Iš anglų kalbos vertė

Kęstutis Šidiškis

Turinys

Prologas

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

Mamytei ir tėčiui —

už paramą ir kantrybę,

ir nuostabiajai Alicky

už tai, kad iškentė mane

PROLOGAS Vakarų dykuma, 523 m. pr. Kr.

Musė nedavė graikui ramybės nuo pat ryto. Tarsi būtų negana kaip iš krosnies tvoskiančio dykumos karščio, priverstinių žygių ir sužiedėjusios duonos — prisidėjo dar vienas kankinimas. Keikdamas dievus jis trenkė plaštaka sau per skruostą, ištaškydamas prakaito lašelius, bet į vabzdį nepataikė.

— Prakeiktos musės! — Nusispjovė.

— Nekreipk į jas dėmesio, — patarė bendražygis.

— Negaliu. Iš proto varo! Jei būčiau kvailesnis, manyčiau, kad jas užsiundė priešas.

Bendražygis gūžtelėjo pečiais.

— Gal ir užsiundė. Sako, kad amonitai turi nepaprastų galių. Girdėjau, moka pasiversti laukiniais žvėrimis. Šakalais, liūtais, dar kažkuo.

— Tegul pasiverčia kuo tik nori, — niurzgė graikas. — Kai paklius į mano rankas, priversiu juos sumokėti už šitą prakeiktą žygį. Mes čia jau keturios savaitės! Keturios savaitės!

Jis nusimetė nuo peties odinę gertuvę ir raukydamasis ėmė gerti sukaitusį, riebaluotą vandenį. Būtų kažin ką atidavęs už ąsotį vėsaus, gardaus Naksoso šaltinių vandens; vandens, kuris nedvokia tarsi jame būtų išsimaudžiusios penkiasdešimt raupsuotų kekšių!

— Mesiu samdinio gyvenimą, — niurnėjo jis. — Šis žygis paskutinis.

— Visada taip kalbi.

— Dabar taip ir padarysiu. Grįšiu į Naksosą, vesiu, nusipirksiu žemės sklypą. Alyvmedžiai... Žinai, iš jų galima pragyventi.

— Niekada nebūsi namisėda.

— Būsiu. — atsakė graikas, vėl bergždžiai pabandęs pritvoti musę. — Žinok — būsiu. Šį kartą viskas bus kitaip.

Šį kaną viskas ir buvo kitaip. Dvidešimt metų jis kariavo svetimuose karuose. Per ilgai, ir jis tai žinojo. Dar vieno tokio žygio neištvers. Be to, vėl ėmė mausti įsisenėjusią žaizdą, ten, kur kadaise buvo įsmigusi strėlė. Dabar skydą jis vos bepakeldavo iki krūtinės. Geriau augins alyvmedžius gimtojoje saloje.

— Beje, kas tie amonitai? — paklausė graikas vėl gurkštelėdamas vandens.

— Kad nė nežinau, — atsakė bendražygis. — Pasistatė kažkokią šventyklą, kurią Kambizas nori nugriauti. Matyt, ten yra orakulas. Tai viskas, ką girdėjau.

Graikas suniurnėjo, bet daugiau neklausinėjo. Tiesą sakant, jam nelabai rūpėjo, prieš ką kariauja. Libiečiai, egiptiečiai, karai, žydai, net jo gentainiai graikai — jam vis vien. Eini, žudai tuos, kuriuos turi žudyti, paskui kitas karas, kartais prieš tuos, kurie neseniai tau sumokėjo. Šiandien jo šeimininkas — persų karalius Kambizas. Tik prieš kelis mėnesius jis kovėsi prieš tą patį Kambizą egiptiečių kariuomenėje. Toks jo darbas.

Vėl nugėrė gurkšnį vandens ir mintimis grįžo į Tėbus, paskutinę dieną prieš prasidedant žygiui per dykumą. Jis ir jo draugas, Fedas iš Makedonijos, prisipylė į odinius maišus alaus ir persikėlė per Iteru — didžiąją upę — į slėnį, vadinamą Mirusiųjų Vartais. Sakoma, kad ten palaidota daug didžiųjų karalių. Popietę praleido gerdami ir tyrinėdami apylinkes. Aptiko siaurą urvą didelių griuvėsių papėdėje, ir abu išdrįso įšliaužti vidun. Viduje sienos ir lubos buvo išpieštos paveikslais, ir graikas, išsiėmęs peilį, pradėjo minkštame kalkakmenyje raižyti savo vardą: ΔΥΜΜΑΧΟΣ Ο ΜΕΝΕΝΔΟΥ ΝΑΞΙΟΣ ΤΑΥΤΑ ΤΑ ΞΑΥΜΑΕΤΑ ΕΙΔΟΝ. ΑΥΡΙΟΝ ΤΟΙΣ ΤΗΙ ΑΜΜΟΝΙΔΙ ΕΔΠΑΙ ΕΝΟΙΚΟΥΣΙΝ ΕΠΙΣΤΡΑΤΕΥΣΩ, ΕΙΓΑΠ. „Aš, Dimachas. Menendeso iš Naksoso sūnus, mačiau šiuos stebuklus. Rytoj išžygiuojame prieš amonitus. Tegul...“

Dar jam nespėjus baigti vargšas senas Fedas keliu primynė skorpioną ir klykdamas išmovė iš urvo kaip pabaidytas katinas. Ot buvo juoko!

Bet juoktis reikėjo ne iš Fedo, o iš savęs, nes Fedo koja ištino kaip rąstas ir kitą dieną jis negalėjo išžygiuoti su kariuomene, šitaip išvengdamas keturių kankinančių savaičių dykumoje. Vargšas senasis Fedas? Greičiau — Fedas laimės kūdikis! Graikas tyliai nusijuokė.

— Dimachai! Ei, Dimachai!

Iš susimąstymo į gyvenimą jį sugrąžino bendražygio balsas.

— Kas atsitiko?

— Žiūrėk, kvaily! Ten, priekyje!

Graikas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo tolyn, kur žygiavo voros karių. Jie žengė plačiu slėniu tarp milžiniškų kopų, o už jų, virpanti negailestingai plieskiančios vidurdienio saulės spinduliuose, stūksojo milžiniška piramidės formos uola, tokiais lygiais kraštais, tarsi būtų iškirsta žmogaus rankų. Vieniša uola, tyliai stūksanti beveidėje plynumoje, dvelkė paslaptinga grėsme, ir graikas nejučia kilstelėjo ranką, pirštais čiuopdamas ant kaklo kabantį Izidės amuletą ir murmėdamas maldą, saugančią nuo piktųjų dvasių.

Jie žygiavo dar pusvalandį, kol buvo paskelbtas pietų postovis, ir tuo metu pulkas, kuriame buvo graikas, atsidūrė beveik prie pat uolos. Graikas svirduliuodamas nuėjo prie jos ir sudribo menkame šešėlyje.

— Ar dar toli? — dejavo jis. — O, Dzeusai, ar dar toli?

Pasirodė berniukai su duona ir figomis, ir kariai ėmė užsigerdami valgyti. Paskui keli ėmė raižyti savo vardus uoloje. Bet graikas atsilošė ir užsimerkė, apsidžiaugęs ūmai pakilusiu vėjeliu. Staiga jam sukuteno skruostą, kai ant jo nutūpė musė. Neabejojo, kad ta pati, kuri kamavo jį visą rytą. Šį kartą jis nepliekė į ją be atodairos, bet leido ropoti veidu, lūpomis ir akių vokais. Ji pakilo ir vėl nutūpė, bandydama jo kantrybę. Graikas nejudėjo, ir musė, praradusi budrumą, pagaliau įsitaisė ant kaktos. Graikas pakėlė ranką, akimirką palaikė ją šešių colių atstu nuo kaktos, paskui iš visų jėgų trenkė į smilkinį.

— Gavai, rupūže! — sušuko jis žiūrėdamas į ant delno sutraiškytą musės lavoną. — Pagaliau! — Bet triumfavo neilgai. Nes tą akimirką ausis pasiekė tylus klegesys, atsklidęs nuo kolonos galo.

— Kas tai? — paklausė stodamasis ir stverdamasis kardo rankenos. — Puolimas?

— Nežinau. — atsakė greta stovintis karys. — Ten kažkas dedasi.

Klegėjimas ėjo garsyn. Pro šalį prabėgo keturi kupranugariai siūbuodami kupromis, drabstydami putotas seiles. Girdėjosi šūkavimai, prislopinti klyksmai. Vėjas stiprėjo. Gairindamas veidą, kedendamas plaukus.

Graikas prisidengė akis ir pažiūrėjo į slėnį pietų pusėje. Už kariuomenės kilo kažkokia juoda siena. Raitininkai puola, pamanė jis. Paskui į veidą smogė pašėlęs vėjo gūsis, ir jis aiškiai išgirdo žodžius, kurie iki šiol tebuvo prislopintas murmesys.

— O, Izide, — sumurmėjo.

— Kas? — paklausė draugas.

Graikas atsisuko. Akys buvo pilnos baimės.

— Smėlio audra.

Niekas nekalbėjo ir nejudėjo. Visi buvo girdėję apie Vakarų dykumoje kylančias smėlio audras, apie tai, kad jos atsiranda iš nieko ir praryja viską savo kelyje. Buvo kalbama, kad taip pražuvo ištisi miestai ir net civilizacijos.

„Kai pakliūni į smėlio audrą, lieka viena išeitis“ — kadaise sakė vedlys libietis. „Kokia?“ „Mirti“, — atsakęs tas.

— Gelbėkit! — kažkas sudejavo. — Teapsaugo mus dievai!

Ir staiga žmonės rėkdami pasileido bėgti.

— Gelbėkit mus! — šaukė jie. — Pasigailėkit!

Vieni numetė nešulius ir kaip pamišę pasileido bėgti į slėnį. Kiti ėmė ropštis į kopos viršūnę arba puolė ant kelių, ar gulėsi susirangę uolos papėdėje. Vienas vyras verkdamas krito kniūbsčias į smėlį. Kitą sutrypė arklys, kai šis bandė ant jo užšokti.

Tik graikas stovėjo kaip įbestas. Jis nejudėjo ir nekalbėjo, tik stovėjo tarsi švino pripiltomis kojomis, o tamsi siena nenumaldomai artėjo, ir kuo arčiau, tuo, rodės, vis greičiau. Pro jį prabėgo dar daugiau nešulinių gyvulių ir karių, pametusių ginklus, siaubo iškreiptais veidais.

— Bėk! — šaukė jie jam. — Jau palaidota pusė kariuomenės! — Bėk, nes žūsi!

Vėtra dar smarkiau įsisiautėjo, plakdama smėlio šuorais kojas ir liemenį. Viskas aplink riaumojo tarsi beprotiškas krioklys. Saulė apsiblausė.

— Greičiau, Dimachai, bėgam iš čia! — sušuko draugas. — Jeigu liksim, mus gyvus palaidos!

Bet graikas nejudėjo. Lūpas iškreipė lengva šypsena. Iš visų mirčių, kurias jam teko įsivaizduoti, o jų buvo nemažai, tokia dar niekad nebuvo atėjusi į galvą. Ir tai jo paskutinysis karas! Pakliuvo į tokią žiauriai negailestingą padėtį, kad net juokas ėmė. Nusišypsojo plačiau ir nejučia ėmė kikenti.

— Dimachai, kvaily! Kas tau?

— Bėk, — sušuko graikas stengdamasis perrėkti viesulą. — Bėk, jeigu nori! Nepadės! O aš mirsiu ten, kur stoviu!

Jis išsitraukė kardą ir iškėlė jį prieš save, žiūrėdamas į išsirangiusią gyvatę, išgraviruotą ant žvilgančių ašmenų. Gyvatės nasrai buvo apžioję patį smaigalį. Jis laimėjo šį kardą daugiau kaip prieš dvidešimt metų per pirmąjį savo karo žygį, tąsyk prieš lidiečius. Ir nuo to laiko niekad nesiskyrė su laimę nešančiu talismanu. Pirštais perbraukė ašmenis, tikrindamas aštrumą. Jo draugas pasileido bėgti.

— Beprotis! — dar spėjo šūktelėti. — Prakeiktas kvailys!

Graikas nekreipė į jį dėmesio. Tvirtai suspaudė rankeną ir įsmeigė akis į greitai artėjančią juodumą. Netrukus ji užgrius jį. Graikas mankštindamas pakrutino raumenis.

— Ateik, — sušnabždėjo. — Pažiūrėsim, ko tu verta.

Staiga jam galvoje pasidarė šviesu. Taip jam visada atsitikdavo mūšio metu: iš pradžių baimė, apsunkę kaip švinas sąnariai, paskui staiga kovos džiaugsmo antplūdis. Gal vis dėlto ne jam lemta auginti alyvmedžius. Jis buvo machimas. Kovos troškimas tekėjo jo gyslomis. Gal taip ir geriau. Jis pradėjo giedoti seną egiptietišką užkeikimą nuo blogos akies:

Sahmeto strėlė stirkso tavyje!

Toto kerai tavajam kūne.

Izidė prakeiksmą tau siunčia!

Neftidė greit tave nubaus.

O Horo ietis sminga tau į galvą!

Paskui audra smogė visa jėga lyg tūkstantis kovos vežimų. Vėjas vos nenubloškė jo nuo kojų, smėlis akino draskydamas tuniką, braižydamas odą. Tamsoje, mojuodami rankomis, blaškėsi tamsūs šešėliai, bet jų riksmus nustelbė kurtinantis audros šėlsmas. Viena iš kariuomenės vėliavų, nuplėšta nuo koto, atsitrenkė jam į kojas, akimirką kabėjo, paskui buvo nublokšta į verpetą.

Graikas kapojo orą kardu, bet vėjas buvo stipresnis. Jis stūmė jį atgal, blaškė į šonus ir pagaliau parklupdė. Burna buvo pilna smėlio, kuris jį dusino. Kažkaip jam vėl pavyko atsistoti, bet po akimirkos jį vėl parbloškė ant žemės, ir graikas daugiau nebepakilo. Jį užliejo smėlio jūra.

Dar kelias akimirkas jis spardėsi ir muistėsi, paskui nurimo. Staiga pajuto didelį nuovargį ir ramybę, tarsi plauktų po vandeniu. Prieš akis iškilo vaizdai — Naksosas, kur jis gimė ir užaugo, kapavietė Tėbuose, Fedas ir skorpionas, jo pirmasis mūšis su nuožmiaisiais lidiečiais, kuriame jis laimėjo savo kardą. Sukaupęs paskutines valios jėgas jis iškėlė ginklą aukštai į orą, kad, kai jį galutinai praris smėlis, ašmenys su juos apsivijusia gyvate tebekyšotų ir rodytų vietą, kur jis krito.

1 Kairas, 2000 m. rugsėjis

Limuzinas lėtai išriedėjo pro ambasados vartus — ilgas, grakštus ir juodas kaip banginis; akimirkai stabtelėjo prieš įsiliedamas į gatvės eismą. Du policijos motociklai važiavo priekyje, du iš paskos.

Šimtą metrų kortežas važiavo tiesiai, pro šalį slenkant namams ir medžiams, paskui pasuko dešinėn, ir dar kartą dešinėn, į Kornišei Nilo gatvę. Kiti vairuotojai smalsiai dairėsi, bandydami pamatyti, kas važiuoja limuzinu, bet langai buvo užtamsinti, ir regėjai tik dviejų žmonių galvų siluetus. Ant kairiojo limuzino sparno plaikstėsi dryžuota ir žvaigždėta vėliavėlė.

Už kilometro kortežas privažiavo sudėtingą sankryžą su viadukais ir besikertančiais keliais. Priekyje važiavę motociklininkai sulėtino greitį, įjungė sirenas ir nuriedėjo pirmyn, vesdami limuziną per asfalto labirintą ant aukštutinio greitkelio, kur eismas buvo ne toks intensyvus. Kortežas padidino greitį, pasuko ten, kur kelio rodyklė rodė oro uostą. Iš paskos važiuojantys motociklininkai privažiavo arčiau vienas kito ir ėmė kalbėtis.

Sprogimas buvo toks staigus ir tylus, kad iškart buvo sunku atspėti, jog tai sprogmuo. Pasigirdo duslus bumbtelėjimas, ūžtelėjo sprogimo banga, — limuzinas šoktelėjo į orą, perskrido greitkelio skiriamąją juostą ir trenkėsi į betono sieną. Paskui driokstelėjo dar vienas sprogimas, šį kartą garsesnis. Limuzinas persikreipė ir iš po jo tvokstelėjo liepsnos liežuviai: tapo aišku, kad tai ne avarija.

Sužviegė motociklų stabdžiai. Atsidarė limuzino priekinės durys, ir pro jas rėkdamas išsiropštė vairuotojas degančiu švarku. Du motociklininkai užgesino ugnį savo striukėmis, kiti du puolė prie galinių durų, į kurias iš vidaus įnirtingai beldė kumščiais. Į dangų ėmė kilti juodas dūmų grybas, oras prisipildė aitraus degančio benzino ir gumos dvoko. Automobiliai privažiavę stojo, vairuotojai smalsiai spoksojo. Ant limuzino priekinio sparno įstatyta dryžuotai žvaigždėta vėliavėlė užsiliepsnojo ir akimirksniu virto pelenais.

2 Vakarų dykuma, po savaitės

— Prakeikimas!

Vairuotojas žvaliai riktelėjo, kai jo keturiais ratais varoma „tojota“ užropojo į kopos viršūnę ir pakibo priekiniais ratais, tarsi nevikrus baltas paukštis, paskui bildėdama pasileido žemyn ilgu šlaitu. Akimirką atrodė, kad jis nesuvaldys vairo, nes mašina slydo į šoną pavojingu kampu, bet jam pavyko išlyginti ratus ir, pasiekęs kopos papėdę, jis vėl numygė greičio pedalą. Ir automobilis riaumodamas vėl ėmė kopti į kitą kopą.

— Kad tave velniai nujotų! — šaukė jis.

Jis važiavo dar dvidešimt minučių, muzikai visu garsu sklindant iš stereoaparatūros; jo šviesūs plaukai plaikstėsi vėjyje. Pagaliau sustabdė automobilį ant smėlio keteros ir išjungė variklį. Prisidegė cigaretę su marihuana, pasiėmė žiūronus ir išlipo iš mašinos. Po batais girgžtelėjo smėlis.

Dykumą gaubė paslaptinga tyla; oras po išblukusiu dangumi, kabančiu virš galvos kaip stogas, buvo net tirštas nuo karščio. Akimirką jis stovėjo žiūrėdamas į aplink jį nusidriekusį chaotišką kopų ir žvyruotų įdubų koliažą, keistą, nežemišką peizažą be gyvybės ženklų, paskui, dar kartą užsitraukęs dūmo, pakėlė prie akių žiūronus ir nukreipė juos į šiaurės vakarus.

Pro žiūronus pamatė pusmėnulio formos kalkakmenio skardį, kurio papėdėje driekėsi žalia oazė. Tarp palmių giraičių buvo išsibarstę nedidukai balti kaimeliai ir druskos ežeriukai, o išdrikusi balta dėmė civilizaciją liudijančio peizažo vakaruose buvo nedidelis miestas.

— Siva, — nusišypsojo vyras, pūsdamas dūmus pro šnerves. — Ačiū Dievui.

Dar kelias minutes pastovėjo pro žiūronus žvalgydamasis į visas puses, paskui grįžo prie džipo, užvedė variklį, ir per dykumą vėl nusirito stereomuzikos aidas.

Po valandos jis pasiekė oazės pakraštį, iššoko iš dykumos ant suplūkto purvino kelio. Dešinėje kilo trys radijo bokštai ir betoninis vandens bokštas. Gauja benamių šunų lodami puolė prie mašinos ratų.

— Ei, vaikinai, džiaugiuosi jus matydamas! — nusijuokė jis spausdamas signalą, sukdamas vairą tai kairėn, tai dešinėn, sukeldamas dulkių debesį ir išbaidydamas šunis.

Jis pravažiavo dvi palydovinės televizijos lėkštes, laikiną armijos stovyklą ir pateko ant asfaltuoto plento, o šis nuvedė jį į centrą gyvenvietės, kurią matė nuo kopos viršūnės. Sivos miestas.

Gyvenvietė buvo beveik tuščia. Pora asilų traukiamų vežimų dardėjo keliu, o pagrindinėje aikštėje kelios moterys buvo susispietusios apie daržovėmis nukrautą prekystalį, galvas apsimuturiavusios pilkomis medvilninėmis skaromis. Kitus vidurdienio kaitra buvo suvijusi vidun.

Jis sustojo aikštės pakraštyje, po aukštai iškilusia uola su pastatų griuvėsiais, paėmė nuo galinės sėdynės voką, išlipo ir nuėjo per aikštę, neužrakinęs automobilio. Sustojo prie krautuvės ir persimetė keliais žodžiais su savininku. Padavė jam pluoštą banknotų ir mostelėjo galva į „tojotą“, paskui nuėjo toliau, pasuko už kampo ir įėjo į nutriušusį pastatą su ant sienos išpaišytu užrašu: „Viešbutis „Sveiki atvykę!“ Vos jam įėjus, vyras už stalo džiugiai šūktelėjo ir puolė prie svečio.

— Daktara! Grįžote! Džiaugiuosi jus matydamas!

Kalbėjo jis berberiškai, ir jaunuolis atsakė jam ta pačia kalba.

— Ir man malonu, Jakubai. Kas geresnio?

— Viskas puiku. O kaip laikotės jūs?

— Bjauriai, — atsakė jaunuolis, purtydamas dulkes nuo marškinėlių su užrašu: „Aš myliu Egiptą“. — Man reikia dušo.

— Žinoma, žinoma. Žinote, kur jis. Bijau, kad nėra karšto vandens, bet šalto galit negailėti. — Mohamedai! Mohamedai.

Iš šoninio kambario pasirodė berniukas.

— Sugrįžo daktara Džonas. Atnešk rankšluostį ir muilo, kad galėtų nusiprausti.

Berniukas nukiūtino garsiai šlepsėdamas šlepetėms ant plytelėmis išklotų grindų.

— Ar norit valgyti? — paklausė Jakubas.

— Dar ir kaip, po velnių. Aštuonias savaites mitau tik pupelėmis ir konservuotomis sardinėmis. Kiekvieną naktį sapnavau Jakubo keptą vištieną su kario padažu.

Jakubas nusijuokė.

— Bulvyčių reikia?

— Reikia bulvyčių, reikia šviežios duonos, reikia kolos. Reikia visko, ko tik čia yra.

Jakubas nusijuokė dar garsiau.

— Jūs nesikeičiat, daktara!

Berniukas vėl pasirodė ir padavė rankšluostį su gabaliuku muilo.

— Pirma reikia paskambinti, — pasakė jaunuolis.

— Žinoma. Eikit čia, paskui mane.

Šeimininkas nusivedė jį į užgrioztą kambariuką, kur atremtas prie sienos stovėjo stovas, pilnas atvirukų su šunimis, o ant komodos gulėjo telefono aparatas. Numetęs voką ant kėdės, jaunuolis pakėlė ragelį ir surinko numerį. Nuaidėjo keli signalai, kol kitame gale pakėlė ragelį.

— Alio, — tarė jis dabar jau arabiškai, — ar galėtumėte sujungti su...

Jakubas mostelėjo ranka ir paliko jį ramybėje. Po poros minučių grįžo su dideliu buteliu kolos, bet svečias tebekalbėjo, todėl jis pastatė kolos butelį ant komodos ir išėjo gaminti maisto.

Po trisdešimties minučių, išsiprausęs ir nusiskutęs, plaukus nuo įdegusios kaktos sušukavęs ant pakaušio, jaunuolis sėdėjo viešbutuko sode, įvijos palmės šešėlyje, ir godžiai valgė.

— Tai kas naujo pasaulyje, Jakubai? — paklausė jis, atsilauždamas gabalą duonos ir braukdamas ja padažą nuo lėkštės krašto.

Jakubas siurbčiojo fantą.

— Girdėjot apie Amerikos ambasadorių?

— Negirdėjau nieko apie nieką. Du mėnesius gyvenau lyg Marse.

— Jis išlėkė į orą.

Jaunuolis tyliai švilptelėjo.

— Prieš savaitę, — tęsė Jakubas. — Kaire. Atpildo Kalavijas.

— Žuvo?

— Ne, liko gyvas. Per plauką.

Jaunuolis suniurzgė.

— Gaila. Išnaikinkim visus biurokratus, ir pasaulis bus daug sveikesnė vieta gyventi. Karis nepakartojamas, Jakubai.

Dvi merginos, europietės, pakilo nuo stalelio sodo pakrašty ir praėjo pro šalį. Viena iš jų žvilgtelėjo per petį į jaunuolį ir nusišypsojo. Jis linktelėjo pasisveikindamas.

— Jūs jai patikote, — sušnabždėjo Jakubas joms nuėjus.

— Galbūt, — gūžtelėjo pečiais jaunuolis. — Bet vos tik pasakyčiau jai, kad esu archeologas, ji pultų bėgti ir sustotų tik už mylios. Svarbiausia archeologo taisyklė tokia, Jakubai: niekada nesakyk moteriai, ką dirbi. Tai mirtis.

Jis baigė valgyti padažą su bulvytėmis ir atsilošė. Virš galvos medyje dūzgė bitės. Oras tvoskė karščiu, kvepėjo malkų dūmais ir kepta mėsa.

— Ar jau seniai čia? — paklausė Jakubas.

— Sivoje? Gal valandą.

— Ir vėl į dykumą?

— Ir vėl į dykumą.

Jakubas papurtė galvą.

— Jūs čia jau visus metus, daktara. Grįžtate, pasipildote atsargų ir vėl pradingstat. Ką jūs veikiate tos dykros viduryje?

— Atlieku matavimus, — nusišypsojo jaunuolis. — Kasinėju. Braižau planus. O kokią linksmesnę dieną ir pafotografuoju.

— Ir ko jūs ieškote? Kapavietės?

Jaunuolis gūžtelėjo pečiais.

— Galima būtų sakyti ir taip.

— Ar jau radote?

— Kas ten žino, Jakubai. Gal taip. O gal ir ne. Dykuma mėgsta krėsti pokštus. Pamanai, kad kažką radai, o paskui pasirodo, kad neradai nieko. Paskui galvoji, kad nieko neradai, o staiga imi ir aptinki kažką. Sachara, kaip mes pratę sakyti, yra didelė prakeikta kirkintoja.

Pastaruosius žodžius jis ištarė angliškai, ir Jakubas pabandė juos pakartoti painiodamas liežuvį.

— Dydelė prokeikda girgintoja.

Jaunuolis nusijuokė, išsitraukė iš marškinių kišenės cigaretes ir maišelį su žole.

— Teisingai, Jakubai. Dydelė prokeikda girgintoja. Ir tai tik tomis dienomis, kai sekasi.

Jis susisuko suktinę ir, greitosiomis prisidegęs, giliai įtraukė į plaučius. Atsirėmė į palmės kamieną ir patenkintas išpūtė dūmą.

— Rūkote per daug tos žolės, daktara, — pastebėjo egiptietis. — Ji išvarys jus iš proto.

— Atvirkščiai, bičiuli, — atsiduso jaunuolis užsimerkdamas. — Ko gero, dykumoje tai vienintelis dalykas, kuris padeda neprarasti sveikos nuovokos.

Iš viešbučio jis išėjo dar po valandos, vis dar spausdamas rankoje voką. Artinosi popietė, ir saulė buvo gerokai smuktelėjusi vakarų link, iš geltonos pasidariusi apelsino spalvos. Jis per aikštę nuėjo prie džipo, jau prikrauto dėžių su provizija, įlipo, užvedė ir lėtai nuvažiavo į vienintelio, už penkiasdešimties metrų esančio garažo kiemą.

— Pripilk pilną, — pasakė darbuotojui, — taip pat ir kanistrus. O į plastiko kanistrus pripilk vandens. Gerai bus ir iš čiaupo.

Jis numetė darbuotojui raktelius ir paėjėjo šimtą jardų iki pašto skyriaus. Viduje atidarė voką, ištraukė nuotraukas, patikrino jas, vėl įdėjo į voką ir palaižęs liežuviu atlapą užklijavo.

— Noriu nusiųsti registruotu paštu, — pasakė vyrui už stalo.

Vyras paėmė voką, pasvėrė jį, ištraukė iš stalčiaus blanką ir ėmė pildyti.

— Profesoriui Ibrahimui az Zahirui, — jis balsu aiškiai pakartojo adresato pavardę, kad nebūtų klaidos. — Kairo universitetas.

Jaunuolis paėmė blanko kopiją, užmokėjo ir nužingsniavo prie garažo. Džipo bakas ir kanistrai buvo pilnutėliai, ir, dar kartą apžvelgęs turgaus aikštę, jis sėdo prie vairo, užvedė variklį ir lėtai išvažiavo iš miesto.

Dykumos pakrašty trumpam stabtelėjo susisukti dar vienos suktinės, paskui įjungė grotuvą, ir džipas kaukdamas vėl pasileido per smėlynus.

Jo kūną rado po dviejų mėnesių. Tiksliau, tai, kas iš jo buvo likę — apsvilusį skeletą, prikepusį išdegusiame automobilyje. Grupė į safarį po dykumą išvykusių turistų aptiko automobilį maždaug penkiasdešimt mylių į pietryčius nuo Sivos. Jis sukiužusiais rėmais gulėjo apvirtęs kopos papėdėje, o viduje buvo kažkas, kas priminė žmogaus siluetą. Atrodė, kad džipas apvirto kildamas kopos šlaitu, nors kopa nebuvo itin stati, ir, keista, — netoliese buvo dar vieno automobilio padangų vėžės, tarsi žuvusysis nelaimės metu būtų buvęs ne vienas. Kūnas buvo taip sudarkytas, kad žmogus buvo atpažintas tik po dentalinės ekspertizės, kurios rezultatus atsiuntė iš Jungtinių Valstijų.

3 Londonas, po keturiolikos mėnesių

Daktarė Tara Malrėj nubraukė nuo kaktos varinių plaukų sruogą ir nuėjo palei pastovą. Nuo lempų šviesos patalpoje buvo šilta, ir lygi jos kaktos oda žvilgėjo nuo prakaito. Apačioje, pro rezervuarų ventiliacijos angas, ji matė gyvates, bet nekreipė į jas dėmesio, kaip ir jos į ją.

Dirbo vivariume jau ketverius metus ir pirmo įspūdžio žavesys jau buvo seniai išblėsęs.

Ji praėjo pro uolinį pitoną, žaltį, angį ir sustojo prie juodakaklės kobros. Ši gulėjo susirangiusi rezervuaro dugne, bet jai priėjus kilstelėjo galvą ir ėmė kaišioti liežuvį, o storas alyvų spalvos kūnas sulingavo kaip metronomo rodyklė.

— Sveika, Džo, — pasakė ji, statydama prie savęs atsineštą dėžę ir kablį gyvatėms gaudyti, ir pritūpė. — Kaip šiandien jautiesi?

Gyvatė įtariai pabaksnojo iš vidaus į rezervuaro dangtį. Tara užsimovė storas odines pirštines, apsauginius akinius, saugodamasi, kad kobra nespjautų į ją nuodų.

— Na gerai, gražuole, — tarė ji, imdama gaudyklę. — Laikas vaistukams.

Ji pasilenkė, nukėlė rezervuaro dangtį ir staigiai atsilošė, o gyvatės galva pakilo jos pasitikti su mažumėlę išsipūtusiu gobtuvu. Vienu grakščiu choreografiniu judesiu ji nukėlė dėžės dangtį, užkabino gyvatę gaudykle, nenuleisdama nuo jos akių, įmetė į dėžę ir uždėjo dangtį. Iš vidaus girdėjosi, kaip kobra šliaužia palei sieną tyrinėdama naują aplinką.

— Viskas tavo labui, Džo, — tarė ji. — Nereikia pykti.

Juodakaklė kobra buvo vienintelė gyvatė iš visos kolekcijos, kuri jai nepatiko. Su kitomis, net su taipanu, ji neturėdavo vargo. Tačiau kobra ją visada vertė nervintis. Ji buvo klastinga ir agresyvi, netikusio charakterio. Kartą prieš metus ji jai įkirto, kai Tara ištraukė ją iš rezervuaro norėdama jį išvalyti. Užkabino per toli nuo galvos, ir gyvatė sugebėjo pasisukusi įgelti jai į išorinę plaštakos pusę. Laimė, įkandimas buvo sausas, be nuodų, bet ji buvo sukrėsta. Per beveik dešimt darbo metų su gyvatėmis joks šliužas jai nė sykio nebuvo įgėlęs. Nuo to laiko ji su ja elgėsi labai atsargiai ir visada maudavosi pirštines, kai reikėdavo ją paimti, nors su kitais šliužais dažnai to nedarydavo. Ji patikrino, ar gerai uždarė dangtį ir, paėmusi dėžę, nuėjo išilgai pastovo. Atsargiai nulipo laiptais žemyn ir koridoriumi pasiekė savo biurą. Juto, kaip gyvatė dėžėje juda ir sulėtino žingsnį, stengdamasi nekratyti nešulio. Nenorėjo jos dar labiau erzinti.

Biure jau laukė Aleksandra, jos asistentė. Kartu jos ištraukė kobrą iš dėžės ir paguldė ant suolo. Aleksandra laikė ją ištiestą, o Tara pritūpė norėdama apžiūrėti.

— Jau turėjo užgyti, — pasakė ji braukdama gyvatės nugarą, kur žvynai buvo pažeisti ir matėsi žaizda. — Ji vėl trynėsi į akmenį. Manau, kad rezervuarą reikia palikti tuščią, kol visai užgis.

Ji paėmė iš spintelės antiseptiko ir ėmė švelniai tepti juo žaizdą. Gyvatė vikriai kaišiojo liežuvį, jos juodos akys nuožmiai žvelgė į Tarą.

— Kada išskrenda tavo lėktuvas? — paklausė Aleksandra.

— Šeštą, — atsakė Tara, žvilgtelėjusi į sieninį laikrodį. — Reikės išvažiuoti iš karto, kai užbaigsim.

— Gaila, kad mano telis negyvena užsienyje. Tada šeimos santykiuose būna daugiau egzotikos.

Tara nusišypsojo.

— Mano santykius su tėvu gali vadinti kaip nori, bet tik ne egzotiškais. Saugok jos galvą.

Ji baigė valyti pažeistą odą, ant piršto galiuko išspaudė truputį tepalo ir patepė gyvatei šoną.

— Kol manęs nebus, valyti reikia kas antrą dieną, gerai? Ir iki penktadienio leisk antibiotikus. Nenoriu, kad patinimas išplistų.

— Keliauk ir gerai praleisk laiką, — atsakė Aleksandra.

— Savaitės pabaigoje paskambinsiu paklausti, ar nėra komplikacijų.

— Ar liausies? Viskas bus gerai. Nors tu ir netiki, bet šitas zoologijos sodas dvi savaites gali apsieiti ir be tavęs.

Tara nusišypsojo. Aleksandra teisi. Ji per daug įniko į darbą. Šį bruožą paveldėjo iš tėvo. Tai bus pirmosios padorios atostogos per dvejus metus, ir ji žinojo, kad turi išspausti iš jų viską. Ji sugriebė asistentės ranką.

— Atleisk. Per daug jautriai reaguoju.

— Noriu pasakyti, kad gyvatės tavęs nepasiilgs. Jos neturi jausmų.

Tara nutaisė įsižeidusią grimasą.

— Kaip drįsti taip kalbėti apie mano mažylius? Jie verks kiekvieną naktį, kol manęs nebus.

Abi nusijuokė. Tara paėmė gaudyklę, ir jos abi vėl įkišo kobrą į dėžę.

— Tu ją nuneši?

— Žinoma. Keliauk, — atsakė Aleksandra.

Tara pastvėrė apsiaustą, apsauginį šalmą ir pasuko prie durų.

— Antibiotikai iki penktadienio, nepamiršk.

— Keliauk, dėl Dievo meilės!

— Ir nepamiršk išimti akmens.

— Jėzau, Tara!

Aleksandra pagriebė skudurą ir metė. Tara pasilenkė ir juokdamasi nubėgo koridoriumi.

— Ir nepamiršk užsidėti akinių, kai kiši ją atgal, — šūktelėjo per petį. — Žinai, kokia ji būna pasiutusi po gydymo seanso!

Eismas po pietų buvo tirštas, bet ji savo mopedu sumaniai nardė gatvėmis, kirto Temzę Voksholo tiltu ir visu greičiu pasileido paskutines dvi mylias, likusias iki Brikstono. Nuolat žvilgčiojo į laikrodį. Lėktuvas išskrenda po trijų valandų, o ji dar nesusikrovė daiktų.

— Po velnių! — sumurmėjo po šalmu.

Ji gyveno viena, giliai įsmukusiame rūsio bute, atsisukusiame į Brokvelo parką. Nusipirko butą prieš penkerius metus už motinos paliktus pinigus, o jos geriausia draugė Dženė atsikėlė gyventi į laisvą kambarį kaip nuomininkė.

Porą metų jos gyveno laisvą bohemišką gyvenimą, rengdamos vakarėlius, į nieką rimtai nežiūrėdamos. Paskui Dženė susirado savo Endrių ir po kelių mėnesių jie išsikėlė gyventi kitur, palikę Tarą vieną rūpintis butu. Mokesčiai už butą buvo žvėriškai dideli, bet Tara nenorėjo kitų nuomininkų. Jai patiko būti vienai. Kartais galvodavo, ar ne geriau būtų ir jai kaip Dženei susidėti su vaikinu ir gyventi kartu. Kartą, prieš metus, vienas buvo atsiradęs, bet tai jau sena istorija. Apskritai ji nesiskundė vienatve.

Butą rado suverstą. Ji įsipylė stiklą vyno, įkišo į grotuvą Lou Reedo plokštelę ir perėjo darbo kambarį, bakstelėdama „PLAY“ mygtuką ant telefono. Metalinis moteriškas balsas paskelbė: „Jūs gavote šešis pranešimus“.

Pirmasis buvo nuo Naidželo, seno draugo iš universiteto laikų, kuris kvietė ją šeštadienį pavakarieniauti. Antrasis irgi nuo jo, atidedantis vakarienę, mat jis prisiminė, kad ji išvyksta. Dženės skambutis perspėjo, kad neitų jodinėti kupranugariais, nes visi kupranugarių varovai iškrypėliai. Skambino iš mokyklos ir patvirtino, kad ji pakviesta skaityti paskaitos apie gyvates, ir dar skambino Haris, biržos makleris, kuris persekiojo ją jau du mėnesius ir į kurio skambučius ji neatsakinėjo. Paskutinis skambutis buvo tėvo.

„Tara, gal galėtum atvežti man kelis butelius „Scotch“ viskio. Ir „The Times“. Jeigu turėsi problemų, paskambink, o šiaip jau pasitiksiu oro uoste. Eee... pasiilgau tavęs. Tikrai pasiilgau. Iki“.

Ji nusišypsojo. Jis visada susidrovėdavo, kai reikėdavo pasakyti ką nors švelnaus. Kaip ir daugelis akademikų, Maiklas Malrėjus gerai jautėsi tik idėjų pasaulyje. Jausmai trukdė aiškiai mąstyti. Štai todėl jie su motina ir išsiskyrė. Nes jis negalėjo pakęsti jos poreikio jausmams. Net kai ji mirė prieš šešerius metus, jis tik per jėgą parodė, kad jaudinasi. Per laidotuves sėdėjo paskutinėje eilėje, vienas, bejausmis, paskendęs mintyse, ir iškart išvyko į Oksfordą skaityti paskaitos.

Ji išgėrė vyną ir nuėjo į virtuvę įsipilti dar. Žinojo, kad reikia susitvarkyti butą, bet laiko neliko, todėl prieš eidama į miegamąjį krautis daiktų tik išnešė šiukšles ir suplovė lėkštes. Tėvo nematė jau beveik metus, kai jis paskutinį kartą buvo Anglijoje. Kartais jiedu pasikalbėdavo telefonu, bet tie pokalbiai buvo greičiau formalūs negu šilti. Jis papasakodavo apie naujai atkastą senieną arba savo skaitomas paskaitas, ji išstenėdavo kelis gandus apie draugus ir darbą. Retai tesikalbėdavo ilgiau kaip penkias minutes. Kasmet per jos gimimo dieną jis atsiųsdavo atviruką ir kasmet jis ateidavo pavėlavęs savaitę.

Todėl ji nustebo, kai praeitą mėnesį jis paskambino — kaip perkūnas iš giedro dangaus — ir paprašė atvažiuoti. Tėvas užsienyje gyveno jau penkerius metus, ir pirmą sykį pasiūlė jai pasisvečiuoti pas jį.

— Sezonas jau baigiasi, — kalbėjo jis. — Gal atskristum? Pagyventum archeologų namelyje, aš tau kai ką parodyčiau.

Pirma jos reakcija buvo nerimas. Tėvas buvo senas, įpusėjęs aštuntą dešimtį, turėjo silpną širdį, todėl nuolat gėrė vaistus. Galbūt jis šitaip bandė pasakyti, kad sveikata ima šlubuoti, ir norėjo susitaikyti prieš mirtį. Tačiau kai ji pasiteiravo apie sveikatą, jis užtikrino, kad jaučiasi puikiai ir tik mano, kad būtų neblogai tėvui ir dukrai šiek tiek laiko praleisti kartu. Tai buvo nepanašu į jį, ir jai kilo įtarimas, bet galiausiai nusprendė nekvaršinti sau galvos ir užsisakė bilietą. Kai paskambino jam pranešti, kad atskrenda, jai pasirodė, kad jis nuoširdžiai apsidžiaugė.

— Puiku! — pasakė jis. — Mes šauniai pailsėsim, kaip senais gerais laikais.

Ji naršė ant lovos gulinčią krūvą drabužių, rinkosi, ko jai reikėjo, ir metė į didžiulį lagaminą. Užsimanė rūkyti, bet nugalėjo pagundą. Nerūkė beveik metus ir nenorėjo vėl pradėti, bent jau vien dėl to, kad jeigu ištvers visus metus, laimės iš Dženės šimtą svarų. Kaip visada darydavo užėjus norui rūkyti, įsimetė iš šaldytuvo į burną ledo kubiuką ir ėmė čiulpti.

Dar galvojo, ar reikia tėvui nupirkti dovaną, bet jau nebuvo laiko, be to, net jeigu ir ką nors nupirktų, greičiausiai prašautų pro šalį. Prisiminė, kaip skaudžiai nusivildavo per Kalėdas, dar kai buvo vaikas, nes kelias savaites svarstydavo, ką jam padovanoti, o jis, atidaręs dėžę su kruopščiai išrinkta dovana, be jokio entuziazmo sumurmėdavo: „Ačiū, mieloji. Kaip tik tai, ko norėjau“, — ir vėl įnikdavo į laikraštį. Nupirks jam oro uoste be muito mokesčio viskio ir laikraštį, gal buteliuką losjono po skutimosi, ir bus gana.

Įsimetusi dar kelis niekniekius į lagaminą, nuėjo į vonią ir palindo po dušu. Dalis jos bijojo kelionės. Žinojo, kad galų gale jie susiginčys, nors ir labai stengdamiesi, kad to neįvyktų. Bet kartu džiaugėsi būsima kelione. Jau senokai nebuvo užsienyje, o jeigu reikalai pakryps visai blogai, ji visada gali savo iniciatyva kelioms dienoms kur nors išvažiuoti. Ji jau nebe vaikas, priklausomas nuo tėvo. Gali elgtis kaip tinkama. Ji paleido karštesnį vandenį ir atsilošė, kad srovė plaktų krūtis ir pilvą. Ėmė niūniuoti po nosimi.

Paskui, uždariusi visus langus, išėjo iš namų su lagaminu ir užtrenkė paskui save duris. Jau buvo tamsu ir ėmė dulksnoti lietutis. Nuo kurio gatvės grindinys žvilgėjo lempų šviesoje. Paprastai toks oras keldavo jai depresiją, bet ne šį vakarą.

Patikrino, ar nepamiršo paso, bilietų, ir patraukė link stoties šypsodamasi. Kaire dabar tikriausiai apie aštuoniasdešimt laipsnių.

4 Kairas

— Laikas uždaryti nakčiai, mažyle, — pasakė senasis Ikbaras. — Tau metas eiti namo, kad ir kur tie namai būtų.

Mergaitė stovėjo nejudėdama, žaisdama su savo plaukais. Veidas purvinas, po nosim išlindęs snarglio burbulas.

— Eik jau, — tarė Ikbaras. — Jeigu nori, gali ateiti rytoj man padėti.

Mergaitė tylėjo, tik spoksojo į jį. Jis žengė žingsnį prie jos smarkiai šlubuodamas ir sunkiai alsuodamas.

— Na, liaukis, gana. Aš senas ir labai pavargau.

Krautuvėje darėsi vis tamsiau. Vienintelė lemputė be gaubto metė blausią šviesą, bet kertėse šešėliai vis tirštėjo. Krūva smulkių senienų lėtai grimzdo į tamsą lyg į vandenį. Iš lauko atsklido mopedo signalas, kažkas kalė plaktuku.

Ikbaras žengė dar žingsnį ir jo pilvas sutirtėjo po dželaba. Išpuvę rudi dantys ir juodas akies raištis atrodė grėsmingai. Bet balsas buvo malonus, ir mergaitė jo nebijojo.

— Tai tu eisi namo, ar ne?

Mergaitė papurtė galvą.

— Tada, — tarė jis nusisukdamas nuo jos ir krypuodamas prie durų, — turėsiu užrakinti tave čia nakčiai. O naktį, suprantama, išlenda visi vaiduokliai.

Jis stabtelėjo prie durų ir ištraukė iš kišenės ryšulį raktų.

— Ar nepasakojau tau apie vaiduoklius? Tikriausiai pasakojau. Jų yra visose senienų krautuvėse. Pavyzdžiui, toje senoje lempoje... — jis parodė ant lentynos stovinčią žalvarinę lempą, — ...gyvena džinas, vardu Al Gulas. Jam jau tūkstantis metų, ir jis gali pasiversti kuo tik panori.

Mergaitė išplėtusi akis žiūrėjo į lempą.

— O ar matai kampe tą seną spintą su didele spyna, apkaustytą geležimi? Žinok, joje gyvena krokodilas. Didelis žalias krokodilas. Dieną jis miega, o naktį išlenda medžioti vaikų. Kodėl? Žinoma, tam, kad juos suėstų. Jis pagriebia juos nasrais ir praryja nekramtydamas.

Mergaitė prikando lūpą, jos akys šaudė nuo lempos prie spintos.

— O tas durklas ant sienos lenktais ašmenimis... Kadaise jis priklausė karaliui. Labai žiauriam žmogui. Kiekvieną naktį jis grįžta, nukabina durklą ir pjauna gerkles kiekvienam sutiktajam. Taigi šitoje krautuvėje apstu vaiduoklių. Bet jeigu nori pasilikti čia nakčiai, būk mano viešnia.

Tyliai sukikenęs, jis atidarė duris. Suskambėjo kabantys žalvariniai varpeliai. Mergaitė žengė kelis žingsnius į priekį manydama, kad dabar ją užrakins. Vos tik išgirdęs, kad ji sujudėjo, Ikbaras apsisuko ir iškėlęs rankas kaip letenas garsiai suriaumojo. Mergaitė klyktelėjo ir prajuko, tada spruko slėptis šešėliuose krautuvės gilumoje ir užlindo už senų pintinių.

— Tai ji nori eiti su manim slėpynių, ką? — suniurzgė senukas, su šypsena raišuodamas prie mergaitės. — Na, nuo Ikbaro sunku pasislėpti. Nors jis turi tik vieną akį, bet mato gerai. Niekas nepasislėps nuo senio Ikbaro.

Jis matė, kad ji tūno už pintinių, spoksodama į jį pro tarpelį. Nenorėjo sugadinti žaidimo, todėl tyčia praėjo pro ją ir atidarė seną medinį bufetą.

— Ji tikriausi čia, kurgi daugiau?

Apsimetė įdėmiai žiūrįs į bufeto vidų.

— Ne, jos čia nėra. Ji gudresnė, negu maniau.

Jis uždarė bufetą ir nuėjo į kambarį krautuvėlės gale, kur ėmė kuo garsiau traukyti stalčius ir trankyti įstiklintas lentynas.

— Ar tu čia, mažoji pabaisa? — mėgaudamasis žaidimu šūktelėjo jis. — Slepiesi mano slaptame kabinete? Ak, kokia protuolė, kokia gudreiva.

Jis dar kiek pasibaladojo, paskui nušlubčiojo atgal ir žengė tiesiai prie pintinių. Girdėjo, kaip mergaitė tyliai kikena.“

— Nagi, reikia pagalvoti. Jos nėra bufete, nėra kabinete, bet juk ji ne tokia kvaila, kad slėptųsi spintoje su krokodilu. Vadinasi, lieka tik viena vieta. Štai ji, už šitų pintinių. Pažiūrėsim, ar senasis Ikbaras teisus.

Jis pasilenkė. Tą akimirką sutilindžiavo varpeliai virš durų, ir kažkas įėjo į krautuvę. Jis pakilo visu ūgiu ir atsisuko. Mergaitė liko savo slėptuvėje.

— Mes jau uždarom, — tarė Ikbaras, šlubčiodamas link dviejų vyrų, sustojusių tarpduryje. — Bet jeigu norite pasidairyti, galite užeiti.

Vyrai nekreipė į jį dėmesio. Jauni barzdočiai, tik persiritę per dvidešimt. Apsirengę purvinais juodais drabužiais, galvas apsijuosę juodomis imtomis. Kurį laiką jie dairėsi po krautuvę, vertindami aplinką, paskui vienas iš jų išėjo laukan ir davė ženklą. Tada vėl grįžo, iš paskos lydimas dar vieno vyro, baltaodžio.

— Kuo galiu būti naudingas? — paklausė Ikbaras. — Ieškote ko nors konkretaus?

Paskutinis įėjęs buvo milžinas, aukštas, plačiapetis, per stambus pigiam lininiam kostiumui, kuris vos neplyšo per siūles nuo stambių šlaunų ir pečių. Vienoje rankoje laikė pusiau surūkytą cigarą, kitoje portfelį su raidėmis CD, įspaustomis rudoje odoje. Ant kairiosios veido pusės, nuo smilkinio iki beveik burnos ėjo ryškiai violetinis randas. Ikbaras suvirpėjo iš baimės.

— Kuo galiu būti naudingas? — pakartojo klausimą.

Didysis vyras tyliai uždarė duris, pasuko raktą ir linktelėjo galvą savo bendrams, kurie bejausmiais veidais priėjo prie Ikbaro. Krautuvės savininkas žengė atatupstas, kol nugara įsirėmė į prekystalį.

— Ko jūs norite? — paklausė užsikosėdamas. — Prašom pasakyti, ko jums reikia?

Stambusis vyras priėjo prie Ikbaro ir sustojo taip arti, kad jų pilvai beveik lietėsi. Akimirką žiūrėjo įrėmęs žvilgsnį ir šypsodamasis, paskui pakėlė cigarą ir bedė jį į senuko akį dengiantį raištį. Ikbaras suklykė ir sumosikavo rankomis.

— Maldauju! — užsikosėjo jis. — Meldžiu! Aš neturiu pinigų. Aš vargšas!

— Tu turi kai ką, kas priklauso mums, — tarė milžinas. — Senieną. Gavai ją vakar. Kur ji?

Ikbaras susirietė ir užsidengė galvą rankomis.

— Nežinau, apie ką jūs kalbate, — švokštė jis, — Neturiu jokių archeologinių senienų. Jomis prekiauti draudžia įstatymas!

Milžinas davė ženklą abiem pakalikams, ir šie, pastvėrę senuką už alkūnių, jėga pakėlė jį visu ūgiu. Jis stovėjo pasukęs galvą į šoną, skruostą prispaudęs prie peties tarsi bandydamas pasislėpti. Vieno iš vyrų galvos apdangalas nusmuko, atidengdamas storą randą ant kaktos, tarsi ten būtų įsisiurbusi dėlė. Tas vaizdas sukrėtė senuką.

— Prašau, — meldė jis, — prašau!

Milžinas kažką sumurmėjo po nosimi ir, pastatęs portfelį ant grindų, ištraukė kažką panašaus į nedidelę mūrininko mentę. Rombo formos geležtė buvo patamsėjusi, išskyrus kraštus, kurie žibėjo lyg ką tik išgaląsti.

— Ar žinai, kas tai? — paklausė jis.

Senukas spoksojo į ašmenis iš baimės netekęs žado.

— Tai archeologų mentė, — šyptelėjo milžinas. — Mes ja grandome žemes, labai atsargiai, štai šitaip... — Jis parodė, pamosikavęs mente priešais baimės iškreiptą senuko veidą. — Bet ją galima panaudoti ir kitiems tikslams.

Vikriu judesiu — kokio sunku buvo tikėtis iš tokio ūgio vyro — jis kilstelėjo mentę ir brūkštelėjo ja senukui per skruostą. Perpjauta oda atvipo, ir ant senuko drabužių pasipylė kraujas. Ikbaras suklykė ir ėmė muistytis.

— Dabar, — tarė milžinas, — klausiu dar kartą. Kur tas daiktas?

Mergaitė už pintinių meldėsi džinui Al Gului, prašydama jo išlįsti iš lempos ir užstoti senuką.

Kai lėktuvas nusileido, buvo jau po vidurnakčio.

— Sveiki atvykę į Kairą, — tarė stiuardesė, kai Tara žengė iš lėktuvo ant trapo, ir į ją tvoskė tvankuma su dyzelino kvapu. — Linkime maloniai praleisti laiką.

Skrydis praėjo ramiai. Ji sėdėjo krėsle prie praėjimo, greta porelės išraudusiais veidais, kuri pirmą kelionės pusę praleido jam gąsdinant, kad nuo egiptietiško maisto ji turės virškinimo problemų, o antrąją miegojo. Ji išgėrė porą taurelių vodkos, pažiūrėjo pusę filmo, nusipirko butelį viskio iš bemuičio vežimėlio ir atsilošusi krėsle įsispoksojo į lubas. Užsimanė parūkyti — kaip visada skrisdama, — bet kaip visada paprašė, kad jai atneštų ledo kubelių.

Tėvas dirbo Egipte nuo jos vaikystės. Ir buvo, pasak tuos dalykus išmanančių žmonių, vienas iš didžiausių savo meto egiptologų. „Jis stovi vienoje gretoje su Petriu ir Karteriu, — kartą pasakė jai vienas iš tėvo kolegų. — Jeigu pasaulyje yra daugiau žmonių, praplėtusių mūsų supratimą apie Senąją Karalystę, aš jų dar nepažįstu“.

Jai derėjo didžiuotis. Tačiau tėvo akademiniai laimėjimai jos visai nejaudino. Žinojo tik tai, ir žinojo tai nuo pat mažumės, kad jos tėvui labiau rūpėjo prieš 4000 metų miręs pasaulis negu jo šeima. Net jos vardas, Tara, buvo pasirinktas todėl, kad jame buvo Egipto Saulės dievo Ra vardas.

Kiekvienais metais jis vykdavo į Egiptą kasinėti. Pradžioje išvykdavo mėnesiui ar kiek ilgesniam laikui, išvažiuodamas lapkritį ir grįždamas prieš pat Kalėdas. Tačiau Tarai augant, kai tėvų santuoka ėmė griūti, jis ten užtrukdavo vis ilgiau.

„Tavo tėvas turi kitą moterį, — kartą pasakė jai motina. — Jos vardas Egiptas“. Ji norėjo papokštauti, tačiau nesijuokė nei viena, nei kita.

Paskui užgriuvo vėžys, ir jos motinos sveikata ėmė greitai šlyti. Kaip tik tuo metu pirmą kartą Tara pajuto tėvui tikrą neapykantą. Ligai vis labiau graužiant motinos plaučius ir kepenis, kai tėvo nebuvo šalia jos ir jis neįstengė net padrąsinti jos žodžiais, Tara pajuto įtūžį šitam žmogui, kuris, atrodė, labiau vertina kapavietes ir puodų šukes negu savo kūną ir kraują. Kelios dienos iki motinos mirties ji paskambino jam į Egiptą ir garsiai iškeikė paskutiniais žodžiais, pati stebėdamasi savo įniršiu. Per laidotuves jie beveik nepažiūrėjo vienas į kitą, o vėliau jis visam laikui persikėlė į Egiptą, kur aštuonis mėnesius dėstė Kairo Amerikos universitete, o likusius keturis kasinėjo. Jiedu nesikalbėjo beveik dvejus metus.

Nepaisant viso to, apie tėvą ji galėjo pasakyti ir daug gerų dalykų. Pavyzdžiui, kai kartą ji dėl kažko apsižliumbė, tėvas, norėdamas nuraminti, parodė jai stebuklingą triuką, kai nykštys atsiskiria nuo delno. Ji ėmė kvatotis ir prašyti tėvo parodyti dar kartą, paskui dar, išpūtusi akis žiūrėjo, kaip jis vis atskiria nykštį nuo delno, dejuodamas iš apsimestinio skausmo ir mojuodamas „nukirstu“ pirštu ore.

Savo penkioliktojo gimtadienio rytą — tai buvo pats maloniausias jos prisiminimas — ji pabudo ir ant židinio atbrailos rado voką su savo vardu. Atplėšusi voką rado pirmąją lobio ieškojimo užuominą — paskui kelias vedė per visą namą ir sodą iki palėpės, kur senos medinės skrynios dugne ji rado dailų auksinį vėrinį. Visos užuominos buvo eiliuotos, surašytos ant pergamento ir papuoštos simboliais bei piešiniais, kad atrodytų paslaptingiau. Tėvas turėjo sugaišti valandų valandas, kol viską paruošė. Vakare jis nusivedė ją ir mamą pavakarieniauti ir abi linksmino neįtikėtinomis istorijomis apie kasinėjimus, radinius ir ekscentriškus akademikus.

— Tu tokia graži, Tara, — tarė jis jai ir pasilenkęs pataisė vėrinį, kurį ji segėjo ta proga. — Gražiausia mergina pasaulyje. Aš tavim labai labai didžiuojuosi.

Tokios akimirkos — nedaug jų buvo ir jas skyrė ilgi laiko tarpai — kažkaip atsvėrė tėvo šaltumą, matymą tik savo reikalų, ir suartino ją su juo. Štai kodėl ji jam paskambino praėjus dvejiems metams po motinos laidotuvių, po ilgo tylėjimo siūlydama susitaikyti. Iš dalies dėl to ji dabar ir keliauja į Egiptą. Nes ji žino, kad giliai širdyje, savaip, ir nepaisant daugybės trūkumų, jis buvo geras žmogus ir ją mylėjo, ir jam reikėjo jos, kaip ir jai reikėjo jo. Ir, žinoma, visada buvo viltis, kad gal šį kartą viskas bus kitaip. Gal jie nesusibars, nepradės šaukti vienas ant kito ir nesišiauš, bet pasijus laimingi ir atsipalaidavę vienas kito draugijoje, kaip normalūs tėvas ir dukra. Gal šį kartą jiems pavyks.

Menka tikimybė, pagalvojo ji, kai lėktuvas ėmė leistis. Džiaugsis jį pamačiusi penkias minutes, o paskui vėl puls ginčytis.

— Tikriausiai žinote, — pasakė jos kaimynas, — kad dauguma lėktuvų sudūžta ir nukrinta leisdamiesi.

Tara užsisakė dar ledo kubelių.

Galų gale, praėjus pusvalandžiui po lėktuvo nusileidimo, ji išėjo į oro uosto salę atvykusiems keleiviams. Teko išlaukti begalinę eilę prie pasų kontrolės, dar kiurksoti prie bagažo konvejerio, kur apsaugininkai pasirinktinai tikrino lagaminus.

— Saifas al Taras, — pasakė pakeleivis, purtydamas galvą. — Vienas vargas per jį. Tas žmogus gali įstumti šalį į aklavietę!

Nespėjus jai paklausti, apie ką šis kalba, jis jau pamatė savo lagaminą, mostelėjo ranka nešikui ir pranyko minioje. Jos lagaminas pasirodė po maždaug penkių minučių ir Tara, akimirkai viską pamiršusi, užsimetė diržą ant peties ir patraukė link muitinės posto, o širdis plakė iš nekantrumo.

Kai tėvas pasakė, kad ateis jos pasitikti, ji įsivaizdavo jį stovintį keleivių laukiamojoje salėje, ir kaip jie abu surinka ir puola vienas kitam į glėbį. Tačiau ją pasitiko tik taksistas, medžiojąs klientus. Ji peržvelgė veidus prie laukiančiųjų barjero. Bet tėvo tarp jų nebuvo.

Net ir tokiu paros metu oro uostas dūzgė kaip bičių avilys. Šeimos nariai susitikę triukšmingai sveikinosi, vaikeli žaidė tarp plastikinių kėdžių, turistų grupės spietėsi apie iškamuotus kelionių agentūrų atstovus. Policininkai juodomis uniformomis vaikščiojo nesislėpdami, persimetę ant krūtinių šautuvus.

Ji kiek palaukė prie barjero, paskui ėmė vaikštinėti po salę. Išėjo į lauką, kur kelionių firmos agentas palaikė ją turiste ir bandė įgrūsti į autobusą, paskui vėl grįžo, dar kiek pavaikštinėjo prieš išsikeisdama šiek tiek pinigų, tada nusipirko puodelį kavos ir susirado kėdę, nuo kurios buvo gerai matyti ir durys, ir barjeras, prie kurio laukdavo atvykusiųjų.

Po valandos ji paskambino tėvui iš taksofono, bet niekas neatsiliepė nei archeologų namelyje, nei bute, kurį jis turėjo Kairo centre. Pamanė, gal taksi įstrigo kamštyje — manė, kad tėvas turi atvažiuoti su taksi, nes pats taip ir neišmoko vairuoti, ar gal susirgo, nes jos tėvui tai lengvai galėjo atsitikti, o gal pamiršo, kad turi ją pasitikti.

Bet ne, nebūtų pamiršęs. Tik ne šį kartą. Tik ne po to, kai pasakė, jog džiaugsis ją pamatęs. Jis pavėlavo. Tik tiek. Tiesiog vėluoja. Tara nusipirko dar vieną puodelį kavos, įsitaisė ant kėdės ir atsivertė knygą.

„Po velnių, — pagalvojo. — Pamiršau „The Times“.“

5 Luksoras, kitą rytą

Inspektorius Jusufas Ezas el Dinas Chalifa pakirdo prieš auštant ir, nusiprausęs ir apsirengęs, nuėjo į svetainę rytinės maldos, jautėsi pavargęs ir suirzęs, kaip ir kiekvieną rytą. Maldos ritualas, stojimasis, klaupimasis, meldimasis, lankstymasis praskaidrino galvą. Kai baigė, jautėsi žvalus, ramus ir kupinas jėgų. Kaip ir kiekvieną rytą.

— Va lila al šukr, — pasakė jis sau eidamas į virtuvę virtis kavos. — Ačiū Viešpačiui. Beribė Jo galia.

Jis užkaitė vandens, prisidegė cigaretę ir pažiūrėjo į moterį, kuri džiaustė skalbinius ant priešais langą stovinčio namo stogo, tik už trijų metrų. Dažnai jam kildavo mintis, ar sugebėtų peršokti ant stogo per siaurą gatvelę, skyrusią abu namus. Jei būtų jaunesnis, tikriausiai pabandytų. Ali, jo brolis, tikrai neištvertų nepabandęs. Deja, Ali buvo miręs, o jam dabar reikėjo į viską žiūrėti atsakingai. Iki žemės buvo dvidešimties metrų bedugnė, o su žmona ir trimis mažais vaikais jis negalėjo leisti sau tokios rizikos. O gal tai tik atsikalbinėjimas. Šiaip ar taip, jis niekada nemėgo aukščio.

Įdėjo į verdantį vandenį kavos ir cukraus, palaukė, kol gėrimas putodamas pakils iki indo kraštų, tada įsipylė į stiklinę ir nuėjo į prieškambarį, didelę niūrią patalpą, į kurią vedė visos buto durys. Jau šešis mėnesius jis čia statė fontaną. Todėl grindys buvo nuklotos cemento maišais, keraminėmis plytelėmis ir plastikiniais vamzdžiais. Fontanas nedidukas, ir darbas turėjo trukti ne ilgiau kaip dvi savaites. Tačiau kas nors jį visada atitraukdavo, tad savaitės virto mėnesiais, ir darbas buvo tik įpusėtas. Vietos jam buvo nedaug, ir žmona karčiai skundėsi dėl netvarkos ir išlaidų, bet jis visada norėjo turėti fontaną, be to, jis papuoštų jų šiaip pilką butą. Jis pritūpė ir kyštelėjo pirštą į krūvą smėlio, matyt, galvodamas, kad spėtų pakloti kelias plyteles prieš eidamas į darbą. Sučirškė telefonas.

— Tau, — miegūstu balsu pasakė žmona, kai jis įėjo į miegamąjį. — Mohamedas Sarija.

Ji padavė jam ragelį ir išsliuogė iš lovos, paėmė kūdikį iš lopšio ir pranyko virtuvėje. Atbėgo sūnus ir, užšokęs ant lovos prie pat jo, ėmė šokinėti.

— Liaukis, Ali, — subarė jis, stumdamas sūnų nuo savęs. — Gana! Labas, Mohamedai. Dar anksti. Kas nutiko?

Jo padėjėjo balsas aidėjo kitame telefono linijos gale; Chalifa laikė ragelį dešine ranka, o kaire gynėsi nuo sūnaus.

— Kur? — paklausė.

Pavaduotojas atsakė. Balsas buvo neramus.

— Tu dabar ten?

Chalifos sūnus juokėsi ir bandė suduoti jam pagalve.

— Sakiau, liaukis, Ali. Atleisk, kas ten buvo? Gerai, pasilik ten. Ir nieko neprileisk. Tuojau atvažiuosiu.

Jis padėjo ragelį, sugriebė sūnų, apvertu jį žemyn galva ir pabučiavo į abi pėdutes. Vaikas kvatojo.

— Pasupk mane, tėti. Suk mane ratu.

— Įsupsiu ir mesiu pro langą, — tarė Chalifa. — Gal tada tu nuskrisi ir paliksi mane ramybėje.

Jis pastatė sūnų ant lovos ir nuėjo į virtuvę, kur jo žmona Zenabė virė dar vieną puodelį kavos, o kūdikis žindė krūtį. Iš kito kambario atsklido dainuojančios dukters balsas.

— Kaip jis šįryt? — paklausė jis bučiuodamas žmoną ir kutendamas kūdikio padus.

— Alkanas, — nusišypsojo ji. — Kaip ir jo tėvas. Ar nori pusryčių?

— Nėra laiko, — atsakė Chalifa. — Turiu važiuoti prie vakarų kranto.

— Nepusryčiavęs?

— Ten kažkas atsitiko.

— Kas?

Jis žvilgtelėjo į kitoje gatvės pusėje skalbinius džiaustančią moterį.

— Lavonas. Pietų greičiausiai neparvažiuosiu.

Jis persikėlė per Nilą ryškiai išdažytu motoriniu barkasu, kurių daugybė zujo tarp abiejų krantų. Paprastai sėsdavo į keltą, bet dabar skubėjo, todėl sumokėjo daugiau ir nusisamdę laivą. Jiems jau besistumiant nuo kranto, pribėgo senis, nešinas po pažastim medine dėže. Jis pastvėrė laivo turėklą ir užsikabarojo vidun.

— Labas rytas, inspektoriau. — Jis sunkiai alsuodamas pastatė dėžę prie Chalifos kojų. — Išblizginti?

Chalifa nusišypsojo.

— Tu niekad nepraleisi progos, Ibrahimai, ar ne?

Senis nusijuokė, parodydamas dvi eiles nelygių auksinių dantų.

— Žmogui reikia valgyti. Žmogui reikia ir valytis batus. Todėl mes vienas kitam padedame.

— Na, gerai. Bet paskubėk. Turiu reikalų kitame krante ir nenoriu laukti, kai priplauksime.

— Jūs mane pažįstate, inspektoriau. Mikliausias batų blizgintojas visame Luksore.

Jis išsitraukė skudurus, šepetį, tepalą ir užtrenkė dėžės dangtį, prašydamas inspektoriaus užkelti koją. Jaunas berniukas tylėdamas, bejausmiu veidu sėdėjo prie prikabinamo variklio ir vairavo barkasą.

Barkasas sliuogė lygiu kaip stiklas vandens paviršiumi; priekyje stūksojo Tėbų kalvos, ir jų spalva brėkštant dienai keitėsi iš pilkos į rudą. Kiti barkasai plaukė netoliese, vieni į vieną pusę, kiti į kitą, vienas plukdė grupę japonų turistų, matyt, norinčių pakilti balionais virš Karalių slėnio pažiūrėti saulėtekio. Chalifa visada norėjo paskraidyti, bet trys tūkstančiai dolerių už vieną skrydį jam buvo per brangu. Greičiausiai visada bus per brangu, turint galvoje policininkų atlyginimus.

Jie priplaukė vakarinį krantą, įsmuko į tarpą tarp dviejų kitų barkasų, ir laivo nosis gurgždėdama atsirėmė į pakrantės žvyrą. Senis paskutinį kartą perbraukė skuduru per batus, iškėlė tepaluotas rankas ir suplojo, rodydamas, kad darbas baigtas.

Detektyvas padavė jam vieną egiptietišką svarą, užmokėjo berniukui ir iššoko ant kranto.

— Palauksiu jūsų, — pasakė berniukas.

— Neverta, — atsakė jis. — Iki, Ibrahimai.

Detektyvas apsisuko ir užkopė ant kranto, kur didelė minia laukė kelto. Jis prasispraudė pro minią, radęs laisvą tarpą tarp betoninės sienos ir iš grandinių supintos tvoros, ir nuėjo dulkėtu taku palei upę. Valstiečiai triūsė laukuose, rinkdami kukurūzų ir cukrašvendrių derlių, du vyrai iki juosmens vandenyje valė nuo žolių drėkinamąjį kanalą. Būrelis vaikų švariais baltais marškiniais aplenkė jį ir nubėgo mokyklos link. Darėsi vis karščiau. Jis prisidegė dar vieną cigaretę.

Lavoną pasiekė po dvidešimt minučių, ir vakarinis Luksoro pakraštys dabar tebuvo vien išskydusi dėmė tolumoje, o jo ką tik išblizginti batai buvo balti nuo dulkių. Jis išniro iš nendrių atvašyno ir atsidūrė prie seržanto Sarijos, pritūpusio ant kranto prie kažko, kas priminė skudurų ryšulį. Chalifai priėjus, jis atsistojo.

— Paskambinau į ligoninę, — pasakė jis. — Žadėjo atvažiuoti.

Chalifa linktelėjo galvą ir nuėjo prie vandens. Kūnas gulėjo prie pat kranto, rankos išnirusios, veidas paskendęs purve, marškiniai sudraskyti ir kruvini. Žemiau juosmens jis tebebuvo vandenyje, nedidelės bangelės stumdė jį ir lingavo tarsi sūpuodamos prieš miegą. Šnerves pasiekė lengvas irimo dvokas.

— Kada jį rado?

— Prieš saulėtekį, — atsakė pavaduotojas. — Greičiausiai plaukė pasroviui ir pakliuvo tarp garlaivio menčių, štai kodėl rankos sumaitotos.

— Ar taip ir gulėjo, kai atėjai? Nieko nelietei?

Sarija papurtė galvą. Chalifa pritūpė prie lavono, apžiūrėjo žemę aplink jį. Kilstelėjo riešą ir pamatė tatuiruotę per vidurį dilbio.

— Skarabėjas, — šyptelėjo jis. — Kaip nesiderina.

— Kodėl nesiderina?

— Senovės egiptiečiams skarabėjas buvo atgimimo ir atsinaujinimo simbolis. Atrodo, mūsų bičiuliui tai jau nebegresia. — Jis paleido riešą. — Ar žinoma, kas pranešė?

Sarija papurtė galvą.

— Nepasakė pavardės. Paskambino į policiją iš taksofono ir pasakė, kad lavoną rado atėjęs meškerioti.

— Ar tikrai iš taksofono?

— Greičiausiai. Pokalbis nutrūko sakinio vidury, tarsi būtų pasibaigę pinigai.

Chalifa minutėlę tyliai mąstė, paskui pakėlęs galvą mostelėjo į medžių giraitę už penkiasdešimties metrų, už kurios buvo matyti raudonas namo stogas. Pakraigėje aiškiai juodavo telefono kabelis. Sarija kilstelėjo antakius.

— Na?

— Artimiausias taksofonas yra mieste, už dviejų kilometrų. Kodėl jis negalėjo paskambinti iš čia?

— Matyt, buvo išsigandęs. Ne kasdien upė išplauna lavonus.

— Būtent. Todėl pirmiausia ir kiltų mintis kaip galima greičiau pranešti policijai. Ir kodėl jis nepasakė pavardės? Juk žinai, kokie čia žmonės. Tik ir laukia progos patekti į žinių laidą.

— Manote, jis ką nors žino?

— Tiesiog keista, — gūžtelėjo pečiais Chalifa. — Tarsi jis nenorėjo, kad kas nors žinotų, jog lavoną aptiko jis. Tarsi kažko bijotų.

Garsiai supliuškeno vanduo, iš nendrių nerangiai plasnodamas pakilo garnys ir nuskrido išilgai upės. Chalifa akimirką žiūrėjo į jį, paskui krestelėjo galvą ir vėl ėmėsi lavono. Įkišęs ranką į kišenes, ištraukė lenktinį peiliuką, pigų žiebtuvėlį ir sulankstytą skiautelę permirkusio popieriaus. Jis atsargiai padėjo ją ant lavono nugaros ir išlankstė.

— Traukinio bilietas, — pasakė palinkęs arčiau, kad perskaitytų išblukusį raštą. — Kelionei iš Kairo. Prieš keturias dienas.

Sarija padavė jam plastikinį maišelį, ir Chalifa sumetė į jį radinius.

— Prieik, padėsi.

Jie abu pritūpė prie lavono, pakišo rankas po juo ir apvertė ant nugaros, purvui žliugsint po kojomis. Pamatęs veidą Sarija šoko atatupstas ir ėmė baisiai žiaukčioti.

— Alach akbar, — dusdamas prašvokštė. — Dieve visagali!

Chalifa prikando lūpą ir prisivertė nenukreipti akių. Suprantama, jam teko matyti lavonų ir anksčiau, bet taip žiauriai sudarkyto dar nė karto. Nors veidas ir buvo dumblinas, buvo matyti, kad iš jo nedaug kas likę. Kairioji akiduobė buvo tuščia, iš nosies likęs sudraskytos mėsos ir kremzlių gniužulas. Įbedęs akis kelias akimirkas žiūrėjo į veidą, bandydamas įsivaizduoti, kaip jis anksčiau turėjo atrodyti. Paskui atsistojo, priėjo prie Sarijos ir uždėjo jam ant peties ranką.

— Na, kaip tu?

Sarija linktelėjo galvą ir, užspaudęs pirštu šnervę, taip smarkiai nusišnypštė, kad didelis snarglys nuskrido ant smėlio.

— Kas jam nutiko?

— Nežinau. Gal sraigtas, kaip tu sakei, nors nesuprantu, kaip sraigtas gali išplėšti akį ar pridaryti tokio pobūdžio žaizdų.

— Sakai, kažkas sąmoningai jį taip sumaitojo?

— Nieko nesakau. Tik sraigtas būtų sumalęs audinius, o ne supjaustęs, kaip dabar. Žiūrėk, kaip oda... — Pamatęs, kad pavaduotojas tuoj vėl ims žiaukčioti, nutilo.

— Palauksime skrodimo, — tarė patylėjęs.

Jis pridegė dvi cigaretes ir padavė vieną Sarijai. Šis porą kartų godžiai patraukė dūmą, paskui nusviedė cigaretę šalin ir ėmė kopti šlaitu, nes jį vėl ėmė pykinti. Chalifa apsisukęs grįžo prie vandens ir įsižiūrėjo į kitą krantą. Palei krantą buvo išsirikiavę Nilo kruiziniai laivai, o už jų bolavo vos matoma pirmoji Karnako šventyklos kolona. Vaizdą jam užstojo feliuga, milžiniškas jos burės trikampis skrodė dangų kaip skustuvas. Jis sprigtelėjo cigaretę į vandenį ir atsiduso. Atrodo, dar negreitai galės grįžti prie savo fontano.

Kol inspektorius Chalifa stovėjo prie upės, vora turistų raiti ant asiliukų vingiavo kalvomis už jo nugaros. Jų buvo gal dvidešimt, daugiausia amerikiečiai. Jie jojo vorele, su vedliu egiptiečiu berniuku būrio priešaky ir dar vienu iš galo, žiūrinčiu, kad kas nors neatsiliktų. Vieni buvo nervingai įsikibę į balnus, jausdamiesi nejaukiai ant skardingo tako, raukydamiesi nuo kiekvieno krestelėjimo ar smūgio. Kelionė labiausiai nepatiko vienai apkūniai moteriai saulės nusvilintais pečiais.

— Jie neperspėjo, kad bus taip statu! — šaukė ji. — Sakė, kad bus vieni juokai! Jėzau!

Tačiau kiti elgėsi ramiau, sukiojosi balnuose ir žiūrėjo į atsivėrusį gražų kraštovaizdį. Saulė jau buvo aukštai, ir slėnis po jų kojomis mirguliavo ir virpėjo kaitroje. Tolumoje spindėjo vingiuojanti Nilo juosta, už jos buvo matyti netvarkingai susigrūdęs lytinis Luksoras, o dar toliau dūlavo kalnų keteros, greičiau tik jų užuomina šviesiai mėlyname skliaute. Vedlys kartkartėm sustodamas rodė į apačioje atsivėrusius reginius: Memnono kolosus, iš taip toli atrodančius it žaislai, rodė į Medinet Habu, kur stūksojo didelis Ramzio III pomirtinės šventyklos kompleksas. Tie, kurie smarkiai nesinervino, pakėlę kameras fotografavo. Išskyrus asilų kanopų kaukšėjimą, smėlio gurgždesį ir moters nusvilintais pečiais klyksmus, karavanas žygiavo mirtinoje tyloje, apakintas atsivėrusio vaizdo.

