Iš ispanų kalbos vertė

Alma Naujokaitienė

Turinys

1. Baseino šviesa dykumos vidury

2. Žydrosios adatos

3. Lebu Čulija ir nesibaigianti sėkmė

4. Geresni laikai

5. Penfildo eksperimento dienos

6. „Paryžiaus“ baras

7. Didysis penktadienis

8. K. L. Krumperis ir žiemos paukščiai

9. Pavargusi širdis

Skiriu žmonai ir sūnui

1 BASEINO ŠVIESA DYKUMOS VIDURY

Sniego nebuvo.

Ne, iš tiesų snigo, bet tai buvo dirbtinis sniegas. Astrud Žilberto dainavo šalia Kalėdų eglutės, dėl to tas netikras sniegas. Paskui daina baigėsi.

Nuo tada, kai laikraščiuose imta rašyti, jog artinasi pasaulio pabaiga, pastebėjau, kad dainos vis trumpėja, o dienos ilgėja. Buvau užėjęs į tavo namus, bet man pasakė, kad tavęs nėra, nes išvykai kitur, į Tokiją.

Jau metai, kai jos nėra. Štai ką jie man pasakė. Nenustebčiau, jei tai būtų tiesa.

Per klasikos kanalą mačiau tą keistą Merginos iš Ipanemos vaizdo klipą. Astrud Žilberto dainuoja beveik nejudėdama, dirbtinis sniegas, daikiriai, muzikos grupė, puslankiu mažutėje scenoje išsirikiavusios panelės.

Aną savaitę per mugę buvo parduoti du senoviniai automobiliai, abu rausvi nelyginant rankos. Buvome Finikse, Arizonos valstijoje, ir tavo motina kažką parašė ant lango stiklo, paskui, mums nespėjus perskaityti, nutrynė.

Kaip manai, ką veikia kiti, kai tavęs nėra? Dalijasi tavo daiktus, mėgdžioja tavo judesius, nuvelka patalynę.

Viešbučio kambarį puošė plastikinės gėlės, du šimtai televizijos kanalų, žalias kilimas su žuvimis ir visokiausi fantastiniai paveikslai, jaučiausi išvargęs, akis lipdė miegas, tad, nusnūdęs tris ar keturias valandas, pabudau, atitraukiau užuolaidas ir ligi aušros stebėjau lėktuvus.

Finikse atsitiktinai sutikau tavo motiną, ji prasitarė, kad derėtų tau nunešti gėlių, o aš pasakiau, kad ne, nereikia. Paskui grįžęs į viešbutį palindau po dušu, nusnūdau valandėlę ir vėl stebėjau lėktuvus.

Tavo motinos galva pramušta rulete, ji sakosi nepralošianti, dievagojasi, kad laimi kur kas daugiau, nei stato, ir kaip moteris, išbandžiusi sėkmę visuose penkiuose žemynuose, ji atrodo puikiai. Dabar ji viena sau lošia Finikse, Arizonos valstijoje, ant langų pirštu kažką rašinėja, o paskui delnu nutrina. Geros širdies moteris tavo motina, be to, dar ir graži, puikiomis krūtimis, grakšti ir elegantiška. Lošia ir laimi, paprasčiau nesumanysi.

Miegoti, mielas mano, vėl miegoti ir stebėti lėktuvus.

Jokių gėlių.

Labanaktis.

Dešimtą ryto nulipau į vestibiulį nusipirkti laikraščio, bet likau gurkšnoti nealkoholinio alaus, kažkoks vyriškis teiravosi tavęs, ir aš jam atsakiau, kad tu negyva, pasimirei, savaime aišku, tai netiesa, bet ką nors juk reikėjo atsakyti. Nelaimingas atsitikimas. Autokatastrofa? Ne, visai ne.

Baseine taškėsi dvi identiškos mergaitės vienodais geltonos spalvos maudymosi kostiumėliais. Kai viena šokdavo į vandenį, kita išlipdavo, taigi ta pati mergaitė vienu metu būdavo ir vandenyje, ir ne vandenyje.

Dvyliktą valandą aš vėl griuvau į lovą, bet neužmigau. Kambarys buvo šaltas kaip ledainė.

Puerto Rike tris dienas praleidau dar blogiau, turėjau atverti langus, kad į vidų plūstelėtų bent kiek šilumos. Čia nebuvo taip šalta. Puerto Riko kazino irgi mačiau tavo motiną, taip pat viename iš plaukiojančių kazino Naujajame Orleane. Ji manęs nepastebėjo. Puerto Rike, ne Naujajame Orleane. Misisipė yra rudos spalvos. Kažkodėl įsivaizdavau ją kitokią. Tiesa, pasirodo, man skambino advokatas ir perspėjo, kad turiu tave surasti, jei žinau, kur tave surasti, nes skubiai reikia pasirašyti kažkokius dokumentus. Atsakiau jam nežinąs, kur tave rasti, be to, galimas daiktas, tu žuvai per nelaimingą atsitikimą, po tokios žinios advokatas baisiai sunerimo ir paklausė: autokatastrofa? Tiesiog atsakiau jam, kad ne. Visai ne autokatastrofa.

Misisipės vanduo rudos spalvos dėl birios krantų žemės, o upė labai taki ir nervinga, ir ilga, ir plati, ir ruda. Šiaip ar taip, tai nuostabi upė. Pasikalbėjęs su advokatu vėl nusileidau į barą, eidamas pro baseiną mergaičių nebemačiau, todėl gurkšnojau daikirį ar mochitą, o gal abu kokteilius sykiu, ir viskas akimirksniu pagerėjo, jau buvau beeinąs maudymosi glaudžių, reikėjo deramai tai atšvęsti, bet paskui, nesuprantu kodėl, to nepadariau ir likau gurkšnoti toliau, gal iki trečios ar ketvirtos valandos, kol kažkas pakvietė apsilankyti indėnų rezervacijoje, man ta mintis patiko, nes aš nevairuoju, o tai šioje šalyje tolygu nuodėmei, bet žinau, kad Arizonoje yra ką pažiūrėti. Taigi netrukus jau dūmėme plentu trise: storulis apačių indėnas su savo apkūnia apačių mergina ir aš.

Kajenta.

Sveiki atvykę į Kajentą. Labai dėkui. Ar jūs užsienietis? Taip, taip, aš visur esu užsienietis. Tik ne čia. Ar jūs viengungis? Ne, likau našlys.

Valgyti. Taigi mes užkandžiaujame, ir iš kažkur išdygsta stambus tamsaus gymio žmogėnas su petnešomis ir žandenomis ir sako esąs ispanas, ir aš atsakau jam: „Puiku, brolyti“, ir jis tada sako esąs Sido palikuonis, bet tai menkniekis, tada aš sutrinku, aš baisiai sutrinku, ir žmogėnas atrodo veik įsižeidęs, tuomet sakau jam, kad stebiuosi, savaime aišku, bet nė per nago juodymą tuo neabejoju, ir jis atšauna; kad nėra dėl ko, paskui jo mergina, kuri yra indėnė, atneša kukurūzinių paplotėlių su tipiškais meksikiečių įdarais: vištiena, plėšyta mėsa ir gvakamolės padažu. Ir mano bičiuliai iš apačių genties, kurie nežino, kas tasai Sidas, akimirksniu praryja viską, užsisako dar, ir dar alaus, paskui tekilos, paskui vėl alaus, galiausiai žmogėnas atneša sąskaitą, ir viską tenka apmokėti man.

Sėdame į automobilį ir riedame į miestelį, tokį mažutį miesteliuką su surenkamais namais, parduotuvių alėja ir viena iš tų viešųjų valgyklų, kokias matėme Rytuose prieš žlungant komunistinei santvarkai, jos čia vadinamos makdonaldais.

Amerikos skurdas spalvingas lyg tarptautiniai blynų namai.

Riedame toliau Apačių forto link, privažiavę nuostabius kalnus ir nuostabų miškelį, ir netgi nuostabų ežerą, parūkome žolės, jie manęs klausinėja šio bei to, lygiai kaip aš, noriu pasakyti, aš taip pat klausinėju juos kai kurių dalykų, ir atvykstame į miestą, pravažiuojame kazino, aš prisimenu tavo motiną ir manau, kad būtų šaunu susitikti ją čia, vieninteliame apačių krašto kazino, ir paskui, nežinia kodėl, užvaldo nuojauta, kad ji čia yra, ir nusprendžiu nesustoti. Mus stebi žmonės. Iš tiesų vieni stebi, kiti — ne, bet sakau tai apibendrindamas, kad taptų aišku, jog kai kurie tikrai mus stebi.

Namas kiek geresnis nei kiti Kajentos namai, bet vis tiek griuvena, berniūkštis priduria, kad ta griuvena — socialinės rūpybos skyriaus dovana, ir aš jam atsakau, kad tai ją daro neeiline griuvena, ir sakau tai nuoširdžiai.

Mano bičiuliai apačiai turi didžiausią pasaulyje televizorių ir plakatą su Džeronimu, ir Džonio Halidėjaus atvaizdą, kabantį anam iš kairės. Dar parūkome žolės ir išgeriame alaus. Kai alus baigiasi, ji nueina prie automobilio ir atneša dar vieną pakuotę, kurią, matyt, laikė bagažinėje, ir dėl to alus šiltas, bet nieko, mes jį taip pat išgeriame. Kai žolė baigiasi, vaikinukas pasišalina, girdžiu, kaip jis įjungia automobilio variklį ir nuvažiuoja, bet netrukus grįžta, ir per tą laiką mudu su bičiule apačių mergina nepersimetame nė vienu žodžiu.

Ji paklausia manęs apie žmoną, ir aš atsakau, kad mano žmona mirusi.

Ji baisiausiai nuliūsta, todėl aš sakau jai, kad iš tiesų ne, tai viso labo pokštas.

Ji kuo smarkiausiai supyksta ir sako, kad tai siaubingas pokštas, ir man nelieka nieko kito, tik pritarti jai.

Kaži kas galėjo nutikti merginai iš Honkongo, kuri gyveno parduotuvėje supama kibirų, padėklų, krepšių ir įvairiaspalvių plastiko dubenų?

Mano bičiulis apačių indėnas nesusivokia, apie ką kalbu. Stovime šalia užtvankos ir rūkome. Kažkur girdisi šūviai. Tai ančių medžiotojai, sako mano bičiulis. Paskui valtimi praplaukia kitas indėnas. Šypsosi mums. Ir mes jam šypsomės.

Sutemsta, paskui prašvinta. Mergina kažkur dingo, vietoj jos atsirado labai didelis šuo ir du televizorių spoksantys vaikai. Bičiulis sako, kad tai jo broliai, be jų, dar yra vyresnysis brolis, tik jis dabar kalėjime. Už ką? Nes į gėrimų krautuvę užėjo nešinas šautuvu. Yra dar sesuo, kuri ištekėjusi už navahų genties indėno. Tariant „navahų“ jo veide atsispindi pasišlykštėjimas. Apačiai su navahais, atrodo, nekaip sutaria. Ne pro šalį tai žinoti.

Finiksą pasiekiame apie penktą šeštą valandą vakaro.

Mergina iš Honkongo, iš plastiko dubenų parduotuvės, atsisėsdavo prie lango ir, užuot žiūrėjusi į spalvas aplink save, žiūrėdavo į spalvas už lango.

Šalia kasos aparato stovėjo fotografija dar gražesnės merginos, apsirengusios žaliu kimono, rymančios ant baltų turėklų, puoštų porcelianine vaza, pilna geltonų ir raudonų gėlių.

Galimas daiktas, mergina iš fotografijos ir parduotuvėje pro langą žiūrinti mergina yra ta pati.

Šįryt pabudau nuo savo paties riksmo, iššokęs į koridorių pamačiau nediduką vyriškį, vilkintį lamos vilnos švarku, užtrenkiau duris ir grįžau į lovą. Nežinau, ar tas tipas turėjo ką nors bendra su mano riksmu. Ant televizoriaus padėta nuogos negrės fotografija, ta pati, kuri buvo EI resplandor restorano virėjo kambaryje, jis keliavo per pūgą, kad Džekas Nikolsonas jį, vos peržengusį slenkstį, persmeigtų kardu.

Išties šis kambarys ir ano žmogaus kambarys kone identiški, sienos išmuštos plonais medienos lakštais ir raudonu gobelenu.

Televizorius įjungtas, ekrane matau vyriškį, panašų į tą, kurį ką tik mačiau koridoriuje.

Šįryt apstu sutapimų.

Atvirai kalbant, netiesa, kad moterims aš atrodau nuobodus, vakar parsivedžiau vieną į kambarį, ir ji nesiliovė kvatojusi. Buvo maždaug keturiasdešimties, ne kokia gražuolė, bet kūnas be priekaištų, bent jau su drabužiais, apsinuoginusios jos nemačiau, mat per daug išgėrėme, ypač aš. Išėjusi iš kambario ji kvatojosi, girdėjau jos juoką, kol užsidarė lifto durys.

Tai va, užmigau skardenant juokui, o pabudau nuo riksmo.

Prie baseino grūdosi galybė žmonių, nustebau išvydęs tik vieną iš dviejų vienodų mergaičių.

Dar nepusryčiavau. Išgėriau vieną butelį nealkoholinio alaus, vėliau — butelį alkoholinio.

Vakar per televiziją pranešė, kad šis sausis pats karščiausias ir kartu pats šalčiausias per pastarąjį šimtmetį.

Liūdesys neturi pabaigos, tik laimė turi.

Šįryt iš kompanijos gavau žinutę: jie nori, kad grįžčiau į Braziliją. Teigia, jog tai neišvengiama.

„Neišvengiama“ man visuomet atrodė kiek per stiprus žodis.

Teigia, kad mūsų žmogus Rio dingo be žinios. Teigia, kad žmogus per karnavalą ten būtinas. Žmonės per karnavalą daro visa, kas nedera, o paskui griebiasi chemijos, kad viską pamirštų.

Buvau prisiekęs daugiau į karnavalą negrįžti.

Vangiai prisimenu, kuo baigėsi Marselio Kamiu filmas „Orfėjas“, mergina purtėsi elektros kėdėje, ir viską užliejo raudona šviesa. Vėliau Orfėjas, vilkintis į romėnų panašiu kostiumu, vyko į ligoninę ir skuodė laiptais, o ligoninė buvo perpildyta karnavalo aukų. Ar tik ne San Paulo oro uoste man nušvilpė lagaminą su visa preke būtent per kompanijos neapdairumą? Taip, pone, kaip tik ten. Mane išdėjo į šuns dienas nepagrįstais įtarinėjimais, chemija sergsti, manoma, kad chemija visagalė, betgi chemija taip pat klysta, o dabar jie nori, kad sugrįžčiau, ne, pone, tik ne į Rio. Nuo karnavalo mane pykina.

O mūsų žmogus Rio su lagaminėliu rankose pasiekė net tokias vietas, kur dar likę džiunglių. Niekas daugiau jo nematė, chemijos atsargų pakaks metams. Vėliau išgirsime apie jį kaip apie maištaujančių indėnų genties vadą, lygiai kaip tas vargšelis, sukurstęs pusę Alžyro, kad vėliau musulmonų fundamentalistų būtų išspirgintas Maroko pasienyje. Jau prisiminiau, Orfėjas randa Euridikę morge, suima į glėbį ir dainuoja jai dainas. Paskui kažkas akmeniu praskelia jam galvą, ir jis nusirita į bedugnę.

Tegu tai bus tau pamokymas.

Galiausiai vaikai skambindami gitara privertė saulę nusileisti.

Tusonas ūžia nuo deimantų mugės, kuri turėtų būti visai neprasta. Keliaujantis deimantų prekeivis pasiūlė savo lagaminėlį keisti į manąjį, abu iš to gardžiai pasijuokėme.

Šiandien pirmadienis. Mugėje dirbsiu ligi penktadienio.

Blogiausias dalykas tokiuose renginiuose yra kekšės. Jų pilna liftuose, koridoriuje, kekšių knibždėte knibžda, kaip ir vaikinukų, siuvančių pirmyn atgal lyg oro srovės. Viena brangakmenių prekeivė pakvietė mane vakarienės, ji prancūzė, kambaryje gyveno su pora — šviesbruviu drūtu ūkininku ir gan išvaizdžia meksikiete, tenai juodu paliko jos laukti, lygiai kaip aš visuomet palieku įjungtą televizorių, mudu pavakarieniavome, išgėrėme, ji iš manęs nusipirko didelę dozę atminties slopintojo, pakilome į jos kambarį, man teko ūkininkas, pasirodė nieko sau, mano viešbutis visai netoli, tad bent jau nusiprausiau savo kambaryje po dušu. Praeidamas pro baseiną, rodos, pastebėjau kažką dugne ir staiga prisiminiau vieną tipą, kuris nuskendo golfo lauko baloje, mėgindamas išgelbėti kamuoliukus, mat tikėjosi vėliau juos parduoti už trečdalį kainos.

Savaime aišku, baseine nieko nėra.

Tusone gausybė palmių, o palmės visada man kelia nuotaiką.

Nežinau, kiek pasaulyje yra deimantų pardavėjų, bet visi dabar suplaukę čia. Sudariau dar penkis sandėrius. Daugiausia prastūmiau TAS, trumpalaikio atminties slopintojo. Paskui kiek pasivaikščiojau — ir į lovą. Tiesa, prieš tai išgėriau butelį šampano.

Neliko nieko kita, kaip nusileisti prie baseino ir įsitikinti, ar dugne tikrai niekas neguli.

Skubi žinutė iš kompanijos. Panašu, kad mano sesuo nusišovė medžiokliniu šautuvu. Keisčiausia, kad nepamenu turįs seserį. Iš namų klausia, ar dalyvausiu laidotuvėse. Aš savęs klausiu to paties.

Penktadienį išvykdamas iš Tusono perėjau patikrinimą. Neigiamas. Nesvarbu, kad viskas gerai, aš kaip visuomet susinervinau. Manau, priklausau tam tipui žmonių, kurie, per televiziją išvydę kokio žmogžudžio fotorobotą, visuomet atranda absurdiško panašumo į save. Tiesa, viešbutis buvo tikrai ištaigingas. Dangiško žydrumo vonios kambarys, o sienų apmušalai geltoni. Taigi, žmogau, labai prašmatnu. Manau, esu buvęs čia ir anksčiau, bet nesu visai tikras. Man sako, kad atsisakymas vykti į Rio karnavalo išvakarėse nederamas. Ką padarysi. Beje, ar tau ką nors sako priešais kapines pastatyta lenkų policijos mašina? Kaip tik tai šiąnakt sapnavau, ir nežinia kodėl man atrodo, kad jau esu tai sapnavęs.

Nėra ko stebėtis — tas pats viešbutis, tie patys sapnai.

Vasaris Arizonoje nėra šaltas, jei dieną nesibeldi į kalnus, o naktį laikaisi atokiau nuo dykumos. Klimatas Finikse daugiau nei malonus, tik baisus knibždėlynas dėl amerikietiško futbolo lygos finalo. Žmonės keisčiausių modelių skrybėlėmis susirinkę iš įvairių pasaulio kampelių. Šiuomet nėra ko pamiršti, tad naktį praleidžiu autobuse, riedančiame iš Flagstafo į Sedoną, ir su grupe anglų turistų išlipęs iš autobuso visų pirma išmaukiu skardinę šalto kaip ledas alaus vienoje iš tų palaikių užkandinių, užsilikusių dar nuo šeštojo dešimtmečio. Pyragėliai, įvairiausių spalvų ledai ir klaidžiojantys žvilgsniai, kuriuose įtarumas sumišęs su visišku abejingumu. Trumparegiai žudikai, kuriuos matome Luizianos pelkėse, įsikibę į diržų galus su tokia pat viltimi kaip skęstantieji, siekiantys šiaudo. Dar viena šalto alaus skardinė saulei kylant, ten nuostabioji Sedona, apjuosta raudonų uolų, skendi raudoname kanjone po begaliniu raudonu dangumi. Dykumos perlas, nei pridėsi, nei atimsi. Nedidukas miestelis ant negyvosios upės kranto nusėtas tuščiais moteliais; turizmas čia ligi pavasario apmiręs, paskui maršrutas ligi Kolorado kanjono tampa pagrindine regiono kryptimi. Sedonoje tėra du kino teatrai, tad nereikia vargti renkantis filmą. Salėje jaučiuosi gerai nusiteikęs, tačiau prieš pasirodant keistai pabaisai, kuri ištrūkusi iš pragaro sugriauna San Diegą, ramiai užsnūstu. Paskui nutinka galybė keisčiausių ir neįtikėtinai nuobodžių dalykų, kaip ir viskas, kas nutinka vien sapnuose, ar tai būtų drakonai ant stogo, ar po lova kunkuliuojantys ugnikalniai.

Pramerkiu akis — filmą teberodo, bet, savaime aišku, aš jau pametęs siūlo galą, tad palieku salę ir pro atsarginį išėjimą einu į gatvę, tai pagrindinė ir beveik vienintelė Sedonos gatvė, nes Sedona tėra abipus greitkelio įsikūręs miestelis, pro kurį važiuojama toliau. Miestelis — lyg pusiau perpjautas apelsinas. Jau beveik naktis, tik mėnulio nematyti, kalnagūbriai aplink miestelį nebe raudoni, o juodi — lyg būrys gobtuvais prisidengusių žmogystų. Pereinu kelią link užkandinės. Ji tėra vienintelis veikiantis baras. Išgeriu vieną alaus, ir padavėjas paklausia, kaip man patiko filmas, atsakau, jog geras, tik tam, kad atsakyčiau, o jis man sako, kad jį jau užkniso visokiausios pabaisos, nes jis dar mena, kai filmuose vaidindavo tikri žmonės, ir kad kartą jo žmona, tegu ji ilsisi ramybėje, pėstute įveikė kelią nuo Sedonos iki Moktesumos ežero, kad su juo pasimatytų, o jis dirbo šalia ežero statomame oro uoste, ir kad galybė baltųjų ir indėnų paaukojo sveikatą ręsdami tą prakeiktą oro uostą, bet jo veiklą vėliau, praėjus vos metams nuo iškilmingo atidairymo, nusprendė nutraukti vienas Finikso politikas.

Savaime aišku, pasiteiravau, kaipgi mirė jo žmona, ir jis be didelės širdgėlos atsakė, kad žmona mirė gimdydama jaunylę ir kad ši vardu Elena, o pirmagimė vardu Andrėja, ir kad jis nė sekundės nedvejojęs atiduotų už jas gyvybę.

Važiuojant iš Sedonos septynioliktuoju keliu, matyti apleisto oro uosto griuvėsiai. Tarp Sedonos ir tuščios aikštės — ne mažiau kaip dvidešimt kilometrų.

Paskui prie baro stovintis padavėjas paskutiniam lankytojui taria:

— Pastarieji dveji metai buvo sunkūs.

Kitas vyriškis, su žvejo kepure ir kraštus prilaikančiu raiščiu, pagal amžių tinkantis man į tėvus, nieko neatsako. Tik iš jo nunarintos galvos galima suprasti, kad pritaria, laikas išties buvo sunkus.

Anglų turistai apsistojo viešbutyje gran Sedona, visai prie miestelio išeigų, kur visuomet apsistoja grupės, nes jis pats pigiausias, o raudonų kalnagūbrių vaizdas auštant čia išties nepakartojamas. Aš apsistojau nameliuose slėnyje, kur apsigyvena golfo žaidėjai arba tie, kurie žino, koks ten vaizdas. Nameliuose daug geriau, ne tik dėl maisto ir tvarkos, bet ir dėl mokamų televizijos kanalų bei netikrų židinių. Už stiklo liepsnos virpa pagal nuotolinio valdymo pultelio komandas. Visi nameliai primena nedegtų plytų trobeles, tik pakliuvęs vidun turi saugotis, kad nenusisuktum sprando nerealaus dydžio sūkurinėje vonioje. Buteliukas viskio — ir į lovą. Per televiziją mačiau vyriškį, kuris teisme apraudojo nužudytą dukterį. Vyriškis kažką pasakojo apie mergaitę, paminėjo net jos vardą, Molė, gal šešis ar septynis kartus, tačiau ties vienu žodžiu jam užgniaužė gerklę ir negalėjo kalbėti toliau. Prokuroras paklausė, ar jis pasigedęs dar ko nors mergaitės kambaryje. Vyriškis atsakė, kad pradžioje nieko nepasigedo, bet vėliau, perrinkdami mergaitės žaislus ir drabužėlius, jie niekaip negalėję rasti jos... štai ties tuo žodžiu jam ir užgniaužė gerklę, jis ėmė verkti ir verkė tol, kol teisėjas buvo priverstas laikinai nutraukti bylos nagrinėjimą.

Savaime aišku, miegu svarstydamas, ko niekaip nepavyko ištarti tam vyriškiui ir kodėl to daikto nesurado.

Ir atsibudęs vis dar apie tai svarstau.

Kaip sekėsi Flagstafe?

Nesugalvosi nekaltesnio klausimo, bet aš vis tiek neatsakysiu, man nepatinka kalbėtis su nepažįstamais, jei tai nėra susiję su piniginiais sandėriais. Todėl geroji moteris, kuri, be viso kito, yra maloni senyva indėnė, man išlipant iš autobuso nuleidžia akis ir imasi šukuoti mergaitę, veikiausiai savo dukraitę, ši ramutėlė sėdi ir žaidžia su viena iš kišenėlės sagtelių. Jau esu Holbruke, šalia autobusų stoties, nuo tilto žvelgiu į Kolorado upę, nors turėčiau būti Vinslou, trisdešimt mylių labiau į rytus, matyt, būsiu užsnūdęs autobuse, o gal viskas todėl, kad visi dykumos miesteliai panašūs vienas į kitą. Tiesą sakant, Flagstafe nebuvo pernelyg gerai. Paskubomis atliktas sandėris su kokonus primenančių indėnų porele ir nelauktas susitikimas su kompanijos kontrolės agentu, kuris man priminė, kad gerieji žmonės iš administravimo grupės susirūpinę dėl vadinamųjų mirties zonų mano darbotvarkėje ir mano pasiaiškinimų nepagrįstumo. Arizona laikoma labai didele valstija. Taip jam ir pasakiau, ir jis atsakė, žinoma, jie tai suprantą, bet šiuo metu neturį laisvų žmonių, be to, vienas dalykas neturi nieko bendra su kitu. Tai, beje, gali būti tiesa. Nepaisant jų įtarimų, testo rezultatai neigiami, ir su visais chemijos sąrašais bei pardavimu tvarka, todėl galiausiai jie šiek tiek atlyžo. Žvalumo ir tvirtybės. Tokie buvo jo paskutiniai žodžiai, kai prie mano viešbučio įlipo į japonų gamybos automobilį tamsintais stiklais. Paskui sėdau į autobusą, riedantį į Vinslou oro uostą, bet užsnūdau ir vėl atsidūriau apačių zonoje Holbruke, netoli akmenuoto miškelio, toli nuo namų. Kompanija nerimauja dėl neaplankytų objektų, agentai kažkur neteisėtai prapuola ir vėl atsiradę lyg niekur nieko tęsia savo veiklą. Kompanijai derėtų suvokti, kad dirbant su chemija viskas gali atrodyti daugiau ar mažiau neteisėta ir kad užmiršti, nors ir kaip jie nenori to pripažinti, yra vienas iš tarnybos aspektų, lygiai kaip sužalotas riešas teniso žaidėjo profesionalo karjeroje ar dūmų kvapas gaisrininko gyvenime. Šiaip ar taip, reikia grįžti į Vinslou, nes iki skrydžio man liko šešios valandos, žinoma, ligi pat nakties nesulaukiau autobuso, tad visą popietę praleidau su indėne viešbutyje Sahara inn. Po teisybei, mergina pusiau apačė, pusiau meksikietė, ir ne visą popietę mudu taip. Atlikome tai mažiau nei per dvidešimt minučių, o likusį laiką spoksojau į baseiną.

Lėktuve viena moteris norėjo kažką nusipirkti, bet aš jai priminiau taisyklę, draudžiančią prekybą oro linijų erdvėje. Jai tas nepatiko. Ji atkirto, kad lėktuvuose viskas perdėm prasta, ne tik chemija, bet ir filmai, gėrimai, sumuštiniai. Galbūt ji teisi. Palaukit, ar aš vienintelis suvokiu, kad lėktuvai skraido vis žemiau? Dievaži, pasienyje su Meksika galėčiau perskaityti raudono kabrioleto markę.

Žinoma, Tichuanoje mačiau tavo motiną furgonėlyje, juodadarbių meksikiečių draugijoje, visi girti, visi dainuoja sau laimingi. Jeigu ir matė mane, tai dėjosi nepastebinti. Atrodo, geroji moteris ir toliau laimi.

Tichuana išsklidusi dykumoje — tarsi benzino dėmė ant ledo.

Didysis komercinis pasisekimas. Čia riogso keletas vokiečių, degančių noru statyti viešbučius. Visi solidūs ir rimti, tikras Bauhauzas. Ką gi, ponai, metas užsimiršti. Kaip visuomet, kiekvienam savo. Francas troško užmiršti savo meilę, Otas — lengvabūdiškai duotą pažadą. Dėl paslapčių, tai vokiečiai visiškai nemoka laikyti liežuvio už dantų, kad ir kas būtų, išpliurpia viską, pakanka trijų skardinių alaus. Vargšelis Otas — akys įsmeigtos į batus. Kvailiausius batus, kas be ko. Raudonos ir baltos spalvos, primenantys golfo batelius, tik be kapliukų. Visų pirma Otui derėtų pamiršti šiuos batus. Labai susirūpinę jie manęs klausinėja, ar tai patikima chemija, ir aš patikinu juos, kad tai vienintelė patikima chemija. Jie klausia dėl to, kad vienas draugo draugas senutėje Europoje, panašu, užmiršo savo šuns vardą, norėdamas užmiršti dainelę, kuri niekaip nėjo iš galvos ir kurios jis nieku gyvu nesiliovė niūniavęs. Tikrai, žmogau, baisiausiai linksma, bet nesirūpinkit, čia taip pat tikra, kaip beisbolo lazda užtvatyti kanarėlę. Taigi pakako dar kelių skardinių alaus, ir vokiečiai pranyko Tichuanos naktyje, pasirengę šokti ir užsimiršti, o rytoj, kaip visuomet — ręsti dar daugiau viešbučių.

Sveikinimai iš kompanijos už tokį puikų, nuostabiai greitą ir įstabiausiai švarų sandėrį. Piniginis paskatinimas, ir tavo vardas, mano vardas, jau skamba svarstant dėl paaukštinimo, gal koordinatorius, tiekimo kontrolierius ar dar kas nors. Tiesa, nevalia pamiršti mano bylos. Ne, žmogau, juodu ant balto mano byloje parašyta, kad pačių gražiausių apartamentų durys man uždarytos, nes kompanija niekada, ir tai reiškia, kad tikrai niekada, nieko nepamiršta. Ir aš tuo nepaliauju stebėtis, turint galvoje, kad mūsų verslas kaip tik ir yra ištrinti prisiminimus. Kad ir kaip ten būtų: sveikinimai, paskatinimai, ir labanaktis.

Sapnuoju, kad lošiu pokerį. Niekuomet neteko lošti, todėl, suprantama, prakišu. Tavo motinai pavyksta į ruletę įsprausti krepšinio kamuolį, taip ji atspėja visus skaičius.

Pabundu svajodamas apie švarką, nesapnuoju jo, o svajoju apie žydros vilnos švarką, jis kabo ant auksinio pakabo medinėje trobelėje, o šalia, ant kito pakabo, — kaklaraištis raudonais, geltonais ir žaliais rombais, jie visai mažučiai, ir viena tų gumų su kabliais, kuriais ant automobilio stogo tvirtinami daiktai. Nemanau, kad švarkas ir kaklaraištis mano. Veikiausiai tai bus tiesiog fotografija. Niekuomet neturėjau kaklaraiščio. Bent jau savęs juo ryšinčio neįsivaizduoju.

Ketvirta valanda ryto.

Vargšelis Otas. Ir tie jo paikiausi batai.

Pateka saulė, tad išlįsiu kur nors ir nusipirksiu neoninio žydrumo marškinius. Nevyniokite, aš jais apsivilksiu, savo senus marškinėlius įmetu į popierinį maišelį, ir tik juos nusivilkęs pastebiu kažkokį užrašą, jis maždaug toks: GALVOK APIE MANE, o po juo — paplūdimio vaizdas, nors paplūdimys ir tuščias. Man tai atrodo taip kvaila, kad akimirką pamanau: veikiausiai tiesa, kad velnias sumaišo visas kortas, suprantama; nelieka nieko kita, kaip eiti lauk iš krautuvės, maišelį su marškinėliais įmetu į šiukšlių dėžę, prisiekęs sau niekuo nesivilkti, prieš tai nepaskaitęs.

Sukertu kelis kaimiškus kiaušinius ir išsyk pasigailiu, tada užsisakau kavos, bet negeriu, tada paprašau alaus ir, savaime aišku, padavėjas atneša man meksikietiško. Pasistatau jį šalia kavos ir šįsyk paprašau vokiško. Jokių problemų. Lėtai gurkšnoju, o lauke siaučia baisus vėjas, dievai žino, iš kur jis, už lango kažkoks tipas rankomis prispaudęs skrybėlę, viena moteris įsiręžusi laiko vaiką, o šis, atrodo, tuoj pakils į orą. Kitoje gatvės pusėje matau mergaitę, kuri stebi, kaip vieni ir kiti skrajoja, ji labai susikaupusi, tarsi vėjas jai nė motais. Išgeriu ir meksikietišką alų, kuris jau spėjo sušilti.

Nepraėjo nė pusvalandis, o aš jau šoku su mulate viename iš tamsių užkaborių, kur moterys šoka labai arti ir trinasi į tave, tad moki kaskart, suskambėjus naujai dainai.

Žema, apvalaina, labai simpatiška mulatė, vardu Marija, kviečia eiti kartu su ja į rezervaciją, o aš jai sakau, kad ne, nes manęs nepalieka nuojauta, jog sykį ten jau buvau, galbūt ne ten, bet labai panašioje vietoje, o galbūt netgi ir ten. Marija neatlyžta, bet aš verčiau šoksiu toliau, nesvarbu, kad įtariu ir tuoj pat įsitikinu, jog esu niekam tikęs šokėjas. Kad būtų įtikimiau, Marija pažada nedaužyti man širdies, ir toks pažadas mane nuginkluoja, todėl nelieka nieko kito, kaip pakilti laipteliais, lipdamas ranka dar pamoju liekantiems apačioje ir suprantu, kad esu girtutėlis, ir dar suvokiu, kad vilkiu nuostabiais neoninio žydrumo marškiniais, tik nepamenu, kad juos būčiau pirkęs.

— Na, tai apie ką mes kalbėjome?

Pabudęs matau vargšelį Otą, su savo bjauriais batais sėdintį ant kėdės prie lovos, Marija, savaime aišku, dingusi, ir apima jausmas, kad Otas jau kurį laiką kalba pats su savimi.

— Kalbėjome apie tuos keistus žmones, kurie niekada nenorėjo, kad čia atvyktume, ir apie vyrus, kurie yra toli, labai toli nuo namų, ir jūs negalite su tuo nesutikti, nes pats esate senutės Europos sūnus.

Sulig tais žodžiais man nebelieka nieko kita, kaip sutikti, nors jo Europa ir maniškė, galimas daiktas, visiškai skirtingi dalykai. Leiskit man atsikelti, bičiuli Otai, paskui, dėl dievo, leiskit man apsirengti, nes mūsų nedidukas komercinis sandėris neparengė mudviejų tokiam intymumui. Ir tai taręs užsimaunu kelnes, apsivelku puikiuosius marškinius, apsiaunu batus ir patikrinu, ar piniginė tebėra kur buvusi, ir sekundę po to pasijuntu menkysta, kad suabejojau vargšele Marija.

— Ir jeigu jūs man padėsite, galėčiau grįžti namo ir tapti visiškai kitoks, nei esu dabar.

Mielo veido Otas jau atsistojęs ir stypso prie durų, o aš žiūrėdamas į jį negaliu pasakyti, koks jis dabar, bet man atrodo, kad tai blogesnis variantas, nei buvo anksčiau, todėl prie dviejų pridedu du, ir sekant paskui jį koridoriumi ligi kito kambario man pasidingoja, dar daugiau, mane užvaldo nuojauta, kad už durų rasiu vargšelę meksikietę negyvą.

Neabejotinai nutiko kažkas panašaus, kas mane išginė iš Rio. Koks liūdnas vėjo dvelksmas tolimuose kraštuose. Vargšelis Otas. Santūrus vokietis architektas ir beprotis sekmadienio žudikas. Tokios tokelės. Neverk, mano drauge. Tvirtybės. Nepraraskim savitvardos. Neturėjau ir netroškau turėti nieko bendra su įvykiu, bet prisimenu vieną kubietį vaikinuką, labai išvaizdų, labai gerai sudėtą, pirštais rodantį pergalės ženklą. Tačiau grįžkime prie Oto. Viskas vienaip ar kitaip grįš į savo vėžes. Tvirtybės.

Dabar atsikuria kai kurios mažutės nuotrupos, kaip tas kubietis vaikinukas.

Arba toks užrašas ties vonios kambario durimis: MIRUSIO VIŠČIUKO GALVOS.

Kitų, atvirkščiai, niekuomet neprisimenu.

Grįžtant ten, kur buvome, derėtų paaiškinti, kad beviltiškose situacijose nauda, savaime suprantama, padidėja. Juk gerasis žmogus Otas negali grįžti į Miuncheną štai su tokiomis mintimis, čia nekalbame apie ūžavimus su kolegomis ar ypatingą draugužę, kuri lieka Tichuanoje laukti laiškų, bet jie niekada jos nepasieks, turime omeny kraują ant kilimo ir kad nevalia leisti vaikams dėdulės Oto akyse išvysti pabaisos šešėlį. Kaina, kai trokšti užmiršti siaubą, yra labai didelė, pakankamai didelė, kad laikinai nudžiugtų ir kompanija, ir agentas, ir tuomet atsiranda tai, ką kompanija vadina nematomomis pusseserėmis. Tad Otas nuseka paskui mane į viešbutį ir labai ramiai laukia, kol užlipu į kambarį ir sugrįžtu. Ir labai sėkmingam sandėriui įvykus jis išeina su chemijos doze, kurios pakaks paskutinėms trims savaitėms pamiršti. Suprantama, išėjęs iš vonios kambario jis manęs neatpažįsta ir, aišku, nė neatsisveikina.

Štai eina viskuo patenkintas Otas.

Lik sveikas, geros kloties.

Išeinu į sodelį ir prisėdu šalia baseino, ir jau taip vėlu, kad prie baseino nėra nė vieno žmogaus.

Skubiai nusimaudžiau. Prie baseino vis dar tuščia, vanduo ledinis. Senas pažįstamas, kurį, žinoma, esu užmiršęs, primygtinai nori šalia manęs pusryčiauti. Nesuprantu kodėl, bet nesugebu atsisakyti. Jis kalba apie dalykus, kurie man atrodo menkai suprantami, kurie iš tiesų bet kam atrodytų vargiai suprantami. Argi nepasibjaurėtina, kokiais būdais žmonės iššoka iš praeities, sėdasi prie tavo stalo ir pusryčiauja, tarsi prieš du tūkstančius metų bare persimetus trimis žodžiais būtų suteikta tokia teisė? Ar neatrodo kvaila toji viltis, kuria žmonės apgaubia praeitį, tarsi praeitis būtų tikresnė už dabartį ir ateitį? Kol aš geriu apelsinų sultis, jis vaikšto pirmyn atgal, tarp viešbučio ir bufeto, kraudamas į lėkštes absurdiškiausius dalykus, kaip antai burokėlių salotas ir pyragėlius su krabų įdaru. Jis tikina esąs laimingas mane sutikęs, bet akivaizdu, kad nesuvokia, ką kalba. Žmonės šneka negalvodami, o ypač kai valgo. Sužinau, jog atvyko čionai verslo reikalais. Jis ne toks kvailas, kad nesuprastų, jog nežinau, kas jis toks, bet nepasirengęs žemintis ir pakartoti savo vardą. Kai kam atrodo, kad visi turi prisiminti ir saugoti jų vardus ir veidus, tarsi tai būtų lobis. Vyriškis atsisveikina, bet prieš nueidamas dar čiumpa nuo lėkštės prancūzišką ragelį ir pasiteirauja apie tave. Savaime aišku, pasakau, kad tu mirusi, ir jis nedrįsta daugiau klausinėti. Deda ragelio liekanas atgal į lėkštę kaip pagarbos ženklą, įtariu, ir pasišalina su tokia veido išraiška, kokią nutaiso manantys, jog žinia apie mirtį ar vien jos paminėjimas daro mus šiek tiek reikšmingesnius. Šiaip ar taip, susitikimas sukelia įtampą, todėl grįžęs į kambarį iš mini baro išsiimu buteliuką šampano ir išgeriu kelias baltąsias šviesas, džiugų amfetamino derivatą, malonų tarsi pasivaikščiojimas parke, kai dingsta kankinanti pradinė įtampa. Elektroniniame pašte randu žinutę iš kompanijos ir naują prekių katalogą. Bet jame neužfiksuotas IAS, ilgalaikis atminties slopintojas, nebuvau to numatęs. Užsakymai administravimo centrui gali būti teikiami ištisą savaitę, todėl nusiunčiu atgalinę žinutę pabaisai tiesiai į širdį — į tiekimo ir skirstymo skyrių. Atrodo, vyksta kadrų kaita, ir ne visi gerai suvokia, kokia jų darbo esmė. Savaime aišku, jie atsiprašo ir pasižada pristatyti prekę kuo greičiau, o tai jokiu būdu neįvyks anksčiau nei rytojaus dieną.

Patalai dangiško mėlio, su žydromis horizontaliomis linijomis baltame fone, o pagalvė oranžinės spalvos. Anapus, šalia geltonos sienos, ant kurios užrašyta ORAS, VANDUO, svyruoja vienui viena nedidukė palmė. Veikiausiai buvo dar kažkas, bet kitos raidės tiesiog nukrito. Savaime aišku, lovoje guli kažkokia moteris, ir jos vardo, savaime aišku, aš nepamenu. Su marškinėliais, kokius velkasi eidamos miegoti studentės, bet ji ne studentė, jai maždaug penkiasdešimt metų. O penkių dešimčių moters kūnas jau priima savus sprendimus, po kiekvieno judesio lieka pėdsakas, linija ant odos arba spustelėjimo žymė. Kūnas turi savą atmintį. Laimė, tos moters kūnas priima teisingus sprendimus. Ant marškinėlių mirusios meksikiečių dainininkės atvaizdas. Apačioje pažymėta jos gimimo ir mirties data. Mirė meksikiečių dainininkė būdama vos dvidešimt aštuonerių. Telaimina ją dievas.

Televizoriaus ekrane šalia sugriuvusio daugiaaukščio rauda vyriškis. Grįžęs iš dušo moters neberandu, ji išėjusi.

Ekrane pamokslininkas kalba tuščioje šventykloje. Tai viena iš sektų, kurias sudaro vienas žmogus, jos itin populiarios Vakarų pakrantėje. Kažkodėl man topteli mintis, kad pakrantėje gyvenantiems žmonėms reikia dažniau atgaivinti savo tikėjimą nei gyvenantiems šalies gilumoje. Šalia lovos padėta užversta biblija ir atkimštas vyno butelis. Sektos, kurią sudaro vienas žmogus, vadovas sako: kad ir ką čia kalbėsiu, niekas jums nepadės.

Televizoriaus ekrane patikrinu sąskaitą už kambarį ir su siaubu pamatau galybę skambučių į užsienį. Numeriai man nežinomi. Kai kurie žmonės už dyką mylisi su kitais, kad galėtų veltui paskambinti. Laimė, kompanija neklausinėjusi apmoka telefono sąskaitas. Vieną tokį numerį surinkau, bet niekas neatsiliepė. Paskui surinkau kitą, ir atsiliepė užsimiegojęs vaikas. Nežinau, kelinta valanda Buenos Airėse. Pasakiau vaikui, kad eitų miegoti toliau, bet vaikui, atrodo, miegai jau išlakstė. Jis pasigyrė, kad tėvas šiandien jį vesis į futbolo rungtynes žiūrėti, kaip Bombonera stadione žaidžia Boca Juniors, o jis dar niekada nėra buvęs stadione, todėl šiek tiek nerimauja. Nemiegojęs veik visą naktį, o dabar namie nieko nesą, jo šuo pasiligojo, jis dar su manimi pasišnekėtų, jei turėtų laiko, bet reikia padaryti devynias galybes darbų, pavyzdžiui, palaistyti pievelę ir parašyti elektroninį laišką draugui, kuris atostogauja Rosarijuje. Prieš padėdamas ragelį dar paklausiau, koks jo motinos vardas, jis atsakė, kad Vin Li.

Ganėtinai keista, kaip žmonės, vieniems nieko nereiškiantys, kitiems yra labai svarbūs, lygiai kaip lenktynėms pasibaigus laimėjusio žirgo vardas tam, kuris už jį statė.

Ant stalo tebėra truputis kokaino ir kelios GPP ampulės. Suvartojau kokainą, o ampules paslėpiau lagamine. Iš mini baro išsiėmiau skardinę alaus. Paskui patikrinau, ar nėra žinučių iš kompanijos. Galybė užsakymų, beveik visi iš Tusono, ir skelbimas apie mūsų nuostabiųjų chemikų paaukštinimus. Su savanorių grupėmis sėkmingai išbandyti nauji produktai. Metų pabaigoje žadama padaryti galą maištingiausių neuromediatorių pasipriešinimui. Niekas, ką norėsi prisiminti, neišsitrins iš atminties. Amžini pažadai. Tuo tarpu kūrename kluoną, nes reikia atrasti adatą. Žinoma, jie to neakcentuoja, bet tą supranta kiekvienas žlugęs agentas. Panašiai dantų gydytojas tvirtai žino, kad visa, kas neskausminga, galiausiai baigiasi skausmu.

Kol gardžiuojuosi pyragėliais, aikštelėje nusileidžia imigracijos tarnybos sraigtasparnis, ir trys pigiais kostiumais apsirengę agentai pradeda semti meksikiečius. Vienam iš agentų kyšteliu savo dokumentus, paskui užsisakau apelsinų sulčių. Pastebėjęs pavydų į pyragėlius šnairuojančio vyriškio žvilgsnį, pasiūliau pasivaišinti, ir jis paėmė vieną prieš tai apsižvalgęs į kairę ir į dešinę, tarsi bandyčiau jį papirkti. Paskui tarė man: tenai apačioje nubrėžėme plačią liniją, bet, panašu, žmogeliai jos nepastebi. Kai kuriuos dusyk per dieną esu deportavęs.

Kai man atnešė apelsinų sultis, sraigtasparnis jau kilo į padanges. Meksikiečiai prilipę prie langų ir sukišę nosis spokso tarsi vaikų būrys į tuščią žaislų parduotuvės vitriną.

Pusę keturių popiet sudariau sandėrį su japoniškų automobilių salono savininku. Viena jo koja dirbtinė, jis trokšta pamiršti kitados jos vietoje turėjęs sveiką. Daug geriau nežinoti, ką esi praradęs. Būtent taip jis man pasakė. Parodė žmonos nuotrauką, nors aš, savaime aišku, to visai neprašiau. Žmonės kažkodėl turi įprotį demonstruoti savo daiktus su tokiu pat kvailu džiugesiu, su kokiu stebukladariai traukia iš skrybėlės triušius, nors to niekas nepageidauja. Mano bičiulis papasakojo koją praradęs per automobilio avariją, ne tokio, kokiais prekiauja, savaime aišku, tokiame nė plaukas nuo galvos nenukris. Tai tobulos mašinos. Pajutau turįs pareigą prisipažinti, jog nevairuoju, kad žmogui nereikėtų stengtis. Pardavėjas visuomet pardavėjas, o pardavėjas be vienos kojos vis tiek visas pardavėjas. Jūs jau man atleiskite, bet tai įaugę į kraują. Jis tai ištarė be didelės vilties, nes mes abu žinome, kad ir ko būtų tame kraujyje, jame nebus nieko, susijusio su prekyba. Paskui jis papasakojo savo koją palaidojęs, kai po kančių atsisakė pamėginti ją priauginti. Niekaip neįsikirtau, kaip galima atsisakyti savo kojos. Bet galiausiai koją jis palaidojo ir trokšta pamiršti kur. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip kvailai reikia jaustis laidojant savo koją.

Kas be ko, to jausmo nepatyriau, bet galiu įsivaizduoti.

Prancūziškoje kavinėje, kuri būtų pats Tusono centras, jei Tusonas tokį turėtų, kokių trisdešimties metų afroamerikietė manęs paklausia, ar norėčiau su ja daryti tai. Iš tiesų, be keleto pavadinimų valgiaraštyje ir neoninės Eifelio bokšto iškabos iš lauko pusės, nieko ten prancūziško nėra. Prieš išeidami išgėrėme po bokalą alaus. Šalia kavinės plyti neaprėpiami golfo laukai, pilni pensininkų ir meksikiečių patarnautojų, tampančių tuos juokingus krepšius su lazdomis. Arizonoje suskaičiuojama du ar trys milijonai pensininkų, iš visų valstijų jie plūsta čionai susivilioję maloniu klimatu ir prieinamomis transplantuojamų organų bei dantų protezų kainomis kitoje Meksikos sienos pusėje. Moteris nė trupučio nesinervina, galų gale kaip tik šiais laikais dulkintis su nepažįstamais — visų mėgstamiausias dalykas. Prieš išeinant moteris manęs paklausia, ar neprieštarauju, jei ji atsives draugą. Paskui pasirodo arabas, apsitaisęs kelnėmis su antkrūtiniu. Nežinau, ar man patinka daryti tai su tipu, kuris dėvi kelnes su antkrūtiniu, taip ir sakau savo bičiulei, kad nežinau, ar man norisi daryti tai su tipu, dėvinčiu kelnes su antkrūtiniu, o ji atsako, kad jis bus tik stebėtojas. Mano bičiulė sako, kad tipas jai moka šimtą penkiasdešimt dolerių, jei ji pasidulkins su baltaodžiu. Tipas dirba padangų fabrike Tusono priemiestyje. Kaip matyti iš veido, jis tik sraigtelis tame mechanizme, ir šimtas penkiasdešimt dolerių jam nemenki pinigai. Nemenkas skaičius padangų.

Kai einame į automobilių aikštelę už kavinės, man tikrai smagu justi, kad jis jau kietas. Mano bičiulė žingsniuoja priešaky, tarp stovinčių automobilių ieškodama nuošalesnės vietelės, iš paskos einu aš, o paskui mane — arabas. Visi trys nepratariame nė žodžio. Tarsi eidami skandinti kačiukų. Mano bičiulė dailaus užpakaliuko ir standžių krūtų. Kalbant apie mane, tais atvejais, kai dulkiniesi su nepažįstamais, norėtųsi turėti kur kas didesnį penį. Dėl tos pačios priežasties, kaip ir tada, kai atvykęs į kokią šventę gailiesi, kad nenupirkai geresnės dovanos. Pačiame aikštelės pakrašty, tarp ledų furgonėlio ir talpaus šeimyninio pikapo, kokie labai patinka žmonėms, taip ir nesusilaukusiems vaikų ir neturintiems ką jais vežioti, sakau jums, mergina tiesiog čia pat atsiklaupia ant žemės, ištraukia mano penį ir ima čiulpti su tokiu įkarščiu, kokį rodo tik negražios merginos. Arabas labai susidomėjęs spokso, ir, pastebėjęs, kad jo žvilgsnis man degina užpakalį, liepiu jam atsistoti kitoje pusėje. Mano bičiulė užsigula ant pikapo, ir po kelių mėginimų man pavyksta paimti ją iš užpakalio. Savaime aišku, arabas jau atsisagstė savo seilinuką ir rankoje laiko neblogą tamsų daiktą. Kol tipas jį smauko, iš kitos aikštelės aptvaro pusės atkrypuoja du senučiukai su golfo lazdomis, kepuraitėmis ir kvailomis kelnėmis, kurios nepamainomos norint taikliai smūgiuoti sviedinuką į duobutę. Suprantama, mano bičiulė nori baigti, bet arabas perspėja, kad jei dabar sustosime, matysime pinigus kaip savo ausis, todėl varau toliau, o golfo žaidėjai išsitraukia ne itin sužadintus savo organus ir ima kantriai ir įtemptai darbuotis. Netrukus prie dviejų senukų prisideda trečias, dar po kiek laiko jų jau septyni. Mano bičiulė ima aikštytis, ir arabas apkaltina įsijaudrinusius pensininkus, kad trukdo jai susikaupti. Pastebėjęs, kad man krinta ūpas, arabas pasiūlo dar penkiasdešimt dolerių, o vienas senukų, kuris jau ties riba, prideda dar dvidešimt. Pagaliau pavyksta užbaigti, savaime aišku, ne visiems. Užbaigia arabas, trys ar keturi pensininkai ir vienas meksikietis patarnautojas. Moteriai, savaime aišku, užbaigti nepavyksta, kaip, savaime aišku, ir man. Galiausiai iš dviejų šimtų dvidešimt dolerių man atitenka penkiasdešimt, nors, tiesą sakant, juk niekas to nesiima už pinigus. Arabas sagstosi antkrūtinį. Senukai susirenka savo lazdas, o moteris priešais ledų furgonėlio veidrodį pasidažo lūpas. Prieš nueidamas meksikietis patarnautojas pavaišina mane cigarete.

Rūkydamas prisimenu senus gerus viruso laikus ir kaip vis dėlto pasikeitė pasaulis.

Kai baigiau rūkyti, aikštelėje jau nieko nebuvo.

Tam, kuris net vairuoti nemoka, automobilių aikštelė sukelia liūdesį.

Viešbutyje, savo kambaryje, rastas negyvas belgų prekiautojas, persipjovęs venas tiesiog ant Arizonos kelių žemėlapio, savaime suprantama, jokio priešmirtinio laiško, jokio ženklo, jokios žinutės. Įjungtas televizorius, sujaukta lova, katalogas plastikinių medžiagų, skirtų darbiniams kostiumams, kokius dėvi skerdyklose, daugiau nieko.

Nubundu patenkintas, pasirengęs dirbti, peržiūriu užsakymus, nusiprausiu duše, apsirengiu ir prieš išeidamas per televiziją pamatau pranešimą apie mirusį belgų prekeivį. Policija mano, kad tai savižudybė. Negana to, jie nė neabejoja. Policija žino, kad žmonės dažnai nusižudo viešbučių kambariuose. Pirmiausia rodomas kambarys, tik mirusiojo nebematyti, vien kruvinas žemėlapis, paskui pateikiamas viešbučio vaizdas iš išorės, ir tada suvokiu, jog tai kitoje gatvės pusėje esantis pastatas. Pažvelgęs pro langą prie pagrindinių durų matau policijos automobilius ir būrį žurnalistų. Aplink baseiną maklinėja dar koks tuzinas žioplių.

Popiet prasuku reikalą su porele vienoje šalia šešioliktojo greitkelio esančių gyvenviečių. Kelias jungia Tusoną su San Diegu. Moteris šviesiaplaukė ir nedrąsi, vyras tamsiaodis ir kiek drąsesnis, nors išsyk suprantu, kad jie niekada nėra pirkę chemijos ir gerai nenutuokia, kokį efektą ji gali sukelti, pasirodo, juodu bijo pamiršti savo vaikų vardus, nes vaikai dabar vasaros stovykloje, jiems ne daugiau nei septyneri ir dvylika, vienas jų — prakaulus berniūkštis, kita — nedrąsi mergaitė, lygiai kaip mama, ir abu juos tėvai labai myli ir, savaime aišku, trokšta atpažinti, kai jie pagaliau sugrįš.

Nėra ko nerimauti, tad ir sakau jiems, kad nėra ko nerimauti, ir abudu atsišlieja į sofos atlošą, atsipalaiduoja, paskui man pasiūlo alaus, pasiūlymą priimu. Sriūbteliu vogčiomis žvalgydamasis po namelį ir mėginu įsivaizduoti, ką juodu iškrėtė šią vasarą, kad neranda kitos išeities, kaip užsimiršti, iki vaikai grįš iš stovyklos ir viskas stos į savo vėžes.

Sudarius sandėrį, vyras palydi mane ligi sodo vartelių, o moteris žiūri į kiemą pro langą, bet ne į mane, ne į savo vyrą, ne į pievelę, ne į nedidelį pripučiamą baseiną, tiesiog į kelią priešais namą, kuriuo tuo metu, ačiū dievui, niekas neina.

Jau lipant į taksi vyras man sako:

— Jūs tik nieko baisaus nepagalvokite.

Paskui apsisukęs pažvelgia į savo moterį lange, lyg baimintųsi ką per daug pasakęs.

Leisk tau paaiškinti, kaip aš tai suprantu. Finiksas naktį — tai atskiras pasaulis. Transvestitai kubiečiai būriuojasi aplink zoologijos sodą šiauriau nuo Tempės parko. Aukštaūgės, nuo migdomųjų apsnūdusios moterys, gražios kaip kino žvaigždės, lengvabūdės, už vieną mėsainį jos pačiulps tau tiesiog prie lokio narvo. Ant nuogo kūno vilki dirbtinės odos drabužius ir vietinių vaikėzų neprisileidžia nė per šautuvo šūvį. Vietiniai vaikėzai pešasi, kuriam pavyks tai padaryti veltui automobilyje, kol jų motinos ir seserys medžioja turistus Brodvėjaus moteliuose, kitoje Solt Riverio pusėje. Centrine gatve cirkuliuoja visų spalvų amfetaminai, juodos indėnų laboratorijų liepsnos veda iš proto futbolo aistruolius, raituosius policininkus, patrulius, iš dangaus stebinčius policininkus, kurie žydra sraigtasparnių šviesa nutvieskia gatves, lėktuvus, kurių apačios beveik liečia telekomunikacijų bokštus, japoniškus karaokės barus, pilnus ginkluotų kolumbiečių, bažnyčias su prasigėrusiais pamokslininkais ir sužvėrėjusiais tikinčiaisiais ir, savaime aišku, galybę ramių žmonių, miegančių savo baltutėliuose Rojaus slėnio nameliuose.

Netikėtas sandėris oro uosto prieigose, ir aš jau Tempėje, šniukštinėju ko nors švaraus, trokšdamas susistumti dvi ampules LTC, kurios laiko mane tarsi ant kopėčių be trijų paskutinių pakopų, ir aš niekaip negaliu pasiekti grindų. Meksikiečių užkandinėje išgeriu bokalą alaus. Televizoriaus ekrane vyriškis spokso į liepsnojantį kryžių. Gatve maklinėja veršis raudonu šilkiniu apsiaustu, su išsiuvinėtu ant nugaros drakonu. Bent aš taip manau. Jei kada nors nuo viso to atsiribosiu — nuo platinimo, chemijos, amfetaminų ir morfino, vaikiškų stimuliatorių ir rytietiškų miltelių, sraigtasparnių gausmo, — jei vieną gražią dieną to atsisakysiu ir sukursiu šeimą viename tų baltutėlių slėnio namelių arba toli nuo čia, senutėje Europoje, nesvarbu, jei man kada nors tai pavyktų, galimas daiktas, bus jau per vėlu, nes kažkas mane traukia atgalios, tarsi laivelyje miegančio žmogaus per kraštą nukarusi ranka, beveik liečianti vandens paviršių.

