – Gavau jūsų žinutę.

Guodėja, jau pagyvenusi moteris, buvo gana išvaizdi. Plaukų nedažė, todėl su amžiumi jie įgavo šviesų sidabrinį atspalvį, greičiau baltą nei žilą, ilgas sruogas nešiojo laisvai surištas į uodegėlę. Akys spindėjo ypatinga žalia spalva, tokių nemačiau turint kurį nors kitą.

– Aš atsiprašau, – sumurmėjau, nes ji nenuleido nuo manęs akių – laukė atsakymo.

– Gerai, pamirškim. Suprantu, jums nelengva pas mane lankytis. Visada sunku pripažinti, kad neišsiverti be guodėjo. Juk anksčiau jums manęs neprireikė, ar ne? Ir jus tai gąsdina.

Sėdėjau bukai įbedusi akis į grindis.

– Taip, guodėja.

– Juk prašiau vadinti mane Kete.

– Taip, Kete.

Moteris skambiai nusijuokė.

– Matau, kad vis dar nepriprantate prie žmonių vardų, ar ne, Klajokle?

– Ne. Jei atvirai, man tai panašu... į kapituliaciją.

Pakėliau galvą ir pamačiau ją lėtai linktelint.

– Galiu suprasti, kodėl jums – ypač jums – taip atrodo.

Tai išgirdusi garsiai gurktelėjau seiles ir vėl įsispoksojau į grindis.

– Gerai, pakalbėkime apie ką nors lengviau, – nusileido Ketė. – Ar jums patinka jūsų darbas?

– Taip, – ši tema išties buvo „lengvesnė“. – Prasidėjo naujas semestras. Maniau, kad bus nuobodu vėl kartoti tą patį kursą, bet ne, iki šiol nenusibodo. Ateina kiti studentai, užduoda naujų klausimų, taigi...

– Kurtas apie jus labai gerai atsiliepia. Sako, jūsų paskaitos – vienos populiariausių universitete.

Išgirdus tokį pagyrimą skruostus nudažė švelnus raudonis.

– Džiugu girdėti. Kaip laikosi jūsų partneris?

– Kurtui gerai sekasi, dėkui. Mūsų sielonešiai, atsižvelgiant į jų amžių, yra puikios formos. Manau, mudviejų laukia ilgas ir gražus gyvenimas.

Man buvo smalsu, ar atėjus tam laikui, ji liks šiame pasaulyje ir įsikūnys kitame žmoguje sielonešyje, ar išvyks. Tačiau privengiau užduoti klausimą, galintį pokalbį pasukti prie ankstesnės temos.

– Man patinka dėstyti, – pasakiau, užuot paklaususi. – Šis darbas panašus į tą, kuo užsiėmiau Reginčiųjų jūržolių planetoje, todėl ir sekasi geriau, nei būčiau pasirinkusi visai kitą profesiją. Aš dėkinga Kurtui, kad pasikvietė pas save.

– Jie taip pat negali atsidžiaugti jumis, – šiltai nusišypsojo Ketė. – Ar žinote, kiek mažai istorijos profesorių gali pasigirti tuo, kad gyveno dviejose planetose?! O keliose jūs gyvenote – beveik visose! Net Ištakose! Šioje planetoje nėra tokios mokymo įstaigos, kuri nenorėtų jūsų nuvilioti. Užtat Kurtas ir apkrovė jus darbais, kad neturėtumėte laiko nė pagalvoti apie perėjimą kitur.

– Garbės profesorių, – pataisiau ją.

Ketė nusišypsojo ir tuoj sunkiai atsiduso. Šypsena dingo.

– Taip seniai buvote pas mane, kad pamaniau, jog jūsų bėdos savaime išsisprendė. Bet paskui pagalvojau, kad gali būti ir priešingai: nesilankote, nes reikalai tik blogėja.

Žiūrėjau į savo rankas ir tylėjau.

Jos buvo šviesiai rudos – tas įdegis niekada nenusitrins, nesvarbu, būsiu saulėje ar ne. Ant kairės rankos, tiesiai virš riešo, tamsavo apgamas. Nagus visuomet kerpuosi trumpai. Nemėgstu ilgų, nes tokie man atrodo grėsmingi. Be to, mano pirštai ir taip ilgi ir ploni, tad su ilgais nagais jie atrodytų keistokai. Net žmogui.

Tylą nutraukė Ketė.

– Jei gerai suprantu, mano intuicija neapvylė.

– Ketė... – lėtai ištariau. – Kodėl pasivadinote žmogaus vardu? Ar taip jaučiatės... vientisesnė? Su savo sieloneše, turiu omenyje.

Norėjau to paties pasiteirauti ir apie Kurtą, tačiau nutylėjau, nes supratau, kad tai asmeniška. Būtų negarbinga klausti ne Kurto, o ko nors kito, – net jo žmonos. Būgštavau, ar ir taip nebūsiu peržengusi padorumo ribos, tačiau guodėja tik nusijuokė.

– Ką jūs, Klajokle, žinoma, ne! Ar aš jums nepasakojau? Hm. Gal ir ne, matote, toks jau mano darbas – daugiau klausytis, o ne kalbėti. Daugumai sielų, su kuriomis bendrauju, nereikia tokios pagalbos kaip jums. Ar žinote, kad į šią planetą atvykau viena pirmųjų? Žemės gyventojai tada nė neįtarė, jog įsiveržėme. Mus supo vien žmonės. Keletą metų mudu su Kurtu privalėjome apsimesti savo sielonešiais. Nors artimiausios teritorijos jau buvo mūsų, vis tiek reikėjo būti atsargiems – niekada nežinojai, kada šalia gali atsirasti žmogus. Taigi aš tapau Kete. Beje, ankstesnis mano vardas buvo iš keturiolikos žodžių ir gražiai jo nesutrumpinsi, – šyptelėjo moteris.

Saulės apšviestos jos akys sutvisko ir ant sienos šoktelėjo sidabriškai žalias atspindys. Akimirkai smaragdinės akių rainelės sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis.

Tiesą sakant, nė neįtariau, kad ši švelni, maloni moteris buvo viena pirmųjų užkariautojų. Tik po minutės tai suvokiau. Pažvelgiau į ją nustebusi, net su tam tikra pagarba. Anksčiau niekada rimtai nežiūrėjau į guodėjus, tiesiog neturėjau su jais jokių reikalų. Tik silpnos, vidinių prieštaravimų draskomos sielos turėdavo guodėjus, todėl gėdinausi, kad dabar pati tokia tapau. Sužinojusi Ketės istoriją pasijutau daug drąsiau. Ji gerai žinojo, kokie stiprūs yra žmonės.

– Ar jums nebuvo sunku apsimesti viena iš žmonių? – paklausiau.

– Ne, nelabai. Matai, įsikūnijus žmoguje sielonešyje prie daug ko teko priprasti – tada mums viskas buvo nauja. Ypač jausmai... Jie tokie stiprūs ir įvairūs... Todėl iš pradžių įstengėme mėgdžioti vien įprastą elgseną.

– O Kurtas... Likote gyventi su savo sielonešės sutuoktiniu? Net kai planeta buvo visiškai užkariauta?

Šis klausimas palietė jautrią temą. Ketė iš karto tai suprato. Ji patogiau įsitaisė kėdėje: susikėlė kojas ir parietė po savimi. Susimąsčiusi įbedė akis į vieną tašką kažkur man virš galvos.

– Taip, aš pasirinkau Kurtą, kaip ir jis mane. Iš pradžių, aišku, toks pasirinkimas buvo užduoties dalis. Mus daug kas siejo, beveik visą laiką praleisdavome kartu, dalijomės pavojais, ir tai mudu labai suartino. Kurtas, kaip universiteto rektorius, turėjo ryšių. Mūsų namuose buvo įkūnyta daug sielų. Garsėjome kaip svetingi šeimininkai, nuolat rengdavome pobūvius, arbatėles, vakarėlius, pas mus lankydavosi daug žmonių. Jie išeidavo jau tapę mūsų rūšies individais. Dirbti reikėjo tyliai ir greitai, juk žinote, kokie tie žmonės agresyvūs. Gyvenome suvokdami, kad bet kurią akimirką galime žūti. Baimė ir jaudulys buvo kasdieniai mūsų palydovai. Tiek kartu patyrę, su Kurtu nusprendėme nesiskirti ir po to, kai pavojaus nebebuvo ir nereikėjo slapstytis. Aišku, nenorėdama jūsų dar labiau trikdyti, galėčiau sumeluoti ir pasakyti, kad tai ir buvo svarbiausia priežastis. Tačiau... – ji papurtė galvą, nugrimzdo krėsle ir įsmeigė į mane skvarbias akis. – Per tiek tūkstantmečių žmonės taip ir neperprato, kas yra meilė. Ar ji egzistuoja materialioje plotmėje ar dvasinėje? Ar ji randasi atsitiktinai, ar skirta mums likimo? Kodėl iš pažiūros idealios poros išsiskiria, o dvi priešingybės puikiai sutaria ir pragyvena ilgus metus? Lygiai kaip ir jie, aš nežinau atsakymo. Meilė tiesiog yra, ir viskas. Mano sielonešė mylėjo Kurto sielonešį, ir ši meilė nemirė net pasikeitus sąmonei.

Guodėja įdėmiai mane nužvelgė ir pamačiusi, kad gūžiuosi, vos vos susiraukė.

– Melani vis dar ilgisi Džaredo, – konstatavo ji.

Visai to nenorėdama linktelėjau.

– Jūs ilgitės jo.

Užsimerkiau.

– Ar tie sapnai kartojasi?

– Kiekvieną naktį, – sumurmėjau.

– Papasakokite man juos, – guodėjos balsas buvo švelnus, įtikinamas.

– Nenoriu apie tai galvoti.

– Žinau. Bet pabandykite. Tai gali padėti.

– Kaip? Kaip gali padėti, jei papasakosiu, kad jo veidą matau kiekvieną kartą, kai tik sumerkiu akis?! Kad prabundu ir verkiu, nes jo nėra šalia! Kad tie prisiminimai tokie stiprūs, jog jau negaliu atskirti, kurie jos ir kurie mano!

Tai išrėkusi taip staigiai susičiaupiau, kad net dantys kaukštelėjo.

Ketė išsitraukė iš kišenės baltą nosinaitę ir ištiesė ją man. Aš nepajudėjau, todėl ji pati atsikėlė, priėjo prie manęs ir padėjo nosinaitę ant kelių. Tada prisėdo ant fotelio atkaltės. Jaučiau, kad ji laukia.

Dar kokią minutę kiūtojau nejudėdama. Tada niršdama sugriebiau mažą keturkampę audinio skiautelę ir nusišluosčiau akis.

– Nekenčiu ašarų.

– Pirmaisiais metais verkia visi. Žmogiški jausmai dažnai būna nepakeliami. O dėl ašarų... visi mes esame truputį vaikai, norime to ar ne. Pavyzdžiui, aš verkdavau kaskart, kai pamatydavau gražų saulėlydį. Kartais paragavusi riešutų sviesto, – ji paglostė man galvą, švelniai perbraukė už ausies užkištą plaukų sruogą.

– Tokie gražūs blizgantys plaukai, – pastebėjo ji. – Kiekvieną kartą, kai čia ateinate, jie vis trumpesni. Kodėl? Nemėgstate ilgų plaukų?

Sėdėjau šlapia nuo ašarų, varvančia nosimi ir supratau, kad nesugebėsiu oriai gintis. Iki šiol sakydavau, kad taip lengviau juos prižiūrėti, bet daugiau meluoti nenorėjau. Galų gale atėjau išsikalbėti ir pasiguosti – turiu pagaliau su tuo susidoroti!

– Ją tai erzina. Jai patinka ilgi plaukai.

Keista, Ketė nenustebo. Guodėja puikiai išmanė savo profesiją. Prabilo tik po minutės ir klausimas veikiau priminė užuominą.

– Jūs... Ji... ji vis dar... egzistuoja?

Pasiryžau iškloti viską. Tik balsu ištarta tiesa pasidarė dar baisesnė.

– Kada pati to nori. Mūsų istorija jai neįdomi, todėl dažniausiai nurimsta tada, kai dirbu. Bet aš vis tiek ją jaučiu. Kartais taip pat tikroviškai kaip save pačią, – baigiau jau šnabždėdama.

– Klajokle! – sušuko baisėdamasi Ketė. – Kodėl man nepasakėte, kad taip blogai?! Ir kiek tai tęsiasi?

– Kasdien vis blogiau. Užuot išnykusi, ji tik stiprėja. Vis dėlto nesijaučiu taip prastai, kaip mano gydytojo pasakotu atveju. Pamenate, minėjau jums Keviną? Ji neužvaldys mano sąmonės. Neleisiu jai to padaryti! – vos nespiegiau. – Niekada!

– Žinoma, kad taip neatsitiks, – patikino guodėja. – Žinoma, kad to neleisite. Tačiau jei taip... kenčiate, turėjote pasisakyti man anksčiau. Reikia parodyti jus gydytojui.

Buvau taip susijaudinusi, kad ne iš karto supratau, apie ką ji kalba.

– Gydytojui? Norite perkelti mane į kitą sielonešį?

– O jei ir taip, Klajokle, tokio jūsų žingsnio niekas nepasmerktų. Tai suprantama, jei šis sielonešis pasirodė esąs su trūkumais...

– Su trūkumais? Ji nėra su trūkumais. Tai aš su trūkumais. Aš per silpna šiam pasauliui! – nebegalėdama ilgiau tverti tokio pažeminimo veidą užsidengiau delnais. Iš akių vėl paplūdo ašaros.

Ketė apkabino mane per pečius. Iš paskutiniųjų stengiausi susitvardyti, todėl nenumečiau jos rankos, nors šis jos gestas man pasirodė per daug intymus.

Melani tai irgi nepatiko, tiksliau – ateivio prisilietimas jai buvo koktus.

Be abejo, dabar Melani atgijo, buvo patenkinta kaip niekada, nes galų gale pripažinau jos galią. Džiūgavo nesislėpdama. Man visada būdavo sunkiau ją sutramdyti, kai užvaldydavo jausmai kaip dabar.

Pasistengiau nusiraminti – privalau jai parodyti, kur jos vieta.

„Tai mano kūnas, tai tu užėmusi mano vietą.“ Mintis buvo silpna, bet gana aiški. Mano reikalai nekokie, jeigu ji jau tokia stipri, kad gali kalbėtis su manimi kada panorėjusi. Jaučiausi bjauriai, kaip pirmosiomis prabudimo minutėmis.

„Tu įsibrovėlė. Nešdinkis iš mano kūno.“

„Niekada.“

– Ak, Klajokle, žinoma, ne. Jūs nesate silpna, ir mes abi tai puikiausiai žinome.

– Hm.

– Paklausykite manęs. Jūs stipri. Stebėtinai stipri. Mūsų rūšies individai dažniausiai nedaug skiriasi vienas nuo kito, bet jūs esate išimtis. Jūs daug pranašesnė už kitus. Tokia drąsi, kad negaliu nesistebėti. Ankstesni jūsų gyvenimai tai tik patvirtina.

Ankstesni gal ir patvirtina, bet šis?! Kur dabar dingo mano stiprybė?

– Žmonių asmenybės daug ryškesnės už mūsų, – tęsė Ketė. – Jos labai įvairios, vienos daug galingesnės už kitas. Esu tikra, kad jei į Melani būtų įsikūnijusi kita siela, ta mergina ją būtų sunaikinusi per kelias dienas. Nežinau, ar tai atsitiktinumas ar likimas, bet man regis, kad šį kartą stipriausia iš sielų buvo įkūnyta į stipriausią iš žmonių.

– Ir šis atvejis tikrai nėra naudingas sieloms, ar ne?

Guodėja suvokė nepageidaujamą mano žodžių potekstę.

– Ji nelaimėjo, Klajokle. Jūs esate ši miela būtybė, sėdinti šalia manęs. Ji tik šešėlis toliausioje jūsų sąmonės kertelėje.

– Ji kalbasi su manimi, Kete. Ji tebeturi savų minčių ir paslapčių.

– Bet nekalba už jus, ar ne? Abejoju, ar aš jūsų vietoje būčiau galėjusi pasakyti tiek daug.

Aš nutylėjau. Jaučiausi siaubingai.

– Manau, turėtumėte pagalvoti apie persikūnijimą.

– Kete, jūs ką tik sakėte, kad kitą sielą ji sunaikintų. Nežinau, ar galima tikėti jūsų žodžiais, veikiausiai jūs tik dirbate savo darbą ir stengiatės mane paguosti. Bet jeigu ji iš tikrųjų tokia stipri, ar sąžininga įkūnyti ją į kitą sielonešį vien dėl to, kad man nepasisekė jos užvaldyti? Kokiai sielai užkrautumėte tokią naštą?

– Mieloji, pasakiau tai ne todėl, kad norėčiau jus paguosti.

– Tada kodėl?

– Nemanau, kad šis sielonešis būtų panaudotas dar kartą.

– O!

Nugara perbėgo šiurpas. Ši mintis pribloškė ne mane vieną.

Iš karto atmečiau tą mintį. Aš ne iš tų, kurie nebaigia, ką yra pradėję. Ankstesnėje planetoje, Reginčiųjų jūržolių, kaip ją čia vadino, pragyvenau daugybę ilgų sukimosi aplink Saules ciklų, ir visą tą laiką kantriai laukiau. Nors augti viename lopinėlyje įgriso iki gyvo kaulo, nepaisant to, kad reginčių piktžolių gyvenimas matuojamas šios planetos šimtmečiais, aš nepalikau savo sielonešio, kol jis buvo gyvas. Antraip tai būtų buvę negarbinga ir nedora. Taip pasielgusi būčiau paneigusi pačią sielų būties esmę. Kiekvieną pasaulį mes stengėmės padaryti geresnį – tokia esminė sielų taisyklė, antraip nenusipelnytume juose gyventi.

Ir mes išties buvome geresnės. Kad ir ko imdavomės, viską padarydavome greičiau, gražiau ir taikiai. O žmonės... Jie išsiskyrė žiaurumu ir nežabotu pykčiu, vieni kitus žudė taip dažnai, kad veikiai tai tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Ką jau kalbėti apie tuos šiurpius kankinimo būdus, kuriuos sugalvojo žmonija, ir tai tik per kelis pastaruosius tūkstantmečius! Mane apimdavo siaubas net klausantis glaustų ataskaitų. Karai griaudėjo beveik visuose žemynuose. Teisėtos, kruopščiai suplanuotos ir negailestingos masinės žudynės. Tie, kurių tai nelietė, gyveno sau taikiai ir sočiai, apsimesdami, kad nemato, jog kaimynystėje iš bado ir nuo kančių miršta milijonai. Nors planetoje gausu išteklių, juos dalijo toli gražu ne po lygiai. Tačiau blogiausia, kad jų palikuonys – jaunoji karta, kurią mano rūšis kone garbino dėl jų pažadų, – per daug dažnai tapdavo siaubingų nusikaltimų aukomis. Ir žūdavo ne tik nuo svetimų rankos, bet ir nuo tų, kuriems buvo patikėta jais rūpintis. Dėl žmonių aplaidumo, besaikio godumo ir klaidų visas Žemės rutulys atsidūrė pavojuje. Nė vienas, palyginęs dabartinį pasaulį su buvusiu, nepaneigs, kad planeta mūsų dėka pasidarė geresnė.

„Išžudote ištisas rūšis ir dėl to manote esą verti pagyrimo.“

Mano rankos susigniaužė į kumščius.

„Nepamiršk, kad galiu tave sunaikinti“, – priminiau jai.

„Tad ko lauki? Pirmyn!“

Aš, lygiai kaip ir Melani, gąsdinau apgaulingai.

Ji buvo įsitikinusi, kad nebijo mirties – juk tada šoko į lifto šachtą. Tačiau tą sykį mergina buvo apimta panikos ir neturėjo kitos išeities. Visai kas kita mąstyti apie mirtį ramiai, sėdint patogiame fotelyje. Pajutau, kaip man pradėjus galvoti apie persikėlimą į nuolankesnį kūną, jos kraują užkaitino iš baimės plūstelėjęs adrenalinas.

Kaip būtų puiku vėl pasijusti vienai! Tik su savo mintimis. Koks nuostabus ir turtingas šis pasaulis, kiek naujų, malonių pojūčių manęs dar laukia! Norėčiau geriau jį pažinti ir suprasti, jei netrukdytų ši pikta, pagiežinga būtybė, greičiau fikcija nei tikrovė. Kodėl ji negali susiprasti ir išnykti.

Kai pabandžiau viską protingai apsvarstyti, Melani susigūžė atokiausiame mano proto kamputyje. Gal man reikėtų tiesiog pasiduoti...

Krūptelėjau nuo tokios minties. Kad aš, Klajoklė, pasiduočiau? Atsisakyčiau savo užduoties? Susitaikyčiau su nesėkme ir sutikčiau persikelti į silpną, bestuburį sielonešį, su kuriuo neturėčiau jokio vargo?

Papurčiau galvą. Niekada! Vien nuo tokios minties man darėsi bloga.

Ir... šis kūnas mano. Pripratau prie jo ir jis man patiko. Maloniai jaučiau, kaip juda kaulus jungiantys raumenys, kaip lankstosi sąnariai, įsitempia sausgyslės. Patiko žiūrėti į save veidrodyje: į saulės nuauksintą odą, pailgą veidą ryškiais skruostikauliais, trumpų raudonmedžio atspalvio plaukų kupetą, žaliai rudas akis – tai buvau aš.

Patikau sau nuo galvos iki kojų. Neleisiu, kad tai, kas priklauso man, būtų sunaikinta.

6 S K Y R I U S

PERSEKIOJAMA

Lauke beveik sutemo. Diena, kovo mėnesiui per karšta, ištįso iki begalybės ir vis nesibaigė, tarsi norėdama, kad aš amžinybę kiurksočiau šitame kambaryje.

Nusišnypščiau ir nežinodama, ko imtis, gniaužiau nosinaitę.

– Kete, jūs tikriausiai turite ir kitų pareigų. Kurtas nerimaus, kad taip ilgai užtrukote.

– Jis supras.

– Negaliu čia sėdėti amžinai. Be to, šis pokalbis neduoda jokios naudos, mes neradome atsakymo nė į vieną klausimą.

– Greiti sprendimai ne mano būdui. Kaip suprantu, jūs nenorite keisti sielonešio...

– Taip.

– Vadinasi, taip greitai jūsų problemų neišspręsime.

Iš nevilties sugriežiau dantimis.

– Viskas vyktų daug greičiau, jei neatsisakytumėte pagalbos iš šalies.

– Pažadu, kad ateityje pasistengsiu nepraleisti mūsų susitikimų.

– Sutinku, susitikimai irgi svarbu, ir džiaugiuosi, kad tai suprantate, tačiau aš ne visai tai turėjau omenyje.

– Tada apie kokią pagalbą kalbėjote... ne apie save? – susigūžiau pagalvojusi, kad reikės susitikti su dar viena svetima siela. – Esu tikra, jog savo darbą išmanote ne blogiau už kitus guodėjus – netgi geriau.

– Kalbėjau ne apie kitą guodėją, – ji pasirąžė ir kitaip atsisėdo. – Ar daug turite draugų?

– Galvoje turite bendradarbius? Su daugeliu dėstytojų matomės kiekvieną dieną. Taip pat yra keletas studentų, su kuriais pasikalbame po paskaitų koridoriuje ar...

– O ne universitete?

Pažvelgiau į ją nesuprasdama, kur link suka.

– Žmonėms priimta bendrauti. Susipažinkite, pradėkite vaikščioti į svečius. Jūs nepratusi prie vienatvės, mieloji. Jūs dalijotės mintimis su visa planeta...

– Tik į svečius ten nevaikščiodavome, – pajuokavau, tiesa, nelabai vykusiai.

Ji šyptelėjo ir kalbėjo toliau:

– Jūs taip pasinėrusi į savo rūpesčius, kad daugiau nieko aplink nematote. Gal nereikėtų to taip sureikšminti. Sakėte, jog kai dirbate, Melani pradeda nuobodžiauti ir nėra tokia aktyvi. Galbūt, jei užmegztumėte daugiau ryšių su savo aplinkos žmonėmis, ji paliktų jus ramybėje.

Susimąsčiau. Melani, pavargusi nuo pastangų išsikovoti viršenybę, anaiptol nesusižavėjo šia mintimi.

Ketė linktelėjo.

– Gyvenkite savo gyvenimą ir pasistenkite kuo mažiau galvoti apie ją.

– Jūs teisi.

– Be to, šie kūnai turi ir fizinių poreikių, ir pagal stiprumą jiems neprilygsta niekas. Vienas iš stipriausių instinktų, kurį mes, pirmieji ateiviai, turėjome nugalėti, buvo dauginimosi. Patikėkite, jeigu jo neįveiksite, žmonės tai pastebės, – ji vyptelėjo ir užvertė akis į lubas lyg kažką prisiminusi. Kai pamatė, kad mano reakcija visai ne tokia, kokios tikėjosi, atsiduso ir nervingai sunėrė ant krūtinės rankas. – Ak, liaukitės, Klajokle, nejau nieko panašaus nesate pajutusi?

– Na... taip, žinoma, – sumurmėjau aš. Melani sunerimo. – Manau, taip... aš juk pasakojau jums apie sapnus...

– Aš kalbu ne apie prisiminimus. Ar tikrovėje nesutikote nieko, į ką jūsų kūnas būtų sureagavęs... kaip čia pasakius... fiziologiškai?

Susikaupusi apmąsčiau jos klausimą.

– Nemanau. Bent jau aš nepajutau.

– Patikėkite manimi, – sausai tarė Ketė, – jei taip būtų buvę, iškart būtumėte supratusi, – ji papurtė galvą. – Gal vertėtų plačiau atsimerkti ir gerai apie tai pamąstyti, turint omenyje tai, ką jums ką tik pasakiau. Jums tai išeitų į naudą.

Mano kūnas nuo tokios minties net sudrebėjo. Pajutau, kaip pasibjaurėjo Melani, aš... taip pat.

Ketė suprato, kas man darosi.

– Neleiskite jai kištis, kai bendraujate su savo rūšies individais, Klajokle. Neleiskite jai valdyti.

Mano šnervės suvirpėjo. Mane apėmė laukinis pyktis, kokio iki šiol nebuvau jautusi, ir tik po šiek tiek laiko jį sutramdžiau.

– Ji manęs nevaldo.

Ketė pakėlė antakius. Dabar pyktis suspaudė man gerklę ir pritrūkau kvapo.

– Jūs savo dabartinio partnerio toli neieškojote. Ar tokį savo pasirinkimą pati valdėte?

Guodėja apsimetė nepastebinti mano įtūžio ir ramiai apgalvojo klausimą.

– Galbūt, – galiausiai pratarė. – Sunku pasakyti, – ji nulenkė galvą ir pradėjo pašioti palaidinukės apykaklę, paskui, suvokusi, kad vengia mano žvilgsnio, pakėlė akis ir vėl ryžtingai susidėjo ant krūtinės rankas. – Kas žino, kokią įtaką bet kurioje iš planetų mūsų gyvenimui turi mums skirtas sielonešis? Kaip jau sakiau, atsakyti padės tik laikas, jums – taip pat. Kas žino, gal pamažu ji apsiramins ir leis jums pasirinkti ką nors kitą, o ne Džaredą, o gal... Šiaip ar taip, ieškotojai gerai dirba. Jie jau paskelbė jo paiešką ir... galbūt prisiminsite dar ką nors, kas padėtų jį rasti.

Suvokusi jos žodžių prasmę sustingau. Sėdėjau praradusi amą, tik ji, regis, to nepastebėjo.

– Galbūt jie suras Melani meilę ir jūs galėsite būti kartu. Jeigu jo jausmas toks pat stiprus kaip jos, naujoji siela galbūt bus paklusnesnė.

– Ne! – taip ir nesupratau, kuri iš mūsų sušuko. Galėjau ir aš. Abi su Melani pašiurpome iš baimės.

Pašokau, kojos tirtėjo. Nors pastaruoju metu pravirkdavau dėl kiekvieno menkniekio, šįkart akys buvo sausut sausutėlės. Sugniaužtos rankos drebėjo.

– Kas jums, Klajokle?

Apsisukau ir puoliau prie durų iš paskutiniųjų tvardydamasi, kad nepasakyčiau to, kas sukosi ant liežuvio galo. Žodžių, kurie nebūtų tokie ypatingi, jei priklausytų jai, bet jie buvo mano. Tai neįmanoma. Tokių žodžių aš nė už ką nebūčiau galėjusi ištarti. Balsu.

„Tai jį nužudys! Jis mirs! Man reikia Džaredo, o ne ateivio jo kūne! Kūnas be jo nieko nereiškia!“

Paknopstom išlėkiau į gatvę. Užpakaly girdėjau Ketės balsą, šaukiantį grįžti.

Gyvenau visai netoli guodėjos kabineto, tačiau gatvėje buvo taip tamsu, kad praradau nuovoką. Pralėkiau du kvartalus, kol suvokiau, kad pasukau ne ta kryptimi.

Žmonės gręžiojosi man pavymui. Buvau be sportinio kostiumo, visai nepanaši į merginą, išėjusią pabėgioti. Aš ne bėgau – sprukau, tarsi ant kulnų būtų mynę persekiotojai. Laimei, niekas nebandė manęs sulaikyti, tik mandagiai nusukdavo akis ir apsimesdavo nieko nepastebintys. Tikriausiai spėjo, kad esu naujokė ir bandau apsiprasti su savo sielonešiu. Kad džiaugiuosi juo kaip vaikas nauju žaislu.

Sulėtinau žingsnį ir pasukau į šiaurę, kad galėčiau lanku apeiti Ketės biurą.

Tebeėjau sparčiai, pusiau bėgte. Tylioje naktyje aidėjo trankūs žingsniai, tarsi būčiau šokusi ant šaligatvio ritmingą šokį: dunkst, dunkst, dunkst. Skubėjau persekiojama to duslaus garso. Ką jis man primena? Būgną? Ne, ritmas per daug sunkus, kupinas pykčio ir prievartos. Dunkst, dunkst, dunkst. Supratau: panašiai skamba smūgiai. Sudrebėjau nuo siaubingo vaizdo, iškilusio prieš akis.

Jau mačiau lempelę virš savo buto durų. Po minutės būsiu namie. Tik nežinia kodėl sustojau kitapus gatvės ir negalėjau pajudėti.

Man pasidarė bloga. Nors niekada nebuvau vėmusi, atmintis pakuždėjo, kad mane tuoj supykins. Kaktą išmušė šaltas prakaitas, burnoje ėmė rinktis seilės.

Prie šaligatvio augo veja, čia pat stovėjo gatvės žibintas. Iš vienos pusės jį juosė dailiai nukirpta gyvatvorė. Nebuvo kada ieškoti kitos vietos. Nusvirduliavau į šviesos ratą ir atsirėmiau į stulpą, kad neparvirsčiau. Šleikštulys atsinaujino, akyse staigiai aptemo. Dar sekundė ir susivemsiu.

– Klajokle, tai jūs? Jums bloga?

Miglotai suvokiau, kad balsas pažįstamas, tik niekaip negalėjau prisiminti, kieno jis. Dar blogiau: supratusi, kad apgailėtiną mano padėtį kažkas mato, pajutau kylant naują šleikštulio bangą ir pasilenkusi virš gyvatvorės paleidau ant žemės pietų likučius.

– Kas jūsų gydytojas? – paklausė balsas. Ausyse ūžė, todėl atrodė, kad jis sklinda iš kažkur toli. Kažkieno ranka palietė nugarą. – Gal iškviesti greitąją pagalbą?

Sukosėjau ir papurčiau galvą. Ištuštėjus skrandžiui nebepykino.

– Man jau geriau, – pasakiau atsitiesdama, bet stulpo nepaleidau. Atsisukau norėdama sužinoti, kas mato mano gėdą.

Ieškotoja iš Čikagos laikė rankoje mobilųjį telefoną ir negalėjo apsispręsti, kokios pagalbos pirmiausia šauktis. Ją pamačiusi vėl užsikvempiau ant krūmų – tuščias skrandis ar ne, ji buvo paskutinė būtybė Žemėje, kurią dabar norėjau matyti.

Tampoma traukulių staiga suvokiau, kad ji čia neatsitiktinai.

„O ne! O ne, ne, ne, ne, ne, ne!“

– Kodėl? – išstenėjau aš, apimta panikos ir blogumo, beveik praradusi balsą. – Kodėl jūs čia? Kas atsitiko? – galvoje išplaukė visai neguodžiantys guodėjos žodžiai.

Kelias sekundes bukai spoksojau į dvi rankas, įsikibusias į juodo ieškotojos švarkelio apykaklę, kol suvokiau, kad tos rankos mano.

– Liaukitės! – sušuko ji. Akys svaidė žaibus, balsas drebėjo.

Purčiau ją iš visų jėgų.

Atsikvošėjusi paleidau apykaklę ir užsidengiau rankomis veidą.

– Atleiskite, – iškvėpiau. – Atsiprašau. Pati nežinau, kas man užėjo.

Ieškotoja perliejo mane šaltu žvilgsniu ir pasitaisė švarkelio priekį.

– Jūs blogai jaučiatės. Aš jus išgąsdinau?

– Nesitikėjau jus čia išvysti, – sušnibždėjau. – Kodėl jūs čia?

– Pirmiausia leiskite nuvežti jus į ligoninę, tada pakalbėsime. Gal jums gripas, tada reikia skubiai gydytis. Negalima leisti, kad liga nualintų kūną.

– Nėra man jokio gripo. Aš sveika.

– Gal ko užvalgėte? Nešviežio maisto? Jei taip, turite pasakyti, kur tai atsitiko.

Jos įkyrumas pradėjo erzinti.

– Nieko aš nevalgiau. Aš sveika.

– Kodėl nenorite pasirodyti gydytojui? Skenavimas ilgai netruktų. Turite rūpintis savo sielonešiu. Priešindamasi apžiūrai elgiatės labai neatsakingai. Ypač turint omeny, kad gydymas toks greitas ir veiksmingas.

Turėjau giliai įkvėpti, kad nusiraminčiau ir vėl nepulčiau jos purtyti. Ieškotoja buvo visa galva mažesnė už mane. Jei tektų kautis, įveikčiau ją be vargo.

Kautis? Nusisukau ir skubiai nužingsniavau namo. Mano pyktis darėsi nevaldomas, bijojau, kad galiu nesusitvardyti. Privalau nusiraminti, kol nepadariau ko nors, dėl ko vėliau tektų gailėtis.

– Klajokle! Palaukite! Gydytojas...

– Nereikia man jokio gydytojo, – mestelėjau per petį. – Aš tiesiog... trumpam praradau jausminę pusiausvyrą. Dabar jaučiuosi puikiai.

Ieškotoja nieko nesakė. Kažin, kokią išvadą ji padarė išgirdusi tokį atsakymą? Girdėjau už nugaros kaukšint aukštus jos kulniukus, taigi palikau duris praviras, nes neabejojau, jog ji veršis iš paskos. Priėjau prie praustuvės ir prisipyliau stiklinę vandens. Aišku, ieškotoja įėjo į kambarį ir tylėdama laukė, kol išsiskalausiu burną. Baigusi pasirėmiau į stalviršį ir įbedžiau akis į praustuvę.

Jos kantrybė netrukus baigėsi.

– Taigi, Klajokle... ar vis dar tebesivadinate šiuo vardu? Nenorėjau jūsų įžeisti, jei kartais suklydau.

Nė nežvilgtelėjau į jos pusę.

– Taip, tebesivadinu Klajokle.

– Įdomu. Maniau, pasirinksite savo vardą.

– Aš ir pasirinkau – Klajoklę.

Man jau seniai buvo aišku, kad tas nedidelis ginčas, kurį nuklausiau vos prabudusi ligoninėje, įvyko dėl ieškotojos kaltės. Tai buvo pati karingiausia siela, kokią yra tekę sutikti per devynis savo gyvenimus. Pirmasis mano gydytojas, Brydis Giliame Vandenyje, kad ir koks ramus, malonus ir išmintingas, bendraudamas su ieškotoja irgi prarado kantrybę. Ko tuomet norėti iš manęs? Tai mane paguodė.

Atsisukau į ją. Ieškotoja sėdėjo ant nedidelės sofutės, patogiai atsilošusi, tarsi ketindama pasilikti ilgam. Atrodė patenkinta savimi, kiek išsprogusios akys spinduliavo džiaugsmu. Pasistengiau likti rami.

– Kodėl jūs čia? – paklausiau dar kartą. Kalbėjau santūriai pasižadėjusi sau, kad jos akyse daugiau nė už ką neprarasiu savitvardos.

– Jau seniai iš jūsų negavau jokios žinios, tad nusprendžiau aplankyti. Turiu pasakyti, kad mes vis dar trypčiojame vietoje.

Pirštais stipriai įsikibau į stalviršį, tačiau širdyje pajutau palengvėjimą.

– Kokia jūs maloni. Nereikėjo šitaip vargintis. Beje, praėjusią naktį išsiunčiau jums žinutę.

Ieškotoja kaip įprastai suraukė antakius, dėl to žvilgsnis pasidarė piktas ir irzlus, tarsi ne ji pati, o aš būčiau kalta, kad ji niršta. Nedelsdama išsitraukė delninuką ir kelis kartus palietė ekraną.

– O, tikrai, – tepratarė, – šiandien dar netikrinau savo pašto.

Tylomis perskaitė tai, ką buvau parašiusi.

– Išsiunčiau labai anksti, – pasakiau, – kaip reikiant neišsibudinusi. Todėl nesu tikra, kad visa tai nėra prisiminimas ar sapnas, rašiau pusiausnūda, tad dėl nieko negaliu būti garantuota.

Mano lūpos tarė Melani žodžius, negana to, pabaigoje, kad būtų įtikinamiau, nerūpestingai nusijuokiau. Elgiausi nedorai. Gėdingai. Tačiau negi galėjau ieškotojai prisipažinti, kad esu silpnesnė už savo sielonešį.

Bent kartą Melani nedaviau progos pajusti, kad yra už mane pranašesnė. Jaučiau, jog jai palengvėjo ir kokia ji dėkinga, kad neišdaviau – vien dėl man vienai suprantamų priežasčių.

– Įdomu, – sumurmėjo ieškotoja. – Dar vienas žmogus laisvėje, – ji krestelėjo galvą. – Visuotinės taikos ir ramybės tenka laukti vis ilgiau.

Mintis, kad taikai iškilo pavojus, regis, jos visai negąsdino, priešingai, netgi patiko.

Taip sukandau lūpą, kad net suskaudo. Melani vėl ragino mane suabejoti laiško turiniu, patikinti, kad berniukas – tėra sapno dalis. „Nebūk kvaila, – sustabdžiau ją, – jei perlenksime lazdą, ji viską supras.“ Ginčydamasi suvokiau, kad nejučia perėjau į Melani pusę, – tokia atgrasi man buvo ieškotoja.

„Nekenčiu jos“, – sušnibždėjo Melani mirtinai nekęsdama ieškotojos.

„Žinau, žinau.“ Kad ir kaip norėjau, negalėjau nuslėpti, jog jaučiu... tą patį. Neapykanta – bjaurus, nedovanotinas jausmas, sieloms visiškai svetimas. Tačiau ieškotoja... sunku buvo ją mėgti, tiksliau, neįmanoma.

Mano vidinį dialogą nutraukė ieškotoja.

– Taigi, išskyrus naują vietą, kurią dar reikia patikrinti, daugiau nieko vertinga nesužinojote. O kaip dėl kelių žemėlapio?

Pro mano ausis nepraslydo kritiškas jos tonas ir kūnas iškart sureagavo.

– Niekada nesakiau, kad tos linijos yra kelių žemėlapis. Tai jūsų prielaida. Jūs teisi, daugiau nieko nauja nesužinojau.

Ji triskart caktelėjo liežuviu.

– Tačiau jūs sakėte, kad tos linijos yra nuorodos.

– Tai aš taip manau. Vis dėlto tiksliai negaliu pasakyti.

– Kodėl? Vis dar neužvaldėte to žmogaus sąmonės? – ir pagiežingai nusikvatojo. Tiesiai man į akis.

Atsukau jai nugarą ir pasistengiau nusiraminti. Bandžiau įsivaizduoti, kad jos čia nėra. Kad stoviu visai viena savo asketiškoje virtuvėje ir žiūriu pro langą į mažą žvaigždėto dangaus lopinėlį, į tris ryškiai mirksinčias žvaigždes.

Vienui viena, kokia buvau visada.

Kol žiūrėjau į mirguliuojantį nakties skliautą, mano galvoje keistais, nesusijusiais fragmentais vėl iškilo linijos, tiek kartų matytos sapnuose ir prisiminimuose.

Pirma: lėtai kylanti, kiek dantyta kreivė, staigiai pasisukanti į šiaurę, paskui posūkis atgal, tada vėl į šiaurę, ši atkarpa kiek ilgesnė, ir staigus nuolydis į pietus, pereinantis į dar vieną pamažu žemėjančią išlanką.

Antra: dantyta, su keturiais smailiais vingiais, primenančiais serpantiną, penktasis kažkoks bukas, tarsi būtų nulaužtas.

Trečia: sklandus vingis, nuo kurio atsišakoja plona, ilga tarsi pirštas atšaka, einanti iš pradžių į šiaurę ir atgal.

Nesuprantamos linijos, iš pirmo žvilgsnio visiškai beprasmės. Tačiau Melani jos labai svarbios. Tai žinojau nuo pat pradžių. Nes šią informaciją ji slėpė taip pat kruopščiai kaip apie berniuką, savo brolį. Iki praėjusios nakties sapno ničnieko apie jį nežinojau. Svarsčiau, kas privertė ją atsiskleisti. Galbūt stiprėjant jos balsui galvoje kai kurių paslapčių pasidarė nebeįmanoma nuslėpti?

Tikiuosi, kad vieną kartą ji praras budrumą, apsauginė siena sugrius, ir aš sužinosiu, ką reiškia tos keistos linijos. Tikiu, kad jos nėra bereikšmės. Tai kelias ir jis kažkur veda.

Staiga mano protas nušvito: ausyse dar tebeskambant įžeidžiam ieškotojos juokui supratau, ką jos reiškia ir kodėl yra tokios svarbios.

Tai kelias atgal pas Džaredą, be jokios abejonės. Kelias pas juos abu: Džaredą ir Džeimį. Kas gi daugiau? Kuri kita vieta galėtų jai tiek daug reikšti? Paskui supratau dar viena: jokio „atgal“ nėra, nes nė vienas iš jų tuo keliu nėra ėjęs anksčiau. Šios linijos Melani buvo tokia pat paslaptis kaip ir man, kol...

Melani vėl atsitvėrė aklina siena, tik šįkart daug lėčiau, nes visą dėmesį buvo sutelkusi į ieškotoją. Visą tą laiką ji neišleido ieškotojos iš akių ir iš to, kaip sielonešė įsitempė, supratau, jog moteris artėja.

Ji atsiduso.

– Prisipažinsiu, iš jūsų tikėjausi daugiau. Jūsų profesinių gebėjimų sąrašas toks įspūdingas.

– Labai gaila, kad pati negalite atlikti šios užduoties. Neabejoju, kad jei į maištininką būtumėte įsikūnijusi jūs, reikiamą informaciją sužinoti jums būtų buvęs tik vaikų žaidimas, – tariau, bet nesiteikiau į ją pažvelgti. Balsas skambėjo lygiai ir ramiai.

Ieškotoja paniekinamai purkštelėjo.

– Patikėkite, kad mums, pirmiesiems ateiviams, iššūkių užteko ir be tokių įsikūnijimų.

– Taip. Keliose planetose man taip pat teko būti pirmąja.

– Ar reginčias jūržoles irgi buvo sunku pavergti? – vėl suprunkštė ji. – Ar jos bandė bėgti?

Tvardžiausi iš paskutiniųjų.

– Pietų ašigalyje didelių sunkumų nebuvo, tačiau Šiaurėje sekėsi kur kas prasčiau. Dėl blogo organizavimo praradome ištisą augavietę.

Mane užplūdo liūdni prisiminimai. Tūkstančiai jautrių būtybių nusprendė geriau žūti, nei pasiduoti mums. Jos suskleidė lapus, kad nematytų Saulių, ir sunyko iš bado.

„Tuo geriau joms“, – sušnibždėjo Melani. Kalbėjo be pykčio ar pagiežos, balse skambėjo vien atjauta ir pagarba tragiškam nelaimės brolių likimui.

„Siaubingas praradimas“, – kankinami prisiminimai apie mirštančią augavietę nutvilkė mano esybę, bet aš nesipriešinau ir leidau skausmui mane apimti.

„Visi keliai veda į mirtį.“

Ieškotoja kažką pasakė, taigi visą dėmesį sutelkiau tik į vieną pokalbį.

– Taaaip, – nutęsė ji su kartėliu balse, – tąkart mes pralaimėjome.

– Tie, kam suteikta galia, turi ją naudoti itin atsargiai ir apgalvotai, deja, toli gražu ne visi elgiasi atsakingai.

Ieškotoja nieko neatsakė, išgirdau, kaip ji atsitraukė per kelis žingsnius. Niekam nebuvo paslaptis, kad ta masinė savižudybė įvyko dėl ieškotojų klaidos: žinodami, jog reginčios jūržolės negali pasprukti, jie neįvertino jų galimybių – pasirodo, ir kitaip galima išsigelbėti. Nedovanotina ieškotojų klaida buvo ta, kad pirmąją koloniją jie užgrobė visuotiniam įkūnijimui neturėdami pakankamai sielų. Be to, per vėlai suprato, ką sumanė reginčios jūržolės. Kita užmigdytų sielų siunta buvo per toli ir, kol jas atgabeno, šiaurinė augavietė sunyko.

Atsisukau į ieškotoją norėdama pamatyti, kokį įspūdį jai padarė mano žodžiai. Ji tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į baltą sieną priešais save.

– Apgailestauju, bet daugiau niekuo negaliu jums padėti, – pasakiau tvirtai, kad neliktų jokių abejonių. Aiškiai daviau suprasti, jog noriu pabūti viena. „Dviese“, – įsiterpė Melani. Atsidusau: ji vėl kelia galvą. – Jums tikrai nevertėjo trenktis tokią tolybę.

– Toks mano darbas, – gūžtelėjo pečiais ieškotoja. – Kol kas jūs mano vienintelė užduotis. Kol nerasime likusių, norėčiau kuo dažniau matytis su jumis. Vis dar neprarandu vilties, kad man pasiseks.

7 S K Y R I U S

AKISTATA

Apsidžiaugiau pamačiusi pakeltą ranką.

– Klausau, Saulės Garbintojau.

Bent trumpam galėsiu nutraukti paskaitą: šiandien ant katedros nesijaučiau taip tvirtai kaip visada. Didžiausia mano galia, didžiausias mano – ir tik mano – privalumas buvo asmeninė pačios patirtis, nes Melani, nuo pat mažumės priversta slapstytis, taip ir neįgijo jokio išsilavinimo. Dėstydama visuomet rėmiausi savo patirtimi kaip pirminiu žinių šaltiniu. Šį semestrą pirmą kartą kalbėjau apie istoriją pasaulio, kuriame negyvenau, todėl negalėjau vadovautis savo prisiminimais. Neabejoju, kad studentai pastebėjo skirtumą ir vargu ar buvo tuo patenkinti.

– Atsiprašau, kad įsiterpiu, tačiau... – ir žilaplaukis vyras nutilo galvodamas, kaip aiškiau suformuluoti klausimą, – man ne visai aišku. Ar ugnies rijikai iš tikrųjų... rijo degančių vaikščiojančių gėlių dūmus? Tai yra... vartojo juos kaip maistą? – kad ir kaip stengėsi neišsiduoti, balsas virpėjo iš jaudulio ir siaubo. Ne sielai teisti kitą sielą, bet aš žinojau, kad vienas iš jo gyvenimų praėjo Gėlių planetoje, todėl nenustebau, jog šis studentas taip skausmingai sureagavo į panašios gyvybės formos likimą.

Man visuomet atrodė keista, kad kai kurios sielos taip paskęsta savojo pasaulio rūpesčiuose, jog likusią Visatos dalį laiko tuščia vieta. Tačiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tuo metu, kai Ugninis pasaulis taip liūdnai pagarsėjo, Saulės Garbintojas galėjo būti užmigdytas.

– Taip, iš šių dūmų jie gaudavo visas reikiamas maisto medžiagas. Dėl to ir kilo esminė Ugninio pasaulio dilema, kartu ir svarbiausias prieštaravimas – taigi ir pagrindinė priežastis, dėl ko planeta vis dar priima naujus kolonistus, nors laiko ją galutinai apgyvendinti buvo išties per akis. Čia užfiksuota viena didžiausių migracijų. Atradus Ugninį pasaulį iš pradžių buvo manoma, kad vyraujanti jo rūšis, ugnies rijikai, buvo vienintelė protinga gyvybės forma. Ugnies rijikai vaikščiojančių gėlių nelaikė sau lygia rūšimi veikiausiai dėl įsisenėjusių kultūrinių prietarų, todėl po pirmosios apgyvendinimo bangos praėjo nemažai laiko, kol sielos suvokė, kad žudo protingas būtybes. Nuo tada Ugninio pasaulio mokslininkai sutelkė visas jėgas, kad rastų pakaitalą, patenkinsiantį ugnies rijikų maisto poreikius. Jiems į pagalbą jau išsiųsti vorai, tačiau planetas skiria keli šimtai šviesmečių. Kai šis atstumas bus įveiktas, tikiuosi, tai atsitiks gana greitai, bus galima pajungti ir vaikščiojančias gėles. O kol kas planetoje uždrausta daug žiaurių akcijų, kaip... hm... gyvų individų deginimas ir kiti panašūs dalykai.

– Kaip jie gali... – Saulės Garbintojo balsas užlūžo ir jis nutilo vidury sakinio.

Jo mintį užbaigė kitas studentas:

– Kaip suprantu, tos planetos ekosistema labai žiauri. Kodėl mes jos nepaliekame?

– Šis klausimas jau svarstytas, Robertai, ir ne kartą. Tačiau tai nėra taip lengva. Daugeliui sielų Ugninis pasaulis jau tapo namais. Negalime sielų iškeldinti prieš jų valią, – aš įnikau sklaidyti savo užrašus vildamasi, kad taip baigsime šią keblią temą.

– Bet taip elgiasi tik barbarai!

Robertas buvo jaunesnis už daugumą studentų, pagal amžių nedaug skyrėsi nuo manęs, tačiau kitu aspektu priminė vaiką. Žemė buvo pirmasis jo pasaulis, jo motina prieš savo noru atsiduodama lemtingai motinystei taip pat gyveno Žemėje, todėl Roberto pažiūros nebuvo tokios plačios kaip vyresnių, daugiau pasaulių mačiusių sielų. Man buvo įdomu, ką reiškia gimti žmogaus kūne, apdovanotame tokiu pojūčių ir jausmų kvaituliu, neturinčiame jokios patirties, būtinos pusiausvyrai išlaikyti. Nenuostabu, kad jam sunku išlikti objektyviam. Tai turėdama galvoje apsišarvavau kantrybe ir pasistengiau kalbėti kuo ramiau.

– Kiekvienas pasaulis yra savitas. Kol jame nepagyvenai, neįmanoma suprasti kodėl...

– Tačiau jūs niekada negyvenote Ugniniame pasaulyje, – nedavė man baigti. – Turėtumėte jausti tą patį... O gal dėl tam tikrų priežasčių aplenkėte šią planetą? Juk beveik visose kitose buvote.

– Planetos pasirinkimas labai asmeniškas dalykas, Robertai, kada nors tai suvoksi, – tariau aiškiai duodama suprasti, kad tema baigta.

„Kodėl nepasakai jiems? Juk tu taip pat manai, kad toks elgesys barbariškas, žiaurus ir neteisingas. Situacija gana ironiška, mano nuomone, nors tu, aišku, niekada jos nepaisai. Kas tau darosi? Gėdiniesi, kad pritari Robertui, nes jis daug žmoniškesnis už kitus?“

Melani darėsi visiškai nepakenčiama. Kaip galiu susikaupti darbui, kai galvoje nuolat dūzgia jos įkyrios mintys?!

Kėdėje už Roberto sujudėjo tamsus šešėlis.

Ieškotoja. Apsirengusi juodai kaip visada. Pastebėjau, kad ji palinko į priekį, matyt, pirmą kartą pokalbio tema ją sudomino.

Vos susilaikiau neperliejusi ieškotojos lediniu žvilgsniu. Bet nenorėjau, kad Robertas, jau ir taip sumišęs, pagalvotų, jog tas žvilgsnis skirtas jam. Melani suniurnėjo. Ji tikėjosi, kad neatsispirsiu pagundai. Tai, kad ieškotoja sekė kiekvieną mūsų žingsnį, Melani buvo gera pamoka: iki šiol ji manė, jog nėra kitos sielos, kurios galėtų nekęsti taip stipriai, kaip manęs.

– Mūsų laikas baigiasi, – pasakiau su palengvėjimu. – Man malonu pranešti, kad kitą antradienį pas mus viešės svečias. Tikiuosi, jis atsakys į visus tuos klausimus, į kuriuos negalėjau atsakyti aš. Liepsnos Sergėtojas į mūsų planetą atvyko visai neseniai ir sutiko pasidalyti mintimis apie Ugninio pasaulio apgyvendinimą. Tikiuosi, kad svečią, nors jis ir jaunas, priimsite taip pat pagarbiai, kaip priėmėte mane. Visiems dėkoju ir iki kito susitikimo.

Auditorija pradėjo tuštėti, nors studentai neskubėjo skirstytis ir naudojosi proga pasišnekučiuoti vieni su kitais. Prisiminiau Ketės žodžius, kad man reikėtų daugiau bendrauti, įsigyti draugų, bet nejaučiau jokio noro prisidėti prie kurios nors grupelės. Man jie buvo svetimi.

Tik ar šis nenoras buvo mano ar Melani? Sunku pasakyti. Gal aš iš prigimties nelinkusi bendrauti. Mano gyvenimo istorija tai tik patvirtina. Nė vienoje planetoje prie nieko neprisirišau taip, kad būčiau pasilikusi ilgiau nei vienam gyvenimui.

Pamačiau, kad Robertas su Saulės Garbintoju sustoję auditorijos tarpdury apie kažką karštai ginčijasi. Spėjau, apie ką.

– Apie esminius Ugninio pasaulio prieštaravimus.

Krūptelėjau.

Šalia stovėjo ieškotoja. Paprastai smailių jos kulniukų kaukšėjimą išgirsdavau iš tolo. Žvilgtelėjau žemyn ir pamačiau, kad šiandien ji avi minkštus sportinius batelius, be abejo, juodus. Be tų kelių papildomų centimetrų ji atrodė visai mažutė.

– Ši tema nėra viena mano mėgstamiausių, – nenoriai pasakiau. – Per paskaitas man labiau patinka dalytis savo patirtimi.

– Šiaip ar taip, studentus sudominti sugebėjote.

– Taip.

Ji viltingai dėbsojo į mane tarsi laukdama kai ko daugiau. Susirinkau užrašus ir nusisukau dėti į krepšį.

– Regis, pati taip pat nelikote abejinga.

Dėliojau sąsiuvinius, paskui tvarkingai sukišau juos į krepšį, kad tik kuo ilgiau nereikėtų atsisukti.

– Man keista, kad neatsakėte į studento klausimą.

Ir vėl įkyrus, laukiantis žvilgsnis. Aš tylėjau.

– Vis dėlto... kodėl jam neatsakėte?

Atsisukau neslėpdama susierzinimo.

– Nes jis nesusijęs su paskaita, nes Robertui nepakenktų pasimokyti gerų manierų ir dar dėl to, kad tai ne jo ar ko nors kito reikalas.

Užsimečiau krepšį ant peties ir pasukau prie durų. Tyčia žengiau plačiai, todėl, kad neatsiliktų, ieškotoja turėjo beveik bėgti. Tylėdamos perėjome koridorių. Ieškotoja prabilo tik mums atsidūrus lauke. Ore skraidė smulkios dulkelės, nuauksintos ryškios popiečio saulės. Įkvėpėme sūraus oro.

– Kaip manote, ar jūsų klajonės kada nors baigsis? Ar kada apsistosite vienoje vietoje? Galbūt šitoje planetoje? Regis, jums artimas šis... jausmingas pasaulis.

Užgaulūs žodžiai pasiekė tikslą. Nežinau, ar ji norėjo mane įskaudinti, ar taip išėjo atsitiktinai, bet pasijutau įžeista. Melani įtūžo.

– Nelabai suprantu, apie ką jūs kalbate.

– Pasakykite man štai ką, Klajokle. Jums jų gaila?

– Ko? – paklausiau abejingai. – Vaikščiojančių gėlių?

– Ne, žmonių.

Sustojau. Įsibėgėjusi ieškotoja vos neatsitrenkė į mane. Buvome tik per kelis kvartalus nuo mano namų, aš skubėjau tikėdamasi jos atsikratyti, nors įtariau, kad ketina įsiprašyti į svečius. Jos klausimas išmušė mane iš vėžių.

– Žmonių?

– Taip. Ar jums jų gaila?

– O jums ne?

– Ne. Jie įrodė esą gana žiaurūs. Keista, kad iki šiol vieni kitų neišžudė.

– Jūs kalbate apibendrintai. Tačiau ne visi žmonės blogi.

– Ši yda užkoduota jų genuose. Polinkis į žiaurumą – neatskiriama žmonių savybė. Bet jums jų gaila, tai akivaizdu.

– Jie turi ką ginti. Apsižvalgykite, – ir plačiu mostu parodžiau, kas yra aplink mus. Stovėjome parką primenančioje vietovėje, tarp dviejų gebenėmis apriestų studentų bendrabučių. Tamsžaliai, vešlūs augalai dailiai išryškėjo išblukusių raudonų plytų fone. Nuo paskutinių saulės spindulių geltonas oras buvo švelnus kaip aksomas, saldus, medingas žydinčių krūmų kvapas sumišęs su sūria vandenyno gaiva. Vos juntamas vėjelis glaustėsi prie rankų. – Ar kituose gyvenimuose yra tekę patirti ką nors tokio įstabaus ir didinga? Argi negaila tų, iš kurių visa tai atimta? – ieškotojos veidas išliko bejausmis. Pabandžiau ją išjudinti, kad pažvelgtų kitomis akimis. – Kokiuose dar pasauliuose gyvenote?

Ji sekundę dvejojo, tada gūžtelėjo pečiais.

– Jokiuose. Žemė – vienintelė mano planeta.

Prisipažinsiu – apstulbau. Vadinasi, jos patirtis tokia pat kaip Roberto.

– Vienintelė planeta? Ir jau pirmame gyvenime pasirinkote ieškotojos profesiją?

Moteris linktelėjo.

– Aišku, tai tik jūsų reikalas, – griežtai tariau ir patraukiau pirmyn. Galbūt, jei gerbsiu jos privatumą, ji atsakys man tuo pačiu?

„Arba ne“, – pasišaipė Melani.

– Kalbėjausi su jūsų guodėja.

– Ką? – nustėrau.

– Supratau, kad turite didesnių problemų nei vien tai, jog negalite gauti man informacijos. Ar negalvojate pakeisti sielonešio? Į paklusnesnį? Guodėja jums tai pasiūlė, ar ne?

– Ketė negalėjo jums to pasakyti! – sušukau.

Ieškotoja buvo patenkinta savimi.

– Jai ir nereikėjo nieko sakyti. Aš puikiai moku skaityti iš veidų. Galiu nesuklysdama atspėti, kuris iš mano klausimų trikdo pašnekovą.

– Kaip jūs drįstate? Ryšys tarp sielos ir jos guodėjo...

– Yra šventas ir neliečiamas, žinau. Aš puikiai išmanau teoriją. Tačiau jūsų atveju priimtini būdai neduoda naudos, todėl turiu veikti kūrybiškai.

– Manote, kad kažką nuo jūsų slepiu? – pareikalavau pasiaiškinti akivaizdžiai bjaurėdamasi. – Ir kad tai išpasakoju savo guodėjai?

Mano įtūžis jos nenustebino. Veikiausiai, turint omeny keistą ieškotojos būdą, ji buvo pripratusi prie tokios reakcijos.

– Ne. Manau, kad pasakojate man viską, ką žinote... Tačiau lygiai taip pat manau, kad nesistengiate, neišnaudojate visų savo galimybių. Jau esu su tuo susidūrusi. Jūs pradedate jausti simpatiją sielonešei ir ji vis stiprėja. Nors ir nesąmoningai, leidžiate jos prisiminimams valdyti savo pačios norus. Jei taip, tada jau per vėlu. Manau, jums reikėtų rimtai pagalvoti apie sielonešio pakeitimą. Gal kam nors kitam su ja pasisektų geriau.

– Cha! – įžūliai nusikvatojau. – Kitam? Jau matau, kaip Melani suvalgo jį gyvą!

Ieškotojos veidas išliko ledinis.

Ji nė neįtarė, kas vyksta, kad ir ką įsivaizdavo pasikalbėjusi su Kete. Manė, kad Melani veikia per prisiminimus, pasąmonės lygmenyje.

– Įdomu, kad apie ją kalbate esamuoju laiku.

Štai ir prasitariau. Nutylėjau tikėdamasi, jog ieškotoja to nepastebės.

– Jei manote, kad kitai sielai geriau pavyks atskleisti jos paslaptis, klystate.

– Yra tik vienas būdas sužinoti.

– Ar jau turite ką nors numatę? – paklausiau šlykštėdamasi.

Ji išsiviepė.

– Aš gavau tam leidimą. Neilgam. Per tą laiką dabartinę sielonešę jie palaikys man.

Giliai įkvėpiau, kad neapalpčiau. Kūnas drebėjo it drugio krečiamas. Melani užsidegė tokia neapykanta, kad prarado kalbos dovaną. Mintis, jog šiame kūne, mano kūne, atsidurs ieškotoja, nors aš tada jau nebūsiu su juo susijusi, man pasirodė klaikiai pasibjaurėtina. Pajutau, kad mane vėl supykins kaip praėjusią savaitę.

– Bijau, kad jūsų tyrimui gali kliudyti viena smulkmena – aš nesu žiogas, nors juo mane laikote.

Ieškotojos akys susiaurėjo.

– Taip, dėl to mūsų bendravimas gali užsitęsti. Istorija niekada manęs per daug nedomino, tačiau dabar matau, kad teks išklausyti visą kursą.

– Ką tik sakėte, kad jau per vėlu iš jos prisiminimų sužinoti ką nors daugiau, – stengiausi kalbėti ramiai. – Kodėl jums tiesiog nepalikus visko taip, kaip yra?

Ji truktelėjo pečius ir vangiai šyptelėjo.

– Esu tikra, kad per vėlu... savanoriškai išgauti informaciją. Jeigu jūs nenorite bendradarbiauti, ji nuves pas juos mane.

– Jus?

– Kai ji perima kontrolę, jūs tampate ne geresnė už tą silpnavalę sielą, buvusią Dainą Skrajūnę, dabar Keviną. Prisimenate jį? Tą, kuris užpuolė gydytoją?

Žiūrėjau į ją išplėtusi akis, šnervės trūkčiojo iš neapykantos.

– Ir tai veikiausiai tik laiko klausimas. Ar guodėja nesupažindino jūsų su statistika? Net jei taip, žinokite, kad ji neturi paskutinių duomenų, kuriais naudojamės mes. Tokių situacijų kaip jūsų, kai žmogus sielonešis pradeda priešintis, ilgalaikės sėkmės atvejai sudaro mažiau nei dvidešimt procentų. Ar bent nutuokiate, kokie prasti šie skaičiai? Dabar naujiems kolonistams suteikiama visai kita informacija. Įsikūnijimui daugiau nenaudojami suaugę sielonešiai. Per didelė rizika. Prarandame daug sielų. Netrukus ji pradės kalbėtis su jumis, paskui kalbės už jus, o dar vėliau ims valdyti jūsų sprendimus.

Aš nesujudėjau, nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis. Ieškotoja palinko į priekį, pasistiebė ir prisikišo visai prie pat manęs. Prabilo ramiu, žemu balsu, matyt, kad būtų įtikinamiau.

– Ar jūs to norite, Klajokle? Pralaimėti? Išnykti, leisti, kad kita sąmonė jus ištrintų? Pavirsti sielonešio kūnu?

Man trūko oro.

– Jūsų reikalai eina vis prastyn. Greitai jūs jau nebebūsite jūs. Ji jus įveiks ir tada išnyksite. Nebent kas nors netrukus apsižiūrėtų ir perkeltų jus kaip Keviną. Tapsite maža mergaite Melani, žaislinius automobilius mėgstančia labiau už muziką.

– Sakėte, sėkmės procentas mažesnis nei dvidešimt? – sušnibždėjau.

Ji linktelėjo stengdamasi užgniaužti šypseną.

– Jūs prarandate savo esybę, Klajokle. Visi pasauliai, kuriuos matėte ir pažinote, visa jūsų patirtis bus prarasta – negrįžtamai. Jūsų byloje perskaičiau, kad esate potenciali motina. Jei pasiaukotumėte motinystei, visa tai bent jau kam nors būtų perduota. Gal užuot visiškai susinaikinusi pagalvotumėte apie vaikus?

Aš atšokau, veidą išmušė raudonis.

– Atleiskite, – sumurmėjo ieškotoja, nes irgi pasijuto nejaukiai. – Pasielgiau nemandagiai. Pamirškite, ką sakiau.

– Aš einu namo. Nenorėčiau, kad sektumėte iš paskos.

– Negaliu, Klajokle. Toks mano darbas.

– Kodėl jums taip rūpi tie keli likę žmonės? Kodėl? Nejau manote, kad šiuo atveju jūsų darbas toks svarbus? Juk mes laimėjome! Gal laikas apsiprasti su taika, prisidėti prie visuomenės ir pagaliau nuveikti ką nors naudinga?!

Nei mano klausimas, nei prastai užmaskuoti kaltinimai jos nesutrikdė.

– Ten, kur susiduria žmonių ir sielų pasauliai, mirtis neišvengiama, – nors kalbėjo ramiai, akimirkai pavirto visai kita būtybe. Nustebau supratusi, kaip stipriai ji tiki tuo, ką daro. Pasąmonėje sukirbėjo mintis, kad šią profesiją ieškotoja pasirinko neatsitiktinai – veikiausiai norėdama patenkinti savo užslėptą polinkį į prievartą. – Jei dėl jūsų Džaredo ar Džeimio žūtų bent viena siela, ir tai būtų per daug. Kol šioje planetoje neįsivyraus absoliuti taika, mano darbas bus reikalingas. Kol pasaulyje bus bent vienas Džaredas, dėsiu visas pastangas, kad apsaugočiau savo rūšį. Kol bent viena Melani vedžios sielas už nosies...

Atsukau jai nugarą ir plačiais žingsniais pasileidau link namų – jei nori spėti paskui, tegul pabėgioja.

– Nepraraskite savęs, Klajokle! – sušuko man pavymui. – Laikas – jūsų priešas! – ir patylėjusi vėl riktelėjo, tik daug garsiau: – Praneškite, kai pradėsite vadintis Melani!

Atstumui tarp mūsų didėjant jos balsas silpo. Supratau, kad ji vis dėlto seka iš paskos, tik savo tempu, neskubėdama. Ši savaitė košmariška: kasdien paskutinėse auditorijos eilėse matau jos veidą, išėjusi iš universiteto girdžiu sekantį jos kulniukų kaukšėjimą! Tada dar neįtariau, kad, palyginti su tuo, kas manęs laukė, tai tėra vieni niekai. Ieškotoja buvo pasiryžusi mano gyvenimą paversti pragaru.

Galva ūžė ir braškėjo, tarsi Melani iš vidaus būtų karštligiškai daužiusis į kaukolę.

„Įkiškime ją už grotų. Jos viršenybei pasakykime, kad ji padarė ką nors neleistina. Užpuolė mus. Mes prieš ją...“

„Dabartiniame žmonių pasaulyje, – priminiau jai, beveik nuliūdusi, kad šis planas neįvykdomas, – nėra viršenybių. Visi dirba kartu kaip lygūs su lygiais. Tiesa, yra saujelė sielų, kurioms visi atsiskaito, tačiau tik tam, kad reikia surinkti ir sutvarkyti informaciją. O tarybos, remdamosi gautomis žiniomis, priima sprendimus. Niekas negali ieškotojos atitraukti nuo šios užduoties, jeigu ji pati to nenori. Matai, šis mechanizmas veikia kaip...“

„Kam rūpi, kaip kas veikia, jei mums iš to jokios naudos? Sugalvojau – imkim ir nužudykim ją!“

Mintyse iškart iškilo vaizdas: mano rankos gniaužia ieškotojai kaklą.

„Štai dėl ko bus geriau, jei šiam pasauliui vadovaus mano rūšis.“

„Gal pagaliau nusileisi iš padebesių? Tau tai suteiktų lygiai tiek pat džiaugsmo kaip ir man.“

Vėl pamačiau save smaugiant ieškotoją, dabar jos veidas buvo pamėlęs. Ir išties kūną užplūdo malonumas.

„Čia tu džiaugiesi – ne aš.“

Sakiau tiesą, man nuo to vaizdo pasidarė bloga. Bet po akimirkos suvokiau, kad pati save apgaudinėju: labiau už viską pasaulyje troškau atsikratyti šios atgrasios būtybės, kad mano akys jos daugiau neregėtų!

„Ką darysime? Aš neketinu pasiduoti. Tu irgi. Šita prakeikta ieškotoja taip pat nepasiduos – nė už ką!“

Nieko jai neatsakiau. Paprasčiausiai nežinojau, ką atsakyti.

Kelias minutes galvoje buvo tylu. Koks neapsakomas malonumas! Troškau tik vieno – kad ta tyla tęstųsi kuo ilgiau. Ir kartu puikiai suvokiau, kad tėra vienintelis būdas atgauti ramybę. Ar aš pasirengusi mokėti tokią kainą? O ar turėjau iš ko rinktis?

Melani pamažu rimo. Peržengiau namų slenkstį ir užsirakinau, nors pirma to nedariau – sielų pasaulyje raktų ir spynų nereikėjo. Tuo metu Melani įtemptai mąstė.

„Niekada anksčiau nesvarsčiau, kaip pas jus viskas sutvarkyta. Nežinojau, kad taip.“

„Taip, išties, į šį klausimą žiūrime labai rimtai, rimčiau, nei gali įsivaizduoti. Ačiū, kad pasidomėjai“, – ji apsimetė neišgirdusi aiškios mano balso ironijos.

Kai įjungiau kompiuterį ir pradėjau žiūrinėti skrydžių grafikus, Melani vis dar mąstė apie ją sudominusį dalyką. Tik po kiek laiko pastebėjo, kuo aš užsiimu.

„Kur keliausime?“ – paklausė neslėpdama baimės. Pajutau, kaip ji puolė naršyti mano smegenis, tarsi kutenti juos švelniomis plunksnomis. Aha, stengiasi sužinoti, ką nuo jos slepiu.

Nusprendžiau Melani nekankinti.

„Ruošiuosi skristi į Čikagą.“

Baimė stiprėjo.

„Ko?“

„Ruošiuosi pasimatyti su gydytoju. Ja aš nepasitikiu. Prieš priimdama sprendimą noriu pasikalbėti su juo.“

Trumpa tyla.

„Kokį sprendimą? Mane nužudyti?“

„Taigi.“

8 S K Y R I U S

MYLIMOJI

Jos balsas išdavė ir nuostabą, ir pašaipą:

– Jūs bijote skristi? Jūs, kuri aštuonis kartus skrodėte kosmoso platybes, bijote skristi į Tusoną Arizonoje?

– Pirma, aš nebijau. Antra, kosmosu keliavau būdama nesąmoningos būsenos, užmigdyta kriogeniniame konteineryje. Trečia, mano sielonešę skrendant pykina.

Ieškotoja suirzusi užvertė akis į lubas.

– Tai išgerkite vaistų! Ką būtumėte dariusi, jei gydytojas Brydis nebūtų persikėlęs į Sent Merį? Į Čikagą važiuotumėte automobiliu?

– Ne. Tačiau jei galima pasirinkti, aš renkuosi automobilį. Norėčiau pamatyti daugiau pasaulio. Dykuma turėtų būti labai graži...

– Dykuma klaikiai nyki.

– Be to, aš niekur neskubu. Turiu daug ką apmąstyti, todėl mielai kurį laiką pabūsiu vienumoje, – tardama paskutinį žodį iškalbingai nužvelgiau ieškotoją.

– Vis tiek nesuprantu, kam jums reikia trenktis pas savo senąjį gydytoją. Čia irgi apstu puikių specialistų.

– Man patinka gydytojas Brydis, aš juo pasitikiu. Jis jau buvo susidūręs su panašiais atvejais, be to, nesu tikra, kad turiu visą reikiamą informaciją, – ir vėl apdovanojau ją daugiareikšmiu žvilgsniu.

– Jūs turite per mažai laiko, Klajokle, kad neskubėtumėte. Aš puikiai atpažįstu artėjančios nelaimės požymius.

– Atleiskite, tačiau nemanau, kad jūsų nuogąstavimai yra pagrįsti. Per tą laiką gana gerai perpratau žmonių elgesį, tad suprantu, kada manimi manipuliuoja.

Ieškotoja rūsčiai į mane sužiuro.

Kalbėjomės stovėdamos prie mano išnuomoto automobilio. Kroviausi kuklią kelionės mantą. Pasiėmiau tik tiek drabužių, kad apsieičiau be skalbyklos, ir būtinas higienos priemones. Nors išsivežiau nedaug, bute palikau dar mažiau. Per tuos kelis mėnesius Žemėje nesukaupiau beveik jokio turto. Mano mažučio butuko sienos tebebuvo plikos, lentynos tuščios. Tikriausiai giliai pasąmonėje neketinau čia ilgam pasilikti.

Ieškotoja stovėjo ant šaligatvio ir buvo atsirėmusi į atidarytą bagažinę. Kiekvieną kartą man priėjus ko nors įdėti, apiberdavo kandžiais klausimais ir pastabomis. Kuo toliau, tuo man darėsi aiškiau, kad ji sumanė sekti iš paskos. Tik į Tusoną skris lėktuvu, taip elgdamasi manė sugėdysianti ir mane. Man kaip akmuo nuo širdies nusirito. Įsivaizdavau, kokiu pragaru būtų tapusi mano kelionė: kiekvieną kartą matyti ją šmėžuojant šalia sustojus pavalgyti, lūkuriuojančią man užbėgus į tualetą pakelės degalinėje, atsakinėti į įkyrius klausimus kaskart stabtelėjus prie šviesoforo. Vien pagalvojus apie tai nupurtė šiurpas. Jei pakeitusi kūną atsikratyčiau šitos ieškotojos... Gal ir verta apie tai pamąstyti?

Turėjau ir kitą pasirinkimą. Galėjau palikti šį pasaulį ir iškeliauti į dešimtąją planetą, dabartinį gyvenimą pamiršti kaip nepasisekusią galimybę. Žemė būtų likusi viso labo juoda dėmelė mano nepriekaištingoje biografijoje.

Tik kur keliauti? Į planetą, kurioje jau gyvenau? Mano mėgstamiausias buvo Dainuojantysis pasaulis, tačiau reikėtų regėjimą iškeisti į aklą tamsą. Ir Gėlių planeta labai graži... Bet vėl tapti chlorofilu mintančia gyvybės forma, beveik neturinčia jausmų... Ir tas gėlių gyvenimo ritmas... palyginti su žmonių pasauliu, nepakeliamai lėtas ir nuobodus.

Tad gal į naują planetą, paskutinį sielų atradimą? Čia, Žemėje, nepasivarginę rasti geresnio palyginimo, jos sielonešius pavadino delfinais, nors šios būtybės labiau priminė laumžirgius, o ne jūrų žinduolius. Labai išsivysčiusi rūšis, nepaprastai judri, tačiau po tiek laiko, praleisto su reginčiomis jūržolėmis, vien mintis apie dar vieną vandens planetą man kėlė pasibjaurėjimą.

Kiek dar nepamačiau, nesužinojau, nepatyriau šioje planetoje! Visoje Visatoje nebuvo kito pasaulio, kuris būtų mane taip sužavėjęs – kad ir šis ūksmingas, žaluma užvešėjęs kiemelis tylioje gatvėje. Arba švarutėlis, žydras dykumos dangus iš Melani prisiminimų. Turiu jį pamatyti savo akimis.

Melani tylėjo. Nuo tada, kai nusprendžiau pasimatyti su Brydžiu Giliame Vandenyje, savo pirmuoju gydytoju, ji tarsi pranyko. Nesupratau, kodėl ji taip staiga užsisklendė. Apsimeta esanti ne tokia pavojinga, nenori būti našta ar rengiasi ieškotojos įkūnijimui? O gal bando susitaikyti su mirtimi? Arba rengiasi kovai su manimi? Ketina perimti vadovavimą?

Jos planai taip ir liko man neaiškūs, ji tūnojo kažkur smegenų kertelėje neduodama apie save žinoti, nors jaučiau, kad yra budri ir akylai mane stebi.

Dar kartą nuėjau namo apsidairyti, ar ko nepalikau. Ištuštėjusiuose kambariuose liko tik keli būtiniausi baldai, ir tie priklausė ne man, o paskutiniam nuomininkui.

Indaujoje buvo keletas lėkščių, ant kiekvieno stalo stovėjo po lempą, lovoje netvarkingai mėtėsi pagalvėlės. Taigi jei negrįžčiau, kitam nuomininkui nereikėtų daug vargti įsikuriant.

Man žengiant pro duris suskambo telefonas. Apsisukau ketindama pakelti ragelį, bet nespėjau, nes iš vakaro buvau nustačiusi atsakiklį taip, kad atsilieptų po pirmo skambučio. Žinojau, ką skambintojas išgirs: miglotą mano paaiškinimą, kad išvykstu, kad nebūsiu visą likusį semestrą ir mano paskaitos atšaukiamos, kol nebus rasta, kas mane pakeičia. Ir jokios įtikinamos priežasties. Pažvelgiau į laikrodį ant televizoriaus. Dar labai anksti, vos kelios po aštuonių. Buvau tikra, kad skambina Kurtas, tikriausiai peržiūrėjo paštą ir rado elektroninį laišką, kurį išsiunčiau naktį. Jame pasistengiau bent kiek suprantamiau viską paaiškinti. Jaučiausi kalta, kad neįvykdžiau savo įsipareigojimų jam, kad išvykstu taip netikėtai, tarsi bėgčiau. Supratau, jog šis poelgis, pasitraukimas iš darbo – tai pirmas žingsnis kito mano apsisprendimo link, mano didžiosios gėdos. Nuo šios minties nemaloniai nusmelkė paširdžius. Kad ir nelabai skubėjau, nepanorau išklausyti žinutės atsakiklyje.

Paskutinį sykį apžvelgiau tuščią butą ir galutinai įsitikinau, kad su juo manęs nesieja jokie šilti prisiminimai. Galvoje sukirbėjo mintis: šiai planetai – ne tik Melani, bet visam pasauliui – aš esu svetima, nors ir koks svarbus jis būtų man. Sunkiai įsivaizdavau, kad čia galėčiau įleisti šaknis. Apie tai pagalvojusi kreivai šyptelėjau. Kvaili prietarai, ir tiek.

Nė vienas iš ankstesnių mano sielonešių nebuvo toks išsivystęs, kad tikėtų prietarais. Įdomus jausmas. Tarsi žinotum, kad tave kažkas stebi, o pats lieka nematomas. Nugara perbėgo šiurpuliukai.

Tvirtai uždariau buto duris ir nesivarginau jų užrakinti. Nemanau, kad kam nors jis parūptų, nebent grįšiu pati ar jį išnuomos kitam.

Nežiūrėdama į ieškotoją įlipau į automobilį. Nesu patyrusi vairuotoja, kokia, beje, nebuvo ir Melani, todėl truputį nervinausi. Vyliausi, kad greitai įgusiu.

– Lauksiu tavęs Tusone, – tarė ieškotoja. Man paleidus variklį ji užsikvempė ant praviro lango.

– Neabejoju, – sumurmėjau aš.

Apčiuopiau duryse lango mygtuką ir paspaudžiau. Ieškotoja atšoko, o aš negalėjau nuslėpti šypsenos.

– Gal... – suriko ji pro stiklą bandydama perrėkti variklio riaumojimą, – gal ir aš sugalvosiu važiuoti automobiliu! Tada susitiktume kelyje!

Ir piktdžiugiškai išsiviepė.

Manau, kad tai pasakė vien norėdama mane paerzinti. Pasistengiau neišsiduoti, bet savo tikslą ji pasiekė. Įsmeigiau akis į kelią priešais save ir atsargiai pavažiavau nuo šaligatvio.

Visai nesunkiai išvairavau į greitkelį ir sekdama kelio ženklus išvažiavau iš San Diego. Netrukus neliko nei nukreipiančių skydų, nei šalutinių kelių, kad būtų galima išklysti, – vien plati autostrados juosta. Po aštuonių valandų būsiu Tusone. Ne taip jau ilgai. Gal vertėtų pakeliui sustoti nakvynei? Kokiame nors mažame miestelyje. Jei būčiau tikra, kad ieškotoja vis dėlto apsisprendė skristi ir nekantraudama lauks Tusone, tikrai neatsispirčiau pagundai.

Pajutau, kad vis dažniau žvilgčioju į galinio vaizdo veidrodėlį: tikrinau, ar manęs tikrai niekas neseka. Skirtingai nei kiti, važiavau gana lėtai, nes visai netroškau greičiau atvykti į vietą. Pakeleivingi automobiliai lenkė mane vienas po kito, laimei, iki koktumo įgrisusio veido tarp jų nebuvo. Neverta rimtai žiūrėti į ieškotojos paistalus, raminausi, ji tik pajuokavo, ne jos būdui keliauti tokiu lėtu transportu. Ir vis dėlto... nesilioviau žvalgytis.

Jau buvau lankiusis vakaruose, prie vandenyno, iš šiaurės į pietus išmaišiau nuostabią Kalifornijos pakrantę, tačiau rytai man tebebuvo nepažintas kraštas. Netrukus civilizacija liko toli užnugary, aplink driekėsi tik neišvaizdžių kalnų grandinės ir pavienės uolos – pirmieji bevaisės dykumos pranašai.

Kuo labiau tolau nuo civilizacijos, tuo geriau jaučiausi, ir man tai kėlė šiokį tokį nerimą. Sielai nedera taip džiaugtis vienatve. Mes – socialios būtybės, kartu, petys į petį gyvename, dirbame ir tobulėjame visiškoje santarvėje. Visos sielos daugmaž vienodos: taikios, draugiškos, doros. Tad kodėl atsiskyrusi nuo jų bendruomenės taip gerai jaučiuosi? Ar tai Melani įtaka?

Susidomėjau, kur ji, tačiau Melani tyliai kiūtojo mano galvoje.

Taip puikiai jaučiausi tik tada, kol ji nebuvo pradėjusi su manimi kalbėtis.

Mylios greitai skriejo. Tamsias, gruoblėtas uolas keitė dulkini, varganais krūmokšniais apaugę tyrai, už šių vėl kilo uolos, ir taip, regis, be galo. Atsitokėjau, kad važiuoju dideliu greičiu. Čia nebuvo nieko, kas patrauktų dėmesį, dėl ko norėtųsi pristabdyti automobilį ar stabtelėti apsidairyti. Išsiblaškiusi mąsčiau, kodėl Melani dykuma tokia spalvinga, įdomi ir kerinti. Susiliejau su jos sąmone, kad beveidę plynę pamatyčiau kitomis akimis.

Ir išties Melani dykuma toli gražu nebuvo nyki, atšiauri ir be gyvybės, savo prisiminimuose ji garbino ją kaip įstabią, magišką vietą – kerinčiai raudoną, išvagotą vaizdingų kanjonų. Šį kartą Melani neatsitvėrė aklina siena. Negana to, atrodė, kad iš vis nepastebi manęs. Man vėl pasidarė įdomu, kodėl ji tokia tyki, kodėl agresyviais išpuoliais nebando išvesti manęs iš pusiausvyros. Elgėsi taip, tarsi būtų susitaikiusi su mirtimi.

Netrukus supratau: ji persikėlė į geresnį pasaulį, į savo prisiminimus, tarytum stengėsi išnaudoti jai dar likusį laiką. Pirmą kartą man parodė šią vietą – iki šiol čia manęs neįsileido.

Išmoningai suręsta mažytė trobelė, įsprausta tarp raudono smiltainio uolų, pavojingai arti potvynio linijos. Nesvetinga, atšiauri vietovė, toli nuo bet kokio kelio ar takelio. Ir kas galėjo tokioje vietoje pasistatyti namą? Aišku, apie kokius nors šiuolaikinius patogumus negalėjo būti nė kalbos. Pirmiausia išgirdau juoką: mergina skambiai kvatojosi palinkusi prie lomos smėlyje, į kurią kažkas pumpavo gruntinį vandenį.

– Geriau nei vandentiekis, – sako Džaredas ir suraukia antakius, o kaktoje įsirėžia gili raukšlė. Mano juokas jį nuliūdina. Galvoja, kad man nepatinka? – Taip nelieka jokių pėdsakų, kad mes čia buvome.

– Man patinka, – skubiai patikinu jį. – Tikrai. Kaip senuose filmuose. Nuostabu.

Šypsena, niekada nedingstanti nuo jo veido, net kai miega, sušvinta dar plačiau.

– Na, kai kurių gyvenimiškų smulkmenų filmuose nepamatysi. Eime, parodysiu tau, kur išvietė.

Iš siauro kanjono ataidi Džeimio juokas. Berniukas bėga priekyje mūsų. Vėjas plaiksto juodus jo plaukus. Jis nenustygsta vietoje, nuolat straksi, šokinėja, laksto kaip jaunas kumeliukas. Liesas, įdegęs saulėje – gyvas sidabras. Pažiūrėjęs nė už ką nepagalvotum, kad sunki našta teko šiems liauniems pečiams. Šalia Džaredo berniukas atkuto ir pralinksmėjo, būtų rūpesčių neliko nė ženklo. Dabar jo veidas, kaip ir Džaredo, nuolat spinduliavo šypsena. Mes abu atsigavome daug greičiau, nei maniau.

– Kas pastatė šitą trobelę?

– Mano tėvas ir vyresnieji broliai. Dirbau ir aš, na, daugiau trukdžiau. Tėvas širdyje visuomet jautėsi vienišius, atsiskyrėlis, kuriam buvo nusispjaut į visuomenę ir jos įstatymus. Taip niekada ir nepasidomėjo, kam priklausė ši žemė, juo labiau nebandė jos įteisinti, nes jam tai atrodė tuščias laiko gaišimas, – Džaredas atkragina galvą ir skambiai nusijuokia, saulė išryškina išblukusias jo plaukų sruogeles. – Oficialiai ši vieta neegzistuoja. Ir mums tai tik į naudą, ar ne? – jis ištiesia ranką ir švelniai spusteli mano pirštus.

Jam prisilietus kūnu nuvilnija karšta banga. Širdis apsąla, krūtinę užlieja keistas maudulys.

Džaredas nuolat mane liečia, tarsi norėdamas įsitikinti, kad aš esu čia, kad niekur nedingau. Ar bent nutuokia, ką jaučiu, kai va šitaip uždeda šiltą delną man ant rankos? Ar jam lygiai taip pat užkaista kraujas? Ar tai tik paprastas žmogaus džiaugsmas radus kitą žmogų?

Einame nedidele tuopų alėja susikibę pirštais ir siūbuojame rankomis. Vešli medžių žaluma ryškiai išsiskiria raudonų uolų fone, nuo spalvų man žilpsta akys, svaigsta galva, mintys šokinėja. Čia jis laimingesnis nei kur kitur. Aš irgi. Laimė! Keistas jausmas, nieko panašaus iki šiol nesu išgyvenusi.

Nuo tos nakties, kai surikau apčiuopusi randą jam ant kaklo, daugiau jis manęs nebandė pabučiuoti. Kodėl? Nejau nenori? Gal man pirmai jį pabučiuoti? O jei tai Džaredui nepatiks?

Jis žvelgia į mane ir vėl nusišypso, aplink akis susimeta smulkios raukšlelės. Įdomu, ar jis tikrai toks gražus, ar tik man taip atrodo? Gal dėl to, kad, be manęs ir Džeimio, jis vienintelis žmogus pasaulyje?

Ne, jis išties pasakiškai gražus.

– Apie ką galvoji, Mel? – klausia. – Atrodai tokia rimta, tarsi mąstytum, kaip išgelbėti pasaulį, – ir vėjavaikiškai nusijuokia.

Nerūpestingai gūžtelėju pečiais, bet širdis plasta kaip paukštelis.

– Čia labai gražu.

Jis apsidairo.

– Taip. Argi namuose galėtų būti kitaip?

– Namuose, – tyliai pakartoju. – Namuose.

– Tai ir tavo namai, Mel. Jei to nori.

– Taip, noriu.

Pagalvoju, kad kiekviena mylia, nueita per trejus pastaruosius metus, vedė į šią pasakišką vietą. Trokštu likti čia amžinai, nors ir žinau, kad tai neįmanoma. Maistas ant medžių neauga – tik ne dykumoje.

Jis suspaudžia man ranką ir kūną tarsi elektra nupurto, širdis suplaka it pašėlusi.

Prisiminimai išskydo, pasidarė migloti ir neaiškūs. Melani persikėlė mintimis į priekį, iš karto peršoko visą karštą dieną. Prieš akis iškilo vakaro gaisuose liepsnojančios raudonos kanjono uolos, iš už nuauksintų viršūnių kyšojo tik mažas saulės kraštelis. Giniau mašiną visiškai paskendusi Melani vaizdiniuose, užhipnotizuota ilgo priekyje vingiuojančio kelio, regis, neturinčio pabaigos. Šalikelėje monotoniškai šmėkščiojo skurdūs krūmokšniai, jų trapumas ir blyški spalva priminė griaučius.

Vogčiomis įkišu nosį į mažą, siaurą miegamąjį. Jo sienos iš grubiai tašyto akmens. Ant grindų, užimdamas beveik visą kambarį, drykso platus čiužinys.

Krūtinę užplūsta stiprus džiaugsmas: smagu matyti Džeimį, miegantį tikroje lovoje, galvą padėjusį ant minkštos pagalvės. Guli plačiai iškėtojęs ištįsusias rankas ir kojas, beveik nepalikęs vietos man. Iš tiesų jis daug didesnis, nei man atrodo. Jam tuoj bus dešimt, greitai teks atsisveikinti su vaikyste. Tik man jis visuomet bus vaikas.

Džeimis kietai įmigęs, kvėpuoja lygiai ir ramiai. Vadinasi, bent jau šią akimirką nesapnuoja košmarų.

Tyliai uždarau duris ir grįžusi šlepteliu ant mažos sofutės, kur manęs laukia Džaredas.

– Ačiū, – sakau pašnibždom, nors Džeimis dabar neprabustų, net jei rėkčiau. – Klausyk, man nesmagu. Ši sofutė tau per trumpa. Gal eitum miegoti pas Džeimį?

Džaredas sukikena.

– Mel, tu tik keliais centimetrais mažesnė už mane. Eik ir bent sykį patogiai išsimiegok. Kitą kartą, kai trauksiu maisto, pasidairysiu sulankstomos lovelės ar ko nors panašaus.

Man nepatinka jo žodžiai dėl kelių priežasčių. Jis ketina išeiti? Kada? Ar ims ir mus? Ar ši trobelė nėra nuolatiniai jo namai?

Jis apkabina mane per pečius ir prisitraukia. Slenkuosi arčiau ir po širdimi vėl pradeda keistai mausti.

– Ko tokia susiraukusi? – klausia.

– Kada tu... kada mes turime išvykti?

Džaredas patrauko pečiais.

– Prisigrobėme keliems mėnesiams. Jei nori čia pabūti ilgiau, galėsiu kiek vėliau paslankioti kur nors netoliese. Juk pavargai nuo slapstymosi ir kilnojimosi iš vietos į vietą?

– Pavargau, – sutinku ir giliai įkvepiu, kad įgaučiau drąsos. – Bet jei eisi tu, eisiu ir aš.

Jis dar stipriau mane apkabina.

– Gerai. Džiaugiuosi, kad taip nusprendei. Vien nuo minties, kad turėčiau su tavimi išsiskirti, nors ir trumpam... – jis tyliai nusijuokia. – Ar palaikysi mane bepročiu, jei pasakysiu, kad geriau mirčiau? Kaip melodramoje, ar ne?

– Visai ne. Aš suprantu, ką jauti.

Jis jaučia tą patį, ką ir aš! Nebūtų to pasakęs, jei žiūrėtų į mane tik kaip į dar vieną žmogų, o ne kaip į moterį.

Pamaniau, kad pirmąkart esame vieni, išskyrus tą naktį, kai susitikome, kad tik dabar nuo miegančio Džeimio mudu skiria durys. Kartu praleidome daugybę bemiegių naktų pašnibždomis pasakodami vienas kitam savo gyvenimų nuotrupas, kartais laimingas, kartais šiurpias, tik visada šalia būdavo Džeimis, miegodavo padėjęs galvą man ant kelių. Pagalvojusi apie uždarytas duris pradedu tankiau alsuoti.

– Galime apsieiti ir be sulankstomos lovelės, dėl to tau nereikia niekur eiti.

Jaučiu, kad jis klausiamai žiūri į mane, bet neprisiverčiu pakelti akių. Sutrikau, bet jau per vėlu: žodis ne žvirblis, pasakęs nebesugausi.

– Nesijaudink, čia dar pabūsime, bent jau kol baigsis maistas. Esu miegojęs ir blogesnėse vietose nei trumpa sofutė.

– Aš ne tai turėjau omeny, – sakau akis įsmeigusi į grindis.

– Lovoje miegosi tu, Mel. Tikrai neapsigalvosiu.

– Aš ne apie tai, kaip nesupranti, – šnabždu vos girdimai. – Sofutė bus kaip tik Džeimiui. O aš galėčiau lova dalytis su... tavimi.

Tyla. Noriu pažvelgti jam į veidą, sužinoti, ką galvoja, bet kaklas tarsi sustingęs. O jei ši mintis jam atgrasi? Kaip tada žiūrėsiu jam į akis? Dieve, kokia aš kvailė, dabar jis pavarys mane šalin.

Šiltais, šiurkštokais pirštais jis paliečia man smakrą. Mūsų akys susitinka ir širdis vėl suplazda kaip plaštakė.

– Mel, aš... – šį kartą jis nesišypso kaip įprastai.

Bandau nusukti veidą, tačiau jis tvirtai laiko už smakro. Nejau nejaučia, kokiu karščiu alsuoja mano kūnas? Tarsi tarp mūsų abiejų pliekstų suspausta saulė, kaip gėlės žiedas tarp storos knygos puslapių, įkaitęs tiek, kad pradegintų popieriuje skylę. O gal jam visa tai svetima? Gal mintis apie artumą jam kelia pasibjaurėjimą?

Po akimirkos Džaredas nusisuka, tačiau jo pirštai vis dar tvirtai spaudžia man smakrą. Jis prabyla, bet taip tyliai, kad žodžiai veikiau primena vėjo šnaresį.

– Tu neprivalai to daryti, Melani. Tu man nieko neskolinga.

Man suspaudžia gerklę, negaliu įkvėpti oro.

– Aš ne dėl to... Ne dėl to, kad jausčiausi esanti skolinga. Ir tu... taip pat. Pamiršk, ką sakiau.

– Kažin, Mel. Kažin, ar galėsiu tai pamiršti.

Jis atsidūsta. Trokštu išnykti, prasmegti skradžiai žemėn. Esu pasiryžusi net paaukoti savo protą ateiviams, kad galėčiau ištaisyti šią apmaudžią klaidą. Atsisakyti svajonių, ateities, padaryti bet ką – kad tik amžiams ištrinčiau iš atminties šias dvi gėdingas minutes.

Džaredas sunkiai atsidūsta. Tebesėdi nudelbęs akis į grindis, kietai susičiaupęs.

– Mel, tai neturi būti... šitaip. Vien dėl to, kad mus suvedė likimas, kad mes galbūt paskutiniai vyras ir moteris Žemėje... – jis sunkiai renka žodžius. Dar nesu jo tokio mačiusi. – Noriu pasakyti, kad neprivalai daryti nieko, ko nenori. Aš ne iš tų, kurie būtinai tikisi... Tu tikrai neturi...

Jis toks prislėgtas, vis suka akis į šalį, jog nesusilaikau, prašnenku visai to nenorėdama, nors puikiai suprantu – kad ir ką dabar sakyčiau, tai bus tik dar viena didžiulė klaida, begalinė mano gėda.

– Tu ir vėl manęs nesupratai, – nedrąsiai pradedu. – Kai kalbėjau apie mus, neturėjau omeny jokių įsipareigojimų, jokių privalėjimų ar turėjimų. Aš nemanau, kad tu „esi iš tų“. Ne. Dieve mano, žinoma, ne. Pasakiau, nes...

Nes aš jį myliu. Kad nenusižeminčiau dar labiau, sukandu dantis. Prikąsk liežuvį, pagalvoju, kol nesugriovei visko, ką turi.

– Nes?.. – nutęsia jis.

Jaučiu, kaip ima kauptis ašaros, noriu nusukti veidą, bet jo pirštai nepaleidžia mano smakro.

– Mel?

Stipriai trūktelėjusi išsilaisvinu ir piktai papurtau galvą.

Džaredas palinksta prie manęs ir jo veidas keičiasi tiesiog akyse. Suvokiu, kad jo viduje šėlsta audra ir, nors iki galo neperprantu tų jausmų, žinau, jog nesu jam atgrasi, anaiptol. Ašaros išdžiūsta, žvilgsnis sušvelnėja.

– Melani, prašau, netylėk, – šnabžda jis. Ant skruosto jaučiu jo alsavimą ir žemė slysta man iš po kojų.

Jis žvelgia į mane taip įdėmiai ir nuolankiai, kad tas glostantis žvilgsnis ištirpdo visą ryžtą tylėti.

– Jei iš visų pasaulio žmonių reikėtų pasirinkti vieną, su kuo norėčiau likti negyvenamoje planetoje... rinkčiausi tik tave. Tik tave vieną, – šnibždu žiūrėdama jam į akis. Oras tarp mūsų taip įkaista, kad, regis, tuoj sprogs. – Visuomet norėjau būti su tavimi. Ir ne tik dėl to... dėl to, kad kalbėtumės. Kai mane lieti... – įsidrąsinu ir švelniai perbraukiu per šiltą jo odą, mano pirštų galiukai ant jo rankos pražysta aksominiais liepsnos žiedais. Jis stipriai suspaudžia mane glėbyje. Ar jis irgi jaučia tą kaitrą? – Nesustok, – noriu pasakyti aiškiau, taip aiškiai, kad jam neliktų jokių abejonių, bet pritrūkstu žodžių. – Nebent jei pats to nenori. Aš suprasiu, tikrai.

Melas.

– Ak, Mel, – jo alsavimas degina plaukus. Džaredas suima mano veidą ir atsuka į save.

Jo šiurkščios lūpos karštesnės už ugnį, žeidžia. Sąmonė aptemsta, bet tai nesvarbu, trokštu iki galo pajusti tą akimirkos saldybę, išgerti iki paskutinio lašo. Jo pirštai panyra į plaukus ir širdis, atrodo, tuoj sustos. Man trūksta oro, aš negaliu kvėpuoti. Aš nenoriu kvėpuoti.

Jo lūpos nuslenka link ausies, labiau už viską trokštu, kad jos grįžtų atgal, bet jis stipriai laiko suėmęs mano veidą.

– Tai stebuklas, Melani, kad tave radau, daugiau nei stebuklas. Net jei man reikėtų pasirinkti tarp tavęs ir ankstesnio pasaulio, negalėčiau tavęs atsisakyti. Iš penkių milijardų gyvybių man būtum svarbi tik tu viena.

– Bet tai neteisinga.

– Neteisinga, bet taip yra.

– Džaredai, – iškvepiu. Bandau surasti jo lūpas, bet jis atsitraukia tarsi ketindamas kažką pasakyti. Kokie žodžiai dabar galėtų turėti prasmę?

– Bet...

„Bet?“ Kokie dar gali būti „bet“? Nuo šito „bet“ tarp mūsų liepsnojanti saulė akimirksniu virto ledu.

– Bet tau tik septyniolika, Melani. O man dvidešimt šešeri.

– Ką tu kalbi?

Jis neatsako. Stambios, grubios ir kartu švelnios plaštakos lėtai slenka mano rankomis palikdamos liepsnojantį pėdsaką.

– Tu tikriausiai juokauji? – lūpomis priglundu prie veido. – Stovi ant pasaulio pabaigos slenksčio ir jaudiniesi dėl padorumo?

Prieš prabildamas jis nugurgia seiles.

– Toks jau aš esu, Mel. Paskui kaltinčiau save, kad pasinaudojau aplinkybėmis. Tu labai jauna.

– Šiandien nėra jaunų ir nejaunų. Bet kuris, išgyvenęs iki dabar, yra šimtametis senis.

Jis šypteli puse lūpų.

– Tikriausiai tu teisi. Vis dėlto mums nereikėtų taip skubėti.

– O ko laukti, Džaredai? Ko?

Jis ilgai galvoja.

– Na, pirmiausia mums reikėtų apsvarstyti kelis... praktiškus klausimus.

Nejau bando nukreipti temą? Nori atvėsti? Veikiausiai taip. Pakeliu vieną antakį. Negaliu patikėti, kad viskas taip pasisuko. Ką jis sugalvojo? Jei iš tiesų manęs trokšta, toks elgesys tiesiog nepaaiškinamas.

– Paklausyk, – neryžtingai prabyla. Nustembu, kad jis parausta, tai matyti net pro aukso spalvos įdegį. – Šita vieta... nemaniau, kad kada nors čia sulauksiu... viešnios. Norėjau pasakyti, kai kaupiau atsargas... – jis droviai užtilo, bet tuoj išpyškino: – Atleisk, bet mes neturime nieko, kas užtikrintų saugų seksą.

– O! – susiraukiu aš.

Akimirkai šypsena dingsta nuo jo veido, jį iškreipia toks nuožmus pyktis, kokio anksčiau nebuvau mačiusi. Džaredas virsta pavojingu žvėrimi, nė nenumaniau, kad gali toks būti.

– Ne tokiame pasaulyje norėčiau susilaukti vaikų.

Jo žodžiai sminga man giliai į širdį. Susigūžiu įsivaizduodama mažytį, nekaltą kūdikį, plačiai atmerktomis akimis besidairantį aplink. Iki šiol, žinodama, kas Džeimio laukia šiame gyvenime, net geriausiomis įmanomomis aplinkybėmis, negaliu be širdgėlos žvelgti jam į akis, o ką jau kalbėti apie mažylį.

Po sekundės Džaredas vėl tampa savimi, nusišypso ir aplink akis susimeta mielos raukšlelės.

– Šiaip ar taip, mes turime marias laiko... kad pamąstytume apie tai, – vėl išsisukinėja, pamanau. – Ar pagalvojai, kaip trumpai mes esame kartu? Susitikome vos prieš keturias savaites.

Apstulbstu.

– Negali būti.

– Prieš dvidešimt devynias dienas. Aš skaičiuoju.

Grįžtu mintimis atgal. Negali būti, kad nuo tada, kai Džaredas pakeitė mūsų gyvenimą, praėjo tik dvidešimt devynios dienos. Man atrodo, kad jis šalia buvo dvejus trejus metus, visą tą laiką, kai su Džeimiu likome vieni, be artimųjų.

– Mes turime gražaus laiko, – pakartoja Džaredas.

Nei iš šio, nei iš to mane apima bloga nuojauta. Juodas artėjančios nelaimės šešėlis akimirkai atima kalbos dovaną. Jis sunerimęs žiūri į pasikeitusį mano veidą.

– Niekada negali žinoti, – neviltis, išnykusi po susitikimo su Džaredu, vėl atgyja ir šnioja skaudžiai lyg botagas. – Niekada negali žinoti, kiek laiko mums liko: keli mėnesiai, kelios dienos, o gal tik valandos.

Jis nuoširdžiai nusijuokia ir pabučiuoja į mano kaktoje susimetusią nerimo raukšlelę.

– Nesijaudink, Mel. Stebuklai atsitinka ne tam, kad štai taip išnyktų. Aš niekada neprarasiu tavęs. Niekada neleisiu tau manęs palikti. Niekada niekam tavęs neatiduosiu.

Melani grąžino mane į dabartį – prieš akis vėl vingiavo siaura greitkelio juosta, perpus dalijanti neaprėpiamas Arizonos platybes, negyvai išdegintas skaudžios popiečio saulės. Grąžino nepalikdama kelio atgal. Žiūrėjau į tuštumą priešais ir jaučiau, kaip ta pati tuštuma negailestingai plečiasi viduje.

Galvoje akimirksniui šmėstelėjo jos pasakyta mintis: „Niekada negali žinoti, kiek laiko mums liko.“

Ir man iš akių pasipylė ašaros – mūsų abiejų nevilties ašaros.

9 S K Y R I U S

ATRADIMAS

Visu greičiu lėkiau judria kelių sankirta, į galinio vaizdo veidrodėlį spigino besileidžianti saulė. Važiavau nesidairydama į šalis, vien akies kampučiu mačiau priekyje šmėsčiojant baltas ir geltonas kelio linijas, vieną kitą žalią ženklą, rodantį rytų kryptį. Aš skubėjau.

Skubėjau pati nelabai suprasdama kodėl. Gal taip maniau pabėgsianti nuo savęs. Nuo skausmo, liūdesio, širdgėlos dėl beviltiškos ir pasmerktos meilės. Ar tai reiškia, kad ir nuo šito kūno? Kito atsakymo nebuvo. Aišku, aš būtinai susitiksiu su gydytoju, tačiau giliai širdyje jaučiau, kad sprendimą jau priėmiau. Silpnavalė. Bėglė. Žiogas. Kartojau ir kartojau šiuos žodžius, kad apsiprasčiau su ta mintimi.

Jei tik rasčiau būdą, kaip išgelbėti Melani nuo ieškotojos. Bet tai neįmanoma.

Vis dėlto privalau pabandyti.

Tai pažadėjau Melani, bet ji manęs nesiklausė. Vis dar nardė savo svajose atitrūkusi nuo manęs. Ji pasiduoda, pagalvojau, per vėlai sumanė pasiduoti, dabar jos tai neišgelbės.

Kad ir kaip stengiausi negalvoti apie raudoną kanjoną, vėl ten atsidūriau. Kad išsiblaškyčiau, pabandžiau sutelkti dėmesį į pro šalį švilpiančius automobilius, erdvėlaivius, skrendančius uosto link, net pavienius debesis virš galvos, viskas veltui – mane vėl įtraukė jos prisiminimai. Prieš akis vis iškildavo Džaredo veidas, tūkstančiais įvairiausių rakursų, vienas už kitą įstabesnių. Mačiau, kaip sparčiai stiebiasi Džeimis, vis toks pat liesas – vien oda ir kaulai. Rankos ilgėjosi jų abiejų, iki skausmo – aštraus, negailestingo, žeidžiančio tarsi ašmenys. Ak, nebegaliu ilgiau to tverti. Turiu iš to išsivaduoti.

Skriejau siauru dviejų juostų plentu beveik nežiūrėdama pirmyn. Abipus driekėsi dar negyvesnė ir skurdesnė dykuma – lygūs, bespalviai tyrai. Jei ir toliau taip lėksiu, Tusoną pasieksiu dar iki vakarienės. Prisiminiau, kad šiandien nieko nevalgiau, tai patvirtindamas garsiai suurzgė pilvas.

Ieškotoja tikriausiai jau laukia manęs Tusone. Nuo šios minties viduriuose tarsi kažkas apsivertė, alkis dingo ir mane vėl ėmė pykinti. Nejučia atleidau greičio pedalą.

Sugraibiau ant gretimos sėdynės numestą žemėlapį ir greitosiomis pažiūrėjau. Netrukus turiu privažiuoti nedidelę pakelės degalinę. Ta vietovė vadinosi Pikačio Pikas. Gal ten bus užkandinė ir galėsiu ramiai pavalgyti? Bent kiek atitolinčiau susitikimą su ieškotoja.

Išgirdusi šį man negirdėtą pavadinimą Pikačio Pikas, Melani sujudo. Keista. Nejau yra čia buvusi? Pasirausiau prisiminimuose ieškodama pažįstamų vaizdų ir nieko neaptikau. Pikačio Pikas. Melani vėl smalsiai sukluso, bet sąmoningai nuslopino susidomėjimą. Ar šis pavadinimas jai žinomas? Tačiau ji, aiškiai vengdama su manimi bendrauti, vėl pasinėrė į prisiminimus.

Keistas jos elgesys sužadino mano smalsumą, todėl nuspaudžiau greičio pedalą nekantraudama kuo skubiau ten nukakti. Vyliausi, kad pamačiusi tą vietą ji išsiduos.

Horizonte iškilo vieniša viršūnė – nelabai aukšta, tačiau ryškiai išsiskirianti iš žemų, dantytų kalvų. Koks keistas neįprastos formos kalnas. Mums artėjant jis staigiai aukštėjo. Melani neatitraukė nuo jo akių, nors bandė apsimesti, kad jos tai nė kiek nedomina.

Kodėl vaidina abejingą, juk aiškiai matyti, kad jai tai svarbu? Pabandžiau įsiskverbti į jos mintis ir apstulbau, su kokia jėga ji mane atstūmė. Žaibiškai atsitvėrė nuo manęs aklina, nepraeinama siena, dar tvirtesne nei anksčiau. O aš jau maniau, kad tarp mūsų neliko jokių užtvarų.

Pasistengiau nekreipti į Melani dėmesio. Prisipažinsiu, man nepatiko, kad ji vėl atgijo ir darosi stipresnė. Ėmiau apžiūrinėti viršūnę, perbėgau akimis jos kontūrus, ryškiai išsiskiriančius iki baltumo įkaitusio dangaus fone. Kuo ilgiau spoksojau, tuo labiau neapleido mintis, kad vaizdas man pažįstamas, kad jau esu jį mačiusi. Nors galėjau prisiekti, kad nė viena iš mūsų anksčiau čia nėra buvusi.

Netikėtai Melani, tarsi bandydama nukreipti mano dėmesį, vėl nėrė į ryškius prisiminimus apie Džaredą.

Plona striukė nė kiek nešildo, drebu įsmeigusi akis į raudonus vakaro gaisus, vos įžiūrimus pro tankiai suaugusius medžius. Veltui kartoju, kad nėra taip šalta, kaip man atrodo. Tiesiog mano kūnas prie to nepratęs.

Pečius apglėbia tvirtos rankos. Neišsigąstu, nors vieta nepažįstama ir negirdėjau nieko prisiartinant. Šitas šiurkščias, šiltas rankas atpažinčiau iš milijonų.

– Prie tavęs lengva prisėlinti.

Iš balso suprantu, kad net dabar šypsosi.

– Tau dar nežengus žingsnio, jau žinojau, kad ateini, – sakau neatsisukdama. – Turiu akis pakaušyje.

Šilti pirštai perbraukia skruostą ir vėl įkaitina kraują.

– Atrodai kaip tarp medžių besislapstanti driadė, – šnibžda man į ausį. – Tu tokia graži, tarsi atėjusi iš pasakų pasaulio.

– Vadinasi, turime aplink trobelę pasodinti daugiau medžių.

Jis sukikena. Aš užsimerkiu ir nejučia išsiviepiu.

– Nebūtina, – taria jis. – Tu visur taip atrodai.

– Šitaip sako paskutinis Žemės vyras paskutinei Žemės moteriai jų išsiskyrimo valandą.

Kalbantis mano šypsena išnyksta. Čia nėra vietos džiaugsmui.

Džaredas atsidūsta. Jo alsavimas sušildo mano skruostą, sužvarbusį vakarinio miško šaltyje.

– O jei tai išgirdęs Džeimis įsižeis? Nebijai?

– Džeimis tik berniukas. Prašau, pažadėk, kad jis bus saugus.

– Tada susitarkim, – pasiūlo Džaredas. – Tu pažadėk, kad saugosies pati, o aš dėl Džeimio padarysiu viską, ką galėsiu. Antraip nesutinku.

Jis, aišku, juokauja, tik man visai nejuokinga. Jei išsiskirsime, ką galime vienas kitam pažadėti? Nieko. Ničnieko.

– Kad ir kas atsitiktų, pažadėk, – spyriojuos.

– Nieko neatsitiks. Nesijaudink. Pažadu, – suprantu, kad tai tik tušti žodžiai. Nuo mūsų niekas nepriklauso. Tačiau man malonu girdėti jo balsą, kad ir ką jis kalbėtų.

– Gerai.

Jis atsuka mane veidu į save. Įsikniaubiu jam į krūtinę ir traukiu jo kvapą, savitą, nepakartojamą, kurio su niekuo nesupainiosi – tarsi kvepėtų kadagys ar dykuma po lietaus.

– Mes niekada nesiskirsime, – pažada jis. – Aš visada tave susirasiu, kad ir kaip sumaniai slėptumeisi, – nebūtų Džaredas, negali išbūti rimtas ilgiau nei porą sekundžių. – Žinok, vaikystėje žaidžiant slėpynes man nebuvo lygių.

– Ar leisi man suskaičiuoti iki dešimt?

– Cha, cha, – nusikvatoja, – ir pažadu nežvilgčioti pro pirštus.

– Tau metas, – murmu. Stengiuosi neišsiduoti, nes gerklę gniaužia ašaros.

– Nebijok, viskas bus gerai. Tu stipri, greita ir sumani, – tokiais žodžiais veikiau bandė įtikinti save.

Kodėl turime išsiskirti? Kodėl palieku jį? Juk tikimybė, kad Šeron vis dar žmogus, – viena iš milijono.

Nors tada, pamačiusi jos veidą per žinias, tuo neabejojau.

Tai buvo įprastas reidas, vienas iš tūkstančio. Jei švarinamame bute ar name jausdavomės gana saugūs, įsijungdavome televizorių. Tada išklausėme orų prognozę, nes kitos parazitų žinios būdavo klaiki nuobodybė – viskas gerai, viskas gražu ir taip toliau. Staiga mano dėmesį patraukė ekrane šmėstelėję plaukai – ryškiai rudi, ugniniai, beveik raudoni, per visą gyvenimą tokius mačiau turint tik vieną žmogų.

Teberegiu jos žvilgsnį, paskubom, vien akies krašteliu mestą į kamerą. Žvilgsnį, kuris sakyte sakė: „Nežiūrėkit į mane, aš noriu būti nepastebima.“ Mačiau, kaip ji stengėsi ištirpti minioje, kaip iš paskutiniųjų tvardėsi, kad nepasiduotų pagundai ir neimtų bėgti.

To nesuvaidinsi, nė vienas iš kūnų grobikų negali jausti nieko panašaus.

Ką Šeron veikia milžiniškoje Čikagoje laisvai vaikštinėdama tarp parazitų? Ar ji viena, ar išgyveno ir daugiau žmonių? Turiu ją surasti. Ir tai ne užgaida, veikiau būtinybė. Kito pasirinkimo nėra. Jei yra bent mažiausia galimybė, kad, be mūsų, pasaulyje dar išlikę žmonių... privalome su jais susisiekti.

Tik turiu eiti viena. Nuo bet ko kito Šeron spruks neatsigręždama. Spruks ir nuo manęs, tačiau pirma gal stabtelės bent minutėlei, viliuosi, kad tuomet ir spėsiu viską paaiškinti. Žinau, kur ji slepiasi.

– O tu? – klausiu jo kimiu balsu. Nesu tikra, kad ištversiu širdį draskantį atsisveikinimą. – Ar pasižadi būti atsargus?

– Melani, nei dangus, nei pragaras mūsų neišskirs.

Neleisdama atsitokėti ir nusišluostyti ašarų ji panardino mane į kitus prisiminimus.

Džeimis bando susirangyti man po ranka, tik jau netelpa kaip anksčiau. Susikūprina, o ištįsusios, nerangios galūnės styro it aštrūs kampai. Jo rankos jau dabar tvirtos ir raumeningos, nors iš pirmo žvilgsnio jis tebėra vaikas, mažas drebantis berniukas. Džaredas krauna į automobilį daiktus. Kol jis čia, Džeimis neparodys, kad bijo. Bet kokia kaina. Nori atrodyti drąsus, toks kaip Džaredas.

– Aš bijau, – kužda patyliukais, kad girdėčiau tik aš.

Pabučiuoju jį į varno juodumo plaukus. Net čia tarp aštriai kvepiančių sakingų medžių jie atsiduoda dulkėmis ir saule. Jaučiu jį esant mano dalimi, mus atskirti būtų galima tik perplėšus pusiau.

– Džaredas tave apsaugos, – Džeimio akyse privalau išlikti tvirta, nesvarbu, ar jaučiuosi tokia ar ne.

– Bijau dėl tavęs. Kad tu negrįši. Kaip tėtis.

Krūpteliu. Tėtis išėjo ir daugiau jo nematėme. Grįžo vien kūnas, negyva išnara ir atvedė ieškotojus. Tada išgyvenau tokį siaubą ir skausmą, kokių nė šimtosios dalies neteko patirti per visą likusį gyvenimą. O jei ir aš pavirsiu marionete? Jei Džeimis dar kartą turės visa tai iškentėti?

– Aš grįšiu. Juk žinai, kad visuomet pareinu pas tave.

– Man baisu, – vėl sako jis.

Turiu būti drąsi. Privalau.

– Pažadu, kad viskas bus gerai. Pažadu – aš grįšiu. Juk žinai, Džeimi, visuomet tesiu duotą žodį. Tau negalėčiau sumeluoti. Niekada.

Jis tiki manimi. Drebulys aprimsta.

Vėl prisiminimai, tik dabar visai kiti.

Girdžiu juos aukštu žemiau. Sėlinančius kaip šešėliai. Kelios minutės, gal net sekundės, ir jie mane suras. Ant purvinos laikraščio skiautės pakeverzoju kelis žodžius. Raštas beveik neįskaitomas, tačiau jei laiškelį ras Džaredas, jis supras.

„Ne tokia greita. Myliu tave ir Džeimį. Neikite namo.“

Maža to, kad sudaužysiu jiems širdis, dar atimsiu ir prieglobstį. Matau mūsų mažytę trobelę kanjone, šaltą ir apleistą, dar blogiau – virtusią kapu. Matau savo kūną, vedantį paskui save ieškotojus, matau, kaip džiugi šypsena iškreipia negyvą mano veidą – juk mes juos sugavome...

– Užteks, – pasakiau garsiai, gūždamasi taip, tarsi mane plaktų botagu. Nežmoniškas skausmas nusmelkė širdį. – Gana! Jau pakankamai prišnekėjai! Dabar aš negaliu be jų gyventi, ar supranti tai?! Patenkinta? Tik ar pagalvojai, kad neturiu iš ko rinktis? Man telieka viena – atsikratyti tavęs. Nori, kad mano vietoje atsidurtų ieškotoja?! – ir nusipurčiau nuo tos minties, tarsi aš būčiau kūnas, turėsiąs ją priglausti.

„Yra dar viena galimybė“, – vos girdimai atsiliepė Melani.

– Tikrai? – niūriai paklausiau. – Kokia gi? Parodyk man ją.

„Žiūrėk ir pamatysi.“

Tebežiūrėjau į kalną, apsuptą pažeme besidriekiančių krūmynų, veržliai dangun įsirėžusią dvigubą viršūnę. Kalnas akivaizdžiai dominavo visame aplinkiniame kraštovaizdyje, todėl nevalingai traukė akį. Melani paraginta dar kartą įdėmiai apžvelgiau apylinkes, paskui metras po metro ištyrinėjau dvidantę kalno keterą.

Lėtai kylanti kiek dantyta kreivė staigiai pasisuka į šiaurę, paskui posūkis atgal, tada vėl į šiaurę, ši atkarpa kiek ilgesnė, ir staigus nuolydis į pietus, pereinantis į dar vieną pamažu žemėjančią išlanką.

Iš Melani prisiminimų nuotrupų ne taip buvau supratusi šią trajektoriją – tai, ką maniau vingiuojant į pietus ir šiaurę, iš tikrųjų buvo aukštyn ir žemyn.

Pirmoji linija buvo kalno kontūras. Šio kalno.

Linija, rodanti kelią pas Džaredą ir Džeimį. Pirmoji linija, pradinis taškas.

Jei taip, aš galiu juos rasti.

„Mes galime juos rasti, – pataisė mane. – Tu viena nežinai nei krypties, nei kelio. Niekada nepasakiau tau visko iki galo – kaip ir apie trobelę.“

– Nesuprantu. Kaip? Kaip kalnas gali parodyti kryptį ar kelią? – ir nevalingai širdis ėmė plakti tankiau. Supratau – Džaredas arti. Ir Džeimis... taip arti, kad ranka gali pasiekti.

Ir Melani parodė man atsakymą.

– Tai tik linijos. O dėdulė Džebas tėra senas beprotis. Kuoktelėjęs kaip ir visa tėvo giminė, – bandau ištraukti albumą Džaredui iš rankų, bet jis, regis, to nepastebi.

– Kuoktelėjęs kaip Šeron mama? – Džaredas nepaleidžia seno nuotraukų albumo. Įnikęs studijuoja pieštuku prikraigaliotą terlionę paskutiniame albumo viršelyje. Vienintelis daiktas iš namų, kurio nepamečiau per visus bėgimo ir slapstymosi metus. Dabar net šitos pamišėliškos keverzonės man yra neįkainojamas prisiminimas.

– Hm, tu laimėjai, – sumurmu po nosimi.

Jei Šeron vis dar gyva, tai tik todėl, kad jos motina, kvanktelėjusi tetulė Megė, galėjo varžytis su dėdule Džebu dėl didžiausio iš didžiausių Straiderių giminės pamišėlių titulo. Mano tėvą Straiderių beprotybė palietė visai nedaug: skirtingai nei kiti, jis neturėjo užpakaliniame kieme įsirengęs slapto bunkerio ar panašiai. Kiti – jo sesuo Megė ir broliai Džebas su Gajumi – buvo prisiekę sąmokslo teoretikai. Dėdė Gajus žuvo autoavarijoje dar prieš įsiveržiant ateiviams. Mirtis buvo tokia banali, kad net didieji konspiratoriai Megė ir Džebas neįžiūrėjo jokių slaptų kėslų.

Tėvas juos meiliai vadino kvaileliais.

– Gal laikas aplankyti kvailelius, – būdavo pasiūlo tėvas, o mama tuoj ima dūsauti, todėl tokie žodžiai iš jo lūpų išsprūsdavo itin retai.

Per vieną iš tokių viešnagių Čikagoje Šeron nusitempė mane į motinos slėptuvę. Bet motušė mus iškart sugavo – toji moteris visur buvo prispendusi spąstų. Šeron kaip reikiant gavo pylos, o mane prisaikdino tylėti. Vis dėlto neabejojau, kad po to teta Megė nedelsdama puolė įsirengti naują slaptavietę.

Puikiai atsimenu, kur buvo ta pirmoji. Įsivaizduoju joje gyvenančią Šeron, kaip kokią Anę Frank1 vidury priešų užimto miesto. Turime ją surasti ir parsivežti į trobelę.

Mano prisiminimus nutraukia Džaredas.

– Kaip tik pakvaišėliai ir sugebėjo išgyventi. Žmonės, visur matantys Didįjį brolį2, kai jo dar nė būti nebuvo. Tie, kurie įtarinėjo visą žmoniją dar prieš iškylant tikram pavojui. Žmonės, slėptuves laikę nuolat parengtas, – ir Džaredas nusišypso vis dar neatitraukdamas akių nuo keverzonių ant albumo. Tik netrukus jo šypsena išblėsta ir jis sunkiai prabyla: – O tokie kaip mano tėvas... Jeigu jis ir broliai būtų slėpęsi, užuot kovoję... dabar būtų čia, kartu su manimi.

– Sutinku su tavimi, – sakau kuo švelniau, kad numalšinčiau jo širdgėlą. – Tik nemanau, kad šios linijos ką nors reiškia.

– Dar sykį pakartok, ką jis kalbėjo jas piešdamas.

Atsidūstu.

– Dėdulė Džebas ir mano tėvas ginčijosi. Dėdė bandė jį įtikinti, kad aplink dedasi keisti dalykai ir kad jis niekuo nepasitikėtų. Tėtis, girdėdamas tokias kalbas, tik juokėsi jam į akis. Džebas sugriebė ant žurnalinio staliuko padėtą nuotraukų albumą ir ėmė braižyti taip mygdamas pieštuką, kad piešinys atsispaudė galiniame albumo viršelyje. Tai pamatęs tėvas suirzo ir pasakė, kad mama dėl to labai supyks. Džebas lyg negirdėdamas tęsė toliau: „Sakei, Lindos mama pakvietė jus į svečius? Ar tau tai neatrodo keista? Nei iš šio, nei iš to, po tiekos metų. Įsivaizduoju, kaip ji nuliūs pamačiusi, kad atėjo viena Linda. Pasakysiu tiesiai šviesiai, Trevai, nemanau, kad grįžusios Lindos galvoje bus likę bent kiek nuosavo protelio. Žinoma, ji elgsis kaip niekur nieko, bet tu tikrai pastebėsi skirtumą.“ Tuo metu mes dar nesupratome, ką jis nori pasakyti, bet tėtį jo žodžiai užpykdė. Jis liepė dėdei išeiti. Iš pradžių Džebas spyriojosi. Vis bandė mus perspėti, kad nelauktume, kol bus per vėlu. Paskui sugriebė mane už peties ir nusitempė į šalį. „Neleisk jiems tavęs užvaldyti, mieloji, – sušnibždėjo. – Eik palei šias linijas. Pradėk nuo pradžios ir laikykis linijų. Dėdė Džebas parengė tau saugią vietelę.“ Po šių žodžių tėvas parodė jam duris.

Džaredas linkteli ir vis dar įdėmiai tyrinėja piešinį.

– Nuo pradžios... Pradžia... Tai turėtų kažką reikšti.

– Iš tiesų? Džaredai, čia tik paika keverzonė. Tai ne žemėlapis, pažiūrėk, tos linijos net nesijungia viena su kita.

– Mel, įsižiūrėk į pirmąją kreivę. Ji man kažką primena. Galiu prisiekti, kad esu ją matęs.

Aš atsidūstu.

– Gal jis paaiškino tetai Megei? Gal ji daugiau žino?

– Gal, – sako jis neatitraukdamas akių nuo dėdės Džebo kraigalionių.

Paskui Melani perkėlė mane laiku atgal, į daug senesnius prisiminimus, kuriuos jau buvo primiršusi. Nustebau suvokusi, kad ji pati tik visai neseniai susiejo šiuos prisiminimus – senus ir daug naujesnius. Jau po to, kai atsiradau aš. Štai kodėl leido man pamatyti šias linijas, nors tai buvo viena didžiausių jos paslapčių – nes pati jų nesuprato.

Senuose, gerokai išblankusiuose prisiminimuose Melani sėdėjo tėvui ant kelių laikydama tą patį albumą, tik dar beveik naują. Mergytė mažytėmis rankutėmis, trumpais ir storais pirštukais. Negalėjau patikėti, kad šis kūnas kažkada irgi buvo vaiko.

Juodu žiūrėjo pirmą albumo puslapį.

– Ar prisimeni, kur tai yra? – klausia tėtis baksnodamas pirštu į seną, papilkėjusią nuotrauką puslapio viršuje. Jos popierius atrodo plonesnis nei kitų, beveik kaip laikraščio, matyt, nuotrauka daryta labai seniai, gal proprosenelio, ir nuo dažno žiūrėjimo sudilinta kone iki skivytų.

– Tai Straiderių gimtinė, – atsakau, nes taip esu išmokyta.

– Teisingai. Čia senoji Straiderių ranča. Vieną kartą esi ten buvusi, bet dedu galvą, kad nieko neprisimeni. Tau tada buvo, berods, aštuoniolika mėnesių, – nusijuokia tėtis. – Šitos žemės nuo neatmenamų laikų priklausė Straideriams...

Štai ir pati nuotrauka. Vaizdas, į kurį ji buvo žvelgusi tūkstančius kartų taip nieko ir nematydama. Nespalvotas, papilkėjęs nuo senumo. Nedidelis medinis namelis dykynės pakraštyje, priekyje žardis, o jame išplaukę keli arklių siluetai. Už namelio... dantytas, gerai pažįstamas kontūras...

Nuotraukos viršuje ant balto kraštelio pieštuku užrašyta:

„Straiderių ranča, 1904, ankstus rytas šalia...“

– Pikačio Pikas, – tyliai pasakiau.

„Jis irgi tai suprato, net jeigu jie niekada ir nerado Šeron. Žinojau, kad Džaredas susies šiuos dalykus. Jis protingesnis už mane, be to, turi nuotrauką. Tikriausiai rado atsakymą daug anksčiau nei aš. Jis turi būti netoli...“

Nuo šios minties jos širdis prisipildė begalinio ilgesio ir jaudulio, aklina mus skyrusi siena akimirksniu išnyko.

Dabar išvydau visą jų kelionę. Mačiau, kaip ji, Džaredas ir Džeimis naktimis pervažiavo kraštą vogtu paprastutėliu automobiliu. Jie užtruko kelias savaites. Pamačiau, kur jie išsiskyrė: Melani juos paliko miškingame draustinyje šalia miesto, kuris kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo jų įprastos vietos – karštų dykumos platybių. Buvo nuspręsta, kad Džaredas su Džeimiu jos lauks pasislėpę miške. Šalta, nepažįstama vietovė baugino savo garsais ir kvapais, bet tankiai suaugusios šakos ir vešli lapija bus jiems geresnė priedanga nei spygliuoti dykumos krūmokšniai.

Tada reikėjo išsiskirti. Šie prisiminimai taip gailino širdį, kad krūpčiodamos juos prašokome. Ir štai mes apleistame pastate, kur pasislėpusi Melani stebėjo namą kitapus gatvės. Ten ji tikėjosi rasti Šeron, tūnančią kokiame nors slaptame kambaryje ar rūsyje.

„Neturiu teisės parodyti tau tos vietos, – pasakė Melani. Tylus, virpantis balsas išdavė nuovargį. Prisiminimų antplūdis, įkalbinėjimai ir prievarta ją išsekino. – Tu pasakytum jiems, kur jos ieškoti. Pražudytum ir ją.“

– Taip, – ištariau garsiai. – Aš privalau atlikti savo pareigą.

„Kodėl? – sumurmėjo tarsi negyva. – Kas tau iš to? Nejau dėl to būtum laimingesnė?“

Nenorėjau su ja ginčytis, tad tylėjau.

Važiavome greitai ir kalnas sparčiai artėjo, vis aukščiau kilo virš horizonto. Dar valandžiukė ir būsime jo papėdėje. Priekyje pamačiau stovėjimo aikštelę, šalia nedidelę savitarnos parduotuvę ir užkandinę. Greta buvo net kempingo vieta – pilka, išbetonuota aikštelė. Poilsiautojų matėsi vos vienas kitas – vasaros karščiai ne pats geriausias metas keliauti per dykumą.

Ką daryti? Sustoti pavalgyti? Ar prisipilti pilną baką benzino, važiuoti iki Tusono ir kuo greičiau iškloti naujienas ieškotojai?

Pastaroji mintis man pasirodė tokia kokti, kad vėl pajutau kylant šleikštulį, nors skrandis buvo tuščias. Turėjau stipriai sukąsti dantis, kad nesusivemčiau. Nė nepajutau, kaip staigiai nuspaudžiau stabdžius ir automobilis skardžiai sužviegęs sustojo vidury kelio. Laimė, užpakaly nebuvo mašinų, antraip kas nors neabejotinai būtų į mane trenkęsis. Ir nereikėjo bendrauti su paslaugiais vairuotojais, kuriems žūtbūt maga sustoti ir įpiršti savo pagalbą. Kelias buvo tuščias. Prie įkaitusio asfalto oras mirguliavo, kelias tarpais visiškai išskysdavo, dėl to vaizdas priminė miražą.

Juk tai nėra išdavystė – privalėjau vykdyti savo tikrąją ir vienintelę teisingą misiją. Sielų kalboje, kuria kalbėjomės Ištakose, nebuvo žodžių „išdavystė“ ar „išdavikas“. Kaip ir žodžio „ištikimybė“, nes nesant priešybės pats žodis prarado prasmę.

Pagalvojusi apie ieškotoją pajutau aštrią graužatį. Jai negalima pasakoti visko, ką žinau, antraip tai būtų neteisinga. Bet kodėl? Neteisinga stovėti čia ir klausytis viliojančių Melani pasiūlymų – štai kur tikroji išdavystė. Aš negaliu taip pasielgti. Tai neįmanoma. Juk esu siela.

Kad ir ką dabar pati sau kalbėjau, puikiai supratau, ko iš tikrųjų trokštu, aistringai, nenumaldomai, labiau, nei esu geidusi per visus aštuonis savo gyvenimus. Kiekvieną kartą prisimerkus dėl ryškios saulės akyse iškildavo Džaredo veidas, ne paveikslas iš Melani prisiminimų, o mano, tik mano, kurį visai nesigėdindama pavogiau iš jos. Aš pati troškau jį išvysti. Melani vis dar tūnojo pasąmonės užkaboriuose ir laukė užgniaužusi kvapą, kol apsispręsiu.

Kaip galėjau atsiriboti nuo šio kūno troškimų? Mes su Melani tapome nedalomos, daug artimesnės, nei galėjau įsivaizduoti. Todėl sunku pasakyti, kuri – ji ar aš – dabar taip veržėsi pas tą vyrą. Ir apskritai – ar dabar tai svarbu?

Mano dėmesį patraukė saulės blyksnis galinio vaizdo veidrodėlyje. Veikiausiai iš paskos važiuoja automobilis.

Spustelėjau greičio pedalą ir lėtai nuvairavau link parduotuvėlės kalno šešėlyje. Dabar man tapo aišku, kad turiu tik vieną išeitį.

1 Anė Frank gimė Frankfurte prie Maino, Vokietijoje. 1933 m. keturmetė žydė su tėvais emigravo į Amsterdamą. Ten slapstydamasi nuo nacių 1942–1944 m. olandų kalba rašė dienoraštį. 16-os metų nužudyta koncentracijos stovykloje (vert. past.).

2 Išgalvotas anglų rašytojo Džordžo Orvelo romano „1984-ieji“ personažas Didysis brolis ir įžymioji frazė „Didysis brolis tave stebi“ šiuolaikinėje kultūroje jau tapo bendrine sąvoka, apibūdinančia per didelį valdžios ar atskirų asmenų siekį kontroliuoti visuomenę (vert. past.).

10 S K Y R I U S

APSISPRENDUSIOJI

Linksmai sutilindžiavęs parduotuvės varpelis pranešė apie dar vieną lankytoją. Krūptelėjau kaip prasikaltusi ir prigludau prie lentynos.

„Gal liausiesi drebinti kinkas? Tu ne nusikaltėlė“, – įgėlė Melani.

„Aš ir nedrebinu!“ – atrėžiau.

Parduotuvėje buvo labai karšta, bet mano delnai išsyk sudrėko nuo šalto prakaito. Pro didelius langus vidun nevaržomai liejosi saulė ir, nors oro kondicionierius dirbo visu galingumu, iš jo buvo maža naudos.

„Kurią?“ – paklausiau.

„Didesnę“, – atsakė ji.

Iš dviejų kuprinių paėmiau talpesnę, tvirti drobiniai diržai atlaikys daugiau, nei galėsiu panešti. Užėjau už kampo, kur mačiau lentyną su buteliais vandens.

„Įstengsime panešti tris galonus, – nusprendė ji. – Tada galėsime ieškoti tris dienas.“

Giliai įkvėpiau ir patikinau save, kad visai nesirengiu jai padėti – paprasčiausiai noriu sužinoti tikslesnes koordinates, ir tiek. Kai tai išsiaiškinsiu, susirasiu kitą ieškotoją, ne tokį atgrasų kaip man priskirtoji, ir perduosiu jam visą informaciją. Tik viską sužinosiu – ir atgal, pažadėjau sau.

Melani mano bandymas meluoti pačiai sau pasirodė toks apgailėtinas, kad neištarė nė žodžio prieš, išliko visiškai rami. Ieškotoja buvo teisi perspėdama, kad gali būti per vėlu. Reikėjo skristi lėktuvu.

„Per vėlu? Nesąmonė! – suniurzgė Melani. – Nejau manai, kad galiu priversti tave daryti tai, ko nenori? Aš savarankiškai net rankos negaliu pakelti!“ – tai nuskambėjo greičiau kaip nevilties šūksnis, o ne priekaištas.

Ir norėdama patvirtinti savo žodžius pabandė pasiekti butelį, tačiau kad ir kaip stengėsi, be mano paliepimo ranka ilsėjosi prie šlaunies. Pajutau, kad Melani netelpa savo kailyje, trokšta judėti – vėl bėgti, slapstytis, mėgautis buvusia laisve, tarsi aš būčiau vien blogas sapnas, keistas gyvenimo tarpsnis, likęs toli praeityje.

Paniekinamai purkštelėjusi, jei tik mentaliniame lygmenyje tai įmanoma, ji vėl grįžo prie mūsų reikalų. „Nagi, judinkis, – paragino mane. – Reikia skubėti! Greitai ims temti.“

Atsidusau ir paėmiau nuo lentynos didžiausią butelių pakuotę. Vos išlaikiau, tokia buvo sunki. Svėrė tiek, kad rodės išnarins rankas.

– Tu tyčiojiesi iš manęs! – užsimiršusi garsiai surikau.

„Užsičiaupk!“

– Atsiprašau? – paklausė žemas, gunktelėjęs vyras, stovintis kitame tarpo tarp lentynų gale.

– E, nieko, – sumurmėjau nusukdama akis. – Tie buteliai daug sunkesni, nei maniau.

– Gal galiu padėti? – pasisiūlė jis.

– Ne ne, nereikia, – skubiai išsigyniau. – Paimsiu mažesnę pakuotę.

Vyras nusisuko ir ėmė dairytis po bulvių traškučių lentyną.

„Jokių mažesnių, – užsispyrė Melani. – Esu nešiojusi ir sunkesnių nešulių. Tu tikra minkštakūnė, Klajokle“, – pridūrė kandžiai.

„Atsiprašau“, – burbtelėjau sutrikusi, kad pavadino mane vardu – pirmą kartą.

„Kilstelk koja.“

Pūkščiau tąsydamasi su tuo prakeiktu vandeniu, svarstydama, ar toli man reikės jį tempti. Šiaip ne taip nuvilkau prie kasos ir lengviau atsikvėpiau: vis dėlto pergalė, nors ir mažytė. Ant butelių uždėjau kuprinę, šalia sukroviau produktus: keletą javainių batonėlių, maišelį spurgų ir bulvių traškučius, kuriuos paskutinę minutę pačiupau nuo artimiausios lentynos.

„Vanduo dykumoje svarbiau nei maistas, turime neštis tik tiek...“

„Aš alkana, – atkirtau jai. – Be to, jie nedaug sveria.“

„Kaip žinai, neši tu, – nenorom nusileido, tada paliepė: – Paimk žemėlapį.“

Ant prekystalio padėjau topografinį apygardos žemėlapį, tokį, kokio ji norėjo. Tai tik dar viena priemonė jos mįslei įminti.

Žilaplaukis kasininkas, matyt, visada besišypsantis, aparatu nuskaitė brūkšninius kodus.

– Sumanėte pakeliauti? – maloniai pasiteiravo.

– Taip, kalnas labai gražus.

– Turistų takas prasideda visai netoli nuo čia, – mostelėjo ranka.

– Rasiu, – burbtelėjau paskubom nuo prekystalio traukdama butelius.

– Iki sutemstant būtinai susiraskite vietą nakvynei, mieloji. Antraip galite pasiklysti.

– Būtinai.

Melani mintyse keiksnojo senyvą vyrą.

„Jis mielas. Nuoširdžiai rūpinosi manimi“, – ėmiau ginti pardavėją.

„Jūs visi pabaisos! – gižiai atrėžė ji. – Nejau nesupranti, kad mums negalima kalbėtis su nepažįstamaisiais?“

„Tarp mano rūšies individų nėra nepažįstamųjų“, – atsakiau ir pajutau, kad širdį nudiegė kaltės jausmas.

„Negaliu priprasti, kad už nieką nereikia mokėti, – tarė ji pakeisdama temą. – Kam tada nuskaito?“

„Dėl apskaitos. Kaip kitaip jis atsimins, ką pirkome, iš kur žinos, kokių prekių užsakyti? Kai visi sąžiningi, pinigai nereikalingi, – ir nutilau, nes šį kartą kaltė pervėrė taip aštriai, kad net suskaudo. – Visi, išskyrus mane.“

Pajutusi, kokia nuožmi kova vyksta manyje, Melani vėl nutilo, bijojo suerzinti, kad tik neapsigalvočiau. Mintimis persikėlė kitur – į kelionės tikslą. Jos svajos užkrėtė ir mane, todėl paspartinau žingsnį.

Pirkinius nuvilkau prie automobilio ir sustačiau ant žemės prie keleivio durelių.

– Leiskite jums padėti.

Net pašokau iš netikėtumo pamačiusi šalia stovint tą kitą pirkėją iš parduotuvės, negana to, jis jau laikė mano butelių pakuotę.

– O... dėkoju, – išstenėjau. Širdies tvinksniai dundėjo net ausyse.

Palaukėme, kol jis įkėlė pirkinius į automobilį. Melani įsitempė tarsi ketindama bėgti.

„Tau nėra ko bijoti. Jis mums nepadarys nieko bloga.“

Bet ji nesiliovė įtariai dėbsojusi į vyrą.

– Ačiū, – dar kartą padėkojau jam uždarius dureles.

– Ką jūs, džiaugiuosi galėdamas padėti.

Ir neatsisukdamas nužingsniavo prie savo automobilio. Klestelėjau ant sėdynės ir iškart griebiau už bulvių traškučių.

„Kol kas nevažiuok, apsimesk, kad žiūrinėji žemėlapį, – tarė Melani. – Palauk, kol jis dings iš akių.“

„Niekas mūsų neseka, neišsigalvok“, – raminau ją, bet atsidususi viena ranka vis dėlto išlanksčiau žemėlapį. Kita glemžiau traškučius. Aišku, dirstelėti į žemėlapį neprošal, bent jau susigaudysiu, kur keliaujame.

„Kur mes traukiame? – paklausiau jos. – Pradinį tašką jau radome, kur dabar?“

„Apsidairyk, – paliepė ji. – Jei iš čia jos nematyti, kalną apeisime iš pietų pusės.“

„Nematyti ko?“

Vaizduotėje ji parodė man gerai pažįstamą antrąją liniją: dantytą, su keturiais smailiais vingiais, primenančiais serpantiną, penktasis kažkoks bukas, tarsi būtų nulaužtas. Pagaliau išvydau tą vaizdą taip, kaip seniai turėjau pamatyti – ne horizontaliai, o vertikaliai: rantytą kalno keterą su penkiomis viršūnėmis, keturios smailios, penktoji nusklembta.

Atsisukau į šiaurę ir apžvelgiau horizontą iš rytų į vakarus. Galėjau lengvai apsirikti, nes vaizdinys mano sąmonėje tikslias formas įgavo tik po to, kai pamačiau patį kalną, išsiplėtusį per visą horizontą šiaurės rytuose.

„Štai jis! – vos neuždainavo iš džiaugsmo Melani. – Eime greičiau!“

Ji norėjo, kad tučtuojau lipčiau iš mašinos ir pėsčia leisčiausi link jo. Papurčiau galvą ir vėl įknibau į žemėlapį. Matėsi, kad kalnų virtinė gana toli, negalėjau net apytikriai pasakyti, kiek mylių mus skiria. Eiti tokią tolybę per negyvenamą dykumą? Brr, nebent neturėčiau kito pasirinkimo.

„Būkime protingos“, – mąsčiau pirštu vesdama per žemėlapį išilgai plonos linijos, žyminčios kelią. Žemėlapis rodė, kad už kelių mylių į rytus nuo magistralės atsiskyrė bevardis kelias ir ėjo kaip tik link tos kalnų virtinės.

„Gerai, – netikėtai nusileido ji, – pavažiuokime. Kuo greičiau, tuo geriau.“

Gan lengvai radome tą neasfaltuotą keliuką, greičiau siaurą sutremptos žemės juostą, vingiuojančią tarp retų krūmokšnių, tokią siaurą, kad vargu ar prasilenktų du automobiliai. Pagalvojau, kad kitoje vietoje, kur augalija vešlesnė, toks nenaudojamas kelias būtų seniai užžėlęs, tačiau dykumoje tik per kelis dešimtmečius augalai tiek išsiplečia. Įvažiavimą užtvėrė surūdijusi grandinė, vienas jos galas priveržtas prie medinio stulpo, kitas laisvai apvyniotas aplink tokį pat baslį kitoje keliuko pusėje. Iššokusi paskubom atvyniojau grandinę, numečiau šalia stulpo ir vėl stryktelėjau į automobilį baimindamasi, kad niekas nesustotų ir nepasisiūlytų padėti. Įvažiavusi į keliuką atsisukau: laimei, greitkelis buvo tuščias. Kuo greičiau vėl užkabinau grandinę.

Kai autostrada liko toli užpakaly, abi lengviau atsikvėpėme. Džiaugiausi, kad daugiau neliko nė vieno, kam reikėtų meluoti, nesvarbu, balsu ar mintyse. Būnant vienumoje manoji išdavystė ne taip badė akis.

Melani, patekusi į dykumą, džiūgavo tarsi būtų grįžusi namo. Ji žinojo visų dygliuotų augalų pavadinimus ir tyliai juos niūniavo tarsi sveikindamasi su senais draugais.

„Keimaris, gairuvis, lazduvis, opuncija, algarobas...“

Vairavau atsargiai, nes automobilį baisiai kratė. Mašina žemu dugnu nebuvo pritaikyta pasivažinėjimams tokia vietove ir tai primindavo kiekviena duobė. Toli nuo greitkelio, nuo civilizacijos spąstų dykuma įkvėpė Melani naujam gyvenimui. Nors ir suprato, kad važiuoti greičiau, nei eiti, ji vis tiek troško pėdomis jausti žemę, bėgti, straksėti per išdegintą ir skurdžią, bet saugią dykumą.

Veikiausiai greitai mums iš tikrųjų teks palikti automobilį ir eiti pėsčiomis. Tik kažin, ar ir tada ji bus patenkinta. Kiekviena kūno ląstele jaučiau, kad Melani nenustygsta vietoje, kad trokšta būti laisva, pati valdyti savo kūną, keliauti kaip įpratusi plačiais, skubriais žingsniais. Pabandžiau įsivaizduoti, kokia kančia yra gyventi be kūno, būti gyvam įkalintam kažkieno viduje ir negalėti veikti. Kaip spąstuose. Kai neturi jokio pasirinkimo.

Kad pamirščiau tą siaubą ir gailestį, sutelkiau dėmesį į duobėtą kelią. Nė vienas ankstesnis sielonešis neprivertė jaustis tokia kalta dėl to, kas esu. Žinoma, ankstesni mano sielonešiai nebuvo tokie gyvybingi.

Saulė jau auksino vakarinių kalvų viršūnes, kai mudvi pirmą kartą susiriejome. Ilgi šešėliai kelią išmargino keistais dryžiais, todėl vargiai jame įmačiau pavienius akmenis ir duobes.

„Štai jis!“ – sukrykštė Melani rytuose pastebėjusi dar vieną kalnų masyvą: gražus vingis, nuo kurio atsišakoja plona, ilga tarsi pirštas atšaka, nukreipta į dangų. Trečioji gairė.

Jai magėjo tuoj pat išsukti iš keliuko ir lėkti prie to kalno tiesiai per brūzgynus, nesvarbu, ar galėtų ten pravažiuoti automobilis ar ne.

„Gal iš pradžių važiuokime prie pirmesnio orientyro?“ – tariau.

Mūsų keliukas vingiavo daugmaž reikiama kryptimi ir man išties nesinorėjo iš jo išklysti. Jei išsukčiau, kaip prireikus rasčiau kelią atgal į civilizaciją? Ar aš neketinu grįžti?

Saulė slydo už tamsios, vingiuotos vakarinio kalnagūbrio linijos ir aš prisiminiau ieškotoją. Ką ji pagalvos nesulaukusi manęs Tusone? Piktdžiugiškai nusikvatojau. Melani taip pat pralinksmino įsiutusios ieškotojos paveikslas. Kažin, ar greitai ji suvoks, kad visa ši kelionė tebuvo gudrybė, sumanyta norint jos atsikratyti? Aišku, pirmiausia ji strimgalviais lėks atgal į San Diegą. Ir pamatys, kad manęs ten nėra. Galiausiai manęs niekur nebus. Ką tada darys?

Tik pati nelabai suvokiau, kur aš būsiu tuo metu.

„Žiūrėk, išdžiūvusi senvagė. Gana plati, tikrai pravažiuosime. Suk tenai“, – ragino Melani.

„Gal kol kas neišsukime iš kelio.“

„Greitai sutems ir turėsime sustoti. Tu tik gaišti laiką!“ – iš nevilties ji pradėjo nebyliai šaukti.

„Arba priešingai – sutaupysiu mums laiko. Beje, juk tai mano laikas, ar ne?“

Ji nieko neatsakė. Man pasirodė, tarsi ji keistai temptųsi mano galvoje nenorėdama nutolti nuo upės vagos.

„Tik aš viena galiu dabar ką nors nuveikti, todėl elgsiuosi taip, kaip man patinka.“

Melani tylėjo, bet jaučiau, kad kunkuliuoja iš pykčio.

„Kodėl neparodai man likusių linijų? – paklausiau. – Iki tamsos galėtume apsidairyti, gal ką pamatytume.“

„Ne! – atrėžė ji. – Aš irgi elgsiuosi taip, kaip man patinka.“

„Vaikų darželis.“

Ji vėl pratylėjo. Važiavau link keturių smailių viršūnių, o ji ir toliau tylėdama tūžo.

Kai saulė užlindo už kalnų, naktis iškart pasiglemžė dykumą, vieną minutę aplink plytėjo oranžiniai tyrai, kitą – juodžiausia tamsa. Sulėtinau greitį ir pagraibiau po prietaisų skydelį norėdama įjungti lempas.

„Visai pakvaišai? – sušnypštė Melani. – Dykumoje automobilio šviesos matytųsi kaip ant delno. Kas nors būtinai mus pastebėtų!“

„Tai ką mums daryti?“

„Tikiuosi, sėdynės atsilenkia.“

Kol kas neišjungiau variklio. Mąsčiau, ar turime kitą pasirinkimą, nei nakvoti mašinoje apsuptoms neperregimos dykumos nakties. Melani kantriai laukė: jai ir taip buvo aišku, kad nieko doro nesugalvosiu.

„Juk supranti, kad tai beprotybė, – pasakiau išjungdama variklį. – Visa ši kelionė. Čia nieko nėra ir mes nieko nerasime. Tik pasiklysime.“

Aiškiai suvokiau, koks tai sunkus išbandymas, kiek pavojų teks patirti, juk nežinia, kiek laiko reikės klaidžioti svilinant saulei, neturint jokio atsarginio plano ir aiškios galimybės grįžti. Neabejojau, kad Melani tai supranta daug geriau už mane, bet ji tylėjo.

Gresiantys pavojai ir sunkumai, regis, jos nė kiek negąsdino, taigi ir į mano nuogąstavimus jai buvo nusispjaut. Puikiai ją supratau: Melani mieliau visą likusį laiką klaidžiotų po dykumą visiškai viena, nei rinktųsi manąjį gyvenimą. Net jei nebūtų ieškotojos ir jos siaubingo plano.

Iki galo atlenkiau sėdynę, bet vis tiek buvo nepatogu. Abejojau, ar šiąnakt apskritai sudėsiu bluostą. Antra vertus, šiuo metu buvo tiek dalykų, apie kuriuos draudžiau sau net užsiminti, kad galva tuoj ištuštėjo ir pasidariau viskam abejinga. Melani taip pat nedrumstė man ramybės.

Nemėnesėta naktis buvo tokia tamsi, kad užsimerkusi nepajutau jokio skirtumo. Jau kitą akimirką nugrimzdau į bejausmę užmarštį.

11 S K Y R I U S

TROŠKULYS

Aplink nebuvo nieko, kas būtų galėjęs mane išgirsti, todėl garsiai pasakiau:

– Gerai gerai, tu teisi!

Melani neištarė „aš juk tau sakiau“. Nekaltino žodžiais, bet pati jos tyla buvo aiškus priekaištas.

Vis dar nenorėjau palikti automobilio, nors ir maža dabar buvo iš jo naudos. Pasibaigus degalams leidau mašinai iš inercijos riedėti tolyn ir ji įvažiavo į negilų griovį, išgraužtą paskutinio stipraus lietaus. Žiūrėjau pro priekinį stiklą į negyvą, bekraštę dykvietę ir jaučiau, kaip iš panikos tirta širdis.

„Turime eiti, Klajokle. Darosi karšta.“

Mane graužė sąžinė: spirdamasi kuo arčiau privažiuoti prie antro orientyro papėdės išnaudojau beveik ketvirtį bako degalų, ir viskas perniek, nes iš čia trečio kalno nesimatė, turėjome apsisukti ir grįžti atgal tuo pačiu keliu. Degalų neliko. Jei nebūčiau buvusi tokia kietakaktė, jau būtume toli nuo šios smėlingos senvagės ir galbūt pusiaukelėje į kitą savo tikslą. Per mane, kvailą priešgyną, dabar turėsime kulniuoti pėsčiomis.

Vieną po kito, vilkindama laiką, sukišau vandens butelius į kuprinę, lygiai taip pat lėtai ant viršaus sudėjau javainių batonėlius. Melani visą tą laiką zirzė paskubėti. Jos spirgėjimas mane erzino, nes trukdė mąstyti apie tai, kur mes einame ir kas mūsų laukia.

„Greičiau, greičiau“, – ragino mane, kol nerangiai ropščiausi iš automobilio. Ištiesiau nugarą, net slanksteliai sutraškėjo. Šonus svembė ne tiek nuo kuprinės tampymo, kiek nuo to, kad visą naktį pramiegojau nepatogiai persikreipusi. Pripratus nešulys neatrodė toks jau sunkus.

„Dabar paslėpk mašiną“, – paliepė ji ir vaizduotėje parodė, kaip nulaužti dygliuotas keimarių ir parkinsonijų šakas, o tada dėti ant sidabrinio automobilio stogo.

– Kam?

Iš jos tono supratau, kad mane laiko paskutine kvaile.

„Kad mūsų niekas nerastų.“

„O jei aš noriu, kad rastų? Jei netrokštu amžiams likti čia, vidury šios išdegintos dykynės! Kaip mes grįšime namo!“

„Namo? – paklausė ji ir mestelėjo keletą apgailėtinų vaizdų: tuščią butą San Diege, iki koktumo įsipykusį ieškotojos veidą, Tusoną žymintį tašką žemėlapyje... Ir trumpam prieš akis iškilo jaukus raudono kanjono paveikslas. – Ką tu vadini namais?“

Nusisukau nuo automobilio apsimesdama, kad jos negirdžiu. Ir taip nuėjau per toli. Negaliu atsisakyti paskutinės vilties grįžti. Ką gali žinoti, gal kas nors suras automobilį, o tada ir mane. Bet kuriam gelbėtojui lengvai paaiškinsiu, ką veikiau taip toli dykumoje. Išklydau iš kelio... praradau nuovoką... pamečiau galvą.

Pirmiausia plačiais žingsniais patraukiau senvage. Ilgos kojos iškart perėmė įprastą ritmą. Jis visai kitoks nei vaikštinėjant išgrįstais šaligatviais į universitetą ir atgal – dabar ėjau ne aš, o ji. Melani kūnas geriau žinojo, kaip judėti nelygia vietove, tad leidausi jo nešama ir sparčiai, net pati nustebau, traukiau pirmyn.

– O jei nebūčiau važiavusi šia autostrada? – balsu kalbėjausi pati su savimi droždama tolyn į dykumą. – Jei gydytojas Brydis vis dar gyventų Čikagoje? Jei kelias nebūtų atvedęs taip arti jų?

Tada vėl pagalvojau, kad Džaredas su Džeimiu gali būti kažkur čia, šioje dykynėje. Vien nuo šios minties mano abejonės išsisklaidė, širdis užsidegė troškimu ir kojos ėmė pačios kilnotis.

„Aš irgi nesu tikra, – prisipažino Melani. – Žinojau, kad privalau pabandyti, tik bijojau tau atsiverti, kol aplink sukiojosi kitos sielos. Aš vis dar bijau. Pasitikėdama tavimi galiu juos pražudyti.“

Nuo tokios minties abi krūptelėjome.

„Bet jeigu jau mes atsidūrėme taip arti... jei jau viskas taip susiklostė, turiu... privalau pabandyti. Prašau... – netikėtai jos mintyse pykčio ir apmaudo neliko nė ženklo, ji ėmė nuolankiai ir gailiai maldauti: – Prašau, neišduok jų. Meldžiu tavęs.“

„Aš pati to nenoriu... Neįsivaizduoju, kad galėčiau jiems pakenkti. Jau verčiau...“

Verčiau ką? Mirsiu? Susinaikinsiu, nei atiduosiu kelis besislapstančius žmones ieškotojams?

Abi vėl krūptelėjome. Pajutusi mano pasibaisėjimą ji lyg ir apsiramino. O mane tai veikiau išgąsdino.

Netrukus senvagė pasuko į šiaurę. Melani spyrėsi palikti šį daugmaž lygų, sumintą taką ir traukti nosies tiesumu link trečiojo orientyro, rytuose dunksančio smailaus kalno, primenančio į dangų ištiestą pirštą.

Išdžiūvusios vagos nenorėjau palikti lygiai kaip ir automobilio. Prireikus galėčiau ja grįžti iki keliuko, o šis išvestų į greitkelį. Puikiai supratau, kad nuo jo dabar mane skiria mylių mylios ir reikės ne vienos dienos, kol ten nusigausiu, tačiau nutolti nuo šios smėlio juostos reiškė atsiduoti likimo valiai.

„Neprarask vilties, Klajokle. Mes surasime dėdulę Džebą. Arba jis mus suras.“

„Jei tik jis gyvas, – leptelėjau ir atsidususi žengiau iš senvagės į dykumos brūzgynus, kur pažvelgsi – vien aštrūs dygliai. – Viltis – man nepažįstama sąvoka. Manęs ja nepapirksi.“

„Tada paprasčiausiai pasitikėk.“

„Kuo? Tavimi?“ – nusijuokiau. Gerklę nudegino karštas dykumos oras.

„O tu pabandyk, – nenusileido ji. – Galbūt jau šį vakarą juos pamatysime.“

Abi kamavo begalinis ilgesys, širdies akimis regėjome du iki skausmo pažįstamus veidus – vyro ir vaiko. Paspartinau žingsnį – ir šį kartą mane ginė viltis.

Saulei kopiant aukštyn kaitra darėsi nepakeliama. Šlapi plaukai prisiplojo prie viršugalvio, gelsvi sportiniai marškinėliai įmuro prakaitu ir šleikščiai lipo prie kūno. Po pietų pakilo vėjas ir svilinantys gūsiai ėmė nešti į akis smėlį. Sausas oras išdžiovino prakaitą, smiltelių pilni plaukai nykiai šiugždėjo, marškinėliai išsipūtė kaip burė: vėjas lindo po druskos prisigėrusiu audiniu ir jis šnarėjo it pergamentinis popierius. O aš ėjau ir ėjau.

Gėriau daug dažniau, nei to norėjo Melani. Ji skaičiavo kiekvieną gurkšnį ir vis primindavo, kad rytoj troškulys kamuos dar stipriau. Bet aš ir vėl nekreipiau dėmesio, nes šiandien jau ir taip jai daug nusileidau. Gėriau, kai išdžiūdavo burna, kitaip tariant, ištisai.

Žingsniavau stebėtinai sparčiai. Monotoniškas girgždančių batų garsas liūliavo tarytum lopšinė.

Akių paganyti nebuvo į ką – vien susisukę, trapūs krūmokšniai, kaip du vandens lašai panašūs vienas į kitą. Nuo tokio bodaus vaizdo galva keistai ištuštėjo ir mane apėmė savotiškas transas. Mačiau tik aplinkinių kalnų kontūrus, atsispaudusius išblukusiame danguje, eidama begalę kartų apžiūrėjau kiekvieną, kol įsiminiau visas viršūnes, įlinkius ir iškilimus taip tiksliai, kad būčiau galėjusi nupiešti juos užrištomis akimis.

Jokio judesio, vien sustingusi dykuma. Nepalioviau dairytis, tarsi žengus kelis žingsnius vaizdas galėtų pasikeisti. Ieškojau ketvirtos gairės, kurią Melani parodė tik šįryt: didelės kupolo pavidalo viršūnės nusklembtu, tarsi iškąstu šonu. Tikėjausi, kad tai paskutinė užuomina. Mums ir taip pasisekė, kad nukeliavome taip toli, nors širdies gilumoje jaučiau, jog Melani atskleidė ne visas kortas ir galutinis kelionės tikslas daug toliau, nei įsivaizduoju.

Po pietų užkrimtau javainių batonėlių. Buvau tokia išalkusi, kad grūdau burnon vieną po kito, o kai atsipeikėjau, pamačiau, jog sušlemščiau visus.

Saulei nusileidus akies mirksniu užgriuvo naktis. Melani buvo tam pasirengusi, tad jau ieškojo vietos nakvynei.

„Čia, – pasakė ji. – Turime įsitaisyti kuo toliau nuo lazduvių. Tu blaškaisi per miegus.“

Blėstančioje šviesoje dėbtelėjau į šalimais stūksantį kaktusą, taip tankiai apaugusį spygliais, kad priminė kailiniuotą pabaisą, ir sudrebėjau.

„Nori, kad miegočiau ant žemės? Tiesiog čia?“

„Turi kitų pasiūlymų? – atrėžė. Tačiau pajutusi mano baimę, kiek švelniau, sakyčiau, netgi su gailesčiu pridūrė: – Pagalvok, juk čia geriau nei automobilyje – bent jau lygu. Be to, gana karšta, taigi tavo kūno temperatūra neprivilios jokių dykumos gyvių ir...“

– Gyvių? – sužvigau. – Kokių gyvių?

Jos prisiminimuose trumpam šmėstelėjo šlykštūs vabzdžiai ir besirangančios gyvatės.

„Nesijaudink, – guodė Melani pamačiusi, jog stiebiuosi, kad tik būčiau kuo toliau nuo smėlyje tūnančių baisūnų, ir įbedu akis į tamsą beviltiškai ieškodama išsigelbėjimo. – Nieko tau neatsitiks, jei pirmoji jų nesuerzinsi. Maža to, tu daug didesnė už kiekvieną dykumos gyventoją.“

Dar vienas atminties blyksnis – vidutinio dydžio šunį primenantis maitėda. Kojotas.

– Puikumėlis, – išstenėjau susiriesdama ant smėlio į kamuolėlį, nors tamsoje beveik neįžvelgiama žemė vis dar kėlė panišką baimę. – Mane sugrauš laukiniai šunys. Kas galėjo pagalvoti, kad taip... nykiai baigsiu gyvenimą. Kaip banalu. Aštrianagis Ūkų planetos žvėris – sutinku, šitas būtų visai kas kita. Bent jau mirtis ištiktų garbinga.

Išgirdusi Melani balso toną įsivaizdavau, kaip ji užverčia į dangų akis.

„Liaukis elgusis kaip vaikas. Niekas nesirengia tavęs sugraužti. Gulkis ir pasistenk užmigti. Rytojus bus dar sunkesnis.“

– Paguodei, – suniurzgiau. Ji darosi tikra tironė. Nevalingai prisiminiau girdėtą posakį: „Duok pirštą ir atkąs visą ranką.“ Bet vos išsitiesiau ant gruoblėtos, kietos žemės, iškart sumerkiau akis, matyt, buvau labiau pavargusi, nei įsivaizdavau.

Regis, tik sudėjau bluostą, o saulė jau vėl ridinėjosi dangumi ir dykuma tvoskė žudančiu karščiu. Jaučiau, kad vėl esu šlapia nuo prakaito. Oda ir drabužiai aplipo žemėmis ir žvirgždu. Nugulėjau dešinę ranką ir visiškai jos nejaučiau, pakračiau, kad atitirptų, tada ėmė nemaloniai dilgčioti pirštus. Nesąmoningai ištiesiau ją prie kuprinės paimti vandens.

Melani vėl susiraukė – tegul. Ieškojau pusiau nugerto butelio, iš kurio paskutinį kartą malšinau troškulį. Apgraibiau visus tuščius ir pilnus butelius. Nusmelkė negera nuojauta.

Pradėjau skaičiuoti ir pasibaisėjau. Norėdama įsitikinti dar kelis kartus perskaičiavau. Pilnų butelių buvo dviem mažiau nei tuščių. Vadinasi, per vieną dieną išmaukiau daugiau nei pusę vandens atsargų.

„Sakiau, kad tu per daug geri.“

Nutylėjau. Kuprinę užsiverčiau taip ir nesuvilgiusi lūpų. Klaikiai išdžiūvusioje burnoje buvo kartu, tarp dantų grikšėjo smėlis. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio, bet vis tiek negalėjau liautis šiurkščiu kaip švitrinis popierius liežuviu be perstojo laižytis smėlėtų dantų. Atsidusau ir žengiau į priekį.

Saulė vis kilo. Kepino it krosnyje, kad ir kaip būtų keista, troškulį pamažu nustelbė alkis. Pilvo neapgausi: kiek vandens bepiltum, valgyt vis tiek norisi. Skrandis kuo toliau, tuo garsiau urzgė, pilvas prilipo prie strėnų. Po pietų erzinantis alkis virto nepakeliamu.

„Nieko, – „paguodė“ Melani. – Man yra tekę ir ilgiau pabadauti.“

– Tau gal ir teko, bet ne man! – atkirtau garsiai. Dabar mažiausiai norėjau klausytis istorijų apie jos ištvermę.

Jau buvau bepuolanti į neviltį, bet reikalai netikėtai pakrypo į gera. Dar kartą apatiškai akimis apmečiau horizontą ir toli šiaurėje, vidury neaukšto, dantyto kalnagūbrio išvydau išgaubtą kupolą. Žiūrint iš šios vietos „iškąsta“ dalis buvo tik vos įžiūrimas įdubimas.

„Beveik atėjome, – nudžiugo Melani pajutusi, kad artėjame prie tikslo. Ji jaudinosi ne mažiau už mane. Plačiais žingsniais nudrožiau į šiaurę. – Atidžiai dairykis kito ženklo“, – pasakė ir parodė dar vieną gairę. Ištempiau kaklą ir ėmiau viltingai gręžiotis aplink, nors puikiai nujaučiau, kad taip greitai naujo orientyro nepamatysiu.

Jis turėtų būti rytuose. Šiaurė, rytai, vėl šiaurė. Tokia seka.

Džiaugsmas dėl to, kad radome dar vieną ženklą, suteikė man naujų jėgų, todėl ėjau nelėtindama žingsnio, nors nuovargis darė savo – kojas vis labiau maudė. O čia dar Melani negailestingai ginė mane pirmyn: skubindavo ir bambėdavo, kai tik pradėdavau vilktis, primindavo Džaredą su Džeimiu, jei imdavau judėti pernelyg vangiai. Stengiausi nesustoti ir gėriau tik tada, kai neprieštaraudavo Melani. Burna išdžiūvo, galiausiai perkaito taip, kad, regis, nuėjo pūslėmis.

Reikia pripažinti, kad didžiavausi savimi, nes niekad nemaniau, jog esu tokia ištverminga. Netikėtai priekyje išvydau dulkiną keliūkštį – atlygį už visas savo kančias. Jis vingiavo į šiaurę, ten link, kur aš ir traukiau. Tačiau Melani kažkodėl sunerimo ir ėmė spyriotis.

„Man nepatinka, kaip jis atrodo“, – bugščiai išlemeno.

Keliukas greičiau priminė gelsvą liniją ir iš viso kraštovaizdžio išsiskyrė tik tuo, kad buvo neįprastai tiesus ir neapaugęs krūmokšniais. Senos padangų žymės, dvi provėžos, tarpais susieinančios į vieną juostą, – štai ir visas išlikęs pėdsakas.

„Jei pasisuks kita kryptimi, neisime juo, – kalbėjau jau žingsniuodama tarp provėžų. – Vis greičiau nei nardytume tarp keimarių ar – dar blogiau – brautumėmės per lazduvius.“

Melani neatsakė, vis dėlto jos nerimas persidavė ir man. Akylai dairiausi po apylinkes ieškodama kito orientyro – kalno, beveik tiksliai atkartojančio „M“ raidę, su dviem vienodomis viršūnėmis, ir kartu aštriu žvilgsniu tyrinėjau dykumą, ar netyko kur pavojus.

Kadangi ėjau įtempusi akis, netrukus tolumoje išvydau pilką dėmę, tik kol kas negalėjau tiksliai įžiūrėti, kas tai. Iš pradžių pamaniau, jog man jau vaidenasi. Keliskart tankiai sumirksėjau, kad praskaidrėtų dulkių aptemdytas žvilgsnis. Tai ne uola – dėmė kitokios spalvos, ir ne medis – per daug masyvus. Žiūrėjau į tą pusę markstydamasi nuo ryškios saulės ir spėliojau, kas ten galėtų būti.

Pamažu pilka dėmė įgavo kontūrus. Ji buvo daug arčiau, nei atrodė iš pradžių. Aiškiai kažkoks statinys – namas ar panašiai, nedidelis, nuo saulės ir dulkių išblukęs iki dulsvai pilko.

Melani puolė į paniką ir aš nėriau iš siauro keliuko į skurdžių krūmokšnių tankumyną, tarsi jie galėtų mus paslėpti.

„Įsižiūrėk, – tariau. – Tas pastatas negyvenamas.“

„Iš kur žinai?“ – būgštavo ji ir iš visų jėgų ėmė trauktis atbula. Tik didžiulėmis valios pastangomis priverčiau kojas judėti į priekį.

„Kas galėtų čia apsistoti? Tokioje nuošalėje? Mes, sielos, gyvename bendruomenėmis“, – mano žodžiai buvo persmelkti kartėlio, juos užnuodijo tuštuma, kurioje dabar atsidūriau, – tiesiogine ir perkeltine prasme. Kodėl nebepriklausau sielų pasauliui? Kodėl jaučiu, tarsi... tarsi pati nenorėčiau jam priklausyti? Ir... ar kada nors iš tikrųjų buvau jo dalis? Ar ne todėl visi ankstesni mano gyvenimai buvo tokie trumpalaikiai? Ar visuomet buvau ne tokia kaip visos sielos, ar dėl to kalta Melani? Ar ši planeta mane pakeitė, ar tik padėjo atsiskleisti tikrajai mano esybei?

Melani neturėjo kantrybės klausytis mano postringavimų, jai knietėjo kuo toliau sprukti nuo to pastato. Jos mintys įsibrovė į manąsias, įžūliai jas nutraukė ir užbaigė mano egzistencinių klausimų virtinę.

„Nusiramink! – įširdau dėl tokio nesiskaitymo. – Jei čia kas nors ir gyvena, tai tik žmogus. Patikėk manimi, tarp sielų tikrai nerasi nė vieno atsiskyrėlio. Galbūt tavo dėdulė Džebas...“

Ji paniekinamai purkštelėjo:

„Joks žmogus negyventų tokioje atviroje vietoje. Tavo rūšis pirmiausia kruopščiai apieškojo kiekvieną būstą. Jei čia kas ir gyveno, jie arba pabėgo, arba tapo vienais iš jūsų. Garantuoju, kad dėdė Džebas įsitaisė geresnę slėptuvę.“

„Sakai, tie, kas čia gyveno, bus tapę vienais iš mūsų? Vadinasi, jie jau seniai bus palikę šią vietą, – patikinau. – Sielos negalėtų taip gyventi – tik žmonės...“ – ir užtilau netikėtai išsigandusi visai ko kito.

„Kas?“ – ji staigiai sureagavo į mano išgąstį ir mudvi sustingome vietoje. Melani pradėjo naršyti mano mintis bandydama suvokti netikėtos baimės priežastį.

O ji nebuvo nei nauja, nei netikėta.

„Melani, o jei ten išties gyvena žmonės, bet kiti – ne dėdė Džebas, ne Džaredas ar Džeimis? Jei mus pamatys kas nors kitas?“

Pamažu suvokusi, apie ką kalbu, ji prieš atsakydama ilgai mąstė.

„Tu teisi. Jie nedelsdami mus nužudytų. Tuo nė kiek neabejoju.“

Gurktelėjau seiles, tarsi taip galėčiau atsikratyti burnoje atsiradusio siaubo skonio.

„Bet kas galėtų čia gyventi? Kaip? Iš kur? – mąstė ji. – Jūsų rūšis jau viską užėmė. Išliko tik tie, kurie visą laiką slapstėsi. Manau, reikia patikrinti: tu teisi, čia negali gyventi nė vienas iš jūsiškių, o aš įsitikinusi, jog čia nėra žmonių. Gal tame name rasime ką nors naudinga, ką nors, ką galėtume panaudoti kaip ginklą?“

Sudrebėjau nuo minties apie aštrius peilius ir ilgus metalinius daiktus, galinčius virsti žudymo įrankiais.

„Jokių ginklų.“

„Fui. Nesuprantu, kaip tokie bestuburiai galėjo mus nugalėti.“

„Slaptumu ir daug didesniu individų skaičiumi. Bet kuris iš žmonių, net jauniklis, yra šimtus kartų pavojingesnis už sielą. Tačiau pagal skaitlingumą, palyginti su mumis, jūs esate viena skruzdėlė skruzdėlyne. Mūsų milijonai ir visi veikiame išvien siekdami bendro tikslo.“

Ir vėl, prakalbus apie sielų vienybę, apėmė gniuždantis panikos ir keistos tuštumos jausmas. Kas aš?

Slapstydamosi tarp keimarių prisėlinome prie apleisto statinio. Iš pažiūros jis priminė gyvenamąjį namą, nedidelę trobelę šalikelėje, vargu ar buvo naudotas kitiems tikslams. Kodėl stovi taip atokiai, vidury negyvenamos, išdegintos dykumos, man taip ir liko paslaptimi.

Nesimatė jokių ženklų, kad čia neseniai kas nors būtų gyvenę. Vietoje durų žiojėjo skylė, langai išdužę, rėmuose klabėjo kelios pavienės stiklo šukės. Stiprūs karšto oro šuorai košė kiaurai mūrą nešdami vidun tumulus dulkių. Papilkėjusios sienos išsikreipė nuo vėjo, tarsi šiose platumose jis nuolat būtų pūtęs viena kryptimi.

Užgniaužusi nerimą nedrąsiai peržengiau slenkstį. Be jokios abejonės, čia nebuvo nė gyvos dvasios. Mes vienut vienutėlės – šiandien kaip vakar.

Pavėsis viliojo, todėl nepaisydama visų baimių žengiau į priekį. Pastačiusi ausis nėriau durų kiaurymėn, instinktyviai mečiausi į vieną pusę ir prigludau nugara prie sienos – Melani įprotis, išlikęs nuo tų dienų, kai grobdavo namus ieškodama maisto. Užgniaužusi kvapą ir suirzusi, kad nieko nematau, laukiau, kol apsipras akys.

Trobelė išties buvo tuščia. Jokių gyvybės ženklų. Kambario viduryje ant dviejų sveikų kojų stovėjo pakrypęs stalas, šalia stirksojo surūdijusi metalinė kėdė. Per purviną, iki skylių nutrintą kilimą švietė betonas. Palei vieną sieną glaudėsi kukli virtuvėlė. Dabar iš jos telikusi surūdijusi praustuvė, kelios eilės spintelių, dauguma be durelių, ir aukštas atlapotas šaldytuvas, viduje juodas nuo pelėsių. Kitame kambario gale, prie sienos dūlavo sofa, veikiau tik jos karkasas, be jokių pagalvėlių. Virš jos kabojo paveikslas, kiek persikreipęs, vaizduojantis pokerį žaidžiančius šunis3.

„Jauku, – pagalvojo Melani. Jai atsipalaidavus balse atsirado sarkazmas. – Daiktų daugiau nei tavo namuose“, – pašaipiai pridūrė.

Puoliau link praustuvės.

„Pasvajok“, – karktelėjo ji.

Žinoma, iš kur tokiame Dievo užmirštame užkampyje galėtų būti vandentiekis. Sielos daug reikšmės skiria smulkmenoms, todėl iškart būtų pastebėjusios tokį nenormalų reiškinį. Vis tiek kaip beprotė sukiojau senovines čiaupo rankenėles, kol viena, kiaurai suėsta rūdžių, liko mano rankose.

Reikia apžiūrėti spinteles. Priklaupiau ant bjauraus kilimo. Atidarydama dureles atsilošdavau, jei kartais viduje būtų įsitaisęs koks nors nuodingas dykumos padaras.

Pirmoji buvo tuščia ir be užpakalinės sienelės, nes matėsi sienos lentelės. Kita neturėjo durelių, viduje pūpsojo senų laikraščių krūva, storai apnešta žemėmis. Susidomėjusi ištraukiau vieną, nupurčiau ir pasižiūrėjau į datą.

„Dar iš žmonių laikų“, – pastebėjau, buvo aišku ir be datos.

Antraštė rėkė: „Vyras sudegino savo trejų metukų dukrytę“, po ja – baltapūkės angeliško veidelio mergaitės nuotrauka. Atkreipiau dėmesį, jog straipsnis ne pirmame puslapyje, vadinasi, istorija nebuvo tokia šiurpi, kad nusipelnytų vietos laikraščio pradžioje. Apačioje nuotrauka kito vyro, ieškomo dėl prieš dvejus metus nužudytos žmonos ir dviejų vaikų, po ja išspausdintos kelios eilutės, neva jis pastebėtas kažkur Meksikoje. Neblaivus vairuotojas padarė avariją, du žmonės žuvo ir trys sužeisti. Atliekamas tyrimas dėl žinomo vietinio bankininko sukčiavimo ir, kaip įtariama, savižudybės. Neužtenkant įkalčių paleistas vaikų prievartautojas. Šiukšlių konteineryje rasti žiauriai nugalabyti naminiai gyvūnai.

Susigūžiau ir švystelėjau laikraštį kuo toliau į murgliną spintelę.

„Tai greičiau išimtys, o ne kasdienybė“, – ramiai paaiškino Melani neleisdama mano siaubui aptemdyti prisiminimų apie jos laikus.

„Dabar supranti, kodėl užkariaudami Žemę manėme, jog veikiame dėl kilnaus tikslo – šį pasaulį padaryti geresnį? Kad tikėjome – ir, sutik, ne be pagrindo – jog jūs nenusipelnote viso to, ką gali duoti ši planeta!“

Jos balsas buvo kupinas pagiežos:

„Jeigu jau taip troškote iš planetos išvalyti blogį, būtų buvę paprasčiau ją susprogdinti.“

„Kad ir ko prisigalvojo jūsų moksliniai fantastai, mes neturime tokių galingų technologijų, – pabandžiau pajuokauti, tik jai tai nepasirodė šmaikštu. – Be to, – tęsiau surimtėjusi, – kam tiek gero paleisti vėjais. Tokio neapsakomo grožio planetą! Išskyrus šią siaubingą dykumą.“

„Ar žinai, kada supratome, kad jūs čia? – paklausė ji mintimis grįždama prie kraują stingdančių antraščių. – Kai vakaro žiniose liko vien uždegantys patriotiniai straipsniai, kai prievartautojai, narkomanai ir kitos atmatos trokšdami pasitaisyti ir pasveikti išsirikiavo prie gydymo įstaigų, kai pasaulis tarsi mostelėjus burtų lazdele tapo tobulas. Štai kada pasidarė aišku, kad čia kažkas ne taip.“

– Išties šiurpios permainos! – pašaipiai burbtelėjau po nosimi lįsdama į kitą spintelę.

Atplėšusi užrūdijusias dureles aptikau tikrą lobį.

– Trapučiai! – sužvigau griebdama nublukusią ir pusiau sutraiškytą sūrių sausainių dėžutę. Už jos gulėjo dar viena pakuotė, atrodanti taip, tarsi ant jos būtų užmynęs dramblys. – Biskvitai! Su kremu! – sukrykščiau iš džiaugsmo.

„Žiūrėk!“ – sujudo Melani mintyse rodydama į tris apdulkėjusius baliklio butelius tolimiausiame spintelės kampe.

„Kam tau baliklis? – paklausiau plėšdama trapučius. – Ruošiesi šliūkštelėti kam į akis? Ar trenksi buteliu per galvą?“

Dideliam mano džiaugsmui, dėžutė buvo pilna trapučių, tvarkingai supakuotų į čežantį celofaną, nesvarbu, kad viduje likę vieni trupiniai. Praplėšiau vieną paketėlį ir godžiai susibėriau į burną. Guriniai taip ir nuslydo gerkle žemyn, nereikėjo nė kramtyti, ir gerai – troškau kuo greičiau prisikimšti pilvą.

„Atidaryk butelį ir pauostyk, – pamokė ji nekreipdama dėmesio į mano kandų toną. – Mano tėvas garaže tokiuose laikydavo vandenį. Baliklio likučiai dezinfekuoja skystį.“

„Palauk minutėlę“, – tuo metu kaip tik plėšiau antrą pakelį. Kad ir paplėkę, palyginti su kartumu mano burnoje, trapučiai atrodė gardūs kaip medus. Tik kai trečio paketėlio trupiniai dingo pilve, pajutau, kad druska skaudžiai graužia suskirdusias lūpas ir burnos kampučius.

Išsitraukiau vieną baliklio butelį vildamasi, kad Melani neklydo. Rankos virpėjo ir buvo tarsi vatinės, vos įstengiau jį pakelti. Mums abiem tai kėlė nerimą. Kiek dar galėsime ištverti, ar toli nueisime?

Dangtelis niekaip nepasidavė, pamaniau, kad nuo karščio bus pasilydęs ir prilipęs prie butelio kaklelio. Galiausiai šiaip ne taip atsukau dantimis. Atsargiai, bijodama apalpti nuo kenksmingų garų, pauosčiau. Skystis vos vos atsidavė chemikalais. Patraukiau nosimi dar kartą. Neabejotinai viduje vanduo. Užsistovėjęs, sudvisęs, bet vis dėlto vanduo. Siurbtelėjau gurkšnelį. Ne vėsi kalnų versmė, tačiau gaivina. Puoliau godžiai gerti.