— Minesota, palyginti su tuo, kas čia, tikras šūdas, — sumurmėjo vyras žmonai.

Galų gale jie pasiekė kalvos viršūnę, kur takas kuriam laikui praplatėjo ir pasidarė lygesnis, bet paskui vėl nėrė žemyn į akmenuotą platų slėnį.

— Priekyje Karalių slėnis! — šūktelėjo vedlys. — Laikykitės tvirčiau. Takas žemyn labai status.

— Jėzau! — veriamai suspigo už jo nugaros.

Jie tik persirito per kalvos gūbrį, ir asilai ėmė leistis vingiuotu taku tarp išsibarsčiusių uolų, kai staiga iš už uolos šešėlio iššoko už jos gulėjęs vyras. Jo dželaba buvo purvina ir nušiurusi, susivėlę plaukai siekė pečius, ir jis atrodė kaip tikras kūtvėla. Rankoje laikė kažkokį daiktą, suvyniotą į rudą popierių.

— Labas labas, labas rytas, labas vakaras, — ėmė veblenti jis, maldamas žodžius į vieną krūvą. — Prašom pažiūrėti čia, draugai. Turiu gerą dalyką, kuris jums patiks.

Vedlys šūktelėjo jam kažką arabiškai, bet vyras, nekreipdamas į jį dėmesio, priėjo prie vienos turistės, jaunos moters su didele šiaudine skrybėle. Pakėlęs daiktą, jis atitraukė popierių ir parodė iš juodo akmens iškaltą katės figūrą.

— Matote, ponia, labai dailus raižinys. Pirkite pirkite. Aš labai neturtingas, noriu valgyti. Jūs, graži ponia, pirkite!

Jis ištiesė raižinį viena ranka, kita mojuodamas į burną, rodydamas valgymą.

— Jūs pirkite pirkite. Nevalgyti trys dienos. Prašom, pirkite. Alkanas. Alkanas.

Moteris įbedė žvilgsnį tiesiai priešais save, stengdamasi jo nepastebėti, vyras klupdamas bėgo paskui ją kelis metrus, paskui sustojo ir pasisuko į kitą turistą.

— Žiūrėkite, pone, labai dailus raižinys. Labai geras kokybė. Kiek jūs man mokėsite, pasakykite kainą.

— Nekreipkit į jį dėmesio, — per petį perspėjo vedlys. — Jis pamišėlis.

— Taip taip, pamišėlis, — nusijuokė elgeta, kelis kartus apsisuko ir trenkė koją į žemę tarsi šokdamas. — Pamišęs pamišęs. Prašom nupirkti, aš alkanas. Gera kokybė, pasakykite kainą, pone.

Bet vyras irgi nekreipė į jį dėmesio, ir driskius ėmė bėgioti pirmyn atgal, jo kimūs šūkalojimai darėsi vis beviltiškesni.

— Jums nepatikti katė, aš turiu kitų dalykų. Daug daug raižinių. Prašom pirkti. Senienos? Aš turiu senienų. Trys tūkstančiai procentų tikrų. Jums reikia vedlio, aš labai geras vedlys, pažįstu šitas kalvas, kiekvieną kampelį. Labai pigiai parodau Karalių slėnį ir Karalienių slėnį. Parodau labai gražų kapą. Naują kapą, kurio niekas nežino. Aš norėti valgyti. Nevalgyti trys dienos.

Dabar jis buvo atsidūręs kolonos gale, ir ten jojęs berniukas nustūmė jį nuo tako spirdamas koja į šonkaulius. Driskius griuvo ant žemės sukeldamas dulkių debesį, o turistai jojo toliau.

— Ačiū ačiū ačiū, — šaukė jis raitydamasis it sužeistas žvėris, su besiplaikstančiais plaukais. — Tokie geri turistai man padėti. Niekas nenori katės, nenori kapo, nenori vedlio. — Aš mirti! Aš mirti!

Jis daužė veidą į smėlį, verkdamas, trankydamas žemę kumščiais.

Bet turistai to nebematė, nes jau buvo užėję už uolų atodangos ir leidosi į Karalių slėnį. Takas buvo status, kaip vedlys ir perspėjo, o dešinėje žiojėjo beveik vertikali praraja. Moteris su nusvilusiais pečiais virpėdama įsikniaubė į asilo kaklą, per daug išsigandusi, kad galėtų skųstis. Pamišėlio aimanos vis tolo, kol pagaliau visai nutilo.

6 Kairas

Tara laukė oro uoste iki dešimtos ryto, ir jos akys jau buvo raudonos nuo nemigos, iš nuovargio svaigo galva. Skambino tėvui kas pusvalandį, klaidžiojo po laukiamąją salę, net nuvažiavo su taksi į vietinių reisų terminalą, pamaniusi, kad gal tėvas apsirikęs laukia ten. Viskas veltui. Jo nebuvo oro uoste, nebuvo archeologų namelyje, nebuvo Kairo bute. Jos atostogos žlugo dar neprasidėjusios. Ji kelioliktą kartą atsisėdo ant kėdės ir vėl ėmė dairytis po salę. Aplink zujo tokia daugybė žmonių, kad net jeigu tėvas būtų pasirodęs minioje, ji nebūtų jo pamačiusi. Nušoko nuo kėdės, nuėjo prie telefono ir paskutinį kartą paskambino į archeologų namelį ir butą. Paskui, užsimetusi per petį krepšį ir užsidėjusi saulės akinius, išėjo laukan ir pamojo taksistui.

— Kairas? — paklausė vairuotojas, tvirto sudėjimo žaliūkas su tankiais ūsais ir nuo nikotino pageltusiais pirštais.

— Ne, — atsakė Tara, sudribdama ant galinės sėdynės. — Sakara.

Jau beveik penkiasdešimt metų jos tėvas kasinėjo Sakaroje, Senovės Egipto sostinės Memfio nekropolyje. Kasinėjo jis ir kitose Egipto vietose, nuo Taniso ir Saiso šiaurėje iki Kustulo ir Naurio Aukštutiniame Sudane, bet Sakara jam taip ir liko pirmoji meilė. Kiekvieną sezoną jis apsigyvendavo archeologų namelyje ir likdavo ten niekur neišvažiuodamas tris ar keturis mėnesius, iki devinto prakaito triūsdamas nedideliame plote su smėlio užpustytais griuvėsiais, atkasdamas dar kelias pėdas istorijos. Buvo sezonų, kai jis visai nekasinėdavo, o laiką leisdavo restauruodamas arba registruodamas praeitų metų radinius.

Tai buvo asketiškas gyvenimas — beveik kaip vienuolio — tik jis, virėjas ir keli savanoriai, bet, Taros įsitikinimu, tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, kur jis jautėsi tikrai laimingas. Jo retuose laiškuose, smulkiai pasakojančiuose apie ieškojimų pažangą, jutai gyvenimo džiaugsmą, kurio stigo kitose jo gyvenimo srityse. Štai kodėl ji nustebo, kai jis pakvietė ją paviešėti, — tai buvo jo pasaulis, jo ypatinga vieta, ir jis turėjo pajusti tikrą pasitikėjimo proveržį, jeigu ryžosi ją pasikviesti.

Kelionės iš oro uosto negalėjai pavadinti patogia. Atrodė, kad vairuotojas net nežino, kad važiuoti reikia saugiai: lenkė mašinas likus keliems metrams iki priešais važiuojančių sunkvežimių. Kartą, kai jie važiavo palei dvokiantį kanalą, jis ėmė lenkti nedidelį furgoną ir staiga priešais išniro sunkvežimis. Tara pamanė, kad jis suks atgal į savo juostą. Nieko panašaus. Jis kumščiu numygė signalą ir iki galo nuspaudė akceleratorių, lenkdamas furgoną, kuris tarsi lenktyniaudamas irgi padidino greitį. Artėjantis sunkvežimis didėjo sulig kiekviena akimirka, ir Tarai susuko vidurius, nes ji buvo įsitikinusi, kad automobiliai susidurs. Ir paskutinę sekundę, kai jau atrodė, kad susidūrimas kaktomuša neišvengiamas, taksistas suktelėjo vairą dešinėn, įšokdamas prieš pat furgoną ir tik per plauką nesitrenkdamas į į priešais lekiančio sunkvežimio priekį.

— Išsigandote? — paklausė vairuotojas.

— Taip, — atrėžė Tara, — išsigandau.

Pagaliau, dideliam Taros palengvėjimui, jie išsuko iš plento į kelių kilometrų ilgio medžiais apaugusį vieškelį, paskui sustojo stataus smėlėto skardžio, virš kurio stūksojo laiptuotos piramidės viršūnė, papėdėje.

— Jums reikia nusipirkti bilietą, — pasakė vairuotojas rodydamas bilietų kasą dešinėje stovinčiame pastate.

— Ar man reikia? — paklausė ji. — Mano tėvas čia dirba. Atvažiavau jo aplankyti.

Vairuotojas iškišo galvą pro langą ir kažką šūktelėjo prie kasos langelio sėdinčiam vyrui. Jie persimetė keliais žodžiais arabiškai, paskui išėjo kitas vyras iš pastato, jaunesnis, ir pasilenkęs prie automobilio pažiūrėjo į Tarą.

— Jūsų tėvas čia dirbti? — paklausė laužyta anglų kalba.

— Taip, — atsakė ji. — Profesorius Maiklas Malrėjus.

— Nuostabu! — vyras plačiai nusišypsojo. — Visi pažinoti daktaras. Jis žymiausias egiptologas pasaulyje. Mano geras draugas. Jis mane mokyti angliškai. Aš pats nuvešiu jus prie namelio.

Jis apėjo automobilį ir šmurkštelėjo ant sėdynės šalia vairuotojo, berdamas taksistui nurodymus.

— Mano vardu Hasanas, — pasakė, kai jie pradėjo važiuoti. — Aš čia dirbti prie pagrindinio teftišo. Jūs labai malonu, kad atvažiuoti.

Jis ištiesė ranką ir Tara ją paspaudė.

— Turėjau susitikti su tėvu oro uoste, — ėmė aiškinti ji. — Matyt, kažkaip apsilenkėme. Jūs žinote, kad jis čia?

— Atsiprašau, bet aš ką tik atvažiuoti. Jis tikriausiai namelyje. Jūs labai apie į jį panaši.

— Į jį panaši, — nusišypsojo Tara. — Nereikia „apie“.

Vyras nusijuokė.

— Jūs labai į jį panaši, — pasakė stengdamasis nesuklysti. — Ir jūs labai gera mokytoja, kaip ir jis.

Jie važiavo keliuku iki smėlio kalvos viršūnės, paskui pasuko akmenuotu žvyrkeliu, einančiu palei dykumos plokštikalnės kraštą. Laiptuota piramidė liko už nugaros, bet pasirodė dar dvi piramidės, apgriuvusios ir susmukusios, tad Tarai pasirodė, kad tai ta pati piramidė, tik skirtingų apgriuvimo stadijų. Kairėje ryto kaitroje mirgėjo Nilo pakrančių laukų lopinėliai, dešinėje dykuma ritosi bangomis iki pat horizonto, išdegusi, tuščia ir nyki.

Pavažiavę keliuku šimtą metrų, jie pasiekė nedidelę gyvenvietę, ir Hasanas liepė vairuotojui sustoti.

— Tai teftišas, — pasakė jis, rodydamas didelį geltonos spalvos pastatą dešinėje. — Sakaros svarbiausias biuras. Aš pasilikti čia. Beit Malrėj, jūsų tėvo namelis, yra toliau. Pasakysiu vairuotojui, kaip ten nuvažiuoti. Jeigu bus problemų, grįžkite čia.

Jis išlipo iš mašinos, kažką pasakė vairuotojui, ir jie nuvažiavo dar du kilometrus, kol pagaliau sustojo prie žemo vienaukščio namuko ant pačio skardžio krašto.

— Beit Malrėj, — pasakė vairuotojas.

Tai buvo ilgas, sukiužęs pastatas, nudažytas purvina oranžine spalva ir iš trijų pusių apjuosęs smėlėtą kiemą, kurio viduryje kėpsojo milžiniškas ekskavatoriaus semtuvas iš medžio ir vielų. Viename pastato gale stūksojo apšepęs medinis bokštas su vandens rezervuaru viršuje, kitame gulėjo krūva medinių dėžių, kurių pavėsyje snaudė apšiuręs šunėkas. Langai uždaryti, užuolaidos nuleistos. Atrodė, kad čia nėra nė gyvos dvasios.

Vairuotojas pasakė, kad palauks, tvirtindamas, kad jeigu ji neras tėvo, jis gali nuvežti ją atgal į Kairą, kur žino daug gerų viešbučių. Ji atsisakė, paėmė iš bagažinės krepšį, užmokėjo vairuotojui ir nuėjo prie namo, o taksi apsisuko ir pranyko dulkių debesyje.

Ji perėjo kiemą, pastebėjusi viename kampe po brezentu suverstus kažkokius dažytus akmenis, ir pabeldė į duris. Jokio atsako. Paklebeno rankeną. Durys buvo užrakintos.

— Tėti! — šūktelėjo. — Tai aš, Tara!

Tyla.

Ji apėjo namą iš kitos pusės. Visą namą juosė ilga pavėsį teikianti terasa, pristatyta vazonų su dulkinomis geranijomis ir kaktusais, keliais gumbuotais citrinmedžiais, ir betoninių suoliukų. Rytuose atsivėrė pasakiškas, žalias Nilo slėnis, bet ji jo nematė. Nusiėmusi akinius priėjo prie vieno lango ir pažvelgė pro plyšelį tarp langinių. Viduje buvo tamsu, ir ji sugebėjo pamatyti tik stalo kraštą su ant jo gulinčia knyga. Nuėjusi toliau pažvelgė pro kitą langą ir išvydo lovą, po kuria buvo pakišta pora išsiklaipiusių batų, paskui vėl grįžo prie namo fasado ir vėl patrankė duris. Niekas neatsiliepė. Nuėjo ant kelio, kelias minutes pastovėjo dairydamasi, paskui grįžo į terasą ir atsisėdo ant vieno iš betoninių suoliukų.

Ji ėmė nerimauti. Tėvas buvo apvylęs ją ne vieną kartą — per daug, kad būtų galima juos visus atsiminti, — bet ji juto, kad šį kartą viskas kitaip. Gal jis apsirgo, o gal jam atitiko kokia nelaimė? Įvairūs scenarijai galvoje vijo vienas kitą, vis liūdnesni. Ji atsistojo ir vėl ėmė trankyti langines, daugiau iš nevilties, negu tikėdamasi sulaukti atsako.

— Kur tu, tėti? — murmėjo po nosimi. — Kur tu esi, po velnių?

Ji laukė prie namo beveik dvi valandas, slampinėdama aplinkui, žvilgčiodama pro langines, kartais pabelsdama į duris, o kakta riedėjo prakaito lašai, akys merkėsi nuo nuovargio. Būrelis kalvos papėdėje, kaime, žaidžiančių vaikų pamatė ją ir užsikabarojo smėlėtu šlaitu už namo, šaukdami: „Tušinukas! Tušinukas!“ Ji išėmė iš rankinės kelis tušinukus ir išdalijo juos, klausdama, ar jie nematė aukšto vyro žila galva. Jie nieko nesuprato ir gavę tušinukus pasileido nuo šlaito žemyn, palikę ją vieną su musėmis, karščiu ir tyla prie uždaryto namo.

Pagaliau, kai saulė pasiekė zenitą ir ji iš nuovargio vos laikėsi ant kojų, nusprendė eiti ieškoti Hasano, vyro, su kuriuo susipažino pakeliui. Žinojo, kad jei tėvas kažkur užtruko, jis supyks, kad ji sukėlė triukšmą, bet dabar buvo pernelyg sunerimusi, kad jai tai rūpėtų. Vieninteliu likusiu rašikliu ji brūkštelėjo raštelį, paaiškindama, ką veikė, ir užkišo jį už durų. Tada nužingsniavo dulkėtu keliu spiginant saulei link tolumoje dunksančios dantytos piramidės, o pasaulis tylėjo, tik po kojomis girgždėjo smėlis, ir kartais prazvimbdavo musė.

Ėjo maždaug penkias minutes nulenkusi galvą, kai akies kampučiu pamatė, kaip tolumoje tarsi kažkas sušvytravo. Sustojo ir įsižiūrėjo į tą pusę prisidengusi akis. Kažkas stovėjo dykumoje, maždaug už dviejų šimtų metrų, ant kopos viršūnės. Jie buvo per toli, ir saulė plieskė per skaisčiai, kad ji galėtų gerai įsižiūrėti, bet vyrai atrodė aukšti ir apsirengę baltai. Kažkas akimirkai blykstelėjo, ir ji suprato, kad pamatė žiūronų stiklų atšvaitą, pro kuriuos jie žiūrėjo.

Ji nusisuko, nusprendusi, kad tai turistai, tyrinėjantys griuvėsius. Paskui jai šovė į galvą, kad gal tai archeologas, kuris pažįsta jos tėvą. Ji vėl atsisuko ketindama šūktelėti, bet ten jau nieko nebuvo. Ji žvalgė smėlio kopų ir akmenų horizontą, bet nieko nepamatė, todėl nuėjo toliau, galvodama, kad jai gal iš nuovargio ir nerimo pasivaideno. Galva ėmė svaigti, smilkiniuose tvinksėjo. Gailėjosi, kad nepasiėmė vandens.

Prireikė dar dvidešimt minučių, kol ji pasiekė teftišą, marškinėliai buvo permirkę prakaitu, maudė visus sąnarius. Ji rado Hasaną ir viską jam papasakojo.

— Esu įsitikinęs, kad viskas gerai, — tarė jis sodindamas ją ant kėdės biure. — Gal tėvas išėjo pasižvalgyti. Arba į kasinėjimo vietą.

— Nepalikęs raštelio?

— Gal jis laukia Kaire?

— Skambinau į jo butą, niekas nekelia ragelio.

— Jis žinojo, kad šiandien atvykstate?

— Aišku, kad žinojo, jog atvykstu šiandien, — nukirto ji.

Patylėjo.

— Atsiprašau. Esu pavargusi ir sunerimusi.

— Aš suprasti, panele Malrėj. Prašom visai nesijaudinti. Mes jį rasime.

Jis paėmė nuo rašomojo stalo radijo telefoną, bakstelėjo mygtuką jo šone ir ėmė kalbėti, kelis kartus aiškiai tardamas žodžius „daktara Malrėj“. Pasigirdo elektros iškrovos traškesys, ir paskui kitame gale atsiliepė keli balsai, vienas paskui kitą. Pareigūnas klausėsi, vėl ėmė kalbėti, paskui padėjo telefoną.

— Jo nėra kasinėjimų vietoje ir niekas jo nematė. Prašom palaukti.

Jis koridoriumi nuėjo į kitą kambarį. Pasigirdo murmėjimas. Grįžo po minutės.

— Jis išvažiuoti į Kairą vakar ryte, paskui grįžti į Sakarą po pietų. Po to jo niekas nepavyko pamatyti.

Jis pakėlė ragelį. Vėl trumpas pokalbis, vėl pabrėžtinai kartojami žodžiai „daktara Malrėj“. Telefoną padėjo suraukęs kaktą.

— Tai Achmedas. Jis vežė jūsų tėvą taksi. Sakė, kad tėvas liepti jam atvažiuoti į Beit Malrėj vakar vakare, nuvežti jį į oro uostą, bet kai Achmedas atvažiavo, jūsų tėvo čia nebūti. Tai nepanašu į daktarą.

Jis minutėlę patylėjo barbendamas pirštais stalą, paskui atidarė stalčių ir išėmė ryšulėlį raktų.

— Tai atsarginiai namelio raktai, — paaiškino. — Važiuosim pažiūrėti.

Jie išėjo iš raštinės, ir jis parodė į kieme stovintį baltą aplamdytą „fiatą“.

— Važiuoti automobiliu. Taip greičiau.

Važiavo jis greitai, automobilis šokčiojo, kratėsi ant nelygaus kelio ir pagaliau sustojo prie namo. Jie nuėjo prie durų, ir Tara iškart pamatė, kad raštelio, kurį ji paliko, nėra. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir ji puolusi prie durų paspaudė rankeną. Durys tebebuvo užrakintos, ir niekas neatsiliepė į įnirtingą beldimą. Hasanas išsirinko raktą iš suvertų ant pakabuko, įkišo jį į spyną, pasuko du kartus ir įėjo vidun. Tara sekė iš paskos.

Jie atsidūrė dideliame kambaryje išbaltintomis sienomis su kvadratiniu valgomuoju stalu arčiausiame kampe, kitame — su pora kandžių apėstų sofų ir židiniu. Kairėje ir dešinėje buvo kiti kambariai, viename iš kurių Tara buvo mačiusi medinės lovos kraštą. Buvo tamsu ir vėsu, ore tvyrojo salsvas kvapas, ir po akimirkos Tara suprato, kad tai cigaro dūmų kvapas.

Hasanas priėjo prie lango ir atidarė jį. Grindis užliejo saulės šviesa. Ji iš karto pamatė į sieną atsirėmusį kūną.

— O Dieve, — dusdama sušnabždėjo. — Ne.

Ji puolė artyn ir atsiklaupusi paėmė jo ranką. Ji buvo šalta ir sustingusi. Ji nesivargino bandydama jį gaivinti.

— Tėti, — sušnibždėjo ji glostydama jo susivėlusius plaukus. — Vargšas tėti.

7 Luksoras

Žiūrėdamas į gulintį lavoną, inspektorius Chalifa prisiminė tą dieną, kada jie parsivežė į namus jo tėvo kūną.

Tada jam buvo šešeri, ir jis dar nelabai suprato, kas vyksta. Jie įnešė kūną į svetainę ir paguldė ant stalo. Motina, raudodama ir plėšydamasi juodus drabužius, klūpojo ant kelių prie jo kojų, o jis ir brolis Ali stovėjo prie tėvo galvos, laikydamiesi už rankų, nenuleisdami akių nuo išblyškusio, dulkino veido.

— Nusiramink, motin, — pasakė Ali. — Aš rūpinsiuos tavimi ir Jusufu. Prisiekiu.

Nelaimė atsitiko tik per kelis kvartalus nuo jų namų. Turistų autobuso vairuotojas, per greitai važiuodamas siauromis gatvėmis, nesuvaldė mašinos ir trenkėsi į netvirtus medinius pastolius, ant kurių dirbo jų tėvas, ir juos nugriovė. Žuvo trys vyrai, tarp jų ir tėvas, sutraiškyti užgriuvusių plytų ir rąstų. Kelionių agentūra atsisakė prisiimti atsakomybę, ir jie negavo jokios kompensacijos. Autobusu važiavę keleiviai nesusižeidė. Tuo metu jie gyveno Nazlat al Samame, Gizos plokštikalnės papėdėje, ankštame krėstiniame namelyje, nuo kurio stogo buvo matyti Sfinksas ir piramidės.

Ali buvo šešeriais metais vyresnis, stiprus, protingas ir drąsus. Chalifa dievino jį, visur sekiojo iš paskos, mėgdžiodamas jo eiseną ir žodžius. Iki šiol, kai susierzindavo, murmėdavo „po paraliais“, žodžius, kuriuos išmoko iš brolio, o šis savo ruožtu išmoko jų iš anglo turisto.

Po tėvo mirties, tesėdamas duotą žodį, Ali paliko mokyklą ir ėjo dirbti, nes nebuvo iš ko gyventi. Rado darbą kupranugarių aptvare, kur mėžė mėšlą, taisė balnus, vesdavo kupranugarius į plokštikalnę, kur jais jodinėjo turistai. Sekmadieniais Chalifai būdavo leista jam padėti. Bet ne darbo dienomis. Jis maldavo brolį leisti dirbti su juo kasdien, bet Ali liepė jam mokytis.

— Mokykis, Jusufai, — ragino jis. — Kaupk žinias. Išmok to, ko aš negaliu išmokti. Aš noriu tavim didžiuotis.

Tik po daugelio metų jis sužinojo, kad Ali ne tik pirko maistą ir drabužius, bet kasdien iš menko uždarbio atidėdavo šiek tiek pinigų, kad Chalifa atėjus laikui galėtų mokytis universitete. Jis tiek skolingas savo broliui. Skolingas už viską. Štai kodėl pakrikštijo savo pirmagimį sūnų jo vardu — norėjo parodyti, kad nepamiršo tos skolos.

Deja, jo sūnus niekada nematė savo dėdės, ir niekada nepamatys. Kaip jam jo trūksta! Kaip jis norėtų, kad viskas būtų susiklostę kitaip.

Jis pasipurtė ir grįžo į tikrovę. Stovėjo baltomis plytelėmis išklijuotame kambaryje Luksoro ligoninės rūsyje, o priešais ant stalo gulėjo šįryt rastas nuogas lavonas. Ventiliatorius sukosi palubėje, patalpą apšvietė vienintelė pailga dienos šviesos lempa, o šiaip patalpa buvo šalta ir sterili. Daktaras Anvaras, vietinis patologoanatomas, palinkęs virš kūno, spaudinėjo jį guminėmis pirštinėmis apmautomis rankomis.

— Labai keista, — murmėjo jis po nosimi. — Nieko panašaus neteko matyti. Labai keista.

Jie nufotografavo lavoną ten, kur jį išmetė upė, paskui įkišo į maišą ir laivu atgabeno į Luksorą. Reikėjo prirašyti begalę popierių, kol buvo leista apžiūrėti kūną, o jau buvo vėlyva popietė. Jis nusiuntė Sariją išsiaiškinti, ar trisdešimties kilometrų spinduliu nebuvo pasigesta kokio nors žmogaus, šitaip išgelbėdamas pavaduotoją nuo nemalonios autopsijos procedūros. Jis ir pats vos tvardėsi, kad nepradėtų pykinti. Žvėriškai norėjo užsirūkyti ir instinktyviai kaišiojo ranką į kišenę, graibydamas pakelį „Kleopatrų“, bet neišsiėmė. Daktaras Anvaras garsėjo tuo, kad nepakenčia rūkymo savo morge.

— Ką galėtumėt pasakyti? — paklausė Chalifa, atsirėmęs į vėsias sienos plyteles ir pirštais grabaliodamas marškinių sagą.

— Na, — prabilo daktaras Anvaras minutėlę pagalvojęs. — Galima drąsiai sakyti, kad jis negyvas.

Jis nusižvengė tapšnodamas delnais pilvą. Anvaro juokeliai buvo pagarsėję ne mažiau už jo nepakantumą rūkymui.

— Atsiprašau, — pridūrė. — Lėkštas juokelis. — Jis vėl prunkštelėjo, bet paskui šypsena pradingo ir jis surimtėjo. — Tai ką norėtumėt sužinoti?

— Amžius.

— Sunku tiksliai pasakyti, bet, manyčiau, įpusėjęs trečiąjį dešimtmetį, gal kiek vyresnis.

— Mirties laikas.

— Maždaug prieš aštuoniolika valandų. Gal prieš dvidešimt. Daugiausia — para.

— Ir visą tą laiką jis išbuvo vandenyje.

— Sakyčiau, kad taip.

— Kaip manote, ar toli jis galėjo nuplaukti per dvidešimt keturias valandas?

— Neįsivaizduoju. Mane domina lavonai. Manęs nedomina vandens srovės.

Chalifa nusišypsojo.

— Gerai, mirties priežastis.

— Maniau, kad tai savaime aišku, — tarė Anvaras, žiūrėdamas į sudarkytą veidą.

Dabar, kai purvas buvo nuvalytas, veidas atrodė dar groteskiškiau negu tada, kai Chalifa išvydo jį pirmą kartą, — panašus į nemokšiškai išpjautą mėsos gabalą. Ir ant viso kūno nestigo plėštinių žaizdų — ant rankų ir pečių, ant pilvo, ant šlaunų priekio. Nedidelė žaizda buvo net ant kapšelio, ir Anvaras ją parodė su ypač dideliu pasigėrėjimu. Kartais, pamanė Chalifas, tas vyras per daug entuziastingai žiūri į savo darbą.

— Na, norėjau sužinoti...

— Taip, taip, žinau, — pertraukė jį patologoanatomas. — Aš tik pajuokavau. Norite sužinoti, kaip atsirado tos žaizdos.

Jis vėl palinko virš stalo, nusitraukė pirštines, kurios su pliaukštelėjimu nusmuko nuo rankų.

— Gerai, pradėsim nuo pradžios. Jis mirė nuo šoko ir nukraujavimo, sukelto tų žaizdų, kurias matėte. Plaučiuose palyginti mažai vandens, o tai reiškia, kad jis nenuskendo ir nebuvo supjaustytas paskui. Tai jam atsitiko sausumoje, o paskui kūną įmetė į upę. Greičiausiai netoli nuo tos vietos, kur jis rastas.

— Ar tai galėjo būti laivo sraigtas?

— Jokiu būdu. Žaizdos būtų visiškai kitokios. Ne tokios švarios. Audiniai būtų labiau sudarkyti.

— Krokodilas?

— Nebūkit kvailas, Chalifa. Šis žmogus buvo sąmoningai sudarkytas. Beje, įsidėkite į galvą, kad aukščiau Asuano krokodilų nėra. Ir, suprantama, dar mažiau tokių, kurie rūko. — Jis parodė lavono rankas, krūtinę ir veidą. — Trys prideginimo žymės. Čia, čia ir čia. Turbūt cigaras. Per didelės cigaretei.

Jis pasirausė kišenėje ir ištraukė maišelį kešju riešutų. Pasiūlė Chalifai. Detektyvas atsisakė.

— Kaip norite, — atsakė Anvaras ir užvertęs galvą prisipylė į burną riešutų.

Chalifa žiūrėjo, stebėdamasis, kaip jis gali valgyti prie sumaitoto veido vos už kelių pėdų.

— O pačios žaizdos? Kuo jos padarytos?

— Neįsivaizduoju, — suniurzgė Anvaras kramtydamas. — Kažkoks metalinis daiktas, greičiausiai išgaląstas. Gal peilis, nors esu matęs visokiausių peilio žaizdų, o šitos į jas visai nepanašios.

— Ką tai galėtų reikšti?

— Na, žaizdos nėra pakankamai dailios. Sunku paaiškinti. Čia daugiau intuicijos negu mokslo. Be abejo, tai kažkokia aštri geležtė, bet tokia, su kokia man dar neteko susidurti. Štai, pažiūrėkite, — jis parodė į pjautinę žaizdą ant vyro krūtinės. — Jei ją būtų palikęs peilis, žaizda būtų siauresnė ir ne tokia... kaip čia pasakius... kresna. Ir dar žiūrėkit, viename gale ji šiek tiek gilesnė. Neprašykite tikslumo, Chalifa, nes tiksliau pasakyti negaliu. Žinokite, kad mes susidūrėme su neįprastu ginklu.

Inspektorius išsitraukė iš kišenės bloknotėlį ir užsirašė. Kambaryje aidėjo kramtomų riešutų grumšėjimas.

— Ar dar galite ką nors pridurti?

— Na, jis mėgo išgerti. Didelė alkoholio koncentracija kraujyje. Be to, atrodo, kad domėjosi Senovės Egiptu.

— Ta skarabėjaus tatuiruotė?

— Būtent. Ne dažnai pasitaiko. Ir dar pažiūrėkit.

Chalifa priėjo arčiau.

— Matote tas mėlynes aplink pažastis? Čia ir čia, kur oda pakeitusi spalvą. Tas vyras buvo laikomas jėga.

Anvaras užėjo Chalifai už nugaros ir sugriebė jo rankas, pirštais skaudžiai įspausdamas odą.

— Mėlynės ant kairiosios rankos didesnės ir leidžiasi ranka žemiau, todėl galima manyti, kad jį laikė ne vienas vyras, o du, nes laikė skirtinga jėga. Iš mėlynių gylio galima spręsti, kad vyras smarkiai priešinosi.

Chalifa linktelėjo galvą palinkęs virš bloknoto.

— Mažiausiai trys vyrai, — tarė jis. — Du laikė, trečias švaistėsi peiliu ar kažkuo kitu.

Anvaras linktelėjo, nuėjo prie durų, iškišo galvą ir kažkam šūktelėjo koridoriaus gale. Po minutės pasirodė du vyrai, stumdami stalą ant ratukų. Jie užkėlė kūną ant stalo, užklojo paklode ir išrideno iš kambario. Anvaras baigė kramtyti riešutus, nuėjo prie nedidelio praustuvo ir ėmė plautis rankas. Kambaryje buvo tylu, girdėjosi tik ventiliatoriaus šnarėjimas.

— Atvirai sakant, esu apstulbęs, — tarė patologoanatomas, staiga praradęs norą pokštauti. — Dirbu šį darbą jau trisdešimt metų ir nieko panašaus nesu matęs. — Tai... — Jis nutilo lėtai muilindamas rankas, atsukęs nugarą Chalifai. — ...šėtono darbas, — pagaliau užbaigė.

— Niekad negalvojau, kad jūs religingas.

— Ir nesu. Bet kitkuo nepaaiškinsi to, kas nutiko šitam vyrui. Noriu pasakyti, kad jis nebuvo tiesiog sučiuptas ir nužudytas. Jie mėsinėjo tą nelaimėlį.

Jis užsuko čiaupus ir ėmė šluostytis rankas.

— Raskit, kas tai padarė, Chalifa. Raskit juos greičiau ir įgrūskit į belangę.

Balso rimtumas nustebino Chalifą.

— Stengsiuos, — atsakė jis. — Jeigu dar kas nors paaiškėtų, praneškite man.

Jis įsidėjo bloknotą ir pasuko prie durų. Jau buvo pusiaukelėje, kai Anvaras jį pašaukė.

— Dar vienas dalykas.

Chalifa atsisuko.

— Tik nuojauta, bet manau, kad jis galėjo būti skulptorius. Raižė daiktus turistams ar panašiai. Po nagais daug alebastro dulkių, o dilbių raumenys gerai išsivystę, todėl galima manyti, kad jis daug dirbo su plaktuku ir kaltu. Galiu ir klysti, bet tyrimą pradėčiau nuo to. Alebastro dirbtuvėse.

Chalifa padėkojo ir nuėjo koridoriumi, traukdamas iš kišenės cigaretes. Jį pasivijo Anvaro balsas.

— Ir prašom nerūkyti, kol neišeisit iš ligoninės!

8 Kairas

— Jis negalėjo pakęsti cigarų, — pasakė Tara.

Ambasados pareigūnas pasuko į ją galvą.

— Prašau?

— Cigarai. Mano tėvas negalėjo pakęsti cigarų. Tiesą pasakius, jokio rūkymo. Sakydavo, kad tai bjaurus įprotis. Kaip skaityti „Guardian“.

— Aha, — tarė suglumęs pareigūnas. — Suprantu.

— Kai pirmą kartą įėjome į archeologų namą, pajutau kvapą. Iš pradžių nepažinau. Paskui supratau, kad tai cigaro dūmai.

Pareigūnas, jaunesnysis atašė Krispinas Outsas, nusuko akis į gatvę, garsiai signalizuodamas priešais važiuojančiam sunkvežimiui.

— Ar tai svarbu?

— Kaip sakiau, tėvas negalėjo pakęsti rūkymo.

— Vadinasi, tai buvo kažkas kitas, — gūžtelėjo pečiais Outsas.

— Bet tai ir yra svarbiausia, — neatlyžo Tara. — Rūkyti name buvo uždrausta. Žinau tai, nes jis kartą parašė, kaip atleido vieną savanorį, sulaužiusį šitą taisyklę.

Motociklas aplenkė juos iš šalikelės pusės ir iššoko ant kelio tiesiai prieš nosį. Outsas numygė stabdžius.

— Prakeiktas idiotas!

Kurį laiką važiavo tylėdami.

— Nelabai suprantu, kur link jūs sukate, — pagaliau tarė jis.

— Ir aš nesuprantu, — atsiduso Tara. — Tik tiek, kad... name neturėjo būti cigaro dūmų kvapo. Negaliu šito pamiršti.

— Manau, tai tik... na, žinote, šokas.

— Taip, pavargusiu balsu tarė ji ir atsiduso. — Matyt, taip ir yra.

Dabar jie važiavo viaduku, vedančiu į Kairo centrą. Buvo jau beveik sutemę, ir miesto šviesos sklido aplink juos tolyn ir iki pat horizonto. Tebebuvo karšta. Tara nuleido lango stiklą ir jos plaukai vėjyje plevėsavo lyg transparantas. Ji jautėsi keistai abejinga, tarsi pastarųjų kelių valandų įvykiai būtų buvęs kažkoks sapnas.

Jie laukė valandą prie tėvo lavono, kol atvyko gydytojas. Jis trumpai apžiūrėjo kūną ir pasakė jiems tai, ką jie jau žinojo, — kad senukas yra miręs, greičiausiai nuo ūmaus širdies smūgio, bet reikalinga kruopščiau ištirti. Atvažiavo greitosios pagalbos automobilis, o jam iš paskos — du policininkai, abu kostiumuoti, kurie uždavė Tarai kelis paviršutiniškus klausimus apie tėvo amžių, sveikatą, tautybę, profesiją. („Po galais, jis buvo archeologas, — piktai atrėžė ji. — Ką, po velnių, jis čia galėjo daugiau dirbti?!“) Ji paminėjo cigaro dūmų kvapą, paaiškinusi, kaip vėliau aiškino Outsui, kad rūkyti namo viduje buvo draudžiama. Policininkai užsirašė, bet nepasirodė, kad juos tai būtų sudominę. Ji primygtinai ir nereikalavo. Ir nė karto neapsiverkė. Tiesą sakant, pirma jos reakcija į tėvo mirtį buvo jokios reakcijos nebuvimas. Žiūrėjo, kaip kūną neša į automobilį ir nieko nejautė, visai ničnieko, tarsi jis būtų svetimas žmogus.

— Tėtis mirė, — murmėjo po nosimi, lyg norėdama sukelti viduje kažkokį atgarsį. — Jis mirė. Jo nėra.

Žodžiai nepadarė jai įspūdžio. Bandė prisiminti gražiausias kartu praleistas dienas — knygas, kuriomis abu džiaugėsi, keliones į zoologijos sodą, lobio taką, kurį jis jai nutiesė penkioliktojo gimtadienio proga, — tačiau jai nepavyko susieti savo jausmų su tais įvykiais. Vienintelis dalykas, kurį ji juto — ir jai dėl to buvo gėda, — kartus nusivylimas, kad jos kelionė galutinai sugadinta.

„Kitas dvi savaites praleisiu pildydama blankus ir tvarkydama laidotuvių reikalus, — galvojo ji. — Sumautos atostogos.“

Outsas pasirodė, kai greitoji pagalba jau važiavo iš kiemo, nes ambasada buvo informuota apie tėvo mirtį iškart po kūno radimo. Blondinas nuskobtu smakru, netoli trisdešimties, britas iki pirštų galiukų, jis pareiškė užuojautą mandagiai, bet neįtikinamai, tarsi sakydamas, kad jam toli gražu ne pirmą kartą tenka atlikti tokią procedūrą.

Jis pasikalbėjo su gydytoju laužyta arabų kalba ir paklausė Taros, kur ji apsigyveno.

— Čia, — pasakė ji jam. — Bent jau taip buvo planuota. Bet dabar gal tai nėra labai gerai.

Outsas sutiko.

— Manau, geriausiai būtų nuvažiuoti į Kairą ir pasiieškoti viešbučio. Leiskite man paskambinti.

Jis ištraukė iš švarko kišenės mobilųjį telefoną, — Tara pamanė, kaip, po galais, per tokį karštį galima nešioti kostiumą, — išėjo pro duris ir grįžo po poros minučių.

— Gerai, — prabilo. — Mes užsakėme jums „Ramesses Hilton“ viešbutį. Manau, kad čia mums nelabai kas liko veikti, tad kai tik susiruošite...

Ji dar minutėlę užtruko, apžvelgdama knygų lentynas, kandžių išėstas sofas, įsivaizduodama, kaip tėvas ilsisi po sunkios dienos kasinėjimuose, paskui sėdo į Outso automobilį.

— Keista, — tarė jis, — gyvenu Kaire jau trejus metus, bet pirmą kartą esu Sakaroje. Atvirai sakant, niekad labai nesidomėjau archeologija.

— Ir aš, — liūdnai tarė Tara.

Jau buvo tamsu, kai jie pasiekė viešbutį, šlykštų betoninį dangoraižį Nilo pakrantėje prie judrios sankryžos. Viduje plieskė šviesa, aplink neskoningą vestibiulį rikiavosi barai, kokteilinės ir parduotuvės, šveicoriai raudonomis uniformomis tampė krūvas prabangių lagaminų. Buvo vėsu — beveik šalta — ir Tarai palengvėjo po kaitros lauke. Jos kambarys buvo keturioliktajame aukšte: erdvus, jaukus, sterilus, priešingoje negu upė pusėje. Ji numetė krepšį ant lovos ir nusispyrė batus.

— Paliksiu jus įsikurti, — tarė Outsas, lūkuriuodamas prie durų. — Girdėjau, kad restoranas čia neblogas, bet galima užsisakyti ir į kambarį.

— Ačiū, — pasakė Tara. — Aš tikrai nealkana.

— Žinoma. Suprantu, — jis padėjo ranką ant rankenos. — Rytoj teks atlikti visokius formalumus. Ar gerai, jeigu atvažiuosiu jūsų nuvežti į ambasadą vienuoliktą valandą?

Tara linktelėjo galvą.

— Dar viena smulkmena. Manau, kad vakare geriausia neiti iš viešbučio, bent jau vienai. Nenoriu jūsų gąsdinti, bet šiuo metu visi turistai prašomi neprarasti budrumo. Pastaruoju metu sujudo fundamentalistai. Kartais užpuola. Atsarga gėdos nedaro.

Tara prisiminė vyrą, kurį sutiko prie bagažo konvejerio oro uoste.

— Saifas al Tamaras, — pasakė ji prisiminusi vardą.

— Al Taras, — pataisė Outsas. — Al Taras. Taip, atrodo, kad čia jo darbeliai. Prakeikti bepročiai. Kuo labiau valdžia juos spaudžia, tuo daugiau bėdų jie pridaro. Kai kuriose šalies vietose išvis nepatartina rodytis. — Jis padavė vizitinę kortelę. — Šiaip ar taip, jei atsiras koks reikalas, skambinkit. Labos nakties.

Gana formaliai jis paspaudė jai ranką, atsidarė duris ir išėjo į koridorių. Kai jo neliko, Tara paėmė iš minibaro skardinę alaus ir krito ant lovos. Paskambino Dženei į Angliją ir paliko žinutę atsakikliui, papasakojusi, kur ji, ir paprašiusi kuo greičiau jai paskambinti. Žinojo, kad turi paskambinti kitur — tėvo seseriai, į Amerikos universitetą, kur jis dirbo vizituojančiu profesoriumi ir dėstė Artimųjų Rytų archeologiją, — bet nusprendė viską palikti rytdienai. Išėjo į balkoną ir įsižiūrėjo į gatvę apačioje.

Juodas mersedesas ką tik privažiavo prie viešbučio ir sustojo skersas, užtverdamas kelią, todėl kiti vairuotojai turėjo trauktis atgal ir apvažiuoti, kaip galima buvo spręsti iš nesiliaujančio signalijimo.

Iš pradžių Tara nekreipė dėmesio į automobilį. Paskui, kai atsidarė keleivio durelės ir ant šaligatvio išlipo žmogus, ji staiga įsitempė. Negalėjo neabejodama tvirtinti, kad tai tas pats žmogus, kurį matė Sakaroje, — tas, kuris stebėjo ją, kai ji ėjo palei skardį, — bet kažkas kuždėjo jai, jog tai jis. Vilkėjo pilką kostiumą, ir net iš tokio aukščio buvo matyti, kad yra milžiniško ūgio, nes pėstieji greta jo atrodė kaip nykštukai.

Jis pasilenkė, kažką pasakė vairuotojui, ir mersedesas įsiliejo į mašinų srautą. Jis žiūrėjo, kaip mašina nuvažiuoja, paskui pakėlė galvą ir pažvelgė aukštyn, ir jai pasirodė, kad tiesiai jai į akis, nors, žinoma, buvo per toli, kad galėtų pasakyti, kur buvo nukreiptas žvilgsnis. Tai truko tik akimirką. Tada jis nuleido galvą ir pasuko prie šoninio viešbučio įėjimo, keldamas ranką prie burnos ir pūsdamas, kaip jai pasirodė, cigaro dūmą. Tara sudrebėjo, įėjo į kambarį, uždarė ir užrakino slenkančias balkono duris. Nilas, tarp Luksoro ir Asuano

Putos plakėsi į garlaivio „Horas“ pirmagalį, jam lėtai plaukiant aukštupio link, šviesos metė vaiduokliškus atšvaitus ant vandens. Šešėliuose skendintys nendrių miškai slinko iš abiejų šonų, bet jau buvo po vidurnakčio, ir tai matė tik keli ant denio pasilikę keleiviai. Jauna porelė glaustėsi laivugalyje suglaudę veidus, o po tentu pačiame priekigalyje kelios pagyvenusios damos lošė kortomis. Daugiau žmonių ant denio nebuvo. Dauguma keleivių arba jau miegojo, arba sėdėjo salone ir klausėsi naktinio kabarė — pilvoto egiptiečio, dainuojančio populiarius šlagerius pritariant įrašui.

Abu sprogimai driokstelėjo beveik vienu metu. Pirmasis — laivugalyje, prarydamas jaunąją porelę. Antrasis — didžiajame salone, visomis kryptimis ištaškydamas kėdes, stalus ir stiklo šukes. Kabareto dainininką apsvilintu veidu nubloškė ant garso aparatūros, būrelis moterų, stovėjusių prie scenos, pranyko medžio ir metalo nuolaužų chaose. Pasigirdo verksmai, dejonės, klyksmas žmogaus, kuriam nutraukė koją aukščiau kelio. Lošėjos kortomis, net nesužeistos, sėdėjo sustingusios po tentu. Viena iš jų ėmė verkti.

Ant kranto, už nendrių sutūpę ant uolėto kalnelio, buvo trys vyrai. Jie nenuleido akių nuo garlaivio. Degančių garlaivio denių pašvaistė apšvietė jų barzdotus veidus ir vertikalius randus ant kaktų. Jie šypsojosi.

— Saifas al Taras, — sušnibždėjo vienas.

— Saifas al Taras, — pakartojo bendrai.

Jie linktelėjo, pakilo ant kojų ir pranyko naktyje.

9 Kairas

Kaip ir buvo sutarta, Outsas pasitiko Tarą viešbučio vestibiulyje vienuoliktą valandą ir nuvežė į ambasadą, iki kurios buvo dešimt minučių kelio.

Nepaisant nuovargio, ji blogai miegojo. Akyse stovėjo to milžino vaizdas, nepaaiškinamai ją sudirginęs. Galų gale ji nugrimzdo į miegą, bet tada sučirškė telefonas, suardęs jos miegą. Tai buvo Dženė.

Jos kalbėjosi beveik valandą, draugė siūlėsi atskristi artimiausiu reisu. Tara jautė pagundą priimti jos pasiūlymą, bet galop pasakė, kad nereikia jaudintis. Viskuo jau pasirūpinta, be to, po kelių dienų, kai bus užbaigti visi formalumai, ji greičiausiai grįš namo. Jos susitarė pasiskambinti kitą dieną, ir pokalbis baigėsi. Ji kiek pažiūrėjo televizorių, be tikslo šokinėdama nuo „CNN“ prie „MTV Asia“ ir prie „BBC World“ kol pagaliau užsnūdo.

Buvo gili naktis, kai ji dar kartą staiga pabudo, pajutusi lyg kažko trūktų. Pasaulis tylėjo, ir kambarį gaubė šešėliai, nors mėnesiena švietė pro siaurą plyšį tarp užuolaidų, mesdama vaiduoklišką blizgesį ant priešais kabančio veidrodžio.

Ji gulėjo lovoje bandydama suprasti, kas jai sukėlė nerimą, paskui apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo. Tada ir išgirdo, kaip prie durų kažkas tyliai girgžtelėjo. Klausėsi kelias sekundes, ir tik tada suvokė, kad tai girgžda spaudžiama durų rankena.

— Ei!

Ji suspigo nenatūraliu balsu. Girgždesys akimirką liovėsi, paskui vėl pasigirdo. Tvaksinčia širdimi ji priėjo prie durų ir ėmė žiūrėti į rankeną, kuri lėtai tai kilo, tai leidosi. Pamanė, kad reikia vėl surikti, tačiau tik sugriebė rankeną ir tvirtai ją suspaudė. Pajuto pasipriešinimą už durų, paskui išgirdo tolstančius žingsnius. Ji suskaičiavo iki penkių ir atidarė duris, bet koridorius buvo tuščias. Beveik tuščias, nes liko vienas dalykas: cigaro dūmų kvapas.

Likusią nakties dalį praleido su uždegta šviesa ir užmigo jau brėkštant. Kai Outsas paklausė, ar gerai išsimiegojo, ji burbtelėjo:

— Ne, po velnių.

Outsas įsuko automobilį pro ambasados vartus kreminės spalvos sienoje, kyštelėjo sargybiniui pažymėjimą ir nuvairavo į nedidelę aikštelę, paskui pro šonines duris nusivedė Tarą į pastatą. Jie ėjo ilgu koridoriumi, pakilo laiptais į antrą aukštą su ten įsikūrusiais biurais, kur juos pasitiko liesas, šiek tiek susitaršęs žmogelis žilais plaukais, tankais antakiais ir ant kaklo kabančiais akiniais.

— Labas rytas, panele Malrėj, — nusišypsojo jis ir ištiesė ranką. — Čarlzas Skvairsas, kultūros atašė. — Jo balsas buvo malonus, globėjiškas, priešingybė šiurkščiam rankos paspaudimui. — Krispinai, gal pasirūpintumėt kava? Mes būsime mano kabinete.

Jis nusivedė Tarą pro dvigubas duris į didelį saulės nutviekstą kambarį su keturiais krėslais aplink stalą. Prie lango stovėjo dar vienas vyras.

— Daktaras Šarifas Džemalis iš Antikvarinių vertybių vyriausiosios valdybos, — pristatė Skvairsas. — Jis pats pasiprašė dalyvauti šiame pokalbyje.

Vyras buvo nedidelio ūgio, plačiapetis, smarkiai randuotu veidu. Jis žengtelėjo į priekį.

— Leiskite pareikšti užuojautą dėl jūsų tėvo mirties, — iškilmingu balsu prabilo jis. — Jis buvo didis mokslininkas ir tikras šios šalies bičiulis. Mums jo labai trūks.

— Ačiū, — atsakė Tara.

Visi trys atsisėdo.

— Ambasadorius prašė atsiprašyti jūsų, — tarė Skvairsas. — Turėdamas galvoje jūsų tėvo padėtį, jis norėjo pats su jumis susitikti. Deja, kaip gal girdėjote, praeitą naktį buvo dar vienas teroristų išpuolis, netoli Asuano žuvo du Didžiosios Britanijos piliečiai, tad jam atsirado neatidėliotinų rūpesčių.

Jis sėdėjo labai ramiai kalbėdamas, sunėręs ant kelių liaunas, neapžėlusias rankas.

— Žinau, kad išreikšiu ambasadoriaus ir, tiesą sakant, visos ambasados jausmus, sakydamas, kad mes nepaprastai apgailestaujame dėl jūsų tėvo mirties. Turėjau garbės keletą kartų su juo susitikti. Tai didelė netektis.

Grįžo Outsas nešinas padėklu.

— Pieno? — paklausė Skvairsas.

— Juodos, be cukraus, — atsakė Tara. — Ačiū.

Skvairsas linktelėjo Outsui, kuris pripylė puodelius kavos ir išdalijo. Stojo nejauki tyla.

— Kai buvau studentas, man teko laimė vieną sezoną praleisti su jūsų tėvu Sakaroje, — pagaliau prabilo Džemalis. — Tai buvo 1972-aisiais. Tais metais radome Ptahotepo kapavietę. Niekada nepamiršiu jaudulio, apėmusio mus, kai pirmą kartą įžengėme į kapavietę. Ji buvo, galima sakyti, sveika, neliesta nuo tos dienos, kai ją užantspaudavo. Netoli įėjimo stovėjo medinė skulptūra, maždaug tokio dydžio, — jis parodė ranka, — nepaprastai realistiška, su inkrustuotomis akimis, puikios būklės. Dabar ji eksponuojama Kairo muziejuje. Norėčiau, kad leistumėt man nuvesti jus jos pasižiūrėti.

— Labai norėčiau, — tarė Tara, stengdamasi parodyti entuziazmą.

— Jūsų tėvas mane daug ko išmokė, — tęsė Džemalis. — Aš jam tiek daug skolingas. Jis buvo geras žmogus.

Jis išsitraukė nosinę ir garsiai išsišnypštė, matyt, apimtas jausmų. Visi keturi tyloje siurbčiojo kavą. Skvairsas vėl prabilo po kelių minučių.

— Daktaras tvirtina, kad jūsų tėvo mirtis buvo greita ir be skausmo. Greičiausiai vainikinių arterijų infarktas. Mirtis jį užklupo akimirksniu.

— Jis gėrė vaistus nuo širdies, — linktelėjo galvą Tara.

— Prašom nesuprasti manęs klaidingai, — įsiterpė Džemalis, — bet aš manau, kad jeigu jūsų tėvui būtų buvę leista pasirinkti mirties vietą, tai būtų Sakara. Jis ten visada jautėsi laimingas.

— Taip, — tarė Tara. — Ten buvo jo tikrieji namai.

Outsas vėl įpylė kavos.

— Bijau, kad teks atlikti keletą formalumų, — tarsi atsiprašydamas tarė Skvairsas. — Jums padės Krispinas. — Jis uždengė puodelį ranka. — Daugiau nereikia, ačiū. Be to, turėtumėt apsispręsti, kaip pasielgsite su tėvo palaikais: ar laidosite Egipte, ar gabensite į Angliją. Tuo tarpu tik noriu priminti, kad jeigu ko nors pageidautumėt šiuo sunkiu metu, jums reikia tik paprašyti.

— Ačiū, — atsakė Tara ir nutilo, pirštais čiupinėdama puodelį.

— Ten... hm...

Ji nutilo, nežinodama, ką toliau sakyti. Skvairsas kilstelėjo antakius.

— Taigi?

— Na... — ji vėl nutilo. — Kai vakar pirmą kartą įžengiau į tėvo namą, pajutau cigaro dūmų kvapą, ir man tai pasirodė keista, nes tėvas niekada neleido prie jo rūkyti. Aš minėjau tai policijai. Ir Krispinui.

Outsas linktelėjo galvą. Džemalis išsiėmė iš kišenės nefritinį rožinį ir ėmė nykščiu perrinkinėti karoliukus. Tara juto, kaip visi trys sėdi įsmeigę į ją akis.

— Kiek anksčiau aš mačiau tą vyrą, aukštą vyrą...

— Aukštą? — paklausė Skvairsas palinkdamas į priekį.

— Taip, gana aukštą, aukštesnį už daugumą žmonių. Atleiskite, skamba kvailai, kai aš taip kalbu...

Anglas metė žvilgsnį į Džemalį ir rankos mostu paragino ją kalbėti toliau. Karoliukai ėmė taukšėti dažniau, tarsi kas šoktų čečiotką.

— Atrodo, kad jis mane stebėjo pro žiūronus.

— Tas aukštas vyras? — paklausė Džemalis.

— Taip. Praeitą vakarą aš vėl jį pamačiau, ar bent jau labai panašų į jį žmogų, einantį į viešbutį ir rūkantį cigarą. O vidurnaktį išgirdau, kaip kažkas bando įeiti į mano kambarį. Kai atidariau duris, už jų nieko nebuvo, bet koridoriuje tvyrojo cigaro dūmų kvapas.

Ji silpnai šyptelėjo, suprasdama, kaip paranojiškai skamba jos pasakojimas. Įvykiai, jai atrodę įtartini ir keliantys grėsmę, dabar, kai pasakojo apie juos šiems žmonėms, rodėsi paprastas atsitiktinumas.

— Sakiau, kad skamba kvailai... — sumurmėjo ji.

— Anaiptol, — tarė Skvairsas palinkdamas į priekį ir uždedamas ranką ant jos rankos. — Jums dabar labai liūdnas metas. Turint galvoje visas aplinkybes, vargu ar reikia stebėtis, kad jūs jaučiatės mažumėlę... nesaugi. Šiaip ar anaip, esate svetimoje šalyje, netekote artimo žmogaus. Tokioje padėtyje sunku išvengti neobjektyvaus vertinimo.

Ji jautė, kad jis stengiasi išlikti mandagus.

— Tiesiog pajutau, kad kažkas vyksta, — tarė ji, — kažkas...

— Grėsmingo?

— Taip.

Skvairsas vos šyptelėjo.

— Manau, neturėtumėt nerimauti, panele Malrėj. Egiptas — tokia šalis, kurioje labai lengva įsivaizduoti, jog kažkas dedasi už tavo nugaros, nors to nėra. Kaip jūs manote, daktare Džemali?

— Be abejo, — šnarpštelėjo Džemalis. — Man nepraeina nė vienos dienos, kad negalvočiau, jog kažkas rezga prieš mane sąmokslą. Kai darbas liečia archeologines iškasenas, taip paprastai ir būna.

Trys vyrai nusijuokė.

— Neabejoju, kad viską, ką paminėjote, galima paaiškinti paprastai, — tarė Skvairsas ir patylėjęs pridūrė: — Žinoma, jeigu papasakojote mums viską.

Pasakė tarsi pokštaudamas, bet jo balse buvo vos ne vos girdimas priekaištas, tarsi jis kaltino, kad ji ne viską papasakojo.

— Ar jūs nieko nepamiršote? — paklausė jis.

— Atrodo, ne.

Kelias sekundes Skvairsas įdėmiai į ją žiūrėjo, paskui atsilošė ir vėl nusijuokė.

— Na, tada viskas aišku. Šiąnakt ramiai miegokite savo lovoje, panele Malrėj. Gal norite sausainių?

Jie dar kelias minutes mandagiai pasišnekučiavo. Paskui Skvairsas atsistojo. Atsistojo ir kiti du.

— Daugiau negaišinsime jūsų. Krispinas nuves jus į savo kabinetą ir padės sutvarkyti popierius.

Jis padavė jai savo kortelę ir jie pasuko durų link.

— Jeigu norėtumėt dar pasikalbėti, skambinkite nesivaržydama. Tai mano tiesioginis telefonas. Padėsime jums kuo galėdami.

Jis paspaudė jai ranką ir išvedė į laukiamąjį. Džemalis atsisveikindamas kilstelėjo ranką.

— Eime, — tarė Outsas, — jums reikia papietauti.

Kurį laiką Skvairsas su Džemaliu sėdėjo tylėdami; pirmasis susimąstęs žiūrėjo pro langą, antrasis narstė karoliukus. Pagaliau tylą nutraukė Džemalis.

— Ar ji sako tiesą?

— Manau, kad taip, be abejo, — lengvai šypsodamasis plonomis pablyškusiomis lūpomis tarė Skvairsas. — Ji nieko nežino. Bent jau nemano, kad ką nors žino.

Jis įkišo ranką į kišenę ir, ištraukęs saldainį, ėmė lėtai vynioti popierėlį.

— Tai kas dedasi? — paklausė Džemalis.

Skvairsas kilstelėjo antakius.

— Štai kur klausimas, ar ne? Be abejonės, Dravikas išėjo į medžioklę, bet kaip į visa tai įsipainiojo Malrėjus... žinau ne daugiau už tave. Visa tai labai paslaptinga.

Jis baigė vynioti saldainį, įsimetė jį į burną ir ėmė mąsliai čiulpti. Kambaryje aidėjo karoliukų taukšėjimas.

— Ar pasakei Meisiui? — paklausė Džemalis. — Amerikiečiai turėtų žinoti.

— Viskuo pasirūpinta, seni. Jie nelabai apsidžiaugė, bet to ir reikėjo tikėtis.

— Tai ką dabar darysime?

— Ne kažin ką galime padaryti. Negalime jiems pranešti, kad žinome apie kapavietę. Tai būtų fatališka klaida. Turime sėdėti ir laukti, ir tikėtis, kad viskas susitvarkys.

— O jeigu ne?

Skvairsas pakraipė galvą, bet neatsakė. Džemalis čiupinėjo karoliukus.

— Man tai nepatinka, — tarė jis. — Gal reikėtų mesti visą šitą reikalą?

— Na jau, na jau. Toks šansas pasitaiko vieną kartą gyvenime. Pagalvok apie atlygį.

— Nežinau. Tiesiog nežinau. Viskas ėmė slysti iš rankų. — Egiptietis atsistojo ir ėmė vaikštinėti po kambarį. — Ką darysim su mergina?

Skvairsas tyliai barbeno pirštais sofos atramą, liežuviu vartydamas burnoje saldainį.

— Man atrodo, — prabilo jis po ilgos tylos, — kad ji gali būti mums naudinga. Padėtų mums... susigaudyti šioje padėtyje. Žinoma, jeigu nepradės šaukti kaip galvos netekusi. Iš to nebūtų jokios naudos. Tikiuosi, savoje srityje tau pavyks susitvarkyti?

— Policija elgiasi taip, kaip jai liepiu, — suniurzgė Džemalis. — Jie neužduos nė vieno nereikalingo klausimo.

— Labai gerai. Tada, manau, aš pasirūpinsiu panele Malrėj. Krispinas nenuleidžia nuo jos akių. Be to, tam darbui turiu ir kitų žmonių. Svarbiausias dalykas — kad jie nesuuostų, jog mes ja naudojamės. Tai būtų galas. — Jis atsistojo, nuėjo prie lango ir pažvelgė į dailiai nupjautą veją ambasados sode. — Turime elgtis labai apdairiai. Jeigu mums tai pavyks, neabejoju, kad pasieksime savo tikslą.

— Tikiuosi, — pasakė Džemalis. — Visų mūsų labui. Nes jeigu neišdegs, atsidursime didelėje mėšlo krūvoje.

— Moki parinkti nuostabius žodžius, seni, — prunkštelėjo Skvairsas.

Pasigirdo garsus trakštelėjimas, kai jo dantys susmigo į saldainį.

10 Luksoras

Chalifa net neįsivaizdavo, kad Luksore tiek daug alebastro dirbtuvių. Žinojo, kad jų nemažai, bet tik tada, kai ėmė eiti iš vienos į kitą, suprato, koks milžiniškas darbas bus rasti tą, kurios reikia.

Jis su Sarija paieškas pradėjo vakar vėlai po pietų, iškart po skrodimo — jis vakarų krante, Sarija — rytuose, eidami nuo dirbtuvės prie dirbtuvės ir rodydami nuotrauką su skarabėjaus tatuiruote, klausinėdami, gal kas pažįsta tą žmogų. Darbą baigė jau beveik naktį ir vėl pradėjo šeštą ryto. Dabar buvo vidurdienis, ir Chalifa mintyse sumetė, jog jau aplankė daugiau kaip penkiasdešimt dirbtuvių be jokio rezultato. Pradėjo galvoti, kad Anvaras bus pasiuntęs juos ieškoti adatos šieno kupetoje.

Jis stabtelėjo prie dar vieno cecho — „Karalienės Tijos alebastras, geriausias Luksore“. Ant fasado buvo nupieštas lėktuvas ir kupranugaris. Greta juodo Kaabos kubo, rodančio, kad savininkas atliko hadžą į Meką. Būrelis darbininkų sėdėjo sukryžiavę kojas tento pavėsyje ir tašė alebastro luitus. Jų rankos ir veidai buvo nubalę nuo dulkių. Chalifa linktelėjo jiems galva ir, prisidegęs cigaretę, įėjo vidun. Iš vidinio kambario išėjo vyras ir šypsodamasis pasisveikino.

— Policija, — prisistatė Chalifa rodydamas ženklelį.

Šypseną nuo vyro veido kaip vėjas nupūtė.

— Mes turime licenciją, — pasakė jis.

— Noriu užduoti vieną kitą klausimą. Apie jūsų darbininkus.

— Dėl draudimo?

— Ne dėl draudimo ir ne dėl licencijos. Ieškome dingusio žmogaus.

Jis išėmė iš kišenės nuotrauką ir pakėlė.

— Ar atpažįstate šią tatuiruotę?

Vyras paėmė nuotrauką ir įsispoksojo.

— Na?

— Galbūt.

— Ką reiškia „galbūt“? Arba atpažįstate, arba ne.

— Taip, atpažįstu.

Pagaliau, atsikvėpė Chalifa.

— Vienas iš jūsų darbininkų?

— Buvo, kol neatleidau jo prieš savaitę. Kas jam? Pakliuvo į bėdą?

— Galima sakyti ir taip. Jis negyvas.

Vyras vėl įbedė akis į nuotrauką.

— Nužudytas, — pridūrė Chalifa. — Vakar radome jo lavoną prie upės.

Stojo tyla, paskui vyras grąžino nuotrauką ir nusisuko.

— Eikime į kitą kambarį.

Praskyrę vėrinių užuolaidą, jie pateko į didelį kambarį pastato gale. Prie sienos stovėjo lova, ant stalelio televizorius, o stalas buvo padengtas pietums — duona, svogūnai ir gabalas sūrio. Virš lovos kabojo tamsiai rausva seno barzdoto žmogaus su feska ir dželaba nuotrauka — dirbtuvių savininko protėvis, pamanė Chalifa, — o greta — įrėminta Korano pirmoji sura. Praviros durys vedė į kiemą, kur dirbo dar daugiau žmonių. Savininkas spyriu uždarė duris.

— Jo vardas Abu Najaras, — prabilo jis atsisukęs į Chalifą. — Dirbo čia maždaug metus. Geras buvo meistras, nors ir girtuoklis. Vėluodavo, dirbdavo nesusikaupęs. Visada laukei iš jo bėdos.

— Ar žinote, kur jis gyveno?

— Senojoje Kurnoje. Ten, prie Rechmiro kapavietės.

— Su šeima?

— Žmona ir du vaikai. Mergaitės. Su moterimi jis elgėsi kaip su šuva. Na, žinote, mušė ją.

Chalifa pasiėmė cigaretę žiūrėdamas į nudažytą Nefertitės galvos kopiją, kurios originalas stovėjo Berlyno muziejuje. Seniai svajojo pamatyti originalą, dar nuo tada, kai tą veidą pamatė Gizos ir Kairo vitrinose. Bet abejojo, ar kada nors įgyvendins savo svajonę. Negalėjo leisti sau kelionės į Berlyną, kaip negalėjo leisti kelionės oro balionu virš Karalių slėnio. Jis vėl atsisuko į savininką.

— Tas Abu Najaras, gal jis turėjo priešų? Kas nors griežė ant jo dantį?

— Nuo ko turėčiau pradėti vardinti? Buvo prasiskolinęs ant kiekvieno kampo, visus įžeidinėjo, lindo peštis. Prisiminčiau penkiasdešimt žmonių, kurie galėjo geisti jo mirties. Šimtą.

— O kas nors konkretaus. Kraujo kerštas?

— Apie tai negirdėjau.

— Gal užsiėmė nelegalia veikla? Narkotikai? Senienos?

— Ir kur aš galiu žinoti?

— Todėl, kad visi čia žino viską apie visus. Liaukitės, kam tas žaidimas.

Vyras pasikrapštė smakrą ir sunkai atsisėdo ant lovos krašto. Darbininkai lauke užtraukė liaudišką dainą. Vienas dainavo eiles, kiti pritarė choru.

— Ne narkotikai, — prabilo po ilgo tylėjimo. — Su narkotikais jis neprasidėjo.

— O senienos?

Vyras gūžtelėjo pečiais.

— Kaip su tom senienomis? — paklausė Chalifa. — Prekiavo?

— Gal ir turėjo vieną kitą niekniekį.

— Kokį niekniekį?

— Smulkmenos. Keli šabti, keli skarabėjai. Dėl Dievo meilės, visi prekiauja.

— Tai nelegalu.

— Tai duonos kąsnis.

Chalifa sumaigė cigaretę peleninėje.

— O vertingų daiktų?

Savininkas gūžtelėjo pečiais ir palinkęs į priekį įjungė televizorių.

— Nieko, už ką būtų verta jį žudyti, — pasakė.

Juodai baltame ekrane švysčiojo žaidimo vaizdai. Jis sėdėjo spoksodamas į ekraną. Po ilgos tylos atsiduso.

— Sklido gandai.

— Gandai?

— Kad jis kažką rado.

— Ką?

— Dievas žino. Kapą. Kažką svarbaus. — Vyras pasilenkė ir padidino televizoriaus garsą. — Bet juk gandai tam ir gandai, kad juos skleistų, ar ne? Kiekvieną savaitę kas nors atranda naują Tutanchamoną. Kas žino, kurie gandai slepia tiesą?

— Ar šis buvo tikras?

Savininkas gūžtelėjo pečiais.

— Gal taip, o gal ir ne. Aš nesikišu. Turiu savo verslą ir manęs niekas daugiau nedomina.

Jis nutilo ir įsispitrijo į ekrane vykstantį žaidimą. Lauke vyrai dainavo, įrankių kirčiai dusliai aidėjo tyliame popietės ore. Kai žmogus prabilo, kalbėjo tyliai, beveik pašnibždomis.

— Prieš tris dienas Najaras nupirko motinai televizorių ir naują šaldytuvą. Brangūs pirkiniai žmogui, kuris neturi darbo. Darykite savo išvadas. — Jis prapliupo juoktis. — Tik pažiūrėkit į jį, — sušuko rodydamas į žaidėją, kuris ką tik neteisingai atsakė į klausimą. — Koks mulkis!

Juokas buvo nenatūralus ir rankos, pastebėjo detektyvas, drebėjo.

Chalifą visada žavėjo jo šalies istorija. Prisiminė, kaip dar būdamas vaikas stovėdavo ant namo stogo ir žiūrėdavo į virš piramidžių tekančią saulę. Kiti kaimo vaikai senovės paminklus priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, bet ne Chalifa. Jam jie visada dvelkė paslaptimi — milžiniški trikampiai, kyšantys virš ryto rūko, durys į kitą laiką ir kitą pasaulį. Augdamas šalia jų, jis pajuto nepasotinamą troškimą sužinoti kuo daugiau apie praeitį.

Tai buvo aistra, kuria jis dalijosi su broliu Ali, o šis dar fanatiškiau žiūrėjo į senovės istoriją, teikusią priebėgą nuo kasdienio gyvenimo sunkumų. Kiekvieną vakarą, grįžęs iš darbo namo nusikamavęs ir purvinas, jis nusiprausdavo, pavalgydavo ir atsisėdęs kambario kampe įnikdavo į vieną iš savo archeologijos knygų. Buvo surinkęs jų didelę kolekciją — kai kurias skolino iš vietinės mečetės mokyklos, greičiausiai pavogtas — ir mažasis Chalifa labiausiai mėgdavo sėdėti šalia ir klausyti, kaip jis skaito virpančioje žvakės šviesoje.

— Papasakok man apie Ransį, — zirzdavo Chalifa, trindamas veidą į brolio petį.

— Ramzį, — juokdamasis pataisydavo Ali. — Kartą gyveno didis valdovas Ramzis Antrasis, ir jis buvo pats galingiausias karalius visame pasaulyje, su auksinėmis vežėčiomis ir deimantais papuošta karūna...

Kokia laimė, kad jie egiptiečiai, galvojo Chalifa. Kokia kita pasaulio šalis gali pasigirti tokiais pasakų turtais, kuriuos galima perduoti vaikams? Dėkui Alachui, kad leido man gimti šitame nuostabiame krašte!

Abu jie pakasinėdavo ant Gizos plokštikalnės, ieškodami akmenų, puodų šukių, įsivaizduodami esą žymūs archeologai. Kartą, netrukus po tėvo mirties, jie netoli sfinkso iškasė mažytę alebastrinę faraono galvą, ir Chalifa neteko žado iš susijaudinimo, pamanęs, kad pagaliau rado tikrai vertingą senieną. Tik po daugelio metų sužinojo, kad Ali pats ją ten užkasė, norėdamas nuvyti brolio mintis nuo tėvo mirties.

Abu jie važiuodavo į pietus nuo Sakaros, Dašuro ir Abusiro, ir į Kairo centrą, kur jie gudriai įsimaišydavo į grupeles moksleivių, lankančių Senienų muziejų. Iki šios dienos jis mintyse galėjo pereiti visą muziejų, taip gerai jį pažinojo iš tų slaptų ekskursijų. Per vieną iš tokių ekskursijų jie susipažino su senu akademiku, profesoriumi Al Habibiu. Sujaudintas jų jaunatviško entuziazmo, profesorius pats aprodė jiems ekspoziciją, ypatingai pabrėždamas atskirus eksponatus, skatindamas jų susidomėjimą. Praėjus daugeliui metų, kai Chalifa įstojo į universitetą studijuoti senovės istorijos, tas pats profesorius Al Habibis tapo jo kuratoriumi.

Taip, jis mylėjo praeitį. Joje buvo mistikos, ji spindėjo kaip aukso grandinė, nusitęsusi iki pat dabarties. Jis mėgo ją už neaprėpiamą dydį ir spalvą, ir tai, kad ji kažkaip padaro dabartį daug turtingesnę.

Tačiau labiausiai mylėjo ją todėl, kad ją mylėjo Ali. Tai buvo jų bendras ypatingas interesas: bendra širdis, iš kurios jie sėmėsi jėgų ir gyvybės. Ilgainiui jų rankos išsitiesė ir susilietė, nors Ali jau buvo miręs. Senovės pasaulis Chalifai buvo svarbiausias meilės broliui patvirtinimas.

— Kas buvo Aštuonioliktosios dinastijos karaliai? — klausdavo Ali, tikrindamas jo žinias.

— Achmosas, — lėtai imdavo vardinti Chalifa, — Amenhotepas Pirmasis, Tutmozis Pirmasis, Antrasis, Trečiasis, Hatšepsut, Amenhotepas Antrasis, Echnatonas, hm... eee... vis pamirštu tą... na...

— Smenchkaras, — padėdavo Ali.

— Po šimts! Žinojau! Smenchkaras, Tutanchamonas, Ai, Horemhebas.

— Mokykis, Jusufai! Mokykis ir bręsk!

Geri buvo laikai.

Najaro namus rado ne iš karto. Jie buvo užlindę už kitų namų sangrūdos ant kalno šlaito, besiremiančios į griovius, kurie kadaise buvo senovinės kapavietės, o dabar virto šiukšlynu. Prie namo buvo pririštas sulysęs ožys, ir jo šonkauliai švietė pro odą kaip ksilofono strypeliai.

Jis pabeldė į duris, kurias po minutės atidarė nedidukė moteris šviesiai žaliomis akimis.

Jauna, ne vyresnė negu dvidešimt penkerių metų, ir kažkada buvo graži. Tačiau, kaip ir daugelis felachų moterų, nuo nuolatinių gimdymų ir gyvenimo vargų buvo be laiko susenusi. Ant kairiojo skruosto Chalifa pastebėjo įdrėskimą.

— Atleiskite, kad trukdau, — maloniai tarė jis rodydamas ženklelį, — Aš...

Jis nutilo nerasdamas reikalingų žodžių. Jam ne kartą teko atlikti šią nemalonią procedūrą, bet jis taip ir nepriprato. Prisiminė, kaip sureagavo jo motina, kai buvo pranešta apie tėvo mirtį, kaip ji susmuko ant grindų ir ėmė rautis plaukus, raudodama tartum sužeistas žvėris. Jam buvo koktu nuo minties, kad teks suteikti tokį pat skausmą.

— Na? — paklausė moteris. — Vėl prisilakė, ką?

— Ar galėčiau užeiti?

Ji gūžtelėjo pečiais ir nusisukusi įėjo vidun, vesdama jį į didžiausią kambarį, kur ant plikų betoninių grindų žaidė dvi mergaitės. Viduje buvo tamsu ir šalta kaip oloje, jokių baldų, išskyrus sofą palei sieną ir televizorių kampe ant stalelio. Naują televizorių, spėjo pastebėti Chalifa.

— Na?

— Bijau, kad turiu blogą naujieną, — tarė detektyvas. — Jūsų vyras, jis...

— Suimtas?

Chalifa prikando lūpą.

— Mirė.

Akimirką ji spoksojo į jį, paskui sunkiai atsisėdo ant sofos ir užsidengė veidą rankomis. Jis pamanė, kad ji verkia, ir žengė artyn tarti paguodos žodžio. Tik priėjęs suprato, kad duslus kriokimas, besiveržiąs pro pirštus, buvo juokas.

— Fatma, Iman, — šūktelėjo ji kviesdama prie savęs mergaites. — Atsitiko nuostabus dalykas.

11 Kairas

Užbaigusi reikalus ambasadoje, Tara nusprendė nuvažiuoti į tėvo butą peržiūrėti daiktų.

Į keturių mėnesių kasinėjimo sezoną Sakaroje jis veždavosi nedaug daiktų — drabužių pasikeisti, kelis sąsiuvinius, fotoaparatą. Dauguma daiktų likdavo bute Kaire. Čia jis laikė savo dienoraščius, skaidres, meno kūrinius, kuriuos Egipto valdžia buvo davusi leidimą pasilaikyti. Ir, žinoma, knygas, kurių buvo didelė kolekcija, keli tūkstančiai tomų, visos specialiai įrištos oda, viso gyvenimo kolekcionavimo rezultatas. „Knygos, — sakydavo jis, — net skurdžiausią bakūžę pasaulyje paverčia rūmais. Jos padaro aplinką pakenčiamą.“

Outsas pasisiūlė pavėžėti ją automobiliu, bet iki buto buvo kelios minutės kelio pėsčiomis, be to, ji norėjo pagaliau likti viena. Jis iš anksto paskambino ir pasirūpino, kad durininkas turėtų raktus, paskui nubraižė ant popieriaus, kaip jai pasiekti tą vietą ir palydėjo iki vartų.

— Paskambinkit, kai grįšit į viešbutį, — paprašė jis. — Ir, kaip sakiau, pasistenkite neužsibūti gatvėje iki tamsos. Ypač po šitos garlaivio nelaimės.

Jis nusišypsojo ir pradingo ambasados viduje.