Kostiumuotam, kaklaraiščiu ryšinčiam meksikiečiui nuperku saują tablečių, jis skersgatvyje prekiauja biblijomis. Paskui iki ligoninės nusisamdau taksi, ten pasiimu krepšį euforijos slopintojų ir antidepresantų. Naktiniai sargai kasnakt ateina į automobilių aikštelę ko nors įsigyti, jei kišenė leidžia. Naktinė prekyba pagyvėja pasigirdus greitųjų sirenoms.

Gatvėmis zuja daugybė žmonių, lyg vyktų kokia šventė, nors taip nėra. Šiaip ar taip, užsienio šalyje šventė ar bomba — tas pats, tai yra nieko nereiškia.

Stabtelime prie pernakt veikiančio prekybos centro, bet įėjęs vidun nutariu nieko nepirkti. Tiesiog pastoviu tarp produktais nukrautų lentynų ir grįžtu į taksi. Vieni dalykai lyg prisiminimai mane gąsdina, bet aš niekaip negaliu suvokti, kas už jų slypi. Jaučiu baimę, tarsi būčiau gavęs paštu tuščią voką arba vidurnaktį sulaukęs skambučio, bet kitame laido gale išgirdęs tik tylą.

Sugrįžęs į Holiday inn patikrinu elektroninį paštą, užpildau dvi paskutines kompanijos anketas, atlieku keletą centro užsakymų. Puikūs pranešimai, geri sandėriai, sveikiname. Savaime aišku, pasiteirauju, kada prie Meksikos pasienio atvyks kitas agentas. Jie pažada nedelsiant atsakyti. Tai pernelyg didelė valstija, kad kiekvieną dieną vyktum į Nogalesą. Atrodo, Meksikoje platinęs tipas rastas negyvas Sonoros dykumoje. Kalbama, kad gerklę jam perpjovė prisiminimų sergėtojai, tačiau tai nepatikrintas faktas. Žmonėms tokios istorijos patinka, bet dar niekas neįrodė, kad tų fanatikų grupės būtų pavojingesnės už pagrobtųjų konvencijos narius.

Pagrobtieji renkasi Finikse kartą per metus, dalijasi patirtimi apie skraidančias lėkštes. Jie tai vadina pirminiu protu.

Iš mini baro pasiimu buteliuką šampano ir prisėdu terasoje stebėti lėktuvų.

Tokiais vakarais ne vienas klausinėja savęs, kiek visko pasimiršo ir ką iš viso to prisimins ateityje. Paskui antidepresantai užblokuoja visus prakeiktus neuronus, ir žmogus liaujiesi save kankinęs tokiais klausimais.

Visuomet buvau ligotas, dejuoja prie lango sėdintis vyriškis, kiti ligoniai važinėja invalidų vežimėliais arba lėtai šliaužioja ramstydamiesi lazdomis arba be jų.

Negaliu prisiminti ligų pavadinimų, bet skausmą prisimenu. Tarsi žmogus, praradęs namą, bet tebeturintis raktus.

Vyras yra senas draudimo agentas. Patalpa pilna pensininkų ir seselių, nors ji veikiau primena prabangų viešbutį. Tusono prieigose tokio tipo gydymo įstaigų devynios galybės. Klimatas čia lepina visus metus, o senukams jis daug svarbesnis nei visiems kitiems.

— Jei neturėčiau gero draudimo, manęs čia nebūtų. Ši vieta nemažai atsieina.

Vyras nėra turtuolis. Jis tegali nusipirkti dozę blogam sapnui pamiršti. Suprantama, paprastai tokių menkų užsakymų negabenu, bet senuką rekomendavo kompanija, be to, jis ir taip buvo netoliese, šiaip ar taip, ligoninėse mano siela džiūgauja. Veikiausiai dėl švaros ir tylos. Gydymo įstaigose galima mąstyti. Nebent neturi apie ką.

— Žmonės turi polinkį į ligas, — svarsto senasis draudimo agentas, paskui save tampantis vežimėlį su deguonies aparatu.

Jam už nugaros kiek tolėliau matosi baseinas.

— Dabar neveikia. Šį objektą statė kaip viešbutį, bet jis pernelyg toli nuo miesto, tad galiausiai įkūrė reabilitacijos centrą. Kažkas nusprendė, kad baseinas mums nereikalingas.

— Visiems reikalingas baseinas.

— Ir aš taip manau, bet, regis, aniems taip neatrodė.

Paskui vyras ilgam nugrimzta į tylą. Sėdime vienas priešais kitą. Mus skiria žemas stiklinis stalelis, ant jo du žali kokteiliai. Jis užsakė, nors prie savojo nė neprisilietė. Aš, atvirkščiai, išmaukiau visą.

— Čia lengvas gyvenimas, — galiausiai ištaria vyras. — Skausmas tarsi užsiėmimas, gali jam atsiduoti be sąžinės graužimo. Daugiau neturi ką veikti. Stebi, kaip skausmas keliauja iš nervų šaknelių į smegenis. Jį ten įkalini ir paskui seki kiekvieną judesį. Ir lyg kokį lietų stebi raminamųjų poveikį. Lauki, kas nuslops, o kas liks.

Kambaryje mano bičiulis turi tuziną monitorių. Kiekviename jų žirgai, žirgų lenktynės. Aplink lovą šuoliuoja šimtai žirgų. Ant rašomojo stalo — nedidukas kompiuteris ir butelis tekilos.

— Iš čia kontroliuoju statymus, visiems šiems seniams patinka švaistyti pinigus. Dirbu su pensininkais iš Sansičio ir su Snowbirds iš Kvarcsaito.

Prisėdęs ant lovos įsižiūriu į žirgus. Kvarcsaitas ir Sansitis — tai dvi didžiausios pagyvenusių žmonių bendruomenės šalyje. Snowbirds — tai organizuota senolių grupė, jie gyvena nameliuose ant ratų ir žiemas leidžia dykumoje netoli Kalifornijos valstijos.

— Gali nežiūrėti, berniuk, kai nestatai, visi arkliai atrodo vienodi.

Tai sakydamas jis prieina prie naktinio stalelio ir pasiima iš stalčiaus saują tablečių.

— Kišeninė saulė. Antidepresantai. Geriausi iš naujausių išradimų. Pasiimk, kiek nori. Čia ne tas šlamštas, kurį vartoja Kalifornijos sekretorės. Išgėręs šitų, galėsi tūnoti vonioje net ir be vandens, dievaži, nėra nieko liūdnesnio.

Dvi praryju, kitas pasilieku.

Savaime aišku, išgeriame po keletą taurelių tekilos. Senolis porina apie prieš daug metų pasimirusią moterį. Kalba taip, tarsi ją dar būtų galima rasti kur nors, labai ilgos virvės gale, tarsi jis galėtų jausti menkiausią judesį kitame virvės gale. Tarsi vienas būtų įlindęs į olą, o kitas lauktų išorėje.

Jau visiškai sutemo. Seniai turėjau išeiti, bet vis dar sėdžiu ant lovos. Senolis tualete, tad kambaryje tarp žirgų likau vienas. Nežinia kodėl atsisėdęs į fotelį kabinete, kitoje stalo pusėje, arba į autobuso vairuotojo vietą, arba paprasčiausiai matuodamasis policininko kepurę, arba imdamas mėsininko peilį, kelias sekundes pasijunti esąs kitu žmogumi, pasijunti galįs juo būti visą gyvenimą. Taip aš jaučiuosi sėdėdamas ant lovos, svarstydamas, koks galėtų būti tas gyvenimas. Kai senolis grįžta iš tualeto, lova, kambarys ir visa aplinkui vėl tampa jo.

— Dabar man paskyrė vieną tų prokaino terapijos kursų. Sakoma, kad prisiminimas apie skausmą padeda gydyti kūno traumas. Visos kūno dalys subadytos prokaino injekcijomis, kad išlaisvintų demonus. Švirkščia jį kiekvieno rando, kiekvieno rėžio vietoje, reikia manyti, oda irgi gali prarasti atmintį.

Išlenkiame dar po taurelę tekilos, tuo tarpu žirgas, pavadintas Kastru, aplenkia Santa Monikos hipodromo favoritą. Šešiasdešimt ir vienas.

— Velnias, nekenčiu staigmenų. Visuomet atsiranda senis, statantis už etatinius pralaimėtojus. Atsiranda žmonių, pasirengusių statyti už žirgą be vienos kojos.

Paskui buvęs draudimo agentas palydi mane iki vartų, kur ant juodų grotų puikuojasi strėlės ir skydas, verti senųjų kino žvaigždžių. Man sėdant į taksi vyriškis pamoja ranka.

— Kaip laikosi jūsiškis? — klausia taksistas. Jis nė neabejoja, kad senolis mano tėvas.

Geriau, dabar jau geriau.

Kišeninė saulė pradeda veikti, patys liūdniausi laiškai taip ir nepasiekia tikslo. Būtent taip veikia antidepresantai. Išsiblaškę laiškanešiai pamiršta perduoti blogas naujienas. Neuronai tampa slėnių nameliais su žaliais sodeliais ir nenaudojamomis pašto dėžutėmis.

Įsukame į dešimtąjį greitkelį ir su besąlygišku nuolankumu atsiduodame sekmadienio kamščiui. Savaime aišku, nėra kur skubėti. Priešais San Chavjero rezervaciją riogso nudrengtas džipas. Ant žemės, šalia didžiulės ragų formos neono reklamos, kviečiančios aplankyti Best western tinklą, uždengtas antklode, guli žmogus. Antklodę kedena vėjas. Bent tuziną kartų matau vis atidengiamą mirusiojo ranką.

Taksistas, pažvelgęs į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, temato angeliškai besišypsantį romų vyriškį.

Tavo motina tvirtina, kad verslas man sekasi. Taip pat sako, kad niekas dorai nežino, kur tu bastaisi. Gali būti, esi Tokijuje, bet gal ir ne. Tavo motina visuomet išlošia, kad ir kaip tai stulbintų. Ji išmano apie ruletę daugiau nei kiti.

Paskutinėmis dienomis nepasitaikė jokių komercinių sandėrių, elektroniniu paštu iš kompanijos negavau jokių skubių žinučių. Nepasitikėjimas po vadinamųjų skaidrių dienų, kitaip tariant, be jokių sandėrių, užsakovų, įrašų. Dienos išsibarsto lyg sliekai iš skylėtos dėžutės.

Popietę leidžiu siurbčiodamas agavų degtinę. Išorėje viskas juoda, nors ne ištisai. Kartkartėmis medžiotojų prožektorių atšvaitai nutvieskia dykumą.

— Kaip laikosi jūsų žmona?

— Aš neturiu žmonos.

— Žinoma, turite. Bent jau turėjote. Graži mergina. Ar tik ne judu šokote prie baseino vieno meksikiečių kino prodiuserio namuose Finikse?

— Aš nešoku.

— Na, bet ji tikrai šoko. Ji basa šoko aplink baseiną. Visur maklinėjo nuogos žmogystos. Amfetaminų, TT ir prancūziško vyno fiesta. Buvo marijačiai ir netgi tigras, lyg nedrąsus svetys vaikštinėjantis tarp žmonių. Tokio vakarėlio neužmirši.

— Ji mirė.

— Mirė?

— Taip. Ir jau nebešoka. Nieko nedaro. Ji negyva.

— Dieve mano! O buvo tokia šauni mergina.

— Taip, atrodo, kad taip.

— Negyva. Velniai rautų, čia tai bent.

— Taip, ir nieko čia nepadarysi.

— Dievas visuomet pasiima geriausius.

— Taip sakoma. Dabar, jei neprieštaraujate, man metas eiti, turiu išvykti iš Finikso prieš uždarant biurus, nes vėliau bus neįveikiami kamščiai...

— Atleiskite. Negalėjau nė įsivaizduoti, noriu pasakyt, kaip galėjau įtarti?.. Turbūt jums buvo nelengva.

— Taip, buvo sunku, siaubingai sunku, bet ką padarysi... Dabar ji dangaus karalystėje, kaip jūs pats suprantate, iš ten negrįžtama. Galiausiai, jei duosite, kas man priklauso, galėsiu dingti iš Finikso ir užsiimti kitais reikalais.

Mano klientas, kuris, be to, dar ir mandagiausias žmogus, ištiesia voką su pinigais ir bent šešis ar septynis kartus atsisveikina, kol laukiu prie jo biuro durų pasirodant taksi.

Kai pagaliau įsukame į septynioliktąjį greitkelį, paaiškėja, kad vis vien per vėlu. Nutįsusi ilgiausia po sunkios darbo dienos į užmiesčio namelius skubančių automobilių eilė. Visi esame išvargę. Vieni žino kodėl, kiti nesugeba to prisiminti.

Blogos naujienos iš valstijos kalėjimo. Kita vertus, nieko naujo.

Šeštą valandą valstijos kalėjime vienam tipui, pririštam prie neštuvų, kvailiausiai primenančių kryžių, suleido šešias mirtinas injekcijas. Nuodų būtų pakakę žmogui nugalabyti šešis kartus. Savaime aišku, kad ledai ir gėlės, dribsnių paketai, vaikai, motinos, automobiliai greitkelyje, parabolinės antenos, labų dienų pasveikinimai, labų naktų palinkėjimai, avarijos, šaldytuvai, apkabinimai ir baudos — viskas, absoliučiai viskas lieka kaip buvę. Viskas lieka tos pačios formos, ir kažkas prisėda lūkuriuoti prie kino teatro su galybe salių ir paskui, daug vėliau, supykęs stojasi ir nueina, mat žmogus, kurio laukė, taip ir nepasirodė.

Kad ir kaip keistai atrodytų, yra žmonių, nedrįstančių užeiti į kino salę be kompanijos.

Vinslou pasiekiu apie šeštą valandą ir elegantiškoje ispaniško stiliaus salėje išgeriu alaus. Viename iš restoranų, kur masyvios kėdės sustatytos aplinkui Segovijos stiliaus krosneles. Visi padavėjai — meksikiečiai.

Vėliau sumanau pasivaikščioti. Dar ne taip vėlu, bet jau dega žibintai. Teko girdėti, kad pirmomis elektros kėdės gyvavimo dienomis miesto šviesos per egzekuciją virpėdavusios. Gal ir gerai — nors tai trukdavo keletą akimirkų, visi būdavo priversti susimąstyti, kas ten vyksta.

Ne pirmas kartas, kai darbuojuosi netoli kalėjimo, netgi, manau, esu kadaise lankęsis viduje, nors, savaime suprantama, niekada negali būti tikras.

Šiandien mirties bausmė vykdoma dulkių siurblių pardavėjui, kuris išžagino ir ketvirčiavo tris moteris, viską užfiksavo skaitmeniniu fotoaparatu ir nuotraukas internetu išplatino pusei pasaulio. Sumanymas turėjo neregėtą pasisekimą, ne mažiau kaip milijonas žmonių apsilankė jo interneto puslapyje. Valstijos prokuroras pasiūlė visus juos kaip žmogžudystės bendrininkus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Išties žavu stebėti saulėlydį raudonojoje Arizonos dykumoje.

Lygiai septintą sutariau susitikti su mažu, nervingu vyruku, kuris, pasirodo, yra valstijos liudytojas. Vienas iš notarų, kuriems moka už tai, kad dalyvautų egzekucijose ir atidžiai stebėtų, kas ką sako, kaip vieni nudelbia akis į grindis, o kiti, atvirkščiai, stebi mirštantįjį, kaip vieni verkia, o kiti patenkinti ploja. Atvykęs mačiau bent šimtą parke lūkuriuojančių žmonių. Egzekucijų daugėja. Apeliacijų Arizonoje sumažėjo perpus. Mechanizmas išlygina perteklių.

Vyriškis, mano klientas, dalyvavo devyniasdešimt trijose egzekucijose. Jis nenori daugiau jų prisiminti, nes baiminasi, kad nuo blogų emocijų jam gali pasimaišyti protas, todėl, už Vinslou kalėjimo leidžiantis saulei, mano bičiulis atminties klodus naikina visagale chemija, kuri vienodai atsaini ir gyviesiems, ir mirusiesiems.

— Kaip šiandien sekėsi?

— Gerai, tiesą sakant, kaip visuomet, dabar spirginama tiek žmonių, kad tai jau virsta monotonija: protestuotojų grupės, aukų giminaičiai, advokatai, spauda — viskas susiję. Mirtis tapo verslu.

Štai kodėl mano bičiulis pageidauja viską užmiršti, juk savaitės pabaiga, o mirties prisiminimas jam trikdo miegą ir, savaime aišku, seksualinį gyvenimą, kuris toli gražu ne toks, koks buvo prieš įžengiant į mirties koridorius, juk seksas — vienintelė laisvalaikio pramoga regione. Čia dulkinamasi daugiau nei visoje valstijoje. Taip byloja statistikos duomenys. Savaime aišku, chemija čia griežčiausiai uždrausta. Jiems nereikia, kad žmogžudys kalėtų tuščiomis smegenimis. Būtų neteisinga. Ir aukų atžvilgiu nedora. Nusikaltimų negalima pamiršti.

— Reikia pamiršti viską, — sako mano bičiulis. Jis užsisako tokį didelį kokteilį, kad jame būtų galima paslėpti padvėsusį šunį. — Kiekvieną dieną. Kas buvo prieš tai ir kas bus po to. Penktą ir septintą, o ypač šeštą valandą.

— Kodėl visada šešta?

— Nežinau. Man atrodo, viskas turi turėti tam tikrą tvarką.

Pirmiausia jis pabaigia gerti kokteilį. Paskui užsisakome alaus. Jau beveik naktis. Medžiai parke siūbuoja nuo vėjo, ir aplinkui blaškosi žmonės. Vieni išeina, kiti dar tik atėjo. Vieni nešasi biblijas, kiti — kreiva rašysena rašytus skelbimus. Viename skelbiama:

SKAUDINKITE JUOS.

Pažadų tesėtojai dainuoja dainas. Pažadų tesėtojai nėra fanatikai, jie — tikintys baltieji. Jie mojuoja kryžiais ir vėliavomis. Laiko apglėbę savo vaikus. Šypsosi. Jie pasirengę. Niekas dorai nežino kam. Kojomis remiasi į tradicijas, bet akys įsmeigtos į ateitį.

Pažadų tesėtojų dainoje yra tokie žodžiai:

TAI NE KERŠTAS, TAI TEISINGUMAS.

Geriame alų ir valgome pyragaičius. Mano liesasis bičiulis ima nerimauti. Jo žmona vardu Sonija. Ji meksikietė. Žmona paruošusi vakarienę jo laukia namie. Tad atiduodu jam kas priklauso ir pasiimu pinigus.

— Vis tiek aš jiems nebereikalingas. Jau dveji metai, kai vykdomus nuosprendžius transliuoja televizija. Ir taip turi trisdešimt milijonų liudininkų.

Šiuo požiūriu mano bičiulis visiškai teisus. Bet jis vis tiek stebi egzekucijas.

— Tai garbingas, gerai apmokamas darbas. Auginame du vaikus.

— Sėkmės. O dabar, jei neprieštaraujate, turiu paskubėti, po valandos išvažiuoja mano autobusas.

Pakylame drauge. Jis man nepasakė vaikų vardų, ir širdies gilumoje dėl to labai džiaugiuosi, nes kas jau kas, o vaikų vardai manęs tikrai nedomina.

Belaukiant taksi pro šalį pražygiuoja grupė protestuotojų. MIRTIES PRIEŠAI. Taip teigia užrašas ant jų marškinėlių.

Kalėjimas apšviestas kaip futbolo stadionas. Kyla ir leidžiasi, ratus suka sraigtasparniai. Filmavimo grupės susirenka aparatūrą ir išnyksta. Kai lempos užgęsta, vėl matosi žvakės. Sraigtasparnių gausmas vis dar užgožia besimeldžiančių žmonių murmesį.

Po valandos įlipu į autobusą, metas keliauti į dykumą. Jau po aštuonių. Veikiausiai mano bičiulis jau sėdi prie vakarienės stalo, patenkintas lyg koks batų pardavėjas.

Važiuojant pro rezervacijas indėniukai mane sveikina ir moja rankomis.

Iki Tusono dar trys valandos. Virš autobuso prasklendžia lėktuvas ir nutupia ant smėlio. Penktadieniais oro uostai tokie perpildyti, kad lėktuvai leidžiasi kur pakliūva. Savaime aišku, pažadina indėnus ir kojotus.

Įstabus kojų fetišistų pasaulis pasirodo dar įstabesnis, nei galima įsivaizduoti, ir kol čiulpiu linksmos kolumbietės abiejų kojų didžiuosius pirštus (paskutinio jos gimtadienio tortas buvo puoštas ne daugiau kaip trylika žvakučių), negaliu atsikratyti minties, koks tipas galėtų jai čia skirti pasimatymą ir kokio pobūdžio prisiminimų jam reikia atsikratyti. Kita vertus, savo darbe išmokau vieno dalyko: neverta sukti galvos dėl svetimų motyvų, jei nenori pakliūti į tokius pat spąstus. Reikia pripažinti, kad išvis gali kilti malonių minčių, kai burna junti mulatės kojas, ir staiga net tamsiausi užkaboriai nušvinta, tarsi dykumos vidury būtum pamatęs vien baseino šviesos užlietas gėles.

Mano klientė, kuri pasirodo besanti europietė moteris, veikiausiai italė, papasakoja, kad popietes leidžia tysodama ant permatomų gultų kaip ir visos apsinuoginusios merginos, vien kojos kyšo, kad fetišistai turėtų kur akis paganyti. Aš kaip tik papasakojau jai apie stulbinančio aiškumo tvyksnį ir, savaime aišku, tai akimirkos, kurias ji bet kokia kaina turinti pamiršti.

Galiausiai nutariau nesinaudoti jos beviltišku kilnumu, vidutinio dydžio paketėlį pardaviau oficialia kaina, atsidėkodama ji pristato man simpatišką korėjietę mažutėmis tarsi citrinos skiltelės kojytėmis.

— Ne kartą skridau iš Paryžiaus bučiuoti šių kojyčių, — prieš išeidama dievažin kuria kryptimi taria mano klientė.

Ten ir praleidžiu likusią dienos dalį, stebiu jūrą ir fetišistų garbinamus objektus. Merginos pro nedidelius stiklo kabinų plyšius tiesia kojas prie jų liežuvių, o mes, fetišistai, tylime apžavėti pagarbios koplyčių tylos, tolydžio pasiduodami tikrų religijų karštligei.

Jau sutemus, grįžtant nuo jūros, mane, savaime aišku, vėl apima ta pati gėda, kurią visuomet jaučiu išeidamas iš bažnyčios, ir tas pats sutrikimas.

Kad ir kaip ten būtų, amen.

Ir kai atrodė, kad Arizonos saulė pradeda tirpinti Siera Vistos kalnagūbrių sniegą, o Riko upė su džiaugsmu drėkina saulėgrąžų plantacijas Santa Kruso pakraštyje, nemaloni istorija su nužudyta kekše meksikiete vėl ima badyti akis, matau ją ant gėlėtų užeigos staltiesių, žydrame baseino dugne, ant metalinių kadilakų puošmenų, tai, savaime aišku, gadina mano šventę ir išblaško sapnus.

Nogaleso autobusas vėluoja dėl lėktuvo katastrofos. Šįryt ant devynioliktojo greitkelio sudužo keleivinis lėktuvas. Visas eismas šiaurės ir pietų kryptimi sutrikdytas. Televizijos naujienos dvelkia įprasta neviltimi, ir aš įsistebeiliju į kelią, kaip žiūrima į daiktus, kurie dar prieš keletą akimirkų turėjo prasmę, bet prarado. Tarsi sudužęs butelis arba suplėšytas banknotas. Autobusus pakeitė visą rytą skraidantys sraigtasparniai. Du iš jų praleidau, nes niekur neskubu ir nedegu noru skristi virš greitkelio, nusėto mirusiųjų kūnais. Ramiai prisėdu tarptautiniuose blynų namuose, išgeriu alaus ir sirupo bei marmelado draugijoje neramiai laukiu, tarsi žmogus, pasigirdus dunkstelėjimui po savo automobiliu, negalintis rasti užmušto šuns. Tikrai keistas užsiėmimas. Sienas puošia galybė grietinėle ir šokoladu aplietų blynelių nuotraukų ir šimtai siaubingai apkūnių vyrų bei moterų sėdi priešais blynelių stirtas. Stalai ir kėdės nudažyti rožine spalva, sienos ir lubos — žydra, į vazonus prikaišiota plastikinių gėlių, senutė, keliaujanti iš Sansičio, pintinėje slepia šunį, protiškai atsilikęs nelaimėlis plastikiniu šaukštu grūmoja padavėjai, sėdi bent du vienarankiai seneliukai, o fontanėlyje ties paradinėmis durimis nebeliko vandens.

Dievas to nė neįtaria.

Prieina padavėjas ir man sako: aš vardu Roza, bet aš ne meksikietė. Paskui dar sako: neturėtum valgyti šito šlamšto. Žmonės, valgantys miltinius patiekalus, išeina iš proto. Pernelyg daug cukraus kraujyje. Tie, kurie neapanka, išeina iš proto.

Roza, kuri pasirodo besanti augalotas keturiasdešimtmetis vyras tatuiruotomis rankomis, pasikviečia eiti drauge į automobilių aikštelę kitapus blynelių imperijos, priešais senojo pulkininko keptų viščiukų užkandinę. Tenai nusimeta prijuostę, kepuraitę su snapeliu, šoka į seną džipą, ant odinės sėdynės kaipmat paruošia du ruoželius kokos ir tūtele susuka dolerio banknotą. Paskui parodo dviejų vaikų, sėdinčių šalia kaktuso plastikinėse kėdutėse, nuotrauką. Nežinau, ką jam sakyti. Vėliau jis taria: gali nesakyti nieko. Užrakinęs džipą vėl pasiriša prijuostę, užsimaukšlina kepuraitę ir grįžta į darbą. Apsauginis ištempia lauk nelaimėlį beprotį, vis dar ginkluotą plastikiniu šaukštu. Rozos kokainas tikrai puikios kokybės. Tarptautiniai blynų namai spindi saulėje tarsi cukraus kalnas. Žmogus su šaukštu sėdi ant asfalto aikštelėje ir verkia. Savaime aišku, dabar man reikia dar kokaino. Vienas ruoželis beveik nieko nereiškia. Jautiesi kaip nukryžiuotasis, prikaltas viena vinimi.

Po teisybei, vienas iš vaikų nuotraukoje laikė medžioklinį šautuvą, o kitas — negyvą kiškį.

Kaibabe, netoli Kolorado kanjono, yra slėnis, kuriame rūkas slenka pažeme, ir tas rūkas toks greitas ir ledinis, o tai sukelia tokį keistumo pojūtį, kad nelieka kitos išeities, kaip sustabdyti automobilį ir vaikštinėti iš vienos pusės į kitą. Nors turistus masinanti didžioji įgriova išties įspūdinga, man daug keistesnis slėnis, bauginantis tuo, kad niekaip negali jo užmiršti.

Vairuotojas, įjungęs šildymą ir išjungęs radiją, lieka sėdėti automobilyje. Kol vaikštinėju slėniu, nesigirdi nieko daugiau, tik balta migla, sėlinanti pažeme nelyginant vaiduoklių nykštukų armija.

Dantų plokštelė? Ačiū, viskas gerai, ir, savaime aišku, per plačiai nesišypsau, nes dantistai tykoja kitų šypsenų su tokiu nerimu, su kokiu skolintojas dėbčioja į išlaidas tavo banko sąskaitoję.

Tuo metu, kai dalis Amerikos pensininkų kerta sieną, kad pasirūpintų prieinama geros kokybės dantų priežiūra Meksikoje, mano bičiulis dantistas geria prancūzišką vyną seniausio ir prabangiausio šios pasaulio dalies kalnų viešbučio apartamentuose. Ant kanjono skardžio iš ąžuolo jį surentė dar prancūzų kolonistai. Statinys toks įspūdingas, kad nė vienas apsilankęs Arizonoje negali jo pamiršti. Mano bičiulis sako, kad dantistai meksikiečiai mažina kainas, bet įstato juokingai išbalintus arklių dantis.

— Dantys — tai ne šaldytuvo durys. To žmonės niekaip nepajėgia suvokti, — sako mano bičiulis, iki kaklo mirkstantis sūkurinėje vonioje su vyno taure rankoje, jo žvilgsnis skrodžia apsnigtus medžius ir miško papėdėje plytintį didįjį skardį.

Kai užsakymas atliktas, riedame atgal į Finiksą, o man visą kelią iš galvos neišeina baltoji Kaibabo slėnio migla, ir kai su kitu užsakymu atvykstame į hualapai indėnų rezervatą, mintys vis dar neduoda man ramybės. Kažkodėl neatrodo keista, jei ta migla liks su manimi visiems laikams. Pats seniausias iš indėnų man papasakoja absurdišką istoriją apie prieš trisdešimt metų miške siautusį gaisrą. Per tą gaisrą visko netekau, rypuoja senis, atrodo, tarsi ta ugnis vis dar rusena. Todėl kreipiuosi į jus, nes užgesintas gaisras kitus gali deginti visą gyvenimą.

Po visų terlionių su indėnais automobilis mane nugabena į auksinio slėnio oro uostą, laukdamas, kol lėktuvas pakils, vieną akimirką pamatau save kaip kitokio gyvenimo šeimininką. Įsivaizduoju namą priemiestyje, bet gana toli nuo miesto, ir sode nėra nė gyvos dvasios, ir išvis nėra ką vertėtų pamiršti, juo labiau — prisiminti.

Tichuanoje jau švinta, o aš esu vienas; kambarys apmuštas žydra vilna, užuolaidos geltonos spalvos, darsyk reikia pereiti kontrolę, ir šįkart, to ir reikėjo tikėtis, rezultatas teigiamas, nors nelabai suvokiu kodėl, ir tai, beje, visai normalu, nes tik užsimiršęs tampi visiškai nekaltas ir kartu galų gale — kaltas.

Belieka laukti atsakymo iš kompanijos. Tuo tarpu pirmąsyk vaikštinėju Tichuanos gatvėmis ir, kaip visuomet, pirmąsyk pasiklystu.

Paskutinėmis dienomis vyksta kažkas keista. Pernakt būdrauju. Matyt, paūmėjo tachikardija, ir kiekvienas kambaryje žengtas žingsnis pirmas ir vienintelis, ir pirmąja skardine alaus iš mini baro užbaigiamos visos skardinės, paskui ateina metas mažučiams viskio, džino ir kitokiems buteliukams, ir kai galų gale kompanija atsiunčia pranešimą, kuris jau besąs šeštas, bėga dienos, praeina trys savaitės, ir, savaime aišku, aš vėl nušalintas.

Šįryt labai malonus agentas atsiėmė iš manęs lagaminą ir visus sąrašus. Jis tarė: suprantu tave, ir jie tave supranta, tik savotiškai. Paskui kalbėjo apie vieną vokietį viešbučių statytoją ir apie mirusią meksikietę. Bet visa tai man nieko nesako. Jis pasiteirauja, ar aš pasirengęs priimti pasiūlymą vykti į Braziliją, atsakau, kad būčiau linkęs to nedalyti, bet jei nėra kitos išeities, ką gi... Išeitis visuomet yra. Būtent taip jis ir pasakė. Šiuo metu man rekomenduojama pailsėti, o paskui pamąstyti apie naują tarnybą. Puiku. Lik sveikas, bičiuli, sudie. Man pasirodė, kad žodį „bičiuli“ jis sako nuoširdžiai. Visaip gali būti. Likusią dienos dalį praleidau kambaryje, o naktį — gatvėje.

Suprantu, tai ne pirmas kartas, kai esu laikinai nušalintas nuo pareigų. Yra dalykų, kurių neįmanoma pamiršti, pavyzdžiui, lėktuvų gausmo ar sustirusių rankų.

Naujienos. Jie nutarė mane priimti, o dabar nutaria grąžinti namo. Bet atrodo, jie dar nepriėmė galutinio sprendimo. Po truputį pradedu atsigauti. Greitutėliai įsilieju į realybę. Iš ryto geriau, o popiet tampa visai gerai. Dar dvi dienos Tichuanoje. Vakar Amerikos taurėje Meksika laimėjo prieš Braziliją. Žmonės džiūgauja. Nacionalinė šventė. Gatvėje bučiavausi su viena mergina. Vėliavos, muzika ir tekila. Baseine mačiau keistą vyruką su paikiausiais batais, jie priminė golfo batelius, tik be kapliukų, ir padavėjas man atnešė daikirio kokteilį, užeiga vaišina.

Kai dangų užtraukė tamsa, nors tai ir buvo viso labo debesys, mane apėmė jausmas, kad viskas baigta ir kad tai jau teko išgyventi milijoną kartų.

Tichuanoje irgi lyja, o kai Tichuanoje lyja, geriau pasiieškoti kokios veiklos. Todėl, kai apkūnus meksikietis baltais marškiniais ir šortais šūkteli iš seno juodo automobilio, ar nenoriu su juo pasivažinėti, atsakau, kad noriu. Įsukęs į nacionalinį greitkelį, tą patį, kuris veda į sostinę, meksikietis pradeda man jį liesti per kelnes, ir aš nesipriešinu. Paskui paprašau jo įjungti radiją, ir pasigirsta daina, kurios nežinau, bet vis tiek mėginu ją niūniuoti, nes tai Fabulosos Potros gabalas, o visos Potros dainos vienodos. Greitkelis veda į sostinę, bet mes taip toli nevažiuosime. Sustojame surenkamų namelių gyvenvietėje dvidešimt kilometrų nuo Tichuanos. Tebelyja, užeiname į vidų, ir kol tipas nusirenginėja, iš šaldytuvo išsiimu skardinę alaus ir geriu spoksodamas pro langą, kaip vanduo teka pro namelio apačią, mat jis pastatytas ant medinių ramsčių, lyg koks storas vabzdys plonomis kojytėmis. Aplink namelius, kurie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai, žydi rožynai. Kitoje greitkelio pusėje šviečia degalinė, bet lyja taip smarkiai, kad ją vos galima įžiūrėti. Matyti įvažiuojantys ir išvažiuojantys sunkvežimiai — furgonai, tas tiesa. Dideli, Panamerikos greitkeliu riedantys furgonai.

Meksikietis apsitaiso sadomazochistų korsetu, dvi didelės jo lingės su plonyčiais, smailiais lyg adatos metaliniais antgaliais turi įsmigti į kūną. Korsete įtaisyta veržlė, leidžianti kontroliuoti smingančius antgalius. Meksikietis kol kas nekraujuoja. Smailės sminga į krūtinę, nugarą, kirkšnį ir apie kiaušius. Meksikietis žiūri į mane ir smaukosi. O aš stoviu prie lango ir žiūriu į jį.

Panamerikos greitkelis driekiasi nuo Čilės iki Kanados. Kai kurie furgonai dydžiu primena tanklaivius. Kai kuriuos lydi apsaugos sraigtasparniai. Jei bent kiek mąstai, Panamerikos greitkelį aplenksi. Furgonai čia užgrobę viską. Įprastas judėjimas uždraustas po įvykio, kai misionierių pilnas autobusas trenkėsi į pieno cisternų konvojų. Sako, dvasininkai plūduriavo piene kaip rąstai upėje.

Meksikietis pasuka veržlę ir smeigės įsirėžia milimetru giliau, iš po kai kurių ištrykšta smulkučiai kraujo lašai. Tada jis paprašo jį pabučiuoti, bet aš nė nepajudu nuo kėdės. Yra tokia daina pavadinimu „Nesusipratėlė širdis“, joje yra tokie žodžiai:

Tarp meilės ir susižavėjimo yra riba.

Išėjęs laukan pamatau, kad lietus liovėsi.

Ryte sugrįžus prie baseino viskas atrodo nauja, tarsi kaip tik šiandieną būtų prasidėjęs milijono vabzdžių gyvenimas. Meksikos policijos pareigūnas manęs pasiteirauja apie vokietį viešbučių statytoją. Būna tokių dienų. Savaime aišku, aš nesuprantu, apie ką jis kalba, todėl užsisakau pinja kolados kokteilį, nors žinau, kad jo nemėgstu, o kitą užsakau pareigūnui, nors jis, savaime aišku, atsisako.

— Esame priversti atlikti apklausą.

— Tuomet klauskite.

— Padavėjai teigia čia matę vokiečius. Sako, jie kalbėjęsi su kitu europiečiu.

— Pone, tai tiesa, esu europietis, bet kalbamės su galybe žmonių, sunku visus atsiminti.

Paskui pareigūnas man parodo nuotrauką — meksikietės merginos atvaizdą.

— Aš jos nepažįstu.

Mergina graži, labai didelėmis krūtimis. Aptempta palaidinuke su Brižit Bardo veidu.

— Štai šitą pažįstu.

Policininkas nusišypso.

— Mariau, jei būtumėt ją matęs, tikrai prisimintumėt. Tokios merginos nepamirštamos.

Savaime aišku, čia jau negaliu visiškai su juo sutikti.

— Patikėkit, viskas pamirštama.

Policininkas pasišalina, todėl pastūmęs į šalį pinja koladą užsisakau alaus.

Tuo metu prisimenu Astrud Žilberto dainą, kurią ji dainavo su savo šešiamečiu sūnumi Marselu.

Jei ir nebūtum gražuolis, vis tiek tave mylėčiau.

Atmintis — tai pats kvailiausias šuo; numeti jam lazdą, o jis atitempia tau visai kitą daiktą.

Naujienos iš namų.

Visi sukrėsti dėl sesers mirties. Tai moteris, kurios nepamenu. Mano motina, kurią, tiesa, dar pamenu, iš Karakaso skrenda į Madridą, ji dalyvaus laidotuvėse. Išsiskyrusi su tėvu grįžo į Venesuelą. Mano tėvas — puikus žvejys ir šiaip prislėgtas žmogus. Išvargęs žmogus, jo žodžiais tariant. Mano motina buvo cirko artistė. Liūtų tramdytojų ir durklų svaidytojo draugė. Per laidotuves visi klausinėjo apie mane. Nežinau, kas tie visi. Netoli Madrido mano tėvas turi nedidelį namelį prie upės. Žvejoja įspūdingo dydžio ungurius. Mano motina užaugo Karakase. Jos džiugus tropinis mentalitetas nesiderino su liūdnu ir sausu Madrido gyvenimu. Mano motina puikiai šoko tango, bolero, choropą1. Keliaudavo su cirko trupe. Paskui cirkas iširo, ir ji, manyčiau, išsyk sugniužo. Niekaip negaliu prisiminti, kaip atrodė sesuo, be to, man ramybės neduoda klausimas, kas traukia žmones su šautuvu prie kanjono skardžio ir kas mus, likusius, nuo to atgraso. Kompanija grasina grąžinsianti mane prie pramoginių narkotikų. Grįžimas prie vaikų, į diskotekas, galimas daiktas — juodžiausia ateitis. Turėčiau juos pasiųsti velniop, bet mano padėtis po paskutinių nušalinimų tapo kritiška. Būtent taip jie ir pasakė. Jiems reikia žmogaus Berlyne, ir mano kritiška padėtis neleidžia rinktis. Esu įtartinas agentas. Prekeivis, kuris ant kortos stato viską. Savaime aišku, viskas priklauso tik nuo manęs ir, savaime aišku, jie vertina mano sumanumą. O visa kita — tai pastangos ir lydinti sėkmė. Čia žinutės pabaiga. Tada įsijungiu televizorių, susirandu muzikinį kanalą ir iš mini baro išsiimu skardinę alaus. Nežinia kodėl keletą akimirkų apžiūrinėju savo rankas, paskui atsidarau langą ir stebiu pro šalį skrendančius sraigtasparnius. Šalia lovos — įrėminta šeimyninė krikštynų fotografija. Motina guldo mažylį ant krikšto pagalvėlės. Veikiausiai tai pati keisčiausia fotografija, kokią teko matyti viešbučio kambaryje. Bet visgi pasijuntu gerai, šiek tiek kelia nerimą grįžimas prie stimuliuojančiųjų ir prie nesiliaujančios diskotekų muzikos, pas sugedusias penkiolikametes ir kvailus girtus fašistukus. Jaučiuosi išvargęs kaip mano tėvas. Tarsi nuovargis būtų paveldima liga. Geriu iki aušros, tada išjungiu televizorių ir krentu miegoti.

Tėvas pasakojo, kad prie upės kartais tenka laukti valandų valandas, kol nepažįstamam praeiviui gali parodyti savo nuostabų laimikį — ungurius.

Daugiau nė žingsnio už linijos.

Pamenu, perskaičiau tai ant lėktuvo sparno. Dar kai kas. Prisimenu fotografiją: vaikas su tėvu sėdi ant kelmų. Savaime aišku, aš tik įsivaizduoju, kad vyriškis — vaiko tėvas, todėl taip ir pasakiau.

Bare prie manęs prieina mergina, panašu, kad ji meksikietė. Paaiškėja, kad gyvena San Diege, o čia atvyko sutvarkyti kai kurių reikalų. Būtent taip ji ir pasakė. Aš jos nieko neklausiau, bet ji primygtinai man nori viską papasakoti. Jos brolis — astronautas, o motina nepasitiki kosmosu, jos šuo pusaklis, į pasaulį beldžiasi kūdikis, o mylimą žmogų sukapojo į gabalus pramoninis ventiliatorius. Pagaliau tai tik dar viena absurdiška istorija, kuri paįvairina žmonių gyvenimus.

Ilgokai kalbamės ir gurkšnojame, paskui einame pas mane į viešbutį ir plaukiojame baseine. Jos maudymosi kostiumėlis miniatiūrinis, žydros spalvos, ji puikiai plaukia. Pakylame į kambarį, ji apsinuogina, ir stengiamės daryti tai, bet mano bičiulis visaip muistosi. Ji man trumpai pačiulpia, atrodo, jau viskas į gera, bet galiausiai išeina šnipštas, ir ji atsisėdusi ant lovos užsirūko.

— Ar minėjau, kad mano brolis astronautas?

Žinoma, ji man jau sakė.

— Pirmas astronautas meksikietis. Menkniekis.

Paskui ji apsirengia ir išeina. Vos jai dingus už durų, atidarau langą, iškrečiu pelenus ir vonioje išplaunu peleninę. Krentu į lovą ir užmiegu, ir nuostabiai aiškiai girdžiu skambant pragaro varpus, ir kai pagaliau pabundu, apima jausmas, kad praėjo dešimt metų, bet miegojau viso labo dvi valandas, ir į duris kažkas beldžiasi.

2 ŽYDROSIOS ADATOS

Taigi aš Bankoke, sėdžiu viešbučio oriental terasoje, žiūriu į valtis, plaukiančias Čao Pra Ja, upe, juosiančia senąją miesto dalį, tuomet viena tų pailgų medinių laivių priplaukia du tipai su baltais kostiumais ir deguonies kaukėmis, juodu sustoja prieplaukoje, strykteli ant žemės ir, nespėjus nė prasižioti, jau sėdi prie mano stalo ir kalbasi apie pinigus. Čia žmonės labai nervingi, dėl pernelyg didelio anglies dioksido kiekio beveik visi dėvi deguonies kaukes, ir visi nori išvykti, nors ką tik atvyko. Savaime aišku, patariu jiems nusiraminti ir išlenkti keletą taurelių viskio ir, savaime aišku, aš vaišinu. Kresnesnis užsisako kokosų pieno, aš sumoju, jog jis asmens sargybinis, o antrasis, Šveicarijoje užaugęs tailandietis, jaunas, nors ne naujas, užsisako prancūziško vyno, nelauktai pakeičia stilių, atsiprašo ir pasideda kaukę prie ropinės, kabančios šalia kompiuterio užvalkalo. Puiku, šiek tiek pasikalbame apie orą, apie upės lygį, kuris per pastarąjį musonų sezoną pakilo labiau, nei tikėtasi, ir galiausiai prakalbame apie pinigus. Jis žinąs, kad chemija, kuria prekiauju, puiki, todėl jam priimtina standartinė kompanijos kaina, tik vertėtų pritaikyti nuolaidą, atsižvelgiant į užsakomos prekės kiekį. Mano bičiulis atstovauja finansų grupuotei, įtakingiems žmonėms, kurie trečią nakties nesilanko Pat Pongo viešnamiuose šniukštinėdami paskutinės minutės mėšlo. Savaime aišku, aš suprantu. Dvyliktą valandą paskiriu jam susitikimą gėlių turguje. Kodėl gėlių turguje? Todėl, kad tai graži vieta. Bičiulis nusijuokia ir prieš išeidamas pasako, kad ilgisi Šveicarijos, tarsi tai turėtų su manim ką bendra, tarsi būtų įmanoma jos ilgėtis. Kai man pateikia sąskaitą, anuodu su baltais kostiumais ir deguonies kaukėmis jau sėdi laivėje pakeliui į kitą dalykinį susitikimą. Matau, kaip ties Kinų kvartalu jie pakeičia laivę, įlipa į kitą, prabangesnę, regis, iš raudonmedžio, galbūt taip ir yra. Susimoku už alų, kokosų pieną ir prancūzišką vyną. Bankoke yra šešiaaukščių pastatų, kurie tiek nekainuoja, kiek taurė prancūziško vyno oriental terasoje. Padavėja man nusišypso. Ne visos azijietės moterys žiūri tau į akis, bet tailandietės drąsios. Tailandietės moters šypsena kaipmat padeda pasijusti geriau. Tarytum būtų pasibaigęs lietų sezonas ar prasidėjusi vasara.

Viešbutyje elektroniniu paštu gaunu keistą žinutę.

SUGRĮŽK.

K. L. Krumperis

Pavardė man nepažįstama. Dažnokai taip nutinka. Paklydusios žinutės arba geros žinutės, tik pakliuvusios kitam adresatui, arba tiesiog neužbaigtos žinutės, siųstos žmonių, kurių neįstengi prisiminti.

Nusiprausęs duše vėl išeinu gatvėn, sėdu į velorikšą ir užsuku į vėsią kino salę. Filmas ką tik prasidėjo, šalimais sėdintis tipas angliškai ištaria: daugelis jau mirė. Po filmo patraukiu į nežmoniško dydžio prekybos centrus, pilnus uniformomis vilkinčių moksleivių. Kur kitame mieste būtų vienas žmogus — Bankoke jų yra šeši. Gatvėmis tenka vaikščioti taip arti vienam kito, tarsi visi būtume draugai. Toliau plečiamas funikulierių eismas, o tai reiškia, kad virš autostrados, kuri iškilusi virš gatvės, atsiras ketvirtas lygis. Žvelgiant aukštyn dangus atrodo kaskart vis toliau.

Veikiai atvykstu į gėlių turgų, nes kitos tokios vietos kaip ši pasaulyje nėra, ir dar todėl, kad čia pažįstu vieną tipą, kuris mainais už silpną atminties eroziją gali parūpinti žiupsnelį seno gero opijaus. Kompanija mus laiko už kiaušių, bet visada įmanoma rasti būdą ir, metaforiškai tariant, nugvelbti iš aruodo. Gėlės mirusiesiems ir palaimingos opijaus šypsenos gyviesiems. Jei pasaulis vieną dieną sprogtų, Bankoko gėlių turgus, be abejonės, taptų geriausių atliekų vieta. Tai vienas tų trumpų opijaus sukeltų sapnų, primenančių segės inkrustaciją. Sapnavau vaiką, sėdintį prie kramtomosios gumos aparato kažkokio miesto autobusų stotyje. Galimas daiktas, tai buvo Tokijas. Dėl miesto nesu tikras, o dėl vaiko — juo labiau. Kai pagaliau pasirodo mano elegantiškasis tailandietis, jaučiuosi visiškai blaivus, apimtas spazmiškos ramybės. Prisėdame mažutėje kavinaitėje, o tai reiškia, kad joje viso labo vienas išskleidžiamas stalelis ir dvi lauke pastatytos paplūdimio kėdės. Sėdime apsupti gėlių, motociklų ir velorikšų, dar prisidėjo ir asmens sargybiniai, nes mano bičiulis, be ano, kurį jau mačiau vakar, atsivedė dar dvi spintas, ir abu man pristatė, būtent, tarytum dalyvautume kokiam lošime. Jis paduoda man pinigus, o aš ištiesiu jam tamsų stačiakampį nedidelio dilbio arba didelio penio formos Adidas krepšį. Vyriškis jį paima nė nepažvelgęs, kas viduje, nes jis tikras džentelmenas. Užsisakome arbatos. Leidžiu jam šiek tiek pasipasakoti apie verslą, nors tai mums abiem atrodo nuobodu, paskui apima nuojauta, kad jis nori man šį tą daugiau pasakyti, galbūt išgerti alaus ir atsipalaiduoti, nusimesti tą kaukę, gal net ir batus, ir, kas žino, galbūt užtraukti seną dainą, nes šiais laikais dainų jau niekas nebekuria, tad pasiūlau jam paleisti tuos skerdikus ir aplankyti Sukumito karaokės barus. Dėl skerdikų jis atsiprašo ir netrukus juos paleidžia, taip pat taktiškai, kaip anksčiau pristatė. Paliekame turgų ir atsisveikiname su visu tuo grožiu: dešimt ar dvylika milijonų mirusiųjų karūnų ir dievams pamaloninti skirtų gėlių girliandų, vėrinių, skepetų bei puošmenų, kurias prieš kiekvieną kovą ir po jos užsideda Tailando bokso kovotojai.

— Mano vardas Feunangas.

Netaręs daugiau nė žodžio, Feunangas įlipa į didžiulį baltą limuziną. Aš jam iš paskos, ir nežinia kodėl apima nuojauta, kad mano vardo išgirsti jis nenori.

Iš aukštutinio Sukumito riedame į žemutinį, pravažiuojame liūdnai pagarsėjusius pornografinius vaidinimus „Putė Rūkalė“ ir „Putė Pingpongas“, bananų svaidymus ir gracingą storulę, kuri gali pute lentoje parašyti SVEIKI ATVYKĘ („Putė Rašytoja“).

Nusprendėme užeiti į vieną iš kelių šimtų go go barų Nana Plazoje. Gatvės merginos stvarsto Feunangui už rankovių, bet Feunangas pro jas praeina lyg vaiduoklis. Šokių aikštelėje žmonių vienas kitas, todėl beveik visos šokančios merginos susispiečia aplink mūsų stalelį: filipinietės, tailandietės, vietnamietės, visos pernelyg gražios ir visos pernelyg toli nuo namų. Feunangas užsisakė butelį Cliquot. Šampaną išgeriame tylomis. Feunangas nusiminęs, o man visai linksma, nes, savaime aišku, tikiuosi, kad jis sumokės, ir dar dėl to, kad seniai buvau gėręs šampaną. Negaliu tikrai pasakyti kada, atminties erozijos apimtos dienos išsitrina viena po kitos. Kartais išlieka vien suvokimas, jog kažkur buvau, su kažkuo gėriau, kažką mačiau... Tarsi akimirksnio deja vu. Bet grįžkime prie Feunango, nes Feunangą kamuoja rūpesčiai, jo paties rūpesčiai, ir kol stebiu išblyškusį veidą, neįprastai blyškų tailandiečiui, ir jo plonas, elegantiškas rankas, mane apima nuojauta, kad naktį galbūt užbaigsiu jo lovoje, ir nuojauta, kad galbūt man patiks.

Galimas daiktas, kadaise jau esame buvę drauge.

— Nemanau, — atsako Feunangas.

Nors negali to žinoti.

Nubundu didelėje, baltutėlėje lovoje su baldakimu ir tinkleliu nuo moskitų, dideliame, taip pat baltame kambaryje stiklinėmis sienomis, pro kurias visas Bankokas ar bent didžioji dalis matyti kaip ant delno. Esame paskutiniame Gem Towers aukšte, aukščiausiame brangakmenių prekybos pastate.

K. L. Krumperis

Tas vardas neduoda man ramybės.

SUGRĮŽK.

Ir ta žinutė neduoda man ramybės. Paskui tuodu dalykai taip pat lengvai išnyksta. Feunango nėra, jis kitame kambaryje. Jis nuogutėlis kalbasi su savo motina. Pamatęs mane, pamoja prieiti arčiau.

— Ateik, galbūt ji panorės su tavimi susipažinti.

Puiku, pirmiausia apsimausiu kelnes, juk neisi susipažinti su kieno nors motina tabaluojančiais kiaušiais, situacija vis dėlto kebli. Feunango motina mirusi.

— Mama, jis su manimi miegojo. Geras vaikinas.

— Tai visuomet matyti iš akių. Prieik arčiau. Nesibaimink.

Nesu išsigandęs, tik priblokštas. Man yra tekę girdėti apie reinkarnacijos programas, tik nemanau, kad kada teko ką nors panašaus matyti. Reinkarnacijos programa sukuriama iš milijonų gyvo žmogaus duomenų ir elgsenos formulių. Jei žmogus bijo mirties, manau, visi jos bijome, bet jei žmogus bijo mirties ir turi pinigų susimokėti už minėtą programą, jis įvedamas į daugybę atminties registrų ir elgsenos šablonų, užrašų, dienoraščių, grafologinių bandymų, neuroninių tyrimų, fotografijų, analizių, prisiminimų, namų sąlygomis atliktų vaizdo įrašų ir dar galai žino ko. Iš visos šios medžiagos sukuriama programa, galinti po mylimo asmens mirties jį atstoti ir pakeisti. Kaip ir tos šachmatų mašinos, kurios pribaigė rusų čempionus. Reinkarnacijos programa, pagrįsta instinktais, prisiminimais, genetiniu fondu, atkuria natūralias žmogaus reakcijas, galų gale nesu įsigilinęs į tą suknistą reikalą, tik galiausiai sukuriama kažkas panašaus į gyvenimą po mirties, bet ne išėjusiems, šitiems programa neaktyvinama, o pasilikusiems.

Galimybė neprarasti mylimų artimųjų arba, daugybės institucijų atveju, išsaugoti genialius nepakeičiamų protų sprendimus.

Teko girdėti, kad kai kurioms stambioms korporacijoms vadovauja seniai pasimirę finansininkai ir kad ne vienas prezidentas per reinkarnacijos programą konsultuojasi su iškiliais pirmtakais. Taip pat girdėjau, kad operos teatrui Paryžiuje vadovauja miręs baleto artistas. Savaime aišku, tai nelegalu, ir nėra būdų tai įrodyti. Legaliai tik tiesioginis giminaitis, tikrasis programos valdytojas, gali prisijungti tapatybę patvirtinęs pagal akies rainelę. Žinoma, legaliai mano verslas irgi vadinamas prekyba kontroliuojamomis atminties reduktoriaus dozėmis, o ne staigiu prisiminimų ištrynimu.

Bet grįžkime prie Feunango motinos; vargšė moteriškė egzistuoja nedideliame nespalvotame monitoriuje, panašiame į tuos, kuriuos naudoja apsaugos firmos.

— Tai tik nupasakotas vaizdas, — sako Feunango motina, kuri, nors jau mirusi, yra labai graži moteris.

— Šiaip ar taip, gražus vaizdas, noriu pasakyti, graži moteris.

— Dėkui.

Feunango motina nusišypso, nusišypso ir Feunangas.

Feunango motina sako:

— Vadinasi, jūs drauge miegojote?

Pirmiausia žvilgteliu į Feunangą ir, pajutęs jo pritarimą, į jos klausimą atsakau aš.

— Atrodo, kad taip, ponia.

Tada Feunango motina sako:

— Feunango kūnas gražiai sudėtas.

Geriau nepasakysi. Ir motina, ir sūnus, abu jaučiasi išdidūs. Juodu panašūs ir abu labai gražūs. Ji beveik tokia pat jauna kaip ir jis.

— Kai mirė, buvo tokio pat amžiaus kaip aš dabar, trisdešimt dvejų. Man tuomet buvo penkiolika. Programą parengėme drauge. Ji žinojo, kad greitai mirs. Ir aš tai žinojau.

Stebiuosi, kad jis pasakoja visa tai motinos akivaizdoje. Ji, regis, prie to pripratusi, bet, šiaip ar taip, atrodo nusiminusi. Jie abu tokie.

Ji, kaip ir visos motinos, apsimetinėja įtikinamiau.

Motinos puikiai atlaiko nejaukias tylos pauzes.

— Ką gi, grįžkit prie savo užsiėmimų. Berniukams reikia turėti draugų.

Feunangas vis dar nusiminęs, neatrodo, kad skuba palikti motiną.

— Kvailiuk, eik pas savo draugą. Duok pagaliau man ramybę, noriu daug ką apmąstyti... Kartais berniukai tokie nesupratingi...

Sugrįžus į miegamąjį Feunango pasiteirauju, ar ji suvokia, kas ir kaip.

— Žinoma, ji suvokia, kad yra mano motina.

Palieku Feunangą su jo sielvartu ir motina ir patraukiu per apartamentus ieškodamas lifto. Kadangi visur tamsu, du ar tris sykius paklystu, kol mergina kitame salės gale uždega šviesą. Tai Feunango sesuo, ji tokia pat daili kaip jis, kaip du vandens lašai panaši į motiną.

— Aš Feunango sesuo.

— O aš jo bičiulis.

— Žinau, kas tu toks. Girdėjau jus ir mačiau drauge. Mačiau jus tai darant. Žinau, kad nesi joks bičiulis, esi čia, kad ištrintum jam iš atminties mamą.

Aš tiesiog prekiauju chemija, o ką kiekvienas iš jos išgauna — ne mano rūpestis. Todėl pažvelgiu į ją labai įdėmiai ir pasakau štai ką:

— Nepurkštauk. Jau pribrendo metas. Jis visą gyvenimą buvo prie jos. Tas įrenginys jį veda iš proto. Tas įrenginys sustingdo skausmą tarsi vabzdį, smeigtuku prismeigtą prie sienos.

— O jūs nesikalbate su savo motina?

— Ne, su programa aš nesikalbu, atiduodu mirčiai tai, kas priklauso.

Ji palydi mane ligi lifto, tylomis laukiame, kol jis pakils.

Paskui teištaria:

— Iki, sėkmės.

Kai pro langą pamatau mugę ir dainininkus šalia viešbučio, visa kita pradingsta. Savaime aišku, langas atviras, tad patalpoje maloni temperatūra, nors drėgna. Visame viešbutyje, savaime aišku, šalta kaip ledainėje. Ledinis koridorius, ledinis liftas, didžiulis ledinis vestibiulis. Išėjus į gatvę plūsteli maloni šiluma. Nors ir drėgna.

Priešais viešbutį vyksta mugė. Tarp daugiaaukščių pastatų, viešbučių ir prekybos centrų riogso dvaras. Veikiausiai statyba nutrūko dėl lėšų stokos, nes pats statinys aptvertas, ties paradinėmis durimis prikrauta statybinių medžiagų, matyti, kad jos suverstos seniai. Be elektrinių mašinėlių ir žaidimų automatų, mugėje daugiau nieko nėra. Videožaidimai, videožinutės, ateities videoskaitiniai. Vaikai laukia eilėje išsiųsti videožinutės. Daugiausia tai meilės žinutės. Tavo atvaizdas ir balsas užregistruojami, ir vėliau kiekvienas gali juos išsirinkti iš meniu. Konditerio duktė — pati gražiausia Sukumito gatvės mergina. Mačiau tave šalia pakeliamojo tilto, laukei mokyklos autobuso. Tokios tokelės. Vaikai vieni kitiems siuntinėja žinutes ir kvatojasi lyg pamišę.