„Gal jau liaukis?“ – perspėjo Melani, teisi kaip visada. Jeigu pasisekė rasti šią slaptavietę, būtų neprotinga iš karto viską susikimšti. Druskai baigus graužti lūpas vėl užsimaniau ko nors sotesnio. Paėmiau dėžutę su biskvitais ir išsilupau tris pyragaičius, beveik suplotus į blyną.

Paskutinė spintelė buvo tuščia.

Apmalšinusi alkį vėl pajutau, kad Melani nekantrauja. Nesipriešindama skubiai sukroviau radinį į kuprinę. Pirma, kad padaryčiau vietos, išėmiau tuščius butelius ir sumečiau į praustuvę. Nors vanduo ir svėrė, šią naštą nešiau su malonumu. Jei šiąnakt vėl prisieis miegoti ant kietos žemės, bent jau nebūsiu ištroškusi ir tuščiu pilvu. Cukrus netrukus virto energija, sustiprėjęs kraujas plūstelėjo gyslomis ir aš guviai iššokau į saulės nušviestą popiečio dykumą.

3 Kalbama apie žymaus Amerikos dailininko K. M. Kulidžo (Cassius Marcellus Coolidge, 1844–1934) paveikslą, vieną iš ciklo, vaizduojantį antropomorfizuotus šunis (vert. past.).

12 S K Y R I U S

PRALAIMĖJIMAS

Netikėdama savo akimis spoksojau į tolumą ir jaučiau, kad neviltis virsta siaubu.

– Tai neįmanoma! Tu viską supainiojai! Jo čia nėra ir niekada nebuvo!

Vakar ryte pusryčiams suvalgiau paskutinį sumaigytą biskvitą. O po pietų suradau dvigubą viršūnę ir vėl pasukau į rytus. Melani man parodė, kaip surasti kitą orientyrą, ir pažadėjo, kad jis paskutinis. Tai išgirdusi vos neėmiau šokinėti iš džiaugsmo. Vakar vakare išgėriau paskutinį šlakelį vandens. Šiandien jau ketvirta diena, kai mes klaidžiojame po dykumą.

Šį rytą prisimenu miglotai: tik akinamą saulę ir karštligišką viltį. Laikas bėgo, o aš vis šmirinėjau akimis po horizontą tuščiai ieškodama paskutinio orientyro. Panika augo kaip ant mielių. Kad ir kiek dairiausi, nemačiau nieko panašaus į ilgą, plokščią stalkalnį, kuriam iš abiejų pusių tarsi budrūs sargai styrotų dvi bukos viršūnės. O ir tinkamos vietos nebuvo. Tokiam stalkalniui reikia erdvės, o dabar ir rytuose, ir šiaurėje dunkso vien aštriomis viršukalnėmis nusmaigstyti gūbriai. Kur tarp jų galėtų tilpti didžiulis stalkalnis?

Rytas dar tik įpusėjo, bet saulė jau negailestingai spigino man į akis. Stabtelėjau pailsėti. Jėgos baigė apleisti ir tai mane gąsdino. Skaudėjo ir maudė visus raumenis, ir ne tik nuo ėjimo – prisidėjo ir įtampa, ir miegas ant kietos žemės. Ir dar – kūnas džiūte džiūvo, o tai buvo sunkiausia pakelti. Jaučiau, kad greitai negalėsiu žengti nė žingsnio.

Nusigręžiau į kitą pusę, kad bent minutei pailsinčiau veidą nuo deginančių spindulių.

Ir staiga pamačiau tai, ko ieškojau. Ilgą, plokščią stalkalnį su dviem šonuose stūksančiomis viršūnėmis. Štai kur jis, vakaruose, ir taip toli nuo mūsų, kad mirguliuojantis jo siluetas veikiau priminė miražą, tamsiu debesimi plevenantį virš dykumos. Kiekvienas įveiktas metras, kiekvienas kankinamas žingsnis dykuma tik tolino mus nuo jo. Nuo paskutinio orientyro mus skyrė didesnis atstumas, nei praėjome per visą savo kelionę.

– Negali būti, – sušnibždėjau.

Melani pastėro, buvo visiškai pritrenkta, jos galva ištuštėjo, mintys išsitrynė, ji aiškiai atsisakė suvokti tai, kas buvo akivaizdu. Laukiau, kol atsigaus, nenuleisdama akių nuo to kalno. Masyvas neabejotinai tas. Pagaliau Melani atitoko, jos suvokimas ir širdgėla mane taip prislėgė, kad neatlaikiusi suklupau. Ji nesigindama pripažino ir prisiėmė visą kaltę – nuoširdi atgaila tik dar labiau sustiprino mano skausmą. Man pradėjo trūkti oro, gokčiodama pravirkau be ašarų. Saulė negailestingai svilino nugarą, tamsūs mano plaukai nuo karščio prikepo prie viršugalvio.

Kai pagaliau susiėmiau ir pažvelgiau žemyn, mano šešėlis tebuvo mažytė dėmelė man prie kojų. Dejuodama pakilau. Į kelių odą skaudžiai įsispaudė aštrūs akmenėliai, bet neturėjau jėgų jų nubraukti. Žiūrėjau į vakaruose plevenantį kontūrą ir galvojau, kad visas šias ilgas, karštas, kankinamas dienas tas prakeiktas kalnas šaipėsi man už nugaros.

Galiausiai, pati nesuvokdama kodėl, ryžtingai žengiau į priekį. Tik aš viena iš mudviejų įstengiau judėti, tik mano kojos galėjo mus išgelbėti. Iš Melani tebuvo likęs mažytis skausmo gumulėlis, supratau, kad nėra prasmės iš jos tikėtis pagalbos.

Čiūžt, čiūžt – sunkiai vilkau kojas perdžiūvusia žeme. Taip eina mirtininkai.

– Jis buvo tik senas beprotis, – murmėjau dėliodama sustingusias kojas. Krūtinę supurtė keistas drebulys ir išsiveržė gerklę draskančiu kosuliu. Springdama kosėjau vis smarkiau, tik kai akys ėmė dilgčioti nuo nesamų ašarų, supratau – kvatojuosi kaip beprotė.

– Čia niekada... niekada... nieko nebuvo! – šūkčiojau apimta isterijos priepuolio. Svirduliavau į šonus tarsi girta. Smėlyje liko vinguriuojanti pėdsakų šliūžė...

„Ne, – gūdžiai atsiliepė Melani, išnirusi iš savo liūdesio. – Tai aš kažką supainiojau. Tai tik mano kaltė.“

Dabar juokiausi iš jos. Svilinantis vėjas pagavo pamišėlišką mano kvatojimą ir nunešė tolyn į dykumą.

„Palauk, palauk, – įtemptai mąstė ji bandydama priversti mane negalvoti, kad tai viso labo pokštas. – Juk nemanai... Noriu pasakyti, ar manai, kad jie irgi bandė eiti šiuo keliu?“

Staigi jos baimė užčiaupė mane vidury isterijos priepuolio. Užspringau karštu oru, krūtinę supurtė drebulys. Kai vėl įstengiau normaliai kvėpuoti, liguistas juokas buvo išgaravęs negrįžtamai. Akys dar kartą instinktyviai apibėgo tuščią dykumą ieškodamos ženklo, rodančio, kad ne mano pirmos gyvybę ji pasiglemš. Dykynė buvo neaprėpiama, bet aš, stačiai paklaikusi iš sielvarto, vis tiek nesilioviau šmaižioti po ją akimis, šįkart dairydamasi... palaikų.

„Ne, to negali būti, – kartojo Melani guosdama greičiau save nei mane. – Džaredas per gudrus. Jis niekada nekeltų čia kojos, jei nebūtų tikras, kad pasiseks, – ne taip kaip mes. Jis niekada nesivestų Džeimio ten, kur gresia pavojus.“

„Tu teisi, – pasakiau pamąsčiusi. Norėjau tuo tikėti taip, kaip tikėjo jinai. – Esu tikra, kad visoje Visatoje nerasi tokių paikšių kaip mes. Be to, jis veikiausiai nė nebandė čia ieškoti. Galbūt net neperprato tų gairių. Tik tau galėjo šauti į galvą tokia kvaila mintis, deja.“

Kojos tebenešė pirmyn, nors pati jau sunkiai suvokiau, ką darau. Kai priešais matai tokį neįveikiamą atstumą, viskas tampa beviltiška. Net jei per stebuklą atsidurtume prie to stalkalnio, kas tada? Aišku kaip dieną – ten tuščia, ten niekas mūsų nelaukia ir nėra mums išsigelbėjimo.

– Mes mirsime, – tariau. Nustebau, kad gergždžiančiame balse nesigirdėjo jokios baimės. Tai faktas, neišvengiamybė, kaip Visatos dėsnis, kurio nepakeisi. Saulė karšta. Dykuma sausa. Mes mirsime.

„Taip“, – ramiai atsakė Melani. Su mirtimi ji susitaikė lengviau nei su tuo, kad mūsų pastangos buvo vien beprotybė.

„Nebijai?“

Prieš atsakydama ji akimirką pagalvojo.

„Bent jau žinosiu, kad miriau bandydama ką nors daryti. Ir aš laimėjau: neišdaviau jų, nepasmerkiau beprasmiškai egzistencijai. Padariau viską, kad juos rasčiau. Kad tesėčiau savo pažadą... Aš mirštu dėl jų.“

Suskaičiavau devyniolika žingsnių, tik tada galėjau atsakyti. Devyniolika vangių, bergždžių žingsnių per šiugždantį smėlį.

– O dėl ko mirštu aš? – paklausiau garsiai ir man vėl ėmė peršėti akys, tik verkti neverkiau – dykuma išdžiovino ašaras. – Tikriausiai už tai, kad praradau save? Taip?

Suskaičiavau trisdešimt keturis žingsnius, tik tada išgirdau atsakymą į savo klausimą.

„Ne, – lėtai tarė ji. – Man taip neatrodo. Manau... kad galbūt... tu miršti dėl to, jog nori tapti žmogumi, – tarsi mačiau, kaip ji šypsosi tai sakydama, taip kvailai ir dviprasmiškai nuskambėjo šie žodžiai. – Tu matei tiek planetų, pergyvenai tiek sielonešių ir pagaliau radai vietą ir kūną, dėl kurių gali mirti. Tu galų gale radai savo namus, Klajokle.“

Dešimt žingsnių.

Jėgų visai neliko, neįstengiau net lūpų pakrutinti.

„Tad ar negaila, kad man nelemta ilgiau čia pagyventi?“

Nebesupratau, ką ji atsakė. Gal bandė mane paguosti? Atsidėkoti už tai, kad atvedžiau ją čia numirti? Ir ji laimėjo, nes grūmėsi iš paskutiniųjų, kad niekada neišnyktų.

Dar po kelių žingsnių ėmiau klupinėti. Iškamuotas kūnas šaukte šaukė pasigailėti – tarsi būčiau galėjusi palengvinti jo kančias. Jei ne Melani, krisčiau kur stoviu, bet ji kaip visada pasirodė ištvermingesnė už mane.

Užuot tūnojusi sąmonės kamputyje, ji užvaldė kūną ir ėmė varinėti galūnėmis kraują. Mano žingsnis praplatėjo, pati išsitiesiau, sutvirtėjau. Tik nenusakomos valios jėga ji, galima sakyti, prikėlė mane iš mirusiųjų ir vėl stumtelėjo neįmanomo tikslo link.

Kova su likimu, nors ir beprasmė, mums abiem suteikė džiaugsmo. Melani troško vėl jausti savo kūną, o aš buvau per daug nusilpusi, kad priešinčiausi, pagaliau ji privertė visas organizmo funkcijas paklusti sau. Pajutusi laisvę sukrykštė iš džiaugsmo, metėsi pirmyn veržliai kilodama kojas ir mojuodama rankomis, nors ir suprato, jog ten mūsų niekas nelaukia. Dabar ji negalvojo apie tikslą, paprasčiausiai mėgavosi akimirkos palaima – veikti. Ir tas džiaugsmas užgožė net širdgėlą dėl artėjančios lėtos mirties.

„Kaip manai, kas yra anapus? – paklausė ryžtingai žengdama pasitikti mirties. – Ką išvysi tada, kai mes numirsime?“

„Nieko, – mano balsas suskambo aidžiai, atšiauriai ir tvirtai, tarsi būtų buvęs tuščias kaip ir ištartas žodis. – Kaip tik dėl to ją vadiname galutine mirtimi.“

„Ar sielos netiki pomirtiniu gyvenimu?“

„Mes ir taip nugyvename daug gyvenimų. Kažin, ar galima dar... ko nors tikėtis. Palikdamos sielonešį kiekvieną kartą patiriame kažką panašaus į mirtį. Ir atgimstame perkeltos į naują kūną. Bet jei mirsiu čia, man tai bus visa ko pabaiga.“

Stojo ilga, mąsli tyla, sunki našta užgulė ir kojas – jos vis lėčiau kilnojosi.

„O tu? – prabilau pirmoji. – Vis tiki, kad po šio gyvenimo yra dar kažkas?“ – ir peržvelgiau jos mintis apie žmonių pasaulio galą.

„Manau, kad kai kurie dalykai niekada nemiršta.“

Prieš akis vėl iškilo jų veidai – taip aiškiai ir ryškiai, tarsi abu stovėtų šalia. Meilė, kurią jautėme Džaredui ir Džeimiui, iš tikrųjų buvo nemari. Tą akimirką išties abejojau, kad mirtis galėtų sunaikinti tokį gyvybingą ir stiprų jausmą. Galbūt jos meilė visuomet bus kartu su ja, persikels į kokį nors pasakų pasaulį – už perlais išdabintų vartų. Tik ne mano.

Ar išsivadavusi iš šios meilės apžavų pajusiu palengvėjimą? Vargu. Jaučiausi taip, tarsi tai, kas dabar vyksta man, būtų neišvengiama, skirta paties likimo.

Ištvėrėme dar kelias valandas. Net milžiniška Melani dvasios stiprybė negalėjo daugiau reikalauti iš šio mirtinai nukamuoto kūno. Akys apsitraukė migla. Sausas oras, kad ir kiek siurbėme į plaučius, regis, neturėjo deguonies ir nepalaikė gyvybinių galių. Skausmas išsiveržė pro suskirdusias lūpas ir virto gailia dejone.

„Prisipažink, tau niekada nebuvo taip blogai“, – bandžiau ją paerzinti svirduliuodama link išdžiūvusio medžio, per kelias pėdas iškilusio virš žemų krūmokšnių. Jeigu jau lemta mirti, bent pavėsis bus virš galvos, kad ir koks menkas.

„Taip, – prisipažino ji. – Taip blogai dar nėra buvę.“

Šešėlis labiau priminė skylėtą voratinklį, bet priėjusios jį kojos galutinai atsisakė klausyti. Kniūbsčiomis išsitiesėme ant žemės, kad daugiau nejaustume svilinančios saulės, galvą vos pasukome į šoną ir ėmėme burna gaudyti paskutinius deginančio oro gurkšnius. Spoksojome į dulkes per kelis colius nuo veido ir klausėmės gokčiojančio kvėpavimo.

Dar po kiek laiko, daug ar mažai jo praėjo, nežinia, užmerkėme akis. Žiūrint iš vidaus vokai švietė ryškiu raudoniu. Išdžiūvusios šakos nė kiek negelbėjo nuo saulės, o gal šešėlis nusisuko.

„Kaip ilgai dar kankinsimės?“ – paklausiau jos.

„Nežinau, man dar nėra tekę mirti.“

„Valandą? Daugiau?“

„Galiu tik spėlioti kaip ir tu.“

„Kur tie kojotai... kai jų iš tikrųjų reikia?“

„Brr... tikiuosi, kad mirsime ne nuo laukinių padarų nagų... ar geluonių...“ – jos padrika mintis nutrūko.

Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarėme viena kitai. Smegenys išskydo, daugiau negalėjome suregzti nė sakinio. Skausmas išsiplėtė iki begalybės ir viską užgožė. Raumenis ėmė tampyti priešmirtiniai traukuliai, kūnas trūkčiojo, bangavo tarsi priešindamasis neišvengiamai pabaigai.

Mes nekovojome. Plūkavome ties gyvybės ir mirties riba, laukėme. Iš prisiminimų padrikai iškildavo atskiri fragmentai ir vėl išnykdavo viską baigiančioje praryti juodumoje. Kol protas galutinai neaptemo, mintyse niūniavome lopšinę. Tą, kurią dainuodavome Džeimiui, kai vietoj minkšto patalo po šonu būdavo tik kieta žemė, kai šaltis smelkdavosi iki kaulų smegenų arba kai bijodavome taip, kad negalėdavome užmigti. Abi tarsi pajutome, kad Džeimis padeda galvą mums ant peties ir priglunda prie šono kaulėta vaikiška nugara, paskui išvydome save, įkniaubusią veidą į plačią vyrišką krūtinę, ir galvoje suvinguriavo nauja lopšinė: ji guodė, liūliavo ir ramino užmarštin nugramzdindama visas kančias.

Vokai pajuodo. Ne, tai dar ne mirtis, tik naktis nusileido ant dykumos ir be galo mus nuliūdino: atvėsus trokštama mirtis ne taip greitai ateis.

Laikas ir erdvė išnyko, mus apgaubė tamsa ir tyla. Staiga toje tuštumoje pasigirdo kažkoks garsas.

Mirties užliūliuotas protas nė nekrustelėjo. Veikiausiai mums tik pasirodė. Arba tai kojotas laukia savo puotos valandos. Gerai tai ar blogai? Nežinia. Mintis nutrūko tamson nusinešdama ir neatpažintą garsą.

Kažkas mus papurtė, paskui timptelėjo už sustingusių rankų. Apsidžiaugėme – vis dėlto kojotas, vadinasi, greitai mūsų kančios baigsis. Į kūną susmigs aštrūs dantys. Bet keista – užuot traukęs, tas maitėda ėmė stumti, versti ant nugaros.

Ant veido pasipylė drėgna, vėsi srovė. Tai neįmanoma – mes kliedime. Gaivūs lašai varvėjo ant skruostų ir plovė smėlį. Vokai suvirpėjo.

Patekusios į akis smiltelės nežmoniškai graužė, bet kas tas smėlis! Smakras išsirietė, pakilo, burna ėmė žiopčioti tarsi aklo, bejėgio, ką tik išsiritusio paukštyčio ir karštligiškai gaudė vandens lašus.

Ar mums pasirodė, ar išgirdome atodūsį.

Gaivinanti versmė pasipylė tiesiai į burną. Springdamos ir gokčiodamos godžiai rijome vandenį, nusilpusios rankos lyg drugio krečiamos ėmė graibyti orą. Kažkas stipriai padaužė per nugarą, atsikosėjome ir vėl galėjome normaliai kvėpuoti. Rankos vis dar šmirinėjo ore ieškodamos vandens.

Šį kartą tikrai išgirdome atodūsį.

Gerklėn vėl pasipylė vanduo. Dabar gėrėme atsargiau, kad vėl neužspringtume, kad vėl neatimtų vandens.

Gėrėme tol, kol pilvas išsipūtė kaip būgnas ir ėmė skaudėti. Gyvybės srovė silpnėjo ir virto pavieniais lašais – nepatenkintos kimiai suniurzgėme. Prie lūpų prigludo kitas kaklelis. Ir tą vandenį išgėrėme vienu mauku.

Pilvas išpampo, dar gurkšnelis – ir sprogs, bet sumirksėjusios, kad prašviesėtų akys, dairėmės tik vieno – vandens. Dar vandens. Kur rasti daugiau vandens. Tik aplink buvo aklina tamsa, nė mažiausios žvaigždelės danguje. Praskaidrėjus žvilgsniui pastebėjome, kad šešėlis virš mūsų daug tirštesnis, dangų užstojo kažkieno siluetas, juodesnis už pačią naktį.

Sušnarėjo audinys, po kažkieno kojomis sušiugždėjo smėlis: juodas siluetas atsitraukė. Nakties tylą perplėšė aštrus garsas, dreskiantis, beveik kurtinantis – tas kažkas atitraukė užtrauktuką.

Į akis rėžė šviesa, žeidžianti skaudžiau už ašmenis. Aiktelėjome iš skausmo ir žaibiškai prisidengėme veidą ranka, bet ji spigino net per delną, per užmerktus vokus. Suvaitojome ir akinamas spindulys išnyko, ir tas kažkas atsiduso trečiąkart – šį atodūsį ne tik išgirdome, bet ir pajutome ant veido.

Atsargiai atsimerkėme, bet apžilpusios akys menkai tematė. Siluetas sėdėjo veidu į mus ir tylėjo. Pajutome užslėptą grėsmę, nors apdujęs protas viską priėmė labai miglotai, tarsi tai vyktų ne mums, o kažkam kitam. Galvoje sukosi viena mintis – vanduo. Iš kur gauti daugiau vandens. Kvaila galvoti apie vandenį, kai sprendžiamas tavo gyvybės ir mirties klausimas. Visą dėmesį sutelkėme į paslaptingą gelbėtoją. Kas jis?

Pirmiausia į akis krito šviesi dėmė žemiau veido, baltų gijų debesis, toks ryškus juodos nakties fone. Tik po geros valandėlės suvokėme, kad tai barzda, visai kaip Kalėdų Senelio. Prisiminimai atgijo staiga, iš atskirų tarsi dėlionės gabaliukų iškart susidėjo pažįstamas veidas. Viskas stojo į savo vietas: stambi nosis, su vos įskeltu galiuku, platūs skruostikauliai, vešlūs balti antakiai, įdubusios, giliomis raukšlėmis užgriuvusios akys. Nors tamsoje veido bruožų beveik nesimatė, atmintis parodė jį taip aiškiai, tarsi būtų apšviestas saulės.

– Dėdule Džebai, – sugargėme apstulbusios, – tu suradai mus.

Jis buvo pritūpęs šalimais, o išgirdęs savo vardą iš netikėtumo atsisėdo.

– Mat kaip... – mąsliai nutęsė. Šiurkštus jo tembras vėl prikėlė begalę prisiminimų. – Štai jums ir dovanėlė.

13 S K Y R I U S

NUOSPRENDIS

Klausimas siūbtelėjo tarsi vanduo, atkosėtas iš skenduolio plaučių:

– Ar jie čia?

Po vandens tai buvo antras gyvybiškai svarbus dalykas.

– Ar jiems pavyko?

Tamsoje nebuvo galima įskaityti dėdės Džebo išraiškos.

– Kas? – paklausė jis.

– Džeimis! Džaredas! – šnabždesys draskė išdžiūvusią gerklę it būčiau šaukusi. – Džaredas su Džeimiu! Mūsų broliu! Ar jie čia? Ar jie atėjo? Ar radai juos kaip mus?

Stojo tyla.

– Ne, – iškart atsakė jis. Ryžtingai kaip kirviu nukirto. Balse jokio gailesčio, apskritai jokio jausmo.

– Ne... – sušnabždėjome mes.

Tas „ne“ buvo ne aidas, o mūsų atsakas gyvenimui. Kokia prasmė gyventi? Vėl užsimerkėme ir, kad ne taip sopėtų širdis, įsijautėme į kūno skausmą.

– Hm... – kiek patylėjęs sumykė dėdė Džebas. – Aš... čia turiu kai ką padaryti. Tu pailsėk... truputį... aš tuoj grįšiu.

Kad ir girdėjome jį kalbant, žodžiai mums buvo tik tuščias garsas, be jokios prasmės – kaip vėjo ošimas. Jo žingsniai nutolo, o mes likome gulėti užsimerkusios. Kur jis nuėjo? Kodėl? Vis viena. Viskas vis viena.

Jų nėra. Ir nėra jokios vilties rasti. Džaredas su Džeimiu pradingo, išnyko – tai jie mokėjo puikiai. Daugiau mes jų niekada nepamatysime.

Nuo vandens ir nakties vėsos galva ėmė šviesėti. O mudvi labiau už viską troškome numirti. Apsivertėme ant pilvo ir prisiplojome veidu prie žemės. Mirtinas nuovargis ir stingdančio skausmo bedugnė atėmė paskutines jėgas, grimzdome vis giliau į neviltį, kol pamažu protą užliūliavo snaudulys. Reikia užmigti, miegas kaip mirtis, jis ištrina visas mintis.

Akys sulipo lyg kas jas būtų užspaudęs paskutinį kartą.

Vis dėlto prabudome. Dykumą tebegaubė naktis, tik rytuose kalnų viršūnes jau rausvino pirmieji spinduliai. Išdžiūvusioje burnoje girgždėjo žemės. Vadinasi, dėdė Džebas prisisapnavo. Žinoma, prisisapnavo.

Rytą, prašviesėjus galvai ir nukritus valkčiui nuo akių, prie dešinio skruosto iškart pastebėjome neįprastos formos daiktą. Ne akmenį. Ir ne kaktusą. Atsargiai pirštų galiukais palietėme tą keistybę. Glotnus ir sunkus. Pajudinus viduje pasigirdo dieviškai malonus garsas – kliuksėjo vanduo.

Vadinasi, dėdulė Džebas tikrai čia buvo. Ir paliko mums gertuvę.

Atsargiai atsisėdome nuoširdžiai stebėdamosi, kad neperlūžome perpus kaip perdžiūvusi šakelė. Kad ir kaip būtų keista, jautėmės kur kas geriau. Matyt, vanduo padarė savo. Skausmas apmalšo ir pirmą kartą po tiek laiko vėl pajutome alkį.

Sustingusiais pirštais vargais negalais atsukome gertuvės dangtelį. Nors ir ne pilna, vandens joje buvo užtektinai, kad ištemptų skrandį, mat pernakt jis vėl buvo susitraukęs. Pamiršusios sveiką protą išplempėme viską iki paskutinio lašo.

Metalinę gertuvę švystelėjome į smėlį: priešaušrio tyloje ji skardžiai trinktelėjo. Jautėmės budrios, protas buvo aiškus kaip niekada. Sielvartingai atsidusome: kam išvis prabudome, kam atgavome sąmonę? Galva bejėgiškai nusviro ant rankų. Kas dabar?

– Kodėl šiam padarui davei vandens, Džebai? – už nugaros suskambo grėsmingas balsas.

Iškart atsisukome ir parklupome. Širdis nusirito į kulnus.

Už nugaros pusračiu stovėjo aštuoni žmonės. Be jokios abejonės, žmonės – visi aštuoni: dar nebuvau mačiusi tokių nuožmių, pykčio sudarkytų veidų. Jų lūpos persikreipė nuo vos tramdomos neapykantos, pro jas bolavo stipriai sukąsti dantys – kaip laukinių žvėrių. Net suraukti antakiai nepaslėpė įsiūčio aptemdytų akių.

Dvi moterys ir šeši vyrai, beveik visi stambesni už mane, keli ypač aukšti ir raumeningi. Stovėjo atkišę į priekį sugniaužtas rankas, kiekvienas spaudė ginklą. Kai tai suvokiau, veide neliko nė lašo kraujo. Keletas buvo ginkluoti peiliais: vieni trumpais, kokius ir aš naudojau virtuvėje, kiti ilgesniais. Vieno ašmenys atrodė itin dideli ir aštrūs, kokių virtuvėje nepamatysi. „Mačetė“, – pašnibždėjo Melani.

Treti laikė ilgas metalines arba medines lazdas. „Tai vėzdai“, – paaiškino Melani.

Būrelio vidury atpažinau dėdę Džebą. Jis irgi turėjo ginklą, primenantį didelį smailų peilį. Tokio nebuvau mačiusi tikrovėje – tik Melani prisiminimuose. Tai buvo šautuvas. „Graižtvinis šautuvas“, – vėl paslaugiai padėjo mano sielonešė.

Žiūrėjau į juos baisėdamasi, o Melani, priešingai, netvėrė džiaugsmu pamačiusi, kiek jų daug. Aštuoni išsigelbėję žmonės! Ji manė, kad išgyveno vien dėdė Džebas, geriausiu atveju, su juo būtų buvę dar du. Matydama tiek gyvų saviškių ji krykštavo iš laimės.

„Kvaiša, – pasakiau. – Pažiūrėk į juos. Praregėk pagaliau.“

Ir priverčiau pažvelgti mano akimis, pajausti grėsmę ir pyktį, skleidžiamus tų brutalių būtybių, mūvinčių purvinus džinsus ir vilkinčių išblukusius, nuo dulkių parudavusius medvilninius marškinėlius. Gal kažkada jie ir buvo žmonės, tokie, kaip suprato Melani, bet dabar to žmogiškumo nelikę nė lašo. Prieš mus stovėjo pabaisos, barbarai. Ištroškę kraujo laukiniai.

Kiekvieno akyse švietė mirties nuosprendis.

Tada jai nuo akių irgi nukrito valktis. Nors ir nenoromis, Melani turėjo pripažinti, kad aš teisi. Šią akimirką jos dievinami žmonės stojo prieš mus kaip blogio įsikūnijimas – kaip iš to laikraščio, kurį radome apleistoje trobelėje. Prieš mus stovėjo žudikai.

Reikėjo būti išmintingesnėms ir numirti dar vakar.

Kodėl dėdė Džebas išgelbėjo mums gyvybę?

Mane apėmė nevaldoma panika. Perkračiau galvoje istorijas apie nesuskaičiuojamas žmonių žiaurybes. Kūną supurtė siaubas ir pasibjaurėjimas. Mąstyk, įsakiau sau, susikaupk. Kodėl žmonės palieka savo priešus gyvus, kad ir trumpam? Tam turi būti priežastis. Ko jiems iš manęs reikia? Proto ar jų kūno...

Staiga, lyg mostelėjus burtų lazdele, suvokiau baisią tiesą – jiems reikia vienos vienintelės, didžiosios mano paslapties. Tos, kurios aš jiems niekada nė už ką neišduosiu. Kad ir ką man darytų. Mirsiu, bet neišduosiu.

Net Melani jos neatskleidžiau. Vos atgavusi sąmonę po įkūnijimo pasinaudojau jos pačios gynybos būdais ir aklina siena atitvėriau mažytę sąmonės kertelę, kur sudėjau slapčiausias savo mintis. Pirmą kartą atgimusi naujame kūne. Pirmą kartą per visus aštuonis savo gyvenimus. Niekada anksčiau to nebuvo reikėję.

Melani liko abejinga mano užtvaroms ir nebandė pro jas prasibrauti: turėjo daug svarbesnių rūpesčių, nei širsti dėl to, kad ne ji viena turi paslapčių.

Tik ar buvo prasmės tai nuo jos slėpti? Dėl jos neabejojau – ji stipri, atlaikys visus kankinimus. O aš? Kiek aš galėčiau iškęsti, kol išduočiau viską, ko jie nori?

Pagalvojau apie savižudybę ir širdis akimirksniu apsunko. Pasibjaurėtina ir neįmanoma išeitis – juk tada tapčiau dar ir žmogžude. Kad ir ką man lemta iškęsti – kankinimus ar mirtį – Melani kentės su manimi. Palauksiu. Kol daugiau neturėsiu jokio pasirinkimo.

„Ne, jie to nedarys. Dėdė Džebas neleis jiems manęs skriausti.“

„Dėdė Džebas nežino, kad tu dar esi čia“, – priminiau jai.

„Tai pasakyk jam!“

Įsižiūrėjau į senyvo vyro veidą. Dalį slėpė tanki balta barzda, todėl sunkiai perpratau jo išraišką, bet akyse nedegė tokia nuožmi neapykanta kaip kitų. Keli vyrai nusisuko nuo manęs ir klausiamai sužiuro į jį. Laukė atsakymo į tą klausimą, kurį pirmučiausia ir išgirdau už nugaros. Dėdė Džebas tebežiūrėjo į mane nekreipdamas dėmesio į nirštančius bendrus.

„Negaliu to padaryti, Melani. Jis nepatikės. Jei tik jie pajus, kad meluoju, neabejotinai palaikys mane ieškotoja. Jie užtektinai yra matę, kad suprastų: tik ieškotojas išdrįs ateiti čia prisidengęs melu, tik ieškotojas įstengs sukurpti įtikinamą istoriją, galinčią juos apmulkinti.“

Melani suprato, kad aš teisi. Vien nuo žodžio „ieškotojas“ ji persikreipė iš pasibjaurėjimo. Tad ko norėti iš žmonių?

„Ieškotoja aš ar ne, jokio skirtumo. Aš siela, ir jiems to pakanka.“

Vyras su mačete, stambiausias iš visų, varno juodumo plaukais ir prie jų visai nederančia šviesia oda bei mėlynomis akimis, purkštelėjo ir šlykštėdamasis nusispjovė. Tada žengė pirmyn keldamas mirtinai aštrią geležtę.

Tebūnie. Geriau anksčiau nei vėliau. Verčiau žūti nuo grubios ir taiklios barbaro rankos, nei nusižudyti pačiai. Bent žinosiu, kad netapau žudike, kad nesu kalta dėl Melani kraujo.

– Palauk, Kailai, – Džebas kalbėjo ramiai, netgi nerūpestingai, bet stambus vyras iškart sustojo ir susiraukęs atsisuko į jį.

– Ko čia laukti? Juk sakei, kad esi tikras, jog ji – viena iš jų!

Atpažinau tą balsą: tas pats Džebo klausė, kodėl davė mums vandens.

– Kas tiesa, tas ne melas, ji tikrai viena iš jų. Tik šįkart ne viskas taip paprasta.

– O kas kitaip? – paklausė kitas vyras, stovintis šalia plačiapečio, tamsiaplaukio Kailo. Abu panašūs kaip du vandens lašai, veikiausiai broliai.

– Matai, ji mano dukterėčia.

– Jau nebe! – atrėžė Kailas. Jis vėl nusispjovė ir žengė link manęs skrosdamas mačete orą. Iš karingai priekin palinkusios povyzos pasidarė aišku, kad daugiau jokie žodžiai jo nesustabdys. Užmerkiau akis.

Dukart spragtelėjo metalas, kažkas aiktelėjo. Aš prasimerkiau.

– Aš pasakiau – ne, Kailai, – dėdė Džebas vis dar kalbėjo atsainiai, tik dabar šautuvo vamzdis buvo nukreiptas vyrui į nugarą. Kailas sustingo vos per kelis žingsnius nuo manęs, mačetė pakibo man virš galvos.

– Džebai, – pasibaisėjęs pratarė tas kitas, kurį spėjau esant broliu. – Ką darai?

– Pasitrauk nuo merginos, Kailai.

Šis nusisuko nuo mūsų ir įtūžęs užsipuolė Džebą.

– Kokia ji tau mergina, Džebai?! Atsipeikėk!

Senis gūžtelėjo, bet ginklo nenuleido.

– Skubos darbą velnias renka, Kailai. Prieš tai turėtume kai ką apsvarstyti.

– Gal ji praverstų daktarui? – sugergždė šiurkštus moteriškas balsas.

Nuo šių žodžių susigūžiau it perlieta botagu, jie patvirtino slogiausius mano nuogąstavimus. Kai Džebas pavadino mane dukterėčia, aš, kvailė, leidau rastis vilčiai, kad galbūt manęs bus pasigailėta. Paika guostis tuščiomis viltimis, nors ir kelias sekundes. Vienintelis gailestis, kurio galiu tikėtis iš šių pabaisų, – greita ir lengva mirtis.

Atsisukau į kalbėjusią moterį ir nustebau, kad ji Džebo amžiaus, gal net vyresnė. Jos plaukai, skirtingai nuo dėdės, buvo ne balti, o tamsiai pilki, todėl iškart ir nesupratau, kiek jai metų. Rūstus raukšlių išvagotas veidas atrodė dar atšiauresnis. Neapleido mintis, kad jos bruožai man matyti.

Melani mane aplenkė: jau rado šios senos moters veidą savo prisiminimuose, tik ten jis buvo nepalyginamai jaunesnis ir lygesnis, ir iškart ją atpažino.

– Teta Mege! Jūs irgi čia! Kaip? Ar Šeron... – nors šūkčiojo Melani, žodžiai sklido iš mano lūpų ir aš niekaip negalėjau jų sustabdyti. Ilgos klajonės po dykumą arba užgrūdino ją, arba susilpnino mane. Antra vertus, kai galvoji vien apie tai, iš kurios pusės kris mirtinas smūgis, lengva prarasti kontrolę. Aš rengiausi mirčiai, o ji džiūgavo pagaliau susiėjusi su saviškiais.

Melani neįpusėjo savo džiaugsmingos tirados, kai senyva moteris, vardu Megė, puolė ant manęs it furija – tokio vikrumo negalėjau tikėtis iš šios pagyvenusios ir trapios moters. Nenuleidau akių nuo rankos, spaudžiančios juodą geležinę dalbą, todėl nepastebėjau, kaip ji užsimojo kita ir iš visų jėgų trenkė man per veidą.

Nuo smūgio galva atkrago, nespėjau atsitokėti, o ji man vėl kirto.

– Tau nepavyks mūsų apkvailinti, parazite! Žinome, kaip jūs dirbate, kaip mokate pamėgdžioti žmones!

Burnoje pajutau kraujo skonį, iš vidaus prakirstas skruostas ėmė skaudžiai peršėti.

„Daugiau taip nedaryk, – subariau Melani. – Juk sakiau, ką jie pagalvos.“

Melani buvo per daug sukrėsta, kad atsilieptų.

– Liaukis, Mege, – bandė nuraminti moterį Džebas.

– Nedrįsk manęs tildyti, senas kvaily! O jeigu ji atsivedė paskui save visą legioną?! – moteris atsitraukė nuo manęs ir atsistojo greta savo brolio, bet nenuleido budraus žvilgsnio, tarsi aš būčiau pasirengusi kirsti gyvatė.

– Tai kad nematau jokio legiono! – atkirto dėdė. – Ei! – staiga skardžiai suriko, taip, kad krūptelėjau iš netikėtumo – ir ne aš viena. Kaire ranka Džebas ėmė energingai mosikuoti ore, tarpais net pasišokėdamas, nors iš dešinės nė akimirkai neišleido ginklo. – Čionai! Mes čia!

– Užsičiaupk, – suniurzgė Megė voždama jam į krūtinę. Kaip jau įsitikinau, ji buvo ne pagal metus tvirta, bet Džebas nė nesusvyravo.

– Ji viena, Meg. Kai ją radau, buvo greičiau mirusi nei gyva, tikrai ne tokia gyvastinga kaip dabar. Šimtakojai niekada neleistų saviems taip kentėti. Būtų išgelbėję ją anksčiau nei aš. Kad ir kas ji būtų, ji čia viena.

Vaizduotėje iškilo ilgas, daugiakojis gyvis, tik niekaip nesupratau, kodėl Džebas apie jį prašneko.

„Jis kalba apie jus“, – paaiškino Melani. Ir šalia švytinčios sidabriškos sielos parodė šlykštų nariuotakojį. Neįžvelgiau jokio panašumo.

„Įdomu, iš kur jis žino, kaip jūs atrodote“, – išsiblaškiusi pagalvojo Melani. Tikrąją sielų išvaizdą jai parodžiau aš ir galiu prisiekti, kad ji tai matė pirmą kartą.

Bet man dabar mažiausiai rūpėjo Melani spėlionės. Džebas artinosi prie manęs, už jo glaudžia siena slinko visi kiti. Kailo ranka pakibo Džebui virš peties – sunku pasakyti, ar jis norėjo jį sustabdyti, ar nustumti sau nuo kelio.

Dėdė perėmė šautuvą į kairę ranką, o dešinę ištiesė man. Susigūžusi žvilgtelėjau į ją laukdama dar vieno smūgio.

– Eime, – lipšniai pakvietė. – Jei būčiau galėjęs tave nunešti taip toli, dar vakar būčiau pargabenęs namo. Nori nenori, turėsi šiek tiek pasivaikščioti.

– Na jau ne! – suurzgė Kailas.

– Ji eis su mumis! – atkirto senis, pirmą kartą pakeldamas balsą, ir ryžtingai atstatė smakrą. Buvo aišku, kad jis nenusileis.

– Džebai! – užprotestavo Megė.

– Tai mano vieta, Meg, aš čia šeimininkas. Todėl darysiu, ką norėsiu.

– Senas kvailys! – vėl purkštelėjo ji.

Džebas pasilenkė, suėmė mano plaštaką, kietai sugniaužtą ir prispaustą prie šlaunies, ir vienu trūkiu pastatė ant kojų. Jis nenorėjo būti šiurkštus, tiesiog reikėjo skubėti. Vis dėlto ar gali būti didesnė blogybė nei išgelbėti gyvybę – tik trumpam – dėl to siaubingo tikslo, kurį yra sumanęs?

Susverdėjau. Nejaučiau kojų, vien erzinantį dilgčiojimą – tekantis kraujas gaivino užtirpusius raumenis.

Jam už nugaros išgirdau priešiškai šnypščiant balsus. Įtūžusių buvo daugiau nei vienas.

– Paklausyk, kad ir kas tu būtum, – draugingai tarė Džebas. – Turime dingti iš čia, kol žemė neįkaito kaip keptuvė.

Vyras, kurį spėjau esant Kailo broliu, sugriebė dėdei už rankos.

– Džebai, negalima parodyti parazitui, kur gyvename.

– Koks skirtumas! – šiurkščiai riktelėjo Megė. – Nemanau, kad šitas padaras galės kam nors ką papasakoti.

Džebas atsiduso ir nusirišo nuo kaklo skarelę, kurios per barzdą iškart nepastebėjau.

– Kvaila, – sumurmėjo ir purviną, nuo prakaito sukietėjusią skepetą sulankstė kaip raištį.

Kol jis rišo man akis, stovėjau nejudėdama. Baimė užėmė kvapą – dabar negalėsiu matyti savo priešų.

Kad ir aklomis, žinojau, jog mane veda Džebas: nė vienas nebūtų buvęs toks švelnus.

Spėjau, kad patraukėme į šiaurę. Iš pradžių visi tylėjo, girdėjau vien smėlio šiugždesį. Mano sumedėjusios kojos net lygioje vietoje pynėsi kas kelintas žingsnis. Dėdė buvo kantrus ir apskritai elgėsi kilniai: kiekvienąkart man kluptelėjus tvirta ranka prilaikė už nugaros.

Jaučiau, kad kyla saulė. Išgirdau, jog keli iš žmonių pagreitino žingsnį ir netrukus, kaip numaniau iš garso, atsidūrė toli priekyje. Su manimi ir Džebu jų liko visai nedaug. Neatrodžiau pavojinga: iš bado ir nuovargio mane mėtė į šonus, tuščia galva svaigo ir ūžė.

– Juk neketini jam pasakyti, ar ne?

Megė... Ji ėjo užpakaly manęs. Klausimas nuskambėjo kaip kaltinimas.

– Jis turi teisę žinoti, – spyriojosi Džebas.

– Pasielgsi žiauriai, Džebedija.

– Toks gyvenimas, Magnolija.

Svarsčiau, kuris iš jųdviejų man kelia didesnę baimę: ar Džebas, nežinia kodėl atkakliai besistengiantis išsaugoti man gyvybę, ar Megė, pirmoji pasiūliusi daktarą. Vien išgirdus šį žodį mane apėmė instinktyvi šleikštulį kelianti baimė.

Tylėdami ėjome kelias valandas. Kai kojos visai atsisakė klausyti, Džebas pasodino mane ant žemės ir, kaip praėjusią naktį, prispaudė prie lūpų gertuvę.

– Pasakyk, kai vėl galėsi eiti, – pratarė jis. Kalbėjo maloniai, tik netikėjau juo nė per nago juodymą.

Kažkas nekantriai atsiduso.

– Kodėl taip elgiesi, Džebai? – paklausė vyriškas balsas. Girdėjau jį ir anksčiau, kalbėjo vienas iš brolių. – Dėl Doko? Tuomet galėjai Kailui taip ir pasakyti. Kam reikėjo baksnoti į jį vamzdžiu.

– Vamzdis Kailui tik į naudą – kuo dažniau, tuo geriau, – sumurmėjo Džebas.

– Tik nesakyk, kad iš gailesčio parazitui, – tęsė vyras. – Po viso to, ką tau teko išgyventi...

– Jei po viso to, ką patyriau, nesugebėčiau užjausti, nebūčiau vertas nudilusio skatiko. Bet darau tai ne iš gailesčio. Jei šiam vargšui padarui jausčiau bent kruopelę gailesčio, būčiau leidęs jam numirti.

Nors karštis tvoskė kaip iš krosnies, mane nupurtė drebulys.

– Tada dėl ko? – spyrė atsakyti Kailo brolis.

Ilgam stojo tyla, ant peties vėl pajutau dėdės ranką. Įsikibau į ją, kad galėčiau atsikelti. Kai atsistojau, kita ranka jis prilaikė mane už nugaros ir stumtelėjo pirmyn rodydamas kryptį.

– Iš smalsumo, – atsakė Džebas.

Nė vienas nepratarė žodžio.

Eidama apgalvojau tai, ką sužinojau: aš nebuvau pirmoji jų sugauta siela. Tas Dokas bandė išgauti informaciją jau iki manęs.

Vadinasi, jo bandymai nebuvo sėkmingi. Jei bent viena siela, neturėjusi drąsos nusižudyti, vėliau būtų neištvėrusi kankinimų, jiems manęs nereikėtų. Jau būčiau mirusi greita ir maloninga mirtimi.

Keista, bet ta greita ir maloninga mirtis niekaip neišėjo man iš galvos, net svarsčiau, ar pačiai jų nepaskatinus. Visai paprasta, nereikėtų nė piršto pajudinti. Tereikia sumeluoti, apsimesti ieškotoja, pasakyti, kad įtūžę ir grėsmingi mano bendražygiai jau seka karštomis mūsų pėdomis. Arba atskleisti tiesą: kad Melani tebėra gyva, manyje, ir kaip tik ji atvedė mane čionai.

Ir šioje tiesoje jie įžiūrėtų melą: mintis, kad žmogus gali išgyventi po įkūnijimo, jiems pasirodytų tokia neįtikėtinai viliojanti ir geidžiama – tarsi stebuklas, jog iškart ją atmestų. Tada tikrai palaikytų mane ieškotoja, šis įrodymas būtų svaresnis net už savanorišką mano prisipažinimą. O įtarę spąstus nedelsdami atsikratytų manimi ir susirastų kitą slaptavietę, toli nuo čia.

„Greičiausiai tu teisi, – sutiko Melani. – Kaip tik taip aš ir pasielgčiau.“

Tačiau kol niekas manęs neskriaudė, nekankino, sunku buvo ryžtis žudytis. Suveikė išgyvenimo instinktas – tiesiog surakino man lūpas. Atminty iškilo paskutinis susitikimas su guodėja: atrodė, kad nuo to ramaus ir saugaus laiko nutekėjo daugybė vandens, tarsi būčiau gyvenusi visai kitoje planetoje. Prisiminiau, kaip pasidavusi savižudybės impulsui Melani metė man iššūkį: ragino mane ją nužudyti tikindama, kad nebijo mirties. Tik dabar supratau, kad ji melavo, kad tik bandė mane – galvoti apie baigtį sėdint jaukioje kėdėje toli gražu nėra tas pat, kas žvelgiant mirčiai į akis.

Praėjusią naktį aš su Melani irgi troškome mirties. Ji tikrai buvo prisėlinusi labai arti – taip, kad jautėme nuodingą jos alsavimą. Bet pavojus praėjo ir aš ėmiau mąstyti visai kitaip.

„Aš irgi nenoriu mirti, – sušnibždėjo Melani. – Gal tu klysti. Galbūt visai ne dėl to jie paliko mus gyvas. Nesuprantu, kodėl jiems reikėtų... – ir nebaigė minties, matyt, nedrįso pagalvoti apie tai, ką jie galėtų mums padaryti. Neabejojau, kad geriau pažindama žmones ji viską įsivaizduoja dar baisiau negu aš. – Bet kokią paslaptį jie taip nori iš tavęs išgauti?“

„Niekada to nepasakysiu nei tau, nei kuriam kitam žmogui.“

Hm... tik dabar aš tokia drąsi, kol niekas manęs nekankino...

Praėjo dar viena valanda – saulė plieskė tiesiai į pakaušį, jaučiausi taip, tarsi galvą būtų vainikavusi ugnies karūna. Staiga aplinkos garsai pasikeitė... Po mano ir Džebo kojomis tebegurgždėjo smėlis, bet priekyje einančių žingsniai ėmė aidžiai skambėti. Vadinasi, įžengėme į visai kitą erdvę.

– Būk atsargi, – perspėjo Džebas. – Saugok galvą.

Sutrikusi sustojau: nesupratau, ko turiu saugotis, ypač kai esu užrištomis akimis. Jis uždėjo ranką man ant galvos ir spustelėjo žemyn parodydamas, kad reikia pasilenkti. Medinis kaklas visai neklausė, tad visa pasvirau į priekį.

Džebas vėl uždėjo ranką man ant nugaros ir stumtelėjo. Kuo toliau, tuo mūsų žingsniai darėsi aidesni. Po kojomis nejaučiau nei klampaus smėlio, nei pavienių akmenų – žengiau lygiu paviršiumi.

Saulė irgi dingo – karštis nesvilino odos ir nekepino viršugalvio.

Žengiau dar vieną žingsnį ir pajutau, kad pasikeitė net oras: tapo tirštas ir nejudantis, panirau kaip į vandenį. Sausas dykumos vėjas nurimo, aplink pasidarė tyku ir vėsu. Vos atsidavė drėgme ir pelėsiais, jaučiau jų kvapą ir skonį.

Galvoje sukosi klausimų spiečius. Melani irgi degė smalsumu. Jai magėjo kalbėti, klausti, sužinoti, bet aš tylėjau. Mums nevalia prabilti, kad ir ką pasakytume, viskas būtų prieš mus.

– Gerai, dabar gali išsitiesti, – pasakė Džebas.

Atsargiai pakėliau galvą.

Nors akys buvo užrištos, vis tiek galėjau pasakyti, kad aplink aklinai tamsu. Po raiščiu neprasiskverbė joks spindulėlis. Girdėjau, kad už nugaros nekantriai šnopuoja kiti laukdami, kol pajudėsime pirmyn.

– Čionai, – suburbėjo dėdė ir stumtelėjo. Žingsnių aidas atsimušęs tuoj grįždavo atgal, vadinasi, erdvė ankšta. Instinktyviai palenkiau galvą.

Dar už kelių metrų takas staigiai pasisuko ir man pasirodė, kad grįžtame, iš kur atėję. Paskui kelias pakrypo žemyn, statėjo kas žingsnis. Paslaugus Džebas padavė man sugrubusią ranką, kad neparkrisčiau. Nežinau, kiek laiko slidinėdama ir klupinėdama bridau tamsoje. Kelionė prailgo dar ir dėl to, kad baimė kiekvieną sekundę vertė minute, o minutę – valanda.

Po dar vieno posūkio takas pradėjo kilti įkalniui. Vos vilkau sunkias, it švino pripiltas kojas, todėl kiekvienąkart priėjus statesnį pakilimą Džebui tekdavo mane vilkte vilkti. Oras vis labiau trenkė drėgme ir pelėsiais, bet šviesiau nepasidarė. Tylą drumstė tik mūsų žingsniai ir trumpas jų aidas.

Pagaliau kelias praplatėjo, užtat pradėjo sukiotis ir rangytis kaip gyvatė.

Galų gale pro raiščio viršų ir apačią prasiskverbė blausi šviesa. Iškart prabudo smalsumas, norėjau, kad raištis netyčia nuslystų, nes pati nusitraukti bijojau. Jaučiau, kad nieko baisaus neatsitiks, jei pamatysiu, kur esu ir kas šalia manęs.

Pamačiusi šviesą išgirdau ir triukšmą: keistą, duslų, lyg burbuliavimą, lyg murmesį, panašų į krioklio.

Einant į priekį tas garsas stiprėjo, bet vis mažiau priminė vandenį. Vientisas gausmas suskilo į daugybę aukštų ir žemų tembrų, jie tai susiliedavo, tai vėl išsiskirdavo. Jei ausies nebūtų rėžusi ūžesio nedarna, būčiau pamaniusi, kad tai muzika, kokia mane lydėjo gyvenant Dainuojančiajame pasaulyje. Raištis ant akių tik sustiprino įspūdį, kad tebesu Aklajame pasaulyje.

Melani greičiau už mane perprato tą erzinantį triukšmą, juk aš anksčiau nebuvau susidūrusi su žmonėmis.

„Jie ginčijasi, – susigaudė ji. – Jų daug ir atrodo, kad kunkuliuoja aistros.“

Ji smalsiai įtempė ausis. Nejau yra ir daugiau žmonių? Jau aštuoni mums pasirodė vos ne stebuklas. Kokia čia vieta? Kur mes patekome?

Vėl ant nugaros pajutau ranką. Padriki, agresyvūs balsai mane išgąsdino ir aš bugščiai šoktelėjau į šalį.

– Nusiramink, – pasakė dėdė ir nuėmė nuo akių raištį.

Lėtai sumirksėjau. Šešėliai pamažu ėmė ryškėti virsdami žinomomis formomis: grubios, nelygios sienos, skliautuotos akmeninės lubos, sutrypta, dulkina asla. Spėjau, kad esame natūraliame urve, ne giliai po žeme, nes kilome ilgiau, nei leidomės.

Urvo sienos ir lubos buvo tamsiai raudonos, vietomis patamsėjusios iki rudumo, išvarpytos negilių apskritų skylių tarsi šveicariškas sūris. Ertmių briaunos apačioje nudilintos, viršuje stirksojo aštrūs, dantyti kraštai.

Šviesa sklido iš vienos apvalios angos priešais. Jos forma nesiskyrė nuo aplink išsibarsčiusių apvalainų skylių, tik ši buvo kiek platesnė. Įėjimas, durys, vedė į apšviestą urvą. Melani netvėrė džiaugsmu, nekantravo pamatyti dar daugiau saviškių. Aš sunerimusi sulėtinau žingsnį ir pagalvojau, kad jau geriau būčiau nenusiėmusi to raiščio.

Džebas atsiduso.

– Atleisk, – sumurmėjo taip tyliai, kad išgirdau tik aš.

Pabandžiau nuryti seiles, bet gerklė buvo per daug išdžiūvusi. Galva pradėjo suktis, gal nuo alkio. Džebui bakštinant mane pro didžiąją angą rankos drebėjo kaip epušės lapai.

Tunelis išvedė į urvą, tokį didelį, kad iš pradžių netikėjau savo akimis. Aukštai virš galvos dunksantis skliautas švietė itin ryškiai, net priminė dangų. Pasidarė įdomu, kas skleidžia tą šviesą, bet spinduliai buvo tokie skaistūs, kad žeidė akis ir nieko negalėjau suprasti.

Maniau, mums įėjus ūžesys sustiprės, bet triukšmas netikėtai liovėsi. Milžiniškame urve stojo spengianti tyla.

Kad ir kaip švytėjo skliautas, apačioje buvo gana tamsu, tad tik po kiek laiko gerai apsižvalgiau.

Minia. Kitaip nepavadinsi – gyva galybė žmonių stovėjo suakmenėję ir tylėjo. Ir visi iki vieno gręžė mane neapykanta degančiais žvilgsniais, kaip priešaušriu žvelgė tas aštuonetas dykumoje.

Apstulbusi Melani nesugebėjo nieko daugiau, tik skaičiuoti lyg užsukta. Dešimt, penkiolika, dvidešimt... dvidešimt penki, dvidešimt šeši, dvidešimt septyni...

Man buvo vis vien, kiek jų. Pabandžiau ir ją paprotinti. Kad mane – mus abi – nužudytų, nereikės nė dvidešimties. Kaliau jai į galvą, kad mūsų gyvybė kabo ant plauko, bet ji nesiklausė, ištirpo tarp žmonių, visa esybe persikėlė į savo pasaulį, kurį iki šiol manė pradingus amžiams.

Nuo minios atsiskyrė vyras ir žengė į priekį, mano akys pirmučiausia nukrypo į jo rankas – kokį ginklą turi? Bet jos buvo tuščios, tik sugniaužtos.

Jau buvau apsipratusi su šviesa ir iškart atpažinau tą išskirtinį saulės nuauksintą odos atspalvį.

Netikėtai atgijusi viltis man užėmė kvapą. Dusdama pažvelgiau tam vyrui į veidą.

14 S K Y R I U S

GINČAS

Nemoku apsakyti, ką abi išgyvenome išvydusios jį gyvą ir sveiką, nes jau buvome susitaikiusios su mintimi, kad niekada daugiau jo nepamatysime, nes neabejojome, jog jo netekome amžiams. Aš sustingau, kojos įaugo į žemę. Norėjau atsisukti ir paklausti dėdės Džebo, kodėl taip žiauriai pasielgė su mumis dykumoje, kodėl tada sumelavo, bet praradau kalbos dovaną, kūnas suakmenėjo ir negalėjau nė krustelėti. Tik stovėjau ir rijau akimis Džaredo veidą.

Melani reakcija buvo visai kitokia.

– Džaredai! – suriko ji, bet man iš išdžiūvusios gerklės teišsiveržė neaiškus gargimas.

Ji stumtelėjo mane į priekį lygiai kaip tada dykumoje, pasinaudojo tuo, kad netekau amo, ir perėmė valdymą į savo rankas. Tik šį kartą aš buvau prieš.

Deja, nespėjau jos sulaikyti.

Melani verčiama paėjau kelis žingsnius į priekį, rankos prieš mano valią pakilo siekdamos jį apkabinti. Surikau bandydama jai sutrukdyti, bet ji manęs neklausė. Tą akimirką ji apskritai pamiršo, kad aš esu.

Niekas nebandė sustabdyti link Džaredo svirduliuojančios Melani. Niekas, tik aš. Ji stovėjo jau visai prie pat, jau buvo jį bepaliečianti, ir vis tiek nematė to, ką mačiau aš. Nematė, kaip per tuos ilgus išsiskyrimo mėnesius pasikeitė jo veidas, koks atšiaurus ir svetimas tapo. Nematė, kad ta švytinti šypsena iš prisiminimų dabar negrįžtamai dingo. Tik vieną kartą Melani regėjo jį aptemusiomis akimis ir pavojingą, bet tą miną buvo galima pavadinti nekalta, palyginti su dabartine. Jis nieko nematė, o gal nenorėjo matyti.

Jo rankos buvo greitesnės už mano.

Nespėjus Melani jo paliesti, Džaredas užsimojo ir atgalia ranka iš visų jėgų trenkė man per veidą. Smūgis buvo toks stiprus, kad kojos atsiplėšė nuo žemės ir aš, nuskriejusi porą žingsnių, tėškiausi ant žemės. Pirmiausia skambiai barkštelėjau galva į akmenį, tik tada išgirdau dusliai žnektelint kūną. Išgirdau, nes nieko nejaučiau. Akys, regis, atsidūrė pakaušyje, o ausyse lyg spengė, lyg tilindžiavo nematomas varpelis. Galva ėmė temti, ne juokais išsigandau, kad galiu prarasti sąmonę.

„Kvailė, bukaprotė, – inkšdama plūdau Melani. – Juk sakiau to nedaryti!“

„Džaredas čia, Džaredas gyvas, Džaredas čia“, – kaip užsukta kartojo Melani, tarsi dainuodama nuobodžio dainelę.

Pabandžiau sutelkti išplaukusį žvilgsnį, bet trikdė ta keista nuo lubų sklindanti šviesa. Nusisukau. Man sujudėjus sumuštas skruostas ėmė dilgčioti tarsi varstomas tūkstančiu adatėlių. Iš paskutiniųjų stengiausi nepravirkti.

Tik vienas smūgis, o aš vos galiu tverti skausmą. Kaip tada iškęsiu ilgus, gerai apgalvotus kankinimus?

Šalimais sušnarėjo žingsniai, instinktyviai susigūžiau laukdama dar vieno smūgio. Bet greta stovėjo dėdė Džebas. Vieną ranką beveik ištiesė man, tačiau dvejojo žiūrėdamas kažkur į šalį. Sukandau dantis, kad nesudejuočiau, kilstelėjau galvą ir pažvelgiau į tą pačią pusę.

Džaredas ėjo link mūsų ir jo veidas niekuo nesiskyrė nuo tų aštuonių barbarų dykumoje. Bet net apimtas įtūžio man jis atrodė veikiau gražus nei bauginantis. Širdis suvirpo, paskui ėmė blaškytis ir plastėti – panorau balsu pasijuokti pati iš savęs. Kas iš to, kad gražesnio už jį nėra visame pasaulyje, kas iš to, kad aš jį myliu labiau už viską pasaulyje, jei dabar jis ateina manęs nužudyti?

Žiūrėjau į mylimas žudiko akis ir vyliausi, kad impulsas bus stipresnis už protą, kad jis nesusivaldys, bet, matyt, man nebuvo lemta mirti lengvai.

Džebas ir Džaredas ilgam sukryžiavo žvilgsnius. Džaredo veido raumenys pradėjo trūkčioti iš įtampos, o senis išliko ramus. Nebyli kova baigėsi dėdės naudai: Džaredas tūžmingai iškvėpė ir žingtelėjo atgal.

Džebas padavė man ištiestą ranką, kita suėmė per liemenį ir padėjo atsikelti. Galva sukosi ir ūžė, skrandį pradėjo tampyti traukuliai. Gerai, kad pastarąsias dienas badavau, antraip vėl būčiau susivėmusi. Kojos buvo kaip vatinės, nors ir rėmiausi jomis į žemę, atrodė lyg kyburiuočiau ore. Dėdulė prilaikė mane už alkūnės, kol atgavau pusiausvyrą.

Džaredas spoksojo laukinio akimis, kaip žvėris iššiepęs dantis. Melani tikriausiai visai pametė galvą, nes vėl puolė veržtis prie jo. Bet man nevaldomas džiaugsmas jau praėjo ir tapau išmintingesnė. Šįkart Melani nepasiseks manęs nugalėti. Nugrūdau ją į tamsiausią sąmonės kertelę, atitvėriau sienomis ir užrakinau visomis įmanomomis spynomis.

„Sėdėk ir tylėk. Nejau nematai, kaip jis manimi bjaurisi? Kad ir ką sakysi, bus tik blogiau. Mudvi žuvusios.“

„Užtat Džaredas gyvas, Džaredas čia“, – Melani vėl užtraukė savo pamišėlišką dainelę.

Staiga tyla oloje sprogo, žmonės visuose pakampiuose pradėjo šnibždėtis vienu metu, tarsi pagal sutartą ženklą, kurio aš nepastebėjau. Tame gyvatiškame šnypštesy nesupratau nė vieno žodžio.

Šmirinėjau akimis po minią: vien suaugusieji, nė vieno mažesnio ar jaunesnio. Iš nevilties suspaudė širdį, Melani bandė kažko paklausti, bet aš ją užčiaupiau. Čia nieko nėra – tik pykčio sudarkyti nepažįstamųjų veidai, vien neapykantos aptemdytos Džaredo akys.

Per ūžiančią minią į priekį prasibrovė dar vienas vyras, aukštas ir toks liesas, kad ryškiai išsišovę kaulai matėsi net per drabužius. Plaukai išblukę, šviesiai kaštoniniai – o gal šiaudų atspalvio, tik vos vos tamsesni. Prie pusšviesių plaukų ir liauno kūno sudėjimo tiko švelnūs ir smulkūs veido bruožai. Jis žvelgė be jokio pykčio, todėl ir patraukė mano dėmesį.

Tam iš pažiūros kukliam ir nepavojingam žmogui einant per minią visi skyrėsi tarsi prieš viršesnįjį. Tik Džaredas, regis, jo tokiu nelaikė, nes stovėjo kaip stovėjęs nenuleisdamas nuo manęs akių ir neketino trauktis iš kelio. Aukštasis vyras apėjo jį abejingai tarsi šis būtų viso labo akmenų krūva.

– Nagi, nagi, – keistai džiugiai prabilo artėdamas prie manęs. – Štai ir aš. Ir ką gi mes čia turim?

Vyrui atsakė tetulė Megė, išnirusi iš už jo alkūnės:

– Džebas šį padarą rado dykumoje. Tiek telikę iš mūsų dukterėčios Melani. Spėjam, kad jis ėjo pagal nuorodas, kurias Džebas buvo palikęs Melani, – ir perliejo brolį tūžmingu žvilgsniu.

– Hm... – numykė aukštas, kaulėtas vyras ir smalsiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Keistas žvilgsnis. Žiūrėjo taip, tarsi jam būtų patikę tai, ką mato. Nesupratau, iš kur ta simpatija.

Sumišusi nukreipiau akis kitur – į jauną moterį, žvilgčiojančią jam per kitą petį, ji tvirtai laikėsi įsikibusi vyrui į ranką. Mano dėmesį patraukė nepaprastai ryškūs jos plaukai.

„Šeron!“ – suriko Melani.

Iš mano žvilgsnio Melani pusseserė suprato, kad ją pažinau, ir jos veidas akimirksniu virto ledine kauke.

Šiurkščiai nustūmiau Melani į toliausią kampą.

„Ššš!“

– Hm... – vėl nutęsė aukštasis vyras linksėdamas galva.

Jis ištiesė ranką norėdamas paliesti mano veidą ir nustebo, kai ėmiau trauktis, kol atsirėmiau į Džebą.

– Nebijok, – tarė vyras ir padrąsinamai nusišypsojo. – Nepadarysiu tau nieko bloga.

Ir vėl siekė paglostyti skruostą. Susigūžiau šliedamasi prie Džebo, bet šis kumštelėjo man į nugarą ir nustūmė nuo savęs. Aukštasis vyras suėmė man už smakro, jo delnas buvo daug švelnesnis, nei tikėjausi, ir pasuko veidą į šoną. Pajutau, kaip pirštai slenka po plaukais čiuopdami odą, supratau, kad ieško žymės, likusios po įkūnijimo.

Akies kampučiu sekiau Džaredą. Jis stebėjo, ką daro aukštaūgis, ir akys prisipildė begalinio sielvarto. Supratau jį – kaip turėjo nekęsti to plonyčio rausvo rando man ant kaklo!

Džaredas tebešnairavo į mano pusę, tačiau, kad ir kaip būtų keista, šiek tiek atlyžo. Suraukė antakius, atrodė kiek sutrikęs.

Aukštasis vyras nuleido rankas ir atsitraukė. Paskui kietai susičiaupė, akys užsidegė iššūkiu.

– Ji atrodo visai sveika. Gal kiek išsekusi, tikriausiai ilgai badavo ir neteko daug skysčių. Manau, jai davėte pakankamai vandens ir skysčių pusiausvyra jau turėtų būti susitvarkiusi. Dėl to bėdos nebus. Puiku, – ir jis nesąmoningai patrynė rankas tarsi plaudamas. – Galime pradėti.

Staiga man viskas pasidarė aišku: ir jo žodžiai, ir trumpa apžiūra. Supratau, kad šis malonus vyras, kuris ką tik žadėjo nepadaryti man nieko bloga, buvo daktaras.

Dėdė Džebas sunkiai atsiduso ir užsimerkė.

Daktaras ištiesė delną ir laukė, kol paduosiu jam savo. Bet aš užkišau rankas už nugaros ir sugniaužiau kumščius. Jis vėl įdėmiai mane nužvelgė: pro jo akis nepraslydo tai, kad mano veidą perkreipė siaubas. Daktaro lūpų kampučiai nusviro, bet ne dėl to, kad būtų buvęs kuo nors nepatenkintas. Jis mąstė, ką daryti toliau.

– Kailai, Janai! – pašaukė ir ištiesęs kaklą ėmė dairytis tų, kuriuos kvietė. Du juodaplaukiai broliai ryžtingai žengė į priekį, tai pamačius man pradėjo tirtėti keliai.

– Reikia jūsų pagalbos. Gal galėtumėte nunešti... – buvo besakąs daktaras. Šalia Kailo jis neatrodė toks aukštas.

– Ne.

Visi atsisuko degdami smalsumu, kas išdrįso prieštarauti. Aš iškart pažinau tą balsą. Be to, beveik visą laiką težiūrėjau tik į jį vieną.

Suraukti Džaredo antakiai užgriuvo ant akių ir beveik jas paslėpė, lūpos keistai persikreipė. Tą akimirką jo veidas išdavė tikrą jausmų maišatį: pyktį, nenorą paklusti, sutrikimą, neapykantą, baimę... ir skausmą.

Daktaras sumirksėjo, jo veidas ištįso iš nuostabos.

– Džaredai? Ar kas ne taip?

– Taip.

Visi laukė. Šalia stovinčio Džebo lūpos ėmė virpėti, tarsi būtų tramdęs šypseną. Jei taip, tai šio senioko humoro jausmas labai savotiškas.

– Ir kas gi? – paklausė daktaras.

– Paaiškinsiu tau, Dokai. Atsakyk: koks skirtumas – atiduoti jį tau ar leisti Džebui paleisti kulką jam į kaktą? – iškošė Džaredas pro dantis.

Aš sudrebėjau. Džebas ramindamas paplekšnojo man per ranką.

Daktaras vėl ėmė tankiai mirkčioti.

– Ir?.. – tik tiek sugebėjo išspausti daktaras.

– Skirtumas toks: tas padaras, jeigu jį nužudytų Džebas, bent jau mirtų garbingai.

– Džaredai, – švelniai prabilo daktaras ramindamas, lygiai taip jis kalbėjo su manimi. – Kiekvieną kartą mes sužinome ką nors nauja. Galbūt kaip tik šį sykį...

– Cha! – paniekinamai prunkštelėjo Džaredas. – Bent jau man, Dokai, neatrodo, kad tu su savo bandymais būtum toli pažengęs į priekį.

„Džaredas mus apsaugos“, – vos girdimai sušnabždėjo Melani.

Man buvo sunku suregzti sakinį.

„Ne mus, tik tavo kūną.“

„Tai beveik tas pats“, – atrodė, kad jos balsas ataidi iš toli, kad skamba ne mano sutrenktoje galvoje, o kažkur išorėje.

Šeron žengė žingsnį į priekį ir stojo priešais daktarą tarsi jį gindama.

– Nematau prasmės praleisti tokios galimybės, – piktai paprieštaravo ji. – Mes suprantame, Džaredai, kaip tau sunku, tačiau galų gale ne tavo balsas čia lemiamas. Mes darome tai, kas geriau daugumai.

Džaredas sužaibavo akimis.

– Ne, – jis ne pasakė, o suurzgė.

Nors Džaredas kalbėjo garsiai, beveik rėkė, mano ausis kažkodėl vos pagavo jo žodžius. Visi kiti garsai aplink irgi prityko. Mačiau, kaip juda Šeron lūpos, kaip ji piktai baksnoja į Džaredą pirštu, bet girdėjau tik tylų šnypštimą. Paskui man pasirodė, kad visi tie žmonės lėtai plaukia nuo manęs tolyn.

Juodaplaukiai broliai įsiutę žengė link Džaredo. Pabandžiau jį gindama pakelti ranką, bet ji tik silpnai sutrūkčiojo ir liko kaboti. Džaredas užraudo, kai išsižiojo, sausgyslės ant kaklo išsipūtė tarsi šaukiant, bet aš nieko negirdėjau. Džebas paleido mano ranką. Akies krašteliu pamačiau, kaip šalia manęs pakyla šautuvo vamzdis. Atšlijau nuo ginklo, nors jis buvo nukreiptas ne į mane. Ir iškart praradau pusiausvyrą: erdvė pamažu ėmė krypti į vieną pusę.

– Džeimis, – iškvėpiau temstant akyse.

Visai šalia išplaukė Džaredo veidas, jo akyse teįžiūrėjau pyktį ir nieko daugiau.

– Džeimis? – paklausiau sukaupusi paskutines jėgas. – Kur Džeimis?

Iš tolybės atsklido gergždžiantis Džebo balsas.

– Berniukas sveikas ir gyvas. Džaredas atsivedė jį kartu.

Žvelgiau į iškankintą Džaredo veidą, tirpstantį akis traukiant miglai.

– Ačiū, – sušnibždėjau.

Ir nugrimzdau į juodžiausią tamsą.

15 S K Y R I U S

APSAUGOTOS

Šį kartą atgavusi sąmonę puikiai žinojau, kur esu, todėl iškart neatsimerkiau ir kvėpavau lygiai, apsimesdama, kad tebesu be nuovokos. Norėjau suprasti, kas vyksta aplinkui.

Mane kamavo alkis. Skrandis susitraukė, pilvas prikepė prie strėnų ir piktai gurgė, veikiausiai skundėsi visą tą laiką, kol buvau apalpusi. Bijojau, kad jis mane išduos.

Galva plyšo iš skausmo. Sunku pasakyti, kiek dėl to buvo kaltas nuovargis ir kiek sutrenkimas.

Gulėjau ant kažko kieto, šiurkštaus ir... nelygaus. Žemė po manimi buvo keistai įdubusi tarsi tysočiau negilaus, išgaubto indo dugne. Perkreipta nugara ir klubai maudė, tvinkčiojo, ko gero, taip išgulėjau ilgai. Šis skausmas veikiausiai mane ir pribudino, jaučiausi visai nepailsėjusi.

Ir neatsimerkusi supratau, kad mane gaubia tamsa. Gal buvo ne aklina juoduma, bet gana tamsu.

Oras dar stipriau trenkė pelėsiais – drėgnas ir šiltas, su aitriu lyg rūdžių prieskoniu, nuo kurio ėmė smarkiai graužti gerklę. Daug vėsiau nei dykumoje, bet dėl ėdžios drėgmės ta vėsa neteikė jokio malonumo. Mane stipriai pylė prakaitas, Džebo sugirdytas vanduo sunkėsi pro visas poras.

Įsiklausiusi pastebėjau, kad alsavimas už kelių pėdų atsimuša į kliūtį ir aidu grįžta atgal. Veikiausiai gulėjau arti sienos arba apskritai ankštoje patalpoje. Įtempiau ausis: tikrai – aidas akimirksniu grįžo ir iš kitos pusės.

Spėjau, kad tebesu kažkur tų pačių urvų labirinte. Apytikriai numaniau, ką pamatysiu atsimerkusi. Tikriausiai guliu kokioje nors nedidelėje tamsiai raudonoje oloje, išvarpytoje kiaurymių kaip sūris.

Tyla aplink ėmė spengti, negirdėjau nieko, išskyrus savo kvėpavimą. Vis dar bijojau atsimerkti, todėl kol kas pasiklioviau tik ausimis. Šalia nebuvo nė gyvos dvasios ir tai man pasirodė keista: nejau jie paliko mane vieną, be jokio sargo? Be dėdės Džebo su jo neatskiriamu palydovu – graižtviniu šautuvu ar kokio kito prižiūrėtojo, ne tokio kilniaširdžio. Ir tai turint omeny žmonių žiaurumą, natūralią baimę ir neapykantą sieloms? Tikrai neįtikėtina.

Nebent...

Siaubas it replės suspaudė gerklę ir pradėjau dusti. Tik dviem atvejais jie galėjo mane palikti be apsaugos: palaikė mirusia arba buvo tikri, kad greitai mirsiu. Neabejoju, kad šiuose urvuose apstu vietų, iš kurių dar niekas nėra išėjęs gyvas.

Galvoje pralėkė vienas už kitą šiurpesni šios vietos vaizdai. Iš baimės vėl ėmė temti protas: mačiau save gulinčią gilaus urvo dugne ar užmūrytą ankštame kape. Kvėpavimas padažnėjo: ėmiau karštligiškai traukti į plaučius priplėkusį orą, tarsi tai būtų buvę paskutiniai gyvybės gurkšniai. Plaučiai išsipūtė grasindami kartu su oru išspjauti šiurpulingą riksmą. Stipriai sukandau dantis.

Staiga kažkas garsiai džergždamas pričiuožė žeme ir sustojo visai prie pat mano galvos.

Sucypiau – aštrus garsas pervėrė mažą erdvę – ir iškart atsimerkiau. Mečiausi tolyn nuo to netikėto garso ir skaudžiai trenkiausi į gruoblėtą uolieną, galva dunkstelėjo į žemas lubas. Instinktyviai užsidengiau rankomis veidą.

Pro taisyklingai apskritą angą besiliejanti blausi šviesa išryškino neregėtai ankštą rutulio formos olą. Tūnojau susirietusi pačiame jos pakrašty. Angoje gunksojo sulinkęs Džaredo siluetas pusiau apšviestu veidu, vieną ranką buvo ištiesęs link manęs, iš pykčio stipriai sukandęs dantis, ant kaktos pulsavo iššokusios venos.

Jis nepajudėjo, tik svilino mane tūžmingu žvilgsniu, kol mano širdis palengva aprimo ir kvėpavimas tapo lygus. Prisiminiau, koks sugebėdavo išlikti ramus – jei norėdavo, galėdavo tapti tykesnis už šmėklą. Nenuostabu, kad negirdėjau jo sėdint visai čia pat ir saugant mano vienutę.

Bet palaukit – iš kur tas grėsmingas garsas... Vos apie tai pagalvojau, Džaredas ištiesė ranką: vėl išgirdau džeržgesį. Pažvelgiau žemyn: prie kojų gulėjo plastiko nuolauža, atstojanti padėklą. O ant jo...

Paknopstom puoliau prie butelio su vandeniu. Man buvo tas pats, kad Džaredas susiraukė matydamas, kaip godžiai, springdama siurbiu iš kaklelio vandenį. Žinojau, kad vėliau dėl to graušiuosi, bet dabar man terūpėjo vanduo. Kas žino, gal tai paskutiniai lašai mano gyvenime? Neabejojau, kad mano dienos, o gal net valandos šiuose urvuose jau suskaitytos.

Džaredas pradingo apskritoje angoje – temačiau jo rankovės kraštą. Greta jo, matyt, stovėjo žibintas ir skleidė blausią, keistą, dirbtinai melsvą šviesą.

Kai išmaukiau pusę butelio, nosis užuodė naują kvapą: vanduo nebuvo vienintelės vaišės. Vėl sužiurau į padėklą.

Maistas. Jie mane maitina?

Ant plastiko pūpsojo tamsus netaisyklingos formos duonos kepaliukas – jis ir skleidė tą gardų kvapą, šalia stovėjo dubuo su skaidriu skysčiu, atsiduodančiu svogūnais. Pasilenkiau arčiau ir įžiūrėjau ant dugno nusėdusius tamsius skridinėlius. Greta kėpsojo trys balti, pailgi šakniastiebiai – kažkokios man nepažįstamos daržovės.

Kol nužvelgiau padėklo turinį, užtrukau tik kelias sekundes, bet skrandis kone iššoko per burną, kad tik greičiau pasiektų maistą.

Suleidau dantis į duoną. Rupi ir jau sužiedėjusi, bet gardi ir kvapi, įmaišyti sveiki grūdai vėlėsi burnoje ir lindo į tarpdančius. Jau neprisiminiau, kada valgiau ką nors gardesnio, net sumaigyti biskvitai negalėjo jai prilygti. Maliau dantimis taip uoliai, kad įsiskaudo žandikauliai, skubėjau taip, tarsi kas būtų ketinęs ją iš manęs atimti, pusę kepalėlio nurijau nė nekramčiusi. Jaučiau, kaip stambūs kąsniai nuslenka stemple ir krinta į susitraukusį skrandį. Deja, pavalgiusi nepajutau išganingo sotumo. Pilvas, taip ilgai buvęs tuščias, apsunko ir ėmė nemaloniai burbuliuoti, net diegti.

Bet negalėjau sustoti: stvėriau indą su skysčiu – tai buvo sriuba. Skystas maistas nuslinko daug lengviau. Nepaisant aštraus svogūnų kvapo, pati sriuba pasirodė švelni, žali gabalėliai dugne minkšti ir porėti. Užsiverčiau dubenį ir ištuštinau vienu mauku, troškau, kad indas būtų kuo didesnis. Galiausiai dar palaikiau jį virš burnos, kad nė vienas lašas nenueitų perniek.

Baltos beskonės daržovės maloniai traškėjo tarp dantų. Kažkokie šakniavaisiai. Nors ir negaivino kaip sriuba ir nebuvo tokie gardūs kaip duona, džiaugiausi, kad jų daug. Nesijaučiau soti, nė kiek, būčiau galėjusi sugraužti net padėklą.

Kol valgiau, galva nedirbo. Numalšinus alkį vėl iškilo tas pats klausimas: kodėl jie mane maitina? Vadinasi, Džaredas pralaimėjo tą ginčą su daktaru. Bet jei taip, tai tada kodėl mane saugoti patikėjo Džaredui, o ne kam kitam?

Atstūmiau padėklą ir krūptelėjau nuo šaižaus garso. Likau prisiplojusi prie olos sienos, kai Džaredas įlindo jo paimti. Šįkart jis nė nepažvelgė į mane.

– Ačiū, – sušnibždėjau jam pavymui.

Jis neatsiliepė, nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis. Ir vėl atsisėdo prie įėjimo. Dabar nemačiau net jo rankovės kraštelio, bet buvau tikra, kad jis ten.

„Negaliu patikėti, kad jis man sudavė“, – mąstė Melani ne pasipiktinusi, o greičiau apstulbusi. Bet manęs tai nestebino: jis sudavė man.

„O aš jau ėmiau nerimauti, kur tu dingai. Būtų negražu iš tavo pusės užvirti tokią košę ir palikti ją srėbti man vienai.“

Ji apsimetė negirdinti gižaus mano tono.

„Niekada nemaniau, kad jis galėtų taip pasielgti. Nežinau... kad ir kas atsitiktų. Aš pati niekada neįstengčiau jam trenkti.“

„Dar ir kaip įstengtum. Jeigu jis žiūrėtų negyvomis akimis, atspindinčiomis svetimą protą, padarytum tą pat. Jūs, žmonės, visi iš prigimties esate žiaurūs.“

Prisiminiau, kaip mintyse ji smaugė ieškotoją. Regis, tai buvo taip seniai – gal prieš kelis mėnesius, nors iš tikrųjų tepraėjo viena kita diena. Stebėtina, kaip per tą laiką aš sugebėjau įklimpti į tokią bėdą.

Melani susimąstė.

„Nemanau. Tik ne Džaredui... ir Džeimiui, nenuskriausčiau jų, kad ir kas atsitiktų, net jeigu jie būtų...“ – ir nutilo pasibjaurėjusi.

Pripažinau, kad ji teisi. Net jei tas vaikas būtų virtęs kažkuo... kitu – nei ji, nei aš nebūtume galėjusios pakelti prieš jį rankos.

„Tai visai kas kita. Tu jam kaip... motina. O motinos visuomet vadovaujasi ne protu, bet širdimi. Motinystė paremta vien jausmais.“

„Motinystė visuomet kupina jausmų – net jums, sieloms.“

Nieko jai neatsakiau.

„Kaip manai, kas dabar bus?“

„Tai tu esi žmonių žinovė, ne aš, – priminiau jai. – Tai, kad jie mane maitina, nežada nieko gera. Į galvą ateina tik viena priežastis, kodėl jiems reikia, kad išlikčiau stipri.“

Galvoje susipynė istoriniai faktai, bylojantys apie žmonių žiaurumą, ir straipsnių, kuriuos prieš kelias dienas perskaičiau sename laikraštyje, nuotrupos. Paimkim kad ir ugnį: ji skleidžia gyvybingą šilumą, bet gali būti ir mirtina kankinimo priemonė. Kažkada per žioplumą Melani nusidegino dešinės rankos pirštų galiukus, nes griebė keptuvę pamiršusi, kad ji karšta. Prisimenu tą skausmą: trenkė lyg žaibas, toks buvo aštrus ir staigus.

Aišku, tai tik kvailas atsitiktinumas. Ledas, tepalas ir vaistai greitai užgydė žaizdas. Visai kas kita rafinuotos kančios: nuo trumpo, šleikštulį keliančio skausmo iki begalinio, vis stiprėjančio, temdančio protą...

Iki šiol nė vienoje planetoje, kol sielos nebuvo užgrobusios pasaulio, nesidėjo tokie kraują stingdantys dalykai. Ir vis dėlto ši planeta neabejotinai buvo viena nuostabiausių, iš mano mėgstamiausių: nepaprasti pojūčiai, karščiausi jausmai... ir patys šiurpiausi troškimai, juodžiausi poelgiai. Galbūt taip ir turi būti. Nenugrimzdęs į patį dugną nepasieksi aukštumų. Ar sielos – šios taisyklės išimtis? Ar jų nešama šviesa turėtų prasmę, jei šis pasaulis nebūtų toks tamsus?

„Kai jis tau trenkė, aš... kai ką pajutau“, – mano mintis nutraukė Melani. Sunkiai, vieną po kito rinko žodžius, tarsi jie būtų jai kėlę begalinį skausmą.

„Aš taip pat kai ką pajutau, – pasišaipiau, juk ne veltui tiek laiko praleidau kartu su Melani. – Jo smūgis iš kairės visai neblogas, ar ne?“

„Ne tai norėjau pasakyti. Aš... – ji ilgai tylėjo, paskui berte išbėrė žodžius, tarsi bijodama, kad galėtų apsigalvoti. – Maniau, kad... tie jausmai jam – tik mano. Maniau, kad galiu juos kontroliuoti.“

Šią akimirką žodžių nereikėjo – viską pasakė jos mintys.

„Manei, kad atėjome čia, nes tu taip norėjai? Jog kontroliuoji mane ir kitaip nė būti negali? – stengiausi neparodyti pykčio. – Kad gali valdyti mane tarsi marionetę?“

„Taip, – karčiai atsakė. Ne dėl to, kad mane supykdė, o kad nemėgo pripažinti savo klaidų. – Bet...“

Aš laukiau.

Ir ji neišlaikė:

„Tu jį įsimylėjai. Tu pati, nepriklausomai nuo manęs. Tai visai kitas jausmas. Atskiras nuo mano. Nepastebėjau to, kol neišvydai jo pirmąkart. Kaip tai išvis gali būti įmanoma?! Kaip trijų colių kirminas gali įsimylėti žmogų!?“

„Kirminas?“

„Atleisk, tai dėl tavo galūnių. Tave įsivaizdavau kaip... šimtakojį ar kažką panašaus.“

„Ne visai. Tos galūnės veikiau primena čiuptuvus. Kai jos ištiestos, esu gerokai ilgesnė nei trys coliai.“

„Koks skirtumas! Juk jis visai kitos rūšies!“

„Bet aš dabar turiu žmogaus kūną, – priminiau jai. – Kol esu jame, esu ir žmogus. O tas Džaredo paveikslas, kurį regėjai savo prisiminimuose... Ką gi, dėl to pati kalta.“

Melani susimąstė. Jai nepatiko mano mintys.

„Vadinasi, jei nuvažiavusi į Tusoną gautum naują kūną, Džaredo daugiau nemylėtum?“

„Norėčiau tikėti, nuoširdžiai tikėti, kad kaip tik taip ir būtų buvę.“

Toks atsakymas nė vienos iš mūsų nepradžiugino. Apsikabinau rankomis kelius ir padėjau ant jų galvą. Melani sąmoningai pakeitė temą.

„Bent jau Džeimis saugus. Žinojau, kad Džaredas juo pasirūpins. Jei turėčiau jį palikti, geresnio žmogaus nerasčiau... Tikiuosi, kad jį dar pamatysiu.“

„Bijau apie tai net užsiminti!“ – susigūžiau įsivaizduodama, kas būtų, jei išdrįsčiau.

Nors visą tą laiką siaubingai troškau savo akimis išvysti berniuką. Norėjau įsitikinti, kad jis tikrai čia, kad saugus, kad jie rūpinasi juo taip, kaip niekada daugiau negalės rūpintis Melani. Taip, kaip norėjau juo rūpintis aš – niekam nebuvusi motina. Ar prieš miegą jam kas nors paniūniuoja lopšinę? Ar paseka pasaką? Ar naujasis pykčio pavergtas Džaredas pagalvoja apie tokias smulkmenas? Ar vaikas turi prie ko prisiglausti, kai jį apima baimė?

„Kaip manai, ar pasakys jam, kad aš čia?“ – paklausė Melani.

„O kaip tu manai? Ar jam nuo to būtų geriau ar blogiau?“ – atsakiau klausimu į klausimą.

„Nežinau... – sušnibždėjo ji. – Norėčiau, kad jis žinotų, jog tesėjau savo pažadą.“

„Žinoma, kad tesėjai, – nustebusi papurčiau galvą. – Niekas nedrįs jam pasakyti, kad negrįžai.“

„Ačiū tau už tai.“

Ji vos girdėjosi. Taip ir nesupratau, už ką man dėkojo: už šiuos žodžius ar už tai, kad atvedžiau ją čionai.

Staiga pajutau iš kojų verčiantį nuovargį. Melani taip pat buvo išsekusi. Pilvo traukuliai pagaliau aprimo, alkis ir skausmas apmalšo ir mane pradėjo stipriai lenkti į miegą. Labai norėjau išsitiesti, bet bijojau sukelti triukšmą. Pagaliau ryžausi: judėdama tyliau už pelę pasistengiau toje visiškai apskritoje oloje susirasti kuo patogesnę vietą, rangiausi taip ir anaip, kol išdrįsau išsitiesti, nors ir teko iškišti pėdas pro olos angą. Baiminausi, kad Džaredas išgirs šnaresį ir pagalvos, jog noriu pabėgti, tačiau jis elgėsi taip, tarsi manęs išvis nebūtų. Po sveiku skruostu pasikišau vieną ranką ir, stengdamasi nekreipti dėmesio į nugaron įsirėžusius nelygumus, užsimerkiau.

Lyg ir buvau užmigusi, bet veikiausiai trumpam ir nekietai. Mane pažadino tylūs žingsniai, sklindantys toli nuo čia.

Išsibudinau akimirksniu. Niekas nepasikeitė: pro apskritą angą tebesklido blanki melsva šviesa, saugančio Džaredo irgi nesimatė. Kažkas ėjo į šitą pusę – žingsniai garsėjo. Tylutėliai įtraukiau pėdas ir susigūžiau toliausiame olos kampe. Būtų gerai, jei galėčiau atsistoti, tada jausčiausi ne tokia pažeidžiama, pasirengusi susitikti su pavojumi akis į akį. Tačiau dėl žemų lubų galėjau tik klūpoti.

Pro vienutės angą mačiau, kaip kitapus kažkas sušmėžavo. Džaredas be garso atsistojo: nes dabar mačiau jo pėdą.

– Ak, štai kur tu, – pasigirdo vyriškas balsas. Prie tylos pripratusioms mano ausims jo kalba suskambo taip garsiai, kad krūptelėjau. Pažinau tą balsą: vieno iš brolių, kurį pirmąkart pamačiau dykumoje. To, su mačete. Kailo.

Džaredas tylėjo.

– Mes to neleisime, Džaredai, – prakalbo kitas daug ramiau. Veikiausiai jaunesnis brolis – Janas. Abiejų balsai panašūs, gal visai neatskirtum, jei Kailas nuolat nekalbėtų pusiau šaukdamas, nuo įtūžio drebančiu balsu. – Visi esame praradę sau brangių žmonių. Po velnių, mes praradome juos visus! Ko tu sieki? Elgiesi kaip idiotas!

– Parazitas, jeigu jo neatiduosi Dokui, turės mirti, – pridūrė Kailas, balsas veikiau priminė žvėries urzgimą.

– Negali jo laikyti šioje oloje, – tęsė Janas. – Galiausiai jis pabėgs ir mus visus išduos.

Džaredas nieko nesakė, tik žengė žingsnį į šalį ir užstojo įėjimą į vienutę.

Išgirdus, ką kalbėjo broliai, širdis suvirpo iš džiaugsmo. Džaredas laimėjo! Manęs nekankins. Manęs netgi nenužudys, bent kol kas. Džaredas laiko mane nelaisvėje.

Atsižvelgiant į aplinkybes šis žodis suskambo kaip gražiausia muzika.

„Sakiau, kad jis mus apsaugos.“

– Neapsunkink visko, Džaredai, – pasigirdo man nepažįstamas vyriškas balsas. – Tai, kas turi būti padaryta, privalės būti padaryta.

Džaredas tylėjo.

– Nenorime su tavimi pyktis, Džaredai. Čia, urvuose, turime gyventi kaip broliai. Bet jei tu ir toliau spyriosies, kaltink save, – iš balso supratau, kad Kailas nejuokauja. – Pasitrauk.

Džaredas stovėjo nepajudinamas kaip uola.

Širdis sutvaksėjo dar greičiau, paskui ėmė daužytis taip, tarsi kas būtų stuksenę į šonkaulius plaktuku, iš jaudulio ėmiau dusti. Melani apmirė iš baimės, nesugebėjo net logiškai mąstyti.

Jie trokšta kraujo. Ketina pakelti prieš Džaredą ranką. Mažiausiai. Tie pamišėliai žmonės ketina pulti vieną iš savų.

– Džaredai, prašau, pasitrauk, – tarė Janas.

Jo lūpos buvo surakintos.

Išgirdau sunkius žingsnius – kažkuris puolė į priekį. Duslus smūgis. Vienas iš jų aiktelėjo, paskui sugargaliavo lyg dusdamas.

– Ne! – sušukau ir puoliau iš olos.

16 S K Y R I U S

ĮPAREIGOTASIS

Akmuo ties anga buvo nudilintas, bet aš taip veržiausi lauk, kad vis tiek skaudžiai nusibraižiau delnus ir blauzdas. Nuo ilgo tūnojimo sustingau, todėl staigiai iššokus suskaudo visus raumenis, kraujas plūstelėjo į nutirpusias kojas ir man ėmė suktis galva.

Akys lakstė ieškodamos tik vieno – Džaredo. Kad galėčiau atsistoti tarp jo ir užpuolikų.

Mane pamatę vyrai sustingo ir išpūtė akis. Džaredas stovėjo atsirėmęs į sieną, nuleidęs kumščius. Priešais jį, dvilinkas ir spausdamas prie pilvo rankas svirduliavo Kailas. Jam už nugaros, vos už kelių pėdų išsižioję iš nuostabos stovėjo Janas ir nepažįstamasis. Reikia naudotis proga, kol jie neatitoko: tirtėdama žengiau du plačius žingsnius ir atsidūriau tarp Kailo ir Džaredo.

Greičiausiai amą atgavo Kailas. Stovėjau per pėdą nuo jo. Pirma jo mintis buvo nublokšti mane į šalį, tad Kailas griebė man už peties ir šveitė ant žemės. Bet nukristi nespėjau – kažkas nustvėrė mane už riešo ir trūktelėjęs pastatė ant kojų.

Džaredas. Po akimirkos jis atsipeikėjo ir kaip nuplikytas atitraukė nuo manęs ranką.

– Varyk atgal į olą! – subliuvo jis ir suėmęs už peties, bet ne taip skaudžiai, kaip Kailas, pastūmė nuo savęs. Klupinėdama nulėkiau du žingsnius atgal.

Siauro urvo gale žiojėjo apskrita, juoda kiaurymė. Urvas atrodė beveik taip pat, gal tik didesnis ir labiau priminė koridorių nei rutulį. Siaurą patalpą apšvietė ant žemės pastatytas nedidelis žibintas. Nuo šios lempelės ant veidų gulė keistas šešėlis ir taip juos iškreipė, kad vyrai priminė kraugeriškus monstrus.

Vėl žengiau link jų ir atsistojau priekiu į trijulę, nugara į Džaredą.

– Jums reikia manęs, – pasakiau žvelgdama Kailui tiesiai į akis. – Palikite jį ramybėje.

Praėjo minutė. Visi tylėjo.

– Suktas, šunsnukis, – galiausiai sumurmėjo Janas ir jo akys išsiplėtė iš baimės.

– Sakiau, drožk atgal į olą, – sušnypštė už manęs stovintis Džaredas.

Pusiau atsisukau į jį vengdama paleisti Kailą iš akių.

– Nenoriu, kad nukentėtum gindamas mane.

Džaredo veidas persikreipė. Jis ištiesė ranką ketindamas įstumti mane į olą.

Atšokau į šalį – vos ne tiesiai į nagus tiems, kurie norėjo mane nužudyti.

Janas griebė man už rankų ir užlaužė už nugaros. Priešinausi kaip įmanydama, bet jis buvo nepalyginamai stipresnis. Suvaitojau iš skausmo.

– Paleisk ją! – suriaumojo Džaredas.

Kailas puolė Džaredą ir paspaudęs jo galvą po pažastimi ėmė lenkti prie žemės. Tas trečiasis sulaikė smūgiui pakeltą Džaredo ranką.

– Nemuškite jo! – sukliegiau. Ir pradėjau daužytis kaip paklaikusi, stengdamasi išsivaduoti iš tvirtų Jano gniaužtų.

Laisva alkūne Džaredas trenkė Kailui į pilvą. Šis žioptelėjo ir atlaisvino rankas. Džaredas išsisuko ir atšokęs iš visų jėgų kumščiu vožė Kailui tiesiai į nosį. Tamsiai raudonas kraujas patiško aplink, net ant sienų ir žibinto.

– Janai, pribaik tą parazitą! – nesavu balsu subliuvo Kailas. Jis nirčiai palenkė galvą, puolė Džaredą ir nubloškė jį ant to kito vyro.

– Ne! – surikome kartu su Džaredu.

Janas paleido mano rankas ir griebė už gerklės, ilgi jo pirštai suėmė kaklą ir užveržė kaip virvė. Iškart pristigau oro. Nagais įsikirtau jam į rankas, tik jie buvo per trumpi ir silpni kovai. Janas suspaudė kaklą taip, kad sutraškėjo slanksteliai, mano kojos pakilo nuo žemės.

Tvirtos rankos baigė užsmaugti, plaučiai plyšo be deguonies. Kūną pradėjo purtyti priešmirtiniai traukuliai. Rangiausi kaip beprotė bandydama išsivaduoti iš žudančių rankų ir to nepakeliamo skausmo.

Klik, klik.

Nors šį garsą buvau girdėjusi tik vieną kartą, atpažinau jį iš karto, vyrai taip pat. Visi sustingo. Janas vis tiek nepaleido mano kaklo.

– Kailai, Janai, Brandtai – visi atgal! – suriko Džebas.

Nė vienas nekrustelėjo, tik mano nagai giliau susmigo į užpuoliką, o kojos tebetrūkčiojo ore.

Džaredas, nieko nelaukęs, pranėrė po sustingusia Kailo ranka ir puolė prie manęs. Išvydau artėjant jo kumštį ir užsimerkiau.

Per kelis colius virš galvos išgirdau garsų bumpt. Janas sustugo. Aš žnektelėjau ant akmeninių grindų. Susmukau jam prie kojų ir ėmiau karštligiškai žiopčioti. Džaredas perliejo mane tūžmingu žvilgsniu ir atsitraukęs atsistojo šalia Džebo.

– Jūs čia tik svečiai, vaikinai. Nepamirškite to, – suniurzgė Džebas. – Ar nesakiau jums čia neslankioti? Kol kas ji tokia pat mano viešnia kaip ir jūs ir aš nepakęsiu, kad vieni mano svečiai žudytų kitus.

– Džebai, – dusliai sudejavo Janas, matyt, burną buvo prisidengęs delnu. – Džebai, tai beprotystė.

– Ką tu sumanei? – spyrėsi Kailas. Jo veidas buvo kruvinas, raudoniu pasruvusios akys svaidė žaibus. Balse jokio skausmo, vien tramdomas įtūžis. – Mums reikia žinoti. Turime nuspręsti, ar ši vieta dar saugi, ar laikas nešdintis. Taigi... ar ilgai laikysi parazitą vietoje naminio gyvūnėlio? Ir ką darysi su juo, kai liausiesi vaidinęs dievą? Mes nusipelnome žinoti.

Keisti Kailo žodžiai aidu atsimušė širdies tvinksnių užgultose ausyse. Naminis gyvūnėlis? Prisiminiau, kaip Džebas pavadino mane savo viešnia... Ar tai kitas kalinio pavadinimas? Ar gali būti, kad du žmonės nenori mano mirties ar kankinimais išgautos išpažinties? Jei taip, tai stebuklas, kitaip nepavadinsi.

– Neturiu tau ko pasakyti, Kailai, – tarė Džebas, – nes tai priklauso ne nuo manęs.

Nemanau, kad koks kitas dėdulės atsakymas būtų juos labiau apstulbinęs. Keturi vyrai – Kailas, Janas, nepažįstamasis ir net Džaredas – nieko nesuprasdami išpūtė akis. Aš vis dar raičiojausi springdama prie Jano kojų ir svarstydama, kaip nepastebėtai nušliaužti į olą.

– Ne nuo tavęs? – atkartojo Kailas, visiškai išmuštas iš vėžių. – Tai nuo ko tada? Jei nori, kad mes balsuotume, tai visi jau yra pareiškę savo nuomonę. Janas, Brandtas ir aš kaip tik atėjome vykdyti jų valios.

Džebas vos matomai papurtė galvą, kad nė sekundei nenukreiptų akių nuo įniršusio žaliūko priešais.

– Šį kartą lems ne balsavimas. Nepamirškite, kad čia vis dar mano namai.

– Tai kas tada? – suriko kantrybės netekęs Kailas.

Džebo akys probėgšmais stabtelėjo ties vienu iš jų ir vėl grįžo prie Kailo.

– Spręs Džaredas.

Visi, įskaitant ir mane, įsistebeilijo į Džaredą.

Jis žioptelėjo pritrenktas ne mažiau už kitus ir atsisukęs į Džebą taip sugriežė dantimis, kad visi išgirdome. Galiausiai siaubingos neapykantos kupinu žvilgsniu perliejo mane skaudžiau nei botagu.

– Nuo Džaredo? – perklausė Kailas netikėdamas savo ausimis. – Tai kvailystė! – jis visai prarado savitvardą ir apimtas pykčio rėkė taip, kad tiško seilės: – Jis artimesnis tam parazitui nei kuris nors kitas! Kaip jis gali spręsti?!

– Džebai, aš nega... – sumurmėjo Džaredas.

– Nuo šiol tu už ją būsi atsakingas, Džaredai, – tvirtai pareiškė Džebas. – Jei kils panašių rūpesčių, aš, aišku, tau padėsiu, jei reikės, pagelbėsiu pasaugoti ar dar kuo nors. Bet galutinį sprendimą turėsi priimti tu.

Kailas žiojosi prieštarauti, bet Džebas rankos mostu jį nutildė.

– Pažvelk į tai iš kitos pusės, Kailai. Jei kas nors per reidą būtų sugavęs tavo Džodę ir atvesdinęs čionai, ar norėtumei, kad jos likimą spręstume aš, Dokas ar balsavimas?

– Džodė negyva, – sušnypštė Kailas ir nusispjovė krauju. Tada nutvilkė mane dar niršesniu žvilgsniu nei ką tik Džaredas.

– Gerai, bet jeigu jos kūnas būtų atsidūręs čia, ar norėtum, kad taip būtų?

– Bet dauguma...

– Mano namai, mano taisyklės! – šiurkščiai nutraukė jį Džebas. – Daugiau nenoriu nieko girdėti. Jokių ginčų! Jokių balsavimų! Jokių bandymų įvykdyti bausmę! Jūs trys perduosite kitiems, kad nuo šiol bus taip ir ne kitaip. Tai nauja taisyklė!

– Dar viena? – pusbalsiu sumurmėjo Janas.

Džebas apsimetė negirdėjęs.

– Jei dar kartą, nors tai mažai tikėtina, atsitiks kas panašaus, sprendimą priims tas, kam priklauso kūnas, – ir Džebas grėsmingai atsuko šautuvo vamzdį į Kailą, paskui pakreipė jį kelis centimetrus į šalį, į tunelį jam už nugaros. – Dabar nešdinkitės iš čia. Ir kad daugiau nematyčiau sukiojantis apie šią vietą. Kitiems perduokite, kad šiuo koridoriumi vaikščioti draudžiama. Nė vienam iš jūsų, išskyrus Džaredą, čia nėra ko veikti, aišku?! Ir jei pagausiu kurį trainiojantis aplink, aš už save neatsakau. Visi supratote? Dabar lauk, – ir vėl nukreipė ginklą į Kailą.

Išsproginusi akis žiūrėjau, kaip trys žudikai, nesipriešindami ir neskersakiuodami į Džebą ar mane, paskubom traukėsi koridoriumi.

Nuoširdžiai norėjau tikėti, kad mosuodamas tuo šautuvu Džebas tik gąsdina.

Dėdulė nuo tada, kai jį išvydau, visuomet elgėsi maloniai. Niekada nepastūmė, nesudavė, nė karto priešiškai nepažvelgė. Dabar galutinai įsitikinau, kad jis yra vienas iš tų dviejų – tik dviejų – čia esančių žmonių, kurie nelinki man bloga. Džaredas kovėsi dėl mano gyvybės, tačiau akivaizdu, kad dėl to sprendimo, kurį turi priimti, jį drasko vidiniai prieštaravimai. Jaučiau, jog bet kurią akimirką Džaredas gali pakeisti savo nuomonę. Iš jo veido supratau, kad jis kartu norėtų kuo greičiau viską užbaigti, ypač dabar, kai Džebas užkrovė ant jo pečių tokią atsakomybę. Kol mąsčiau, jis kelis kartus nudelbė mane pasišlykštėjimo kupinu žvilgsniu.

Nors ir kaip vyliausi, kad Džebas tik tuščiai gąsdina ginklu, išvydusi, kaip klusniai trys tvirti vyrai pradingsta tamsiame koridoriuje, supratau klystanti. Veikiausiai po geruolio kauke slepiasi toks pat žiaurus ir pavojingas barbaras kaip visi kiti. Aišku, kad ir anksčiau jis yra naudojęs šautuvą – ir žudė, o ne gąsdino – antraip jo nebūtų klausę.

„Žūtbūtiniai laikai – arba tu, arba tave, – sušnibždėjo Melani. – Tame pasaulyje, kokį jį padarėte, nėra vietos gailestingumui. Mes bėgliai, nykstanti rūšis. Todėl lieka tik viena – išgyventi bet kokia kaina arba mirti.“

„Patylėk. Dabar ne laikas ginčytis. Turiu susikaupti.“

Džaredas stovėjo veidu į Džebą, kumščiai bejėgiškai nusvirę žemyn. Dabar, kai kiti pasišalino, abu šiek tiek atsipalaidavo. Dėdė net šyptelėjo pro savo tankią barzdą, tarsi mojuoti šautuvu jam būtų buvę savotiška pramoga. Keistas žmogus.

– Džebai, prašau, neužkrauk man to, – ištarė Džaredas. – Kailas teisus – aš negaliu priimti teisingo sprendimo. Tik ne dėl šito kūno.

– Niekas neverčia tavęs skubėti. Ji niekur nedings, – ir Džebas pažiūrėjo į mane vis dar šypsodamasis į barzdą, nemačiom mirktelėjo man ta akimi, kurios Džaredas nematė. Negalėjau patikėti: jis man mirktelėjo? – Ypač kai tiek iškentėjo, kol atsidūrė čia. Turi marias laiko, kad gerai viską apgalvotum.

– Nėra čia ko galvoti. Melani negyva. Bet aš negaliu... negaliu, girdi, Džebai, negaliu tiesiog taip... – ir Džaredas užsikirto vidury sakinio.

„Pasakyk jam.“

„Nenoriu mirti šią pat sekundę.“

– Tada pamiršk tai, – tarė Džebas. – Gal vėliau pasidarys aiškiau. Neskubėk.

– Bet kur mes jį dėsime? Negalime saugoti kiaurą parą!

Džebas papurtė galvą.

– Kaip tik tuo ir užsiimsime, bent jau pradžioje. Patikėk seniu, aistros po truputį nurims. Praėjus kelioms savaitėms net Kailas nebetrokš kraujo.

– Kelioms savaitėms? Negalime kelias savaites žaisti sargų! Yra ir kitų reikalų...

– Žinau, žinau, – atsiduso Džebas. – Ką nors sugalvosiu.

– Ir tai tik pusė bėdos, – Džaredas vėl pažvelgė į mane, viena kaktos kraujagyslė ėmė stipriai tvinkčioti. – Kur mes jį laikysime? Juk neturime kalėjimo kamerų.

Džebas vėl apdovanojo mane šypsena.

– Juk neketini mums pridaryti nemalonumų, brangute, ypač dabar, ar ne?

Spoksojau į jį nežinodama, ką atsakyti.

– Džebai, – sumurmėjo suirzęs Džaredas.

– Dėl to nesijaudink. Pirma, neišleisime jos iš akių. Antra, ji pati niekada neras kelio iš čia, klaidžios tol, kol susidurs su kuo nors iš mūsiškių. Taigi paaiškėja ir trečia: ji ne tokia kvaila, – ir atsisukęs į mane pakėlė vieną tankų, baltą antakį. – Juk nenori papulti Kailui ar kam kitam į rankas? Neatrodo, kad bent vienas iš jų trykštų meile tau.

Tylėdama stebeilijau į jį, lengvas ir žaismingas dėdės tonas šią akimirką man pasirodė įtartinas.

– Man nepatinka, kad su parazitu šnekiesi kaip su žmogumi, – suburbėjo Džaredas.

– Aš seno auklėjimo, vaike. Tada mes visi buvome pripratinti elgtis mandagiai. Kitaip nemoku, – ir draugiškai paplekšnojo Džaredui per petį. – Klausyk, išbudėjai visą naktį. Aš tave pakeisiu. Eik, numik nors mažumėlę.

Iš pradžių Džaredas lyg ir ketino prieštarauti. Vėl rūsčiai sužvairakiavo mano pusėn. Bet, regis, apsigalvojo.

– Kaip nori, Džebai. Ir... aš ne... aš neprisiimsiu atsakomybės dėl šio padaro likimo. Nužudyk jį, jei manysi, kad taip geriausia.

Krūptelėjau.

Tai pamatęs Džaredas susiraukė, šiurkščiai atsuko man nugarą ir nuėjo tuo pat keliu kaip ir kiti. Dėdulė žiūrėjo jam pavymui. Kol jis taip stovėjo, nemačiom įropojau į olą.

Išgirdau, kaip Džebas atsisėdo ant žemės prie angos. Atsiduso ir pasirąžė sutraškindamas senus sąnarius. O po kelių minučių pradėjo nerūpestingai švilpauti linksmą melodiją.

Atsiguliau ant šono, susiriečiau į kamuoliuką, apsikabinau kelius ir nugara prisispaudžiau prie įdubimo olos gale. Kūną pradėjo krėsti drebulys, iš pradžių ties juosmeniu, paskui kilo nugara aukštyn, kol apėmė mane visą. Nors buvo tvanku, rankos tirtėjo, net dantys tyliai barškėjo.

– Kad ir kas būtų, reikia gerai išsimiegoti, – tarė Džebas, tik nesupratau, ar sau, ar man, – rytojus nežada nieko gera.

Po kiek laiko, gal po pusvalandžio, drebulys liovėsi. Įtampai atslūgus pasijutau be galo pavargusi. Džebas teisus – kad ir kas būtų. Nors dabar olos grindinys atrodė dar kietesnis ir akytesnis, užmigau per kelias sekundes.

Mane pažadino maisto kvapas. Prasimerkiau, galvoje zvimbė ir nelabai susigaudžiau, kur esu. Dar kaip reikiant neprabudus suėmė instinktyvi panika ir vėl pajutau tirtant rankas.

Prie kojų buvo padėtas tas pats padėklas, ant jo – toks pat maistas. Mane vis dar saugojo Džebas, mat skirtingai nei Džaredas, jis buvo girdimas ir matomas: sėdėjo ties anga pasisukęs šonu, žvelgė priešais save į ilgą koridorių ir tyliai švilpiniavo.

Atsisėsti privertė stiprus troškulys: godžiai griebiau atsuktą butelį vandens.

– Labas rytas, – pasisveikino Džebas ir maloniai linktelėjo.

Sustingau apgniaužusi butelį ir taip sėdėjau, kol jis nusisuko ir vėl ėmė švilpiniuoti savo melodiją.

Tik iki soties atsigėrusi pagalvojau, kad vandens skonis kažkoks keistas, nemalonus. Aitrumas kiek priminė troškų orą, tik buvo daug stipresnis. Gižumas ilgam liko burnoje ir niekaip neišsivadėjo.

Greitai prarijau viską, kas buvo ant padėklo, sriubą pasilikau pabaigai. Šiandien skrandis jau mieliau priėmė maistą, iš dėkingumo net ėmė tyliai murkti.

Soti ir atsigėrusi prisiminiau, kad kūnas turi ir kitų poreikių. Pasidairiau po tamsią, ankštą olą. Jokios tinkamos vietos. Reikia pasiprašyti, laimei, kad čia draugiškas, tegul ir keistas Džebas, bet užteko pagalvoti, jog reikės kalbėti, ir vėl apėmė baimė.

Lingavau pirmyn atgal nesiryždama. Klubus skaudėjo nuo ilgo gulėjimo susirietus, bet kaip kitaip įsitaisysi šioje apvalioje oloje.

– Kchm... – sukrenkštė Džebas.

Jis vėl žiūrėjo į mane, baltų plaukų apgaubtas veidas atrodė tamsesnis nei visada.

– Jau seniai nebuvai iš olos kojos iškėlusi, – tarė jis. – Tikriausiai tau reikia... laukan?

Linktelėjau.

– Man ir pačiam neprošal pasivaikščioti, – guviai pritarė jis ir stebėtinai mitriai pašoko.

Keturiomis atropojau prie angos bailiai dirsčiodama į jį.

– Parodysiu mažytę mūsų tupyklą, – tęsė jis. – Tik žinok, turėsime pereiti per... na, lyg ir pagrindinę mūsų aikštę, jei taip galima pavadinti. Bet tau nėra ko jaudintis. Neabejoju, kad iki šiol jau visi žino naująją taisyklę, – bet vis tiek meiliai paglostė šautuvą.

Perpildytą šlapimo pūslę skausmingai spaudė, kažin, ar toli ta tupykla ir kaip reikės iki jos nusigauti. Tvardydamasi be perstojo rijau seiles. Kaip įstengsiu praeiti pro vietą, kur lyg avilyje dūzgia spiečius įtūžusių žudikų? Ar jis negali paprasčiausiai atnešti man kibiro?

Džebas mąsliai stebėjo, kaip mano akys prisipildo siaubo. Nejučia ėmiau ropoti atgal į olą. Jis kietai sučiaupė lūpas, apsisuko ir žengė į tamsų koridorių.

– Sek paskui mane, – šūktelėjo per petį neatsigręždamas pažiūrėti, ką aš darau.

Galvoje iškilo gyvas paveikslas – ateina Kailas ir randa mane čia vieną. Nepraėjus nė daliai sekundės, jau buvau išsiropštusi iš savo kalėjimo ir spėriai, kiek leido sustingusios kojos, klibikščiavau paskui Džebą. Aš vėl stovėjau išsitiesusi visu ūgiu: buvo ir baugu, ir nuostabu. Nors raumenis pervėrė aštrus skausmas, kartu nepaprastai palengvėjo.

Koridoriaus gale jau lipau Džebui ant kulnų. Pro aukštą, dantytą ovalo formos išėjimą sklido tamsa. Mane vėl apėmė baimė, ėmiau gręžiotis į nedidelę lempelę, kurią Džebas paliko ant grindų. Vienintelė šviesa tamsiame urve. Gal reikėtų ją pasiimti?

Jis išgirdo, kad sustojau, ir grįžtelėjo per petį. Parodžiau galva į žibintą ir klausiamai pažvelgiau į jį.

– Palik jį. Aš žinau kelią, – ir ištiesė man laisvą ranką. – Nuvesiu tave.

Ilgokai stebeilijau į atkištą delną. Apsispręsti padėjo pilna pūslė: pirštais atsargiai prisiliečiau prie jo rankos, lygiai taip būčiau lietusi gyvatę, jei kada gyvenime būtų tekęs toks išbandymas.

Džebas greitai, užtikrintai vedė mane per tamsą. Praėjome ilgą tunelį, po jo prasidėjo daugybė pinklių vingių į priešingas puses. Kai užpakaly liko dar vienas staigus V raidę primenantis posūkis, galutinai susipainiojau. Buvau tikra, kad Džebas taip veda tyčia, dėl to ir nepaėmė lempos. Nenorėjo, kad žinočiau kelią iš šio labirinto.

Man pasidarė smalsu, kaip ši vieta atrodo, kaip Džebas ją rado ir kaip čia atsidūrė kiti. Tačiau tik kietai susičiaupiau. Dabar protingiausia tylėti. Ko aš tikėjausi? Nežinau. Dar kelių dienų gyvenimo? Atokvėpio nuo kančių? Ar apskritai buvo ko tikėtis? Žinojau tik viena: aš nenoriu mirti, kaip neseniai sakiau Melani, mano išgyvenimo instinktas pasirodė toks pat stiprus kaip bet kurio paprasto žmogaus.

Užsukome už dar vieno kampo ir priekyje pagaliau suspindo blausi šviesa. Pro aukštą siaurą plyšį sklido visai kitoks švytėjimas nei prie mano vienutės. Toks baltas, toks tyras.

Plyšys buvo siauras, tad pralįsti galėjome tik vienas po kito. Džebas ėjo pirmas ir tempė mane iš paskos. Kai išnirome kitoje pusėje, kur vėl galėjau matyti, ištraukiau pirštus Džebui iš rankos. Jis neparodė, kad būtų tuo nepatenkintas, ir laisva plaštaka vėl suėmė šautuvą.

Atsidūrėme trumpame tunelyje, jo gale pro dantytą arkinę angą skverbėsi dar ryškesnė šviesa. Sienos buvo tokios pat: porėta, tamsiai raudona uoliena.

Netoliese išgirdau balsus, tik tylius, ne tokius audringus, kaip tada, kai pirmą kartą teko susidurti su minia žmonių. Šiandien mūsų niekas nelaukė. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jie sutiks mudu su Džebu. Delnai vėso ir drėko, užuot kvėpavusi, ėmiau žiopčioti lyg ant kranto išmesta žuvis. Šliejausi arčiau senio, tik stengiausi neprisiliesti.

– Ramiai, – sumurmėjo jis neatsisukdamas. – Jie tavęs bijo labiau nei tu jų.

Abejojau. Net jei taip ir buvo, ta baimė žmonių širdyse jau seniai virtusi neapykanta ir kraujo troškimu.

– Niekam neleisiu tavęs skriausti, – sududeno Džebas stovėdamas po arka. – Galų gale jums visiems teks prie to priprasti.

Norėjau paklausti, ką jis turėjo omeny, bet dėdulė jau žengė į kitą patalpą. Sliūkinau iš paskos neatsilikdama nė per žingsnį, kad jo kūnas paslėptų mane nuo visų kitų. Kad ir kaip buvo baugu eiti pirmyn, dar labiau bijojau atsilikti nuo Džebo ir likti viena.

Mums pasirodžius stojo kraupi tyla.

Atsidūrėme milžiniškame, šviesiame urve, tame, į kurį mane atvedė pirmą kartą. Kaip seniai tai buvo? Neturėjau supratimo. Iš viršaus liejosi akinama šviesa, per ryški, kad suprasčiau, kas tai. Anksčiau nepastebėjau, kad ir šio urvo sienos nebuvo vientisos – jose matėsi tuzinai netaisyklingos formos plyšių, vedančių į šalutinius tunelius. Vienos angos buvo didžiulės, pro kitas vos galėjo pralįsti žmogus, ir tai tik susilenkęs. Aiškiai matėsi, kurie plyšiai gamtos darbas, o kurie, jei ne iškirsti, tai bent žmogaus praplatinti ar paaukštinti.

Iš tų ertmių į mus sužiuro keletas žmonių. Jie, kad ir ką veikė, taip ir sustingo. Didžiajame urve krutėjo daugiau siluetų, bet išvydę mus jie irgi suakmenėjo. Viena moteris rišosi batų raištelius – taip ir liko pasilenkusi, kitas vyras, matyt, kažką svarstęs su draugais ir karštai gestikuliavęs, liko iškėlęs ranką, dar vienas, kažkur skubėjęs, staigiai sustojo kaip įkastas ir minutę pasvirduliavęs, kad atgautų pusiausvyrą, vis tiek plojosi ant žemės – visiškoje tyloje pasigirdo duslus bumbtelėjimas. Bilsmas aidu atsimušė į sienas.

Aš, siela, kuri iš esmės bjaurisi ginklais, šią akimirką pajutau dėkingumą tam gelžgaliui Džebo rankose... Jei ne šautuvas, nė neabejojau, kad seniai būtume užpulti. Šių žmonių, jei tik jie įstengtų prisikasti iki manęs, nesulaikytų mintis, kad gali sužeisti Džebą. Kas žino, gal jų neapykanta stipresnė net už ginklo baimę – juk vienu metu Džebas nušautų tik vieną iš jų.

Per kelias minutes prisigalvojau tokių baisybių, kad nebegalėjau tverti. Reikia nukreipti dėmesį, mąstyti apie ką nors kita, tik apie ką? Aplink mačiau vien blogį.

Džebas stabtelėjo ir laikydamas ginklą prie juosmens, vamzdžiu į priekį, apsidairė po urvą, visus grėsmingai, įspėjamai nužvelgė. Per tą laiką juos suskaičiavau – mažiau nei dvidešimt. Patenkintas savimi Džebas pasuko prie kairės sienos. Nusekiau iš paskos kaip šešėlis, kraujas tvinkčiojo taip, kad užgulė ausis.

Jis nėjo tiesiai per urvą, bet laikėsi sienos. Nusistebėjau, kodėl nepatraukėme trumpiausiu keliu – skersai. Bet staiga pačiame vidury pamačiau gana didelį juodos, purios žemės lopinį. Ant jo nesimatė nė vieno žmogaus. Buvau per daug įsibaiminusi, kad perprasčiau šią anomaliją, net nebandžiau spėlioti.

Kol sukome ratą, žmonės pamažu atitoko: pasilenkusi moteris išsitiesė ir nulydėjo mus akimis, mosikavęs vyras rankas susinėrė ant krūtinės. Visų akys susiaurėjo iš pykčio, veidai sugriežtėjo. Bet nė vienas nepuolė, net nepajudėjo į mūsų pusę, nė vienas nepratarė žodžio. Kad ir ką Kailas ir tuodu bus papasakoję kitiems apie susikirtimą su Džebu, regis, tai suveikė, kaip dėdė ir tikėjosi.

Vieno plyšio angoje pastebėjau į mus skersakiuojančias Šeron ir Megę. Abiejų veidai dvelkė lediniu šalčiu. Jos nežiūrėjo į mane, tik į Džebą. Senis apsimetė jų nematąs.

Kol pasiekėme toliausią urvo galą, regis, praėjo keleri metai. Džebas žengė link vieno išėjimo, vidutinio dydžio, žiūrint iš šviesos, aklinai juodo. Žmonių žvilgsniai degino man pakaušį, bet atsisukti nedrįsau. Visi tylėjo. Nerimavau dėl to, kad jie gali pasekti iš paskos. Lengviau atsidusau tik tada, kai įnėrėme į man nepažįstamo tunelio tamsą. Džebas suėmė mane už alkūnės ir ėmė vesti. Balsų už nugarų nesigirdėjo.

– Viskas praėjo geriau, nei tikėjausi, – sumurmėjo Džebas vairuodamas mane į priekį. Jo žodžiai nustebino, laimei, nenutuokiau, ką jis manė atsitiksiant. Pajutau, kad takas leidžiasi. Netrukus priekyje subolavo blausi šviesa.

– Lažinuosi, kad nesi mačiusi nieko panašaus į šiuos urvus, – Džebas prabilo garsiau, balse vėl atsirado žaismingų gaidelių. – Puiki vietelė, ar ne?

Jis trumpam nutilo, matyt, tikėjosi mano atsakymo, bet nesulaukęs kalbėjo toliau:

– Radau ją dar aštuntajame dešimtmetyje. Tiksliau, tai ji rado mane. Klajodamas po kalnus įkritau pro skylę didžiojo urvo skliaute, kitas, ne toks diržingas kaip aš, būtų užsimušęs. Prireikė nemažai laiko, kol radau išėjimą. Pamenu, kad taip išalkau, jog buvau beketinąs graužti akmenį. Tada rančoje jau gyvenau vienas, todėl nebuvo kam šio urvo parodyti. Ištyrinėjau kiekvieną plyšį, kiekvieną užkaborį ir pamačiau, kokia ši vieta nepaprasta. Pamaniau, kad tokį kozirį reikia pasilikti, maža kada kas gali atsitikti. Tokie jau mes, Straideriai, esame – mėgstame būti viskam pasirengę.

Praėjome nedidelį šviesos pluoštelį, sklindantį iš kumščio didumo skylės skliaute, po juo ant žemės bolavo ratas. Kai jis liko už nugaros, toli priekyje pamačiau kitą šviesos lopinėlį.

– Tau tikriausiai įdomu, kaip čia viskas atsirado, – ir vėl pauzė, tik trumpesnė. – Numanau, kad taip, man irgi būtų smalsu. Truputį pasidomėjau šia vieta. Tai lavos tuneliai, gali įsivaizduoti? Kadaise čia buvo ugnikalnis. Manau, kad dabar jis snaudžia, kaip netrukus įsitikinsi. Visi šie urvai ir skylės – tai oro burbulai, sustingę vėstančioje lavoje. Per kelis paskutinius dešimtmečius aš čia daug ką pakeičiau. Kai ką lengvai, tarkim, norint sujungti tunelius, tereikėjo paplušėti po prakaitu. Kitur teko pasitelkti vaizduotę. Matei skliautą didžiajame urve? Kad žinotum, kiek metų prie jo dirbau!

Knietėjo paklausti, kaip jis tai padarė, bet negalėjau prisiversti prašnekti. Tyla – gera byla.

Nuokalnė ėmė statėti. Žemėje buvo iškirsti laipteliai, gana grubūs, bet pakankamai patogūs ir saugūs. Džebas tvirtu žingsniu vedė mane žemyn. Kuo toliau, tuo darėsi karščiau ir drėgniau.

Apmiriau priekyje išgirdusi balsus. Dėdulė ramindamas vėl paplekšnojo man per ranką.

– O dabar – įdomiausia dalis. Tau patiks. Visiems patinka, – pažadėjo jis.

Pro plačią, aukštą arką sklido šviesa, ji buvo tokios pat spalvos kaip didžiajame urve – tyra ir balta, tik mirguliavo tarsi šokdama. Viskas šitame kalne, ko nesupratau, mane gąsdino – taip pat ir šokanti šviesa.

– Štai ir atėjome, – džiaugsmingai pranešė Džebas ir stumtelėjo mane pro arkinį įėjimą. – Na, ką manai?

17 S K Y R I U S

SUSITIKIMAS

Pirmiausia į veidą tvoskė karštis, dusinanti tvankuma, lyg būčiau atsimušusi į balzganą sieną, tiršti, troškūs garai sėdo ant odos ir virto lašeliais. Kad įkvėpčiau, turėjau išsižioti. Kvapas irgi sustiprėjo – atsidavė tuo pačiu metalo prieskoniu kaip gertas vanduo, kurio aitrumą dar jaučiau burnoje.

Aplink buvo pilna balsų: daugybės bosų ir sopranų. Jie sklido iš kiekvieno kampo ir atsimušę į sienas grįžo atgal, todėl urvas tyliai murmėjo. Sunerimusi akimis gręžiau tirštą ūką ir bandžiau susigaudyti, iš kur eina tie garsai. Čia buvo šviesu: iš viršaus liejosi akinama baltuma kaip ir didžiajame urve, tik šio skliautas buvo daug žemesnis. Šviesa šoko kiekviename garų lašelyje ir kūrė mirguliuojančią, skaudžiai žilpinančią uždangą. Pradėjau tankiai mirksėti, mane vėl apėmė panika. Stipriai suspaudžiau Džebui ranką.

Keista, kad šįkart mums pasirodžius tas murmesys nenutilo. Gal jie mūsų dar nepastebėjo?

– Čia tvankoka, – tarsi atsiprašydamas pasakė Džebas ir priešais save sklaidė garus. Kalbėjo ramiai, bet žodžiai suskambo itin garsiai, net krūptelėjau. Šnekėjo taip, tarsi būtume vieni. Daugybės balsų klegesys sklido kaip sklidęs, vadinasi, niekas nesureagavo į dėdulės balsą.

– Nemanyk, aš nesiskundžiu, – tęsė jis. – Be šitos vietelės jau būčiau miręs kelis kartus. Dar tą patį pirmą kartą, kai čia įstrigau. Jei ne šis urvas, nebūtume galėję čia taip ilgai slapstytis. O išlindę iš slėptuvės visi jau seniai būtume buvę negyvi, supranti?

Ir suokalbiškai kumštelėjo man alkūne.

– Viskas išdėstyta itin patogiai, net pats nebūčiau geriau sugalvojęs.

Dėdulė nusijuokė, jo juokas išsklaidė aplink mus susitvenkusius garus ir aš pagaliau išvydau, kur mudu esame.

Drėgname urve po aukštoku kupolu tekėjo dvi upės. Štai iš kur tas murmesys! Vanduo maloniai gurgėjo per purpurinę uolą savo vaga ir skverbėsi į kiekvieną aidžią tuštumą. Todėl Džebas ir kalbėjo garsiai, nes mes buvome vieni.

Tikra upe pavadinčiau tik vieną iš jų, antroji tebuvo nedidelis upelis. Jo negili, siaura sidabrinė juosta almėjo kiek arčiau. Tviskėdamas iš viršaus krintančioje šviesoje upeliūkštis vinguriavo tarp seklių akmeninių krantų, tokių žemų, kad atrodė, jog vanduo tuoj išsilies iš krantų. Švelnus, tyras čiurlenimas priminė moterišką balsą.

Didžioji upė dudeno vyrišku bosu, žemai gausdami jai atitarė tiršti garų debesys, kylantys iš netoli galinės sienos žiojėjančių skylių. Juoda, galinga tėkmė grumėjo uoliena beveik per visą urvą, veržliai plukdė savo vandenis į nematomą ir paslaptingą tikslą, jos kelią rodė išgraužtos plačios, apskritos kiaurymės, juodi ir pavojingi duburiai. Nuo upės tvoskė karščiu, paviršiuje vertėsi garų tumulai, atrodė, kad vanduo tuoj užvirs, – burbuliavimas tik sustiprino šį įspūdį.

Nuo skliautų buvo nutįsę keli ilgi, siauri stalaktitai, nuo jų lašantis vanduo apačioje augino stalagmitus. Trys poros jau susijungusios ir virtusios juodomis, plonomis kolonomis, atskiriančiomis abu vandens srautus.

– Būk atsargi, – tarė Džebas, – didžiosios upės srovė labai karšta ir stipri. Jei įkrisi – žūsi. Kartą taip jau buvo, – prisiminus tą įvykį jo galva nusviro ir akyse šmėstelėjo liūdesys.

Stiprūs, juodi požeminės upės verpetai man kėlė siaubą. Įsivaizdavau, kaip mane įtraukia ta plikinanti versmė, ir sudrebėjau.

Džebas ramindamas palietė man petį.

– Nebijok. Tiesiog žiūrėk, kur statai kojas, ir viskas bus gerai. Dabar paklausyk, – tarė rodydamas į toliausią kampą, kur negilus upeliukas tekėjo į tamsų urvą, – pirmasis urvas nuo čia yra mūsų maudykla. Pakasėme jį ir išėjo visai gražus, gilus duburys maudytis, beveik kaip baseinas. Esame sudarę prausimosi grafiką, nors, tiesą sakant, jis nebūtinas – ten tamsu nors į akį durk. Urve šilta ir gera, nes jis netoli karštųjų versmių, bet vanduo ne toks deginantis. Už pirmojo urvo yra kitas. Į jį įeinama pro plyšį. Tarpas buvo labai siauras, taigi teko praplatinti, kad būtų patogiau vaikščioti. Upelis ten nugarma po žeme. Štai tau ir išvietė. Patogu ir higieniška, – patenkintas užbaigė Džebas, tarsi gamtos nuopelnas priklausytų jam. Antra vertus, tai jis atrado ir patobulino šią vietą, vadinasi, išties gali pelnytai didžiuotis.

– Stengiamės be reikalo neeikvoti baterijų, dauguma iš mūsų žino kelią net užsimerkę. Tačiau tu čia esi pirmą kartą, todėl pasišviesk šituo.

Iš kišenės ištraukė žibintuvėlį ir padavė man. Tą patį, kuriuo pliskino į akis radęs mirštančią dykumoje. Švietė, kad įsitikintų, kas aš esu. Nežinau kodėl, bet šis prisiminimas mane nuliūdino.

– Ir neprisigalvok kvailysčių, neva tas upelis galėtų tave išplukdyti į laisvę ar panašiai. Po žeme nugarmėjęs vanduo neiškyla į paviršių, – perspėjo mane.

Kadangi dėdulė laukė atsakymo, linktelėjau. Lėtai paėmiau žibintuvėlį, stengiausi nedaryti staigių judesių, kad jo nesupykdyčiau.

Džebas drąsindamas šyptelėjo.

Laikydamasi jo nurodymų nuskubėjau į urvą, nes girdėdama čiurlenant vandenį vos laikiausi neapsišlapinusi. Džebui dingus iš akiračio vėl apėmė baimė. O jei ten kas nors slepiasi, nes neabejoja, kad anksčiau ar vėliau vis tiek čia ateisiu? Ar per vandens šniokštimą dėdulė išgirstų, jei grumtumės?

Apšviečiau visas maudyklos kerteles, kad įsitikinčiau, jog nėra jokios pasalos. Keistai mirguliuojantys šešėliai nebuvo jaukūs, bet nepamačiau nieko, dėl ko reikėtų gąsdintis. Džebo nupasakotas duburys dydžiu prilygo mažam plaukimo baseinui, vanduo jame buvo juodas kaip rašalas. Jei kas nors sugalvotų jame pasislėpti, galėtų likti nepastebėtas, kol sugebėtų išbūti nekvėpavęs... Kratydamasi šiurpių minčių greitai šmurkštelėjau pro siaurą plyšį urvo gale. Būdama toli nuo Džebo vos nepamišau iš baimės: negalėjau normaliai kvėpuoti, širdis dundėjo it būgnas, užgulė ausis. Atgal į urvą pas dėdulę ne ėjau, o bėgau.

Džebą radau stovintį ten pat, tokia pat poza – ir vieną, o tai mano pakrikusiems nervams buvo kaip balzamas. Iškart pradėjau lygiau kvėpuoti, širdis nustojo daužiusis. Stebėjausi, kad šis kvaištelėjęs vyras taip mane ramina. Pamaniau, jog Melani buvo teisi kalbėdama apie „žūtbūtinius laikus“.

– Ne taip ir vargana, ar ne? – paklausė jis ir vėl lyg puikuolis nusišypsojo.

Linktelėjau ir atidaviau žibintuvėlį.

– Šitie urvai tikra Dievo dovana, – tarė mums grįžtant į tamsųjį tunelį. – Be jų tiek daug žmonių nebūtų galėję išgyventi. Magnolija su Šeron visai neblogai – netgi labai gerai – buvo įsikūrusios ir Čikagoje, bet jos tebuvo dvi. Smagu vėl atsidurti tarp žmonių. Antraip galima visai sulaukėti.

Kai priėjome statų pakilimą su iškirstais laiptais, jis vėl suėmė mane už alkūnės.

– Atleisk, kad... hm... įkišome tave į tokią nepatogią olą. Tai saugiausia vieta, kokią esu radęs. Net nustebau, kad tie vaikinai taip greitai tave atsekė, – atsiduso Džebas. – Na, Kailas turi rimtų... priežasčių. Bet manau, kad tai tik į gera. Greičiau prie visko pripras. Galbūt netrukus rasime tau patogesnę vietelę. Reikės pasukti galvą... O kol saugau aš, tau nėra reikalo tūnoti toje ankštoje skylėje. Gali sėdėti koridoriuje, kartu su manimi, jei nori. Nors dėl Džaredo... – ir jis nutilo.

Klausiausi ir netikėjau savo ausimis – nejau jis manęs atsiprašo? Džebas per tą laiką man parodė daugiau gerumo, nei galėjau svajoti, daugiau atjautos, nei apskritai maniau žmones turint savo priešams. Vos vos paplekšnojau per mane prilaikančią jo plaštaką – parodžiau, kad supratau ir kad nekelsiu jam vargo. O Džaredas, neabejojau, nenorės manęs akyse regėti.

Džebas nesunkiai suprato nebylų mano atsaką.

– Gera mergaitė, – tarė jis. – Manau, kaip nors viską išspręsime. Dokas tegul kol kas gydo žmonių giminę. Bent aš manau, kad tu daug įdomesnė gyva.

Mudu ėjome beveik susiglaudę ir jis pajuto, kad aš tirtu.

– Nebijok. Dokas tavęs kol kas nelies.

Bet drebulys nesiliovė. Vadinasi, Džebas galėjo pažadėti tik „kol kas“. Bet kurią akimirką Džaredas gali nuspręsti, kad mano paslaptis svarbesnė už Melani kūną. Jei man skirtas toks likimas, jau geriau Janas būtų mane pasmaugęs praėjusią naktį. Nugurgiau seiles ir pajutau, kad peršti visą kaklą, ypač gerklę.

„Niekada negali žinoti, kiek laiko mums liko“, – prisiminiau Melani žodžius, ištartus, regis, prieš šimtą metų, kai mano pasaulis dar nebuvo beviltiškai sugriuvęs.

Jos žodžiai vis dar skambėjo ausyse įžengus į didįjį urvą, pagrindinę Džebo žmonių susibūrimo vietą. Dabar čia buvo knibždėlynas. Visi susmeigė į mus akis: į Džebą smerkiančias ir tūžmingas, kraujo ištroškusias – į mane. Visą kelią ėjau dėbsodama į grindis. Akies kampučiu mačiau, kad dėdulė vėl nešasi parengtą šautuvą.

Tai tik laiko klausimas. Kada nors kunkuliuojanti jų neapykanta ir baimė prasiverš. Ilgai Džebas nesugebės manęs apsaugoti.

Pagaliau pralindome pro siaurą plyšį ir atsidūrėme pinkliame, juodame labirinte, vedančiame į ankštą mano slėptuvę. Apėmė didžiulis palengvėjimas, kad vėl liksiu viena.

Mums išėjus iš didžiojo urvo pavymui atsklido aršus šnypštimas, lyg kas būtų sujudinęs gyvačių lizdą. Išgirdusi tą garsą panorau, kad Džebas vestų mane greičiau.

Dėdulė tyliai sukikeno. Kuo ilgiau laiko su juo praleidau, tuo keistesnis jis atrodė. Jo humoro jausmas man buvo mįslė, kaip, beje, ir priežastys, dėl ko šitaip su manimi elgiasi.

– Žinai, gyvenimas čia kartais pasidaro gana nuobodus, – sumurmėjo jis lyg man, lyg sau – kas tą Džebą sugaudys. – Galbūt kada liausis ant manęs širdę, supras, kad šis įvykis paįvairino jų dienas, ir padėkos seniui.

Takas tamsoje vinguriavo kaip gyvatė. Man jis pasirodė visai nepažįstamas. Tikriausiai atgal Džebas pasirinko kitą kelią, kad mane suklaidintų. Šįkart klaidžiojome ilgiau, bet galiausiai už posūkio pamačiau melsvos lempelės skleidžiamą šviesą.

Kažin, ar Džaredas vėl bus ten? Nejučia įsitempiau: jei taip, neabejojau, kad šį kartą ne juokais pasius. Jam tikrai nepatiks, kad Džebas išsivedė mane pasivaikščioti, ir nesvarbu, jog man primygtinai reikėjo.

Vos užsukome už kampo, iškart pastebėjau šalia lempos stypsant kažkieno figūrą. Žmogus stovėjo atsirėmęs į sieną, link mūsų tįso ilgas šešėlis – jis tikrai ne Džaredo. Iš baimės čiupau Džebui už rankos.

Tik tada išdrįsau apžiūrėti laukiantį žmogų. Jis buvo žemesnis už mane, štai kodėl buvau tikra, kad tai ne Džaredas, ir laibas. Smulkus, bet kartu gana aukštas ir raumeningas. Net blausioje lempelės šviesoje mačiau, kad jis rudai įdegęs saulėje, susivėlę juodi plaukai beveik siekė pečius.

Mano kojos sulinko.

Bijodama parvirsti pakibau Džebui ant rankos.

– Dėl Dievo! – sušuko suirzęs Džebas. – Nejau šiuose namuose niekas negali išlaikyti liežuvio už dantų ilgiau nei dvidešimt keturias valandas? Kad tave griausmas, kaip mane tai siutina! Liežuvautojų šutvė... – ir įtūžęs nutilo vidury sakinio.

Bet man buvo vis vien, ką kalba Džebas: manyje virė nuožmiausia kova, tokios nebuvau patyrusi per visus ankstesnius gyvenimus.

Kiekvieną kūno ląstelę užvaldė Melani. Pajutusios jos jaudulį nervų galūnės ėmė dilgčioti, raumenys trūkčiojo laukdami nurodymų, lūpos virpėjo pasirengusios prabilti. Nenugalimos jėgos genama ėmiau svirti link koridoriuje stovinčio berniuko, kūnas geidė jį apkabinti, bet rankos... liko nusvirusios.

Melani per tuos kelis kartus, kai jai nusileidau ir praradau kontrolę, daug ko išmoko. Ji taip priešinosi, kad norėdama ją sutramdyti įtempiau visas jėgas, o kakta išrasojo smulkiais lašeliais. Laimei, šį kartą nesivadavau mirtimi dykumoje, nebuvau sutrikusi ir silpna, kaip tada, kai pamačiau Džaredą, kurį maniau amžiams praradusi, – šito susitikimo aš laukiau. Todėl greitai atsigavau, jau po akimirkos jaučiausi stipri ir gyvybinga. Kūno tvirtumas sustiprino valią ir ryžtą: išgujau Melani iš visų savo galūnių, vijau iš visur, kur ketino įsitvirtinti, įgrūdau atgal į sąmonės užkaborius ir užrakinau devyniomis spynomis.

Šį sykį ji iš karto pasidavė. „Aaak“, – gailiai suvaitojo.

Keista, bet nugalėjusi ją pasijutau kalta.

Visuomet žinojau, kad Melani man reiškia daugiau nei sielonešė maištininkė, nors ir pavertė mano gyvenimą pragaru. Kartu išgyvenusios pastarųjų savaičių įvykius mudvi tapome draugės, netgi labai artimos. Prie to pati nežinodama prisidėjo ir ieškotoja – tai ji paskatino abi susivienyti kovai prieš ją kaip bendrą priešę. Dykumoje, virš galvos pakibus Kailo mačetei, džiaugiausi, kad jeigu turime mirti, ne aš būsiu kalta dėl Melani žūties, nes jau tada ji man nebuvo vien paprastas kūnas. Dabar mūsų ryšys dar labiau sutvirtėjo: aš nuoširdžiai gailėjausi, kad ją įskaudinau.

Tai buvo būtina, tik ji to nesuprato. Netinkamas žodis, neapgalvotas veiksmas – ir abi žuvusios. Privalėjau Melani sustabdyti, nes laukiniai, nežaboti jos jausmai būtų neabejotinai prišaukę mums nelaimę.

„Privalai pasitikėti manimi, – pasakiau jai. – Aš tik stengiuosi išgelbėti mudviejų gyvybę. Žinau, tau skaudu matyti, kad tavo žmonės tokie žiaurūs...“

„Bet tai Džeimis...“ – sušnibždėjo ji. Melani širdis veržėsi prie brolio taip stipriai, kad mano kojos vėl sulinko.

Pasistengiau pažvelgti į jį iš šalies, kaip į paprastą berniuką: atsirėmęs į sieną ir sunėręs ant krūtinės rankas gunksojo paniuręs paauglys. Sukau galvą, kaip jį sutikti, o gal apsimesti, kad nepastebiu? Kad ir kaip stengiausi, nieko iš to neišėjo. Priešais stovėjo Džeimis, mano gražusis berniukas. Rankos – mano, ne Melani – labiau už viską troško jį apkabinti. Iš akių viena po kitos ėmė veržtis ašaros ir riedėti skruostais. Vyliausi, kad blausioje šviesoje to niekas nepamatys.

– Džebai, – šiurkščiai burbtelėjo Džeimis. Probėgšmais dėbtelėjo į mane ir nusuko akis.

Kaip suvyriškėjo balsas! Kada jis spėjo taip suaugti?! Aš pražiopsojau keturioliktąjį jo gimtadienį, pagalvojau, ir širdį pervėrė dvejopa kaltė. Melani priminė man tą dieną – tąkart pirmąkart jį susapnavau. Dienomis Melani pernelyg uoliai slėpė savo skausmą, kaip liūtė saugojo prisiminimus apie berniuką, kol galų gale jie vis tiek išplaukė – sapne. Tą naktį atsikėlusi parašiau elektroninį laišką ieškotojai.

Kaip galėjau būti tokia bejausmė? Dabar sudrebėjau vien nuo tos minties.

– Ką čia veiki, vaike? – rūsčiai paklausė Džebas.

– Kodėl man nieko nepasakei? – Džeimis irgi paklausė piktai.

Dėdulė tylėjo.

– Ar taip norėjo Džaredas? – spyrė jį berniukas.

Džebas atsiduso.

– Na, gerai, dabar žinai. Ir kas iš to? Mes tik norėjome...

– ...mane apsaugoti? – nedavė baigti.

Nuo kada jis pasidarė toks piktas? Ar dėl to kalta aš? Žinoma, kad aš.

Melani pradėjo raudoti – taip garsiai, kad apie nieką negalėjau mąstyti. Džeimio ir Džebo balsai keistai nutolo.

– Supratau, Džeimi. Tavęs nereikia saugoti. Tad ko iš mūsų nori?

Tai, kad Džebas taip greitai nusileido, išmušė Džeimį iš vėžių. Jo akys bėgiojo tarp manęs ir senio. Mačiau, kad jis nesumoja, ką atsakyti.

– Aš... aš noriu pasikalbėti su ja... su juo, – galiausiai išlemeno. Abejodamas kalbėjo gerokai ploniau.

– Daug iš jos neišgirsi, – įspėjo Džebas, – tačiau džiaugiuosi, kad nori pabandyti, vaike.

Džebas atplėšė mano pirštus nuo savo rankos. Išsilaisvinęs atsirėmė į artimiausią sieną ir slinkdamas ja atsitūpė. Ilgai rabždinosi ir stenėjo, kol patogiai įsitaisė. Ginklą pasidėjo ant kelių ir laikė užtaisytą. Tada atlošė galvą ir užsimerkė. Po sekundės atrodė taip, tarsi miegotų.

Aš stovėjau ten, kur jis mane paliko, ir stengiausi nežiūrėti Džeimiui į akis, bet nieko iš to neišėjo.

Džeimį ir vėl nustebino, kad dėdė neprieštaravo. Išpūtęs akis jis žiūrėjo į pusiaugulom prie sienos tysantį senioką. Taip naiviai žvelgia tik mažas berniukas. Praėjo kelios minutės, bet Džebas nesujudėjo. Džeimis atsisuko į mane ir jo veidas sugriežtėjo.

Nors stengėsi atrodyti drąsus ir suaugęs, tačiau tamsios akys buvo kupinos baimės ir skausmo. Nuo tokio žvilgsnio Melani ėmė dar smarkiau raudoti ir mano kojos vėl pradėjo tirtėti. Kad nepargriūčiau, nuslinkau pro Džebą prie kitos koridoriaus sienos ir susmukau ant žemės. Susiriečiau į kamuoliuką, apglėbiau rankomis kelius, kad būčiau kuo mažesnė, o dar geriau – išvis nematoma.

Džeimis įtariai nužvelgė mane ir lėtai žengė keturis žingsnius į priekį. Jis atsidūrė visai greta. Dar kartą sušnairavo Džebo pusėn, bet šis nekrutėjo, sėdėjo kaip sėdėjęs, užsimerkęs, ir berniukas pagaliau išdrįso priklaupti man prie šono. Jis surimtėjo ir akimirksniu vaikas virto suaugusiu, liūdesys neatpažįstamai jį pasendino. Tai matant mano širdis apsipylė krauju.

– Tu ne Melani, – pasakė žemu balsu.

Buvo sunku ištylėti, nes iš tikrųjų tai aš labiau už viską troškau su juo pasikalbėti. Kiek padvejojusi tik papurčiau galvą.

– Tu esi jos kūne, ar ne?

Vėl tik linktelėjau.

– Kas tavo... jos veidui?

Aš gūžtelėjau. Nežinojau, kaip atrodė mano veidas, nors galėjau įsivaizduoti.

– Kas tave taip sumušė? – neatstojo jis. Paskui nedrąsiai palietė skruostą. Aš nė krust, neatšlijau, šitos rankos, nors ir kaip keista, visai nesibaidžiau.

– Teta Megė, Džaredas ir Janas, – lyg niekur nieko išvardijo Džebas. Išgirdę jo balsą abu pašokome, nes senis vis dar sėdėjo nejudėdamas ir užsimerkęs. Atrodė toks ramus ir atsipalaidavęs, tarsi būtų kalbėjęs per miegus.

Džeimis kiek palaukė, tada vėl atsisuko į mane nutaisęs rimtą miną.

– Tu ne Melani, bet žinai visus jos prisiminimus ir mintis, ar ne?

Linktelėjau.

– Ar žinai, kas aš?

Kad ir kaip bandžiau nuryti žodžius, jie nuslydo nuo liežuvio prieš mano valią:

– Tu Džeimis, – ištariau vardą taip saldžiai, kad net pati išsigandau. Nieko negalėjau sau padaryti.

Jis sumirksėjo išsigandęs, kad pagaliau prakalbau. Tada linktelėjo.

– Teisingai, – tarė puse lūpų.

Abu sužiurome į Džebą, vis dar tysantį be gyvybės ženklų, tada – vienas į kitą.

– Vadinasi, prisimeni ir tai, kas jai atsitiko? – paklausė.

Aš susiraukiau ir dar kartą pakinkavau galva.

– Aš noriu žinoti, – sušnibždėjo.

Šį sykį papurčiau galvą.

– Noriu tai žinoti, – pakartojo Džeimis. Jo lūpos virptelėjo. – Aš jau ne vaikas. Gali man papasakoti.

– Tai... baisu, – atsidusau, nes negalėjau neišpildyti jo prašymo. Neduoti šiam berniukui to, ko jis nori, ne mano jėgoms.

Jis pakėlė tiesius, juodus antakius, iš po jų į mane žvelgė didelės, rimtos akys.

– Prašau, – vėl sušnibždėjo.

Dirstelėjau į Džebą. Man pasirodė, kad jis šnairuoja pro blakstienas, bet nebuvau tuo tikra.

Prabilau taip tyliai, kad balsas veikiau priminė vėjo dvelksmą.

– Kažkas pastebėjo ją draudžiamoje zonoje. Jie suprato, kad čia kažkas ne taip, ir iškvietė ieškotojus.

Išgirdęs šį žodį berniukas krūptelėjo.

– Ieškotojai norėjo, kad ji pasiduotų. Mergina pradėjo bėgti. Kai ieškotojai užspeitė į kampą, ji įšoko į atvirą lifto šachtą.

Prisiminimai taip aštriai pervėrė, kad dar labiau susiriečiau. Džeimio veide, atrodė, neliko nė lašo kraujo, net tamsus įdegis to nepaslėpė.

– Ji nemirė? – sušnibždėjo jis.

– Ne. Mūsų gydytojai labai patyrę. Sužalotą kūną visiškai išgydė. Tada įkūnijo mane. Tikėjosi, jog papasakosiu jiems, kur ir su kuo ji slapstėsi, kad taip ilgai išgyveno.

Supratau pasakiusi per daug, tad iškart užsičiaupiau. Toks mano atvirumas, regis, praslydo pro Džeimio ausis, užtat Džebas prasimerkė ir įbedė į mane smalsias akis. Daugiau nekrustelėjo nė vienas jo raumenėlis, tad Džeimis to nepastebėjo.

– Kodėl neleidote jai numirti? – ir vis rijo seiles, kad sutramdytų verksmą.

Supratau, kad verkia ne vaikas, bijantis visko, kas nežinoma, šalia klūpėjo subrendęs žmogus, kuris puikiai suvokė, kas vyksta, ir dėl to ilgiau nebegalėjo pakelti savo širdgėlos. Siaubingai kentėjau. Laikiausi iš paskutiniųjų, kad nepaglostyčiau jam skruosto. Norėjosi priglausti jį prie krūtinės ir liūliuoti tol, kol liausis liūdėjęs. Todėl tik stipriai sugniaužiau kumščius ir, kad užsimirščiau, ėmiau mąstyti, ką jam atsakius. Džebas paskersakiavo į mano rankas ir vėl įsistebeilijo į veidą.

– Tai ne aš nusprendžiau, – sumurmėjau. – Kai tai atsitiko, skridau kosmosu toli nuo čia, užmigdyta kriogeniniame konteineryje.

Džeimis suklapsėjo akimis iš nuostabos. Tokio atsakymo jis nesitikėjo, supratau, kad kovoja su nauju, iki šiol nepatirtu jausmu. Pažvelgiau į Džebą, jo akys degė smalsumu.

Toks pat smalsumas, tik kiek atsargesnis, įveikė Džeimio baimę.

– O iš kur jūs atvykote? – paklausė jis.

Matydama, kad berniukas nuoširdžiai domisi, nei iš šio, nei iš to nusišypsojau.

– Iš labai toli. Net iš kitos planetos.

– Kokia tai... – žiojosi Džeimis, bet jį šiurkščiai nutraukė.

– Kas, po velniais, čia vyksta? – sukriokė Džaredas išnirdamas iš už posūkio, buvo net pabalęs iš įsiūčio. – Prakeikimas, Džebai! Juk susitarėme ne...

Džeimis pašoko.

– Džebas man nieko nesakė. Bet tu privalėjai tai padaryti.

Dėdulė atsiduso ir lėtai atsikėlė, ginklas iškrito jam iš rankų ir pariedėjęs žeme sustojo tik per kelis colius nuo manęs. Išsigandusi atšokau ir ėmiau trauktis atatupsta.

Džaredas žaibiškai metėsi link manęs, keli žingsniai ir stovėjo šalia. Prisispaudžiau prie sienos, rankomis užsidengiau veidą. Pro alkūnes mačiau, kaip jis pripuolęs prie šautuvo stveria jį nuo žemės.

– Ar nori, kad mes visi mirtume?! – beveik staugė ant Džebo įbedęs šautuvą seniui į krūtinę.

– Atvėsk, Džaredai, – pavargęs tarstelėjo dėdulė ir ištiesęs ranką atėmė ginklą. – Ji nepaliestų šautuvo, net jei palikčiau jį čia visai nakčiai. Nejau nematai? – jis nukreipė vamzdį į mane ir aš vos nesulindau į sieną. – Ji ne ieškotoja, tik ne ji.

– Užsičiaupk, Džebai! Girdi, užčiaupk srėbtuvę!

– Palik jį ramybėje! – sušuko Džeimis. – Jis nepadarė nieko bloga.

– Tu! – suriko ir Džaredas sukdamasis į liesą, įtūžusią figūrėlę. – Tučtuojau nešdiniesi iš čia arba aš už save neatsakau!

Berniukas sugniaužė kumščius – jis neketino nusileisti.

Džaredo pirštai irgi susigniaužė.

Suakmenėjau iš siaubo. Kaip jie gali šaukti vienas ant kito? Juk jie šeima, jų ryšys stipresnis ir už kraujo. Džaredas negali pakelti rankos prieš Džeimį – to negali būti! Reikia ką nors daryti, kartojau sau, tik nesumojau ką. Jei atkreipsiu į save jų dėmesį, abu tik dar labiau įsius.

Šįsyk Melani buvo daug ramesnė už mane.

„Jis nesuduos Džeimiui, – buvo įsitikinusi ji. – Tai neįmanoma.“

O mane, pamačius tą laukinį priešiškumą jų akyse, vėl apėmė baisi panika.

„Nereikėjo mums čia ateiti. Pažiūrėk, ką padarėme, kaip jie kenčia“, – sudejavau.

– Tu neturėjai teisės to nuo manęs slėpti, – iškošė Džeimis pro dantis. – Ir dar pasigailėsi, kad ją sumušei, – atgniaužęs kumštį pirštu parodė man į veidą.

Džaredas nusispjovė.

– Tai ne Melani. Ji niekada negrįš, Džeimi.

– Tai jos veidas, – nenusileido Džeimis. – Ir jos kaklas. Argi tos žymės ne ant jos kūno?

Džaredas nuleido rankas. Užsimerkė ir sunkiai atsiduso.

– Arba tu išeini, Džeimi, – dabar pat, arba aš priversiu tave tai padaryti. Nejuokauju. Man ir taip bėdų iki kaklo. Dar viena – ir aš už save neatsakau. Pasikalbėsime vėliau. Prašau, – kai atsimerkė, jo akys buvo pilnos skausmo.

Džeimis įsižiūrėjo į jį, ilgai taip stovėjo ir pyktis jo veide pamažu atslūgo.

– Atleisk, – sumurmėjo po sekundės. – Aš išeisiu... bet negaliu prižadėti, kad negrįšiu.

– Dabar nenoriu apie tai galvoti. Prašau, eik.

Džeimis gūžtelėjo pečiais. Dar kartą atidžiai nužvelgė mane ir išėjo. Matant, kaip jis žengia plačiais, tvirtais žingsniais, man vėl susopo širdį. Kiek laiko praradau...

Džaredas pasisuko į Džebą.

– Tu irgi eik, – lėtai pasakė.

Dėdulė išpūtė akis.

– Tiesą sakant, neatrodai pailsėjęs. Pasaugosiu ją...

– Eik.

Džebas susiraukė: akivaizdu – mąsto.

– Gerai. Jei jau taip nori, – netikėtai nusileido ir ramiai nužingsniavo.

– Džebai? – šūktelėjo Džaredas jam pavymui.

– Taip?

– Jei paprašyčiau tavęs dabar nušauti parazitą, ar galėtum?

Džebas ėjo kaip ėjęs, net neatsisuko, tačiau žodžiai suskambo tvirtai ir aiškiai.

– Taip. Aš laikausi savo taisyklių. Todėl tuščiai neklausinėk.

Ir dingo tamsoje.

Džaredas nulydėjo jį akimis. Kol stovėjo nusisukęs, greitai įslinkau į savo nepatogią olą ir susigūžiau gale.

18 S K Y R I U S

NUOBODULYS

Likusią dienos dalį, neskaitant trumpos pertraukos, praleidau visiškoje tyloje.

Praėjus kelioms valandoms Džebas atnešė Džaredui ir man pavalgyti. Dėdamas padėklą prie olos angos tarsi atsiprašydamas šyptelėjo.

– Ačiū, – sušnibždėjau.

– Nėra už ką, mergyt, – atsakė jis.

Tai išgirdęs Džaredas piktai suniurnėjo.

Ir viskas, daugiau per visą dieną neišleido nė garso. Kad vis dar yra ten, išdavė vos girdimas alsavimas.

Diena ankštoje oloje ištįso iki begalybės. Nieko nevyko ir aš ėmiau nuobodžiauti. Varčiausi ir sukiojausi, išbandžiau visas pozas, bet niekaip negalėjau visa išsitiesti. Bjauriai gėlė nugarą.

Abi su Melani visą tą laiką galvojome tik apie Džeimį, nerimavome, ar atėjęs čia jis nepakenkė sau, ar pasirodžiusios urvuose nepridėjome jam kančių. Kažin, ar vertėjo tesėti pažadą tokia žūtbūtine kaina?

Laikas prarado prasmę. Čia, giliai po žeme, buvo vis vien, ar lauke saulėlydis, ar aušra. Daug kalbėjomės viena su kita, kol nebeliko ką pasakyti. Kažkelintą kartą peržvelgėme bendrus prisiminimus, atrodė, tarsi būtume maigiusios televizoriaus pultelį, bet nė ties vienu kanalu nestabtelėjome. Aš prisnūdau, deja, ilgėliau pamiegoti ant tokių gumbų nesugebėjau.

Kai grįžo Džebas, iš džiaugsmo galėjau išbučiuoti susiraukšlėjusį jo veidą. Dėdulė įkišo galvą į olą ir išsišiepęs iki ausų paklausė:

– Kaip žiūri į dar vieną pasivaikščiojimą?

Entuziastingai sulinksėjau.

– Aš ją nuvesiu, – suurzgė Džaredas. – Duok šautuvą.

Sustingau olos prieangyje nesiryždama išeiti. Džebas drąsindamas pamojo.

– Eik, nebijok, – paragino jis.

Ėmiau rangytis iš sprindinės vienutės, sustirę ir nelankstūs raumenys visai neklausė, laimei, Džebas vėl paslaugiai ištiesė ranką. Džaredas bjaurėdamasis goktelėjo ir nusisuko. Visą tą laiką jis taip stipriai spaudė ginklą, kad net krumpliai pabalo. Šautuvas jo rankose man kėlė nerimą, visai kitaip, nei būnant su Džebu.

Džaredas elgėsi anaiptol ne taip maloniai kaip dėdulė. Nužirgliojo į tamsų tunelį nė nežvilgtelėjęs, ar aš spėju paskui jį, ar ne.

Šįkart sunkiai stūmiausi į priekį: Džaredas žengė tyliai ir nesiteikė kaip Džebas manęs prilaikyti, todėl slinkau viena ranka grabaliodama tamsą priešais save, kita braukiau per tunelio sieną, kad neatsitrenkčiau į kokį nors išsikišimą. Dukart suklupau ant nelygios žemės. Džaredas nė sykio nepadėjo atsikelti, tik palaukė, kol iš garso galėjo spręsti, kad aš vėl ant kojų ir galiu toliau eiti. Kartą, tiesioje tunelio atkarpoje pasivijau jį ir aklomis makaluodama ore paliečiau nugarą, pirštais net braukiau per pečius, kol supratau, kad tai ne siena. Jis piktai sušnypštė ir kaip kulka šovė į priekį, kuo toliau nuo manęs, tarsi būčiau apsikrėtusi raupsais.

– Atsiprašau, – sušnibždėjau. Mano skruostai užkaito iš gėdos ir pažeminimo, laimė, kad buvo tamsu.

Jis neatsakė, tik paspartino žingsnį, vos spėjau iš paskos.

Nustebau pamačiusi priekyje šviesą. Ar mes einame kitu keliu? Ne pro akinamai apšviestą didįjį urvą? Pro angą sklido prislopinta, blyški, sidabriška migla. Bet galėjau prisiekti, kad siauras plyšys buvo tas pats... Tik patekusi į milžinišką, aidų urvą viską supratau.

Dabar naktis, urvas skendėjo balzganame ūke, primenančiame mėnesieną. Apsidžiaugusi, kad šviesa neakina, smalsumo genama pakėliau akis į paslaptingą skliautą. Aukštai virš galvos spindėjo koks šimtas mažyčių mėnulių, tai susibūrę nedidelėmis, netvarkingomis grupelėmis, tai pavieniui, ir žemyn liejo blausią šviesą. Pakraipiau galvą: vis tiek nieko nesupratau.

– Žygiuok! – piktai suniurzgė Džaredas, sustojęs per kelis žingsnius prieky manęs.

Krūptelėjau ir paklusniai nuskubėjau iš paskos. Gailėjausi, kad užsižiopsojau į skliautą, mačiau, ką jam reiškia man pasakyti bent žodį.

Nebuvo ko tikėtis, kad einančiai į tamsų urvą su dviem upėmis Džaredas duotų žibintuvėlį. Šįkart ši vieta, kaip ir didysis urvas, buvo blausiai apšviesta – skliaute suskaičiavau dvidešimt su trupučiu mėnulių. Džaredas, man einant pro jį į maudyklą su juodu kaip rašalas duburiu, sukando dantis ir akis įsmeigė į lubas. Spėjau, kad jei tuo metu slystelėčiau ir įkritusi į karštąją versmę nugarmėčiau po žeme, Džaredas tai būtų palaikęs maloningu likimo pirštu ir lengviau atsikvėpęs.

„Nekalbėk taip, jis sielvartautų“, – įsikišo Melani man slenkant palei maudyklos sieną.

„Abejoju. Gal jam ir būtų sunku dar kartą išgyventi tavo netektį, užtat kaip džiaugtųsi atsikratęs manęs!“

„Nes jis tavęs nepažįsta“, – sušnibždėjo Melani ir išnyko tarsi susidrovėjusi savo atvirumo.

Apstulbau. Ar man pasirodė, ar Melani ką tik mane pagyrė?

– Judinkis, – viauktelėjo Džaredas iš gretimo urvo.

Viską pasistengiau atlikti kuo greičiau, nors buvo tamsu ir kaustė baimė. Kai grįžome, mūsų lūkuriavo blausios lempelės apšviestas Džebas. Prie jo kojų gulėjo keletas daiktų: du ritiniai ir du gumburiuoti stačiakampiai. Anksčiau jų čia nepastebėjau, vadinasi, mums nesant Džebas suvaikščiojo jų atnešti.

– Ar šiąnakt tu čia miegosi, ar aš? – nerūpestingai paklausė dėdulė.

Džaredas sužiuro į sudėtus daiktus.

– Aš, – šiurkščiai atrėžė. – Man užteks vieno kilimėlio.

Džebas pakėlė tankų antakį.

– Jis ne vienas iš mūsų, Džebai. Tu užkrovei atsakomybę man, taigi nesikišk.

– Ji juk ne gyvulys, vaike. Net su šunimi taip nesielgtum.

Džaredas nieko neatsakė, tik sugriežė dantimis.

– Niekada nemaniau, kad tu toks žiaurus, – švelniai tarė Džebas. Vis dėlto paėmė už diržo vieną kilimėlį ir persimetė per petį, o pagalvę pasikišo po pažastimi.

– Atleisk, mieloji, – pasakė eidamas pro mane ir draugiškai paplekšnojo per petį.

– Gal baigsi taip su juo kalbėjęs?! – suriaumojo Džaredas.

Džebas gūžtelėjo ir ramia senatviška eisena išlingavo iš koridoriaus. Kol jis dar nebuvo dingęs iš akių, skubiai nėriau olon. Pasislėpiau tamsiausiame kampe ir susiriečiau į kamuoliuką – vėl troškau, kad manęs iš viso nebūtų.

Šį kartą, užuot tyliai ir nematomas tūnojęs koridoriuje, Džaredas išsivyniojo kilimėlį tiesiai priešais vienutės angą. Kelis kartus papureno pagalvę tarsi norėdamas pasakyti: „Štai, žiūrėk, aš turiu, o tu ne.“ Išsitiesė ant kilimėlio ir susidėjo rankas ant krūtinės. Tik tiek ir tegalėjau matyti pro siaurą, apskritą angą – sudėtas rankas ir dalį pilvo.

Jo oda buvo tokio pat rusvai auksinio atspalvio, kokią paskutinį pusmetį kasnakt sapnuodavau. Buvo keista savo sapnų herojų matyti tikrovėje, vos per penkias pėdas nuo savęs.

– Ir nemanyk, kad galėtum pro mane prasmukti, – perspėjo jis. Balsas buvo daug švelnesnis nei anksčiau, mieguistas. – Jei pabandysi... – jis nusižiovavo, – nudėsiu.

Aš tylėjau. Jo perspėjimas mane veikiau įžeidė, nei išgąsdino. Bėgti? Kur? Tiesiai į nagus tiems barbarams, kurie to tik ir laukia? Ar, jei per stebuklą pavyktų pro juos praslysti, vėl į dykumą, kur paskutinį kartą vos neiškepiau gyva? Svarsčiau, ko jis bijo? Kam, jo nuomone, galėčiau ryžtis, kad sugriaučiau jų mažą pasaulį? Nejau atrodau tokia galinga? Argi jis nemato, kokia esu apgailėtinai bejėgė?

Iš Melani prisiminimų žinojau, kada Džaredas būna kietai įmigęs: tada jis kartkartėmis neramiai trūkčioja. Taip miega tik tada, kai graužia koks nors rūpestis. Stebėjau, kaip jo pirštai susigniaužia ir vėl išsitiesia, ir pagalvojau, kad, matyt, sapnuoja, jog mane smaugia.

Kitos dienos – kiek jų buvo, pamečiau ir skaičių – praėjo labai ramiai. Džaredas it tyli siena stovėjo tarp manęs ir likusio pasaulio – gero ir blogo. Ištisą amžinybę negirdėjau nieko, tik savo alsavimą ir šnaresį vartantis, temačiau juodą olą ir blausios šviesos ratą koridoriuje, tą patį padėklą su vienodu maistu ir vogčiomis mestus Džaredo žvilgsnius, jaučiau vien akytą akmenį po savimi, gėriau tik karstelėjusį vandenį, valgiau vien kietą duoną su prėska sriuba ir sumedėjusias šaknis. Kiekvieną dieną tas pat ir tas pat.

Keistas derinys: nuolatinis siaubas, iki skausmo įgrisusi ankštuma, kietas akmuo ir ta kankinama nykuma. Iš visų trijų sunkiausiai pakėliau mirtiną nuobodulį. Šis akmeninis kalėjimas man buvo tarsi pojūčių slopinimo kamera.

Ir aš, ir Melani ėmėme ne juokais nuogąstauti, kad išeisime iš proto.

„Abi galvoje girdime balsus, – tarė ji. – Tai blogas ženklas.“

„Mudvi pradedame pamiršti, kaip kalbėti, – išsigandau. – Kiek laiko jau negirdėjome žmogaus balso?“

„Prieš keturias dienas Džebui padėkojai, kad atnešė valgyti, ir jis pasakė, jog nėra už ką. Regis, prieš keturias dienas. Mažiausiai prieš keturias ilgas dienas ir kankinamas naktis, – man pasirodė, kad ji atsiduso. – Baik kramtyti nagus – ne vienus metus kračiausi šio įpročio!“

Ilgi, suskilinėję nagai mane erzino.

„Kažin, ar mums verta jaudintis dėl blogų įpročių – greitai tai neturės jokios reikšmės.“

Džaredas neleido Džebui nešioti mums maisto. Kažkas padėdavo padėklą koridoriaus gale, o iš ten jį paimdavo mudviejų sargas. Du kartus per dieną gaudavau to paties – duonos, sriubos ir daržovių. Džaredui retkarčiais atnešdavo ir kai ko geriau. Pamačiau pakuotes su gerai pažįstamomis etiketėmis: „Red Vines“, „Snickers“, „Pop-Tarts“. Iš kur šie žmonės gauna tokių skanėstų?

Nesitikėjau, kad tais gardumynais dalytųsi su manimi, žinoma, ne, tik susimąstydavau, ar jis bent pagalvoja, jog slapčia to tikiuosi. Viena iš mano pramogų buvo klausytis, kaip jis šlamščia tuos skanumynus, nes visuomet valgė perdėtai triukšmingai, veikiausiai norėdamas pabrėžti savo pranašumą, kaip tą naktį, kai prieš olą pureno pagalvę.

Kartą jis gavo pakelį „Cheetos“. Atsisėdęs prie angos lėtai jį praplėšė ir sodrus sūrio kvapas pripildė mano olą... svaigus, viliojantis, kokiam neįmanoma atsispirti. Išsitraukė vieną traškutį ir pamažu sutriauškė mažais kąsneliais.

Mano pilvas garsiai sugurgė ir aš nejučia pati iš savęs pasijuokiau. Seniai taip juokiausi, pabandžiau prisiminti paskutinį kartą ir neįstengiau – vien tą keistą, makabrišką isterijos priepuolį dykumoje, kurio juoku nepavadinsi. Apskritai mano gyvenime nebuvo daug progų kvatotis.

Bet tai – kad šią akimirką už vieną mažą traškutį su sūriu būčiau atidavusi viską – man kažkodėl pasirodė juokinga, todėl vėl sukrizenau. Pirmieji beprotystės požymiai, ne kitaip.

Nesupratau, kodėl mano juokas suerzino Džaredą. Jis atsistojo ir dingo. Po ilgos tylos vėl išgirdau jį valgant traškučius, tik toli nuo olos. Vogčiomis žvilgtelėjau pro angą ir pamačiau sėdintį pačiame koridoriaus gale, nugara į mane. Greitai įtraukiau galvą atgal, kad atsisukęs netyčia nepamatytų manęs spoksančios, bijojau, jog tada vėl įsiustų. Nuo šio sykio visą laiką sėdėdavo tenai, tik nakčiai, kaip visada, išsitiesdavo kilimėlį priešais olos angą.

Dukart per dieną, tiksliau, dukart per naktį, nes niekada neišvesdavo manęs, kol didžiajame urve būdavo žmonių, eidavome į urvą su dviem upėmis. Kad ir kaip bijodavau, man tai būdavo didis įvykis, vienintelė proga išlįsti iš ankštos olos ir išsitiesti visu ūgiu. Kaskart, kai grįžus reikėdavo lįsti atgal, kūnas vis labiau maištaudavo.

Tris kartus per šią savaitę, dažniausiai naktį, kažkas buvo atėjęs mūsų patikrinti.

Pirmasis buvo Kailas.

Džaredas staigiai pašoko, todėl ir aš pabudau.

– Nešdinkis iš čia, – perspėjo keldamas ginklą.

– Tik patikrinau, – burbtelėjo Kailas. Nors stovėjo toli, kalbėjo garsiai ir šiurkščiai, lyg lodamas, todėl neabejojau, kad tai ne jo brolis. – Vis tiek ištaikysiu, kada čia tavęs nebus arba kietai miegosi.

Džaredas nieko nesakė, tik laikė į Kailą nukreipęs šautuvą.

Išgirdau, kaip šis nueidamas nusijuokia.

Kas buvo atėjęs kitus du kartus, taip ir nesupratau. Gal vėl Kailas arba Janas, o gal dar kas nors, ko nepažinojau. Abu sykius pabudau išgirdusi, kad Džaredas stryktelėja. Kas kartą šautuvą atsukdavo į įsibrovėlį. Jokių kalbų, jokių klausimų. Kad ir kas buvo atėjęs „tik patikrinti“, nepanoro kalbėtis. Jiems išėjus, Džaredas vėl greitai užmigdavo, o man reikėdavo ilgokai laukti, kol nurims išsigandusi širdis.

Ketvirtas kartas buvo kitoks.

Dar nebuvau įmigusi, kai Džaredas pabudo ir staigiai atsiklaupė. Pašoko jau su ginklu rankose ir keikdamasis.

– Ramiau, – kažkas sumurmėjo iš tolo. – Ateinu ne pyktis.

– Papasakok bobutei, – suniurzgė Džaredas.

– Noriu tik pasikalbėti, – balsas artėjo. – Kiūtai čia pasilaidojęs gyvas, nedalyvauji bendruomenės gyvenime... Mums tavęs trūksta.

– Neabejoju, – kandžiai burbtelėjo Džaredas.

– Dėl Dievo, nuleisk tą šautuvą. Jei norėčiau su tavimi susigrumti, atsivesčiau keturis vyrukus.

Trumpa tyla. Galiausiai Džaredas prabilo:

– Kaip laikosi tavo brolis? – paklausė akivaizdžiai šaipydamasis ir atsisėdo, atsirėmė į sieną taip, kad nugara pusiau uždengė angą. Ginklo nenuleido.

Man pradėjo peršėti kaklą, tarsi būčiau nujautusi netoliese esant jį smaugusias rankas.

– Vis dar keikia tave dėl sumuštos nosies, – išdavė Janas. – Nekreipk dėmesio, ne pirmas kartas, kai jam sugurina marmūzę. Pasakysiu, kad gailiesi.

– Nė velnio nesigailiu!

– Žinau. Nė vienas, užvažiavęs Kailui į srėbtuvę, dėl to nesigaili.

Abu, tarsi du geri draugai, tyliai nusijuokė. Man tai pasirodė be galo keista, ypač todėl, kad Džaredas tebelaikė nukreipęs į Janą šautuvą. Antra vertus, supratau, kokie stiprūs saitai sieja šioje beviltiškoje vietoje gyvenančius žmones. Stipresni už kraujo ryšį.

Janas prisėdo ant kilimėlio šalia Džaredo. Mačiau jo veidą iš šono, tamsų siluetą melsvos lempelės šviesoje. Negalėjau nepastebėti, kokia tobula jo nosis – tiesi, ereliška, panaši į tas, kokias matydavau žymių meistrų skulptūrose. Ar tai reiškė, kad jis yra sukalbamesnis už brolį, kurio nosis nuolat nukenčia? Ar tik tai, kad jis vikresnis ir sugeba išvengti smūgių?

– Tai ko atėjai, Janai? Tik nesakyk, kad atsiprašytum už Kailą!

– Ar Džebas tau nepasakojo?

– Nesuprantu, link kur suki.

– Jie nutraukė paieškas. Net ieškotojai.

Džaredas nieko nepasakė, užtat taip įsitempė, kad net aš pajutau.

– Atidžiai juos stebėjome, neatrodė pernelyg susirūpinę. Sukiojosi tik apie tą vietą, kur paslėpėme jo automobilį, ir paskutinėmis dienomis ieškojo veikiau kūno, o ne gyvo parazito. Prieš dvi naktis mums netikėtai nusišypsojo laimė: ieškotojų būrys neužkasė šiukšlių ir kvapo privilioti kojotai apsupo pagrindinę stovyklą. Vienas iš parazitų vėlai naktį grįžo į stovyklą ir išgąsdino kojotus. Jie užpuolė ieškotoją. Kol kiti išgirdo riksmą ir suskubo nelaimėlį gelbėti, plėšrūnai nusitempė jį gerą šimtą metrų į dykumą. Ginkluoti parazitai greitai nuvijo kojotus. Užpultasis itin nenukentėjo, bet po šio įvykio jiems, regis, pasidarė visiškai aišku, kaip mūsų viešniai baigėsi pasivaikščiojimas dykumoje.

Klausiausi įtempusi ausis ir mąsčiau, kaip jie sekė ieškotojus, kad tiek daug sužinojo. Pasijutau lyg bejėgis vabzdys po didinamuoju stiklu. Į galvą niekada nebuvo atėjusi mintis, kad žmonės galėtų stebėti sielas, o patys likti nematomi. Sielas, kurių nekenčia visa širdimi. Nuo šios minties nugara nuėjo pagaugais.

– Taigi jie susirinko daiktus ir dingo. Ieškotojai nutraukė operaciją. Visi savanoriai irgi grįžo namo. Dabar jo niekas neieško, – Jano galva pasisuko į mane ir aš dar labiau susigūžiau vildamasi, kad olos tamsa mane paslėps, kad jam atrodysiu tik juoda dėmė kaip jo veidas man. – Veikiausiai šis parazitas bus oficialiai paskelbtas mirusiu, jeigu jie tuos reikalus tvarko panašiai kaip mes. Džebas visiems, kas netingi klausytis, kaip užsuktas kartoja: „Ar aš nesakiau.“

Džaredas kažką numykė, išgirdau tik dėdės vardą. Tada atsiduso ir nukirto:

– Tada gerai. Spėju, kad dabar viskas baigta.

– Atrodo, taip, – sutiko Janas ir kiek padvejojęs pridūrė: – Išskyrus... Bet gal tai nieko nereiškia.

Džaredas vėl įsitempė. Jam nepatiko, kad tai dar ne pabaiga.

– Sakyk.

– Nė vienas, išskyrus Kailą, per daug nesuka dėl to galvos, bet tu pažįsti Kailą.

Džaredas pritariamai burbtelėjo.

– Tu geriausiai iš mūsų nujauti, todėl ir atėjau sužinoti tavo nuomonės. Kaip matai, net į uždraustą zoną išdrįsau įžengti, turėk omeny – rizikuodamas savo gyvybe, – pašaipiai pabrėžė Janas, bet tuojau vėl tęsė visiškai rimtai: – Supranti, ten buvo vienas ieškotojas... be jokios abejonės, nes turėjo „Gloką“. Tiksliau, ieškotoja, moteris.

Ne iš karto supratau, kas tas „Glokas“. Melani irgi nežinojo. Netrukus suvokiau, kad jis kalba apie tam tikrą ginklą. Išgirdus, kaip ilgesingai ir pavydžiai Janas šneka apie tą ginklą, man pasidarė silpna.

– Kailas pirmasis pastebėjo, kad ji skiriasi iš kitų – niekaip negalėjo nusiraminti. Neatrodė, kad kiti būtų labai kreipę į ją dėmesį, matyt, sprendimus priimdavo ne ji. Ieškotoja užsispyrusi kažką siūlė, tik niekas jos neklausė. Gaila, kad negalėjome girdėti, ką ji kalba...

Kūnas pašiurpo it žąsies oda.

– Šiaip ar taip, – tęsė Janas, – kai jie atšaukė paiešką, anai toks sprendimas baisiai nepatiko. Žinai, kad tie parazitai iki šlykštumo malonūs. Todėl buvo keista matyti, kad dėl kažko nesutaria. Ginču to nepavadinsi, nes nė vienas jai neprieštaravo, tačiau tas parazitas atrodė toks nepatenkintas, tarsi būtų akivaizdžiai nesutikęs su kitais. Kaip jau sakiau, pagrindinė ieškotojų grupė to parazito neklausė ir pasišalino.

– O ką darė nepatenkintoji ieškotoja? – paklausė Džaredas.

– Ji įsėdo į automobilį ir sukorė pusę kelio iki Finikso. Tada grįžo į Tusoną. Paskui vėl nuvažiavo į vakarus.

– Vis ieško...

– Arba visiškai sutriko. Buvo sustojusi prie tos parduotuvės šalia kalno. Pasikalbėjo su ten dirbančiu parazitu, nors tas jau buvo ištardytas.

– Hm... – numykė Džaredas. Jis įtemptai mąstė.

– Tada nusprendė lipti į viršūnę – mažas kvailas padaras. Apsirengusi juodai nuo galvos iki kojų – tikriausiai iškepė gyva!

Mano kūną supurtė galingas drebulys, pati to nesuvokdama nuropojau į tamsiausią kampą ir prisispaudžiau prie sienos. Instinktyviai delnais užsidengiau veidą. Ankštoje erdvėje ėmė neramiai blaškytis graudus aidas ir, tik kai jis nutilo, suvokiau, kad dejuoju – balsu.

– Kas čia? – paklausė apstulbęs Janas.

Praskėčiau pirštus ir olos angoje pamačiau du veidus: Jano buvo tamsus, Džaredo – pusiau apšviestas lempelės. Jo žvilgsnis buvo kietesnis už akmenį.

Troškau tapti nematoma ir negirdima, prasmegti skradžiai žemę, tačiau drebulys purtė taip, kad dantys barškėjo.

Džaredas žingtelėjo atgal ir grįžo laikydamas lempelę.

– Pažiūrėk jam į akis, – sumurmėjo Janas. – Jis bijo.

