Meilės nenupirksi Шэрон Кендрик

*Kukli padavėja ir rusų milijardierius…* Padavėja Zara Evans nepriklauso aukštuomenei. Tačiau vieną dieną ji netikėtai atsiduria ypatingiems svečiams skirtame pobūvyje ir patraukia svajonių jaunikio, rusų oligarcho Nikolajaus Komarovo, dėmesį. Nikolajus pastebi išskirtinį Zaros grožį prabangiais drabužiais pasidabinusių ir tikrais brangakmeniais apsikarsčiusių svečių minioje. Iš patirties jis žino, kad visos moterys turi kainą, bet dar niekada nebuvo sutikęs tokios kaip Zara – jaunos, išdidžios, nepriklausomos ir užsispyrusios merginos, kuri nesileidžia perkama...

Sharon Kendrick

Meilės nenupirksi

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš Sharon Kendrick,

Too Proud To Be Bought, 2011

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

vertimas iš anglų kalbos, 2012

ISBN 978-609-406-582-8

Pirmas skyrius

Į ją žvelgė nepažįstamas žmogus.

Kerinti ir seksuali moteris.

Zara sumirksėjo tarsi negalėdama patikėti, kad iš aukšto veidrodžio žvelgiantis atvaizdas yra jos. Linkiai, apvalumai ir neįprastai daug nepridengto kūno. Kada pastarąjį kartą taip atrodė? Kaip tikra moteris, o ne kaip darbo bitė? Geriau pagalvojusi neprisiminė, kad apskritai būtų taip atrodžiusi.

Ryškiai žalia atlasinė suknelė buvo prigludusi prie kūno ir vilnijo kaip saldus sirupas, švelnus audinys leidosi klostėmis ant grindų. Drabužis labai skyrėsi nuo kasdiene apranga tapusių džinsų ir apdribusių marškinėlių, tačiau tai buvo ne vienintelė skirtybė. Dėl kruopščiai paryškintų skruostikaulių jos akys pasidarė didžiulės, padūmavusios. Plaukai buvo ne surišti į įprastą uodegėlę, o susegti į rafinuotą kuodą. Kaklas visai neuždengtas, todėl atrodė šiek tiek pažeidžiamas. Ant jo buvo užsegtas dirbtinių deimantų vėrinys, ausyse tviskėjo iš tokių pat akmenėlių pagaminti mirguliuojantys varvekliai. Ji prisimerkė. Ar neatrodė perdėtai... prabangiai?

Ji atsispyrė pagundai ir neėmė kramtyti išpuoselėtų nagų, pažvelgė į draugę, klūpančią jai prie kojų.

– Ema, aš negaliu, – išspaudė.

– Ko negali? – Ema baigė tvarkyti atlasinės suknelės palanką.

– Negaliu įsiveržti į pobūvį be kvietimo. Aš juk padavėja, o ne aukštuomenės dama! Negaliu nusitaikyti į paslaptingą Rusijos milijardierių todėl, kad, manai, jis galėtų būti naudingas tavo verslui. Be to, negaliu ten eiti vilkėdama tokiais drabužiais, su kuriais jaučiuosi kaip nuoga. Ar man tęsti sąrašą?

Ema išsitraukė iš burnos smeigtuką.

– Nesąmonė! Žinoma, gali. Padarysi mums abiem paslaugą. Aš turėsiu galimybę parodyti savo sukurtą suknelę vienam turtingiausių pasaulyje vyrų, o tu turėsi galimybę pagaliau pasilinksminti. Jau seniai kur bebuvai išėjusi. Patikėk manimi, Zara, toks šansas pasitaiko labai retai. Nikolajus Komarovas turi parduotuvių visuose didžiausiuose pasaulio miestuose, be to, mėgsta gražias moteris. Jis nekantrauja, kad sukurčiau drabužių kolekciją jam ar naujausiai jo meilužei, tik pats dar to nežino!

Zara žvilgtelėjo į atverstą bulvarinį žurnalą, tame puslapyje puikavosi nespalvota Rusijos oligarcho nuotrauka. Šaltukas nubėgo per kūną, nes šviesios ir keistai ryškios akys, atrodė, įsmigo į ją kaip lazerio spinduliai.

– Ir aš turėčiau jam paduoti tavo vizitinę kortelę?

– Kodėl gi ne?

– Nes... atrodys taip, tarsi įkyriai pirščiau savo prekes per renginį.

– Kalbi niekus. Visi taip elgsis. Verslo pasaulyje tai vadinama ryšių mezgimu. Juk niekas dėl to nenukentės? Be to, tau būtų ne pro šalį papramogauti. Kada paskutinį kartą leidai sau iš širdies pasilinksminti?

Pasilinksminti? Zara suspaudė rankoje mažutėlę plunksnomis puoštą rankinę. Draugė užgavo jautrią stygą. Ši tema Zarą jaudino labiau, nei pati manė. Tikrai, atrodė, kad jau visą amžinybę niekur nebuvo išėjusi – nebent į maisto prekių parduotuvę ar vaistinę, esančias kitame gatvės gale. Brangioji Zaros krikštamotė ilgai sirgo ir baisiai kentėjo, todėl jos mirtis galiausiai atrodė kaip išsilaisvinimas nuo pažeminimo ir liūdesio, kurį teko patirti per tą laiką.

Mėnesių mėnesius Zaros gyvenimas bėgo kambaryje slaugant ligonę, su kuria jos nesiejo net kraujo ryšiai. Tačiau dėl ištikimybės moteriai, pasiėmusiai ją po tėvų mirties, Zara nedvejodama metė studijas ir ja rūpinosi. Dieną naktį ruošė valgį, slaugė krikštamotę, rūpinosi sąskaitomis ir vaistais – kartu dirbo padavėja Emos mamos maisto tiekimo įmonėje, kai tik likdavo laiko.

O kai viskas baigėsi ir buvo perskaityti keli atsiųsti užuojautos atvirukai, Zara pasijuto labai vieniša ir niekam nereikalinga. Tarsi per daug buvo visko nutikę, kad būtų galėjusi grįžti į nerūpestingą studentišką gyvenimą. Vis dar reikėjo padengti skolas, be to, ji buvo pasiryžusi trūks plyš išsaugoti testamentu paliktą namelį. Ateitis buvo miglota ir tai ją gąsdino.

– Kodėl tau bent kiek nepasilinksminus, Zara? Pabūk Pelene nors vieną naktį ir palik rūpesčius šokių aikštelėje. Be to, padarytum man didžiulę paslaugą.

Atsakydama į Emos žodžius Zara šyptelėjo lūpų kampučiu. Ar galėtų taip padaryti? Ar rūpesčiai galėtų imti ir pranykti šokio sūkuryje? Viskas būtų daug paprasčiau, jei tai būtų įmanoma.

Tačiau gal draugė vis dėlto buvo teisi. Juk niekas jai netrukdo kiek pasilinksminti ir nors trumpam pamiršti rūpesčius. Na, nebent mintis, jog dar vieną vakarą teks praleisti nervingai galvojant apie nemažėjančią krūvą neapmokėtų sąskaitų, atrodytų malonesnė alternatyva...

– Gerai, – išsitiesdama tarė Zara. Dar kartelį pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. – Eisiu. Man bus labai malonu vilkėti šią dailią tavo sukurtą suknelę, pasistengsiu nors kartą būti ne ta, kuri nešioja padėklus, o ta, kuri iš jų vaišinasi, – gersiu šampaną, ne siūlysiu jį svečiams! Prieisiu prie Rusijos oligarcho ir paduosiu tavo vizitinę kortelę? Tinka?

– Idealu! Iš anksto pasakiau apie tai kitoms padavėjoms, jos mano, kad mintis puiki. Na, turbūt ir negali prieštarauti, nes jas samdo mano mama, o jos pačios net nėra šalyje! O dabar, eik! Nagi, eik!

Rankoje suspaudusi Emos įbruktus pinigus, Zara išėjo iš nedidelio buto kaukšėdama aukštakulniais. Gatvėje sustabdžiusi juodą taksi, ant kurio kviečiamai švietė lempelė, greitai įsėdo, kad nepersigalvotų dėl beprotiško plano.

Vasaros vakaras dar leido pasimėgauti vėlyva šviesa. Regis, visos gėlės mieste žydėjo. Tačiau kai taksi sustojo prie ambasados pastato, Zarai ėmė daužytis širdis. Jeigu ją demaskuos – supras, kad yra tik kukli padavėja, o dedasi vakaro viešnia? Apsimetėlė, neturinti teisės ten būti. Ar jos neišmes ir nekils didžiulis triukšmas? Tačiau vyras, kuris paėmė bilietą prie durų, susižavėjęs ją nužvelgė. Zara su palengvėjimu atsiduso ir pasuko link tviskančios pokylių salės.

Didžiulė patalpa buvo fantastiška. Žibantys sietynai metė deimantinius spindulius ant aukštų vazų su skaisčiai raudonomis rožėmis, ant pakylos priešais šokių aikštelę grojo styginių kvartetas. Zara nužvelgė kitus svečius – jie atrodė nuostabiai.

Ypač vakaro viešnios. Visos pasipuošusios tikrais deimantais, tai buvo akivaizdu net neprisiartinus prie jų. Ar turtingajam rusui padarys įspūdį jos apranga: ilga rankų darbo suknelė, siūta jaunos, ambicingos, madą studijuojančios merginos, kai aplinkui tiek brangių aukštosios mados kūrinių?

Zara pastebėjo, kad keli vyrai atsigręždami ją nužiūrėjo, jų partnerės – moterys – taip pat palydėjo žvilgsniais. Ar jie numanė, kad ji leidžia laiką tokioje aplinkoje, kur paprastai jos nė su žiburiu nerastum, įtarė, jog atvyko nekviesta? Staiga jai pasirodė, kad beprotiškam Emos planui lemta sužlugti. Įsibaiminusi Zara čiupo taurę šampano nuo padėklo, nešamo merginos, su kuria teko dirbti ne vieną kartą, ir išgėrė didoką šalto gėrimo gurkšnį. Alkoholis šiek tiek atpalaidavo, ypač kai kelios pažįstamos padavėjos jai mirktelėjo ir praeidamos tyliai pasisveikino.

Tačiau kažkas Zarai kėlė nerimą ir vertė jaustis nepatogiai – tarsi šeštas jausmas kuždėjo, kad yra stebima.

Man akivaizdžiai prasideda paranoja, – pamanė Zara.

Žengiant per kerinčią žmonių minią šis jausmas neapleido. Staiga Zaros žvilgsnis nevalingai nukrypo į tolimame salės kampe stovintį vyrą.

Ir ji nebeįstengė atitraukti akių.

Tarsi būtų pamačiusi kraujo lašą ant iškritusio sniego – vyriškis išsiskyrė iš visų svečių.

Jo plaukai buvo sendinto aukso spalvos, žydros akys spindėjo lyg ledas, o griežtas veidas ir arogantiška laikysena šaukte šaukė apie patirtį bei geidulingumą. Lyg iš marmuro kaldinti išsišovę skruostikauliai ir skvarbios akys Zarai pasirodė matyti – ir ji suprato, kodėl.

Kūnu nubėgo virpuliukai. Į ją žvelgiantis vyras buvo Nikolajus Komarovas, Rusijos oligarchas ir šio vakaro jos taikinys.

Pirmoji Zarai į galvą šovusi mintis buvo ta, kad nuotrauka deramai neperteikė jo žavesio: popieriuje jis atrodė patrauklus, o iš tiesų buvo tobulas. Kita mintis – kad jis labiausiai bauginantis iš kada nors jos sutiktų vyrų.

Jo veidas privertė pagalvoti apie deimantą – griežti bruožai ir šalčiu spindinčios akys. O visa kita...

Zara sutramdė staiga kilusį nepažįstamą alkį.

Gal jis ir buvo galingas, turtingas magnatas, bet tai nustelbė nežabojamas vyriškumas.

Puikiai sukirptas kostiumas buvo idealiai prigludęs prie kūno, pabrėžė plačius pečius, tvirtą liemenį, siaurus klubus ir ilgas raumeningas kojas. Aukštas ir tiesus, jis stovėjo taip ramiai, kad sekundėlę Zara pamanė, jog atrodo kaip vaškinė skulptūra, o ne gyvas žmogus. Tačiau vaškinės akys taip nespindėtų, tiesa? Ir nestebeilytų, kaip stebeilijo į ją. Zarai užgniaužė kvapą, ji jautėsi tarytum prikaustyta šalto, bet kartu deginančio žvilgsnio.

Iš salės galo Nikolajus pastebėjo, kad mergina dirstelėjo jo pusėn, ir įsitempė, nors jam nebuvo naujiena, jog moterys į jį žiūri. Jos nuolat lydėjo jį žvilgsniais. Tačiau, – pripažino jis mintyse, – šis žvilgsnis kitoks. Lyg išgąsdinto elniuko, miško gilumoje pamačiusio piktą medžiotoją...

Kas ji tokia, po velnių?

Nikolajus pastebėjo merginą su žalia prigludusia suknele, kai tik ši įžengė į salę, ir nuo tos akimirkos nenuleido nuo jos akių. Jo veidas tapo mąslus. Šioje išsipuošusių moterų minioje ji išsiskyrė, tačiau jis nesuprato, kuo. Kodėl ji nekreipė dėmesio į susirinkusius svečius, tik nervingai nusišypsojo kelioms padavėjoms?

Žinovo akimis Nikolajus įdėmiai stebėjo merginą. Kitaip nei visų čia esančių moterų, jos veido nestingdė botulino toksino injekcijos, sveiki plaukai jaunatviškai blizgėjo. Tačiau įspūdingiausias buvo kūnas. Žvelgdamas į nuostabią figūrą, Nikolajus pajuto, kaip kūną pervėrė geismas. Gundantys linkiai ir apvalumai, visai neprimenantys sulysusių, dietų iškamuotų moterų. Nikolajaus žvilgsnis nuogais merginos pečiais nuslydo žemyn – šilkine, spindinčia oda ten, kur dailios ir geidulingos krūtys tarytum siuntė kvietimą vyro lūpoms pasinerti į jų saldybę.

Nikolajus padėjo vos nugertą taurę šampano padavėjai ant padėklo. Jo susidomėjimas dar labiau padidėjo. Sugavęs merginos žvilgsnį, pasiuntė jai šypsnį, kuriuo apdovanodavo tik ypatingomis progomis, ir laukė, kol atsitiks tai, kas neišvengiama. Netrukus ji turėtų pasukti link jo, o veidelį turėtų nuskaidrinti viltingas žvilgsnis.

Tačiau taip neatsitiko.

Nikolajus prisimerkė, nes ši jauna moteris, rodės, sudvejojo ir pasuko priešinga kryptimi. Sekundėlę jis negalėjo tuo patikėti.

Ji nuo jo nusisuko!

Dabar jam pasidarė dar įdomiau. Pabudęs medžiotojo instinktas, kurio ilgą laiką neteko pajusti todėl, kad šiuolaikinės moterys mieliau rinkdavosi persekiotojos vaidmenį, įkaitino kraują. Ar ji žaidžia? Ar nusisuko, kad suteiktų galimybę paganyti akis į žavų savo užpakaliuką? Nikolajus neatsispyręs įsižiūrėjo į du atlasu pridengtus pusrutulius ir nurijo seilę. Tikrai, niekas nebūtų įstengęs paneigti, jog merginos užpakaliukas žadino apetitą...

Tarsi lėlė, nematomų pirštų tampoma už virvelių, jis ėmė sekti jai įkandin.

Eidama per salę, Zara pajuto, kaip pašiurpo kaklo oda, širdis pradėjo smarkiai daužytis. Jai ne paranoja ir tikrai nesivaidena. Jis sekė jai iš paskos! Bauginamai žavus rusas, kuris ką tik stovėjo sustingęs kitame salės gale ir varstė šaltu žvilgsniu, dabar ryžtingai artėjo prie jos.

Zara nurijo seiles. Ar jis perprato jos užmačias? Atspėjo, kad nėra kviestinė viešnia ir neturi teisės čia būti?

Kažin ar nebūtų geriau tuojau pat sukti link durų, šokti į autobusą ir paskambinus Emai pranešti, kad jos idėja prilygo katastrofai ir kad nereikėjo puoselėti jokių vilčių jos įgyvendinti?

Staiga mintis nerūpestingai prie jo prieiti ir paduoti vizitinę kortelę pasirodė neįtikėtinai kvaila. Kas sugalvojo, jog jai užteks drąsos taip pasielgti?

Išdrįsusi pažvelgti per petį, Zara suprato, jog vyras dingo minioje, ir ėmė žingsniuoti sparčiau, kiek tik leido nepatogūs bateliai. Pridengta grupelės svečių, ji spruko už didžiulės marmurinės kolonos ir stovėjo ten, kol įsitikino, kad atsikratė palydovo. Kai išlindo, jo niekur nebuvo matyti. Įspūdingo stoto vyriškio skvarbiomis akimis nebebuvo. Nuslopinusi kažkodėl užvaldžiusį nusivylimą, Zara apsižvalgė ir suprato, kad galėtų pasprukti, tik...

– Ei!

Ji sustingo. Su ryškiu akcentu ištarti žodžiai pervėrė susipainiojusias mintis, ir Zara instinktyviai suprato, kad tai jis. Tai galėjo būti tik jis.

Nevalingai pamanė, jog gyvenimas neteisingas: vyras, primenantis auksinį pavojingą dievą, dar kalbėjo tokiu balsu, nuo kurio nugara perbėgo šiurpuliukai. Vienintelis ištartas žodelis skambėjo ir kaip įsakymas, ir kaip klausimas. Nekreipk į jį dėmesio, – tarė sau. – Apsimesk, kad negirdėjai, ir nesustok.

Zara žengė žingsnį į priekį, bet jis vėl prašneko, švelnus kaip aksomas balsas privertė sustingti.

– Ar nuo manęs sprunki?

Zara suprato neturinti kito pasirinkimo, tik drąsiai susitikti su juo akis į akį, jei nenorėjo pasirodyti nemandagi ir sukelti scenos. Jos lūpas papuošė, kaip vylėsi, pasitikėjimo kupina šypsena, po plonu suknelės audiniu ėmė pašėlusiai daužytis širdis, bet ji pasisuko į savo persekiotoją.

– Kodėl manai, kad reikėtų nuo tavęs bėgti? – ramiai paklausė Zara.

– Na, galėčiau sugalvoti kelias priežastis, – suniurnėjo jis žvilgsniu glostydamas jos kūną.

Zara pajuto, kad atsakydama į begėdišką jo vertinimą ėmė virpėti, bet suprato, kaip pavojinga į tai veltis.

Labai pavojinga. Jis flirtavo taip, kad ji pasijuto atstovaujanti ne tai lygai. Tačiau jai neliko nieko kita, tik atlikti rafinuotos damos, kuri galėtų vilkėti tokią suknelę, vaidmenį, nors jautėsi kaip išgąsdinta mergaitė, kuri žaidė ne savo žaidimą. Zara stengėsi prisiminti, ką kalbėdavo per televizijos laidas matytos koketės.

– Tikrai? – Ji nekaltai išplėtė akis. – Kokias?

Nikolajus patenkintas šyptelėjo.

Taip geriau. Daug geriau. Jau kone patikėjo, jog ji ketino jį atstumti. O kada taip buvo atsitikę pastarąjį kartą?

Niekada, – arogantiškai pamanė jis. Nors ir galėjo būti vadinamas labiausiai nemėgstančiu megzti ilgalaikių santykių, vis dėlto puikiai išmanė, kaip įsivilioti moterį į glėbį. Jį perliejo malonus jausmas išvydus, jog mergina ir iš arti tokia skani, kad galėtum suvalgyti.

– Pavyzdžiui, ar tau sekasi su sunkiai sukalbamais ir reikliais vyrais, – mąsliai tarė Nikolajus.

Jo žodžiai pribloškė. Sekundėlę Zara pamiršo vienintelį savo tikslą šįvakar – pademonstruoti draugės suknelę. Prisiminė nuostabius žmonės, kurie dirbo slaugos srityje ir kuriuos sutiko tuo metu, kai pačiai reikėjo prižiūrėti krikštamotę, prisiminė, su kokiais sunkios būklės ligoniais jiems teko susidurti kiekvieną dieną. Tada palygino jų ryžtą ir tvirtybę su šio patrauklaus vyro arogancija.

Zara nevalingai tyrinėjo prabangų juodą vakarinį jo kostiumą: už jį gautais pinigais tikriausiai būtų galima ilgiau nei mėnesį maitinti keturių asmenų šeimą. Prisiminė krūvą paliktų apmokėti sąskaitų už medicinos paslaugas ir viduje prabudo maištininkės dvasia. Be to, ar ne geriau susikaupti ir pradėti piktintis, nei pripažinti, kad nuo šio vyro artumo jai svaigo galva?

– Daug kas stengiasi neatskleisti savo trūkumų per pirmą susitikimą, – abejingai tarė ji.

Šaltos žydros akys šelmiškai sužibėjo.

– Esi įsitikinusi, kad bus ir antras susitikimas? – švelniai paklausė jis. – Sakyčiau, tai net įžūloka. O gal tu įpratusi, kad vyrai iškart pasiduoda ir trokšte trokšta vėl su tavimi susitikti?

Patirties su vyrais Zara turėjo taip mažai, kad panoro nusikvatoti. Mintis, jog vyras, ypač toks žavus ir gyvenantis kitoje visatoje, galėtų suklupti jai po kojomis, buvo dar juokingesnė.

– Iš tikrųjų niekada nieko nelaikau savaime suprantamu dalyku, – atsakė ji. – Ir vengiu apibendrintai kalbėti apie priešingą lytį.

Nikolajus prisimerkė nesuprasdamas jos balso tono. Ji tarsi mėgino jį... kritikuoti? Tada pajuto dar didesnį susidomėjimą.

– Jaučiu, kad nepritari, – ramiai pabrėžė Nikolajus.

Zara suprato, jog pavojus ne sumažėjo, o dar padidėjo. Vienas instinktas ragino pasitraukti, tačiau kitas – galingesnis – laikė lyg įbestą.

Ji drąsiai pažvelgė į tviskančią kaip ledas žydrų akių gelmę ir širdis neramiai suspurdėjo.

– Kam?

– Man, milaja moja. Man.

– Nejaugi galėčiau turėti nuomonę apie tave, jei mes visai nepažįstami? – paklausė ji.

– Taip, mes nepažįstami, – pritarė Nikolajus. – Bet tai galima lengvai ištaisyti. – Šyptelėjo ir įdėmiai stebėjo, ar ji reaguos į jo vardą ir pažins. – Aš esu Nikolajus Komarovas.

Zarai užgniaužė gerklę, ji suprato, kad dabar tinkamiausias laikas pažiūrėti jam į akis ir ramiai pasakyti: Iš tikrųjų aš tai jau žinau. Dar žinau, kad esi labai įtakingas žmogus, turi parduotuvių tinklą, taip pat nesuskaičiuojamą daugybę žavingų draugių – kaip tyčia mano draugė yra labai talentinga dizainerė. Ar tau patinka suknelė, kurią vilkiu? Tai vienas iš jos kūrinių. Galbūt galėčiau tau palikti jos vizitinę kortelę, o tu pasvarstytum, ar domintų susitikimas su ja ir jos kolekcijos peržiūra? Tačiau susidūrusi su įdėmiu žvilgsniu pajuto nesugebėsianti to padaryti. Nieku gyvu. Ar dėl to, kad jai patiko pasinerti į fantaziją, jog flirtuoja su juo? Pabūti iliuziniame pasaulyje, apsimesti tokia moterimi, kokia šiandien stengėsi pasirodyti, o ne būti vargše padavėja, kuri atsidūrė prie bankroto ribos ir daro draugei paslaugą?

– Tu... tu – rusas, – lėtai tarė Zara.

– Kokia tu nuovoki. – Tačiau Nikolajus kažkodėl nusivylė. Vis dėlto tai nebuvo abipusis potraukis iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo apie jį girdėjusi – galėjo nedvejodamas lažintis iš viso savo turto. Ne kartą matė, kaip pažinusi jį stengėsi užgesinti akyse kibirkštėlę. Tačiau nesuprato, kodėl tai turėtų stebinti ar nuvilti – juk žinojo, jog moterys žaidžia tokius žaidimus, ar ne? Jos meluoja. Gudrauja. Plačiai atmerkia akutes ir tvirtina, kad juoda yra balta, kartais net pačios tuo patiki. – Galbūt pažįsti daug rusų?

– Ne. Nepažinojau nė vieno.

– Iki dabar, žinoma.

– Iki dabar, – sutiko ji nervingai šypsodamasi.

Ar jis pasibaisėtų sužinojęs, kas ji yra iš tikrųjų, – įsibrovėlė, kuri neturi teisės čia būti? Zara stebėjo jo išraišką. Geras vaikinas ar blogas vaikinas? Ar tik nedoras, karštas vaikinas, kuris pratęs iš moters gauti visko, ko nori?

– O tu kas esi? – paklausė jis.

Laukdamas atsakymo, Nikolajus šaltai žvelgė į merginą ir griovė jos gynybinę sieną. Akimirką Zarą užvaldė pagunda prisistatyti netikru vardu. Tokiu, kuris tiktų prie vienąkart susikurto įvaizdžio. Tačiau atsitokėjusi suprato, kad tai kvaila. Po šio vakaro jie daugiau nesusitiks. Tokiam žmogui jos vardas nieko nereiškė.

– Aš – Zara, – neryžtinai pratarė ji. – Zara Evans.

– Gražus vardas, – mąsliai pasakė jis, žiūrėdamas, kaip maloniai suvirpėjo jos lūpos. – Tinka labai gražiai moteriai.

Išgirdusi nerūpestingai mestelėtą komplimentą Zara nušvito, jai atrodė, kad visą amžinybę nebuvo sulaukusi šilto žodžio. Be to, dar niekas nebuvo pavadinęs jos gražia. Vis dėlto atsispyrė jo žavesiui.

Tokiais komplimentais jis turbūt švaistėsi kasdien. Laiku mestelėta gudri frazė po kojomis paklodavo būrius apžavėtų moterų. Ji ketino pasakyti ką nors kandaus, tačiau išsprūdo tik trumpas „ačiū“, ir už tai norėjo sau įspirti.

– Ar galėčiau pasiūlyti ko nors išgerti, Zara?

Ji papurtė galvą.

– Ne, ačiū – jau išgėriau taurę šampano.

– O, manau, galima išgerti daugiau nei vieną. – Nikolajus pažvelgė tiesiai jai į akis. – Bet ne daugiau nei dvi. – Šyptelėjo norėdamas parodyti, kad tik erzina.

Jis kalbėjo taip, tarsi juodu būtų buvę sąmokslininkai, ir Zara atsikvošėjusi įsitempė. Ką ji sau mananti? Juk ne to atėjo. Jei jau pritrūko drąsos įbrukti Nikolajui Emos vizitinę kortelę, turėtų kuo greičiau dingti iš čia.

Šis priešais stovintis vyras buvo pavojingas – juk pats taip tikino, ar ne?

– Tiesą sakant, man metas.

– Kodėl?

– Nes... – nutęsė ji, mėgindama sugalvoti įtikinamą priežastį, dėl ko turėtų išeiti iš pobūvio, nors ką tik atvyko.

– Nėra jokios priežasties, ar ne? – paklausė jis, pastebėjęs, kad Zara dvejodama prikando lūpą. Ir atrodė dar patrauklesnė. – Dabar groja muzika ir mane užvaldė begalinis noras su tavimi pašokti. Eikš pas mane.

Zarą apėmė siaubas, kai jis siektelėjo jos rankos ir jųdviejų pirštai susipynė. Per žmonių minią Nikolajus nusivedė ją į šokių aikštelę. Na, „siaubas“ gal ne visai tinkamas žodis, – mintyse pripažino ji, žengdama Nikolajui iš paskos per besiskiriančius svečius.

Jaudulys dabar tiktų labiau. Zara jautė, kaip raudonis užliejo skruostus, nes iš visų pusių į juos smigo smalsūs žvilgsniai. Jos pulsas, čiuopiamas jo pirštų galiukų, dar padažnėjo. Tačiau, Nikolajui sustojus nedidelėje šokių aikštelėje priešais muzikantų grupę, ji kilstelėjo galvą ir žvelgdama į akis sušnibždėjo:

– Mes negalime šokti!

– Kodėl?

– Nes...

– Baik kartoti „nes“. Eikš ir pašok su manimi. – Jis tarytum metė iššūkį, dangaus žydrumo akys suspindo šalčiu. – Juk akivaizdžiai to nori.

Baisiausia, kad jis buvo teisus. Zara tikrai norėjo. Pilvo apačioje juto keistą šiltą virpulį, kuris vertė pasiduoti slaptingam ilgesiui paskęsti jo glėbyje. Kai jis apkabino stipriomis vyriškomis rankomis, Zara instinktyviai aiktelėjo, tada vyras dar tvirčiau apglėbė ją per liemenį.

– Matai? – sumurmėjo jis. – Juk tu šito ir norėjai.

Mergina apsvaigo. Ką galėjo padaryti? Jo rankos nuslinko žemyn ir dabar ilsėjosi ant klubų, pirštų vėduoklė tingiai ir savininkiškai glostė juos per atlasinę suknelę. Sekundėlę pasirodė, kad audinio visai nėra, ir jis liečia nuogą jos kūną.

– Atsipalaiduok, – švelniai tarė Nikolajus.

– Kaip aš atsipalaiduosiu, kai visi į mus žiūri?

– Nekreipk į juos dėmesio arba priprask. Vyrai į mus žiūri, nes pavydi man, o moterys – nes nori būti tavo vietoje, milaja moja.

Įvertinimas buvo gana arogantiškas, ir Zara suabejojo, ar pirmoji dalis atitinka tikrovę. Kodėl vyrai turėtų pavydėti Nikolajui? Ypač kai aplinkui – daugybė už ją patrauklesnių moterų. Turtingų moterų, net tituluotų ponių. Turbūt jos pasitikėdamos savimi sklandytų šokių aikštelėje, o ne galvotų, kaip nepersmeigti jam kojos mirtinai pavojingu aukštakulniu.

Tačiau rami muzika viliojo įsitraukti į šokį, o dar labiau gundė ją apglėbęs vyras. Zara net nepastebėjo, kada Nikolajaus kūno judesiai pasikeitė ir jis dar tvirčiau ją apkabino. Juto, kaip susiliečia jųdviejų klubai ir persmelkia tvirto kūno spinduliuojamas karštis bei aistra. Zara nurijo gerklėje įstrigusį tumulą.

– Atsipalaiduok. Atrodai įsitempusi, – tarstelėjo jis. Ši mergina staiga pažadino jam nežabojamą geismą.

Zara ant liemens pajuto švelnią jo nykščio glamonę. Ką galėjo pasakyti – kad pastarąjį kartą lėtą šokį su vyru šoko bjauriame ir triukšmingame klube ir šis jausmas nė iš tolo neprilygo anam?

– Nesu pratusi šokti, – patikino ji.

– Kodėl?

Kone priglaudusi veidą jam prie peties Zara galvojo, kaip geriausia atsakyti. Net jei nebūtų turėjusi budėti prie ligonės lovos daugybę mėnesių, vis tiek nebūtų įsivaizdavusi, kad suksis šokių salėje tokiame formaliame renginyje. Tai atrodė šiek tiek senamadiška.

Ji išdrįso pažvelgti į atšiaurų jo veidą. Kiek jam metų? Sunku pasakyti, bet gerokai vyresnis už ją. Kiekvienas kaip iš marmuro iškalto veido lopinėlis bylojo apie patirtį, o abipus lūpų buvo įsirėžusios plonos ciniškumo raukšlelės. Tačiau kaip jis laikė ją glėbyje ir kaip dėl to daužėsi jos širdis – visa tai net nekvepėjo senamadiškumu. Šokis buvo gaivališkas ir per daug intymus, kad būtų buvę galima juo mėgautis prieš visą minią...

– Nes...

– Na, štai ir vėl. Ir vėl tas bjaurus žodis. – Nikolajus truktelėjo ją arčiau savęs, ir švelnus kūnas pasidavė jo galiai. Palenkė galvą prie ilgo ir dailaus jos kaklo, užmerkė akis ir įkvėpė subtilaus aromato. Ar gali būti, kad užuodė rožes?

– Tau dar niekas nesakė, kad kartojimas kelia nuobodulį?

– Paklausei manęs visai ko kito, o aš jau norėjau atsakyti, – papriekaištavo ji.

– Žinau, kad paklausiau. Bet staiga pasidarė daug įdomiau klausytis tavo kūno kalbos.

– Kaip įžūlu!

Jis lūpomis beveik lietė jai ausį.

– Žinau. Tačiau tu mane verti taip jaustis ir elgtis įžūliai. Ar pati nesijauti panašiai, Zara?

– Ne.

– O, taip, – švelniai paprieštaravo jis. – Nagi. Drąsiau. Pripažink.

Liaukis šokti, – mintyse sau liepė Zara pajutusi, jog pateko į dar nepažintą teritoriją. – Dabar pat. Spruk iš šokių salės ir nesustok, kol pasieksi gatvę. Jei elgsiesi ryžtingai, jis turbūt nerizikuos kelti scenos bandydamas tave sustabdyti.

Tačiau buvo taip sunku atsispirti saldžiai styginių instrumentų muzikai ir nesileisti užliejamai pojūčių nuo jo prisilietimų. Zara juto, kad ne tik šilkinė suknelė, bet ir jo pirštai glamonėja švelnią jos odą. Nepaaiškinamas ilgesys užliejo krūtinę, toks netikėtas ir nepageidaujamas, kad net širdis suspurdėjo. Ar ir jis tai pajuto? Ar dėl to dar labiau priglaudė ją, o jos kūnas, rodės, siuntė negirdimus signalus, kad norėtų būti dar arčiau? Reikėjo visa tai baigti – privalėjo sustoti, kol neapsikvailino.

Zara nenoriai išsivadavo iš vyro glėbio. Jautėsi taip, tarsi būtų atsitraukusi nuo šiltos židinio liepsnos ir išėjusi į lauke siaučiančią sniego pūgą.

– Man tikrai metas, – tarė ji.

Nikolajus pritariamai linktelėjo suprasdamas, kad jei ilgiau liktų šokių aikštelėje, plūstelėjęs jaudulys taptų nebevaldomas.

Tačiau nenorėjo, kad vakaras baigtųsi štai taip, tik nesuprato, kodėl. Dažniausiai kortos būdavo jo rankose, jis priimdavo sprendimą, kada išeiti, kada pasilikti.

– Gerai. Parvešiu tave namo, – tai sakydamas matė, kaip jos lūpos prasiveria, ir papurtė galvą. – Kol nepradėjai priešintis, įspėju, kad net nesitikėtum, jog leisiu eiti namo vienai. Ypač kai taip atrodai, – pamanė. Stangrūs jos speneliai buvo erotiškai įsirėžę į smaragdo spalvos audinį. – Nebent tavęs laukia automobilis? – sunerimęs paklausė.

Ar pavyktų? – spėliojo Zara. Ar pavyktų jį įtikinti, kad vienas iš gatvę aplink ambasadą užtvindžiusių ir kaip didžiulės juodos katės murkiančių limuzinų išties yra jos? O kas tada? Galėjo įsivaizduoti, kaip jis užsispiria palydėti iki automobilio ir kaip ji rausta iš gėdos, kai tenka pripažinti, jog yra ne kas kitas, o apgavikė. Zara papurtė galvą.

– Ne, atvažiavau taksi. Kur tu gyveni? – ji mėgino išsisukti.

– Turiu namą kitoje parko pusėje.

Niekaip negalėdama apsispręsti Zara pažvelgė į Nikolajų ir suprato, kad vos neprarado Dievo siųstos galimybės. Kodėl nepriėmus jo pasiūlymo? Gal atsiras proga įteikti Emos vizitinę kortelę prieš palinkint labos nakties? Nikolajus jau pripažino, kad jam patinka, kaip ji atrodo, tad gal galėtų imti ir pasakyti, jog tai – jos draugės rankų darbas.

– Na, gerai... ačiū. Priimsiu pasiūlymą. Kadangi aš gyvenu šiek tiek... toliau, vairuotojas pirmiausia galėtų nuvežti tave, o paskui – mane.

Nikolajus pirštu mąsliai persibraukė lūpas. Toks pasiūlymas galėjo reikšti tik staigią ir netikėtą vakaro baigtį. To į savo planus jis nebuvo įtraukęs. Bent kol kas.

Tada skausmingai suvokė, kad ši skaisčiaveidė išdykėlė pažadino kurį laiką snaudusius jo jausmus. Pastaruoju metu labai daug dirbo, visą energiją ir fantaziją skyrė ambicingam naujausiam projektui, vadinasi, laiko intymiems žaidimas neliko. Pastaroji meilužė išvargino jį nesibaigiančiais prašymais „pasielgti teisingai ir ją vesti“. Ar iš viso pasaulyje yra nors viena moteris, kurią verta vesti? – karčiai susimąstė Nikolajus. Gal ir taip, bet dar nebuvo tokios sutikęs. Jis vertinamai pažvelgė į Zarą.

– Eime, – sumurmėjo.

Antras skyrius

Kai išėjo iš ambasadoriaus rezidencijos, juodu pateko į šilto ir kvapnaus vakaro glėbį. Netoliese jau laukė juodas limuzinas. Zara pasijuto tarsi kitame pasaulyje. Mandagus vairuotojas atidarė automobilio dureles, ir ji nugrimzdo į patogią užpakalinę sėdynę. Nustebusi ėmė žvalgytis po saloną. Koks automobilis! Jo vidus dvelkė prabanga, visos detalės – subtilios ir grakščios, ką jau kalbėti apie minkštą grietinėlės spalvos odą. Kai Nikolajus įslydęs į vidų atsisėdo šalia ir pažvelgė į Zarą, jos širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi. Blankiai apšviestoje nedidelėje erdvėje šį raumeningą ilgakojį vyrą ji jautė dar labiau nei šokių aikštelėje. Tada susimąstė, ar nebus klydusi sutikdama namo keliauti su itin patraukliu nepažįstamuoju.

– Betgi vakaras dar tik prasidėjo, – lėtai tarė Nikolajus, žiūrėdamas, kaip jos smilkinyje pulsuoja plonytė gyslelė.

Zarai neliko nieko kita, kaip pažvelgti į dėmesį kaustančias jo akis.

– Tikrai, – ramiai pabrėžė ji.

Nikolajui patiko karamelės ir saulės spindulių spalvos jos šukuosena. Jam norėjosi ištraukti segtukus ir stebėti, kaip vešlūs plaukai svajomis krinta ant pečių. Per atlasinės suknelės audinį jis matė jos kojų – dailių lieknų kojų – kontūrus ir pajuto dar vieną skausmingą geismo antplūdį.

– Mes esame visai netoli mano namų, – tęsė jis, tarsi mintis būtų kilusi tik dabar. – Jei norėtum, galėtume užsukti pas mane ir ko nors išgerti.

Zaros galvoje buvo tikra maišalynė, nes kūnas ir smegenys siuntė skirtingus signalus. Nepažįstamo vyro kvietimas į savo namus pasivaišinti gėrimu turėtų priklausyti kategorijai draudžiama. Tačiau Nikolajus buvo ne šiaip vyras, o patraukliausias iš kada nors jos sutiktų. Argi Pelenei draudžiama nors akies krašteliu žvilgtelėti į princo rūmus dar prieš jos drabužiams virstant skudurais?

– Galėčiau.

– Bet nesi įsitikinusi?

– O kaip manai tu?

– Manau, kad norėtum.

Zara abejodama nusišypsojo.

– Ne visada išmintinga elgtis taip, kaip norisi.

– Tikrai? Aš laikausi priešingos nuomonės. Gyvenimas per trumpas, kad visą laiką paisytum etiketo reikalavimų.

Jis prisimerkė.

– O jei pažadėčiau, kad mes greitai išgersime po taurę ir tada mano vairuotojas nuveš tave, kur tik panorėsi? Kaip tau tokia mintis?

Šis pasiūlymas skambėjo beprotiškai – visai beprotiškai, bet kartu buvo labiausiai viliojantis iš jos kada nors girdėtų. Zaros pasaulis dėl pastarojo meto įvykių buvo nusidažęs blankiomis ir niūriomis spalvomis: ar kas nors galėtų ją kaltinti, kad norėjo bent žvilgtelėti į ryškesnį, energija kunkuliuojantį gyvenimą? Tokį gyvenimą, kai tviskantys limuzinai paima tave iš puošnių vakarėlių ir tylūs vairuotojai nuveža ten, kur tik pageidauji.

Tačiau kažkas sulaikė Zarą. Galbūt suvokimas, kad ši patirtis nė iš tolo neprilygsta ankstesnei. Ji instinktyviai juto, jog turi reikalų su užgrūdintu ir patyrusiu vyriškiu. Šmėkštelėjo mintis, kad jis panašus į liūtą. Akys nejučia nukrypo į tankius aukso spalvos jo plaukus. Iš tiesų moteriai nereikėtų eiti į liūto guolį, nebent pageidautų būti suėsta...

Zara papurtė galvą.

– Labai malonu, – ji giliai įkvėpė kupina ryžto, kuris anksčiau pravertė kovojant su krikštamotės gydytojais, kad paskutines gyvenimo dienas ši galėtų praleisti namuose. – Bet nemanau, jog tai gera mintis.

Nikolajus suprato, kad ji kalba rimtai, ir sekundėlę suglumo. Paprastai jam tekdavo išsisukinėti nuo moterų ir šįkart buvo įsitikinęs, jog ji priims pasiūlymą dar ir todėl, kad tokie kvietimai buvo reti ir branginami. Tačiau jos atsisakymas ir nustebino, ir suintrigavo.

– Ar tikrai? – perklausė dar kartą.

– Tikrų tikriausiai, – atsakė ji įtikinamiau, nei buvo iš tikrųjų.

– Na, tada...

Nikolajus trumpam nutilo ir palinko prie Zaros, neatitraukdamas žvilgsnio nuo išsiplėtusių iš nuostabos jos akių ir putlių lūpų.

– Palinkėsiu labos nakties ir atsisveikindamas pabučiuosiu tave čia, gerai, milaja moja?

Ji pirštais įsikirto į minkštą odinę sėdynę.

– O tu visada linkėdamas labos nakties bučiuoji moteris, kurias vos tepažįsti? – gaudydama kvapą paklausė Zara.

– Net, ne visada. Tačiau tu viliojai mane visą vakarą, nuo pat tos minutės, kai bandei sprukti. Aš net neprisimenu, kada man teko vaikytis kokią moterį, dabar – tiesiogine to žodžio prasme.

O, kad jis žinotų, kodėl ji spruko! Staiga Zarą užvaldė kaltės jausmas.

– Bet...

– Užsičiaupk, – beveik švelniai ištarė jis ir palinko prie jos lūpų.