Buvo jau vėlyva popietė, ir besileidžianti saulė metė ant šaligatvio margus šešėlius. Ji apsidairė, pamatė aplink ambasadą išstatytus policijos postus, šalikelėje pritūpusį elgetą, žmogų, stumiantį karutį, prikrautą arbūzų, paskui, žvilgtelėjusi į planą, nuėjo.

Outsas aiškino, kad ši miesto dalis vadinama Sodu, ir eidama žaliuojančių gatvelių labirintu, ji suprato, kodėl. Kvartalas buvo tykesnis, ramesnis už likusią metropolio dalį, išblukęs kolonijinės eros priminimas su didelėmis vilomis, — visur medžiai ir žydintys krūmai: kinrožės, oleandrai, jazminai, violetinės žakarandos. Čiulbėjo paukščiai, kvepėjo nupjauta žole ir apelsinų žiedais. Gatvės buvo apytuštės, tik pora moterų su vaikiškais vežimėliais ir pareigūnas keista uniforma. Šalia daugelio vilų stovėjo limuzinai, o prie paradinių durų — policininkai.

Ji ėjo gal dešimt minučių, kol pasiekė Šarijat Ahmed Pašos gatvę, ant kurios kampo stovėjo daugiabutis namas su jos tėvo butu, amžiaus pradžios pastatas su dideliais langais ir įmantrios kalybos geležinėmis balkonų grotelėmis. Kadaise dažytas linksma geltona spalva. Dabar fasadas buvo pilkas nuo dulkių ir suodžių.

Ji užlipo laipteliais ant prieangio ir, stumtelėjusi duris, atsidūrė vėsiame marmuriniame vestibiulyje. Vienoje pusėje už rašomojo stalo sėdėjo pagyvenęs vyras, matyt, durininkas. Ji priėjo ir po painaus pokalbio gestų kalba įstengė paaiškinti, kas ji ir ko atėjo. Vyras murmėdamas atsistojo, ištraukė iš stalčiaus raktų ryšulį, nukrypavo prie lifto kampe, pastūmė duris ir įleido ją vidun.

Butas buvo ketvirtame aukšte, pačiame niūraus ir tylaus koridoriaus gale. Jie sustojo prie durų, ir durininkas ėmė krapštinėtis su raktais, tik iš trečio karto išsirinko reikalingą.

— Ačiū, — pasakė Tara, kai jis atidarė duris.

Vyras liko stovėti kur stovėjęs.

— Ačiū, — pakartojo ji.

Bet jis nejudėjo. Stojo nejauki tyla, ir tik tada suvokusi, ko iš jos laukiama, ji sužvejojo rankinėje piniginę ir padavė jam porą banknotų. Jis pažiūrėjo į juos, suniurzgė kažką po nosimi ir nukrypavo koridoriumi atgal, palikęs duryse raktą. Ji palaukė, kol jis nuėjo, tada apsisuko ir užėjo į butą, pasiėmusi raktus ir uždariusi paskui save duris.

Atsidūrė tamsiame prieškambaryje su medinėmis grindimis, kuriame buvo durys į penkias patalpas — miegamąjį, vonios kambarį, virtuvę ir dar du kambarius, prikimštus knygų. Dėl uždarytų langų su nuleistomis užuolaidomis butas atrodė apleistas ir apipelijęs. Akimirką jos šnerves pakuteno išsivadėjęs cigaro dūmų kvapas, bet toks silpnas, kad ji, keliskart pašniukštinėjusi orą, išmetė tą mintį iš galvos. Matyt, tai parketo vaškas ar kažkas panašaus, pamanė.

Nuėjo į didžiausią kambarį ir įjungė šviesą. Visur pilna knygų ir popierių, ištisos krūvos, kaip nukritusių rudens lapų. Sienos nukabinėtos kasinėjimų ir paminklų nuotraukomis; kampe stovėjo dulkina lentyna, prikrauta įtrūkusių puodynių ir fajansinių šabti. Nė vieno augalo.

„Tarsi viskas specialiai būtų palikta ainiams, — pagalvojo. — Parodyti, kad žmonės gyveno kitokiais laikais. “

Ji vaikščiojo po butą kilnodama daiktus, darinėdama stalčius, ieškodama tėvo pėdsakų. Rado dienoraštį, datuotą 1960 metais, kai jis kasinėjo Sudane. Smulkia, kaligrafiška, jau pablukusia rašysena pieštuku aprašyti piešiniai daiktų, kuriuos jam pavyko rasti. Viename iš šoninių kambarių rado kelias jo parašytas knygas — „Gyvenimas Nekropolyje: kasinėjimai Sakaroje, 1955–1985“, „Nuo Snofru iki Sepseskafo — apybraižos apie Ketvirtąją dinastiją“, „Mentu-Nefero kapavietė“, „Karaliaus valdžia ir neramumai Pirmajame tarpiniame periode“. Ji pavartė fotoalbumą su nuotraukomis tranšėjos, kuri, verčiant albumą, ėjo vis gilyn ir gilyn, kol paskutiniajame puslapyje pasirodė mūro sienos liekanos. Atrodė, kad bute nėra nieko, kas nesusiję su darbu. Nieko, kas bylotų apie jausmus, meilę. Nieko apie dabartį.

Kai ta vieta jau buvo pradėjusi ją slėgti, ji susidūrė su dviem staigmenomis. Šalia tėvo lovos — kietos, siauros kaip kalėjimo gultas — pamatė savo tėvų nuotrauką, darytą vestuvių dieną. Jos tėvas su balta rože švarko atlape juokėsi. Dulkėtoje svetainės lentynoje, įkištas tarp dviejų molinių ąsočių buvo vaiko pieštas angelas, jo sparnų pakraščiai papuošti sidabriniu blizgučiu. Ji nupiešė jį prieš daugybę metų vaikų darželyje Kalėdų proga. Tėvas, matyt, saugojo jį visą tą laiką. Ji ištraukė piešinį, apvertė ir perskaitė, kas užrašyta voratinkliška vaikiška rašysena: „Mano tėčiui“.

Akimirką žiūrėjo į piešinį, paskui nesusivaldžiusi pravirko ir trūkčiodama nuo raudos sudribo ant krėslo.

— Ak, tėti, — kūkčiojo ji. — Atleisk. Atleisk.

Paskui, apsiraminusi, surinko nuotraukas iš miegamojo ir įsidėjo į kuprinę kartu su piešiniu. Dar paėmė tėvo nuotrauką, stovinčio prie didelio akmeninio sarkofago su dviem egiptiečiais darbininkais iš šonų (prisiminė, kaip tėvas jai dar mažai aiškino, kad žodis „sarkofagas“ graikiškai reiškia „kūno ėdikas“, ir tas vaizdinys ją taip sukrėtė, kad ji tą naktį negalėjo užmigti).

Svarstė, ar paimti kelias jo knygas, kai suskambo telefonas. Ji dvejojo, nebūdama tikra, kad reikia kelti ragelį. Po akimirkos nusprendė, kad reikia, ir nuėjo į svetainę, skubėdama prie rašomojo stalo tolimajame kampe, kur ant krūvos rankraščių stovėjo telefono aparatas. Vos jį pasiekė, įsijungė atsakiklio įrašas, ir kambarį pripildė jos tėvo balsas.

„Sveiki, tai Maiklas Malrėjus. Manęs nebus iki pirmos gruodžio savaitės, todėl prašom pranešimų nepalikti. Prašom paskambinti man grįžus, arba, jeigu tai universiteto reikalai, skambinkite tiesiai į fakultetą telefonu 7943967. Ačiū. Iki pasimatymo.“

Ji sustingo, apstulbinta balso, tarsi dalis jos tėvo dar būtų gyva, įkalinta elektroniniame lustelyje — nei šiame pasaulyje, nei visai išėjusi į kitą. Kai atsikvošėjo, telefonas spragtelėjo ir ėmė įrašinėti.

Iš pradžių ji pamanė, kad skambinęs žmogus padėjo ragelį, nes iš kito linijos galo nebuvo girdėti balso. Paskui išgirdo tylų šnaresį, tik lengvą alsavimo atgarsį. Ir suprato, kad tas, kuris skambina, tebelaiko ragelį, tik nekalba. Jis vis nedėjo ragelio, — ji instinktyviai pajuto, kad tai vyras, — laukia, alsuoja, klausosi, tarsi žinodamas, kad ji stovi šalia, ir nori, kad ji žinotų, jog jis tai žino. Atrodė, kad tyla trunka amžius, bet pagaliau aparatas spragtelėjo, ir juosta dūgzdama ėmė suktis atgal. Ji sustingusi akimirką pastovėjo, paskui susirinko savo daiktus ir išskubėjo iš buto, užtrenkdama ir užrakindama paskui save duris. Staiga jai pastatas pasirodė grėsmingas — niūrus interjeras, girgždantis liftas, tyla. Ji greitai nuėjo koridoriumi, norėdama kuo greičiau iš čia ištrūkti. Pusiaukelėje jos žvilgsnis užkliuvo už didelio vabalo, tupinčio ant švarių marmurinių grindų. Ji sulėtino žingsnį norėdama geriau į jį įsižiūrėti: tai buvo ne vabalas, o nubyrėjęs cigaro pelenų galiukas, storas kaip triktrako loštukas. Ji pasileido bėgti.

Lifto kabinos aukšte nebuvo, ir ji, užuot ją išsikvietusi, pasileido laiptais žemyn, netverdama noru greičiau atsidurti ten, kur šviečia saulė. Pasiekė pirmą aukštą ir pasuko už kampo į vestibiulį, bet staiga jai kažkas užtvėrė kelią. Išsigandusi ji šūktelėjo. Bet tai buvo tik durininkas.

— Atsiprašau, — tarė ji. — Jūs mane išgąsdinot.

Ji padavė raktus, ir jis juos paėmė. Kažką pasakė tyliu, šiurkščiu balsu.

— Ką?

Jis pakartojo.

— Nesuprantu.

Ji nejučia pakėlė balsą. Nekantravo atsidurti gatvėje.

Jis vėl ėmė kažką veblenti, paskui įkišo ranką į kišenę. Staiga ją apėmė nepaaiškinama baimė, kad jis siekia ginklo, ir kai jis ištraukė ranką ir atkišo ją prie jos veido, ji instinktyviai atsilošė, prisidengdama ranka. Tai buvo tik vokas. Nedidelis baltas vokas.

— Profesorius Malrėj, — pasakė jis mojuodamas voką prieš jos veidą. — Atsiųsti profesorius Malrėj.

Ji akimirką žiūrėjo sunkiai alsuodama, paskui nusijuokė.

— Ačiū, — pasakė imdama voką. — Ačiū.

Durininkas apsisuko ir nušliurino prie savo rašomojo stalo. Ji pasvarstė, ar iš jos tikimasi dar arbatpinigių, bet atrodė, kad jis to nesitiki, todėl ji išskubėjo pro paradines duris, pasuko į kairę ir nužingsniavo gatve, džiaugdamasi šiluma, kurią pajuto ant veido, erdve, grynu oru. Praėjo porelę moksleivių iškrakmolytais baltais marškiniais ir uniformuotą vyrą su mirgančiomis apdovanojimų juostelėmis ant krūtinės. Kitoje gatvės pusėje sodininkas iš žarnos laistė apdulkėjusius rožių krūmus.

Nuėjusi dvidešimt metrų, ji žvilgtelėjo į voką rankoje. Akimirksniu išblyško.

— Nereikia, — sušnabždėjo ji žiūrėdama į pažįstamą rašyseną. — Tik ne po šitiekos metų, ne dabar.

Sodininkas žiūrėjo jai įkandin, paskui, palenkęs galvą ant šono, ėmė kalbėti į savo apykaklę.

12 Šiaurės Sudanas, netoli Egipto sienos

Berniukas išlindo iš palapinės ir pasileido bėgti, iš po kojų žarstydamas smėlį, o prieš jį skuodė būrys ožkų. Jis praėjo pro išdegusią laužavietę, sraigtasparnį, uždengtą maskuojančiu tinklu, krūvą dėžių, kol pagaliau sustojo prie kitos palapinės, pastatytos kiek atokiau nuo likusios stovyklos. Ištraukė iš užančio lapą popieriaus ir, atmetęs palapinės skverną, įėjo vidun. Viduje sėdėjo vyras užmerktomis akimis, lūpos krutėjo tarsi jis tyliai kažką deklamuotų. Veidas ilgas ir liesas, barzdotas, su kumpa nosimi ir giliu vertikaliu randu tarp akių, pažeista oda buvo be vagelių ir žvilgėjo, tarsi nuolat būtų blizginama. Jis švelniai šypsojosi lyg apimtas ekstazės.

Vyras puolė ant kelių, padėjo delnus priešais save ir palietė kilimuotas grindis kakta ir nosimi, nekreipdamas dėmesio į berniuką, kuris su pagarbia baime veide stovėjo prie įėjimo. Praėjo viena, dvi, trys minutės, bet kumpanosis vyras tebesimeldė — lenkdamasis, keldamasis, skaitydamas maldą, o nuo veido nenuslinko džiaugsminga šypsena. Atrodė, tai niekad nesibaigs, ir berniukas jau buvo beeinąs, kai besimeldžiantis vyras paskutinį kartą palietė kakta kilimą, sumurmėjo „amen“, atsistojo ir atsisuko. Berniukas priėjo ir padavė jam popieriaus lapą.

— Atsiuntė, mokytojau. Daktaras Dravikas.

Vyras paėmė popierių, perskaitė ir jo žalios akys sužėrėjo prietemoje.

Jo išvaizda dvelkė grėsme, sunkiai nusakomu užmaskuotu žiaurumu ir, kad ir keista, švelnumu, kuris nušvito veide, kai jis uždėjo ranką berniukui ant galvos, tarsi drąsindamas jį. Berniukas žiūrėjo jam į kojas, bijodamas ir jausdamas pagarbą.

Vyras perskaitė ir grąžino popierių.

— Alachas, tebūnie pagarbintas Jo vardas, duoda ir Alachas, tebūnie pagarbintas Jo vardas, atima.

Berniukas tebespoksojo į grindis.

— Prašau, mokytojau, — tarė jis. — Aš nesuprantu.

— Mes ir nesuprasime, Mehmetai, — atsakė vyras pakeldamas berniuko smakrą ir žvelgdamas jam į akis.

Berniuko kaktą irgi vagojo gilus randas.

— Mums pakanka žinoti, kad Dievas turi tikslą, ir mes esame to tikslo dalis. Visagaliu mes neabejojame. Mes vykdome jo paliepimus. Neklausinėdami. Nedvejodami.

— Taip, mokytojau, — sušnabždėjo priblokštas berniukas.

— Jis davė mums didžią užduotį. Ieškoti. Jeigu pasiseks, atpildas bus didis. Jeigu nepasiseks...

— Ką, mokytojau? Kas bus, jeigu nepasiseks? — pasibaisėjęs paklausė berniukas.

Vyras paglostė jo galvą ramindamas.

— Mums pasiseks, — nusišypsojo jis, — Kelias bus nelengvas, bet mes nueisime juo iki galo. Ar aš tau nesakiau? Mes esam Viešpaties išrinktieji.

Berniukas nusišypsojo, instinktyviai apkabino vyrą per liemenį ir prisiglaudė. Vyras jį atstūmė.

— Turime darbo. Paskambink daktarui Dravikui. Pasakyk, kad privalo rasti trūkstamą dalį. Ar supratai? Jis privalo rasti trūkstamą dalį.

— Jis privalo rasti trūkstamą dalį, — pakartojo berniukas.

— Tuo tarpu reikia veikti pagal planą. Niekas nepasikeitė. Ar įsiminei? Iš stovyklos išvykstame po valandos. Eik.

Berniukas išėjo iš palapinės ir nuskubėjo šalin. Saifas al Taras žiūrėjo jam įkandin.

Jie rado jį prieš ketverius metus, gatvės valkatą, kaip gyvulį besirausiantį Kairo šiukšlynuose ir ieškantį maisto likučių. Beraštis, našlaitis, laukinis, jis buvo nupraustas, pamaitintas, ir ilgainiui tapo vienu iš jų, gavęs tikėjimo ženklą ant kaktos ir įpareigotas dėvėti tik juodus drabužius, simbolizuojančius jėgą ir ištikimybę.

Jis buvo geras berniukas — paprastas, nekaltas ir ištikimas. Buvo daugiau tokių kaip jis — šimtai, tūkstančiai. Kol turčiai kimšo savo pilvus ir meldėsi netikriems stabams, tokie vaikai kaip Mehmetas badavo. Pasaulis sugedęs. Apniktas tamsos. Užtvindytas netikėlių. Bet jis kovoja už tiesą. Jis sukels ant kojų pažemintuosius. Išvarys netikėlius. Atstatys tikrojo tikėjimo valdžią.

Ir dabar staiga jam buvo parodyta, kur yra lėšos, reikalingos tikslui pasiekti. Bet tik parodyta, daugiau nieko. Dievas duoda ir Dievas atima. Tai varo į neviltį. Vis dėlto jis žinojo, kad yra tikslas. Dievas nieko nedaro neturėdamas tikslo. O dabar? Žinoma, jis nori patikrinti savo tarno ištikimybę. Išbandyti jo ryžtą. Lengvas gyvenimas silpnina tikėjimą. Tik nelaimėje suvoksi savo tikėjimo gilumą. Alachas metė iššūkį jo ištikimybei. Ir jam neteks nusivilti. Tas daiktas bus surastas. Nesvarbu, kiek tai pareikalaus gyvybių. Jis, tarnas, neapvils savo šeimininko. Ir šeimininkas, jis žinojo, neapvils jo tol, kol jis liks tvirtas. Tol, kol jis neparodys silpnumo. Jis dar kurį laiką žiūrėjo į berniuką, paskui nusisuko į palapinės gilumą, puolė ant kelių, palenkė galvą iki žemės ir vėl ėmė melstis.

13 Kairas

Tara atplėšė voką vos grįžusi į viešbutį. Žinojo, kad nereikia to daryti, kad geriau išmesti laišką neskaitytą, bet neatsispyrė. Net po šešerių metų kažin kas jos viduje neleido jo galutinai pamiršti.

— Velniop, — sumurmėjo ji užkišdama pirštą už voko atlapo ir atplėšdama. — Velniop tavo sugrįžimą. Velniop tave.

Labas, Maiklai,

būsiu mieste kelias savaites. Ar jau grįžote iš Sakaros? Jei taip, noriu jus pavaišinti taurele. Gyvenu „Salah al Dino“ viešbutyje (753127), nors vakarus dažniausiai leidžiu arbatinėje ant Ahmedo Mahero ir Bursaidos gatvių kampo. Atrodo, ji vadinasi „Ahva Vadud“.

Tikiuosi, sezonas buvo sėkmingas ir tikiuosi su Jumis susitikti.

Danielius L.

P S. Ar girdėjote apie Šenkerį? Jis tvirtina atradęs Imhotepo kapą! Šiknius.

Ji nejučia nusišypsojo. Tipiškas Danielius. Visada rimtą reikalą pagardina stipresniu žodelyčiu. Pirmą kartą po daugelio metų ji vėl pajuto gerklėje kylantį gumulą, maudžiančią tuštumą paširdžiuose. Dieve, kaip jis ją įskaudino.

Ji dar kartą perskaitė laišką, paskui suglamžė ir sviedė per kambarį. Pačiupo buteliuką vodkos iš minibaro ir išėjo į balkoną, bet tučtuojau sugrįžo, krito ant lovos ir įsistebeilijo į lubas.

Praėjo penkios minutės, dešimt, dvylika, ji atsistojo, pagriebė kuprinę ir išėjo iš kambario.

— „Ahva Vadud“ arbatinė, — pasakė ji pirmajam taksistui mašinų eilėje prie viešbučio. — Kampas, Ahmedo Mahero ir...

...Bursaido gatvės, — tarė vyras ir ištiesęs ranką atidarė jai duris. — Žinau tą vietą.

Ji įlipo, ir jie nuvažiavo.

Kvaile tu, sakė sau Tara, žiūrėdama pro langą į apšviestas parduotuvių vitrinas. Nelaiminga, silpnavale kvaile.

Kitoje gatvės pusėje „mersedesas“ pajudėjo nuo kelkraščio ir nuvažiavo paskui juos. Pantera, sekanti grobį.

Ji prisiminė dieną, kai jiedu susitiko pirmą kartą. Kada tai buvo? Viešpatie, beveik prieš aštuonerius metus.

Ji, antro kurso studentė Londono universiteto koledže, studijavo zoologiją ir su trimis draugėmis nuomojosi butą. Tėvai gyveno Oksforde, jų santuoka buvo ėmusi byrėti, ir ji nuvažiavo pas juos pavakarieniauti.

Tai turėjo būti šeimos vakaras, tik jie trys, ir tai jau savaime buvo blogai, nes jos tėvai anuo metu beveik nesikalbėjo. Bet kai ji atvažiavo, tėvas pasakė, kad ateis dar ir jo kolega.

— Įdomus vaikinas, — pasakė jis. — Pusiau anglas, pusiau prancūzas, ne ką vyresnis už tave. Rašo doktoratą apie Vėlyvojo laikotarpio Tėbų nekropolio laidotuvių papročius; ką tik grįžo po trijų mėnesių kasinėjimų Karalių slėnyje. Absoliutus genijus. Žino daugiau apie kapaviečių ikonografiją ir gyvenimo po mirties knygas negu bet kas kitas, ką pažįstu.

— Skamba žaviai, — suniurzgė Tara.

— Taip, manau, tau jis patiks, — nusišypsojo tėvas nesupratęs sarkazmo. — Keistas vaikinas. Apsėstasis. Žinoma, visi mes truputį esam apsėsti, bet jis tai ypač. Susidariau įspūdį, kad jis nusikirstų plaštaką, jeigu manytų, kad tai padės jam giliau pažinti tiriamą dalyką. Arba, beje, kieno nors kito plaštaką. Jis fanatikas.

— Iš fanatiko ir girdžiu.

— Gal ir tiesą sakai, bet aš jau bent turiu tave ir tavo motiną. Danielius neturi nieko. Atvirai pasakysiu, aš dėl jo nerimauju. Jis pernelyg aršus maniakas. Jeigu nepasirūpins savim, prieš laiką nuvarys save į kapus.

Tara prieš vakarienę išgėrė taurelę vodkos. Vėlyvojo laikotarpio laidotuvių papročiai Tėbų nekropolyje. Jėzau.

Jis vėlavo beveik valandą, ir jie jau ėmė svarstyti, ar nepradėti be jo, kai nuaidėjo durų skambutis. Tara nuėjo atidaryti durų, jau mažumėlę įkaušusi, ragindama save išlikti mandagia.

„Jeigu pasiseks, jis išeis iš karto po vakarienės, — manė. — Prašau, tegul atsitinka taip, kad jis išeitų iškart po vakarienės“.

Ji stabtelėjo akimirką susikaupti, paskui nuėjo ir atidarė paradines duris.

O Dieve, koks gražuolis!

Ji taip pamanė, bet, laimė, nepasakė balsu, nors dalis nuostabos, matyt, atsispindėjo jos veide, nes jis buvo visiška priešingybė tam, ko ji tikėjosi: aukštas, tamsiaplaukis, su atsikišusiais skruostikauliais, iki juodumo rudomis akimis kaip du patamsėję nuo durpių ežerai. Ji stovėjo nenuleisdama nuo jo akių.

— Atsiprašau, kad pavėlavau, — prabilo jis su vos juntamu gališku akcentu, kuriuo tarsi pūkais apgaubė balses. — Turėjau užbaigti darbą.

— Vėlyvojo periodo laidotuvių papročiai Tėbų nekropolyje, — atsakė ji sumišusi.

Ji nusijuokė.

— Tiesą sakant, pildžiau prašymo stipendijai blanką. Tai kiek įdomiau. — Jis ištiesė ranką. — Danielius Lesažas.

Ji paspaudė jo ranką.

— Tara Malrėj.

Jie stovėjo šitaip akimirksnį per ilgai, negu derėtų, paskui nuėjo vidun.

Vakarienė puikiai nusisekė. Abu vyrai beveik visą vakarą praleido ginčydamiesi dėl neaiškaus dalyko Naujosios Karalystės istorijoje — ar Amenhotepas III ir jo sūnus Echnatonas bendrai valdė šalį. Jai šimtus kartų teko klausytis panašių diskusijų ir ji stengėsi jų negirdėti. Tačiau dabar, kai čia buvo Danielius, diskusija įgavo betarpiškumo, tarsi svarstomas dalykas būtų svarbus jų dabartiniams gyvenimams, o ne atėjęs iš tokios amžių glūdumos, kad jį pamiršo net istorija.

— Prašau atleisti, — pasakė jis, kai motina įdėjo jam pudingo. — Jums tikriausiai tai baisi kankynė.

— Anaiptol, — atsakė ji. — Pirmą kartą gyvenime Egipto reikalai man skamba įdomiai.

— Labai ačiū, — suniurzgė tėvas.

Po vakarienės jie abu nuėjo į sodą surūkyti po cigaretę. Naktis buvo šilta, dangus nusėtas žvaigždėmis. Jie nuėjo per pievelę ir atsisėdo ant aprūdijusių sūpuoklių.

— Man atrodo, kad jūs tik stengėtės išlikti mandagi, — pasakė jis įsikišdamas dvi cigaretes į burną, pridegdamas ir vieną paduodamas Tarai. — Jums to nereikėjo.

— Niekad nebūnu mandagi, — atsakė ji, paimdama cigaretę. — Bent jau ne šį vakarą.

Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami, lengvai sūpuodamiesi, jų kūnai buvo arti vienas kito, bet nesilietė. Nuo jo sklido kažkoks kvapas, ne losjono, kažkoks sodresnis, ne toks fabrikinis.

— Tėtis pasakojo, kad jūs kasinėjote Karalių slėnyje, — pagaliau tarė ji.

— Šiek tiek aukščiau. Kalvose.

— Ieškojote ko nors konkretaus?

— A, Vėlyvojo laikotarpio kapaviečių. Dvidešimt šeštoji dinastija. Nieko per daug įdomaus.

— Maniau, kad jūs tikras fanatikas.

— Toks ir esu, — atsakė jis. — Bet ne šį vakarą.

Jie nusijuokė, jų žvilgsniai akimirkai susitiko, paskui jie pasižiūrėjo į žvaigždėtą dangų. Virš jų galvų senos pušies šakos buvo susipynusios kaip rankos. Vėl stojo ilga tyla.

— Tai užkerėta vieta, tas Karalių slėnis, — pagaliau prabilo jis tyliai, beveik pašnabždom, tarsi kalbėtų ne jai, o sau. — Nugara eina pagaugais, kai pagalvoji apie turtus, kurie kadaise buvo ten užkasti. Noriu pasakyti, tik pažiūrėkit, ką jie rado Tutanchamono kape. O jis buvo tik eilinis faraonas. Niekas. Tik pagalvokit, kas buvo palaidota su tikrai didžiu valdovu Amenhotepu II ar Horemhebu, ar Sečiu I.

Jis atlošė galvą šypsodamasis, paskendęs mintyse.

— Dažnai mąstau, kas būtų, jeigu aptikčiau ką nors panašaus. Aišku, to niekada nebus. Tutanchamonas turėjo vieną šansą iš milijardo, kad jo kapas liks nepaliestas. Bet negaliu apie tai negalvoti. Apie tą jaudulį. Svaigulį. Niekas negali su juo susilyginti. Niekas šioje žemėje. Bet, kita vertus...

Jis atsiduso.

— Na?

— Na, tas susijaudinimas ilgai netruktų. Tokia jau ta archeologija. Vieno atradimo niekad negana. Visada stengiesi pasiekti daugiau. Pažiūrėkit į Karterį. Po to, kai buvo išnešti Tutanchamono turtai, jis dešimt savo gyvenimo metų tvirtino, kad žino, kur palaidotas Aleksandras Didysis. Galima pagalvoti, kad didžiausio pasaulyje archeologinio atradimo turėtų pakakti, bet nepakako. Tai užburtas ratas. Visą gyvenimą atkasinėji praeities paslaptis, ir kartu tave graužia nerimas, kad vieną dieną tų paslapčių daugiau nebeliks.

Jis minutėlę patylėjo, paskui užgesino cigaretę į sūpuoklių ranktūrį ir nusijuokė.

— Tik paklausykite manęs. Manau, kad jau gailitės nepasilikusi viduje ir nepadėjusi suplauti lėkščių.

Jų žvilgsniai vėl susitiko. Tarsi elgdamiesi nepriklausomai nuo jų kūnų, pirštai nuslinko sėdyne ir susilietė. Tai buvo nekaltas gestas, vos pastebimas, bet kartu ir slepiantis didelį ryžtą. Jie nežiūrėjo vienas į kitą, bet pirštų galiukai liko susilietę, bylodami negrįžtamą tarp jų atsiradusį ryšį.

Jie susitiko Londone po trijų dienų, o po savaitės jau buvo meilužiai.

Tai buvo stebuklingas metas, geriausias jos gyvenime. Jis turėjo butą Gauerio gatvės gale — mažutį butuką mansardoje su dviem niūriais stoglangiais ir be centrinio šildymo — tai buvo jų irštva. Jie mylėjosi dieną ir naktį, žaidė triktraką, valgė tarp paklodžių, vėl mylėjosi rydami vienas kitą.

Jis puikiai piešė, ir ji nuoga atsiguldavo lovoje, susidrovėjusi ir išraudusi, o jis piešdavo ją pieštuku, anglimi, spalvotais pieštukais, išpiešdamas lapą po lapo, tarsi kiekvienas piešinys būtų buvęs oficialus jų artumo patvirtinimas.

Jo draugas turėjo gerokai aptrankytą „Triumph“ motociklą, ir savaitgaliais jie išvažiuodavo juo į gamtą. Tara apsikabindavo jį per liemenį, ir jie ieškodavo nuošalių vietelių, kur jiems niekas netrukdytų — tylaus miško, apleisto upės kranto, pajūrio ruožo be žmonių.

Jis vedėsi ją į Britų muziejų, rodė jam ypač svarbius eksponatus, entuziastingai apie juos pasakojo, atskleisdamas jų istoriją: dantiraščio lentelė iš Amarnos, mėlynai glazūruota hipopotamo statulėlė, ramezidų laikotarpio puodo šukė, ant kurios buvo pavaizduotas vyras, besimylintis su moterimi iš už nugaros.

— Ramybė yra mano odos troškimas, — pasakė jis skaitydamas hieroglifinį raštą ant šukės.

— Bet ne mano, — nusijuokė ji, ūmai suėmusi jo galvą ir bučiuodama jį, nekreipdama dėmesio į aplink zujančius turistus.

Kartu jie aplankė ir kitas kolekcijas — Petrio, Bodlio biblioteką, Sero Džono Souno muziejų pažiūrėti faraono Sečio I sarkofago, — o ji savo ruožtu vedėsi jį į Londono zoologijos sodą, kur ten dirbantis jos draugas ištraukė jam palaikyti pitoną, ir tai jam visiškai nepatiko.

Tuo metu jos tėvai galutinai išsiskyrė, tačiau ji buvo taip paskendusi savo gyvenime su Danielium, kad jų išsiskyrimas jos beveik nepaveikė. Baigė kursą ir ėmė rašyti doktoratą, vargiai besuvokdama, kas dedasi aplink, tarsi viskas vyktų kažkokioje paralelinėje visatoje, be galo nutolusioje nuo visa apimančios jų santykių tikrovės. Buvo tokia laiminga. Jautė visišką pilnatvę.

— Ko dar aš nežinau? — paklausė ji vieną naktį po karšto meilės priepuolio. — Ko dar galėčiau norėti?

— Ko tu dar nori? — paklausė Danielius.

— Nieko, — atsakė ji švelniai glausdamasi prie jo. — Daugiau visai nieko.

— Danielius nepaprastai talentingas, — pasakė tėvas, kai ji jam papasakojo apie jų santykius. — Vienas iš gabiausių mokslininkų, kuriuos man teko garbė mokyti. Iš judviejų išeis puiki pora.

Jis patylėjo ir pridūrė:

— Bet būk atsargi, Tara. Kaip ir visi talentingi žmonės, jis turi tamsiųjų pusių. Neleisk jam savęs įskaudinti.

— Jis neįskaudins, tėti, — atsakė ji. — Žinau, kad neįskaudins.

Nors ir keista, bet kai jis ją įskaudino, ji giliai viduje visada kaltino už tai tėvą, o ne Danielių, tarytum jų santykius būtų sugadinęs tasai perspėjimas, o ne žmogus, dėl kurio perspėjo.

„Ahva Vadud“ arbatinė buvo apšnerkšta užeiga su pjuvenomis ant grindų, pilna senių, kurie siurbčiojo arbatą ir žaidė domino. Ji pamatė jį vos spėjusi įeiti. Sėdėjo arbatinės kampe, papsėjo šiša pypkę ir susikaupęs žiūrėjo į triktrako lentą. Nedaug buvo pasikeitęs nuo to laiko, kai matė jį paskutinį kartą prieš šešerius metus, nors plaukai buvo ilgesni, veidas smarkiau įdegęs. Akimirką stovėjo įsmeigusi į jį akis, kovodama su kilusiu pasipiktinimu, paskui priėjo. Jis pakėlė galvą, kai ji stovėjo šalia.

— Tara!

Jo tamsios akys išsiplėtė. Jie ilgokai žiūrėjo vienas į kitą tylėdami, paskui, palinkusi virš stalo, ji pakėlė ranką ir plekštelėjo jam per skruostą.

— Šunsnukis, — prašvokštė. Luksoras, Tėbų kalvos

Pamišėlis pritūpęs prie laužo lazda žarstė nuodėgulius. Aplink jį kilo tylios ir didelės uolos, o vienintelis garsas, rodęs, jog esama ir kitos gyvybės, buvo retkarčiais pasigirstąs laukinio šuns kaukimas. Virš jo peties nakties danguje karojo įspūdingas Mėnulio pjautuvas.

Jis žiūrėjo į šokinėjančias liepsneles, atkišęs sulysusį ir dulkėtą veidą, susimazgę purvini plaukai karojo nuo pečių ant apdriskusios dželabos. Ugnyje jis regėjo dievus: keistas figūras su žmonių kūnais ir žvėrių galvomis. Vienas buvo su šakalo galva, kitas panašus į paukštį, trečias su aukštu galvos apdangalu ir ištįsusiu krokodilo snukiu. Jie gąsdino jį ir džiugino. Jis ėmė siūbuoti ant kulnų, lūpos virpėjo, užkerėtos liepsningų reginių.

Dabar ugnis parodė jam kitą paslaptį: tamsų kambarį, karstą, brangakmenius, daiktus, sustatytus palei sieną, — kardus, skydus, durklus. Jis išsižiojo iš nuostabos.

Liepsna prigeso, bet tik akimirkai, tada vėl pašoko, ir kambario neliko, o jo vietoje buvo kažkas kita. Dykuma. Mylių mylios svilinančio smėlio, ir per jį žygiuojanti milžiniška kariuomenė. Jis girdėjo kanopų taukšėjimą, ginklų žvangesį, tolimą dainos aidą. Ir dar vieną garsą, labai tolimą, tarsi būtų riaumojęs liūtas. Atrodė, kad riaumojimas kyla iš smėlio, eina vis garsyn, prarydamas visus kitus garsus. Pamišėlio akys ėmė mirksėti, jo alsavimas sutankėjo. Jis pakėlė liesas rankas ir užsidengė jomis ausis, kurias nuo riaumojimo ėmė skaudėti. Liepsna šoko aukštyn, papūtė vėjas, ir jis su siaubu pamatė, kaip dykumos smėlis ima burbuliuoti ir putoti tarsi vanduo. Bangos ritosi viena paskui kitą, paskui pakilo aukštai viršum jo tarsi milžiniškas potvynis, dar aukščiau — kol prarijo visą kariuomenę. Jis suklykė ir šoko atatupstas, žinodamas, kad irgi bus palaidotas, jeigu nepabėgs. Pašoko ant kojų ir ūbaudamas pasileido bėgti per kalvas.

— Ne! — rėkė jis. — Alachai, apsaugok mane! Alachai, pasigailėk mano sielos! Neeeee!

14 Kairas

Dženė tai pavadino Taros Maiko Taisono savaite. Iš pradžių ją paliko Danielius, paskui, beveik tuo pat metu, ji sužinojo, kad motina serga neišoperuojamu vėžiu. Du skaudūs smūgiai krito ant jos galvos tarsi perkūnas iš giedro dangaus, vienas paskui kitą, išversdami ją iš kojų.

— Taigi, — pasakė Dženė, — štai šitaip ir Maikui Taisonui.

Žvelgdama į praeitį, — o pastaruosius šešerius metus ji nieko daugiau nedarė, tik žvelgė į praeitį, viską dar kartą perversdama galvoje, tarsi žiūrėdama tą patį filmą, — ji suprato, kad šių nelaimių ženklus regėjo jau seniai.

Nepaisant jų artumo, dalis Danieliaus gyvenimo visada žengė atokiai nuo jos. Jie pasimylėdavo, ir jau kitą akimirką jis pasinerdavo į knygą, tarsi jam keltų nerimą ką tik parodyto jausmo gilumas. Jie kalbėdavo ir kalbėdavo, tačiau jis niekad beveik nieko nepasakodavo apie save. Po metų, praleistų kartu, ji suprato, kad beveik nieko nežino apie jo ankstesnį gyvenimą, kad buvo tarsi ekskavatorius, besistengiantis raustis gilyn į žemę, bet vis atsitrenkdamas į kietą uolą, tūnančią po pat paviršiumi. Gimė jis Paryžiuje, neteko tėvų per autoavariją, kai buvo dešimties metų, atvyko su teta gyventi į Angliją, išsimokslino Oksforde. Štai ir viskas. Atrodė, kad jis pasinėrė į Egipto praeitį norėdamas kompensuoti savo praeities stoką.

Taip, ženklų būta jau tada. Bet ji numojo į juos ranka. Nenorėjo matyti. Taip smarkiai jį mylėjo.

Pabaiga atėjo beveik be jokio perspėjimo. Vieną vakarą ji atvažiavo į jo butą — jau ėjo aštuonioliktas jų pažinties mėnuo, — jie apsikabino, net pasibučiavo, o paskui jis atšlijo nuo jos.

— Šiandien gavau žinią iš Antikvarinių vertybių tarybos, — tarė žiūrėdamas tarsi į ją, tačiau pro šalį. — Man suteikė koncesiją kasinėti Karalių slėnyje. Vadovauti savo ekspedicijai.

— Danieliau, tai puiku! — sušuko ji, puldama prie jo ir apkabindama. — Aš taip tavim didžiuojuosi.

Ji stovėjo apkabinusi jo pečius, paskui pasitraukė, pajutusi, kad jis neatsako į glamonę ir kad tai dar ne pabaiga.

— Ką?

Jo akys buvo dar juodesnės negu paprastai.

— Tai reiškia, kad man kurį laiką teks gyventi Egipte.

Ji nusijuokė.

— Žinoma, tai reiškia, kad tau teks gyventi Egipte. O ko tu tikėjaisi? Kasdien skraidyti pirmyn ir atgal?

Jis nusišypsojo, bet veido išraiška buvo nenuoširdi.

— Tai didelė atsakomybė, Tara. Leidimas kasinėti vienoje iš reikšmingiausių pasaulio archeologinių vietovių. Didelė garbė. Man teks... visą dėmesį skirti tam darbui.

— Žinoma, kad tau teks visą dėmesį skirti tam darbui.

— Visą dėmesį.

Supratusi, kad jis pabrėžia žodį „visą“, ji suvirpėjo, tarsi pajutusi artėjantį žemės drebėjimą. Atšlijo nuo jo, veltui bandydama sugauti jo žvilgsnį.

— Ką tu nori pasakyti, Danieliau?

Tyla. Ji vėl paėmė jį už rankų.

— Gerai, aš galiu pagyventi be tavęs kelis mėnesius. Man nieko neatsitiks.

Ant rašomojo stalo už jo stovėjo butelis degtinės, ir jis, ištraukęs rankas, paėmė jį ir prisipylė stiklinę.

— Tai ne viskas.

Ji vėl suvirpėjo, dabar dar smarkiau.

— Nesuprantu, apie ką kalbi.

Jis vienu mauku išgėrė degtinę.

— Viskas baigta, Tara.

— Baigta?

— Atleisk, kad kalbu taip tiesmukai, bet kitaip negaliu. Šitos progos laukiau visą gyvenimą. Negaliu leisti, kad man kas nors trukdytų. Net tu.

Ji tebespoksojo į jį, tarsi jai būtų smogę į pilvą, atatupsta nusvirduliavo kelis žingsnius, tvarstydamasi už durų rankenos, kad nepargriūtų. Kambarys ėmė plaukti akyse.

— Kaip aš... kaip aš tau trukdyčiau?

— Nemoku paaiškinti, Tara. Man būtina susikaupti darbui. Negaliu leisti sau jokios... naštos.

— Naštos! — ji iš visų jėgų stengėsi kontroliuoti savo balsą ieškodama žodžių. — Ar aš tau tokia esu, Danieliau? Našta?

— Ne tai norėjau pasakyti. Tiesiog... turiu būti laisvas, kad galėčiau dirbti. Negaliu savęs daugiau su niekuo susieti. Labai apgailestauju. Man tikrai labai gaila. Šitie metai buvo geriausi mano gyvenime. Tiesiog...

— Radai kažką geresnio.

— Taip, — pagaliau prisipažino jis.

Ji susmuko ant grindų, gėdydamasi ašarų, bet nepajėgdama jų sulaikyti.

— O Dieve! — duso ji. — O Dieve, Danieliau, nesielk taip su manim.

Kai ji išėjo po dvidešimties minučių, jautėsi taip, tarsi jos viduje būtų išgremžta. Dvi dienas jai niekas neskambino, ir galop neiškentusi ji nuvažiavo į jo butą. Į beldimą niekas neatsiliepė.

— Jis išvažiavo, — paaiškino aukštu žemiau gyvenantis studentas. — Į Egiptą ar dar kažkur. Kitą savaitę atsikelia naujas gyventojas.

Nepaliko jai net raštelio.

Ji norėjo numirti. Net nusipirko penkis buteliukus aspirino tablečių ir butelį degtinės.

Tačiau tą pačią savaitę sužinojo apie motinos vėžį, ir tai šiek tiek apmaldė skausmingą liūdesį dėl Danieliaus praradimo, nes vieną agoniją užgožė kita.

Ji slaugė motiną tuos keturis trumpus mėnesius, kuriuos jai buvo likę gyventi, ir per tą neramų metą, kai matė ją gęstant jos akyse, susitaikė su jųdviejų santykių baigtimi. Kai motina pagaliau mirė, Tara pasirūpino laidotuvėmis, o paskui metams išvažiavo į užsienį, iš pradžių į Australiją, paskui į Pietų Ameriką. Grįžusi nusipirko naują butą, rado darbą zoologijos sode ir atgavo šiokią tokią dvasinę pusiausvyrą.

Tačiau skausmo iki galo nepavyko nusikratyti. Buvo ir kitų meilės ryšių, bet ji visada laikėsi savarankiškai, nenorėdama rizikuoti dar kartą patirti bent dalelytę kančios, kurią jai suteikė Danielius.

Nuo to laiko nieko apie jį negirdėjo ir nebuvo sutikusi. Iki šio vakaro.

— Ko gero, nusipelniau, — pasakė jis.

— Taip, nusipelnei.

Jie išėjo iš arbatinės, jausdami už nugaros žvilgsnius ir šnabždesius, ir patraukė Ahmedo Mahero gatve miesto centre esančio Islamo kvartalo link, pro prekystalius su lempomis, šiša pypkėmis, drabužiais ir daržovėmis. Oras buvo sunkus nuo saldžiai kartaus prieskonių, mėšlo ir šiukšlių kvapo, ausis užgriuvo šimtai garsų — plaktuko dūžiai, muzika, automobilių signalai, o iš vienos krautuvėlės sklido lėtas, ritmingas vermišelių mašinos gurgždėjimas.

Jie pasiekė sankryžą ir pasuko į kairę pro įmantriai išraižytus akmeninius vartus, virš kurių į dangų kilo du minaretai. Už penkiasdešimt metrų pateko į siaurą gatvelę ir sustojo prie sunkių medinių durų. Iškaba ant sienos bylojo: „Salah al Dino viešbutis“. Danielius pastūmė duris ir jie pateko į nedidelį dulkėtą kiemą su išdžiūvusiu fontanu viduryje ir medine galerija, juosiančia visą kiemą virš galvų.

— Namai namučiai, — pasakė jis.

Jo kambarys buvo viršutiniame aukšte su durimis į galeriją, kuklus, bet švarus. Jis uždegė šviesą, užtraukė užuolaidas ir pripylė abiem po stiklą viskio. Iš apačios juos pasiekė ratų dardėjimas, balsų klegesys. Jie ilgai tylėjo.

— Nežinau, ką pasakyti, — pagaliau prabilo jis.

— Gal kad atsiprašai.

— Ar padės?

— Būtų šiokia tokia pradžia.

— Tada aš atsiprašau, Tara. Nuoširdžiai.

Ant stalo šalia jo gulėjo pakelis manilinių cigarų. Jis išėmė vieną, prisidegė ir išpūtė tirštą kamuolį dūmų. Sėdėjo kaip ant adatų, nervinosi, akys šaudė tai į Tarą, tai dar kažkur. Baltoje dieninės lempos šviesoje ji pamatė, kad jis labiau paseno, negu jai iš pradžių pasirodė. Tamsiuose plaukuose bolavo žilos sruogos, kaktą vagojo raukšlelės. Bet tebebuvo gražus. Dieve, koks jis gražus!

— Kada pradėjai rūkyti tą daiktą? — paklausė ji.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Prieš kelerius metus. Karteris juos rūkydavo. Maniau, kad man persiduos dalelė jo sėkmės.

— Ar persidavė?

— Vargu.

Jis vėl pripylė taures. Iš apačios atsklido garsus mopedo signalas, kažkam bandant pravažiuoti pro minią.

— Kaip tu mane radai? — paklausė jis. — Juk neatsitiktinai užsukai į arbatinę.

— Perskaičiau laišką, kurį siuntei mano tėvui.

— Aišku. Kaip jis laikosi?

Ji papasakojo.

— Jėzau. Atleisk. Nežinojau. Tikrai nežinojau.

Jis pastatė taurę ir priėjo prie jos išskėtęs rankas, tarsi ketindamas apkabinti. Tačiau ji kilstelėjo ranką sulaikydama jį, ir jo rankos nusviro.

— Atleisk, Tara. Jeigu aš galiu kuo nors...

— Viskuo jau pasirūpinta.

— Na, jeigu tau ko nors...

— Viskuo jau pasirūpinta.

Jis linktelėjo galvą ir atsitraukė. Vėl stojo ilga tyla. Ką aš čia darau, klausė ji savęs, ko aš siekiu? Cigaro dūmai rangėsi apie lempą.

— Tai ką veikei visus tuos šešerius metus? — pagaliau paklausė ji jausdama, koks paviršutiniškas šis klausimas.

Danielius susivertė į gerklę viskį.

— Tikriausiai nieko ypatingo. Kasinėjau. Skaičiau paskaitas. Parašiau porą knygų.

— Dabar gyveni čia?

— Luksore, — linktelėjo jis. — Į Kairą atvažiavau kelioms dienoms. Reikalai.

— Nežinojau, kad palaikei santykius su tėvu.

— Nepalaikiau, — atsakė jis. — Mudu nesikalbėjome nuo to laiko, kai... — Jis nutilo, įsipylė dar. — Tiesiog pamaniau, kad bus malonu susitikti. Nežinau, kodėl. Seni geri laikai ir panašiai. Abejoju, ar būtų atėjęs. Jis nekentė manęs už tai, kaip pasielgiau.

— Vadinasi, jau du žmonės.

— Taip. Ko gero, taip.

Jie išbaigė butelį viskio, klausydamiesi vienas kito pasakojamų naujienų, slysdami reiškinių paviršiumi ir nebrisdami giliau. Lauke triukšmas sustiprėjo, paskui pamažu pradėjo tilti, kai krautuves ėmė uždarinėti nakčiai, ir žmonių minia retėjo sulig kiekviena minute.

— Tu net neparašei man, — tarė ji, sukinėdama pirštais taurę.

Jau buvo vėlu, ir jos galva apsunko nuo nuovargio ir viskio.

Ištuštėjusi gatvė už lango nuščiuvo, šnarėjo vėjo genami popieriai, tarsi miestas būtų metęs savo žvynus.

— Ar norėjai?

— Ne, — papurtė galvą pagalvojusi.

Ji sėdėjo ant lovos krašto. Danielius buvo įsitaisęs ant apdulkėjusios sofos prie sienos.

— Tu sumovei man gyvenimą, — tarė ji.

Jis pakėlė galvą, ir jų žvilgsniai trumpam susitiko, paskui ji atsilošė ir baigė gerti viskį.

— Šiaip ar anaip, viskas praeityje. Baigta.

Net sakydama tai, ji juto, kad taip nėra. Kad reikia laukti dar kažko. Kažkokio tvirtesnio apsisprendimo.

Lauke, po vartais, pro kuriuos jie anksčiau įėjo, prie šaligatvio tyliai stovėjo juodas apdulkėjęs „mersedesas“ ir laukė.

15 Luksoras

— Ar tu nieko nežinai apie naują radinį? — paklausė Chalifa pavargusiu balsu, gesindamas nuorūką tuščioje stiklinėje, kur buvo kava.

Vyras priešais jį papurtė galvą.

— Kapą? Slaptavietę? Ką nors, kas pasitaiko ne kasdien?

Vėl galvos purtymas.

— Liaukis, Omarai. Jeigu yra kas nors naujo, mes galų gale vis tiek sužinosime. Todėl geriau pasakok.

Žmogus gūžtelėjo pečiais ir nusišnypštė į apsiausto rankovę.

— Aš nieko nežinau, — pasakė jis. — Visai nieko. Jūs gaištate su manim laiką.

Buvo aštunta valanda ryto, ir Chalifa nemiegojo visą naktį. Akis perštėjo, perdžiūvo burna, svaigo galva. Daugiau kaip septyniolika valandų, tik su trumpomis pertraukomis maldai ir maistui, jis su Sarija kamantinėjo visus jiems žinomus žmones, kurie Luksore buvo susiję su prekyba senienomis, tikėdamiesi aptikti Abu Najaro pėdsakus. Visą vakarykštę popietę, kiaurą naktį ir visą rytą nenutrūkstama virtinė žinomų jiems prekeivių ėjo į policijos nuovadą Šarija al Karnako gatvėje, duodami lygiai tokį patį atsakymą į jų klausimus: ne, jie nieko nežino apie naujus radinius; ne, jie negirdėjo, kad rinkoje būtų pasirodę naujų antikvarinių vertybių; taip, jie ateis patys, jeigu ką nors sužinos. Tai buvo lyg to paties įrašo klausymasis daugybę kartų.

Chalifa prisidegė dar vieną cigaretę. Rūkyti nenorėjo, norėjo, kad kas nors neleistų jam užmigti.

— O kaip, tavo manymu, Abu Najaras sugebėjo motinai nupirkti naują televizorių ir šaldytuvą? — paklausė.

— Iš kur, po velnių, man žinoti? — suniurzgė Omaras, nedidukas, gyslotas žmogelis su trumpai pakirptais plaukais ir svogūno formos nosimi. — Aš jo beveik nepažinojau.

— Juk jis rado kažką, ar ne?

— Jeigu jūs taip sakote.

— Jis kažką rado, už tai buvo nužudytas, ir tu žinai, kas tai buvo.

— Aš nieko nežinau.

— Tu esi Abd el Farukas, Omarai. Luksore neatsitinka nieko, ko nežinotų tavo šeima.

— O šį kartą nieko nežinome. Kiek kartų galiu tai kartoti? Aš nieko nežinau. Nieko. Nieko.

Chalifa atsistojo ir nuėjo prie lango pūsdamas dūmą. Žinojo, kad veltui gaišta laiką. Omaras nepasakys jam nieko, ir gana. Gali klausinėti jį iki pamėlynavimo, nepadės. Jis giliai atsiduso.

— Gerai, Omarai, — tarė neatsisukdamas. — Gali eiti. Pranešk, jeigu ką nors sugalvosi.

— Žinoma, — atsakė Omaras, mikliai eidamas prie durų. — Iškart paskambinsiu.

Jis išsmuko laukan, palikęs Chalifą vieną su pavaduotoju.

— Kiek jų dar liko? — paklausė.

— Baigta, — atsakė Sarija, palinkęs į priekį ir trindamas akis. — Šitas buvo paskutinis. Daugiau nėra.

Chalifa susmuko kėdėje ir prisidegė naują cigaretę, pamiršęs, kad nebaigtoji rūkyti tebesmilksta peleninėje ant palangės.

Gal jis klysta. Gal Najaro mirtis neturi nieko bendra su senienomis. Iš to, ką sužinojo, buvo aišku, kad netrūko priežasčių kam nors geisti jo mirties. Jie neturėjo nė menkiausio siūlelio, siejančio jį su archeologiniais radiniais. Nė vieno.

Ir vis dėlto jis juto — ir pats negalėjo to paaiškinti — tiesiog juto sąnariais, kad Najaro mirtis susijusi su prekyba senovės meno kūriniais, lygiai kaip kai kurie archeologai pajunta, kai atsiduria prie svarbaus atradimo slenksčio. Vos išvydęs žmogaus lavoną su skarabėjaus tatuiruote, jis suprato: tai bus byla, kurioje dabartį galės paaiškinti tik praeitis.

Juk buvo užuominų. Pakankamai tvirtų, kad bent jau jų pasirinkta tyrimo kryptis neatrodytų visai beviltiška. Najaras, be abejonės, vertėsi senienų prekyba. Be abejonės, jis neseniai staiga praturtėjo — turėjo daugiau pinigų, negu galima tikėtis iš atsitiktinių uždarbių, kuriais jis išlaikė šeimą. Jo žmona, trumpai apklausta praeitą popietę, neigė ką nors žinanti apie senienas, ir tuo nereikėjo stebėtis, tačiau ji tai paminėjo jam dar nespėjus to paklausti, tarsi iš anksto ruošdamasi tokiam klausimui. Ir dar tų apklaustųjų prekeivių reakcija.

— Baimė, — pasakė Chalifa, pūsdamas į lubas dūmų žiedą, žiūrėdamas, kaip jis kyla aukštyn plėsdamasis ir iš lėto išsisklaidydamas.

— Ką?

— Jie bijo, Mohamedai. Prekeiviai. Visi. Jie išsigandę.

— Nesistebiu. Už prekybą senienomis galima užsidirbti penkerius metus.

Chalifa išpūtė dar vieną žiedą.

— Ne mūsų jie bijo. Jie bijo kažko kito. Galbūt kito žmogaus.

— Nesuprantu, — Sarija primerkė akis.

— Juos kažkas apsėdo, Mohamedai. Jie bandė tai nuslėpti, bet jų akyse švietė siaubas. Matei pats, kaip jie žiūrėjo į Abu Najaro nuotraukas. Visi pabalo kaip kreida, tarsi įsivaizduodami, kad tas pats atsitinka ir jiems. Visi Luksoro prekeiviai senienomis šlapinasi į kelnes. Nieko panašaus dar nesu matęs.

— Manote, jie žino, kas jį nužudė?

— Be abejo, įtaria. Bet jie tylės kaip žemė. Dalykas tas, po velnių, kad jie labiau bijo žmonių, paskerdusių Najarą, negu mūsų.

Sarija nusižiovavo. Chalifa pastebėjo, kad jo burnoje, ko gero, daugiau plombų negu dantų.

— Tai su kuo mes turime reikalą, kaip manote? — paklausė seržantas. — Vietine gauja? Tipais iš Kairo? Fundamentalistais?

Chalifa gūžtelėjo pečiais.

— Gali būti bet kas iš jų arba ne. Tačiau aišku viena: tai ne juokai.

— Ar tikrai manote, kad jis aptiko nežinomą kapavietę?

— Galimas daiktas. Arba rado kas nors kitas, o Najaras suuodė. O gal tai tik keli atskiri daiktai. Bet kažkas vertinga. Kažkas, dėl ko buvo verta žudyti žmogų.

Jis sprigtelėjo nuorūką pro langą. Sarija vėl nusižiovavo.

— Atleiskite, — tarė jis. — Ne kažin kiek pavyko išsimiegoti pastaruoju metu. Dar tas kūdikis.

Chalifas nusišypsojo.

— Tai kelis dabar turi?

— Penkis.

— Nesuprantu, iš kur imi jėgų, — pakraipė galvą Chalifa. — Per tris vos gyvas esu.

— Turėtumėt valgyti daugiau jaunų žirnelių, — pasakė Sarija. — Žinote, padeda išlaikyti energiją.

Rimtumas, su kuriuo pavaduotojas davė patarimą, pralinksmino Chalifą, ir jis nusijuokė. Akimirką Sarija atrodė įsižeidęs. Paskui nusijuokė ir jis.

— Eik namo, Mohamedai, — tarė Chalifa. — Pavalgyk jaunų žirnelių, išsimiegok, pailsėk. Paskui gali keliauti į vakarų krantą pasikalbėti su Najaro žmona ir giminaičiais. Gal pavyks ką sužinoti.

Sarija atsistojo ir nusitraukė nuo kėdės atkaltės švarką. Pasuko prie durų, bet vėl atsisuko.

— Pone?

— Hm?

— Ar tikite užkeikimais?

— Užkeikimais?

— Taip. Senovės užkeikimais. Na, kaip tas Tutanchamono užkeikimas.

Chalifa nusišypsojo.

— Tų, kurie sudrums mirusiojo ramybę, laukia baisi lemtis?

— Panašiai.

— Manai, kad susidūrėme su tokiu dalyku? Užkeikimu?

Pavaduotojas išsisukinėdamas gūžtelėjo pečiais.

— Ne, Mohamedai. Netikiu aš jais. Jei nori žinoti mano nuomonę, tai tik kvaili prietarai. — Jis paėmė pakelį cigarečių, bet šis buvo tuščias, suglamžė ir sviedė į kambario kampą. — Tačiau tikiu, kad yra blogis. Kažkas tamsaus, kas užvaldo žmogaus protą ir širdį, paversdamas jį pabaisa. Esu tai matęs. Su tokiu blogiu mes dabar ir susidūrėme. Su pačiu blogiu.

Jis palinko į priekį ir ėmė nykščiais masažuoti akis.

— Alachai, vesk mus, — sumurmėjo. — Alachai, suteik mums stiprybės.

Vėliau, suvalgęs pusryčiams porą virtų kiaušinių ir sūrio, Chalifa perkirto upę ir šoko į taksi autobusiuką, nuvažiavo juo iki pat Dra Abu el Nagos, ten išlipo, užmokėjo už kelionę dvidešimt penkis piastrus ir nuėjo gatve link Dir el Bario, kur stovėjo Hatšepsut šventykla.

Šventykla visada buvo vienas iš jo mėgstamiausių senovės paminklų. Kvapą gniaužiantis menių, terasų ir kolonadų kompleksas, iškaltas vienalytės uolos šimto metrų aukščio šlaite. Kiekvieną kartą žiūrint į ją jį priblokšdavo statytojų drąsa. Tai buvo vienas iš Luksoro stebuklų. Ir viso Egipto. Pasaulio.

Tačiau suterštas stebuklas. 1997 metais fundamentalistai nužudė čia šešiasdešimt du žmones, daugiausia turistus. Tuo metu Chalifa apklausė kažkokį žmogų gretimame kaime. Ir buvo vienas iš pirmųjų policininkų, pasirodžiusių įvykio vietoje. Po to ilgus mėnesius jis pabusdavo vidury nakties išpiltas prakaito, girdėdamas, kaip žliugsi jo batai ant krauju užlietų grindų. Dabar, kai tik pamatydavo šventyklą, susižavėjimą gadino šleikštus drebulys. Jis ėjo, kol pasiekė kairėje kelio pusėje išsidėsčiusias apdulkėjusias suvenyrų krautuvėles. Savininkai stoviniavo gatvėje, kviesdami vidun praeinančius turistus, ragindami užsukti pasižiūrėti jų atvirukų, papuošalų, skrybėlių nuo saulės, alebastro raižinių, kiekvienas tikindamas, kad jo prekės geriausios ir pigiausios Egipte. Vienas iššoko priešais Chalifą purtydamas marškinėlius su akį rėžiančiu hieroglifu ant krūtinės, bet detektyvas nuvijo jį rankos mostu, pasuko dešinėn, kirto asfaltuotą automobilių aikštelę ir sustojo priešais tualetą ant ratų.

— Suleimanai! — šūktelėjo. — Ei, Suleimanai, ar tu čia?

Pasirodė nedidelio ūgio vyras žalsva dželaba, šiek tiek šlubčiojantis. Ilgas randas ėjo skersai kaktos — nuo kairiosios akies — ir slėpėsi po plaukais.

— Inspektorius Chalifa, tai jūs?

— Salam aleikum. Kaip sekasi, bičiuli?

— Kveijis, hamdu lilah, — nusišypsojo vyras. — Ačiū, gerai, su Alacho pagalba. Ar išgersit arbatos?

— Ačiū.

— Sėskite, sėskite!

Vyras pamojo Chalifai į suolą netoliese stovinčio pastato šešėlyje ir užkaitė puodą prie treilerio. Kai arbata užvirė, jis pripylė dvi stiklines ir atnešė, atsargiai žengdamas duobėta žeme, tarsi bijodamas pargriūti. Padavė vieną stiklinę Chalifai ir atsisėdo, savąją pasistatęs šalia ant suolo. Chalifa paėmė vyro ranką ir įspraudė plastikinį maišelį.

— Cigaretės.

Suleimanas pasirausė maišelyje ir ištraukė bloką „Kleopatrą“.

— Visai nereikėjo, inspektoriau. Tai aš jums skolingas.

— Tu man nieko neskolingas.

— Išskyrus gyvybę.

Prieš ketverius metus Suleimanas al Rašidas dirbo šventykloje sargu. Pasirodžius fundamentalistams, jis buvo sužeistas į galvą, kai bandė išgelbėti grupę šveicarių moterų su vaikais. Po antpuolio visi laikė jį mirusiu. Bet Chalifa užčiuopė silpną pulsą ir iškvietė medikus. Kelias savaites gyvybė kabojo ant plauko, bet pagaliau jis išsikapstė. Tačiau nuo sužeidimų liko aklas ir nebegalėjo dirbti sargu. Dabar jis prižiūrėjo vieną iš lauko tualetų.

— Kaip galva? — paklausė Chalifa.

Suleimanas gūžtelėjo pečiais ir patrynė smilkinius.

— Šiaip sau. Šiandien truputį skauda.

— Pas daktarus eini?

— Daktarai! Fui! Šunsnukiai!

— Jeigu skauda, reikia pasitikrinti.

— Ačiū, laikausi neblogai.

Suleimanas buvo išdidus žmogus, ir Chalifa žinojo, kad nereikia per daug jo spausti. Todėl paklausė apie žmoną ir šeimą, pasišaipė, kad per paskutinį Kairo derbį prakišo jo mėgstama komanda „EI Zamalk“. Tada jie nutilo. Chalifa sėdėjo ir žiūrėjo, kaip grupelė turistų lipa iš autobuso.

— Man reikia tavo pagalbos, Suleimanai, — pagaliau pasakė.

— Žinoma, inspektoriau. Padėsiu, kuo tik galiu. Žinote, kad jums reikia tik paprašyti.

Chalifa siurbčiojo arbatą. Jautėsi nekaip turėdamas įtraukti į šitą reikalą draugą, žaisdamas jo dėkingumo jausmu. Jis jau ir taip daug iškentėjo. Bet jam reikėjo informacijos. O Suleimanas visada klausėsi ištempęs ausis.

— Man atrodo, kad kažkas kažką rado, — tarė jis. — Kapą ar slaptavietę. Kažką svarbaus. Niekas nenori kalbėti, ir tai nestebina, bet tylėti visus verčia ne godumas, o baimė. Žmonės išsigandę. — Jis baigė gerti arbatą. — Ar ką nors girdėjai?

Draugas nieko neatsakė, tik tebetrynė smilkinius.

— Patikėk, nemėgstu prašyti. Bet vienas žmogus jau nužudytas, ir man nereikia daugiau lavonų.

Suleimanas tebetylėjo.

— Ar tai nauja kapavietė? — paklausė Chalifa. — Mažai kas čia prasprūsta pro tavo ausis.

Suleimanas suerzėjo ant suolo, paėmė stiklinę ir ėmė lėtai siurbčioti.

— Šį tą girdėjau, — pasakė žiūrėdamas tiesiai prieš save. — Nieko konkretaus. Kaip jūs sakote, žmonės persigandę.

Jis lėtai pasuko galvą ir nukreipė žvilgsnį į kalvas, bėgdamas neregėmis akimis išilgai mirguliuojančių gelsvų plytų sienų.

— Manai, kad mus seka? — paklausė Chalifa, sugavęs Suleimano žvilgsnį.

— Aš žinau, kad mus seka, inspektoriau. Jų yra visur. Kaip skruzdėlių.

— Ko yra visur? Ką tu žinai, Suleimanai? Ką girdėjai?

Suleimanas tebesiurbčiojo arbatą. Chalifa pastebėjo, kad jo akys pradėjo ašaroti.

— Gandai, — pagaliau sumurmėjo. — Užuominos. Vienas kitas žodelis.

— Apie ką?

Suleimanas ėmė šnabždėti.

— Jie aptiko kapavietę.

— Na?

— Ten rado kažką nepaprasto. Kažką neįkainojamo.

Chalifa sukiojo stiklinę plakdamas arbatžoles ant dugno.

— Ar žinai kur?

— Kažkur ten, — Suleimanas pamojo galva kalvų pusėn.

— Kažkur ten labai didelė dykuma. Gal žinai tiksliau?

Jis papurtė galvą.

— Tikrai?

— Tikrai.

Ilga tyla. Asfaltuota automobilių aikštelė alsavo karščiu. Kažkur iš už nugaros atsklido asilo bliovimas. Netoliese porelė europiečių derėjosi su taksistu dėl užmokesčio už kelionę iki upės.

— Kodėl visi išsigandę, Suleimanai? — tyliai paklausė Chalifa. — Kas jiems užėjo?

Tyla.

— Su kuo aš susidūriau?

Suleimanas atsistojo, paėmė abi tuščias stiklines. Atrodė, kad jis neišgirdo klausimo.

— Suleimanai, kas tie žmonės?

Prižiūrėtojas ėmė šlubčioti prie tualeto treilerio. Prabilo neatsisukdamas:

— Saifas al Taras, — pasakė. — Jie bijo Saifo al Taro. Atleiskite, inspektoriau, turiu daug darbo. Buvo malonu jus pamatyti.

Jis užsiropštė treilerio laipteliais ir dingo viduje, uždarydamas paskui save duris.

Chalifa prisidegė cigaretę ir atsirėmė į sieną.

— Saifas al Taras, — sušnibždėjo. — Kodėl aš nujaučiau, kad tai būsi tu? Abu Simbelis

Jaunas egiptietis įsimaišė į minią užsimaukšlinęs ant akių beisbolo kepuraitę. Nesiskyrė nuo kitų šen bei ten keturių gigantiškų skulptūrų papėdėje vaikštinėjančių turistų, išskyrus tai, kad jis kažką murmėjo po nosimi ir, atrodė, nelabai domėjosi virš jo iškilusiomis sėdinčiomis statulomis. Daugiau žiūrėjo į tris sargybinius juodomis uniformomis, sėdinčius ant suolelio netoliese. Žvilgtelėjo į laikrodį, nusimetė nuo pečių kuprinę ir ėmė atrišinėti jos raištelius.

Rytas buvo įpusėjęs. Du autobusai su amerikiečių turistais ką tik atvažiavo, ir keleiviai lipo ant asfalto aikštelės, visi su geltonais marškinėliais. Juos kaipmat apspito prekeiviai atvirukais ir kitokiais niekniekiais.

Jaunuolio kuprinė dabar buvo atrišta. Jis pritūpė ant vieno kelio ir ėmė joje raustis. Jam iš kairės grupelė japonų turistų buvo susispietusi aplink gidę, kuri laikė iškėlusi šluotelę musėms baidyti, kad visi matytų, kur ji.

— Didžiąją šventyklą pastatė faraonas Ramzis II tryliktajame šimtmetyje prieš Kristų, — šaukė ji, — ir buvo pašvęsta dievams Raharahčiui, Amonui ir Pta...

Vienas iš sargybinių dirstelėjo į murmantį jaunuolį. Kiti du jo bendrai rūkė ir šnekučiavosi.

— Keturios statulos vaizduoja karalių dievą Ramzį. Kiekviena iš jų daugiau kaip dvidešimties metrų aukščio...

Dabar prisiartino ir amerikiečių turistai, juokdamiesi ir plepėdami. Vienas iš jų, su vaizdo kamera, nurodinėjo žmonai, liepdamas eiti į priekį, pakelti galvą ir nusišypsoti. Jaunasis egiptietis vėl atsistojo, vieną ranką tebelaikydamas kuprinėje. Sargybinis nenuleido nuo jo akių, paskui kumštelėjo savo draugus, kurie nutilo ir taip pat pasižiūrėjo į jaunuolį.

— Mažosios skulptūros tarp Ramzio kojų vaizduoja karaliaus motiną Mutują, jo mylimą žmoną Nefertitę ir kai kuriuos iš jo vaikų...

Jaunuolio bambėjimas staiga pasidarė garsesnis. Keli žmonės atsisuko į jį pažiūrėti. Jis sekundei užsimerkė, paskui plačiai nusišypsojo ir ištraukė iš kuprinės „Heklerio ir Kocho“ automatą. Tuo pačiu judesiu jis nusimetė nuo galvos kepuraitę, ir ant jo kaktos visi pamatė gilų vertikalų randą.

— Saifas al Taras! — sušuko jis ir atsukęs vamzdį į minią nuspaudė gaiduką. Pasigirdo spragtelėjimas, bet šūvių nebuvo.

Trys policininkai pašoko ant kojų stverdami savo šautuvus. Visi kiti iš siaubo stovėjo kaip sustingę. Akimirką stojo tyla, paskui jaunuolis pašėlusiai ėmė traukyti ginklą, atitraukė gaiduką ir vėl paspaudė, ir šį kartą „Hekleris ir Kochas“ iššovė. Pasigirdo įnirtingas caksėjimas, kai kulkos ėmė kirsti minią, draskydamos mėsą, traiškydamos kaulus, taškydamos smėlį ir kraują. Žmonės kaip paklaikę pasileido bėgti, vieni tolyn nuo šaudančiojo, kiti, pametę galvas, tiesiai prie jo. Orą pripildė siaubo ir skausmo klyksmai. Vyras su vaizdo kamera susmuko; trys sargybiniai buvo nublokšti ir krito aukštielninki. Per automato tratėjimą ir nevilties šūksnius buvo girdėti, kaip jaunuolis garsiai dainuoja ir juokiasi.

Ugnis tęsėsi gal dešimt sekundžių, pakankamai ilgai, kad žemė po didžiosiomis statulomis liktų nuklota kūnais. Paskui „Hekleris ir Kochas“ vėl užsikirto, ir stojo keista tyla. Jaunuolis kurį laiką terliojosi su ginklu, paskui, numetęs jį šalin, nubėgo dykumos pusėn.

Toli nenubėgo. Penki niekniekių pardavėjai puolė paskui jį, parbloškė ant žemės, ėmė spardyti basomis kojomis, ir jo galva trūkčiojo kaip kamuolys.

— Saifas al Taras! — sušuko jis juokdamasis, kraujui paplūdus ir burnos ir nosies. — Saifas al Taras!

16 Kairas

Tara krūptelėjusi pabudo, ji atsisėdo su svaigstančia galva ir apsidairė, supratusi, kad yra Danieliaus kambaryje, viešbutyje. Pasibaisėjusi ji akimirką pamanė, gal... Paskui pamatė, kad yra apsirengusi, ir patalynę ant sofos kitame kambario kampe, kur jis tikriausiai miegojo. Buvo beveik vidurdienis.

— Po velnių! — sumurmėjo sunkiai keldamasi, galvą daužė tarsi kūjais.

Šalia lovos stovėjo butelis mineralinio vandens, ir nusukusi kamštelį ji godžiai patraukė. Iš gatvės apačioje kilo triukšmas. Danieliaus anei pėdsako. Jokio raštelio.

Ji jautėsi nepaaiškinamai susitepusi praeito vakaro susitikimu, tarsi ateidama čia ji būtų save išdavusi. Norėjo greitai išeiti, kol jo dar nėra, ir, išgėrusi visą vandenį, ji paskubom brūkštelėjo keletą žodžių, atsiprašydama, kad vakar užmigo, užsimetė kuprinę ir išėjo. Neparašė, kur gyvena. Gatvėje ji pasuko prie didelių akmeninių vartų, pro kuriuos jie vakar ėjo. Paskui, staiga išsigandusi, kad susidurs su Danieliumi, apsisuko ir nuėjo į kitą pusę siaura gatvele, vedančia į seną islamiškąjį miesto kvartalą.

Buvo karšta, visur tvyrojo dulkės, tiršta žmonių minia grūdosi aplink ją — moterys su pintinėmis šviežiai keptos duonos ant galvų, prekijai šūkčiodami gyrė prekes, vaikai šmirinėjo šen bei ten apsižergę asiliukus. Kitomis aplinkybėmis ji būtų sustojusi pasigėrėti vaizdu: svetimi kvapai ir garsai, spalvingi prekystaliai su džiovintomis datulėmis ir kinrožių žiedlapiais, narvai, prigrūsti triušių, ančių ir vištų.

Bet dabar ji buvo pavargusi ir sutrikusi. Netikėti šaižūs garsai žeidė klausą — plaktukų taukšėjimas, mopedo blerbimas, iš radijo imtuvo pliūptelėjusi muzika, — tarsi grąžtu gręžėsi į galvą ir neleido susiorientuoti. Jai ėmė darytis bloga nuo mėšlo ir prieskonių kvapo, ją apėmė klaustrofobija nuo iš visų pusių tarsi replėmis kūnais spaudžiančios minios. Praėjo būrelį berniukų, kraunančių iš sunkvežimio žalvario lakštus, mergaitę, stovinčią ant krūvos džiuto maišų, du senius, šalikelėje žaidžiančius domino, ir jai atrodė, kad visi jie nenuleidžia nuo jos akių. Vyras nuo medinės pakylos kažką jai šūktelėjo, bet ji nekreipė dėmesio, brovėsi per minią, atsitrenkdama į žmones, gaudydama kvapą, trokšdama vėl būti viešbučio kambaryje, kur vėsu, saugu ir ramu.

Maždaug po dešimties minučių ji atsidūrė prie mėsininko, šalikelėje kapojančio vištoms galvas. Vieną po kito jis traukė paukščius iš narvo, atversdavo galvas ir peiliu braukdavo per gerklę, paskui mesdavo į mėlyną plastiko statinę paukščiams tebeplakant sparnais. Žiūrovai pusračiu apstojo jį pažiūrėti, ir Tara prisijungė prie jų, jausdama šleikštulį, bet ir liguistą potraukį pamatyti.

Iš pradžių ji nepastebėjo vyrų, užhipnotizuota vaizdo, kaip mėsininko peilis pjauna švelnią rožinę paukščių gerklių odą. Tik pažiūrėjusi keletą minučių, ji pakėlė galvą ir pamatė juos — du vyrus su barzdomis ir juodomis dželabomis, stovinčius kiek atokiau, imomis taip apsimuturiavusius galvas, kad vos matėsi akys. Abu žiūrėjo tiesiai į ją.

Kelias sekundes ji irgi žiūrėjo į juos, paskui vėl nusisuko į mėsininką. Jie tebespoksojo į ją, jų žvilgsniai buvo sunkūs, nepalaužiami. Tie vyrai kėlė nerimą ir, atsiskyrusi nuo minios, ji nuėjo gatve tolyn. Vyrai palaukė kelias sekundes ir nusekė iš paskos.

Už penkiasdešimt metrų ji sustojo prie krautuvėlės vitrinos, kur buvo pardavinėjamos triktrako lentos. Juodai apsisiautusios figūros irgi sustojo, nesistengdamos slėpti, kad ją seka. Ji vėl nuėjo, nuėjo ir vyrai, laikydamiesi maždaug per trisdešimt metrų, nė akimirkai nenuleisdami nuo jos akių. Ji pagreitino žingsnį ir pasuko dešinėn į kitą gatvę. Dešimt žingsnių, penkiolika, dvidešimt, ir jie jau vėl buvo už jos nugaros. Jos širdis ėmė smarkiau plakti. Ši gatvelė buvo dar siauresnė už pirmąją, ir, atrodė, eina dar siauryn, pastatams iš abiejų pusių žiojantis tarsi blogio nasrams, o žmonių minia čia buvo dar tirštesnė. Ji matė, kaip jos persekiotojai artėja. Priekyje, dešinėje, išvydo dar vieną gatvelę ir, prasiskynusi kelią pro žmones, šmurkštelėjo į ją.

Čia buvo tuščia, ir akimirkai ji pajuto palengvėjimą, džiaugdamasi, kad ištrūko iš minios. Paskui pamanė, kad padarė klaidą. Čia ji buvo kaip ant delno, niekaip neprisišauktų pagalbos. Staiga ta tuštuma pasidarė grasinanti. Ji pasisuko ant kulnų, ketindama vėl grįžti, kur šurmuliavo minia, bet vyrai judėjo greičiau, ir dabar buvo nuo jos tik už dešimties metrų. Sekundę ji stovėjo žiūrėdama į juos, paskui apsisuko ir leidosi bėgti. Praėjo tik penkios sekundės ir už nugaros pasigirdo besivejančių žingsnių garsas.

— Padėkit man kas nors! — sušuko ji, jos balsas nuskambėjo dusliai ir silpnai, tarsi ji būtų šaukusi į paklodę.