Dabar mačiau abiejų veidus, bet žiūrėjau tik į Džaredą. Jis žvelgė šaltai, vertindamas. Spėjau, kad apmąsto tai, ką išgirdo iš Jano, negana to, jį nustebino keista mano reakcija.

Negalėjau liautis drebėjusi.

„Ji niekada nepasiduos“, – sudejavo Melani.

„Žinau, žinau“, – gailiai suvaitojau.

Kada pasibjaurėjimas ieškotoja ir neapykanta jai virto mirtina baime? Skrandį sutampė traukuliai, po širdimi ėmė taip spausti, kad trūko oro. Kodėl ji negali susitaikyti su mintimi, kad aš negyva, juk kiti susitaikė? O jei iš tikrųjų būčiau mirusi, nejau ir tada nesiliautų mane medžiojusi? Kol nepamatytų palaikų?

– Kas tas juodai apsirengęs ieškotojas? – šiurkščiai paklausė Džaredas.

Mano lūpos suvirpėjo, tačiau neištariau nė žodžio. Dabar išmintingiausia patylėti. Ir saugiausia.

– Žinau, kad kai nori, gali kalbėti, – suurzgė Džaredas. – Šnekėjai su Džebu ir Džeimiu. O dabar teks kalbėtis su manimi, nori to ar nenori.

Jis pusiau įropojo į urvą ir nusikeikė: nesitikėjo, kad reikės susilenkti kone trilinkam. Kad neatsitrenktų į lubas, turėjo atsiklaupti ir dėl to dar labiau įsiuto – tokia padėtis jį žemino.

Nebeturėjau kur trauktis. Buvau kone sulindusi į galinę sieną. Šioje oloje nebuvo vietos dviem. Ant savo veido jaučiau jo kvėpavimą.

– Pasakok viską, ką žinai! – įsakė jis.

19 S K Y R I U S

APLEISTA

Neiškentęs rėkte išrėkė klausimą:

– Kas tas juodai apsirengęs ieškotojas? Kodėl jis vis dar ieško? – jo šauksmas, atsimušęs į sienas, aidu grįžo iš visų pusių ir mane kone apkurtino.

Laukiau smūgio – užsidengiau veidą rankomis.

– E... Džaredai? – sumurmėjo Janas. – Gal leistum man...

– Nesikišk!

Išgirdau brazdant akmenis – Janas bandė įsisprausti paskui Džaredą į mažutėlę olą, kur jau ir taip nė uodas nosies neįkištų.

– Ar nematai, jis per daug išsigandęs, kad išlementų bent žodį. Palik jį...

Džaredas apsisuko bruoždamas akmenį. Smūgis. Janas nusikeikė. Dirstelėjau pro pirštus: Džaredas tupėjo į mane nugara, o Jano nesimatė, tik girdėjau, kaip jis spjaudosi ir dejuoja.

– Tai jau antras kartas, – suniurzgė.

Supratau, kad man skirtas smūgis atiteko taip ne laiku įsikišusiam Janui.

– Galiu užvožti ir trečią, – burbtelėjo Džaredas, bet palikęs jį ramybėje vėl atsigręžė į mane, tik ranka prigriebė lempelę, vienišai spingsinčią prie įėjimo. Dabar ola atrodė lyg užlieta vidurdienio saulės.

Ryški šviesa mušė man į veidą. Neatitraukdamas akių Džaredas vėl uždavė klausimą, lėtai ir aiškiai iškošė kiekvieną žodį:

– Kas... tas... ieškotojas.

Atitraukiau nuo veido rankas ir pažvelgiau į negailestingas akis. Gailėjausi, kad dėl mano tylėjimo vėl kažkam teko nukentėti, tegul ir tam, kuris kartą jau norėjo nutildyti mane amžiams. Ne tokius kankinimus įsivaizdavau.

Pamatęs, kaip pasikeitė mano veidas, jis atlyžo.

– Nenoriu tavęs skriausti, – pratarė tyliai pats nelabai tuo tikėdamas. – Bet šį kartą turėsi atsakyti.

Tai nebuvo tas lemtingas klausimas, atsakiusi į jį, neišduočiau savo didžiosios paslapties, kurią turėjau saugoti, kad ir kas atsitiktų.

– Kalbėk! – reikalavo jis, o akyse tyvuliavo begalinis liūdesys ir sielvartas.

Ko aš bijau? Skausmo? Norėjau patikėti, kad skausmo baimė stipresnė už viską. Tačiau priežastis, dėl kurios pravėriau burną, buvo daug niekingesnė.

Aš norėjau jam įtikti, padaryti malonumą žmogui, kuris nekentė manęs visa širdimi.

– Tai ieškotoja, – pradėjau. Tiek pratylėjus balsas bjauriai gergždė.

Jis nekantravo:

– Ieškotoja, ieškotojas, koks skirtumas! Mes ir taip žinom, kad ji viena iš jų.

– Tai ne šiaip ieškotoja, – sušnibždėjau. – Ji mano ieškotoja.

– Kaip suprasti – tavo?

– Ji man priskirta, mane prižiūri. Dėl jos... – nutilau prieš ištardama žodį, kuris reikštų mūsų mirtį. Prieš pasakydama „mes“. Šią neginčijamą tiesą jis priims kaip neginčijamą melą, išjuokiantį stipriausius jo jausmus, begalinį jo skausmą. Jis niekada nepagalvos, kad tai, ko labiausiai trokšta, galėtų būti tiesa. Prieš save jis matys tik niekšingą melagį, žvelgiantį vienintelės viso jo gyvenimo meilės akimis.

– Kalbėk! – užriko.

– Dėl jos aš pabėgau, – iškvėpiau. – Dėl jos atsidūriau čia.

Tai, ką pasakiau, nebuvo gryna tiesa, bet ir ne melas.

Džaredas išsižiojo iš nuostabos ir įsispoksojo į mane bandydamas suvokti, ką norėjau pasakyti. Akies kampučiu mačiau, kad į olą vėl nosį įkišo Janas, jo gyvos mėlynos akys irgi išsiplėtė iš nuostabos. Ant blyškių lūpų tamsavo dėmės – kraujas.

– Pabėgai nuo ieškotojos? Bet juk tu viena iš jų! – sušuko Džaredas netekęs amo, bet greitai susitvardė ir vėl ėmė mane kvosti: – Kodėl ji tave seka? Ko ji nori?

Nenatūraliai garsiai gurktelėjau susikaupusias seiles.

– Jai reikia tavęs. Tavęs ir Džeimio.

Jo veidas sustingo.

– Ir tu bandei atvesti ją čionai?

Pakračiau galvą.

– Ne... aš... – kaip jam paaiškinti? Jis niekada nesupras tiesos.

– Ką?

– Aš nenorėjau jai sakyti. Ji man nepatinka.

Jis sumirksėjo visiškai sutrikęs.

– Argi nėra taip, kad jūs visi visiems patinkate?

– Turėtų būti taip, – atsakiau nuraudusi.

– Kas tau papasakojo apie šią vietą? – paklausė Janas per Džaredo petį. Šis susiraukė, bet vis tiek nenuleido nuo manęs akių.

– Aš nežinau... negaliu pasakyti... mačiau tik linijas. Linijas iš albumo. Perpiešiau jas ieškotojai... bet mes nežinojome, ką jos reiškia. Ji vis dar galvoja, kad tai kelių žemėlapis, – žiūrėjau jam į akis ir jaučiau, lyg mane kas trauktų už liežuvio. Ėmiau atsargiai rinkti žodžius, kad tik vėl neprasitarčiau.

– Nesuprantu. Kaip tai nežinojote, ką jos reiškia. Juk tu čia, – Džaredas ištiesė link manęs ranką, bet pusiaukelėje ji nusviro.

– Aš... aš nesusitvarkau su savo... su... su jos atmintimi. Aš nesuprantu... negaliu prieiti prie visų prisiminimų. Ten visur sienos. Štai kodėl man buvo priskirta ieškotoja, ji laukė, kol galėsiu sužinoti likusią informaciją.

Per daug, pernelyg daug pasakyta. Prikandau liežuvį.

Janas su Džaredu susižvalgė. Iki šiol juodu nieko panašaus nebuvo girdėję. Netikėjo manimi ir kartu karštligiškai troško, kad tai būtų tiesa. Troško taip stipriai, kad patys to išsigando.

Šiurkštus Džaredo balsas čaižė kaip botagas:

– Ar tau leido pamatyti mano trobelę?

– Labai trumpai.

– Ir tada pasakei ieškotojai.

– Ne.

– Ne? Kodėl?

– Nes... kai sužinojau... jau nenorėjau jai to sakyti.

Janas išpūtė akis ir žiūrėjo nemirksėdamas.

Džaredo balsas pasikeitė: sušvelnėjo, pasidarė žemas ir duslus. Tik toks jis man atrodė pavojingesnis nei šaukdamas.

– Kodėl nenorėjai jai pasakyti?

Stipriai sukandau dantis. Ką galėjau atsakyti? Nors tai ir nebuvo didžioji mano paslaptis, vis tiek paslaptis, kurią jam teks mušte iš manęs išmušti. Šį kartą nusprendžiau laikyti liežuvį už dantų – ne tiek dėl savisaugos instinkto, kiek dėl kvailo, juokingo išdidumo. Niekada, nė už ką neprisipažinsiu šiam vyrui, taip atvirai manęs nekenčiančiam, kad jį myliu.

Jis pastebėjo maištą mano akyse ir suprato, kad taip lengvai nepavyks ištraukti atsakymo. Todėl nusprendė pakeisti temą. Veikiausiai grįš prie jos vėliau, pasiliks pabaigai, kai būsiu taip išsekusi nuo tardymo, jog nesuvoksiu, ką kalbu.

– Kodėl negalėjai prieiti prie visų prisiminimų? Ar tai... normalu?

Šitas klausimas taip pat buvo labai pavojingas. Pirmą kartą per savo gyvenimą pasakiau, kas buvo visiškas melas.

– Ji krito iš labai aukštai. Kūnas buvo stipriai sužalotas.

Meluoti man sekėsi prastai, supratau, kad susimoviau. Abu, Džaredas ir Janas, iškart pajuto apgaulingą mano balso gaidą. Džaredas pakreipė galvą, vienas Jano rašalo juodumo antakis pakilo.

– Kodėl šita ieškotoja nenurimsta kaip kiti? – paklausė Janas.

Staiga pasijutau išsėmusi paskutines jėgas. Supratau, kad jie neatstos, kad klausinės visą naktį, klausinėtų visą naktį, jei nesiliaučiau atsakinėjusi, ir galiausiai aš vis tiek išsiduočiau. Susmukau atsirėmusi į sieną ir užsimerkiau.

– Aš nežinau, – sušnibždėjau. – Ji nepanaši į kitas sielas. Ji... užknisa.

Janas garsiai nusikvatojo ir išgąsdino mane.

– O tu... tu panaši į kitas... sielas? – paklausė Džaredas.

Ilgai žiūrėjau jam tiesiai į akis. „Koks kvailas klausimas“, – pagalvojau. Tada vėl užsimerkiau, nunarinau galvą ant kelių ir apglėbiau rankomis.

Arba Džaredas suprato, kad daugiau neišgaus iš manęs nė žodžio, arba įsižeidė dėl to, jog taip įžūliai atsisakiau su juo kalbėtis, tik išgirdau, kaip keliskart suniurnėjęs atbulas išsispraudė laukan. Išsinešė ir lempelę. Tiesdamasis vos girdimai suvaitojo.

– Neįtikėtina, – puse lūpų tarė Janas.

– Dedu galvą, kad meluoja, – vos girdimai šnibžtelėjo Džaredas. Nors silpnai, bet vis tiek girdėjau, ką juodu kalba. Aišku, jie to nenujautė, nenumanė, kad urvuose gerai sklinda garsas. – Tik... niekaip negaliu suprasti, ką jis sugalvojo, kur link suka.

– Nemanau, kad jis meluoja. Išskyrus tą vieną kartą. Pastebėjai?

– Išimtis tik patvirtina taisyklę.

– Džaredai, ar esi matęs bent vieną parazitą, kuris apskritai galėtų meluoti? Išskyrus ieškotojus, aišku.

– Tada šitas ir yra ieškotojas.

– Tu rimtai?

– Kito paaiškinimo nematau.

– Ji... jis nepanašiausias į ieškotoją, kiek esu jų matęs. Jei ieškotojas būtų turėjęs bent menkiausią supratimą, kur mus rasti, čia jau siautėtų iš paskos atkeliavusi armija.

– Ir jie nieko nerastų. Bet ji... jis mus rado?

– Pustuzinį kartų vos jo nenužudėme...

– Tačiau jis vis dar gyvas, ar ne?

Abu nuščiuvo ir tylėjo taip ilgai, kad pradėjau svarstyti, ar man neišsitiesus, bet bijojau sukelti net mažiausią triukšmą. Vyliausi, kad Janas greit išeis, tada pabandysiu užmigti. Kai adrenalinas liovėsi varinėjęs kraują, pajutau, jog mane apleidžia paskutinės jėgos.

– Manau, man reikia pasikalbėti su Džebu, – galiausiai tarė Janas.

– Nuostabi mintis, – neslėpė pašaipos Džaredas.

– Ar pameni tą pirmą naktį? Kai jis puolė tarp tavęs ir Kailo? Labai keista.

– Jis tik bandė rasti būdą, kaip išlikti gyvam, kaip pabėgti...

– Savo noru leisdamasi... leisdamasis Kailui užmušti? Genialus gelbėjimosi planas.

– Bet tai padėjo.

– Padėjo Džebo ginklas. Iš kur ji galėjo žinoti, kad jis pakeliui?

– Per daug apie tai mąstai, Janai. Ir jau dėl nieko nesi tikras. Kaip tik to jis ir siekia.

– Tu neteisus. Nežinau kodėl, bet... nemanau, kad ji apskritai norėtų, jog dėl jos laužytume galvas, – išgirdau, kad jis atsistojo. – Ir žinai, kas keisčiausia, sakyčiau, net nenormalu? – sumurmėjo šįkart nepritildydamas balso.

– Kas gi?

– Aš jaučiuosi kaltas – velniškai kaltas matydamas, kaip ji krūpčioja nuo kiekvieno mūsų garso ar judesio, regėdamas tamsius savo pirštų atspaudus ant jos kaklo.

– Nejau jis tave apkvailino? – sutriko Džaredas. – Juk tai ne žmogus. Pamiršk tas nesąmones.

– Manai, vien dėl to ji nesijaučia įskaudinta? – paklausė jau nueidamas Janas. – Kaip bet kuri mergina, kurią sumušė... sumušėme mes?

– Nenusišnekėk, – sušnypštė Džaredas jam pavymui.

– Iki, Džaredai.

Janui išėjus Džaredas niekaip negalėjo nurimti: ilgai vaikščiojo po urvą pirmyn atgal, galiausiai atsisėdo ant kilimėlio ir užstojo man šviesą, ilgai, nerišliai kažką murmėjo po nosimi. Man pabodo laukti, kol jis užmigs, todėl išsitiesiau ir pasistengiau patogiau įsitaisyti, jei ant tokios išlenktos aslos tai išvis buvo įmanoma padaryti. Išgirdęs šnaresį jis pašoko, bet veikiai apsiramino ir vėl ėmė pusbalsiu murmėti.

– Kaltas, tik pamanykit! – išgirdau paniekinamai niurzgiant. – Ir šitas leidosi apmulkinamas. Kaip Džebas, Džeimis. Ne, ilgiau taip tęstis negali. Tik paskutinis kvailys galėtų palikti jį gyvą.

Mano rankos pašiurpo. Pasistengiau nekreipti dėmesio į jo kalbas. Jei iš baimės alpčiau kiekvieną kartą, kai jis užsimano mane nugalabyti, neturėčiau nė minutės ramybės. Apsiverčiau ant pilvo, kad kitaip išsiriesčiau. Džaredas vėl pašoko, po sekundės klestelėjo ant kilimėlio. Neabejoju, kad man užmigus, dar ilgai mąstė.

Kai pabudau, Džaredas sėdėjo toje pačioje vietoje, iš kur gerai jį mačiau, alkūnes padėjęs ant kelių, ant vieno kumščio nusvarinęs galvą.

Spėjau, kad miegojau ne ilgiau kaip valandą dvi, tačiau kūną taip maudė, jog nesitikėjau dar bent valandžiukei sudėsianti bluostą. Prablaivėjus galvai ėmė lįsti įkyrios mintys: kas bus, jei išsigandęs keistos Jano reakcijos Džaredas iš viso prie manęs nieko neprileis? kurių galų tas Janas pradėjo trimituoti apie savo kaltės jausmą? Jei ne Džebas, anądien šis jautruolis būtų mirtinai mane pasmaugęs. Melani Jano elgesys irgi supykdė, ji taip pat ne mažiau baiminosi dėl jo išpažinties padarinių.

Po kelių minučių neramias mūsų mintis nutraukė pašalinis garsas.

– Tai tik aš, – išgirdau sakant Džebą. – Nusiramink.

Džaredas pakėlė šautuvą.

– Šauk, vaike, nesidrovėk. Pirmyn, – nors vamzdis ir buvo atstatytas, Džebo balsas kaskart tariant žodį artėjo.

Džaredas atsiduso ir nuleido šautuvą.

– Prašau, išeik.

– Man reikia su tavimi pasikalbėti, – tarė dėdulė ir šniokštuodamas atsisėdo priešais Džaredą. – Sveikutė, – linktelėjo man.

– Džebai, žinai, kaip to nepakenčiu, – sumurmėjo Džaredas.

– Ehm...

– Janas papasakojo man apie ieškotojus...

– Žinau. Ką tik su juo šnekėjau.

– A. Ko nori?

– Svarbu, ne ko noriu aš, o ko reikia mums visiems. Baigiasi mūsų maisto atsargos. Verkiant reikia jas papildyti, ir kuo greičiau.

– O! – sumurmėjo Džaredas, šiuo metu jam tai mažiausiai rūpėjo. Po trumpos pauzės ištarė: – Pasiųsk Kailą.

– Gerai, – iškart sutiko Džebas ir pasirėmęs sienos ketino stotis.

Džaredas atsiduso. Matyt, suprato, kad pasakė nepamąstęs. Apsigalvojo greičiau, nei dėdulė spėjo atsistoti.

– Ne. Ne Kailą. Jis per daug...

Džebas sukikeno.

– Visi vos neįkliuvome į bėdą, kai paskutinį kartą išleidome jį vieną, ar ne? Jis ne iš tų, kurie gerai viską apgalvoja. Tada gal Janą?

– Jis pernelyg daug mąsto.

– Brandtą?

– Ilgoms kelionėms jis netinkamas. Po kelių savaičių puola į paniką. Pridaro klaidų.

– Gerai, tada sakyk pats, ką siųsti.

Bėgo laikas. Kelis kartus Džaredas giliai įkvėpė tarsi ketindamas atsakyti, bet tik iškvėpdavo nieko nepasiūlydamas.

– Gal tada Kailą ir Janą, abu? – paklausė Džebas. – Galbūt visai nieko išeitų sudėjus dvi priešingybes, a?

Džaredas sunkiai atsiduso.

– Kaip paskutinį kartą? Gerai, supratau. Eisiu aš.

– Tu geriausias, – sutiko Džebas. – Kai čia atsiradai, mūsų gyvenimas pasikeitė.

Melani ir aš sutikdamos linktelėjome viena kitai.

„Džaredas nepaprastas, jam neprilygs nė vienas. Kol pasikliovėme neįkainojama jo nuojauta, abu su Džeimiu jautėmės visiškai saugūs, nė karto nebuvome patekę į pavojų. Jei tada, Čikagoje, su manimi būtų buvęs Džaredas... viskas būtų baigęsi gerai.“

Džaredas trūktelėjo pečiu mano pusėn.

– O kaip su...

– Prižiūrėsiu ją, kiek galėsiu. Be to, tikiuosi, kad imsi Kailą.

– Kažin, ar to užteks... Jei išsivesiu Kailą ir tu, kaip sakai, prižiūrėsi ją, kiek galėsi. Ji... jis ilgai neišgyvens...

Džebas gūžtelėjo.

– Padarysiu viską, kas mano jėgoms. Tik tiek galiu tau pažadėti.

Džaredas pakraipė galvą: buvo matyti, kad įtemptai mąsto.

– Kada manai iškeliauti?

– Nežinau, – sumurmėjo Džaredas.

Stojo ilga tyla. Po kelių minučių Džebas pradėjo padrikai švilpauti.

Galiausiai Džaredas garsiai atsiduso.

– Šiąnakt.

Iš balso supratau, kad jis nusileido, susitaikė su tuo, kas neišvengiama, ir kad apsisprendus jam nepaprastai palengvėjo. Balsas pasikeitė, pasidarė ne toks atžarus, koks būna ginantis. Tarsi laikas būtų atsisukęs atgal ir prieš mane vėl stovėtų ankstesnis Džaredas. Jis noriai nusimetė vieną atsakomybę, pernelyg sunkią net jo tvirtiems pečiams, ir užsikrovė kitą, šiomis aplinkybėmis nepalyginamai lengvesnę.

Jis pasidavė, atiduodamas mano gyvybę į likimo ar veikiau į minios teismo rankas. Kai grįš, būsiu negyva. Ir jis dėl to nebus kaltas, niekas nebus kaltas, ir nė vienas manęs nepasiges ir dėl manęs neliūdės. Štai ką man reiškė tas žodis.

Buvau girdėjusi, kad kalbėdami apie didžiulį sielvartą žmonės sako „plyšta širdis“. Melani pati yra taip sakiusi. Visuomet maniau, kad šie žodžiai perdėti, tarsi hiperbolė, kuri yra toli nuo tikrovės ir neturi jokio fiziologinio pagrindo, kaip, pavyzdžiui, „pažaliavęs iš pykčio“. Ir kaip nustebau pajutusi, kad krūtinę pervėrė skausmas. Nežinau, ko laukiau, gal pykinimo, ar kad vėl pradės trūkti oro, arba akyse ims kauptis ašaros. Tačiau ta aštri, nepakeliama gėla krūtinėje, ten, kur širdis... lyg ji iš tikrųjų būtų plyšusi. Bet taip negali būti.

Skausmas ėmė pulsuoti ir plėstis, kol apėmė visą kūną. Melani širdis irgi kraujavo, bet jos gėla tarsi atsiskyrė nuo manosios, nes dviem sielvartams vienos širdies per maža. Dvigubam protui – dviguba širdis. Ir dukart stipresnis skausmas.

„Jis išeina, – raudojo ji. – Daugiau mes jo nepamatysime.“ Tai, kad mudvi mirsime, jos visiškai nejaudino.

Šią akimirką labiau už viską norėjau pulti į ašaras, išverkti visą susikaupusią širdgėlą, tačiau nors viena iš mūsų turėjo išlikti blaivaus proto. Sukandau ranką, kad nuslopinčiau besiveržiančią aimaną.

– Manau, taip bus geriausia, – tarė Džebas.

– Man reikia susiruošti... – Džaredo mintys jau buvo toli nuo šio ankšto, klaustrofobiją keliančio koridoriaus.

– Aš viskuo pasirūpinsiu. Saugios tau kelionės.

– Ačiū. Pasimatysim, kai pasimatysim, Džebai.

– Taigi...

Džaredas atidavė Džebui ginklą, atsistojo ir brūkštelėjo dulkes nuo drabužių. Skubriai nuėjo koridoriumi, jo mintys jau buvo toli nuo čia. Išėjo net nepažvelgęs mano pusėn, galutinai išmetęs mano likimą iš galvos.

Klausiausi jo žingsnių, kol viskas nutilo. O tada, visai pamiršusi, kad čia yra Džebas, užsidengiau veidą rankomis ir daviau valią ašaroms.

20 S K Y R I U S

LAISVĖ

Džebas leido man išsiverkti, tad šnarpščiau ir gokčiojau. Tik kai nusiraminau ir oloje kokį pusvalandį buvo tylu, jis mane užkalbino:

– Ei, vis dar nemiegi?

Tylėjau. Nekalbėjimas man jau tapo įpročiu.

– Gal nori išlįsti? Bent išsitiestum, – pasiūlė jis. – Vien pagalvojus apie tą bjaurią skylę man ima mausti nugarą.

Keista, praėjusią savaitę vos iš proto neišsikrausčiau nuo vienatvės ir nuobodulio, o dabar visai netroškau draugijos. Bet tokio pasiūlymo negalėjau atsisakyti. Nespėjus kaip reikiant pagalvoti rankos ir kojos jau pačios nešė link angos.

Džebas sėdėjo ant kilimėlio sukryžiavęs kojas. Pakračiau rankas ir kojas, pabraškinau visus sąnarius ir vis stebėjau, ką jis darys, tačiau dėdulės akys buvo tvirtai užmerktos. Kaip ir tada, kai buvo atėjęs Džeimis, jis atrodė kietai įmigęs.

Kiek laiko praėjo nuo tada, kai mačiau Džeimį? Ir ką jis dabar veikia? Mano skausmo nukamuota širdis susopo dar stipriau.

– Na, kaip? Ar geriau jautiesi? – paklausė Džebas atsimerkęs.

Gūžtelėjau pečiais.

– Viskas bus gerai, – jis plačiai nusišypsojo. – O dėl to, ką kalbėjau Džaredui... Negaliu pasakyti, kad melavau, čia kaip pažiūrėsi: viena vertus, kiekvienas žodis buvo tiesa, antra vertus – tai nebuvo visiškai ta tiesa, kurią jam reikėtų žinoti.

Suklapsėjau akimis nesuprasdama, ką jis čia sumalė.

– Šiaip ar taip, Džaredui reikia pertraukos, atsipūsti. Ne nuo tavęs, vaike, ne, – greitai pridūrė, – bet nuo viso to, kas taip netikėtai užgulė jo pečius. Iš toli geriau matyti, tegul ramiai viską apgalvoja, jam tai bus tik į naudą.

Negalėjau atsistebėti senolio įžvalga: iš kur jis žino, kurie žodžiai mane skaudina. Negana to, kodėl jam turėtų rūpėti, ar tie žodžiai mane žeidžia, ir netgi tai, gelia man nugarą ar ne. Dėdulės gerumas, užuot raminęs, mane tik gąsdino, nes niekaip negalėjau suvokti priežasties. Bent jau buvo aišku, kodėl Džaredas elgiasi taip ir ne kitaip. Taip pat ir kiti: Kailo ir Jano mėginimas mane nužudyti ar daktaro troškimas išmėsinėti atrodė suprantami. Bet gerumas? Ko tas Džebas siekia?

– Nenukabink nosies, – padrąsino dėdulė. – Lazda visuomet turi du galus. Kai tu atsiradai, Džaredas išvirto visišku bukagalviu: nei perkalbėsi, nei ką pasakysi. Tegul pasivaikščioja ir prasivėdina galvą, o per tą laiką... kas žino, gal reikalai pakryps visai į kitą pusę.

Suraukiau kaktą: bandžiau suprasti, ką jis norėjo šį kartą pasakyti.

– Pavyzdžiui, – tęsė, – šitoje oloje mes paprastai laikome maisto atsargas. Kai Džaredas ir vaikinai grįš, mums reikės kažkur sudėti laimikį. Vadinasi, turime tau rasti kitą vietą. Galbūt ką nors didesnio, a? Kaip manai? Arba su lova? – ir matydamas, kad mano akys sublizgo, vylingai nusišypsojo.

Nepatikėjau juo, laukiau, kad pasakys, jog pajuokavo ir tik norėjo mane pralinksminti.

Vis dėlto išblukusių džinsų spalvos akys suspindo begaliniu švelnumu. Pamačius šį žvilgsnį gerklėje įstrigo ašarų kamuolys.

– Užtektinai prisikankinai šioje skylėje, brangute. Blogiausia jau praeityje.

Tas žvilgsnis išties buvo nuoširdus. Antrą kartą per šią valandą vėl paslėpiau veidą delnuose ir apsipyliau ašaromis.

Jis atsistojo ir nerangiai paplekšnojo per petį. Matydamas ašaras jautėsi nejaukiai.

– Na, na, – suniurnėjo ramindamas.

Šį sykį daug greičiau susitvardžiau. Kai nusišluosčiau veidą ir šyptelėjau, jis padrąsinamai linktelėjo.

– Gera mergaitė, – tarė ir vėl paglostė petį. – Dabar dar kiek patupėsime čia, kol Džaredas išeis, – ir suokalbiškai mirktelėjo. – Ot tada tai pasilinksminsime!

Kiek pamenu, jo linksmybės nė karto neapsiėjo be ginklo.

Pamatęs mano miną dėdė sukikeno.

– Dėl to nesijaudink. O kol laukiame, pabandyk išsimiegoti. Lažinuosi, kad net šitas nudrengtas kilimėlis dabar tau pasirodys kaip minkščiausia lova.

Pažiūrėjau į kilimėlį ant grindų ir vėl pakėliau akis į Džebą.

– Gulkis, – tarė jis. – Tau verkiant reikia gardžiai išsimiegoti. O aš pasaugosiu tavo sapnus.

Buvau jam tokia dėkinga, kad vėl sudrėko akys. Išsitiesiau ant kilimėlio ir padėjau galvą ant pagalvės. Nors Džebas ir perspėjo, kad ji kietoka, man pagalvė pasirodė dieviškai minkšta. Išsitiesiau visu kūnu, subraškinau net kojų pirštų sąnariukus. Paskui atpalaidavau visus raumenis ir suglebusi tiesiog išdrykau. Nugrimzdau kaip į pūkų patalus, kurie liūliuoja ir išgydo visas įsisenėjusias sopes. Palaimingai atsidusau.

– Džiaugiuosi, kad nors kuo padėjau, – sumurmėjo Džebas. – Žinojimas, kad po tavo stogu kas nors kenčia, ir negalėjimas jam pagelbėti, prilygsta niežuliui, kurio negali pasikasyti.

Jis įsitaisė ant žemės už kelių metrų ir tyliai užniūniavo. Nespėjo baigti pirmojo posmelio, o aš jau kietai miegojau.

Pabudusi supratau, kad šįsyk išmiegojau ilgai – tiek urvuose nesu pūtusi į akį nė karto. Nebuvo maudžiančio skausmo, gąsdinančių įsibrovėlių. Būčiau jautusis puikiai, jei ne pagalvė, primenanti, kad Džaredo nėra. Pagalvė vis dar kvepėjo juo. Kvepėjo gardžiai, ne kaip aš.

„Ir vėl mums liko tik sapnai“, – beviltiškai atsiduso Melani.

Savo sapną prisiminiau lyg per miglas, bet tikrai žinojau, kad jame buvo Džaredas. Visada jį sapnuodavau, kai tik miegodavau pakankamai ilgai.

– Labas rytas, vaikeli, – linksmai pasisveikino Džebas.

Atplėšiau vokus ir pasižiūrėjau į jį. Nejau visą naktį prasėdėjo prie tos sienos? Nors neatrodė pavargęs, mane iškart ėmė graužti sąžinė, kad užėmiau geriausią vietą.

– Vaikinai jau seniai išėjo, – džiugiai pranešė jis. – Siūlau truputį pramiklinti kojas. Pasivaikščiosim? – ir nesąmoningai paglostė ginklą.

Iš nuostabos išpūčiau akis. Pasivaikščioti?

– Ak, nebūk tokia mamytės dukrelė. Niekas tavęs nelies. Ilgainiui turėsi pati išmokti susirasti kelią.

Ir jis ištiesė ranką norėdamas padėti atsistoti.

Suėmiau ją negalvodama, nes nuo to, ką išgirdau, visai apsisuko galva. Turėsiu pati susirasti kelią? Kodėl? Ir ką turėjo omeny sakydamas „ilgainiui“? Kiek, jo manymu, aš dar gyvensiu?

Trūktelėjęs pastatė mane ant kojų ir stumtelėjo į priekį.

Jau buvau pamiršusi, koks apima jausmas einant tamsiais tuneliais, kai esi vedama. Taip lengva – galima visiškai atsipalaiduoti ir galvoti apie ką nors kita.

– Nagi, pasvarstykime, – sumurmėjo Džebas. – Pirma gal patrauksime į dešinį sparną. Surasime tau kokią padorią vietelę. Tada virtuvė... – pradėjo balsiai planuoti maršrutą lįsdamas pro siaurą plyšį į šviesų tunelį. Jis vedė į dar šviesesnį didįjį urvą. Ausis vėl pasiekė balsai ir mano burna išdžiūvo. Džebas lyg niekur nieko tauškė toliau: arba nepastebėjo mano siaubo, arba apsimetė, kad nepastebi. – Dedu galvą, kad šiandien sudygo morkos, – tarė lydėdamas mane į pagrindinę aikštę. Šviesa vėl apakino, todėl žmonių neįžiūrėjau, bet aiškiai jaučiau į save smingančius priešiškus žvilgsnius. Urve, kaip visada, staiga stojo grėsminga tyla. – Taip, – pats sau atsakė Džebas. – Klausyk, visada maniau, kad tai nuostabu. Tikras stebuklas. Pavasarinė žaluma – tikra atgaiva akims.

Jis sustojo ir pamojo kviesdamas pažiūrėti. Pasisukau į tą pusę, bet akimis vis dar šmirinėjau po urvą ir laukiau, kol jos apsipras. Netrukus jau mačiau, apie ką jis kalbėjo, ir tai, kad šiandien čia buvo apie penkiolika žmonių, ir visų akys mane ryte rijo. Kiekvienas kažką dirbo.

Tik ne juos man rodė Džebas. Pusėje didžiulio kvadrato vešėjo skaisti žaluma – gležni pavasariniai daigeliai. Tikrai nuostabu. Ir neįtikėtina.

Dabar supratau, kodėl tame plote iki šiol nemačiau nė vieno žmogaus. Čia buvo daržas.

– Morkos? – sulemenau pašnibždomis.

– Ta pusė, kur sužaliavo, – garsiai atsakė Džebas. – Kitoje pusėje pasėti špinatai. Turėtų sudygti po kelių dienų.

Žmonės vėl palinko prie savo darbų ir tik retkarčiais mesdavo vieną kitą atšiaurų žvilgsnį mano pusėn. Supratus, kad čia daržas, buvo nesunku atspėti, ką jie dirbo, kam reikalinga ta didelė statinė su ratais ir tos žarnos.

– Tai laistymui? – paklausiau puse lūpų.

– Visai teisingai. Tokiame karštyje žemė labai greitai išdžiūsta.

Išties: nors dar anksti, jau buvau suprakaitavusi. Akinamas spindesys iš viršaus skleidė tokį karštį, kad urve buvo kaip pirtyje – tvanku ir trošku. Vėl norėjau pažiūrėti, iš kur sklinda šviesa, ir vėl nieko nesupratau, tik akys paskaudo.

Patampiau Džebą už rankovės ir parodžiau smakru į palubę:

– Kaip?

Seniokas nusijuokė, jam akivaizdžiai patiko mano klausimas.

– Taip pat, kaip tai daro magai – su veidrodžiais, vaikeli. Šimtai veidrodžių. Patikėk, užtruko ne dieną ir ne dvi, kol juos ten sukėliau. Kai ateina laikas juos valyti, kiekvienąkart džiaugiuosi neatsidžiaugiu, kad yra daugiau rankų! Šiame skliaute tebuvo tik keturios nedidelės angos, jų šviesos nebūtų užtekę tam, ką buvau sumanęs. Na, ką manai?

Ir jis išdidžiai atstatė krūtinę.

– Genialu, – sušnibždėjau. – Protu nesuvokiama.

Džebas išsiviepė ir linktelėjo, atrodė baisiai patenkintas.

– Žygiuojam toliau, – pasiūlė. – Šiandien dar daug reikia nuveikti.

Ir nuvedė mane į naują tunelį, platų, gamtos sukurtą koridorių, išeinantį iš didžiojo urvo. Čia dar nebuvau. Iš baimės raumenys vėl sustingo, kojos pasidarė kaip medinės, keliai nesilankstė.

Džebas ramindamas tik paplekšnojo per ranką ir nupėdino toliau.

– Čia daugiausia miegamosios vietos ir kelios saugyklos. Šitam sparne koridoriai arčiausiai paviršiaus, todėl čia patenka šiek tiek šviesos, – ir jis mostelėjo ranka į ryškų, siaurą baltą plyšį mums virš galvų. Nuo jo ant žemės krito delno dydžio šviesos ratas.

Priėjome platų išsišakojimą – tarsi būtų šakutė su daug dantukų arba aštuonkojis.

– Trečias iš kairės koridorius, – tarė jis ir laukdamas sužiuro į mane.

– Trečias iš kairės? – pakartojau.

– Teisingai. Nepamiršk. Čia lengva pasiklysti, o tau tai ypač pavojinga. Žmonės greičiau tave nudėtų, nei parodytų kelią.

Sudrebėjau.

– Labai ačiū, – sumurmėjau neslėpdama ironijos.

Jis nusijuokė, tarsi mano atsakymas būtų jį pradžiuginęs.

– Ką daryti, tokia tiesa. Jei garsiai apie tai kalbėsime, blogiau nebus.

Nebus ir geriau, pagalvojau, bet garsiai to nepasakiau. Po truputį pradėjau atsigauti. Džiaugiausi galėdama vėl su kuo nors pasikalbėti. Kad ir kaip būtų, Džebas įdomus pašnekovas.

– Vienas, du, trys, – suskaičiavo ir stumtelėjo mane į trečią koridorių iš kairės. Praėjome kelis įėjimus į kažkieno gyvenamas olas, vienaip ar kitaip atitvertas: štai uždengta raštuotomis audeklo atraižomis, kita dideliais kartono gabalais, suklijuotais lipnia juosta. Įėjimą į vieną olą slėpė dvejos tikros durys – vienos buvo raudonai dažyto medžio, kitos pilko metalo.

– Septyni, – suskaičiavo Džebas ir sustojo ties nedidele apskrita anga, kurios aukščiausia vieta buvo vos keli coliai man virš galvos. Šitos patalpos privatumą saugojo nuostabiai žalios nefrito spalvos uždanga – tokia nepadarytų gėdos ir elegantiškai svetainei. Šilkas buvo išsiuvinėtas vyšnių žiedais.

– Tai vienintelė vieta, kuri man atėjo į galvą. Vienintelė gana padori, kad būtų galima joje gyventi. Kelias savaites ji bus tuščia, taigi ramiai įsitaisyk, paskui vėl galvosime.

Jis nukėlė uždangą į vieną šoną ir mus svetingai sutiko šviesa, daug ryškesnė nei koridoriuje.

Įėjusi keistai susvaigau – gal dėl to, kad ola buvo dukart aukštesnė nei platesnė. Susidarė įspūdis tarsi stovėtum bokšto ar šachtos apačioje. Pačiai neteko būti nei bokšte, nei šachtoje, todėl palyginimus pasiskolinau iš Melani. Aukštą skliautą raizgė plyšių labirintas. Jie vinguriavo, raitėsi tarsi švytintys vijokliai ir susitiko pačiame viršuje. Man šis skliautas pasirodė pavojingas, atrodė, ims ir įgrius. Bet Džebas jautėsi ramiai.

Ant grindų patiestas dvigulis čiužinys. Iš trijų pusių nuo sienų likę maždaug po metrą vietos praeiti. Matant abiejose čiužinio pusėse po pagalvę ir nevienodai suklostytą antklodę piršosi išvada, kad čia gyveno pora. Galinėje sienoje, pečių aukštyje, per dvi tarsi šveicariško sūrio skyles buvo horizontaliai prakištas medinis kuolas, veikiausiai kokio grėblio kotas. Ant jo kėksojo užmesti keli sportiniai marškinėliai ir dvi poros džinsų. Prie kitos sienos, šalia savadarbės drabužių kabyklos, pastatyta medinė taburetė, o po ja sukrautos nutrintos knygos minkštais viršeliais.

– Kieno? – pašnibždomis paklausiau Džebo. Kambaryje tebetvyrojo šeimininko kvapas, atrodė, lyg mes su Džebu čia būtume ne vieni.

– Vieno iš vaikinų, išėjusių į reidą. Jie dar ilgai negrįš. Iki to laiko paieškosime tau kitų namų.

Man tai nepatiko – ne pati patalpa, bet kad turiu čia apsigyventi. Kad ir kiek mažai mantos čia radome, stipriai jaučiau tikrąjį šeimininką. Nesvarbu, kas jis, jam vis tiek nepatiks, kad čia apsistojau. Jis neabejotinai įsius tai sužinojęs. Džebas, regis, skaitė mano mintis arba viską išdavė mano veidas.

– Na, na, – tarė jis, – dėl to nesijaudink. Čia mano namai ir šita ola – vienas iš daugybės svečių kambarių. Aš čia sprendžiu, kas yra ir kas nėra mano svečias. Tu esi mano viešnia ir aš tau pasiūliau šį kambarį.

Džebas manęs neįtikino, bet nenorėjau jo įžeisti. Pažadėjau sau nieko čia neliesti, tai nebus sunku, jei miegosiu ant grindų.

– Gerai, keliaujame toliau. Nepamiršk: trečias iš kairės, septintas įėjimas.

– Žalia uždanga, – pridūriau.

– Taigi.

Ir Džebas nuvedė mane atgal per didįjį urvą su daržu. Šį sykį ėjome palei priešingą sieną. Iš urvo išlindome pro plačiausią tunelį. Laistytojai, kai žingsniavome pro juos, sustingo ir atsisuko negalėdami pakęsti, kad esu jiems už nugaros.

Tunelis buvo gerai apšviestas, ryškūs plyšiai žiojėjo beveik vienodais tarpais, todėl sprendžiau, kad čia neapsieita be žmogaus rankos.

– Ši atšaka dar arčiau paviršiaus. Čia sausa, užtat daug karščiau.

Iškart tai pastebėjau. Užuot šutę tvankumoje, dabar baigėme iškepti. Oras buvo ne toks troškus ir priplėkęs. Net užuodžiau dykumos dulkes.

Priekyje pasigirdo daugiau balsų. Privalau nusiraminti, kartojau sau, vis tiek reikės susitikti su žmonėmis, tai neišvengiama. Jeigu Džebas elgiasi su manimi kaip... kaip su žmogumi, kaip su viešnia, teks su tuo susitaikyti. Nėra ko kiekvieną kartą baimintis iki šleikštulio. Ir vis dėlto mane vėl pradėjo pykinti.

– Tai kelias į virtuvę, – pasakė Džebas.

Iš pradžių pagalvojau, kad atsidūrėme dar viename koridoriuje, kažkodėl prisigrūdusiame žmonių. Prisispaudžiau prie sienos, kad kuo mažiau krisčiau į akis.

Tik šitas ilgas, aukštas koridorius, irgi gerokai aukštesnis nei platus, lygiai kaip mano naujasis kambarys, ir buvo virtuvė. Iš viršaus liejosi ryški ir karšta šviesa. Vietoje siaurų plyšių uolos skliaute bolavo didžiulės atviros skylės.

– Dieną, aišku, gaminti negalime. Dūmai, ir visa kita. Todėl, kol sutemsta, ši patalpa mums atstoja valgomąjį ir poilsio kambarį.

Visi šnekantieji akimirksniu nuščiuvo. Džebo žodžiai nuskambėjo kapų tyloje. Jis drąsiai žengė į priekį, o aš tursenau beveik prisiplojusi prie jo, nes bandžiau pasislėpti už nugaros.

Mes sutrukdėme jiems pusryčiauti, o gal pietauti – aš nesigaudžiau laike.

Žmonės, gal koks dvidešimt, sėdėjo susispaudę vienas prie kito. Ir jų tirštuma mane gąsdino – visai kitaip nei didžiajame urve. Iš baimės įbedžiau akis į grindis, bet nemačiom neramiai žvalgiausi. Dėl visa ko. Pajutau, kaip įsitempė kūnas, pasirengęs bet kurią sekundę sprukti, tik neturėjau supratimo kur.

Abiejose koridoriaus pusėse dunksojo tvarkingai sukrautų akmenų eilės: daugiausia iš šiurkščių raudonų vulkaninių luitų, supintų šviesesnės medžiagos – gal cemento? – siūlėmis. Jos, matyt, akmenis sutvirtina ir taip susidaro viena keista konstrukcija. Ant tų mūrų buvo uždėti kitokie akmenys – rudesni ir plokšti. Šie irgi buvo sutvirtinti šviesiai pilku skiediniu. Visa tai priminė stalus gana lygiu paviršiumi. Ant jų ir valgė, ir gamino maistą.

Žmonės buvo išsisklaidę po visą virtuvę, ant vienų stalų sėdėjo, į kitus stovėjo atsirėmę. Mus pamačius visų rankos pakibo ore, spėjau pamatyti, kad jie laiko duonos kepalėlius. Džebo ir mano pasirodymas jiems buvo staigmena.

Kai kuriuos iš jų jau pažinojau. Arčiausiai sėdėjo Šeron, Megė ir daktaras. Melani pusseserė ir teta perliejo Džebą tūžmingais žvilgsniais, bet į mane nežiūrėjo. Pagalvojau, kad šios dvi moterys nesiteiktų į mane pažvelgti, net jei atsistočiau ant galvos ar iš visų plaučių imčiau rėkti kokią mėgstamą Melani dainą, o daktaras atvirai, net perdėtai maloniai smalsaudamas mane nužvelgė. Nuo tokio žvilgsnio kaulus nusmelkė ledinis šaltis.

Kai virtuvės gale pamačiau aukštą vyrą rašalo juodumo plaukais, širdis vos nesustojo. Maniau, jog Džaredas ketino abu karingus brolius išsivesti, kad Džebui būtų lengviau mane saugoti. Laimei, tai buvo jaunesnis brolis Janas, kuriam pavėluotai prabilo sąžinė. Aišku, geriau nei Kailas, bet vis tiek menka paguoda – širdis plakė kaip pašėlusi.

– Ko sėdite išsižioję? Jau pavalgėte? Taip greitai? – garsiai pasišaipė Džebas.

– Praradome apetitą, – sumurmėjo Megė.

– O tu ar nori valgyti? – paklausė sukdamasis į mane.

Per patalpą nuvilnijo priešiškas murmesys.

Vos vos, bet ryžtingai papurčiau galvą. Pati nesupratau, ar noriu valgyti, ar ne, užtat žinojau viena: spoksant šitai miniai, kuri mane pačią su malonumu sutaršytų, neįstengčiau praryti nė kąsnio.

– O aš išalkęs, – suniurnėjo Džebas ir nuėjo tarp stalų. Aš likau stovėti kur stovėjusi. Buvo baisu pagalvoti, kad galėčiau atsidurti taip arti jų, per ištiestą ranką. Prisiplojau prie sienos, įmanydama būčiau gyva į ją sulindusi. Džebas nužingsniavo prie plastikinės dėžės, padėtos ant vieno stalo, ir pasiėmė kepalėlį duonos. Dėdulę akimis nulydėjo tik Šeron ir Megė, visi kiti stebeilijo į mane. Neabejojau, kad jei būčiau bent krustelėjusi, jie būtų puolę mane negalvodami. Lioviausi net kvėpavusi.

– Ką gi, judam toliau, – grįžęs prie manęs pilna burna susniaukrojo Džebas. – Atrodo, kad nė vienas negali valgyti, kol mes čia. Išsižiojėlių kompanija.

Čia patekusi vien žiūrėjau, ar kuris nekrustelės ketindamas pulti, ir visai nemačiau veidų, tik vėliau atkreipiau dėmesį į kelis pažįstamus. Todėl Džeimį pastebėjau tik tada, kai jis atsistojo.

Buvo visa galva žemesnis už suaugusiuosius prie šono, augesnis tik už du mažus vaikus, sėdinčius ant stalo priešais jį. Jis lengvai pašoko ir nužingsniavo paskui Džebą. Veidas rimtas, mąslus, tarsi sudėtingą lygtį sprendžiančio žmogaus. Sekė paskui senį mindamas jam ant kulnų ir vis akies krašteliu stebėjo mane. Dabar ne aš viena užgniaužiau kvapą. Kitų akys irgi išgąstingai lakstė nuo manęs prie Melani brolio ir atgal.

„Ak, Džeimi“, – išlemeno Melani. Ji nekentė tos liūdnos suaugusio žmogaus išraiškos jo veide. Bet mano širdis sopėjo dar labiau, nes ne ji buvo dėl to kalta.

„Jei galėtume grąžinti jam ankstesnį vaikiško gyvenimo džiaugsmą“, – atsiduso ji.

„Per vėlu. Ką, pasakyk, galėtume padaryti dabar?“

Paklausiau grynai retoriškai, tačiau netrukus pagavau save ieškant atsakymo, jaučiau, kad Melani mąsto apie tą patį. Aišku, per tas kelias minutes, kurias turėjome, nieko nesugalvojome, jokio atsakymo ir negalėjo būti. Tik žinojau, kad pasibaigus šitai kvailai ekskursijai ne kartą prie jo grįšime. Jei tik mums bus lemta tiek ilgai išgyventi.

– Ko reikia, vaike? – paklausė Džebas neatsigręždamas.

– Norėjau paklausti, ką jūs čia veikiate?

Džeimis nevykusiai bandė apsimesti esąs nerūpestingas. Dėdulė sustojo tik priėjęs prie manęs, tada pasisuko į Džeimį ir paaiškino:

– Aprodau urvus kaip ir kiekvienam naujam atvykėliui.

Ir vėl nepatenkintas murmesys.

– Ar galiu eiti su jumis? – paklausė Džeimis.

Įsiutusi Šeron ėmė kratyti galvą, bet Džebas neva to nematė.

– Dėl manęs... jei tik gražiai elgsiesi.

– Prižadu, – linktelėjo Džeimis.

Stipriai sugniaužiau kumščius. Taip troškau nubraukti Džeimiui nuo akių neklusnius plaukus ir apsikabinti jį per kaklą, net bijojau, kad galiu nesusilaikyti. O juk nieko gera tai neduotų.

– Keliaujam, – tarė Džebas mums abiem.

Ir nusivedė atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome. Iš vienos pusės žengė Džebas, iš kitos Džeimis. Jis dėjosi žiūrįs į grindis, bet negalėjo susilaikyti nedirsčiojęs man į veidą, aš irgi visą laiką probėgšmais šnairavau į jį. Kai mūsų akys susitikdavo, abu skubiai jas nusukdavome.

Buvome pasiekę pusiaukelę iki didžiojo urvo, kai už nugaros išgirdau žingsnius. Instinktyviai, žaibiškai mečiausi prie sienos, viena ranka nugrūdau Džeimį sau už nugaros, kad atsidurčiau tarp jo ir artėjančio pavojaus.

– Ei! – pasipriešino jis, bet rankos nenumetė.

Džebas irgi nesnaudė: nespėjome nė mirktelėti, o ginklas jau buvo jo rankose.

Janas ir daktaras pakėlė rankas virš galvos.

– Mes irgi pasižadame gražiai elgtis, – tarė daktaras. Buvo sunku patikėti, kad šis maloniai kalbantis mielo veido vyras buvo lyg ir vietinis budelis, tačiau kaip tik dėl to, kad atrodė toks Dievo avinėlis, kėlė dar didesnę grėsmę. Gūdžią naktį kiekvienas yra budrus ir pasirengęs pavojui. Tačiau giedrą, saulėtą dieną? Kas slėptųsi nenujausdamas jokios grėsmės?

Džebas nukreipė šautuvą į Janą.

– Neketinu pyktis, Džebai. Elgsiuosi gražiai kaip Dokas.

– Puiku, – teištarė dėdulė nuleisdamas ginklą. – Tik nebandykite mano kantrybės. Jau seniai nesu nieko nušovęs, jaučiu, kaip niežti rankos.

Aš aiktelėjau. Tai išgirdę visi atsisuko į mane ir pamatė veide neapsakomą siaubą. Daktaras pirmasis pratrūko juoktis, galiausiai net Džeimis ėmė tyliai krizenti.

– Tai pokštas, – sušnibždėjo Džeimis ir jau buvo betiesiąs link manęs ranką, bet atitoko ir greitai įgrūdo ją į šortų kišenę. Aš irgi nuleidau savąją, nes buvau jį apkabinusi rengdamasi ginti.

– Diena eina į pabaigą. Judinkitės, nė neketinu jūsų laukti, – paragino Džebas ir leidosi pirmyn.

21 S K Y R I U S

VARDAS

Ėjau šalia Džebo, net truputį priekyje, kad būčiau kuo toliau nuo tų dviejų vyrų, sekančių iš paskos. Džeimis žingsniavo tarp mūsų, tarsi neapsispręsdamas, į kieno pusę pereiti.

Manęs visiškai nebedomino tolesnė ekskursija. Tik probėgšmais mačiau, kad praeiname dar vieną sklypą: po alpų karštį skleidžiančiais veidrodžiais vešėjo iki juosmens išstybę kukurūzai. Paskui Džebas parodė kitą erdvų, bet žemą urvą, kurį pavadino žaidimų kambariu. Šis buvo giliai po žeme ir skendėjo aklinoje tamsoje. Džebas paaiškino, kad norėdami pažaisti jie atsinešą šviesos. Ką jis turėjo omenyje sakydamas „pažaisti“? Ar saujelei užguitų, įsiutusių pabėgėlių, kuriems nuolat gresia pavojus, gali rūpėti žaidimai? To paklausti nedrįsau. Urvo gale gurguliavo mažas, sieringas upelis. Džebas paaiškino, kad kartais šią vietą jie naudoja kaip dar vieną išvietę, nes upelio vanduo netinkamas gerti.

Žingsniuodama nė akimirkai neišleidau iš akių vyrų užpakaly ir berniuko prie šono.

Janas ir daktaras elgėsi nepriekaištingai, kaip ir buvo žadėję. Nė vienas nebandė užpulti manęs iš nugaros, nors sekdama kiekvieną jų krustelėjimą ilgainiui ėmiau jaustis taip, tarsi mano akys būtų atsidūrusios pakaušyje. Abu žingsniavo ramiai, retkarčiais tyliai persimesdavo žodžiu kitu. Minėjo man negirdėtus vardus, daiktų, šių urvų ir išorės vietų pavadinimus, matyt, pačių sugalvotus ir vartojamus bendraujant tarpusavyje, todėl iš to pašnekesio nieko nesupratau.

Džeimis tylėjo ir beveik visą laiką nenuleido nuo manęs akių. Aš irgi, jei tik paslapčiom nesekdavau kitų, skersakiavau į jį. Dėl to nelabai mačiau, ką didžiuodamasis rodė Džebas, bet šiam keistam seniui, regis, irgi buvo nė motais, kad man dabar visai kitkas rūpi.

Atstumai po žeme atrodė neturį nei pradžios, nei pabaigos, ypač kai kurie tuneliai. Beveik visur buvo tamsu nors į akį durk, bet Džebas ir kiti nė karto nesulėtino žingsnio. Tiek laiko aklomis klaidžioję šiais labirintais jie atmintinai žinojo kiekvieną posūkį ir užkaborį. Mane trikdė mūsų palydovai, viena su Džebu jaučiausi daug laisviau. Tamsoje kiekvienas krepštelėjimas atrodė kaip bandymas užpulti, net klausantis atsainiai plepančių daktaro su Janu man vaidenosi, kad juodu patyliukais rezga sąmokslą.

„Paranoikė“, – įgėlė Melani.

„Tegul, jei tik tai padės mudviem išlikti gyvoms.“

„Verčiau geriau įsižiūrėk į dėdulę Džebą. Jis tiesiog stulbina.“

„Tai pati ir žiūrėk, o manęs nemokyk.“

„Aš galiu girdėti ir matyti tik tai, ką girdi ir matai tu, Klajokle, – liūdnai tarė ji. Ir iškart pakeitė temą: – Regis, Džeimis jaučiasi visai gerai. Neatrodo, kad labai liūdėtų.“

„Man jis atrodo… atsargus.“

Po ilgiausio žygio tvankioje tamsoje pagaliau išlindome į šiokią tokią šviesą.

– Pietinis tunelių sparnas, – paaiškino Džebas nelėtindamas žingsnio. – Gana atokus, užtat dieną būna pakankamai šviesu. Štai kodėl čia įrengėme ligoninę. Daktaro valdos.

Džebui pasakius, kur atėjome, kūnas sustingo, sąnariai suakmenėjo ir sustojau kaip įkasta, pėdos tarsi įaugo į žemę. Akys išsiplėtė iš siaubo, paklaikęs žvilgsnis lakstė nuo Džebo prie daktaro.

Nejau šis pasivaikščiojimas – klastingo plano dalis? Laukė, kol atkaklus Džaredas dings iš akiračio, ir atsiviliojo mane čionai? Negalėjau sau atleisti, kad buvau tokia patikli ir leidausi kaip avelė čia atvedama.

Melani taip pat buvo priblokšta. „Kokios mes kvaišos! Vištų galvos! – plūdosi ji. – Šekit jums dovanėlę – dar ir į brangų popierių įvyniotą!“

Jie irgi spoksojo į mane: Džebo veidas buvo bejausmis, daktaras žvelgė nustebęs, kaip ir aš, užtat be jokios baimės.

Aš krūptelėjau, norėjau išplėšti ranką iš suėmusios plaštakos, jeigu ji nebūtų buvusi tokia artima.

– Ne, – sustabdė mane Džeimis ir neryžtingai suėmė už rankos žemiau alkūnės. – Tau nėra ko bijoti. Tikrai. Juk taip, dėde Džebai? – ir patikliai sužiuro į seną vyrą. – Viskas gerai, ar ne?

– Žinoma, – žydros Džebo akys buvo ramios ir tyros. – Aš tenoriu tau aprodyti savo valdas, vaike, štai ir viskas.

– Apie ką kalbate? – suniurnėjo Janas mums iš nugarų. Jį erzino, kad nesupranta, kas vyksta.

– Manai, jog čia tave atsiviliojome tam, kad atiduotume daktarui? – paklausė manęs Džeimis, užuot atsakęs Janui. – Nebijok, mes pažadėjome Džaredui.

Žiūrėdama į jo rimtą veidelį negalėjau nepatikėti.

– O! – šūktelėjo viską supratęs Janas ir visa gerkle nusikvatojo. – Visai neblogas planas. Gaila, kad anksčiau neatėjo man į galvą.

Džeimis rūsčiai nutvilkė Janą ir guosdamas paplekšnojo man per ranką, tik tada atitraukė savąją.

– Tau nėra ko bijoti, – dar kartą pakartojo.

Džebas toliau kalbėjo:

– Šiame dideliame urve kaip tik telpa kelios sulankstomos lovelės. Juk kuris iš mūsų gali susirgti ar susižeisti. Ačiū Dievui, kol kas nieko baisaus nebuvo nutikę, nes ištikus skaudžiai nelaimei daktaras nelabai ir galėtų padėti, – išsiviepė Džebas atsisukęs į mane. – Jūsiškiai, vos užgrobę Žemę, sunaikino visus mūsų vaistus. Sunku gauti to, ko mums reikia.

Aš išsiblaškiusi linktelėjau. Man vis dar sukosi galva, bandžiau atgauti pusiausvyrą. Patalpa neatrodė baisi, gydykla ir tiek, tačiau pilvas vis tiek spazmavo, pajutau, kad vėl pradeda pykinti.

– Ką žinai apie ateivių mediciną? – neslėpdamas smalsumo netikėtai paklausė daktaras.

Tylėdama žvelgiau jam į akis.

– Ak, gali jam sakyti, – padrąsino Džebas. – Jis puikus vaikinas.

Ką jam pasakyti? Kad nieko nežinau? Jie vis tiek nepatikėtų, todėl atkakliai tylėjau.

– Ji neišduoda profesinių paslapčių! – susierzinęs atrėžė Janas. – Ar ne, meilute?

– Janai! Pažadėjai gražiai elgtis, – piktai priminė Džebas.

– Ar tai paslaptis? – atsargiai paklausė Džeimis. Iš akių mačiau, kad jam irgi smalsu.

Papurčiau galvą. Visi sumišę spoksojo į mane. Galiausiai daktaras suglumęs taip pat lėtai pakinkavo, tarsi supratęs, kad nieko jam nepasakysiu.

Atsidusau ir sušnibždėjau:

– Aš nesu gydytoja. Nežinau, kaip veikia mūsų vaistai. Tik žinau, kad jie gydo iš esmės, o ne vien šalina ligos požymius. Visuomet iki galo ir taip, kaip reikia. Nenuostabu, kad žmonių vaistai buvo išmesti kaip visiškai netinkami.

Visi keturi bukai spoksojo į mane. Pirma juos nustebino tai, kad tylėjau, dabar – kad pagaliau prabilau. Žmonėms neįtiksi.

– Čia apsigyvenusi tavo rūšis nedaug ką pakeitė, – kiek patylėjęs mąsliai prabilo Džebas. – Na, gal medicina, kosminiai laivai vietoje lėktuvų. O visa kita… visa kita po saule liko kaip ir prie žmonių.

– Mes atėjome pasisemti patirties, o ne ko nors keisti, – sušnibždėjau. – Tačiau, nors ir stengiamės laikytis šio požiūrio, – sveikata brangesnė.

Tai pasakiusi taip greitai užsičiaupiau, kad net kaukštelėjau dantimis. Turiu būti atsargesnė. Žmones nepaprastai domina sielų filosofija. Kas žino, kuris mano žodis gali ne juokais juos sunervinti? Kas žino, kada baigsis trapi jų kantrybė?

Džebas, vis dar susimąstęs, linktelėjo ir paragino žingsniuoti. Toliau apžiūrėjome kelis susijungiančius urvus ligoninės sparne. Dėdė nebe taip džiugiai tratėjo ir neatrodė toks patenkintas savimi. Kai apsukę ratą grįžome į tamsųjį koridorių, jis iš viso nutilo. Ėjome ilgai, nesikalbėdami. Aš permąsčiau savo žodžius, svarsčiau, ar nepasakiau ko nors įžeidžiama. Sunku perprasti tą Džebą. Priešiškas ir įtarus kitų žmonių elgesys man buvo aiškus ir suvokiamas. Bet Džebo? Kokia jo logika? Nenumaniau.

Pažintinė mūsų ekskursija baigėsi visiems išlindus į didįjį urvą su daržu. Keturkampiame sklype ryškiai žaliavo liauni morkų daigai.

– Pasivaikščiojimas baigtas, – Džebas šiurkščiai tarė Janui su daktaru. – Eikite prie darbų.

Janas vyptelėjęs pažvelgė į daktarą, bet abu nesipriešindami apsisuko ir nužingsniavo prie didesnio išėjimo, kiek pamenu, vedančio į virtuvę. Džeimis dvejojo: žiūrėjo jiems pavymui, bet iš vietos nesijudino.

– Tu eisi su manimi, – tarė jam Džebas, šįkart ne taip grubiai. – Turiu tau darbo.

– Gerai, – pakluso Džeimis. Jam patiko, kad dėdė pasirinko jį.

Mes patraukėme atgal link olų, kur buvo įrengti miegamieji. Džeimis vėl žingsniavo šalia. Kai pasukome trečiu koridoriumi iš kairės, jis nenustebo, vadinasi, žinojo, kur einame, ir tai man pasirodė keista. Nors dėdė pėdino atsilikęs per kelis žingsnius, Džeimis sustojo kaip tik prie žalios uždangos, užstojančios įėjimą į septintą olą. Praskleidė audeklą, bet į vidų nėjo.

– Sutinki vėl kiek patūnoti urve? – paklausė Džebas.

Linktelėjau, nes buvau dėkinga už galimybę pasislėpti nuo visų. Nėriau pro uždangą ir sustingau per kelias pėdas nuo įėjimo, mat nesumojau, ką daryti toliau. Melani priminė, kad čia yra knygų, o aš jai – savo pažadą nieko neliesti.

– Aš turiu darbų, vaike, – tarė dėdė Džeimiui. – Kaip žinai, maistas pats nepasitaiso. Ar gali pasargauti?

– Aišku, – atsakė Džeimis patenkintas, išpūsdamas liesą krūtinę.

Išsproginusi akis žiūrėjau, kaip Džebas įduoda šautuvą nekantraujančiam Džeimiui į rankas.

– Ar iš proto išsikraustei? – sušukau taip garsiai, kad iš pradžių pati nepažinau savo balso. Tiek laiko prašnabždėjusi jau maniau, kad kitaip kalbėti nemoku.

Apstulbę Džebas su Džeimiu akimis įsisiurbė į mane. Nespėjo abu nė mirktelėti, aš jau stovėjau koridoriuje šalia jų.

Siekiau šalto metalinio vamzdžio, dar sekundė ir būčiau išlupusi jį Džeimiui iš rankų. Bet sustingau pusiaukelėje. Žinojau, kad palietusi ginklą pasirašyčiau mirties nuosprendį, bet mane sulaikė ne tai: tą akimirką aiškiai suvokiau, kokia, palyginti su žmonėmis, esu silpna – net norėdama išgelbėti berniuką negalėjau prisiversti paliesti šautuvo.

Pasisukau į Džebą.

– Ką sau galvoji? Duodi ginklą vaikui! Juk jis gali netyčia nusišauti!

– Džeimis jau per akis matęs, kad jį galėtume pelnytai vadinti vyru. Jis žino, kaip elgtis su šautuvu.

Dėdulės pagirtas berniukas išdidžiai atstatė krūtinę ir tvirčiau suspaudė ginklą.

Džebo bukumas mane pritrenkė.

– O jeigu jie ateis manęs ir ras čia stovint šitą vaiką? Kaip manai, kas atsitiks? Čia ne juokai! Norėdami prisikasti iki manęs nesustos prieš nieką! Jie jį sužeis!

Džebas išliko ramus, veide nė šešėlio nerimo.

– Nemanau, kad šiandien galėtų atsitikti kas nors panašaus. Dedu galvą.

– Užtat aš nesu tokia tikra! – nepajutau, kad vėl šaukiu. Balsas nuaidėjo toli koridoriumi, kas nors galėjo išgirsti, bet tuo metu man ne tas buvo galvoje. Geriau tegul ateina, kol Džebas čia. – Jei manai, kad nieko neatsitiks, kam tada mane saugoji? Tegul būna, kas būna. Neleisiu rizikuoti Džeimio gyvybe!

– Ar išties taip nerimauji dėl vaiko, ar bijai, kad jis gali nukreipti ginklą į tave? – nerūpestingai paklausė Džebas.

Suklapsėjau vokais, pyktis iškart išgaravo. Tokia mintis man nebuvo atėjusi į galvą. Pašnairavau į Džeimį, jis irgi spoksojo nustebęs: supratau, kad dėdulės žodžiai išmušė jį iš vėžių ne mažiau nei mane.

Po minutės atsitokėjau. Nė už ką neketinau nusileisti, bet Džebo mina tiesiog akyse pasikeitė: jis mąsliai žvelgė į mane kietai sučiaupęs lūpas, tarsi būtų įminęs paskutinę jį kamavusią mįslę.

– Gali atiduoti tą ginklą Janui ar bet kuriam kitam, man tas pat, – pasakiau tvirtai ir aiškiai. – Tik nepainiok čia berniuko.

Džebas netikėtai plačiai išsiviepė, atrodė patenkintas kaip pelę sugavęs katinas.

– Čia mano namai, vaike, ir juose darau ką noriu. Visada.

Tada jis nusisuko ir tyliai švilpiniuodamas palengva nulingavo koridoriumi. Išsižiojusi stebėjau tolstantį dėdę. Kai dingo iš akių, pasisukau į Džeimį, niūriai dėbsantį į mane iš padilbų.

– Aš ne vaikas, – sumurmėjo tyčia storesniu balsu, karingai atkišdamas smakrą. – O dabar… dabar eik vidun.

Įsakymas greičiau priminė prašymą, bet padariau, kas buvo liepta. Supratau, kad šią kovą gėdingai pralaimėjau.

Atsisėdau prie angos ir nugara atsirėmiau į sieną. Slepiama pusiau praskleistos uždangos galėjau žiūrėti į Džeimį ir pati likti nepastebima. Rankomis apsikabinau kelius ir panirau į nuolatinę savo būseną – nerimą. Nuo tada, kai atsidūriau tokioje pamišėliškoje padėtyje, jis nė minutei nebuvo manęs apleidęs.

Išplėčiau akis ir įtempiau ausis – sekiau kiekvieną garsą ir šmėstelėjimą, ar tik iš kurios nors pusės nesiartina pavojus. Nesvarbu, ką sakė Džebas, nė už ką neleisiu, kad Džeimiui pirmajam tektų priimti iššūkį, turiu pasiduoti anksčiau, nei jie to pareikalautų.

„Taip“, – trumpai pritarė Melani.

Džeimis kelias minutes mindžikavo prie įėjimo tvirtai gniauždamas šautuvą: nelabai išmanė, ką turėtų veikti tikras sargybinis. Keliskart pražingsniavo pirmyn atgal, per daug nenutoldamas nuo angos, bet netrukus šis užsiėmimas jam pačiam pasirodė kvailas. Tad atsisėdo ant grindų šalia praskleistos uždangos. Galiausiai ginklas atsidūrė ant sukryžiuotų kojų, o berniukas pasirėmė smakrą rankomis ir ilgai taip sėdėjo. Po kiek laiko balsiai atsiduso: sargybinio darbas nepasirodė toks įdomus, kokio tikėjosi.

Tik man neatsibodo į jį žiūrėti.

Po valandos ar dviejų jis irgi pradėjo slapčiomis žvairuoti mano pusėn. Keliskart lyg žiojosi kažką sakyti, tačiau taip ir neprabilo.

Padėjau galvą ant kelių ir kantriai laukiau, kol jis apsispręs. Ir štai pagaliau man už kantrybę buvo atlyginta.

– Ta planeta, iš kurios atkeliavai, kol nebuvai įsikūnijusi į Melani… – ryžosi jis. – Kokia ji? Ar panaši į Žemę?

Tiesą sakant, nesitikėjau tokio klausimo.

– Ne, – atsakiau gana garsiai, nes būdama viena su Džeimiu nemačiau reikalo šnabždėti. – Ne, ji buvo visai kitokia.

– Ar papasakosi man apie ją? – paklausė pakreipdamas galvą – taip visada darydavo, kai kuri nors iš Melani pasakų prieš miegą jam būdavo išties įdomi.

Ir aš pradėjau.

Papasakojau apie Reginčiųjų jūržolių planetą – milžinišką vandenyną. Apie dvi saules, elipsišką orbitą, pilkus vandenis, amžiais vienoje vietoje pasmerktas augti šaknis, stulbinamus tolius, stebimus tūkstančių akių, nesibaigiančius milijonų nebylių balsų pokalbius, kuriuos galėjome girdėti kiekvienas iš mūsų.

Berniukas klausėsi išplėtęs akis ir šypsojosi iš susižavėjimo.

– Ar tai vienintelė kita planeta? – paklausė man nutilus, matyt, vylėsi, kad gal ką nors pamiršau. – Ar reginčios jūržolės – vieninteliai ateiviai?

– Tikrai ne. Būtų tokia pat netiesa, jei sakyčiau, kad aš esu vienintelė ateivė Žemėje.

– Papasakok.

Paporinau jam apie Dainuojančiojo pasaulio šikšnosparnius, kuriems aklumą atperka dieviška muzika, koks jausmas apima skraidant. Apie ledinę Ūkų planetą ir jos gyventojus, turinčius storą baltą kailį ir keturias širdis, kad kraujas būtų karštas, kaip nepakliūti į nagus aštrianagiam žvėriui.

Paskui perėjau prie Gėlių planetos, jos nenusakomų spalvų ir šviesos, bet Džeimis mano pasakojimą nutraukė netikėtai paklausęs:

– Ar ten yra mažų žalių žmogeliukų trikampėmis galvomis ir didelėmis juodomis akimis? Vienų tokių laivas sudužo Rosvelyje4. Ar tai jūsiškiai?

– Ne, ten buvome ne mes.

– Tai visa ta istorija tik apgaulė?

– Nežinau – gal taip, gal ne. Visata didelė ir joje apstu įvairiausių gyvybės formų.

– O kaip jūs čia patekote? Jeigu jūs ne tie maži žali žmogeliukai, tai kas tada? Juk turite turėti kūnus, kad galėtumėte judėti, ar ne?

– Teisingai, – sutikau ir nustebau, kad taip greitai perprato esmę. Nors neturėjau stebėtis: juk žinojau, koks Džeimis nuovokus, žinias siurbdavo tarsi išdžiūvusi kempinė. – Pačioje pradžioje naudojomės vorų kūnais.

– Vorų?

Papasakojau apie vorus – nepaprastą rūšį. Nuostabūs, neįtikėtini protai, kokių tik yra tekę sutikti, kiekvienas voras jų turi net tris. Trejos smegenys, po vienerias kiekvienam kūno segmente. Nebuvo tokios užduoties, kurios jie nebūtų galėję mums įvykdyti, vorams nebuvo neišsprendžiamų problemų. Tačiau tie protai buvo tokie šalti, analitiniai, kad vorai retai imdavosi užduoties, jeigu ji jų nesudomindavo. Iš visų sielonešių vorai mus sutiko labiausiai džiaugdamiesi. Iš pradžių jie beveik nepajuto skirtumo, o kai susivokė, noriai leido mums vadovauti. Kelios sielos, kurioms teko geriau susipažinti su Vorų planeta iki įkūnijimo, pasakojo, kad ji šalta ir pilka, tad nenuostabu, jog vorai mato nespalvotą vaizdą ir beveik niekaip nereaguoja į temperatūros pokyčius. Vorų gyvenimas trumpas, tačiau naujai gimusiems individams perduodama visa tėvų patirtis ir žinios, taigi įgyta informacija neprarandama.

Toje planetoje aš pragyvenau vieną trumpą voro gyvenimą ir išvykau neturėdama jokio noro grįžti. Nepaprastas minčių aiškumas, atsakymai, atsirandantys galvoje be jokių pastangų, kad ir koks sudėtingas būtų klausimas, skaičių sekos ir dėlionės negalėjo atstoti jausmų ir spalvų, pati to nesuvokdama ilgėjausi jų. Neįsivaizdavau, kaip apskritai sielos gali tenkintis tokiu gyvenimu, tačiau planetos užkariavimas pasiteisino: nors tai buvo prieš tūkstančius Žemės metų, ji vis dar atvira naujiems kolonistams, nes vorai dauginasi labai greitai – jų kokonuose bręsta nesuskaičiuojama daugybė kiaušinėlių.

Džeimiui pradėjau pasakoti, kaip užgrobėme Žemę. Vorai pasirodė esą talentingi inžinieriai – jų sukonstruoti kosminiai laivai vikriai, nepastebimai nardė tarp žvaigždžių ir įveikė didžiulius atstumus. Jų kūnai buvo ne mažiau naudingi nei protai: kiekvienas segmentas turėjo keturias ilgas kojas, štai dėl ko Žemėje jie ir buvo pavadinti vorais, ant kiekvienos kojos – rankos su dvylika pirštų. Šiais plonais ir tvirtais it plieninė viela pirštais su šešiais sąnariais vorai galėjo nudirbti smulkiausius darbus. Žemi ir liesi, nors svėrė ne mažiau už galvijus, vorai be jokio vargo Žemėje įkūnijo pirmąsias sielas. Jie buvo stipresni ir protingesni už žmones, be to, pasirengę, ko nepasakysi apie Žemės gyventojus…

Nutilau vidury sakinio, nes pamačiau Džeimiui ant skruosto tviskant krištolinį lašelį.

Nereginčiomis akimis jis žiūrėjo tiesiai priešais save, stipriai sučiaupęs lūpas. Į mane atsuktu skruostu lėtai ritosi stambi ašara.

„Kvailė, – subarė mane Melani. – Ar pagalvojai, ką jam reiškia tavo pasakojimas?“

„Tai kodėl neperspėjai manęs anksčiau?“

Ji neatsakė. Neabejojau, kad irgi klausėsi išsižiojusi.

– Džeimi, – sumurmėjau. Pamačius tą ašarą gerklėje įstrigo kamuolys. – Džeimi, atleisk. Aš nepagalvojau.

Berniukas papurtė galvą.

– Neatsiprašinėk. Juk aš pats paklausiau. Norėjau sužinoti, kaip viskas vyko, – kalbėjo šiurkščiai, stengdamasis nuslėpti skausmą.

Taip troškau prisiliesti prie jo ir nušluostyti tą ašarą. Bandžiau atsispirti tam impulsui – juk aš ne Melani. Tačiau ašara taip ir sustingo ant skruosto tarsi amžinas priekaištas. Džeimis tebežiūrėjo priešais save, jo lūpos virpėjo.

Jis sėdėjo taip arti, ranka pasiekiamas, ir aš neatsilaikiau, pasidaviau pagundai: pirštais perbraukiau per skruostą, ašara pasklido ant odos ir išnyko. Dabar atitraukti ranką jau buvo ne mano jėgoms – delnu paglosčiau šiltą jo skruostą.

Akimirką berniukas sėdėjo sustingęs.

Paskui užsimerkęs palinko prie manęs ir ištiesė rankas. Prisispaudė man prie šono, padėjo galvą ant peties ir pravirko.

Raudojo ne vaikas, o suaugęs žmogus. Kartu su ašaromis liejosi begalinis sielvartas, o išverktos man matant jos tapo beveik šventos. Taip verkia subrendęs vyras laidodamas visą savo šeimą.

Negrabiai ir nemokšiškai rankomis apsivijau tirtantį jo kūnelį ir taip pat ėmiau nevaldomai kūkčioti.

– Atleisk, atleisk, – kartojau nesustodama, į tą vieną žodį sudėjusi visą savo atgailą. Prašiau atleidimo už tai, kad radome šią planetą. Kad ją pasirinkome. Kad aš įsikūnijau į jo seserį. Kad atvedžiau ją čia ir sukėliau jam tiek skausmo. Kad mano žiaurūs pasakojimai privertė jį šiandien verkti.

Berniukas pamažu aprimo, bet nepaleidau jo iš glėbio – paprasčiausiai negalėjau. Miglotai suvokiau, kad mano kūnas tokio artumo alko nuo pat pradžių, tik nesupratau, kas gali numalšinti tą begalinį troškimą. Kol neapglėbiau tirtančių Džeimio pečių. Spausdama jį savo glėbyje perpratau tą slėpiningą motinos ir vaiko ryšį, kuris šioje planetoje buvo toks stiprus. Nėra galingesnių saitų už tuos, kai dėl kito negalvodamas gali paaukoti gyvybę. Žinojau šią tiesą ir anksčiau, tik nesupratau, kodėl taip yra. Dabar suvokiau, kodėl motina, suteikusi savo vaikui gyvybę, nesvarstydama gali atiduoti už ją savąją, ir tai amžiams pakeitė mano požiūrį į Visatą.

– Ar to tave mokiau, vaike?

Abu krūptelėjome ir atsiplėšėme vienas nuo kito. Džeimis pašoko, o aš susigūžiau ir prisispaudžiau prie sienos.

Džebas pasilenkė ir paėmė nuo žemės šautuvą, kuris pamirštas gulėjo ant grindų.

– Turi atsakingiau elgtis su ginklu, Džeimi, – švelniai pasakė ir meiliai pataršė neklusnius Džeimio plaukus.

Berniukas palenkė galvą atšlydamas, veidas užraudo iš gėdos.

– Atsiprašau, – sumurmėjo jis ir pasisuko lyg norėdamas išbėgti, bet žengęs žingsnį sustojo ir pažvelgė į mane. – Aš nežinau, kuo tu vardu.

– Jie mane pavadino Klajokle, – sušnibždėjau.

– Klajokle?

Linktelėjau.

Džeimis irgi linktelėjo atsakydamas ir skubiai pasišalino. Jo sprandas plieskė skaisčiu raudoniu.

Kai berniukas dingo iš akių, Džebas atsirėmė į sieną, ten, kur sėdėjo Džeimis, ir slydo žemyn, kol atsisėdo ant aslos. Kaip ir Džeimis, ginklą pasidėjo ant kelių.

– Tikrai įdomų vardą gavai, – pasakė. Regis, vėl panoro plepėti. – Gal kada nors papasakosi, kodėl tave taip pavadino? Lažinuosi, išgirsčiau puikią istoriją. Tik vardas kiek per ilgas, kaip manai, Klajokle?

Spoksojau į jį.

– O jei tave vadinčiau Klaja, kad būtų trumpiau? Tu nieko prieš?

Šį kartą jis akivaizdžiai laukė atsakymo. Galiausiai gūžtelėjau pečiais. Man tas pat, kaip jis mane vadins – „vaiku“ ar kokia kita keista žmonių pravarde. Kad tik elgtųsi maloniai, kaip iki šiol.

– Puiku, Klaja, – nusišypsojo patenkintas savo išradingumu. – Džiaugiuosi, kad vienas kitą suprantame. Kaip seni geri draugai.

Ir išsišiepė iki ausų. Aš nesusilaikiau ir taip pat plačiai išsiviepiau, nors mano šypsena buvo veikiau pasigailėtina nei džiugi. Juk turiu jį laikyti savo priešu. Be to, visiems jis atrodo kuoktelėjęs. Bet šis senis iš tikrųjų mano draugas. Nesitikiu, kad reikalams pakrypus į blogąją pusę jis manęs nenužudytų, bet manau, jog tai padarytų prieš savo valią. Ar galima iš žmogaus tikėtis dar nuoširdesnės draugystės?

4 1947 m. Rosvelyje, Naujojoje Meksikoje, neva buvo rasta sudužusio kosminio laivo nuolaužų ir ateivių kūnų (vert. past.).

22 S K Y R I U S

KVAIŠTELĖJĘS

Džebas sunėrė rankas už galvos ir mąsliai įsistebeilijo į tamsias lubas. Mačiau, kad nori pasikalbėti.

– Žinai, daugybę kartų mąsčiau apie tai, kas atsitinka, kai žmogų sugauna. Ne kartą tai stebėjau, keliskart pats vos nepakliuvau. Kas tada? Kaip jaučiasi žmogus, kurio galvoje atsiranda svetimkūnis? Ar jam skauda? Beje, mačiau, kaip tai vyksta.

Išpūčiau akis, bet jis to nepastebėjo, nes tebežiūrėjo į lubas.

– Spėju, kad jūs vartojate kažkokius ypatingus nuskausminamuosius. Nė vienas nešaukė purtomas agonijos, vadinasi, procedūra nekankina.

Suraukiau nosį. Kankinimai. Tai žmonių sritis, sieloms tokie dalykai svetimi.

– Tai, ką pasakojai vaikui, išties įdomu.

Aš sustingau, o jis pašaipiai sukikeno.

– Taip, prisipažįstu, slapta klausiausi. Pastatęs ausis. Ir manęs visai negraužia sąžinė – sužinojau ko girdėti negirdėjęs, be to, man nebūtumei papasakojusi to, ką išklojai Džeimiui. Visi tie šikšnosparniai, jūržolės ir vorai – tai bent dalykėliai! Žmogui yra apie ką susimąstyti. Visą laiką mėgau skaityti knygiūkštes apie nebūtus dalykus, kaip antai mokslinę fantastiką ir panašiai. Ryte rydavau. Ir šis vaikas į mane: perskaitė viską, ką turėjau, po du, tris kartus. Įsivaizduoji, kaip džiaugiasi išgirdęs ką nors nauja. Taip pat ir aš. Tu gražiai pasakoji.

Nuleidau akis. Jaučiau, kad įtampa slūgsta. Kaip bet kuri siela, atsidūrusi šiuose jausminguose kūnuose, tirpau nuo pagyrų ir meilikavimo.

– Visi mūsiškiai mano, jog tu suradai mus vien tam, kad atiduotum ieškotojams.

Paskutinis žodis nukrėtė stipriau nei elektros srovė, skaudžiai įsikandau į liežuvį. Burnoje pajutau kraujo skonį.

– Kokia dar galėtų būti priežastis? – tęsė jis nematydamas, kad pastėrau, ar vėl apsimetė nepastebintis. – Tik ko norėti iš tų kietakakčių, jų priešas – ribotas protas. Man vienam amžinai kyla klausimų… Pavyzdžiui, koks tai galėtų būti velniškai suktas planas – nuklysti taip toli į dykumą, iš kur nėra galimybės grįžti, – ir jis sukikeno. – Klajonės… juk tai tavo būdui, ar ne, Klaja?

Dėdė pasilenkė prie manęs ir kumštelėjo alkūne. Sutrikau ir nežinojau, kur dėti akis: dirsčiojau tai į grindis, tai jam į veidą, tai vėl į grindis. Jis nusijuokė.

– Dar kiek ir šitą tavo pasivaikščiojimą po dykumą būtų buvę galima pavadinti nusisekusia savižudybe, štai ką aš manau. Taip pat dedu galvą, kad tu visiškai neišmanai, kaip dirba ieškotojai. Taigi aš čia parymojau, pakrutinau smegenis. Logika, vaikeli, vien logika. Jei tu neturėjai jokio užnugario, o taip ir buvo, ir nežinojai, kaip grįžti atgal, vadinasi, tavo tikslas buvo visai kitas. Nuo tada, kai patekai pas mus, nebuvai labai šneki, prakalbai tik dabar, su šiuo vaiku, ir aš įsidėmėjau kiekvieną tavo žodį, nuo pat pradžių. Pasakysiu štai ką: bet kokia kaina, net savo gyvybės, tu siekei surasti šį vaiką ir Džaredą, ir tetrenkia mane perkūnas, jei klystu.

Užsimerkiau.

– Tada pasvarsčiau, kodėl tai turėtų rūpėti kaip tik tau? – kalbėjo Džebas nesitikėdamas jokio atsakymo. – Štai kaip man, seniui, viskas atrodo: arba tu esi geniali aktorė, tobula ieškotoja, veikiausiai kokios nors naujai išvestos rūšies, kuri niekšiškumu nė iš tolo neprilygsta savo sėbrams, ir surezgei tokį neperkremtamą planą, kurio net aš negaliu perprasti, arba tu iš viso nevaidini. Pirmasis variantas per daug sudėtingas ir nevisiškai paaiškina keistą tavo elgesį, taigi aš linkęs jį atmesti. Tačiau jei tu neapsimetinėji… – dėdė nutilo. Po kiek laiko vėl pradėjo: – Patikėk, jau daug laiko neišleidžiu iš akių jūsų rūšies. Vis laukiau, kada jie pasikeis, supranti, juk daugiau jiems nereikėjo mėgdžioti žmonių, nebuvo prieš ką apsimetinėti. Stebėjau ir laukiau, tačiau jie vis tiek elgėsi kaip žmonės. Gyveno savo sielonešių šeimose, geru oru traukdavo iškylauti, sodino gėles, tapė paveikslus ir taip toliau. Jau buvau bepradedąs galvoti, ar jūs tik nesužmogėjote. Gal mes jus galutinai pakeitėme, o ne atvirkščiai?

Jis palaukė duodamas man laiko atsakyti. Aš tylėjau.

– Prieš kelerius metus teko stebėti vieną porą, pamenu juos iki šiol. Tai buvo seni vyras ir moteris, tiksliau, juodviejų kūnai. Kartu pragyveno labai ilgai, net suvytusi pirštų oda vestuvinius žiedus apkrito taip, kad šių beveik nesimatė. Abu nuolat vaikščiojo susikibę už rankų, jis bučiuodavo ją į skruostą ir raukšlėtas jos veidas nukaisdavo raudoniu. Tada ir pagalvojau, kad jūs išgyvenate tokius pat jausmus kaip mes, nes iš tikrųjų jūs ir esate mes, o ne sąmonė, valdanti marionetes.

– Taip, – sukuždėjau. – Mes tą patį jaučiame. Žmogiškus jausmus. Viltį, skausmą ir… meilę.

– Tada… jei tu nevaidini… prisiekiu, myli juos abu. Tu, Klaja, ne Melani kūnas.

Nuleidau galvą. Supratau, kad tyla reiškė prisipažinimą, bet man buvo vis vien. Negalėjau ilgiau laikyti to savyje.

– Vadinasi, atspėjau. Bet aš galvoju ir apie savo dukterėčią. Kas atsitiko jai? Kas atsitiktų man, jei… Kai jie įkiša į galvą kažkokį padarą, ar mūsų… nelieka? Išnykstame? Tarsi būtume mirę? Ar tik laikinai kietai užmiegame? Ar suvokiame, kas vyksta aplink? O sielonešis ar jaučia mūsų buvimą? O gal įstringame savo kūne kaip spąstuose ir šauk nešaukęs?

Sėdėjau bijodama pajudėti, nekrustelėjo nė vienas veido raumuo.

– Galbūt prisiminimai, elgsena, įpročiai lieka praeity. Tačiau sąmonė… Manau, kad kai kurie žmonės negali pasiduoti be kovos. Po velnių, bent jau aš tikrai kaučiausi iš paskutiniųjų, tai tau bet kas pasakys. Aš – kovotojas. Visi, kas išgyveno, yra kovotojai. Ir žinai, duodu galvą nukirsti, kad Mel irgi nė už ką nepasiduos.

Jis neatitraukė žvilgsnio nuo lubų, o aš negalėjau atplėšti akių nuo grindų: žiūrėjau ir žiūrėjau, kol į atmintį įsispaudė kiekvienas purvinai raudonos uolienos grumstelis.

– Štai kokios mintys neduoda man, seniui, ramybės.

Nors sėdėjau nuleidusi galvą, pajutau, kad dabar jis žiūri į mane. Nejudėjau ir iš paskutiniųjų stengiausi lygiai kvėpuoti. Turėjau nuryti seiles, nes burna buvo pilna kraujo.

„Kodėl mes visuomet laikėme jį kvaištelėjusiu? – nusistebėjo Meli. – Jis viską žino. Jis genijus.“

„Jis ir tas, ir tas.“

„Tada nėra prasmės ką nors slėpti, jis ir taip mato mus kiaurai.“

Ji užsidegė viltimi. Pastaruoju metu Melani mažai davė žinoti apie save, beveik visą laiką tyliai tūnojo pasąmonės kamputyje. Supratau, kad jautėsi laiminga, o tuomet jai visada sunkiai sekdavosi sutelkti mintis. Ji laimėjo savo didžiąją kovą – mus atvedė čionai. Dabar jos paslaptims negrėsė pavojus, jos prisiminimai niekada neišduos Džaredo su Džeimiu.

Varginanti mūsų tarpusavio kova iš Melani atėmė daug jėgų ir ji sunkiai prisivertė bendrauti, net su manimi. Šis atradimas – kad dar kažkas pripažino ją egzistuojant – Melani pripildė naujos gyvybės.

„Taip, Džebas viską supranta. Bet ar tai ką nors keičia?“

Ji pagalvojo apie tai, ką kiti žmonės mano apie Džebą.

„Taip, tu teisi, – atsiduso ji. – Bet aš mąstau apie Džeimį… Gal jis ir nežino ar neįtaria, vis dėlto manau, kad nujaučia tiesą.“

„Sutinku. Galiausiai pamatysime, ar jo nuojauta išeis kam nors, jam ar mums, į naudą.“

Džebas ištylėjo vos kelias sekundes, tada toliau tęsė savo apmąstymus, tad mudviejų pokalbis nutrūko.

– Įdomūs dalykėliai. Gal ir ne taip verčia iš koto, kaip fantastiniai filmai, bet vis tiek velniškai įdomu. Norėčiau daugiau išgirsti apie tuos vorus. Išties jie mane sudomino, tikrai.

Sunkiai atsidusau ir pakėliau galvą.

– Ką norėtum sužinoti?

Jis man šiltai nusišypsojo, iš akių liko tik siauri pusmėnuliai.

– Kaip tu ten sakei – trejos smegenys?

Linktelėjau.

– O kiek akių?

– Dvylika, ten, kur susijungia kojos ir kūnas. Mes neturėjome vokų, tik tankų plaukelių tinklą, primenantį vielines blakstienas, jis ir apsaugojo akis.

Džebas linktelėjo, akys linksmai sužybsėjo.

– Ar jie buvo gauruoti kaip tarantulai?

– Ne… greičiau šarvuoti, tarsi su kietais žvynais kaip ropliai ar žuvys.

Patogiau atsirėmiau į sieną, nes supratau, kad pokalbis bus ilgas.

Bet Džebui, regis, tai buvo nė motais. Klausimai sekė vienas po kito, pamečiau jų skaičių. Jam magėjo sužinoti visas smulkmenas: kaip vorai atrodė, kaip elgėsi ir kaip užvaldė Žemę. Užgrobimo detalės dėdei nepasirodė kraupios, priešingai, šita dalimi jis labiausiai domėjosi. Nespėdavau atsakyti į vieną klausimą, o jis užduodavo naują, ir visą tą laiką šypsnys beveik nedingo nuo jo veido. Kai po kelių valandų ištraukė iš manęs viską apie vorus, perėjo prie gėlių.

– Man regis, kad apie jas tu ne viską papasakojai, – priminė.

Išklojau viską, ką žinojau apie šią gražiausią ir taikiausią planetą. Vos nutildavau, kad atsikvėpčiau, dėdulė jau turėjo naują klausimą. Dažnai užbėgdavo man už akių ir pabandydavo pats atspėti atsakymą, ir visai nesinervindavo, jei nepataikydavo.

– Jos mito musėmis kaip, pavyzdžiui, musėkautas ar saulašarė? Lažinuosi, kad taip – tu irgi – o gal neatsisakydavo ir stambesnio kąsnelio, tarkim, paukščio? Kokio pterodaktilio, a?

– Ne, mes mitome Saulės šviesa kaip dauguma augalų.

– Va tai tau… maniau, kad bus įdomiau, – ir vėl nusišypsojo.

Prajukau ir aš.

Kai pradėjome kalbėti apie slibinus, pasirodė Džeimis su vakariene trims.

– Sveika, Klajokle, – pasilabino kiek sumišęs.

– Sveikas, Džeimi, – droviai atsakiau, nes nežinojau, ar jis nesigaili to artumo, kuriam abu neatsispyrėme. Man nederėjo taip elgtis, juk aš buvau jo priešas.

Tačiau jis klestelėjo man prie šono, tarp manęs ir Džebo, sukryžiavo kojas ir padėklą padėjo maždaug per mūsų trijulės vidurį. Pajutau, kad esu žvėriškai išalkusi ir nuo kalbų išdžiūvusi burna. Čiupau dubenį su sriuba ir išmaukiau keliais gurkšniais.

– Turėjau susivokti, kad šiandien virtuvėje tylėjai iš mandagumo. Ateity pasisakyk, jei būsi alkana, Klaja. Aš nemoku skaityti minčių.

Su šiuo teiginiu nesutikau, bet tylėjau, nes pilna burna čiaumojau duoną.

– Klaja? – sukluso Džeimis.

Linktelėjau leisdama suprasti, kad aš nesipriešinu taip vadinama.

– Jai tinka, ar ne? – Džebas atrodė be galo patenkintas savimi – betrūko, kad pradėtų daužytis į krūtinę.

– Tinka, – pritarė Džeimis. – Ar kalbėjotės apie slibinus?

– Aha, – džiugiai patvirtino Džebas, – bet į driežus jie nepanašūs. Jie lyg iš želės, įsivaizduoji? Ir skraido… jei taip galima pasakyti, mat oras labai tirštas, kaip drebučiai. Taigi jie greičiau plaukioja. Spjaudosi rūgštimi – o tai geriau už ugnį, a! Ką pasakysi?

Kol Džebas viską smulkiai išpasakojo berniukui, kimšau nesustodama, suvalgiau daugiau, nei man priklausė, ir išgėriau visą butelį vandens. Kai baigiau, Džebas vėl ėmė kamantinėti.

– Taigi ta rūgštis…

Džeimis tylėjo, klausinėjo tik dėdė. Dabar, kai šalia buvo berniukas, atsakinėdama daug apdairiau rinkau žodžius. Laimei, šį kartą – sunku pasakyti, atsitiktinai ar sąmoningai, – pats Džebas vengė keblių temų, todėl mano atsargumas nebuvo reikalingas.

Šviesa pamažu blėso, netrukus urve pasidarė beveik tamsu. Nors dabar jį apšvietė tik blyški sidabrinė mėnesiena, apsipratus akims galėjau be vargo įžiūrėti šalia sėdinčius vyrą ir berniuką.

Naktis buvo ilga. Džeimis pamažu slinko vis arčiau manęs. Kalbėdama nesąmoningai ėmiau glostyti jam plaukus, kol nepamačiau į savo ranką įsmeigtų Džebo akių.

Apkabinau per pečius.

Dar po kiek laiko Džebas skaniai nusižiovavo ir užkrėtė mus su Džeimiu.

– Puikiai pasakoji, Klaja, – ištarė Džebas, kai visi išsitiesėme.

– Kaip tik tai ir dariau… anksčiau. Aš buvau dėstytoja, San Diego universitete dėsčiau istoriją.

– Tu buvai dėstytoja! – jausmingai sušuko Džebas. – Argi nenuostabu? Mums tai labai praverstų. Megės dukra Šeron moko tris mūsų vaikus, tačiau daugelio dalykų ji neišmano. Geriausiai jai einasi matematika ir panašiai. O istorija…

– Bet aš dėstau tik mūsų istoriją, – nutraukiau jį, kol per daug neįsijautė. – Jums iš manęs būtų mažai naudos. Juk aš nebaigiau jokių mokslų.

– Kad ir jūsų istorija – vis geriau nei nieko. Žmonės privalo žinoti, kokioje Visatoje gyvena, kad joje gyvybės rūšių daugiau, nei įsivaizdavome.

– Bet aš nesu profesionali mokytoja, – spyriojausi. Nejau jis iš tikrųjų mano, kad kas nors norėtų klausytis mano balso, jau nekalbant apie mano istorijas. – Esu garbės profesorė, tai lyg jūsų kviestinė lektorė. Jie pasikvietė mane tik dėl… hm, dėl gandų, kurie gaubia mano vardą.

– Kaip tik to ir rengiausi paklausti, – patenkintas sududeno Džebas. – Apie tavo kaip mokytojos sugebėjimus pakalbėsime vėliau. Sakyk, kodėl jie tave pavadino Klajokle? Esu girdėjęs kvailiausių vardų, kaip antai Sausasis Vanduo, Pirštai Danguje, Krintantis Aukštyn, aišku, neapsieita ir be Pamelų ar Džimų. Atleisk, bet mane smalsumas smaugte smaugia.

Palaukiau, kol baigė, tada tęsiau:

– Priimta, kad siela pabando pagyventi vienoje ar dviejose planetose, vidutiniškai dviejose, paprastai to pakanka, kad rastų mėgstamą vietą. Kai sielų kūnai būna arti mirties, jos toje pačioje planetoje įsikūnija į naują tos pačios rūšies sielonešį. Persikelti į visai kitos rūšies kūną painu ir sudėtinga. Dauguma sielų to nekenčia. Kai kurios sielos niekada neišvyksta iš planetos, kurioje gimė. Pasitaiko, kad viena kita siela sunkiai randa mėgstamą vietą. Tokios paprastai išbando tris planetas. Esu sutikusi sielą, gyvenusią net penkiose, kol pagaliau apsistojo kartu su šikšnosparniais. Man irgi ten patiko, gal labiausiai iš visų. Jei ne tas aklumas…

– O kiek planetų tu aplankei? – prislopintu balsu paklausė Džeimis. Kalbėdama nė nepastebėjau, kaip jo delnas atsidūrė manajame.

– Žemė – devinta mano planeta, – atsakiau švelniai spustelėdama jam pirštus.

– Tai bent! Devinta! – aiktelėjo berniukas.

– Todėl jie ir pakvietė mane dėstyti. Su statistika ar sausais faktais gali supažindinti bet kas, o mano žinios apie kiekvieną iš planetų, kurią mes… – užsikirtau ieškodama tinkamesnio žodžio, bet šį kartą, regis, Džeimis nenuliūdo, – kurioje mes apsigyvenome, – paremtos asmenine patirtimi. Tėra trys planetos, kuriose nesu buvusi, ak, tiesa, keturios. Sielos ką tik atrado naują pasaulį.

Maniau, dabar Džebas puls kamantinėti apie naują planetą ar kitas, apie kurias dar nespėjau išpasakoti, bet jis lyg niekur nieko pašėsi barzdos galiuką.

– Kodėl niekur neapsistojai? – paklausė Džeimis.

– Neradau vietos, kuri būtų patikusi taip, kad likčiau ten visam laikui.

– O Žemė? Kaip manai, ar galėtum čia gyventi?

Jo naivumas kėlė šypseną – lyg dabar turėčiau bent menkiausią galimybę pakeisti sielonešį arba šiame kūne išgyventi dar nors mėnesį.

– Žemė… ji labai įdomi, – sumurmėjau. – Daug sudėtingesnė nei bet kuris kitas pasaulis, kuriame gyvenau. Joje sunku prisitaikyti.

– Sunkiau nei planetoje su lediniu oru ir aštrianagiais žvėrimis? – nepatikėjo jis.

– Tam tikra prasme – taip.

Ar galėjo tas vaikas suprasti, kad Ūkų planetoje pavojus buvo išorinis – daug baisiau, kai tave puola iš vidaus.

„Puola?“ – nusišaipė Melani.

Nusižiovavau.

„Galvojau visai ne apie tave! – atrėžiau jai. – O apie tuos permainingus jausmus, dėl kurių nuolat išsiduodu. Tačiau tam tikra prasme tu mane išties puoli – nuolat grūdi savo atsiminimus.“

„Man tai gera pamoka“, – patikino santūriai. Žinojau, kad dabar jai skaudu jausti mano delne gulinčią Džeimio ranką. Jos širdyje budo keistas jausmas, kurio nesugebėjau įvardyti: kažkas panašaus į pyktį, vos juntamą troškimą ir aiškią neviltį.

„Tai pavydas“, – apšvietė ji mane.

Džebas vėl nusižiovavo.

– Atleisk, bet aš tikras storžievis ir nenuovoka. Tu tikriausiai virsti iš kojų, visą dieną tampiau tave po urvus, o dabar neduodu užmigti pusę nakties. Turėčiau būti svetingesnis. Eime, Džeimi, tegul Klaja nors truputį pasnaudžia.

Tikrai buvau visiškai išsekusi. Man praėjusi diena truko amžinybę, kaip supratau iš Džebo tono, jiems irgi.

– Gerai, dėde Džebai, – Džeimis lengvai pašoko ir ištiesė ranką seniui.

– Dėkui, vaike, – išstenėjo keldamasis. – Ir tau ačiū, – pridūrė žvelgdamas į mane. – Įdomesnio pokalbio nesu turėjęs per pastaruosius… hm, ko gero, per visą gyvenimą. O dabar pailsink balso stygas, Klaja, nes mano smalsumas nepasotinamas. O, štai ir jis! Kaip tik laiku.

Tik dabar išgirdau artėjant žingsnius. Instinktyviai prisispaudžiau prie sienos ir nuslinkau kuo toliau nuo įėjimo, bet pasijutau tik blogiau, nes atsidūriau ryškios mėnesienos rate, matoma kaip ant delno.

Man pasirodė keista, kad tik dabar kažkas susiruošė miegoti, nors nakvynės vietų čia buvo keletas.

– Atleisk, Džebai. Užsikalbėjau su Šeron, paskui primigau, ir, regis, būsiu pavėlavęs.

Negalėjau neatpažinti šio švelnaus, ramaus balso. O varge, mane vėl pradėjo pykinti, o aš ką tik pavalgiau!

– Mums visai neprailgo laikas, Dokai, – tarė Džebas. – Klaja mus linksmino pasakojimais. Gal kada nors ir tau nusišypsos ši laimė – klausysi neatsiklausysi. Tik ne dabar. Vargšelė vos laikosi ant kojų iš nuovargio. Pasimatysime rytoj.

Daktaras pasitiesė kilimėlį ties įėjimu, lygiai kaip Džaredas.

– Nenuleisk nuo jo akių, – liepė Džebas guldydamas šalia kilimėlio šautuvą.

– Klaja, ar gerai jautiesi? – paklausė Džeimis. – Tu visa drebi.

Nepastebėjau, kad tirtu kaip drugio krečiama. Gerklę surakino mėšlungis, neįstengiau išspausti nė žodžio.

– Na, na, – nuramino mane Džebas. – Paprašiau Doko, kad mus pakeistų. Tau nėra ko bijoti. Jis garbingas žmogus.

Daktaras mieguistai nusišypsojo.

– Nepadarysiu tau nieko bloga… Klaja, juk dabar taip tave vadina? Pažadu. Atėjau tik tam, kad pasaugočiau tavo miegą.

Prikandau lūpą, bet drebulys nesiliovė.

Džebas apsidairė ir, matyt, nusprendė, kad viskas gerai.

– Saldžių sapnų, Klaja. Labanakt, Dokai, – palinkėjo pasisukęs eiti.

Bet Džeimis mindžikavo nenuleisdamas nuo manęs susirūpinusių akių.

– Gali pasitikėti Doku, – pakuždom patvirtino.

– Eime, vaike, jau velniškai vėlu!

Ir Džeimis nukurnėjo paskui Džebą.

Jiems dingus nė akimirkai nenuleidau nuo daktaro akių, nes tikėjausi tik vieno – klastos. Bet jis knapsojo pusiausnūda atsirėmęs į sieną ir nė nemanė liesti ginklo. Paskui išsitiesė ant kilimėlio kiek ilgas, tik pėdos ir blauzdos ilsėjosi ant plikos žemės. Gulintis atrodė daug smulkesnis, liesas kaip šiaudas.

– Labos nakties, – sumurmėjo.

Aš, aišku, neatsakiau. Stebėjau, kaip blankioje mėnesienoje kilnojasi jo krūtinė, ir matavau laiką išgąstingais širdies dūžiais. Jo alsavimas rimo ir gilėjo, galiausiai išgirdau, kad daktaras ėmė tyliai knarkti.

Jis galėjo ir apsimesti, bet net jei taip – ką aš įstengčiau padaryti? Tyliai kaip pelė nuslinkau gilyn į olą, kol po savimi pajutau čiužinį. Pažadėjau sau, kad nieko čia neliesiu. Bet kas atsitiks, jei susiriesiu kojūgalyje? Žemė tokia kieta ir gruoblėta.

Lygus daktaro šnarpštimas ramino. Gal kaip tik to jis ir siekė, užtat tamsoje bent jau žinojau, kur jis.

Ką dabar beveiksi, gyvensiu ar mirsiu, reikia pasistengti užmigti. Kaip pasakytų Melani, buvau nusivariusi lyg šuo. Užsimerkiau ir prisiglaudžiau prie čiužinio – nuo tada, kai čia atsiradau, minkštesnio guolio nebuvau turėjusi. Atsipalaidavau ir ėmiau grimzti į…

Staiga išgirdau, kaip kažkas tyliai sučežėjo – olos viduje, visai šalia. Išpūčiau akis ir virš savęs pamačiau tamsuojantį šešėlį. Daktaras ramiai šnopavo prie įėjimo.

23 S K Y R I U S

PRISIPAŽINIMAS

Šešėlis pasirodė milžiniškas ir šiurpiai iškreiptas. Jis palinko virš manęs, toks neproporcingai didelis, uždengė visą skliautą ir sviro vis arčiau veido.

Norėjau rėkti, bet klyksmas įstrigo gerklėje. Tik cyptelėjau kaip viščiukas.

– Ššš, čia aš, – sušnibždėjo Džeimis. Kažkas stambus, apvalus nusirito jam nuo pečių ir minkštai šleptelėjo ant aslos. Vidury kambario mėnesienos užlietas stypsojo trapus, berniukiškai smulkus Džeimio siluetas.

Susiėmusi kaklą springdama įkvėpiau kelis oro gurkšnius.

– Atleisk, – sušnibždėjo sėsdamasis ant čiužinio krašto. – Aš tikras mulkis. Stengiausi nepažadinti daktaro ir visai nepagalvojau, kad išgąsdinsiu tave. Ar jau nusiraminai? – Džeimis patapšnojo man per kulkšnį, nes ji buvo arčiausiai jo.

– Aha, – sušvokščiau vis dar neatgaudama kvapo.

– Dar kartą atsiprašau, – vėl sumurmėjo jis.

– Ką čia veiki, Džeimi? Ar neturėtum dabar miegoti?

– Dėl to ir atėjau. Dėdė Džebas knarkia taip, kad net sienos dreba. Su juo negalėjau ilgiau išbūti nė minutės.

Manęs jo atsakymas neįtikino.

– Argi tu miegi su dėde Džebu?

Džeimis nusižiovavo. Atrišo ir išvyniojo ant grindų numestą didelį kilimėlį.

– Ne, paprastai miegu su Džaredu. Jis neknarkia. Na, tu žinai.

Taip, aš žinojau.

– Tai kodėl neini į Džaredo miegamąjį? Ar vienas bijai? – paklausiau ir puikiai jį supratau. Aš pati nė sekundei nesugebėjau atsikratyti baimės jausmo.

– Bijau? – suniurzgė įsižeidęs. – Nieko aš nebijau. Čia ir yra Džaredo miegamasis. Ir mano.

– Ką? – žioptelėjau iš nuostabos. – Džebas apgyvendino mane Džaredo urve?

Negalėjau tuo patikėti. Džaredas mane užmuš. Ne, pirmiausia jis nudės Džebą, o jau tada mane.

– Nepamiršk, čia ir mano kambarys. Tai aš Džebui pasakiau, kad gali čia apsistoti.

– Džaredas pasius, kai sužinos, – sušnibždėjau.

– Jau sakiau tau, kad čia ir mano ola ir galiu priimti į ją ką noriu! – maištingai atrėžė Džeimis, bet iškart prikando lūpą. – Mes Džaredui nesakysime. Nėra ko jam tai žinoti.

– Nebloga mintis, – linktelėjau.

– Juk tu ne prieš, jei aš čia pernakvosiu. Dėdė Džebas tikrai kriokia taip, kad net ausis užgula.

– Ne, Džeimi, aš ne prieš. Tik, nemanau, kad tau derėtų čia būti.

Jis susiraukė stengdamasis išlikti šaltas, neparodyti, kad jam skaudu tai girdėti.

– Kodėl?

– Nes čia nesaugu. Kai buvau įkalinta anoje oloje, kelias naktis kažkas buvo atėję patikrinti.

Jis išpūtė akis.

– Patikrinti?

– Džaredas turėjo ginklą, taigi jie iškart išsinešdindavo.

– Kas jie?

– Nežinau. Kailas. Bet neabejoju, kad ir kitų buvo, ir jie dabar lindi šiuose urvuose.

Jis linktelėjo.

– Kaip tik todėl ir turėčiau pasilikti. Daktarui gali prireikti pagalbos.

– Džeimi…

– Aš jau ne vaikas, Klaja. Galiu pasirūpinti savimi.

Supratau, kad jei imsiu ginčytis, jis dar labiau užsispirs.

– Gerai, tada tu miegok ant čiužinio, – nusileidau. – O aš ant grindų. Juk tai tavo ola.

– Taip būtų neteisinga. Tu mano viešnia.

Aš tyliai purkštelėjau.

– Na jau ne, guolis tavo.

– Nė nepradėk, – jis išsitiesė ant kilimėlio ir tvirtai sunėrė ant krūtinės rankas.

Dar kartą įsitikinau, kad įkalbinėdama ir ginčydamasi Džeimio nepaveiksiu. Ne bėda, šitai nesunkiai ištaisysiu, kai jis įmigs. Džeimis miegodavo kaip užmuštas. Tada Melani pernešdavo jį kur tik norėdavo.

– Paimk mano pagalvę, – tarė jis ir paplekšnojo per tą, kuri gulėjo ant patalo mano pusėje. – Kam spaudiesi čiužinio gale?

Atsidusau ir nuropojau link galvūgalio.

– Šaunuolė, – pagyrė mane. – Gal gali man pamėtėti Džaredo pagalvę?

Aš lūkuriavau, niekaip nesiryžau paliesti tos kitos pagalvės, todėl jis pašoko, persilenkė per mane ir pats ją pasiėmė. Aš vėl atsidusau.

Kelias minutes pragulėjome tylėdami, klausydamiesi, kaip kitapus angos ramiai šnopuoja daktaras.

– Daktaro šnarpštimas visai netrukdo, ar ne? – sušnibždėjo Džeimis.

– Taip, galėsi ramiai išsimiegoti, – sutikau.

– Pavargai?

– Labai.

– Aa…

Tikėjausi, kad berniukas ką nors pasakys, bet jis tylėjo.

– Ar ko nors norėjai? – pati paklausiau.

Jis ne iš karto atsakė, jaučiau, kad nori paklausti ir kovoja su savimi, todėl kantriai laukiau.

– Jei tavęs kai ko paklausčiau, ar pasakytum tiesą?

Dabar aš delsiau nesiryždama prižadėti.

– Aš nežinau visko pasaulyje, – bandžiau išsisukti.

– Šitai žinosi. Džebas, kai mudu išėjome, man kai ką pasakė. Kad jis taip mano… bet aš nežinau, ar jis teisus.

Melani akimirksniu atgijo.

Džeimis prabilo tyliai tyliai, ne garsiau už mano kvėpavimą.

– Dėdė Džebas mano, kad Melani nemirė. Kad ji gyva tavyje.

„Mano Džeimis“, – atsiduso Melani.

Nė vienam neatsakiau.

– Neįsivaizdavau, kad tai įmanoma. Ar taip gali būti? – jo balsas užlūžo, girdėjau, kad iš paskutiniųjų tramdo raudą. Džeimis jau nebuvo mažas berniukas, kad verktų dėl niekų, o aš šiandien jau antrą kartą sugebėjau jį pravirkdyti. Skausmas sukaustė krūtinę.

– Ar tikrai, Klaja?

„Pasakyk jam. Prašau, pasakyk, kad jį myliu.“

– Kodėl tyli? – dabar Džeimis jau iš tikrųjų verkė, tik stengėsi neišsiduoti.

Nuropojau prie jo, įsispraudžiau į siaurutį tarpą tarp čiužinio ir kilimėlio, apkabinau virpančius berniuko pečius. Priglaudžiau galvą jam prie plaukų ir pajutau kaklu riedant dar šiltas ašaras.

– Klaja, ar Melani tebegyva? Maldauju, atsakyk man.

Veikiausiai jis tebuvo įrankis, Džebo pasiųstas manęs iškamantinėti. Senis pakankamai sumanus ir matė, kaip lengvai Džeimis pralaužia visas mano apsaugas. Dėdulė troško patvirtinti savo teoriją ir tam jam atrodė priimtinos visos priemonės, įskaitant ir berniuką. Ką Džebas darys sužinojęs, kad jo spėjimas teisingas? Ko imsis išgirdęs šią pavojingą tiesą? Nemanau, kad norėtų man pakenkti, bet gal klystu? Žmonės sukti ir klastingi. Sunku numatyti apgaulingas jų užmačias, turint omeny, kad mano rūšis net meluoti nemoka.

Džeimis tirtėjo prisiglaudęs man prie šono.

„Jis kenčia!“ – pravirko Melani veltui daužydamasi į apsauginę mano užtvarą.

Jei šis prisipažinimas pasirodytų didžiulė klaida, negalėčiau kaltinti Melani. Puikiai supratau, kuri iš mudviejų dabar kalba.

– Juk ji pažadėjo grįžti, ar ne? – švelniai sumurmėjau. – Argi Melani kada nors netesėjo pažado?

Džeimis apsivijo mane per liemenį ir tvirtai prisispaudė. Taip išbuvome kelias minutes, paskui jis sukuždėjo:

– Aš myliu tave, Mel.

– Ji taip pat tave myli. Ir be galo laiminga, kad tu čia ir esi saugus.

Jis ilgai tylėjo. Man ant odos išdžiūvo jo ašaros ir virto švelniomis, druskingomis dulkelėmis.

– Ar su visais taip būna? – sušnibždėjo Džeimis po geros valandėlės. O aš maniau, kad seniai užmigo. – Ar visi išgyvena?

– Ne, – liūdnai pripažinau. – Ne. Melani ypatinga.

– Ji stipri ir drąsi.

– Labai.

– Kaip manai… – jis nutilo ir sušnirpštė. – Kaip manai, gal ir tėtis gyvas?

Veltui bandžiau nuryti ašarų gniutulą.

– Ne, Džeimi. Vargu. Bent jau ne taip, kaip Melani.

– Kodėl?

– Nes jis atvedė pas jus ieškotojus. Tiksliau, tai padarė jame tūnanti siela. Tavo tėvas nebūtų taip pasielgęs, jei būtų likęs gyvas. Melani neleido man pamatyti, kur yra jūsų trobelė, labai ilgai nežinojau, kad tu apskritai esi. Ji neparodė man kelio čia, kol nebuvo tikra, kad nepadarysiu tau nieko bloga.

Ar vėl nebūsiu išplepėjusi per daug? Staiga suvokiau, kad negirdžiu daktaro šnarpštimo. Kvaiša, plūdau save.

– Oho! – tarė Džeimis.

Kad daktaras negirdėtų, į ausį sušnibždėjau:

– Taip, ji labai stipri.

Džeimis susiraukė ir sužiuro į tamsų koridorių. Tikriausiai pagalvojo tą patį ką ir aš, nes prigludo man prie ausies ir dar tyliau sukuždėjo:

– Kodėl tu taip elgiesi? Kodėl neišduodi mūsų? Argi ne to sieki?

– Ne. Aš nenoriu jūsų skriausti.

– Kodėl?

– Tavo sesuo ir aš… kartu praleidome daug laiko. Kartu galvodavome apie tave ir… aš… irgi… tave pamilau.

– Ir Džaredą?

Sugriežiau dantimis – nesitikėjau, kad jis taip lengvai susies šiuos dalykus.

– Žinoma, nenoriu, kad ir Džaredui atsitiktų kas nors bloga.

– Jis tavęs nekenčia, – pasakė Džeimis nuoširdžiai sielvartaudamas.

– Taip. Čia visi manęs nekenčia, – atsidusau. – Negaliu dėl to jų kaltinti.

– Tik ne Džebas ir ne aš.

– Tu irgi pradėsi manęs nekęsti, kai geriau viską suprasi.

– Bet kai sielos užkariavo Žemę, tavęs čia nebuvo. Juk tu neužvaldei mano tėčio ar mamos, ar Melani. Tu tada buvai atvirame kosmose, ar ne?

– Taip, bet aš esu, kas esu, Džeimi. Elgiausi taip, kaip privaloma sieloms. Iki Melani turėjau daug sielonešių ir niekas manęs nesustabdė… atiminėjau vieną gyvybę po kitos. Vieną po kitos. Štai koks mano gyvenimas.

– Ar Melani tavęs nekenčia?

Turėjau pamąstyti.

– Dabar ne taip smarkiai kaip anksčiau.

„Ne. Aš nejaučiu tau neapykantos. Daugiau nebe.“

– Ji sako, kad daugiau nejaučia man neapykantos, – sumurmėjau.

– Kaip… kaip ji laikosi?

– Ji laiminga būdama čia. Be galo laiminga, kad gali matyti tave. Jai net nerūpi, kad jie ketina mus nužudyti.

Pajutau, kaip Džeimis įsitempė.

– Jie negali to padaryti! Juk Melani vis dar gyva!

„Tu vėl jį skaudini, – nepatenkinta suniurnėjo Melani. – Nereikėjo jam to sakyti.“

„Kažin, ar bus geriau, jei jis nieko nežinos.“

– Žmonės tuo nepatikės, Džeimi, – atsakiau pakuždomis. – Pagalvos, kad tau meluoju, kad noriu apgauti. Jeigu jiems pasakysi, sustiprinsi jų troškimą mane nužudyti. Nes meluoja tik ieškotojai.

Nuo šio žodžio jį nukrėtė drebulys.

– Bet tu nemeluoji. Aš jaučiu, – tarė po akimirkos.

Tik gūžtelėjau pečiais.

– Neleisiu jiems jos nužudyti.

Jo balse, ne garsesniame už alsavimą, nuskambėjo nuožmus ryžtas. Vien nuo minties, kad jis vis labiau įsipainioja į šią situaciją, kad prisiriša prie manęs, man pasidarė bloga. Pagalvojau apie barbarus, su kuriais berniukas gyvena. Ar jie atsižvelgs į jo amžių, jei Džeimis bandys mane apsaugoti? Abejojau. Ėmiau sukti galvą, kaip jį atkalbėti, – ir taip, kad dar labiau neužsispirtų.

Džeimis prabilo man nespėjus ką nors pasakyti, staiga jis apsiramino, tarsi būtų aiškiai suvokęs atsakymą.

– Džaredas ką nors sugalvos. Jis visada sugalvoja.

– Džaredas tavimi taip pat nepatikės, kaip ir visi kiti. Jis labiausiai iš visų įsius.

– Net jei ir nepatikės, vis tiek apsaugos Melani. Dėl visa ko.

– Pagyvensim – pamatysim, – sumurmėjau. Vėliau rasiu tinkamų žodžių, atkalbėsiu jį taip, kad net pats nesupras.

Džeimis nutyko – mąstė. Galiausiai jo kvėpavimas tapo vienodas, lūpa atvipo. Dar kiek palaukiau, kad būčiau visiškai tikra, jog kietai įmigo, perlipau per jį ir labai atsargiai nuo žemės perkėliau ant čiužinio. Jis buvo daug sunkesnis nei anksčiau, bet šiaip ne taip susitvarkiau. Berniukas neprabudo.

Džaredo pagalvę padėjau į vietą ir išsitiesiau ant kilimėlio.

„Ką gi, – pasakiau sau, – šįkart man pavyko sausai išlipti iš vandens.“ Apie rytojų negalvojau, buvau per daug pavargusi. Po kelių sekundžių jau miegojau.

Kai pabudau, pro plyšius lubose liejosi ryški šviesa. Kažkas netoliese švilpavo.

Švilpavimas liovėsi.

– Pagaliau, – sumurmėjo Džebas, kai mano vokai krustelėjo.

Pasiverčiau ant šono, kad galėčiau jį matyti. Man sujudėjus nuo rankos nuslydo Džeimio plaštaka. Vadinasi, naktį jis vis dėlto bandė prie manęs prisiglausti. Ne prie manęs – savo sesers.

Džebas stovėjo angoje atsirėmęs į akmens sieną, rankas laikė sudėjęs ant krūtinės.

– Labas rytelis, – pasisveikino. – Ar išsimiegojote?

Pasirąžiau. Jaučiausi pailsėjusi, todėl linktelėjau.

– Ak, gal baigsi tuos tylėjimo įžadus! – suruko jis.

– Atsiprašau, – sumurmėjau. – Išsimiegojau puikiai, ačiū.

Išgirdęs mano balsą sukrutėjo ir Džeimis.

– Klaja? – buvo pirmas jo žodis.

Tas kvailas vardas, ištartas mieguisto berniuko, maloniai pakuteno širdį.

– Taip, Džeimi?

Šis suklapsėjo akimis ir nusibraukė nuo kaktos susitaršiusius plaukus.

– O, dėdė Džebas. Sveikas.

– Tai manoji ola tau netinka, a, vaike?

– Tu labai garsiai knarki, – atsakė Džeimis ir nusižiovavo.

– Argi nemokiau tavęs mandagiai elgtis? – užsipuolė jį Džebas. – Nuo kada leidi svečiui, ir dar damai, miegoti ant grindų?

Džeimis šast atsisėdo ir nieko nesuprasdamas apsidairė. Susiraukė.

– Nebark jo Džebai, – įsiterpiau. – Jis primygtinai spyrėsi miegoti ant kilimėlio. Perkėliau ant čiužinio, kai užmigo.

Berniukas purkštelėjo:

– Mel irgi visada taip darydavo.

Aš iškalbingai, perspėdama žvilgtelėjau į jį.

Džebas sukikeno. Pasisukau į dėdę: jo mina vėl buvo tarsi žaidžiančio katę ir pelę, lygiai tokia pati, kokią mačiau vakar. Tarsi mintų dar vieną mįslę. Jis priėjo prie čiužinio ir paspyrė jo kraštą.

– Pramiegojai rytinę pamoką, vaike. Šeron tai nepatinka. Mikliai kelkis ir drožk tenai.

– Šeron nuolat kas nors nepatinka, – burbtelėjo Džeimis, bet vikriai pašoko.

– Viena koja šen, kita ten, berneli.

Džeimis dar kartą pažvelgė į mane, tada apsisuko ir dingo koridoriuje.

– Tai va, – prabilo Džebas, vos likome vieni, – manau, kad tas kvailas žaidimas auklėmis per ilgai užsitęsė. Aš užsiėmęs žmogus. Visi mes čia užsiėmę – pernelyg užsiėmę, kad dykinėtume vaidindami sargybinius. Todėl šiandien eisi su manimi, kur reikės, kol nudirbsime visus darbus.

Išsižiojau.

Jis kuo rimčiausiai žiūrėjo į mane.

– Nespoksok taip – juk ne į kartuves vedu, – suniurzgė. – Nieko tau neatsitiks, – ir meiliai patapšnojo ginklą. – Reikia dirbti, brangioji. Mano namai – ne vaikų darželis.

Jis buvo teisus. Triskart greitai giliai įkvėpiau, kad apsiraminčiau. Kraujas mušė į galvą, garsiai ūžė ausyse, todėl kai Džebas vėl prabilo, vos jį išgirdau.

– Eime, Klaja. Diena ne amžina.

Jis apsisuko ir išstybrino iš olos.

Akimirką mindžikavau vietoje, paskui kuo greičiau išsvirduliavau pavymui. Jis nejuokavo – kai išlindau į koridorių, jau buvo bedingstąs už pirmo kampo. Nubėgau paskui išsigandusi, kad galiu ką nors susitikti, juk koridorius gyvenamas. Džebą pavijau dar nepasiekus didžiojo tunelių išsišakojimo. Prisiartinau ir derindamasi prie jo sulėtinau žingsnį. Dėdė net nežvilgtelėjo į mane.

– Laikas apsėti sklypą šiaurės rytuose. Pirmiausia įdirbsime dirvą. Tikiuosi, nebijai susipurvinti rankų. O tada bus galima pagalvoti ir apie maudynes. Tau neprošal nusiprausti, – ir reikšmingai patraukęs nosimi nusikvatojo.

Pajutau, kad užkaito sprandas, bet pašaipą nuleidau negirdom.

– Aš nebijau susipurvinti rankų, – sumurmėjau. Kiek prisiminiau, šiaurrytinis laukas buvo gana atokiai. Tikėjausi, kad ten būsime vieni.

Išnirus į didįjį urvą, kelyje vienas po kito ėmė painiotis žmonės. Visi svaidėsi įniršio kupinais žvilgsniais – kaip visada. Po truputį urvo gyventojus pradėjau įsiminti: pirmiausia pamačiau vidutinio amžiaus moterį, žilus plaukus susipynusią į kasą, – vakar ji triūsė kartu su laistytojais. Šalia stovėjo žemaūgis, raudonskruostis vyras išretėjusiais smėlio spalvos plaukais ir storu pilvu. Paskui išvydau dailaus stoto moterį karameline oda – tą pačią, kuri rišosi bato raištelį, kai lankiausi čia aną kartą. Netoliese sukiojosi dar viena tamsiaodė moteris storomis lūpomis ir mieguistomis akimis – ją anąsyk mačiau virtuvėje, prie jos glaustėsi du juodaplaukiai vaikai. Gal ji jų motina? Praėjome pro Megę: ji piktai sušnairavo į Džebą ir demonstratyviai nusisuko nuo manęs. Paskui prasilenkėme su išblyškusiu, ligotos išvaizdos vyru žilais plaukais – jo anksčiau nebuvau mačiusi, tuo neabejojau. Galiausiai susitikome Janą.

– Sveikas, Džebai! – linksmai šūktelėjo jis. – Kur trauki?

– Einame ruošti dirvos rytiniame lauke, – burbtelėjo Džebas.

– Gal reikia pagalbos?

– Kad moki prie stalo, mokėk ir prie darbo, – sumurmėjo dėdulė.

Janas tai suprato kaip sutikimą ir nužirgliojo iš paskos mindamas man ant kulnų. Jaučiau į nugarą įbestą jo žvilgsnį, todėl visas kūnas pašiurpo it žąsies oda.

Prasilenkėme su jaunuoliu, pagal metus nedaug vyresniu už Džeimį, virš juodos kaktos styrojo tamsūs plaukai, primenantys vielinį šepetį.

– Labas, Vesai, – pasisveikino Janas.

Vesas tylėdamas nulydėjo mus akimis. Janą jo išraiška nuoširdžiai prajuokino.

Paskui praėjome pro daktarą.

– Sveikas, Dokai, – tarė Janas.

– Janai, – linktelėjo daktaras. Rankose laikė didžiulį tešlos gniutulą, marškiniai buvo nubarstyti tamsiais, rupiais miltais. – Labas rytas, Džebai. Sveika, Klaja.

– Labas rytas ir tau, – atsakė Džebas.

Aš bugščiai linktelėjau.

– Iki, – burbtelėjo Dokas ir nuskubėjo tolyn su savo nešuliu.

– Klaja? – sukluso Janas.

– Aš sugalvojau, – paaiškino jam Džebas. – Jai tinka, ar ne?

– Mm, įdomu, – numykė Janas.

Galiausiai atsidūrėme šiaurrytiniame lauke. Mano viltys žlugo.

Sklype buvo daugiau žmonių, nei sutikome eidami – penkios moterys ir devyni vyrai. Visi liovėsi dirbę ir ėmė svilinti mane nuožmiais žvilgsniais.

– Nekreipk į juos dėmesio, – burbtelėjo Džebas ir patraukė link artimiausios sienos, kur kėksojo netvarkingai į krūvą suversti įrankiai. Paėmė kauptuką ir du kastuvus. Ant peties vis dar kabaldavo šautuvas.

Jam nutolus pasijutau visiškai nesaugi ir pažeidžiama. Janas nesitraukė nė per žingsnį, nugara jaučiau jo kvėpavimą. Kiti vis dar stoviniavo laidydami mano pusėn tūžmingus žvilgsnius, spaudė įrankius, bet nieko nedirbo. Man iš galvos nėjo mintis, kad kapliai ir kauptukai, be vargo plėšantys žemę, lygiai taip pat lengvai gali įsmigti ir į kūną. Atidžiau nužvelgus jų veidus pasidarė aišku, kad tokia mintis į galvą šovė ne man vienai.

Grįžo Džebas ir padavė man kastuvą. Suėmiau lygią, daugybės rankų nugludintą medinę rankeną. Jaučiau įrankio svorį. Aplink matydama tiek krauju pasruvusių akių negalėjau apie jį negalvoti kaip apie ginklą, nors ir kokia atgrasi man buvo ši mintis. Abejojau, ar galėčiau pakelti jį prieš žmogų net norėdama smūgį atremti.

Janas gavo kauptuką. Aštrus, žemėtas metalas jo rankose man atrodė kaip mirtinas ginklas. Sutelkiau visą valią, kad nepulčiau bėgti.

– Pradėkime nuo toliausio kampo.

Džebui užteko išminties mane nusivesti į tą urvo dalį, kur triūsė mažiausiai žmonių. Stojome prie darbo: priekyje žengė Janas ir kapojo sukepusią žemę, aš ją verčiau, o Džebas iš paskos tol trupino grumstus kastuvo briauna, kol liko puri dirva.

Veidrodžių šviesa negailestingai kepino. Po kelių sekundžių Janas nusiplėšė marškinius, jo nugara ritosi stambūs prakaito lašai. Užpakaly sunkiai šnopavo Džebas. Supratau, kad man jie tyčia paliko lengviausią darbą. O aš norėjau sunkaus, paties sunkiausio, kad iš nuovargio aptemtų akys ir nematyčiau priešiškų akių. Kiekvienas žmonių krustelėjimas vertė mane krūpčioti ir gūžtis.

Janui negalėjau padėti: neturėjau tokių raumeningų rankų, kad įveikčiau kietą žemę, todėl nusprendžiau bent Džebui palengvinti dalią ir ėmiau grumstus trupinti į smulkesnius gabalėlius. Dabar akys buvo užimtos ir nuvargau tiek, kad iš galvos išdulkėjo visos pašalinės mintys.

Kelis kartus Janas atnešė mums vandens. Čia buvo viena moteris, nedidukė, šviesiaplaukė, regis, vakar ją irgi mačiau virtuvėje. Jai reikėjo visus aprūpinti vandeniu, tačiau mus ji piktybiškai apeidavo. Todėl mūsų vandennešiu tapo Janas. Jis atitempdavo tiek, kad užtekdavo visiems trims. Šio vyro nuomonė apie mane visiškai pasikeitė, todėl man tai kėlė nerimą. Ar jis nebetrokšta mano mirties? O gal paprasčiausiai laukia geresnės progos? Vanduo čia visuomet buvo keisto skonio: sudvisęs ir atsidavė siera, šiandien jis man pasirodė ypač įtartinas. Stengiausi įtikinti save, kad tai viso labo paranoja.

Plušėjau iš peties, kad tik akys nelakstytų į šalis ir galva išliktų tuščia, todėl nė nepastebėjau, kai baigėme paskutinę eilę. Lioviausi tik tada, kai priekyje sustojo Janas. Jis išsitiesė, abiem rankomis virš galvos iškėlė kauptuką ir pabraškino sąnarius. Atšlijau nuo iškelto kauptuko, bet Janas to nepastebėjo. Kiti irgi baigė savo darbus. Apsižvalgiau: visas laukas įdirbtas, juodavo šviežiai supurenta žemė.

– Puikiai padirbėta, – skardžiai, kad visi girdėtų, pagyrė Džebas. – Rytoj mes lauką apsėsime ir palaistysime.

Po akimirkos tyliai šnekučiuodami ir barškindami įrankiais žmonės palengva patraukė prie galinės sienos ir ten bet kaip metė juos į krūvą. Vieni kalbėjo nerūpestingai, kiti įsitempę – dėl manęs. Janas ištiesė ranką prie mano kastuvo ir aš nesipriešindama jį atidaviau. Ir taip prasta mano nuotaika tapo dar prastesnė. Be jokios abejonės, kalbėdamas apie rytojų ir sakydamas „mes“ Džebas omenyje turėjo ir mane. Rytojus nebus lengvesnis.

Gailiai pažvelgiau į Džebą, o jis atsakydamas tik nusišiepė. Atrodė neapsakomai patenkintas savimi. Spėjau, kad nujaučia, apie ką galvoju, matė, kokia aš sutrikusi, – ir tai kažkodėl jį džiugino.

Netrukus mano kvaištelėjęs draugas netikėtai mirktelėjo. Ir vėl pagalvojau, kad tai geriausia, ko galiu tikėtis iš draugystės su žmogumi.

– Iki rytojaus, Klaja, – šūktelėjo Janas per visą urvą ir sukrizeno sau po nosimi.

Visi išlupo į mane akis.

24 S K Y R I U S

ĮTAMPA SLŪGSTA

Džebas buvo teisus sakydamas, kad man neprošal nusiprausti. Aš dvokiau.

Jau nesuskaičiavau, kiek dienų praleidau urvuose – savaitę? daugiau? ilgiau nei dvi? Ir visą tą laiką neišsinėriau iš drabužių, kuriuos vilkėjau per savo pragaištingą kelionę dykuma. Medvilniniai marškinėliai buvo prisigėrę tiek druskos ir taip apskretę purvu, kad susiraukšlėjo ir styrojo standžiomis klostėmis tarsi armonika. Kažkada gelsvi dabar nuo dulkių pasidarė purvinai raudoni kaip urvo gruntas. Trumpuose plaukuose šiugždėjo smėlis, jie sulipo kuokštais ir stirksojo į visas puses, ant viršugalvio buvo susišiaušęs pempės kuodas. Nors jau seniai nemačiau savo veido, bet įsivaizdavau, kad jis irgi purvinai raudonas nuo dulkių ir dėl gyjančių mėlynių.

Trūks plyš turėjau išsimaudyti ir persirengti, antraip prausimasis nueitų šuniui ant uodegos. Džebas pasiūlė ką nors paimti iš Džeimio drabužių, kol manieji džius, bet nenorėjau ištampyti tų kelių, kuriuos jis turėjo. Laimei, seniui užteko proto nepasiūlyti pasirausti Džaredo daiktuose. Galop išsirinkau senus, bet švarius flanelinius Džebo marškinius nukirptomis rankovėmis ir išblukusias, skylėtas treningo kelnes. Jos, matyt, neturėjo šeimininko, nes jau keli mėnesiai nė vienas žmogus jų nepasigedo. Per vieną ranką persimetusi palaikes drapanas, kitoje laikydama bjauriai dvokiančių gurinių gumulą – Džebas tvirtino, kad tai naminis kaktusų muilas, – tipenau paskui jį į dviejų upių urvą.

Ir vėl nebuvome vieni, todėl baisiausiai nusivyliau. Trys vyrai ir žilakasė moteris stovėjo prie mažesnio upelio ir pylėsi į kibirus vandens. Iš maudynių urvo sklido garsus teškenimas ir juokas.

– Palauksime savo eilės, – pasakė Džebas.

Dėdė atsirėmė į sieną. Aš sustingau šalia ir žiūrėjau į tamsią, karštą upę, burbuliuojančią po koryta uoliena. Kad ir nesidairiau, visą laiką jaučiau įsmeigtas keturias poras priešiškų akių.

Po valandėlės iš maudyklės išniro trys moterys šlapiais, ant marškinėlių išsidraikiusiais plaukais: daili mulatė karameline oda, jauna blondinė – ją mačiau pirmą kartą, ir Melani pusseserė Šeron. Vos mus išvydus nuoširdus juokas liovėsi.

– Sveikos, gražuolės, – pasilabino Džebas prisidėdamas prie kaktos ranką tarsi ketindamas kilstelėti nematomą skrybėlę.

– Džebai, – sausai burbtelėjo mulatė.

Šeron ir ta kita mergina nieko nesakė.

– Na, Klaja, – kreipėsi Džebas, kai moterys nutolo, – maudyklė tavo.

Niūriai dėbtelėjusi atsargiai nustypinau į juodą urvą.

Pabandžiau prisiminti, kur ir kas čia yra: buvau tikra, kad stoviu per kelias pėdas nuo duburio krašto. Nusiaviau batus, kad galėčiau pirštų galiukais pajusti vandenį.

Kaip čia tamsu! Akyse vėl iškilo rašalo juodumo sietuva: pagalvojusi apie tai, kas gali tūnoti nepermatomame vandenyje, ėmiau nevaldomai drebėti. Reikia susiimti: juo daugiau delsiu, tuo ilgiau turėsiu čia prabūti. Taigi švarius drabužius pasidėjau šalia batų ir pamažiukais slinkau į priekį, kol užčiuopiau duburio kraštą. Nešiausi ir dvokiantį muilą.

Palyginti su anuo prigaravusiu urvu, vanduo buvo gana vėsus. Pajutau didžiulį malonumą. Baimė neapleido nė akimirkai, tačiau vienumoje bent kiek atsipalaidavau ir galėjau mėgautis pojūčiais. Kaip seniai nejaučiau vėsos. Iki juostos įbridau nenusivilkusi purvinų drabužių. Aptekėdama duburį srovė maloniai glaustėsi apie kulkšnis. Gerai, kad čia ne stovinčio vandens telkinys: tiek purvo, kiek buvo ant manęs, iš karto būtų jį užteršę.

Pritūpiau, kad panirtų pečiai, ir kruopščiai šiurkščiu muilu išmuilinau kiekvieną drabužių lopinėlį – nusprendžiau, jog taip geriausiai juos išskalbsiu. Muilui patekus ant odos jaučiau silpną dilgčiojimą.

Muiluotus drabužius nusivilkau ir panardinusi į vandenį ėmiau energingai trinti ir grandyti. Galiausiai rūpestingai išskalavau – kartą, kitą, trečią, kad neliktų nė pėdsako prakaito ir ašarų, stipriai išgręžiau ir ištiesiau ant uolos šalia tos vietos, kur spėjau esant batus.

Muilas skaudžiai degino nuogą odą, bet kantriai kenčiau – ko nepadarysi dėl švaros. Peršėjo visą kūną, o galva ir veidas degė tarsi nuplikyti. Supratau, kad taip dilgčioja sumuštos vietos, vadinasi, žaizdos dar neužsitraukusios. Pagaliau padėjau tą bjaurų rūgštinį muilą ant duburio krašto ir palaimingai atsidususi panėriau į vėsų vandenį – kartą, kitą, trečią, kaip dariau skalaudama drabužius.

Kai galiausiai varvanti išlipau ant kranto, jaučiausi tarsi iš naujo gimusi. Vanduo teikė neapsakomą malonumą, buvo gera liesti švarią, nors ir dilgčiojančią odą. Kad ir nenorom, vis dėlto palikau gaivią vėsą – užteks maudytis: mane tebebaugino neperžvelgiama tamsa ir tai, kas gali joje slėptis. Ilgokai grabaliojau uolą, kol radau sausus drabužius, paskubomis juos užsitempiau, tada į batus sugrūdau nuo vandens susiraukšlėjusias pėdas. Viena ranka suglobiau šlapius drabužius, kitos dviem pirštais atsargiai suėmiau likusį muilo gniutulą.

Man pasirodžius pro Džebo akis nepraslydo tai, kad atsargiai nešu muilą, ir jis suokalbiškai sukrizeno.

– Degina bjaurybė? Vis bandome jį kaip nors pagerinti, – dėdė įtraukė ranką į marškinių rankovę ir paėmė iš manęs tą gniutulą.

Nieko neatsakiau, nes buvome ne vieni: išsirikiavę Džebui už nugaros kantriai laukė penki žmonės, kartu dirbę žemę.

Pirmasis eilėje stovėjo Janas.

– Daug geriau atrodai, – mestelėjo, tik iš jo tono negalėjau suprasti, ar tai jį stebina, ar erzina.

Ilgais, blyškiais pirštais Janas siekė mano kaklo. Suvirpėjau ir atšokau, jo ranka pusiaukelėje nusviro.

– Apgailestauju dėl to, – sumurmėjo.

Dėl ko? Ar kad mane išgąsdino, ar dėl ant kaklo paliktų pirštų žymių. Tik jau ne dėl to, kad bandė mane nužudyti: neabejojau, jog jis vis dar trokšta mano mirties. Neketinau aiškintis, ką jis turėjo omeny. Patraukiau iš ten ir Džebas nusekė iš paskos.

– Manding, ne taip blogai šiandien viskas buvo, – tarė Džebas mums žingsniuojant tamsiu koridoriumi.

– Sutinku, – tyliai atsakiau. Galų gale manęs bent jau nenužudė. O tai šioks toks laimėjimas.

– Rytoj bus dar smagiau, – pažadėjo jis. – Labai mėgstu sėti. Man panašu į stebuklą, kad iš pirmo žvilgsnio negyvos sėklos netrukus kelia gyvybę. Jaučiuosi taip, tarsi aš, sukriošęs senis, dar turėčiau pakankamai parako! Tegul jo užtenka tik laukui patręšti! – ir nusijuokė iš savo sąmojo.

Kai priėjome didįjį urvą su daržu, Džebas suėmė mane už alkūnės ir nuvairavo ne į vakarus, o į rytus.

– Tik nesakyk, kad visą dieną mosavusi kastuvu neišalkai! – tarė jis. – Žinok, į mano pareigas neįeina nešioti tau maistą. Taigi nuo šiol valgysi kartu su visais.

Nepakeldama akių nuo grindų skausmingai susiraukiau, bet leidausi nuvedama į virtuvę.

Laimei, maistas buvo kaip ir visada, nes jei per stebuklą ant stalo būtų atsiradęs nugarinės žlėgtainis ar pakelis „Cheetos“, vis tiek nebūčiau pajutusi jų skonio. Bijojau net krustelėti, kramčiau ir rijau tyliai kaip pelė, kad nė menkiausiu garsu nesudrumsčiau tos mirtinos tylos, kuri stojo vos man pasirodžius. Žmonių virtuvėje nebuvo daug – vos dešimt sėdėjo ar stovėjo atsišlieję į stalus ir valgė sriubą užsikąsdami kieta duona. Kaip jau sakiau, man įžengus nerūpestingas klegesys nutrūko. Kažin, kiek dar laiko taip bus?

Ogi tiksliai keturias dienas.

Lygiai tiek laiko man prireikė suprasti, kodėl Džebas taip elgiasi, kodėl staiga malonus šeimininkas virto piktu diktatoriumi.

Kitą dieną padėjau apsėti ir laistyti tą patį lauką. Šiandien čia triūsė kiti žmonės nei anąkart. Supratau, kad urvo gyventojai pasikeisdami dirba įvairius darbus. Šįkart su mumis buvo Megė ir moteris karameline oda. Jos vardo vis dar nežinojau.

Beveik visą laiką žmonės plušėjo tylėdami: apsisprendę nekalbėti jie išreiškė priešiškumą man.

Janas irgi dirbo kartu, nors ir nebuvo jo eilė, todėl tai jau pradėjo mane erzinti.

Valgyti vėl ėjau į virtuvę. Šįkart čia radau Džeimį. Jis ir išgelbėjo visus nuo slogios tylos. Buvo pernelyg jautrus ir supratingas, kad nepastebėtų įtampos, bet tyčia nekreipė dėmesio ir apsimetė, jog virtuvėje esame tik mes trys – jis, Džebas ir aš. Džeimis tarškėjo nesusičiaupdamas: kad per Šeron pamoką plepėjo ir nesiklausė, taip užsitraukė mokytojos pyktį, beje, šią dalį papasakojo aiškiai riesdamas nosį, ir pasiskundė, jog kaip bausmę gavo papildomų namų darbų. Džebas jį subarė, bet tik dėl akių. Abu labai stengėsi, kad nesijausčiau nejaukiai, tik aš nieko negalėjau sau padaryti. Kai berniukas pradėjo klausinėti, kaip praėjo mano diena, vien spoksojau į savo lėkštę ir sau po nosimi niurnėjau „taip“ arba „ne“. Džeimį tokie mano atsakymai akivaizdžiai nuliūdino, todėl netrukus liovėsi mane kalbinęs.

Naktį buvo dar smagiau: jis nedavė man užsičiaupti, kol galiausiai pradėjau maldauti, kad leistų nors kiek sudėti bluostą. Džeimis užsispyrė miegoti tik savo oloje, užėmė Džaredo pusę ir išreikalavo, kad aš likčiau jo vietoje. Taip juodu miegodavo, kol Melani buvo gyva, ir dabar ji tam neprieštaravo.

Džebas irgi sutiko.

– Nereikės kasnakt vargti ieškant sargo. Laikyk ginklą prie savęs ir nepamiršk, kad jį turi, vaike, – perspėjo Džeimį.

Aš vėl puoliau prieštarauti, bet ir senis, ir berniukas atsisakė manęs klausyti. Taigi nuo šiol Džeimis miegojo pasidėjęs ginklą prie šono, tik ne iš mano pusės, o aš dėl to šautuvo neradau sau vietos ir kasnakt sapnavau košmarus.

Trečią dieną buvau nusiųsta dirbti į virtuvę. Džebas pamokė užmaišyti rupią duonos tešlą, kaip iš jos padaryti pailgus kepalėlius, kiek laukti, kad pakiltų, ir galiausiai įkurti ugnį didžiulėje akmeninėje krosnyje. Ugnį kurdavo tik gerai sutemus, kad lauke nesimatytų dūmų.

Dienai įpusėjus Džebas susiruošė išeiti.

– Turiu atnešti daugiau miltų, – pasakė žaisdamas šautuvo diržu.

Trys tylios moterys, šalia minkančios duoną, nepakėlė akių. Buvau iki alkūnių aplipusi tešla, tad ėmiau skubiai grandytis ją nuo rankų, nes ketinau eiti su dėde.

Džebas išsiviepė, dirstelėjo į užsiėmusias moteris, tada į mane ir papurtė galvą. Apsisuko ir man nespėjus atsitokėti nėrė iš virtuvės – tiek jį temačiau.

Sustingau iš baimės, nedrįsau net kvėpuoti. Pastėrusiomis akimis spoksojau į moteris: jauną blondinę iš maudyklės, žilakasę ir motiną apsunkusiais vokais. Laukiau, kol jos susipras. Štai puiki proga mane nužudyti! Nėra nei Džebo, nei ginklo, mano rankas supančiojusi tąsi tešla – jokių kliūčių.

Bet moterys dirbo kaip dirbusios: minkė tešlą ir darė kepalus, regis, nesuvokdamos šios akivaizdžios tiesos. Dar kiek pastovėjau užgniaužusi kvapą ir vėl ėmiausi tešlos. Jei stovėsiu tirtindama kojas, jos greičiau susiprotės nei tuomet, kai dirbsiu lyg niekur nieko.

Džebas dingo visai amžinybei. Gal jis norėjo pasakyti, kad turi primalti daugiau miltų. Tada būtų aišku, kodėl dingo kaip į vandenį.

– Užtrukai, – grįžusiam burbtelėjo žilakasė, vadinasi, man nepasirodė.

Džebas dunkstelėjo ant žemės maišą.

– Pakilok, kiek jis sveria! Pažiūrėčiau, kaip pati atitemptum tokią sunkenybę, Trude.

– Neabejoju, kad iš taip toli nešdamas keliskart sustojai pailsėti, – purkštelėjo ši.

– Tai jau tikrai, – išsiviepė Džebas.

Mano širdis, kuri visą laiką, kol nebuvo dėdės, plazdėjo kaip paukštelis, po truputį rimo.

Kitą dieną grandėme veidrodžius urve, kuriame augo kukurūzai. Džebas paaiškino, kad valyti reikia nuolat, antraip nuo drėgmės ir dulkių jie visiškai apsitrauktų ir augalams neužtektų šviesos. Kartu vėl triūsė Janas: jis ropštėsi išklerusiomis medinėmis kopėčiomis, o mes su Džebu prilaikėme jas iš apačios. Užduotis nebuvo iš lengvųjų, turint omeny Jano svorį ir tai, kad nuo menkiausio krustelėjimo savadarbės kopėčios gailiai girgždėjo ir svyravo į šalis. Dienai baigiantis mano rankos drebėjo iš nuovargio, ištampytus raumenis suko ir gėlė.

Tik kai baigėme ir patraukėme į virtuvę, pamačiau, kad Džebui ant peties nėra šautuvo.

Garsiai aiktelėjau, iškart pakirto kojas kaip išgąsdintam kumeliukui. Susverdėjau ir sustojau.

– Kas tau, Klaja? – apsimestinai nekaltai paklausė Džebas.

Būčiau pasakiusi, jei jam už nugaros nebūtų stovėjęs Janas iš nuostabos išpūtęs ryškiai mėlynų akių.

Todėl tik priekaištingai, nepatikliai dėbtelėjau į Džebą ir lėtai nužingsniavau į priekį laikydamasi kuo arčiau senio. Eidama purčiau galvą, nes negalėjau tuo patikėti. Dėdulė sukikeno.

– Kas jai pasidarė? – paklausė Janas, tarsi manęs čia nė nebūtų ar būčiau kurčia.

– Neturiu supratimo, – patikino Džebas. Melavo, kaip tik žmonės sugeba, – nė nemirktelėdamas.

Melavo puikiai, nieko nepasakysi. Aš pradėjau svarstyti: ar tai, kad šiandien jis kažkur „pametė“ ginklą, kad vakar paliko mane vieną su moterimis, ir tos atkaklios pastangos suvesti su žmonėmis nėra būdas pastūmėti mane į mirtį pačiam nesusitepant rankų? O ta draugystė, kuria jis mane beveik įtikino? Dar vienas melas?

Šiandien vėl valgiau virtuvėje – jau ketvirtą dieną.

Džebas, Janas ir aš įžengėme į ilgą, prikaitusią patalpą, kurioje jau sėdėjo daug žmonių ir šnekučiavosi apie praėjusios dienos įvykius. Ir nieko neįvyko.

Niekas nepasikeitė.

Jokios staigiai stojusios tylos. Jokių dygių žvilgsnių. Atrodė, kad jie mūsų apskritai nepastebi.

Džebas nusivedė mane prie tuščio stalo ir nuėjo mums trims paimti duonos. Janas prisėdo šalia, nusisuko į merginą sau iš kito šono ir nerūpestingai ją užkalbino. Tai buvo ta jauna blondinė. Janas pavadino ją Peidže.

– Kaip sekasi? Be Endžio tikriausiai liūdna? – paklausė jos.

– Viskas būtų gerai, jei taip nesijaudinčiau, – atsakė ji ir prikando lūpą.

– Nusiramink, jis greitai grįš, – patikino Janas. – Džaredas visuomet parveda visus namo. Jis tai sugeba. Nuo tada, kai čia pasirodė, nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo, jokių nesėkmių. Endžiui viskas bus gerai.

Išgirdus Džaredo vardą mano akys sublizgo. Melani, šiomis dienomis nuolat apsnūdusi, irgi prabudo. Deja, daugiau Janas apie jį neužsiminė. Paplekšnojo Peidžei per petį ir atsisuko paimti iš Džebo duonos.

Šis klestelėjo šalia manęs ir aiškiai patenkintas apžvelgė virtuvę. Apsidairiau ir aš bandydama suprasti, kas jį taip džiugina. Viskas kaip visada, tarsi manęs čia nė būti nebūtų. Jiems paprasčiausiai atsibodo kreipti į mane dėmesį.

– Viskas po truputį rimsta, – šnipštelėjo Janas Džebui.

– Žinojau, kad taip bus. Mes visi čia gana supratingi.

Susiraukiau.

– Kol kas, – nusijuokė Janas, – kol negrįžo mano brolis.

– Kas tiesa, tas tiesa, – palingavo Džebas.

Man buvo įdomu išgirsti, kad Janas save priskiria prie supratingųjų. Ar jis matė, kad Džebas neturi ginklo? Knietėjo paklausti, bet nenorėjau rizikuoti ir į tai atkreipti jo dėmesį: gal kartais vis dėlto nepastebėjo.

Pietūs kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė. Mano pasirodymas niekam nebebuvo įvykis.

Pavalgius Džebas užsiminė, kad nusipelniau poilsio, ir vėl vaidindamas džentelmeną palydėjo iki pat miegamojo durų.

– Saldžių sapnų, Klaja, – palinkėjo kilstelėdamas įsivaizduojamą skrybėlę.

Giliai įkvėpiau, kad įgaučiau drąsos.

– Džebai, palauk.

– Taip?

– Džebai… – delsiau ieškodama žodžių, kad jo neįžeisčiau. – Aš… Suprantu, gal elgiausi kvailai, bet maniau, kad esame draugai.

Įdėmiai žvelgiau jam į veidą ieškodama bent menkiausių užuominų, išduosiančių, kad ketina sumeluoti. Jo žvilgsnis buvo mielas ir nekaltas, bet iš kur man žinoti, kokios gali būti melagių akys?

– Žinoma, kad esame, Klaja.

– Tai kodėl elgiesi taip, tarsi norėtum mano mirties?

Iš nuostabos jis suraukė tankius antakius.

– Kodėl taip nusprendei, mieloji?

Išvardijau įrodymus:

– Šiandien nepasiėmei ginklo. O vakar palikai mane virtuvėje vieną su tomis moterimis.

Dėdulė išsiviepė.

– Maniau, kad nekenti to šautuvo.

Laukiau, kol jis pasiaiškins.

– Klaja, jei trokščiau tavo mirties, jau pirmą dieną būtum buvusi negyva.

– Žinau, – sumurmėjau ir sutrikau pati nesuprasdama kodėl. – Atleisk, viskas taip painu.

Džebas nusikvatojo.

– Patikėk, tikrai nenoriu, kad mirtum! Tai ir yra visa esmė, vaike. Tik siekiau, kad žmonės, kuo dažniau tave matydami, priprastų ir ilgainiui liautųsi apie tai galvoję. Kaip su ta varle verdančiame puode.

Suraukiau kaktą: dar viena mįslė?

Džebas paaiškino:

– Varlė, jeigu ją įmestum į verdantį vandenį, akimirksniu iššoktų. Bet jei įdėtum į drungną vandenį ir pamažu kaitintum, varlė nesuprastų, kas vyksta, paskui jau būtų per vėlu – ji paprasčiausiai išvirtų. Šios istorijos pamokymas toks: reakcija į staigius pokyčius yra visai kitokia nei į pamažu vykstančius reiškinius.

Minutę apie tai mąsčiau. Prisiminiau, kad šiandien per pietus žmonės nekreipė į mane dėmesio. Džebas pripratino juos prie manęs. Tai suvokusi vėl atgavau viltį. Nors mano padėtyje paika ko nors tikėtis, ne veltui sakoma, kad viltis – kvailių motina: ji iš naujo pripildė mano esybę nuspalvindama ateitį džiugesnėmis spalvomis.

– Džebai?

– Taip?

– Aš varlė ar vanduo?

Jis nusijuokė.

– Šitai paliksiu spręsti tau pačiai. Tau, kaip sielai, bus naudinga pasiknaisioti savyje, – jis vėl nusikvatojo, šį kartą daug garsiau, ir pasisuko eiti. – Aš rimtai.

– Palauk! Dar kai ko noriu paklausti.

– Žinoma. Būtų kiauliška neatsakyti, kai tiek laiko pats kankinau tave klausimais.

– Kodėl esi mano draugas, Džebai?

Jis prikando lūpą – svarstė, ką atsakyti.

– Matai, esu smalsus žmogus, – pradėjo, o aš pritardama linktelėjau. – Per pastaruosius metus iki valios prisižiūrėjau sielų, bet nė karto nėra tekę su jomis kalbėtis. Kuo toliau, tuo daugiau man kildavo klausimų, ir jie vis kaupėsi, kaupėsi… Be to, visuomet maniau, kad jei žmogus nori, puikiausiai gali sutarti su bet kuo. Mėgstu patikrinti, ar mano teorijos nėra vien teorijos. Ir štai atsirandi tu, viena iš mieliausių merginų, kokias esu sutikęs. Įsivaizduok, kaip velniškai įdomu susidraugauti su siela. Man pasisekė ir aš nepaprastai tuo didžiuojuosi, negana to – jaučiuosi išskirtinis.

Jis mirktelėjo, žemai nusilenkė ir išėjo.

Vien dėl to, kad dabar sužinojau Džebo planus, nepasidarė lengviau.

Daugiau dėdė niekada ir niekur nesinešiojo šautuvo. Neturėjau supratimo, kur jis paslėptas, bet buvau dėkinga bent jau už tai, kad Džeimiui nereikia miegoti pasidėjus jį prie šono. Iš pradžių nervinausi, kad berniukas lieka šalia manęs be jokios apsaugos, bet geriau pagalvojusi suvokiau, jog kai nėra šautuvo, ir pavojus mažesnis. Niekam nešaus į galvą skriausti beginklį vaiką, kai jis pats niekam nekelia grėsmės. Be to, turiu pripažinti, kad daugiau niekas vidury nakties slapčia neatsidangino manęs patikrinti.

Netrukus Džebas pradėjo mane siuntinėti atlikti smulkių užduočių. Nubėk į virtuvę dar duonos – jis esąs alkanas. Atnešk kibirą vandens, nes šis daržo kampas jau išdžiūvo. Iškviesk Džeimį iš pamokos, mat reikią su juo pasikalbėti. Kažin, ar špinatai jau sudygo? Eik ir pažiūrėk. Ar prisimenu kelią į pietinį sparną? Reikia perduoti daktarui žinutę.

Kiekvieną kartą, gavusi iš pirmo žvilgsnio paprastą pavedimą, iš baimės apsipildavau prakaitu. Stengiausi būti nematoma ir vaikščioti kuo greičiau, bet atsidūrusi didžiuosiuose urvuose ar tamsiuose koridoriuose vos susitvardydavau, kad neimčiau bėgti. Visuomet laikiausi arčiau sienų ir nepakeldavau akių. Sutikti žmonės kartais dar nutildavo vidury sakinio kaip anksčiau, bet dažniausiai manęs nepastebėdavo. Tik vieną kartą pajutau mirties pavojų, kai pasiųsta Džeimio nutraukiau Šeron pamoką. Ji perliejo mane tokiu žvilgsniu, kad neabejojau, jog tuoj užpuls. Bet išklausiusi vos girdimą mano mekenimą linktelėjo ir leido Džeimiui eiti. Kai likome vieni, berniukas suėmė už drebančios rankos ir paaiškino, kad šitaip Šeron žiūri į visus, kas įsiveržia į jos pamoką.

Sunkiausia buvo tada, kai Džebas pasiuntė mane pas daktarą, – Janas ėmė primygtinai prašytis parodyti man kelią. Galėjau atsisakyti, bet Džebas nematė nieko bloga, vadinasi, jis tikėjo, kad Janas nebandys manęs nužudyti. Aišku, neturėjau nė menkiausio noro savo kailiu patikrinti šios teorijos, bet supratau, kad nuo palydos neišsisuksiu. Jei Džebas klydo dėl Jano, šis greitai ras progą įgyvendinti savo kėslus. Tarsi per žarijas žengiau šalia jo ilgu, juodu pietiniu tuneliu.

Per pirmą kelionės dalį išlikau gyva. Daktaras gavo žinutę. Pamatęs šalia manęs Janą visai neatrodė nustebęs. Ar man pasirodė, ar jie iš tikrųjų reikšmingai susižvalgė? Įsivaizdavau, kad abu tuoj griebs mane ir pririš prie vienos iš tų ligoninės lovelių. Ši patalpa man vis dar kėlė šleikštulį.

Tačiau daktaras tik padėkojo ir skubiai išsiuntė atgal, tarsi būtų labai užsiėmęs. Tik man taip ir liko neaišku, ką jis veikė. Ant stalo spėjau pamatyti kelias atverstas knygas ir krūvas, rietuves, šūsnis popierių, kuriuose, regis, buvo vien eskizai.

Grįžtant smalsumas nugalėjo baimę.

– Janai? – kreipiausi pirmą kartą sunkiai tardama jo vardą.

– Taip? – atsiliepė nustebęs, kad užkalbinau.

– Kodėl manęs dar nenužudėte?

Jis sušnarpštė.

– Tiesmukas klausimas.

– Žinai, kad gali tai padaryti. Džebas įsiustų, bet vargu ar tave nušautų.

Ką aš kalbu? Nuskambėjo taip, tarsi pati pirščiau jam tą mintį. Prikandau liežuvį.

– Žinau, – ramiai atsakė jis.

Kurį laiką ėjome tylėdami, tunely girdėjosi vien mūsų žingsniai, vienodi ir duslūs.

– Man tai neatrodo teisinga, – galiausiai paaiškino Janas. – Daug apie tai mąsčiau ir nemanau, kad tavo nužudymas ką nors pakeistų. Tai lyg įvykdyti mirties bausmę eiliniui už generolo padarytus karo nusikaltimus. Aš netikiu tom pamišusiom Džebo teorijom – aišku, norėtųsi patikėti, tačiau koks nors dalykas vien dėl to, kad jo labai trokšti, netampa tiesa. Teisus jis ar ne, nežinau, bet man neatrodo, kad linkėtum mums blogo. Turiu pripažinti, kad atrodo, jog esi nuoširdžiai prisirišusi prie to berniuko. Labai keista tai matyti. Šiaip ar taip, kol nesukėlei mums jokio pavojaus, būtų lyg ir… žiauru tave žudyti. Viena nepritapėle bus daugiau, ir tiek.

Akimirką mąsčiau apie žodį „nepritapėlė“. Ko gero, tai tiksliausias mano apibūdinimas, kokį kada esu girdėjusi. Ar kur nors buvau iš tiesų pritapusi?

Keista, kad iš visų žmonių kaip tik Janas pasirodė esąs tokios kilnios širdies. Nemaniau, kad žiaurumas jam gali kelti pasibjaurėjimą.

Jis tylėdamas laukė, kol apgalvosiu jo žodžius.

– Jei neketini manęs žudyti, kodėl pasišovei lydėti? – pasiteiravau.

Janas kiek patylėjo ir atsakė:

– Nebuvau tikras, kad… – nutilo dvejodamas. – Džebas galvoja, kad žmonės nusiramino ir susitaikė, bet aš manau kitaip. Yra keli… Bet tu nebijok, daktaras ir aš kiek galėsime neišleisime tavęs iš akių. Dėl visa ko. Siųsti tave į pietinį tunelį vieną man pasirodė per daug rizikinga, geriau neerzinti likimo. O Džebas kaip tik mėgsta rizikuoti iki paskutinės ribos.

– Tu… tu ir daktaras bandote mane apginti?

– Keistas tas pasaulis, ar ne?

Turėjo praeiti kelios sekundės, kol surezgiau mintį.

– Pats keisčiausias, – atsakiau nė kiek neabejodama.

25 S K Y R I U S

PASAKOJIMAI

Praėjo dar savaitė, gal dvi – nemačiau prasmės skaičiuoti dienų, laikas čia slinko sava tėkme. Ir kuo toliau, tuo keisčiau viskas klostėsi.

Kiekvieną dieną dirbau kartu su žmonėmis, dažnai be Džebo. Kai kada šalia būdavo Janas, kitąkart daktaras, retkarčiais vien Džeimis. Ravėjau daržus, minkiau duoną, šveičiau stalus, nešiojau vandenį, viriau svogūnienę, skalbiau drabužius toliausiame juodo duburio gale ir ėsdinausi rankas gamindama kaktusų muilą. Kiekvienas atliko savo pareigas, o aš, kadangi jaučiausi neturinti teisės čia būti, atsidėkodama plušėjau už du. Nenusipelniau šios vietos, todėl stengiausi niekam nebūti našta.

Po truputį, dažniausiai klausydamasi pokalbių, vis geriau pažinau aplinkinius. Bent jau įsiminiau visų vardus. Moteris karamelės spalvos oda buvo vardu Lilė, kažkada gyveno Filadelfijoje. Ji išsiskyrė keistu humoro jausmu: nesuprasi, kada kalba rimtai, o kada juokauja. Lilė puikiai sutarė su visais, nes niekada nepykdavo ir nesišiaušdavo. Jaunuolis juodais, tankiais šeriais, Vesas, nuolat sekiojo jai iš paskos nenuleisdamas geidulingų akių, bet šiai jo merginimas, regis, buvo nė motais. Vesui tebuvo devyniolika, kai pabėgo iš Jurikos Montanoje. Motiną apsimiegojusiu žvilgsniu vadino Liusina, o du jos berniukus – Izaju ir Laisvūnu, mat šis gimė urvuose, jį priėmė daktaras. Šią trijulę retai matydavau, atrodė, kad motina stengėsi vaikus laikyti kuo toliau nuo manęs, kiek leido ši ankšta erdvė. Plinkantis raudonskruostis pasirodė esąs Trudės vyras Džefris. Šalia jų beveik visada sukiojosi kitas senyvas vyras, vardu Hitas, dar nuo vaikystės geriausias Džefrio draugas. Įsiveržus sieloms, jie visi kartu išsigelbėjo. Valteris, mirtinai išblyškęs vyriškis žilais plaukais, sunkiai sirgo. Daktaras neįstengė nustatyti diagnozės, nes be laboratorijos negalėjo atlikti reikiamų tyrimų, tačiau net jei liga ir būtų buvusi aiški, jis neturėjo būtinų vaistų. Požymiai vis stiprėjo ir daktaras manė, kad vyrą kamuoja kokia nors vėžio liga. Skaudant širdžiai žiūrėjau, kaip mirštama nuo to, ką būtų galima lengvai išgydyti. Valteris, nors jį sekino liga, visada būdavo geros nuotaikos. Blondinė, nešiojusi vandenį, kai dirbau žemę pirmą dieną, buvo vardu Heidė. Prie šviesių jos plaukų keistai nederėjo gilios, tamsios akys. Ir kiti: Trevisas, Džonas, Stenlis, Ridas, Kerol, Violeta, Ruta Ana… – dabar žinojau visų vardus. Koloniją sudarė trisdešimt penki nariai, šeši iš jų buvo išėję į reidą, tarp jų ir Džaredas. Taigi šiuo metu urvuose gyveno dvidešimt devyni žmonės ir vienas nepageidaujamas ateivis.

Taip pat nemažai sužinojau ir apie savo kaimynus.

Mano koridoriuje gyveno Janas su Kailu, toje oloje, kurios įėjimą slėpė į akmenį atremtos dvejos tikros durys. Neapsikentęs, kad kaimynystėje atsidūriau aš, Janas persikėlė į kitą koridorių pas Vesą, bet grįžo vos po dviejų naktų. Kitos artimiausios olos iš pradžių irgi buvo tuščios. Džebas paaiškino, kad jų gyventojai išsigando manęs, ir tai mane nuoširdžiai prajuokino. Nuo kada dvidešimt devynios barškuolės bijo vienos lauko pelės?

Dabar namo jau buvo grįžusi Peidžė. Ji gyveno šalia kartu su Endžiu ir šiuo metu be jo labai liūdėjo. Pirma ola, su gėlėtais uždangalais, priklausė Lilei ir Heidei, antroje įsitaisė Hitas. Jos įėjimą dengė suklijuoti kartono lakštai. Trečioje, užleistoje dryžuota antklode, spaudėsi Trudė ir Džefris. Man iš kitos pusės gyveno Ridas su Violeta. Jų privatumą saugojo purvinas, nutrintas rytietiškas kilimas.

Ketvirta ola šiame koridoriuje priklausė daktarui ir Šeron, penkta Megei, tačiau nė vienas iš jų negrįžo.

Daktaras ir Šeron gyveno kaip pora. Megė, turinti aštrų liežuvį, retkarčiais mėgo pasišaipyti iš dukters, neva reikėjo pasaulio pabaigos, kad jos dukra susirastų tobulą vyrą – kiekviena motina troško daktaro sau į žentus.

Šeron toli gražu nebuvo ta mergina, kurią mačiau Melani prisiminimuose. Gal tie metai, pragyventi vienumoje su griežta motina, dukrą pavertė šios kopija. Nors Šeron santykiai su daktaru užsimezgė vėliau, nei šiame pasaulyje atsiradau aš, nauja meilė nesuminkštino jai širdies.

Apie jų santykius sužinojau iš Džeimio, nes Šeron ir Megė niekada neužsimiršdavo ir man būnant šalia kalbėdavosi labai atsargiai. Abi iki šiol buvo didžiausios mano priešės, vienintelės, kurios net nekreipdamos dėmesio sugebėjo skleisti nirčią neapykantą.

Džeimio paklausiau, kaip Šeron su Mege atsidūrė urvuose: ar atkeliavo anksčiau už jį ir Džaredą, ar pačios susirado Džebą. Berniukas iškart suprato, kad aš iš tiesų klausiau, ar Melani ne veltui bandė jas surasti.

Pasirodo, ne. Džaredas parodęs jam paskutinę Melani žinutę ir pasakęs, kad ji žuvo, – praėjo akimirka, kol Džeimis vėl galėjo kalbėti, iš jo veido perskaičiau, ką ši žinia reiškė jiems abiem, – tada abu nuėję ieškoti Šeron. Džaredas buvęs per plauką nuo mirties, nes kol viską aiškinęs, Megė laikiusi jam į krūtinę įrėmusi senovinio kardo smaigalį.

Megė su Džaredu greitai įminusi Džebo mįslę. Jie keturiese pasiekę urvus dar prieš man išvažiuojant iš Čikagos į San Diegą.

Su Džeimiu šnekėti apie Melani pasirodė ne taip sunku, kaip maniau. Ji visuomet buvo mūsų pokalbių dalis, malšindavo jo skausmą, drąsindavo mane, nors mažai šnekėjo. Melani su manimi nuo šiol retai bendravo, o jei ką ir sakydavo, tai taip blankiai, kad retkarčiais susipainiodavau, ar iš tikrųjų ją girdžiu, ar tik pagalvoju, kad ji turėtų taip pasakyti. O štai dėl Džeimio labiau stengėsi. Jei kalbėdavo aiškiai, tai tik su juo. Jeigu nieko nesakydavo, abu visuomet jautėme ją esant šalia.

– Kodėl dabar Melani tokia tyli? – kartą vėlai vakare parūpo Džeimiui.

Šį sykį jis nekankino manęs klausimais apie vorus ir ugnies rijikus. Diena buvo ilga – rovėme morkas ir abu kaip reikiant nusivarėme nuo kojų. Maža to, man juosmenį surakino diegliai.

– Jai sunku kalbėti. Tam Melani turi įdėti kur kas daugiau pastangų nei tu ar aš. O gal dabar neturi pasakyti ko nors labai svarbaus.

– Ką ji visą laiką veikia?

– Manau, klausosi. Tik spėju, bet tiksliai nežinau.

– O dabar ar girdi ją?

– Ne.

Aš nusižiovavau. Jis tylėjo, pamaniau, kad užmigo. Man taip pat pradėjo lipti akys.

– Ar manai, kad ji mirs? Kad visiškai išnyks? – staiga sušnibždėjo Džeimis. Tariant paskutinį žodį jo balsas užlūžo.

Nemokėjau meluoti. Net jei mokėčiau, negalėčiau Džeimiui pasakyti netiesos. Stengiausi negalvoti apie painius savo jausmus jam. Antraip kaip gi čia išeitų: stipriausią meilę, kokios nejaučiau per visus devynis gyvenimus, pirmąjį tikrą šeimos, artumo, motinystės jausmą pajutau kitos rūšies individui? Geriau apie tai negalvoti.

– Nežinau, – pasakiau jam. Bet netrukus tiesos dėlei pridūriau: – Tikiuosi, kad ne.

– Ar tu ją myli kaip ir mane? Ar nekenti jos, kaip ji nekenčia tavęs?

– Mano jausmas jai kitoks nei tau. Be to, niekada nejaučiau jai tikros neapykantos, net pačioje pradžioje. Labai Melani bijojau. Ir pykau, kad dėl jos negaliu būti tokia kaip visos sielos. Tačiau visuomet žavėjausi stipriomis asmenybėmis, o Melani yra stipriausia iš visų, kokias kada nors buvau sutikusi.

Džeimis nusijuokė.

– Tu jos bijojai?

– Manai, kad tavo sesuo negali bauginti? Prisimink tą kartą, kai užlipai iki paties kanjono viršaus ir vėlai grįžai namo, kaip, pasak Džaredo, ji „velniais perkūnais trankėsi“.

Tai prisiminęs Džeimis sukrizeno. O aš apsidžiaugiau, kad daugiau nereikės kalbėti šia skausminga tema.

Kaip galėdama stengiausi taikiai sugyventi su visais naujais pažįstamais. Maniau, kad esu pasirengusi padaryti bet ką, nors ir koks sunkus ar dvokiantis būtų darbas, bet, pasirodo, klydau.

– Tai va... aš ir galvoju, – tarė Džebas vieną dieną, maždaug po dviejų savaičių, kai „viskas aprimo“.

Jau pradėjau nekęsti šių Džebo žodžių.

– Ar pameni, kartą užsiminiau, kad galėtum paskaityti mums kokią paskaitėlę.

– Taip, – atžariai tarstelėjau.

– Na, ir ką apie tai manai?

Nė sekundės nepagalvojusi trumpai nukirtau:

– Ne.

Ir iškart pabudo sąžinė. Niekada anksčiau neatsisakydavau padirbėti, ypač tai, ką išmaniau. Savanaudiškas poelgis. Aišku, šis atvejis neprilygo ankstesniems. Džebo pasiūlymas man panėšėjo į savižudybę, o sielos niekada nebūtų prašiusios manęs atlikti ką nors panašaus.

Jis suraukė tankius, pūkuotą vikšrą primenančius antakius ir rūsčiai paklausė:

– Kodėl?

– Kaip, tavo manymu, į tai pažiūrėtų Šeron? – ramiai paklausiau. Tai buvo tik viena iš priežasčių, bet, ko gero, įtikinamiausia.

Jis linktelėjo vis dar susiraukęs, tačiau pripažino, kad tai svarus argumentas.

– Bet tai visų labui, – suniurnėjo.

– Visų labui? – purkštelėjau. – Ar ne geriau tada mane nušauti?

– Klaja, labai trumparegiškai mąstai, – taip rimtai užginčijo, tarsi mano atsisakymas būtų prilygęs gyvybės ir mirties klausimui. – Tau atsiradus gavome neįkainojamą progą pasimokyti. Būtų kvaila tuo nepasinaudoti.

– O aš esu tikra, kad čia niekas nieko nenori iš manęs mokytis. Tu ir Džeimis – visai kitas reikalas…

– Nesvarbu, ko jie nori, – spyrėsi Džebas. – Galiausiai jiems tai išeitų tik į naudą. Įsivaizduok, kad valgai vien brokolius, paskui gauni paragauti šokolado. Reikia daugiau žinoti apie Visatą, jau nekalbant apie naujus mūsų planetos gyventojus.

– Bet kokia jiems iš to nauda, Džebai? Nejau manai, kad žinau kažką, kas galėtų sunaikinti sielas? Pakeisti įvykius? Džebai, viskas baigta.

– Niekas nebaigta, kol esame mes! – atšovė ir išsiviepė aiškiai mane erzindamas. – Nesitikiu, kad tapsi išdavike ar padėsi mums ant lėkštutės kokį nors neregėtą ginklą prieš saviškius. Tiesiog manau, kad turėtume daugiau žinoti apie pasaulį, kuriame dabar gyvename.

Krūptelėjau išgirdusi žodį „išdavikas“.

– Negalėčiau duoti jums jokio ginklo, Džebai, net jei norėčiau. Mes neturime silpnų vietų, jokių Achilo sausgyslių. Išmaišyk visą kosmosą ir nerasi jokio mirtino mūsų priešo, kuris atskubėtų jums į pagalbą, nėra tokio viruso, kuris nušluotų mus nuo Visatos paviršiaus palikdamas gyvus tik jus. Atleisk.

– Nesirūpink, – jis sugniaužė pirštus į kumštį ir žaismingai pabakino man į ranką. – Tu gal nustebsi sužinojusi, kad žmonės čia nuobodžiauja. Pamatysi, jie norės pasiklausyti tavo istorijų daug labiau, nei manai.

Žinojau, kad Džebas nenusileis. Kažin, ar jis iš viso mokėjo susitaikyti su pralaimėjimu? Abejojau.

Valgydama paprastai sėdėdavau su Džebu ir Džeimiu, jei tik šis nebūdavo pamokose ar užsiėmęs kuo nors kitu. Janas visuomet trynėsi kur nors netoliese, nors prie mūsų stalo nesėdo. Vis dar negalėjau priprasti prie minties, kad jis savo noru sutiko mane sergėti. Atrodė per daug neįtikėtina, kad būtų tiesa, vadinasi, pagal žmonių filosofiją, čia slypėjo kažkokia apgaulė.

Praėjus kelioms dienoms po to, kai atmečiau Džebo pasiūlymą mokyti žmones „jų labui“, per vakarienę šalia manęs prisėdo daktaras.

Šeron liko sėdėti kur sėdėjusi – toliausiame kampe nuo mano įprastinės vietos. Šiandien ji buvo viena, be motinos. Daktarui pasukus link manęs, nė negrįžtelėjo pažiūrėti. Jos ryškūs plaukai buvo susukti į storą kuodą, todėl pastebėjau, kad nors ir stengėsi sėdėti tiesiai, ištempusi kaklą, pečiai buvo pakumpę, prislėgti įtampos ir skausmo. Tai matydama norėjau pašokti ir išbėgti, kol daktaras dar neprasižiojo ką nors sakyti, – kad tik ji nepamanytų, jog su juo rezgu kokį nors sąmokslą.

Tačiau šalia sėdintis Džeimis iškart pamatė mano akyse augančią paniką ir stipriai suėmė už rankos. Jis kažkaip iš anksto sugebėjo nujausti, kai pradedu baimintis. Atsidusau ir likau sėdėti kur sėdėjusi. Ko gero, mane labiau trikdė mintis, kad darausi vis priklausomesnė nuo šio vaiko.

– Kaip sekasi? – nerūpestingai paklausė daktaras, lengvai pričiuožęs stalu iki manęs.

Janas, sėdėjęs per kelias pėdas nuo mūsų, atsisuko, tarsi irgi dalyvautų pokalbyje.

Patraukiau pečiais.

– Šiandien virėme sriubą, – pasakė Džeimis. – Vis dar graužia akis.

Daktaras iškėlė į viršų ryškiai raudonas rankas.

– O aš muilą.

– Tu laimėjai, – nusijuokė Džeimis.

Daktaras vaipydamasis nusilenkė, tada pasisuko į mane.

– Klaja, noriu tavęs kai ko paklausti… – ir nutilo nebaigęs sakyti.

Pakėliau antakius.

– Man vis neduoda ramybės mintis… Iš kurių visų tau žinomų planetų rūšių fiziologija panašiausia į žmonių?

Suklapsėjau akimis.

– Kodėl klausi?

– Senas geras mediko smalsumas. Mąsčiau apie jūsų gydytojus… Iš kur jie ima žinių, kaip gydyti, jei gydo ne požymius, kaip tu sakei, o ligą kerta iš šaknų? – daktaras kalbėjo garsiau nei visada, malonus jo balsas girdėjosi ir atokiausiose virtuvės kertėse. Keletas žmonių – Trudė ir Džefris, Lilė, Valteris – jau atkreipė į mus dėmesį.

Stipriai susiėmiau pečius, gūždamasi galvojau, kad dabar norėčiau išnykti.

– Tai jau du skirtingi klausimai, – sumurmėjau.

Daktaras nusišypsojo ir mostelėjo ragindamas tęsti.

Džeimis spustelėjo man pirštus.

Atsidusau.

– Turbūt lokiai iš Ūkų planetos.

– Ten, kur aštrianagiai žvėrys? – sušnibždėjo Džeimis.

Aš linktelėjau.

– Kuo jie panašūs? – bakino mane daktaras.

Pavarčiau akis suprasdama, kad šitai vyksta ne be Džebo malonės, bet kalbėjau toliau:

– Jie daug kuo primena žinduolius: šiltakraujai, apaugę kailiu. Jų kraujas ne visai toks kaip jūsų, tačiau iš esmės jo paskirtis ta pati. Jie išgyvena tokius pat jausmus, poreikį bendrauti, kūrybinius polinkius…

– Kūrybinius? – daktaras susižavėjęs – ar tik apsimesdamas – palinko į priekį. – Kaip tai?

Pažvelgiau į Džeimį.

– Džeimi, tu tai žinai. Papasakok daktarui.

– Galėjau ką nors ne taip suprasti.

– Tu viską supratai.

Berniukas sužiuro į daktarą, šis linktelėjo.

– Matote, jų stulbinamos letenos, – užsidegęs puolė aiškinti Džeimis. – Per sąnarius jos gali lankstytis į abi puses, – ir išbandė savo pirštus, tarsi jie taip pat galėtų atsilenkti atgal. – Viena letenų pusė minkšta kaip mano delnas, kita aštri, tarsi skustuvais apaugusi! Išorine letenų puse jie kerta ledą, iš jo daro skulptūras. Stato krištolo skaidrumo pilių miestus ir jie niekada neištirpsta! Jos neregėto grožio, kaip iš pasakų, ar ne, Klaja? – ir atsisuko į mane pritarimo.