Vėliau Zara dėl to kaltino šampaną – ir jo patirtį, – nes niekaip nesustabdė šio vyro. Tačiau tai buvo ne vien šalto, svaiginančio gėrimo poveikis. Alkis ir smalsumas – štai, kas ją paskatino. Ilgą laiką Zaros niekas nebuvo bučiavęs. Nė vienas vyras jos nebuvo bučiavęs taip, kaip ant užpakalinės limuzino sėdynės įsitaisęs Nikolajus Komarovas.

Užteko jam nerūpestingai prisiliesti prie Zaros lūpų savosiomis, ir ją ėmė purtyti drebulys. Tai pajutęs jis patenkintas suniurnėjo, prisitraukė ją dar arčiau. Jo glėbyje buvo taip gera, kad Zara pasijuto tirpstanti kaip pavasario sniegas. Nuo šilto kito žmogaus prisilietimo ji vėl pasijuto esanti normali, o ne ta, kuri visiems buvo nematoma ir ligos atskirta nuo išorinio pasaulio.

Kada pastarąjį kartą ją kas nors buvo apkabinęs? Ar leidęs pasijusti saugiai? Iš alkanų jos lūpų išsprūdo dejonė. Kilstelėjusi rankas Zara panardino pirštus į tankius auksinius vyro plaukus ir paskendo saldžiame bučinyje.

Nikolajus nusijuokė kiek nustebintas drąsaus atsako, jo ranka nuslydo Zarai per nugarą. Jis tikėjosi rafinuotumo – intymios rutinos, kurią ji ne kartą turėjo būti išbandžiusi. Tačiau nevaldomas jos kūno virpesys nederėjo prie prašmatnaus įvaizdžio. Visai nederėjo. O kaip ji laikė jį apglėbusi – ar tai nebuvo panašu į tikrą švelnumą? Atsiplėšęs nuo Zaros lūpų jis nurijo seiles ir nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogą: švelnumą Nikolajui tekdavo pajusti itin retai, bet jis buvo keistai įtikinamas.

– Turbūt esi labai aistringa, – sumurmėjo jis.

– Tikrai? – iškvėpdama sušnibždėjo Zara.

– Da. Tavo aistra – labai graži.

Nikolajus vėl susirado jos lūpas, bet šįkart bučinys buvo kitoks. Zara aiktelėjo pajutusi, jog jis reikalauja vis daugiau, ir pravėrė burną gilesniam bučiniui. Nikolajus įsitempė, rankomis glamonėjo jos nugarą ten, kur nedengė suknelės audinys. Pirštais lietė nuogą odą, ir laikas, rodės, sustojo. Jausmas buvo toks, tarsi būtų patekusi į intymų pasaulėlį. Ten, kur Nikolajus liežuviu šiltoje jos burnoje darė stebuklus ir įtraukė į tamsų, erotišką sūkurį.

– Nikolajau...

– Ką? – suurzgė šis.

– Tai...

– Nuostabu, – suniurnėjo Nikolajus ir kilstelėjęs galvą su neslepiama aistra pažvelgė į ją, pirštu perbraukė virpančią apatinę lūpą. – Da. Da. Tikrai nuostabu.

Zara ketino pasakyti, kad taip negalima, negerai, tačiau kūno kalba bylojo ką kita. Ar tai, kas taip gera, gali būti blogai? – išsiblaškiusi svarstė ji, kai jis pirštais slydo nuo kaklo žemyn link krūtų, paskui įgudusiu judesiu nusileido ant skausmingai sujaudinto tik atlasu pridengto spenelio.

Zarai išdžiūvo gerklė.

– Beprotybė, – ji suaimanavo, kai vyras burna suėmė stangrią krūtį.

Nikolajus laižė ploną audinį, kuris buvo vienintelė kliūtis pasiekti nuogą spenelį, tada išgirdo tylią jos dejonę. Ar ji jautėsi geriau priešindamasi tam, ką jiedu čia darė, – ciniškai pamanė jis, – nors akivaizdžiai geidė jo nė kiek ne mažiau nei jis jos?

Moterys – prieštaringos būtybės, tą Nikolajus žinojo. Jos mėgo nuslėpti žemiškus savo geidulius baimindamosi, kad vyras palaikys jas lengvai pasiekiamas. Ar dabar reikėtų ją patikinti, kad jam visai nerūpi įsigalėjusios nuostatos ir elgesio normos, kad ji gali pasirodyti tokia pasiekiama, kokia nori?

Jo ranka nuslydo grakščiu Zaros klubu, o burna trumpam atsitraukė nuo krūties, pridengtos sudrėkusia suknele.

– Juk supranti, kad tavo kūnas fantastiškas, tiesa? – paklausė jis. – Ir kad suknelė nuostabiai jį pabrėžia.

Zara papurtė galvą miglotai suvokdama, kad ką tik praleido puikią progą pasikalbėti apie suknelę.

– Baik, – sušnabždėjo.

– Baigti sakyti tau komplimentus? Maniau, komplimentai patinka visoms moterims.

– Ne tai turėjau galvoje, – iškvėpė ji. – Norėjau pasakyti, kad nereikėtų... to daryti.

– Bet tau patinka, kai aš tai darau. – Nikolajus suprato, kad ji nesmagiai jaučiasi dėl jo sakomos tiesos. – Ir tu nenori, kad sustočiau, ar ne?

– Aš... noriu.

– Ne, nenori. Nori, kad ranka paliesčiau tau kulkšnį, ar ne? Štai taip.

– Nikolajau! – Zara riktelėjo, kai jis nusileidęs žemyn ėmė smiliumi brėžti gundančius apskritimus.

– O tada, manyčiau, norėtum, kad palįsčiau po suknele ir lėtai kilčiau į viršų. Šitaip, da?

– Nikolajau, – dusdama pratarė ji, kai vyras delnu švelniai apkabino kulkšnį.

– O, tu nemūvi pėdkelnių, – trūksmingu balsu pabrėžė jis. – Tavo nuogos kojos. Kokia tu išdykusi panelė. Nieko keista, kad suknelė buvo taip provokuojamai prigludusi, kai ėjai per salę.

– O! – Zara pajuto, kaip kūnas reaguoja į lengvą kaip plunksna jo prisilietimą, tarsi būtų prabudęs iš kieto miego, jos pojūčiai netikėtai atgijo.

– Klausyk, mes esame šalia mano namų, – nelygiai kvėpuodamas tarė Nikolajus, kai automobilis sustojo prie šviesoforo. Netikėtas jųdviejų susitikimas jį taip sujaudino, kad vos galėjo išspausti žodžius, tačiau susitvardė. Juk negalėjo mylėtis su ja judrios Londono gatvės viduryje. Ypač kai už tamsinto stiklo sėdėjo vairuotojas ir buvo didelė tikimybė, jog kelių inspektorius pabels į automobilio langą ir pasidomės, ką jie čia veikia.

– Gal persigalvosi ir užsuksi pas mane išgerti?

Zara sustingo. Galbūt akivaizdus melas, kad juodu eitų pas jį išgerti, nors abu žinojo, apie ką jis – ir ji – galvoja, sugrąžino sveiką protą. Juk ji glamonėjosi ant užpakalinės automobilio sėdynės su nepažįstamu vyru rizikuodama sugadinti brangią draugės kurtą suknelę ir savo reputaciją!

Zaros širdis daužėsi lyg pašėlusi, ji nustūmė Nikolajaus ranką ir pasislinko į tolimiausią sėdynės kraštą, virpančiais pirštais sugriebė plunksnomis puoštą rankinę, kuri gulėjo šalia kaip sužeistas paukštis.

– Ne!

Nikolajus prisimerkė, bet akivaizdžiai susierzino.

– Ar ne per vėlu pradėti žaisti žaidimus?

– Aš nežaidžiu... – ji nutilo nebaigusi sakinio, nes jis buvo teisus. Juk pati įsitraukė į žaidimą. Pavojingą žaidimą.

Apsimetė tokia, kokia nebuvo. Dėjosi esanti jam lygiavertė turtinga moteris. Galbūt tokios nesivaržydavo ir mylėdavosi su pobūvyje ką tik sutiktais vyrais, bet ji nebuvo viena iš jų. Zara bandė švelninti padėtį ir atsitraukdama išsaugoti nors truputėlį savigarbos, tad parinko kitokius žodžius.

– Atsiprašau, bet jau labai vėlu, ir aš jaučiuosi pavargusi.

Nikolajų pervėrė aštrus nusivylimas. Jis matė, kad Zara nemeluoja, ir pasistengė sutramdyti kilusį susierzinimą. Neabejojo, jog Zara žaidė, galbūt klaidingai manydama, kad jam atsakiusi sudarys geresnę nuomonę apie save. Nikolajus kietai sučiaupė lūpas. Mąstė, ar turi laiko ir noro kviesti ją tiek kartų į pasimatymus, kiek būtina, kad leistųsi įsitempiama į lovą? Ar ji, – tiesmukai klausė savęs, – to verta?

Nikolajus gėrėjosi didelėmis žaliomis jos akimis, įraudusiais skruostais ir bučinių išglamonėtomis lūpomis. Pajuto smilkinyje tvinksint pulsą. Taip, ji to verta – tiek dėl naujumo, tiek dėl skaistaus žavesio.

Kada pastarąjį kartą moteris iš tiesų jį atstūmė?

– Na, labai gaila, – švelniai tarė jis siekdamas švarko kišenės. Tačiau dar nespėjęs išsitraukti vizitinės kortelės pamatė, kad ji atidaro automobilio dureles ir iškiša dailias kojas. Nikolajus susiraukė negalėdamas patikėti savo akimis.

– Kur, po velnių, manaisi einanti?

– Namo.

– Juk sakiau, kad mano vairuotojas nuveš ten, kur tik pageidausi.

Zara papurtė galvą.

– Aš persigalvojau. Manęs nereikia pavežti, ačiū.

– Nereikia? – jis dar labiau nustebo. – Kodėl?

Zara papurtė galvą mėgindama susidėlioti mintis. Prieš tai gėdijosi parodyti jam kuklų savo būstą, o dabar ant kortos buvo pastatyta gerokai daugiau. Taip, ją vis dar degino gėda, tik labiau dėl pasibaisėtino savo elgesio. Ką tik susipažino su vyru ir pasirodė kaip tikra begėdė, seksualiai išalkusi, kas ir pačią baugino. Nikolajus Komarovas buvo žmogus, privertęs ją taip pasijusti. Zara daugiau nieko iš jo nenorėjo, ir tikrai nenorėjo, kad vairuotojas praneštų jam, kur ji gyvena.

Kodėl ne? – galvoje šmėstelėjo sukta mintis. – Bijai, kad jei netikėtai pasirodys prie tavo namų slenksčio, negalėsi jo atstumti?

– Turbūt abu suprantame, kodėl, – tyliai atsakė Zara. – Mes vargiai vienas kitą pažįstame ir ką tik pasielgėme taip, kaip elgtis... nederėjo. – Žvelgdama į ledines žydras akis buvo pasiryžusi atsispirti jausmingai jų įtaigai. – Dėl to bus geriau, jei namo grįšiu pati. Malonu buvo susipažinti... Nikolajau.

Su aukštakulniais žengusi ant šaligatvio ji sustojo, kad atgautų pusiausvyrą, timptelėjo žemyn suglamžytą šilkinę suknelę, apsisuko ir puolė pro vartus, vedančius tiesiai į parką. Buvo pasiryžusi viskam, kad šįkart jis jos nesektų.

Sekundėlę Nikolajus nejudėjo galvodamas – netikėtai jos parodyta nepriklausomybė, atkaklumas ir, žinoma, dorovingumas jį suerzino ar sužavėjo. Ji dingo nepaėmusi jo vizitinės kortelės ir paliko dar labiau įsiaudrinusį. Šita panelė sugebėjo pasprukti. Nikolajaus širdis ėmė smarkiau plakti, kraujas telkėsi paslėpsniuose. Medžiotojo instinktas reikalavo būti patenkintas. Išsitraukęs mobilųjį telefoną jis paskambino vienam iš savo pagalbininkų.

Kalbėdamas rusiškai greitai išdėstė faktus.

– Jos vardas Zara Evans, – tarė vis dar jausdamas jos lūpų skonį ir pirštais nekantriai barbendamas sau į šlaunį. – Ne, ne, aš nežinau, kur gyvena, neturiu apie ją jokios prakeiktos informacijos. – Tik tai, kad ji pažadino tokį alkį, kokį seniai buvo jautęs.

Nikolajus įsistebeilijo į oda apmuštas automobilio salono lubas, lūpas iškreipė mąsli šypsena.

– Tik suraskite ją.

Trečias skyrius

Zara paėmė padėklą su sumuštinukais, susikaupė, nusišypsojo kaip profesionalė ir drauge su kitomis Gourmet International padavėjomis pasirengė eiti iš didžiulės virtuvės. Pažiūrėjo, kad nė vienas ikrų grūdelis nebūtų nukritęs, ir patikrino, ar nepamiršo sniego baltumo servetėlių. Laikas skraidžioti tarp svečių. Būti mandagiai, dalykiškai. Pripildyti ištuštėjusias taures ir surinkti paliktas nešvarias lėkštes, kad pobūvio vieta atrodytų idealiai švari ir tvarkinga.

Kitos padavėjos, eidamos brangiais paveikslais nukabinėtu koridoriumi, kuriuo buvo galima pasiekti vidiniame kieme esančius sodus, plepėjo. Zara nebuvo tam nusiteikusi, nors įprastai dirbti neoficialiuose priėmimuose, kurie rengiami privačiuose namuose, jai patikdavo labiausiai. Tokie pobūviai būdavo ganėtinai trumpi, tad nepradėdavo graužti nuobodulys, ir gerai mokami. Be to, dažnai rengiami gražiose, prašmatniose vietose. Taip atsitiko ir šįvakar. Vargiai įstengė patikėti, kad yra Londono centre. Ši vietovė neįtikėtinai graži ir apėmė didžiulį plotą. Tik turtuoliai galėjo leisti sau gyventi Kensingtono rūmų soduose, kuriuos pavyduoliai praminė Milijardierių alėja. Tokiam pelningam darbui buvo parinktos tik kelios išskirtinės padavėjos. Papildomai mokama premija turėjo paskatinti Zarą nusišypsoti, bet šiuo metu jai visai to nesinorėjo.

Pastaruoju metu ji buvo apatiška ir išsiblaškiusi, mintys vis sukosi apie vyrą. Jis kankino ją sapnuose, neleido pamiršti ir tada, kai pabusdavo. Zara neįstengė užmiršti nei jo, nei jaudulio, virpinusio kūną būnant tvirtame glėbyje.

Nikolajus Komarovas. Rusas spindinčiomis ledinėmis akimis. Po praėjusios savaitės pokylio ambasadoje jis taip aistringai ją bučiavo ant užpakalinės sėdynės prabangiame automobilyje. Zara kaip įmanydama stengėsi apie tai negalvoti, nustumti mintis į šalį, bet širdis imdavo daužytis, o kūną užvaldydavo skausmingas jaudulys, kai prisimindavo, kokius stebuklus kūrė jo prisilietimai.

Zara pyktelėjusi išsitiesė. Na, reikėtų džiaugtis, kad tas vakaras baigėsi be padarinių. Draugės mama, jos viršininkė, nesužinojo, kad ji nekviesta lankėsi pobūvyje, taigi bent jau dėl darbo galėjo būti rami. Zara net nepasakojo Emai, kas įvyko, po kelių dienų grąžino drabužių valykloje išvalytą suknelę ir pasakė, jog nepavyko perduoti vizitinės kortelės įtakingajam Rusijos milijardieriui. Bent tai buvo tiesa. Jei būtų įkišusi jam Emos vizitinę kortelę po to, kai leidosi šitaip bučiuojama, ar nebūtų atrodę kaip pigūs prekių mainai?

Įgijusi tokios patirties Zara tapo pažeidžiama, negalėjo suprasti, kaip išdrįso šitaip elgtis.

Neįstengė pamiršti, kaip jis intymiai ją lietė, kaip lūpomis glamonėjo šilku pridengtą krūtį, kaip pirštais kone atsainiai perbraukė nuogą koją... Dėl to jautėsi... aistringa ir pasileidusi.

Negana to, kad ją graužė sąžinė, dar ir finansiniai rūpesčiai lyg šešėlis slankiojo iš paskos. Reikėjo apmokėti sąskaitas, susikaupusias tuo metu, kai sirgo krikštamotė. Iš kur prasimanyti pinigų? Būdama padavėja ji gaudavo labai mažai, o kitokio darbo įgūdžių neturėjo. Gali būti, kad teks už grašius parduoti namą, nes nekilnojamojo turto kainos labai nukritusios. Tačiau šįvakar nieko nebus įmanoma pakeisti. Ji atvyko čia dirbti, tad tą ir turės daryti.

Ryžtingai nustūmusi rūpesčius į tolimiausią kertelę, Zara pro aukštas dvivėres stiklines duris pasuko į sodą, kur matė medžius, ryškiaspalvius gėlynus, vejas ir fontanus. Labiau primena elegantišką viešąjį parką nei privatų sodą, – pamanė. Šilto vasaros vakaro prieblandoje stovėjo būreliai žmonių: moterys buvo pasipuošusios gražiomis suknelėmis, vyrai vilkėjo paprastais patogiais drabužiais ir neryšėjo kaklaraiščių. Po sodą vaikščiojo padavėjai, siūlydami svečiams taures atšaldyto aukščiausios rūšies šampano, tolimajame sodo kampe sėdėjo moteris ilgais tamsiais plaukais ir švelniai grojo arfa.

– Vėžys su apkeptais ryžiais. Apvoliotas sezamų sėklomis ir pagardintas auksiniais ikrais, – šypsodamasi išbėrė Zara. Šių gardėsių ji pasiūlė grupelei liesų moterų, dėvinčių mažutes sukneles su petnešėlėmis, bet visos mandagiai atsisakė.

Neatsisakė tik vyrai. Jie naikino šiuos brangius skanėstus ne po vieną, nekreipdami dėmesio į kalorijas.

Nepaliaujamai šypsodamasi Zara judėjo nuo būrelio prie būrelio. Dirstelėjusi į kitą saulės dar apšviesto sodo kraštą pamatė stovintį vyrą. Kelis kartus sumirksėjo, tarsi norėdama įsitikinti, ar akys nemeluoja. Zarą ramiai stebėjo ne kas kitas, o Nikolajus Komarovas – kaip ir tada, kai jie pirmą kartą susitiko. Ji nustėro, o širdis pasileido šuoliais. Pamatė pribloškiamas šaltas žydras akis, auksinius plaukus ir – treniruotą, raumeningą kūną.

Zara kluptelėjusi sustojo ir papurtė galvą norėdama atsikvošėti. Pamanė, kad tai miražas. O gal ryški saulė apakino, todėl aukšta, didinga figūra jai priminė Nikolajų Komarovą.

Tačiau Zara neklydo. Joks kitas vyras neatrodė taip, kaip jis. Ir joks kitas vyras neskleidė tokios stiprios energijos...

Per veją jis pradėjo artintis link jos. Zara nurijo seiles ir ėmė karštligiškai dairytis, tarsi norėdama sprukti. Bet ką galėjo padaryti? Palikti padėklą ant pievelės ir bėgti? Tik kur būtų bėgusi šiame uždarame sode, kai kitame gale stovėjo keli tvirti apsaugos vyrukai? Atrodo, jie nebūtų sutikę ko nors išleisti be viršininko leidimo.

Dabar ji aiškiau matė Nikolajaus veidą. Jo akys atrodė tokios blankios ir šaltos, kad Zarai širdis ėmė neramiai daužytis, o jam prisiartinus iš siaubo kūnu perbėgo šiurpas.

Nikolajus prakalbo ne iškart. Tyla, rodės, truko visą amžinybę, kol jis abejingai, bet kartu įdėmiai ją tyrinėjo.

– Sveika, Zara, – pratarė pavojingai ramiu, jausmingu balsu.

Sekundėlę ji nesumojo, ką atsakyti, lyg ir tikėjosi, kad atsibus iš sapno. Tačiau jis stovėjo priešais toks pat tikroviškas kaip granito siena, ir jos skruostai nusidažė raudoniu.

– Nikolajau, – iškvėpdama tarė Zara.

– Tas pats, – atsakė jis, nukąsdamas sakinį. Išgirdus jos lūpomis švelniai ištartą savo vardą, jį užliejo geismo banga. Tačiau Nikolajus priminė sau, kad ji apgavikė, melagė, kaip ir visos moterys. Ironiška, kokios nuspėjamos jos gali būti. Pradžioje manė, jog nereikia sureikšminti neigiamos savo patirties. Kad motinos, kuri nuolat melavo, apgaudinėjo ir neatsigręždama jį paliko, pasirinktas gyvenimo būdas buvo išskirtinis. Vis dėlto klydo. Kai motina jį paliko – brangus motinos ir sūnaus ryšys nutrūko vaikantis turtų, – jis suprato, kad pasaulyje yra milijonai ambicingų, linkusių apgaudinėti ir meluoti moterų.

Nikolajaus veidas persikreipė. Ar kada nors supras, kad visos jos vienodos?

Jis šaltai nužvelgė Zarą.

– Nustebai? – kandžiai paklausė.

Jai išdžiūvo gerklė ir pasidarė kaip švitrinis popierius.

– Žinoma, nustebau, – išspaudė ji. – Kodėl... kodėl tu čia? Aš ne... Aš nesuprantu. Kas vyksta?

Nikolajus prisimerkė. Taip, jis laukė jos, bet dar negalėjo patikėti, kad mato, ypač kai atrodė visiškai kitaip. Slidaus žalio atlaso suknelė neišryškino nei dailių krūtų, kurios traukė kaip magnetas, nei apvalumų, be seksualių aukštakulnių ji neatrodė tokia aukšta. Šįvakar Zara buvo apsirengusi paprastą juodą sijonėlį, baltą palaidinę ir ryšėjo prijuostę – tokia apranga neturėjo teikti jai jokio pranašumo. Tačiau dalykiška uniforma nė kiek nesumažino jos patrauklumo. Nikolajus negalėjo atitraukti akių nuo prašmatnių vingių ir iškilumų. Galbūt todėl, kad žinojo, ką slepia drabužiai.

– Tikrai nesupranti? – kimiai paklausė jis. – Neturi jokių minčių?

Zara papurtė galvą, nes dar labiau susipainiojo staiga prisiminusi jo bučinius.

– Jokių.

– Gerai pagalvok.

Pradėjus dėlioti atskiras detales, susidarė aiškesnis vaizdas. Piršosi vienintelė išvada. Ir Zarą apniko bloga nuojauta.

– Ar čia... ar čia tavo namas?

– Bravo! – Jis pašaipiai nusivaipė. – Vienas iš mano namų. Tau patinka?

Ką Zara galėjo atsakyti? Kad jos nuomonė apie Nikolajaus nekilnojamąjį turtą nesvarbi? Ar viltis, jog atsidūrė čia tik per nemalonų atsitiktinumą, ir būti atvirai?

– Namas labai gražus, – atsargiai tarė Zara.

– Žinau. – Nikolajus nusijuokė. – Pastebėjau tavo reakciją, kai atvykai.

– Matei?

– Žinoma, angel moj. Kai jūsų autobusiukas bumbsėdamas važiavo link pagrindinių durų, stebėjau jus pro langą. Mačiau tavo mimiką, kai iššokai iš mašinos.

Tokia Zaros išraiška jam buvo puikiai pažįstama. Iš nuostabos išsiplėtusios akys, pagarbus susižavėjimas ir svajingas ilgesys. Taip atrodydavo tie, kuriuos apakindavo didžiuliai jo turtai ir kurie norėdavo juos gauti. Vieni tai vadino godumu, kiti – pavydu, o Nikolajus suprato, kad pinigai tiesiog viską keičia. Jie priverčia žmones elgtis kitaip. Žemintis, parsiduoti, paminti net pačius stipriausius ryšius.

Pinigai pasiglemždavo puikiausias savybes ir neatpažįstamai juos pakeisdavo.

Jis geriau už kitus tai žinojo, ar ne?

Zara matė, kaip Nikolajaus veidu nuslinko tamsus šešėlis, ir ją apniko bloga nuojauta.

– Kodėl aš čia? – sušnabždėjo ji.

– Nagi, atrodai taip, tarsi ketinčiau sudeginti tave ant aukuro. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Viskas labai paprasta. Tu man dirbi. Aš specialiai paprašiau, kad dirbtum mano vakarėlyje. Ar niekas tau nesakė?

Zara papurtė galvą.

– Mums ne visada iš anksto pasako klientų vardus, šįvakar mes to nežinojome.

– Na, mano priedanga ką tik atskleista, angel moj, dabar tu žinai. Aš – tavo klientas ir tu man dirbi. Patieksi maistą. Siūlysi gėrimus. Pasistengsi, kad mano svečiai turėtų visko, ko pageidauja. Kad aš gaučiau, ko noriu. Žinai, kaip viskas vyksta – tu juk padavėja, ar ne? Toks tavo darbas. Na, bent jau darbas tam tikru laiku. Turiu pasakyti, kad mane glumina tavo tapatybė arba tikrieji tavo motyvai, bet dabar netinkamas metas tai aptarti. Vėliau turėsime marias laiko.

Nikolajaus akys sužibo, kai pamatė virpančias jos lūpas. Jis pajuto, kad siaubingai norėtų užspausti jas piktu bučiniu. O kas tada? Stengėsi negalvoti apie užplūdusį geismą. Galima ir palaukti. Jis prisimerkė, tankios blakstienos uždengė šviesiai mėlynas ir spindinčias kaip ledas akis.

– Nekantrauju geriau tave pažinti, Zara.

Tyliai ištarti jo žodžiai skambėjo kaip grasinimas. Tada Nikolajus pasuko link svečių, stovinčių prie žydinčio medžio, o likusi viena Zara nepatikliai spoksojo jam įkandin. Kodėl jis „specialiai paprašė“ jos, kaip pats sakė, tarsi būtų kalbėjęs apie prekę, kurią įsigijo?

Iš tikrųjų kam apskritai jos čia reikėjo?

Stovėdama Zara suprato, kad padėklas jau pustuštis ir būtina jį papildyti. Lygiai taip pat suvokė, jog sprukti nėra kur, nebent sukeltų sceną ir pridarytų gėdos ne tik sau, bet ir visiems darbuotojams. Taigi nebuvo kito pasirinkimo, kaip tęsti darbą lyg niekur nieko ir tikėtis, jog vėliau jis viską protingai paaiškins. Tačiau ši mintis Zaros nenuramino. Neatrodė, kad Nikolajus Komarovas būtų ketinęs ką nors aiškinti.

Stengdamasi išmesti jį iš galvos, Zara judėjo nuo svečio prie svečio. Nežinojo, kaip ištvers visą vakarą, kai teks regėti patrauklų ir kartu pašaipų jo veidą. Tačiau vaikščiodama tarp žmonių pastebėjo, kad jis beveik jos nemato ir dėl to pasijuto dar blogiau, nors ir kaip būtų ironiška.

Tik kartą Zara pagavo šaltą, valdingą Nikolajaus žvilgsnį ir pasijuto lyg perlieta ledinio vandens srove. Bloga nuojauta dar labiau sustiprėjo. Ar jis pyko, kad ji dėjosi ne tuo, kas esanti iš tikrųjų, kad moteris, kurią taip aistringai bučiavo automobilyje, buvo tik paprasta padavėja? Tačiau, – mąstė Zara, – ar galėtų ją dėl to kaltinti? Užteko pamatyti, kaip moterys buvo jį apspitusios ir gaudė kiekvieną žodį, kad neliktų abejonių, jog šis vyras įprastai laiką leisdavo su supermodeliais ir rafinuotomis turtingomis paveldėtojomis. Sužinojęs, kas ji tokia, turbūt buvo nemaloniai nustebintas!

Artėjant devintai valandai, beveik visi svečiai jau buvo išsiskirstę. Zara padėjo nunešti užsilikusius purvinus indus į virtuvę.

Šįvakar buvo patiektas itin prabangus maistas, todėl viską tvarkyti teko kiek ilgiau nei įprastai, tačiau Zara norėjo, jog tai niekada nesibaigtų. Juk Nikolajus Komarovas turėjo įdomesnės veiklos, nei laukti, kol ji baigs darbus? Mergina paskutinį kartą pasuko į sodą visko apžiūrėti. Ten nieko nebuvo, ir Zara su palengvėjimu atsiduso.

Iš gėlyno ištraukusi paliktą šampano taurę pasuko link namo. Tačiau nevalingai sustojo pamačiusi į terasą einantį Nikolajų. Ar ją pastebėjo? Jis buvo be švarko, vilkėjo baltais lyg sniegas marškiniais. Dvi viršutinės sagos buvo atsegtos ir matėsi viliojantis vyriško kūno lopinėlis, bet laisva apranga nešvelnino jį gaubiančios grėsmingumo auros.

Zara pajuto, kaip išsausėjo burna. Negalėjo atitraukti akių nuo goslių jo lūpų ir spindinčių ledinių akių.

Taip, jis ją pastebėjo.

– Tai kas esi iš tikrųjų? – paklausė sustojęs priešais ją.

– Žinai, kas esu. Sakiau. Zara Evans.

– Net, – jis nekantriai papurtė galvą ir valdingai mostelėjo ranka, tarsi būtų baidęs įsivaizduojamą musę. – Vardas gal ir nepasikeitė, bet pati atrodai kitaip. – Tada žvilgtelėjo į grubius juodus batus, kuriuos ji avėjo prie uniformos. – Turbūt sutiksi, kad skirtumas stulbinamas – nuo prabangos iki skudurų per kelias dienas?

– Ne. Jokios prabangos nėra. Aš iš tiesų vilkiu skudurais.

Zara prikando lūpą, lyg staiga būtų suvokusi, kaip skiriasi jų gyvenimai ir kaip rizikavo apsimesdama, kad yra jam lygi. Ar būtų galėjusi pasielgti dar kvailiau?

– Iš tikrųjų esu padavėja.

– Tai aš jau išsiaiškinau.

– Kaip? Kaip sužinojai?

Nikolajaus lūpas iškreipė ciniškas šypsnys. Ar ji nesuvokė, kad jei turi pinigų detektyvui pasamdyti, gali sužinoti viską? Susekti padavėją – tas pat, kas atimti iš vaiko saldainį.

– Tai nebuvo sunku: gali rasti, ką tik panorėjęs, jei turi pinigų, – lėtai tarė jis. – Bet aš labiausiai noriu sužinoti, kodėl apsimetei ambasadoriaus pobūvio viešnia. Kodėl žaidei erotines slėpynes ir viliojai mane sekioti tau iš paskos kaip šunytį.

Jis pakliuvo tiesiai į spąstus? Prisimerkęs jis laukė Zaros reakcijos. Ar ji – įžymybių persekiotoja? – mąstė Nikolajus. – Moteris, kuri susiranda turtingą vyrą ir siekia jį suvilioti? Ko ši mergina norėjo iš jo?

– Tu specialiai nusitaikei į mane?

Zaros širdis suspurdėjo pajutus kaltę. Ar skambėtų labai kvailai, jei pasakytų, kad jo ieškojo, bet priežastis buvo tik nekalta reklamos kampanija? Tačiau padėtis tapo nevaldoma: kai jį pamatė, kai sukosi su juo šokių aikštelėje, deginanti aistra apėmė juos abu. Jis patikėtų ja ar manytų, kad meluoja? Manytų, kad ji taip elgiasi visą laiką? Bandyk laimėti laiko, – tarė sau. – Pasistenk išsiaiškinti, su kokiu žmogumi turi reikalą.

– Kam man rinktis tave savo taikiniu?

– O, tikėjausi, kad būsi sąžiningesnė, – įspėjo jis ir pamatęs raustančius merginos skruostus suprato, kad ji kažką slepia. – Įtakingi vyrai dažnai sulaukia moterų vilionių, kai kurios būna sumanesnės už kitas. Dažniausiai permatau jų kėslus, bet tavo pasitelktas būdas man buvo naujas. – Ir labai seksualus, – pripažino pats sau. Zara privertė Nikolajų ją vytis. Pirmą kartą gyvenime, sekdamas paskui gundomai judantį švelniu audiniu aptemptą užpakaliuką, jis pajuto medžioklės jaudulį.

Toks poveikis nustebino ir jį patį. Tai buvo instinktyvus, neįsisąmonintas, bet nepaprastai įdomus atsakas. Mintis vėl ją susirasti pripildė jį jaudinamo laukimo – kol sužinojo jos tapatybę ir pradėjo įtarti, kad pats galėjo tapti suktybės auka.

– Pasakyk man tiesą, – pratrūko jis. – Ar per daug prašau?

Zara pamatė pavojingas kibirkštėles jo akyse ir suprato, kad išsisukinėdama nė kiek sau nepadeda.

– Gerai. Aš neturėjau teisės būti pobūvyje, bent jau kaip viešnia, – pripažino ji. – Atėjau nekviesta, bet, akivaizdu, pažinojau padavėjas, nes dirbu su jomis. Demonstravau savo draugės Emos suknelę. Jos mama yra maisto tiekimo įmonės savininkė, aš jai dirbu. Taip Ema sužinojo, kas bus pakviestas.

Jo veidas nepasikeitė.

– Tęsk.

– Ema studijuoja madą, ji labai ambicinga.

Nikolajus suraukė antakius.

– Studijuoja madą?

– Taip. Emai puikiai sekasi kurti vakarines sukneles ir ji norėjo pademonstruoti savo darbus.

– Pademonstruoti – labai tinkamas žodis, – lėtai tarė Nikolajus. – Tavo suknelė tikrai nepažadino vaizduotės.

Dėl keistų jo balso gaidelių Zara vėl paraudo.

– Mano suknelė nebuvo atviresnė už kitų viešnių.

Tačiau nė vienos salėje esančios moters kūnas nebuvo toks tvirtas, grakštus ir jaunas, – prisiminė Nikolajus, visa esybe jausdamas skausmingą troškimą. Kad ir kas tai būtų, ji patraukė jį labai primityviai. Vis dar traukė. Net kelius siekiantis nuobodus sijonas ir paprasta šįvakar vilkima balta palaidinė keistai veikė jo kraujospūdį. Nepamiršk, kad ji tik paprasta apgavikė, – priminė sau. – Visos moterys apgavikės.

– Tai kokia konkrečiai buvo tavo užduotis? – griežtai paklausė jis.

– Turėjau tau įteikti jos vizitinę kortelę.

– Tikėdamasi, kad aš imsiuosi gerosios fėjos vaidmens ir padėsiu jai prasimušti, kaip ir nusipelno? – sarkastiškai paklausė Nikolajus.

– Panašiai.

– Betgi kažkodėl neįteikei? – mąsliai paklausė jis. – Tai kas atsitiko, Zara? Nusprendei atsisakyti šios minties supratusi, kad galima nuveikti šį tą geresnio? Manei išpešti naudos iš akivaizdžiai tarp mūsų kilusios aistros? Tikėjaisi pasieksianti daugiau, ne vien pareklamuosi draugės prekę? – pašaipiai kilstelėjo antakius. – Galbūt supratai, kad jei suleisi į mane nagelius, pasipelnysi labiau, nei gaudama dalį nuo draugės drabužių pardavimo?

– Koks tu cinikas, – iškvėpė apstulbusi Zara.

– Kartu įgydama ir teritoriją, – atkirto jis.

Zara žiūrėjo į jį susikrimtusi.

– Man atrodo, pamiršti, kad kaip tik aš baigiau vakarą.

– Bet prieš tai leidai man paskanauti savo gėrybių, – susimąstęs tarstelėjo jis. – Norėjai mane įkaitinti, mano gražuole? Suerzinti ir palikti, kad trokščiau patirti dar daugiau tavo mylėjimosi meno? Na, reikia pasakyti, kad tau pavyko.

Zara papurtė galvą.

– Tai kam tada aš sprukau iš tavo automobilio?

Nikolajus gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt mėginai laimėti laiko žinodama, kad viską turintį vyrą sužadins persekiojimo jaudulys? – jis ciniškai nusijuokė. – Žinau, kokios moterys klastingos.

– Na, tu klysti, – Zara ėmė spėlioti, ar kokia nors moteris buvo sudaužiusi jam širdį. Gal todėl jis kalba su tokiu kartėliu. – Labai klysti. Pajutau, kad viskas krypsta ne taip, kaip tikėjausi, ir man reikėjo ištrūkti. Pabėgti nuo tavęs.

Kurį laiką juodu tylėjo, tik saldi lakštingalos giesmė sklaidė tylą. Apsidairiusi Zara išvydo gaubiančią sutemą.

– Nežinau, ar tavimi tikėti, – galiausiai pratarė jis.

Stojo tyla.

– Na, tau rinktis, – ji slėpė nuoskaudą, nes pasijuto tarsi neteisingai vagyste apkaltintas vaikas. – Bet juk dabar nebesvarbu, tai praeitis. Neketinau iš tavęs išpešti brangiųjų turtų. Ar galėčiau eiti?

Nikolajaus žvilgsnis nukrypo į praviras jos lūpas, ir staiga jis suvokė, kad jos motyvai visai nesvarbūs.

Ar svarbu, kad ji melagė ar apgavikė? Svarbiausia, kad jis vis dar jos geidė – ir tas geidulys nenuslopo. Nesuprantama, bet jis tikrai jos norėjo. Norėjo paskęsti jos bučinyje ir pajusti, kaip nuostabus kūnas paskandina jį aistros sūkuryje. Net šią akimirką buvo pasiryžęs čiupti ją į glėbį ir gerai pamylėti, kad atsikratytų karštinės, kuri tekėjo gyslomis ir nedavė ramybės. Rasti kokį tylų, nuošalų kampelį ir šilto, kvapnaus vasaros vakaro guolyje perverti savo vyriškumu, išgirsti aistringus jos šūksnius, kai priglunda jam prie kaklo.

Tačiau Nikolajui buvo labai svarbu tinkamai pasirinkti laiką. Dabar jis buvo netinkamas. Juolab kad Zara mėgino įtikinti save šiomis aplinkybėmis esanti auka, dėjosi išdidi ir užsispyrusi. Nikolajui kilo mintis čiupti ją į glėbį ir bučiuoti, kol galiausiai pasiduos.

Vis dėlto gali būti, kad ji vėl jį atstums. Ar jai užteks jėgų ryžtis tam dar kartą? Nikolajus įtarė, jog taip.

Jo širdis staiga ėmė viltingai plakti. Kam tenkintis greitu susiporavimu vakarui pasibaigus? Kodėl nepasimėgavus ja laisvalaikiu ir patvirtinus sau, kad jos, kaip ir visų moterų, motyvas buvo tik godumas, kad ir kokia buvo abipusė trauka?

– Ne, dar pasilik, – švelniai tarė jis. – Turiu pasiūlymą.

Zara nepatikliai pažvelgė į jį.

– Pa-pasiūlymą?

– Taip. Ar norėtum padirbėti mano viloje Prancūzijos pietuose?

Ji įsistebeilijo nieko nesuprasdama.

– Turi omenyje, kaip padavėja?

Nikolajus vos susilaikė ciniškai nenusijuokęs. Ką ji sau įsivaizduoja – kad yra kviečiama „padirbėti“ pobūvio ponia? Kaip jo savaitgalio partnerė?

– Žinoma. Man nuolat reikia personalo, o aš kaip tik rengiu namuose nedidelį vakarėlį. Dažnai naudojuosi žmonių iš netoliese esančio kaimo pagalba, bet tu kalbi angliškai. Galbūt kalbi ir kitomis kalbomis.

Jis nė kiek nenustebo, kai mergina papurtė galvą.

– Ne? Kaip tik to man ir reikia. Galėtum man gerai pasitarnauti.

Pasitarnauti?

– Kodėl? – lėtai paklausė ji.

– Mano verslo partneris yra iš Rusijos, jam patinka tvarkyti reikalus, kai aplinkiniai nesupranta, ką jis sako.

Mintyse svarstydama jo pasiūlymą Zara susiraukė.

– Ne to norėjau klausti. Turiu omenyje, kodėl aš? Kodėl man siūlai tokį darbą?

Nikolajus išsišiepė. Jis ieško galimybės vėl su ja susitikti, nejaugi ji šito nesuvokia, o gal vėl žaidžia apsimesdama, jog nieko nesupranta?

– Ar tu visada abejoji potencialių darbdavių motyvais?

– Akivaizdu, kad šis atvejis kitoks.

– Žinoma, – pašaipiai pritarė jis. – Juk tu viena iš geriausių padavėjų, ar ne? Na, bent jau man taip sakė, kai jūsų įmonėje ieškojau darbuotojų šiam vakarėliui. Man tai ganėtinai rimta priežastis. Žinoma, aš moku gerai. Esu labai dosnus. – Nikolajus žiūrėjo, kaip ji išplečia akis ir rausvu liežuvio galiuku apsilaižo lūpas. Jį pervėrė begalinė panieka ir geismas. Koks rafinuotas jos godumas, – šis suvokimas jį išlaisvino. – Nereikia jaustis kaltam, juk sąžinė jos visai negraužia.

– Tai ką manai, Zara? Ar įtikinčiau tave imtis šio darbo?

Zara sudvejojo. Pinigai, jo siūlomi už šį darbą, buvo didžiuliai. Gavusi tokią sumą galėtų grąžinti beveik visas skolas. Nusimestų pečius slegiančią atsakomybės naštą. Pradėtų gyventi kaip paprasta dvidešimtmetė, nebetektų nuolat rūpintis ateitimi ir tuo, kas jos laukia. Būtų visiška beprotė, jei atsisakytų tokios galimybės? Bet juk tektų dirbti vyrui, kurį pamačius oda perbėgdavo geismo virpulys?

– Kada? – paklausė ji.

– Kitą savaitgalį.

– Na, tą savaitgalį aš... – nebaigė sakinio Zara. Prisiminė, kad tą savaitgalį Ema jai žadėjo surengti pasimatymą su maloniu, bet nelabai įdomiu vaikinu.

– Tą savaitgalį tu ką? – paragino jis.

– Man reikėjo... su kai kuo susitikti.

– Aišku. – Nikolajui parūpo, kas galėtų būti tas kvailys. – Tada sugalvok, kaip atšaukti susitikimą. Darbas – svarbiausia. – Jis kietai sučiaupė lūpas. – Man dažnai tenka taip daryti.

Nikolajaus pasiūlymas baisiai viliojo, bet Zarą kankino dvejonės. Gal ji ir buvo naivi, bet ne kvaila, todėl puikiai suprato, kad Nikolajaus Komarovo sumanymas nėra toks paprastas, kaip atrodo.

Jis akivaizdžiai jos geidė. Kaip ir Zara geidė jo. Ji jautė seksualinį alkį, kurį skleidė šis tvirtas vyras ir kuris prilygo pačios jaučiamam. Ar suprasdama visa tai galėtų ten vykti jam dirbti?

Prisiminusi moteris, su kuriomis jis susitikinėjo ir, kaip teko girdėti, pametė, Zara pažvelgė jam į akis ir pajuto galinti priimti iššūkį. Nejaugi jai neužteks stiprybės atsispirti, jei jis mėgins ją sugundyti? Ji bus tokia pat stipri, kaip tada, kai to reikėjo krikštamotei – nors gal kiek kitaip. Neturėtų būti sunku atstumti vyrą, kuris taip nepagarbiai žiūrėjo į moteris. Be to, Nikolajus suteikia jai galimybę atsikratyti finansinių rūpesčių.