Už penkiasdešimt metrų ji metėsi į kairę, dar į kitą gatvelę, paskui į dešinę, vėl į kairę, jau negalvodama, kur eina, norėdama tik greičiau atsidurti kuo toliau. Pro jos akis lėkė sunkios medinės durys; kartą ji sustojo ir pabeldė į vienas, bet, nesulaukusi atsako, po kelių sekundžių vėl ėmė bėgti, bijodama, kad ją pavys. Atrodė, kad persekiotojų žingsnių aidas supa ją iš visų pusių, lyg jie vytųsi ją ne tik iš paskos, bet ir iš priekio. Ji visai prarado orientaciją. Širdis tvaksėjo kaip pasiutusi. Iš baimės ją ėmė pykinti. Ji bėgo, rodėsi, visą amžinybę, zigzagais lįsdama vis giliau ir giliau į skersgatvių labirintą, kol galop atsidūrė nedidelėje, saulės nušviestoje aikštėje, iš kurios į visas puses ėjo gatvės. Jos viduryje augo sunykusi palmė, o jos pavėsyje sėdėjo senis. Ji pribėgo prie jo.

— Prašau, — ėmė maldauti. — Prašau, ar galite man padėti?

Žmogus pakėlė galvą. Abi akys buvo pieno baltumo. Jis ištiesė ranką.

— Bakšišas, — pasakė, — bakšišas.

— Ne, — prašvokštė ji netekusi vilties, — nėra bakšišo. Padėkite man!

— Bakšišas, — pakartojo senis griebdamas ją už rankovės. — Duok bakšišo.

Ji pabandė ištrūkti, bet jis nepaleido, pirštais tarsi nagais įsikibęs į marškinius.

— Bakšišo! Bakšišo!

Pasigirdo riksmas ir bėgančių kojų žingsniai. Išsigandusi ji pakėlė akis. Į aikštę vedė keturios gatvės kartu su ta, kuria ji atbėgo. Ji žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą, bandydama suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas, nes visa aikštė aidėjo nuo žingsnių, tarytum kažkas būtų mušęs būgną. Akimirką ji stovėjo nejudėdama, neapsispręsdama, į kurią pusę pasukti. Paskui siaubas įkvėpė jai jėgų, ji atplėšė ranką nuo neregio senio ir kiek jėgos leido nubėgo gatve, priešinga tai, kuria atbėgo į aikštę. Vos pribėgusi gatvės pradžią, pamatė, kaip du barzdoti vyrai pasuka iš už kampo priekyje ir ima artėti prie jos. Ji metėsi į šalį, ir pasuko link kitos gatvės, bet paskui, vedama kažkokio instinkto, nubėgo gatve, iš kuriuos ir buvo čia pasirodžiusi.

Sustojo gatvės pradžioje ir sunkiai alsuodama atsisuko. Du juodai apsirengę vyrai pasiekė aikštę. Jie pastebėjo ją ir sulėtino žingsnį, pažiūrėjo į dešinę, į gatvę, kuria ji buvo pradėjusi bėgti, bet paskui apsigalvojo. Po akimirkos pasirodė didžiulio ūgio vyras, tas pats, kurį ji matė Sakaroje ir prie viešbučio. Jo kostiumas buvo susiraukšlėjęs, keršas veidas nusėtas prakaito lašų. Sekundę jis stovėjo žiūrėdamas į ją, paskui išsitraukė iš kišenės kažką panašaus į nedidelę mūrininko mentę.

— Kur jis? — suurzgė. — Kur tas daiktas?

— Nežinau, apie ką kalbate, — aiktelėjo Tara. — Jūs apsirikote.

— Kur jis? — pakartojo vyras. — Trūkstama dalis. Hieroglifai. Kur jie?

Jis jau buvo aikštės viduryje, beveik prie palmės.

— Bakšišo! — suaimanavo senis, stverdamas milžiną už lininio švarko skverno. — Bakšišo!

Milžinas pabandė nustumti ranką, bet bergždžiai. Jis nusikeikė ir, pakėlęs mentės rankeną, trenkė ja neregiui į nosį. Pasigirdo garsus trakštelėjimas, tarsi lūžtant medžio šakelei, ir kurtinantis klyksmas. Tara nenorėjo daugiau nieko matyti. Ji apsisuko ir leidosi bėgti. Už nugaros vėl sutrepsėjo persekiotojų žingsniai.

Ji bėgo ir bėgo, kraujas tvinksėjo ausyse, pasuko kairėn po arka ir pateko į kažkokį tunelį, kuris atvedė į kiemą, pilną drabužius skalbiančių moterų. Ji prabėgo pro šalį, pro vartus ir vėl į gatvę. Čia buvo daugiau žmonių. Ji šastelėjo dešinėn dar į kitą gatvę, ir staiga pasijuto apsupta daugybės žmonių, krautuvių ir prekystalių. Iškart sulėtino žingsnį, vos gaudydama kvapą ėmė skverbtis per minią. Beveik tą pat akimirką ją sugriebė stiprios rankos ir apsuko.

— Ne! — suriko ji. — Ne! Paleiskite mane!

Ji grūmėsi trankydama kumščiais.

— Tara!

— Paleiskit mane!

— Tara!

Tai buvo Danielius. Virš jo su dviem minaretais, smingančiais į blyškų popietės dangų, kilo akmeniniai viešbučio vartai. Ji apsuko didelį ratą.

— Jie norėjo mane nužudyti, — aikčiojo ji. — Jie bando mane nužudyti ir manau, kad jie nužudė tėtį.

— Kas? Kas nori tave nužudyti?

— Jie.

Ji atsisuko ir parodė ranka. Tačiau gatvė buvo sausakimša žmonių, tad net jeigu jos persekiotojai slėpėsi minioje, buvo neįmanoma jų atpažinti. Akimirką ji ieškojo akimis. Paskui atsisuko į Danielių, įsikniaubė veidu į jo petį ir prisiglaudė. Luksoras

Kai Chalifa ėjo nuo Hatšepsut šventyklos, mąstydamas apie Suleimano žodžius, sutiko du berniukus, jojančius ant kupranugario iš Dra Abu el Nagos. Jie abu juokėsi, baksnojo kupranugario šonus lazdomis, nevikrius smūgius palydėdami tradiciniu kupranugarių varovų raginimu: „Jala besara!“ ir „Jala nimše!“ (Greičiau! Pirmyn!) Jis pasisuko jiems įkandin, ir staiga dabartis išgaravo, jis vėl buvo vaikas kupranugarių aptvare Gizoje su savo broliu Ali, senais laikais, iki jiems prasmengant į nebūtį.

Chalifa gerai nežinojo, kada Ali pirmą kartą nuėjo pas Saifą al Tarą. Tai atsitiko ne staiga. Greičiau laipsniška asimiliacija, lėtai plintantis procesas, nenumaldomai tolinęs Ali nuo draugų ir šeimos, vedęs į smurto glėbį. Chalifa dažnai galvojo, kad jeigu anksčiau būtų pastebėjęs, kaip keičiasi Ali, gal būtų spėjęs ką nors pakeisti. Bet jis nepastebėjo. Ar bent jau bandė tikinti save, kad viskas ne taip blogai, kaip atrodo. Ir todėl Ali mirė. Per jo kaltę.

Islamas visada buvo jų gyvenimo dalis ir, kaip ir visose didžiosiose religijose, jame buvo ir pykčio. Chalifa prisiminė, kaip jų vietinės mečetės imamas per penktadienio chutbarą plūdo sionistus ir amerikiečius, ir Egipto vyriausybę, gąsdindamas, kad netikėliai nori sunaikinti urną, musulmonų bendruomenę. Be abejo, jo žodžiai nusėdo Ali galvoje.

Kalbant sąžiningai, jie pasėjo sėklą ir Chalifos galvoje, nes daug kas iš to, ką kalbėjo imamas, buvo tiesa. Pasaulis buvo pilnas blogio ir korupcijos. Tai, ką izraeliečiai darė su palestiniečiais, buvo nepateisinama. Skurdžiai ir nepasiturintys buvo ignoruojami, o turčiai toliau storino pinigines.

Tačiau Chalifa niekada negalėjo susieti šitų dalykų su smurtu. Ali, kita vertus, ilgainiui ėmė tiesti tiltą tarp šių dalykų.

Viskas prasidėjo gana nekaltai. Pokalbiai, skaitymas, reti susitikimai. Ali ėmė lankyti susirinkimus, dalyti atsišaukimus, net pats ėmė sakyti kalbas viešumoje. Vis mažiau laiko leido prie istorijos knygų, vis daugiau skaitė religinės literatūros. „Kas yra istorija be tiesos? — kartą paklausė jis Chalifos. — Tiesą galima rasti ne žmonių darbuose, o Dievo žodyje“.

Jis darė daug gerų darbų, ir būtent tai įtikino Chalifą, kad nereikia baimintis brolio gyvenimo pasikeitimų. Jis rinko pinigus skurstantiems, mokė beraščius vaikus rašto, atstovaudavo tiems, kurių pačių niekas nebūtų klausęsis.

Tačiau ilgainiui jo kalbos ėmė darytis griežtesnės, jose atsirado daugiau pykčio. Jis įsiliejo į fundamentalistų organizacijas, pirma į vieną, paskui į kitą, šiek tiek ekstremistiškesnę už pirmąją, grimzdamas vis giliau į verpetą, kol riba tarp tikėjimo ir įniršio ėmė nykti. Kol pagaliau neišvengiamai jis atsidūrė pas Saifą al Tarą.

Saifas al Taras. Vardas buvo išdegtas Chalifos galvoje kaip įdagas ant jaučio nugaros. Tai jis sugadino Ali. Jis privertė jį daryti tai, ką jis padarė. Tai jis pagaliau nusiuntė jį į mirtį tą baisią dieną prieš aštuonerius metus.

Ir dabar šios bylos ratas užsidarė. Dabar jis ne tik tyrė žmogžudystės bylą. Dabar jis siekė atkeršyti. Žinojo, kad ši dalia teks jam. Žinojo tai. Praeitis visada tave pasiveja, kad ir kaip stengtumeis nuo jos pabėgti.

Šaižus signalas grąžino jį į dabartį. Jis stovėjo vidury kelio, ir turistų autobuso vairuotojas mygė blerbiantį signalą, jis atšoko į šalį nuo asfalto, akimis ieškodamas berniukų ant kupranugarių, bet jie jau buvo už posūkio. Jis prisidegė cigaretę, palaukė, kol pravažiuos autobusas, paskui nuėjo toliau, o kelias mirguliavo vidurdienio kaitroje. Kairas

— Nereikėjo man tavęs palikti, — tarė Danielius.

— Šįryt ar prieš šešerius metus?

Jis pažiūrėjo į ją.

— Aš turėjau galvoje šios dienos rytą.

Jie vėl buvo jo kambaryje, viešbutyje. Tara ant sofos, parietusi kojas prie smakro. Danielius stovėjo prie lango. Ji jau išgėrė viskio, bet jos balsas tebevirpėjo, neseni įvykiai tebesisuko galvoje.

— Turėjau susitikti su žmogumi muziejuje, — tarė jis. — Užtrukau ilgiau, negu tikėjausi. Reikėjo perspėti tave apie Kairo skersgatvius. Ten gali būti pavojinga užsieniečiams, ypač moterims. Pilna sukčių, kišenvagių...

— Tai buvo ne kišenvagiai, — pasakė Tara atrėmusi kaktą į kelius. — Aš juos pažinau.

Danielius kilstelėjo antakius.

— Bent jau vieną. Mačiau jį Sakaroje tą dieną, kai radau tėčio kūną. Ir jis ne egiptietis.

— Nori pasakyti, kad kažkas sąmoningai tave sekė?

— Taip.

Jis kiek patylėjo, paskui priėjo prie sofos ir paėmė jos ranką.

— Klausyk, Tara, turėjai porą sunkių dienų. Pirma tavo tėvas, paskui šitas dalykas. Manau, kad tu gal per daug prisiskaitai...

Ji nustūmė jo ranką.

— Nereikia globėjiško tono, Danieliau. Tai ne isteriški svaičiojimai. Tas vyras seka mane. Nežinau kodėl, bet jis mane seka.

Ji pakilo ant kojų, nuėjo prie lango, kur anksčiau stovėjo Danielius, ir pažiūrėjo į susigrūdusius namų stogus. Buvo karšta, ir ji juto, kaip krūtine rieda prakaito lašeliai.

— Jis kažką sakė apie trūkstamą dalį. Vis klausė, kur ji. Jam atrodo, kad aš ją turiu. Dievai žino, kas tai, bet jam atrodo, kad aš turiu tą daiktą. — Ji atsisuko. — Ir dar jis mano, kad jį turėjo mano tėvas. Čia kažkas vyksta, Danieliau. Patikėk manimi. Kažkas blogo.

Jis nieko neatsakė, tik sėdėjo ant sofos nenuleisdamas nuo jos akių, juodai rudomis akimis naršydamas jos veidą. Išsitraukė iš marškinių kišenės cigarą ir prisidegė.

— Čia kažkas vyksta, — pakartojo ji. — Prašau, patikėk manimi.

Tyla. Paskui ji išgirdo, kaip jis atsistoja ir prieina prie jos. Padėjo ranką ant jos peties. Ji pasipurčiusi numetė ją, bet jis vėl uždėjo. Ir šį kartą ji nieko nedarė. Juto, kaip per jo delną degina jo jėga.

— Aš tikiu tavimi, Tara, — tyliai pasakė jis.

Jis apsuko ją ir apkabino. Ji akimirką priešinosi, bet tik akimirką. Jis buvo toks stiprus, su juo taip saugu. Ji įsikniaubė veidu jam į petį, ašaros tvenkėsi akyse.

— Nežinau, ką man daryti, Danieliau. Nežinau, kas čia dedasi. Kažkas bando mane nužudyti, o aš net nežinau už ką. Bandžiau papasakoti ambasadoje, bet jie manim netiki. Jie mano, kad man vaidenasi, bet man nesivaidena. Tikrai.

— Gerai, gerai, — ramino jis ją. — Viskas susitvarkys.

Jis stipriau suspaudė ją, ir ji leidosi, žinodama, kaip pavojinga būti šalia jo, bet negalėdama atsispirti. Gatvėje pasigirdo garsus mopedo pypsėjimas, kai šis skynėsi kelią pro minią. Jie taip stovėjo kurį laiką, paskui jis paleido ją ir pirštu nubraukė nuo skruostų ašaras.

— Sakai, jie buvo trise?

Ji linktelėjo.

— Du egiptiečiai ir vienas europietis. Šis tikras milžinas, su randu ant veido. Kaip jau sakiau, mačiau jį anksčiau. Sakaroje ir prie mano viešbučio.

— Dar kartą pakartok tiksliai, ką jis tau sakė.

— Jis paklausė manęs, kur tai. Vis kartojo: „Kur ji? Kur trūkstama dalis?“

— Ir viskas?

— Dar minėjo hieroglifus.

Danieliaus akys susiaurėjo.

— Hieroglifus?

— Taip. Jis pasakė: „Kur jie? Kur hieroglifai?“

— Ar tikrai pavartojo šitą žodį? Neapsirinki?

— Ne, tikriausiai ne. Viskas man taip susipainiojo.

Jis lėtai traukė cigaro dūmą, kaspinai pilkšvai melsvų dūmų rangėsi pro lūpų kamputį.

— Hieroglifai? — pakartojo jis daugiau sau negu jai. — Hieroglifai? Kokie hieroglifai? — Jis vėl užsitraukė dūmą ir ėmė vaikštinėti po kambarį. — Ką nors pirkai atvažiavusi čia, į Egiptą? Kokią senieną, dar ką nors?

— Neturėjau laiko.

— Ir sakai, kad matei tą vyrą prie tėvo namo kasinėjimų vietoje?

— Taip. Neabejoju.

Jis nutilo ir ėmė galvoti trindamas smilkinius. Širšė įskrido pro langą ir atsitūpė ant Taros viskio taurės krašto.

— Na, jie tikriausiai mano, kad tu turi jiems priklausantį daiktą, — pagaliau tarė jis. — Ir greičiausiai taip galvoja todėl, kad, jų manymu, tas daiktas priklausė tavo tėvui iki jo mirties. Vadinasi, turime rasti atsakymus į du klausimus: kas tai per daiktas? Ir antras — kodėl jiems atrodo, kad jis iš pradžių buvo pas tavo tėvą?

Jis nuėjo prie sofos ir atsisėdo paskendęs mintyse. Prisiminė jį tokį nuo tų laikų, kai jie būdavo kartu, — kaip jis sėdi tarsi apimtas transo ir svarsto problemą, protas dūzgia lyg mašina, ant veido pusiau grimasa, pusiau šypsena, tarsi galvojimas jam keltų skausmą ir kartu būtų malonus. Jis kelias minutes sėdėjo tylėdamas, paskui vėl atsistojo.

— Eime.

Pasiėmė savo cigarus ir pasuko prie durų.

— Kur? Į policiją?

— Ne, jeigu nori žinoti atsakymą, — suniurnėjo jis. — Jie tik priims pareiškimą ir pamirš. Žinau, kaip jie dirba.

— Tai kur?

Jis pasiekė duris ir plačiai jas atidarė.

— Į Sakarą. Tavo tėvo namą kasinėjimų aikštelėje. Pradėsime nuo ten. Eini?

Ji pažiūrėjo jam į akis. Daug kas jai buvo pažįstama — jėga, ryžtas, stiprybė. Bet buvo ir dar kažkas. Kažkas, ko anksčiau jai neteko matyti. Praėjo kiek laiko, kol ji suprato — kaltės jausmas.

— Taip, — pasakė ji, griebdama kuprinę ir eidama pro duris į koridorių. — Einu. Luksoras

Pakeliui namo iš Deir el Bahrio Chalifa stabtelėjo aplankyti daktaro Masrio al Masrio, Vakarų Tėbų Senienų tarnybos direktoriaus.

Al Masris buvo Senienų tarnybos legenda. Pradėjo ten dirbti dar jaunas ir, turint galvoje, kad jam dabar beveik septyniasdešimt, turėtų būti aukštesnėse pareigose. Jam siūlė aukštesnius postus, ir ne kartą, bet jis visų jų atsisakė. Buvo gimęs šioje pasaulio dalyje ir juto ypatingą giminystę su jo paminklais. Paskyrė savo gyvenimą jiems išsaugoti ir konservuoti, ir, nors neturėjo akademinio išsilavinimo, buvo visų vadinamas daktaru — iš pagarbos ir, be kita ko, iš baimės. Al Masrio charakteris, kaip kalbėjo pažinojusieji profesorių, buvo ūmesnis už Seto, egiptiečių griausmavaldžio dievo.

Jis buvo susirinkime, kai Chalifa atvažiavo, todėl detektyvas prisėdo ant sienos greta jo biuro, prisidegė cigaretę ir ėmė žiūrėti per gatvę ir išsibarsčiusias Amenhotepo III pomirtinės šventyklos liekanas. Girdėjo, kaip už jo pečių kažkas smarkiai ginčijasi.

Buvo metas, kai Chalifa pats norėjo dirbti Senienų tarnyboje. Būtų ir pradėjęs, jeigu ne Ali mirtis, po kurios jam vienam teko rūpintis motina. Tuo metu jis mokėsi universitete ir kurį laiką dar bandė tęsti studijas, užsidirbdamas pinigų kaip turistų gidas. Bet lėšų trūko, ypač po to, kai jis vedė Zenabę ir ji pastojo jų pirmuoju kūdikiu.

Todėl metė egiptologiją ir įsidarbino policijoje. Ir motina, ir Zenabė maldavo jį nemesti mokslų, bet jis nematė kito kelio padoriai išlaikyti savo šeimai. Užmokestis nebuvo kažin koks, bet nepalyginamai didesnis už jaunesniojo senienų inspektoriaus, kuriam buvo mokami trupiniai; be to, darbas policijoje garantavo šiokias tokias socialines garantijas ateičiai.

Anuo metu jam buvo liūdna. Šiek tiek liūdna ir dabar. Būtų buvę gera dirbti tarp senovės paminklų, kuriuos jis taip mėgo.

Tačiau jis niekada nesigailėjo atidavęs pirmenybę mylimiems žmonėms. Be to, archeologija ir detektyvo darbas ne taip smarkiai ir skyrėsi. Ir ten, ir ten reikėjo ieškoti pėdsakų, analizuoti parodymus, gvildenti paslaptis. Vienintelis tikras skirtumas buvo tas, kad archeologas stengėsi atkasti iš po žemių nuostabius dalykus, o detektyvui teko dalia atskleisti dažniausiai siaubingus dalykus.

Jis pešė dūmą. Ginčas už jo nugaros ėjo garsyn. Pasigirdo trankymas, tarsi kas būtų daužęs kumščiu stalą, paskui staiga Al Masrio durys atsilapojo ir pro jas išlėkė liesas vyras su purvina dželaba. Išėjęs jis atsisuko ir sušuko:

— Tikiuosi, kad šuo apdergs tavo kapą! — Ir piktai sumostagavo rankomis.

— Tikiuosi, kad tavąjį apdergs du šunys! Ir dar apmyš! — subliovė Al Masris jam įkandin.

Chalifa mintyse nusišypsojo, sprigtelėjo šalin nuorūką, atsistojo. Raštinės durys buvo praviros, ir priėjęs jis kyštelėjo vidun galvą.

— Daktare?

Senukas sėdėjo už nedidelio fanerinio rašomojo stalo, nukrauto popieriais. Jis buvo aukštas ir liesas, tamsiaveidis, garbanotais plaukais — tipiškas saidis, Aukštutinio Egipto gyventojas. Jis pakėlė galvą,

— Chalifa, — sumurmėjo. — Nagi, užeikit, užeikit.

Detektyvas įėjo, ir Al Masris mostelėjo ranka į vieną iš krėslų,

sustatytų palei sieną.

— Prakeiktas kvailys valstietis, — drėbė jis linktelėdamas galva durų link. — Randame, kas, atrodo, panašu į Sečio I pomirtinės šventyklos tęsinį viename iš jo sklypų, o jis nori jį suarti ir pasodinti dedešvų molochijai.

— Žmogui reikia valgyti, — nusišypsojo Chalifa.

— Nereikia, jeigu tai reiškia mūsų istorijos sunaikinimą. Tegul badauja! Tamsus barbaras.

Jis trinktelėjo kumščiu į stalą, ir šūsnis popierių nuskriejo ant grindų. Jis pasilenkė jų pakelti.

— Arbatos? — paklausė dar neišlindęs iš po stalo.

— Ačiū.

Al Masris šūktelėjo, ir pasirodė jaunuolis.

— Gal atneštam porą stiklinių arbatos, Machmudai? — Ėmė naršyti popieriaus lapus, dėdamas juos į krūvą, paskui perkeldamas į kitą vietą, paskui padalydamas į dvi dalis, kol pagaliau atidarė stalčių ir sukišo juos vidun. — Velniop. Vis tiek neskaitysiu tų nesąmonių.

Jis atsilošė ir pažiūrėjo į Chalifą surakinęs pirštus ant pakaušio.

— Na, kuo galiu tau padėti? Atėjai prašyti darbo, ar ne?

Daktaras žinojo Chalifos istoriją ir mėgo patraukti per dantį, bet draugiškai. Al Masris žinojo, kad iš visų jo pažįstamų Chalifos aistra praeičiai bent kiek priartėjusi prie jo aistros.

— Ne visiškai, — atsakė Chalifa.

Jis pasilenkė ir užgesino nuorūką peleninėje ant stalo, paskui papasakojo Al Masriui Abu Najaro nužudymo istoriją.

— Tikriausiai nieko nesat girdėjęs? — paklausė jis baigęs pasakoti.

Al Masris suniurzgė:

— Žinoma, kad nieko negirdėjau. Jeigu kas nors netoliese randama, mes apie tai sužinom paskutiniai. Mėnulyje geriau informuoti.

— Bet ar galimas daiktas, kad kas nors būtų rasta?

— Žinoma. Sakyčiau, iki šios dienos esam atkasę tik dvidešimt procentų to, ką mums paliko Senovės Egiptas. Gal dar mažiau. Tėbų kalvos pilnos nerastų kapų. Jų bus randama dar penki šimtai metų.

Grįžo Machmudas su arbata.

— Man atrodo, tai labai svarbus atradimas, — pasakė Chalifa, imdamas stiklinę nuo atkišto padėklo ir siurbtelėdamas arbatos. — Kažkas, dėl ko ryžtamasi žudyti. Arba išlaikyti paslapty.

— Čia gyvena žmonių, kurie užmuš kitą žmogų dėl poros šabti figūrėlių.

— Ne, čia svarbesnis dalykas. Žmonės išsigandę. Mes apklausėme visus Luksoro prekeivius senienomis, ir jie krauna į kelnes. Tai kažkas reikšmingo.

Senukas paėmė stiklinę ir gurkštelėjo arbatos. Atrodė, kad jis ilsisi, bet Chalifa juto, kad įžiebė susidomėjimą. Senukas dar gurkštelėjo arbatos, pastatė stiklinę, atsistojo ir ėmė vaikštinėti po kambarį.

— Įdomu, — murmėjo po nosimi. — Labai įdomu.

— Ar nenumanote, kas tai galėtų būti? — paklausė Chalifa. — Karališka kapavietė?

— Hmmmm. Vargu. Bet neįmanoma. Beveik visos didžiosios karalių kapavietės yra žinomos, išskyrus Tutmozio II ir Ramzio VIII. Ir gal dar Smenchkaro, jeigu pripažinsime, kad kūnas KV55 sklype yra Echnatono, kuo aš netikiu.

— Maniau, kad Amenofio I kapas dar nerastas, — įsiterpė Chalifa.

— Kvailystė. Jis buvo palaidotas KV39, ir tai žino kiekvienas sveiką nuovoką turįs archeologas. Aišku viena: jeigu tai karališka kapavietė, ji būtų rasta Karalių slėnyje, o ten nieko neįmanoma išlaikyti paslaptyje, nors ir kiek žmonių nužudytum. Toje vietoje tiek daug turistų, kad nėra kur apsisukti.

Rankas buvo susidėjęs už nugaros ir lėtai sukiojo nykščius. Kartkartėm iškišdavo liežuvį ir aplaižydavo lūpas.

— Ką pasakytumėt apie Vakarų slėnį? — paklausė Chalifa, turėdamas galvoje mažiausią, rečiausiai lankomą tarpeklį, atsišakojantį nuo pagrindinio slėnio maždaug pusiaukelėje.

— Žinoma, ten ne tiek daug žmonių, bet vis tiek būtume sužinoję, jeigu ten ką nors rastų. Ne toks jau užkampis.

— Mumijos slaptavietė?

— Nedaug tų mumijų liko, kad jas reikėtų slėpti. Bent jau ne iš didžiųjų, išskyrus vieną kitą vėlyvąjį Ramezidą, ir nematau nė vieno, dėl kurio reikėtų žudyti žmogų.

— Gal menkesnės vertės karališkas kapas. Karalaičio? Karalaitės? Antrosios žmonos?

— Ir tokiu atveju jie būtų palaidoti Karalių slėnyje arba Karalienių slėnyje. Kur nors netoli nekropolio centro. Tie žmonės mėgo laikytis krūvoje.

Chalifa pasilenkė ir prisidegė dar vieną cigaretę.

— Aukštas pareigūnas? Didikas?

— Jau panašiau, — sutiko senukas. — Nors vis tiek nustebčiau tai sužinojęs. Beveik kiekvieno svarbesnio pareigūno kapas iš tų, kuriuos pavyko rasti, yra arba slėnyje, arba prie jo prisišliejęs. Per arti, kad būtų galima slapčia kasinėti. Ir tuose kapuose retai būna kas nors vertinga. Istoriškai, žinoma, jie svarbūs, bet aukso ir brangenybių ten nėra. Bent jau ne tiek, kad būtų verta dėl to ką nors žudyti. Akivaizdi išimtis yra Juja ir Tuja, bet tai unikalus atvejis.

Jis sustojo prie langų, nykščiai ėmė suktis lėčiau, kol pagaliau visai sustojo.

— Jūs man užminėt mįslę, Chalifa. Tai, kad kažkas aptiko kapavietę, nieko stebėtino. Kaip jau sakiau, kalvos pilnos tų prakeiktų kapų. Nuostabu būtų tai, jeigu kas nors rastų kapą, dėl kurio verta žudyti žmogų ir kuris būtų taip toli nuo išmintų takų, kad būtų galima tą radinį laikyti visiškoje paslaptyje.

— Tai niekas neateina į galvą?

— Visiškai niekas. Aišku, sklinda kalbos apie pasakiškus turtus, užkastus kalvose. Manoma, kad Karnako žyniai paslėpė visą šventyklų auksą kažkokioje oloje po Kurnu, kad ji nepatektų įsibrovėliams persams. Bet tai tik senučių pasakos. Ne, inspektoriau, manau, kad klaidžioju tamsoje, kaip ir jūs.

Daktaras grįžo prie stalo ir sunkiai atsisėdo. Chalifa baigė gerti arbatą ir atsistojo. Nemiegojo jau dvi naktis ir staiga pajuto baisų nuovargį.

— Gerai, gerai, — pasakė jis, — bet jeigu ką nors sužinotumėt, būtinai praneškite man. Nereikia imtis seklio mėgėjo darbo. Tai policijos reikalas.

Al Masris atsainiai numojo ranka.

— Ar tikrai manote, kad eisiu pats vienas maklinėti po kalvas ir ieškoti to sumauto kapo?

— Būtent taip ir manau, — pasakė Chalifa draugiškai šypsodamasis senukui.

Al Masris kurį laiką rūsčiai žiūrėjo į jį, paskui ironiškai nusijuokė.

— Gerai, inspektoriau, tebūnie jūsų valia. Jeigu ką nors sužinosiu, jūs pirmas tai išgirsite.

Chalifa žengė prie durų.

— Ma salama ja doktora. Ramybė jums.

— Ir jums, inspektoriau. Nors jeigu tai, ką man papasakojote yra tiesa, ramybės negreit sulauksit.

Chalifa pasisuko eiti.

— O, inspektoriau, — šūktelėjo jam Al Masris.

Chalifa atsisuko prie durų.

— Jeigu sugalvosite prašytis pas mane į darbą, mielai jums jį rasiu. Geros dienos.

17 Kairas

Paėmę taksi jie nuvažiavo į Sakarą, maždaug tuo pačiu keliu, kuriuo Tara važiavo prieš dvi dienas. Hasano, vyro, su kuriuo ji aptiko tėvo kūną, raštinėje nebuvo. Tačiau ją atpažino vienas iš bendradarbių ir padavė namo raktus. Jie nuvažiavo palei plokštikalnę, sustojo priešais namą, paprašė vairuotojo palaukti, ir įėjo vidun.

Viduje buvo vėsu ir tamsu. Danielius atidarė porą langų ir atitraukė užuolaidas. Ji liūdnai dairėsi aplink, žiūrėdama į išbaltintas sienas, nutremptas sofas, išsiklaipiusias knygų lentynas, galvodama, koks jos tėvas čia buvo laimingas, kaip tas pastatas tapo ne tik jo, bet ir jos gyvenimo dalimi. Ji nusišluostė rankove skruostą ir atsisuko į Danielių, kuris spoksojo į ant sienos kabantį įrėmintą atspaudą.

— Tai ko mes ieškome? — paklausė ji.

— Neįsivaizduoju, — gūžtelėjo pečiais jis. — Manau, kažko labai senoviško. Su hieroglifais.

Jis atsitraukė nuo atspaudo ir ėmė žiūrinėti lentynas. Tara numetė krepšį ant lovos ir lėtai nuėjo į vieną gretutinių kambarių. Viename kampe stovėjo siaura lova, prie sienos drabužių spinta, o ant durų kablio kabojo sena safario striukė. Įkišo ranką į vieną iš kišenių ir ištraukė piniginę. Ji prikando lūpą. Jos tėvo piniginė.

— Tai tėčio kambarys, — šūktelėjo ji.

Jis atėjo ir jie kartu ėmė raustis po tėvo daiktus. Jų buvo nedaug, vienas kitas drabužis, keli fotografavimo prietaisai, pora užrašų knygelių, o ant kėdės prie lovos oda įrištas dienoraštis. Užrašai buvo trumpi ir nieko nesakantys, daugiausia apie sezoninius kasinėjimo darbus. Kelis kartus buvo paminėta Tara, kurią jis rašė raide „T“ — paskutinysis įrašas darytas paskutinę dieną prieš jai atvykstant į Egiptą, priešpaskutinę savo gyvenimo dieną:

Rytoj į Kairą. Susitik. Amerikos univers. Dėl kitų m. mokymo prog. Pietų Senienų tarnyboje. Po pietų apsipirkti pas Chaną al Chalili prieš T. atvykimą. T. atvykimas. Atgal į S. pavakare.

Ir viskas. Nieko, kas bent kiek nušviestų pastarųjų dienų įvykius. Jie atidėjo dienoraštį į šalį.

— Gal jiems pasisekė rasti, kas ten galėjo būti, — tarė Tara.

— Abejoju. Kodėl tada jie tave medžiojo?

— O iš kur mums žinoti, kad tai yra čia, o ne Kaire?

— Mes nežinome. Tik spėju, kad tą daiktą, nesvarbu, kas tai būtų, tavo tėvas turėjo tik kelias dienas. Kadangi jis čia gyveno paskutinius tris mėnesius, logiška paieškas pradėti čia. Patikrink kitus kambarius.

Jie praleido valandą name vaikštinėdami po kambarius, atidarydami visus stalčius, spintą, net atsiklaupę žiūrinėjo po lovomis. Nieko. Be tėvo fotoaparato, čia nebuvo nieko, kas galėtų sudominti net paprastą vagį.

— Ko gero, aš apsirikau, — pagaliau pasakė Danielius išsikvėpęs.

Tara buvo viename iš miegamųjų. Adrenalinas mušė į galvas. Staiga ją apėmė didelis nuovargis. Skausmas dėl tėvo mirties, laikinai pamirštas, vėl užgriuvo dar didesne našta — nepakeliamas praradimo ir vienišumo jausmas. Ji perbraukė pirštais plaukus ir sunkiai atsisėdo ant lovos, atsirėmusi nugara į pagalvę. Kažkas sugurgždėjo. Ji išsitiesė ir pakėlė pagalvę. Ant paklodės gulėjo sulankstytas papiruso lapas su juodu rašalu užrašytu jos vardu „Tara“. Ji išlankstė ir perskaitė.

— Danieliau, — pašaukė, — ateik pažiūrėti.

Jis įėjo į kambarį, ir ji padavė jam lapą. Jis garsiai perskaitė:

Viena iš aštuonių, pirma grandis grandinėje,

Užuomina po užuominos, kaip brastos akmenys.

Kelio gale prizas, kažkas, kas paslėpta,

Bet ar tai lobis, ar tik seni kaulai?

Dievai tau pasakys, jei mandagiai jų paprašysi,

Gal Imhotepas, gal Izidė arba Setas,

Nors aš ieškočiau kuo arčiau namų,

Nes pasitikėt galiu tik seniu Marietu.

— Ar tu ne per didelė lobiams ieškoti? — paklausė jis.

— Kai man sukako penkiolika, tėvas padarė man lobių ieškojimo taką gimimo dienai, — liūdnai nusišypsojo ji prisiminusi. — Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai pajutau, kad aš jam brangi. Manau, kad tai jo būdas, kuriuo jis gydo senas žaizdas. Taikos pasiūlymas.

Danielius spustelėjo jai petį ir vėl pažvelgė į papirusą.

— O jeigu... — pasakė sau po nosimi.

— Manai, kad...

— Kad tavo tėvo prizas ir yra tas daiktas, kurio ieškome? Nežinau. Bet rasti jį reikėtų.

Jis vėl nuėjo į didįjį kambarį.

— Marietas yra Augustas Marietas, — tarė per petį. — Vienas iš egiptologijos pradininkų. Daug dirbo čia, Sakaroje. Atrado Serapeumą.

Tara rado jį stovintį prie atspaudo, kurį jis apžiūrinėjo anksčiau.

— Augustas Marietas, — tarė jis.

Paveiksle buvo pavaizduotas stovintis barzdotas vyras su kostiumu ir tradiciniu egiptietišku galvos apdangalu. Danielius nukabino rėmelį nuo sienos ir apsuko. Juostele priklijuotas kitoje pusėje buvo dar vienas papiruso lapas.

— Radau, — nušvito jo akys.

— Nagi, — pasakė Tara, vėl pajutusi adrenalino antplūdį. — Atplėšk.

Jis ištraukė papirusą ir išlankstė.

Faraono karalienė, bet ir pati faraonas,

Valdė po savo vyro, prieš vyro sūnų,

Nefertitės vardu, gražiai pavadinta.

Ir su ja atėjo ta, kuri buvo graži.

Vyras eretikas, prakeiktas Echnatonas,

Paniekintas Dievų, nes ir pats Dievus paniekino,

Kartu jie gyveno, bet kur gyveno ji?

Atsakymą gal rasi knygoje.

— Ką, po velnių, visa tai reiškia? — paklausė Tara.

— Nefertitė buvo svarbiausia faraono Echnatono žmona, — ėmė aiškinti jis. — Jos vardas reiškia „Atėjusi Gražioji“. Po Echnatono mirties ji pakeitė vardą į Smenchkarą ir pati viena valdė šalį. Po jos į sostą sėdo Tutanchamonas, Echnatono sūnus nuo antrosios žmonos.

— Kurgi ne, — suniurzgė Tara.

— Vėlesnės kartos prakeikė Echnatoną, nes jis paniekino tradicinius dievus ir ėmė garbinti tik vieną dievą: Atoną. Jis ir Nefertitė pastatė naują sostinę trys šimtai kilometrų į pietus nuo čia. Ji vadinosi Echtatonas, „Atono horizontas“, nors šiandien ta vieta žinoma arabišku pavadinimu Tel el Amarna. Kartą ten kasinėjau.

Jis nuėjo prie knygų lentynos.

— Atrodo, turime ieškoti knygos apie Amarną.

Jie abu ėmė skaityti knygų pavadinimus lentynoje. Rado kelias knygas su Amarnos pavadinimu, bet jose rakto nebuvo. Viename iš miegamųjų stovėjo kita knygų lentyna, ir jie peržvelgė ir ją, bet irgi veltui. Tara susierzinusi papurtė galvą.

— Tipiškas tėvo poelgis. Jeigu negaliu rasti rakto padedama egiptologo, ką aš padaryčiau viena pati? Jis niekad nesuprato, kad man visa tai niekad nebuvo įdomu!

Danielius nesiklausė. Jis tupėjo ant grindų primerkęs akis.

— Kur ji gyveno? — murmėjo jis. — Merde! — sušuko. — Aš idiotas.

Jis nuskubėjo atgal į didįjį kambarį ir ėmė pirštais braukti per knygų nugarėles. Paskui ištraukė vieną ploną knygą.

— Norėjau būti labai protingas. Raktas beveik nepaslėptas.

Jis pakėlė knygą ir parodė jos pavadinimą: „Čia gyveno Nefertitė“. Jis patenkintas šypsojosi.

— Sakyčiau, geriausia iki šiol parašyta knyga apie kasinėjimus. Merė Čab. Kartą buvau ją sutikęs. Nepaprasta moteris. Pažiūrėkim, kur nuves raktas.

Antras eilėraštis — apie Senovės Egipto dinastijas — buvo daug lengvesnis ir nuvedė juos į virtuvę, tiesiai prie plakato su Tutanchamono mirties kauke. Penktasis raktas buvo amforoje, viename iš miegamųjų, šeštasis prismeigtas dūmtakio viduje, o septintasis užkištas už tualeto vandens bakelio. Aštuntasis, paskutinysis raktas, buvo susuktas į kalkinio popieriaus tūbelę didžiojo kambario bufete. Dabar jie jaudinosi iš nekantrumo. Jie perskaitė paskutinį eilėraštį kartu, mikčiodami, norėdami greičiau sužinoti paslaptį.

Pagaliau paskutinis, aštuntas iš aštuonių,

Jis pats sunkiausias, pasukit galvą,

Netoli nuo jūsų, bet ne viduje,

Penkių tūkstančių metų senumo suolas mirusiems,

Penkiolika žingsnių į pietus (arba penkiolika į šiaurę),

Pačiam vidury, nepražiopsokit,

Ieškokit Anubio Šakalo,

Nes paslaptį saugo Anubis.

— Suolas mirusiems? — paklausė Tara.

— Mastaba, — atsakė Danielius. — Savotiškas stačiakampis antkapis, sumūrytas iš molio plytų. „Mastaba“ arabiškai reiškia suolą.

Ji pastvėrė kuprinę ir išbėgo paskui jį į lauką, susiraukusi nuo karščio, tvokstelėjusio po namo vėsos. Taksistas buvo nuvaręs mašiną į pavėsį prie namo sienos ir miegojo atlošęs sėdynę, kojas iškišęs pro langą. Danielius akimirką stovėjo dairydamasis, prisidengęs akis, paskui parodė į pailgą pakylėjimą, kylantį iš smėlio už penkiasdešimties metrų į kairę nuo jų.

— Tik ten, — pasakė jis. — Kitų mastabų nematau.

Jie perėjo kelią ir nuskubėjo prie iškilimo, kuris, kaip pamatė Tara priėjusi arčiau, buvo pastatytas iš vėjų nugairintų rudo molio plytų. Danielius nuėjo prie vieno kampo ir atskaičiavo penkiolika žingsnių išilgai jo, mastabos viršus beveik siekė jo kaklą.

— Kažkur čia, — tarė jis rodydamas sienos vidurį. — Ieškokime šakalo atvaizdo.

Jie pritūpė ir ėmė akimis naršyti nelygų sienos paviršių. Tara rado, ko ieškojo, beveik akimirksniu.

— Štai jis! — sušuko ji.

Įrėžtas į plytos šoną buvo vos įžiūrimas pusiau gulinčio šakalo atvaizdas: letenos ištiestos, ausys stačios. Plyta sujudėjo ir, įkišusi į tarpą pirštus, Tara ėmė traukti ją iš sienos. Aišku, kad ji neseniai buvo išimta, nes lengvai pasidavė, ir už jos atsivėrė kiaurymė. Danielius pasiraitojo rankovę, patikrino, ar nėra skorpionų, paskui įkišo ranką į skylę ir ištraukė plokščią kartoninę dėžutę. Pasidėjo ant kelių ir ėmė atrišinėti virvutę, kuria ji buvo surišta.

— Kas tai? — paklausė Tara.

— Dar nežinau... — atsakė jis. — Gana sunki. Manau, kad tai...

Ant jų iš viršaus nukrito šešėlis, ir pasigirdo metalinis trakštelėjimas. Ant mastabos su automatu rankose stovėjo barzdotas vyras juodais drabužiais, turbanu apsivyniojęs galvą. Jis mostelėjo į jų kojas kažką marmaliuodamas arabiškai.

— Ką jis sako? — Tara įsitempė pagauta siaubo.

— Dėžė, — atsakė Danielius. — Jis nori dėžės.

Jis ėmė kelti ranką su dėže, tiesdamas ją vyrui. Tara stvėrė jį už rankos.

— Ne, — pasakė ji.

— Ką?

— Tik kai sužinosime, kas viduje.

Vyras vėl prabilo mojuodamas ginklu. Vėl Danielius pabandė ištiesti jam dėžę, bet Tara vėl ją atitraukė.

— Sakau, kad ne, — prašvokštė ji. — Turime sužinoti, kodėl tie žmonės taip elgiasi.

— Po velnių, Tara, tai ne žaidimas! Jie mus užmuš! Aš juos pažįstu!

Vyras akivaizdžiai ėmė jaudintis. Jis nukreipė vamzdį Tarai į galvą, paskui Danieliui, paskui į mastabos paviršių ir paleido papliūpą į plytas, aptaškydamas jų veidus ir kojas dulkėmis. Danielius jėga ištraukė ranką ir numetė dėžę ant mastabos.

— Palik ją ramybėje, Tara. Noriu žinoti, kas joje ne mažiau už tave, bet neverta. Patikėk, geriau jiems paklusti.

Nenuleisdamas nuo jų ginklo, vyras atsitūpė ir viena ranka ėmė siekti dėžės. Ji buvo šiek tiek kairiau, ir jis niekaip negalėjo jos užgriebti pirštais, todėl stengėsi pamatyti dėžę akies kampučiu ir palenkė galvą žemyn. Tą akimirką, pati nesuvokdama, ką daro, Tara ištiesė ranką, stvėrė vyrą už drabužio ir truktelėjo žemyn. Vyras riktelėjo ir kūlvirsčiais krito per mastabos kraštą žemyn, galva atsitrenkė į smėlį ir liko gulėti paslikas, galvą pasukęs nenatūraliu kampu.

Akimirką jie abu nejudėjo. Paskui, metęs žvilgsnį į Tarą, Danielius atsiklaupė ir pačiupinėjo vyro pulsą.

— Ar jis be sąmonės? — kažkodėl šnabždesiu paklausė ji.

— Jis negyvas.

— Dieve! — sušuko ji prisidengusi rankomis burną. — O Viešpatie!

Danielius nudelbęs akis žiūrėjo i kūną, paskui ištiesė ranką ir atitraukė nuo negyvėlio veido imą, atidengdamas gilų vertikalų randą, einantį per kaktą. Jis spoksojo į jį kelias sekundes, paskui vikriai pašoko ant kojų ir pastvėrė ją už rankos.

— Reikia tučtuojau iš čia dingti.

Jis ėmė stumti ją tolyn, bet po poros metrų ji išsilaisvino, šoko atgal prie mastabos ir pagriebė ant jos gulinčią dėžę.

— Dėl Dievo meilės! — riktelėjo Danielius, grįžęs prie jos ir stverdamas už peties. — Palik ją! Čia dedasi tokie dalykai... tu nesupranti... jų ateis dar daugiau...

Ji nustūmė jį šalin.

— Jie nužudė mano tėvą, — pasakė gindamasi. — Daryk, ką nori, bet aš neatiduosiu jiems šitos dėžės! Supranti, Danieliau? Jie jos negaus.

Jų žvilgsniai akimirkai susirėmė, paskui ji atstūmė jį ir nuėjo prie namo kišdama dėžę į kuprinę. Kurį laiką Danielius žiūrėjo jai įkandin perkreiptu iš bejėgiško pykčio veidu, paskui, murmėdamas po nosimi, nuėjo iš paskos.

Šūviai pažadino vairuotoją, kuris dabar stovėjo ant kelio žiūrėdamas į juos.

— Kas atsitiko? — paklausė jis jiems priėjus.

— Nieko, — atkirto Danielius. — Vežk mus į Kairą.

— Girdėjau šūvius.

— Greičiau užvesk tą prakeiktą...

Vėl pasigirdo trumpa automato serija. Apsisukę jie išvydo dvi juodai apsirengusias figūras, bėgančias kėliųjų link. Vėl pasigirdo tratėjimas, šį kartą už nugaros. Dar dvi figūros pasirodė iš dykumos ir irgi skubėjo prie jų, juodos dėmės mirguliuojančiame geltono smėlio fone. Vairuotojas klyktelėjo ir krito ant žemės.

— Sakiau tau, kad jų bus ne vienas! — suriko Danielius. — Prie namo! Bėk!

Jis stvėrė ją už rankos ir jie kiek įkabindami pasileido prie namo. Viena kulka prazvimbė pro jų galvas, kita sukėlė debesį dulkių tiesiai prieš juos. Jie pasiekė namo sieną ir užšoko ant terasos iš kitos namo pusės.

Už namo buvo status smėlėtas skardis, kuris leidosi iki pat kaimelio papėdėje, kur žmonės jau ėjo iš namų ir pakėlę galvas žiūrėjo, iš kur tas triukšmas.

— Čiuožk skardžiu žemyn! — sušuko Danielius.

— Otų?

— Leiskis žemyn. Aš iš paskos!

— Aš nepaliksiu tavęs.

— Jėzau!

Pasigirdo žingsnių trepsėjimas. Danielius paklaikusiomis akimis apsisuko, pamatė seną turiją, atremtą į suolą, pagriebė ją ir, nubėgęs prie namo sienos, prisiglaudė už kampo. Trepsėjimas pasidarė garsesnis. Jis pakėlė turiją, giliai kelis kartus įkvėpė ir, kai vienas iš persekiotojų iššoko iš už kampo, metalinė mentė trenkė vyrui į veidą. Pasigirdo klaikus trakštelėjimas, ir vyras aukštielninkas nuvirto į krūmokšnius, rankoje tebelaikydamas „Heckler ir Kochą“. Danielius šoko į priekį ir pagriebė ginklą.

— Dabar! — suriko. — Kol dar yra laiko!

Jie nubėgo terasos pakraščiu ir šoko nuo skardžio, risdamiesi žemyn apsupti smėlio debesies. Tara nepaleido iš rankų kuprinės. Apačioje buvo juosta smėlio ir keliukas, o tolėliau — kaimo namai, nutūpę išilgai tankios palmių giraitės. Automobilis pukšėjo link jų ir Danielius rankos mostu jį sustabdė. Vairuotojas sumažino greitį ir, pamatęs ginklą, sustojo. Viršuje pasigirdo šūviai. Danielius atsisuko ir iššovė. Pasigirdo klyksmai, ir kaimiečiai bėgte puolė slėptis. Jis vėl ėmė šaudyti, laikydamas pirštą ant gaiduko, šniodamas kalvos viršūnę kulkomis, kol apkaba ištuštėjo. Tada numetė ginklą ir atsisuko į automobilį. Vairuotojas išsiropštė, palikęs raktelius spynelėje ir užvestą variklį. Danielius vienu šuoliu atsidūrė prie vairo.

— Lipk! — suklykė jis Tarai. — Lipk!

Ji liuoktelėjo į mašiną, ir jis numygė greičio pedalą. Iš po ratų čiurkštelėjo žvyras, ir automobilis nulėkė keliu. Kulka sutrupino vieną šoninio vaizdo veidrodėlį, kita pataikė į kapotą. Jie užlėkė ant duobės, mašina pakrypo, ir akimirką atrodė, kad jie trenksis į sieną, bet jam pavyko atsukti vairą, ir jie nuvažiavo tolyn, girdėdami už nugarų aidinčius šūvius. Archeologų namelis dingo dulkių sūkuryje.

— Nežinau, kas, po velnių, toje dėžėje, — sunkiai alsavo Danielius, — bet tikiuosi, kad tas daiktas vertas visos šitos istorijos.

18 Luksoras

Kai Chalifa maždaug apie pietus pasiekė savo namus, buvo taip nusivaręs nuo kojų, kad akys lipte lipo. Vos spėjo įžengti pro duris, sūnus šoko prie jo.

— Tėti! Tėti! Ar nupirksi trimitą Abu Hagagui?

Abu el Hagago šventė turėjo prasidėti po poros dienų. Jau kelios savaitės Ali su mokyklos draugais puošė aplinką ruošdamiesi vaikų eisenai, ir berniukas vos begalėjo slėpti susijaudinimą dėl būsimų iškilmių.

— Ar nupirksi? — klausė jis tampydamas Chalifos švarką. — Mustafa jau turi. Ir Saidas.

Chalifa pakėlė jį ant rankų ir pakedeno plaukus.

— Žinoma, kad nupirksiu.

Ali nušoko ant grindų džiaugdamasis.

— Mama! — sušuko jis. — Tėtis sako, kad turėsiu trimitą Abu Hagagui!

Chalifa persimetė berniuką per petį ir, žengdamas per prieškambaryje gulinčias statybines medžiagas, nuėjo į gyvenamąjį kambarį. Zenabė sėdėjo ant sofos su kūdikiu. Greta sėdėjo jos sesuo Sarna ir Samos vyras Hosnis. Chalifa tyliai sudejavo.

— Labas, Sama. Sveikas, Hosni, — tarė jis statydamas sūnų ant grindų.

Hosnis atsistojo ir abu vyrai apsikabino. Ali apibėgo aplink ir pasislėpė už sofos.

— Jie ką tik sugrįžo iš Kairo, — pasakė Zenabė su vos juntamu priekaištu balse.

Ji nuolat prašė Chalifos nuvežti ją į sostinę porai dienų, bet jis niekaip neprisiruošė kelionei. Be to, tektų smarkiai pasispausti norint ten nuvažiuoti.

— Mes skridome, — tarė Sama su pasididžiavimu. — Taip daug greičiau negu traukiniu.

— Verslas, — tarė Hosnis. — Reikėjo susitikti su nauju tiekėju.

Hosnio verslas buvo maistinis aliejus, ir jis retai kalbėdavo apie ką nors kita.

— Žinok, šiuo metu mums vos pavyksta patenkinti paklausą, — tęsė jis. — Žmonės nori valgyti, o jei nori valgyti, reikia turėti aliejaus. Savaiminė rinka.

Chalifa nutaisė miną, kuri, jo manymu, turėjo rodyti susidomėjimą.

— Nežinau, ar Zenabė pasakojo tau, bet mes ketiname paleisti į apyvartą visiškai naują sezamo aliejų. Jis šiek tiek brangesnis už įprastinį, bet kokybė nepalyginamai geresnė. Gedėčiau atsiųsti porą skardinių, jeigu nori.

— Ačiū, — atsakė Chalifa. — Mums būtų labai malonu, ar ne, Zenabe?

Jis žvilgtelėjo į žmoną, kuri kvailai vyptelėjo. Ją visada linksmino, kai Chalifa bandydavo rodyti susidomėjimą Hosnio darbu.

— Eime, Sama, — tarė ji stodamasi. — Tegul vyrai pasikalba. Ar išgertum stiklinę karkadajaus, Hosni?

— Mielai.

— Jusufai?

— Ačiū.

Seserys pradingo virtuvėje. Chalifa ir Hosnis sėdėjo stengdamiesi nesusitikti žvilgsniais, jausdamiesi nejaukiai. Ilgai tylėjo.

— Kas naujo policijoje? — pagaliau paklausė Hosnis. — Pavyko šiandien sugauti žudiką?

Jo svainis dar mažiau domėjosi Chalifos darbu, negu Chalifa jo. Tiesą pasakius, jis iš aukšto žiūrėjo į detektyvą. Plušėti kiekvieną Dievo jam duotą valandą už tokį skurdų atlyginimą! Zenabė tikrai buvo verta geresnio vyro. Na gerai, galėjo jai ir blogiau pasisekti. Bet galėjo ir daug geriau. Pavyzdžiui, jei vyras pardavinėtų aliejų. Išalkusi rinka. O su naujuoju sezamo aliejumi jie tikrai galėtų pradėti naują gyvenimą.

— Ne, šiandien ne, — atsakė Chalifa.

— Kaip sakai?

— Sakau, šiandien nepagavome žudiko.

— A, aišku, — tarė Hosnis. — Gerai. Tiksliau, blogai. — Jis nutilo sutrikęs, galvodamas, kaip pratęsti pokalbį. — Reikia manyti, nutversite?

Chalifa gūžtelėjo pečiais.

— Inšala. Viskas Alacho valioje.

Hosnis garsiai nusijuokė iš pokšto ir plekštelėjo ranka per sofos atkaltę.

— Sama! — šūktelėjo jis. — Ei, Sama! Jusufas sako, kad gaus paaukštinimą, jeigu Alachas panorės, o aš sakau, kad tai daugiau priklauso nuo jo viršininko.

Iš virtuvės atsklido šaižus juokas. Matyt, Šamą jos vyro žodžiai pralinksmino ne mažiau už jį. Ali išlindo iš už sofos ir taikėsi trenkti Hosniui pagalve. Chalifa metė į jį rūstų žvilgsnį, ir berniukas vėl pasislėpė.

— Kaip sekasi statyti fontaną? — vėl paklausė Hosnis po ilgos tylos, su vargu radęs, ką dar pasakyti.

— A, neblogai. Nori pažiūrėti?

— Žinoma.

Abu vyrai išėjo į prieškambarį ir sustojo tarp išmėtytų cemento maišų, skardinių su dažais, žiūrėdami į apgailėtinai atrodantį plastikinį baseiniuką, iš kurio, kaip Chalifa tikėjosi, vieną dieną čiurkštelės fontano srovė.

— Čia kažkaip viskas susigrūdę, — pastebėjo Hosnis.

— Bus erdviau, kai išnešiu šiukšles.

— Iš kur imsi vandenį?

— Atsivesiu iš virtuvės.

Hosnis pasikasė smakrą, suglumintas šitos užmačios.

— Nežinau kodėl, bet man atrodo...

Jį pertraukė Ali, kuris ištaikė akimirką pribėgti prie jų ir apvertė skardinę su teptukais, pamerktais į tirpiklį. Betoninėmis grindimis pasklido klampus baltai pilkšvas skystis.

— Po galais, Ali, — nukirto Chalifa. — Zenabe! Būk gera, atnešk skudurą.

Žmona žvilgtelėjo į netvarką.

— Negadinsiu šluosčių tam daiktui. Paimk laikraščių.

— Aš neturiu laikraščių.

— Aš krepšyje turiu seną „Al Ahram“, — pasakė Hosnis. — Gali juo šluostyti.

Jis atnešė laikraštį iš kito kambario ir ėmė jį kloti lapas po lapo ant tirpiklio balos.

— Matai, — tarė, — sugeria. Puikiai sugeria.

Ištraukė kitą lapą ir jau rengėsi kloti ant grindų. Staiga Chalifa sugriebė jį už rankos.

— Palauk!

Detektyvas atsiklaupė ant kelių.

— Kokios dienos laikraštis?

— Mmm...

— Kokia data?

Jo balse skambėjo nekantrumas.

— Vakarykštis, — atsakė sutrikęs Hosnis.

Vienas Chalifos kelis mirko tirpiklio baloje, bet jis to net nepastebėjo. Susikūprinęs įdėmiai kažką bandė išskaityti kairiajame apatiniame laikraščio kampe, pirštas karštligiškai vedžiojo eilutes. Ali atsiklaupė prie tėvo, vedžiodamas permirkusio laikraščio eilutes, mėgdžiodamas tėvą.

— Vakarykštis, — murmėjo Chalifa po nosimi perskaitęs straipsnį. — Vakar. Pažiūrėkim: Najaras nužudytas penktadienį, tą pačią dieną jie... Po velnių! — sušuko jis pašokęs ant kojų. Tamsi dėmė plito jo kelnių kiška.

— Po velnių! — sušuko Ali irgi pašokdamas ant kojų.

— Kas? — paklausė Hosnis. — Kas yra?

Chalifa nekreipdamas į jį dėmesio nubėgo į virtuvę, staiga pamiršęs nuovargį.

— Zenabe, man reikia važiuoti.

— Važiuoti? Kur?

— Į Kairą.

— Kairą!

Akimirką atrodė, kad ji sukels barnį. Bet priėjo prie jo ir pabučiavo į kaktą.

— Suieškosiu tau švarias kelnes.

Prieškambaryje Hosnis žiūrėjo į straipsnį, kurį skaitė Chalifa. Ten buvo nemaloni seno žmogaus su raiščiu ant vienos akies nuotrauka. Virš jos užrašas: „Žiauriai nužudytas Kairo prekeivis senienomis“. Jis pakraipė galvą. Tokių dalykų niekada nenutinka aliejaus versle.

19 Kairas

Važiuodami į Kairą, jie nesikalbėjo. Danielius susikaupęs vairavo, nervingai žvalgydamasis į veidrodėlį, ar niekas jų nesiveja. Tara sėdėjo įsmeigusi akis į kuprinę ant kelių. Tik kai atsidūrė pagrindiniame iš Gizos į Kairą vedančiame kelyje ir įsitrynė į mašinų grūstį, pasukę miesto centro link, Danielius nutraukė tylą.

— Atleisk, Tara, bet tu nesupranti, koks gresia pavojus. Tie žmonės — jie buvo Saifo al Taro pakalikai. Tas randas ant kaktos, jų ženklas.

Ji išsiblaškiusi maigė kuprinės užtrauktuko kilpelę.

— Kas tas Saifas al Taras? Visi kartoja tą vardą.

— Fundamentalistų vadas, — atsakė Danielius, staiga pasukdamas vairą, kad neatsitrenktų į dviratininką su pyragėlių prikrautu padėklu ant galvos. — Vardas reiškia „Atpildo kardas“. Propaguoja egiptietiško nacionalizmo ir ekstremistino islamo mišinį. Niekas apie jį daug nežino, išskyrus tai, kad jis pasirodė devintojo dešimtmečio pabaigoje, ir nuo to laiko žudo žmones. Daugiausia vakariečius. Prieš porą metų susprogdino Amerikos ambasadorių. Vyriausybė paskelbė milijono dolerių atlyginimą už jo galvą.

Jis pasuko galvą į ją nelinksmai šypsodamasis.

— Gerai padirbėjai, Tara. Ką tik savo priešu padarei pavojingiausią žmogų Artimuosiuose Rytuose. Jėzau.

Jie važiavo tylėdami dar porą kilometrų, vis giliau lįsdami į miestą, paskui pervažiavo viaduką ir staiga sustojo transporto spūstyje. Sėdėjo penkias minutes, paskui Danielius keikdamasis pasuko kairėn, braudamasis priešpriešinio eismo juostomis, ir sustabdė mašiną apšnerkštame skersgatvyje. Jie išlipo.

— Reikia greičiau dingti iš gatvės, — tarė jis dairydamasis. — Per daug matomi. Nemanau, kad jie mus susekė, bet negali būti tikras. Jie visur turi savo žmonių.

Jie pasiekė baliustradą, už kurios, kaip Tarai iš pradžių pasirodė, buvo didelis parkas, bet paskui ji suprato, kad tai zoologijos sodas. Įėjimas buvo už trisdešimties metrų ir Danielius, paėmęs ją už rankos, nusivedė ten.

— Eime vidun. Būsime mažiau pastebimi. Be to, čia yra telefono būdelė.

Jie nusipirko bilietus už dvidešimt piastrų ir praėjo turniketą. Miesto triukšmas staiga nuščiuvo, ir juos užgriuvo tyla. Medžiuose čiulbėjo paukščiai, šeimos vaikštinėjo būreliais, jauni įsimylėjėliai sėdėjo ant suolelių susikibę rankomis. Kažkur netoliese čiurleno vanduo. Jie nuėjo ūksmingomis alėjomis, akimis šaudydami į visas puses, ar nėra sekami. Praėjo raganosio aptvarą, beždžionių narvą, jūrų liūto baseiną ir ežerą, pilną flamingų, kol pagaliau pasiekė apdulkėjusį banjano medį ir atsisėdo po juo ant akmeninio suolo. Už penkių metrų buvo telefono būdelė, o priešais esančiame aptvare stovėjo paniuręs dramblys, už vienos kojos grandine pririštas prie grotų. Danielius akimis peržvelgė aplinkinius takus, paskui paėmė jos kuprinę ir išėmė dėžę.

— Pradėkim nuo pradžios. Reikia sužinoti, kas tai, — pasakė jis.

Jis vėl apsidairė, paskui patraukė virvutę ir nukėlė dangtį. Viduje, ant paklotų šiaudų gulėjo į laikraštį suvyniotas daiktas. Prie jo buvo lipnia juosta pritvirtinta kortelė:

„Tara, manau, tau patiks. Kaip visada, su meile. Tėtis“.

Jis žvilgtelėjo į ją, paskui ištraukė iš dėžės daiktą ir išvyniojo. Tai buvo lyg ir gipsinės plokštės nuolauža, nelygi, iškramtytais kraštais. Paviršius nudažytas blyškia geltona spalva su trimis eilėmis juodų hieroglifų, o kairėje dalis išlikusios figūros iš ketvirtojo stulpelio. Apačioje ėjo eilė gyvačių iškeltomis galvomis — štai kodėl tėvas, pamanė Tara, ir parinko jai šitą plokštę.

Danielius vartė plokštę rankose, linksėdamas galva tarsi būtų ją atpažinęs.

— Žinai, kas tai? — paklausė Tara.

Jis iš karto neatsakė, ir jai teko pakartoti klausimą.

— Gipsinė plokštė, — atsakė jis išsiblaškęs. — Iš kapavietės papuošimų. Šie hieroglifai tikriausiai dalis ilgesnio teksto — matai — šitie tarsi nukirsti vidury žodžio. Meistriškas darbas. Labai puikus.

Jis nusišypsojo.

— Ar jis originalus?

— Be abejonės. Iš pažiūros — Vėlyvasis laikotarpis. Gal graikų, gal romėnų. Įmanoma, kad iš persų okupacijos laikų, bet ne senesnis. Ir, be abejo, iš Luksoro.

— Iš kur tai žinai?

Jis linktelėjo galva į laikraščio lapą, į kurį buvo suvyniota plokštė.

— Al-Uqsur, — išvertė jis. — Luksoras. Tai vietinis laikraštis.

Ji paėmė plokštę ir ėmė žiūrinėti kraipydama galvą.

— Nesuprantu, kodėl tėtis ją pirko, jeigu tai originalas. Jis negalėjo pakęsti prekybos senienomis. Nuolat skundėsi, kokią ji daro žalą.

Danielius gūžtelėjo pečiais.

— Gal jis pamanė, kad tai falsifikatas. Nes tai nėjo periodas. Jeigu nesi vėlyvųjų dinastijų kapaviečių meno žinovas, vargu ar atskirsi. Jeigu tai būtų Senoji Karalystė, jis iškart būtų tai supratęs.

— Vargšas tėtis, — atsiduso Tara. — Jis būtų priblokštas, jeigu žinotų. — Ji grąžino plokštę. — Tai ką reiškia hieroglifai?

Jis pasidėjo lentelę ant kelių ir ėmė skaityti.

— Skaitoma iš dešinės į kairę. Matai, teksto kryptis visada atsukta į veidus. Pirmasis stulpelis — „abed“ — tai reiškia mėnuo, paskui tie brūkšniai ir skaitmuo „3“, ir žodis „peret“, kuris reiškia vieną iš Egipto metų laikų, maždaug atitinkantį mūsiškę žiemą. Taigi trečiąjį pereto mėnesį. Paskui... kas čia toliau? — Jis primerkė akis. — Panašu į kažkokį vardą — Ib Ver Imentis, Didžioji Vakarų Širdis; Ib Ver — didžioji širdis, imentis — Vakarų. Tai ne tikrinis vardas, greičiau pravardė. Ir aišku, kad ne karališko titulo dalis. Bent jau su tokia nesu susidūręs.

Jis minutėlę pagalvojo, kartodamas vardą sau, paskui nuvedė pirštą prie kito stulpelio.

— Viršutinis žodis „mer“ reiškia piramidę. Paskui „iteru“ — tai senovinis nuotolio matas, paskui vėl skaičius — devyniasdešimt. Taigi, piramidė devyniasdešimt iteru. Kitas stulpelis prasideda lyg ir žodžiu „cheper-en“, nors du viršutiniai hieroglifai nudaužti, tad... — jis pakėlė fragmentą ir atsuko į saulės šviesą. — Ne, tai tikrai „cheper-en“, tai atsitiko, o paskui „dža ver“, didžioji audra. Atrodo, kad ši nukirsta figūra kairėje yra dar vienas skaičius, nors sunku pasakyti, koks. Štai ir viskas.

Jis dar kurį laiką įdėmiai žiūrinėjo plokštę, vartydamas ją rankose, purtydamas galvą, paskui įdėjo ją į dėžutę ir įmetė į Taros krepšį.

— Jeigu ji iš Vėlyvojo laikotarpio Tėbų kapavietės, tai ji tikrai reta, — tarė jis. — Nedaug yra išlikę dažytų kapų papuošimų po Naujosios Karalystės. Bet vis tiek ji nekainuoja daugiau kaip kelis šimtus dolerių. Vargu ar verta dėl jos ką nors žudyti.

— Tai kodėl tiems žmonėms jos prireikė?

— Dievai žino. Gal tai dalis pilno teksto, kurį jie bando surinkti. Bet kodėl tas tekstas toks svarbus, nesuprantu.

Jis ištraukė iš kišenės cigarą, prisidegė, atsistojo ir išpūtė dūmą.

— Palauk čia.

Jis nuėjo prie telefono būdelės, nukėlė ragelį, įkišo kortelę ir surinko numerį. Akimirką žvilgtelėjo į ją, paskui nusisuko ir ėmė kalbėti. Kalbėjo gal tris minutes, vienu metu atrodė, kad ima piktai gestikuliuoti, paskui pakabino ragelį ir grįžo prie suolo. Ji pastebėjo, kad jo kakta išrasojusi.

— Jie buvo mano viešbutyje. Trise. Matyt, viską apvertė aukštyn kojomis. Savininkas mirtinai persigandęs, vargšelis. Dieve, tai bent košė.

Jis susirietė trindamas veidą rankomis. Pribėgo maža mergaitė, pažiūrėjo į juos ir juokdamasi nubėgo. Kažkur toli kaukė beždžionė.

— Mums reikia eiti į policiją, — pasakė Tara.

— Po to, kai pagrobėme automobilį ir nužudėme du egiptiečius? Nė velnio.

— Mes gynėmės! Jie buvo teroristai!

— Tai nereiškia, kad ir policijai taip atrodys. Patikėk manim, aš žinau, kaip jie mąsto.

— Mums reikia...

— Ne, Tara, jau sakiau! Bus tik dar blogiau. Jeigu gali būti dar blogiau.

Stojo įtempta tyla.

— Tai ką daryti? — paklausė ji. — Juk negalime čia sėdėti.

Vėl tyla.

— Ambasada, — pagaliau pasakė jis. — Eisime į britų ambasadą. Vienintelė saugi vieta. Čia mes visų akyse. Mums reikia apsaugos.

Tara linktelėjo galvą.

— Ar žinai numerį? — paklausė jis.

Ji pasirausė kišenėje ir ištraukė Skvairso kortelę, gautą vakar.

— Gerai. Paskambink. Papasakok, kas atsitiko. Pasakyk, kad mums reikia pagalbos. Skubios.

Jis padavėjai savo telefono kortelę, ji nuėjo į telefono būdelę ir surinko numerį. Ragelį pakėlė po dviejų signalų.

— Čarlzas Skvairsas.

Tas raminantis globėjiškas balsas.

— Ponas Skvairsas? Čia Tara Malrėj.

— Laba diena, panele Malrėj. — Neatrodė, kad jis buvo nustebintas jos skambučio. — Ar jums gerai sekasi?

— Ne. Ne tai. Aš esu su draugu ir mes...

— Su draugu?

— Taip. Archeologu. Danielius Lesažas. Jis pažinojo mano tėvą. Paklausykite, mes pakliuvome į bėdą. Negaliu aiškinti telefonu. Kažkas atsitiko.

Tyla.

— Ar galėtumėte pasakyti konkrečiau?

— Kažkas bando mus nužudyti.

— Nužudyti!

— Taip. Nužudyti. Mums reikia apsaugos.

Vėl tyla.

— Ar tai kaip nors susiję su tuo vyru, apie kurį pasakojote vakar? Tuo, kuris jus sekė?

— Taip. Mes radome vieną daiktą, ir jis už tai bando mus nužudyti.

Ji suvokė, kad kalba nesąmoningai.

— Gerai, — raminančiu balsu tarė jis. — Nesijaudinkite. Kur jūs esate?

— Kaire. Zoologijos sode.

— Nurodykit tiksliau.

— Mmm... prie dramblio aptvaro.

— Ir jūs turite su savim tą meno dirbinį?

— Taip.

Jis minutėlę patylėjo. Jai pasirodė, kad jis ranka uždengė ragelį ir kalbasi su greta stovinčiu žmogumi.

— Gerai, tuojau pat siunčiu pas jus Krispiną. Jūs su draugu laukite ten, kur dabar esate. Ar supratote mane? Tik niekur nenueikite. Atsidursim pas jus kaip galima greičiau.

— Supratau.

— Viskas bus gerai.

— Taip. Ačiū.

— Iki pasimatymo.

Jis padėjo ragelį.

— Na? — paklausė Danielius, kai ji atsisėdo.

— Atsiųs žmogų. Prašė, kad niekur iš čia neitumėm.

Jis linktelėjo galvą, ir jie nutilo, Danielius papsėjo cigarą, Tara žiūrėjo į kuprinę. Tikėjosi, kad tas paslaptingas daiktas atskleis paslaptį, kas čia vyksta, bet paaiškėjo, kad viskas dar labiau susipainiojo, tarsi ypatingai sudėtingam kodui būtų pridėta dar viena eilutė. Ji jautėsi sutrikusi ir išsigandusi.

— Gal gali padėti daktaras Džemalis? — pagaliau prabilo ji. — Jis senas mano tėvo kolega. Susipažinau su juo vakar ambasadoje. Gal jis žinos, kodėl tas gipso gabalas toks svarbus?

Danielius gūžtelėjo pečiais.

— Pirmą kartą apie jį girdžiu.

— Jis dirba direktoriaus pavaduotoju Senienų tarnyboje.

— Senienų tarnybos direktoriaus pavaduotojas yra Mohamedas Fesalis.

— Ak. Na, šiaip ar taip, jis kažkuo dirba Senienų tarnyboje.

Vėl tyla. Danielius traukė cigaro dūmą.

— Džemalis?

— Taip. Daktaras Šarifas Džemalis.

— Niekad negirdėjau apie jokį Šarifą Džemalį.

— Ar turėjai girdėti?

— Jeigu jis užima svarbų postą tarnyboje, taip, turėjau. — Jis vėl kilstelėjo ranką su cigaru, bet šį kartą neužsitraukė. Cigaras pakibo ore. — Ką dar sakė tas daktaras Džemalis?

— Beveik nieko. Sakė, kad dirbo su mano tėvu Sakaroje. Jie kartu rado kapą. 1972-aisiais. Tais metais, kai gimiau aš.

— Kieno kapą?

— Neprisimenu. Kažkokio Hotepo.

— Ptahotepo?

— Taip, atrodo.

Cigaras vis dar buvo prie Danieliaus burnos. Jis žvilgtelėjo į ją.

— Su kuo dabar kalbėjai, Tara?

— Ką?

— Ambasadoje. Su kuo ką tik kalbėjai?

— Kodėl klausi? Kas negerai?

Prakaito lašelių ant jo kaktos padaugėjo. Akyse pasirodė nerimas.

— Tavo tėvas rado Ptahotepo kapą 1966-aisiais. Tais metais, kai gimiau aš. Ir rado jį ne Sakaroje, o Abidose. — Staiga jis numetė šalin cigarą ir atsistojo. — Su kuo ką tik kalbėjai?

Jis berte išbėrė klausimą nekantraudamas.

— Su Čarlzu Skvairsu. Kultūros atašė.

— Ir ką jis pasakė?

— Tiesiog liepė laukti čia. Sakė, kad atsiunčia žmogų mūsų pasiimti.

— Šit kaip? Pasakei jam, kur mes esame?

— Žinoma, kad pasakiau, kur mes esame. Kaipgi jie mus rastų?

— Ir tas daiktas. Ar tu jį minėjai?

— Taip. Pasakiau, kad...

— Ką?

Staiga ji pajuto dilgčiojimą nugaroje.

— Jis paklausė, ar tą dirbinį turime su savim.

— Na?

Dilgčioti ėmė smarkiau.

— Aš jam nesakiau, koks tai dirbinys. Tik pasakiau, kad kažką radome.

Akimirką jis stovėjo nejudėdamas, paskui pakėlė ją ant kojų.

— Dingstam iš čia.

— Bet tai beprotystė. Nesąmonė. Kodėl ambasadoje turi mums meluoti?

— Nežinau. Bet tas daktaras Džemalis ne tas, kuo apsimeta, ir jeigu jis ne tas, kuo dedasi, vadinasi, ir kultūros atašė gal ne kultūros atašė.

— Bet kodėl? Kodėl?

— Sakiau tau, kad nežinau! Turime kuo greičiau iš čia pradingti. Einam!

Nerimas jo balse buvo tikras. Jis pagriebė kuprinę, ir jie nuskubėjo šalin, aplenkė dramblio aptvarą ir užlipo taku ant medžiais apaugusios kalvelės. Tada atsisuko.

— Žiūrėk!

Jis parodė ranka žemyn, kur trys vyrai, ryškiai išsiskiriantys kostiumais ir tamsiais akiniais, ką tik priėjo prie suolo, ant kurio jie sėdėjo. Vienas nuėjo prie telefono būdelės ir pažvelgė vidun.

— Kas jie? — sušnibždėjo Tara.

— Nežinau. Bet kad išėjo ne pasivaikščioti, tai jau tikrai. Eikim iš čia. Kol jie mūsų nepastebėjo.

Jie apsisuko ir, nusileidę kitu kalvelės šlaitu, išėjo iš zoologijos sodo. Gatvėje Danielius sustabdė taksi ir jie įlipo į mašiną.

— Jaučiu, kad pakliuvome į bėdą, Tara, — pasakė jis nerimastingai dairydamasis pro galinį langą. — Didelę bėdą.

Skvairsas pakėlė ragelį dar nespėjus nuskambėti pirmajam skambučiui.

— Na?

Balsas kitame gale kalbėjo greitai. Jis klausėsi laikydamas ragelį viena ranka, o kita lėtai vyniojo iš popierėlio saldainį. Pats nepratarė nė žodžio, veidas buvo be išraiškos. Kai žmogus baigė kalbėti, jis tarė:

— Ačiū. Ieškokite, — ir padėjo ragelį.

Saldainis jau buvo išvyniotas. Užuot įsimetęs jį į burną, jis atsargiai padėjo jį ant stalo priešais save ir tris kartus trumpai paskambino telefonu. Kiekvieną kartą, kai ragelį pakeldavo, jis pasakydavo: „Ji užkibo“, — ir padėdavo ragelį. Tik po trečiojo skambučio jis atsilošė, pasiekė saldainį ir uždėjo jį ant liežuvio.

Kurį laiką sėdėjo nejudėdamas, pusiau užsimerkęs, pirštų galais liesdamas veidą tarsi maldoje. Tik kai burnoje ištirpo paskutinis lašas saldainio, jis pasilenkė, atidarė stalčių ir ištraukė didelę knygą kietais viršeliais. Ant viršelio buvo nuotrauka sienos, išrašinėtos hieroglifais, ir pavadinimas: „Vėlyvojo laikotarpio laidojimo papročiai Tėbų nekropolyje“. Autorius — Danielius Lesažas.

Jis užsidėjo ant nosies akinius, atsilošė ir atsivertė knygą, sukryžiavo kojas ir nusišypsojo.

20 Luksoras

— Nužudymai yra susiję, — primygtinai tvirtino Chalifa. — Tuo neabejoju.

Jis sėdėjo dideliame, švarutėlaičiame kabinete, pirmajame Luksoro policijos komisariato aukšte. Priešais jį, palinkęs virš stalo, prabangiame juodos odos krėsle sėdėjo vyriausiasis inspektorius Abdula ibn Hasanis, jo viršininkas. Pats Chalifa sėdėjo ant neaukštos kėdės. Tokia sėdėjimo tvarka buvo sukurta norint pabrėžti Hasanio padėtį policijos hierarchijoje. Viršininkas retai praleisdavo progą parodyti, kas čia įsakinėja.