Aš pritardama linktelėjau ir tęsiau toliau:

– Lokiai kitaip nei mes mato spalvas – ledas jiems tviska vaivorykštėmis. Savo statytais miestais jie be galo didžiuojasi. Ir nesiliauja jų gražinę. Pažinojau vieną lokį, jo vardas buvo… kažkas panašaus į Žėrintį Audėją, tik jų kalba skamba daug gražiau. Nepaprastas meistras: tarsi pats ledas jo letenose būtų žinojęs, ko iš jo norima, ir įgaudavo lokio sapnuose regėtą formą. Buvau kartą jį sutikusi ir mačiau jo šedevrus. Tai vieni iš nuostabiausių mano prisiminimų.

– Jie sapnuoja? – tyliai paklausė Janas.

Kreivai šyptelėjau.

– Ne taip ryškiai kaip žmonės.

– Iš kur jūsų gydytojai semiasi žinių apie naujų rūšių fiziologiją? Juk į naują planetą atkeliauja jau pasirengę. Stebėjau pačią pradžią – mačiau, kad mirtinai sergantys pacientai išeidavo iš ligoninės visiškai… – žemoje daktaro kaktoje susimetė „V“ formos raukšlė. Jis nekentė užpuolikų, tačiau, skirtingai nei kiti, ir pavydėjo jiems.

Man praėjo noras pasakoti. Dabar visi klausėsi įtempę ausis, o tai toli gražu ne įstabi pasaka apie lokius, kuriančius ledo skulptūras. Tai istorija apie žmonių pralaimėjimą.

Daktaras laukė. Raukšlė jo kaktoje taip ir neišsilygino.

– Jie… jie turėdavo pavyzdžių, – sumurmėjau.

Janas supratingai išsišiepė:

– A, skraidančios lėkštės ir pagrobti žmonės.

Apsimečiau, kad negirdėjau.

Daktaras kietai sučiaupė lūpas.

– Logiška.

Virtuvėje stojo kraupi tyla – kaip tada, kai pirmą kartą čia pasirodžiau.

– Iš kur atsirado sielos? – paklausė Dokas. – Ar prisimeni? Turiu omeny, ar žinai, kaip vystėsi jūsų rūšis?

– Iš Ištakų, – atsakiau linktelėdama. – Mes vis dar ten gyvename. Aš ten… gimiau.

– Tai ypatingas atvejis, – pertarė mane Džeimis. – Kitur retai sutiksi Ištakose gimusią sielą, ar ne? Dauguma jų stengiasi nepalikti gimtosios planetos, taip, Klaja? – ir tratėjo toliau nelaukdamas patvirtinimo. Jau pradėjau gailėtis, kad kasnakt taip išsamiai atsakinėjau į jo klausimus. – Siela, kuri išvyksta, tampa lyg ir… garsenybe. Tarsi kokiu karališkos šeimos nariu.

Pajutau, kad man kaista skruostai.

– Tai vėsus pasaulis, – bėrė Džeimis neužsičiaupdamas. – Daugybė debesų, sugulusių įvairiaspalviais sluoksniais. Tai vienintelė planeta, kur sielos labai ilgai gali išgyventi be sielonešio. Ištakose sielonešiai nepaprastai gražūs, su savotiškais plunksniškais sparnais, daugybe čiuptuvėlių ir didelėmis sidabrinėmis akimis.

Daktaras sėdėjo pasirėmęs rankomis smakrą ir kaip užburtas vis linko į priekį.

– Ar sielos prisimena, kaip susiformavo sielonešio ir parazito santykiai? Kaip prasidėjo kolonizacija?

Šį kartą Džeimis patraukė pečius ir sužiuro į mane.

– Mes visuomet taip elgėmės, – atsakiau lėtai ir nenorom. – Bent jau visą sąmoningą savo gyvenimą. Mūsų planetą atrado kita rūšis – grifai, taip juos daugiau dėl asmeninių savybių nei išvaizdos vadina Žemėje. Jie buvo… atgrasūs. Netrukus supratome, kad galime susijungti su jais kaip su gimtaisiais sielonešiais. Išmokę juos valdyti perpratome jų technologijas. Grifų planetą užgrobėme pačią pirmą, tada paskui juos nusekėme į Slibinų planetą ir Vasaros pasaulį – mielas vietas, kur grifai irgi elgėsi nelabai… gražiai. Taip prasidėjo kolonizacija, mūsų sielonešiai dauginosi kur kas lėčiau nei mes ir jų gyvenimo trukmė mums pasirodė per trumpa. Pradėjome toliau tyrinėti Visatą…

Aš nutilau veidu jausdama daugybę žvilgsnių. Tik Šeron žiūrėjo į šalį.

– Kalbi taip, lyg pati ten būtum buvusi, – ramiai pastebėjo Janas. – Kiek laiko tai jau trunka?

– Dinozaurai jau buvo išnykę, bet žmonių dar nebuvo. Galiu kai ką atkurti iš savo motinos motinos motinos prisiminimų.

– O kiek metų tau? – smalsiai palinko link manęs Janas, spindinčios mėlynos akys gręžte gręžė.

– Jei Žemės metais… aš nežinau…

– Maždaug, – mygo jis.

– Greičiausiai tūkstančiai metų, – gūžtelėjau pečiais. – Pamečiau skaičių, kai buvau užmigdyta.

Janas apstulbęs atšlijo.

– Vaje, kokia sena, – iškvėpė Džeimis.

– Tačiau iš tikrųjų esu jaunesnė už tave, – sumurmėjau jam. – Neturiu nė vienų metų. Visą laiką jaučiuosi kaip vaikas.

Džeimio lūpų kampučiai linksmai pakilo: jam patiko būti vyresniam.

– Kaip jūsų rūšis sensta? – nekantravo daktaras. – Kokia įprasta sielų gyvenimo trukmė?

– Tokios nėra. Kol sielonešis sveikas, galime gyventi nors ir amžinai, – paaiškinau.

Iš visų urvo pašalių atsklido tylūs balsai – pyksta? gąsdinasi? bjaurisi? Supratau, kaip neišmintingai pasielgiau, ką šie žodžiai reiškė jiems, ir prikandau liežuvį.

– Nuostabu, – žemu balsu iškošė įtūžusi Šeron, bet ir dabar neatsisuko.

Džeimis, pamatęs mano akyse kylant paniką, vėl suspaudė pirštus, šįkart švelniai, bet aš ryžtingai juos ištraukiau.

– Ačiū, aš jau soti, – sušnibždėjau, nors priešais gulėjo vos pralaužtas duonos kepalėlis. Pašokau ir laikydamasi pasienio išbėgau iš virtuvės.

Džeimis puolė paskui mane. Pasivijo didžiajame urve ir įbruko paliktą duoną.

– Buvo labai įdomu, tikrai, – patikino mane. – Nesigraužk, nemanau, kad labai juos nuliūdinai.

– Tai Džebas prikalbino Doką, ar ne?

– Tu gražiai pasakoji. Kai apie tai sužinos ir kiti, klausysis išsižioję, pamatysi. Kaip mudu su Džebu.

– O jei aš nenoriu pasakoti?

Džeimis paniuro.

– Na, tada… nepasakok. Bet man tu pasakojai viską.

– Tai visai kas kita. Tu mane mėgsti, – norėjau pasakyti, „tu netrokšti mano mirties“, tačiau pagalvojau, kad šie žodžiai jį nuliūdintų.

– Jei kiti geriau tave pažintų, irgi pamėgtų. Kaip Janas su Doku.

– Janas ir Dokas manęs nemėgsta, Džeimi. Jie tiesiog liguistai smalsūs.

– Klysti.

– Uuf, – atsidusau. Stovėjome prie savo miegamojo slenksčio. Praskleidžiau uždangalą ir griuvau ant čiužinio. Džeimis prisėdo šalia, tik ne taip energingai, ir apsikabino kelius.

– Baik siusti, – paprašė jis. – Džebas žino, ką daro.

Tik graudžiai sudejavau.

– Liaukis, nėra taip blogai.

– Ar dabar pasirodžius virtuvėje Dokas kiekvieną kartą ims mane tardyti? Taip!?

Džeimis suglumęs nunėrė akis.

– Arba Janas. Arba Džebas.

– Arba tu.

– Mums visiems smalsu.

Vėl atsidusau ir apsiverčiau ant pilvo.

– Ar Džebas kiekvieną mielą kartelį pasiekia savo?

Džeimis pasikasė galvą ir kiek patylėjęs patikino:

– Echm… beveik visada.

Dantimis atsiplėšiau didžiulį duonos gabalą. Sučiaumojusi burbtelėjau:

– Nuo šiol valgysiu čia.

– Tada žinok, kad rytoj tavęs klausinės Janas – kai ravėsite špinatus. Ir Džebas čia nesikišo – jis pats norėjo.

– Nuostabu.

– O tu kandi. Nemaniau, kad parazitai… norėjau pasakyti, sielos, gali būti tokios aštrialiežuvės. Jūs visada tokios mieeelos.

– Sielos Žemėje daug ko išmoko, vaike, o mes mokomės greitai.

Džeimis nusijuokė ir paėmė mane už rankos.

– Juk tau čia patinka? Juk nesi nelaiminga, ar ne?

Išplėtęs dideles šokolado rudumo akis jis neramiai laukė atsakymo.

Prispaudžiau jo delną sau prie veido.

– Nesijaudink, man viskas gerai, – ir šią akimirką kalbėjau gryną tiesą.

26 S K Y R I U S

SUGRĮŽIMAS

Kad ir kaip ne prie širdies man buvo ta mintis, ėmiau skaityti paskaitas, kaip to norėjo Džebas.

Mano „studentus“ greičiau galėjai vadinti laisvaisiais klausytojais: kas norėdavo, susirinkdavo po vakarienės virtuvėje ir klausinėdavo, o aš atsakinėdavau. Supratau, kad kol tam neprieštarausiu, Janas, Dokas ir Džebas bent jau dienomis paliks mane ramybėje, kad galėčiau netrukdoma atsidėti kasdieniams darbams. Pasakodama visuomet ką nors dirbau – dažniausiai kepdavau duoną. Jei kas užduodavo itin keblų klausimą arba jei nenorėdavau su kuo susitikti akimis – nesunkiai rasdavau progą padaryti pertraukėlę. Mano galva, vienas kitam tai netrukdė, priešingai – jei kartais mano atsakymai nuliūdindavo klausytojus, tai rankos visąlaik triūsė jų labui.

Deja, turiu pripažinti, kad Džeimis klydo. Žmonės ir toliau manęs akivaizdžiai nemėgo. Kaip kitaip, juk aš nebuvau viena iš jų. Kas kita Džeimis – jo jausmais neabejojau, bet dėl to greičiau buvo kalta toji keista cheminė reakcija, žmonių pasaulyje vadinama jausmais, o ne sveikas protas. Džebas manęs irgi nesišalino, bet visi jį laikė kvaištelėjusiu. O štai kitų žmonių elgesio tuo negalėjau pateisinti.

Ne, jie tikrai manęs nemėgo. Vis dėlto, pradėjus pasakoti, reikalai po truputį ėmė keistis.

Pirmą kartą tai pastebėjau kitą rytą po to, kai per vakarienę atsakinėjau į daktaro klausimus. Maudynių urve kartu su Trude, Lile ir Džeimiu skalbiau drabužius.

– Klaja, gal galėtum paduoti muilą? – paprašė Trudė.

Išgirdus savo vardą iš tos moters lūpų kūną tarsi elektra nupurtė. Tylėdama padaviau jai muilą ir nusiploviau peršulį.

– Ačiū, – padėkojo ji.

– Nėra už k-ką, – sumurmėjau. Tariant paskutinį žodį mano balsas užlūžo.

Kitą dieną ėjau kviesti Džeimio vakarienės ir koridoriuje susitikau Lilę.

– Klaja, – linktelėjo prasilenkdama.

– Lile, – atsakiau ir gerklė akimirksniu išdžiūvo.

Netrukus klausimai vakarais pasipylė ne tik iš Jano ir Doko. Nustebau, kad šnekiausias iš visų pasirodė esąs paliegėlis Valteris nesveikai papilkėjusiu veidu, jis galėjo neužsičiaupdamas kamantinėti apie šikšnosparnius iš Dainuojančiojo pasaulio. Hitas, paprastai tylėdavęs ir leisdavęs pasireikšti Trudei su Džefriu, irgi bėrė klausimus vieną po kito. Jį ypač žavėjo Ugninis pasaulis ir, nors apie jį nemėgau kalbėti, Hitas tardė mane tol, kol išpešė kiekvieną smulkmeną. Lilę kažkodėl labai domino mechanika: ji norėjo viską žinoti apie laivus, skraidinančius mus iš planetos į planetą, jų pilotus ir netgi kurą. Tai jos prašoma paaiškinau apie kriogeninius konteinerius, mat visi buvo juos matę, bet tik keli suprato, kam jie skirti. Droviam Vesui, paprastai sėdėdavusiam šalia Lilės, nerūpėjo kitos planetos, tik ši. Kaip taip gali būti? Jokių pinigų, jokio atlygio už darbą – kaip sielų visuomenė nesuyra? Paaiškinau, kad ji nedaug kuo skiriasi nuo gyvenimo urvuose. Argi mes nedirbame už dyką ir nesidalijame darbo vaisiais po lygiai?

– Taip, – nenorom sutiko jis. – Tačiau čia kita tvarka: pabandytum dykinėti – Džebas tuoj ima mojuoti šautuvu.

Žmonės atsisuko į senioką, šis šelmiškai mirktelėjo ir visi nusijuokė.

Džebas į virtuvę ateidavo kiekvieną vakarą. Tik pasiklausyti, nes nieko nekalbėjo, vien mąslus kiurksodavo kur nors kampe ir retkarčiais nusišypsodavo į barzdą.

Jis ir vėl buvo teisus manydamas, kad žmonėms tokie vakarai bus puiki pramoga. Keista, bet susiklosčiusi situacija man priminė Reginčiųjų jūržolių pasaulį, nors čia visi ir galėjo judėti. Jame mokėjimas linksminti buvo laikomas profesija ir net turėjo savo vardą, kaip čia guodėjas, gydytojas ar ieškotojas. Aš buvau viena iš pasakotojų, todėl tai, kad Žemėje tapau dėstytoja, profesine prasme nebuvo toks jau didelis pokytis. Sutemus gyvenimas virtuvėje tekėjo jau nusistovėjusia vaga: iš krosnies tumulais virsdavo dūmai, nosis kutendavo kepamos duonos kvapas. Šie žmonės, lygiai kaip jūržolės vandenyno dugne, buvo savotiškai prikaustyti prie vietos. Ir todėl mano pasakojimus priėmė kaip netikėtą pramogą, praskaidrinančią įgrisusią kasdienybę: tuos pačius sunkius, nesibaigiančius darbus, tuos pačius trisdešimt penkis veidus ir skausmingus prisiminimus apie prarastus artimuosius, tą pačią baimę ir neviltį – nuolatines jų palydoves. Manęs pasiklausyti kaskart prigužėdavo pilna virtuvė. Iš visų išsiskyrė tik Šeron su Mege – jos nesirodė.

Ėjo ketvirta mano keisto dėstymo savaitė, kai gyvenimas urvuose vėl pasikeitė.

Tą vakarą virtuvė vėl prisigrūdo sausakimša – uodui nenutūpti. Be dviejų aršiausių mano priešių, trūko tik Džebo ir Doko. Ant stalo šalia manęs buvo padėtas metalinis padėklas su tamsiais tešlos kepalėliais, išsipūtusiais beveik dvigubai. Pats laikas jiems į krosnį, bet laukėme, kol lauk trauksime jau pašautą duoną. Trudė kas kelios minutės tikrino, kaip ji kepa, kad, ginkdie, nesudegtų.

Dažnai prašydavau Džeimį mane pakeisti – jei tik žinojo tą ar kitą istoriją. Man patiko žiūrėti, kaip džiaugsmingai užsiplieskia jo veidas, kaip įsijautęs į pasakojimą ima rankomis piešti ore paveikslus. Šį vakarą Heidei parūpo delfinai, todėl Džeimio paprašiau, kiek išgalės, atsakyti į jos klausimus.

Žmonės visuomet liūdėdami klausydavosi apie naujas mūsų kolonijas. Delfinai jiems priminė juos pačius pirmaisiais invazijos metais. Tamsios Heidės akys, žvelgiančios iš po nederančių prie jų šviesių kirpčiukų, – mane tas visuomet trikdė – dabar buvo kupinos gailesčio ir užuojautos.

– Jie panašesni į didžiulius laumžirgius nei į žuvis, ar ne, Klaja? – Džeimis nuolat manęs perklausdavo, nors visuomet tarškėjo toliau nesulaukdamas atsako. – Jų kūnai padengti tarsi oda. Atsižvelgiant į amžių, jie turi tris, keturias arba penkias eiles sparnų, taip? Delfinai gali skrieti vandeniu, nes tai ne visai vanduo, jis lengvesnis už mūsų, ne toks tirštas. Jie turi penkias, septynias arba devynias kojas – žiūrint, kokios yra lyties, ar ne, Klaja? Delfinai būna trijų skirtingų lyčių. Jų rankos ilgos, tvirtais pirštais, todėl jie be vargo sukuria daugybę įvairių daiktų. Po vandeniu stato didžiulius miestus iš ten pat augančių tamprių, diržingų augalų, primenančių mūsų medžius. Tačiau delfinai nėra tokie išsivystę kaip mes – teisingai, Klaja? – nes neturi kosminių laivų ar, tarkim, telefoninio ryšio. Žmonės daug toliau pažengę į priekį.

Trudė ištraukė iš krosnies padėklą su traškia duona, o aš pasilenkiau į įkaitusią, rūkstančią angą naujų kepaliukų pašauti. Turėjau kiek pasitursinti, kad kišdama padėklą krosnin išlaikyčiau pusiausvyrą.

Kol prakaitavau priešais ugnį, kažkur toli, koridoriaus gilumoje išgirdau triukšmą. Sunku buvo spręsti, kas tai ir iš kur sklinda, nes urvų labirintas iškreipdavo visus garsus ar atstumą.

– Valio! – sušuko Džeimis ir puolė iš virtuvės. Atsisukusi tepamačiau jo pakaušį.

Atsitiesiau ir instinktyviai jau žengiau paskui jį.

– Palauk, – tarė Janas. – Jis grįš. Dar ką nors papasakok apie delfinus.

Jis sėdėjo ant stalo šalia krosnies – pati tokio karščio nebūčiau ištvėrusi – taip arti manęs, kad pasilenkęs galėjo paliesti riešą. Krūptelėjau ir kiek atšlijau, bet likau sėdėti kur sėdėjusi.

– Kas ten vyksta? – paklausiau. Vis dar girdėjau sąmyšį, iš kurio išsiskyrė susijaudinęs Džeimio balsas.

Janas gūžtelėjo.

– Kas žino? Gal Džebas… – jis vėl truktelėjo pečius, tarsi jam būtų nė motais. Nors stengėsi atrodyti nerūpestingai, akyse įžvelgiau įtampą.

Neabejojau, kad netrukus viskas paaiškės, todėl pakraipiusi galvą pradėjau aiškinti nepaprastai sudėtingus šeimyninius delfinų santykius ir kartu padėjau Trudei dėlioti šiltą duoną į plastikines dėžes.

– Šeši iš devynių… senelių, taip sakant, pirmojoje lervų vystymosi stadijoje paprastai lieka su jomis, tuo metu trys tėvai su šešiais savo seneliais prie šeimos būsto pristato naują sparną, kuriame gyvens paaugusi, jau galinti judėti jaunoji karta, – kalbėjau kaip visada nežiūrėdama į klausytojus, o spoksodama į kepalėlius savo rankose. Staiga virtuvės gale išgirdau kažką aiktelint. Apsidairiau susidomėjusi, ką taip galėjo sujaudinti delfinų istorija, ir kartu toliau pasakojau: – Kiti trys seneliai dažniausiai užsiima…

Tik šiuo metu žmonėms nerūpėjau nei aš, nei mano šnekos. Visos galvos žiūrėjo į koridorių, kaip tik į tą pusę buvau pasisukusi ir aš. Mano žvilgsnis nuslydo jų viršugalviais ir sustojo ties tamsiu įėjimu.

Pirmiausia išvydau liekną Džeimio figūrėlę, įsikibusią kažkieno rankos. Ta nuo galvos iki kojų dulkina stovyla beveik nesiskyrė nuo urvo sienos. Per aukšta, kad būtų Džebas, be to, po akimirkos pastebėjau Džeimiui už nugaros boluojant senioko barzdą. Net iš toli mačiau, kad Džebas stovi prisimerkęs ir suraukęs nosį, lyg nerimaudamas – retai jį tokį išvysi. Džeimio veidas, priešingai, spindėjo džiaugsmu.

– Tokios tokelės, – užbaigė mano pasakojimą Janas ir niūriai pridūrė: – Prasideda, – ugnis sutraškėjo taip garsiai, kad vos išgirdau, ką jis pasakė.

Purvinas vyras žengė į priekį, Džeimis nesitraukė nuo jo nė per žingsnį. Viena vyro ranka nesąmoningai pakilo į viršų ir susigniaužė.

Tada jis prabilo – Džaredo balsu, bejausmiu, be jokių intonacijų.

– Džebai, ką visa tai reiškia?

Mėšlungis suspaudė man gerklę, negalėjau nuryti seilių, net oro įkvėpti. Širdis ėmė daužytis kaip būgnas – bum, bum, bum.

„Džaredas! – linksmai suskardeno Melani, iš tylenės akimirksniu virtusi karšta įsimylėjėle. – Džaredas grįžo!“

– Klaja pasakoja mums apie Visatą, – springdamas išpyškino Džeimis. Keista, kad nepastebėjo, koks Džaredas įsiutęs, matyt, buvo per daug susijaudinęs, jog atkreiptų dėmesį.

– Klaja? – pakartojo Džaredas grėsmingu, žemu balsu, veikiau primenančiu urzgimą.

Virtuvės prieigose grūdosi dar kelios purvinos figūros. Jas pastebėjau tik tada, kai pritardamos Džaredui, irgi įtūžusios suklego.

Iš suakmenėjusios auditorijos atsiskyrė šviesi galvutė – ant kojų pašoko Peidžė.

– Endi! – sušuko ji ir kliūdama už ją apspitusių žmonių puolė link būrelio atėjusiųjų. Vienas dulkinas vyras žengė į priekį, apėjo Džaredą ir laiku pagavo Peidžę, jau begriūvančią ant Veso.

– Ak, Endi! – kūkčiojo ji. Balsas priminė Melani.

Peidžės jausmų protrūkis akimirksniu pakeitė atmosferą. Baugiai nuščiuvusi minia ėmė džiugiai murmėti, dauguma stojosi ir ėjo pasveikinti sugrįžusių vyrų. Stebėjau jų veidus: žmonės kreivai šypsojosi ir vogčiomis dėbčiojo mano pusėn. Kol supratau, ką reiškia tokia jų išraiška, praėjo kankinamai ilga sekundė, laikas tarsi sustingo sukaustydamas ir mane. Kaltė.

– Viskas bus gerai, Klaja, – sukuždėjo Janas.

Perliejau jį laukiniu žvilgsniu ieškodama kaltės ir jo veide. Janas prisimerkęs spoksojo į atvykėlius – išraiškingose mėlynose akyse tebuvo vien pasiryžimas ginti.

– Kokia čia velniava, žmonės? – sududeno kitas balsas.

Kailas, dėl ūgio nesunkiai atpažįstamas net per storą purvo sluoksnį, prasibrovė pro Džaredą ir pasuko tiesiai link… manęs.

– Ar jums visiems smegenys suminkštėjo, kad leidžiate jam muilinti akis? O gal čia jau buvo ieškotojai ir jūs visi parazitai?

Žmonės susigėdę nuleido akis. Tik keli liko stovėti išdidžiai iškėlę galvas: Lilė, Trudė, Hitas, Vesas ir… trapusis Valteris.

– Raminkis, Kailai, – tarė Valteris silpnu balsu.

Kailas nekreipė į jį dėmesio. Plačiais žingsniais drožė link manęs, jo akys, paprastai kobalto mėlynumo kaip brolio, pasruvo krauju. Bet man rūpėjo ne Kailas, nusisukau ir įsistebeilijau į purviną Džaredo veidą – gal suprasiu jo mintis.

Iš mano akių tarsi užtvanką pralaužęs ežeras liejosi galinga Melani meilė. Tas jausmas buvo stipresnis už viską, aš net pamiršau įniršusį barbarą, žaibiškai artėjantį prie manęs.

Akiraty išdygo Janas, jis ryžtingai žengė į priekį ir užstojo mane. Ištempiau kaklą, pasistiebiau, kad tik neišleisčiau Džaredo iš akių, – tai būtų buvę ne mano jėgoms.

– Kol tavęs nebuvo, brolau, kai kas pasikeitė.

Kailas sustojo kaip įbestas ir išsižiojo negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.

– Vadinasi, vis dėlto buvo atėję ieškotojai, taip, Janai?

– Ji mums nepavojinga.

Kailas sugriežė dantimis, akies kampučiu mačiau, kad kišenėje kažko ieško.

Tai privertė mane atsitokėti. Susigūžiau neabejodama, kad ginklo. Užsikirsdama išlemenau:

– Janai, nesikišk.

Maldaujantis mano balsas nenumaldė jo ryžto. Nustebau, kaip stipriai dėl jo nerimauju, kaip bijau, kad neatsitiktų kas nors bloga. Tai nebuvo tas instinktyvus, iki kaulų smegenų įaugęs poreikis apsaugoti, kokį jaučiau Džeimiui ir net Džaredui. Tiesiog suvokiau, kad būtų be galo neteisinga, jei Janas nukentėtų gindamas mane.

Kai Kailas ištraukė ranką iš kišenės, lengviau atsidusau: joje buvo žibintuvėlis. Akimirkai jis nukreipė šviesą Janui į veidą. Šis žvelgė ramiai.

– Tada kas? – nesusigaudė Kailas ir nugrūdo žibintuvėlį atgal į kišenę. – Tu ne parazitas. Kaip jis sugebėjo tave apmulkinti?

– Nusiramink. Leisk tau viską paaiškinti.

– Ne.

Prieštaravo ne Kailas, balsas atsklido jam iš užnugario. Žiūrėjau, kaip pro tylinčius žmones link mūsų lėtai žengia Džaredas, Džeimis vis dar nepaleido jo rankos ir sumišęs dairėsi. Dabar jau aiškiai mačiau Džaredo veidą, nors ir kaip storai jį slėpė dulkės. Net Melani, alpstanti iš laimės, ir ta negalėjo suklysti – jo veide atsispindėjo vien nuožmi neapykanta ir neapsakomas pasidygėjimas.

Džebas stengėsi ne dėl tų žmonių. Nesvarbu, kad dabar su manimi kalbėjosi Trudė ir Lilė, kad Janas, gindamas mane, stojo prieš savo brolį, kad Šeron su Mege bent jau atvirai nerodė priešiškumo ženklų. Tas vienintelis, kurį ir reikėjo įtikinti, ką tik galutinai apsisprendė.

– Nematau reikalo nusiraminti, – pro dantis iškošė Džaredas. – Džebai, – tęsė jis, nepasivargindamas atsisukti ir pažiūrėti, ar senis atėjo iš paskos, – duok ginklą.

Po jo žodžių stojo tokia tyla, kad net ausyse skaudžiai spengė.

Pamačiusi jo veidą supratau – viskas baigta. Žinojau, ką turiu daryti, ir Melani man neprieštaravo. Kuo ramiau žingtelėjau į šalį ir atgal, kad atitolčiau nuo Jano. Tada užsimerkiau.

– Tai kad aš jo neturiu, – tingiai ištarė Džebas.

Pro siaurą akių plyšelį pamačiau, kaip pritrenktas Džaredas staigiai pasisuko į senį. Galiausiai įkvėpė net pasišvilpdamas.

– Puiku, – sumurmėjo ir žengė dar vieną žingsnį link manęs. – Tada tai užtruks ilgiau. Būtų daug žmoniškiau, Džebai, jei greitai rastum tą ginklą.

– Džaredai, prašau, pirma pasikalbėkim, – paprašė Janas koja užtverdamas jam kelią, nors ir taip žinojo atsakymą.

– Gana tų kalbų, – suniurzgė Džaredas. – Džebas paliko spręsti man, aš taip ir padariau.

Dėdė garsiai atsikrenkštė. Džaredas pusiau pasisuko į senio pusę.

– Kas? – paklausė. – Juk pats sukūrei šią taisyklę, Džebai.

– Aš ir nesiginu.

Džaredas vėl atsigręžė į mane.

– Janai, traukis man iš kelio.

– Ehm… palauk sekundėlę, – įsikišo Džebas. – Jei prisimeni, tai spręsti turi tas, kam priklauso kūnas.

Džaredui ėmė stipriai tvinkčioti smilkinių kraujagyslės.

– Ir?

– Mano galva, atsirado dar kai kas, turintis ne mažiau teisių į tą kūną nei tu. Gal net daugiau.

Džaredas bukai spoksojo priešais save ir apmąstė išgirstus žodžius. Po akimirkos suvokė, nes rūsčiai suraukė antakius. Pažvelgė į berniuką, vis dar įsitvėrusį jam į ranką.

Džiaugsmą nuo Džeimio veidelio kaip šluote nušlavė, iš siaubo jis net išblyško.

– Tu negali, Džaredai, – vapėjo nerišliai. – Tu to nepadarysi. Klaja gera. Ji mano draugė! Ir Mel! O kaip Mel? Tu negali nužudyti Mel! Prašau! Tu turi… – ir jis nutilo, veidą iškreipė pragariška kančia.

Aš vėl užsimerkiau stengdamasi neįsileisti į pasąmonę sielvartaujančio berniuko vaizdo. Vos tvėriau prie jo nepriėjusi, tik nežmoniškomis valios pastangomis prisiverčiau nejudėti, nes supratau, kad antraip jam būtų tik blogiau.

– Matai, – prabilo Džebas, šį kartą toli gražu ne atsainiai, – Džeimis mano kitaip. Per tą laiką supratau, kad jo žodis reiškia ne mažiau nei tavo.

Ir vėl ilga tyla. Neiškentusi atsimerkiau.

Džaredas žvelgė Džeimiui į veidą, papilkėjusį iš sielvarto ir baimės, ir jo paties akys išsiplėtė iš siaubo.

– Džebai, kaip galėjai leisti, kad taip atsitiktų? – tyliai suvaitojo jis.

– Sakau tau, reikia pasišnekėti, – atsakė Džebas. – Kodėl tau pirma neatsipūtus? Gal būsi sukalbamesnis, kai nusiplausi tą purvą, a?

Džaredas nutvilkė senį sielvartingu ir kartu lediniu žvilgsniu – ši išdavystė jį sukrėtė iki širdies gelmių. Kiek žinau, per visą žmonijos istoriją taip žvelgė tik dvi asmenybės: Cezaris į Brutą ir Jėzus į Judą.

Kita nepakeliamos tylos minutė man buvo begalinė. Džaredas krestelėjo ranką, kad Džeimis atitrauktų savąją.

– Kailai, – amtelėjo apsisukdamas ir išdrožė iš virtuvės.

Šis dar pažvelgė į brolį tarsi atsisveikindamas visiems laikams ir nusekė iš paskos.

Kiti apskretę reido dalyviai tylėdami iškiūtino pavymui, kartu su jais ir Peidžė, meiliai prigludusi Endžiui prie peties.

Visi tie, kurie degė iš gėdos, kad priėmė mane į savo bendruomenę, tyliai vienas po kito iškurnėjo iš virtuvės. Liko Džeimis, Džebas ir Janas, dar Trudė, Džefris, Hitas, Lilė su Vesu ir Valteris.

Niekas neištarė nė žodžio, kol nenutilo išėjusiųjų žingsnių aidas.

– Uf, – atsikvėpė Janas. – Tik per plauką išvengėme bėdos. O tavo smegeninė dirba, Džebai.

– Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Tik čia dar ne pabaiga, – atsakė dėdė.

– Lyg nežinočiau! Tikiuosi, nepalikai ginklo voliotis kur nors ant akių?

– Ne. Numačiau, kad greitai gali taip atsitikti.

– Tai gerai.

Kitiems pasitraukus prie įėjimo vienišas ir apleistas liko drebėti Džeimis, o aš sėdėjau apsupta draugų. Kad ištaisyčiau tokią neteisybę, tekina pasileidau link jo. Berniukas apsikabino mane per liemenį ir aš ėmiau drebančiomis rankomis glostyti jam nugarą.

– Viskas gerai, – tyliai melavau jam į ausį. – Viskas gerai, – kartojau ir kartojau puikiai suprasdama, kad net kvailių kvailys pajustų netikrumą mano balse. O Džeimis toli gražu nebuvo toks.

– Jis tavęs nenuskriaus, – kimiai pareiškė Džeimis. Pilnos ašarų akys iš paskutiniųjų stengėsi nepravirkti. – Aš jam neleisiu.

– Ššš, – raminau.

Buvau ne juokais išsigandusi, veide sustingo siaubas. Džaredas buvo teisus – kaip Džebas galėjo leisti, kad taip atsitiktų? Jeigu jie būtų nužudę mane pirmą dieną, kol dar nesutikau Džeimio… Arba pirmą savaitę, kai Džaredas laikė mane uždarytą nuo visų, kol mes su Džeimiu netapome draugai… Arba jei nebūčiau išplepėjusi jam apie Melani… Dabar jau per vėlu. Stipriai spaudžiau drebantį kūnelį prie savęs.

Melani buvo priblokšta ne mažiau už mane.

„Mano vargšas berniukas.“

„Sakiau, kad nereikia jam visko pasakoti“, – priekaištavau jai.

„Kas bus su juo, kai mes mirsime?“

„Bijau net pagalvoti. Jam tai bus mirtinas smūgis. Ar įsivaizduoji, ką jam teks iškentėti…“

Melani mano mintis nutraukė:

„Gana. Šitai žinau ir be tavęs. Geriau pagalvokim, ką galime padaryti.“

„Tik viena – nemirti.“

Abi su Melani perkratėme visas galimybes išlikti gyvoms ir supratome, kad nėra jokios vilties.

Priėjęs Janas taip paplekšnojo Džeimiui per nugarą, kad net aš pajutau.

– Nesikankink taip vaike, – tarė. – Šioje kovoje tu ne vienas.

– Jiems buvo per daug netikėta, štai ir viskas, – atpažinau Trudės altą sau už nugaros. – Jei tik gautume progą viską paaiškinti, jie suprastų.

– Supras? Kailas? – sušnypštė kažkuris.

– Žinojom, kad taip atsitiks, – sumurmėjo Džebas. – Dabar svarbu išlaukti. Kol praeis audra.

– Gal tau reikėtų susirasti tą ginklą, – ramiai pasiūlė Lilė. – Ši naktis bus ilga. Klaja gali likti su Heide ir manimi.

– Geriau ją apnakvydinti kur nors kitur, – nesutiko Janas. – Gal pietiniuose tuneliuose? Aš ją pasaugočiau. Džebai, ar padėsi man?

– Galima pas mane, ten jos tikrai niekas neieškos, – vos girdimai pasiūlė Valteris.

Jo balsą nustelbė Vesas:

– Aš eisiu su tavimi, Janai. Juk jie šešiese.

– Ne, – galiausiai atgavau amą. – Ne. Tai neteisinga. Jūs negalite kariauti tarpusavyje. Jūs čia gyvenate, turite būti visi kaip vienas. Jokios kovos, tik ne dėl manęs.

Atplėšiau Džeimio rankas nuo juosmens. Pajutusi, kad priešinasi, stipriai suėmiau už plaštakų.

– Man reikia viską apgalvoti, – pasakiau jam nekreipdama dėmesio į kitų žvilgsnius. – Turiu pabūti viena, – ir apsidairiau ieškodama Džebo. – O jūs galėsite viską aptarti be manęs. Negalima svarstyti strategijos girdint priešui.

– Ak, Klaja, liaukis, – tepasakė dėdulė.

– Džebai, duok man laiko viską apmąstyti.

Atsitraukiau nuo Džeimio, jo rankos bejėgiškai nusviro. Tą akimirką kažkas palietė man petį ir aš iš netikėtumo krūptelėjau.

Vėl Janas.

– Vargu ar dabar tau derėtų vaikščioti vienai.

Pasilenkiau prie jo, kad neišgirstų šalia stovintis Džeimis.

– Kam atidėlioti tai, kas neišvengiama? Kaip manai, ar jam nuo to bus lengviau ar tik sunkiau?

Buvau tikra, kad žinau atsakymą. Prasmukau pro Jano ranką ir išbėgau iš virtuvės.

– Klaja! – sušuko pavymui Džeimis.

Kažkieno balsas jį nutildė. Niekas nesekė man iš paskos. Tikriausiai jie suprato, kad išmintingiausia leisti man išeiti.

Koridorius buvo tamsus ir tuščias. Jei pasisektų, gal niekieno nepastebėta pakraščiu apeičiau didįjį daržą.

Kiek buvau urvuose, negalėjau rasti vienintelio dalyko – išėjimo. Išvaikščiojau visus tunelius ir nebuvo angos, kurios nebūčiau ištyrinėjusi. Kur jis, svarsčiau slinkdama tamsiausiais didžiojo urvo užkaboriais. Kur galėtų būti tas išėjimas? O jei netikėtai jį rasčiau? Ar tikrai galėčiau palikti šią vietą?

Kas manęs laukė anapus urvų, jau nekalbant apie mylių mylias plytinčią dykumą, – ieškotoja, gydytojas ar mano guodėja? Tas ankstesnis gyvenimas, kuris dabar man atrodė toks lėkštas? Viskas, kas man išties rūpėjo, buvo čia. Džeimis. Džaredas, nors jis ir ketina mane nužudyti. Negalėjau savęs įsivaizduoti be nors vieno iš jų.

Ir Džebas. Janas. Dabar aš turėjau draugų: daktarą, Trudę, Lilę, Vesą, Valterį, Hitą. Keistus žmones, kurie nepaisydami to, kas esu, nepanoro manęs nužudyti. Galbūt kaltas smalsumas, bet vis dėlto jie stojo mano pusėn ir tam tikra prasme nusisuko nuo bendruomenės. Apgraibom slinkdama palei gruoblėtą sieną papurčiau galvą: tai daugiau nei keista – neįtikėtina.

Kitame urvo gale girdėjau balsus, bet nesustojau – čia jie negali manęs matyti. Radau plyšį, kurio ieškojau.

Galų gale tai vienintelis galimas kelias. Net jei per stebuklą būčiau aptikusi išėjimą iš urvų, jis galėjo eiti tik per ten. Įšliaužiau į juodžiausią, kokią tik galima įsivaizduoti, tamsą ir nuskubėjau į priekį.

27 S K Y R I U S

NERYŽTINGASIS

Aš grįžau į savo vienutę.

Jau daug savaičių nėjau šiuo koridoriumi, negrįžau čia nuo tada, kai Džaredas išėjo į reidą ir Džebas mane išlaisvino. Supratau, kad kol esu gyva ir urvuose yra Džaredas, kitos vietos man neliko.

Šį kartą manęs nepasitiko blausi, melsva lempelės šviesa. Vis dėlto buvau tikra, kad pasiekiau galinį urvą, nes gerai prisiminiau visus posūkius ir vingius. Pamažu slinkdama į priekį kaire ranka braukiau pažeme per sieną: ieškojau įėjimo į apskritą olą. Dar nenusprendžiau, ar lįsiu į vidų, tačiau radusi įėjimą bent jau žinosiu, kad tikrai esu ten, kur norėjau būti.

Užčiuopusi angą supratau, kad negrįšiu ten nė už ką pasaulyje.

Kol pirštais braukiau per ruplėtą angos viršų, koja už kažko užkliuvo ir aš suklupau. Negrabiai plestelėjau ant kelių. Saugodamasi ištiesiau rankas ir atsirėmiau į kažką traškantį, čežantį ir trapų – rankos perėjo kiaurai. Kas tai? Tikrai ne akmuo.

Tas šaižus garsas ir netikėtas radinys mane nustebino ir kartu išgąsdino. Nejau pasukau ne tuo keliu ir atsidūriau kitame urve? Gal šitoje oloje kas nors gyvena? Mintimis perbėgau kiekvieną šios kelionės žingsnį ir stebėjausi, kaip galėjau pasiklysti. Kol svarsčiau, įtempusi ausis ir užgniaužusi kvapą klausiausi, kokie bus triukšmingo mano kritimo padariniai.

Bet aplink tvyrojo mirtina tyla – nei judesio, nei garso. Tik aklina tamsa, tvankus ir drėgnas oras kaip visada. Čia buvau vienut viena, ne kitaip.

Atsargiai, tyliau už pelę apčiupinėjau žemę aplink save.

Mano rankos buvo prasmegusios kažkokiame daikte. Atsitiesiau ir apčiupinėjau jo kontūrus: lyg kartoninė dėžė, aptraukta plona, traškia plėvele, tai ji man užgriuvus praplyšo ir sukėlė tiek triukšmo. Pirštus sukišau vidun ir ten radau sluoksniais suguldytas mažas plyteles, suvyniotas dar braškesniu plastiku, todėl paliestos šaižiai sučežėjo. Greitai atitraukiau rankas bijodama, kad kas neišgirstų.

Prisiminiau, kad buvau radusi vienutės angą ir vėl ją pamečiau. Ranka pamakalavau sau iš kairės ir aptikau dar daugiau kvadratinių kartoninių dėžių, kelias krūvas. Kad pasiekčiau vienos viršų, turėjau atsistoti – dėžės buvo sukrautos stirtomis man virš galvos. Pagraibiusi vėl apčiuopiau sieną, paskui ir olos angą, kaip tik toje vietoje, kur ir maniau ją esant. Norėdama galutinai įsitikinti, pabandžiau įsisprausti vidun, kad pajusčiau išgaubtą dugną, tačiau toliau įėjimo negalėjau žengti nė žingsnio – visa ola buvo prikimšta dėžių dėžučių.

Apstulbusi iššliaužiau atgal. Pabandžiau paropoti į kitą pusę, bet vėl į kažką atsimušiau – visas urvas beveik iki pat tunelio pradžios buvo užgrūstas mįslingomis dėžėmis.

Grabinėdama žemę aptikau kažką kita nei dėžes: šiurkštaus audinio krepšį, pritutintą iki viršaus ir neatkeliamai sunkų. Pabaksnojau audinį ir viduje kažkas vos girdimai sušnarėjo. Dar kartą be baimės pamaigiau krepšį abiem rankomis: tykus šnaresys nekėlė tokio pavojaus kaip traški plėvelė.

Netrukus man viskas paaiškėjo: padėjo uoslė. Rankas sukišau krepšin ir panardinau į kažką šiugždantį lyg smėlis, nosį nelauktai pakuteno gerai pažįstamas kvapas. Jo dvelksmas akimirksniu nukėlė mane į asketišką mano virtuvę San Diege, prieš akis iškilo žema spintelė praustuvės kairėje: pakelis ryžių, plastikinis matavimo indas, kurį naudojau jiems seikėti, už jo eilėmis išrikiuotos skardinės su maistu…

Žarsčiau išbirusius ryžius. Vadinasi, atėjau ten, kur reikia. Argi Džebas nesakė, kad šią vietą jie naudoja kaip maisto atsargų sandėlį? Argi Džaredas ką tik negrįžo iš ilgos kelionės? Dabar viskas, ką jie prigrobė per tas savaites, buvo suversta šioje atokioje vietoje, ir laukė savo eilės.

Vienu metu mano galvoje suūžė spiečius minčių.

Pirmiausia supratau, kad aplink kalnai maisto. Ne kieta kaip puspadis duona ir skysta svogūnų sriuba, o tikras maistas. Kažkur šiose krūvose turėtų būti riešutų sviesto. Sausainių su šokoladu ir razinomis. Bulvių traškučių. „Cheetos“.

Vos įsivaizdavau, kaip randu šiuos gardėsius ir prisikemšu pilną burną – pirmą kartą po to, kai palikau civilizaciją, – iškart pradėjo graužti sąžinė. Džaredas rizikavo gyvybe, ištisas savaites vogė ir slapstėsi ne dėl to, kad pamaitintų mane. Šios gėrybės skirtos kitiems.

Nerimą kėlė ir dar kai kas: o jei tai ne visas grobis? Jei dar yra nesuneštų dėžių? Jeigu jas atitemps Džaredas su Kailu? Geriau negalvoti, kas būtų, jei atgabenę produktus juodu čia rastų mane.

Tik ar ne dėl to čia atėjau? Ar tikrai taip norėjau pabūti viena ir viską apgalvoti?

Atsirėmiau į sieną. Iš krepšio išsitraukiau vieną ryžių pakelį – visai pakenčiama pagalvė. Užsimerkiau, nors tokioje tamsoje to nė nereikėjo daryti, ir nusprendžiau pasitarti.

„Gerai, Mel. Kas toliau?“

Apsidžiaugiau, kad ji budri ir energinga. Pavojus sustiprina jos galias. Ji nutyla tik tada, kai viskas gerai.

„Reikia paprasčiausiai nuspręsti, kas mums svarbiau, – tarė ji. – Likti gyvoms ar Džeimis.“

Ji žinojo atsakymą.

„Džeimis“, – patvirtinau garsiai atsidusdama. Mano atodūsis atsimušė į nebylias juodas sienas ir šnabždesiu grįžo atgal.

„Sutarta. Gal kurį laiką ir išgyventume, jei leistume Džebui ir Janui mus saugoti. Bet ar tai pagelbėtų Džeimiui?“

„Galbūt. Nelygu, kas jam skaudžiau: ar kad iškart pasiduotume, ar temptume laiką. Galiausiai vis tiek sulauktume galo, tai, regis, neišvengiama.“

Melani tai nepatiko. Jaučiau, kad ji nenori pasiduoti, kad ieško kitų galimybių.

„Gal bandom pabėgti?“ – pasiūliau.

„Vargu ar pavyks, – atsiliepė ji. – Be to, ką tada veiksime? Ką pasakysime jiems?“

Pabandėme abi drauge tai įsivaizduoti – kaip saviškiams paaiškinsiu, kur buvau prapuolusi kelis mėnesius? Galiu sumeluoti, sukurpti kokią nors istoriją, ar pasakyti, kad neprisimenu. Tačiau pagalvojusi apie skeptišką ieškotojos veidą, įtarias išverstas akis, supratau, kad mano apgailėtinai neišmanėliški bandymai gudrauti nueis šuniui ant uodegos.

„Jie neabejoja, kad perėmiau valdžią, – sutiko Melani. – Todėl jie pakeis tave ja.“

Aš susiriečiau į kamuoliuką ir kūną supurtė drebulys. Užbaigiau Melani mintį:

„Ji papasakos jiems apie šią vietą ir užsiundys ieškotojus.“

Siaubas užpildė kiekvieną kūno ląstelę.

„Teisingai, – tęsiau aš. – Vadinasi, pabėgimas atpuola.“

„Taigi“, – sušnibždėjo Melani, nuo gausybės jausmų jos mintys ėmė šokinėti.

„Telieka nutarti viena… anksčiau ar vėliau. Dėl ko jam būtų ne taip skaudu?“

Pasirodė, kad bent jau spręsdama praktinius klausimus sugebėjau likti vien šaltai dalykiška. Melani perėmė mano toną.

„Nesu tikra. Viena vertus, logiška, kad kuo ilgiau visi trys išbūsime kartu, tuo sunkiau jam bus su mumis išsiskirti. Antra vertus, jei nekovosime, jei iškart pasiduosime… jis gali mumis nusivilti. Jausis išduotas.“

Apsvarsčiau abi jos išdėstytas galimybes stengdamasi neprarasti sveiko proto.

„Vadinasi… pirmasis variantas – kuo greičiau, tuo geriau. Bet turime padaryti viską, kad beprasmiškai nežūtume.“

„Tada pirmyn į kovą!“ – niūriai paragino ji.

„Kova. Nuostabu.“

Pabandžiau tai įsivaizduoti: smurtas prieš smurtą. Savo ranką, pakeltą smūgiui. Lengva pasakyti, tačiau mano vaizduotė neįstengė net tokio paveikslo sukurti, ką jau kalbėti apie veiksmą.

„Tu įstengsi, – drąsino mane ji. – Aš tau padėsiu.“

„Ačiū, bet ne. Turi būti kitas kelias.“

„Nesuprantu tavęs, Klaja. Tu visiškai nusivylei savo rūšimi, esi pasirengusi mirti dėl mano brolio, myli tą patį vyrą kaip ir aš, kuris, beje, rengiasi mus nužudyti, bet negali atsisakyti kvailų savo įpročių, kurie dabar reikalingi kaip šuniui penkta koja.“

„Esu tokia, kokia esu, Mel. Negaliu nieko padaryti, nors viskas aplink pasikeistų. Tu elkis kaip tinkama ir leisk man daryti tą patį.“

„Tačiau jei mes ketiname…“

Ji nemanė nusileisti. Staiga abi nuščiuvome: išgirdau, kad koridoriumi kažkas eina vos girdimai brūkšėdamas batais į uolą.

Sustingau – kiekvienas raumuo, net širdis sutrūkčiojo ir sustojo. Įtempiau ausis. Akimirką dar vyliausi, kad man pasigirdo, bet ne – tylūs žingsniai subrūžavo daug arčiau.

Melani išliko rami, o aš vos neapalpau iš baimės.

„Stokis!“ – įsakė ji.

„Kam?“

„Jei nenori kovoti, turi bėgti. Daryk ką nors – dėl Džeimio.“

Jos paraginta atgavau žadą, vėl pradėjau kvėpuoti – kuo tyliau ir ramiau, kad neišsiduočiau. Lėtai pasvirau į priekį ir atsistojau kaip bėgikas ties starto linija. Į raumenis plūstelėjo adrenalinas, jie pasidarė lengvi ir lankstūs. Lėksiu greičiau už bet kurį užpuoliką, kad ir kas jis būtų. Tik… kur man bėgti?

– Klaja? – išgirdau tyliai šnabždant. – Klaja? Ar tu čia? Tai aš…

Balsas užlūžo, bet spėjau jį pažinti.

– Džeimi! – sugergždžiau. – Ką čia veiki? Juk sakiau, kad man reikia pabūti vienai.

Jis atsiduso su palengvėjimu ir jau garsiau prabilo:

– Visi tavęs ieško. Tiksliau, Trudė, Lilė ir Vesas – tik jie. Niekam daugiau nieko nesakėme. Niekas nežino, kad tu dingai. Džebas pasiėmė ginklą. Janas pas Doką. Kai daktaras atsilaisvins, pasikalbės su Džaredu ir Kailu. Jo visi klauso. Tau nėra ko slapstytis: dabar visi užsiėmę, o tu tikriausiai pavargusi…

Kalbėdamas jis artėjo, kol pirštais palietė mano ranką, tada jie nuslinko žemyn ir suėmė plaštaką.

– Aš nesislapstau, Džeimi. Sakiau, kad turiu pagalvoti.

– Gali galvoti ir būdama su Džebu, ar ne?

– Kur nori, kad eičiau? Atgal į Džaredo olą? Mano vieta čia.

– Jau nebe, – jo balse vėl išgirdau užsispyrimo gaidelę.

– Kuo visi taip užsiėmę? – paklausiau norėdama pakeisti temą. – Ką veikia daktaras?

Berniukas keistai užtilo.

Kiek palaukusi paliečiau jam skruostą.

– Klausyk, privalai būti su Džebu. Ir pasakyk kitiems, kad liautųsi manęs ieškoję. Aš čia pabūsiu dar kurį laiką.

– Tu negali čia miegoti.

– Juk anksčiau miegojau.

Pajutau, kad jis purto galvą.

– Tada bent jau atnešiu kilimėlį ir pagalvių.

– Man užteks vienos.

– Aš neliksiu su Džaredu, jeigu jis toks mulkis.

Nebyliai sudejavau.

– Tada miegok su Džebu ir klausykis jo knarkimo. Nejau nesupranti – turi būti kartu su jais, o ne su manimi.

– Būsiu su tuo, su kuo norėsiu.

Iš galvos vis nėjo vaizdas: urve pasirodo Kailas ir randa mane čia su Džeimiu. Bet jei apie tai bent užsiminsiu… jis tikrai pasiliks – kad apgintų mane.

– Gerai, tačiau prieš tai atsiklausk Džebo.

– Vėliau. Šįvakar nenoriu jo trukdyti.

– Ką jis tokio veikia?

Džeimis nutylėjo ir šį kartą. Tik dabar supratau, kad jis sąmoningai vengia atsakyti. Kažkas vyko, ir jis nenorėjo apie tai kalbėti. Gal kiti irgi manęs ieško? Gal parkeliavus Džaredui jie grįžo prie ankstesnės nuomonės apie mane. Turėjau jau virtuvėje susiprasti, kai nunarinę galvas žvelgė į mane jausdami kaltę.

– Džeimi, kas vyksta? – neatstojau.

– Negaliu tau pasakyti, – sumurmėjo. – Atleisk, – jis apsikabino mane per liemenį ir prisiglaudė veidu prie krūtinės. – Viskas bus gerai, – pažadėjo kimiu balsu.

Paglosčiau jam nugarą, paskui pirštais perbraukiau susivėlusius karčius.

– Gerai, – pasakiau susitaikydama, kad berniukas tyli. Galų gale, pamaniau, aš irgi turiu savų paslapčių. – Nesisielok, Džeimi. Kad ir kas vyktų, viskas galiausiai išeis tik į gera. Tau viskas klosis puikiai.

Kaip troškau, kad tai būtų tiesa!

– Jau nebežinau, ko tikėtis, – sušnibždėjo jis.

Bukai spoksojau priešais save į tamsą ir mąsčiau, ką jis galėtų slėpti, kai mano žvilgsnį patraukė silpna švieselė koridoriaus gilumoje, bet ji, nors ir blausi, ryškiai išsiskyrė juodumoje.

– Ššš, – sušnypščiau užgniauždama kvapą. – Kažkas ateina. Greitai slėpkis už dėžių.

Džeimis įsispitrėjo į gelsvą šviesą, ryškėjančią su kiekviena sekunde. Kad ir kaip klausiausi, neišgirdau jokių žingsnių.

– Aš neketinu slėptis, Klaja, – tyliai atsakė jis. – Stokis už manęs.

– Ne!

– Džeimi! – suriko Džaredas. – Žinau, kad tu čia!

Mano kojos įaugo į žemę. Kodėl atėjo Džaredas! Džeimiui būtų daug lengviau, jei mane nužudytų Kailas.

– Eik šalin! – sušuko jam Džeimis.

Geltona šviesa ėmė artėti dar greičiau ir galiausiai virto ratu ant galinės sienos.

Iš tamsos išniro Džaredas. Rankoje laikomo žibintuvėlio šviesa šmirinėjo pirmyn atgal akmeniniu grindiniu. Kelionės purvo nelikę nė ženklo, dabar jis vilkėjo išblukusius raudonus sportinius marškinėlius. Buvau gerai juos įsidėmėjusi – kabojo kambaryje, kur praleidau tiek naktų. Jo veidas irgi buvo iki skausmo pažįstamas: jame sustingo lygiai toks pat pasibjaurėjimas ir neapykanta, kokį pamačiau pirmą kartą pasirodžiusi čia.

Žibintuvėlio spindulys smigo man į veidą ir visiškai apžilpino. Supratau, kad už akiduobių glūdintis sidabras ryškiai suspindo ant grindų, nes Džeimis pašoko – tik trumpas baimės akibrokštas – paskui vėl tvirtai atsistojo ant kojų.

– Traukis nuo parazito! – suriaumojo Džaredas.

– Užsičiaupk! – suriko Džeimis. – Tu jos nepažįsti! Palik ją ramybėje!

Bandžiau atkabinti berniuko rankas, bet jis tik dar tvirčiau įsikibo į mane.

Džaredas puolė prie mūsų kaip įsiutęs bulius. Viena ranka čiupo Džeimį už marškinėlių ir iš visų jėgų trūktelėjo į save. Suėmęs drabužį purtė berniuką rėkdamas visa gerkle:

– Tu kvailys! Ar nematai, kad jis tavimi naudojasi!

Instinktyviai prasibroviau į priekį, įsispraudžiau tarp jųdviejų ir delnais įsirėmiau Džaredui į krūtinę. Kaip ir tikėjausi, tai išvydęs jis paleido Džeimį. Netikėtai sustingau negalėdama daugiau apie nieką galvoti – gerai pažįstamas kvapas apsvaigino ir pažadino jausmus, rankomis jaučiau besikilojančią plačią krūtinę.

– Palik Džeimį ramybėje, – pasakiau, šį kartą nuoširdžiai trokšdama būti tokia, kokią mane norėjo matyti Melani – kad mano kumštis būtų stiprus, o balsas tvirtas ir ryžtingas.

Viena ranka jis sugriebė man už riešų ir sviedė nuo savęs. Tėškiausi į akmenį. Nesitikėjau tokio smūgio, žagtelėjau ir pradėjau dusti. Kitą akimirką kaip kamuolys atšokau nuo sienos ir nuvirtau ant grindų, vėl tiesiai ant dėžių. Tvarkingai sukrautos krūvos ėmė griūti, dėžės iro, plastikiniai maišeliai plyšo garsiai traškėdami.

Negrabiai persikreipusi išsipleikiau ant išvirtusių dėžių, kraujas mušė į galvą, užgulė ausis, akyse šokinėjo keistos liepsnelės.

– Bailys! – suriko Džeimis. – Ji greičiau gyvybę paaukotų, nei tave įskaudintų! Kodėl nepalieki jos ramybėje?

Subraškėjo dėžės ir ant rankos pajutau Džeimio pirštus.

– Klaja! Kaip tu, Klaja?

– Gerai, – sušvokščiau nepaisydama tvinkčiojimo galvoje. Kaip per miglą žibintuvėlio šviesoje – Džaredas jį numetė ant žemės – mačiau virš savęs palinkusį sunerimusį berniuko veidą.

– Turi dingti, Džeimi, – sušnibždėjau. – Bėk.

Džeimis nirtulingai pakratė galvą.

– Atsitrauk nuo jo! – subliuvo Džaredas nežmonišku balsu.

Mačiau, kaip jis sugriebė berniuką už pečių ir vienu trūkiu pastatė ant kojų. Išjudintos dėžės virto ant manęs it lavina. Nusiritau į šoną ir rankomis užsidengiau galvą. Viena sunki dėžė trenkė tiesiai į tarpumentį. Sudejavau iš skausmo.

– Liaukis ją skriaudęs! – sustugo Džeimis.

Duslus smūgis. Kažkas aiktelėjo.

Sukaupusi paskutines jėgas išsivadavau iš po sunkios dėžės ir pasirėmusi ant alkūnių apsidairiau. Akyse sukosi.

Džaredas viena ranka laikė užsiėmęs nosį, per lūpas tekėjo tamsi srovelė. Išpūtęs akis spoksojo į berniuką priešais. Džeimis stovėjo sugniaužęs kumščius, įsiūčio perkreiptu veidu.

Apstulbęs Džaredas neatitraukė nuo jo akių. Pamažu Džeimio pyktis ėmė slūgti, skausmas užėmė jo vietą. Skausmas ir išdavystė permainė berniuko veidą, dabar jis atrodė kaip Džaredas virtuvėje.

– Tu ne toks, kokiu tave laikiau, – sušnibždėjo Džeimis. Jis žvelgė į Džaredą taip, tarsi tas būtų toli toli, tarsi tarp jų būtų iškilusi neperžengiama siena – Džeimis vienoje jos pusėje, Džaredas kitoje.

Paskui berniuko žvilgsnis išplaukė ir jis nuleido galvą susigėdęs, kad Džaredo akyse pasidavė silpnumo akimirkai. Tada apsisuko ir greitais, nelygiais žingsniais išėjo.

„Mes bent jau pabandėme“, – liūdnai ištarė Melani. Jai širdis plyšo iš skausmo dėl vaiko, tačiau akys nenumaldomai troško vėl matyti savo svajonių vyrą. Ir aš nusileidau.

Džaredas stovėjo į mane nugara. Tebespausdamas ranka nosį stebeilijo į tamsą, kur ką tik pradingo Džeimis.

– Prakeikimas! – sumurmėjo ir sušuko: – Džeimi! Grįžk!

Jokio atsako.

Atsisukęs Džaredas dar nutvilkė mane lediniu žvilgsniu – susigūžiau, nors mačiau, kad jo įtūžis išblėso, – sugraibė žibintuvėlį ir išlėkė paskui Džeimį tūžmingai paspyręs po kojomis pasipainiojusią dėžę.

– Aš atsiprašau, girdi?! Neverk, vaike! – bėgdamas šaukė, tik greičiau piktai nei apgailestaudamas. Kai užsuko už kampo, likau gulėti visiškoje tamsoje.

Kelias minutes tysojau įstengdama tik kvėpuoti. Visą dėmesį sutelkiau į oro gurkšnius, tarsi iš naujo mokyčiausi alsuoti: įkvėpt, iškvėpt, vėl įkvėpt… Kai ritmas sunormalėjo, pabandžiau atsikelti. Kojos neklausė, lyg būčiau pamiršusi, kaip vaikščioti, linko per kelius ir drebėjo. Išsigandusi, kad vėl susmuksiu, prisėdau ir atsirėmiau į sieną. Švininė galva palengva sviro žemyn, kol atsirėmė į ryžių pagalvę. Jėgos visiškai mane apleido. Gulėjau juodžiausioje tamsoje ir galvojau apie tai, kas atsitiko.

Laimei, niekas nelūžo, nebent Džaredui nosis. Lėtai pakraipiau galvą. Nemaniau, kad Džeimis galėtų suduoti Džaredui. Aš jiems suteikiau vien kančias ir skausmą. Atsidusau ir apsičiupinėjau šonus. Nugara pulsavo kaip vienas didžiulis, tvinkčiojantis skaudulys, skruostas, kuriuo trenkiausi į sieną, buvo nubruožtas ir bjauriai peršėjo, palietusi pajutau ant pirštų lipnų skystį. Kiti sumušimai ar įbrėžimai nebuvo tokie skaudūs.

Tai supratus apėmė didžiulis palengvėjimas.

Aš gyva. Džaredas galėjo mane nužudyti, bet to nepadarė. Užuot nužudęs, išbėgo paskui Džeimį išsiaiškinti santykių. Vadinasi, kad ir kaip pakenkiau jų draugystei, ta žala nėra nepataisoma.

Kokia ilga ši diena! Dar iki pasirodant Džaredui ir kitiems jau buvo prailgusi, regis, nuo tada praėjo visa amžinybė. Užsimerkiau ir patogiau įsitaisiusi ant ryžių pagalvės nugrimzdau į slogų miegą.

28 S K Y R I U S

PASLAPTYS

Buvo keista pabusti visiškoje tamsoje. Pastaruoju metu jau buvau įpratusi, kad laiką keltis pakuždėdavo saulė. Iš pradžių pamaniau, kad dar naktis, tačiau skruosto peršulys ir nugaros skausmas priminė, kur esu.

Šalimais išgirdau tylų, lygų alsavimą. Neišsigandau, nes iškart atpažinau tą garsą: vis dėlto Džeimis grįžo ir miegojo kartu su manimi.

Gal jis pajuto, kad pasikeitė mano kvėpavimas, galbūt tiesiog atėjo laikas pakirsti iš miego, nes sukrutėjo ir vos girdimai aiktelėjo.

– Klaja? – sukuždėjo.

– Aš čia.

Jis lengviau atsiduso.

– Kaip čia tamsu, – paniuro berniukas.

– Taip.

– Kaip manai, ar dar pusryčių metas?

– Neturiu supratimo.

– Aš alkanas. Eime, pažiūrėsim.

Tylėjau.

Jis teisingai suprato mano nebylų atsisakymą.

– Tau nereikia slapstytis, Klaja, – nuoširdžiai pasakė kiek palaukęs. – Vakar vakare kalbėjau su Džaredu. Jis liausis kabinėjęsis prie tavęs – tai man pats pažadėjo.

Vos nesusijuokiau: kabinėjęsis prie manęs.

– Eime kartu, – spyrėsi Džeimis. Jo delnas vėl atsidūrė manajame.

– Ar tikrai to nori? – tyliai paklausiau.

– Taip. Pamatysi, viskas bus taip pat kaip iki šiol.

„Mel? Ar taip būtų geriausiai?“

„Nežinau“, – ji kovojo su savimi. Suprato, kad negali objektyviai mąstyti, nes troško pamatyti Džaredą.

„Tai beprotybė, supranti.“

„Ne didesnė nei tai, kad tu irgi nori jį išvysti.“

– Gerai, Džeimi, – sutikau. – Bet pažadėk, kad nesielvartausi, jei reikalai klostysis ne taip, kaip anksčiau, gerai? Jei bus daug blogiau… Na, tiesiog nenustebk.

– Viskas bus gerai. Pamatysi.

Leidau jam eiti pirmam ir vesti mane per tamsą. Kai įžengėme į didįjį daržo urvą, nevalingai susigūžiau spėliodama, kaip šiandien į mane pažiūrės žmonės. Kas žino, ko jiems prikalbėjo, kol aš miegojau.

Tačiau daržas buvo tuščias, nors skliaute ryškiai švietė ryto saulė. Šimtų veidrodžių atspindžiai akimirkai mane apakino.

Džeimis nesidomėjo, ar urvas tuščias ar ne, jis įdėmiai sužiuro man į veidą. Saulei apšvietus skruostą sugriežė dantimis.

– O! – aiktelėjo jis. – Tu sužeista. Ar labai skauda?

Atsargiai paliečiau odą. Paviršius buvo šiurkštus: kraujas sukepė kartu su smėliu. Braukiant pirštais žaizda nemaloniai sutvinkčiojo.

– Viskas gerai, – sušnibždėjau. Tuščias urvas man kėlė įtarimą, todėl nenorėjau kalbėti garsiai. – Kur visi?

Džeimis gūžtelėjo vis dar neramiai apžiūrinėdamas mano veidą.

– Manau, užsiėmę, – atsakė netildydamas balso.

Man tai priminė praėjusią naktį, paslaptį, kurios jis nė už ką nenorėjo atskleisti. Suraukiau kaktą.

„Kaip manai, ko jis mums nesako?“

„Tu žinai tiek pat kiek ir aš, Klaja.“

„Tu žmogus. Nejau neturi nuojautos ar panašiai?“

„Nuojautos? Mano nuojauta sako, kad šios vietos taip gerai nepažįstame, kaip manėme“, – atsakė Melani.

Vėl pajutau užslėptą grėsmę.

Todėl lengviau atsidusome išgirdusios, kad iš koridoriaus, vedančio į virtuvę, sklinda įprastas valgytojų triukšmas. Nenorėjau matyti nė vieno iš jų, tik liguistai troškau išvysti Džaredą. Tie tušti tuneliai ir mintis, kad kažkas nuo manęs slepiama, man kėlė didžiulį nerimą.

Virtuvė buvo apytuštė. Tokiu ryto metu tai atrodė gana keista. Tačiau šią smulkmeną greit užmiršau, nes visas mintis užgožė iš akmeninės krosnies sklindantis kvapas.

– Ooo! – nudžiugo Džeimis. – Kiaušinienė!

Jis paspartino žingsnį iš paskos tempdamas ir mane. Aš nesipriešinau. Gurgiant pilvams nukuduliavome prie stalo, kur stovėjo Liusina laikydama plastikinį samtį. Per pusryčius dažniausiai apsitarnaudavome patys – juk paprastai gaudavome vien sužiedėjusios duonos.

Moteris kalbėdama žiūrėjo tik į berniuką.

– Prieš valandą kiaušinienė buvo daug skanesnė.

– Nieko, man bus gardi ir dabar, – linksmai patikino Džeimis. – Ar jau visi pavalgė?

– Beveik. Manau, maistą jie nusinešė pas daktarą ir kitus… – Liusina nuščiuvo ir pirmą kartą vogčiomis dirstelėjo į mane. Džeimis padarė tą patį. Nesupratau moters veide šmėstelėjusio jausmo – per greitai jis dingo. Dabar Liusina akylai tyrinėjo mano veido sumušimus.

– Kiek dar liko? – dirbtinai nekantriai paklausė Džeimis.

Moteris nusisuko į krosnį ir samčio kaušu ištraukė keptuvę.

– Kiek nori, Džeimi? Dar yra sočiai, – tarstelėjo neatsigrįždama.

– Įsivaizduok, kad aš Kailas, – pajuokavo berniukas.

– Supratau, Kailo porciją, – pasakė atsisukusi Liusina ir nusišypsojo, tačiau liūdesys iš akių nedingo.

Moteris sriubos dubenį kaupinai pridėjo purios kiaušinienės, išsitiesė ir padavė Džeimiui.

Tada vėl paskersakiavo į mane ir aš puikiai supratau, ką reiškia toks žvilgsnis.

– Sėskimės čia, Džeimi, – pasiūliau stumdama jį toliau nuo Liusinos stalo.

Berniukas išpūtė akis.

– Tu nevalgysi?

– Ne, aš… – jau norėjau sakyti „nealkana“, bet pilvas prieštaraudamas garsiai suurzgė.

– Klaja? – Džeimis pasižiūrėjo į mane, tada į moterį, rūsčiai stovinčią, susidėjusią rankas ant krūtinės.

– Man užteks duonos, – sumurmėjau vėl stumtelėdama jį nuo Liusinos stalo.

– Ne. Liusina, ar kas negerai? – jis įbedė į moterį akis. Ši nepajudėjo. – Jeigu jau susitvarkei, aš galiu tave pakeisti, – pasisiūlė berniukas. Tai pasakęs prisimerkė ir ryžtingai papūtė lūpas.

Moteris gūžtelėjo pečiais ir padėjo samtį ant stalo. Tada nežiūrėdama į mane lėtai nuėjo.

– Džeimi, – skubiai sumurmėjau, – šis maistas skirtas ne man. Džaredas ir kiti ne tam rizikavo savo gyvybe, kad pusryčiams kirsčiau kiaušinienę. Tikrai, man užteks ir duonos.

– Nebūk kvaila, Klaja, – purkštelėjo Džeimis. – Tu dabar čia gyveni, tavo tokios pat teisės kaip visų kitų. Niekas nesuko galvos, kai skalbei jų drabužius ar kepei jiems duoną. Be to, kiaušinienė greitai suges. Jei nevalgysi, ją reikės išmesti.

Pajutau, kad visi virtuvėje esantys žmonės akimis gręžte gręžia man nugarą.

– Gal kiti norės pakartoti, – pasakiau dar tyliau. Taip, kad girdėtų tik Džeimis.

– Pamiršk, – suniurzgė jis. Prišokęs prie stalo prikrovė dar vieną dubenį kiaušinienės ir padavė man. – Turėsi suvalgyti viską iki paskutinio kąsnelio, – tvirtai pareiškė.

Pažvelgiau į dubenį. Burna pažliugo seilėmis. Vis dėlto pastūmiau kiaušinienę per kelis sprindžius nuo savęs ir sunėriau ant krūtinės rankas.

Džeimis susiraukė.

– Ak, taip! – tarė jis ir taip pat atstūmė savo dubenį. – Jei nevalgysi tu, nevalgysiu ir aš, – tai išgirdęs jo pilvas graudžiai sugurgė. Džeimis irgi stipriai sunėrė rankas ant krūtinės.

Dvi ilgas minutes stebeilijome vienas į kitą. Vos įtraukdavome dieviško kiaušinienės kvapo, abiejų pilvai pradėdavo groti maršus. Kelis kartus nesusilaikęs berniukas akies krašteliu dirstelėjo į savo dubenį. Ilgesingas alkano vaiko žvilgsnis mane ir pribaigė.

– Gerai, – sušnypščiau. Pastūmiau Džeimio porciją jam po nosimi ir prisitraukiau savąją. Jis palaukė, kol prarysiu pirmą kąsnį. Pajutusi ant liežuvio maisto skonį vos nesuvaitojau iš malonumo. Žinojau, kad esu valgiusi ir skaniau nei pravėsusi guminė kiaušinienė, bet šią akimirką nebuvo už ją didesnio gardėsio. Kūnas trumpam viską pamiršo ir mėgavosi dieviška puota.

Džeimis kiaušinienę kimšo į burną taip greitai, kad stebėjausi, jog dar randa laiko kvėpuoti. Akies krašteliu sekiau jį, kad neužspringtų.

Aš tyčia valgiau lėčiau: tikėjausi dubenį ištuštinusiam berniukui įpiršti savo porcijos likutį.

Tik kai apvaliai pūpsantys pilvai privertė pamiršti mažytį mūsų nesutarimą, atkreipiau dėmesį į tai, kas vyksta virtuvėje.

Maniau, kad tiek mėnesių valgius prėską maistą kiaušinienė visiems bus didelė šventė, tačiau virtuvėje buvo slogu ir nyku, žmonės kuždėjosi, ir tai nenorom. Ar taip yra dėl vakarykštės scenos? Ėmiau įdėmiai dairytis.

Kai kurie valgytojai išties skersakiavo mano pusėn, kitiems aš buvau nė motais, bet ir jie susirūpinę šnabždėjosi. Niekas neatrodė piktas, kaltas ar įsitempęs – nė vieno iš tų jausmų, kurių maniau sulauksianti.

Ne, žmonės buvo aiškiai liūdni. Visų veidus užgulusi neviltis.

Paskutinę pamačiau Šeron, ji valgė toliausiame kampe, kaip visada vengė draugijos. Ramiai kilojo šaukštą prie burnos, todėl tik po kiek laiko pastebėjau, kad skruostais teka ašaros ir laša į dubenį, o ji to visai nemato.

– Ar kas negerai daktarui? – paklausiau Džeimio pakuštomis, išsigandusi. Gal man tiesiog paranoja, gal tai neturi nieko bendra su manimi? Visuotinis liūdesys, regis, buvo susijęs su kita šių žmonių tragedija, dėl kurios aš niekuo dėta. Ar dėl to visi buvo taip užsiėmę? Nejau atsitiko kokia nelaimė?

Džeimis pažvelgė į Šeron ir prieš atsakydamas sunkiai atsiduso.

– Ne, Dokui viskas gerai.

– Tada teta Megė? Ji sužeista?

Jis papurtė galvą.

– O kur Valteris? – vis dar pašnibždom primygtinai klausinėjau toliau. Išsigandau, ar kurį iš žmonių nebus ištikusi nelaimė, nelinkėjau bloga net manęs nekenčiantiems.

– Nežinau. Bet ir jis gerai laikosi, esu tikras.

Tik dabar pamačiau, kad Džeimio akys irgi sklidinos sielvarto.

– Kas yra, Džeimi? Kodėl tu toks liūdnas?

Berniukas nunarino akis į kiaušinienę, paknebinėjo ją šaukštu ir nieko neatsakė.

Daugiau per pusryčius jis neištarė nė žodžio. Pabandžiau jam įpiršti tai, kas buvo likę mano dubenyje, tačiau Džeimis dėbtelėjo taip nuožmiai, kad prisitraukiau kiaušinienę ir nesipriešindama viską suvalgiau iki paskutinio trupinėlio.

Savo dubenis sudėjome į didelę plastikinę dėžę, skirtą nešvariems indams. Ji buvo pilnutėlė, taigi nukėliau nuo stalo. Nežinau, kas šiandien vyksta urvuose, bet negi kas nutiks, jei išplausiu indus.

Džeimis ėjo kartu. Visą kelią jo akys budriai šmirinėjo į šalis, ir man tai nepatiko. Dabar kaip niekad nenorėjau, kad vaidintų mano sargybinį. Laimei, žingsniuojant didžiojo urvo pakraščiu nežinia iš kur išdygo Janas.

Jis buvo siaubingai purvinas, nuo galvos iki kojų apsinešęs rusvomis dulkėmis, kai kur jos tamsavo nuo prakaito. Ir labai pavargęs, to nepaslėpė net purvo dryžiai ant veido. Toks pat nusiminęs kaip ir visi kiti, bet manęs tai jau nestebino. Tik dulkės – ne tamsiai raudonos kaip urvuose. Vadinasi, šįryt Janas buvo išėjęs iš slėptuvės.

– Štai kur jūs, – sumurmėjo pamatęs mus. Skubriai, neramiai prižirgliojo prie mūsų, nė nestabtelėjęs čiupo mane už alkūnės ir nusitempė pirmyn.

– Įlįskime čia minutėlei.

Nespėjus man prasižioti įstūmė į siaurą tunelį, vedantį link rytinio lauko, kur baigė nokti kukurūzai. Tačiau toli nėjome, tik kol pasislėpėme tamsoje, kur iš didžiojo urvo niekas negalėjo mūsų matyti. Kita ranka jaučiau lengvą Džeimio delną.

Nepraėjo nė minutė ir iš urvo atsklido duslūs balsai – ne gyvi ir triukšmingi, kaip paprastai, veikiau gedulingi, kaip tie veidai, kuriuos mačiau šįryt. Žmonės praėjo visai arti plyšio, kur tūnojome mes, ir Janas stipriau suspaudė man alkūnę, skaudžiai mygo pirštais. Atpažinau Džaredo balsą. Ir Kailo. Melani prieš mano valią, kuri iškart pasidarė sudilusio skatiko neverta, ėmė veržtis link jų. Abi troškome išvysti Džaredą. Gerai, kad Jano gniaužtai buvo tokie tvirti.

– …nežinau, kodėl jo nesustabdome. Tie bandymai… Regis, jis niekaip negali susitaikyti su pralaimėjimu, – kalbėjo Džaredas.

– Šį kartą neabejojo, kad pasiseks. Buvo toks tikras… Ką dabar. Reikia nenuleisti rankų, ką žinai, gal vieną dieną jis išsiaiškins, – nesutiko Kailas.

– Gal, – purkštelėjo Džaredas. – Gerai, kad radome tą brendį. Jei ir toliau taip gers, iki vakaro išplemps visą dėžę.

– Cha, manau, greitai atsijungs, – sukriūkė Kailas. Jo balsas pradėjo tolti. – Būtų gerai, kad Šeron… – toliau nieko nebesupratau.

Janas palaukė, kol balsai visiškai nutilo, paskui dar kelias minutes, ir tik tada paleido mano ranką.

– Džaredas pažadėjo, – sumurmėjo jam Džeimis.

– Taip, užtat Kailas ne, – atsakė Janas.

Abu grįžo į šviesą. Visiškai sutrikusi lėtai nusekiau iš paskos.

Tik dabar Janas pamatė, ką laikau rankose.

– Kol kas jokių indų, – perspėjo mane. – Pirma tegul visi nusiprausia ir išsivaikšto.

Norėjau paklausti, kodėl jis toks purvinas, tačiau numaniau, kad išsisuks nuo atsakymo kaip ir Džeimis. Susimąsčiusi pažvelgiau į tunelį, einantį link upių.

Janas piktai suniurzgė.

Išsigandusi atsisukau ir supratau, kas jį taip supykdė, – pamatė mano veidą.

Janas panoro suimti man už smakro, bet aš atšokau ir jo ranka nusviro nepasiekusi tikslo.

– Mane nuo to jau vemti verčia, – tarė jis, o balsas suskambo taip, tarsi jį išties pykintų. – Bet dar baisiau suvokti, kad jei būčiau išėjęs į reidą, tą pat būčiau galėjęs padaryti ir aš…

Papurčiau galvą.

– Nieko baisaus, Janai.

– Man taip neatrodo, – sumurmėjo jis ir pasisuko į Džeimį. – O tu grįžk į mokyklą. Bus geriau, jei viskas kuo greičiau stos į savo vėžes.

– Šeron šiandien bus tikras košmaras, – sudejavo berniukas.

Janas nusišypsojo.

– Gal jau laikas su ja susidraugauti, vaike? Nepavydžiu tau.

Džeimis atsiduso ir paspyrė grumstą.

– Prižiūrėk Klają.

– Būtinai.

Jis tolo nenoriai vilkdamas kojas, kas kelios minutės vis gręžiojosi atgal, kol dingo kitame tunelyje.

– Gerai, duokš juos man, – pasakė Janas. Nespėjau atsitokėti, kai išlupo indus man iš rankų.

– Jie nesunkūs, galiu panešti, – bandžiau spyriotis.

Jis vėl nusišypsojo.

– Kvailai jaučiuosi stovėdamas šalia tuščiomis rankomis, kai tu tampai tokį griozdą. Pratinkis prie galantiškumo, juk vienaip ar kitaip esi mergina. Eime, rasime kokią atokią vietelę, atsipūsime, kol atsilaisvins maudykla.

Jo žodžiai mane išgąsdino, tad nusekiau iš paskos tylėdama. Galantiškumas? Mergina? Ką jis norėjo pasakyti?

Janas ėjo tuneliu iki galo, o kai išnirome kukurūzų lauke, nužingsniavo tarpuvagiu tarp stiebų. Klusniai pėdinau jam iš paskos. Kai pasiekė vidurį, sustojo, dėžę padėjo ant žemės ir šalimais išsitiesė pats.

– Atokesnę vietelę vargu ar rastum, – pasakiau sėsdamasi šalia jo ir sukryžiuodama kojas. – Tik ar neturėtume dirbti?

– Tu ir taip sunkiai dirbi, Klaja. Tu vienintelė pluši be laisvų dienų.

– Tada bent jau turiu ką veikti, – burbtelėjau po nosimi.

– Šiandien niekas nedirba, kuo tu kitokia?

Smalsiai sužiurau į Janą. Nuo veidrodžių atsispindėjusi šviesa ėjo pro kukurūzų stiebus ir margino jį zebro dryžiais. Net per šešėlius ir purvą mačiau, koks jis išsekęs.

– Atrodai taip, tarsi būtum sunkiai triūsęs.

Jis prisimerkė.

– Užtat dabar ilsiuosi, – išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

– Džeimis man taip ir neprasitarė, kas vyksta, – vėl atsargiai užsiminiau.

– Nepasakysiu ir aš, – jis atsiduso. – Šiaip ar taip, nevyksta nieko, kas tau turėtų rūpėti.

Įbedžiau akis į tamsiai raudoną žemę su rudomis gyslomis ir jaučiau, kad vėl pradedu panikuoti. Ar galėtų būti kas nors dar blogiau? O gal mano vaizduotė per skurdi?

– Suprantu, kad nesąžininga, – prabilo Janas po kelių tylos minučių, – neatsakius klausti pačiam, bet man neduoda ramybės vienas dalykas.

Apsidžiaugiau galėdama palikti tą slogią temą.

– Klausk.

Jis vėl prakalbo ne iš karto, todėl ėmiau tyrinėti jo veidą bandydama perprasti, dėl ko taip dvejoja. Janas žiūrėjo į purvinas savo rankas.

– Žinau, kad tu ne melagė. Dabar esu tuo tikras, – tyliai pradėjo. – Todėl patikėsiu tavimi, kad ir ką atsakysi.

Ir vėl įsmeigė akis į murziną savo odą. Man beliko tik kantriai laukti.

– Iki šiol rimtai nežiūrėjau į Džebo kalbas, tačiau jis ir Dokas šventai įsitikinę… Klaja, – ir pažvelgė man tiesiai į akis, – ar ji vis dar čia… su tavimi? Mergina, į kurią tu įsikūnijai.

Daugiau tai nebebuvo vien mano paslaptis – ir Džebas, ir Džeimis žinojo tiesą. Ir apskritai, ar tai jau taip svarbu? Pasitikėjau Janu ir buvau tikra, kad neišplepės jos tiems, kas sužinojęs galėtų mane nužudyti.

– Taip, – atsakiau. – Melani vis dar čia.

Jis lėtai linktelėjo.

– Koks tai jausmas? Ką jauti tu? O ji?

– Tai… gniuždo. Mus abi. Iš pradžių būčiau viską padariusi, kad tik ji išnyktų, juk taip ir turėjo būti. Tačiau dabar… aš prie jos pripratau, – ir ironiškai nusišypsojau. – Visada yra su kuo pakalbėti. Melani daug sunkiau. Ji tarsi mano kalinė. Daugeliu atžvilgių. Uždaryta mano galvoje. Nors ši nelaisvė jai geriau nei visiškas išnykimas.

– Nemanau, kad ji turėtų iš ko rinktis.

– Taip buvo pačioje pradžioje. Kol jūsų rūšis nesuprato, kas vyksta, ir nepradėjo priešintis. Tikriausiai tai ir yra visa esmė – žinoti, kas vyksta. Žmonės, kurie buvo užvaldyti jiems to nesuvokiant, nekovojo.

– O jei pagautų mane?

Pro mano akis nepraslydo nuožmi jo mina.

– Abejoju, ar tu išnyktum. Tačiau dabar ir sielos pasidarė išmintingesnės. Subrendusio žmogaus nenaudoja kaip sielonešio. Per daug vargo, – vėl kreivai šyptelėjau. – Kaip dabar su manimi. Pažvelk į mane: aš praradau valios tvirtybę, pajutau simpatiją savo sielonešei, visiškai susipainiojau…

Jis ilgai apie tai mąstė, kelis kartus įdėmiai nužvelgė mano veidą ir vis nukreipdavo akis į kukurūzų stiebus arba tiesiog spoksodavo kažkur pro šalį.

– Vis dėlto, jei dabar mane sugautų, ką jie man padarytų? – galiausiai paklausė.

– Manau, kad jie vis tiek įkūnytų į tave sielą. Vien tam, kad išgautų informaciją. Veikiausiai tai būtų ieškotojas.

Janas sudrebėjo.

– Tačiau ilgai tavęs kaip sielonešio nelaikytų. Nesvarbu, gautų informaciją ar ne, tu būtum… sunaikintas kaip netinkamas.

Sunkiai spaudžiau žodžius. Vien nuo tos minties man darėsi bloga. Keista, bet anksčiau mane pykindavo tik žmonių elgesys. Nes iki šiol niekada nevertinau dalykų kūno akimis, nė vienoje planetoje reikalai nebuvo pasisukę taip, kad būčiau buvusi priversta tai daryti. Kūno, kuris tinkamai nefunkcionuodavo, būdavo greitai ir neskausmingai atsikratoma, nes naudos iš jo ne daugiau nei iš nevažiuojančio automobilio. Kokia prasmė jį laikyti? Kliūtimi galėjo būti ir protinė kūno būsena, pavojingi psichikos polinkiai, žalingi įpročiai, piktavališki troškimai ar kiti trūkumai, kurių neįmanoma išgydyti ir kurie kelia grėsmę kitiems. Arba pats protas, jei yra per stiprus, kad išnyktų be pėdsakų. Tokie atvejai išaiškėjo tik šioje planetoje.

Tik dabar, žiūrėdama Janui į akis, supratau, kaip niekingai klydau nepalaužiamą asmenybės tvirtybę laikydama yda.

– O jeigu jie sugautų tave? – vėl paklausė jis.

– Jeigu jie susivoktų, kas aš tokia… jei manęs kas nors dar ieško… – pagalvojus apie ieškotoją mane irgi nupurtė drebulys kaip ką tik Janą. – Jie perkeltų mane į kitą sielonešį. Jauną ir paklusnų. Tikėtųsi, kad tada vėl galėčiau būti savimi. Arba išskraidintų mane iš planetos – kuo toliau nuo blogos įtakos.

– Ir tu vėl galėtum būti savimi?

Mūsų žvilgsniai susitiko.

– Aš ir esu savimi. Dėl Melani nepraradau savo esybės. Jausiu tą patį ką ir dabar, nesvarbu, kas būčiau ateityje – lokys ar gėlė.

– Tai jie tavęs nesunaikintų?

– Tik ne kaip sielą. Sielos netaiko mirties bausmės. Tiesą sakant, kitų bausmių irgi. Jei ką ir darytų, tai tik norėdamos mane išgelbėti. Iki šiol taip ir maniau, kol pati savo elgesiu nepaneigiau šios teorijos. Neabejoju, kad dabar geriausia išeitis būtų mane sunaikinti. Juk aš išdavikė, ar ne?

Janas sučiaupė lūpas.

– Sakyčiau, veikiau perbėgėlė. Į kitą stovyklą. Tu paprasčiausiai palikai jų visuomenę ir daugiau jai nepriklausai.

Vėl stojo tyla. Norėjau tikėti, kad tai, ką jis pasakė, yra tiesa. Ausyse skambėjo žodis „perbėgėlė“. Griebiausi jo kaip šiaudo mėgindama save įtikinti, kad nėra blogiau.

Staiga Janas garsiai atsiduso, aš krūptelėjau.

– Kai Dokas išsipagirios, nueisime, kad apžiūrėtų tavo veidą, – jis ištiesė ranką ir suėmė už smakro. Šį kartą leidausi apžiūrima. Pasuko galvą į šoną norėdamas geriau matyti žaizdą.

– Nesijaudink, nėra taip blogai.

– Tikiuosi, nes atrodo baisiai, – pasakė jis ir staigiai atsistojo. – Manau, užtektinai prasislapstėm. Kailas dabar tikriausiai švarus ir saldžiai knarkia. Padėti tau su indais?

Janas neleido mazgoti indų upelyje, kaip visuomet darydavau. Primygtinai reikalavo eiti į tamsią maudynių patalpą, kur manęs niekas negalės matyti. Šveičiau lėkštes ir dubenis sekliame juodo duburio užutėkyje, o jis grandėsi purvą, likusį po paslaptingų darbų. Tada padėjo išplauti likusius indus.

Paskui palydėjo mane į virtuvę. Žmonės pamažu rinkosi pietų. Ant stalo akis masino dar daugiau greitai gendančių gardumynų: minkštų baltos duonos riekių, aštraus čederio gabalų, svaiginamai kvepiančių Bolonės dešros ringių. Žmonės rijo springdami, bet neviltis nebuvo dingusi – tai išdavė pakumpę pečiai ir slogi tyla, kurios nenuskaidrino nei šypsena, nei atsitiktinis pokštas.

Džeimis sėdėjo prie mūsų įprasto stalo. Priešais pūpsojo dvi krūvos sumuštinių, bet jis nevalgė – ant krūtinės susidėjęs rankas laukė manęs. Janas įdėmiai nužvelgė berniuko veidą, bet nieko nepasakęs nuėjo pasiimti maisto.

Matydama tokį berniuko užsispyrimą garsiai atsidusau ir atsikandau sumuštinio. Džeimis iškart suleido dantis į savąjį. Netrukus grįžo Janas ir visi trys tylėdami papietavome. Per daug gardžiai valgėme, kad dar būtume galėję malti liežuviais ar užsiimti kuo nors kitu, kas būtų trukdę kramtyti.

Aš pasisotinau dviem sumuštiniais, bet Džeimis su Janu kimšo tol, kol abiejų pilvai stirksojo kaip būgnai. Janas dvėsavo ir vartė akis, atrodė, kad jį tuoj ištiks smūgis.

– Grįžk į mokyklą, vaike, – išstenėjo jis.

Džeimis akimirksniu įvertino padėtį: ar nepasinaudojus Jano bejėgiškumu?

– Gal šį kartą galiu ne…

– Eik į mokyklą, – greitai įsikišau. Šiandien jam geriau laikytis kuo toliau nuo manęs.

– Vėliau pasimatysime. Nesijaudink dėl… dėl nieko.

– Gerai, – vienažodis melas ne toks akivaizdus. O gal man vėl užėjo kandumo priepuolis?

Kai Džeimis išėjo, atsisukau į mieguistą Janą.

– Eik, pailsėsi. Dėl manęs nesijaudink – pasislėpsiu, kur manęs niekas neras. Tarp kukurūzų ar dar kur.

– O kur miegojai praėjusią naktį? – paklausė jis. Kad ir pusiaumirkas, žvilgsnis išliko aštrus.

– Kodėl klausi?

– Galėčiau ir aš ten miegoti, o tu būtum pasislėpusi ir šalia manęs.

Kalbėjomės tyliai, vargu ar kas galėjo mus išgirsti. Tik niekam mes nerūpėjome.

– Negali visą laiką sekioti paskui mane.

– Lažinamės?

Truktelėjau pečius ir pasidaviau.

– Grįžau į… savo olą. Kur mane laikė pačioje pradžioje.

Janas susiraukė – jam tai nepatiko. Vis dėlto atsistojo ir nupūškavo link tunelio, vedančio į maisto sandėlį. Didžiajame urve vėl virė gyvenimas: darže krutėjo gal pusė žmonių, tik visų veidai buvo niūrūs, akys įsmeigtos į žemę.

Kai juodame tunelyje likome vienu du, vėl pabandžiau atvesti jį į protą.

– Janai, kam visa tai? Ar Džeimiui nebus skaudžiau, jei išgyvensiu dar dieną, dvi, tris… Galų gale, ar jam nebūtų geriau, jei…

– Baik vieną kartą šias nesąmones, Klaja. Mes ne žvėrys. Tavo mirtis mums nereikalinga.

– Nemanau, kad tu žvėris, – tyliai sumurmėjau.

– Ačiū bent už tai. Taip pasakiau ne dėl to, kad priekaištaučiau. Nekaltinčiau tavęs, net jei manytum kitaip.

Čia mūsų pokalbis ir baigėsi: priekyje, iš už posūkio pamatėme sklindant blausiai mėlyną švieselę.

– Ššš, – iškvėpė Janas. – Palauk čia.

Jis spustelėjo man petį duodamas suprasti, kad nejudėčiau iš vietos. Tada plačiais žingsniais nužirgliojo pirmyn, tyčia nesistengdamas eiti tyliai, ir dingo už posūkio.

– Džaredai? – išgirdau jį sakant tarsi nustebusį.

Širdis apsunko ir nusirito į kulnus, veikiau iš skausmo – ne iš baimės.

– Žinau, kad jis su tavimi, – tarė Džaredas keldamas balsą, kad galėtų išgirsti bet kas, esantis tarp didžiojo urvo ir šios vietos. – Pasirodyk, kad ir kur būtum, – pašaipiai, šaltai pašaukė mane.

29 S K Y R I U S

IŠDAVYSTĖ

Gal dar spėčiau pabėgti? Bet Džaredo balsas, nors buvo piktas ir ledinis, šaukė mane, ir šį kartą niekas manęs nesulaikė. Melani dar stipriau veržėsi pas jį. Atsargiai išlindau į melsva šviesa užlietą ratą ir dvejodama sustojau.

Janas stypsojo per kelias pėdas priekyje, pasirengęs šokti, jei kartais Džaredas sumanytų mane pulti.

Džaredas sėdėjo ant vieno iš kilimėlių, čia paliktų mūsų su Džeimiu. Atrodė išvargęs kaip ir Janas, tik akys tebebuvo tokios pat budrios.

– Nuleisk garą, – tarė Janui, – aš tik noriu su juo pakalbėti. Pažadėjau vaikui ir savo pažado nelaužysiu.

– Kur Kailas? – pasiteiravo Janas.

– Knarkia. Taip, kad net žemė dreba.

Janas tebestovėjo pasiruošęs kovai.

– Aš nemeluoju, Janai. Neketinu jo žudyti. Džebas teisus. Kad ir kaip viskas būtų painu ir sudėtinga, Džeimio nuomonė tokia pat svarbi kaip mano. Vaikas visiškai apkvailintas. Nemanau, kad leistų man ko nors imtis, bent jau artimiausiu metu.

– Niekas čia nieko nekvailino, – suurzgė Janas.

Džaredas numojo ranka leisdamas suprasti, kad nesvarbu, kaip pavadinsi, esmė nesikeičia.

– Sakau tau, nepadarysiu parazitui nieko bloga, – ir pirmą kartą pažvelgė į mane. Aš spaudžiausi prie sienos, rankos tirtėjo kaip epušės lapai ir tai, matyt, nepraslydo pro jo akis. – Daugiau tavęs neskriausiu, – pažadėjo man.

Žengiau mažą žingsnelį į priekį.

– Jei nenori, Klaja, gali su juo nesikalbėti, – skubiai įsiterpė Janas. – Tai jokia prievolė ar pareiga. Neprivalai to daryti. Tu gali rinktis, nepamiršk.

Džaredas stipriai suraukė kaktą – Jano žodžiai jį sutrikdė.

– Ne, – sušnibždėjau. – Aš pasikalbėsiu, – ir dar žingtelėjau. Džaredas ištiesė ranką delnu į viršų ir dukart sulenkė pirštus kviesdamas prieiti.

Artinausi pamažu, kiekvienas žingsnis buvo kaip išbaigtas judesys, po kurio sekė pauzė. Sustojau per metrą nuo Džaredo. Janas kaip šešėlis slinko iš paskos neatsilikdamas nė per pėdą.

– Norėčiau su juo pasikalbėti akis į akį, jei tu ne prieš, – kreipėsi į Janą.

– Aš prieš, – nenusileido šis.

– Janai, nesirūpink, viskas bus gerai. Eik, pailsėsi, – ir švelniai kumštelėjau jam į ranką.

Janas įdėmiai mane nužvelgė. Mačiau, kad abejoja.

– Ar tik vėl neužsigeidei mirti? Kad vaikas nesikankintų? – griežtai paklausė.

– Ne. Juk Džaredas pažadėjo Džeimiui.

Išgirdęs savo vardą, ištartą su tokiu tvirtu pasitikėjimu, Džaredas susiraukė.

– Janai, prašau. Leisk man su juo pasikalbėti.

Janas dar minutę neatitraukė nuo manęs akių, tada atsisuko į Džaredą ir kiekvieną sakinį ištarė aiškiai, tarsi įsakymą:

– Jos vardas Klaja, o ne jis ar parazitas. Tu jos nepaliesi. Kiekvieną jos kūno sumušimą aš padvigubinsiu ant tavo niekšingo kailio, prisiekiu.

Krūptelėjau pajutusi grėsmę.

Tai pasakęs Janas apsisuko ir išnyko tunelio tamsoje.

Kokią minutę kurtinamoje tyloje mes žiūrėjome ten link. Aš pirmoji atsigręžiau į Džaredą, jis tebespoksojo Janui pavymui. Kai atsisuko, mūsų žvilgsniai susitiko ir aš neišlaikiusi nuleidau akis.

– Oho. O jis nejuokauja, ar ne? – tepasakė.

Tai priėmiau kaip retorinį klausimą.

– Kodėl tau neprisėdus? – paklausė plekšnodamas per kilimėlį šalia savęs.

Akimirką pasvarsčiusi atsisėdau ir atsirėmiau į sieną, tik ne šalia jo, o kitame kilimėlio gale, prie olos angos. Melani tai nepatiko: ji troško būti arčiau to vyro, uosti jo kvapą, jausti jo kūno šilumą.

Užtat aš nenorėjau. Ne todėl, kad būčiau bijojusi, jog vėl sumuš, – šiuo metu jis neatrodė įtūžęs, tik pavargęs ir įsitempęs. Matyti jį šalia žinant, kaip manęs nekenčia, buvo ne mano jėgoms. Negaliu apsakyti, kaip tą akimirką kentėjau.

Jis įdėmiai žiūrėjo į mane kiek palenkęs galvą į šoną, todėl prabėgom dirstelėjusi jam į akis iškart nusukau žvilgsnį.

– Atsiprašau dėl praėjusio vakaro. Dėl tavo veido. Man nederėjo taip elgtis.

Spoksojau į savo stipriai sugniaužtas rankas skreite.

– Tau nėra ko manęs bijoti.

Linktelėjau nežiūrėdama į jį.

Jis kostelėjo.

– Vadinasi, nori su manimi pasikalbėti?

Tylėjau. Jo neapykanta gniuždė, negalėjau išsižioti, lūpos buvo kaip surakintos.

Išgirdau, kad jis sujudėjo: pasislinko kilimėliu, kol atsidūrė visai šalia manęs – taip, kaip troško Melani. Taip arti, kad susijaukė mintys, ėmė trūkti oro, bet neradau savy jėgų atsitraukti. Melani staiga suirzo. Keista, juk pati to norėjo.

„Kas atsitiko?“ – paklausiau išgąsdinta stipraus jos jausmo.

„Man nepatinka, kad jis sėdi taip arti tavęs. Man nepatinka, kad tu dėl to džiaugiesi.“

Pirmą kartą nuo tada, kai apleidome civilizaciją, pajutau iš jos sklindant priešiškumo bangas. Apstulbau. Taip nesąžininga.

– Noriu tavęs kai ko paklausti.

Džaredas vėl žiūrėjo į mane, įdėmiai ir skvarbiai. Atsitraukiau – kad būčiau kuo toliau nuo tiriančių jo akių ir Melani apmaudo.

– Tikriausiai nujauti, koks tai klausimas. Džebas ir Džeimis visą naktį plovė man smegenis…

Laukiau, kol jis užbaigs savo mintį, ištars balsu, ir stebeilijau į ryžių maišelį, ant kurio praėjusią naktį ilsinau galvą. Akies krašteliu išvydau, kad jis pakelia ranką, ir drebėdama prisispaudžiau prie sienos.

– Nebijok, nieko tau nedarysiu, – vėl patikino suirzęs. Šiurkščiais pirštais suėmė man už smakro ir atsuko į save.

Kai Džaredas prisilietė prie odos, maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės, akis iškart aptraukė ašaros. Sumirksėjau, bet migla neišnyko.

– Klaja, – lėtai, aiškiai prisiversdamas, pavadino mane vardu, kalbėjo ramiai, be jokio jausmo. – Pasakyk man tiesą – ar Melani tebegyva? Ar ji tavo dalis?

Melani puolė mane su tokia baisia jėga, kad sukėlė fizinį skausmą. Ten, kur bandė prasiveržti, galvą pradėjo tarsi grąžtu gręžti, lyg užėjus staigiam migrenos priepuoliui.

„Liaukis! Nejau nematai?“

Stipriai sučiauptos Džaredo lūpos ir paniurusios akys išdavė viską: jam nebuvo svarbu, ką aš ar ji pasakysim.

„Jo akyse aš jau melagė, – bandžiau atvesti Melani į protą. – Jam nereikia tiesos, jis tik ieško įrodymų, savotiško patvirtinimo, kad aš apgaudinėju, kad esu ieškotoja. O tada pasistengs tuo įtikinti Džebą ir Džeimį, kad gautų leidimą mane nužudyti.“

Melani nė nemanė atsakyti ar tikėti manimi. Turėjau pasitelkti visą savo valią, kad priversčiau ją nutilti.

Džaredas stebėjo, kaip mano kakta nurieda prakaito lašeliai, kaip kūnu perbėga keistas virpulys, ir jo akys vėl susiaurėjo. Tebelaikė stipriai suspaudęs už smakro, kad nenukreipčiau žvilgsnio.

„Džaredai, aš tave myliu! Ar girdi? – iš paskutiniųjų stengėsi išrėkti Melani. – Aš čia!“

Mano lūpos nė nekrustelėjo. Nustebau, kad jis negali to išskaityti man iš akių.

Laikas sustojo, jis laukė atsakymo, o aš, žiūrėdama į tas įstabias, vieninteles, nepakartojamas akis ir matydama vien pasibjaurėjimą, niekaip negalėjau apsispręsti. Maža to, viduje aršiai, piktai mane graužė Melani. Nuodingi jos pavydo syvai įsigėrė į kraują ir akimirksniu išsekino visą kūną.

Sekundės tekėjo kaip smiltelės laikrodyje, nevilties ašaros vis kaupėsi. Nebegalėjau ilgiau jų sulaikyti. Prapliupau verkti ir sūrūs upeliai nubėgo tiesiai Džaredui į delną. Jo veidas nė kiek nesušvelnėjo.

Pajutau, kad man gana. Užsimerkiau ir staigiai trūktelėjusi išsivadavau iš jo pirštų, bet, užuot smogęs, jis tik bejėgiškai nusvarino ranką.

Paskui sunkiai atsiduso, tarsi būtų žlugę visi jo planai.

Tikėjausi, kad jis išeis. Vėl nuleidau akis ir kantriai laukiau širdies dūžiais matuodama slenkančias minutes. Tačiau Džaredas nejudėjo. Aš irgi. Nevirptelėjo nė vienas jo raumuo, atrodė, kad šalia manęs sėdi iš akmens iškalta skulptūra. Jam tiko taip tylėti. Tiko prie naujos, rūsčios jo išraiškos, titnago kietumo žvilgsnio.

Melani įdėmiai stebėjo šį Džaredą ir lygino su tuo, kokį buvo įpratusi matyti. Prisiminė vieną iš niekuo neišsiskiriančių dienų, kai klajojo trise…

– O! – apmaudžiai surinka Džaredas su Džeimiu.

Džaredas drybso ant odinės sofos, o berniukas išsitiesęs priešais ant kilimo. Plačiame televizoriaus ekrane abu žiūri krepšinio rungtynes. Parazitai, gyvenantys šiame name, išėję į darbą. Mes jau prisigrūdome džipą tiek, kad jis vos galės pavežti. Kol reikės dingti, dar turime kelias poilsio valandas.

Du žaidėjai, sustoję ties šonine linija, mandagiai ginčijasi. Operatorius filmuoja stambiu planu, todėl girdime, ką jie kalba.

– Manau, kad paskutinis jį paliečiau aš, todėl kamuolys tavo.

– Nesu tuo tikras. Nenoriu būti pranašesnis nesąžiningai. Neperimsiu kamuolio, kol visko iki galo neišsiaiškinsime. Tegul teisėjai peržiūri juostą.

Žaidėjai paspaudžia vienas kitam rankas, paplekšnoja per pečius.

– Ooo! – suriaumoja Džaredas netekęs kantrybės.

– Negaliu daugiau į tai žiūrėti, – antrina Džeimis tiksliai atkartodamas Džaredo toną. Berniukas kasdien vis labiau į jį panašėja – Džaredas jo didvyris. – Ar daugiau nieko nerodo?

Džaredas perbėga per kanalus. Per vieną rodo lengvosios atletikos varžybas. Kaip tik dabar Haityje vyksta olimpinės parazitų žaidynės. Ateiviams tai didžiulis įvykis. Ant daugelio namų plevėsuoja olimpinės vėliavos. Tik dabar viskas kitaip nei anksčiau. Visi parazitų žaidynių dalyviai laimi po medalį, kaip sakoma, svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Apgailėtina.

Rodo šimto metrų bėgimą – čia dar pusė bėdos. Parazitai labiau mėgsta individualias sporto šakas, kai varžantis nereikia stoti vienam prieš kitą. Atskiras bėgimo takelis jiems kaip tik – matyti, kad rungtyniauja apimti tikro azarto.

– Mel, atsipalaiduok pagaliau. Eikš, – pakviečia Džaredas.

Aš iš papratimo stoviu prie galinių durų. Ne dėl to, kad ketinčiau bėgti. Ne dėl to, kad bijočiau. Tiesiog įprotis.

Einu prie Džaredo. Jis pasisodina mane ant kelių ir priglaudžia galvą sau prie krūtinės.

– Ar nusiraminai? – klausia.

– Taip, – atsakau. Būnant jo glėbyje išgaruoja visas nerimas. Jaučiuosi visiškai saugi. Net parazitų namuose.

Mano tėvas vartojo aibę juokingų posakių, tarsi būtų kalbėjęs sava kalba, – iš kur juos ir traukė? „Kudašių nešti“, „jaunas, žalias, kaip iš vandens ištrauktas“, „smalsus kaip katė prie pieno“, „šviežias kaip pernykštis sniegas“, „aukštakuodis“, „keturiais vėjais išėjo“ ir kažką apie šuns balsą ir dangų. Vakarais, užrakinęs namų duris, tėvas paplekšnodavo per spyną ir sakydavo „saugu kaip po užraktu“, šį posakį perėmė visa šeima.

Kai mokiausi važinėti dviračiu, mama stovėdavo tarpduryje ir kartodavo sau: „Nusiramink, Linda, šioje gatvėje saugu kaip po užraktu.“ Arba kai reikėdavo įtikinti Džeimį, kad nebijotų miegoti be šviesos, sakydavo: „Čia saugu kaip po užraktu, sūnau, mylių mylias aplink nėra jokių pabaisų.“

Per vieną naktį pasaulis mums su Džeimiu apsivertė aukštyn kojomis. O su juo ir mėgstamas tėčio posakis: dabar didžiausi pavojai kaip tik tykojo po užraktu, parazitų namuose.

Paskui sekė nesibaigiantys slapstymaisi retuose pušynuose. Stebėdami, kaip iš kokio nors atokaus namo garažo išvažiuoja automobilis, svarstydavome, ar galime ten eiti maisto, ar per daug rizikinga.

– Kaip manai, ar parazitai ilgam išvažiavo?

– Ne, ten neisime, ten saugu kaip po užraktu. Nešdinamės iš čia.

O dabar sėdžiu viename iš tokių namų ir, lyg laikui atsisukus penkerius metus atgal, kaip niekur nieko žiūriu televizorių, tarsi kitame kambaryje būtų mama su tėčiu, tarsi mums su Džeimiu niekada nebūtų tekę praleisti nakties kanalizacijos vamzdyje su tuntais žiurkių, kol žibintuvėliais pasišviesdami aplink naršė būrys kūnų grobikų. Jie tada ieškojo vagių, pasprukusių su maišeliu pupelių ir dubeniu šaltų spagečių.

Žinau, kad net jei mudviem su Džeimiu būtų pavykę išgyventi nors ir dvidešimt metų, be Džaredo tas saugumo jausmas niekada nebūtų grįžęs. Daugiau nei saugumo – laimės. Saugumas ir laimė – maniau, jų niekada nebepatirsiu.

Džaredas šią neįkainojamą dovaną mums grąžino be jokių ypatingų pastangų – užteko vien jo buvimo šalia.

Uodžiu jo odos kvapą, jaučiu tvirto kūno šilumą.

Su juo visur ir visada saugu, su juo aš visur ir visada laiminga. Net po užraktu.

„Net dabar jaučiuosi saugi, – prisipažino Melani gerdama šilumą, kurią skleidė jo ranka vos per pusę sprindžio nuo manosios. – Nors jis nė nežino, kad esu čia.“

Aš toli gražu taip nesijaučiau. Niekas šiame pasaulyje man nekėlė didesnės grėsmės kaip meilė Džaredui.

Įdomu, ar mudvi su Melani būtume įsimylėjusios Džaredą tokį kaip dabar, – ne tą besišypsantį vaikiną iš mūsų prisiminimų, tą, kuris padovanojo Melani pilnas rieškučias vilties ir stebuklų. Ar ji būtų sekusi paskui atšiaurų ir cinišką vyrą? Jei netekus linksmuolio tėvo ir didžiulių, laukinių brolių jo širdis būtų virtusi ledo gabalu, kaip atsitiko praradus Melani?

„Žinoma, – nė sekundės nesuabejojusi atsakė Melani. – Mylėčiau Džaredą bet kokį. Man nėra už jį brangesnio, kad ir koks jis būtų.“

O kaip aš? Ar būčiau jį įsimylėjusi, jei Melani prisiminimuose karaliautų dabartinis Džaredas?

Tą akimirką mano mintis nutraukė. Jis prabilo staiga ir šnekėjo tarsi toliau tęsdamas pokalbį.

– Tavo dėka Džebas ir Džeimis įsitikinę, kad žmogui įmanoma išsaugoti sąmonę po to… kai jį sugauna. Jie abu deda galvas, kad Melani vis dar čia ir tebesipriešina.

Jis lengvai pabilsnojo kumščiu man į galvą. Aš krūptelėjusi atšlijau. Džaredas, regis, susiprato ir klusniai sunėrė rankas ant krūtinės.

– Džeimis tiki, kad ji su juo kalbasi, – ir pašaipiai pavartė akis. – Ne visai dora taip mulkinti vaiką, tačiau, kaip suprantu, kalbėti apie sąžinę ar dorovę su tavimi tėra tuščias laiko švaistymas.

Susiėmiau pečius.

– Bet… iš dalies Džebas teisus – o tai mane labiausiai ir siutina! Kas, po galais, tu tokia? Ko sieki? Sprendžiant iš to, ką matėme, ieškotojų darbas buvo blogai organizuotas… arba… jie ne itin stengėsi. Atrodo, kad jie ieškojo tik tavęs – ne mūsų. Vadinasi, jie… galėjo ir nežinoti tavo planų. Gal tu kokia nors itin slapta agentė, turinti atlikti specialią užduotį, ar kas nors panašaus? Arba…

Girdėdama tokias nesąmones nusprendžiau, kad geriausiai bus nekreipti į jį dėmesio. Nunarinau galvą ir ėmiau apžiūrinėti savo kelius, kaip visada purvinus, išmargintus juodai raudonomis dėmėmis.

– Šiaip ar taip, galbūt jie ir teisūs – gal nėra prasmės tave žudyti.

Netikėtai jis švelniai perbraukė man per ranką, pašiurpusią nuo paskutinių jo žodžių. Kai vėl prabilo, balsas skambėjo daug meiliau.

– Niekas neketina tavęs skriausti. Bent jau kol pati ko nors neiškrėsi… – ir patraukė pečiais. – Gal ir galėčiau jais patikėti, gal, vadovaujantis kažkokia nesveika jų logika, žudyti tave būtų neteisinga. Galbūt išties nėra jokios pateisinamos priežasties tave… Išskyrus, kad Džeimis…

Pakėliau galvą. Jis tiriamai žvelgė į mane laukdamas mano reakcijos. Pasigailėjau parodžiusi, kad susidomėjau, ir vėl įsistebeilijau į kelius.

– Mane gąsdina tai, kad jis vis stipriau prisiriša prie tavęs, – sumurmėjo Džaredas. – Nereikėjo jo čia palikti, turėjau išsivesti drauge… Niekada neįsivaizdavau… Ir dabar nežinau, kaip elgtis. Jis įsitikinęs, kad Melani gyva. Kas bus jam, kai…

Pro ausis nepraslydo tai, kad pasakė „kai“, o ne „jeigu“. Nesvarbu, ką yra pažadėjęs Džeimiui, – jo manymu, man nebuvo skirta ilgai gyventi.

– Keisčiausia tai, kad tau pasisekė apkvailinti Džebą, – mąsliai pareiškė keisdamas temą. – Jis senas, gudrus lapinas. Klastą ir apgaulę užuodžia per mylią. Bent jau iki šiol taip būdavo.

Valandėlę apie tai mąstė.

– O tu ne itin kalbi, ar ne?

Vėl ilga tyla.

Staiga Džaredas pratrūko:

– Bet žinai, kas labiausiai veda mane iš proto? O jeigu jie teisūs? Iš kur, po velniais, aš galiu žinoti? Kartais jų logika man atrodo visai suprantama ir dėl to baigiu iškvaišti. Nes tai neįmanoma. Turi būti koks nors kitas paaiškinimas.

Melani vėl ėmė grumtis verždamasi kalbėti, tik šį kartą ne taip nirčiai, mažai tikėdama, kad pasiseks. Mano lūpos buvo surakintos, rankomis tvirtai laikiau suėmusi pečius.

Džaredas atsitraukė nuo sienos ir visu kūnu pasisuko į mane. Stebėjau jį akies krašteliu.

– Kodėl tu čia? – sušnibždėjo jis.

Vogčiomis dirstelėjau į jį. Švelnus ir malonus, beveik toks, kokį prisiminė Melani. Pajutau, kad prarandu savitvardą, lūpos ėmė tirtėti. Visos mano stiprybės dabar pakako tik tam, kad išlaikyčiau rankas sunertas. Labiau už viską troškau paliesti jo veidą. Aš to norėjau. Melani vėl ėmė siusti.

„Neleidi man kalbėti, – sušnypštė ji. – Todėl nedrįsk duoti valios rankoms.“

„Stengiuosi. Atleisk“, – aš iš tiesų gailėjausi, žinojau, kaip jai skaudu. Mes abi kentėjome, tik kančia buvo skirtinga. Ir nežinia, kuriai šią akimirką buvo blogiau.

Džaredas smalsiai stebėjo, kaip mano akyse vėl sužiba ašaros.

– Kodėl? – lipšniai paklausė. – Supranti, Džebas įsikalė į galvą, kad atėjai čia dėl manęs ir Džeimio. Kažkokia nesąmonė…

Jau buvau besižiojanti, bet laiku prikandau lūpą.

Džaredas palengva palinko prie manęs ir abiem rankom suėmė veidą. Užsimerkiau.

– Kodėl nepasakai man?

Stipriai papurčiau galvą. Nebuvau tikra, kuri iš mudviejų tai padarėme: ar aš, sakydama, kad nenoriu, ar Melani, parodydama, kad negali.

Jis tvirčiau suspaudė man skruostus. Atsimerkiau ir pamačiau, kad jo veidas vos per sprindį nuo manojo. Širdis suspurdo ir apmirė, bergždžiai bandžiau įkvėpti, plaučiai atsisakė klausyti.

Jo ketinimą perskaičiau akyse. Žinojau, kaip viskas bus: kaip jis prisilies, kokios bus jo lūpos. Tik kai jos prisispaudė prie manęs, supratau, kad anksčiau nesu išgyvenusi nieko panašaus, kad tai pirmasis mano bučinys, nepamirštamas ir sukrečiantis iki širdies gelmių.

Maniau, kad Džaredas tenori švelniai mane pabučiuoti, tačiau vos mūsų kūnai susiglaudė, viskas pasikeitė. Jis šiurkščiai įsisiurbė man į lūpas, pirštais tarsi replėmis surakino veidą, bučinys darėsi vis skubresnis ir godesnis, visai kitoks nei prisiminimuose, jis nebeprašė – reikalavo užkaitindamas kraują iki sąmonės netekimo: mintys susijaukė, galva apsvaigo, žemė ėmė slysti iš po kojų.

Aistra atūžė kaip lavina, kūnas pabudo lyg pažadintas iš letargo miego. Dabar jis valdė mane nustumdamas šalin net Melani, liko vien galingas, viską užgožiantis troškimas. Mūsų alsavimai susiliejo: mano – tankus ir trūkčiojantis, jo – nirtus, primenantis urzgimą.

Rankos jau nebepakluso protui: apkabinau jį per pečius, kaire perbraukiau per veidą, paskui panardinau į plaukus ir juose paklaidinau pirštus.

Dešinė pasirodė vikresnė. Tik ją valdžiau ne aš.

Melani kumštis smogė Džaredui į pasmakrę ir atkragino jo galvą. Jos kūnas, ryžtingas ir įsiutęs, netikėtai stojo prieš jo.

Nors smūgis nebuvo stiprus, Melani savo pasiekė – mūsų lūpos atsiskyrė. Džaredas atsitraukė tolėliau. Pašiurpusiose jo akyse išvydau siaubo apimtą savo veidą.

Netekusi žado žiūrėjau į savo vis dar sugniaužtą kumštį – taip juo bjaurėjausi, tarsi ant jo būčiau pamačiusi skorpioną. Aiktelėjau iš pykčio ir kaire ranka griebiau už dešinės karštligiškai stengdamasi sulaikyti Melani nuo dar vieno smurto protrūkio.

Pažvelgiau į Džaredą. Jis irgi stebeilijo į mano pačios suturėtą kumštį, bet siaubas jo akyse pamažu nyko, jį keitė nuostaba. Šią sekundę griuvo visos gynybinės Džaredo užtvaros ir aš be vargo perskaičiau jo mintis.

Šito jis nesitikėjo. Tikruosius Džaredo lūkesčius aiškiai perskaičiau veide. Jis ketino mane patikrinti ir rezultatais nė kiek neabejojo: buvo tikras, kad žino, kuo tai baigsis. Ir liko pritrenktas.

Ar tai pergalė, ar pralaimėjimas?

Ir vėl tas skausmas krūtinėje. Nenustebau, jau žinojau, kad plyštanti širdis – ne tušti žodžiai.

Jei reikėdavo rinktis, ar kovoti, ar bėgti, man niekada nekildavo klausimų – aš visą laiką bėgau. Kadangi dabar kelią į tunelį užstojo Džaredas, apsisukau ir nėriau į aklinai užgrūstą savo vienutę.

Mano svorio prie sienų ir žemės priplotos dėžės trūko, plyšo ir skilo graudžiai traškėdamos. Rangydamasi tarp didesnių ir triuškindama mažesnes bandžiau įlįsti ten, kur uodas nosies neįkištų. Džaredas dar pamėgino sugriebti mane už kulkšnies, bet jo pirštai nuslydo pėda. Nieko nelaukusi kita koja paspyriau vieną didelę dėžę ir užverčiau praėjimą. Džaredas sukriokė, o man iš sielvarto užspaudė gerklę. Nenorėjau sukelti jam skausmo, nenorėjau smogti. Tik bandžiau pabėgti.

Buvau kaip apdujusi – nieko nemačiau ir negirdėjau, kol toliau slinkti nebuvo kur ir kol nenutilo kurtinantis dėžių traškesys. Tik kai stojo tyla, supratau, kad visu balsu verkiu, raudu kaip beprotė, springstu ir gokčioju. Apmiriau iš siaubo.

Kokia gėda, koks pažeminimas. Pašiurpau, kad galėjau taip pasielgti, kad leidau smurtui, sąmoningai ar ne, užvaldyti kūną… tik ne tai draskė man širdį. Verkiau todėl, kad tai tebuvo išbandymas, o aš, kvailė, dukart, triskart kvailė, pasidaviau jausmams ir įsivaizdavau, jog tai tikra.

Melani irgi raitėsi iš sielvarto. Nebuvo įmanoma sveiku protu perprasti to dvigubo skausmo. Aš vos nemiriau iš širdgėlos, nes bučinys buvo netikras, o Melani mirtinai sužeidė tai, kad jai jis pasirodė kuo tikriausias. Nuo tada, kai prieš visą amžinybę sugriuvo jos pasaulis, ji prarado beveik viską, tik niekada anksčiau nesijautė išduota. Kai Melani tėvas pas vaikus atvedė ieškotojus, ji žinojo, kad tai ne jis. Tai nebuvo išdavystė, veikiau nepataisoma nelaimė. Jos tėvas buvo miręs. Tačiau Džaredas gyvas ir nepraradęs esybės.

„Niekas tavęs neišdavė, kvaile“, – koneveikiau ją. Norėjau, kad Melani liautųsi graužusis. Negalėjau pakelti dar ir jos skausmo, užteko savo pačios.

„Kaip jis galėjo? Kaip?“ – sriūbavo ji nekreipdama į mane dėmesio.

Ir vėl ėmėme nevaldomai raudoti.

Vienas žodis mus išgelbėjo nuo isterijos.

Nuo olos angos atsklido žemas, šiurkštus Džaredo balsas, palūžęs ir keistai vaikiškas:

– Mel?

30 S K Y R I U S

NELAIMĖ

Džaredas dar kartą šūktelėjo:

– Mel? – ir prieš jo valią balse suskambo viltis.

Taip netikėtai atslūgus sukrėtimui kvapą užėmė dar vienas verksmo priepuolis.

– Juk žinai, kad tai buvo skirta tau, Mel. Negali nežinoti. Ne jai… parazitui. Juk žinai, kad negalėčiau jo bučiuoti.

Dabar kūkčiojimas virto dejone, ašaros ėmė upeliais srūti. Ar aš, po galais, liausiuosi? Pabandžiau sulaikyti kvapą.

– Jei tu čia, Mel… – ir jis nutilo.

Melani tas „jei“ stačiai įsiutino. Plaučius vėl supurtė galinga rauda, aš vos neuždusau, tik per didžiausią vargą įstengiau įkvėpti oro.

– Aš tave myliu, – pasakė Džaredas. – Net jei tavęs čia nėra, net jei tu negirdi manęs. Myliu tave, Mel.

Vėl sulaikiau kvapą ir iki kraujo įsikandau į lūpą. Tik fizinis skausmas nenustelbė kančių, kaip tikėjausi.

Koridoriuje stojo tyla, aš irgi tykiai tūnojau oloje nekvėpuodama, kol pamėlau. Klausiausi ištempusi ausis, ką dar jis pasakys. Tačiau joks garsas nebesudrumstė kapų tylos.

Gulėjau siaubingai nepatogiai: galva žemiau kūno, dešiniu skruostu prisispaudusi prie korėto akmens, perkreipti pečiai įremti į kietą dėžės briauną, dešinys aukščiau už kairį, klubai, priešingai, kairys aukščiau už dešinį, viena blauzda bruožėsi į olos viršų. Šliauždama skaudžiai susitrenkiau kelias vietas, jaučiau, kad sumušimai tvinksta ir veikiausiai mėlynuoja. Žinojau, kad teks Janui su Džeimiu aiškintis, kažkaip juodu įtikinti, jog pati susižeidžiau, tik ką tokio jiems pasakysiu? Ar apsivers liežuvis prisipažinti, kad Džaredas pabučiavo mane tenorėdamas išbandyti, panašiai kaip laboratorijose bando žiurkes: paleidžia stiprią elektros srovę ir stebi reakciją.

Kiek dar ketinu taip išgulėti? Bijojau sujudėti, kad nesukelčiau triukšmo, bet pajutau, jog stuburas gali perlūžti kiekvieną minutę. Kaulus maudė vis stipriau, vos galėjau tverti. Ilgai taip neišbūsiu. Maža to, jaučiau, kaip gerkle vėl kyla rauda.

Melani nesiteikė su manimi bendrauti, viena bandė susidoroti su ją apėmusiu palengvėjimu ir įsiūčiu. Džaredas kalbėjo su ja, galiausiai pripažino jos egzistavimą. Pasakė, kad ją myli. Tačiau pabučiavo mane. Ji stengėsi save įtikinti, kad nėra ko taip sielvartauti, kad bučinys nebuvo toks, koks jai pasirodė. Nežiūrint visų pastangų, sekėsi sunkiai. Girdėjau jos mintis, nors šįkart kalbėjosi pati su savimi, piktybiškai atsiribojusi nuo manęs tikrąja to žodžio prasme. Pasijutau kaip gavusi šalto dušo.

Ir ne juokais įširdau ant jos – pirmą kartą. Ne taip, kaip iš pradžių, kai bijojau ir troškau, kad išnyktų iš mano sąmonės. Ne, dabar pati jaučiausi išduota. Kaip po viso to, kas atsitiko, ji drįsta pykti ant manęs? Tai nesuvokiama. Ar aš kalta, kad įsimylėjau princą iš jos prisiminimų, kuriuos pati man brukte bruko? Arba kad mane nugalėjo šis nesuvaldomas kūnas? Jos kūnas! Aš išgyvenau dėl to, kad ji sielvartauja, o jai į mano skausmą buvo nusispjaut. Net džiaugėsi tai matydama. Kokie tie žmonės žiaurūs!

Ir iš akių vėl ėmė tyliai kapsėti ašaros. Šį kartą iš pykčio, kad taip nedorai su manimi elgiamasi.

Netrukus sumušta, iškreipta nugara taip įsisopo, kad ilgiau negalėjau išgulėti nė sekundės. Kaip sako žmonės, lašas po lašo ir akmenį pratašo.

– Ai, – suvaitojau, kai pabandžiusi spraustis atbula skaudžiai įsirėmiau į akmenis ir dėžes.

Dabar man nebuvo svarbu, ar sukelsiu triukšmą, ar ne, troškau kuo greičiau išlįsti. Prisiekiau sau, kad daugiau nė už ką nekelsiu kojos į šitą prakeiktą skylę – geriau mirsiu. Tiesiogine to žodžio prasme, turint omeny aplinkybes.

Išlįsti buvo sunkiau, nei įlįsti. Rangiausi ir sukinėjausi, bet galutinai įstrigau, susilenkiau taip, kad tapau panaši į kreivašonę riestę. Nesusilaikiau ir vėl pradėjau verkti, visai kaip vaikas, nes šįkart išsigandau, kad niekada neištrūksiu į laisvę.

Melani atsiduso.

„Užsikabink pėda už angos krašto ir pabandyk prisitraukti“, – patarė ji.

Nekreipiau į ją dėmesio, pūkšdama bandžiau išsilenkti taip, kad nesiremčiau į tą aštrų kampą, kuris baigė sulįsti man tarp šonkaulių.

„Nebūk tokia kietakaktė“, – suniurnėjo ji.

„Iš tokios pat girdžiu.“

„Žinau, – kiek padvejojusi pasidavė ji. – Gerai, atleisk. Esu tikra kvailė. Aš tik žmogus, supranti. Klysti žmogiška. Tokie jau mes esame: ne visada elgiamės teisingai ar išgyvename tuos jausmus, kuriuos derėtų.“

Pyktis nepraėjo, tačiau dabar Melani bent jau stengėsi atleisti ir pamiršti, kad aš ką tik išdaviau ją su jos vienintele meile, aišku, žiūrint jos akimis.

Pėda užsikabinau už olos krašto ir prisitraukiau. Keliai įsirėmė į žemę ir jais pasinaudojusi kaip svertu pagaliau pajudėjau iš mirties taško. Dabar gana lengvai išlaisvinau antrą koją ir užsikabinusi abiejomis dar kartą prisitraukiau. Galiausiai rankomis atsirėmiau į grindis ir išropojusi atbulomis be jėgų nuvirtau ant tamsiai žalio kilimėlio. Sekundę pagulėjau ant pilvo bandydama atgauti kvapą. Buvau tikra, kad Džaredo jau neliko nė kvapo, todėl nė nesidairiau. Giliai kvėpavau tol, kol pajutau, kad galiu pakelti galvą.

Buvau viena. Žinoma, kad viena. Pirmiausia reikia atsipalaiduoti ir nusiraminti. Nėra ko sielotis dėl to, kad išlindusi nieko neradau. Gerai, kad jo nėra. Nebus taip gėda.

Susirangiau ant kilimėlio ir veidą prispaudžiau prie suplėkusio audinio. Miego nenorėjau, tik pailsėti. Atstumta Džaredo jaučiausi taip, tarsi širdį būtų prislėgęs milžiniškas akmuo, ir tai atėmė visas jėgas. Užmerkiau perštinčias akis ir pabandžiau galvoti apie ką nors, dėl ko nereikėtų verkti. Apie bet ką, tik ne apie išsigandusį Džaredo žvilgsnį, kai atšoko nuo manęs…

Ką dabar veikia Džeimis? Aš jis žino, kad aš čia, gal jau ieško manęs? Janas dar ilgai miegos, nes atrodė mirtinai išvargęs. O Kailas? Gal jau pabudo? Ir ateina manęs? Kur šiuo metu Džebas? Visą dieną jo nemačiau. Nejau daktaras iš tikrųjų prisigėrė iki sąmonės netekimo? Tai taip nepanašu į jį…

Pasirodo, buvau užmigusi. Budau labai iš lėto, pažadino garsiai urzgiantis pilvas. Dar kelias minutes tyliai pagulėjau bandydama susigaudyti laike. Dabar diena ar naktis? Kiek laiko pramiegojau čia vienui viena?

Pilvas birbė taip įkyriai, kad supratau, jog reikia keltis, ir apsivertusi atsiklaupiau. Jei spėjau taip išalkti, vadinasi, miegojau ilgai – ko gero, praleidau vieną valgymą ar du.

Iš pradžių nusprendžiau pasiieškoti ko nors čia, oloje, galų gale aš jau praplėšiau tiek maišų ir sulaužiau tiek dėžių dėželių. Vos taip pagalvojau, prislėgė tokia kaltė, kad rankos nekilo ko nors imti. Verčiau nueisiu į virtuvę duonos.

Nepaisant širdį draskančios gėlos, jaučiausi truputėlį įskaudinta, kad tiek laiko čia pratūnojau ir niekas neatėjo manęs ieškoti. Kokia niekinga mintis, pagalvojau, kodėl kažkam turėčiau rūpėti? Vis dėlto nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai prie įėjimo į didįjį urvą pamačiau Džeimį. Jis sėdėjo atsukęs nugarą žmonių pasauliui – neabejotinai lūkuriavo manęs.

Mano akys nušvito, jo veidas irgi pragiedrėjo iš palengvėjimo. Berniukas mitriai pašoko.

– Tau nieko neatsitiko, – pasakė atsidūsėjęs. Kaip norėjau, kad tai būtų tiesa. Tuoj prapliupo kaip užsuktas, greitai ir padrikai bėrė žodžius: – Tu negalvok, aš nemanau, kad Džaredas melavo, bet jis pasakė, jog tu neva norinti pabūti viena, o Džebas pridūrė, kad nėra reikalo pas tave lakstyti ir likčiau čia, iš kur jis matys, jog paslapčiom nesugalvojau prasmukti pas tave. Tačiau net jei aš negalvojau, kad tu sužeista ar panašiai, kaip galėjau būti tikras, supranti…

– Man viskas gerai, – nutraukiau jo tratėjimą. Pasiilgusi žmogiškos šilumos ištiesiau rankas ir apkabinau jį. Džeimis iškart apglėbė mane per liemenį ir savo nuostabai pamačiau, kad stovint jo galva siekia man pečius.

– Tavo akys raudonos, – sušnibždėjo berniukas. – Ar jis blogai su tavimi elgėsi?

– Ne, – juk bandymai su žiurkėmis irgi atliekami ne iš žiaurumo, o dėl kilnaus tikslo.

– Kad ir ką tu jam pasakei, manau, dabar jis mumis tiki. Na, žinai… apie Mel. Kaip ji jaučiasi?

– Jai smagu tai girdėti.

Džeimis patenkintas linktelėjo.

– O tu?

Dvejojau svarstydama, ką atsakyti, kad nesumeluočiau.

– Kalbėti tiesą man lengviau, nei ją slėpti.

Kad ir koks miglotas buvo mano atsakymas, jį, regis, tai patenkino.

Daržas Džeimiui už nugaros skendėjo rausvoje blunkančio saulėlydžio šviesoje, vadinasi, dykumą jau gaubia prieblanda.

– Išalkau, – prisipažinau vaduodamasi iš jo glėbio.

– Kur ten neišalksi. Laikau tau kai ką gardaus.

– Bus gerai ir duona, – atsidusau.

– Gal vienąkart baigsi, Klaja? Teisingai sakė Janas, kad tu per daug aukojiesi dėl kitų, užuot rūpinusis savimi.

Susiraukiau.

– Manau, jis teisus, – sumurmėjo Džeimis. – Net jei visi norėtume, kad būtum su mumis, vis tiek jaustumeis svetima, kol pati nenuspręstum kitaip.

– Aš niekada nebūsiu jums sava. Niekam čia aš nereikalinga, Džeimi.

– Man reikalinga.

Nesiginčijau, nors supratau, kad klysta. Jis nemelavo, nes tikėjo tuo, ką kalba. Tik iš tikrųjų jam reikėjo ne manęs, o Melani. Jis dar neišmoko mūsų skirti.

Virtuvėje Trudė su Heide kepė duoną ir dalijosi skaisčiai žaliu, sultingu obuoliu – kando paeiliui.

– Džiaugiamės tave matydamos, Klaja, – maloniai prašneko Trudė prisidengdama burną, nes kaip tik čiaumojo savo kąsnį. Heidė linktelėjo pasisveikindama ir suleido dantis į obuolį. Džeimis man suokalbiškai kumštelėjo, atseit, žiūrėk, žmonės tave mėgsta. Jis nesuprato, kad tai tik įprastas mandagumas.

– Ar atidėjote jai vakarienę? – nekantriai paklausė.

– Aha, – sukruto Trudė. Ji pasilenkė prie krosnies ir atsitiesė su skarda rankoje. – Laikiau šiltai. Jau bus ne tokia skani ir kietoka, bet vis geriau nei paprastai.

Skardoje gulėjo didžiausias mėsos gabalas. Burną užtvindė seilės, tačiau aš ryžtingai atstūmiau man skirtą porciją.

– Tiek nesuvalgysiu.

– Privalai suvalgyti, antraip reikės išmesti – juk suges, – įkalbinėjo mane Džeimis. – Pirmosiomis dienomis visi šveičia išsijuosę, kol vos nesprogsta, taip esame įpratę.

– Tau reikia baltymų, – antrino jam Trudė. – Mes visi per ilgai mitome vien urviniu maistu. Nuostabu, kaip dar neapėjome ligomis.

Galiausiai priprašė: godžiai puoliau prie baltymų, o Džeimis sakalo akim stebėjo, kad visa mėsa atsidurtų mano burnoje. Norėdama jį pamaloninti klusniai viską suvalgiau, nors skrandis išsitempė kaip būgnas ir jį ėmė raižyti.

Kai buvau bebaigianti, virtuvėje pradėjo rinktis žmonės. Keletas atsinešė po obuolį, valgė ne pavieniui, o su kuo nors dalijosi. Ne viena pora smalsių akių nužvelgė skaudulį ant mano veido.

– Ko čia reikia tiems žmonėms? – baimingai pasiteiravau Džeimio. Lauke tamsu, tokiu metu visi jau seniai būdavo pavakarieniavę.

Džeimis iškalbingai dėbtelėjo į mane tarsi sakydamas, kokia esu nesupratinga.

– Paklausyti tavo paskaitos, – ir ne žodžiais, bet veido išraiška pridūrė: – „Žinoma.“

– Tu juokauji?

– Sakiau tau, kad niekas nepasikeitė.

Apsidairiau po ankštą virtuvę. Daug ko trūko: nebuvo daktaro ir nė vieno grįžusio iš reido, taigi ir Peidžės. Nei Džebo su Janu, nei Valterio. Ir dar kelių: Treviso, Kerol ir Rutos Anos. Ir vis dėlto suėjo daugiau, nei galėjau tikėtis. Keista, kad po tokios neramios dienos kažkas išvis laikėsi kasdienių įpročių.

– Ar galime grįžti prie delfinų? Ar papasakosi toliau? – paprašė Vesas nutraukdamas mano mintis. Supratau, kad ryžosi paklausti vien todėl, jog kažkas turi pradėti. Pirmiau nepastebėjau, kad jį būtų labai dominęs ateivių gyvenimas.

Visi sužiuro į mane. Gyvenimas išties nepasikeitė taip smarkiai, kaip maniau.

Paėmiau iš Heidės skardą su duona ir nusisukau pašauti į akmeninę krosnį. Pradėjau kalbėti dar neatsisukusi.

– Taigi… hm… apie ką mes… a, taip, apie likusius tris senelius… Jie paprastai stengiasi būti naudingi bendruomenei dirbdami ką gali. Čia, Žemėje, būtų lyg šeimos maitintojai, kurie rūpinasi šeimos išlaikymu. Dauguma iš jų fermeriai, augina kultūras, iš kurių sunkia gyvasakius…

Gyvenimas tęsėsi.

Džeimis bandė mane atkalbėti miegoti atsargų urvo koridoriuje, bet jo žodžiai skambėjo kažkaip vangiai ir neįtikinamai. Kitur man neliko vietos. Užtat atkakliai užsispyrė nakvoti kartu su manimi. Įsivaizdavau, kad Džaredui tai nepatiks, tačiau nei tą vakarą, nei kitą dieną jo nemačiau, todėl nežinojau, kas dedasi jo galvoje.

Vėl pasinėriau į sunkius kasdienius darbus. Nuolat susidurdavau su šešiais iš reido grįžusiais grobikais. Viskas kaip tada, kai Džebas pirmą kartą išvedė mane į visuomenę – priešiški žvilgsniai, slogi tyla. Tik jiems šį kartą sekėsi sunkiau nei man – aš prie to jau buvau pripratusi. Kitų elgesys su manimi juos ir trikdė, ir siutino. Anądien mačiau, kaip Endis išvertė akis, kai nuimant kukurūzų derlių Lilė šypsodamasi priėmė iš manęs kaupiną pintinę ir padėkojo. Kitą kartą, kartu su Trude ir Heide belaukiant eilės nusiprausti, pastaroji ėmė žaisti mano plaukais. Jie augo nesuvaldomai, lindo į akis ir aš jau planavau artimiausiomis dienomis vėl nusikirpti trumpai. Heidė vartė sruogas į vieną ir į kitą pusę ieškodama man tinkančios šukuosenos, o Trudė gardžiai juokėsi iš to varnų lizdo, kurį Heidė sukrovė man ant galvos. Tuo metu iš maudyklos išėjo Brandtas su Aronu – šis buvo vyriausias iš reide dalyvavusių vyrų, iki tol apskritai neprisiminiau jį susitikusi, – ir viską pamatė. Abu vos pastebimai pažaliavo ir tyliai praslinko net nepažvelgę į mūsų pusę.

Aišku, tai buvo tik smulkmenos ir jos nieko nereiškė. Po urvus bastėsi įsiutęs Kailas ir, nors jam buvo įsakyta palikti mane ramybėje, jo išraiška sakyte sakė, kad nesitaikstys su jokiais įsakymais. Laimei, keliskart, kai susikirto mūsų keliai, aš nebuvau viena. Ar vien dėl to jis manęs nelietė? Tik nutvilkydavo šiurpiu žvilgsniu ir nevalingai gniaužė drūtus kumščius taip, kad net nagai lįsdavo į odą. Mane vėl apėmė panika kaip pirmosiomis savaitėmis. Ilgainiui gal būčiau jai pasidavusi, pradėjusi slapstytis nuo žmonių, tačiau kitą vakarą atsitiko kai kas svarbaus, kas išstūmė iš galvos net žudančius Kailo žvilgsnius.

Virtuvė vėl buvo pilna. Nežinau, kas žmones čia labiau atviliojo – mano istorijos ar Džebo dalijamas šokoladas. Dalį savojo atidaviau Džeimiui paaiškinusi, kad negaliu vienu metu kramtyti ir pasakoti, tačiau įtariau, jog vieną plytelę jis vis dėlto užslėpė – užsispyręs kaip visada. Janas vėl įsitaisė prie ugnies, atėjo net Endis, sėdėjo nepatikliai dairydamasis aplink, o šalia murkdama glaudėsi Peidžė. Kitų reido vyrų nesimatė, Džaredo, aišku, irgi. Daktaro taip pat nebuvo, gal jis vis dar girtas arba pagiriojasi? Ir dar – pasigedau Valterio.

Šį vakarą man pirmą kartą klausimą uždavė Trudės vyras Džefris. Nors stengiausi to neparodyti, buvo malonu, kad jis papildė man palankių žmonių gretas. Tik gaila, kad nieko doro negalėjau jam pasakyti, nes jis, kaip ir daktaras, klausė apie gydymą.

– Beveik nieko apie tai neišmanau, – prisipažinau. – Nuo tada, kai… patekau į Žemę, daugiau nesilankiau pas savo gydytoją. Nebuvo priežasties: aš niekuo nesirgau. Žinau tik tai, kad negalime rinktis planetos, kol neperprantame sielonešių fiziologijos. Nėra ligos ar negalavimo, kurio negalėtume išgydyti – pradedant paprasčiausiu įsipjovimu ar sulaužytu kaulu ir baigiant mirtina liga. Vienintelė mirties priežastis gali būti amžius, ir tai labai senas. Ilgai išgyventi gali tik visiškai sveiki žmonių kūnai. Aišku, kad pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų, nors sielų pasaulyje taip retai būna. Mes labai atsargios.

– Ginkluotų žmonių nepavadinsi nelaimingu atsitikimu, – kažkas sumurmėjo. Tuo metu kaip tik traukiau iš krosnies duoną, todėl nemačiau, kas tai pasakė, balso irgi nepažinau.

– Taip, tai tiesa, – ramiai pritariau.

– Taigi tu nežinai, kaip jie išgydo ligas? – mygo mane Džefris. – Iš ko sudaryti jūsų vaistai?

Papurčiau galvą.

– Atleisk, nežinau. Nors ir galėjau sužinoti, man tai visiškai nerūpėjo. Bijau, kad nepriekaištingą sveikatą priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką. Kiekvienoje planetoje, kur gyvenau, tai yra viena iš būtinų sąlygų.

Raudoni Džefrio skruostai užsiplieskė ryškiau nei visada. Jis nudelbė akis ir piktai sučiaupė lūpas. Ką tokio pasakiau? Kas jį taip supykdė?

Hitas, sėdėjęs šalia Džefrio, paplekšnojo jam per ranką. Visi reikšmingai nutilo.

– Hm… papasakok apie grifus, – dirbtinai nekantriai prabilo Janas, aiškiai tyčia, kad tik pakeistų temą. – Arba aš pražiopsojau, arba tu taip ir nepaaiškinai, ką reiškia „elgėsi nelabai… gražiai“.

Buvau tikra, kad šito iš viso neaiškinau, lygiai taip pat neabejojau, jog jam į tai buvo nusispjaut. Janas tiesiog paklausė pirmo į galvą šovusio dalyko.

Mano paskaita baigėsi anksčiau nei visada. Žmonės klausinėjo vangiai, dažniausiai Džeimis ir Janas. Po Džefrio klausimų visi tapo keistai tylūs ir mąslūs.

– Gerai, rytoj visiems anksti keltis – reikės nurauti kukurūzų stiebus… – sumykė Džebas po dar vienos slogios pertraukos. Taigi davė suprasti, kad susiėjimas baigtas. Žmonės stojosi, rąžėsi, tyliai kuždėjosi, o tai buvo gana neįprasta.

– Ką aš pasakiau? – sušnibždėjau Janui.

– Nieko. Jų protus užnuodijo mirtis, – atsiduso jis.

Akimirksniu mano sąmonė nušvito, tarsi būčiau aiškiaregė, žmonės tai vadino nuojauta.

– Kur Valteris? – paklausiau ryžtingai, tik vis dar pašnibždomis.

Janas vėl atsiduso.

– Pietiniame sparne. Jis… prastai jaučiasi.

– Kodėl niekas man nepasakė?

– Pastaruoju metu tau pačiai nebuvo lengva, taigi…

Nekantriai papurčiau galvą.

– Kas jam?

Šalia sėdintis Džeimis paėmė man už rankos.

– Valteriui lūžo keletas kaulų, per daug trapūs buvo, – paaiškino vos girdimai. – Dokas įsitikinęs, kad tai vėžys, sako, paskutinė stadija.

– Iki šiol Valteris niekam neprisipažino, kad kenčia tokius skausmus, – niūriai pridūrė Janas.

Aš susiraukiau.

– Ir nieko negalima padaryti? Visiškai nieko?

Janas papurtė galvą nenuleisdamas nuo manęs gražių savo akių.

– Tik ne mums. Net jei nesislapstytume urvuose, dabar jam jau niekas nepadėtų. Žmonės dar neišmoko gydyti vėžio.

Man ant liežuvio galo iškart ėmė suktis pasiūlymas, bet laiku prikandau lūpą. Žinoma, Valteriui dabar jau niekuo nepadėsi. Kiekvienas iš jų geriau mirs lėtai ir kančiose, nei paaukos protą tam, kad išgydytų kūną. Dabar tai supratau… visiškai aiškiai.

– Jis klausė apie tave, – tęsė Janas. – Noriu pasakyti, retkarčiais paminėdavo tavo vardą, sunku suprasti, ką norėjo pasakyti: Dokas girdo jį brendžiu, kad numalšintų skausmą.

– Doką graužia sąžinė, kad pats tiek daug išgėrė, – pridūrė Džeimis. – Viskas taip susidėjo…

– Ar galiu jį pamatyti? – paklausiau. – Ar kiti nesutiktų?

Janas susiraukė ir purkštelėjo:

– Koks kieno reikalas. O jei tai paskutinis Valterio noras…

– Teisingai, – pritariau. Išgirdus žodį „paskutinis“, ėmė peršėti akys. – Jei Valteris tikrai nori mane pamatyti, tada man nesvarbu, ką mano kiti, tegul kad ir mirtinai pasiunta.

– Nesijaudink, niekam neleisiu tavęs skriausti, – ir Janas kietai sučiaupė blyškias lūpas.

Pajutau nerimą, tarsi vėluočiau į labai svarbų susitikimą, nevalingai norėjosi dirstelėti į laikrodį. Nors laikas jau seniai liovėsi man ką nors reiškęs, dabar supratau, kad galiu nespėti ir kad ši klaida būtų nepataisoma.

– Ar dabar negalime jo aplankyti? Tikriausiai nevalia drumsti jam ramybės?

– Jis dabar gyvena savo laiku. Pabandykim.

Iškart pašokau ir vos ne bėgte pasileidau pirmyn tempdama paskui save Džeimį, tebelaikantį mane už rankos. Mintis apie negrįžtamai bėgantį laiką ir neišvengiamą baigtį ginė mane į priekį. Janas ilgomis kojomis netruko mus pasivyti.

Mėnesienos užlietame darže sukiojosi keletas žmonių, tačiau niekas neatkreipė į mus dėmesio: pastaruoju metu gana dažnai vaikščiojau su Džeimiu ir Janu, todėl jiems nebebuvo įdomu, nors šįkart pasukome visai į kitą tunelį nei paprastai.

Tik ne Kailas. Pamatęs brolį šalia manęs sustingo žengdamas, pro akis nepraslydo ir tai, kad ėjome susikibę su Džeimiu. Jis suurzgė ir visai kaip žvėris iššiepė dantis.

Tai išvydęs Janas karingai atstatė krūtinę, veidas persikreipė iš pykčio lygiai kaip Kailo. Jis tyčia susirado kitą mano ranką ir stipriai suspaudė pirštus. Kailas garsiai sugokčiojo tarsi vemdamas ir demonstratyviai atsuko mums nugarą.

Kai mus paslėpė ilgo pietinio tunelio tamsa, pabandžiau išsivaduoti iš Jano pirštų, bet jis tik dar tvirčiau sugniaužė ranką.

– Nenoriu, kad jį pykdytum, – sumurmėjau.

– Kailas neteisus. Tai jau tampa įpročiu. Jis visuomet vėliau už kitus ateina į protą, tačiau tai nereiškia, kad turime su tuo taikstytis.

– Aš jo bijau, – pratariau vos girdimai. – Nenoriu, kad pradėtų dar labiau manęs nekęsti.

Janas su Džeimiu vienu metu raminamai spustelėjo man pirštus ir abu kartu tarė:

– Nebijok.

– Džebas labai aiškiai jam pasakė, – pridūrė Janas.

– Ką pasakė? – paklausiau.

– Jei Kailas nesutiksiąs laikytis jo taisyklių, galįs nešdintis iš čia.

– Bet tai neteisinga. Kailas priklauso šiai bendruomenei.

– Jis pasakė pasiliekąs… – numykė Janas. – Todėl turės išmokti nusileisti.

Daugiau apie tai nekalbėjome. Man vėl prabudo sąžinė – čia, urvuose, tai jau tapo nuolatine emocine būsena. Kaltė, baimė ir iš skausmo plyštanti širdis – štai ir visi jausmai. Ir ko aš čia atėjau?

„Nes čia tavo vieta, kad ir kaip būtų keista, – sukuždėjo Melani. Ji atgijo jausdama Jano ir Džeimio delnų šilumą, susipynusių pirštų švelnumą. – Kur dar galėtum tiek patirti?“

„Niekur, – turėjau pripažinti ir man pasidarė dar liūdniau. – Tik dėl to aš netapau jiems sava. Bent jau ne tokia kaip tu.“

„Mes nedalomos, Klaja.“

„Lyg man reikėtų tai priminti…“

Mažumėlę nustebau, kad ji pasidarė taip aiškiai girdima. Pastarąsias dvi dienas Melani tylėjo, laukė ir nerimavo trokšdama vėl išvysti Džaredą. Aš, žinoma, išgyvenau tą patį.

„Gal jis pas Valterį? Gal ten jį pamatysime?“ – viltingai prabilo ji.

„Mes ne dėl to ten einame.“

„Ne. Žinoma, kad ne.“

Nors kalbėjo apgailestaudama, supratau, kad Valteris jai nėra toks svarbus kaip man. Aišku, Melani sielojosi, kad jis miršta, tačiau tai suprato nuo pat pradžių ir susitaikė. Aš, priešingai, atsisakiau tai suvokti – net dabar. Valteris buvo mano – ne jos – draugas. Tai mane jis gynė.

Priartėjus prie ligoninės sparno mus pasitiko viena iš tų blausiai mėlynų švieselių. (Dabar jau žinojau, kad žibintus maitino Saulės energija: per dieną juos palikdavo saulėtoje vietoje, kad įsikrautų). Nesitarę pradėjome eiti tyliau ir lėčiau.

Nekenčiau šios patalpos. Tirštoje prieblandoje, išmargintoje keistų melsvų šešėlių, ji atrodė dar šiurpesnė. Pasikeitė ir kvapas – atsidavė lėtai yrančiu kūnu, stipriai dvokė alkoholiu ir tulžimi.

Dviejose lovose gulėjo po žmogų. Nuo vienos krašto karojo nusvirusi daktaro koja, atpažinau vos girdimą jo knarkimą. Kitoje tysojo atsimerkęs Valteris, siaubingai sulysęs ir persikreipęs. Jis žiūrėjo, kaip mes artinamės.

– Ar priimsi svečius, Valteri? – sušnibždėjo Janas, kai šio akys nukrypo į jį.

– Ooo… – suvaitojo Valteris. Jo veidas buvo suglebęs ir įdubęs, apatinė lūpa atkarusi, ant kaktos spindėjo prakaito lašeliai.

– Gal tau ko nors reikia? – sumurmėjau. Norėjau jį paliesti, ištraukiau pirštus, deja, mano rankos bejėgiškai sustingo taip ir nepasiekusios Valterio.

Liguistas Valterio žvilgsnis blaškėsi po tamsą. Priėjau arčiau.

– Ar galime tau padėti? Kuo nors?

Valterio akys klaidžiojo tol, kol rado manąsias. Staiga alkoholio ir skausmo valktis dingo, jos tapo skaidrios ir aiškios.

– Pagaliau, – tarė ir netrukus sunkiai, gargdamas ir švokšdamas, jis iškvėpė žodžius: – Žinojau, kad jei lauksiu ir būsiu kantrus, tu ateisi. Ak, Gledise, tiek turiu tau pasakyti.

31 S K Y R I U S

REIKALINGA

Nugara perbėgo šiurpas. Staigiai grįžtelėjau per petį – ar nestovi kas už manęs?

– Gledisė buvo jo žmona, – pasakė Džeimis beveik be garso. – Ji neišsigelbėjo.

– Gledise, – pakartojo Valteris, nematydamas išgąsčio mano akyse. – Ar gali patikėti: išsigelbėjau nuo parazitų, bet ėmiau ir pasigavau vėžį. Keistas tas gyvenimas, ar ne? Nė dienos nebuvau sirgęs... – jo balsas tilo ir nutilo, tik lūpos tebekrutėjo. Buvo per silpnas, kad ištiestų ranką, vien pirštai tyliai šiurendami paklodę bejėgiškai tiesėsi link manęs.

Janas kumšėjo man į nugarą stumdamas į priekį.

– Ką man daryti? – bugščiai paklausiau. Kakta išrasojo, tik kaltas buvo ne karštis ir ne tvankuma.

– ...senelis išgyveno iki šimto ir vienų, – vėl balsiai sušvokštė Valteris. – Niekas mūsų giminėje neturėjo vėžio, net tolimiausi. Tiesa, berods tavo teta Rigana sirgo odos vėžiu.

Ir patikliai pažvelgė į mane laukdamas atsakymo. Janas vėl pabakino man į nugarą.

– Hm... – sumykiau.

– O gal tai buvo Bilio teta... – nutęsė Valteris.

Apimta panikos pasisukau į Janą, bet jis tik bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.

– Padėk, – ištariau puse lūpų.

Jis galvos mostu parodė man, kad paimčiau ieškančius Valterio pirštus.

Jo oda buvo kreidos baltumo, beveik peršviečiama. Aiškiai mačiau, kaip pamėlusiomis plaštakos venomis pulsuoja kraujas. Prisiminiau, ką sakė Džeimis apie trapius Valterio kaulus ir atsargiai pakėliau jo ranką. Ji buvo lengvutė it plunksna, tarsi po oda nebūtų buvę nei kaulų, nei raumenų.

– Ak, Glede, kaip aš tavęs ilgėjausi. Čia puiki vieta, pamatysi. Tau patiks... net jei liksi viena, be manęs. Susipažinsi su mano draugais, jie geri žmonės. Galėsi kalbėtis apie viską, juk tu tokia pleputė... – ir balsas vėl dingo, nesupratau nė vieno žodžio, nors lūpos vis dar siuntė žmonai mintis, taip ilgai neišsakytas. Jos krutėjo net tada, kai akys užsimerkė ir galva nusviro į šoną.

Janas rado drėgną skepetą ir ėmė šluostyti suprakaitavusį Valterio veidą.

– Aš nemoku... apgaudinėti, – sukuždėjau nenuleisdama akių nuo vapančių Valterio lūpų, kad būčiau tikra, jog jis manęs negirdi. – Nenoriu jo įskaudinti.

– Tau nereikia nieko sakyti, – ramino Janas. – Jo protas aptemo, jis nebesuvokia, kas vyksta.

– Ar aš panaši į ją?

– Nė kiek – mačiau jos nuotrauką. Gledisė – kresna raudonplaukė.

– Leisk man.

Janas padavė man skiautę audinio ir aš ėmiau šluostyti prakaitą Valteriui nuo kaklo. Ką nors veikdama visuomet jaučiausi tvirčiau. Valteris vis dar nerišliai vebleno. Lyg ir išgirdau jį sakant:

– Ačiū Glede, kaip miela.

Užsiėmusi nepastebėjau, kad negirdžiu knarkiant daktaro. Staiga už nugaros suskambo gerai pažįstamas balsas, per daug švelnus, kad išgąsdintų.

– Kaip jis jaučiasi?

– Klejoja, – sušnibždėjo Janas. – Tik neaišku, nuo brendžio ar iš skausmo.

– Manau, iš skausmo. Dešinę ranką atiduočiau už dozę morfijaus.

– Gal Džaredas padarys dar vieną stebuklą, – viltingai ištarė Janas.

– Gal... – atsiduso Dokas.

Rankos toliau braukė ligoniui per veidą, bet aš pati įsitempiau ir pastačiau ausis. Tik daugiau apie Džaredą jie neužsiminė.

„Jo čia nėra“, – paaiškino Melani.

„Ieško vaistų Valteriui.“

„Vienas“, – pridūrė ji.

Pagalvojau apie paskutinį kartą, kai jį mačiau – tą bučinį, tą viltį...

„Tikriausiai norėjo pabūti vienumoje.“

„Tikiuosi, išėjo ne todėl, kad dar kartą pabandytų įtikinti save, jog tu esi labai puiki aktorė ieškotoja.“

„Kas žino, gal ir taip.“

Melani tyliai sudejavo.

Janas su daktaru retkarčiais persimesdavo žodeliu kitu, daugiausia kalbėjo Janas – pasakojo, kas pastaruoju metu vyko urvuose.

– Kas Klajos veidui? – nors Dokas klausė pašnibždom, girdėjau kuo puikiausiai.

– Tas pat, – pro dantis iškošė Janas.

Daktaras nepatenkintas kažką suniurnėjo ir keliskart caktelėjo liežuviu.

Paskui Janas trumpai paporino apie nenusisekusį šiandienos vakarinį pasisėdėjimą, Džefrio klausimus.

– Įsivaizduok, jei į Melani būtų įkūnytas gydytojas. Kaip mums dabar tai padėtų! – susimąstęs ištarė Dokas.

Krūptelėjau. Juodu stovėjo už manęs ir veikiausiai to nepastebėjo.

– Mums pasisekė, kad tai Klaja, – burbtelėjo Janas gindamas mane. – Niekas kitas...

– Žinau, – neleido baigti daktaras, kaip visada geraširdiškai sutikdamas. – Tik gaila, kad pati Klaja taip mažai domėjosi medicina.

– Atsiprašau, – sumurmėjau. Kokia buvau lengvabūdė: džiaugiausi puikia sveikata visai nekvaršindama galvos, kodėl taip yra.

Ant peties pajutau tvirtą ranką.

– Tau nereikia dėl nieko atsiprašinėti, – patikino Janas.

Staiga suvokiau, kad negirdžiu Džeimio. Apsidairiau ir pamačiau jį susirangiusį ant kušetės, kur ką tik snaudė Dokas.

– Jau vėlu, – pastebėjo daktaras. – Valteris šiąnakt niekur nedings, o jums reikia pailsėti.

– Mes grįšime, – pažadėjo Janas. – Pasakyk, ko atnešti.

Atsargiai ant lovos padėjau Valterio ranką ir švelniai paglosčiau pirštus. Jis atsimerkė, žvilgsnis buvo daug aiškesnis nei anksčiau.

– Išeini? – sušvokštė jis. – Ar kur skubi?

Spėriai vėl suėmiau jo ranką.

– Ne, Valteri, aš niekur neskubu.

Valteris nusišypsojo ir vėl nuleido vokus. Trapūs pirštai neįtikėtinai stipriai sugniaužė manuosius.

Janas atsiduso.

– Tu gali eiti, – pasakiau jam. – Aš pasiliksiu. Nunešk Džeimį į jo lovą.

Janas apsidairė po palatą.

– Palauk sekundėlę, – tarė jis. Griebė arčiausiai esančią lovą ir lengvai kilstelėjęs pristūmė ją prie Valterio. Bijojau bent kiek sujudinti merdėjantį draugą, todėl kiek galėdama atsitraukiau, taip ištiesiau ranką, kad net sąnariai trakštelėjo, ir Janas į tarpą įstūmė lovą. Tada taip pat nesunkiai pakėlė mane ir pasodino ant jos. Valterio vokai nesujudėjo. Tyliai aiktelėjau apstulbinta, kad taip paprastai Janas paėmė mane ant rankų – tarsi žmogų.

Jis mostelėjo smakru į Valterio ranką, spaudžiančią mano plaštaką.

– Kaip manai, ar galėsi taip miegoti?

– Taip, galėsiu, nesirūpink.

– Linkiu saldžių sapnų, – nusišypsojo ir pasisukęs į gretimą lovą suglobė Džeimį. – Keliaujam, vaike, – sumurmėjo nešdamas berniuką lengvai lyg plunksnelę. Po truputį Jano žingsnių aidas slopo, kol visiškai nutyko.

Daktaras nusižiovavo ir nuėjęs atsisėdo prie stalo, kurį buvo pasidirbdinęs iš medinių dėžių ir aliuminio durų, pasiėmė ir blankią lempelę. Valterio veidas paniro į tamsą, bruožai išskydo, ir tai mane erzino. Tarsi jau būtų iškeliavęs. Guodė vien pirštai, vis dar stipriai laikantys manuosius.

Dokas pradėjo šlaminti kažkokius popierius, veik negirdimai niūniuodamas sau po nosimi. Beklausant švelnaus lapų šnaresio ėmė marinti miegas.

Ryte Valteris mane atpažino.

Pabudo tik pasirodžius Janui. Šis atėjo išsivesti manęs: reikėjo nurauti senus kukurūzų stiebus. Daktarui pažadėjau, kad pirmiausia atnešiu jam pusryčius, ir atsargiai iš Valterio gniaužtų ištraukiau nutirpusius pirštus.

Jis atsimerkė.

– Klaja, – sušnibždėjo.

– Valteri? – nebuvau tikra, ar ilgai mane pažins, ar prisimena praėjusią naktį. Jis beviltiškai grabaliojo orą. Ištiesiau kairę ranką, nes dešinioji buvo visai sustingusi.

– Tu atėjai manęs aplankyti. Kaip miela. Žinau... kitiems grįžus... tau nebus lengva... Tavo veidas...

Mačiau, kad jam sunku dėlioti lūpas, akys klaidžiojo neįstengdamos sutelkti žvilgsnio. Net dabar Valteris išliko savimi, – pirmiausia rūpinasi kitais.

– Viskas gerai, Valteri. Kaip tu jautiesi?

– Ak, – tyliai suvaitojo. – Nekaip... Dokai?

– Aš čia, – sumurmėjo daktaras man prie ausies.

– Ar dar liko brendžio? – drebančiu balsu paklausė Valteris.

– Žinoma.

Daktaras stovėjo jau pasiruošęs. Prispaudė prie suglebusių Valterio lūpų storo stiklo butelį ir atsargiai, mažomis porcijomis supylė į burną tamsiai rudą skystį. Su kiekvienu gurkšniu Valteris krūptelėdavo: alkoholis skaudžiai degino gerklę. Keli lašai nutekėjo smakru ir susigėrė į pagalvę. Aštrus kvapas užspaudė man nosį.

– Ar geriau? – pasiteiravo daktaras praėjus valandėlei.

Valteris sumykė, tik vargu ar pritardamas. Paskui bejėgiškai užsimerkė.

– Dar? – paklausė daktaras.

Valterio veidas persikreipė, iš lūpų išsiveržė aimana.

Dokas patyliukais nusikeikė.

– Po velnių, kur tas Džaredas? – sumurmėjo.

Sustingau išgirdusi šį vardą. Melani krustelėjo, bet po akimirkos vėl atsitraukė.

Valterio veidas sudubo. Galva bejėgiškai atkrago.

– Valteri? – sušnibždėjau.

– Jis neteko sąmonės: skausmas pernelyg stiprus. Palik jį ramybėje, – tarė Dokas.

Man suspaudė gerklę.

– Ką galėčiau padaryti?

Daktaro balsas buvo tuščias ir bejausmis:

– Ką ir aš – nieko. Visiškai nieko. Iš manęs jokios naudos.

– Nekalbėk taip, – išgirdau sakant Janą. – Tai ne tavo kaltė. Pasaulis dabar ne toks, kokiame gyvenome mes. Tu padarei viską, ką galėjai.

Susigūžiau: pečius užgulė nepakeliama kaltė. Taip, dabar žmonių pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.

– Eime, – sušnibždėjo Janas glostydamas ranką.

Linktelėjau ir dar kartą pabandžiau išlaisvinti pirštus.

Valteris užvertė akis, vėl aptrauktas užmaršties valkčiu.

– Glede? Tu čia? – sušniokštė maldaudamas.

– Hm... taip, aš čia, aš su tavimi, – netvirtai pasakiau leisdama pirštams pačiupti ranką.

Janas mindžikavo vietoje.

– Atnešiu jums abiem užkąsti, – galiausiai sušnibždėjo ir išėjo.

Nekantriai laukiau jo grįžtant: Valteris visiškai nesigaudė laike ir erdvėje ir galutinai išmušė mane iš vėžių. Gledės vardas nėjo jam iš lūpų. Iš manęs jam, regis, nieko nereikėjo, ir dėl to jaučiausi dėkinga. Gal po pusvalandžio išgirdau tunelyje Jano žingsnius. Nusistebėjau, kad jis taip ilgai užtruko.

Daktaras, visiškai sugniuždytas, beviltiškai nusvarinęs pečius, visą tą laiką praleido prie savo stalo. Stovėjo ir spoksojo priešais save į niekur. Mačiau, kaip stipriai jis kenčia dėl tokio savo bejėgiškumo.

Ir tada išgirdau dar kai ką – ne žingsnius.

– Kas ten? – pakuždom paklausiau daktaro. Valteris gulėjo tykiai, veikiausiai be sąmonės, nenorėjau jo pažadinti.

Dokas pažvelgė į mane ir pakreipęs galvą įsiklausė.

Triukšmas priminė keistą tratėjimą, greitus, švelnius smūgius. Iš pradžių garsas lyg stiprėjo, bet netrukus ėmė tilti.

– Hm... – sumykė Dokas. – Panašu į... – ir nutilo suraukęs kaktą, stengdamasis prisiminti. Per tą laiką nepažįstamas garsas beveik nutyko.

Klausėmės pastatę ausis, todėl abu aiškiai išgirdome žingsnius, nors žmogus buvo dar labai toli, tunelio gale. Janas ėjo ne taip kaip visada – ramiai ir lygiai. Jis bėgo, kone paknopstom lėkė link mūsų.

Dokas tai suprato kaip blogą ženklą. Pašokęs iš vietos metėsi pasitikti Jano. Nekantravau sužinoti, kas atsitiko, bet nenorėjau vėl sutrikdyti Valteriui ramybės – jo nejudrūs pirštai stipriai tebespaudė man riešą. Likau sėdėti iš baimės drebančia širdimi.

– Brandtai? – išgirdau nustebusį daktaro balsą.

– Kur jis? Kur jis? – be kvapo subliuvo kitas vyriškis. Skubrūs žingsniai akimirkai nuščiuvo, paskui vėl pasigirdo, tik ne tokie greiti.

– Kas? – nesuprato Dokas.

– Parazitas! – nekantriai sušnypštė Brandtas kaip vėjas įlėkdamas pro arkinį įėjimą.

Brandtas negalėjo pasigirti ūgiu kaip Kailas ar Janas: buvo tik keliais coliais aukštesnis už mane, užtat kresnas ir tvirtas it raganosis. Jis perbėgo akimis palatą. Akimirkai įtūžęs žvilgsnis apsistojo ties mano veidu, paskui nukrypo į be nuovokos tysantį Valterį, dar kartą apskriejo urvą ir grįžo prie manęs.

Brandtas jau buvo bežengiąs mano pusėn, bet jį sustabdė Dokas ilgais pirštais įsikirsdamas žaliūkui į petį.

– Ką darai? – beveik suurzgė daktaras. Niekada negirdėjau jo taip kalbant.

Brandtui nespėjus išsižioti grėsmingas garsas atgijo, per kelias sekundes iš vos girdimo virto kurtinamu ir vėl nutyko. Tratėjimas kaitaliojosi taip greitai, kad iš baimės netekome amo. Duslūs smūgiai dundėjo be perstojo, kai priartėdavo, buvo tokie galingi ir garsūs, kad drebino orą.

– Kas čia – sraigtasparnis? – pašnibždom paklausė daktaras.

– Taip, – atsakė Brandtas. – Tai tas parazitas, ieškotojas, kur matėme anksčiau, tas, kuris ieško jo, – ir mostelėjo smakru į mane.

Man užėmė kvapą, gerklė susitraukė nepraleisdama oro. Iškart ėmė svaigti galva.

„Ne. Tik ne dabar. Prašau.“

„Kodėl, po velnių, ji nenurimsta? – suniurzgė Mel. – Kodėl nepalieka mūsų ramybėje?“

„Negalime leisti jai... Negalime sukelti jiems pavojaus!“

„Bet kaip ją sustabdyti?“

„Nežinau. Tai vis mano kaltė!“

„Ir mano, Klaja. Ir mano. Mes abi kaltos.“

– Tikrai? – paklausė Dokas.

– Kai sraigtasparnis pakibo virš kalno, Kailas gerai apžiūrėjo jį pro žiūronus. Sakau tau, tai tas pats parazitas.

– Ar jis ieško čia? – daktaro balsas užlūžo iš siaubo. Jis pusiau pasisuko į įėjimą, akys lakstė į šalis. – Kur Šeron?

Brandtas papurtė galvą.

– Ne, tiesiog šukuoja vietovę. Pradėjo nuo Pikačio, paskui ėmė sukti ratus aplink. Neatrodo, kad būtų nusižiūrėjęs šią vietą. Pasisukiojo virš griovio, kur įvertėme automobilį.

– Kur Šeron? – pakartojo Dokas.

– Ji su vaikais ir Liusina. Kol kas pavojus jiems negresia. Berniukai pakuoja daiktus, jei kartais šiąnakt turėtume išsinešdinti, bet Džebas sako, kad kažin ar reikės.

Daktaras lengviau atsiduso, nužingsniavo prie stalo ir sunkiai užsikvempė, tarsi ką tik būtų nubėgęs ilgą distanciją.

– Tada nieko nauja, – sumurmėjo jis.

– Ne. Kelias dienas turėsime ramiai pratūnoti, – ramino Brandtas. Jis vėl pradėjo šmirinėti akimis po patalpą ir kiekvienąkart rūsčiai nužvelgdavo mane.

– Gal turi po ranka kokią virvę? – paklausė Doko. Paskui nutraukė nuo tuščios lovos paklodę ir apžiūrėjo.

– Virvę? – pakartojo daktaras nesuvokdamas.

– Parazitui. Kailas atsiuntė mane jo pasaugoti.

Mano raumenys nevalingai susitraukė, nejučia taip stipriai sugniaužiau Valteriui pirštus, kad jis suunkštė. Ramindama paglosčiau jam ranką, bet nenuleidau akių nuo įsiutusio Brandto. Šis lūkuriavo klausiamai žvelgdamas į Doką.

– Atėjai Klajos pasaugoti? – griežtai prabilo daktaras. – Kodėl manai, kad to reikia?

– Baik, Dokai. Nebūk kvailas. Čia pilna didelių vėdinimo angų ir glotnaus, atspindinčio metalo, – ir mostelėjo ranka į spintą prie galinės sienos. – Tu sekundei užsižiopsosi, o jis jau duos ženklą ieškotojams.

Oro gurkšnis užstrigo gerklėje. Springdama garsiai sugokčiojau, tylioje palatoje tai nuskambėjo garsiau už varpo dūžį.

– Matai? – sukriūkė Brandtas. – Atspėjau jo planus.

Šią akimirką būčiau sutikusi palaidojama kur po dideliu akmeniu, kad tik pasislėpčiau nuo išverstų, negailestingų ieškotojos akių, o jis įsivaizdavo, jog noriu atvesti ją čia. Parodyti jai kelią, kad nužudytų Džeimį, Džaredą, Džebą, Janą... Vos neuždusau.

– Gali eiti, Brandtai, – šaltai iškošė Dokas. – Aš prižiūrėsiu Klają.

Brandtas klausiamai pakėlė vieną antakį.

– Klausyk, kas jums pasidarė? Tau, Janui, Trudei, kitiems? Jūs visi kaip apsiuostę. Jei dabar nematyčiau tavo akių, pagalvočiau...

– Gerai, Brandtai, galvok ką tik nori. Tik nešdinkis iš čia. Ir kuo greičiau.

Šis papurtė galvą.

– Turiu padaryti savo darbą.

Dokas žengė link Brandto ir sustojo atsidūręs tarp mūsų. Tylėdamas sunėrė rankas ant krūtinės.

– Nebandyk jos liesti.

Tolumoje vėl pasigirdo sraigtasparnio tratesys. Užgniaužę kvapą laukėme, kol jis nutilo.

Brandtas vėl pakratė galvą. Nieko nesakęs nuėjo prie daktaro stalo ir pasičiupo kėdę. Nusinešė ją prie spintos ir trinktelėjęs į žemę išsidrėbė joje. Nuo tokio svorio plonos metalinės kojelės graudžiai cypdamos pačiuožė akmeniu. Brandtas palinko į priekį ir įsirėmė rankomis į kelius. Tada įbedė į mane krauju pasruvusias akis: kaip grifas, laukiantis, kol dvesiantis kiškis išleis paskutinį kvapą.

Daktaras iš įsiūčio net kaukštelėjo dantimis.

– Gledise, – sumurmėjo Valteris, po truputį vaduodamasis iš kvaitaus snaudulio. – Tu čia.

Skvarbus Brandto žvilgsnis mane tarsi paralyžiavo, užspaudė gerklę, todėl nieko neatsakiau, tik švelniai paglosčiau Valteriui ranką. Apniukusios jo akys ieškojo mano veido, kad dar kartą išvystų taip trokštamus bruožus.

– Kaip skauda, Glede. Kaip skauda.

– Žinau, – sušnibždėjau. – Dokai?

Jis jau stovėjo šalia su brendžiu rankoje.

– Išsižiok, Valteri.

Vėl tyliai sutukseno sraigtasparnis, nors ir tolokai, bet gana arti, kad priverstų mus krūpčioti. Daktaro ranka sudrebėjo ir man ant riešo nukrito keli brendžio lašai.

Siaubinga diena. Baisiausia šioje planetoje, klaikesnė už pirmą mano dieną urvuose, net už paskutines valandas karštoje, išdžiūvusioje dykumoje, kai buvau per plauką nuo mirties.

Sraigtasparnis vis suko ir suko ratus tai priartėdamas, tai vėl nutoldamas. Po kiekvienos tylos valandos jau manydavau, kad viskas baigėsi. Bet įkyrus garsas grįždavo ir tomis minutėmis galvoje vėl iškildavo užsispyrusios ieškotojos veidas, jos skvarbios akys, šmirinėjančios po tuščią dykumą, ieškančios bent kokio žmonių pėdsako. Pabandžiau valios pastangomis išsiųsti ją iš čia, įsivaizdavau vien negyvą, bespalvę dykumą, tarsi taip galėčiau priversti ją matyti savo akimis, tarsi taip galėčiau įtikinti, jog čia nieko nėra, kad tik ji dingtų, kad tik negirdėčiau to žudančio sparnų tratėjimo.

Brandtas nė minutei neatplėšė nuo manęs akių. Nors pati į tą pusę nežiūrėjau, visą laiką jaučiau jo žvilgsnį. Laimei, netrukus pasirodė Janas, nešinas pusryčiais ir pietumis. Buvo visas purvinas: padėjo pakuotis, jei kartais reikės išsikraustyti – kad ir ką tai reikštų. Ar jie turėjo kur eiti? Kai Brandtas kapotais sakiniais ėmėsi aiškinti, kodėl jis čia, Janas taip įtūžo, kad tapo kaip du vandens lašai panašus į Kailą. Paskui prisitraukė prie manęs kitą tuščią lovą ir atsisėdo taip, kad užstotų nuo Brandto žvilgsnio.

Tik dabar nei sraigtasparnis, nei gręžiantis Brandto žvilgsnis nebuvo didžiausios blogybės. Įprastą dieną – jei apskritai tokia dar egzistavo – abu šie dalykai man būtų prilygę priešmirtinei kančiai. Šiandien visa tai nieko nereiškė.

Po pietų Dokas sugirdė Valteriui paskutinę porciją brendžio. Atrodo, tepraėjo kelios minutės, o vargšas vėl raitėsi, vaitojo ir gaudė orą. Jo pirštai laužė manuosius ir spaudė iki mėlynių, bet vos atitraukdavau ranką, dejonės virsdavo šiurpiais klyksmais. Vieną kartą buvau trumpam išbėgusi į išvietę, Brandtas nusekė man iš paskos, taigi pavymui suvaikščiojo ir Janas. Kai grįžome, nors ir bėgte, Valterio klyksmai vargiai priminė žmogaus. Daktaro veidas atrodė tuščias, nežmoniškos draugo kančios numarino visus jo jausmus. Išgirdęs mano balsą Valteris akimirkai nutyko, nes manė, kad šalia mylima žmona. Nekaltas, šventas melas. Suirzęs Brandtas kažką suniurnėjo po nosimi, tačiau aš nekreipiau dėmesio – dabar ne laikas pykti. Matant Valterio kančias niekas nebebuvo svarbu.

Ligonis nesiliovė inkštęs ir raitęsis. Brandtas nekantriai žirgliojo pirmyn atgal neišlįsdamas iš savo kampo, kad tik būtų kuo toliau nuo šiurpių garsų.

Manęs ieškoti atėjo Džeimis ir atnešė maisto keturiems. Pro vėdinimo angas jau liejosi oranžinė vakaro šviesa. Nenorėjau, jog berniukas čia liktų, todėl paprašiau Jano palydėti jį atgal į virtuvę, pavalgydinti ir prižiūrėti per naktį, kad nesumanytų paslapčiomis grįžti. Pajudinęs sulaužytą koją Valteris klaikiai sukliegdavo. Tai buvo tiesiog nepakeliama. Nereikia, kad ši naktis išliktų ir Džeimiui atmintyje, nes mes su daktaru jos niekada nepamiršime. Brandtas veikiausiai irgi, nors iš paskutiniųjų stengėsi nekreipti į Valterį dėmesio, tarpais net užsikimšdavo ausis ir tyliai, bjauriai nepataikydamas niūniuodavo kažkokią melodiją.

Dokas nesistengė atsiriboti nuo nežmoniškų Valterio kančių, priešingai, savo noru kentėjo kartu su juo. Ilgainiui ligonio riksmai daktaro veide sumetė gilias raukšles, tarsi kas jį būtų suraižęs nagais.

Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad žmonės gali taip nuoširdžiai užjausti. Ypač daktaras. Po to, kai pamačiau, kaip stipriai jis išgyvena Valterio skausmą, supratau, kad negalėsiu žiūrėti į jį kaip anksčiau. Jo begalinė kančia badė akis, tarsi matyčiau kraujuojančią jo širdį. Šią akimirką nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad prieš mane stovi žiaurus, negailestingas kankintojas ir budelis. Pabandžiau prisiminti, kodėl susidariau apie jį tokią nuomonę. Ar kas tiesiogiai jį tuo apkaltino? Ne. Tikriausiai apimta siaubo pati prisigalvojau nebūtų dalykų.

Po šios košmariškos nakties negalėsiu nepasitikėti Doku. Nors ligoninė man visuomet liks viena iš šiurpiausių vietų.

Kai išblanko paskutiniai dienos gaisai, nutilo ir sraigtasparnis. Sėdėjome tamsoje bijodami užsidegti net blankią melsvą lempelę. Turime palaukti dar keletą valandų, tik tada galėsime būti tikri, kad medžioklė baigėsi. Pirmasis tai pripažino Brandtas, palatos jis jau buvo sotus iki kaklo.

– Dedu galvą, kad jis nuskrido, – murmėjo žirgliodamas iš urvo. – Naktį nieko nepamatysi. Paimsiu tavo žibintuvėlį, Dokai, kad naminis Džebo parazitas negalėtų ko nors iškrėsti. Ehm... tai aš jau eisiu.

Daktaras nieko neatsakė, net nepažvelgė į jo pusę ir Brandtas paniuręs išsinešdino.

– Ak, Glede, padaryk, kad tai liautųsi! Maldauju, numalšink skausmą! – rypavo Valteris ir stebėtinai stipriai maigė man pirštus, o aš šluosčiau ir šluosčiau prakaitą jam nuo veido – daugiau nieko negalėjau padaryti.

Laikas sulėtėjo, paskui ir visai sustojo. Man pasirodė, kad ši naktis niekada nesibaigs. Valteris šūkčiojo vis dažniau, garsiau ir šiurpiau.

Melani pasislėpė suvokusi, kad negali pagelbėti. Aš irgi mielai kur nors nulįsčiau, jei Valteriui manęs nereikėtų. Ji nuniro taip giliai, kad likau viena vienužė – kaip visada norėjau. Tik šį kartą kažkodėl jaučiausi pamesta ir išduota.

Pagaliau pro vėdinimo angas nedrąsiai įspindo blanki ryto brėkšma. Mano akys lipte lipo, tik ligonio dejonės ir riksmai nedavė užmigti. Girdėjau, kaip už nugaros tyliai šnarpščia daktaras. Džiaugiausi, kad bent jis sugebėjo trumpam atsipalaiduoti.

Negirdėjau, kada įėjo Džaredas. Tuo metu tyliai, nerišliai šnibždėjau Valteriui viską, ką jis norėjo girdėti, kad tik apsiramintų.

– Aš čia, aš čia, – kartojau, kai jis šaukė žmoną vardu. – Ššš, viskas gerai, nurimk.

Reikėjo kažką daryti, ką nors kalbėti. Bereikšmiai, beprasmiai žodžiai, bet tas monotoniškas šnabždesys liūliavo ir glostė, todėl Valterio aimanos kiek aptyko.