Atokiau nuo žaidimų automatų įrengtas įėjimas žiūrovams. Du sustatyti furgonai ir užuolaida atstoja duris. Žiūrovų salė — tiesiog išlyginta žemė su nediduke scena ir galybe plastikinių kėdžių priešais ją. Susimokėjus berniukas paduoda plastikinę kėdę, o nedaug už jį vyresnė mergaitė pasiūlo šalto alaus. Paimu kėdę ir alų ir įsitaisau paskutinėje eilėje. Visi dainininkai — vyrai ir visi dalijasi tuo pačiu orkestru. Šeši muzikantai šalia iš kartono iškirptų pieštų dekoracijų, vaizduojančių jūrą. Jūros bangas. Tarp bangų ir dainininkų sustoja šokėjos. Dešimt ar dvylika merginų, apsitaisiusių juokingais blizgančiais apdarais, pernelyg plačiais ir dideliais, tarsi žemaūgės dėvėtų aukštaūgių kostiumus, o lieknosios — apkūniųjų. Kiekvienas dainininkas, atsižvelgdamas į publikos reakciją, dainuoja vieną, dvi ar tris dainas. Šokėjos kartkartėmis keičiasi. Yra dvi grupės. Kai vienos šoka, kitos tuo metu persirengia kostiumus. Apdarai irgi kartojasi kas dvi trys dainos. Publika ne vien ploja dainininkui arba jį ignoruoja. Kai daina ar atlikimas turi pasisekimą, dainininkas prieina prie pirmos eilės, ir merginos papuošia jo kaklą gėlių girliandomis. Geras dainininkas surenka po trisdešimt keturiasdešimt girliandų. Kartais per gėles net veido nesimato, bet ir tuomet vaikinai dainuoja lyg niekur nieko. Savaime aišku, tuo pat metu, kai žaviuosi dainininkais, gėlėmis ir šokėjomis, nesiliauju gurkšnojęs alų ir ištuštinu kelias LMB ampules. Nors automobiliai, orkestras ant scenos ir mugėje erzeliuojantys vaikai kelia siaubingą triukšmą, nuo LMB jaučiuosi visiškai ramus ir stabilios dvasinės pusiausvyros, pasiekęs nuosaikaus džiaugsmo ir mažiausio pykčio stadiją. Esu prikaustytas prie žemės. Tarsi alaviniais batais jūros dugnu vaikščiojantis naras.

Kai man galutinai pakyri visų šokėjų veidai ir visų dainininkų atliekamos dainos, palieku tą iš dviejų furgonų suręstą patalpą. Žaidimų automatų gretos jau gerokai praretėjusios. Priėjęs prie vienos videokabinos peržvelgiu žinučių meniu. Savaime aišku, randu ir vieną savo išsiųstą žinutę. Susirandu ekrane savo nuotrauką, paskui pasigirsta įrašas. Kaip rodo data, jis įrašytas maždaug prieš mėnesį. Ekrane pasirodau aš ir žvelgiu netardamas nė žodžio. Už nugaros stovi kažkokia mergina, bet nesu tikras, kad ji su manimi. Veikiausiai esu vienas. Šiaip ar taip, mergina stovi nusisukusi. Aš su akiniais nuo saulės, vadinasi, buvo diena. Saulėta diena. Marškinių nepamenu, bet striukę tebeturiu savo kambaryje, lagamine. Tai mėlyna striukė su užtrauktuku. Panaši į paštininko arba elektriko. Striukė pirkta dėvėtų drabužių krautuvėje. Tebežiūriu į savo atvaizdą ekrane, bet mano atvaizdas ekrane nieko nesako. Jis tylomis žiūri, kol baigiasi laikas. Mano laikas, atvirkščiai, dar nesibaigia. Galiu pasirinkti kitą žinutę, tad grįžtu į meniu ir pasirenku žinutę iškart po manosios. Pasirodo mergina, kuri prieš tai buvusiame įraše stovėjo man už nugaros. Savaime aišku, tos merginos aš nepažįstu. Nei dabar, nei anksčiau nepažinojau. Ji pasako kažką tailandietiškai ir pasiunčia oro bučinį. Nei ji, nei bučinys nesusiję su manimi.

Išeinu iš mugės ir susimąstau, kiek jau esu Bankoke, pasijuntu apdujęs ir praradęs laiko pojūtį. Man neramu, kad patyriau staigią atminties eroziją ir, kas žino, galbūt nuotrūkį.

Nusisamdęs velorikšą paprašau vežti į centrą, bet vos įsukę į Končemingo gatvę įstringame spūstyje. Eismas Bankoke neabejotinai bjauriausias pasaulyje. Per valandą pajudėjome vos du šimtus metrų, tad palieku rikšą ir pėstute patraukiu prie upės. Tai geriausias būdas Bankoke judėti piko valandomis, o piko valandos čia trunka nuo šešių vakaro iki antros nakties. Laukdamas valties matau, kaip sraigtasparnių šviesų nutvieksta upe į vidurnakčio turgų medinėmis laivėmis traukia žvejų šeimos. Ramybė pradingo. Mano atvaizdas videokabinoje sutrikdo tiek, kad išgeriu kitas dvi ampules.

Kai priartėja valtis, jaučiuosi geriau, todėl vairininko paprašau, kad paplukdytų upe. Aukštupiu nusiiriame prie šventojo miesto, praplaukiame pro viešbučio oriental terasą. Abiejuose krantuose vakarieniauja ne mažiau kaip milijonas turistų. Sraigtasparnių aikštelėje baisus sambrūzdis. Tuzinai lėktuvų suka ratus laukdami oro uoste laisvos vietos nutūpti. Gem Towers paskutiniame aukšte tebešviečia vienas langas. Tai aukščiausias brangakmenių prekybos statinys. Kur tik pasisuksi, visur skamba viešbučio orkestrų muzika, o virš balkonų ir dangoraižių šokčioja gaisro liepsnos.

Dega Rakamujo ligoninė.

Pasiteirauju vairininko, gal jis ką žino.

— Žmones evakavo, bet liepsnų sutramdyti nepavyko. Dega jau kelios valandos. Viskas supleškės.

Kanalų labirintais grįžtame į viešbutį. LMB palaiko mane laimingai atitrukusį nuo žmonių, tad nėra reikalo eiti į Pat Pongo kekšių barus. Bet koks kontaktas dabar nepageidautinas. Kai atsirakinu duris, televizorius, savaime aišku, įjungtas. Liepsnų apimtos ligoninės vaizdas tarsi įkaitino kambario orą.

Išsitraukiu skardinę alaus, vėliau antrą. Apėmus paskutiniams LMB pojūčiams leidžiu prisėlinti miegui. Žinoma, tai dėl šilto oro, plūstančio pro langą, kambario temperatūra gana maloni.

Žvelgdamas į liepsnų laižomą pastatą ramiai užmiegu.

Rytas prasideda teniso klube. Verslo reikalai su grupe anglų chirurgų. Jie trise. Nežinau, ar tris jau galima laikyti grupe. Šiaip ar taip, jie kalba ir elgiasi kaip viena šutvė. Vieno iš jų dukra mėgino nusižudyti. Taip ir nesupratau kurio, nes visi trys kalba išsyk ir visi labai susinervinę, kai ką kartoja net po tris kartus, o kai ką išvis nutyli. Nuostabi diena. Visos aikštelės užimtos. Kamuoliukų taukšėjimas ir tenisininkų balseliai varo iš proto. Tiesiog pykina. Man nepatinka tenisas. Man nepatinka tenisininkai. Susinervinu radęs geltonų kamuoliukų tose puikiose ilgose valtyse, kurias būtų galima panaudoti visai kitaip.

Chirurgo duktė atsirado jau po vidurnakčio, ją aptiko plūduriuojančią baseine. Laimė, kai ją ištraukė, buvo dar gyva. Dėl to aš nuoširdžiausiai apsidžiaugiau. Merginai nelabai sekėsi mokslai, bet tai nieko nepaaiškina, pasikeitė žemynas, nauji draugai, tailandiečių virtuvė, galbūt, tuo jie nėra visiškai tikri, padėtį komplikuoja vyresnis vyriškis, vakarietis, žinoma. „Komplikuoti“ ir „padėtį“ yra būtent tie žodžiai, kuriuos jie pavartojo. Chemija bet kokiu atveju skirta ne jai, o motinai. Chirurgo žmonai. Tai ji žydrame baseino vandenyje aptiko plūduriuojantį dukters kūną. Savaime aišku, ji pamanė, kad duktė jau mirusi. Kuo greičiau iš baseino išleido vandenį, bet to negana, nes vargšė moteris negali atitraukti akių, nors vandens jau nebėra, ji vis žiūri, tarsi baseinas būtų pilnas ir jame dar plūduriuotų dukters kūnas.

Medikai man ištiesia užklijuotą voką. Įsikišu jo nė neatplėšęs. Paskui bent tuziną kartų padėkoja. Jie vilki teniso apranga ir kiekvienas turi po raketę ir kalbėdami jas judina tarsi kvailo gyvūno letenas.

Kol jie dar nenuėjo, pasiteirauju apie ligoninę. Regis, gaisras buvo tyčia sukeltas, nors tučtuojau prideda, kad tai viso labo prielaidos. Taip pat prasitaria, kad gaisras įsiplieskė neurologijos skyriuje, o jie jau dvi savaites laukia naujo paskyrimo.

Dvi savaitės man atrodo ilgas laiko tarpas. Noriu pasakyti, kad man dvi savaitės dar nepraėjo. Susirūpinimas koncentruojasi į kamuoliukų dunksėjimą, ir netrukus suvokiu, kad negaliu to pakęsti, tad prisėdu ant suolelio saulėje, šalia aikštelių. Žvelgdamas į visus šiuos baltai vilkinčius žmones, svaidančius ir atmušinėjančius geltonuosius kamuoliukus, tą pat akimirką jaučiu, kaip išgaruoja kraujas, kaip du saulės spinduliai, kieti lyg dvi šakutės, pasiekia akis, kyla link smegenų ir tada prasiskverbia pro pakaušį ir, savaime aišku, aš apalpstu.

Palmės, žaidėjai, baltos aikštelių linijos — viskas akimirksniu išnyksta.

Ir kaip dažniausiai nutinka, nepakenčiamasis triukšmas pradingsta paskutinis.

Bankoko oro uoste šešta valanda, visus apėmęs siaubas dėl tragedijos. Mažiau nei per tris savaites į upę nukrenta jau ketvirtas lėktuvas. Svarstoma, kad reikėtų sugriežtinti sraigtasparnių skraidymo taisykles. Netikėtai visi skrydžiai atidedami. Nedidukų kapsulės formos kambarių neužtenka tokiai gausybei žmonių. Turistai begalinėse eilėse apimti panikos. Parodęs kompanijos kortelę gaunu nediduką kambarį vip zonoje. Ant grindų guli moteris ir verkia. Ji kažko neteko per avariją. Savaime aišku, oro uosto tarnautojai mėgina ją guosti, bet jai veikiausiai niekuo nepadėsi, nes vargšė moteris taip ir lieka gulėti ant grindų. Esu tai matęs anksčiau, sudužus lėktuvui žmonės apraudodami savo netektį tiesiogine šio žodžio prasme glėbesčiuoja žemę. Neįmanoma to nesuprasti, vip salėje apima slogutis. Todėl išgėręs keletą skardinių alaus įsitaisau miegoti. Sapnuoju, kad ramiai sau sėdžiu bare, gurkšnodamas burboną su tamsiuoju alum. Salimais sėdėjęs tipas atsikelia ir patraukia link muzikos aparato labiau ryžtingai nei tiesiai ir įjungia airišką dainą. Tai viena tų liūdnų melodijų, kurios labai tinka, jei geri bare vienas ir artimiausiu metu neturi nei kuo užsiimti, nei kur eiti. Dešimtą valandą iš palubėje kabančio ekrano mane pažadina simpatiška tailandietė mergina. Praneša, kad jau laipinami keleiviai mano skrydžiui, o lėktuvų judėjimą pavyko suderinti. Dar praneša, kad virš Malaizijos praūžė taifūnas, bet Vietname, regis, oras puikus. Išėjęs iš patalpos iki įlaipinimo salės pereinu dešimt koridorių. Lėktuve vienas vyriškis mėgina iš manęs ką nors nupirkti vaikui. Atsisakau dėl keleto priežasčių. Visų pirma mūsų praktikoje įprastas susitarimas, kad lėktuvuose prekyba draudžiama. Kita vertus, dar svaresnė priežastis — nepilnamečių neuronų apsauga, tapusi mums vieninteliu nerašytu įstatymu. Bent jau tarp legaliai veikiančių kompanijų. Ypač po Kosa Mui užmigdytų vaikų skandalo. Šimtų pajūrio viešnamiuose rastų vaikų, kuriems kasdien buvo slopinama atmintis, siekiant išsaugoti jų lytinę nekaltybę, kurios pageidaudavo rinktiniai sekso turistai europiečiai.

Po to, kai tailandietis pasiūlo apvalią sumelę, kurios, savaime aišku, atsisakau, esu priverstas pranešti apie incidentą, bet galiausiai to nepadarau, nes vyrukas tikina, kad vaikas yra jo sūnus, ir jis trokšta jį išvaduoti iš beatodairiškos meilės velorikšos suvažinėtam labradorų veislės šuniui.

Tas šuo jam buvo viskas.

Taip kalba jo tėvas, ir iš tiesų pažvelgęs į vaiką matau, kad jis velnioniškai nusiminęs. Nosis įbesta į langelį. Kitas lėktuvas šalia mūsiškio stovi taip arti, kad keleivių veidus matome aiškiai kaip ir jie mūsų.

Vaikas tyliai sako:

— Geriau tie visi lėktuvai sudužtų.

Paskui užsimerkia tarsi laukdamas, kada jo noras išsipildys.

Kai atsimerkia, ano lėktuvo jau nebėra.

Po trijų valandų nutupiame Ho Ši Mino oro uoste. Kad ir kaip kvaila atrodytų, kai lėktuvas nusileidžia ant tūpimo tako, jaučiuosi keistai patenkintas. Akimirką pasirodė visiškai įmanoma, kad toks nedidukas vaikis nutrenktų tokį didelį lėktuvą.

Deguto mašinos debesų kelyje.

Tarp Hojano ir Hujės miestų Vietnamo pajūry asfaltuojamas kelias. Šalia manęs sėdinti moteris yra vietnamietė, o vyras — urugvajietis, visi jį vadina Darvinu. Vairuotojas — Jungtinėse Valstijose augęs vietnamietis. Automobilis didelis ir juodas. Manau, vokiškas. Mes visi bučiuojamės. Vairuotojas, žinoma, ne, tik moteris, Darvinas ir penkiolikametė mergaitė, kurią maniau esant jų dukrą, bet taip, regis, nėra. Nepamenu, kaip viskas prasidėjo. Darvinas yra neapsakomai geras chemikas, puikiai moka naudoti TT, sąvaržėles ir įvairiausius euforijos būdus bei slopinamuosius, taip pat čekišką raudonąjį dangų, kurio nuo Prahos gaisro neįmanoma gauti. Vairuotojas kartkartėmis žvilgteli į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, taria: Oh, boy! ir skubiai įsmeigia akis į kelią, nes posūkiai tarp uolų labai staigūs ir, tarsi to būtų negana, pavymui debesis skrodžia deguto mašinos.

Danguje matau dirižablį. Darvino moteris užsisegioja palaidinę, persisveria pro langą ir mosteli į dangų, kaip tik į dirižablį, skrendantį virš Hojano paplūdimio priešais China Beach.

— Darvinai, jie atskrido tavęs.

Mergaitė irgi apsirengia, mudu su Darvinu vis dar nuogi. Nesu tikras, ar suprantu, kas vyksta. Darvinas paduoda man kelnes.

— Apsirenk, atrodo, su tuo baigėme.

Paskui pasiūlo man taurę šampano ir keletą mažutėlių žalių pastilių.

— Veikia švelniai, bet greitai.

Ir išties, jau po dešimt sekundžių pasijuntu, tarsi mano kūnas būtų apvilktas Kalėdų Senelio kostiumu. Šilta, džiugu ir ramu.

— Mano žmonai atrodo, kad visi skraidantys objektai atvyksta pas mus. Jau šešeri metai, kai pasitraukiau iš laboratorijų. Dabar užsiimu vien bandymais. Nedidukė pagalba kasdienybei subalansuoti.

— Keista susitikti tokį chemiką kaip jūs tiesiog gatvėje.

— Jis visai ne gatvėje.

Tai atsako jo žmona. Dirižablis atsiliko nuo mūsų maršruto.

— Apgailestauju, jei išgąsdinau. Nuo to laiko, kai paliko laboratoriją, jis nuolat persekiojamas. Jis pernelyg vertingas, kad paleistų.

Moteris bent dešimt metų vyresnė už Darviną, tvirto sudėjimo. Kad ir kas į juos kėsintųsi, lengvai nepaims.

— Galėsime pratęsti vėliau...

Mergaitė šypsosi. Ir Darvinas šypsosi. Ir aš šypsausi gaubiamas įsivaizduojamo Kalėdų Senelio apdaro.

Nuostabus chemikas. Tokių jau nebeliko. Laboratorijos neteko tokių per nepaliaujamus patikrinimus, šykštumą ir narkotines medžiagas paaugliams. Pernelyg greita ir pernelyg paprasta.

— Geriausia chemija išrasta AIDS laikais, dabar galima dulkintis kiaurą dieną, tai pigiau ir smagiau. Yra trumpalaikių stimuliatorių ir žydrųjų į ledinukus panašių ampulių. Mane domina, ką jūs siūlote. Atminties vingių medžiotojai, jūs pernelyg skubate, nedovanotinai deginate neuronus. Nėra taip paprasta, kaip jūs manote. Prisiminimų ribos neištirtos. Jei galite, nepamirškite to.

Kitoje debesų kelio pusėje ligi Hujės miesto driekiasi džiunglės. Pravažiuojant pro trobeles kalnų papėdėje matyti nedidukai, vien televizorių ekranų apšviesti langai. Jau vėlu. Mergaitė ir moteris apsikabinusios miega ant užpakalinės sėdynės. Darvinas dirba kompiuteriu. Vairuotojas tylutėliai kažką niūniuoja. Kad ir kaip keista, visose trobelėse, visuose kambariuose televizoriuose nustatytas tas pats kanalas. Ekranas automobilyje neveikia, todėl nežinau, koks tai kanalas. Veikiausiai žinių. Vieną akimirką visuose ekranuose pasirodo sustingęs azijietiškų bruožų moters veidas. Kažkodėl kiekvienas sustingęs atvaizdas sukelia minčių apie praradimus arba mirtį.

Šios moters atvaizdas akimirką nutvieskia džiungles ir pranyksta.

Plaukioju viešbučio rex baseine; šis nuostabus pastatas karo metais buvo amerikiečių karininkų būstinė, o dabar jame knibždėte knibžda užsieniečių ir prekeivių iš šiaurės Vietnamo. Kiekvienąsyk, kai iškišu galvą iš vandens, girdžiu nuostabią muziką, veikiausiai mambą. Aplinkui baseiną šoka žmonės. Žavingos prancūzės ir nutukusios vokietės. Muzikos ritmu pilstomi gėrimai. Jau išlipau, įsisupau į chalatą, o viena moteris garsiai klausia padavėjo, kaip vadinasi daina, ir padavėjas taip pat garsiai jai atsako: Cha cha cha du loup!

Jis turbūt nori pasakyti: „Vilko ča ča ča“.

Kai baltosios šviesos manyje ima gesti, įkišu ranką į chalato kišenę ir sugraibau porą geltonųjų, kurios yra ne kas kita, kaip jaukūs čiužiniai, ant kurių galima pailsinti kūną po geros iškrovos. Baltosios šviesos Vietname taip išpopuliarėjo, kad turistai iš Bankoko paplūdimių atvyksta čia pripildyti galvas džiaugsmo. Baltosios šviesos išrastos Kambodžos laboratorijose, tačiau dabar gamyba ir visų pirma prekyba tapo vietnamiečių verslu. Žinoma, ir Europoje bei Amerikoje gaminamos baltosios šviesos, bet tai ne tas pats. Išvežti iš čia narkotikus taip pat sunku kaip ir nusišlapinti ant Ho Ši Mino kapo, o galbūt dar pavojingiau. Mažiau nei prieš savaitę paklojo tris olandų nebrendilas, gabenusius dvi sriubos skardines, pilnas ampulių. Mačiau šįryt per televiziją. Taip pat mačiau iš meilės nusižudžiusio japono sumo kovotojo laidotuves ir šimtą kvailų kosmoso erdvėje klaidžiojančių plutonio pasaugų, bet dabar tai neturi jokios reikšmės. Chalato kišenėje sugraibau dvi geltonąsias ir nuryju. Pradeda temti. Paskutinis plaukikas išlipa iš baseino, ir vanduo akimirksniu nurimsta.

Kambaryje iš kabančio monitoriaus vietnamietė mergina praneša, kad buvo šeši telefono skambučiai; kadangi jų nemažai, nustembu, bet vėliau paaiškėja, kad skambino tas pats asmuo. Susitikimą su nekantriuoju bičiuliu paskiriu rytdienai.

Išgeriu buteliuką viskio iš mini baro, paskui dar skardinę alaus. Baltųjų šviesų neliko nė ženklo. Krentu į lovą. Ant naktinio stalelio pažeriu saują geltonųjų. Jų poveikis ribotas, bet ganėtinai malonus, kai norisi išsimiegoti.

Elektroniniame pašte vienintelė žinutė:

SUGRĮŽK

K. L. Krumperis.

Iki prasideda ryte. Vyriškio, sėdinčio prie stalo vienoje iš Berlyno kavinių, atvaizdas. Jis primena kažką iš prisiminimų, bet tai neabejotinai kitas dalykas. Galbūt vizija. Žmogus be atminties nuolat regi ateities vaizdinius. Ilgesiui išnykus jo vietoje knibžda milijonas klausimų. Naujos meilės, nauji miestai, naujos upės, nauji tiltai. Galbūt rytoj. Vyriškis, sėdintis prie stalo vienoje iš Berlyno kavinių, paprašo sąskaitos, sumoka už du bokalus alaus ir nueina. Jau buvo beimąs apsiaustą nuo kabyklos šalia durų, bet galiausiai susivokia, kad apsiaustas ne jo. Išėjęs laukan veidu pajunta sausio žvarbą, ir išsyk pradeda lyti. Nepamena, ar kada įsivaizdavo tą šaltį ir lietų, bet dabar jau nesužinosi. Eidamas pro vitriną stabteli ir apžiūri nuotakos suknelę ir, nieko daugiau negalvodamas, pereina gatvę tarp zujančių automobilių ir patraukia link kiosko. Tenai nusiperka pašto ženklą. Paskui susiradęs pašto dėžutę įmeta atviruką. Atvirukas, kurio kitoje pusėje — tik keletas ranka rašytų eilučių, yra Las Vegaso atvaizdas. Flamingo viešbučio Las Vegase. Tas laiškas parašytas seniai, nors jis neprisimena, kad būtų rašęs. Štai kas parašyta atviruke: „Visą laiką galvoju apie tave“.

Sugrįžus į viešbutį kambaryje jam atrodo pernelyg karšta, todėl atlapoja langus ir pamėgina užmigti. Tebelyja. Jau išmušė antrą nakties. Ant stalo padėtas lėktuvo bilietas ir pasas. Televizoriaus ekrane dainuoja sidabro apdaru apsitaisiusi azijietė mergaitė. Pasidabruotu drabužiu. Dėl kažkokios priežasties vaizdas ekrane neatitinka garso. Vaizdas iš vieno kanalo, o garsas — iš kito. Girdėti, kaip vyriškas balsas vokiškai skelbia bundeslygos rezultatus. Trečią valandą nakties jis vis dar būdrauja ir žino, kad jau trečia valanda, nes šalia lovos stovi žadintuvas. Gretimame kambaryje girdėti pusbalsiu kalbanti moteris, gali būti, ji meldžiasi. Moteris kalba prancūziškai, o prancūziškai jis nesupranta. Ir tuomet, girdėdamas svetima kalba kartojamus maldos žodžius, susivokia, kad kavinės padavėjas atsisveikindamas kreipėsi į jį vardu, ir taip sutrinka, kad pamiršęs visa kita galvoja vien apie tai.

Kai prašvinta, jis tebegalvoja apie svetimo žmogaus ištartą savo vardą.

25-oji apygarda.

Likusią dienos dalį nėra kas veikti.

Atlikęs skubius mainus su vietos politiku, paprašau taksisto dar kiek pasivažinėti, nes jaučiuosi puikiai, o kamščių kalvose beveik nebūna; dideliuose baseinuose šalia vasarnamių pilna gražių merginų. Savaime aišku, visur šunys ir vielinės tvoros, ir apsauginiai, apsiginklavę beisbolo kepuraitėmis, užmaukšlintomis ligi pat antakių. Vietnamiečiai milijonieriai neslepia savo turtų, juos saugo privačios armijos, suformuotos iš buvusių Laoso samdinių. Žmonių, pasirengusių net savo artimuosius suėsti gyvus. Gyvenimas Saigono kalvose panašus į nesibaigiančią šventę, nedrumsčiamą nekviestų svečių. Naujieji prekybos centrai Čolone, 1-ojoje apygardoje įsikūrę užsienio bankai, įspūdingai pertvarkytas tarptautinis Tan Son Nato oro uostas, naujojo Ho Ši Mino suklestėjimas — viskas prasideda nuo šių baseinų. Nuo žalsvų upės vandenų, kur įsibridusi iki juosmens gyvena ši tauta ir nebeauga niekas, išskyrus ryžius. Štai šiuose žydrų baseinų vandenyse prasideda naujieji naujojo Vietnamo turtai. Ir į tuos pačius baseinus sugrįžta.

Keistas maudimas nugaroje, beje, gerai pažįstamas. Skausmas nėra kažkas nauja. Sekundę užsimerkiu, ar bent taip manau, nors netrukus suvokiu, kad vis dėlto akys tebėra atmerktos, tiesiog viskas aplinkui pranyko. Akimirksnio išsijungimas. Trumpučiai tamsos tvyksniai. Veikiausiai tai neuronų sutrikimas. Tetruko sekundę. Paprašau taksisto pritildyti muziką, savaime aišku, taksistas nekreipia į mane dėmesio.

Karo veteranai dainuoja meilės dainas.

Štai ką man atsako taksistas.

Viena iš tų pasibaisėtinų grupių, kurios dainininkai — vežimėliuose sėdintys aštuoniasdešimtmečiai.

Jiems nepasipriešinsi. Seniesiems didvyriams skolos dar neišmokėtos. Kai narsūs, karingai nusiteikę Cu Ši tunelių vaikai dainuoja, užsieniečiai nieko apie tai negali pasakyti. Tad prašom daugiau pagarbos, ir palikit televizorių kaip buvo. Muzika sklinda pro nuleistus taksi langus, pasiekia ramias giraites ir apsistoja šventėse. Žinoma, čia ją užgožia siautulinga vargonų muzika, ką tik atkeliavusi iš Tokijo klubų. Veteranų dainos išsisklaido viršum rožynų, ir, savaime aišku, čia jau nieko nepadarysi.

Tiesa, pastebiu, kad gerbdami svarbių žmonių miegą lėktuvai šiuose miesto rajonuose pakyla aukščiau, manau, netgi sraigtasparniai suka keistus ratus ir kuo atsargiausiai leidžiasi, kad neišdraikytų popierinių servetėlių, nesudaužytų arbatos servizų ir nepašiauštų damoms šukuosenų. Žinoma, gali būti, kad baseinuose atsispindinti saulės šviesa kiek blaško pilotus. Šunys bet kokiu atveju dėkingi už ore sklandančių sraigtasparnių vaizdą, jie vizgina uodegas ir skalija kone mirdami iš laimės.

Bičiulio politiko namuose puikių manierų tarnas filipinietis man atnešė keturis martinius, kol laukdamas jo šeimininko sėdėjau prie baseino, kuriame, deja, nebuvo nei merginų, nei nieko. Tik nedidukas sodininkas karpė augalų pavyzdžius ir dėjo į plastikinį maišelį tarsi kvanktelėjęs mokslininkas arba vienas iš tų filmų detektyvų, kurie tikisi nustatyti nusikaltėlį pagal ant kilimo rastus plaukus. Kai galiausia pasirodo mano klientas, dėl išgertų martinių ir karščio nesugebu susivokti, ką man sako, o galbūt dėl to, kad saulėtos dienos trukdo sutelkti dėmesį į tikrus dalykus. Beje, per mūsų trumpą pokalbį bent du kartus jis paminėjo žodį „sėkmė“. Nesupratau, kokį velnią jis čia mala.

Sėkmė — tai žodis, kurio neturėtų vartoti tokio didelio sodo šeimininkas. Sėkmė — tai žodis, saugomas tiems, kurie vis dar jos laukia.

Taksistą paprašau sustoti prie balto namo su kvailai išvinguriuotais laiptais ir bokšteliais, lyg pastatą būtų projektavęs šešiametis architektas. Sode daugybė žmonių. Verslininkai atraitytomis marškinių rankovėmis ir atlaisvintais kaklaraiščiais, aplink baseiną zuja merginos su bikiniais. Merginos užlipa ir nulipa nuo tramplino. Vienos ryžtingai šoka į vandenį, o kitos vaizduoja bijančios, kad atrodytų dar žavesnės. Verslininkai gurkšnoja gėrimus, plekšnoja rankomis vandenį ir taško merginas, ir visa tai primena vaikų žaidimo aikštelę, pilną nevispročių. Mes, vyrai, baisiausiai stengiamės kekšėms pasirodyti kuo simpatingesnį, tarsi tas komercinis sandėris žadėtų truputį žavingų vilionių ir net kažkur slypinčio džiugesio. Tai lygiai taip pat apgailėtina, kaip mėgautis surežisuotomis muštynėmis ar šaudyti į negyvą antį. Štai apie ką mąsčiau, kai taksistas savo nuožiūra nusprendė, kad jau gana, sustabdė automobilį ir nežiūrėdamas į mane paklausė:

— Na, o dabar kur?

Savaime aišku, nesumojau, ką jam atsakyti.

Prie lango sėdi vaikas. Stebi laiptus, tarp palmių vedančius į antrą aukštą. Pirmo aukšto kambariai taip arti baseino, kad vanduo retsykiais aptaško užuolaidas, nes langas atviras, nes oro kondicionierius turbūt sugedęs, nes viešbučio šeimininkas jam taisyti skirtus pinigus turbūt išleido kekšėms. Būtent taip man paaiškina Hai ir ištraukia iš po lovos bibliją. Hai — linksma, mažutė, liekna ir neišvaizdi mergina, ji prekiauja koka ir turi tris ar keturis vaikus, kurie jai padeda, jų darbas — stebėti duris, laiptus, kiemelį ir baseiną, nes viešbučio šeimininkas ne tik turi silpnybę švaistyti pinigus kekšėms, bet ir mainais už tylėjimą pasisavina nemenką kokos ir pinigų dalį. Suprantama, Hai mėgino jį nudėti mažiausiai kartą, kai jis persisvėrė per turėklus, bet tas raumeningas dėdulė, buvęs dviratininkas, tik pūkštelėjo į baseiną ir lyg niekur nieko išlipo leipdamas juokais.

— Jo tylėjimas ne vertesnis už mėšlą, — sako Hai purtydama bibliją, kad iškristų paketėliai.

— Policijos jis niekad ir nekviestų, nes viešbutis pilnas kekšių.

Motinai paminėjus kekšes, vaikiščias kaskart sukikena. Suprantama, Hai dėl to pyksta.

— Žiūrėk, kad niekas neužeitų, ir liaukis krizenęs, verslas yra verslas. Tiems vaikams galvos pramuštos pramogomis. Kvatoja iš ko pakliūva.

Hai išlanksto vieną paketėlį, kitus du įspraudžia į bibliją ir vėl pakiša ją po lova. Paskui gerą žiupsnį kokos paberia ant stiklinio naktinio stalelio.

— Nagi, išmėginkite, ar geras.

Mažuoju piršteliu braukiu žiupsnelį link krašto. Palinkęs prie ruoželio įtraukiu. Vaikis stebi mane labai susikaupęs.

— Labai geras, ponia.

Eidamas pro baseiną matau kitus vaikus, patruliuojančius pagal apgalvotą stebėjimo schemą. Vienas įsilipęs į palmę. Pro šalį skrendant sraigtasparniams, vaikas pasilenkia, o lėktuvus, atvirkščiai, mėgina paliesti rankomis. Ir vieni, ir kiti skraido perdėm toli.

6-oji apygarda nėra tinkamiausia vieta pasivaikščioti, bet centras manęs neužkabina. Nuo kokaino visuomet jauti įsitempusius nugaros raumenis ir sužadintus jutimus, ūpas, savaime aišku, labai krenta, nepalyginsi su švelnia ir miela vaikiška chemija prospekto diskotekose. Susistabdau velorikšą, nors mieliau važiuočiau taksi, vis tiek susistabdau velorikšą, nes karšta stypsoti saulėje, negaliu nejausti su vasaros pradžios entuziazmu senuose kūnuose atgimstančios vilties.

Važiuodamas svarstau apie būsimus savaitės susitikimus. Beveik visi paskirti mieste, nors vienas ir šiek tiek arčiau upės, Hujės prieigose, miestas dalija šalį perpus, tai labiausiai nuo visų karų nukentėjusi zona. Svarstau apie apsilankymus uždraustajame Hujės mieste, iš kurio nieko nelikę, ir kai stebiu žole apaugusią plynę, įsivaizduoju akį džiuginančią šventyklą ar prancūzų sudegintą didingą biblioteką. Staiga virš nematomų neaprėpiamų rūmų atsiranda dar kai kas: viešbučio kambaryje žalios šviesos užlieti ant sofos guli vyras ir moteris. Vyras guli ant jos, galva jos tarpukojy, net nežinau, su kuo palyginti, o ji šypsosi į fotoaparatą. Viena tų nuotraukų, kurios daromos automatiniu fotoaparatu, pernelyg sureikšminant kieno nors gyvenimo detales. Ateities pasveikinimas. Tik į vieną pusę riedanti laiko mašina. Savaime aišku, tarp kokaino ir vaizdinių nėra jokių sąsajų. Kokainas reikalingas tam, kad vaizdinys neužsifiksuotų, švystelėtų ir galiausiai pradingtų.

Velorikšą užtrunka veik pusvalandį, kol pasiekiame 2-ąją apygardą.

Išlipęs priešais Continental viešbutį užsisakau alaus ir patraukiu tiesiai į tualetą. Pirštais užčiuopęs nemažą žiupsnį sugrūdu į šnerves. Išeinu iš tualeto lyg ketindamas įmušti įvartį. Kupinas ryžto, tik jis nukreiptas į niekur; vis tas neapibrėžtas ir nervingas kokaino sukeltas entuziazmas. Gurkšnodamas alų pasveikinu grupę užsieniečių, laukiančių šokių vakaro.

Padavėjas, kuris man primena seną pažįstamą, susirūpinęs žvalgosi į šalis, orkestrantų vis dar nėra, o aplink šokių aikštelę jau būriuojasi nemažai žmonių.

Prislėgtas kokaino, prastai sustyguotas sąvaržėlių, kiek paramstytas IT ir galutinai sugniuždytas vietnamietiško ryžių likerio.

Naktį praleidžiu pakaitomis tai šypsodamasis, tai sukąstais dantimis spoksodamas į merginas šokių aikštelėje, nesugebėdamas imtis jokio veiksmo. Iškamuotas nekontroliuojamų ir, kas be ko, nepageidaujamų neuronų plykstelėjimų, nė viena kalba nesurezgu nė žodžio, negana to, per jau pamirštą pažįstamą įsiveliu į beprasmiškas peštynes dėl negrąžintos skolos, apie kurią neturiu žalio supratimo ir kuri, savaime aišku, mano atmintinėje nepažymėta. Atminties užtemimai sukėlė tikrą chaosą, kreditoriai ir skolininkai, susipynę tarsi driežai, nepajėgia rasti skolų pradžios nei pabaigos. Po keleto niuksų ir pasišvaistymų ore mano bičiulis nutaria, kad jis nėra visiškai įsitikinęs, ir nusprendžia mane palikti ramybėje iki galo nesuvokiantį, kas vyksta, ir išeina lydimas linksmai nusiteikusių vietnamiečių, jau kuris laikas besidarbuojančių prie vienišų našlių danių stalelio. Nudžiugęs užsisakau butelį šampano, nes du puikūs rytiniai sandėriai, papildę kišenes nedidelių kupiūrų banknotais, suteikė galimybę lengvabūdiškai paūžti. O sakoma, kad disko muzika mirusi, jei dabar skamba ne Donos Samer Love to love you baby, tegu dievas nusileidęs iš dangaus nupjauna man kojas.

Prieš užmerkdamas akis, kas žino, galbūt visiems laikams, elektroninėje užrašų knygelėje patikslinu šiandienos datą.

Ho Ši Minas. Rugsėjo dvyliktoji. Tretieji naujojo tūkstantmečio metai.

Tos keistos senyvos prancūzės ganėtinai trenktos, jos leidžia metams bėgti pro šalį ir, nekęsdamos savęs už tai, svajoja apie geresnius laikus. Tarsi senti būtų principo reikalas. Jos rengiasi juodai ir šoka terasose. Mes Continental viešbutyje, ir prancūzė moteris pasakoja istoriją, kuriai ne mažiau nei šimtas metų. Istoriją, kurią ši šalis ignoruoja. Ji taip ir pasako. Panašu, kad mudu jau esame kartu dirbę, bet nėra tam jokių įrodymų. Aplinkui besisukinėjantis amerikietis prasegtais marškiniais, primenančiais uždangą, iš už kurios turi pasirodyti garsus aktorius, pagaliau išsikviečia moterį šokti. Ir juodu šoka taip puikiai, kad visi kiti akimirką stabteli jais pasigrožėti, ir aš jaučiuosi keistai išdidus, galbūt dėl to, kad dainai pasibaigus moteris sugrįžta prie mano stalelio ir šypsosi, ir visiems tampa aišku kaip dieną, kad ji su manimi.

Toliau gurkšnojame Continental salėje, kol prieina kvailas Vietnamo slaptosios tarnybos agentas ir paliepia elgtis atsargiai. Atvirai kalbant, nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Gali būti, mane supainiojo su piliulių pardavėju, nes mudu su prancūze nesiliaujame riję geltonąsias, kurias iš visų nesąmonių — paskutinės kartos amfetaminų — dar galima vartoti. Jos lengvai valdomos, greitos, trumpos, drąsios ir absurdiškos lyg bengališkos ugnelės.

Nespėjus man nė išsižioti, agentas šasteli prie kito stalelio patrukdyti vietos prekeivių. Bet mano draugė gerokai išsigandusi, todėl pasiūlo susitikti jos namuose rytoj, netgi pažada vidudienį atsiųsti savo švariai nusiskutusį vairuotoją, tada ramiai galėsime užbaigti sandėrį. Savaime aišku, aš sutinku, ir netrukus ji išeina, šokių aikštelę kirsdama išdidžiai nelyg karalienė rūmų griuvėsius. Labai elegantiška moteris, ir sandėris neabejotinai puikus.

Prieš miegą užsuku į rex baseiną. Aplinkui nė gyvos dvasios, tad maudausi nuogas. Paskui grįžtu į kambarį, ilgokai žiūriu žinias. Pasirodo, skrydžio simuliatoriuje mirė meksikietis astronautas. Žinia mane sunervina, negaliu suvokti kodėl. Žinoma, jie turi filmuotos medžiagos iš degančios simuliatoriaus kabinos. Rodo, kaip meksikietis astronautas išlipa ir dega ant žemės kaip degtukas. Kai pagaliau užmiegu, esu tikras, kad susapnuosiu astronautą, bet vietoj jo matau dvi nuogas moteris ir tuziną keistų gyvūnų: zebrus briedžių galvomis ir mažučius šalia cirko miegančius dramblius.

Vyriškis senu rusišku automobiliu rieda Ho Ši Mino priemiesčiu. Iš fabrikų pasipila merginos žavingomis mėlynomis uniformomis, juokdamosi tarsi mokinukės pamokoms pasibaigus. Dviračių apsupti, lėtai įsukame į nacionalinį greitkelį. Visą kelią mus lydi maisto furgonai, o važiuojant pro naują anglišką degalinę triukšmingai aplenkia muzikos grupė, švenčianti kažkokią kaodaoistų šventę. Neįtikėtina, kaip tie žmonės mėgsta muziką. Kaodaoistai atsigavo po niūrių karo metų; pastaruoju laiku jiems pavyko suburti daugiau kaip tris milijonus sekėjų, turi puikią džiunglėse išsislapsčiusią armiją, įsitvirtina prekybos opijumi sferoje, nes Kambodžos gyventojams nepavyko apdairiai pasinaudoti jau visą amžių trunkančiu pilietiniu karu. Juo blogiau jiems. Diena nuostabiai graži, ir storas vietnamietis vairuotojas, atvirai kalbant, ganėtinai keistas reiškinys, praneša, kad jau beveik atvykome. Po valandos pasiekiame keltą, kuris Mekongo upe plaukia į Tien Li. Kelte išlipu iš automobilio apžiūrėti upės, pakvėpuoti ir pasisveikinti su vaikais, kurie čia pat šratinukus keičia į saldumynus.

Vairuotojas paklausia, ar man patinka upė, todėl aš jam visai nuoširdžiai atsakau, kad Mekongas — mano mėgstamiausia upė, ir vairuotojas nudžiunga tarsi sodo savininkas.

Neilgai trukus vienoje iš senųjų prancūzų plantacijų moteris, mano klientė, sako jau visas upes pamiršusi, prisimenanti vien Seną, todėl šiek tiek pasikalbame apie Seną. Apie tiltus ir pasivaikščiojimus prie vandens, staiga suvokiu, kad nėra nieko liūdnesnio, kaip kalbėti apie upę, kurios negali matyti. Geriame arbatą ir prancūzišką vyną, valgyti beveik nieko nevalgome. Moteris pakviečia su ja praleisti naktį.

Jai maždaug šešiasdešimt, ir kai ji šalia manęs nusirengia, jaučiuosi lyg atėjęs pasimelsti į apgriuvusią šventyklą. Jos kūnas galėjo puikiai atrodyti prieš du dešimtmečius, bet to jau niekada nesužinosi. Mudu bučiuojamės nuogi, bet nesimylime. Kai ji užmiega, pasiimu savo pinigus ir išeinu.

Ne tik upes — viską, absoliučiai viską reikia užmiršti.

Visada yra kažkas, dėl ko žmonės mano, kad juos lydi sėkmė. Mano bičiulis prekybininkas iš Kioto įlipo į paskutinį vagoną paskutinio traukinio, iš Kobės stoties išvykusio prieš sprogstant zarino bombai, todėl jis įsitikinęs, kad gyvenimas jam šypsosi ir netgi šaukia jį vardu. Žinoma, yra nemalonus dalykas, susijęs su vaikų viešnamiais Tailando pietryčiuose, tai jis labiausiai norėtų pamiršti. Jis pasakoja, kad tie vaikai tikri apsėstieji, kad jų kūnai kaip šėtoniukų, ir jų akyse dega pragaro ugnis. Vaikai šoka, geria, pjausto vienas kitą skutimosi peiliukais, bučiuojasi ir šlapinasi vieni ant kitų, ir mano bičiulis jau nebežino, ar ne geriau būtų buvę, jei būtų pavėlavęs į paskutinį traukinį, išvykusį iš Kobės stoties, nes išprotėję Tailando vaikai gadina jam gyvenimą, ir jo gyvenimas skęsta tarp diskotekų muzikos ir vien amerikietiškomis trumpikėmis mūvinčių ar visai nuogų Tailando vaikų. Mano bičiulis teigia, kad tai ne gyvenimas, ir, matyt, jis teisus, todėl, atsiskaitęs su juo, palieku mažutį prancūzišką restoranėlį, esantį netoli uosto, nebaigiu net vakarieniauti, nes kartais smegenys, išstūmusios savąsias istorijas, apsivelia svetimomis. Žmonės dažnai patys sau neleidžia visko pamiršti, tarsi norėtų ko nors atsikratyti, bet sudeginti nedrįsta, o išmeta į gatvę, kad pasiimtų kas kitas.

Todėl leidžiuosi į ramų pasivaikščiojimą Ham Ngi bulvaru, stengiuosi neimti nieko, ko atsisakę kiti, mąstau apie rytdienos užsakymus, stengiuosi išvengti laikrodžių pardavėjų, kurie išgarma iš parduotuvių ir persekioja turistus ligi pat jūros. Laikrodžiai jų lagaminuose rodo viso pasaulio laiką, nėra dviejų, rodančių tą pačią valandą, nei dviejų, nustatytų ta pačia data.

Vietos spauda aprašo nutikimą su trimis rusų verslininkais, kurie negyvi rasti Hanojaus viešbučio kambaryje, ir pavadina tai ritualine savižudybe. Trys kostiumuoti vyrai sėdi aplink stalą nukarusiomis rankomis su perpjautomis venomis.

Tai ne pirmas kartas. Šiais metais panašiai nusižudė bent šimtas keturiasdešimt. Visi — verslo žmonės. Visuomet viešbučių kambariuose.

Naktį skraidau apimtas vietinės chemijos euforijos. Laoso baltosios liepsnos užtaisytos staigiomis prislėgtos nuotaikos akimirkomis. Nykštukai sugniaužtais kumščiais, besislapstantys už cirko palapinės. Ir vokietė mergina, su kuria, rodos, susipažinau Berlyne, teiraujasi, ką čia veikiu, ir aš nuoširdžiai galiu prisipažinti, kad nežinau, ką jai atsakyti, paskui mudu patraukiam į rex terasą gerti tekilos ir šokame aplink kartoninius lokius, ir esame tokie girti, kad mūsų draugai vietnamiečiai, šiaip pasižymintys šventa kantrybe, neapsikentę mus ištrenkia lauk iš viešbučio, tad viskas užsibaigia ant upės kranto, kur šalia plaukiojančio viešbučio prisiperkame seno atmiešto kokaino ir skaičiuojame lėktuvus, kurie kaip dresuoti šunys čia pasirodo, čia dingsta virš džiunglių.

Šauni vokietė mergina Monika atvyko čia verslo reikalais; ji apnuogina krūtis, o jos krūtys tikrai įspūdingos, ir ji patikina, kad krūtys tikrai jos, paskui ji man čiulpia ir aš užbaigiu jos burnoje, pusę ji nuryja, o kitą išspjauna ir atsiprašo, tarsi palikusi lėkštėje nebaigtą valgyti maistą. Paskui mudu bučiuojamės, nes aš įsitikinęs, kad puiku bučiuoti moterį, kuri ką tik tau pačiulpė, arba apskritai moterį ar vyrą, kurie praleido su tavimi gerą laiko dalį.

Monika pasakoja daugybę dalykų apie Berlyną, bet tie dalykai man visai nerūpi. Ji pasakoja, kad policija išvalė Zoologijos sodo stotį, kaip po žmogžudystės išplaunamos virtuvės grindys, ir kad senojoje Šiaurės stotyje įsitvirtino turkai, ir tenai organizuojami gynybos būriai prieš naujas senųjų ultradešiniųjų gaujas.

Berlynas — vienas iš daugelio dalykų, kuriuos žinojau, bet pamiršau.

Kokaino potvyniai ir atoslūgiai mus išmuša iš vėžių, todėl niekaip nesiseka suderinti ritmo; kai aš pasirengęs jai duoti ugnies, ji jau nebeturi rankoje cigaretės.

Monika įmerkia kojas į upę, srovė čia tokia srauni, jog turiu stipriai laikyti, kad upė jos nenusineštų; viduryje, pačioje upės deltoje, stovi apšviestas bokštas, virš jo du sraigtasparniai įsijungę melsvas naktinių skrydžių šviesas; Monika leidžia upei numauti ir nuplukdyti savo batą; dar šiek tiek kokaino mums padeda akimirką susikaupti, bet paskui vėl pasijuntame išsiblaškę ir nuvargę.

Šios žemės žmonėms upė, visų upių vanduo suteikia nepamatuotos vilties.

Ir viskas atrodo taip gražu! Berniukai, mergaitės, bananų, arbatos ir alaus dėžės ir Halongo įlanka kartu su trimis tūkstančiais salų ir milijonais kalnų, nugrimzdusių jūroje tarsi prastai paslėpta drakono uodega, visa tai taip gražu, bet kartu visiškai niekam verta.

Iš viešbučio išeinu toks laimingas, veik bėgdamas, veik dainuodamas, tik netrukus mane įveikia gatvės karštis, imu prakaituoti ir dūstu, ir drebu, ir galiausiai krentu negyvas.

Atsipeikėju Raudonojo kryžiaus įstaigoje šalia paplūdimio, mane prižiūri į nuotaką panaši vietnamietė gailestingoji sesuo. Ne į bet kokią, o į konkrečią nuotaką. Į merginą, kuri, apsitaisiusi žydrai, Hujės huong gjam viešbučio terasoje šventė vestuves. Vietnamietės nuotakos per vestuves nesirengia baltai, jų apdarai būna žydri, žali, geltoni ar kokie tik joms patinka. Argi svarbu, jei galų gale viskas baigiasi, ir vaikštinėji sau, kyli aukštyn ir leidiesi, ir žiūri į dangų, ar išsisklaidys debesys; vaikai sėdi prie stalo paklusnūs lyg ančiukai, ir dienos tyko užpulti juos nelyg žudikai nutekamajame griovyje. Laukdami motinos. Laukdami tėvo. Keliu palei upę niekas negrįžta. Hujės rūmai apimti liepsnų, apsupti prancūzų kareivių. Namų svetainėse — nesprogusios bombos, garažuose — sulūžę dviračiai, o nuskendusių laivų salonuose — fortepijonai atvirais dangčiais.

Ir lyja, ir sutemsta, ir visas tas pasaulio liūdesys nieko nepakeičia.

Atsipeikėju Raudonojo kryžiaus įstaigoje šalia paplūdimio, mane prižiūri į nuotaką panaši vietnamietė gailestingoji sesuo. Angliškai paaiškina, kad ką tik patyriau epilepsijos priepuolį. Žodis „epilepsija“ man nieko nesako. Tik atpažįstu skausmą nugaroje, juodos šviesos blyksnį ir jausmą, lyg būčiau pabudęs kitoje vietoje, kitame gyvenime. Galbūt aš visuomet buvau epileptikas. Dabar jau niekaip nesužinosiu. Raudonojo kryžiaus įstaiga — viso labo brezentinė palapinė, tos palapinės kraštai pakelti, todėl gulėdamas lovelėje galiu grožėtis jūra ir Halongo kalnais. Prie jūros tiesiog ant smėlio pastatyta scena, apsupta žmonių, joje mažutė mergytė dainuoja japoniškai. Mergytės drabužiai šlapi, visi šlapi. Ir aplink stovintys žmonės, ir smėlis. Gailestingosios sesers paklausiu, kiek laiko išbuvau be sąmonės. Ji tikrai nežinanti, galbūt apie dešimt minučių. Dešimties minučių visiškai pakanka, kad per miestą praūžtų musonas ir paskui dingtų be pėdsakų. Mergytė nusiavusi batus.

— Dabar šventės.

Iš pradžių nesusivokiau, apie ką ji kalba. Po epilepsijos priepuolio gaivaliojamasi panašiai kaip po automobilio avarijos. Stebina visa, kas įprasta, ir supranti vien keistenybes.

— Dabar Halongo įlankos šventės. Suvažiuoja muzikantai iš visos šalies, bus net viena kita japonų grupė iš Okinavos.

Gailestingosios sesers klausiu, ar nerado lagamino. Ji sako, kad ne. Aš net paso neturėjęs. Paskui liepia man ilsėtis.

Dar priduria, kad šiandien sekmadienis, nors aš jos visai neklausiau.

— Sekmadieniais paplūdimyje susirenka galybė žmonių, bet jokių nelaimių niekada nenutinka. Jau tris mėnesius čia dirbu, ir jūs esate pirmas mano pacientas. Atostogaujate?

— Nežinau. Manau, kad ne. Bet lagaminą turėjau.

— Tikrai niekas nieko iš jūsų nevogė. Čia vien garbingi žmonės, žvejai. Piratai renkasi kitame įlankos gale, arčiau kalnų. Piratai į uostą nebeužsuka.

Nesuprantu, ar ji kalba rimtai. Paklausiu, ar ji kalba rimtai, ir ji atsako, kad rimtai.

Paskui paklausiu, ar ji ištekėjusi.

Irgi atsako teigiamai.

Sugrįžęs į viešbutį, lagaminą randu prie lovos.

Savaime aišku, kambarys šaltas kaip ledainė. Absurdiškos tropikų oro kondicionavimo sistemos rezultatas. Kambaryje bus gal kokie penki laipsniai, taip šalta, kad šviežia menkė ant televizoriaus kuo puikiausiai išsilaikytų nesugedusi kokius šešerius septynerius metus.

Nauja žinutė iš Krumperio, tas pats žodis.

SUGRĮŽK.

Daugiau nieko.

Keistos geltonai vilkinčios moters su keistomis, į spirales panašiomis kasytėmis vaizdas po priepuolio mano galvoje įsikūrė su tokia arogancija, su kokia užimamas negyvenamas butas. Gali būti, kad už moters yra plytintis miestas Tokijas, galimas daiktas, tai Sindziuku rajono šviesos.

Dar viena žinutė iš kompanijos. Du paskutinėmis dienomis neatlikti užsakymai. Du prarasti klientai. Jokio paaiškinimo. Laukiame.

Nieko nelaukdamas nusiunčiu jiems atsakymą, savaime suprantama, pridedu ir medicininę išvadą. Jokio skubaus atsakymo negaunu. Dabar jau laukiu aš.

Sindziuku, Tokijo centras, šviečiantys daugiaaukščiai ir moteris, žvelgianti į kitą pusę, ne į mane, bet į kažką, esantį už manęs.

Paskui Sindziuku šviesos pamažu gęsta.

Tuomet aplanko kiti vaizdiniai, tarytum senas televizorius, kurį įjungus reikia laiko, kad daiktai atgautų savo formas.

Daiktai jau turi formą, ir moteris, savaime aišku, dingo.

Lyja smarkiai, lašnoja pamažu, ir šen, ir ten, ir vertikaliai, su absurdišku tobulumu, galiausiai lyja visais įmanomais būdais, tik ne iš apačios į viršų. Kompanija primygtinai siūlo atlikti nuodugnią apžiūrą pas neurologą. Panašu, kad epilepsijos priepuoliai dažnai yra susiję su nukrypimu nuo savinaikos pozicijos. Per paskutinius du patikrinimus buvau įvertintas neigiamai, bet tai, savaime aišku, jiems nieko nereiškia. Jie nerimauja dėl mano sveikatos, štai ką jie sako. Šį sakinį perskaičiau du kartus, tarsi jis būtų parašytas sanskritu. Kompanijai rūpi tik kompanija. Jie jau ne vieną agentą prarado svarbioje išvykoje. Kompanija tiesiog nori įsitikinti, kad atmintį globos tik ji vienintelė. Jiems nereikia atleisto agento, prisikaupusio chemijos iš jų pačių atsargų.

Svarbiausia, kad grįžtu į Bankoką nuodugniai išsitirti pas neurologą, o jie sustabdė medžiagų tiekimą ir visus mano įgaliojimus, kol įsitikins, kad esu tinkamas darbui. Nesu atleistas, tiesiog laikinai nušalintas. Esu nušalintas Bankoko gatvėmis vaikštinėjantis žmogus, kišenėje — paskyrimas po trijų dienų susitikti su baisiai garsia kompanijos Azijos sektoriui nusamdyta neurologe. Puikumėlis. Tad eime į kiną ir išgerti, ir šokti, iki viskas paaiškės, tada man grąžins lagaminą ir pagaliau duos ramybę.

Tiesa, elektroniniame pašte radau žinutę nuo kažkokio K. L. Krumperio, apie kurį, manau, niekada nesu girdėjęs.

Žinutė tokia:

SUGRĮŽK

Ir tai viskas, kas toje žinutėje parašyta.

Plaukioju tentu dengtame baseine. Neriu po vandeniu ir apie nieką negalvoju. Nebent apie tą Krumperį ir jo keistąją žinutę. Išlipęs pro permatomus skliautus regiu upe plaukiančius laivus. Ilgiausias valtis, vandens motociklus ir dešimt ar dvylika sraigtasparnių. Šalia manęs — stambus olandas, kurio vardas skamba panašiai kaip Gliuvanas, jis teigia prisimenąs laikus, kai Bankokas tebuvo lūšnų krūva, anksčiau, nei atsirado traukiniai, šešios oro linijų bendrovės, stikliniais koridoriais sujungti komerciniai centrai ir netgi anksčiau nei oro kondicionieriai.

Jis kalba apie visa tai be jokio kartėlio, paskui pūkšteli į vandenį, nuplaukia iki kito galo ir grįžta, pakartoja tai dar sykį, paskui uždusęs išlipa ir pasiėmęs kimono pamojuoja ranka ir dingsta.

Aš lieku mąstyti, kad be galo keista sutikti žmogų, kuris dar šitiek prisimena.

Antroji laukimo diena praeina kino teatro ir Tailando bokso salėse. Atsikėliau vėlai, nes vakar po visų slampinėjimų negalėjau užmigti ir gėriau Sukumite, kol filipinietis šokėjas pagrasino žirklėmis nukirpti man smilių. Galų gale būna geresnių vakarų, būna blogesnių. Elektroniniame pašte nė vienos žinutės. Nei iš Krumperio, nei iš kompanijos, nei jokios kitos. Tad kuo greičiau spaudžiu iš viešbučio, įpuolu į vieną iš multiplekso salių ir pirmiausia pasižiūriu Silver Surfer, the movie, o paskui kažkokį nevykusį filmą apie ligonius, kurie verkia, vieną iš tų amerikiečių filmų, sukuriamų tam, kad pažiūrėtų, gal pavyks gauti „Oskarą“; vienas labai garsus aktorius, — nepamenu, kad būčiau jį matęs, — vaidina septyniasdešimtmetį senį, nors pačiam tik devyniolika. Holivudo žvaigždėms patinka persikūnyti į tokius neįmanomus amplua, bet paaiškėja, kad ne visi net batų raištelius sugeba užsirišti ar taisyklingai suregzti paprasčiausią sakinį, pavyzdžiui, „prašom įpilti dar vieną alaus“, kad nuskambėtų tinkamai. Gal pusvalandį iškenčiu. Paskui išeinu į gatvę, nusiperku alaus ir paslėpęs jį popieriniame maišelyje grįžtu žiūrėti Silver Surfer, the movie ir darsyk pasižiūriu nuo pradžios ligi galo. Labai geras filmas. Silveris Serferis klajoja kosmose, jis velnioniškai nelaimingas ir jam bloga, bet jei jį užkabinsi, vienu spinduliu tave nukirs ir skrisi lauk iš galaktikos. Kino salę palieku apie trečią valandą popiet, susistabdau velorikšą ir važiuoju į Radžadamnoeną, nes kaip tik turi prasidėti pirmas raundas.