— Gerai, eikim vėl nuo pradžių, — atsiduso Hasanis. — Ir lėčiau.

Jis buvo aukštas vyras plačiais kaip imtynininko pečiais. Trumpai kirptais plaukais, iš veido šiek tiek panašus į prezidentą Hosnį Mubaraką, kurio portretas kabojo ant sienos už jo nugaros.

Jie su Chalifa niekada nesutarė. Chalifai nepatiko viršininko įprotis visada elgtis pagal knygas; Hasaniui nepasitikėjimą kėlė Chalifos universitetinis išsilavinimas, jo noras labiau klausyti intuicijos negu nepaneigiamų faktų, taip pat žavėjimasis žila senove. Viršininkas buvo pragmatikas. Jis neturėjo laiko dalykams, atsitikusiems prieš tūkstančius metų. Jam rūpėjo atskleisti nusikaltimus, įvykdytus čia ir dabar. Ir daryti tai reikėjo sunkiu triūsu, kreipiant dėmesį į smulkmenas, gerbiant vyresniuosius, o ne svaičiojant apie žmones su neištariamais vardais, mirusiais prieš tris tūkstantmečius. Istorija buvo silpnybė, kuri tik blaškė dėmesį. Ir Chalifa, jo nuomone, buvo išsiblaškęs ir silpnas žmogus. Štai kodėl jis delsė jį paaukštinti. Tam vyrui stigo to, ko reikia tikram sekliui. Jam derėtų dirbti bibliotekoje, o ne policijos nuovadoje.

— Pasak laikraščio, — kalbėjo Chalifa, — tą Ikbarą rado jo dirbtuvėje su žiauriai supjaustytu veidu ir kūnu.

— Kokio laikraščio?

— „Al Ahram“.

Hasanis suniurzgė ir mostelėjo ranka.

— Lygiai taip pat sužalotas mūsų rastasis Najaras. Najaras prekiavo senienomis. Ikbaras irgi. Ar bent jau turėjo senienų krautuvėlę, o tai tas pats. Abu vyrai, užsiėmę tuo pačiu verslu, buvo nužudyti tokiu pat būdu per dvi dienas. Tai negali būti tik sutapimas. Ypač jeigu turėsime galvoje Najaro traukinio bilietą. Jis buvo Kaire dieną prieš nužudant Ikbarą. Turi būti ryšys.

— Bet ar turime įrodymų? Man nereikia spėlionių. Aš noriu faktų.

— Na, dar negavau iš Kairo skrodimo rezultatų...

— Vadinas, jie gali būti nužudyti skirtingais būdais. Žinote, kaip laikraščiai viską išpučia. Ypač tokie skudurpalaikiai kaip „Al Ahram“.

— Dar nemačiau medicinos ekspertizės išvadų, — pakartojo Chalifa, — bet žinau, kad abu jie nužudyti tokiu pačiu būdu. Neabejoju, kad abu įvykiai yra susiję.

— Na, tai tęskit, — atsiduso pavargęs Hasanis. — Kokia jūsų teorija?

— Manau, kad Najaras aptiko kapavietę.

— Taip ir žinojau, kad be kapų čia nebus apsieita!

— Arba kas nors kitas rado kapą, o Najaras suuodė. Bet kuriuo atveju, tai ne kasdienis radinys. Jis nuvyko į Kairą. Pardavė Ikbarui kelis daiktus. Gavo pinigus. Grįžo namo. Ėmė jais taškytis. Manė, kad užteks visam gyvenimui. Bet neįtarė, kad apie kapą žino dar kažkas. Ir tas kažkas nepanoro dalytis grobiu.

— Tai tik spėlionės, Chalifa. Grynos spėlionės.

Detektyvas nekreipė į viršininką dėmesio ir varė toliau:

— Gal Najaras pasiėmė kažką vertinga, ir jie panoro susigrąžinti tą daiktą. Gal vien tik žinodamas apie kapo egzistavimą, Najaras pasirašė sau mirties nuosprendį. O gal ir viena, ir kita. Vienaip ar kitaip, tie žmonės jį susirado, kankinimais iškvotė, kas dar žino apie atradimą, nuvažiavo į Kairą ir padarė tą patį Ikbarui. Ir jeigu jų nesulaikysime, toks pat likimas laukia ir kitų žmonių. Kiek žinau, jau sulaukė.

— Ir kas gi tie žmonės? Kas tie bepročiai, kurie pasiruošę mėsinėti žmones dėl kelių apdulkėjusių senienų?

Kalbėjo taip, tarsi būtų šaipęsis iš pernelyg lakios vaizduotės apimto vaiko.

— Turiu pagrindo įtarti, kad čia nagus prikišęs Saifas al Taras.

Hasanis neištvėrė.

— Dėl Dievo meilės, Chalifa! Tarsi mums būtų maža plėšikaujančio serijinio žudiko, dar norit čia įpainioti kruvinąjį Saifą al Tarą! Kur įrodymai?

— Aš turiu šaltinį.

— Kokį šaltinį?

— Žmogų, dirbantį Deir el Bahryje. Šventykloje. Anksčiau buvo sargybinis.

— Buvo?

— Sužeistas per išpuolį.

— O dabar? Ką tas šaltinis daro dabar?

Chalifa prikando lūpą, gerai žinodamas, kokia bus Hasanio reakcija.

— Jis prižiūri tualetus.

— Nuostabu! — nugriaudėjo viršininkas. — Chalifos didysis informacijos šaltinis — prakeiktas tualetų valytojas.

— Kas dedasi Luksore ir jo apylinkėse, jis žino daugiau už bet kurį kitą. Jis absoliučiai patikimas.

— Žinoma, patikimas, kai reikia gramdyti šūdą. O policijos darbui? Nereikia, Chalifa.

Chalifa prisidegė cigaretę ir pažiūrėjo pro langą. Viršininko kabineto langai buvo atsukti tiesiai į Luksoro šventyklą, viena iš geriausių monumento panoramų visame Luksore. Gaila, kad atiteko tokiam kvailiui kaip Hasanis, pamanė jis. Iš lauko atsklido garsiakalbio sustiprintas imamo balsas, kviečiantis tikinčiuosius vidurdienio maldai.

— Visi man žinomi prekeiviai mieste išsigandę, — pagaliau pasakė Chalifa. — Visi, su kuo kalbėjausi apie bylą, dreba iš baimės. Kažkas dedasi, viršininke.

— Be abejo, kad dedasi, — nukirto Hasanis. — Jūsų galvoje.

— Jeigu galėčiau dienai išvykti į Kairą, pasidairyti...

— Tai kvaila užmačia, žmogau. Tas Naideras, ar kaip jį ten vadina, buvo paskerstas kažkieno, kam buvo skolingas pinigų... Juk sakėte, kad lindėjo skolose, ar ne?

— Taip, bet...

— Arba kas nors, ką jis įžeidė... Juk sakėte, kad mėgo kibti į atlapus, ar ne?

Chalifa gūžtelėjo pečiais.

— O Ikbarą papjovė vagis, jeigu jis iš viso buvo papjautas, nes žinant, kad tai parašė „Al Ahram“, tikriausiai buvo kitaip. Juos nužudė ne tas pats žmogus. Jūs per daug duodate valią vaizduotei.

— Tiesioj nujaučiu...

— Nuojauta neturi nieko bendra su policijos darbu. O faktai turi. Aiškus mąstymas. Nepaneigiami įrodymai. Jausmai viską tik supainioja.

— Kaip Al Hamdi byloje?

Hasanis piktai į jį dėbtelėjo.

Omajos al Hamdi byla sukrėtė juos visus, net Hasanį. Jos kūnas buvo rastas šulinio dugne. Nuoga, pasmaugta. Jai buvo tik keturiolika.

Vaikinukas iš jos kaimo, sutrikusio intelekto, buvo areštuotas ir po intensyvaus kamantinėjimo prisipažino padaręs nusikaltimą. Tačiau Chalifa dėl kažkokios priežasties nerimavo, jausdamas, kad viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jo abejonės sukėlė Hasanio pyktį ir bendradarbių pašaipas, bet jis nekreipė į juos dėmesio ir savarankiškai tęsė tyrimą, kol galų gale įrodė, kad tikrasis nusikaltėlis buvo mergaitės pusbrolis, beprotiškai ją įsimylėjęs. Jo vaidmuo atskleidžiant nusikaltimą taip ir nebuvo pripažintas, tačiau nuo to karto į Chalifos intuiciją buvo imta žiūrėti su šiek tiek didesne pagarba.

— Gerai, — tarė vyriausiasis inspektorius. — Tai ko konkrečiai jums reikia?

— Noriu nuvažiuoti į Kairą, — pasakė Chalifa, jausdamas, kad viršininkas pradeda atsileisti. — Iššniukštinėti apie Ikbaro nužudymą, pažiūrėti, ar jo byla nenušviestų to, su kuo dirbame čia. Man užteks vienos dienos.

Hasanis pasisuko krėsle ir atsisuko į langą. Jo pirštai barbeno stalą. Pasigirdo beldimas į duris.

— Palaukit! — riktelėjo jis.

— Važiuosiu naktiniu traukiniu, — tarė Chalifa. — Mažiau kainuos negu lėktuvas.

— Tai jau, po velnių, tikrai teks važiuoti traukiniu! — nukirto Hasanis. — Mes ne kokia prakeikta kelionių agentūra! — Jis vėl atsisuko į detektyvą. — Viena diena. Tik tiek. Važiuokit šiandien vakare. Grįžkit rytoj vakare. Ir noriu kitos dienos rytą ant savo stalo pamatyti raportą. Aišku?

— Taip, viršininke.

Chalifa atsistojo ir pasuko durų link.

— Tikiuosi, kad nuojauta jūsų neapgauna, — suurzgė Hasanis. — Jūsų paties labui. Nes jeigu klystate, būsiu apie jus dar prastesnės nuomonės negu dabar.

— O jeigu aš teisus?

— Eikite!

21 Kairas

— Kur važiuojam? — paklausė taksistas.

— Bet kur, — atsakė Danielius. — Į miesto centrą.

— Midan Tarirą?

— Taip, tinka.

Jie važiavo porą minučių, paskui Danielius pasviro į priekį.

— Ne, ne į Midan Tarirą. Zamalekas. Vežkit į Zamaleką. Šarija Abdul Azimas.

Taksistas linktelėjo galvą, ir Danielius vėl atsilošė.

— Kur mes važiuojame? — paklausė Tara.

— Pasimatyti su mano organizatoriumi, Mohamedu Samaliu. Turbūt mažiausiai patikimas žmogus Kaire, bet šią akimirką nesugalvoju, kas dar galėtų padėti.

Jie sėdėjo ir žiūrėjo pro langus, taksi lėtai skinantis kelią per mašinų grūstis. Po poros minučių Danielius ištiesė ranką ir suėmė Taros pirštus. Jiedu nesikalbėjo ir nepažiūrėjo vienas į kitą.

Zamalekas buvo prabangus, žalumoje skendintis vilų ir aukštų daugiabučių kvartalas. Jie sustojo priešais išskirtinės išvaizdos šiuolaikinį pastatą su gerai prižiūrimais sodais ir vestibiuliu su stikline siena, užmokėjo taksistui ir išlipo prie centrinio įėjimo. Sienoje buvo įtaisytas žvilgančio metalo pasikalbėjimo įrenginys. Danielius paspaudė mygtuką 43.

Jie palaukė trisdešimt sekundžių, paskui Danielius paspaudė dar kartą. Vėl teko ilgai laukti, paskui iš garsiakalbio pasigirdo balsas.

— Klausau.

— Samalis? Čia Danielius Lesažas.

— Danieliau, kokia staigmena.

Balsas buvo švelnus, melodingas, šiek tiek švepluojantis.

— Užklupote mane labai netinkamu momentu. Ar negalėtumėte...

— Tai skubu. Mums reikia pasikalbėti. Dabar.

Pauzė.

— Palaukite apačioje penkias minutes, paskui pasikeikite. Ketvirtas aukštas, kaip žinote.

Pasigirdo spragtelėjimas, ir jie stumtelėję duris atsidūrė kilimu išklotame vestibiulyje, staiga pajutę vėsų kondicionuotą orą. Kaip buvo prašyta, jie luktelėjo penkias minutes, paskui liftu pakilo į ketvirtą aukštą. Samalio butas buvo ilgo koridoriaus, nukabinėto senovės paminklų nuotraukomis, pusiaukelėje. Jie pasibeldė, palaukė, paskui išgirdo tylų žingsnių šlepsėjimą.

— Stenkis rinktis žodžius, — sušnibždėjo Danielius. — Ir neištrauk iš kuprinės dėžės. Bus geriau, jeigu jis jos nepamatys. Samalis parduotų tikrą motiną, jeigu užuostų, kad gaus pelno. Kuo mažiau smulkmenų jis žinos, tuo geriau.

Pasigirdo užraktų traškėjimas, ir durys atsidarė.

— Prašau atleisti, kad priverčiau laukti. Prašom užeiti.

Samalis buvo aukštas ir labai liesas, visiškai plikas, veido oda lengvai žvilgėjo, tarsi patepta drėkinančiu kremu. Jis pasisuko ir nusivedė juos koridoriumi į didelę minimalistinio interjero svetainę su baltomis sienomis, šviesiu parketu ir odiniais bei metaliniais baldais. Pro praviras duris viename šone Tara pastebėjo du berniukus, vienas buvo su chalatu. Tačiau durys beveik tą pat akimirką užsidarė, ir berniukai dingo.

— Nemanau, kad esam pažįstami, — nusišypsojo Samalis.

— Tara Malrėj, — pasakė Danielius. — Sena pažįstama.

— Kaip žavu.

Jis žengė artyn, paėmė jos ranką, pakėlė ir pabučiavo krumplius, jo šnervės suvirpėjo, tarsi jis būtų uodęs jos odos kvapą. Paskui nuleido ranką ir mostelėjo jiems į didelę odinę sofą.

— Išgersite?

— Viskio, — tarė Danielius.

— Panele Malrėj?

— Ir man. Ačiū.

Jis nusisuko prie bufeto ir, išėmęs ropinę, pripylė dvi taures, įmesdamas po kubelį ledo. Padavė gėrimus ir atsisėdo priešais, imdamas kandiklį ir įsukdamas į jį cigaretę.

— Jūs neišgersite?

— Verčiau žiūrėsiu, — nusišypsojo Samalis.

Jis prisidegė cigaretę ir godžiai patraukė per kandiklį. Jo antakiai buvo labai ploni ir labai juodi, ir Tara staiga suprato, kad jie paryškinti pieštuku.

— Na, — prabilo jis, — kuo užsitarnavau garbę jus matyti?

Danielius žvilgtelėjo į jį, paskui nusisuko į langą nervingai barbendamas pirštais sofos atkaltę.

— Mums reikia jūsų pagalbos, — tarė Danielius.

— Žinoma, kad reikia, — atsakė Samalis tebesišypsodamas.

Jis pasisuko į Tarą sukryžiuodamas kojas ir ranka lygindamas kelnių raukšles.

— Aš esu vienas iš tų, kurie grubiai vadinami organizatoriais, panele Tara. Baisiai šmeižiamas luomas, kol kam nors ko nors neprireikia. Tada ūmai be mūsų pasidaro neįmanoma išsiversti. Tai pelninga profesija, — jis mostelėjo ranka, rodydamas prabangų butą, — tačiau nešanti liūdesį. Mano profesijos žmogus greitai supranta, kad niekad nesulauksi svečių, atėjusių tik pasisvečiuoti. Kaip sakoma, darbotvarkė būna neišvengiama.

Pasakė pokštaudamas, nors jo akyse matei šaltuką, tarsi jis suprato, kad jų mandagumas tik priverstinis, ir norėjo, kad jie žinotų, jog ir jo ne kitoks. Jis atlošė galvą ir patraukė dūmą žiūrėdamas į lubas.

— Taigi, — tęsė, — ko jums reikia, Danieliau? Turite problemų dėl leidimo kasinėti? O gal Stivenas Spilbergas nori nufilmuoti jūsų kasinėjimus ir jums reikia pagalbos gauti įvairių leidimų?

Jis prunkštelėjo iš savo pokšto. Danielius vienu gurkšniu ištuštino taurę ir pastatė ją ant stalo.

— Man reikia informacijos.

— Informacijos! — suburkavo Samalis. — Koks pagyrimas iš jūsų lūpų! Kad toks mokslininkas kaip jūs kreiptųsi į mane patarimo. Tikrai neateina į galvą niekas, ko nežinotumėt jūs, o žinočiau aš, tačiau prašom klausti.

Danielius pasirėmė ant kelių, odinis sofos apmušalas po juo sugirgždėjo. Vėl jo žvilgsnis šovė į Samalį ir vėl nukrypo į langą, nes jis nenorėjo akimis susitikti su vyresnio žmogaus žvilgsniu.

— Noriu informacijos apie Saifą al Tarą.

Sekundės tyla.

— Ką nors konkretaus? — paklausė Samalis. — Ar tik bendrą reziumė?

— Reikia informacijos, kaip Saifas al Taras susijęs su senienomis.

Vėl Samalio dvejojimas.

— Ar galėčiau paklausti, kam?

— Nenorėčiau leistis į smulkmenas. Jūsų ir mūsų saugumo labui. Yra konkreti seniena, kuria jis domisi, ir mes norime žinoti kodėl.

— Koks jūs paslaptingas, Danieliau.

Jis kilstelėjo kairę ranką ir ėmė žiūrinėti nagus. Tarai pasirodė, kad iš šoninio kambario ji girdi šnabždesį.

— Toji paslaptinga seniena, — paklausė Samalis. — Ar neklysiu darydamas prielaidą, kad ji guli dėžėje panelės Malrėj kuprinėje?

Danielius ir Tara tylėjo.

— Iš tylėjimo suprantu, kad spėju teisingai, — jis žvilgtelėjo į Tarą. — Galėčiau žvilgtelėti?

Ji įbedė akis į jį, paskui į Danielių, paskui į ant kelių gulinčią kuprinę. Stojo tyla, kurią pertraukė gerklinis Samalio juokas.

— Neabejoju, kad daktaras Lesažas liepė jums jos man nerodyti. Tai dar viena iš pamokų, kurios greitai išmokstamos mano versle. Mumis retai pasitikima.

Jis minutėlę žiūrėjo į juos, paskui mostelėjo ranka.

— Tačiau koks skirtumas. Turėkit ją sau, jeigu taip nusprendėte. Tiesiog man taip sunkiau atsakyti į jūsų klausimą. Tai tarsi pokeris, kai žaidėjas negali matyti visų savo kortų.

Jis vėl ėmė žiūrinėti nagus.

— Vadinasi, jums rūpi sužinoti apie Atpildo Kalaviją ir senienas, — linksmai tarė jis. — Labai pavojinga domėjimosi sritis. Ir kas, būtų įdomu sužinoti... jums iš to naudos?

Danielius atsistojo, paėmė taurę ir, nuėjęs prie bufeto, vėl prisipylė viskio.

— Jokios. Prašau jūsų pagalbos vien dėl jūsų geros širdies.

Samalio antakiai kilstelėjo.

— Na, na. Iš pradžių esu pavadinamas proto bokštu, paskui didžiuoju filantropu. Kai baigsime pokalbį, visai nežinosiu, kas aš toks.

— Galiu duoti jums kelis šimtus dolerių. Tris, gal keturis. Jeigu to pakaktų.

Samalis nepatenkintas suniurzgė.

— Prašau, Danieliau. Gal aš ir iškilau savo jėgomis, bet padariau tai stilingai. Nesu gatvės kekšė, imanti grynus pinigus už siūlomas paslaugas. Pasilaikykite tuos keturis šimtus sau.

Jis vėl lėtai užsitraukė dūmo, vos ne vos šypsodamasis, tarsi jam būtų smagu žiūrėti į Danieliaus sumišimą.

— Nors, žinoma, nieko pasaulyje negausi visiškai už dyką. Ypač informacijos apie tokį pavojingą žmogų kaip Saifas al Taras. Tad susitarkime, kad liekate man skolingas. Gal vieną gražią dieną aš paskambinsiu ir paprašysiu skolą grąžinti. Sutarta?

Jie akimirką spoksojo vienas į kitą, paskui Danielius nurijo viskį.

— Sutarta.

Jis vėl prisipylė viskio ir grįžo prie sofos.

Samalio cigaretė buvo susmilkusi iki filtro ir palinkęs jis užgesino nuorūką metalinėje peleninėje.

— Suprantama, aš nepalaikau ryšių su Saifo al Taro organizacija. Tai turėtumėt iš karto žinoti. Viskas, ką jums pasakysiu, tėra gandai.

— Tęskite.

— Na, — tęsė jis, vėl lygindamas kelnių raukšles, — galima būtų teigti, kad per pastaruosius kelerius metus tas mielas žmogus finansavo savo operacijas prekiaudamas antikvarinėmis vertybėmis. — Jis ėmė sukti į kandiklį kitą cigaretę. — Iš visko sprendžiant, apie Egipto meno kūrinius jis išmano geriau už daugelį ekspertų, todėl prekyba senienomis jam yra savaime suprantamas pajamų šaltinis. Vienintelis šaltinis, turint galvoje, kad jo veikla atsiribojo beveik nuo visų kitų fundamentalistų grupuočių Artimuosiuose Rytuose. Net Bin Badenas jo neliečia. — Jis atsistojo ir lėtai nuėjo prie lango, popietės saulei atsispindint nuo jo pliko pakaušio, ir atrodė, kad jo galva padaryta iš nušlifuoto žalvario. — Jis vadovauja patikimam namudiniam verslui, kiek man žinoma. Meno kūriniai vagiami iš kasinėjimo vietų, grobiami iš naujai atrastų kapaviečių, kniaukiami iš muziejų saugyklų. Tada jie siunčiami tarpininkams Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur parduodami privatiems pirkėjams. Pajamos paskui sugrįžta į Egiptą ir yra naudojamos... na, manau, jūs žinote, kam jos yra naudojamos.

— Yra vienas aukštas vyras, — įsiterpė Tara, — su apgamu ant veido.

Samalis tebestovėjo prie lango žiūrėdamas į gatvę.

— Dravitas, — tarė jis. — Drakičas, Dravičas, kažkas panašaus. Manau, kad vokietis. Čia, Egipte, jis yra Saifo al Taro akys ir ausys. Bijau, kad daugiau nelabai turiu ką apie jį bepridurti. Išskyrus tai, kad gandai nėra malonūs.

Jis atsuko jiems nugarą.

— Nežinau, kas toje jūsų dėžėje, Danieliau, bet jeigu, kaip jūs sakote, Saifas al Taras nori to daikto, užtikrinu jus, kad anksčiau ar vėliau jį gaus. Senienos yra jo gyvenimo kraujas. Kai reikia jų įsigyti, jis tampa negailestingas.

— Bet tas daiktas net nėra vertingas, — atsakė Danielius. — Kodėl jam taip baisiai rūpi turėti tą daiktą?

Samalis gūžtelėjo pečiais.

— Iš kur galiu žinoti, jeigu jo man net neparodote? Galiu tik pakartoti, ką jau sakiau: jeigu Saifas al Taras jo nori, Saifas al Taras jį turės.

Jis lėtai grįžo prie savo kėdės ir, paėmęs žiebtuvėlį, prisidegė cigaretę.

— Gal ir aš išgersiu, — tarė jis. — Kažkodėl pasitaikė labai karšta popietė.

Jis nuėjo prie bufeto ir įsipylė taurę vaivorykštinio geltono gėrimo.

— O kaip britų ambasada? — paklausė Tara.

Stojo akimirkos tyla, paskui pasigirdo kliunktelėjimas, kai į taurę įkrito ledo gabalėlis.

— Britų ambasada?

Jo balsas skambėjo nekaltai, nors viena nata pasirodė mažumėlę aukštesnis, tarsi kas būtų sugniaužęs jam gerklę.

— Atrodo, kad to daikto reikia ir jiems, — tarė Danielius. — Bent jau jo nori kultūros atašė.

Dar vienas kliunktelėjimas. Samalis padėjo žnyples, pakėlė taurę, nurijo didelį gurkšnį, vis dar atsukęs jiems nugarą.

— Iš kur jūs ištraukėte, kad britų kultūros atašė nori jūsų senienos?

— Todėl, kad jis mums melavo, — atsakė Tara.

Samalis vėl gurkštelėjo gėrimo ir grįžo prie lango. Tylėjo ilgai.

— Duosiu jums patarimą. — pagaliau tarė, — ir duodu jį nemokamai. Atsikratykite ta seniena, kad ir kas tai būtų, ir išvažiuokite iš Egipto. Padarykite tai nedelsdami, šiandien. Nes jeigu atsisakysite, jūs mirsite.

Taros nugara nubėgo pagaugai. Ji nejučia ištiesė ranką ir suėmė Danieliaus ranką. Jo delnas buvo šlapias nuo prakaito.

— Ką jūs žinote, Samali?

— Labai nedaug. Ir labai tuo džiaugiuosi.

— Bet kažką žinote?

— Labai prašome, — tarė Tara.

Vėl stojo ilga tyla. Samalis ištuštino taurę ir stovėjo su tuščia taure prie šono nuleistoje rankoje, papsėdamas kandiklį. Langai buvo sandariai įstiklinti, kad iš gatvės nepasiektų joks garsas. Šnabždėjimas iš gretimo kambario liovėsi.

— Na... kaip čia geriau pasakius, — tarė jis pagaliau lėtai. — Esama kanalo vogtoms antikvarinėms vertybėms. Per britų ambasadą. Ir per amerikiečių taip pat, jeigu tiesa tai, ką girdėjau, bet tai gali būti ir netiesa. Tai tik gandai, kaip suprantate. Gandai gandeliai, šnabždesėliai. Senienos grobiamos iš muziejų ir išvežamos iš šalies prisidengiant diplomatiniu imunitetu, parduodamos užsienyje, pelnas dedamas į slaptas bankų sąskaitas, viskas kaip nuotykių filme.

— Dieve šventas, — sumurmėjo Danielius.

— O, tai tik dalis istorijos, — tarė Samalis atsisukdamas. — Ambasados organizuoja meno kūrinių eksportą. Tačiau jų pagrobimą pirmiausia rengia mūsų pačių saugumo tarnybos. Arba bent jau kažkoks saugumo tarnybų padalinys. Siūlas tęsiasi giliai ir aukštai, Danieliau. Tie žmonės visur turi savų ryšių. Jie žino viską. Kiek man žinoma, net dabar jie gali stebėti mus ir mūsų klausytis.

— Mes turime eiti į policiją, — pareiškė Tara. — Privalome.

Samalis karčiai nusijuokė.

— Jūs nesiklausote, ką sakau, panele Malrėj. Tie žmonės ir yra policija. Jie yra privilegijuotas sluoksnis. Negaliu pervertinti tos valdžios, kuri yra jų rankose, jie manipuliuoja jumis jums net nežinant, kad jumis manipuliuojama. Palyginti su jais, Saifas al Taras yra tikras jūsų sąjungininkas.

— Bet kodėl? — paklausė Danielius. — Kuo čia dėtas šitas mūsų daiktas?

Samalis gūžtelėjo pečiais.

— Kaip jau sakiau, į šį klausimą negaliu atsakyti. Kaip aš suprantu, vienoje pusėje yra ambasados ir slaptosios tarnybos, — jis pakėlė ranką su taure, — kitoje Saifa al Taras... — Jis pakėlė antrą ranką. — O tie, kurie tarp jų... netrukus bus sutraiškyti į smulkiausius gabalėlius...

— ... mes, — sušnibždėjo Tara, jausdama, kaip ima sukti vidurius.

Samalis nusišypsojo.

— Ką mums daryti? — paklausė ji. — Kur eiti?

Egiptietis neatsakė. Danielius sėdėjo palinkęs į priekį, įsmeigęs akis į grindis. Staiga Taros kuprinė ant kelių ėmė sverti toną. Jai jau ėmė skaudėti kojas. Nuo tylos kambaryje net dūzgė.

— Mums reikia transporto, — pagaliau tarė Danielius. — Automobilio, motociklo, ko nors. Galite rasti?

Samalis kurį laiką žiūrėjo į juos, jo žvilgsnis sušvelnėjo, jis perėjo kambarį, pakėlė telefono ragelį, surinko numerį ir kažką greitai pasakė. Kitame laido gale pasigirdo murmėjimas, paskui ragelį padėjo.

— Apačioje po kelių minučių lauks motociklas, — tarė jis. — Rakteliai bus spynelėje.

— Kiek? — paklausė Danielius.

— Ne, mokėti nereikia, — nusišypsojo Danielius. — Net aš nesu toks savanaudis, kad reikalaučiau pinigų iš pasmerktų mirčiai žmonių.

Kambaryje buvo šilta, bet Tara pajuto, kad negali suvaldyti ją apėmusio drebulio.

Motociklas — aptrankyta oranžinė „Jawa 350“ — laukė jų, kaip Samalis ir žadėjo. Jį palikusio žmogaus nebuvo nė ženklo. Danielius numynė kojinį starterį, ir motociklas užkriokė. Tara užšoko jam už nugaros, užsimetusi kuprinę su dėže ant pečių.

— Kur važiuojam? — paklausė.

— Į vienintelę vietą, kurioje sužinosim, kodėl ta plokštė tokia svarbi.

— Kur ji?

— Ten, kur radom. Luksore.

Jis įkirto bėgį, suktelėjo akceleratorių, ir jie nuvažiavo gatve. Taros plaukai plevėsavo už nugaros.

Pro savo buto langą Samalis žiūrėjo, kaip jie pradingsta už kampo, paskui nuėjo prie telefono, pakėlė ragelį ir surinko numerį.

— Jie ką tik išvažiavo, — pasakė. — Daiktą turi su savim. Šiaurės Sudanas

Sraigtasparnis praskrido virš stovyklos ir nusileido ant plokščios aikštelės už šimto pėdų. Sraigtų užsuktas sūkurys sukėlė debesis smėlio ir žvyro, kurie daužėsi į palapinių šonus kaip ledų kruša. Berniukas, kuris atėjo pasitikti sraigtasparnio, atsuko į jį nugarą ir prisidengė ranka veidą. Tik kai sraigtasparnis nusileido ir rotoriai sustingo nejudėdami, jis vėl atsisuko, pribėgo ir atidarė duris viename šone.

Išlipo vyras suglamžytu kostiumu, su portfeliu vienoje rankoje ir cigaru kitoje. Jis palinko virš berniuko.

— Jis laukia, ja doktora.

Abu pasuko link stovyklos, berniukas žiūrėjo tik po kojomis, stengdamasis nesugauti vyro žvilgsnio, kuris jį gąsdino, nes viena veido pusė buvo papuošta baisiu raudonu apgamu. Vyras žengė greta jo, siūbuodamas portfelį ir apie kažką galvodamas.

Jie aplenkė stovyklos pakraštį ir atsidūrė prie palapinės, stovinčios kiek atokiau nuo kitų. Berniukas atitraukė skverną ir įėjo vidun. Vyras numetė šalin cigarą ir žengė iš paskos, bet turėjo smarkiai pasilenkti.

— Sveiki, Dravikai, — pasigirdo balsas. — Gal arbatos?

Saifas al Taras sėdėjo sukryžiavęs kojas palapinės viduryje, jo veido beveik nesimatė prieblandoje. Šalia gulėjo knyga, bet buvo per tamsu pamatyti, kokia.

— Mieliau išgerčiau alaus, — susierzinęs atsakė Dravikas.

— Kaip žinote, alkoholio mes čia negeriame. Mehmetai, atnešk daktarui Dravikui arbatos.

— Klausau, mokytojau, — atsakė berniukas ir dingo.

— Prašom sėstis.

Milžinas sunkiais žingsniais nuėjo į priekį ir atsisėdo ant kilimais išklotų grindų. Aiškiai buvo nepratęs sėdėti ant grindų, sukiojosi šen ir ten ieškodamas patogesnės padėties. Galiausiai įsitaisė pusiau klūpėdamas, vieną koją parietęs po savim, kitą pakėlęs iki krūtinės.

— Nesuprantu, kodėl negalite įsigyti kelių kėdžių, — sumurmėjo jis.

— Esame pratę gyventi kukliai.

— O aš ne.

— Tada patariu kitą kartą atsivežti savo kėdę.

Saifas al Taras kalbėjo nepiktai, bet tvirtu balsu. Dravikas kažką subambėjo, bet daugiau to klausimo nelietė. To žmogaus akivaizdoje jis atrodė sumenkęs, netekęs pasitikėjimo savimi. Jis ištraukė iš kišenės nosinę ir nusišluostė kaktą, kuri per porą minučių po to, kai jis išlipo iš sraigtasparnio, aprasojo prakaito lašais.

— Na? — paklausė Saifas al Taras. — Ar turime?

Priešingai Dravikui, jis sėdėjo labai ramiai, rankas susidėjęs ant kelių.

— Ne, — sumurmėjo vokietis. — Jis buvo Sakaroje, kaip aš ir sakiau, bet mergiotė pabėgo su juo mums nespėjus jos nutverti. Užmušė du mūsų žmones.

— Mergiotė?

— Ji ir tas vyras, kuris buvo su ja. Archeologas. Danielius Lesažas.

— Lesažas? — Saifo žalios akys tamsoje sužėrėjo. — Kaip... įdomu. Jo knyga apie Vėlyvojo laikotarpio kapavietes viena iš mano mėgstamiausių.

Dravikas gūžtelėjo pečiais.

— Neteko skaityti.

— O vertėtų. Puikus mokslo darbas.

Milžino veidu perbėgo apmaudo grimasa. Jau ne pirmą kartą jis stebėjosi, kodėl tas vyras stengėsi jį nusamdyti, kai jo paties žinios apie senovės Egiptą buvo tokios plačios. Tai buvo tarsi badymas dėl malonumo. Pabrėžia, kad jis, egiptietis, žino daugiau apie savo šalies praeitį negu bet kuris užsienietis. Pajuodęs šiknius. Jeigu būtų duota valia tokiems žmonėms kaip jis, Egiptas neturėtų praeities. Būtų visas iškasinėtas skersai išilgai ir parduotas tam, kas pasiūlys didžiausią kainą. Jis gniaužė kumščius iki krumplių pabalimo.

Pasirodė Mehmetas su arbata. Padavė vieną stiklinę Dravikui, o kitą pastatė ant žemės priešais šeimininką.

— Ačiū, Mehmetai. Palauk lauke.

Berniukas vėl išėjo stengdamasis nežiūrėti į Draviką.

— Kodėl tas Lesažas padeda merginai? — paklausė Saifas al Taras.

— Dievai žino. Ji buvo pas jį praeitą naktį, jie nuvažiavo į Sakarą po pietų, paėmė daiktą ir vėl pradingo.

— O dabar?

— Nežinau, kur jie.

— Ar jie kreipėsi į policiją?

— Ne. Žinotume, jeigu būtų kreipęsi.

— Ambasadą?

— Ne. Stebėjome ją visą dieną.

— Tai kur?

— Mėnulyje, kiek man žinoma. Kaip sakiau, jie pradingo. Gali būti bet kur.

— Ir jie patys nori pasigrobti prizą? Taip?

— Paklausykite, aš nežinau, po velnių! Nesu aiškiaregis.

Saifo lūpos susičiaupė, pirmasis nepasitenkinimo požymis.

— Apgailestauju, kad nebuvote apdairesnis Sakaroje, daktare Dravikai. Jeigu būtumėt elgęsi švelniau su seniu, dabar turėtume mažiau bėdų.

— Jau sakiau, kad aš nekaltas, — atsakė milžinas. — Nė pirštu nepaliečiau to prakeikto senio. Mes laukėme jo name, bet dar mums nepradėjus jo klausinėti, jį sugriebė tas sumautas širdies smūgis. Tik žvilgtelėjo į mano mentelę ir krito negyvas. Nepaliečiau jo.

— Tad tenka apgailestauti, kad neapieškojote namo atidžiau.

— Daiktas buvo ne namuose. Štai kodėl negalėjome jo rasti. Jis buvo paslėpęs jį lauke, vienoje iš mastabų.

Vyras linktelėjo galvą ir nenuleisdamas akių nuo Draviko ištiesė ranką prie arbatos. Pakėlė stiklinę ir prikišo prie lūpų, tik sudrėkindamas jas. Dravikas pakėlė stiklinę ir garsiai siurbtelėjo. Jo veidu žliaugė prakaitas. Karštis buvo toks, kad jam buvo sunku kvėpuoti.

— Mes jį rasim, — pasakė. — Tai tik laiko klausimas.

— Laikas yra tai, ko mums labiausiai ir trūksta, daktare Dravikai, kaip gerai žinote pats. Mums nepavyks amžinai išlaikyti šito paslaptyje. To daikto mums reikia dabar.

— Stebime geležinkelio, autobusų stotis, oro uostą. Visur turime savo žmonių. Rasime juos.

— Tikiuosi.

— Rasime!

Atrodė, kad Dravikas vos tramdo beprasiveržiantį įtūžį. Paskui, tarsi norėdamas išleisti garą, jis tyliai nusijuokė šluostydamasis nosine kaktą.

— Jėzau, jeigu reikalas išdegs, būsim milijonieriai!

Pastaba regimai sudomino Saifą al Tarą. Jis šiek tiek palinko į priekį.

— Ar tai jus jaudina, daktare Dravikai? Mintis, kad galite tapti milijonieriumi?

— Juokaujate? Žinoma, kad jaudina. Ar jūsų nejaudina?

— Kas? Milijonas, kurį gali išleisti savo poreikiams? Išleisti jį bevertei prabangai, kai vaikai lūšnynuose badauja? — Vyras nusišypsojo. — Ne, tai manęs nejaudina. Visiškai nejaudina. Man tai nuobodu. — Jis vėl pakėlė stiklinę prie lūpų. — Kitas dalykas turėti milijoną Dievo žodžiui skleisti. — Jo šypsena praplatėjo. — Milijoną svarų pavergėjų jungui nusimesti ir sugrąžinti šariato įstatymui. Išvalyti žemei ir išpildyti Dievo valiai. Tai mane jaudina, daktare Dravikai. Tai mane labai jaudina.

— Velniop Dievą! — Dravikas nusijuokė, šluostydamasis prakaitą nuo sprando. — Man reikia tik pinigų!

Staiga šypsena dingo nuo Saifo al Taro veido. Jis niauriai dėbtelėjo į Draviką, ranka taip smarkiai suspaudė stiklinę, kad atrodė, jog ją sutraiškys.

— Atsargiau rinkitės žodžius, — prašvokštė jis, — labai prašau. Yra įžeidimų, kurių negalima tarti balsu.

Jo žvilgsnis gręžte gręžė Draviką žaliomis nemirksinčiomis akimis, tarsi jis neturėtų vokų. Milžinas vėl nusišluostė kaktą neatlaikęs šeimininko žvilgsnio.

— Gerai, gerai, — sumurmėjo, — jums svarbiau viena, man svarbiau kita. Taip viską ir palikime.

— Taigi, — tarė Saifas al Taras atšiauriu balsu. — Taip ir palikime.

Jie sėdėjo tylėdami, paskui vyras šūktelėjo berniuką.

— Mehmetai, palydėk daktarą Draviką iki sraigtasparnio.

Dravikas atsistojo, susiraukė dėl užtirpusios kojos ir nuėjo prie išėjimo džiaugdamasis, kad jau laisvas.

— Paskambinsiu, kai tik turėsiu naujienų, — pasakė jis. — Būsiu Luksore. Jeigu jie kur nors yra, tai tik ten.

— Tikėkimės. Čia viskas jau paruošta. Galime kirsti sieną ir viskam pasirengti per kelias valandas. Beliko sužinoti vietą.

Milžinas linktelėjo galvą ir jau buvo bežengiąs iš palapinės, kai jį sustabdė Saifo al Taro balsas.

— Raskite trūkstamą dalį, daktare Dravikai. Tokios progos kaip ši pasitaiko tik kartą gyvenime. Turime pasinaudoti ja, kol dar nevėlu. Raskite.

Dravikas suniurzgė ir išėjo. Po dviejų minučių pasigirdo švilpesys ir variklio riaumojimas, kai sraigtasparnis pakilo ir nuskrido virš dykumos.

Likęs vienas, Saifas al Taras nuėjo prie didelės skrynios palapinės gilumoje. Ištraukė iš drabužių raktą, atrakino pakabinamą spyną ir pakėlė dangtį.

Jam buvo gėda bendrauti su tokiu netikėliu kaip Dravikas, bet kitos išeities nebuvo. Pačiam pereiti sieną buvo per daug rizikinga. Jie tykojo. Reikia laukti. Visada reikia išlaukti. Greitai, galbūt, kai bus rastas trūkstamas fragmentas, bet ne anksčiau. Dravikas vienintelis išmanė reikalą, be to, neturėjo jokių skrupulų. Todėl jis juo pasikliovė. Žemės purvas, žmonijos atmata. Išties Alacho keliai paslaptingi.

Jis pasilenkė ir iš skrynios tamsos, tarsi iš tvenkinio, ištraukė nedidelį vėrinį. Kilstelėjo jį prie siauro šviesos spindulio. Jis žibėjo. Auksas. Jis papurtė vėrinį, ir mažutėlaičiai vamzdeliai, iš kurių jis buvo padarytas, sutilindžiavo kaip varpeliai. Padėjo vėrinį į vietą ir ėmė traukti kitus daiktus. Sandalų pora. Dailaus darbo antkrūtis su dar išlikusiais odiniais dirželiais. Sidabrinis katės pavidalo amuletas. Kiekvieną daiktą apžiūrėjo pakėlęs į šviesą, ir jo akys džiugiai žibėjo.

Nėra abejonės, kad tai autentiški kūriniai. Iš pradžių, kai Dravikas pranešė apie naują kapavietę, jis nenorėjo patikėti. Per daug neįtikėtina. Per didelė sėkmė. O Dravikas ir anksčiau buvo klydęs. Jo nuomone, tais klausimais visada reikia abejoti.

Tik kai jis paėmė į rankas radinius, kaip ir dabar, ir pamatė juos savo akimis, suprato, kad jie nepadirbti. Kapavietė buvo tokia, kaip apie ją pasakojo Dravikas. Alachas nusišypsojo jiems. Nusišypsojo su visu savo maloningumu.

O kapavietė buvo tik pradžia.

Jis padėjo dirbinius į skrynią, uždarė dangtį, įstūmė spyną į vyrį ir spragtelėjo užrakindamas. Tolumoje girdėjo sraigtasparnio tratėjimą.

Kapavietė buvo tik pradžia. Ir bus pabaiga, jeigu jie neras trūkstamos dalies. Viskas priklausė nuo jos. Tai buvo atramos taškas, ant kurio balansavo jų likimas. Trūkstamas fragmentas.

Jis išėjo iš palapinės. Primerkė akis nuo saulės spindulių, bet šiaip jau nejausdamas kepinančios kaitros. Aplenkęs stovyklą, nuėjo ant žemos kopos viršūnės ir įsižiūrėjo tolyn, į rytuose nuvilnijusią smėlio jūrą — juodas taškelis visa aprėpiančioje plynumoje. Kažkur ten, pamanė. Kažkur ten, toje neišmatuojamoje, svilinančioje tuštumoje. Kažkur. Jis užsimerkė ir pabandė įsivaizduoti, kaip tai atrodo.

22 Kairas

Kelionė iki Kairo užtruko dešimt valandų. Traukinys buvo sausakimšas, ir Chalifa kelionę praleido skersvėjų košiamame vagone, įspraustas į kampą tarp moters, vežančios pintinę su balandžiais, ir sauso kosulio kamuojamo senio. Nepaisydamas ankštybės ir traukinio astmatinio kratymosi, jis visą kelią kietai miegojo, susisukęs švarką po galva kaip pagalvę, kojas sukėlęs ant didelio maišo džiovintų datulių. Kai pabudo nuo ypač stipraus galvos smūgio į lango rėmą smarkiai krestelėjus traukiniui, jautėsi gerai pailsėjęs ir turėjo aiškią galvą. Jis sušnabždėjo ryto maldą, prisidegė cigaretę ir ėmė godžiai valgyti Zenabės įdėtą ožkos sūrį su duona, pasidalinęs maistu su greta sėdinčiu senuku. Kairo priemiesčius pasiekė prieš pat šeštą ryto. Su Mohamedu Tauba, detektyvu, tiriančiu Ikbaro bylą, buvo sutaręs susitikti tik devintą valandą, tad turėjo laisvas tris valandas. Užuot likęs traukinyje iki Kairo centro, jis išlipo Gizoje ir, išėjęs iš stoties, maršrutiniu taksi nuvažiavo į Nazlata al Samamą, savo senąjį kaimą. Po to, kai prieš septynerius metus iš čia išvyko, lankėsi tik antrą kartą. Vaikas būdamas įsivaizdavo, kad gyvens kaime amžinai. Tačiau po Ali mirties ir kai po kelių mėnesių pasimirė motina, viskas pasikeitė. Kiekviena gatvelė priminė, kaip viskas pasikeitė blogyn. Kiekvienas namas, kiekvienas medis. Negalėjo čia būti nejausdamas užgriuvusios tuštumos ir netekties jausmo. Todėl sutiko su paskyrimu į Luksorą ir išvažiavo ten. Ir vienintelį kartą sugrįžo čia į laidotuves.

Išlipo iš autobusiuko prie judrios sankryžos ir, žvilgtelėjęs į Cheopso piramidę, paslėptą ryto miglos šydo, patraukė pagrindine gatve į kaimą, jaudindamasis ir nervindamasis.

Vietovė smarkiai pasikeitė nuo jo vaikystės. Tada ji buvo tikras kaimas — guotas susigrūdusių krautuvėlių ir namų, išsibarsčiusių išilgai Gizos plokštikalnės papėdės, sergstimas sfinkso žvilgsnio.

Dabar, vystantis turistinei pramonei ir miestui nenumaldomai plečiantis į vakarinius pakraščius, kaimas neteko savitumo. Palei gatves buvo išsirikiavusios suvenyrų krautuvės, o vietoje nedegtų plytų namiūkščių priaugo beveidžių betono statinių. Kurį laiką vaikštinėjo dairydamasis į namus, — vienus pažino, bet dauguma buvo naujų, — pats gerai nežinodamas, kodėl atėjo, tik žinodamas, kad turi aplankyti savo gimtąjį kaimą. Praėjo pro savo namus, greičiau vietą, kur jie kadaise stovėjo, — jau seniai nugriautus, ir dabar jų vietoje kiurksojo keturaukštis betoninis viešbutis; žvilgtelėjo į kupranugarių aptvarą, kur vaikystėje dirbo su broliu. Kartais praeidavo pažįstamas žmogus, ir jie sveikinosi. Sveikinosi greičiau mandagiai negu šiltai, atsainiai, kartais net šaltai. Nereikėjo tuo stebėtis turint galvoje, kas atsitiko Ali.

Jis išbuvo kaime apie valandą, jausdamas augančią melancholiją, klausdamas savęs, ar nepadarė klaidos čia ateidamas, paskui žvilgtelėjo į laikrodį ir nuėjo pro kaimą, smėlynais palei plokštikalnę. Saulė jau kilo ir rūkas sklaidėsi, piramidžių kontūrai ryškėjo sulig kiekviena minute. Jis pastovėjo minutėlę žiūrėdamas į jas, tada pasuko kairėn, link akmenine siena apjuostų kapinių, prisišliejusių stataus kalkakmenio skardžio priešais Sfinksą papėdėje.

Žemutinė kapinių dalis buvo lygioje vietoje, jos puošnūs antkapiai stūksojo pušų ir eukaliptų pavėsyje. Arčiau skardžio kapinių sklypas kilo aukštyn, ir antkapiai čia buvo kuklesni, plikesni, be žalumos, kuri saugotų juos nuo gamtos gaivalų — tarsi skurdūs turtingo didmiesčio pakraščiai.

Į šitą kapinių pusę dabar ir kopė Chalifa, braudamasis pro plokščių, stačiakampių antkapių kamšatį, kol pagaliau atsidūrė uždaros vietovės pakraštyje, priešais du kuklius kapus, tik grubias šlakbetonio plokštes, nepapuoštas, išskyrus akmenis, įmūrytus ant abiejų plokščių, ir po porą eilučių blunkančio Korano teksto, išrašytų plokščių priekinėse dalyse. Tai buvo jo tėvų kapai.

Jis pažiūrėjo į juos, paskui atsiklaupė, pabučiavo, virš kiekvieno sukalbėjo po maldą. Palūkėjo minutėlę, atsitiesė nulenkta galva, vėl atsistojo ir iš lėto, tarsi jam į kojas staiga būtų pripylę švino, nuėjo skardžiu dar aukščiau, iki pat kapinių viršaus, kur dalis sienos buvo išgriauta ir žemė apšnerkšta šiukšlėmis ir ožkų išmatomis.

Šiame kampe buvo tik vienas kapas, atsirėmęs į sieną, ir atrodė, tarsi kiti kapai būtų jo šalinęsi. Jis buvo dar kuklesnis už tėvų paskutinio poilsio vietas, tik plika pigaus cemento plokštė be jokio įrašo ar Korano eilių. Prisiminė, kaip turėjo maldauti kapinių administracijos, kad leistų kapui čia būti, kaip pagamino antkapį savo rankomis vėlai naktį, kad niekas iš kaimo nepamatytų, kaip dirbdamas verkė. Dieve, kaip jis verkė.

Jis atsiklaupė prie kapo ir pasilenkęs priglaudė skruostą prie šaltos plokštės.

— O, Ali, — sušnibždėjo jis. — Mano broli. Mano gyvenime. Kodėl? Kodėl? Pasakyk man, kodėl?

Mohamedas Abd el Tauba, detektyvas, tiriantis Ikbaro bylą, buvo panašus į mumiją. Oda sausa kaip pergamentas, skruostai įdubę, lūpos sustingusios amžinoje pusiau juoko, pusiau skausmo grimasoje. Jis dirbo purvinoje raštinėje Šarija Bur Saido gatvėje, aprūkusio kambario kampe turėjo rašomąjį stalą, kurį dalijosi dar su keturiais kitais pareigūnais. Chalifa pasirodė iškart po devintos ir, apsikeitę mandagybėmis ir išgėrę po puodelį arbatos, jiedu ėjo tiesiai prie reikalo.

— Vadinasi, jus domina senasis Ikbaras, — tarė Tauba gesindamas cigaretės nuorūką į iki kraštų pilną peleninę ir iškart prisidegdamas kitą.

— Man atrodo, kad gali būti ryšys su byla, kurią tiriame Luksore, — atsakė Chalifa.

Tauba pūtė pro šnerves mažus dūmų debesėlius.

— Bjauri byla. Mums čia tenka sava porcija žmogžudysčių, bet nieko panašaus dar nebuvo. Jie tiesiog išmėsinėjo vargšelį. — Jis įkišo ranką į stalčių, ištraukė aplanką ir numetė ant stalo. — Patologoanatomo išvados. Daugybinės veido, rankų ir liemens pjautinės žaizdos. Ir deginimų žymės.

— Cigarų?

Tauba pritariamai suniurnėjo.

— O žaizdos? — paklausė Chaliifa. — Kuo jos padarytos?

— Keistas dalykas, — tarė Tauba. — Patologoanatomas ir pats abejojo. Kažkoks metalinis daiktas, bet per grubus, kad būtų peilis. Jis mano, kad tai galėjo būti mentė.

— Mentė?

— Taigi, mūrininko mentė. Iš tų, kurias naudoja glaistymui, plyšiams užtaisyti ir panašiems darbams. Ten viskas surašyta.

Chalifa atvertė aplanką ir perskaitė nuo pradžios iki galo. Senuko, sukniubusio ant savo krautuvėlės grindų, nuotraukos ir galiausiai nuogas jo kūnas, paguldytas kaip žuvis ant marmurinio stalo, privertė jį susiraukti. Patologoanatomo komentaras beveik žodis į žodį sutapo su Anvaro pastabomis apie Abu Najarą.

„Instrumentas, kuriuo padarytos aukščiau minėtos žaizdos, nėra nustatytas“, lakoniškai baigėsi pranešimas nužmoginta, įprasta panašiems dokumentams kalba. „Plėštinės žaizdos nebūdingos peilio paliekamoms žaizdoms. Žaizdų forma ir kampas verčia manyti, kad nusikaltėlis naudojo į mentę panašų instrumentą, kokius naudoja statybininkai, archeologai ir t. t., nors galutinei išvadai trūksta įrodymų“.

Chalifa akimirkai stabtelėjo ties žodžiu „archeologai“ ir pažiūrėjo į Taubą.

— Kas rado kūną?

— Kaimynas, dirbtuvės savininkas. Jam kilo įtarimas, kai Ikbaras nepasirodė darbo vietoje. Pabandė atidaryti duris, rado atrakintas, įėjo vidun ir štai — viskas kaip nuotraukose.

— Ir tai atsitiko?

— Šeštadienio ryte. Dievai žino, kaip laikraščiams pasisekė viską taip greitai suuosti. Pradedu tikėti, kad jie patys organizuoja pusę Kairo nusikaltimų, kad turėtų apie ką rašyti.

Chalifa nusišypsojo.

— Ar Ikbaras prekiavo senienomis?

— Greičiausiai. Juk jie visi tuo užsiima. Į mūsų akiratį nebuvo pakliuvęs, bet tai nieko nereiškia. Turime lėšų imtis tik verslo ryklių. Kai reikalas liečia tik kelis daiktus, mes paliekame jį ramybėje, antraip prikimštume pilnus kalėjimus nuo čia iki Abu Simbelio.

Chalifa dar kartą permetė žvilgsniu aplanką, vėl grįždamas prie žodžio „archeologai“.

— Ar neteko girdėti, kad neseniai senienų rinkoje būtų pasirodę kas nors neįprasta?

— Neįprasta?

— Na, žinote, vertinga. Už ką galima nužudyti.

Tauba gūžtelėjo pečiais.

— Nieko panašaus neateina į galvą. Buvo čia vienas graikas, kuris eksportavo senovės meno kūrinius, užmaskavęs juos kaip reprodukcijas, bet tai buvo prieš keletą mėnesių. Ko nors vėlesnio neprisimenu. Nebent tas Sakaros atvejis.

— Sakaros? — pakėlė galvą Chalifa.

— Vakar vakare. Porelė anglų įsivėlė į susišaudymą ir pabėgo vogtu taksi automobiliu. Greičiausiai mergina pagrobė kažką iš vieno iš archeologų namelių.

Jis šūktelėjo kolegai, apkūniam vyrui su didelėmis prakaito dėmėmis po pažastimis.

— Ei, Helmi! Tu turi draugą Gizos padalinyje. Kas ten per susišaudymas neseniai buvo Sakaroje?

— Smulkmena. — Helmio balsas buvo susigarbaliavęs, nes jis tuo metu kando kąsnį pyrago. — Niekas nieko gerai nežino, išskyrus tai, kad mergina kažką nukniaukė. Kažkokią dėžę.

— O ar žinoma, kas ji? — paklausė Chalifa.

Helmis vėl atsikando pyrago, įdaras apsivijo aplink lūpas.

— Kažkokio archeologo duktė. Vienas iš teftišo inspektorių ją atpažino. Lyg ir Marėj.

Marėj, pamanė Chalifa. Marėj.

— Ne Malrėjus? Maiklas Malrėjus?

— Taip, jis. Mirė prieš porą dienų. Širdies smūgis. Duktė rado jį negyvą.

Chalifa išsitraukė bloknotą ir rašiklį.

— Tai dar kartą pasiaiškinkim: mergina rado tėvo kūną prieš dvi dienas, vakar sugrįžo atgal, paėmė tą daiktą iš archeologų namelio...

— Jų taksistui pasirodė, kad jie paėmė jį viename iš kapų, — tarė Helmis. — Sakė, kad matė, kaip jie eina į dykumą ir grįžta su tuo daiktu, panašiu į dėžę picai...

— Be maisto tu niekaip neapsieisi, Helmi! — šūktelėjo vienas kolega.

— Eik švilpt, Azizai... paėmė tą daiktą, grįžo, ir kažkas ėmė į juos šaudyti. Bet kaimiečiai iš kaimo papėdėje sakė, kad šaudyti pradėjo su ja buvęs tipas. Kaip sakiau, niekas nežino, kokia ten kilo velniava.

— Ar žinoma, kas tas vyras?

Helmis papurtė gaivą. Chalifa minutėlę sėdėjo mąstydamas.

— Ar turėčiau galimybę pasikalbėti su jūsų draugu Gizoje?

— Žinoma, bet jie nepasakys nieko naujo. Be to, jį nušalino nuo bylos tyrimo. Bylą vakar vakare perėmė Al Muchabaralas.

— Slaptoji tarnyba? — Chalifos balse nuskambėjo nuostaba.

— Tikriausiai jie nori užspausti visą tą reikalą. Bloga reklama Egiptui ir visa kita. Turistų pritraukimo problema. Apie įvykį nepaskelbė net žiniose.

Chalifa rašėsi į bloknotą.

— Ar dar su kuo nors galėčiau pasikalbėti? — paklausė po pertraukėlės.

Helmis braukė nuo stalo trupinius.

— Man atrodo, britų ambasadoje yra žmogus, kuris pažįsta merginą. Ortsas ar kažkas panašaus, jaunesnysis atašė. Tai viskas, ką žinau.

— Manote, kad esama ryšio? — paklausė Tauba.

— Nežinau, — atsakė Chalifa. — Akivaizdaus ryšio nematau. Tiesiog nuojauta... — Jis nutilo, paskui, nutaręs nebaigti sakinio, pakėlė Ikbaro bylą. — Ar galiu pasidaryti kopiją?

— Žinoma.

— Dar norėčiau apžiūrėti senuko dirbtuves.

— Prašom.

Tauba pasirausė stalčiuje ir išėmė voką.

— Adresas ir raktai. Tai Chan al Chalilyje. Yra ir pirštų atspaudai, ir teismo medicinos ekspertizė.

Jis mestelėjo voką Chalifai, kuris jį pagavo ir atsistojo.

— Grįšiu po poros valandų.

— Galite neskubėti. Būsiu čia iki vėlumos. Aš, po velnių, visada čia būnu iki sutemų.

Jie paspaudė rankas, ir Chalifa pasuko durų link. Jau buvo besiekiąs rankenos, kai Tauba šūktelėjo:

— Ei, pamiršau paklausti, Chalifa... Jūsų šeima kilusi iš Nazlat al Samanio, ar ne?

Akimirkos tyla.

— Port Saido, — atsakė Chalifa ir dingo koridoriuje. Luksoras

Dravikas apgailestavo savo gyvenime, tiesą sakant, tik dėl vieno dalyko: kad jis nenužudė merginos. Po to, kai išžagino, reikėjo perpjauti gerklę ir išmesti kur nors į griovį. Bet jis nenužudė. Leido jai iššliaužti. Žinoma, ji nušliaužė tiesiai į policiją ir papasakojo, ką jis padarė, ir tada — pokšt! Jo karjerai atėjo galas.

Na, jis nusisamdę gerą advokatą, ir jie įtikino prisiekusiųjų teismą, kad viskas įvyko abipusiu sutikimu. Bet purvo lengvai nenusiprausi. Egiptologijos pasaulis mažas, ir netrukus jau visi žinojo, kad Kasperas Dravikas išprievartavo vieną iš savanorių archeologų padėjėjų, o dar blogiau, jam pavyko sausam išlipti iš balos. Staiga liovėsi siūlę skaityti paskaitas, tapo neįmanoma gauti koncesiją, leidėjai neatsakinėjo į jo skambučius. Trisdešimt metų — ir karjeros galas. Kodėl, kodėl jis jos nenužudė? Tai buvo klaida, kurios jis daugiau nepakartos. Kurios po to niekada nepakartojo.

Jis papurtė galvą, sugrįžo į dabartį ir pamojo kavinės savininkui, kad atneštų dar puodelį kavos. Greta jo jaunuolių porelė — blondinai, skandinavai, — palinkę virš turistų vadovo, kažką žymėjosi pieštuku. Mergina buvo daili, putliomis lūpomis ir ilgomis baltomis kojomis. Akimirką jis leido sau įsivaizduoti, kaip ji spiegia iš skausmo ekstazės, kai jis grūda save į jos rausvą užpakaliuką, paskui prisivertė mintimis vėl grįžti prie kapavietės.

Beveik visą praėjusią naktį jie praleido nešdami iš ten paskutinius dirbinius — medines laidotuvių stelas, bazaltinį Anubį, alebastro ąsočius su viduriais. Dabar ten liko tik sarkofagas su ryškiai išdažytais šonais ir gremėzdiškais hieroglifais. Išveš jį šiąnakt. Visa kita jau supakuota į dėžes ir nusiųsta į Sudaną, o iš ten daiktai pateks į Europos ir Artimųjų Rytų rinkas.

Geras grobis, vienas iš geriausių, kokius jam teko matyti. Vėlyvasis laikotarpis, dvidešimt septintoji dinastija, šimtas atskirų objektų, grubokas amatininkų darbas, tačiau puikios būklės — turėtų duoti kelių šimtų tūkstančių pelną. Turint galvoje dešimt procentų komisinių, nemažas pyrago gabalas atiteks ir jam. Tačiau tai smulkmė, palyginti su svarbiausiu laimėjimu. Palyginti su svarbiausiuoju prizu, visa jo ikišiolinė kontrabanda tebuvo zuikių dainos. Jo laukė tikras pelnas. Persilaužimas, kurio jis troško. Visų vargų pabaiga.

Tik jeigu ras trūkstamą dalį. Tai raktas. Lesažas ir mergiotė Malrėj rankose laiko jo ateitį. Kur jie? Ką planuoja? Ką jie žino?

Iš pradžių jis nerimavo, kad jie iš karto radinį nuneš valdžios atstovams. Tai, kad jie to nepadarė, leido jam atsipūsti su palengvėjimu, bet ir sukėlė rūpestį. Lengviau buvo todėl, kad liko šansas jį gauti. Nerimavo todėl, kad tie du gal ketina patys nukakti iki grobio.

To jis dabar labiausiai bijojo. Laikas bėga kaip vanduo, kaip sakė Saifas al Taras. Amžinai laukti jie negali. Kuo ilgiau daiktas bus jų rankose, tuo daugiau šansų, kad prizas išslys jam iš rankų. Visos jo viltys, visos svajonės...

— Ką tu darai? — sumurmėjo sau po nosimi. — Ką, po velnių, tu darai?

Šalimais pasigirdo nepasitenkinimo murmėjimas. Porelė skandinavų spoksojo į jį išplėtę akis.

— Na? — suniurzgė jis. — Kas nors nepatinka?

Jie susimokėjo ir paskubomis išėjo iš kavinės.

Atnešė kavą, ir jis ėmė ją siurbčioti, žvelgdamas į Tėbų kalvas, rudas ir milžiniškas, kylančias blyškiai melsvo dangaus fone.

Negalėjo suprasti vieno dalyko: jeigu Lesažas ir mergina ketina patys pasiimti grobį, kaip jie tai padarys su tuo vienu fragmentu? Žinoma, Lesažas — vienas iš geriausių čionykščių egiptologų. Gal jis sugebėjo sukurti rišlų tekstą iš vieno gabalo. Bet Dravikas tuo abejojo. Jiems reikia daugiau informacijos. O gauti jos galima tik Luksore. Štai kodėl jis laukia jų čia, o ne Kaire. Štai kur jie turi išplaukti į paviršių. Jis tuo neabejojo. Tai buvo tik laiko klausimas. O kaip tik laiko jis ir neturėjo.

Jis baigė gerti kavą ir iš švarko kišenės išsitraukė ilgą ir storą cigarą. Pavoliojo jį tarp smiliaus ir nykščio, su malonumu klausydamasis, kaip šnara išdžiūvęs tabakas, paskui įsikišo į burną ir prisidegė. Gomurį paglostęs dūmas nuramino jį ir pagerino nuotaiką. Jis ištiesė kojas ir ėmė galvoti apie merginą Malrėj, mintimis klajodamas jos kūnu — grakščiais klubais, stangriomis krūtimis, stangriu užpakaliu. Įsivaizdavo, ką su ja darytų. Ką padarys. Nuo tos minties jis iš malonumo sumurkė. Kažko ji tikrai nenorės daryti, kai pradės su ja žaisti. Jis žvilgtelėjo žemyn į nejučia išsipūtusį klyną ir garsiai nusijuokė.

23 Kairas

Ikbaro dirbtuvės stovėjo siauroje gatveliūkštėje atokiai nuo Šariat al Muizo gatvės, pilnos žmonių magistralės, kuri it arterija bėgo per Kairo Islamo kvartalo vidurį. Chalifai prireikė laiko surasti gatvei ir dar daugiau laiko surasti dirbtuvėms, kurios buvo uždarytos purvinomis apsauginėmis žaliuzėmis ir pusiau užlindusios už gatvės prekystalio, nukrauto riešutais ir saldėsiais. Pagaliau surado ir, pakėlęs žaliuzę, atrakino duris ir žengė vidun, o virš galvos skimbtelėjo varpelis.

Viduje viskas buvo užgriozdinta ir niūru, su krūvomis niekniekių, sukrautų nuo grindų iki lubų, kampuose priversta žalvarinių lempų, baldų ir kitokių daiktų. Nuo sienų į jį žvelgė medinės kaukės, palubėje kabojo paukščio iškamša. Oras kvepėjo oda, surūdijusiu metalu ir, kaip pasirodė Chalifai, mirtimi.

Jis kurį laiką dairėsi, kol akys apsiprato su prieblanda, paskui nuėjo prie prekystalio krautuvėlės gilumoje, kur ant grindų buvo kreida apibrėžtas kontūras, o lentos dar raudonavo nuo Ikbaro kraujo. Aplink jį, tarsi mėnuliai aplink planetą, buvo kreida apibrėžti mažesni skrituliukai, žymėję vietas, kur buvo nukritę pilki cigaro pelenai. Jis pasilenkė ir bakstelėjo į vieną iš jų, paskui atsistojo ir nuėjo už prekystalio.

Nelabai tikėjosi ką nors rasti. Jeigu, kaip jis tarė, Ikbaras pirko iš Najaro senienas, buvo didelė tikimybė, kad jos jau parduotos arba paimtos žmonių, nužudžiusių Ikbarą. Net jeigu kas nors ir liko, jis abejojo, kad jam pavyks rasti. Kairo senienų prekiautojai garsėjo mokėjimu slėpti turtą. Bet apsidairyti vis dėlto buvo verta. Atidarė porą stalčių, pasirausė juose. Kilstelėjo didelio sieninio veidrodžio kraštą menkai tikėdamasis, kad už jo bus seifas. Seifo nebuvo. Prasispraudęs pro porą senų pintinių nuėjo į kambarį krautuvės gilumoje, spragtelėjo jungiklį ir įjungė šviesą.

Kambarys buvo mažas, užverstas kaip ir visa krautuvė, su išsiklaipiusiomis lentynomis išilgai sienos, o kampe stovėjo žmogaus ūgio juoda ir paauksuota figūra, pigi Tutanchamono kapo sargybinio kopija. Chalifa priėjo prie jos ir pažiūrėjo į akis.

— Būūū! — pasakė.

Lentynos buvo grūste prigrūstos suglamžytų popierių, ir po dvidešimt minučių trukusių pastangų jis atsisakė vilties ką nors surasti, todėl grįžo į krautuvę.

— Tas pats, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje, — sumurmėjo po nosimi, žvelgdamas į šlamšto prigrūstas lentynas. — ir dar nežinia, ar ta adata kupetoje yra.

Jis slampinėjo daugiau kaip valandą, atidarydamas tai dėžę, tai stalčių, bet pagaliau nuleido rankas. Jeigu čia ir buvo įkalčių, vedančių prie senuko nužudymo paslapties, jie buvo taip giliai užsirausę šitame chaose, kad neturint laiko išvalyti visam namui nebuvo vilties juos rasti. Jis dar kartą žvilgtelėjo už prekystalio, išjungė šviesą galiniame kambaryje, sunkiai atsiduso, paėmė iš kišenės raktus ir pasuko laukujų durų link.

Pro stiklą pamatė veidą.

Veidas buvo mažas, purvinas, taip prisispaudęs prie stiklo, kad nosies galiukas susiplojo. Chalifa priėjo ir atidarė duris. Apskurusi mergaite, ne vyresnė negu penkerių ar šešerių metų, stovėjo ant slenksčio ir įtempusi akis žiūrėjo pro jį į krautuvės gilumą. Jis pritūpė.

— Labas, — pasakė.

Atrodė, kad mergaitė jo nepastebėjo, taip susikaupusi žiūrėjo į namo vidų. Jis paėmė ją už rankos.

— Labas, — pakartojo. — Aš esu Jusufas. O kuo tu vardu?

Rudos mergaitės akys akimirksniui žybtelėjo į jį ir vėl nusisuko į vidų. Ji atitraukė ranką ir parodė į prieblandą.

— Ten yra krokodilas, — pasakė rodydama seną medinę skrynią su įmantriai raižytu žalvariniu užraktu.

— Ar tikrai? — nusišypsojo Chalifa, prisiminęs, kaip mažas vaikas būdamas šventai tikėjo, jog po tėvu lova gyvena drakonas. — O iš kur tu žinai?

— Jis žalias, — pasakė mergaitė, nekreipdama dėmesio į klausimą, — o naktį išlenda ir ryja žmones.

Jos rankos buvo vieni kaulai, pilvukas išsipūtęs. Gatvės vaikas, pamanė jis, tėvų siųstas raustis tarp atliekų, nes daugiau nėra iš ko pramisti. Jausdamas gailestį jis nubraukė jai nuo kaktos plaukų sruogą. Nenuostabu, kad fundamentalistai sulaukia tokios paramos. Jų metodai gal ir absurdiški, bet jie nors bando paduoti ranką šitiems žmonėms. O vyriausybė nedaro net to.

Jis atsistojo.

— Ar mėgsti saldainius? — paklausė.

Pirmą kartą mergaitė atkreipė į jį dėmesį.

— Taip, — atsakė ji.

— Palūkėk čia.

Jis nuėjo prie prekijo saldainiais greta krautuvėlės ir nupirko dvi dideles riekes cukrinio pyrago. Grįžęs pamatė, kad mergaitė jau buvo krautuvėlės viduje. Jis padavė jai pyragą, ir ji ėmė kramsnoti.

— Ar žinai, kas joje? — paklausė ji, rodydama didelę žalvarinę lempą.

— Ne, nežinau.

— Džinas, — atsakė ji pilna burna. — Jis vardu Al Gulas. Jam dešimt milijonų metų ir jis gali viskuo pasiversti. Kai atėjo dėdės, norėjau padėti ponui Ikbarui, o jis nenorėjo.

Pasakė taip nekaltai, kad Chalifa tik po kelių sekundžių suvokė jos žodžių svarbą. Švelniai padėjęs ranką jai ant peties, jis atsuko ją į save.

— Tu buvai čia, kai tie žmonės atėjo ir padarė blogai ponui Ikbarui?

Mergaitė buvo įnikusi į cukrinį pyragą ir neatsakė. Užuot raginęs ją, jis stovėjo šalia, laukdamas, kol ji baigs doroti saldumyną.

— Kuo tu vardu? — paklausė ji pagaliau pakėlusi galvą.

— Jusufas. O tu?

— Maja.

— Gražus vardas.

Ji tyrinėjo antrąjį pyrago gabalą.

— Ar galiu jį suvalgyti vėliau? — paklausė.

— Žinoma.

Ji užėjo už prekystalio, kur susirado gabalą vyniojamojo popieriaus, susivyniojo pyragą ir įsikišo į suknelės kišenę.

— Ar nori, kai ką tau parodysiu? — paklausė ji.

— Noriu.

— Tada užsimerk.

Chalifa pakluso. Išgirdo žingsnių trepsėjimą, kai mergaitė išlindo iš už prekystalio ir nubėgo į krautuvės gilumą.

— Gali atsimerkti, — pasakė ji.

Jis atsimerkė. Mergaitės nebuvo. Jis palaukė minutėlę, paskui lėtai nuėjo, iš kur sklido balsas, dairydamasis į prietemą kairėn ir dešinėn, kol galop pastebėjo jos viršugalvį, kyšantį virš senų pintinių.

— Gera slėptuvė, — pasakė jis pasilenkdamas.

Ji pakėlė galvą ir nusišypsojo. Bet šypsena pamažėl išnyko. Tarsi sugriuvo. Veidas įsitempė, ir ji staiga ėmė nesulaikomai verkti, ašaros riedėjo jos murzinais skruostais, liesas kūnelis drebėjo kaip epušės lapas. Jis pakėlė ją ant rankų, prispaudė prie peties.

— Na, na, — ėmė šnabždesiu raminti braukdamas susivėlusius plaukus. — Viskas bus gerai, Maja. Viskas bus gerai.

Ėmė vaikščioti po krautuvę, niūniuodamas seną lopšinę, girdėtą dar iš motinos, leisdamas jos ašaroms laisvai tekėti. Galop ji liovėsi virpėjusi ir alsavimas išsilygino.

— Tu slėpeisi už pintinių, kai atėjo tie vyrai, ar ne, Maja? — tyliai paklausė jis.

Ji linktelėjo galvą.

— Ar papasakosi man apie juos?

Ilga tyla. Paskui ji tarė:

— Jie buvo trise, — sušnibždėjo ji jam į ausį. Vėl patylėjo. — Vieno galvoje buvo skylė.

Ji šiek tiek atsitraukė nuo jo.

— Štai čia! — tarė palietusi Chalifos kaktą pirštu. — Kitas buvo didelis kaip milžinas, baltasis, ir jo veidas labai juokingas.

— Juokingas?

— Ryškiai raudonas, — tarė ji braukdama pirštais per jo skruostą. — Čia buvo raudonas. O čia baltas. Turėjo kažkokį peilį, kuriuo padarė dėdei Ikbarui skauda. O kiti du jį laikė. Aš norėjau, kad Al Gulas išlįstų ir padėtų, bet jis neišlindo.

Dabar ji kalbėjo greitai, berte berdama žodžius, kaip tie blogi dėdės atėjo, kaip jie ėmė klausinėti Ikbaro, kaip ji matė juos iš savo slėptuvės, kaip jie pjaustė senuką Ikbarą, ir pjaustė net tada, kai jis pasakė jiems viską, ką jie norėjo žinoti, kaip jie paskui išėjo, o ji išsigando, nes krautuvėje yra vaiduoklių; paskui pabėgo ir niekam apie tai nepasakojo, nes jeigu mama būtų sužinojusi, kad ji buvo pas Ikbarą, užuot elgetavusi, būtų ją prilupusi.

Chalifa ramiai klausėsi, glostė mergaitei plaukus, leido jai pasakoti istoriją, kaip ji išmanė, lėtai dėliodamas tikrą vaizdą iš jos padrikų žodžių. Kai ji pagaliau nutilo, nutrūkusi vidury sakinio, kaip žaisliukas, kurio baterija išseko, jis pakėlė ją ant prekystalio ir, ištraukęs nosinę, sausai nušluostė akis. Ji išsitraukė antrą gabalą cukrinio pyrago ir ėmė kramsnoti.

— Žinai, nereikia pykti ant Al Gulo, — pasakė jis šluostydamas snarglį po nosimi. — Aš manau, kad jis tikrai norėjo padėti. Bet, supranti, negalėjo išlįsti iš savo lempos.

Ji atsitraukė nuo pyrago ir pakėlė galvą.

— Kodėl?

— Nes džinas gali išlįsti iš lempos tik tada, kai ją kas nors patrina. Reikia jį išsikviesti į šį pasaulį.

Ji suraukė kaktą, dorodama gautą informaciją, paskui nusišypsojo. Tarsi draugas, kuris, jos manymu, buvo ją nuskriaudęs, vėl pasidarė geras.

— Ar dabar patrinsime lempą? — paklausė ji.

— Galėtume, — atsakė Chalifa, — bet nepamiršk, kad džiną išsikviesti gali tik tris kartus. Juk būtų gaila kviesti jį be jokios priežasties, ar ne?

Mergaitė vėl suraukė kaktą.

— Taip, — pagaliau pasakė ir iškart pridūrė: — Tu man patinki.

— Ir tu man patinki, Maja. Tu labai drąsi mergaitė.

Jis palūkėjo minutėlę ir paklausė:

— Maja, noriu tavęs dar kai ko paklausti.

Iš karto ji neatsakė, atsikando dar kąsnį ir ėmė siūbuoti kojas, užkulniais daužydama prekystalį.

— Supranti, aš noriu sugauti tuos žmones, kurie nuskriaudė dėdę Ikbarą. Ir tu galėtum man padėti. Ar padėsi man?

Jos užkulniai kaip metronomo švytuoklė bumbsėjo į prekystalį.

— Gerai, — atsakė ji.

Jis atsisėdo šalia jos. Ji prisiglaudė.

— Sakei, kad tie blogi žmonės kažko norėjo iš dėdės Ikbaro. Ar prisimeni, ko jie norėjo?

Ji minutėlę pagalvojo ir papurtė galvą.

— Ar tikrai neprisimeni?

Vėl galvos purtymas.

— O ar prisimeni, ką dėdė Ikbaras jiems pasakė? Ką jis jiems sakė, kai jie darė jam skauda?

— Sakė, kad jis parduotas, — atsakė ji.

— Ar sakė, kam jį pardavė? Neprisimeni?

Ji nuleido galvą ir susimąstė suraukusi veidą, žiūrėdama į švytuojančias kojas. Kai pagaliau pakėlė akis, veide buvo sumišimas.

— Gerai, — tarė jis glostydamas jai plaukus. — Tiek to. Gera mergaitė.

Jam dar reikėjo jos pagalbos. Reikėjo užuominų, kurios supurtytų jos atmintį. Prisiminė savo pokalbį su Tauba ir nusprendė pabandyti iš toliau.

— Ar dėdė Ikbaras pasakė, kad pardavė jį anglui?

Ūmus, įnirtingas galvos linksėjimas.

— Ar sakė, kad pardavė anglui, kuris dirba tokioje vietoje, vadinamoje Sakara? — Jis lėtai ištarė vietovardį, beveik po raidę. Po trumpos pauzės ji vėl linktelėjo gaivą, jis nusprendė grįžti atgal.