Nežinau, kiek laiko Džaredas stebėjo mane ir ligonį, kol supratau jį esant čia. Gal kelias minutes, o gal daug ilgiau. Neabejojau, kad išvydęs tokį vaizdą iš pradžių įsiuto, tačiau kai prabilo, balsas buvo ramus ir šaltas.

– Dokai, – pašaukė jis. Išgirdau, kad man už nugaros sugirgžda lova. – Dokai, kelkis.

Iš netikėtumo loštelėjau ir ištraukusi ranką atsisukau, kad pamatyčiau veidą vyro, kurio balsą būčiau atpažinusi iš milijonų.

Džaredas purtė už peties kietai įmigusį daktarą, bet akys buvo įbestos į mane. Tokioje prieblandoje negalėjau įskaityti jo žvilgsnio, o veidas neišdavė jokių jausmų.

Melani jau buvo čia, skvarbiai tyrinėjo iki skausmo pažįstamus bruožus bandydama atspėti po negyva kauke paslėptas mintis.

– Glede! Nepalik manęs! Ne! – Valteris suklykė taip, kad daktaras pašoko kaip įgeltas, vos neapversdamas lovos.

Pasisukau į vargšą kankinį ir maudžiančią ranką įbrukau tarp ieškančių pirštų.

– Ššš, ššš, Valteri, aš čia. Aš nepaliksiu tavęs. Niekada nepaliksiu, pažadu.

Jis nurimo unkšdamas kaip mažas vaikas. Tūkstantąjį kartą perbraukiau drėgnu rankšluosčiu Klajai per kaktą. Valteris liovėsi verkšlenęs ir sunkiai atsiduso.

– Kas čia vyksta? – sumurmėjo Džaredas.

– Ji geriausia skausmo malšintoja, kokią būčiau galėjęs rasti, – nuvargusiu balsu ištarė daktaras.

– Turiu tau kai ką geriau nei prijaukinta ieškotoja.

Man vėl suspaudė širdį, o Melani sušnypštė:

„Kvailas užsispyrėlis, aklas bukaprotis! – niurzgė ji. – Nepatikėtų, net jei pasakytum, kad saulė leidžiasi vakaruose!“

Bet daktarui dabar nerūpėjo Džaredo panieka man.

– Tu kažką parnešei?!

– Morfijaus – bet nedaug. Jau seniai būčiau grįžęs, jei ne ta prakeikta ieškotoja – pratupėjau pasislėpęs iki tamsos.

Daktaras iškart puolė veikti. Girdėjau, kaip sušlamina kažką panašų į popierių, paskui džiaugsmingai šūkteli.

– Džaredai, tu tikras stebukladarys!

– Dokai, palauk...

Bet daktaras jau stovėjo man prie šono. Išsekęs jo veidas švietė viltimi, rankose laikė nedidelį švirkštą. Įbedė plonytę adatą Valteriui į ranką ties alkūnės linkiu, į tą pačią, kuria jis laikėsi įsikibęs į mane. Nusisukau. Negalėjau žiūrėti, kaip žmogui į odą sminga smailus metalinis daiktas.

Morfijus suveikė žaibiškai. Po pusės minutės Valterio kūnas nurimo, virto suglebusia mase ant plono kušetės čiužinio. Šaižus, trūkčiojantis kvėpavimas išsilygino, ligonis ėmė alsuoti ramiai ir tyliai. Ranka nusviro ir paleido mano pirštus.

Dešine ranka ėmiau masažuoti savo kairę, kad išjudinčiau kraują pirštų galiukuose. Netrukus po oda pajutau švelniai dilgčiojant.

– Hm... Dokai... jo nepakaks, kad... – sumurmėjo Džaredas.

Pakėliau akis nuo pagaliau ramybe spinduliuojančio Valterio veido. Džaredas į mane stovėjo nugara, tačiau daktaras buvo atsisukęs, todėl mačiau, kaip iš nuostabos plečiasi jo akys.

– Nepakaks? Neketinu taupyti jo juodai dienai, Džaredai. Žinau, greitai prireiks kitos injekcijos, bet neleisiu Valteriui raitytis baisiausiose kančiose, kai galiu padėti!

– Aš ne tai turėjau omeny, – pasakė Džaredas. Kai prabilo, supratau, kad kiekvienas jo žodis apmąstytas vienumoje, ilgai ir sunkiai. Kalbėjo lėtai, tyliai, tarsi atkartodamas Valterio kvėpavimą.

Daktaras sumišęs suraukė kaktą.

– Morfijaus užteks, kad skausmą numalšintum tris, gal keturias dienas, tik tiek, – pasakė Džaredas. – Jei duosi mažomis dozėmis.

Man jo žodžių prasmė liko neaiški, bet daktaras iškart viską suprato.

– O, Dieve, – iškvėpė jis. Daktaras atsisuko į ligonį ir pamačiau, kad ant apatinių blakstienų sužimba ašaros. Išsižiojo ketindamas kažką sakyti, bet taip nieko ir neištarė.

Apie ką jie? Norėjau paklausti, bet neišdrįsau: pasirodžius Džaredui vėl praradau kalbos dovaną.

– Dokai, tu neišgelbėsi jam gyvybės. Užtat gali išvaduoti nuo kančių.

– Taip, – sutiko daktaras ir jo balsas užlūžo bandant užgniaužti raudą. – Tu teisus.

„Kas čia vyksta?“ – paklausiau Melani, kol ji vėl nenulindo į atokiausius užkaborius.

„Juodu ketina numarinti Valterį, – sausai paaiškino ji. – Tereikia suleisti mirtiną dozę. Kol yra užtektinai morfijaus.“

Tyliai aiktelėjau, bet tuščiame urve dejonė nuskambėjo nedovanotinai garsiai. Man nebuvo svarbu, kaip į mane pažiūrės daktaras su Džaredu, todėl palinkau prie Valterio pagalvės ir daviau valią ašaroms.

„Ne, – nenorėjau pasiduoti. – Ne. Tik ne dabar.“

„Ar geriau, kad jis mirtų baisiai kankindamasis?“

„Aš tik... negaliu susitaikyti su visiška, galutine baigtimi. Su tuo, kas nepataisoma. Juk daugiau niekada nepamatysiu savo draugo.“

„O anksčiau? Ar daug turėjai draugų, Klajokle, su kuriais dabar norėtum pasimatyti?“

„Tokių kaip čia – niekada.“

Draugai iš kitų planetų vos šmėkščiojo atmintyje, sielos buvo tokios panašios, kad kartais išvis negalėjai atskirti. Bet Valteris... jis ypatingas. Jei mirs, man jo niekas nepakeis.

Liūliavau rankose to merdėjančio vyro galvą kaip lopšyje, jam ant veido viena po kitos kapsėjo mano ašaros. Nors ir kaip mėginau tvardytis, nepalioviau kūkčioti balsu: aš paskutinį kartą apraudojau draugą.

„Suprantu tave. Tai dar vienas tavo pirmas kartas“, – sušnibždėjo Melani atjausdama. Užuojauta? Man? Tai irgi buvo pirmą kartą.

– Klaja, – kreipėsi daktaras.

Papurčiau galvą nepajėgdama išspausti nė žodžio.

– Tu jau užtektinai padėjai, – tarė jis. Pajutau ant peties lengvą ir šiltą jo ranką. – Eik pailsėti.

Aš priešindamasi vėl pakračiau galvą.

– Tu pavargusi, – pastebėjo jis. – Eik, nusiprausi, ištiesi kojas. Suvalgyk ką nors.

Rūsčiai nužvelgiau daktarą.

– Ar Valteris dar bus čia, kai grįšiu? – sumurmėjau pro ašaras.

Jis prisimerkė.

– Ar tikrai to nori?

– Noriu atsisveikinti. Jis mano draugas.

Daktaras paplekšnojo man per ranką.

– Žinau, Klaja, žinau. Mano irgi. Aš neskubu. Eik, atsipūsk truputį ir grįžk. Valteris kol kas miegos.

Įdėmiai nužvelgiau papilkėjusį daktaro veidą – jis kalbėjo nuoširdžiai.

Linktelėjau ir atsargiai paguldžiau Valterio galvą ant pagalvės. Galbūt išėjus iš šios vietos skausmas atslūgs. Nenumaniau, kaip visa tai išgyventi – man dar nėra tekę su kuo nors atsisveikinti amžiams.

Prieš išeidama pažvelgiau į Džaredą – kitaip negalėjau. Mylėjau jį, nors ir be atsako. Mel irgi troško pamatyti jo akis, bet dar labiau – kad manęs šią akimirką čia nebūtų.

Jis irgi žiūrėjo į mane. Jaučiau, kad jau seniai nenuleidžia akių. Veidas išliko šaltas ir bereikšmis, bet pro mano akis nepraslydo vos pastebima nuostabos ir įtarumo užuomina. Tai atėmė man paskutines jėgas. Ar jis kada praregės? Kokia prasmė net būnant talentingiausia melage apsimetinėti mirties akivaizdoje? Kam man mulkinti Valterį – dabar, jeigu jis daugiau niekada manęs negins?

Vieną ilgą sekundę žvelgiau Džaredui į akis, tada nusisukau ir nubėgau juodu koridoriumi – net ir šis buvo šviesesnis už jo veidą.

32 S K Y R I U S

PASALA

Saulė dar nepakilo. Kalne buvo tylu ir tamsu, tik didžiojo urvo veidrodžiuose jau nedrąsiai spindo aušra.

Tie keli mano drabužiai buvo likę Džeimio ir Džaredo kambaryje. Negirdimai įsmukau vidun džiaugdamasi, kad Džaredas dabar kitur.

Džeimis garsiai šnirpštė čiužinio galvūgalyje, susisukęs į kamuoliuką. Paprastai jis miegodavo plačiai išsikėtojęs, tik šįkart neturėjo kur: skersai čiužinio parpė Janas, ilgas rankas ir kojas atmetęs į visas keturias puses, net ant žemės iškišęs.

Kažkodėl tas vaizdas man pasirodė baisiai juokingas. Turėjau užsidengti burną, kad nesukikenčiau. Paskubom sugriebiau senus, išblukusius sportinius marškinėlius, šortus ir išgriuvau į koridorių vos sulaikydama juoką.

„Tu kvaištelėjai, – pasakė man Melani. – Turi pamiegoti.“

„Išsimiegosiu vėliau. Kai...“ – žodžiai užstrigo gerklėje. Mintis apie palatą ir merdėjantį draugą akimirksniu išvaikė visus juokus.

Į maudyklą beveik bėgau. Pasitikėjau daktaru, tačiau... O jeigu jis persigalvos? Jei Džaredas jį perkalbės? Privalau skubėti, kad kuo greičiau grįžčiau atgal.

Kai perbėgau aštuonkojišką tunelių sankirtą, kur susiėjo miegamųjų koridoriai, lyg išgirdau užpakaly kažką sukrebždant. Atsisukau, bet tirštoje prieblandoje nieko negalėjau įžiūrėti. Žmonės tikriausiai jau keliasi. Greitai pusryčių metas, jų laukia eilinė sunki darbo diena. Jei kukurūzų stiebai jau sutvarkyti, reikės purenti žemę rytiniuose laukuose. Gal ir aš prisidėsiu... vėliau...

Žingsniavau gerai pažįstamu taku iki požeminių upių, o protas tuo metu bandė aprėpti daugybę dalykų, mintys sukosi ir keitė viena kitą kaip kaleidoskope. Vos pabandydavau susikaupti ties kuo nors vienu: Valteriu, Džaredu, pusryčiais, darbais ar prausimusi – po minutės galvon jau brukosi kita įkyri mintis, ją sekė trečia, ketvirta... Melani buvo teisi: man verkiant reikia pamiegoti. Ji irgi painiojosi. Nors visos jos mintys sukosi tik apie Džaredą, bet irgi plakėsi ir mainėsi be jokios nuoseklios sekos.

Jau buvau pripratusi prie maudynių urvo: duburio juoduma manęs nebebaugino. Urvuose ir taip pakako tamsių vietų – viena daugiau ar mažiau. Pusę dienos praleisdavau neperregimoje tamsoje. Be to, čia lankiausi daugybę kartų ir žinojau, kad niekas nesislepia po veidrodine duburio akimi ir netyko norėdamas mane paskandinti.

Ilgai turkštis nebuvo kada. Greitai čia pasirodys kiti, dauguma dieną pradeda nuo maudynių. Negaišdama laiko puoliau švarintis: pirmiausia išsiprausiau pati, tada griebiau drabužius. Stipriai tryniau marškinėlius, paskui ilgai skalavau, kad dviejų paskutinių naktų neliktų nė pėdsako.

Kai baigiau, rankos skaudžiai peršėjo, ypač sausa, suskeldėjusi krumplių oda. Kad ir kiek mirkiau ir skalavau pirštus vėsiame vandenyje, skausmas neatslūgo. Atsidusau ir išlipau iš vandens.

Sausus drabužius palikau užmetusi ant akmenų toliausiame urvo kampe. Eidama netyčia paspyriau akmenį ir skaudžiai nusibruožiau basą koją, garsiai kaukšėdamas akmuo nusirito per urvą, atsimušė į sieną ir skambiai pliumptelėjo į sietuvą. Krūptelėjau, nors akmens bildesys nė iš tolo neprilygo karštos didžiosios upės riaumojimui.

Kišau koją į purvinus teniso batelius, kai prie įėjimo išgirdau kažką sušnarant. Vadinasi, spėjau laiku.

– Tuk, tuk, – nuo angos atsklido gerai pažįstamas balsas.

– Labas rytas, Janai, – pasisveikinau. – Aš jau baigiau. Kaip miegojai?

– Janas saldžiai knarkia, – atsiliepė Jano balsas. – Tai va... aš čia pagalvojau... vis tiek kada nors reikės tam padaryti galą. Kuo greičiau, tuo geriau.

Mano kojos įaugo į žemę. Negalėjau pajudėti. Nevaliojau net kvėpuoti.

Jau anksčiau buvau pastebėjusi, bet per tą ilgą laiką, kol Kailo nebuvo urvuose, spėjau pamiršti, kad abu broliai ne tik labai panašūs, bet ir kalba vienodais balsais, jei tik Kailas nekriokia kaip visada.

Nuo įtampos ir baimės ėmiau dusti. Stovėjau užspeista į kampą šioje juodoje skylėje, angoje dūlavo masyvi Kailo figūra – bėgti nebuvo kur.

„Ša! Tylėk!“ – suklykė Melani man galvoje.

Paklusau: vis tiek gerklę spaudė taip, kad neįstengiau šauktis pagalbos.

„Klausykis!“

Padariau kaip liepta: pastačiau ausis, nors galvoje iš siaubo ėmė dilgčioti milijonas skambančių ledo adatėlių.

Jokio įtartino šnaresio. Ar Kailas prie išėjimo? Laukia, kol išsiduosiu? Ar patyliukais sėlina per urvą link manęs? Grumanti upė užgožė visus garsus.

„Čiupk akmenį! Greitai!“ – įsakė Melani.

„Kam?“

Išvydau save akmeniu traiškančią Kailui galvą.

„Aš negaliu to padaryti!“

„Tada mes mirsime! – šaukė ji. – Aš galiu! Leisk man!“

„Turi būti kita išeitis“, – sudejavau, bet prisivertusi sulenkiau sumedėjusias kojas. Aklomis pagraibiau po žemę ir radau didelį, dantytą akmenį. Į kitą saują prisiėmiau smulkių akmenėlių.

Kovok arba bėk.

Karštligiškai bandžiau sulaužyti užtvaras ir išleisti Melani, bet veltui – jaučiau tik savo rankas, kurios bejėgiškai spaudė akmenis, niekada jose nevirsiančius ginklais.

Kažką išgirdau. Tylų teškenimą, tarsi kas bristų per nedidelį upeliūkštį, ištekantį iš duburio į išvietę. Vos per kelis žingsnius nuo manęs.

„Atiduok man mano rankas!“

„Nežinau kaip! Pati pasiimk!“

Prisispaudžiau prie sienos ir atbula ėmiau slinkti link išėjimo. Melani vis bandė išsivaduoti, bet niekaip negalėjo ištrūkti iš savo kalėjimo.

Vėl šnaresys. Dabar visai iš kitos pusės. Aiškiai išgirdau, kaip ties išėjimu kažkas atsiduso. Sustingau.

„Kur jis?“

„Nežinau!“

Dundanti upė nustelbė visus garsus. Ar Kailas ne vienas? Ar yra dar kažkas, kas tykos manęs prie išėjimo, kol tas kraujo ištroškęs žaliūkas vaikysis mane aplink duburį? Ir kur dabar Kailas?

Rankų ir kojų plaukeliai atsistojo piestu. Oras sutirštėjo nuo įtampos, regis, net per atstumą jaučiau tylius užpuoliko judesius. Reikia trauktis. Palengva pradėjau slinkti atgal, kuo toliau nuo angos, kur išgirdau atodūsį.

Kailas ilgai nelauks. Trumpa jo šneka davė suprasti, kad skuba. Bet kurią akimirką į maudyklą gali kas nors užeiti. Tik man nuo to ne lengviau: žinojau, kad vos keli žmonės stotų jam skersai kelio – visiems kitiems tokia baigtis atrodytų pati geriausia. O jei ir išdrįstų su Kailu susigrumti – kažin ar kam pavyktų jį sustabdyti. Tokią galią teturėjo Džebo šautuvas. Gal tik Džaredas jėga nenusileido Kailui, bet... Kailas dabar kaip apsėstas. Vargu ar Džaredas jį nugalėtų.

Vėl šnaresys. Ar girdėjau žingsnius ties anga? Ar tik pasivaideno? Kiek dar tęsis šita kraupi nežinomybė? Neturėjau supratimo, kiek praėjo laiko – sekundės? minutės?

„Būk pasirengusi.“ Melani suprato, kad tai tik trumpas atokvėpis prieš puolimą. Ir privertė mane tvirčiau sugniaužti akmenį.

Tik aš, kaip visada, pirmiausia bandysiu bėgti. Prasta iš manęs kovotoja. Kailas, ko gero, sveria dukart daugiau už mane ir jo letenos nepalyginamai ilgesnės.

Sviedžiau akmenėlius išvietės pusėn. Tikėjausi, kad garsas nuvilios jį į kitą urvo galą ir aš per tą laiką spėsiu pabėgti. Akmenėliai barškėdami atsimušė į sieną, o aš tyliai šmurkštelėjau link angos.

Ten vėl kažkas sušnopavo ir lengvais žingsniais pasileido link mano mesto masalo. Tyliau už pačią tylą nuslinkau palei sieną į kitą pusę.

„O jeigu jų du?“

„Nežinau.“

Buvau beveik prie išėjimo. Jei tik atsidurčiau tunelyje, jis manęs nepavytų. Aš daug vikresnė ir greitesnė...

Dabar labai aiškiai išgirdau žingsnius: kažkas brido per vandenį urvo gale. Delsti nėra kada.

Įtemptą tylą sudrebino garsus pliūkštelėjimas, lyg į vandenį kas būtų įmetęs stambų akmenį. Didžiulė banga tėškė į sieną, keli lašai užtiško man ant veido. Nesusiturėjusi aiktelėjau.

„Jis brenda per duburį! Bėk!“

Dvejojau tik sekundę, bet to užteko: pajutau, kaip drūti pirštai sugriebia kulkšnį. Iš visų jėgų kapstydamasi stipriai trūktelėjau koją. Neišlaikiusi pusiausvyros suklupau ir išsitiesiau ant žemės, jo pirštai nuslydo įsitverdami tik į sportinį batelį. Mitriai nusispyriau apavą ir batelis liko Kailo rankoje.

Išgirdau, kad jis irgi brinktelėjo ant akmeninės aslos. Išlošiau šiek tiek laiko. Kabindamasi rankomis ir kojomis puoliau šliaužti į priekį, į aštrius akmenis skaudžiai bruožiau kelius.

Kailas suurzgė, dar spėjo sučiupti už pliko mano kulno, bet šlapia, glotni pėda išslydo jam iš rankos. Išsilaisvinusi mečiausi pirmyn: skuodžiau kiek įkabindama, nespėjusi kaip reikiant atsistoti ant kojų, panarinusi galvą, kiekvieną sekundę rizikuodama vėl nugriūti. Tik iš paskutinių jėgų įstengiau išlaikyti pusiausvyrą.

Laimei, Kailas buvo vienas, prie išėjimo manęs netykojo joks bendrininkas. Lėkiau kiek kojos nešė, adrenalinas ir viltis įkaitino kraują. Paknopstom išbėgau į urvą su dviem upėmis, galvoje sukosi viena mintis – kuo greičiau į tunelį. Užpakaly girdėjau sunkų Kailo alsavimą, supratau, kad jis gerokai atsiliko. Su kiekvienu žingsniu mano šuolis platėjo ir Kailo šnopavimas sparčiai tolo.

Staiga koją pervėrė aštrus skausmas, pajutau, kaip ji linksta prieš mano valią.

Net per garsiai gurguliuojantį vandenį išgirdau, kad ant žemės dunkstelėjo du sunkūs akmenys: mano laikytas ir kitas, kurį Kailas sviedė į mane. Sutrenkta koja pakrypo ir aš negrabiai apsisukusi nukritau ant nugaros, tą pačią sekundę jis užgriuvo ant manęs.

Mano galva skambiai kaukštelėjo į akmenį, ausyse sutilindžiavo varpeliai, nuo Kailo svorio jaučiausi lyg būčiau suplota į blyną. Viskas. Dabar neištrūksiu.

„Rėk!“

Suspiegiau kaip sirena, kurtinamas garsas apstulbino mus abu. Kliegiau iš visų plaučių – tai paskutinė mano viltis. Tegul kas nors išgirsta. Tegul tas kažkas būna Džebas. Džebas su šautuvu.

– Hrr! – suurzgė įsiutęs Kailas ir užspaudė burną, platus delnas uždengė visą veidą ir uždusino riksmą.

Staiga jis pradėjo ristis. Man tai buvo taip netikėta, kad nespėjau sugalvoti, kaip tuo galėčiau pasinaudoti. Riedėjome taip greitai, kad akyse viskas ėmė plaukti, galva susisuko: atsidūrusi viršuje nespėdavau įkvėpti, kai mane vėl prislėgdavo dusinantis jo svoris. Taip sutrikau, kad jo kėslus supratau tik tada, kai veidu tėškiausi į vandenį.

Sunki it akmuo Kailo ranka suėmė sprandą ir panardino galvą į vėsų upelį. Per vėlu sulaikyti kvapą: jau įtraukiau į plaučius kelis gerus gurkšnius vandens.

Ėmiau dusti. Kūną supurtė panikos priepuolis. Paklaikusi iš baimės pradėjau daužytis rankomis ir spardytis kaip beprotė. Tokio pasipriešinimo Kailas, matyt, nesitikėjo, nes jo gniaužtai atsileido. Atsitokėjęs vėl mėgino mane sugriebti, tačiau vedama kažkokio nepaaiškinamo instinkto aš, užuot stūmusis tolyn, ko jis ir tikėjosi, ėmiau trauktis atbula ir vis labiau plotis prie Kailo. Pasislinkau gal tik per pusę pėdos, bet to užteko: burna išniro iš upelio, aš iškosėjau dalį vandens ir spėjau įkvėpti.

Kailas vėl užgulė mane visu sunkumu, grūdo galvą į vandenį, bet aš ir toliau įnirtingai rangiausi atgal, vis labiau lįsdama po juo: dabar mane paskandinti trukdė jo paties svoris. Plaučiuose dar liko vandens, todėl be perstojo kosėjau, kūną tampė mėšlungis.

– Užteks! – suriaumojo Kailas.

Įsiutintas nesėkmės jis nusirito nuo manęs. Iš paskutinių jėgų ėmiau kepurnėtis į šalį.

– O ne, neišdegs! – iškošė pro dantis.

Man galas. Staiga tai suvokiau visiškai aiškiai.

Koja buvo sužeista daug stipriau, nei maniau. Ji sustingo ir nebeklausė. Įstengiau tik šliaužti kabindamasi dviem rankomis ir spirdamasi sveikąja pėda. Kaip tyčia užėjo smarkus kosulio priepuolis ir dar labiau surakino vietoje. Nesugebėjau nei pajudėti, nei šauktis pagalbos.

Kailas griebė mane už riešo ir staigiu trūkiu atplėšė nuo žemės. Prislėgta savo pačios svorio nesveika koja sulinko ir aš susmukau jam į glėbį.

Viena ranka jis suspaudė abu mano riešus, kita apkabino per liemenį ir prisispaudęs prie šono ėmė nešti kaip maišą miltų. Iš visų jėgų spyriau jam sveikąja koja, bet užkabinau tik orą.

– Baigiam tą mėšliną reikalą, – suniurzgė jis.

Vienu šuoliu peršoko upelį ir nusitempė mane link didžiosios upės, prie artimiausios bedugnės skylės. Veidą nuplikino tiršti, deginantys garai.

Jis sumanė įmesti mane į vieną tos juodos, karštos upės akivarų, kad išvirčiau ten gyva.

– Ne, ne! – šaukiau kaip pamišusi, bet iš gerklės išsiveržė tik kimi aimana.

Pradėjau karštligiškai blaškytis. Keliu atsitrenkiau į vieną iš stalaktitų, užsikabinau už jo koja ir stipriai prisitraukiau stengdamasi išsivaduoti iš žudiko letenų. Jis sukriokė ir kiek atleido gniaužtus.

Bent jau tiek, kad galėjau pajudėti. Jei tai išgelbėjo mane prieš kelias minutes, turi suveikti ir dabar: užuot veržusis iš jo glėbio, persisukau ir kojomis apsivijau Kailo liemenį, vos nesukaukiau balsu – taip aštriai susopo sumuštą koją. Iš skausmo sukandusi dantis surakinau kulkšnis jam už nugaros, sveikąja prispausdama sužalotą koją.

– Atsikabink nuo manęs, tu... – įsiuto jis ir ėmė lupti mane nuo savęs. Per tą laiką spėjau išlaisvinti vieną ranką. Apsivijau jam apie kaklą ir sugriebiau už tankių plaukų. Jei aš lėksiu į tamsią upę, tegul skrieja kartu su manimi.

Kailas sušnypštė ir trumpam paleidęs mano koją smogė į šoną.

Aiktelėjau iš skausmo, bet nepasidaviau: ir kita ranka įsikirtau jam į plaukus.

Kailas stipriai suspaudė mane abiem drūtom letenom, tarsi būtume glėbesčiavęsi, o ne mirtinai kovęsi. Tada suėmė už liemens ir iš visų jėgų trūktelėjo į viršų, kad atsikabinčiau.

Saujose liko jo plaukų kuokštai, tačiau Kailas tik sukriūkė iš skausmo ir ėmė mane plėšti dar smarkiau.

Mirtina srovė grumėjo čia pat, po mumis. Garai dusinamais tumulais virto aukštyn, pro tirštą rūką teįžiūrėjau Kailo veidą. Pykčio sudarkyti bruožai pavertė jį sužvėrėjusiu laukiniu padaru, nežinančiu gailesčio.

Supratau, kad luoša koja ilgai neatlaikys. Pabandžiau tvirčiau apsivyti Kailą per liemenį, tačiau brutali jo jėga buvo stipresnė už mano neviltį. Po akimirkos jis išsilaisvins ir aš amžiams pradingsiu šnypščiančių garų verpete.

„Džaredai! Džeimi!“

Priešmirtiniame klyksme susiliejo mūsų abiejų – Melani ir mano – balsai. Jie niekada nesužinos, kas atsitiko. Nei Janas, nei Džebas, nei daktaras, nei Valteris – nė vienas. Aš dingsiu net neatsisveikinusi.

Kailas negrabiai pašoko ir sunkiai dunkstelėjo ant žemės. Pasiekė savo: mano kojos atsikabino.

Bet jam nespėjus tuo pasinaudoti, atsitiko kai kas netikėta.

Išgirdau kurtinantį pokštelėjimą. Žemė po mumis galingai sudrebėjo, pamaniau, kad skradžiai smenga visas urvas.

Kailas aiktelėjo ir atšoko kartu su manimi, nes aš nė už ką nepaleidau jo plaukų. Garsiai poškėdamas ir girgždėdamas akmuo po jo kojomis ėmė eižėti.

Trapi atbraila virš skylės neatlaikė mūsų dviejų svorio. Kailas sunkiai ėmė slinkti atbulas, bet uola trupėjo greičiau.

Po akimirkos jam iš po kojų atskilo stambus luitas ir nugarmėjo žemyn. Kailas it maišas dunkstelėjo ant žemės. Slegiamas dar ir mano svorio, stipriai vožėsi galva į akmeninę koloną. Rankos iškart suglebo ir mane paleido.

Akmuo ir toliau iro šiurpiai poškėdamas. Gulėjau jam ant krūtinės ir jaučiau, kaip po manimi dreba stambus Kailo kūnas. Mūsų kojos tabalavo ant prarajos krašto, panirusios balzganuose it pienas garuose.

– Kailai?

Jis neatsiliepė.

Bijojau net krustelėti.

„Greičiau lipk nuo jo, kvaiša! Ar nematai, kad jūs abu per sunkūs! Atsargiai! Laikykis už kolonos ir šliaužk nuo skylės.“

Suinkščiau iš baimės. Pati net mąstyti negalėjau, taip buvau išsigandusi, todėl uoliai dariau tai, ką liepė Melani. Ištraukiau pirštus Kailui iš plaukų ir prisilaikydama už kolonos atsargiai nuropojau suglebusiu jo kūnu. Stalaktitas atrodė gana tvirtas, o uola po manimi ir toliau byrėjo gailiai braškėdama.

Atsargiai, remdamasi vien delnais ir keliais, nuropojau į kitą kolonos pusę. Iškart pajutau atsidūrusi ant tvirto pagrindo, bet dėl visa ko ir toliau repečkojau. Kad tik pasiekčiau išėjimą į tunelį! Ten būsiu saugi.

Garsus pokšt užgulė ausis. Atsigręžiau. Nuo uolos atsiskyrė dar vienas didžiulis luitas ir nugarmėjo į prarają. Viena Kailo koja nusviro į bedugnę. Apačioje išgirdau pliaukštelint – riedulys tėškėsi į upės vandenį ir sudrebino žemę.

„Jis nukris“, – susivokiau.

„Taip jam ir reikia!“ – atšovė Melani.

„Bet...“

„Jei nukris, daugiau nebandys mūsų nužudyti, Klaja. Jei ne, ne kartą mėgins.“

„Aš negaliu taip...“

„Dar ir kaip gali. Dink iš čia. Ar nori mirti?“

Ne, mirti aš nenorėjau. Dabar kaip niekada troškau gyventi.

Kailas gali išnykti. Jeigu jis mirs... gal daugiau niekas nesikėsins manęs nužudyti. Bent jau nė vienas iš čia esančių žmonių. Aišku, dar lieka ieškotoja, tačiau vyliausi, kad vieną dieną ji nuleis rankas, pamirš mane ir galėsiu likti čia visam laikui – kad ir kiek man jo būtų atseikėta – su žmonėmis, kuriuos myliu...

Nutirpusi koja atgijo ir pradėjo bjauriai tvinkčioti. Nuo lūpų lašėjo šiltas skystis. Lyžtelėjau – kraujas.

„Dink iš čia, Klaja. Aš noriu gyventi. Ar neturiu tam teisės?“

Pajutau, kaip žemė po manimi vėl sudrebėjo: dar vienas luitas nugarmėjo į upę. Kailo svorio centras persikėlė ir jis dar per sprindį pasislinko link skylės.

„Palik jį, tegul prasmenga skradžiai.“

Melani geriau žinojo, ką kalba. Tai buvo jos pasaulis. Jos taisyklės.

Žvelgiau į veidą žmogui, gulinčiam ant mirties slenksčio, žmogui, kuris norėjo mane nužudyti. Netekęs sąmonės Kailas nebepriminė kraujo ištroškusio žvėries. Atrodė atsipalaidavęs, beveik taikus.

Toks pat kaip jo brolis.

„Ne!“ – suriko Melani.

Lėtai, remdamasi vien delnais ir keliais, ropojau atgal prie Kailo. Prieš dėdama koją rūpestingai apsičiupinėdavau aplink žemę. Kitapus kolonos šliaužti nedrįsau, todėl sveika koja kaip kabliu apsivijau stalagmitą ir kiek leido jėgos pasilenkiau į priekį. Pakišau rankas po Kailu ir suėmusi už pažastų sunėriau pirštus jam ant krūtinės.

Trūktelėjau taip stipriai, jog maniau, kad išnirs sąnariai, tačiau dramblotas Kailo kūnas nė krust. Žemė po juo be paliovos trupėjo, smulkūs akmenėliai šnarėdami biro žemyn, lyg smiltelės smėlio laikrodyje matavo paskutines sekundes.

Įsiręžiau ir iš visų jėgų timptelėjau dar kartą, kūnas tik vos pasislinko iš vietos. Bet to užteko, kad akmuo po juo pradėtų eižėti dar greičiau.

Tą pat akimirką iš po Kailo atskilo didžiulis gabalas ir šlumštelėjo į upę. Jau ir taip kabėjęs ant plauko vyras pasviro ir pradėjo slinkti link prarajos.

– Ne! – sukliegiau staiga atgavusi balsą. Prisiplojau prie kolonos ir dar stipriau surakinusi rankas jam ant krūtinės prispaudžiau prie masyvaus stalagmito iš kitos pusės. Ištempti raumenys plyšo iš skausmo.

– Padėkit! – suklykiau. – Kas nors! Padėkit!

33 S K Y R I U S

ABEJONĖS

Dar vienas luitas nugarmėjo į vandenį. Atrodė, kad Kailo svorio ištemptos rankos tuoj trūks.

– Klaja? Klaja!

– Padėkit! Kailas! Žemė trupa! Padėkit!

Klūpėjau veidu prisiplojusi prie kolonos, akimis į įėjimą. Jau išaušo, pro plyšius vidun liejosi švelni rytmečio šviesa. Sulaikiau kvapą. Rankas neištveriamai skaudėjo.

– Klaja! Kur tu?

Janas įšoko pro angą su šautuvu rankoje, jau pakeltu ir nutaikytu. Šią akimirką buvo kaip du vandens lašai panašus į Kailą.

– Saugokis! – šaukiau jam. – Asla lūžta! Aš negaliu ilgiau jo išlaikyti!

Janui prireikė dviejų ilgų sekundžių, kad suprastų, kas vyksta: tikėjosi išvysiantis visai ką kita – Kailą, bandantį mane nužudyti. Taip ir buvo, vos prieš kelias akimirkas.

Jis metė šautuvą ir plačiais šuoliais pasileido link manęs.

– Gulkis – paskirstyk savo svorį!

Jis griuvo ant keturių ir greitosiomis atropojo iki manęs, akys degė ryto šviesoje.

– Tik nepaleisk, – perspėjo jis.

Sukriokiau iš skausmo.

Dar sekundės jam prireikė, kad įvertintų situaciją, tada prisispaudė prie manęs iš nugaros priplodamas prie kolonos taip, kad netekau kvapo. Kaip gerai, kad Jano rankos tokios ilgos: ištiesė jas į priekį ir net per mane sugebėjo pasiekti brolį. Janas tvirtai sunėrė aplink Kailą rankas.

– Viens, du, trys, – suniurnėjo jis.

Ir grubiai, iš visų jėgų trūktelėjo Kailą į save, mano veidas trenkėsi į stalagmitą. Žaizdota puse. Ką gi, bent naujų randų neatsiras.

– Ketinu pertempti jį į šitą kolonos pusę. Ar gali išlįsti iš po manęs?

– Pabandysiu.

Įsitikinusi, kad Janas tvirtai laiko brolį, paleidau Kailą. Vos neatsidusau balsu, taip palengvėjo, tarsi nuo pečių būtų akmenį nuritinę. Rangydamasi išsispraudžiau iš po Jano, bet nesistojau – per daug netvari atrodė žemė po kojomis. Ropomis atsitraukiau atbula – tik per kelias pėdas, kad spėčiau pagriebti Janą, jei pradės slysti.

Šis stenėdamas vilko šimtapūdį brolį į kitą kolonos pusę, staigiais trūkiais, kaskart pasislinkdamas per pėdą. Triokštelėjęs atskilo dar vienas akmens gabalas, bet kolona išliko sveika. Praraja žiojėjo maždaug per dvi pėdas nuo stalaktito pagrindo.

Janas repečkojo atgal kaip aš – keturiomis, mažais žingsneliais, atsargiai ne tiek raumenų, kiek valios pastangomis tempdamas paskui save brolį. Po minutės visi trys buvome saugūs. Pasiekę išėjimą abu su Janu sudribome karštligiškai gaudydami orą.

– Kas... po velnių... čia atsitiko?

– Mūsų svoris... buvo per didelis... ir akmuo įtrūko.

– Ką tu veikei... prie tos skylės? Su Kailu?

Nuleidau galvą ir visą dėmesį sutelkiau į kvėpavimą.

„Pasakyk jam.“

„Ir kas tada?“

„Pati žinai kas. Kailas sulaužė taisykles. Džebas jį nušaus ar išmes lauk. Arba Janas atitvatys taip, kad tas mulkis išleis paskutinę dvasią. Tai būtų linksma pažiūrėti.“

Melani nerimtai kalbėjo – bent jau aš taip maniau. Ji vis dar siuto ant manęs, kad rizikavau mūsų gyvybėmis gelbėdama tą, kuris vos netapo mudviejų žudiku.

„Taigi, – pritariau jai. – Bet jeigu jie išmes Kailą dėl manęs... ar nužudys jį... – aš sudrebėjau. – Nejau nesupranti, kad toks poelgis beprasmis? Jis vienas iš jūsų.“

„Urvuose mes turime galimybę išgyventi, Klaja. O tu statai mus į pavojų.“

„Tai ir mano gyvenimas. Ir aš esu... tokia, kokia esu.“

Melani bjaurėdamasi suniurzgė.

– Klaja? – jau griežčiau paklausė Janas.

– Nieko, – sumurmėjau.

– Tu niekam tikusi melagė. Ar žinai tai?

Nepakėliau galvos.

– Ką jis ketino tau padaryti?

– Nieko, – melavau. Prastai ir neįtikinamai.

Janas suėmė man už pasmakrės ir pakėlė galvą.

– Tau iš nosies bėga kraujas, – ir pasuko veidą į šoną. – Plaukai apkrešę krauju.

– Aš... kai akmuo įtrūko, susitrenkiau galvą.

– Iš abiejų pusių?

Gūžtelėjau.

Janas ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mane. Tunelio tamsa prigesino ryškiai mėlynų akių spindesį.

– Reikia Kailą nunešti pas daktarą, bijau, kad krisdamas galėjo persiskelti galvą.

– Kodėl tu jį gini? Juk jis bandė tave nužudyti, – tai nebuvo klausimas, regis, jam viskas aišku. Pamažu pyktį jo veide pakeitė siaubas. Janas įsivaizdavo, kas galėjo vykti prie tos kolonos – įžvelgiau tai jo akyse. Nesulaukęs atsakymo pats pakuždėjo: – Jis norėjo įmesti tave į upę... – ir jo kūnu perbėgo keistas virpulys.

Viena ranka Janas tebelaikė apkabinęs Kailą, gulėjo netekęs jėgų, taip, kaip nugriuvo čia atšliaužęs. Dabar šiurkščiai atstūmė nejudantį brolio kūną ir dygėdamasis atsitraukė. Pasislinko prie manęs, apkabino per pečius ir prispaudė prie krūtinės – jaučiau, kaip ji kilnojasi. Iš jaudulio alsavo padrikai ir nelygiai.

Visa tai man atrodė labai keista.

– Nuridensiu jį atgal ir savo rankomis nustumsiu nuo tos prakeiktos atbrailos!

Ėmiau karštligiškai purtyti galvą. Sujudėjus ją pervėrė aštrus skausmas.

– Ne!

– Tik sutaupysime laiko. Džebas labai aiškiai išdėstė taisykles. Jei urvuose kas pasikėsina į kito gyvybę, už tai gresia bausmė. Kailą svarstys tribunolas.

Pabandžiau atsitraukti, bet jis tik tvirčiau apglėbė mane. Nebijojau – juk tai ne Kailo gniaužtai. Tik sutrikau, nes kūnas ėmė droviai virpėti.

– Ne. Tu to nepadarysi. Jokia taisyklė nebuvo sulaužyta. Neišlaikiusi svorio įtrūko atbraila, štai ir viskas.

– Klaja...

– Jis tavo brolis.

– Jis žinojo, ką daro. Taip, jis mano brolis, tačiau pasielgė taip, kaip pasielgė, o tu... tu mano draugė.

– Jis nieko nepadarė. Jis tiesiog žmogus, – sušnibždėjau. – Tai jo namai, ne mano.

– Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Tavo požiūris į žmones skiriasi nuo manojo. Tau žmogus yra... blogybė. Man būti žmogumi yra garbė, aš tuo didžiuojuosi. O po to, kas įvyko, tikru žmogumi veikiau galima laikyti tave. Kailas suteršė žmogaus vardą.

– Aš nežiūriu į žmones kaip į blogybę, spėjau gerai jus pažinti. Bet, Janai, juk jis – tavo brolis.

– Ir man dėl to gėda.

Vėl pabandžiau atsitraukti nuo jo. Šįkart jis mane paleido. Pajudinusi koją garsiai suvaitojau: taip aštriai nusmelkė.

– Kas tau?

– Nieko baisaus. Turime surasti daktarą. Tik... nežinau, ar galėsiu paeiti. Aš... aš krisdama susitrenkiau koją.

Iš jo gerklės išsiveržė duslus urzgesys.

– Kurią? Parodyk.

Pabandžiau ištiesti sužeistą dešinę ir vėl suvaitojau. Jis pačiupinėjo kulkšnį, paskui spaudydamas perėjo visus kaulus, sąnarius. Tada atsargiai pakreipė pėdą į vieną, kitą pusę.

– Aukščiau. Štai čia, – uždėjau jo ranką ant šlaunies iš užpakalinės pusės, kiek virš kelio linkio. Jam spustelėjus skaudamą vietą vėl išsiveržė aimana. – Nemanau, kad būtų lūžęs kaulas. Tik stipriai sumušta.

– Didelė kraujosruva, ko gero, užgauti giluminiai raumenys, – sumurmėjo jis. – Ir kaip tai atsitiko?

– Tikriausiai... krisdama pataikiau ant aštraus akmens.

Jis atsiduso.

– Gerai, nunešiu tave pas daktarą.

– Kailui jo labiau reikia.

– Vis tiek reikia surasti Doką ar kokią nors pagalbą. Vienas Kailo taip toli nenunešiu. Užtat tave galiu. Oi, luktelėk čia.

Jis staigiai apsisuko ir nėrė į urvą su upėmis. Nusprendžiau su juo nesiginčyti. Norėjau pamatyti Valterį, kol dar... Daktaras pažadėjo man, kad palauks. Kažin, ar morfijus jau baigė veikti? Man sukosi galva. Manęs dar laukia tiek rūpesčių, o aš jau tokia pavargusi. Adrenalinas išsivadėjo, jaučiausi visiškai išsunkta.

Janas grįžo su šautuvu. Susiraukiau: prisiminiau, jog norėjau, kad kas jį čia atsineštų. Pasibjaurėjau pati savimi.

– Keliaujam.

Ir negalvodamas įdavė šautuvą man. Šaltas metalas nugulė ant ištiestų mano delnų. Spoksojau į ginklą negalėdama prisiversti jį suimti. Tai bausmė. Už tai, kad panorau ginklo. Dabar turėsiu jį nešti.

Janas sukrizeno.

– Ir kaip žmonės gali tavęs bijoti... – sumurmėjo sau po nosimi.

Jis lengvai mane pakėlė ir žengė man nespėjus kaip reikiant jo įsitverti. Stengiausi sužeistomis vietomis: pakaušiu, sumušta koja – kuo mažiau liestis prie jo.

– Kodėl tavo drabužiai šlapi? – paklausė. Praėjome pro vieną kumščio didumo angą tunelio lubose ir aš spėjau pamatyti, kad blyškias jo lūpas perkreipė niūri grimasa.

– Nežinau, – sumurmėjau. – Gal garai?

Vėl panirome į tamsą.

– Tu pametei batą.

– O...

Praėjome dar vieną šviesos lopinėlį, dabar jo akys spindėjo vaiskiu safyru. Šį kartą jis rimtai ir mąsliai žvelgė man į veidą.

– Aš... labai džiaugiuosi, kad likai gyva sveika, Klaja. Galėjo baigtis daug blogiau.

Nieko jam neatsakiau. Nenorėjau, kad nors vieną ištartą žodį vėliau panaudotų prieš Kailą.

Džebas surado mus prieš įeinant į didįjį urvą. Čia buvo pakankamai šviesu, todėl pro mano akis nepraslydo, kaip smalsiai pakilo jo antakiai pamačius mane Janui ant rankų, kraujuojančiu veidu, vis dar tebelaikančią šautuvą.

– Vadinasi, buvai teisus, – suniurnėjo Džebas. Nors degė iš smalsumo, balsas dvelkė šalčiu. Net per tankią barzdą mačiau, kaip stipriai jis sukando žandikaulius. – Negirdėjau šūvio. Kur Kailas?

– Jis be sąmonės, – paskubom atsakiau. – Turite visus perspėti – dalis akmeninio pagrindo virš didžiosios upės sutrupėjo ir prasmego. Nežinau, ar tvirta likusi žemė. Gelbėdamasis Kailas stipriai susitrenkė galvą. Jam reikia daktaro.

Dabar Džebas vieną antakį pakėlė taip aukštai, kad jis beveik palindo po išblukusia skarele, kurią šiandien ryšėjo.

– Kaip tau šita pasakėlė, Džebai? – burbtelėjo Janas nė nebandydamas slėpti, kad nemano manimi tikėti. – Akivaizdu, kad ji laikysis jos iki galo.

Dėdė nusikvatojo.

– Leisk, paimsiu jį, – pasakė man.

Su džiaugsmu atidaviau jam ginklą. Matydamas pašiurpusį mano veidą Džebas vėl prapliupo juoku.

– Surasiu Endį ir Brandtą, kad padėtų pernešti Kailą. Netrukus ateisime.

– Tik jei atgaus sąmonę, nenuleiskite nuo jo akių, – rūsčiai pasakė Janas.

– Būk ramus.

Džebas palengva nugūrino ieškoti pagalbos. Janas nešinas manimi nuskubėjo link daktaro.

– Kailas rimtai sužeistas... Džebui derėtų paskubėti.

– Nesijaudink, Kailo makaulė kietesnė už akmenį.

Ilgas pietinis tunelis dabar pasirodė dar ilgesnis. Nejau Kailas mirs? Aš taip stengiausi... O gal jau atsitokėjo ir vėl medžioja mane? Kaip Valteris? Dar miega... o gal mirė? Ar ieškotoja liovėsi šniukštinėjusi, ar su šviesa vėl grįš?

„Ar Džaredas dar pas Doką? – Melani prie klausimų virtinės pridėjo dar vieną. – Ar pamatęs tave vėl įsius? Ar vis dar pažins mane?“

Netrukus pasiekėme saulės užlietą pietinį urvą. Neatrodė, kad per tą laiką Džaredas su Doku būtų atsitraukę nuo Valterio. Abu rymojo užsikvempę ant savadarbio daktaro stalo ir žiūrėjo į miegantį vyrą. Palatoje buvo visiškai tylu.

Janui įžengus su tokiu netikėtu nešuliu abu pašoko ir išsprogino akis. Jis paguldė mane ant lovos šalia Valterio ir atsargiai ištiesė dešinę koją.

Valteris ramiai šnarpštė. Išgirdusi lygų jo alsavimą apsiraminau.

– Kas dabar atsitiko? – piktai paklausė daktaras ir palinkęs virš manęs ėmė valyti nuo skruosto kraują.

Džaredo veidas ištįso iš nuostabos, bet tuoj susivaldė: daugiau joks jausmas neprasimušė pro tą akmeninę kaukę.

– Kailas, – paaiškino Janas.

O aš tuo pat metu pasakiau:

– Žemė...

Daktaras sumišęs pažvelgė į vieną, paskui į kitą.

Janas atsiduso ir suirzęs pavartė akis, lengva jo ranka švelniai prigludo man prie kaktos.

– Žemė ties pirmąja upės skyle įtrūko ir nugarmėjo į vandenį. Kailas neišlaikė pusiausvyros, pargriuvo ir trenkėsi galva į akmenį. Klaja išgelbėjo jo niekam tikusią gyvybę. Ji sako, kad uolai pradėjus trūkinėti taip pat nukrito, – ir Janas reikšmingai pažvelgė į Doką. – Kažkas, – pridūrė su netvardomu įtūžiu, – stipriai užvožė jai per pakaušį, – ir pradėjo vardyti: – Jai iš nosies bėga kraujas, bet manau, kad nelūžusi. Be to, čia stipriai sumušti raumenys, – ir palietė skaudančią šlaunį. – Nubruožti keliai... ir veidas toje pačioje vietoje, bet tai galėjau padaryti ir aš, kai bandžiau ištraukti Kailą iš prarajos. Reikėjo leisti tam mulkiui nuburbėti po vandeniu, – paskutinį sakinį sumykė sau po nosimi.

– Kas nors dar? – paklausė daktaras čiupinėdamas man šoną. Jo pirštai kaip tik spustelėjo vietą, kur Kailas smogė kumščiu. Nesusivaldžiusi aiktelėjau.

Daktaras pakėlė mano marškinėlius ir išgirdau, kad Janas su Džaredu švilpteli.

– Leisk, atspėsiu, – iškošė Janas. – Tu užvirtai ant dar vieno aštraus akmens.

– Taip taip, – atsakiau sulaikiusi kvapą. Daktaras vis spaudinėjo šoną ir aš iš paskutiniųjų stengiausi neapsižliumbti.

– Gali būti, kad sulaužytas šonkaulis, bet tiksliai negaliu pasakyti, – sumurmėjo daktaras. – Norėčiau duoti ko nors nuo skausmo, deja...

– Dėl to nesirūpink, – sušvokščiau. – Man viskas gerai. Kaip Valteris? Ar jis buvo pabudęs?

– Ne, miegos, kol veiks dozė, – pasakė daktaras. Suėmęs mano ranką pradėjo lankstyti per alkūnę, riešą.

– Man viskas gerai, – pakartojau.

Mūsų žvilgsniai susitiko: šiltos jo akys spinduliavo švelnumą.

– Taip, Klaja, tu atsigausi. Tik reikės pagulėti. Aš tavimi pasirūpinsiu. O dabar pasuk galvą.

Padariau kaip prašoma ir susiraukiau, kol jis apžiūrinėjo skruostą.

– Tik ne čia, – sumurmėjo Janas.

Daktaro veido nemačiau, bet pastebėjau, kad jis su Janu greitai susižvalgė.

– Jie atneša Kailą. Klajai su juo negalima likti vienoje patalpoje.

Daktaras linktelėjo.

– Tu teisus.

– Surasiu jai kokią vietą. Palaikyk Kailą čia, kol... kol mes nuspręsime, ką su juo daryti.

Aš žiojausi kalbėti, bet Janas pirštais užspaudė man lūpas.

– Gerai, – sutiko daktaras. – Jei nori, galiu jį pririšti.

– Jei to reikės. Ją galima išnešti? – ir Janas neramiai dirstelėjo į tunelį.

Daktaras dvejojo.

– Ne, – suburbuliavau, nes Jano pirštai vis dar dengė burną. – O Valteris? Aš noriu būti su juo.

– Šiandien jau užtektinai išgelbėjai gyvybių, Klaja, – švelniai ir kartu liūdnai pasakė Janas.

– Aš tik noriu... atsisveikinti.

Janas linktelėjo. Tada pažvelgė į Džaredą.

– Ar galiu tavimi pasitikėti?

Džaredo veidas užsiplieskė pykčiu, jis žiojosi kažką sakyti, bet Janas nutildė kilstelėdamas ranką.

– Džaredai, suprask, negaliu jos palikti be apsaugos, – pasakė Janas. – O jei Kailas jau bus atgavęs sąmonę? Jei prieis iki to, kad Džebui teks jį nušauti? Ji labai sielosis. Dviese galėsite jį sutramdyti, bet jei Dokas turės stoti prieš Kailą vienas, be šautuvo neapsieisite. Ir patikėk, Džebo ranka nesudrebės.

Džaredas košte iškošė kiekvieną žodį:

– Nebijok, Dokas vienas neliks.

Janas dvejojo.

– Per pastarąsias dienas jai teko išgyventi tikrą pragarą. Nepamiršk to.

Džaredas linktelėjo. Vieną kartą, vis dar stipriai sukandęs dantis.

– Aš ja pasirūpinsiu, – užtikrino Dokas.

Abu susižvalgė.

– Gerai.

Janas palinko prie manęs ir meiliai pažvelgė įstabiai žiburiuojančiomis akimis.

– Aš greitai grįšiu. Nebijok.

– Nebijosiu.

Jis pasilenkė ir prispaudė lūpas man prie kaktos.

Nė vienas taip nenustebo kaip aš, nors girdėjau, kad Džaredas irgi tyliai kostelėjo. Janas apsisuko ir kaip vėjas išlėkė iš urvo, o aš likau gulėti išsižiojusi.

Dokas atsiduso stipriai sukandęs dantis, pasišvilpdamas.

– Na, na, – tepasakė.

Abu ilgai spoksojo į mane. Bet aš buvau tokia išvargusi ir nukamuota skausmo, kad man buvo nusispjaut, ką juodu dabar galvoja.

– Dokai... – Džaredas paskubom buvo kažką besakąs, bet jį nutraukė triukšmas tunelyje.

Angoje vos negriūdami išdygo penki vyrai. Pirmasis įžengė Džebas, nešinas kaire Kailo koja, Vesas šniokšdamas tempė dešinę. Iš paskos įšvokštė Endis su Aronu lenkiami prie žemės Kailo liemens. Jo galva tabalavo nusvirusi Endžiui ant peties.

– Po paraliais, jis sveria šimtą pūdų, – sukriūkė Džebas.

Džaredas su daktaru puolė į pagalbą. Po kelių minučių dūsavimų ir keiksmų Kailas buvo paguldytas ant lovos, tik per kelias pėdas nuo manęs.

– Klaja, kiek laiko jis išbuvo be sąmonės? – paklausė daktaras. Jis pakėlė Kailo vokus, kad saulė apšviestų vyzdžius.

– Hm... – greitosiomis perkračiau atmintį. – Tiek, kiek esu čia, pridėkim dar dešimt minučių, maždaug tiek užtruko Janas, kol mane atnešė, plius dar kokios penkios minutės.

– Taigi iš viso apie dvidešimt minučių, ar ne?

– Taip, daugmaž.

Kol mes aiškinomės, Džebas nustatė savo diagnozę. Niekas nepastebėjo, kaip jis priėjo prie Kailo lovos galvūgalio. Niekas nekreipė į senį dėmesio, kol jis neatsuko butelio su vandeniu ir nesuvertė Kailui ant veido.

– Džebai, – papriekaištavo daktaras nustumdamas jo ranką.

Bet Kailas netikėtai ėmė kosčioti ir spjaudytis. Tada suklapsėjo akimis ir suaimanavo.

– Kas atsitiko? Kur jis dingo? – ir ėmė keltis žvalgydamasis. – Žemė... slysta...

Išgirdusi Kailo balsą pirštais įsikirtau į lovos kraštus, širdis apmirė, kūnas ėmė drebėti. Koją nusmelkė aštrus skausmas. Gal dar galėčiau pasprukti? Kad ir šlubuodama... Kažin...

– Nusiramink, viskas gerai, – sumurmėjo kažkas. Ne, ne kažkas, tą balsą pažinčiau net prikelta iš numirusių.

Džaredas nemačiom atsistojo tarp mano ir Kailo lovų, nugara į mane, veidu į galiūną Kailą. Šis stenėdamas kraipė galvą į šonus.

– Tau niekas negresia, – tyliai sumurmėjo Džaredas nežiūrėdamas į mane. – Nebijok.

Atsikvėpiau su palengvėjimu.

Melani alpo, taip norėjo jį paliesti. Džaredo ranka rėmėsi į lovos kraštą, beveik glaudėsi prie mano.

„Prašau, nereikia, – pasakiau jai. – Man jau ir taip nepakenčiamai skauda veidą.“

„Jis nesuduos tau.“

„Tai tu taip manai. Aš daugiau nenoriu rizikuoti.“

Melani atsiduso, ji siaubingai ilgėjosi Džaredo prisilietimų ir kankinosi neįstengdama be mano valios nieko padaryti. Ką galėjau jai atsakyti, jei pati aistringai troškau to paties.

„Duok jam laiko, – maldavau jos. – Tegul pripranta prie mūsų. Palauk, kol jis tikrai patikės.“

Ji vėl atsiduso.

– O velnias! – sugriaudėjo Kailas. Pasisukau į jo pusę ir pro Džaredo alkūnę pamačiau į mane įsmeigtas ryškiai mėlynas akis. – Jis nenukrito! – apimtas nevilties iškošė Kailas.

34 S K Y R I U S

LAIDOTUVĖS

Pamačiau, kaip Džaredas staigiai palinko į priekį, po sekundės pasigirdo skambus smūgis: Džaredo kumštis rėžėsi Kailui į veidą.

Šio galva atkrago, iš akių liko vieni baltymai, lūpa atvipo.

Kelias sekundes ligoninėje tvyrojo tyla.

– Hm, kaip medikas nesu tikras, kad dabar jam tokia terapija tinkamiausia, – ramiai konstatavo daktaras.

– Užtat aš jaučiuosi daug geriau, – niūriai sududeno Džaredas.

Daktaras nusišypsojo greičiau įsivaizduojama šypsena.

– Tikėsimės, kad dar kelios minutės be sąmonės jo nenumarins.

Ir daktaras vėl ėmėsi tikrinti Kailo pulsą, vyzdžius...

– Kas atsitiko? – ties mano galva pusbalsiu sušneko Vesas.

– Kailas norėjo nužudyti parazitą, – aplenkė mane Džaredas. – Anokia staigmena.

– Nenorėjo, – sumurmėjau.

Vesas įsmeigė akis į Džaredą.

– Atrodo, kad šerti mus melu jam atsibodo, dabar nutarė aukotis, – burbtelėjo Džaredas.

– Gal vieną kartą baigsi? Tu užknisi! – rėkte išrėkiau. Staiga visiškai netekau kantrybės. Kiek laiko praėjo nuo to, kai paskutinį kartą miegojau? Išvargintą galvą maudė dar smarkiau nei koją, kiekvienas įkvėptas oro gurkšnis kaip peiliu raižė sumuštą šoną. Jaučiausi velniškai įsiutusi, kad ir kaip mane tai stebino. – Matau, kad tau tai teikia malonumą, taigi žinok – savo pasiekei!

Džaredas su Vesu išsprogino į mane akis. Kitų veidų nemačiau, bet neabejojau, kad atrodė taip pat. Gal tik Džebo ne. Jis kaip niekas kitas meistriškai gebėjo slėpti savo jausmus.

– Aš esu moteriškos lyties! – niršau toliau. – Ir visi tie „jis“ ar „parazitas“ man įgriso iki gyvo kaulo, supratai?

Džaredas suklapsėjo akimis visiškai išmuštas iš pusiausvyros. Bet greitai atitoko ir vėl nutaisė rūsčią miną.

– Kodėl taip nusprendei? Kad pasigviešei moters kūną?

Vesas piktai dėbtelėjo jo pusėn.

– Dėl to, kad aš esu aš, – sušnypščiau.

– Čia pagal ką?

– Kad ir pagal jus. Aš esu viena iš tų sielų, kurios gali susilaukti palikuonių. Ar to nepakanka, kad galėčiau vadintis moterimi?

Tai užčiaupė jam burną. Likau patenkinta.

„Liuks! Taip jam ir reikia! – suplojo rankomis Melani. – Tie vyrai! Amžinai elgiasi kaip paskutinės kiaulės.“

„Ačiū.“

„Mes, mergaitės, turime palaikyti viena kitą.“

– Šito tu mums nesakei, – sumurmėjo Vesas, kol Džaredas sprogdamas iš įsiūčio bandė susitaikyti su pralaimėjimu. – Kaip tai vyksta? – ir tamsus Veso veidas užraudo, tarsi būtų supratęs, kad paklausė to, ko nederėjo. – Aš... eee... neprivalai atsakyti, jei klausimas pernelyg stačiokiškas.

Nusijuokiau. Nuotaika keitėsi kas sekundę. „Vėjavaikė“, – būtų pasakiusi Melani.

– Ne, nepaklausei nieko... nederama. Mūsų dauginimasis nėra toks sudėtingas ar... nepatogus kaip jums, – nusijuokiau, bet pajutau kaistant veidą. Per daug aiškiai atsiminiau, kokie „nepatogumai“ mane užgriuvo susidūrus su tuo žmogaus kūne.

„Gal liausiesi galvojusi apie visokias nešvankybes?“ – sukrizeno Melani.

„Tai tavo protas“, – priminiau jai.

– Ir... – klausiamai nutęsė Vesas.

Aš atsidusau.

– Labai mažai sielų turi šią išskirtinę duotybę... tapti motinomis. Ne visai motinomis, ne taip, kaip pas jus. Mus tik taip vadina, tai greičiau apibrėžia potencialą... – pradėjus apie tai kalbėti apėmė liūdesys. Sielų pasaulyje neliko nė vienos motinos, nė vienos gyvos motinos, vien prisiminimai apie jas.

– O tu turi tą duotybę? – šaltai paklausė Džaredas.

Žinojau, kad visi klauso pastatę ausis. Net daktaras atsitraukė nuo Kailo krūtinės ir stovėjo sulaikęs kvapą.

Nieko jiems neatsakiau.

– Mes... truputį panašūs į jūsų skruzdes ar bites, kur daug belyčių narių ir motinėlė...

– Motinėlė? – pakartojo Vesas keistai žiūrėdamas į mane.

– Ne visai ta prasme. Panašu tik tuo, kad pas mus penkiems ar dešimčiai tūkstančių individų tenka viena motina. Kartais mažiau. Tai nėra griežtai apibrėžta.

– O kiek tranų? – pasmalsavo Vesas.

– O, ne, tranų nėra. Juk sakiau tau, kad mūsų dauginimasis daug paprastesnis.

Visi laukė, kad paaiškinčiau. Sunkiai atsidusau. Nereikėjo pradėti. Neturėjau jokio noro apie tai jiems pasakoti. Ir kurių galų užsiplieskiau? Ar jau taip baisu, kad Džaredas vadina mane „juo“?

Jie vis dar laukė. Kad ir kaip nesinorėjo, teko atsakyti.

– Motinos gali... pasidalyti. Kiekviena... ląstelė, kiek žinau, taip jas vadinate, nors mūsų sandara ir skiriasi nuo jūsų, tampa nauja siela. Kiekviena nauja siela turi dalelę motinos atminties.

– O kiek tų ląstelių? – smalsiai pasiteiravo daktaras. – Kiek naujų individų atsiranda?

– Gal milijonas. Maždaug... – gūžtelėjau.

Tos akys, kurias mačiau, išsiplėtė tiek, kad atrodė tuoj išlips ant kaktos. Net nepaėmiau į širdį, kai Vesas baikščiai atsitraukė nuo manęs.

Daktaras tyliai švilptelėjo. Kaip supratau, jį vienintelį dar domino šio pasakojimo tęsinys. Aronas ir Endis atrodė kaip niekad įsitempę ir pakraupę. Iki šiol jie nebuvo klausęsi mano pasakojimų. Niekada negirdėjo manęs tiek daug kalbant.

– Kada tai atsitinka? Ar yra koks katalizatorius? – paklausė daktaras.

– Lemia vien motinos pasirinkimas. Savanoriškas, – paaiškinau. – Tai vienintelis atvejis, kai mes savo valia pasirenkame mirtį. Tai tarsi mainai, auka dėl naujos kartos.

– Ir tu gali kad ir dabar pasirinkti pasidalyti į ląsteles? Taip paprastai?

– Na, tai nėra taip paprasta, bet iš esmės taip.

– Ar šis procesas sudėtingas?

– Sunkiau priimti sprendimą. O procesas... skausmingas.

– Skausmingas?

Kodėl tai jį taip nustebino? Ar žmonių pasaulyje kitaip?

„Vyrai“, – purkštelėjo Melani.

– Taip, kankinamas, – patvirtinau. – Mes visi atsimename, ką tuo metu jautė mūsų motinos.

Daktaras susimąstęs kasėsi smakrą.

– Įdomu, kaip turėtų evoliucionuoti rūšis, kad sukurtų tokią visuomenę... su savižudėmis motinėlėmis, – ir nutilo sutrikęs.

– Besąlygiškas pasiaukojimas, – sumurmėjo Vesas.

– Hmm, – numykė Dokas. – Kaip tik taip.

Užsimerkiau gailėdamasi, kad apskritai pravėriau burną. Man svaigo galva. Iš nuovargio arba dėl sumušimų.

– O, – atitoko daktaras, – Klaja, tu juk miegojai mažiau nei aš. Turi būtinai pailsėti.

– Ne, jaučiuosi gerai, – burbtelėjau neatmerkdama akių.

– Nuostabu, – sumurmėjo kažkas patyliukais. – Tai bent dovanėlę turime – prakeiktą ateivių motinėlę, kuri bet kurią minutę gali sprogti ir pažerti milijoną tų suknistų parazitų.

– Ššš.

– Jie nepadarytų tau nieko bloga, – pasakiau tam kažkam neprasimerkdama. – Be sielonešių jie greitai žūtų, – sudrebėjau įsivaizduodama tą nepakeliamą širdgėlą. Milijonai smulkučių, bejėgių sielų, mažutyčių sidabrinių kūdikėlių, tyliai mirštančių užmarštyje...

Visi tylėjo, tačiau įtampa atslūgo.

Kaip aš pavargau! Man jau nerūpėjo, kad per tris pėdas nuo manęs guli Kailas. Man nerūpėjo, kad du iš čia esančių vyrų neabejotinai stos Kailo pusėn, kai tik jis atsigaus. Daugiau niekas nerūpėjo. Tetroškau užmigti.

Ir žinoma, kaip tik dabar prabudo Valteris.

– Aaa, – suvaitojo tykiai. – Glede?

Aimanuodama atsigręžiau į jį. Skausmas taip nutvilkė koją, kad vos nepašokau. Supratau, jog visa pasisukti negalėsiu, todėl tik ištiesiau ranką ir suėmiau jo pirštus.

– Aš čia, – sušnibždėjau.

– Ak, – Valteriui palengvėjo.

Keli vyrai žiojosi prieštarauti, bet daktaras mikliai juos užčiaupė.

– Klaja atsisakė poilsio ir ramybės, kad padėtų jam iškęsti skausmus. Jos rankos nusėtos mėlynių, kurias paliko Valterio pirštai. O jūs? Ką jūs dėl jo padarėte?

Ligonis vėl sudejavo. Tyli gomurinė aimana virto spigiu inkštimu.

Daktaras susiraukė.

– Aronai, Endi, Vesai... gal galite padaryti man paslaugą... pakvieskite čia Šeron. Prašau.

– Visi?

– Nešdinkitės, – aiškiau pasakė Džebas.

Vietoje atsako išgirdau sutrepsint ir trijulė dingo.

– Klaja, – sušnibždėjo daktaras man į ausį, – Valteris apimtas skausmo. Nenoriu, kad praeitų visus pragaro kančių ratus.

Pasistengiau kvėpuoti lygiai.

– Taip, bus geriau, jeigu jis manęs nepažins. Jei vis dar manys, kad su juo Gledė.

Apsidairiau. Džebas jau stovėjo Valterio galvūgalyje.

– Lik sveikas, Valteri, – tarė Džebas. – Pasimatysime anapus.

Ir žengė žingsnį atgal.

– Tu geras žmogus. Mums tavęs trūks, – sumurmėjo Džaredas.

Daktaras krapštėsi su morfijaus pakuote. Sutraškėjo popierius.

– Glede? – sukūkčiojo Valteris. – Ak, kaip skauda.

– Ššš. Daugiau tau nereikės kankintis. Dokas pasirūpins tavimi.

– Glede?

– Taip?

– Aš tave myliu, Glede. Mylėjau visą gyvenimą.

– Žinau, Valteri. Aš... Ir aš tave. Tu žinai, kaip stipriai aš tave myliu.

Valteris atsiduso.

Užsimerkiau pamačiusi, kad Dokas palinko prie Valterio su švirkštu.

– Ilsėkis ramybėje, drauge, – sumurmėjo daktaras.

Valterio pirštai atsipalaidavo, nusviro prarasdami paskutinį ryšį su šiuo pasauliu. Tebelaikiau juos – dabar aš buvau įsikibusi į jį.

Ėjo minutės, o aplink tvyrojo kapų tyla, girdėjosi tik mano kvėpavimas, vis labiau trūkčiojantis ir springstantis, kol galiausiai ėmiau tyliai kūkčioti.

Kažkas paplekšnojo man per petį.

– Jis mirė, Klaja, – pasakė Dokas niūresniu už debesį balsu. – Pagaliau išsivadavo nuo kančių.

Daktaras paėmė mano ranką ir atsargiai pavertė ant sveiko šono, kad ne taip sopėtų sumuštą vietą. Tik nepajutau jokio palengvėjimo. Dabar, kai žinojau, kad Valterio nepažadinsiu, susiėmiau skaudančią vietą ir prapliupau verkti.

– O taip, pirmyn. Antraip nepasijusi laiminga, – pagiežingai iškošė Džaredas. Norėjau atsimerkti, bet vokai buvo tarsi švino pripilti.

Ranką pervėrė aštrus skausmas. Neprisiminiau, kad būčiau ją susižeidusi. Ir tokioje neįprastoje vietoje – ties alkūnės linkiu, iš vidaus...

„Morfijus“, – sušnibždėjo Melani.

Keistas jausmas – tarsi plaukčiau pasroviui. Jau buvau beišsigąstanti, bet šmėstelėjęs nerimas dingo tą pat akimirką. Švelni tėkmė liūliavo, migdė nešdama toli toli nuo čia...

„Nė vienas nepasakė man sudie“, – praskriejo blausi mintis. Iš Džaredo nebuvo ko tikėtis... bet Džebas... Dokas... ir Jano nebuvo šalia.

„Niekas nemiršta, – nutraukė mano atsisveikinimą Melani. – Šįkart tik truputėlį pamiegosime...“

Kai atitokau, iš viršaus liejosi blyški žvaigždžių šviesa. Vadinasi, naktis. Kiek žvaigždžių! Kur aš? Jokių juodų užtvarų, jokio skliauto virš galvos. Vien žvaigždės, milijonai žvaigždžių...

Padvelkė vėjelis. Kvepėjo... dulkėmis ir... kažko trūko. Sudvisusių pelėsių smarvės. Sieros kvapo. Oras buvo sausut sausutėlis.

– Klaja? – kažkas sukuštėjo švelniai paliesdamas sveikąjį skruostą. Vėjas?

Prieš akis išplaukė palinkęs Jano veidas, baltas baltas žvaigždžių šviesoje. Jo vėsus delnas ant skruosto išties gaivino kaip vėjas, tik sausas oras slėgė ir dusino. Kur aš?

– Klaja? Ar prabudai? Jie negali ilgiau laukti.

– Ko? – sušnibždėjau kaip ir jis.

– Jau prasideda. Žinau, kad norėsi ten būti.

– Ji atsigauna? – paklausė Džebo balsas.

– Kas prasideda? – nesuvokiau.

– Valterio laidotuvės.

Pabandžiau atsistoti, bet kūnas neklausė, galūnės buvo it guminės. Janas uždėjo delną man ant kaktos neleisdamas pakilti.

Nekreipdama dėmesio į jo ranką pasukau galvą į šoną apsižvalgyti.

Aš buvau lauke.

Lauke.

Man iš kairės dunksojo netvarkingai suvirtusi riedulių krūva, apaugusi skurdžiais krūmokšniais, lyg miniatiūrinis kalnas. Dešinėje, kiek tamsoje užmatė akys, plytėjo dykuma. Tiesiai priešais save išvydau susispietusius žmones. Atviroje plynėje jie atrodė akivaizdžiai sutrikę. Supratau, kad jaučiasi nesaugūs.

Vėl pabandžiau atsikelti. Norėjau prisidėti prie jų, bet mane vėl sulaikė Jano ranka.

– Atsargiai, – tarė jis. – Tau negalima stotis.

– Padėk man, – maldaujamai pakėliau akis.

– Klaja? – išgirdau Džeimio balsą, paskui pamačiau ir jį patį: plačiais šuoliais bėgo link manęs, vėjo sušiaušti plaukai krito ant akių.

Pirštų galiukais pabraukiau po savimi ir supratau, kad guliu ant kilimėlio. Kaip aš atsidūriau čia, po žvaigždėmis?

– Jie nenorėjo ilgiau laukti, – pasakė Džeimis Janui. – Greitai baigs.

– Padėk man atsikelti, – paprašiau.

Džeimis ištiesė ranką, bet Janas prieštaraudamas pakratė galvą.

– Paimsiu ją ant rankų.

Atsargiai, kad neužgautų skaudamų vietų, pakišo po manimi rankas. Kai pakėlė nuo žemės, galva ėmė suktis kaip laivas audros verpete. Suvaitojau.

– Ką Dokas man padarė?

– Suleido kiek likusio morfijaus, kad galėtų geriau apžiūrėti žaizdas. Tau vis tiek reikėjo pamiegoti.

Aš nepatenkinta suraukiau kaktą.

– O jei vaistų prireiks kam nors kitam?

– Ša, – nutildė mane. Netoliese išgirdau balsą. Pasukau galvą į tą pusę.

Žmonės būriavosi prie nedidelės, tamsios ertmės po bet kaip sumestais rieduliais. Stovėjo netvarkinga eile, veidais į šešėlio dengiamą grotą.

Atpažinau Trudės balsą.

– Valteris visur matė tik šviesiąją gyvenimo pusę. Man jo trūks.

Pamačiau, kaip ji žengė į priekį, vėjas kedeno žilas sruogas. Užsimojusi metė į tamsą saują smėlio, smiltelės pabiro pro pirštus ir tyliai šnarėdamos pažiro ant žemės.

Trudė žengė atbula ir atsistojo greta vyro. Džefris paėjėjo kelis žingsnius link juodos skylės.

– Dabar jis susitiks savąją Gledę. Anapus jis bus laimingesnis, – ir sviedė dar vieną žemės saują.

Janas prinešė mane prie žmonių ir atsistojo jiems iš dešinės, kad galėčiau iš arčiau pažvelgti į tamsų urvą. Jos vidury žiojėjo stačiakampė duobė, aplink ją netvarkingu pusračiu mindžikavo visa bendruomenė.

Visi buvo čia – visi iki vieno.

Į priekį išlingavo Kailas.

Aš sudrebėjau ir Janas švelniai prispaudė mane prie krūtinės.

Kailas nežiūrėjo į mūsų pusę. Jo veidą mačiau tik iš šono, dešinė akis buvo visai užgriuvusi, likęs tik mažytis plyšelis.

– Valteris mirė žmogumi, – pasakė Kailas. – Nė vienas negalime norėti daugiau, – ir švystelėjo į duobę didžiulę saują žemių.

Tada grįžo prie kitų.

Džaredas žengė kelis žingsnius pirmyn ir sustojo ties Valterio kapu.

– Valteris buvo geras žmogus. Geras iki kaulų smegenų. Mums visiems toli iki jo, – duobėn pažiro jo mestas smėlis.

Atėjo Džeimio eilė. Prasilenkdamas su berniuku Džaredas paplekšnojo jam per petį.

– Valteris buvo drąsus, – prakalbo Džeimis. – Jis nebijojo mirti, nebijojo gyventi ir... turėjo narsos tikėti. Visuomet spręsdavo pasikliaudamas širdimi ir niekada neklydo, – į duobę pabiro saujelė smilčių. Eidamas atgal Džeimis nenuleido nuo manęs akių.

– Dabar tu, – sušnibždėjo atsistojęs šalia.

Link duobės jau stybrino Endis su kastuvu rankose.

– Palauk, – sustabdė jį Džeimis. Nors kalbėjo tyliai, slogioje tyloje balsas suskambo įsakmiai. – Klaja ir Janas dar neatsisveikino.

Žmonės ėmė nepatenkinti murmėti. Galvoje viskas susijaukė.

– Elkitės pagarbiai, – pasakė Džebas pakėlęs balsą. Man jis nugriaudėjo kaip trenksmas.

Pirma mintis buvo pamoti Endžiui, kad nesustotų, pradėtų darbą, ir paprašyti Jano nunešti mane atgal. Juk tai žmonių gedulas, ne mano.

Bet aš irgi gedėjau. Ir turėjau ką pasakyti.

– Janai, padėk man pasisemti žemių, – tariau sukaupusi visą drąsą.

Janas priklaupė, kad galėčiau prisižerti rieškučias smulkaus žvirgždo. Paskui, perkėlęs mano svorį ant vieno savo kelio, pats prisisėmė saują. Atsistojęs prinešė mane prie kapo duobės.

Nedrįsau pažvelgti žemyn. Po akmenine atbraila žiojėjo tamsa, kapavietė atrodė labai gili.

Janas prakalbo pirmas duodamas man laiko susikaupti.

– Valteris turėjo viską, kas žmogaus yra geriausia ir šviesiausia, – pasakė ir subėrė smėlį į duobę. Praėjo geras laiko tarpas, kol išgirdau jį atsimušant į dugną.

Paskui akys sužiuro į mane.

Tyla. Net vėjas nurimo. Vien nebyliai spingsančios žvaigždės danguje. Kalbėjau pakuždomis, bet buvau tikra, kad mano balsą girdi visi.

– Tavo širdyje nebuvo neapykantos, – išliejau savąją širdį. – Pažinusi tave supratau, kokie neteisūs mes buvome. Neturėjome teisės atimti iš tavęs šio pasaulio, Valteri. Tikiuosi, kad tavo gyvenimo pasaka bus su laiminga pabaiga. Kad tu sutiksi Gledę.

Klausiausi, kaip smulkūs akmenėliai šnarėdami srūva pro pirštus ir tyliai subilda ant Valterio kūno gilios, tamsios duobės dugne.

Nespėjus Janui žingtelėti atgal, Endis jau pradėjo mosuoti kastuvu: plačiais grybšniais sėmė žemes iš krūvos, supiltos per kelias pėdas, ir žėrė į duobę. Kastuvas švytuote švytavo jo rankose, grumstai piktai dundėjo žemyn. Tas garsas privertė mane susigūžti.

Prie Endžio prisidėjo Aronas. Janas patyliukais pasitraukė nuo kapo padarydamas jiems vietos. Už nugaros gūdžiai aidėjo į kapą krintanti žemė. Žmonės tyliai kuždėjosi: susibūrę aptarinėjo laidotuves.

Pirmą kartą kaip reikiant apžiūrėjau Janą tada, kai grįžome prie mano kilimėlio, tamsios dėmės vidury tuščios dykumos. Jo veidas buvo išvargęs, išvagotas šviesaus purvo dryžių. Jau esu jį tokį mačiusi, tik negalėjau prisiminti, nei kur, nei kada. Janas vėl paguldė mane ant kilimėlio, ir tai išblaškė mano mintis. Ką jie sugalvojo? Kad miegočiau šioje dykumoje? Mums už nugaros išdygo daktaras ir abu su Janu atsiklaupė į dulkes šalia manęs.

– Kaip jautiesi? – paklausė Dokas čiupinėdamas man šoną.

Norėjau atsisėsti, tačiau Janas švelniai, bet tvirtai prispaudė mane prie kilimėlio.

– Gerai. Manau, kad galėsiu eiti...

– Nėra ko skubėti. Tegul tavo koja kelias dienas pailsi, gerai?

Daktaras užsimiršęs užvertė aukštyn vieną akies voką ir apšvietė žibintuvėliu vyzdį. Jam ant veido krito ryškus sidabrinis atspindys. Dokas prisimerkė ir atsitraukė per kelis sprindžius. Jano ranka man ant peties nė nevirptelėjo. Mane tai nustebino.

– Hmm. Vargu ar tai padės nustatyti diagnozę, – numykė daktaras. – Kaip tavo galva?

– Truputį sukasi. Manau, kad tai dėl vaistų, kuriuos man suleidai, ne dėl sutrenkimo. Man jie nepatinka, jau verčiau kęsiu skausmą.

Daktaras susiraukė. Janas irgi.

– Kas yra? – reikliai paklausiau.

– Ketinu tau suleisti dar vieną injekciją, Klaja. Atleisk.

– Bet... kodėl? – sukuštėjau. – Nesu tokia ligonė. Nenoriu...

– Turime įnešti tave atgal, – neleido baigti Janas. Kalbėjo labai tyliai, lyg nenorėdamas, kad kiti išgirstų. Užpakaly šurmuliavo prislopinti balsai ir aidu atsimušė į uolas. – Mes pažadėjome... kad tuo metu būsi be sąmonės.

– Tai užriškite akis kaip aną kartą.

Daktaras išsitraukė iš kišenės nedidelį švirkštą, jau paruoštą. Morfijaus jame likę vos ketvirtis. Atšlijau atgal ir atsirėmiau į Janą. Jo ranka stipriai prispaudė mane prie kilimėlio.

– Dabar per daug gerai žinai urvus, – sumurmėjo daktaras. – Jie nenori, kad turėtum bent mažiausią galimybę atspėti...

– Bet kur aš eičiau? – apimta nevilties suvaitojau. – Net jei rasčiau kelią? Ir ko?

– Jeigu jiems taip ramiau... – Janas laikėsi savo.

Daktaras suėmė mano riešą. Aš nesipriešinau. Negalėjau žiūrėti, kaip adata sminga į odą, nusisukau į Janą. Jo akys tamsoje buvo juodesnės už naktį. Mano akyse atsispindėjo daugiau nei priekaištas – kaltinimas išdavyste, ir jis neišlaikęs nukreipė žvilgsnį.

– Atleisk, – sumurmėjo. Daugiau nieko nebegirdėjau.

35 S K Y R I U S

TRIBUNOLAS

Sudejavau. Galva sukosi, visiškai nesigaudžiau erdvėje, negana to, smarkiai pykino.

– Pagaliau, – atsiduso kažkas su palengvėjimu. Janas. Žinoma, Janas, kas gi daugiau. – Ar išalkai?

Pagalvojusi apie maistą nevalingai sugokčiojau ir prisidengiau burną.

– O. Pamiršk. Dar kartą atleisk. Turėjome tai padaryti. Žmonės stačiai... paklaiko, kai suprato, kad ketiname išnešti tave iš urvų.

– Viskas gerai, nesirūpink, – atsidusau.

– Gal bent vandens išgersi?

– Ne.

Atsimerkiau bandydama tamsoje sutelkti žvilgsnį. Pro plyšius viršuje spingsėjo dvi žvaigždės. Vis dar naktis. Ar jau vėl naktis?

– Kur aš? – pasiteiravau. Plyšiai skliaute man buvo nepažįstami. Galiu prisiekti, kad anksčiau šitų lubų nebuvau mačiusi.

– Tai tavo miegamasis, – paaiškino Janas.

Norėjau pažvelgti jam į akis, bet tokioje tamsoje galėjau išskirti tik juodą galvos siluetą. Apsičiupinėjau po savimi: gulėjau ant tikro čiužinio. Galva ilsėjosi ant pagalvės. Grabaliodama paliečiau Jano ranką, nespėjau atitraukti delno, kai jis stipriai suspaudė man pirštus.

– O iš tikrųjų kieno šis kambarys?

– Tavo.

– Janai...

– Iki šiol priklausė mums su Kailu. Kailui... kol kas teks pagulėti ligoninės sparne, kol bus nuspręsta kas ir kaip. O aš galiu persikelti pas Vesą.

– Negaliu užimti tavo kambario. Ir ką turėjai omeny sakydamas, „kol bus nuspręsta kas ir kaip“?

– Sakiau, kad Kailui gresia tribunolas.

– Kada?

– Kodėl nori žinoti?

– Nes jei išties ketinate jį teisti, turiu būti ten. Kad paaiškinčiau.

– Kad meluotum.

– Tai kada? – griežtai paklausiau.

– Su pirmaisiais spinduliais. Aš tavęs nesivesiu.

– Tada nueisiu pati. Esu tikra, kad galėsiu atsikelti, kai tik liausis sukusis galva.

– Eisi? Rimtai?

– Taip. Kailo atžvilgiu bus nesąžininga, jei neleisite man kalbėti.

Janas atsiduso. Paleido mano ranką ir lėtai atsistojo. Girdėjau, kaip trakši sustingę jo sąnariai. Kiek laiko jis išsėdėjo tamsoje šalia manęs nejudėdamas, laukdamas, kol pabusiu?

– Aš greitai grįšiu. Tu gal ir nealkana, bet aš mirštu iš bado.

– Ši naktis buvo ilga.

– Taip.

– Jei pradės švisti, aš tavęs nelauksiu.

Jis sukrizeno.

– Neabejoju. Nė nesitikėk, grįšiu anksčiau ir padėsiu tau nueiti.

Jis atvertė įėjimą užstojančias duris, pralindo pro plyšį ir paleido: garsiai taukštelėjusios jos vėl užrėmė angą. Susiraukiau: su viena sveika koja nebus lengva iš čia išsikepurnėti. Vyliausi, kad Janas laiku grįš.

Neturėdama ką veikti įbedžiau akis į dvi žvaigždes, pamažu svaigulys ėmė rimti. Tie žmonių vaistai išties koktūs. Fui. Maudė visą kūną, tačiau užvis labiau erzino besisukanti galva.

Laikas slinko lėtai, bet miego nenorėjau. Pastarąsias dvidešimt keturias valandas ir taip beveik nieko nedariau, tik miegojau. Ko gero, aš irgi buvau išalkusi, bet kol skrandį varstė vaistų sukelti traukuliai, sunku buvo suprasti.

Janas grįžo dar neprašvitus, kaip ir žadėjo.

– Na, kaip jautiesi? Geriau? – paklausė vos įėjęs.

– Manau, kad taip. Nors galvos dar nejudinau.

– Čia tu taip reaguoji į morfijų, ar Melani kūnas?

– Mel sunkiai pakelia visus vaistus nuo skausmo. Suprato tai prieš dešimt metų, kai buvo susilaužiusi riešą.

Jis kokią minutę mąstė.

– Kaip... keista. Dvi būtybės viename.

– Keista, – sutikau.

– Dar neišalkai?

Nusišypsojau.

– Vadinasi, man nepasivaideno – tikrai užuodžiu duoną? Taip, skrandis jau atsigavo.

– Tikėjausi, kad taip atsakysi.

Vyro šešėlis išdygo šalia. Janas sugraibė mano ranką, atlenkė pirštus ir įdėjo į saują pažįstamą apvalų duonos kepalėlį.

– Nepadėsi man atsikelti?

Jis atsargiai pakišo delną man po mentėmis ir lėtai, kad kuo mažiau sujudintų sumuštą šoną, atkėlė sustingusią nugarą. Toje vietoje pajutau kažkokį svetimkūnį, standų ir kietą.

– Ačiū, – padėkojau pūtuodama. Galva vis dar truputį svaigo. Laisva ranka paliečiau sumuštą vietą. Po marškinėliais prie odos buvo kažkas prilipinta.

– Ar man lūžo šonkauliai?

– Dokas tiksliai nežino. Bet patikėk – padarė, ką galėjo.

– Jis taip stengiasi.

– Taip, Dokas šaunus vaikinas.

– Man nesmagu... kad anksčiau jo nemėgau, – apgailestavau.

Janas nusijuokė.

– Aš tave suprantu. Keista, jog apskritai ką nors iš mūsų mėgsti.

– Tavo dėka aš pakeičiau savo nuomonę, – burbtelėjau ir suleidau dantis į duoną. Sukramčiau ir nurijusi ėmiau laukti, kaip maistą priims skrandis.

– Sutinku, ne kažin koks skanėstas, – pasakė Janas.

Gūžtelėjau.

– Tiesiog noriu įsitikinti, ar pykinimas tikrai praėjo.

– O jei ko gardesnio...

Suklusau apimta smalsumo, bet negalėjau įžiūrėti jo veido išraiškos. Staiga šaižiai sučežėjo plėšiama plėvelė... ir ore pasklido neapsakomas kvapas.

– „Cheetos“! – sušukau. – Negali būti? Man?

Kvapus traškutis palietė lūpas ir aš suleidau dantis į dievišką skanėstą.

– Kaip ilgai apie tai svajojau, – atsidusau triaukšdama.

Tai Janą prajuokino. Jis įdavė pakelį man į rankas.

Mikliai jį ištuštinau, paskui sukimšau likusią duoną, daug gardesnę dėl vos juntamo sūrio prieskonio. Nespėjus man pagalvoti jis jau tiesė butelį su vandeniu.

– Neįsivaizduoji, kokia aš tau dėkinga. Ne tik už „Cheetos“, ne. Už kur kas daugiau.

– O tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad galiu tau padėti, Klaja.

Pažvelgiau į tamsos prigesintas mėlynas akis bandydama suvokti, ką jis norėjo pasakyti – man tai pasirodė daugiau paprastas mandagumas. Staiga supratau, kad regiu jo akių spalvą, užverčiau galvą į plyšius ir pamačiau, jog žvaigždės dingo, o dangus pilkšvai rausvas. Aušta. Su pirmaisiais spinduliais...

– Ar tikrai nori ten eiti? – pasitikslino Janas, nors jau buvo pusiau ištiesęs rankas, pasiruošęs mane pakelti.

Ryžtingai linktelėjau.

– Tau nereikės manęs nešti. Mano kojai jau geriau.

– Tuoj pamatysim.

Prilaikydamas už liemens padėjo man atsistoti, vieną mano ranką persimetė sau per pečius.

– Atsargiai. Na, kaip?

Šlubčiodama žengiau vieną žingsnį. Skaudėjo, bet pakenčiamai.

– Puiku. Galime eiti.

„Man regis, tu Janui labai patinki.“

„Labai patinku?“ – buvo keista girdėti Melani taip aiškiai. Pastaruoju metu taip kalbėdavo tik tada, kai šalia būdavo Džaredas.

„Beje, aš irgi čia. Ar jam tai visai nerūpi?“

„Žinoma, kad tu jam rūpi. Po Džeimio ir Džebo jis tiki tavimi labiau nei bet kas kitas.“

„Aš ne tai turėjau omeny.“

„O ką tu turėjai omeny?“

Bet ji jau buvo dingusi.

Užtrukome ilgai. Net nustebau, kaip toli reikia eiti. Maniau, kad viskas vyks didžiajame urve ar virtuvėje – įprastose susirinkimų vietose. Tačiau mes perėjome rytinį lauką ir žingsniavome dar toliau, kol pasiekėme didelį, juodą urvą giliai po žeme. Pirmąkart aprodydamas teritoriją Džebas jį pavadino žaidimų kambariu. Nuo tada nebuvau čia buvusi. Mane pasitiko kvapą gniaužiantis sieringos versmės kvapas.

Skirtingai nei kiti urvai, žaidimų kambarys buvo išsitęsęs daugiau į plotį nei į aukštį. Blausiai mėlynos švieselės dabar kabojo paluby, todėl galėjau gerai apžiūrėti urvą. Slegiantis skliautas prasidėjo vos per pusmetrį man virš galvos – savo aukščiu patalpa prilygo įprastam buto ar namo kambariui. Sienų nesimatė, matyt, lempelių šviesa jų nesiekė. Neregėjau ir dvokiančios versmės, tik girdėjau ją nedarniai gurguliuojant kažkur atokiausiame kampe.

Kailas sėdėjo ryškiausiai apšviesto rato viduryje, ilgomis rankomis apglėbęs kelius. Bejausmis veidas priminė kaukę. Kai Jano padedama įšlubčiojau vidun, jis nepakėlė akių.

Jam iš abiejų pusių stovėjo Džaredas ir Dokas, tiesūs, prie šonų laisvai nuleidę rankas, budrūs ir susikaupę. Tarsi... sargybiniai.

Džebas su šautuvu ant peties mindžikavo šalia Džaredo. Atrodė atsipalaidavęs, bet žinojau, kaip greitai jis gali pasikeisti. Džeimis viena ranka buvo įsitvėręs... ne, tai jo riešą stipriai spaudė Džebo pirštai, ir Džeimiui tai aiškiai nepatiko. Pamatęs mane įeinant nusišypsojo ir pamojavo laisvąja ranka. Paskui giliai įkvėpė ir rūsčiai nudelbė Džebą. Šis paleido berniuką.

Prie daktaro šono glaudėsi Šeron, šalia jos stovėjo teta Megė.

Janas privedė mane arčiau. Čia buvo ir daugiau žmonių, bet jie spietėsi už šviesos rato, todėl veidų neįžiūrėjau, vien šešėlius.

Man pasirodė keista, kad Janas be jokio vargo atlydėjo mane tokį tolimą kelią, perėmęs ant savęs vos ne visą mano svorį, o dabar staiga pailso, vos nulaikė suglebusią ranką man ant liemens. Atsitraukiau nuo jo ir mažais žingsneliais, remdamasi sveikąja koja, nušlubčiojau ten, kur jis vedė. Janas pasodino mane ant grindų ir pats įsitaisė šalia.

– Ak! – aiktelėjo kažkas nuoširdžiai užjausdamas.

Atsigręžiau ir išvydau Trudę. Ji atbruzdėjo iki mūsų, iš paskos Džefris, daug nelaukęs ir Hitas.

– Atrodai prastai, – susijausminusi pareiškė ji. – Ar tau stipriai kliuvo?

Patraukiau pečiais.

– Ne, jaučiuosi gerai.

Dabar supratau: Janas tyčia apsimetė pavargęs, kad man šlubčiojant visi pamatytų, kaip smarkiai esu sužeista, kad be žodžių liudyčiau prieš Kailą. Piktai dėbtelėjau jo pusėn, bet jis sėdėjo kaip niekur nieko, nutaisęs nekalčiausią miną.

Priėjo Vesas su Lile ir prisėdo šalia papildydami mažą mano sąjungininkų grupelę. Po kelių sekundžių urve pasirodė Brandtas, jam pavymui Heidė ir Endis su Peidže. Paskutinis įžengė Aronas.

– Dabar visi, – pasakė jis. – Liusina liko su vaikais. Nenorėjo, kad jie čia dalyvautų, liepė eiti be jos.

Aronas atsidrėbė Endžiui prie šono ir trumpam stojo tyla.

– Gerai, – prabilo Džebas, garsiai, kad girdėtų visi. – Paaiškinsiu taisykles. Balsavimas atviras, lems dauguma. Jei daugumos nuomonė man netiks, galutinį sprendimą kaip visada priimsiu aš, – ir pacitavo savo žodžius: – „Nes čia...“

– „...mano namai“, – choru užbaigė keli balsai. Kažkas sukrizeno, bet staigiai užsičiaupė. Čia jau ne juokai. Žmogus teisiamas už tai, kad bandė nužudyti ateivį. Neabejoju, kad ši diena įsirėš jų atmintin kaip viena baisiausių.

– Kas kalbės prieš Kailą? – paklausė Džebas.

Janas sujudo keltis.

– Ne! – pakraupusi sušnibždėjau ir įsikirtau jam į alkūnę.

Jis nusipurtė mane ir atsistojo.

– Viskas labai paprasta, – pradėjo. Norėjau pašokti ir užspausti jam burną, tik kažin, ar pati būčiau sugebėjusi atsistoti. – Mano brolis buvo perspėtas. Ir jis puikiai žino Džebo nuomonę šiuo klausimu. Klaja yra mūsų bendruomenės narė – jai galioja tos pačios taisyklės ir apsauga kaip bet kuriam iš mūsų. Džebas Kailui labai aiškiai pasakė, kad jeigu jis negalįs gyventi su Klaja po vienu stogu, turįs palikti urvus. Kailas nusprendė pasilikti. Jis žinojo tada, kaip žino ir dabar, kokia gresia bausmė už nužudymą urvuose.

– Tai kad jis gyvas, – suniurzgė Kailas.

– Štai kodėl aš nereikalauju mirties bausmės, – atrėžė Janas. – Tačiau ilgiau čia gyventi tu negali. Todėl, kad širdies gilumoje tebesi žudikas.

Broliai kelias akimirkas žiūrėjo vienas į kitą, tada Janas atsisėdo ant žemės greta manęs.

– O jei Kailą sugaus! Mes juk nieko nežinosime! – šoko piestu Brandtas. – Jis atves čionai ieškotojus ir jie susems visus mus dar šiltus, nespėsime nė mirktelėti!

Kambaryje kilo piktas murmesys.

Kailas dėbtelėjo į Brandtą.

– Gyvo jie manęs nepaims. Niekada.

– Taigi, šiaip ar taip, mirtis, – sumurmėjo kažkas tuo pat metu, kai Endis ištarė: – Tu negali to garantuoti.

– Kalbėkite po vieną, – įsikišo Džebas.

– Aš ir anksčiau sugebėjau išgyventi be jūsų slėptuvės, – iškošė pro dantis Kailas.

Iš tamsos pasigirdo dar vienas balsas:

– Mes rizikuojame.

Negalėjau atpažinti kieno, nes iš visų pusių sklido piktas šnypštimas. Prabilo dar kažkas:

– Ką bloga padarė Kailas? Nieko.

Džebas žengė žingsnį link tą pasakiusio ir rūsčiai į jį pažvelgė.

– Mano taisyklės.

– Ji ne viena iš mūsų, – užprotestavo kitas.

Janas vėl ėmė stotis.

– Ei! – pratrūko Džaredas. Taip garsiai, kad visi krūptelėjo. – Ne Klają mes šiandien teisiame! Ar kas nors turite jai ką prikišti – pačiai Klajai? Tada reikalaukite dar vieno tribunolo! Visi žinome, kad nė vienam iš mūsų ji nepadarė nieko bloga. Priešingai, ji išgelbėjo jam gyvybę, – ir bedė pirštu į Kailą. Šio pečiai pakumpo, tarsi vyras būtų fiziškai pajutęs dūrį. – Kelios sekundės po to, kai jis bandė įstumti Klają į upę, ji rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų Kailą nuo tokios pat baisios mirties. Ji puikiai žinojo, kad jei būtų leidusi jam nukristi, jos gyvenimas būtų tapęs saugesnis. Ir vis tiek išgelbėjo jį. Ar kuris nors iš jūsų būtumėte taip pasielgę – gelbėję savo priešą? Kailas norėjo ją nužudyti – ir ką? Ar dabar ji bent žodį pasakė prieš jį?

Visų akys susmigo į mane, nes Džaredas atsisuko mano pusėn ir ištiesė ranką delnu į viršų tarsi kviesdamas:

– Klaja, ar liudysi prieš jį?

Žiūrėjau į Džaredą išplėtusi akis, pritrenkta, kad jis gina mane, kad kalba su manimi, vadina vardu. Melani visai sutriko, ją draskė prieštaringi jausmai: matant malonų jo žvilgsnį, švelnumu spindinčias akis jai norėjosi šokinėti iš džiaugsmo, tokį Džaredo žvilgsnį jau spėjome pamiršti. Tačiau jo lūpos tarė mano vardą...

Praėjo kelios sekundės, kol atitokau.

– Visa tai tik nesusipratimas, – ištariau pakuždomis. – Akmuo po mumis įskilo ir abu ėmėme kristi. Štai ir viskas, – tikėjausi, kad šnabždėdama neišsiduosiu, jog meluoju, bet man užtilus Janas sukrizeno. Niuktelėjau jam alkūne į pašonę, bet jis nesiliovė vaipęsis.

Džaredas atvirai juokėsi.

– Matote. Kad jį apgintų, ji net bando meluoti.

– Gerai pasakyta – bando, – pridūrė Janas.

– Kas sako, kad parazitas meluoja? Kas gali tai įrodyti? – šiurkščiai paklausė Megė žengdama į priekį ir stodamasi šalia Kailo. – Kas gali patvirtinti, kad tai ne tiesa? Ar vien dėl to, kad iš jo lūpų tai skamba kaip apgaulė?

– Meg... – pradėjo Džebas.

– Džebedija, užsičiaupk – dabar kalbu aš! Nebuvo jokio reikalo mums čia rinktis. Joks žmogus nebuvo užpultas. Šis klastingas padaras niekuo nesiskundžia. Mes tik gaištame laiką.

– Pritariu, – ištarė Šeron aiškiai ir garsiai.

Daktaras dėbtelėjo į ją su skausmu akyse.

Pašoko Trudė.

– Mes negalime gyventi po vienu stogu su žudiku! Negalime sėdėti rankų sudėję ir laukti, kol jam pasiseks!

– Žmogžudystė – subjektyvi sąvoka, – sušnypštė Megė. – Bent jau mano nuomone, žmogžudystė įvyksta tada, kai nužudomas žmogus.

Pajutau, kad Janas apglėbia mano pečius. Nesuvokiau, kad drebu kaip epušės lapas, kol neatsirėmiau į tvirtą jo kūną.

– Žmogus – taip pat subjektyvi sąvoka, Magnolija, – atsiliepė Džaredas nutvilkydamas ją rūsčiu žvilgsniu. – Bent jau mano nuomone, žmogumi gali vadintis tas, kas turi nors kruopelę gailesčio ar atjautos.

– Tuomet balsuokim, – prabilo Šeron nespėjus jos motinai atsikirsti. – Pakelkite rankas tie, kas galvoja, kad Kailas gali pasilikti čia, be jokių bausmių už šį... nesusipratimą, – pakartojusi mano žodį ji suskersakiavo ne į mane, o į šalimais sėdintį Janą.

Žmonės pradėjo balsuoti. Stebėjau, kaip kylant rankoms niaukiasi Džaredo veidas.

Aš irgi sukrutau balsuoti, bet Janas tik tvirčiau apglėbė prispausdamas mano rankas prie šonų ir suirzęs sušnarpštė. Vis tiek pakėliau – tegul tik plaštaką, užtat kuo aukščiau. Tiesa, mano balsas nebuvo reikalingas.

– Dešimt... penkiolika... dvidešimt... dvidešimt trys, – garsiai skaičiavo Džebas. – Akivaizdi dauguma.

Nesidairiau, kad pamatyčiau, kas balsavo už. Užteko, kad visi aplink mane sėdėjo tvirtai sunėrę rankas ant krūtinių, įbedę į Džebą viltingas akis.

Džeimis paliko Džebą ir atėjęs prie mūsų įsispraudė tarp manęs ir Trudės. Ir taip pat uždėjo ranką man ant pečių, kiek žemiau Jano.

– Gal jūsų sielos ir teisios dėl žmonių, – pasakė man aukštu, tvirtu balsu, pakankamai garsiai, kad išgirstų visi. – Dauguma ne geresni už...

– Ša! – sušnypščiau jam.

– Gerai, – tarė Džebas. Visi tylėjo. Dėdė nuleido akis į Kailą, paskui pažvelgė į mane, tada į Džaredą. – Gerai, – pakartojo, – šį kartą aš linkęs sutikti su dauguma.

– Džebai... – kartu riktelėjo Džaredas su Janu.

– Mano namai, mano taisyklės, – nukirto Džebas. – Niekada to nepamirškite. O dabar, Kailai, paklausyk manęs. Taip pat įsidėmėk ir tu, Magnolija, gerai įsidėmėk. Bet kas, kas dar kartą pabandys nuskriausti Klają, teisiamas nebus. Jis bus laidojamas, – ir, kad būtų tikriau, paplekšnojo per šautuvo buožę.

Sudrebėjau kaip drugio krečiama.

Magnolija pažvelgė į brolį – ją degino neapykanta.

Kailas linktelėjo tarsi priimdamas naują sąlygą.

Dėdė apžvelgė padrikai išsibarsčiusius žmones, visus iki vieno, išskyrus grupelę aplink mane.

– Tribunolas baigtas, – pranešė Džebas. – Kas norėtų pažaisti?

36 S K Y R I U S

PASITIKĖJIMAS

Visi susirinkusieji iškart atsipalaidavo, ėmė džiugiai šurmuliuoti.

Pažvelgiau į Džeimį. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir skėstelėjo rankomis.

– Džebas tiesiog nori, kad viskas kuo greičiau grįžtų į normalias vėžes. Paskutinės dienos buvo nekokios. Valterio laidotuvės...

Sudrebėjau.

Džebas plačiai išsiviepė Džaredui. Šis, kiek pasiraukęs, atsiduso ir pavartė akis tarsi sakydamas, ką su tavimi, kvaištelėjusiu seniu, daryti. Tada apsisuko ir greitai išžirgliojo iš urvo.

– Džaredas turi naują kamuolį? – kažkas paklausė.

– Šaunu, – sučepsėjo Vesas šalimais.

– Žaisti? Dabar? – sumurmėjo Trudė ir sutrikusi papurtė galvą.

– Jei tai nuims įtampą, – tyliai atsiliepė Lilė ir gūžtelėjo – atseit, kodėl gi ne.

Jos kalbėjo patyliukais, todėl galėjau girdėti ir ką šneka kiti, stovintys gerokai toliau.

– Klausyk, bičiuli, šį kartą atsargiau su kamuoliu, – Aronas tarė Kailui tiesdamas ranką.

Kailas suėmė ją ir lėtai atsistojo. Išsitiesęs visu ūgiu beveik siekė paluby kabančias lempeles.

– Tai kad kamuolys buvo niekam tikęs, – išvogravo Kailas džiugiai nusiviepdamas.

– Siūlau Endį kapitonu! – kažkas sušuko.

– O aš Lilę! – išrėkė ant kojų pašokęs Vesas ir saldžiai pasirąžė.

– Vadinasi, Endis ir Lilė.

– Taip, Endis ir Lilė.

– Imu Kailą, – suskubo Endis.

– Aš renkuosi Janą, – atsišaukė Lilė.

– Džaredą.

– Brandtą.

Vargšelis Džeimis net pasistiebė – taip norėjo, kad jį pastebėtų.

– Peidžę.

– Heidę.

– Aroną.

– Vesą.

Atranka tęsėsi. Lilė šūktelėjo Džeimį, kai pusė suaugusiųjų jau buvo išrankioti, ir jis tiesiog nušvito. Net Megė su Džebu tapo komandų nariais. Kiekvienoje buvo po lygiai žaidėjų. Netrukus pasirodė Liusina su Džaredu, lydimi dviejų mažų berniukų, straksinčių iš susijaudinimo. Džaredas nešėsi naują, tviskantį futbolo kamuolį. Įėjęs iškėlė jį, o Izajas, vyresnis iš broliukų, šokinėdamas bandė išmušti jį Džaredui iš rankų.

– Klaja? – kreipėsi Lilė.

Papurčiau galvą rodydama sužalotą koją.

– Ak, taip. Atleisk.

„Aš gerai žaidžiu futbolą, – suniurnėjo Melani. – Tiksliau, žaidžiau.“

„Man sunku net vaikščioti“, – priminiau jai.

– Šį kartą tik pažiūrėsiu, – tarė Janas.

– O ne, – nukabino nosį Vesas. – Jų komandoje Kailas ir Džaredas. Be tavęs mus sutrins į miltus.

– Eik, žaisk, – stumtelėjau jį. – Aš... skaičiuosiu įvarčius.

Jis pažvelgė į mane ir kietai suspaudė lūpas.

– Neturiu noro.

– Jiems tavęs reikia.

Jis purkštelėjo.

– Nagi, Janai, – kvietė Džeimis.

– Janai, prašau, taip noriu pažiūrėti rungtynes, – ėmiau zirzti. – Bet koks įdomumas, jei viena komanda bus kur kas pranašesnė?

– Klaja, – atsiduso Janas, – tu išties prasčiausia melagė, kokią esu sutikęs.

Tačiau vis tiek atsistojo ir ėmė rąžytis kartu su Vesu.

Peidžė pažymėjo vartus – stulpelių vietoje išdėliojo keturis žibintus.

Sėdėjau pačiame lauko vidury, todėl suskubau keltis, kol kiti neapsižiūrėjo. Žmonės nekreipė į mane dėmesio, visi nekantriai mindžikavo laukdami rungtynių. Džebas buvo teisus: kaip tik to jiems ir reikėjo, nors man tai ir atrodė keista.

Šiaip ne taip atsistojau ant keturių remdamasi vien sveikąja pėda, sužeistąja tebeklūpojau. Skaudėjo. Reikia atsispirti sveika koja ir staigiu trūkiu atsiplėšti nuo žemės, pamaniau, bet tą akimirką sužalotą vietą taip nudiegė, kad neišlaikiau pusiausvyros ir pradėjau virsti.

Stiprios rankos sugavo mane nespėjus tėkštis veidu į žemę. Kiek susigėdusi pakėliau galvą padėkoti Janui ir žodžiai užstrigo gerklėje: prieš mane stovėjo Džaredas.

– Tau tereikėjo paprašyti pagalbos, – paprastai pasakė Džaredas.

– Aš... – kostelėjau, kad pravalyčiau gerklę. – Maniau, susidorosiu pati. Nenorėjau...

– Atkreipti į save dėmesio? – ištarė taip, tarsi jam išties būtų smalsu. Balse nebuvo jokio kaltinimo. Džaredas padėjo man nušlubčioti prie išėjimo.

Papurčiau galvą.

– Nenorėjau... kad kas nors padėtų vien iš mandagumo, prieš savo valią, – nors nuskambėjo miglotai, bet jis, regis, suprato mano mintį.

– Net Džeimis ar Janas? Manai, jie nebūtų ištiesę tau pagalbos rankos?

Dirstelėjau į juos pro petį. Urve buvo tamsoka, todėl niekas nepastebėjo, kad aš pasitraukiau. Žmonės mušinėjo kamuolį galvomis ir prapliupo juoktis, kai Vesas užsižiopsojęs gavo per veidą.

– Matai, jiems linksma. Nenorėjau trukdyti.

Džaredas įdėmiai tyrinėjo mano veidą. Staiga suvokiau, kad švelniai jam šypsausi.

– Tu labai rūpiniesi berniuku, – pratarė jis.

– Taip.

Jis linktelėjo.

– Ir Janu?

– Taip... Jis manimi tiki. Saugo. Jis išties labai mielas... kaip žmogus.

Jis beveik kaip siela, norėjau pasakyti. Bet pagalvojau, kad žmonėms tai neatrodytų pagyrimas.

– Kaip žmogus, – piktai purkštelėjo Džaredas. – Pamažu pradedu suprasti skirtumą.

Ir atsargiai nuleido mane ant atsikišusio akmens lyg ant žemo suolelio. Įsitaisiau daug patogiau nei ant žemės.

– Ačiū, – padėkojau. – O juk Džebas nusprendė teisingai, sutinki?

– Ne, nesutinku, – jo balso tonas buvo švelnesnis nei žodžiai.

– Ir... ačiū tau už tai, kad gynei mane. Nereikėjo to daryti.

– Kiekvienas žodis buvo tiesa.

Nudelbiau akis į žemę.

– Taip, aš niekada nenuskriaudžiau ir nenuskriausiu nė vieno čia esančio žmogaus, tas tiesa. Sąmoningai. Todėl labai atsiprašau, kad pasirodžiusi čia tau suteikiau tiek skausmo. Ir Džeimiui. Neįsivaizduoji, kaip dėl to gailiuosi.

Jis prisėdo visai šalia ir susimąstė.

– Jei atvirai... – ir nutilo dvejodamas. – Berniukas tikrai atgijo tau pasirodžius. Jau buvau pamiršęs, kaip užkrečiamai jis juokiasi.

Kaip tik tą akimirką Džeimis prajuko: skardus, vaikiškas jo balsas ryškiai išsiskyrė iš kitų.

– Ačiū, kad pasakei man tai. Dėl jo man labiausiai skaudėjo širdį. Tikiuosi, kad nieko nepataisomai nesugadinau.

– Kodėl?

Pakėliau akis nustebinta klausimo.

– Kodėl tu jį myli? – paklausė jis. Smalsiai, bet primygtinai.

Prikandau lūpą.

– Gali man pasakyti. Aš... aš galiu... – ir pritrūko žodžių. – Man gali pasakyti, – pakartojo.

Prabilau nepakeldama galvos.

– Iš dalies todėl, kad jį myli Melani, – pajutau, kaip krūptelėjo išgirdęs jos vardą. – Tiek laiko mačiau jį prisiminimuose Melani akimis... tai išties mane stipriai paveikė. Paskui, kai jį pamačiau... – truktelėjau pečius. – Jau negalėjau jo nemylėti. Tai dalis mano... ši meilė jau užkoduota mano ląstelėse, ji mano esybė. Nė vienas ankstesnis sielonešis neturėjo man tokios įtakos. Gal taip veikia tik žmonių kūnai? O gal tik Melani?

– Ji su tavimi kalbasi? – nors balsas išliko ramus, bet pajutau, kaip įsitempė kūnas.

– Taip.

– Dažnai?

– Kai pati to nori. Kai jai įdomu.

– O šiandien?

– Nedaug. Ji... kiek užsiutusi ant manęs.

Jis garsiai nusikvatojo.

– Užsiutusi? Kodėl?

– Dėl... – ir nutilau išsigandusi. O jei mano žodžiai vėl užtrauks tą pačią grėsmę? Kailui? – Nieko tokio.

Jis iškart suprato, kad meluoju, ir pats susigaudė kas ir kaip.

– A, Kailas. Ji norėjo, kad tas šunsnukis gautų ko nusipelnė, – ir Džaredas vėl skambiai nusijuokė. – Ji tai sugeba.

– Ji gali būti... žiauri, – sutikau. Ir nusišypsojau, kad nenuskambėtų per daug užgauliai.

Bet jis neįsižeidė.

– Tikrai? Kodėl taip manai?

– Ji norėjo, kad kaučiausi su juo, duočiau atkirtį. Bet aš... negaliu. Esu prasta kovotoja.

– Matau, – ir pirštų galiukais atsargiai palietė sumuštą veidą. – Atleisk.

– Nieko. Bet kas būtų taip pasielgęs. Suprantu, ką tuo metu išgyvenai.

– Nesupranti...

– Jei būčiau žmogus, suprasčiau. Be to, aš visai negalvojau apie tai... Tada prisiminiau ieškotoją.

Džaredas sustingo.

Aš vėl nusišypsojau ir jis kiek atsipalaidavo.

– Mel norėjo ją uždusinti. Ji siaubingai nekenčia tos ieškotojos. Ir aš... ją suprantu.

– Ji vis dar ieško tavęs. Nenustebk, jei tą sraigtasparnį dar išgirsime.

Užsimerkiau ir sugniaužiau kumščius bandydama išlaikyti lygų kvėpavimą.

– Anksčiau jos nebijojau, – sušnibždėjau. – Nežinau, kodėl dabar man ji kelia tokį siaubą. Kur ji?

– Nesijaudink. Vakar trankėsi greitkeliu pirmyn atgal. Ji nesuras tavęs.

Linktelėjau tarsi patikindama save, kad taip ir bus.

– O dabar... dabar ar girdi Mel? – sumurmėjo jis.

Sėdėjau stipriai užsimerkusi.

– Aš... ją jaučiu. Ji įdėmiai klausosi.

– Ką ji galvoja? – balsas buvo tylesnis už vėjo dvelksmą.

„Mel, tai tavo proga, – tariau jai. – Ką norėtum jam pasakyti?“

Kad ir kaip keista, šį kartą ji elgėsi labai atsargiai. Mano kvietimas ją sutrikdė.

„Kodėl? Kodėl jis patikėjo tavimi?“

Atsimerkiau ir pamačiau, kad Džaredas įdėmiai, net užgniaužęs kvapą žvelgia man į veidą.

– Ji nori žinoti, kodėl tu... pakeitei savo nuomonę? Kodėl tiki mumis?

Akimirką jis delsė – mąstė.

– Tiesiog... tiek visko įvyko. Tu buvai tokia... gera Valteriui. Išskyrus Doką, nepažinau nė vieno, kas mokėtų taip atjausti. Tu pagailėjai Kailo, kai dauguma iš mūsų būtų leidę jam nukristi, jei tai būtų išgelbėję juos pačius. Be to, tu išvis nemoki meluoti, – ir vėl nusijuokė. – Iki šiol vis bandžiau save įtikinti, kad tai kažkokio didžiulio sąmokslo dalis. Kas žino, gal rytoj prabudęs atsitokėsiu ir vėl galvosiu taip pat.

Abi su Mel krūptelėjome.

– Tačiau šiandien... kai jie ėmė tave pulti... manyje kažkas tarsi apsivertė. Išvydau juos turint tai, ko gėdijausi savyje. Suvokiau, kad tikiu visu tuo, tik nenoriu pripažinti vien dėl kvailo užsispyrimo. Ar žmogiško žiaurumo. Žinai, man regis, širdyje patikėjau dar tą pirmą naktį... na, tik suvokiau kiek vėliau... kai tu atsistojai tarp manęs ir Kailo bandydama mane apsaugoti, – ir Džaredas nusišypsojo, tarsi Kailas būtų koks nupiepęs vaikėzas, kuris negali būti pavojingas. – Bet aš geresnis melagis nei tu. Tiek laiko sugebėjau meluoti net sau.

– Mel viliasi, kad nepakeisi savo nuomonės. Bijo, kad nepersigalvotum.

Jis užsimerkė.

– Mel.

Širdis ėmė plakti smarkiau nei visada: tai Melani džiaugsmas ėmė varinėti kraują, ne mano. Manau, jis susivokė, kad aš irgi jį myliu. Po to, kai paklausė apie Džeimį. Turėjo susivokti.

– Pasakyk jai... kad taip neatsitiks.

– Ji tave girdi.

– Kaip... jūs susijusios?

– Ji girdi tai, ką girdžiu aš, ir mato tą patį.

– Ir jaučia, ką jauti tu?

– Taip.

Jis susiraukė ir vėl palietė man veidą – švelniai, tarsi glamonėdamas.

– Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš gailiuosi.

Ten, kur jo pirštai prisilietė prie skruosto, oda saldžiai užkaito, tačiau patys žodžiai degino skaudžiau už ugnį. Jis atgailavo dėl to, kad įskaudino ją. Kaip kitaip galėtų būti? Man jo širdyje nėra vietos. Privalau su tuo susitaikyti.

– Ei, Džaredai! Ar ateisi pagaliau?

Pakėlėme akis. Šaukė Kailas. Atrodė ramus ramutėlis, tarsi ne jis ką tik buvo teisiamas ir ne jo gyvybė kabėjo ant plauko. Gal numanė, kad viskas pasisuks kaip tik taip. O gal gebėjo greitai užsimiršti. Jo žvilgsnis slydo per mane kiaurai, tarsi šalia Džaredo aš būčiau tuščia vieta.

Užtat kiti mus pastebėjo.

Džeimis vis dirsčiojo į mūsų pusę išsišiepęs iki ausų. Matydamas mane drauge su Džaredu jis netvėrė džiaugsmu, jam tai atrodė kaip laiminga pabaiga. Tik ar taip?

„Ką tu turi omeny?“

„Ką jis mato žiūrėdamas į mus? Savo šeimą, kuri vėl suėjo draugėn?“

„Argi ne taip?“

„Tik su vienu nepageidaujamu nariu.“

„Vis tiek geriau, nei buvo vakar.“

„Gal...“

„Ne gal, o taip, – patvirtino ji. – Džiaugiuosi, jog Džaredas pagaliau suprato, kad aš čia... Tik negaliu pakęsti, kai jis tave liečia.“

„O aš alpstu nuo jo prisilietimų, – veidas sudilgčiojo ten, kur ką tik glostė jo pirštai. – Atleisk.“

„Nekaltinu tavęs. Bent jau suprantu, kad neturėčiau kaltinti.“

„Ačiū.“

Džeimis nebuvo vienintelis, nenuleidžiantis nuo mūsų akių.

Džebas smalsiai žvelgė mūsų pusėn, net nusišypsojo lūpų kampučiais pakrutindamas barzdą.

Šeron ir Megė varstė mus ugningais žvilgsniais. Pagalvojau, kad Šeron kaip du vandens lašai panaši į suniurusią savo motiną, negelbėjo net jaunatviška oda ir ryškūs plaukai.

Janas aiškiai nerimavo: nenuleido nuo manęs skvarbių akių, buvo pasirengęs bet kurią akimirką pulti į pagalbą. Nusišypsojau, kad patikinčiau jį, jog viskas gerai, jog Džaredas tikrai nepadarys man nieko bloga. Užuot atsakęs tuo pačiu, jis tik sunkiai atsiduso.

„Jį erzina visai kas kita“, – bandė paaiškinti Melani.

– O dabar ar girdi ją? – Džaredas atsistojo, bet vis dar nenuleido nuo manęs akių.

Jo klausimas užklupo taip netikėtai, kad nespėjau pasiteirauti pačios Melani.

– Taip.

– Ką ji sako?

– Jai įdomu, ar pastebėjai, kaip kiti reaguoja į tai, kad... staiga pakeitei savo nuomonę, – mostelėjau galva link Melani tetos ir pusseserės. Abi vienu metu atsuko man nugaras.

– Kieti riešutėliai, – pripažino jis.

– Kaip sau nori, – sududeno Kailas ir nusisuko į kamuolį, numestą labiausiai apšviestame rate. – Ir be tavęs suriesime juos į ožio ragą!

– Ateinu! – Džaredas metė į mane – į mus – ilgesingą žvilgsnį ir nubėgo nekantraudamas pradėti žaidimą.

Skaičiuoti taškus pasirodė ne taip paprasta. Iš ten, kur sėdėjau, ir dar tokioje tamsoje, ne visada galėjau pamatyti įvartį. Net žaidėjus, jei nutoldavo nuo šviesos ratų, sunkiai įžiūrėjau. Tada pradėjau skaičiuoti pagal Džeimio šūksnius. Jei džiaugsmingai sukrykšdavo, vadinasi, įmušė jo komanda, jei aiktelėdavo širdį draskančiu balsu – be abejo, kita. Deja, aimanavo dažniau nei džiūgavo.

Žaidė visi. Megė stovėjo Endžio komandos vartuose, Džebas – Lilės, ir, kas mane išties nustebino, abudu buvo itin miklūs. Vartus žyminčios lempelės pakankamai gerai apšvietė juos abu: tiek vienas, tiek kitas judėjo taip lanksčiai ir lengvai, tarsi būtų buvę keliais dešimtmečiais jaunesni. Džebas nesusimąstydamas griūdavo ant žemės, jei tik taip galėdavo atmušti įvartį, o Megei ir to nereikėjo: ji traukė kamuolį tarsi magnetas. Kiekvieną kartą, kai Janas ar Vesas smūgiuodavo į vartus... bumpt! – ir po akimirkos kamuolys jau Megės rankose.

Maždaug po pusvalandžio Trudė su Peidže paliko žaidimų aikštelę ir linksmai čiauškėdamos išėjo iš urvo. Sunku buvo patikėti, kad rytas prasidėjo nuo teismo, o dabar visiems rūpėjo tik žaidimas. Lengviau atsidusau.

Ilgai netrukusios abi moterys grįžo pilnais glėbiais dėžučių. Javainių batonėliai – su vaisiniu įdaru! Rungtynės baigėsi akimirksniu. Džebas paskelbė pertrauką ir visi atkurnėjo pusryčių.

Ilgai nelaukus gardumynai buvo išdėlioti ant vidurio linijos, žmonės šurmuliuodami susispietė aplink. Pamačiau, kaip nuo minios atsiskiria Džeimis ir pastriuokom pasileidžia link manęs.

– Štai, Klaja! – pasakė klestelėdamas šalia. Rieškučios buvo kaupinos javainių, po pažastimis spaudė po butelį vandens.

– Ačiū. Ar smagu buvo?

– O, taip! Gaila, kad tu negali žaisti.

– Kitą kartą, – pažadėjau.

– Štai kur jūs, – priėjo Janas su pilnomis saujomis gardumynų.

– Pavėlavai, – įgėlė jam Džeimis.

– O! – sutriko Džaredas išdygęs Džeimiui iš kitos pusės. Jis irgi buvo pasigriebęs batonėlių daugiau, nei galėjo suvalgyti.

Janas su Džaredu sausai susižvalgė.

– Kur dingo maistas? – išgirdau griaudėjant Kailą. Stovėjo prie tuščios dėžės ir dairėsi aplink ieškodamas kaltininkų.

– Gaudyk! – šūktelėjo Džaredas ir vieną po kito metė jam kelis batonėlius tarsi svaidydamas peilius.

Kailas lengvai sugaudė juos ore, bet vis tiek atšuoliavo prie mūsų patikrinti, ar Džaredas ko neužslėpė.

– Štai, – burbtelėjo Janas ir nežiūrėdamas į brolį įbruko jam pusę laimikio. – Dabar eik.

Kailas apsimetė, kad negirdi. Pirmą sykį šiandien jis pažvelgė į mane, iš viršaus, tiesiai į akis. Šviesa krito jam iš nugaros ir skaisčiai mėlyni vyzdžiai virto grėsmingai juodais. Negalėjau perprasti jo išraiškos.

Gūždamasi ėmiau trauktis atbula ir vos nesuvaitojau: taip stipriai suskaudo sumuštus šonkaulius. Prikandau lūpą.

Džaredas ir Janas iškart atsistojo priešais uždengdami mane nepraeinama užtvara.

– Girdėjai? Dink iš čia, – suurzgė Džaredas.

– Pirma noriu kai ką pasakyti, – suniurnėjo Kailas. Ir skvarbiai pažvelgė į mane pro plyšį tarp dviejų vyrų.

Janas su Džaredu tylėjo.

– Aš dėl nieko nesigailiu, – prabilo jis. – Ir vis dar manau, kad elgiausi teisingai.

Janas stipriai pastūmė brolį. Kailas susverdėjo ir kiek atsitraukė atatupstas, bet paskui vėl žengė žingsnį pirmyn.

– Palauk, aš dar nebaigiau.

– Baigei, – patikino Džaredas ir taip sugniaužė kumščius, kad pabalo krumplių oda.

Žmonių linksmumas akimirksniu išgaravo, visi tylomis sužiuro į mus.

– Ne, nebaigiau, – Kailas iškėlė rankas aukštyn tarsi rodydamas, kad neketina muštis, ir tęsė: – Nemanau, kad elgiausi blogai. Tačiau tu išgelbėjai man gyvybę. Nežinau kodėl, bet tu tai padarei. Taigi nusprendžiau – tebūnie gyvybė už gyvybę. Daugiau nebandysiu tavęs nužudyti. Skolas reikia atiduoti.

– Tu bukas avigalvi, – įsiuto Janas.

– Cha! – drėbė Kailas. – Kuris iš mūsų įsimylėjo kažkokį kirminą, brol? Ir dar vadini avigalviu mane?

Janas sugniaužė kumščius taip, kad sutraškėjo sąnariai, ir palinko į priekį.

– Paaiškinsiu tau kodėl, – įsiterpiau daug garsiau, nei norėjau.

Užtat savo pasiekiau: Janas ir Džaredas su Kailu atsisuko į mane išpūtę veizolus, pamiršę, kad ką tik rengėsi muštis.

Trys poros gręžiančių akių išmušė mane iš pusiausvyros. Sutrikusi kostelėjau.

– Neleidau tau nukristi, nes... aš nesu tokia kaip tu. Kalbu ne apie žmones... apskritai. Nes tarp jūsų yra daug gerų ir mielų žmonių: tavo brolis, Džebas ar Dokas. Neabejoju, kad mano vietoje jie būtų pasielgę taip pat. Norėjau pasakyti, kad nesu tokia kaip tu, Kailai, asmeniškai.

Kailas kokią minutę spoksojo netekęs žado, paskui pašaipiai sukrizeno.

– Oi, oi! – išspaudė juokdamasis. Tada nusisuko, nes buvo pasakęs viską, ką norėjo, ir nužirgliojo atgal pasiimti vandens. – Gyvybė už gyvybę, – šūktelėjo nueidamas.

Nemaniau, kad juo galima pasitikėti. Tiksliau, buvau tikra, kad pasitikėti negalima. Žmonės tokie melagiai.

37 S K Y R I U S

GEIDŽIAMA

Pergalę lėmė tai, kas ir su kuo žaidė. Neabejotinai laimėdavo tie, į kurių komandą papuldavo Džaredas su Kailu. Arba Džaredas su Janu. Man susidarė įspūdis, kad Džaredas nenugalimas – kol nepamačiau, kaip kartu žaidžia abu broliai.

Iš pradžių, Janui su Kailu suėjus į krūvą, pamaniau, kad nieko gero iš to neišeis, abu atrodė įsitempę, ypač Janas. Tačiau kelias minutes paspardę kamuolį abu viską pamiršo ir ėmė žaisti petys į petį – kraujo ryšys, egzistavęs amžinybę iki man pasirodant šioje planetoje, buvo stipresnis už viską.

Janui nespėjus pagalvoti, Kailas jau žinojo, ką šis darys, ir priešingai. Abu suprato vienas kitą be žodžių. Nepadėjo nė tai, kad Džaredas subūrė aplink save stipriausius žaidėjus: Brandtą, Endį, Vesą, Aroną, Lilę ir Megę vartuose – Kailui su Janu neprilygo niekas.

– Gerai, gerai, – po kurio laiko tarė Džebas, viena ranka pagavęs Arono spirtą kamuolį ir kišdamas jį po pažastimi. – Manau, nugalėtojai ir taip aiškūs. Nenoriu būti užknisantis nuobodžius, bet šiandien visų laukia daug darbų... – ir nusiviepęs pridūrė: – Negi prisipažinsiu, kad iš manęs jau naudos kaip iš žilo ožio – visai nusivariau.

Vienas kitas nepatenkintas šūktelėjo, keli sielvartingai sudejavo, bet diduma ėmė linksmai kvatotis. Nė vienas rimtai nenuliūdo dėl to, kad pramoga baigėsi. Žmonės sėdosi ten, kur stovėjo ir parėmę keliais galvas stengėsi atgauti kvapą. Akivaizdu, kad nusiplūkė ne vienas Džebas.

Visi pradėjo skirstytis, kas grupelėmis, kas po du ar tris – veikiausiai traukė į virtuvę. Spėjau, kad greitai pietūs, nors šioje juodoje skylėje sunku buvo susigaudyti laike. Prisiplojau prie vienos išėjimo sienos, kad netrukdyčiau išsivaikščioti. Pro tarpus tarp žmonių stebėjau Kailą su Janu.

Kai rungtynės baigėsi, Kailas ištiesė penkis, bet Janas išdidžiai prastypino pro šalį tarsi nepastebėdamas draugiško brolio gesto. Kailas griebė Janą už peties ir staigiai atsuko į save. Šis nubloškė Kailo ranką. Aš įsitempiau: vėl pakvipo kova. Iš pradžių taip ir atrodė. Kailas užsimojo kumščiu Janui į pilvą, bet šis lengvai išsisuko nuo smūgio. Tik tada supratau, kad jie nerimtai. Tai patvirtindamas Kailas nusijuokė ir ištiesęs ilgiausią leteną pabaksnojo krumpliais Janui per viršugalvį. Šis nustūmė brolio ranką šalin ir puse lūpų nusišypsojo.

– Cha, brolau, neblogai sužaidėme, – sududeno Kailas. – Matau, meilė nevisiškai aptemdė tau protą.

– Koks tu mulkis, Kailai, – atsakė Janas.

– Kam protas, brol, o kam išvaizda, – išsiviepė Kailas.

Jis dar kartą nestipriai niuktelėjo broliui. Šį kartą Janas nesitraukė – staigiai paspaudė brolio galvą po pažastimi ir prilenkė prie žemės. Nuoširdžiai prajuko, o Kailas keikėsi ir krizeno kartu su juo.

Širdis neramiai plakė, kol juodu stebėjau: nesupratau tokių juokų, grumtynės man atrodė kaip tikros, šiurkščios ir žiaurios. Tuo metu prieš akis iškilo vienas iš Melani prisiminimų: ant žolės voliojasi trys maži šunyčiai. Visi piktai kiauksi ir šiepia dantis, tarsi trokšdami tik viena – kuo greičiau perplėšti broliams gerkles.

„Jie tik kvailioja, – patvirtino Melani. – Jie nenuskriaus vienas kito, broliški saitai stipresni už viską.“

„Teisingai, taip ir turi būti. Jei Kailas išties nesirengia mūsų žudyti... Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad jie susitaikė.“

„Jei...“ – niūriai ištarė Melani.

– Išalkai?

Pakėliau galvą ir vieną skausmingai saldžią akimirką širdis nustojo plakusi. Užteko pažvelgti Džaredui į akis, kad suprasčiau, jog jis tebetiki mumis.

Papurčiau galvą, per tą laiką atgavau amą ir jau galėjau kalbėti.

– Greičiau nuvargau. Keista, juk nieko nedariau, vien sėdėjau.

Jis padavė man ranką.

„Atvėsk, – iškošė Melani. – Jis tik stengiasi būti mandagus.“

„Manai, pati nesuprantu?“

Tiesdama ranką iš paskutiniųjų stengiausi, kad ji nesuvirpėtų.

Džaredas atsargiai pastatė mane ant kojų, tiksliau, ant vienos. Svirduliavau remdamasi viena pėda ir neišmaniau, ką daryti toliau. Jis irgi. Vis dar laikė mane už rankos, bet mus skyrė platus tarpas. Pagalvojau, kaip kvailai atrodysiu it varlė šokuodama per urvus, ir pajutau, kad kaista sprandas. Nors ir nesirėmiau į Džaredą, pirštais tebesilaikiau įsitvėrusi jo rankos ir neįstengiau atsitraukti.

– Kur nori eiti?

– A... – numykiau susiraukdama. – Tiksliai nežinau. Manau, kad prie ol... tikriausiai maisto sandėlyje tebeguli kilimėlis.

Jis paniuro. Ši mintis jam nepatiko, kaip ir man.

Staiga kažkieno tvirta ranka apglėbė mane per liemenį ir perėmė visą svorį.

– Aš nuvesiu ją, – pasakė Janas. – Ten, kur reikės.

Džaredo žvilgsnis vėl pasidarė atsargus. Ir budrus. Taip žiūrėdavo į mane, kai nenorėdavo, kad sužinočiau, ką galvoja. Dabar lygiai taip pat žvelgė į Janą.

– Kaip tik svarstome, kur būtų geriausiai. Jai reikia pailsėti. Gal į ligoninę...

Abu su Janu vienu metu papurtėme galvas. Tiek laiko be jokios priežasties, vien prisigalvojusi nebūtų dalykų baiminausi ligoninės, bet dabar... po tų siaubingų dienų, praleistų šalia mirštančio draugo, palata man kėlė panišką baimę, ypač tuščia Valterio lova... Abejojau, ar kada galėsiu įkelti ten koją.

– Radau geresnę vietą, – sausai ištarė Janas. – Ligoninės lovos kietesnės už akmenį, o visas jos kūnas – vienos mėlynės.

Džaredas tebelaikė mano ranką. Ar jaučia, kad stipriai spaudžia pirštus? Net skauda. Ko gero, ne, bet aš neketinau skųstis.

– Kodėl tau nepapietavus? – pasiūlė Džaredas Janui. – Nesakyk, kad neišalkai. O aš nuvesiu ją, kur pasakysi...

Janas nusijuokė žemu, gūdžiu balsu.

– Manimi nesirūpink. Jei atvirai, Džaredai, Klajai reikia didesnės pagalbos nei ištiesta ranka. Nežinau, ar tu... kai taip viskas susiklostė... galėsi duoti jai tai, ko reikia. Supranti... – Janas nutilo ir pasilenkęs mikliai paėmė mane ant rankų. Nuo staigaus judesio skaudžiai nudiegė šoną ir aš nesusilaikiusi aiktelėjau. Džaredas nepaleido mano rankos. Pirštų galiukai ėmė rausti. – Šiandien Klaja jau užtektinai prisivaikščiojo. Gali pats eiti į virtuvę.

Jie sukryžiavo žvilgsnius, ilgam, o mano pirštai tirštai nuraudo ir ėmė tvinkčioti.

– Galiu ją nunešti, – galiausiai tyliai ištarė Džaredas.

– Manai, gali? – kaip iššūkį metė Janas. Ir ištiesė mane jam.

Arba – arba.

Džaredas minutę žiūrėjo man į akis. Tada atsiduso ir paleido mano ranką.

„Dieve!“ – suaimanavo Melani. Ne dėl suspaustų pirštų, o staigios gėlos, it ietis pervėrusios širdį.

„Atleisk. Bet ką aš galiu padaryti?“

„Jis ne tavo.“

„Taip. Žinau.“

„O, ne! Aš to neištversiu!“

„Dovanok man.“

– Eisiu kartu, – iškvėpė Džaredas, kai Janas, vos pastebimai pergalingai šypsodamasis apsisuko ir patraukė link išėjimo. – Noriu apie kai ką su tavimi pakalbėti.

– Kaip žinai.

Tamsiame tunelyje Džaredas nepratarė nė žodžio. Ir išvis žengė taip tyliai, kad suabejojau, ar dar yra su mumis. Tačiau kai išlindome į šviesą kukurūzų lauke, pamačiau jį šalia.

Džaredas neprakalbo ir einant per didįjį urvą, kol neįsitikino, kad aplink nieko nėra, tik mes trys.

– Ką manai dėl Kailo? – paklausė Jano.

Šis purkštelėjo.

– Jis tvirtai mano laikąsis duoto žodžio ir tuo labai didžiuojasi. Iki šiol tikėjau jo pažadais. Bet dabar... Šiaip ar taip, neišleisiu jos iš akių.

– Gerai.

– Nesijaudink dėl manęs, Janai, – nuraminau jį. – Aš nebijau.

– Tau nėra ko bijoti. Prisiekiu – nieko panašaus daugiau neatsitiks. Niekam neleisiu tavęs skriausti. Noriu, kad jaustumeis visiškai saugi.

Kaip užburta žvelgiau į žiburiuojančias jo akis. Kad ir ką dabar sakytų – viskuo patikėčiau.

– Taip, – pritarė Džaredas. – Gali jaustis saugi.

Jis žingsniavo per pusę pėdos atsilikęs nuo Jano, todėl nemačiau jo veido.

– Ačiū, – sušnibždėjau.

Daugiau nė vienas nepratarėme žodžio. Galiausiai Janas sustojo prie dvejų durų – raudonų ir pilkų, dengiančių įėjimą į jo urvą.

– Gal padėsi? – paklausė Džaredo galva mostelėdamas į duris.

Šis nesujudėjo. Kadangi Janas kiek pasisuko, vėl galėjau matyti Džaredo veidą – jis buvo atsargus ir budrus kaip anksčiau.

– Tavo urvas? Tai čia ta geresnė vieta? – šiurkščiai paklausė jis.

– Nuo šiol čia jos kambarys.

Prikandau lūpą. Norėjau pasakyti Janui, kad čia joks mano kambarys, bet nespėjau – mane aplenkė Džaredas.

– O kur apsistojo Kailas?

– Pas Vesą, kol kas.

– O tu?

– Dar nežinau.

Abu įbedė viens į kitą įtarias akis.

– Janai, tai... – žiojausi sakyti.

– O, – atgijo jis, tarsi tik dabar prisiminęs, kad ir aš čia, lyg būčiau lengva it plunksna, jog net pamiršo mane laikąs. – Tu juk išvargusi, ar ne, o mes čia plepam... Džaredai, gal patrauksi pagaliau tas suknistas duris!

Netardamas nė žodžio Džaredas nukėlė raudonas duris ir atrėmė į pilkąsias.

Pro siaurus lubų plyšius sruvo skaisti popiečio saulė ir aš pirmą kartą galėjau kaip reikiant apžiūrėti Jano urvą. Vis dėlto čia nebuvo taip šviesu kaip pas Džeimį su Džaredu. Ir kambarys daug žemesnis, mažesnis, proporcingesnis. Apvalus, panašiai, kaip mano buvusi ola, tik gal dešimtkart erdvesnis. Ant grindų dunksojo du visiškai vienodi čiužiniai. Jie buvo pristumti prie priešingų sienų, o per vidurį likęs siauras takelis. Prie galinės sienos stovėjo ilga, žema medinė komoda, ant jos kairiame krašte pūpsojo krūva drabužių, šalia dvi knygos ir kortų malka. Dešinė pusė buvo tuščia, tik žymės dulkiname paviršiuje rodė, kad čia neseniai kažko būta.

Janas atsargiai paguldė mane ant čiužinio dešinėje, rūpestingai ištiesė koją ir po galva pakišo pagalvę. Džaredas stovėjo tarpdury nusisukęs į koridorių.

– Ar patogu? – paklausė manęs Janas.

– Taip.

– Atrodai visai nusikamavusi.

– Neturėčiau, juk pastaruoju metu nieko neveikiau, tik miegojau.

– Tavo organizmas reikalauja miego – kad greičiau pasveiktum.

Linktelėjau. Akys lipte lipo.

– Vėliau atnešiu pavalgyti. Ir dėl nieko nesijaudink.

– Ačiū tau. Janai?

– Taip?

– Tai tavo urvas, – sumurmėjau. – Todėl tu irgi čia miegok.

– Tu ne prieš?

– Žinoma, ne.

– Ko gero, taip bus geriausiai – tada būsiu tikras, kad tu saugi. O dabar miegok.

– Gerai.

Jau buvau užsimerkusi. Jis paglostė ranką, netrukus išgirdau, kad atsistojo. Po kelių sekundžių į akmenį tyliai dunkstelėjo medinės durys.

„Ką tu sau manai?“ – griežtai paklausė Melani.

„Ką? Ką dar padariau?“

„Klaja, tu... suprask, tu dabar beveik nesiskiri nuo žmogaus. Kaip manai, ką pagalvos Janas, išgirdęs tavo kvietimą?“

„Kvietimą? – po truputį pradėjau suvokti jos mintis. – Aš visai ne tai turėjau omeny. Čia jo miegamasis. Ir čia du čiužiniai. Urvuose nėra tiek vietos, kad gaučiau atskirą kambarį. Aišku, kad turime dalytis. Janas irgi tai supranta.“

„Cha. Klaja, praregėk pagaliau. Jis pradeda tave... Kaip tau paaiškinti... Jis pradeda jausti tau tą patį... ką tu jauti Džaredui. Nejau nematai?“

Man prireikė laiko susivokti.

„Tai neįmanoma“, – galiausiai pasakiau.

– Aš dėl Arono su Brandtu... Kaip manai, ar po to, kas įvyko šįryt, jie nebus pavojingi? – tyliai paklausė Janas kitapus durų.

– Dėl to, kad Kailas nusiplovė rankas?

– Aha. Iki šiol jiems nereikėjo nė piršto pajudinti. Ir taip buvo aišku, kad visą juodą darbą už juos padarys Kailas.

– Suprantu, ką nori pasakyti. Aš pakalbėsiu su jais.

– Manai, to pakaks? – paklausė Janas.

– Juodviem aš išgelbėjau gyvybę. Jie man skolingi. Jeigu jų ko paprašysiu, padarys.

– Ar gali lažintis ir dėl jos gyvybės?

Tyla.

– Nenuleisime nuo jos akių, – galiausiai pasakė.

Abu vėl ilgam nutilo.

– Tai ar ketini eiti valgyti? – paklausė Džaredas.

– Ne, pabūsiu čia... O tu?

Džaredas neatsakė.

– Kas yra? – paklausė Janas. – Džaredai, ar nori man kažką pasakyti?

– Ta mergina viduje... – neryžtingai pradėjo Džaredas.

– Taip?

– Tas kūnas jai nepriklauso.

– Ką turi galvoje?

Dabar Džaredo balsas buvo tvirtesnis už plieną:

– Nekišk prie jos nagų!

Janas tyliai sukikeno.

– Ką, Houvai, pavydi?

– Aš ne apie tai.

– Nejaugi? – nusišaipė Janas.

– Klaja, kaip suprantu, daugiau ar mažiau skaitosi su Melani. Ir tarp jų, regis, susiklostė... gana draugiški santykiai. Tačiau akivaizdu, kad sprendimus priima Klaja. Įsivaizduok, jei būtum Melani vietoje? Jei tavo kūną kažkas būtų... pasisavinęs. O tu liktum viduje tarsi spąstuose ir tas kažkas nurodinėtų kūnui, kaip elgtis? Jei negalėtum savarankiškai net kalbėti? Nejau nenorėtum, kad kiti irgi gerbtų tavo norus – nors tiek, kiek juos galima nuspėti? Bent jau kiti žmonės.

– Gerai, gerai. Supratau. Turėsiu tai omeny.

– Ką, po velnių, reiškia tas tavo „turėsiu tai omeny“? – įsiuto Džaredas.

– Tai reiškia, kad pagalvosiu apie tai.

– Čia nėra ko galvoti, – atkirto Džaredas. Įsivaizdavau, kaip jis dabar atrodo: dantys sukąsti, žandikauliai išsišovę. – Kūnas ir mergina, įkalinta jame, priklauso man.

– Ar esi tikras, kad Melani vis dar jaučia...

– Melani amžinai liks mano. Ir aš amžinai priklausysiu tik jai.

Amžinai.

Melani ir aš iškart atsidūrėme ties priešingų kraštutinumų riba – ji skrajojo iš džiaugsmo, o aš nugrimzdau į sielvarto bedugnę.

Juodu vėl nuščiuvo, o mes nekantriai laukėme, kas bus toliau.

– O jei tu būtum Klajos vietoje? – jau nebe pakuždom paklausė Janas. – Jei tave įkištų į žmogaus kūną ir paleistų svetimoje planetoje, kur veikiai susivoktum, jog jau nebepriklausai savo rūšiai? Jei būtum tokios geros širdies, kad bandytum sugrąžinti prarastą gyvenimą žmogui, iš kurio jį atėmei? Ir tik per plauką liktum gyvas stengdamasis suvesti jį su jo mylimais žmonėmis? Kaip jaustumeisi atsidūręs tarp žiaurių barbarų, kurie tavęs nekenčia, tave muša, bando nužudyti – ir ne vieną kartą, o vėl, ir vėl, ir vėl? – jo balsas ėmė trūkčioti. – Ir jei vis tiek padarytum viską, ką gali, kad išgelbėtum šiuos žmones? Kad padėtum jiems? Nejau ir tuomet neturėtum teisės gyventi? Nejau nenusipelnytum to?

Džaredas tylėjo. Jaučiau, kad akyse tvenkiasi ašaros. Nejau Janas iš tiesų taip galvoja? Nejau tikrai mano, kad aš užsitarnavau teisę čia gyventi?

– Ar dabar supratai? – spyrėsi Janas.

– Aš... aš apie tai pagalvosiu.

– Pagalvok.

– O kol kas...

Janas garsiai atsiduso.

– Dėl to gali nesijaudinti. Klaja nėra visai žmogus, nors kūnas žmogaus. Neatrodo, kad ji atsilieptų į... vyro prisilietimus kaip moteris.

Dabar nusijuokė Džaredas.

– Čia tu taip sugalvojai?

– Kas čia juokinga?

– Ji puikiai geba atsiliepti į vyro prisilietimus, – pareiškė vėl surimtėjęs Džaredas. – Šiuo atžvilgiu ji užtektinai žmogiška. Bent jau jos kūnas.

Pajutau, kad rausta skruostai.

Janas tylėjo.

– Ką, O’Ši, pavydi?

– Tiesą sakant... taip. Kad ir kaip būtų keista, – Jano balsas įsitempė. – O iš kur tu žinai?

Dabar užtilo Džaredas. Kiek padvejojęs atsakė:

– Tai buvo savotiškas... bandymas.

– Bandymas?

– Tik jis nedavė tokių rezultatų, kokių tikėjausi. Melani užvožė man per veidą, – iš balso supratau, kad tai prisiminęs šypsosi, ir prieš akis iškilo smulkios raukšlelės aplink jo akis.

– Melani... tau... užvožė?

– Tai jau tikrai ne Klaja. Būtum matęs jos veidą... Ką? Ei, Janai, žmogau, raminkis!

– Ar bent sekundei susimąstei, ką jai reiškia tokie bandymai? – sušnypštė Janas.

– Ar Mel?

– Ne, kvaily, Klajai!

– Klajai? – Džaredas suglumo.

– O, nešdinkis iš čia. Eik pavalgyti ar dar kur nors. Ir kuo toliau nuo manęs, bent kelioms valandoms.

Nelaukęs atsakymo Janas atstūmė duris, šiurkščiai ir kartu tylutėliai, šmurkštelėjo vidun ir vėl užrėmė įėjimą.

Atsisukęs pamatė į jį įsmeigtas mano akis. Ištįsęs veidas išdavė, kad nesitikėjo rasti mane nemiegančią. Nustebo ir sutriko. Akys plykstelėjo, bet greit užgeso. Janas kietai suspaudė lūpas.

Klausydamasis pakreipė galvą į vieną šoną. Aš irgi pastačiau ausis: Džaredas pasišalino be jokio garso. Janas dar kiek palūkuriavo, paskui atsiduso ir išsidrėbė savajam čiužinio krašte.

– Spėju, kad kalbėjomės ne taip tyliai, kaip tikėjausi, – ištarė jis.

– Urvuose garsas gerai sklinda, – sušnibždėjau.

Jis linktelėjo.

– Taigi... – galiausiai numykė. – Ir ką manai?

38 S K Y R I U S

GLAMONĖS

Nesupratau:

– Apie ką?

– Apie... mūsų pokalbį už durų, – dusliai patikslino Janas.

Ką manau apie pokalbį? Nežinojau, ką jam atsakyti.

Kažkaip Janas sugebėjo į viską pažvelgti mano, ateivės, akimis. Jis tikėjo, kad aš nusipelniau teisę gyventi.

Ir kartu... pavyduliavo? Džaredo?

Juk žinojo, kas aš. Kad tesu viso labo mažytė būtybė Melani smegenyse. Kirminas, kaip sakė Kailas. Bet net šiam buvo aišku, kad Janas pametė dėl manęs galvą. Kad įsimylėjo. Mane? Juk tai neįmanoma. Taip negali būti. Paprasčiausiai negali būti.

Ne, jis tikriausiai nori sužinoti, ką jaučiu Džaredui. Ką išgyvenau tada, per tą, anot Džaredo, bandymą. O gal kaip reagavau į jo prisilietimus – viską, iki smulkmenų. Nusipurčiau.

Kas dar jį galėtų dominti? Mano nuomonė apie Melani? Ar tai, ką ji mano apie juodviejų pokalbį? Ar aš sutinku su Džaredu dėl jos teisių?

Tik aš apskritai neturėjau žalio supratimo nei apie viena ar antra, nei apie penkta ar dešimta.

– Aš tikrai nežinau, – pakartojau dar kartą.

Jis vėl linktelėjo.

– Suprantu, – lyg pritarė, lyg paguodė.

– Tik tu gali viską taip suprasti.

Janas pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Buvo keista matyti, kad jo žvilgsnis gali būti toks ugningas ir kartu švelnus. Ypač kai šaltai mėlyna jo akių spalva labiau priminė ledą. Šią akimirką jos buvo nuostabiai šiltos.

– Tu man labai patinki, Klaja.

– Tik dabar tai pastebėjau. Manau, kad esu kiek lėtapėdė.

– Man pačiam tai netikėta.

Abu susimąstėme.

Jis vėl suspaudė lūpas.

– Ir... spėju, kad... dėl to nesuvoki, ką jauti?

– Ne. Norėjau pasakyti, taip, aš... nežinau. Aš... aš...

– Viskas gerai. Juk neturėjai laiko apie tai pamąstyti. Be to, tai... gana keista.

Sutikau su juo.

– Taip. Daugiau nei keista. Tai neįmanoma.

– Pasakyk man kai ką, – prabilo Janas po minutės.

– Jei tik žinosiu, ką atsakyti.

– Klausimas nesudėtingas.

Tik jis nieko neklausė. Mus skyrė mažas tarpelis. Ištiesęs ilgas rankas Janas lengvai pasiekė mano pirštus. Suėmė abiem delnais ir palaikė minutę, paskui kairiosios pirštais švelniai, lėtai braukė nuo riešo iki peties. Lygiai taip pat lėtai glostydamas grįžo atgal. Janas nežiūrėjo man į veidą, tik į glamonėjamą kūną. Pro akis nepraslydo, kad nuo prisilietimo išdavikiškai šiurpsta mano oda, kad pirštai ant rankos palieka aiškų pėdsaką.

– Sakyk, ką jauti? Malonu, ar ne?

„Bjauru“, – spyrė mane Melani.

„Kodėl? Juk neskauda“, – paprieštaravau.

„Jis ne to klausia. Kai sakė „malonu“, jis... O, Dieve, su tavimi kaip su vaiku!“

„Juk žinai, kad man nėra ir metų. Ar jau yra?“ – kažkodėl jaučiausi visiškai sutrikusi, negalėjau net savo amžiaus prisiminti.

Melani nepasidavė.

„Jei pasakysi „malonu“, jis supras, kad jauti tą patį, ką tada, kai mus liečia Džaredas, – ir ji parodė man vieną iš ankstyvų prisiminimų. Melani stovi magiškame kanjone, nužerta saulėlydžio šviesos, Džaredas glaudžia ją iš nugaros, pirštai lėtai slenka nuo pečių iki riešų ir atkartoja kiekvieną linkį. Paprastas prisilietimas, tik kodėl nuo saldumo man taip susvaigo galva? – Nejau nematai, kad Janas elgiasi taip pat?“

„O!“

– Klaja?

– Melani sako, kad ne, – sušnibždėjau.

– O ką manai tu?

– Aš... aš nežinau.

Žvelgiau jam į veidą, į šilumą spinduliuojančias akis ir nesumojau, ką galvoti.

– Atleisk, nemaniau, kad tai tave taip sutrikdys.

Jis vėl viską suprato. Nuo pečių kaip akmuo nusirito.

– Taip. Aš sutrikusi.

Jo pirštai vėl ėmė glostyti ranką.

– Ar norėtum, kad liaučiausi?

Dvejojau.

– Taip, – nusprendžiau galų gale. – Kai... mane lieti... man sunku mąstyti. Ir Melani... pyksta ant manęs. Todėl man dar labiau susisuka galva.

„Aš nepykstu ant tavęs. Pasakyk, kad jis išeitų.“

„Janas – mano draugas. Nenoriu, kad jis išeitų.“

Jis atsitraukė ir susidėjo rankas ant krūtinės.

– Spėju, kad ji nepaliks mūsų vienų. Nė minutei.

Aš nusijuokiau.

– Bijau, kad ne.

Janas pakreipė galvą, regis, kažką sumanė.

– Melani Straider?! – kreipėsi į ją.

Išgirdusios šį vardą abi krūptelėjome.

– Norėčiau su Klaja pasikalbėti asmeniškai, jei tu nieko prieš, – tęsė jis. – Ar galima tai kaip nors padaryti?

„Ar jis visai kuoktelėjo?! Po velnių! Pasakyk, kad nesulauks! Niekada! Man jis nepatinka!“

Suraukiau nosį.

– Ką ji sako?

– Ji sako, kad ne, – pasistengiau jos žodžius perteikti kuo švelniau. – Ir kad tu... jai nepatinki.

Janas nusijuokė.

– Gerbiu jos nuomonę. Ir gerbiu ją. Vis tiek nesigailiu pabandęs, – jis atsiduso. – Aišku, kai tiek pašalinių, mano viltys mažėja.

„Kokios, po perkūnais, viltys?“ – suriaumojo Melani.

Mano veidas persikreipė. Negalėjau pakęsti jos pykčio.

„Pratinkis.“

Janas pridėjo delną man prie skruosto.

– Noriu, kad apie tai pasvarstytum, gerai? Kad susivoktum, ką jauti.

Pasistengiau įvertinti jo prisilietimą. Delnas toks minkštas, švelnus. Man... malonu. Bet ne taip, kai liečia Džaredas. Kitaip nei tada, kai mane apkabina Džeimis. Visai kitaip.

– Man reikia laiko. Supranti, man dar nėra tekę...

Jis suokalbiškai išsiviepė.

– Suprantu.

Žiūrėdama į jo šypseną, į tas įstabiai mėlynas akis suvokiau, kad noriu jam patikti. Dėl kitko – delno prie skruosto, pirštų ant rankos – nebuvau tokia tikra. Tik troškau ir toliau jausti tą šiltą žvilgsnį, norėjau, kad jis saugotų ir gintų mane. Štai kodėl buvo sunku pasakyti jam tiesą.

– Žinai... – sukuštėjau, – man regis, kad visa tai tu jauti ne man. Šitas kūnas... Ji daili, ar ne?

Jis linktelėjo.

– Taip. Melani labai daili. Ji gražuolė, – dabar jo delnas nuslinko prie sužeisto skruosto ir švelniai perbraukė per šiurkščią, surandėjusią odą, – nors ir sudarkiau jai veidą.

Normaliomis aplinkybėmis iškart būčiau puolusi jam prieštarauti. Priminčiau, kad subjaurotas veidas – ne jo kaltė. Tačiau mintys sūkuriavo verpetais, buvau tokia sumišusi, kad negalėjau suregzti rišlaus sakinio.

Kodėl mane erzina, kai girdžiu jį sakant, kad Melani gražuolė?

„Hm“, – mano jausmai jai buvo tokie pat migloti kaip ir man pačiai.

Janas nubraukė man nuo kaktos plaukus.

– Vis dėlto, kad ir kokia graži būtų, man ji svetima. Man rūpi... ne ji.

Širdis atlėgo. Ir dėl to tik dar labiau sutrikau.

– Janai, tu ne... Niekas čia neskiria mūsų taip, kaip turėtų. Nei tu, nei Džeimis, nei Džebas, – tiesa, daug atviresnė, nei tikėjausi, veržte išsiveržė man iš lūpų. – Aš negaliu tau patikti. Jei dabar savo rankose laikytum mane – mane – pasibjaurėjęs išmestum pačią pirmą akimirką ir sutraiškytum koja.

Jis taip suraukė juodus antakius, kad blyškioje kaktoje jie susiėjo į vieną liniją.

– Ne... niekada... Jei žinočiau, kad tai tu.

Nusijuokiau.

– Iš kur galėtum žinoti? Tu neatskirtum vienos sielos nuo kitos!

Jo lūpų kampučiai nusviro.

– Tai tik kūnas, – pakartojau.

– Tu klysti, Klaja, – nesutiko Janas. – Aš matau ne veidą, o jo išraišką. Girdžiu ne balsą, o tai, ką tu kalbi. Mane žavi ne kūnas, o jo poelgiai. Tai tu esi gražuolė.

Kalbėdamas jis arčiau pasislinko, priklaupė prie čiužinio ir abiem rankom suėmė manąją.

– Niekad nepažinau ko nors panašaus į tave. Tu stebuklas.

Atsidusau.

– Janai, o jei būčiau pasirodžiusi Magnolijos kūne?

Jis suniuro, paskui nusijuokė.

– Sutinku, geras klausimas. Nežinau.

– Arba Veso?

– Bet tu moteris – tu pati.

– Ir todėl kiekvienoje planetoje prašau moteriškosios lyties kūno, kad ir kaip ta lytis būtų išreikšta. Man tai atrodo... teisingiau. Bet lygiai taip pat sėkmingai galėjau būti įkūnyta ir į vyrišką sielonešį.

– Bet nesi.

– Matai? Tą ir noriu tau pasakyti. Kūnas ir siela. Mano atveju tai du skirtingi dalykai.

– Bet man nereikia kūno be tavęs.

– Tau nereikia manęs be šio kūno.

Jis vėl prisilietė prie skruosto. Nykščiu švelniai paglostė smakrą.

– Bet šis kūnas dabar yra dalis tavęs. Dalis tavo esybės. Ir taip bus visados, kol nepersigalvosi ir mūsų visų neįduosi.

Ak, štai kokia bus visa ko pabaiga. Taip, aš mirsiu šiame kūne. Mirsiu galutinai.

„O aš niekada nesusigrąžinsiu savo kūno“, – skausmingai sušnibždėjo Melani.

„Nė viena iš mūsų neįsivaizdavome tokios ateities, ar ne?“

„Ne. Kaip ir nė viena neįsivaizdavome, kad neturėsime jokios ateities.“

– Dar vienas vidinis pokalbis? – spėjo Janas.

– Mes mąstome apie tai, kad esame mirtingos.

– Jei paliksi mus, galėsi gyventi amžinai.

– Taip, galėsiu, – atsidusau. – Kad ir kaip būtų gaila, žmonės gyvena trumpiau nei bet kuri kita rūšis, į kurias buvau įsikūnijusi. Išskyrus vorus. Jūs turite tiek mažai laiko.

– Tada... ar tau neatrodo... – Janas nutilo ir prisislinko taip arti, kad iki smulkmenų mačiau jo nuostabias akis, visus jų atspalvius – nuo sniego baltumo iki safyro ir sodraus rašalo mėlio. – Kad turėtum geriau išnaudoti tą laiką, kuris tau skirtas? Kad turėtum gyventi, kol esi gyva?

Tai, kas atsitiko paskui, man buvo dar netikėčiau nei tada su Džaredu. Aš ir Janas nebuvome artimi – toli gražu. Melani pirmoji susivokė, kur link viskas krypsta, o aš – gal tik šimtąją dalį sekundės iki jo lūpoms paliečiant manąsias.

„Ne!“

Jano bučinys... nė kiek nepriminė Džaredo. Tada jaučiau begalinį geismą, buvau kaip apdujusi. Nuo Džaredo prisilietimo akimirksniu užsiplieskiau siautulinga liepsna, kaip nuo mažytės kibirkšties įsipleška sausi dykumos krūmokšniai. Dabar net nesupratau, ką jaučiu. Mintys susijaukė tarsi drumstas vanduo.

Šiltos ir minkštos, vos pravertos Jano lūpos atsargiai prigludo prie manųjų. Jos judėjo taip švelniai, kad veikiau priminė ramaus vakario vėjo dvelksmą.

– Ar malonu? – sušnibždėjo neatsitraukdamas.

„Bjauru! Bjauru! Bjauru!“

– Aš... nežinau... neįstengiu mąstyti, – kiek atsilošiau, kad galėčiau kalbėti, bet Janas pasviro kartu su manimi.

– Vadinasi... malonu.

Jis vėl lūpomis prisispaudė prie manęs, dabar daug godžiau ir nekantriau, nutvilkydamas karštu alsavimu.

Melani inkštė, taip norėjo jam suduoti – labiau nei Džaredui. Troško nublokšti Janą ant žemės ir išspardyti jam veidą. Krūptelėjau. Tas šiurpus vaizdas apnuodijo bučinio saldumą.

– Prašau, – sudejavau.

– Klaja...

– Prašau, liaukis. Man svaigsta galva. Labai prašau.

Jis staigiai atšlijo ir sunėrė rankas ant krūtinės.

– Gerai, – pasakė tyliai.

Rankomis užsidengiau veidą trokšdama vieno – kad Melani baigtų tūžusi.

– Na, man bent jau niekas neužvožė, – nusiviepė Janas.

– Ji norėjo... ir dar kaip. Uf. Negaliu pakęsti, kai ji užsiunta. Mane tai žeidžia. Plyšta galva. Pyktis toks... atgrasus.

– Tai kodėl ji nesudavė?

– Todėl, kad aš nepraradau savitvardos, nedaviau jai valios. Ji išsilaisvina tik tada, kai aš... kai jausmai aptemdo man protą...

Pasitryniau kaktą. Janas įdėmiai žiūrėjo į mane.

„Apsiramink, – maldavau jos. – Jis jau nebeliečia manęs.“

„Ar tas mulkis pamiršo, kad ir aš čia? Ar jam nusispjaut? Ei, aš čia! Aš irgi čia!“

„Bandžiau jam tai paaiškinti.“

„O tu? Jau pamiršai Džaredą?“

Ir ji vėl kaip pačioje pradžioje panardino mane į prisiminimus, tiksliau, užpjudė daugybe trumpų atminties blyksnių. Nuo kiekvieno krūpčiojau lyg gavusi per veidą: tūkstančiai Džaredo šypsnių, jo akys, apipintos raukšlelių, mūsų lūpos, susiliejusios aistringai bučiuojantis, jo rankos ant odos, iš malonumo pašiurpusios...

„Aišku, ne. O tu? Jau pamiršai, kaip siutai dėl to, kad jį myliu?“

– Ji su tavimi kalba.

– Ji šaukia ant manęs, – pataisiau.

– Dabar jau matau. Galiu pasakyti, kada susitelki pokalbiui. Iki šiol to nepastebėdavau.

– Ji ne visuomet tokia balsinga.

– Melani, aš atsiprašau, – pasakė jis. – Suprantu, kad tau sunku.

Ir vėl pamačiau, kaip vaizduotėje ji spiria į tobulą Jano nosį, spardo tol, kol gurinama nosis susikreivoja kaip Kailo.

„Pasakyk, tegul susikiša savo atsiprašinėjimus į...“

Krūptelėjau.

Janas kreivai išsiviepė.

– Ji neatleidžia.

Papurčiau galvą.

– Vadinasi... ji gali išsilaisvinti? Kai jausmai užvaldo tavo protą?

Gūžtelėjau pečiais.

– Kartais... kai užklumpa netikėtai ir aš būnu per daug... užsimiršusi. Jei atsiduodu jausmams, negaliu susikaupti. Bet dabar jai... daug sunkiau tai padaryti. Lyg mus skirtų užrakintos durys. Nežinau kodėl. Bandžiau išleisti ją, kai Kailas... – nutilau vidury sakinio ir sugriežiau dantimis.

– Kai Kailas bandė tave nužudyti, – šaltai užbaigė Janas. – Norėjai ją išlaisvinti? Kodėl?

Nebyliai žiūrėjau į jį.

– Kad duotų jam atkirtį? – spėjo jis.

Ir toliau tylėjau.

Janas atsiduso.

– Gerai, gali nesakyti. Kodėl manai, kad... durys užrakintos?

Suraukiau kaktą.

– Nežinau. Gal tiesiog eina laikas... Mus tai gąsdina.

– Tačiau anąkart ji išsiveržė. Kai sudavė Džaredui.

– Taip, – suvirpėjau prisiminusi, kaip mano kumštis trenkė jam į žandą.

– Nes tada... kaip tu sakei? Jausmai aptemdė tau protą?

– Taip.

– Kas ten vyko? Jis tave pabučiavo, ir viskas?

Linktelėjau.

Jis sudrebėjo ir mąsliai prisimerkė.

– Kas? – paklausiau. – Kas nors ne taip?

– Vadinasi, kai tave bučiavo Džaredas, tau nuo jausmų aptemo protas?

Jo balsas privertė mane suklusti. Melani netvėrė džiaugsmu:

„Taigi!“

Janas atsiduso.

– O kai bučiavau aš... tu net nežinojai... ar patinka, ar ne? Tu nebuvai... apimta jausmų.

– O, – atsidusau. Janas akivaizdžiai pavyduliavo. Koks keistas šis pasaulis. – Atleisk.

– Neatsiprašinėk. Jau sakiau, kad duosiu tau laiko susivokti. Lauksiu tiek, kiek reikės. Bet...

– Kas yra, Janai? – paklausiau jausdama, kad kažkas jam slegia širdį.

Jis giliai įtraukė oro ir išpoškino:

– Mačiau, kad myli Džeimį. Tai buvo akivaizdu nuo pat pradžių. Turėjau susiprasti, kad myli ir Džaredą. Gal tiesiog nenorėjau. Logiška. Tu čia atėjai dėl jų abiejų. Ir myli juos abu taip, kaip mylėjo Melani. Džeimį kaip brolį. Ir Džaredą kaip...

Janas įsispoksojo į sieną man virš galvos. Aš įbedžiau akis į saulės spindulį ant raudonų durų.

– Pasakyk, ar šie jausmai... tik Melani? Tik jos? – panoro sužinoti jis.

– Aš nežinau. Ar ne vis vien?

Jis atsakė taip tyliai, kad vos išgirdau:

– Ne. Man ne vis vien, – nežiūrėdamas į mane ir, regis, to nepastebėdamas Janas vėl suėmė mano ranką.

Kokią minutę tvyrojo mirtina tyla. Net Melani nuščiuvo. Pagaliau.

Staiga, tarsi pabudęs iš apžavų, jis vėl virto ankstesniuoju Janu ir nusijuokė.

– Kaip sakoma, kenčiančiam dangus, – pasakė išsiviepęs. – Laikas parodys. Vis tiek čia gyvensime iki dienų galo. Pamatysi, kada nors pati pagalvosi: ir ko tas mulkis Džaredas taip krito man į akį!

„Pasvajok, asile.“

Nusijuokiau kartu su Janu, nes buvau laiminga, kad jis vėl pokštauja.

– Klaja? Klaja, ar galiu įeiti? – ataidėjo Džeimio balsas iš koridoriaus. Skubrūs žingsniai nutilo kitapus durų.

– Žinoma, Džeimi.

Berniukas dar plūkėsi su durimis, o aš jau tiesiau link jo ranką. Pastaruoju metu taip mažai jį mačiau! Nė akimirkai nesilioviau jo ilgėjusis – net būdama sužeista ar ties sąmonės netekimo riba.

– Sveika, Klaja! Sveikas, Janai! – Džeimis įšuoliavo į urvą išsiviepęs iki ausų, neklusnūs plaukai šokčiojo ir lindo į akis. Jau buvo beimąs ištiestą mano ranką, bet kelią užtvėrė Janas. Džeimis prisėdo ant čiužinio krašto ir uždėjo delną man ant kojos. – Kaip jautiesi?

– Jau geriau.

– Dar neišalkai? Šiandien pietums vytinta jautiena ir kukurūzų burbuolės! Nori, atnešiu?!

– Kol kas ne. O kaip tu? Taip seniai tave mačiau.

Džeimis apniuko.

– Šeron buvo palikusi mane po pamokų.

Nusišypsojau.

– Ką iškrėtei?

– Mane pakišo, – burbtelėjo, bet supratęs, kad niekas juo netiki nė per nago juodymą, greitai pakeitė temą. – Žinai ką? Džaredas sakė, kad negražu išvyti tave iš kambario, kuriame jau esi apsipratusi, sakė, geri šeimininkai taip nesielgia. Tu gali grįžti pas mane! Nors tuojau pat! Argi ne puiku? Norėjau pirmas tau pasakyti ir jis leido! Sakė, kad tu pas Janą.

– Kurgi ne, – burbtelėjo šis.

– Ką manai, Klaja? Mes vėl gyvensime kartu, viename kambaryje!

– Gerai, Džeimi, o kur dėsis Džaredas?

– Oi, palauk, leisk, atspėsiu, – pasišaipė Janas. – Dedu galvą, kad jis pasakė, jog urve išsiteks ir trise. Taip?

– Taip, – loštelėjo Džeimis. – Iš kur žinai?

– Žvirblis pačirškė.

– Puiku, ar ne, Klaja? Vėl gyvensime visi trys kaip anksčiau!

Tai išgirdus širdį tarsi kas skustuvu perrėžė – toks aštrus ir aiškus buvo skausmas. Mano veidas patamsėjo iš širdgėlos, ir tai nepraslydo Džeimiui pro akis. Jis nuščiuvo ir minutėlę įdėmiai žvelgė į mane.

– O! Ne, atleisk, kad nepriskaičiavau tavęs! Žinoma, kad ir tu būsi kartu! Visi keturi! Nuostabu, ar ne?

Kreivai vyptelėjau, antraip ilgiau nebūčiau ištvėrusi to skausmo.

Janas suspaudė man ranką.

– Visi keturi, – sukuždėjau. – Puiku.

Prasispraudęs pro Janą Džeimis atropojo čiužiniu iki manęs ir pakibo ant kaklo.

– Atleisk. Neliūdėk.

– Aš neliūdžiu, tikrai.

– Juk žinai, kad aš tave irgi myliu.

O dangau, kas per planeta! Kaip išgyventi tuos aštrius, veriančius jausmus, tai nusviedžiančius į pragarą, tai pakylėjančius iki debesų. Džeimio žodžiai išvaikė visą širdgėlą. Mano temperatūra iškart pakilo keliais laipsniais.

„Nusviedžiančius į pragarą“, – aidu atsišaukė Melani gūždamasi nuo savo pačios skausmo.

– Ar grįši? – meldė Džeimis padėjęs galvą man ant peties.

Nesumojau, ką jam atsakyti.

– Ko nori Melani? – paklausė jis.

– Ji nori gyventi su tavimi, – sušnibždėjau. Net nesivarginau jos klausti – juk ir taip aišku.

– O tu? Ar sutinki?

– O norėtum, kad grįžčiau?

– Juk žinai, kad taip, Klaja. Prašau.

Vis dar tylėjau.

– Prašau...

– Jei to nori, Džeimi, gerai.

– Valio! Juhūū! – subliuvo tiesiai man į ausį. – Šaunu! Bėgu pasakyti Džaredui! Ir atnešiu tau užkąsti, gerai? – jau buvo pašokęs ir strykčiojo ant čiužinio taip, kad tai jaučiau kiekvienu šonkauliu.

– Gerai.

– O tu, Janai? Ar nori ko?

– Žinoma, vaike. Perduok Džaredui, kad jis paskutinis šunsnukis.

– Ką?

– Nieko. Eik ir atnešk Klajai ko užvalgyti.

– Gerai. Ir paprašysiu Veso čiužinio, nes jis turi atliekamą. Kailas dabar gali grįžti atgal, ir viskas bus kaip buvę. Kaip ir turi būti! Na, lekiu!

– Nuostabu, – iškošė Janas. Nors nežiūrėjau jo pusėn, įsivaizdavau, kaip užverčia akis į lubas.

– Nuostabu, – pakartojau aš ir vėl širdyje pajutau skustuvo ašmenis.

39 S K Y R I U S

NERIMAS

Pati sau suniurnėjau:

– Nuostabu. Tiesiog nuostabu.

Buvo pietų metas. Akies krašteliu mačiau, kaip plačiai šypsodamasis prie manęs ateina Janas. Vėl bandys mane... pralinksminti.

„Ar tau neatrodo, kad pasidarei per daug kandi?“ – pastebėjo Melani.

„Turėsiu galvoje.“

Pastarąją savaitę retai girdėjau jos balsą. Prastos dabar buvo iš mūsų pašnekovės. Kai tokie reikalai, liežuvis neapsivertė bendrauti nei su kitais, nei tarpusavy.

– Sveika, Klaja, – pasilabino Janas ir užšoko ant stalo šalia manęs. Vienoje rankoje laikė dubenį dar tebegaruojančios pomidorų sriubos. Mano porcija stovėjo šalia, pusiau nuvalgyta ir jau atšalusi. Atbulais nagais knebinėjau duonos kepalėlį ir trupinau mažais gurinukais.

Nieko jam neatsakiau.

– Na, nesisielok, – ir uždėjo ranką man ant kelio. Melani pasipriešino, bet vangiai. Pastaruoju metu jai taip dažnai teko iškęsti Jano prisilietimus, kad jau neįstengė nė dorai supykti. – Jie grįš šiandien. Prieš saulėlydį, pamatysi.

– Tą patį sakei prieš tris dienas. Ir užvakar, ir vakar, pameni?

– Šiandien jų tikrai sulauksime. Jaučiu. Na, nebūk tokia surūgusi – tai taip žmogiška, – erzino jis.

– Aš ne surūgusi.

Melas. Neišpasakytai kankinausi, nesugebėjau galvoti apie nieką kitą. Taip nerimavau, kad vietos sau neradau, niekam daugiau neliko jėgų.

– Čia ne pirmas Džeimio reidas.

– Oi, kaip man palengvėjo! – piktai atrėžiau. Ir vėl ironija. Melani buvo teisi, darausi tikra aštrialiežuvė.

– Nebijok, su Džaredu, Džefriu ir Trude jam nieko bloga nenutiks. Ir Kailas – gyva bėda – liko čia, – nusijuokė jis.

– Nenoriu apie tai kalbėti.

– Kaip žinai.

Jis užgulė sriubą ir paliko mane vieną su slogiomis mintimis. Dėl to Janas buvo neprilygstamas – visuomet pasielgdavo taip, kaip noriu aš, net jei mano norai būdavo mums abiem neaiškūs. Štai ir dabar jis uoliai stengiasi mane prablaškyti, kad galutinai nenugrimzčiau į neviltį. Tik šį kartą man nereikėjo jo gerumo. Aš norėjau jaudintis, tyčia auginau ir puoselėjau savo nerimą, kol viskas aplink neteko prasmės.

Jau mėnuo praėjo nuo tada, kai persikėliau į Džeimio ir Džaredo urvą. Tris savaites praleidome keturiese. Džaredas miegojo ant čiužinio, įsprausto mano ir Džeimio patalo galvūgalyje.

Per tą laiką taip pripratau prie bendro mūsų gyvenimo, ypač nakvynių, kad dabar, tuščiame urve likusi visai viena, kasnakt sapnavau košmarus. Man trūko kitų dviejų kūnų alsavimo.

Gera buvo nubudus žinoti, kad Džaredas šalia. Vis dėlto kiekvieną kartą prieš atsakydama į rytinį jo pasveikinimą nejaukiai sustingdavau. Mačiau, kad jis irgi sutrikęs, nors ir stengėsi to neparodyti. Gal dėl to elgėsi perdėtai mandagiai. Mes abu buvome iki šleikštulio mandagūs.

Kiekvieną rytą ta pati scena, tarsi būtume kartoję gerai išmoktus vaidmenis.

– Labas rytas, Klaja, kaip miegojai?

– Ačiū, gerai, o tu?

– Puikiai, dėkui. O... Mel?

– Ji irgi jaučiasi puikiai, ačiū.

Užtat Džeimio džiaugsmas neblėso. Smagus ir nepaliaujamas jo čiauškėjimas ne kartą prasklaidydavo slogią atmosferą. Jis taip dažnai kalbėjo apie Melani – ir su ja, kad ilgainiui net Džaredas liovėsi krūpčioti išgirdęs minint jos vardą. Pamažu įtampa slūgo, ledai ėmė tirpti, ir aš pradėjau mėgautis gyvenimu.

Mes jautėmės... beveik laimingos. Melani ir aš.

O prieš savaitę Džaredas iškeliavo į dar vieną trumpą reidą, nes mums verkiant reikėjo naujų įrankių, mat senieji beveik visai sulūžo – ir pasiėmė Džeimį.

– Ar labai pavargai? – pasiteiravo Janas.

Atsipeikėjau: pasirodo, tryniau akis.

– Nelabai.

– Vis dar blogai miegi?

– Per daug tylu.

– Galėčiau aš panakvoti su tavimi... O, Melani, dėl Dievo, nusiramink pagaliau! Tu žinai, ką turiu galvoje.

Janas visuomet pastebėdavo, kai Melani puldavo priešintis, nes iš skausmo suraukdavau kaktą.

– Pats sakei, kad šiandien jie grįš! – atšoviau.

– Tu teisi. Ko gero, nėra prasmės kilnotis.

Atsidusau.

– Gal pailsėk šią popietę?

– Nebūk kvailas! – atrėžiau jam. – Energija liejasi per kraštus, galiu dirbti.

Jis patenkintas išsišiepė, lyg tokio atsakymo ir būtų laukęs.

– Tada puiku. Man į galvą šovė viena mintis. Prireiks tavo pagalbos.

– Ką sumanei?

– Tuoj paaiškinsiu. Jau pavalgei?

Linktelėjau.

Žengdamas iš virtuvės paėmė mane už rankos. Šitas dėmesio ženklas irgi buvo toks įprastas, kad Melani veik nesipriešino.

– Einame į rytinį lauką? – paklausiau nustebusi. Manding, ten viskas sutvarkyta: šįryt kartu su kitais patys jį palaistėme.

Janas neatsakė. Žingsniavo išsišiepęs iki ausų kaip geležėlę radęs.

Netrukus už mūsų liko ir rytinis tunelis, ir gaivia drėgme alsuojantis laukas. Janas įsuko į tamsų koridorių, kuris vedė tik į vieną vietą. Toli priekyje išgirdau aidint balsus ir pavienius dunkst, dunkst. Man viskas paaiškėjo: įsisenėjęs aitrus sieros kvapas atgaivino prisiminimus.

– Ką sugalvojai, Janai? Aš neturiu nuotaikos.

– Juk sakei, kad esi pilna jėgų.

– Kalbėjau apie darbą. Ne apie futbolą.

– Kaip gaila! – šelmiškai žybtelėjo jo akys. – Lilė su Vesu labai nusimins. Pažadėjau jiems, jog žaisime du prieš du. Abu dirbo iki devinto prakaito, kad turėtų laisvą popietę...

– Nori, kad jausčiausi kalta? – pasakiau ties paskutiniu posūkiu. Žaidimų kambario paluby jau kabojo kelios blausiai mėlynos lempelės ir ant grindų metė ilgus šešėlius.

– O kaip kitaip tave įkalbėčiau? – mirktelėjo jis. – Nagi, Klaja, eime, tau tai išeis tik į gera.

Janas įsitempė mane į žemaskliautį žaidimų urvą, kur Lilė su Vesu jau varinėjo kamuolį ir buvo kaip reikiant apšilę.

– Labutis, Klaja! Sveikas, Janai! – šūktelėjo Lilė.

– Lilė žais su manimi, O’Ši, – iškart Vesas perspėjo Janą.

– Nejau leisi, kad pralaimėčiau Vesui? – neatstojo Janas.

– Nugalėsi juos ir vienas.

– Bet tada jie gaus teisę į baudos smūgį. Juk nenori, kad sudegčiau iš gėdos? – nusivaipė jis.

Atsidusau.

– Gerai jau, gerai. Įkalbėjai.

Janas suspaudė mane glėbyje.

„Kokio velnio jis tave taip traiško?“ – vėl suirzo Melani.

– Tu mylimiausia mano būtybė visoje Visatoje.

– Ačiū, – sausai padėkojau.

– Na, Klaja, pasirengusi gauti į kaulus? – įgėlė Vesas. – Žemę gal ir užkariavote, bet kaip futbolininkai jūs tikri nevėkšlos.

Janas nusikvatojo. Aš nutylėjau: nevykęs pokštas. Nesupratau, kaip Vesui apsivertė liežuvis taip juokauti. Tie žmonės nesiliauna manęs stebinę.

Kad ir Melani: prieš minutę buvo paskendusi liūdesy, o dabar spirgėjo iš džiaugsmo.

„Jau aną kartą nežaidėme, – zirzė ji. Jos tvirtas, lankstus kūnas buvo išsiilgęs judėjimo, ji troško lėkti, šokinėti, bėgioti savo malonumui. Kai už nugaros nejauti karšto persekiotojų alsavimo. – Paklausyk, jei sėdėsime rankas sudėjusios, jie negrįš anksčiau. Bent kiek prasiblaškysime“, – ir Melani kaip tikra žaidėja ėmė vertinti priešininkus, mąstyti apie strategiją.

– Ar žinai taisykles? – pasidomėjo Lilė.