– Gerai. Aš imsiuosi darbo, – lėtai pasakė ji.

Nikolajus linktelėjo galvą ir pajuto, kad šią akimirką prasidėjo tai, kas neišvengiama.

Žinoma, imsis. Žinoma, pakeis savo planus. Turbūt nuvils kokį kvailelį, kuris keliaklupsčiavo dėl jos palankumo. Be abejo, tas, su kuriuo turėjo susitikti, negalėjo jai pasiūlyti to, ką gali jis. Nikolajaus lūpos persikreipė. Jis buvo pratęs, jog žmonės griūdami vykdytų jo norus, bet kartais norėdavo, kad taip nesielgtų. Norėdavo, kad bent sykį pinigai nebūtų svarbiausias motyvas. Bet tai, pats suprato, prilygo troškimui pasiekti žvaigždes, spindinčias nakties danguje.

– Puiku, – tarstelėjo jis.

– Tik... – Zara pažvelgė jam į akis ir giliai įkvėpė supratusi, koks jis arogantiškas. – Tik suprask, kad... na, viskas, kas įvyko tą vakarą pobūvyje, buvo klaida. Didelė klaida, ir jos aš neketinu kartoti. Supranti, kad tai – tik darbo susitarimas?

Nikolajus vos nenusikvatojo jai į akis. Šita padavėjūkštė drįsta tokiam vyrui kelti sąlygas?! Tarytum nors vienas žodis iš jos kalbos būtų tiesa! Negi nesupranta, kad jos speneliai veržiasi per baltą palaidinę ir tyliai kviečia daryti visai ką kita? Kodėl moterys nuolat melagingai kalba apie savo norus ir troškimus? – karčiai pagalvojo jis. Zara geidė jo lygiai taip, kaip ir jis jos. Nejaugi ji nesupranta, jog jųdviejų potraukis per daug stiprus ir negalima jo slopinti?

– Jei to nori, – sumurmėjo jis, – duodu žodį, kad tai ir gausi, angel moj.

Nikolajus nejautė jokios sąžinės graužaties tardamas šiuos tuščius, nereikšmingus žodžius. Zara linktelėjo akivaizdžiai patenkinta savimi.

Nikolajus nusisukdamas kietai sučiaupė lūpas. Pažadai duodami tam, kad juos laužytum. Ar ne tokia buvo pirmoji jo gyvenimo pamoka, išmokta ankstyvoje vaikystėje?

Ketvirtas skyrius

– Štai tavo kambarys, – plačiu mostu atvėrusi duris tarė namų šeimininkė.

Zara sumirksėjo negalėdama patikėti savo akimis ir nusekė paskui moterį į vidų. Nieku gyvu nesitikėjo apsistoti mažame atskirame bute. Dažniausiai padavėjoms būdavo skiriami kambariai, dydžiu prilygstantys kalėjimo kameromis, o čia buvo kitaip. Nikolajaus Komarovo viloje Prancūzijos pietuose net personalas gyveno ištaigingai.

Didžiulė baltais patalais užklota lova miegamajame, virtuvė, nuostabus vonios kambarys... Pro langus su langinėmis vėrėsi fantastiškas tolumoje stūksančių ūkanotų Provanso kalnų vaizdas.

– Čia taip gražu, – išlemeno Zara. Jos žvilgsnis užkliuvo už dubens su tamsių vynuogių kekėmis, kurios tarsi prašėsi perkeliamos į dailininko paveikslą.

– Taip. Na, ponas Komarovas rūpinasi savo darbuotojais, – dalykiškai pabrėžė namų šeimininkė. – Mainais tikisi, kad jie stengsis gerai atlikti darbą ir bus diskretiški. O dabar paliksiu tave persirengti. Už valandos reikės patiekti priešpiečius. Tikiuosi, nedidelis turas po namą tavęs nesupainiojo? Ne? Puiku. Kai būsi pasiruošusi, ateik tiesiai į virtuvę.

Zara padėjo kelioninį krepšį ant žemės ir plačiai nusišypsojo.

– Būtinai.

Namų šeimininkės žodžiai jai priminė, jog atvyko čia dirbti. Moteriai išėjus, Zara išsinėrė iš kelioninių drabužių ir greitai nusiprausė po dušu. Vanduo atgaivino įkaitusią odą, bet nepadėjo atsikratyti būgštavimų, kankinančių nuo tada, kai priėmė Nikolajaus darbo pasiūlymą.

Ji vis klausė savęs, ar teisingai pasielgė vykdama čia ir atsiduodama įtakingo, seksualaus ruso malonei. Nejaugi turėjo kitą pasirinkimą? Tikrai ne.

Abejonės dėl Nikolajaus pasiūlymo beregint išsisklaidė, kai gavo naują šūsnį sąskaitų. Zara plėšė rudus vokus, skaitė raudonus rėksmingus pranešimus, o tada tarp jų rado tarsi atsitiktinai patekusį pirmos klasės lėktuvo bilietą į Nicą. Paėmusi jį žiūrėjo suprasdama, jog niekaip negali atsisakyti jo siūlomų pinigų.

Taip atsidūrė iš Hitrou oro uosto kylančiame lėktuve. Stengėsi įveikti nerimą, tačiau tai nebuvo lengva, ypač kai mintyse vis iškildavo šaltas Nikolajaus veidas ir tvirtas kūnas. Nicoje jos laukė automobilis su vairuotoju, jie važiavo vingiuotu Kornišo pajūrio keliu su staigiais posūkiais. Vienoje pusėje dunksojo stulbinantys žali kalnai, kitoje buvo įspūdingas skardis, kuris smigo į safyro spalvos jūrą. Atvykusi į Nikolajaus vilą, Zara pasijuto taip, tarsi pateko į blizgų gyvenimo būdo žurnalą.

Didžiuliuose soduose krito fontanų čiurkšlės, vingiavo takeliai, akį džiugino įvairiausių spalvų gėlės. Pačioje ilgo keliuko pabaigoje stovėjo vila, kuriai neprilygo jokia kita iki šiol matyta Zaros. Nuostabios blyškiai rožinės pastato sienos kontrastavo su stūksančiais už jų didingais kalnas. Prieš akis vėrėsi neįtikėtini Žydrojo Kranto vaizdai.

Išėjusi iš dušo, Zara nusitrynė rankšluosčiu ir apsivilko švarią uniformą. Mėgino įtikinti save, kad Nikolajaus pasaulio grožis jai nesvarbus. Kaip ir tai, kad šis vyras neapsakomai patrauklus.

Ji atvyko dirbti ir išeis gavusi stambų čekį, tad geriau to nepamiršti.

Nuėjusi tiesiai į virtuvę, paklausė virėjo tikslaus laiko, paėmė butelį aukščiausios rūšies šampano ir patraukė į aukštėliau esančią terasą, bet staiga išgirdo žingsnius. Pirštai nevalingai suspaudė šaltą sidabrinį ledo kibirėlį, krūtinėje neramiai suplazdėjo drugeliai. Zara instinktyviai pajuto, kad jai už nugaros stovi Nikolajus Komarovas.

Elkis taip, tarsi jis būtų paprastas darbdavys. Mandagiai nusišypsok ir pasisveikink. Tačiau sukdamasi Zara jautė, kaip linksta kojos, širdis veržiasi iš krūtinės. Į ją žvelgė ledinės Nikolajaus akys.

Šiandien Nikolajus Komarovas visai nepriminė milijardieriaus. Vilkėjo tokius laisvalaikio drabužius, kuriuos renkasi vyrai visame pasaulyje – tiek turtuoliai, tiek studentai, bet Zara buvo įsitikinusi, kad niekas kitas taip gerai neatrodo kaip jis. Išblukę mėlyni džinsai paryškino siaurus klubus ir aptempė raumeningas kojas. Paprasti juodi marškinėliai buvo prigludę prie liemens, trumpos rankovės neslėpė tvirtų rankų. Įdegusi oda atrodė tarsi nubarstyta aukso dulkėmis.

Susidūrusi su pašaipiu žydrų akių žvilgsniu, Zara nurijo seiles ir stengėsi normaliai kvėpuoti, nors nebuvo lengva. Kaip ji, kvailė, galėjo pamiršti, koks jis žavingas? Tarytum per kelias atskirai praleistas dienas būtų stebuklingai išmokusi jam atsispirti. Na, šiaip ar taip, teks stiprinti imunitetą – ir greitai! Zara pagaliau įstengė prabilti.

– Labas rytas, pone Komarovai.

– Nagi, baik, – pašaipiai tarstelėjo Nikolajus, pastebėjęs virpančias jos lūpas. – Mudu pažįstame vienas kitą pakankamai gerai, kam tie formalumai? Man tiktų, kad kai esame vieni, kreiptumeisi į mane vardu.

Mandagi šypsena nedingo Zarai nuo veido.

– Jei pageidauji.

Nikolajui šmėkštelėjo mintis, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas pasakyti, ko iš tikrųjų pageidauja, nors šią minutę ji atrodė gundomai paklusni. Kokios didelės žalios jos akys, kai mane taip įdėmiai stebi, – pamanė jis. Jose atsispindėjo baugštumas ir ryžtas, atsargumas ir ilgesys.

– Nebuvau įsitikinęs, ar pasirodysi, – pabrėžė jis. – Maniau, nuspręsi, kad šis darbas tau per sunkus.

– Bet mes juk aptarėme darbo sąlygas, – paprieštaravo Zara.

– Atlyginimas buvo per geras, kad jo atsisakytum?

– Tai irgi svarbu, žinoma, – ji žvelgė ramiai, nė neketino leistis menkinama dėl to, kad jai reikia pinigų. Turbūt jis neturi supratimo, ką reiškia taupyti ir sunkiai verstis, stengtis atsikratyti kreditorių? – Be to, neturiu įpročio prižadėti ir vėliau apvilti.

– Aš sužavėtas, – sumurmėjo Nikolajus, matydamas, kaip ji vos pastebimai, bet išdidžiai kilsteli smakrą.

– Tokio tikslo neturėjau.

– Ne?

– Ne, – atsakė ji. – Atvykau tik atlikti savo darbo geriausiai, kaip tik moku.

Sprendžiant iš aprangos, – mąstė Nikolajus, – Zara turbūt sako tiesą. Ji atrodo visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Tikėjosi pamatyti ją vilkinčią žavingais viliokės apdarais, ar ne? Tikėjosi, kad plaukų sruogos gundomai kris aplink veidą, sijonas bus susitraukęs keliais dydžiais? Kad ji atrodys kaip moteris, pasiryžusi suleisti nagučius į viską, kas pasipainios po ranka, o ne kaip kukli padavėja. Tačiau nieko panašaus nebuvo. Nikolajus suraukė antakius. Ji buvo tik truputį pasidažiusi, plaukus susirišusi į uodegą, kad būtų patogiau. Net vienuolė nebūtų galėjusi prisikabinti prie padoraus ilgio, nuobodoko juodo sijono.

Tačiau ar nebuvo ironiška, kad ir nepasipuošusi mergina ne tik neslopino jo aistros, atvirkščiai – dar labiau ją žadino? Sekundėlę Nikolajus gerokai susierzino, jog negali čiupti jos į glėbį, pabučiuoti ir bent apmalšinti geismą. Dabar teks pakęsti šią šaradą ir apsimetinėti, kai Zara aptarnaus jį ir jo svečius. Jis nenoriai nusuko žvilgsnį jai į veidą.

– Atrodai kaip... profesionalė, nors man teko matyti ir patrauklesnių uniformų, – pabrėžė jis ir nustebo, kai jos skruostai švelniai paraudo. – Štai, priverčiau tave rausti.

Išgirdusi šiuos žodžius, Zara tiesiog plykstelėjo raudoniu.

– Aš greitai paraustu, – pripažino ji.

– Tikrai? – pašaipiai tarė Nikolajus. – Tu man nepasirodei drovi ir santūri.

Zara prisiminė, kaip reagavo į jo glamones ant užpakalinės automobilio sėdynės. Kaip nepasotinama širdžių ėdikė skanavo jo bučinių, leido jam lūpomis glamonėti krūtis, nors jie buvo ką tik susipažinę. Ar galėjo kaltinti Nikolajų, kad susidarė apie ją klaidingą nuomonę? Zara jautėsi neteisingai apkaltinta ir nemokėjo apsiginti, todėl išgirdusi artėjant žingsnius lengviau atsiduso.

– Nėra laiko stovėti ir plepėti, – skubriai tarė ji. – Regis, tuojau pasirodys tavo svečiai. Man reikia eiti ir atkimšti šampaną.

Nikolajus sekundėlę įdėmiai žvelgė į Zara mintyse keiksnodamas svečius.

– Turbūt reikia, – nenoriai pratarė jis.

Zara siektelėjo butelio šampano tarsi gelbėjimosi rato. Kodėl, po velnių, jis varsto ją tokiu gosliu žvilgsniu? Ar negirdėjo, kai Londone jam sakė, kad tai bus tik darbo susitarimas? Ar tokie vyrai užgauliai nepaisė kitų norų, jei jie nesutapdavo su jų pačių? Jei tai taikytina ir šiam susitarimui, kaip, po perkūnais, jai išvengti šio be proto žavingo vyro persekiojimo, kai pati negalėjo jam atsispirti? Kai ir pati norėjo, kad jis flirtuotų ir kurtų kibirkščiuojančią seksualinę įtampą.

Nuo butelio nuplėšusi auksinę foliją ir pamažėle ištraukusi kamštį taip, kad šis tik švelniai pokštelėjo, Zara išvydo į terasą einančią svečių porą ir susidomėjusi ėmė stebėti. Jai buvo įdomu, kokie svečiai lankosi Nikolajaus namuose, bet visai nesitikėjo pamatyti tokios priešingybių poros.

Artėjantis vyras buvo apytikriai penkiasdešimties metų, žemas ir apkūnus. Vilkėjo laisvus lininius drabužius ir nosine vis šluostėsi prakaitą nuo stambaus sprando. Tačiau labiausiai akį traukė jo draugė. Ji buvo kokiomis trimis dešimtimis metų jaunesnė, avėjo raudonus aukštakulnius batelius, dėl to buvo gerokai aukštesnė už savo kompanioną. Šviesūs plaukai kaskadomis krito iki pat plonyčio liemens, trumpučiai aptempti šortai pabrėžė ilgas įdegusias kojas. Atrodo taip, tarsi jis būtų užsisakęs ją iš katalogo, – pamanė Zara. Su trapecijos formos juodu sijonu ir plokščiapadžiais batais ji staiga pasijuto senamadiška.

Nikolajus kilstelėjo ranką pasisveikinti.

– Sergejau, negaliu patikėti, kad man pavyko atitraukti tave nuo Paryžiaus apžavų! Ar dar nejauti abstinencijos požymių?

– Kvietimai į rojų labai reti, todėl negalima jų atsisakyti, – nusikvatojo svečias. – Spėju, kad ir tau trūksta maskviečių draugijos! Kam kitam galėtum išpasakoti savo paslaptis! Niekas taip nemato pasaulio kaip rusai.

– Aaa, bet juk žinai, kad niekam nepasakoju savo paslapčių.

– Tikrai, girdėjau, kad esi linkęs slapukauti, – į pokalbį įsiterpė šviesiaplaukė mergina, ir Nikolajus nustebęs kilstelėjo antakius.

– Ar mes buvome susitikę? – paklausė jis.

– Ne, nebuvome. Mano vardas Kristalė, – atsakė blondinė. – O tu – Nikolajus. Hm, dabar suprantu, kodėl visos mano draugės pažaliavo iš pavydo, kai pasakiau, kur apsigyvensiu! – Blizgančios jos lūpos sutvisko saulėje. – Viešpatie, prie Monte Karlo buvome įstrigę bjaurioje spūstyje, aš tuoj mirsiu iš troškulio. Ar prieš nualpdama galėčiau gauti ko nors išgerti?

Nikolajus abejingai nusišypsojo. Galbūt jos įgūdžiai lovoje atperka akivaizdžią bendravimo įgūdžių stoką, – sarkastiškai pamanė jis mostu kviesdamas Zarą.

– Žinoma. Šampanas tinka?

– Mmm! Dievinu šampaną!

– Manęs tai nė kiek nestebina, – šaltai pabrėžė Nikolajus. – Ką gi, prisėskime ir pasimėgaukime vaizdu į sodus. Pietūs netrukus bus paruošti, taip, Zara?

– Taip, sere, – atsakė ji, dar labiau rausdama dėl akivaizdaus, begėdiško Kristalės flirtavimo. Nieko keista, kad Nikolajus mano, jog visos moterys turi slaptų planų.

Lengvai ir mikliai, pasitelkdama darbe įgytą patirtį, Zara aptarnavo svečius, žiūrėjo, kad taurės būtų pilnos, ir netrukus patiekė apgaulingai paprastus pietus, kuriuos paruošė Nikolajaus virėjas. Zara pasiūlė vaišintis jūrų gėrybių salotomis ir vis papildė Sergejaus taurę burbono, nes jis gėrė tik šį gėrimą. Dirbdama klausėsi jų pokalbio, bet suprato ne viską.

Nikolajus ir Sergejus dažnai imdavo kalbėtis rusiškai, o Kristalė kalbėjo ir valgė labai mažai. Šviesiaplaukė viešnia per visus pietus tik gurkšnodama šampaną paniurusi žiūrėjo į tolumoje tviskančią Viduržemio jūrą.

Koks jausmas, kai į tave nekreipia dėmesio? – pamanė Zara, tiekdama desertą, blyškiai gelsvą citrininį pyragaitį. – Ar Kristalei visai nesvarbu, kad su ja elgiamasi kaip su kokiu papuošalu? O gal šią kainą ji sutinka mokėti už galimybę lankytis tokiose išskirtinėse vietose kaip ši? Zara taip susimąstė, kad kurį laiką nepastebėjo pašaipaus Nikolajaus žvilgsnio. Pakėlusi akis suprato esanti įdėmiai stebima. O, kad tik vėl neparausčiau, – pagalvojo. – Kad tik jis nesuprastų, jog mane nervina. Sekundę jis susimąstė, atidžiai ją nužvelgė. Zara pajuto, kaip po balta medvilnine palaidine nuo aistros kūnu nubėgo virpuliukai.

– Dabar norėtume kavos, Zara, – tyliai pareiškė jis.

Ji linktelėjo galvą, kadangi gerklė buvo išdžiūvusi, vos pralemeno:

– Žinoma, pone. Kavą atnešti čia?

– Taip, prašau.

Per tą laiką, kai dirbo padavėja, panašiame pokalbyje Zarai teko dalyvauti daugybę kartų, bet šįsyk buvo sunku jaustis pavaldine. Ji nuskubėjo į virtuvę. Praktiškas storos medžiagos sijonas ir prijuostė, gana sunkus kavos padėklas, kurį nešė į terasą, privertė kiek paprakaituoti. Be to, vargino mintis, jog ir vėl teks susilieti su aplinka, būti tarsi vaiduokliu, o ne gyvu žmogumi.

Ar taip jautėsi todėl, kad teko galimybė žvilgtelėti į Nikolajaus gyvenimą ir viskas jai patiko – tačiau ar tai nebuvo pernelyg pavojinga? Ar ne laikas nustoti galvojus, – subarė save Zara, ant stalo dėdama lėkštelę su atvėsintais triufeliais.

Nikolajus stebėjo, kaip mergina pila kavą, matė nuo prakaito išrasojusią blyškią kaktą. Per pigią baltą palaidinę persišvietė liemenėlė, kuri atrodė labiau patogi, nei puošni. Paskui žvilgsnis nukrypo į negražius juodus storapadžius batus. Vaizdas jį glumino. Milijonai moterų galėtų būti jo, užtektų tik spragtelėti pirštais, tačiau vaizduotę labiau žadino ši maža būtybė. Juk dabar, kai jau žino, kas ji tokia – padavėja, ne deivė – seksualinis alkis turėtų nuslopti, o mintys apie ją – išgaruoti.

Tai kodėl kiekvieną kartą pažvelgęs į Zarą negalėjo sutramdyti erzinančio virpulingo geismo?

Staiga Kristalė atsistojo ir demonstratyviai nusižiovavo.

– Na, aš einu pasikaitinti saulėje. Ar kas norėtų kartu? Sergejau, tu eini?

– Ne, ne dabar, – papurtė galvą Sergejus ir išsitraukė iš kišenės telefoną. – Turiu aptarti kelis reikalus.

Kristalė pasisuko į namų šeimininką ir jos šypsena pasikeitė.

– O tu, Nikolajau?

Nikolajus suprato, jog jaunoji blondinė nužvelgė jį lyg plėšrūnė. Čia jau atvejis iš vadovėlio, – pamanė jis ir taip pat papurtė galvą. Blizgų priedą primenanti moteris, kuri mielai priima brangenybes iš turtingo meilužio, paskui ima flirtuoti su jaunesniu ir vyriškesniu partneriu. Tai ne kokia išblyškusi padavėja, kuri nepadarė jokios klaidos nuo tada, kai čia atvyko.

Nikolajus žiūrėjo, kaip Zara ant pilno padėklo deda dar daugiau indų ir jį ėmė graužti sąžinė. Gal netinkamai ją įvertino? Ar troško jos tik todėl, kad jį suklaidino? Galbūt dėl to kilęs pyktis virto dar didesniu jauduliu ir įžiebė deginantį seksualinį geismą? Juk tik taip būtų galima logiškai paaiškinti, ar ne?

– Kai nurinksi indus, Zara, galėsi eiti, – staiga tarė jis. – Tik grįžk septintą valandą patiekti kokteilių, gerai? Iki to laiko tu laisva.

Zara pastebėjo, kad jis neberodo jokių emocijų ir tingaus geidulingumo. Nikolajus elgėsi taip, kaip bet kuris darbdavys: kiek atžariu tonu leidžia jai eiti ir taip tarsi pabrėžia jų padėties skirtingumą. O dėl to, kad skausmingai nusivylė, jog kurį laiką juodu siejęs artumas pradingo, turėtų pasigėdyti. Zara vos pastebimai linktelėjo.

– Ačiū, pone.

Grįžusi į savo kambarį, ji nusivilko uniformą, nes buvo per karšta, ir lengviau atsidususi pakabino į spintą. Pirmąjį išbandymą įveikė sėkmingai, tad dabar turėjo visą laisvą popietę. Tačiau kokios tos laisvės ribos? – pamanė šaltu vandeniu prausdamasi įkaitusį veidą. – Ar gali apsimauti šortus ir paklaidžioti po jam priklausantį Viduržemio jūros rojų?

Zaros darbe buvo nerašytų taisyklių. Darbuotojas turėjo susilieti su aplinka ir tapti nematomas. Nieku gyvu nebūtų drįsusi laisvalaikiu kaitintis saulutėje kliento rūmų teritorijoje, nors ir kokioje didelėje. Ji būtų sudegusi iš gėdos, jei kas nors pamatytų tysančią pusiau apsirengusią ir išsitepusią saulės kremu! Todėl Zara išsitraukė kelionių vadovą, kurį rytą pirko oro uoste, ir atsivertusi perskaitė, kad netoliese yra vaizdinga vietovė, nesunkiai pasiekiama pėsčiomis. Šv. Jono Gardės kaimelis – stebuklinga vieta aukštai kalnuose, kuri, regis, nesikeitė ištisus dešimtmečius, aprašymą dar papildė viliojančios nuotraukos.

Niekas, išskyrus apsaugininką prie pagrindinių vartų, nematė, kaip ji išėjo iš vilos teritorijos. Keliaujant veidą glostė šiltas vėjelis. Zara kilo aukštyn kvapniomis kalvomis, tylą kartais sudrumsdavo ožkų mekenimas ar svirplių čirškimas. Kol pasiekė kaimelį, ji sukaito ir ištroško.

Atrodė, kad tą popietę visas kaimas miegojo, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Vietovė priminė miestą vaiduoklį. Vešlios skaisčiai raudonos pelargonijos lėtai lingavo prie palangių pritvirtintuose gėlių vazonuose. Medžio šešėlyje miegojo šuo, o saulės kepinamoje aikštėje nuaidėjo laikrodžio dūžiai. Galiausiai Zara rado parduotuvėlę, juodai apsirengusi moteris įtariai ją nužvelgė ir visai nesuprato, ką nori pasakyti pasitelkusi mokyklines prancūzų kalbos žinias. Vis dėlto jai pavyko nusipirkti butelį vandens. Mergina godžiai jį išgėrė, tada patraukė apžiūrėti nedidelės bažnyčios, stovinčios pačioje kaimelio širdyje.

Ekskursija po mažą kaimelį buvo tikra atgaiva, paskui Zara pasuko keliu, vedančiu į Nikolajaus vilą, manydama, kad jai pasisekė, jog turi galimybę apžiūrėti tokią nuostabią vietą. Dabar beliko ištverti dieną kitą darbo ir grįžti namo su stambiu čekiu. Pagaliau ji sumokės skolas ir bus laisva. Galės nevaržomai pradėti galvoti, ką toliau veiks. Galbūt mintis, jog daugiau nepamatys seksualaus ruso, kėlė liūdesį, bet sveikas protas sakė, kad taip bus geriau.

Deja, kelionė atgal į vilą nebuvo smagi, nes alino karštis, įkaitusios kelio dulkės graužė akis. Zarai per nugarą upeliais varvėjo prakaitas, kūnas pasidengė lipnia plėvele, neklusnūs stori plaukai vis krito ant veido. Ji nekantravo grįžti, bet Nikolajaus vilos vis dar nebuvo matyti. Ėjo taip susimąsčiusi, kad net negirdėjo tolumoje aidinčio variklio gausmo, tik kai garsas virto kimiu riaumojimu, suvokė, jog kalnų keliu artinasi automobilis.

Zara vos spėjo atsitraukti į aukšta žole bei lauko gėlėmis apaugusį kelkraštį, ir galingas sidabro spalvos sportinis automobilis, ryškioje saulės šviesoje žibantis lyg žvynuota žuvis, pralėkė pro šalį. Jam nurūkus liko dulkių debesis.

Širdis neramiai suspurdo krūtinėje. Zara pažino vairuotoją, pamatė vėjo taršomus sendinto aukso spalvos plaukus. Pažvelgęs per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, staiga jis nuspaudė stabdžius. Automobilis žviegdamas sustojo viduryje kelio ir, valdomas neabejotinai įgudusių rankų, ėmė judėti atbulomis link Zaros.

Ji pamanė, kad jei nebūtų tapęs verslininku milijardieriumi, Nikolajus Komarovas lengvai būtų galėjęs tapti profesionaliu lenktynininku. Zaros širdis daužėsi taip smarkiai, kad ji beveik negirdėjo kitų garsų, žiūrėdama į akis, slepiamas tamsiais akiniais.

Griežtame veide pasirodė apgaulingai švelni šypsena. Nikolajus pasilenkė ir atidarė keleivio dureles.

– Lipk, – paliepė.

Penktas skyrius

Zara spoksojo į tarsi iš marmuro iškaltą Nikolajaus veidą. Kadangi jis buvo užsidėjęs akinius, negalėjo matyti akių.

– Lipk į automobilį, – nekantraudamas pakartojo jis.

– Aš mėgaujuosi grynu oru.

– Mėgavaisi, bet teks tą malonumą atidėti. Tu perkaitusi. Bent jau taip atrodo, – pridūrė.

Zara jautė, kaip dega skruostai, o oda po plona vasarine suknele pasidarė lipni nuo prakaito. Jiedviem kalbantis dar vienas lašelis nubėgo per nugarą. Nikolajus buvo visiškai teisus – ji kepte kepė, bet sėsti į jo automobilį buvo blogiausias sprendimas. Kita vertus, ar neatrodys apgailėtina, jei atsisakys pasiūlymo pavėžėti, ypač kai abiem pakeliui? Ko tada vertos tos drąsinančios kalbos, jog ji įstengs jam atsispirti?

– Gerai, – atsainiai gūžtelėjusi pečiais šypsodamasi sutiko Zara. – Kodėl gi ne? Ačiū.

Sėsdamasi ant žemos odinės sėdynės, ji stengėsi kelti kojas taip, kad jos kuo mažiau būtų atidengtos, tačiau tai nebuvo lengva, nes Nikolajaus žvilgsnis glumino. Jis palaukė, kol Zara užsisegė saugos diržą, ir paleido variklį.

– Tai kur buvai nuėjusi? – paklausė automobiliui pajudėjus iš vietos.

– Dairiausi po apylinkes. Mano kelionių vadove rašoma, kad Šv. Jono Gardės kaimelyje neįtikėtinai gražu.

– Ar sutinki su tuo?

Zara gūžtelėjo pečiais.

– Na, kaimelis tikrai labai gražus, bet parduotuvėlėje dirbanti moteris nebuvo draugiškumo įsikūnijimas.

– Vietiniai labai saugo kaimą, tik tiek. Čia atvyksta daug keistuolių – žurnalistų, ieškančių sensacingų žinių, vagių, norinčių paplėšikauti.

– Apie tai nepagalvojau. – Zara išdrįso pažvelgti į Nikolajaus profilį. Pamatė auksinę spindinčią jo odą, švelnius šešėlius, krintančius ant išsišovusių skruostikaulių. Turbūt, kai esi toks turtingas, – pamanė ji, – privalai naują pažintį vertinti įtariai. Ją persmelkė kaltės jausmas prisiminus savo pačios elgesį tą vakarą pobūvyje. Tikriausiai nereikėtų kaltinti Nikolajaus dėl tokio atsargumo.

– O šiaip aplink buvo labai tylu, atrodė, jog nėra nė gyvos dvasios.

– Na, ko tu tikėjaisi? Dabar pusė keturių, karščiausias dienos metas, – staiga jis atsisuko į Zarą. – Visi, turintys nors kiek sveiko proto, būna viduje, kur vėsu.

– Mėgaujasi siesta? – paklausė ji, norėdama pasirodyti šį tą žinanti apie gyvenimą pietų Europoje.

– Galbūt, – šyptelėjo Nikolajus. – Bet aš sugalvočiau, kaip geriau praleisti popietę, užuot miegojus, o tu, Zara?

Ji neatitraukė akių nuo vingiuojančio kelio. Turbūt įkliuvo kaip pelė į spąstus?

– Keista, tu ir pats nesislepi nuo saulės, – tarstelėjo ji.

– Gal taip yra todėl, kad šiuo metu neturiu kas pasiūlytų drauge pasimėgauti popiete, milaja moja. Tos, kuri sugundytų mane likti namie.

Zaros skruostai dar labiau užsiplieskė. Popietės malonumai buvo... na, visi žinojo, kas tai. Nikolajus bandė ją sugėdinti, tai buvo akivaizdu. Tačiau ji neketino pasiduoti ir suteikti jam tokio malonumo.

– Nikolajau, tai netiesa. Toks vyras kaip tu turbūt nuolat apipilamas moterų pasiūlymais.

– O, taip ir yra, – rimtai patvirtino jis. – Bet, žinai, – ir trumpam nutilo įvažiavęs į staigų posūkį, – jei kas nors lengvai gaunama, laikui bėgant tampa nebeskanu.

– Tačiau pastebėjau, kad per pietus suvalgei viską, kas buvo paduota ant lėkštelės, – tarytum nekaltai pabrėžė ji.

Nikolajus nusijuokė, akys po tamsiais akiniais prisimerkė. Zara buvo protingesnė, nei jis manė. Daug protingesnė. Žinoma, tai nieko nereiškė. Jam geismą žadino ne jos protas.

– Tikrai, – ramiai pritarė jis. – Gal maistas man buvo nepaprastai skanus todėl, kad jį patiekė grakščios tavo rankutės.

– O galbūt todėl, kad tau maistą gamina aukščiausios klasės virėjas?

Nikolajaus širdis krūtinėje ėmė plakti smarkiau, nes ginčai su ja audrino beveik taip, kaip švelnūs lyg šilkas jos keliai, kuriuos atidengė pigi trumputė suknelė.

– Galbūt.

– O kur tu važiavai? – pasmalsavo Zara.

Nikolajus niūriai šyptelėjo. Jis buvo nuvykęs pas vyno prekiautoją, gyvenantį netoliese esančiame miestelyje. Kai grįždamas pamatė ją einančią keliu, balsas, kurį beveik galėjai pavadinti sąžinės balsu, pasakė, jog galbūt būtų geriausia duoti jai ramybę. Juk Zara per pietus sunkiai dirbo ir visiškai nemėgino su juo flirtuoti. Iš tikrųjų ją gaubė kažkokia nekaltumo aura, ir Nikolajus įtarė, jog mylėtis su ja nebūtų geriausia, ką galėtų sugalvoti.

Tačiau prisirpęs Zaros kūnas ir praviros putnios lūpos sparčiai tirpdė abejones. Jis taip troško ją pabučiuoti, kad vos tvardėsi. O ji, įtarė, norėjo to neką mažiau.

– Lankiausi pas draugą, kuris man pristato vynus. Kartu leidau automobiliui „palakstyti“. Aš retai čia būnu, tad jis daugiausia stovi garaže.

– Ooo! – Tolumoje Zara išvydo blyškiai rausvus jo rūmus ir jau žinojo, kad liko visai mažai kelio. Staiga jai pasidarė apmaudu, kad netrukus saulėta kelionė automobiliu baigsis.

Ar ji perteikė šį jausmą Nikolajui, kad jis kaip tik šią minutę žvilgtelėjo į ją?

– Norėtum pamatyti šį tą gražaus? – staiga paklausė jis.

Zara sudvejojo. Tačiau kol kas ji puikiai su viskuo susidorojo, argi ne? Nereagavo į jo kuždamas užuominas ir sugebėjo išlikti rami. Kada dar pasitaikys galimybė pamatyti gražiąją pietų Prancūziją jos gyventojo akimis?

– Taip, norėčiau.

Įveikę dar kelis posūkius, juodu sustojo uolingoje apžvalgos aikštelėje, kuri buvo išsikišusi iš vingiuoto kelio.

– Pažiūrėk, – sušnabždėjo Nikolajus.

Kurį laiką Zara nepratarė nė žodžio, tik žvelgė į popiečio saulės nutviekstą turkio spalvos jūrą apačioje. Kelias įlankas gaubė sidabrinio smėlio juosta, žali menturiniai skėtkėniai pakrantėje atrodė kaip milžiniški skėčiai. Gamta buvo tokia graži, kad Zara nerado žodžių jai apibūdinti.

– O, vieta tiesiog nuostabi, – iškvėpė ji. – Tokia... tokia žydra ir tokia begalinė.

– Čia yra pusiasalis, – paaiškino Nikolajus. – Todėl atrodo, kad vanduo mus supa iš visų pusių. Žydrajame Krante paplūdimiai – vieni geriausių, bet nėra didžiulio turistų srauto kaip Nicoje ir Kanuose. Be to, iš čia galima greitai pasiekti Italiją.

– Kalbi taip, tarsi pardavinėtum nekilnojamąjį turtą.

– O, patikėk, teko daryti ir tai, – ironiškai mestelėjo jis.

Zara žvelgė į apačioje plytinčią jūrą, į tamsius raibuliuojančius safyro spalvos vandenis, kur buvo giliau. Pamėgino įsivaizduoti, kaip galėtų gyventi apsupta tokios grožybės – visą likusį gyvenimą kas rytą atsibusti ir tai matyti, jei tik panorėtų.

– Tau labai pasisekė, – tarė ji.

Žodis „pasisekė“ apžiūrint lankomiausias vietas grąžino Nikolajų į tikrovę, jį tarytum užliejo apačioje į uolas besiplakančios bangos. Sekundėlę jis pamiršo, kad Zaros plaukai spindėjo kaip auksas, o saulės įkaitintas kūnas prašyte prašėsi liečiamas. Pasisekė. Jis užgniaužė kartų juoką. Visi taip sakydavo. Visi taip manydavo išvydę jo namus, automobilius ir neįkainojamus antikvarinius meno kūrinius vilose, kurių turėjo visame pasaulyje. Tačiau šio žodžio Nikolajus nekentė labiausiai. Tarsi tik gimęs būtų buvęs apipiltas prabanga, apdovanotas turtais ir privilegijomis. Bet juk tai buvo netiesa. Kartais jis pagalvodavo, kaip aplinkiniai reaguotų, jei papasakotų tikrąją savo istoriją.

Ar „pasisekė“, kad jį paliko kaip žvėrelį ir jam teko pačiam savimi pasirūpinti? Ar „pasisekė“, kad vėliau sužinojo, jog jį pagimdžiusiai moteriai yra nereikalingas? Kad tariamai stipriausias motinos ir vaiko ryšys dingo kaip dūmas dvelktelėjus vėjui.

Į tolimiausią kertelę nukišti prisiminimai išsilaisvino ir kaip tamsūs debesys apgaubė Nikolajaus mintis ir aptemdė veidą. Tačiau jis priminė sau, kad leisdamasis užvaldomas kartėlio tuščiai švaistys laiką ir energiją. Galiausiai jam viskas pavyko, ar ne? Nors kaina, kurią turėjo sumokėti, buvo ta, kad nebegalėjo pasitikėti kitais. Negalėjo pakeisti praeities – niekas to negalėjo padaryti, tačiau galėjo pasimėgauti dabartimi. Žmogus pats yra savo laimės kalvis...

– Ar žinai, kad šią minutę jaučiuosi laimingiausiu pasaulyje žmogumi, – švelniai tarė jis.

Negalėdama atsispirti pagundai, Zara lėtai pasuko galvą ir pažiūrėjo į jį, nors suprato, kad greičiausiai jis meluoja. Taip pat suprato, kad ketina ją pabučiuoti ir kad ji nė nežada jo stabdyti.

Kas galėtų atsispirti jūros ir saulės, kvapaus oro ir geidulingų Nikolajaus lūpų žavesiui? Tai buvo viena iš tobulų akimirkų, kurios amžinai lieka atmintyje, nesvarbu, kas įvyksta paskui.

– Aš taip pat, – neslėpė ji.

Nikolajų užliejo didžiulė geismo banga ir jis čiupo Zarą į glėbį. Laikyti ją savo rankose buvo dar maloniau nei žiūrėti. Ji tokia šilta, švelni ir tokia pasiekiama. Vėjo ištaršyti švelnūs tarytum šilkas plaukai dengė jai pečius. Nikolajus nykščiu apvedė Zaros lūpas, pajutęs jų virptelėjimą, palenkė galvą ir užspaudė savininkišku bučiniu.

Bučinys buvo drąsus ir veržlus. Geismo strėlė pervėrė Nikolajų, kai užuodė nuo jos sklindantį rožių ir kremo nuo saulės kvapą. Juodu bučiavosi tol, kol abiem pritrūko oro. Netikėtai jis atsitraukė nuo Zaros, kad vėl galėtų valdyti padėtį, kaip buvo įpratęs.

– Visą dieną norėjau tave pabučiuoti, – trūksmingai kvėpuodamas prisipažino.

– Tik... tikrai?

– Puikiai žinai, kad taip. Ir ne tik pabučiuoti. Kur kas daugiau. Parodyti, kaip to noriu?

– Ne. – Ji apsilaižė lūpas. – Mes... neturėtume.

Jis kimiai nusijuokė.

– Tu, melagiūkšte. Nori to taip pat, kaip ir aš.

Nikolajus delnu apgaubė jos krūtį, Zara išgirdo malonumo aimaną, kai jis kyštelėjo ranką po suknele suimti skausmingai geidžiamos viršukalnės. Zara nustėro suvokusi, kad tą garsą išleido pati. Tai ji švelniai aimanavo, tarsi būtų kamuojama skausmo. Tai ji suspaudė Nikolajaus ranką, kai jis ėmė pirštų galiukais per liemenėlę glamonėti įaudrintą spenelį.

– Nikolajau... – didžiulėmis pastangomis ji išspaudė keletą žodžių. – Mes...

– Da. Mums jau tampa įpročiu glamonėtis automobiliuose, – tarė jis nubraukdamas neklusnią plaukų sruogą jai nuo veido. – Leisk man į tave pažiūrėti.

– Bet aš negaliu į tave žiūrėti. Gerai nematau veido, – sušnabždėjo ji siekdama jo saulės akinių. Nutraukusi juos metė ant prietaisų skydelio.

Sekundėlę Zara žvelgė į šviesias žydras akis, šaltoje jų gelmėje matė tik geismą, jokių kitų jausmų.

– Ar taip geriau? – paklausė jis.

Zara linktelėjo.

– Daug geriau.

– Tada tave labai lengva pamaloninti. Patikėk manimi, toliau bus dar geriau, milaja moja.

Palenkęs galvą Nikolajus vėl ėmė ją bučiuoti. Zara apsivijo jo kaklą rankomis tarsi išalkusi kobra, liežuviu įsiskverbė į burną ir ėmė šokti juo aistringą šokį. Visa tai Nikolajus jau buvo patyręs, tačiau neįstengė prisiminti, kad kokiai nors moteriai būtų jautęs tokį geismą.

Uždėjęs ranką Zarai ant kelio, išgirdo, kaip jai iš lūpų vėl išsprūdo malonumu persmelkta dejonė, ir patenkintas nusišypsojo, kai ji nekantriai pajudino klubus.

Nikolajaus rankos nuslydo jos šlaunimis, ir šios godžiai atsivėrė vyro prisilietimams. Pirštais švelniai glamonėjo jautrią kojų odą, kol Zara nebegalėjo tverti iš malonumo ir rankomis įsitvėrė į jį taip, tarsi būtų bijojusi nusklęsti. Ji jau pasirengusi, – pamanė Nikolajus, o širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi, kai pagalvojo, jog pagaliau galės pasiekti seksualinį pasitenkinimą. Jis pirštų galiukais brūkštelėjo per įkaitusį, drėgną jos kelnaičių vidų ir išgirdo aiktelėjimą. Staiga Zara atšoko nuo jo, ir kerai išsisklaidė.

– Nikolajau!

Apsvaigęs jis žvelgė patamsėjusiomis nuo aistros akimis. O ji nugara prisispaudė prie keleivio durelių.

– Kas negerai?

– Mums reikia... – Ji giliai įkvėpė ir vėl iškvėpė. – Mums reikia sustoti!

– Bet juk tu nenori, kad aš sustočiau.

Zara stipriai papurtė galvą. Žinoma, ji nenorėjo, kad jis sustotų – bent jau to nenorėjo jos kūnas, – tačiau nenorėjo ir mylėtis su juo vidury baltos dienos.

– Pažiūrėk, kur mes esame, – sušnabždėjo ji. – Apsižvalgyk! Mus gali kas nors pamatyti.

– Bet aš labai miklus, angel moj, – švelniai patikino jis. – Ir diskretiškas. Nenuvilkęs mažos suknelės galiu suteikti tau malonumą, kad pasiektum orgazmą, ir niekas nežinos, ką aš darau, tik mudu, – nebent keliaus pro šalį, kai tu iš malonumo išriesi nugarą ir aimanuodama ištarsi mano vardą.