— Maja, ar prisimeni, koks žmogus buvo čia užsukęs prieš kelias dienas?

Jis porą kartų buvo matęs profesorių Mairėjų per paskaitas Amerikos universitete ir dabar bandė prisiminti, kaip jis atrodė.

— jis turėjo būti aukštas vyras, Maja. Daug žilų plaukų, su juokingais apsikritais akiniais ir...

Ji susijaudinusi pertraukė jį.

— jis moka nutraukti savo nykštį! — sušuko ji. — Buvo juokinga.

Paskui papasakojo, kad jis atėjo į krautuvę prieš keletą dienų, o kai ponas Ikbaras nuėjo į kitą kambarį kažko ieškoti, jis paklausė jos, ar ji nenori pamatyti stebuklo. Kai ji pasakė „taip“, jis stvėrė savo nykštį ir nutraukė jį nuo rankos. Aš juokiausi, pasakė ji.

— Ar jis ką nors pirko iš dėdės Ikbaro? — paklausė Chalifa.

Ji ėmė pirštu krapštyti nosį.

— Paveikslą.

— Paveikslą?

Ji ištraukė iš nosies pirštą, jo galiukas žvilgėjo, ir nupiešė ant prekystalio kvadratą.

— jis buvo toks. O apačioje gyvatės. Ir... — Ji nutilo ieškodama tinkamo žodžio. — ...piešinukai, — pagaliau užbaigė.

Piešinukai, pamanė Chalifa. Tikriausiai hieroglifai. Daiktas, išrašytas hieroglifais.

— Aš padėjau ponui Ikbarui suvynioti jį, — pasakė mergaitė. — Padėjom į dėžę. Aš visada padedu jam suvynioti.

Ji vėl atsikando saldėsio. Chalifa nuslydo nuo prekystalio ir ėmė vaikštinėti po krautuvę.

Dėlionės dalys, pagalvojo: Najaras atvažiuoja į Kairą ir parduoda dirbinį Ikbarui. Malrėjus nusiperka jį iš Ikbaro ir išsiveža į Sakarą. Najaras nužudomas. Ikbaras nužudomas. Malrėjus miršta nuo širdies smūgio, tai gali būti susiję, bet gal ir ne. Malrėjaus duktė atvažiuoja į Sakarą ir pasiima tą daiktą. Nežinomi asmenys bando ją sulaikyti.

Užuot pasidariusi aiškesnė, visa istorija dar labiau susipainiojo. Ką Malrėjus darė su pavogtomis antikvarinėmis vertybėmis? Kas vakar nutiko Sakaroje? Kuo čia dėta Malrėjaus duktė?

Daiktas, pamanė jis. Štai raktas. Kas tai per daiktas, kurio visiems taip baisiai reikia? Kas tai? Kas? Kas?

Jis atsisuko į mergaitę. Daugiau nebuvo prasmės klausinėti jos apie paveiksią. Aišku, kad ji papasakojo viską, ką prisiminė. Vienintelė galimybė, kad ji žino apie kitus dirbinius, Ikbaro gautus iš Najaro, kurie vis dar galėjo būti krautuvėje.

— Maja, — švelniai prakalbino jis, — ar dėde Ikbaras turi slaptą vietą krautuvėje? Tokią ypatingą vietą, kur laiko jam brangius daiktus?

Ji neatsakė, nusuko akis ir ėmė žiūrėti į savo kelius. Kažkas jos judesiuose — kaip sučiaupė lūpas, suspaudė kumščius — pakuždėjo jam, kad jis neapsiriko.

— Prašau padėti man, Maja. Prašau.

Ji tebetylėjo.

— Manau, kad dėdė Ikbaras būtų man pasakęs, — tarė jis imdamas ją už rankos. — Nes jeigu nepasakysi, aš nepagausiu tų žmonių, kurie jį nuskriaudė.

Ji dar minutėlę patylėjo, paskui pakėlė galvą.

— Jeigu parodysiu, ar galėsiu pasiimti Al Gulo lempą?

Chalifa nusišypsojo ir nukėlė ją ant grindų.

— Manau, kad turi teisę prašyti. Parodysi man slėptuvę, gausi džiną.

Mergaitė sukikeno patenkinta sandoriu ir, paėmusi Chalifą už rankos, nusivedė jį į kambarį krautuvės gilumoje.

— Aš tik viena pasaulyje žinau tą vietą, — tarė eidama prie medinės sargybinio statulos kambario kampe. — Net vaiduokliai nežino. Tai paslaptis.

Statula buvo juoda, su paauksuotu galvos apdangalu, valdžią simbolizuojančia lazda, sandalais ir platėjančiu paauksuotu sijonėliu. Mergaitė pakišo ranką po sijonėlio apačia, kuris pasirodė esąs iš vientisos medienos, ir smarkiai paspaudė. Pasigirdo tylus spragtelėjimas, ir žemyn, it apkaba iš pistoleto rankenos, tyliai nusileido slaptas stalčius. Mergaitė ištraukė jį ir padėjo ant grindų, paskui vėl atsisuko į statulą, rūpestingai atsuko vieną iš jos pirštų ir ištraukė iš atsivėrusios kiaurymės metalinį raktelį. Įkišo jį į stalčiaus dangtį, dukart pasuko ir atidarė.

— Gražu, ar ne? — paklausė ji.

— Labai gražu, — atsakė Chalifa klaupdamasis šalia jos. — Labai gražu.

Stalčius buvo perskirtas į dvi dalis: viename gulėjo susuktas ryšulėlis banknotų, keli dokumentai ir ąsotis, pilnas nešlifuotų turkio grynuolių, kitame — gabalas audeklo, perrištas virvute. Chalifa ištraukė ritinį, atrišo ir švilptelėjo, pamatęs, kas viduje.

Ryšulyje buvo septyni daiktai: geležinis durklas su žalios odos dirželiu, apvyniotu apie kriaunas, Džedo kolonos formos sidabrinis amuletas, auksinis antkrūtis, terakotinis aliejų ąsotėlis su įspaustu dievo nykštuko Bezo atvaizdu ir trys žydros spalvos fajansiniai šabti. Jis po vieną apžiūrėjo daiktus, vartydamas juos rankose, paskui atsisuko į mergaitę. Bet jos jau nebuvo.

— Maja, — pašaukė jis ir, kai ji neatsiliepė, atsistojo, nuėjo į krautuvę, bet jos jau nebuvo matyti. — Maja!

Mergaitė dingo. Kartu su bronzine Al Gulo lempa. Jis išėjo pro duris, bet mergaitės niekur nebuvo.

— Sudie, Maja, — tyliai tarė jis. — Tegul Alachas siunčia tau savo šypseną. Luksoras

Suleimanas al Rašidas snūduriavo ant kilimėlio savo kilnojamojo tualeto pavėsyje, kai išgirdo metalinių pakopų girgžtelėjimą kažkam užlipus į treilerį virš jo galvos.

Paprastai jis apeidavo treilerį pažiūrėti, ar jiems reikia tualetinio popieriaus, ir stengdavosi pasirodyti prie durų, kad galėtų paprašyti bakšišo. Vidurdienio kaitra buvo nepakeliama, todėl jis nesikėlė, gulėjo padėjęs galvą ant rankos ir girdėjo, kaip viršuje, ant tuščiavidurių treilerio grindų bilda žingsniai.

Iš pradžių jis nieko blogo nenujautė. Paskui pasigirdo tekštelėjimas, bet jis pamanė, kad klientas pila į pisuarą vandenį iš kibiro, stovėjusio treilerio kampe. Nors to visai nereikėjo, nes Suleimanas stengėsi laikyti treilerį švarutėlaitį, tačiau kai kurie turistai, ypač vokiečiai, buvo baisiai skrupulingi, todėl jis tik niurnėdamas apsivertė ant kito šono ir leido jiems daryti, ką nori.

Tačiau po akimirkos jis užuodė benzino kvapą ir išgirdo tekšint lašus; skystis prasisunkė pro treilerio grindis ir ėmė varvėti į smėlį greta jo. Jis sunkiai atsistojo ant kojų.

— Ei, — šūktelėjo eidamas prie treilerio durų. — Kas per...

Smarkus smūgis į pakaušį nubloškė jį ant treilerio laiptelių.

— Kiškit jį vidun, — prašvokštė balsas iš viršaus.

Pora stiprių rankų sugriebė Suleimaną per liemenį, ir jis pajuto, kaip jį kelia aukštyn. Kažkas pastvėrė už pakarpos iš viršaus ir pusiau užtempė, pusiau įstūmė jį į treilerio vidų. Jis bandė priešintis, bet buvo apkvaitęs nuo smūgio ir priešintis galėjo tik simboliškai. Jį dusino benzino smarvė.

— Prirakinkit, — pasakė balsas. — Ten. Prie vamzdžio.

Pasigirdo spragtelėjimas ir kažkas sugniaužė jo riešą. Ranką smarkiai patempė aukštyn ir pasigirdo kitas spragtelėjimas. Jis susiraukė nuo skausmo metalui rėžiantis į odą.

— Dabar benziną.

Jo veidą ir dželabą kažkuo apipylė. Jis bandė išsisukti, bet rankas tvirtai laike antrankiai. Skystis graužė nereges akis ir degino burną, jis nematė užpuolikų, bet to ir nereikėjo. Žinojo, kas jie.

Skysčio čiurlenimas liovėsi. Barkštelėjo šalin numestas tuščias kanistras, subildėjo žingsniai užpuolikams šokant iš treilerio. Akimirką buvo tylu, paskui jis išgirdo, kaip sučirškė uždegamas degtukas. Keista, bet jis nejautė baimės. Jam buvo pikta ir gaila dėl šeimos. Kaip jie pragyvens be jo? Bet baimės nejuto.

— Ibn šarmuta! Ja cha in. — sušvokštė balsas iš lauko. — Kekšės vaikas! Išdavikas! Štai koks likimas laukia tų, kurie skundžia Saifą al Tarą!

Akimirką stojo tyla, paskui Suleimanas išgirdo, kaip plūsteli liepsna, ir pajuto, kaip svilinantis karštis šoka prie jo per netvirtas fanerines grindis.

— Tegul Dievas saugo jūsų sielas, — sušnabždėjo jis, iš visų jėgų traukydamas antrankiu prirakintą ranką. — Teatleidžia jums Visagalis.

Paskui jį prarijo ugnis, ir girdėjosi tik klyksmas. Kairas

Praėjus valandai po to, kai išėjo iš Ikbaro krautuvės, Chalifa sėdėjo priešais Krispiną Outsą jo kabinete britų ambasadoje. Jis net neketino telefonu prašyti audiencijos, tiesiog pasirodė nekviestas. Outsas akivaizdžiai buvo nepatenkintas tokiu įsibrovimu, tačiau neturėjo kitos išeities, kaip įsileisti detektyvą. Dabar jis stengėsi atsirevanšuoti vaizduodamas didelį viršininką, visai nesistengdamas padėti, tačiau neprarasdamas nepriekaištingo angliško mandagumo.

— Ir jūs neturite supratimo, kur dabar yra ta Tara Malrėj? — paklausė Chalifa.

Outsas sunkai atsiduso.

— Jokio, pone Chalifa. Kaip jau sakiau prieš kelias minutes, paskutinį kartą panelę Malrėj mačiau užvakar, kai pasėmiau ją iš viešbučio ir atvežiau į ambasadą. Po to su ja nesimačiau. Hm, atleiskite, šiame kabinete nerūkoma.

Chalifa buvo ką tik išsitraukęs iš švarko kišenės pakeli cigarečių. Jis vėl jį įsidėjo, šiek tiek palinko į priekį, dirbiniams iš ikbaro krautuvės sunkiai sveriant kišenę.

— Ar ji nesielgė keistai? — paklausė jis.

— Panelė Malrėj?

— Taip. Panelė Malrėj.

— Ką galėtų reikšti „keistai“?

— Na, turiu galvoje... sunerimusi.

— Ji buvo ką tik radusi mirusį tėvą. Manyčiau, kad visi tokiomis aplinkybėmis būtume šiek tiek sunerimę, ar ne?

— Aš kalbu apie... prašom atleisti, mano anglų kalba...

— Atvirkščiai, pone Chalifa, jūsų anglų kalba be priekaištų. Daug geresnė negu mano arabų kalba.

— Aš noriu paklausti, ar, kai paskutinį kartą matėte panelę Malrėj, ji nepasirodė jums patekusi į bėdą? Išsigandusi? Lyg jai būtų grasinama?

Ne, atsakė Outsas, kiek jis žino, nieko panašaus nepastebėjo.

— Viską papasakojau tiems žmonėms iš Gizos, kaip žinote. Suprantama, aš mielai pasiruošęs padėti, tačiau viskas kažkaip... kartojasi.

— Atsiprašau, — tarė Chalifa. — Aš pasistengsiu neatimti daug jūsų laiko.

Jie kalbėjosi dar dvidešimt minučių. Kuo daugiau jis klausinėjo, tuo didesnis jį apėmė įsitikinimas, kad Outsas žinojo daugiau, negu sakė. Tačiau ką jis žinojo ir kodėl tai norėjo išlaikyti paslaptyje, to neketino atskleisti, ir Chalifa pagaliau nusprendė, kad nieko daugiau iš jo neišpeš. Atstūmęs kėdę, jis pakilo ant kojų.

— Ačiū, pone Ortsai, — tarė. — Atleiskite, kad sugaišinau.

— Atvirkščiai, pone Chalifa. Man buvo malonu. Mano pavardė — Outsas. O-U-T-S-A-S. Jis ištarė pavardę paraidžiui.

— Žinoma. Prašau atleisti. Aš esu inspektorius Chalifa.

Jie šaltai paspaudė rankas. Ir Chalifa pasuko prie durų. Tačiau žengęs porą žingsnių jis sustojo, išsitraukė bloknotą ir greitosiomis kažką pabraižė ant tuščio lapo.

— Paskutinis klausimas. Ar tai jums ką nors reiškia?

Jis parodė puslapį Outsui. Lape buvo grubiai nubraižytas kvadratas, toks, kokį piešė mergaitė Ikbaro krautuvėje, su keliais hieroglifais, o apačioje palei kraštą eile gyvačių. Outsas žvilgtelėjo, ir jo lūpos lengvai susičiaupė.

— Ne, — atsakė jis po minutėlės. — Deja, ne.

Melagis, pamanė Chalifa.

Jis porą akimirkų atidžiai žiūrėjo Outsui į akis, paskui užvertė bloknotą ir įsidėjo į kišenę.

— Ką gi, — tarė, — tai tik tarp kitko. Dar kartą ačiū už pagalbą.

— Nemanau, kad daug jums padėjau, — atsakė Outsas.

— Priešingai. Jūs suteikėte nepaprastai daug... informacijos.

Jis nusišypsojo ir išėjo pro duris.

Savo kabinete Čarlzas Skvairsas išjungė vietinio ryšio aparatą, per kurį klausėsi viso pokalbio, ir atsilošė kėdėje. Kurį laiką sėdėjo ramiai, stebeilydamasis į lubas, su veidą iškreipusia lengva grimasėle, paskui palinko į priekį, pakėlė ragelį ir greitai surinko telefono numerį. Po trijų signalų pasigirdo spragtelėjimas.

— Džemali, — tarė jis. — Manau, kad atsirado problema.

24 Luksoras

Luksorą jie pasiekė įpusėjus antrai dienos pusei, praleidę kelionėje beveik dvidešimt valandų.

Būtų galėję nuvažiuoti ir per trečdalį to laiko. Tačiau Danielius primygtinai norėjo važiuoti aplinkkeliais, o ne per centrinį Egiptą.

— Į pietus nuo Beni Suefo ištisi plotai knibžda fundamentalistų, — paaiškino jis. — Nenusispjausi, kad to nesužinotų Saifas al Taras. Be to, prie kiekvienos kryžkelės kelių policijos postai. Užsieniečiams neleidžiama ten keliauti be palydos. Mus sulaikytų nespėjus nuvažiuoti dešimties kilometrų.

Užuot nosies tiesumu važiavę į pietus, Nilo greitkeliu link Luksoro, jie pasuko Al Vastos kryptimi per dykumą.

— Važiuosime iki Raudonosios jūros, — pasakė jis jai, žiūrėdamas į būsimą kelią žemėlapyje, — paskui pajūriu važiuosime į pietus iki Al Kuseiro. Tada galime pasukti į žemyno gilumą ir pasiekti Nilą prie Kifto, kiek į šiaurę nuo Luksoro. Šitokiu būdu išvengsime viso centrinio arealo.

— Didelis lankstas.

— Taip, — sutiko jis, — bet turi privalumų. Pavyzdžiui, pasiekti Luksorą gyviems.

Stebino tai, kad tokiomis aplinkybėmis Tarai patiko kelionė. Rytų plente buvo nedaug transporto, ir Danielius įmynė spidometrą iki 140 kilometrų per valandą; saulė staiga nukrito jiems už nugarų, ir nusileido tamsa — jie liko vieni dykumoje. Oras buvo vaiskus ir šaltas kaip ledas, virš galvų spindėjo žvaigždžių sietynas.

— Kaip gražu! — sušuko ji jiems kertant dykrą. — Niekad nemačiau tiek daug žvaigždžių.

Danielius sumažino greitį.

— Egiptiečiai laikė jas Nut — dangaus deivės — vaikais. Ji pagimdydavo juos kiekvieną vakarą, o paskui prarydavo kiekvieną rytą. Dar manė, kad tai mirusiųjų sielos, tamsoje laukiančios sugrįžimo pas dievą Ra.

Ji tvirčiau suspaudė jo liemenį, jausdama kūno šilumą ir tvirtumą. Staiga viskas, kas atsitiko per tas dvi dienas, atrodė, kažkur nuslinko.

Nakvynės sustojo nedideliame žvejų kaimelyje prie jūros, radę kambarį virš kavinės su dviem lovomis ir langu į jūrą.

Danielius užmigo beveik akimirksniu. Tara ilgai negalėjo užsnūsti, klausydamasi jūros šniokštimo, žiūrėdama į mėnesienos nušviestą Danieliaus veidą, stiprų ir įdegusį saulėje, kaktoje įsimetusias raukšles, tarsi jį kamuotų neramios mintys. Jis ėmė per miegus murmėti, ir ji nesusilaikiusi palinko arčiau pasiklausyti. Tai buvo vardas. Moters vardas. Kažkokia Merė. Dar kartą tas vardas Merė, ir vėl. Ji apsivertė ant kito šono ir ėmė žiūrėti pro langą, staiga nežinia kodėl nuliūdusi.

Kitą rytą ji nieko jam nepasakė ir, greitosiomis papusryčiavę, jie saulei tekant vėl išvažiavo — pro Hurgadą ir Port Safagą, ir EI Hamaraveiną, kol pagaliau pasiekė Al Kuseirą ir tada vėl pasuko į vakarus, vėjui gairinant veidus, uolėtai dykumai lekiant pro šalį iš abiejų pusių. Tara veidu įsikniaubė jam į nugarą, bijodama tos akimirkos, kada kelionė pasibaigs ir jie vėl atsidurs akis į akį su tikrove.

Kiftą pasiekė antrą valandą, vakarų Luksorą dar po pusvalandžio. Kai juos iš visų pusių apsupo pastatai, mašinos ir pilnos žmonių gatvės, Tara įsikniaubė veidu į jo nugarą, tarsi ją būtų prislėgusi didelė našta. Ji sunkiai atsiduso, jos plaučiai reikalavo cigaretės.

— Kas dabar? — paklausė ji, kai jie sustojo „Mobil“ degalinės aikštelėje miesto pakraštyje.

— Eisime pas Omarą.

— Omarą?

— Senas draugas. Omaras Abd el Farukas. Slėnyje jis buvo mano brigadininkas. Prieš šimtą metų jo šeima garsėjo kaip didžiausi kapų plėšikai visame Egipte. Dabar jie dirba archeologinėse ekspedicijose ir turi keletą suvenyrų krautuvėlių. Nedaug kas čia įvyksta be jų žinios.

Išėjo darbininkas ir ėmė pilti į baką degalus.

— O jeigu jis mums nepadės? — paklausė Tara. — Kas bus, jeigu čia nieko nerasime?

Danielius paėmė ją už rankos.

— Viskas bus gerai. Mes išsikapstysime. Tikėk manim.

Omaras gyveno nedegtų plytų name tiesiai prie griuvėsių, kurie kadaise buvo didingi Malkatos rūmai. Kai jie atvažiavo, jis dirbo sode, grėbdamas nukritusius palmių lapus ir kraudamas juos į kampą, kur nusenęs asilas letargiškai rupšnojo parudavusius nuo saulės lapus. Vos juos pamatęs, jis džiugiai šūktelėjo ir atskubėjo artyn.

— Ja doktora! — sušuko. — Nežinojau, kad jūs Luksore. Taip seniai nesimatėm! Prašom į svečius!

Abu vyrai apsikabino, bučiuodami vienas kitą į skruostus. Danielius supažindino su Tara, paaiškino, kas ji.

— Girdėjau apie jūsų tėvą, — tarė Omaras. — Labai apgailestauju. Tesiilsi ramybėje.

— Ačiū.

Jis kažką šūktelėjo į namą ir nusivedė juos prie stalo bananmedžio pavėsyje.

— Kasinėju su daktaru Danieliumi daug metų, — prabilo jis, kai jie susėdo. — Dirbau ir su kitais archeologais, bet daktaras Danielius pats geriausias. Niekas tiek daug nežino apie Karalių slėnį, kaip jis.

— Omaras tai sako visiems, pas ką dirba, — nusišypsojo Danielius.

— Tai tiesa, — mirktelėjo egiptietis. — Bet Danieliaus atveju nemeluoju.

Iš namo išėjo daili mergina nešina trimis buteliais kolos, kuriuos pastatė ant stalo. Ji žvilgtelėjo į Danielių, nuraudo ir skubiai nuėjo.

— Mano vyriausia duktė, — išdidžiai tarė Omaras. — Jai jau du kartus pasipiršo. Vietiniai vaikinai. Iš gerų šeimų. Bet jai galvoje tik vienas žmogus.

Jis mostelėjo galvą į Danieliaus pusę ir nusijuokė.

— Tik gerk tą nelemtą kolą, Omarai.

Jie kiek pasišnekėjo apie nereikšmingus dalykus: apie Omaro vaikus, apie jų kelionę iš Kairo, apie tuos, kurie dabar čia kasinėja. Gražuolė mergina vėl pasirodė su dubeniu lęšių sriubos, o kai jie išvalgė sriubą, atnešė padėklą su kepta vištiena, ryžiais ir slidžia žalia molochija. Paskui išėjo Omaro žmona su šišos pypke, kurią pastatė tarp abiejų vyrų. Ji išklausė jų padėkas už maistą, surinko lėkštes ir, smalsiai žvilgtelėjusi į Tarą, grįžo į namą.

— Na, — prabilo Omaras, pūsdamas dūmus pro šnerves, — juk ne šiaip sau čionai atvažiavote, daktare Danieliau? Ne tik kaip draugas.

Danielius nusišypsojo.

— Nuo EI Farukų nieko nenuslėpsi.

— Mano šeima dirbo su anglų archeologais daugiau kaip šimtą metų, — nusijuokė Omaras, mirktelėdamas Tarai. — Mano proprosenelis dirbo pas Petrį. Mano prosenelis — pas Karterį. Mano prodėdė triūsė pas Pendlberį Amarnoje. Matome jus kiaurai. — Jis perdavė pypkę Danieliui. — Tai kalbėkit, mano drauge. Jeigu galėsiu jums kuo nors padėti, padėsiu. Jūs mano šeimos dalis.

Stojo tyla. Paskui Danielius atsisuko į Tarą.

— Parodyk jam.

Akimirką ji dvejojo, paskui pasilenkė, ištraukė iš kuprinės kartoninę dėžę ir padavė Omarui. Jis nukėlė dangtį ir, išėmęs dekoruotą plokštę, ėmė vartyti rankose.

— Manau, kad ji iš šių vietų, — tarė Danielius. — Gal iš kapo. Ar neteko jos matyti anksčiau? Ar ką nors žinai?

Omaras iškart neatsakė, toliau tebevartė plokštę, kol pagaliau padėjo ją atgal į dėžę ir uždarė dangtį.

— Kur ją gavote? — pagaliau paklausė.

— Man ją nupirko tėvas, — tarė Tara ir patylėjusi pridūrė: — Jos nori Saifas al Taras. Taip pat žmonės iš britų ambasados.

Pajuto, kaip Danielius suerzėjo ant kėdės greta jos, ir pajuto, kad jis nenorėjo, jog ji tai minėtų. Omaras tik linktelėjo galvą ir vėl paėmęs pypkę ėmė lėtai papsėti per žalvarinį kandiklį.

— Ir dėl to jūs aplinkkeliais važiavote iš Kairo?

— Taip, — prisipažino Danielius. — Norėjome išvengti vidurio Egipto. Tu kažką žinai, ar ne?

Egiptietis išpūtė didelį kamuolį dūmų. Jis neskubėjo atsakyti.

— Vakar ryte mane iškvietė į policiją apklausti, — tarė. — Nieko ypatingo. Kai padaromas nusikaltimas, susijęs su senovės kūriniais, policija pirmiausia iškviečia EI Faruką. Nuolat jiems kartojame, kad tokiais dalykais neužsiimame, kad metėme tą reikalą prieš šimtą metų, bet nepadeda. Jie vis tiek mus iškviečia. Bet šį kartą jie neuždavinėjo įprastų kvailų klausimų. Šį kartą nužudytas žmogus. Vietinis gyventojas. Detektyvas pamanė, kad jis gal rado naują kapavietę. Ką nors iš jos paėmė. Suerzino kai kuriuos galingus žmones. Norėjo sužinoti, ar man nieko neteko girdėti.

Jis patylėjo, palinko pavėduoti šišos žarijų.

— Suprantama, policijai nieko nepasakiau. Jie yra šunys ir verčiau mirsiu, negu jiems padėsiu. Tačiau, tiesą sakant, kai ką girdėjau. Apie naują kapavietę kalvose. Nežinau kur, bet svarbus radinys. Kažkas, ko, kaip šneka, Saifas al Taras baisiausiai nori.

— Ir manai, kad ši plokštė gali būti iš ten?

Omaras gūžtelėjo pečiais.

— Gal taip, gal ne. Nežinau. Galiu pasakyti tik tai, kad judu abu atsidūrėte mirtiname pavojuje. Negerai eiti prieš Atpildo Kalaviją.

Jo akys šaudė nuo vieno prie kito svečio. Asilas liovėsi knibinėjęs lapus ir ėmė uostinėti prie namo kampo stovinčios molinės krosnies angą. Visi ilgai tylėjo.

— Man reikia sužinoti, iš kur tas daiktas, — tarė Danielius. — Turime žinoti, kodėl jis toks svarbus. Padėk mums, Omarai. Prašau.

Egiptietis ilgai nieko neatsakė ir tik papsėjo pypkę. Paskui lėtai atsistojo ir nuėjo prie namo. Akimirką Tarai pasirodė, kad jis juos palieka. Tačiau prie durų jis atsisuko.

— Žinoma, padėsiu jums, daktare Danieliau. Jūs mano draugas, ir jeigu draugas prašo pagalbos, Abd el Farukas jo neapvils. Aš pasiklausinėsiu. Tuo tarpu pabūkite mano svečiais.

Jis ištiesė ranką ir pakvietė juos į vidų.

25 Kairas

Chalifa stovėjo Kairo muziejaus vestibiulyje, žiūrėjo aukštyn į stiklinį stogo kupolą tolimame atriumo gale ir gailėjosi, kad turi mažai laiko. Paskutinį kartą kolekciją matė prieš dvejus metus ir norėjo bent probėgšmais apeiti muziejų, pamatyti mėgstamus eksponatus: Jujos ir Tujos sarkofagus, Tutanchamono lobį, nykštuko Senebo statulėlę iš dažyto kalkakmenio.

Tačiau jau buvo gerokai po pietų ir jam reikėjo spėti į traukinį, todėl ilgai nelaukdamas jis pasuko į kairę ir nuskubėjo per Senosios Karalystės galeriją, paskui aukštyn plačiais laiptais, žvilgčiodamas į eksponatus, bet tramdydamas pagundą sustoti ir pažiūrėti ilgiau.

Laiptų viršuje jis atidarė duris su užrašu „Privatus“ ir užlipo dar vienais laiptais, jau mediniais, ir nuėjo siauru koridoriumi iki durų su užrašu „Profesorius Mohamedas al Habibis“, trafaretu užrašytus ant stiklo. Jis dukart pabeldė, ir linksmas balsas pakvietė vidun.

Jo senasis mokytojas stovėjo atsukęs nugarą, palinkęs virš stalo, kažką inikęs žiūrinėjo pro didinamąjį stiklą.

— Tik sekundėlę, — tarė jis neatsisukdamas, — jauskitės kaip namie.

Chalifa uždarė duris ir atsirėmė į jas, švelniai žiūrėdamas į senuko nugarą. Žinojo, kad beviltiška bandyti atkreipti jo dėmesį. Kai profesorius tiria meno dirbinį, jo nesutrikdys net banda dramblių.

Atrodė kaip visada: ta pati apkūni figūra, nenusivelkamas megztinis, džinsai, kurių kiškos baigėsi per sprindį nuo kulkšnių. Tik pečiai buvo labiau nusvirę, o plinkančią galvą vagojo daugiau raukšlių, bet to ir reikėjo tikėtis: profesoriui buvo netoli aštuoniasdešimties.

Chalifa prisiminė tą dieną, kai jie susipažino, daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Tai atsitiko čia, muziejuje. Jis su Ali stovėjo priešais alebastrinį vyno aukojimo stalą, garsiai aptarinėdami, kas tas vyno aukojimas, ir pro šalį ėjęs profesorius paaiškino.

Jis jiems iškart patiko — jo netvarkinga išvaizda, linksmas bendravimo būdas, tai, kad stalą jis vadino įvardžiu „jis“, o ne „tai“, tarsi tai būtų gyva būtybė, o ne daiktas. Profesoriui jie irgi krito į akį, galbūt jį paveikė jų domėjimasis praeitimi ir jų skurdas, o gal ir tai, kad jo paties sūnus buvo Ali amžiaus, kai žuvo autokatastrofoje prieš kelerius metus.

Profesorius tapo jų neoficialus gidas. Pasitikdavo juos kiekvieną penktadienį, vedžiodavo po muziejų valandą ar dvi, nupirkdavo abiem po butelį kokakolos ir po riekę basbusos nuo prekystalio Midan Tariro gatvėje. Kai jie paūgėjo, kolą ir basbusą pakeitė reguliarūs penktadieniniai pietūs profesoriaus namuose, pagaminti jo žmonos, kuri buvo dar storesnė už jį ir dar netvarkingesnės išvaizdos, jeigu tai įmanoma. Jis skolindavo jiems knygas. Leisdavo rankose pavartyti meno kūrinius ir leisdavo žiūrėti jo televizorių, o tai, nors nei vienas, nei kitas nebūtų to prisipažinęs, buvo jų mėgstamiausias užsiėmimas.

Tokiu būdu jis užpildė tuštumą, atsiradusią po jų tėvo mirties. Suprantama, ir profesorius žiūrėjo į abu berniukus tėvišku žvilgsniu. Pasididžiavimas, kurį jis pajuto, kai Chalifa laimėjo vietą universitete, daugiau priminė ne draugo, o tėvo jausmus. Kaip ir ašaros, kurios pasirodė jo akyse po žinios apie Ali.

Tik po kelių minučių jis pagaliau padėjo didinamąjį stiklą ir atsisuko.

— Jusufai, — šūktelėjo jis ir plačiai nusišypsojo. — Kodėl, po šimts pypkių, tylėjai, kvaily?

— Nenorėjau jums trukdyti.

— Nesąmonė!

Chalifa priėjo artyn ir abu vyrai apsikabino.

— Kaip laikosi Zenabė, vaikai?

— Ačiū, gerai. Siunčia jums linkėjimus.

— O mažasis Ali? Ar gerai mokosi?

Profesorius buvo Ali krikštatėvis ir labai domėjosi jo lavinimu.

— Labai gerai.

— Tuo neabejojau. Priešingai tėvui, tas vaikis turi galvoje smegenų. — Jis mirktelėjo, nušliurino už stalo ir pakėlė ragelį. — Paskambinsiu Arvai. Pasakysiu, kad ateini vakarienės.

— Atleiskit, negaliu. Šiąnakt grįžtu į Luksorą.

— Neturi laiko net greitosiomis užkąsti?

Chalifa nusijuokė. Profesoriaus Habibio namuose nebuvo tokių dalykų kaip greitas užkandis. Greitą maistą jo žmona suprato kaip penkis patiekalus vietoje dešimties.

— Neturiu laiko. Atvykau labai trumpam.

Habibis nepatenkintas suniurzgė ir padėjo ragelį.

— Ji įnirš, jeigu tavęs nepamatys. O aš liksiu kaltas. Sakys, kad man reikėjo labiau stengtis tave įkalbėti. Jeigu reikia, jėga atitempti. Tu net neįsivaizduoji, į kokią bėdą mane stumi!

— Atsiprašau. Visa tai atsitiko neplanavus iš anksto.

Profesorius sušnarpštė.

— Na, turėtum nieko neplanavęs atvažiuoti dažniau. Retai tave matome.

Jis pasirausė stalčiuje, ištraukė butelį šerio ir dosniai šliūkštelėjo į stiklinę.

— Kaip suprantu, Alacho įstatymai nepasidarė liberalesni nuo to laiko, kai matėmės paskutinį kartą?

— Deja, ne.

— Tai ir nesiūlysiu.

Jis kilstelėjo stiklinę.

— Malonu tave matyti, Jusufai. Kiek laiko praėjo.

Jis vienu mauku išgėrė šerį, raugtelėjo, apkabino Chalifą ir patraukė jį arčiau stalo.

— Pasižiūrėk, — tarė jis.

Ant sugeriamojo popieriaus lapo gulėjo fragmentas papiruso. Labai apsitrynęs, su šešiais stulpeliais juodų hieroglifų teksto, o viename kampe, beveik visai išblukusi, buvo vanago galva su Saulės disku ant jos. Habibis padavė Chalifai didinamąjį stiklą.

— Prašom pasakyti savo nuomonę.

Šį žaidimą jie visada žaidė. Profesorius parodydavo kokią senieną, o Chalifa bandė spėti, kas tai. Detektyvas pasilenkė ir ėmė studijuoti papirusą.

— Hieroglifus gerokai primiršau, — tarė, — policijos darbe jie nelabai reikalingi.

Jis peržvelgė teksto eilutes.

— Viena iš pomirtinio gyvenimo knygų, — bandė spėti.

— Labai gerai! O kuri?

Chalifa grįžo prie teksto.

— Amduatas? — paklausė abejodamas.

— Bravo, Jusufai! Esu apstulbintas. O kokia būtų data? Klausimas sunkesnis. „Mirusiųjų knygos“ maldos ir ritualai pirmiausia pasirodė Aštuonioliktosios dinastijos karalių kapuose ir beveik nesikeitė 1500 metų. Apie laikotarpį buvo galima šiek tiek spėti iš pačių hieroglifų — stilistiškai ženklai keitėsi per šimtmečius, — bet jeigu ir taip, Chalifa buvo per prastas ekspertas, kad pastebėtų tuos skirtumus. Vieninteliai galimi raktai buvo vanago galva su saulės disku virš jos ir vardas tekste:

— Amenemhebas. Naujoji karalystė?

— Kodėl?

— Re Harachčio figūra.

Re Harachtis buvo valstybinis Naujosios karalystės dievas. O Amenemhebas — įprastas tos epochos vardas.

Habibis pritardamas linktelėjo galvą.

— Nepriekaištingas mąstymas. Klaidingas, bet be priekaištų. Bandyk dar kartą.

— Neįsivaizduoju, profesoriau. Trečiasis tarpinis?

— Ne!

— Vėlyvasis laikotarpis?

— Ne!

Profesorius džiaugėsi kaip vaikas.

— Paskutinis spėjimas, — prunkštelėjo jis.

— Dievas žino. Graikų ar romėnų?

— Deja, ne, — jis nusijuokė ir paplekšnojo Chalifą per petį. — Tiesą sakant, dvidešimtas.

— Dvidešimtoji dinastija? Bet juk aš sakiau — Naujoji karalystė!

— Ne dvidešimtoji dinastija, Jusufai. Dvidešimtas amžius. Chalifai žandikaulis atvipo.

— Tai klastotė?

— Be abejonės. Labai gera, bet klastotė.

— Iš ko jūs sprendžiate? Jis atrodo absoliučiai tikras. Habibis nusijuokė.

— Nustebtum sužinojęs, kokie nagingi tie padirbinėtojai. Jie kreipia dėmesį ne tik į patį kūrinį, bet ir į medžiagą. Turi budri, kaip pasendinti rašalą ir papirusą, kad atrodytų tūkstančių metų senumo. Tai nepakartojami talentai. Gaila, kad jie švaistomi žmonių mulkinimui.

Jis paėmė šerio butelį ir vėl prisipylė stiklinę.

— Bet iš kur jūs žinote? — vėl paklausė Chalifa. — Kas išduoda klastotę?

Kaip ir pirmą kartą, šeris gerklėje pradingo vienu gurkšniu.

— Na, galima atlikti įvairius testus. Radioaktyviąja patikrinti papiruso skaidulas. Padaryti mikroskopinę rašalo analizę. Tačiau šiuo atveju man nereikėjo pasitelkti mokslininkų. Pamačiau pats apžiūrėjęs. Nagi, žvilgtelėk dar kartą.

Chalifa vėl palinko virš papiruso ir ėmė nuodugniai žiūrinėti jį pro didinamąjį stiklą. Tačiau kiek bežiūrėjo, nerado nė menkiausios užuominos, kad tai būtų klastotė.

— Jaučiuosi likęs kvailio vietoje, — tarė jis atsitiesdamas ir grąžindamas profesoriui didinamąjį stiklą. — Man jis be priekaištų.

— Būtent! Tai viską ir parodo. Pažiūrėkim į bet kurį senovės Egipto rankraštį, įrašą, freską — jie niekad nebūna idealūs. Visada rasi nors menką klaidą — nutiškusį rašalo lašelį, kryptelėjusį hieroglifą, priešingon pusėn žvelgiantį veidą. Kad ir baisiai mažą, bet klaidelę visada rasi. Bet tik ne klastotėse. Jos visada nepriekaištingos. Ir tai jas išduoda. Jos pernelyg tobulos. Senovės žmonės nebuvo tokie tikslūs. Klastotojus išduoda dėmesys menkiausioms smulkmenoms.

Jis pasilenkė per Chalifą, paėmė papirusą, suglamžė jį į gniužulą ir išmetė į šiukšlių dėžę. Paskui apėjo rašomąjį stalą ir sunkiai sudribo sename odiniame krėsle, paėmė nuo lentynos už nugaros šilojų šaknies pypkę, prisikimšo tabako ir prisidegė. Chalifa prisidegė savo cigaretę, ištraukė iš kišenės atsineštus dirbinius ir padėjo ant stalo priešais Habibį.

— Gerai, — nusišypsojo jis. — Dabar jūsų eilė. Ką galite pasakyti apie šiuos daiktus?

Habibis pažvelgė į juos pro juodus pypkės dūmus su šypsena suintriguotame veide, išvyniojo maršką. Priešais jį gulėjo septyni daiktai, Chalifos rasti Ikbaro krautuvėje. Profesorius pasilenkė ir perbraukė juos raukšlėta ranka, švelniai, su meile, tarsi norėdamas nuraminti juos, įgyti jų pasitikėjimą.

— Įdomu, — tarė, — labai įdomu. Iš kur jie?

— Tai ir noriu iš jūsų išgirsti.

Habibis prunkštelėjo ir vėl ėmė žiūrinėti daiktus. Jis uždegė šalia stovinčią lempą ir paėmė didinamąjį stiklą. Vieną po kito ėmė daiktus ir žiūrinėjo juos vartydamas šviesoje, jo krauju pasruvusi akis didėjo ir mažėjo pro stiklą. Kabinete aidėjo jo alsavimo aidas.

— Na? — paklausė Chalifa maždaug po penkių minučių.

Habibis padėjo šabtį, kurį žiūrinėjo, ir atsilošė krėsle. Jo pypkė per tą laiką užgeso, ir jis vėl ją neskubėdamas prisikimšo ir prisidegė. Jis mėgavosi akimirka, tarsi žmogus, paprašytas atpažinti itin retos rūšies vyną ir po rūpestingo ragavimo tikrai sužinojęs, kas tai.

— Persų okupacija, — pagaliau tarė.

Chalifa kilstelėjo antakius.

— Persų okupacija?

— Taigi.

Trumpa tyla.

— Pirmoji ar antroji?

Habibis sukikeno.

— Negailestingas egzaminuotojas! Nieko nepamiršta. Sakyčiau, pinnoji, nors tikslios datos negaliu nustatyti. Maždaug tarp 525 ir 404 m. pr. Kr. Tiesa, šabtis gali būti ir iš vėlyvesnio laikotarpio.

— Vėlyvesnio?

— Galbūt antroji persų okupacija, nors gali būti ir Trisdešimtoji dinastija. Tokių daiktų kilmės datą paprastai sunku nustatyti, ypač tokių paprastų, be įrašų ir atvaizdų. Nėra jokių stilistinių požymių. Tiesiog turi kliautis intuicija.

— O intuicija sako, kad iš antrosios persų okupacijos laikų?

— Arba Trisdešimtosios dinastijos.

Chalifa minutėlę tylėdamas galvojo.

— Ar jie tikri?

— O taip, — atsakė Habibis. — Dėl to galima neabejoti. Jie visi tikri.

Jis ėmė garsiai papsėti pypkę. Kažkur apačioje per garsiakalbių sistemą paskelbė, kad muziejus uždaromas po dešimties minučių.

— Ką dar pasakysit? — paklausė Chalifa.

— Priklauso nuo to, ką nori sužinoti. Terakotinis aliejaus ąsotėlis, matyt, priklausė kareiviui. Turime kelis tokius pačius. Atrodo, kad tuo metu tai buvo standartinė kario ekipiruotė. Durklas irgi pakiša mintį apie kariuomenę. Štai matai, ašmenys aptrupėję, susidėvėję, vadinasi, ginklas nebuvo ritualinis ar skirtas įžadui duoti, jis buvo naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Antkrūtis labai įdomus. Ne prasčioko. Geresnės kokybės už kitus daiktus.

— Ir ką tai sako?

— Na, — nusišypsojo profesorius čiulpdamas pypkę, — arba jis paimtas iš kitos vietos negu likusieji daiktai, arba žmogus, kuriam priklausė aliejaus ąsotėlis ir durklas, netikėtai ėmė ir pralobo.

Chalifa nusijuokė.

— Jums reikėjo įsidarbinti policijoje. Su tokiais dedukcijos sugebėjimais dabar būtumėt vyriausiasis inspektorius.

— Galbūt. — Habibis atsainiai mostelėjo pypke. — Kita vertus, gal aš paistau visiškus niekus. Taip jau atsitinka dirbant su gilia senove. Gali paskelbti bet kokią nukvakusią teoriją — niekas niekada neįrodys, kad klysti. Visa tai tik interpretavimas.

Jis pasiekė butelį ir prisipylė trečią stiklinę šerio. Tačiau šį kartą neišgėrė vienu mauku, o ėmė lėtai siurbčioti.

— Tai pasakyk, Jusufai. Iš kur jie?

Chalifa užsitraukė paskutinį dūmą ir sumaigė nuorūką peleninėje.

— Manau, iš Luksoro. Iš naujos kapavietės.

Habibis lėtai linktelėjo galvą.

— Susiję su tavo tiriama byla?

Atėjo Chalifos eilė linktelėti galvą.

— Neklausinėsiu smulkmenų.

— Ko gero, nereikia.

Habibis paėmė nuo stalo rašiklį ir pabaksnojo pypkę iškratydamas pelenus. Iš apačios pasigirdo dar vienas skelbimas. Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami.

— Tai turi kažką bendra su Ali? — pagaliau paklausė profesorius.

— Prašau?

— Ta byla, tie daiktai... jie susiję su Ali?

— Kodėl jūs taip gal...

— Parašyta ant tavo veido, Jusufai. Girdėti balse. Tu neleidi gyvenimo studijuodamas mirusius žmones, ko nors nesužinodamas apie gyvuosius. To nepaslėpsi, Jusufai. Tai susiję su tavo broliu.

Chalifa nieko nepasakė. Profesorius atsistojo ir lėtai apėjo stalą. Jis užėjo Chalifai už nugaros, ir akimirką Chalifai pasirodė, kad jis eina prie knygų lentynos kabineto gale. Paskui pajuto ant peties profesoriaus ranką. Nepaisant amžiaus, delnas buvo tvirtas.

— Arva ir aš... — pradėjo profesorius netvirtu balsu, — ...kai judu su Ali pirmą kartą įėjote į mūsų gyvenimą...

Jis nutilo vidury sakinio. Chalifa atsisuko ir paėmė senuko ranką.

— Žinau, — tyliai tarė.

— Būk atsargus, Jusufai. To tik ir prašau. Tik būk atsargus.

Jie kurį laiką taip stovėjo, paskui Habibis atsitraukė ir grįžo į savo krėslą.

— Ką gi, žvilgtelėkim į juos dar kartą, ką? — tarė jis, stengdamasis kalbėti linksmai. — Pažiūrėsim, ką dar galima pasakyti. Kur aš nukišau tą prakeiktą didinamąjį stiklą?

26 Luksoras

Omaras nuvedė juos į kuklų kambarėlį antrame aukšte su grubaus cemento grindimis ir langu be stiklo. Kol jo žmona su vyresniąja dukterimi nešė pagalves ir paklodes, jo trys kiti vaikai stoviniavo tarpduryje, spoksodami į atvykėlius. Atrodė, kad jauniausią, berniuką, pakerėjo Taros plaukai. Ji pakėlė jį ant rankų, ir jis apsivyniojo sruogą aplink pirštą, kažką šnabždėdamas savo mamai.

— Ką jis sako? — paklausė ji.

— Kad panašu į arklio uodegą, — atsakė Omaras.

— Štai ką padaro plaukų balzamas, — nusišypsojo ji žnybtelėjusi berniukui į nosį ir nuleisdama ant grindų.

Ją keistai ramino šeimyninė aplinka, tarsi ji būtų kaip nematoma šilumos ir nekaltumo pertvara tarp jos ir išorinio pasaulio. Įsitikinęs, kad jie patogiai įsitaisė, Omaras išprašė šeimynykščius iš kambario.

— Einu pažiūrėti, ką pavyks rasti, — tarė jis. — Tuo tarpu jauskitės kaip namie. Čia jums bus saugu. Bent jau Luksore EI Faruko pavardė tebereiškia saugumą.

Jam išėjus, jie nusiprausė po dušu ir užlipo ant plokščio namo stogo, kur ant virvės džiūvo skalbiniai, o ant paklodės gulėjo krūva džiovinamų datulių. Jie kurį laiką žiūrėjo į Tėbų kalvas, kylančias aukštyn it didelės rudos bangos, paskui atsisuko į upę rytuose. Nuo laukų, kur fermeriai degino ražienas, likusias nuėmus kukurūzų ir cukrašvendrių derlių, kilo dūmai; vežimas, prikrautas šiaudų, lėtai slinko jų akyse, traukiamas buivolų kinkinio. Porelė baltųjų garnių plasnojo žemai palei drumzlino kanalo vandenį; būrelis vaikų žaidė ant kalvelės, mėtydami pagalius į apačioje pririštą šunį. Iš toli sklido tylus drėkinimo siurblio pukšėjimas.

— Jaučiu, kad turime kažko imtis, — prabilo ji po ilgos tylos.

— Pavyzdžiui?

— Nežinau. Atrodo, negerai nuvažiuoti tokį kelią ir tiesiog stovėti ir grožėtis vaizdais. Po visko kas atsitiko.

— Nedaug ką galime padaryti, Tara. Bent jau iki tol, kol grįš Omaras. Mūsų tolesni veiksmai priklauso nuo to, ką jam pavyks sužinoti.

— Žinau, žinau. Bet nuo to laukimo jaučiuosi tokia bejėgė. Tarsi būtume įvykių malonėje. Mano tėvas mirė. Kažkas bando mus nužudyti. Noriu kažką daryti. Ieškoti atsakymų.

Jis ištiesė ranką ir palietė jos petį.

— Suprantu, kaip tu jautiesi. Jaučiuosi ne mažiau sugniuždytas. Bet mūsų rankos surištos.

Jie stovėjo tylėdami, žiūrėdami, kaip senis gatve po jais vedasi kupranugarį. Danielius vėl atsisuko į kalvas ir susimąstęs žiūrinėjo banguotas uolų keteras. Staiga, tarsi priėmęs sprendimą, jis paėmė ją už rankos ir patraukė link laiptų.

— Eime. Gal tai ir neišspręs mūsų problemų, bet nors turėsime ką veikti.

— Kur mes einame?

— Ten.

Jis parodė kalvų keterą, kuri tarsi ašmenys ėjo kalvų viršumi.

— Egipte nėra geresnės vietos stebėti saulės nusileidimui.

Jie ėmė lipti laiptais žemyn.

— Ir pasiimk dėžę, — pridūrė jis.

— Kam? Bijai, kad Omaras ją pavogs?

— Ne. Nenoriu, kad jį dėl jos nužudytų. Tai mūsų bėda, Tara. Turime ją nešiotis su savim.

Praėjo beveik valanda, kol jie užlipo ant keteros, pirma kildami cementiniais laiptais, paskui, kai šių neliko, lipo dulkėtu taku, kuris zigzagais rangėsi aukštyn ir pagaliau atvedė juos pro siaurą tarpeklį į pačią kalvų viršūnę. Kopti buvo sunku ir, atsidūrę viršuje, jie buvo permirkę nuo prakaito. Minutėlę stovėjo gaudydami kvapą, paskui Danielius atsisėdo ant didelio akmens, užsirūkė pypkę, barbendamas pirštais į šlaunį, tarsi kažko laukdamas. Tara nusiėmė kuprinę ir įsitaisė greta jo, apstulbinta kerinčio vaizdo besileidžiančios saulės, didelės ir raudonos, milžiniško deimanto, inkrustuoto žalsvai mėlyname danguje; tolumoje sidabro juosta vinguriuojančio Nilo, mirguliuojančio vakaro migloje, be galo ir krašto raibuliuojančių kopų, apgaubtų tylos, tuščių ir paslaptingų.

— Šį kalnagūbrį jie vadina EI Kurnu, — tarė Danielius. — Tai reiškia ragas. Beveik iš visų pusių jis atrodo kaip ketera, einanti per visą kalvų viršūnę. Tačiau jeigu žiūrėsi į ją iš rytų, iš Karalių slėnio, forma ji primena piramidę. Senovės egiptiečiai vadino ją Dehenetu. Antakiu. Štai kodėl jie išsirinko slėnį laidojimo vieta.

— Čia taip ramu, — pasakė Tara.

— Jie taip galvojo ir prieš tris tūkstančius metų. Viršukalnė buvo deivės Meret Seger šventovė. „Tos, kuri mėgsta tylą“. — Jis atsistojo, žvilgtelėjo į taką, kuriuo jie užkopė, ir užlipo ant akmens prie jos.

— Pažiūrėk, — tarė jis rodydamas ranka, — į tą stačiakampį statinį dešinėje: tai Medinet Habu, Ramzio III pomirtinė šventykla. Vienas iš gražiausių Egipto paminklų. O štai ten, kur ta palmių giraitė, Omaro namas. Matai?

Ji pažvelgė žemyn, sekdama žvilgsniu Danieliaus pirštą.

— Atrodo.

— O jeigu dabar peržvelgsim dešiniau, kur kelias, tas, kuris eina prie upės, ten yra Memnono kolosai. O dar kairiau... — jis taip palinko prie jos, kad jų skruostai beveik lietėsi, — ...štai tas pastatų kompleksas, tai Ramezeumas, Ramzio II pomirtinė šventykla.

Ji juto jo alsavimą prie ausies ir atsilošusi pažiūrėjo į jį. Akyse pamatė nerimą, tarsi jam kažkas neduotų ramybės.

— Kas? — paklausė ji.

— Aš...

Danielius nutilo nerasdamas žodžių ir nuleido akis.

— Kas, Danieliau?

— Norėjau...

Staiga už jų nugarų kažkas sukrebždėjo. Jie atsisuko ir pamatė išgraužtoje lomoje, iš kurios jie prieš kelias minutes pakilo, laukinį, nevalyvą veidą su įdubusiais skruostais ir neramiai lakstančiomis, krauju pasruvusiomis akimis.

— Viešpatie, — sumurmėjo Danielius.

— Ei, prašau, prašau! — ėmė veblenti nepažįstamasis, pasikeldamas loma dar aukščiau. Jo dželaba buvo tokia nudriskusi, kad tik stebuklo dėka laikėsi ant kūno. — Palaukit, palaukit, palaukit, parodysiu jums kai ką įdomaus. Štai čia, čia.

Užkopęs į viršūnę, jis atskubėjo prie jų ir ištiesė liesą kaip skeleto ranką, kurioje laikė iš juodo akmens išskaptuotą skarabėjų.

— Mačiau, kaip jūs kopėte, — murmėjo jis, — labai ilgai. Labai ilgai. Štai, žiūrėkite, meistriškas darbas. Labai labai geras, kiek man užmokėsite?

— La, — atsakė Danielius purtydamas galvą. — Miš delva ti. Ne dabar.

— Kokybė! kokybė! Prašau, kiek man duosite?

— Ana miš ajiz. Man nereikia.

— Kaina, kaina. Sakykit kainą. Dvidešimt Egipto svarų. Taip pigu.

— La, — pakartojo Danielius jau šiurkštesniu balsu, — ana miš ajiz.

— Penkiolika. Dešimt.

Danielius papurtė galvą.

— Antika, — pasakė žmogelis. — Turiu labai gerą antiką. Labai gera. Labai tikra.

— La, — nenusileido Danierlius. — Imši. Eik šalin.

Valkatą apėmė neviltis. Jis ėmė koja kapstyti žemę.

— Geri žmonės. Geri žmonės. Supraskit. Nėr pinigų, nėr valgyti, badas, alkanas kaip šuo. — Jis užvertė galvą ir staiga užkaukė ausis rėžiančiu kauksmu. — Matot, — vebleno, — aš esu šuo. Ne žmogus. Šuo. Gyvulys. Šuo.

Jis vėl užkaukė.

— Chalas! — riktelėjo Danielius. — Gana!

Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė kelis banknotus, kurios padavė jam. Šis paėmė, ir jo kūkčiojimas virto plačia šypsena, atskleidusią parudusius dantis. Jis ėmė kvailai staipytis, šokinėdamas ant kalvos viršūnės.

— Geras žmogus, geras žmogus, geras žmogus, — dainavo jis. — Mano draugas toks man geras.

Jis pažiūrėjo į Tarą straksėdamas greta jos.

— Gražioji ponia, nori pamatyti kapus? Nori pamatyti Hatšepsut? Karalių slėnis. Karalienių slėnis. Ypatingi kapai. Slapti kapai. Aš vedlys. Labai pigu.

— Gana, — tarė Danielius. — Gavai bakšišą. Eik. Imši!

— Bet aš parodysiu daug ypatingų dalykų. Daug paslaptingų.

— Imši!

Vyras liovėsi šokti ir gūžtelėjęs pečiais ėmė leistis loma žemyn, pirštais braukdamas banknotus ir murmėdamas po nosim.

— Pinigai, eik, pinigai, eik, pinigai, eik.

Jis smuko į siaurą properšą ir ėmė leistis žemyn. Kai buvo matyti tik jo galva, jis vėl staiga atsisuko, žiūrėdamas Tarai tiesiai į akis.

— Tai nėra tai, ką tu galvoji, — tarė jis, ir jo balsas staiga tapo ramus ir aiškus. — Vaiduokliai liepia man tau pasakyti. Tai yra ne tai, ką tu galvoji. Yra daug melo.

Paskui jis pranyko, ir girdėjosi tik, kaip darda iš po kojų spiriami akmenukai, kai jis leidosi šlaitu žemyn.

— Ką jis norėjo pasakyti? — paklausė Tara, staiga pajutusi šaltuką nuo žmogaus pasakytų žodžių. — Tai yra ne tai, ką mes galvojame?

— Dievas žino, — atsakė Danielius.

Jis nušoko nuo akmens ir, priėjęs prie skardžio krašto, pažvelgė į apačioje plytintį Karalių slėnį. — Ko gero, išprotėjęs, vargšelis. Atrodo, kad mėnesį nieko neturėjo burnoje.

Jie stovėjo tylėdami. Danielius žiūrėjo žemyn į slėnį, Tara žiūrėjo į Danielių.

— Tu norėjai kažką man papasakoti, — pagaliau tarė ji.

— Hm? — Jis pažiūrėjo į ją. — Et, nesvarbu. Ateik pažiūrėti. Tai geriausias paros metas žiūrėti į slėnį — kai jis tuščias. Taip, kaip buvo senovėje.

Ji nušoko nuo akmens ir priėjo prie jo, jų pirštai lengvai susilietė. Po jais paupyje buvo tylu ir apleista, mažesni slėniai šakojosi nuo didžiojo kaip išskėsti pirštai.

— Kur Tutanchamono kapas? — paklausė ji.

Jis parodė.

— Matai tą vietą, kur slėnis susiaurėja viduryje. O iškart į kairę ant šlaito matyti durų kontūras. Tai KV9, Ramzio VI kapas. Tutanchamono kapas iškart už jo.

— O tavo kasimvietė?

Minutėlei stojo tyla prieš jam atsakant.

— Iš čia nematyti. Ji toliau slėnyje, prie Tutmozio III.

— Prisimenu, kaip kartą buvau čia atvažiavusi su mama ir tėčiu, — tarė Tara, — kai buvau maža. Tėtis skaitė paskaitas Nilo kruiziniame laive, ir mes atvažiavome kartu. Jis su tokiu jauduliu vedžiojo mus po kapavietes, o aš norėjau grįžti į laivą ir šokti į baseiną. Manau, kaip tik tada supratau, kad nebūsiu tokia dukra, kokios jis nori.

Danielius pažvelgė į ją. Krustelėjo petimi, tarsi norėdamas paimti ją už rankos. Tačiau nepaėmė ir po akimirkos vėl nusisuko, baigė rūkyti cigarą ir numetė jį šalin.

— Tavo tėvas labai tave mylėjo, Tara, — tyliai tarė jis.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Ką čia bepridursi.

— Tikėk manim, Tara, jis tave mylėjo. Tiesiog kai kuriems žmonėms sunku tai pasakyti. Pasakyti, ką jie jaučia.

Paskui staiga jis paėmė ją už rankos. Nei vienas, nei kitas nepratarė nė žodžio, nesujudėjo, tarsi kontaktas tarp jų būtų toks trapus, kad galėtų subyrėti nuo menkiausio krustelėjimo. Saulė jau buvo už horizonto, ir ėmė sparčiai temti. Sužibo pora žvaigždžių, o namuose slėnyje irgi ėmė žiebtis žiburiai. Kitoje pusėje, ant tolimos uolos, jie matė, kaip aplink namą, viename iš kelių postų, išstatytų palei kalvas po Deir el Bahrio skerdynių, vaikštinėja du kareiviai. Vėjo gūsiai sustiprėjo.

— Ar turi kitą moterį? — tyliai paklausė ji.

— Meilužę? — Jis nusišypsojo. — Ne. Tikrai ne. Buvo moterų. Bet nė viena... — jis užsikirto nerasdamas tinkamo žodžio, — ... nebuvo tokia reikšminga. O tu?

— Tas pats.

Ji patylėjo ir vėl paklausė:

— Kas yra Merė?

Nenorėjo klausti, bet nesusivaldė.

— Merė?

— Praeitą naktį per miegus kartojai jos vardą.

— Nepažįstu jokios Merės.

Jis atrodė nuoširdžiai nustebęs.

— Vis kartojai. Kažkokia Merė. Merė. Merė.

Jis akimirką pamąstė, kartodamas po nosim vardą, paskui staiga atsilošė ant kulnų ir nusikvatojo.

— Merė! Tai bent! Tu pavyduliauji, Tara? Prisipažink, pavyduliauji?

— Ne, — ėmė gintis ji. — Šiaip įdomu.

— Dėl Dievo meilės, Tara! Tai Meri, ne Merė. Štai ką aš kalbėjau. Meri. Meri Amonas, Amono numylėtinis. Patikėk, tau nereikia jaudintis. Tai vyras, šiaip ar anaip, ir mirė jis prieš du su puse tūkstančio metų.

Jis tebesijuokė, Tara irgi ėmė juoktis, sumišusi dėl klaidos, bet ir patenkinta. Jie tvirčiau suspaudė vienas kito rankas, paskui, nespėjus jiems nė susigaudyti, jis pritraukė ją prie savęs ir pabučiavo.

Sekundę ji priešinosi, balsas galvoje perspėjo, kad jis pavojingas, kad vėl ją įskaudins. Bet tai truko tik sekundę, paskui ji pravėrė burną, apkabino jį ir prispaudė prie savęs, nepaisant visko, ką jis jai padarė, galbūt kaip tik todėl. Jo rankos glamonėjo jos kaklą ir nugarą, jos krūtys smarkiai prisispaudė prie jo krūtinės. Ji jau buvo pamiršusi, kaip tai gera.

Ji nežinojo, kiek laiko jie taip stovėjo, bet kai pagaliau atsitraukė, pasaulis aplink juos buvo aptemęs. Jie atsisėdo ant akmens, ir jis apkabino ją saugodamas nuo vėjo. Toli dešinėje į kalvą kilo virtinė žiburių, apšviesdama betoninį taką, kuriuo jie iš pradžių kopė. Dar daugiau šviesų mirgėjo slėnyje, daugiausiai baltų, bet kartais žybtelėdavo žalia švieselė, rodanti, kad ten stovi mečetė.

— Kas tas Meri? — paklausė ji padėjusi galvą jam ant peties.

Jis nusišypsojo.

— Faraono Amazio sūnus. Karalaitis Meri Amonas Sehetepas Ib Re. Gyveno maždaug 550 m. pr. Kr. Turiu hipotezėlę, kad jis palaidotas Karalių slėnyje. Štai ką dariau pastaruosius penkerius metus. Bandžiau jį rasti. Neabejoju, kad jo kapas nepaliestas.

Jis išsitraukė iš marškinių kišenės dar vieną cigarą, atsilošė jai už nugaros, saugodamas žiebtuvėlio liepsnelę nuo vėjo.

— Kada vėl pradėsi kasinėti? — paklausė ji.

Jis palinko į priekį ir patraukė cigaro dūmą, lėtai išpūsdamas, leisdamas vėjui nešti jį kaip sudraskytą kaspiną. Ilgai tylėjo. Kai vėl prabilo, balsas buvo pasikeitęs. Staiga jame pasigirdo kartėlis, net apmaudas.

— Daugiau nekasinėsiu.

— Ką čia kalbi?

— Tai, ką sakau. Daugiau nekasinėsiu.

— Kasinėsi kur nors kitur?

— Galbūt. Bet ne Egipte.

Jis sėdėjo įsmeigęs akis į kojas, lūpos suspaustos ir išblyškusios. Kumštis, pastebėjo ji, taip sugniaužtas, tarsi jis norėtų kažkam smogti. Ji išsilaisvino iš jo rankų ir pasisuko šonu, norėdama matyti jo veidą.

— Nesuprantu, Danieliau. Ką reiškia, kad daugiau nekasinėsi Egipte?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Reiškia, Tara, kad mano kaip Egipto archeologo karjera su visais ketinimais ir tikslais yra baigta. Sakės. Sumauta. Kaput.

Kartėlis jo balse dabar jau buvo akivaizdus. Jis pažiūrėjo į ją tokiomis tamsiomis akimis, tarytum iš jų būtų išsunkta visa šviesa ir gyvenimas, paskui vėl nuleido galvą.

— Jie atėmė mano koncesiją, — tarė jis. — Tie niekšai atėmė man koncesiją. Turint galvoje aplinkybes, neatrodo, kad kada nors vėl ją man suteiks.

— Viešpatie! — Tara buvo užaugusi tarp archeologų ir suprato, koks tai gniuždantis smūgis. Ji paėmė jo rankas, ėmė glostyti. — Kas atsitiko? Papasakok.

Jis dar kartą užsitraukė dūmą. Nusviedė cigarą šalin, jo veidą iškreipė grimasa, tarsi sakanti, kad burnoje jis pajuto nemalonų skonį.

— Nelabai yra ką pasakoti, tikrai. Mes aptikome savo kasimvietėje liekanas, kurios atrodė lyg siena, ir aš norėjau kasti toliau, pažiūrėti, kur ji eina. Deja, siena ėjo už mūsų sklypo ribų į kitą sklypą, kuris priklausė lenkų archeologams. Yra absoliučiai draudžiama peržengti kitos koncesijos ribas, bet jie turėjo pasirodyti tik po dviejų savaičių, todėl pamaniau — velniop viską — ir kasiau toliau. Reikėjo paskambinti jiems ar pakalbėti su egiptiečiais, bet... na, aš negalėjau laukti. Turėjau sužinoti, kur eina siena. Negalėjau susivaldyti.

Jo laisvos rankos pirštai ėmė nervingai barbenti į akmenį.

— Atvažiavę lenkai sukėlė baisų triukšmą. Jų misijos vadovas pasakė, kad aš neturiu atsakomybės jausmo, kad negerbiu senovės. Aš visą savo gyvenimą paskyriau Egiptui, Tara. Niekas negerbia jo istorijos labiau už mane. Kai jis taip prašneko, aš nesusivaldžiau. Puoliau jį. Tiesiogine prasme. Maniau, kad užmušiu. Mane vos atitraukė nuo jo. Žinoma, jis pranešė valdžiai.

Lenkijos ambasada padavė oficialų skundą. Rezultatas: mano koncesija buvo panaikinta. Maža to, man uždrausta dirbti Egipte su bet kuria kita misija. „Be savitvardos“. Taip jie mane apibūdino. „Kelia grėsmę sau ir kolegoms“.

— „Savitvarda“. Prakeikti idiotai. Norėčiau nušauti visus tuos šiknius. Iki vieno.

Dabar jis bėrė žodžius. Alsavo smarkiais pykčio sukeltais protrūkiais, pečiai virpėjo, jis ištraukė ranką iš jos delno ir atsistojęs nuėjo prie skardžio krašto, įsispoksojęs į slėnį. Nepaisant tamsos, buvo matyti jo blyškus dugnas, vingiuojantis į šiaurę kaip pieno upė. Ilgainiui jo alsavimas išsilygino, pečiai nusileido.

— Atleisk, — sumurmėjo jis. — Aš tik...

Jis patrynė pirštais smilkinius ir giliai atsiduso. Stojo ilga tyla, pertraukiama tik vėjo gūsių.

— Tai buvo prieš aštuoniolika mėnesių, — tyliai tarė jis. — Likau čia, dirbau gidu, pardaviau kelias akvareles, tikėdamasis, kad reikalai pasikeis, bet niekas nepasikeitė. Ir nepasikeis. Kažkur ten, apačioje, neliestas kapas laukia, kol bus atkastas, ir man neleidžiama jo ieškoti. Man niekada neleis jo ieškoti. Ar bent supranti, kaip tai sunku? Kaip nepakeliama? Jėzau.

Jis panarino galvą.

— Nežinau, ką pasakyti, — tarė ji bejėgiškai. — Nepyk. Žinau, kiek tau reiškia ši vieta.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Žinai, tas pats nutiko ir Karteriui. Jį išmetė iš Senienų tarnybos už tai, kad jis Sakaroje įsivėlė į peštynes su kažkokiais prancūzų turistais. Paskui dirbo tik turistų gidu ir dailininku. Tad tam tikra prasme mano svajonė tapti naujuoju Karteriu išsipildė. Nors ir ne tokiu būdu, kokį aš įsivaizdavau.

Kartėlio jo balse jau nebuvo. O pyktį pakeitė nuovargiu persunkta neviltis. Tara atsistojo, priėjo prie jo ir apkabino per liemenį. Jis nesipriešino.

— O ar žinai, kas juokingiausia šioje istorijoje? — sušnibždėjo jis. — Pasirodė, kad senovinę atraminę sieną iš tiesų pastatė Belconis devynioliktajame amžiuje. Visas mano pasaulis sugriuvo dėl sienos, pastatytos mažiau kaip prieš du šimtus metų kito sušikto archeologo!

Jis nusijuokė, nors juokas buvo metalinis ir nelinksmas.

— Man labai gaila, — pakartojo ji.

— Tikrai? — Staiga jis atsisuko į ją veidu. — Maniau, kad apsidžiaugsi. Poetinė teisybės pergalė ir visa kita.

— Žinoma, nesidžiaugiu, Danieliau. Niekada nelinkėjau tau blogo.

Ji pakėlė į jį akis, nenuleisdama žvilgsnio, paskui pasistiebė ir švelniai pabučiavo į lūpas.

— Noriu tavęs, — pasakė paprastai. — Noriu tavęs dabar, po žvaigždėmis. Virš viso pasaulio. Kol turime progą.

Jis pažiūrėjo į ją, paskui apkabino ir prisispaudė savo lūpomis prie jos, liežuvį sukdamas jos burnoje, ranka glostydamas nugarą. Ji pajuto, kaip jo kūnas sustangrėjo, ir jos pilve ėmė dilgčioti. Jis atsitraukė ir paėmė ją už rankos.

— Aš žinau kur, — pasakė.

Jis pakėlė jos kuprinę ir jie nuėjo taku palei skardžio kraštą, vedantį juos tolyn į kopas. Slėnis pasislėpė už nugarų. Pasaulis nuščiuvo, grumzdėjo tik akmenukai po kojomis. Po dvidešimties minučių jie pasiekė vietą, kur takas staiga praplatėjo, virsdamas plačiu žvyro ovalu su keturiomis figūromis, pakrypusiomis tarsi kableliai ant švaraus popieriaus lapo. Kai jie priartėjo, Tara pamatė, kad tai nedidelės sienelės, maždaug dešimties pėdų ilgio, aukščio jai ligi kelių.

— Skydai nuo vėjo, — paaiškino jis. — Senovėje sargybiniai, saugoję šias kalvas, slėpėsi už jų nuo vėjo.

Jis sustojo ir pakėlė kažkokį plokščią akmenį.

— Matai, — tarė jis iškėlęs daiktą mėnesienoje. — Puodo šukė.

Jie nuėjo prie aukščiausios sienos ir, netardami nė žodžio, atsiklaupė už jos atsisukę veidu vienas į kitą. Oras žemiau juosmens buvo šiltas ir ramus, tarsi jie būtų klūpėję vandenyje. Kurį laiką jie žiūrėjo vienas į kitą, paskui Danielius ištiesęs rankas lėtai atsegė jos palaidinukę, išlaisvindamas krūtis, kurios blyškiai bolavo mėnesienoje, speneliai sukietėję, įsitempę. Jis pasilenkė ir pabučiavo juos. Ji užvertė galvą, užsimerkė ir sudejavo iš malonumo, kurį laiką pamiršusi viską pasaulyje.

27 Kairas

Buvo jau beveik septynios, kai Chalifa grįžo į Taubos įstaigą. Detektyvas sėdėjo už stalo apšviestas stalinės lempos ir dviem pirštais baksnojo visko mačiusią mechaninę mašinėlę, grindys aplink buvo nubarstytos pelenais, tarsi tame kambario kampe ką tik būtų lengvai pasnigę.

Chalifa grąžino Ikbaro krautuvės raktą ir papasakojo apie mergaitę ir dirbinius. Tauba švilptelėjo.

— Žinau, kad procedūra to neleidžia, — pridūrė Chalifa, — bet daiktus palikau pas savo draugą muziejuje. Jis apžiūrės juos ir rytoj iš pat ryto atsiųs jums. Tikiuosi, nieko blogo.

Tauba atsainiai mostelėjo ranka.

— Ne bėda. Anksčiau su jais vis tiek nieko nebūčiau daręs.

— Mergaitė neblogai nupasakojo Ikbaro užpuolikų išvaizdą, — tarė Chalifa. — Atrodo, kad du iš jų buvo Saifo al Taro žmonės.

— To betrūko, po velnių.

— Trečiasis ne egiptietis. Galima spręsti, kad europietis, gal amerikietis. Aukštas, su kažkokiu randu ar įgimta dėme ant kairio...

— Dravikas.

— Jūs pažįstate jį?

— Kiekvienas policininkas Artimuosiuose Rytuose pažįsta Kasperą Draviką. Stebiuosi, kad jūs apie jį nieko negirdėjot. Didelis šūdo gabalas. Vokietis.

Jis šūktelėjo vienam iš kolegų, ir šis ėmė raustis bylose.

— Galima neabejoti, kad čia nagus prikišęs Saifas al Taras. — pasakė Tauba. — Kiek mums žinoma, Dravikas dirba jam jau gal penkerius metus, vertina radinių autentiškumą, kontrabanda veža juos iš šalies. Pats Saifas al Taras nedrįstų kojos kelti Egiptan, todėl jis tūno Sudane, o čia visus reikalus tvarko Dravikas.

Taubos kolega padėjo ant jo stalo tris išsipūtusius raudonus aplankus. Tauba atvertė viršutinį.

— Dravikas, — tarė jis išimdamas didelę juodai baltą nuotrauką ir paduodamas Chalifai.

— Gražuolis, — suniurzgė Chalifa.

— Porą mėnesių praleido Turos kalėjime už senienų laikymą, bet mums nepavyko susieti jo su stambesniais nusikaltimais. Jis protingas. Purviną darbą daro kitų žmonių rankomis. O kadangi jis susijęs su Saifu al Tarų, niekas nedrįsta ateiti ir prieš jį paliudyti. Mergina, kuri tai pabandė, buvo jo išprievartauta ir štai kuo jai tai baigėsi.

Tauba pamėtėjo per stalą kitą nuotrauką.

— Viešpatie, — sušnibždėjo Chalifa.

— Sakiau, kad tai didelis šūdo gabalas.

Tauba atsistūmė kėdę ir užkėlė sukryžiuotas kojas ant stalo kampo, prisidegė cigaretę. Chalifa greitai peržvelgė bylas.

— Buvau nuėjęs susitikti su tuo tipu iš britų ambasados, — tarė palūkėjęs.

— Na?

— Menka nauda. Nepasakė man nieko naujo. Tačiau susidariau įspūdį, kad jis kažką slepia. Gal žinote, kodėl taip elgiasi?

— O kaip jums atrodo, po velnių? — sušnarpštė Tauba. — Jie niekaip negali atleisti mums už tai, kad nacionalizavome Sueco kanalą ir liepėme jiems nešdintis namo. Jeigu gali įkišti pagalį į ratus, mielai tai daro.

— Ne tik tai. Jis kažką žino apie šitą bylą. Ir nenori, kad aš sužinočiau, ką žino jis.

Taubos akys susiaurėjo.

— Manote, kad čia įsivėlusi ir britų ambasada?

— Kalbant atvirai, aš ir pats jau nežinau, ką sakau, — pavargęs atsiduso Chalifa, palinkdamas ir trindamas akis. — Čia kažkas dedasi, o aš negaliu suprasti kas. Po velnių, negaliu suprasti, kas čia dedasi! Trauk juos velniai!

Čarlzas Skvairsas nustūmė ant nosies akinius ir ėmė skaitinėti valgiarašti. Beveik dvi minutes jis sėdėjo tylėdamas, paskui padėjo valgiaraštį į šalį ir patenkintas linktelėjo galva.

— Manau, putpelę. Putpeles čia visada skaniai patiekia. Na, o pradžiai būtų jūros gėrybių pyragaitis. Džemali?

— Aš nealkanas.

— Liaukitės. Mes turime jus tausoti. Turite ką nors suvalgyti.

— Atėjau pasikalbėti, o ne valgyti.

Skvairsas priekaištingai sumurmėjo ir pasisuko į kairėje sėdintį vyrą, per daug apkūnų, su plinkančia galva ir nepaprastai dideliu „Rolex“ laikrodžiu ant riešo.

— O jūs, Meisi? Bent jau jūs nepalikite manęs be kompanijos.

Amerikietis žvilgtelėjo į valgiaraštį, nosine valydamasis kaklą, kuris, nepaisant kondicionuojamo oro restorane, žvilgėjo nuo prakaito.

— Ar jie čia turi bifšteksą? — paklausė jis su stipriu pietietišku akcentu.

Skvairsas parodė į valgiaraštį.

— Manau, kad tada jums tiktų fille mignon.

— Ar jis su padažu? Aš nenoriu jokio padažo, tiesiog pliką kepsnį.

Skvairsas pamojo padavėjui.

— Ar fille mignon su padažu?

— Taip, pone. Pipirų padažas.

— Nenoriu pipirų padažo, — nenusileido Meisis. — Pliką kepsnį. Be jokio mėšlo ant jo. Ar galite tokį atnešti?

— Neabejoju, kad galime, pone.

— Gerai, kepsnys, puskepis, su bulvytėmis.

— O pradžiai, pone?

— Dieve, nežinau. Ką jūs ten užsisakėte, Skvairsai?

— Jūros gėrybių pyragaitį.

— Gerai, ir man vieną. Ir puskepį kepsnį.

— Labai gerai, — nusišypsojo Skvairsas. — Man putpelę ir jūros gėrybių pyragaitį, ir prašom atnešti vynų sąrašą.

Jis padavė valgiaraštį padavėjui, kuris pagarbiai nusilenkė ir pranyko.

Meisis atplėšė gabalą bandelės, pamirkė ją svieste ir įsikimšo į burną.

— Tai kas naujo? — paklausė jis kramtydamas.

— Na, — atsakė Skvairsas su nuostaba ir pasibjaurėjimu žiūrėdamas į amerikiečio burną, — atrodo, kad mūsų draugai pagaliau apsireiškė Luksore. Ar ne taip, Džemali?

— Jie atvažiavo ten šiandien po pietų, — patvirtino egiptietis.

— Visa šita šarada yra velniškai juokinga, — suniurzgė Meisis. — Mes žinome, kur yra reikalingas daiktas. Kodėl nenueinami ir nepainiam jo? Gana to šiaudadūšiškumo.