Geriausias kovas galima išvysti Radžadamnoene ketvirtadieniais, visi tai žino, todėl nenuostabu, kad stadionas sausakimšas. Prie įėjimo nusiperku programėlę ir atsisėdu netoli ringo. Vietos čia dešimt kartų brangesnės, bet už metalinio atitvaro sėdinčiųjų statymai visuomet didžiausi. Tolėliau — prastuomenė ir turistai. Žinau, „prastuomenė“ — kvailas žodis, žinau, kad tas žodis likęs nuo būrų karo, jį ištaria tik medžiokliniu šautuvu besitaikantis olandas, bet galų gale prasideda kova. Pastatau 100 batų už žemesnio ūgio, bet puikios formos kovotoją. Jis nepernelyg raumeningas. Bet tvirtas kaip arklys. Tailando bokso kovotojai juda kaip arkliai. Pakelia kelį ir nuleidžia galvą tarsi Chereso veislės arkliai. Mano bičiulis atlieka keletą triukų, kad įkaistų atmosfera, bet paskutinio raundo pabaigoje priešininką vienu mostu paguldo ant menčių. Vaikinas pasikelia, bet gavęs dar vieną spyrį į paširdžius nuo patirto smūgio vėl susmunka. Vis dar skaičiuoju pinigus, kai pasirodo antroji kovotojų pora. Juodu man nematyti, statau už nepatrauklesnį ir pralaimiu. Trečioji pora man nepatinka, vienas jų — protežė buvusio Liverpulio policininko, kuris treniruoja kovotojus ir rengia varžybas. Nemėgstu nešvaraus žaidimo, tad patraukiu prie baro išgerti alaus. Žmonės susižavėję šūkauja, kai anglo globotinis kitą vargšelį patiesia ant žemės, bet tas vaizdas man jau matytas. Išlošiu per ketvirtą ir penktą kovą, pralaimiu šeštoje ir vėl laimiu per paskutinę. Manasis vyrukas teisėjų sprendimu laimi. Savaime aišku, galybė žmonių lieka nepatenkinti, bet taip dažnai nutinka. Pasiimu savo laimėjimą ir einu lauk. Nuolatinė mano statymų priėmėja neatrodo patenkinta. Manau, jau seniai buvau atsiriekęs tokį gabalą. Nors, kita vertus, šito niekada nesužinosi.

— Maniau, kad tu žmogus, nuo kurio nusisuko sėkmė.

Štai ką pasako mano statymų priėmėja, juodos Tailando bokso aplinkos išvarginta senė.

— Sėkmė čia niekuo dėta. Tiesiog jiems reikia žiūrėti į akis.

Jei daugiau negali nieko pasiūlyti, geriau šokime toliau.

Visada prie išėjimo laimėtojų laukia limuzinai. Įsitaisau baltame Daewoo, jis toks ilgas, kad vairuotojas jau bus vietoje, kol aš dar tik važiuosiu.

Vairuotojas pasiteirauja, ar man patinka muzika. Tada įjungia radiją ir pasigirsta Koulo Porterio daina.

Jei daugiau negali nieko pasiūlyti, geriau šokime toliau.

Važiuojant pro Mehuango turgų, prie kanalų matau ant žemės sėdintį vyriškį, kuris degina žemėlapį.

Nežinia dėl kokios priežasties man atrodo, kad apvalius atmintį būtent šio vaizdo išnaikinti nepavyks. Jis būtų priešpaskutinis.

Važiuoti likusį kelio galą atrodo taip pat absurdiška, kaip mirusį vaiką supti karusele.

Automobilyje geriu prancūzišką šampaną, klausausi dainų, ištiesiu kojas ir mindau gėles. Mano bičiulis vairuotojas labai mandagiai paprašo nesudirbti jam puošmenų. Čia žmonės labai rimtai žiūri į gėles, ir teisingai daro. Bankoke visuomet limuzinuose pilna gėlių, iš tiesų visas Bankokas kupinas gėlių, tiesą sakant, nuo to nei geriau, nei blogiau.

Ilgasis limuzinas išlaipina mane Sukumite ir iš lėto išnyksta.

Merginos ant plastikinių pakylų šoka pagal madingus šlagerius. Išgeriu vokiško alaus, paskui japoniško, nors, po teisybei, nejaučiu skirtumo. Vietinis bičiulis, kurio anksčiau nesu matęs, parduoda man du GPG. Trumpos ekstazės akimirkos. Koncentruota euforija. Nei vokiška, nei jokia kita. Gatvėje vokiškos chemijos negausi. Tualete vieną užsimetu ir pasijuntu gerai. Ne nuostabiai, bet gerai. Namudinė vietnamietiška chemija, kurią mes vadiname „krepšių pynimu“. Kai sakau „mes“, turiu galvoje įgaliotuosius chemijos platintojus — agentus. Legalius asmenis. Taip mes ir vadinami gatvėje. Dievas žino, kad apjuosime žemę dešimčia ar dvylika antspauduotų dokumentų ir milijonu taisyklių, kurias kompanija ignoruoja su tikru užsispyrimu.

Mergina iš Kambodžos prišneka galybę dalykų, kurių nepajėgiu suprasti. Paskui primygtinai siūlosi nuvesti mane į privatų karaokės klubą, bet kadangi netrokštu numirti iš gėdos, pasiprašau mamos Sam leidimo parsivesti ją į viešbutį. Mama Sam — sena kekšė, prižiūrinti merginų biznį. Už neblogą priemoką mama Sam sutinka. Mergina pasiima keistą auksinio kailio apsiaustą ir atsisveikina su draugėmis, tarsi vyktų atostogų prie jūros, aš irgi su visais atsisveikinu, šypsausi ir mostaguoju rankomis lyg trenktas matadoras.

Sukumito gatvėje daugiau šviesų nei daugelyje Austrijos miestų, šiaip ar taip, net pigaus GPG džiugesio apimtas regiu milijoną tamsių debesų.

Važiuojant velorikša išgeriu antrą kapsulę. Atsilošęs sėdynėje laukiu, kada pradės veikti. Vos ne vos judame tarp dviračių ir tų mažų triukšmingų ir erzinančių motociklų, automobilių, sraigtasparnių, tarp niekada nemiegančių berniukų ir mergaičių. Mergina ir aš — vieniši drauge ir nuostabiausiai nusiminę.

Mergina vardu Lin To. Važiuojant pro šalį traukiniui, girdėti vien drebančių tiltų dundesys, bet netrukus pasigirsta ir visa kita.

Lin To šneka nedaug. Nelabai jai ir reikia. Įkarštis saugomas meilei. Lin To turi vaikiną džiunglėse. Tai meilė, kuri yra svarbi, visa kita nieko nereiškia. Kad ir kaip ten būtų, kai atvykstame į viešbutį, kartu su GPG priimdami sprendimus, mudu pasidulkiname. Lin To graži, jos kūnas — įstabus, bet jos mintys — Kambodžoje, ji apsikabinusi opijaus karo laikų kareivį.

Pusė Kambodžos merginų Pat Ponge ir Sukumite dulkinasi su nenaudėliais, kad užsidirbtų ir ištrauktų iš kalėjimo savo vaikinus. Karo veteranai prekiauja belaisviais, kad padengtų išgrobstytas japonų arsenalo brangenybes. Kai Lin To galiausiai išeina iš kambario, imu verkti. Ne todėl, kad norėčiau, bet todėl, kad vietnamietiškas GPG — mėšlas be laipsniškai nugludinto nusileidimo. Namudinė chemija primena taisomą krėslą: tas, kuris jį meistrauja, džiaugiasi labiau nei tas, kuris jame sėdės. Akimirką viskas atrodo labai liūdna, tarytum cirke su pasikorusiais trapecininkais. Netrukus, stebuklingai tarsi pynimo vingiuose, liūdesys išnyksta. Bravo šauniems Saigono entuziastams. Maniau, kad bus blogiau. Iki neurologo konsultacijos man dar liko šešios valandos.

Nors sraigtasparnių gausmas netyla, krentu ir akimirksniu užmiegu.

Čia yra moteris, ir tai turėtum būti tu. Tu stovi, užsikabinusi ant kaklo fotoaparatą, nepaprastai sulysusi. Avi guminiais batais, segi ilgu Velso princo sijonu, vilki prigludusia juoda palaidinuke ir šypsaisi, nors neatrodo, kad būtų ko šypsotis. Nežinau kodėl. Tau už nugaros plyti ežeras, o galbūt labai labai rami jūra. Vienoje rankoje laikai nendrinę lazdelę. Todėl man kyla mintis apie kelionę upe. Malaizijoje, o gal Vietname. Kita ranka, nelaikanti nieko, kietai sugniaužta, tarsi kumštyje saugotum kažką, ko šiukštu negalima pamesti. Begalinis atstumas skiria tavo šypseną ir kumštį. Anarchijos išsekintas kūnas.

Kai kalbama apie tave, aš nesuprantu, apie ką jie kalba.

Apžiūrinėju Vat Po stogą, tai viena didžiausių ir seniausių Bankoko šventyklų, visai šalia gulinčio budos. Neišmatuojamos baltos sienos ir medinis stogas simbolizuoja, bent jau taip aiškinama, tradicinės Tailando medicinos išmintį ir, savaime aišku, geriausių šios pasaulio dalies masažuotojų rankas, ir nors anapus kamščiai ir smogas gąsdina iš mokyklų pabirusius uniformuotus vaikus, čia laikas yra sustojęs ir virvena tavo nugara kaip milijonas patenkintų vorų.

Po dušo procedūrų senosios masažuotojos nuo galvos iki kojų mane išplaka viržių vantomis, kol oda praranda atmintį, ir jos vietą su nežinia kaip ir kodėl atsiradusiu džiugesiu ir geresnių laikų nuojauta užima kita, naujoji oda.

Gera diena, ištaria Feunango sesuo, ji nuoga tyso ant ąžuolinio gulto, visai greta manojo ąžuolinio gulto, ir akimirką nesusivokiu nei kas ji tokia, nei kodėl mane kalbina, bet ji iškart pasako: aš Feunango sesuo, ir jau vėliau, prie šventyklos durų, ir mudu, savaime aišku, jau apsirengę, ir saulė jau guldo drakonus prie užgintojo miesto vartų, nes jau beveik naktis, ji man sako:

— Feunangas mirė.

Vėliau, Gem Towers dangoraižio kambaryje, virš plytinčio miesto, ji papasakoja, kad Feunangas nutarė nutraukti gyvybės siūlą stiprios koncentracijos opijaus antpilu. Jis nespėjęs atsikratyti savo mirusios motinos prisiminimo, nes jo ryžtas pasirodė silpnesnis už prisiminimo skausmą ar mirties slogutį.

Feunango sesers kambarys irgi baltos spalvos, labai erdvus, pro langą matyti upė, kitame upės krante — lėktuvai, o dar tolėliau — Birmos džiunglės. Feunango sesuo vis dar dėvi gedulo rūbus, ji graži, pasiūlo man sakės ir lėtų naktų, o tai geriausi Azijos morfino derivatai, paskui, savaime aišku, mes dulkinamės.

Nėra nieko geriau nei dulkintis su moterimi, kuriai liūdna, ir galbūt todėl, tegu dievas man atleidžia, mirusiųjų našlės, motinos ir seserys visuomet išskirtinai geros sugulovės.

Feunango sesuo nuoga atsisėda ant lovos ir sako, kad motina tebegyvena Feunango sukurtoje reinkarnacijos programoje.

— Ji ilgai netrauks. Be brolio akies rainelės registracijos visa programa susinaikins trumpiau nei per dvi savaites.

Savaime aišku, aš paklausiu, ar ji žino apie sūnaus mirtį.

— Aišku, ji apie tai žino, tik sielojasi, kam atgimė, kad pamatytų sūnaus mirtį, ir svarsto, ar ne geresnė vis dėlto ana, pirmoji, mirtis, kuri ją užklupo žinant, jog sugniuždyti artimieji bent jau gyvens.

Feunango motina pašaukia mus iš svetainės, mergina sako, kad, kaip ir visos motinos, ji miega nedaug, jautriu medžiotojų miegu, ir kaip visos motinos, kad ir kaip tylu būtų, nujaučia, kada namuose lankosi svetimas žmogus.

Ji apsisiaučia balto šilko chalatu, kurį parsigabeno iš Milano, bet tai nereiškia, kad aš tiek daug išmanau apie chalatus, tiesiog ji pati man tai pasako. Apsimaunu kelnes, ir mudu einame į tamsoje skendinčią svetainę, nutviekstą vien monitoriaus šviesos.

Feunango motina pasisveikina ir mane atpažinusi šypsosi, nes reinkarnacijos programų atmintis tokia pat gera kaip jų savininkų, o mirusios Feunango motinos atmintis, regis, buvusi ypatinga.

— Aš pamenu jus ir jūsų pastangas išvaduoti mano sūnų iš mano pačios prisiminimo. Jūs nė neįtariat, kaip man skaudu, kad mano vargšelis Feunangas niekada nepasinaudos jūsų atgabenta nuostabiąja chemija.

— Labas vakaras, ponia. Tebus jums žinoma, kad ir aš apgailestauju.

Taigi mes atsisėdame šalimais. Prie Feunango motinos. Taip arti monitoriaus, kad galiu įžiūrėti jos akis, to dar neteko matyti, ir jos akyse atsispindi skausmas moters, kuri sugrįžo iš mirties pamatyti tai, ko matyti visai nenorėjo, kuri sugrįžo į dabar jau niekam nereikalingą gyvenimą.

Feunango sesuo nežiūri į monitorių taip, kaip žiūrėdavo Feunangas, ir abi moterys tai žino.

— Ji niekada nenorėjo mano sugrįžimo. Ji mylėjo mane, kol buvau čia, bet ne po to. Ji niekuomet su manimi nesikalba, tik laukia, kol baigsis laikas ir aš pradingsiu amžiams, ir nežmoniška būtų ją kaltinti. Reinkarnacijos programa tai įvardija, bet ir ji negali blokuoti jausmų, kaip ir turi būti, sūnaus mirtis mane galutinai prislėgė. Tik nemanykite, kad man tai rūpi. Kartą jau buvau išmokusi laukti mirties, tai man padės ir šįsyk. Paskutinėmis dienomis visą mano laiką užima vien skausmas dėl Feunango mirties, nes tokio skausmo man dar neteko patirti.

Feunango motina kalbasi tik su manimi, ji žino, kad duktė jos nesiklauso.

Feunango sesuo į monitorių žiūri kaip į fotografijų albumą, kur nieko daugiau nematyti, vien praeityje sustingęs prisiminimas.

— Kad jau esate čia, norėčiau būti tikra, kad ji visa tai pamirš. Visas mirtis ir šią absurdišką reinkarnaciją. Be jos, aš daugiau nieko neturiu, ji mano vienintelė duktė, ir nors jai sunku patikėti, net ir būdama čia, tebesu jos motina.

Feunango sesuo išeina iš kambario.

Atvaizdas monitoriuje palydi ją žvilgsniu, aš sėdžiu šalia jos, ji pažvelgia į mane, paskui jos akys nuklysta į langą, tarsi iš kitapus galėtų matyti Bankoką, ir aš paklausiu, ar išties ji gali jį matyti, ir ji tučtuojau atsako, kad ne. Ji negalinti jo matyti. Nemato nieko daugiau, tik lango stiklą.

— Iš čia Bankoko negaliu matyti. Negaliu matyti miesto, koks jis yra dabar, tegaliu prisiminti, koks buvo anksčiau.

Paskui ji paklausia, ar ilgai ketinu čia viešėti, klausia mandagiai kaip nuobodžiaujantis turistų gidas.

— Ne, ponia, visai neilgai.

— Tuomet naudokitės proga ir gerai leiskite laiką, — prataria Feunango motina ir užsimerkia, tada paklausiu, ar ji pavargo, ir ji atsako, kad taip, o paskui lyg rūpestinga gyva motušė sako, kad prieš išeidamas užvalgyčiau, nes vaikai dabar jau veik nevalgo, ir dar man sako: pasirūpinkite ja, kol dar esate čia, o paskui, būkit malonus, išeidamas nekelkite triukšmo.

Paskui Feunango motina užsnūsta, nes jau vėlu, ir kai išeinu iš svetainės, iki lifto mane nulydi Feunango sesuo, o kai lifto durys atsidaro, ji tik pamojuoja ranka, nei atsisveikina, nei nieko.

Geras laikas pasibaigė. Bankoką užklupo musonas, kvėpuoti be kaukės gana sunku, todėl, nors tai prieštarauja mano įsitikinimams, wireless road word trade center įsigyju vieną dviem valandoms. Bankokas virto ištisu parduotuvių rajonu. Visa Azija tapo didžiuliu prekybos centru su neramiu upių, supančių miestą, gyvenimu. Tik vanduo dar gelbsti Aziją nuo visiško žlugimo. Dar kaitra ir moskitai. Velniop visa tai. Kojos nėra kur padėti. Visi į barikadas.

Gyvenimas tėra parduotuvių rajonas, kuris užsidaro vienąsyk ir visiems laikams.

Septintą valandą gaunu tyrimų rezultatus.

Savaime aišku, atsakymas teigiamas, ir, savaime aišku, aš esu atleistas.

Prisėdau pavakarieniauti šalia šventojo miesto. Šalia budos, kurio vienu žvilgsniu neįmanoma aprėpti.

Kai sugrįžau į viešbutį, kambaryje jau lūkuriavo už prekes atsakingas agentas.

Jis vakarietis. Veikiausiai švedas arba danas, žodžiu, skandinavas.

Ir visą laiką šypsosi. Skandinavams būdinga šypsotis tuomet, kai nėra jokios būtinybės.

— Medžiagas ir sąrašą atsiėmiau.

— O kaip likę užsakymai?

— Jau turime žmogų, dirbantį šioje zonoje. Tu nesijaudink, ilsėkis. Jei ir toliau taip seksis, pasieksi nušalinimo rekordą.

— Manau, tai pirmas kartas.

— Visuomet būna pirmas kartas.

Man nepatinka būti kambaryje su žmogum, kurio nesu kvietęs, todėl susirenku daiktus ir išsikviečiu taksi.

— Kur važiuosi?

— Į oro uostą.

— O paskui?

— Dar nežinau. Ten, kur skris lėktuvai. Atleisk, bet man nepatinka tavo darbas, o jei nepatinka tavo darbas, galimas daiktas, nepatinki ir tu.

— Nesirūpink, tavasis man irgi nepatinka. Rytų Europoje su chemija dirbau trejus metus, paskui pasiprašiau perkeliamas į administraciją.

— Niekas nesiprašo perkeliamas į administraciją.

— O aš pasiprašiau.

— Kodėl?

— Nežinau, galbūt dar jaučiu simpatiją prisiminimams.

Vadinasi, kompanija pateko į visiško nesusipratėlio rankas.

Niekas nesamdo žydų dirbti dešrelių fabrike.

— Kiek dar man liko?

— Tu neperėjai daugybės patikrinimų, susimovei Arizonoje, kita vertus, labai stengiesi, žaibiškai orientuojiesi, gerai pažįsti zoną, be to, nereikia pamiršti, kad niekas nesidrasko dėl paskyrimo į Indokiniją, todėl jie pasirengę suteikti tau dar vieną ar dvi galimybes. Tai tik informacija iš koridorių. Bet pats supranti, kaip būna.

Savaime aišku, visi suprantame, kaip būna: durys pasako tai, ką žino koridoriai.

Durimis mes, agentai, vadiname vadovaujančią grupę. Kai durys atsiveria, nuosprendį sužino visi. Jei kas nors koridoriuje tau praneša, kad esi miręs, gali ramiai ieškotis darbo kitur, nes durys mažiau nei per savaitę praneš, jog esi atšaukiamas. Koridorius toks pat patikimas kaip žirgų lenktynės su vieninteliu dalyviu.

— Vadinasi, koridoriuje aš dar gyvas.

— Atrodo, kad taip.

Išeinu iš kambario ir palieku savo bičiulį daną sėdėti ant lovos, jo veide tebevypso ta siaubinga šypsena, nukarusi lyg negyva žiurkė katino nasruose.

O dainose yra žodžiai, kad po lietaus nušvinta saulė, o paskui vėl lyja. Netiesa. Po lietaus ir vėl lyja, ir traukinyje, vežančiame iš oro uosto, tegaliu mąstyti apie tuščią laiką, kuris manęs laukia, ir apie keistą man priskiriamų nušalinimų sąrašą, ir apie kvailą agentą daną, ir apie jo kvailą simpatiją prisiminimams.

Kai sode reikia sušluoti sudžiūvusius lapus, svarbiausia — pasirūpinti sodu.

Tvyro tokia kaitra, kad nesuklysi pamanęs, jog dabar rugpjūtis, nors išties jau lapkritis. Kambario grindys medinės, o sienos išklijuotos tapetais. Ištapetuotos nuo viršaus iki apačios. Žalsvais ir melsvais ornamentais. Stambios melsvos linijos sumišai su plonytėmis žalsvomis linijomis. Nieko naujo. Viešbutis tikrąja šio žodžio prasme pastatytas ant didžiojo Hanojaus ežero. Baseiną nuo vandens paviršiaus teskiria du metrai. Vanduo virš vandens. Absurdiškai racionalus viešbutis. Ateitis, kurią įsivaizdavo praeityje. Nuostabi ateitis, kuri niekaip neateina. Mane visi pažįsta. Esu čia buvęs anksčiau, bet vis tiek man niekas nepažįstama. Tačiau niekas ir nestebina. Prie baseino tėra penki japonai, jie sėdi po dirbtinėmis palmėmis eilute sukabintuose baltuose hamakuose. Verslo žmonės. Savaime aišku, girdėti ta neįsimintina muzika, kuri skamba visur: lėktuvuose, liftuose, laukiamuosiuose. Atrodo, kad ta muzika vaidenasi.

Kartais dienos atrodo tokios liūdnos, kad nė gyventi neverta. Neverta bėgti, laukti, stebėti. Liūdnos dienos nevertos nė menkutės pastangos, nė menkiausio judesio. Tokioms dienoms tarytum naktiniams traukiniams reikia leisti bėgti. Nepaisant to, stačia galva neriu į baseiną ir ilgokai plaukioju ir kiekvieną kartą, kai iškeliu galvą iš vandens įkvėpti oro, matau penketą japonų ir skirtingose baseino pusėse dvi palmes, ir pilką ežero vandenį, ir tamsų dangų virš jo.

Išlipęs iš vandens priimu padavėjo pasiūlymą išgerti, išsirenku tekilą, atsidrebiu laukti hamake kitoje baseino pusėje, kaip tik priešais savo penketą japonų. Geriu tekilą, o jie tuo tarpu gurkšnoja savo keistus kokteilius. Penki prieš vieną.

Kad ir koks bus tas žaidimas, šią akimirką, man regis, neturiu jokių šansų laimėti.

Tavo motina dėlioja kortas privačiame salone šalia valgomojo. Negaliu jos įžiūrėti, bet žinau, kad ji ten yra. Matau, kaip atėjus vakarienės metui vis išeina prislėgti lošėjai. Visi japonai. Ne tie, kur prie baseino, visai kiti. Nieko keista, Hanojuje pilna verslo reikalais atvykusių japonų. Vienas jų, senyvas vyriškis, kurį sėkmė aplenkė dar anksčiau, man sako, kad tavo motina lošia kietai ir vis laimi.

— Žinau.

— Iš kur žinote?

— Ji visuomet laimi.

— Jūs nelošiate?

— Nežinau.

— Nemokate lošti?

— Nemoku pralošti.

Vyriškis prisėda šalimais. Pirmiau pasiklausia:

— Ar galiu?

Aš neatsakau, jis supranta savaip ir atsisėda.

— Ji baisi moteris.

— Ir tai man ne naujiena.

— Ar gerai ją pažįstate?

— Manau, kad taip, tik nežinau iš kur.

Vyriškis užsako vieną alaus sau ir kitą man. Kurį laiką geriame tylomis. Valgomasis ištuštėjo, o mano bičiulis japonas ir aš tebegurkšnojame alų, vieną bokalą po kito, pagaliau prisigeriame tiek, kad jau per daug. Tuomet jis pasako kažką japoniškai. Nieko nesuprantu.

— Apgailestauju, bet aš nekalbu japoniškai.

— Reikėtų paskambinti žmonai, bet ta geroji moteris kazino išlošė iš manęs mobilųjį telefoną. Galėčiau pasinaudoti jūsiškiu?

— Apgailestauju, bet man tokie dalykai nepatinka.

— Mano žmona mane myli, kad ir kaip neįtikimai tai skamba.

— Tai puiku.

— Šie viešbučiai labai pavojingi. Jie išdekoruoti įprastai ir kartu taip keistai, kad ateina diena, kai savižudybė atrodo vienintelė priimtina išeitis.

Paskui vyriškis pakyla ir išeina, prieš tai dar palinkėjęs labos nakties.

— Labos nakties, bičiuli. Tik neloškite su ja.

— Nesirūpinkite.

Rytas. Dar nė gerai neatsibudęs jau žinau, kad tas vyras nebegyvas. Berniukas, atnešęs pusryčius, pasakoja, kad jo kūnas be gyvybės ženklų rastas vonioje.

Kūnas be gyvybės ženklų — man atrodo, puikus apibūdinimas, nes jis tinka mums visiems.

Slenka tuščios dienos. Dienos, kai jautiesi vienišas, kai neturi ką veikti, tik sėdinėji aikštėse, stebi kirpėjus ir būrėjus, masažuotojus ir mopedais važinėjančias poreles. Stoja tokios tuščios dienos, kad nežinai, kuo jas užpildyti. Jos neišvengiamai užgriūva. Leisiu joms ateiti, paskui kitoms, tada vėl įsitrauksiu į veiklą, atgausiu sąrašus, užsakymus, vizitus, susitikimus, darbą.

Pirmiausia tariu sau:

— Dabar man darbas yra viskas.

Ir išsyk priduriu:

— Bet to nepakanka.

Ir sugrįžau į Ho Ši Miną, nes sugrįžti — tai lyg užsirišti akis raiščiu, tai iš esmės nieko nekeičia, bet kartu suteikia saugumo. Ir tam, kuris visam laikui apsigyveno užsienyje, nelieka nieko kito, kaip sugrįžti į svetimas vietas. Šiuo atveju Saigonas yra tokia pat svetima vieta kaip ir visos kitos.

Todėl stoviu viešbučio rex terasoje, sveikinuosi su kai kuriais nepažįstamaisiais, padavėjas atneša nenusakomą kokteilį, tokį spalvotą kibirkščiuojantį gėrimą su skėčiukais, kurie itin mėgstami šiose platumose, savaime aišku, aš to gėrimo atsisakau, nes kad ir kaip būtų, kad ir kas man buvo, galiu prisiekti, jog iki tokių dalykų nebuvau nusiritęs. Bet paaiškėja, kad šeimininkai vaišina, ir nėra didesnio įžeidimo, kaip atstumti dovaną, todėl nutylu ir išgeriu, nors, tiesa, netrukus užsisakau alaus. Jau aštunta vakaro, ir rex terasoje įsižiebia šviesos, noriu pasakyti, iš šimtų spalvotų lempučių suformuotos undinės, arfos ir didžiulė karūna, kuri žėri fasade visu puikumu, suprantu, gal kvailai pasakiau, bet nežinau, kaip dar pasakyti, ir visi iš kartono masės pagaminti gyvūnai — drambliai, elniai, rykliai, lokiai, gyvatės — demonstruoja turistams ir žinovams gražiausias savo savybes. Dabar, kai prie antrosios kategorijos manęs niekaip nepriskirsi, nes, atrodo, n-tąjį kartą esu atleistas, nelabai suvokiu, prie kurių šlietis. Šiaip ar taip, sveikas atvykęs į Saigoną ir kad mane persekiojanti nelemta šlovė vienąsyk prasmegtų viename iš tų absurdiškų gyvenimo posūkių, kurie galiausiai lydi kiekvieną išdegintą prisiminimą.

— Dar alaus?

Padavėjas žiūri tiesiai į akis, tarsi duodamas suprasti kažką, ko iš pradžių nepastebiu, bet netrukus sugaunu lyg iš kišenės iškritusį popierėlį, o tai besąs bilietas į futbolo rungtynes.

Slenka valandos, dvi, trys ir keturios, kol pagaliau terasoje pasikeičia pamaina, ir gražuolis vietnamietis padavėjas, kokių dvidešimties metų vaikinukas, lieknas, elegantiškas, sausas, o tai gan reta šioje prastai vandeniu aprūpinamoje šalyje, žodžiu, padavėjas labai gražus, ir mudu patraukiame į mano kambarį ir apšviesti besisukiojančių rex šviesų karūnos darome tai, ne todėl, kad labai trokštu, tiesiog, atrodo, tai buvo išankstinis, konkretus, dabar jau pamirštas susitarimas, todėl, kad nugalėjus virusą ir ten, ir čia žmonės visur vėjavaikiškai trokšta mylėtis, kad galbūt atsigriebtų už daug susilaikymo metų.

Ryte aš ir vėl lieku vienas.

Ho Ši Mine jau po vidudienio, ir pro langą matau dviratininkų knibždėlyną, skamba varpeliai, būrėjai ir masažuotojai būriuojasi Katinato gatvėje, revoliucija, kaip ir visa kita, veikiai pamirštama, nors vaizdo kameros bergždžiai stengiasi išsaugoti nereikšmingiausius gestus, niekuo neišsiskiriančius kraštovaizdžius ir nykiausias dienas. Ir visada be galo liūdna būti vienišam.

Popietę praleidžiu baseine ir dešimtą ar trisdešimtą kartą su įkarščiu puolu į vandenį, plaukioju ir suvokiu, kad paskutinis nušalinimas, kurį maniau esant pirmą ir, savaime aišku, klydau, pavertė mane žmogumi amfibija; dar tysau priešais hamakuose po spalvingais skėčiais drybsančius japonus.

Rex baseino drabužinėje, kuri, beje, taip pat įrengta terasoje, nuogas vietinis prekijas su maudymosi glaudėmis rankoje man pasiūlo tris TT kapsules, ir aš, savaime aišku, jas nuperku, nes viskas atrodo be galo liūdna, ir Azijoje jau kuris laikas nevartojau IT. Dėl kažkokios keistos priežasties vieni narkotikai keliauja geriau nei kiti. TT tik atpalaiduoja, užplūsta švelni euforija, labai primena pondinilą, kuris parduodamas visiškai legaliai, anie gal kiek smagesni, ne tik todėl, kad yra juodajame sąraše, bet ir todėl, kad iš vidaus ima veikti tarsi švelnios glamonės, jie sukurti amfetaminų derivatų pagrindu. Nekaltas aksomas popietei praleisti. Ir pasiplaukioti upės delta, stebint kylančius ir besileidžiančius kranus ir stiklo barkasus, pilnus amerikiečių turistų, ir ant kranto tyliai besimeldžiančius vaikus, kurie mėto į upę monetas su viltimi, kad jų norai išsipildys.

Nušalintas ir vienišas. Pasidavęs trumpalaikei TT euforijai, lyg paauglys europietis mokslo metų pabaigos išvykoje.

Galiausiai vieni narkotikai skirti suaugusiesiems, kiti — vaikams, o chemijos industrija viską daro atvirkščiai ir taip keisčiausiu būdu kiekviena diena vėl tampa ta, kurią jau aprašiau. Tarsi meluojanti būrėja, kuri visuomet pataiko, kad ir kokia keista lemtis lauktų, nes nuojauta, labiau nei įvykis ar idėja, yra visiškai neginčytina. Todėl manau, kad visi šie užkonservuoti pojūčiai, dėl to nė kiek ne mažiau realūs, visiems laikams taps mūsų tikslu, nors gali būti, kad TT nukreipia mus kitu keliu, nes kaip tik šie, o ne kiti apmąstymai yra absurdiški ir sukelti derivatų. Laboratorijose tai vadinama voro kojyčių šešėliu. Ribos, kurios galiausiai daugiau ar mažiau apibrėžia mišinio sukeltą pradinį efektą. Smulkutės cheminės laimės ašakos.

Užsimerkęs anapus lango regiu taifūną, paskui — prie stalo sėdinčią moterį, bet stalas visai tuščias. Sėdi sunėrusi rankas, tokia rimta, kad atrodo juokinga. Tokia povyza, tarsi ketintų netrukus ištarti: mums reikia pasikalbėti.

Sėdžiu viename iš Dong Khoi barų Ho Ši Mino centre. Jau dešimta vakaro. Už lango nieko nėra. Ano vakaro TT užtraukė tą pigų liūdesį, kurį taip troškau numalšinti žole, leksatinu ir šešiomis skardinėmis alaus. Peru, netoli Limos, prie zoologijos sodo sudužo lėktuvas. Mačiau per televizijos naujienas. Liūtai suėdė kone visus lavonus.

Baro gilumoje su peiliu rankoje sėdi žmogus. Peilis medžioklinis, panašus į tuos, kuriais šernams nudiriama oda. Manau, jis tam ir naudojamas, nors nesu didelis žinovas. Peilis bet kokiu atveju įspūdingas. Šalia vyriškio sėdi kokių penkiasdešimties metų moteris, nors jos kūnas atrodo kaip trisdešimtmetės. Įspūdingos linijos. Bare žmonių nedaug. Du kostiumuoti vietnamiečiai su kaklaraiščiais ir vienas masyvus, į cemento maišą panašus indas. Žmogus su peiliu laiko įsmeigęs peilį į stalą. Pagavęs mano žvilgsnį, pakelia ranką ir pasisveikina. Paskui pakviečia padavėją. Šis prieina, tada vyriškis kažką jam pašnibžda į ausį. Paskui padavėjas sugrįžta prie baro.

— Džentelmenas nori pakviesti kartu su juo išgerti taurę šampano.

Priimu jo kvietimą ir paskui, savaime aišku, einu link jo staliuko padėkoti.

— Sėskis, bičiuli.

Atsisėdu priešais vyriškį, moterį ir peilį.

— Jūs čia vienas?

— Taip.

— Apgailestauju. Čia prasta vietelė būti vienam. Nors visi čia tokie. Mano moteris pasakė, kad jei reikėtų su kuo nors mylėtis, pradėtų nuo jūsų.

— Dėkui.

— Mes iš pietų, ne iš šių pietų, iš Jungtinių Valstijų. Geri žmonės. Aš esu pažadų tesėtojų bažnyčios pastorius. Ar esat ką nors apie mus girdėjęs?

— Manau, kad taip, veikiausiai Arizonoje, nors nesu tuo visiškai tikras.

— Mes laikomės savo pažadų, šiandien apie daugelį žmonių to pasakyti negalima.

Moteris šypsosi. Jos suknelė trumputė, krūtys įspūdingos.

— Pirmiausia norėjau pasidulkinti su indu, bet, pamaniau, pernelyg karšta, kad pakęsčiau ant savęs mėsos kalną. Todėl pagalvojau apie jus.

— Jaučiuosi pamalonintas.

— Galim eiti į mūsų viešbutį, jis gatvės gale. Mano vyras mūsų palauks čia.

Žinoma, aš sutinku. Moteris pakyla, ir aš pakylu, išeiname iš baro į gatvę.

Vyriškis toliau siurbčioja šampaną ir apžiūrinėja savo peilį.

Viešbučio kambarys geltonas. Sienos, apmušalai, lovos užtiesalas — viskas geltonos spalvos. Moteris paprašo išsitraukti jį ir glamonėti, o pati tuo tarpu įkiša ranką už kelnaičių ir liečia save tol, kol patiria orgazmą. Stebėti orgazmą patiriančią moterį tas pats, kas stebėti elektrinį traukinį — nėra ką daryti, bet visai smagu. Paskui ji nusimeta drabužius, atsistoja keturiomis ir paprašo, kad jį įkiščiau, ir aš, savaime aišku, taip padarau. Tokia moteris kaip ji veikiausiai yra galybės puikių plastinių operacijų rezultatas, bet tai nieko nekeičia. Kovojantis kūnas visuomet geriau už pasidavusį kūną.

Ji garsiai rėkia. Keistai perdėtai, tai sukelia tam tikrą nesmagumą. Mano penis nėra pernelyg didelis ar bent jau ne toks didelis, kaip norėtųsi, jis įsliuogia ir išnyra, pradingsta ir pasirodo, žaidžia joje tarsi kūdikis pripučiamame baseine.

Sugrįžę į barą vyriškį randame sėdintį ten pat. Vietnamiečių ir kūningojo indo nebėra. Jų vietas užėmę kiti žmonės. Turistai ir laikrodžių pardavėjai ir priešais videoaparatą besistaipanti kokių dešimties dvylikos metų mergaitė.

Palydžiu moterį prie staliuko, bet pats neprisėdu.

— Pažadų tesėtojai. Mums atmintis yra šventa. Negali tesėti to, ko neprisimeni. Šiuo peiliu jau esu pribaigęs bent tris atminties naikintojus.

Apie šiuos žmones buvau girdėjęs Bankoke, galbūt kada nors anksčiau. Atminties naikintojų žudikai. Promises keepers. Pažadų tesėtojai. Baltosios Amerikos juokdariai. Nemaniau, kad jie taip toli nuėję.

— Oro uoste nutvėriau tokį skandinavą su kupinu lagaminu.

— Kupinu ko?

— Nežinau, be kodo nėra galimybių atidaryti tų griozdų. Bet savo elektroninėje atmintinėje turėjo galybę sąrašų. Kaip sekėsi viršuje?

Moteris atsako, kad viskas praėjo puikiai, nors didelio entuziazmo jos žodžiuose nesigirdi. Nesijaučiu dėl to įžeistas ar panašiai. Moteris pareiškia, kad aš ją mušiau, ko išties nebuvo. Žmogėnas atrodo patenkintas.

— O dabar, jei neprieštaraujate, geriau eikite. Turiu pasikalbėti su žmona.

Su malonumu pasišalinu, prieš tai dar spėju pamatyti, kaip jie žiūri vienas į kitą. Vyriškis su peiliu ir jo žmona — žiaurieji pažadų tesėtojai.

Jis žiūri į ją tarsi žmogus, žvelgiantis į šulinį, ir ji žiūri į jį, tarsi būtų ten įkritusi ir jau palaidojusi visas viltis.

Meilė — tai milijonas įvairiausių ligų.

Tad išeinu iš baro ir patraukiu į viešbutį, sraigtasparniai vis kliudo antenas. Dangus beveik juodas. Pragariškai karšta, nors jau vėlus metas. Vargšelis skandinavas nebegyvas, o mano lagaminas keisčiausiu būdu atsekė paskui mane. Gali būti, kad man, nepaisant nieko, ir toliau pavyks suktis šiame versle.

Rytą praleidau paplūdimyje šalia Kan Džio prekyvietės. Paplūdimys ne pats geriausias, bet nieko geresnio šalia Saigono nesurasi. Vanduo švarutėlis, ir giedrą dieną galima įžiūrėti Vung Tau pusiasalio kalvas. Diena, savaime aišku, pasitaikė debesuota, ir matėsi tik Vietsovpetro terminalai. Tai seniai apleisti rusų naftos terminalai. Rusai viską paliko ir pamiršo, kaip kavinėje pamirštamos pirštinaitės. Lygiai taip pat elegantiškai. Mergaitė, prekiaujanti ananasais, pasakojo, kad amerikiečiai planuoja vėl pradėti jų eksploataciją, nors ji pati nemananti, kad šioje zonoje dar likę naftos. Ir tai ji sako ne šiaip sau, ne, ji daug metų rankioja paplūdimyje kriaukleles. Atsidėjęs išklausiau aiškinimų. Ir nupirkau iš jos ananasą.

Mergaitė dar kurį laiką pasėdėjo šalia. Trumpais įgudusiais judesiais supjaustė ananasą. Jis pjaustomas išilgai nedideliais gabalėliais. O paskui dalijamas suėmus už lapų. Ji labai graži mergaitė ir puikiai darbuojasi peiliu. Man pasirodė, kad šiuodu dalykai labai pritinka.

Atrodo, būsiu prisnūdęs ant smėlio. Mane pažadino lėktuvas. Lėktuvo gausmas. Savaime aišku, tą pat akimirką pasijutau kaltas. Nes kai kurie visuomet jaučiasi kalti užsnūdę ir, staiga pažadinti, dedasi visai nemiegoję. Tarsi kas juos kaltintų:

— Tu užsnūdai?

O jie nežinia kodėl viską neigtų.

Savaime aišku, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios.

Naktį, jau gerokai po dviejų, šoku su vietnamiete mergina, kuri baigė mokslus Europoje, ji viską puikiai pamena ir viską man papasakoja. Apie žaliuojančius Olandijos laukus, ūkanotą Londono dangų, madingą muziką, visų žurnalų pavadinimus, doktoratą apie mirusias kalbas Kembridžo universitete, apie pavogtą dviratį ir vaikiną iš Brikstono, kurį buvo įsimylėjusi iki ausų. Tikras merginos vardas yra Hiang, bet Londone visi ją vadino Fu dėl stulbinančio panašumo į labai žymią japonų aktorę, kurios nesu nei girdėjęs, nei regėjęs, nors ji daug filmavosi Holivude, ir visa kita. Fu atrodo labai protinga mergina, kurią kitame pasaulio krašte apgavo vaikinas, ir dabar ji sugrįžo namo slaugyti senyvų tėvų, ir vienas dievas žino, ar jie išgyvens per žiemą. Jos motina, be kita ko, pagimdžiusi devynis vaikus, ir visos — mergaitės, dabar išsibarsčiusios po pasaulį: dvi Australijoje, kitos dvi — Paryžiuje, viena — Romoje, kitos dvi žuvo per lėktuvo katastrofą, o Fu, ne pirmus metus gyvenanti Londone, nusiminusi, sugniuždyta, bet vis dar gyva, svajoja kaip galima greičiau viską pamiršti. Jaučiuosi veik priverstas pasakyti jai, kad kaip tik toks ir yra mano verslas, bet ji teigia niekinanti atmintį malšinančius cheminius preparatus, ji pavartoja būtent šį žodį, ne kokį kitą, turiu galvoje „niekinanti“. Paaiškinu jai, kad, šiaip ar taip, esu nušalintas agentas, dievai žino, galbūt visiems laikams.

Tikiuosi, kad taip, atsako ji, ir kaip tik tą akimirką suvokiu, kad nesu tikras, ko tikiuosi aš.

Paskui užsimetu vieną TT ir mudu mylimės.

Paskui šalia Fu pasitinku saulėtekį, Saigono dangus pasidaro žydras, tuo pat metu vanduo upėje parausta, ir įsivaizduoju, — kažką panašaus jau esu matęs, — kad išaušo velniškai karšta dienelė.

Vis dar tas pats geltonasis kambarys. Pažadų tesėtojas apsiplauna vonioje. Jo penis šiek tiek didesnis nei mano, išvagotas venų, sakau tai todėl, kad venos ant penio ir ant rankų visada atrodo įdomiai, jo penis, beje, daug tamsesnis nei pilvo oda. Jo moteris, nuoga, praskėtusi kojas, užmerkusi akis, guli ant lovos tarsi mergaitė, pirmąsyk dariusi tai ant žolės šalia baseino. Bet čia, žinoma, visai ne pirmas kartas, nėra jokios žolės, ir tuomet, kai ją dulkinau, jos vyras stengėsi įsprausti man savo venų išvagotą penį, bet, laimė, jis nebuvo labai kietas, todėl jaučiau jį tarsi išsiblaškiusį vikšrą vis išslystant lauk. Galiausiai jis baigė, bet nors ir labai stengėsi, vidun taip ir nepakliuvo, žodžiu, nieko gero nepešė. Tarsi jau keletą metų būtų nesidulkinęs. Žinok, kad gudrus. Lagaminas, manasis lagaminas, žinoma, buvo čia pat, tereikėjo praverti spintą. Nes šiuodu perdėm kvaili, kad suvoktų, kiek pinigų verta čia esanti chemija, ir per daug pasitiki dievu ir dėl nieko nekvaršina galvos. Kol dulkinomės, bent keletą kartų prisiminiau jo siaubingąjį peilį, bet šįsyk, laimė, jo neišvydau. Kai ėjau pro vonios kambario duris, man pasirodė, kad pro vandens teškenimą girdžiu, kaip žmogėnas meldžiasi.

Tokie jau jie. Kaupia savo randus vieną ant kito ir nenori nė girdėti apie chemiją. Žmogėnas vilki kongregacijos marškinėlius, ant kurių parašyta: PALAIMINTOJI KALTĖ.

Šįkart jam pavyko baigti kaip reikiant.

Koridoriuje skambėjo japoniška dainelė. Visi darbuotojai man šypsojosi, o jų tikrai daug, nes Vietnamo viešbučių koridoriuose visada galybė vaikštinėjančių žmonių, niekada nežinosi, kuo jie užsiima, bet, galimas daiktas, jie čia tam, kad parodytų tau savo paslaugumą. Bet kokiu atveju tie žmonės malonūs.

Lifte pasinaudojęs kodu atidariau lagaminą. Viskas savo vietose.

Akimirką prisiminiau vargšelį skandinavą, papjautą Bankoko oro uosto tualete. Prisiminiau jį, kaip prisimenamas ant kablio pamautas triušis, kitaip tariant, be didesnio susidomėjimo. Net su savotišku džiugesiu, veikiausiai dėl sąvaržėlių efekto, kurios bet kokioms mintims prisega geros savijautos pojūtį. Puošnus liftas, linksma diena, malonūs vietnamiečiai patarnautojai, puiki kambario drapiruotė. Būsena, kuri apšlifuoja sekmadienių ribas ir paverčia juos jei ne nuostabiais, tai bent pakenčiamais. Švelnioji chemija, kaip įvardija klasifikacinė komisija.

Priėjus prie registratūros mane taip nusmelkė noras išlenkti vieną martinį, kad nesusilaikiau nestabtelėjęs prie baro. Neatrodė tikėtina, kad čia galėtų pasirodyti senasis pažadų tesėtojas. Daugeliui porų patinka po dulkinimosi dar kiek pasivartyti pataluose ir pasiglamonėti.

Už baro langų lynojo nuostabus lietutis. Le Loi bulvare aidėjo nuostabus mažųjų mopedų gausmas. Pro registratūrą praeidavo nuostabios moterys.

Dar vieną martinio; tiesa, taurę išlenkiu skubotai, juk nevalia tampyti sėkmę už ūsų. Ypač jei sėkmė apsiginklavusi didžiuliu peiliu šernams medžioti.

Vien pažvelgęs į baro sieną, kur kabo įrėminta nuotrauka — medžio šešėlis krinta ant balto namo, klasikinio amerikiečių būsto, garažo durų — pajuntu, kad sąvaržėlės ima atsileisti ir kad viskas palengva grįš į vėžes, tai yra taps daug blogiau.

Be jokio sąryšio mintis užvaldo kitas vaizdinys. Tai nespalvota fotografija. Joje matau jūrą ir moterį, iš vandens kyšo tik jos galva, veidą ji užsidengusi delnais, ji verkia ar veikiausiai valosi akis ėdančią druską.

Išgeriu savo antrąjį martinį ir palieku viešbutį. Bulvaru žemyn link upės einu neskubėdamas. Įsigyvenu į naują laisvojo agento vaidmenį. Suvokiu savo galimybes ir riziką. Seku, kas vyksta aplinkui, žvalgausi, bet nepastebiu nieko ypatingo, tik dieną ir naktį vis tą patį žmonių knibždėlyną Saigono centre.

Švarus, vienišas, neslegiamas papildomos pasitikėjimo naštos. Akimirką pamirštu chemiją ir pasiduodu maltiniui ir gatvę iš upės nutvieskiančioms laivų šviesoms.

Ho Ši Minas nėra idealus miestas nelegaliam agentui. Per daug šurmulio. Čia visi šneka daugiau, nei žino, kad tik atsikratytų policijos ir chemijos kontrolierių. Žinia apie nužudytą skandinavą sukrėtė kompaniją, todėl imtasi priemonių siekiant atgauti prarastas prekes. Zonoje atšaukta bet kokia prekyba.

Netoli Tai Bino prekyvietės iš dešimties ar dvylikos metų mergaitės įsigyju kelis komunistų armijos ordinus. Ir ne todėl, kad man jų reikėjo, tiesiog kartais tokioms gražioms mergaitėms neįmanoma pasakyti „ne“. Žinau, kad tai juokinga, bet gal tie, kuriems teko sutikti šias nuostabias mergaites, mane supras, — neįmanoma negalvoti apie visą gyvenimą, praleistą šalia jų. Kaip neįmanoma kalbant apie šimtą milijonų kad ir sekundę nepagalvoti, ką su jais veiktum.

Prisėdu nedidukėje arbatinėje, tai viso labo dešimt gatvėje išdėstytų plastikinių paplūdimio kėdžių. Išgeriu puodelį arbatos, paskui — butelį ryžių degtinės. Mano lagaminas, tai jau tikrai, visada ilsisi prie mano kojų. Chemijos turiu pakankamai, jos užtektų palaidoti bulvarą, lietų, vaikus, kelią link upės ir pačią upę.

Nuo ryžių degtinės apsvaigstu. Sujaudrintas gėdingo džiaugsmo, nelyg kareivis, nusegantis mirusio draugo auksinį laikrodį, stebiu artėjant geresnę ateitį, iš mano nelemtos nesėkmės susisukančią į laimingą spiralę.

Dabar esu atleistas, nelegaliu kroviniu disponuojantis prekijas, mane baudžia žiaurūs epilepsijos priepuoliai, zonoje neturiu jokių naudingų kontaktų, mane šnipinėja kompanija ir jų, mane sekančių, veikiausiai yra labai daug, be to, esu pagrindinis įtariamasis dėl vieno labai malonaus ir besišypsančio administracijos agento mirties. Ką belieka veikti?

Be jokių abejonių, mažai ką.

Barzdaskučiai rymo gatvėje pritvirtinę veidrodžius prie medžių, atrodo, juos prisimeni tik tuomet, kai pamatai. Kai kurie dalykai tokie jau yra. Niekada nepanašūs į matytus pirmą kartą. Nuobodžiaujantys barzdaskučiai be darbo sėdi ant sulankstomųjų kėdučių priešais veidrodžius. Apžiūrinėja savo veidus. Štai ant šaligatvio šalia mažojo broliuko prisėda berniukas ir kažką jam aiškina, veikiausiai labai svarbius dalykus, iki pasirodo turistai, tada jis strykteli, ima tampyti juos už rankovių ir siūlosi nuvesti prie upės. Upėje lūkuriuoja laiveliai. Jų tėvų, brolių ar giminaičių valtys. Jos plukdo delta aukštyn ir žemyn, siūlo puikią ekskursiją Raudonąja upe.

Žinoma, viską gožia baisus sraigtasparnių gausmas, ir dangoraižiai, ant kurių įrengtos tūpimo aikštelės, Saigoną, ganėtinai vienodų pastatų miestą, palyginti su Kvala Lumpūru, Bankoku ar Honkongu, daro panašų į aukštyn kojomis apverstą stalą. Sakoma, kad vietnamiečiams nepatinka dangoraižiai. Sakoma, nė vienas vietnamietis nemėgsta miegoti toli nuo žemės, kur ilsisi jo protėviai. Galbūt taip ir yra, kita vertus, neverta spėlioti, ką čionykščiai priima už gryną pinigą. Už tai, kad nevertino vietnamiečių, laisvasis pasaulis patyrė daug nemalonumų.

Saulė jau pačiame zenite. Prancūzų katedros varpas išmuša dvi, paskui vieną po kitos ir visas likusias valandas. Ateina popiečio metas, paskui ir vakaras, ir aš nejudrus tysau lovoje laukdamas rytojaus dienos.

Daugiau nėra ko pasakoti.

3 LEBU ČULIJA IR NESIBAIGIANTI SĖKMĖ

Bankokas.

Ką tik pro šalį praskriejo du prekiniai lėktuvai, jie sklendė pažeme, vienas šalia kito. Tokius dabarties oro erdvės pokštus sukelia arogantiški lakios fantazijos pilotai, jie varžosi tarpusavyje dėl skraidymo vietos.

Ką gi, be šių mažų džiaugsmų oro uostų gyvenimas būtų nykus.

Kito traukinio reikia laukti dešimt minučių, todėl patraukiu prie greta stotelės esančio gėrimų kiosko ir užsisakau alaus. Palei peroną kabo bent du šimtai televizijos ekranų, ir visuose plaukioja spalvotos žuvys.

Bankoke dar būsiu pusantros dienos, tada pirmuoju reisu skrisiu į Penangą — gražiausią gražiosios Džordžtauno salos Malaizijos vakaruose miestą. Penangas — linksmas, pinigais aptekęs miestas, bet pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais čia daug ramiau nei Kvala Lumpūre ar Singapūre. Puiki vietelė darbuotis nesukeliant įtarimų kompanijai, kuri šiais laikais kontroliuoja kiekvieną dirbtinį ar natūralų atminties slopintoją. Jei koks senukas pamiršta savo vaikų vardus — kompanija panorės sužinoti, kodėl ir kaip, jei Pat Pongo kekšė pamirš, kiek laiko jau tuo verčiasi, taip pat pasižadėjimą nesibučiuoti nė su vienu vyriškiu ir savo mėgstamiausios dainos pavadinimą — kompanija norės žinoti, kas tą užmaršumą sukėlė, ir jei reklaminių užrašų šviesos ims virpėti — kompanija panūs sužinoti, kas pamirštama tuomet, kai vieną sekundę visas miestas nušvinta vien juoda šokių salės šviesa ar balta šviesa kambarių, kur kažkas negali užmigti arba net užmigęs jaučia baimę.

Pasvarstęs nusprendžiu nenakvoti oro uosto kabinose, nes jose net kojų dorai negali ištiesti, o sielai ir kūnui daug naudingiau pasitrinti po malonų Kao San gatvės pragarą. Man jau nebereikia pranešti apie savo buvimo vietą ir išlaidas. Galiu laisvai apžiūrinėti gatves ir pamiršti elektronines žinutes, kurios kaupiasi mano pašte lyg laiškai prie mirusiojo durų. Dabar pirmuoju ir vieninteliu mano užsiėmimu tapo malonumai. Galiu šokti kiaurą naktį, o jei panorėsiu — ir ne vieną.

Bet nenoriu.

Dabar moters atvaizdą, tai yra tavo atvaizdą, galiu pamiršti kada tik panorėjęs.

O paskui pamiršti, kad taip sumaniau.

Traukinys atvyksta į Bankoką, žmonės ieško sau vietos perone, grūdasi aplink stoteles ir po stotelėmis. Nulipu laiptais, pirma į greitkelio lygį, paskui — į lėtesnio judėjimo juostą, kol pagaliau pasiekiu žemę. Šviesos stulpai abiejose virtos žuvies prekyvietės pusėse nutvieskia virėjų ir klientų veidus po skėčiais. Kao San gatvėje renkasi visi jaučiantys priklausomybę nuo Azijos pietryčių, jie lūkuriuoja pinigų, pigesnių lėktuvo bilietų į bet kurį Žemės kampelį, vizų, prasčiausios namudinės chemijos, bet ko, kad tik galėtų keliauti toliau. Kao San gatvė — puiki vieta keliaujantiems autostopu, tai lyg nulinis kilometras arba laukiamoji salė. Niekas čia netrokšta likti ilgam, o tuos, kurie užsibūna, apima nerimas, kad ne viskas klojasi gerai, nors, savaime aišku, nepalieka viltis, kad viskas baigsis gerai. Panašiai laukiama, kada liausis lietus. Su ta pačia neapibrėžta viltimi. Kao San gatvė niekada nebūna kelionės tikslas.

Alaus pardavėjai siuva aukštyn žemyn gatve su savo plastikiniais šaldytuvėliais po kaklu. Nusiperku skardinę vietinio alaus, išsinuomoju kambarį ne itin švariame viešbutėlyje, nusiprausiu po dušu, persirengiu ir išeinu į gatviūkštes, pro barus, pilnus užsieniečių, valandų valandas spoksančių amerikietiškus filmus; televizoriai čia prie lubų pritvirtinti grandinėmis. Nusiperku gramą kokos, truputį DMT ir maišelį marihuanos. Savaime aišku, į kambarį grįžtu su dviem gražiom tailandietėm. Išgeriame, parūkome, sutraukiame veik visą kokainą ir truputį nelemto DMT. Desperatiškai išdulkinu jas abi. Dulkintis be meilės visuomet yra desperatiškas veiksmas, ypač nusenusiam nesubrendėliui katalikui. Sumoku joms daugiau, nei prašo, ir mažiau, nei jos vertos. Dėl chemijos, kurios prikimštas lagaminas, ilgai nejausiu pinigų stygiaus. Viena mergina iškart pasišalina, o kita lieka su manimi. Aš dar dvi ar tris valandas negaliu užmigti. Matau, kaip aušta, regiu pro savo langus pravažiuojantį traukinį. Staiga nutvilko mintis, kad ši savaitė bus geriausia mano gyvenime, galbūt net ir paskutinė.

Užmiegu galvodamas apie moterį, kuri aplanko sapnuose ir pabudus.

Žinau apie mus viską, saugau ir tai, ką įsivaizduoju, tarsi krauju parašytus laiškus.

Galų gale jaučiuosi pasirengęs viską pamiršti.

Atsibundu viename liukso kambaryje san gri la, geriausiame senosios anglų sostinės Penango viešbutyje, vakarinėje Džordžtauno salos dalyje, su stipriu galvos skausmu ir nuostabiu vaizdu į Malakos sąsiaurį. Išgeriu du labus rytus — tai pagirias šalinantis chemijos stebuklas. Galvos skausmas pranyksta ir pakrantės bangos įsisiūbuoja tarsi apgirtę vaikai. Jau nebeliko nieko, ką galėtų nuslėpti arba ko negalėtų sugrąžinti chemija. Vilkiu gražiomis leopardo odos kelnėmis, ir kambaryje su manimi yra bent šeši geri bičiuliai, savaime aišku, man visai nepažįstami. Trys moterys, du vaikinai ir transvestitas tailandietis, neapsakomai panašus į Velso princesę. Visi miega. Ant grindų ir stalų mėtosi tušti cliquot buteliai, du padėklai su maistu ir dviratis. Per televiziją rodo prie Kanaveralio kyšulio namų slenksčių besimeldžiančius fanatikus, jiems ant krūtinių kabo plakatai su užrašais: DIEVUI AUKŠTYBĖSE MES NEREIKALINGI. Labas rytas numalšino galvos skausmą, bet nedavė nieko gero. Užvalgęs šaltų ryžių su aštriai pataisytomis krevetėmis, iš mini baro išsiimu skardinę alaus ir ištuštinu GPG ampulę. Pirmą bangą patiriu duše. Nusišluostęs vėl apsimaunu leopardines kelnes ir juodus japoniško šilko marškinius. Pabunda vienas iš vaikinų. Simpatiškas malajietis, be air jordan sportbačių ir gėlių vainiko, jis daugiau nieko nevilki. Vaikinas maloniai pasisveikina ir išeina į terasą pasigėrėti bangomis. Nenutuokiu, kiek jau laiko esu Penange. Vaikinas įjungė muzikinį kanalą ir nuogas šoka terasoje. Jau šešta valanda popiet. Jaučiuosi gerai. Savo paties gyvenime funkcionuoju su visiškai svetimo žmogaus arogancija. Nieko neatpažįstu. Mano kambarys — tai nepažįstamojo kambarys. Mano bičiuliai — nepažįstamo žmogaus bičiuliai. Vaikinas grįžta į kambarį. Jis paprašo manęs auksinės apyrankės, kurią mūviu, tačiau nesu anksčiau matęs. Atiduodu jam tą apyrankę. Jis bent dešimt ar dvylika kartų padėkoja, nesiliaudamas šokti apkabina ir bučiuoja. Tai stambi, į gyvatę panaši apyrankė. Vaikino paklausiu, kieno tas dviratis, ir jis mosteli į vieną iš miegančiųjų. Tai dovana. Pasirodo, esu šaunus vaikinas, visiems dovanoju dovanas. Visi jaučiamės labai laimingi. Tai jo žodžiai. Nežinau, ar sakydamas „visi“ jis turi galvoje tik juos. Klausiu jo, ar aš irgi esu laimingas, ir jis atsako, kad aš esu laimingiausias iš jų, žmogus, darantis laimingus visus, kurie jį supa. Skamba gražiai. Pabunda ir princesė Diana. Ji šypsosi. Ir kažką šneka tailandiečių kalba. Vaikinukas su auksine apyranke šasteli greta jos. Ji paglosto jam galvą, tarsi būtų šuo, o jis laižo jai kojų pirštus, tarsi būtų šuo. Tarp daugybės batų iš po lovos išsitraukiu savo lagaminą. Batų daugiau nei žmonių. Ieškau savo dydžio batų. Vaikinas suranda juodą batą aukšta pakulne, paskui ieško, kol suranda kitą, ir padeda man juos apsiauti. Diena atrodo puiki. Atsisveikinu su vaikinu, princese Diana ir miegančiais kūnais. Esu laimingas žmogus, darantis laimingus visus, kurie jį supa. Nusileidžiu į viešbučio barą. San gri la viešbutyje aplink erdvų aukso kolonų laikomą vestibiulį įrengta bent tuzinas barų ir restoranų. Virėjai iš Honkongo. Virėjai iš Pekino. Virėjai iš Las Vegaso, negalintys atitraukti žvilgsnių nuo kraujingų mėsainių. Geriausi iš geriausių. Įsitaisau europietiškoje svetainėje. Prie pianino sėdi senukas prancūzas ir skambina seną prancūzišką dainą. Užsisakau martinio. Dainos man patinka, nors dabar tokių nekuria. Pradžioje man pasivaidena, kad visi į mane spokso, bet paskui suvokiu, kad iš tiesų visi spokso į mano kelnes. Išlenkiu martinį ir užsisakau kitą. Nėra nieko geriau, kaip gerti viešbučio bare, taip pat ramiai galima gerti lėktuvuose ir oro uostuose, ir kitose neįsimintinose vietose.