Nikolajaus žodžiai įaudrino Zaros vaizduotę, jei būtų stovėjusi, jai būtų ėmę linkti keliai. Toks arogantiškas jo prisipažinimas ir žadino aistrą, ir kartu pribloškė.

– Tu... tu – bjaurus, – išspaudė ji perdžiūvusiomis lūpomis.

– Regis, dėl to jau sutarėme anksčiau, taip?

Nikolajus prisimerkęs žiūrėjo, kaip Zarai kvėpuojant kyla ir leidžiasi jos krūtys.

– Nekankink savęs, Zara, – sušnabždėjo pasilenkęs taip, kad žodžiai lyg glamonė nuslydo jos kaklu. – Pasimylėkime.

Zaros ryžtas buvo beveik palaužtas, tačiau pasiūlymas sugrąžino ją į tikrovę. Pasimylėti? Ką jis čia, po velnių, kalba? Kaip su jausmais, ypač su meile, susijęs greitas pasitenkinimas, kurį jis siūlė? Jei būtų pasakęs „užsiimkim seksu be jokių įsipareigojimų“, bent jau būtų pasielgęs sąžiningai.

Negalėdama susikaupti, ji ranka užsidengė burną, jautė pagreitėjusį kvėpavimą. Privalėjo susitvardyti ir nepasiduoti, juolab kad turėjo tiek daug gerų ketinimų. Nors dalį kaltės galėjo suversti puikiems Nikolajaus įgūdžiams, pati irgi nebuvo nekaltutė, ar ne? Leidosi intymiai jo liečiama, gundė jį kaip moteris, beviltiškai trokštanti pajusti vyro prisilietimą. O ką, jei būtų iš tiesų jam atsidavusi? Nuo šios minties Zarai kaktą išmušė šaltas prakaitas.

Kur būtų pasisėmusi drąsos patarnauti jam ir jo svečiams šįvakar, jei būtų leidusi jam... nesutrukdžiusi jam?

Pasijutusi dar nesmagiau ji dar labiau atsitraukė nuo jo.

– Nemanau, kad tai gera mintis, – tarė Zara, timptelėdama žemyn suknelę, kad ši uždengtų kelius, ir pažvelgė į laikrodį prietaisų skydelyje. – Be to, nebėra laiko. Septintą valandą terasoje turiu patiekti kokteilius. Iki tol man reikia palįsti po dušu ir persirengti.

Nikolajus laukė žodelio „bet“, tačiau neišgirdo. Nustebo, jog Zara kalbėjo rimtai. Pastebėjo, kaip ryžtingai kilstelėjo smakrą, – šis gestas buvo iškalbingas. Ji atstumia jį!

– Negi tu rimtai?

– Tikrai taip.

Jis ilgai žiūrėjo į Zarą, tarsi laukdamas, ar ši neatlyš. Tačiau ji nepasidavė, sėdėjo išsitiesusi ir susikryžiavusi ant krūtinės rankas, lyg pozuodama nuotraukai! Suglumęs ir gerokai susierzinęs Nikolajus užsidėjo saulės akinius ir paleido automobilį. Variklis piktai suriaumojo, tai puikiai atspindėjo jo nuotaiką. Į vilą jis važiavo dideliu greičiu ir dėl variklio gausmo visai nesikalbėjo. Nikolajus ir neturėjo ką jai pasakyti, nebent norėjo paklausti, ar kartais Zara nėra atlikusi kokio išsamaus mokslo tyrimo, kaip išprovokuoti vyrus ir palikti suirzusius. Visą kelią jis nepratarė nė žodžio, išleidęs ją prie namo vartų atžariai atsisveikino ir žvyrkeliu nurūko link garažų.

Vėliau likęs vienas Nikolajus galvojo, kad Zara tikriausiai vis dar žaidžia su juo kažkokius žaidimus, kitaip negalėjo būti. Moterys jo neatstumia. Dar nė viena nebuvo atsisakiusi permiegoti su Nikolajumi Komarovu ir tikrai nebuvo to padariusi kelis kartus! Tam turi būti priežastis. Nikolajui kilo mintis, ar tik griežtai atsisakydama Zara nesiekė patekti į jo miegamąjį. Gal ji norėjo vaidinti jo meilužę, šių namų ponią? Ar išvilioti iš jo dar didesnį čekį, nei jau buvo pasiūlęs?

Pirmą kartą nuo tada, kai Nikolajus pasinėrė į suaugusiojo gyvenimą, jo savimeilė buvo įžeista. Nors tas jausmas jam nepatiko, ilgai apie jį negalvojo. Ilgą laiką jis nieko nebuvo taip geidęs, o ši maža padavėja įnoringu elgesiu jo geismą kurstė dar labiau.

Ši mergina vyniojo jį aplink pirštą, ir dabar tapo svarbu ne vien aistra – dabar tai pasidarė garbės reikalas. Ar Zara iš tiesų manė sugebėsianti jam atsispirti, nors buvo aišku, kad taip pat jo geidžia?

Galbūt kitas vyras pasitrauktų iš kovos, susirastų meilužę, kuri labiau tiktų pagal gyvenimo būdą ir poreikius. Tačiau Nikolajus niekada neatsisakydavo to, ko trokšdavo, o Zaros Evans jis troško.

Privalėjo ją turėti.

Šeštas skyrius

Jei Zara būtų buvusi Londone, būtų susitarusi su kita padavėja, kad pavaduotų ją šįvakar. Būtų ryžusis viskam, kad nebūtų reikėję vėl akis į akį susitikti su Nikolajumi po aistringo jųdviejų bučinio prie kalno šlaito. Tačiau ji buvo ne Londone, o prabangioje Rusijos oligarcho viloje pietų Prancūzijoje ir neturėjo į ką kreiptis pagalbos. Zarai vargiai užteko laiko prakaitui nusiprausti ir nuplauti prisiminimams apie tai, kas vos neatsitiko sportiniame jo automobilyje. Dabar ji čiupo padėklą su Cosmopolitan kokteiliais, nutaisiusi šypseną, kuri ir pačiai atrodė dirbtinė.

Kristalė buvo persirengusi: vakare vilkėjo sidabriniais žvyneliais puoštą aptemptą suknelę, baltojo aukso spalvos plaukai siekė juosmenį. Ji kikeno iš visko, ką Nikolajus pasakydavo, o jos partneris Sergejus nekreipė į tai dėmesio, prakaitavo nuo vis dar tvyrančio karščio ir nuolat žvilgčiojo į mobilųjį telefoną.

Kai Zara pasiūlė Nikolajui gėrimo, šis tyčia neatitraukė nuo jos akių.

– Tu įdegei, Zara, – švelniai tarė jis.

– Taip.

– Kaitinaisi saulėje?

Jųdviejų žvilgsniai trumpai susitiko. Pamačiusi jausmingą jo šypseną Zara dar labiau nuraudo. Ar Nikolajus nori priversti ją jaustis nepatogiai primindamas apie aistringą jųdviejų susitikimą?

Ko gero, taip. Didžiulėmis pastangomis Zarai pavyko išmesti iš galvos trikdančius prisiminimus, kaip jis pirštais intymiai ją glamonėjo.

– Ne, pone, – tarstelėjo ji.

– Labai malonu tai girdėti. Privaloma žūtbūt save saugoti, – jis trumpam nutilo, o akyse sužibėjo išdykėliškos kibirkštėlės. – Šiandien buvo labai karšta, ar ne?

– Nikolajau! – įsikišo Kristalė. – Gal baigsi? Ji tik stengiasi atlikti savo darbą, o tu verti vargšę mergaitę rausti!

Nors „vargšės mergaitės“ etiketė kiek erzino, tą akimirką Zara pasijuto dėkinga Kristalei, kad nukreipė Nikolajaus dėmesį.

Maistas buvo ganėtinai prabangus. Zara dirbo susikaupusi, nes virėjas nusprendė padaryti svečiams įspūdį ir prigamino galybę kulinarinių šedevrų. Siūlydama ką nors Nikolajui, ji stengėsi į jį nežiūrėti, tačiau jis, rodės, mėgavosi kurstymu, galiausiai privertė ir ją pažvelgti. Zara ėmė visa virpėti, nes pašaipiai primerktos jo akys siuntė erotines užuominas. Ar Nikolajus specialiai atsilošė kėdėje, kad galėtų stebėti, kaip ji juda aplink stalą, ir žvilgsniu deginti jai odą? Kad primintų, ką darė su ja popietę, ir kaip godžiai ji atsakė?

Šis vakaras Zarai buvo ilgiausias gyvenime. Nors laukė nesulaukė jo pabaigos, kartu ir baiminosi. Kas atsitiks, kai viskas nurims? Ar Nikolajus pasiryžęs baigti tai, kas taip erzinamai nutrūko sportiniame automobilyje? Jei jis atslinks į jos kambarį, kai svečiai nueis miegoti, – kas bus tada? Vis dėlto jis jos viršininkas, ir jiems abiem buvo aišku, jog gali daryti, ką panorėjęs.

Virtuvėje kraudama nuo padėklo indus Zara prikando lūpą. Jai nepatiko mintys, kurios sukosi galvoje. Ji nė minutėlę neleido sau galvoti, jog Nikolajus galėtų pareikalauti atsako. Kam jam tai daryti, jei pats mato, kad Zara sutirpsta kaip vaškas, vos tik ją paliečia? O jei pageidautų kalbėtis su ja... ar tikrai galėtų jam atsispirti?

Tačiau Nikolajus neatėjo. Netrukus po vidurnakčio, kai jis, Sergejus ir Kristalė terasoje gurkšnojo kalvadosą, Zarai buvo leista baigti darbą. Grįždama į kambarį mėnulio nušviestais takeliais ji jautė tuštumą. Tarsi kažkur būtų vykęs vakarėlis, į kurį ji nebūtų buvusi pakviesta. Gerai pagalvojus, taip ir buvo.

Zara nusiprausė po dušu ir apsivilko trumpus medvilninius naktinukus. Šmurkštelėjusi tarp gurgždančių vėsių paklodžių tikėjosi, kad miegas greitai ją įveiks ir išvaikys neramias mintis. Jos nuostabai, taip ir atsitiko. Turbūt buvo labai pavargusi, o kai atsibudo, jau brėško rytas.

Markstydamasi Zara atvėrė langines. Negalėjo atsikratyti keisto nuovargio ir – taip, nusivylimo. Kokios kvailos kartais būna moterys, – piktai galvojo rengdamasi baltą palaidinę ir juodą sijoną. – Tu pyksti, nes jis praėjusią naktį pas tave neatėjo. Nes tai rodo, kad jis su tavimi tik žaidė.

Ji nusileido žemyn į virtuvę, kad galėtų patiekti pusryčius, tačiau ten pasijuto kaip snaudžiančiame Šv. Jono Gardės kaimelyje. Virtuvė buvo tuščia.

Virėjo niekur nebuvo matyti, nelikę net jo darbo pėdsakų: pusryčiams supjaustytų vaisių, paskrudintos duonos ir prancūziškų raguolių.

Ką dabar daryti? Gal jis pramiegojo ir man reikėtų eiti pažadinti? Tačiau bėda buvo ta, kad ji net nežinojo, kur virėjo kambarys.

Zara stovėjo susimąsčiusi, įbedusi žvilgsnį į švariai nušveistą ąžuolinį stalą, kuris paprastai būdavo užgriozdintas dubenėliais, mediniais šaukštais ir kitais virtuvės įrankiais. Staiga už nugaros išgirdo švilpavimą ir su palengvėjimu atsiduso. Nors padavėjos nuolat skųsdavosi virėjais, niekaip negalėdavo be jų išsiversti.

– Ačiū Dievui, tu čia, – tarė ji sukdamasi pasisveikinti su virėju. – Jau pamaniau, kad... – Žodžiai taip ir įstingo gerklėje, kai pamatė visai ne jį. Priešais stovėjo Nikolajus, rankoje laikė ką tik iškeptą ilgą prancūzišką batoną ir dabar atrodė seksualiai.

Ledinės žydros akys keistai spindėjo, veidą dengė vienos dienos barzda. Šįryt jis atrodo jaudinamai ir pavojingai, – pamanė Zara, jos širdis nervingai suspurdėjo. Nikolajus vilkėjo oficialų juodą kostiumą ir baltus šilkinius marškinius, kuriais buvo pasipuošęs praėjusį vakarą!

– Ką... po galais čia darai? – išsprūdo jai.

Nikolajus nužvelgė skaisčias žalias jos akis ir gaivų, švariai nupraustą veidą, paprastą juodą sijoną bei senamadiškus batus, ir jam užspaudė gerklę.

– Čia mano namai, gal pamiršai?

– Ne, turiu omenyje... – Zara pažvelgė jam per petį tarsi vildamasi, kad virtuvėje netrukus ims rinktis kiti žmonės. – Kur virėjas?

– Daviau jam laisvą dieną.

Zara nesuprato, apie ką jis kalba.

– O kaip pusryčiai?

Nikolajus kilstelėjo prancūzišką batoną.

– O kas, manai, čia?

Virpančiais pirštais ji siektelėjo vaisiams pjaustyti skirto peilio. Elkis įprastai, – susikaupusi liepė sau mintyse. – Juk tu moki prisitaikyti, Zara, nepamiršai?

– Aišku, – ji stengėsi, kad balsas skambėtų žvaliai ir tvirtai. – Tai man reikėtų nedelsiant ruošti...

Tačiau Nikolajus sustabdė ją pirštais švelniai perbraukdamas ranką. Zara ėmė drebėti, peilis išsprūdo ir skambiai nukrito ant stalo.

– Nelaikyk rankoje peilio, kai aš šalia, – sumurkė jis. – Gal sugalvokime tau kitokios veiklos?

Zaros širdis pasileido šuoliais.

– Bet tavo svečiai netrukus nusileis pusryčiauti.

– Iš tikrųjų jie nepusryčiaus.

Ji visiškai susipainiojo.

– Nepusryčiaus?

Nikolajus papurtė galvą, padėjo prancūzišką batoną ant stalo ir nusitraukė kaklaraištį.

– Ne, jie išvyko.

Zara žiūrėjo į kaklaraištį, susiraičiusį ant ąžuolinio stalo kaip juoda blizganti gyvatė, ir mąstė, ar kas nors tvarko jam iš paskos.

– Kur išvyko?

– Kai tu vakar vakare nuėjai miegoti, mes trise nuvykome į kazino Monte Karle. Sergejui patinka lošti, o Kristalė nusprendė, kad naujai suknelei parodyti reikia didesnės auditorijos. Beveik visą naktį žaidėme kortomis, tada jie pasijuto pavargę ir negrįžo čia. – Jis reikšmingai pažvelgė į Zarą. – Taigi aš grįžau vienas.

– Stabtelėjai tik, kad galėtum skirti virėjui laisvą dieną ir nusipirkti batoną, – lėtai tarė ji, žiūrėdama Nikolajui į akis. – Aš nesuprantu.

– Tikrai? – smalsiai pažvelgė jis. Ar Zara tikrai buvo tokia nekalta, kaip atrodė? Akimirką tos ryškios žalios akys atrodė nuoširdžios. – Iš tiesų aš galvojau apie tavo jausmus, angel moj, – švelniai tarė vienu žingsniu sumažindamas juodu skiriantį atstumą. – Pamaniau, kad tau patiktų pabūti dviese. Kad galėtume pasimėgauti name vienudu niekieno netrukdomi, mylėtis niekieno netrukdomi, o ne glamonėtis automobilyje.

Zarai staiga išdžiūvo burna. Dabar, kai jis buvo taip arti, vos apžėlęs smakras dar labiau pabrėžė jo drąsą ir vyriškumą, o žibančios akys sugriovė jos gynybinę sieną.

Ji iš visų jėgų stengėsi nepatekti į tokią padėtį, kad liktų įskaudinta ir sudaužyta širdimi. Zara, tu jam esi ne kas kita, kaip ne visą darbo dieną dirbanti padavėja, kuri apsimelavo.

– Tačiau aš neketinu mylėtis su tavimi.

Nikolajaus veidą iškreipė ciniška šypsena. Kaip lengvai melas sklinda iš jos lūpų, – pamanė jis. – Kaip ji gali taip kalbėti, kai jos akys prašyte prašo pabučiuoti?

– Ar tikrai? – paklausė jis čiupdamas Zarą į glėbį. Jos lūpos atsidūrė per kelis centimetrus nuo jo. – Gal norėtum man tai įrodyti?

– Nenorėčiau... – bet Zara nesipriešino, jautė, kaip skausmingai suspurdo širdis, kai Nikolajus jos lūpas atsainiai palietė savosiomis.

– Nenorėtum?

– Neprivalau...

– Ko neprivalai?

Užsimerkusi ji mėgino sudėlioti mintis.

– Ko nors į... įrodinėti.

– Tikrai? Tada patenkink mano norus. Pabučiuok mane, angel moj. Gerai mane pabučiuok ir padarysi mane laimingu vyru. Ar tai toks neįvykdomas prašymas?

Zara bandė save įtikinti, kad prašymas ne tik neįvykdomas, bet ir nepagrįstas, kad tokiomis aplinkybėmis jis laiko vadžias ir tik žaidžia su ja. Tačiau neįstengė net pati prisiversti klausytis savo abejonių. Jo balsas buvo lyg aistringa glamonė, o nykštys sukamuoju judesiu lėtai glamonėjo jai nugarą. Tada Zara pamanė, kad jei jis paprašytų peršokti mėnulį, tai nuskambėtų visai tikroviškai.

– Nikolajau, – iškvėpė jo vardą.

– Mm?

– Aš... – ji nespėjo atsakyti, nes Nikolajus užspaudė lūpas savosiomis, ir tai atrodė taip natūralu. Bučinys vis gilėjo, to Zarai dar nebuvo tekę patirti. Jis buvo dangiškas – ne, net geresnis.

– O Dieve, – sušnabždėjo ji atsitraukusi įkvėpti oro.

– Tau patinka?

– Ne, man žiauriai nepatinka, negi nematai?

Nusikvatojęs žemu balsu Nikolajus tvirtai priglaudė ją ir ėmė kuždėti į ausį.

– Galvojau apie tave visą naktį, – tarė trūksmingu balsu. – Turbūt pirmą kartą pralošiau tiek pinigų. Niekaip negalėjau susikaupti žaisdamas tais velnio kauliukais, mintys sukosi tik apie gundantį tavo kūną.

Nikolajus atsagstė baltą jos palaidinę, nutraukė nuo pečių ir atidengė švelnią kaip šilkas odą. Tramdydamas geismą tarė:

– Gaila, kad nematau daugiau. Reikia nedelsiant tai ištaisyti, kaip manai? – Ranka siektelėjęs už nugaros jis atsegė liemenėlę, tereikėjo spragtelėti įgudusiais pirštais.

– Esi... esi tai daręs ir anksčiau, – išspaudė Zara. Jai atrodė, kad lūpos išbrinko ir pasidarė dukart putlesnės.

– Kaip ir tu, – neabejodamas pratarė Nikolajus, rankomis kilstelėjo išlaisvintas jos krūtis prie burnos ir kartu lėtai stūmė ją link stalo.

Tačiau jis klydo: Zara dar nė karto nebuvo to dariusi. Bent jau jausmas buvo visai kitoks nei anais kartais. Ją tarytum įsuko aistros karuselė, vis greičiau ir greičiau, tad išlipti nebegalėjo. Atrodė, jog ji ką tik baigė intensyvius mylėjimosi kursus ir dabar ketino išbandyti įgūdžius. Jos užpakaliukas atsirėmė į medinį stalą, Nikolajus stumtelėjęs užkėlė ją, lūpomis ir rankomis godžiai ėmė glamonėti kur ne kur apnuogintą kūną. Nors Zarai galvoje dar sukosi mintis, kad reikėtų sustabdyti šią beprotybę, ji nebuvo tam nusiteikusi.

Nikolajus nutraukė jos palaidinę ir numetė ant grindų. Netrukus ten atsidūrė ir liemenėlė, o jis burna suėmė vieną aistros pritvinkusį spenelį. Erzino ir glamonėjo ją dantimis, šiltu liežuviu, o Zara išsirietė iš malonumo. Tada Nikolajus kilstelėjo jos sijoną, nekantriai pirštais užkabino kelnaites ir nutempė žemyn. Po akimirkos jos nuskrido ant grindų šalia kitų Zaros drabužių kaip balta kapituliacijos vėliava.

Nusimetęs švarką Nikolajus lūpomis vėl užspaudė jai burną.

– Noriu tavęs, – suurzgė rankomis švelniai braukdamas glotnias jos šlaunis.

– O... o aš noriu tavęs, – Zarai išsprūdo aimana, kai jo pirštai nuslydo aukštyn, perbraukė švelnų plaukų kuokštelį ir nėrė į drėgną jos karštį.

– Regis, taip, – patenkintas sumurmėjo.

– Nikolajau...

– Ateik pas mane, – nekantriai tarė jis, lūpomis grįžo prie krūtų, erzino jas, čiulpė ir dantimis glamonėjo tai vieną spenelį, tai kitą. Dėmesį sutelkęs į krūtis, privertė Zarą rangytis po juo. Ketino jomis nukeliauti žemyn... pilvuku ir dar žemiau. Tačiau dabar matė, kad tai ne pats protingiausias sprendimas, nes jos lūpos nebyliai siuntė jam kvietimą, kuriam negalėjo atsispirti.

Pasiekęs kelnes iš kišenės išsitraukė folijos paketėlį. Akimirką Zara pasijuto nejaukiai, kai išgirdo jį plėšiant. Norėjo, kad viskas būtų kitaip, kad juodu sietų švelnus jausmas, kad tai būtų ne seksas, o mylėjimasis. Tačiau neketino išsisukinėti ir vaidinti drovuolės. Nemelavo sakydama, jog jo nori. Neprisiminė ko nors taip geidusi.

Nustūmusi į šalį abejones, Zara žvelgė į šaltas žydras jo akis. Gal tai, kuo dabar ketino užsiimti su Nikolajumi, nebuvo gerai, bet nugalėjo jausmas. Tai buvo pats geriausias jausmas. Pats geriausias pasiūlymas.

Zara stebėjo, kaip Nikolajus maunasi prezervatyvą, ir nė kiek nesidrovėjo žiūrėdama į didžiulę sustandėjusią jo varpą. Nekantriai pirštais įsikibo jam į pečius, norėdama jį susigrąžinti, norėdama, kad vėl ją pabučiuotų. Nagais brėždama per šilkinius marškinius išgirdo, kaip Nikolajus patenkintas nusijuokė žemu balsu.

– Ramiau, tigriuk, – meiliai tarė jis, vienu judesiu nusitraukė marškinius, ir mažos sagelės pabiro virtuvėje ant grindų. – Tu labai nekantri moteris.

Zarai buvo nesvarbu, kantri ji ar ne, nes dabar nuostabus jo liemuo buvo nuogas. Auksinė švytinti oda žadino norą liesti. Pirštais ėmusi glamonėti tvirtą krūtinę, pajuto, kaip pašėlusiai daužosi jo širdis. O, koks jis nuostabus.

– Nikolajau, – sušnabždėjo ji.

Zaros glamonės jį varė iš proto, tačiau ji tik glostė virpančiais pirštais.

– Tęsk ir aš nebesusilaikysiu, – ištarė Nikolajus pro sukąstus dantis, kai ji švelniai pabučiavo į skruostą ir nagu brūkštelėjo spenelį.

– Ir nereikia, – sušnabždėjo ji į ausį. – Nesitvardyk.

Nikolajus susijaudinęs iškvėpė. Nebebūtų ištvėręs nė minutės. Ji ir taip privertė laukti ilgiau nei kuri kita moteris. Praskėtęs Zarai kojas, jis įsiveržė į ją vienu ilgu postūmiu ir išgirdo nuostabos kupiną aiktelėjimą, kai pradėjo judėti jos viduje.

Akimirką Nikolajus beprotiškomis valios pastangomis sustojo paklausti neįsivaizduojamo dalyko:

– Juk tu nesi nekalta?

Zara pamanė, kad būtų kvaila dabar pasakyti, jog jautėsi taip, tarsi tai būtų pirmas kartas, tarsi iki šiol nebūtų pažinusi sekso. Ji užsimerkė ir mėgavosi tuo, kaip Nikolajus visiškai ją užpildo, tarsi jųdviejų kūnai būtų sukurti vienas kitam.

– Ne.

– Aš tau per didelis? – nelygiai kvėpuodamas paklausė jis, nes Zaros viduje buvo taip... taip ankšta, lyg ji niekada nebūtų su niekuo mylėjusis.

– Iš tikrųjų tu idealiai tinki, – virpančiu balsu atsakė ji. – Tiesiog tobulai.

Nikolajus prarado kontrolę, tiksliau – visas pasinėrė į Zarą. Leidosi užvaldomas instinktų ir susižavėjęs stebėjo Zarą judėdamas jos viduje. Matė, kaip kvėpuojant kyla ir leidžiasi krūtinė, kaip juda rausvos žydinčios krūtys ir vis labiau artinasi orgazmas. Delnais suėmęs švelnų užpakaliuką, jis veržėsi vis gilyn, kol Zara ėmė aimanuodama tarti jo vardą. Nikolajus pasigailėjo nenutraukęs sijono, kad ji galėtų nuostabiomis kojomis apsivyti jo kūną.

Nikolajų audrino, kad ji visai nesivaržė ir atlošusi galvą garsiai aimanavo. Jis matė ir jautė, kaip Zara išsirietė perlieta malonumo bangos. Dabar jam buvo metas nerti į tą stebuklingą jūrą, tik šįkart jautė, tarsi būtų daug giliau, daug toliau. Pojūtis buvo... nuostabus. Ypač kai ji rankomis smarkiai apkabino ir prisispaudė jam prie skruosto savuoju, tarsi nenorėdama paleisti.

Nikolajus giliai atsiduso, širdis pamažu ėmė plakti įprastiniu ritmu. Jautėsi apsvaigęs, tarsi ką tik būtų baigęs maratoną. Gavęs tiek adrenalino naktį lošdamas ir pasimylėjęs su tarnaite ant virtuvės stalo jis krito kaip akmuo nuo uolos krašto.

Lūpomis įsikniaubęs tarp drėgnų krūtų Nikolajus patenkintas užmigo.

Septintas skyrius

– Nikolajau. Nikolajau!

Tylus šnabždesys turėjo pažadinti Nikolajų iš snaudulio, bet jis stengėsi jam nepasiduoti.

– Nikolajau... prašau, pabusk.

Jis jautė, kad gerklė išdžiūvusi, o balsas buvo Zaros.

Zaros, jo tarnaitės. Zara, ta, su kuria ką tik aistringai pasimylėjo. Nikolajus lėtai pasuko galvą ir pramerkęs akis iš arti pamatė nuostabią krūtį.

– Kodėl? – suniurnėjo ir neatsispyręs pagundai pabučiavo šiltą kauburėlį. – Gal aš nenoriu pabusti.

– Nes... – Zara nenorėjo, kad jis taip elgtųsi. Kita vertus, norėjo, bet ne dabar ir tikrai ne čia. Ypač kai jautėsi tokia pažeidžiama. – Nes mes abu gulime beveik nuogi ant virtuvės stalo!

– Anksčiau tau tai visai netrukdė, angel moj, – sumurmėjo jis, liežuvio galiuku brėždamas apskritimą aplinką vieną įaudrintą spenelį.

Zara stengėsi nekreipti dėmesio į vėl pervėrusį geismą ir pabandė išsirangyti iš po jo, bet tai nebuvo lengva, kai ant viršaus gulėjo stiprus, raumeningas beveik dviejų metrų ūgio vyras ir kai nesinorėjo niekur eiti. Tai pati geriausia ir kartu pati blogiausia vieta, – bejėgiškai pamanė ji.

Zara gulėjo Nikolajaus glėbyje, šilti jųdviejų kūnai vis dar jautė nuostabaus sekso atgarsius. Jai atrodė, tarsi ką tik būtų patyrusi, kas yra tikras rojus.

Juk tai – tik puikus seksas, – priminė sau. – Nustok galvoti, kad tai kaip nors susiję su „ilgai ir laimingai“.

Zara apsižvalgė po virtuvę jam per petį, pastebėjo ilgas švara tviskančių metalinių maistui gaminti skirtų įrankių eiles, ausimis gaudė kiekvieną garsą.

Taip, Nikolajus sakė, kad davė virėjui laisvą dieną, bet kur kiti darbuotojai, prižiūrintys didžiulę teritoriją apimančią vilą? Namų šeimininkė ir sodininkai, kuriuos matė triūsiančius gėlynuose? Ar ir juos paleido? O ką, jei kuris nors užsuks į virtuvę ko nors šalto atsigerti? Arba jei Sergejus ir Kristalė nuspręs, kad Monte Karle nuobodu, ir panorės dar pasinaudoti Komarovo svetingumu? Zara pašiurpo įsivaizduodama, ką jie rastų.

Ne. Nors ir kaip gundė mintis leisti Nikolajui pamiegoti – miego, kaip spėjo, jam labai trūko, – neketino rizikuoti ir būti užtikta jo glėbyje, kai sijonas apsisukęs aplink liemenį, o ant grindų guli kelnaitės.

Tačiau ar Zaros noras dingti iš virtuvės nebuvo labiau susijęs su tuo, kad nežinojo, kaip reaguoti į vyrą, su kuriuo ką tik mylėjosi? Tai, kas tarp jų įvyko, pranoko ankstesnę patirtį. Anksčiau jai nebuvo tekę mylėtis su savo viršininku. Niekada nebuvo tekę mylėtis ant virtuvės stalo. Iš tikrųjų jos patirtis su vyrais buvo apgailėtinai skurdi, bet ji abejojo, ar Nikolajus tuo patikėtų.

Be to, neprivalau jam nieko įrodinėti, – piktai pagalvojo ji. Reikia išsisukti iš keblios padėties.

– Negalime čia likti, – tarė ji.

– Turbūt negalime. – Nikolajus nusižiovavo. Jautėsi visai patogiai. Pasisotinęs. Ilgas laukimas vis dėlto pasiteisino. Kaip ten sakoma? Alkanam ir duona skani... – Eime prie baseino. Išgersime limonado, pagulėsime pavėsyje ir pamiegosime. – Žibančiomis akimis jis pažvelgė žemyn į ją. – Arba nemiegosime.

Pasiūlymas labai viliojo. Netgi gundė. Bet tada ji pradėtų ilgėtis neįmanomo – pasaulio, kuris niekada nebus jos. Beviltiškai nenorėdama prarasti ryšio su tikrove Zara papurtė galvą.

– Neturiu maudymosi kostiumėlio.

Nikolajus prisimerkė.

– Tikriausiai ką nors atsivežei.

– Ne.

– Bet turbūt...

– Ką turbūt? – gindamasi Zara pakėlė balsą ir atrėmė pašaipų jo žvilgsnį. – Neturiu įpročio maudytis su savo klientais baseinuose.

– Džiaugiuosi tai girdėdamas, – sumurmėjo jis ir savininkiškai uždėjo ranką jai ant nuogos kojos. – Tačiau žinodama, kad klientas – aš, negi neįsivaizdavai, jog gali atsitikti kas nors panašaus?

– Kas? Kad aš... tu... pamylėsi mane ant virtuvės stalo? – Ji papurtė galvą. – Gal tau bus netikėta, Nikolajau, bet atsakymas yra „ne“. Tokia mintis man nebuvo šovusi į galvą. O tu buvai įsitikinęs, kad tai įvyks?

Nikolajus gūžtelėjo pečiais.

– Dėl vietos nebuvau tikras, o rezultatas buvo aiškus.

Pasipiktinusi Zara stengėsi išlįsti iš po tvirto kūno, bet jis neleido. Na ir arogancija!

– O ką, tu dažnai sugundai savo padavėjas? – išspaudė ji.

– Niekada, – paprastai atsakė Nikolajus, priartėjęs prie jos lūpų savosiomis. – Ar visada leidiesi suviliojama savo viršininkų?

– Niekada, – atsakė Zara, suvokdama, kad negali kaltinti jo uždavus įžeidžiamą klausimą, nes ir pati ką tik to paties klausė.

Jos atsakymas pradžiugino Nikolajų, ir jis lėtai pabučiavo Zarą.

– Tada mes lygūs.

Lygūs? Gal jis juokauja? Kaip ji galėtų lygintis su milijardieriumi oligarchu? – Zara papurtė galvą bandydama susikaupti, tačiau buvo sunku blaiviai mąstyti, kai jis nykščiu glostė klubo linkį.

– Jaučiuosi taip, lyg būčiau netesėjusi žodžio, – prisipažino ji.

– Kaip tai?

– Dar Londone tau sakiau, kad jei priimsiu darbo pasiūlymą, mūsų santykiai bus tik dalykiniai.

– Galbūt tada kalbėdama taip ir manei, tačiau giliai širdyje jutai, jog to išvengti nepavyks. Kaip ir dabar turbūt supranti, kad su tuo kovoti beprasmiška. Kai tarp dviejų žmonių yra trauka... – jis priglaudė delną jai prie krūties ir matė, kaip Zara stengiasi neužsimerkti, – būtų nusikaltimas užgesinti tokią liepsną, – užbaigė nuo aitros prikimusiu balsu. – Jei rimtai, jaučiu, kad toji liepsna kiekvieną akimirką vėl gali plykstelėti.

– Nikolajau...

– Mm?

– Ką manaisi... darantis?

– Gal padėčiau tau atspėti?

– Aš... o!

Nikolajus neketino su ja darkart mylėtis. Ypač dabar. Kaip nenumatė ir staigaus geismo protrūkio. Todėl neatsispyrė pagundai įsitaisyti tarp Zaros šlaunų ir pasimėgaudamas lėtai į ją įsiskverbti. Seksas turėjo būti pašėlęs. Nepadorus. Tačiau kai ji taip pirštais lietė jam veidą ir apibėrė lūpas bučiniais, užplūdo visai kitoks, neįprastas jausmas. Tai priminė švelnų mylėjimąsi.

– Zara, – trūksmingai tarė jis, ir kūnas ėmė pulsuoti iš malonumo.

– Aš čia, – sušnabždėjo ji, lūpomis glamonėdama vyriškus skruostikaulius, jautė, kaip didelis kūnas virpa nuo bučinių. Zara laikėsi įsikibusi jo taip, tarsi būtų bijojusi nuskęsti. Bet juk taip ir jaučiuosi, – staiga suvokė. Ji skendo malonumų jūroje, o viduje grūmėsi prieštaringos emocijos. Norėjosi šaukti iš laimės, nes Nikolajus privertė ją jaustis nepakartojamai, tačiau privalėjo nepamiršti, jog tai netikra. Tai laikina.

Kai viskas baigėsi, Zara susirinko išmėtytus drabužius nuo virtuvės grindų ir pradėjo rengtis. Jos kūnas buvo įkaitęs, pasotintas. Tempdamasi suglamžytą sijoną, kad pridengtų užpakaliuką, jautė tiriantį jo žvilgsnį.

– Eik ir nusiprausk po dušu, – švelniai patarė Nikolajus. – Paprašysiu, kad atsiųstų tau ką nors apsirengti prie baseino.

Zara jau ketino priešintis, tačiau tik akimirką. Ar nebūtų veidmainiška, jei dėl puikybės atmestų jo pasiūlymą? Vaidintų pasipiktinusią ir apsimestų, kad tarp jųdviejų nieko neįvyko, kad nenori praleisti likusios dienos jo glėbyje? Ji geidė jo, o jis geidė jos. Jei nenorėjo gulėti prie baseino su liemenėle ir kelnaitėmis, turėjo mandagiai priimti jo pasiūlymą.

– Gerai, – tyliai sutiko Zara.

Drebančiomis kojomis ji grįžo į kambarį, nusiprausė po dušu ir išsivirė puodelį juodos kavos. Gurkšnojo ją gėrėdamasi pro langą atsiveriančiu nuostabiu didingų kalnų vaizdu, įsisupusi į rankšluostį. Netikėtai į kambarį įėjo Nikolajus. Ant vienos rankos kabėjo ryškiai raudonas bikinis, kitoje jis laikė siuvinėtą šilkinį chalatą.

Zara sutrikusi žiūrėjo į atneštus drabužius. Pirštais čiuopė lengvą audinį, negalėdama atsigėrėti šiais dailiais daikčiukais. Dar niekada nebuvo tokių mačiusi.

– Iš kur visa tai?

– Paprašiau atsiųsti iš vienos nedidelės Vilfranšo prie jūros parduotuvės.

– Taip paprastai?

Nikolajus gūžtelėjo pečiais.

– Neketinu atsiprašinėti, kad išsprendžiau tavo aprangos problemą.

– Ar įprasta siųsti tau maudymosi reikmenų siuntinius, kai tik paprašai?

– Na, taip dar nebuvo nutikę. Kitos moterys atvyksta labiau pasirengusios nei tu.

Nikolajus prisimerkė pastebėjęs baugštų jos žvilgsnį. Kadangi vis dar buvo jos apžavėtas, nusprendė pakęsti klausimus. Bet būtų buvę geriau, jei Zara būtų supratusi, kad jo kantrybė ne geležinė.

– Nieko čia tokio, – perdėtai ramiai patikino jis. – Neverta dėl to gadintis dienos. Nagi, apsirenk.

Zara suprato, jog tai viena iš lemtingų akimirkų. Dauguma vyrų nebūtų įstengę pasirūpinti, kad į atokią vilą Viduržemio jūros pakrantėje per valandą būtų pristatytas bikinis. Nikolajaus galia kėlė jai nerimą. Galėtų pasakyti jam „ačiū, bet aš atsisakysiu“. Galėtų pasakyti, kad viską apgalvojo ir verčiau kitu lėktuvu grįš į Angliją. Galbūt jis bandytų atkalbėti, bet nepersistengtų, spėjo Zara. Eilėje turbūt laukia galybė moterų, pasirengusių imti tai, ką tik jis siūlytų.

Arba galėtų priimti jo pasiūlymą ir apsirengti bikinį, tai reikštų, kad sutinka ir su kitkuo. Sutinka būti jo savaitgalio meiluže. Apsimeta, kad jiedu yra lygūs ir kad tai – normalūs santykiai.

Zara pažvelgė į jį. Turbūt Nikolajus irgi prausėsi po dušu: jo plaukai buvo drėgni, tvirto smakro nebedengė rytinė barzdelė. Vilkėjo švarius džinsus ir berankovius marškinėlius. Atrodė taip nuostabiai, kad Zara nusprendė neapsimetinėti.

Juodu mylėjosi kartą, ne – du. Galėtų ir vėl mylėtis, kiek panorėtų, jei tik Zara suvoktų, kad jos padėtis pasikeitė. Ji – nebe padavėja. Taip, tokia buvo, tačiau artimiausiu metu jai neprireiks prijuostės. Suviliodama Nikolajų virtuvėje Zara tapo jo meiluže. Kas galėjo žinoti, kiek eis šias „pareigas“? Tad gal, užuot jaudinusis, verčiau imtis naujojo vaidmens – ir pasimėgauti tuo, kas siūloma? Pajusti paprastą malonumą, juk ištvėrė tiek skausmo, kai sirgo krikštamotė.

Zara atrišo rankšluosčio mazgą ir pagalvojo, kad „paprastas“ galbūt ne visai tinkamas žodis, bet išvydusi, kaip patamsėjo Nikolajus akys, kol laukė jos apsinuoginant, apie tai nebemąstė. Rankšluostis nukrito ant grindų. Kai Zara lėtai rengėsi bikinį, jis įsitempęs suspaudė kumščius.

– Tau idealiai tinka, – kimiai tarė Nikolajus.

Zara nustebusi pažvelgė į jį.

– Kaip sužinojai mano dydį?

– Aš statau dangoraižius, angel moj, – sumurmėjo jis. – Moters, kurios ūgis nesiekia nė metro septyniasdešimties, matmenys man nekelia jokių problemų.

– Iš tikrųjų siekia metrą septyniasdešimt, – patikino ji rimtai.

– Manai, keli centimetrai ką nors lemia?

– Bent jau taip sakoma.

– Ar tikrai? – Nikolajus nusišypsojo. – Ko gero, šia tema galėtume padiskutuoti laisvalaikiu, ar ne?

– Aš visada noriai diskutuoju, Nikolajau.

– Labai malonu girdėti. Esu įsitikinęs, kad gebėjimas diskutuoti – aštraus proto rodiklis.

– O tu dabar domiesi mano protiniais gebėjimais, tiesa?

– Na, šią akimirką ne, – suurzgė jis. – Tavo kūnas, rodos, prikausto mano dėmesį.

– Nikolajau... – Zara pajuto, kaip šilti pirštai glamonėja šlaunis, ir užsimerkė.

– Ką?

– Aš tik... ką tik... – Ji nurijo seiles. – Aš ką tik apsirengiau bikinį.

– Ir ką? – Jis greitai nutraukė siaurutes kelnaites ir nuspyrė į šalį. – Aš vėl užsinorėjau matyti tave nuogą.

Nikolajaus žodžiai vertė nerimauti. Aš užsinorėjau, – pasakė jis. Nikolajus visada gaudavo tai, ko norėdavo. Zarą jaudino užslėptas pažadas jo balse, ji įsiaudrinusi virpėjo laukdama prisilietimų. Tačiau kai Nikolajus ją pakėlė ant rankų, kad nusineštų į lovą, apniko bloga nuojauta.

Jis elgdavosi taip, kaip norėdavo. Spragtelėdavo pirštais ir visi puldavo vykdyti nurodymų. Darbuotojai būdavo priimami ir atleidžiami jo įsakymu. Nikolajus buvo cirko vadovas, kuris dirigavo visam šou.

Nors dabar šis vyras lenkėsi prie jos norėdamos užspausti lūpas bučiniu ir vėl nuskraidinti į malonumų šalį, Zara jautėsi tarsi viena iš klusnių Nikolajaus Komarovo marionečių.

Aštuntas skyrius

– Tu labai tyli, angel moj.

Pasislėpusi po tamsiais saulės akiniais, Zara žiūrėjo į tvirtą savo ruso meilužio kūną, kuris lyg auksinė skulptūra žibėjo nutviekstas saulės spindulių Viduržemio jūros pakrantėje. Juodu buvo išsitiesę ant gultų prie didžiulio žalsvai melsvo raibuliuojančio baseino. Praleido ten visą dieną – tai užmigdavo, tai vėl pabusdavo.

Gulinėdami skanavo atšaldytų gėrimų, kuriuos Nikolajus atnešė iš gausiai prikrauto šaldytuvo šalia stovinčiame namelyje. Atrodė, kad jie apsikeitė vaidmenimis. Rožėmis ir jazminais kvepiančioje aplinkoje valgė šįryt jo parvežtą prancūzišką batoną su naminiu figų marmeladu – tokio skanaus maisto Zara dar nebuvo ragavusi. Kas galėjo jai priekaištauti dėl to, kad nuolat primindavo sau, jog nesapnuoja, – juk visa tai nepriminė tikrojo gyvenimo.