– Taip, prisimenu, – linktelėjau.

Nejučia sulenkiau koją, iš nugaros suėmiau už čiurnos ir patempiau atgal, kad pratampyčiau raumenis – kūnas iškart prisiminė įprastus, gerai išmoktus judesius. Paskui pramankštinau kitą koją ir apsidžiaugiau, kad nejaučiu jokio skausmo. Mėlynė ant šlaunies pageltonavo ir baigė išnykti, šono irgi neskaudėjo, vadinasi, šonkauliai nebuvo sulaužyti.

O veidas... jį mačiau prieš dvi savaites, kai valiau didžiojo urvo veidrodžius. Skruosto žaizda užsitraukė ir virto tamsiai raudonu randu sueižėjusiais, atsišerpetojusiais kraštais, dydžio sulig delnu. Kad ir kaip keista, Melani dėl to jaudinosi labiau nei aš.

– Aš priimsiu įvartį, – tarstelėjo Janas žirgliodamas link vartų. Lilė atsitraukė praleisdama Vesą. Šis puolė į priekį mitriai varydamasis kamuolį. Stiprus priešininkas. Melani džiūgavo, nes jai patiko rungtyniauti.

Žaidimui prasidėjus neliko laiko galvoti: Vesas perdavė kamuolį Lilei ir išsiveržęs pirmyn apibėgo mane, kad galėtų perimti smūgį. Dabar gelbėjo tik reakcija ir nuojauta: štai, Lilė pakeitė pozą – kur skries jos spirtas kamuolys? Aha, reikia atakuoti Vesą – ką, nesitikėjai iš manęs tokio greitumo! Dabar turiu kamuolį perduoti Janui ir – mikliai į kitą aikštės galą. Akies krašteliu mačiau, kad Lilė gerokai atsitraukusi nuo vartus žyminčių lempelių. Abi lenktyniaudamos puolėme prie jų ir aš buvau greitesnė: Janas taikliu spyriu perdavė man kamuolį ir įmušiau pirmą įvartį.

Pagaliau ir aš pajutau žaidimo malonumą: raumenys pasidarė tvirti ir lankstūs, kūnas suprakaitavo – nuo sveikos įtampos, ne nuo dusinamo karščio. Su Janu buvome puiki komanda: mano greitis ir nenugalimas jo spyris. Veso entuziazmas išgaravo prieš Janui įmušant trečią įvartį.

Lilė sustabdė rungtynes, kai mudu turėjome surinkę dvidešimt vieną įvartį. Ji sunkiai gaudė orą. Aš, priešingai, jaučiausi puikiai, treniruotas kūnas nekantravo žaisti toliau.

Vesas norėjo dar vieno kėlinio, bet Lilė išsikvėpė.

– Pripažink, jie geresni už mus.

– Mus apmovė.

– Niekas nesakė, kad ji nemoka žaisti.

– Niekas nesakė, kad ji tikra profė.

Jo žodžiai širdžiai buvo medus. Patenkinta nusišypsojau.

– Ak, Vesai, nebūk šmikis, reikia mokėti pralaimėti, – švelniai sumurkė Lilė ir žaismingai pabaksnojo kumščiu jam į pilvą. Vesas sugriebė pirštus ir Lilę prisitraukė arčiau. Mergina pradėjo juoktis stengdamasi ištrūkti, bet Vesas suspaudė ją glėbyje ir skambiai pakštelėjo į praviras lūpas.

Janas ir aš priblokšti greitai susižvalgėme.

– Gerai jau gerai, dėl tavęs sutinku pralaimėti garbingai, – sukikeno Vesas paleisdamas ją.

Glotnūs, karameliniai Lilės skruostai ir kaklas išraudo. Ji vogčiomis dirstelėjo į mane ir Janą bandydama perprasti mūsų reakciją.

– Ką gi, – linksmai pareiškė Vesas, – traukiu pastiprinimo. Pažiūrėsim, kaip tavo neprilygstamoji atsilaikys prieš Kailą! – ir atsivėdėjęs sviedė kamuolį į toliausią urvo kampą. Išgirdau pūkštelint vandenį.

Janas paknopstom puolė gelbėti kamuolio, o aš smalsiai tebežiūrėjau į Lilę.

Pamačiusi mano išraišką ji nusijuokė kiek drovėdamasi, nors tai jai nebuvo būdinga.

– Žinau, žinau.

– Ir kiek... tai tęsiasi? – paklausiau.

Ji susiraukė.

– O, atleisk, tai ne mano reikalas.

– Neatsiprašinėk, anokia čia paslaptis. Antra vertus, argi čia galima išlaikyti paslaptį? Tiesiog... man pačiai tai staigmena. Tai tu kalta, – pridūrė ji ir nusišypsojo duodama suprasti, kad tik erzina mane.

Vis tiek pasijutau nejaukiai.

– Ką tokio padariau? – paklausiau sumišusi.

– Nieko, – skubiai patikino. – Tiesiog pats Vesas... kai pamačiau, kaip jis elgiasi su tavimi... Tai atvėrė man akis. Nemaniau, kad jis tokios kilnios širdies. Iki tol jo net gerai nepažinojau. Sutinku, jis man per daug jaunas, bet ar tai čia svarbu, – ir ji vėl nusijuokė. – Meilė nenuspėjama, kaip ir gyvenimas. Tikrai to nesitikėjau.

– Taip, tikrai keista, – sutiko Janas. Negirdėjau, kaip jis prisiartino. Priėjęs iškart apkabino mane per pečius. – Ir kartu nuostabu. Ar žinai, kad Vesas pakvaišo dėl tavęs vos tik čia atkakęs?

– Jis taip sakė. Aš nepastebėjau.

Janas nusijuokė.

– Tada buvai vienintelė tokia. Na, Klaja, gal sužaidžiam vienas prieš vieną? Kol laukiame Veso, a?

Pajutau, kaip Melani ėmė krykštauti be žodžių.

– Gerai.

Janas leido man atakuoti pirmai, o pats atsitraukė prie vartų. Spyriau ir kamuolys pralėkė tarp jo ir žibinto. Pirmas įvartis. Jis pradėjo nuo vidurio linijos, bet aš atėmiau kamuolį ir nusivariau jo vartų link. Dar vienas įvartis.

„Jis mums nuolaidžiauja“, – suniurnėjo Melani.

– Nagi, Janai, pradėk pagaliau žaisti.

– Aš ir žaidžiu.

„Pasakyk jam, kad žaidžia kaip merga.“

– Tu žaidi kaip merga.

Jis nusijuokė, o aš tuo pasinaudojusi vėl atgavau kamuolį. Nusitaikiusi spyriau tiesiai į vartus. Kas žino, gal tai paskutinis įvartis, kurį jis man leis įmušti, nes aš kai ką sugalvojau.

„Man nepatinka tavo sumanymas“, – paprieštaravo Mel.

„Lažinuosi, kad tai jį išjudins.“

Kamuolį padėjau centriniame rate.

– Jei laimėsi, galėsi nakvoti mano urve – kol jie grįš, – juk reikia ir man pagaliau išsimiegoti.

– Gerai, žaidžiam iki dešimto įvarčio, – atsikrenkštęs taip stipriai spyrė kamuolį, kad šis pralėkė pro mano vartus, atsimušė į tolimą, nematomą sieną ir grįžo atgal.

Pažvelgiau į Lilę.

– Pataikė?

– Tiksliai per vidurį.

– Vienas – trys, – pranešė Janas.

Jam prireikė penkiolikos minučių. Užtat pajutau tikrą žaidimo skonį. Net sugebėjau įmušti dar vieną įvartį ir dėl to labai didžiavausi. Kai galingo Jano smūgio pasiųstas kamuolys dešimtą kartą atsidūrė mano vartuose, aš vos gaudžiau kvapą.

O jis net neatrodė uždusęs.

– Dešimt – keturi, aš laimėjau.

– Puikus žaidimas, – sušniokščiau.

– Pavargai? – paklausė nekaltai paploninęs balsą. Juokdarys. Janas pasirąžė. – Oi, kaip norėčiau dabar išsitiesti lovoje! – ir geidulingai sušnairavo į mane.

Aš krūptelėjau.

– Juokauju, juokauju, Mel, baik purkštauti. Būk gera mergaitė.

Suglumusi Lilė iš padilbų spoksojo į mus.

– Džaredo Melani ant manęs pyksta, – paaiškino Janas ir šelmiškai mirktelėjo.

Lilė pakėlė antakius.

– Tikrai? – numykė nesuprasdama.

– Hm, kur tas Vesas pasidėjo? – sumurmėjo Janas nekreipdamas į Lilę dėmesio. – Gal einam jo paieškoti? – nekantriai paklausė. – Noriu gerti.

– Ir aš, – pritariau.

– Atneškite ir man, – Lilė tysojo pusiaugulom išsipleikusi ant žemės ir neketino keltis.

Vos įžengėme į siaurą tunelį, viena Jano ranka nusileido man ant liemens.

– Klausyk, – pasakė jis, – ar tau neatrodo, kad Melani elgiasi nedorai? Ji puikiai supranta, kad pykdama ant manęs skaudina tave.

– Nuo kada žmonės pasidarė tokie doruoliai?

– Gera pastaba.

– Beje, jei tik leisčiau, ji mielai padarytų taip, kad kentėtum tu.

Janas nusijuokė.

– Smagu, kad Vesas ir Lilė kartu, ar ne? – tarė nei iš šio, nei iš to.

– Taip. Atrodo labai laimingi. Džiaugiuosi dėl jų.

– Aš irgi. Galų gale Vesui atiteko mylima mergina. Tai suteikia man vilčių, – mirktelėjo man. – Kaip manai, ar Melani labai įsiustų, jei dabar imčiau tave ir pabučiuočiau?

Akimirkai sustingau, paskui giliai įkvėpiau.

– Turbūt.

„Ir dar kaip!“

– Taip.

Janas atsiduso.

Tą pačią akimirką išgirdome šaukiant Vesą. Balsas sklido iš tunelio galo ir kas žingsnis garsėjo.

– Jie grįžo! Klaja, jie grįžo!

Per sekundę suvokiau, apie ką jis, tada kaip kulka šoviau į priekį. Iš paskos risnojo Janas kažką narnėdamas apie prarastas galimybes.

Tamsoje užlėkiau ant Veso ir vos jo nepartrenkiau.

– Kur jie?

– Didžiajame urve.

Greičiau už vėją nuskriejau pirmyn. Įpuoliau į didįjį urvą, akys ieškodamos šmaižiojo pakampiais. Tuoj jį pamačiau. Džeimis stovėjo šalia grupelės žmonių, šurmuliuojančių prie įėjimo į pietinį tunelį.

– Sveika, Klaja! – suriko mojuodamas.

Bėgdama daržo pakraščiu mačiau, jog Trudė suėmė jį už riešo, kad nepultų manęs pasitikti.

Abiem rankom sugriebiau Džeimį už pečių ir prispaudžiau prie krūtinės.

– Ak, Džeimi!

– Ar pasiilgai manęs?

– Tik truputėlį, – nusišypsojau laiminga. – Kur kiti? Ar visi grįžo? Niekas nesužeistas? – iš tų, kurie buvo išvykę, temačiau Trudę ir, žinoma, Džeimį. Liusina, Ruta Ana, Kailas, Trevisas, Violeta, Ridas – jie tik pasitiko grįžusiuosius.

– Taip, grįžome visi, sveiki gyvi, – nuramino mane Trudė.

Akys klaidžiojo po urvą.

– Kur jie?

– Kas prausiasi... kas iškrauna grobį...

Viską būčiau atidavusi, kad tik dabar atsidurčiau šalia Džaredo, troškau pamatyti jį savo akimis, įsitikinti, jog jam viskas gerai. Norėjau pasisiūlyti padėti, bet žinojau, jog neleis, kad nesužinočiau, per kur įnešamas laimikis.

– Tau ne pro šalį nusiprausti, – pasakiau Džeimiui nepaleisdama iš glėbio ir taršydama jo purvinus, susivėlusius plaukus.

– Dabar jam geriau pagulėti, – leptelėjo Trudė.

– Trude, – sumurmėjo Džeimis perverdamas ją reikšmingu žvilgsniu.

Moteris greitosiomis žvilgtelėjo į mane ir nusuko akis.

– Pagulėti? – įbedžiau akis į Džeimį, paskui kiek atsitraukiau norėdama geriau apžiūrėti. Neatrodė pavargęs – akys blizgėjo, lengvas raudonis prasimušė net pro įdegį. Įdėmiai nužvelgiau nuo galvos iki kojų ir mano akys sustojo ties dešine koja.

Džinsuose, per kelis colius virš kelio, pamačiau atsišerpetojusią skylę. Audinys aplink ją buvo patamsėjęs. Didelė grėsminga purvinai raudona dėmė.

„Kraujas“, – su siaubu suvokė Melani.

– Džeimi! Kas atsitiko?

– Ačiū, Trude.

– Ji ir taip būtų pastebėjusi. Eime, pasišnekėsite, kol šlubčiosi iki savo guolio.

Trudė paėmė jį už parankės. Džeimis slinko pamažu, remdamasis tik kaire koja.

– Džeimi, ar pasakysi pagaliau, kas atsitiko?! – iš kitos pusės apkabinau per liemenį ir stengiausi perimti kuo daugiau svorio.

– Kvailiau ir būti negali. Pats dėl to kaltas. Taip galėjo atsitikti ir čia.

– Sakyk gi, po galais!

Jis atsiduso.

– Turėjau rankoje peilį ir... pargriuvau...

Sudrebėjau.

– Ar mums nereikėtų į kitą pusę? Turime parodyti tave daktarui.

– Jau buvau. Mane iš karto nuvedė pas jį.

– Ką jis sakė?

– Kad nieko baisaus. Išvalė žaizdą, sutvarstė ir liepė pagulėti.

– Ir tu sukorei tokį kelią atgal? Kodėl nelikai ligoninėje?

Džeimis susiraukė ir dirstelėjo į Trudę tarsi nežinodamas, ką atsakyti.

– Džeimiui bus patogiau savo lovoje, – paaiškino ji.

– Aha, – skubiai pritarė jis. – Tos ligoninės lovos klaikios, brr...

Pasižiūrėjau į jį, paskui atsigręžiau atgal. Žmonės jau buvo išsiskirstę. Jų balsai aidėjo pietiniame koridoriuje.

„Ką tai galėtų reikšti?“ – sunerimo Melani.

Trudė buvo ne geresnė melagė nei aš. Prisiminiau, kaip neužtikrintai skambėjo jos balsas, kai aiškino, kad kiti prausiasi ir krauna grobį. Kalbėdama vogčiomis dirsčiojo dešinėn, į tunelio gilumą.

– Labas, Trude! Sveikas, vaike! – mus pasivijo Janas.

– Labas, Janai! – abu pasisveikino vienu metu.

– Kas tau nutiko?

– Parkritau ant peilio, – burbtelėjo Džeimis nunarindamas galvą.

Janas nusijuokė.

– Nematau čia nieko juokinga, – pasakiau šaltai. Paklaikusi iš nerimo Melani vaizduotėje skėlė Janui antausį. Nekreipiau į ją dėmesio.

– Bet kam gali atsitikti, – tarstelėjo Janas ir lengvai niuktelėjo Džeimiui į ranką.

– Taip, – sumurmėjo šis.

– Kur kiti?

Akies krašteliu stebėjau Trudę.

– Jie... hm... dar ne viską sunešė, – ėmė mikčioti ji.

Nukreipusi žvilgsnį nuo Jano Trudė suokalbiškai, beveik nemačiom dirstelėjo į pietinį tunelį. Jano veidas iškart surimtėjo ir kokią sekundę buvo matyti, kad tūžta. Trudė grįžo akimis prie manęs ir suprato, kad viską mačiau.

„Nukreipk jų dėmesį“, – sušnibždėjo Melani.

Greitai nusisukau į Džeimį.

– Tu tikriausiai alkanas? – paklausiau jo.

– Kaip šuo.

– Ar kada buvo kitaip? – paerzino Janas. Pykčio raukšlės veide jau išsilygino. Jam apsimetinėti sekėsi geriau nei Trudei.

Įėjęs į urvą Džeimis sunkiai sudribo ant mūsų čiužinio.

– Ar tikrai gerai jautiesi? – dar kartą paklausiau.

– Nieko baisaus. Tikrai. Dokas sakė, kad po kelių dienų pasveiksiu.

Linktelėjau, nors jis manęs ir neįtikino.

– Einu, nusiprausiu, – sumurmėjo Trudė.

Janas atsirėmė į sieną ir sustingo neketindamas niekur eiti.

„Kai meluosi, nuleisk akis“, – liepė Melani.

– Janai, – pasakiau nudelbusi žvilgsnį į kruviną Džeimio koją. – Gal galėtum atnešti mums ko pavalgyti? Aš irgi išalkau.

– Taip. Ir paieškok ko skanesnio.

Jaučiau, kad Janas žiūri į mane, bet galvos nepakėliau.

– Gerai, – patylėjęs sutiko jis. – Grįšiu po sekundės, – pasakė pabrėždamas paskutinį žodį.

Sėdėjau nunarinusi galvą, įbedusi akis į žaizdą, kol jo žingsniai nutolo.

– Tu ant manęs pyksti? – paklausė Džeimis.

– Aišku, ne.

– Žinau, kad nenorėjai, jog eičiau su Džaredu.

– Svarbiausia, kad tu jau namie ir tau niekas negresia, – išsiblaškiusi paplekšnojau jam per ranką. Tada atsistojau ir nulenkiau galvą taip, kad plaukai, dabar beveik siekiantys pečius, apkristų veidą. – Greitai grįšiu, pamiršau Janui kai ką pasakyti.

– Ką? – paklausė jis sutrikdytas mano virpančio balso.

– Ar pabūsi vienas?

– Žinoma, – sutiko vis dar sumišęs.

Nėriau pro uždangą, kol dar ko nors nepaklausė.

Koridoriuje buvo tuščia, Jano nesimatė. Reikia skubėti. Žinojau, kad jis kažką įtaria. Jis pastebėjo, kaip žiūrėjau į Trudę, kai ši nerišliai viską aiškino. Janas ilgai neužtruks.

Greitai perėjau didįjį urvą, vos susilaikiau nebėgusi. Žengiau ryžtingai nutaisiusi veidą, tarsi skubėdama su neatidėliotina užduotimi. Didžiajame urve buvo tik keli žmonės: Ridas ėjo į maudyklą, prie rytinio koridoriaus šnekučiavosi Ruta Ana ir Heidė, Lilė su Vesu susikibę už rankučių stovėjo nugara į mane. Niekas neatkreipė dėmesio. Myniau nudelbusi akis, nė karto nepažvelgusi į pietinį tunelį. Į jį įsukau tik paskutinę sekundę.

Slepiama tunelio tamsos pradėjau bėgti.

Nuojauta kuždėjo, kad dabar vyksta tas pat kaip aną kartą, kai Džaredas su kitais grįžo iš reido, kai visi vaikščiojo ištįsusiais veidais lyg žemes pardavę, o Dokas prisigėrė iki sąmonės netekimo ir niekas nenorėjo atsakyti į mano klausimus. Dabar tai kartojasi – tai, apie ką, kitų nuomone, man negalima žinoti. Ar, kaip sakė Janas, geriau nežinoti. Pajutau, kad kūnas nueina pagaugais. Gal aš išties nenoriu to žinoti?

„Ne, privalai išsiaiškinti. Mes abi to norime.“

„Aš bijau.“

„Ir aš.“

Apgraibomis, kuo tyliau nubėgau juodu tuneliu.

40 S K Y R I U S

SIAUBAS

Žingsnį sulėtinau tik išgirdusi balsus. Tikrai ne daktaro, nes ligoninė dar toli – tai kiti grįžo atgal. Prisispaudžiau prie uolos. Nuo greito bėgimo sunkiai šniokštavau, todėl delnu užsidengiau burną, kad neišsiduočiau.

– ...kodėl mes vis bandome? – kažkas pasiskundė.

Nenuspėjau, kas tai pasakė. Tas, ko gerai nepažinojau. Gal Violeta? Kalbėjo taip pat sielvartingai kaip ir aną kartą. Ta gaida tik patvirtino, kad aš nieko neišsigalvoju.

– Dokas nenorėjo. Šį kartą užsispyrė Džaredas.

Bjaurėdamasis kalbėjo Džefris. Reide jis buvo kartu su Trude. Juodu niekur nėjo vienas be kito.

– Anksčiau jis negalėjo pakęsti šito mėšlo.

Spėjau, kad tai Trevisas.

– Dabar... turi tam priežasčių, – atsakė Džefris. Nors šnekėjo tyliai, supratau, kad jis stipriai įpykęs.

Būrelis pragūžino pro mane vos per pusę pėdos. Lindėjau tarp dviejų atsikišusių uolų bijodama net kvėptelėti.

– Mane nuo viso to jau vemti verčia, – sumurmėjo Violeta. – Tai nieko neduos.

Prislėgti liūdesio jie lėtai nusliūkino.

Violetai niekas neatsakė. Kol girdėjau, nė vienas nepratarė žodžio. Kiek pastovėjau nejudėdama, kol jų žingsniai aptilo. Ilgiau laukti negalėjau: Janas jau tikriausiai apsižiūrėjo, kad manęs nėra.

Pradėjau eiti. O kai supratau, kad niekas neišgirs, vėl pasileidau bėgte.

Pagaliau priekyje, iš už posūkio išvydau sklindant blyškų dienos šviesos atšvaitą. Atsargiai, dabar reikia sulėtinti žingsnį: už arkos prasideda daktaro valdos. Užsukau už kampo ir šviesa pasidarė dar ryškesnė.

Ėmiau slinkti mažais žingsneliais, atsargiai stačiau koją už kojos. Priekyje buvo tylu. Akimirką pagalvojau, kad man viskas pasivaideno ir kad čia nieko nėra. Netrukus išvydau dantytą įėjimą, pro jį nevaržomai liejosi skaistūs spinduliai ir ryškiai krito ant priešingos tunelio sienos. Išgirdau kažką tyliai kūkčiojant.

Pirštų galiukais prisėlinau prie angos ir sustingau ištempusi ausis.

Raudojimas nesiliovė. Jam antrino kitas balsas, švelnus, ritmiškai dudenantis.

– Na, na, – jausmingai ramino tas kitas. Džebas. – Nusiramink, Dokai, nurimk. Neimk taip giliai į širdį.

Prislopinti žingsniai. Kelios poros kojų perėjo per urvą. Sušiugždėjo audinys, paskui pasigirdo čiūkšt, čiūkšt, tarsi kas šluotų. Ką?

Ligoninės prieigose tvyrojo keistas kvapas, kitoks nei visada. Lyg atsiduotų metalu, nors tai ne metalas, ne. Tą kvapą traukiau pirmą kartą – buvau tikra, kad anksčiau niekada nebuvau jo uodusi, – ir kartu pasąmonėje kirbėjo nuojauta, tarsi jis turėtų būti man pažįstamas.

Baimė pakirto kojas, nedrįsau išlįsti iš už kampo.

„Ką baisiausia jie galėtų mums padaryti? – bandė spėti Melani. – Atskirti?“

„Tu teisi.“

Jei tai blogiausia, ko dabar galiu baimindamasi tikėtis iš žmonių, vadinasi, reikalai gerokai pasikeitė.

Giliai įkvėpiau: nosin vėl mušė tas keistas, grėsmingas kvapas. Išsilenkusi aštrios praėjimo briaunos tyliai įsmukau į ligoninę.

Niekas manęs nepastebėjo.

Daktaras klūpojo ant grindų, veidą dengė delnai, pečius purtė rauda. Šalia stovėjo Džebas ir guosdamas plekšnojo jam per nugarą.

Dvi kušetės buvo išstumtos į vidurį urvo. Džaredas su Kailu šalia vienos guldė grubiai sukaltus neštuvus. Per tą laiką, kol buvo išėjęs, Džaredas stipriai pasikeitė: veidas vėl virtęs ankstesne atšiauria, negyva kauke.

Ant tų lovelių, skirtingai nei visada, kažkas gulėjo. Abi aklinai uždengtos tamsiai žaliomis antklodėmis, o po jomis... tos ilgos, netaisyklingos formos, jų aptakūs kontūrai man pasirodė pažįstami...

Prie lovūgalių šviesiausioje vietoje dunksojo pristumtas savadarbis daktaro stalas. Jo paviršius mirguliavo nuo daugybės sidabriškai blizgančių skalpelių ir kažkokių pasenusių medicininių įrankių, kuriuos mačiau pirmąkart. Bet šitą tviskesį nustelbė tikras akinamai švytintis sidabras: spindintys segmentai, sudarkyti, išdraskyti gabalais ir iškėtoti per visą stalą... plonyčiai sidabriniai pluošteliai, apnuoginti, išpašyti, sumaitoti... skystu sidabru aptaškytas stalas, antklodės, net sienos...

Skambanti ligoninės tyla sudužo nuo kurtinamo mano klyksmo. Sueižėjo ir sutrupėjo visas urvas. Jis sudrebėjo ir ėmė suktis, pašėlusiai greitai skrieti aplink mane. Norėjau bėgti, ištrūkti iš šios pragariškos vietos, bet tirštai sidabru apdrėbtos sienos apsupo glaudžiu žiedu, jis vis siaurėjo, spaudė, ir man ėmė trūkti oro.

Kažkas išrėkė mano vardą, tik balso nepažinau, jį prarijo beprotiškas šauksmas. Man plyšo galva. Akmeninės sienos, išterliotos lėtai srūvančiu sidabru, užgriuvo ir pritrėškė. Pajutau, kad virstu, bet mane spėjo nutverti kažkieno didelės rankos.

– Dokai, padėk!

– Kas jai?

– Jai priepuolis?

– Ką ji matė?

– Nieko. Nieko! Kūnai buvo uždengti!

Melas! Jie atidengti! Klaikiai išmėsinėti, išdrabstyti gabalais ant tviskančio stalo... Sužaloti, subjauroti, iškankinti kūneliai, supjaustyti ir suplėšyti į smulkiausius skutelius...

Akyse stovėjo suglebę smulkučiai čiuptuvėliai, atsišakojantys nuo apkapoto mažyčio priekinio segmento. O dangau, tai vaikas! Kūdikis! Gležnas padarėlis, neatpažįstamai sumaitotas, suraižytas į gabalus, dar srūva tyras sidabrinis kraujas...

Pilvą pradėjo raižyti spazmai, viduriai ėmė vartytis ir suktis kaip apterštos sienos, pajutau, kad gerkle lipa ėdanti rūgštis.

– Klaja? Ar girdi mane?

– Ar ji be sąmonės?

– Man regis, ją tuoj supykins.

Paskutinis balsas atspėjo. Tvirtos rankos prilaikė galvą, kol iš skrandžio liejosi nuodinga tulžis.

– Ką darysime, Dokai?

– Stipriai laikyk – antraip ji ką nors pasidarys.

Aš kosėjau ir raičiausi bandydama ištrūkti. Pagaliau gerklė išsivalė.

– Paleiskit! – sukliegiau atgavusi balsą. – Pasitraukit nuo manęs! Jūs pabaisos! Išgamos! Budeliai!

Spiegiau be žodžių, rangydamasi mane suėmusiose rankose.

– Raminkis, Klaja! Ššš! Ramiai, ramiai, – kažkas murmėjo. Džaredas. Tik dabar man buvo vis vien.

– Žudikas! Išsigimėlis! – suklikau springdama.

– Jai isterija, – pasakė daktaras. – Nepaleisk jos.

Pajutau stiprų, aštrų smūgį į veidą, tarsi kas būtų perliejęs botagu.

Kažkas atokiau stovintis nuo viso šio chaoso garsiai aiktelėjo.

– Ką tu darai? – suriaumojo Janas.

– Jai priepuolis ar kažkas panašaus, Janai. Dokas bando atgaivinti.

Ausyse ėmė spengti. Ne, ne nuo smūgio. Nuo sienomis varvančio sidabrinio kraujo kvapo. Sielų kraujo. Patalpa išsikreipė, pradėjo banguoti, raitytis tarsi gyva. Šviesa ir šešėliai susipynė keistai šokdami, jie liejosi ir traukėsi įgaudami šiurpių mano praeities šmėklų formas. Lėtai sparnus skleidžiantis grifas... aštrianagis žvėris, švytuojantis prieš veidą milžiniškomis geležtėmis... plačiai išsišiepęs Dokas, tiesiantis link manęs ilgus savo pirštus, nuo kurių varvėjo sidabriniai lašai...

Urvas apsisuko dar kartą, jau lėčiau, ir galiausiai viskas nugrimzdo į juodą klampią bedugnę.

Nebūtis ilgam manęs nepasigrobė: po kelių sekundžių galva ėmė blaivėti. Protas kaip tyčia pasidarė šviesus ir aiškus, nors troškau tik viena – amžinai užsimiršti.

Sūpavausi visiškoje tamsoje, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Laimei, daugiau nejaučiau siaubingo kraujo tvaiko. Priplėkęs, drėgnas urvų oras dabar atrodė kaip dieviškas balzamas.

Gerai prisiminiau tas tvirtas ir švelnias rankas, tą liūliavimą tarsi lopšyje. Pirmą savaitę po to, kai Kailas mane sužalojo, Jano glėbyje apkeliavau pusę urvų.

– ...maniau, ji nujautė, kas čia dedasi. Atrodo, klydau, – murmėjo Džaredas.

– Sakai, dėl to taip atsitiko? – tyliame tunelyje Jano balsas suskambo ypač aštriai. – Kad ji išsigando pamačiusi, jog Dokas bando atskirti sielas? Nes pamanė, kad tas pats laukia ir jos?

Džaredas vėl prakalbo po geros minutės.

– O tu taip nemanai?

Janas dusliai sugargė.

– Ne, Džaredai, nemanau. Kai supratau, kad tu vėl parvilkai... aukų Dokui, dabar, supranti, dabar, mane net supurtė iš pasibjaurėjimo. Bet ją pritrenkė kitkas. Kaip gali būti toks aklas? Ar įsivaizduoji, kaip visa tai atrodė jos akimis?

– Tikrai žinau, kad mes uždengėme kūnus, prieš...

– Ne tuos! Ne tuos kūnus, Džaredai! O, aišku, Klaja be proto susigraužtų pamačiusi ir žmonių lavonus: šita gera ir švelni būtybė atėjo iš pasaulio, kuris nežino nei smurto, nei mirties. Ar supranti, ką ji išgyveno išvydusi kūnus ant daktaro stalo?!

Džaredui vėl prireikė minutės susivokti.

– O Dieve.

– Taigi. Įsivaizduok, kad tu ar aš netyčia pamatytume mėsinėjamą žmogų: gabalais sukapotas kūnas, visur klanai kraujo! Kaip jaustumeis?! Mums tai nekeltų tokio siaubo kaip jai, nes su tuo jau buvome susidūrę ir prieš invaziją, kad ir netiesiogiai, siaubo filmuose ar panašiai. Supranti? Lažinuosi, kad Klajai per visus gyvenimus nėra tekę regėti nieko panašaus. Ji net įsivaizduoti neįsivaizdavo tokių baisybių.

Man vėl pasidarė bloga. Kol klausiausi jo žodžių, prieš akis dar kartą iškilo tas neapsakomas košmaras. Vaizdas. Kvapas. Nepakeliamas siaubas.

– Paleisk mane, – sušnibždėjau. – Pastatyk ant žemės.

– Nenorėjau tavęs pažadinti. Atleisk, – paskutinis žodis nuskambėjo iš pačios širdies. Supratau, kad Janas atsiprašo ne dėl to, jog mane pažadino. Už daug daugiau.

– Paleisk mane.

– Tu dar neatsigavai. Nunešiu tave į miegamąjį.

– Ne. Pastatyk mane ant žemės.

– Klaja...

– Paleisk mane! – surikau. Nirčiai spardydamasi atsistūmiau nuo Jano krūtinės. Tai, kaip nuožmiai pasipriešinau, jį nustebino. Janas atgniaužė rankas ir aš pusiau susirietusi nudribau ant grindų.

Pašokau ir puoliau bėgti.

– Klaja!

– Tegul.

– Patrauk rankas! Klaja, grįžk!

Iš garsų supratau, kad juodu grumiasi, bet ir tai manęs nesustabdė. Žinoma, kad grumiasi. Juk jie žmonės. Prievarta jiems saldesnė už medų.

Nesustojau net įbėgusi į gerai apšviestą didįjį urvą, lėkiau nepakeldama akių nė į vieną iš pabaisų, triūsiančių jame. Jaučiau nustebusius jų žvilgsnius, bet man buvo vis vien.

Kaip buvo vis vien, kur lėkti. Kur nors, kad tik likčiau viena. Aplenkiau tunelius, kuriuose galėjau sutikti žmonių, ir nėriau į pirmą pasitaikiusį tuščią koridorių.

Rytinis tunelis. Šiandien jau antrą kartą juo bėgu. Paskutinį sykį genama džiaugsmo, dabar apimta siaubo. Jau neprisiminiau, ką jaučiau tada, kai sužinojau, kad jie grįžo, viską prarijo tamsa ir kankinamas siaubas. Dabar šiurpą kėlė net nebylūs akmenys.

Gerai, kad čia pasukau, šiuo metu žmonėms šioje vietoje nėra ko veikti. Ir išties pakeliui nesutikau nė gyvos dvasios.

Bėgau iki galo, kol atsidūriau tuščiame žaidimų kambaryje, skendinčiame tamsoje. Nejau vos prieš valandą lyg niekur nieko su jais žaidžiau? Šypsojausi atsakydama į jų šypsenas, nematydama viduje tūnančių žvėrių...

Apgraibomis slinkau pirmyn, kol suklupau ir iki kulkšnių panardinau koją į troškų, dvokiantį upelio vandenį. Ištiesiau ranką ir žingtelėjau atgal bandydama rasti sieną. Apčiuopiau aštrų korėtos uolos kyšulį. Palindau po juo ir susiriečiau į kamuoliuką.

„Mes klydome. Dokas nežaloja vien tam, kad pasismagintų, jis tiesiog bando išgelbėti...“

„DINK! IŠNYK! NEŠDINKIS IŠ MANO GALVOS!“ – sukliegiau.

Rėkdama kaip pamišėlė įbrukau Melani į atokiausią pasąmonės kertelę, kad tik nereikėtų klausytis, kaip ji bando išteisinti tą mėsininkų šutvę. Ir tik tada supratau, kaip ji nusilpo per šiuos mūsų draugystės – ar pakantumo? – mėnesius. Kiek daug man leido. Kaip mane palaikė.

Kaip lengva buvo ją nutildyti. Kad taip būtų buvę nuo pat pradžių.

Dabar valdžia akivaizdžiai priklausė man, Melani tarsi ištirpo. Tik aš ir tas neaprėpiamas skausmas ir siaubas, nuo kurių niekada neišsivaduosiu. Niekada neatsikratysiu to vaizdo. Niekada jo nepamiršiu. Jis persekios mane visą gyvenimą, amžiams liks neatsiejama mano dalimi.

Neįsivaizdavau, kaip jų gedėti. Vargšės, prarastos sielos, kurių vardų niekada nesužinosiu! Tas išniekintas mažylis ant šalto metalinio stalo! Negalėjau jų apraudoti taip, kaip rauda žmonės.

Ištakose man nėra tekę gedėti, nežinojau, kaip tai daroma ten, gimtojoje mano planetoje. Kaip man jų liūdėti čia? Todėl prisiminiau, kaip sielvartaudavome šikšnosparnių pasaulyje, juk dabar aš irgi tūnojau juodžiausioje tamsoje, kur net nenorom galėjai pasijusti neregiu. Mirus draugui tobulos šikšnosparnių dainos nutildavo ištisoms savaitėms, kol mirtinos tylos sukelta tuštuma ir muzikos ilgesys tapdavo skaudesni net už artimos sielos netektį. Tenai man teko išgyventi praradimo skausmą: per nelemtą atsitiktinumą žuvo mano draugė. Kartą naktį ją prislėgė nuvirtęs medis, o kai radome, jau buvo per vėlu atskirti nuo sutraiškyto sielonešio kūno. Įvijomis Kylanti Harmonija – taip skambėtų jos vardas žmonių kalba. Ne visai tikslu, bet arti to. Tik jos mirtis nebuvo persmelkta siaubo – vien širdgėla. Paprasčiausias nelaimingas atsitikimas.

Upelis klagėjo per daug šaižiai ir nedarniai, kad galėtų priminti šikšnosparnių dainas. Bet net jis man nesutrukdė: klausydamasi atgrasaus jo burbuliavimo atsidaviau savo sielvartui.

Stipriai susiėmiau pečius ir pradėjau gedėti vaikelio ir tos kitos sielos, kuri mirė kartu su juo. Mano giminė. Mano kraujas. Jei būčiau radusi kelią iš šios prakeiktos vietos ir perspėjusi ieškotojus, jų begėdiškai išniekinti palaikai dabar nesivoliotų tame kraujais paplūdusiame urve.

Norėjosi išsiverkti, raudoti balsu, kol užspringsiu ašaromis. Bet taip gedi žmonės. Todėl tik stipriai sučiaupiau lūpas ir susigūžusi tamsoje užrakinau skausmą savyje.

Bet veikiai mano nebylų gedulą, mano šventas apeigas nutraukė.

Jie pasirodė po kelių valandų. Išgirdau, kaip dairosi, šniukštinėja manęs, susišaukia kokčiais balsais, dar labiau iškreiptais ilgų tunelio sienų. Pašaukdavo vardu ir trumpam nuščiūdavo laukdami atsiliepiant. O nesulaukę atsinešė šviesų. Ne blausiai melsvų lempelių, kurios niekada neištrauktų iš tamsos mano slaptavietės po kyšuliu, o skaisčius prožektorius, juodumą pjaustančius it skalpeliai. Prožektorių pėdsakai šmaižiojo sienomis, žeme kairėn ir dešinėn, pirmyn ir atgal tarsi švytuoklės. Bet net tada jie aptiko mane tik iš trečio karto. Kodėl jie negali palikti manęs ramybėje?

Pagaliau ryškus spindulys išplėšė mane iš tamsos. Išgirdau palengvėjimo atodūsį.

– Ji čia! Pasakyk kitiems, kad grįžtų vidun. Ji niekur nepabėgo!

Pažinau tą balsą, tik jo vardas dabar man nieko nereiškė. Dar viena pabaisa.

– Klaja? Klaja? Kaip tu?

Nepakėliau galvos ir neatsimerkiau. Aš gedėjau.

– Kur Janas?

– Kaip manai, gal pakviesti Džeimį?

– Jis nepajėgs taip toli ateiti.

Džeimis. Sudrebėjau išgirdusi šį vardą. Mano Džeimis. Jis irgi pabaisa. Jis irgi toks kaip jie. Mano Džeimis. Pagalvojusi apie jį pajutau fizinį skausmą.

– Kur ji?

– Ji čia, Džaredai. Ji... nejuda.

– Mes jos nelietėm.

– Gerai, duokit man prožektorių, – susniaukrojo Džaredas. – O dabar nešdinkitės iš čia. Visi. Paieškos baigėsi. Atsitraukit, leiskit jai atsigauti, gerai?!

Sušnarėjo kojos, bet kiek paėję jie sustojo.

– Žmonės, aš rimtai. Daugiau jūs niekuo nepadėsit. Eikit.

Vėl pasigirdo žingsniai: iš pradžių vangūs, paskui skubresni. Girdėjau juos tolstant žaidimų kambariu ir pradingstant tunelyje.

Džaredas palaukė, kol stojo visiška tyla.

– Klaja, visi išėjo, likome tik tu ir aš.

Jis tikėjosi, kad atsiliepsiu.

– Klausyk, manau, kad išties... buvo siaubinga. Tikrai nenorėjome, kad tai pamatytum. Man labai gaila.

Gaila? Džefris sakė, kad tai buvo Džaredo mintis. Jis norėjo išpjauti mane, suraižyti mažais gabalėliais, mano krauju aptaškyti sienas. Galėtų lėtai, mėgaudamasis sukapoti milijonus tokių kaip aš, kad tik rastų būdą, kaip susigrąžinti savo numylėtą pabaisą. Sutraiškyti mus visus, sutrinti į dulkes.

Jis tylėjo ilgai, vis dar neprarasdamas vilties, kad atsiliepsiu.

– Matau, kad nori pabūti viena. Suprantu tave. Gerai, pasaugosiu įėjimą, jei nieko nenori matyti.

Nesujudėjau.

Kažkas palietė petį. Dar labiau susigūžiau, skaudžiai prisiplojau prie aštrių akmenų.

– Atleisk, – sumurmėjo jis.

Išgirdau, kad jis atsistoja. Šviesa, pro vokus raudona, jam tolstant pamažu blėso.

Ties įėjimu į urvą Džaredas kažką susitiko.

– Kur ji?

– Klaja nori pabūti viena. Palik ją ramybėje.

– Nestok man vėl skersai kelio, Houvai.

– Manai galėsiąs ją paguosti? Būdamas žmogus?

– Aš nepritariau jūsų šlykščiam sumanymui...

Džaredas atsakė dar tyliau, bet garsas urvuose toli sklinda.

– Šį kartą tai neturi reikšmės. Tu vienas iš mūsų, Janai. Jos priešas. Ar girdėjai, ką ji tada pasakė? Ji šaukė „pabaisos“. Štai kuo mes jai dabar pavirtom. Jai nereikia tavo paguodos.

– Duok prožektorių.

Daugiau juodu nekalbėjo. Po minutės išgirdau, kad vienas iš jų lėtai ateina link manęs. Užmerktas akis vėl nutvilkė šviesa ir vokus nudažė raudonai.

Dar stipriau susigūžiau, nes maniau, kad jis mane palies.

Janas tyliai atsiduso. Išgirdau, kad atsisėda ant akmeninių grindų, ne šalia, kaip spėjau, o netoliese.

Prožektorius spragtelėjęs užgeso.

Laikas slinko, o aš įsitempusi laukiau, kad Janas ims mane kalbinti, bet jis sėdėjo toks pat nebylus kaip ir aš.

Galiausiai lioviausi laukusi ir vėl ėmiau gedėti. Janas netrikdė man ramybės. Sėdėjau didžiulėje juodoje skylėje, kažkur kalno viduriuose, ir apraudojau mirusias sielas. Su žmogumi pašonėje.

41 S K Y R I U S

DINGUSI

Tris dienas Janas prasėdėjo su manimi tamsoje.

Jei išeidavo, tai tik trumpam: atnešdavo ko nors iš virtuvės ir vandens. Bet valgė vienas, man kąsnis nelindo burnon. Ir tai tik iš pradžių: supratęs, kad prie maisto nesiliečiu ne dėl to, jog neturiu apetito, Janas daugiau irgi neprarijo nė trupinėlio.

Jam išėjus subėgiodavau prispausta reikalo. Gerai, kad šalia garmėjo stipriai dvokiantis sieringas šaltinis. Vėliau, užsitęsus mano badmečiui, nebereikėjo ir to.

Bet be miego negalėjau ištverti, praėjo laikas ir akys ėmė negailestingai merktis. Išsitiesiau ant pliko akmens ir nugrimzdau į slogų sapną. Prabudusi pajutau, kad mano galva ir pečiai guli Janui ant kelių. Suvirpėjau iš pasibjaurėjimo ir atšlijau – daugiau jis nebandė manęs liesti. Susmukau ant akmenų ir vėl neramiai užmigau. Pakirdusi susiriesdavau į kamuoliuką ir toliau gedėjau mirtinoje tyloje.

– Prašau, – sušnibždėjo Janas trečią dieną, bent jau aš maniau, kad trečią, nes šitoje juodoje, tylioje skylėje laikas tekėjo nenuspėjama vaga. Tada buvo pirmas kartas, kai jis prakalbo.

Žinojau, kad prieš mane stovi padėklas su maistu. Janas pristūmė jį artėliau ir padėklas įsirėmė man į koją. Krūptelėjusi atsitraukiau.

– Prašau, Klaja. Suvalgyk ką nors.

Delnu palietė man ranką, bet pajutęs, kad drebu, atitraukė.

– Prašau, nereikia manęs nekęsti. Aš taip gailiuosi. Jei tik būčiau žinojęs... Būčiau nė už ką neleidęs... viską padaręs, kad tik juos sustabdyčiau.

Jis niekada jų nesustabdys. Jis tik vienas iš daugelio. Ir, kaip sakė Džaredas, anksčiau tam neprieštaravo. Aš buvau priešas. Net patys gailestingiausi žmonės tą mažytę kruopelę malonės ir atjautos, kuri jiems duota, palieka saviems.

Neabejojau, kad daktaras sąmoningai niekada nesukeltų skausmo kitam žmogui. Dabar, žinodama, koks jis jautrus, abejojau, ar gebėtų į tai net žiūrėti. Bet aš kirminas, šimtakojis. Kodėl jam turėtų rūpėti kažkokių ateivių agonija? Juk jie svetimi, jie ne žmonės. Kas galėtų suturėti jo budelišką ranką, pasirengusią lėtai, gabalėlis po gabalėlio supjaustyti juos į dalis? Net jei tai būtų nekaltas kūdikis. Juk jis neturi žmogiškos burnos, kad išrėktų savo kančią.

– Turėjau tau pasakyti, – sušnibždėjo Janas.

Negi tai dabar svarbu? Ar kas būtų kitaip, jei būčiau pirmiau apie tai išgirdusi iš jo, o ne savo akimis pamačiusi sumaitotus sielų palaikus? Ar dabar ne tiek kentėčiau?

– Maldauju, pavalgyk.

Vėl stojo tyla. Dar kokią valandą abu nekrutėdami pratūnojome tamsoje.

Tada Janas atsistojo ir lėtai išėjo.

Visi jausmai nusilpo ir išsitrynė netekdami prasmės. Tą akimirką nekenčiau kūno, prie kurio buvau pririšta. Nejau ta tuštuma atsivėrė dėl to, kad išėjo Janas? Juk pagaliau gavau tai, ko taip troškau, – vienatvę. Tai kodėl liūdžiu? Aš norėjau, kad tas žmogus, ta pabaisa grįžtų atgal, ir kartu suvokiau, kaip tai siaubinga.

Mano vienatvė ilgai netruko. Nežinau, ar Janas ir patraukė ieškoti mūsų pakvaišusio išminčiaus, ar Džebas pats lūkuriavo prie išėjimo, bet netrukus išgirdau artėjant nerūpestingą senioko švilpavimą.

Švilpčioti nustojo keli žingsniai nuo manęs, kitą sekundę kažkas garsiai spragtelėjo ir akis nudegino ryškiai geltona šviesa. Apžilpinta bejėgiškai sumirksėjau.

Džebas padėjo prožektorių ant žemės spindulį nukreipdamas į viršų. Ant lubų išryškėjo aiškiai apibrėžtas geltonas apskritimas, o mes abu atsidūrėme plačiame išsklaidytos šviesos rate.

Džebas prisėdo šalia manęs ir senatviškai pūkšdamas atsirėmė į sieną.

– Ketini numarinti save badu? Ar toks tavo genialusis planas?

Sėdėjau nuleidusi akis į akmenines grindis.

Nenorėjau net pačiai sau pripažinti, kad mano gedulas baigėsi. Užtektinai prisisielvartavau. Nepažinojau nei to vaiko, nei tos kitos sielos, atsisveikinusių su gyvenimu siaubo urve. Negaliu amžinai liūdėti tų, kurių nepažinojau. Mane apėmė pyktis.

– Jei nori mirti, yra lengvesnių ir greitesnių būdų.

Lyg aš to nežinočiau.

– Tai atiduokite mane daktarui, ko laukiate? – pagiežingai sukvarkiau.

Džebas nenustebo išgirdęs tokius mano žodžius. Linktelėjo pats sau, lyg to ir tikėjosi.

– Nejau manei, kad mes taip paprastai pasiduosime, Klajokle? – Džebo balsas skambėjo rūsčiai ir rimtai kaip niekada. – Žmonių išgyvenimo instinktas stipresnis už viską. Privalome rasti būdą, kaip susigrąžinti savo protą. Vieną dieną zombiu gali virsti bet kuris iš mūsų. Ar įsivaizduoji, kiek žmonių, kuriuos mylėjome, jau praradome? Ir negalvok, kad mums lengva. Anaiptol, – tęsė jis. – Dokas vos gali ištverti eilinę nesėkmę, tu pati matei. Tačiau tokia mūsų tikrovė, Klaja. Toks pasaulis. Mes pralaimėjome kovą. Galima sakyti, kad jau neegzistuojame. Mes paprasčiausiai norime išsigelbėti.

Pirmą kartą Džebas kalbėjo su manimi kaip su siela, nieko bendra neturinčia su žmogumi. Pamaniau, kad jis visada jautė tą skirtumą. Na ir kas, jis vienas iš daugelio, dar viena pabaisa, tik pagarbi.

Šiaip ar taip, negalėjau paneigti, kad tai, ką jis kalbėjo, yra tiesa ar bent jau turi prasmę. Patirtas sukrėtimas praėjo ir aš vėl tapau savimi. Sąžiningumas buvo užkoduotas mano prigimtyje.

Keli žmonės vis dėlto matė pasaulį mano akimis, bent jau Janas. Vadinasi, aš irgi galiu juos suprasti. Jie pabaisos, taip, bet gal pabaisų elgesį irgi galima pateisinti?

Aišku, kova už gyvenimą jiems reiškė vien jėgą ir prievartą. Dantis už dantį, akis už akį. Jie tiesiog neįsivaizduoja, kad gali būti kitas kelias. Tik ar galima juos dėl to kaltinti? Kad tik tokia išeitis užprogramuota jų genuose?

Kostelėjau, bet dėl ilgo tylėjimo gerklė buvo tarsi apkerpėjusi.

– Kūdikių mėsinėjimas nieko neišgelbės, Džebai. Dabar jie visi negyvi.

Kokią minutę jis tylėjo.

– Mes negalime atskirti jūsų jauniklių nuo suaugusiųjų.

– Taip, žinau.

– Tavo rūšis mūsų vaikų nesigaili.

– Tačiau mes jų nekankiname. Mes niekada niekam sąmoningai nesukėlėme skausmo. Niekada.

– Jūsų nusikaltimas daug šiurpesnis. Jūs juos sunaikinate.

– Jūs darote abu nusikaltimus.

– Taip, tiesa. Nes tai vienintelis mums žinomas būdas. Turime bandyti. Privalome kovoti. Kovoti arba nuleisti rankas ir mirti, – ir pasisukęs į mane kilstelėjo vieną antakį tarsi sakydamas, kad kaip tik taip dabar elgiuosi aš.

Atsidusau ir paėmiau vandens butelį, kurį rūpestingasis Janas buvo palikęs man prie kojų. Užsiverčiau ir išgėriau vienu mauku, tada dar kartą atsikrenkščiau.

– Taip jūs nieko nepasieksite, Džebai. Galite ir toliau pjaustyti mus į gabalus, tačiau tik išžudysite vis daugiau mąstančių būtybių. Jūsiškių ir mūsiškių. Nors mes sąmoningai nežudome, tačiau nesame silpni, toli gražu. Gal mūsų čiuptuvai ir atrodo plonyčiai kaip sidabriniai plaukai, tačiau jie stipresni už jūsų organus. Nejau nesupranti? Daktaras pjausto į gabalėlius mūsiškius, o jų galūnės sudrasko jūsų smegenis.

– Lieka gabalas varškės, – sutiko Džebas.

Tai įsivaizdavusi užsidengiau burną, kūną stipriai sutampė.

– Patikėk, mane nuo viso to irgi pykina, – sutiko jis. – Dokas baigia palūžti. Kiekvieną kartą, kai jau mano radęs atsakymą, viskas nueina šuniui ant uodegos. Jis išbandė viską, kas tik įmanoma, kad smegenys nevirstų koše. Bet jūsų sielų neveikia narkozė... net nuodai.

Iš siaubo mano gerklė vėl pasidarė gargždi kaip smėlio pripilta.

– Žinoma, ne. Mūsų cheminė sandara visiškai kitokia.

– Kartą vienas jūsiškis, regis, suvokė, kas jo laukia. Dokui nespėjus žmogaus apsvaiginti, sidabrinis padaras sudraskė jo smegenis. Aišku, to nesužinojome, kol Dokas neatvėrė kaukolės. Vaikinas tiesiog susmuko.

Prisipažinsiu, nustebau. Maža to, toks poelgis mane pribloškė. Ta siela tikriausiai buvo labai drąsi. Aš niekada neturėjau tiek narsos, net kai patekau į urvus ir galvojau, kad jie ketina mane kankinti. Vis dėlto, kad ir kokių baisybių buvau prisigalvojusi, niekada neįsivaizdavau, jog jie bandys atsakymą gauti taip primityviai – skalpeliu. Šis būdas, mano akimis, buvo toks beprasmis, kad net neatėjo į galvą.

– Džebai, mes palyginti mažos būtybės, visiškai priklausomos nuo sielonešių, dažniausiai priešiškai nusiteikusių. Negalėtume išgyventi taip ilgai, jei neturėtume apsaugos.

– Neneigiu, tai jūsų teisė. Tik sakau tau, kad mes nenuleisime rankų, kad kovosime, kaip sugebėsime ir kiek leis mūsų jėgos. Patikėk, mes irgi nežudome iš malonumo ar tuščio smalsumo. Paprasčiausiai siekiame savo tikslo. Ir atmink: mes kovosime, eisime iki galo.

Mūsų žvilgsniai susikirto.

– Tada turite mane atiduoti Dokui. Kuo dar naudinga galėčiau jums būti?

– Na, na, Klaja, nenusišnekėk. Mes, žmonės, negalime pasigirti tokia geležine logika kaip jūsiškiai. Palyginti su jumis, Dievulis dosniai mums visko atseikėjo – ir gėrio, ir blogio. Hm, gal blogio ir daugiau.

Aš linktelėjau, bet jis kalbėjo toliau nekreipdamas į mane dėmesio.

– Žmogų mes vertiname už jo individualumą. Tiesą sakant, gal net per daug. Kiek žmonių, kalbant abstrakčiai, gali... paimkime kad ir Peidžę... kas žino, kiek žmonių ji paaukotų, kad tik Endis liktų gyvas? Tik to niekad nesuprasi, jei į žmoniją žiūrėsi kaip į minią beveidžių individų. O taip, kaip į tave žiūrime mes... – tęsė jis. – Vėlgi, jei žvelgtume visos žmonijos akimis... tai, aišku, atrodytų visiška beprotybė. Tačiau čia yra žmonių, kurie nelaiko tavęs paprasta ateive... Jiems svarbi tavo individualybė. Prisipažinsiu, aš esu vienas iš jų. Laikau tave savo drauge, Klaja. Bet vėlgi, jei tu manęs nekenti... tuomet tai viską keičia.

– Taip nėra, Džebai, aš nejaučiu tau neapykantos. Tik...

– Taip?

– Tik neįsivaizduoju, kaip galėsiu toliau čia gyventi žinodama, kad gretimame urve jūs ir toliau mėsinėjate sielas. Ir pabėgti negaliu. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Aš neturiu kitos išeities, tik gultis po daktaro peiliu, – ir suvirpėjau.

Džebas labai surimtėjo.

– Sutinku su tavimi. Tikrai būtų negarbinga prašyti, kad taikstytumeisi su ta skerdykla.

Mano širdis nusirito į kulnus.

– Tada, Džebai, jei galiu rinktis, prašau tik vienos malonės – nušaukite mane, – sušnibždėjau.

Senukas nusijuokė.

– Nusiramink, mieloji. Niekas čia nešaudo mano draugų. Ir nepjausto. Žinau, kad tu nemeluoji, Klaja. Jei pasakei, kad mūsų bandymai beviltiškai pasmerkti, vadinasi, turime daug ką permąstyti. Pasakysiu vaikinams, kad daugiau neneštų naujų sielų. Be to, ir Doko nervai įtempti. Ilgai jis to neištvertų.

– O jei dabar meluoji tu? – paklausiau įtariai. – Iš kur man žinoti?

– Tada tau nelieka nieko kita, kaip pasitikėti manimi. Nesiruošiu tavęs nušauti. Kaip ir neketinu leisti tau badauti. Suvalgyk ką nors, vaike. Tai įsakymas.

Giliai įkvėpiau ir pabandžiau viską apgalvoti. Taip ir nesupratau, ar mes susitarėme, ar ne. Gyvendama šiame kūne aš jau dėl nieko negalėjau būti tikra. Per daug prisirišau prie mane supančių žmonių. Laikiau juos savo draugais. Pabaisas, kurių apimta jausmų jau nebegalėjau nešališkai vertinti.

Džebas paėmė storą kukurūzų duonos abišalę, permirkusią prisivogtu medumi, ir įdavė man.

Duona suiro į mažus gurinius ir jie nemaloniai aplipo pirštus. Dar kartą sunkiai atsidususi ėmiau laižytis medų nuo rankos.

– Gera mergaitė! Štai ir įveikėme dar vieną kliūtį! Matai, panorėjus galima išspręsti bet kokį sunkumą. Tik neprarask vilties.

– Neprarask vilties, – sumurmėjau lasiodama saldžius trupinius nuo delno ir netikėdama papurčiau galvą. Tik Džebas...

Grįžo Janas. Kai įžengęs į apšviestą ratą mano rankoje pamatė duoną, jo veidą nutvieskė begalinis džiaugsmas ir palengvėjimas. O mane ėmė graužti sąžinė.

Tvirtai žinojau, kad tyčia nieko negalėčiau įskaudinti ar tuo labiau suteikti fizinių kančių, bet dabar supratau, kaip sielvartavo Janas – vien dėl to, kad aš buvau nelaiminga. Pati to nenorėdama įskaudinau jį iki širdies gelmių. Kokie keisti tie žmonių jausmai, susipynę, susiraizgę tarsi siūlų kamuolys – nei pradžios, nei galo. Kokia painiava!

– Štai kur tu, Džebai, – tarė prislopintu balsu ir atsisėdo prie senuko. – Džaredas taip ir manė, kad rasiu tave čia.

Pasislinkau per pusę pėdos link Jano, raumenis gėlė nuo ilgo sėdėjimo nejudant, ir uždėjau pirštus jam ant rankos.

– Atleisk, – sušnibždėjau.

Jis apsuko ranką delnu į viršų ir stipriai suspaudė man pirštus.

– Tau nereikia manęs atsiprašinėti.

– Turėjau susivokti. Džebas teisus. Žinoma, kad jūs kovosite. Kaip galėjau jus kaltinti?

– Tau čia atsiradus viskas pasikeitė. Tai turi liautis.

Tik man atrodė kitaip: man čia atsiradus jie turėtų dar uoliau ieškoti atsakymo į savo klausimus. Kaip išplėšti mane iš šio kūno ir atgauti Melani. Kaip mane sunaikinti, kad ji vėl būtų kartu su jais.

– Kare viskas galima, – sumurmėjau bandydama išspausti šypseną.

– Ir meilėje. Pamiršai kitą posakio dalį, – vos vos šyptelėjo Janas.

– Gerai, balandėliai, užteks burkuoti, – įsiterpė Džebas. – Aš dar nebaigiau.

Smalsiai sužiurau į jį. Ko dar neapkalbėjome?

– Pirmiausia, – sunkiai atsiduso jis, – pažadėk, kad neprarasi galvos.

Sustingau ir stipriai suspaudžiau Janui pirštus.

Šis neramiai dėbtelėjo į Džebą.

– Nori jai pasakyti? – paklausė.

– Kas dar? – aiktelėjau aš. – Kas dar atsitiko?

Vėl nepermaniau Džebo išraiškos.

– Džeimis.

Šis vienas vienintelis žodis apvertė aukštyn kojom visą mano pasaulį.

Tris ilgas dienas gyvenau kaip Klajoklė, siela tarp žmonių, bet tą akimirką vėl tapau Klaja, visiškai sutrikusia siela su žmogiškais jausmais, kuriuos taip sunku suvaldyti.

Pašokau, paskui save trūktelėjau ir Janą, nes mūsų pirštai tebebuvo tvirtai sunerti. Iškart apsvaigo galva, žemė po kojomis susiūbavo, o sienos ėmė suktis.

– Ššš. Juk sakiau, neprarask galvos, Klaja. Džeimis gyvas ir sveikas. Tik labai nerimauja dėl tavęs. Nerimauja, per silpnai pasakyta – jis stačiai kraustosi iš proto, vargšas vaikas. O jam negalima jaudintis. Jis klausė apie tave. Atėjau prašyti, kad jį aplankytum. Bet tokia Džeimiui rodytis negali. Tik be reikalo jį išgąsdintum. Sėskis ir dar ką nors suvalgyk.

– Kaip jo koja? – pasiteiravau.

– Nedidelis užkrėtimas, – sumurmėjo Janas. – Dokas liepė jam gulėti. Visą tą laiką Džaredas kone laikė jį prispaudęs prie lovos, antraip seniai būtų čia atlėkęs.

Džebas linktelėjo.

– Džaredas jau norėjo jėga tave pas jį nunešti, bet išsiprašiau, kad pirma leistų man su tavimi pasikalbėti. Kažin, ar Džeimiui palengvėtų pamačius tave nei gyvą, nei mirusią.

Mano kraujas virto lediniu vandeniu.

– Kaip jį gydėte?

Džebas gūžtelėjo.

– Niekaip. Vaikas stiprus, pats išsikapstys.

– Niekaip? Ką nori pasakyti?

– Tai bakterinis užkratas, – paaiškino Janas. – Mes nebeturime antibiotikų.

– Jie nepadėtų. Bakterijos stipresnės ir sumanesnės už jūsų vaistus. Turi būti kas nors geriau, kažkas dar.

– Neturime nieko – nei geriau, nei blogiau, – skėstelėjo rankomis Džebas. – Jis tvirtas berniukas. Tiesiog privalome išlaukti ir viskas susitvarkys savaime.

– Susitvarkys... savaime... – kartojau kaip apdujusi.

– Suvalgyk ką nors, – paragino Janas. – Pamatęs tave tokią jis tikrai išsigąstų.

Pasitryniau akis stengdamasi atgauti blaivų protą.

Džeimis serga. O mes neturime jokių vaistų. Galime tik sėdėti sudėję rankas ir laukti, kol jo organizmas pats išsigydys. O jei ne...

– Ne, – aiktelėjau ir užsidengiau burną.

Pasijutau taip, tarsi vėl stovėčiau tamsoje prie Valterio kapo klausydamasi kraupaus žemių dundesio duobėje.

– Ne, – suvaitojau gindama šalin šiurpų prisiminimą.

Atsistojau ir sumedėjusiomis kojomis nuklibikščiavau link išėjimo. Janas žengė šalia nepaleisdamas mano rankos.

Po akimirkos mus pasivijo Džebas. Prisigretinęs iš kito šono į laisvą ranką įspraudė dar vieną riekę.

– Valgyk. Dėl vaiko, – pasakė jis.

Negalvodama, kąsnis po kąsnio sugrūdau duoną burnon, sukramčiau atbulais dantimis ir prarijau nejausdama jokio skonio.

– Taip ir maniau, kad ji ims kraustytis iš proto, – suniurnėjo Džebas.

– Kodėl tada pasakei? – sielvartingai paklausė Janas.

Džebas neatsakė. Kodėl jis tyli? Nejau reikalai dar prastesni, nei įsivaizduoju?

– Ar Džeimis ligoninėje? – paklausiau bejausmiu balsu.

– Ne ne, – skubiai patikino Janas. – Jis tavo kambaryje.

Kambarys, ligoninė – koks skirtumas? Dabar viskas buvo vis vien.

Eičiau pas Džeimį bet kur, net į ligoninę, net jeigu jos sienomis vis dar plūstų sidabrinis kraujas.

Ėjau nieko aplink nematydama: nei kelio, nei urvų, nesusigaudžiau, ar diena dabar, ar naktis, nepastebėjau įdėmių sutiktų žmonių žvilgsnių. Mašinaliai dėliojau koją už kojos, slinkau žingsnis po žingsnio, kol atsidūriau mūsų koridoriuje.

Prie septinto urvo grūdosi keletas žmonių. Šilkinė uždanga buvo plačiai praskleista ir jie ištempę kaklus spoksojo vidun. Visi man gerai pažįstami, tie, kuriuos laikiau savo draugais. Ir Džeimio. Kodėl jie čia? Nejau jam taip blogai, kad rūpestis neleidžia atsitraukti?

– Klaja, – pasakė kažkuris. Heidė. – Klaja atėjo.

– Praleiskite ją, – paliepė Vesas. Ir paplekšnojo Džebui per petį. – Šaunuolis.

Praslinkau pro susibūrusius žmones nė nežvilgtelėdama į juos. Jie prasiskyrė praleisdami mane, antraip būčiau užlipusi tiesiai ant jų. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau, nieko negalvojau, tik judėjau į priekį kaip marionetė.

Pro aukštus urvo skliautus sruvo ryški šviesa. Urve, be Džeimio, buvo daktaras ir Džaredas. Abu nieko daugiau neleido vidun. Džaredą pastebėjau ne iš karto. Jis gunksojo atsišliejęs į galinę sieną, sunėręs rankas už nugaros. Taip stovėdavo tik tada, kai būdavo išties sunerimęs. Dokas klūpojo prie didžiojo čiužinio, ant kurio tysojo Džeimis – ten, kur jį ir palikau.

Ak, kodėl jį palikau?

Liguistai išraudęs Džeimio veidas rasojo stambiais prakaito lašais. Dešinė kelnių klešnė buvo nurėžta, tvarstis nuimtas. Pati žaizda neatrodė nei didelė, nei baisi – dviejų colių pjūvis lygiais kraštais. Tik jos pakraščiai buvo grėsmingai užraudę, audiniai aplink ištinę, oda nesveikai žvilgėjo.

– Klaja, – iškvėpė Džeimis pamatęs mane. – Tau nieko neatsitiko... Kaip aš džiaugiuosi, – sušnibždėjo jis.

Susmukau šalia jo ant kelių parklupdydama ir Janą. Paglosčiau Džeimiui skruostą: oda po mano delnu degte degė. Netyčia alkūne užgavau daktarą ir jis supratingai atsitraukė. Nė nežvilgtelėjau į jį, man buvo vis vien, kokius jausmus dabar išduoda jo veidas – pasibjaurėjimą ar kaltę.

– Džeimi, mielasis, kaip jautiesi?

– Kvailai, – atsakė išsišiepdamas. – Kaip paskutinis mulkis. Ar gali patikėti? – mostelėjo į koją. – Ir atsitik tu man taip.

Ant pagalvės gulėjo drėgnas rankšluostis. Pradėjau šluostyti įkaitusią Džeimio kaktą.

– Tu pasitaisysi, – pažadėjau jam. Nustebau, kaip ryžtingai, net nuožmiai suskambo mano balsas.

– Žinoma. Menkniekis. Tik Džaredas neleido tavęs aplankyti... – jo veidas apniuko. – Aš viską žinau... Klaja, aš...

– Ššš. Daugiau negalvok apie tai. Džeimi, atleisk, nežinojau, kad taip sergi, būčiau daug anksčiau atėjusi.

– Aš nesergu. Tik šiaip... truputį negaluoju. Kvailas užkrėtimas. Džiaugiuosi, kad atėjai. Siaubinga buvo gulėti čia ir nežinoti, kaip tu.

Gerklėje įstrigo gumulas, niekaip negalėjau jo nuryti. Pabaisa? Mano Džeimis? Niekada. Tai neįmanoma.

– Girdėjau, kad pamokei Vesą tądien, kai grįžome, – išsiviepė Džeimis kone iki ausų. – Velnias, gaila, kad nemačiau! Įsivaizduoju, kaip džiūgavo Melani.

– Tikrai, – patvirtinau irgi plačiai nusišypsodama.

– Kaip ji? Ar labai jaudinosi?

– Aišku, kad jaudinosi, – sumurmėjau staiga nustėrusi. Žiūrėjau, kaip Džeimio kakta slenka drėgnas rankšluostis, tarytum ne mano ranka jį laikytų.

Melani. Tik dabar suvokiau, kaip seniai ją girdėjau. Kur ji?

Perkračiau galvą ieškodama pažįstamo balso. Tyla. Vien spengianti tyla. Kur ji dingo? Kodėl nekalba su manimi? Džeimio oda degino pirštus. Ar ji nejaučia šito liguisto karščio? Kodėl tada nepuola į paniką kaip aš?

– Klaja, kas tau? – paklausė Džeimis. – Tau bloga?

– Aš... paprasčiausiai pervargau, Džeimi. Atleisk. Aš tik... kiek nesava.

Jis neramiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Prastai atrodai.

O dangau, ką aš padariau? Kaip jam paaiškinsiu?

– Viskas gerai, Džeimi, man tik reikia nusiprausti ir...

– Klaja, dėl manęs nėra ko nerimauti, tikrai. Tau reikia pailsėti. Ir pavalgyk, gerai? Tu labai išbalusi.

– Dėl manęs nesijaudink.

– Aš ko nors atnešiu, – pasakė Janas. – O tu, vaike, tikriausiai irgi išalkai?

– A... nelabai...

Nustebusi žvilgtelėjau į Džeimį. Nelabai? Juk jis visuomet būdavo alkanas.

– Pasiųsk ką nors kitą, – pasakiau Janui stipriau suspausdama jam ranką.

– Gerai, – nors veidas išliko ramus, balse pajutau nuostabą ir nerimą. – Vesai, suvaikščiok į virtuvę. Ir atnešk ko nors Džeimiui, gerai? Dedu galvą, kad kai grįši, jis bus alkanas kaip vilkas.

Įdėmiai nužvelgiau Džeimio veidą. Paraudęs, bet akys aiškios. Nieko neatsitiks, jei paliksiu kelioms minutėms.

– Džeimi, ar nesupyksi, jei trumpam atsitrauksiu? Noriu bent veidą nusiprausti. Jaučiuosi... bjauriai.

Vis dėlto jis pajuto netikrumo gaidelę balse. Susiraukė, tačiau atsakė nesupyksiąs.

Pakilau, vėl trūktelėjau ir Janą.

– Grįšiu po minutės. Gali nusistatyti laiką.

Jis nusijuokė iš nevykusio mano pokšto.

Išeidama ant pakaušio pajutau įdėmų žvilgsnį. Džaredo arba Doko – nežinau. Man buvo tas pats.

Koridoriuje stoviniavo vienas Džebas, visi kiti išsiskirstė, matyt, įtikinti, kad Džeimis sveiksta. Dėdulė smalsiai pakreipė galvą bandydamas perprasti, kas čia vyksta, aiškiai nustebęs, kad taip greitai ir netikėtai atsitraukiau nuo Džeimio. Neabejojau, kad irgi suprato, jog apsimetinėju.

Nuskubėjau koridoriumi, kuo toliau nuo tiriančio jo žvilgsnio. Žinoma, iš paskos tempiau ir Janą.

Netrukus atsidūrėme urve, kur susiėjo visi miegamųjų tuneliai, bet, užuot pasukusi link didžiojo urvo, nėriau į vieną tamsų koridorių – pirmą pasitaikiusį. Laimei, jis buvo tuščias.

– Klaja, kas...

– Janai, man reikia tavo pagalbos, – balsas virpėjo nuo įtampos.

– Ko tik paprašysi. Juk žinai.

Abiem rankomis suėmiau jo veidą ir pažvelgiau į akis. Koridoriaus tamsoje vos galėjau įžiūrėti įstabų jų spindesį.

– Noriu, kad mane pabučiuotum, Janai. Dabar. Labai prašau.

42 S K Y R I U S

PRIVERSTA

Iš netikėtumo Janui atvipo žandikaulis.

– K-ką?

– Paskui paaiškinsiu. Tai nesąžininga tavo atžvilgiu, bet... prašau. Tiesiog pabučiuok mane.

– Ir nepradėsi dėl to krimstis? O Melani? Ar nepasius?

– Janai! – pyktelėjau. – Prašau!

Apstulbęs jis apkabino mane per liemenį ir prisitraukė prie savęs. Atrodė toks sutrikęs, kad ėmiau abejoti, ar visa tai duos naudos. Man dabar mažiausiai rūpėjo romantika, tačiau jis veikiausiai kitaip jautėsi.

Janas užsimerkė ir ėmė pamažu lenktis prie manęs – įprotis. Vos prisilietęs lūpomis prie manųjų atsitraukė ir pažvelgė dar labiau nerimaudamas.

Niekas nepasikeitė.

– Ne, Janai, ne taip. Pabučiuok mane iš tikrųjų. Taip... kad užsidirbtum antausį. Ar supranti?

– Ne. Nesuprantu. Kas tau yra?

Apsivijau rankomis jo kaklą. Jaučiausi keistai, tarsi žengčiau į dar nepažintą žemę. Pasistiebiau ir lenkiau jo galvą žemyn, kol mūsų lūpos vėl susilietė.

Su kitomis rūšimis nieko gera iš to nebūtų išėję: niekas nebūtų leidę kūnui nustelbti proto. Kitų rūšių elgesio normos aiškiai apibrėžtos ir suskirstytos pagal svarbą.

Bet Janas buvo žmogus. Ir jo kūnas atsakė į mano bučinį.

Stipriai prisispaudžiau lūpomis prie jo ir pajutusi, kad sutrikęs ketina mane atstumti, dar tvirčiau apglėbiau kaklą. Prisiminiau, kaip jis pats bučiavo mane aną kartą ir pabandžiau jį lygiai taip pat įkaitinti. Nors ir nenorom, jo lūpos prasivėrė – supratau, kad jis pasidavė, kad laimėjau, ir kūną užliejo svaigus virpulys. Sukandau apatinę lūpą ir išgirdau, kaip Janui iš gerklės išsiveržia sunkiai slepiamas laukinis urzgesys.

Daugiau nereikėjo jo vilioti. Viena ranka suėmė mano smakrą, kita apkabino per liemenį ir taip prisispaudė, kad ėmė trūkti oro. Tyliai suvaitojau ir Janas atsakė tuo pačiu, tik jo dejonė buvo dusli ir gili kaip iš bedugnės. Mūsų atodūsiai susipynė, kvėpavimas susiliejo. Praradęs savitvardą jis užgulė mane dar stipriau, pajutau, kad į nugarą skaudžiai įsiremia aštrus akmuo. Janas viską pamiršo ir apimtas nepasotinamos aistros vis labiau spaudėsi. Jaučiau jį kiekviena savo kūno ląstele.

Visame pasaulyje likome tik mudu du, niekas, jokia jėga nebūtų pajėgusi mūsų išskirti.

Tik aš ir Janas.

Tik mes vienu du.

Ir nieko daugiau.

Janas iškart pajuto, kai aš atvėsau. Tikriausiai pasąmonėje to laukė. Vadinasi, neužsimiršo taip, kaip įsivaizdavau. Užgeso vos pajutęs, kad mano rankos suglebo, tačiau veido neatitraukė, nosies galiuku švelniai kuteno man nosį.

Mano rankos nusviro ir jis sunkiai atsiduso. Paleido mano liemenį ir švelniai apglėbė kaklą.

– Dabar paaiškink, – tepasakė.

– Jos nėra, – sušnibždėjau, balsas iš jaudulio vis dar virpėjo. – Negaliu jos rasti. Net dabar.

– Melani?

– Negirdžiu jos! Janai, kaip galiu grįžti pas Džeimį? Jis supras, kad meluoju! Negaliu prisipažinti, kad pamečiau jo seserį! Jis serga! Kaip jam tai pasakyti?! Iš sielvarto jis dar labiau įsiligos. Aš...

Janas prispaudė pirštus man prie lūpų.

– Ššš, nusiramink. Pagalvok, kada paskutinį kartą girdėjai ją kalbant.

– Ak, Janai! Po to, kai pamačiau... kai pamačiau visa tai ligoninėje. Ji bandė juos apginti... aš pradėjau ant jos rėkti... ir... liepiau dingti, išnykti! Nuo tada jos negirdėjau. Aš jos nerandu!

– Ša, Klaja, nusiramink, – meiliai sušnibždėjo glostydamas spindinčiomis akimis. – O dabar gerai pamąstyk, ko iš tikrųjų trokšti. Žinau, kad nenori nuliūdinti Džeimio, tačiau jis pasitaisys, nors ir kas būtų. Todėl pasvarstyk, ar nebūtų geriau, bent jau tau, jei...

– Ne! Aš negaliu sunaikinti Melani! Negaliu. Tai būtų siaubinga. Tapčiau tokia pat pabaisa!

– Gerai, gerai, suprantu. Ššš. Vadinasi, turime ją rasti.

Pradėjau kaip pamišusi kinkuoti galva.

– Tada... – jis sunkiai atsiduso. – Tada... reikia, kad jausmai aptemdytų tau protą, ar ne?

– Nesuprantu tavęs.

Puikiai supratau, tik bijojau tai pripažinti.

Bučiuoti Janą yra viena. Tuos bučinius netgi pavadinčiau maloniais, jei dabar manęs taip nekamuotų nerimas. Tačiau sudėtingesniam išbandymui aš nebuvau pasirengusi. Ir kaip galėčiau? Melani stačiai pasiustų, jei taip pasinaudočiau jos kūnu. Ar tikrai tai vienintelis būdas ją susigrąžinti? O Janas? Juk tada jį be galo įskaudinčiau.

– Grįšiu po sekundės, – pažadėjo Janas. – Niekur neik.

Dėl tikrumo dar prispaudė mane prie sienos ir išnyko tunelio tamsoje.

Vos susilaikiau nenubėgusi jam pavymui. Troškau sekti iš paskos, kad žinočiau, kur eina ir ką ketina daryti. Pirmiausia reikėjo pasikalbėti, viską apmąstyti. Bet neturėjau tam laiko. Manęs laukė Džeimis ir anksčiau ar vėliau jis paklaus apie Melani. Nesugebėsiu jam sumeluoti. Ne, iš tikrųjų jis laukė visai ne manęs, o Melani. Ką aš padariau? O jeigu ji dingo? Visiems laikams?

– Mel! Ak, Mel, grįžk! Melani, tu reikalinga Džeimiui. Ne aš – tu jam reikalinga. Mel, jis serga. Ar girdi mane, Mel? Ar girdi, ką sakau?! Jis serga!

Kalbėjau su savimi, žodžius sugėrė slopi tunelio tyla.

Rankos tirtėjo iš baimės ir įtampos. Ilgiau laukti neturėjau jėgų. Nerimas vis kaupėsi ir nuodijo ląstelę po ląstelės. Jei dar kiek čia pastovėsiu, išprotėsiu.

Tą akimirką išgirdau žingsnius. Ir balsus: Janas grįžo ne vienas. Sutrikau taip, kad apskritai apie nieką negalėjau mąstyti.

– Tiesiog galvok, kad tai dar vienas... bandymas, – išgirdau sakant Janą.

– Gal kuoktelėjai? – subliuvo Džaredas. – Ar čia vienas iš tavo nesveikų juokelių?

Širdis nusirito į kulnus.

Kad jausmai aptemdytų protą. Štai ką jis turėjo omeny.

Kraujas suplūdo į skruostus, užkaitau smarkiau nei karštinės kamuojamo Džeimio veidelis. Kodėl Janas taip su manimi elgiasi? Vos susilaikiau nepabėgusi, nepasislėpusi kur nors, kur niekas manęs nerastų. Niekas niekada, kur iš užmaršties neištrauktų joks prožektoriaus spindulys. Bet kojos drebėjo taip, kad negalėjau žengti nė žingsnio.

Janą su Džaredu pamačiau vos jiems įžengus į aštuonkojišką tunelių sankirtą. Jano veidas buvo tarsi iškaltas iš akmens, vieną ranką laikė uždėjęs Džaredui ant peties ir beveik stumte stūmė į priekį. Šis piktai ir nepatikliai spoksojo į Janą.

– Čionai, – tarė Janas vesdamas Džaredą prie manęs. Prisispaudžiau prie uolos, įmanydama būčiau į ją sulindusi.

Pamatęs mane, apmirusią iš baimės, Džaredas sustojo.

– Klaja, kas čia dedasi?

Priekaištingai dėbtelėjau į Janą ir pabandžiau pažvelgti Džaredui į akis.

Bet nesugebėjau. Vietoje to įsispoksojau į jo pėdas.

– Aš pamečiau Melani, – sukuštėjau.

– Pametei?

Linktelėjau apimta siaubo.

– Kaip tai atsitiko? – jo balsas buvo ledinis ir aštrus kaip šiaurės vėjas.

– Nežinau. Norėjau, kad ji užtiltų... bet ji visuomet grįždavo... iki šiol visada... o dabar... aš jos negirdžiu... ir Džeimis...

– Ji dingo? – kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo nuslėpti kančios. Ji buvo baisi.

– Nežinau. Aš jos nejaučiu.

Sunkus atodūsis.

– Kodėl Janas mano, kad turėčiau tave pabučiuoti?

– Ne mane, – sušnarėjau vos girdimai. – Pabučiuok ją. Tada, kai bučiavai mus... pirmą kartą... ji taip įsiuto... buvo tokia gyva... Galbūt... Ne. Neprivalai to daryti. Pabandysiu pati ją rasti.

Vis dar žiūrėjau į jo kojas ir pamačiau, kad jis žingtelėjo artyn.

– Manai, jeigu ją pabučiuosiu...

Negalėjau net linktelėti. Oras įstrigo gerklėje.

Iki skausmo pažįstamos rankos perbraukė per kaklą ir apglėbė pečius. Širdis ėmė garsiai daužytis, išsigandau, kad Džaredas gali išgirsti.

Degino gėda, kad jis taip yra priverstas mane liesti. O jei Džaredas mano, kad viską sugalvojo ne Janas, o aš?

O Janas? Nejau stovi ir žiūri? Kaip jis gali tai ištverti?

Viena ranka – atmintinai žinojau, ką jis darys, – nuslydo žemyn iki riešo palikdama liepsnojantį pėdsaką. Kitos pirštais – taip, kaip būdavo visada, – suėmė mano smakrą ir pakėlė veidą.

Prisiglaudė vienu skruostu, kraujas užkaito, ir sušnibždėjo tiesiai į ausį:

– Melani. Žinau, kad tu čia. Grįžk pas mane.

Jo skruostas nučiuožė žemyn. Džaredas kiek pakreipė mano veidą ir lūpomis užspaudė burną.

Jis stengėsi bučiuoti švelniai. Tikrai stengėsi. Tačiau jo ketinimai kaip ir aną kartą nuėjo perniek.

Tas prisilietimas buvo tarsi žiežirba: mano kūnas, išsiilgęs jo glamonių, akimirksniu užsiliepsnojo. Džaredas buvo visur, tarsi sakingas balzamas pripildė kiekvieną ląstelę. Jo pirštai buvo kaip dagčiai – kur braukė, oda įkaito taip, kad liko žioruojantis pėdsakas. Jo goslios lūpos skanavo mano veidą tarsi medų, kiekvieną jo lopinėlį. Aštrus akmuo vėl įsirėžė į nugarą, bet dabar nejaučiau skausmo – viską užgožė liepsnojanti aistra.

Panėriau pirštus jam į plaukus ir stipriai sugniaužusi dar arčiau prisitraukiau jo veidą. Pamiršusi gėdą kojomis apsivijau liemenį. Mūsų liežuviai susipynė lyg dvi gyvatės ir mano protas pasidavė aistrai, begaliniam mane apsėdusiam troškimui.

Atsiplėšęs nuo mano lūpų jis vėl prigludo prie ausies.

– Melani Straider! – sugrumėjo lyg pavasarinis griaustinis. – Tu nepaliksi manęs! Jei mane myli, pasakyk tai! Įrodyk! Po velnių, Mel! Grįžk! Aš negaliu be tavęs gyventi!

Ir vėl įsisiurbė man į lūpas kaip siautulingas gaivalas.

„Ak“, – vos girdimai sudejavo kažkur sąmonės užkaboriuose.

Bet aš jos nepasitikau. Ir nepasveikinau – degiau apimta nevaldomos liepsnos.

Ir ta liepsna pradegino taką net iki Melani, iki to mažutyčio kampelio, kur ji merdėjo netekusi jėgų.

Abiem rankomis sugniaužiau Džaredo marškinėlius ir sukėliau aukštyn. Dabar jos man sakė, ką daryti. Geležiniai jo gniaužtai susirakino man už nugaros taip stipriai, kad atėmė kvapą.

„Džaredai?“ – sušnibždėjo Melani. Bandė susivokti, kur esanti, tik kad bendras mūsų protas buvo toks susidrumstęs, jog vargiai ką besusigaudysi.

Delnais jaučiau, kaip įsitempia jo pilvo raumenys, jis vis smarkiau spaudėsi prie manęs, vos netraiškė plaštakų.

„Kas? Kur...“ – kamavosi Melani pamažu nirdama iš užmaršties.

Akimirkai atsiplėšiau nuo jo, kad įkvėpčiau oro, ir jo lūpos nuslydo kaklu žemyn. Degantį veidą panardinau Džaredo plaukuose ir gėriau į save jo kvapą negalėdama pasisotinti.

„Džaredai! Džaredai! NE!“

Leidau jai užvaldyti savo rankas pasąmonės dalele blankiai suvokdama, kad kaip tik to dabar reikia. Rankos ant jo liemens pritvinko pykčio, atitekėjusio kartu su krauju, nagai įsikirto į odą, skaudžiai perdrėskė. Aš taip Džaredą stūmiau, kad jis net kelis žingsnius palėkė atgal.

– NE! – mano lūpomis sušuko ji.

Prišokęs Džaredas suėmė rankas ir pajutęs, kad manęs nebelaiko kojos, atrėmė į sieną. Ėmiau smukti nebeištverdama esybę draskančių prieštaravimų.

– Mel! Mel!

– Ką tu darai?

Džaredas suvaitojo dusliu, gomuriniu balsu – jam palengvėjo.

– Žinojau, kad tu esi! Kad negalėjai išnykti. Ak, Mel.

Džaredas vėl įsisiurbė jai į lūpas, jai – ne man, nes dabar ji buvo stipresnė už mane. Abi pajutome sūrsvą jo ašarų skonį.

Tada ji jam įkando.

Džaredas atšoko ir aš be jėgų sukniubau ant grindinio.

Po minutės išgirdau jį juokiantis.

– Mano mergaitė! Vis dėlto tu radai ją, Klaja.

– Taip, – iškvėpiau.

„Kas per velnias, Klaja!“ – suriko ji ant manęs.

„Kur tu buvai? Ar bent nutuoki, kokį pragarą turėjau praeiti, kad tave surasčiau?“

„O taip, matau, kaip tu kentėjai.“

„Patikėk, dar prisikentėsim. Abi“, – pažadėjau jai. Buvęs sielvartas vėl sėlino atgal į širdį.

Ji greitai perbėgo mano mintimis.

„Džeimis?“

„Kaip tik tai ir bandžiau tau pasakyti. Jam tavęs reikia.“

„Tai kodėl mes ne su juo?“

„Jis dar per jaunas, kad matytų panašius vaizdus.“

Ji dar kartą peržiūrėjo nesenus prisiminimus.

„O, čia dar ir Janas. Gerai, kad šią dalį praleidau.“

„Aš taip nerimavau. Nežinojau, ką daryti...“

„Cha, nieko tokio. Einam.“

– Mel? – paklausė Džaredas.

– Ji čia. Tik siunta. Ir nekantrauja pamatyti Džeimį.

Džaredas apkabino mane per liemenį ir pakėlė nuo žemės.

– Gali siautėti, kiek nori, Mel. Tik neišnyk.

„Kiek laiko buvau pradingusi?“

„Tris dienas.“

Dabar jos balsas sušnarėjo tyliau už vėją.

„O... kur aš buvau?“

„Tu nežinai?“

„Aš nieko... neprisimenu.“

Mes sudrebėjome.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Džaredas.

– Pusė bėdos.

– Ar tai ji pirma... kalbėjo su manimi... taip garsiai rėkė?

– Taip.

– Ar ji... ar gali leisti jai dar pakalbėti?

Atsidusau. Buvau ties išsekimo riba.

– Pabandysiu, – ir užsimerkiau.

„Ar gali praeiti pro mane, išsiveržti į paviršių? – paklausiau jos. – Ar gali su juo pasikalbėti?“

„Aš... Kaip? Pro kur?“

Mintyse susitraukiau į kamuoliuką palikdama jai laisvą kelią.

– Eikš, – sumurmėjau. – Pro čia.

Melani įtempė visas jėgas, bet nerado jokio tako.

Staiga mane vėl užgulė dusinančios Džaredo lūpos. Nustėrusi atsimerkiau. Ir pamačiau, kad jo akys atmerktos, auksu išmarginti vyzdžiai visai šalia, įbesti į mane.

Ji atkragino mano galvą su tokia jėga, kad jei ne Džaredas, būčiau nugriuvusi.

– Liaukis ją bučiavęs! Neliesk jos!

Jis išsišiepė ir apie akis vėl susimetė mielos raukšlelės.

– Sveika, mažule.

„Nejuokinga.“

Šiaip ne taip atgavau kvapą.

– Ji sako, kad tai nejuokinga.

Džaredas tebelaikė mane apkabinęs per liemenį. Mus per liemenį. Urve, kur susijungia visi tuneliai, buvo tuščia. Janas dingęs.

– Perspėju tave, Mel, – pasakė Džaredas vis dar plačiai šypsodamasis. Supratau, kad erzina. – Geriau lik čia, nes aš už save neatsakau. Nežinau, ko negalėčiau padaryti, kad tik tave susigrąžinčiau.

Tai išgirdusi sudrebėjau iš jaudulio.

„Pasakyk, kad jei dar kartą taip tave palies, aš jį pasmaugsiu.“

Melani grasinimas irgi tebuvo pokštas.

– Ji grasina pasmaugsianti tave savo rankomis, – persakiau. – Manau, juokauja.

Džaredas nusikvatojo apsvaigęs iš laimės.

– Klaja, kokia tu rimtuolė!

– Tavo pokštai nejuokingi, – sumurmėjau. Tik ne man.

Jis vėl gardžiai nusikvatojo.

„Ak, – pasakė Melani. – Dabar matau, kad tu kenti.“

„Negalėjau leisti, kad Džeimis tai sužinotų.“

„Ačiū, kad sugrąžinai mane.“

„Aš niekada nesunaikinsiu tavęs, Melani. Atleisk, kad negaliu duoti daugiau.“

„Dėkui.“

– Ką ji sako?

– Šiaip... bandom susitaikyti.

– Kodėl ji neprakalbo anksčiau, kai leidai?

– Nežinau, Džaredai. Gal dėl to, kad mums dviem čia iš tikrųjų per ankšta. Regis, aš negaliu visiškai pasitraukti jai iš kelio. Kad tai įvyktų, turėčiau tarsi... sulaikyti kvapą... ne, ne tai... veikiau sustabdyti širdį. Bet aš negaliu liautis egzistavusi. Nežinau kaip.

Jis neatsakė. Man širdį užgulė sunkus akmuo. Įsivaizduoju, kaip jis apsidžiaugtų, jei rasčiau būdą tai padaryti.

Melani pabandė... ne, ji nepuolė man prieštarauti, bet pasistengė mane nuraminti, paguosti, atsargiai rinko žodžius, galėsiančius sušvelninti mano kančią. Tik žodžiai buvo ne tie.

„O Janas? Jis to neištvertų. Ir Džeimis tavęs pasiilgtų. Ir Džebas. Čia tu turi tiek draugų.“

„Ačiū.“

Džiaugiausi, kad pagaliau grįžome į savo kambarį. Užuot pradėjusi žliumbti, privalėjau galvoti ir apie kitką. Dabar ne laikas savęs gailėtis. Šią akimirką buvo daug svarbesnių dalykų nei mano širdis, ir vėl sudaužyta į šipulius.

43 S K Y R I U S

NEVILTIS

Iš išorės atrodžiau suakmenėjusi kaip statula: stovėjau susidėjusi rankas ant krūtinės, bejausmiu veidu, kvėpavau taip silpnai, kad net nesikilnojo krūtinė.

O viduje šėlo audra: viskas vertėsi ir sukosi pašėlusiai greitai, tarsi atomai būtų įgiję priešingą poliškumą ir stūmę vienas kitą su neįsivaizduojama jėga. Jaučiau, kad greitai plyšiu pusiau.

Tai, kad sugrąžinau Melani, Džeimio neišgelbėjo. Padariau viską, ką galėjau, tik tas viskas prilygo niekam.

Koridoriuje šalia mūsų miegamojo grūdosi minia. Džaredas, Kailas ir Janas ką tik grįžo iš žūtbūtinio reido – tuščiomis rankomis. Pilna ledo šaltdėžė – tik tiek teparnešė tris dienas rizikavę savo gyvybe. Trudė darė kompresus ir dėjo juos Džeimiui ant kaktos, kaklo, krūtinės.

Galbūt ledas ir atvėsins įsisiautėjusį karštį, tačiau kiek užtruks, kol šaltdėžė ištuštės? Valanda? Daugiau? Mažiau? Po kiek laiko jis vėl ims merdėti?

Aš turėčiau keisti ledą, bet negalėjau pajudėti. Jei dabar bent krustelėčiau, suirčiau į milijonus mikroskopinių dalelyčių.

– Nieko? – sumurmėjo daktaras. – Ar ieškojote...

– Visur, kur tik įmanoma, patikėk, – nedavė baigti Kailas. – Tai ne nuskausminamieji, ne narkotikai, kuriuos žmonės slėpė. Antibiotikai buvo laikomi lengvai prieinamose vietose, nenuostabu, kad juos visus sunaikino. Jų paprasčiausiai neliko, Dokai.

Džaredas iš viršaus nebyliai spoksojo į išraudusį berniuko veidą.

Janas stovėjo šalia manęs.

– Nesikankink taip, – sušnibždėjo jis. – Džeimis išsikapstys. Jis ištvermingas.

Nevaliojau suregzti atsakymo. Tiesą sakant, net sunkiai suvokiau, ką jis kalbėjo.

Daktaras priklaupė šalia Trudės ir palenkė Džeimio smakrą žemyn. Nuo šaltdėžės dugno dubenėliu pasėmė truputį ledinio vandens ir suvarvino berniukui į burną. Jis sugargė ir sunkiai nurijo, tačiau akių nepramerkė.

Sustingau taip, kad negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Regis, dar kiek ir įaugsiu į uolą. Šią minutę troškau virsti šaltu, bejausmiu akmeniu.

Jei plynoje dykumoje jie iškas Džeimiui duobę, turės ir mane paguldyti šalia.

„Kokio velnio jie sėdi rankas sudėję“, – suurzgė Melani.

Aš buvau beprarandanti viltį, o ji niršo.

„Jie bandė. Norėjo...“

„Gerais norais pragaras grįstas! Džeimis negali mirti. Jie turi bandyti dar kartą.“

„Beprasmiška. Net jei ir rastų pasenusių antibiotikų, vargu ar iš jų būtų naudos. Šie vaistai niekam tikę, kiek žinau, ir anksčiau ne kiekvienam pagelbėdavo. Džeimiui jie nepadės. Jam reikia kažko daugiau. Ko nors iš tiesų veiksminga.“

Staiga galvon šovė mintis. Iš jaudulio ėmiau kvėpuoti giliai ir tankiai.

Jam reikia mūsų vaistų.

Mel ir aš netekome žado – tokia paprasta ir akivaizdi buvo ši išeitis. Kaip anksčiau apie tai nepagalvojome?

Pravėriau sustingusias lūpas.

– Džeimiui reikia tikrų vaistų. Tokių, kokius naudoja sielos. Žūtbūt turime jų gauti.

Daktaras skausmingai susiraukė.

– Bet mes neturime žalio supratimo, nei kokių vaistų reikia, nei kaip jie veikia.

– Argi tai svarbu? – mano balsą užgožė Melani įniršis. – Jie veikia ir jį išgelbėtų.

Džaredas įbedė į mane akis. Jano, Kailo ir kitų kambaryje žvilgsniai irgi nukrypo į mane. Bet aš mačiau tik Džaredą.

– Klaja, mes negalime jų gauti, – pasakė Džebas. Balsas išdavė, kad pralaimime. Net jis prarado viltį. – Tik atokiose vietose galime pasirodyti. O ligoninės knibždėte knibžda jūsiškių. Dvidešimt keturias valandas per parą. Per daug pašalinių akių. Jei mus pagaus, Džeimiui nepadėsime.

– Įsivaizduoju, – suurzgė Kailas, – su kokiu džiaugsmu šimtakojai išgydytų jo kūną, kai tik prisikastų iki mūsų. Ir padarytų vienu iš savų. Juk tu to ir sieki?

Atsisukusi rūsčiai dėbtelėjau į Kailą. Jo patyčios mane įsiutino, įsitempiau ir palinkau į priekį. Janas stabdydamas uždėjo ranką man ant peties. Kažin, ar būčiau išdrįsusi pulti Kailą, bet kas žino: pastaruoju metu visai nesitvardžiau.

Kai prakalbau, mano balsas buvo šaltesnis už ledą, be jokio jausmo.

– Tai galėtų jį išgelbėti.

Džaredas susimąstęs linktelėjo.

– Gal mažoje ligoninėje ir pavyktų. Ginklas sukeltų per daug triukšmo, tačiau jei mūsų būtų gerokai daugiau, galėtume panaudoti peilius.

– Ne, – sustabdžiau jį apimta baimės, rankos bejėgiškai nusviro. – Aš ne tai turėjau galvoje. Jokių žudynių...

Bet manęs niekas nesiklausė. Džebas ginčijosi su Džaredu.

– Ne, vaike. Tai tiesus kelias į mirtį. Kas nors vis tiek praneštų ieškotojams. Net jei ir pavyktų pabėgti, jie sukeltų ant kojų visas pajėgas, ir mes anksčiau ar vėliau pakliūtume jiems į nagus.

– Palaukit. Ar galit...

Nė vienas nekreipė į mane dėmesio.

– Aš irgi nenoriu, kad vaikas mirtų, tačiau negalime dėl vieno rizikuoti visų gyvybėmis, – pasakė Kailas. – Žmonės miršta, taip jau sukurtas pasaulis. Negalime visi kišti galvą į kilpą vien tam, kad išgelbėtume vieną berniuką.

Išgirdusi taip ramiai ištartą nuosprendį Džeimiui, norėjau pasmaugti Kailą. Aš to norėjau, ne Melani. Aš troškau išvysti, kaip mėlsta jo veidas, kaip bejėgiškai jis žiopčioja gaudydamas paskutinį oro gurkšnį. Melani jautė tą patį, tik dabar aiškiai skyriau, kiek įtūžio sklido iš mano širdies.

– Privalome jį išgelbėti, – pasakiau dar kartą, dabar daug garsiau.

Džebas pasisuko į mane.

– Mieloji, mes negalime kaip niekur nieko įžengti į ligoninę ir paprašyti tų vaistų.

Kaip tik tada man paaiškėjo dar viena paprasta ir akivaizdi tiesa.

– Jūs – ne. Aš galiu.

Kambaryje stojo mirtina tyla.

Galvoje išryškėjęs planas apstulbino, tarsi užbūrė mane – toks paprastas atrodė. Pasidalijau juo su Melani. Ji buvo sužavėta. Tai tikrai padės. Mes išgelbėsime Džeimį.

– Niekas nieko neįtars. Sielos nežino, kas yra melas, net jei meluosiu išsijuosusi, jos viską priims už gryną pinigą. Joms nė į galvą neateis, kad galėčiau meluoti – juk aš viena iš jų! Sielos padarys viską, kad man padėtų. Pasakysiu, kad susižeidžiau keliaudama po dykumą ar panašiai... O tada rasiu būdą likti viena ir paimsiu vaistų tiek, kiek įstengsiu paslėpti. Tik pagalvokit! Parnešiu tiek, kad galėsime išgydyti visus čia esančius. Jų užteks daugeliui metų. Mes išgydysime Džeimį! Ir kodėl man anksčiau tai neatėjo į galvą? Būtume išgelbėję ir Valterį.

Pakėliau spindinčias akis. Argi nenuostabu?!

Man ši tiesa atrodė tokia akivaizdi ir paprasta, kad apimta jaudulio ne iš karto pamačiau, kokiais žvilgsniais jie mane varsto. Būčiau klejojusi padebesiais dar ilgiau, jei ne Kailas, kurio jausmai buvo surašyti kaktoje.

Neapykanta. Įtarumas. Baimė.

Net Džebas, kaip niekas kitas mokėjęs slėpti mintis, žvelgė nepasitikėdamas.

Žmonių akyse įskaičiau vienintelį atsaką – ne.

„Ar jie visai pamišo? Nejau nemato, kad tai jiems visiems galėtų padėti?“

„Jie netiki manimi. Mano, kad ketinu juos išduoti. Išduoti Džeimį!“

– Prašau, – sušnibždėjau. – Tik taip galėsime jį išgelbėti.

– Kantri, bjaurybė! – nusispjovė Kailas. – Išlaukė savo progos.

Šį kartą tik per plauką susilaikiau neėmusi jo smaugti.

– Dokai, – sušnibždėjau maldaudama.

Jis nepakėlė akių.

– Net jei ryžtumės tave išleisti, Klaja... aš negaliu pasitikėti vaistais, kurių nežinau. Džeimis ištvermingas. Jis susitvarkys.

– Mes surengsime dar vieną išpuolį, – guodė mane Janas. – Tikrai surasime ką nors tinkama. Negrįšime, kol nerasime.

– To nepakaks.

Veidu ritosi ašaros. Akimis susiradau vienintelį žmogų, kurio kančia galėjo prilygti manajai.

– Džaredai. Tu juk žinai. Žinai, kad niekada neišduočiau Džeimio. Ir kad galiu jį išgelbėti. Prašau.

Jis ilgai žiūrėjo į mane. Tada apžvelgė visą urvą trumpam sustodamas ties kiekvienu: Džebu, daktaru, Kailu, Janu, Trude. Ir tais, kurie stovėjo už durų įtarumo užnuodytais veidais: Šeron, Violeta, Liusina, Ridu, Džefriu, Hitu, Heide, Endžiu, Aronu, Vesu, Lile ir Kerol. Draugai susimaišė su priešais ir visi kaip vienas žvelgė į mane Kailo akimis. Džaredo žvilgsnis perbėgo antra susibūrusių žmonių eile, kurios aš nemačiau. Tada nuleido akis į Džeimį. Visi laukė užgniaužę kvapą.

– Ne, Klaja, – ištarė tyliai. – Ne.

Žmonės lengviau atsiduso.

Kojos sulinko per kelius, ėmiau svirti į priekį, prieš tai ryžtingai nubloškusi įkyrias Jano rankas, vėl bandančias mane suturėti. Atropojau prie Džeimio ir alkūne nustūmiau Trudę. Daugybė porų akių nebyliai stebėjo mane. Nuėmiau ligoniui nuo kaktos kompresą ir uždėjau ant jo dar aptirpusio ledo. Nugara jaučiau, kad jie visi įdėmiai žiūri į mane, bet pati neregėjau nieko, akys aptemo nuo ašarų.

– Džeimi, Džeimi, Džeimi, – pradėjau rypuoti pusbalsiu. – Ak, Džeimi, Džeimi, Džeimi.

Nejau man teliko aimanuoti tarsi užkeikimą kartojant jo vardą ir keisti ledo kompresus?

Žmonės grupelėmis pradėjo skirstytis. Girdėjau koridoriumi tolstant piktus balsus, jų žodžiai virto beprasmiu garsų kratiniu ir dar ilgai aidėjo ausyse.

„Džeimi, Džeimi, Džeimi...“

– Džeimi, Džeimi, Džeimi...

Kai kambarys beveik ištuštėjo, šalia priklaupė Janas.

– Žinau, kad tu nerimtai... Bet noriu perspėti: jei pamėginsi, jie tave nužudys, – sušnibždėjo jis. – Žmonės mano, kad po to, kas atsitiko... ligoninėje, tu turi rimtą priežastį mus sunaikinti... Jis pasveiks, pamatysi. Turi tuo tikėti.

Nusisukau. Kiek palaukęs, jis išėjo.

– Atleisk, vaike, – sumurmėjo išlinguodamas Džebas.

Džaredas irgi išėjo. Nors negirdėjau žingsnių, iškart pajutau, kad jo čia nėra. Ko gero, jis pasielgė teisingai. Jis nemylėjo Džeimio taip kaip mes su Melani. Ir tai įrodė. Aišku, jis išėjo, kitaip ir būti negali.

Daktaras pasiliko. Kam? Kad bukai stebėtų mūsų kančią? Tiesą sakant, koks skirtumas, tedaro ką nori.

Popiečio šviesa ėmė blėsti, nuraudo, ją pakeitė pilka sutemų marška. Ledas pamažu tirpo. Šaltdėžė liko tuščia. Jaučiau, kad Džeimis po mano rankomis ima degti gyvas.

– Džeimi, Džeimi, Džeimi... – balsas ėmė gergžti ir trūkinėti, bet negalėjau liautis aimanavusi. – Džeimi, Džeimi, Džeimi...

Urve sutemo taip, kad negalėjau įžiūrėti berniuko veido. Nejau ši naktis jam paskutinė? Nejau paskutinį kartą matau jo veidą, jo gyvą veidą?

Džeimio vardas lūpose pamažu virto šnabždesiu, vis tylesniu ir tylesniu, kol jį užgožė ramus Doko šnarpštimas.

Braukiau ir braukiau drungnu rankšluosčiu Džeimiui per veidą, kaklą. Garuodamas vanduo vėsino kūną ir karštis kiek atlėgo. Pradėjau tikėti, kad šiąnakt jis nemirs. Bet ilgai jo neišlaikysiu. Anksčiau ar vėliau jis pasiduos. Ir išeis. Rytoj ar kitą dieną. Tada mirsiu ir aš. Be Džeimio man nėra ko gyventi.

„Džeimi, Džeimi, Džeimi“, – vaitojo Melani.

„Džaredas mumis netiki“, – vienu metu iš dviejų širdžių išsiveržė dejonė.

Aplink buvo tylu. Spengianti kapų tyla. Joks garsas nedrumstė mano sielvarto. Joks garsas nepranešė apie pavojų.

Staiga daktaras sušuko. Prislopintai, tarsi būtų įkniaubęs veidą į pagalvę.

Tamsoje sunkiai jį įžiūrėjau. Dokas sumataravo rankomis, jo siluetas keistai padidėjo, persikreipė – jis tapo panašus į pabaisą su daug rankų. Mane apėmė siaubas. Tik šįkart neketinau bėgti: užguliau nejudrų, bejėgį Džeimio kūnelį, kad apsaugočiau nuo visų pavojų. Širdis, rodėsi, iššoks iš krūtinės.

Netrukus besiblaškančios rankos nurimo. Daktaras vėl ėmė knarkti, tik garsiau ir storiau nei pirma. Kai Doko kūnas susmuko ant grindų, nuo jo atsiskyrė šešėlis. Kažkieno siluetas minutę dunksojo tamsoje nejudėdamas ir netardamas nė žodžio.

– Eime, – išgirdau Džaredo balsą. – Negalime gaišti laiko.

Širdis vos neplyšo iš džiaugsmo.

Jis tiki!

Atsistojau sunkiai ištiesdama sustingusius sąnarius.

– Ką padarei Dokui?

– Chloroformas. Greitai jis atsipeikės.

Atsisukusi paskubomis apipyliau Džeimį drungnu vandeniu, sušlapinau drabužius ir čiužinį. Ligonis nė nekrustelėjo. Tikiuosi, kad tai berniuką atvėsins ir jis atsilaikys, bent kol pabus daktaras.

– Sek paskui mane.

Lipau jam ant kulnų. Pusiau bėgom judėjome pirmyn: be garso, beveik liesdamiesi pečiais. Džaredas laikėsi arčiau sienų, aš sekiau jį.

Jis stabtelėjo tik tada, kai atsidūrėme mėnesienos apšviestame daržo urve. Čia buvo tuščia ir tylu.

Tik dabar gerai jį apžiūrėjau. Ant peties kabojo šautuvas, prie diržo buvo pritvirtintas dėklas, iš jo kyšojo peilio rankena. Džaredas pakėlė rankas. Jose laikė tamsų audinį. Iškart supratau.

– Sutinku, užrišk man akis, – sukuštėjau nuolankiai.

Jis linktelėjo. Užsimerkiau, kol man ant akių juosė skepetą. Pasižadėjau, kad visą kelią neprasimerksiu.

Džaredas greitai ir tvirtai užmezgė mazgą. Kai baigė, kelis kartus apsisukau aplink...

Mane sustabdė jo rankos.

– Pakaks, – tarė jis. Tvirtai apglėbė ir pakėlęs nuo žemės persimetė mane per petį. Tyliai aiktelėjau iš nuostabos. Mano galva ir krūtinė atsidūrė jam ant nugaros, veidu beveik liečiau šautuvą. Džaredas prisispaudė mano kojas prie krūtinės ir veržliai pasileido pirmyn, pusiau bėgte. Aš kračiausi jam ant peties, kas žingsnis žandu bruožiau per jo marškinėlius.

Neturėjau supratimo, kuriuo keliu traukiame, bet ir nesistengiau spėti, mąstyti ar nujausti. Visą dėmesį sutelkiau į jo bėgimą, kad nesiblaškyčiau, net ėmiau skaičiuoti žingsnius. Dvidešimt, dvidešimt vienas, dvidešimt du, dvidešimt trys...

Takas tai leidosi, tai kilo: jaučiau iš to, kaip jo kūnas palinksta į priekį arba atsilošia. Stengiausi išmesti iš galvos visas kelio detales.

Keturi šimtai dvylika, keturi šimtai trylika, keturi šimtai keturiolika...

Pagaliau veidą nugairino sausas, tyras dykumos vėjas: mudu išnirome iš urvų. Nors artėjo vidurnaktis, oras tebebuvo įkaitęs.

Džaredas nusikėlė mane nuo peties ir pastatė ant žemės.

– Čia lygu. Ar galėsi bėgti užrištomis akimis?

– Taip.

Jis stipriai suėmė mane už alkūnės ir be jokio gailesčio kiek įkabindamas leidosi pirmyn. Lengva nebuvo. Iš pradžių keliskart vos nepargriuvau, bet Džaredas spėdavo pagauti. Netrukus įgudau ir atsistojusi ant iškilumo ar įmynusi į nedidelę duobutę neprarasdavau pusiausvyros. Bėgome tol, kol abu vos galėjome atgauti kvapą.

– Jei... nusigausime iki... džipo... būsime saugūs...

Džipo? Pajutau keistą nostalgiją. Melani nematė džipo nuo tada, kai leidosi į tą pražūtingą kelionę Čikagon, net nežinojo, kad jis išliko.

– O jei... ne? – paklausiau.

– Jie mus sugaus... nužudys tave. Janas... nemelavo...

Ėmiau bėgti dar greičiau. Ne dėl savo gyvybės stengiausi – buvau vienintelė, galinti išgelbėti Džeimį. Vėl suklupau.

– Nuimsiu... raištį. Tada galėsi... bėgti greičiau.

– Tu... gerai pagalvojai?

– Nesidairyk... aplink. Gerai?

– Pažadu.

Jis trūktelėjo mazgą man ant pakaušio. Kai skepeta nukrito, nuleidau akis į pėdas ir visą kelią žiūrėjau tik į žemę.

Iškart pajutau didžiulį skirtumą. Skaisčios mėnesienos nutviekstas dykumos smėlis buvo blyškus ir lygus it gerai išgrįstas kelias. Džaredas nuleido rankas ir puolė bėgti dar greičiau. Nesunkiai spėjau paskui jį. Ilgi nuotoliai man nebuvo naujiena, netrukus jau skuodžiau taip, kaip buvau įpratusi, – maždaug mylia per šešias minutes. Ilgai tokio tempo neišlaikysiu, bet stengsiuosi iš paskutiniųjų.

– Ar ką girdėjai? – paklausė jis.

Įtempiau ausis. Tik dviejų porų kojų žingsniai.

– Ne.

Jis pritariamai suniurnėjo.

Spėjau, kad kaip tik dėl to ir pavogė šautuvą. Be ginklo jie negalės mūsų sustabdyti, bent jau iš toli.

Bėgome kokią valandą. Tik ne taip greitai – abu pavargome. Išdžiūvęs liežuvis prikepė prie gomurio.

Visą laiką risnojau nunarinusi galvą į žemę, todėl krūptelėjau, kai iš tamsos išnirusi Džaredo ranka uždengė akis. Sustojau kaip įkasta. Susverdėjau ir vos neparpuoliau. Toliau ėjome.

– Dabar mes saugūs... Pirmyn...

Tebelaikydamas ranką ant akių stumtelėjo mane į priekį. Po kojomis pajutau lygų pagrindą, žingsniai ėmė aidėti, vadinasi, dykumos smėlynai baigėsi.

– Eik vidun.

Jis atitraukė ranką.

Tamsoje jaučiausi kaip užrištomis akimis. Dar vienas urvas. Tik ne toks erdvus. Jei atsisukčiau, pamatyčiau išėjimą. Bet neatsisukau.

Džipas stovėjo atgręžtas į tamsą. Tikrovėje šio automobilio niekada nebuvau mačiusi, bet atrodė visai kaip prisiminimuose. Pradariusi dureles susmukau į sėdynę.

Džaredas jau sėdėjo viduje. Pasilenkė prie manęs ir vėl užrišo akis. Nė nekrustelėjau, kad tik jam netrukdyčiau.

Garsiai suriaumojęs variklis mane išgąsdino. Jis galėjo prišaukti pavojų. Tiek daug žmonių troško mus surasti.

Išvažiavome atbuli ir veidą nugairino stiprus vėjo šuoras. Už mūsų girdėjosi kažkoks keistas garsas, kokio Melani prisiminimuose nebuvo.

– Važiuosim į Tusoną, – pasakė jis. – Iki šiol ten niekada neplėšdavome – per daug arti. Bet dabar neturime laiko. Miesto pakrašty žinau vieną nedidelę ligoninę.

– Ne į Sent Merį?

Mano balse jis išgirdo nerimą.

– Ne, o kodėl būtinai į Sent Merį?

– Aš ten kai ką pažįstu.

Jis minutę patylėjo.

– Ar tavęs neatpažins?

– Ne. Niekas nežino mano veido. Mes, skirtingai nei žmonės, neskelbiame... ieškomų asmenų sąrašo ar kažko panašaus.

– Supratau.

Vis dėlto susimąsčiau – apie savo pasirodymą. Nespėjau išsakyti savo dvejonių, kai jis suėmė mano ranką ir į delną įspraudė mažą, apskritą daikčiuką.

– Turėk prie savęs.

– Kas tai?

– Jeigu jie supras, kad tu... su mumis, jeigu jie ketins... į Melani įkūnyti ką nors kitą, įsidėk į burną ir stipriai sukąsk.

– Nuodai?

– Taip.

Pagalvojusi apie nuodus isteriškai nusijuokiau. Nuo nerimo nervai visai pakriko.

– Aš nejuokauju, Klaja, – supyko jis. – Jei negalėsi to padaryti, turėsim traukti atgal.

– Ne ne, aš galėsiu, – pasistengiau susivaldyti. – Neabejoju, kad galėsiu. Dėl to ir juokiuosi.

– Nesuprantu, – šiurkščiai burbtelėjo jis.

– Nesupranti? Net dėl milijono saviškių nebūčiau to padariusi. Visuomet paniškai bijojau mirti. Galutinai išnykti. Negalėjau tam ryžtis net dėl savo pačios... vaikų. Bet galiu mirti dėl vieno žmonių berniuko, – ir vėl nusijuokiau. – Kaip keista. Bet tau nėra ko jaudintis. Aš galiu mirti, kad apsaugočiau Džeimį.

– Tikiu tavimi.

Minutę abu tylėjome, paskui pagalvojau apie savo išvaizdą.

– Džaredai, tokia, kaip atrodau dabar, negaliu įžengti į ligoninę.

– Geresnių drabužių rasime... kitame automobilyje. Jis ne taip krinta į akis. Kaip tik ten dabar ir važiuojame. Būsime maždaug po penkių minučių.

Ne visai tai turėjau omeny, bet dėl aprangos jis teisus: mano drabužiai buvo siaubingi. Apie kitką pakalbėsiu vėliau. Pirmiausia reikia apsižiūrėti.

Džipas sustojo ir jis nuėmė raištį.

– Jau gali žvalgytis, – pasakė pastebėjęs, kad vėl nudūriau akis žemyn. – Čia nėra nieko, kas mus išduotų. Net jei šią vietą kada ir surastų.

Šįkart atsidūriau ne urve. Mes buvome akmenų nuobiryno viduje. Keli dideli rieduliai rūpestingai išimti, o atsiradusi ertmė užmaskuota taip sumaniai, kad pašalinė akis niekaip nebūtų įtarusi, jog apačioje gali būti dar kažkas, ne vien žemė ir mažesni akmenys.

Čia buvo taip ankšta, kad negalėjau atidaryti džipo durelių, turėjau išlipti per galą. Prie užpakalinio bamperio pamačiau pritvirtintas grandines ir du purvinus, apspurusius brezento gabalus.

– Čionai, – pasakė Džaredas ir nuvedė prie tamsaus, kiek žemesnio už jį patį plyšio tarp akmenų. Nukėlė dulkėtą brezentą ir pasirausė po juo suverstoje krūvoje. Ištraukė sportinius marškinėlius, minkštus ir švarius, dar su etikete. Nuplėšė ją ir sviedė marškinėlius man. Dar pagrabaliojęs surado rusvai žalsvas kelnes, pažiūrėjo dydį ir taip pat švystelėjo man.

– Apsivilk.

Mindžikavau vietoje, o jis laukė nesuprasdamas, ko delsiu. Paraudau ir atsukau jam nugarą. Per galvą nusitraukiau sudriskusius marškinėlius ir užsimečiau naujus taip greit, kiek leido sustingę pirštai.

Džaredas kostelėjo.

– Aš... hm... einu, atvarysiu automobilį.

Jo žingsniai nutolo. Nusimoviau nukirptas treningo kelnes ir pasipuošiau naujomis, gurgždančiomis. Batus irgi būtų ne pro šalį pasikeisti, bet jie bent ne taip krito į akis. Jei ką, apsimesiu, kad čia mano mėgstama pora: visi žino, jog patogius batus ne taip lengva rasti.

Atgijo dar vienas variklis. Šis birbė daug tyliau nei džipo. Iš tamsaus šešėlio po didžiuliu rieduliu išvažiavo kuklus, paprastas sedanas. Džaredas išlipo, nuo džipo atkabino sudriskusius brezento gabalus ir grandinėmis pritvirtino prie užpakalinio sedano bamperio. Automobiliui priartėjus pamačiau, kad sunkus audinys visiškai panaikina padangų pėdsakus.

Džaredas persisvėrė per keleivio sėdynę ir atidarė man dureles. Ant jos gulėjo tuščia kuprinė, suplota kaip blynas. Linktelėjau mintyse. Taip, man jos prireiks.

– Važiuojam.

– Palauk.

Palenkiau galvą, kad galėčiau apsižiūrėti šoniniame veidrodėlyje.

Nieko gero. Sužeistą skruostą apgaubiau plaukais, bet ne kažin ką padėjo. Paliečiau odą ir prikandau lūpą.

– Džaredai. Negaliu ten eiti tokiu veidu, – bakstelėjau pirštu į ilgą, dantytą randą.

– Ką? – nesuprato jis.

– Nė viena siela neturi tokio rando. Seniai būtų jį užgydę. Sieloms tai tikrai sukels įtarimą. Pradės klausinėti, kur buvau tiek laiko.

Jis iš pradžių išplėtė akis, paskui paniuro.

– Gal derėjo apie tai pagalvoti, kol nebuvau tavęs pagrobęs? Jei dabar grįšime, jie pagalvos, kad šį žygį sumanėme tam, jog įsimintum kelią.

– Mes negrįšime be vaistų Džeimiui, – mano balsas buvo tvirtesnis už jo.

Džaredas dar atšiauriau prakalbo:

– Ką siūlai, Klaja?

– Reikia akmens, – atsidusau. – Turėsi man trenkti.

44 S K Y R I U S

IŠGYDYTA

Džaredas suglumo:

– Klaja...

– Mes neturime laiko. Susižeisčiau pati, bet galiu tiksliai neapskaičiuoti smūgio. Kito pasirinkimo nėra.

– Aš... nežinau... ar galėsiu.

– Dėl Džeimio, Džaredai, – pasakiau ir sveikąja veido puse stipriai prisispaudžiau prie sėdynės atlošo. Užsimerkiau.

Džaredas laikė mano surastą delno dydžio akmenį aštriomis briaunomis, gal penkias minutes neryžtingai svėrė jį rankoje.

– Turi nubruožti viršutinį odos sluoksnį. Kad paslėptum randą. Nagi, Džaredai, turime skubėti. Džeimis...

„Pasakyk, kad liepiu tai padaryti. Ir tegul pasistengia.“

– Mel sako, kad negaištum. Trenk iš visų jėgų, kad nubruožtum iš pirmo karto.

Tyla.

– Po galais, Džaredai!

Jis sunkiai atsiduso. Pajutau, kad suvirpo oras: jis užsimojo. Stipriai sumerkiau akis.

Trinkt! Iš pradžių išgirdau tik šliuksėjimą ir nieko nepajutau, skausmas užgriuvo vėliau, kai nuslopo smūgio sukeltas šokas.

„Aaa!“ – sugriežiau dantimis. Iš paskutiniųjų laikiausi, kad nesuaimanuočiau balsu: supratau, kaip jam sunku. Tik ar šitam kūnui įsakysi! Iš akių pabiro ašaros, užsikosėjau, kad užgniaužčiau verksmą. Apsvaigusi galva ūžė.

– Klaja? Mel? Aš taip gailiuosi!

Jo rankos mus apkabino ir prispaudė prie krūtinės.

– Viskas gerai, – suveblenau pro ašaras. – Nekreipk dėmesio. Ar nubruožei randą?

Jis suėmė man už smakro ir pasuko galvą.

– O! – iškvėpė pasibaisėjęs. – Nunešiau pusę veido. Dieve! Klaja, atleisk man!

– Tai gerai. Labai gerai. Važiuojam.

– Ak, taip, – jo balsas vis dar drebėjo, bet greitai susitvardė: atsargiai atlošė mane ant sėdynės ir paleido variklį.

Į veidą tvoskė ledo šaltumo oro gūsis, bjauriai užgėlė sužeistą skruostą. Jau buvau pamiršusi, kas yra oro kondicionierius.

Atsimerkiau. Važiavome lygia senvage, per daug lygia. Akivaizdu, kad ne vien gamtos čia padirbėta. Kelias rangėsi kaip gyvatė, spėriai vinguriavo tarp krūmų, todėl negalėjau matyti toli į priekį.

Nulenkiau apsauginį skydelį nuo saulės ir apsižiūrėjau veidrodėlyje. Mėnesienoje veidas atrodė juodai baltas – juodas per visą dešinį skruostą. Tamsi srovelė tekėjo per smakrą, kaklu ir gėrėsi į naujų, švarių marškinėlių apykaklę.

Nuo tokio vaizdo manęs vos nesupykino.

– Geras smūgis, – pagyriau.

– Ar labai skauda?

– Nelabai, – sumelavau. – Be to, ilgai neskaudės. Ar Tusonas dar toli?

Priekyje sublizgo lygi asfalto juosta. Keista, bet vėl atsidūrusi civilizacijoje klaikiai išsigandau. Kol dar neišlindome iš krūmų, Džaredas sustabdė automobilį. Išlipo, nuo užpakalinio bamperio nukabino brezentą su grandinėmis ir sumetė į bagažinę. Palengva išvažiavome į kelią. Džaredas ištempė kaklą, apsidairė į visas puses. Tik įsitikinęs, kad magistralė visai tuščia, rengėsi įjungti šviesas.

– Palauk, – sustabdžiau jį pašnibždom. Neišdrįsau kalbėti garsiau: jaučiausi tokia nesaugi, matoma ir girdima. – Leisk vairuoti man.

Jis pažvelgė į mane.

– Negaliu paplūdusi kraujais lyg niekur nieko ateiti į ligoninę pėsčiomis. Per daug kiltų klausimų. Turiu atvažiuoti. Pasislėpk ant užpakalinės sėdynės ir sakysi, kur sukti. Ar turėsi kuo užsidengti?

– Gerai, – lėtai prakalbo jis ir atbulomis įvairavo atgal į krūmus. – Aš pasislėpsiu. Bet jei tu pasuksi ne ten, kur sakysiu...

„O Dieve!“ – neištvėrė Melani. Jo abejonės žeidė skaudžiau už peilį. Mus abi.

– Galėsi mane nušauti, – atsakiau ramiai.

Jis nieko nesakė. Išlipo palikęs variklį dirbantį. Persliuogusi tarpą klestelėjau į jo sėdynę. Trinktelėjo bagažinės dangtis.

Džaredas pasirodė nešinas storu pledu ir įsitaisė užpakaly.

– Suk į dešinę, – pasakė jis.

Nors automobilis buvo su automatine pavara, tačiau taip seniai sėdėjau prie vairo, kad nebuvau tikra, jog sugebėsiu. Iš lėto pajudėjau į priekį ir apsidžiaugiau, kad nepraradau įgūdžių. Greitkelyje tebebuvo tuščia. Užriedėjau ant asfalto. Išnirus iš krūmokšnių tankumyno širdis vėl išgąstingai suvirpėjo.

– Šviesas, – priminė Džaredas. Balsas sklido kažkur iš apačios.

Kiek pagraibiusi įjungiau šviesas. Prie tamsos pripratusioms akims jos pasirodė siaubingai ryškios.

Netrukus priekyje išvydau dangų nutvieskusius Tusono žiburius.

– Galėtum važiuoti ir greičiau.

– Važiuoju didžiausiu leistinu greičiu, – paprieštaravau.

Jis sekundę patylėjo.

– Ar sielos niekada neviršija greičio?

Nusijuokiau. Kiek isteriškai.

– Mes laikomės visų taisyklių, tarp jų ir eismo.

Gelsvas miesto švytėjimas virto atskirais žiburiais. Žali kelio ženklai rodė galimas kryptis.

– Suk į Inos kelią.

Padariau kaip liepiama. Džaredas kalbėjo pusbalsiu, nors tokioje sandarioje mašinoje galėjome net šaukti, niekas nebūtų išgirdęs.

Nepažįstamas miestas baugino: nesuskaičiuojama daugybė skaisčiai apšviestų namų, parduotuvių ir visur pilna sielų. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi Džaredas. Bet jo balsas skambėjo neįtikėtinai ramiai: reidai jam ne naujiena, toli gražu. Ne taip kaip man.

Kelyje ėmė rastis vienas kitas automobilis. Šviesoms nutvieskus priekinį stiklą, kaskart susigūždavau iš siaubo.

„Klaja, neištežk. Turi būti stipri. Dėl Džeimio. Jei pasiduosi, jam galas.“

„Aš stipri. Aš galiu.“

Pradėjus galvoti apie Džeimį rankos ant vairo liovėsi virpėjusios.

Džaredo vedama sukau iš vienos snaudžiančios gatvelės į kitą. Mūsų ieškoma ligoninė išties buvo nedidukė, labiau priminė gydymo įstaigą su privačiais kelių gydytojų kabinetais nei tikrą kliniką. Dauguma langų degė, pro stiklinį priimamojo įėjimą irgi liejosi šviesa. Prie registratūros stalo stovėjo moteris. Mums važiuojant pro šalį ji nepasuko galvos. Nuvairavau į tamsiausią automobilių stovėjimo aikštelės kampą.

Perkišau rankas per kuprinės rankenas. Nors buvo nenauja, atrodė padoriai. Puiku. Liko dar vienas dalykas.

– Džaredai, duok man peilį. Paskubėk.

– Klaja... Žinau, kaip myli Džeimį, bet peilis... Nemanau, kad įstengsi juo pasinaudoti. Tu ne kovotoja.

– Ne jiems, Džaredai – man. Man reikia žaizdos.

Jis aiktelėjo.

– Jėzau. Pažiūrėk į savo veidą! Jis – viena žaizda!

– Reikia durtinės žaizdos, tokios kaip Džeimio. Aš nieko neišmanau apie gydymą, turiu tiksliai matyti, ką jie darys. Būčiau įsipjovusi anksčiau, bet nebuvau tikra, kad tada galėčiau vairuoti.

– O, ne. Tik ne dar kartą.

– Greičiau duok peilį. Kas nors pastebės, kad ilgai neišlipu, ir gali ateiti pažiūrėti.

Džaredui užteko sekundės. Džebas buvo teisus – jis geriausias. Jo reakcija visuomet būdavo žaibiška ir teisinga: jis žinojo, kaip elgtis, ir veikė greitai. Išgirdau skambtelint plieną – Džaredas ištraukė ginklą iš dėklo.

– Būk atsargi. Nedurk giliai.

– Gal tu nori?

Jis švykšdamas įkvėpė.

– Ne.

– Kaip žinai.

Bjaurėdamasi suėmiau peilį masyvia rankena, aštrų, į galą staigiai smailėjantį.

Ilgai negalvojau, tik kol apsisprendžiau, kas geriau – ranka ar koja. Kad nebūtų laiko išsigąsti. Tebūnie ranka. Keliai ir taip nusėti randais, jei dar ir juos tektų slėpti brozdinant odą...

Ištiesiau kairę ranką, pirštai drebėjo. Plaštaką atrėmiau į automobilio dureles ir pasukau galvą, kad galėčiau įsikąsti į atlošą. Dešine ranka negrabiai, bet stipriai suėmiau peilio rankeną. Įrėmiau smaigalį į dilbį, kad plienas nepraslystų pro šalį, ir užsimerkiau.

Džaredas sunkiai kvėpavo. Jei nesuskubsiu, jis mane sustabdys.

„Įsivaizduok, kad tai kastuvas sminga į žemę“, – pasakiau sau.

Ir staigiai suvariau peilį į ranką.

Sėdynės atlošas prislopino riksmą, bet aimana vis tiek nuaidėjo nedovanotinai garsiai. Peilis iškrito iš rankos, skaudžiai užkabino žaizdą ir barkštelėjo ant grindų.

– Klaja! – kimiai sugergždė Džaredas.

Negalėjau praverti burnos, o tai vėl sudejuočiau. Gerai, kad anksčiau nesusižeidžiau.

– Leisk man pažiūrėti!

– Sėdėk, kur sėdi, – iškošiau. – Nejudėk.

Nepaisant mano draudimo sušiugždėjo pledas. Kairę ranką prispaudusi prie krūtinės dešine trūktelėjau durų rankeną. Man lendant į lauką nugarą palietė Džaredo ranka: jis nenorėjo sulaikyti, tik paguosti.

– Greitai grįšiu, – iškosėjau ir koja užtrenkiau dureles.

Nusverdėjau per aikštelę iš paskutiniųjų valdydamasi, kad nesusivemčiau ir nepulčiau į paniką. Vienas jausmas atsvėrė kitą, todėl šiaip ne taip neapalpau ir nepraradau nuovokos. Skausmas neatrodė toks baisus. O gal visus kitus pojūčius nuslopino šokas? Kiek skausmo atspalvių, kaip jie sumišę ir susipynę. Šiltas skystis varvėjo pirštais ir lašėjo ant asfalto. Vienu metu išsigandau, ar išvis galėsiu juos pajudinti. Nedrįsau patikrinti.

Priimamajame moteris, vidutinio amžiaus, šokoladine oda ir juodais kaip anglys plaukais, perpintais kelių sidabrinių sruogų, pašoko vos pamačiusi mane įeinant pro automatiškai atsidarančias duris.

– O ne! Mieloji! – ji čiupo mikrofoną ir kiti jos žodžiai jau triskart garsiau nuskambėjo iš lubų. – Gydytoja Jungte! Jūs reikalinga priimamajame! Kritinis atvejis!

– Nieko baisaus, – bandžiau kalbėti ramiai, nors mane stipriai mėtė į šonus. – Tiesiog nelamingas atsitikimas.

Ji metė mikrofoną ir puolė man į pagalbą, viena ranka apglėbė per liemenį.

– Brangute, kas nutiko?

– Aš tokia netikša, – sumurmėjau. – Buvau žygyje... po pietų mazgojau indus ir paslydau ant šlapių akmenų... rankoje kaip tik laikiau peilį...

Laimei, mano vapaliones ir drebantį balsą ji priskyrė patirtam sukrėtimui. Nenudelbė manęs įtariu žvilgsniu, nenusijuokė, kaip darydavo Janas, pagavęs meluojant. Moters akys bylojo vien nuoširdų rūpestį.

– Vargšė mergaitė! Kuo tu vardu?

– Stiklo Vija, – pasivadinau savo genties lokių planetoje vardu.

– Gerai, Stiklo Vija. Štai ateina gydytoja. Netrukus būsi sveika.

Mano baimė akimirksniu išgaravo. Maloni moteris raminamai glostė man nugarą. Taip švelniai, taip rūpestingai. Ji niekada nepadarys man nieko bloga.

Gydytoja pasirodė esanti jauna moteris. Jos plaukai, oda ir akys buvo šviesiai rudi. Dėl to ji atrodė keistai vienspalvė, kaip senose nuotraukose. Rusvi gydytojos drabužiai dar labiau sustiprino įspūdį.

– O, – pasakė ji bejausmiu balsu. – Aš gydytoja Ugninė Jungtė. Nusiraminkite, tuoj jus pagydysime. Kas atsitiko?

Dar kartą išmikčiojau savo istoriją ir abi moterys nuvedė mane koridoriumi. Įėjome pro pirmas duris. Mane paguldė ant klijuote užtiestos kušetės.

Kambarys pasirodė pažįstamas. Pati panašioje vietoje buvau tik vieną kartą, bet Melani vaikystės prisiminimuose tokių vaizdų radau apsčiai. Eilė dvivėrių spintų, praustuvė, kurioje šiuo metu gydytoja Ugninė Jungtė plovėsi rankas, akinamai baltos, švarios sienos...

– Pradėsime nuo pradžių, – guviai pratarė Ugninė Jungtė ir atidarė spintą. Išpūčiau akis, kad tik nieko nepraleisčiau. Spinta buvo grūste prigrūsta mažų, baltų cilindrinių konteinerių. Gydytoja neieškodama, net nežiūrėdama, išėmė vieną indelį, matyt, tiksliai žinojo, kur kas sudėta. Ant mažo indelio buvo etiketė su užrašu, bet iš toli negalėjau perskaityti. – Pirmiausia jums sugirdysiu kai ką nuo skausmo. Truputis nuskausminamųjų nepakenks, kaip manote?

Jai atidarant dangtelį vėl pamačiau etiketę. Du trumpučiai žodžiai. Nuo skausmo. Tik tiek? Taip, kaip ji ir pasakė?

– Išsižiokite, Stiklo Vija.

Paklusau. Ji paėmė mažą, ploną kvadratėlį, primenantį servetėlę ir padėjo po liežuviu. Skiautelė iškart ištirpo. Jokio skonio. Automatiškai nurijau seiles.

– Geriau? – paklausė gydytoja.

Ir tikrai – man išties pagerėjo. Iškart. Galva praskaidrėjo, mintys pasidarė šviesios ir aiškios. Tas mažytis popierėlis sugėrė visą skausmą. Jis išnyko. Apstulbusi suklapsėjau akimis.

– Taip.

– Žinau, kad jaučiatės gerai, tačiau prašau nejudėti. Jūsų žaizdų dar neišgydžiau.

– Žinoma.

– Žydraine, ar galite atnešti vandens? Jos burna visai išdžiūvusi.

– Tuojau pat, gydytoja Jungte.

Pusamžė moteris išėjo iš palatos.

Nusisukusi gydytoja atidarė kitą spintą. Šioji taip pat buvo pilna konteinerių.

– Aha, štai kur jie, – niurnėjo nuo viršutinės lentynos imdama du indelius: vieną iš kairės pusės, kitą iš dešinės.

Ieškodama tyliai vardijo vaistų pavadinimus – tarsi norėdama palengvinti man užduotį.

– Valiklis – vidaus ir išorės... gydiklis... sandariklis. Ir... kurgi jis... a, štai... glotniklis. Juk nepaliksime rando ant tokio mielo veidelio, ar ne?

– A... ne.

– Nesijaudinkite, vėl būsite daili kaip uoga.

– Ačiū.

– Nėra už ką, mieloji.

Ji pasilenkė prie manęs su kitu cilindru rankoje. Šis atsidarė tyliai pokštelėdamas, po dangteliu pamačiau purkštuką. Pirmiausia ji papurškė man ant dilbio: oda pasidengė tyra, bekvape migla.

– Tikriausiai malonu būti gydytoja, – mano balsas suskambo taip, kaip reikia: su susidomėjimo gaidele, bet ne per stipria. – Ligoninėje nebuvau nuo įkūnijimo. Čia taip įdomu.

– Taip, man patinka, – vaistų migla pasklido man ant veido.

– Ką dabar darote?

Gydytoja nusišypsojo: tikriausiai smalsių sielų jos praktikoje dažnai pasitaiko.

– Tai valiklis. Jis naikina mikrobus, dabar būsime tikros, kad žaizdoje neliko jokių nešvarumų ar užkrato.

– Valiklis, – pakartojau sau.

– Ir vidaus valiklis, jei kartais infekcija jau būtų pranikusi į jūsų sistemas. Prašau, įkvėpkite.

Ji laikė siaurą buteliuką su kiek kitokiu antgaliu. Man virš veido vėl pasklido ūkas. Mėtų skonio. Įkvėpiau jo kartu su oru.

– O čia gydiklis, – tęsė Ugninė Jungtė atsukdama kito konteinerio dangtelį, indas užsibaigė ilgu vamzdeliu. – Jis padės audiniams atsikurti ir tinkamai suaugti.

Gydytoja užlašino kelis skaidraus skysčio lašus tiesiai ant žaizdos ir suspaudė pjūvio kraštus. Jutau jos prisilietimą, bet neskaudėjo.

– Dabar laikas užsandarinti žaizdą, – pasakė ji atidarydama lanksčią tūbelę ir ant piršto išspaudė storą bespalvio gelio ringę. – Šie vaistai kaip klijai, – paaiškino, – jie sulipina žaizdos kraštus, kad gydiklis galėtų dirbti savo darbą, – ir lipnią drebutinę masę įgudusiai užtepė ant žaizdos. – Štai ir viskas. Jūsų ranka sveika.

Pakėliau ją norėdama apžiūrėti. Po spindinčiu geliu matėsi blyški raudona linija. Aplink pjūvį dar nespėjęs išdžiūti kraujas, o žaizdos nebelikę. Šlapiu rankšluosčiu gydytoja nuvalė kraują.

– O dabar atsukite man veidą. Hm, išties stipriai susitrenkėte. Čia viena košė.

– Taip, nukritau tikrai nevykusiai.

– Gerai, kad dar sugebėjote pati vairuoti, – ji atsargiai užlašino gydiklio man ant skruosto ir pirštų galiukais išsklaidė. – Ak, mėgstu žiūrėti, kaip veikia šie vaistai. Atrodote daug gražiau. Gerai... dar truputėlį ant kraštų, – ir nusišypsojo pati sau. – Gal padengsiu dar vienu sluoksniu. Noriu, kad randas visai išnyktų, – ir užtruko dar minutę. – Nuostabu.

– Štai ir vanduo, – pasakė nuo tarpdurio pusamžė moteris.

– Dėkoju, Žydraine.

– Jei dar ko prireiks, tik pasakykit. Būsiu priimamajame.

– Ačiū.

Žydrainė išėjo. Pamaniau, ar tik ji nebus iš Gėlių planetos. Žydros gėlės nepaprastai gražios ir retos – nenuostabu, kad kažkas nusprendė pasivadinti jų vardu.

– Jau galite sėstis. Kaip jaučiatės?

Pasirąžiau.

– Puikiai, – ir tai buvo tiesa. Jau seniai nesijaučiau tokia gyvybinga. Ką tik alpau nuo aštraus skausmo, o dabar tryškau sveikata, ir tai dar labiau sustiprino stebuklo įspūdį.

– Taip ir turi būti. O dabar užbarstykime truputį glotniklio.

Ji atsuko paskutinio cilindro dangtelį ir sau ant delno užbėrė vaivorykštinių miltelių. Paplekšnojo pudruotu delnu man per skruostą, kitą žiupsnį užbarstė ant rankos.

– Plonytė linija ant dilbio vis dėlto išliks, – tarsi atsiprašinėdama pasakė ji. – Kaip ir ant kaklo. Per gili žaizda... – gydytoja patraukė pečiais. Užsigalvojusi nubraukė man nuo sprando plaukus ir apžiūrėjo rausvą randą. – Puikiai padirbėta. Kas jūsų gydytojas?

– Aa... Saulės Garbintojas, – leptelėjau pirmą į galvą atėjusį vardą, vieno iš savo studentų. – Tai buvo Jurikoje, Montanoje. Nemėgstu šalčio. Todėl greitai persikrausčiau į pietus.

Melavau išsijuosusi. Giliai širdyje kažkodėl pajutau kylant nerimą.

– O aš pradėjau Meine, – pasakė ji nepastebėjusi netikrumo mano balse. Kalbėdama šluostė kraują man nuo kaklo. – Man ten irgi buvo per šalta. Kuo jūs užsiimate?

– Hm... Aš padavėja. Meksikietiškame restorane... Finikse. Man patinka aštrūs patiekalai.

– Man taip pat, – jos žvilgsnyje nepastebėjau jokio įtarumo. Dabar ji valė man skruostą. – Puiku. Galite nesijaudinti, Stiklo Vija. Jūsų veidas atrodo nuostabiai.

– Ačiū, gydytoja.

– Prašau. Gal norite dar vandens?

– Taip, norėčiau, – buvau suplanavusi išmesti stiklinę ant grindų, bet nevaliojau sustoti, kol neišmaukiau visko iki dugno. Vanduo buvo toks skanus.

– Gal dar?

– O... taip, būtų puiku. Ačiū.

– Netrukus grįšiu.

Vos ji atsidūrė už durų, aš jau čiaužiau nuo lovelės. Klijuotė garsiai subraškėjo. Sustingau vietoje, bet gydytoja negrįžo. Negalėjau gaišti. Žydrainė užtruko kelias minutes. Vyliausi, kad ir gydytoja neapsisuks greičiau. Gal šaltas, tyras vanduo toli nuo šio kambario. Gal.

Nusitraukiau nuo pečių kuprinę ir atrišau virvutę. Pradėjau nuo antrosios spintos. Čia stovėjo tvarkingai sukrauta gydiklio indelių rietuvė. Sušlaviau visus į kuprinės dugną.

O jeigu ji užtiks mane vagiant? Kokiu melu tada prisidengsiu?

Perėjau prie pirmosios spintos ir greitosiomis įsimečiau abiejų rūšių valiklio, tada dvi krūveles nuo skausmo. Buvau besiekianti sandariklio, bet mano dėmesį patraukė šalia stovinčių indelių etiketės.

Vėsiklis. Karštinei? Jokių instrukcijų, tik etiketė. Paėmiau ir šitų. Nė vienas iš jų žmogaus organizmui nepakenks. Tuo buvau visiškai tikra.

Sugriebiau sandariklio ir dvi dėžutes glotniklio. Daugiau neerzinsiu likimo. Tyliai uždariau spintas ir užsimečiau kuprinę ant pečių. Išsitiesiau ant kušetės, o ji vėl garsiai subraškėjo. Pasistengiau atrodyti atsipalaidavusi.

Jos vis dar nebuvo.

Dirstelėjau į laikrodį. Praėjo viena minutė. Ar tas vanduo taip toli?

Dvi minutės.

Trys minutės.

Nejau vis dėlto įtarė mane meluojant?

Kakta pradėjo rasoti iš baimės. Skubiai nusibraukiau prakaitą.

O jeigu ji grįš su ieškotojais?

Drebančia ranka išsitraukiau iš kišenės mažytę piliulę. Aš galiu tai padaryti, dar kartą pakartojau. Dėl Džeimio.

Ir tada išgirdau koridoriuje tylius žingsnius. Dviejų žmonių.

45 S K Y R I U S

SĖKMĖ

Pro duris sykiu įžengė gydytoja Ugninė Jungtė ir Žydrainė. Gydytoja man padavė pailgą stiklinę vandens. Tik dabar nejaučiau jo gaivinamo šalčio: mano pačios pirštai suledėjo iš baimės. Žydrainė laikė plokščią stačiakampį su rankena.

– Pagalvojau, kad norėsite pamatyti, – šiltai nusišypsojusi pasakė Ugninė Jungtė.

Įtampa dingo. Sielų, paskyrusių savo gyvenimą gydymui, veiduose neįžvelgiau nei įtarumo, nei baimės. Tik begalinį gerumą ir atjautą.

Žydrainė padavė man veidrodį. Pažvelgiau ir vos susilaikiau neaiktelėjusi.

Veidas atrodė kaip San Diego laikais. Dešinio skruosto oda vėl buvo lygi ir glotni, persiko spalvos. Tik gerai įsižiūrėjus galėjai pastebėti, kad ji truputį šviesesnė ir rausvesnė nei kairėje pusėje.

Į mane žvelgė Klajoklė. Siela. Jos vieta buvo čia, šioje civilizacijoje, kur nėra prievartos ir siaubo.

Supratau, kodėl šioms malonioms būtybėms taip lengva meluoti: bendraudama su jomis jaučiausi tvirtai, nes žinojau jų pasaulio taisykles. Sielų pasaulyje bet koks melas galėjo... veikiau, turėjo būti priimtas kaip tiesa. Kažkur čia, Žemėje, buvo ir man skirta vieta, universiteto dėstytojos ar padavėjos meksikietiškame restorane. Taikus, ramus, nerūpestingas gyvenimas, mažytis lašas į visuotinę gerovę.

– Apie ką galvojate? – paklausė gydytoja.

– Kad atrodau labai gražiai. Ačiū jums.

– Džiaugiuosi galėdama jums padėti.

Dar kartą įdėmiai apžiūrėjau save veidrodyje: dabar į akį krito smulkmenos, kurių anksčiau nepastebėjau ir kurios visai nederėjo prie sveikata trykštančio veido. Plaukai susivėlę į kaltūną, purvini, išsišakojusiais galais, praradę spindesį. Dėl to kalti namų darbo muilas ir bloga mityba. Kaklas, nors gydytoja nuo jo kruopščiai nuvalė kraują, liko murzinas nuo tamsraudonių dulkių.

– Tikriausiai reikės baigti su tuo stovyklavimu gamtoje, – sumurmėjau. – Bent jau dabar nieko taip netrokštu, kaip nusiprausti.

– Ar dažnai keliaujate?

– Visą laisvalaikį... hm, pastaruoju metu. Nežinau... dykuma mane traukia...

– Jūs labai drąsi. Man labiau patinka miestas.

– Ne drąsi – tik kiek kitokia.

Veidrodyje mačiau gerai pažįstamą riešuto spalvos rainelę. Tamsiai pilkas apskritimas iš išorės, samanų žalumo per vidurį ir karamelinis aplink lėliukę. Pro vyzdį sklinda vos pastebimas sidabrinis švytėjimas.

„Džeimis“, – priminė Melani. Ji jau pradėjo nerimauti. O aš jaučiausi kaip namie, iš kur nesinori niekur eiti. Ji suprato, koks gundantis yra tas kitas kelias, ir tai ją gąsdino.

„Nesijaudink, aš nepraradau savęs“, – pasakiau jai.

Sumirksėjau ir vėl atsisukau į du draugiškus veidus šalia.

– Ačiū jums, – dar kartą padėkojau gydytojai. – Man laikas.

– Jau vėlu. Jei norite, galite pernakvoti čia.

– Aš nepavargusi. Jaučiuosi... puikiai.

Gydytoja nusišypsojo.

– Jus veikia nuskausminamieji. Tie vaistai išties nuostabūs.

Žydrainė palydėjo mane iki priimamojo. Man žengiant pro duris, ji staiga uždėjo ranką ant peties.

Širdis apmirė. Nejau pastebėjo, kad mano kuprinė, anksčiau buvusi plokščia kaip blynas, dabar pūpso išsipūtusi?

– Būkite atsargesnė, mieloji, – pasakė ji ir paplekšnojo per ranką.

– Būtinai. Daugiau jokių žygių po dykumą, ypač tamsoje.

Ji nusijuokė ir grįžo prie savo stalo.

Eidama per stovėjimo aikštelę vos susilaikiau nepradėjusi bėgti. O jei gydytojai kaip tik dabar ko nors prisireikė vaistų spintose? Jeigu ji pastebės, kad jos pustuštės?

Automobilis stovėjo ten, kur ir palikau, – tamsiame ruože tarp dviejų elektros stulpų. Tuščias. Iš jaudulio ėmiau kvėpuoti greitai ir nelygiai. Palauk, raminausi, jis ir turi atrodyti tuščias. To mes ir siekėme. Bet plaučiams vis tiek stigo oro, kol dirstelėjusi pro šoninį langą nepamačiau ant užpakalinės sėdynės po pledu dūluojant neaiškų kontūrą.

Atidariau dureles ir nusviedžiau kuprinę ant keleivio sėdynės. Ji garsiai barkštelėjo tarsi patvirtindama sėkmingą žygio baigtį. Įlipusi užtrenkiau dureles. Baisiai norėjosi jas užrakinti, bet susilaikiau – nebuvo jokio reikalo.

– Kaip tu? – sušnibždėjo Džaredas, vos tik durys užsidarė. Jo balsas vargiai priminė įprastą, iš nerimo ir įtampos gergždė kaip surūdiję vyriai.

– Ššš, – pasakiau nejudindama lūpų. – Palauk.

Pravažiavau pro apšviestą įėjimą ir viena ranka atsakiau į Žydrainės atsisveikinimo mostą.

– Spėjai susidraugauti?

Pagaliau įsukome į tamsų kelią, kur niekas mūsų negalėjo matyti. Atsipalaidavusi tiesiog susmukau sėdynėje. Rankos ėmė drebėti. Dabar, kai viskas baigta, kai mums neabejotinai pavyko, galėjau atsipūsti.

– Visos sielos yra draugai, – atsakiau netildydama balso.

– Kaip jautiesi? – smalsiai paklausė jis.

– Visiškai sveika.

– Galiu pažiūrėti?

Pakėliau kairę ranką rodydama jam plonytę rausvą liniją.

Jis nustebęs įkvėpė – stipriai, net pasišvilpdamas.

Pledas sujudėjo: Džaredas atsisėdo, paskui tarp sėdynių persliuogė į priekį. Pakilnojo kuprinę ir pasidėjo ant kelių.

Važiuojant pro elektros stulpą Džaredas aiktelėjo.

– Tavo veidas!

– Jį irgi užgydė, savaime suprantama.

Jis kilstelėjo ranką, bet taip ir nesiryžo paliesti – delnas pakibo ore per centimetrą nuo skruosto.

– Neskauda?

– Žinoma, ne. Tarsi niekada ir nebūčiau buvusi sužeista.

Pagaliau jo pirštai švelniai paglostė skruostą. Nuo jo prisilietimo oda sudilgčiojo. Kol aš alpėjau, Džaredas jau kalbėjo apie reikalus.

– Ar jie nieko neįtarė? Kaip manai, praneš ieškotojams?

– Ne. Juk sakiau, kad manimi patikės. Net neapžiūrėjo akių. Aš buvau sužeista, todėl iškart puolė gelbėti, – ir patraukiau pečiais duodama suprasti, kad kitaip ir būti negalėjo.

– Ko gavai? – paklausė nekantriai traukdamas kuprinės virvutę.

– Visko, ko reikia Džeimiui... jei spėsime grįžti... – dirstelėjau į prietaisų skydelio laikrodį, tarytum jis galėtų pasakyti, ar Džeimis dar gyvas. – Ir kitiems, ateičiai. Ėmiau tik tai, apie ką nusimaniau.

– Mes spėsime, – pasakė tvirtai kilnodamas baltus konteinerius. – Glotniklis?

– Šitų gal ir neprireiks. Tačiau pati juos išbandžiau, todėl...

Jis linktelėjo ir vėl kone sulindo į kuprinę po nosimi niurnėdamas pavadinimus.

– Nuo skausmo? Ir jie veikia?

Nusijuokiau.

– Ir dar kaip! Jie stulbinami. Jei dabar persipjautum ranką, parodyčiau... Pokštas.

– Hm.

Jis taip pažvelgė į mane, kad išraiškos negalėjau perprasti. Spoksojo išplėtęs akis, tarsi būtų nepaprastai nustebęs.

– Kas yra? – nejau mano pokštas buvo toks nevykęs.

– Tau pavyko, – suvapėjo apimtas susižavėjimo.

– Argi ne to važiavome?

– Taip, bet... manau, kad nebuvau iki galo tikras, jog mums pasiseks.

– Nebuvai? Tada kodėl... Kodėl man padėjai?

Jis atsakė taip tyliai, kad žodžius ne tiek išgirdau, kiek atspėjau.

– Nusprendžiau geriau žūti bandydama išgelbėti Džeimį, nei gyventi be jo.

Akimirkai netekau amo, sukilę jausmai gumulu užstrigo gerklėje. Melani irgi atėmė žadą. Tą minutę mes visi buvome viena neišskiriama šeima. Visi mes.

Užsikosėjau. Nėra ko guostis jausmais, kurie neturi ateities.

– Buvo visai nesunku. Bet kuris iš jūsų būtų galėjęs padaryti tą patį, svarbiausia – natūraliai elgtis. Tiesa, gydytoja apžiūrėjo mano sprandą, – nevalingai paliečiau pjūvio vietą. – Tokio kaip tavo randas profesionalas nepaliktų. Tačiau su tais vaistais, kuriuos turime, Dokas lengvai jį užgydys.

– Abejoju, ar kuris nors iš mūsų būtų sugebėjęs elgtis taip natūraliai.

Linktelėjau.

– Taip. Man lengva. Aš žinau, ką jie mano, – ir nusijuokiau iš savęs. – Aš viena iš jų. Jei patikėtumėte manimi, gaučiau viską, ko panorėtumėte, viską šiame pasaulyje, – ir vėl nusijuokiau. Tai tik įtampa slūgsta, pasakiau sau, dėl to man taip svaigsta galva. Ar jis suprato, kad lygiai tą patį padaryčiau ir dėl jo? Ko panorėtų, viską šiame pasaulyje?

– Aš tikiu tavimi, – tyliai pratarė jis. – Prisiekiu visų mūsų gyvybėmis.

Jis manimi tikėjo taip, kad į mano rankas atidavė kiekvieno žmogaus gyvybę. Savo, Džeimio ir visų kitų.

– Ačiū, – atsakiau vos girdimai.

– Tau pavyko, – pakartojo dar kartą, tarsi niekaip negalėdamas patikėti.

– Mes jį išgelbėsime.

„Džeimis nemirs! Džeimis nemirs! – džiūgavo Melani. – Ačiū tau, Klaja.“

„Juk žinai, kad dėl šių žmonių padaryčiau viską“, – pasakiau. Ir atsidusau supratusi, kad tai gryniausia tiesa.

Kai privažiavome senvagę, Džaredas vėl prie užpakalinio bamperio pritvirtino brezentą ir perėmė vairą. Jis gerai žinojo kelią, todėl galėjo važiuoti daug greičiau. Kai atsidūrėme prie neįtikėtinai mažos slėptuvės po rieduliais, Džaredas mane išlaipino ir įvairavo automobilį vidun. Beveik neabejojau, kad išgirsiu, kaip metalą bruožia akmuo, bet jis meistriškai įspraudė mašiną į tą mažutytį tarpą.

Sulipome į džipą ir nuskriejome per naktį. Automobilis smagiai kratėsi atvira dykuma. Džaredas pergalingai juokėsi ir vėjas nešė jo balsą toli atgal.

– Kur raištis? – paklausiau.

– O kam?

Įbedžiau į jį akis.

– Klaja, jei būtumei norėjus mus išduoti, jau turėjai tam progą. Kas po viso šito išdrįs pasakyti, kad tu ne viena iš mūsų?

Susimąsčiau.

– Manau, kai kurie vis dar gali. Bus geriau, jei užriši akis.

– O aš manau, kad tiems kai kuriems reikia pagaliau prasiplauti akis.

Pagalvojau apie mūsų pasirodymą urvuose ir papurčiau galvą.

– Džaredai, nesitikėk, kad mus sutiks išskėstomis rankomis. Įsivaizduok, kokios mintys dabar sukasi jų galvose. Ko jie laukia...

Jis neatsakė, tik prisimerkė tarsi įtemptai mąstydamas.

– Džaredai... o jeigu jie nenorės mūsų išklausyti... jei pakeitė savo nuomonę... – staiga nusileidau iš padebesių. Kalbėjau greitai, kad spėčiau viską paaiškinti, kol dar ne vėlu. – Pirmiausia duok Džeimiui nuo skausmo, padėk po liežuviu. Tada vidaus valiklio, jam tereikia jo įkvėpti. Tau reikės Doko, kad...

– Ei, ei! Pati pasakysi jam, ką daryti...

– Leisk man baigti...

– Ne, Klaja. Aš šito taip nepaliksiu. Šausiu į kiekvieną, kas bent pirštu tave palies.

– Džaredai...

– Nebijok. Taikysiuos į kojas, o tu paskui juos išgydysi šitais savo daikčiukais.

– Jei tai pokštas, man nejuokinga.

– Aš nejuokauju, Klaja.

– Kur raištis?

Bet jis užsispyrė – ir viskas.

Laimei, po ranka turėjau senus savo marškinėlius – nudrengtas Džebo drapanas. Jie tiks.

– Taip jie lengviau mus įsileis, – pasakiau lankstydama juos į storą raištį. – O tai reiškia, kad greičiau grįšime pas Džeimį, – ir ant pakaušio užsirišau tvirtą mazgą.

Kurį laiką buvo tylu. Džipas pasišokinėdamas riedėjo nelygia žeme. Prisiminiau panašias naktis, kai šalia jo sėdėdavo Melani...

– Važiuoju tiesiai prie urvų. Ten yra vieta, kur vienai dviem dienoms galima saugiai paslėpti džipą. Sutaupysime laiko.

Linktelėjau pritardama. Dabar svarbiausia laikas.

– Beveik atvažiavome, – pasakė po minutės. Paskui suniurzgė: – Jau laukia.

Pagrabaliojo šalia manęs. Dzingtelėjo metalas: nuo užpakalinės sėdynės paėmė ginklą.

– Tik nieko nenušauk.

– Negaliu pažadėti.

– Stok! – suriko kažkas. Šauksmas nuskriejo nuringavo tuščia dykuma.

Džaredas išjungė variklį: džipas ėmė lėtėti ir galiausiai sustojo.

– Čia mes, – pasakė į tamsą. – Taip taip, pažvelk. Matai? Aš vis dar esu aš.

Pajutau ore tvyrant dvejonę.

– Tik noriu pastatyti džipą į slėptuvę, gerai? Mes gavome Džeimiui vaistų, turime skubėti. Man nerūpi, ką tu galvoji, girdi? Šiandien geriau nestok man skersai kelio.

Džipas vėl pajudėjo. Garsas pasikeitė, pasidarė aidus, vadinasi, įvažiavome į slėptuvę.

– Gerai, Klaja. Dėl nieko nesijaudink. Eime.

Kuprinė jau buvo man ant pečių. Atsargiai lipau iš automobilio, nes neįsivaizdavau, kaip arti siena. Džaredas pagavo mano ieškančias rankas.

– Opapa, – pasakė jis ir vėl persimetė mane per petį.

Šį kartą ant Džaredo nugaros nesijaučiau taip tvirtai kaip anksčiau. Mane jis prilaikė tik viena ranka, kita, kaip spėjau, spaudė šautuvą. Man tai nepatiko.

Bet kai išgirdau iš priekio atbėgant žmones, vėl apsidžiaugiau, kad sutinkame juos ne plikomis rankomis.

– Džaredai, tu susmurgęs asile! – šaukė Kailas. – Ką sau manai?

– Kailai, atvėsk, – pavymui atsklido Džebo balsas.

– Ar ji sužeista? – paklausė Janas.

– Traukitės man iš kelio, – ramiai ištarė Džaredas. – Mes skubame. Klaja jaučiasi puikiai, tik išsireikalavo, kad užriščiau akis. Kaip Džeimis?

– Karščiuoja, – pasakė Džebas.

– Klaja gavo viską, ko jam reikia, – dabar jis bėgo dar greičiau, nuožulniai žemyn.

– Aš galiu ją panešti, – aišku, pasisiūlė Janas.

– Atsiknisk.

– Janai, nesijaudink, aš tikrai gerai jaučiuosi, – pasakiau drebančiu nuo kratymosi balsu.

Džaredas bėgo įkalniui, nepaisant mano svorio vis taip pat greitai. Kiti mynė mums ant kulnų.

Netrukus iš pikto šnypštimo supratau, kad atsidūrėme didžiajame urve. Daugybė balsų aplink rėkė, klegėjo, neįmanoma suprasti ką.

– Šalin iš kelio! – suriaumojo Džaredas perrėkdamas šurmulį. – Ar Dokas pas Džeimį?

Neišgirdau atsakymo. Džaredas jau galėjo mane nuleisti žemyn, bet per daug skubėjo, kad uždelstų nors sekundę.

Priešiškai ūžianti minia liko toli už nugaros: mes įsukome į mažesnį tunelį. Dabar žinojau, kur esame, atmintyje atkūriau kiekvieną posūkį – bėgome per tunelių sankirtą iki trečio miegamųjų koridoriaus. Džaredui risnojant mūsų tuneliu mintyse skaičiavau nematomas duris.

Jis staigiai sustojo, o aš nulėkiau nuo peties ir kojomis stipriai atsitrenkiau į žemę. Džaredas nuplėšė raištį.

Mūsų kambarį apšvietė keli blausiai mėlyni žibintai. Daktaras stovėjo įsitempęs tarsi ką tik būtų pašokęs ant kojų. Šalia klūpojo Šeron ir Džeimiui prie kaktos spaudė drėgną rankšluostį. Pyktis neatpažįstamai iškreipė jos veidą. Kitapus Džeimio sėdėjusi Megė mus pamačiusi ėmė keltis.

Berniukas tysojo ant pakloto suglebęs ir raudonas, užsimerkęs, krūtinė vos kilnojosi.

– Tfu! – nusispjovė Šeron ir atsistojusi kaip katė metėsi prie Džaredo ketindama nagais įsikibti jam į veidą.

Džaredas sugriebė Šeron rankas ir apsukęs užlaužė už nugaros.

Megė jau buvo bepuolanti gelbėti dukros, bet Džebas apėjo besigrumiančius Džaredą su Šeron ir užtvėrė seseriai kelią.

– Paleisk ją! – sukriokė daktaras.

Džaredas apsimetė negirdėjęs.

– Klaja, imkis darbo!

Daktaras atsistojo tarp manęs ir Džeimio.

– Dokai, – suvapėjau springdama. Tas pyktis, grumtynės šalia nejudančio berniuko man kėlė paniką. – Padėk man. Prašau. Dėl Džeimio.

Daktaras nesujudėjo, nenuleido akių nuo Šeron ir Džaredo.

– Nagi, Dokai, – įsiterpė Janas. Urvas buvo sausakimšas žmonių ir man pradėjo trūkti oro, o čia dar Janas priėjo ir uždėjo ant peties ranką. – Kas tau svarbiau – išdidumas ar vaiko gyvybė?

– Tai ne išdidumas. Tu nežinai, kaip tie ateivių vaistai gali jį paveikti!

– Manai, jam gali būti dar blogiau?

– Dokai, – kreipiausi, – pažvelk į mano veidą.

Daktaras ne vienintelis sureagavo į mano žodžius: atsisuko ir Džebas, ir Janas. Net Megė įbedė į mane akis, paskui nesusilaikiusi žvilgtelėjo dar kartą ir greitai nukreipė žvilgsnį supykusi ant savęs, kad pasidavė smalsumui.

– Kaip tai gali būti? – nustebo Dokas.

– Aš parodysiu. Prašau. Džeimis nenusipelnė tokių kančių.

Daktaras dvejojo nenuleisdamas akių nuo sveiko mano veido, paskui sunkiai atsiduso.

– Janas teisus – blogiau vaikui jau nebus. Bet jei tai jį nužudys... – daktaras patraukė pečiais ir sukumpo lyg prislėgtas sunkios naštos. Tada žingtelėjo į šalį ir mane praleido.

– Ne! – sušuko Šeron, bet niekas nekreipė į ją dėmesio.

Aš priklaupiau prie Džeimio, nusitraukiau nuo pečių kuprinę ir timptelėjusi raištelį atidariau. Pasiraususi ištraukiau cilindrą su užrašu „Nuo skausmo“. Džeimio veidą nutvieskė ryškus šviesos spindulys.

– Janai, gal gali paduoti vandens?

Atsukau dangtelį ir išėmiau mažą popierinį kvadratėlį. Ranką pakišau Džeimiui po pakaušiu ir atkėliau galvą. Jo oda degte degė. Vaistus padėjau po liežuviu ir nežiūrėdama ištiesiau ranką. Janas įspraudė į ją puodelį.

Atsargiai suvarvinau Džeimiui į burną gurkšnį vandens, kad popierėlis kartu su juo nutekėtų gerkle žemyn. Berniukas rijo sunkiai ir skausmingai.

Karštligiškai puoliau ieškoti plonesnio buteliuko su purkštuku. Radusi drebančiomis rankomis atidariau dangtelį ir virš Džeimio užpurškiau gydomąją miglą. Palaukiau, kol jo krūtinė pakils įkvėpdama.

Paliečiau berniukui veidą – vis dar liepsnojo! Pagraibiau vėsiklio – kad tik sugebėčiau juo naudotis! Atsukusi dangtelį pamačiau, kad buteliukas pilnas popierinių kvadratėlių, tik šįkart šviesiai mėlynų. Lengviau atsidusau ir padėjau vieną Džeimiui ant liežuvio. Ant sukepusių lūpų užpyliau dar vandens.

Ši kartą ligonis nurijo daug greičiau ir ne taip sunkiai.

Dar viena ranka palietė Džeimio veidą. Atpažinau ilgus, kaulėtus daktaro pirštus.

– Dokai, ar turi aštrų peilį?

– Turiu skalpelį. Atverti žaizdą?

– Tik taip galėsiu ją išvalyti.

– Galvojau apie tai... norėjau išleisti pūlius, bet skausmas...

– Dabar jis nieko nepajus.

– Pažiūrėk į veidą, – sukuždėjo prie manęs palinkęs Janas.

Raudonis atslūgo, Džeimio oda įgavo įprastą, sveiką atspalvį. Ant kaktos dar spindėjo prakaito lašeliai, bet žinojau, kad tai tik praėjusios karštinės pėdsakai. Daktaras ir aš vienu metu palietėme jam kaktą.

„Veikia! Taip, taip!“ – pergalingai sušukome abi su Melani.

– Neįtikėtina, – iškvėpė daktaras.

– Karštis atslūgo, bet kojoje galėjo likti užkratas. Dokai, padėk man sutvarkyti žaizdą.

– Šeron, gal gali paduoti... – pradėjo išsiblaškęs. Tada pakėlė akis. – O, Kailai, jei nesunku, paduok man krepšį. Jis tau prie kojų.

Paropojau kelis žingsnius atbula ir palinkau prie raudono, pabrinkusio pjūvio. Janas nukreipė žibintuvėlį tiesiai į žaizdą. Abu su daktaru vienu metu ėmėme naršyti po savo krepšius. Jis atsisuko su sidabriniu skalpeliu rankoje. Pamačius peilį nugara perbėgo šiurpas. Susitvardžiau ir atsukau didesnį valiklio indelį.

– Ar jis tikrai nieko nepajus? – neryžtingai perklausė daktaras.

– Ei, – sugargė Džeimis. Jau buvo plačiai atsimerkęs ir akimis šmirinėjo po urvą, kol pamatė mane. – Sveika, Klaja. Kas čia vyksta? Kodėl čia tiek žmonių?

46 S K Y R I U S

ŠEIMA

Džeimis pabandė atsisėsti.

– Ne taip greitai, vaike. Kaip jautiesi? – Janas suėmė jį už peties ir vėl paguldė.

– Ee... labai gerai, tikrai. Ką čia visi veikia? Aš neprisimenu...

– Tu sirgai. Gulėk ramiai, kad galėtume baigti tvarkyti žaizdą.

– Ar galiu atsigerti?

– Žinoma, vaike. Štai, imk.

Daktaras spoksojo į Džeimį kaip užkerėtas, netikėdamas savo akimis.

O man džiaugsmas užėmė gerklę, negalėjau išspausti nė žodžio.

– Jį veikia vaistai nuo skausmo, – sumurmėjau. – Jis jaučiasi nuostabiai.

– Kodėl Džaredas užlaužęs Šeron rankas? – pakuždom Džeimis paklausė Jano.

– Ji... prastos nuotaikos, – pašnibždom, bet gana garsiai, kad girdėtų Šeron, paaiškino Janas.

– Džeimi, dabar nejudėk, – perspėjo daktaras. – Norime... išvalyti tavo žaizdą. Gulėk ramiai, gerai?

– Gerai, – atsiliepė Džeimis silpnu balseliu. Jis pamatė daktaro rankose skalpelį ir neramiai sušnairavo mūsų pusėn.

– Pasakyk, jei ką pajusi, – paprašė Dokas.

– Jei tau skaudės, – pataisiau jį.

Įgudusia ranka daktaras vienu moju perrėžė žaizdą skalpeliu. Abu sužiurome į Džeimį. Jis gulėjo įbedęs akis į tamsias lubas.

– Keistas jausmas, – pasakė jis. – Bet neskauda, tikrai ne.

Daktaras linktelėjo ir įpjovė dar kartą – skersai išilginio pjūvio. Iš gilios žaizdos ėmė verstis kraujas ir geltoni pūliai.

Vos Dokas atitraukė ranką, ant kraujuojančios kryžmos žaizdos užpurškiau valiklio. Vaistai nusėdo ant pūlingų išskyrų ir jos čirkšdamos ėmė nykti. Taip panašiai vandens čiurkšlė nuplauna muilo putas. Susijaudinęs daktaras tankiai alsavo.

– Neįtikėtina, – dar kartą pakartojo.

Dėl visa ko žaizdą dar kartą apipurškiau. Nesveika, tamsiai raudona dėmė aplink pjūvį išnyko, liko tik ištekėjusio kraujo pėdsakai.

– Dabar gydiklio, – murmėjau po nosimi. Susiradau reikalingą konteinerį ir plona srovele vaistų užvarvinau tiesiai ant abiejų pjūvių. Skaidrus skystis sutekėjo į žaizdą ir spindinčia plėvele aptraukė atvirus audinius. Gydiklis iškart sustabdė kraujavimą. Ant kojos užpyliau vos ne pusę indelio, gal dukart daugiau, nei reikėjo.

– Gerai, Dokai, dabar suspausk žaizdos kraštus.

Daktaras nieko neatsakė, tik plačiai išsižiojęs darė, ką liepiau. Abiem rankomis suglaudė pjūvių puses.

Džeimis nusijuokė.

– Kutena.

Dokas išsprogino akis.

Ant kryžminio pjūvio užtepiau sandariklio ir neišpasakytai patenkinta stebėjau, kaip sulimpa kraštai, o iš žaizdos lieka tik rožinis brūkšnelis.

– Ar galiu pažiūrėti? – paklausė Džeimis.

– Paleisk jį, Janai. Mes beveik baigėme.

Berniukas pasirėmė ant alkūnių, aiškios akys degė smalsumu. Suprakaitavę, purvini plaukai stirksojo sulipę į kaltūną, bet ar tai svarbu matant, kad skruostai atgavo pirmykštį spindesį ir tryško sveikata?

– Žiūrėk, užbarstau šito, – pasakiau užsijodama ant pažeistos vietos saują žaižaruojančio glotniklio, – ir iš rando lieka tik plonytė linija. Kaip čia, – ir parodžiau jam savo ranką.

– Argi randai nepuošia vyrų? Patikčiau merginoms, – nusijuokė Džeimis. – Kur gavai šių buteliukų? Primena fokusus.

– Surengėme su Džaredu išpuolį.

– Tikrai? Nuostabu.

Daktaras pirštu palietė švytinčių miltelių likučius ant mano rankos ir prisikišo prie nosies.

– Būtum ją matęs, – pasakė Džaredas. – Ji buvo pritrenkianti.

Krūptelėjau išgirdusi jo balsą prie pat ausies. Nevalingai atsisukau ieškodama Šeron: spėjau pamatyti tik tarpdury dingstant ugninių plaukų kupetą. Megė iškurnėjo jai iš paskos.

Kaip liūdna. Kaip baisu. Kiek neapykantos turėjo susikaupti jų širdyse, kad nesugebėtų džiaugtis išgijus mirtinai sergančiam vaikui... Ką reikėjo joms išgyventi, kad taip žemai pultų?

– Ji nudrožė į ligoninę tiesiai prie kitų ateivių ir lyg niekur nieko paprašė išgydyti žaizdas. O kai tie nusisuko, apšvarino iki paskutinio siūlelio! – išpoškino Džaredas žavėdamasis kaip vaikas. Džeimiui baisiausiai patiko šita istorija, klausėsi išsišiepęs iki ausų. – Iš ten išėjo prisigrūdusi vaistų tiek, kad mums visiems užteks daug metų į priekį. O išvažiuodama dar pamojavo vienam šunsnukiui priimamajame, – nusijuokė Džaredas.

„Aš nebūčiau galėjusi jiems to duoti, – staiga susigraužė Melani. – Tu vertingesnė už mane.“

„Ša! – supykau. Dabar ne laikas liūdėti ar pavydėti. Turime džiaugtis. – Be tavęs aš nebūčiau čia atsiradusi ir negalėčiau jiems padėti. Tu irgi jį išgelbėjai.“

Džeimis žiūrėjo į mane išplėtęs susižavėjusias akis.

– Nieko čia ypatinga, tikrai, – pasakiau jam. Jis paėmė mano ranką, o aš suspaudžiau jo. Meilės ir dėkingumo kupina širdis netilpo krūtinėje. – Nėra ko žiūrėti į mane kaip į didvyrę: galų gale aš viena iš tų šunsnukių.

– O, aš nenorėjau... – puolė atsiprašinėti Džaredas.

Nusišypsojau ir numojau ranka.

– Kaip paaiškinai, kad tau ant veido randas? – paklausė Dokas. – Ar jie nepaklausė, kodėl neišsigy...

– Privalėjau turėti naujų žaizdų, antraip būčiau sukėlusi jiems įtarimą. Pasakiau, kad pargriuvau laikydama peilį, – ir kumštelėjau Džeimiui alkūne. – Bet kam gali taip atsitikti.

Aš skraidžiau padebesiais. Pasaulis aplink regėjos nutviekstas iš vidaus – daiktai, veidai, net sienos. Kambaryje ir už jo esantys žmonės ėmė šurmuliuoti, uždavinėti klausimus, bet mano ausyse tas triukšmas virto melodingu skambesiu – tarsi kažkur tilindžiuotų varpelis. Net oras tviskėjo ir mainėsi. Tikrovė man susitraukė iki siauro mylimų žmonių būrelio – Džeimio ir Džaredo, Jano, Džebo. Šią įstabią akimirką mylėjau net daktarą.

– Naujų žaizdų? – paklausė Janas negyvu balsu.

Nustebau pamačiusi, kad jo akys aptemo iš pykčio.

– Tai buvo būtina. Privalėjau paslėpti randą ant veido. Be to, neturėdama tokios žaizdos kaip Džeimio nebūčiau išmokusi jos gydyti.

Džaredas suėmė mano kairę ranką ir perbraukė pirštu per vos matomą rausvą liniją, esančią keli coliai virš riešo.

– Buvo siaubinga, – pasakė jis. Jo linksmumas išgaravo akies mirksniu. – Vos peiliu nenunešė sau plaštakos, maniau, kad jau niekad negalės valdyti tos rankos.

Iš siaubo Džeimio akys pasidarė kaip lėkštės.

– Tu persipjovei ranką?

Stipriai spustelėjau jam pirštus.

– Nesijaudink – vos įsidūriau, ir tiek. Juk žinojau, kad žaizdą netrukus išgydys.

– Reikėjo ją pamatyti, – tyliai pasakė Džaredas vis dar glostydamas man dilbį.

Janas perbraukė pirštais skruostą ir neatitraukė rankos. Prisilietimas buvo malonus ir aš stipriau prigludau prie jo delno. Nežinau, kas taip veikė – nuskausminamieji ar džiaugsmas, kad Džeimis pagaliau sveikas, bet jaučiausi tarsi pasakoje, viskas aplink švytėjo neįtikėtinomis spalvomis.

– Daugiau niekur tavęs neleisiu, į jokius reidus, – sumurmėjo Janas.

– Ji eis, ir dar kaip, nė kalbos negali būti, – garsiai pasakė Džaredas. – Janai, ji nepaprasta, tobula. Turėjai tai pamatyti, kad suprastum. Aš tik dabar pradedu suvokti visas galimybes...

– Galimybes? – Jano delnas nuslydo mano kaklu ir apglėbė pečius. Prisitraukė mane prie savęs, kuo toliau nuo Džaredo. – Ar pagalvojai, kiek jai tai kainavo? Tu leidai jai beveik nusipjauti plaštaką! – kalbėdamas jis stipriai pirštais suėmė man riešą.

Šitas pyktis visai netiko šiame spindinčiame pasaulyje.

– Ne, Janai, viskas buvo ne taip, – įsiterpiau. – Tai buvo mano mintis. Turėjau tai padaryti.

– Žinoma, kad tavo, – suurzgė Janas. – Dėl šitų dviejų tu padarytum bet ką... peržengtum visas ribas... Bet Džaredas privalėjo tave sustabdyti...

– Paklausyk, Janai, o ką dar galėjome padaryti? – nenusileido Džaredas. – Turėjai pasiūlyti ką geriau? Tarkim, Klaja nebūtų savęs sužeidusi. Manai, dabar būtų laimingesnė matydama Džeimį mirusį?

Krūptelėjau išgirdusi šią kraupią tiesą.

Janas priešiškai atsakė:

– Ne. Aš tik nesuvokiu, kaip galėjai sėdėti ir žiūrėti į visa tai, – ir pasibjaurėjęs nusipurtė. Džaredo pečiai sukumpo. – Koks žmogus...

– Praktiškas, – neleido baigti Džebas.

Visi pakėlėme akis. Senukas stovėjo šalia mūsų ir laikė didžiulę kartoninę dėžę.

– Štai kodėl Džaredas geriausias. Štai kodėl jis kiekvieną kartą gauna to, ko mums reikia. Nes daro tik tai, ką privalo. Ir puikiai supranta, kad kai kada belieka žiūrėti. Net jei tai daug sunkiau, nei veikti. Taigi aš ir pagalvojau, – tęsė Džebas be jokių skrupulų pakeisdamas temą, – nors dabar veikiau pusryčių metas nei vakarienės, bet daugelis jūsų jau seniai kąsnio burnoje neturėjote. Kaip manai, vaike, ne pro šalį užkrimsti, a?

– Eee... nežinau, – numykė Džeimis. – Pilvas tuščias, bet nesijaučiu... blogai.

– Tai vis nuskausminamieji, – patikinau aš. – Turi pavalgyti.

– Ir atsigerti, – pridūrė daktaras. – Tau reikia skysčių.

Džebas šlumštelėjo gremėzdišką dėžę ant čiužinio.

– Manau, nusipelnėme nedidelės šventės. Pulkit.

– Oho, skanumėlis! – šūktelėjo Džeimis rausdamasis po dailiai supakuotus turistų pusryčius. – Spagečiai! Niam, niam!

– Man palikit viščiuko su česnakais, – pasakė Džebas. – Baisiai pasiilgau česnakų. Oi, ir nieko nenoriu girdėti apie gaivų burnos kvapą.

Džebas pasirūpino viskuo, ko reikėjo puotai: atsinešė vandens ir dvi nešiojamas krosneles. Žmonės ėmė burtis aplink vaišes, spraudėsi į jau ir taip sausakimšą urvą. Sėdėjau suspausta tarp Džaredo ir Jano, Džeimį užsikėliau ant kelių. Jis neprieštaravo, nors ir buvo tam per didelis. Jautė, kad mums su Mel reikia jo artumos, – abiem neužteko matyti jį gyvą ir sveiką, turėjome apkabinti, suspausti glėbyje.

Švytinti erdvė plėtėsi apgaubdama keisto naktinio pokylio dalyvius, šią akimirką visi jie tapo mano šeima. Žmonės kantriai laukė, kol Džebas pataisys nelauktų gardumynų. Baimę išstūmė palengvėjimas ir džiaugsmas. Šventės nesugadino net Kailas, atsidrėbęs Janui iš kito šono.

Melani palaimingai atsiduso: virpėjo jausdama berniuko kūno šilumą ir mylimojo glamones. Džaredas vis dar švelniai glostė man ranką. Net Jano plaštaka man ant peties jos neerzino.

„Vadinasi, vaistai nuo skausmo paveikė ir tave“, – pasišaipiau.

„Ne vaistai. Ne dėl jų mes tokios laimingos.“

„Tu teisi. Tai daugiau, nei kada esu turėjusi.“

„O aš visa tai praradau.“

Kokia slėpininga jėga glūdi toje žmonių meilėje, jei dėl jos atsisakiau visos savo rūšies? Ar todėl, kad ji kaskart nenuspėjama ir vienintelė tokia? Sielos savo meilę ir palankumą dalija visiems po lygiai. Ar aš troškau didesnio iššūkio? Žmonių jausmai painūs ir sudėtingi, čia negalioja jokios taisyklės. Vienų meilę gali pelnyti nė už ką – kaip atsitiko su Džeimiu, Jano meilę reikėjo ilgai ir sunkiai užsitarnauti. O Džaredą man lemta mylėti beviltiškai, be jokio atsako, kol aistra išdegins širdį baisiau nei dykumos saulė.

O gal tai tik į gera? Jei žmonės moka taip karštai nekęsti, galbūt jiems nesvetima ir kita kraštutinybė – gal jie ir myli taip pat aistringai, visiškai atsiduodami?

Nežinau, kodėl taip karštligiškai siekiau šios meilės. Ir dabar, kai visa tai turėjau, žinojau tik viena: kad nieko nesigailiu, kad buvo verta iki galo, iki paskutinio lašo iškentėti ir pavojų, ir tą skausmą. Atlygis buvo toks nuostabus, apie kokį negalėjau net svajoti.

Aš turėjau viską. Visą pasaulį.

Pasibaigus puotai ir atslūgus džiaugsmui visus apėmė nuovargis. Buvo jau vėlu – ar veikiau anksti. Lenkiami miego žmonės palengva skirstėsi: limpančiomis akimis, klupinėdami ir svyruodami. Jiems išėjus pasidarė lengviau kvėpuoti.