Išėjęs iš viešbučio pasigaunu velorikšą ir iš lėto pajudame link Kinų kvartalo. Savaime aišku, vis dar matau jos veidą šalia krautuvėlių, kur kinai prekiauja audiniais, ir šalia drakonais bei gėlėmis puoštų fasadų, bet tai jos veidas iš fotografijų. Moters veidą fotografijoje prisimeni dar ilgai, nors ją pačią esi seniausiai pamiršęs. Pamenu poliaroido spragtelėjimą ir sekundes, kai ant popieriaus ryškėja vaizdas. Nei jos balso skambėjimo, nei jos pačios nepamenu. Tik palengva ryškėjantį vaizdą, kol galiausiai jis virsta fotografija.

Pagyvenę musulmonai mina savo dviračius su didiesiems verslininkams būdingu atsainumu. Taip lėtai, kad, atrodo, visas miestas velkasi jiems iš paskos. Penangas — neskubriausias pietryčių Azijos miestas. Vienintelis, kuris balansuoja ties ekonominio augimo riba ir žadina visų gretimų miestų išdidumą. Penange dangoraižiai kyla tingiai, nėra ko lyginti su pasipūtėliškais Honkongo ar Singapūro dangoraižiais. Vaikai nuleidę galvas koja už kojos slampinėja prekybos centrų pasažais, akies krašteliu apžiūrinėdami vitrinas.

Penangas gyvena savo ritmu.

Penango žmonės nelydi akimis lėktuvų, ir lėktuvai Penange leidžiasi su nakties vagišiams būdingu diskretiškumu.

Penangas — tai neskubančiųjų rojus.

Kai parduotuvės jau uždarytos, ramiai, kaip nuo vienos degančios žvakės pridegant kitą, atgyja naktinė prekyba.

Priešais Lebu Čulijos šventyklą muzikuoja grupelė. Skardinių būgnelių muzika. Vaiduoklių ieškotojų procesija blaškosi po Kinų kvartalą, nes tie žmonės tiki, kad egzistuoja rankovėje gyvenantys vaiduokliai, jų turi kiekvienas žmogus, ir kad būgnelių garsas bei mosavimas vėliavėlėmis vaiduoklius pažadina, išgena ir jie gatve žemyn grįžta į šventyklą, kur nieko netrikdydami gali miegoti toliau.

Penangas suburia savo vaiduoklius ir ramiai, be jokios baimės su jais derasi.

Atsisėdu užkandinėje šalia uosto. Beveik pakrante plaukia keltai, vištieną ant iešmo su satei padažu ir alų pardavinėja atskirai, ir tai atsieina pigiai. Jau kone naktis, ir nėra dėl ko sukti galvos.

Dabar kišenėse netrūksta pinigų. Dabar mano lagaminas pilnas chemijos, kurios dar ilgai pakaks. Dabar vieną po kitos galiu skinti dienas ir vieną po kitos pamiršti, kad manęs jos nevargintų. Dabar žinau, jog rytojaus dieną, kad ir kas nutiktų, man nieko nebus nutikę.

Po vakarienės pasivaikščioju paplūdimiu, po pasivaikščiojimo su velorikša nuriedu ligi vienos iš Lebu Viktorijos diskotekų. Pakeliui prasilenkiame su australų regbio žaidėjų komanda, jie vilki treningus ir atrodo visi kaip vienas; taip pat sutinkame simpatiškas šiaurietes, jos mums šypsosi iš savo vežimėlio ir kažką sako, bet nei aš, nei mano senas vairuotojas indas nesuprantame. Tai gali būti meilės žodžiai, bet, galimas daiktas, jos nori sužinoti, kaip patekti į paplūdimį. Jei viskas, kas panašu į meilę, būtų tiesa, dieve mano, šis pasaulis būtų kitoks, jis būtų geresnis ir net patys juodžiausi sapnai kamuotų tik po neapsakomai laimingų dienų. Bet galų gale nenukrypkime, juk katedros varpai, kurie šlovina dievą, yra tie patys, kurie kartkartėm skelbia gedulą. Ties diskotekos įėjimu riogso nežmoniškai didelė apsinuoginusi neoninė mergina, kojas mirkanti šampano taurėje. Reikia sekti ženklus, ir dauguma ženklų — gryniausia painiava, bet, laimė, yra ženklų, kurių neįmanoma nesuprasti.

Neapšviestame automobilių aikštelės kampe sugraibau kokos maišelį, šniaukšteliu dozę ir tučtuojau, pirmajam smūgiui numalšinti, nuryju vieną geltonąją. Prie įėjimo būriuojasi galybė merginų malajiečių. Savaime aišku, man laukti nereikia, bičiuliai durininkai mane pasitinka plačiai šypsodamiesi ir padeda prasisprausti pro minią. Viskas atlikta labai subtiliai. Nieko panašaus į kvailą pasitenkinimo jausmą, kokį jauti be eilės įsmukęs į diskoteką.

Išgeriu alaus ir darsyk save pasveikinu su tokia puikia diena. Švaria ir nuostabia.

Jaučiuosi kaip žmogžudys, sudeginęs gumines pirštines. Įsitikinęs, kad pirštų atspaudai, rasti mano paties gyvenime, nebus mano.

Mirusi muzika su ką tik iš Londono atvykusiais diskžokėjais. Nūdienos jaunimėliui mirusi muzika patinka. Mechaniški, prakeiktai lėti ir prakeiktai geri ritmai. Ji vadinama mirusia muzika, nes švelniai dera prie morfino derivatų, lyg išvargęs Hamelno fleitininkas vestų paskui save miegančias žiurkes.

Žiurkės miega atmerktomis akimis, nes naujoji chemija po pagalve saugo nenutrūkstančios euforijos nuotrupas. Daug veiksmingiau nei ankstesni migdomieji iš karvės odos, nuo kurių vaikai užmigdavo akimirksniu ir pernelyg dažnai mirdavo po šviesiomis tviskančių greitkelių iškabomis, sukniubę po savo mėgstamų filmų reklamomis.

Vienas vaikis iš Kvala Lumpūro nė neklausęs įbruka man dešimt žydrų ampulių. Nereikia ypatingos vaizduotės, kad suvoktum, jog kokainas užgoš švelnias geltonąsias ir galiausiai veršis per kraštus, ir nerasi geriau už porą žydrųjų ampulių, kad su miegančių, patenkintų žiurkių romumu nusileistum ant žemės ir ten, laimės kvaitulio apimtas, sušniaukštum pirmuosius miltelius ir vėl pereitum tą patį ratą ir sugrįžtum prie baimės, kuri visada tyko euforijos pabaigoje, tuomet geriausia su kuo nors pasidulkinti ir bent trumpai pasimėgauti svetima baime arba pasigerti, arba palaimingai riedėti su velorikša iki viešbučio ir užmigti vienam ar su keliais bičiuliais, kurie liko kambaryje ir, galimas daiktas, tebelaukia lyg sužadėtinė kareivio.

Dar viena diena palaimingoje Malaizijos pakrantėje.

Esu pakartotinai miręs.

Chemijos realybės taip pat ilgi pirštai.

Linksmose Penango diskotekose jaunimėlis lėtai juda mirusios muzikos ritmu, o australai regbio žaidėjai kilnoja nuo žemės malajietes merginas, tarsi šios būtų taurės su bordo vynu.

Vienas bičiulis paklausia, ar neprisidėčiau prie jo žmonių, tad užlipu į antrą aukštą, įrengtą virš šokių aikštelės, ir viename kambarėlyje randu galybę argentiniečių verslininkų, o stiklinį stalelį jie nukrovę kuo tik širdis geidžia: koka, savaime aišku, piliulėmis ir ampulėmis, ir žydrosiomis adatomis, atrodo, jiems tetrūksta mano chemijos, ir visi žino, kas esu ir kuo prekiauju, o pinigų jie turi tiek, kad pakaktų nupirkti visai salai, na, galbūt ne visai, bet vis tiek daug. Parduodu jiems įspūdingą kiekį ilgalaikių ir trumpalaikių atminties slopintojų, jie manęs klausinėja apie vakardieną, bet apie vakardieną aš nieko nežinau, tada jie pasiteirauja, gal ko norėčiau, ir aš pasiimu rinkinėlį ir butelį moet.

Ispaniškai kalbamės apie La Platos upę, ir aš neturiu supratimo, ką čia mes šnekam. Vienas jų vardu Alechas, jis, regis, prisimena mane iš Buenos Airių centre esančio klubo, kai sėdėjau per dešimt žingsnių nuo paties Maradonos, dar jis klausinėja apie mano žmoną, ir aš, savaime aišku, atsakau, kad mano žmona mirusi, pateko į avariją, nors esu tikras, kad tai netiesa, o vyriškis atrodo nuoširdžiai sutrikęs ir po kiek laiko sako:

— Ji buvo labai graži moteris.

Ir aš, žvelgdamas į grindis, į žydrą dangą po stiklo staleliu, atsakau:

— Taip, iš tiesų ji buvo labai graži.

Nors nelabai suvokiu, ką šneku.

Pasiklydau Džordžtauno kalvose. Mane išvargino priverstinė amfetaminų euforija. Viešnamyje palikau skrybėlę. Užsnūdau kino salėje. Ant molo iš kažkokio vaiko išlošiau šimtą dongų, bet juos pamečiau. Kad ir kiek akmenų svaidžiau, į žuvėdras niekaip nepataikiau.

O jis numušė dvi.

Sutikau moterį, kuri teigia esanti tavo motina, panašu, kad jai neapsakomai sekasi.

Leidausi apgaunamas žydrųjų adatų pardavėjo ir iškenčiau nykiausią liūdesį, kokį tik galima įsivaizduoti. Prekeiviai iš Birmos mane pasikvietė vakarienės, bet vėliau vienas jų dėl kažkokios mano replikos skėlė antausį ir dar dėl to, kad prancūzų restorano tualete norėjau padaryti tai su jo žmona. Kitas birmietis, be galo panašus į žmogų, kurio visiškai negaliu prisiminti, veikiausiai į tolimą giminaitį, išsitraukė peilį. Nieko įspūdingo su juo nenuveikė. Neatrodė, kad jis galėtų nužudyti kitą žmogų, nors tokių dalykų tiesiog taip, iš pirmo žvilgsnio, niekada nepasakysi.

Išėjau nesulaukęs deserto. Atsisėdau prie mečetės ir klausiausi vakarinės maldos. Išgėriau mažą buteliuką viskio, kurį nešiojausi bate. Sušniaukščiau pusę gramo kokaino. Išsitiesiau ant žolės priešais biblioteką, bet netrukus apsigalvojau ir pakilau.

Pradėjo lyti ir lijo gana ilgai. Stebėjau lietų vienos Lebu Čulijos kavinės terasoje. Kai lietus liovėsi, sugrįžau į airiškus barus, ten gėriau alų ir greitakalbe dėl futbolo ginčijausi su vienu tipu iš Liverpulio. Kokainui apmalšinti išgėriau tris juoduosius akmenėlius. Po to kalbėjau daug lėčiau. Porą valandų jaučiausi ramus, paskui šventyklos šokių aikštelėje, milijonierių vaikelių klube, netoli nuo pakrantės sporto komplekso, mane ištiko kitas smūgis. Aš, savaime aišku, nešokau. Stovėjau nejudėdamas ir žiūrėjau į šokančiuosius. Kaip anksčiau žiūrėjau į lietų, o dar anksčiau — į peilį.

Kaip žiūrima į daiktus, kurie kelia pavojų tavo gyvybei arba jo nekelia.

Įtariu, kad šiandien penktadienis, ir mano liukso apartamentai san gri la viešbutyje nepriekaištingai sutvarkyti, jie tušti ir švarūs. Televizoriaus ekrane rodoma belgo žudiko nuotrauka, jis niekuo nesiskiria nuo normalaus žmogaus. Vyrai žudo moteris, nes negali pakęsti tų moterų, kurios apsigyvena jų geidžiamų moterų kūnuose. Žudikas belgas buvo uždarytas į vieną perauklėjimo stovyklų, kuriose savo dienas leidžia daugybė tikrų ar potencialių žudikų vyrų. Senosios pornografijos arba senųjų religijų suformuoti vyrai renkasi į stovyklas atsikratyti savyje slypinčio žudiko. Vyrai, kurie žudo moteris. Tokius užrašus jie nešioja ant marškinėlių. Nors rezultatai labai nevienodi, perauklėjimo stovyklos įrodė savo veiksmingumą. Vyrų, kurie žudo moteris, yra daug. Spauda vadina tai naujuoju virusu. Feminisčių internacionalas tai vadina senuoju priešiškumu.

Šalia lovos elektriniame kibirėlyje įstatytas šampano butelis. Šaltas šampanas ryte; pro atviras terasos duris skverbiasi Penango triukšmas ir kartu girdisi jūros šniokštimas.

Savaime aišku, aš sapnavau moterį dengtame automobilyje ir, savaime aišku, sapno paliktą slogutį nuveju nediduke doze.

Duše mane ištinka jau pažįstamas priepuolis. Akimirksniu išsijungiu, galva trinkteliu į stiklinę pertvarą. Laimė, pavyksta išsilaikyti ant kojų, neilgai trukus atgaunu pusiausvyrą ir jaučiu, kaip neuronai aktyvinasi lyg mirksinčios Kalėdų eglutės lemputės.

Garsiai kartoju: vakarrr bbbums kkkinnta diennna, tik tam, kad suvokčiau turįs nedidelių kalbos sutrikimų. Pakartoju tai šešis ar septynis kartus, kol žodžius pavyksta ištarti artikuliuotai ir aiškiai.

Vakar bus kita diena.

Po karšto vandens srove laukiu, kol išgąstis pranyks, paskui išeinu iš dušo, susirandu buteliuką smegenų antidepresanto ir, išgėręs vieną tabletę, užsimerkęs guliu lovoje, kol epilepsijos priepuolio sukelti pojūčiai galutinai išblės.

Mano galva vėl negali pakęsti visos tos chemijos, kurios taip reikia mano širdžiai.

Puikus vakarėlis.

Buvęs Azijos sekcijos blaivininkų partijos lyderis, savaime aišku, kandidatas į chemikų broliją, vos išvengė susidūrimo su vienu iš tų greitosios pagalbos laivelių, kurie pakrantėse verčiasi operacijomis be licencijų. Pigi plastinė chirurgija vietinių transvestitų paslaugoms. Mirusiųjų odos implantai lūpoms ir katalikiškose Honkongo kapinėse išgelbėtų silikono maišelių persodinimas. Daugiau nei nemalonus metodas, kurio senokai atsisakyta Vakaruose. Kai sakau, kad vos nesusidūrėme, turiu galvoje, kad seno rusiško laivo denyje išvydau spoksantį vieną tų baisių veidų. Laimė, jachtos savininkas paskutinę akimirką atitoko, ir katastrofos išvengėme. Paskui nulipo į saloną, kur japonų verslininkai buvo įsitraukę į sekso ir karaokės beprotybę, pastarojo nelemto papročio japonams vertėjo atsikratyti jau prieš dešimtmetį; laivo savininkas nulipo, kaip pats sakė, mums prisipažinti, jog visas spektaklis buvo kruopščiai užprogramuotas laivo kompiuteryje, kad pagyvintų šėlsmą. Labai linksma, nieko neprikiši. Kaip man paaiškino vėliau, šiuose laivuose veikia ta pati sistema kaip didžiuosiuose vieno žmogaus valdomuose laineriuose. Naujausius tanklaivius iš vieno planetos krašto į kitą plukdo vienintelis žmogus. Simbolinis kapitonas, kuris neturi daugiau ko veikti, vien stebėti dangų ir laukti pasirodančių žuvėdrų. Deja, mano susidomėjimas laivybos industrijos pažanga labai ribotas, todėl eisiu pasiieškoti geresnio užsiėmimo; netrukus stabteliu pasižiūrėti, kaip žmogėnas iš Pietų Afrikos tratina senyvą labai garsų astronautą. Vieną iš tų, kurie iš kosmoso grįžo su kažkuo labai panašiu į balsą, sklindantį kaip radijo bangos. Savaime aišku, nepraleidžiu progos ir vyruko pasiteirauju, kas per velnias buvo tai, ko jie klausėsi viršuje, ir senasis astronautas, nepaliaudamas šnopuoti, atsako, jog tai buvęs balsas. Bičiuli, tai buvo balsas, kad ir ką jie tvirtintų, tai buvo balsas. Ant grindų sėdi moteris, plėšia nuo vokų dirbtines blakstienas ir klausosi vilties šeimininko, ar šis paneigs senojo astronauto teiginius. Vilties šeimininkas — kresnas tailandietis, apsivilkęs marškinėliais su užrašu VILTIES ŠEIMININKAS. Kresnasis tailandietis sako, kad ten, viršuje, ir čia, apačioje, tėra vienintelis balsas, ir tas balsas niekur nesislapsto, jis įsakys visiems savo angelams atlyginti mums už tai, ką padarėme, taip pat už tai, ką pamiršome. Savaime aišku, man pasirodė, kad paskutinius žodžius jis ištarė žiūrėdamas į mane, nors negaliu to tvirtinti. Tiesiog man atrodo, kad pasikorusiojo namuose kiekvienas pasijustų budeliu. Tiesą sakant, neatėjau čia ko nors parduoti, atėjau todėl, kad mane pasikvietė vienas dėkingas klientas, jaunas verslininkas kinas, ir kad pastaruoju metu jaučiuosi tarsi dėžutėje nešiojami mirusiojo pelenai. Baltosios liepsnos, egzotiški gėrimai, kokainas, GPG, šokiai ant denio ir mėnulio pilnatis.

Veikiausiai miegojau ir veikiausiai ne vieną dieną, bet vis dar esu laive, apartamentų dydžio kajutėje su japone, apkvaitusia nuo žydrųjų adatų, tylia, švelnia ir malonia, tarsi gera žinia prastai dienai baigiantis. Graži mergina, vardu Čija, man papasakoja, kad jos tėvas dienas baigė Paryžiuje, ritz viešbutyje, kaip ir daugelis dažnai per televiziją rodomų savižudžių, ir išsyk vieną po kito išvardija ilgą sąrašą nemalonių pojūčių, kurie apninka po padirbtos žydrųjų adatų chemijos. Nemalonumai lengvi tarsi šešėliai snapučių, linguojančių ant baltų sienų. Nemalonumai, kuriuose kiekvienas, pakliuvęs į žydrumo priklausomybę, atranda keistą pasitenkinimą. Šiaip ar taip, nieko keisto. Saldi priklausomybės nuo skausmo rutina. Būtų labai nuobodu, jei mano apsinuoginusi bičiulė Čija nebūtų užsidegusi likusią nakties dalį dulkintis; ji nori gerti šampaną ir žiūrėti į žiburius Batervorto pakrantėje, pilnoje keltų, ligoninės laivų, kazino ant vandens ir ginklų prekybos punktų.

Lovos užtiesalas čia garstyčių spalvos, apmušalai ir užuolaidos — raudoni, o šalia lovos pamerkta gyvų gėlių. Jokių jūrinių spalvų. Tiesą sakant, sveikintina, nes nežinia dėl kokios priežasties man nelabai suprantama, kodėl jachtoje išsyk pasijunti kvailai. Televizorius daugiau nieko nerodo, išskyrus fotografijos kanalus su besikeičiančiais statiškais nereikšmingų buities daiktų vaizdais: lempų, elektros prietaisų, antenų, kėdžių, peleninių... jokių žmonių, todėl ilgai be baimės to žiūrėti neįmanoma.

Čija ką tik išsimaudė, ir vanduo tebėra šiltas. Nusimetu drabužius ir panyru į vonią. Čija nuogutėlė guli ant lovos ir verkia, nieko baisaus, tai nejaukumo sukeltas verksmas. Krokodilo ašaros, kuriomis palydimos akimirksniu išgalvotos istorijos, jos visos liūdnos, kai kurios ką nors primena, kitos visiškai absurdiškos. Žinau, kad tas istorijas ji prasimano, pati man sakė, nes jau niekas negali papasakoti tiek istorijų, ir akivaizdu, kad Čija — ne Kambodžos kekšė, o veikiau mažutė princesė paveldėtoja.

Neilgai trukus Čija pasiteirauja, ar man viskas gerai, nes tikriausiai per ilgai mirkstu vonioje.

Savaime aišku, atsakau teigiamai, nors ji nežiūri, kilsteliu šampano taurę, bet tai melas, nes, tiesą sakant, nebejaučiu vandens šilumos, o tai, neurologijos požiūriu, blogas ženklas.

Čija vis dar riečia juokingas istorijas, ir aš pagalvoju, ar nebūtų geriau, jei tie silpnybę skausmui jaučiantys žmonės savo nesėkmes pasilaikytų sau.

Atsuku karšto vandens čiaupą, nustatau reikiamą temperatūrą ir matau, kaip vonios veidrodis apsitraukia garais, bet oda nejaučiu nei šilumos, nei vandens.

Neilgai trukus Čija vėl klausia:

— Ar viskas gerai?

Šįkart nekeliu šampano taurės ir nemeluoju.

Ne, bijau, kad ne viskas gerai.

Pašto bokštelio viršūnėje nieko nėra, galima ramiai sėdėti ir stebėti gatvės praeivius — musulmonus, katalikus ir budistus — besisukiojančius aplink savo mečetes, bažnyčias ir šventyklas, ir turistus, įsimaišiusius tarp tikinčiųjų ir velorikšų ir šliaužiančius pirmyn lyg nusikamavę žvėrys. Visas Penangas, kurį stebiu iš čia, iš viršaus, atrodo lyg miražas, lyg kažkieno prasimanymas. Užmerkus akis jis pranyksta.

Veikiausiai man teliko vienintelė viltis — pasipriešinimas.

Paskui nulipu žemyn pavalgyti kinų restoranėlyje: viščiuko satei vėrinėliai su migdolų padažu dvelkia šlove ir alus dvelkia šlove, o laikas, tos beprasmės valandos, nes nėra ko nusigriebti, irgi dvelkia šlove. Padavėjas tau atneša vien alaus ir pateikia sąskaitą vien už alų ir stalelį. Maisto turėsi nusipirkti iš gatvės užkandinių. Nežinia dėl ko viskas dvokia, bet tuo pat metu ir gardžiai kvepia.

Klimatas čia švelnus, sausis malonus augmenijai ir žmonėms. Padavėjo klausiu, ar toks oras išsilaikys visą žiemą, padavėjas pažvelgia į dangų, bet per spalvotas girliandas, kuriomis nukabinėta visa gatvė, dangaus nematyti. Paskui sako, kad blogiausia jau praėjo, ir aš, savaime aišku, nežinau, ką jis tuo nori pasakyti. Kiekvienas sako apie orą tai, ko iš jo tikisi, dėl to du žmonės, žiūrėdami į dangų, debesis mato skirtingai. Vieni, keliaudami iš namų, į artėjančius debesis žvelgia su neapykanta, o kitiems patinka, kai debesys aptraukia dangų, tuomet galima pasilikti namie. Daugiau nelis, sako padavėjas, ir susidaro įspūdis, kad lietus ir lietingos dienos šiam žmogui teikia keistą paguodą.

Per televizorių baro gilumoje, viršum gėlėmis nukrautos medinės estrados, parodo liepsnojantį automobilį, o prie jo šalikelėje sėdi šeimyna. Kartais pamatęs liepsnojant tai, kas tau priklauso, negali neįsivaizduoti esąs viduje. Negali atsikratyti jausmo, jog esi pusiau gyvas, pusiau miręs. Beje, rytą elektroniniame pašte radau kompanijos pranešimą. Šioje zonoje dirbančių agentų teiraujamasi apie mano buvimo vietą, bet, savaime aišku, niekas nežino, kur mane rasti, ir laiko mane mirusiu arba dingusiu be žinios. Tiesa, nerimą sukėlė vienas trumpas pranešimas apie susirūpinimą mano likimu, nes sunku suvokti, ką jie tuo norėjo pasakyti nei dėl ko jie iš tikrųjų susirūpinę. Nuolatiniai pastarojo laikotarpio atminties slopinimai mane kaskart nuo jų atitolina, tarsi laivelį, kuris jau nuplaukęs taip toli, kad yra arčiau bet kokios kitos vietos nei savo namų. Pašte radau ir žinutę nuo Krumperio. Kažkas manęs nepaliaujamai ieško, tai primena šaudymą į orą. Kažkas, šmėsteli man kaip nuojautos šešėlis, labiau sietinas su mano ateitimi nei praeitimi.

Vien siaubingas nugaros skausmas man temdo gyvenimo džiaugsmą.

Šiandien pastebėjau įtartiną tipą. Sekė mane nuo pat Kuan Jing Tengo šventyklos iki užkandinių Lebu Čulijoje, kur airiai renkasi išlenkti alaus, ir iš ten — iki pat Šv. Jurgio kapinių. Prisėdau prie anglų jūrininko, vardu Lambertas Hačinzas, kapo ir spoksojau į antkapį, vildamasis, kad tipui nusibos, bet tas besišypsantis kresnas indas prisėdo per kelis žingsnius nuo manęs prie moters, vardu Hortenzija Robins, kapo, sudėjo rankas ir vaizdavo besimeldžiantį, nes jam atrodo, kad taip meldžiasi krikščionys, ir nė akimirkos nesiliovė šypsotis. Savaime aišku, galėjau jam ką nors leptelėti, nes kvaila jo drąsa akivaizdžiai erzino, bet nusprendžiau nesuteikti jam malonumo. Todėl visiškoje tyloje dalijomės apsimestiniu susikaupimu. Nuo Šv. Jurgio kapinių atsiveria nuostabus vaizdas į šiaurinį kanalą, į priešingą pusiasalio dalį ir ligi pat jūros besidriekiantį žaliąjį slėnį, ore tvyro kapinėms būdinga ramybė. Hortenzija ir Lambertas šiandien sulaukė netikėtų lankytojų; dviejų nepažįstamųjų dėmesys turėjo juos nuoširdžiai pamaloninti, pradinį mirusiųjų nustebimą turbūt nustelbė pagarba, juk toli gražu nesame nei jų kūnas, nei kraujas. Šiaip ar taip, jei negalvosiu apie varginantį persekiojimo klausimą, malonu pabūti tarp galybės paminklinių akmenų, matyti šitiek seniai mirusių žmonių, kurių vardus užrašė taip pat jau mirę žmonės. Kai miršta tie, kurie įvardijo mirusiuosius, telieka svetimšalių kapinių ramybė, kur jau niekas nebaugina, nes nieko nepažįsti. Rankas glostanti saulės šiluma taip ir traukia mažumėlę snūstelėti. Nereikia nė sakyti, kad aš neužsnūdau. Grįžtant prie varginančio persekiojimo klausimo: nėra gerai nei padoru užmigti seklio akivaizdoje. Kai pagaliau atsisveikinau su Lambertu, indas, kaip diskretiškas bičiulis, sekė paskui mane toliau, ligi kapinių vartų, ligi bažnyčios, o paskui laikėsi per penketą šešetą žingsnių; kartu nusileidome ligi Gat Lebu Prangino gatvės, kurioje pilna užsienietiškų iškabų: muzikos prekių, sportinių drabužių, daniškų televizorių parduotuvių, itališkos mados salonų ir amerikietiškų spurgų kepyklėlių. Priešais dėvėtų levi’s džinsų krautuvėlę mano bičiulis parodė tą pačią pagarbą kaip prie vargšelės Hortenzijos Robins kapo, tiesą pasakius, tai atrodė nei šiaip, nei taip. Galima spėti, kad tam vargšeliui indui anksčiau nėra tekę nieko sekti. Ir aš nepamenu, kad būčiau buvęs sekamas, nors, savaime aišku, gal tai ir nieko nereiškia. Kompanijai tikriausiai striuka su personalu, jei vertingos pradingusios chemijos pėdsakais samdo sekti vypsančius naujokus. Indą galima palaikyti įsimylėjėliu. Arba velniškai nuobodžiaujančiu praeiviu. Arba išsigandusiu pirkėju. Vis dar perkratinėju mintyse galimus variantus: šis dėmesio nevertas nuotykis trunka jau daugiau kaip tris valandas, o aš visiškai švarus ir, galutinai išsisklaidžius švelniai slopinančiam amfetaminų poveikiui, pajuntu liūdną atoslūgį nuo kokaino. Dar nepasiekęs uosto išgeriu dvi baltąsias liepsnas ir Lebu Viktorijos užkandinėje nusiperku alaus. Jau nusiteikiau išgerti su savo ištikimu persekiotoju, bet nepavyksta, nes indo nebėra.

Žvilgteliu į vieną pusę, į kitą, ieškau su neapsimestiniu rūpesčiu, bet veltui, nes indas, kad ir kas jis buvo, jau dingęs.

Todėl stoviu prie komptar center, o komptar center — tai vienas iš didžiųjų parduotuvių kvartalų, prigrūstas prekybos centrų ir nike parduotuvių, tai visą pasaulį pavertė kvailių podiumu.

Iš komptar požemių visi autobusai vyksta į Džordžtauną, jie visada nuveža iki kelto, tad perplaukęs sąsiaurį gali pasiekti pusiasalį. Savaime aišku, autobusu keliaujama tik blogiausiu atveju, todėl autobusų stotys — liūdniausios vietos pasaulyje; visi — laukiantys, išlipantys ir įlipantys, atvykstantys ir išvykstantys — nustekenti nuobodulio, leisgyviai, seni, nusiminę ir vieniši.

Sėdžiu sau ir gurkšnoju alų. Laukiu, kol sugrįš jėgos, kad galėčiau bent jau pasiekti viešbutį. Švinta, o aš tuo metu žvelgiu į malajietį autobuso vairuotoją, kuris man čiulpia su tikru užsidegimu.

Labas rytas.

Dėl prakeiktos LSD naktį praleidau visai nesmagiai, veikiausiai anksčiau buvau prisiekęs nevartoti, bet pamiršau. Rūgštis atveria duris, o už jų jau nieko nėra. Ji beveik kiekvienąkart šiurpina, bet galiausiai nuramina, nes visuomet iš rūgšties kelionės grįžtama su nediduke pergale. Nebūtinai tai dvigalvis slibinas, veikiau jau triušis be galvos. Šiaip ar taip, tai laimikis. Žmogus, pasitraukęs į džiungles ir išgyvenęs, sugrįžta dainuodamas, nors nereikia užmiršti, kad džiunglės dabar išdegusios — ne nuo liepsnų, jos nuniokotos ir juodos. Šiaip ar taip, labiausiai gąsdina ne ugnis, o tai, kas lieka po gaisro, o po gaisro paprastai nelieka nieko. Alus ir dvi GPG dienos pradžiai. Po LSD, jei elgsiesi neatsargiai, prasidės visi tie juokingi ženklai: besišypsantys prekybos centrų bankomatai, geltoni automobiliai su šėtoniškais numeriais, šešiapirštės rankos ar panašūs nesusipratimai. Viskas taip tikroviška, kaip vidury dykumos liepsnojantis gervuogynas.

Palieku san gri la ir susimetu keletą savo daiktų į taksi pakeliui į cathay viešbutį. San gri la pernelyg populiarus, visi keliaujantys po Malaiziją neišvengiamai čia užsuka, neturiu nė menkiausio noro sutikti senus bičiulius iš kompanijos, mat jie su neblėstančia viltimi tebesiuntinėja mano duomenis elektroniniu paštu, lyg motinos, kurių vaikai pradingo. Tad pirmyn į kelionę. Atrodo, viešbučio tarnautojai prisimena visas šventes, kurias aš pamirštu. Nuogi transvestitai bėgioja koridoriais, prie baseino verkia moterys, prisirijusios žydrųjų adatų, terasoje šoka nuo degtinės apsvaigę vaikai. Pernelyg daug triukšmo. Per daug nusiskundimų. Taip ir paaiškinau viešbučio ryšių su visuomene atstovui. Geriau nė nepasakysi, mano sėkmė atrodo pernelyg akivaizdi. Tad lik sveikas, san gri la. Lik sveikas, martini, nuostabiausias Honkongo virėjau ir jo koldūnai. Likit sveiki, prancūze pianiste ir bulgarės šokėjos. Visiems geros kloties.

Sveikas atvykęs į cathay, senąjį kolonijinio stiliaus viešbutį, už jo prasideda pakrantė, pietryčių Azijos Čelsis, kur miega romantikai ir ginkluoti vyrai. Senyvas kinas kėglių žaidėjo marškinėliais palydi mane į vieną antro aukšto kambarių. Leidžia įeiti pirmam, bet tučtuojau šmurkšteli vidun ir atveria balkono langines. Nuostabiai skaisti diena. Senukui atsidėkoju gerais arbatpinigiais, ir jis paklausia, gal pageidauju dar ko nors; mintys sukasi apie butelį viskio, ir dar man nesusivokus gerasis žmogus jau stovi priešais mane su buteliu ir dviem stiklais. Savaime aišku, pakviečiu jį išgerti kartu. Jis vienu mauku išlenkia savo stiklą, padėkoja ir dingsta.

Tada nelauktai viskas užgęsta. Ir po sekundės aš atsijungiu.

Vaikai Tenuk Benango paplūdimyje bėgioja palei vandenį, lyg neūžaugos boksininkai kumščiuoja orą ir kartkartėmis net juokais susipeša. Neužgaudami vienas kito, demonstruoja tikrų profesionalų gestus. Tie patys vaikai man pardavinėjo kriaukleles, medinius kryželius ir ant šilkinių siūlų pritaisytas gilzes, jie manęs klausinėjo, kaip atrodo Niujorkas ir Madridas, kokia yra likusi pasaulio dalis, ir aš stengiausi kuo tiksliau atgaivinti senuosius vaizdinius, bet ne visi prisiminimai buvo aiškūs, ne visos gatvės buvo savo vietoje ir ne visi apibūdinimai atitiko tikrovę. Savaime aišku, išsigandau suvokęs, kokia painiava vyrauja mano prisiminimuose, ir tą naują tylą, pakeitusią daugybę garsų, kurių nemaniau pajėgsiąs atsikratyti. Gatvėse gaudžiančių automobilių arba lietaus teškenimo. Du GPG — ir baimė akimirksniu išgaruoja, dar skardinė šalto alaus atsigaivinti nuo saulės ir absurdiško sausio karščio.

Paskui išsyk susitelkiu į savo verslą, nes paplūdimyje šalia manęs sėdi moteris, trokštanti pamiršti vieną žmogų, vyriškį, kurio neteko, ir niekaip negalinti suprasti, kas čia blogo, jei nori pamiršti tą, kurio vis tiek neturi. Moteris, regis, anksčiau nieko neužmiršdavo, o tie, kurie niekada anksčiau neužsimiršdavo, nesugeba nuslėpti būgštavimų, kad mūsų cheminis prisiminimų marinimas yra kažkuo velniškas; tai gan akivaizdu, taip jai ir pasakau, nes prisiminimai, o ne užmarštis yra tikroji velnio išmonė.

— Ar jūs tuo tikite? — klausia moteris, kuriai vos per trisdešimt, jos akys įbestos į smėlį, tarsi smėlyje būtų užrašyta kažkas, ką ji vienintelė gali perskaityti.

Taip, aš tuo tikiu.

Uoste, visai šalia keltų, moteris turi nedidukę audinių parduotuvę, kur prekiauja japonišku šilku ir nėriniais, bet ji nesiuva, pati man tai pasakė, nors aš jau įsivaizdavau ją tai darant, nes jos rankos švarios ir baltos. Supratusi, kad žiūriu į jos rankas, paslepia jas smėlyje. Tada moteris pasakoja, kad gimė ne Penange, o Kotą Besude, o čia persikėlė su vyru, paskui vyras išvyko; pasitaiko, kad viskas gyvenime sugriūva ir baigiasi, ir kad jos vyras išvyko tuščiomis rankomis. Viską palikęs namuose. Nepasiėmė nei drabužių, nei knygų, netgi akinių, ir dėl to ji tikėjosi, kad jis greitai grįš, bet jis taip ir negrįžo, ir tuomet ji susimąstė, kaip gali gyventi žmogus, nepanorėjęs pasiimti nieko, kas jam priklausė. Savaime aišku, ji taip ir liko gyventi tarp visų tų nekenčiamų daiktų; iki pat šios dienos, bet dabar taip pat nori išvykti ir viską pamiršti.

Aš nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas jai padėti, todėl ir sakau, kad jai nėra ko rūpintis, nes užmarštis — mano verslas. Paskui ji ištraukia rankas iš smėlio ir iš nedidukės nertos rankinės išsiima didelį pluoštą banknotų.

Šalimais esančiame kambaryje kažkas švenčia Hitlerio gimtadienį. Kariniai maršai drebina sienas ir braunasi į mano kambarį. Senieji liuftvafės himnai paįvairina tvankią, bet vis dėlto nuostabią popietę. Mano linksmasis kaimynas, kuris toli gražu nėra vokietis, veikiau nesusipratęs birmietis, kyšteli galvą į mano balkoną, kuris ganėtinai arti jo balkono, ir maloniai pakviečia prisidėti prie šventimo. Kaip pats prisipažino, kaimynų linksmybės visados vargina, nebent į jas įsitrauki. Įtikintas jo argumentų, su natūraliu, niekada Hitlerio gimtadienio nešventusio žmogaus smalsumu žengiu į išpuoselėtą cathay, daugiau nei aristokratiško viešbučio, koridorių: medinės grindys, baltos sienos žydrais apvadais ir autentiški art dėco baldai, sakau, pereinu koridorių, einu basas — iki kaimyno durų tėra kokie šeši žingsniai. Mano bičiulio birmiečio kambaryje dvi rytiečių porelės ir jo amerikietė žmona, išmušta raudonio nuo šampano ir senųjų vokiečių pergalių šlovės. Savaime aišku, kambario sienos apkarstytos svastikomis ir karo vėliavomis, šalia lovos iliustruotas mein kampf tomelis atstoja bibliją.

— Šampano? — pasiteirauja nacistas birmietis.

Savaime aišku.

Paskui amerikietė, kuri pasirodo besanti iš San Francisko, kyšteli man veidrodį su nemenka kokaino doze. Jaučiu pareigą mainais pasiūlyti keletą piliulių, bet jie ryžtingai atsisako.

Ne, šitų vaistų nereikia, sako mergina iš San Francisko, apsimestinė aistra yra pati negarbingiausia iš visų jausmų.

Puiku. Paslepiu piliules, gražiu vermachto giesmės ritmu išmatuoju kambarį ligi balkono ir pasižiūriu į cathay garažus.

Aplinkui ramu, tik velorikšų vairuotojai medžio šešėlyje lūkuriuoja viešbučio svečių, tolėliau matau žmones, grįžtančius iš Vat Čajamangkalarano, mėlynųjų drakonų ir didžiulio gulinčio budos šventyklos. Anapus viskas gerai, o čia, viduje, tie pakvaišę naciai traukia dainas ir žygiuoja, plempia šampaną ir uosto kokainą.

Atsisveikinu kuo mandagiau su tuo šešetu bepročių, o viena iš jų, astronauto žmona persirengusi tailandietė, pasišauna mane palydėti į koridorių, ir kai užeinu į savo kambarį apsiauti batų, ji vis dar šalia manęs, paskui ji panorsta pasibučiuoti, taigi mudu bučiuojamės, bučiuojamės ilgokai, nors jai atrodo mažai, nes atsisveikindama ji man ima prikaišioti, o kadangi ji priekaištauja tailandiečių kalba, aš, savaime aišku, tik mosteliu ranka.

Prie cathay durų manęs laukia velorikša. Šitie griuvenos rieda taip nuostabiai, kad kyla noras su jais apkeliauti visą pasaulį. Senajam indui paklausus, kur važiuosime, savaime aišku, apsiriboju kuklesniais mastais.

Į komptar center.

Komptar tualete paskirtas greitas ir nepadorus susitikimas su raumeningu vaikinu iš Brunėj aus. Išsyk po to, o tai yra puikiausias dalykas prekybos centruose, gali veikti, ką užsimanęs; taigi užkopiu į viršutinio aukšto meno galerijas ir ilgokai stebiu vieną tų vyrukų, kuriems sumanūs genų inžinieriai įskiepija rafinuotą virusą, ir jie demonstruoja stulbinančius savo pačių kailiu patiriamus rezultatus. Vyriškis visai nuogas stovi prie baltos sienos, ant kurios užrašytas viruso pavadinimas: NULIS.

Jį pavadino nuliu, nes jis gali per porą savaičių žmogų sumažinti ligi spurgos dydžio. Šiaip ar taip, menkas malonumas. Naujieji savižudžiai verčia ilgėtis senųjų mazochistų su nukarusiais nuo penių svarmenimis ir vinimis persmeigtais speneliais. Galų gale. Viskas tobulėja. Tokie laiko ženklai.

Tiesa, suvalgiau mėsainį, ko paprastai nedarau, ir nusipirkau galybę nereikalingų daiktų: sportbačius, pypkės reikmenis ir nuostabius akinius nuo saulės. Viską išmečiau lauk, išskyrus akinius, negaliu pakęsti rankose jokių krepšelių.

Jau ilgokai smaksau meksikiečių užkandinėje, gurkšnoju agavų degtinę ir netikėtai pasijuntu užsimetęs rožių, tos lengvos, mielos, švelnios ir juokingos substancijos, kurią gamina šiaurės šalys; ji suteikia nenusakomo ilgalaikio džiugesio, kuris prekybos centre ar kitoje vietoje priverčia šešias ar septynias valandas prarasti laiko pojūtį, kol šmėsteli bent menkiausias nerimo šešėlis. Visiškai nebrandus narkotikas, koks nors vakarietiškas išradimas kuriant tobulesnį, smarkesnį produktą. Beje, tai man visiškai svetima, tik nežinia kodėl aš to neprisiminiau, todėl prisigėriau nežinia kada ir nežinia kur.

Pusinis rožių gyvenimas, kitaip sakant, laikas, kurio reikia mišiniui ištirpti kraujyje, prailgsta tiek, kad spėji užmiršti, kodėl ar su kuo jį vartojai. Belieka laukti šventės pabaigos. Nelaimei, dėl šio išradimo žūsta siaubingas neuronų skaičius. Nereikalingas laimės pojūtis pareikalauja neproporcingų pastangų. Primena popierinį laivelį, kuriam pradėti sukinėtis vonelėje reikia uragano.

Bet kokiu atveju dabar jau neliko, ką daryti, todėl užsisakau dar vieną agavų degtinės, nusišypsau kuo žavingiau malajiečiui, persirengusiam Emilianu Sapata2, ir atsidėjęs imu svarstyti, ar tikrai Hitleris gimė sausį.

Paskutinį kartą nubudęs Malaizijoje matau džinsais ir baltais marškinėliais vilkintį vaikinuką, pasilypėjęs ant kėdės jis žvelgia pro ant lango kabančias vertikalias baltas žaliuzes, pajutęs, kad žiūriu į jį, ima paskubomis aiškintis.

— Neužsilipęs ant kėdės negaliu įžiūrėti jūros.

Paskui nulipa nuo kėdės. Jam ne daugiau kaip dvidešimt metų, plaukai juodi, trumputėliai, ispaniškai kalba su portugališku akcentu. Jis labai simpatiškas, jis mano bičiulis. Žinau, nes pats tai pasako.

— Aš tavo draugas. Ilgai kalbėjomės rock garden. Buvo dar dvi filipinietės merginos. Jos išėjo anksčiau, nei tau prasidėjo priepuolis. Mes nesidulkinome, aš su tavimi, norėjau pasakyti. Nieko baisaus nebuvo.

Savaime aišku, aš visai nuogas, šalia lovos numesta nuostabi pilka lininė eilutė ir nuostabūs balto šilko marškiniai.

— O filipinietės?

— Ak, taip... filipinietės... noriu pasakyti, jas tai mes patvarkėme.

Tariant šiuos žodžius jo akys sublizga.

— Džiugu girdėti.

Kambaryje šalta, langas uždarytas. Visas karštis lauke. Filipinietės merginos dėvėjo prancūziškas skrybėlaites. Tą gerai pamenu. Viena mergina man pasakė. Skrybėlaitės made in france. Jos be galo didžiavosi savo skrybėlaitėmis.

Nepamenu, kad būčiau su jomis dulkinęsis, nė su viena iš jų. Prisimenu tik jų skrybėlaites.

Ant patalų įspaustas viešbučio pavadinimas.

Paradise — nakvynė ir pusryčiai.

— O kurgi pusryčiai?

— Aš juos suvalgiau... atleisk... nemaniau, kad pabusi. Liko šiek tiek kavos, bet ji atšalusi.

— Aš negeriu kavos. Tai nesveika. Kiek laiko miegojau?

— Pusantros dienos.

— Ne taip ir ilgai.

— Malaizijoje neilgai.

— O Lisabonoje?

— Aš ne iš Lisabonos, aš iš Madeiros, — išdidžiai atkerta vaikinas tokia mina, su kokia žmogus palieka vieną šalį, kad įsitaisytų kitoje. Šiaip ar taip, Lisabona — puikus, lėtas miestas, vieta, kurios akys visuomet žvelgia kitur. Tarsi nuo laivo denio žiūrintis vaikas. Tarsi žmogus, laikantis užklijuotą laišką prieš išmesdamas į pašto dėžutę, tai, kas vis dar čia, bet kartu jau labai toli. Madeira — tai nedidukė sala Atlanto vandenyne. Nepamenu, kad būčiau ten buvęs, bet, kaip visuomet, tai nieko nereiškia.

Žinoma, skausmą nugaroje vis dar jaučiu, bet dabar jis stipresnis, tarsi koks išprotėjęs gydytojas būtų išėmęs stuburą ir jo vietoje įstatęs šluotos kotą. Kambarys visiškai baltas, ir jame nieko nėra, tik lova, stalas ir kėdė, ant kurios pasilypėjęs mano bičiulis iš Madeiros žvelgia į jūrą.

— O kur televizorius?

— Iškeičiau su vienu kinu į dešimt GPG ampulių.

— Ar dar liko kokia?

— Juk savo lagamine turi pakankamai.

Mano lagaminas guli šalia lovos. Pamatęs jį pasijuntu tarsi iš absurdiško sapno pabudęs su aukso luitu rankoje. Lagamine dar apsčiai chemijos, kad pamirščiau, kur dirba tėvas ir po truputį visa tai, kas gero išgaunama regione, netgi chemijos naujienas, gautas tiesiai iš Sindziuku: japonėms manekenėms ir jų vaikinams poetams skirtas tabletes. Visiems žinoma, kad dabar visos tos gražuolės pamišusios dėl poezijos.

Beveik nieko neliečiau, sako mano bičiulis, nors nesuprantu, kodėl vaikinukas, užleidęs man savo lovą ir rūpinęsis manimi kaip tikra motina, negalėtų pasiimti, ko panorėjęs.

Du labi rytai ir viena GPG nieko nepataiso. Veik visi skausmai lieka, kur buvę, lyg italų futbolo komandos gynyba.

Bičiulis paduoda man butelį šampano, bet šampanas sušilęs ir visai ne prancūziškas, regis, tai mane pribaigia galutinai, nes kai panorstu jam padėkoti, ištinka varginantis afazijos priepuolis, ir jis negali suprasti, ką jam sakau.

Ir to, ką sakau vėliau.

Lisabonoje pro vienuolyno langą matyti senamiesčio stogai, kurie be tvarkos nuvinguriuoja uosto link, tarsi vieni namai užstotų kelią kitiems, nors akivaizdu, kad namai visada stovėjo ten, kur stovi. Bet kažkodėl Lisabonoje imi mąstyti apie dalykus, kurie už Lisabonos ribų netenka prasmės.

Situacija tokia: apie Lisaboną mąstyti galiu, bet jei panorėsiu pasakyti „Lisabona“, ištarti nepavyks.

Afazija — tai pavadinimas, suteiktas užmarščiai, kuri ištrina žodžius. Lygiai taip pat smagu, kaip skaityti beždžionės parašytą atsisveikinimo laišką. Paskui jau nelabai yra ką veikti.

Tik užmerkti akis ir laukti geresnių laikų.

4 GERESNI LAIKAI

Tai ne šmėklos, nes šmėklos neavi aulinių batų ir nepalieka pėdsakų sniege.

Sėdžiu ant lovos ir laukiu. Pro langą matau, kaip linksmi šiaurės žmonės pereina gatvę. Linksmi Šiaurės Europos žmonės. Kruopščiai užsagstytais apsiaustais, nunarinę galvas.

Dabar pravažiuoja autobusas su alaus reklama ant šono. Vokiškas alus. Reklamos tekstas irgi vokiškas.

Vadinasi, tai ne šmėklos, tai vokiečiai.

Langas uždarytas. Negirdžiu, ką jie kalba. Negirdžiu nei automobilių triukšmo, nei sniegu einančiųjų žingsnių garso. Sėdžiu ant lovos ir viliuosi ką nors išgirsti. Vis dar negaliu pats nieko pasakyti.

Patalpa tuštutėlė. Neatpažįstu kambario ir nesuvokiu, ko pavartojau. Nesuvokiu, kokia tai chemija, veikiausiai neutralusis smėlis. Cheminė sapno rimtis. Poilsio triukšmas. Man spengia ausyse ir skauda kojas. Skruostai dega ir prakaituoja delnai. Esu čia ir kartu daugelyje kitų vietų. Tarsi svetur išsiruošusio keliautojo lagaminai.

Žinoma, aš pavalgiau, ir visai noriai, ir pasakiau aččččiū seselei, tiesa, sunkiai, bet visgi padėkojau.

Netikėtai prapliumpa lyti, paskui aš užmiegu. Kai pabundu, pasirodo, jau gili naktis ir nėra prasmės būdrauti. Patalpoje nėra knygų. Nėra televizoriaus. Nieko nėra. Devintą valandą užeina gydytojas. Jo paklausiau, kodėl patalpa tokia tuščia, ir jis labai maloniai paaiškino, kad dar per anksti pradėti kaupti informaciją, vos šešios dienos, kai atgavau kalbos dovaną.

Šešios dienos iš kelių dienų?

Paskutinės šešios dienos iš gausybės dienų.

Žinoma, aš negaliu prisiminti šios vietos nei lango, nei gatvės, nei sienų, nei autobuso, kad ir kiek gydytojas tikintų, kad autobusas visada tas pats. Bet tai, kiek suprantu, visai normalu. Gydytojas tvirtina, kad aš nieko negaliu suturėti. Gydytojas sako, kad šiuo metu mano smegenys primena kiaurasamtį, jos lyg suplyšęs tinklas, pro kurį praplaukia kokio tik nori dydžio žuvys, bet viduje nelieka nė vienos.

Labanaktis.

Labbbannnakt, daktare.

Tinkle yra kiaurymė, dydžio sulig vokišku autobusu.

Baltoji patalpa skendi tamsoje. Mano rankos šaltos. Vien rankos. Gatvėje nė gyvos dvasios. Videotelefono būdelės šviesa užlieja gatvę. Ne visą gatvę, tik keletą metrų aplink būdelę, toliau nieko neįžvelgsi.

Pirmiausia pagalvoju apie vieną skaičių.

Septyni.

Paskui darsyk pagalvoju apie tą skaičių.

Trys.

Paskui užsnūstu.

Labas rytas, sesele.

Ir moteris nuoširdžiai apsidžiaugia, tarsi jos niekada niekas nebūtų sveikinęs, nors tai gali būti tiesa, nes žmonėms nebūdingas mandagumas. Diena nėra itin graži, galbūt net lyja, nors gali būti ir atvirkščiai, dėl tų oro permainų niekada nesi tikras.

Reimplantų palatoje rodo animacinius filmukus. Frakuotas triušis skambina pianinu. Pamačiusi, kad aš juokiuosi, gydytoja klausia, ar man patinka. Aš atsakau jai: žinoma, man patinka, nes triušis ganėtinai žavingas, tiesa, mina sukta, bet jis žavingas. Tada gydytoja manęs klausia, ar žinau to triušio vardą, ir aš kuo nuoširdžiausiai atsakau, kad gyvenime nesu to triušio matęs, ir tada ji man sako, kad triušis vardu Bugs Bunny, man regis, vardas triušiui visai tinkamas, kaip ir bet kuris kitas.

Grįžtu į savo palatą pietauti. Pro langą matau pravažiuojantį vokišką autobusą su alaus reklama ant šono.

Seselė nuneša padėklą su maistu.

Nebelyja.

Veikiausiai dabar ruduo. Mano kūnas laikosi gerai, išskyrus menkutį skausmą krūtinės srityje, kuris turbūt yra ne kas kita, kaip baimė, bet dalykas tas, kad žiūrėdamas į sienas aš nežinau, kokios tai sienos. Tik prašau, daugiau jokių adatų, negaliu pakęsti adatų. Esu narkomanas bailys. Sutinku su bet kokiu galutiniu skausmu, bet bijau bet kokio tarpinio skausmo. Negaliu sutelkti dėmesio į paprasčiausią mintį ir suturėti jos ligi nakties. Visą laiką mąstau apie kažkokias kvailystes. Kiek man liko. Kokia keista ši padėtis. Kokios spalvos buvo greitosios pagalbos mašina, atvežusi mane čia. Kaip atrodė gatvės.

Kai pro šalį pravažiuoja greitosios pagalbos automobilis, niekas neįsivaizduoja savęs viduje. Jei esi viduje, irgi įsivaizduoji save išorėje. Greitosios pagalbos automobiliai visuomet tušti. Žmogus visada yra kažkur kitur, lygiai kaip automobilyje, kuris nukrypsta nuo kelio važiuojamosios dalies ir apsiverčia, nėra nė vieno, ir nė vienas nejaučia smūgių skausmo, kaip nepastebi jo namą naikinančios ugnies. Kokia velniškai nuobodi yra liga, ir tuo pat metu kaip smarkiai ji išsikeroja sergančiojo mintyse. Tarytum skolos. Baisu išgirsti garsus koridoriuje, baisu klausytis kitų, kurie kalba balsu, kita vertus — tai visai nesvarbu. Užeikite, sesele. Ne, nieko ypatinga neveikiu. Belieka išgerti piliules ir palengva nugrimzti į miegą. Neturiu dėl ko jaudintis. Galima atsipūsti nuo griežtos savo paties priežiūros. Jei neprieštaraujate, norėčiau, kad dar pabūtumėt. Seselė kurį laiką pasilieka, ir man palengvėja, gerokai palengvėja, kai kas nors žiūri į tave ir į tuos dalykus, į kuriuos žiūri tu. Ta pati patalpa. Kažkur dingsta įsivaizduotų dalykų ir neišvengiamų katastrofų baimė. Vis dar negaliu užmigti. Noriu, kad atmintis sugrįžtų. Kad atgaivintų kažką, kas kiekvieną akimirką netrūkinėtų. Koks sielvartas, drauguže, koks skausmas. Vis dar jaučiu chemiją, cirkuliuojančią many lyg ginkluotų orangutangų gauja. Kas tai per istorijos, grasinančios atsirasti ir netrukus pabyrančios kaip vaikai, kurie paskambina į duris ir bėga slėptis. Kokie sunkūs rytai. Kokios gniuždančios naktys. Dievas — tai nykštukas, kažkur mano smegenyse paslėpęs peilį. Dievas — tai šalia manęs mirusi medicinos sesuo. Ponia, dar neužmikite. Bent jau ne pirmiau už mane. Kur galėtų būti mano motina? Kodėl šalia manęs nieko nėra? Apgailėtina. Ir juokinga. Koks aš kvailys. Tai ir vadinama merdėjimu. Arba panašu į tai. Kažką, kas tik tau vienam yra svarbu. Už alaus skardinę duočiau ranką nukirsti. Sesele, papasakokite anekdoto pabaigą ir tada jau galėsite eiti. Ar mes nebėgiojome paplūdimiu kaip visi vaikai? Ir nemirkėme kojų vandenyje? Tuomet kodėl dabar visa tai? Argi mes nesistengėme atlikti viską kaip galima geriau? Tai už ką tuomet tokios kančios? Ne, ponia, aš visai ant jūsų nepykstu, visai ne tai. Man tiesiog plyšta galva, kankina baimė, ir nieko nesuprantu. Kokia sumaištis. Kai pagalvoji, kad būdavai tarp žmonių, gerdavai, klausydavaisi absurdiškų istorijų ir visai puikiai leisdavai laiką, blaškydamasis po oro uostus, pirkdamas žurnalus, elektroninėse švieslentėse stebėdamas skrydžių tvarkaraštį, kodėl dabar viskas taip? Jei nežinote, nesakykite nieko. Žinoma, aš keliavau, aš apkeliavau visą pasaulį. Tam ir išduodamas pasas. Nesirūpinkite, sesele, esu visiškai ramus, užmigsiu, kai tik galėsiu, bėda tik, kad mano smegenyse vietoj kiekvienos užgesusios lemputės iškart įsižiebia kita.

Susitvarkyti man davė dvidešimt minučių. Ramiai nusiprausiau po dušu. Nieko nebeskauda. Buvau nuvestas į poilsio kambarį. Tai viskas, ko man dabar reikia. Man pamasažavo nugarą. Sugirdė dvi piliules. Kambarys visai nedidelis. Jame tėra masažuotojas ir dar vienas ponas, kuris turėtų būti gydytojas.

— Ar jūs gydytojas?

Taip; žinoma, kad gydytojas. Nes kilstelėjo galvą ir linktelėjo su tokiu orumu, kokiu pasižymi gydytojai. Ir kas gi turėjo įtakos tokiam geram ūpui? Vaistai, savaime aišku. O kur pradingo baimė?

— Ar prisimenate baimę? — klausia manęs bičiulis gydytojas.

— Na taip, baimę aš prisimenu, nes baimė — lyg šaltis. Jei kartą smarkiai sušalai, visada jo bijosi. Kaip aš atsidūriau tokioje apgailėtinoje padėtyje?

— Jūs labai sau pakenkėte. Pats sau buvote eksperimentinis triušis.

— Gali būti. Beje, puikus masažas. Ar tai šiatsu?