– Mm? – tarstelėjo Nikolajus, versdamasis ant šono, kad galėtų ją matyti ir grožėtis blizgančiais karamelės spalvos plaukais, krintančiais ant ryškiai raudonų bikinio liemenėlės trikampių. Daugumos pamylėtų moterų negalėdavai užčiaupti. O Zara buvo kitokia. Ji kalbėjo mažai, dažniausiai ištardavo tik jo vardą. Ironiška, bet Nikolajui buvo smalsu sužinoti apie ją daugiau, skirtingai nei apie kitas meilužes.

– Kodėl taip staiga užtilai?

Zara stengėsi sutelkti dėmesį į jo žodžius, tačiau tai nebuvo lengva, kai Nikolajus sėdėjo vos per ištiestos rankos atstumą ir mūvėjo tik maudymosi kelnaites. Žinoma, ji kalbėjo mažai, nes buvo apsvaigusi nuo to, kas įvyko, ir stengėsi negalvoti, kas bus vėliau. Be to, suvokė, kad nėra apie ką kalbėtis.

Juodu neturėjo nei bendrų draugų, nei pažįstamų. Net buvo skirtingų tautybių.

Iš tiesų jų nesiejo niekas, išskyrus seksualinį alkį. Rodės, tai stebino abu.

Zara gūžtelėjo pečiais.

– Na, kol mudu buvome čia, tu kalbėjaisi telefonu kokius penkis kartu, o kai nesikalbėjai...

– Užsiėmiau nuostabiu laukiniu seksu su tavimi? – Nikolajus švelniai užbaigė sakinį ir ėmė grožėtis jos veidą užliejusiu raudoniu.

Mergina priglaudė vėsų delną prie įkaitusio skruosto.

– Man tik pasirodė, kad šnekos tave nelabai domina, – neslėpdama pridūrė.

Nikolajaus veide nušvito šypsena.

– Kokia tu nuovoki, – sumurmėjo jis. – Nemaniau, kad esi tokia protinga. Galbūt jau žinai, kaip svarbu neatskleisti visos informacijos, tai suteikia tam tikrą galią.

– Kalbi taip, tarsi tarp mūsų vyktų slaptas karas, – pabrėžė ji, nes pasijuto nesmagiai.

– Ar tik ne tai vadinama lyčių kova?

Zara nusibraukė nuo rankos vabalą.

– Man kiek per sudėtinga, Nikolajau. Giliai širdyje aš esu paprastas žmogus.

Suintriguotas jis dar labiau pasisuko į ją, kad matytų klubus ir putlias krūtis.

– Sakai, kad tu paprastas žmogus, Zara, bet kokia dar esi? Kaip tokia moteris gali dirbti padavėja?

Prieš atsakydama, Zara nulydėjo akimis boružėlę, kuri išskleidė taškuotus sparnus ir nuskrido.

– Gana įžeidžiantis klausimas. Padavėjos darbas ne blogesnis už kitus.

– Nesakau, kad jis blogas. Tik man pasirodė, kad galėtum pasirinkti daugiau vaizduotės reikalaujantį darbą. Ar niekada nenorėjai siekti ko nors daugiau, ne vien paduoti maisto lėkštes ir taip viskuo persisotinusiems žmonėms?

Zara nusišypsojo dėl to, kad akivaizdžiai paniekinamas vertinimas buvo skirtas ir sau. Nikolajus pats buvo viskuo persisotinęs, galbūt todėl dabar ji yra čia su juo. Gal aš esu jo „adrenalino dozė“, – pagalvojo Zara, – moteris, kuri skyrėsi nuo ankstesnių partnerių ir vėl žadino apetitą?

– Žinoma, aš norėčiau imtis ko nors kito, – tarė ji. – Tačiau nėra taip lengva, kaip atrodo. Visai atsisakyti padavėjos darbo nenorėčiau. Tai fantastiškas darbas, gana įvairus, be to, lankstus grafikas.

Susinėręs rankas už galvos, Nikolajus stebėjo ją primerktomis akimis.

– Ar tu dirbai tik tokį darbą?

– Ne, ne tik. Ankstesniame gyvenime buvau žemės ūkio studentė, – atsakė Zara.

Nikolajus kilstelėjo antakius.

– Neįprastas pasirinkimas, – pabrėžė jis. – Ar tam buvo kokia ypatinga priežastis?

– O, nieko ypatingo. Aš tik pamėgau žemę. – Zara gūžtelėjo pečiais. – Užaugau mieste ir man buvo pažįstamas vien miesto gyvenimas. Kartą iš mokyklos vykome į ekskursiją po ūkį. Ten buvo kelios karvės, avys ir nusususi sena ožka, bet to užteko, kad susižavėčiau žemės ūkiu. Kaip tik tada supratau, jog žolė ir purvas savotiškai patrauklūs. Mokykloje labai stengiausi, gavau puikius įvertinimus ir buvau priimta į koledžą.

– Kas nutiko, kad teko atsisakyti to, kas tau prie širdies?

Zara nusiėmė saulės akinius ir įrėmė žvilgsnį į jį.

– Negi turėjo kas nors nutikti?

– Smalsūs studentai dažniausiai nemeta studijų, nebent kas nors priverčia.

– Žinoma, tu teisus. Nemeta. – Ji trumpam nutilo. – Susirgo mano krikštamotė, taigi teko eiti akademinių atostogų ir rūpintis ja.

– Pagirtina, – tarstelėjo Nikolajus.

– Nesiekiau pelnyti kieno nors pagyrų, – atšovė Zara, išgirdusi ironišką jo gaidelę. Atrodė, tarytum specialiai būtų sukurpusi graudžią istoriją ir mėginusi suvirpinti jam širdį. Ar kiti taip elgiasi? – toptelėjo jai. – Bando sukelti užuojautą tikėdamiesi, kad atrieks jiems gabalą turtų?

Zara nurijo kartėlį ir tęsė pasakojimą:

– Ji buvo netekėjusi ir neturėjo vaikų. Paaukojo gyvenimą, kad išaugintų mane, kai žuvo mano tėvai. Mylėjau ją ir jaučiausi skolinga – labai skolinga. Tik kai ji mirė... – Zara nebaigė sakinio, nes širdį suspaudė begalinis liūdesys.

Nikolajus prisimerkė jos akyse išvydęs ašaras.

– Kas? – švelniai paklausė jis.

Ji pasivertė ant gulto.

– Aš taip seniai buvau koledže ir taip atitrūkau nuo gyvenimo, kad nežinojau, ar sugebėčiau grįžti ir pradėti viską iš naujo. Padavėjos darbą galėjau dirbti neturėdama jokios kvalifikacijos, kartu turėjau laiko pagalvoti apie ateitį. Tai štai kas atsitiko.

Nikolajus juto, kad ji kažką nutyli. Kaip tai vadinama? Tiesos pagražinimu? Ko Zara jam nesako ir kodėl?

– O ką veiksi grįžusi, turi suplanavusi panašių darbų?

Geresnio klausimo nebuvo įmanoma užduoti. Nikolajus priminė Zarai, kokia praraja juos skiria.

Du žmonės iš dviejų skirtingų pasaulių. Šie pasauliai trumpam susidūrė, bet po savaitgalio visatoje nusistovės įprasta tvarka. Neprarask savigarbos, – liepė ji sau. – Gal ir neturi nė penso, bet nesileisk, kad tavęs gailėtųsi.

Paslėpusi baimes po santūria šypsena, Zara nutilo, tarsi norėdama apsvarstyti jo klausimą.

– Iš tikrųjų dar nenusprendžiau, ką darysiu, – atsainiai tarstelėjo ji. – Laukiu, kol ateis įkvėpimas.

Nikolajus matė, kaip mergina išdidžiai kilstelėjo smakrą, ir jį ėmė graužti sąžinė. Gal klaidingai ją įvertino? Per greitai padarė išvadą, kad ji buvo iš tų moterų, kurios nekantravo prikišti nagelius prie jo pinigų?

Atvykusi čia Zara taip nesielgė. Name apžiūrėdama neįkainojamus kūrinius ji nebandė nustatyti jų vertės. Iš tiesų labiau domėjosi sode vešinčiomis gėlėmis. Jei ir siekė iš jo pasipelnyti, tai žaidė ne pagal įprastas taisykles. Be to, rengėsi kitaip nei tipiškos turtingų vyrų viliotojos. Nikolajus prisiminė paprastą trumpą vasarinę suknelę, kuri jai labai tiko ir atrodė verta milijono dolerių. Pigiais sandalais apautas dailias kojas. Nepamiršo, kaip sunkiai ji dirbo per pietus ir vakarienę: nešiojo sunkius padėklus plieskiant saulei, nesižvalgė ir neflirtavo su juo. Galbūt iš tiesų ją nuvertino.

– Na, jei tau trūksta įkvėpimo, gal aš galėčiau padėti. – Nikolajus pakilo nuo gulto ir didinga jo figūra iškart užstojo saulę. Negalėjai nesižavėti tvirtais raumenimis, tviskančia auksine oda.

– Ar esi kada plaukiojusi nuoga?

Zara papurtė galvą žvelgdama į jį.

– Ne, niekada.

Jis nusitraukė maudymosi kelnaites, pasilenkė prie jos ir nusišypsojo. Pats stebėjosi, kodėl menka jos seksualinė patirtis jį taip žavi.

– Puiku, – sumurmėjo. – Pasiruošk gaudyti įkvėpimą.

Nikolajus padėjo jai atsikelti nuo gulto, greitai nutraukė bikinio liemenėlę, kol Zara nusimetė apatinę dalį. Tada kilstelėjo ją ir nuleido į baseiną. Vėsus vanduo kaip šilkas glostė nuogą kūną. Zara dar niekada nesijautė tokia besvorė, laisva. Ji atsispyrė ir iškart nutolo nuo Nikolajaus. Kadangi buvo puiki plaukikė, greitai pasiekė kitą baseino kraštą. Išnirusi į paviršių ir nusibraukusi nuo veido vandens lašelius pamatė, kad jis atsirėmęs į kraštą stebi ją tolumoje.

– Tu plauki kaip undinė, – pagyrė.

Zara nusijuokė.

– Tik trūksta uodegos.

Kai ji plaukė pro šalį, Nikolajus sugriebė už liemens ir pabučiavo drėgną veidą.

– Man labiau patinka kojos, – tyliai tarė jis ir ranka surado šiltą jos moteriškumą, kuris erotiškai kontrastavo su vėsiu baseino vandeniu. Jo pirštai švelniai ir tiksliai judėjo aistringu ritmu. – O tau?

– Be... abejonės. O, Nikolajau...

Nikolajus apipylė ją karštais ir godžiais bučiniais, jo pirštai įgudusiai judėjo slapčiausioje jos vietelėje. Pasaulyje neliko nieko, tik beprotiškai stiprus jausmas, ir taip greitai sukilo orgazmas, kad Zara bejėgiškai susmuko jam ant peties. Užmerkusi akis jausmingai suaimanavo.

– Tau patiko, – galiausiai suniurnėjo Nikolajus, kai ji ėmė kvėpuoti lygiau.

– Mmm. – Zara šiek tiek nutolo nuo jo, pasiekusi sučiupo karštą sustandėjusią jo varpą ir delnu spustelėjo jos aksominę odą. – O tau taip patinka?

– Taip, man patinka, – iškošė Nikolajus pro sukąstus dantis, kai jos pirštai ėmė švelniai judėti varpa aukštyn žemyn vis sparčiau ir sparčiau, kol ir jis suaimanavęs pasiekė aistros viršūnę.

Kurį laiką juodu stovėjo apsikabinę baseine, vanduo švelniai tekšeno aplinkui. Vėliau Nikolajus iškėlė Zarą, nunešęs prie gulto suvyniojo į didžiulį minkštą rankšluostį ir paguldė.

Matė, kaip ji greitai užsnūdo. Netikėtai jam šovė mintis, kad reikėjo pasiūlyti geresnį įkvėpimą nei paprasčiausias seksas. Galėjo užsiminti apie kelis turtingus kolegas, kurie galbūt ieško nuolatinio aptarnaujančio personalo. Gal tai būtų padėję? Vertėtų apie tai pagalvoti.

Zara miegojo, todėl Nikolajus paėjėjo į šalį, kad jos nepažadintų, ir paskambino į kelias vietas. Vėliau pakvietė ją vakarienės, bet prieš tai įtikino, jog iš Anglijos atsivežta suknelė tam puikiai tinka.

– Tikrai?

– Tikrai, – tyliai atsakė jis. – Tavo oda taip švyti, o plaukai taip spindi, kad gražiai atrodytum apsirengusi ir pašukinį maišą.

– Nelabai raminantis atsakymas, Nikolajau, – niūriai tarė ji, o jis nusijuokė.

Nusileidus saulei jiedu tamsėjančiais kalnais nuvažiavo į Šv. Jono Gardės kaimelį, kuris buvo pilnas gyvybės. Galingam automobiliui sustojus pagrindinėje aikštėje, Zara nustebusi dairėsi. Vargiai įstengė patikėti, kad čia tas pats mieguistas kaimelis, kuriame lankėsi vakar.

Parduotuvės veikė, aplinkui vaikščiojo puikiai nusiteikę atostogautojai. Medžiai buvo nukabinėti šviečiančiomis lemputėmis, o restoranai išrikiavę stalus ant aikštės grindinio. Juokas ir kalbos sklido tykioje naktyje.

Sėdėdami po žvaigždėtu dangumi, juodu valgė didkepsnius su skrudintomis bulvytėmis ir gėrė raudonąjį vyną. Zara norėjo, kad šis vakaras niekada nesibaigtų. Ar taip jautiesi, kai pradedi ką nors įsimylėti? – mąstė žvelgdama į kitapus stalo sėdintį tokį vyrišką Nikolajų. – Tarsi viskas idealu ir nieko nesinori keisti. Tarsi visa tai, ko kada nors norėjai, pasiekiama ranka.

– Čia taip puiku, – tarė ji dairydamasi aplinkui ir mėgindama įsiminti šią akimirką visam laikui. – O ta moteris, kuri aną vakarą su manimi buvo labai nemandagi, ką tik palinkėjo bon appétit.

– Todėl, kad esi su manimi.

Zara vos sulaikė juoką.

– Na, tą aš ir pati supratau.

Nikolajus matė, kokios didelės šiąnakt atrodė jos akys ir kokios sodrios bučinių iškankintos lūpos. Plaukus Zara buvo sukėlusi ant viršugalvio, tik kelios sruogelės išdykėliškai plaikstėsi prie veido. Jis pamanė, kad viskas po truputį jau turėtų atsibosti. Jei daug laiko praleisdavo su viena moterimi, paprastai sugalvodavo dingstį atsisveikinti.

Bet taip buvo anksčiau.

Nikolajus atsilošė kėdėje ir įdėmiai stebėjo Zarą. Ar dėl nerafinuoto elgesio jis taip gerai jautėsi šios merginos draugijoje? Ar dėl to, kad iš anksto žinojo, jog jųdviejų santykiai neturi ateities? Jie tikrai neturi jokios ateities, – priminė sau išgirdęs, kaip kišenėje supypsėjo mobilusis.

Pasiskambinęs sužinojo naujieną, kad Niujorko bendrovių susijungimo klausimas pagaliau pajudėjo ir tai iš dalies padėjo jam priimti sprendimą. Teks spartinti darbus ir trumpinti savaitgalio malonumus. Nikolajus matė, kaip Zara nedrąsiai šypsosi per vyno taurės kraštą, ir pagalvojo, jog taip turbūt bus geriausia, – įtarė, kad ji pradeda juo domėtis ir tai visai nesutapo su jo ketinimais.

Zara nebuvo nekalta mergaitė. Iš tikrųjų ji buvo labiausiai jaudinanti ir išradingiausia meilužė iš visų jo turėtų, tačiau atrodė keistai drovi ir paprasta.

Be to, mergina buvo labai maloni, ir Nikolajus nenorėjo jos įskaudinti. Bet juk jis visą laiką skaudino moteris – nors to ir nenorėjo, tiesiog negalėjo suteikti joms to, ko jos troško.

– Minėjau, kad rytoj vykstu į Niujorką? – staiga paklausė jis. – Teks išskristi anksti ryte.

Zaros širdis ėmė daužytis krūtinėje, ir vakaro ramybė staiga išsisklaidė. Tai pabaiga. Atsisveikinimas, kurio laukė, tik ne tokio greito ir ne tokio nejautraus. Ką gi, teks priimti smūgį.

– Ne, neminėjai. – Žvakių šviesoje jos veide sužibo per skausmą išspausta plati šypsena. – Aš vis tiek būčiau turėjusi rytoj išvykti, juk likau be darbo, nes tavo svečiai išvyko.

Nežinia kodėl Nikolajus pasijuto blogai.

– Gal galėtume kada nors susitikti Londone? – pasiūlė jis.

Zara buvo tikra, kad jis kalba nerimtai, ir prisivertė tai suvokti. Žinojo, jog jųdviejų keliai Londone niekada nesusikirs, – nebent kai ji dirbs. Kaip būtų buvę nesmagu, jei būtų mėginusi tęsti santykius. Mėginusi trumpą romaną paversti kuo nors ypatingu, ko nebuvo, ir kartu sunaikinti malonius prisiminimus. Ši vieta man buvo tarsi oazė, – pamanė Zara. Tokį romaną reikėtų vertinti kaip gražų epizodą po tokių sunkių metų ir įrašyti į patirties skiltį.

– Galbūt, – mandagiai atsakė į Nikolajaus klausimą.

– Gal aš jau paprašysiu sąskaitos?

Zara linktelėjo ir pasiėmė rankinę.

– Taip, žinoma.

Nikolajaus automobiliu juodu grįžo į vilą. Jis nusivedė Zarą į savo miegamąjį, dvelkiantį nuosaikia ir labai vyriška prabanga. Vėl mylėjosi. Nors stipriame Nikolajaus glėbyje ji šaukė iš malonumo, jautėsi nuo visko nutolusi. Tarytum savisaugos instinktas liepė jai nepasiduoti emocijoms, kad galiausiai nebūtų įskaudinta.

Pabudusi ryte Zara išvydo, jog jis rengiasi. Prasimerkusi stebėjo, kaip Nikolajus apsivelka šilkinius marškinius ir užsisegęs susikiša į tamsias klasikines kelnes.

Matė, koks jis užsisklendęs, lyg jau būtų mąstęs apie kitką ir jųdviejų drauge praleistas laikas būtų praėjęs etapas.

– Tu nemiegi, – švelniai tarė jis.

Ji nustebusi atsimerkė.

– Pastebėjai.

Priėjęs prie lovos Nikolajus akimirką gėrėjosi ant pagalvių išdrikusiais jos plaukais ir dailiomis krūtimis.

– Aš viską pastebiu. Girdžiu, kaip pasikeičia tavo kvėpavimas, ir matau, kaip kinta kūno judesiai. Mieliau būčiau čia nei tame velnio lėktuve, – kimiai tarė ranka braukdamas per paklodę, kol delnas atsidūrė tarp jos šlaunų. Nikolajus pasilenkė, kad užspaustų Zaros lūpas ilgu aistringu bučiniu. – Vėliau atvažiuos automobilis ir nuveš tave į oro uostą. O iki tol naudokis viskuo, kuo nori. Pasiplaukiok. Atsipalaiduok sūkurinėje vonioje. Noriu, kad maloniai praleistum kelias likusias valandas. Ir saugiai grįžk namo, Zara.

Išgirdusi tai, kas skambėjo kaip atleidimas iš darbo, ji staigiai atsisėdo, paklodė nusmuko iki juosmens ir apnuogino krūtinę. Vakarėlis baigėsi, tad jai laikas vėl tapti tokiai, kokia yra iš tikrųjų.

– Tu taip pat, – pratarė ji.

Nikolajus priėjo prie rašomojo stalo, paėmė ilgą baltą voką ir pamojo jai prieš nosį.

– Tarp kitko, štai tavo čekis.

Zara nesuprasdama sumirksėjo.

– M-mano čekis?

– Tavo atlyginimas. – Jis kilstelėjo antakius. – Pamiršai? Juk dėl to čia atvykai, ar ne? Dėl didelių pinigų.

– Žinoma.

Didelių pinigų? Dėl to aš atvykau čia? Zara vos nekrūptelėjo nuo tokių šiurkščių jo užuominų, o kalbai miegamajame staiga pakrypus apie pinigus norėjosi susisukti į kamuoliuką ir numirti. Pasijutusi nesmagiai ji čiupo paklodę ir užsitraukė iki smakro.

– Nesidenk, – švelniai tarė jis.

– Jaučiuosi nuoga.

– Todėl, kad ir esi nuoga, o tokio kūno nereikėtų bjauroti drabužiais. – Akimirką Nikolajus įdėmiai žiūrėjo į ją, tarsi bandydamas kažką įsiminti, tada paskutinį kartą nusišypsojo. – Sudie, angel moj.

– Lik sveikas, Nikolajau.

Šie žodžiai tiesiog draskė Zarai širdį. Ji palaukė, kol lauke pasigirdo mašinos variklio garsas, nuslydo nuo lovos ir nubėgo prie lango. Pamatė, kaip sidabrinis sportinis automobilis važiuoja vingiuojančiu kalnų keliu link oro uosto. Širdis plakė kaip pašėlusi. Keistas baimės jausmas nuginė Zarą prie rašomojo stalo, drebančiais pirštais ji paėmė gulintį voką.

Ištraukusi iš jo čekį negalėjo patikėti savo akimis. Jame buvo parašyta ne ta suma, dėl kurios juodu sutarė dar Londone, – skaičius daugiau nei dukart didesnis. Už tokį menką darbą, kad ir kaip vertintum.

Zarai pasidarė silpna. Kodėl jis taip pasielgė? Tapo dosnus dėl to, kas tarp jųdviejų įvyko. Ar Nikolajus sumokėjo jai už seksą? Tai štai kodėl tokia pinigų suma?

Ji turėjo prisėsti, kad atgautų jėgas. Dabar ne laikas palūžti, – pamanė. Galvoje sukosi minčių kaleidoskopas, kaip turėtų pasielgti, tačiau suprato, jog vienintelis dalykas suteiktų šiokį tokį pasitenkinimą, – nesvarbu, kokių padarinių būtų ateityje. Drebančiomis rankomis Zara suplėšė čekį į mažyčius gabalėlius, sumetė į rašomojo stalo stalčių ir piktai užtrenkė. Namų tvarkytoja nedrįs raustis po jo stalčius, – piktai pagalvojo. – Tegul suranda pats.

Nubėgusi į atokesnį didžiulės vilos galą, kur buvo personalo kambariai, Zara pradėjo skubiai grūsti drabužius į nedidelį lagaminą, nekreipdama dėmesio, kad jie susiglamžys. Atsisėdo ant lovos, susigūžė ir apsipylė ašaromis. Pro langą žvelgdama į ūkanotus Provanso kalnus, ėmė laukti į oro uostą nuvešiančio automobilio.

Devintas skyrius

Ji atmetė telefono skambutį trečią kartą. Nikolajus apstulbęs pažvelgė į mobilųjį. Ji atmetė jo skambutį – ir vėl? Tada papurtė galvą. Ne. Tai neįmanoma. Toji seksuali padavėjūkštė turėtų būti jam dėkinga, o ji drįsta neatsiliepti į skambučius.

Nikolajus žingsniavo po viršutiniame dangoraižio aukšte esantį savo biurą. Pro langus buvo matyti vaizdingas Londono peizažas – kadaise jis prisiekė nelaikyti to savaime suprantamu dalyku, – tačiau šįkart miesto kontūrai dangaus fone visai nežavėjo. Kokius žaidimus, po velnių, ji čia žaidžia?

Tada spustelėjo vietinio telefono ryšio mygtuką, ir netrukus atsiliepė vienas iš jo pagalbininkų.

– Ta moteris, Zara Evans, – dalykiškai tarė Nikolajus. – Prisimeni, kurią prašiau tavęs surasti?

– Da, Nikolaj.

– Ar mes turime jos adresą?

– Žinoma.

– Tada nusiųsk ką nors. Tuoj pat. Noriu žinoti, kada ji būna namie ir su kuo ten būna.

Kiekvieną minutę jis vis labiau niršo. Teko laukti iki po vidurnakčio, kol pagaliau gavo žinių, kad ji grįžo namo – viena – turbūt baigusi pamainą. Nikolajus žinojo, jog pokalbį būtų protingiau atidėti, tačiau šią akimirką jam nerūpėjo, kas būtų protinga, o kas – ne. Jis visai neteko kantrybės, suglumo, pasidarė piktas. Būsenos nelengvino ir prisiminimai, kaip ji bučiavo jį, kai buvo paniręs į saldų jos kūną...

Pusvalandis po vidurnakčio Nikolajaus limuzinas sustojo prie namelio su terasa nelabai saugioje miesto dalyje, kurios jis gerai nepažinojo. Priešais visus namus stovėjo šiukšlių konteineriai – turbūt todėl, kad daugiau nebuvo kur jų statyti, o tolėliau ant sienos buvo pripiešta grafičių. Šioje vietovėje naktį parduotuves saugojo grotos, o ryte automobilį galėjai rasti be padangų.

Vairuotojas atsisuko į jį suraukęs kaktą.

– Ar čia tikrai ta vieta, bose, – paklausė rusiškai.

Kurį laiką Nikolajus tylėjo. Ši vieta anaiptol nebuvo baisiausia iš jo matytų. Visuose pasaulio miestuose buvo panašių rajonų. Juose gyveno tie, kuriems mažiau pasisekė. Pastaruoju metu Nikolajui retai tekdavo susidurti su nepritekliumi ir tai sugrąžino į nemalonius laikus. Keista, kaip aiškiai viską matė. Atsiminimai buvo tokie ryškūs, kad kūnas nuėjo pagaugais.

Komunalinis butas Maskvoje, kurį dalijosi dar trys šeimos. Šaltos alkanų kaimynų akys, įtarūs žvilgsniai. Ir berniukas, kuris imdavosi visokių darbų, kad tik užsidirbtų kokį rublį maistui.

Kietai sučiaupęs lūpas Nikolajus išlipo iš automobilio ir paspaudė išblukusį durų skambutį. Praėjo kelios akimirkos, kol koridoriuje užsidegė šviesa. Turbūt Zara pažvelgė per akutę, nes netrukus jis išgirdo nuostabos kupiną jos balsą.

– Nikolajau? Čia tu?

– Lauki ko nors kito?

– Ko... ko tau reikia?

– Noriu su tavimi pasikalbėti.

– Bet aš nenoriu... – Zara giliai įkvėpė džiaugdamasi, kad stovi už uždarų durų, ir mintyse vijo jį šalin. Bet juk tu nenori, kad jis išeitų? Ne, iš tikrųjų nenori. Juk naktimis negali užmigti, nes galvoji apie jį, prisimeni jo bučinių skonį. Be to, gailiesi dėl skubotų savo veiksmų.

– Nenoriu su tavimi kalbėtis, – pabaigė sakinį. – Ir jau vėlu.

– Žinau, kad vėlu. Jei tu neatidarysi tų prakeiktų durų, aš belsiuosi, kol pažadinsiu kaimynus.

– Nesielk taip, – bet sakydama tai Zara žinojo, kad jis galėtų taip padaryti, todėl atkabino grandinėlę ir atidarė duris. Už jų tarsi nepajudinama uola stovėjo Nikolajus.

– Tai šantažas, – apkaltino ji.

– Net, – niūriai atšovė jis ir pamatė, kad Zara dar labiau susisiaučia pigų medvilninį chalatą. – Tai vadinama „gaunu, ko noriu“.

– O tu, kaip mes abu žinome, visada gauni tai, ko nori.

Kad ji žinotų, – šmėstelėjo jam. – Jei tik ji žinotų.

– Taip, visada, – žengdamas į vidų pašaipiai pritarė Nikolajus ir apsidairė po ankštą koridorių. –Atrodo, tau prasidėjo sunkūs laikai, – pabrėžė. – Ar čia visada taip buvo?

Zaros skruostai nuraudo.

– Gyvenu čia nuo vaikystės, – ėmė šiauštis Zara. – Dabar namas ne idealios būklės, pastaruoju metu neturėjau galimybių ir laiko juo pasirūpinti.

– Tačiau ši gatvė... – jis nebaigė sakinio, nes žaliose akyse pastebėjo prieštaravimą.

Zara didžiavosi savo namais ir troško paaiškinti, nors abejojo, kad toks žmogus kaip Nikolajus galėtų suprasti, apie ką ji kalba.

– Kai augau, viskas atrodė kitaip. Kaimynystėje gyveno šeimos ir rūpinosi namais. Dabar daugelis jų išnuomoti. Tikiuosi, netrukus pasiūlyti savąjį parduoti. Nors tai ne kelių milijonų dolerių vertės vila pietų Prancūzijoje, bet švaru ir jauku. Be to, – išdidžiai pridūrė, – čia mano namai.

Nikolajus prisimerkė.

– Drįsčiau spėti, kad išgyveni tik iš padavėjos uždarbio, kuris nėra ypač didelis.

– Taip.

Jis klausiamai pažvelgė į Zarą.

– Tai kodėl kaip dramos karalienė suplėšei mano paliktą čekį?

Ji išpūtė akis dėl Nikolajaus nesupratingumo.

– Puikiai žinai, kodėl.

– Jei žinočiau, tikrai neklausčiau.

– Pats pagalvok! – atšovė Zara ir apsisukusi nuėjo į svetainę. Girdėjo, kaip Nikolajus seka iš paskos. Staiga ji baisiai išsigando, kad palūš. Kad pasakys arba padarys tai, dėl ko vėliau teks gailėtis. Tiesa buvo ta, jog Zara negalėjo ištrinti šio žmogaus nei iš galvos, nei iš širdies.

Kiekvieną minutę galvodavo apie savo meilužį iš Rusijos. Buvusį meilužį, – piktai priminė sau.

Pasilenkusi ji ištraukė iš spintelės apdulkėjusį butelį ryškios oranžinės spalvos likerio, kuris ten stovėjo nuo neatmenamų laikų, ir įsipylė į taurę.

– Nori? – šiurkščiai paklausė.

– Pasiūlymas labai gundantis. Bet ne, ačiū, aš atsisakysiu.

Zara gurkšnojo gerklę deginantį gėrimą ir jautė malonų energijos antplūdį. Paprastai ji negerdavo vidurnaktį, bet šiandien buvo ilga diena. Ji dirbo per verslo priešpiečius, paskui – per popiečio arbatėlę, vėliau priėmė dar vieną papildomą užsakymą. Paskutinis, kaip sužinojo atvykusi, buvo pobūvis laive, pilname girtų biržos maklerių. Tai vienas, tai kitas iš jų, persisvėręs per laivo kraštą, šėrė žuvis.

– Taigi kodėl? – Nikolajus vėl prakalbo apie čekį.

Zara apsisuko stengdamasi nepasiduoti nekviesto svečio įtakai, bet tai nebuvo lengva, ypač kai neginčijamas jo patrauklumas ir galia dar labiau išryškėjo kuklios jos svetainės fone. Nikolajus vilkėjo tamsų kostiumą ir sniego baltumo marškinius, vienintelis kaklaraištis suteikė paprastumo, nes buvo atrištas.

– Suma čekyje buvo įrašyta dvigubai didesnė, nei buvome sutarę! – ji išrėžė kaltinimą.

Jis nustebęs kilstelėjo antakius.

– Pirmą kartą man skundžiamasi dėl to, kad per daug sumokėjau, – lėtai pratarė.

– Nevaidink bukapročio, Nikolajau, puikiai žinai, ką turiu omenyje.

– Ne, tikrai nežinau. Tu gerai atlikai darbą ir nusipelnei atlyginimo priedo.

– Už ką, už papildomai suteiktas paslaugas?

Jis suakmenėjo.

– Manai, kad sumokėjau tau už seksą?

– O ką dar galėjau pagalvoti?

– Manai, kad tokiam vyrui reikia už tai mokėti?

– Gal galėtume nors minutę nesikalbėti apie tavo savimeilę? Tai nesusiję su tavimi, tai tik mano reikalas, – atkirto ji, stengdamasi negalvoti apie skausmą, kurį sukėlė atmintyje iškilęs jo, mojuojančio tuo bjauriu voku su čekiu, vaizdas, tarsi ji būtų kokia prostitutė. – Tada gal gali paaiškinti, iš kur toks dosnumas?

Kurį laiką Nikolajus tylėjo, atrodė, tarytum stengėsi nugalėti irzulį dėl to, kad Zara verčia jį aiškintis. O jis niekada niekam nieko neaiškindavo. Tačiau jos sutrikimas ir veriantis skausmas nuostabiose žaliose akyse privertė pakeisti visą gyvenimą formuotą įprotį.

– Regis, susidariau apie tave klaidingą nuomonę, – neskubėdamas tarė jis. – Suvokiau, kad nesi tokia moteris, kaip maniau.

Zara įdėmiai jį stebėjo.

– Ir kokia moterimi mane laikai?

– Teko kada nors girdėti apie moteris – turtingų vyrų viliotojas? – kandžiai paklausė Nikolajus ir pamatė, kaip Zara susiraukė.

– Kaip tai glosto man savimeilę, – tarstelėjo ji.

– Gali manyti, kad tai tik etiketė, kurią klijuoja moteriškosios lyties neapkenčiantys vyrai, bet, patikėk, per savo gyvenimą esu sutikęs galybę tokių moterų. – Jis surimtėjo. – Gal tai paaiškins, kodėl nelabai pasitikiu priešinga lytimi, – dauguma jos atstovių ko nors iš manęs nori. Galbūt pinigais norėjau atlyginti kaltę supratęs, jog tu į tokią visai nepanaši. Kita vertus, savo darbuotojams dažnai duodu arbatpinigių, – tęsė Nikolajus. – Ne dėl sekso įrašiau čekyje tokią sumą.

Zara pastatė lipnaus likerio taurelę ir gūžtelėjo pečiais.

– Turbūt turiu prisiimti dalį kaltės. Pati kalta. Reikėjo tik atlikti darbą, dėl kurio ten vykau, tada būčiau galėjusi ramia sąžine grįžti ir nebūtų įvykę jokių nesusipratimų. Nereikėjo...

– Ko nereikėjo? – tyliai paklausė jis.

– Nereikėjo tau leisti, – ji stengėsi neatgaivinti liūdnų ir kartu malonių prisiminimų, kaip juodu mylėjosi. – Nereikėjo sau leisti. Kvaila buvo šitaip elgtis.

Išgirdęs liūdesio ir kaltės persmelktą jos balsą, Nikolajus tarytum gavo netikėtą smūgį į saulės rezginį. Tada pajuto sąžinės graužatį.

– Bet juk tu nieko negalėjai padaryti, – paprastai atsakė jis. – O ir aš negalėjau susivaldyti. Trauka tarp mūsų buvo tokia stipri – per daug stipri, kad būtume galėję jos nepaisyti. Galbūt tam iš viso buvo neįmanoma atsispirti. Manai, tokia reakcija tarp dviejų žmonių pasitaiko dažnai?

– Nežinau.

– Ar daug turėjai mylimųjų?

Zara įsmeigė žvilgsnį į prasitrynusį nublukusio kilimo lopinėlį. Kam apsimetinėti tuo, kas nesi? Nikolajus jau žinojo, kad iki tol nebuvo plaukiojusi nuoga. Be to, žinojo kitus dalykus, kurių ji nebuvo bandžiusi anksčiau ir kurių ją išmokė su dideliu malonumu...

– Ne. Iš tikrųjų prieš tave turėjau tik vieną.

Nikolajus suraukė tamsius antakius.

– Vieną?

– Ar čia kas keista?

– Tiesiog neįprasta tavo amžiaus moteriai. Na, bent jau tai būtų neįprasta tokioms, su kuriomis aš bendrauju.

Tai rodė, kad seksas Zarai nesvarbus. Taigi turėtų apsisukti ir lėkti nuo jos, kiek kojos neša. Užuot taip pasielgęs, Nikolajus pajuto pasitenkinimą, veide nušvito šypsena.

– Ar jis buvo geras meilužis? – paklausė jis. – Galbūt už to vyro ketinai tekėti?

– Jei atvirai, nei viena, nei kita. Su tuo vaikinu mokiausi koledže, bet jam labiau rūpėjo regbis ir alus, o ne gebėjimas suteikti moteriai malonumą. – Ji šyptelėjo. – Galiausiai jis sutiko ūkininko dukterį, kuri kraičio turėjo kelis tūkstančius akrų žemės. Tačiau ilgai man to nepasakojo. Pasirodo, visas koledžas šią naujieną žinojo, o aš išgirdau paskutinė.

Nikolajus pamanė, kad jei Zara buvo su tokiu vyru, kuris nesugeba suteikti moteriai malonumo, vadinasi, tikro pasitenkinimo iki tol ir nebuvo patyrusi. Dabar paaiškėjo, kodėl susijaudindavo iki ašarų, kai jis vėl ir vėl privesdavo ją prie orgazmo.

Nikolajus pirmą kartą gerai įsižiūrėjo į Zarą ir pabandė suprasti. Apėmė keistas jausmas, juk iki tol jam rūpėdavo tik sutiktos moters kūnas.

Turbūt Zara jau rengėsi eiti miegoti, nes veidas buvo švariai nupraustas, plaukai supinti į kasą, ši permesta per petį. Medvilniniai naktinukai buvo paprasti, lengvo audinio, su kur ne kur pabarstytomis gėlytėmis ir atidengė dailias kojas. Taip, ši mergina buvo graži, jos kūnas nuostabus. Tačiau pasaulyje – milijonai labiau pribloškiančių moterų nei Zara Evans. Tai kodėl susitikus ją kiekvieną kartą norėdavosi čiupti į glėbį?

– Zara, – švelniai kreipėsi jis vardu.

Nuo švelnaus balso merginai pašiurpo oda, tačiau ji nepakėlė akių ir žvelgė į pradilusį kilimo lopinėlį, tarsi tai būtų buvęs gelbėjimosi ratas.

– Nesielk taip, – sušnabždėjo Zara.

– Kaip nesielgti?

– Puikiai žinai, apie ką kalbu, – nevilties kupinu balsu pratarė ji.

– Pažiūrėk į mane.

Zara papurtė galvą. Jei dirstelės, kelio atgal nebebus – nuskęs žydrų akių gelmėje ir pradės ilgėtis to, ko niekada negalės turėti.

– Zara?

Dabar ji nebeįstengė priešintis nė sekundės. Įsmeigė akis į goslias jo lūpas ir primerktas iš malonumo akis, kuriose maišėsi ugnis ir ledas.

– Nereikia, – tyliai pratarė Zara.

– Negaliu susilaikyti – negali ir tu.

Nikolajus čiupo ją į glėbį, o Zara nesipriešino, nes buvo ištroškusi aistros ir paguodos. Atrodė, šimtas metų prabėgo, kai pastarąjį kartą pirštais taršė vešlius jo plaukus, buvo prigludusi prie tvirto, raumeningo kūno ir nekantriai laukė bučinio. Zara girdėjo, kaip Nikolajaus kvėpavimas pasikeitė. Jis pabučiavo ją visas įsitempęs. Rankos nusileido ant jos krūtinės ir savininkiškai suėmė putlius kalnelius, iš lūpų išsprūdo dejonė, kai pirštų galiukais palietė sustandėjusius spenelius.

– Galvojau apie tave kiekvieną prakeiktą naktį, – iškošė atsiplėšęs nuo jos lūpų. – Norėjau daryti tau taip. Liesti tave taip. – Nikolajus pajuto, kaip ji visa suvirpėjo. – Ar galvojai apie mane, Zara?

– Taip! Taip!

– Tada važiuokime kartu pas mane, – įsikarščiavęs pratarė. – Važiuok su manimi dabar.

Primygtinis Nikolajaus prašymas ją nustebino, nuo patyrusių pirštų glamonės kraujas suošė gyslose. Tačiau Zara, nors buvo labai sunku, papurtė galvą žinodama, jog priimti pasiūlymą būtų pavojinga. Jei nebus atsargi, jis prarys ją, sukramtys ir išspjaus, o ji liks sudaužyta širdimi. Jei nori to išvengti, privalo išsaugoti laisvę. Kitaip nieko nebus.

– Aš ne-negaliu, – vos gaudydama kvapą pratarė Zara, nes kaip tik tą akimirką jis pakėlė naktinius ir atidengė šlaunis. – Tik ne šiąnakt. Jau vėlu. Aš... man rytoj anksti keltis, o darbo drabužiai čia.

– Neprivalai daryti to, ko nenori.

– Privalau, Nikolajau. Aš dirbu, kad išgyvenčiau, gal pamiršai? Man reikia darbo.

Nikolajus pamatė Zaros ryžtą ir baisiai nustebo. Norėjo pasakyti, kad būtų juokinga, juk jis gali sumokėti jai visą algą. Bet suprato, jog tada taikytų dvigubus standartus. Kaip galėtų skųstis, kad moterys melžia iš vyrų pinigus, kai priešingo elgesio pats nelaiko pagirtinu.

– Na, jei tau reikia dirbti, tada jausmai neturi temdyti sveiko proto, – tarė jis akivaizdžiai suirzęs. – Paimsi pinigus, kuriuos esu tau skolingas už darbą Prancūzijoje, ir daugiau apie tai nesikalbėsime. Aišku?

Zara linktelėjo ir pasuko kaklą taip, kad Nikolajus galėtų glamonėti lūpomis. Mėgavosi šiltu jo kvapu ir tuo, kad daugiau nereikės graužtis dėl skubotų savo veiksmų.

– Taip.

– Rytoj susikrausi krepšį – viską, ko reikia – ir praleisi su manimi naktį mano namuose. Gerai?

– Gerai. – Nikolajaus rankos nerūpestingai keliavo šiltu koridoriumi tarp jos šlaunų, o Zara nekantriai judėjo kartu su jomis. – O d-dabar?

– Dabar? – Jo pirštai paniro į drėgną, šiltą jos kūno gelmę, ir Zara išsirietė iš malonumo. Nikolajus buvo patenkintas, kad po naktinukais ji nemūvėjo kelnaičių. Dar viena naktis, – tarė jis sau, – praeis ne daugiau nei savaitė ir aš galėsiu būti be jos. Nikolajus jautė jos kūno alkį, užuodė jos kvapą ir dar labiau jaudinosi. Nuo nepatenkinto geismo kūnas tarytum pulsavo, varpa visiškai sustandėjo. Būtų galėjęs užvaldyti ją dabar. Labai lengvai. Ant aptriušusios sofos kampe, o gal net prirėmęs prie sienos. Nikolajus skausmingai įsivaizdavo, kaip Zara apsiveja jį kojomis, kaip veržliais judesiais skverbiasi vis gilyn, ir jiedu kartu pasiekia orgazmą. Arba užsineša ją laiptais į antrą aukštą ir paguldo ant ten turbūt stovinčios siaurokos lovos. Kam rūpi lovos dydis, kai du žmones apima toks jausmas?

Arba priverčia Zarą palaukti – kaip ji vertė laukti jį! Nikolajus liežuvio galiuku apsilaižė išsausėjusias lūpas. Jai – ir jam – tai būtų pamoka. Dabar jis parodys Zarai, kad irgi gali susilaikyti. O sau primins, kaip beprotiškai jos geidžia, tačiau niekada nesileidžia moterų vedžiojamas už nosies. Na, gal tik kartą. Čia jis – viršininkas, tad Zarai geriau tai suprasti ir pradėti prie jo derintis.