— Todėl, kad yra didelis pavojus išsiduoti, — paaiškino Skvairsas. — Neturime savęs rodyti tol, kol galime to išvengti.

— Mes čia pliekiame kvailį, — sušnarpštė amerikietis. — O ant kortos per daug pastatyta.

— Sutinku, — pritarė Skvairsas. — Tačiau šiuo metu mums geriau likti šešėlyje. Kam be reikalo rizikuoti, jeigu rizikuoja Lesažas su mergiote?

— Man tai nepatinka, — suniurzgė Meisis kramtydamas. — Man ta, po velnių, nepatinka.

— Viskas susitvarkys.

— Noriu pasakyti, Saifas al Taras...

— Viskas susitvarkys, — pakartojo Skvairsas, ir jo balse pasigirdo susierzinimas, — jeigu neprarasime savitvardos.

Padavėjas grįžo su vynų sąrašu, ir Skvairsas, vėl užsidėjęs akinius, prikišo prie jų nosį. Meisis ėmė tepti sviestu antrą pusę bandelės.

— Yra šiokia tokia problema, — palūkėjęs tarė Skvairsas, nepakeldamas akių.

— Prasideda, — suniurzgė Meisis. — Kokia?

— Policininkas. Iš Luksoro. Atrodo, kad jis suuodė apie trūkstamus hieroglifus.

— Po perkūnais, Jėzau, po šimts paralių! Ar bent suprantate, kas pastatyta ant kortos?

— Aš viską suprantu, — tarė Skvairsas jau neslėpdamas susierzinimo. — Tačiau nemanau dėl to kelti isterijos.

— Tik nevaidink išminčiaus, bybiačiulpy angle...

Džemalis trenkė kumščiu į stalą taip smarkiai, kad šoktelėjo įrankiai ir dzvangtelėjo taurės.

— Gana, — prašvokštė jis. — Tai nepadės.

Visi trys nugrimzdo į piktą tylą. Meisis, prarijęs paskutinį kąsnį bandelės, iš pintinės pastvėrė kitą ir ėmė įnirtingai tepti ant jos sviestą. Skvairsas atsainiai vartė pirštais šakutę. Džemalis pradėjo pirštais perrinkinėti vėrinio karoliukus.

— Džemalis teisus, — pagaliau tarė anglas. — Ginčydamiesi nieko nepasieksime. Klausimas toks: ką darysime su tuo veikėju iš Luksoro?

— Maniau, tai savaime aišku, — nukirto Meisis. — Per daug rimtas reikalas, kad leistume viską sumauti kažkokiam kaimo stuobriui, popierių žiurkei.

— Dieve šventas, — prašvokštė Džemalis. — Sakote, reikia jį nužudyti? Policininką?

— Ne, mes nupirksime jam naują kostiumą ir visai nakčiai pakviesime į diskoteką! Ką, po velnių, jūsų manymu, aš turiu galvoje?

Egiptietis spoksojo į amerikietį su neslepiamu pasišlykštėjimu, jo pirštai gniaužė staltiesę. Skvairsas padėjo vynų sąrašą ir, atsirėmęs alkūnėmis į stalą, smakrą padėjo ant sulenktų pirštų.

— Dabartinėmis aplinkybėmis sunaikinimas būtų pernelyg drastiška priemonė, — tyliai tarė jis. — Riešuto traiškymas kūju ir panašiai. Nematau priežasčių, kurios neleistų sutvarkyti to reikalo nesigriebiant smurto. Džemali?

— Jis bus nušalintas nuo bylos tyrimo, — tarė jis. — Tai nesunku.

— Manau, kad tai geriausia išeitis, — sutiko Skvairsas. — Negyvas policininkas gali sukelti aibes nereikalingų komplikacijų. Bet nereikia nuo jo nuleisti akių.

Džemalis linktelėjo galvą.

— O, mano nuomone, reikėtų juo atsikratyti, — suniurzgė Meisis. — Kad viskas būtų švaru.

— Gal vėliau taip ir teks padaryti, — tarė Skvairsas. — Tačiau šuo metu susilaikymas, mano nuomone, yra būtinas. Šitas reikalas ir taip jau pareikalavo daug mirčių.

— Jeigu nori gauti Nobelio Taikos premiją, pasirinkai ne tą sritį, po velnių.

Skvairsas nekreipė dėmesio į sarkazmą ir vėl ėmė žiūrinėti vynų sąrašą, vedžiodamas po jį pirštu. Tolimame restorano gale vyras ėmė skambinti fortepijonu.

— Yra vienas įdomus dalykas, liečiantis tą policininką, — tarė jis. — Jis lyg ir susijęs su Saifu al Tarų. Ar tai tiesa, Džemali?

— Atrodo, jie turi sąskaitų, — tarė egiptietis, spragsėdamas karoliukais. — Šeimyniniai reikalai.

— Trauk jį devynios! — suniurzgė Mesis.

— Argi ne keista? — nusišypsojo Skvairsas, jau visiškai atgavęs pusiausvyrą. — Koks mažas pasaulis! Aha, atrodo, atkeliauja mūsų pyragaičiai. Pusę butelio šabli jiems nuplauti, o prie karšto patiekalo paimsim burgundiškojo.

Jis papurtė servetėlę ir kruopščiai ištiesė ją ant kelių laukdamas maisto.

Profesoriui Mohamedui al Habibiui perštėjo akis. Jis lėtai jas patrynė, smarkiai spausdamas krumplius į susiraukšlėjusias akiduobes, ir skausmas trumpam sumažėjo. Vos tik jis vėl ėmė žiūrinėti dirbinius, perštėjimas atsinaujino, smarkus kaip ir pirma, ir nuo skausmo tvinkčiojo smilkiniuose. Jis seno, ir akys pradėjo nebeatlaikyti įtampos. Žinojo, kad reikia susitvarkyti ir eiti namo, pailsėti, bet negalėjo. Dar ne dabar. Ne, kol išsiaiškins viską, ką tie daiktai gali jam papasakoti. Juk, šiaip ar anaip, Jusufas jo draugas. Jis jam skolingas. Tam tikra prasme jis skolingas ir Ali. Vargšas Ali.

Jis vėl šliūkštelėjo į stiklinę šerio, kiek jo buvo likę butelyje, prisidegė pypkę ir, paėmęs didinamąjį stiklą, pasilenkė virš auksinio antkrūčio.

Daiktai, kuriuos atnešė jaunasis draugas, dvelkė paslaptimi. Ne jų išvaizda, o tai, kaip juos jutai. Habibiui dirbiniai buvo kaip gyvi. Jie siuntė signalus. Bendravo. Ir jeigu moki klausyti, jie gali papasakoti daug įdomių dalykų. Tačiau šiuo atveju kuo ilgiau jis klausėsi, tuo labiau jautėsi suglumęs.

Kai apžiūrėjo pirmą kartą, dar kai buvo Chalifa, jie nepasirodė kuo nors ypatingi. Paprastai pagaminti, neįmantrūs, su aiškiu laikotarpiu. Ir tokių eksponatų apačioje esančiame muziejuje buvo dešimtys.

Abejonės ėmė kilti tik tada, kai išėjo Chalifa. Konkrečios priežasties nežinojo: tik kutenanti nuojauta, kad daiktai, iš pažiūros niekuo neišsiskiriantys, nori pasakyti jam kažką svarbaus.

— Ką jūs norite pasakyti? — mąstė jis balsu, naršydamas žvilgsniu pro didinamąjį stiklą antkrūtį. — Ką norite, kad išgirsčiau?

Kabinete jau buvo visiškai tamsu, išskyrus šviesos pluoštą, krentantį nuo stalinės lempos. Kartais koridoriuje pasigirsdavo vaikštinėjančio apsaugininko žingsniai, o šiaip muziejuje buvo tylu. Troškus melsvų dūmų kamuolys kabojo virš jo galvos kaip lietaus debesis.

Jis atidėjo į šalį antkrūtį, paėmė durklą ir ėmė vartyti jo rankeną šviesoje. Paprastas daiktas, visiškai nieko ypatingo, dvylikos colių ilgio, geležinis, su trupučiu grubiai ties ašmenų smaigaliu inkrustuotos bronzos ir parudusios odos dirželiu, tvirtai apvyniotu apie rankeną, kad neslystų delnas. Tipiškas savo laikotarpio dirbinys. Prieš kelis mėnesius jam teko nustatyti beveik tokio pačio durklo autentiškumą.

Jis baigė gerti šerį, supapsėjo pypkę, ir dūmų debesis trumpam uždengė nuo akių durklą. Kai vėl jį aiškiai galėjo matyti, pastebėjo, kad dirželis, kuriuo buvo apvyniota rankena, yra laisvesnis toje vietoje, kur rankena jungiasi su geležte. Jis atsargiai ją pajudino, ir dirželis ėmė atsivynioti.

Iš pradžių pamanė, tai tik smulkūs įbrėžimai. Tik kai pasuko rankeną taip, kad ant jos šviesa kristų įkypai, ir paėmė didinamąjį stiklą, suprato, kad tai buvo raidės. Ne persiškas, ne egiptietiškas raštas, kaip jis būtų galėjęs tikėtis, o graikų. Eilė mažyčių graikiškų raidžių, įbrėžtų rankenos metale. AYMMAXOE MENENAOY — Dimachas. Menendeso sūnus. Jo akys sumirksėjo iš nuostabos.

— Na, na, na, — sumurmėjo jis, — tai štai kokia tavo paslaptis.

Jis užrašė žodžius į bloknotą, lėtai, po vieną raidę, kelis kartus tikrindamas, ar nepadarė klaidos. Paskui padėjo durklą, paėmė bloknotą ir atsisėdo į krėslą, nagrinėdamas užrašą.

— Kur aš tai jau mačiau? — paklausė garsiai. — Kur? Kur?

Dvidešimt minučių jis sėdėjo nejudėdamas, įsispoksojęs į erdvę priešais save, protarpiais pakeldamas prie lūpų stiklinę, nors šerio joje jau nebuvo. Paskui staiga nubloškė bloknotą, pašoko ant kojų ir priėjo prie knygų lentynos tolimajame kabineto gale, judėdamas jo amžiui nuostabą keliančiu greičiu.

— Neįmanoma! — sušuko. — Negali būti!

Jis pirštais ėmė braukti per knygų nugarėles, kol pagaliau ištraukė vieną knygą iš lentynos vidurio: seną oda aptrauktą foliantą su storais kaip pergamento lapais ir auksinėmis raidėmis užrašytu pavadinimu ant nugarėlės: Inscriptions grecques et latines de tombeanx des rois ou syringes d Thebes. J. Baillet. Jis nuskubėjo prie rašomojo stalo ir, alkūnėmis pasidaręs vietos, atsivertė knygą ir ėmė karštligiškai sklaidyti lapus. Koridoriuje sargybinis praeidamas pro duris šūktelėjo: „Labas vakaras, profesoriau“, — bet senukas neatsakė į pasveikinimą, taip buvo pasinėręs į priešais gulinčią knygą. Atrodė, kad kambario tyloje jo susijaudinęs kvėpavimas pagarsėjo.

— Tai neįmanoma, — murmėjo jis, — neįmanoma! Bet, Dieve, jeigu tai ne...

28 Luksoras

Buvo per šalta ilgai gulėti nuogiems, net užuovėjoje. Pasimylėję jie vėl įlindo į drabužius, Danielius paėmė kuprinę, ir jie nuėjo į kopų gilumą, vėjui pučiant į nugaras, gamtovaizdžiui silpnai boluojant sidabrinėje mėnesienoje. Tara suspaudė Danieliaus ranką, jos kūną užliejo šiluma, ji juto saldų skausmą strėnose. Jau buvo pamiršusi, koks jis galingas meilužis.

— Ko tu ieškai? — pagaliau paklausė ji, pamačiusi, kad jis sukioja galvą žvalgydamas šešėliuose skendinčius kalvų šlaitus.

— Hmm? Et, nieko. Tiesiog jau senokai čia nebuvau.

Ji tvirčiau suspaudė jo ranką.

— Ar manai, kad nereikėjo?

— Meilės? — Jis nusišypsojo. — Ne, buvo nuostabu. O tu kaip manai?

Ji sustabdė jį, pasistiebė ir aistringai pabučiavo į lūpas.

— Priimu tai kaip teigiamą atsakymą, — tarė jis juokdamasis.

Jie nuėjo toliau apsikabinę, vis giliau ir giliau tarp kopų, pasaulis aplink juos nugrimzdo į mirtiną tylą, ir girdėjosi tik duslus žingsnių bumbsėjimas ir vėjo šnabždėjimas, o kartais tylą sutrikdydavo tolimas laukinio šuns kaukimas.

Kiek Tara galėjo suprasti, jie ėjo per plačią plokštikalnę masyvo viršuje. Kairėje kilo lėkštas šlaitas, užstojęs vaizdą toje pusėje. Dešinėje kelis šimtus metrų ėjo lyguma, kuri toliau liejosi į neaiškią uolų ir išdžiūvusios upės vagos Sangrūdą. Priešais juos tamsoje dunksojo tolimesni aukštesni kalnagūbriai, juodais siluetais atsirėmę į tamsiai mėlyną dangų. Ji nesuprato, kur jie eina, bet jai buvo nesvarbu. Ji buvo laiminga prie jo šono, laikydama jį, jausdama jo šilumą ir jėgą.

Pagaliau, daugiau kaip po valandos ėjimo, Danielius sulėtino žingsnį ir sustojo. Šioje vietoje takas ėmė palengva leistis žemyn per seklią išdžiūvusią upės vagą, kuri kirto jų kelią, vingiuodama iš dešinės į kairę tartum milžiniškos gyvatės palikta šliūžė. Tara apkabino jį per liemenį.

— Tu drebi, — pasakė ji.

— Tik šalta, — nusišypsojo jis. — Jau pamiršau, kokios šaltos čia būna naktys.

Ji sukišo rankas į jo džinsų užpakalines kišenes ir prisispaudė veidu prie jo sprando.

— Man atrodo, kad jau laikas pagalvoti apie grįžimą. Mūsų nebuvo jau trys valandos. Omaras pradės nerimauti.

— Taip, — tarė jis. — Ko gero.

Nė vienas nepajudėjo. Virš galvų praskriejo krintanti žvaigždė.

— Jeigu būtų šviesu, galėtume eiti kitu keliu, — pagaliau tarė jis. — Čia yra daug takų. Tačiau naktį geriausia nerizikuoti. Šiose kalvose pilna kasinėtų kapaviečių šachtų. Nuklydęs nuo tako gali įsmukti į vieną iš jų ir jau nebeišsikapstysi. Prieš kelerius metus kanadietė įsmuko į šachtą prie Deir el Bahrio. Niekas neišgirdo jos klyksmo. Galiausiai ji mirė iš bado. Kai rado jos kūną...

Staiga jis nutilo, kūnas įsitempė.

— Kas? — paklausė Tara.

— Man pasirodė, kad girdžiu... Klausyk!

— Kas? — pakartojo ji.

— Štai ir vėl... Klausyk!

Dabar išgirdo ir ji. Garsas sklido iš kairės, nuo uolų pusės. Tylus akmenukų barškėjimas, tarsi kūju tyliai būtų daužomas priekalas. Kažkas ėjo prie jų. Ji įtempė akis bandydama įžiūrėti, bet buvo per tamsu.

— Tikriausiai kareivių patrulis, — tarė Danielius pritildęs balsą. — Geriau mums iš čia nešdintis.

Jis patraukė ją per upės vagą ir jie prigludo didelio akmens kitame krante šešėlyje.

— O kas čia blogo? — sušnabždėjo ji.

— Jie įtariai žiūri į visus, ką sutinka po saulės laidos. Mano, kad tada vaikštinėja tik tie, kurie turi piktų kėslų. Mes vakariečiai, todėl problemų neturėtų iškilti, tačiau dabartinėje mūsų padėtyje, manau, bus geriau, jeigu neturėsime susidūrimų su valdžios atstovais.

Jie žvilgtelėjo pro akmens viršų.

— Ką daryti, jeigu mus pamatys?

— Lik, kur esi, ir pabandyk įtikinti, kad esi turistė. Jie visi jauni šauktiniai, ir girdėjau, kad gaiduką spaudžia ilgai negalvodami.

Dabar jau galima buvo neabejoti, kad tai žingsnių garsas. Pasigirdo prislopinti balsai ir pratisas dainavimas, lyg laidotuvių giesmė. Tara prikando lūpą. Merfio dėsnis, pamanė ji. Po viso to, ką jie ištvėrė, atsitiktinai gauti kulką į kaktą. Ji pajuto, kaip Danielius suspaudžia jos ranką. Paspaudimas buvo stiprus.

Patrulis pasirodė dar po minutės. Vieną akimirką kraštovaizdis buvo tuščias, neaiškių šešėlių mišinys, paskui staiga iš jų pradėjo nirti žmonių figūros, einančios išilgai išdžiūvusio vandens kanalo kranto. Iš pradžių jie buvo lyg vientisa masė, vienas siluetas, linguojantis prieblandos fone. Tačiau palaipsniui siluetai ėmė ryškėti, kol pagaliau Tara aiškiai pamatė mėnesienoje: devyni vyrai, einantys vorele ir nešantys į didelį karstą panašų daiktą. Visų priekyje, nedideliu atstu nuo kitų, žengė milžiniška figūra pilku kostiumu. Tarai staiga suskaudo vidurius.

— Dieve mano, — sudejavo ji, — tai jis!

Ji palinko į priekį, kad geriau matytų, pėda sujudindama žemę, ir srovelė žvyro nudardėjo sausa upės vaga. Danielius pastvėrė ją už rankos ir patraukė už akmens, ranka uždengęs burną.

Jie tūnojo visiškai be garso, vos drįsdami kvėpuoti. Žingsniai vis artėjo ir artėjo, kopdami akmenuota vaga, kol taip priartėjo, kad Tara galėjo atskirti žmonių balsus. Kad ją su Danieliumi aptiks, atrodė neišvengiama, ir jos kojų raumenys įsitempė, ruošdamiesi bėgti. Tačiau paskutinę akimirką, kai tie žmonės jau buvo visai greta virš jų, ir ji užuodė Draviko cigaro dūmus, jie staiga pasuko stačiu kampu dešinėn nuo vandens vagos, ir nuėjo kitu taku, tolyn nuo Nilo, jų žingsnių garsas vis tilo jiems tolstant tarp kalvų.

Maždaug minutę Danielius su Tara liko nejudėdami. Paskui Danielius atsargiai atsistojo ir žvilgtelėjo pro akmenį.

— Jie nuėjo, — tarė jis.

Ji atsistojo prie jo ir žiūrėjo, kaip vorelė palengva ištirpsta tamsoje.

— Ką jie ten veikia? — sušnabždėjo ji.

— Jie buvo kapavietėje.

Ji klausiamai į jį pažiūrėjo.

— O ką gi daugiau jie čia gali daryti? Vakarinis pasivaikščiojimas? Su karstu?

Jie išlindo iš akmens prieglobsčio ir žiūrėjo į nueinančius vyrus.

— Matyt, jie žino kitą kelią, — tarė jis. — Kelią aplink Karalių slėnį, kuris apeina sargybinių trobeles. Kaip sakiau, šitose kalvose pilna takų, tik reikia juos žinoti.

Jis akimirką spoksojo į tamsą, paskui giliai įkvėpė, sugriebė kuprinės diržus ir užsimetė ją ant nugaros.

— Noriu, kad tu grįžtum pas Omarą, — tarė jis paėmęs ją už rankos ir vėl vesdamas ant tako. — Eik šituo taku iki Kurno viršūnės, o paskui taku žemyn, tuo pačiu keliu kaip atėjome. Kai nusileisi iki papėdės, eik į Omaro namus ir ten lauk.

— Ką tu darysi?

— Dėl manęs nesijaudink. Eik.

Ji išsilaisvino iš jo rankų.

— Tu ieškosi kapo, juk taip?

— Žinoma, kad aš ieškosiu to prakeikto kapo! Juk tam čia ir atvažiavome, ar ne? Dabar eik. Aš palydėsiu.

Jis vėl sugriebė ją už rankos, bet ji išsisuko.

— Eisiu su tavim.

— Tara, aš pažįstu šitas kalvas. Bus geriau, jeigu eisiu vienas.

— Eisime kartu. Aš ne mažiau už tave noriu sužinoti, kas čia dedasi.

— Dėl Dievo meilės, Tara, aš neturiu laiko ginčytis! Jie gali bet kada sugrįžti!

— Tada paskubėkim.

Ji apėjo jį ir ėmė leistis upės vagos link. Jis pasivijo, stvėrė už peties ir grubiai apsuko.

— Prašau, Tara! Tu nesupranti. Šitos kalvos... jos pavojingos. Aš dirbau čia, gerai jas pažįstu. Tu būsi...

— Kas, Danieliau? — pertraukė ji žybtelėjusi akimis. — Našta? Ar būsiu tau našta?

— Ne, ne našta, aš tik... Nenoriu, kad tau kas atsitiktų.

Jo balse ji išgirdo nevilties gaidelę. Nepaisant vėjo, jo kakta buvo išrasojusi prakaito lašeliais. Ji juto, kaip jo kūnas virpa.

— Nenoriu, kad tau kas nors atsitiktų, — pakartojo jis. — Ar gali tai suprasti? Tai ne žaidimas.

Akimirką jie stovėjo tylėdami, degančiomis akimis žiūrėdami vienas į kitą. Paskui ji išsilaisvino nuo jo rankos.

— Tu man nieko neskolingas, Danieliau. Neturi grąžinti jokių skolų. Mes abu įklimpome į šitą košę. Jeigu tu eisi, eisiu ir aš. Gerai?

Jis prasižiojo prieštarauti, bet iš jos akių suprato, kad bergždžia stengtis.

— Tu net nežinai, į ką veliesi, — sumurmėjo.

— Kas ir kas tai būtų, aš jau įsivėliau, — atsakė ji. — Todėl dabar nėra didelio reikalo saugotis. Manyčiau, kad mums laikas eiti.

Ji pasistiebė ir pabučiavo jį į smakrą.

— Aš tik noriu tave apsaugoti, — vėl pakartojo jis bejėgiškai.

— Ar tau niekad neatėjo į galvą, kad ir aš noriu tave apsaugoti?

Jie nužengė išdžiūvusios upės vaga, tuo pačiu keliu, kuriuo matė nueinant Draviką su savo vyrais. Nakties oras buvo šaltas, ėmė kilti rūko kamuoliai, sklęsdami ties pat žemės paviršiumi, šviečiantys mėnesienoje kaip žaltvykslės. Tolumoje užkaukė laukinis šuo.

Kanalas du tūkstančius metrų juosė plokštikalnę. Žemė ėmė leistis žemyn, ir vaga leidosi kartu, pietinio masyvo pakraščio link.

— Kalvos toje pusėje baigiasi uolomis, — — tarė Danielius, žiūrėdamas priešais save į tamsą. — Kapavietė, matyt, yra iškirsta vienoje iš uolų, kažkur ties upės vaga. Tačiau kur — galima tik spėlioti, Ji gali būti nepasiekiama be alpinisto įrangos.

Jie leidosi žemyn, vandens vaga palaipsniui virto siauru tarpekliu, kurio šonuose iš kairės ir dešines kilo stačios uolos. Vagos dugnas čia buvo nusėtas akmenimis ir skalūno nuolaužomis, ir jiems teko žengti atsargiai, sulig kiekvienu žingsniu stengiantis apeiti į sausainius panašias uolų duženas. Danielius ištraukė iš kišenės mažą žibintuvėlį ir apšvietė tarpeklį.

— jeigu prasidės griūtis, mums galas, — sumurmėjo jis. — Nušluos mus kaip vandens srovė. Jeigu pasidarys dar stačiau, teks grįžti. Dievas žino, kaip jiems pavyko užtempti čia karstą.

Kuo toliau ėjo, tuo statesnis darėsi skardis, ir upės vaga atrodė vis pavojingesnė. Šlaitai dabar buvo taip arti, kad jie galėjo juos liesti išskėtę rankas. Du kartus Danielius maldavo Tarą grįžti ir leisti toliau eiti vienam, du kartus ji atsisakė.

— Jeigu jau nuėjau iki čia, — pasakė ji, — nežadu pasiduoti.

Pagaliau jie pasiekė vietą, kur vandens išgraužta loma staiga ėmė kilti vertikaliai aukštyn, krisdama šešis metrus skalūno šlaitu, stačiu ir slidžiu, kaip vaikiškas pasivažinėjimo kalnelis. Paskui šlaitas leidosi žemyn dar dvidešimt metrų, o paskui staiga, tarsi atlapojus duris, tarpeklio sienos prasiskyrė, ir prieš juos nebuvo nieko, tik atsivėrė dangaus skliautas, o toli apačioje tamsoje švytėjo plokščias, sidabruotas slėnis.

— Čia baigiasi uolynas, — tarė Danielius sunkiai alsuodamas, rodydamas žibintuvėlio spinduliu. — Toliau — šimto metrų praraja. Toliau eiti nėra kur.

Jis įsikibo į plyšį uoloje, patikrino, ar išlaikys jo svorį ir persisvėręs pašvietė žibintuvėliu žemyn į prarają.

— Ar ten kas nors yra? — paklausė Tara.

— Matau angą, — tarė jis. — Ji lenda po ta uola, ant kurios stovime.

Jis dar smarkiau persisvėrė.

— Daugiau nieko nematau. Viskas užversta nuolaužomis. Be abejonės, tai kažkoks urvas. — Jis vėl įlindo atgal ir padavė jai žibintuvėlį. — Pašviesk man. Stenkis šviesti žemyn.

Jis apsisuko ir, remdamasis rankomis į uolas, persisvėrė per kraštą ir nusileido skalūno šlaitu iki dugno. Judėjo greitai, tarsi būtų pratęs prie tokios vietovės, ir po kelių minučių pasiekė dugną. Tara sekė atsargiau, bandydama pagrindą prieš kiekvieną žingsnį, pirštais kabindamasi į akmenis.

Apačioje rado Danielių, priklaupusį prie nedidelės kvadratinės angos, iškaltos uolos šlaite.

— Tai ji? — sušnabždėjo ji.

— Be abejo, tai kapavietė, — tarė jis, imdamas iš jos žibintuvėlį. — Žiūrėk, anga iškalta žmogaus rankomis. Matyti senovinio kirtiklio pėdsakai.

Pusė angos buvo užversta uolų nuolaužomis, ir atviras buvo tik metro pločio plyšys. Danielius įkišo galvą ir pašvietė žibintuvėliu į juodą tamsą. Staiga pasigirdo šnaresys ir kažkas šovė pro juos į dangų.

— Kas, po velnių? — suriko Tara atšokusi į šalį.

— Šikšnosparniai, — nusišypsojo jis. — Jie mėgsta kapus. Nieko baisaus.

Jis dar kartą pasišviesdamas apsidairė ir įsirangę vidun pro angą. Tara atsistojo, pasirengusi sekti iš paskos. Jai stojantis sujudėjo po koja skalūno plokštė, išslydo iš po kojos ir Tara neteko pusiausvyros. Akimirką ji siūbavo, beviltiškai bandydama įsitverti uolos, paskui sujudėjo visa nuolaužų sąvarta, ir ji aukštielninka ėmė slysti link uolos pakraščio, žvyrui tekant po ja kaip vandeniui lataku.

— Tara! — sušuko Danielius.

Ji beviltiškai mosavo rankomis bandydama už ko nors nusitverti. Siaurame įtrūkio tunelyje slystančių akmenų tarškesys sustiprėjo dešimt kartų, ir atrodė, kad ją pagavo siautėjantis krioklys. Išjudintos nuolaužos pasipylė po ja ištisa srove ir krito į prarają. Danielius bejėgiškai stovėjo prie kapo angos, žiūrėdamas, kaip ji slysta vis žemiau ir žemiau. Kai ji buvo prie pat skardžio krašto, ir atrodė, kad ją nutrauks srūvantis sąnašynas, ji pagaliau sugebėjo koja įsiremti į atsikišusią uolą ir sustoti. Stojo tyla, o paskui toli apačioje pasigirdo nukritusių nuolaužų barškėjimas.

— Šūdas, — sušnibždėjo ji.

Minutėlę gulėjo nejudėdama, sunkai alsuodama, paskui labai atsargiai pasikėlė, stengdamasi tvirtai statyti abi pėdas ten, kur uoliena buvo tvirta.

— Tu sveika? — šūktelėjo jis.

— Beveik.

— Lik ten. Nejudėk.

Jis išsikepurnėjo iš kapo angos, pašvietė žibintuvėliu žemyn, paskui atsargiai ėmė leistis prie jos, pastvėrė ištiestą ranką ir pusiau traukdamas, pusiau stumdamas užtempė ją ant šlaito viršaus. Jos drabužiai ir veidas papilkėjo nuo dulkių. Marškinėliai buvo suplėšyti, ir ant alkūnės raudonavo kraujas.

— Tu susižeidei.

— Niekis, — atsakė ji, purtydama dulkes iš plaukų. — Eime, pažiūrėsime, kas tame kape.

Jis nejučia nusišypsojo.

— Maniau, kad aš esu apsėstasis. Tau reikėjo būti archeologe, Tara.

Ji šyptelėjo.

— Per mažai emocijų.

Iškart už angos jie aptiko siaurą, žemyn besileidžiantį tunelį. Iš savo pusės žibintuvėlio šviesoje jie matė, kad apačioje tunelį buvo užtvėrusios nedegtos plytos, prie kurių buvo susikaupęs nuobirynas. Kurį laiką Danielius stovėjo tylėdamas ir dairydamasis.

— Paprastai visa įėjimo anga būna užmūryta, — pagaliau pasakė. — Per ilgus metus vis daugiau nubyrėjusių nuolaužų kaupiasi prie sienos, kol pagaliau lieka matyti tik išorinė anga. Tas, kas aptiko kapavietę, išmušė sieną ir paliko nepaliestą tik jos pusę.

Jis pašvietė žibintuvėliu į šoną.

— Matai, štai plytos.

Sustumta prie tunelio sienos buvo krūva nedegtų plytų, sveikų ir suskilusių. Jis pasirausė krūvoje ir ištraukė vieną plytą. Ant jos šono buvo įspaustos devynių klūpančių vyrų figūros, su už nugaromis surištomis rankomis, o virš jų — tupintis šakalas.

— Kas tai? — paklausė ji.

— Karališkosios kapavietės antspaudas, — tarė jis šypsodamasis. — Devyni surišti belaisviai su šakalu Anubiu virš jų. Jeigu blokuojančios durys tebebuvo vietoje, tai reiškia, kad kapavietė buvo neliesta, kai ją rado. Neliesta nuo senovės. Baisiai retas dalykas.

Jis dar kurį laiką žiūrinėjo plytą, paskui atsargiai padėjo ją ant grindų ir pašvietė žemyn į tunelį. Spindulys prasiskverbė pro siaurą plyšį ir prasmego tamsoje. Šviesoje jie matė, kaip tunelis palengva leidžiasi žemyn, o už trisdešimties metrų atsiveria lyg ir didesnė patalpa. Už spindulio siekiamų ribų juodavo tokia tamsa, kokios Tara dar nebuvo mačiusi. Jie ėmė slinkti į priekį, Danielius švietė į kaltu iškirstas sienas, lubas ir grindis. Tačiau po kelių žingsnių jie sustojo.

— Kas? — paklausė Tara.

— Ten kažkas juda.

— Šikšnosparniai?

— Ne, ant grindų. Štai ten.

Jis nuleido spindulį. Kažkas greitai prie jų artinosi.

— Danieliau, — tarė ji, stengdamasi neprarasti savitvardos, — stovėk ramiai ir nedaryk staigių judesių. Tarp Kairo ir Luksoro

Naktinis traukinys į Luksorą buvo mažiau prisigrūdęs negu važiuojant į priešingą pusę, ir Chalifa vagone buvo beveik vienas. Jis nusiavė batus, prisidegė cigaretę ir ėmė vartyti Draviko bylą, kurios fotokopiją jam parūpino Tauba. Už nugaros, pačiame vagono gale, du jaunuoliai su kuprinėmis — mergina ir vaikinas — lošė kortomis. Byloje mažai kas buvo linksmo. Gimęs 1951 metais buvusioje Rytų Vokietijoje, Dravikas buvo SS karininko sūnus, kuris vėliau įstojo į komunistų partiją ir smarkiai iškilo.

Berniukas būdamas jis labai gerai mokėsi mokykloje, ypač sekėsi kalbos ir, sulaukęs septyniolikos, įstojo į Rostoko universitetą, kur apsigynė doktoratą iš Artimųjų Rytų archeologijos. Pirmąją knygą išleido būdamas dvidešimties — Minojo linijinio rašto A analizę, — paskui paskelbė dar kelis darbus, vienas iš kurių, apie Vėlyvojo laikotarpio graikų gyvenvietes Nilo deltoje, — vis dar laikomas pavyzdiniu šitos temos tekstu.

Chalifa baigė rūkyti cigaretę ir prisidegė kitą, prisiminęs, kaip skaitė knygą apie graikų gyvenvietes, ruošdamas esė, kurį rašė universitetui. Jis akimirką pažvelgė pro langą į plyną kraštovaizdį, tamsų ir tuščią, tik retkarčiais švystelint tolimo kaimo šviesoms, paskui vėl nukreipė žvilgsnį į popierius.

Nuo pat pradžių Draviko mokslinius pasiekimus temdė jo polinkis į smurtą. Dvylikos metų jis per gatvės peštynes išmušė akį draugui mokiniui ir tik per plauką išvengė baudžiamosios bylos, įsikišus partijos veikėjui, geram jo tėvo draugui. Dar po trejų metų jis buvo apkaltintas nužudymu valkatos, kurį buvo radę sudegintą vietiniame parke, o po metų jam buvo iškelta byla už jaunos žydaitės grupinį išprievartavimą, bet abu kartus išvengė atsakomybes per savo tėvo ryšius. Chalifa baisėdamasis papurtė galvą.

Vokietis pradėjo kasinėti vos persiritęs per dvidešimt, iš pradžių Sirijoje, paskui Sudane ir galų gale Egipte, kur jis kasinėjo penkis sezonus iš eilės Nilo deltoje, Naukratyje. Nepaisant nuolatinių gandų apie senienų kontrabandą ir dar blogesnius dalykus, jam nebuvo iškelti jokie kaltinimai, ir jis padarė stulbinančią karjerą. Buvo nuotrauka, kurioje jam ranką spaudžia prezidentas Sadatas, dar kita, kurioje jam apdovanojimą įteikia Erichas Honekeris.

Atrodė, kad jam buvo lemta nuveikti didžius darbus. Tačiau paskui nutiko incidentas su savanore archeologų padėjėja. Nors tai atsitiko Egipte, mergina buvo vokietė, ir teisiamas jis buvo Vokietijoje. Ir ši kartą jam pavyko išsisukti, bet dėmė liko. Stipendijavimas už mokslinį darbą buvo nutrauktas, kasinėjimų koncesija panaikinta, daugiau nepasirodė jo straipsnių.

Tai buvo prieš dvidešimt metų. Nuo to laiko duonai jis užsidirbo senienų rinkoje, naudodamasis savo žiniomis padėdavo turtingiems patronams rasti ir identifikuoti senovės dirbinius. 1994 metais jį suėmė Aleksandrijoje už vogtų senienų laikymą, ir jis tris mėnesius praleido Kairo Turos kalėjime, kur buvo padaryta paskutinė iš turimų jo nuotraukų. Chalifa pakėlė ją — portretinę nuteistojo nuotrauką, — vokietis stovėjo prie sienos laikydamas prie krūtinės kortelę su numeriu, šiepdamasis į fotoaparato objektyvą, milžiniškas ir piktas. Chalifa sudrebėjo.

Paleistas iš Turos, Dravikas nuėjo į pogrindį, slapta išvažiuodamas iš šalies ir vėl grįždamas, organizuodamas senienų kontrabandą ir jų pardavimą Europos ir Artimųjų Rytų juodosiose rinkose. Nepaisant septyniose šalyse išduotų orderių jo areštui, jis visada sugebėdavo vienu žingsniu aplenkti teisėsaugą.

Smulkmenos apie jo pastarojo meto veiklą buvo pabiros. Buvo žinoma tik tai, kad jis ėmė dirbti Saifui al Tarui 1990-aisiais ir nuo to laiko liko pas jį. Sklandė gandai apie slaptas sąskaitas Šveicarijos bankuose, ryšius su neonacislinėmis organizacijomis, net bendradarbiavimą su Vakarų slaptosiomis tarnybomis, tačiau visa tai tebuvo nuogirdos. Po 1994 metų vokietis nunėrė į gilų pogrindį. Nekilo abejonių tik dėl vieno dalyko — baisesnį žmogų buvo sunku įsivaizduoti.

Chalifa pervertė visą aplanką, paskui atsistojo pramankštinti kojų ir nuėjo į kitą vagono galą, kur abu kortuotojai, jau padėję kortas, klausėsi kasečių grotuvo. Linktelėjo jiems pasisveikindamas ir paklausė, kur važiuoja. Jie nekreipė į jį dėmesio — matyt, pagalvojo Chalifa šypsodamasis, mano, kad nori jiems ką nors parduoti, todėl gūžtelėjęs pečiais grįžo į savo vietą, prisidegė dar vieną „Kleopatrą“ ir pradėjo skaityti teismo medicininės ekspertizės išvadas apie senąjį Ikbarą. Atrodė, kad jaunuolių su kuprinėmis muzika groja į taktą su traukinio ratų dundesiu, tarsi būtų dalis tos pačios melodijos. Pajuto, kaip apsunko vokai.

Tik nuvažiavęs į pietus už Beni Suefo, traukinys sustojo. Pastovėjo gal penkias minutes, tyliai šnypšdamas, tarsi norėdamas atgauti kvapą, paskui vėl pajudėjo. Stojo tyla, ir staiga pasigirdo bildesys ir riksmas. Muzika akimirksniu nutilo. Jis atsisuko.

Trys vyrai juodomis dželabomis stovėjo prie jaunuolių, jų grotuvas gulėjo sudaužytas ant grindų. Vienas iš vyrų stvėrė jaunuolį už plaukų, atvertė galvą ir greitu judesiu, kad Chalifa beveik nespėjo pamatyti, peiliu brūkštelėjo per gerklę. Kraujas čiurkštelėjo ant vagono grindų.

Detektyvas pašoko ant kojų siekdamas pistoleto. Paskui prisiminė palikęs jį Luksore ir ėmė desperatiškai dairytis, ką galėtų panaudoti kaip ginklą. Kažkas buvo palikęs krūvelę knygų ant sėdynės priešais jį, tarp jų ir Draviko knygą apie linijinį A raštą. Jis ėmė svaidyti į juos knygas.

— Policija! — suriko jis. — Meskite ginklus!

Jie nusijuokė ir ėmė artintis prie jo. Kurį laiką jis stovėjo vietoje, paskui pasisuko ir ėmė bėgti, visu svoriu trenkdamasis į kito vagono duris. Čia buvo daugiau žmonių, bet jis užkliuvo koja už aliejaus skardinės ir nukrito. Ranka pastvėrė jį už kaktos ir atvertė galvą.

— Dieve gelbėk! — suriko jis. — Alachai, saugok mane!

Virš jo iškilo veidas, didelis kaip paplūdimio kamuolys, pusiau baltas, pusiau violetinis.

— Vargšas Ali, — nusijuokė vyras. — Ali, Ali, Ali!

Jis laikė mūrininko mentelę, rombo formos, su nugaląstais kraštais. Nusikvatojęs jis iškėlė ranką ir smeigė mentę Chalifai į kaklą.

Krūptelėjęs jis pabudo.

Patologoanatomo raportas buvo nuslydęs nuo kelių ir palaidi lapai gulėjo ant grindų. Už nugaros jis girdėjo iš keliautojų grotuvo sklindančią muziką. Apsidairė. Jie abu miegojo atsirėmę vienas į kitą. Chalifa papurtė galvą su palengvėjimu ir ėmė rinkti nukritusius lapus.

29 Luksoras

Gyvatė grindimis šliaužė tiesiai prie jų, akys žėrėjo žibintuvėlio spindulyje.

— Tik stovėk labai ramiai, — pakartojo Tara.

— Viešpatie, — sudejavo Danielius. — Kas tai?

— Naja nigricollis, — atsakė ji. — Juodakaklė kobra.

— Ji pavojinga?

— Mmmm.

— Labai?

— Jeigu kuriam nors iš mudviejų įgels, grįžti nespėsime. Jos labai agresyvios ir labai labai nuodingos. Ir dar spjaudosi. Todėl nereikia staigių judesių.

Gyvatės kūnas šiurendamas trynėsi į žemę jai šliaužiant artyn. Danielius stengėsi nenuleisti nuo jos žibintuvėlio spindulio.

— Prakeikimas! — sudrebėjo jis.

Kobra atsidūrė per kelis žingsnius nuo jų ir stabtelėjo, lengvai išsirietė, išplėtė gobtuvą, juodos akys nuožmiai švytėjo. Ji buvo didelė, per du metrus ilgio, kūnas storas ir panašus į gaisrininkų žarną. Tara pajuto, kaip Danielius šalia jos ėmė drebėti.

— Pasistenk susitvardyti, — sušnibždėjo ji. — Viskas bus gerai.

Kobra kurį laiką palingavo, paskui vėl nusileido ant žemės ir prišliaužė artyn, visai prie Danieliaus bato, atrodė, kad jos skeltas liežuvis laižo dulkiną bato odą. Ji atsilošė ir ėmė tyrinėti jo kulkšnį, lengvai apsivijusi apie jo koją.

— Išjunk žibintą, — tarė Tara.

— Ką?

— Išjunk žibintą. Greičiau. Šviesa ją erzina.

Gyvatės liežuvis švytravo ties jo blauzda. Jis kvėpavo trūksmingais įkvėpimais.

— Negaliu, — sumurmėjo. — Negaliu likti su ja tamsoje.

— Gesink! — prašvokštė ji.

— Jėzau.

Jis spragtelėjo jungiklį, ir jie pasinėrė į juodžiausią tamsą, tarsi jiems akis būtų užrišę storiausio aksomo raiščiais. Tyla prislėgė ausis, ir buvo girdėti tik gyvatės uodegos šiūravimas ir Danieliaus trūkčiojantis alsavimas.

— Ji rangosi mano koja, — sustenėjo jis.

— Stovėk kiek galėdamas ramiau.

— Ji man įkirs!

— Ne, jeigu nejudėsi.

— Ji ant mano kojos. Aš daugiau negaliu, Tara. Prašau, daryk ką nors!

Jį pradėjo imti panika. Gyvatė pajus jo baimę, pati išsigąs ir pavojus padidės.

— Papasakok man apie Meri Amoną, — desperatiškai tarė ji.

— Velniop Meri Amoną!

— Papasakok man apie jį! — sušvokštė ji.

Jis sunkiai alsavo apimtas siaubo.

— Karaliaus Amasio antrasis sūnus, — aiktelėjo jis. — — Gyveno maždaug 550 metų prieš Kristų. Vyriausiasis Amono žynys Karnake. Jėzau!

— Kalbėk!

— Karteris slėnyje rado ostrakoną su jo vardu. Atrodė, kad nurodo jo kapo vietą. Šalia Pietinio Tako, dvidešimt uolekčių nuo Dangaus Vandens. Mes manome, kad Dangaus Vanduo yra uola aukštutiniame slėnio pakraštyje.

Jis nutilo. Atrodė, kad visas oras apie jį virpa.

— Kas darosi? — paklausė ji.

— Nežinau. Ji jau ne ant kojos. Bet ją dar tebejaučiu.

Akimirką ji galvojo.

— Tara?

— Gerai, uždek šviesą. Bet nukreipk ją aukštyn. Ir daryk tai labai lėtai. Jokių staigių judesių.

Akimirką, ir šviesos spindulys nukrypo į lubas. Prieblandoje ji vos ne vos matė kobrą. Ji buvo tarp jo kojų, iškėlusi galvą beveik iki tarpukojo, uodega apsivijusi jo bato kulną.

— Tu jai patinki, — tarė ji.

— Toks turbūt jau aš vaikinas, — sumurmėjo jis pro sukąstus dantis.

Ji iš lėto priklaupė. Gyvatės gobtuvas ėmė skėstis.

— Šiek tiek nuleisk spindulį. Atsargiai.

Šviesos spindulys nuslydo lubomis ir nukrypo į grindis.

Gobtuvas buvo visai išsiplėtęs, kaip rieškučiomis sudėtos rankos, ir gyvatė ėmė linguoti. Blogas ženklas. Ji ėmė jaudintis. Tara lėtai įkišo ranką į kišenę ir, ištraukusi nosinę, ėmė mojuoti ja į šalį, norėdama nukreipti gyvatės dėmesį. Ji kurį laiką dar lingavo, paskui atsilošė ir išleidusi garsą, panašų į čiaudulį, švirkštelėjo ant baltos medžiagos nuodus. Tara pajuto, kaip ranką iki alkūnės aptaškė nuodai, ir ėmė deginti odą.

— Kas darosi? — prašvokštė Danielius, bandydamas pažvelgti žemyn nejudindamas galvos.

— Nejudėk. Bandau nuimti ją nuo tavęs.

— Nedrįsk jos liesti, Tara! Prašau, pasakyk, kad jos neliesi!

— Viskas bus gerai. Mes turime kobrą zoologijos sode. Aš ją nuolat vartalioju.

Bet tik su kabliu gyvatėms, pamanė ji. Ir su pirštinėmis ir apsauginiais akiniais. Ji bandė negalvoti apie tai, kaip jai kartą įgėlė, ir, toliau mojuodama nosinę kaire ranka, ėmė dešinę ranką artinti prie kobros, taikydamasi į juodų žvynų apykaklę iškart po galva, stengdamasi nevirpėti. Kraujas tvinkčiojo ausyse.

— Dieve šventas! — sudejavo Danielius.

Ji nekreipė dėmesio į jo dejonę ir visą dėmesį sutelkė į gyvatę. Du kartus atlošusi galvą ši spjovė į nosinę, du kartus Tara sustabdė dešinę ranką ir užsimerkė, išlaukdama kelias kankinančias sekundes, prieš vėl atsimerkdama ir vėl pradėdama artinti pirštus prie gyvatės kaklo, kiekvieną akimirką tikėdamasi pajusti, kaip iltys prakerta jos odą. Turiu nesuklysti, galvojo ji. Jeigu stversiu per žemai, ji galės apsisukusi man įkirsti. Per aukštai — ir pati įkišiu ranką į jos nasrus. Reikia tiksliai išmatuoti.

— Kas ten darosi? — paklausė Danielius beviltiškai.

— Jau beveik, — sušnibždėjo ji. — Beveik.

Jos ranka buvo per kelis colius nuo gyvatės kaklo. Akis graužė prakaito lašai. Pirštų galai taip virpėjo, kad atrodė, jog ji jais mojuoja.

— Prašau, Tara. Kas...

Gyvatė kirto. Ji puolė ne ranką, o nosinę, ir Tara instinktyviai atitraukė kairiąją ranką, tuo pačiu metu dešiniąja staiga griebdama kobrą už kaklo. Gyvatė ėmė pašėlusiai rangytis, uodega plakdama Danieliaus koją.

— Dieve gailestingas! — klyktelėjo jis ir šoko atatupstas, išmesdamas žibintuvėlį.

— Viskas gerai, — pasakė Tara. — Aš ją laikau. Laikau.

Kobra rangėsi ir vyniojosi jai apie ranką, įnirtingai grumdamasi. Ji buvo stipri, bet Tara laikė tvirtai, ir gyvatė negalėjo ištrūkti. Drebėdamas Danielius pakėlė žibintuvėlį ir pašvietė. Gyvatės pražiotuose nasruose buvo matyti apvarvėję seilėmis, aštrūs kaip adatos dantys.

— Jėzau, negaliu patikėti, kad tau tai pavyko!

— Ir aš negaliu.

Ji nėrė jam pro šoną prie išėjimo ir išsikabarojo laukan, kobrai plakantis rankoje, tarsi ji laikytų transparantą. Atsargiai nusileido iki skardžio krašto ir, ištiesusi ranką, numetė gyvatę į prarają. Ši kaip spiralė nuskriejo dangaus fone, lyg juodu pieštuku nubrėžtas zigzagas, ir pranyko. Tara vėl užlipo aukštyn ir įlindo į kapavietę, sunkiai alsuodama.

— Tvarka, — pasakė ji ramesniu balsu, negu jautėsi iš tikrųjų. — Dabar pažiūrėkime, ką čia rasime, ką?

Patalpa koridoriaus gale buvo stačiakampio formos, maža, ne daugiau kaip penkių metrų pločio ir dviejų metrų ilgio, sienos išpieštos juodų hieroglifų stulpeliais ir gyvai išpuoštos raudonos, žalios ir geltonos spalvų paveikslais. Palei visą sienų perimetrą ėjo eilė išrietusių galvas gyvačių, kaip ir gipso plokštėje, kurią jie rado Sakaroje. Patalpa buvo visiškai tuščia.

Patalpos grindys buvo metru žemiau už koridoriaus grindis. Tara nieko nelaukdama nušoko žemyn. Danielius akimirką pastovėjo tunelyje, panaršė patalpą spinduliu, paskui nušoko ir jis. Vėl pašvietė į grindis, paskui pakėlė spindulį ir apšvietė sienas, tai išnyrančius iš tamsos, tai nugrimztančius į ją piešinius. Jis buvo neramus ir nuolat žvilgčiojo į durų angą. Tačiau pagaliau visą dėmesį sutelkė į sienų tapybą — nuostabias spalvas, keistus veidus, sverdėjančias hieroglifų kolonas — ir nusiramino. Veidą nušvietė šypsena ir akys sublizgo.

— Gerai, — murmėjo jis po nosim linkčiodamas galvą, — labai gerai.

Jis spinduliu naršė nupieštas scenas: figūrą su šakalo galva, vedančią žmogų prie svarstyklių, o tolimame kampe stovėjo kita figūra, su ibio galva, rankoje laikanti lentelę ir lazdelę rašymui.

— Kas tai? — paklausė Tara.

— Iš Mirusiųjų knygos, — atsakė jis nenuleisdamas akių nuo scenos. — Anubis, Nekropolio dievas, veda mirusįjį prie nuosprendžio svarstyklių. Jo širdis pasveriama, ir dievas Totas užsirašo rezultatą. Tipiška scena Egipto kapuose. Kaip ir ši...

Jis siena nuvedė spindulį prie kitos scenos: žmogus raudona oda su baltu sijonėliu, ištiestose rankose laikantis po nedidelį ąsotį. Priešais jį stovėjo geltonodė moteris, jos galvą puošė du jaučio ragai su disku tarp jų.

— Mirusieji aukoja deivei Izidei. Raudona spalva — vyrai, geltona — moterys. Nuostabi tapyba. Žiūrėk, kokios tikslios linijos, kokios turtingos spalvos. Negaliu patikėti... Tai neįtikėtina.

Jis stovėjo kaip apkerėtas.

— O šitos figūros? — paklausė Tara, rodydama į sceną ant vienos iš šoninių sienų. Du vyrai su įmantriai supintais perukais ir barzdomis, atsisukę veidu vienas į kitą — vienas sėdi, kitas stovi. — Jie kitokie.

Danielius pašvietė į juos žibintu.

— Teisingai, — pasakė jis. — Stilistiškai — jie persai, ne egiptiečiai. Apie tai galima spręsti iš šukuosenų ir barzdų. Nuvažiuok į Susą ar Persepolį — ten pilna tokių lentelių. Nors jų nepamatysi egiptiečių kapuose. Taip pat ir tokio.

Jis pašvietė į priešingą sieną, ant kurios buvo pavaizduotas barzdotas vyras baltu apdaru, stovintis prie stalo, nukrauto vaisiais.

— Tai graikas, — tarė jis. — Matai, jis su toga, jo oda blyški, barzda trumpesnė, ne tokia tvarkinga. Tai vėlgi labai retai Egipto kapuose aptinkamas dalykas. Nėra unikalus — Petosirio kapavietėje Tuną el Gebelyje irgi yra toks piešinys. Ir Ši Amono kapavietėje Sivoje. Bet labai retas dalykas. Unikalus, jeigu pridėsime ir persišką sceną. Atrodo, tarsi čia būtų palaidoti trys skirtingi žmonės. Tai neįtikėtina.

Jis lėtai apsisuko, spinduliu braukdamas per sienas, jo veide švietė keista išraiška, beveik pasididžiavimas. Tara nuėjo prie nedidelės nišos patalpos kampe.

— Kanopinė niša, — tarė jis prieidamas. — Kanopiniams indams. Kai mirusįjį mumifikuodavo, jo vidaus organus išimdavo ir sudėdavo į keturis indus: vieną — kepenims, kitą — žarnoms, trečią — skrandžiui ir ketvirtą — plaučiams. Štai čia jie turėjo stovėti.

Atrodė, kad jis kalba kaip gidas. Ji nusišypsojo prisiminusi, kaip jis tampė ją po Britų muziejų, kai jie buvo meilužiai, ilgai pasakodamas apie kiekvieną eksponatą.

— Ką pasakysite apie tai, profesoriau? — paklausė ji, rodydama į tapytą sceną į kairę nuo nišos. — Kas čia pavaizduota?

Jis apšvietė sceną žibintuvėliu. Ji buvo padalyta į tris dalis, vieną viršum kitos. Viršutinėje dalyje vorelė žmonių žygiavo per geltoną kraštovaizdį. Antrojoje sekcijoje figūros tarsi klupinėjo ir vertėsi kūliais, virš jų stūksojo žmogaus figūra su žmogaus kūnu ir kažkokio ilgasnukio gyvūno galva, iškėlusi vėzdą. Trečiojoje dalyje buvo tik viena figūra, vėl geltonos spalvos fone, o už jos, aukštesnis vyras, rankoje laikantis ancho ženklą, ir su lotoso formos galvos apdangalu.

— Čia pasakojama istorija, — tarė Danielius. — Tos figūros viršutinėje dalyje — kareiviai. Matai? Ietys, lankai, skydai. Atrodo, kad jie žygiuoja dykuma. Kitoje dalyje figūra su kuoka ir gyvūno galva, tai Setas, karo ir chaoso dievas. Ir dykumų. Jis smogia kariams. Tad atrodo, kad jie nugalėti mūšyje, bet neaišku, kas jų priešas. O apatinėje dalyje figūra su lotoso pavidalo galvos apdangalu, tai Nefertumas, atgimimo ir atsinaujinimo dievas.

— Ką tai reiškia?

Danielius gūžtelėjo pečiais.

— Gal tai, kad kariuomenės dvasia gyva net jai pralaimėjus. O gal, kad dalis karių liko po mūšio gyvi. Sunku turėti tvirtą nuomonę apie egiptiečių simbolizmą. Jie mąstė visiškai kitaip negu mes.

Jis dar kurį laiką žiūrėjo į paveikslus, paskui nusisuko ir apšvietė sienas iš abiejų koridoriaus pradžios pusių, kurios buvo išpieštos dailių juodų hieroglifų stulpeliais. Kairiosios sienos apačioje, maždaug per vidurį, trūko teksto dalies.

— Štai iš kur mūsiškė plokštė, — tarė jis. — Žiūrėk, gyvatės apačioje tinka į šitą eilę.

Jis pritūpė, Tara atsitūpė greta. Tamsa apsupo juos, atrodė, tarsi jie paniro į juodą skystį. Ji girdėjo, kaip plaka jos širdis.

— Nagi, įstatyk ją į vietą, — paragino ji. — Juk tam ir atėjome.

Jis pažiūrėjo į ją, paskui nusimetė nuo pečių kuprinę, išėmė dėžę ir rūpestingai įstatė į sieną plokštę. Atsidūrusi savo vietoje, ji tiko taip puikiai, kad nežinodamas, jog buvo nuimta, negalėtum patikėti.

— Tai kas čia rašoma? — paklausė ji.

Jis vėl žvilgtelėjo į ją, paskui atsistojo, žengė kelis žingsnius atatupstas, ir apšvietė hieroglifus žibintuvėliu.

— Tekstas prasideda čia, — tarė jis, — į kairę nuo durų, ir skaitomas nuo viršaus žemyn, iš dešinės į kairę.

Jis kurį laiką dar žiūrėjo į sieną, paskui ėmė skaityti; žibintuvėlio spindulys kilo ir leidosi tekstu, vertė jis greitai ir nedvejodamas. Ankštoje kapavietėje jo balsas skambėjo kaip tolimas aidas, tarsi sklindąs iš žilos praeities. Tara pajuto, kaip pašiurpo jos oda.

— Aš, Ib-Ver-Imentis, palaidotas čia dvyliktaisiais Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karaliaus Ta-riu-šo valdymo metais... taip egiptiečiai tarė persų karaliaus Darijaus vardą... acheto mėnesio ketvirtąją dieną. Darijaus numylėtinis, ištikimas tarnas, karaliaus sergėtojas, mylimas karaliaus, karaliaus pasekėjas, kariuomenės prižiūrėtojas, teisingasis, ištikimasis, teisusis. Graikijoje buvau prie jo šono. Lidijoje buvau su juo. Persijoje jo neapvyliau. Buvau su juo ir Aškelone.

Jis nutilo. Jie priėjo trečiojo stulpelio apačią.

— Ką visa tai reiškia? — paklausė ji.

— Na, tai reiškia, kad kapas iš pirmojo persų laikotarpio. Persai, vadovaujami Kambizo, nukariavo Egiptą maždaug 525 metais prieš Kristų. Darijus pakeitė Kambizą soste 522-aisiais. Šis žmogus mirė dvyliktaisiais Darijaus karaliavimo metais, vadinasi, apie 510-uosius metus.

Ji beveik girdėjo, kaip verpetu sukasi jo mintys.

— Greičiausiai jis buvo vienas iš Darijaus karvedžių. Štai ką paprastai reiškia titulai, kaip „šemsu nesu“ karaliaus pasekėjas, ir „mer meša“, kariuomenės prižiūrėtojas. Tu net neįsivaizduoji, kokią tai turi reikšmę. Vieno iš karaliaus generolų kapas. Ir iš šešto amžiaus. To laikotarpio kapaviečių Tėbuose beveik nerasta. Tai pasaka.

— Skaityk toliau, — tarė ji. — Kas dar parašyta?

Jis perkėlė spindulį į ketvirto stulpelio viršų.

— Nubiečius aš sunaikinau savo šeimininko paprašytas, sutryniau juos į dulkes, pelniau didelę šlovę. Graikus priverčiau žemai nusilenkti. Libiečius nubloškiau iki pat horizonto ir priverčiau pajusti mirties skonį. Mano kardas buvo galingas. Mano jėga buvo begalinė. Dievai buvo su manimi.

Jis ūmai nuleido spindulį žemiau.

— Gerai. Mūsų plokštės tekstas prasideda šio stulpelio pradžioje.

— Trečiaisiais Žemutinio ir Aukštutinio Egipto karaliaus Kembit-džeto valdymo metais... taip egiptiečiai rašo persišką vardą, šį kartą Kambizo, aš, Ib-Ver-Imentis, prieš sulaukdamas didelės šlovės, trečiąjį pereto mėnesį išžygiavau į Vakarų dykumą, į Sechet Imitą, sunaikinti karaliaus priešų.

Jis vėl nutilo, staiga jo veide pasirodė nuostaba.

— Kas? — paklausė ji.

— Sechet Imitas, tai...

Jis vėl akimirkai nutilo, pagalvojo, paskui nebaigęs sakinio vėl ėmė versti, tarsi dar ir dar kartą tikrindamas kiekvieną žodį.

— Ten, kur stovi piramidė, 90 iteru į pietus ir į rytus nuo Sechet Imito, vidury smėlio jūros, kai vidurdienį sustojome pavalgyti, ištiko baisi audra. Pasaulis pasidarė juodas. Saulės neliko. 50 000 vyrų prarijo smėlis. Tik manęs vieno pasigailėjo dievai. Šešiasdešimt iteru ėjau vienas per dykumą, į pietus ir į vakarus, karvių žemės link. Didis buvo karštis. Didį troškulį kenčiau. Didį alkį kenčiau. Daug kartų miriau. Bet pasiekiau karvių žemę. Dievai manęs neapleido. Aš pelniau didelę jų malonę...

Jis nutilo. Ji pakėlė galvą. Jo lūpos judėjo, bet garso nebuvo. Net supančioje tamsoje ji matė, kaip jo veidas mirtinai išblyško. Ranka drebėjo, ir šviesos spindulys virpėjo ant sienos.

— Viešpatie, — sušnibždėjo jis kimiu balsu, tarsi užspringęs tamsa.

— Kas?

Jis neatsakė.

— Kas, Danieliau?

— Tai Kambizo kariuomenė.

Jo akys išsiplėtė nuo begalinio triumfo.

— Kokia Kambizo kariuomenė?

Jis vėl neatsakė iš karto, stovėjo įsispoksojęs į sieną, negirdėdamas jos klausimų, lyg apimtas transo. Tik po minutės pagaliau papurtė galvą tarsi žadindamas save iš miego. Paėmęs ją už rankos, nuvedė per patalpą, prie panelio, į kurį jie žiūrėjo anksčiau. Jis apšvietė tą vietą.

— 525-aisiais persų karalius Kambizas nukariavo Egiptą ir prijungė jį prie Persų imperijos. — Jis vos ramiai beišlaikė spindulį. — Netrukus iš Tėbų jis išsiuntė dvi kariuomenes. Pirmajai vadovavo pats ir nužygiavo į pietus prieš etiopus. Antroji kariuomenė buvo nusiųsta į šiaurės vakarus per dykumą, sunaikinti Amono šventyklos prie Sivos oazės, kurią egiptiečiai vadino Sechet Imit — vieta, kur auga palmės.

Jis pašvietė į pirmąjį iš trijų paveikslų, kuriame būrys karių žygiavo per dykumą.

— Pasak graikų istoriko Herodoto, kuris rašė maždaug po septyniasdešimt penkerių metų, kariuomenė pasiekė oazę, vadinamą Laimingųjų sala, kuri tikriausiai yra dabartinė EI Charga. Kažkur tarp tos vietos ir Sivos, Didžiojoje smėlio jūroje, visa kariuomenė pražuvo. Dingo penkiasdešimt tūkstančių vyrų.

Jis nuleido spindulį prie kito paveikslo, kuriame buvo žygiuojantys kariai, triuškinami Seto vėzdo.

— Niekas nežinojo, ar ši istorija atitinka tiesą. Tekstas įrodo, kad tai tiesa. Ne tik tai, bet kad ir mažiausiai vienas žmogus, Ib-Ver-Imentis, liko gyvas po katastrofos. Dievas žino kaip, bet jis išsigelbėjo. Ib-Ver-Imentis su Nefertumu, atgimimo ir atsinaujinimo dievu. Štai ką reiškia ši scena: kariuomenė pražuvo, bet mūsiškis žmogus liko gyvas.

— Bet kodėl tai taip svarbu? — paklausė ji.

Neatitraukdamas žvilgsnio nuo sienos, jis ištraukė iš kišenės cigarą, brūkštelėjo degtuką, akimirksniu nublokšdamas atgal kapavietės šešėlius.

— Vien faktas, kad tai patvirtina Herodotas, yra labai svarbus. Bet tai dar ne viskas, Tara. Toli gražu ne viskas.

— Žiūrėk. Ib-Ver-Imentis ne tik pasakoja, kaip išsigelbėjo nuo žūties. Jis nurodo tikslią vietą, kur kariuomenė sulaukė galo. Žiūrėk: „ten, kur stovi piramidė, devyniasdešimt iteru į pietus ir į rytus nuo Sechet Imito“. Nežinau, ką reiškia „vieta, kur stovi piramidėj gal tai kokia kalkakmenio uola, forma primenanti piramidę. Bet mes žinome, kad „iteru“, senovinis ilgio matas, lygus maždaug dviem kilometrams. Toliau dar daugiau: „Šešiasdešimt iteru ėjau vienas per dykumą, į pietus ir į vakarus, karvių žemės link“. Karvių žemė, tai vertimas žodžio „ta-it“, taip senovėje buvo vadinama Al Farafra, dar viena oazė tarp Chargos ir Sivos. Supranti, Tara? Čia pateiktas tikslus žemėlapis vietos, kur pražuvo Kambizo kariauna. Šešiasdešimt iteru į šiaurės vakarus nuo Al Farafros, devyniasdešimt iteru į pietryčius nuo Sivos, ten, kur stovi piramidė. Didesnio tikslumo senoviniuose tekstuose ir negali būti. Fantastika.

Kapavietėje buvo karšta, ir jo veidas žvilgėjo nuo prakaito. Jis susijaudinęs traukė dūmą.

— Ar supranti, ką visa tai reiškia? Žmonės tūkstančius metų ieškojo Kambizo kariuomenės. Tai pasidarė savotišku archeologų šventuoju Graliu. Bet Vakarų dykuma labai didelė. Herodotas praneša tik tiek, kad kariuomenė pražuvo kažkur jos viduryje. O tai nieko nereiškia. Tai galėjo atsitikti bet kur. O su šitomis nuorodomis galima beveik tiksliai nustatyti vietą. Atstumai, nurodyti nuo Sivos ir Al Farafros, sumažina ieškojimų sritį iki kelių dešimčių kvadratinių mylių. Jeigu išžvalgytume tą vietovę iš lėktuvo, nesunkiai rastume piramidės formos uolą. Ji būtų iškilusi virš smėlio kaip aptvarstytas nykštys. Rastume ją per porą dienų. Dar greičiau.

— Bet tik jeigu žinotume atstumus, — tarė ji, pradėdama suprasti.

— Būtent. Štai kodėl mūsiškė plokštė turi lemiamą reikšmę. Joje yra atstumas nuo Sivos ir dalis hieroglifo, nurodančio atstumą nuo Al Farafros. Be jos šansai rasti armiją ne didesni negu šimtų jos ieškojusių tyrinėtojų. Nesistebiu, kodėl Saifas al Taras deda visas pastangas ją gauti.

Jis nutilo, įsisteibelijęs į sieną, akys žioravo žibintuvėlio šviesoje. Taros galvoje mintis vijo mintį.

— Ar labai vertinga ta kariuomenė? — paklausė ji po ilgos tylos.

— Visa senovės kariuomenė? Penkiasdešimt tūkstančių vyrų su visa ginkluote, greičiausiai puikiai išsilaikiusia dykumos smėlyje. Po velnių, tai būtų didžiausias atradimas archeologijos istorijoje. Niekas jam neprilygtų. Tutanchamono kapas, palyginti su juo, atrodytų kaip pigi bižuterijos krautuvėlė. Žinok, kad prieš porą metų to laikotarpio antkrūtis buvo parduotas už daugiau kaip šimtą tūkstančių dolerių. Žinoma, jeigu viskas būtų parduodama po truputi, neužtvindant rinkos... Jėzau, toks radinys padarytų Saifą al Tarą vienu iš turtingiausių žmonių Artimuosiuose Rytuose. Man baisu net pagalvoti, ko jis griebtųsi turėdamas tokias lėšas.

Jie stovėjo tylėdami. Žibintuvėlio šviesa ėmė silpti, iš ryškiai baltos pavirto blyškiai geltona.

— O britų ambasada? — paklausė Tara. — Skvairsas ir Džemalis?

— Turbūt jie sužinojo apie kapavietę. Jeigu tiesa tai, ką sakė Samalis, jie trūkstamo teksto geidžia ne mažiau už fundamentalistus. Ant kortos pastatyta nepaprastai daug. Daug daugiau, negu aš net galėjau įsivaizduoti.

Jie stovėjo spoksodami į sieną. Nepaisant karščio, ji juto, kaip dreba jos kūnas. Stojo ilga tyla.

— O kas dar rašoma? — pagaliau paklausė. — Tu nebaigei.

Jis vėl pašvietė žibintuvėliu į tą vietą, kur baigė skaityti.

— Kur sustojome? Aha:“ Bet pasiekiau karvių žemę. Dievai manęs neapleido. Aš pelniau didelę jų malonę“. Gerai, skaitykim toliau. — Jis pakėlė akis ir primerkė jas susikaupdamas. — Kitas žodis — berods vardas, nors ne egiptietiškas. — Jis priėjo arčiau, palenkęs galvą pažiūrėjo į sieną. — Atrodo, egiptietiškai užrašytas graikiškas vardas. Sunku pasakyti, koks — egiptiečiai rašė be balsių, tik priebalses.

Jis lėtai paraidžiui perskaitė vardą.

— Demichas. Arba Dimachas. Kažkas panašaus. Dimachas buvo mano vardas, sūnus... — Jis vėl nutilo. — ... Menendoso iš Naksoso. Bet kai išgarsėjau savo žygiais, mane pavadino Ib-Ver-Imenčiu. Na, žinoma!

Jis nusijuokė.

— Ką?

— Ib-Ver-Imentis. Tai žodžių žaismė. Turėjau iš karto suprasti. Ib-Ver, didžioji širdis; „imenty“, vakarų. Bet „ib ver“ galima išversti ir kaip didysis troškulys. Tinkamas vardas žmogui, kuris ką tik vienui vienas nuėjo dykuma, šimtą mylių. Šis vyras tikriausiai buvo graikas. Greičiausiai samdinys. Egipte anuo metu jų buvo pilna. Graikų karys su egiptietiška pavarde, tarnaujantis persų karaliui.

Jis pašvietė žibintuvėliu į scenas, kurias jie jau buvo apžiūrėję: blyškiaodis vyras priešais vaisiais nukrautą stalą; vyras su supintais plaukais ir barzda, klūpantis priešais savo karalių: raudonodė figūra, aukojanti deivei Izidei.

— Štai kodėl mes čia turime tris vaizdavimo stilius. Norint pabrėžti tris to paties žmogaus būsenas. Graiką, persą, egiptietį. Tai nuostabu. Absoliučiai nuostabu.

Jis vėl apšvietė sieną, paskui nukreipė spindulį į paskutiniuosius penkis teksto stulpelius.

— Kai mano žygiai buvo pagarsinti, kai aš sugrįžau iš mirusiųjų šalies, Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalius pasodino mane sau iš dešinės, paaukštino mane ir padarė savo mylimu draugu, nes aš grįžau gyvas iš dykumos, ir jis žinojo, kad dievai mane palaiko.

Man davė žemės, titulų ir turtų. Valdomas Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karaliaus Darijaus, tegyvena jis amžinai, aš klestėjau ir pasidariau garsus žmogus. Paėmiau žmoną. Man gimė trys sūnūs. Dalyvavau karaliaus taryboje. Visada buvau ištikimas. Stiprus širdimi. Tikras sergėtojas. Aukščiausias žmogus valdovo namuose. Vasete turėjau dvarų... Vasetas — tai senovinis Tėbų pavadinimas, šiuolaikinis Luksoras... Vasete man buvo gerai. Vasete ilgai aš gyvenau. Daugiau niekada negrįžau į Naksosą, savo gimtinę. O jūs, kurie gyvenate ant šios žemės ir einate pro mano kapą, jūs, kurie mylite gyvenimą ir nekenčiate mirties, jūs sakykite: „Oziris pakeitė Ib-Ver-Imentį“.

Danielius nutilo ir nuleido žibintuvėlį.

— Toliau tik maldos iš pomirtinio gyvenimo knygų. — Jis papurtė galvą, išsitraukė cigarą, ir jo galiukas sužioravo tamsoje. — Kokia neįtikėtina istorija, ką? Paprastas samdinys, graikas, išžygiavęs su Kambizo kariuomene, grįžta iš mirusiųjų ir pelno karaliaus draugiškumą ir pasitikėjimą. Skamba kaip Homero mitas. Galėčiau visą likusį gyvenimą...

Lauke tarkštelėjo sujudintas žvyras. Danielius išplėtęs akis pažiūrėjo į Tarą, išjungė žibintuvėlį. Sumynė ant grindų cigarą. Juos apgaubė tamsa. Nuo įėjimo į kapavietę atsklido prislopintas šnabždėjimas, paskui krapštymasis, kai kažkas ėmė leistis į kapą. Jie įsispraudė į kampą, prisispaudė prie sienos. Tara suspaudė Danieliaus petį, norėjo suklykti, tačiau kažkas užgniaužė jai gerklę.

Pasigirdo dar garsesnis šnarėjimas, paskui patalpą apšvietė blyškus spindulys. Šnabždesys ėjo garsyn, ir pasigirdo duslūs žingsniai. Dvidešimt metrų, dešimt, penki, paskui jie pasigirdo prie įėjimo į kapą. Po akimirkos juodai apsirengusio žmogaus figūra nušoko į patalpą iš tunelio. Danielius surikęs puolė jį ir partrenkė ant žemės.

— Bėk, Tara! — suriko. — Dėl Dievo meilės...

Į patalpą įšoko dar du žmonės ir parbloškė jį ant žemės.

— Danieliau!

Ji puolė pirmyn šaukdama jį vardu. Kažkas sugriebė ją ir parvertė ant žemės. Jai pavyko atsistoti, ji ėmė daužyti aplink kumščiais, bet vėl buvo pargriauta, šį kartą grubiau, taip, kad jai net atėmė kvapą. Pasigirdo šūksmai, judėjimas, ir patalpa staiga ryškiai nušvito. Atpratusi nuo šviesos, ji užsimerkė.

— Taigi, — pasigirdo džiūgaujantis balsas, — žiurkės pakliuvo į spąstus!

Ji ėmė mirksėti. Priešais ją stovėjo keturi vyrai, du su automatais, vienas su šautuvu ir dar kitas su vėzdu. Virš jų, prie įėjimo į tunelį, laikydamas rankoje halogeninę lempą, buvo Dravikas. Už jo tunelyje grūdosi dar keli vyrai. Tara sunkiai atsistojo ant kojų. Danielius irgi stojosi, iš nosies jam bėgo kraujas. Jis atsistojo greta jos.

— Tu sveikas? — paklausė ji.

Jis linktelėjo. Dravikas akimis peržvelgė patalpos grindis, paskui padavė lempą šalia stovinčiam vyrui ir nušoko iš koridoriaus į patalpą.

— Matau, kad mūsų draugės kobros čia jau nėra, — pasakė jis. — Matyt, iš jos ne toks geras sargybinis, kokio tikėjomės. Gėda. Man patiktų žiūrėti, kaip judu lėtai dvesiat nuo jos nuodų.

Jis priėjo prie jų, atrodė, kad jo milžiniškas kūnas užpildo pusę patalpos, užstodamas lempos šviesą. Tara susigūžė prie sienos, skruostas degė ten, kur jai trenkė.

— Iš kur tu sužinojai, kad mes čia? — sumurmėjo Danielius dusliu balsu, kraujui tekant iš prakirstos lūpos.

Dravikas nusijuokė.

— Nejaugi tikrai manėte, kad kapavietę saugosime palikę čia tik tą sumautą gyvatę? Idiotai! Ant tarpeklio viršaus išstatėme sargybos postus. Kai jie jus pamatė, pašaukė mus, ir mes iškart sugrįžome.

— Ką jūs mums padarysite? — paklausė Tara netvirtu balsu.

— Suprantama, nužudysime. — Milžinas kalbėjo dalykiškai. — Klausimas tik — kaip ir kada. Ir ką pirma su tavim padarysiu.

Jis šypsodamasis pažiūrėjo į ją iš viršaus, jo lūpos sužvilgėjo nuo seilių, kaip du ilgi oranžiniai kirminai.

— Patikėk, yra dalykų, kuriuos norėčiau tau padaryti.

Jis ištiesė ranką ir pirštu perbraukė per krūtį. Ji nubloškė ranką, ir jos veidą iškreipė pasišlykštėjimo grimasa.

— Tu nužudei mano tėvą, — prašvokštė ji.

— Ne, tik norėjau, — nusijuokė jis. — Man tai būtų patikę. Deja, jis krito negyvas man nespėjus prisiliesti, — tarė jis susierzinęs. — Vieną akimirką jis stovėjo, o kitą jau rangėsi ant grindų kaip nudurta kiaulė. Dar niekada nemačiau tokios patetiškos mirties.

Jis atsisuko ir kažką arabiškai pasakė vyrams. Jie irgi ėmė juoktis. Nepaisant baimės, Tarą apėmė įsiūtis. Ji atlošė galvą ir iš visų jėgų spjovė Dravikui į veidą. Juokas akimirksniu nutilo. Ji susigūžė pasiruošusi neišvengiamam smūgiui.

Bet smūgio nebuvo. Akimirką milžinas stovėjo nejudėdamas, jo išraudusiu skruostu tekėjo seilės, paskui pakėlęs ranką nusišluostė veidą.

— Ar tave kada nors prievartavo? — paklausė jis, ramiai žiūrėdamas į skystį ant pirštų. — Smurtavo prieš tave? Ar naudojosi tavo kūnu kaip žaisliuku prieš tavo valią? Vagina, užpakaliu, burna? Ne? Tada, patikėk manim, tau dar viskas prieš akis.

— Nedrįsk, Dravikai, — suurzgė Danielius.

— Nesijaudink, Lesažai. Tu irgi nebūsi pamirštas.

Jis nukratė seiles ir, įkišęs ranką į kišenę, ištraukė mūrininko mentę, kurios kraštai žibėjo šviesoje.

— Ne visas smurtas iš sekso srities.

Jis ištiesė ranką ir brūkštelėjo mente Danieliui per ranką. Jis susiraukė, kai iš po marškinių prasiveržė kraujo srovelė.

— Bet šitos pramogos bus vėliau, — milžinas įsidėjo mentę į kišenę. — Dabar yra svarbesnių dalykų.

Jis pasisuko ir pažiūrėjo į hieroglifų sieną, modamas vyrui su lempa prieiti arčiau.

— Pagaliau dėlionė užbaigta. Gaila, kad ta dalis apskritai buvo nuimta nuo sienos. Jeigu čia niekas nebūtų paliesta, būtume išeikvoję mažiau laiko ir vargo. Ir pastangų.

Jis atsisuko į Tarą, gašliai vyptelėjo, paskui nuėjo prie sienos ir atsitūpęs ėmė tyrinėti tekstą.

— Paprastai, jeigu šiose kalvose aptinkama kapavietė, mes apie tai sužinome pirmieji. Vietiniai gyventojai žino, kad savo pačių labui geriausia ateiti tiesiai pas mus. Kitaip jie rizikuoja sulaukti Saifo al Taro rūstybės. Ir žino, kad tai nėra gerai.