— Taip, pone, šiatsu.

Tai masažuotojo atsakymas, nes galų gale masažas yra jo sritis. Kaip malonu, kad atsiranda žmonių, kurie prisiima vargą maigyti kitus. Kokios puikios šio vyriškio rankos.

— Ar sutvarkysite mano smegenis?

— Darysime, ką galime, — atsako mano bičiulis gydytojas, tuomet atsisveikina ir dingsta. Kaip reta nesimpatiškas žmogus. Iš kur ta skuba? Galva nunarinta, akys veik užmerktos. Kiekvienas pasakytų, jog esu čia tam, kad sukelčiau jo nepasitenkinimą. Mielas bičiuli, išgydyk mane, o pasakas atidėk į šalį.

Ilgas pasivaikščiojimas alėja apetitui sužadinti. Būtent taip man paaiškino. Todėl vaikštinėju. Apžiūrinėju medžius, tokius aukštus ir tvirtus, bet neturiu supratimo, kokios rūšies tie medžiai. Pasiklausiu slaugytojo, kuris tarsi nebylus draugas tapena šalimais, tačiau ir jis nežino, taip mes ir keliaujam po pasaulį nepastebėdami aplink save svarbių dalykų. Pažvelgiu į dangų, dvelkiantį drėgme tarsi prieš lietų. Oras žvarbus, bet aš juk aprengtas pūkine striuke, todėl nepatogumo nejaučiu, veikiau atvirkščiai. Šiluma apgaubia kūną, o šaltukas žnaibo veidą, lyg įsijungęs šildymą keliautum kabrioletu arba prisiektum sukryžiuotais pirštais, arba mediniu šaukštu tvatytum tigrą. Galiausiai mano mintys taip susipina, kad nesuprantu, ką kalbu. Alėjos gale, dar nepriėjus gatvės, slaugytojas sako, kad reikia grįžti. Gatve iš lėto rieda automobiliai. Gerą laiko tarpą stoviu ir stebiu automobilius. Daugelyje važiuoja iš mokyklos grįžtantys vaikai. Slaugytojas pataria į nieką nežiūrėti pernelyg įdėmiai. Kol kas tai man kenkia. Nesuprantu tokio mokslo. Mes nė per šimtą žingsnių nenutolome nuo pastato. Vaje, tai bent pasivaikščiojimas.

Klausiu slaugytojo, kaži kaip vadinasi tie medžiai, bet jis man neatsako.

Šiuo metu priešais mane — geras kepsnys su bulvių koše. Savaime aišku, paprašau ir alaus, ir, savaime suprantama, man jo neatneša. Veikiausiai taip viskas ir prasidėjo, sako medicinos sesuo, nuo alaus.

Gal ir taip. Tuomet pradėkime valgyti. Be alaus irgi neblogai.

Dabar aš guliu lovoje; malonėkite palikti langą atvirą. Man patinka tyras oras. Žinoma, mielasis, atsako seselė ir pasiteirauja, kaip praėjo diena.

Tiesą sakant, nelabai žinau, ką atsakyti, bičiule miela, manau, gerai, jaučiuosi apimtas kvailo džiugesio, kuris mums nieko doro nežada.

Vyriškis nešasi plastikinį maišelį su tuščiais buteliais. Viena maišelio rankena nuplyšusi, todėl buteliai iškrinta ir rieda šaligatviu, vienas, atsitrenkęs į telefono būdelę, sudūžta. Kitus sulaiko sniego pusnis šalia nutekamojo griovio. Dangų perskrodžia lėktuvas. Jo nematyti, tik girdėti gausmas. Tuomet žmogus ant šaligatvio pažvelgia į viršų ir galbūt pamato lėktuvą, nes akimirką pamiršta apie tuščius butelius ir kažką įdėmiai seka akimis, veikiausiai lėktuvą. Tada susirenka butelius ir dingsta.

Į palatą įeina seselė, paduoda man plastikinį puodelį su trimis piliulėmis. Išsiimu piliules. Iš butelio šalia lovos į plastikinį puodelį prisipilu vandens. Piliules jau nurijau.

Seselė manęs klausė, koks triušio vardas.

Nebelyja.

Sapnavau bronzinę panterą ant juodo pastato stogo anoje upės pusėje, šalia fabriko.

Gydytojui svarbiausia, kad šį sapną aš prisiminčiau, turint galvoje, kad vakarui atėjus negaliu prisiminti, ką valgiau ryte nei ką mačiau pro langą vakar.

Tai vis tas pats autobusas, sako gydytojas. Tuo metu autobusas stabteli prie videotelefono būdelės, ne todėl, kad čia būtų stotelė, tiesiog jis priverstas sustoti dėl kamščio — nusidriekia ilgiausia virtinė automobilių, kurie akimirką stabteli, o paskui lėtai slenka pirmyn.

Ir kasdien tą autobusą aš matau pirmą kartą.

Tuomet gydytojas paklausia apie sapnuotą miestą.

Aš nežinau, kaip jis vadinasi.

Paskui jo paklausiu, kokį miestą matau pro langą.

Tai Berlynas.

Didžiuliame reimplantų palatos ekrane rodo aplink stalą sėdinčią šeimyną. Gydytojas nuotolinio valdymo pulteliu perjungia kanalą. Dabar rodo automobilių lenktynes. Vienas automobilis rėžiasi į užtvarą, bet vairuotojas išlipa sveikas ir gyvas. Jis nusiima šalmą ir trenkia jį žemėn. Gydytojas manęs klausia, kokios spalvos automobilis. Raudonas feraris. Paskui vėl perjungia kanalą ir pasirodo vakarieniaujantis juodaodis vyras. Rodo to žmogaus veidą, jis kalba ir kartkartėmis pakelia prie burnos šakutę, be paliovos kalba ir valgo, viską atlieka vienu metu. Be jo balso, dar girdėti kiti balsai, kurie juokiasi. Gydytojas manęs klausia, kokia to žmogaus pavardė, bet aš nenutuokiu, kas jis toks, paskui stambiu planu parodo visą šeimyną, sėdinčią aplink stalą kartu su vyriškiu. Gydytojas perjungia kanalą. Tai dokumentinis filmas. Tarp koralinių rifų nardo didžiuliai vėžliai. Gydytojui sakau, kad dabar visai nenoriu tenai pakliūti. Gydytojas klausia, ar man patinka jūra, aš atsakau, kad patinka. Tada išjungia televizorių ir paklausia, kokios spalvos buvo automobilis.

Koks automobilis?

Paskui paklausia, kaip atrodė vėžlys.

Nežinau, ką jam atsakyti. Tuomet gydytojas paklausia, ar jaučiuosi pavargęs, ir aš atsakau, kad ne, nors jau naktis ir už lango nieko nematyti.

Procesas gali trukti ištisus mėnesius. Taip man sako gydytojas. Panašu, kad šie žmonės yra įvairiausių atminties sutrikimų žinovai.

— Ar žinojote, kad Ronaldas Reiganas paskutiniais savo gyvenimo metais negalėjo prisiminti buvęs prezidentu?

— Nežinau, kas tas Ronaldas Reiganas.

— Jungtinių Valstijų prezidentas. Tas, kuris anksčiau buvo aktoriumi.

— Kokiuose filmuose jis vaidino?

— Nemanau, kad bent vieną būčiau matęs. Nepamenu jokio.

— Vargšas žmogelis, jis neprisimena buvęs prezidentu, o kiti neprisimena jo filmų.

— Tai tik pavyzdys įsitikinti, jog nėra tokios žymės, — kad ir kokia didi ir reikšminga ji būtų, — kurios nebūtų galima ištrinti. Ir jums nereikia jaustis kaltam dėl išdegusių smegenų vingių, bet jei išties norite atgaivinti bent mažąją savo protinių procesų dalį, turite mums padėti juos atkurti. Dabar jau visiškai aišku, kad uždavinys ne iš lengvųjų. Bandymų sunkumai glaudžiai susiję su pačių smegenų savybėmis: dešimt ar dvylika tūkstančių milijonų neuronų ir jų sudėtingų struktūrų sudaro vieną dinamišką sistemą, kuri savo kompleksiškumu pralenkia naujausius kompiuterius. Bandymus, sutelktus į sinapsę ir molekulių lygmenį, reikės papildyti bent jau susijusiais su polisinapsinių ir polineuroninių konfigūracijų funkcionavimu. Atminties procesui reikia rekonstruoti tam tikras sinapsės ir neuronų konsteliacijas iš visų galimų egzistuojančių konsteliacijų. Kalbant neurofiziologiniais terminais, prisiminimų grąžinimo aktas grindžiamas specifinės konsteliacijos paieška, rekonstrukcija ir atpažinimu, kai pasitelkiama prieš tai buvusi situacija. Veikiausiai supratote, kad procesas kiek sudėtingesnis, nei nešvarių skalbinių dėžėje rasti antrą poros kojinę.

— Dėkui. Dabar jaučiuosi daug geriau.

Šiandien šalia manęs ant raudona oda apmuštos metalinės kėdės sėdi žmogus. Langas uždarytas. Noriu pasakyti, kad yra langas, ir jis uždarytas, o žaliuzės nuleistos. Ant raudonos kėdės sėdinčio žmogaus paklausiau, ar žaliuzės veikia ir ar įmanoma ten ką nors įžiūrėti, ir jis man atsako: taip, žaliuzės veikia kuo puikiausiai, už lango, savaime aišku, matyti kelias, o tolėliau — miestas. Žmogus labai atsidėjęs paaiškino, kad mano atvejis yra vienas iš stulbinančių Korsakovo psichozės variantų. „Stulbinančių“ — jis pavartojo kaip tik šį žodį, kurio bent jau aš niekuomet nevartočiau. Korsakovo psichozė dar žinoma Korsakovo sindromo pavadinimu — tai degeneratyvinio polineurito padarinys, pasireiškiantis tokiais klinikiniais požymiais kaip negaluojančių pacientų gebėjimas visiškai padrikai atkurti senus prisiminimus, dar iš tų laikų, kai liga nepasireiškė, šis gebėjimas gali būti pritaikomas dabartinėmis aplinkybėmis, atsižvelgus į tai, kiek tie prisiminimai yra atpažįstami ir padeda atsakyti į klausimus. Klausimai užduodami teisingai kartojant frazes, žodžius arba skaičius, bet visai netrukus, gal net po kelių sekundžių, pacientai jau negali atpažinti žmonių, prisiminti objektų, nutikimų, kuriuos dar neseniai vardijo, arba ką tik atliktų veiksmų.

Visa tai, nuoširdžiai sakau, skamba įdomiai. Man už nugaros, priešingoje pusėje, yra langas, bet jis uždarytas, o žaliuzės nuleistos.

Šalia mano lovos ant metalinės, raudona oda aptrauktos kėdės sėdi žmogus.

Klausiu žmogaus, ar, jo nuomone, žaliuzės veikia, ir jis atsako, kad jos veikia kuo puikiausiai, dėl to aš, nėra būtinybės slėpti, kuo nuoširdžiausiai apsidžiaugiu, nes kai esi įkalintas ligoninėje, nėra nieko geriau už atvertą langą ir tolumoje dunksantį miestą. Pasirodo, tas žmogus yra gydytojas neurologas, šiaip ar taip, jis labai malonus tipas. Gydytojas pasiteirauja, ar esu jį matęs anksčiau, ir aš jo klausiu:

— Anksčiau? Kada anksčiau?

— Prieš tai... visai neseniai.

— Prieš tai visai neseniai aš žiūrėjau pro langą ir svarsčiau, ar už lango yra miestas.

— Berlynas.

— Ką?

— Už lango esantis miestas yra Berlynas.

— Anksčiau nė nenutuokdamas mąsčiau apie Berlyną, o paskui pasukęs galvą pamačiau jus sėdintį ant kėdės.

Paskui gydytojas pakėlė žaliuzes ir išėjo.

Šiandien lyja. Šiandien niekas manęs neaplankė.

Reimplantų palatoje esančiame ekrane matyta vyriškio, sėdinčio ant malkų stirtos su berniuku, fotografija man sukėlė to paties vaizdo prisiminimą. Prisiminiau ne tą vyriškį su berniuku, o pačią fotografiją. Galbūt atmintį praradęs žmogus sugeba matyti ateities vaizdinius. Lygiai kaip aklieji ištobulina nepaprastą klausą ir lesbietės turi velniškus liežuvius, ir kaliniai susidraugauja su žiurkėmis, ir astronautai įsimiklina tarsi žemės riešutus ore gaudyti pieno lašelius. Galų gale kiekvieną įgyti nepaprastų savybių pastūmėja poreikiai.

Vyriškis ir berniukas fotografijoje panašūs, savaime aišku, tai tėvas ir sūnus, nors šio ryšio tikrumą patvirtinančių konkrečių faktų nėra. Lygiai kaip atvaizdas vienišos moters, vilkinčios raudonu apsiaustu ir einančios nepažįstamo miesto gatve pro šviesoforą, man kelia minčių apie paliktą moterį, veikiausiai našlę, nors ji galėtų būti įsimylėjusi moteris, einanti į pasimatymą su meilužiu viešbučio kambaryje, arba tiesiog iš darbo namo grįžtanti moteris.

Ligoninės tarpduryje stovinčio žmogaus atvaizdas pirmiausia sukelia minčių apie pasiligojusį, o ne apie sveiką žmogų.

Žiūrėdamas į traukinio nuotrauką, pagalvoju apie išvykimą, o ne apie grįžimą.

O sustingęs besišypsančio kareivio atvaizdas sukelia minčių apie kažkieno mirtį.

Fotografijos ekrane slenka nemaloniai, kartais net skausmingai lėtai. Gydytojas tvirtina, kad vaizdinių kaita ilgainiui taps greitesnė. Kai tik jie turės daugiau informacijos ir kai mano būklė leis, tų pačių vaizdų turinys taps vis subjektyvesnis. Šiuo metu tai yra viskas, ką turiu. Galybės nepažįstamų, įpareigotų ištraukti iš praeities mano paties prisiminimus, gestai ir veidai. Medžiotojai, miške sekantys nepažįstamų žvėrių pėdsakais.

Visiems kuo geriausios kloties.

Dabar pusė dešimtos ryto, o rytas nuostabus. Kai seselė klausia, ar atsimenu kokį sapną, atsakau: Nevadą, Nevados dykumą ir dykumos pakrašty Las Vegasą, luxor piramidę ir flamingo šviesas, taip pat milžinus, dydžio sulig daugiaaukščiais Madrido Gran Via3 gatvėje, paukštį feniksą ir angelą virš Dailės muziejaus pastato.

Ji labai susikaupusi užrašo mano sapnus, lyg ketindama kažkur juos panaudoti. Paskui išeina ir grįžta su pusryčiais. Ji aukšta, griežta, pedantiška moteris. Kažkodėl ji gyvenimą leidžia tarp žmonių, kurių mintys klajoja nežinia kur. Klausinėju jos apie šeimą, ji atsako, kad turi du vaikus. Paklausiu apie vyrą, ji atsako, kad neturi. Paklausiu jos apie darbą, ir ji atsako, kad matyti ligonių pagerėjimą jai didžiausias atlygis. Paklausiu, ar aš taisausi pakankamai greitai, tada ji nusijuokia ir atsako, kad taip, ir dar sako, kad nesijaudinčiau, nes laikas man dabar neturi jokios reikšmės, diena šen ar ten; kad neilgai trukus šviesiu protu ir tvarkingai surikiuotomis mintimis visiškai atsistosiu ant kojų ir kiekvieną akimirką atsiminsiu su tokiu pat geismu, su kokiu žydas sąskaitininkas atsimena kiekvieną skaičių.

Nusiprausiu po dušu ir apsivelku švariais drabužiais, kuriuos šalia lovos paliko seselė. Masturbuoju galvodamas apie deformuotą pasaulio kultūrizmo čempionės kūną. Kažkokia dievai žino kada ir kur per televiziją matyta moteris. Paskui nusirengiu, nusiprausiu po dušu ir apsivelku ant lovos rastais drabužiais.

Gydytojas pasiteirauja, ką sapnavau, bet sapnų aš neprisimenu, taigi neturiu ką jam pasakyti. Tuomet gydytojas perskaito mano papasakotus sapnus, kuriuos seselė užrašė šįryt. Nenutuokiu, apie kokius užrašus jis čia kalba, nepažįstu aš jokios seselės. Nevada ir Madridas. Štai apie ką tie sapnai. Apie Las Vegaso luxor ir flamingo viešbučius. Gali būti. Būtent taip ir pasakau gydytojui, nes prisimenu ten buvęs, bet kad būčiau sapnavęs — nepamenu. Gydytojas sako, kad pradingsta detalės ir kiekvienas naujas vaizdinys užima prieš tai buvusio vietą. Su tokiu pat nesuvokiamu preciziškumu, su kokiu banga išlygina prieš tai nusiritusios bangos suformuotą smėlį. Gydytojas sako, kad kai kurie sudarkyti prisiminimai vis dar slypi tenai, o kitų jau nebėra. Savaime aišku, paklausiu gydytojo, kokios taisyklės lemia atminties vingių išnykimą. Gydytojas sako, kad epizodai, kuriuose kažko trūksta, išlieka ilgiausiai. Būtent jie įkyriai kirba, kai visa kita seniai pamiršta. Gydytojas sako, kad tai vadinama Zeigarnik efektu. Gydytojas papasakoja, kad Zeigarnik bandymuose dalyvavusiems asmenims būdavo pateikiama nuo 18 iki 21 skirtingos užduoties: mįslių, matematinių uždavinių, rankdarbių, ir procesui įpusėjus dalis tų užduočių būdavo nutraukiamos, kol asmenys jų dar nespėdavo užbaigti, ir veik visi prisimindavo būtent nutrauktąsias užduotis, o kitos išnykdavo iš jų atminties be jokių pėdsakų. Gydytojas sako, kad Zeigarnik efekto esmė — susikoncentravimas į baigiamuosius motyvus. Gydytojas sako, kad, be jokios abejonės, nutrauktosios užduotys atsimenamos geriau nei užbaigtos iki galo.

Gydytojas sako, kad prisiminimą padeda atkurti užsilikusios, atminty glūdinčios įtampos.

Gydytojas nežino, bet jam dingojasi, kad būtent dėl Zeigarnik efekto, nepaisant nieko, aš vis dar prisimenu tavo vardą.

Kaip gražiai atrodo baltus chalatus ant elegantiškų kostiumų užsimetę gydytojai ir kokią ramią viltį jie spinduliuoja. Tikėjimą. Ir atvirkščiai — kiek maža vilties ligonių veiduose. Absurdiškos pižamos, juokingi sportiniai kostiumai, kepuraitės, jie apgailėtini, sugniuždyti, kiek pasivaikščiojimų soduose, kiek pokalbių tik dėl pokalbių ir kiek tylos, ir kaip viskas įgrisę. Kaip mažai saulės, kiek daug lietaus, kokia trumpa diena ir kokia keistai trumpa naktis.

Kad jūs žinotumėt, kiek čia netekusiųjų proto vien dėl netikėto žaibiško pagerėjimo.

Ne, aš to nežinojau. Bet dabar, kai tai pasakėte, pernelyg nesistebiu. Tai taręs einu susirasti kamuolio, nes šis trumputis pašnekesys vyksta su vienu kroatu žaidžiant futbolą, ir jam niekaip nepavyksta paplūdimio kamuoliu pataikyti į traktorių, vos tik aš jam perduodu kamuolį, vyrukas spiria nesuvokdamas, kad pataikys į gėlyną arba į geltonas plokštes, kuriomis aptverta veik visa pastatui priklausanti teritorija.

Pagaliau kroatas atsisveikina ir, pasikišęs kamuolį po pažastim, šnopuodamas patraukia savo keliais. Žaibiškas pagerėjimas reiškia, kad visi palaidoti dalykai tave užgriūva iš naujo. Koks džiaugsmas, koks liūdesys, kokia nereikalingų jausmų, besikėsinančių į ramybę, lavina ir koks siaubingas žlugimas. Galų gale kiekvienam savo. Kaip tik prieš vakarienę, apie šeštą valandą, mergina iš Brikstono, kurios, esu tikras, anksčiau nesu matęs, pasikviečia į savo kambarį, ir neilgai trukus mudu jau dulkinamės su tikriausiu įkarščiu, bent jau aš, nes mergina ganėtinai puiki, ištakaus kūno ir maloniai kvepia, kaip veikiausiai kvepėdavo galybė dalykų, kurių tiesiog negaliu prisiminti. Nuostabi juoduke mergina, sužlugdyta neišsenkančios Londono klubų chemijos. Pasidulkinęs užsnūstu, o nubudęs randu ją jau apsirengusią, sėdinčią lovos kojūgalyje ir skaitančią vieną tų fantastiškų žurnalų, kurie kas penkiolika dienų išradinėja dviratį.

Ji man sako turėjusi vaikiną, kuris šešerius metus išgyveno su beždžionės širdimi, kol tiesiai ant jų namelio Čelsyje, tik per keletą kvartalų nuo stadiono, sudužo keleivinis lėktuvas.

Paskui kaip tik išgirstu koridoriuje dardant vakarienę vežiojančius vežimėlius.

Dabar Saigono upės fotografijos iš atminties iškyla lyg ypač lėti poliaroidai, lyg tamsios dėmės, jos galų gale išryškėja baltame popieriuje, po daugelio metų, kai buvo nufotografuotos. Tarsi tarp žingsnio ir pėdsako absurdiškai sugaišta.

Gydytojas, mano metų vyriškis, triukšmingas ir linksmas žmogus, kuriam patinka sumenkinti dalykų prasmę, man pataria nesiskubinti ir nesibaiminti, kad atmintis slepia įvykius, nes visas lobis, nepaisant nieko, tebėra kažkur tenai; tada pasakoja apie savo žmoną. Sako, kad ji jau ilgus metus slepia dienoraštį, kuriame nuo pat vaikystės užrašo įvykius, slepia, kad tik jis nerastų, bet dienoraščiai vis tiek kažkur yra, ir anksčiau ar vėliau jis susidurs su jais. Gydytojas sako, kad visa, kas paslėpta, kaip tik ir laukia būti atrasta. Už lango videotelefono būdelėje matau moterį. Po ilgoko pokalbio ji pakabina ragelį ir lieka stovėti, kol visa, ką pasakė, ir visa, ką išgirdo, atranda savo vietą, paskui išeina ir tekina pasileidžia skersai gatvę, nesižvalgydama į pravažiuojančius automobilius, tarsi tai, kas vyko kitame laido gale, būtų nepalyginti pavojingiau.

— Gydytojau, kaip čia yra, kad, pažvelgęs į jūsų veidą, aš jūsų neprisimenu, nors matydamas jus šalia savęs tikrai galiu atsiminti tą dieną, kai...

— Kai pamatėte gėles.

Geltonos gėlės, jei neklystu, tai buvo tulpės, pamerktos stiklo vazoje šalia lovos, ir pažvelgus į jas atrodo, kad gydytojas tuojau pranyks, bet jis vis dėlto lieka, kur buvęs.

— Retroaktyvioji ir proaktyvioji interferencija.

— Skamba neblogai.

— Vieni prisiminimai išstumia kitus. Panašiai būna, kai mėginame prisiminti melodiją, o mintyse suskamba senesnė arba ką tik girdėta.

Kartą mačiau porelę, abudu nuogi kalbėjosi prie lango name priešais mano namą. Už jų mačiau nežmoniškai didelį akvariumą, o viduje — žydra šviesa. Raudoni sienų apmušalai. Įjungtas televizorius. Vyras ir moteris nuogi kalbasi prie lango. Mėginu prisiminti, koks prisiminimas liko ano šešėlyje. Savaime aišku, gydytojui nieko apie tai nepasakoju. Todėl gydytojas ima nuobodžiauti, jo kantrybė pastebimai senka.

— Rytoj ateisite?

— Žinoma.

— Ar jus prisiminsiu?

— Nemanau.

— Kol dar jūsų nepamiršau, gal pasakysite, kodėl vieni vaizdiniai sugrįžta lyg niekur nieko, o kiti atrodo palaidoti visam laikui.

— Jei atvirai — negaliu atsakyti. Gali būti, kad įjaudrintas slopinimo proceso metu jūs malšinate su neigiamomis emocijomis susijusį prisiminimą, bet gali būti ir taip, kad nepastebimai dingęs procesas, išstūmęs kitus prisiminimus į laukimo situaciją, užleidžia pozicijas atitinkamai informacijai. Ir vienu, ir kitu atveju beveik viskas, ko neįstengiama apčiuopti, nėra prarasta visiems laikams.

— Gydytojau, tuomet atsakykite, ar aš geras ligonis?

— Ne, jūs nesate geras ligonis. Nujaučiu, kad slepiate dar neprarastus dalykus.

Tai ištaręs mano geras bičiulis gydytojas pakyla nuo kėdės ir išskuba, atsisveikindamas mesteli kandžią frazę, kuriomis gydytojai išsiskiria iš likusios žmonijos dalies.

— O dabar, jei tik norite, galite žiūrėti į gėles.

Gėlės geltonos spalvos, veikiausiai tulpės.

Paskui nušvinta saulė, ir miestas iš tolo primena Berlyną, ir jau nebelyja, nors jei žiūrėsi į debesis, neatrodys, kad lietus ilgai tvers nelijęs, net automobiliai gatvėje apdairiai neviršija greičio, nes asfaltas dar šlapias nuo ką tik lijusio lietaus, kurio neįmanoma prisiminti.

Į reimplantų palatą seselė įeina dainuodama linksmą vokišką dainą, o didžiajame ekrane, atvirkščiai, matau japonišką sodelį. Jei būsime konkretūs, japonišką sodelį Brukline. Ir nereiškia, kad aš gerai nusimanyčiau apie sodelius, tai paaiškėja iš pakabinto užrašo ties įėjimu, prie mažučio plokščiais akmenimis apramstyto upelio. Seselei sodelis atrodo nuostabus, man irgi, taigi valandėlę šnekamės apie įdomią japonų tradiciją veisti keistus ramius sodelius, kur gėlės slepiasi, o akmenys atsuka nugaras, ir dar sutariame, kokie tie sodeliai, nepaisant nieko, gražūs ir kiek mažai tai susiję su mumis visais arba su jais visais, nes tie japoniški sodeliai turi savybę ignoruoti praeivius, kita vertus, tai labai japoniškas bruožas. Paskui seselė išeina iš reimplantų palatos dainuodama juokingą vokišką dainą.

Po vandeniu žiūriu į stiklo ekranus baseino dugne, ekranuose, savaime aišku, vėjyje linguojančių gėlių, taip pat ramiai vazose sumerktų gėlių atvaizdai. Tikrai žinau, kad vieną tokių baseinų esu regėjęs anksčiau, nors, savaime aišku, negaliu pasakyti kur. Baseine toli gražu nesu vienas, kiekviename takelyje plaukia žmogus. Šalia manęs moteris geltonu maudymosi kostiumėliu žvitriai nardo ir plaukia greičiau, nei galima įsivaizduoti. Kitame takelyje — penkiolikos ar šešiolikos metų vaikinas. Šalia jo — rytietiškos išvaizdos mergina. Nardydamas matau jų kūnus ir dugne išvydęs gėles akimirksnį pasijuntu ramus. Paskui, išnėrus galvą iš vandens, svaigulys sugrįžta, nes nežinau, kiek jau laiko čia esu nei kur buvau prieš čia ateidamas. Estafetės bėgiko, kuriam niekas neperdavė lazdelės, baimė.

Drabužinėje šnekteliu su ligoniu, kuris, iš visko sprendžiant, gerai mane pažįsta, nors nei to, apie ką jis kalba, nei jo veido tarp savo išbarstytų prisiminimų atkasti nepavyksta. Jis, atrodo, prie to jau pripratęs. Kiekvieną dieną mes susipažįstame iš naujo, ištaria šypsodamasis, leisdamas suprasti, kad jam tai pernelyg nerūpi. Savaime aišku, aš apgailestauju dėl to, kad taip greit jį pamirštu, bet vyriškis tik šypteli ir antrąsyk papasakoja man savo gyvenimo istoriją, susidedančią mažiausiai iš dešimties skyrių, iš kurių man pats įdomiausias atrodo apie dukterį, šalies dailiojo čiuožimo čempionę, ir kaip jis Hamburgo viešbutyje mėgino nusižudyti. Kai pasiteirauju apie darbą, jis atsako, kad dirba Europos kosmoso agentūroje ir kad buvo artimai susijęs su Gintaro projekto organizacine grupe. Kaip supratau iš jo kalbos, tai labai svarbus projektas, kurį įgyvendinant buvo sutrintas į miltus ankstesnis buvimo orbitoje rekordas, tai pasistengė padaryti vengrų astronautas: vienoje mažoje stotyje jis išbuvo penkerius metus, o paskui savanoriškai išjungė deguonies šaltinį ir taip tapo pirmuoju kosminiu savižudžiu. Mano bičiulis dar priduria, kad to vyriškio, kurį menkai tepažinojęs, mirtis vos nesužlugdė jo ir kitų šešių projekto narių. Paskui nusivelka drėgną maudymosi kostiumą, įeina į dušą, išeina iš dušo, nusišluosto, apsirengia, susišukuoja ir išeina, prieš tai palinkėjęs man visa ko geriausio šią naują dieną, kurią vis tiek užmiršiu. Vienam išbūti kosmose penkerius metus labai ilgas laiko tarpas, net ir vengrui. Persirengimo kambaryje esu nuogas. Kiti vyrai įeina ir išeina iš dušų. O aš, atvirkščiai, nusprendžiu nesiprausti. Galbūt chloro kvapas man padės vėliau prisiminti ekranuose baseino dugne esančias gėles.

Gydytojas mane išmokė dainuoti vieną dainelę. Joje yra tokie žodžiai: Aš lauksiu tavęs tūkstantį vasarų. Puiki daina. Iš visų jėgų stengiuosi jos nepamiršti. Paskui gydytojas išvardija seką skaičių. Kai manęs paklausia apie dainą, galiu pasakyti tik skaičius: 7,10, 43, 5,12.

Gydytojas manęs prašo pažvelgti pro langą, bet langas uždarytas, žaliuzės nuleistos. Dabar jis manęs paklausia apie skaičius, bet aš nežinau, apie kokius skaičius jis kalba. Gydytojas tvirtina, kad bet koks vaizdinys, kad ir koks nereikšmingas atrodytų, išstumia prieš tai buvusį. Gydytojas aiškina, kad mano smegenys patyrė stiprias chemijos atakas, bet miškas, nors ir labai pamažu, atželia. Gydytojui išėjus toliau žiūriu į nuleistas žaliuzes ir mėginu įsivaizduoti, kas yra tenai, už lango. Galiausiai spusteliu mygtuką, kuris pakelia žaliuzes, ir pamatau kelią, toli horizonte esantį miestą, automobilius, videotelefono būdelę. Užsimerkęs krentu į lovą. Nepavyksta prisiminti nė vieno skaičiaus, bet kaip reikiant pasukęs galvą pagaliau prisimenu dainos žodžius:

Aš lauksiu tavęs tūkstantį vasarų.

Vienas vyras mane aplošia šachmatais ir dėl to baisiausiai nudžiunga. Sakau jam, kad veikiausiai niekuomet nemokėjau žaisti šachmatais, bet vyras į tai numoja ranka.

— Visi čia taip sako, kai pralaimi.

— Galvokit, kaip norit.

Įsižeidęs pakylu nuo kėdės ir vaikštinėju ratu poilsio kambaryje. Viena moteris žaidžia virtualų meilės žaidimą. Virtualūs romanai siaubingai populiarūs, tereikia išsirinkti kokį asmenį ir tinkamai valdyti situaciją, kaip nurodyta charakterių naudojimosi instrukcijose. Ne vietoj numesta replika — ir viskas baigta. Game over. Nepalyginti sudėtingiau, nei šaudyti marsiečius. Tikrai vienas vyrukas prieina pasiteirauti, ar aš jam neskolingas pinigų? Visuomet atsiranda gudruolių, siekiančių pasipelnyti iš svetimos nelaimės. Čia beveik niekas nieko neprisimena, todėl kiekvienam galima įteigti ką panorėjus. Ne, pone, nemanau, kad esu jums skolingas.

— Atleiskite, buvau įsitikinęs, kad paskolinau jums šimtą markių mažiau nei prieš savaitę.

— Prieš savaitę mano padėtis buvo tokia pat kaip dabar, bet nesiskolinčiau šimto markių net gelbėdamas savo kailį nuo kartuvių.

Tada jis nepatenkintas pasišalina, tai, kita vertus, yra bjaurus įprotis, ir aš lieku stebeilytis į medžius kitapus didelių langų ir per megafoną klausausi nykštukinės muzikos. Argi ne absurdiškas dalykas kiekviename žingsnyje persekioti su savo muzika? Tas pats, kas vaikytis su puodu sriubos, kai visai nesi alkanas. Dabar praeina dvyniai, šnekučiuodamiesi apie Kalėdų dovaną. Vienas tikina, kad tai buvęs dviratis, o kitas įrodinėja, kad kvarcinis laikrodis.

Poilsio kambaryje tuo metu vienam senukui pavyksta prisiminti savo šuns vardą.

Akivaizdu, kad esu visiškai žlugęs, nes dienos eina nesustabdomai, čia seselė, labai simpatiška, to nenuneigsi, ir gydytojas pradeda nervintis, nors, savaime aišku, jie visaip stengiasi tai nuslėpti, iš padilbų stebi mane ir kažką žymisi savo mažose knygelėse, ir tariasi su kolegomis, ir stebi kitus atmintį praradusius pacientus, ir įeina, ir išeina, ir sugrįžta, ir raudonos rožės baseino dugne šįryt mane apstulbina tuo pačiu drastiškumu, kokiu veikiausiai stulbindavo ir vakar, ir užvakar, ir prieš tai buvusiomis dienomis.

Kad niekas gerai nežino, ką su manimi daryti, nes kai gydytojo paklausiu, kuo visa tai baigsis, jis atsako nepakeldamas akių: dar pažiūrėsime. Kaip diagnozė tai nuskamba trumpai ir aiškiai.

Kad visi neuronų sutrikimai, su kuriais susidūrėme, įvyko tik dėl mano paties kaltės. Lyg aš, menkai suvokdamas savo poelgius, būčiau išmetęs už borto motorą, kad galėčiau greičiau plaukti, būtent tai labai kantriai man paaiškino gydytojas, pasitelkdamas taiklų laivo ir motoro pavyzdį, ir dar vieną, kur paminėta beisbolo lazda, du kilogramai braškių ir dvylikos stygų instrumentas prancūzišku pavadinimu, nors tas vaizdinys pranyko, kad ir stengiausi jį išklausyti atidžiai ir su viltimi, kaip klausomasi nuosprendžio.

Štai dabar užeina du bičiuliai iš gretimo kambario, kuriame dainuojamos dainos ir šokama ant lovų, ir vos tik jie įeina, kuo aiškiausiai suvokiu, kad jie dvyniai, ir jų pižamos vienodos, ir akimirksniu apima jausmas, kad mes visi esame vienas. Tiesa, po sekundės ta absurdiška mintis išgaruoja man iš galvos su tokiu pat džiaugsmu, su kokiu buvo kilusi. Abu mano bičiuliai yra neginčijamai vienodi, bet aš, savaime aišku, esu visiškai kitoks. Nors dėl to mes netampame geresni už kitus.

Mano bičiuliai pasiteirauja, kaip šiandien laikausi, ir aš jiems atsakau, kad gerai, tai išties yra beveik tiesa.

Aš jų klausiu, kas buvo vakar, ir jie pasakoja, kaip vakar mes rėkavom pro langą, kol kažkas automobilyje pakėlė galvą, ir tuomet mes pasveikinome jį rankos mostais, tarsi jis būtų mūsų aplankyti atėjęs bičiulis. Bet galiausiai žmogus nusisuko ir nuvažiavo tolyn.

Pro duris įeina seselė ir broliai pasišalina. Tuomet seselė man papasakoja, kad iš jųdviejų tik vienas atsimena, o kitas užmiršo viską, ir priduria, kad gydytojams šis atvejis yra neįtikėtinai įdomus, nes, pasirodo, kai vienas brolis žvelgia į kitą, mato dabartinį savo atspindį ir visa, kas jau yra praeityje, nelaimėlis brolis, deja, temato svetimą žmogų savo paties veidu.

Savaime aišku, aš juos abu pamiršiu, vos tik ant stalelio užsižiebs šviesa, galbūt net anksčiau, po to, kai atidžiau pažvelgsiu į išraizgytus ant sienos laidus.

Kitų žmonių rūpesčiai, netgi jų veidai veikiausiai ir buvo tai, ką nuo pat pradžių stengiausi pamiršti. Automobiliai, pastatai, apšviesti langai ir basų kojų pėdsakai smėlyje, pamestos pirštinės, atverstos telefonų knygos ir uždarytos durys viešbučių koridoriuose.

Už gazuotų gėrimų aparato slepiasi moteris. Vienas dievas žino kodėl. Koridoriaus gale ant kėdės sėdi seselė, ji kiek primena teniso varžybų teisėjus, kurie stebi aikštelės juostą ir įkyriai tiki, kad kamuoliukai nukris į vieną ir į kitą pusę. Kadangi vieni krenta už ribos, o kiti — aikštelėje, daugiau apie juos nėra ką pasakyti. Popietė, manau, geriau nei rytas, nors ir negaliu aiškiai prisiminti ryto, sulig kiekvienu žingsniu koridoriuje mane užvaldo neapčiuopiamas, bet akivaizdus palengvėjimo pojūtis. Kaip garai ant vonios veidrodžio, išnykstantys atvėrus langus. Tai, be abejonės, pasaulio nepakeis, bet tokiam kaip aš yra neginčijamai svarbu, būtent taip ir jaučiuosi; dienos slenka, aš laukiu bent kokių pokyčių, kurie vieną sekundę skiria nuo kitos, prieš tai buvusios, kai visos paeiliui nugarma į tobulą mano atminties juodąją skylę. Kaip antai stalo teniso kamuoliukų taukšėjimas arba kambariuose įjungtų televizorių garsas galutinai pažymimas minutėmis, ir tai svarbios minutės, esmingai pabrėžiančios valandų neapibrėžtumą. Minutės — tai pagrindiniai puslapiai knygos, kuri liepsnoja iš abiejų šonų. Kai liaujasi kaukšėti stalo teniso kamuoliukai, toji mano gyvenimo dalis baigiasi. Pats koridorius jau iš visų pusių apimtas liepsnos. Taip iš lėto mane verčia judėti ne baimė užbaigti, o baimė, kad taip ir nepradėjau. Šiaip ar taip, viskas labai nuobodu. Nelyg į veidrodį žvelgiantis numirėlis. Nuobodu kaip kryžius virš tuščio kapo. Siaubingai nuobodu. Jaučiuosi kaip vienas tų astronautų, įšaldytų kelionėje, kuri trunka šimtus metų. Kai žemėje žmonės jaučia pro šalį einant vasaras, čia, viduje, niekas nesikeičia. Čia, viduje, mums net neauga nagai. Ar galima įsivaizduoti ką nors baisiau? Žinoma, dar ir kaip galima, tai tik posakis, bet ar jūs galite įsivaizduoti? Net ir mirusiesiems auga nagai.

Staiga seselė, įžeista kažkurio kamuoliuko, nukritusio už aikštelės ribų, pakyla nuo kėdės, o gal ir ji jaučia koridorių apėmusios liepsnos karštį.

O moteris ir toliau sėkmingai slapstosi už gazuotų gėrimų aparato.

Lietus įnirtingai čaižo telefono būdelę, nors iš čia negaliu girdėti triukšmo, vis dėlto jis yra. Būdelėje įtaisytas monitorius, kuriame galima matyti asmenį, su kuriuo kalbiesi, o pašnekovas mato tave. Kadangi būdele šiuo metu niekas nesinaudoja, monitoriuje matyti tik operatorės veidas. Įrašas, kuris maloniai kartoja naudojimosi videotelefonu instrukciją. Šiuo metu operatorė nieko neveikia. Žiūri į lietų. Žinoma, tai tik posakis, nes įrašytas atvaizdas negali matyti lietaus, bet net ir šiuo atveju kažkokiu būdu operatorė žiūri į lietų ir nieko nesako. Kelias šiomis valandomis tuštutėlis, ir tai mane labiausiai žavi, galbūt visada toks ir buvo, nes pirmasis pravažiuojantis automobilis, tikriausiai auštant, bus pirmasis, kaip ši naktis yra pirmoji, ir jos pabaiga paženklins pirmąją iš dienų. Kad ir kaip lengvai pavyksta prisiminti daugelio praėjusių dienų naktis ir daugelio praėjusių naktų dienas, dabarties dienų nei naktų išsaugoti negaliu.

Mano kišenės kiauros.

Nėra nieko, kas galėtų mane suvilioti, kad likčiau čia iki rytojaus.

Dviejų aukštų baltasis pastatas iš išorės toli gražu nėra baltas, o dengtas didelėmis geltonomis plokštėmis. Sodelis neaptvertas nei ką, galima iš čia išeiti kada tik panorėjus, juk čia ligoninė, ne kalėjimas. Apatiniame aukšte, šalia erdvaus vestibiulio, įrengtas valgomasis, irgi išmuštas plokštėmis, tik žalios spalvos, kaip sodelio žolė. Atrodo, paprastai valgau vienas savo kambaryje, bet šiandien pusryčiavau valgomajame, netgi kalbėjausi su moterimi, kuri desperatiškai mėgina atgaivinti kai kuriuos visiškai atsitiktinius prisiminimus, kaip ji sako, dėl griežtumo rusų laboratorijose stokos. Didžioji senosios rusų mafijos dalis, kuri reorganizavus armiją užsiėmė ginklų prekyba, savaime aišku, stūmė ir didžiulius plutonio kiekius, o dabar verčiasi nelegalia namų sąlygomis pagaminta chemija. Geroji moteris man pasakoja, kad chemija Rytų Europai pridarė daugiau žalos nei devyniasdešimt devintųjų potvyniai, o nuo potvynių devyniasdešimt devintaisiais, regis, nukentėjo daugiau nei dešimt milijonų žmonių ir žuvo ne vienas tūkstantis. Dar geroji moteris papasakoja, jog srovė visada pirmiausia nuplauna nelaimėlius, kad ir iš kur pasirodo vanduo. Niekas nieko neprisimena, sako moteris. Tada ima klausinėti apie mano paties prisiminimus.

— Ar aš?

— Taip, jūs. Ar ką nors atsimenate?

Nors paprastesnio klausimo nesugalvosi, po teisybei, nė nežinau, ką gerajai moteriškei atsakyti, nes per tas ligoninėje aptemusia sąmone praleistas dienas mano galvoje užvirė didesnis chaosas nei kitų praeities netekusių žmonių — atsikuriantys išdegintieji vaizdiniai užgožia kitus, naujesnius. Mano gydytojai dėl to jaučiasi sutrikę ir sutartinai tą reiškinį vadina atminties anarchija.

Ką aš vis dėlto esu pamiršęs?

Jau pats klausimas yra absurdiškas, bet vis dėlto tai klausimas, atėjus nakčiai, sklandantis kiekvienoje šios uždaros įstaigos erdvėje ir sodelyje, virš mūsų galvų, kai vaikštinėjame kaskart žvalgydamiesi į dangų, bent kiek aprimus lietui. Tas pats klausimas plūduriuoja baseine, ir palikdami šią vietą jį išsinešame kartu su savimi. Į dunksantį už greitkelio miestą ar bet kurį kitą tiek pat svetimą miestą.

Ką aš vis dėlto esu pamiršęs?

Ir kaip, velniai rautų, aš galiu tai žinoti, miela bičiule?

Viena, ką galiu pasakyti, kad dalis to, ką buvau pamiršęs, tebeslūgso čia, ir kai žmogus kraustosi iš proto, gesindamas naujai įsiplieskusius gaisrus, senieji gaisrai atgyja su tokia pat jėga kaip kadaise regėtų filmų vaizdai.

Ką esu pamiršęs?

Visas maldas, savo tėvų vardus, medžių šešėlį prie mokyklos tvoros, septyniasdešimt aštuntųjų pasaulio futbolo čempionatą, ar kada esu plaukęs laivu, šūvio padarytas žaizdas, jei kada buvau sužeistas, vaikus, jei tokių turiu, jų veidus, milijono moterų veidus, dėl nežinia kokios keistos priežasties nedaug kino filmų, bet visgi jų būta, skaičius, galimas dalykas, net kokią nors kalbą, rytmečius, popietes, vakarus, daugelio dalykų skonį ir spalvą, šimtus dainų, šimtus knygų, prašymus, skolas, pažadus, adresus, grasinimus, gatves, paplūdimius, uostus, ištisus miestus, pamiršau Berlyną, pamiršau Romą, savaime aišku, nepamiršau Tokijo, visiškai pamiršau vakarykštę dieną, lygiai taip pat pamiršiu šiandieną, o paskui ir rytojaus dieną.

Ką aš dar esu pamiršęs?

Esu pamiršęs jus, mieloji ponia, esu pamiršęs sodelį ir baseiną ir visas žaizdas ant savo paties rankų, bet jūs nė nenutuokiate, kaip apgailestauju, kad jos pamiršti man taip ir nepavyko.

Šiandieną atminties implantų palatoje susitikau žmogėną, kuris veikiausiai yra vienas iš dvynių, kaip supratau iš jo kalbos, juodu iš gretimos palatos, esančios šalia manosios. Laukiamajame persimetėme keliais žodžiais, kurie veikiausiai nė vienam iš mūsų nieko nereiškė.

— Iš kur jūs?

— Nesu tikras.

— Ar ilgai čia?

— Trys savaitės.

— O aš?

— Jūs jau ilgiau nei trys savaitės, nes kai čia pakliuvome, jūs jau buvote.

— Kaip laikosi jūsų brolis?

— Tikiuosi, neblogai. Vis pasakoja galybę istorijų ir žino kiekvieno mano rando kilmę. Ar matote šitą?

— Žinoma, matau. Piršto storio rėžis galvoje.

— Jis atsirado, kai susižeidžiau durų stiklu vienoje sodyboje netoli Prahos.

— Tai jūs čekas?

— Regis, taip. Pažįstate Prahą?

— Veikiausiai. Kas nutiko tam namui?

— Prieš mirtį motina jį pardavė. Nuo tada gyvename centre, netoli upės.

— Ar Prahoje šalta?

— Nežinau, šito man niekas nesakė. Manau, kad žiemos šaltos, o vasaromis iki sutemų gali vaikštinėti trumpomis rankovėmis.

— Dėl šito esu tikras. Europoje nėra vietų, kur nebūtų vasaros. Ar bent jau malonių vasaros popiečių. Pažįstate Skageną?

— Nemanau.

— Tai nedidukas miestelis šiaurės Danijoje.

— Ar pats prisimenate, ar jums kas pasakė?

— Manyčiau, prisimenu, nes aš, atvirkščiai nei jūs, pamirštu viską, ką man pasakoja.

— Tai koks tas Skagenas?

— Gerai nė nežinau, bet vis dėlto pamenu kopas, didžiules kopas prie paplūdimio, ir prisimenu, kad Baltijos jūra jungiasi su Atlanto vandenynu. Ir vienos jūros bangos dūžta į kitos.

— O aš vasaromis gyvenau Ispanijoje.

— Tikrai? Aš dar pamenu Madridą kaip pirmuosius savo namus.

— Kosta dėl Solio neprisimenu, bet man atrodo, kad esu praleidęs ten šaunių dienų.

— Neabejoju.

— Kosta dėl Solyje niekas niekuomet nemiega, ir kažkurioje vietoje yra nedidukas atrakcionų parkas su mediniais amerikietiškais kalneliais.

— Veikiausiai tai Fuenchirola.

— Gali būti.

Paskui mano bičiulis nunarina galvą ir romiai, kaip tie, kurie bet kurioje vietoje pasijunta kaip namie, nuklysta į implantuotų prisiminimų šabakštynus. Ateina seselė, bet mano bičiulis nė nepažvelgia į ją, nepažvelgia nė į mane, kai eidamas iš reimplantų palatos su juo atsisveikinu. Kai kurie žmonės perdėtai jautriai reaguoja į tai, ką prarado. Suprantama, man daug paprasčiau apie tai kalbėti, nes dabar aš kuo aiškiausiai prisimenu Fuenchirolą.

Šiandien graži diena.

— Tikra tiesa.

— Ar vaikštinėjote po sodelį?

— Manau, taip, nes rankos dar šaltos ir nesu nusiėmęs saulės akinių.

— Ką dar šiandien nuveikėte?

— Didžiajame ekrane stebėjau vaizdus.

— Ar ką nors pamenate iš to, ką matėte?

— Vieną Olandijoje atliktą eksperimentą, skirtą sumažinti mokyklos nelankančių mokinių skaičių.

— Skamba įdomiai.

— Taip ir yra. Jis vadinamas Voglerio projektu. Šia kampanija siekiama parodyti vaikams, kaip visi nusimena, jei kuris neateina į mokyklą. Primena kalėdinę pono Skrudžo pasaką. Kai vaiduoklis senukui parodo dabartines Kalėdas, kokios buvo anksčiau ir kokios bus ateity be jo.

Vienas vaikas sakė po pamokų jaučiąsis laimingesnis nei mokykloje. Jau vien būti ne mokykloje jam daug smagiau.

— Ar jūs dar pamenate tą jausmą?

— Ne, bet galiu įsivaizduoti. Be to, vargšas vaikas kalbėjo pašėlusiai įtikinamai.

— Matėte ir kitų dalykų.

— Tai klausimas?

— Ne, aš žinau, kad matėte, nes irgi tenai buvau.

— Kokių dalykų?

— Filmų.

— Kokių?

— „Kai mirtis lipa ant kulnų“.

— Nepamenu.

— Ten, kur Kerį Grantą supainioja su šnipu ir pagrobia, filmo veiksmas baigiasi kalnuose, kur iškalti prezidentų veidai.

— Vaidino ir Eva Merė Sent?

— Taip.

— Dabar jau pamenu. Niekas netiki, kad vyrukas, kuriam sutraiškytos rankos, nenusprūs nuo uolos, ir lėktuvas, scena, kur lėktuvas prasklendžia virš kviečių lauko, šiek tiek priminė triuką.

— Jums nepatinka Hičkokas?

— Man nepatinka, kai mane mausto. „Paukščiai“ man patinka. Tai iš tiesų geras filmas.

— Ten irgi pakako triukų.

— Žinau, bet tai neturėjo reikšmės. Viskuo kalta motina, kuri norėjo atsikratyti vaiku. Ar žinote anekdotą apie psichiatrą?

— Ne.

— Žmogėnas jau metų metus lankosi pas vieną žymiausių Niujorko psichiatrų ir palieka ten krūvas pinigų; vieną gražią dieną psichiatras jam sako: drauguži mano, aš jau supratau, kas jus slegia, širdies gilumoje jūs visada troškote mylėtis su savo motina.

Vargšas žmogelis suglumęs jam atsako: žinote, gydytojau, būčiau jums sumokėjęs dvigubai, kad tik nebūtumėt man to pasakęs.

Po pietų vienas nusiminęs, atmintį praradęs pacientas šventė gimtadienį. Jam atnešė didelį tortą su keturiasdešimt žvakučių, bet žmogus jas visas ištraukė ir paliko vieną vienintelę.

„Nesu pasirengęs taikstytis su metų, kurių neprisimenu, našta“. Štai ką jis pasakė.

Skamba protingai.

Užmigau galvodamas apie Kerį Grantą. Tai vienas tų senųjų aktorių, kurių galva atrodo prisriegta prie kostiumo apykaklės. Šiaip ar taip, žavingas tipas.

Menkutis progresas reimplantų palatoje, nereikėtų neigti.

Dievai žino, kiek laiko nesu buvęs Madride, ir vis tiek ekrane išvydęs stiklo rūmus, didžiules palmes Atočos stotyje, lankais ginkluotus sargybinius ir akmeninius angelus ant Gran Via pastatų jaučiuosi panašiai kaip nusikaltėlis, įvykdęs keistą nusikaltimą ginklu, kuris nėra jo paties. Nieko. Nebent vos apčiuopiamas palengvėjimas suvokus, kad esi kaltas dėl visiškai ko kito. Savaime aišku, tai įvyksta reimplantų palatoje, kur šių gerųjų žmonių neišmatuojamomis pastangomis gautais siūlais verta pradėti nerti prisiminimų skraistę. Vaizdiniai, garsai, kai kurios dainos, padėsiančios pacientams surišti prisiminimų batų raištelius ir išeiti sekant savo paties pėdsakais. Bet dėl neaiškios priežasties, kuri gydytojus veda į paniką, mano atminties vingiai suliepsnoja ir dingsta tarsi lėktuvai per bombardavimą baimės atšvaitų nutviekstame danguje. Kitaip tariant, dabar taip ir dabar ne. Neuronų naikinimas, su kuriuo susiduriame, anot gydytojų, yra ekstremalus, bet toli gražu ne vienintelis. Yra čia toks žmogus, kuris kasryt šukuojasi vis kitaip, nes neįstengia prisiminti savo atvaizdo, ir labai dėmesingai elgiamės su vaiku, painiojančių savo motiną su kiekviena televizoriuje pamatyta moterimi, ar tai būtų Merilina Monro, ar viena iš tų naujųjų virtualių žvaigždžių.

— Kuo buvo vardu?

— Kas.

— Vaikas, kuo jis buvo vardu?

— Andrė.

— Jis prancūzas?

— Belgas. O tai turi kokios reikšmės?

— Manyčiau, belgams tai svarbu.

— Šiuo atveju jums nederėtų persiimti mūsų susirūpinimu dėl nesutarimų.

— Kas nutiko Andrė?

— Jis prisiminė savo motinos atvaizdą.

— Motinos atvaizdą?

— Taip, nes jo motina žuvo per lėktuvo katastrofą.

— Todėl jūs mirusios motinos atvaizdą pakeitėte Merilinos Monro ar virtualios japonų aktorės, pavyzdžiui, Riosukės, atvaizdu?

— Atminties priedermė — užpildyti spragą tuo, kas pasitaiko po ranka.

Kartais tai, kas po ranka, pasirodo tiesiog nepakenčiama. Po teisybei, nežinau, ar jums žinoma, kad Riosukė buvo pirmoji virtuali žvaigždė, baigusi gyvenimą savižudybe daug anksčiau nei vienas po kito nusižudę visi nelemti skaitmeniniai popstabai? Negana to, kad ir kaip jus tai stulbintų, pamenu, būdamas Tokijuje mačiau Riosukę didžiajame Šibujos ekrane vos kelios dienos prieš jos virtualią mirtį, dar pamenu seną Fransuazos Hardi dainą, skambėjusią vokiškai, Wenn dieses lied erklingt, ir, pamenu, vos neapsiverkiau, savaime aišku, gal čia perdedu.

Savaime aišku, to gydytojams nesakysiu, bet išeidamas iš niekuo neišsiskiriančios reimplantų palatos, kuri tiesiog yra tuščia salė su didžiausiu ekranu priešais neapsakomai patogų rudos odos fotelį, niekaip negaliu išmesti iš galvos vargšelio Andrė, kurį užgriuvusi mirusios motinos atvaizdų lavina. Intensyviomis visų šių žmonių pastangomis pavyksta parvilioti žmones ten, iš kur jie pabėgę. Ar tai būtų popietės Tokijuje, ar vidury Atlanto nuskendusio lėktuvo nuolaužos.

Linksmai bėgioju drėgna ligoninės sodelio žole švęsdamas kartu su kitais ligoniais, nes pirmąsyk po daugelio dienų nelyja. Savaime aišku, šito aš negaliu tvirtinti, kaip negaliu būti tikras dėl nieko, išskyrus daiktų, kuriuos matau priešais save, spalvas. Iš kažin kur atsirado puikus odinis kamuolys, ir kai matau jį atskriejant, gan mikliai atmušu krūtine ir kiek pamušinėjęs perduodu malonios išvaizdos merginai, ši pasileidžia jam pavymui, tarsi gyvenime nebūtų nieko svarbiau. Labai smagu būti lauke ir iš čia pažvelgti į viską. Kokia akinamai žalia žolė, ir galima kamuolį spardyti nesibaiminant, kad ką sudaužysi, tai tarusi mergina atsivedėjusi smogia taip, kad kamuolys tik per plauką praskriejęs pro mane trinkteli į stiklines pastato duris. Netrukus išeina įspūdingos išvaizdos seselė vokietė, ji neslepia nepasitenkinimo, todėl mudu su bičiule kiek turim kvapo pasileidžiame drėgna žole ir du ar tris kartus pargriūvame, veidais jusdami drėgną žemę ir, žinoma, užpakaliu, pribėgame prie gražios gyvatvorės ir už jos pasislėpę kaip pamišę imam kvatotis, gal ir nelabai vykęs palyginimas, bet esmė ta, kad mudu juokiamės ir žiūrim vienas į kitą, ir nors nė žodžio vienas kitam nepratarėme, nesusilaikau nepalietęs jos krūtų, styrančių po itališko liaudiško stiliaus suknele, ir netrukus mudu jau kuo linksmiausiai bučiuojamės ir dulkinamės, vienas dievas žino, kiek jau laiko nesidulkinau, bet šią akimirką griebiu merginą su tokiu įkarščiu, tarsi pasaulis griūtų ir baiminčiausi su visais kitais dalykais nugarmėti į pragarą.

Paskui atsiranda kažkoks šūkaujantis tipas, kuris ieško savo kamuolio, ir aš jam atsakau, kad neturiu supratimo, apie ką jis kalba, nors bet kuriuo atveju geras odinis kamuolys yra rimtas dalykas, ir jis turįs atidžiau saugoti daiktus, juolab turėdamas minty visų čia esančių polinkį užmiršti, kur mes ką dedame prieš tai ar po to.

Kitoje gyvatvorės pusėje ant žolės guli graži mergina ir šypsosi. Savaime aišku, aš prie jos prisėdu. Mudu surūkome cigaretę ir dulkinamės. Jau po viskam virš mūsų supratingai užsitraukia debesys, juodi kaip batai.

Nespėjus pūkštelėti į baseiną, seselė praneša apie mano progresavimą, nepaisant vidinio pasipriešinimo, o tai tikra sąmonės išdavystė. Lygiai kaip mokykloje — kad ir kaip išsisukinėtum, galiausiai vis tiek tenka išmokti. O dabar — į vandenį.

Jau išsidžiovinęs įžengiu į šokių salę, nes, pasirodo, čia tokia yra, nuo šokio visaip išsisukinėju, lyg nuo to priklausytų mano gyvenimas, tik smaksau kampe ir žiūriu, kaip šoka kiti. O šoka neblogai, kai kurie su tikru įkvėpimu. Neužkrečiančiu azartu, bet vis tiek, ir nors ne viena graži mergina ir ne vienas gražus vaikinas prieina manęs pakalbinti, prisipažinsiu, manęs neužkabina, nes kad ir kas būtų buvę, kad ir kas bus, kad ir kas nutiko anksčiau, viena yra tikra — mirtis manęs šokančio neužklups.

Ir ką gi jie šoka?

Nagi, mirusią Londono diskžokėjų muziką, liūdnąją Buenos Airių Bokos4 landynių muziką, raudonąją Ispanijos muziką, Strauso valsus, vengrų polkas, arabiškus šokius, gerą muziką ir kvailą praeities bei ateities muziką.

O prancūziškos dainos?

Ne, tik ne prancūziškos dainos.

O kas yra geriau už prancūziškas dainas?

Kaip tik todėl, kad prancūzai nemėgsta dainuoti, kai uždainuoja, tai išsyk matyti.