Vietos atsirado užtektinai, todėl pradėjome patogiau taisytis, kol galiausiai išsitiesėme ten, kur sėdėjome. Galvą padėjau Džaredui ant pilvo, jo pirštai kartkartėmis švelniai paglostydavo man plaukus. Man ant krūtinės ilsėjosi Džeimio galva, berniukas rankomis apsivijo kaklą. Viena ranka apglėbiau jo pečius. Janas paguldė galvą man ant pilvo, vieną mano ranką glaudė sau prie veido. Šalimais jaučiau tysant ilgą Doko koją, jo batas rėmėsi man į klubą. Jis jau miegojo – girdėjau, kad tyliai šnirpščia. Kažkur netoliese sunkiai pūtavo ir Kailas.

Džebas išsitiesė ant kito čiužinio ir atsirūgo. Kailas sukikeno.

– Visai nebloga naktelė. Tikrai geresnė, nei tikėjausi, – mąsliai pasakė Džebas. – Mėgstu istorijas su laiminga pabaiga. Ačiū, Klaja.

– Mmm, – sumurkiau pusiau miegodama.

– Kitą kartą, kai ji eis... – pradėjo Kailas kažkur iš kitos Džaredo pusės ir nebaigęs gardžiai nusižiovavo. – Kitą kartą, kai ji eis į reidą, aš irgi nepasiliksiu.

– Ji niekur neis, – garsiai pasakė Janas ir jo kūnas įsitempė. Ramindama paglosčiau jam skruostą.

– Žinoma, kad neisiu, – sumurmėjau jam. – Niekur neisiu, kol tikrai to neprireiks. Man pačiai geriau likti čia.

– Klaja, negalvok, kad noriu tave uždaryti kaip kalėjime, – suirzęs atšovė Janas. – Dėl manęs gali eiti kur nori, kad ir palakstyti greitkeliu. Tik ne į reidą. Noriu, kad būtum saugi.

– Ji mums reikalinga, – nenusileido Džaredas. Jo balsas buvo daug sausesnis ir atšiauresnis, nei tikėjausi.

– Iki tol puikiai apsiėjome be jos.

– Puikiai? Be jos Džeimis būtų miręs! Ji gali gauti to, ko neįstengtume nė vienas iš mūsų.

– Ji gyva būtybė, Džaredai, ne įrankis.

– Žinau. Nesakau, kad...

– Klaja nuspręs, – nutraukė juos Džebas ištardamas tai, ką pati rengiausi pasakyti. Dabar aš spaudžiau Janą prie čiužinio, be to, jaučiau, kad Džaredas po manimi irgi sujudėjo ketindamas keltis. Bet išgirdę Džebo žodžius abu sustingo.

– Negali leisti spręsti jai vienai! – užginčijo Janas.

– Kodėl ne? Regis, ji turi savo protą. Ar jums atrodo, kad jūs už ją išmintingesni?

– Pasakysiu kodėl, – suniurnėjo Janas. – Klaja?

– Taip, Janai?

– Ar nori dalyvauti reiduose?

– Jei tik galėsiu padėti, žinoma, kad eisiu.

– Klaja, aš klausiu ne to.

Tylėjau: mąsčiau bandydama suvokti, ką supratau ne taip.

– Matai, Džebai? Ji niekada negalvoja apie savo pačios norus, savo laimę, net savo sveikatą. Ji padarys viską, ko paprašysite, net jeigu tai kainuotų jai gyvybę. Nesąžininga prašyti jos to, ko mes įpratę prašyti vieni kitų. Nes mes pirmiausia pagalvosime apie save. Ji – ne.

Stojo tyla. Niekas Janui neatsakė. Kai tyla pasidarė nepakeliama, supratau, kad laikas prabilti man.

– Netiesa, – pasakiau, – aš visuomet galvoju apie save. Ir aš... noriu padėti. Ar to jums pakanka? Neįsivaizduojate, kokia šiąnakt buvau laiminga galėdama padėti Džeimiui. Ar turiu teisę tapti laiminga taip, kaip noriu aš?

– Dabar suprantate, ką turėjau omeny? – atsiduso Janas.

– Šiaip ar taip, negaliu jai uždrausti elgtis taip, kaip nori ji pati, – gūžtelėjo Džebas. – Ji daugiau nėra mūsų kalinė.

– Bet neturime jos to prašyti.

Džaredas visą tą laiką tylėjo. Kaip ir Džeimis. Berniukas miegojo, dėl to buvau tikra, bet Džaredas ne, jo pirštai teberašė raštus ant mano skruosto. Švytinčius, kaitinančius odą.

– Jums nereikia prašyti, – pasakiau, – aš sutinku savo noru. Tai... visai nepavojinga. Sielos tokios malonios. Aš jų nebijau. Tai išties... buvo labai lengva.

– Lengva? Pjauti sau...

Skubiai užčiaupiau Janui burną.

– Šį kartą nebuvo kito pasirinkimo. Daugiau to neprireiks, – pasakiau. – Juk neprireiks? – paklausiau veikiau ramindamasi.

Janas tyliai suvaitojo.

– Jeigu ji eis, aš lydėsiu, – pasakė niūriai. – Kažkas turi ją apsaugoti nuo pačios savęs.

– Aš irgi eisiu, kad apsaugočiau visus kitus nuo jos, – sukikeno Kailas. – Ai! – sukriūkė.

Buvau per daug pavargusi, tad nepakėliau galvos, kad pamatyčiau, kas liežė Kailui į pašonę.

– O aš eisiu, kad visi grįžtume gyvi, – sumurmėjo Džaredas.

47 S K Y R I U S

REIDAS

Kailas pasiskundė:

– Fui, kaip paprasta. Jokio malonumo.

– Pats norėjai važiuoti, – atrėžė Janas.

Jis su Janu sėdėjo uždaro furgono gale ir rūšiavo ilgai negendančius produktus, būtiniausias namų apyvokos prekes, kurias ką tik išnešiau iš parduotuvės. Buvo pats vidurdienis, Vičitos padangėje ridinėjosi ryški saulė. Vis dėlto ne taip karšta kaip Arizonos dykumoje, daug drėgniau. Ore čiulkinį šoko būrys mažyčių muselių.

Džaredas važiavo link greitkelio, einančio iš miesto, ir iš paskutiniųjų stengėsi neviršyti greičio. Mačiau, kad jo kantrybė baigia išsekti.

– Dar neatsibodo apsipirkinėti, Klaja? – pasiteiravo Janas.

– Ne, man visai nesunku.

– Tu visuomet sakai tą patį. Ar yra kas nors, kas tau sunku?

– Man sunku... būti toli nuo Džeimio. Ir sunku... išeiti iš urvų. Truputėlį. Ypač dieną. Tai lyg atvirkštinis klaustrofobijos variantas. Per daug atvirų erdvių. Ar tau taip nebūna?

– Kartais. Tiesą sakant, dieną mes mažai kada išlendame.

– Tiek laiko pratupėjusi urvuose bent kojas pramankštins, – sumurmėjo Kailas. – Nesuprantu, ko jai skųstis.

– Kad ir dėl įvairovės, – atrėžė Janas. – Jos niekada negirdėjau skundžiantis, o tavo zirzimas jau baigia užknisti.

Apsimečiau, kad negirdžiu: jeigu jau Janas su Kailu ėmė ginčytis, galo nelauk. Išlanksčiau žemėlapį.

– Kas dabar? Oklahoma? – paklausiau Džaredo.

– Ir keli miesteliai pakeliui, jei dar nepavargai, – atsakė nenuleisdamas akių nuo kelio.

– Ne, aš pasirengusi.

Būdamas reide Džaredas retai kada atsipalaiduodavo, ne taip kaip Janas su Kailu, kurie po kiekvieno sėkmingo mano suvaikščiojimo į parduotuvę, ką jie skambiai vadino misija, imdavo juokais niautis ir traukti vienas kitą per dantį. Girdėdama žodį „misija“ nesusilaikydavau nenusišypsojusi. Skambėjo taip reikšmingai. Iš tikrųjų aš paprasčiausiai eidavau apsipirkti. Kaip šimtus kartų dariau gyvendama San Diege.

Anot Kailo, per daug paprasta, kad pajustum malonumą. Stūmiau vežimėlį lentynų tarpueiliais. Šypsojausi sieloms ir jos šypsojosi man. Kroviausi į vežimėlį viską, kas greitai negenda. Kaip visada, užgriebdavau keletą skanėstų furgone laukiantiems vyrams: sumuštinių, kepinių ar ko nors panašaus ir vieną kitą kitokį saldėsį. Janas dievino mėtinius ledus su šokoladiniais dribsniais, Kailas – karamelinius saldainius. Džaredas valgė viską, ką pasiūlydavau. Supratau, kad silpnybių jis atsisakė prieš daugelį metų, susitaikė su gyvenimu, kur nėra jokių norų, jokių malonumų, kur net esminiai poreikiai tenkinami tiek, kiek leidžia aplinkybės. Štai kodėl jis buvo geriausias: sugebėjo priimti sprendimus nepaisydamas asmeninių troškimų.

Kartkartėmis, ypač mažesniuose miesteliuose, kas nors mane užkalbindavo. Buvau taip įgudusi meluoti, kad būčiau galėjusi apmulkinti net žmogų.

– Labas. Neseniai šiame mieste?

– Pirmą kartą.

– Kaip užklydote į Bajersą?

Prieš išlipdama iš furgono visuomet pasižiūrėdavau į žemėlapį, todėl miestelio pavadinimas man nebūdavo staigmena.

– Mano partneris daug keliauja. Jis fotografas.

– Kaip nuostabu! Menininkas! Jums pasisekė, čia daug įstabių vietų!

Iš pradžių menininke prisistatinėjau aš pati. Bet veikiai pastebėjau, kad kalbėdama su vyrais sutaupau daug laiko, jei apsimetu, jog keliauju ne viena.

– Ačiū už pagalbą.

– Nėra už ką, man buvo malonu. Apsilankykite dar kartą.

Pati sielą užkalbinau tik vieną kartą. Tai buvo vaistininkas Solt Leik Sityje. Po to jau žinojau, ko dar mums visiems reikia urvuose.

Drovi šypsena.

– Nesu tikra, kad tinkamai maitinuosi. Niekaip negaliu atsisakyti nesveiko maisto. Šis kūnas toks smaližius.

– Turite būti išmintinga, Tūkstantlape Gėle. Žinau, kad lengva pasiduoti pomėgiams, bet privalote žiūrėti, ką valgote. Jums pravers šie maisto papildai.

„Sveikata“. Užrašas ant buteliuko buvo toks aiškus, kad daugiau neturėjau, ko klausti.

– Kokio skonio norėsite – žemuogių ar šokolado?

– O galiu pabandyti abiejų?

Ir maloni siela, vardu Žemėje Gimęs, padavė man du didelius buteliukus.

Nieko baisaus, nieko pavojinga. Baimė apimdavo tik tada, kai pagalvodavau apie mažą cianido piliulę, kurią nuolat nešiojausi lengvai pasiekiamoje kišenėje. Dėl visa ko.

– Kitame mieste pasirūpink naujais drabužiais, – pasakė Džaredas.

– Vėl?

– Šitie jau kiek susiglamžė.

– Gerai, – sutikau. Nemėgau bereikalingai apsikrauti daiktais, bet nešvarūs drabužiai, sumesti furgono gale, nenueis perniek: Lilės, Heidės ir Peidžės dydis buvo kaip mano ir jos tikrai apsidžiaugs galėdamos atsinaujinti aprangą. Iki šiol vyrams reiduose mažai rūpėjo tokie niekniekiai. Kiekvienas išpuolis grėsė mirtimi – kokie jau ten drabužiai. Kaip ir kvapūs muilai, šampūnai, kuriuos kiekvienoje parduotuvėje šlaviau nuo lentynų.

– Ir... tau reikėtų nusiprausti, – pasakė Džaredas ir atsiduso. – Bijau, kad šiąnakt teks nakvoti motelyje.

Anksčiau išvaizda niekam nerūpėjo. Ir tai suprantama: dabar aš vaikščiojau dienomis šalia kitų sielų ir turėjau atrodyti taip, tarsi būčiau šios civilizacijos dalis. Vyrai po senovei dėvėjo džinsus ir tamsius sportinius marškinėlius, šie drabužiai nekrito į akis, jei trumpam juos kas ir pamatytų.

Jie nekentė nakvynių pakelės moteliuose – pačioje priešų širdyje. Būti sučiuptiems miegant, be kovos, jiems buvo baisiau už viską. Anot Jano, verčiau akis į akį susitiktų su ginkluotais ieškotojais.

Kailas apskritai atsisakė kelti iš furgono koją: dieną miegodavo, o naktį eidavo sargybą.

O man tai buvo taip pat lengva kaip apsipirkti. Užregistruodavau mus viešbutyje, priimamajame dar paplepėdavau su registratoriumi. Paporindavau istoriją apie savo partnerį fotografą ir kartu keliaujantį draugą (jei kartais kas pastebėtų į kambarį įeinant mūsų trijulę). Pasivadindavau įprastais ne itin žinomų planetų vardais. Kartais šikšnosparnių – Žodžio Saugotoja, Dainų Daina ar Padangių Lizdaviete, kartais reginčių jūržolių – Besisukančia Akimi, Visaregiu Vyzdžiu ar Antrąja Žara. Kiekvieną kartą pasisakydavau vis kitą vardą, kad neliktų jokių pėdsakų. To norėjo ir Melani, taip ji jautėsi saugesnė. Jai tai priminė senus gerus filmus apie šnipus.

Bet man buvo neramu dėl kitko. Tik prie Kailo, žinodama, kad jis laukia progos manimi suabejoti, to niekada nebūčiau išdrįsusi pripažinti, – už viską, ką gauni, kada nors reikės atsilyginti. Anksčiau, apsipirkinėjant parduotuvėse San Diege man nekilo tokia mintis: ėmiau tik tai, be ko negalėjau apsieiti, paskui eidavau į universitetą ir atsimokėdavau bendruomenei dalydamasi savo žiniomis. Gal šis darbas ir nelabai sunkus, tačiau jam atidaviau visą save. Kartkartėmis, kaip ir visos sielos, imdavausi kitų darbų – kokią dieną rinkdavau šiukšles ar valydavau gatves.

O dabar aš diena iš dienos šlaviau lentynas – ir nieko už tai. Man tai atrodė savanaudiška ir nedora.

„Juk tu ne sau – kitiems“, – mano mintis nutraukė Mel.

„Vis tiek taip negalima. Net tu tai jauti, ar ne?“

„Nėra ko apie tai galvoti“, – tėškė saliamonišką sprendimą.

Guodė tik viena – kad mūsų kelionė eina į pabaigą. Rytoj dar kartą užvažiuosime į sparčiai pilnėjantį tarpinį sandėlį – sunkvežimį, paslėptą dienos atstumu nuo mūsų kelio. Dar kelios dienos, vienas kitas miestas pakeliui iš Oklahomos į Naująją Meksiką, o tada tiesiu taikymu, be sustojimų, iki Arizonos.

Ir būsime namie. Pagaliau.

Kai nakvodavome ne pilname furgone, o moteliuose, stengdavomės apsistoti po saulės laidos ir išvykdavome dar neišaušus, kad sielos negalėtų mūsų gerai apžiūrėti. Tik tam nebuvo jokios būtinybės.

Pamažu Džaredas ir Janas pradėjo tai suprasti. Šį vakarą sustojome anksti: furgonas buvo pilnas iki kraštų, gale vos išsiteko vienas Kailas, be to, Janui pasirodė, kad aš ganėtinai išvargusi. Kai grįžau su plastikine numerio kortele, saulė dar kabojo danguje.

Mažas viešbutėlis buvo apytuštis. Mašiną pasistatėme prie pat kambario. Džaredas su Janu išlipo iš furgono ir nudelbę akis į žemę penkiais ar šešiais ilgais žingsniais atsidūrė viduje. Plonyčiai, rausvi randai ant sprandų buvo jų priedanga. Džaredas nešė pustuštę kuprinę. Niekas neatkreipė dėmesio nei į juos, nei į mane.

Sunkios kambario užuolaidos buvo užtrauktos ir vyrai lengviau atsikvėpė.

Janas išsitiesė ant būsimos jo su Džaredu lovos ir ėmė maigyti televizoriaus pultelį. Džaredas padėjo kuprinę ant stalo, ištraukė mūsų vakarienę – džiūvėsėliuose apvoliotus ir jau atšalusius vištienos kepsnelius, kuriuos paėmiau paskutinės parduotuvės kulinarijos skyriuje, ir paleido per rankas. Atsisėdau prie lango ir valgydama pro plyšelį tarp užuolaidų žiūrėjau į besileidžiančią saulę.

– Sutik, Klaja, mes, žmonės, dabar rastume ir geresnių pramogų, – ėmė erzintis Janas.

Televizoriaus ekrane dvi nepriekaištingos laikysenos sielos aiškiais balsais dėstė naujausias žinias. Nesunkiai supratome, apie ką jos kalba, nes visos sielų istorijos buvo stebėtinai panašios. Pranešėjos pasakojo apie dvi po ilgo išsiskyrimo susitikusias sielas. Vyriškosios lyties individui buvo skirta gyventi Reginčiųjų jūržolių planetoje, bet jis pasirinko Žemę, nes spėjo, kad jo partnerė iš Ūkų planetos buvo įkūnyta viename iš čionykščių šiltakraujų sielonešių. Ir – o stebukle! – jis ją surado!

Sielų istorijos man priminė žmonių pasakas – visados su laiminga pabaiga.

– Nepamiršk, kokiems žiūrovams tai skirta.

– Teisybė. Ech, norėčiau pamatyti senų gerų pramoginių laidų, – jis vėl perbėgo per kanalus ir susiraukė. – Kelias dar ne taip seniai rodė.

– Tos laidos buvo per daug... žiaurios. Todėl jas pakeitė kitomis, kur mažiau... smurto.

– Ar „Breidžių šeimynėlė“?

Nusijuokiau. Gyvendama San Diege keliskart mačiau šį serialą, Melani irgi prisiminė jį iš savo vaikystės.

– Jame taikstomasi su agresija. Prisimenu vieną seriją, kai mažas berniukas smogė kitam mušeikai, ir tai buvo pateikta kaip teisingas poelgis. Tam vaikui iš nosies bėgo kraujas.

Janas netikėdamas pakraipė galvą ir vėl ėmė žiūrėti laidą, kurios autorius buvo reginti jūržolė. Juokėsi kaip tik tose vietose, kurios turėjo išspausti ašarą.

O aš vėl nusisukau į langą: lauke pamačiau kai ką įdomiau nei iš anksto nuspėjamos istorijos per televiziją.

Šalia viešbučio, kitapus kelio plytėjo nedidelis parkas. Vienoje pusėje jis šliejosi prie mokyklos, kitoje prasidėjo pievos, kuriose ganėsi karvės. Parke tarp kelių jaunų medelių buvo įrengta senamadė žaidimų aikštelė su smėlio dėže, čiuožykla, laipyne ir rankomis sukama karusele. Ir, be abejo, sūpynėmis: kaip tik jos šiuo metu ir buvo užimtos.

Parkelyje vėsiu vakaro oru mėgavosi nedidelė šeima. Tėvo smilkiniai jau buvo padengti sidabru, mama atrodė daug jaunesnė. Raudoni moters plaukai buvo surišti į uodegėlę ir jai judant linksmai šokčiojo aukštyn žemyn. Sūpynėse krykštavo mažylis, ne daugiau kaip vienų metų. Tėvas stovėjo sūneliui už nugaros, mama priekyje. Vyrui stumtelėjus sūpynes ji pagaudavo berniuką, kiekvienąkart pasilenkusi pabučiuodavo į kaktą ir paleisdavo atgal. Vaikas kleketavo ir gageno, putlus jo veidelis užraudo iš džiaugsmo. Laiminga mama irgi kvatojo kartu su juo. Tai supratau iš to, kaip virpa jos nugara ir šokinėja uodegytė.

– Į ką taip žiūri, Klaja?

Paklausė be nerimo, nes užsižiūrėjusi į tą šeimą švelniai šypsojausi.

– Į tai, ko nemačiau per visus savo gyvenimus. Aš žiūriu į... viltį.

Džaredas atsistojo man už nugaros ir dirstelėjo per petį.

– Apie ką tu? – jis greitosiomis akimis permetė pastatus, kelią ir nesustojo ties žaidžiančia šeima.

Suėmiau už smakro ir pasukau į žaidimų aikštelę. Man netikėtai prisilietus Džaredas neatsitraukė, tik vos krūptelėjo, ir nuo to krūtinę užliejo keista šiluma.

– Pažvelk, – pasakiau.

– Ką turiu pamatyti?

– Tai vienintelė viltis išgyventi sielonešiams, kitų aš nežinau.

– Kur? – paklausė jis suglumęs.

Pajutau, kad Janas irgi čia, klausosi ištempęs ausis.

– Matai? – mostelėjau į besijuokiančią motiną. – Matai, kaip ji myli savo vaiką – žmogų.

Tą akimirką mama pastvėrė sūnelį nuo sūpynių ir stipriai suspaudė glėbyje, veidelį apibėrė bučiniais. Jis ulbėjo ir mosikavo rankytėmis – paprastas mielas mažylis. Ne miniatiūrinė suaugėlio kopija, koks būtų, jeigu jau priklausytų mano rūšiai.

Džaredas aiktelėjo.

– Tas vaikas – žmogus? Kaip? Kodėl? Ar ilgam?

Gūžtelėjau pečiais.

– Nežinau. Niekada anksčiau to nesu mačiusi. Ji neatidavė jo įkūnyti. Ir nemanau, kad kas nors galėtų ją... priversti. Sielos motinystę kone garbina – beveik taip, kaip jūs Dievą. Jeigu ji nenorės... – pakraipiau galvą. – Neturiu supratimo, kaip bus elgiamasi. Taip atsitinka toli gražu ne visur. Žmonių jausmai daug stipresni už logiką.

Atsigręžiau į Džaredą ir Janą. Abu stovėjo išsižioję, neatitraukdami akių nuo keistos dviejų rūšių šeimos parkelyje.

– Ne, – sumurmėjau pati sau. – Niekas negali versti tėvų atiduoti vaiko, jeigu jie patys to nenori. Tik pažvelkit į juos.

Dabar tėvas laikė glėbyje ir mamą, ir vaiką. Reikėjo pamatyti, su kokiu begaliniu švelnumu jis žvelgė į biologinį savo sielonešio sūnų.

– Išskyrus mūsų, ši yra pirmoji planeta, kurios rūšis dauginasi gyvais individais. Jūsų sistema išties pakankamai sudėtinga ir ne itin produktyvi. Nežinau kodėl: ar dėl to, kad jūsų jaunikliai tokie silpni ir bejėgiai, ar dėl kitų priežasčių... Visur kitur dauginimasis vyksta įvairiausiomis kiaušinėlių ar sėklų formomis. Mano tėvai net niekada nematė savo vaikų. Man įdomu... – nutilau nugrimzdama į spėliones.

Atsisukusi į savo išrinktąjį moteris pakėlė veidą ir jis pabučiavo jai į lūpas. Mažytis žmogutis sukrykštavo iš laimės.

– Hmm. Galbūt kada nors jūsiškiai ir maniškiai, ar bent dalis jų, išmoks gyventi drauge. Ar tai atrodytų... keistai?

Abu vyrai negalėjo atplėšti akių nuo stebuklo kitapus kelio.

Šeima susiruošė išeiti. Motina nusipurtė nuo džinsų smėlį, tėvas paėmė berniuką ant rankų. Susikibusios pirštais, mojuodamos rankomis dvi sielos – vyras ir moteris – palengva nužingsniavo link namų nešdamos savo žmogiškąjį vaiką.

Janas garsiai nugurkė seiles.

Visą likusį vakarą pratylėjome: kiekvienas mąstė apie tai, ką matė. Anksti nuėjome gulti, kad rytoj atsikeltume su aušra ir grįžtume prie savo darbų.

Miegojau tolesnėje nuo durų lovoje – viena. Ir dėl to jaučiausi nejaukiai. Du dideli vyrai spaudėsi kitoje, jiems dviem aiškiai per ankštoje. Įmigęs Janas mėgdavo išsikėtoti ir tada Džaredas negailestingai niuksėdavo jam į pašonę. Abu geriau pailsėtų, jei vienas kuris lova dalytųsi su manimi. Aš snaudžiau susirietusi į kamuoliuką. Gal dėl to, kad visą dieną tekdavo prabūti bauginamose atvirose erdvėse, o gal taip miegoti įpratau furgone, kur reikėjo išsitekti ant grindų mažyčiame plotelyje už keleivio sėdynės, ir jau pamiršau, jog lovoje galima plačiai išsitiesti.

Žinojau, kodėl nei Janas, nei Džaredas nepasiūlė susikeisti su jais vietomis. Motelyje buvome priversti nakvoti pačią pirmą naktį, kai vyrai suprato, kad man verkiant reikia nusiprausti. Vos įžengėme į kambarį, abu iškart nugrūdo mane į dušą, bet, nors ūžė ventiliatorius, girdėjau visą jų pokalbį.

– ...nesąžininga prašyti jos, kad pasirinktų, – tarė Janas. Kad ir stengėsi šnekėti tyliai, viešbučio kambariukas buvo pernelyg mažas ir ventiliatoriaus dūzgesys neužgožė balsų.

– Kodėl ne? Ar geriau, jei patys pasakysime jai, su kuo miegoti? Ar ne mandagiau...

– Kam nors kitam gal ir galėtume nurodyti. Bet Klaja nesugebės pasirinkti, norės įtikti mums abiem ir kankinsis negalėdama to padaryti.

– Vėl pavydi?

– Šį kartą ne. Tiesiog žinau, ką ji mano.

Abu nutilo. Janas buvo teisus. Jis išties skaitė mano mintis. Duotų Džaredas bent menkiausią užuominą, kad jis to nori labiau, ir aš jau gulėčiau šalia jo. Paskui negalėčiau užmigti galvodama, ar tikrai Džaredas nesijaučia šalia manęs nelaimingas, ir kamuočiausi, kad uždaviau Janui širdį.

– Gerai, – atkirto Džaredas. – Bet jei bandysi naktį mane apkabinti, O’Ši... kaltink save.

Janas sukikeno.

– Nenoriu girtis, Džaredai, bet jeigu būčiau nusiteikęs, galėčiau padaryti ir kai ką daugiau.

Kad ir jaučiausi kalta, jog tiek tuščios vietos nueina perniek, turėjau pripažinti, kad viena geriau išsimiegodavau.

Ši nakvynė viešbutyje buvo paskutinė. Pastaruoju metu diena ginė dieną, tarsi pats laikas norėjo, kad kuo greičiau grįžtume namo. Kiekvieną sekundę jaučiau, kad mane traukia namo, į vakarus. Mes visi nekantravome pagaliau atsidurti tamsiuose, sausakimšuose urvuose.

Net Džaredas prarado budrumą.

Buvo vėlu, nuraudusios kalnų keteros vakaruose išblėso ir dengėsi tamsia nakties marška. Mes su Džaredu riedėjome pirmi, pakaitomis sėsdami prie furgono vairo. Kailas su Janu paeiliui vairavo didžiulį, gėrybių pilną sunkvežimį. Perkrauta mašina riedėjo sunkiai, todėl kartkartėmis jie atsilikdavo, štai ir dabar jų šviesos pamažu tolo, kol visai pradingo už staigaus posūkio.

Tusonas liko užpakaly. Beliko įveikti paskutinę tiesią kelio atkarpą ir būsime namie. Po kelių trumpų valandėlių pamatysiu Džeimį. Įsivaizdavau, kaip apsupti švytinčių veidų iškrauname grobį. Tikras grįžimas namo.

Mano – pirmasis.

Kaip šis kartas skyrėsi nuo kitų! Jokios baimės, jokių pasmerktų įkaitų – vien džiaugsmas.

Negalėjau galvoti apie nieką kitą – gyvenau vien laukimu. Kelias priekyje vyniojosi pernelyg lėtai, kad ir kokiu greičiu dabar būtume važiavę, man vis tiek atrodytų, jog beveik stovime vietoje.

Už mūsų išniro sunkvežimio šviesos.

– Tikriausiai Kailas už vairo, – sumurmėjau. – Jie mus vejasi.

Staiga naktį perrėžė raudonos ir mėlynos švyturėlių šviesos. Jos sutvisko visuose veidrodžiuose, mirgantys atspindžiai šokinėjo ant lubų, sėdynių, suakmenėjusių mūsų veidų. Mano žvilgsnis sustojo ties greičio rodykle prietaisų skydelyje: mes dvidešimčia mylių per valandą viršijome leistiną greitį.

Dykumos tylą perskrodė sirenų kauksmas.

48 S K Y R I U S

SULAIKYTI

Raudonos ir mėlynos šviesos sukosi vienu ritmu su pulsuojančia sirena.

Iki sieloms užkariaujant žemę, šios šviesos ir garsas reiškė tik viena: įstatymo ir tvarkos sergėtojus, baudžiančius visus, kurie jų nesilaikė.

Dabar mirguliuojantys švyturėliai ir įtūžęs žviegsmas irgi reiškė viena: tokius pat tvarkos sergėtojus, tokius pat baudėjus.

Ieškotojus.

Sielų pasaulyje tokios šviesos ir sirenos buvo retenybė. Policija buvo reikalinga daugiau tam, kad padėtų avarijų ar kitų nelaimingų atsitikimų atvejais, o ne priverstų vykdyti įstatymą. Dauguma valstybės pareigūnų net neturėjo transporto priemonių su sirenomis, išskyrus greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilius.

Ši žema, glotniai blizganti mašina užpakaly akivaizdžiai buvo skirta ne ką nors gelbėti, o persekioti ir bausti. Nors iki šiol tokių automobilių nebuvau mačiusi, žinojau, kam jie skirti.

Džaredas neteko žado, jo koja sustingo ant greičio pedalo ir vis stipriau jį spaudė. Jis iš paskutiniųjų stengėsi ką nors sugalvoti. Tarsi skaičiau jo mintis. Ką daryti? Bėgti šiuo sutrešusiu furgonu? Neįmanoma. Bandyti paslėpti platų, baltą automobilį žemuose, retuose dykumos krūmokšniuose? Vargu. Privalome padaryti viską, kad tik neatvestume ieškotojų pas kitus. Kad tik neišduotume savo draugų. Urvai taip arti... Tenai, savo miegamuosiuose ramiai snaudžia mums brangūs žmonės ir nieko neįtaria...

Po dviejų sekundžių karštligiško mąstymo jis išpoškino sprendimą:

– Atleisk, Klaja, – sušnibždėjo, – aš viską sugadinau!

– Džaredai?

Jis suėmė mano ranką ir atleido greičio pedalą. Automobilis pradėjo stoti.

– Ar turi piliulę? – ištarė smaugiamas nevilties.

– Taip, – sušnibždėjau.

– Ar Mel mane girdi?

„Taip.“ Ji kūkčiojo.

– Taip, – aš irgi vos laikiausi nepravirkusi.

– Myliu tave, Mel. Atleisk.

– Ji irgi tave myli. Labiau už viską pasaulyje.

Trumpa, slegianti tyla. Ir aštri, žudanti neviltis.

– Klaja... tu man irgi rūpi. Tu gera, Klaja. Nusipelnei geresnės ateities. Ne tokios. Tai aš dėl visko kaltas.

Delne jis irgi spaudė neįtikėtinai mažytę piliulę, keista, kad toks žirnelis gali būti mirtinas.

– Palauk, – dusliai išstenėjau.

Jis negali mirti.

– Klaja, mes neturime išeities. Mes negalime nuo jų atsiplėšti, tik ne šiuo senu griozdu. Jei bandytume bėgti, tūkstančiai jų spiečiumi pasileis mums iš paskos. Pagalvok apie Džeimį.

Furgonas riedėjo vis lėčiau, Džaredas pasuko į kelkraštį.

– Leisk man dar kartą pabandyti, – maldavau. Greitai susiradau kišenėje piliulę. Suspaudžiau ją nykščiu ir rodomuoju pirštu ir iškėlusi parodžiau jam. – Dar kartą sumeluoti. Gal tai mus išgelbės. Jei pamatysiu, kad pralaimėjau, iškart prarysiu šitą.

– Tu niekada neapgausi ieškotojų!

– Privalome pabandyti. Greitai! – atsisegiau saugos diržą ir pasilenkusi atsegiau jo. – Keičiamės vietomis! Staigiai, jie jau arti ir gali pamatyti.

– Klaja...

– Tik vienas bandymas. Paskubėk!

Ne veltui jis buvo geriausias. Kad apsispręstų, užteko šimtosios sekundės dalies. Žaibiškai persliuogęs per mane klestelėjo ant sėdynės, o aš atsisėdau prie vairo.

– Diržą! – įsakiau virpančiu balsu. – Užsimerk. Nusigręžk.

Jis padarė kaip lieptas. Nors buvo tamsu, šitaip pasisukus jo rausvas randas buvo matomas gana aiškiai.

Prisisegiau diržą ir padėjau galvą ant atlošo.

Mano kūnui tereikia tinkamai sumeluoti: kiekvienu žodžiu, kiekvienu judesiu, kiekvienu atodūsiu. Suvaidinti. Kaip aktorei televizijoje, tik dar geriau. Kaip žmogui.

„Padėk man, Mel“, – sumurmėjau.

„Negaliu padėti būti tau geresne siela, Klaja. Bet tu gali tai padaryti. Išgelbėk jį. Žinau, kad gali.“

Geresne siela. Man tiesiog reikia būti savimi.

Jau vėlu. Aš pavargusi. Štai ką turiu suvaidinti, štai kokia sumanymo esmė.

Atsipalaidavau: nuleidau vokus ir suglebau ant sėdynės.

Graužatis. Turiu atrodyti susigraužusi. Turiu tai pajusti, kad suvaidinčiau.

Kvailai išsiviepiau, tarsi būčiau suglumusi.

Ieškotojų automobilis nesustojo už mūsų, kaip tikėjosi Melani. Jis kiek užvažiavo mums iš priekio ir prigludo prie priešingo kelkraščio atsisukęs į priešpriešinį eismą. Automobilio lange įsižiebė akinama šviesa. Sumirksėjau ir tyčia lėtai pakėliau ranką prisidengdama veidą nuo ryškių spindulių. Pro delno apačią mačiau, kaip ant asfalto ėmė šokinėti sidabrinių mano akių atspindys.

Trinktelėjo automobilio durelės. Išgirdau asfaltu link mūsų artėjant sunkius žingsnius – vienos poros kojų. Negirdėjau gurgždant akmenėlių ar čežant smėlio, vadinasi, ieškotojas išlipo iš keleivio pusės. Tai reiškė, kad jų mažiausiai du, bet tik vienas išėjo su manimi pakalbėti. Geras ženklas, vadinasi, jie mumis pasitiki.

Švytinčios akys buvo mano alibi. Tarsi kompasas, kuris neapvils, tarytum negęstanti Šiaurinė žvaigždė.

Supratau, kad mano kūnui neprisieis meluoti. Viską, ką sakysiu, jie priims už tiesą. Aš turėjau kai ką bendra su kūdikiu parke: tokios kaip aš iki šiol nebuvo.

Ieškotojas užstojo žilpinančią šviesą ir aš vėl galėjau matyti.

Tai buvo vyras. Veikiausiai vidutinio amžiaus, sunku pasakyti, nes bruožai nederėjo vienas su kitu: plaukai visiškai žili, o veidas lygus, be jokios raukšlelės. Dėvėjo sportinius marškinėlius ir šortus, diržą svėrė sunkus pistoletas. Vieną ranką laikė ant ginklo rankenos, kitoje spaudė užgesintą prožektorių. Kol kas jo nejungė.

– Ar kas atsitiko? – paklausė priartėjęs per kelias pėdas. – Važiavote per greitai, tai kelia grėsmę jūsų saugumui.

Neramios akys įsisiurbė man į veidą. Greitai įvertino išraišką, vyliausi, kad mieguistą, perbėgo per furgoną, įsmigo į tamsą už mūsų, paskui nužvelgė kelio juostą priekyje, nutviekstą furgono šviesų, ir grįžo prie mano veido. Tada dar kartą akimis apvedė tą patį ratą.

Mačiau, kad jis susirūpinęs. Mano delnai sudrėko, iš paskutiniųjų stengiausi, kad balsas išliktų ramus.

– Ak, atleiskite, – atsiprašiau garsiai šnibždėdama. Ir dirstelėjau į Džaredą, tarsi saugočiausi, kad jo nepažadinčiau. – Hm... atsiprašau, bijau, kad būsiu užsnūdusi prie vairo. Nemaniau, jog esu tokia pavargusi.

Ir pabandžiau gailiai nusišypsoti. Jaučiau, kad šypsena išėjo dirbtinė, kaip aktorės iš saviveiklos teatro.

Ieškotojas vėl įdėmiai apžvelgė mus ir furgoną, šį kartą sustojo prie Džaredo. Širdis ėmė stipriai daužytis. Suspaudžiau piliulę.

– Prisipažįstu, kad elgiausi tikrai neatsakingai, nederėjo vairuoti taip ilgai nemiegojus, – tęsiau vėl bandydama išspausti šypseną. – Maniau, galėsiu nuvažiuoti iki Finikso ir tenai pailsėsiu. Man labai gaila.

– Kuo jūs vardu?

Jis nešiurkščiai kalbėjo, antra vertus, negalėčiau pasakyti, kad maloniai. Vis dėlto pasekęs mano pavyzdžiu irgi pritildė balsą.

– Lapais Aukštyn, – pasisakiau vardą, kuriuo pasivadinau paskutiniame motelyje. Jei kartais sumanytų patikrinti.

– Apverstoji Gėlė? – ir vėl įdėmus žvilgsnis aplink.

– Taip, buvau.

– Mano partnerė irgi. Ar gyvenote saloje?

– Ne, – atsakiau skubiai. – Tik žemyne. Tarp dviejų didžiųjų upių.

Jis linktelėjo kiek nusivylęs.

– Gal man vertėtų grįžti į Tusoną? – paklausiau. – Dabar jau tikrai neužmigsiu. O gal valandėlę nusnūsti tiesiog čia, kaip manote?

– Ne! – nukirto daug garsiau.

Išsigandusi net pašokau, mažytė piliulė išslydo man iš pirštų ir tyliai dzingtelėjo ant metalinių grindų. Klinkt! Pajutau, kad veide neliko nė lašo kraujo.

– Nenorėjau jūsų išgąsdinti, – skubiai atsiprašė jis. Akys neramiai suko vis tą patį ratą. – Bet čia nakvoti negalite.

– Kodėl? – paklausiau pakuždom. Tušti pirštai ėmė mėšlungiškai trūkčioti.

– Čia... neseniai kai kas dingo.

– Nesuprantu. Dingo?

– Gal tai viso labo nelaimingas atsitikimas... o gal... – ir jis nutilo dvejodamas, ar kalbėti toliau. – Šiose vietose gali būti žmonių.

– Žmonių? – sucypiau. Per daug garsiai. Neabejojau, kad pastebėjo baimę mano balse, tik suprato ją savaip.

– Kol kas nėra jokių įrodymų, Lapais Aukštyn. Jokių ženklų ar pėdsakų. Jums nėra ko nerimauti. Tačiau patariu važiuoti iki Finikso ir geriau niekur nesustokite.

– Supratau. O gal verčiau grįžti į Tusoną? Jis arčiau.

– Tiesą sakant, nėra jokio tikro pavojaus. Neverta keisti kelionės maršruto.

– Jeigu jūs tikras, ieškotojau...

– Visiškai tikras. Tik nesumanykite pasivaikščioti po dykumą, Gėle, – nusišypsojo jis. Šypsenos sušildytas veidas atrodė beveik mielas. Kaip ir visų sielų, su kuriomis teko bendrauti. Ne aš jam kėliau nerimą, jis jaudinosi dėl manęs. Jis nesiklausė, meluoju aš ar ne. O jei ir būtų klausęsis, tikrai nebūtų atpažinęs. Dar viena maloni siela, kokių tūkstančiai.

– Ką jūs, net į galvą neatėjo, – atsakiau taip pat šiltai šypsodamasi. – Pažadu, kad būsiu atsargesnė. Dabar jau tikrai neužsnūsiu, – pro Džaredo langą mečiau išgąstingą žvilgsnį į dykumą vaidindama, jog iš baimės man išlakstė visi miegai. Staiga mano veidas persikreipė – šoniniame veidrodėlyje pastebėjau artėjant dvi šviesas.

Džaredo nugara įsitempė. Nors liko gulėti kaip gulėjęs. Nenatūrali poza ėmė rėžti akis.

Pažvelgiau į ieškotoją.

– Galiu jums padėti, – kalbėjo vis dar šypsodamasis, laimei, buvo nuleidęs galvą, nes kažko ieškodamas rausėsi kišenėje.

Jis nepastebėjo, kad mano veidas persimainė. Iš paskutiniųjų stengiausi susivaldyti ir atpalaiduoti įsitempusius skruostų raumenis, bet sunkiai sekėsi – visos mintys sukosi apie šviesas už mūsų.

Galinio vaizdo veidrodėlyje mačiau, kad šviesos artėja.

– Dažnai jų nevartokite, – tęsė ieškotojas, dabar naršydamas kitoje kišenėje. – Nebijokite, vaistai nekenksmingi, antraip gydytojas nebūtų mums jų išrašęs. Tačiau dažnai vartojant gali sutrikti miego ritmas... Ak, štai kur jie. „Pabusk“.

Automobilis užpakaly sulėtino greitį.

„Važiuokite pro šalį. Tik nesustokite, tik nesustokite“, – kartojau kaip užkeikimą.

„Kad tik už vairo būtų Kailas“, – pridūrė Melani žodžius tardama tarsi maldą.

„Nesustokite. Važiuokite pirmyn. Nesustokite. Tik pirmyn.“

– Panele?

Sumirksėjau bandydama susikaupti.

– Hm. „Pabusk“?

– Paprasčiausiai įkvėpkite jo, Lapais Aukštyn.

Jis laikė ploną, baltą aerozolio buteliuką. Tiesiai man prieš veidą išpurškė į orą miglos debesėlį. Aš paklusniai palinkau į priekį ir garsiai šnarpšdama įkvėpiau, tuo pat metu slapčia dirstelėjau į veidrodėlį.

– Greipfrutų skonio, – pasakė ieškotojas. – Miela, ar ne?

– Labai miela, – protas iškart pasidarė blaivus ir aiškus.

Didžiulis sunkvežimis sustojo kaip tik mums už nugarų.

„Ne!“ – surikome abi su Melani. Trumpai žvilgtelėjau į grindis vildamasi, kad pamatysiu piliulę. Bet negalėjau įžiūrėti net savo kojos.

Ieškotojas išsiblaškęs dirstelėjo į sunkvežimį ir mostelėjo, kad pravažiuotų.

Aš irgi pažvelgiau atgal, išspausdama šykščią šypseną. Negalėjau įžiūrėti, kas vairuoja. Priekinių sunkvežimio lempų atšvaitai, atsispindėję mano akyse, blyškiais spinduliais krito ant asfalto.

Sunkvežimis delsė.

Ieškotojas mostelėjo dar kartą, šį kartą įsakmiau.

– Važiuokit, kurių galų, – sumurmėjo sau po nosimi.

„Važiuokit! Važiuokit! Nagi!“

Džaredo ranka šalia manęs susigniaužė į kumštį.

Sunkvežimyje įsijungė pirma pavara, graudžiai sugirgždėjęs jis lėtai praslinko tarp mūsų ir ieškotojų automobilio. Ieškotojo prožektorius apšvietė du siluetus, du juodus akmeninius profilius, žvelgiančius tiesiai priešais save. Ir kumpą vairuotojo nosį.

Melani ir aš atsidusome iš palengvėjimo.

– Kaip jaučiatės?

– Žvali kaip niekada, – pasakiau ieškotojui.

– Išsivadės po kokių keturių valandų.

– Ačiū.

Ieškotojas sukrizeno.

– Ačiū jums, Lapais Aukštyn. Kai išvydome jus lekiant greitkeliu, pagalvojome, kad pagaliau pričiupome tuos žmones. Mane net prakaitas išpylė ir, patikėkite, tikrai ne nuo karščio.

Sudrebėjau.

– Nesijaudinkite. Viskas bus gerai. Jei norite, galime palydėti jus iki Finikso.

– Jaučiuosi puikiai. Jums nebūtina taip apsisunkinti.

– Buvo smagu susipažinti. Kai baigsis mano pamaina, su malonumu savo partnerei papasakosiu, kad buvau sutikęs dar vieną žaliąją gėlelę. Ji taip apsidžiaugs!

– Hm... perduokite jai, kad linkiu „šviesesnės saulės, ilgesnės dienos“, – taip žmonių kalba skambėjo Gėlių planetos pasisveikinimas.

– Būtinai. Geros kelionės.

– O jums ramios sargybos.

Jis žengė į šoną ir prožektorius ieškotojų automobilyje vėl apžilpino man akis. Stipriai sumirksėjau.

– Išjunk jį, Henkai, – pasakė ieškotojas prisidengdamas veidą. Apsisuko ir lėtai grįžo prie savo automobilio. Viską vėl užklojo tamsa, bet aš dėl visa ko išspaudžiau dar vieną šypseną, šįkart skirtą nematomam ieškotojui, vardu Henkas.

Drebančiomis rankomis paleidau variklį.

Ieškotojai buvo greitesni. Nedidukas juodas automobilis su gremėzdišku šviesų stovu ant viršaus suburzgė, atgijo, mitriai išraitė ant kelio kilpą, ir tiek jį temačiau. Liko tik užpakalinių žibintų šviesos, sparčiai tolstančios nakty, veikiai išnyko ir jos.

Užvažiavau ant kelio. Širdis dundėjo kaip griaustinis, venos smilkiniuose išpampo. Pulsuojantis kraujas įkaitino net pirštų galiukus.

– Jie nuvažiavo, – pasakiau kalendama dantimis.

Džaredas springdamas įkvėpė oro.

– Dabar tikrai galėsiu pasakyti, kad žiūrėjau mirčiai į akis.

– Jau maniau, kad Kailas sustos.

– Aš irgi.

Nors pavojus praėjo, nė vienas neišdrįsome kalbėti garsiai.

– Ieškotojai patikėjo.

Jo dantys irgi barškėjo.

– Taip.

– Manęs nebūtum apgavusi. Tu prasta aktorė.

Gūžtelėjau pečiais, bet sutrūkčiojo visas kūnas: raumenys buvo tarsi akmeniniai.

– Jie negali manimi netikėti. Tai, kas aš esu... taip neįmanoma. Tokių dalykų nebūna, paprasčiausiai negali būti.

– Tu išties neįtikėtina, – sutiko jis. – Tu stebuklas.

Nuo Džaredo pagyrų kūną kaustęs ledas akimirksniu ištirpo.

– Ieškotojai nedaug kuo skiriasi nuo kitų sielų, – sumurmėjau sau. – Nėra ko jų per daug bijoti.

Jis lėtai pakraipė galvą.

– Klausyk, ar yra pasaulyje kas nors, ko negalėtum padaryti?

Nežinojau, ką jam atsakyti.

– Dabar, kai tu su mumis, viskas pasikeis, – daugiau sau vapėjo užgniaužęs kvapą.

Pajutau, kaip nuliūdo Melani girdėdama tokius Džaredo žodžius. Tik dabar nepyko, paklusniai tai priėmė kaip neišvengiamybę.

„Tu gali jiems padėti. Gali apsaugoti geriau nei aš“, – atsiduso ji.

Priekyje pasirodė lėtai judančios užpakalinių žibintų šviesos, bet mūsų tai neišgąsdino, žinojome, kieno jos. Lengviau atsidusau ir pavariau furgoną greičiau, tik truputėlį, kad neviršyčiau leistinos ribos. Norėjau juos pralenkti.

Džaredas iš dėtuvės ištraukė žibintą. Supratau kam – kad nuramintų Janą su Kailu.

Kai susilyginome su sunkvežimio kabina, Džaredas nukreipė šviesą sau į akis. Pažvelgiau pro jo langą. Kailas kartą linktelėjo ir sunkiai atsikvėpė. Janas persisvėrė per jį ir įbedė į mane neramų žvilgsnį. Pamojavau ir jis kreivai šyptelėjo.

Artėjome prie savo slaptavietės.

– Gal dėl visa ko suvažinėti iki Finikso?

Džaredas pagalvojo.

– Ne. Jie gali mus pamatyti grįžtančius ir vėl sustabdyti. Nemanau, kad sektų iš paskos. Juk stebi kelią.

– Ne, jie tikrai mūsų neseks, – neabejojau.

– Tada namo.

– Namo, – nuoširdžiai pritariau jam.

Išjungėme šviesas, tą patį padarė Kailas už mūsų.

Važiuosime tiesiai prie urvų – abiem automobiliais, kad iki ryto juos iškrautume ir nuvairuotume į saugią vietą. Nedidelis kyšulys ties įėjimu abiejų nepaslėps.

Mintimis nuklydau prie didžiosios Džebo paslapties, mįslių mįslės, kurios viena niekaip nebūčiau atspėjusi, – įėjimo į urvus. Dėdulė ir vėl pasirodė esąs genijus, tikras pinklių minklių meistras. Lygiai tokia pat mįslė buvo ir nuorodos, kurias jis buvo davęs Mel, – ant seno nuotraukų albumo iškeverzotos linijos. Jos iš viso nevedė į Džebo urvus, jomis sekęs žmogus buvo priverstas marširuoti pirmyn atgal priešais slaptavietę, kol Džebas pats nenuspręsdavo, ar jį pakviesti pas save, ar ne.

– Kaip manai, kas čia atsitiko? – paklausė Džaredas nutraukdamas mano mintis.

– Apie ką tu?

– Ieškotojas sakė, kad čia neseniai kažkas dingo.

Suklapsėjau akimis.

– Ar jis kalbėjo ne apie mane?

– Nemanau, kad tu dingai neseniai, Klaja. Be to, kai išvažiavome, greitkelio niekas nesekė. Atsitiko dar kažkas. Ir dabar jie ieško mūsų. Kaip tik čia.

Jis susimąstęs prisimerkė, kai mano akys tuo metu išsiplėtė iš nuostabos.

– Ką, po velnių, jie iškrėtė? – staiga pratrūko Džaredas ir trenkė kumščiu į automobilio skydelį. Aš pašokau.

– Manai, kol mūsų nebuvo, Džebas ir kiti galėjo...

Jis neatsakė niauriomis akimis stebeilydamas į žvaigždžių nutviekstą dykumą.

Nesupratau. Kodėl, kažkam dingus dykumoje, ieškotojai tykoja žmonių? Kad ir kokios atsargios buvo sielos, mūsų gyvenime irgi užteko nelaimingų atsitikimų. Kodėl jie nusprendė, kad čia įsimaišę žmonės?

Ir kodėl Džaredas taip įsiuto? Žmonės urvuose tikrai nepadarys nieko, kad atkreiptų į save dėmesį. Negana to, jie kojos nekels iš urvų, kol tai tikrai nebus būtina.

Nebent... suvokė, kad atidėlioti negalima. Kad reikia veikti nedelsiant.

Nejau daktaras su Džebu pasinaudojo tuo, kad manęs nėra?

Džebas pažadėjo man sustabdyti žmonių ir sielų skerdynes tol, kol po tuo pačiu stogu esu aš. Vadinasi, kitu metu...

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Džaredas.

Gerklę užspaudė nerimas, nieko negalėjau jam atsakyti, tik papurčiau galvą. Iš akių pasipylė ašaros ir nutekėjusios skruostais krito ant kelių.

– Gal duosi vairuoti man?

Vėl pakračiau galvą. Kad ir pro ašaras, kelią mačiau pakankamai gerai.

Jis nesiginčijo.

Vis dar tyliai verkiau, kai privažiavome prie nedidelio kalno, slepiančio mūsų urvyną. Jis veikiau priminė kalvą – niekuo iš aplinkinių neišsiskiriančią vulkaninių uolienų atodangą, ant kurios kur ne kur augo pavieniai išstypę keimariai ir plokščianarės opuncijos. Tūkstančiai mažų vėdinimo angų, išsimėčiusių tarp tamsraudonių akmenų, daugybės plyšių ir ertmių, atsitiktinei akiai praktiškai buvo nematomos. Pro kelias iš jų slepiami juodos nakties tamsos ir išeidavo juodi mūsų krosnies dūmai.

Išlipau iš furgono ir atsirėmusi į dureles nusišluosčiau akis. Džaredas priėjo ir atsistojo šalia. Kiek padelsęs uždėjo delną ant peties.

– Atleisk. Nemaniau, kad jie tam ryšis. Net tokia mintis neatėjo į galvą. Jie neturėjo...

Netikėjau juo: taip kalbėjo tik todėl, kad šį kartą jie įkliuvo.

Už mūsų sustojo sunkvežimis. Trinktelėjo dvejos durys ir dvi poros kojų bėgte atbėgo iki furgono.

– Kas atsitiko? – paklausė Kailas atskuodęs pirmas.

Janas jau stovėjo jam už nugaros. Vos pažvelgęs į mano miną, šlapius skruostus, Džaredo ranką ant peties, puolė prie manęs ir abiem rankomis apkabino per liemenį. Prispaudė prie krūtinės ir ėmė liūliuoti kaip vaiką. Nežinau kodėl, bet pradėjau žliumbti dar smarkiau. Įsikniaubiau jam į marškinėlius ir liejau ašaras tol, kol jie permirko.

– Viskas gerai. Tu tikra didvyrė. Viskas jau praėjo.

– Ne dėl ieškotojų ji verkia, Janai, – pasakė Džaredas įsitempęs. Jo ranka vis dar gulėjo man ant peties, nors dėl to jam reikėjo gerokai pasilenkti į priekį.

– Ką?

– Jie ne veltui stebi kelią. Atrodo, kad mums nesant Dokas vėl... ėmėsi darbo.

Sudrebėjau, akimirką man pasirodė, kad galugerkly vėl jaučiu sidabrinio kraujo skonį.

– Prakeikimas! Kodėl šitie... – pyktis atėmė Janui žadą ir jis nutilo nebaigęs sakinio.

– Puiku, – iškošė pasibjaurėjęs Kailas. – Idiotai. Išvykome vos kelioms savaitėms, o jie jau prisišaukė ieškotojus. Reikėjo paprašyti mūsų...

– Užsičiaupk, Kailai! – šiurkščiai riktelėjo Džaredas. – Dabar ne tai svarbu. Turime greitai viską iškrauti. Kas žino, kiek jų dabar mus seka. Griebiam po dėžę ir einam ieškoti padėjėjų.

Išsivadavau iš Jano glėbio, kad galėčiau padėti. Ašaros vis dar sruvo skruostais. Janas neatsitraukė nė per žingsnį. Pamatęs, kad paėmiau sunkią pakuotę su konservuotos sriubos skardinėmis, atėmė ir įdavė didelę, bet lengvą makaronų dėžę.

Nuožulniu taku patraukėme į vidų. Džaredas žengė pirmas. Neperregima tamsa manęs seniai nebaugino. Šis takas, nors jo dar gerai nežinojau, nebuvo labai painus. Tiesiai žemyn, tiesiai aukštyn.

Buvome nuėję pusę kelio, kai iš tolumos atsklido pažįstamas balsas. Lūžinėdamas ir išsikreipdamas tuneliu nuaidėjo šauksmas.

– Jie grįžo... grįžo... grįžo! – rėkė Džeimis.

Veidą patryniau į pečius, kad nusivalyčiau ašaras, bet skruostai vis tiek liko drėgni.

Priekyje pasirodė mėlyna švieselė, šokčiojanti Džeimio rankose. Pagaliau išvydome ir jį patį.

Jo veidas mane pritrenkė.

Žinodama, kaip jis džiaugsis mums grįžus, pasistengiau būti kuo linksmesnė. Bet Džeimis jau buvo prislėgtas sielvarto. Veidelis baltas ir įsitempęs, akys paraudusios. Dulkini skruostai išmarginti ašarų pėdsakų.

– Džeimi! – vienu metu sušukome abu su Džaredu ir dėžes paleidome ant žemės.

Jis pribėgo tiesiai prie manęs ir pakibo ant kaklo.

– Ak, Klaja! Džaredai! – kūkčiojo jis. – Vesas negyvas! Jis mirė! Ieškotoja jį nužudė!

49 S K Y R I U S

AKISTATA

Tai aš nužudžiau Vesą.

Žvelgiau į savo rankas: subraižytos, apdaužytos karštligiškai iškraunant mašinas, aplipusios purvinai raudonomis dulkėmis, man jos atrodė pasruvusios krauju.

Vesas negyvas, ir aš kalta ne mažiau, nei tuo atveju, jei pati būčiau paspaudusi gaiduką.

Kai iškrovėme laimikį, visi susirinko virtuvėje – trūko tik penkių. Žmonės kimšo greitai gendančius gardėsius, kurių pririnkau paskutinėje parduotuvėje: sūrį ir šviežią duoną, užsigėrė pienu. Džebas su daktaru aiškino Džaredui, Janui ir Kailui, kas atsitiko.

Aš įsitaisiau atokiau nuo kitų, veidą slėpiau delnuose. Buvau per daug apdujusi iš širdgėlos ir kaltės, kad būčiau galėjusi klausinėti ar apskritai ką nors kalbėti. Džeimis sėdėjo šalia ir glostė man nugarą.

Vesą jau palaidojo. Tamsioje grotoje šalia Valterio. Jis mirė prieš keturias dienas, tą vakarą, kai Džaredas, Janas ir aš stebėjome šeimą parkelyje. Daugiau niekada nepamatysiu savo draugo, niekada neišgirsiu jo balso...

Ašaros nepaliaujamai biro ant žemės. Džeimis stipriai abiem rankom mane apkabino.

Su mumis nebuvo Endžio ir Peidžės.

Jie nuvairavo sunkvežimį ir furgoną į slėptuves. Iš ten džipu atvažiuos iki nuolatinės jo buveinės, paskui dar galą kelio iki urvų pareis pėsčiomis. Turi grįžti iki išauštant.

Lilės irgi nebuvo.

– Ji... sirguliuoja, – sumurmėjo Džeimis pamatęs mano ieškantį žvilgsnį. Neklausinėjau, ir taip viskas buvo aišku.

Trūko ir Arono su Brandtu.

Pastarąjį puošė naujas, rausvas, apskritas randas po kairiuoju raktikauliu. Kulka, perėjusi per plauką virš širdies ir plaučių, įstrigo mentėje. Ją ištraukė ir petį sėkmingai sugydė. Daktaras sunaudojo didžiąją dalį gydiklio, užtat dabar Brandtas buvo visiškai sveikas.

Vesui skirta kulka buvo taiklesnė: pervėrė aukštą tamsią kaktą ir išlėkė per pakaušį. Net jei Dokas būtų buvęs šalia ir turėjęs galoną gydiklio, niekuo nebūtų galėjęs padėti.

Po šio lemtingo susirėmimo Brandtui atiteko masyvus, blizgantis trofėjus, kurį jis išdidžiai nešiojosi dėkle prie diržo. Jis su Aronu budėjo tunelyje prie maisto sandėlio. Kur būtume krovę savo grobį, jei urvas nebūtų buvęs užimtas – jei nebūtų vėl paverstas kalėjimu.

Tarsi neužtenka to, kad praradome Vesą.

Bet urvų gyventojų skaičius išliko toks pat – trisdešimt penki gyvieji. Kokia siaubinga neteisybė! Veso su Valteriu nebėra, jų vietą užėmiau aš.

O dabar dar ir ieškotoja.

Mano ieškotoja.

Jei būčiau važiavusi tiesiai į Tusoną. Jei pasilikusi San Diege. Arba aplenkusi šią planetą ir pasirinkusi kitą pasaulį. Ar jei būčiau pasiaukojusi motinystei, kaip priimta elgtis po penktos ar šeštos planetos. Jei, jei, jei... Jei nebūčiau atsiradusi čia, jei nebūčiau ieškotojai parodžiusi tų linijų, Vesas būtų gyvas. Kad susigaudytų, jai prireikė daugiau laiko nei man, bet kai susivokė, puolė paskui mane stačia galva, pamiršusi bet kokį atsargumą. Atlėkė per smėlį visureigiu, vis arčiau ir arčiau urvų suko ratus, trapų dykumos paviršių vagojo naujais, giliais randais.

Jie turėjo ką nors daryti. Turėjo ją sustabdyti.

Aš nužudžiau Vesą.

„Klaja, jeigu jie nebūtų manęs sugavę... Tai aš atvedžiau juos čia, ne tu.“

Buvau per daug nelaiminga, kad ką atsakyčiau.

„Be to, jei ne mes, Džeimio jau nebūtų gyvo. Ir Džaredo. Jei ne tu, jis būtų šiąnakt miręs.“

Vienaip ar kitaip mirtis. Kur bepažvelgčiau – vien mirtis.

„Kodėl ji mane persekioja? – nebyliai dejavau. – Juk aš kitoms sieloms nepadariau nieko bloga. Priešingai, neleidau daktarui daryti savo pražūtingų bandymų, gelbėjau jų gyvybes. Kodėl ji nepalieka manęs ramybėje?“

„Kam jie ją laiko? – suniurzgė Mel. – Kodėl iškart nenužudė? Arba nepasmerkė lėtai mirčiai – man nerūpi kaip! Kodėl ji iki šiol gyva?“

Baimė užvaldė visą mano esybę. Ieškotoja gyva. Ji čia.

Kodėl aš taip jos bijau?

Aišku, jos pėdomis gali atsekti kiti ieškotojai. Šito bijojo kiekvienas iš mūsų. Žmonės, slapta stebėdami mano paieškas, matė, kaip karštai ji gynė savo nuomonę. Kaip žūtbūt stengėsi įtikinti kitus, kad šioje dykynėje slapstosi žmonių. Nė vienas nepriėmė jos kalbų už rimta. Paieškos buvo nutrauktos, tik ji negalėjo nurimti.

O dabar ji dingo per patį paieškų įkarštį. Tai viską keičia.

Jos automobilį žmonės nugabeno toli nuo čia ir paliko dykumoje kitapus Tusono. Kad visi galvotų, jog ji dingo kaip ir aš: netoliese išmėtė jos krepšio skutelius, daiktus, praplėštas užkandžių pakuotes. Tik ar sielos patikės tokiu atsitiktiniu sutapimu?

Visi supratome, kad nepatikės. Arba ne visai patikės. Todėl jie ieško. Šįkart, ko gero, rimtai.

Tačiau bijoti pačios ieškotojos... Kvailystė. Ji buvo smulki, ūgiu gal net mažesnė už Džeimį. Aš stipresnė ir greitesnė už ją. Mane supa draugai ir sąjungininkai, o ji, bent jau šiuose urvuose, visai viena. Kiekvieną akimirką į ją gali būti nukreipti du šautuvai: Džebo graižtvinis ir jos pačios „Glokas“, ginklų ginklas, dėl kurio seniai alpėja Janas ir kuris nužudė mano draugą Vesą. Ji buvo palikta gyva tik dėl vienos priežasties, ir tai tik trumpam. Labai trumpam.

Džebas manė, kad norėsiu su ja pasikalbėti. Štai ir viskas.

Man grįžus ieškotojos valandos buvo suskaitytos, nesvarbu, ar kalbėsiuosi su ja, ar ne.

Tai kodėl širdin įsimetė nerimas ir graužia it kirminas? Iš kur ta keista nuojauta, kad ji laimės šią akistatą?

Dar nenusprendžiau, ar noriu su ja susitikti. Bent jau taip pasakiau Džebui.

Iš tiesų nenorėjau jos akyse matyti. Man darėsi baisu vien pagalvojus apie tą veidą, kurio negalėjau įsivaizduoti išsigandusio, nors ir kaip stengiausi.

Bet jei pasakysiu jiems, kad nenoriu kalbėti su ieškotoja, Aronas ją nušaus. Mano sprendimas bus tolygus įsakymui. Tarsi pati paspausčiau gaiduką.

Arba dar blogiau – daktaras pabandys ją atskirti nuo žmogaus kūno. Prieš akis vėl iškilo sidabriniu krauju išteptos jo rankos. Krūptelėjusi išgujau tas mintis iš galvos.

Melani neramiai pasimuistė stengdamasi atsiriboti nuo mano kančių.

„Klaja? Neimk taip į galvą. Jie paprasčiausiai ją nušaus, ji nesikankins.“

Tik manęs tai nė kiek neguodė. Akyse tarsi gyvas stovėjo vaizdas: Aronas nuleidžia ranką, joje dar rūksta ieškotojos ginklas, jos kūnas lėtai susmunka ant žemės, aplink pamažu plečiasi kraujo klanas...

„Tau nebūtina žiūrėti.“

Tai nieko nekeičia.

Melani ėmė siusti.

„Klausyk, argi netroškome, kad ji mirtų? Ką? Ji nužudė Vesą! Ji negali likti gyva! Nė už ką!“

Melani buvo teisi. Kiekvienas jos žodis. Ieškotojos negalima palikti gyvos. Jei įkalinsime, ji anksčiau ar vėliau ras būdą, kaip pabėgti. O jei ištrūks į laisvę, mūsų visų laukia tik viena – mirtis.

Ji nužudė Vesą. Tokį jauną ir taip mylimą. Jo mirtis neišdildoma kančia nusėdo visų mūsų širdyse. Gyvybė už gyvybę – toks buvo žmonių nuosprendis. Ir jie teisūs.

Aš pati troškau jos mirties.

– Klaja? Klaja?

Džeimis purtė mane už rankos. Prireikė minutės, kad suvokčiau, jog kažkas šaukia mane vardu. Ne pirmą ir ne antrą kartą.

– Klaja? – pakartojo Džebas.

Pakėliau akis. Dėdė stovėjo prie manęs. Vėl tas bejausmis veidas. Negyva išorė aiškiai slėpė viduje kunkuliuojančius jausmus.

– Vaikinai nori žinoti, ar ko nors klausi ieškotojos?

Persibraukiau delnu kaktą tarsi norėdama išguiti visas nerimastingas mintis.

– O jei ne?

– Jie pavargo saugoti. Mums visiems dabar sunku. Jie nori būti šalia savo draugų.

Linktelėjau.

– Gerai. Tada geriau... pasimatysiu su ja tuojau pat.

Atsispyriau sienos ir atsistojau. Kad virpantys pirštai neišduotų jaudulio, sugniaužiau juos į kumščius.

„Tu neturi ko klausti.“

„Sugalvosiu.“

„Kam atidėlioti tai, kas neišvengiama?“

„Nežinau.“

„Tu bandai ją išgelbėti“, – negailestingai tėškė Melani.

„Aš negaliu jos išgelbėti.“

„Taigi. Negali. Tu irgi nori, kad ji mirtų. Tada leisk jiems ją nušauti.“

Susigūžiau.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Džeimis.

Linktelėjau bijodama prasižioti, nes žinojau, kad balsas irgi išdavikiškai drebėtų.

– Neprivalai to daryti, – pasakė Džebas akylai žvelgdamas man į veidą.

– Taip... aš suprantu... – sušnibždėjau.

Džeimis pirštais suėmė man ranką. Nupurčiau juos.

– Lik čia, Džeimi.

– Eisiu su tavimi.

– Ne, neisi, – griežtai pasakiau.

Akimirką žvelgėme vienas kitam į akis, ir aš laimėjau. Jis užsispyręs atkišo smakrą ir nustyrino atgal prie sienos.

Janas irgi pasišovė traukti kartu, bet užteko vieno žvilgsnio ir jis sustojo vidury žingsnio. Džaredas nulydėjo mane akimis, o mina tapo neįskaitoma.

– Jos niurzgimas baigia išvaryti iš proto, – pasiskundė Džebas mums einant link vienutės. – Kai prisimenu, kokia tylenė buvai tu... Šitai vis kažko trūksta – tai maisto, tai vandens, tai pagalvių... Ir nuolat grasina... „Ieškotojai visus jus išgaudys!“ – ir taip toliau. Brandtui taip ir niežti nagai ją nukepti.

Linktelėjau. Manęs niekas nestebino.

– Bet pabėgti nebando. Tik be perstojo mala liežuviu. Užtenka pakelti ginklą ir iškart lenda į kampą.

Susiraukiau bjaurėdamasi.

– Jai velniškai norisi gyventi, – sumurmėjo Džebas po nosimi.

– Ar tu tikras, kad čia... saugu ją laikyti? – paklausiau mums įėjus į juodą, vingiuotą tunelį.

Džebas sukikeno.

– Tu neradai išėjimo, – priminė man. – Geriausia slėptuvė yra ta, kuri matyti kaip ant delno.

– Nepamiršk, kad ji labiau suinteresuota pabėgti nei aš, – šaltai atsakiau.

– Nėra ko jaudintis. Vaikinai nenuleidžia nuo jos akių.

Beveik atėjome. Tunelis staigiai pasisuko išsiriesdamas „V“ raidės forma.

Kiek kartų aklinoje tamsoje slinkau pro šitą kampą braukdama ranka per smailą kyšulį? Ir visada palei vidinę sieną. Niekad neatėjo į galvą laikytis išorinės sienos: atgrasydavo jos gruoblėtas, aštrių kampų pilnas paviršius, ypač kai mano kūnas ir taip buvo nusėtas mėlynių. Be to, eidama palei vidinę sieną sutrumpindavau kelią.

Kai jie pirmąkart parodė, kad „V“ raidės smaigalys nesibaigia aklaviete, pasijutau paskutinė kvailė. Sankirta veikiau priminė raidę „Y“: šioje vietoje dvi atšakos susiėjo į dar vieną tunelį, tą, kuris vedė iš urvų. Kaip sakė Džebas, tai, kas akis bado, dažniausiai yra nematoma. Prisimenu, kad keliskart, apimta nevilties, išties buvau rimtai užsikepusi pabėgti iš urvų, bet tokia mintis nė karto neatėjo į galvą. Aš buvau kalėjime, vadinasi, tamsiausioje, atokiausioje urvų vietoje. Kur kitur būtų galima įrengti vienutę?

Net Mel, daug gudresnė už mane, niekada nepagalvojo, kad mes įkalintos vos per kelis žingsnius nuo išėjimo.

Urvuose buvo dar viena laukan vedanti anga: tik ja reikėjo šliaužti. Puikiai prisiminiau, kad į urvus įžengiau stačiomis, todėl kitokio išėjimo net neieškojau. Be to, niekada nebandžiau išžvalgyti ligoninės užkaborių, šios vietos vengiau nuo pat pradžių.

Mano mintis nutraukė gerai pažįstamas balsas, nors dabar jis atrodė lyg iš kito pasaulio.

– Stebiuosi, kad šitaip maitindamiesi jūs dar neišdvėsėte! Fui!

Žeme barškėdamas nučiuožė plastikinis daiktas. Padėklas.

Apėjusi paskutinį kampą pamačiau spingsint blankiai mėlyną švieselę.

– Nežinojau, kad žmonėms gali užtekti proto ir kantrybės numarinti ką nors iš bado. Jūsų bukoms galviūkštėms toks planas per sudėtingas.

Džebas sukikeno.

– Ar nesakiau? Stebiuosi, kaip vaikinai iki šiol jos nenudėjo.

Įžengėme į apšviestą koridorių, kuris baigėsi aklaviete. Brandtas su Aronu sėdėjo prie įėjimo į urvą, kuo toliau nuo ieškotojos, abiejų ginklai parengti. Pamatę mus lengviau atsikvėpė.

– Pagaliau, – sumurmėjo Brandtas. Jo veide aštriomis raukšlėmis įsirėžė širdgėla.

Urvo gale pirmyn atgal marširavo ieškotoja. Mus pamačiusi sustojo kaip įbesta.

Mane nustebino sąlygos, kokiomis ją laikė.

Jai nereikėjo spaustis ankštoje oloje kaip man – ieškotoja laisvai vaikštinėjo po urvą. Ant grindų prie galinės sienos gulėjo kilimėlis ir pagalvė. Maždaug per urvo vidurį, prie sienos buvo padėtas plastikinis padėklas, šalia mėtėsi keli šakniavaisiai ir apvirtęs dubenėlis sriubos. Į žemę baigė susigerti paskutiniai skysčio šlakeliai. Štai kas subarškėjo prieš mums įeinant – ji paspyrė padėklą su maistu. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad prieš jį nusviesdama, didžiąją dalį vakarienės vis dėlto suvalgė.

Žiūrėjau į šią palyginti žmogišką situaciją ir pajutau, kad ima mausti skrandį.

„Ką mes nužudėme, kad su mumis elgėsi kaip su gyvuliu?“ – niūriai sumurmėjo Melani. Ją tai irgi įskaudino.

– Nori minutei pasilikti su ja? – paklausė Brandtas.

Paširdžiuose suskaudo. Ar mane jis kada nors pavadino moterišku įvardžiu? Džebo požiūrį į ieškotoją dar galėjau suprasti, bet kitų?

– Taip, – sušnibždėjau.

– Būk atsargi, – perspėjo Aronas. – Šita kalė, nors maža, bet velniškai įsiutusi.

Linktelėjau.

Vyrai liko sėdėti kur sėdėję. Koridoriumi nuėjau viena.

Vos įstengiau pakelti akis. Dar nematant ieškotojos žvilgsnio man jau ėmė spausti gerklę, tarsi kas būtų smaugę šaltais pirštais.

Ieškotoja įbedė į mane aštrias akis, veidą iškreipė panieka. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokio sielos veido.

– Sveika, Melani, – įgėlė akivaizdžiai mėgaudamasi. – Kur taip ilgai užtrukai? Laukiau nesulaukiau, kol teiksiesi su manimi pasimatyti.

Nieko neatsakiau. Tylėdama žengiau link jos bandydama save įtikinti, kad ta nuožmi neapykanta, svilinanti mano kūną, priklauso ne man.

– Nejau tavo menkystos draugai mano, kad kalbėsiuosi su tavimi ir atskleisiu visas paslaptis? Vien dėl to, kad galvoje nešioji pusdvėsę sieliūkštę, iš kurios likę ne daugiau kaip atspindys akyse? – ir ji kandžiai nusikvatojo.

Sustojau per du plačius žingsnius nuo jos ir kūnas iškart įsitempė norėdamas sprukti. Nors ji nesirengė pulti, net nesujudėjo, negalėjau atsipalaiduoti. Kalbėtis su ja toli gražu ne tas pat kaip su tuo ieškotoju greitkelyje, nesijaučiau saugi kaip bendraudama su kitomis sielomis. Ir vėl galvoje šmėstelėjo pranašinga mintis, kad ši gyvens dar ilgai po to, kai aš būsiu mirusi.

„Nebūk juokinga. Klausk. Ar jau ką sugalvojai?“

– Tai ko atėjai, Melani? Ar savo rankomis manęs nužudyti? – sušnypštė ieškotoja.

– Čia mane vadina Klaja, – pasakiau.

Kai pravėriau lūpas, ji vos pastebimai virptelėjo: akivaizdžiai tikėjosi, kad imsiu šaukti. Ramus balsas ieškotoją apvylė.

Tyrinėjau jos veidą, kol spoksojo į mane išvertusi akis. Purvinas, išmargintas raudonų dulkių ir išdžiūvusio prakaito dėmių. Jokių mušimo pėdsakų. Širdį vėl nudiegė keistas skausmas.

– Klaja, – pakartojo ji bejausmiu balsu. – Tai ko lauki? Gavai leidimą ar ne? Ir ką nusprendei: pasmaugsi plikomis rankomis ar nušausi?

– Ne žudyti tavęs atėjau.

Ji gižiai nusiviepė.

– Tai apklausti? O kur kankinimo įrankiai, niekinga žmogiūkšte?

Susiraukiau.

– Neketinu tavęs kankinti.

Akimirkai jos akyse šmėstelėjo dvejonė, bet greitai ją vėl užgožė pašaipa.

– Kam tada jie mane laiko? Tikisi prijaukinti? Paversti tokia pat apgailėtina kambarine siela kaip tu?

– Ne. Jie tiesiog... nenorėjo žudyti tavęs... nepasitarę su manimi. Juk galiu užsimanyti su tavimi pakalbėti.

Išsprogusios akys prisimerkė.

– O tu turi ką pasakyti?

Sunkiai atsidusau.

– Taip... – turėjau tik vieną klausimą, kuris nesiliovė manęs kankinęs visą tą laiką. – Kodėl? Kodėl negali palikti manęs ramybėje, pripažinti mirusia kaip kitos sielos? Kodėl taip atkakliai mane medžioji? Aš niekam nepadariau nieko bloga. Nenuskriaudžiau nė vienos sielos. Aš tik norėjau... eiti savo keliu, gyventi savo gyvenimą.

Ji pasistiebė ir prikišo prie manęs veidą. Man už nugaros kažkas sujudėjo, bet daugiau nieko neišgirdau, nes ieškotoja ėmė šaukti tiesiai į akis.

– Nes aš buvau teisi! – suspigo ji. – Daugiau nei teisi! Pažvelk į juos visus! Šlykštus žudikų lizdas, tik ir laukia, kol galės ką nugalabyti! To ir tikėjausi, ne, ne to – jie dar siaubingesni! Žinojau, kad tu čia, su jais! Kad tapai viena iš jų! Juk sakiau kitiems ieškotojams, kad mums gresia pavojus! Sakiau!

Ji nutilo uždususi ir skubiai žingtelėjo atgal įbedusi akis kažkur man virš peties. Nereikėjo atsisukti, kad suprasčiau, kas privertė ją atsitraukti. Kaip sakė Džebas, užtenka pakelti ginklą ir ji iškart lenda į kampą. Kol ieškotoja švokšdama gaudė orą, nenuleidau akių nuo jos veido.

– Bet jie tavęs nepaklausė. Atėjai čia viena.

Ieškotoja tylėjo. Žengė dar vieną žingsnį atgal ir veide vėl šmėstelėjo abejonės šešėlis. Sekundę atrodė keistai pažeidžiama, tarsi mano žodžiai būtų pakėlę apsauginį šydą, kuriuo ji dangstėsi.

– Aišku, jie tavęs ieškos, bet jei atvirai, jie taip tavimi ir nepatikėjo, ar ne? – pasakiau ir neviltimi degantis jos žvilgsnis tik patvirtino kiekvieną mano žodį. Pasijutau daug tvirčiau. – Todėl paieškos ilgai nesitęs. Po kiek laiko jiems atsibos ir pamažu sielos tave pamirš. O mes būsime atsargūs kaip visada. Jūs mūsų niekada nerasite.

Dabar jos akyse išvydau tikrą baimę. Pirmą kartą. Ieškotoja suvokė, kad sakau tiesą. Lengviau atsidusau. Vis dėlto aš buvau teisi: mano draugams, mano šeimai niekas negresia. Jie saugūs. Tik ne aš. Vos pagalvojau apie save, širdį vėl prislėgė neaiški nuojauta.

Daugiau neturėjau jos ko klausti. Kai išeisiu, ji mirs. Ar jie bent palauks, kol nueisiu toliau, kad negirdėčiau šūvio? Tik kažin, ar urvuose išvis buvo toks atokus kampelis.

Žiūrėjau į įtūžusį, baimės sudarkytą ieškotojos veidą ir suvokiau, kaip stipriai jos nekenčiu. Labiau už viską troškau niekada daugiau jos neregėti – per visus ateinančius savo gyvenimus.

Ir kartu su siaubu suvokiau, kad kaip tik ši neapykanta neleis jai mirti.

– Aš nežinau, kaip tave išgelbėti, – sušnibždėjau tyliai, kad neišgirstų žmonės. Kodėl šie žodžiai man nuskambėjo kaip melas? – Nesugalvoju jokios išeities.

– Kodėl turėtum to norėti?! Tu viena iš jų! – drėbė ji, bet akyse blykstelėjo vilties kibirkštėlė. Džebas buvo teisus. Tie jos grasinimai, tušti žodžiai... Ji tik labai norėjo gyventi.

Išgirdusi jos kaltinimą linktelėjau, kiek atsainiai, nes įtemptai mąsčiau.

– Bet likau savimi, – sumurmėjau. – Ir aš nenoriu... Nenoriu, kad...

Kaip pabaigti sakinį. Nenoriu, kad ieškotoja mirtų? Ne. Tai netiesa.

Nenoriu... nekęsti ieškotojos? O gal nekęsti taip stipriai, kad net trokščiau jos mirties? Kad ji mirtų man jos nekenčiant? Išeitų taip, lyg mano neapykanta taptų jos mirties priežastimi.

Bet jei išties netrokštu jos mirties, ar galiu rasti būdą ją išgelbėti? Gal kaip tik mano neapykanta ir neleidžia pamatyti atsakymo? Nejau kaltė dėl jos mirties kris ant mano sąžinės?

„Tu išprotėjai?“ – įsiterpė Melani.

Ji nužudė mano draugą, vidury dykumos ištaškė jam smegenis, sudaužė Lilei širdį. Ji užtraukė pavojų mano šeimai. Ir tol, kol ieškotoja gyva, ta grėsmė nepraeis. Janui, Džeimiui, Džaredui. Ji padarys viską, kas jos galioje, kad juos nužudytų.

„Jau geriau“, – pritarė Melani mano mintims.

Bet jeigu ji mirs, o aš žinosiu, kad galėjau ją išgelbėti... ir to nepadariau... Kaip vėliau įstengsiu gyventi? Kas aš būsiu po viso to?

„Būk išmintinga, Klaja. Tai karas. Turi apsispręsti, kieno pusėje esi.“

„Tu žinai.“

„Žinau. Štai kas tu esi, Klaja.“

„Bet... bet jei yra kokia nors išganinga išeitis? Jei galiu išgelbėti jai gyvybę ir kartu padaryti taip, kad visi čia esantys išliktų saugūs?“

Staiga širdį tarsi kas suspaudė įkaitintomis replėmis: aš išvydau atsakymą, tokį aiškų, tokį paprastą. Ir tokį neišvengiamą. Dar prieš sekundę pati nesuvokiau, kad jis gali būti.

Vienintelė siena, likusi tarp manęs ir Melani, sutrupėjo į dulkes.

„Ne! – aiktelėjo Mel. O tada suriko iš visų plaučių: – NE!“

Vienintelis tikras atsakymas, kurį širdies gilumoje žinojau kada nors rasianti. Atsakymas, paaiškinantis keistą mano nuojautą.

Aš galiu išgelbėti ieškotoją. Galiu. Tik... kokia kaina. Kaip ten sakė Kailas? Gyvybė už gyvybę?

Ieškotoja žvelgė į mane pagiežos sklidinomis akimis.

50 S K Y R I U S

AUKA

Kol mes su Melani ginčijomės, ieškotoja nė akimirkai nenuleido nuo manęs skvarbių akių.

„Ne, Klaja, maldauju, ne!“

„Nebūk kvailė, Mel. Tu labiau nei bet kuris žmogus turi suvokti šio pasirinkimo naudą. Argi ne to trokšti?“

Bet... net ši neįtikėtinai laiminga pabaiga neužgožė viso mano pasirinkimo siaubo. Juk tai didžioji, šventa mano paslaptis – turėčiau verčiau mirti, nei ją atskleisti. Neišduoti jos niekam niekada, kad ir kokius kankinimus tektų ištverti.

Tik ne tokių kankinimų tikėjausi: sąžinės graužatis dėl to, kad meilė žmonių šeimai pasirodė stipresnė už viską, buvo nepakeliama.

Jei žengsiu šį žingsnį, negalėsiu guostis, kad esu perbėgėlė. Tapsiu išdavike. Pačia tikriausia, tikresnių ir būti negalėtų.

„Tik ne dėl jos, Klaja! Tik ne dėl jos!“ – aimanavo Melani.

„O ko laukti, Mel? Kol jie sugaus dar vieną sielą? Nekaltą sielą, kuri nenusipelnė tokios baigties? Anksčiau ar vėliau turėsiu priimti sprendimą.“

„Tik ne dabar! Palauk! Turi viską gerai apgalvoti!“

Širdį vėl tarsi kas būtų suspaudęs, turėjau susilenkti, kad galėčiau giliai įkvėpti. Kad galėčiau kalbėti toliau.

– Klaja? – susirūpinęs pašaukė Džebas.

„Mel, taip pasielgti būtų lengviausia. Galėčiau leisti jai mirti, jeigu ji būtų viena iš tų daugybės nekaltų sielų. Tada leisčiau ją nužudyti. Būčiau tikra, kad priėmiau teisingą sprendimą.“

„Bet ji siaubinga, Klaja! Mes jos nekenčiame!“

„Todėl šį kartą dėl nieko negaliu būti tikra. Matai, aš vos nepražiopsojau lemtingojo atsakymo...“

– Klaja, ar gerai jautiesi?

Ieškotoja man pro petį dirstelėjo į Džebą.

– Gerai, Džebai, – balsas lūžinėjo. Pati nustebau, kaip dirbtinai atsakiau.

Tamsios ieškotojos akys ėmė nepatikliai blaškytis tarp mūsų. Ji atšoko nuo manęs ir prisispaudė prie sienos. Prisiminiau šią pozą – pati taip pratūnojau ne vieną dieną.

Man ant peties švelniai nusileido vyriška ranka ir apsuko aplink.

– Kas tau, mieloji? – paklausė dėdė.

– Džebai, duokit man dar minutę, – pasakiau sulaikiusi kvapą. Pažvelgiau tiesiai jam į išblukusių džinsų spalvos akis ir pasakiau tai, kas tikrai nebuvo melas. – Man reikia kai ką... išsiaiškinti. Tik minutėlę. Ar galit... palaukti?

– Žinoma, palauksim. Pagalvok.

Linktelėjau ir taip greitai, kiek leido sustingusios kojos, išklibikščiavau iš kalėjimo. Po kelių žingsnių išsijudinau ir pro Aroną su Brandtu praskubėjau vos ne bėgte.

– Kas atsitiko? – sutrikęs Aronas pašnibždom paklausė Brandto.

Man reikėjo kur nors pasislėpti ir viską ramiai apmąstyti. Tik kur? Kojos pačios nunešė į mano miegamąjį. Vyliausi, kad jis bus tuščias.

Tunelyje buvo tamsu, pro skliauto plyšius švietė vos viena kita žvaigždė. Lėkiau paskendusi savo mintyse ir staiga ant kažko užmyniau – gyvo kamuoliuko, susirietusio koridoriaus viduryje. Lilė.

Sunkiai atpažinau nuo ašarų užputusį veidą. Lilė išplėtė akis nelabai suvokdama, kas aš tokia.

– Kodėl? – paklausė ji manęs.

Žvelgiau į ją ir žodžiai užstrigo gerklėje.

– Sakiau, kad meilė nenuspėjama kaip gyvenimas. Bet kodėl taip? Kodėl taip nenuspėjamai jie susiklostė? Kokia dabar prasmė gyventi?

– Aš nežinau, Lile. Aš nežinau, kokia viso to prasmė.

„Kodėl?“ – vėl klausė vien akimis. Žvilgsnis ėjo kiaurai mane.

Atsargiai peržengiau per ją ir nuskubėjau į savo urvą. Pirmiausia turėjau atsakyti į savo pačios klausimus.

Laimei, ten buvo tuščia. Kritau ant mūsų su Džeimiu čiužinio ir įsikniaubiau į pagalvę.

Sakydama Džebui, kad dar kai ką turiu išsiaiškinti, nemelavau. Tik tą klausimą privalėjau užduoti ne ieškotojai. Sau.

Dabar jau žinojau, kaip galiu pasielgti – tik ar turiu?

Aš galiu išgelbėti ieškotojos gyvybę. Ir žinau kaip. Ir tai nesukels pavojaus nė vieno žmogaus gyvybei. Išskyrus mano pačios. Gyvybė už gyvybę – štai tokia buvo šių mainų sąlyga.

„Ne“, – kad ir apimta panikos, Melani stengėsi išlikti tvirta.

„Leisk man pagalvoti.“

„Ne.“

„Tai vienintelė išeitis, Mel. Ir ji neišvengiama, šiaip ar taip. Dabar tai suvokiu aiškiai kaip niekada. Seniai turėjau susiprasti. Juk tai akivaizdu.“

„Ne, aš nesutinku.“

Prisiminiau mūsų pokalbį prie sergančio Džeimio lovos. Kai bandėme susitaikyti. Tada pasakiau jai, kad niekada jos nesunaikinsiu ir kad gailiuosi, jog negaliu duoti daugiau.

Ir tai nebuvo melas, veikiau nebaigta mintis. Negaliu duoti jai daugiau – pati išlikdama gyva.

Jei kam ir melavau, tai tik Džaredui. Po kelių sekundžių pasakiau jam, kad negaliu padaryti taip, jog liaučiausi egzistavusi. Jei prisimintume mūsų pokalbį, tada tai buvo gryniausia tiesa. Aš nežinojau, kaip išnykti būnant Melani viduje. Tik nesupratau, kodėl tada nepajutau savo žodžiuose melo, kodėl nesugebėjau suvokti to, ką supratau dabar. Jau tada žinojau, kaip liautis egzistavus.

Paprasčiausiai man niekada neatėjo į galvą, kad siela apskritai galėtų taip pasielgti, – ryžtis didžiausiai išdavystei, kokiai tik galėjo ryžtis bet kuri siela šioje planetoje.

Jeigu žmonės sužinos šią paslaptį, dėl kurios nužudė tiek sielų, mainais turėsiu brangiai sumokėti.

„Ne, Klaja!“

„Nejau nenori būti laisva?“

Ilga tyla.

„Negaliu tavęs to prašyti, – galiausiai pasakė ji. – Niekada to nepadarysiu – kaip tik dėl tavęs. Ir jau tuo labiau dėl tos prakeiktos ieškotojos!“

„Tau ir nereikia prašyti. Manau, kad galiausiai... vis tiek būčiau tam ryžusis.“

„Kodėl taip elgiesi?“ – paklausė ji. Iš balso supratau, kad vos laikosi neapsiverkusi. Mane tai sujaudino. Maniau, ji apsidžiaugs.

„Iš dalies dėl jų – Džaredo ir Džeimio. Galiu jiems grąžinti visą pasaulį, viską, ko jie trokšta. Galiu jiems grąžinti tave. Tikriausiai... vieną dieną pati būčiau tai supratusi. Kas žino, gal Džaredas būtų to manęs paprašęs. Ir tu žinai, kad aš negalėčiau jam atsakyti.“

„Janas buvo teisus. Tu per daug linkusi aukotis. Tu nejauti ribos! Turi būti riba, Klaja!“

„Janas“, – sudejavau aš. Krūtinę vėl pervėrė aštrus skausmas. Šį kartą prie pat širdies.

„Tu atimsi iš jo visą pasaulį. Viską, ko jis trokšta.“

„Su Janu ir taip nieko nebūtų išėję. Tik ne šitame kūne, kas, kad jis jau spėjo jį pamilti. Šis kūnas myli ne jį.“

„Klaja, aš...“ – sutrikusi Melani pritrūko žodžių. Ji nesidžiaugė, nė kruopelytės, kaip tikėjausi. Ir vėl mane tai sujaudino. – Aš neleisiu tau to padaryti. Tu svarbesnė už mūsų norus. Tiesą sakant, tu gali jiems duoti kur kas daugiau nei aš. Tu gali jiems padėti, gali išgelbėti. O aš – ne. Privalai likti.“

„Nematau kito kelio, Mel. Stebiuosi, kaip anksčiau to nesuvokiau. Juk tai akivaizdu. Žinoma, kad turiu išnykti. Žinoma, kad turiu tave grąžinti pačiai tau. Dabar suprantu, kokios neteisios buvome mes, sielos, užkariaudamos Žemę. Man nelieka nieko kita, kaip ištaisyti šią klaidą, ir pradingti. Jūs visi anksčiau sugebėjote išgyventi be manęs, sugebėsite ir toliau. Iš manęs tu tiek daug sužinojai apie sielas, kad tikrai galėsi jiems padėti. Nejau nesupranti? Juk tai laiminga pabaiga. Kaip tik taip ši istorija ir turi baigtis, tai geriausia išeitis. Visiems. Aš galiu suteikti jiems viltį. Tik... ne ateitį. Veikiausiai ne. Todėl padarysiu nors tiek, kiek galiu. Viską, ką galiu.“

„Ne, Klaja, ne.“

Melani pradėjo raudoti kažką padrikai vapėdama. Jos skausmas persidavė ir man, iš akių pasipylė ašaros. Niekada negalvojau, kad tiek daug jai reiškiu. Beveik tiek pat, kiek ji man. Iki šiol nesupratau, kaip mes mylėjome viena kitą.

Net jei Džaredas niekada nebūtų manęs to prašęs, net jei Džaredo iš viso nebūtų buvę... Jei tik būčiau išvydusi šį kelią, eičiau juo iki galo – dėl jos. Taip stipriai ją mylėjau.

Nenuostabu, kad čia, Žemėje, sieloms taip retai pasisekdavo užvaldyti maištininkų kūnus. Kokia viltis galėjo likti mums, sieloms, kai išmokome mylėti savo žmogiškuosius sielonešius? Mes negalime egzistuoti skaudindamos tuos, kuriuos mylime. Tik ne siela. Ji negali taip gyventi.

Apsiverčiau ant nugaros ir žvaigždžių šviesoje apsižiūrėjau kūną.

Rankos purvinos ir subraižytos, bet vis tiek nepaprastai gražios. Oda dailaus, saulės nuglostyto medaus atspalvio, kurio neišblukino net blyški mėnesiena. Nagai, kad ir nukramtyti iki gyvuonies, lygūs ir sveikai spindintys, su mažyčiais baltais pusmėnuliais. Suplazdenau pirštais stebėdama, kaip grakščiai juda raumenų valdomi kaulai. Plaštakas iškėliau į dangų ir leidau vingriems pirštams, juodiems žvaigždžių šviesoje, šokti paslaptingą savo šokį.

Paskui pirštus panardinau į plaukus. Dabar jie jau siekė pečius. Mel tai patiks. Kelias savaites patrinkus brangiais viešbučių šampūnais ir pagėrus „Sveikatos“ piliulių jie vėl buvo minkšti ir blizgantys.

Ištiesiau rankas, tempiau sausgysles, kol ėmė traškėti sąnariai. Stiprios rankos: kabindamasi jomis galėjau užkilti į kalną, nešioti sunkiausius nešulius, dirbti žemę. Ir kartu tokios švelnios. Mačiau jas sūpuojant kūdikį, guodžiant draugą, glamonėjant... Tik visa tai skirta ne man.

Sunkiai atsidusau, iš akių upeliais pasruvo ašaros ir nuriedėjusios smilkiniais gėrėsi į plaukus.

Įtempiau kojų raumenis: pilnos jėgos, nekantrauja bėgti, varžytis su pačiu vėju. Kaip troškau dabar pasileisti tekina per atviras platybes, vien tam, kad iki valiai pasimėgaučiau greičiu. Basomis, kad jausčiau žemę. Kad priešpriešinis vėjas kedentų man plaukus. Kad bėgant prapliuptų lietus ir galėčiau uosti palaimingą drėgnos dykumos kvapą.

Ėmiau lankstyti pėdas atkartodama kvėpavimo ritmą. Įkvepiu ir iškvepiu: pėdos susilenkia ir išsitiesia. Nuostabus jausmas.

Pirštų galiukais persibraukiau veidą. Kokia šilta ir glotni oda! Kaip smagu, kad galėsiu grąžinti Melani veidą toks, koks buvo. Užsimerkiau ir paglosčiau vokus.

Gyvenau tiekoje kūnų, bet nė vieno nemylėjau taip, kaip šio. Nė vieno taip nebranginau. Žinoma, kad turiu jo atsisakyti, atiduoti jį tikrajai šeimininkei.

Ši dviprasmiška mintis sukėlė man juoką ir aš visą dėmesį sutelkiau į pojūčius: mažyčiai oro burbuliukai linksmai gurgėdami kilo iš krūtinės gerkle aukštyn. Juokas buvo tarsi šviežias vėjelis: jis prapūtė, išvalė visą kūną ir aš pasijutau daug geriau. Ne, nė viena rūšis neturėjo tokio paprasto ir veiksmingo vaisto.

Paliečiau lūpas ir prisiminiau, kaip jas bučiavo Džaredas, kaip jos pačios bučiavo Janą. Ne kiekvienam lemta bučiuoti tiek kitų nuostabių kūnų. O man teko ši laimė, net per tokį trumpą laiką.

Kiek nedaug aš pragyvenau! Gal tik metus, jau gerai ir neprisiminiau. Tik vienas mėlynai žalios planetos apsisukimas aplink niekuo neišsiskiriančią geltoną žvaigždę. Trumpiausias iš visų mano buvusių gyvenimų.

Trumpiausias ir pats svarbiausias, suteikęs daugiausia širdgėlos. Gyvenimas, leidęs man atrasti tikrąją save, amžiams pririšęs prie vienos žvaigždės, vienos planetos, vienos mažos maištininkų šeimos.

Jei turėčiau dar truputį Žemės laiko... Ar tai būtų taip neteisinga?

„Ne, – sušnibždėjo Melani. – Tu tikrai nusipelnei – dar trupučio laiko.“

„Niekada negali žinoti, kiek laiko tau liko“, – atsakiau pakuštomis.

Bet aš žinojau. Aš tiksliai žinojau, kiek laiko man skirta. Negaliu jo turėti daugiau. Mano laikas baigėsi.

Turiu išeiti. Privalau ištaisyti tą klaidą, būti pačia savimi, teisingai išnaudoti tą laiką, kuris man dar likęs.

Sunkus atodūsis suvirpino visą kūną – nuo kojų iki rankų pirštų galiukų. Ryžtingai pakilau iš savo guolio.

Aronas su Brandtu nelauks amžinai. O aš privalau gauti atsakymus dar į keletą klausimų, tik tada galėsiu išeiti. Šį kartą mano klausimai buvo skirti daktarui.

Žmonės urvuose vaikščiojo prislėgti sielvarto, nudelbę į žemę akis. Nesunkiai prasmukau pro juos nepastebėta. Niekam nerūpėjo, ką šiuo metu veikiu, kur einu, gal tik Džebui, Brandtui ir Aronui, bet jie manęs laukė kitur.

Negalėjau pasidžiaugti atviru, lietaus merkiamu lauku, užtat priešais vingiavo ilgas pietinis tunelis. Tirštoje tamsoje negalėjau bėgti taip greitai, kaip norėjau, tik risčia, bet tenkinausi bent tuo. Raumenys apšilo ir pasijutau daug geriau.

Tikėjausi daktarą rasti savo valdose, bet jeigu jo ten nebus, lauksiu tiek, kiek reikės. Jis turėtų būti vienas. Vargšas Dokas pastaruoju metu dieną po dienos stūmė vienumoje.

Nuo tada, kai išgelbėjome Džeimiui gyvybę, daktaras nakvodavo ligoninėje. Šeron susirinko savo daiktus ir išsikėlė pas mamą, o Dokas negalėjo nakvoti tuščiame kambaryje.

Kokia siaubinga neapykanta! Šeron nusprendė geriau numarinti savo pačios ir daktaro laimę, bet nesugebėjo jam dovanoti už tai, kad padėjo man išgydyti Džeimį.

Šeron su Mege dabar beveik nematėme. Nuo šiol abi į visus žvelgė taip, kaip anksčiau žiūrėdavo vien į mane – kiaurai, tarsi į tuščią vietą. Įdomu, ar jos pasikeis, kai aš išnyksiu, ar jų širdis taip sukaustė ledas, kad vargu ar kada atitirps?

Kaip galima taip neįtikėtinai kvailai švaistyti laiką?

Pirmą kartą pietinis tunelis man pasirodė per trumpas. Maniau, kad esu vos pusiaukelėje, kai išvydau dantytą arką, už kurios prasidėjo daktaro valdos. Pro ją sklido blausi šviesa. Jis buvo čia.

Sulėtinau žingsnį. Nenorėjau išgąsdinti įpuldama paknopstom, kad nepagalvotų, jog vėl kas nors sužeistas.

Bet išvydęs mane angoje uždususią, nuo bėgimo paraudusiais skruostais jis vis tiek krūptelėjo.

Pašoko nuo stalo. Knyga, kurią skaitė, išslydo iš rankų.

– Klaja? Kas nutiko?

– Nieko, Dokai, nieko nenutiko, – skubiai patikinau jį. – Viskas gerai.

– Ar kam reikia mano pagalbos?

– Tik man, – ir šykščiai nusišypsojau.

Jis apėjo stalą ir žengė manęs pasitikti, akys išsiplėtė iš smalsumo. Sustojo per pusę žingsnio nuo manęs ir pakėlė vieną antakį.

Daktaras nusiramino, pailgas veidas švietė gerumu. Nesuprantu, kaip seniau galėjau matyti jį kaip pabaisą.

– Tu visada laikaisi žodžio, – pradėjau.

Jis linktelėjo ir žiojosi kažką sakyti, bet aš tildydama pakėliau ranką.

– Ir aš ketinu tai patikrinti. Kaip niekas iki šiol, – perspėjau.

Dokas sumišęs laukė, akys prisipildė nerimo.

Giliai įkvėpiau. Pajutau, kad dar truputis, ir plyš plaučiai.

– Žinau, kaip padaryti tai, dėl ko tu atėmei tiek gyvybių. Aš žinau atsakymą, Dokai. Žinau, kaip atskirti sielas nuo sielonešių kūnų nė vienam nepakenkiant. Visuomet tai žinojau. Visos sielos tai moka, jei kartais susidurtume su nenumatytais atvejais. Vieną kartą, būdama lokiu, net esu tai dariusi.

Įdėmiai žiūrėjau jam į akis ir laukiau atsakymo. Daktaras ne iš karto suvokė mano žodžius. Kas sekundę jo akys darėsi vis labiau laukinės.

– Kodėl man tai sakai? – pagaliau iškvėpė.

– Nes aš... nes ketinu tave to išmokyti, – vėl pakėliau ranką. – Bet tik jei pažadėsi, kad mainais išpildysi tai, ko noriu aš. Tik dar kartą perspėju: tau išpildyti savo pažadą bus ne lengviau nei man savąjį.

Jo veidas iškart pasidarė svetimas ir atšiaurus, kokio niekuomet nebuvau mačiusi.

– Sakyk savo sąlygas.

– Tu nežudysi sielų, kurias atskirsi. Privalai duoti žodį, turi pažadėti, prisiekti visu kuo, kas tau švenčiausia. Privalėsi pasirūpinti jų saugumu ir suteikti joms galimybę pragyventi kitus gyvenimus. Tai bus susiję su tam tikrais pavojais: jums reikės kriogeninių konteinerių, turėsite atskirtas sielas nugabenti iki kosminių erdvėlaivių, išskrendančių iš planetos, kad galėtumėte išsiųsti jas į kitus pasaulius. Tada jums negrės joks pavojus: kai tos sielos pasieks kitą tolimą planetą, bus mirę net jūsų anūkai.

Ar šios sąlygos bent kiek sumažins mano kaltę? Tik jei daktaras laikysis savo žodžio.

Kol kalbėjau, jis įtemptai mąstė. Akylai jį stebėjau bandydama perprasti mintis. Dabar jis neatrodė piktas, nors akys išliko laukinės.

– Nenori, kad nužudytume ieškotoją? – pasiteiravo.

Nieko jam neatsakiau, vargu ar jis būtų supratęs mano atsakymą – aš norėjau, kad jie ją nužudytų. Čia ir buvo svarbiausia problema. Paaiškinau kiek kitaip:

– Tebūnie ji pirmoji, kaip eksperimentas. Kol aš dar čia, noriu būti tikra, kad jums pavyks. Pati atskirsiu ją nuo sielonešio. Kai ji bus saugi, parodysiu tau, kaip tai padaryti.

– Kaip?

– Pagrobsite sielų. Kaip anksčiau. Tik negaliu užtikrinti, kad žmonių protai atsikurs. Aš nežinau, ar tai, kas ištrinta, gali būti sugrąžinta. Pamatysime su ieškotoja.

Daktaras sumirksėjo įtemptai mąstydamas.

– Ką turėjai omeny sakydama, kol tu dar čia? Ketini mus palikti?

Žiūrėjau į jį laukdama, kol pagaliau susivoks. Bet iš akių mačiau, kad mano žodžių prasmė jam vis dar neaiški.

– Nejau nesupranti, ką noriu tau duoti? – sušnibždėjau.

Galiausiai daktaro veidas pasikeitė – pagaliau suvokė.

Dabar svarbu kalbėti greitai, kad jis negalėtų prasižioti.

– Tai ne viskas, ko noriu tavęs paprašyti, Dokai. Aš nenoriu... aš neturiu būti išsiųsta į kitą planetą. Tai mano planeta, tik dabar galutinai supratau. Bet... man nėra čia vietos. Ir... žinau, kad kai kam toks mano pasirinkimas gali... nepatikti. Nesakyk jiems, jei manai, kad jie to neleis. Sumeluok, jei to reikės. Aš noriu būti palaidota kartu su Valteriu ir Vesu. Ar gali tai padaryti dėl manęs? Aš neužimsiu daug vietos, – ir vėl šyptelėjau puse lūpų.

„Ne! – ne savu balsu sustugo Melani. – Ne, ne, ne, o Dieve, ne...“

– Ne, Klaja, – paprieštaravo sukrėstas Dokas.

– Prašau tavęs, – sušnibždėjau raukydamasi dėl vis stiprėjančio balso galvoje. – Nemanau, kad Vesas ar Valteris būtų prieš.

– Aš ne tai turėjau galvoje! Aš negaliu tavęs nužudyti, Klaja! O Viešpatie! Man jau bloga nuo mirčių, nebegaliu daugiau žudyti savo draugų, nebegaliu... – ir jis pravirko.

Guosdama paglosčiau jam ranką.

– Žmonės miršta, taip jau sukurtas pasaulis, – kažkada pasakė Kailas. Juokinga, kad šiąnakt jau antrą kartą pakartoju kaip tik jo žodžius.

– O kaip Džaredas su Džeimiu? – paklausė daktaras trūkčiojančiu balsu.

– Jie atgaus Melani. Jiems viskas bus gerai.

– O Janas?

– Be manęs jam bus tik geriau, – pasakiau vos girdimai.

Daktaras papurtė galvą ir nusišluostė akis.

– Man reikia pagalvoti, Klaja.

– Mes neturime laiko. Jie nekantrauja nužudyti ieškotoją ir ilgai nelauks.

– Kalbėjau ne apie tai. Dėl ieškotojos aš sutinku. Tik nemanau, kad galėsiu nužudyti tave.

– Viskas arba nieko, Dokai. Turi nuspręsti dabar. Ir... – supratau, kad nepasakiau dar vienos sąlygos. – Apie paskutinę mūsų susitarimo dalį neturi niekam pasakoti. Niekam. Dabar pasakiau viską. Rinkis: priimi mano sąlygas ar ne. Ar nori žinoti, kaip atskirti sielą nuo žmogaus kūno?

Daktaras vėl papurtė galvą.

– Leisk man pamąstyti.

– Tu jau žinai atsakymą, Dokai. Ar ne to taip ilgai ieškojai?

Jis vis dar purtė galvą.

Bet aš nekreipiau į tai dėmesio: abu žinojome, kad jis priėmė sprendimą.

– Pasikviesiu Džaredą, – pasakiau. – Surengsime nedidelį reidą ir parvešime kriogeninių konteinerių. Nuramink kitus. Pasakyk jiems... pasakyk tiesą. Pasakyk, kad ketinu padėti tau atskirti ieškotoją nuo jos kūno.

51 S K Y R I U S

PASIRENGIMAS

Džaredą su Džeimiu radau mūsų urve laukiančius manęs. Abu kiurksojo iš nerimo ištįsusiais veidais. Džaredas tikriausiai jau kalbėjosi su Džebu.

– Tau viskas gerai? – paklausė Džaredas. Džeimis pašoko ir kaip visada apsikabino mane per liemenį.

Nesumojau, ką atsakyti.

– Džaredai, man reikia tavo pagalbos.

Nespėjau baigti sakinio, o jis jau stovėjo. Džeimis atkragino galvą ir klausiamai pažvelgė į mane. Nusukau akis, nežinia, ar ilgai būčiau galėjusi atlaikyti jo žvilgsnį.

– Ką turėčiau daryti? – pasiteiravo Džaredas.

– Aš ruošiuosi į reidą. Man pravers... dar viena pora tvirtų rankų.

– Ko ieškosime? – paklausė staiga surimtėjęs. Mačiau, kad jau mąsto apie užduotį.

– Paaiškinsiu pakeliui. Neturime laiko.

– O aš? Noriu eiti kartu! – šoko Džeimis.

– Ne! – vienu metu sušukome su Džaredu.

Džeimis susiraukė ir paleido mane. Klestelėjo ant čiužinio, sukryžiavo kojas ir užsidengė veidą rankomis. Širsta. Sprukau iš miegamojo nudelbusi akis kaip nusikaltėlė, iš paskutiniųjų stengdamasi į jį nežiūrėti. Antraip dar sekundė ir būčiau prisėdusi šalia, stipriai apkabinusi, pamiršusi viską pasaulyje ir atsisakiusi visų savo planų.

Nuskubėjau pietiniu tuneliu. Džaredas tylėdamas sekė iš paskos.

– Kodėl einame šiuo keliu? – paklausė jis.

– Aš... – jei meluosiu ar išsisukinėsiu, jis iškart supras, – nenoriu su kuo nors susitikti. Ypač su Džebu, Aronu ar Brandtu.

– Kodėl?

– Nenoriu jiems nieko aiškinti. Bent jau kol kas.

Jis tylėjo bandydamas suvokti, ką galėtų reikšti mano žodžiai.

– Gal žinai, kur Lilė? – pakeičiau temą. – Negalima dabar palikti jos vienos. Ji atrodo...

– Su ja Janas.

– Tada gerai. Jis moka paguosti.

Kaip tik to Lilei dabar ir reikia – užuojautos. O kas padės Janui, kai... Stipriai pakračiau galvą, kad išguičiau tą siaubingą mintį.

– Klaja? Gal pasakysi, ko taip skubiai prisireikė? – vėl paklausė Džaredas.

Sunkiai atsidusau, tik tada paaiškinau:

– Kriogeninių konteinerių.

Pietiniame tunelyje buvo tamsu, todėl negalėdama matyti jo veido nenuspėjau reakcijos: ėjo kaip ėjęs ir kelias minutes nepratarė nė žodžio. Kai prabilo, supratau, kad galvoja tik apie laukiantį darbą, kad sugebėjo užgniaužti bet kokį smalsumą ir klausinėti ims tik tada, kai šis išpuolis – iš esmės surengtas vien dėl jo – bus sėkmingai baigtas.

– Kur jų ieškosime?

– Tuščius konteinerius sudeda prie ligoninių, kol jų vėl prisireikia. Jei mums pasiseks ir šiuo metu daugiau sielų atvyksta, nei išvyksta, jų bus užtektinai. Sielos konteinerių nesaugo, jei keli ir dings, niekas nepasiges.

– Ar esi tuo tikra? Iš kur žinai?

– Mačiau jų Čikagoje, ištisas rietuves. Net toje nedidelėje ligoninėje Tusone, kur buvome, prie įvažiavimo stovėjo nedidelė dėžė su konteineriais.

– Jei dėžės uždarytos, iš kur galėjai žinoti, kad...

– Ar dar nepastebėjai, kad sielos mėgsta tvarką? Ant kiekvienos dėžės buvo po etiketę.

– Klausiu ne dėl to, kad tavimi abejočiau, – pasakė jis. – Tiesiog noriu būti tikras, kad viską gerai apgalvojai.

Džaredo žodžiai nuskambėjo dviprasmiškai, bent jau mano ausiai.

– Taip, aš gerai viską apgalvojau.

– Tada pirmyn.

Ligoninėje daktaro nebuvo, nesutikome jo ir pakeliui. Spėjau, kad šiuo metu jau kalbasi su Džebu. Tikriausiai nulėkė pas jį vos išėjau. Įdomu, kaip šią žinią priims kiti? Tikėjausi, kad jiems užteks proto šios naujienos nesvarstyti girdint ieškotojai. Baiminausi, kad perpratusi mano planus ji nesudraskytų savo sielonešio smegenų. Žinojau, ką ieškotoja pagalvotų: kad galutinai išdaviau saviškius. Kad nesipriešindama duosiu žmonėms visa, ko jiems reikia.

Bet argi ne taip? Dar nežinia, ar daktaras laikysis duoto žodžio, kai manęs nebus.

Bet jis pažadėjo ir buvau tikra, kad stengsis. Tikėjau juo. Privalėjau tikėti. Tačiau vienas lauke ne karys. O ar atsiras, kas jam padeda?

Išsiropštėme laukan pro ankštą, juodą vėdinimo angą, atsiveriančią pietinio kalno šlaito viduryje, tiesiai po neaukšta viršūne. Nors dykumą dar gaubė pilkos sutemos, rytuose ties horizontu jau žioravo vos matoma rausva linija, plonytis brūkšnelis, skiriantis dangų nuo uolų.

Leisdamasi šlaitu įdėmiai žiūrėjau sau po kojomis: nebuvo jokio tako, vien netvarkingai sukritę, pavojingai judantys akmenys. Tačiau net jei būčiau žengusi lygiausiu šaligatviu, abejoju, ar būčiau galėjusi pakelti akis. Pečius tarsi sunkus akmuo slėgė kaltė.

Išdavikė. Ne perbėgėlė, ne pritapėlė ar klajoklė. Pati tikriausia išdavikė. Romių sielų gyvenimus atiduodu į piktas ir kerštingas savo žmogiškos šeimos rankas.

Puikiai suprantu, kad mano žmonės turi teisę nekęsti sielų. Tai karas, ir aš ketinu įduoti jiems į rankas galingiausią ginklą. Būdą žudyti patiems liekant nenubaustiems.

Mąsčiau apie tai, kol bėgome link brėkštančios aušros. Bėgome, nes ieškotojų paieškos dar nesibaigė ir dieną atviruose tyruose buvo per daug pavojinga.

Kojos pačios nešė pirmyn ir aš pasinėriau į slogias mintis: o jei šį mano apsisprendimą lėmė ne pasiaukojimas, jei žmonėms perduosiu šį ginklą vien norėdama išgelbėti ieškotojos gyvybę? Ne, aš puikiai suvokiau, kad tai neteisinga, ir, jei taip elgčiausi vien dėl ieškotojos, neabejotinai ateitų akimirka, kai apsigalvočiau. Ji neverta, kad statyčiau į pavojų kitų sielų gyvybes. Net ji pati man pritartų.

Ar nepritartų. Susimąsčiau. Ieškotoja nebuvo panaši į... kokį ten žodį pavartojo Džaredas, kai kalbėjo apie mane? Pasiaukojimas. Visos sielos iš prigimties buvo linkusios aukotis. Tik ne ji. Pagalvojau, kad savo gyvybę ji, ko gero, brangino labiau nei daugelio mūsų kartu sudėjus.

Pernelyg vėlu apsigalvoti. Aš gerai viską apmąsčiau ir mano planai siekė daug toliau, nei vien išgelbėti ieškotoją. Jei to nepadarysiu, skerdynės tęsis. Žmonės, jei nesuteiksiu jiems kitos galimybės, ir toliau žudys kiekvieną po ranka pasipainiojusią sielą. Be to, aš ketinu išgelbėti Melani, o ji tikrai nusipelnė tokios aukos. Ir kartu Džaredą su Džeimiu. O jei taip, verta išgelbėti ir bjauriąją ieškotoją.

Pats sielų atsiradimas Žemėje buvo didelė ir nepataisoma klaida. Mano žmonės nusipelnė savo pasaulio. Negaliu jiems jo grąžinti, bet atskleisdama savo paslaptį suteiksiu vilties. Jei tik būčiau tikra, kad žmonės nebus žiaurūs.

Daktaras davė man žodį, turiu juo pasitikėti.

Bet reikia išgauti pažadą dar iš kelių savo draugų – dėl visa ko.

Kiek žmonių gyvenimų išgelbės šis mano apsisprendimas? Kiek sielų gyvybių galėčiau išsaugoti? Tik savo pačios – ne.

Garsiai atsidusau, nustelbiau net sunkų mūsų abiejų kvėpavimą. Džaredas sukluso. Akies krašteliu mačiau, kad jis pasisuko ir įdėmiai mane nužvelgė, bet aš bėgau kaip bėgusi nepakeldama galvos.

Džipo slėptuvę pasiekėme saulei dar nespėjus pakilti, nors dangus virš rytinių viršūnių jau buvo skaisčiai mėlynas. Vos įsmukome į žemą urvą, dykumos smėlį nuauksino pirmieji spinduliai. Džaredas pagraibė ant užpakalinės sėdynės ir surado du butelius vandens, vieną mestelėjo man. Pats atsirėmė į sieną, vienu mauku išsiurbė pusę butelio, atgalia ranka nusišluostė lūpas ir tik tada prakalbo.

– Suprantu, kad tau norisi kuo greičiau prasukti visą reikalą, bet jei planuoji rimtą išpuolį, turime palaukti tamsos.

Nugurkiau dar vieną gurkšnį vandens.

– Gerai. Neabejoju, kad jie mūsų palauks.

Džaredas įdėmiai žvelgė man į veidą.

– Mačiau tavo ieškotoją, – pasakė man nenuleisdamas akių. – Ji labai... energinga.

Linktelėjau.

– Ir balsinga.

Jis nusijuokė ir užvertė akis į viršų.

– Jai, matote, nepatiko gyvenimo sąlygos.

Vėl nunarinau galvą.

– Galėjo būti ir blogiau, – sumurmėjau. Balse netikėtai suskambo skaudus pavydas.

– Tiesa, – sutiko jis.

– Kodėl jie taip gražiai su ja elgėsi? – sušnibždėjau. – Juk ji nužudė Vesą.

– Tiesą sakant, tai tu kalta.

Įbedžiau į Džaredą pašiurpusias akis ir pamačiau, kad linksmai vypso – erzino.

– Aš?

Jo šypsena išblėso.

– Jie nebenorėjo atrodyti kaip pabaisos, stengėsi ištaisyti savo kaltę, tik... reikėjo susiprotėti anksčiau ir ne su ta siela. Atleisk, negalvojau, kad tave... tai įskaudins. Maniau, tau bus malonu išgirsti.

– Taip ir yra, – patikinau jį. Nenorėjau, kad jie apskritai ką nors skriaustų. – Gerumu visada daugiau padarysi nei piktumu. Aš tik... – lengviau atsidusau, – taip, dabar, kai man paaiškinai... džiaugiuosi... tikrai...

Vadinasi, jų malonė buvo skirta man – ne jai. Nuo pečių iškart nusirito akmuo, akyse prašviesėjo.

– Žinai, nelabai smagu išgirsti, kad esi pabaisa. Reikia galvoti, ką darai, kad paskui nesijaustum kaltas, – jis vėl nusišypsojo. Tada gardžiai nusižiovavo. Ir aš užsikrėčiau žiovuliu.

– Ši naktis buvo ilga, – pratarė jis. – Ir dar sunkesnė laukia. Mums reikia numigti.

Tai išgirdusi apsidžiaugiau. Žinojau, kiek klausimų jam kėlė šis netikėtas reidas. Ir kiek daug jis jau pats atspėjo. O aš neturėjau jokio noro ką nors aiškinti.

Išsitiesiau šalia džipo ant lygaus smėlio lopinėlio. Nustėrau pajutusi, kad Džaredas priėjo ir atsigulė šalia manęs, visai prie pat. Susirangė man už nugaros.

– Palauk, – pasakė. Pakišo pirštus man po veidu ir kilstelėjęs galvą padėjo sau ant rankos tarsi ant pagalvės. Kita ranka apkabino per liemenį.

Tik po kelių sekundžių atitokau.

– Ačiū, – suvapėjau.

Džaredas vėl nusižiovavo, šiltas jo kvapas kuteno man sprandą.

– Pailsėk, Klaja.

Kaip visuomet greitai užsnūdo laikydamas mane savo glėbyje. Gulėjau tamsoje jausdama jo kūno šilumą ir dar ilgai nesudėjau bluosto, nors ir kaip stengiausi atsipalaiduoti.

Iš to apkabinimo supratau, kiek daug jis jau atspėjo.

Galvoje sukosi įkyrios mintys, bet po kiek laiko ir aš pamažu ėmiau grimzti į miegą. Džaredas neklydo – ši naktis išties buvo ilga. Tik ne man – troškau, kad ji būtų dar ilgesnė. Nes likusios mano dienos ir naktys – ar net valandos – jau suskaičiuotos.

Regis, vos užsimerkiau, o Džaredas jau budino mane purtydamas už peties. Ankštas urvas skendėjo blausioje oranžinėje šviesoje. Saulėlydis.

Džaredas vienu trūkiu pastatė mane ant kojų ir padavė turisto pusryčius. Džipe visuomet buvo maisto atsargų. Tylėdami pavalgėme, paskui išgėrėme likusį vandenį. Džaredas buvo rimtas ir susikaupęs.

– Tai skubame? – paklausė sulipus į džipą.

Ne. Aš niekur neskubėjau, troškau, kad laikas išvis sustotų.

– Taip, – atsakiau. Kokia prasmė atidėlioti? Jei užtruksime, ieškotoja ir jos kūnas mirs, o aš vis tiek nepakeisiu savo apsisprendimo.

– Traukiame į Finiksą. Nemanau, kad šįkart mums grėstų didelis pavojus. Net jeigu jie ir susizgribtų, kad dingo keli konteineriai, vargu ar tai susietų su žmonėmis. Kam mums vogti jūsų konteinerius. Kam galėtume juos panaudoti?

Ir tai nebuvo vien retorinis klausimas. Jaučiau, kad jis įdėmiai žiūri į mane, bet aš dėbsojau į uolą priekyje ir nesiteikiau atsakyti.

Kol sukeitėme automobilius ir išvažiavome į greitkelį, užtrukome dar valandėlę, per tą laiką visiškai sutemo. Kiek patūnojome krūmuose nesiryždami uždegti šviesų. Pro šalį tolydžio vis prašvilpdavo automobiliai, suskaičiavau gal dešimt. Tik kai kelias visiškai ištuštėjo, Džaredas išriedėjo į autostradą.

Kelionė iki Finikso truko vos valandą. Visą kelią Džaredas rūpestingai žiūrėjo, kad neviršytume leistino greičio. Laikas bėgo vis greičiau, lyg Žemė sparčiau būtų ėmusi suktis apie savo ašį.

Įsiliejome į tvarkingai judančių automobilių srautą. Greitkelis sukosi aplink plačiai išsidriekusį miestą. Netrukus šalia kelio išvydau nedidelę ligoninę. Neskubėdami nusekėme paskui kitą automobilį, riedantį ten link.

Džaredas nuvairavo į automobilių stovėjimo aikštelę.

– Kur dabar? – paklausė įtemptu balsu.

– Pažiūrėkim, ar iš čia neįvažiuotume į galinį kiemą. Konteineriai turėtų būti kažkur ten.

Pamažu slinkome į priekį. Aplinkui sukiojosi daug sielų, zujo pirmyn atgal, į ligoninę ir iš jos, kai kurios su personalo apranga. Gydytojai. Niekas nekreipė į mus dėmesio.

Iš pradžių kelias ėjo palei šaligatvį, paskui pasisuko aplenkdamas pastatų kompleksą iš šiaurinės pusės.

– Žiūrėk. Erdvėlaivių sunkvežimiai. Vairuok tenai.

Pralindome tarp kažkokių žemų pastatų ir garažų. Keletas sunkvežimių, be jokios abejonės, atgabenę medicininių preparatų, atbuli stovėjo įvažiavimo angose. Permečiau akimis dėžes – visos su aiškiai perskaitomomis etiketėmis.

– Važiuok toliau... kelias iš šių dėžių reikės prigriebti grįžtant. Matai – gydiklis... vėsiklis... o čia kas? „Ramybė“? Įdomu, kas per vienas šis paskutinis vaistas.

Gerai, kad vaistai buvo su etiketėmis ir jų niekas nesaugojo. Kai išeisiu, mano šeima bent jau neliks be būtiniausių vaistų. Kai aš išeisiu – šie žodžiai dabar neišvengiamai lydėjo kiekvieną mano mintį.

Apvažiavome dar vieną pastatą. Džaredas spustelėjo greičio pedalą nenuleisdamas akių nuo kelio: priekyje keturi žmonės kaip tik iškrovė sunkvežimį. Pro mano akis nepraslydo, kaip rūpestingai jie nešiojo nedideles dėžes: nemėtė jų kaip papuola, o atsargiai dėliojo ant betoninės maždaug pusės žmogaus aukščio pakylos.

Ir taip buvo aišku, kas tame sunkvežimyje. Tarsi patvirtindamas mano mintį, vienas iš krovikų pasuko dėžę ir aš aiškiai perskaičiau juodą užrašą.

– Kaip tik čia mums ir reikia. Jie iškrauna pilnus konteinerius. Taigi ir tušti neturėtų būti toli... O! Matai, štai ten, kitoje pusėje! Tas angaras prikrautas beveik iki pusės. Dedu galvą, kad užrakinti angarai yra pilni.

Nedidindamas greičio Džaredas užsuko už pastato kampo.

Jis tyliai kostelėjo.

– Kas? – paklausiau.

– Užrašas. Matai?

Ir mostelėjo smakru link užrašo ant pastato.

Tai buvo Gimdymo skyrius.

– O, – tepasakiau. – Tu visada randi, ko reikia, ar ne?

Jis trumpam dirstelėjo man į veidą, paskui vėl nukreipė žvilgsnį į kelią.

– Turime kiek palaukti. Atrodo, jie jau baigia.

Džaredas dar kartą apsuko ligoninę, tada įvairavo į didžiausią stovėjimo aikštelę ir sustojo galinėje eilėje, kuo toliau nuo šviesų.

Išjungė variklį ir išsitiesė pasostėje. Paskui palinko prie manęs ir suėmė už rankos. Žinojau, kad dabar užduos savo klausimą, ir susikaupiau.

– Klaja?

– Taip, Džaredai.

– Tu ketini išgelbėti ieškotoją, ar ne?

– Taip, atspėjai.

– Dėl to, kad taip teisinga? – spėjo jis.

– Tai viena iš priežasčių.

Kelias akimirkas jis tylėjo.

– Tu žinai, kaip atskirti sielą nenužudant kūno?

Širdis stipriai sutvaksėjo, turėjau keliskart įkvėpti, tik tada įstengiau jam atsakyti:

– Taip. Jau esu tai dariusi. Įvyko nelaimingas atsitikimas ir aš neturėjau kitos išeities. Ne šioje planetoje.

– Kur? – paklausė jis. – Ir kas ten atsitiko?

Šitos istorijos žmonės dar nežinojo – dėl akivaizdžių priežasčių. Būtų buvęs vienas iš gražiausių mano pasakojimų, kupinas įtampos ir veiksmo. Džeimiui patiktų. Ką gi, dabar jau galiu papasakoti.

– Ūkų planetoje. Buvau su savo draugu Prieraišiąja Šviesa ir vedliu. Gaila, kad neprisimenu to vedlio vardo. Tenai mane vadino Gyvenančia Žvaigždėse. Jau tada buvau užsitarnavusi gerą vardą.

Džaredas tyliai sukikeno.

– Keliavome per ketvirtą didįjį ledyną aplankyti vienos žymios vietos – garsaus krištolinio miesto. Galvojome, kad kelias saugus, – štai kodėl išėjome tik trise. Aštrianagiai žvėrys mėgdavo užsirausti sniege ir visiškai taip pasislėpti. Tokios olos niekaip nepamatysi. Mirtini spąstai keliautojams. Vieną akimirką aplink plytėjo lygūs, bekraščiai sniegynai, o kitą laukas atrodė taip, tarsi jį kas būtų išsprogdinęs iš vidaus. Balti stulpai kilo net iki dangaus. Vidutinis suaugęs lokys sveria maždaug kaip buivolas. Subrendęs aštrianagis žvėris didumu prilygsta mėlynajam banginiui, o šitas buvo daug stambesnis už vidutinį. Pamečiau iš akių vedlį. Aštrianagis žvėris iššoko tarp mūsų snukiu atsisukęs į mudu su Prieraišiąja Šviesa. Lokiai greitesni už aštrianagius žvėris, bet šis mus užpuolė iš pasalų. Man nespėjus susigaudyti, kas vyksta, jo akmens kietumo žnyplės smigo žemyn ir Prieraišiąją Šviesą perkirto perpus.

Stovėjimo aikštelės pakraščiu lėtai pravažiavo automobilis. Apmirėme ir nesujudėjome tol, kol jis nedingo iš akių.

– Sustingau nežinodama, ką daryti. Reikėjo sprukti, bet mano draugas... nejau paliksiu jį galuotis mirtimi šiuose bekraščiuose tyruose... Jei būčiau dar kiek ten pastovėjusi, būčiau žuvusi ir aš... bet staiga aštrianagio žvėries dėmesį kažkas nukreipė. Tik vėliau supratau, kad tai buvo mūsų vedlys – kaip norėčiau prisiminti jo vardą! – jis įsikibo aštrianagiam žvėriui į uodegą tikėdamasis, kad per tą laiką spėsime pabėgti. Pabaisa įsiuto ir puolė vedlį. Sukėlė tokią pūgą, kad nieko nebuvo matyti per ištiestą ranką. Vargšas vedlys manė, kad tai padės mums išsigelbėti. Jis nežinojo, kad jau per vėlu, kad Prieraišioji Šviesa jau niekur negali pabėgti. Aštrianagis žvėris sukosi į vedlį ir mus užkliudė antrąja kaire koja. Abu nusviedė toli nuo savęs. Viršutinė Prieraišiosios Šviesos kūno dalis nukrito šalia, sniegas aplink nusidažė raudonai.

Nutilau. Mane krėtė drebulys.

– Tai, ką dariau toliau, buvo beprasmiška... nes neturėjau Prieraišiajai Šviesai kūno. Buvome pusiaukelėje tarp dviejų miestų, per daug toli nuo vieno ir kito. Laiku nebūčiau jų pasiekusi net bėgdama. Vėlgi, kaip atskirti jį neturint jokių nuskausminamųjų. Per daug žiauru. Bet negalėjau leisti sielai mirti tame sumaitotame kūne. Rėžiau išorine letenos puse, ta, kuria kirsdavome ledą... Pamenu, kokia plati buvo geležtė... kaip sužalojo lokio kūną... Vyliausi, kad Prieraišioji Šviesa bus be sąmonės ir nepajus siaubingo skausmo. Prieraišiąją Šviesą suėmiau švelniais vidiniais pirštais, atsargiai atskyriau ir ištraukiau lokiui iš smegenų. Man pasirodė, kad siela vis dar gyva. Bet negaišau laiko, kad tuo įsitikinčiau. Paslėpiau Prieraišiąją Šviesą kiaušindėtėje giliai savo kūne tarp dviejų karščiausių širdžių. Čia jis bent jau nemirs nuo šalčio. Tačiau jei negaus naujo kūno, išgyvens vos kelias trumpas minutes. O kur šioje dykynėje rasti naują sielonešį? Iš pradžių pagalvojau apie save, ar neprarasiu sąmonės bandydama jį įsidėti į galvą? O kas paskui? Neturėjau reikalingų vaistų. Neužsigydžiusi žaizdos būčiau greitai mirusi. Su tiek širdžių lokiai labai greitai nukraujuoja. Aštrianagis žvėris suriaumojo ir įsiutęs trypė milžiniškomis letenomis drebindamas žemę.

Nežinojau, kur mūsų vedlys, ar išvis dar gyvas. Kiek laiko praeis, kol aštrianagis žvėris pamatys mus pusiau užpustytus? Stovėjau šalia sužalotos, kraujais paplūdusios lokio dalies. Raudona dėmė sniege netrukus patrauks pabaisos dėmesį. Ir tada man atėjo į galvą viena beprotiška mintis.

Nutilau ir tyliai nusijuokiau.

– Negalėjau Prieraišiajai Šviesai duoti kito lokio kūno. Savojo taip pat. Vedlys veikiausiai irgi buvo negyvas arba pabėgo. Tačiau šiuose lediniuose tyruose buvo dar vienas kūnas. Supratau, kad tai beprotybė, bet tą akimirką tegalėjau galvoti vien apie Prieraišiąją Šviesą. Mes nebuvome itin artimi draugai, bet jaučiau jį lėtai mirštant tarp dviejų širdžių, ir tai buvo nepakeliama.

Per tirštą sniego miglą išgirdau griausmingą aštrianagio žvėries riaumojimą ir mečiausi į tą pusę. Netrukus pro sniego tumulus jau įžiūrėjau baltą, tankų jo kailį. Pribėgau prie trečiosios kairės jo kojos ir puoliau ropštis aukštyn. Tvirtai kabindamasi visomis šešiomis letenomis, skustuvų pusėmis, pasiekiau jo šoną. Jis sumaurojo ir ėmė kaip vilkutis, tarsi šuo gaudydamas savo uodegą suktis vietoje bergždžiai bandydamas manimi atsikratyti. Aštrianagių žvėrių smegenys ne didesni už aguonos grūdą – toks ir protelis. Užsikoriau jam ant nugaros ir nubėgau dvigubu nugarkauliu stipriai kabindamasi geležtėmis, kad negalėtų manęs nukratyti. Po kelių sekundžių jau buvau žvėriui ant galvos. Ir čia susidūriau su pirmąja kliūtimi. Mano ledo kapokliai buvo ne ilgesni... galbūt nei tavo ranka nuo riešo iki alkūnės. Aštrianagio žvėries oda pasirodė besanti dukart storesnė. Suleidau ašmenis kuo giliau, bet tik prakirtau kailį ir viršutinį odos sluoksnį, vos užkabinau membraną. Aštrianagis žvėris sustugo ir atsistojo piestu. Vos nenukritau.

Užsimojau iš visų jėgų ir keturiomis letenomis dar stipriau įsikabinau į jį – žvėris klaikiai sukaukė ir ėmė blaškytis. Kitomis dviejomis geležtėmis, sukdamasi ratu, vis gilinau pjūvį. Bet oda buvo tokia stora ir kieta, kad pradėjau abejoti, ar išvis sugebėsiu pasiekti smegenis. Aštrianagis žvėris įsiuto ir pradėjo nirčiai purtytis, todėl kurį laiką tik laikiausi įsikibusi visomis letenomis. Bet Prieraišiajai Šviesai buvo brangi kiekviena minutė. Sukišau letenas į plyšį ir pabandžiau jį praplėšti.

Ir tada aštrianagis žvėris plojosi aukštielninkas į suledėjusį sniegą. Jei tuo metu jis nebūtų buvęs virš savo irštvos, duobės, kurią buvo išsikasęs, iš manęs būtų telikęs blynas. Nuo smūgio vos nepraradau sąmonės, bet dabar šis šuolis man tik padėjo. Mano skustuvai jau buvo žvėries sprande. Kai pabaisa atsimušė į irštvos dugną, jo paties svoris suvarė geležtes po oda. Daug giliau, nei man reikėjo. Abu su žvėrimi gerokai prisitrenkėme, o aš vos neužtroškau prispausta. Žinojau, kad negaliu delsti, bet buvau tokia apsvaigusi, jog iš galvos išlėkė, ką turiu daryti. Laimei, po akimirkos apdujęs aštrianagis žvėris apsivertė ir aš įkvėpiau šviežio oro. Galva iš karto praskaidrėjo ir prisiminiau Prieraišiąją Šviesą.

Suspaudusi jį švelniąja letenų puse, kad mirtinai nesušaltų, ištraukiau iš kiaušindėtės ir įkišau į pjūvį žvėries sprande. Aštrianagis žvėris atsistojo ant užpakalinių kojų ir vėl ėmė nirtulingai spardytis. Šįkart jam pavyko mane nukratyti. Paleidau Prieraišiąją Šviesą iš rankų, bet siela jau buvo viduje. Aštrianagis žvėris putojo iš įsiūčio: nors žaizda jo galvoje nebuvo mirtina, bet siaubingai jį suerzino.

Po akimirkos sniego pūga nurimo ir aš atsidūriau kaip ant delno. Negana to, buvau kiaurai permirkusi krauju. Lokių kraujas skaisčiai raudonas, daug ryškesnis už jūsiškį. Pabaisa pakėlė žnyples ir smeigė į mane. Supratau, kad man galas, guodė tik tai, jog bent jau pabandžiau. Žnyplės sulindo į sniegą per centimetrą nuo manęs. Bet... to negali būti? Jis negalėjo nepataikyti. Pakėliau akis į milžinišką, baisų žvėries snukį ir vos... negaliu pasakyti, kad nesusijuokiau, nes lokiai nesijuokia, bet jaučiausi panašiai. Atgrasus pabaisos snukis atrodė sutrikęs, nustebęs ir susigėdęs. Joks aštrianagis žvėris nesugebėtų nutaisyti tokios minos.

Prieraišioji Šviesa per kelias minutes įsitvirtino aštrianagio žvėries galvoje. Žinant, kokia ji milžiniška, tikriausiai turėjo iki galo ištempti savo čiuptuvėlius. Dabar žvėrį valdė siela. Nors mažyčiai pabaisos smegenys mąstė vangiai, bet to pakako, kad suvoktų, jog esu jo draugas. Nujojau ant aštrianagio žvėries iki krištolinio miesto. Visą tą laiką, kol pasiekėme gydytoją, stipriai laikiau užspaudusi žaizdą ant jo sprando. Mieste sukėlėme tikrą sąmyšį. Sielos davė man naują vardą – Sutramdžiusi Žvėrį. Bet man jis nepatiko, todėl išsireikalavau, kad vadintų kaip seniau – Gyvenančia Žvaigždėse.

Pasakodama visą laiką žiūrėjau tiesiai priešais save, į ligoninės šviesas ir aplink šmirinėjančias sielas. Tik baigusi pažvelgiau į Džaredą. Jis spoksojo į mane išplėtęs akis ir net išsižiojęs.

Tai išties buvo viena geriausių mano istorijų. Reikės išpešti iš Mel pažadą, kad papasakotų Džeimiui, kai aš...

– Tikriausiai jau baigė iškrauti konteinerius, kaip manai? – skubiai paklausiau. – Baigiame visa tai. Turime skubėti, reikia kuo greičiau grįžti namo.

Jis dar kelias sekundes nenuleido nuo manęs akių, tada lėtai pakinkavo galva.

– Taip, baigiame visa tai, Klajokle, Gyvenanti Žvaigždėse, Sutramdžiusi Žvėrį. Ką tau reiškia pavogti kelis nesaugomus konteinerius? Vieni niekai, ar ne?

52 S K Y R I U S

ATSKYRIMAS

Laimikį įsinešėme pro pietinę vėdinimo angą. Džipą palikome prie urvų, vadinasi, iki aušros jį reikės paslėpti. Šįkart pagrindinį įėjimą aplenkėme, nenorėjome, kad ieškotoja išgirstų automobilio triukšmą. Nežinia, ar ji susiprotėjo, ką ketinu daryti. Baiminausi, kad jai nešautų į galvą nusižudyti ir kartu pasmerkti myriop savo sielonešį. Man iš galvos nėjo Džebo papasakota istorija apie vieną iš savo belaisvių – vyrą, kurio smegenis siela sudraskė į skutelius, kuris tiesiog susmuko jų akyse be jokių išorinių sužalojimo žymių.

Pūkšdama prasispraudžiau pro paskutinį vėdinimo angos susiaurėjimą. Daktaras jau buvo vietoje: rengėsi operacijai. Ant paruošto stalo stovėjo neuždegta dujinė lempa – ryškiausia šviesa, kokią turėjome. Tvarkingai išdėlioti skalpeliai spindėjo melsvoje saulės baterijomis maitinamų lempelių šviesoje.

Žinojau, kad daktaras sutiks su mano sąlygomis, bet pamačiusi jį užsiimant parengiamaisiais darbais sudrebėjau ir pajutau, jog mane vėl iš baimės ima pykinti. O gal šleikštulį tebekelia prisiminimai apie tą siaubingą dieną, kai užtikau jį sidabriniu krauju suteptomis rankomis.

– Pagaliau, – lengviau atsikvėpė. Supratau, kad jaudinosi dėl mūsų, kaip ir visi žmonės, kai kas nors palikdavo saugų urvų prieglobstį.

– Atvežėme tau dovanų, – sustenėjo Džaredas sunkiai lįsdamas už manęs. Paskui ištraukė dėžę. Plačiu mostu apsuko ją taip, kad matytųsi ant šono prilipinta etiketė.

– Gydiklis! – nušvito daktaras. – Ar daug pavyko gauti?

– Dvi dėžes. Radome daug geresnį būdą, kaip papildyti savo atsargas, dabar Klajai nereikės pjaustytis rankų.

Bet daktaro šis pokštas nepralinksmino. Jis atsisuko ir įdėmiai pažvelgė į mane. Abu pagalvojome tą patį: „Labai gerai, pravers, kai Klajos nebus šalia.“

– Ar atvežėte kriogeninių konteinerių? – dusliai paklausė.

Džaredui pro akis nepraslydo nei mąslūs mūsų žvilgsniai, nei įtampa. Jis atsisuko į mane nutaisęs nesuvokiamą išraišką.

– Taip, – atsakiau. – Net dešimt. Daugiau netilpo į automobilį.

Man bekalbant Džaredas trūktelėjo virvę už savęs. Ant grindų barškėdama nukrito antra gydiklio dėžė, iš paskos išdundėjo keli pavieniai akmenys, o tada išburbėjo ir konteineriai džergždami kaip metalas, nors buvo pagaminti iš Žemėje nežinomos medžiagos. Buvau jam sakiusi, kad su tuščiais konteineriais galima nesiterlioti: jie taip padaryti, kad atlaikytų kur kas didesnes katastrofas nei čiuožimas akmenine kalno anga. Ir išties suvirtę ant grindinio konteineriai tviskėjo kaip nauji, tarsi nebūtų nei vežti, nei mėtyti, nei išsivolioję raudonose dulkėse.

Daktaras vieną atrišo nuo virvės, pakėlė ir pasukiojo rankose.

– Dešimt? – skaičius jį nustebino. Mano, kad tai per daug? Ar per mažai? – Ar jais sudėtinga naudotis?

– Ne. Lengviau nebūna. Parodysiu kaip.

Daktaras linktelėjo vis dar tyrinėdamas ateivių išradimą. Jaučiau, kad Džaredas žiūri į mane, bet nenuleidau akių nuo Doko.

– Ką pasakė Džebas ir Brandtas su Aronu? – pasmalsavau.

Daktaras prikaustė žvilgsnį prie manęs.

– Jie... sutinka su tavo sąlygomis.

Linktelėjau, nors jis manęs neįtikino.

– Šiaip ar taip, nieko tau neparodysiu, kol nebūsiu tuo tikra.

– Savaime suprantama.

Džaredas klausėsi visiškai sutrikęs.

– Ką jam pasakei? – neramiai paklausė daktaras.

– Kad ketinu išgelbėti ieškotoją, – pasisukau į Džaredą, bet taip ir neišdrįsau pažvelgti jam į akis. – Dokas pažadėjo, kad jei parodysiu, kaip atskirti sielą nuo kūno, jūs pasirūpinsite, jog visos sielos būtų išgabentos į kitą planetą, kur galės pradėti naują gyvenimą. Kad nežudysite jų.

Džaredas mąsliai linktelėjo.

– Aš sutinku. Ir pasirūpinsiu, kad kiti taip pat laikytųsi šios sąlygos. Spėju, kad jau sugalvojai, kaip tai padaryti?

– Tai lygiai taip pat lengva, kaip pavogti konteinerius. Tik dabar, užuot paėmę, turėsite padėti ten, kur reikia.

– Gerai.

– O kada... tai turi įvykti? – paklausė daktaras. Nors stengėsi kalbėti atsainiai, aiškiai mačiau, kad jis nekantrauja.

Daktaras tetrokšta kuo greičiau gauti atsakymą, kurio taip ilgai ieškojo, patikinau save. Ne dėl to, kad norėtų mane nužudyti.

– Turiu nuvaryti džipą į slėptuvę. Ar palauksite manęs? Norėčiau visa tai pamatyti.

– Žinoma, Džaredai, – sutiko daktaras.

– Ilgai neužtruksiu, – pažadėjo sprausdamasis į vėdinimo angą.

Neabejojau, kad jis neužgaiš.

Abu su daktaru palaukėme, kol angoje nutilo krebždesys.

– Nepasakei jam apie... Melani? – švelniai paklausė.

Papurčiau galvą.

– Bet įtariu, kad jis nujaučia, ką sumaniau. Greičiausiai jau bus pats viską atspėjęs.

– Ne viską. Ne iki galo. Antraip neleistų...

– Ne jis čia sprendžia, Dokai, – rūsčiai tariau. – Viskas arba nieko, pameni?

Daktaras atsiduso. Patylėjęs pasirąžė ir pažvelgė į pagrindinį įėjimą.

– Einu pas Džebą. Reikia ruoštis.

Nuo stalo paėmė butelį. Chloroformas. Neabejojau, kad sielos turi kai ką geriau. Kol aš dar čia, reikia pamėginti Dokui gauti tų vaistų.

– Kam pasakei apie mano planus?

– Tik Džebui, Aronui ir Brandtui. Visi nori pamatyti operaciją.

Nenustebau: žinojau, kokie įtarūs Aronas su Brandtu.

– Tik niekam daugiau nesakyk. Bent jau ne šiąnakt.

Jis linktelėjo ir dingo koridoriaus tamsoje.

Atsisėdau, atsirėmiau į sieną, kuo toliau nuo švariai užtiestos ligoninės kušetės. Netrukus ateis ir mano eilė ant jos atsigulti.

Rymojau gododama savo slogias mintis, kai staiga suvokiau, kad jau seniai girdėjau Melani. Nuo tada, kai... Kada ji paskutinį kartą kalbėjosi su manimi? Kai išgavau iš daktaro pažadą? Ji net šiąnakt tylėjo, kai miegojau prie džipo Džaredo glėbyje. Supratau gerokai pavėluotai. Ir vėl ne juokais sunerimau.

„Mel?“

Tyla.

Bet kitokia nei anksčiau, ir tai mane paguodė. Jaučiau, kad ji čia, kartu su manimi, tik... nenori kalbėtis. Kas jai darosi?

„Mel? Kas atsitiko?“

Užsispyrusi netarė nė žodžio.

„Tu pyksti ant manęs? Atleisk dėl tos nakties šalia džipo. Juk matei, aš nė piršto nepajudinau. Būtų nesąžininga iš tavo pusės...“

Ji suirzusi neleido man baigti.

„Ak, nepliurpk tų nesąmonių. Aš nepykstu ant tavęs. Palik mane ramybėje.“

„Tai kodėl su manimi nekalbi?“

Jokio atsako.

Smarkiau spustelėjau Melani, stengiausi įsibrauti į jos mintis. Ji pasipriešino, pabandė atsitverti nuo manęs siena kaip anksčiau, bet, matyt, jau primiršo, kaip tai daroma, ir aš nesunkiai perpratau jos ketinimus.

Pasistengiau nepamesti galvos.

„Ar visai su protu išsiskyrei?“

„Tam tikra prasme taip“, – nusišaipė, bet vangiai.

„Manai, jei priversi save išnykti, tai mane sustabdys?“

„Ką dar galiu padaryti? Jei sugalvojai ką geriau, būčiau dėkinga, jei pasidalytum.“

„Nesuprantu tavęs, Melani. Nejau nenori jų susigrąžinti? Nenori vėl būti kartu su Džaredu? Ir Džeimiu?“

Ji net susirietė iš skausmo, nes atsakymas, aiškesnis nei aiškus, badė akis.

„Taip, bet... Aš negaliu... – turėjo nusiraminti, kad galėtų kalbėti toliau. – Aš supratau, kad negaliu susitaikyti su tavo mirtimi, Klaja. Aš to paprasčiausiai neištversiu.“

Nuo jos skausmo man sugėlė širdį ir iš akių pasipylė karčios nevilties ašaros.

„Melani, aš irgi tave myliu. Dabar žinau tai aiškiai kaip niekada. Bet mums abiem čia nėra vietos. Šiame kūne, šiuose urvuose, jų gyvenime...“

„Tu klysti...“

„Klausyk, liaukis save kankinusi, gerai? Nes jei patikėsiu, kad gali tai padaryti, liepsiu daktarui atskirti mane dar šiandien. Arba pasiskųsiu Džaredui. Įsivaizduoji, kam jis tada ryšis?“

Ir šypsodamasi pro ašaras parodžiau jai tą vaizdinį.

„Prisimeni, ką jis sakė? Jog nežinia ką galėtų padaryti, kad tik tave susigrąžintų.“

Pagalvojau apie tuos karštus bučinius tamsiame tunelyje... visus kitus bučinius ir naktis, matytus jos prisiminimuose. Mano skruostai paraudo.

„Tu kovoji negarbingai.“

„Žinau.“

„Aš nenusileisiu.“

„Aš tave perspėjau. Tik pabandyk vėl pradingti! Noriu, kad kalbėtumeis su manimi.“

Abi mintimis nuklydome prie ne tokių skaudžių dalykų. Pavyzdžiui, kur išsiųsti ieškotoją. Po mano vakarykštės istorijos Mel ėmė dievinti Ūkų planetą, bet man atrodė, kad Gėlių planeta ieškotojai labiau tiktų. Visoje Visatoje nebuvo mielesnės vietos. Ieškotoja nusipelnė ilgo, ramaus ir gražaus gyvenimo, kur nors, kur daug saulės ir šilumos.

Paskui abi vėl išgyvenome gražiausius mano prisiminimus: krištolines ledo pilis, nakties muziką ir spalvotas saules. Melani visa tai atrodė kaip iš pasakų pasaulio. Vėliau ji pasekė man keletą žmonių pasakų: apie Pelenę ir krištolinę kurpaitę, Miegančiąją Gražuolę ir užnuodytą obuolį, Undinėlę, kuri troško tapti žmogumi...

Tik neturėjome daug laiko pasakoms sekti.

Jie grįžo visi kartu. Vadinasi, Džaredas į urvus įėjo pro pagrindinį įėjimą. Per daug spėriai apsisuko, spėjau, kad džipą nuvairavo į šiaurinę kalno pusę ir paslėpė po uolos atbraila.

Jau iš tolo išgirdau artėjant jų balsus: prislopintus ir rimtus, iš to, kaip kalbėjosi, supratau, kad ieškotoja yra su jais. Netrukus žengsiu pirmą žingsnį į savo mirtį.

„Ne.“

„Atidžiai viską stebėk. Turėsi padėti jiems atskirti sielas, kai aš...“

„Ne!“

Ji vėl priešgyniavo – tik ne dėl mano prašymo, o nutylėtos minties...

Džaredas įžengė pirmas. Jis nešė ieškotoją. Iš paskos Aronas su Brandtu, abu laikė parengtus ginklus. Keistuoliai, tikriausiai mano, kad ieškotoja tik dedasi esanti be sąmonės, kad netikėtai pašoks ir puls juos savo mažais kumšteliais. Jiems pavymui pasirodė Džebas su daktaru. Kaip ir tikėjausi, šiltos Džebo akys iškart įsmigo į mane. Neabejojau, kad būdamas apdovanotas nenuspėjama, pamišėliškai išmintinga įžvalga jis jau daug ką numanė.

Nesileisk išblaškoma, pasakiau sau, sutelk mintis vien į pirmą užduotį.

Džaredas išskirtinai švelniai paguldė jokių gyvybės ženklų nerodančią ieškotoją ant kušetės. Anksčiau tai būtų mane įsiutinę, tačiau dabar maloniai paglostė širdį. Supratau, kad taip daro dėl manęs, gailėdamasis, jog tokio švelnumo pačioje pradžioje neparodė man.

– Dokai, kur nuskausminamieji?

– Tuoj paduosiu, – sumurmėjo jis.

Kol laukiau, žiūrėjau ieškotojai į veidą ir mąsčiau, kaip jis atrodys, kai sielonešio kūnas taps laisvas. Kas atsitiks su buvusia to žmogaus savastimi? Ar jo sąmonė liks tuščia kaip baltas lapas, ar ją vėl užims teisėtas šeimininkas, prisikėlęs kaip feniksas iš pelenų? Ar tas veidas man neatrodys toks atgrasus, kai jo akimis žvelgs visai kita sąmoninga būtybė?

– Štai, – tarė daktaras brukdamas į rankas baltą konteinerį.

– Ačiū.

Ištraukiau vieną ploną, servetėlę primenantį kvadratėlį ir grąžinau jam buteliuką.

Vos prisiverčiau paliesti ieškotoją. Sukandusi dantis padariau tai, kas priklauso: greitai ir ryžtingai pražiodžiau suėmusi už smakro ir nuskausminamuosius padėjau po liežuviu. Jos veidas buvo toks mažutis, kad mano rankos prie jo atrodė kone gremėzdiškos. Taip ir nesugebėjau priprasti prie ieškotojos smulkumo, ypač žinodama geležinį jos charakterį.

Užčiaupiau burną, vaistai greit ištirps.

– Džaredai, gal galėtum apversti ją ant pilvo? – paprašiau.

Padarė ko prašomas – ir vėl neišpasakytai švelniai. Kažkas uždegė dujinę lempą. Urvą iškart užliejo ryški šviesa, visai kaip saulėtą dieną. Instinktyviai dirstelėjau viršun: bet kol mūsų nebuvo, daktaras viskuo pasirūpino, net brezentu užkamšė didžiąsias skyles, kad laukan neprasiskverbtų nė spindulėlis.

Urve tvyrojo mirtina tyla. Aiškiai girdėjau ieškotojos kvėpavimą – ramų ir tolygų. Už nugaros susispietę vyrai, apimti įtampos ir smalsumo, alsavo greitai ir garsiai. Kažkuris iš jų nekantriai mindžikavo girgždindamas smėlį. Jaučiau į pakaušį įbestus įdėmius jų žvilgsnius.

Kostelėjau, kad nedrebėtų balsas.

– Dokai, man reikia gydiklio, valiklio, dar sandariklio ir glotniklio.

– Tuojau.

Nuo kaklo nubraukiau šiurkščius juodus ieškotojos plaukus, atidengiau ploną rausvą liniją ant sprando. Žiūrėjau į tamsią jos odą ir negalėjau pakelti rankos.

– Dokai, gal tu galėtum įpjauti. Aš nega... Aš nenoriu.

– Žinoma, Klaja.

Priėjęs daktaras atsistojo šalia manęs, mačiau tik jo rankas. Ant kušetės, ieškotojai prie peties išrikiavo baltus cilindrus su vaistais. Šviesoje žybtelėjus skalpeliui mano veidu perbėgo sidabrinis atšvaitas.

– Prilaikyk plaukus.

Abiem rankomis suėmiau plaukus, kad daktaras nekliudomas galėtų prieiti prie rando.

– Gaila, kad nenusiploviau rankų, – sumurmėjo daktaras po nosimi, nes aiškiai jautėsi ne kaip reik pasirengęs.

– Tai nebūtina. Juk turime valiklio.

– Žinau, – atsiduso. Nepaisant visko, jis vis dar negalėjo atsikratyti senų įpročių – įprasta rutina jį ramino.

– Kokio ilgio pjūvis turi būti? – paklausė laikydamas skalpelį smaigaliu žemyn per colį nuo odos.

Užsimiršę vyrai prisislinko dar arčiau, nugara jutau jų kūnų šilumą. Nors ir degė smalsumu, stengėsi neprisiliesti prie mūsų su daktaru, kad nesutrukdytų.

– Pakaks tokio kaip randas.

Jis dvejojo.

– Tikrai?

– Taip. Oi, luktelėk!

Daktaras staigiai atsitraukė.

Aš ne nuo to pradedu. Tai suvokus rankos ėmė drebėti. Juk aš ne gydytoja, iš kur man žinoti?! Neatitraukdama akių nuo ieškotojos paprašiau:

– Džaredai, gal gali atnešti kriogeninį konteinerį?

– Aišku.

Išgirdau žingsnius, paskui duslų skambesį – Džaredo imamas konteineris trinktelėjo į kitus.

– Kas toliau?

– Vidury dangčio yra apskritas mygtukas. Spustelk jį.

Kriogeninis konteineris įsijungė: išgirdau, kaip ėmė tyliai dūgzti. Vyrai sumurmėjo ir baimingai atsitraukė kojomis garsiai brūžuodami į akmenines grindis.

– Gerai, iš kitos pusės turi būti jungiklis... kažkas panašaus į ciferblatą. Matai?

– Taip.

– Pasuk jį žemyn. Iki galo.

– Jau.

– Kokia spalva lempelė dega viršuje?

– E... raudona, ne mėlsta, jau ryškiai mėlyna. Dabar žydra.

Lengviau atsidusau. Vadinasi, konteineriai veikia.

– Puiku. Atidaryk dangtį ir lauk.

– Kaip jis atsidaro?

– Po atbraila yra užraktas.

– Supratau, – spragtelėjo užraktas ir suzvimbė įsijungdamas mechanizmas. – Iš vidaus eina šaltis!

– Taip ir turi būti.

– Kaip jis veikia? Iš kur ima energiją?

Vėl atsidūsėjau.

– Žinojau, kai buvau voras. Dabar viską pamiršau. Dokai, gali pradėti, aš pasirengusi.

– Uf, tepadeda mums Dievas, – atsiduso daktaras ir mikliai, beveik gracingai skalpeliu perrėžė odą. Kaklo šonu nutekėjo srovelė kraujo ir susigėrė į rankšluostį, kurį daktaras apdairiai buvo paklojęs apačioje.

– Truputėlį giliau. Iki pat kauk...

– Aha, suprantu, – jaudindamasis daktaras pradėjo tankiau kvėpuoti.

Pro kraujo raudonį suspindo sidabrinis švytėjimas.

– Puiku. Dabar tu prilaikyk plaukus.

Daktaras vikriai susikeitė su manimi vietomis. Tikras profesionalas. Galėtų būti geru sielų gydytoju.

Nebuvo reikalo nuo jo slėpti, ką dariau. Mano pirštai judėjo greičiau už žaibą, vis tiek nebūtų spėjęs nieko įžiūrėti. Buvau rami: jis tikrai nieko nesupras, kol pati nepaaiškinsiu.

Po mažytės sidabrinės būtybės kūneliu atsargiai įkišau piršto galiuką ir stūmiausi vis gilyn, kol visas pirštas dingo karštame pjūvyje, atvertame sielonešio kakle. Suradau priekinius čiuptuvėlius jausdama sąsajų gijų pluoštus, tvirtus tarsi arfos stygos, nutįsusius iki giliausių smegenų sluoksnių.

Pirštą apsukau pagalvėle aukštyn, užčiuopiau pirmąjį segmentą ir nuslinkau kūnelio apačia išilgai kito gijų pluošto. Tvirtos, standžios gijos priminė šepečio šerius.

Atsargiai apčiupinėdama kiekvieną mažytį stygų jungimosi mazgelį – visi buvo ne didesni už smeigtuko galvutę – nuslinkau beveik trečdaliu kūnelio. Dėl tikslumo jungtis reikėjo skaičiuoti – privalėjau rasti du šimtai septynioliktąją, bet tam neturėjau laiko. Žinojau greitesnį būdą, kaip ją aptikti. Štai jis, gūbrelis, kurio man reikia, kiek stambesnis už kitas jungtis, ne smeigtuko galvutė, o mažytis perliukas. Piršto pagalvėle aiškiai jaučiau iškilią ir glotnią jo keterą.

Švelniai spausdama pamasažavau. Sielą galima paveikti tik gerumu. Jokiu būdu ne prievarta.

– Atsipalaiduok, – sušnibždėjau.

Siela pakluso, nors ir negirdėjo manęs. Tamprios stygos atsipalaidavo ir subangavusios pradėjo trauktis, smulkutis sidabrinis kūnelis, suimdamas į save ištįsusius čiuptuvėlius, išbrinko. Jis atsiskyrė staigiai – vos per du širdies tvinksnius. Sulaikiau kvapą: po mano pirštais virpėjo visiškai laisva siela.

Palaukiau, kol ji pasislinko arčiau pjūvio ir švelniai pirštais apglėbusi mažytį, trapų kūnelį ištraukiau. Paskutiniams kraujo lašams nuvarvėjus nuo glotnaus apvalkalo siela sutvisko akinamu sidabru. Suspaudžiau ją delne.

Ji buvo nuostabi. Ribuliavo mano rankose tarsi sidabrinis debesėlis, mielas, plunksniškas, švytintis padarėlis. Gaila, kad taip ir nesužinosiu jos vardo...

Tokios ieškotojos negalėjau nekęsti, žiūrint į ją mane užliejo kone motiniška meilė.

– Ramaus tau miego, mažyle, – sukuštėjau.

Man po kairei tyliai burzgė parengtas kriogeninis konteineris. Džaredas laikė jį pakeltą rankos aukštyje ir reikiamai pasuktą, todėl po akimirkos atskirta siela paniro į stingdantį šaltį, garų tumulais virstantį iš angos. Rūpestingai užrakinau konteinerio dangtį.

Atsargiai paėmiau talpą su siela Džaredui iš rankų ir priglaudžiau prie krūtinės. Sandariai uždarytas konteineris neskleidė jokio šalčio. Apglėbiau jį rankomis tarsi motina kūdikį.

Pažvelgiau į nepažįstamąją ant kušetės. Dokas jau barstė ant užvertos žaizdos glotniklio miltelių. Iš mūsų išėjo puiki komanda: vienas rūpinosi siela, kitas – kūnu.

Daktaras pakėlė nuostabos ir džiaugsmo sklidinas akis.

– Nuostabu, – sumurmėjo jis. – Neįtikėtina.

– Puikiai padirbėjai, – pagyriau jį.

– Kaip manai, kada ji atsigaus? – paklausė daktaras.

– Žiūrint, kiek įkvėpė chloroformo.

– Ne per daugiausia.

– Jei tik ji išvis dar egzistuoja. Palauksim ir pamatysim.

Džaredas švelniai pakėlė bevardės moters kūną nuo kušetės, apvertė ant nugaros ir nunešė į kitą švariai paklotą lovą. Jo švelnumas manęs nebejaudino. Jis taip elgėsi dėl žmogaus, dėl Melani...

Daktaras nuėjo iš paskos, patikrino moters pulsą, pakėlė vokus. Nukreipė žibintuvėlį į akis, nerodančias jokių gyvybės ženklų, ir patikrino, ar nuo šviesos susitraukia vyzdžiai. Daugiau nuo jų neatsispindėjo akinama sidabriška šviesa. Abu su Džaredu susižvalgė.

– Jai išties pavyko, – dusliai išstenėjo Džaredas.

– Taip, – sutiko daktaras.

Negirdėjau, kaip šalia atsirado Džebas.

– Na ką, vaike, viskas praėjo kaip sviestu patepta, – sumurmėjo jis.

Gūžtelėjau.

– Kaip jautiesi? Mažumėlę sutrikusi, ar ne...

Nieko jam neatsakiau.

– Taip... Aš irgi, brangute, aš irgi.

Man už nugaros pakeltais, iš jaudulio virpančiais balsais kalbėjosi Aronas su Brandtu: vienam nebaigus sakinio jau šnekėjo kitas.

Abu džiūgavo, naiviai, atvirai, kaip vaikai.

– Įsivaizduoji, kas dėsis, kai visi sužinos!

– Pagalvok apie...

– Reikia gauti daugiau...

– Aš pasirengęs kad ir dabar...

– Prikąskit liežuvius, – užčiaupė Džebas tuo metu tratėjusį Brandtą. – Jokių sielų grobimų, kol šitas konteineris neatsidurs kosmose. Kol nebus saugus. Taip, Klaja?

– Taip, – atsakiau tvirtai, stipriau spausdama konteinerį prie krūtinės.

Brandtas ir Aronas rūgščiai susižvalgė.

Man reikėjo daugiau sąjungininkų. Kol kas mane palaikė tik trys – Džaredas, Džebas ir daktaras. Nors jie ir buvo įtakingiausi bendruomenės nariai, didesnė paspirtis jiems nepamaišys.

Žinojau, ką tai reiškė.

Privalau pasikalbėti su Janu.

Su kitais, žinoma, irgi, bet su Janu pirmiausia. Širdis apsunko tarytum akmuo. Atsidūrusi tarp žmonių daugkart buvau priversta elgtis prieš savo valią, bet nė vienas poelgis taip neuždavė širdies, nė karto manęs nekankino tokia aštri gėla. Kai apsisprendžiau iškeisti savo gyvybę į ieškotojos, man irgi nebuvo lengva – anaiptol! Viduje žiojėjo milžiniška žaizda, tačiau su tuo beribiu sopuliu dar valiojau susidoroti, nes žinojau, kad tai darau dėl kilnesnio tikslo. Dabar, kai atėjo laikas atsisveikinti su Janu, širdį ėmė raižyti it aštriais skustuvo ašmenimis, ir tas mirtinas skausmas aptemdė net didįjį tikslą. Kaip norėjau, kad jam nereikėtų išgyventi tokių pat kančių. Kad būtų koks nors būdas jį išgelbėti. Bet kito pasirinkimo neturėjau.

Sunkiau bus išsiskirti su Džaredu, žinojau, kad mano širdis tada virs viena kraujuojančia žaizda. Nes jis nejaus jokio skausmo. Tą mažytę gailesčio kruopelę man greitai užgoš begalinis džiaugsmas.

Džeimiui iš viso neketinau nieko sakyti.

– Klaja! – daktaro balsas suskambo neįprastai aštriai.

Nuskubėjau prie kušetės, virš kurios palinkęs mindžikavo daktaras. Jau bėgdama pastebėjau, kad nuo lovos krašto nusviręs smulkutis tamsus kumštelis keliskart susigniaužė ir atsigniaužė.

– A! – sudejavo žmogaus kūnas gerai pažįstamu ieškotojos balsu. – Ak!

Urve stojo kapų tyla. Visi spoksojo į mane, tarsi aš geriau už juos pažinočiau žmones.

Abiem rankomis tebelaikiau konteinerį, todėl alkūne padrąsinamai kumštelėjau daktarą.

– Pašnekink ją, – sušnibždėjau.

– E... Labas... Ar mane girdite... ponia? Dabar jūs saugi. Ar suprantate mane?

– Aaa, – vėl suaimanavo ji. Vokai suvirpėjo ir atsimerkė, aiškus žvilgsnis apsistojo ties daktaro veidu. Neatrodė, kad jaustųsi blogai, sielų nuskausminamieji kaip visada veikė puikiai. Akys spindėjo onikso juodumu. Moteris žvilgsniu greitai apmetė kambarį ir pamačiusi mane rūsčiai susiraukė. Vadinasi, atpažino. Tada nukreipė akis į daktarą.

– Kaip smagu vėl turėti aiškią galvą, – garsiai, skambiai pasakė. – Ačiū.

53 S K Y R I U S

PASMERKTA

Ieškotojos sielonešę vadino Leise – gražiu, maloniu, moterišku vardu. Leisė. Mano nuomone, jis prie moters asmenybės taip pat nederėjo kaip ir kūno smulkumas. Tas pats kaip pitbulį šaukti Pūkučiu.

Leisė buvo vienodai triukšminga kaip ieškotoja – ir tokia pat niurzga.

– Atleiskite, kad kalbu neužsičiaupdama, bet turite mane suprasti! – reikalavo ji nepalikdama mums pasirinkimo. – Įsivaizduojate, kiek metų šaukiau uždaryta toje galvoje, neturėdama galimybės kalbėti pati. Dabar privalau iššnekėti viską, kas susikaupė.

Kaip mums pasisekė! Pradėjau beveik džiaugtis, kad greitai išnyksiu.

Dabar jau galėjau atsakyti į savo klausimą – ne, šis veidas išliko toks pat atgrasus, net jei šitomis akimis dabar žvelgė visai kita būtybė. Nes ji, tiesą sakant, nedaug skyrėsi nuo ankstesniosios.

– Štai dėl ko mes tavęs nemėgstame, – pareiškė man jau pirmąją naktį nepastebėdama, kad vis dar kalba esamuoju laiku ir daugiskaita. – Kai ji suvokė, kad tu girdi Melani taip, kaip ji girdi mane, labai išsigando. Pagalvojo, kad tu tai pastebėsi. Aš buvau jos didžioji, juodoji paslaptis, – ir šaižiai nusijuokė. – Ji negalėjo priversti manęs užsičiaupti. Štai kodėl tapo ieškotoja: tikėjosi rasti būdą, kaip suvaldyti maištininkus sielonešius. Paskui pasiprašė priskiriama prie tavęs, kad galėtų stebėti, kaip tvarkaisi tu. Ji tau pavydėjo, cha, argi ne apgailėtina? Norėjo būti tokia pat stipri kaip tu. Mintis, kad Melani laimėjo, mums buvo tarsi smūgis į veidą. Nors aš netikėjau, kad taip galėjo atsitikti. Manau, laimėjai tu. Pasakyk man, ko čia atėjai? Kodėl padedi maištininkams?

Paaiškinau, kad ir nenoriai, jog mes su Melani susidraugavome. Jai tas nepatiko.

– Kodėl? – kvotė mane.

– Ji geras žmogus.

– Bet kodėl ji mėgsta tave?

„Dėl tos pačios priežasties.“

– Ji sako, kad dėl tos pačios priežasties.

Leisė suprunkštė.

– Kaip matau, neblogai išplovei jai smegenis?

„Fui, ši dar baisesnė už ankstesniąją.“

„Tikrai, – sutikau aš. – Dabar suprantu, kodėl ieškotoja buvo tokia bjauri. Įsivaizduoji, ką reiškia visą laiką galvoje turėti tokią žiežulą?“

Leisė bjaurėjosi toli gražu ne vien manimi.

– Nejau neradote geresnės vietos kaip šie urvai? Fui, kaip čia purvina! Nejau netoliese nėra kokio namo? Ką turite omeny sakydami, kad dalijatės kambariais? O darbų grafikas? Aš turėsiu dirbti? Ne, tai jūs nesuprantate...

Kitą dieną Džebas išsivedė ją aprodyti urvų, sukandęs dantis aiškino, kaip mes čia gyvename. Kai abu užėjo į virtuvę, kur tuo metu su Janu ir Džeimiu valgiau ir aš, Džebas metė į mane iškalbingą žvilgsnį, sakantį, kurių galų neleidau Aronui jos nušauti, kol dar buvo tokia galimybė.

Visą tą laiką juos supo būrys žmonių. Kiekvienas norėjo savo akimis išvysti šį stebuklą. Bjaurus naujokės būdas, regis, daugumai buvo nė motais. Ją sveikino, džiaugėsi, negana to – priėmė kaip brangiausią viešnią. Ir aš vėl pajutau pavydo kartėlį. Aišku, tai buvo kvaila. Juk ji žmogus. Ji simbolizavo viltį. Čia jos vieta. Ji bus čia dar ilgai po to, kai aš...

„Tau gerai“, – nusišaipė Melani.

Janui ir Džeimiui paaiškinti tai, kas čia įvyko, nebuvo taip sudėtinga ir sunku, kaip įsivaizdavau.

Dėl to, kad abu, tik dėl skirtingų priežasčių, pasirodė visiški neišmanėliai. Nė vienas nesusiprotėjo, kad viskas galiausiai baigsis tuo, jog manęs neliks.

Džeimį aš dar galėjau suprasti. Mane ir Melani labiau nei bet kuris kitas jis laikė viena nedaloma esybe. Jaunas, lankstus berniuko protas sugebėjo perprasti tikrąją mūsų dvigubos asmenybės esmę. Visą tą laiką jis priėmė mus veikiau kaip du žmones nei vieną. Mel jam egzistavo iš tikrųjų, dabar, šiame laike. Lygiai kaip man. Jis nesiilgėjo sesers, nes žinojo ją esant šalia. Jis nematė būtinybės mus atskirti.

Tik nesupratau, kodėl toks nenuovoka pasirodė Janas. Gal jis džiaugėsi žmonėms atsivėrusiomis galimybėmis? Tais pokyčiais, kurie laukė šios bendruomenės? Džiaugėsi taip, kad apie nieką daugiau negalėjo galvoti? Neliko juos nuolat kausčiusios baimės būti sugautiems, kas seniau prilygo mirčiai. Daugiau tai nereiškė visa ko pabaigos. Jie gali grįžti atgal. Tai, kad nutariau išgelbėti ieškotoją, jo nenustebino – Janas suprato mane labiau nei kas kitas. Tik dabar mačiau, kad ne iki galo.

O gal jis tiesiog neturėjo laiko gerai visko apgalvoti, kad suvoktų tą rūsčią baigtį, nes netrukus po to atsitiko kai kas, kas ne tik užvaldė visas jo mintis, bet ir siaubingai įsiutino.

– Reikėjo seniai jį nudėti! – rėkė Janas pakuodamasis daiktus reidui. Mano paskutiniam reidui, prasibrovė įkyri mintis, bet aš nuvijau ją šalin. – Ne, mūsų motina turėjo paskandinti jį ką tik gimusį!

– Jis tavo brolis.

– Nesuprantu, kodėl nesiliauji tai kartojusi? Nori, kad man būtų dar blogiau?

Visi buvo užsiutę ant Kailo. Džaredas vaikščiojo iš pykčio perkreipęs lūpas, o Džebas dažniau nei visuomet glostė ginklą.

Džebas rengėsi eiti į reidą kartu su mumis, pirmą kartą po to, kai čia atsidūriau, ir dėl to jaudinosi kaip vaikas: jis baisiai norėjo iš arti išvysti erdvėlaivių pakilimo lauką. Bet dabar, kai Kailas visus mus įstūmė į pavojų, Džebas jautė pareigą likti urvuose – dėl visa ko. Ir dėl to jis buvo ypač bjaurios nuotaikos.

– Reikės klausytis tos kvaišos niauzgėjimo, – murmėjo sau nejučia vėl čiupinėdamas šautuvo vamzdį. Aišku kaip dieną, kad nauja bendruomenės narė jam nebuvo prie širdies. – Praleisiu tokį reginį, – ir nusispjovė ant grindų.

Niekas neabejojo, kur dabar Kailas. Vos jo makaulė suvokė, kokiu stebuklingu būdu ieškotoja kirminas per vieną naktį pavirto Leise žmogumi, Kailas niekam nematant paspruko pro atsarginį išėjimą. Spėjau – ir neklydau – kad jis ims kurstyti žmones nužudyti ieškotoją, todėl nė akimirkai neišleidau konteinerio iš rankų, naktį būdravau uždėjusi plaštaką ant glotnaus jo paviršiaus. Tačiau Kailui dingus kaip į vandenį Džebas lengvai nuramino nepatenkintuosius.

Džaredas pirmasis apsižiūrėjo, kad nėra džipo. O Janas pirmasis susiejo šias dvi aplinkybes.

– Jis išlėkė Džodės, – suvaitojo Janas. – Kurgi daugiau?

Tikėjimas ir neviltis. Aš žmonėms suteikiau viena, o Kailas užtraukė kita. Ar jis išduos greičiau, nei jie spės pasidžiaugti mano dovana?

Džaredas su Džebu norėjo atidėti reidą, kol nebūsime tikri, kad Kailas saugiai grįžo. Geriausiu atveju jis užtruktų tris dienas, jei Džodė vis dar gyvena Oregone. Jeigu jis ras ją ten.

Buvo dar viena vieta, kitas urvas, kur būtume galėję persikelti. Daug mažesnis, be vandens, todėl ilgai negalėtume ten slapstytis. Jie svarstė, ar reikėtų jau dabar visus išvesti, ar dar kiek palaukti.

Tačiau aš skubėjau. Mačiau, kokiais žvilgsniais kiti varsto sidabrinį konteinerį, kurio nė akimirkai neišleidau iš rankų. Girdėjau, kaip suokalbiškai kuždasi tarpusavyje. Kuo ilgiau ieškotoja liks čia, tuo labiau tikėtina, kad kas nors ją nužudys. Pažinusi Leisę pradėjau gailėtis ieškotojos. Ji nusipelnė dar vieno gyvenimo, ramaus ir laimingo, kad ir Gėlių planetoje.

Ironiška, bet Janas iškart stojo mano pusėn ir padėjo įkalbinėti kitus neatidėlioti reido. Jis vis dar nesuvokė, kuo tai gali baigtis.

Tačiau buvau jam dėkinga, kad padėjo įtikinti Džaredą, jog užteks laiko suvažinėti į reidą ir grįžę dar spėsime priimti sprendimą dėl Kailo. Ir dėl to, kad vėl prisiėmė mano sargybinio vaidmenį. Žinojau, kad dėl švytinčio konteinerio Janu galiu pasitikėti labiau nei bet kuo kitu. Prireikus tik jam vienam galėjau patikėti savo brangų nešulį. Tik jis vienas suvokė, kad ta mažytė gyvybė konteineryje turi būti apsaugota, tik jis galėjo galvoti apie ją kaip apie draugą, būtybę, nusipelniusią meilės. Janas buvo geriausias mano sąjungininkas. Už visa tai jaučiau jam begalinį dėkingumą, taip pat ir už jo nenuovokumą, kuris bent jau kol kas išgelbėjo jį nuo kančių.

Turėjome skubėti, jei kartais neapgalvotas Kailo poelgis mus visus pražudytų. Mes vėl patraukėme į Finiksą, į vieną iš daugybės bendruomenių, išsidėsčiusių atokiau nuo miesto centro. Pietryčiuose, Mesos miestelyje, buvo didelis erdvėlaivių pakilimo laukas, o netoli nuo jo ir keletas ligoninių. Kaip tik to man ir reikėjo – norėjau prieš palikdama šį pasaulį duoti jiems tiek, kiek galėjau. Jei pagrobtume gydytoją, galbūt pavyktų sielonešio kūne išsaugoti jo profesines žinias. Žmogus, viską išmanantis apie vaistus ir jų naudojimą, žinantis, kur saugomos medikamentų atsargos, urvų bendruomenei būtų neįkainojamas. Daktarui tai patiktų. Įsivaizdavau, kiek klausimų per tą laiką prisikaupė jo galvoje, kaip jis nekantrauja kuo greičiau gauti į juos atsakymus.

Bet pirmiausia erdvėlaivių pakilimo laukas.

Nuoširdžiai gailėjausi, kad viso to nepamatys Džebas, guodė tik tai, jog ateityje jis turės dar ne vieną progą. Nors buvo naktis, vieni mažyčiai, riestanosiai erdvėlaiviai nesibaigiančia vora grakščiai leidosi ant žemės, tuo metu kiti vienas paskui kitą kilo.

Aš vairavau seną furgoną, visi kiti sėdėjo užpakalyje, Janas, aišku, prižiūrėjo konteinerį. Apsukau lauką laikydamasi kuo toliau nuo vietinio terminalo, kur virė gyvenimas. Nesunkiai atskyriau kelis didžiulius, baltus, žvilgančius kosminius laivus, paliksiančius planetą. Kosminiai laivai skraidė ne taip dažnai kaip mažesni erdvėlaiviai. Visi, kiek mačiau, kol kas stovėjo angaruose ir neatrodė, kad greitu laiku ketintų kilti.

– Nepamirškite, kad visur yra užrašai, – paaiškinau žmonėms, slepiamiems furgono kėbulo tamsos. – O dabar paklausykit, tai svarbu. Venkite laivų į šikšnosparnių planetą ir ypač į Reginčiųjų jūržolių. Ši planeta yra gretimoje sistemoje, kelionė į ten ir atgal tetrunka dešimt metų. Per trumpas laikas. Toliausiai yra Gėlių planeta, taip pat Delfinų, lokių ir Vorų – prireiks mažiausiai šimto metų sukarti kelią į vieną pusę. Konteinerius siųskite tik tenai.

Lėtai artėjau prie laivų.

– Nebus sunku. Čia pilna visokiausių automobilių ir mes nepastebimai įsimaišysime tarp jų. O! Antai sunkvežimis su konteineriais, pameni, Džaredai, lygiai tokį matėme iškraunant prie ligoninės. Štai tas vyras apžiūri konteinerius... Deda juos ant transporterio. Rengiasi juos pakrauti... – pradėjau važiuoti dar lėčiau, kad geriau įsižiūrėčiau, – ...taip, į šį laivą. Tiesiai pro atidarytą liuką. Aš apsuksiu ratą ir padėsiu savo konteinerį, kai tas vyras įeis į laivą, – pravažiavau pro šalį, galinio vaizdo veidrodėlyje dar kartą apžvelgiau visą sceną. Šalia koridoriaus, jungiančio laivo priekį su terminalu, išvydau apšviestą ženklą. Nusišypsojau perskaičiusi atvirkščią užrašą. Laivas skrido į Gėlių planetą. To mums ir reikėjo.

Vyrui pradingus laive lėtai apsisukau.

– Pasirenkite, – sušnibždėjau. Privažiavau prie gretimo milžiniško kosminio laivo ir pasislėpiau cilindrinio jo sparno šešėlyje. Stovėjau tik per tris keturis metrus nuo sunkvežimio su konteineriais. Ties kosminio laivo, skrendančio į Gėlių planetą, priekiu krapštėsi keletas technikų, dar kelis pastebėjau kiek tolėliau, ant seno pakilimo ir nusileidimo tako. Būsiu tik dar vienas tamsoje judantis siluetas.

Išjungiau variklį ir nušokau nuo vairuotojo sėdynės stengdamasi atrodyti nerūpestingai, tarsi dirbčiau įprastą darbą. Nuėjau į furgono galą ir vos pradariau duris. Konteineris stovėjo prie pat krašto, švieselė jo viršuje degė blausiai raudona šviesa – vadinasi, užimtas. Atsargiai jį apglėbiau ir uždariau duris.

Link atidaryto sunkvežimio stengiausi eiti lygiai, ramiai. Tik kvėpavimas išdavikiškai padažnėjo. Šį kartą man grėsė kur kas didesnis pavojus nei ligoninėje, todėl jaudinausi. Ar galiu tikėtis, kad kitąkart mano žmonės ryšis tokiam rizikingam žingsniui?

„Aš būsiu čia. Aš pati tai padarysiu. Pažadu, jei tu vis dėlto nepersigalvosi ir mus paliksi.“

„Ačiū, Mel.“

Vos susilaikiau nedirstelėjusi per petį į atidarytą liuką, kur ką tik įėjo tas vyras. Atsargiai įdėjau konteinerį į sunkvežimį, pastačiau ant artimiausios kolonos viršaus. Konteinerių čia buvo šimtai, niekas nepastebės, kad vienu padaugėjo.

– Lik sveika, – sušnibždėjau. – Tikiuosi, kad su kitu sielonešiu tau pasiseks geriau.

Kuo lėčiau nužingsniavau prie furgono.