Nikolajaus pirštai nurimo ir išsprūdo iš malonios, karštos jos drėgmės. Zara susmuko jo glėbyje, iš gerklės išsiveržė tyli nusivylimo dejonė.

– Tau reikia pamiegoti, – maloniai tarė jis. Timptelėjo Zaros naktinius marškinius žemyn, nors matė iš nevilties virpančias jos lūpas, atsispyrė nebyliam maldavimui. – Ir man būtų ne pro šalį pailsėti.

Nikolajaus atsisveikinimo bučinys buvo trumpas, nes nebūtų galėjęs susivaldyti, jei dar nors akimirką būtų likęs su ja. Išeidamas ramiai ir dalykiškai tarė:

– Rytoj paskambink mano sekretorei, ir ji atsiųs automobilį tavęs paimti.

Dešimtas skyrius

Naktis turėjo būti tik viena – jos kerams išsklaidyti. Bet viena virto dviem, o dvi – trimis. Nikolajui dar gerai nesuvokus, kas vyksta, Zara jau buvo patogiai įsitaisiusi jo namuose Kensingtone. Kaip tik jos veidą jis išvysdavo kas rytą pabudęs. Kaip tik ją norėdavo matyti baigusis darbo dienai. Dėl Zaros atsisakė krūvos kvietimų dalyvauti pobūviuose, nors jų nuolat būdavo pilna pašto dėžutė. Ko verti buvo tušti pašnekesiai su ambicingomis garbėtroškomis, kai galėjo būti namuose, lovoje su žaliaake savo gražuole? Su ta, kuri užsispyrė ir toliau dirbti padavėja, nepaisydama jo vilionių ir pageidavimo, kad visada būtų šalia, kai tik jos užsigeisdavo. Nors ir kokių veiksmų griebėsi, niekaip neįtikino jos persigalvoti.

Tikriausiai dar nebuvau sutikęs tokios užsispyrusios ir nepriklausomos moters kaip Zara Evans!

Galbūt dėl to ji ir traukė, – mąstė Nikolajus, – kad ryžtingai neleido visko valdyti? Ši moteris dirbo taip pat sunkiai kaip jis, nors ir kuklesnį darbą. O kai naujumas išblės, aistra jai tikriausiai perdegs, tada vėl galės normaliai gyventi. Vienas.

Tik, regis, pamiršo, ką reiškia normaliai gyventi. Štai jis stovėjo prieš veidrodį ir skutosi, o mintys buvo visiškai užvaldytos: pro praviras miegamojo duris matė lovoje gulintį savo minčių objektą suveltais palaidais plaukais, su tingia pasitenkinimo šypsena veide.

Ar ji pati suvokė, kad pavergia mane savo apžavais? – susierzinęs pagalvojo Nikolajus. – Ar ne laikas juos išsklaidyti?

– Kur skrajoji? – paklausė įeidamas į miegamąjį.

Žodžiai, ištarti su ryškiu akcentu, išblaškė Zaros mintis, ir ji pažvelgė į Nikolajų. Prieš akis atsivėręs vaizdas įžiebė geismą. Vyras buvo pusnuogis, apsisukęs klubus baltu rankšluosčiu, tokiu pat, tik mažesniu, šluostėsi drėgnus sendinto aukso spalvos plaukus. Vandens lašeliai kaip brangakmeniai žibėjo ant liemens. Zara negalėjo patikėti, kad yra čia, Nikolajaus lovoje. Ir kad jis aistringai žiūri į ją žydrų akių žvilgsniu, tarsi norėtų suvalgyti.

Ji atsiduso. Nikolajaus lova buvo tokio pat dydžio kaip visas jos namų miegamasis. O Zaros kūnas vis dar buvo įkaitęs po aistringos kartu praleistos nakties, jį visą maudė, bet skausmas atrodė malonus, nes priminė, ką rusas meilužis darė su ja visą praėjusią naktį. Kaip ir kitomis...

– Skrajoju? Juk aš čia, niekur nedingau, – ji droviai nusišypsojo.

Giliai atsidusęs Nikolajus nusimetė rankšluostį ir išgirdo tylų Zaros aiktelėjimą, kai ši pamatė nuogą jo kūną iš nugaros. Jis pajuto kylantį susijaudinimą, nes žinojo, kad jei apsisuktų ir nueitų prie lovos, po kelių sekundžių atsidurtų nekantriai laukiančiame jos kūne.

Nikolajus to troško. Norėjo paskambinti sekretorei ir pasakyti, kad atšauktų tos dienos susitikimus, tada galėtų likti namuose su Zara. Tačiau skubiai išsitraukė šilkinius marškinius iš drabužių spintos.

Tikėjosi, kad jos žavesys iki dabar bus išblėsęs. Praėjo jau mėnuo nuo tada, kai juodu grįžo iš Prancūzijos, – ir trys savaitės nuo pirmos kartu praleistos nakties jo lovoje Anglijoje. Paprastai moterims jis skirdavo ribotą laiką ir jos būdavo patenkintos. Kartais vienai tekdavo naktis ar dvi, priklausė nuo to, kokia būdavo jo nuotaika. Kitomis naktimis Nikolajus mieliau rinkdavosi darbą ir eidavo miegoti vienas. Dar traukdavo į lošimo namus žaisti kortomis ir užsibūdavo iki aušros. Arba skrisdavo į kitą pasaulio kraštą, pranešęs tik artimiausiems darbuotojams.

Tačiau Zarai Nikolajaus taisyklės netiko. Jam vis buvo jos negana, ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl. Tarytum juto priklausomybę nuo švelnių jos bučinių, nuostabaus kūno, ir tą pojūtį nuolat reikėjo „pamaitinti“.

Pavyzdžiui, praėjusią naktį atsibudo ir gulėdamas žiūrėjo į lubas. Zara buvo tiesiog prilipusi prie jo, palaidi plaukai draikėsi jam ant krūtinės. Nikolajus bandė pasiversti, tačiau ji per miegus priekaištingai sumurmėjo. O jis nenorėjo jos pažadinti, nes žinojo, kad kitą rytą jai anksti keltis į darbą. Jis nenorėjo prižadinti Zaros, nes jos pamaina prasideda anksti ryte! Taigi gulėjo ne itin patogiai, kol Zara pati nuo jo nusisuko. Atrodė, kad Nikolajus praranda ne tik protą, bet ir nepriklausomybę.

Ar Zara suvokė, kad kažkaip jį įsiviliojo į saldžius spąstus? Ar ji ir dabar, taip svajingai šypsodamasi, kuria ateities svajones? Gal tikisi, kad jųdviejų seksualinis suderinamumas leis suderinti dar ką nors? Nikolajaus veidu nuslinko šešėlis. Kai kurioms moterims reikėjo labai pasistengti, kad galėtų svajoti apie baltus nėrinius ir žiedą su deimantu, ypač jei vyras dar nebuvo vedęs ir jam buvo klijuojama varginanti „svajonių jaunikio“ etiketė. Jei Zara taip pat svajojo – ar galėtų ją dėl to kaltinti? Ar ne pats laikas parodyti jai, koks esąs iš tiesų? Įspėti, kad svajodama apie ilgalaikius įsipareigojimus veltui gaišo laiką?

– Tu šiandien nedirbti? – tingiai paklausė Nikolajus.

Zara nurijo seiles, jam pradėjus mautis šilkines trumpikes. Kartais momentas, kai jis pradėdavo rengtis, būdavo daug intymesnis, nei kai juodu mylėdavosi. Bet juk tai ir yra labai intymu, – staiga suvokė ji.

Anądien Zara buvo susitikusi su Ema per naujos knygos pristatymą, ir draugė šūktelėjo, kad jiedu su Nikolajumi jau beveik gyvena kartu. Kai Zara tai paneigė – nors ne itin stengėsi, Ema pasakė kažką panašaus į ar-tu-supranti-su-kokiu-žmogumi-turi-reikalą? Kad vyrui, vengiančiam asmeninių įsipareigojimų, negalima atiduoti savo širdies.

O Zara gūžtelėjo pečiais ir atkirto neketinanti atiduoti jam savo širdies, tikrai nesanti kvaila ir neįsivaizduojanti, kad juos su Nikolajumi galėtų sieti ilgalaikiai santykiai.

Tačiau juk tai nebuvo tikra tiesa, ar ne? Net tada, kai sveikas protas sakė viena, širdis geidė kitko... Juk ne kartą prabudusi ryte matė jį miegantį šalia, grožėjosi tamsiomis ilgomis blakstienomis, kaip iš marmuro iškaltais skruostikauliais ir galvojo, kaip atrodytų jo sūnus ar dukra. Spėjo, kad dukra būtų tikra gražuolė, jei paveldėtų žydras akis ir tamsaus aukso spalvos plaukus.

Pajutusi, jog sapnuoja atviromis akimis, Zara išvaikė mintis apie tariamą mažosios Svetlanos Komarovos pirmąjį gimtadienį ir tik tada pamatė, kad Nikolajus stovi priešais pusiau apsirengęs ir laukia atsakymo į klausimą. Ji skaisčiai nuraudo. Tik įsivaizduokit, kaip būtų gėda, jei jis galėtų perskaityti jos mintis!

– Ne, šįvakar nedirbu. Aš... na, juk žinai, kad prašiau skirti mane į dieninę pamainą, kai tik įmanoma? Emos mamai tai nekliūva, todėl vakarais paprastai būnu laisva.

– Gerai. – Nikolajus santūriai nusišypsojo ir pradėjo sagstytis marškinius. Žinoma, jam buvo malonu vakarus leisti su Zara. Ir labai nepatikdavo kiekvieną dieną išlydėti ją į darbą žinant, kad ten aptarnaus vyrus, kurie akimis ris dailias krūtis, o ne ant padėklo esantį maistą. Galbūt jau laikas jiedviem išlįsti iš miegamojo pogrindžio. Neleisti seksui užgožti jų skirtumų ir kurti tikroviškus santykius. Jis pats turi įsitikinti, kad tarp jųdviejų nėra jokių santykių.

– Pamaniau, kad galėtume eiti pavakarieniauti.

– Kaip malonu. – Zara nerimastingai žvilgtelėjo į jį. Išskyrus paskutinį vakarą Prancūzijoje, tai buvo pirmas kartas, kai Nikolajus ją kur nors pakvietė, ir Zara nenorėjo jo nuvilti. – Hm, ar ten kokia prašmatni vieta?

– Iš tikrųjų visai neprašmatni vieta, – tyliai atsakė jis.

Turbūt pagal jo supratimą, kas yra „neprašmatnu“, vieta turėtų būti ganėtinai prabangi. Tą dieną Zara turėjo vienintelį užsakymą – patiekti priešpiečius per verslo susitikimą didžiuliuose Soho apartamentuose, todėl paskui užteko laiko apsipirkti. Vienoje išparduotuvėje ji įsigijo šilką primenančio žalio audinio suknelę, didžiulių netikrų perlų vėrinį ir grįžo į Nikolajaus namus pasiruošti vakarui.

Kiekvieną kartą eidama į tą namą Zara jausdavosi nesmagiai. Neturėjo rakto ir žinojo, kad Nikolajaus namų šeimininkei ji nepatinka. Galbūt moteris ją prisiminė iš to vakaro, kai dirbo pas Nikolajų vakarėlyje ir svečiams nešiojo sumuštinius.

Tačiau kai vyresnioji moteris atidarė duris, ji prisivertė nusišypsoti.

– Ar Nikolajus jau namie? – paklausė Zara.

– Dar ne, panele. Ponas Komarovas netrukus turėtų grįžti.

Tyliai padėkojusi Zara užlipo laiptais į antrą aukštą, nusiprausė po dušu ir ėmėsi makiažo gudrybių. Kai Nikolajus grįžo, ji jau buvo pasirengusi. Jis stabtelėjo miegamojo tarpduryje ir vertinamai ją nužvelgė.

Žalia spalva jai tinka, – pamanė Nikolajus, – ypač kai pabrėžia užpakaliuką ir fantastiškas šlaunis.

– O, atrodai nuostabiai, angel moj, – švelniai tarė nusitraukdamas kaklaraištį.

– Tikrai? – ketino pasakyti jam, kad suknelė pigi, bet apsigalvojo. Moteris privalo turėti paslapčių. Be to, ar Nikolajus nepamanys, kad tai užuomina nupirkti jai ką nors brangesnio?

– Mmm. Tiesiog žavinga. Iš tiesų geriau nerizikuosiu ir nebučiuosiu tavęs, nes galiu persigalvoti dėl vakarienės. Skirk man dešimt minučių persirengti.

Juodu Nikolajaus automobiliu nuvažiavo į Šordiče esantį restoraną, iš jo matėsi Regento parko kanalas. Šaligatvis buvo įkaitęs, oras tvankus, ir Zara pamanė, ar tik neužklups audra. Restoranas pasirodė gana paprastas – didelėje salėje buvo nušveistos medinės grindys ir plikos sienos, todėl žvilgsnis krypo į žalsvai pilkus pro didžiulius langus atsiveriančio kanalo vandenis. Valgiaraštis taip pat atrodė paprastas: dauguma produktų buvo tiekiama iš netoliese esančių ūkių, bent jau taip sakė žvali jauna juos aptarnaujanti padavėja. Jiedu užsisakė daugiaryžio su cukinijų žiedais ir didelę porciją žalėsių salotų.

– Ne tokią vietą tikėjausi pamatyti, – tarė Zara gurkšnodama raudonąjį vyną, turintį aviečių prieskonio.

– O kokios tikėjaisi?

– Net nežinau. – Ji apsidairė, pažvelgė į juodą lentą, ant kurios buvo rašoma kreida, ir pintinėlę su citrinomis ant baro. – Turbūt arčiau miesto centro, su baltomis gurgždančiomis staltiesėmis ir žėrinčiu krištolu.

– Tokia vieta tau būtų labiau patikusi?

Nemalonus jo balso tonas kėlė nerimą. Padėjusi šakutę, Zara pažvelgė į jį, širdis beprotiškai daužėsi.

– Nejaugi mudu grįžtame prie turtingų vyrų viliotojų temos, Nikolajau?

– Žinoma, ne. Aš tik uždaviau klausimą.

Ar tikrai tai buvo paprastas klausimas? Iš tiesų Zara niekaip negalėdavo atspėti, apie ką jis galvoja, kartais manydavo, kad visiškai jo nepažįsta. Ji matydavo tik tai, ką Nikolajus pats norėdavo atskleisti, tik išorinį blizgesį ir įvaizdį, kurį rodė pasauliui. Jam buvo tarsi pilkas, neaiškus paveikslėlis, kurio vaizdą vaikystėje spalvindama pagal skaičiukus galiausiai pamatydavai. Tačiau jis nedavė spalvų, kurias galėtų panaudoti, – staiga suvokė Zara, – tad galbūt teks parausti giliau ir pačiai paieškoti.

– Ne, man nepatiktų tokia vieta – tokiose vietose aš dirbu. O čia patinka. Šis restoranas kitoks, žavi jo paprastumas. – Zara pirštu apibraukė taurės kraštą. – Ar Rusijoje yra tokių?

– Žinoma. Tokių restoranų yra visame pasaulyje. Bet tik turtingose šalyse gali rasti tokių, kuriuose siūlomas kaimiškas maistas gana didele kaina, – ironiškai šypsodamasis paaiškino jis. – Tai gyvenimo ironija, Zara. Tie, kurie patyrę vargo, vėliau stengiasi atkurti tai, nuo ko kadaise spruko.

– Niekada nesusimąsčiau, kad gali būti ir taip. – Zara liovėsi žaidusi su taure ir pažvelgė jam į akis. – Ar gerai suprantu, kad ir tau teko patirti nemažai sunkumų? – tyliai paklausė.

Nikolajus prisimerkė.

– Kas čia, parengtinis tyrimas?

– Tyrimas? – ji padėjo taurę ant stalo. – Per riebiai pasakyta! Neneigiu, kad man įdomus tavo gyvenimas. Nieko čia keisto, juk tiek laiko praleidžiame kartu. O ir tu norėjai sužinoti apie manąjį, tiesa?

Jis tingiai suko taurėje raudonąjį vyną. Galbūt jos klausimas dar sykį nesąmoningai priminė, kad visos moterys vienodos. Kad giliai širdyje visos nori nuleisti tau kraujo – jei ne dėl turto, tai bent emociškai.

Jis gurkštelėjo vyno, bet nenusuko kalbos, nors turėjo puikių įgūdžių ir juos pasitelkdavo, kai kas nors prisiartindavo per arti. Ar Zara turėjo savybių, dėl kurių Nikolajus buvo mažiau linkęs pamiršti savo praeitį? Ši mergina buvo ne iš tokių, su kuriomis dažniausiai užmegzdavo romanus. Pirma, Zara neturtinga, tačiau labai nepriklausoma. Nikolajus įtarė, jog ji – garbinga ir per daug padori, kad panaudotų asmeninę informaciją prieš jį, kai jųdviejų romanas galiausiai baigsis.

Be to, kai kurie jo biografijos faktai buvo viešai žinomi, todėl jautėsi dėkingas Zarai, kad žinių apie jį neieškojo internete. Tačiau dar niekas nebuvo iš spintos ištraukęs jo skeletų... Mintis kalbėti apie tai, ko niekam dar nebuvo atskleidęs, savotiškai viliojo.

– Taip, buvo visko. Vargo – irgi, – neskubėdamas tarė. – Augau tokiu laiku ir tokioje vietoje, kur alkis ir skurdas buvo įprasti.

Ankstesnio jųdviejų pokalbio nuotrupa Zarai iškilo atmintyje.

– Ar tu netekai tėvų, kai buvai mažas... per nelaimingą atsitikimą?

Nikolajus prisimerkė.

– Kodėl klausi?

– Tik pagalvojau... – Zara prisiminė supratingumo kibirkštėlę jo akyse, kai papasakojo, jog abu jos tėvai žuvo. Pamanė, kad juodu sieja koks nors ryšys. Kad jie – du žmonės, kurių gyvenimus paženklino tragedija. Ji papurtė galvą. – Ne, nieko.

Nikolajus išgėrė didoką gurkšnį vyno nustebęs, kam išvis sutiko kalbėti apie praeitį. Vynas buvo sodrus ir stiprus – jau būtų atsipalaidavęs, jei ne prisiminimai, ėmę persekioti kaip šmėkla. Iš dalies Nikolajus norėjo, kad tėvai būtų žuvę per kokį nelaimingą atsitikimą ir juos būtų prisiminęs su meile, o ne pykčiu.

Gal vis dėlto Zarai vertėtų tai žinoti? Gal tada ji suprastų, kad jis niekada nebus tas žmogus, kokiu, įtarė, nori, kad būtų? Normaliu, susitupėjusiu vyru, norinčiu kurti šeimą.

– Nepažinojau savo tėvo, – tyliai prakalbo Nikolajus. – Tačiau būti nesantuokiniu vaiku tuo laiku Maskvoje nebuvo neįprasta. Kaip ir jausti alkį.

Jis prisiminė ant virvės plevėsuojančius aptriušusius skalbinius, iškabintus daugiaaukščių namų kiemuose. Virtuvę ir tualetą, kuriais reikėjo dalytis su trimis šeimomis. Maistą, kurį turėdavai suvalgyti kuo greičiau, nes nuolat lydėdavo baimė, kad kas nors jį nugvelbs iš lėkštės. Jam prireikė daug laiko, kol pagaliau išmoko valgyti neskubėdamas.

– O mamos? – nedrąsiai paklausė Zara.

– O, mano mama... – Nikolajus kietai sučiaupė lūpas ir pajuto, kaip skausmingai suplakė širdis. – Ji niekaip negalėjo priprasti prie alkio. Kai tavo pilvas tuščias, pripildyti jį tampa svarbiausiu pasaulyje rūpesčiu. Ji svajojo apie kitokį gyvenimą, norėjo mąstyti apie aukštesnius dalykus, o ne apie tai, iš kur gauti maisto. Matai, ji buvo graži. Labai graži. Nemanau, kad susitaikė su tuo, kokią kortą jai mestelėjo likimas. Kitu laiku ir kitoje vietoje turbūt be didelių pastangų būtų iškilusi vien dėl išvaizdos. Bėda ta, kad skurdas ir greitai tįstantis vaikas paprastai neprideda grožio. O ji buvo ganėtinai nuovoki ir pasinaudojo reta galimybe, kol grožis dar neišblėso. – Priėjus padavėjai, jis papurtė galvą. – Taigi ji išvyko į Angliją.

– Į Angliją? Tai tu užaugai Anglijoje?

Nikolajus suprato, kad atidarė duris į slaptą kambarį ir pakvietė Zarą po jį pasižvalgyti... bet nebūtų pamanęs, jog šie prisiminimai dar bus tokie skausmingi. Jei būtų galėjęs, būtų susigrąžinęs ankstesnius žodžius, tačiau įbrido per giliai, kad dabar imtų ir nutrauktų pokalbį.

– Ne. Mane paliko Maskvoje su teta ir jos draugužiu, o motina atvyko čia užsidirbti pinigų ir palengvinti mums gyvenimo.

Nikolajus nutilo. Tyla prisipildė tokių skausmingų emocijų, kad Zara vos įstengė kvėpuoti. Pamačiusi skausmą jo akyse krūptelėjo, bet žinojo, kad dabar negali atsitraukti. Ypač dabar.

– Kas... kas atsitiko?

Kai Nikolajus pagaliau prabilo, jo balsas neišdavė jokių emocijų, ir Zara pamanė, kad jis kalba ne kaip žmogus, o kaip automatinis prietaisas, pasakantis žmogaus svorį.

– Nieko neatsitiko. O, taip, per Kalėdas visada gaudavau atviruką, kiekvienais metais mama prisimindavo mano gimtadienį. Bet niekada negrįžo į Maskvą, niekada neatsiuntė ir žadėtų pinigų. Netrukus supratau, kad negaliu pakęsti gyvenimo su girtaujančia teta ir švaistūnu jos draugeliu, – jis karčiai nusišypsojo ir pastūmė lėkštę į šalį. – Išvykau iš Rusijos, kai tik užsidirbau bilietui. Nukeliavau į Ameriką, ten man buvo pasakyta, jog sunkiu darbu galima daug pasiekti. Dvejus metus dirbau statybose ir taupiau kiekvieną centą. Galiausiai nusipirkau namą – tikrą griuveną, bet mačiau, kad galiu jį sutvarkyti. Visą laiką po darbo skyriau jam remontuoti ir, kai pagaliau jį pardaviau, gavau krūvą pinigų. Tada nusipirkau kitą. Paskui – dar vieną. Vieną gražią dieną supratau, kad turiu gabumų nuspėti, todėl pradėjau spekuliuoti biržose, o kai pinigai ėmė plaukti, išplėčiau veiklą į aliuminio ir telekomunikacijų sektorius. Tai buvo pati geriausia investicija. Gautą pelną sukišau į didžiulę vos gyvuojančią parduotuvę ir atgaivinau. Vėliau – į antrą, o visa kita tu jau žinai.

Zara įdėmiai žvelgė į Nikolajų. Greito jo praturtėjimo istorija buvo įspūdinga, bet juk ne tai svarbiausia.

– O tavo mama? Kas jai nutiko?

Atrodė, kad oro temperatūra nukrito iki nulio. Nikolajus atsakė ne iš karto.

– Daugiau jos nemačiau, – šaltai mestelėjo jis.

Akimirką Zara apstulbo iš nuostabos.

– Kaip, niekada?

Nikolajus kalbėjo ramiai, bet norėjo ją kaip reikiant papurtyti už velnionišką atkaklumą.

– Kai buvau gerai apsirūpinęs, susekiau ją. Sužinojau, kad susirado turtingą meilužį ir visą laiką gyveno jo dvare Oksfordšyre. Pasirodo, jis buvo jai svarbiausias. O sūnus nieko nereiškė, – Nikolajus trumpam nutilo. – Netrukus sužinojau, kad ji mirė.

– O, Nikolajau, – Zara įsivaizdavo vargšą vienišą berniuką, laukiantį grįžtančios mamos. Jis laukė, kol mama sugrįš, išvaduos iš skurdo ir meiliai suspaus glėbyje. Tačiau nei to, nei kitko nesulaukė. Koks turėjo būti nusivylęs ir išmuštas iš vėžių, – pamanė ji ir spustelėjo ant stalo padėtą Nikolajaus ranką. Tačiau jis neatsakė tuo pačiu. – Tai siaubinga.

– Galbūt. Bet kaip jau yra – taip. Psichoterapeutė, su kuria kadaise susitikinėjau, sakė, kad motinos elgesys lėmė „atsainų“ mano požiūrį į moteris. Teigė, kad tai paaiškina, kodėl esu toks šaltas ir beširdis šunsnukis. – Nikolajus liūdnai nusijuokė. Žinoma, tai nesukliudė šitai moteriai mėginti patekti į jo lovą vos pasitaikius progai, ar įtikinti jį, kad nori turėti jo kūdikį. Tada jis išmoko dar vieną svarbią pamoką – niekada nesusitikinėti su psichoterapeutėmis.

– Nikolajau...

Jis papurtė galvą.

– Žinai ką? Ji buvo teisi. Aš ir esu kietaširdis šunsnukis, – tarė Nikolajus. – Toks jau aš. Man meilė nerūpi. Nenoriu vesti ir turėti vaikų. Be to, – šaltos žydros jo akys sužibo, jos tarytum sakė: man nereikia misionierės moters – kad ir kokia miela ir seksuali ji būtų, kuri tikėtųsi mane pakeisti. Ar supranti, ką sakau, Zara?

Ji pamanė, jog turėtų būti visai kvaila, kad nesuprastų, ką Nikolajus taip negailestingai drebia į akis. Nors krūtinę suspaudė siaubingas nusivylimas, Zara tarė sau, kad geriau žinoti faktus. Nikolajus nepasakoja jai išgalvotų istorijų ir apgaule nebando suformuoti klaidingo įvaizdžio. Jis parodo ribas. Įspėja neįsimylėti, nes tai būtų beprasmiška. Man meilė nerūpi, – aiškiau nepasakytum.

Atsakydama į klausiamą jo žvilgsnį Zara linktelėjo.

– Žinoma, suprantu.

– O jei mes ir toliau susitikinėsime, suprask, kad aš tikrai taip manau. Jokio stebuklingo atsivertimo nebus.

Jei mes ir toliau susitikinėsime. Jei. – Zara pažiūrėjo į savo ranką, vis dar uždėtą ant jo plaštakos. Koks trumputis žodelis, bet koks svarus. – Jis išdėsto savo sąlygas, – suvokė ji. – Tarsi tai būtų verslo sandoris.

– Taip, matau, tu tikrai taip galvoji, – tyliai tarė ji.

– Galiu tau daug ką pasiūlyti, Zara. Jei nori ir toliau bendrauti pagal mūsų susitarimą, man bus labai malonu. Tu esi puiki – nors šiek tiek netradicinė – meilužė. Tačiau aš niekada tavęs nevesiu ir niekada nepadovanosiu tau kūdikio. Apgailestauju. – Nikolajaus žvilgsnis buvo šaltas, o veidas ramus. – Negaliu tau pasiūlyti ilgalaikio saugumo, jei to nori, geriau nutrauk santykius šią minutę ir susirask ką nors kitą.

Zara prikando lūpą. Nikolajaus žodžiai buvo šiurkštūs ir žiaurūs, bet, akivaizdu, kaip tik tokie buvo jo ketinimai. Jis norėjo įsitikinti, kad nebus jokių nesusipratimų. Taip, ji gali būti jo meiluže – ir patirti visus su tuo susijusius malonumus – bet tik tada, jei bus pasirengusi aukoti tai, kas moteriai svarbiausia. Kol bus kartu, atsisveikinti su galimybe turėti vaikų.

– Tu nieko nesakai, – švelniai tarė Nikolajus.

– Tavo žodžiai mane pribloškė. Net labai.

Jis trumpam nutilo ir įdėmiai žvelgė į Zarą.

– Ir kas dabar?

Akimirką ji tylėjo. Niekas negalėtų pasakyti, kad Nikolajus su ja neatviras, tačiau ar atvirumo užteko? Ar Zara susitaikys su tokia padėtimi, kai galiausiai jos širdis vis tiek bus sudaužyta? Ar protingas žmogus neturėtų visko nutraukti dabar, kol neįklimpo dar giliau?

Matydama vyrišką, tarsi marmurinį jo veidą, mergina žinojo, kad neturi nei jėgų, nei noro viską užbaigti. Iš pradžių tarp jųdviejų buvo tik stiprus fizinis potraukis, o paskui išaugo į tai, ko ji nei norėjo, nei tikėjosi. Šįvakar Nikolajus atskleidė, kas pavertė jį tokiu nevaldomu. Zara pamatė, koks jis yra be kaukės. Turintis silpnybių ir skaudulių.

Staiga suvokė, kad net pati to nepastebėdama pamilo šį vyrą.

Suprato ir dar kai ką. Giliai širdyje Zara norėjo, kad ir ją mylėtų, brangintų, kad vieną dieną norėtų tapti mama. Iki pat šios akimirkos nežinojo, jog šis noras toks stiprus. O Nikolajus ką tik pasakė niekada jai to nesuteiksiąs.

Tad kas privertė ją plačiai nusišypsoti ir pasakyti žodžius, kurie dar neištarti buvo melas? Ar meilė jam buvo stipresnė už norą jaustis saugiai ir turėti šeimą? Atrodė, kad taip.

– Nikolajau, man nerūpi nei santuoka, nei vaikai, – pasakė ji. – Man užtenka būti su tavimi.

Vienuoliktas skyrius

– Nepamiršai, kad šįvakar einame vakarieniauti, milaja moja?

Zara užtraukė juodo uniformos sijono užtrauktuką ir atsisukusi pažiūrėjo į Nikolajų. Žinojo, kad jis stebi, kaip ji rengiasi. Rodės, tai buvo vienas iš jo pomėgių. Vadindavo jį atvirkštiniu striptizu, sakydavo, kad įaudrina beveik taip pat, kaip ir tradicinis. Kita vertus, Nikolajų jaudindavo beveik viskas...

– Ne, nepamiršau, – tarė ji audamasi juodus batus guminiais padais, tokius turėjo avėti visi Gourmet International darbuotojai. – Vakarieniausime su žmogumi, su kuriuo susipažinai gyvendamas Amerikoje, ar ne?

– Taip. Kartu dirbome statybose. – Nikolajaus veide šmėkštelėjo šypsena. – Dabar jis senatorius. – Jis susiraukė stebėdamas, kaip Zara taisosi sijoną. – Norėčiau, kad šiandien neitum į darbą. Turiu susitikimų tik vėliau ryte ir...

– Ir kas? – paklausė ji, kai Nikolajus nebaigė sakinio, tik akimis pasiuntė šelmišką žinutę.

– Galėtume rytą praleisti lovoje.

– Galime atidėti iki rytojaus. Juk šeštadienis, ir aš turėsiu visą laisvą savaitgalį, prisimeni?

– Visai ne tai norėjau pasakyti, ir tu puikiai supranti, – suniurnėjo jis. – Turėjau omenyje, man nepatinka, kad tu dirbi.

– Man reikia dirbti.

Nikolajus pajuto kylant susierzinimą.

– Taip nėra, Zara. Aš juk galiu tave išlaikyti.

Ji nusišypsojo. Žinoma, kad galėtų. Jei panorėtų, Nikolajus galėtų išlaikyti visus Gourmet International darbuotojus ir tam išleistų tik nedidelę pajamų dalį, bet ne tai buvo svarbu. Jis sakė, kad jųdviejų santykiai laikini, ir Zara žinojo turinti išsaugoti bent kiek nepriklausomybės. Jei leistų Nikolajui tvarkyti savo gyvenimą, kas atsitiktų tada, kai jausmai galiausiai išsikvėptų?

Tiesa, ji bet kada galėtų vėl dirbti padavėja, nes tokį darbą nebuvo sunku surasti, tačiau pastaruoju metu pradėjo suvokti, jog iš gyvenimo nori daugiau, nei tik aptarnauti kitus.

Laikini jųdviejų su Nikolajumi santykiai leido geriau pamatyti bendrą savo gyvenimo vaizdą ir imti galvoti apie savo ateitį, ar ne? Galbūt jai vertėtų apsvarstyti galimybę grįžti studijuoti į žemės ūkio koledžą – pradžioje bent su kuo nors pasikalbėti šia tema.

– Apie tai mes kalbėjomės daugybę kartų, – ramiai tarė Zara. – Aš tau išsakiau savo požiūrį. Man reikia dirbti – ne tik dėl pinigų, bet ir dėl savęs pačios. Kad galėčiau gerbti save.

– Kartais tu būni tokia užsispyrusi, – paerzino ją Nikolajus.

Zara nusišypsojo.

– Tau tai nepatinka, nes esi įpratęs, kad visi šoktų pagal tavo dūdelę!

– Galbūt. – Jis žvilgtelėjo į jos kojas. Keista, kaip Zara sugebėdavo atrodyti seksualiai net avėdama tuos baisius batus, su kuriais eidavo į darbą. – Bet vakarienė šįkart bus iškilminga, – tarė atsargiai rinkdamas žodžius.

Užuomina neprasprūdo jai pro ausis.

– Reikėtų suprasti, kad mano drabužinėje nėra nieko tinkamo?

– Nenorėčiau, kad jaustumeisi nesmagiai. Ypač kai taip lengva viską sutvarkyti, – Nikolajus trumpam nutilo ir žvilgtelėjo į ją. – Ar leisi man nupirkti tau ką nors gražaus?

Jis būtų sugundęs net šventąją, tačiau Zara papurtė galvą. Nesitikėjo, kad taps turtingo vyro meiluže, ir buvo pasiryžusi laužyti stereotipus. Raudonas bikinis, kurį Nikolajus nupirko jai Prancūzijoje, buvo vienintelis jo dovanotas daiktas. Ji nustatė sau tam tikras ribas ir nenorėjo jaustis išlaikoma. Juk aiškiai suvokė, kad Nikolajus ir pats pradėtų ją niekinti, jei imtų naudotis jo dosnumu negalvodama apie padarinius.

Nikolajus ir taip širdyje laikė pyktį dėl to, kad jo motina pasidavė turtų vilionėms. Zara įtarė, jog į šį juodąjį sąrašą jis būtų norėjęs įtraukti visas moteris.

– Ne, ačiū. Paklausiu Emos, ar galiu apsirengti kokį nuostabų jos kūrinį.

– O, taip. Tavo draugė, dizainerė. Ar ji susisiekė su mano parduotuve Niujorke?

– Taip. Sakiau aną vakarą, bet turbūt nesiklausei.

– Todėl, kad tu blaškai mano dėmesį, angel moj.

– Na, ji prašė manęs tau padėkoti ir perduoti, kad jie norėjo pamatyti dar kelis jos eskizus, – Zara nusišypsojo. – Suprantu, kad tu nebūsi prieš, jei šįvakar vilkėsiu vieną iš jos suknelių?

Sekundėlę Nikolajus nieko nesakė, tik išsitraukė iš stalčiaus šilkinį kaklaraištį. Iš tikrųjų jam tai visai nepatiko, bet niekaip nebuvo susiję su tuo, kad ji ketino pademonstruoti draugės suknelę. Tai buvo susiję su tuo, kad Zara niekada neleido jam mokėti, o tai velniškai erzino. Taip, jis žavėjosi Zaros nepriklausomybe, bet gal ji tai jau įrodė?

Nikolajus žinojo Zaros poziciją, kad su juo yra ne dėl pinigų, bet to, ką ji darė, buvo per daug. Per jos gimtadienį praėjusią savaitę Nikolajus privertė Zarą kartu eiti į juvelyrinių dirbinių parduotuvę, bet ji atsisakė spindinčio perlų vėrinio, kurį pasisiūlė nupirkti, ir mieliau pasirinko laikrodį. Jam tai nesuteikė pasitenkinimo. Per visą gyvenimą nebuvo sutikęs nė vienos moters, kuri būtų atsisakiusi deimantais puoštos auksinės laikrodžio apyrankės ir pasirinktų paprastą odinį dirželį, nes tai praktiškiau. O Zara pasielgė kaip tik taip.

– Nesuprantu, kodėl tu tokia užsispyrusi.

– Tikrai? Pagalvok, mielasis, juk tu protingas žmogus! – Ji švelniai nusišypsojo. – Nemanai, kad mums reikėtų stengtis išlaikyti galios pusiausvyrą? Tai ne visada lengva, bet aš labai stengiuosi.

Nikolajus pasijuto apgautas – ir tai jį labai erzino, – nors puikiai suprato, kodėl ji taip elgėsi. Jis buvo įpratęs kontroliuoti ir dominuoti, o Zaros atsisakymas neleido jam to daryti. Ar ji įsivaizdavo, kad sunkiai įveikiama savigarba padės užkariauti mano širdį? – niūriai mąstė Nikolajus. Nejaugi Zara tokia naivi?

– Kaip nori, – šaltai tarė jis ir pasilenkęs tik pakštelėjo merginai į lūpas. – Pasimatysime vėliau.

Jo šaltumas Zarai kėlė nerimą. Ji nenurimo net tada, kai nuvyko į Emos studiją ir sužinojo, jog draugė mielai paskolins ryškiai raudono šilko suknelę, kuri puikiai tiks vakarui.

– Kaip sekasi įsimylėjėliams? – pasmalsavo Ema. – Mama sakė, kad tu visada išleki, kai tik baigiasi pamaina, net nelieki išgerti. Turbūt negali be jo būti nė minutės? Žinoma, aš tavęs nekaltinu. Jei manęs namuose lauktų toks vyras kaip Nikolajus, ko gero, nežengčiau žingsnio iš namų.

Išgirdusi draugės žodžius Zara susimąstė ir suraukė antakius. Ar ji dėl ruso meilužio apleido draugus? Galbūt reikėtų prisidėti prie jų kitą savaitę ir kartu išgerti po taurelę.

– Viskas... viskas puiku.

– Tikrai? – supratingai paklausė Ema. – Ar dėl to tau ant kaktos atsiranda rūpesčio raukšlelių ir reikia suimti suknelę ties liemeniu?

Zara pažvelgė į veidrodį ir pati buvo nemaloniai nustebinta išvydusi tamsius paakius, įdubusius skruostus ir laisvą audinį, kurį Ema buvo suėmusi ranka. Ar numetė svorio? Gali būti. Bet juk visos moterys pradeda lieknėti, kai turi meilės romaną, ar ne?

Draugės žodžiai vis dar nedavė ramybės, kai pasiėmusi suknelę bei batelius Zara grįžo į Nikolajaus dvarą Kensingtone ir ėmė ruoštis vakarienei. Nusimaudė po dušu, užsitempė šilkines pėdkelnes. Tačiau širdį slėgė akmuo, tarsi staiga būtų supratusi, kad daug praranda. Galbūt jau laikas atmerkti akis, o ne slėpti tiesą. Pradėti matyti tai, kas yra, o ne tai, kaip norėtų, kad būtų. Šie... santykiai, atrodė, nieko gero nežada, ar ne?

Nors Nikolajus įspėjo, jog nenori nei santuokos, nei vaikų ir kad meilė jam „nerūpi“, Zara vis tiek tikėjosi, kad kada nors jis persigalvos. Vylėsi, kad jis taip pat pradės puoselėti jai gilesnius jausmus. Tokios jau tos moterys. Zara tikėjo ir svajojo, nesvarbu, jog galimybių buvo labai mažai.

Įsėdusi į automobilį, kuriuo jiedu turėjo važiuoti vakarienės, Zara nustūmė nerimastingas mintis į šalį. Raudona šilko suknelė puikiai tiko, ir ji džiaugėsi tokią pasirinkusi. Nikolajus buvo teisus – renginys tikrai didingas. Jos vieta buvo kitoje stalo pusėje, šiek tiek toliau nuo mylimojo. Pasijuto stebinti jį beveik kaip žmogus iš šalies, matė, kaip jis priverčia kvatoti senatoriaus žmoną. Suprato, kad Nikolajus gali būti labai žavingas, kai to nori, o šis vakaras toks ir buvo.

Zara matė, kaip žmonės gaudo kiekvieną jo žodį – vyrai ir moterys, ypač moterys. Girdėjo, kaip visi meilikaujamai juokėsi iš jo pokštų, o jos bandymai užmegzti pokalbį buvo atremiami mandagiu abejingumu. Niekas ja nesidomėjo, kad ir kokia žavi ar protinga būtų. Ji buvo tik Nikolajaus aksesuaras – dabartinė jo partnerė lovoje, neįgijusi jokio statuso ir turinti ribotą galiojimo laiką.

Staiga Zara suvokė, kokia nyki jos dabartis, ir kad juodu, kaip pora, neturi ateities. Šįkart minčių rožine spalva nedažė gražios svajonės ir tai padėjo suprasti, jog niekas nepasikeis, tik jų santykiai vis blės, galiausiai aistra išnyks.

Prisiminė, kaip jiedu mylėjosi pietų Prancūzijoje, kai jautėsi tarsi viena iš jo marionečių. Bet ar kas nors pasikeitė? Niekas. Aš negyvenu, – pamanė ji, – tik apsimetu. Ir stengiuosi nematyt, kas laukia ateityje.

Zara ir toliau dirbo padavėja, nes daug nereikalaujanti veikla tiko pagal dabartinį gyvenimo būdą – ji nepaisė to, kad prieš sutikdama Nikolajų žadėjo imtis kitko. Jis išdėstė savo taisykles, ir ji noriai sutiko jų laikytis, nes įsimylėjo. Ar tik nebus ėmusi galvoti, kad jos meilė ir truputėlis nepriklausomybės galėtų priversti Nikolajų šiek tiek sušvelninti savo poziciją? Nejaugi Zara tikėjosi, kad jis pakeis savo nuomonę apie šeimą ir vaikus, nors įspėjo nepuoselėti vilčių? Ką gi, ji klydo ir jei neišdrįs ko nors pakeisti, nepasitenkinimas vis labiau didės.

Klausimai, kurių niekada nedrįso užduoti Nikolajui, kaupėsi viduje ir grasinosi išsiveržti į lauką. Zara norėjo kai ko paklausti, kai juodu važiavo namo, tačiau palaukė, kol įsitaisys didžiuliame miegamajame. Pasimylėję abu gulėjo suveltuose pataluose mieguisti ir patenkinti. Prislopintos lempos metė gintarinės šviesos ratus ant išblizgintų grindų.

Zara apsivertė ant pilvo ir padėjo galvą jam ant krūtinės.

– Nikolajau?

– Mm? – Jis pačiupo šilkinių plaukų sruogą ir apsivyniojo aplink pirštą.

– Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

Jis įtariai prisimerkė ir pasuko galvą, kad matytų jos veidą.

– Ir kodėl tokie klausimai visada man kelia nerimą?

Nerūpestingas jo balsas skambėjo įspėjamai, bet Zara valandų valandas drąsino save tam ryžtis. Privalėjo paklausti. Ji švelniai paglostė jam skruostą.