Kumbijos5 ritmu linguodama klubus įeina seselė, turbūt nesunku įsivaizduoti seselę iš Hamburgo, šokančią kumbiją.

Pašokite ir jūs, sako geroji moteris, galų gale, kad ir kiek prisišoksite šiandien, rytoj nieko neatsiminsite.

Jeigu šiandien ją nugalabysiu, veikiausiai rytoj tuo pat metu nieko neatsiminsiu, bet jūs patys suprantate, kad tai ne pasiteisinimas.

Savaime aišku, vos išgirdęs, kad vežioja užkandžius, apie šokius pamirštu, nes, po teisybei, esu alkanas kaip vilkas. Todėl dar kartą išeinu į koridorių ir susidomėjęs stebiu spurgų padėklą, bet galiausiai pasirenku obuolių pyragą, nes ką jau ką, o obuolių pyragą vokiečiai moka kepti, ir seselės pasiteirauju, ar tai vokiečių ligoninė, ir seselė patvirtina: savaime aišku, kad vokiečių, nuo čia ligi Berlyno vos keletas kilometrų, todėl pasiimu pyragą, sulčių ir kelias servetėles ir akimirksniu tą maistą sutvarkau.

Nepamenu, kad būčiau miegojęs, bet pabudau nuo griaustinio. Ar aš iš tų, kurie bijo audrų, ar iš tų, kuriems į žaibavimą nusispjauti ir kurie laimingi pučia į ūsą toliau?

Atvirai kalbant, nežinau, bet netrukus pamatysime.

Kambarys tuščias, tik lietaus teškenimas, pirmieji saulės spinduliai, seselių, dalijančių pusryčius, balsai, įjungti televizoriai, automobilių varikliai, švarios rankos, užgesinta lempa, atviri langai. Visos dienos panašios į šią.

Reimplantų palatoje; upė, vaikas, ugniagesių mašina, kryžius, dvi vištos, žydiškos vestuvės, Maradona, moteris oro uoste. Paskiri prisiminimai, nespecifinė programa, skirta tiesioginėms sąsajoms kiekvieno individo mintyse nustatyti.

Persirengimo kambaryje šalia baseino greitutėlis nuotykis su vaikinuku iš Taivano, liesu kaip mergaitė.

Valgomajame viena moteris pargriuvo.

Per popietinį pasivaikščiojimą suskaičiavau tris lėktuvus. Paskutinis mane privertė pagalvoti apie moterį oro uoste ir apie vaiką, ir apie upę, bet šie prisiminimai nėra mano.

Lėktuvo katastrofos vaizdai didžiajame ekrane man priminė drėgną žolę per pasivaikščiojimą.

Paskui atėjo vakarienės metas, ir vienas žmogus man pasakojo apie savo namus ir tėvo veidą. Čia žmonės pasakoja dalykus, kuriuos atranda, lygiai kaip baruose žmonės kalbasi apie tai, ką praradę.

Čia staiga užgriūva naktis.

Viena seselė vardu Ana.

Kai atnešė man tabletes, paklausiau, kuo ji vardu. Ji atsakė:

— Mano vardas Ana, toks pat kaip vakar.

— Leiskite jums išaiškinti esmę. Jūsų trumpalaikė atmintis, atrodo, nepajėgia kaupti informacijos, kurią mėginame darsyk jai įdiegti, o jūsų ilgalaikė atmintis funkcionuoja chaotiškai, tarsi loterijos ratas, iš kurio kartais iškrinta vieni skaičiai, kartais kiti, ir mums nepavyksta nustatyti nei jūsų prisiminimų, nei slopinimų svarbos skalės. Kiti jūsų sugebėjimai atrodo nepažeisti, nors jums teko patirti skausmingą afazijos laikotarpį. Reimplantų palatos rezultatai, kaip minėjau, mus akivaizdžiai nuvylė.

— Apgailestauju.

— Tai ne jūsų kaltė. Jūs tik pacientas, ne kandidatas. Dabar jums siūlome reikšmingą postūmį taikant Penfildo eksperimentą.

— Penfildo eksperimentą?

— 1963 metais žymus Kanados neurochirurgas Penfildas pradėjo tyrimą, jo esmė — gilintis į psichofiziologinius atminties išsaugojimo duomenis. Epileptikų grupėms naudojant silpnus elektrinius stimuliatorius smilkinio srityje galima pasiekti stulbinamų rezultatų, prisimenami atitinkami praeities nutikimai. Stimuliuojant tam tikrus šios srities taškus, pacientui pavyko atkurti prarastą prisiminimą. Pirmąkart atliekant Penfildo eksperimentą pacientas atsidūrė biure. „Esu tenai, — tokie buvo jo žodžiai. — Galiu įžiūrėti stalus. Mane kviečia ant stalo užsikvempęs vyriškis, rankoje laikantis pieštuką“.

— Didelio čia daikto.

— Kitas ligonis, neseniai palikęs savo šalį, tikina girdįs besijuokiančius žmones. „Savo bičiulius iš Pietų Afrikos“.

O viena moteris taikant panašų stimuliavimą elektra girdi dainą, dainuojamą viename Olandijos kaime. Ji jaučiasi esanti bažnyčioje ir iš naujo išgyvena akimirkos žavesį. Kokį buvo patyrusi prieš kelerius metus.

— Aš nenoriu sugrįžti į kokią bažnyčią.

— Tai tik pavyzdys. Išgyvenimai, pacientų žodžiais tariant, „atrodo tikroviškesni nei prisiminimas“. Jie atgaivinami atsižvelgiant į išgyvenimų seką. Jie baigiasi, kai stimuliavimas nutraukiamas, bet gali vėl atsinaujinti tame pačiame taške panaudojus elektros srovę.

Nepaisant gautų rezultatų, Penfildo tyrimų kryptis jau ilgus dešimtmečius nebuvo plėtojama.

— Kodėl?

— Vis nesibaigiantys ginčai dėl smegenų vingių lokalizavimo. Bet mes apsiėmėme žengti pirmyn senuko Penfildo pramintu keliu.

— Kodėl?

— Nes tai veiksminga.

— Kai sakote „mes“, ką turite minty? „Mes“ skamba pasišlykštėtinai.

— Kalbu apie gydytojo Vortono Tirso komandą.

— Dabar jau geriau.

Štai taip vieną gražią dieną mane įtraukia į Penfildo eksperimentą, kurį imasi plėtoti prestižinė gydytojo Vortono Tirso komanda.

Tiesa, miestas, kurį vos galima įžiūrėti pro mano langą, pasirodo besąs Berlynas.

5 PENFILDO EKSPERIMENTO DIENOS

Esu Tokijuje, meilės viešbučių kalvoje. Ji eina per kokius tris ar keturis žingsnius priekyje. Apsirengusi juoda suknele be rankovių ir trumpu paltu. Avi juodais aukštakulniais bateliais. Meilės viešbučių kalvoje įrengta bent trisdešimt ar keturiasdešimt viešbučių, kambariai čia nuomojami net valandai. Vos įėjęs prie durų randi stendą su apšviestomis laisvų kambarių nuotraukomis. Šalia kiekvienos kabo raktas. Vos nukabini raktą, nuotrauka užtemdoma. Visi kambariai skirtingi. Įeiname į savo kambarį, ir aš užveriu duris. Ji išsiima iš mini baro alaus. Kilimas aukso spalvos su drakonu centre. Lubose ir iš abiejų lovos pusių kabo veidrodžiai. Dabar ji stovi prie lango. Užuolaidos taip pat aukso spalvos, baldų apmušalai mėlyno aksomo. Televizorius neįjungtas. Groja radijas. Skamba amerikietiška šeštojo dešimtmečio daina, atliekama didžiųjų orkestrų stiliumi, bet, savaime aišku, dainuojama japoniškai. Dvelkia kvepalais. Tai ne pigus kokio kino teatro ar šleikštaus viešnamio aromatas. Tai nėra aromatas, primenantis ką nors bloga, tiesiog lengvutėlis, malonus kvepalų aromatas. Šiaip ar taip, tai ne jos kvepalai, tas kvapas nė iš tolo jos neprimena, tai įsigėręs kvepalų aromatas to, kuris kambarį nuomojosi prieš mus.

Ji skuba. Netrukus jai reikia būti visai kitoje vietoje.

Ji taip sako. Negaliu gaišti laiko.

Ji taip sako. Ne viskas nuo tavęs priklauso. Yra bent milijonas dalykų, kurių negali pakeisti, ir visi jie svarbūs.

Jai atrodo, kad suprantu, ką ji sako, bet, po teisybei, nelabai žinau, apie ką kalba. Prisidegu cigaretę ir ji supyksta, nes mano, kad bučiuoti rūkantį vyriškį tas pat, kas laižyti peleninę.

Ji dar nenusivilko palto, bet tą suknelę aš žinau ir jau įsivaizduoju jos pečius.

Karšta. Langai uždaryti. Jei visas pastatas užsiliepsnotų, šiame kambaryje turbūt nebūtų tvankiau.

Ji sako, kad tų dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, niekada nepavyks pakeisti, taip pat ir tų, kuriuos, atrodo, galėčiau pakeisti. Paskui ji taip ilgai tyli, kad išsigąstu, kaip išsigąsta vidury nakties pabudęs vaikas, nes negali atpažinti savo paties namų. Ji sako, kad nesugebu nieko sukurti, o ateitis priklauso nuo to, ką sukursime dabar, nuo to, kas dar nė nesukurta. Paskui nusivelka paltą ir numeta ant lovos. Įjungiu televizorių ir išsiimu kitą skardinę alaus. Vonios kambario durys praviros. Vonia aukso spalvos. Ji jau beveik nusirengusi. Į mane beveik nežiūri. Kiekviename delne slepia mirusį gyvūną. Ji sutrikusi, tai moteris, besiblaškanti tarp prisiminimų ir nuojautų. Tarsi milžinas, dviejų laukinių arklių perplėštas perpus. Kojos ir rankos pririštos prie arklių, lekiančių į skirtingas puses.

Ji sako: ši vieta siaubinga.

Bet aš negaliu su ja sutikti.

Dabar stovime Šibujos rajone priešais vieno iš meilės viešbučių duris. Į vidų dar neįėjome, bet, atrodo, būtinai tai padarysime. Tarsi suklijuoti vienas su kitu, meilės viešbučiai driekiasi išilgai kalvos. Išsirinkome nediduką prancūziško stiliaus pastatą. Ji manęs klausia, ar esame čia buvę anksčiau, bet aš nesumoju, ką atsakyti. Ji apsirengusi raudoną, laisvai krintančią suknelę, ties juosmeniu sujuosiamą. Nors nelijo ir neatrodo, kad lis, ji vilki juodą lietpaltį. Stende prie durų apžiūrinėjame apšviestąsias nuotraukas. Užimtų kambarių nedaug. Pasiimu raktą nediduko kambario su dangiškos spalvos sienų apmušalais ir laukinių žvėrių paveikslais, bet jai labiau patinka baltas kambarys su žalia lovatiese užtiesta lova. Kambarys primena operacinę. Pakabinu raktą į vietą, ir nuotrauka, kuri akimirką buvo aptemusi, vėl nušviečiama. Nukabinu operacinei priklausantį raktą, ir nuotrauka iškart užtemdoma.

— Kur tu visą dieną buvai?

Aš nežinau, kur buvau visą dieną, netgi nesuvokiu, kad jau praėjo visa diena.

— Vaikštinėjau.

— Visą dieną?

Dar tik trečia valanda. Žinau, nes koridoriuje kabo laikrodis. Laikrodis įmontuotas į fotografiją, kurioje vaizduojamas krioklys. Paveiksle juda šviesa, ir jei esi ne viso proto, gali pamanyti, kad juda vanduo.

Ji vėl pakartoja: visą dieną?

Diena jai baigiasi trečią valandą. Jei tik ji to nori. Gali būti, kad diena prasideda ir dešimtą vakaro. Čia kaip kam patinka. Ji taiko savus standartus.

— Vaikštinėjau po Jojogi Koeno parką.

— Tau parkai nepatinka.

— Dabar jau patinka. Man patinka sėdėti prie upės. Kartą mes ten gulinėjome, kol į drabužius prilindo vikšrų.

Ji sako prisimenanti vikšrus ir paskui prapliumpa juoku. Juokiasi, kai kišu raktą į spyną. Kai įeiname į vidų. Kai pagaliau uždarau duris, ji tebesijuokia.

Ji labai bijo nelaimingų atsitikimų.

— Tarp sudužusio lėktuvo gelžgalių girdisi vaiko verksmas.

— Kas?

— Laikraštyje parašyta. Tarp sudužusio lėktuvo gelžgalių girdisi vaiko verksmas. Aplink žuvusiuosius išmėtytos nuotraukos.

Iš atostogų žmonės grįžta su krūvomis nuotraukų. Jų daug daugiau, nei matyti ant žemės. Vaizdai netgi fotoaparatuose. Kai kuriuos pavyks išryškinti, kitų ne. Kai kurie pražus gaisro liepsnose, o gaisrai kyla po kiekvieno nelaimingo atsitikimo.

— Neskaityk tokių dalykų.

— Kodėl? Lietus nepersekioja laiko žmogaus.

— Ką, po velnių, tuo nori pasakyti?

— Kad tikėjimas nelaimingais atsitikimais visuomet stipresnis už aukų viltį.

— Ne visi lėktuvai sudūžta.

— Tiksliau sakant, ne visi lėktuvai nesudūžta. Skraidysime, kol tai nutiks ir mums?

Ji turi įprotį vonioje skaityti laikraščius, savaime aišku, laikraštis sušlampa, o dalis, kuri nesušlampa, sudrėksta nuo garų, negana to, per laikraštį negaliu matyti jos nuogos.

— Ar žinai, kas mane labiausiai gąsdina?

Veikiausiai nežino, nes tyli, nieko neatsako.

— Tavo baimė. Ir įkarštis, slypintis už tos baimės.

— Įdomu, nes mane kaip tik gąsdina, kad tu neturi baimės.

— Aš bijau labiau nei didžiausias bailys. Nors mano baimė galbūt kitokia.

— Nėra kitokios baimės. Ji visuomet vienoda.

— Nebūtinai.

— Nebūtinai?

— Nebūtinai. Tavo baimė atsiranda, kai pakyla lėktuvai, o mano — kai jie nusileidžia.

Dabar sėdžiu ant lovos Ropongi viešbučio kambaryje. Tai nėra vienas iš tų meilės viešbučių kalvoje, tiesiog nuobodus, mažutis, niūrus japoniškas viešbutis. Dūzgia įjungtas televizorius. Pranešama apie masinę virtualių žvaigždžių savižudybę. Ji prausiasi duše. Nuo lovos girdžiu teškant vandenį. Mes ką tik pasidulkinome. Aš vis dar nuogas. Pamėginu įsivaizduoti, koks būtų mano gyvenimas, jei jos nebūtų duše, jei ji bet kurią akimirką negalėtų išeiti iš dušo. Įsivaizduoju save vaikštinėjantį Akasakos gatvėmis. Užeinu į barus. Sėdinėju po tiltais, nutiestais virš greitkelių ir traukinių bėgių.

Įsivaizduoju, kaip sėdėdamas ant tos pačios lovos leidžiu slinkti valandoms. Nė nekrusteldamas televizorių žiūriu vien iš smalsumo, ką gali padaryti laikas su žmogumi, kuris su laiku nedaro nieko. Įsivaizduoju, kaip užeinu į parko parduotuves, perku marškinius, kurių ji niekad nėra mačiusi ir kurių niekada nepamatys. Įsivaizduoju tų marškinių spalvą su tokiu pat nerimu, kokį pirmadienio rytą mokyklos suole jaučia vaikas dėl neįveikiamo nuotolio, skiriančio jį nuo penktadienio.

Ji užsuka čiaupą, bet aš puikiai žinau, kad dar kiek laiko užtruks mėgaudamasi visais tais kremais mažutėliuose indeliuose.

Tuomet prisimenu vieną atsitikimą iš savo vaikystės. Su akmeniu rankoje stoviu prie lango stiklo. Žvelgdamas į stiklą negaliu įsivaizduoti jo sudužusio. Po kelių sekundžių, kai akmuo jau mestas, situacija visai priešinga: spoksau į sudužusį stiklą ir negaliu prisiminti, kaip atrodė prieš tai. Dėl tos pačios priežasties, manyčiau, žmogus, perėjęs tiltą, jau nėra visai tikras, kad buvo kitame krante.

Pagaliau ji išeina iš dušo, grįžta į kambarį, tarsi niekada niekur nebūtų išėjusi.

Koks nepaaiškinamas tikėjimas praeitimi. Jos neklaidinantys prisiminimai. Šunų ir jų šeimininkų vardai, autobusų, vežančių į mokyklą, numeriai ir visų vaikystėje avėtų batelių spalvos. Nerimą keliantys prisiminimai, šiaip ar taip. Galiu atsikratyti visų many apsigyvenusių šmėklų, bet jos šmėklos išliks. Jeigu jai išimtų kulką, lyg amuletą visuomet nešiotųsi pasikabinusi ant kaklo. Pati man tai sakė.

Į meilės viešbučių duris Šibujos kalvoje niekas neskambina, užtai nuaidėjus skambučiui pirmiausia sunerimstame, tada paskubomis apsirengiame. Kai išeinu į koridorių, viešbučio darbuotoja pasako kažką, ko nesuprantu, bet vis tiek tai nežada nieko gero. Gretimo kambario durys atlapotos, aš prieinu pasižiūrėti, kas atsitiko, o viduje, pasirodo, rastas vyriškio kūnas be gyvybės ženklų. Jis nepriekaištingai apsirengęs kreminės spalvos kostiumu ir sukniubęs ant kilimo savo paties kraujo klane. Elegantišku skutimosi peiliuku dramblio kaulo rankena preciziškai perpjautos venos; peiliukas tebeguli keli žingsniai nuo kūno.

Akimirką stoviu kaip įbestas ir sutrikęs žiūriu į vyriškio lavoną, lyg stebėčiau kokį magijos triuką, suvokdamas, kad visa tai tiesa ir kartu melas.

Ji irgi išeina į koridorių, taip pat prieina prie durų ir taip pat nustebusi spokso į numirėlį.

Savaime aišku, pasistengiame kuo greičiau dingti, kol nepasirodė policija.

Šiandieną Tokijuje, kol ji dar miega, nepaprastai susidomiu mėlynuoju kilimu, užsimetęs sąvaržėlių, gilinuosi į grindų linijas, mėlynojo kilimo raštą, viską stebiu įdėmiai, lyg tyrinėčiau milžino rankos linijas. Dabar akivaizdu, kad, kol vienas iš dviejų miega, kitas neišvengiamai savaip tyrinėja ateitį. Kuo vaikams miegant užsiima tėvai? Mėgina iššifruoti ženklus. Vaikštinėja ant pirštų galiukų po užminuotą lauką, pasirengę peilio galu iškrapštyti minas. Taip ir aš šliaužioju po kilimą vedamas sveiko noro išnarplioti rytmečio pinkles.

Nukabinu iš spintos jos apsiaustą, jei kartais rytoj bus šalta. Tik ne tą juodą rusų kunigaikštienės paltą ligi žemės, bet pilką, trumputį prancūzės studentės paltuką, nes neatrodo, kad gali snigti.

Ištraukiu jos guminius batus, jei kartais lytų, bet paskui paimu ir odinius ilgaaulius, jei vis dėlto nelis.

Iš jos lagamino išimu tris visiškai skirtingas sukneles, galvodamas apie skirtingas oro sąlygas, nes visų tikimybės vienodos.

Ieškau pirštinių, bet jų rasti nepavyksta. Beje, randu jos akinius nuo saulės, ir pats sau ištariu, kad saulė tikrai bus, ne šaltis, dėl ko reikėtų susirūpinti rytoj.

Išeinu į koridorių, pasišovęs surasti visus atsarginius išėjimus gaisro atveju.

Man patiktų žinoti, kad ji, kai aš miegu, daro tą patį.

Tiesa, koridoriuje susitinku simpatišką japoniuką, kuris iš visų jėgų tvatija ledo kubelių aparatą. Bičiuli mano, leiskite jums padėti. Šie aparatai — velnio išmonė. Mano bičiulis grįžta į savo kambarį su ledo kubeliais, rūpestingai įvyniotais į vonios rankšluostį. Iš gėrimų aparato išsiimu skardinę alaus. Iš šokoladėlių aparato nieko neišsiimu.

Savo kambaryje vėl grįžtu prie mėlynojo kilimo ir, kai sąvaržėlių sukeltas nerimas išsisklaido, ramiai užmiegu, kaip džiunglių vidury iš nevilties užmiega nusikamavęs kareivis.

Vasara, kuri nieko gero nedavė. Vis tiek, kai ji pagaliau apsirengia, pagalvoju, kad jei dabar tai nesuveiks, tai nesuveiks niekas.

Argi Tokijas nėra nepakenčiamas miestas? Ar tik mes nekopiame į kalną pačioje sunkiausioje vietoje?

Ir vis dėlto, kam man reikalingas kostiumas? Bet ji laikosi savo, panašu, kad man reikia turėti kostiumą ir netgi kaklaraištį, ir, nuoširdžiai kalbant, tai nėra taip jau blogai, nes su kostiumu esu visiškai kitas žmogus, o tai visuomet į gera.

Stoviu prieš veidrodį vienoje prašmatnioje Sindziuku rajono parduotuvėje, ir man nelieka nieko kito, kaip galutinai pripažinti, kad madai iki šiol neskyriau reikiamo dėmesio. Dabar staiga man atrodo, kad gerai rengtis taip pat svarbu kaip taisyklingai kalbėti, tinkamai maitintis, patogiai keliauti, prašmatniai gyventi ir numirti. Šiaip ar taip, tai siaubingai svarbu.

— Pamėginsime kitą kaklaraištį? — klausia paslaugus pardavėjas japonas, kuris angliškai kalba nevykusiai, lyg gyvačių kerėtojas, pučiantis suskilusią dūdelę.

Pamėginkime.

Ir ji, savaime aišku, nusikvatoja. Į veidrodį spoksantis vyriškis, kuris matuojasi naują kostiumą, kelia tokį pat jausmą kaip ką tik susituokusi porelė, nedrąsiai žengianti pro parduodamo namo duris ir dar nežinanti, ar jis tikrai taps jų.

— Puiku, — ištaria pardavėjas, kai kaklaraiščio mazgas jau užrištas.

— Puiku, — ištaria ji, labiau žiūrėdama į vyriškį veidrodyje nei į mane.

— Puiku, — galiausiai ištariu ir aš, apžiūrinėdamas tą patį vyriškį. Juk matau tą patį, ką ir jie.

Paskui vakarieniaujame labai elegantiškame prancūziškame restorane Harajuku rajone, vėliau dulkinamės mūsų mažame viešbučio kambarėlyje Šibujos rajone ir galiausiai užmiegame.

Ji sako:

— Koks laiškas?

— Laiškas, kurį tu išsiuntei į namus. Jiems nebūtina žinoti, kas čia iš tiesų vyksta.

— O kas iš tiesų vyksta?

— Nežinau, neskaičiau tavo laiško. Bet negaliu pakęsti, kai tu be paliovos rašai. Juk ne viskas yra svarbu.

— Dabar aš negaliu žinoti, kas yra svarbu. Vėliau, laikui bėgant, viskas įgaus tikrąją prasmę.

Užkandžiaujame nedideliame Harajuku rajono sušių bare.

Man nepatinka, kad ji rašo. Ji žymisi viską. Rašinėja ant servetėlių ir siunčia tuos laiškus namo. Laiškai adresuoti sau pačiai. Ji saugo viską. Pasivaikščiojimus, traukinius, šunis, bučinius, automobilių avarijas, piliules. Atvirai sakant, nežinau, kokį velnią ji rašo. Bet ji rašo. Esu įsitikinęs.

Ji sako:

— Kas tave taip gąsdina?

— Galbūt aš pats po daugelio metų. Slogus jausmas to, ką dabar sakau ar darau, kad ir kaip ten būtų. Matyti savo veidą visų šių miestų fone. Išvysiu tą veidą netikėtai kaskart, kai atvyksiu į Tokiją, Prahą ar bet kurį kitą miestą, kur keliausim vėliau.

— O mano veidas?

— Kas yra tavo veidui?

— Tave gąsdina, kad jį pamatysi?

Tada prisimenu vieną fotografiją, ji įsiamžino prie Saigono upės. Vienoje rankoje nendrinė lazdelė, kitos kumštis sugniaužtas. O veide, atvirkščiai, plačiausia šypsena.

Esu liquid room klubo tualete ir neopankų grupė pjausto The Carpenters gabalus, matau kokių penkiolikos metų japonę, kuri beveik nuoga tyso ant žemės, ir kiek vyresnį vaikiną japoną, vilkintį odine striuke. Užtrauktukas atsegtas beveik ligi kirkšnies, pimpalas styro, staiga kažkas man trinkteli, nes jaučiu, kaip viršutinėje lūpoje ima tvinksėti širdis, ir pažvelgęs į veidrodį matau lašantį kraują, mergina atrodo nualpusį, nors ir žiūri į mane, vaikinas atrodo ką tik nulipęs nuo arklio, o ji, regis, ne. Liquid room jos nėra. Nei viešbutyje, bet, savaime suprantama, ji Tokijuje, kaip ir aš, nors nesame kartu, tikiuosi, kad jai sekasi geriau nei man, nes tai, kas veikiausiai prasidėjo smagiai, darosi panašu į košmarą. Paskui į tualetą įeina du galvažudžiai, ne be pastangų, nes ant grindų tysanti mažoji japonė kuo puikiausiai buvo užrėmusi duris, ir kol galvažudžiai rėkauja ir talžo duris, spėju prisišniaukšti kokaino, tada vienas jų vienu mostu atidaro duris. Iš čia, savaime aišku, skrendu į gatvę. Per salę esu išvelkamas neįtikimu greičiu, nereikia užmiršti, kad ji pilnut pilnutėlė, sunku iš vieno patalpos galo į kitą nunešti net kreditinę kortelę. Dar nepasiekus gatvės vienas iš mano bičiulių gerokai trinkteli į galvą, to nepavyksta išvengti. Mažutė raudona akimirka pasklinda mano galvoje. Tarsi viena tų vėliavėlių, plazdančių priešais automobilį, kai dėl kažkokios priežasties uždaromas kelias. Nelabai suprantu, už ką gavau smūgį, nes, atvirai kalbant, jiems atsidaviau paklusniai, nesipriešindamas. Nebent šiems žmonėms, šiems šiurkštiems, bare dirbantiems apsauginiams, galų gale smagiau kam nors trinktelėti nei netrinktelėti. Lygiai kaip Hitleriui smagiau buvo užgrobti Lenkiją nei groti smuiku.

Sėdžiu prie liquid room įėjimo, o aplinkui būriuojasi gausybė trokštančiųjų patekti vidun. Visi nepriekaištingai apsirengę, stebėtinai paklusniai stovi eilėje.

Anksčiau nei prieš valandą mobiliuoju telefonu ji atsiuntė žinutę.

Žinutė tokia:

Visą laiką galvoju apie tave.

Ji puikiausiai gali turėti vaikų. Vienas pagal tarptautinį draudimą dirbantis ginekologas šįryt būtent taip ir pasakė. Tereikia sužinoti, ar aš esu genetiškai tinkamas vyras. Galbūt ne, nes mano tėvas yra buvęs alkoholikas, o motina dirbo cirke. Šiaip ar taip, labai labai džiugu. Nes moteris, galinti pastoti, yra lyg banginis, kuris vien atvėręs nasrus geba praryti visas jūros žuvis. Kalbant apie banginius, kol ieškome mielo restoranėlio atšvęsti naujieną, pasijuntu tarsi mažasis Joną sugautas ir, savaime aišku, įtaisytas jos viduje. Mane trikdo jos dydis ir galia, ir tuo pat metu, kaip ir Jonos, manęs nepalieka nepaaiškinamas saugumo jausmas. Gyvenimas jos viduje mane džiugina. Taip kalėjimas nuramina bailius, o paramstis — prastus šokėjus.

Geltonosios imperatoriškojo Fukiagės sodo gėlės kupinos gera pranašaujančių ženklų. Ji man kalba apie kelionę automobiliu vandenyno pakrante iš Los Andželo į San Franciską. Savaime aišku, vairavo ji. Aš tik laikiau kelių žemėlapį. Big Suro kalvos mums priminė Airijos kalvas. Atrodo, toje kelionėje buvome neapsakomai laimingi. Ji savęs klausia, ar dar kada nors būsime tokie laimingi. Mane ir vėl išgąsdina jos prisiminimų ir jos nuojautų aiškumas. Ji — ištisa armija, o aš — tik beginklis žmogus.

— Taip ir žinojau, kad niekada neužsivilksi kimono.

Ji turi minty kimono, kurį siuvausi Vietname, vienoje Hoihango siuvyklėlėje, ant srūvančios ligi China Beach upės kranto.

Aš apsivilkau kimono. Sėdžiu ant raudono fotelio priešais televizorių, vilkiu sidabro ir mėlynos spalvos šilkinį kimono, bet ji nujaučia, kad ilgai jo nedėvėsiu, galimas daiktas, nebeapsivilksiu niekada.

— Iš kur taip viską žinai?

— Tu nesi iš tų žmonių, kurie vertina kimono. Niekuomet nebuvai ir nebūsi.

— Žmonės keičiasi.

— Ne, žmonės eina tik blogyn. Ir tai viskas.

— Kodėl man to nepasakei?

— Ko?

— Kodėl neperspėjai manęs Hoihange, prieš tai, kai tos mielos siuvėjos ėmė mane matuoti?

— Atrodei labai užsidegęs. Glostei šilką, lyg liestum lobį.

— Man ir dabar jis patinka. Tai nuostabus audinys.

— Atrodei taip, lyg atradęs kimono būtum patyręs absoliučią laimę.

— Bet tu žinojai, kad tai netiesa. Tu jau matei mane po dviejų mėnesių, kaip sėdėsiu čia ir stengsiuosi prisijaukinti šį kvailą kimono. Tu jau žinojai apie nesėkmę su kimono, tarsi būtum nukeliavusi į ateitį ir sugrįžusi.

— Jeigu žinai, kas tavęs laukia ateity, dar nereiškia, kad gali ką nors pakeisti.

Per televizorių iš Arizonos kalėjimo rodo tiesioginę egzekucijos transliaciją.

Ji ieško piniginės, ją suradusi suskaičiuoja pinigus, pabučiuoja mane ir pasiūlo po kelių valandų susitikti Bunkamuros atike, mintis man atrodo puiki, nes Bunkamuros atike yra mažų mažiausia dvylika puikių restoranėlių.

Jai išėjus iš kambario negaliu atsikratyti jausmo, kad esu apsirengęs kito žmogaus drabužiais. Net ir tuomet pasilieku sėdėti labai ramus, apsigaubęs savo prašmatniuoju kimono.

Taksi ekrane peržiūriu skelbimus. Jau vėlu. Pravažiuojame pro pat juokingą Tokijo bokštą — tikslią Eifelio bokšto kopiją. Tik jis trisdešimt metrų aukštesnis ir trisdešimt kartų kvailesnis.

Sėdžiu vienos beisbolo galerijos bare. Čia japonai užsisklendžia mažutėse aikštelėse su aukštu vielos tinklu ir daužo į jį beisbolo kamuoliukus, o mašina juos grąžina su neišsenkančia kantrybe. Dešimt mažučių aptvertų aikštelių ir kiekvienoje metimo greitis skirtingas. Dauguma beisbolininkų — girti tarnautojai. Kaklaraiščiai jiems plakasi į veidus, kai nepataiko atmušti kamuoliuko. Vis dėlto kai kurie taikliai atmuša, tuomet ima šūkauti, tarytum būtų stadiono vidury, juk tuo pat metu jie ir žiūrovai, ir žaidėjai. Beveik visi atėję po vieną.

Aš nemoku žaisti beisbolo. Mano smūgis Panamos gal ir nepasiektų, bet mane raminamai veikia, kai žmonės nepataiko ir dūsauja laukdami atskriejant kito kamuoliuko, kai retsykiais po gero smūgio kamuoliukas trinkteli į vielos tinklą. Mane žavi mintis vienam žaisti žaidimą, kurio niekas nemato, kurį žaidžiant kamuoliukai skrieja kur pakliūva, ir nesvarbu, pataikysi ar sviesi pro šalį, jie toli nenuskries.

Ir daugiaaukščių balkonuose įrengtos panašios į šias nedidelės golfo aikštelės, atskirtos metaliniais atitvarais. Japonams patinka neįmanomų žaidimų įtampa.

Ji sėdi šalia manęs, akys užmerktos. Mudu gėrėme. Į barą įeina ir iš jo išeina tarnautojai su beisbolo lazdomis ir nužiūrinėja jos kojas. Ji segi trumpu sijonėliu, avi aukštakulnes basutes. Ji sėdi ant aukštos kėdės šalia manęs, galvą padėjusi ant baro. Jos kojos dailios. Akimirką panūdau būti vienu iš japonų tarnautojų, kurie atsiraitoję marškinių rankoves, suprakaitavę išeina iš savo gardelių ir prisiartina prie baro tik tam, kad nužiūrėtų jos kojas.

Ar žinai, kodėl taip yra?

Ji sėdi ant žemės, geria arbatą ir žiūrinėja savo nuotraukas. Aš stoviu kambario viduryje ir gurkšnoju alų. Žinoma, negaliu žinoti, kodėl taip yra.

— Tu nesi žmogus, kuriuo galima pasikliauti. Nuotraukose net tavo atvaizdo nėra.

— Kokiose nuotraukose?

— Nesvarbu kokiose, juk tavęs nėra nė vienoje iš jų. Nuotraukose tesu aš. Tarsi būčiau keliavusi viena.

Žiūriu į išskleistas ant grindų nuotraukas, ir išties — manęs nė vienoje iš jų nėra.

— Paieškok geriau. Pamenu, kad mane fotografavai Hanojuje. Juk turi būti. Ir lėktuve. Fotografavai mane ir lėktuve. Tą puikiai prisimenu.

— Štai, — sako jinai. — Turiu vieną tavo atvaizdą lėktuve, tu miegi. Ir viskas. Tarsi būčiau keliavusi viena.

— Bet tu keliauji ne viena. Aš esu čia, nors manęs ir nėra nuotraukose.

— Gerai, esi čia. Bet kodėl tavęs nėra nė vienoje nuotraukoje? Ar kada nors apie tai susimąstei?

— Nemėgstu nuotraukų.

— Bet manosios tau patinka.

— Tavo — taip, nemėgstu tik savo nuotraukų.

— Štai kur šuo pakastas. Dabar supranti?

— Ne.

— Taip yra todėl, kad po daugelio metų galėtum visko išsiginti, nebeliks jokių įrodymų. Ir tai mane verčia abejoti tavo dabartiniu tikėjimu mumis.

— Kažko čia nepagaunu.

— Ko?

— Atvirai sakant, visko. Nori mane nufotografuoti?

— Nenoriu tavęs fotografuoti. Noriu, kad būtum nuotraukose. Noriu, jog liautumeis priešinęsis, kad tik į jas nepakliūtum. Noriu po daugelio metų matyti tave Tokijuje, šalia savęs.

Mes dar nepusryčiavome. Ji žiūrinėja ant grindų išmėtytas nuotraukas. Aš tebegurkšnoju alų. Vis dar nesuprantu, kodėl taip viskas susiklostė, bet veikiausiai aš nenoriu po daugelio metų būti Tokijuje. Manau, po daugelio metų norėčiau būti kokioje kitoje vietoje.

Dėl staiga Tokijuje įsismarkavusio vėjo ji pamano, kad balkone kažkas slepiasi ir barbena į stiklą, bet mažutėliame balkone nieko nėra. Iš tikrųjų čia niekas ir netilptų. Nebent koks vazonas, nors, šiaip ar taip, kvailai atrodytų svečiams palikti prižiūrėti augalą, kai lankytojai šiuose kalvos viešbučiuose keičiasi kas dvi trys valandos, kambariai nuomojami pasidulkinti.

Mes irgi dėl to čia atėjome, nors, savaime aišku, esame apsistoję kitame, įprastame, viešbutyje, kuriame kalbamės, miegame, o kartais ir dulkinamės, bet šiuose kalvos viešbučiuose dulkintis daug smagiau, nes kiekvienąkart patenki į nepažįstamą kambarį. Todėl daugelį kartų ateiname čia pasidulkinti ant grindų arba priešais veidrodines sienas. Kai atidarau balkono duris, sudreba visas kambarys ir lovoje suplazda patalai, ir vonios durys trinkteli su tokia jėga, kad akimirką atrodo, jog suvirpa visas pastatas. Uždarau duris ir viskas vėl nurimsta. Ji stovi nuogutėlė, išsigandusi, plaukai dengia veidą, tarsi būtų ką tik vairavusi kabrioletą. Aš irgi nusirengęs.

— O dieve, vienu metu pamaniau, kad išskrisime lauk.

Paskui ji uždega lempą ant naktinio stalelio, nes už lango sutemo taip greitai, kad ne visi automobiliai spėjo įsijungti šviesas, ir gatvės žibintai, savaime suprantama, dar neuždegti, ir visa staiga tapo klaikiai baugu, nors naktis iš tiesų dar toli.

— Grįžk į lovą, — sako ji, — gal vertėtų čia praleisti visą vakarą, jei audra nesiliaus net naktį, į viešbutį grįšime rytoj, kai jau viskas bus nurimę.

Kiek palūkuriuoju prie balkono durų, žiūriu į gatve skubančius žmones, sunerimusius dėl netikėtai užklupusios tamsos. Tuomet grįžtu į lovą ir išjungiu naktinę lempą.

Didžiajame Šibujos stoties ekrane rodoma Riosukės savižudybė. Riosukė — populiariausia virtualioji žvaigždė. Ji net nedainuoja. Tiesiog skambant muzikai žvelgia iš ekrano. Jos hitai vadinasi „Mano mažasis vėžliukas niekada nemeluoja“ arba „Kiekvienam savas pragaras“. Dešimt milijonų Japonijos paauglių mėgdžioja jos judesius. Dabar ji mirusi. Naujosios žvaigždės skinasi sau kelią, tai ne kokios valdomos programos, ne tos iki dantų ginkluotos kovotojos, primenančios senojo pasaulio kekšes, tai sudėtingos laisvosios programos, pasižyminčios individualia elgsena.

Riosukės veidas užima visą Šibujos stoties didįjį ekraną, jaunuoliai suklupę verkia, policininkai bergždžiai mėgina juos išvaikyti. Jau tris dienas jie verkia, ir niekas nežino, kiek tai tęsis.

Riosukė nepasižymi dirbtiniu grožiu kaip programos, kurios tarsi dresuoti šunys liguistai siekia šlovės naudodamos tuos pačius triukus. Riosukė — tiesiog normali paauglė, tokia pat išvaizdi kaip merginos, kurios Šibujos stotyje suklupusios ant žemės rauda dėl jos mirties. Niekas nežino, ką Riosukei pasakyti, nes pati Riosukė niekada neištarė nė žodžio. Tiesiog vaikštinėjo skambant dainoms gracingai kaip ištremta princesė. Buvo užmezgusi romaną su vietiniu vaikinu ir metus gyveno su be galo nusiminusia bendramoksle, kuri savo pačios programą dabar paslėpusi tamsiame interneto užkaboryje. Taigi iš viso to beliko jos katinas. Bet katinas — virtualus ar tikras, šiuo atveju nesvarbu — kaip liudytojas niekam vertas.

Stebiu visą tą skausmą, kaip kvailys stebi pro šalį slenkančią galimybę, nė piršto nepajudindamas, kad ja pasinaudotų.

Savaime aišku, vėl lyja. Apie aikštę sukiojasi televizijos sraigtasparniai. Stotis uždaryta. Gatvė užtverta. Žmonės išsigandę. Visi šie vaikai už Riosukę atiduotų gyvybę. Tikriausiai taip jie ir pasielgtų.

O kur yra ji, kai nuo vieno šalies krašto ligi kito apmiršta visų gedinčiųjų širdys, antrindamos sustojusiai Riosukės širdžiai?

Niekada nesužinosiu. Retsykiais Tokijuje ištisas dienas praleidžiame atskirai, tiesiog norėdami įsitikinti, kad tai vyksta su mumis pačiais. Tarsi du išprotėję mokslininkai, eksperimentuojantys su nedidelėmis nuodų dozėmis.

Girtutėlis, apsikrovęs lagaminais seku paskui ją Naritos oro uoste, prisifarširavusi bengalų, ji skuodžia kaip patrakusi, o man jau baigia išsisklaidyti GPG poveikis, ir Naritos koridoriuose pilna šviečiančių pranešėjų, kurie šešiomis kalbomis deklamuoja Kafu eiles:

Jei reikia mirti,

leisk man numirti anksčiau,

nei ateis žiema.

Linksmos eilės sklinda tarsi ant klijuotės palietas pienas, o aš nemiegojęs, todėl jaučiu nuovargj.

Kuo arčiau koridoriaus galas, tuo jos siluetas mažesnis, nors veikiausiai tai tik kito koridoriaus pradžia. Dievas žino, kaip jos batelių kaukšėjimas įsilieja į visą oro uosto triukšmą. Negana to, jei mėginsi įsiklausyti į jos žingsnius, išgirsti ką nors daugiau taps beviltiška.

O kur ji eina?

Nelabai toli. Juk bilietus turiu aš ir, kai ištraukiu juos iš švarko kišenės norėdamas pasitikrinti, suvokiu, kad bilietai iš tikrųjų visai kitai dienai, o ligi tos dienos dar trys savaitės. Dėl priežasties, kurios dabar neprisimenu, praėjusį vidurnaktį, nuostabių pavojingo veiksmingumo amfetaminų derivatų pribaigti, mudu nusprendėme galį pavėluoti į lėktuvą, kurio net nėra.

Ją surandu prie vienų nedidukių kapinaičių, tokios įrengtos veik visuose oro uostuose lėktuvų katastrofų aukoms, kurių neatsiima artimieji.

Naritos kapinaitės tėra salė, pilna mažutėlių lentelių, panašių į nedidukus antkapius kritusiems mūšiuose. Ji sėdi ant vieno iš salės vidury įtaisytų suolų.

Aš jai sakau: nesijaudink, dabar mums nereikės skristi.

Ji sako: jei mano lėktuvas sudužtų, ar pasirūpinsi mano palaikais?

Be abejo, ligi paskutinio kaulelio.

Tada jai pasidaro ramiau. Paliekame kapinaites, paliekame Naritą ir pirmuoju traukiniu grįžtame į Sindziuku. Traukinyje geriame alų, bučiuojamės ir meluojame vienai merginai japonei, kuri klausinėja apie palmių dydį Santa Monikos alėjoje.

Ji sako, kad nebėra tokia liekna kaip anksčiau, nes moterys per trisdešimt, nors ir lieknos, pamažu pradeda panašėti į motinas.

Kodėl? To niekas nežino.

Kodėl? Kad dar kartą taptų motinomis.

Ji nusirengusi nuogai, o aš vis tiek negaliu įžiūrėti centimetrų, kurie, anot jos, užpildo vingius aplink fabriką.

Tu neatidžiai žiūri.

Štai ką ji sako, bet ji klysta, nes žiūriu aš labai atidžiai. Stebeiliju į dubens kaulus, kurie jai atrodo išnykę. Juosmens liniją, kuri jai atrodo suapvalėjusi dėl vienintelės priežasties. Žiūriu, bet vis dar nieko nematau.

Ji sako, kad moterų kūnai slepia jų pergales ir nusikaltimus vyrų akyse ir kad dėl tos priežasties vyrai liudininkais būti netinka. Ji sako, kad moterys, rodydamos savo pačių prigimtį, blaškosi tarp baimės ir susižavėjimo.

Ji tiki, kad moterys susipriešina su savo kūnais ir visuomet lieka vienos.

Ji tiki, kad valia vien tik paprastam vyrų likimui turi absoliučią galią.

Ji sako, kad, galimas daiktas, vien tik vyrai po mirties atsiskiria nuo savo kūnų, o moterys lieka su jais susijusios, tarsi upės dugne nuskendę laivai.

Tada paskubomis apsirengia, nes pasijunta siaubingai išalkusi.

Kol lūkuriuojame eilėje prie sušių baro, ji papasakoja, kad retsykiais ją apima baimė daugiau manęs neišvysti ir kad baimė ją verčia pajusti vienatvę, nors aš esu toje pačioje patalpoje, sėdžiu priešais televizorių su alaus skardine rankoje.

Paskui ji sako: aš nesu visą laiką Tokijuje, apsilankau ir kituose miestuose, kur esu buvusi anksčiau ir kur dar lankysiuosi ateity. O tu, atvirkščiai, nuolat esi Tokijuje, lyg niekur kitur nebūtum lankęsis.

Ant ratu besisukančio baro išdėstytos sušių lėkštelės primena oro uostuose ratu judančius lagaminus, laukiančius savo šeimininkų. Žmonės, visi japonai, valgo tyliai ir paskubomis.

Išėjus į gatvę nupurto drebulys.

Kas žino, į kur viskas pakryps po Tokijo? Nenuostabu, jei žmogus pasijunta įstrigęs keistai džiugaus tarpsnio vidury, su atsainumu atsisako praeities ir ateities šurmulio. Kaip motina vienodai rūpestingai uždarinėja visas duris, kad niekas neįeitų, ir langus, kad niekas nepabėgtų. Šiomis dienomis šalia jos tą patį išgyvenu ir aš: sunaikinu visus mus supančius žabangus, uždarinėju visas visų viešbučių duris kaip vandens nepraleidžiančiose kajutėse, nors į laivą jau veržiasi vanduo, vis tiek yra vilties nenuskęsti.

O apie ką tuo metu galvoja ji?

Aš nežinau. Ji nesako. O jei ir sako, tai mano baimės gaudesys per stiprus ir aš nieko negirdžiu.

Ji nesveikuoja ar yra pavargusi? Galiausiai kažkas iš esmės keičiasi, nes jos dienos labai greit baigiasi, ir tuomet ji krinta į lovą ir dejuoja, kad jai trūksta oro, ir, savaime aišku, viso lauke esančio oro nepakanka, ir mūsų pasivaikščiojimai po Tokiją ilgainiui tampa vis trumpesni, ir miestas aplinkui mus tolydžio traukiasi. Kas žino? Ar nebus tai pati meilė meilės įkarštyje, labiausiai gąsdinanti? Ir iš kur tas nepasitikėjimas visais ateities miestais?

Kodėl aš pradedu galvoti apie ją kaip apie blėstančią šviesą, nors tiesiog galėčiau jėga išsitempti iš kambario ar iš bet kurios patalpos?

Meilė iš tiesų yra vaizduotės audra.

Šiaip ar taip, būtų neprošal patikrinti savo stimuliatorių kokybę ir dozes, nes jau nesugebu atrasti atsakymų į tuntą grėsmingų klausimų, ir nepalieka nuojauta, kad lipu sau pačiam ant kulnų.

Galiausiai aš užmiegu šalia jos, nors ji, savaime aišku, jau valandų valandas sapnuoja dievas žino kokius ne mažiau pavojingus dalykus.

— Bent kiek pagarbos namams!

— Mes neturime namų.

— Bet turėsime.

Esame viename iš meilės motelių prie kalvos. Geltonas kilimas ir juodo šilko sienų apmušalai. Šalia lovos įtaisytas veidrodis. Kai mudu mylėjomės, pastebėjau, kad ji visą laiką žiūrėjo į save. Ne į mane. Ji tik stebėjo savo pačios kūną, ir ten, kur baigėsi jos kūnas, savaime aišku, buvau aš, bet ji taip toli nežiūrėjo. Ji su nuostaba ir susidomėjimu stebėjo savo pačios judesius, panašiai stebima, kai dulkinasi kas nors labai artimas. Tarsi kažkas stebėtų, kaip dulkinasi sesuo.

Dabar ji kalba apie namą, kurį mudu turėsime. Sodą, kuriame lakstys mažiausiai du šunys, tvenkinį priešais sodą, nes vienąsyk kelias savaites gyvenome Berlyne ant ežero kranto, ir tuomet ji nusprendė, kad tai ir yra gyvenimas, kokio ji trokšta: aukštos lubos, lipdiniai, sūnaus, kurio neturime, kambarys. Kol ji fantazuoja, mintyse vaikštinėju po tuos neegzistuojančio namo kambarius su tokia pat baime, kokią kelia realūs dalykai.

Paklausiu jos apie sienų spalvą, ir ji atsako, kad šiuo metu jos baltos.

Kai paklausiu apie savo daiktus, ji atsako, kad mano daiktai vis dar supakuoti, o jos daiktai jau kelios savaitės sudėlioti į savo vietas.

Vazose primerkta gėlių ir prie lovų patiesti azerbaidžanietiški kilimai.

Nematau nieko, kas priklausytų man. Galbūt mano daiktai dar neišpakuoti, bet gali būti, kad aš čia nė negyvenu.

Mudu abu visiškai nuogi. Ji svajoja apie mūsų namus. Jai atrodo, kad man jos planai nerūpi. Ji nė nenutuokia, kaip atsargiai žengiu į tuos jos apibūdinamus kambarius. Nežino, kokiomis pastangomis ieškau savo vietos. Su kokiu nepasitikėjimu iš visų pusių apžiūrinėju po lempų šviesa tūnančius mūsų šešėlius.

Kol mudu rengiamės, aš užveriu namų, kurių dar neturime, duris ir grįžtu į kambarį, kuriame esame dabar. Niekieno namai. Vieni iš tų puikių viešbučių kambarių, kurie pranyksta, vos išėjęs uždarai duris.

Kai buvo mažas, mano tėvas kieme, pačiame Alkalos gatvės vidury, žaisdavo futbolą. Kas du trys įvarčiai gatve pravažiuodavo automobilis. Mano senelė išsiruošė nusipirkti pieno ir pati Pasionarija6 skersgatvyje paėmė ją už rankos ir įtraukė į neramumus. Mano senelė, anksčiau visuomet prijautusi dešiniesiems, pieno ąsočiu nešina išdidžiai pražygiavo pirmųjų komunistų eilėse. Dabar esu Tokijuje ir jaučiuosi lyg nematomas žmogus. Mano senelė nė savaitės neišgyventų Tokijuje. Mano tėvo kamuolys atsitrenktų į sraigtasparnius. Istorija keičiasi lėčiau nei mokslo pasiekimai.

Ji sėdi prie lango. Tokijas — tai anapus plytintis miestas, vadinasi, jis yra ir čia. Jei žmogus esi Tokijuje, Tokijas yra iš visų pusių.

Ji sako: mano motina gyveno Mikunio kalnuose ir kas rytą į mokyklą šliuoždavo slidėmis. Mano senelis lankydavosi karalienės Merės salonuose rengiamuose šokiuose. Manyčiau, kad nė vienas iš mūsų nesame tam gimę.

— Kai esi vienas, ar galvoji apie mane?

— Taip, nors ne ištisai. Kartais palieku tave viešbutyje ir jaučiuosi kaip žiūrovas, išėjęs iš pusės filmo. Aš išėjau, bet žinau, kad filmas tęsiasi.

Tuomet ji sako, kad iš pradžių jai reikėdavo pabūti vienai, nors ir labai norėjo būti su manimi, o dabar, atvirkščiai, jai reikia būti su manimi, nors galbūt norėtų pabūti viena.

— Kai palieki mane vieną gatvėje ir nueini, aš vaikščioju po parduotuves ir išsimatuoju visas sukneles, kurios iš tiesų man nė netinka, ir kalbinu pardavėjas, kol įkyriu joms iki gyvo kaulo ir jos jau nebesišypso, išsimatuoju visų įmanomų dydžių batus, nors mano pėda akivaizdžiai išlieka ta pati, ir žiūriu į visas kitas moteris, tarsi jos būtų pamišėlės, ir paskui, pamačiusi save veidrodžiuose, negaliu atsikratyti tos pačios baimės.

— Tai ne tavo kaltė, čia visi karštligiškai perka, ir sunku tam nepasiduoti. Tokijuje perkama iš tų pačių paskatų, kaip Mekoje meldžiamasi.

— Vieną gražią dieną visas parduotuves uždarys ir turėsime pakilti ten, į aukštybes, kur viršesnė būtybė užmes akį į visa kortelės čekius.

— Galimas daiktas, mieloji, bet dar ne rytoj.

Paskui ji atsitraukia nuo lango ir iš spintos išsiima nuostabius juodus batelius, kurių dar nebuvau matęs. Bateliai jai taip puikiai tinka, kad kai ji išeina iš kambario, nelieka nieko kito, kaip sekti jai iš paskos. Tikra tiesa, Tokijas — tai miestas, kuris nepaprastai tinka bateliams pirkti.

Raudonosios dienos praeina ramiai. Pasipuošti raudonai — vadinasi, laikinai nutraukti natūralų nepasitikėjimą, kurį skleidžia visi daiktai — tiek savi, tiek svetimi. Visi žmonės ir gatvės. Puoštis raudonai — vadinasi, pristabdyti nesiliaujančius katastrofų potvynius ir atoslūgius. Tarsi žirgo romumas be perdėto paklusnumo, kurio iš jo reikalaujama. Tarsi žydrosios adatos be to skardinio liūdesio. Tarsi saulėtos dienos be šypseną keliančio saulėtų dienų savivaliavimo.

Dabar mes Akasakos akvariume, apžiūrinėjame žuvis, matyt, tam ir einama į akvariumą. Ryklių šypsenos mums atrodo tokios pat žavios kaip vaikų nuostaba. Vaikštinėjame stiklintais koridoriais, bučiuojamės šalia karšio, netyčia pakliūvame į nepažįstamų žmonių nuotraukas ir pamaldžiai žiūrime tik savų reikalų. Raudonosios dienos yra tos, kurios nepritampa absurdiškoje likusių dienų tvarkoje.

Kai akvariumą uždaro, vaikštinėjame palei jau uždarytų parkų tvoras. Dėl man nežinomų priežasčių ji rengiasi geriau už daugelį kitų moterų, nors drabužius jos perkasi veikiausiai tose pačiose parduotuvėse. Išsiugdžiau skrupulingą meilę visiems ir kiekvienam jos daiktui atskirai. Dėl to man labai smagu jai krauti lagaminus ir lyg kokio lobio saugotojui nešti jai iš paskos. Meilė yra tiek reali, kiek ir visi kiti įsivaizduojami dalykai. Kaip skaitant miestų, kuriuose dar nebuvai, pavadinimus užliejantis karštis. Kaip žemėlapiuose pavaizduotos jūros, kaip kosmonautų košmarai.

Turistai plaukia valtimis Sumida Gavos upe ir sveikindamiesi moja rankomis. Turistams įaugę į kraują sveikinti kitus turistus, kaip kareiviams — sveikinti kitus kareivius. Turistai mat nežino, kad aš visą laiką buvau Tokijuje ir kad niekada nebuvau kitur. Sraigtasparnių gausmas užgožia vandens čiurlenimą ir valčių ūžesį. Traukinys perpildytas snūduriuojančių tarnautojų. Didžiulių ekranų muzika pažadina šunis, o moksleiviai pasitiki tik savo mobiliaisiais telefonais.

Bent kartelį ji atrodo neįtikėtinai patenkinta.

Raudonosiomis dienomis išsislapsto visi vaiduokliai. O dabar ji nepaliaudama kalba apie popietes Hoihange, Vietname, kai lenkdami buivolus lėkdavome dviračiais pro ryžių laukus China Beach keliu, ir ji sako, kad tai buvo geriausios jos gyvenimo dienos. Po neaprėpiamos ryžių laukų žalumos Tokijo asfaltas, kuriuo einant kiekviename žingsnyje, regis, reikia įveikti kliūtį, jai nepakeliamas. Visą dieną žygiuojame kaip kareiviai. Ji išvargusi. Veikiausiai ir aš esu išvargęs, kad ir kaip stengčiausi to nepripažinti. Pora lyg valtis — kiekviename gale turi būti po vieną. Jei viename gale sutelksi svorį, valtis apvirs. Šiaip ar taip, tiesa, kad vietnamiečiai su mumis kalbėdavosi, o japonai — ne, todėl čia daug lengviau pasijusti apleistam ir, kad ir kaip keista, tuo pat metu uždarytam aptvare.

Ji norėjo nedelsiant išvykti, bet aš kažkodėl noriu likti Tokijuje. Ji, savaime aišku, čia gyveno, todėl niekuo nesistebi, ir, manyčiau, būtent dėl to jaučiuosi toks išsiblaškęs. Ji man neprikaišioja. Tik apie Vietnamą kalba su tuščia viltimi žmogaus, kuris savo naujus namus atrado tada, kai mažiausiai tikėjosi, ir ten, kur mažiausiai tikėjosi.

Traukinys pravažiuoja parką. Vagone keli tuzinai apsnūdusių, iš mokyklos grįžtančių vaikų.

Keletas jų išlipa Sakuradamono stotyje ir įlipa keletas kitų, ir viskas lieka beveik kaip buvę.

Dabar ji man sako labiau mėgstanti dviračius negu traukinius, nors, savaime aišku, traukiniai jai mielesni už lėktuvus.

— O tau?

— Man?

— Kokia seka juos išdėstytum? Mano seka tokia: dviračiai, traukiniai, lėktuvai. O kokia tavo?

— Na, pirmiausia lėktuvai. Lėktuvai man labai patinka.

— O paskui?

— Mano būtų tokia: lėktuvai, dviračiai, traukiniai.

— Velnias, nė vienas nesutampa.

— Ne.

— Šiaip ar taip, nemanau, kad būtent tai mudu išskirs.

Ji apsirengusi žydrais marškinėliais ilgomis rankovėmis, kuriuos neseniai pirkome vienoje pamėkliškų Ebisu Niši mados krautuvėlių, ir ji labai graži, kaip, beje, ir visas mus supantis pasaulis, nes Tokijo jaunimas rengiasi kaip angelai. Ant jos marškinėlių užrašyta: AR MES LAIMINGI?

Ar esame?

Man atrodo, kad taip.

Ir kodėl mums tokiems nebūti?

Mes apsvaigę nuo sakės, apsupti spalvingų batelių ir madingų šukuosenų, nematyti jokių religijos pėdsakų, kad ir kokią čia išpažintų, bent penkiolika gatvių aplinkui niekas neištaria žodžio, kurį galėtume suprasti, visos parduotuvės atidarytos ir visi bankai uždaryti. Danguje turėtų būti kažkas panašaus.

Kai šis miestas pasibaigs, ateis eilė kitiems, ir kokias puikias vasaras bei šaltas žiemas pajusime kituose uostuose, ir kiek bučinių išdalysime lenkiškų vilkikų šešėlyje ir aukščiausiame kazino miesto bokšte, ir Big Suro kalvose, ir Prahos prieigose esančių slėnių žemumose, ir meilė užvaldys mus su tokia jėga, kad dienos taps trumpos, o naktys ilgos, ir jei visa tai neišvengiamai bus, kodėl tuomet negaliu atsikratyti jausmo, kad pasaulis griūva, kai dviem pirštais jos vaginoje užčiuopiu senąjį guminį kliuvinį?

Kurgi tie vaikai, apie kuriuos svajojome kaip apie būsimų mūsų namų puošmenas? Kur tas mažasis pabaisa, kuris dievas žino iš kur ateidavo pagyvinti mūsų sodo? Jau nebegirdžiu jo šėliojančio kieme. Jau nebematau suprakaitavusio, atsivedėjančio ir spiriančio pirmąjį įvartį. Jau neregėti akvarelės dėmių aplink jo mažąjį piešimo stalelį. Jau nebematau debesų ir banginių, ir didžiulių žiurkių, ir visų kitų absurdiškų dalykų, kuriuos jis piešia. Iš tiesų jau nebematau nieko.