Kol atbula išvažiavau iš po laivo sparno, furgone buvo tylu. Pasukau tuo keliu, kuriuo atvažiavome. Širdis kalė kaip kūjis. Kiek mačiau galinio vaizdo veidrodėlyje, laivo liuke tas vyras taip ir nepasirodė. Galiausiai kosminis laivas dingo man iš akių.

Janas persiropštė ant keleivio sėdynės.

– Neatrodo labai sunku.

– Šiandien mums pasisekė, atvažiavome kaip tik laiku. Gali būti, kad kitą kartą tinkamos progos teks palaukti ilgiau.

Janas pasilenkė prie manęs ir paėmė ranką.

– Tai tu atnešei mums sėkmę. Tu kaip talismanas.

Nieko jam neatsakiau.

– Ar dabar, kai ji saugi, geriau jautiesi?

– Taip.

Akies krašteliu mačiau, kad jis staigiai pasisuko į mane: jautri Jano ausis pagavo netikėtai išsprūdusią netikrumo gaidelę. Neįstengiau pažvelgti jam į akis.

– O dabar laikas gydytojams, – sumurmėjau.

Tą trumpą kelio atkarpą iki ligoninės Janas pratylėjo nugrimzdęs savo mintyse.

Maniau, kad antroji užduotis bus tikras iššūkis, daug sunkesnė ir pavojingesnė. Planas buvo toks: pabandyti, jei susiklostys palankios aplinkybės, išsivilioti vieną ar du gydytojus iš ligoninės ta dingstimi, kad mano furgone guli sužeistas draugas. Ne kažin kokia gudrybė, bet žinant, kokios neįtarios ir patiklios sielos, ypač gydytojai, gali pavykti.

Tačiau man ir vėl pasisekė: neprisireikė net į vidų eiti. Į ligoninės teritoriją įvažiavau kaip tik tuo metu, kai į automobilį sėdosi du vidutinio amžiaus gydytojai, vyras ir moteris, vilkintys violetiniais medikų drabužiais. Jų pamaina baigėsi ir jie traukė namo. Gydytojų automobilis stovėjo už kampo ir nuo įėjimo jo nesimatė. Daugiau aplink nebuvo nė vieno žmogaus.

Janas įsitempęs linktelėjo.

Furgoną sustabdžiau prie pat jų automobilio. Gydytojai nustebę pakėlė akis.

Atidariau duris ir išslydau laukan. Mano balsas buvo užkimęs nuo ašarų, veidas ištįsęs iš sielvarto – apkvailinau juos iš karto.

– Ten, viduje, mano draugas – jis labai blogai jaučiasi, nežinau, kas atsitiko.

Kaip ir tikėjausi, jie iškart sukruto, veiduose ryškėjo nerimas. Nubėgau atidaryti užpakalinių durų, o gydytojai nedelsdami nuskubėjo iš paskos. Janas apėjo automobilį iš kitos pusės. Džaredas jau laukė su chloroformu.

Nusisukau, kad nematyčiau.

Po kelių sekundžių viskas buvo baigta. Džaredas įvilko bejausmius kūnus į furgoną, o Janas greitai užtrenkė duris. Sekundei jo žvilgsnis stabtelėjo ties mano užtinusiomis nuo ašarų akimis, tada nusisuko ir sėdo prie vairo.

Įsitaisiau keleivio vietoje. Janas vėl paėmė mano ranką.

– Atleisk, Klaja. Suprantu, kaip tau sunku.

– Taip, – tik jis nė įsivaizduoti neįsivaizdavo, koks akmuo dabar slėgė mano širdį ir kiek tam buvo skirtingų priežasčių.

Jis suspaudė man pirštus.

– Bent jau dabar viskas praėjo puikiai. Tu tikras stebuklas.

Per daug puikiai. Abi užduotis atlikome greitai, be jokių kliūčių. Pats likimas skubino mane.

Jis išvažiavo į greitkelį. Netrukus priekyje pamačiau ryškų, gerai pažįstamą ženklą. Sunkiai atsidusau ir nusišluosčiau ašaras.

– Janai, ar gali padaryti man paslaugą?

– Viską, ko paprašysi.

– Aš noriu greitmaisčio.

Jis nusijuokė.

– Supratau.

Stovėjimo aikštelėje pasikeitėme vietomis ir aš nuvairavau furgoną prie užsakymų langelio.

– Ko tu norėtum? – paklausiau Jano.

– Nieko. Aš mėgausiuosi žiūrėdamas, kaip tu kažką darai sau. Pirmą kartą.

Man nebuvo juokinga. Nes šis kartas buvo paskutinis, paskiausias pasmerktojo myriop noras. Daugiau aš niekada neišeisiu iš urvų.

– O tau, Džaredai?

– Du to paties, ką imsi sau.

Taigi užsakiau tris sūrainius, tris skrudintų bulvyčių porcijas ir tris žemuoginius pieno kokteilius.

Kiek pavažiavę greitkeliu vėl pasikeitėme su Janu vietomis, kad galėčiau pavalgyti, kol jis vairuos.

– Fe, – pasakė žiūrėdamas, kaip mirkau bulvytę rausvame pieno plakinyje.

– Turėtum pabandyti. Labai skanu, – ir pasiūliau jam vieną, aptekėjusią tirštu kokteiliu.

Jis gūžtelėjo, bet paėmė. Įsimetė į burną ir sukramtė.

– Įdomu.

Aš nusijuokiau.

– Melani irgi mano, kad tai šlykštu.

Štai kodėl neatsisakiau šio įpročio. Kaip seniai tai buvo. Kai prisimenu... ko tik negalėjau padaryti, kad ją įsiutinčiau.

Išties aš visai nebuvau alkana. Tik norėjau dar kartą pajusti įsimintiniausius kvapus ir skonius. Pusės sūrainio taip ir neįveikiau, atidaviau Janui.

Namo parsiradome be nuotykių. Nepastebėjome jokių ženklų, kad mūsų pėdomis būtų sekę ieškotojai. Tikriausiai nusprendė, kad dingimai irgi nelaimingas atsitikimas. Veikiausiai jų galvose tai jau virto savotiška taisykle: jei ilgai vienas klajosi po dykumą, tai anksčiau ar vėliau tau atsitiks kas nors blogai. Ūkų planetoje irgi buvo panašus priežodis: kas vienas patraukia per ledlaukių tyrus, kada nors atsiduria aštrianagio žvėries pilve. Tik lokių kalba tai skambėjo nepalyginamai gražiau.

Mus sutiko visas būrys.

Puse lūpų nusišypsojau savo draugams: Trudei, Džefriui, Hitui ir Heidei. Su skausmu turėjau pripažinti, kad tikrų mano draugų sumažėjo: neliko Valterio ir Veso. Ir Lilės nėra... Prisiminus ją širdį nusmelkė liūdesys. Gal aš paprasčiausiai nenoriu ilgiau gyventi šioje liūdnoje planetoje, kur tiek daug mirčių? Gal geriau išnykti nebūtyje?

Mane nuliūdino ir dar viena smulkmena: būrelio priekyje nenustygo Leisė, jai iš vieno šono stovėjo Liusina, iš kito Ridas ir Violeta – visi gyvai šnekučiavosi. Leisė ant rankų laikė Laisvūną. Nors vaikas svetimame glėbyje ir neatrodė labai patenkintas, bet jam patiko, kad suaugę leidžia klausytis, ką kalba, todėl kiurksojo ramiai.

Man Liusina nė iš tolo neleido prisiartinti prie šio vaiko, o Leisę... jie jau laikė sava. Ta, kuria galima pasitikėti.

Patraukėme tiesiai į pietinį tunelį. Džaredas ir Janas ant pečių tempė gydytojus. Blyškiu Jano veidu jau riedėjo stambūs prakaito lašai: jam teko sunkesnis nešulys – vyras. Džebas, dar tunelio prieangyje išvaikęs visus žioplinėtojus, nusekė mums iš paskos.

Daktaras jau laukė ligoninėje. Išsiblaškęs trynė vieną į kitą rankas lyg plaudamas.

Delsti negalėjome. Vėl buvo uždegta ryškioji lempa. Gydytojai gavo po porciją „Nuo skausmo“ ir abu buvo paguldyti ant kušečių veidais į apačią. Džaredas parodė Janui, kaip paruošti konteinerius. Abu laikė talpas parengtas. Janas drebėjo nuo ledinio šalčio. Daktaras atsistojo prie moters su skalpeliu rankoje, reikalingi vaistai jau buvo išrikiuoti šalia.

– Klaja? – paklausė.

Širdis skausmingai susitraukė.

– Dokai, ar prisieki? Kad išpildysi visas mano sąlygas. Ar prisieki savo gyvybe?

– Taip. Išpildysiu visas tavo sąlygas, Klaja. Prisiekiu.

– Džaredai?

– Taip. Daugiau jokių žudynių. Niekada.

– Janai?

– Saugosiu juos, net jei man tai kainuotų gyvybę, Klaja.

– O tu, Džebai?

– Tai mano namai. Bet kas, kas nesilaikys šio susitarimo, bus išspirtas lauk.

Aš linktelėjau, akys buvo pilnos ašarų.

– Gerai, užbaikime tai, ką pradėjome.

Daktaras, vėl apimtas jaudulio, prarėžė gydytojai audinius, kol gilumoje sušvito sidabras. Tada greitai padėjo skalpelį.

– Kas toliau?

Uždėjau savo ranką ant jo.

– Užčiuopk užpakalinę briauną. Radai? Pajusk segmentų formą. Link priešakinės dalies jie smulkėja. Gerai, pačiame gale turi užčiuopti tris mažus gūbrelius. Aptikai?

– Taip, – iškvėpė jis.

– Gerai. Tai priekiniai čiuptuvėliai. Ties šia vieta labai atsargiai pakišk pirštus po kūneliu. Surask gijų pluoštus. Jie tamprūs tarsi guma.

Daktaras linktelėjo.

Jo ranką stūmiau trečdaliu kūnelio aiškindama, kaip skaičiuoti jungtis, jei nepasikliautų vien lytėjimu. Dabar neturėjome laiko skaičiuoti, nes kraujas iš žaizdos tekėjo upeliais. Buvau tikra, kad gydytoja, jeigu ji atgaus sąmonę, galės mums pagelbėti, – turi būti kraujavimą stabdančių vaistų. Padėjau jam rasti stambiausią gūbrelį.

– O dabar švelniai jį spustelėk ir pamaigyk tarsi masažuodamas.

Daktaras prabilo plonu iš panikos balsu:

– Jis juda.

– Puiku, vadinasi, viską atlikai, kaip reikia. Duok sielai laiko atkabinti čiuptuvėlius. Palauk, kol jie įsitrauks, tada suimk kūnelį.

– Gerai, – jo balsas drebėjo.

Pasisukau į Janą.

– Duok man ranką.

Pajutau, kad jo pirštai suima man riešą. Atkabinau juos, padariau rieškučias ir pristūmiau prie pat operacinio stalo.

– Perduok sielą Janui – tik, prašau, labai atsargiai.

Iš Jano išeis nepamainomas padėjėjas. Kas kitas su tokia meile rūpinsis mano mažaisiais broliais ir seserimis, kai manęs nebus?

Daktaras įdėjo sielą Janui į rankas ir iškart nusisuko žmogui žaizdos sutvarkyti.

Janas spoksojo į sidabrinę ribuliuojančią būtybę delnuose ir jo veide nebuvo nė ženklo pasibjaurėjimo – vien nuostaba. Tai matant mano širdį užliejo šiluma.

– Ji graži, – sušnibždėjo sutrikęs. Kad ir ką jautė man, veikiausiai neabejojo, jog pamatys parazitą, šimtakojį pabaisą. Aišku, kad nesitikėjo išvysti tokio grožio, juk anksčiau vien valė daktaro sumaitotus sielų kūnus.

– Taip, ji nuostabi. Įleisk ją į konteinerį.

Janas dar sekundę palaikė sielą rieškučiose tarsi norėdamas įsiminti tą vaizdą ir jausmą. Tada kuo švelniausiai leido jai įslysti į garuojantį šaltį.

Džaredas parodė, kaip užrakinti dangtį.

Man nuo pečių tarsi akmuo nukrito.

Viskas. Padaryta. Dabar jau vėlu pakeisti nuomonę. Ir tai neatrodė taip siaubinga, kaip tikėjausi, nes buvau daugiau nei tikra, kad šie keturi žmonės pasirūpins sielomis taip, kaip rūpinčiausi aš. Kai manęs nebus.

– Saugokitės! – staiga sušuko Džebas. Jis stvėrė ginklą ir nukreipė kažkur mums už nugarų.

Visi atsigręžėme į tą pusę, iš kur grėsė pavojus. Džaredo konteineris skambiai barkštelėjo ant grindų: jis puolė prie vyro gydytojo, klūpinčio lovelėje ir spoksančio į mus siaubo apimtomis akimis. Janui užteko proto nepaleisti konteinerio iš rankų.

– Chloroformo! – šaukė Džaredas, užgriuvęs gydytoją ir spausdamas jį prie kušetės. Bet buvo per vėlu.

Gydytojas pažvelgė tiesiai į mane, suglumęs veidas atrodė visai kaip vaiko. Žinojau, kodėl jis neatitraukė nuo manęs akių: lempos šviesa, atsimušusi į mano ir jo vyzdžius, metė ant sienų šokančius šešėlius.

– Kodėl? – paklausė jis manęs.

Tada jo veidas sudubo, akys pasidarė bejausmės ir kūnas lyg vatinis susmuko ant kušetės. Iš nosies ištekėjo dvi kraujo srovelės.

– Ne! – sušukau palinkusi virš nejudančio kūno, nors aiškiai suvokiau, kad jau per vėlu. – Ne!

54 S K Y R I U S

PAMIRŠTOS

Vis klausinėjau:

– Elžbieta? Ana? Karen? Kuo jūs vardu? Nagi. Žinau, kad turite jį prisiminti.

Gydytojos kūnas gulėjo ant kušetės suglebęs, be jokių gyvybės ženklų. Praėjo daug laiko, net nesuskaičiavau, kiek valandų. Saulė jau aukštai danguje, o aš dar nenumigau nė valandėlės. Daktaras buvo išsiropštęs į paviršių ir atkamšė plyšius, skaisti šviesa linksmai liejosi pro plyšius ir šildė odą. Moters veidą pasukau taip, kad ryškūs spinduliai jos neakintų.

Švelniai paglosčiau skruostus, paskui nubraukiau nuo kaktos švelnius kaštoninius plaukus, ataustus žilomis sruogomis.

– Džulė? Britanė? Andžela? Patricija? Ar panašu? Pasakykit ką nors. Prašau.

Visi jau prieš kelias valandas paliko ligoninę. Tik daktaras saldžiai snaudė ant kušetės tamsiausiame urvo kampe. Kažkas palaidojo sielonešį, kurį praradome. Susigūžiau prisiminusi sumišusį jo veidą, tą klausimą ir kaip staiga sudubo jo veidas.

„Kodėl?“ – klausė jis manęs.

Labiau už viską troškau, kad ta siela būtų dar kiek palaukusi, kad būtų davusi man galimybę pasiaiškinti. Galbūt ji būtų mane supratusi. Juk kas gali būti svarbiau už meilę? Argi meilė sielai nėra visa ko kertinis akmuo? O meilė ir būtų buvusi mano atsakymas.

Jei tik būtų palaukusi bent minutėlę, galbūt būtų supratusi, kad aš teisi. Ir jei išties būtų tai suvokusi, nebūtų savo sielonešiui atėmusi gyvybės.

Tik vargu ar ji įžvelgė atskyrimo prasmę. Tą kūną siela priėmė kaip savo, o ne atskirą organizmą. Taigi ir į savo poelgį žiūrėjo ne kaip į žmogžudystę, o kaip į savižudybę. Jos suvokimu, nutraukė tik vieną gyvenimą. Ir iš dalies ji buvo teisi.

Nes abi sielas mes išgelbėjome. Konteineris su vyro gydytojo siela stovėjo šalia moters gydytojos, abiejų viršuje spingsėjo blausiai raudona švieselė. Mano žmonės išgelbėjo šios sielos gyvybę, ar galėjau tikėtis dar svaresnio įrodymo, kad jie tesės savo pažadą?

– Meri? Margarita? Siuzana? Džilė?

Daktaras kietai miegojo. Nors tam tikra prasme buvau ligoninėje viena, tebejaučiau tvyrant įtampą, likusią išėjus kitiems.

Ir tam buvo priežastis: chloroformas jau seniai išsivadėjo, bet moteris neatgavo sąmonės. Tysojo nejudėdama, nors kvėpavo ir širdis plakė normaliai, tačiau visi daktaro bandymai ją atgaivinti liko bevaisiai.

Ar jau per vėlu? Nejau ją praradome? Negi jos protas negrįš? Nejau ji mirė kaip ir vyro kūnas?

Ar tokia pat dalia laukia visų žmonių? Nejau sugebėjo išlikti tik keli: Leisė, ieškotojos sielonešė, ir Melani – vien maištininkai ir rėksniai? Negi tik juos dar galime susigrąžinti? O kiti žmonės? Negrįžtamai išnyko?

Ar Leisės atvejis yra veikiau išimtis nei dėsnis? Kaip tada Melani? Ar sugebėsime ją susigrąžinti, ar tai irgi... neaišku?

„Bet aš niekur nedingau. Aš čia“, – deja, net jos balse išgirdau dvejonę. Ji aiškiai nerimavo.

„Taip, tu čia. Ir tu išliksi“, – tvirtai pažadėjau.

Ir atsidususi vėl atsisukau į moters kūną. Nejau mano pastangos jį atgaivinti pasmerktos?

– Žinau, kad turite vardą, – kalbinau gydytoją. – Gal jūs Rebeka? Aleksandra? Olivija? Ne, tikriausiai vadinatės paprasčiau... Džeine? Džine? Džoana?

Vis geriau nei nieko, pagalvojau niūriai. Bent jau parodžiau jiems būdą, kaip išsigelbėti, jei kada nors būtų sugauti. Bent jau padėsiu maištininkams, jei negaliu padėti kitiems.

Bet man to buvo negana.

– Tu nelabai man padedi, ar ne? – sumurmėjau. Abiem delnais suėmiau jos ranką ir švelniai patryniau. – Labai mane nudžiugintum, jei bent kiek pasistengtum. Mano draugai nerimauja dėl tavęs, o jiems ir taip sunku. Jie nekantrauja išgirsti gerą žinią. O dar Kailas negrįžta... Žinai, kaip sunku bus visus evakuoti, ypač jei dar tu būsi neatsigavusi. Žinau, kad nori padėti. Juk šie žmonės čia – tai tavo šeima, suprask. Jie tokie kaip ir tu. Jie labai mieli, tikrai. Dauguma. Pamatysi, jie tau patiks.

Švelnių kontūrų, ovalus veidas nerodė jokių gyvybės ženklų. Nors bruožai niekuo neišsiskyrė, tačiau buvo taisyklingi, simetriški, todėl veidas buvo savotiškai gražus. Jai galėjai duoti maždaug keturiasdešimt penkerius, gal kiek mažiau ar daugiau. Žiūrint į nejudrų veidą sunku pasakyti.

– Jiems jūsų reikia, – šnekinau toliau beveik maldaudama. – Jūs galite jiems padėti. Žinote tiek daug, kiek aš niekada nežinojau. Daktaras taip stengiasi. Jis nusipelno nors trupučio pagalbos. Jis geras žmogus. Tiek laiko buvote gydytoja ir rūpinotės kitais. Esu tikra, kad jūsų širdyje liko bent kruopelė atjautos. Jums patiks mūsų daktaras, tikrai.

– Ar jūs vardu Sara? O gal Emilė? Kristina?

Paglosčiau aksominį jos skruostą, bet ji gulėjo kaip gulėjusi, todėl vėl suėmiau suglebusią ranką. Nukreipiau akis į mėlyną dangų, prasišviečiantį pro skliauto plyšius. Mintys klajojo.

– Ką jie darys, jei Kailas taip ir negrįš atgal? Ar ilgai galės čia slapstytis? Ar turės išsikraustyti kitur, į naujus namus? Jų tiek daug... Lengva tikrai nebus. Norėčiau jiems padėti, tačiau net jei galėčiau pasilikti, vargu ar žinočiau, ką daryti...

O gal jiems neprireiks niekur išsikraustyti... Gal Kailas neužtrauks jiems bėdos, – nebent įvyktų stebuklas, pagalvojau ir nusijuokiau pro ašaras. Kailas ne iš atsargiųjų. Šiaip ar taip, kol viskas nenurims, aš būsiu reikalinga. Jei kartais karštomis pėdomis atsektų ieškotojai, mano patikimos sidabru spindinčios akys būtų žmonių apsauga. Tai gali užtrukti, vadinasi, man atseikėtas laikas pailgės. Ši mintis sušildė labiau nei odą glostanti saulė. Net pajutau Kailui dėkingumą – už tai, kad jis toks savanaudis ir karštakošis. Kiek laiko praeis, kol būsime tikri, kad pavojus dingo?

Žinote, kas dar man įdomu? Kas bus, kai atšals orai? Jau beveik neprisimenu, kada paskutinį kartą jaučiau šaltį. O kada pradės lyti? Juk čia kada nors lyja? Skliautuose tiek plyšių, kad urvuose turėtų telkšoti balos. Kur tada visi miega? – ir atsidusau. – Gal dar pavyks tai pamatyti? Nors lažintis negaliu. Nejau jiems neįdomu? Jei tik atgausite sąmonę, neabejotinai visa tai patirsite. O man labai smalsu. Galbūt reikia paklausinėti Janą. Įsivaizduoju, kaip viskas čia pasikeis... Smagu, ar ne? Juk vasara nesitęs amžinai.

Staiga pajutau, kad virptelėjo jos pirštai.

Tuo metu klaidžiojau mintimis toli nuo čia, buvau bepradedanti grimzti į melancholiją, kaip dažnai atsitikdavo šiomis dienomis, todėl ne iš karto suvokiau, kas įvyko.

Įdėmiai ją nužvelgiau, niekas nepasikeitė – ranka suglebusi gulėjo mano delnuose, veidas vis dar buvo bejausmis. Gal man tik pasirodė?

– Ar pasakiau kažką, kas jums įdomu? Apie ką aš kalbėjau? – greitai perkračiau mintyse paskutinius sakinius nenuleisdama akių nuo moters veido. – Apie lietų? Ar apie pokyčius? Juk jūsų ateityje laukia dideli pokyčiai, ar ne? Tik pirmiausia turite atsibusti, mieloji.

Veidas išliko tuščias, ranka nejudėjo.

– Vadinasi, pokyčiai jums nerūpi. Suprantu jus. Aš irgi nenoriu jokių pokyčių. Matote, kokios mes panašios? Jūs irgi norėtumėte, kad vasara nesibaigtų?

Jei nebūčiau prikausčiusi žvilgsnio prie jos veido, tikrai nebūčiau pastebėjusi vos virptelint vokų.

– Jums patinka vasara, ar ne? – viltingai paklausiau.

Jos lūpos sutrūkčiojo.

– Vasara?

Ranka sudrebėjo.

– Ar toks jūsų vardas – Vasara? Vasara? Koks gražus vardas.

Moteris sugniaužė kumštį, prasižiojo.

– Metas grįžti, Vasara. Žinau, kad galite. Vasara? Paklausykite manęs. Vasara, atmerkite akis.

Ji greitai sumirksėjo.

– Dokai! – sušukau per petį. – Dokai, kelkis!

– A! Ką?

– Man regis, ji atsigauna! – vėl atsisukau į moterį. – Laikykitės, Vasara. Jūs galite. Žinau, kad sunku. Ak, Vasara, Vasara. Nagi, atsimerkite.

Jos veidas persikreipė – nejau iš skausmo?

– Dokai, greičiau nešk nuskausminamųjų!

Moteris suspaudė man ranką ir atsimerkė. Iš pradžių negalėjo sutelkti žvilgsnio, sumišusios akys klaidžiojo po apšviestą urvą. Įsivaizduoju, kokia keista ir netikėta jai pasirodė ši vieta.

– Viskas gerai, Vasara. Jūs atsigavote. Dabar viskas klosis puikiai. Ar girdite mane, Vasara?

Jos akys vėl grįžo prie manęs, vyzdžiai susitraukė. Paskui ji įsisiurbė žvilgsniu man į veidą. Tada susigūžė ir ėmė trauktis nuo manęs, net pasivertė ant šono rengdamasi bėgti. Iš gerklės gilumos išsiveržė žemas, gargždus, panikos kupinas šauksmas.

– Ne, ne, ne! – rėkė. – Tik ne tai!

– Dokai!

Jis jau stovėjo šalia, kitoje lovelės pusėje kaip per operaciją.

– Ponia, viskas gerai, – patikino ją daktaras. – Niekas nesiruošia jūsų skriausti.

Moteris stipriai užsimerkė ir susirietusi į kamuoliuką prisispaudė prie nudrengto čiužinio.

– Man regis, ji vardu Vasara.

Jis metė mano pusėn reikšmingą žvilgsnį.

– Klaja, tavo akys, – atsiduso.

Tankiai sumirksėjau suvokusi, kad saulė krinta tiesiai man ant veido.

– O! – sumurmėjau sutrikusi ir paleidau moters ranką.

– O, ne, – maldavo moteris. – Tik ne vėl.

– Ššš, – raminamai sumurmėjo daktaras. – Vasara? Žmonės vadina mane Doku. Niekas neketina jūsų skriausti. Viskas bus gerai.

Aš nemačiom atsitraukiau nuo jų į šešėlį.

– Nevadinkit manęs taip! – kūkčiojo moteris. – Tai ne mano vardas, o jos – jos! Negaliu jo girdėti!

Aš atspėjau – tik ne tą vardą.

Melani pabandė mane paguosti.

„Tu nekalta. Juk toks yra ir moters vardas – Vasara.“

– Žinoma, ponia, – pažadėjo daktaras. – O kuo vardu jūs?

– Aš... aš... aš nežinau! – sudejavo ji. – Kas atsitiko? Kas aš buvau? Tik nieko man nedarykite, nenoriu vėl tapti kuo nors kitu!

Ji karštligiškai blaškėsi ant kušetės.

– Nusiraminkite. Pažadu, kad viskas bus gerai. Niekas neprivers būti jus kuo nors kitu. O netrukus prisiminsite ir savo vardą. Jūsų atmintis grįš.

– Kas jūs? – reikliai paklausė. – Kas ji? Ji tokia... tokia, kokia buvau aš. Mačiau jos akis!

– Aš daktaras. Toks pat žmogus kaip ir jūs. Matote? – jis pasisuko į šviesą ir sumirksėjo. – Mes abu esame savimi. Čia gyvena ir daugiau žmonių. Jie labai apsidžiaugs galėdami su jumis susipažinti.

Moteris vėl susigūžė.

– Žmonės! Aš bijau žmonių.

– Ne, jūs nebijote. Tai... ji, ta būtybė, kuri buvo jūsų kūne, bijojo žmonių. Ji siela, prisimenate? O kas buvote prieš tai, iki jos, ar pamenate? Jūs buvote žmogus ir dabar vėl juo tapote.

– Negaliu prisiminti savo vardo, – pasakė pakraupusi.

– Žinau. Bet jūsų atmintis grįš.

– Ar jūs daktaras?

– Taip.

– Aš... ji irgi buvo... Tik mane vadino gydytoja. Jos vardas buvo Vasaros Daina. Kas aš?

– Mes sužinosime. Pažadu.

Aš pasukau link išėjimo. Daktarui gali padėti ir Trudė. Ar Heidė. Kas nors, kieno veidas šiai moteriai nekels siaubo.

– Bet ji ne žmogus, – skubiai sušnibždėjo daktarui baugiu žvilgsniu nulydėdama mane.

– Ji draugė, nebijokite. Padėjo man susigrąžinti jus.

– O kur Vasaros Daina? Ji taip išsigando. Ten buvo žmonių...

Kol ji nežiūrėjo į mane, staigiai nėriau į tunelio tamsą.

Bet dar spėjau išgirsti, ką atsakė daktaras.

– Ji keliauja į naują planetą. Ar prisimenate, kur siela gyveno prieš atsidurdama čia?

Numaniau, ką moteris atsakys, – iš sielos vardo.

– Ji buvo... šikšnosparnis? Ji galėjo skraidyti... dainuoti... aš prisimenu... tačiau tai buvo... ne čia. Kur aš esu?

Nuskubėjau ieškoti pagalbos daktarui. Netrukus priekyje suspindo akinama didžiojo urvo šviesa. Nustebau – ten buvo keistai tylu. Paprastai jau iš tolo išgirsdavai balsus. Buvo vidudienis – pats darbymetis, tokiu metu čia visada kas nors sukiodavosi.

Įžengiau į saulės spindulių užlietą urvą. Jis buvo tuščias.

Lauke augo melionai, tamsiai žali jų stiebai driekėsi išdžiūvusia žeme. Nors šalia stovėjo laistymo statinė, provėžose tysojo išvedžiotos žarnos, dirva buvo sausut sausutėlė. Savadarbė laistymo mašina dunksojo pamiršta lauko pakrašty.

Sustojau ir įtempiau ausis. Didžiuliame urve tvyrojo spengianti, grėsminga tyla. Kur visi dingo?

Nejau išsikraustė be manęs? Širdį nudiegė aštrus skausmas, nevalingai sudrebėjau iš baimės. O kaip daktaras? Be jo žmonės negalėjo išeiti. Jie niekada nepaliktų Doko. Pajutau nenumaldomą norą kuo greičiau vėl atsidurti ligoninėje, kad įsitikinčiau, jog daktaras vis dar ten.

„Kvaile, mūsų jie irgi niekada nepaliktų. Nei Džaredas su Džeimiu, nei Janas niekada neišeitų be mūsų.“

„Tu teisi. Teisi. Gal... pažiūrėti virtuvėje?“

Nubėgau tyliu koridoriumi vis labiau nerimaudama, nes negirdėjau nieko, išskyrus garsius savo pačios širdies tvinksnius. Gal man užgulė ausis? Turi būti koks nors garsas. Privalau nusiraminti, guodžiau save, jei imčiau kvėpuoti lygiau, tikrai išgirsčiau balsus.

Bet virtuvėje irgi buvo tuščia. Nė gyvos dvasios. Ant stalų paliktos pusiau nuvalgytos pietų porcijos: voliojosi apkramtytos baltos duonos riekės, apteptos riešutų sviestu, ir prakąsti obuoliai, stovėjo atidarytos skardinės su išsivadėjusiu mineraliniu vandeniu.

Burzgiantis pilvas priminė, kad šiandien dar nieko nevalgiau, bet dabar man ne tas buvo galvoj. Baimė nustelbė visus kitus pojūčius.

„O jei... jei visi išsikėlė, o mes nespėjome?“

„Ne! – aiktelėjo Melani. – Ne, būtume ką nors girdėjusios. Kas nors turėjo... Jie vis dar čia, ieško mūsų. Jie tikrai nebūtų išėję, kol neapieškotų kiekvieno užkaborio. To negali būti.“

„Nebent jie vis dar mūsų ieško.“

Atsisukau į duris ir įbedžiau akis į koridoriaus tamsą.

Privalau skubiai perspėti Doką. Turime kuo greičiau dingti iš urvų, jei čia likome vienu du.

„Ne! Jie negalėjo išnykti!“ Džeimis, Džaredas... Jų veidus mačiau taip ryškiai, tarsi būtų atsispaudę vidinėje vokų pusėje.

Ir Janas... papildžiau jos paveikslą. Džebas, Trudė, Lilė, Hitas, Džefris.

„Mes juos susigrąžinsime, – prisiekiau. – Suseksime, vieną po kito, ir susigrąžinsime! Neleisiu jiems iš manęs atimti mano šeimos!“

Jei iki šiol dar abejojau, kieno pusėje esu, šią akimirką dingo paskutinės dvejonės. Niekada nebuvau taip įtūžusi. Per visus savo gyvenimus. Garsiai sugriežiau dantimis.

Ir tada koridoriaus gilumoje išgirdau triukšmą, aidas atnešė daugybę klegančių balsų. Šis garsas dabar man prilygo dieviškai muzikai. Sulaikiau kvapą ir prisispaudusi prie sienos ištirpau šešėlyje. Įtempiau ausis.

„Didžiajame urve. Galima spręsti iš aido.“

„Atrodo, jų daug.“

„Taip. Bet kas jie: taviškiai ar maniškiai?“

„Mūsiškiai ar svetimi“, – pataisė mane ji.

Nuslinkau koridoriumi laikydamasi tamsiausių šešėlių. Dabar balsai suskambo daug garsiau, kai kuriuos atpažinau. Tik ar tai ką keičia? Kažin, ar daug laiko prireiktų patyrusiems ieškotojams paversti žmogų sielonešiu?

Buvau prie pat įėjimo į didįjį urvą. Dabar jau aiškiai girdėjau balsus ir man nuo širdies akmuo nusirito: lygiai toks triukšmas pasitiko mane pirmąkart įžengus į urvus. Mirtinai įtūžusios minios.

Taip šaukti gali tik žmonės.

Vadinasi, grįžo Kailas.

Paknopstom pasileidau į saulės nutviekstą urvą nekantraudama sužinoti, kas atsitiko. Širdis atlėgo, tik palengvėjimą greit išstūmė skausmas. Džiaugiausi, kad mano žmonėms negrėsė pavojus, bet jei Kailas saugiai grįžo atgal, vadinasi...

„Tu vis tiek jiems reikalinga, Klaja. Daug labiau nei aš.“

„Mel, neabejoju, kad galėčiau rasti daugybę pasiteisinimų. Visuomet bus kokia nors priežastis.“

„Tada pasilik.“

„Ir neišlaisvinti tavęs iš šio kalėjimo?“

Liovėmės ginčytis, nes vos įžengusios į urvą patekome į patį aistrų sūkurį.

Kailas išties grįžo. Iškart jį pamačiau: visa galva aukštesnį už kitus, vienintelį pasisukusį veidu į mane. Įnirtusi minia laikė jį prispaudusi prie galinės sienos. Žmonės grūdosi, rėkė pykčio pakeistais balsais, o Kailas, visados toks griausmingas, dabar, priešingai, neatrodė įsiutęs. Žvelgė nuolankiai, beveik maldaudamas. Rankas laikė išskėtęs, delnais atgal, tarsi bandydamas apginti kažką stovintį sau už nugaros.

– Nusiraminkite, gerai, – dudeno sodriu bosu. – Džaredai, atsitrauk, tu ją gąsdini!

Jam iš už alkūnės akimirkai šmėstelėjo juodų plaukų kupeta – veidas nematytas, juodos, pastėrusios, iš siaubo išplėstos akys šmirinėjo po minią.

Arčiausiai Kailo stovėjo Džaredas. Net iš čia mačiau, kad jo sprandas įkaitęs iki raudonumo. Džeimis, įsikibęs jam į vieną ranką, tempė atgal. Džaredui iš kitos pusės stypsojo Janas susidėjęs rankas ant krūtinės. Raumenys pūpsojo, vadinasi, vos laikėsi nepuolęs. Už jų grūdosi visi kiti, kone lipdami vienas ant kito ir rėkdami vienu metu. Nebuvo tik daktaro ir Džebo.

– Ką sau manei?

– Kaip drįsti?

– Kurių velnių išvis grįžai?

Pamačiau ir Džebą. Jis stovėjo atokiau, kaip visada stebėjo.

Mano akį patraukė ryškūs Šeron plaukai. Nustebau pamačiusi ją su Mege būrio viduryje. Nuo tada, kai mes su daktaru išgydėme Džeimį, jos atsiskyrė ir beveik nedalyvavo bendruomenės gyvenime. Keista buvo jas matyti pačiame įvykių sūkuryje.

„Tai karas, – pasakė Mel. – Laimė jų neguodžia, vien pyktis yra jų duona.“

Veikiausiai ji vėl teisi. Kaip... graudu.

Tarp kitų išgirdau ir gerai pažįstamą spigų balsą. Leisė, kaip gi kitaip.

– Klaja? – pro šurmulį prasiskverbė Kailo balsas. Pakėlusi galvą pamačiau, kad jo sodrios, mėlynos akys įsmeigtos tiesiai į mane. – Pagaliau atėjai! Prašau, padėk man.

55 S K Y R I U S

PRIERAIŠUMAS

Džebas šautuvo vamzdžiu išstumdė žmones į šonus ir praskyrė man taką lyg būtų piemuo, o įsiutusi minia viso labo banda avių.

– Pakaks! – užriaumojo ant kelių, itin audringai reiškusių nepasitenkinimą. – Galėsite vėliau atšutinti jam kailį. Visiems nagai niežti. Bet pirmiausia išsiaiškinkim, gerai? Praleiskite mane.

Akies krašteliu mačiau, kad Šeron su Mege atsitraukė į minios pakraštį. Kuo toliau nuo manęs, ne kitaip. Sukandusios dantis abi nenuleido nuo Kailo įtūžusių akių.

Paskutinius Džebas nustūmė Džaredą ir Janą. Eidama pro šalį paliečiau abiem rankas, kad nors kiek nuraminčiau.

– Gerai, Kailai, – pasakė Džebas plekšnodamas šautuvo vamzdžiu sau per ranką. – Ir nebandyk teisintis, nes tavo elgesys nepateisinamas. Man beprotiškai maga tave pamokyti, tik neapsisprendžiu kaip – išspirti lauk ar nudėti.

Iš po Kailo alkūnės vėl šmėstelėjo smulkus veidelis, gaubiamas puošnių, ilgų, garbanotų plaukų. Taip išbalęs, kad net tamsus gymis to nesugebėjo paslėpti. Merginos lūpa buvo atvipusi iš siaubo, tamsios akys paklaikusios. Man pasirodė, kad tose akyse pastebėjau blyškų švytėjimą, sidabrinį lanką, juosiantį tamsų vyzdį.

– Bet iš pradžių visi nurimkite! – Džebas atsisuko į minią ir prispaudė prie klubo vamzdžiu aukštyn nukreiptą šautuvą. Dabar atrodė taip, tarsi saugotų Kailą ir tą mažą būtybę už jo nugaros. Rūsčiai nužvelgė susirinkusiuosius. – Kailas parsivedė viešnią, o jūs? Išgąsdinote ją vos ne iki sąmonės netekimo. Kur jūsų svetingumas? A? O dabar visi skirstotės! Marš prie darbų! Mano melionai baigia išdžiūti, o jūs čia dykaduoniaujate! Judinkitės, slunkiai!

Jis palaukė, kol murmėdami žmonės išsiskirstys. Mačiau, kad dauguma jau atsikvošėjo, atlyžo. Tikrai neblogai turint omeny, ką jiems teko iškentėti per pastarąsias dienas. Aišku, Kailas paskutinis mulkis, galvojantis tik apie save, – tai buvo parašyta jiems ant kaktų, tačiau jis grįžo, niekas nenukentėjo. Nereikėjo nei išsikelti iš urvų, nei slapstytis nuo ieškotojų. Ne didesnė grėsmė nei paprastai. Jis atsivedė dar vieną kirminą, bet argi pastarosiomis dienomis jų nebuvo pilni urvai? Vienu daugiau ar mažiau.

Žmonių jau niekas negąsdino kaip anksčiau.

Dauguma grįžo prie nebaigtų pietų, kiti patraukė link laistymo statinės, treti išsivaikščiojo po kambarius. Netrukus šalia liko tik Džaredas, Janas ir Džeimis. Džebas dėbtelėjo į trijulę ir jau žiojosi pavaryti šalin, bet Janas spėjo paimti man už rankos, o berniukas įsikabino į kitą. Po akimirkos ant riešo, virš Džeimio rankos, pajutau dar vienus pirštus. Džaredo.

Pamatęs, kaip visi trys įsikirto į mane, kad tik nebūtų išvyti, Džebas pašaipiai pavartė akis ir nieko nesakęs atsuko mums nugarą.

– Ačiū, Džebai, – pasakė Kailas.

– Po perkūnais, Kailai, užsičiaupk. Jei dar pražiosi savo plačią srėbtuvę, niekingas šūdžiau, prisiekiu, nukepsiu nemirktelėjęs. Man jau seniai rankos niežti.

Būtybė Kailui už nugaros gailiai suinkštė.

– Sutinku, Džebai. Galėsi mosuoti savo šautuvu kiek tinkamas, bet kai liksime vieni, gerai? Ji ir taip išsigandusi. Juk prisimeni, kaip tokios šnekos šiurpindavo Klają, – ir Kailas man nusišypsojo. Prisipažinsiu – apstulbau. Tada taip švelniai nužvelgė atsivestą merginą, kaip nė karto nesu mačiusi jo šitaip žiūrint. – Matai, Saule? Čia Klaja, aš tau apie ją pasakojau. Ji mums padės, neleis niekam mūsų skriausti – nei tavęs, nei manęs.

Mergina – ar moteris – pažvelgė į mane iš siaubo išplėtusi akis. Ji buvo smulkutė, tik apvalainos formos leido spėti, kad gali būti kiek vyresnė. Kailas apkabino ją per liemenį ir ji leidosi priglaudžiama prie šono. Drebėdama spaudėsi prie jo tvirto kaip kolona stoto, tarsi jis būtų jos vienintelė priedanga nuo pavojų.

– Kailas teisus, – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors tai pasakysiu. – Niekam neleisiu tavęs skriausti. Ar tu vardu Saulė? – maloniai paklausiau.

Išgąstingos merginos akys vėl nukrypo į Kailą.

– Viskas gerai. Klajos nėra ko bijoti. Ji tokia kaip tu, – ir atsisukęs į mane atsakė už merginą: – Jos tikrasis vardas daug ilgesnis, kažkas apie ledą.

– Pro Ledą Prasiskverbusi Saulės Šviesa, – sušnibždėjo ji.

Džebo akyse vėl blykstelėjo nepasotinamas smalsumas.

– Bet ji neprieštarauja, jei vadinsime tiesiog Saule. Sakė, kad tai gražus vardas, – skubiai patikino Kailas.

Saulė linktelėjo. Jos žvilgsnis nukrypo į mane, paskui vėl į Kailą. Kiti vyrai stovėjo nepraverdami burnų, nė vienas nekrustelėjo. Tyla ir malonūs žodžiai viešnią kiek apramino, veikiausiai ji pajuto, kad aistros blėsta. Nė vienas iš mūsų nebuvo jai priešiškas.

– Aš irgi buvau lokiu, Saule, – pasakiau, kad nesijaustų tokia svetima. – Jie mane vadino Gyvenančia Žvaigždėse. O čia – Klajokle.

– Gyvenanti Žvaigždėse! – sušnibždėjo Saulė ir jos akys dar labiau išsiplėtė, nors atrodė, kad daugiau neįmanoma. – Sutramdžiusi Žvėrį!

Užgniaužiau aimaną.

– Spėju, kad gyvenai antrame krištoliniame mieste?

– Taip. Daug kartų girdėjau tą istoriją...

– Ar tau patiko būti lokiu, Saule? – paskubom uždaviau klausimą. Dabar neturėjau jokio noro knaisiotis savo praeityje. – Ar buvai ten laiminga?

Ji vėl prikaustė akis prie Kailo ir nei iš šio, nei iš to susigraudino, akyse sužibo ašaros.

– Atleisk, – puoliau atsiprašinėti nieko nesuprasdama ir klausiamai pažvelgiau į Kailą.

Jis ramindamas paplekšnojo merginai per ranką.

– Nebijok. Niekas tavęs nenuskriaus. Pažadu.

– Man čia patinka, – sušnibždėjo tyliai. – Nenoriu gyventi kitur.

Tai išgirdus man gerklėje užstrigo ašarų kamuolys.

– Žinau, Saule, žinau, – Kailas priglaudė jos galvą sau prie krūtinės taip švelniai, kad man ėmė dilgčioti akys.

Džebas garsiai kostelėjo. Saulė iškart krūptelėjo ir susigūžė. Įsivaizdavau, kokie įtempti jos nervai. Sielos negalėjo pakelti nei prievartos, nei siaubo.

Prisiminiau, kaip kažkada seniai mane kamantinėjo Džaredas: jis paklausė, ar aš panaši į kitas sielas. Aš buvau kitokia, lygiai kaip ir ta kita siela, su kuria jiems teko susidurti po manęs, – mano ieškotoja. Tačiau Saulė perteikė pačią švelnios, baikščios mano rūšies esmę. Žiūrint į ją buvo aišku, kad užkariaujant kitas rūšis svarbiausias sielų pranašumas buvo jų skaičius.

– Atleisk, Saule, – atsiprašė Džebas. – Tikrai nenorėjau tavęs išgąsdinti. Gal mums reikėtų pereiti kitur?

Jis apmetė akimis urvą: keliose tunelių angose pastebėjo kyšant žmonių galvas, vėpsojo į mus išpūtę akis. Rūsčiu žvilgsniu Džebas perliejo Ridą su Liusina ir tuodu nelaukdami nukurnėjo į virtuvę.

– Sakau, gal traukiam pas daktarą? – atsiduso Džebas ir liūdnai nužvelgė įsibaiminusią merginą: įsivaizdavau, kaip jis troško išgirsti iš jos naujų istorijų. Deja.

– Teisingai, – pritarė Kailas ir tvirčiau apglėbęs liauną Saulės liemenį stumtelėjo ją link pietinio tunelio.

Aš pasekiau pavymui drauge tempdamasi ir trijulę, vis dar įsikibusią į mane.

Staiga Džebas sustojo ir mes vos neužvirtome ant jo. Jis bakstelėjo šautuvo buože Džeimiui į klubą.

– Ar neturėtum būti pamokose, vaike?

– O ne, dėde Džebai, prašau! Būk geras! Nenoriu praleisti...

– Greitai drožk į mokyklą.

Džeimis gailiai pažvelgė į mane, bet šįkart dėdė buvo teisus: tokie vaizdai ne vaikų akims. Ryžtingai papurčiau galvą.

– Gal pakeliui užbėgtum pas Trudę? – paprašiau. – Tegul ateina, daktarui prireiks jos pagalbos.

Džeimio pečiai pakumpo ir jis baisiai nenorom atitraukė nuo manęs ranką. Džaredo pirštai iškart nuslydo riešu žemyn ir užėmė berniuko delno vietą.

– Aš viską praleisiu, – graudžiai suvebleno Džeimis, bet vis dėlto pasuko atgal.

– Ačiū, Džebai, – sušnibždėjau, kai berniukas negalėjo manęs išgirsti.

– Aha.

Einant tuneliu, net per atstumą jaučiau nuo merginos priekyje sklindančią baimę, dėl to kelias pasirodė ilgesnis nei visada.

– Nebijok, – tyliai murmėjo jai Kailas. – Tau neatsitiks nieko bloga, aš būsiu šalia.

Negalėjau atsistebėti, kaip jis pasikeitė, tarsi būtų virtęs visai kitu žmogumi. Ar jie patikrino jo akis? Nejau šis didžiulis, amžinai įniršęs vyras slėpė tiek švelnumo?

Tikriausiai taip jį paveikė Džodės artumas, viltis, kad greitai susigrąžins mylimą merginą. Bet labiausiai mane glumino ne tai: net suprasdamas, jog iš Džodės liko tik kūnas, jis sugebėjo taip meiliai elgtis su siela jame. Maniau, jis išvis nesugeba atjausti.

– Kaip gydytoja? – paklausė Džaredas.

– Ji atsibudo, visai neseniai, kaip tik po to ir išėjau jūsų ieškoti, – pasakiau.

Visi su palengvėjimu atsikvėpė.

– Bet ji dar nelabai gaudosi ir stipriai įsibaiminusi, – atšaldžiau jų džiaugsmą. – Neprisimena savo vardo. Daktaras bando atgaivinti atmintį. Kai ateisime, elkitės ramiai ir tyliai, kad jus pamačiusi ji dar labiau neišsigąstų, gerai?

– Taip taip, – paklusniai suskambo balsai.

– Ir, Džebai, gal galėtum paslėpti tą ginklą? Ji vis dar baidosi žmonių.

– A, hm, gerai, – sutiko dėdė.

– Bijo žmonių? – sumurmėjo Kailas.

– Juk mes blogiukai, – priminė jam Janas spausdamas man ranką.

Pamaloninta šiltų, tvirtų pirštų prisilietimo stipriau suėmiau jo plaštaką.

Ar ilgai man dar lemta jausti žmogaus rankų šilumą? Kada paskutinį kartą eisiu šiuo tuneliu? Gal dabar?

„Ne. Dar ne“, – sušnibždėjo Melani.

Staiga kūną nukrėtė drebulys. Janas dar tvirčiau suėmė riešą, Džaredas irgi.

Kelias akimirkas žingsniavome tylėdami.

– Kailai? – baikščiai kreipėsi Saulė.

– Taip?

– Aš nenoriu grįžti pas lokius.

– Tau ir nereikės. Galėsi keliauti kur nors kitur.

– Ar negaliu likti čia?

– Ne. Atleisk, Saule.

Jos alsavimas sutrūkčiojo. Džiaugiausi, kad tunelyje tamsu, nes man iš akių pasipylė ašaros. Abi rankas spaudė vyrų pirštai, todėl negalėjau nusišluostyti ir ašaros gėrėsi į mano marškinėlius.

Pagaliau pasiekėme tunelio galą. Pro angą liejosi saulės šviesa ir nutvieskė ore plevenančias smulkias dulkeles. Išgirdau, kaip viduje tyliai kalba daktaras.

– Labai gerai, – šnekėjo jis. – Galvokite apie smulkmenas. Jau prisiminėte savo buvusį adresą, neabejoju, kad tuoj atmintyje išplauks ir vardas. Ką jaučiate? Ar ne aiškiau?

– Elkitės atsargiai, – sušnibždėjau.

Kailas stabtelėjo ties įėjimu, Saulė nė akimirkai neatlipo nuo jo šono, ir mostelėdamas galva parodė man eiti pirmai.

Sunkiai atsidususi pamažu įžengiau į daktaro valdas. Stengiausi kalbėti kuo tyliau.

– Sveiki.

Gydytojos sielonešė sukrūpsėjo ir vos girdimai aiktelėjo.

– Čia tik aš, – patikinau ją.

– Tai Klaja, – priminė Dokas.

Moteris jau buvo atsisėdusi, šalia įsitaisęs daktaras laikė ją už rankos.

– Tai siela, – nerimastingai sušnibždėjo moteris.

– Taip, bet ji draugė.

Ji nepatikliai dirstelėjo mano pusėn.

– Dokai? Su manimi atėjo dar keli. Ar jie gali įeiti?

Daktaras klausiamai pažvelgė į moterį.

– Nebijokite, tai draugai. Jie gyvena čia su manimi. Nė vienas iš jų niekada nepadarytų jums nieko bloga. Ar jie gali užeiti?

Moteris kiek padvejojo, tada įsitempusi linktelėjo.

– Gerai, – sukuštėjo.

– Tai Janas, – pasakiau stumtelėdama jį į priekį. – Džaredas, Džebas, – abu vienas po kito įžengė į kambarį ir atsistojo šalia manęs. – O čia Kailas ir... hm, Saulė.

Pamatęs į kambarį įlinguojantį Kailą su prie šono prisiklijavusia Saule, daktaras išpūtė akis.

– Ar čia yra ir daugiau žmonių? – sušnibždėjo moteris.

Daktaras atsikrenkštė, kad išloštų laiko.

– Taip. Mūsų čia daug. Visi... hm, beveik visi žmonės, – pridūrė stebeilydamas į Saulę.

– Tuoj ateis Trudė, – pasakiau daktarui. – Gal ji... – greitosiomis žvilgtelėjau Saulės ir Kailo pusėn, – ...suras jai vietą, kur galėtų... pailsėti? – pasakiau omeny turėdama atsigavusią gydytoją.

Daktaras supratingai linktelėjo vis dar išsproginęs akis.

– A... gerai.

– Kas ta Trudė? – pašnibždom paklausė atsigavusioji.

– Labai miela moteris. Ji tavimi pasirūpins.

– Ar ji žmogus, ar tokia kaip ji? – linktelėjo mano pusėn.

– Ji žmogus.

Regis, moteriai palengvėjo.

– A! – aiktelėjo Saulė man už nugaros.

Atsisukusi pamačiau, kad ji spokso į kriogeninius konteinerius, stovinčius ant daktaro stalo, abiejų lempelės viršuje švytėjo blausiai raudonai – juose gydytojų sielos. Po stalu ant žemės netvarkingai į krūvą sumesti dar septyni konteineriai.

Saulės akyse vėl sutvisko ašaros ir ji įsikniaubė Kailui į krūtinę.

– Aš nenoriu išvykti! Noriu likti su tavimi, – maldavo šio didžiulio vyro, kuriuo, regis, visiškai pasitikėjo.

– Žinau, Saule. Atleisk man.

Saulė neištvėrė ir ėmė gailiai raudoti.

Tankiai sumirksėjau, kad irgi nepravirkčiau. Priėjau prie jos ir paglosčiau juodas šilkines garbanas.

– Kailai, leisk man minutėlę su ja pasikalbėti, – sumurmėjau.

Jis susirūpinęs linktelėjo ir švelniai stumtelėjo merginą nuo savęs.

– Ne, ne, – ėmė sriūbauti ji.

– Nebijok, – pažadėjau, – jis niekur nedings. Aš tik noriu tavęs kai ko paklausti.

Kailas apsuko Saulę ir ji baugiai įsikibo į mane abiem rankomis. Nusivedžiau ją į atokų urvo kampą, kuo toliau nuo bevardės moters. Nenorėjau, kad nugirdusi mūsų pokalbio nuotrupas gydytojos sielonešė dar labiau sutriktų ar išsigąstų. Kailas nusekė iš paskos neatsilikdamas nė per žingsnį. Atsisėdome ant žemės ir nusisukome į sieną.

– Po perkūnais! – sumurmėjo Kailas. – Išties negalvojau, kad viskas taip pasisuks. Regis, įklimpau į tikrą mėšlą.

– Kur tu ją radai? Kaip pagrobei? – paklausiau. Mergina nesiklausė mūsų pokalbio, tik garsiai kūkčiojo įsikniaubusi man į petį. – Kas atsitiko? Kodėl ji taip... keistai elgiasi?

– Iš pradžių ketinau vykti į Portlandą, bet paskui pamaniau, kad ji galėtų būti Las Vegase, taigi patraukiau tenai. Džodė buvo labai prisirišusi prie savo mamos, o Doris gyveno Las Vegase. Na... aš stebėjau tave ir Džaredą... ir tą vaiką... ir pagalvojau, kad gal ji grįžo pas tėvus net nebūdama Džode. Ir neklydau. Visi jie gyveno tame pačiame sename name: Doris, jos vyras Vorenas, tik dabar jie vadinosi kitais vardais, gerai jų nenuklausiau, ir Saulė. Namą stebėjau visą dieną, kol sutemo ir Saulė nuėjo į senąjį Džodės kambarį. Palaukiau, kol visi sumigo, ir įsmukau tenai. Pastvėriau Saulę, persimečiau per petį ir iššokau pro langą. Maniau, kad ji šauks, ir iš visų jėgų pasileidau link džipo. Bet ji tylėjo ir aš velniškai išsigandau. Kybojo ant peties be jokių gyvybės ženklų. Pamaniau, kad ji... na, supranti. Kaip tas vaikinas, kurį kažkada buvome pagrobę.

Krūptelėjau, mano atminty atgijo daug naujesni prisiminimai.

– Nusitraukiau Saulę nuo peties, bet ji buvo gyva, spoksojo į mane išpūtusi akis. Nė nemanė šaukti. Nusinešiau prie džipo. Iš pradžių norėjau surišti, bet... ji neatrodė išsigandusi. Bent jau nesiveržė atgal. Todėl tik prisegiau saugos diržu ir kuo greičiau moviau iš ten. Visą tą laiką ji stebeilijo į mane, paskui pasakė: „Tu – Kailas.“ – „Aha, – atrėžiau aš, – o kas tu?“ – ir ji pasisakė savo vardą. Koks ten tas vardas? Vis pamirštu.

– Pro Ledą Prasiskverbusi Saulės Šviesa, – vargingai sušnibždėjo siela. – Bet gali vadinti mane Saule, tikrai. Labai gražu.

– Tai va, – atsikrenkštė Kailas, – ji šnekėjo su manimi kaip niekur nieko. Ir visai nebijojo manęs, įsivaizduoji? Ir mes įsikalbėjome, – jis užtilo. – Na... žodžiu, ji apsidžiaugė mane pamačiusi.

– Aš visą laiką svajojau apie jį, tik jį, – sušnibždėjo man Saulė. – Sapnuodavau kasnakt. Vis laukiau, kad ieškotojai jį suras... taip jo ilgėjausi. Kai pamačiau savo kambaryje, pamaniau, kad vis dar sapnuoju.

Garsiai nugurkiau seiles.

Kailas persilenkė per mane ir priglaudė delną jai prie skruosto.

– Ji tokia miela, Klaja. Ar galime išsiųsti ją į kokią tikrai gražią vietą?

– Kaip tik to ir norėjau jos paklausti. Kur esi gyvenusi, Saule?

Ausies krašteliu išgirdau, kaip kiti prislopintais balsais pasveikino atėjusią Trudę. Mes sėdėjome nugaromis į juos. Man buvo smalsu, kas ten vyksta, bet geriau nesiblaškyti. Visą dėmesį sutelkiau į man ant peties raudančią sielą.

– Tik čia ir su lokiais. Ten praleidau jau penkis gyvenimus. Bet čia man labiau patinka. Dar nepragyvenau nė ketvirčio man skirto laiko!

– Žinau. Patikėk, aš suprantu. O ar yra kokia kita vieta, kur norėtum persikelti? Gal Gėlių planeta? Ten labai gražu, aš gyvenau.

– Nenoriu būti augalu, – suniurnėjo man į petį.

– Tada Vorų... – pradėjau, bet laiku užsičiaupiau. Ten jai ne vieta.

– Man nepatinka šaltis. Aš mėgstu spalvas.

– Suprantu, – atsidusau. – Tada gal pas delfinus? Niekada ten nebuvau, bet girdėjau, kad smagu. Spalvos, judėjimas, šeima...

– Tos planetos taip toli. Kol ten nusigausiu, Kailas jau bus... Jis bus... – ji žagtelėjo ir vėl prapliupo verkti.

– O dar? Nejau neturi ką pasiūlyti? – neramiai paklausė Kailas. – Maniau, Visatoje daug daugiau planetų.

Viena ausimi girdėjau, kaip Trudė kalbina gydytojos sielonešę, bet pasistengiau nekreipti į tai dėmesio. Tegul šią akimirką žmonėmis rūpinasi žmonės.

– Taip, bet mūsų kosminiai laivai ten nebeskraido, – pasakiau purtydama galvą. – Pasaulių daug, bet tik keli, daugiausia naujesni, vis dar priima sielas. Man labai gaila, Saule, kad turiu išsiųsti tave taip toli: ieškotojai nori surasti mano draugus, jei prireiks, jie parsiųsdins tave atgal ir tu parodysi kelią pas juos.

– Kad aš jo net nežinau, – verkšleno ji. Mano marškinėliai jau sudrėko nuo jos ašarų. – Jis buvo užrišęs man akis.

Dabar Kailas spoksojo į mane taip, tarsi aš būčiau galėjusi padaryti stebuklą – kad ši kebeknė kažkaip išsispręstų ir mes visi liktume patenkinti. Kaip tada, kai parvežiau vaistų. Tik žinojau, kad nesu stebukladarė, kad laimingos pabaigos skirtos ne man – sielai.

Kaltai pažvelgiau į Kailą.

– Tik lokiai, gėlės ir delfinai, – pasakiau. – Dar Ugninis pasaulis, bet jis ne jai.

Smulkutė būtybė sudrebėjo vien nuo to pavadinimo.

– Nesielvartauk taip, Saule. Delfinai tau patiks. Jie mieli, tikrai mieli, pamatysi.

Ji garsiau sukūkčiojo.

Atsidusau, privalėjau užduoti dar keletą klausimų.

– Saule, noriu tavęs paklausti apie Džodę.

Pajutau, kaip pašonėje įsitempė Kailas.

– Ką nori sužinoti? – sumurmėjo Saulė.

– Ar ji... ar ji su tavimi? Ar girdi ją?

Saulė sušnirpštė ir pažvelgė į mane.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

– Ar kada nors galvoje girdėjai jos balsą? Jos mintis?

– Tu kalbi apie mano... kūną? Sielonešės mintis? Ji neturi minčių. Dabar čia esu tik aš.

Lėtai linktelėjau.

– Ar tai blogai? – sušnibždėjo Kailas.

– Tiksliai nežinau. Bet manau, kad nieko gera.

Kailas sustingo.

– Kiek laiko praleidai Žemėje, Saule?

Ji susiraukė įtemptai mąstydama.

– Kailai, kiek? Penkerius metus? Šešerius? Tu dingai prieš man grįžtant namo.

– Šešerius, – burbtelėjo Kailas.

– O kiek tau metų? – kamantinėjau toliau.

– Dvidešimt septyneri.

Nustebau: jos smulkumas klaidino, atrodė visai jaunutė. Negalėjau patikėti, kad ji net šešeriais metais vyresnė už Melani.

– Kokią tai turi reikšmę? – paklausė Kailas.

– Nesu tikra, bet... atrodo, kad kuo ilgiau žmogus pragyveno iki į jį įkūnijant, tuo lengviau jis atsigauna. Spėju, kad tai priklauso nuo to, kiek prisiminimų jis turi sukaupęs, kaip stipriai buvo prisirišęs prie kitų žmonių, kiek laiko girdėjo vadinant save žmogišku vardu... bet tiksliai nežinau.

– Ar dvidešimt septynerių metų pakaks? – nevilties slegiamu balsu paklausė jis.

– Tikiuosi, tai sužinosime.

– Taip nesąžininga! – suaimanavo Saulė. – Kodėl tada tu pasilieki? Kodėl tau galima, o man ne?

Man vėl suspaudė gerklę.

– Sutinku, tai būtų nesąžininga. Bet aš nepasilieku, Saule. Aš irgi turiu išvykti. Ir labai greitai. Galbūt mes iškeliausime kartu, – gal ji pasijus laimingesnė manydama, kad išskrisiu pas delfinus drauge su ja. O kai sužinos tiesą, jau turės kitą sielonešį, su kitais jausmais, nesiejančiais jos su šiuo žmogumi šalia manęs. Galbūt. Šiaip ar taip, tada jau bus per vėlu ką nors pakeisti. – Aš irgi turiu palikti šį pasaulį, Saule, kaip ir tu. Privalau grąžinti savo sielonešei jos kūną.

– Ką pasakei? – griežtas ir aštrus Jano balsas tarsi botagu perkirto tylą.

56 S K Y R I U S

AMŽINAI

Janas nužvelgė mus tris toks įtūžęs, kad Saulė sudrebėjo iš siaubo. Keista buvo tai matyti – tarsi Janas su Kailu būtų susikeitę vietomis, tik Jano veidas, net perkreiptas pykčio, išliko gražus.

– Janai, kas atsitiko? – suglumęs paklausė Kailas.

Janas košte košė mano vardą:

– Klaja, – suurzgė ir ištiesė ranką. Vos laikėsi jos nesugniaužęs.

„Ooo“, – nutęsė Melani.

Širdį suspaudė neviltis. Kad ir kaip atidėliojau atsisveikinimą su Janu, supratau, jog tas laikas atėjo. Privalėjau tai padaryti. Negalėjau išnykti kaip vagis tamsią naktį ir palikti šią naštą Melani.

Janas, pavargęs laukti, griebė man už rankos ir pastatė. Saulė, vis dar prilipusi man prie peties, pakilo kartu. Įsiutęs Janas ėmė mane purtyti ir purtė tol, kol ji atsikabino.

– Kas tau darosi? – jau griežtai paklausė Kailas.

Janas atsivėdėjo ir iš visų jėgų keliu smogė Kailui į veidą.

– Janai! – sušukau.

Kailas užsiėmė nosį delnu ir bandė stotis. Saulė nieko nelaukusi puolė priešais jį ir užstojo smulkiu kūneliu. Kailas prarado pusiausvyrą ir sudejavęs nuvirto ant grindinio.

– Eime, – suniurzgė Janas ir jėga nusitempė mane nė neatsisukdamas.

– Janai...

Jis šiurkščiai vilko mane tolyn neleisdamas nė žodžio ištarti. Gal ir gerai, nes šią akimirką neišmaniau, ką galėčiau jam pasakyti.

Išsigandusių ligoninėje esančių žmonių veidai susiliejo į vieną neaiškią dėmę. Baiminausi, kad šiurkštus Jano elgesys neišgąsdintų bevardės moters. Ji nebuvo pratusi prie įsiūčio ir prievartos.

Staiga Janas sustojo: kelią mums užtvėrė Džaredas.

– Janai, gal proto netekai? – sušuko piktai sukrėstas tokio vaizdo. – Kaip su ja elgiesi?

– Tu žinojai? – subliuvo Janas jam į akis, paskui netikėtai stumtelėjo mane link Džaredo ir stipriai supurtė už pečių. Užpakaly išgirdau šniurkščiojant. Janas visus pašiurpino.

– Ką darai? Tu ją skaudini!

– Ar žinojai, ką ji sumanė? – riaumojo Janas.

Džaredas minutę spoksojo į Janą ir jo išraiška darėsi vis neįskaitomesnė ir svetima. Jis neatsakė.

To Janui užteko.

Jo kumštis žaibiškai rėžė Džaredui į veidą, net nepastebėjau smūgio, tik pajutau, kad Jano kūnas pasviro į priekį ir Džaredas svirduliuodamas nuskriejo į tamsų tunelį.

– Janai, liaukis, – maldavau jo.

– Tai tu liaukis, – suurzgė jis.

Ir nutempęs mane pro tunelio arką nuskubėjo į šiaurę. Žengė plačiai, turėjau mažne bėgti, kad neatsilikčiau.

– O’Ši! – pavymui atsklido Džaredo šauksmas.

– Tai aš ją skaudinu? – subliuvo Janas pro petį nelėtindamas žingsnio. – Aš? Tu veidmainiška kiaule!

Jam niekas neatsakė, už mūsų buvo tylu ir tamsu. Klupinėdama risnojau į priekį.

Ilgais pirštais Janas nesunkiai apkabino mano ranką virš alkūnės ir sugniaužė taip stipriai, kad ji užtirpo ir ėmė tvinkčioti.

Paklaikęs iš įsiūčio jis vis greitino žingsnį ir tempė mane iš paskos. Aš nesusilaikiusi gailiai sudejavau.

Tai privertė jį atsipeikėti. Janas sustojo dusliai alsuodamas tamsoje.

– Janai, Janai, aš... – ir nutilau užsikirtusi. Prisiminus pykčio perkreiptą jo veidą visi žodžiai išgaravo.

Janas šiurkščiai trūktelėjo mane į viršų, kojos sutabalavo ore ir pajutau, kad griūnu, bet jis spėjo laiku pagauti ir pakėlęs ant rankų ėmė bėgti. Jo rankos, ką tik tokios grubios ir piktos, dabar meiliai glaudė mane prie krūtinės.

Jis pralėkė didįjį urvą nekreipdamas dėmesio į nustebusius ir atsargius žvilgsnius. Darže triūsę žmonės: Violeta, Džefris, Endis, Peidžė, Aronas, Brandtas ir kiti, kurių veidų nespėjau įžiūrėti, baugščiai nulydėjo mus akimis – per daug nesuprantamų ir paslaptingų dalykų dabar vyko urvuose. Pamatę Janą pykčio sudarkytu veidu, kaip žaibas skriejantį pro šalį su manimi ant rankų, jie aiškiai sunerimo.

Po akimirkos urvas liko už mūsų. Janas sustojo, kai atsidūrėme prie dviejų durų, saugančių įėjimą į jo ir Kailo miegamąjį. Vienu spyriu nubloškęs raudonąsias duris, šios, skambiai trinktelėjo ant grindų, sviedė mane ant čiužinio.

Pats liko stovėti, krūtinė kilnojosi nuo įtampos ir pykčio. Sekundei nusisuko durų užremti. O tada įsistebeilijo į mane.

Atsidusau ir atsiklaupiau ištiesusi rankas delnais į viršų, tarsi tikėdamasi, kad štai juose atsiras burtų lazdelė, kad įvyks stebuklas ir aš galėsiu duoti jam tai, ko jis trokšta, kad rasiu žodžius, nuraminsiančius širdį. Tačiau mano delnai buvo tušti.

– Tu nepaliksi manęs, – jo ryškios akys dabar liepsnote liepsnojo, svaidėsi mėlynais žaibais, dar nebuvau jų tokių mačiusi.

– Janai, – sušnibždėjau, – nejau nesupranti, kad... kad aš negaliu pasilikti. Privalai mane suprasti.

– Ne! – sušuko jis.

Išsigandusi atšlijau, o tada jis negrabiai suklupo ant kelių, įkniaubė galvą man į skreitą ir apkabino rankomis liemenį, su gaivališka jėga spaudėsi prie manęs. Jo kūnas nevaldomai drebėjo, iš gerklės išsiveržė kimus, trūkčiojantis verksmas.

– Ak, Janai, prašau, liaukis, – maldavau. Jo kančia mane žudė labiau nei pyktis. – Meldžiu tavęs, neverk.

– Klaja, Klaja, – pro ašaras vapėjo skausmo palaužtu balsu.

– Janai, nesielvartauk taip, man plyšta širdis. Prašau. Man taip gaila, atleisk man.

Aš irgi prapliupau raudoti tirtėdama jo glėbyje.

– Tu negali išeiti.

– Aš turiu. Taip reikia, – kūkčiojau.

Ir mes abu ilgai tylėdami liejome savo skausmą.

Jis liovėsi pirmas. Atsitiesė ir stipriai apglėbė mane. Palaukė, kol aš irgi apsiraminsiu ir galėsiu kalbėti.

– Atleisk, – sušnibždėjo jis. – Aš tave išgąsdinau.

– Ne, ne. Tai tu man atleisk. Turėjau iškart tau paaiškinti, o ne laukti, kol susiprotėsi. Aš... tiesiog negalėjau... Nenorėjau tau sakyti, nenorėjau tavęs įskaudinti, nes... nes tada pati būčiau kentėjusi. Atleisk, elgiausi kaip tikra savanaudė.

– Mums reikia apie tai pasikalbėti, Klaja. Aš to taip nepaliksiu. Tik ne tokia pabaiga, ne.

– Tai jau nuspręsta.

Jis papurtė galvą ir sugriežė dantimis.

– Kada? Kada tai sugalvojai?

– Kai sugavo ieškotoją, – prisipažinau tyliai.

Jis linktelėjo, regis, ir taip žinojo atsakymą.

– Ir pamanei, kad mainais už jos gyvybę turi atskleisti savo didžiąją paslaptį. Bet tai nereiškia, kad turi kažkur išvykti. Vien dėl to, kad Dokas dabar žino, kaip... Bet tai nieko nereiškia. Jei bent trumpai būčiau susivokęs, kuo tai baigsis, nebūčiau leidęs tau parodyti, kaip tai daroma. Niekas negali priversti tavęs gultis ant prakeikto operacinio stalo! Tegul tik pabando tave paliesti! Prisiekiu, sulaužysiu Dokui rankas!

– Janai, prašau...

– Jie tavęs neprivers, Klaja! Girdi mane? – jis vėl ėmė šaukti.

– Janai, niekas manęs neverčia. Daktarui parodžiau, kaip atskirti, visai ne dėl to, kad išgelbėčiau ieškotoją, – sušnibždėjau. – Kai ji atsirado, aš... tiesiog aš greičiau apsisprendžiau. Janai, tai darau dėl Melani.

Jo šnervės suvirpėjo.

– Ji uždaryta manyje kaip spąstuose, ar gali tai suprasti? Kaip kalėjime, dar blogiau, nemoku net apsakyti. Ji tarsi šmėkla. O aš galiu ją išlaisvinti. Galiu grąžinti jai pačią save.

– Klaja, bet tu irgi nusipelnai gyvenimo. Prašau, pasilik.

– Janai, aš ją myliu.

Jis užsimerkė. Blyškios lūpos pasidarė dar baltesnės, kaip negyvėlio.

– O aš myliu tave, – sušnibždėjo jis. – Ar tai nieko nereiškia?

– Reiškia. Labai daug. Nejau nesupranti? Dėl to kuo greičiau viskas...

Jis atsimerkė ir plačiai išsprogino akis.

– Nejau mano meilė tau tokia nepakeliama? Ar dėl to nusprendei... Klaja, aš tylėsiu, tikrai, daugiau apie tai nekalbėsiu. Gali būti su Džaredu, jei to trokšti. Tik pasilik. Pasilik, meldžiu tavęs.

– Ne, Janai! – ir abiem rankomis suėmiau jo veidą. Jaučiau, koks jis įsitempęs. – Ne. Aš... aš irgi tave myliu. Aš, mažytis sidabrinis kirminas jos galvoje. Bet... tik ne šis kūnas. Būdama šiame kūne niekada negalėsiu tavęs mylėti. Mano širdis plyšta pusiau. Aš to nepakelsiu.

Aš dar būčiau pajėgusi tai ištverti. Bet negalėjau matyti, kaip dėl mano kūno bejėgiškumo kenčia jis. Tai buvo ne mano jėgoms.

Jis užsimerkė. Tankios, juodos blakstienos blizgėjo nuo ašarų.

„Ak, – atsiduso Melani. – Daryk, ką privalai. Aš... aš netrukdysiu. Išeisiu kur nors... į kitą kambarį“, – sausai pridūrė ji.

„Ačiū.“

Apsivijau Janui kaklą ir lenkiau tol, kol mano lūpos susilietė su jo.

Jis tvirtai apglėbė mane, priglaudė prie krūtinės ir mūsų lūpos susiliejo bučinyje. Tą akimirką atrodė, kad šitas bučinys niekada nesibaigs, kad stovėsime taip amžinai gerdami vienas kito meilę ir niekada nesiskirsime. Pajutau ašarų skonį – mūsų abiejų.

Kažkas pradėjo keistis.

Kai Melani kūną liesdavo Džaredas, tai buvo panašu į gaisrą, nevaldomą liepsną, besiritančią išdžiūvusia dykuma, išdeginančią viską, kas pasitaiko kelyje.

Jano prisilietimai sukėlė visai kitokių jausmų, nes Melani kūnas nemylėjo jo taip kaip aš. Jano aistra buvo lėtesnė ir švelnesnė, tarsi po Žemės pluta tekėtų išsilydžiusi magma. Per daug giliai, kad pajustum jos kaitrą, bet toje iš pažiūros ramioje tėkmėje slypėjo nenumaldoma jėga, pakeičianti pačius planetos pamatus.

Mano kūnas stojo tarp mūsų tarsi rūko siena, bet užtektinai skaidri, kad galėčiau ją permatyti kiaurai, kad suvokčiau, kas vyksta.

Tas bučinys pakeitė mane, ne ją. Tarsi pačioje Žemės šerdyje siaučianti žaizdro ugnis būtų išlydžiusi mano vidų, o Janas tuo ilgu, nepertraukiamu bučiniu, lyg auksarankis kalvis tik būtų užbaigęs šį kūrinį ir naują mano esybę, nenugludintą, dar karštą ir šnypščiančią, įmetęs į šaltą vandenį, kur ji užsigrūdino ir tapo tvirtesnė už plieną.

Aš vėl pravirkau deginančiomis ašaromis, nes supratau, jog šis bučinys negrįžtamai pakeitė ir jį, vyrą, tokį švelnų, kad galėjo būti siela, ir kartu tokį tvirtą, koks gali būti tik žmogus.

Janas užspaudė lūpomis man vokus, bet buvo per vėlu. Viskas baigta.

– Neverk, Klaja. Neverk. Tu lieki su manimi.

– Aštuoni gyvenimai, – šnibždėjau prigludusi jam prie skruosto. – Aštuoni išbaigti gyvenimai ir per tą laiką neradau nieko, dėl ko būtų vertėję pasilikti planetoje, nė vieno, paskui ką būčiau sekusi, kad ir kur jis eitų. Aš taip ir neradau savo išrinktojo. Kodėl dabar? Kodėl tu? Tu net ne siela. Kaip man tave mylėti?

– Keista ta Visata, – sumurmėjo jis.

– Bet tai nesąžininga, – pasiskundžiau kaip aidas atkartodama Saulės žodžius. Ir tai išties buvo neteisinga: pagaliau suradau savo vienintelę meilę ir jau turiu ją palikti? Todėl, kad taip pat stipriai pamilau Melani ir kad dėl to mano kūnas ir siela negali susitaikyti?

Kodėl Janas turi taip kentėti? Jis nusipelnė būti laimingas labiau nei bet kuris kitas. O aš pasmerkiau jį kančioms ir tai man atrodė neišpasakytai nedora, neteisinga, net... nenormalu. Kodėl jį?

– Aš tave myliu, – sušnibždėjau.

– Nekalbėk taip tarsi atsisveikintum amžinai.

Taip ir buvo.

– Aš, siela, vardu Klajoklė, myliu tave, žmogau Janai. Ir tai niekada nepasikeis, kad ir kas būčiau, – atsargiai rinkau žodžius, kad tik juose nebūtų melo. – Nesvarbu, kas būčiau: delfinas, lokys ar gėlė. Visada mylėsiu tik tave ir prisiminsiu tik tave, kol gyva būsiu. Tu mano išrinktasis, mano vienintelė meilė.

Įtampa persidavė jo rankoms – vėl stipriai ir grubiai suspaudė mane glėbyje. Vos galėjau kvėpuoti.

– Tu daugiau niekur neklajosi. Tu pasilieki čia.

– Janai...

Jo balsas vėl tapo sausas – ne piktas, ne, veikiau dalykiškas. Jis ėmė mane įkalbinėti.

– Ne tik dėl manęs. Esi šios bendruomenės dalis ir niekas negali tavęs išvaryti, kol visi to neapsvarstysime. Tu per daug svarbi mums visiems – net tiems, kurie niekada to nepripažins. Tu mums reikalinga.

– Janai, niekas manęs nevaro.

– Net jei tas kažkas esi tu pati, Klajokle.

Jis vėl mane pabučiavo – šiurkščiau ir nekantriau, dabar jo lūpas valdė sukilęs pyktis. Paskui sugniaužęs plaukus atitraukė mano veidą nuo savęs.

– Malonu ar ne? – pareikalavo atsakymo.

– Malonu.

– Taip ir maniau, – suurzgė jis.

Ir vėl įsisiurbė man į lūpas. Rankos susiveržė kaip branktas, vos ne triuškindamos šonkaulius, jo burna vis nirčiau spaudėsi prie mano ir degino įsišėlusia aistra. Man trūko oro, protas atsisakė klausyti, gerte gėriau kiekvieną jo atodūsį, vis labiau svaigau iš malonumo. Paskui jo gniaužtai atsilaisvino, lūpos nuslydo prie ausies.

– Eime.

– Kur? Kur eime? – man buvo aiškiau nei aišku, kad neturiu kur eiti. Bet galvoje kažkodėl šmėstelėjo išdavikiška viltis ir širdis ėmė plakti tankiau – o jei vis dėlto yra kur eiti? Bet kur, kad tik su Janu. Savo Janu. Jis priklausė tik man, kaip niekada nepriklausys Džaredas. Lygiai kaip šis kūnas niekada nepriklausys Janui.

– Klaja, neaitrink man širdies. Aš jau ir taip prie išprotėjimo ribos, – pasakė Janas stodamasis ir pastatydamas mane.

– Kur? – neatlyžau.

– Tu eisi rytiniu tuneliu, pro lauką, ir iki pat galo.

– Į žaidimų kambarį?

– Taip. O tada lauksi ten, kol aš surinksiu visus kitus.

– Kam? – negi kuoktelėjo? Nori pažaisti? Kad panaikintų įtampą?

– Nes tai reikia apsvarstyti. Aš šaukiu tribunolą, Klajokle, ir tu paklusi jo sprendimui.

57 S K Y R I U S

UŽBAIGIMAS

Šįkart tribunolas buvo visai negausus, ne taip kaip anąkart, kai sprendėsi Kailo likimas. Janas atsivedė Džebą, daktarą ir Džaredą. Džeimio, aišku, nebuvo. Janui nereikėjo aiškinti, kad vaikui ne vieta tokiuose susirinkimuose.

Gerai. Tegul su juo už mane atsisveikina Melani. Nebūčiau įstengusi jam to pasakyti, tik ne Džeimiui. Tegul pasirodysiu kaip bailė, man vis vien. Tai ne mano jėgoms.

Tik viena melsva lempelė, vienas blausus ratas ant akmeninės aslos. Susėdome jo pakraštyje, ties tamsos ir šviesos riba. Vienoje rato pusėje – aš, keturi vyrai – kitoje. Džebas net atsitempė šautuvą, tarsi koks teisėjas plaktuką, lyg ginklas mūsų mažyčiam teismui priduotų svarumo.

Užuodusi sieros kvapą vėl prisiminiau skausmingas gedulo dienas. Kai kurių žemiškų prisiminimų tikrai nesigailėsiu.

– Kaip ji? – skubiai paklausiau daktaro prieš jiems įsitaisant savo vietose. Šis teismas man atrodė tik tuščias laiko gaišimas. Juk man jo liko tiek nedaug. Dabar man rūpėjo kur kas svarbesni dalykai.

– Kuri? – pasitikslino nuvargusiu balsu.

Kelias sekundes spoksojau į jį ir mano akys išsiplėtė.

– Atskyrėte Saulę? Jau?

– Kailas nusprendė. Sakė, per žiauru tempti laiką, kai ji taip kankinasi. Ji atrodė tokia... nelaiminga.

– Taip norėjau su ja atsisveikinti, – sumurmėjau sau. – Ir palinkėti geros kloties. Kaip Džodė?

– Dar neatsigavo.

– O gydytojos kūnas?

– Ją išsivedė Trudė. Veikiausiai į virtuvę paieškoti ko nors užkąsti. Jos bando parinkti jai kokį naują vardą, laikiną, kuris jai patiktų. Kad nereikėtų vadinti kūnu. Sutik, tai nelabai malonu, – ir kreivai nusišypsojo.

– Viskas susitvarkys. Esu tikra, kad jai viskas bus gerai, – pasakiau pati norėdama tikėti savo žodžiais. – Ir Džodei.

Niekas nepriėmė mano žodžių už melą. Suprato, kad taip tik guodžiu pati save.

– Nenorėčiau ilgam atsitraukti nuo Džodės, – atsiduso daktaras. – Jei kartais jai ko prireiktų.

– Taip, tu teisus, – sutikau. – Baikime visa tai, – pasakiau. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Nes tai, ką jie nuspręs, neturės jokios reikšmės: daktaras jau sutiko su mano sąlygomis. Ir vis dėlto mažytė, kvaila mano esybės dalelė kažko vylėsi... Kad rasime neįmanomą išeitį, viską sustatysiančią į savo vietas, kad aš galėsiu likti su Janu, Melani su Džaredu, ir niekam nereikės kentėti. Numarinau šitą kvailą viltį vos užsimezgusią, kol neišsikerojo ir galutinai neapnuodijo man proto.

– Gerai, – prabilo Džebas. – Klaja, sakyk, ką galvoji.

– Aš nusprendžiau grąžinti Melani, – išdėsčiau tvirtai ir trumpai, kad niekas nesumanytų prieštarauti.

– Janai, tu?

– Klajos mums reikia čia, – ištarė taip pat tvirtai ir aiškiai, mėgdžiodamas mano toną.

Džebas palinksėjo.

– Hm, painus dalykėlis... Klaja, kodėl turėčiau su tavimi sutikti?

– Jeigu jos vietoje būtum tu, irgi norėtum susigrąžinti savo kūną. Tai Melani teisė ir mes negalime jai to uždrausti.

– Janai? – kreipėsi Džebas.

– Džebai, pirmiausia turime galvoti apie visus. Tik Klajos dėka dabar esame tokie sveiki ir saugūs, kokie niekada nebuvome. Jei norime išgyventi, ji gyvybiškai svarbi mums visiems – mūsų bendruomenei, galų gale žmonijai. Dėl tokio tikslo galima paaukoti vieną žmogų.

„Jis teisus.“

„Niekas tavęs neklausia.“

Prabilo Džaredas:

– Klaja, ką sako Mel?

„Cha“, – nusikvatojo ji.

Pažvelgiau Džaredui į akis ir atsitiko keisčiausias dalykas. Visos mano dvejonės, svarstymai ir neryžtingumas ėmė tirpti, trauktis, kol teliko mažytis gumulėlis atokiausioje kūno kertelėje, kurią fiziškai užėmiau aš pati. Visas kūnas veržėsi prie Džaredo su ta beprotiška jėga, tuo karštligišku alkiu, kurį pajutau nuo pirmos sekundės vos išvydau jį čia. Šis kūnas nepriklausė nei man, nei Melani – nuo tada, kai Džaredas pareiškė į jį savo teises.

Mums abiem čia nebuvo vietos.

– Melani nori, kad grąžinčiau jai kūną. Ji trokšta atgauti savo prarastą gyvenimą.

„Melagė. Pasakyk jiems tiesą.“

„Ne.“

– Melagė, – pakartojo Janas. – Mačiau, kad ginčijaisi su ja. Lažinuosi, ji stojo mano pusėn. Melani geras žmogus. Ji supranta, kokia tu mums reikalinga.

– Melani žino viską, ką žinau aš. Ji padės jums. Ir gydytojos kūnas. Ta moteris žino daugiau, nei kada nors žinojau aš. Jeigu jos padės, jums viskas bus gerai. Juk tiek laiko puikiai apsiėjote ir be manęs – išgyvensite ir toliau.

Džebas garsiai, kone išstumdamas orą, atsiduso ir susiraukė.

– Klaja, aš nežinau. Janas teisus.

Rūsčiai nužvelgiau senąjį vyrą, akies krašteliu mačiau, kad Džaredas irgi gręžia jį nuožmiu žvilgsniu. Nusisukau, kad nematyčiau tos kryžminės dvikovos, ir niūriai dėbtelėjau į daktarą.

Jis pakėlė į mane akis ir veidas net pajuodo nuo skausmo, suprato, kad primenu jam duotą žodį. Jis pažadėjo. Ir šitas teismas nieko nepakeis.

Janas įbedė akis į Džaredą – jis nepastebėjo, kad mes su daktaru susižvalgėme.

– Džebai, – šoko piestu Džaredas, – čia gali būti tik vienas sprendimas, ir tu jį žinai.

– Taip manai, vaike? O man atrodo, kad jų galybė.

– Bet tai Melani kūnas!

– Ir Klajos.

Džaredas žagtelėjo išgirdęs tokį atsakymą, bet neketino pasiduoti.

– Tu negali palikti Mel uždarytos savo kūne kaip spąstuose – tai tolygu žmogžudystei, Džebai.

Janas palinko pirmyn, šviesos rate pamačiau, kad jo veidą vėl iškreipė įtūžis.

– O kas bus su Klaja, Džaredai, jei tu susigrąžinsi Melani!? Ar pagalvojai? O su mumis visais!

– Nė velnio tau nerūpi visi kiti! Tu nori išsaugoti sau Klają! Bet kokia kaina – net paaukodamas Melani! Į visus kitus tau nusispjaut!

– O tu dėl Melani nori paaukoti Klają! Tau irgi nusispjaut į viską! Taigi lygu, vienas prieš vieną! Vadinasi, turime žiūrėti, kas geriau visiems!

– Ne! Reikia galvoti apie tai, ko nori Melani! Tai jos kūnas!

Abu šaukdami vis linko į priekį, kol beveik atsistojo, kumščiai drebėjo, veidai išraudo iš pykčio.

– Atvėskit, vaikinai! Nusiraminkit pagaliau! – įsakmiai riktelėjo Džebas. – Tai tribunolas, todėl pasistenkite išlikti ramūs ir neprarasti sveiko proto. Turime apsvarstyti visas galimybes.

– Džebai... – žiojosi Džaredas.

– Užsičiaupk! – subliuvo Džebas. Paskui kokią minutę susimąstęs kramtė lūpą. – Gerai. Štai kaip viskas atrodo man. Klaja teisi...

Janas pašoko.

– Palauk! Sėskis. Leisk baigti.

Džebas palaukė, kol Janas nenoriai klestelėjo į vietą, nuo įtampos jam ant kaklo ryškiai išsišovė sausgyslės.

– Klaja teisi, – pakartojo Džebas. – Mel reikia grąžinti kūną. Bet, – skubiai pridūrė pamatęs, kad Janas vėl buvo bešokąs nuo žemės, – dėl kitko aš nesutinku. Klaja, manau, kad tu mums reikalinga. Mirtinai reikalinga. Mūsų ieško, o su ieškotojais gali pasikalbėti tik tu. Nė vienas iš mūsų negalime to padaryti. Tu gelbsti gyvybes. Pirmiausia aš privalau galvoti apie savo šeimą.

– Tada rasime jai kitą kūną, – pro dantis iškošė Džaredas. – Aiškiau ir būti negali.

Daktaro veidas pragiedrėjo. Balti, vikšriški Džebo antakiai irgi pakilo kone iki plaukų linijos. Janas išplėtė akis ir tvirtai suspaudė lūpas. Dėbsojo į mane svarstydamas...

– Ne! Ne! – kaip pamišusi ėmiau purtyti galvą.

– Kodėl, Klaja? Kodėl ne? – paklausė Džebas. – Man tai atrodo visai nebloga mintis.

Nurijau seiles ir giliai įkvėpiau, kad neimčiau isteriškai rėkti.

– Džebai, paklausyk manęs atidžiai. Aš pavargau būti parazitu. Supranti? Aš nenoriu persikelti į kitą kūną ir vėl pradėti viską iš naujo. Ar nori, kad amžinai kankinčiausi atiminėdama vieną gyvybę po kitos? Kad vėl graužčiausi, jog štai dar kažkas manęs nekenčia? Aš jau nebesu ta ankstesnė siela, vargu ar išvis esu siela – per daug myliu jus, žmones. Žiaurias, negailestingas būtybes. Suprantu, kad man čia ne vieta, ir tai mane gniuždo.

Dar kartą įkvėpiau ir prakalbau jau pro ašaras, kurios nesiliaudamos tekėjo skruostais.

– O jei kas nors nepavyks? Jei perkelsite mane į kitą kūną, atimsite dar vieną gyvybę ir kas nors pasisuks ne taip? Jei mano kūnas nuvilios mane prie kitos meilės? Atgal pas sielas? Jei daugiau negalėsite manimi pasitikėti? Jei tas kitas kūnas taip pakeis mane, kad jus išduosiu? Aš nenoriu užtraukti jums pavojaus!

Pirma dalis buvo gryna, nenudailinta tiesa, o viskas, ką pasakiau toliau, – vien melas. Vyliausi, kad jie to nepastebės. Nes į pabaigą vapėjau beveik nesuprantamai, pavienės ašaros virto gailia rauda. Aš niekada jų neišduočiau – šie žmonės pavertė mane visai kita būtybe, pakeitė kiekvieną mažyčio kūnelio ląstelę. Tačiau jei pakišiu mintį, kad galiu kelti jiems grėsmę... Gal jie leis man išeiti.

Ir mano melas suveikė – pastebėjau, kaip Džaredas su Džebu neramiai susižvalgė. Jie nepagalvojo, kad galiu tapti nepatikima ir užtraukti jiems pavojų. Janas prisislinko prie manęs ir stipriai apkabino. Įkniaubiau veidą jam į krūtinę ir daviau valią ašaroms, net jo marškinėliai sušlapo.

– Viskas gerai, mieloji. Tau nereikės tapti kuo nors kitu. Niekas nepasikeis.

– Palauk, Klaja, – pasakė Džebas ir išmintingos jo akys aštriai žybtelėjo. – Sakei, kad nori išvykti į kitą planetą. Kaip tavo išvykimas visa tai išspręs? Juk ten būsi toks pat parazitas, vaike.

Janas, išgirdęs tą įžeidžiamą žodį, krūptelėjo.

Aš irgi sudrebėjau, nes Džebas kaip visada buvo genialiai įžvalgus. Jie laukė atsakymo, visi, išskyrus daktarą, nes jį ir taip žinojo. Atsakymą, kurio jie niekada neišgirs. Bent jau iš mano lūpų.

Atsargiai rinkau žodžius, kad tik juose nebūtų melo.

– Ten viskas kitaip, Džebai, ten nėra jokio pasipriešinimo. Ir patys sielonešiai labai skiriasi. Jų individualybės ne taip ryškiai išreikštos kaip žmonių, jie neišgyvena tokių karštų jausmų. Iki šiol niekada nesijaučiau atimanti kam nors gyvybę. Bent jau ne taip kaip čia. Ten nebus kam manęs nekęsti. O aš būsiu toli ir negalėsiu jums pakenkti. Jūs liksite saugesni...

Paskutinis sakinys labiau priminė melą nei tiesą, todėl skubiai prikandau liežuvį.

Džebas įdėmiai tyrinėjo mano veidą. Neištvėrusi nuleidau galvą.

Kad ir kaip stengiausi nežiūrėti daktarui į akis, nesusilaikiusi greitosiomis žvilgtelėjau, nes norėjau įsitikinti, jog jis suprato. Skausmo sklidinos Doko akys buvo įbestos į mane, vadinasi, jam po senovei viskas aišku.

Paskubom nuleidau galvą, bet pro mane nepraslydo, kad Džaredas įdėmiai spitrija į Doką. Ar jis pastebėjo mūsų suokalbišką susižvalgymą?

Džebas atsiduso.

– Tai bent mįslių mįslė... – nutęsė dėdulė, net persimainė veidas, taip įtemptai mąstė.

– Džebai... – kartu pradėjo Janas su Džaredu, bet abu nutilo ir tūžmingai susižvalgė.

Tai tik tuščias laiko gaišimas. Kai teturėjau suskaičiuotas valandas. Tik kelias brangias valandas, dabar tai supratau visiškai aiškiai.

– Džebai, – ištariau švelniai ir tyliai, balsą beveik užgožė upelio čiurlenimas. Visi atsisuko į mane. – Niekas mūsų neverčia nuspręsti tiesiog dabar. Daktarui reikia patikrinti, kaip ten Džodė, aš irgi norėčiau ją pamatyti. Be to, visą dieną nė kąsnio burnoje neturėjau. Nėra ko taip skubėti. Galime pasikalbėti rytoj. Turime marias laiko gerai viską apgalvoti.

Melas. Pastebės jie tai ar ne?

– Gera mintis, Klaja. Manau, kad mums visiems reikia padaryti pertrauką. Žinoma, eik, pavalgyk. Pasikalbėsime rytoj. Rytas gudresnis už vakarą.

Kalbėdama su daktaru stengiausi jokiu būdu nepažvelgti jam į akis.

– Kai pavalgysiu, Dokai, ateisiu padėti tau su Džode. Pasimatysime vėliau.

– Gerai, – prislėgtu balsu sutiko daktaras.

Susiraukiau išgirdusi, kad suvirpėjo jo balsas. Nejau nesugeba dorai sumeluoti? Juk jis žmogus!

– Išalkai? – sumurmėjo Janas. Linktelėjau ir jis stipriai suspaudė man ranką. Supratau, kad nuo šiol jos nepaleis nė sekundei. Bet aš nesijaudinau. Jis kietai miegojo, visai kaip Džeimis.

Išeidama iš tamsiojo kambario jaučiau į nugarą įbestas kažkieno akis, tik nesupratau kieno.

Man teliko sutvarkyti vos kelis reikalus. Tiksliau, tris. Tris paskutinius neužbaigtus reikalus.

Pirmiausia turiu pavalgyti.

Tegul prabudusi Melani nejaučia alkio. Nuo tada, kai ėmiau važinėti į reidus, valgėme nepalyginamai skaniau. Dabar, žinodami, kad nereikės springti vien rupia duona, visi su malonumu traukdavo į virtuvę.

Jano paprašiau atnešti man maisto, o pati pasislėpiau buvusiame kukurūzų lauke, kur dabar stiebėsi pusaugiai kviečiai. Kad nesukelčiau Janui įtarimo, turėjau pasakyti tiesą: aš vengiau susitikti Džeimį. Nenorėjau jo skaudinti. Berniukui bus sunkiau visa tai iškęsti nei Janui ar Džaredui, nes jam netektis bus dviguba – jis mus abi mylėjo.

Janas neprieštaravo. Pavalgėme tylėdami. Visą tą laiką jis nepaleido manęs iš glėbio.

Tada turėjau pasimatyti su Saule ir Džode.

Maniau ant daktaro stalo rasianti tris švytinčius kriogeninius konteinerius, bet nustebau pamačiusi tik du – su gydytojų sielomis. Daktaras su Kailu stovėjo palinkę virš lovos, kurioje gulėjo nejudrus Džodės kūnas. Nuskubėjau prie jų nekantraudama sužinoti, kur Saulė, ir tik tada pamačiau, kad viena ranka Kailas laiko apglėbęs konteinerį.

– Elkis su ja švelniai, – sumurmėjau.

Daktaras laikė suėmęs Džodei už riešo ir skaičiavo pulsą. Išgirdęs mano balsą tvirtai sučiaupė lūpas: supratau, kad pametė skaičių, nes tyliai murmėdamas sau po nosimi pradėjo iš naujo.

– Taip, Dokas man pasakė, – atsiliepė Kailas neatitraukdamas žvilgsnio nuo Džodės. Po jo akimis pastebėjau brinkstant mėlynes. Kažin, ar Kailo nosis vėl sulaužyta? – Aš labai atsargus. Nenorėjau... ten palikti jos vienos. Ji buvo tokia liūdna ir... miela.

– Ji apsidžiaugtų, jei tik galėtų suvokti.

Jis linktelėjo neatitraukdamas akių nuo Džodės.

– Ar aš galiu ką dėl jos padaryti? Kuo nors padėti? – paklausė jis.

– Kalbėk su ja, kuo dažniau tark jos vardą, papasakok jai ką nors iš praėjusio gyvenimo. Šnekėk ir apie Saulę. Tai padėjo atsigauti gydytojos sielonešei.

– Mendei, – pataisė daktaras. – Ji sakė, kad jos vardas labai panašus, nors ne visai toks.

– Mendė, – pakartojau aš. Šito vardo man visai nebūtina įsiminti. – Kur ji?

– Su Trude. Gerai, kad pakvietei kaip tik ją. Manau, ji nusivedė ją miegoti.

– Puiku. Vadinasi, dėl Mendės nėra ko nerimauti.

– Tikiuosi, – daktaras šyptelėjo, bet jo veidas nepragiedrėjo. – Turiu jai krūvą klausimų.

Žiūrėjau į smulkutę merginą negalėdama patikėti, kad ji vyresnė už mano kūną. Jos veidas buvo tuščias ir negyvas. Mane tai kiek išgąsdino – su Saule viduje jis švietė gyvybe. Ar Mel...

„Aš vis dar čia.“

„Žinau. Tau viskas bus gerai.“

„Kaip Leisei?“ – ji krūptelėjo, aš irgi.

„Mel, tu niekada nebūsi panaši į Leisę.“

Paglosčiau Džodei ranką. Ji tokia panaši į Leisę: smulkutė, tamsaus gymio, juodaplaukė. Abi galėtų būti seserys – beveik: mielas, blankus Džodės veidelis niekada neatrodys toks atstumiantis.

Kailas tylėdamas laikė ją už rankos.

– Štai taip, Kailai, – ir vėl švelniai perbraukiau merginai per ranką. – Džode, Džode, ar girdi mane? Kailas tavęs laukia, Džode. Pabusk. Ar žinai, kaip jis rizikavo, kad surastų tave ir atsivežtų čia? Kaip visus įsiutino? Dar ir dabar jiems niežti rankos jį prilupti.

Ir šelmiškai vyptelėjau žaliūkui Kailui. Jo lūpų kampučiai suvirpėjo, bet vyras nepakėlė į mane akių.

– Tik kažin, ar tau tai naujiena, – pridūrė šalia stovintis Janas. – Viskas po senovei, ar ne Džode? Argi kada buvo kitaip? Džiaugiuosi tave matydamas, brangioji. Nors tu tikriausiai nelabai. Veikiausiai galvoji, kaip gerai gyvenai tuos metus nematydama šito kvailio.

Kol Janas neprabilo, Kailas nepastebėjo brolio, stipriai įsikirtusio man į ranką.

– Džode, prisimeni Janą? Nevykėlis kokių reta, nuolat tąsydavosi iš paskos veltui bandydamas mane mėgdžioti. Ir vis dar bando. Klausyk, Janai, – pridūrė jis neatplėšdamas nuo Džodės akių, – daugiau nieko nenori man pasakyti?

– Tai kad jau viską pasakiau.

– Gal bent atsiprašysi?

– Ilgai laukęs dar palauk.

– Ar gali patikėti, Džode, kad jis spyrė man į veidą? Už nieką!

– Kažin kuriam čia reikėtų atsiprašinėti, kaip manai, Džode?

Buvo smagu klausytis, kaip jie erzinasi. Šalia Džodės abu nedrįso rimtai bartis, tik šiaip galando liežuvius – nepiktai, net juokingai. Aš jau būčiau pabudusi, būčiau pradėjusi šypsotis...

– Šaunuolis, Kailai, tu viską darai teisingai. Nesustok, – sumurmėjau jam į ausį. – Ji tuoj atsigaus, pamatysi.

Labai norėjau susipažinti su Džode, pamatyti, kokia ji iš tikrųjų. Dabar jos veide man vis šmėžavo Saulės išraiškos.

Įdomu, kaip urvų žmonės pirmąkart sutiks Melani? Ar priims ją kaip anksčiau, tarsi nieko nebūtų nutikę? Ar jie suvoks, kad manęs nėra, ar Melani paprasčiausiai niekuo nesiskirs nuo manęs?

O gal ji jiems pasirodys visai kitokia. Ir jiems reikės iš naujo prie jos priprasti? Arba Melani iškart taps jiems sava, kokia aš niekada nebuvau. Įsivaizdavau ją draugiškų žmonių būryje – lyg ten būčiau aš pati. Su Laisvūnu ant rankų, apsuptą svetingų, besišypsančių veidų, tarp žmonių, kurie taip ir nesugebėjo įsileisti manęs į savo širdį.

Kodėl apie tai pagalvojus akyse ėmė tvenktis ašaros? Nejau aš jiems tiek mažai reiškiau?

„Ne, – patikino mane Melani. – Jie ilgėsis tavęs, tuo neabejoju. Visi geriausi žmonės liūdės tave praradę.“

Kalbėjo taip, tarsi būtų galutinai susitaikiusi su mano sprendimu.

„Nė velnio aš nesusitaikiau, – suniurzgė Melani. – Tik nematau kito kelio, kaip tave sustabdyti. Jaučiu, kad viskas greitai baigsis, ir mane tai gąsdina. Keista, ar ne? Aš visiškai sutrikusi, aš siaubingai to bijau.“

„Vadinasi, mes abi išgyvename tą patį.“

– Klaja? – kreipėsi Kailas.

– Taip, Kailai.

– Atleisk man.

– Mm... dėl ko.

– Dėl to, kad norėjau tave nužudyti, – tiesiai šviesiai išklojo. – Dabar supratau, kad buvau neteisus.

Janas buvo pritrenktas.

– Oi, laikykit mane, – sustenėjo jis. – Dokai, ar neturi kartais po ranka diktofono?

– Taigi kad ne, Janai, pats gailiuosi.

Janas papurtė galvą.

– Šią akimirką reikia įamžinti. Negalvojau, kad išgyvensiu iki dienos, kai Kailas O’Ši pripažins esąs neteisus. Nagi, Džode. Kelkis, o tai praleisi tokį įvykį.

– Džode, mažute, nejau neapginsi manęs. Pasakyk tam asilui, kad iki šiol visada buvau teisus, – ir jis sukikeno.

Kaip miela. Tikrai apsidžiaugiau sužinojusi, kad prieš išnykdama užsitarnavau Kailo palankumą. Tikrai to nesitikėjau.

Daugiau man čia nebuvo ko veikti. Nėra prasmės tempti laiką. Sugrįš Džodė ar ne, tai nepakeis mano apsisprendimo.

Laikas pereiti prie trečio, paskutinio, dalyko. Ir tam turėjau sumeluoti.

Žengiau žingsnį atgal ir giliai įkvėpusi pasirąžiau.

– Janai, aš taip pavargau, virstu iš kojų, – pasakiau.

Tik ar melavau? Balsas skambėjo nuoširdžiai. Paskutinė mano diena išties buvo ilga. Prisiminiau, kad visą naktį nesumerkiau akių. Grįžus iš reido taip ir neteko pamiegoti, tad turėjau jaustis išsekusi.

– Kur jau ten, – linktelėjo Janas. – Juk visą naktį prasėdėjai su gydy... Mendės kūnu.

– Taip, – nusižiovavau.

– Labos nakties, Dokai, – šyptelėjo Janas stumdamas mane link išėjimo. – Sėkmės, Kailai. Ryte pasirodysim.

– Labanakt, Kailai, – sumurmėjau. – Iki, Dokai.

Daktaras suskersakiavo į mane, bet niekas to nepastebėjo: Janas stovėjo nugara į jį, o Kailas neatitraukė akių nuo Džodės. Atsisukusi nusmelkiau Doką tvirtu žvilgsniu, kad neliktų jokių abejonių.

Janas žingsniavo šalia juodu tuneliu nepratardamas nė žodžio. Džiaugiausi, kad dabar jis nenusiteikęs kalbėti. Negalėčiau susitelkti: viduje siautė audra, mano mintys jaukėsi ir pynėsi.

Baigta. Visi mano reikalai sutvarkyti. Tereikėjo išsilaikyti dar valandėlę ir pasistengti neužmigti. Kad ir kaip buvau nuvargusi, tikėjau, jog išlauksiu. Širdis plakė taip smarkiai, lyg iš vidaus kas kumščiu daužytų šonkaulius.

Nėra ko gaišti. Teįvyksta tai šią naktį. Ir Mel viską puikiai suprato. Pamačiusi šiandienę Jano reakciją suvokiau, kad delsti negalima. Kuo ilgiau čia užsibūsiu, tuo daugiau bus kančių, ašarų ir nesutarimų. Jei delsiu dar, aš ar kas kitas galime išsiduoti, ir Džeimis supras tiesą. Tegul jam viską paaiškina Melani, vėliau, kai nebebus galima ką nors pakeisti. Taip bus geriausia.

„Labai ačiū“, – išgirdau galvojant Melani, iškvėpė žodžius vienu sykiu. Nors bandė įgelti, baimė užgožė sarkazmą.

„Atleisk. Tikiuosi, tu mane palaikysi.“

„Kaip galiu nepalaikyti, Klaja? – atsiduso ji. – Padarysiu viską, ko manęs paprašysi.“

„Pasirūpink jais, kaip rūpinausi aš.“

„Savaime suprantama.“

„Ir Janu.“

„Jei tik jis leis. Neatrodo, kad degtų meile man“, – vėl įgėlė ji.

„Vis tiek išpildyk mano prašymą.“

„Klaja, padarysiu dėl jo viską, ką galėsiu. Pažadu.“

Janas sustojo ties raudonomis ir pilkomis savo kambario durimis. Klausiamai pakėlė antakius ir aš linktelėjau. Tegul galvoja, kad aš vis dar slapstausi nuo Džeimio. Galų gale, tai tiesa.

Jis nustūmė raudonas duris ir aš nukritau ant čiužinio iš dešinės. Susisukau į kamuoliuką, prispaudžiau drebančias rankas prie spurdančios širdies.

Janas atsigulė šalia ir stipriai apsikabino, priglaudė prie krūtinės. Nieko baisaus, žinojau, kad kai tik užmigs, išsikėtos per visą čiužinį. Kad tik nepajustų, jog aš drebu.

– Viskas bus gerai, Klaja. Mes ką nors sugalvosime.

– Janai, aš taip tave myliu, – kaip kitaip nesukeldama įtarimo galėjau su juo atsisveikinti. Vėliau jis viską prisimins ir supras, bet... – Myliu tave visa širdimi. Taip, kaip nemylėjau nieko per visus savo gyvenimus.

– Aš irgi tave myliu, mano Klajokle, labiau už viską pasaulyje.

Jis pasitrynė į mane veidu, kol rado lūpas, ir ėmė bučiuoti, lėtai, švelniai. Vėl panirau į tą išsilydžiusią magmą, tekančią giliai po Žemės pluta, ir mano drebulys pamažu ėmė rimti.

– Miegok, mylimoji, aš saugosiu tavo sapnus. Viskas palauks.

Linktelėjau ir atsidususi prisiglaudžiau jam prie skruosto.

Janas irgi buvo išvargęs. Ilgai laukti nereikės. Pro plyšį skliaute žiūrėjau į dangų: iš pradžių jame spingsojo tik dvi žvaigždės, vėliau išlindo dar viena. Mirkčiojo ir mainėsi, šaltos ir svetimos. Nenorėjau ten, nenorėjau jokios kitos žvaigždės.

Abi Jano rankos atkrito vienu metu. Jis saldžiai atsidrėbė ant nugaros ir tyliai murmėjo sapnuodamas. Ilgiau negalėjau delsti nė minutės. Nes būčiau pasidavusi pagundai užmigti šalia ir pavogti sau dar vieną dieną.

Kėliausi labai atsargiai, bet nerimauti nebuvo ko – jis miegojo kaip užmuštas. Kvėpavo giliai ir lygiai – iki ryto tikrai neprabus.

Paliečiau lūpomis kaktą, tada atsikėliau ir išslinkau pro duris.

Nebuvo labai vėlu: urvai dar nenurimę. Tai šen, tai ten girdėjau aidint žmonių balsus, bet kol neišėjau į didįjį urvą, nieko nesutikau. Ten susidūriau su Džefriu, Hitu ir Lile, jie traukė iš virtuvės. Apsidžiaugiau matydama Lilę, bet pasilabinau tik greitosiomis mesdama žvilgsnį ir vėl nuleidau akis. Vis dėlto spėjau pamatyti, kad jos pečiai atsitiesė, kad skausmo našta jau ne tokia sunki. Lilė stipri. Kaip Melani. Ji susitvarkys.

Nėriau į pietinį tunelį. Atsidūrusi visiškoje tamsoje lengviau atsikvėpiau. Tik sekundei, paskui palengvėjimą vėl užgožė baimė. Dabar jau tikrai viskas baigta.

„Aš bijau. Taip bijau“, – suunkščiau.

Bet nespėjus Melani atsakyti, ant pečių nusileido kažkieno sunki ranka.

– Kur susiruošei?

58 S K Y R I U S

PABAIGA

Pastarosiomis dienomis buvau tokia sudirgusi, kad suspigau iš siaubo. Balsas užlūžo ir aš tik gailiai cyptelėjau.

– O, atleisk, – sumurmėjo Džaredas ir ramindamas perbraukė per nugarą. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti.

– Ką čia veiki? – griežtai paklausiau vis dar neatgaudama kvapo.

– Seku tave. Sekiau visą naktį.

– Tada liaukis.

Net be žodžių pajutau, kad jis dvejoja. Ranka ant peties nesujudėjo. Pritūpiau ir pranėriau pro apačią, bet jis spėjo sugriebti man už riešo ir stipriai sugniaužė. Dabar taip lengvai jo neatsikratysiu.

– Ketini pasimatyti su Doku? – paklausė be jokių užuolankų. Buvo aišku, kad kalba ne apie draugišką apsilankymą.

– Žinoma, – sušnypščiau, kad neišgirstų panikos mano balse. – Ką daugiau galėčiau daryti po to, kas šiandien įvyko? O toliau bus dar blogiau. Ir čia jau ne Džebui spręsti.

– Žinau. Aš tavo pusėje.

Jo žodžiai vis dar mane veikė, skaudino ir žeidė taip, kad akyse sutvisko ašaros. Tai supratusi supykau ant savęs. Stengiausi galvoti apie Janą: jis mano inkaras, visa ko pagrindas, koks Saulei buvo Kailas, bet šilti Džaredo pirštai laikė už riešo, užuodžiau jo kvapą ir man buvo sunku susikaupti. Tai prilygsta bandymui išgirsti švelnų smuiką trankiai pliekiant visam mušamųjų orkestrui...

– Tada leisk man eiti, Džaredai. Palik mane ramybėje. Aš noriu pabūti viena, – išdrožiau greitakalbe, tvirtai ir piktai. Buvo aišku, kad nemeluoju.

– Privalau eiti su tavimi.

– Ko? Ir taip greitai gausi savo Melani, – atrėžiau. – Prašau tik kelių minučių. Nejau negali palaukti?

Ir vėl tyla, bet jo gniaužtai neatsileido.

– Klaja, noriu ten eiti, kad būčiau su tavimi.

Iš akių pasipylė ašaros. Kaip gerai, kad čia taip tamsu.

– Ne, nereikia, – sušnibždėjau. – Tau nėra ko ten veikti.

Man buvo aiškiau nei aišku, kad Džaredo negalima ten leisti. Aš galiu pasitikėti tik daktaru. Tik jis man pažadėjo. Nes aš niekur neišvykstu. Neketinu atgimti kur nors tarp delfinų ar gėlių, kad amžinai kentėčiau dėl prarastų savo mylimųjų, man vėl atvėrus naujas akis, jei tik iš viso tokias turėsiu, jie jau seniai bus mirę – visi iki vieno. Tai mano planeta ir jie neprivers manęs iš čia iškeliauti. Aš liksiu tamsioje grotoje, giliai po žeme, šalia savo draugų. Būsiu palaidota žmonių kape kaip žmogus.

– Bet Klaja, aš... Aš tiek turiu tau pasakyti.

– Džaredai, patikėk, man nereikia tavo dėkingumo.

– Tai ko tu nori? – sušnibždėjo jis, balsas įsitempė ir ėmė trūkinėti. – Padarysiu viską, ko paprašysi.

– Pasirūpink mano šeima. Neleisk kitiems jų nužudyti.

– Žinoma, kad pasirūpinsiu, – irzliai atrėžė praleisdamas šį prašymą pro ausis. – Aš kalbu apie tave. Ką galėčiau duoti tau?

– Džaredai, aš nieko negaliu pasiimti.

– Net prisiminimų, Klaja? Ko tu nori, sakyk?

Laisva ranka bandžiau nusibraukti ašaras, bet jos tekėjo upeliais, taigi lioviausi. Ne, aš negaliu pasiimti net prisiminimų.

– Pasakyk, Klaja, išpildysiu bet kokį tavo norą, – nenusileido jis.

Giliai įkvėpiau, kad nedrebėtų balsas ir pasakiau:

– Sumeluok man, Džaredai. Pasakyk, kad nori, jog pasilikčiau.

Šį kartą jis nedvejojo. Pajutau, kad tamsoje mane apkabina tvirtos rankos ir stipriai priglaudžia prie krūtinės. Jis prispaudė lūpas man prie smilkinio. Džaredui prakalbus šiltas kvapas suvirpino plaukus.

Melani sulaikė kvėpavimą. Vėl pasistengė pasislėpti kuo toliau, išnykti, duoti man laisvę, kad galėčiau visiškai atsiduoti šių paskutinių minučių saldybei. O gal bijojo klausytis šito melo? Tokie prisiminimai jai nereikalingi.

– Pasilik, Klaja. Pasilik su mumis. Su manimi. Nenoriu, kad tu išeitum. Prašau. Aš nežinau, kaip be tavęs gyventi. Neįsivaizduoju. Aš... nežinau, kaip... kaip... – ir jo balsas užlūžo.

Puikiai melavo. Ir turėjo būti labai labai tikras dėl manęs, jei ryžosi pasakyti tokius dalykus.

Leidau sau užsimiršti jo glėbyje, bet tik akimirkai, nes laikas nenumaldomai ginė mane į priekį. Laikas baigėsi. Mano laikas baigėsi.

– Ačiū tau, – sušnibždėjau ir pabandžiau išsilaisvinti.

Bet jis tik tvirčiau priglaudė mane.

– Aš dar nebaigiau.

Mūsų veidus skyrė tik vienas sprindis tamsos. Jis pasilenkė dar arčiau ir dabar, kai šioje planetoje buvo suskaičiuoti net mano atodūsiai, aš negalėjau neatsakyti į jo bučinį. Aistra įsiplieskė akimirksniu – sprogo tarsi išsiveržus ugnikalniui.

Šis bučinys buvo kitoks. Tai jaučiau kiekviena ląstele. Jis buvo skirtas man. Tai mano vardą jis iškvėpė glausdamas šį kūną, galvojo apie jį kaip apie mano. Jis mąstė apie mane. Vieną akimirką Visatoje likome tik mes, vienu du, Klajoklė ir Džaredas, degantys siautulingos, visa išgryninančios aistros liepsnoje.

Niekas nemelavo geriau nei Džaredo kūnas šiomis paskutinėmis minutėmis, niekas niekada, ir už tai buvau jam dėkinga. Negalėsiu išsinešti šių prisiminimų, nes ten, kur iškeliauju, jokių prisiminimų nėra, bet jie palengvins man išsiskyrimo skausmą. Aš patikėjau šiuo melu. Patikėjau, kad ilgėsis manęs taip, jog tas ilgesys net aptemdys susitikimo su Melani džiaugsmą. Nederėjo taip galvoti, nederėjo guostis tuščiomis viltimis, tačiau tas tikėjimas praskaidrino mano sielvartą.

Ilgiau delsti negalėjau, minutės seko tarsi smiltelės smėlio laikrodyje. Net apimta aistros jaučiau, kad laikas nepalenkiamai veja mane tolyn nuo šio kaitros ir jausmų kvaitulio, į grėsmingą koridoriaus tamsą.

Tik sutelkusi visas jėgas įstengiau atsiplėšti nuo jo lūpų. Abu tankiai alsavome ir ant veidų jautėme šiltą vienas kito kvapą.

– Ačiū, – padėkojau dar kartą.

– Palauk...

– Ne. Aš negaliu... ilgiau laukti. Aš neištversiu. Supranti?

– Gerai, – sušnibždėjo jis.

– Prašau tavęs: leisk man tai padaryti vienai.

– Jei... jei tu tikra, kad to nori... – jis nutilo dvejodamas.

– Taip reikia, Džaredai.

– Tada aš liksiu čia, – kimiai sušvokštė jis.

– Atsiųsiu daktarą, kai viskas bus baigta.

Bet jo rankos vis dar spaudė mane glėbyje.

– O juk Janas nudės mane dėl to, kad tau leidau tai padaryti. Ko gero, taip bus geriausia. Nes ir Džeimis... Jis niekada neatleis nė vienam iš mūsų.

– Atleisk, bet dabar man rūpi kitkas. Leisk man praeiti. Prašau.

Lėtai, aiškiai prieš savo valią Džaredas nusvarino rankas, ir tas jo nenoras sušildė ledinę tuštumą manyje.

– Aš myliu tave, Klaja.

Atsidusau.

– Ačiū, Džaredai. Tu žinai, kaip aš tave myliu. Visa savo širdimi.

Širdis ir siela. Mano atveju – du skirtingi dalykai. Per daug ilgai buvau susidvejinusi. Laikas tas dvi puses sujungti į vieną esybę. Vieną asmenybę. Net jei ta asmenybė bus be manęs.

Iš galvos nėjo byrančių smiltelių vaizdas. Kai jis mane paleido, kūną sukaustė šaltis. Žingsnis po žingsnio tolau nuo Džaredo, ir šaltis virto speigu.

Tai tik vaizduotė, guodžiau save. Juk dabar vasara. Mano prisiminimuose čia visuomet bus vasara.

– Džaredai, o ką darote, kai pradeda lyti? – paklausiau. – Kur žmonės miega?

Jis uždelsė, o kai prabilo, pajutau, kad jį smaugia ašaros.

– Mes... – atsikrenkštė jis, – mes persikeliame į žaidimų kambarį. Ir miegame ten visi kartu.

Linktelėjau. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis tiek skirtingų asmenybių, priverstų spiestis vienoje ankštoje erdvėje. Ar jie pykstasi? O gal būna visai linksma? Tarsi vyktų koks pižamų vakarėlis.

– Kodėl klausi? – sumurmėjo jis.

– Tik norėjau... įsivaizduoti. Kaip tai turėtų atrodyti.

Gyvenimas Žemėje tekės savo vaga. Žmonės džiaugsis, pyksis ir mylės vienas kitą. Tegul ir be manęs. Ir ta mintis pripildė širdį džiaugsmo.

– Lik sveikas, Džaredai. Melani sako, kad greitai pasimatysite.

„Melagė.“

– Klaja... Palauk...

Bet aš jau nuskubėjau tuneliu, lėkiau kuo toliau nuo jo pažadų, nuo užburiančio melo, gundančio pasilikti, kol už nugaros liko vien gūdi tamsa ir tyla.

Jo skausmas taip neuždavė širdies kaip Jano sielvartas. Džaredo širdgėla greitai baigsis. Jo didysis džiaugsmas, jo laiminga pabaiga jau visai šalia.

Šį kartą pietinis tunelis man pasirodė vos kelių metrų ilgio. Priekyje jau mačiau degant blausią lempelę. Žinojau, kad daktaras manęs laukia.

Susigūžusi įžengiau į ligoninės urvą, ši patalpa iki šiol man kėlė šiurpą. Daktaras jau buvo pasirengęs. Tamsiausiame kampe pamačiau stovint dvi sustumtas loveles. Kailas šnarpštė apsikabinęs nejudantį Džodės kūną. Kita ranka spaudė prie savęs Saulės konteinerį. Jai tai patiktų. Kaip norėjau jai tai pasakyti.

– Dokai, – sušnibždėjau įėjusi.

Daktaras pakėlė akis nuo stalo, ant kurio dėliojo instrumentus. Jo skruostais jau ritosi ašaros.

O aš staiga pasijutau neįtikėtinai drąsi. Širdis ėmė plakti lygiai, kvėpavau giliai ir atsipalaidavusi. Sunkiausia jau praeityje.

Juk esu tai dariusi. Daugybę kartų. Tiesiog užsimerkdavau ir nugrimzdavau į nebūtį. Žinodama, kad visuomet atmerksiu kitas akis. Nieko nauja. Nėra ko bijoti.

Užšokau ant lovelės ir įsitaisiau sėdomis. Pasiėmiau buteliuką su užrašu „Nuo skausmo“ ir atsukau dangtelį. Padėjau po liežuviu mažytį popierinį kvadratėlį ir palaukiau, kol ištirps.

Nieko nepajutau. Šį kartą man ir taip nieko neskaudėjo. Jei neskaitysime širdies.

– Dokai, visuomet norėjau sužinoti. Kuo tu vardu?

Kažkodėl prieš išeidama norėjau gauti atsakymus į visus labiausiai knietėjusius klausimus, kad ir kokie keisti ar juokingi jie būtų.

Daktaras sušnarpštė ir atgalia ranka nusibraukė akis.

– Eustachas. Tai kaip šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą. Kaip matai, mano tėvai buvo gana žiaurūs...

Aš nusijuokiau. Paskui atsidusau.

– Džaredas laukia ties įėjimu į didįjį urvą. Pažadėjau, kad praneši jam, kai viskas bus baigta. Tik neik, kol... aš visiškai sustingsiu, gerai? Tada jis jau negalės nieko padaryti.

– Klaja. Man nekyla rankos.

– Žinau. Ačiū tau už tai, Dokai. Bet aš neatleidžiu tavęs nuo pažado.

– Prašau. Maldauju.

– Ne. Tu davei žodį. Aš savo pažadą tesėjau, juk taip?

– Taip.

– Dabar tavo eilė. Leisk man amžiams atsigulti šalia Valterio ir Veso.

Liesas jo veidas persikreipė nuo pastangų sulaikyti ašaras.

– Ar tau... skaudės?

– Ne, Dokai, nesirūpink, – sumelavau. – Aš nieko nejausiu.

Vis laukiau, kol mane apims euforija, kol nuskausminamieji nušvies viską aplink kaip paskutinį kartą. Bet niekas nepasikeitė.

O gal tada taip suveikė ne vaistai nuo skausmo, o meilė? Aš vėl atsidusau.

Įsitaisiau kušetėje ant pilvo ir pasukau veidą į daktaro pusę.

– Pradėk, Dokai.

Išgirdau, kad atidaro buteliuką, kad sukratęs užpila ant skudurėlio vaistų.

– Tu kilniausia, tyriausia būtybė, kokią kada nors buvau sutikęs. Be tavęs Visata bus tuščia ir nyki, – sušnibždėjo jis.

Tai buvo žodžiai, ištarti prie mano kapo duobės, mano epitafija, ir man buvo malonu, kad galėjau juos išgirsti.

„Ačiū tau, Klaja, seserie mano. Aš niekada tavęs nepamiršiu.“

„Būk laiminga, Melani. Džiaukis gyvenimu. Ir už mane taip pat.“

„Būsiu“, – pažadėjo ji.

„Lik sveika“, – pagalvojome abi kartu.

Daktaro ranka švelniai prispaudė skudurėlį man prie veido. Aš giliai įkvėpiau stengdamasi nekreipti dėmesio į troškų, nemalonų kvapą. Įkvėpdama antrą kartą akies krašteliu vėl išvydau virš galvos tris žvaigždes. Jos nekvietė manęs, spingsėjo šaltos ir svetimos, jos leido man išeiti, palikti Visatą, kurioje praleidau tiek daug gyvenimų, ir išnykti nebūties užmarštyje. Ėmiau grimzti į juodumą ir palengva tamsa darėsi vis šviesesnė ir šviesesnė. Kol tapo nebe juoda, o mėlyna. Šilta, ryški, spinduliuojanti... Pasinėriau į ją be jokios baimės.

59 S K Y R I U S

PRISIMINIMAI

Pradžia bus tokia pat kaip pabaiga. Aš buvau perspėta.

Tik šį kartą pabaiga buvo daug didesnė staigmena nei visada. Didesnė, nei išgyvenau per visus devynis savo gyvenimus. Didesnė nei šuolis į lifto šachtą. Nesitikėjau jokių prisiminimų, jokių minčių. Kodėl ši pabaiga taip skiriasi nuo kitų?

Leidžiasi saulė – viskas aplink nutvieksta rožinėmis spalvomis ir tai man primena mano draugę... Kaip čia skambėtų jos vardas? Kažkas apie... vilneles? Vilnys, vilnelės... Ji buvo nuostabi gėlė. Čia gėlės tokios bejėgės ir nuobodžios. Užtat kaip gardžiai kvepia! Kvapai – įstabiausia šios planetos dalis.

Žingsniai už nugaros. Nejau vėl Debesų Audėja? Ji mane persekioja! Man nereikia apdangalo. Čia šilta – pagaliau! – ir aš noriu savo oda jausti švelnų, aksominį orą. Apsimesiu, kad jos nematau. Gal susiprotės ir paliks ramybėje. Ji tikrai nuoširdžiai rūpinasi manimi, bet aš jau didelė. Negalima visą gyvenimą čiūčiuoti manęs kaip mažo vaiko.

– Atsiprašau, – ištaria kažkas. Šito balso aš nepažįstu.

Pasisuku į ją, bet veidas irgi nematytas. Ji labai daili.

Prisiminimuose išplaukę bruožai grąžino man atmintį. Tai buvo mano veidas! Bet kodėl aš neprisimenu...

– Labas, – sakau aš.

– Sveika. Mano vardas Melani, – sako ji ir nusišypso. – Aš visai neseniai šiame mieste ir... man regis, pasiklydau.

– O! O kur tau reikia? Aš tave nuvešiu. Mūsų automobilis kaip tik už...

– Ne, tai netoli. Išėjau pasivaikščioti ir dabar nežinau, kaip grįžti į Bekerio gatvę.

Nauja kaimynė – kaip miela. Man patinka nauji draugai.

– Tai visai šalia, – sakau jai. – Jei eitum pirmyn, būtų už antro posūkio, bet gali sutrumpinti kelią – štai šiuo siauru skersgatviu. Atsidursi kaip tik ten, kur reikia.

– Gal galėtum mane palydėti? Atleisk, kuo tu vardu?

– Žinoma! Eime! Aš vadinuosi Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis, bet šeima mane vadina trumpiau – Žiede. Iš kur tu, Melani?

Ji nusijuokia.

– Tu klausi apie San Diegą ar Dainuojantįjį pasaulį, Žiede?

– Ir tą, ir aną, – sakau ir taip pat nusijuokiu. Man patinka jos šypsena. – Šioje gatvėje gyvena du šikšnosparniai. Štai tame geltoname name, apsuptame pušų.

– Reikės kada užeiti susipažinti, – sumurma ji, bet balsas pasikeičia, įsitempia. Ji vis žvilgčioja į prieblandos gaubiamą skersgatvį tarsi kažko laukdama.

Ir iš tikrųjų ten kažkas yra. Du žmonės, vyras ir berniukas. Šis vis braukia pirštais per ilgus, juodus plaukus lyg dėl kažko nerimaudamas. Galbūt jis irgi pasiklydo. Jo nuostabios akys plačiai išplėstos iš susijaudinimo. Vyras atrodo visai ramus.

Džeimis. Džaredas. Širdis sutuksėjo, bet tas jausmas kažkoks keistas, ne toks kaip anksčiau. Tarsi ji ne plaktų, o... švelniai plazdėtų kaip mažytis drugelis.

– Čia mano draugai, Žiede, – sako man Melani.

– O! Sveiki! – ir ištiesiu ranką vyrui, nes stovi arčiau.

Jis suima mano delną. Kokie tvirti pirštai.

Vyras prisitraukia mane artyn, visai prie savęs. Nesuprantu. Jaučiuosi keistai. Man tai nepatinka.

Širdis pradeda plakti dar greičiau, staiga aš išsigąstu. Niekada dar taip stipriai nebijojau. Aš nieko nesuprantu. Kas čia vyksta?

Jo ranka pakyla link mano veido ir aš aikteliu. Iš delno pasklinda migla, įkvepiu ir man ima suktis galva. Sidabrinis debesis kvepia avietėmis.

– K-ka... – noriu paklausti, bet jie visi dingę. Aš nieko nematau...

Liko vien tuštuma.

– Klaja? Ar girdi mane, Klaja? – paklausė pažįstamas balsas.

Juk tai ne mano vardas... ar mano? Mano ausims jis buvo svetimas, bet giliai viduje kažkas krustelėjo. Tai aš ne Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis? Ne Žiedė? Kieno tas vardas? Dabar ir jis pasirodė man svetimas. Širdis sutvaksėjo greičiau, tai vėl ta baimė iš prisiminimų. Akyse iškilo moteris rudais, vietomis žilstelėjusiais plaukais, meiliai žvelgianti į mane žaliomis akimis. Kur mano motina? Bet... juk ji ne mano motina?

Išgirdau balsą, šaukiantį mane. Tylų tarsi aidėtų iš kažkur toli.

– Klaja. Grįžk. Mes neleisime tau išeiti.

Koks pažįstamas balsas ir kartu koks svetimas! Jis skambėjo kaip... mano?

Kur dingo Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis? Negalėjau jos rasti. Vien tūkstančiai nieko nesakančių prisiminimų. Tarsi name vaiduoklyje, iš kurio išsikėlė žmonės, liko vien nuotraukos.

– Panaudok „Pabusk“, – pasakė kitas balsas. Nepažįstamas.

Kažkas, lengvas tarsi migla, palietė man veidą. Atpažinau šitą kvapą. Jis kvepėjo greipfrutais.

Įkvėpiau dar giliau ir protas akimirksniu praskaidrėjo.

Pamažu ėmiau susivokti aplinkoje. Aš gulėjau lovoje... Bet... pojūtis visai kitas. Tarsi būčiau... keistai maža, susitraukusi.

Rankos atrodė šiltesnės nei visas kūnas: kažkas laikė jas suėmęs. Mano smulkučiai delnai pradingo didelėse rieškučiose.

Ore tvyrojo keistas kvapas – troškus ir atsidavė pelėsiais. Prisiminiau šį kvapą... bet neabejojau, kad anksčiau gyvenime niekada nebuvau jo uodusi.

Kol kas temačiau vien savo vokus, blausiai raudonus iš vidaus. Norėjau atsimerkti. Kaip tai daroma? Pabandžiau surasti tinkamus raumenis.

– Klajokle? Mes laukiame tavęs, brangioji. Atsimerk.

Šis balsas, šitas šiltas alsavimas, kutenantis ausį, buvo dar pažįstamesnis. Jį išgirdus kūną pradėjo varstyti adatėlės. Ir vėl – tiksliai žinojau, kad anksčiau nieko panašaus nesu išgyvenusi. Tas balsas užėmė man kvapą, pirštai ėmė virpėti.

Labiau už viską troškau pamatyti kalbančiojo veidą.

Iš atminties gelmių, iš praėjusio gyvenimo tolių iškilo spalva – ryški švytinti mėlyna – ir prikėlė mane iš nebūties. Visa Visata buvo nutvieksta tviskančio mėlio...

Pagaliau prisiminiau savo vardą. Taip, tai mano vardas. Klajoklė. Aš esu Klajoklė. Arba Klaja. Dabar tikrai tai prisiminiau.

Pajutau šiltą dvelksmą ant veido – kažkas švelniai prisilietė prie lūpų, vokų. Ak, štai, kur jie, juk ketinau atsimerkti. Tas prisilietimas grąžino man akis, atsimerkiau ir tankiai suplazdenau vokais.

– Ji atsibunda! – kažkas sukrykštė iš džiaugsmo.

Džeimis. Tai Džeimis. Jis čia. Širdis vėl vos juntamai virptelėjo.

Prireikė kelių sekundžių, kol sutelkiau žvilgsnį. Ta ryški mane pažadinusi spalva irgi atrodė kitaip – per daug blyški, per daug išblukusi. Ne tas gyvas, žiburiuojantis mėlis, kurį norėjau išvysti.

Ranka palietė veidą.

– Klajokle?

Pasisukau į tą balsą. Kai pajudinau kaklą ir galvą, vėl apėmė keistas jausmas – tarsi niekada nebūčiau to dariusi ir kartu tiksliai žinojau, kaip judės mano kūnas.

Ieškančios akys pagaliau susitiko su taip laukta mėlyna spalva. Safyras, sniegas ir pusiaunakčio tamsa.

– Janai? Janai, kur aš? – gerklėje užgimęs balsas mane išgąsdino. Toks aukštas ir virpantis. Pažįstamas, bet ne mano. – Kas aš?

– Tu esi tu, – pasakė Janas. – Ir esi ten, kur ir turi būti. Tu namie, mieloji.

Ištraukiau vieną delną iš milžiniškos saujos. Norėjau paliesti veidą, bet pamačiau link manęs besitiesiančią kitą ranką ir sustingau.

Toji ranka irgi sustingo virš manęs.

Norėjau užsidengti veidą, ranka virš manęs irgi pajudėjo. Pradėjau drebėti ir tie pirštai taip pat suvirpo.

Sugniaužiau ir atgniaužiau pirštus nenuleisdama nuo rankos akių.

Ar tai mano ranka, tokia smulkutė? Ji ne didesnė už vaiko, jei neskaitysime ilgų, rausvų, išpuoselėtų nagų. Šviesi oda, su keistu sidabrišku atspalviu ir visiškai prie jo netinkančiomis auksinėmis strazdanomis.

Tas neįprastas sidabro ir aukso derinys vėl pažadino atmintį: prieš akis iškilo veidrodis ir jame atsispindintis veidas.

Tas prisiminimas akimirkai išmušė mane iš vėžių: nebuvau pratusi prie civilizacijos, ji mane trikdė, bet vėl... jaučiausi taip, tarsi visą laiką būčiau joje gyvenusi.

Puošnus tualetinis staliukas, nustatytas mielais, dailiais niekučiais. Daugybė trapių stiklinių buteliukų, kiekviename vis kitas, mano mėgstamas kvapas. Mano? Ar jos? Orchidėja vazonėlyje. Sidabrinių šukų rinkinys.

Didelis, apskritas veidrodis, apipintas metalinėmis rožėmis. Jame atsispindi veidas, veikiau apvalainas, ne ovalus. Smulkutis. Oda to paties kaip ir ranka sidabriško atspalvio, primenančio balzganą mėnesieną, viršunosė tirštai pritaškyta auksinių strazdanų. Didelės, pilkos akys apjuostos auksinių blakstienų, iš po blyškios rainelės vos pastebimai švyti sielos atspindys. Blyškiai rausvos lūpos, putlios, apvalios kaip vaiko. Dantys smulkūs, balti ir lygūs. Smakras su duobute. Ir kupeta auksinių, garbiniuotų plaukų, švytinčia aureole gaubiančių veidą ir stambiomis bangomis krintančių žemyn, kur jau nesiekė veidrodis.

Tai mano veidas ar jos?

Tas veidas nuostabiai tiko Naktinei Gėlelei, tarsi vaizdinis to vardo vertinys iš gėlių kalbos į žmonių.

– Kur ji? – reikliai paklausiau aukštu, beveik spigiu balsu. – Kur Žiedė?

Tai, kad jos nebuvo, mane išgąsdino. Niekada nemačiau bejėgiškesnės būtybės nei ši pusiau mergaitė, pusiau mergina mėnesienos atspalvio veidu ir auksaspalviais plaukais.

– Ji čia, – patikino mane daktaras. – Jau konteineryje ir pasirengusi išvykti. Laukėme tavęs, kad pasakytum, kur geriausiai ją išsiųsti.

Pažvelgiau į tą pusę, iš kur sklido balsas. Pamačius vyrą, nutviekstą saulės šviesos, su švytinčiu konteineriu rankose, mane akimirksniu užgriuvo prisiminimai iš praėjusio gyvenimo.

– Dokai! – aiktelėjau savo trapiu, plonu balsu. – Dokai, juk tu pažadėjai! Tu prisiekei, Eustachai! Kodėl? Kodėl nesilaikei duoto žodžio?

Širdį pervėrė neišmatuojama gėla ir skausmas. Šiam kūnui iki šiol nėra tekę patirti tokių kančių. Jis susigūžė kaip gavęs smūgį.

– Net pats sąžiningiausias žmogus kartais suklumpa neišlaikęs išbandymų naštos, Klaja.

– Išbandymų naštos? – sukrizeno dar vienas iki skausmo pažįstamas balsas.

– Argi peilis prie gerklės nėra pats tikriausias išbandymas? Ar, tavo akimis, ne, Džaredai?

– Tu juk žinojai, kad aš niekada nebūčiau... kad tik grasinau.

– Nieko aš nežinojau. Atrodė labai įtikinamai.

– Peilis? – mano kūnas sudrebėjo.

– Ššš, viskas gerai, – iškvėpė Janas ir man ant veido užpūtė kelias plaukų sruogas. Jas iškart įgudusiai nubraukiau. – Nejau išties galvojai, kad galėsi tiesiog taip imti ir palikti mus, Klaja!? – vėl atsiduso jis, bet šį kartą atodūsis buvo džiaugsmingas.

Janas švytėjo iš laimės. Tai matant mano nerimas atslūgo, kančia pamažu ėmė mažėti.

– Juk sakiau, kad nenoriu būti parazitu, – sušnibždėjau.

– Praleiskite, – įsakė senas mano balsas. Akiratyje atsidūrė mano veidas, stiprus ir ryžtingas, įdegusia oda, juodi, tiesūs kaip strėlė antakiai virš migdolinių, šviesiai rudų akių, aštrūs, išsišovę skruostikauliai... Žvelgiau į jį kitomis akimis, ne kaip į savo atspindį, kaip buvau įpratusi matyti anksčiau.

– Paklausyk, Klaja. Aš kaip niekas kitas žinau, kuo tu nenori būti. Tačiau mes žmonės. Mes savanaudžiai ir ne visada elgiamės taip, kaip derėtų. Tu mums reikalinga ir mes niekur tavęs neišleisime. Nori ar nenori, tau teks su tuo susitaikyti.

Tai, kaip ji kalbėjo, ne pats balsas, o jo intonacija ir ritmas, vėl pažadino prisiminimus: nebylius mūsų pokalbius, tą jausmą, kad aš ne viena, kad ji kartu su manimi – mano sesuo.

– Mel? Mel, tu atsigavai?!

Ji nusišypsojo ir palinkusi prie manęs švelniai apkabino pečius. Man ji pasirodė didesnė nei prisiminimuose.

– Žinoma, atsigavau. Kokia tada būtų buvusi prasmė? Tau irgi viskas puikiai klosis. Mes ne tokie kvaili: žinok, kad ilgai mąstėme prieš išrinkdami tau kūną, nestvėrėme pirmo pasitaikiusio.

– Aš jai papasakosiu, leiskit man! – šalia Melani išdygo Džeimis. Aplink prasidėjo tikra spūstis. Trapi ligoninės kušetė gailiai sugirgždėjo.

Suėmiau jo delną ir suspaudžiau pirštus. Mano ranka atrodė tokia maža ir suglebusi. Ar jis ką nors pajuto?

– Džeimi!

– Labas, Klaja! Tu dabar mažesnė už mane! Jėga! – ir pergalingai išsiviepė.

– Užtat vyresnė. Man jau beveik... – bet nutilau ir greitai pakeičiau temą. – Už dviejų savaičių mano gimtadienis.

Gal šiuo metu dar nelabai gaudžiausi erdvėje ir laike, gal buvau sutrikusi, tik ne kvaila. Melani patirtis nedingo be pėdsakų, iš jos daug ko išmokau. Janas buvo toks pat garbingas kaip Džaredas, jei ne daugiau, ir aš nenorėjau, kad man tektų nusivilti kaip tada Melani, kai jos amžius taip ne laiku pakišo jai koją...

Taigi sumelavau pridėdama sau vienus metelius:

– Man bus aštuoniolika.

Akies krašteliu mačiau, kaip Melani ir Janas sustingo iš nuostabos. Šis kūnas, nors jau stovėjo ant septyniolikto gimtadienio slenksčio, atrodė daug jaunesnis.

Ta mažytė gudrybė, kuria aš iš anksto pareiškiau teises į savo išrinktąjį, galutinai viską sustatė į vietas, net pačiai man – aš pasilieku. Lieku su Janu ir visa savo šeima. Gerklėje užstrigo ašarų kamuolys.

Džeimis paglostė man skruostą nekantraudamas atkreipti mano dėmesį į save. Dabar buvo mano eilė nustebti – kokia didelė jo plaštaka!

– Džaredas su Melani man leido eiti į reidą kartu. Tavęs.

– Žinau, – sušnibždėjau. – Aš prisimenu... Tiksliau, Žiedė prisimena. Ji tave matė, – ir piktai dėbtelėjau į Mel, bet ji tik skėstelėjo rankomis.

– Mes stengėmės jos neišgąsdinti, – skubiai patikino mane Džeimis. – Ji atrodė tokia... trapi, supranti? Ir miela. Rinkomės visi kartu, bet galutinis žodis buvo mano! Matai, Mel pasakė, kad reikia jaunos merginos ir tokios, kuri jau seniai buvo paversta siela. Ir kartu ne per jaunos. Mel žinojo, kad tu nenori atgimti vaiku. Be to, Džaredui patiko šis veidas, jis pasakė, kad žvelgiant į jį negalima nepasitikėti. Tu atrodei tokia bejėgė, nekalta, visai nepavojinga. Džaredas sakė, kad bet kas tave pamatęs iškart norės apginti nė pats to nesuvokdamas, tiesa, Džaredai? Bet galutinai nusprendžiau aš, o aš ieškojau merginos, kuri atrodo kaip tu. O ji ir atrodė kaip tu: tarsi auksaplaukis angelas, tokia gera. Ir graži. Aš žinau, kad tu turi būti nuostabiai graži, – ir išsišiepė nuo ausies iki ausies. – Janas su mumis nėjo. Liko sėdėti čia, su tavimi, sakė, kad jam visiškai tas pats, kaip tu atrodysi. Niekam nedavė tavo konteinerio nė pirštu paliesti, net man ar Mel. Tik šį kartą daktaras leido man žiūrėti. Tai bent! Griūk negyvas! Nesuprantu, kodėl anksčiau tu man uždraudei tai pamatyti. Bet jie nesutiko, kad jiems padėčiau. Janas nieko neprileido prie tavęs artyn.

Janas suspaudė man ranką ir panardinęs veidą į auksinių plaukų debesį sukuždėjo taip tyliai, kad girdėjau tik aš:

– Aš laikiau tave savo rankose, Klajokle. Tu pasakiškai graži.

Mano akys sudrėko ir prieš savo valią pradėjau šniurkščioti.

– Ar tau patinka šis kūnas? – paklausė sunerimęs Džeimis. – Juk tu nepyksti? Juk be tavęs ten daugiau nieko nėra, ar ne?

– Ne, Džeimi, žinoma, kad nepykstu, – sušnibždėjau. – Ir aš... aš išties daugiau nieko neradau, tik Žiedės prisiminimus. Ji buvo čia nuo tada, kai... mano prisiminimuose tik ji. Neaptinku jokio kito vardo.

– Dabar tu tikrai ne parazitas, – tvirtai pasakė Melani glostydama man plaukus. Suėmė vieną sruogą ir leido jai slysti tarp pirštų. – Šis kūnas daugiau nepriklauso nei Žiedei, nei niekam kitam. Mes pakankamai laukėme, kad įsitikintume, Klaja. Ilgai bandėme ją pažadinti, beveik tiek, kiek Džodę.

– Džodė? Kas atsitiko Džodei? – mano aukštas balselis iš baimės dar labiau suplonėjo, todėl sučirškiau kaip žvirblis. Sukrutau norėdama atsisėsti. Janas iškart atėjo į pagalbą, būtų pakėlęs mane vienu pirštu – toks smulkutis buvo šis kūnas. Po akimirkos jau sėdėjau prilaikoma iš nugaros plačios Jano rankos. Dabar mačiau visų veidus.

Daktaras, jau išdžiūvusiomis akimis. Jam iš už peties dirsčiojo Džebas, patenkintas ir kaip visada degantis smalsumu, šalia jo moteris. Iš pradžių jos nepažinau, bet ne dėl to, kad anksčiau su ja mačiausi labai trumpai: moters veidas neatpažįstamai persimainė ir spinduliavo gyvybe. Mendė, buvusi gydytoja. Šalia manęs mindžikavo Džeimis, vis dar plačiai išsišiepęs, prie jo Džaredas, laikantis glėby Melani. Žinojau, kad jo rankos, tiek laiko alkusios mylimo kūno, – mano kūno! – vargu ar kada pasisotins, kad nuo šiol ir iki dienų galo jis nesitrauks nuo jos nė per žingsnį ir nekęs kiekvieno sprindžio, įsiterpusio tarp jų. Širdį pervėrė toks aštrus skausmas, kad trapi, mažytė mano krūtinė sudrebėjo. Šiam kūnui dar nėra tekę išgyventi tokių jausmų, jis nežinojo, ką reiškia „plyštanti širdis“.

Sielvartaudama turėjau pripažinti, kad tebemyliu Džaredą. Negalėjau išsivaduoti nuo to jausmo, negalėjau nepavydėti jo tam kūnui, kurį jis myli. Paslapčiom dirstelėjau į Melani ir pastebėjau, kaip liūdnai nusviro jos lūpų kampučiai, lūpų, kurias buvau pratusi laikyti savomis, – ji viską suprato.

Greitosiomis perbėgau akimis kitus veidus, kol daktaras, kiek patylėjęs, atsakė į mano klausimą.

Trudė ir Džefris, Hitas, Peidžė ir Endis. Net Brandtas buvo čia.

– Džodė neatsigavo. Mes laukėme tiek ilgai, kiek galėjome.

Vadinasi, Džodės nebėra? Mano nepatyrusią širdį tarsi kas replėmis suspaudė. Vargšas gležnas kūnas – kiek kančių jį užgriuvo vos pramerkus akis!

Heidė ir Lilė. Ši nusišypsojo man skausmo aptemdyta šypsena...

– Galėjome tik girdyti ją vandeniu, nebuvo kaip pamaitinti. Bijojome, kad be maisto raumenys ir smegenys gali atrofuotis...

Mano liauną širdį draskė nepakeliamas skausmas – dėl moters, kurios niekada nepažinojau, o akys nesiliovė blaškytis po glaudžiu ratu mane apstojusius veidus. Ir staiga...

Prisišliejusi Kailui prie šono stovėjo Džodė ir įdėmiai žvelgė man į akis.

Ji nedrąsiai nusišypsojo. Iškart ją pažinau.

– Saule!

– Matai, aš pasilikau, – pasakė ji kiek pasipūtusi. – Kaip tu, – ir pakėlė akis į Kailą. Jis atrodė keistai bejausmis, ne toks, kaip visada, ir Saulės balse suskambo liūdesys: – Bet aš stengiuosi, aš jos ieškau, tikrai. Ir toliau ieškosiu.

– Supratęs, kad gali prarasti Džodę, Kailas liepė grąžinti Saulę, – tyliai tęsė daktaras.

Priblokšta kelias akimirkas spoksojau į Saulę ir Kailą, tada nukreipiau žvilgsnį į kitus.

Janas įdėmiai žiūrėjo į mane, jo akyse keistai pynėsi džiaugsmas ir nerimas. Veidas atrodė stambesnis, nei turėjo būti, nei aš buvau įpratusi. Tik akys išliko tokios pat: ryškiai mėlyna bedugnė. Mano viltis, mano inkaras, amžiams prikaustęs mane prie šios planetos.

– Kaip jautiesi? – paklausė jis.

– Aš... aš nežinau, – turėjau pripažinti. – Labai... keistai. Lyg būčiau įsikūnijusi į kitą rūšį. Daug keisčiau, nei įsivaizdavau. Aš... aš nežinau.

Kai pažvelgiau į jo mėlynas akis, širdis vėl suplazdėjo, ir ją suvirpino ne prisiminimai iš ano gyvenimo. Burna išdžiūvo, pasidarė sunku kvėpuoti. Ten, kur jo ranka lietė man nugarą, kraujas užkaito ir ėmė tekėti greičiau.

– Klaja, juk tu ne prieš pasilikti? Gal galėsi su visu tuo susitaikyti? – sumurmėjo jis.

Džeimis sugniaužė man pirštus, Melani uždėjo ranką ant jo plaštakos. Ir nusišypsojo, kai ant viršaus nugulė platus Džaredo delnas. Trudė paplekšnojo man į pėdą. Džefris, Hitas, Heidė, Endis, Peidžė, Brandtas ir Lilė glostė veidą gerumu spinduliuojančiomis šypsenomis. Net Kailas prisislinko arčiau ir meiliai išsiviepė. Saulė irgi nusišypsojo – suokalbiškai.

Kiek šįkart daktaras man sugirdė „Nuo skausmo“? Švytėjo visa ligoninė.

Janas nubraukė man nuo veido auksinių plaukų debesį ir delną pridėjo prie skruosto. Jo plaštaka buvo tokia didelė, kad uždengė kone pusę veido, nuo smakro iki kaktos. Nuo jo prisilietimo sidabrinė oda ėmė dilgčioti, kūnu perbėgo elektros srovė ir privertė stipriau plakti širdį.

Mano skruostai užkaito švelniu raudoniu. Širdis, iki šiol nepažinusi kančios, nežinojo ir džiaugsmo, tokio, kuris nuskraidintų iki debesų. Aš kažkodėl susigėdau ir turėjau palaukti, kol atgausiu kvapą.

– Manau, kad galėsiu, – sušnibždėjau. – Jei tu būsi laimingas.

– To negana, – paprieštaravo Janas. – Svarbu, ar tu būsi laiminga.

Nepajėgiau atlaikyti jo žiburiuojančio žvilgsnio ilgiau nei kelias sekundes, susidrovėjusi ir susigėdusi, o tai man buvo nauja ir stipriai trikdė, nuleidau akis.

– Aš... manau, kad taip, – sumikčiojau. – Manau, kad galėsiu būti labai, labai laiminga.

Laiminga ir liūdna, apimta džiaugsmo ir slegiama skausmo, saugi ir išsigandusi, mylima ir nekenčiama, gera ir pikta, rami ir įtūžusi, kupina gyvenimo pilnatvės ir nualinta kančios... – viskas kartu. Man lemta iki galo išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką. Savo gyvenimo.

Janas švelniai suėmė veidą ir šį kartą aš neatitraukiau akių. Skruostai vėl užsiplieskė.

– Vadinasi, tu pasilieki, – palaimingai iškvėpė jis ir pabučiavo visiems matant. Abu išvis pamiršome šalia kažką esant. Širdy tapo lengva ir gera, jokių užtvarų, jokios gėdos, jokių prieštaravimų, tik Janas ir aš, tik išsilydžiusi magma, kurios kaitra dabar persmelkė naują kūną, išsklaidė paskutines abejones ir dar kartą sujungė mus nenutraukiamais saitais.

– Aš pasilieku.

Taip prasidėjo dešimtasis mano gyvenimas.

E P I L O G A S

GYVENIMAS TĘSIASI

Gyvenimas ir meilė paskutinėje žmonių slėptuvėje – Žemėje – toliau tekėjo savo vaga, tačiau ne viskas liko kaip buvę.

Aš pasikeičiau.

Tai buvo pirmasis mano atgimimas tos pačios rūšies kūne ir turiu pasakyti, kad šį kartą persikūnyti daug sunkiau, nei pakeisti planetą, ypač kai jau turi patirtį būti žmogumi ir kai iš naujo gyvenimo tiek daug tikiesi. Be to, nemažai paveldėjau iš Mėnesienoje Prasiskleidžiančio Žiedlapio ir ne visi prisiminimai buvo malonūs.

Kaip palikimą gavau didžiulę širdgėlą išsiskyrus su Debesų Audėja. Ilgėjausi motinos, kurios niekada nepažinojau, gedėjau jos ir be galo liūdėjau, kad ji dabar irgi kenčia. Tikriausiai šiame pasaulyje nelemta išgyventi nė vienos džiaugsmo akimirkos, prieš tai tiek pat neatkentėjus, tarsi egzistuotų nematomos svarstyklės, kontroliuojančios pusiausvyrą.

Be to, naujasis kūnas turėjo daug trūkumų. Buvau pripratusi prie stiprios, greitos ir aukštos Melani, kuri be vargo galėjo nubėgti mylias, ilgai išgyventi be maisto ir vandens, kiloti sunkius daiktus ir pasiekti aukščiausias lentynas. Šis kūnas buvo silpnas – ir ne tik fiziškai. Vos imdavau abejoti savimi, o taip pastarosiomis dienomis atsitikdavo dažnai, mane sukaustydavo kažkoks liguistas drovumas.

Pasikeitė ir mano padėtis mažytėje bendruomenėje: dabar žmonės nešiojo už mane daiktus, mandagiai praleisdavo pirmą, skirdavo tik lengviausius darbus ir nespėjus nė įpusėti jau puldavo dirbti vietoje manęs. Bet blogiausia, kad be jų pagalbos nebūčiau išties galėjusi išsiversti. Raumenys buvo silpni ir suglebę, visai nepratę prie darbų. Aš greitai pavargdavau, o mano pastangos tai paslėpti visiems kėlė šypseną. Ko gero, be poilsio nebūčiau nubėgusi nė mylios.

Tačiau žmonių požiūris pasikeitė ne tik dėl trapaus kūno. Buvau pripratusi, kad, nepaisant dailaus ankstesnės sielonešės veido, žmonės žvelgė į jį su baime, nepasitikėjimu, net neapykanta. Naujasis veidas niekam nekėlė tokių jausmų.

Žmonės nuolat tai plekšnodavo man per skruostą, tai glostydavo galvą. Kad galėtų pažvelgti man į akis, turėdavo suėmę už smakro kilstelėti, nes aš buvau žemiausia iš visų, jei neskaitysime vaikų. Negana to, žmonės be paliovos kedeno mano auksinius plaukus, iš pradžių tai be galo erzino, bet ilgainiui pradėjau to nepastebėti. Tie, kurie anksčiau manęs nepripažino, dabar rodė palankumo ženklus – dažniau nei draugai. Net Liusina, ir ta burbėjo tik dėl akių, kai jos vaikai pradėjo sekioti mane kaip du šunyčiai. Laisvūnas, vos nutaikęs progą, ropšdavosi man ant kelių ir krizendamas slėpdavo veidelį plaukuose. Izajas buvo jau per didelis, kad taip rodytų savo prieraišumą, užtat tarškėdamas apie vorus ir slibinus, futbolą ir reidus įprato laikyti mane už rankos, nė kiek ne didesnės už jo. Melani vaikai po senovei vengė, matyt, motina buvo tiek juos prigąsdinusi, kad dabar nepadėjo jokie įkalbinėjimai, jos berniukai lenkėsi iš tolo.

Net Megė ir Šeron atsileido ir, nors vis dar stengėsi manęs nepastebėti, būdamos šalia nespinduliavo tokio nuožmaus priešiškumo kaip anksčiau.

Pasikeičiau ne tik aš. Pagaliau, kad ir pavėluotai, dykumoje prasidėjo liūčių sezonas, ir aš džiūgavau kaip vaikas.

Pirmiausia, iki šiol taip ir nežinojau, kaip lietuje kvepia geltonieji keimariai, liko tik blankios Melani prisiminimų nuotrupos. Prapliupus lyti atminties nuotrupos atgijo: sodrus kvapas įsiveržė į troškius urvus, pripildė juos gaivos su maloniu, aitriu prieskoniu. Tas kvapas įsigėrė man į plaukus ir lydėjo visur, kur ėjau, jaučiau jį net sapnuose.

Antra, Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis visą gyvenimą praleido Sietle, todėl vaiskiai mėlynas dykumos dangus ir alpinantis karštis mano organizmui buvo didžiulis išbandymas, lygiai taip bet kuriam iš šių dykumos gyventojų būtų sunku priprasti prie švininių, slegiančių šiaurės platumų debesų. Negalėjau atsigėrėti debesimis. Po išblukusio, nuobodaus, kaip iššluoto dangaus jie buvo tikra atgaiva mano akims: purūs, nuolat judantys, keičiantys formą, tarpais susidėliojantys į fantastiškus paveikslus.

Džebo urvuose prasidėjo didelės permainos. Persikėlimas į erdvų žaidimų kambarį, dabar tapusį bendru visų miegamuoju, buvo tik pirmas žingsnis.

Padidėjus bendruomenei teko išnaudoti kiekvieną tinkamą žemės pėdą, todėl laisvų kambarių neliko. Vis dėlto į Veso urvą sutiko persikelti tik naujokai: Kendė, kuri pagaliau prisiminė tikrąjį savo vardą, ir Leisė. Sužinojusi, kad Kendei teko tokia kambario draugė, iškart ėmiau jos gailėtis, bet buvusi gydytoja, regis, tokia kaimynyste visiškai nesibodėjo.

Kai lietūs baigsis, Džeimis persikels į Brandto ir Arono urvą, ten dar liko neužimtas kamputis. Prieš man atgimstant Žiedės kūne, Melani su Džaredu be jokių ceremonijų išspyrė jį pas Janą. Džeimis jau buvo pakankamai didelis, kad reikėtų ką nors aiškinti.

Kailas visą laiką praleisdavo platindamas nedidelę olą, anksčiau priklausiusią Valteriui. Vienam toje oloje gal ir būtų užtekę vietos, bet Kailas nesirengė gyventi vienas. Pasibaigus lietui jis ketino ten parsivesti Saulę. Žaidimų kambaryje ji miegodavo susirietusi Kailui ant krūtinės – kaip katytė, susidraugavusi su milžinišku rotveileriu, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo. Saulė nė per žingsnį nesitraukė nuo Kailo. Nuo tada, kai atmerkiau sidabriškai pilkas akis, niekada nemačiau jų atskirai.

Kailas dėl šių neįmanomų santykių atrodė visiškai išmuštas iš vėžių, vaikščiojo kaip apdujęs, nieko aplink nematydamas. Vis dar neprarado vilties susigrąžinti Džodę, bet dabar jam prie šono spaudėsi Saulė ir jis savo gremėzdiška letena meiliai glaudė ją prie savęs.

Dar neprapliupus lyti visos vietos jau buvo užimtos, todėl aš likau su daktaru ligoninėje. Daugiau ši patalpa manęs negąsdino. Miegojau kietoje ir nepatogioje kušetėje. Ligoninėje nuolat dėjosi kas nors įdomaus. Kendės atmintis grįžo: kad ir kaip būtų keista, Vasaros Dainos gyvenimą ji prisiminė aiškiau nei savo pačios. Daktaro urvas nuo šiol tapo ta vieta, kur vyko stebuklai.

Po liūčių Dokas irgi išsikels iš ligoninės. Jau pirmą naktį žaidimų kambaryje Šeron nieko neaiškindama atsitempė savo čiužinį prie daktaro. Gal apsispręsti ją paskatino tai, kaip daktaras žavėjosi gydytoja, nors aš abejojau, ar jis pastebėjo, kokia graži ši pagyvenusi moteris, – jį traukė vien neišsemiamos jos žinios. O gal Šeron pagaliau rado savy stiprybės atleisti ir pamiršti? Vyliausi, kad taip. Norėjosi tikėti, kad laikas gali suminkštinti net kiečiausias širdis.

Aš irgi neketinau likti ligoninėje.

Reikia pripažinti, kad jei ne Džeimis, mūsų lemiamas pokalbis su Janu gal taip niekad ir nebūtų įvykęs. Vos apie tai pagalvodavau, mano burna išdžiūdavo ir delnai imdavo prakaituoti. O jei tas jausmų antplūdis ligoninėje, tos kelios įstabios tikrumo minutės po to, kai prabudau, buvo tik iliuzija? Jei atmintis mane apgauna ir aš ne taip supratau Jano elgesį? Žinojau, kad mano jausmai jam nepasikeitė, bet kaip galėjau būti tikra, jog jis jaučia tą patį? Juk kūnas, kurį jis įsimylėjo, vis dar čia!

Spėjau, kad jis bus sutrikęs, – mes visi išgyvenome tą patį. Jei net man, sielai, pripratusiai prie tokių pokyčių, buvo sunku atgauti pusiausvyrą, ką kalbėti apie žmones!

Iš paskutiniųjų stengiausi atsikratyti prieštaringos meilės Džaredui, vis dar rusenančios mano širdyje, ir pavydo. Man jie nereikalingi, nenorėjau, kad stotų tarp manęs ir Jano, tikrojo ir vienintelio mano išrinktojo. Tačiau kartais vis tiek pagaudavau save ilgesingai žiūrint į Džaredą ir sumišusi užsiplieksdavau išdavikišku raudoniu. Ne sykį mačiau, kaip Melani, netyčia prisilietusi Jano rankos, atšlydavo lyg nuplikyta, staiga prisiminusi, kas ji buvo. Džaredas turėjo mažiausiai priežasčių kuo nors abejoti, tačiau pažvelgusi jo pusėn retkarčiais pagaudavau atsakantį, smalsų jo žvilgsnį ir droviai nuleisdavau akis. O Janas... Jam visų sunkiausia. Ir aš jį supratau.

Mes irgi buvome neišskiriami – beveik kaip Kailas su Saule. Janas nuolat liesdavo man veidą, glostydavo plaukus, nepaleisdavo mano rankų. Bet ar kiti nesielgė lygiai taip pat? Gal ir jis, kaip ir visi kiti, man jautė vien platonišką meilę? Tada aišku, kodėl daugiau nė karto nepabučiavo manęs taip, kaip pirmąją dieną.

Galbūt šitame kūne jis niekada negalės manęs mylėti, gal jis jam visai neatrodė toks angeliškai gražus kaip kitiems.

Štai kokių abejonių graužiama pirmąją naktį traukiau į didelį, tamsų žaidimų kambarį, o Janas nešė mano kušetę. Aš, aišku, jos nepakėliau.

Tądien kaip tik ėmė lyti – pirmą kartą per šešis mėnesius. Žmonės juokdamiesi ir niurnėdami rinkosi vietas nakvynei ir dėliojo čiužinius, daugelis jų jau buvo permirkę. Nusišypsojau pamačiusi Šeron šalia Doko.

– Klaja, čionai! – šūktelėjo Džeimis ir pamojo. Jis kaip tik tiesė savo čiužinį šalia Jano. – Užteks vietos mums trims.

Džeimis vienintelis elgėsi su manimi taip, kaip anksčiau. Aišku, jis irgi pataikavo ir nuolaidžiavo geibiam mano kūnui, tačiau niekada nenustebdavo pamatęs mane įeinant į kambarį ir nekrūptelėdavo išgirdęs šiomis putliomis lūpytėmis kalbant Klajoklę.

– Kurių galų tau ta lova, Klaja? Puikiausiai išsiteksime ant šitų dviejų čiužinių, jeigu juos sustumsime, – jis suokalbiškai nusiviepė ir man nespėjus išsižioti vienu spyriu suguldė juos greta. – Kiek tu čia tos vietos užimi.

Džeimis ištraukė lovelę Janui iš rankų ir pastatė šalia savęs, toliau nuo praėjimo. Tada išsitiesė ant savo čiužinio kraštelio ir atgręžė mums nugarą.

– Tiesa, Janai, vos nepamiršau, – pridūrė neatsisukdamas. – Kalbėjau su Brandtu ir Aronu, po lietų persikelsiu pas juos. Oi, na šiandien ir nusivariau! Labanakt, bičiuliai.

Ilgai žiūrėjau į nejudantį Džeimio siluetą. Janas irgi stovėjo nekrustelėdamas. Jaučiau, kad ir jis išsigandęs. O gal tiesiog įtemptai mąstė, kaip išsisukti iš šios keblios padėties?

– Gesinam šviesą, – užbaubė Džebas ant viso urvo. – Visi užčiaupiat srėbtuves ir kad nė čiukšt! Man, seniui, reikia pamiegoti.

Žmonės dar kiek pakrizeno, bet veikiai nuščiuvo, nes Džebo žodis urvuose visiems buvo šventas. Viena po kitos užgeso keturios lempos ir žaidimų kambarys paniro į akliną tamsą.

Šilti Jano pirštai susirado mano ranką. Mane pylė šaltas prakaitas. Kažin, ar jis tai jaučia?

Jis atsiklaupė ant čiužinio ir švelniai trūktelėjo mane žemyn. Paklusau ir išsitiesiau per vidurį ant dviejų sustumtų čiužinių. Jis nepaleido mano rankos.

– Ar patogiai įsitaisei? – sušnibždėjo. Kiti aplink irgi kuždėjosi, tyliai ir švelniai, balsai tirpo ištirpo sieringo upeliūkščio gurgesy.

– Taip, Janai, ačiū, – atsakiau.

Džeimis apsivertė ir netyčia atsitrenkė į mane.

– Oi, Klaja, atleisk, – sumurmėjo jis, paskui garsiai nusižiovavo.

Aš savaime pasislinkau į kitą pusę. Janas gulėjo daug arčiau, nei maniau, ir aš įriedėjau tiesiai jam į glėbį. Aiktelėjau. Jau norėjau atsitraukti, bet jis ištiesė ranką ir apsivijęs per liemenį prispaudė mane prie savęs.

Kai jo ranka štai taip – toli gražu neplatoniškai – apglobė mano kūną, mane apėmė keisčiausias jausmas. Kažkodėl prisiminiau tą pirmą kartą, kai gavau dozę nuskausminamųjų. Lyg būčiau blaškiusis priešmirtinėje agonijoje pati to nesuvokdama, o jo prisilietimas būtų numalšinęs visą skausmą.

Ir išvijęs bet kokią gėdą ir drovumą. Pasisukau veidu į Janą ir jo rankos apglėbė dar tvirčiau.

– O tau patogu? – tyliau už alsavimą pakartojau jo klausimą.

Jis pabučiavo man į kaktą.

– Daugiau nei patogu.

Kelias minutes gulėjome tylėdami. Dauguma žmonių aplink jau saldžiai pūtė į akį.

Janas palinko virš manęs ir tyliai sukuštėjo tiesiai į ausį:

– Klaja, kaip manai... – ir užtilo.

– Taip, Janai?

– Atrodo, kambaryje likau vienas. Lyg ir būtų neteisinga.

– Taip. Per didelė prabanga, kai visiems tenka taip spaustis.

– Nenoriu gyventi jame vienas. Bet...

Kodėl jis nepasako tiesiai šviesiai? Kokie dar „bet“?

– Ar tu jau supratai savo jausmus? Nenoriu tavęs skubinti. Žinau, kad tai painu... Džaredas...

Prireikė dar kelių minučių, kol suvokiau, apie ką jis, o tada vos girdimai sukikenau. Melani neturėjo tokio kvailo įpročio, užtat turėjo Žiedė: naujasis kūnas dar kartą išdavė mane – pačiu netinkamiausiu laiku.

– Kas yra? – paklausė jis.

– O aš norėjau duoti laiko tau, kad suprastum savo jausmus, – atsakiau. – Ir nenorėjau tavęs skubinti, nes žinau, kad tai painu... na, dėl Melani...

Jis nustebęs sujudėjo.

– Tu manei... Bet Melani – ne tu. Dėl to man visados viskas buvo aišku.

Nusišypsojau.

– O Džaredas – ne tu.

Jis vėl prabilo, tik dabar balsas buvo šaltas ir įsitempęs.

– Bet jis niekur nedingo. Ir tu jį myli.

Janas vėl pavyduliauja? Supratusi, kad jo skausmas glosto man širdį, pasijutau nesmagiai – nenorėjau būti žiauri, bet Jano žodžiai vėl pažadino viltį.

– Džaredas – jau praeitis, jis liko aname gyvenime. Šiame esi tik tu.

Jis ilgai tylėjo, o tada ištarė nuo užplūdusių jausmų drebančiu balsu:

– Norėčiau, kad taip būtų visados.

– Ir aš. Labiau už viską.

Ir tada jis, pamiršęs pilną urvą ir bet kokį atsargumą, pabučiavo mane – su tokia nežabota, ilgai tramdyta aistra, kad man užėmė kvapą. Prisiminiau, kaip įžūliai sumelavau apie savo amžių, ir suvirpėjau iš jaudulio.

Lietūs kada nors baigsis, tada mes su Janu pagaliau iš tikrųjų būsime kartu – jis ir aš, vyras ir moteris. Šiuo bučiniu aš daviau pažadą, kokio nebuvau davusi per visus savo gyvenimus, tarsi antspaudu sutvirtinau savo įsipareigojimą jam – vieninteliam mylimajam iki savo dienų galo. Pagalvojus apie tai mane apėmė džiaugsmas ir nerimas, gėdijausi ir nekantravau vienu metu – visai kaip žmogus.

Mes su Janu tapome neatskiriami. Todėl atėjus laikui patikrinti, kaip mano angelišką veidelį priims kitos sielos, jis, aišku, susiruošė keliauti kartu.

Į šį reidą troškau vykti kaip niekada, jis bus tikras atokvėpis po ilgų nevilties ir dvejonių savaičių. Užtat kaip nustebau išgirdusi, kad jie negali apsispręsti, ar leisti mane, ar ne: urvuose iš šio silpno kūno nebuvo jokios naudos, o reidui jis tiko kaip niekas kitas.

Džeimiui pasirinkus Žiedę, pats Džaredas nedvejodamas tam pritarė, nes, anot jo, tokiu atviru, mielu, nekaltu veideliu negalima netikėti, nes tokio trapaus kūno neįmanoma neginti, tačiau kai atėjo laikas tai patikrinti praktiškai, jis ėmė mindžikuoti vietoje. Buvau tikra, kad šiame reide man seksis taip pat puikiai kaip anksčiau, bet Džaredas, Džebas, Janas ir kiti, išskyrus Džeimį su Melani, ginčijosi kelias dienas bandydami rasti kitą išeitį. Man tai atrodė daugiau negu kvaila.

Iš pradžių jie dairėsi į Saulę, bet ji buvo nepatikrinta, vargu ar tokia siela galima pasitikėti. Be to, pati Saulė neturėjo nė menkiausio noro kelti koją iš urvų. Jau pats žodis „reidas“ jai kėlė baimę. Kailas su mumis irgi neis: vos apie tai užsiminė Saulei, jai užėjo isterijos priepuolis.

Galiausiai viršų paėmė sveikas protas. Be manęs, jiems nebuvo ką siųsti.

Džiaugiausi, kad tebesu reikalinga.

Atsargos beveik išseko, vadinasi, kelionė bus ilga ir sudėtinga. Vadovavo, kaip visada, Džaredas, taigi buvo aišku ir be žodžių, kad vyksta ir Melani. Aronas su Brandtu pasisiūlė savanoriais nė dėl to, kad mums būtų trūkę raumeningų rankų ir tvirtų pečių, jiems paprasčiausiai mirtinai nusibodo tupėti uždarytiems.

Buvo nuspręsta vykti toli į šiaurę. Aš džiaugiausi, kad pamatysiu naujų vietų, kad vėl pajusiu šaltį.

Naujajam kūnui sunkiai sekėsi suvaldyti jaudulį. Visą naktį, kol važiavome iki akmenų nuobiryno, kur buvo paslėpti furgonas ir didysis sunkvežimis, iš nekantrumo neradau sau vietos. O kai krovėme į furgoną drabužius ir kitus niekniekius, ėmiau straksėti ir šokinėti kaip kamuolys. Janas nusijuokęs stipriai suėmė mane už rankos: kad neatsidurčiau padebesiuose, pasakė jis.

Nejau per garsiai triukšmavau? Nejau neatsargiai elgdamasi prišaukiau mums nelaimę? Ne, mano kaltės čia nebuvo, jau nieko negalėjome pakeisti. Spąstai buvo paspęsti iš anksto ir mes pakliuvome į juos vos atvažiavę į vietą.

Aštrūs šviesos spinduliai perskrodė dykumą ir išplėšė iš tamsos Džaredo su Melani veidus. Visi apmirė. Sidabrinės mano akys, vienintelės, dabar galėjusios mus išgelbėti, liko nematomos: mane užstojo plati Jano nugara.

Stovėdama šešėlyje, kur nesiekė akinama prožektorių šviesa, aiškiai mačiau blyškios mėnesienos užlietus ieškotojus: jų buvo daugiau – aštuoni prieš mus šešis. Apdujusi žiūrėjau, kaip jie pakelia rankas, kaip jose sublyksi ginklai. Šautuvų vamzdžiai nukrypo į mus – Džaredą ir Mel, Brandtą ir Aroną, ir vienas tiesiai Janui į krūtinę. O mūsų ginklas, net neišimtas iš dėklo, tuo metu gulėjo mašinoje.

Kodėl leidau Janui eiti su manimi? Kodėl dabar turės mirti dar ir jis? Galvoje suskambo nevilties persmelktas Lilės balsas: „Kodėl meilė ir gyvenimas tokie nenuspėjami?“

Mano trapi, mažytė širdis subiro į tūkstančius šukių, ranka ėmė karštligiškai grabinėti po kišenę ieškodama piliulės.

– Nusiraminkite, girdite, jums nėra ko jaudintis, – sušuko vyras, stovintis ieškotojų viduryje. – Palaukit, palaukit, tik nelieskite savo piliulių! Po velnių, paklausykit! Tpfu, norėjau pasakyti, žiūrėkit!

Ir vyras nukreipė šviesą sau į akis.

Veidas įdegęs, aštrių bruožų, tarsi vėjo nugairinta uola. Tamsūs plaukai, pražilę ties smilkiniais, aplink ausis susigarbiniavę ir juokingai pasišiaušę. O akys... rudos. Tiesiog rudos, be jokių sidabriškų atspindžių.

– Matote? – pasakė jis. – Viskas, susitariam: jūs nešaudote į mus, mes nešaudome į jus. Gerai? – ir nuleido į žemę ginklą. – Na, vaikinai, – paragino jis ir visi ėmė slėpti ginklus į dėklus: prie juosmens, ant kulkšnių, už nugaros... Kiek ginklų!

– Netyčia aptikome jūsų slėptuvę, turiu pasakyti, meistriškai įrengta, mums tiesiog pasisekė, kad ją radome, ir nusprendėme jūsų patykoti. Baisiai norėjosi susipažinti. Ne kiekvieną dieną žmogus randi dar vieną maištininkų irštvą, – ir patenkintas nusikvatojo žemu, gomuriniu juoku. – Matytumėte dabar savo veidus! Ką? Manėte, jūs vieni sugebėjote išnešti sveikus pasturgalius? – ir vėl nugriaudėjo juokas.

Nė vienas iš mūsų nepajudėjo.

– Pažiūrėk į juos, Natai. Tikriausiai iš baimės liežuvius prarijo, – pasakė kitas vyras.

– Mes mirtinai juos išgąsdinome, – pasigirdo moteriškas balsas. – Ko tu tikėjaisi?

Jie laukė brūžuodami kojomis žemę, o mes vis dar stovėjome sustingę į akmenį.

Pirmas atsipeikėjo Džaredas.

– Kas jūs? – sušnibždėjo jis.

Jų vadas vėl nusikvatojo.

– Aš Natas. Džiaugiuosi jus matydamas, nors neatrodo, kad jūs galėtumėte pasakyti tą patį, cha, cha. Na, užteks drebinti kinkas. Čia Robas, Evanas, Bleikas, Tomas, Kimas ir Reičel, – pristatė savo palydovus apvesdamas ranka, kiekvienas, ištarus jo vardą, santūriai linktelėjo. Už jų pastebėjau dar vieną vyrą – su juo Natas nesupažindino. Jis buvo kone visa galva aukštesnis už kitus ir į akis pirmiausia krito smulkiai susigarbiniavę, ryškiai rudi, beveik oranžiniai plaukai, tankiu lanku juosiantys galvą lyg aureolė. Jis vienintelis neturėjo ginklo. Vyras įdėmiai spoksojo man į akis, todėl nukreipiau žvilgsnį.

– Iš viso mūsų dvidešimt du, – baigė Natas ir ištiesė ranką.

Džaredas giliai įkvėpė ir žengė į priekį. Mes visi atsidusome su palengvėjimu.

– Aš Džaredas, – jis papurtė Natui ranką ir veidas nušvito ta gerai pažįstama šypsena. – O čia Melani, Aronas, Brandtas, Janas ir Klaja. Mūsų trisdešimt septyni.

Džaredui paminėjus mano vardą Janas kiek pasislinko, kad visiškai užstotų mane nuo kitų žmonių žvilgsnių. Tik dabar supratau, kad jei čia vis dėlto ieškotojai, man gresia ne mažesnis pavojus nei visiems kitiems. Kaip pačioje pradžioje. Nutilau it pelė po šluota.

Tai išgirdęs Natas suklapsėjo akimis.

– Oho! Na, brolyčiai, jūs visus pralenkėte.

Dabar atėjo eilė nustebti Džaredui.

– Visus? O ką, yra ir kitų?

– Yra dar trys atskiros grupuotės. Bent jau tiek mums žinoma. Vienuolika su Geilu, septyni su Raselu, o pas Maksą net aštuoniolika. Palaikome ryšius, viskuo mainomės, kartais net bendruomenės nariais, – ir vėl griausmingas juokas. – Va, pupytė Elena iš Geilo draugijos panoro praskaidrinti mano Evanui vienatvę ir dabar gyvena su mumis, o mūsų Karlosą nuviliojo Raselo Sindė. Ir, žinoma, visi neišsiverčiame be Dago, – jis staiga nutilo ir sumišęs apsidairė, tarsi būtų pasakęs kažką, ko nederėjo. Greitosiomis dirstelėjo į rudaplaukį vyrą už savęs, bet šis tebespoksojo į mane.

– Vis tiek reikės pasakyti, – tarė neaukštas tamsiaodis vyras, stovintis šalia Nato.

Šis įtariai nužvelgė nedidelę mūsų grupelę.

– Gal tu ir teisus, Robai. Gerai, – ir giliai įkvėpė. – Tik perspėju, nuleiskite garą ir išklausykite iki galo. Nes tai, ką išgirsite, vargu ar jums patiks. Paprastai ši žinia žmones siutina.

– Kiekvieną kartą, – sumurmėjo sau po nosimi vyras, pavadintas Robu. Pastebėjau, kad jis uždėjo ranką ant ginklo.

– Apie ką tu? – paklausė Džaredas.

Natas atsiduso ir mostelėjo ranka į aukštaūgį vyrą ryškiai rudais plaukais. Šis, kreivai šyptelėjęs, žengė į priekį. Jis buvo strazdanotas kaip aš, tik gal tūkstantį kartų tirščiau. Strazdanų buvo tiek daug, kad iš toli atrodė esąs tamsaus gymio, nors iš tikrųjų jo oda buvo baltut baltutėlė. Akys mėnesienoje irgi atrodė tamsios, veikiausiai mėlynos kaip audringa jūra. Jis vis dar neatitraukė nuo manęs žvilgsnio.

– Tai Dagas. Tik nepradėkite psichuoti, dabar jis vienas iš mūsų, jau seniai. Dagas geriausias mano draugas, šimtą kartų išgelbėjo man gyvybę. Jis mūsų šeimos narys. Todėl perspėju, bet kas, kas jį bent pirštu palies, turės reikalų su mumis.

Moteris lėtai išsitraukė ginklą ir suspaudė rankoje vamzdžiu žemyn.

Rudaplaukis prakalbo neįtikėtinai maloniu tenoru:

– Nurimk, Natai. Pažvelk. Matai? Jie irgi turi savo sielą, – ir bedė pirštu tiesiai į mane. Janas įsitempė. – Pasirodo, ne aš vienas tapau vietiniu gyventoju.

Dagas šiltai man nusišypsojo ir žirgliodamas per neutralų plotą tarp dviejų grupuočių jau tiesė ranką.

Išlindau iš už Jano nekreipdama dėmesio į perspėjamą jo šnypštimą. Jaučiausi visiškai saugi ir užtikrinta.

Man patiko tai, ką pasakė Dagas: „Tapau vietiniu gyventoju.“

Dagas sustojo priešais mane ir pamatęs, koks tarp mūsų ūgių skirtumas, kiek nuleido svetingai ištiestą ranką. Suėmiau plaštaką: ji buvo tvirta, šiurkšti, su nuospaudomis, tai ne mano šilko švelnumo oda, ir pakračiau.

– Gyvųjų Gėlių Degintojas, – pasisakė savo vardą. – Bet visi mane vadina Dagu.

Išgirdus jo vardą mano akys išsiplėtė iš nuostabos. Siela iš liūdnai pagarsėjusio Ugninio pasaulio – kaip netikėta.

– Klajoklė, – pasakiau jam. – Visi mane vadina Klaja.

– Koks... netikėtas susitikimas, Klajokle. O aš maniau, kad iš sielų esu vienas toks.

– Ne vienas. Ir ne mudu du, – pridūriau prisiminusi urvuose likusią Saulę. Galbūt mes ne tokia jau retenybė, kaip maniau.

Jis nustebęs kilstelėjo antakį.

– Iš tiesų? – paklausė. – Na, tada šiai planetai dar ne viskas prarasta.

– Keistas šis pasaulis, – sumurmėjau greičiau sau nei kitai Žemę pamėgusiai sielai.

– Pats keisčiausias, – sutiko jis.