– Ar išsiaiškinai, koks buvo tavo mamos gyvenimas Anglijoje? Ar tu... ar tu kada nors buvai nuvykęs į Oksfordšyrą ir bandei sužinoti, kas jai nutiko?

Nikolajus įsitempė, širdis pradėjo smarkiau plakti.

– Kodėl klausi to kaip tik dabar?

– Argi tai svarbu?

– Taip, svarbu. Kodėl manaisi galinti sugadinti puikų vakarą primindama tai, kas yra ne tavo reikalas?

Išgirdusi geliančias gaideles Zara prikando lūpą.

– Ar būtina užsipulti mane, kai aš ko nors paklausiu?

– Tačiau pats klausimas yra užuomina, kad aš nepadariau to, ką galėjau padaryti! – pareiškė jis. – Kaip manai, ką turėjau padaryti? Pasirodyti prie jos slenksčio ir sakyti: Klausyk, žinau, kad tu palikai mane prieš daug metų ir sulaužei visus man duotus pažadus, bet aš labai norėčiau susitikti su vyru, kuris privertė tave atsukti nugarą savo vaikui. – Jis paniekinamai išsiviepė. – Tu taip manai, Zara?

Nors Nikolajaus jausmai buvo paslėpti po pykčio skraiste, jo skausmas buvo labai tikras, ir Zara suprato, kad negali liautis. Ypač dabar.

– Juk viskas nėra tik juoda ir balta, kaip kartais atrodo, – sušnabždėjo ji. – Tu nežinai, su kuo tavo mamai teko susidurti, kai atvyko čia.

– Kas tai, entuziastingas solidarumas su visomis moterimis ar tik jos vienos – moters, kurios niekada nebuvai sutikusi, tačiau manai galinti vertinti, – palaikymas?

– Nei viena, nei kita! – atsakė Zara, priblokšta ledinio įniršio, jausdama, kaip miršta baiminga jos viltis. – Tai tik supratimas, kad pagaliau atėjau į protą ir negaliu būti su tuo, kuris neleidžia sau nieko jausti! Kuris nepatogius dalykus stumia į šalį, o ne stengiasi su jais susidoroti.

– Bet jau pačioje pradžioje sakiau tau, koks esu, Zara.

– Taip, žinau, sakei. Tikrai sakei, – Zara sunkiai atsiduso. – Maniau, kad galiu su tuo susitaikyti. Bet klydau, Nikolajau. Negaliu.

Jis prisimerkė.

– Sukurpei kokį nors ultimatumą? Tu pagrasini, jog mane paliksi, ir mainais gauni pažadą, kad įsipareigosiu tau, ar ne? Turiu pasakyti, kad tokia strategija buvo taikyta ir iki tavęs, tik nepasiteisino.

Zara apstulbusi žiūrėjo į jį negalėdama patikėti, kad net nepastebėjo jos ryžto likti nepriklausomai. Nikolajus taip niekada ir nepakeitė nuomonės apie ją, ar ne? Jam visos moterys buvo apgavikės, turtingų vyrų viliotojos, ir tokios jo nuostatos niekas nepakeis.

– O Dieve, – iškvėpė ji. – Tu dar didesnis beširdis, nei tikėjausi. Manai, aš sąmoningai pasirinkau dalytis savo gyvenimu su vyru, kuris šykšti švelnumo ir meilės? Ar tu gyveni iliuzijomis, jog tavo turtas atsveria emocinius trūkumus? Na, tada tu neturi apie tai jokio supratimo! Gal tikrai būtų geriau palikti tave vieną džiaugtis įtariu savo pasaulėliu, Nikolajau, nes jo atmosfera mane per daug slegia, kad galėčiau likti!

Susijaudinusi ji iššoko iš lovos ir ėmė ieškoti, ką apsirengti. Užsitraukė džinsus ir nertinį, kuriuos laikė tam skirtuose stalčiuose.

Nikolajus nė nekrustelėjo ir toliau gulėdamas lovoje stebėjo ją kaip susimąsčiusi auksinė statula.

– Kur manaisi einanti?

Iš drabužių spintos apačios Zara išsitraukė nedidelį krepšį ir bet kaip sumetė apatinius.

– Namo!

– Tik jau ne vidury nakties.

– Čia Londonas. Miestas nemiega dvidešimt keturias valandas per parą! Be to, čia važinėja taksi!

– Tu per jautriai reaguoji, bet jei tau trūks plyš reikia sukelti isteriją, tada imk mano automobilį, – piktai rėžė jis.

– Net neketinu! – atšovė Zara, karčiai suvokdama, kad Nikolajus nė nesistengė jos stabdyti. – Ir aš visiškai neperdedu! Ar gali pasakyti, kad iš ryto man atsiųstų likusius daiktus?

– Su malonumu! – iškošė Nikolajus tarsi mesdamas iššūkį, akys šaltai spindėjo. Jo nuostabai ir pykčiui, Zara čiupo krepšį ir atsuko jam nugarą!

Ji išbėgo iš kambario ir pasileido plačiais laiptais, tačiau užtruko taip ilgai atrakindama visas tris laukujų durų spynas, kad kai jas atidarė, Nikolajaus vairuotojas jau laukė lauke. Akimirką norėjo tiesiog praeiti pro šalį mestelėdama „labai ačiū, ir pati galiu grįžti namo“, bet suvokė, kad yra labai vėlu, ir sveikas protas paėmė viršų. Pamynusi išdidumą Zara atsisėdo ant galinės prabangaus automobilio sėdynės. Pamatė, kad Nikolajaus miegamajame šviesa išsijungia ir namas skęsta tamsoje. Tą sekundę ją užliejo pykčio banga. Jis iš tikrųjų ramiai nuėjo miegoti! Ne žmogus, o kietaširdis robotas!

Tačiau kai pyktis nuslūgo ji ėmė gailėtis. Ar ne keista, kad dabar, pasprukusi, ėmė manyti, kad galbūt paskubėjo? Jei būtų nepravėrusi kvailos burnos, dabar būtų gulėjusi apkamšyta su juo lovoje ir ryte viskas jau būtų pasimiršę.

Tik niekas nepasimirš, ar ne? Iš tikrųjų ne. Būtų tik dar giliau užkasusi problemą, bet ji nebūtų išnykusi, kol vienas iš jų nebūtų ėmęsis jos spręsti. Tas žmogus tikrai bus ne jis. Nikolajus apskritai nemanė, kad yra kokia nors problema. Jis neturėjo noro ieškoti atsakymų į klausimus iš savo praeities ir nematė, kokią įtaką tai turi dabarčiai.

Vairuotojas išleido Zarą prie jos namelio. Išsivirusi žolelių arbatos ji nuėjo į miegamąjį antrame aukšte. Kadangi buvo suirzusi, niekaip negalėjo užmigti, nors eismo ir iš baro namo keliaujančių girtuoklių keliamas triukšmas nebuvo toks didelis. Atrodė, kad labai seniai nakvojo mažyčiame savo miegamajame. Zara pagalvojo, kaip greitai priprato prie ramaus ir privilegijuoto turtingo savo meilužio gyvenimo būdo.

Na, geriau išsilaisvinti dabar. Taip, skaudės, tačiau ne taip, kaip būtų skaudėję, jei viską būtų ir toliau atidėliojusi. Kas būtų buvę, jei mėnesių mėnesius būtų buvusi jo meiluže? Gal net metų metus? Paskui vieną dieną Nikolajus praneštų, kad rado jai pakaitalą? Juk taip elgėsi turtingi vyrai, ar ne? Zara prisiminė Sergejų ir niekaip nenustygstančią komišką jauną jo partnerę, tada apvertė pagalvę, kad šaltas audinys atvėsintų įkaitusį skruostą.

Kitą rytą ji išėjo į sodą ir vos neapsiverkė pamačiusi, kaip apleido mažytį žemės sklypelį, kur dar krikštamotė augino daržoves. Pomidorų stiebai praaugo juos laikančias vyteles, o didžiąsias pupas tirštai dengė juodi amarai.

Visas laikas, darbas ir rūpestis mažu Londono sodu nuėjo perniek, ir Zara susigėdo. Juk ji savaičių savaites net nebuvo paėmusi šakių ar kastuvo. Tarsi numojo ranka į senąjį savo gyvenimą, kad galėtų nerti į naująjį.

Įėjusi per virtuvę į namą išgirdo, kad skamba mobilusis telefonas, ir paėmusi išvydo ekrane žybsint Nikolajaus vardą. Nors vidinis balsas liepė neatsiliepti, Zara nekreipė į jį dėmesio. Ji troško pasikalbėti su juo – slapta meldėsi, kad kvailas kivirčas baigtųsi.

– Klausau, Nikolajau.

– Tai ar šįryt jau apsiraminai?

Zara nustėro.

– Jei ši pastaba buvo skirta man nuraminti, turiu pasakyti, kad bandymas nevykęs.

– Aš nebandau tavęs nuraminti! – iškošė jis. – Tik skambinu paklausti, ar ketini elgtis protingai ir grįžti?

Protingai? Dabar jis kalba taip, tarsi Zara būtų susijaudinusi mokinukė, kurią ištiko isterijos priepuolis!

– Ir kas tada?

Nikolajus giliai atsiduso. Mintyse ragino ją nebesunkinti ir taip nelengvos padėties. Ar Zara nesupranta, kad net prisiversti prašyti jos grįžti jam buvo ganėtinai sunku? Jis pats vargiai įstengė patikėti tai darantis.

– Viskas bus taip, kaip anksčiau, Zara. Mes gerai leidome laiką. Tinkame vienas kitam, – kimiai prakalbo Nikolajus. – Juk žinai, kad aš teisus.

– O ką, jei klysti, – sušnabždėjo ji, stengdamasi nepasiduoti aistringo balso glamonėms. – Mums puikiai sekasi palaikyti paviršutiniškus santykius, mes puikiai derame lovoje, bet to neužtenka. Santykiai turi augti, Nikolajau, o ne likti įšaldyti lede.

Jo balsas buvo švelnus kaip šilkas.

– Regis, aiškiai pasakiau, kad netoleruosiu jokių ultimatumų.

– O aš ir neketinu tau jo pateikti! Tik sakau, kad daugiau nenoriu gyventi tavo gyvenimo.

– Tikrai? Ir koks gi tas gyvenimas? – jo klausimas nežadėjo nieko gero.

– Jame viskas dirbtina ir paviršutiniška. Daiktus ir žmones, kai tau atsibosta, pakeiti kitais.

– Gal galėtum detalizuoti, nes nelabai suprantu, kuo mane kaltini? – piktai tarė Nikolajus taip suspaudęs kumščius, kad net krumpliai pabalo.

– Gal priminti tavo draugą Sergejų ir keliomis dešimtimis metų jaunesnę jo draugę? – virpančiu balsu paklausė ji. – Tokią matai savo ateitį? Tikiesi, kad vos mano žavesys išblės, pakeisi mane kita, labiau blizgančia versija, o galiausiai pakeisi ir ją. Tada vieną dieną penkiasdešimtmetis atsibusi lovoje su moterimi, kuri pagal amžių galėtų tikti tau į dukras?

– Kaip drįsti su manimi taip kalbėti?

– Tai, kad jautiesi turintis teisę manęs to klausti, yra puikus atsakymas! Aš drįstu, nes supratau, kad esu tau lygi, Nikolajau! Ne pinigais ar turtu, o vidumi mes esame lygiai tokie pat – du žmonės, turintys teisę nugyventi gyvenimą sąžiningai ir padoriai. Tu nusprendei, jog nieko nenori žinoti apie savo mamą, ką gi, toks tavo pasirinkimas. Tačiau tas pasirinkimas daro įtaką viskam tavo gyvenime. Niekada negalėsi pasitikėti moterimi, o aš daugiau neketinu saugoti tavo jausmų vien todėl, kad tau pasisekė ir tu susikrovei turtus!

– Pasisekė? – ėmė šaukti Nikolajus. – Man pasisekė! Aš velniškai sunkiai dirbau, kad pasiekčiau tai, ką turiu šiandien!

– Mielasis, daugelis iš mūsų sunkiai dirba, tik ne visi tampa milijardieriais!

Nikolajus supykęs kažką drėbė rusiškai ir tėškė telefoną taip, kad jis nuslydo stalu kaip naujokas čiuožėjas per ledą. Siusdamas priėjo prie didžiulio savo biuro lango. Kas, po velnių, ji mano esanti, kad taip su juo kalbėjo? Niekam nežinoma padavėjūkštė, kurią jis pasirinko ir pasiūlė tik kartą gyvenime pasitaikančią galimybę. O kaip ji atsidėkoja? Ogi niekaip! Meta viską atgal jam į veidą ir dar prideda keletą rinktinių įžeidimų. Nikolajus piktai žiūrėjo į Londono kontūrus dangaus fone, sakydamas sau, jog jam pasisekė, kad jos atsikratė.

Tą vakarą jis apsilankė pobūvyje, nors neketino į jį eiti. Nusprendė, kad tai bus į naudą. Vakarėlis vyko prabangiame šešių aukštų name Noting Hile. Jame dalyvavo ne tik politikai, žiniasklaidos atstovai, bet ir nemažas būrys pramogų pasaulio žvaigždžių, prie vartų būriavosi paparacai.

Skambėjo madinga muzika, vynas buvo puikus, viską gaubė sėkmės aura. Prie jo nesivaržydama priėjo graži besišypsanti Prancūzijoje žinoma aktorė. Nikolajus ėmė abejingai ją tyrinėti. Grožėjosi smulkia figūra, aptempta Chanel suknele, ir juodais nepriekaištingai priderintais aukštakulniais. Manė, kad ji – gana graži: blizgantys varno juodumo plaukai, putlios lūpos. Kaip ir kitos aktorės, sugebėjo atkreipti į save dėmesį ir priversti pasijusti taip, tarsi būtum vienintelis vyras visatoje.

Tačiau klausydamasis jos Nikolajus išgėrė tik vieną taurę šampano. Kai pasisuko eiti, moteris paklausė, gal galėtų parvežti ją namo. Atsakyti jai pasirodė nemandagu. Pasukę prie automobilio, juodu turėjo prasibrauti pro būrį fotografų. Nikolajus atsisakė kvietimo užsukti pas ją į namus ko nors išgerti, nors naktį pro balkoną atsiveria puikus vaizdas. Jis vos sulaikė ironišką šypseną. Ir praeityje buvo sulaukęs daugybės pasiūlymų pasigėrėti reginiais, bet retai tai būdavo susiję su grožėjimusi dangumi. Užuot pasilikęs, jis palinkėjo jai labos nakties, atsilošė sėdynėje ir neatsimerkė visą kelią iki pat namų Kensingtone.

Bent jau darbas visada jį gelbėdavo. Nikolajus pradėjo skirti daugiau laiko jau vykdomiems projektams. Uoliai kūrė naujus susivienijimus ir investavo daugiau lėšų į ilgalaikius tyrimus, susijusius su nekenksmingų aplinkai energijos išteklių paieška. Žemės sklype, kurį įsigijo Maskvoje, buvo statomas dienos centras ir vaikų lopšelis-darželis vienišų motinų atžaloms. Jis pažadėjo netrukus dar kartą ten apsilankyti.

Tačiau net ir daug dirbdamas Nikolajus jautė atsivėrusią tuštumą – tarsi kas būtų pramušęs didelę skylę viduje, – ir jam tai nepatiko. Neleisiu jokiai moteriai pavergti savo širdies, ypač tokiai, kuri nežino, kada reikia patylėti ir būti dėkingai už tai, ką gauna, – piktai mąstė jis. – Ar moterys visada taip elgiasi? Priverčia pajusti, kad yra tau svarbios, tada dingsta ir palieka tik velnionišką širdies skausmą.

Ištisas dvi savaites Nikolajų kamavo klausimai, į kuriuos visiškai nenorėjo atsakyti. Piktai ir ryžtingai stūmė juos šalin, kad vėliau jie vėl grįžtų, užvaldytų mintis ir dar labiau neduotų ramybės. Kiekvieną rytą prabudus kūną kaustydavo maudulys, ir Nikolajus prakeikė tą dieną, kai pirmą kartą pamatė Zarą Evans, jos eikš-su-manimi-į-lovą akis ir pajuto savitą sąžiningumą, dėl ko turėjo sprukti priešinga kryptimi. Kad jį kur, tą švelnų, gundantį jos kūną, – galvojo, – ir visas slaptas, drėgnas vieteles, dėl kurių kiekvienas vyras pamestų galvą.

Tai tęsėsi tol, kol Nikolajus suprato, kad daugiau taip nebegali.

Tą dieną jis paėmė telefoną ir paskambino.

Dvyliktas skyrius

Saulės spinduliai tviskėjo vandens čiurkšlėje, kurią Zara nukreipė į išdžiūvusią žemę. Ji laistė daržą metaline skardine, nes ilgą laiką nebuvo lietaus. Apleistam daržui atgaivinti prireikė daugiau pastangų, nei tikėjosi. Kai tik leisdavo darbas, rytus ir vakarus ji darbuodavosi kieme – genėdavo ir kirpdavo, nugnybdavo šoninius pomidorų daigų ūglius, kad vaisiai užaugtų didesni. Apleistos džiunglės galų gale pasidavė ir mažame sklypelyje tereikėdavo atlikti kai kuriuos įprastus darbus. Dabar jis atrodė taip, kaip ir seniau, kai grįždavo namo. Jiedvi su krikštamote šiltais vasaros vakarais įsitaisydavo lauke ant gulimųjų krėslų, valgydavo ką tik nuskintas braškes ir avietes, dar įkaitusias nuo vasaros saulės glamonių. Tos vaikystės dienos dabar atrodė tokios tolimos.

Tačiau Zara džiaugėsi sodu. Šilta žemė ir užgrobti ją besikėsinančios piktžolės padėdavo negalvoti apie Nikolajų. Kartais jai pavykdavo net pusvalandį jo neprisiminti.

Kaip tik dabar ji būtų norėjusi atlikti daugiau pastangų ir laiko reikalaujantį darbą, skirti jam visą dėmesį. Juk būdavo lengva užsisvajoti, kai stovėdavai laukdama, kol žmonės pabaigs pudingą.

Labiausiai Zara baimindavosi to laiko, kai reikėdavo eiti miegoti, nes lovoje užplūsdavo prisiminimai, kaip Nikolajus laikydavo ją glėbyje ir glostydavo plaukus. Tyliomis ir vienišomis nakties valandomis neskubių jo bučinių ir visa apimančio fizinio artumo prisiminimai buvo ir malonūs, ir kėlė liūdesį.

Kartais svarstydavo, ar nepaskubėjo jį palikdama. Tačiau nors ir kaip kankino ilgesys, suprato, jog leisdama laiką su Nikolajumi moka per didelę kainą. Kuri moteris ištvertų, jei vyras įspėtų, kad neverta tikėtis turėti jo vaiko ar sukurti su juo šeimos, pasakytų, kad jo širdis visada bus laisva?

Durų skambutis nutraukė nemalonias mintis. Zara padėjo skardinę ir nusivaliusi į džinsus rankas nuėjo jų atidaryti. Gal užsuko kaimynas ar Ema, „netikėtai“ važiuodama pro šalį, o iš tikrųjų norėdama įkalbėti ją daugiau valgyti.

Tačiau tarpduryje stovėjo ne Ema ir ne kaimynas. Zaros širdis akimirką nustojo plakusi krūtinėje, kai priešais išvydo stotingą Nikolajaus Komarovo figūrą, užpildančią kone visą erdvę.

Jai akyse ėmė šokinėti žvaigždutės, suvokus, jog mato ledines žydras jo akis ir kampuotą veidą. Nikolajus buvo apsirengęs kasdieniškai – džinsais ir berankoviais marškinėliais.

Nuo tada, kai jie išsiskyrė, Zara daugiausia laiko galvodavo apie jį, bet išvydusi vos atgavo kvapą, o širdis ėmė daužytis taip smarkiai, kad net pasijuto apsvaigusi.

– Labas, Zara, – pasisveikino jis.

– Nikolajau, – jo vardas, atrodė, strigo gerklėje kaip žuvies kaulas, bet Zara šiaip ne taip susitvardė. – Kokia staigmena.

– Tikrai? – jo akys klausiamai sužibo. – Nesitikėjai kada nors vėl pasimatyti?

– Nežinau, ką galvoti.

– Ar galėčiau užeiti?

– Taip... žinoma.

Nikolajus žengė per slenkstį ir nusekė paskui ją į svetainę. Jis nebuvo čia nuo to vakaro, kai įsiveržė sužinoti, kodėl ji sudraskė čekį į skutelius. Iš tikrųjų tai buvo ne visai tiesa. Tąvakar atėjo vejamas geismo, kupinas ryžto pagrobti Zarą ir aistringai su ja pasimylėti. O ji atsispyrė, – šyptelėjo prisiminęs jos atsisakymą važiuoti kartu. Atrodė, kad Zara visą laiką vienaip ar kitaip jam priešinosi. Ar tik ne dėl atsisakymo paklusti Nikolajus negalėjo jai atsispirti, nors tai velnioniškai siutino?

– Ar tu... – Zara jaudinosi ir skausmingai jo ilgėjosi, bet visa tai slėpė po atsargia šypsena. Būk mandagi, – tarė sau. – Net jei liksime tik buvusiais meilužiais, galėtume bendrauti civilizuotai. – Norėtum ko nors išgerti?

Jis kilstelėjo antakius.

– Tikiuosi, ne oranžinio likerio?

– Šaldytuve yra baltojo vyno. Arba galėčiau pasiūlyti naminio limonado. Išsineštume gėrimus į sodą.

Nikolajus gūžtelėjo pečiais.

– Kodėl gi ne?

Išėjęs į nedidelį kiemelį, jis nužvelgė atsivėrusį vaizdą. Manė, kad jos namelis nesiskyrė nuo gretimų, bet netikėtai vidiniame kieme pamatė žalumos oazę. Čia gausiai derėjo daržovės ir uogos, saulėje kaitinosi raudonskruosčiai pomidorai. Tai šiek tiek priminė Rusiją, kur žmonės išnaudodavo kiekvieną žemės centimetrą, kad galėtų užsiauginti maisto. Tarp vešinčių augalų stovėjo geležinis sodo stalelis ir kelios kėdės. Nikolajus ant vienos atsisėdo.

Ledo kubelių dzingtelėjimas pranešė, kad ateina Zara. Nikolajus stebėjo, kaip ji neša padėklą. Tą akimirką atrodė, kad jie yra kaime, o ne didelio miesto viduryje. Pirmą kartą jis įsivaizdavo, jog Zara galėtų būti žemės ūkio studentė, – ilgos jos kojos buvo aptemptos žemėtais džinsais, stori plaukai susukti į kuodą ant viršugalvio. Neklusnios sruogos krito aplink paraudusius skruostus, ir Nikolajus suprato, kad ji nepasidažiusi. Pirmą kartą pagalvojo, jog Zara nenorėjo priimti jo siūlomų šilkų ir brangakmenių, nes jai to nereikėjo. Tai nebuvo vien nenoras būti vyro nupirktai ar kontroliuojamai. Zara siekė išsaugoti savo tapatumą ir nesusilieti su juo.

Ji pasilenkė įpilti limonado, ir Nikolajus pamatė, kaip prakaito lašelis nubėgo per kaklą ir dingo tarp krūtų. Staiga užsigeidė jį nulaižyti. Taip pat norėjo pasakyti, jog niekada nebuvo ragavęs naminio limonado. Paėmęs iš jos taurę, papurtė galvą. Gal jis išprotėjo? Ar tik perkaito saulėje ir svaigsta nuo malonios įtampos paslėpsniuose?

– Taigi. – Zara išsitraukė kėdę ir atsisėdo priešais. Jausmas buvo keistas. Labai keistas. Ji visą laiką guodėsi mintimi, kad Nikolajus nebūtų jautęsis patogiai, jei jųdviejų gyvenimai kada nors būtų susipynę, bet, ironiška, šią akimirką atrodė, jog jam gera šiame mažame sodelyje. Jis sėdėjo ištiesęs ilgas kojas, tamsaus aukso spalvos plaukus šiaušė vėjas. Zarai širdį pervėrė skausmas, nes beprotiškai norėjo prieiti prie jo, atsisėsti ant kelių ir pabučiuoti. Tačiau neatrodė, kad Nikolajus būtų apie tai galvojęs, jo atsargumas kėlė dar daugiau klausimų. – Kodėl tu čia?

– Pasinaudojau tavo patarimu.

– Tu pasinaudojai mano patarimu? – lėtai pakartojo Zara.

Nikolajus suprato, kodėl ji nustebo. Jai tai buvo staigmena, bet dar didesnė staigmena buvo jam. Jei kas nors būtų pasakęs, kad Nikolajus apgalvos jos žodžius – nors iš dalies jis tam priešinosi, – nebūtų patikėjęs. Tačiau tokia buvo tiesa.

– Daug galvojau apie tavo žodžius, jog reikia išvaikyti praeities šmėklas, – jis trumpam nutilo. – Supratau, kad noriu sužinoti, kas atsitiko mano motinai.

Zara įdėmiai žiūrėjo į jį, tačiau paslaptingas jo žvilgsnis nieko nesakė.

– Ar ką nors pavyko sužinoti?

– Taip. – Nikolajus išgirdo, kaip tolumoje moteris šaukia, jog vakarienė jau paruošta, ir pagalvojo, kokie skirtingi žmonių gyvenimai. Mąstė ir apie savo mamą, ir apie tai, ką išsiaiškino.

– Atvykusi į Angliją ji pradėjo dirbti salotų pakavimo fabrike, – lėtai pradėjo jis. – Tai buvo vienintelis darbas, kurį gavo. Jis pasirodė bukinantis: darbo laikas ilgas, o atlyginimas – mažas, bet vis tiek uždirbdavo daugiau, nei būtų galėjusi gauti Maskvoje. Kaip ir ji, kitos ten dirbančios moterys buvo imigrantės ir susispaudusios gyveno priekabiniame namelyje fabriko teritorijoje. Kartais šeštadieniais nuvykdavo papramogauti į netoliese esantį miestelį – kaip tik ten ji sutiko vieną vyrą. – Nikolajus nutilo ir po akimirkos tęsė. – Jis buvo už ją vyresnis ir nepaprastai turtingas. Jį pavergė jos grožis. Motina papasakojo jam savo istoriją. Jis buvo sujaudintas, kad ji stengiasi sukurti geresnį gyvenimą mažam sūnui, kuris liko taip toli. Todėl davė jai dar pinigų, kad galėtų išsiųsti man į Maskvą.

Nikolajus ir Zara žiūrėjo vienas į kitą, ir jis gūžtelėjo pečiais atsakydamas į klausiamą jos žvilgsnį.

– Taip, tuo metu jie jau buvo meilužiai. Bet iš to, ką sužinojau, aiškėja, kad jie vienas kitą labai mylėjo. Pamatęs, kokioje mažytėje lovoje drėgname namelyje ji leidžia naktis, tas vyras pasakė, kad nupirks namą ir ištrauks ją iš tokio gyvenimo.

– Nori pasakyti, kad ji už jo ištekėjo?

Šįkart Nikolajaus lūpos persikreipė.

– Tokios galimybės niekada nebuvo, nes jos meilužis buvo vedęs, – nelinksmai tarė jis. – Pačioje pradžioje jis pasakė jai, kad neketina palikti žmonos ir vaikų. Iš tikrųjų jų šeimos namai buvo kaimyniniame miestelyje, ir jis retai praleisdavo naktį su mano motina.

Zara visai susipainiojo.

– Tai kodėl ji negrįžo namo? Kodėl nesiuntė tau pinigų?

– Mama liko Anglijoje, nes nežinojo, ką daryti. Mylėjo tą vyrą, gavo didelius pinigus ir negalėjo jų atsisakyti. Manė sukaupsianti mano gyvenimo pradžiai. Ji siuntė pinigų – ir gana nemažai. Bėda ta, jog jie niekada manęs nepasiekė. – Nikolajus suspaudė ir vėl atgniaužė kumščius taip, kad net sutraškėjo sąnariai. – Mano teta ir jos draugužis susigrobdavo juos visus ir pragerdavo. O dar blogiau buvo tai, kad jie sunaikino daugumą mamos man rašytų laiškų.

– O, Nikolajau, – ji ranka užsidengė burną. – Tai tiesiog siaubinga. Kas... kas atsitiko?

Jis žinojo, kad Zara užjaučia jį, bet neįkyriai. Nikolajų draskė prieštaringos emocijos: jis troško ir priimti užuojautą, ir jos atsisakyti. Norėjo pasakyti, kad jam nereikia gailesčio. Kad jam apskritai nieko iš jos nereikia.

– Ji mirė – staigiai. Kai patikrino jos daiktus, sužinojo, kad mama metų metus stengėsi per valdžios įstaigas gauti leidimą man atvykti į šalį ir gyventi kartu su ja.

– Bet kaip... kaip tu visa tai sužinojai? – sušnabždėjo Zara.

– Man pavyko surasti jos meilužio sūnų. Nesitikėjau, tačiau jis man daug padėjo, o atsižvelgiant į aplinkybes, galima sakyti, kad elgėsi kilniaširdiškai. Papasakojo, jog jo tėvas labai mylėjo mano motiną, bet ištikimybė šeimai buvo stipresnė. Jis parodė man jos kapą. Aš...

Iš skausmo trūkčiojantis jo balsas kaip strėlė pervėrė Zarai širdį. Ji atsistojo ir prisiartino prie Nikolajaus negalvodama apie tai, kokie dabar jųdviejų santykiai, ar jie išvis yra. Norėjo tik prieiti, apkabinti ir paguosti jį. Zara apkabino Nikolajų ir smarkiai suspaudė glėbyje.

– Užjaučiu.

Sekundėlę jis norėjo priešintis pagundai ją apkabinti, bet rankos pačios išsitiesė ir apsivijo jos liemenį. Nikolajus įsikniaubė jai į krūtinę.

– Kaip neteisingai ją vertinau, – karčiai pratarė jis.

– Kaip kitaip turėjai elgtis? Neturėjai jokių įrodymų, kaip viskas vyko, matei tik savo gyvenimą. Buvai vaikas, patekęs į painų suaugusiųjų pasaulį, kuriame daug prieštaringų norų. Iš kur galėjai žinoti, kad tapai tetos godumo auka? – Zara giliai įkvėpė ir vėl trūksmingai iškvėpė. – Bet širdyje su ja susitaikei, Nikolajau.

– Kaip? – nesuprato jis. – Kaip aš su ja susitaikiau?

– Atskleisdamas tiesą – kad ji stengėsi, kiek galėdama. Ir tu jai atleidai. Juk atleidai, ar ne? O dabar telieka išmokti atleisti sau. Ji būtų to norėjusi. Privalai, Nikolajau, kitaip visos jos pastangos nueis perniek. – Zara kilstelėjo Nikolajaus veidą ir pasilenkė jo pabučiuoti, paskui laikė jį apkabinusi. – Taip nemanai? – švelniai paklausė.

Nikolajus suprato, kad ji teisi. Taip pat žinojo, jog nebūtų ieškojęs tiesos, jei Zara nebūtų paskatinusi, tiesiog būtų palaidojęs neatsakytus klausimus ir toliau graužęsis. Jis linktelėjo.

– Esu tau skolingas, – sukuždėjo Nikolajus.

– Nieko tu man neskolingas.

– Skolingas. – Tik dar nesugalvojo, kaip grąžinti skolą. Ar ne geriausia būtų palikti Zarą Evans ramybėje dėl jos pačios gerovės, kad šis romanas liktų tik blankus prisiminimas? Dar smarkiau apglėbęs ją per liemenį, Nikolajus giliai įkvėpė ir užuodė aitrų pomidorų lapų kvapą. Staiga užplūdęs geismas išvaikė gerus ketinimus ir liko tik skausmingas norą vėl ją turėti. Kaip galėtų paleisti Zarą, jei ji vis dar žadina tokius pojūčius?

– Be to, pasiilgau tavęs, – kimiai tarė jis.

– Na, dėl to su tavimi galiu sutikti. Aš irgi tavęs pasiilgau.

Staiga Nikolajus šiurkščiai pasisodino ją ant kelių ir lėtai pirštais suėmė krūtį.

– Ar labai?

– Tai... – Zara užmerkė akis, – sunku išmatuoti.

– Galėtume pabandyti.

– Taip, galėtume.

Jis pažiūrėjo į ją.

– Manai, galėtume tęsti nuo ten, kur baigėme?

Visi Zaros instinktai šaukte šaukė būti atsargiai. Saugotis galimo širdies skausmo.

Juk Nikolajus siūlė tik tai, ką ir anksčiau, ar ne? Tik tai, ką jie jau turėjo.

– Nežinau, Nikolajau, – sušnabždėjo ji. – Tikrai nežinau.

– Ar tikrai? Manau, kad žinai. – Jis pradėjo bučiuoti Zarą, provokuojamai glamonėti lūpas, kol galiausiai ji pasidavė, ir jųdviejų bučinys tapo dar karštesnis, dar aistringesnis. Nikolajus pakišo ranką jai po marškinėliais ir ėmė glamonėti nuogą krūtį. Geismas nutvilkė visą jos kūną, iš lūpų išsprūdo aimana. Liečiamas vyro rankų, alkanas kūnas užsiliepsnojo aistra. Zara labai jo geidė ir nekantravo gauti.

Ji drąsiai perbraukė pirštais gerokai iškilusį džinsais aptemptą Nikolajaus tarpkojį ir išgirdo, kaip jis nelygiai įkvėpė.

– Jei mes tuojau pat nedingsime iš čia, – iškošė jis, – tikėtina, kad gausime įspėjimą už nepadorų elgesį viešoje vietoje.

– Tu... – Ji liežuviu susidrėkino lūpas, rodės, jos pasidarė dukart putlesnės. – Kadaise gyreisi, koks gali būti diskretiškas.

Tikrai? Taip, – prisiminė, – gyriausi. Automobilyje Prancūzijoje, kai jiedu stovėjo prie kalno ir noras ją užvaldyti buvo paėmęs viršų. Šią akimirką noras buvo toks pat didelis, tačiau Nikolajus jau nenorėjo demonstruoti rankų miklumo ar pajusti svaiginamos galios žinodamas, kaip lengvai gali suteikti moteriai malonumą. Norėjo užvaldyti ją primityviai – giliai pasinerti į jos gelmę, – bet sodas tam nebuvo tinkama vieta.

– Tai buvo tada, angel moj. Dabar esu išauklėtas ir kuklus žmogus.

Tai jau tikrai, – liūdnai šyptelėjusi pamanė Zara ir pirštu apibrėžė jo lūpas.

– Nori v-važiuoti namo?

– Iš tikrųjų, – tarė jis trūksmingai, – jei jau esu čia, galėčiau apžiūrėti tavo miegamąjį. Ar norėtum parodyti, kur jis yra?

– O, taip, – sukuždėjo ji, nesibaimindama minties, jog teks laukti dar akimirką.

Atrodė rizikinga vestis jį siaurais laiptais į viršų, į mažą kambarėlį, kuriame gyvena nuo vaikystės. Žinoma, nuo tada daug kas pasikeitė: dėliones ir žaislų ūkį jau seniai išstūmė knygos, o sienas papuošė didžiulės nuotraukos. Vienoje vaizduojama, kaip ankstyvą rytą laukuose nuimamas derlius, ypač vertinama ta, kurioje matyti mėnulio apšviestas tuščias paplūdimys. Tačiau niekas, išskyrus pačią, jos lovoje nebuvo gulėjęs, ir tai, kad pirmasis bus Nikolajus, atrodė labai reikšminga.

O galbūt ji tam suteikė per didelę reikšmę – todėl, kad jį mylėjo – mylėjo taip, kaip jis neprašė būti mylimas?

Neatbaidyk jo, – tarė sau Zara ir vos susilaikė neištarusi, kad jį myli. Kad ir kaip stengėsi valdyti emocijas, labai susijaudino, kai jis atsargiai ištraukė segtukus iš plaukų. Zara tik stovėjo bejėgė ir nejudėjo, o Nikolajus nurengė jai marškinėlius ir nusegė liemenėlę, numovė džinsus nuo virpančių kojų ir ji liko stovėti nuogut nuogutėlė.

Jis atsisegė džinsų diržą ir skubiai išsinėrė iš drabužių. Zara vis dar drebėjo, kai vyras nusitempė ją į lovą ir užgriuvęs ant jos gosliai įsisiurbė lūpomis.

– Zara, – sušnabždėjo jis.

Nikolajaus bučiniai buvo karšti kaip ugnis, o rankos godžiai glamonėjo jai krūtis. Vėliau nuklydo į dar intymesnę vietelę, nekantriai suaimanavo pajutęs drėgną karštį ir ėmė ritmiškai judinti pirštus.

– Aš nenoriu laukti, – staiga pareiškė.

– Tai nelauk, – paragino Zara ir paėmė iš jo prezervatyvą, kad galėtų užmauti ant sustandėjusios varpos. Kadangi pirštai virpėjo, jai nesisekė visko padaryti tiksliai, tada išgirdo, kaip Nikolajus kažką šiurkščiai sumurmėjo gimtąja kalba.

– Dėl Dievo meilės, – išsprūdo jam. – Tu varai mane iš proto.

– Paimk mane, Nikolajau, – sušnibždėjo ji. – Paimk mane tuoj pat.

Geidulingas prašymas galutinai palaužė savitvardą, ir jis įsiveržė į ją. Zarą toks aistringas ir gilus įsiveržimas privertė aiktelėti. Taip gera buvo užpildyti karštą ir ankštą jos moteriškumą.

Kiekvienas kartas buvo vis geresnis. Nikolajus juto, jog nebesivaldo, ir stengėsi sutelkti dėmesį į jos dejones, išsprūstančias jam įsiveržus, ir patiriamą malonumą. Staiga jam toptelėjo, jog šios sienos turbūt labai plonos, ir užspaudė Zaros lūpas bučiniu, kad prislopintų aimanas.

Nikolajus judėjo ant jos. Viduje. Vėl ir vėl privesdavo ją prie ribos, Zara visai nebegalėjo galvoti ir aistringai raitėsi po juo. Šilkinė jos oda buvo vėsi ir kvieste kvietė glamonėti. Nikolajus ant jos lūpų jautė karčiai saldaus limonado skonį. Sustandėję speneliai kontrastavo su švelniomis jos krūtimis ir, kai jųdviejų kūnai susiglausdavo erotiškame šokyje, aistringai glamonėjo raumeningą jo krūtinę. Vos galėdamas tverti Nikolajus pajuto, kaip lankstus jos kūnas išsiriečia po juo. – Kaip šaulio lankas, – buvo paskutinė sąmoninga mintis, kai jį užliejo galinga malonumo banga ir iš lūpų išsiveržė šūksnis.

Po visko juodu gulėjo nedidelėje lovoje. Prakaituoti kūnai buvo susipynę, nes kitaip nebūtų tilpę. Nikolajus pirštu vedžiojo ratus Zarai aplink bambą. Laikas, rodės, sustojo. Kambaryje buvo girdėti tik jo kvėpavimas ir tylus lėtėjančių jos širdies tvinksnių garsas.

– Ateityje reikėtų kai ką pakeisti, – galiausiai pratarė jis.

Zara pasivertė ant šono.

– Ką?

– Duosiu tau raktą.

– Raktą? – nesuprasdama pakartojo ji.

– Savo namų. Nepraktiška, kai norint patekti į vidų tau reikia pasikliauti namų šeimininke. – Ar ji nesuprato, kad šis žingsnis labai svarbus? Nikolajus iki šiol jokiai moteriai nebuvo davęs savo namų rakto. Tačiau kažkodėl nenorėjo to jai sakyti, nes tai galėjo būti laikina. Turbūt ir buvo laikina. Dar metams nesibaigus ji turbūt jam pabos, kaip ir jis atsibos jai. – O aš noriu, Zara, kad kuo dažniau būtum mano namuose.

Zara žvelgė į jį. Juk duodamas jai savo namų raktą Nikolajus žengė žingsnį į priekį – galbūt vieną iš daugelio. Ar pradėjo suprasti, kad ji kažką jam reiškia? Zara dėjosi abejinga.

– Tikrai?

– Mm. O dar labiau noriu rasti tave savo lovoje, – sumurmėjo jis lūpomis keliaudamas jos kaklu. – Tu esi gimusi džiuginti mane lovoje.

Zara prisivertė šypsotis. Ką ji sau manė? Kad paskatinusi jį surengti akistatą su praeitimi sulauks meilės ir jausmų proveržio? Kad tai, jog sode jis buvo švelnus ir meilus, iš tikrųjų ką nors reiškė? Vyrai būna švelnūs ir meilūs, kai nori sekso. O kai moteris myli vyrą, stengiasi nepasiduoti nesaugumo jausmui...

– Turbūt turėčiau tau pasakyti „ačiū“.

– Galėtum padėkoti ir kitaip, milaja moja. – Nikolajus nubraukė neklusnią plaukų sruogą Zarai nuo lūpų ir įdėmiai pažvelgė. – Suprantu, kad vis tiek neatsisakysi padavėjos darbo?

Ji papurtė galvą.

– Nikolajau, juk žinai, kad negaliu.

Nikolajų užvaldė neramios mintys apie prieštaringus jųdviejų norus ir poreikius, bet jis žinojo, kad būtų nesąžininga Zarai ką nors žadėti. Kol nėra tikras, kad galės ištesėti pažadus...

– Tada turi būti pasirengusi, kad aš keliausiu, to mano darbe prireikia dažnai. Jei galėsi keliauti su manimi, dar geriau, jei ne, turėsiu vykti vienas. Be to, reikėtų dažniau išeiti už miegamojo ribų. Jei lydėsi mane į viešus renginius, tau reikės paminti savigarbą.

Zara suraukė kaktą.

– Ką turi galvoje?

– Kad leisi nupirkti tau tinkamų drabužių. Nejaugi paskutinę minutę skolinsiesi sukneles iš Emos? – Nikolajus įspraudė ranką merginai tarp šlaunų ir pamatė, kaip patamsėjo jos akys. – Ar galėsi?

Zara nurijo seiles stengdamasi nuramdyti kylantį geismą, bet kovoti buvo beviltiška. Ji palaidos savo principus ir ims tai, ką Nikolajus siūlo, nes per daug jį myli, kad galėtų išeiti. Negana to, jai sužibo vilties kibirkštėlė, kad jis kada nors atvers savo širdį ir leis pripildyti ją šilumos ir meilės.

Nikolajus duos jai savo namų raktą, o Zara savo ruožtu leisis aprengiama taip, kaip jam atrodys tinkama. Ji tai leis, nes myli šį vyrą ir nepraras vilties, jog jis atsakys jai tuo pačiu.

Meilė išsekino Zarą, aistra atėmė jėgas, todėl ji leidosi paverčiama turtingo vyro preke, jo meiluže.

Tryliktas skyrius

– Tai tu grįši... kada?