Ir kodėl reikėjo ten kišti pirštus?

Kokainas man sukėlė pusėtiną erekciją, tokią pat apgailėtiną kaip įbauginta kariuomenė.

Ji braidžiojo po Vietnamo upes, Cu Ši tuneliuose klausėsi senųjų kareivių istorijų, skersai kirto Meksiko aikštes, nė nepažvelgusi į moterų žudikus, besislapstančius nuo saulės po plačiakraščiais sombrerais, bet dabar nė neįspėjusi suklastojo geriausią savo įžadą.

Aš žinau, kad vaiko ji susilauks, bet žinau, kad tai bus ne dabar ir ne mano vaikas.

Žiūriu į ją, apimtą orgazmo, ir man pasivaidena, kad tai visai kita moteris, ir gal dėl tos apsauginės diafragmos pagaliau pasiekiu nuostabią erekciją, išties nuostabią — gal per daug skambiai pasakyta, bet patiriantis erekciją pajunta visų troškimų išsipildymą. Todėl mes dulkinamės ant raudonų grindų. Visuose kambariuose — ir net vonios — danga raudona.

Aš pabaigiu į guminę diafragmą.

Jaučiuosi kaip kvailys, kuriam prieš nosį užtrenkiami rojaus vartai.

Dabar esame viename iš meilės viešbučių Šibujos kalvose, ir aš tysau ant grindų, užsimetęs ką tik iš Čibos laboratorijų gautų greitųjų šovinių, o ji vis dar lovoje, ir šalia jos miega vaikinukas. Vienas tų pašėlusių japonų paauglių, apsinuodijusių dūmais Jokohamos uosto striptizo baruose. Greitieji šoviniai mane laiko prikaustę ant grindų tarsi prie kilimo prikaltą nukryžiuotąjį. Čibos greitieji šoviniai tarsi įtūžę kapinių plėšikai išdrasko ir nušluoja paskui save viską, pirmiausia tai, kas bloga, o paskui ir visa, kas liko.

Dabar ji sako norinti eiti, nes dėl man nesuvokiamos priežasties moterys pasidulkinusios su nepažįstamais greitai miršta.

Ji paskubomis apsirengia, o aš rengiuosi iš lėto, su nuostaba žiūriu į savo drabužius, tarsi panūdęs vaizdo grotuvą įjungti pagal skalbiamosios mašinos instrukciją.

Tylomis nusileidžiame nuo kalvos ligi Šibujos stoties.

Į viešbutį grįžtame taksi. Automobilio taksometras sugadintas. Visą kelią nenuleidžiame nuo jo akių.

Turi mane mylėti daug stipriau.

Savaime aišku, apsimetu jos neišgirdęs. Tuomet ji suskleidžia skėtį, ir čia galutinai viskas baigiasi.

Pro traukinio langą žybčioja Sindziuku šviesos ir užgesusi imperatoriškųjų rūmų širdis, ir miegantys drambliai naujajame Uono zoologijos sode, ir Šibujoje įjungti apkvaitusių vaikų mobilieji telefonai, ir mirkčiojančios lėktuvų švieselės, ir karo veteranus graužiantis apmaudas, ir iš naujo atgijęs našlių grožis, ir aprasoję viešbučių langų stiklai, ir absurdiška televizorių ekranų šviesa, ir kraujas po sudaužytais automobiliais, ir juodas dangus, ir raudonos nuolaidų etikečių kainos, ir geltona vaikų pornografijos salonų šviesa, ir dirbtinis sniegas, ir metalinis golfo lazdos antgalis, ir žydra taksi automobilių šviesa, ir baltos eismo reguliuotojų pirštinės, ir nedidukės gatvių makaroninės, ir tabako reklamos, ir Ginzos gatvėse iškabinti naujųjų Holivudo žvaigždžių veidai, ir Janakos kapai, ir Šinobazu ežero žuvys, ir metaliniai lagaminai Akihabaros stotyje, ir pasiligojusių modelių kaulai prie Ropongi klubų durų, ir Hibija Koeno parke uždegtos žvakės Riosukės mirčiai paminėti, ir jūreivių savivalė rusų laivuose, ir cemento tiltų šaltis, ir kazino viltys, ir traukinių nuovargis, ir šuniška laimė, ir peilis, dvi upės, ir skrybėlė, ir daugiau nieko.

Gydytojas Vortonas Tirsas tylomis susirenka savo instrumentus. Aplinkui dar šešetas nebylių neurologų linkčioja galvomis lyg tylomis gertų vandenį iš nematomo lovio.

Penfildo eksperimentas baigtas.

— Tai kaip, gydytojau, ar pasistūmėjome į priekį?

— Neabejotinai pasistūmėjome, tačiau ne per toliausiai.

Paskui gydytojas Tirsas paaiškina, kad visa per Penfildo eksperimentą gauta medžiaga, savaime aišku, bus griežčiausiai saugoma ir nė vienas iš asistentų negalės šio tyrimo komentuoti. Tai reiškia, kad niekas negalės naudotis nei šiomis dienomis padarytais įrašais, nei juose pateiktais duomenimis. Paskutinės dalies gerai nesupratau, galbūt dėl to, kad mano smegenys dar gaivaliojasi po šių gerųjų žmonių manipuliacijų; bet kokiu atveju gydytojas Tirsas pasirengęs man išdėstyti miglotas savo paaiškinimo vietas.

— Mano drauge, niekas, netgi jūs pats negalite apšmeižti savo prisiminimų nuotrupų. Tai gali pakenkti jūsų sveikimo procesui, o mes čia esame ne dėl to.

— O dėl ko būtent jūs čia esate?

— Kad išjudintume žemę. Tik dėl to. Jūs savyje turite sėklą ir galite išauginti augalus. Jūs nušienavote laukus ir apželdinsite juos iš naujo. Tai natūralus procesas. Mes esame sodininkai, o jūs — mūsų sodas.

Kaip gražiai šis ponas viską paaiškino. Smagu žiūrėti, kaip jis žavisi savo atvaizdu mano sumaišties šulinyje. Su kokia pagarba visi jo klausosi. Jei nesijausčiau toks išvargęs, stipriai jį apkabinčiau.

— Gydytojau Tirsai, dovanokite man už abejingumą, dabar tetrokštu vieno — miego, jaučiuosi taip, tarsi mano galvą kas būtų perpjovęs, o jūs būtumėte prikrovę į ją akmenų.

— Tai jūs mums dovanokite, mano drauge, kad aukodami jūsų poilsį ėmėmės kitos veiklos. Miegokite į valias, ilsėkitės ir sapnuokite, nes miegas — geriausias iš balzamų. Ir jei sugebėsite, atminkite, kad visi tie akmenys, kuriuos jaučiate viduje, yra jūsų, visuomet juos turėjote. O mes tik kuo atsargiausiai įėjome ir išėjome, nieko nesugriovėme, nepasisavinome, kas priklauso jums, ir nepalikome nieko savo.

Tai pasakęs gerasis daktaras su įtartinu naudotų automobilių prekijo pasitikėjimu paduoda man ranką ir pradingsta. Paskui jį su iškilmingu džiugesiu išgarma pustuzinis medikų, kaip altoriaus link nutįsęs jaunamartės suknelės šleifas.

Eikit sau, gydytojau Tirsai, užteks mane nervinti.

Miela seselė mane palydi į palatą ir palieka su mano daiktais, kurie, savaime aišku, yra svetimo žmogaus daiktai.

Tolumoje pro langą matyti miestas. Miesto žiburiai. Vilkikų šviesos skrodžia miško tamsą. Ligi čia nuo miesto driekiasi kelias, ir juo kartkartėmis važiuoja automobiliai.

Savaime aišku, nė nenutuokiu, kiek laiko esu šioje vietoje, bet, savaime aišku, manęs nepalieka noras iš čia sprukti.

Ligoninių chemija yra geros kokybės, bet ji ne tavo. Tu paklusniai atsiduodi jos kapsulių ritmui, ištobulintam gydymo dizainui, moralei, kuri nustato euforijos ribas, bet pats nieko nesprendi. Kas valdo chemiją, tas yra dabarties šeimininkas. Tad suimkim savo pačių išsekimo vadeles. Daugiau jokių ligoninių. Sudie suveltiems sapnams. Sudie nuostabiai skaniam obuolių pyragui. Ir sudie visa kam.

Jaučiuosi kaip žmogus, kuris sveikutėlis vaikštinėja tarp sudužusio lėktuvo liekanų ir sau pačiam ne be džiugesio kartoja: kaip tik čia prasideda mano gyvenimas.

6 „PARYŽIAUS“ BARAS

— Ne viskas taip paprasta, mano drauge. Mums kainavo daug pastangų jus rasti, o dar daugiau — grąžinti į savas vėžes, nors čia, kaip matome, rezultatai ne tokie stulbinantys, bet galų gale jūs nei pirmas agentas, kurį prarandame, nei, savaime suprantama, paskutinis. Mat jiems bet kokiu atveju labiausiai rūpi ne jūsų dvasinė būsena, dovanokite už atvirumą, o tam tikros medžiagos, prarastos Bankoko oro uoste po dūrio peiliu, nors veikiausiai dabar apie tai neturite nė žalio supratimo.

— Ne, pone. Neturiu.

Taip ir pasakau, nes išties nežinau, apie ką šis žmogus kalba, ir man pasirodė, kad, šiaip ar taip, jį labiau įtikino mano nenuovokumas negu nekaltumas.

— Ak, štai ir alus.

Ir tai tiesa, nes tuojau pat pasirodo iranietis padavėjas, murmėdamas sau po nosimi ant stalo pastato porą butelių alaus, nereikia nė sakyti, čiumpu savąjį ir su nuoširdžia viltimi vienu mauku susipilu pusę butelio.

— Na ir troškulys, mielas drauge. Matyti, kad ilgą laiką teko apsieiti be alaus.

— Tai jau taip, pone, nors negaliu pasakyti, kaip ilgai.

— Savaime aišku, ir tai yra jūsų kryžius, nors man atrodo, dar kartą atleiskite už atvirumą, pats to siekėte. Ir tai mane sugrąžina prie mūsų reikalų. Mūsų gydytojai nusprendė, kad tokią sumaištį, kokią regime jūsų atveju, galima pasiekti tik vartojant mūsų stebuklingąją chemiją ir kad kiekviena iš nuostabių jūsų atminties spragų tiesiogiai susijusi su mūsų puikiųjų medžiagų dingimu. Bet mums vis tiek nepavyko išgauti iš jūsų pakankamai duomenų, kad galėtume imtis to, ką mūsų advokatai įvardija kaip legalią, grėsmės nekeliančią veiklą. Tikiuosi, pats suprantate, kad didžiausią pavojų mums sukeltų negatyvi spaudos reakcija, kuri kyla kaskart, kai žlugusį agentą atiduodame visuomenės teismui. Kita vertus, mūsų agento mirtis Bankoke buvo akimirksniu susieta su šioje zonoje paplitusiais iš Amerikos Vakarų kilusių fanatikų atminties sergėtojų laukiniais veiksmais. Tokios tokelės, ir mums nelieka nieko kito, kaip įtikėti jūsų nekaltumu; remiamės tuo, kad atminties atgaivinimo procesas mus nuvylė ir net atliekant Penfildo eksperimentą jūs neatskleidėte mus dominančių įvykių detalių bei datų. Trumpiau tariant, mielas drauge, kada tik panorėjęs, galite palikti Berlyną ir su savo naujuoju gyvenimu elgtis kaip patinka, deja, visiems laikams liksite mūsų verslo pakrašty. Chemikų brolijos akyse jūs esat žlugęs. Kaip legalus platintojas jūs galutinai mirėte, o kaip nelegalaus jūsų dienelės suskaičiuotos, jei nuspręsite tęsti šią kenkėjišką veiklą. Jūsų tapatybės kortelė amžiams liks pažymėta ĮNCHP, tai yra įtariamas nelegalios chemijos platinimu, ir jus bus galima legaliai sulaikyti, užregistruoti ir deportuoti visuose laisvojo pasaulio pasienio postuose.

Apgailestauju, jei tai nuskambėjo nemaloniai, bet kaip yra, taip.

Mums nepavyko įrodyti jūsų kaltės, bet mes bent jau apsisaugosime, kad jūs neimtumėt kaišioti mums į ratus pagalių.

Žinoma, pusė iš tų daugybės dalykų, kuriuos man pasakoja šis žmogus, skamba kaip paukščių kalba, nors per pastarąsias drastiškų cheminių transgresijų dienas suvokėme, kad nežinojimas nuo kaltės, juolab nuo nusižengimo neapsaugo. Šiaip ar taip, kad ir koks nemalonus buvo nepagrįstų kaltinimų ir priekaištų kupinas pokalbis, man nelieka kitos išeities, kaip jaustis be galo patenkintam, nes čia, Berlyne, nerastum linksmesnės vietos už „Paryžiaus“ barą, kur prie durų pasitinka senasis Mišelis, o merginos prie baro vidudienį geria šampaną. O kur dar amžiaus pradžios aplinka, vienodai abejinga tiek blaiviam protui, tiek prisiminimams.

— O dabar, kad įsitikintumėt, jog nesame pabaisos, pateiksiu jūsų nebuvimo laikotarpiu gautus asmeninius informacinius pranešimus, kurie, tiesą sakant, nelabai džiuginantys.

Žmogus man paduoda voką ir aš, savaime aišku, nė nepažvelgęs, kas viduje, jį įsikišu į kišenę, nes tik nevispročiai skuba sužinoti blogas naujienas.

— Dar vienas dalykas, ir čia parodysiu didesnį susirūpinimą, nei jūs nusipelnėte; remiantis mūsų atminties laboratorijos specialistų pranešimu, jūsų neuronų būklė kritiška, ir šviesa, plevenanti virš jūsų atminties griuvėsių, bet kurią akimirką gali išblėsti, todėl drįstu patarti, kad ir kur jūs eisite, stenkitės laikytis paskirto gydymo, nes nuo šiol, ir tai tiesa, jums neliks kitos išeities, kaip apmokėti sąskaitas. Kadangi mums nepavyko surasti reikiamos informacijos, kad prikergtume jums kaltę, jūsų prisiminimus valdanti suirutė bent jau formaliai mums garantuos ramybę.

Koks nemalonus žmogus ir kokia santūri galia. Jei galiausia paaiškėtų, jog pragaras iš tiesų egzistuoja, neabejoju, kad šiems elegantiškiems agentams — blogų naujienų nešiotojams — ten bus rezervuotos vietos, net pirmiau nei žmogžudžiams, nes pastarieji galų gale išliejo savo įsiūtį ir drąsą, apie ką šie nesubrendėliai biurokratai neturi supratimo, ir suvokė savo pačių nusikaltimus bei atsakomybę, ką šie dvasios nykštukai, atvirkščiai, sugebėjo užkrauti kitiems. Galų gale, ir to neužginčysi, aš esu iki kaklo įklimpęs; ką ir kalbėti, tik nemanau, kad mano bičiulis pasijus geriau, kai ateis metas man apmokėti tas sąskaitas.

O „Paryžiaus“ bare renkasi geriausi iš geriausių Berlyno gyventojų. Kino žvaigždės ir peralkę aspirantai, kokaino platintojai, svetimus žvilgsnius sutinkantys palaidūniškai įžūliai, arogantiškai lyg pamišėliai šokančios kekšės, girti tarnautojai ir išpuikę blaivūs padavėjai, vokiečių grafai ir prancūzų kunigaikštienės, prasčiausio Berlyno visuomenės sluoksnio geriausi iš geriausių, o tas mano pašonėje stypsantis nykus beginklis budelis nesugeba bent akimirkai pamiršti savo kvailo verslo.

— Tikimės, kad jūs tučtuojau išvyksite iš Berlyno. Ir negriežkite danties, jei patarsime kuo greičiau palikti naująją Europą. Kad ir kiek mažai prisimenate, jums nepakenks žinoti, jog dabar mūsų lemtis viena.

Tai pasakęs mano gerasis bičiulis rūpestingai, tarsi nuo to priklausytų visas jo gyvenimas, pasitaiso kaklaraiščio mazgą, atsisveikina ir dingsta nė nepalietęs savo alaus. Nereikia nė sakyti, kad abu dalykai mane nuoširdžiai pradžiugina. Kaip naudinga bent trumpam pajusti ramybę ir išgerti dar vieną alaus, kai ateitis tokia miglota, o praeities negali nusakyti.

Voke tėra dvi žinutės.

Pirmoji — nuo motinos, moters, kurios visiškai neprisimenu.

„Tikiuosi, kad tau viskas gerai“, — rašo geroji moteris ir nurodo vietą, kur palaidota mano sesuo.

Antroji žinutė dar trumpesnė:

„SUGRĮŽK. K. L. Krumperis“.

Bent prie antrosios žinutės pridėtas Arizonos žemėlapis su pažymėtu miestu.

Berlyno sėkmė yra pasaulio sėkmė. Bent taip teigia chemikų brolijos tikintieji. Berlyno laboratorijos nukreipia sielos lemtį tų, kurie pasiduoda jausmų bangavimui nuo naujų, kaskart stebuklingesnių mišinių. Taip kalbėjo senas futbolo treneris dieną prieš atleidžiamas iš darbo. Ateitis? Aš esu ateitis.

Štai kaip gyvena laisvi žmonės. Vedami savo pačių dvasios ir ketinimų. Lyg valdytų tūkstančius paklusnių arklių.

Visi kiti pasiduoda seniesiems užkeikimams.

Naktį praleidžiu viešbutyje, esančiame netoli Point Charlie, atviros žaizdos tarp dviejų senų, atšalusių Vokietijų. Vienas iš daugelio šio miesto randų vis dar tvinksi prisiminimų skausmu. Ir vidury nakties girdžiu puikia prancūzų kalba besimeldžiančią moterį, jos kalba man visai nesuprantama, bet vis tiek kelia nerimą, nes visos nesuprantamos, bet žinomos maldos dvelkia ta pačia viltimi. Ne pasitikėjimu savimi, bet kažkuo kitu. Tikėjimu kitoniška galybe ir jėga.

Štai kas man šiandien nutiko ir ko dėl nežinomos priežasties dar nepamiršau:

Vienoje iš Alexanderplatz kavinių padavėjas į mane kreipėsi vardu. Paskui gatvėje į pašto dėžutę įmečiau atviruką, kuriame tebuvo parašyta:

„Visą laiką galvoju apie tave.“

Atvirukas su flamingo viešbučio Las Vegase vaizdu, kitoje pusėje parašytas kažin koks adresas Tokijuje.

Virš sudegusio miško aušta Berlyno rytas. Šalia greitkelio oro uosto prieigose riogso paliktas lėktuvas. Tokijas taip toli nuo čia, kad atrodo neįmanoma jo pasiekti. Negana to, apie jį net neįmanoma galvoti. Panašiai nesinori prisiminti nugaišusio šuns vardo.

7 DIDYSIS PENKTADIENIS

Vyriškis tatuiruotu veidu neturi kitos išeities, kaip bėgti į priekį.

Žemaūgis vienarankis durininkas šoka viešbučio registratūroje.

Atsibudau Madride, nieko nesuvokdamas, tarsi iš vandens išlipęs žmogus, pamiršęs, kur pasidėjo drabužius. Per televizorių rodo prancūzišką filmą. Ispanų legiono barake vienas vyriškis nusprendžia išsitatuiruoti veidą. „Kaip bus, taip, vis tiek niekada negalėsiu sugrįžti namo.“ Štai kaip sako tatuiruotasis žmogus. Baimė, kurią jis išgyvena dabar, apsaugos jį nuo baimės ateityje. Lyg skiepai nuo alergijos. Nuodai prieš nuodus. Šiaip ar taip, neblogas filmas.

Žemaūgis vienarankis viešbučio durininkas šoka pagal radijo grojamą muziką.

Procesijos dalyviai nusilenkia prieš žengdami pro bažnyčios duris. Du tūkstančiai kilogramų nukryžiuotojo. Keliai vos liečia grindinį. Juodai vilkinčios damos, nešinos raudonais gvazdikais, lėtai eina jiems iš paskos. Žmonės rauda ir ploja išvydę gatvėje pasirodžiusią vargingojo Jėzaus iš Nazareto procesiją. Nazariečiai pasipuošę violetine spalva. Violetiniais apsiaustais ir smailiomis violetinėmis kepurėmis. Dauguma eina basi, kad atgailos krauju nuplautų jo kraują. Ispanija atpirkinėja amžinąją kaltę. Aš namuose, bet dabar tai neturi jokios reikšmės. Atminties netekusiajam grąžinti daiktus — tas pats, kas siųsti aklajam laiškus.

Filipinuose prie tikro kryžiaus kalama tikromis vinimis. Kuboje atgailautojai keliais atšliaužia ligi Švento Lozoriaus šventyklos, esančios daugiau nei trisdešimt kilometrų nuo Havanos. Gvatemaloje tik vaikai verti eiti kryžiaus keliu, nes jų sielos nesuteptos. Kristus ir toliau iš akies renkasi savo mokinius. Paklydusių avių skaičius grėsmingai didėja.

Sevilijoje lietus suvilgė pačios Makarenos kojas, o Mursijoje Verakruso brolija jau eina keliais prieš kruvinąjį nukryžiuotąjį.

O čigonų nukryžiuotasis, visų atgailaujančiųjų apgailestavimui, argi netraukia tiesiai į Sakromontę7? Ar nukryžiuotasis neturi teisės į normalią mirtį? Ispanijos tikėjimas ir vėl stūkso tvirtas kaip uola.

Malagoje irgi lyja, bet tai nekliudo bažnytinėms giesmėms, ir Larios gatvėje aiškiausiai tarsi griausmas girdisi:

Kas gi tave erškėčiais vainikavo?

Madride, pamaldžiųjų Huertas gatvės klube, viename iš vilties barų, kur televizoriaus ekrane tiesiogiai transliuojama kančia iš visų pasaulio kampelių, vienintelis galimas klausimas išlieka tas pats:

Ar niekam taip ir nepavyks palaužti šios tautos tikėjimo?

Kas, po galais, verčia Ispaniją įsikibus laikytis praeities lūkesčių?

Veikiausiai vilčių nepalikusi ateitis.

Gran Via baltoji juosta tęsiasi nuo Alkalos gatvės ligi Ispanijos aikštės. Baltoji juosta — tai laisvoji chemijos cirkuliavimo zona, kur galima pirkti, parduoti ir vartoti ką tik nori, nesibaiminant juodosios gvardijos, valstybės saugumo padalinių, įpareigotų liūdnajame miesto pakraštyje kontroliuoti platinimą. Nors Madridas ir neturi upės, miestui pagaliau pavyko išdidžiai įvardyti du savuosius krantus. Savaime aišku, visą rytą neiškeliu kojos iš Gran Via. Iš viešbučio patraukiu į chicote išlenkti keleto taurių martinio. Paskui Puerta dėl Sol8 iš tolo stebiu Didžiojo penktadienio procesijų šurmulį. Prie capitol kino teatro nufotografuoju linksmuolį turistą iš Pietų Afrikos. Pro jo fotoaparato objektyvą matau, kaip iš lėto virš žavingo Torre de Madrid statinio atsiveria dangus. Žinau, kad esu čia gimęs, kaip suprantu, kai dar čia gyvenau, veikiausiai rasdavau svarią priežastį išeiti iš Gran Via, nes tik Gran Via primena miestus, kuriuos regime sapnuose. Bronziniai angelai ant pastatų stogų laimina šias gatves, ir veikiausiai iš čia išėjus pranyksta visas miestas. Kaip parkuose motinoms iš akių dingsta vaikai.

Grįžtu į chicote išlenkti antro martinio. Amerikiečiai apžiūrinėja kitų, įžymesnių, amerikiečių fotografijas ant sienų. Chicote su nuostabiuoju art dėco interjeru — vienintelis centras, kurio reikia miestui. Šio elegantiško baro harmonija nepabūgo šios nepakenčiamos šalies kvailysčių.

Barco gatvės striptizo bare, šalia telefono tinklų pastato, didžiai liūdna šokėja vengrė prisiekinėja man amžiną meilę. Kita mergina, kilusi iš Gvinėjos, prisiekinėja tą patį.

Visą popietę savo emperador viešbučio kambaryje dulkinuosi su porele iš Korėjos.

Vaikinas susirūpinęs teiraujasi, ar galima dulkintis Didįjį penktadienį, ir aš kuo nuoširdžiausiai atsakau nežinąs, bet pabaigoje sakau, kad, iš visko sprendžiant, galima.

Mergina bučiavo mane taip, tarsi būčiau jos vaikinas.

Vienas dievas žino, kokios didelės Almudenos kapinės. Kur jų pradžia ir kur pabaiga. Pagal motinos atsiųstą planą visą rytą sukinėjausi tarp antkapių ir mauzoliejų. Pakliuvau į dvejas laidotuves. Pirmosiose buvo daug žmonių, bet nė vienas per daug neliūdėjo, matyt, kunigas aiškiai davė suprasti, kad čia minime tamsiojo kelio pabaigą ir šviesiojo pradžią. Antrosiose dalyvavo vienui vienas labai senas žmogus, jis laidojo savo šunį. Savaime aišku, krikščioniškose kapinėse laidoti gyvūnus visiškai nelegalu, bet šis žmogus turėjo ne tik kastuvą, bet ir daug užsispyrimo. Jei rūpi mano nuomonė, tai gali laidoti nors ir tuščią alaus skardinę, jei tik tau nuo to palengvės. Slankiodamas apžiūrinėjau antkapius. Vieni paprastučiai, vargani, kiti barokiniai ir juokingi, išpuošti raitelių ir trimituojančių angelų statulomis. Diena tokia skaisti, kad net gaila galvoti apie visus šiuos mirusiuosius. Galiausiai man pavyko padėti gėlių ant sesers kapo. Čia mano ryšys su šia žeme ir baigiasi.

Rytoj — Arizona.

8 K. L. KRUMPERIS IR ŽIEMOS PAUKŠČIAI

Savaime aišku, Finikso oro uoste praleidau šešias valandas dėl sumauto potvarkio, regis, visiems laikams įspausto mano tapatybės kortelėje. Esu asmuo, įtariamas nelegaliu cheminių medžiagų gabenimu. Po skrupulingos, nenusakomai žeminančios apžiūros galų pale pavyko išvysti Arizonos saulę, kuri, kaip visiems gerai žinoma, yra kepinanti, ir pasigauti taksi.

Iš mano viešbučio Tempėje kuo puikiausiai matyti visi tie absurdiški kylantys ir besileidžiantys lėktuvai, lyg išsiunčiami ir grąžinami laiškai, šimtai aparatų kyla ir leidžiasi ant cementinių takų. Manau, kad jie iš cemento, nors tikrai negaliu pasakyti. Atrodo juokinga pagalvojus, kad yra tokia vieta, kur lygiai ta pati nesuskaičiuojama galybė žmonių stengiasi tuo pat metu įeiti ir išeiti. Tarsi pažadų skaičius būtų lygus neišsipildžiusių pažadų skaičiui. Išvykstančiųjų skaičius lygus atvykstančiųjų skaičiui. Apie visa tai galvodamas iš mini baro išsiimu skardinę alaus, o paskui ir antrą. Esu švarus, tai, be abejo, nė negali būti gerai. Dar kiek laiko jaučiuosi apimtas natūraliai kilusio liūdesio, kol iš viešbučio durininko pavyksta įsigyti keletą nekaltų švelniai nuotaiką pakeliančių stimuliatorių. Tada užsimaunu maudymosi glaudes ir nusileidžiu į baseiną, nes nujaučiu ir netrukus įsitikinu, kad man labai patinka plaukioti.

Baseine simpatiškas žoliapjovių pardavėjas iš Urugvajaus pasiteirauja, ar čia atvykau verslo reikalais, ir aš jam atsakau teigiamai, nors iš tiesų nelabai suprantu, kokį verslą jis turi galvoje. Tada jis pasiguodžia, kad Arizonoje apželdinimo srityje padėtis beviltiška ir kad jo firmos atstovai visiškai stokoja nuovokos, jei mano, jog čia jis padengs pardavimo kvotas. Didžiuodamasis man parodo prašmatnų žoliapjovių katalogą, ir jis yra teisus, — tie aparatai išties įspūdingi, kad ir kaip priešintumeisi, jie verčia kuo nuoširdžiausiai pavydėti sodo savininkui.

Sugrįžęs į kambarį darsyk dirsteliu į K. L. Krumperio žemėlapį. Jei viskas sėkmingai klosis, nors nematau, dėl ko turėtų būti kitaip, taigi, kaip minėjau, jei viskas gerai klosis, rytoj apie pusiaudienį turėčiau pasiekti Kvarcsaitą, pagyvenusių žmonių bendruomenę, — dardėdami po dykumą savo roulottes, jie žiemą gaudo saulę. Milijonas senolių apsistoja Kolorado upės krantuose, prie pat Kalifornijos sienos.

Tokia graži diena ir še tau kokia nemaloni staigmena. Blogos naujienos visuomet sklando užmaskuotos, kaip užnuodytos dovanos, kaip smailūs gėlių šešėliai, kaip kritusių žvėrių širdyse slepiama pagieža, kaip vaikų suturėtas kerštas, kurį miegodami jie saugo sugniaužtuose kumščiuose. Bet aš nutolau nuo temos; pakeliui į Kvarcsaitą atsitiko keistas dalykas. Pasirodo, mažame viešbutuke netoli Marikopos, mažiau nei penkiasdešimt kilometrų nuo Finikso, rasta negyva tavo motina. Geriu šokoladinį kokteilį denny’s užkandinėje, tokioje pakelės užeigoje, kur 24 valandas per parą visas 365 dienas per metus galima užkąsti ir atsigerti. Mano vairuotojas lūkuriuoja prie automobilio. Kitoje greitkelio pusėje prie best western tinklo motelio stovi greitoji pagalba ir du policijos automobiliai. Meksikietė padavėja, vardu Marija de la Lus, dievažin kodėl tvirtina, kad ten užmušta moteris, kuri visuomet išlošdavo, o jos kūnas nuo ryto tebetyso kambaryje ant grindų. Marija de la Lus priduria, kad moteris, kuri visuomet išlošdavo, ruošėsi vykti į Las Vegasą, kad statymais ir sėkme ji garsėjo ne tik šioje, bet gal dar šešiose ar septyniose valstijose. Kai paklausiu, ar ji žino, kas nutiko, Marija de la Lus patvirtina puikiai žinanti, kas nutiko.

— Tai moterų žudikų darbas. Jų visur pilna. Moterų žudikai nepaiso nei mūsų visų sėkmės, nei vargų. Jų gyslomis nuo neatmenamų laikų teka neapykanta. Visų religijų, kurias sukūrė vyrai, neapykanta. Visų žurnalų, kuriuose pilna apsinuoginusių moterų, neapykanta, juos slapčiomis po lova laiko vaikai. Neapykanta, mintanti visų vyrų baime.

Akivaizdu, kad ši geroji moteriškė nestokoja sveikos nuovokos.

Paskui Marija de la Lus nueina į virtuvę, atneša sumuštinį su kalakutiena, dvi skardines alaus ir lyg niekur nieko toliau dirba savo darbą.

Sugrįžęs prie automobilio šalia greitosios pagalbos pastebiu šešias kovotojas iš Moterų išlikimo lygos. Protestuodamos jos paslikos guli ant asfalto. Jų marškinėliai sutepti krauju. Lyg išsiblaškę turistai į registratūrą eina du policijos fotografai. Aplink motelį ratus suka televizijos sraigtasparnis, ieškodamas vietos nutūpti. Ant tysančių moterų marškinėlių, suteptų krauju, matyti užrašas:

MIRUSIOS MOTERYS.

Keliaujame toliau, į Kvarcsaitą. Tavo motinos lavonas vis dar neišneštas. Pro vieno motelio lango užuolaidas matyti šokčiojančios blyksčių šviesos.

Risčia joja senoliai, pasidabinę įspūdingomis kaubojų skrybėlėmis, o susirinkusiuosius linksmina pikapo gale įsitaisiusi smuikuojančių senukų grupelė.

Kvarcsaitą užklupau pačiame rodeo įkarštyje. Kur tik pažvelgsi — kepami barbekiu, visur aidi šokių muzika, plevėsuoja vėliavos. Kiek tik užmatai, gyvenvietę dykumoje apsupę tūkstančiai namelių ant ratų. Jie apsirūpinę alumi, mobiliosiomis medikų brigadomis, skėčiais, sulankstomosiomis kėdėmis, balionais, šunimis, gyvatėmis, šautuvais, pistoletais, dirbtinėmis palmėmis ir parabolinėmis antenomis. Įsivaizduoju, kad taip viskas ir baigiasi.

Išlipu saulėtos gatvės pradžioje. Vairuotojas apsisuka ir dingsta iš akių. Vienas iš šių senyvų raitelių ar viena iš šokančių senučių yra K. L. Krumperis. Telieka išsiaiškinti, kuris ir kokio velnio jam iš manęs reikia.

Poniutė, laikanti senovinį šautuvą su teleskopiniu taikikliu, man pasakoja, kokia gera šaulė ji buvusi; motina padovanojo jai pirmąjį šautuvą penkioliktojo gimtadienio proga, ir nuo tada ji visuomet keliaujanti su paslėptu ginklu. Ji dar sako, kad duktė ją vadinanti „dykumos pamišėle“ ir kad čionai ji atvyko genama Minesotos šalčių.

— Tenai šaltis kerta tiesiog per nugarą ir, jeigu leisi, perskels tave pusiau. Daugelis mūsų atkeliauja į dykumą gindamiesi nuo šalčio, todėl mus ir vadina žiemos paukščiais. Mano duktė turi paikšį vyrą, bet nė viena iš mūsų nuo to neapsaugota, reikalas tas, jog duktė leidžiasi, kad kvailybė permerktųjų kiaurai kaip lietus.

Puikioji šaulė, pasirodo, turėjusi net penketą vyrų, nusprendė savo furgoną pasistatyti atokiau nuo rodeo, nes ji negalinti žiūrėti į senius, kurie nukritę nuo arklių susilaužo kaulus.

— Medikams čia tikras rojus. Iš visos šalies suplaukia mūsų gaivinti; kaip ir mechanikai, užsiimantys jau seniai nebegaminamų automobilių remontu. Jie neįmanomų taisymų ekspertai. Žino visų detalių pavadinimus — tokių dabar jau nebūna.

Galybė raganių, žiniuonių ir duobkasių, dėkuidie, dar esame apsaugoti nuo pranašų. Niekas nenori žinoti, kas laukia. Kvarcsaite visiems mums ateitis aiški. Gal norite alaus?

— Žinoma, ponia, mielai išgerčiau.

Tada geroji moteris suranda keletą skardinių, mudu atsisėdame po tentu ir ramiai sau gurkšnojame alų, kaip du nauji draugai, kuriuos veikiausiai sieja bendri interesai, bet jie dar neišsiaiškino kokie.

— Žinote ką? Man gaila moterų, kurios turi tik vieną sutuoktinį, nes joms liks tik vienas prisiminimas. Antai aš turėsiu penketą nuostabių prisiminimų. Negana to, aš dar ir dabar šokiams prasidėjus prisėdu vienišių pusėje.

Savaime aišku, pasiteirauju, ar ji niekuomet nieko nepamiršdavo.

— Ne, pone, nebent kokius mažmožius.

Netrukus priduria nemananti, kad pamiršti yra garbinga, bet ji nesmerkia tų, kurie nusprendžia atsikratyti prisiminimų, nes dviejų vienodų gyvenimų nėra, kaip nėra dviejų skirtingų dolerių.

Kadangi saulė artėja prie laidos, moteris imasi valyti savo šautuvą. Nors, atvirai sakant, nesuvokiu, kuo šiuodu dalykai susiję.

Tiesa, ji nepažįsta jokio Krumperio.

Mano drauge, atkreipkite dėmesį į gausybę deguonies balionų Kvarcsaite, jie lyg amuletai. Ir jeigu jie nepateisina lūkesčių, dar lieka Preskoto slėnio užšaldymo projektai. Kas tik gali, po mirties ten užšaldo savo kaulus. Pagaliau, kai nanotechnologijos duoda vaisių ir nanorobotai, dydžio sulig molekule, sugeba reguliuoti šalčio paveiktas funkcijas, vien kvailiai ir skurdžiai pasmerkia savo kūnus mirti visiems laikams. Tiesa, dar katalikai, manantys, kad pasidauginę kaip triušiai savo misiją šiam pasauly jau atliko, ir laukiantys, kada paklius į kitą. Reikia pamatyti, kokie žmonės tie katalikai; per gyvenimą kiūtina tylomis, tarsi ko lūkuriuotų priešais apleistą stotį. Jie apsisprendę. Žinote, o mano mylima žmona jau užšaldyta SICUR laboratorijoje, ir nekantriai laukiu, kad galėčiau prie jos prisidėti, kai ateis laikas, ir tebus jums žinoma, kad laikas visuomet ateina.

Tai pasakęs vyras nusliūkina, tempdamas paskui save deguonies balionėlį. Žmogus nusprendė nežūti, nekristi šiame kare.

Aplankau dar dešimt ar dvylika vagonėlių. Buvę advokatai, policininkai, dailidės, buvę sutuoktiniai, žmonos, stulbinantis skaičius asmenų, vis dar įsimylėjusių jau mirusius žmones, pamišę dėl aktyvaus gyvenimo būdo, alkoholikai, buvę teniso čempionai, Elvio mėgdžiotojai ir draudimo agentas, beveik įtikinęs vieną demokratą, kad Kenedis nusižudė pats.

Krumperio — nė ženklo.

Dienos dykumoje teka sava vaga, vienas dievas žino jų skaičių.

— Penkiolika, — sako vienas malonus emigrantas vengras, išnuomojęs man gultą savo roulotte, viena bičiulio ranka iš grafito, ja galėtų laisvai skambinti pianinu, jei tik kada mokėsi skambinti pianinu ar jei netoliese pasitaikytų bent koks pianinas.

— Jau penkiolika dienų, kai esate čia. Penkiolika dienų, kai išėjote iš viešbučio. Tiksliai apskaičiavau, nes neketinu pasinaudoti tuo jūsų neįtikėtinu sugebėjimu lengviausiai viską pamiršti. Nors nebūtų nieko paprasčiau, nes jūs vis paliekate smilkstančias cigaretes ir atkimštus butelius ir manęs klausinėjate vis to paties, ir kasnakt turiu jus parsivesti, nes pasiklydęs šmirinėjate tarp vagonėlių kaip koks vaiduoklis.

— Nė neįsivaizduojate, koks aš jums dėkingas.

— Nėr už ką. Man neįtikėtinai patinka, kad jums visos dienos atrodo skirtingos, man jos visiškai vienodos.

Dabar vengras bruzda ruošdamas vakarienę. Dabar vakarieniaujame. Dabar gesiname šviesą ir užmiegame. Televizoriaus neišjungiame, nes mano bičiulis įsitikinęs, kad bet kurią akimirką bet kuriame pasaulio kampelyje gali nutikti kas nors svarbaus.

Paaiškėja, kad K. L. Krumperis — meksikietė mergaitė. Nežinia kodėl maniau, kad jis bus kas kitas.

— Kiek tau metų?

— Dvylika, bet, žinoma, ne visuomet tiek buvo.

Krumperio vagonėlis stovi arčiau nei per šimtą žingsnių nuo maniškio. Bet kažkodėl aš vaikščiojau klaidinga kryptimi. Tai primena vaikų menamas mįsles, kurių atsakymai, pasirodo, tokie paprasti, kad verčia pasijusti kvailai.

— Nemaniau, kad tu manęs ieškosi, — sako mergaitė, — tie seniai baisūs pavyduoliai. Jei būčiau žinojusi, būčiau daug anksčiau liepus kam nors tave pakviesti. Senis tavęs jau senokai laukia, kaip ir visų kitų, bet, kaip visada, nedėjo daug vilčių, kad atvyksi. Senis siuntinėja žinutes po visą pasaulį, kaip laivui sudužus buteliuose siuntinėjami laiškai. Manau, jums ne naujiena, kad tie buteliai paprastai atsiduria žuvų viduriuose.

— Senis?

— Senasis K. L. Krumperis, kas gi daugiau?

Taigi bičiulė mane pasikviečia į ledinį vagonėlio vidų, kur daugiau nieko nėra, tik žydras monitorius ir meksikietė moteris, gaminanti valgį.

— Gal norite actekų pyrago?

— Nesijaučiu labai išalkęs.

— Žinoma, norite. Kad ir kiek šalių apkeliavote, tokio actekų pyrago jums dar neteko ragauti.

— Turbūt, ponia, jūsų tiesa, nors dabar nėra galimybės to patikrinti.

Mergaitė prieina prie monitoriaus, ir jame, savaime aišku, pasirodo senasis Krumperis.

— Jis tavo tėvas?

— Ne, pone, — nusišypsojusi taria mergaitė, — tai irgi esu aš.

Vyriškis monitoriuje nėra meksikietis, jis veikiau panašus į žilą vokiečių generolą. Vyriškis, kuris miegojo žydrajame monitoriuje, tučtuojau pabunda.

Vyriškis iš monitoriaus sako:

— Prisėskite, mano bičiuli, ir leiskite jums kai ką paaiškinti.

Paskutinės dienos neįtikėtinai tvankios. Senoliai retai beiškiša nosį iš vagonėlių. Kai kurie mirksta nedidukuose pripučiamuose baseinėliuose. Jie primena mėsos kukulius sriubos lėkštėje. Kiti nuogutėliai stypso po dušais. Nuo saulės slepiasi po spalvingais snapeliais ir skėčiais. Karštis juos priveikia. Priveikia ir mane. O senajam Krumperiui, atvirkščiai, karštis visiškai nerūpi. Mergaitei Krumper taip pat. Mergaitė Krumper šėlioja po dykumą ir juokiasi iš apsinuoginusių senolių.

— Tai kraujo balsas, — iš savo žydrojo monitoriaus taria senasis Krumperis. — Mano smegenis persodino šiai meksikietei mergaitei, mirusiai nuo smegenų komos. Bet tai nesu aš. Bent jau toks, koks buvau. Kraujas ima viršų. Šios mergaitės kraujas įveikė mano smegenis, todėl per dienas vien lakstau ir žaidžiu. Vandens šautuvu laistau senius, nenoriu grįžti į vagonėlį anksčiau, nei sutemsta, tuomet krentu kaip lapas. Maldauju tos pakvaišusios būtybės truputį pasistengti ir susikaupti, juk reikia daug nuveikti, bet ji manęs neklauso. Tai kraujo balsas. Mirusio žmogaus išdidumas yra niekas, palyginti su kraujo balsu.

Senojo Krumperio pasiteirauju, kiek jam liko gyvuoti, nes nenumanau, kas į jį žiūri, nesuvokiu, nuo kieno žvilgsnio priklauso jo reinkarnacijos programos trukmė.

— Mano egzistavimas priklauso nuo jos, mielas bičiuli, ir ji tai žino, bet kratosi ilgiau į mane žiūrėti. Kai nusipirkau šią komos ištiktą mergaitę, susikūriau programą, kuri leis gyventi jos žvilgsnio dėka. Mano senas kūnas buvo iškamuotas vėžio. Dabar tam Meksikos kūdikiui tapau nereikalingas, todėl daugiau ji į mane nežiūri. Programa pastebimai senka. Mažai man beliko. Žydroji monitoriaus šviesa praranda ryškumą. Vadinasi, artėja metas, kai aš vis tiek turėsiu mirti. Paskui liks tik ji. Mergaitė mane žudo. Jos kraujas veikia visas operacijas. Jos kraujas numarins mane dykumoje.

Savaime aišku, klausiu Krumperio, kodėl manęs ieškojo.

— Matot, mielas mano bičiuli, pastaruosius šešis dešimtmečius aš kūriau atmintį slopinančią chemiją. Nuo pat pirmųjų karo pabaigos dienų. Kodėl? Neuždavinėkite kvailų klausimų, tuomet nereikės klausytis kvailų atsakymų.

Savaime aišku, aš nieko neklausiau.

— Traukiantis iš okupuotų kraštų paklydėlė prancūzų išsivadavimo judėjimo granata gerokai pakenkė vienos mano akies ragenai. 1947 metais daugiau nei savaitę teko praleisti aptvarstytomis akimis oftalmologijos klinikoje netoli Getingeno. Kai grįžau į Hanoverį ir man pagaliau nuėmė tvarsčius, pro langą įžiūrėjau žmones, triūsiančius subombarduoto pastato griuvėsiuose. Darbininkai su begaline kantrybe mojavo mediniais kūjais ir skaldė senojo pastato plytas. Regėjimą atgavau pamažu, sulig skaldymo smūgių ritmu. Gulėjau lovoje pasidavęs triukšmingai griovimo euforijai, kol vieną rytą tuščioje plynėje teliko keletas išvargusių darbininkų su mediniais kūjais. Kur link aš suku? Kantrybės, mano bičiuli. Beje, gal turite cigaretę? Man patinka žiūrėti, kaip žmonės rūko.

Savaime aišku, nedelsdamas prisidegu cigaretę.

— Ta prakeikta mergiotė netgi nerūko, galiausia toks jau tas jaunimas, jie visad elgiasi savaip. Kur aš baigiau?

— Hanoveris.

— Ak taip... Hanoveris... Visiškai aiškiai matydamas ramybę, kuri apėmė tuos žmones darbui artėjant į pabaigą, nutariau visas jėgas skirti praeities griovimui, nors tuo pat metu kiti žmonės visoje Europoje nutarė savo lūkesčius sieti su ateities kūrimu. Atminkite, kad tomis dienomis aš buvau vienas iš milijonų gyvųjų pralaimėjusios armijos karių. Žlugusios, gėdingai sutriuškintos Vokietijos karys. Dalyvavau užimant Paryžių ir amerikiečių armijos buvau iš Paryžiaus išguitas. Į Vokietiją grįžome lėtai riedančiais nugalėtųjų traukiniais, tarsi svetimi, kitų svetimųjų išvaryti iš rojaus. Praeities ardymas tuomet man atrodė vienintelė galima viltis.

Žydra monitoriaus šviesa dabar plevena kaip žvakės liepsnelė.

— Paskui bėgo vasaros ir žiemos, bet jūs pats žinote, kad nei vienos, nei kitos nieko nekeičia. Devintojo dešimtmečio pabaigoje priešininkų amerikiečių laboratorijoje kūriau seksualinius impulsus naikinančią chemiją. Tebūnie jums žinoma, kad iš visų bendruomenėmis gyvenančių vabzdžių labiausiai dėl sekso stygiaus kenčia darbininkai. Šiuos apribojimus jie kenčia tam, kad būtų skatinamas produktyvumas. Beje, nieko stebėtina, kad CŽV tokiomis ekstravagantiškomis ateities perspektyvomis sudomino geriausius savo chemikus. Nors ŽIV atsiradimas pateikė veiksmingesnį šių varginančių seksualinių instinktų sprendimo būdą; baimė — štai stebuklingasis cheminis baubas, tad fondai, kurie lėšomis rėmė mūsų tyrimus, suabejojo, panašiai ugnis, iš degančio miško pasiekusi plyną lauką, pasuka kita kryptimi. Viruso pabaiga juos privertė grįžti prie apleistos srities, bet tai jau kita istorija. Svarbiausia, kad tomis dienomis gyvenau apimtas nepalaužiamo įsitikinimo, jog chemija — vienintelis sielos išsigelbėjimas. Tikiuosi, jūs man pritarsite.

— Tikrai, pone, visiškai sutinku.

— Puiku. Bet, dėl dievo, nepertraukinėkite manęs, mano gyvybė kabo ant plauko... Laikinai sustabdytas, bet vis dar nepraradęs visagalės vokiečių chemijos industrijos įskiepyto pasitikėjimo savimi, galų gale susiduriu su stulbinančiais rusų KGB atradimais atgalinės amnezijos srityje atliekant bandymus su Afganistano karo veteranais. Iki jus nustebins, bet, priešingai nei visi įsitikinę, ne Berlyno sienos griuvimas galutinai pribaigė senąją rusų gvardiją, o tai, kad jie atrado sielą. Tie rusai — paprasti žmogeliai. Per daug nusiminę, kad sukeltų revoliuciją. Jie atsidavę nostalgijai. Ar kada klausėtės jų dainų?

Nesu tikras, ar Krumperis laukia atsakymo. Susimąstau apie rusiškas dainas, bet negaliu prisiminti nė vienos.

— Liūdesys jų dainose net širdį veria. Jei neapsiverksite būdamas tarp rusų, tai neverksite niekada. Bet grįžkime prie to, kad kol jie sugrįžusiems iš fronto kariams stengėsi išnaikinti atminties ląsteles ir išbraukti prisiminimus apie vaikų žudynes ir panašias baisybes, neišvengiamai skandinusias jaunuosius kovotojus juodos graužaties jūroje, — rusų tyrinėtojai netyčiomis atsiriekė didesnį gabalą, nei pajėgė apžioti. Po skausmingų hipnozės seansų, kuriems buvo pasmerkti žmonės, ir galiausiai atrastų prisiminimų, kurie turėjo būti išnaikinti lyg gėdingi šiaip jau garsios knygos puslapiai, senieji komunistų siekiai, „Lagūnos“ projekto — taip buvo pavadintas tyrimas — kūrėjams akibrokštu tapo atradimas dar senesnių prisiminimų, kuriuos kareiviai patyrė kituose karuose, kituose gyvenimuose. Nereikia nė sakyti, su kokiu siaubu KGB reagavo į sielas, kurias po kitų žmonių mirties atrado tų kareivių kūnuose. Šitaip kaltė, kurią jie siekė nuslopinti, išplito laikų naktyje, lyg gyvatė, besimurdanti amžių molyje, kuri pradingsta ir vėl pasirodo, ir toliau taip pradings ir pasirodys, ir dievai žino kiek laiko taip bus. Šis atradimas, mano bičiuli, pažeidė stuburą tų, kurie įvykdė revoliuciją prieš tikėjimą, teigdami, kad siela neegzistuoja.

Dabar senasis Krumperis akimirką nutyla, kad sukauptų jėgas kaip senukas kelio pabaigoje. Paskui, savaime aišku, porina toliau.

— Tą žiemą spaudė velniškas šaltis, Vokietija, apimta susivienijimo įkarščio, pamažu atsikratė patirtos gėdos, ir akmuo po akmens virto siena kaip darbininkų su mediniais kūjais griaunamas senasis pastatas, kurį pro savo langą stebėjau pokario laikotarpiu, ir, paeiliui peržvelgęs tai, ką buvau nuveikęs grumdamasis su Alcheimerio liga, ir nesustabdomą progresą serotonino ir neuromediatorių srityje, galiausiai išradau pirmąjį veiksmingą cheminį produktą, nukreiptą prieš atminties ir prisiminimų tironiją. Tik įsivaizduokite mano triumfą! Mažutė pergalė prieš prigimtinę kvailystę! Jeigu ne aš, žmones vis dar kamuotų prisiminimai! Ir jokios paguodos! Bet nepasiduokime aklai euforijai.

Vieną akimirką Krumperis man priminė Ozo šalies burtininką, visai prieš tai, kai Dorotės šunelis nutraukė užuolaidą.

Kodėl prisiminiau Ozo šalies burtininką, nors negaliu prisiminti savo tėvo vardo? Vienas dievas težino. Šiaip ar taip, kad ir ką jaustume mudu su Krumperiu, euforiją tai primena tiek, kiek dantų šepetėlis — neutroninę bombą.

— Ir štai čia pasirodote jūs visi, mielas bičiuli, kaip prisiminimų budeliai. Lyg susirūpinęs tėvas sekiau jūsų žingsnius ir jūsų žlugimą — lyg sunerimęs pabaisų kūrėjas. Todėl dabar esate čia, kaip ir tie, kurie čia lankėsi anksčiau, ir daugybė tų, kurie dar apsilankys. Nes aš, atvirkščiai, niekuomet nieko nepamiršdavau ir kaip paskutinis kvailys visus šiuos metus saugojau kaltės lobį.

Savaime aišku, man plyšte plyšta galva, nes šis gerasis žmogus, kuris kartu yra ir beužgęstanti šviesa, ir nerūpestinga meksikietė mergaitė, užsimojo į apmirusį Arizonos užkampio miestelį atitempti šventajame kare su prisiminimais sužeistus kareivius, ir nuoširdžiai sakau, nenutuokiu, kuo galėčiau jam arba mums padėti, kad ir kaip norėčiau.

— Nežinau, kaip galiu jums padėti nei kuo jūs galite padėti man, — sako senasis Krumperis, — bet visuose karuose būna akimirkų, kai kiekvienas savęs klausia, su kuo jis kovoja.

— Manyčiau, mes kovojame su visais.

— Gal ir taip, deja, jūs pavėlavote. Jei norite sužinoti daugiau, reikės prakalbinti mergiotę, atvilkusią mano smegenis į naująjį amžių. Tik įspėju, ta būtybė nepakenčiama.

Dabar žydrasis senolis užsimerkia, nes programa išseko. Meksikietė jau baigė ruošti valgį, bet, atrodo, išalkusiųjų nėra. Vagonėlis skendi tyloje. Meksikietė apžiūrinėja nuostabųjį actekų pyragą, kaip apžiūrinėjami dalykai, kai neišmanai, ką su jais veikti. Meksikietė mergaitė sėdi ant grindų ir sklaido Roberto Lovelio antologiją „Kritusieji kovoje už sąjungą ir kiti eilėraščiai“.

Senasis Krumperis atsimerkia, sugrįžta iš to trumpučio senolių, kurie mirties bijo labiau nei paties miego, sapno.

— Tie meksikiečiai visuomet taip elgiasi. Pradžioje kalba išsyk visi, o paskui niekas neprataria nė žodžio. Kai viskas nugrimzta į tylą, girdžiu monitoriaus dūzgimą. Kai ir jo nebegirdėsiu, tada bus baigta.

— O kaipgi mergaitė?

— Ak, savaime aišku, mergaitė lieka. Ir ji pasmerkta gyventi mažų mažiausiai šimtą metų. Galite įsivaizduoti, ką aš tuomet pamatysiu. Kito amžiaus siaubus ir šlovę. Ir daug vyno. Meksikiečiai geria smagiau nei vokiečiai. Ir gerdami dainuoja smagesnes dainas. Nėra nieko blogiau už vokiškas dainas, jos sunkios kaip traktoriai ir nuobodžios kaip traktoriai. Bet atsakykite man, mielas bičiuli, kokį velnią veikiate šiame vaiduoklių miestelyje?

— Jūs pats mane čia atsikvietėt.

— Žinoma, kviečiau, bet dabar tai neturi jokios reikšmės. Turėjo, bet dabar nebeturi. Jūsų žiniai, visas gyvenimas — tai spartėjimo procesas. Ar prisimenate laikus, kai buvote vaikas? Žinoma, neprisimenate, tiesiog taip sakoma, bet kai būdamas vaikas senelės prieškambaryje prasėdėdavote valandą, bet kokios senelės, gali būti ir jūsiškės, bet prasėdėti valandą vaikui prilygsta savaitei, netgi metams. Vaikystėje valandos trukdavo amžinai. Suaugusio žmogaus valandos, atvirkščiai, tiksi viena po kitos kaip lietaus lašai, ir niekas negali jų sustabdyti. Seno žmogaus valandos eina dar greičiau, jos skrieja šviesos greičiu. Diena prilygsta akimirkai. Tai, kas prieš sekundę buvo svarbu, dabar atrodo nereikšminga. Kai šviesa užgęsta, vaikai nutyla ir užmiega, kas buvo — pražuvo. O, kad tai būtų tiesa! Mano motina, tai pikčiurna buvo!

— Jūsų motina?

— Mano motina, kur jau ne, toji siaubinga moteriškė vokietė. Jei mes tučtuojau neužmigdavome, grasindavo mus parduoti anglininkui. Jūs veikiausiai nepamenate savo motinos. Akivaizdu, kad nors tiek jums padėjau. Gal žinote, kiek dabar valandų? Ne dėl to, kad man būtų svarbu, bet vis tiek.

Nespėjus man nė išsižioti, senasis Krumperis vėl užgęsta, tarytum paskutinė gimtadienio torto žvakutė.

Tvankus dykumos oras limpa prie kūno ir akimirksniu priverčia pamiršti dirbtinį vagonėlio šaltį. Ir taip bus visuomet. Nauji sapnai apie senus košmarus ir dar naujesni sapnai apie naujus košmarus.

Amžinoji priešinimosi spiralė. Kol lauki kito mūšio, nuvalai kraują nuo durklo ašmenų. Vienintelė baimė nepasimiršta niekuomet.

Leisk man papasakoti, kaip baigiasi šios istorijos pradžia. Pavalgęs su savo geruoju bičiuliu vengru, — patiekalas buvo panašus į gausybę dešrelių tešloje, — sėdėjau sau ant sulankstomosios kėdės tol, kol absurdiška Kvarcsaito bendruomenė dingo iš akių, kad po akimirkos vėl atsirastų nuostabios mėnulio šviesos nutvieksta, virtusi kažkuo visai kitu. Tarsi kariauna, sudedanti ginklus prieš kitos kariaunos pasirodymą. Sargybos keitimas: visų mirusių dalykų širdis keičiasi su visų dar gyvų dalykų širdimi.

Naktis — tik pabaiga miške snaudžiantiems žvėrims.

9 PAVARGUSI ŠIRDIS

Dykumos naktų šaltis tave visuomet užklumpa iš netyčių. Ir visai nesvarbu, sugebėsi jį prisiminsi ar ne. Senukai šiltai apsimuturiuoja ir gulasi miegoti.

Rytoj grįžtu į Finiksą.

Su Arizona viskas baigta.

Mergaitė Krumper pasakė:

— Žydroji senojo Krumperio šviesa užgeso visiems laikams.

Mergaitė Krumper pasakojo, kad vienas prancūzų mechanikas, gerai nusimanantis apie sraigtasparnius, pirmąsyk ją pabučiavo, o to linksmuolio mechaniko vyriškumas jai pasirodė panašus į dramblio straublį, toks baisūniškas keisto gyvūno galas.

Viskas baigiasi ir sykiu viskas prasideda iš naujo. Užšaldymo stebuklas Krumperį apdovanojo smulkučiu meksikietės kūneliu, kuriame sutelpa kaltė ir netikėti gabumai.

Iš tikrųjų, priešingai nei visi įsitikinę, Volto Disnėjaus smegenys niekuomet nebuvo užšaldytos. Bent jau taip tvirtina mergaitė.

Prasta žinia Ančiukui Donaldui.

Prieš eidama šokti, mergaitė Krumper man pasakė, kad seniai, labai seniai, jaunystėje, dar prieš didįjį karą, senuose laivuose jam labiausiai patikdavo įsakymas:

„Lankytojai, prašom palikti laivą.“

Tiktai tada prasideda kelionė.

Niujorkas, 1998 m. liepos 4 d.

Išnašos

Venesueliečių šokis (čia ir toliau vertėjos pastabos).

Emiliano Zapata (1879-1919) - Meksikos revoliucionierius.

Pagrindinė Madrido gatvė.

Buenos Airių prieplaukų rajonas, kur atsirado tango.

Kolumbietiškas šokis.

Ispanų komunistų veikėjos Doloresos Ibamiri (1895-1989) slapyvardis.

Šventykla Meksikoje, Amekameka de Chuareso apylinkėse.

Nedidelė aikštė Madrido centre, populiari susitikimų vieta.