Šypsodamasis Nikolajus patraukė Zaros rankas sau nuo kaklo ir nenoriai timptelėjo žemyn pakilusią suknelę. Taip, ketino atsisveikinti su ja – galbūt ilgu bučiniu – Kensingtono namų tarpduryje. Tačiau neketino aistringo bučinio pratęsti, juo labiau – greitai ir erotiškai pasimylėti atsirėmęs į miegamojo sieną. Tačiau kaip tik taip Zara jį veikė. Vis dar veikė. Taip apsvaigindavo, kad Nikolajus negalėdavo blaiviai mąstyti.

– Grįšiu savaitgalį, – sumurmėjo jis. – Pavargęs po skrydžio ir turbūt labai piktas, bet kol būsiu Niujorke, bent galėsiu miegoti visą naktį, nes tavęs, gundančios mane kiekvieną sekundę, nebus šalia.

– Nieko nedarau, kad tave sugundyčiau, Nikolajau.

– Kurgi ne, darai. Tu esi. – Jis kimiai nusijuokė. – Nekoketuok, milaja moja. Velniškai gerai supranti, ką su manimi darai. – Ilgai žvelgė į ją. – Norėčiau, kad vyktum kartu, – staiga tarė.

Zara pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo širdis, bet šypsodamasi papurtė galvą. Juk pati nusprendė, jog reikia santykių pertraukų, kai jis išvyksta verslo reikalais, ar ne? Kad įsitikintų galinti gyventi ir be Nikolajaus. Kita vertus, tokia patirtis buvo naudinga. Kad galėtų priprasti būti be jo, jei jųdviejų ryšys rytoj staiga nutrūktų.

– Na, aš negaliu, – nepritarė jam Zara. – Aš – dirbanti mergina.

Nikolajus kietai sučiaupė lūpas. Tas Zaros nepriklausomumas, kuriuo anksčiau taip žavėjosi, jiems tapo nepakeliamas. Užsispyrimas dirbti už mažą algą neleido jai būti šalia, kai jis to norėjo – o juk meilužės visada turėtų būti pasiekiamos, ar ne?

– Taip, tikrai, – šaltai pritarė jis. – Todėl geriau eik ir apsimauk kelnaites, pasimatysime savaitgalį. Ar esame ką nors suplanavę?

– Kai grįši, vakare ketinome eiti į pobūvį Primrouz Hile.

Nikolajus paniuro.

– Velnias.

– Neprivalome ten eiti.

– Taip, neprivalome. – Jis paskutinį kartą pakštelėjo jai į lūpas. – Bet reikėtų. Ten bus vyriausybės atstovas, atsakingas už paramą žaliosios energijos gavybai Pietryčių Azijoje, norėčiau su juo pasikalbėti.

– Gerai. – Zara stovėdama prie durų žiūrėjo, kaip Nikolajus sėdasi ant užpakalinės limuzino sėdynės, ir suprato, jog, norėdamas išlaikyti savo imperiją, jis vienu metu turi žongliruoti daugybe kamuoliukų. Nikolajus atsisukęs dar šyptelėjo, tačiau Zara suvokė, jog jo mintys jau sukasi apie kitką. Jis siekė portfelyje sudėtų dokumentų, kad galėtų padirbėti, kol nuvažiuos į oro uostą. Nikolajus sunkiai dirbo. Iš tikrųjų jis viską darydavo stropiai – žaisdavo, linksmindavosi, mylėdavosi ir uždirbdavo milijonus.

Zara uždarė laukujes duris. Galvoje sukosi mintys, kad visi neatsakyti klausimai dėl ateities buvo tik teoriniai. Ji žinojo, jog tą akimirką, kai sutiko gyventi su Nikolajumi, pateko į akligatvį. Ateitis buvo tokia pat neaiški, kaip anksčiau, gal net dar labiau miglota. Nebeliko galimybės tęsti studijų žemės ūkio koledže, nes nebus laiko su juo matytis. Zara puikiai suprato, kad jis su tuo nesitaikstys. Net padavėjos darbą jis sunkiai pakentė, jei jie trukdė vakariniams pasimatymams.

Pastaruoju metu juodu dažniau kur nors išeidavo. Zara vilkėdavo jo parinktais išskirtiniais apdarais – dabar jų buvo pilna drabužinė. Kai tik pasitaikydavo galimybė, rinkdavosi ir Emos kurtus. Privalėjo turėti ir daug kitų dalykų, kurių draugė negalėjo parūpinti. Pavyzdžiui, iš minkštos odos siūtų batų ar seksualių batelių aukštais kulnais. Nėriniuotų apatinių, paliekančių mažai galimybių pasireikšti vaizduotei. Zaros drabužinėje dabar kabojo dienai skirtos suknelės, trumpų dalykinių sijonų ir šilkinių palaidinių komplektai, šilkiniai naktinukai, bet jų reikdavo neilgam.

Jei ji būtų sakiusi, kad šie apdarai nepatinka, būtų melavusi. Galiausiai Zara suvokė, jog jie būtini taip pasikeitus gyvenimui. Greitai suprato, kaip žmonės domisi jos oligarchu iš Rusijos, o jos apranga iš dalies formavo jo įvaizdį. Zarai ne itin patiko jam rodomas dėmesys, tačiau išmoko su tuo susitvarkyti.

Kartais ji susimąstydavo, kad beveik niekas nepasikeitė, bet greitai nustumdavo tokias mintis į tamsiausią kertelę. Kam jaudintis dėl to, kad Nikolajaus jausmai jai nė kiek nesustiprėjo? Nejaugi reikėtų pradėti skųstis? Juk jis pačioje santykių pradžioje aiškiai jai išdėstė, koks yra žmogus. Tai ji, kvailė, neleido išblėsti mažai vilties kibirkštėlei. Tai ji meldėsi, kad vieną dieną jis atvertų jai širdį.

Kol Nikolajus bus Niujorke, Zara buvo prisiėmusi galybę darbų, kad gyvenimas netaptų betikslis. Nenorėjo šiaip dykinėti laukdama, kol grįš meilužis.

Be to, turėjo savo – nors ir nedidelį – pajamų šaltinį, kad galėtų jaustis nepriklausoma nuo jo. Nusprendė iš kuklaus atlyginimo nupirkti Nikolajui dovanėlę grįžimo namo proga – kad parodytų, kaip jo pasiilgo. Parodytų, kaip jis jai rūpi. Juk nebūtų drįsusi to pasakyti žodžiais.

Dieną prieš jam grįžtant namo, Zarai teko dirbti per verslo pietus pačioje miesto širdyje. Jie ilgai užtruko, be to, buvo išgerta nemažai taurių alkoholio. Vienas iš direktorių, kurį buvo ne kartą mačiusi, ėmė smalsiai ją apžiūrinėti, kai pradėjo nešioti kavą.

– Ar tiesa, kad pažįsti Nikolajų Komarovą? – paklausė jis.

Zaros laikomas puodelis sutarškėjo ant lėkštutės ir ji pamatė, kad dar keli apgirtę veidai staiga atsisuko.

– Hm, taip. Taip, pažįstu.

– Nieko sau! Iš kur?

Zara pasijuto kvailai ir visa užkaito. Ką atsakyti – kad jis suviliojo ją pobūvyje, į kurį atėjo nekviesta? Kad nuo tos akimirkos juodu sieja beprotiška seksualinė trauka? Tau nemoka už tai, kad patenkintum šio vyro smalsumą, – tarė sau. – Jis – klientas, ne draugas.

– Ooo, tai ilga istorija. Hm, turiu atsiprašyti, – skubiai pridūrė paėmusi nuo stalo tuščią kavinuką. – Eisiu įpilti dar kavos.

Ji išvengė tolesnės apklausos ir užbaigė darbą, o vėliau susitiko su Ema išgerti po taurę vyno tikėdamasi, kad ši nekantraus papasakoti, kaip svarbiausias Niujorke esančios Nikolajaus parduotuvės pirkėjas paprašė su ja susitikti ir ketino užsisakyti visą būsimą jos kolekciją.

Tačiau Ema nespindėjo džiaugsmu. Kai jiedvi prisėdo prie kampinio stalelio, pasiėmusios dvi taures vyno ir pakelį sūdytų žemės riešutų, draugė atrodė neįprastai paniurusi.

– Tik nesakyk, kad susitikimas atšauktas, – sunerimo Zara.

– Ne, ne – viskas vyksta pagal planą.

– Tai kodėl toks ištįsęs tavo veidas?

Prieš prabildama, Ema nulaižė nuo piršto druską ir suglumusi pažvelgė į Zarą.

– Hm, ar viskas... jums su Nikolajumi gerai?

Zara suraukė antakius.

– Kas per klausimas?

Ema akimirką tylėjo.

– Man sunku kalbėti, Zara. Juolab kad Nikolajus man tikrai patinka ir atvėrė daugybę durų.

– Ema, baik, tu mane gąsdini. Kas atsitiko?

– Štai kas. – Išsitraukusi iš krepšio laikraštį Ema metė ant stalo. – Žinau, kad neskaitai bulvarinės spaudos, ir tai greičiausiai tik pramanai, bet...

Zara čiupo laikraštį. Jis buvo sulankstytas taip, kad iš karto galėjai skaityti visuomenės kroniką, kuri atskleidė įprastą viešųjų ryšių kampaniją. Puslapio viršuje buvo Nikolajaus nuotrauka. Joje matėsi įspūdingas namas, o šalia Nikolajaus stovėjo dar įspūdingesnė moteris.

Zara nebuvo mačiusi naujausio nuotykių filmo, kuris šiuo metu buvo labai populiarus, bet pažino šalia Nikolajaus stovinčią prancūzų aktorę, pagrindinio moters vaidmens atlikėją, ir, žinoma, pagrindinio veikėjo meilės objektą. Užteko išvysti valiūkišką jos grožį, ir širdis pasileido šuoliais.

Skaitant straipsnį Zarai džiūvo gerklė. Jame buvo rašoma, kad jie kartu lankėsi pobūvyje ir atrodė vienas kitu labai susidomėję. Negana to, jis parvežė ją namo automobiliu.

Žinoma, kaipgi kitaip.

Taip pat pateikta informacija, kad aktorė dabar dalyvauja naujojo filmo reklamos kampanijoje...

Zara tiesiog apstulbo. Vienas vienintelis žodis jai buvo lyg smūgis į paširdžius.

Niujorke!

Ji drebančiomis rankomis padėjo laikraštį ant stalo.

– Ačiū, kad parodei, – kimiai pratarė ir nugėrė geroką gurkšnį vyno. – Ar galiu pasilikti?

– Zara...

– Ne. Nieko nesakyk. Viskas gerai, Ema, rimtai. Aš neturiu jokių iliuzijų dėl santykių su Nikolajumi. Nejaugi manei, kad tikėjausi juos ilgai išsaugoti?

Zarai pavyko nuslėpti liūdesį, kol grįžo į namus – į Nikolajaus namus, tada ji išėjo pasivaikščioti po gražiuosius sodus ir apmąstyti tolesnio savo elgesio.

Prisiminė, kaip tą vakarą atvyko čia dirbti nežinodama, jog Nikolajus slapta ją pasamdė, pamatė jį stovintį kitame pievelės kampe ir stebintį liepsnojančiomis žydromis akimis. Jis jos troško dėl kelių priežasčių, ji taip pat jo geidė. Viskas buvo labai paprasta.

Zaros aistra jam, rodės, buvo užkoduota genuose, ir jokie įvykiai jos neužgesino.

Tačiau kas bus ateityje? Apie tai ji buvo pasiryžusi negalvoti nuo tada, kai juodu vėl atnaujino santykius. Nejaugi buvo tokia kvaila ir puoselėjo viltį susieti su juo ateitį, kai pasaulyje žinoma nuostabaus grožio aktorė šliejosi prie jo, tereikėjo ištiesti ranką?

Ji tik manė...

Ką? Kad Nikolajus jai ištikimas? Iš kur tokios mintys, jei jis niekada nežadėjo ištikimybės? Nesiūlė nieko kita, tik patenkinti fizinį potraukį. Net ir tada, kai vėl susiėjo. Nejaugi tarp jų nebuvo nieko daugiau, tik kelios artumo akimirkos? O ji nekreipė į tai dėmesio, trokšdama nugludinti matomą jųdviejų gyvenimą kartu, ir nemėgino aiškintis, kas slypi giliau. Kokia ji apgailėtina. Kiekvienas vyras su panieka žiūrės į moterį, kuriai užtenka tiek mažai.

Zara atsisakė minties surengti Nikolajui sutiktuvių vakarėlį, skirtą tik jiedviem. Liedama karčias ašaras, į tolimą drabužinės kampą numetė menišką Maskvos nuotraukų albumą, kurį jam nupirko dovanų. Ketino apsirengti išdykėliškus apatinius ir pikantiškai jį sugundyti, kai abu grįš iš vakarėlio, o dabar vien nuo tokios minties ėmė pykinti.

Elgėsi kaip aukštos klasės prostitutė – kurias ji visada niekino?

Valandos laukiant jo slinko skausmingai lėtai, galiausiai Nikolajus paskambino pasakyti, kad yra pakeliui iš oro uosto. Zara neramiai žingsniavo po namus, kol išgirdo privažiuojant automobilį, paskui – trinktelint laukujes duris, ir sukaupė jėgas su juo susitikti. Nenorėjo šaukti ar kelti isterijos. Ketino elgtis kaip suaugusi ir išlikti kuo ramesnė.

Ji pusdieniui išleido namų šeimininkę – ši, beje, labai nustebo – ir pamanė, kad ironiška, jog pradeda elgtis kaip tikroji šių namų ponia tada, kai žada iš jų išeiti. Zara pasiruošusi neramiai laukė Nikolajaus dideliame saulėtame kambaryje, esančiame tolesnėje namo dalyje. Stiklinės dvivėrės durys buvo atdaros, kad įeitų vasaros vakaro kvapų. Ant vieno iš žemų staliukų gulėjo laikraštis, sulankstytas taip, kad matytųsi nespalvota gražaus, bet dviveidžio jos meilužio nuotrauka.

– Zara?

– Aš čia!

Jai skausmingai nudiegė širdį, kai išgirdo Nikolajaus žingsnius, – su niekuo nebūtų jų supainiojusi. Kaip per tokį trumpą laiką išmoko pažinti ir pamėgti šį garsą?

Nikolajus stabtelėjo tarpduryje ir prisimerkė pamatęs Zarą. Ji stovėjo sustingusi kaip ledo skulptūra. Po kiek laiko pasisuko į jį, ir Nikolajus pamatė, kad jos veido nepuošia šypsena. Pastarąjį kartą, kai grįžo iš verslo kelionės, Zara buvo jo labai išsiilgusi. Tokią aistrą jaučia tik ilgam palikta moteris, kurios vyras ką tik grįžo iš karo. Ji metėsi jam į glėbį ir apibėrė veidą tūkstančiais bučinių, o netrukus nutraukė kaklaraištį ir drabužius. Tačiau šįkart viskas kitaip. Šįvakar Zara buvo išblyškusi, paakiai pajuodę.

Švelnus šilkas nedengė moteriškų jos iškilumų ir linkių. Zara vilkėjo džinsais ir marškinėliais, ant kurių buvo išblukusi jos koledžo emblema. Jiedu turėjo eiti tiesiai į vakarėlį, ar ne?

– Labas, Zara, – švelniai tarė jis.

– Sveikas, Nikolajau.

Jis kilstelėjo antakius.

– Nebus sutikimo bučinio?

Ar pabučiuoti jį ir apsimesti, kad nieko neatsitiko? Gal paklausti jo vėliau, kai bus atsipalaidavęs, tada paaiškinti, kas yra iš tikrųjų, nors ir kaip tai žeistų?

Ar galima elgtis dar labiau apgailėtinai?

Zara iki šiol nieko nesuprato, ar ne? Jei Nikolajus susitikinėjo su kitomis moterimis, jo nepakeisi, o ir nereikia. Jųdviejų santykiai iš esmės blėso – dabar tik nuo jos priklausė, ar jie žlugs skausmingai ir lėtai, ar bus pribaigti vienu mostu.

– Tu nepasirengusi vakarėliui, – pabrėžė Nikolajus, kai Zara vis tiek nepajudėjo iš vietos.

– Taip.

– Nenori eiti?

– Iš tikrųjų tai ne. – Ji giliai įkvėpė ir pažiūrėjo į jį. – Kaip sekėsi Niujorke?

– Jaučiu, kad klausimas kažką slepia.

– Kaltė verčia tave taip jaustis, Nikolajau?

– Kaltė? – jis kietai sučiaupė lūpas nujausdamas kažką negero. Nusivilko švarką ir numetė ant sofos. Tada nekantriai nusitraukė kaklaraištį – tarsi jis būtų buvusi kilpa ant kaklo. – Jei ketini mane kuo nors kaltinti, būtų sąžininga kaliniui pranešti, kokie tie kaltinimai, ar ne?

Kaliniui? Keistai ištartas žodis ją suerzino.

Zara papurtė galvą rinkdama žodžius, kuriuos pasakiusi dar galėtų išsaugoti savigarbą ir nebūtų palaikyta rėksminga turgaus boba. Suprato, jog nėra prasmės jo keikti dėl to, kad – nors turi pinigų ir turtų – negali jai duoti vienintelio dalyko, kurio geidė labiausiai.

– Kaip sekasi Mari Klerei?

– Kam?

Mergina nurijo gerklėje susidariusį tumulą. Ar jis ketina dar ir ją apkvailinti? Apsimesti, jog nieko nesupranta, ir priversti suabejoti savimi?

– Prancūzų aktorei, kuriai esi toks artimas!

– Prancūzų aktorei, kuriai esu toks artimas, – lėtai pakartojo jis.

– Visomis prasmėmis!

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

– Štai apie ką! – Zara paėmė laikraštį ir pakišo jam po nosimi. – Štai, viskas juodu ant balto! Paneik dabar, jei išdrįsi!

Nikolajus pažvelgė į nuotrauką ir prisiminęs šyptelėjo. Per daugelį metų tokių nuotraukų buvo išspausdinta galybė. Kartais vaizdai ir antraštės atitikdavo tikrovę, o kartais – visai ne. Užfiksuota akimirka, kai kas nors šypsosi tau ir atrodo, kad abu esate savo pasaulyje apsupti meilės. Nuolat būdamas visuomenėje Nikolajus sužinojo daug dalykų, vienas iš jų – kad fotoaparatas yra labai nepatikimas liudininkas.

– Tu tiki tuo, kas parašyta šitame laikraštpalaikyje? – paniekinamai ištarė jis. – Prieš tai net nepaklaususi manęs?

– Kas ji tokia? – piktai paklausė Zara.

– Maniau, kad jau žinai! Kam vargintis ir atremti tavo kaltinimus, kai tu, atrodo, pati nusprendei, kas ir kaip?

– Ji buvo Niujorke!

– Kartu su dešimčia milijonų Niujorko gyventojų ir svečių!

Zara baisiai jaudinosi, jai išdžiūvo burna ir pasidarė kaip švitrinis popierius.

– Nemanai, kad nusipelniau paaiškinimo, Nikolajau? – tyliai paklausė ji.

– O aš nenusipelniau nors truputėlio tavo pasitikėjimo?

Zara apstulbusi sumirksėjo. Jis buvo neteisus, o bandė apversti viską taip, kad ji jaustųsi netinkamai pasielgusi.

– Kada daryta šita nuotrauka?

Atsidusęs Nikolajus nuėjo prie gėrimų baro įsipilti degtinės. Gurkštelėjo tik truputėlį ir padėjęs taurelę pažvelgė į ją.

– Tada, kai mes buvome išsiskyrę...

– Matai!

– Nuėjau į pobūvį, kuriame ir ji dalyvavo. Mes kalbėjomės, ji paprašė manęs parvežti namo.

– Ir tu, žinoma, sutikai?

– Nedžentelmeniška atsisakyti.

– Mes visi žinome, koks džentelmeniškas tu būni ant užpakalinės automobilio sėdynės, Nikolajau!

Jis kilstelėjo antakius.

– Kodėl tau tiesiai šviesiai nepaklausus, ar aš permiegojau su ja, Zara?

– Ar permiegojai?

– Ne, po velnių, aš nemiegojau su ja! – įtūžęs jis kumščiu trenkė į spintelę taip, kad taurelė pasviro ir degtinė kliūstelėjo per kraštą. – Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau tave, nesimylėjau su jokia moterimi. Nenorėjau. Atrodo, kai mes susitikome, kitos moterys liovėsi egzistavusios! Niekaip negaliu tavimi pasisotinti.

Zara prikando lūpą, nes tai priminė seksualinę maniją, o ne ką nors reikšmingo.

– Man labai sunku patikėti.

– O, aš tuo net neabejoju, – atžariai drėbtelėjo Nikolajus. – Kaip man tave įtikinti, Zara? Pamaniau, kad nereikėtų skubėti. Parodyti, kaip iš tikrųjų man rūpi. Todėl neprieštaravau, kai ir toliau norėjai dirbti padavėja, nors gavai nedovanotinai mažus pinigus. Jei nori žinoti, aš žavėjausi tuo, kad tu tokia nepriklausoma. Ir man patinka mažos dovanėlės, kurias gaunu, kai grįžtu iš kelionės.

– Nikolajau...

– Ne. – Jis papurtė galvą. – Tu vis kalbi, kad nori būti man lygi, bet nesukaupi drąsos bent pabandyti. Pirmą kartą, kai glamonėjomės, išdrįsai būti švelni, o dabar atrodo, tarsi nuolat save slopintum. Anksčiau priversdavai mane pažvelgti į savo vidų. Jei ne velniškas tavo atkaklumas, nebūčiau sužinojęs, kas atsitiko mano motinai. Kartais man tai nepatikdavo, bet tu bent jau privertei mane drąsiai kovoti su kai kuriais dalykais. Privertei pajusti, kad gyvenu. Tačiau to nebėra. Dabar iš tavęs negaunu, – jis spragtelėjo pirštais ir piktai pažvelgė į ją, – nieko.

Sukrėsta Zara ranka užsidengė burną.

– Nikolajau...

– Daviau tau daugiau nei kuriai kitai moteriai ir nežinau, ar dar turiu ką duoti, kai nieko negaunu mainais. Nieko! Tu dediesi nekreipianti dėmesio į mano pinigus ar galią, tačiau giliai širdyje, manau, niekini. Tai viskas, ką matai. Tu nematai žmogaus – žmogaus, kuris lyg kvailys manė, kad tu gali įžvelgti tai, kas slypi po jais. – Nikolajus pasiėmė švarką nuo sofos ir pasuko link durų. Tik išgirdusi, kad jis telefonu kalbasi su savo vairuotoju, Zara suprato, jog ketina išeiti!

– Kur tu eini? – šūktelėjo ji.

– Į vakarėlį! Jei mane taip sutinka namuose, gal kitur pavyks sulaukti šiltesnio priėmimo. Sutik, – niūriai tarė, – jei jau esu apkaltintas tuo, ko nedariau, gal vertėtų iš tikrųjų patvirtinti tavo įtarimus!

Bėgdama per vestibiulį Zara dar norėjo jį pašaukti, bet pravėrusi laukujes duris išvydo nuvažiuojant automobilį. Svarstė, gal vertėtų vytis, bet mašina buvo nuvažiavusi geroką kelio gabalą ir, stabtelėjusi prie elektroninių vartų, sparčiai nuriedėjo tolyn. Zara pamatė tik užpakalinių žibintų šviesas. Sutrikusi žiūrėjo, kaip vartai užsidaro. Jis išvažiavo į pobūvį! Kalbėdamasis su ja buvo kaip niekada atviras, o tada ėmė ir paliko ją vieną. Staiga Zara suprato ir pati esanti ne

mažiau kalta.

Apkaltino jį neištikimybe – lengvai patikėjo, kad jis gali taip pasielgti, todėl nieko keista, jog jųdviejų santykiai tapo tokie paviršutiniški kaip anksčiau. Ji stebėjo viską iš šalies ir laukė, kada jis patvirtins spėjimus ir kaip nors netinkamai pasielgs. Tačiau juk Nikolajus nebuvo suteikęs jai pagrindo manyti, jog jį domina kitos moterys, ar ne? Zara ėmė galvoti, kad galbūt nepasitikėjimas juo ar savo pačios nenoras patikėti, jog toks vyras galėtų gyventi su ja, lėmė jo nenorą drauge kurti ateitį.

Ar dabar jiedu atsidūrė aklavietėje dėl to, kad abu bijojo žengti į priekį? Ji bijojo būti įskaudinta, o jis nemoka išsakyti savo jausmų?

Nežinodama, nei ką galvoti, nei ką daryti, Zara žvelgė į gražųjį sodą. Tačiau vyras, kuris gali turėti bet kurią moterį, kažką jai jaučia, jei nori gyventi kartu, ar ne?

Vis dėlto paliko ją čia vieną. Išėjo į prašmatnų vakarėlį nusprendęs, kad vėl yra vienišas ir kiekviena moteris norės įsivilioti jį į glėbį.

– Ne! – dusliai sušuko Zara ir čiupo ant židinio atbrailos gulintį kvietimą. Koks tikslas puoselėti viltį, jei neleidi jai iš kibirkštėlės virsti liepsna, kuri supleškintų visas abejones ir netikrumą? Koks tikslas gyventi tausojant save, jei tai sukelia tik įtarimus ir daro žmones nelaimingus? Ar ne laikas pasakyti Nikolajui, kaip jį myli, nebeslėpti to ir pažiūrėti, kas atsitiks?

Zara išbėgo į lauką ir po kelių minučių už vartų mėgino sustabdyti taksi. Pamačiusi jį atvažiuojant kita kelio puse, aidint garsiems kitų automobilių signalams, metėsi skersai gatvės. Sustabdžiusi mašiną įšoko į vidų ir įsitaisė ant užpakalinės sėdynės.

– Nuvežkite mane į Primrouz Hilą, – uždususi paprašė, kai vairuotojas išjungė geltoną plafoną. – Kuo greičiau.

Pobūvis vyko įspūdingame name, kaip Zara ir įsivaizdavo. Pamačiusi į vidų einančius nepriekaištingai apsirengusius svečius, staiga suprato, kad pati atrodo siaubingai, – skruostai paraudę, plaukai išsitaršę. Tačiau jai tai nerūpėjo. Dabar ne įvaizdis buvo svarbiausia. Mergina meldėsi, kad nebūtų per vėlu...

Paskambino į duris, jas atidaręs uniformuotas liokajus iš nuostabos kilstelėjo antakius.

– Ko pageidaujate? – ne itin paslaugiai tarė jis.

– Atvykau į vakarėlį!

Liokajaus veide atsirado aš-tavimi-netikiu išraiška.

– Turite kvietimą, ponia?

– Taip. Štai, paimkite. – Gerai, kad sugalvojo pasiimti kvietimą. Zara padavė kortelę ir stumtelėjusi praėjo pro liokajų nesijaudindama, ką šis pagalvos.

Prislopinti balsai ir taurių skambesys sklido iš antrame aukšte esančios svetainės. Zara buvo pasitikta mirtina tyla. Taip galėjo būti todėl, kad ji vienintelė buvo apsirengusi džinsais ir marškinėliais su užrašu „Žemės ūkio studentai tai daro laukuose“.

Atrodė, jog visi svečiai sužiuro į ją, bet Zarai buvo svarbu, kad žvelgtų vienos akys. Matė kitame svetainės kampe stovintį Nikolajų, tačiau negalėjo įžiūrėti, jis priblokštas, supykęs ar patenkintas – o gal visos emocijos sumišusios. Tą akimirką jai tai nerūpėjo. Privalėjo jam viską pasakyti. Net jei jau per vėlu, Nikolajus privalo žinoti, ką jam jaučia.

Zara priėjo prie jo. Šviesiaplaukė moteris, kuri prieš tai plačiai šypsojosi Nikolajui, dabar nepatikliai žvelgė į jį, tarsi jųdviejų pokalbį ką tik būtų nutraukęs kirviu ginkluotas žudikas.

– Nikolajau? – plonu balseliu pratarė liekna moteris, apsirengusi madingais drabužiais.

Tačiau atrodė, kad Nikolajus jos negirdi. Primerktos jo akys matė tik Zarą.

– Zara.

– Taip, – ji vos galėjo įkvėpti. Suvokė, kaip svarbu tai, ką dabar ketino padaryti.

– Kokia staigmena, – ironiška jo pastaba privertė krūptelėti. Zara norėjo prašyti jo palydėti į kitą kambarį, kur abu galėtų pasikalbėti ramiai ir niekieno netrukdomi, tačiau baiminosi, kad jei lauks dar nors sekundę, drąsa išgaruos ir niekada neišdrįs pasakyti veržte besiveržiančių žodžių.

– Aš myliu tave, Nikolajau Komarovai, – sušnabždėjo ji. – Myliu tave taip seniai, kad nebežinau, ką reiškia tavęs nemylėti, tik bijojau parodyti tai anksčiau.

Nikolajus nieko nesakė, tik žiūrėjo šaltomis žydromis akimis, o žvilgsnis stingdė kaip ledas.

Zara dar kartą giliai įkvėpė.

– Bijojau, kad jei parodysiu, ką tau jaučiu, duosiu laisvę stipriems jausmams ir jie nuneš mane kaip banga. Maniau, tau nereikia tokios meilės.

Kurį laiką buvo tylu ir Zarai atrodė, jog laikas sustojo. Pasakyk ką nors, – mintyse paragino ji. – Pasakyk bet ką, tik netylėk.

Tačiau nesulaukė nei šypsenos, nei žodžių. Nikolajus stovėjo kaip uola, Zarai pasirodė, kad jis apstulbęs ir apimtas nepažįstamo jausmo. Tas jausmas priminė baimę, bet juk šis vyras nieko nebijojo. Kaip nejautė ir meilės, ar ne? Ne kartą jai taip sakė, tad nevertėjo abejoti.

Klausydamasi spengiančios tylos Zara suvokė, kad ką tik įvyko tai, ko labiausiai bijojo. Ji pastatė viską ir pralošė. Nikolajus jos nemyli. Šiam vyrui ji visai nerūpi, jis neištarė net kelių raminančių žodžių, kad Zara neliktų pažeminta. Tik stovėjo ir žiūrėjo į ją, tarsi būtų beprotė, o svečiai žvelgė į juodu dvejodami – pasibaisėti tuo ar tik pasijuokti.

– Apgailestauju, – sukuždėjo ji. – Nereikėjo man čia eiti.

Zara apsisuko ir klupdama išbėgo iš svetainės. Kai leidosi laiptais į pirmą aukštą, už nugaros pasigirdo apstulbusių balsų kakofonija. Ji praskuodė pro šventeiviškai atrodantį liokajų ir atsidūrė gatvėje. Drebėdama įsitvėrė geležinio turėklo, kelis kartus įkvėpė, bet vis tiek jautė, kaip svaigsta galva, atrodė, tuojau nualps.

Tačiau negalėjo sau to leisti, ypač atvykstančių svečių akivaizdoje. Privalau iš čia dingti, – ryžtingai tarė sau. – Pasitraukti kitur, kol dar labiau neapsikvailinau.

Pro ašaras vos matydama kelią Zara pasiekė gatvės galą ir ėmė pasikūkčiodama raudoti. Tada akį patraukė žaluma, ji tarsi instinkto genama pasuko link šviesomis nutvieksto erdvaus Primrouz Hilo parko. Tą akimirką išgirdo už nugaros sparčiai artėjančius žingsnius ir šaukiamą savo vardą.

Būtų visur pažinusi Nikolajaus žingsnių garsą ir seksualų akcentą, tačiau nesustojo, nes nieku gyvu nenorėjo jo matyti. Ką jai daryti – apsisukti ir pasakyti jam, kad viskas gerai, kad jos nejaudina, jog nusižemino snobų pilname kambaryje pasakydama, kaip myli jį?

– Zara!

Nekreipdama dėmesio į šūksnius, Zara pasileido per parką keliu, vedančiu į kalvą, pro įspūdingus žibintų stulpus. Tai buvo jos mėgstamiausia iškylų vieta – ilga kelionė šiaurės kryptimi baigdavosi ant nedidelės jaukios kalvos, ant kurios jausdavosi taip, tarytum skristų.

Bet ne šiandien. Zaros kojos buvo tarsi švininės, mintyse ji meldėsi, kad Nikolajus suprastų neišsakytą užuominą ir grįžtų į pobūvį. Palik mane ramybėje, kad galėčiau išsigydyti žaizdas, – tyliai maldavo. – Nepadaryk dar blogiau, nei yra dabar. Nenoriu ir vėl prisiminti tos akimirkos, kai prisipažinau tau meilę prieš minią žmonių, o tu tik žvelgei į mane, tarsi būčiau pasiūliusi taurę grynų nuodų.

– Zara!

Balsas priartėjo. Iš tikrųjų buvo visai čia pat.

Staiga Zara pajuto, kaip jis čiumpa už rankos ir neleidžia jai sprukti. Tą akimirką Nikolajus apsuko ją, tarsi atlikdamas gerai išmoktą šokių judesį, ir Zara pamatė įtampos iškreiptą jo veidą, keistai degančias akis.

Supykusi ji ėmė kumščiais daužyti jam krūtinę.

– Paleisk mane!

– Ne!

– Paleisk arba pradėsiu šaukti taip, kad išgirs pusė miesto!

– Paleisiu, kai manęs išklausysi, Zara. Prašau.

Šį žodį jis ištardavo taip retai, kad Zara akimirką sudvejojo.

– Ko tau reikia? Nori iš manęs dar pasijuokti?

– Zara. Zara. Mano mieloji Zara...

– Ne! – piktai nutraukė ji. – Nenoriu girdėti tavo melo!

– Bet aš niekada tau nemelavau, Zara. Tu gi žinai.

Nikolajus dar tvirčiau ją apglėbė, ir Zarai iš krūtinės išsiveržė rauda.

– Palik mane ramybėje, Nikolajau, – kūkčiodama šnabždėjo ji. – Nepadaryk dar blogiau, nei yra dabar.

– Bet aš padarysiu, kad būtų geriau.

– Tu nepadarysi. Nepadarysi, kad būtų geriau.

Tada jis suėmė Zarą už pečių, kad ši negalėtų žiūrėti niekur kitur, tik jam į akis.

– Net jei pasakysiu, kad myliu tave? – tyliai, bet primygtinai paklausė. – Arba kad buvau kvailys? Kad buvau priblokštas, kai įėjai į kambarį, o gražus veidas švytėjo iš meilės ir jaudulio? Ir kad aš nesupratau, kiek drąsos tau prireikė tiesiai šviesiai pasakyti, ką man jauti.

– Nikolajau...

– Ne, – jis papurtė galvą ir dar įdėmiau pažvelgė į ašarotas, išsigandusias, bet skaisčiai švytinčias žalias akis. Tokių gražių akių jis dar nebuvo matęs. – Išklausyk mane. Leisk pasakyti tai, ką turėjau pasakyti ten. Kad aš nesupratau, ką turiu, kol beveik praradau. – Vis dar galiu prarasti, – karčiai pagalvojo išvydęs virpančias jos lūpas.

Juk Zara – mieloji, aistringoji jo Zara – galėjo apsispręsti, jog nebepakęs vyro, kuris nerodė emocijų ir buvo tarsi ledinis. Ar galėtų kaltinti, jei nebeatleistų jam, ypač kai nieko nepratarė jai pripažinus meilę?

– Aš buvau apstulbęs, – nuoširdžiai tarė Nikolajus, ir tai buvo pirmas kartas, kai taip atvirai atskleidė jausmus. – Tu kalbėjai apie savo meilę girdint tiek žmonių. Visą gyvenimą saugojau privatumą ir niekam nerodžiau jausmų, todėl tai – kaip kartą pasakei – mane pribloškė. Tokia reakcija man įsiėdusi iki kaulų smegenų, juk pamokos, kurias išmokau vaikystėje, taip lengvai nepamirštamos – nors ir norėtųsi. Dar būdamas visai vaikas greitai supratau, kad negalima reikšti stiprių jausmų. Negalima reaguoti, kai ilgai negauni laukiamo laiško. Negalima rodyti baimės, kai dienų dienas lieki vienas ir nėra jokios žinutės iš mamos.

– Nikolajau...

– Ne, – vėl sulaikė jis. – Noriu tau šį tą pasakyti. Kai išėjai, žmonės pradėjo būriuotis aplink mane ir reiškė užuojautą, tarsi būtų atsitikę kas nors baisaus. Kaip tik tada supratau, kad kas nors baisaus atsitiks tada, jei nerasiu tavęs ir nepasakysiu to, kas seniai kaupėsi širdyje ir galvoje. Tik pajutęs, jog galiu tave prarasti, sukaupiau visą drąsą ir apsisprendžiau.

Nikolajus giliai įkvėpė norėdamas priešais stovinčiai moteriai tinkamai parodyti, kokia stipri yra jo meilė, pripažinti tai, ką ji dėl jo padarė, ką jam suteikė.

Tačiau iš didelio įmantraus žodyno paprasti žodžiai pasirodė tinkamiausi. Galbūt todėl juos dažnai būna sunkiausia ištarti.

– Aš myliu tave, – tarė jis ir vėl įkvėpė. – Kai buvau mažas, jaučiausi sutrikęs ir vienišas, neišmokau mylėti, nes niekas man to neparodė. Niekas... o tada sutikau tave.

Žiūrėdama į jį Zara suprato, kad Nikolajus sako tiesą. Jis niekada jai nemelavo ir nesišvaistė žodžiais, kurių manė negalįs ištarti. Nieko nesakydama ji nurijo didžiulį gerklėje įstrigusį tumulą.

– Kaip aš tave myliu, Zara Evans, – sušnibždėjo jis. – Viso gyvenimo bus per mažai tau tai papasakoti, todėl pamaniau... – Nikolajus prispaudė jos pirštų galiukus sau prie lūpų – žydros jo akys ir spindėjo ledu, ir degė ugnimi – ir pabučiavo vieną po kito, – gal suteiktum garbę ir taptum mano žmona?

Tą akimirką užplūdo toks stiprus jausmas dėl sukrečiančio jo prisipažinimo, kad Zara neįstengė pratarti nė žodžio. Tramdydama ašaras, ji tik linktelėjo galvą supratusi, jog širdis liepsnoja meile brangiajam Nikolajui.

Tačiau jam nereikėjo žodžių. Nikolajus švelniai ją priglaudė ir pasilenkęs užspaudė lūpas savosiomis, o jos bučinys pasakė, tai, ką jis norėjo žinoti.

Epilogas

Nikolajus ir Zara susituokė rusų bažnyčioje Londone. Zara kartojo įžadus ta kalba, kurią prisiekė išmokti, nors jos vyras įspėjo, kad kirilicos raidynas nelengvas.

– Man patinka iššūkiai, – atsakė ji, kilstelėdama smakrą, kad jis galėtų pabučiuoti.

– Tikrai? – sumurmėjo jis.

– Juk sutikau už tavęs tekėti, ar ne?

Nikolajus nusikvatojo.

– Tikrai, tiesą sakai.

Ceremonijai Zara pasipuošė paprasta šilkine Emos kurta suknele. Pagaliau šiai pavyko įtikinti mamą, kad Gourmet International darbuotojams reikia naujos uniformos. Padavėjos dabar atrodė elegantiškai, kaip tikros profesionalės, užsakymų labai padaugėjo, nors, kaip dūsaudama pabrėžė Emos mama, dėl to milijonieriai klientai pavogė kelias geriausias jos mergaites!

Tačiau tą dieną, kai jaunavedžiai šventė garsiojoje Granchester Hotel pokylių salėje su galybe veidrodžių, nė viena nuotakos draugė nedirbo. Zara buvo per daug apsvaigusi nuo meilės, kad jai būtų rūpėjęs stalų išdėstymas, dovanėlės ir pageidavimas dėl vestuvinio torto – šokoladinio ar tradicinio vaisinio. Vienintelį norą ji pareiškė dėl gėlių – kad tai būtų vietoje augančios, tarsi ką tik nuskintos sode. Todėl didžiulė salė kvepėjo didžiulėmis išsiskleidusiomis rožėmis, jų aromatas buvo daug gardesnis nei auginamų šiltnamiuose.

Šventei prireikė stiprios apsaugos, nes vyriausiasis pabrolys buvo JAV senatorius, o Sergejus atvyko su nauja – jaunesne – šviesiaplauke, kuri buvo įsikibusi jam į ranką. Dieną neįvyko jokių nesklandumų, buvo malonu girdėti susijaudinusių svečių klegesį. Staiga Zara suvokė, kad tai pirmoji jųdviejų kartu surengta šventė.

Tačiau naujajai poniai Komarovai labiausiai jaudinanti akimirka buvo ta, kai Nikolajus atsistojo sakyti kalbos. Pasipuošęs specialiai jam siūtu rytiniu kostiumu atrodė nepaprastai žavingai, tamsaus aukso spalvos plaukai spindėjo sietynų skleidžiamoje šviesoje.

Jis padėkojo Emai, kad sukūrė Zarai suknelę ir kad yra nuostabi pamergė, dar mestelėjo kelis juokelius dėl rusų ir anglų vyrų skirtumų. Tačiau vėliau, kai pasisuko į Zarą, surimtėjo. Nors visi girdėjo Nikolajaus kalbą, atrodė, kad ji skirta tik jai.

– Ieškojau žodžių, kurie tiktų jaunajai mano žmonai apibūdinti, – lėtai tarė jis. – Užduotis pasirodė labai sunki. Nėra reikalo sakyti, kad ji graži, nes matote patys. Galiu patikinti, kad ji darbšti, stipri ir nepriklausoma, bet tie, kurie ją pažįsta, tai jau žino. Galiu išduoti, kad ji priverčia mane juoktis dažniau nei kuris kitas sutiktas žmogus. Kad kambarys nušvinta, kai ji įeina, ir kiekviena atskirai praleidžiama minutė kelia skausmą. Galiu papasakoti, kad ji išmokė mane to, kas mums yra labai svarbu. Tačiau svarbiausia, – Nikolajus nusišypsojo žvelgdamas Zarai į akis ir pakėlė taurę šampano, – ji išmokė mane, ką reiškia mylėti. Ir aš ją myliu, – nuoširdžiai prisipažino. – Labai myliu. Todėl prašau jūsų pakelti taures ir išgerti už nuostabią mano žmoną Zarą.

– Už Zarą! – per kambarį nuaidėjo svečių šūksniai ir audringi plojimai.

Tą minutę Zara baltoje šilkinėje rankinėje įnirtingai ieškojo nosinės. Ar jos Nikolajus – pagarsėjęs slapukas Nikolajus – ką tik atsistojo priešais gausiai susirinkusius žmones ir pasakė, kad ją labai myli?

Nikolajus tyliai nusijuokė, paėmė nosinę iš virpančių jos pirštų ir švelniai nuvalė skruostais tekančias ašaras.

– Dabar geriau? – sumurmėjo jis.

Zara šniurkštelėjo nosimi.

– Daug geriau.

– Ar galėčiau paklausti, kodėl verki?

– Nes esu labai laiminga.

– Taip ir pamaniau.

Nikolajaus suspausta glėbyje Zara pamanė, kad ir jo akys keistai blizga. Tačiau tai nebuvo blogai.

Visi žinojo seną tiesą, kad žmonės visada verkia per vestuves.