— Bet šį kartą kapą suradęs žmogus norėjo veikti vienas. Jis užmokėjo už savo godumą, bet iki tol spėjo kai ką išnešti. Ir, žinoma, tą neįkainojamą sienos dalį.

Jis išplėšė plokštę iš sienos ir pavartė rankose.

— Ironiška tai, kad jis iškirto būtent šią teksto dalį. Aišku, nesuprato jos svarbos. Tiesiog norėjo parduoti dalį papuošimų. Turėdamas laiko, būtų po truputį pardavęs visą sieną. Savo nelaimei, jis pradėjo nuo to gabalo, kuriame nurodyta tiksli kariuomenės vieta, tokiu būdu liūdnam galui pasmerkdamas ne tik save, bet ir dar kelis žmones.

Net iš kelių pėdų nuotolio Tara užuodė tirštą, rūgštų jo prakaito kvapą. Ją ėmė pykinti.

— Bet dabar tai nesvarbu, — tęsė jis. — Mes turime viską. O rytoj šiuo metu turėsime ir kariuomenę. O tada... — Jis vėl metė kupiną pasityčiojimo gašlų žvilgsnį į Tarą. — ... ateis laikas pramogoms.

Jis kažką šūktelėjo arabiškai, ir du vyrai su kūjais šoko į patalpą. Jis linktelėjo galva į sienos dalį, kurią Danielius anksčiau buvo išvertęs, ir, priėję artyn, pakėlė kūjus ir ėmė jais daužyti sieną, trupindami gipsą, išmušdami dideles skyles, piešdami tinką nuo uolos.

— Jėzau! — suriko Danielius šokdamas į priekį. — Ne! Dieve, liaukitės!

Jį sulaikė šautuvo vamzdžio smūgis į pilvą.

— Negalima sunaikinti! — rėkė jis dusdamas. — Dėl Dievo meilės, negalima!

— Nemaloni, tačiau būtina atsargumo priemonė, — tarė Dravikas. — Likusi sienos dalis tegul lieka, bet negalime rizikuoti, kad kas nors, aptikęs kapavietę, perskaitytų apie kariuomenę. Ne dabar.

Dideli gabalai tinko su hieroglifais krito ant grindų sukeldami baltų dulkių debesį. Kol vienas iš vyrų tebedaužė sieną, kitas ėmė trankyti nukritusius sienos gabalus, sutrupindamas juos į šimtus smulkių gabaliukų. Danielius apimtas nevilties nuleido galvą. Kai buvo sunaikinta visa ta sienos dalis, Dravikas mostu liepė vyrams pasitraukti. Oras patalpoje buvo pilnas dulkių. Tara ėmė kosėti.

— O kas dabar? — sušnibždėjo Danielius, negalėdamas atitraukti akių nuo krūvos sutrupinto tinko.

Dravikas žengė prie patalpos angos, laikydamas rankose gabalą plokštės su tekstu. Padavė ją vienam iš vyrų ir buvo pakeltas į tunelį.

— Dabar, — tarė jis atsisukęs į juos, — jums atsitiks kažkas nemalonaus.

Jis davė ženklą ir dingo tunelyje. Vyras prieš Danielių pakėlė šautuvą.

— Ne! — sušuko Tara, manydama, kad jis šaus.

Tačiau jis apsuko šautuvą buože į Danielių ir trenkė jam į galvos šoną. Danielius be sąmonės susmuko ant grindų. Ant kaklo nusruveno kraujo srovelė. Tara atsiklaupė prie jo ir palietė veidą. Išgirdo, kaip kažkas sujudėjo už jos nugaros, kažkas greitai oru artėjo prie jos, ir ji pajuto, tartum dideliu greičiu kristų į neaprėpiamą juodo vandens okeaną. Šiaurės Sudanas

Berniukas bėgo per stovyklą nešdamas rankoje lapelį su radijo pranešimu. Būrys ožkų išgąsdintos pašoko ant kojų ir spruko į šalis, bet jis nekreipė į jas dėmesio ir bėgo toliau iki šeimininko palapinės. Atmetė į šalį palapinės kraštą ir dusdamas iš nuovargio įėjo vidun.

Viduje buvo prieblanda nuo degančios žibalinės lempos, oras tirštas nuo dūmų. Saifas al Taras sukryžiavęs kojas sėdėjo ant kilimu išklotų grindų, prisikišęs prie veido knygą, taip ramiai, tarsi būtų statula. Berniukas priėjo artyn.

— Jie rado! — sušuko jis, daugiau nesutramdydamas jaudinimosi. — Gabalą. Daktaras Dravikas rado jį!

Vyras padėjo knygą ir pakėlė į berniuką bejausmį veidą.

— Parašyta, kad turime jausti saiką visuose dalykuose, Mehmetai, — ramiai pasakė jis, — ir džiaugsme, ir neviltyje. Nereikia šaukti.

— Taip, Saifai al Tarai, — berniukas nuleido galvą.

— Taip pat parašyta, kad turime kiek galėdami džiaugtis Alacho gerumu. Todėl nesigėdyk savo džiaugsmo. Bet valdyk jį, Mehmetai. Visada valdyk. Tas kelias veda pas Dievą. Kelias, kuriame pats esi sau šeimininkas.

Jis ištiesė ranką, ir berniukas padavė jam raštelį. Nulenkė galvą ir ėmė skaityti. Užbaigęs sulankstė popierių ir įsikišo į kišenę.

— Ar nesakiau tau, kad esi Dievo išrinktasis? — paklausė. — Jeigu liksime jam ištikimi ir tikėsime jo didumu, gausime viską, ko trokštame. Ir šiandien gavome. Šiandien didi diena, Mehmetai.

Staiga jo veidą nušvietė plati šypsena, tarsi perdžiūvusią žemę būtų užliejęs vanduo. Berniukas dar nebuvo matęs jo taip besišypsančio, ir jo širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Jis norėjo pulti ant kelių ir pabučiuoti šeimininko kojas, pasakyti, kaip begaliniai jis jį myli, koks jis dėkingas už viską, ką jis jam padarė.

Tačiau numalšino troškimą. Kelias veda pas Alachą, jeigu esi pats sau šeimininkas. Šeimininko žodžiai tebeskambėjo ausyse. Jis išmoko pamoką. Jis leido sau tik nusišypsoti, nors džiaugsmas netilpo krūtinėje.

Atrodė, kad vyras suprato, kas dedasi jo širdyje, nes atsistojo ir uždėjo ranką berniukui ant peties.

— Šaunuolis, Mehmetai, — tarė jis. — Alachas visada atlygina stropiam mokiniui. Lygiai kaip ir nubaudžia apsileidėlius. Dabar eik ir pasakyk žmonėms, kad ruoštųsi. Kai tik sužinosime vietą, pradėsim gabenti ten įrangą.

Berniukas linktelėjo galvą ir žengė prie išėjimo.

— Mokytojau, — prabilo jis atsisukęs, — ar daugiau nebus blogų dalykų? Ar netikėliai bus sunaikinti?

Vyras nusišypsojo dar plačiau.

— Aišku, kad bus, Mehmetai. Kaip gali nebūti, jeigu mūsų pusėje visa kariuomenė?

— Alach akbar, — nusijuokė berniukas. — Dievas yra didis.

— Jis toks ir yra. Toks, kad nė vienas iš mūsų negalim iki galo suvokti.

Kai berniukas išėjo, Saifas al Taras grįžo į savo vietą prie žibalinės lempos ir vėl paėmė knygą. Jos odiniai viršeliai buvo apsitrynę ir atpleišėję, ir jis švelniai pasiūbavo ją rankose. Knygos tekstas buvo ne arabiškas ir ne angliškas, o graikiškas, kaip ir pavadinimas ant viršelio: HPOAOTOY IITOPIAI — Herodoto „Istorija“.

Jis šiek tiek paryškino lempos šviesą, pakėlė knygą per kelis colius nuo veido, patenkintas atsiduso ir vėl ėmė skaityti.

30 Luksoras

Chalifos traukinys sustojo Luksore prieš pat aštuntą ryto. Po nakties košmaro jis jau nebeužmigo, todėl jautėsi pavargęs ir apsunkęs. Nusprendė grįžti namo atsigaivinti prieš eidamas į darbą.

Mieste jau virė gyvenimas. Po pietų turėjo prasidėti Abu Hagago šventė, ir net tokioje ankštybėje minios žmonių jau gyveno laukimu, vaikštinėdamos apie ryškai išpuoštus pakelės prekystalius, nukrautus saldainiais, pyragais ir šventinėmis kepurėmis. Bet šiandien jam ne tai buvo galvoje ir, prisidegęs cigaretę, jis nuėjo Al Mahata gatve, nematydamas aplink jį šurmuliuojančio miesto.

Jo butas buvo penkiolika minučių ėjimo nuo miesto centro, pilkame betoniniame daugiabučiame name, kuris kaip domino kaladėlė stovėjo tarp kitų pilkų betoninių pastatų. Bata ir Ali jau buvo išėję į mokyklą, o kūdikis Jusufas ramiai miegojo savo lopšyje. Jis išsimaudė po dušu, Zenabė pasodino jį prie stalo, atnešė kavos, duonos ir sūrio. Jis džiugiai žiūrėjo, kaip ji vaikšto į virtuvę ir atgal, į jos kaskadomis iki juosmens krintančius juodus plaukus, grakščius ir provokuojančius klubus. Kartais pamiršdavo, koks jis laimingas turėdamas tokią žmoną. Jos šeima nenorėjo, kad ji už jo tekėtų, už studento iš neturtingos šeimos, kurio kišenėse švilpauja vėjai. Tačiau Zenabė buvo valinga moteris. Jis nusišypsojo iš prisiminimų.

— Ko vaipaisi? — paklausė ji, atnešusi lėkštę su supjaustytais pomidorais.

— Prisiminiau, kaip mes susituokėme. Kaip tavo tėvai nieku gyvu nenorėjo tavęs už manęs leisti, o tu pasakei, kad arba aš, arba niekas.

Ji padavė jam pomidorus ir atsisėdo šalia.

— Reikėjo man jų paklausyti. Jei nebūčiau tokia užsispyrusi, dabar turėčiau savo Hosnį.

Chalifa nusijuokė ir pasilenkęs pabučiavo ją į galvą. Jos plaukai buvo pakvėpinti ir šilti, ir jis, nepaisant nuovargio, staiga pajuto geismą. Jis pastatė lėkštę su pomidorais ir apkabino jos pečius.

— Kas gero Kaire? — paklausė ji, bučiuodama jį į dilbį.

— Nieko ypatingo. Susitikau su profesoriumi.

— Kaip jis laikosi?

— Atrodo, neblogai. Tau linkėjimai.

Ji pasislinko ir apkabino ranka jo kelį. Jos suknelė lėtai nuslydo ant grindų, atidengdama petį ir krūtinės viršų, kur pūpsojo krūtys. Chalifa nuleido alkūnę ir nustūmė pomidorų lėkštę toliau.

— Kokią bylą tu tiri, Jusufai? — tyliai paklausė ji, pirštu braukydama ant jo šlaunies ornamentus. — Labai svarbi, ką?

— Taip, — atsakė jis, — atrodo, kad svarbi.

— Gali papasakoti?

— Ne taip lengva, — atsakė jis, glostydamas jos plaukus.

Ji žinojo, kad taip jis rodo nenorą kalbėti, ir nemygė jo. Pasislinko arčiau, pakėlė jo veidą ir pabučiavo į lūpas.

— Vaikas miega, — sušnibždėjo.

Chalifa paglostė jos kaklą, uosdamas plaukų aromatą.

— Man reikia eiti į darbą, — pasakė jis.

Ji vėl pabučiavo jį ir atsistojusi leido suknelei nukristi ant grindų. Po ja ji nieko nebuvo apsivilkusi.

— Tikrai?

Jis žiūrėjo į jos kūną — grakštų ir tamsų, stangrias krūtis ir švelnų anglių juodumo kauburiuką tarp šlaunų. Dieve, kokia ji graži!

— Manau, nieko neatsitiks, jeigu truputį pavėluosiu.

Jie pasibučiavo ir, paėmusi už rankos, ji nusivedė jį į miegamąjį. Ji atsisėdo ant lovos, atsegėjo marškinius ir kelnes, nutraukė drabužius ir apkabino jį. Jis pastūmė ją atgal ir atsigulė šalia, glamonėdamas krūtis, pilvą ir šlaunis, bučiuodamas pečius, jausdamas jos kūną prie savo kūno, jos kvėpavimą...

Sučirškė telefonas.

— Nekelk, — pasakė Zenabė, užsirisdama ant jo, minkydama jo krūtinę ir plaukais plakdama jo veidą.

Jie glamonėjosi dar minutėlę, paskui, pažadintas telefono skambučio, pravirko vaikas, ir Zenabė, sudejavusi iš susierzinimo, išlipo iš lovos ir nuėjo prie lopšio. Chalifa persirito per lovą ir pakėlė ragelį. Tai buvo profesorius Habibis.

— Tikiuosi, nesutrukdžiau, — pasakė jis.

— Visai ne. Aš tik... padėjau Zenabei.

Ji valiūkiškai žvilgtelėjo į jį, pakėlė iš lopšio verkiantį kūdikį. Nuėjo į kitą kambarį, pakeliui sustojusi pabučiuoti jo į galvą. Jis koja uždarė duris.

— Klausyk, Jusufai, — ėmė kalbėti profesorius, — yra šis tas, ką turėtum žinoti. Apie tuos daiktus, kuriuos man vakar palikai.

Chalifa pasilenkė ir išsitraukė iš kelnių kišenės cigaretes.

— Pasakokite.

— Apžiūrėjau juos vakar vakare, kai tu išėjai, ir ant durklo rankenos, po odiniu dirželiu radau įrašą. Ne kaltinį. Grubiai išbraižytą metale. Raidės graikiškos.

— Graikiškos?

— Taip. Ir užrašytas vardas. Greičiausiai durklo savininko.

— Na?

— Jo vardas Dimachas, Menendeso sūnus.

— Dimachas? — Chalifa perkratė vardą mintyse. — Ar jis jums ką nors sako?

— Keisčiausia tai, — tarė Habibis, — kad man atrodo, jog jį jau esu matęs. Ilgai negalėjau prisiminti, kur mačiau, bet paskui prisiminiau.

Jis nutilo, siekdamas dramatiško efekto.

— Na?

— Karalių slėnyje. Ramzio VI kapas. Sienos išrašytos senoviniu grafiti, graikų ir koptų kalbomis, o vienas įrašas tikrai paliktas Dimacho, Menendeso iš Naksoso sūnaus. Pasitikrinau Bailė knygoje.

— Tas pats žmogus?

— Na, negaliu garantuoti šimtu nuošimčių, bet nustebčiau, jeigu Tėbuose būtų du žmonės vardu Dimachas, kurių tėvas Menendesas. Tai ne taip dažnai pasitaikantys vardai.

Chalifa tyliai švilptelėjo.

— Nuostabu.

— Taigi, bet toliau dar nuostabiau.

Jis vėl palūkėjo, žadindamas Chalifos smalsumą, ir vėl Chalifai teko jį paraginti.

— Tas Dimachas kapavietėje paliko ne tik savo vardą. Jis dar šį tą užrašė.

— Ką užrašė?

— Na, įrašas lyg ir be pabaigos. Arba ant jo vėliau kas nors buvo užrašyta, arba jam kažkas sutrukdė jį užbaigti...

Kitame laido gale pasigirdo popieriaus šnarėjimas.

— Toks įrašas: „Aš, Dimachas, Menendeso iš Naksoso sūnus, mačiau šiuos stebuklus. Rytoj aš išžygiuoju prieš amonitus. Tegul...“ Čia įrašas baigiasi.

Chalifa sėdėjo neprisidegęs cigaretės.

— Amonitai, — pasakė jis garsiai galvodamas. — Ar ne tokiu vardu graikai vadino Sivos gyventojus?

— Būtent. Pagal dievo Amono vardą, kurio orakulas buvo oazėje. Ir, kiek mums žinoma, prieš amonitus tuo laikotarpiu buvo siųsta tik viena karinė ekspedicija.

— Kuri?

Vėl dramatiška pauzė.

— Kambizo kariuomenė.

Chalifa nejučia perlaužė pirštais cigaretę.

— Kambizo kariuomenė! Ta, kuri pražuvo dykumoje?

— Taip sako legenda.

— Bet juk niekas neišsigelbėjo. Iš kur pas mus gali atsirasti durklas, priklausęs vienam iš jos karių?

— Tai bent klausimėlis, ar ne?

Chalifa girdėjo, kaip profesorius papsėdamas prisidega pypkę. Jis paėmė kitą cigaretę ir prisidegė. Abu ilgai tylėjo.

— Ar durklas tikrai iš Tėbuose esančios kapavietės? — pagaliau paklausė Habibis.

— Atrodo, — tarė Chalifa. — Taip.

— Tada galimi keli paaiškinimai. Galbūt tas Dimachas neišžygiavo su visa kariuomene. Ar durklas jau buvo pas kitą žmogų, kai jis išžygiavo. O gal Herodotas apsiriko, ir kariuomenės smėlio audra nepalaidojo.

— O gal palaidojo, bet Dimachui pavyko išsigelbėti.

Profesorius minutėlei nutilo.

— Sakyčiau, iš visų galimybių ši yra mažiausiai tikėtina. Nors, be abejo, labiausiai intriguojanti.

Chalifa lėtai traukė dūmą. Jam nebuvo leidžiama rūkyti miegamajame, nes čia miegodavo ir kūdikis, todėl pasilenkęs jis atidarė langą. Mintis vijo mintį per daug greitai, kad būtų galima jas visas sugaudyti.

— Kaip suprantu, Kambizo kariuomenės kareivio kapo suradimas būtų labai reikšmingas? — paklausė jis.

— Nepaprastas atradimas, — atsakė Habibis, — jeigu būtų įrodytas jo tikrumas.

Vadinasi, gal taip ir yra? Abu Najaras aptiko kapą žmogaus, kuris buvo iš pražuvusios Kambizo kariuomenės. Kaip ir sakė profesorius, atradimas labai reikšmingas. Vienas iš svarbiausių Egipte per daugelį metų. Bet tai vis tiek nepaaiškina, kodėl Dravikas stengiasi iš paskutiniųjų ieškodamas nedidelio hieroglifinio teksto fragmento. Juk jam nerūpėjo kiti dirbiniai Ikbaro krautuvėlėje. Tik tas fragmentas. Kažkas čia lieka neaišku. Esama dar kažko.

— O pati kariuomenė? — atrodė, kad klausimas pats išsprūdo iš burnos nespėjus jo ištarti.

— Kas tau neaišku?

— Pražuvusi Kambizo kariauna. Ar svarbu būtų ją rasti?

Ilga tyla.

— Manau, kad mudu perėjome į fantazijos sritį, Jusufai. Kariauna palaidota kažkur Vakarų dykumos viduryje. Jos niekada neras.

— O jeigu rastų?

Vėl tyla.

— Nemanau, kad tau reikia aiškinti, koks stulbinantis tai būtų atradimas.

— Nereikia.

Jis išmetė nuorūką pro langą ir pamosavo ranka sklaidydamas dūmus.

— Jusufai?

— Taip, atleiskite, susimąsčiau. Ką dar žinote apie kariuomenę, profesoriau?

— Deja, nedaug. Ne mano laikotarpis. Tau reikėtų pasikalbėti su profesoriumi Ibrahimu az Zahiru. Jis beveik visą gyvenimą jį tyrinėja.

— Kur galiu jį rasti?

— Čia pat, Luksore. Jis šešis mėnesius per metus praleidžia Čikagos namuose. Bet jau sensta. Pernai ištiko širdies smūgis. Galvelė jau pradeda streikuoti.

Jie dar patylėjo. Chalifa padėkojo profesoriui, pažadėjo ateiti pavakarieniauti, kai kitą kartą bus Kaire, ir padėjo ragelį. Nuėjo į kitą kambarį. Zenabė tebesūpavo kūdikį ant rankų, vis dar nuoga. Jis priėjo ir apkabino juos abu.

— Turiu eiti į darbą.

— O aš niekaip negaliu jo užmigdyti.

— Atleisk. Tai tik...

— Žinau. — Ji nusišypsojo ir pabučiavo jį. — Ir nepamiršk, kad šiandien su vaikais einame į šventę. Pasakiau Ali ir Batai, kad ateisime į juos pažiūrėti. Ketvirtą valandą. Nevėluok.

— Nesijaudink, — tarė jis. — Aš grįšiu. Pažadu. Vakarų dykuma

Tara kelionės metu pabudo du kartus — trumpi sąmonės probrėškiai, — visą kitą laiką ją gaubė užmaršties skraistė.

Pirmą kartą atsipeikėjo karštoje, ankštoje patalpoje, kur dvokė benzinu ir kuri, nepaisant neperžvelgiamos tamsos ir aštraus skausmo galvoje, kaip ji iškart suprato, buvo automobilio bagažinė. Ji gulėjo viena, susirietusi gemalo poza, rankos pririštos prie kulkšnių, burna užklijuota lipnia juosta. Suprato, kad jie greičiausiai važiuoja plentu, nes, nors mašiną ir kratė, kratė nelabai smarkiai, ir jie važiavo gana dideliu greičiu. Ji ėmė galvoti apie matytus filmus, kuriuose žmonės, uždaryti bagažinėse, bandė nustatyti vietą atidžiai klausydamiesi iš išorės sklindančių garsų, sekė savo pojūčius. Pabandė irgi taip daryti, įsiklausydama į išorinius garsus, pagal kuriuos galėtų nustatyti savo buvimo vietą. Tačiau, be kartkartėm pasigirstančio automobilio signalo ir vieną kartą staiga užgrojusios garsios muzikos, niekas nesakė jai, kur ji yra ar kur vežama, ir netrukus ji vėl prarado sąmonę.

Antrą kartą atsipeikėjo nuo garsaus dundėjimo virš galvos. Ji kurį laiką klausėsi, paskui atsimerkė. Ji buvo pasodinta, pririšta prie sėdynės. Danielius sėdėjo šalia, jo galva mataravo ant krūtinės, kraujas ant skruosto ir kaklo buvo sukrešėjęs. Keista, bet ji dėl jo visai nesijaudino. Įsitikino, kad jis šalia, ir nusisukusi ėmė žiūrėti žemyn į bekraštę geltoną lygumą apačioje. Kažkodėl jai šovė mintis, kad žiūri į didelį purų pyragą, ir ji ėmė juoktis. Beveik tą pat akimirką išgirdo balsus, ir ant galvos jai buvo užmaukšlintas kažkoks maišas. Vėl ėmė temti sąmonė, bet paskutinę akimirką prieš nugrimztant jai staiga nušvito protas: „Aš esu sraigtasparnyje, — pasakė ji sau, — skrendu per dykumą prie pražuvusios Kambizo kariaunos.“ Paskui ją vėl apgaubė tamsa, ir ji daugiau nieko neprisiminė. Luksoras

Policijos būstinėje Chalifos laukė dvi staigmenos. Pirmoji — kai vestibiulyje susidūrė su vyriausiuoju inspektoriumi Hasaniu, šis nepradėjo barti už pavėlavimą, o pasisveikino pabrėžtinai draugiškai.

— Gerai, kad sugrįžai, Jusufai! — pasakė viršininkas, kreipdamasis vardu, nors anksčiau niekada taip nedarydavo. — Padaryk man paslaugą. Kai tik turėsi laisvą minutėlę, užsuk į mano kabinetą, gerai? Nėra ko jaudintis. Atvirkščiai, yra gerų naujienų.

Jis patapšnojo Jusufui per petį ir nuėjo koridoriumi.

Antroji staigmena — savo kabinete jis rado Omarą Abd el Faruką.

— Jis nenorėjo laukti apačioje, — paaiškino Sarija. — Nenorėjo, kad jį kas nors pamatytų. Tvirtina turįs informacijos apie Abu Najaro bylą.

Omaras susikūprinęs sėdėjo kabineto kampe, pirštais barbendamas kelius. Iš karto krito į akis, kad jam policijoje nejauku.

— Na, na, — tarė Chalifa eidamas prie stalo ir sėsdamasis. — Niekada nemaniau, kad išauš diena, kai Abd el Farukas ateis čia laisva valia.

— Patikėkit manim, — suniurzgė Omaras, — reikėjo didelio ryžto.

— Arbatos?

Omaras papurtė galvą.

— Ir liepkit jam išeiti, — jis mostelėjo galva į Sarijos pusę. — Tai, ką pasakysiu, skirta tik jums.

— Mohamedas — mano bendradarbis, — tarė Chalifa, — jis toks pats...

— Kalbėsiu tik su jumis arba visai nekalbėsiu, — nukirto Omaras.

Chalifa atsiduso ir linktelėjo Sarijai.

— Duok mums kelias minutes, Mohamedai, gerai? Paskui papasakosiu.

Pavaduotojas išėjo iš kabineto ir uždarė paskui save duris.

— Cigaretę? — jis pasilenkė ir pasiūlė savo „Kleopatras“.

Omaras numojo ranka.

— Atėjau pasikalbėti, o ne keistis mandagybėmis.

Chalifa gūžtelėjo pečiais, atsilošė ir prisidegė cigaretę.

— Gerai, — tarė jis. — Kalbėk.

Omaras dar smarkiau ėmė barbenti pirštais.

— Atrodo, kad kai kurie mano draugai atsidūrė pavojuje, — tarė jis prislopintu balsu. — Vakar jie atėjo į mano namus ieškoti pagalbos. O dabar jie pradingo.

— O ką tai turi bendra su Abu Najaru?

Omaras apsidairė, tarsi norėdamas įsitikinti, kad niekas nesiklauso.

— Prieš dvi dienas, kai mane atvežėte, klausėte, ar kalvose nerasta nauja kapavietė.

— Ir tu pasakei, kad nieko nežinai. Ar tai reiškia, kad dabar kažką prisiminei?

Klausime nuskambėjo sarkazmas.

Omaras piktai į jį dėbtelėjo.

— Jums tikriausiai labai linksma, — prašvokštė. — EI Farukas ateina prašyti pagalbos.

Chalifa nieko neatsakė, tik traukė cigaretės dūmą.

— Gerai, Abu Najaras aptiko kapavietę. Nežinau, kur, ir nesivarginkit klausinėdamas. Jis paėmė dalį sienos dekoracijos iš to kapo. Mano draugai turėjo tą sienos dalį. O dabar jie pradingo.

Už lango pokštelėjo petarda. Omaras krūptelėjo.

— Ir kas tie draugai?

— Archeologas. Daktaras Danielius Lesažas. Ir moteris. Anglė.

— Tara Malrėj, — spėjo Chalifa.

Omaras kilstelėjo antakius.

— Jūs ją pažįstat?

— Atrodo, kad ji ir Lesažas buvo įsivėlę į susišaudymą Sakaroje prieš dvi dienas.

— Žinau, ką jūs galvojate, Chalifa, bet aš dirbau su Lesažu šešerius metus. Jis geras žmogus.

Chalifa linktelėjo.

— Aš tikiu tavimi. — Paskui patylėjo ir pridūrė: — Niekad nemaniau, kad ateis diena, kai galėsiu tai pasakyti EI Farukui.

Omaras minutėlę tylėjo. Paskui jo veidą nušvietė šypsena. Jo pečiai nusileido, jis atsipalaidavo.

— Gal dabar užsirūkyčiau.

Chalifa pasilenkė ir atkišo jam pakelį.

— Tai kas vakar nutiko, Omarai?

— Kaip sakiau, jie atvažiavo į mano namus prašyti pagalbos. Jie turėjo su savim tą gabalą plokštės. Moteris pasakė, kad jos tėvas nupirko jį jai ir kad jo nori Saifas al Taras. Ir britų ambasada.

— Britų ambasada?

— Sakė, kad to fragmento nori ir žmonės iš britų ambasados.

Chalifa ištraukė iš švarko kišenės rašiklį ir ėmė rašinėti ant popieriaus lapo. Kas čia dedasi, po velnių?

— Kas dar? — paklausė jis.

— Jie norėjo sužinoti, iš kur atsirado tas fragmentas. Pasakiau jiems, kad tai pavojinga ir kad jiems reikia išvažiuoti, bet jie atsisakė. Daktaras Lesažas — mano draugas. Jeigu draugas prašo pagalbos, aš neatsisakau. Pasakiau, kad pabandysiu sužinoti. Išėjau iš namų maždaug ketvirtą po pietų. Kai grįžau, jų nebuvo. Nuo to laiko jų nemačiau.

— Ar žinai, kur jie ėjo?

— Jie pasakė žmonai, kad kops į EI Kurno viršūnę. Aš baiminuosi dėl jų, inspektoriau. Ypač po to, kas nutiko Abu Najarui. Ir Suleimanui al Rašidui.

Chalifa liovėsi rašęs.

— Suleimanui al Rašidui?

— Žinote, jį sudegino, štai kaip.

Chalifa išblyško.

— Mirė?

Omaras linktelėjo.

— Dieve, — suvaitojo Chalifa. — Tik ne Suleimanas.

— Jūs nežinojote?

— Buvau Kaire.

Omaras panarino galvą.

— Atsiprašau, — pasakė, — maniau, kad jau girdėjote.

Jis palūkėjo, paskui pridūrė:

— Visi žino, kaip jūs padėjote Suleimanui.

Chalifa užsidengė veidą rankomis.

— Aš pasakysiu, kaip aš jam padėjau. Aš jį nužudžiau. Štai ką aš jam padariau. Jeigu nebūčiau tada jo aplankęs... Po perkūnais! Kaip galėjau taip kvailai pasielgti?

Jis nutilo. Kažkas gatvėje mušė būgną. Stojo ilga tyla.

— Ko gero, man jau laikas eiti, inspektoriau, — tyliai tarė Omaras stodamasis. — Negražu šitaip trikdyti liūdesio valandą.

Jis pasuko prie durų.

— Tas fragmentas, — tarė Chalifa.

— Prašau?

— Sienos fragmentas. Ar tu jį matei?

— Taip, — pasakė Omaras. — Mačiau.

— Eilė gyvačių? Hieroglifai?

Omaras linktelėjo.

— Ženklai. Hieroglifai. Ar prisimeni kurį nors iš jų?

Omaras minutėlę susimąstė, paskui, priėjęs prie stalo, paėmė Chalifos rašiklį ir kažką nupiešė ant popieriaus lapo. Detektyvas pasižiūrėjo.

— Ar tikrai taip buvo pavaizduota?

— Mer, — atsakė Omaras. — Piramidės ženklas.

Chalifa dar kurį laiką žiūrėjo į hieroglifą, paskui sulankstė lapą ir įsidėjo į kišenę.

— Ačiū, Omarai, — pasakė jis. — Suprantu, kaip sunku tau buvo ryžtis šiandien čia ateiti.

— Tik raskit mano draugus, inspektoriau. Daugiau nieko neprašau. Tik raskit mano draugus.

Akimirką atrodė, kad jis nori paduoti ranką, bet paskui vos pastebimai linktelėjo galvą ir išėjo.

Chalifa dvidešimt minučių pasakojo Sarijai, ką sužinojo Kaire, ir klausėsi smulkmenų apie Suleimano mirtį. Paskui, kaip buvo prašytas, užlipo laiptais ir nuėjo pas vyriausiąjį inspektorių. Paprastai Hasanis versdavo jį laukti koridoriuje kelias minutes prieš įsileisdamas į kabinetą. Tačiau šiandien jis buvo pakviestas vidun nedelsiant. Negana to, jam pasiūlė atsisėsti ant daugmaž padorios kėdės.

— Raportas apie bylos eigą bus išspausdintas iki pietų, — pradėjo jis, norėdamas užbėgti už akų klausimams apie raportą.

Tačiau Hasanis atsainiai numojo ranka.

— Dėl to nesirūpink, Jusufai. Turiu tau gerų naujienų.

Jis atsilošė, ištiesė smakrą, įsitaisydamas poza, panašia į Mubarako portrete virš jo galvos.

— Su malonumu noriu pranešti, — prabilo jis iškilmingai, — kad patvirtintas tavo paaukštinimas. Sveikinu.

Jis nusišypsojo, nors iš veido išraiškos buvo matyti, kad jis nebuvo toks patenkintas, koks atrodė.

— Jūs juokaujate, — pasakė Chalifa.

Šypsena ėmė nykti.

— Aš niekad nejuokauju. Aš policininkas.

— Taip, pone. Atsiprašau.

Jis nežinojo, ką sakyti. Atsitiko tai, ko jis mažiausiai tikėjosi.

— Noriu, kad pasiimtum išeiginę dieną, grįžtum namo, papasakotum žmonai, atšvęstum. O rytoj siunčiu tave į konferenciją Ismailijoje.

— Ismailijoje?

— Kažkokia nesąmonė apie policijos darbą miestuose dvidešimt pirmajame amžiuje. Trys dienos, tepadeda tau Dievas. Su tokiais dalykais tenka taikstytis, jeigu nori kilti tarnybos laiptais.

Chalifa nieko neatsakė. Žinoma, jis džiaugėsi. Kita vertus, kažkas...

— Kas bus su byla? — paklausė jis.

Vėl atsainus rankos mostas, vėl nenuoširdi šypsena.

— Dėl bylos nesijaudink, Jusufai. Ji gali porą dienų palaukti. Važiuok į Ismailiją, o kai grįši, galėsi vėl jos imtis. Niekur ji nedings.

— Negaliu taip jos palikti.

— Pailsėk! Tave paaukštino! Džiaukis!

— Žinau, bet...

Hasanis ėmė juoktis. Garsus, audringas kvatojimas pripildė kabinetą ir paskandino Chalifos žodžius.

— Tai bent staigmena! Aš prašau vieno iš savo vyrų mažiau dirbti! Tikiuosi, niekam nepasakosi. Sugadintum man reputaciją.

Chalifa nusišypsojo, bet nenukrypo nuo temos.

— Nužudyti trys žmonės. Dar du pradingo. Aš turiu nepaneigiamų įrodymų, kad tai susiję su Saifu al Tarų, o gal ir su britų ambasada. Negaliu mesti.

Hasanis tebekikeno. Tačiau jo akyse Chalifa išvydo susierzinimą. Susierzinimą, besiribojantį su pykčiu.

— Argi tu nenori paaukštinimo? — paklausė jis.

— Prašau?

— Neatrodo, kad labai džiaugtumeis. Turėtum jaustis dėkingas.

Jis pabrėžė paskutinį žodį, tarsi ragindamas Chalifą to nepamiršti.

— Aš dėkingas, pone. Bet žmonėms gresia mirtinas pavojus. Aš negaliu prapulti Ismailijoje trims dienoms.

Hasanis linktelėjo galvą.

— Manai, kad nesugebėsime čia susitvarkyti be tavęs, ar ne taip?

— Ne. Aš tik...

— Manai, kad policija nesugebės dirbti tau nesant?

— Bet...

— Manai, kad tik tau vienam rūpi įstatymas ir tvarka, tik tu atskiri gėrį nuo blogio?

Jo balsas ėjo garsyn. Ant kaklo išpampo gysla.

— Štai ką tau pasakysiu, Chalifa. Aš visą savo gyvenimą dirbau šitos šalies labui ir nesiruošiu čia sėdėti ir klausytis tokio mėšlo, kad viskas rūpi tik tau vienam. — Jo alsavimas padažnėjo. — Gavai, ko norėjai. Gavai tą prakeiktą paaukštinimą. Ir rytoj, jeigu nenori sau pakenkti, važiuosi į Ismailiją. Kalba baigta.

Jis atsitraukė nuo stalo, atsistojo ir nuėjo prie lango; kur traškindamas krumplius stovėjo atsukęs Chalifai nugarą. Chalifa prisidegė cigaretę neatsiklausęs leidimo.

— Kas jūsų paprašė? — tyliai paklausė jis.

Hasanis neatsakė.

— Juk dėl to ir gavau paaukštinimą, ar ne? Kažkas jūsų paprašė. Kažkas nori nušalinti mane nuo bylos.

Hasanis tebetylėjo.

— Tai sandoris. Aš gaunu naujas pareigas, o mainais pamirštu bylos tyrimą. Ar ne toks sandoris? Tai kyšis.

Hasanio krumpliai traškėjo taip garsiai, kad, atrodė, tuojau sulūš.

Jis lėtai atsisuko.

— Tu man nepatinki, Chalifa, — suniurzgė jis. — Niekada tavęs nemėgau ir niekad nepamėgsiu. Tu arogantiškas, nepaklusnus, tu tikra rakštis subinėje.

Jis žengė žingsnį į priekį sukandęs žandikaulius.

— Tu taip pat ir geriausias detektyvas iš visų čia turimų. Nemanyk, kad to nesuprantu. Ir nors tu nepatikėsi, niekada nelinkėjau tau nieko bloga. Todėl klausyk ir klausyk įdėmiai: priimk paaukštinimą, važiuok į Ismailiją, pamiršk bylą. Nes, patikėk manim, jeigu nesutiksi, aš nieko negalėsiu padaryti, kad tave apsaugočiau.

Jis akimirką stovėjo įsmeigęs akis į Chalifą, paskui nusisuko į langą.

— Ir uždaryk paskui save duris, — užbaigė.

31 Vakarų dykuma

Pirmiausia Tara pajuto karštį. Tarsi plauktų aukštyn iš šaltos ežero gelmės ir sulig kiekvienu metru ją suptų vis šiltesnis vanduo, vis karštesnis, kol galų gale ji iškilo į paviršių, kuris degė pragaro karščiu. Ji neabejojo, kad jeigu pasiliks čia ilgiau, gyva sudegs, todėl apsisukusi bandė vėl nerti į gilumą, į vėsų ir tamsų ežero dugną. Tačiau jos kūnas įgavo neįveikiamą lengvumą, ir ji, nors labai stengėsi, sugebėjo panirti tik kelis colius. Kurį laiką ji grūmėsi, bandydama panirti giliau, bet nieko neišėjo, ir ji galų gale pasidavė, atsigulė ant nugaros ir bejėgiškai plūduriuodama kilo aukštyn link liepsnų. Jos akys sumirkčiojo ir prasivėrė.

Ji gulėjo palapinėje. Šalia, palinkęs virš jos, buvo Danielius. Jis ištiesė ranką ir paglostė plaukus.

— Sveika sugrįžusi, — tarė jis.

Jai skaudėjo galvą, burnoje buvo sausa ir šiurkštų, tarsi ji būtų prikimšta popieriaus. Kurį laiką ji ramiai gulėjo, paskui sukandusi dantis atsisėdo. Už dviejų metrų, priešais įėjimą į palapinę sėdėjo vyras, pasidėjęs ant kelių šautuvą.

— Kur mes? — sumurmėjo ji.

— Vakarų dykumos vidury, — atsakė Danielius. — Didžiojoje smėlio jūroje. Manau, kažkur pusiaukelėje tarp Sivos ir Al Farafros.

Buvo taip karšta, kad ji vos galėjo kvėpuoti. Oras deginte degino burną ir gerklę, tarsi ji gertų lavą. Pro palapinės angą ji beveik nieko nematė, tik priešais akis kylančią smėlio sieną. Kažkur netoliese girdėjo šūkavimus ir generatorių pupsėjimą. Kankino baisus troškulys.

— Kelinta valanda?

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Vienuolikta.

— Aš buvau mašinos bagažinėje, — tarė ji, mėgindama sutvarkyti padrikas mintis. — Paskui sraigtasparnyje.

— Aš nieko neprisimenu iš kelionės, — gūžtelėjo jis pečiais. — Tik kapavietę.

Jis pakėlė ranką ir atsargiai pačiupinėjo galvos šoną. Kraujas, kurį ji matė ant jo veido ir kaklo, buvo nušluostytas, jeigu tik jis jai neprisisapnavo. Ji ištiesė ranką per kilimu apklotas grindis ir susirado jo pirštus.

— Atleisk, Danieliau. Man nereikėjo įtraukti tavęs į šitą reikalą.

— Aš pats įsitraukiau. — Jis nusišypsojo. — Ne tavo kaltė.

— Turėjau tą sienos gabalą palikti Sakaroje, kaip tu ir norėjai.

Jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą.

— Galbūt. Bet pagalvok, kiek pramogų būtume praleidę. Kasinėjimas man niekad neteikė tiek jaudulio. — Jis perbraukė ranka plaukus. — Be to, dabar atsidūrėme netoli tos vietos, kur bus padarytas didžiausias atradimas pasaulio archeologijoje. Manau, kad dėl to verta iškęsti guzą ant kaktos.

Ji žinojo, kad jis stengiasi pakelti jai nuotaiką, ir stengėsi jam padėti. Tačiau iš tiesų ji jautėsi blogai, buvo puolusi į neviltį ir, nepaisant pokštų, žinojo, kad Danielius jaučiasi lygiai taip pat. Matė tai iš jo akių ir beviltiškai nusvirusių pečių.

— Jie mus užmuš, juk taip?

— Nebūtinai. Yra daug šansų, kad kai jie ras kariuomenę...

Ji pažiūrėjo jam tiesiai į akis.

— Juk užmuš mus, ar ne?

Jis minutėlę patylėjo, paskui nuleido akis.

— Taip, — pasakė, — manau, kad jie greičiausiai taip ir padarys.

Jie nutilo. Danielius susirietė, apsikabino rankomis kelius, padėjo ant jų smakrą. Tara atsistojusi pasirąžė, galvą skausmas daužė kaip kūju. Sargybinis tebestebėjo juos bejausmiu veidu. Jis nebandė nukreipti vamzdžio į jų pusę, ir staiga jai šovė beprotiška mintis užpulti jį ir pabėgti. Tą pačią akimirką nuvijo ją. Net jeigu pavyktų ištrūkti iš palapinės, kur jiems eiti? Jie viduryje dykumos. Suprato, jog sargybinis čia tik tam, kad įvarytų baimės. Jų tikrieji sargybiniai buvo smėlis ir karštis. Jai norėjosi verkti, bet akys buvo perdžiūvusios.

— Noriu gerti, — sumurmėjo ji.

Danielius pakėlė galvą ir kreipėsi į sargybinį.

— Ehna ačanin. Ozin maija.

Sargybinis akimirką spoksojo į juos, paskui nenuleisdamas nuo jų akių šūktelėjo kažką kitam. Po kelių minučių į palapinę įėjo vyras su moliniu ąsočiu, kurį padavė Tarai. Ji pakėlė jį prie lūpų ir ėmė gerti. Vanduo buvo šiltas, molio skonio, bet ji godžiai gėrė, paskui, kai išgėrė pusę, padavė ąsotį Danieliui. Danielius irgi atsigėrė. Virš galvos subirbė sraigtasparnis, ir palapinės brezentas ėmė blaškytis ir banguoti.

Rytas slinko lėtai. Karštis, jeigu tai išvis įmanoma, dar sustiprėjo, džiovindamas prakaitą nuo kaklo, vos tik ji išrasodavo. Danielius kuriam laikui užsnūdo padėjęs galvą jai ant kelių. Virš galvos praskrido dar daugiau sraigtasparnių.

Maždaug po valandos sargybiniai pasikeitė ir jiems atnešė maisto — žalių daržovių, sūrio, plokščių neraugintos duonos paplotėlių, sūrių ir sausų, kuriuos sunku buvo praryti. Ji bandė per jėgą valgyti, bet negalėjo. Naujasis sargybinis buvo tylus ir bejausmis, kaip ir pirmasis.

Matyt, ji kuriam laikui užmigo, nes kai pabudo, maistas buvo išneštas, o prie palapinės vėl sėdėjo pirmasis sargybinis. Ji pabandė sugauti jo žvilgsnį, užmegzti nebylų kontaktą. Bet jis tik spoksojo į ją šaltu, nepalenkiamu žvilgsniu, ir po kurio laiko ji nuleido akis.

— Nėra prasmės bandyti užmegzti santykius, — tarė Danielius. — Jiems mes ne ką geresni už gyvulius. Blogesni. Mes esam kafrai. Pagonys.

Ji vėl atsigulė atsukusi nugarą sargybiniui ir užsimerkė. Bandė galvoti apie savo butą, vivariumą, apie Dženę, apie gaivias gruodžio popietes Brokvelo parke. Apie viską, kad tik nereikėtų galvoti apie dabartį. Bet vaizdai nesilaikė galvoje. Jie iškildavo, bet vos tik ji pabandydavo juos sulaikyti, išnykdavo. O už jų visada stūksojo Draviko veidas, žiūrintis į ją su bauginančiu gašlumu. Ji nusipurtė ir apsisuko, paskui, vėl apimta nevilties, atsisėdo ir panardino veidą delnuose.

Pagaliau, dienai ėmus ristis į antrą pusę, kai saulė kybojo zenite, o oras palapinėje buvo toks karštas, kad ji daugiau nebegalėjo kęsti, kažkas atmetė palapinės atlapą ir įkišo galvą. Kažkas buvo pasakyta jos sargybiniui, kuris atsistojo ir, atkišęs į juos šautuvą, pamojo jiems išeiti laukan. Jie žvilgtelėjo vienas į kitą, atsistojo, praėjo pro sargybinį ir žengė iš palapinės, prisimerkę nuo tvieskiančios saulės. Palapinė buvo didelėje stovykloje, įkurtoje vidury slėnio tarp kopų, iš kurių viena kairėje kilo stačiu šlaitu, kita — dešinėje — turėjo nuolaidesnį šlaitą. Visur mėtėsi krūvos benzino statinių, šiaudų kūliai ir medinės dėžės. Neaukštai virš galvų prašvilpė sraigtasparnis, kuris nusileido slėnyje ir nutūpė ant plokščios smėlio aikštelės. Jį apsupo tuzinas juodai apsirengusių vyrų, iškrovė įrangą ir kažkur nunešė.

Tara viso to beveik nematė, nes pirmiausia jai į akis krito ne sraigtasparnis, ne stovykla, o gana didelė piramidės formos uola, iškilusi tiesiai priešais ją. Vaizdą jai šiek tiek užstojo palapinės ir dėžės, ir ji matė tik jos viršutinę dalį, bet ir to užteko suvokti, kokia ji didelė. Nuo jos, stūksančios viduryje dykumos, juodos ir tvirtos supančio smėlio fone, nugara nubėgo šiurpuliai. Ji pastebėjo, kad vyrai stengėsi jos nematyti.

Jie nuėjo per stovyklą, vienas sargybinis žengė priekyje, du iš paskos. Išėję iš šiaurinio slėnio krašto, ėmė kopti stačiu smėlio šlaitu, kur po skėčiu stovėjo Dravikas, užsimaukšlinęs ant galvos šiaudinę skrybėlę.

— Tikiuosi, gerai išsimiegojot, — su pašaipa drėbė jis, kai juos atvedė prie jo.

— Eik velniop! — suurzgė Danielius.

Nuo kopos viršūnės prieš juos atsivėrė visas didžiulis slėnis, kuris tolumoje grakščiai sukosi į šiaurę, duburys, įsiterpęs tarp smėlio bangų. Milžiniška uola stūksojo tiesiai priešais juos, dabar ji buvo matyti visa, kylanti iš kairiosios kopos šlaito kaip adata, kyšanti iš grubaus geltono audeklo. Po ja, milžiniškos uolos fone, panašūs į nykštukus, zujo būriai žmonių su kastuvais, kauptukais, o nuo jos papėdės lyg gyvatės rangėsi penki ilgi vamzdžiai, kurie ėjo kopos šlaitu aukštyn ir slėpėsi kitoje pusėje. Čia generatorių pukšėjimas buvo garsesnis, pripildęs orą ritmingo, duslaus dardesio, tarsi ore plaktų tūkstančiai sparnų.

— Pamaniau, jums bus įdomu pamatyti, — tarė Dravikas. — Šiaip ar anaip, neturėsit progos apie tai kam nors papasakoti.

Ir vėl tas klastingas gerklinis juokas. Tara juto, kaip jis spokso į ją, kaip akys gašliai laksto jos kūnu. Ji sudrebėjo iš pasibjaurėjimo ir žengė atatupsta už Danieliaus. Dravikas suniurzgė ir vėl nusisuko į slėnį. Jis išsitraukė cigarą iš marškinių kišenės ir įsikišo į burną.

— Šią vietą rasti buvo lengviau, negu iš pradžių manėme, — ėmė girtis jis. — Bijojau, kad atstumai, pateikti kapavietėje, bus labai apytikriai, kaip dažnai pasitaiko senoviniuose tekstuose, bet mūsų draugas Dimachas nurodė vietą penkių kilometrų tikslumu. Nepaprastas darbas, turint galvoje, kad jis neturėjo modernios technikos.

Jis spragtelėjo žiebtuvėlį ir garsiai papsėdamas lėtai prisidegė cigarą.

— Vos išaušus, ėmėme žvalgyti vietovę iš oro, — tęsė jis, — ir radome po valandos. Po tų sunkių ir sudėtingų keturių dienų tai buvo didelis palengvėjimas. Maniau, kad viskas klostysis kur kas sudėtingiau.

Kairėje du dykumų motociklai kilo kopos šlaitu, varikliai riaumojo, padangos rėžėsi į smėlį, palikdamos paskui save gilias provėžas, tarsi atsegamą užtrauktuką.

— Taigi viskas ėjo kaip sviestu patepta, — tarė Dravikas plačiai šypsodamasis, norėdamas priblokšti juos savo sėkme. — Net geriau. Atsigabenome pakankamai įrangos darbui: degalų generatoriams, dėžių transportavimui, šiaudų apsaugoti radiniams. Kupranugariais dabar gabenama dar daugiau. Jau aptikome kelis įrašus ant uolos, todėl žinome, kad kariuomenė turi būti kažkur čia. Mums dabar liko tik... — jis nutilo ir patraukė cigaro dūmą, — ...rasti. Tikiuosi tai padaryti per kelias valandas.

— Gali būti sunkiau, negu tu manai, — pasakė Danielius piktai žiūrėdamas į jį. — Kopos nuolat juda. Dievas žino, koks dykumos pagrindo lygis buvo prieš du su puse tūkstančių metų. Kariuomenė gali būti penkiasdešimties metrų gilumoje. Gali kasti ištisas savaites ir nieko nerasti.

Dravikas gūžtelėjo pečiais.

— Tradiciniais metodais — galbūt. Laimė, turime savo rankose daug modernesnę įrangą.

Jis parodė žemyn į penkis vamzdžius, vinguriuojančius tolyn dideliu šlaitu. Tara pamatė, kad prie jų atvirų galų stovi po du vyrus. Jie laikė kažkokias rankenas, kuriomis maišė smėlį prie vamzdžių, ir šis buvo siurbiamas Į išsiraičiusias plastikines gerkles.

— Vakuuminiai siurbliai, — paaiškino Dravikas. — Jie dabar labai madingi Persų įlankoje. Ten juos naudoja valyti pakilimo takams, naftotiekiams, panašiems darbams. Jie veikia visiškai taip pat, kaip ir paprastas dulkių siurblys. Smėlis įsiurbiamas, jis teka vamzdžiais ir yra išmetamas kitame gale — mūsų atveju — už kito kopos šlaito. Kiekvienas iš vamzdžių, patikėkit manim, gali išsiurbti beveik šimtą tonų per valandą. Todėl manau, kad kariuomenę atkasime daug greičiau, negu tau atrodo.

— Jus pastebės, — įsiterpė Danielius. — Tokio masto operacijos neįmanoma ilgai išlaikyti paslaptyje.

Dravikas nusijuokė ir ranka nubrėžė didelį lanką.

— Kas mus pamatys? Po velnių, mes esame pačiame dykumos viduryje! Iki artimiausios gyvenvietės šimtas penkiasdešimt kilometrų, virš galvos neina komercinių skrydžių linijos. Stveriesi šiaudo, Lesažai. — Jis išpūtė dūmų kamuolį Danieliui į veidą ir dar garsiau nusijuokė. — Su kokia didele dilema tu susidūrei! Viena vertus, geidi, kad man nepasisektų. Kita vertus, kaip archeologas, trokšti, kad man pavyktų.

— Man ta kariuomenė nė velnio nerūpi, — nukirto Danielius.

— Meluoji, Lesažai! Meluoji kiekvienu savo sąnariu. Tau ne mažiau už mane knieti pamatyti, kas yra ten apačioje. Mudu esam vienodi, tu ir aš.

— Nesigirk.

— Taip, Lesažai, vienodi! Mes vienodi. Mes abu gyvename praeitimi. Abu jaučiame nenumaldomą troškimą joje raustis. Mums nepakanka vien žinoti, kad kažkur dykumoje po smėliu yra palaidota kariuomenė. Mes turime ją rasti. Turime ją pamatyti. Turime padaryti ją savo nuosavybe. Vien mintis, kad istorija gali nuo mūsų kažką slėpti, mus baugina. A, suprantu tave, Lesažai. Geriau, negu tu pats save supranti. Tai, kas čia palaidota, tau rūpi labiau už tavo gyvybę. Labiau negu šalia stovinti draugė.

— Nesąmonė! — nukirto Danielius.

— Argi? — prunkštelėjo Dravikas. — Man atrodo kitaip. Galėčiau čia pat perpjauti jai gerklę, bet vis tiek dalis tavo esybės norėtų, kad man pasisektų. Tai narkotikas, Lesažai. Neišgydoma priklausomybė. Ir mudu abu nuo jo kenčiame.

Danielius spoksojo į jį, ir Tarai akimirką pasirodė, kad Draviko žodžiai užgavo jame kažkokią paslėptą stygą. Jo akyse ji pamatė sutrikimą, beveik pasibjaurėjimą, tarsi būtų parodyta ta jo prigimties dalis, kurią jis norėjo nuslėpti. Tačiau tai dingo po akimirkos, ir jis, papurtęs galvą, narsiai susikišo rankas į kišenes.

— Eik po velnių, Dravikai.

Milžinas nusišypsojo.

— Užtikrinu, jeigu čia ir bus kokia velniava, jos autorius būsiu tik aš.

Jis atsilošė ir žvilgtelėjo į Tarą, paskui linktelėjo galva trims sargybiniams. Jie pakėlė šautuvus ir pabaksnojo juos eiti kopos šlaitu stovyklos link.

— Ir net negalvokit apie pabėgimą, — šūktelėjo Dravikas iš paskos. — Jeigu jūsų nepražudys karštis, pribaigs lakusis smėlis. Jo čia pilna aplink. Tiesą pasakius, tokiu būdu man ir reikėtų jumis nusikratyti. Daug įdomiau už kulką į kaktą.

Jis nusivaipė ir nusisuko į kraterį. Darbininkai apačioje uždainavo.

32 Luksoras

Apmąstymams Chalifa turėjo pamėgtą vietą Tėbų kalvose, Al Kurno papėdėje. Ten dabar ir nuėjo.

Atrado tą vietą prieš daugelį metų, kai pirmą kartą atvažiavo į Luksorą — gamtos sukurtą, žemoje oloje išgraužtą krėslą šlaito pusiaukelėje, nuo kurio visu grožiu vėrėsi Karalių slėnis. Sėdėdavo čia ištisas valandas, vienas, nurimęs ir, kad ir kokios sunkios mintys jį kamuotų, kad ir koks sugniuždytas ar liūdnas jaustųsi, jam visada praskaidrėdavo galva ir siela. Tą vietą vadino apmąstymų krėslu. Nebuvo kitos tokios vietos pasaulyje, kur jis jaustųsi dar labiau susiliejęs su savo esybe ir Alachu.

Saulė jau buvo kirtusi zenitą, kai jis pasiekė tikslą. Atsisėdo, atsirėmė nugara į vėsų kalkakmenį ir pažvelgė į saulės išdegintas kalvas. Toli apačioje matė žmones, it skruzdėlės vaikščiojančius slėnyje. Prisidegė cigaretę.

Susitikimas su Hasaniu sukrėtė jį. Smarkiai. Pirmasis jo impulsas, žinoma, buvo atmesti paaukštinimą ir toliau tirti bylą. Juk pavojus gresia dviejų žmonių gyvybėms — jeigu jie dar gyvi, — ir jis negalėjo atsukti jiems nugaros. Ir negalėjo pamiršti, kas atsitiko Suleimanui ir Najarui, ir Ikbarui. Ir, be kita ko, jo broliui Ali.

Ir vis dėlto abejojo. Nenorom, tačiau abejojo. Tai ne filmas, kuris galų gale baigiasi laimingai. Tai gyvenimas, ir nors smerkė save už tai, jis bijojo.

Eiti prieš Saifą al Tarą jau savaime pavojinga. Dabar pasirodė, kad jis turi priešų ir šioje barikadų pusėje. Dievas žino kodėl ir Dievas žino kas, bet jie buvo galingi. Tokie galingi, kad galėjo išgąsdinti Ilasanį, o tai nelengva.

„Nieko negalėsiu padaryti, kad tave apsaugočiau“, pasakė viršininkas. Ir kalbėjo jis ne apie Chalifos karjerą, jis turėjo galvoje jo gyvybę. Ir galbūt jo šeimos narių gyvybes. Ar turi jis teisę rizikuoti gyvybėmis žmonių, kurios mylėjo labiausiai pasaulyje? Galų gale, jis nieko neskolingas nei Najarui, nei Ikbarui ar Suleimanui, nei anglų porai. O Ali? Taip, be abejo, tai jo amžina kančia, bet ar ji verta šitokio pasiaukojimo? Gal jam reikia mesti bylą. Priimti paaukštinimą, važiuoti į Ismailiją. Aišku, jis ims savęs nekęsti. Užtat liks gyvas. Ir jo mylimi žmonės. Jis sprigtelėjo nuorūką šalin ir pakėlęs galvą pažiūrėjo į grubiai išrašytus hieroglifus ant uolos greta jo. Ten buvo trys kartušai — Horemhebo, Ramzio I ir Sečio I. Po jais trumpas įrašas, paliktas žmogaus, pasivadinusio „Amono raštininku, Ipu sūnumi“. Tikriausiai vienas iš senovinio nekropolio darbininkų, kuris sėdėjo šitoje pačioje vietoje prieš tris tūkstančius metų, džiaugdamasis tais pačiais vaizdais kaip ir Chalifa, įsiklausydamas į tylą, galbūt apimtas tokių pačių jausmų. Jis ištiesė ranką ir prisilietė prie įrašo.

— Ką man daryti? — atsiduso braukdamas pirštais grubiai įrėžtus ženklus. — Kuris kelias teisingas? Pasakyk man, Ipu sūnau. Duok ženklą. Nes esu tikras, kaip...

Jį pertraukė viršuje barkštelėję akmenys. Jis pasisuko ir pažiūrėjo aukštyn. Nuo kyšulio keli metrai aukščiau jo į jį žiūrėjo liesas, apdriskęs žmogus.

— Atsiprašau, atsiprašau, Alachai, saugok mane! — suvebleno jis arabiškai, daužydamas rankomis galvą. — Bjaurus netikęs kvailys, atėjęs, kur nereikia.

Jis susirišo dželabą apie juosmenį ir, nuleidęs kaulėtas kojas per uolos kraštą, ėmė kepurnėtis uolos plyšiu žemyn.

— Tu kalbi su vaiduokliais! — bambėjo jis leisdamasis. — Aš irgi kalbu su vaiduokliais. Kalvos pilnos vaiduoklių! Tūkstančiai vaiduoklių. Milijonai vaiduoklių. Vieni geri, kiti blogi. Dar kiti baisūs! Aš mačiau.

Jis jau buvo ant žemės ir grabinėdamas akmenis prišliaužė prie Chalifos kojų.

— Aš gyvenu su vaiduokliais. Aš juos pažįstu. Jų yra visur. — Jis parodė už Chalifos galvos. — Štai vienas. Ir dar vienas. Ir čia, ir čia, ir čia. Labas, vaiduokliai! — Jis pamojavo ranka. — Jie mane pažįsta. Jie alkani. Kaip aš. Mes visi alkani. Labai alkani. — Jis pasirausė savo skuduruose ir ištraukė gniužulą suglamžyto popieriaus. — Nori skarabėjaus? — paklausė. — Geriausia kokybė.

Chalifa papurtė galvą.

— Ne šiandien, bičiuli.

— Žiūrėk, žiūrėk, labai geras, geriausias Egipte. Tik pažiūrėk. Prašau.

— Ne šiandien, — pakartojo Chalifa.

Vyras apsidairė, prislinko arčiau ir ėmė kalbėti tylesniu balsu.

— Tu mėgsti senienas? Aš turiu senienų. Labai gerų.

— Aš policininkas, — tarė Chalifa. — Galvok, ką sakai.

Šypsena dingo.

— Padirbtos senienos, — skubiai išbėrė jis. — Netikros. Padirbtos. Padirbtos, padirbtos. Pats padariau. Padariau netikras. Cha, cha, cha.

Chalifa linktelėjo galvą, išsiėmė cigaretę, prisidegė. Vyras spoksojo į jį kaip šuo, laukiantis gardaus kąsnelio. Staiga pasigailėjęs jo, Chalifa numetė jam pakelį „Kleopatrą“.

— Imk, — pasakė jis, — ir palik mane ramybėje. Gerai? Aš noriu pabūti vienas.

Vyras paėmė cigaretes.

— Ačiū, — pasakė jis. — Labai malonu. Vaiduokliai tokie kaip ir tu. Jie liepia man pasakyti tau. Tu jiems labai patinki. — Jis pridėjo ranką prie ausies tartum į kažką įsiklausydamas. — Sako, jeigu turi bėdų, gali čia ateiti, pasikalbėti su jais, ir jie duos patarimą. Vaiduokliai apsaugos tave. — Jis įsikišo cigaretes į drabužius ir atsistojo. — Ar tau reikia gido? — paklausė.

— Noriu, kad paliktum mane ramybėje, — pasakė Chalifa.

Valkata gūžtelėjo pečiais, išsišnypštė į dželabą ir nuėjo taku, vedančiu uolos papėde, nekreipdamas dėmesio į akmenis po basomis kojomis.

— Nori pamatyti Karalių slėnį? — šūktelėjo jis per petį. — Hatšepsut? Didikų kapus? Žinau čia visas vietas. Labai pigu.

— Kitą kartą, — šūktelėjo jam Chalifa. — Ne šiandien.

— Parodysiu, ko dar niekas nematė. Labai geros vietos. Ypatingos.

Chalifa papurtė galvą ir nusisukęs vėl ėmė žiūrėti į tuščias kalvas. Pamišėlis klupinėdamas ėjo tolyn, kol atsidūrė ties ta vieta, kur takas slėpėsi už uolos atbrailos.

— Nuvesiu tave į slaptas vietas! — sušuko jis.

Chalifa nekreipė į jį dėmesio.

— Naują kapą, kurio niekas nežino! Labai geras!

Jis dingo už uolos. Chalifa sėdėjo ramiai, paskui staiga, tarsi pastūmėtas į nugarą, pašoko ant kojų.

— Palauk! — riktelėjo jis, ir jo balsas aidu nusirito uolų sienomis. — Palauk!

Jis ėmė kabarotis taku paskui pamišėlį, kuris, išgirdęs jo šūksmą, sustojo už kampo.

— Naujas kapas, kurio niekas nežino, — sunkiai alsuodamas tarė Chalifa, eidamas artyn. — Kalbėjai apie naują kapą, kurio niekas nežino.

Vyras suplojo rankomis.

— Aš jį radau! — sušuko. — Labai slaptas. Vaiduokliai mane ten nuvedė. Nori pamatyti?

— Taip, — atsakė Chalifa plakančia širdimi. — Noriu pamatyti. Labai noriu jį pamatyti. Nuvesk mane.

Jis plekštelėjo pamišėliui per petį ir jie patraukė kalvomis.

Iš pradžių Chalifa abejojo, ar pamišėlio kapas bus tas pats, kurį aptiko Najaras. Kaip sakė Al Masris, kalvos pilnos senų šachtų. Buvo didelė tikimybė, kad pamišėlis užėjo visai kitą kapavietę, kuri niekaip nesusijusi su jo tiriama byla.

Paskui, kai jis pataikavimais įtikino elgetą parodyti senienas, apie kurias tas kalbėjo, jo abejonės išsisklaidė. Jis turėjo tris šabti, lygiai tokius pačius kaip ir tas, kurį jis rado Ikbaro krautuvėlėje, ir terakotinį aliejaus indą su ant jo įspaustu Bezo atvaizdu, irgi tokiu pačiu kaip iš Ikbaro slėptuvės. Buvo aišku, kad jie iš to pačio lobio. Jis atidavė dirbinius ir ėmė siekti cigarečių, ir tik įkišęs ranką į kišenę prisiminė, kad jas atidavė.

— Ar duosi man cigaretę? — paklausė.

— Ne! — pasipriešino vyras. — Jos mano!

Jie užtruko daugiau kaip valandą, kol užkopė į tarpeklio viršų, ir dar pusvalandį, kol prasibrovė iki kapavietės angos. Paskutinė nusileidimo stadija, kai teko kabarotis žemyn šešis metrus stačia uola iki kapavietės angos, Chalifai, kuris niekad nemėgo aukščio, buvo ypač sunki. Pamišėlis nusikepurnėjo žemyn tartum būtų čia gimęs. O Chalifai prireikė penkių minučių vien drąsai sukaupti, ir pagaliau jis ėmė leistis, colis po colio, taip atsargiai, kad, atrodė, jog stovi vietoje.

— Alachai, apsaugok mane, — murmėjo jis, glausdamasis skruostu prie saugios uolos. — Alachai, pasigailėk.

— Ateik, ateik, ateik! — juokėsi pamišėlis šokinėdamas apačioje. — Štai kapas, ko tu lauki? Maniau, nori pamatyti.

Pagaliau detektyvas atsidūrė apačioje ir, prasispraudęs pro angą, sunkiai alsuodamas atsirėmė nugara į sieną.

— Duok man cigaretę, — šnopavo jis, — ir nesiginčyk, arba suimsiu tave už vogtų senienų laikymą.

Niurzgėdamas valkata ištiesė jam pakelį, ir Chalifa, paėmęs cigaretę, užsidegė ją ir giliai užsitraukė. Po poros dūmų pajuto palengvėjimą. Vėl atsimerkė.

Siauras saulės spindulys švietė į kapo tunelį ir jo gale į tamsią laidojimo patalpą.

— Kaip tu jį radai? — paklausė Chalifa dairydamasis.

— Vaiduokliai man parodė, — atsakė pamišėlis. — Prieš septynias dienas, prieš dešimt. Neseniai. Jie liepė man čia ateiti. Sakė, kad čia yra labai svarbių daiktų. Tai aš atėjau ir radau nuostabų kapą, labai slaptą, labai ypatingą.

Jis šoko prie angos ir parodė į plyšį, kuriuo jie ką tik nusileido.

— Matai, kai pirmą kartą atėjau, čia buvo siena, aukšta siena, uždengusi duris, kad negalėtum įeiti. Aš nugrioviau sieną ir įlindau, kaip man liepė vaiduokliai. Labai tamsu viduje, labai paslaptinga, žemyn ir žemyn. Aš bijojau, drebėjau iš baimės, bet leidausi, nes norėjau pamatyti, kažkas mane čia stūmė.

Jis berte bėrė žodžius. Ėmė leistis tuneliu. Chalifa sekė iš paskos.

— Kambarys, — pasakė jis rodydamas žemyn. — Tamsus, juodas kaip naktis. Aš uždegiau degtuką. Daug daiktų. Šimtai daiktų. Nuostabių daiktų, baisių daiktų. Užkerėtų. Vaiduoklių namai.

Dabar jie stovėjo prie įėjimo į laidojimo kambarį. Kai Chalifos akys apsiprato su tamsa, jis ėmė skirti ant sienų blankias spalvas ir piešinius.

— Lobiai, lobiai, tiek daug lobių, — bambėjo vyras. — Likau čia visą naktį. Miegojau čia su lobiais kaip karalius! Daug sapnavau, daug keistų dalykų regėjau sapne, tarsi skridau virš viso pasaulio ir viską mačiau — net žmonių mintis. — Jis nušoko į kambarį. — Paskui papasakojau savo draugui.

— Draugui? — paklausė Chalifa.

— Kartais jis ateina į kalvas, kai turi išgerti, mes kalbamės, jis duoda man cigarečių. Jis turi piešinį. Štai čia.

Pamišėlis parodė į kairįjį riešą. Tą vietą, kur Najaras turėjo ištatuiruotą skarabėjų. Detektyvas pradėjo viską suprasti.

— Pasakiau draugui, ką man parodė vaiduokliai. Jis sako, nuvesk mane! Aš nuvedžiau. Jis ėmė garsiai juoktis. Sakė, tu ir aš būsim labai turtingi! Mudu gyvensim kaip karaliai! Sakė, kad turiu viską palikti jam. Ji nuneš daiktus reikalingiems žmonėms. Jis nupirks man televizorių. Daugiau man čia negalima eiti. Neturiu niekam sakyti. Todėl aš laukiau, laukiau, laukiau. Bet jis daugiau neatėjo. O paskui naktį atėjo kiti. O aš vienas. Ir neturiu televizoriaus. Ir alkanas. Tik vaiduokliai mano draugai.

Jis šniurkštelėjo nosimi ir nusiminęs ėmė vaikštinėti patalpa, rankomis braukdamas per sienas. Chalifa irgi nušoko į patalpą ir pamatė, kad sienos dalis į kairę nuo įėjimo buvo sunaikinta. Jis pritūpė prie krūvos sudaužyto tinko, kraipydamas galvą iš pasipiktinimo tokiu beprasmiu vandalizmu. Dabar jis aiškiai suprato įvykių seką. Šitas vyras atsitiktinai aptiko kapavietę. Papasakojo Najarui. Najaras paėmė kelis daiktus, tarp jų tikriausiai ir gabalą sienos, kuri dabar guli po jo kojomis sutrupinta. Apie tai suuodė Saifas al Taras. Najarą nužudė. Visa kita jis jau žinojo. Jis atsistojo ir ėmė žiūrinėti patalpą. Akys apsiprato su prieblanda, ir jis dabar galėjo įžiūrėti piešinius, nors patalpos šonai skendėjo nepermatomoje tamsoje, tarsi uždengti juodomis užuolaidomis. Vyras atsisėdo ant grindų, žiūrėdamas į Chalifą liūdnomis akimis, niūniuodamas po nosimi.

— Ar dar buvai sugrįžęs po to, kai radai kapą? — paklausė Chalifa.

Vyras papurtė galvą.

— Bet aš mačiau. Aš pasislėpiau už akmenų. Labai tyliai, pats buvau kaip akmuo. Jie ėjo naktį, kiekvieną naktį, kaip šakalai. Jie nešė iš kapo daiktus, vieną naktį, dvi naktis, tris naktis, kiekvieną naktį vis daugiau daiktų.

— O praeitą naktį?

— Jie atėjo praeitą naktį. Paskui išėjo. Paskui atėjo kiti.

— Kiti?

— Vyras ir moteris. Baltieji. Mačiau juos anksčiau. Jie įėjo į kapą. Juos suvalgė...

— Užmušė?

Pamišėlis gūžtelėjo pečiais.

— Užmušė? — pakartojo Chalifa.

— Kas žino? Aš nemačiau jų su vaiduokliais. Gal jie gyvi. Gal ne. Žmogus, kurį mačiau...

— Ką?

Bet anas daugiau nieko nesakė, ėmė dulkėse kažką piešti pirštu.

Chalifa atsisuko į sienas. Jis lėtai ėjo palei kambarį, žiebtuvėliu šviesdamas į piešinius, kur nesiekė natūrali šviesa. Jis ilgai užtruko prie triptiko, kuris taip sudomino Danielių, įdėmiai žiūrinėdamas kiekvieną iš trijų jo dalių, paskui ėjo toliau. Pasižiūrėjo į kanopinę nišą, į dviejų persų, graiko priešais vaisiais nukrautą stalą atvaizdus, į Anubį, sveriantį mirusiojo širdį, tyrinėdamas kiekvieną sienos colį, o žiebtuvėlio liepsnelė ėjo mažyn, kol pagaliau pūkštelėjusi užgeso, panardindama jį į tamsą. Jis įsidėjo žiebtuvėlį į kišenę ir išėjo į dienos šviesą.

— Puiku, — sumurmėjo tyliai. — Tiesiog nuostabu.

Vyras pakėlė į jį galvą.

— Ten buvo smėlis, — sumurmėjo jis. — Smėlis, vyrai, kariuomenė. Visa nuskendo.

— Žinau, — pasakė Chalifa, padėjęs ranką jam ant peties. — Ir dabar turiu sužinoti, kur ta vieta.

Čikagos namai, Čikagos universiteto Archeologinės misijos būstinė, buvo įsikūrusi trijų akrų išvešėjusio sodo plote Korniš el Nile, pusiaukelėje tarp Luksoro ir Karnako. Žemas, išdrikęs hasjendos stiliaus pastatas, kurio visus vidinius kiemus ir takus puošė kolonados su arkomis — šešis mėnesius per metus tapdavo namais būriui vienų su kitais nesusijusių egiptologų, dailininkų, studentų ir konservuotojų; kai kurie užsiėmę savo studijomis, daugiausia dirbdami Medinet Habu šventykloje kitame upės krante, kurios reljefus ir įrašus Čikagos misija kruopščiai kopijavo jau gerus tris ketvirčius šimtmečio.

Jau buvo vidurdienis, kai Chalifa pasiekė paradinius vartus ir pakišo sargybiniams asmens pažymėjimą. Jie paskambino į pagrindinį pastatą, ir po trijų minučių jo išėjo pasitikti jauna amerikietė. Jis paaiškino, ko atėjęs, ir jį ėmė vesti misijos teritorija.

— Profesorius Az Zahiras toks mielas, — pasakė mergina jiems einant per sodą. — Jis atvažiuoja kiekvienais metais. Mėgsta sėdėti bibliotekoje. Jis tarsi baldų dalis.

— Girdėjau, jo nekokia sveikata.

— Kartais jam sunkiau, bet, kita vertus, ar yra archeologų, kurie jaučiasi kitaip? Jam viskas gerai.

Jie praėjo iš abiejų pusių medžiais apaugusiu taku iki kolonados prie namo fasado, oras buvo sunkus nuo kinrožių ir jazminų, ir ką tik nupjautos žolės kvapo. Nepaisant nedidelio nuotolio nuo Kornišo, čia buvo tylu, ir girdėjosi tik paukščių čiulbesys, šnarėjo vandens purkštukas.

Mergina nuvedė jį pro kolonadą, per vidinį kiemą, į už namo esantį sodą.

— Jis ten, — pasakė ji, rodydama žmogų, sėdintį pavėsyje po akacija. — Popiečio pogulis, bet drąsiai žadinkite. Jis mėgsta lankytojus. Aš paprašysiu, kad atneštų arbatos.

Ji apsisuko ir nuėjo į namą. Chalifa priėjo prie profesoriaus, kuris susmukęs sėdėjo krėsle, galvą nuleidęs ant krūtinės. Jis buvo nedidelio ūgio, plikas, susiraukšlėjęs kaip džiovinta slyva, su senatvinėmis dėmėmis ant rankų ir galvos, didelėmis ausimis, kurios persišvietė popiečio saulės spinduliuose. Nepaisant karščio, buvo apsivilkęs storo tvido kostiumą. Chalifa atsisėdo šalia ir uždėjo delną ant profesoriaus rankos.

— Profesoriau Az Zahirai?

Senukas kažką subambėjo, atsikosėjo ir lėtai — iš pradžių viena, paskui kita — jo akys atsimerkė ir pažiūrėjo į Chalifą. Panašus į vėžlį, pamanė Chalifa.

— Arbata? — paklausė jis silpnu balsu.

— Tuojau turi atnešti.

— Ką?

— Tuoj atneš arbatos, — pakartojo Chalifa garsiau.

Az Zahiras kilstelėjo dešinę ranką ir žvilgtelėjo į laikrodį.

— Dar ne laikas gerti arbatą.

— Atėjau pasikalbėti su jumis, — tarė Chalifa. — Esu profesoriaus Mohamedo al Habibio draugas.

— Habibis, — sudejavo senukas. — Habibis mano, kad aš suvaikėjau! Ir jis teisus!

Kikendamas po nosimi, jis ištiesė drebančią ranką.

— Kas jūs?

— Jusufas Chalifa. Aš kadaise mokiausi pas profesorių Habibį. Esu policininkas.

Senukas linktelėjo galvą ir kiek pasisuko krėsle. Jo kairioji ranka tarsi negyva gulėjo ant kelio. Az Zahiras pastebėjo jo žvilgsnį.

— Tas insultas, — paaiškino jis.

— Atleiskite, aš nenorėjau...

Jis numojo ranka.

— Būna blogesnių dalykų. Pavyzdžiui, studijuoti pas tą kvailį Habibį! — Jis vėl sukikeno, jo veidas ištįso plačia bedantę šypsena. — Kaip laikosi tas senas šuva?

— Gerai. Siunčia jums linkėjimus.

— Abejoju.

Pasirodė vyras, nešinas dviem puodeliais arbatos, kuriuos pastatė ant nedidelio stalelio. Az Zahiras negalėjo pasiekti savo puodelio, todėl Chalifa jam padavė. Profesorius ėmė garsiai siurbčioti. Kažkur iš toliau atsklido duslus ir ritmingas teniso kamuoliuko bumbsėjimas.

— Ar nepakartotumėt vardo?

— Jusufas. Jusufas Chalifa. Norėjau pasikalbėti su jumis apie Kambizo kariuomenę.

Dar vienas garsus siurbtelėjimas.

— Taigi, apie Kambizo kariuomenę?

— Profesorius Habibis sako, kad tik jūs daugiausia apie ją žinote.

— Na, aišku, žinau daugiau už jį, bet tai nereiškia, kad daug.

Jis baigė gerti arbatą ir pamojo Chalifai, kuris padėjo tuščią puodelį ant staliuko. Atskridusi širšė zvimbdama pakibo virš padėklo. Ilgai jie sėdėjo tylėdami, Az Zahiro smakras vis nusileisdavo ant krūtinės, tarsi būtų vaškinis ir tirptų popiečio karštyje. Atrodė, kad jis vėl užmigs, bet paskui staiga nusišnypštė ir galva trūktelėjo.

— Vadinasi, — suniurzgė jis, — Kambizo kariuomenė. Ką jūs norite sužinoti?

Chalifa išsiėmė cigaretes, nusipirktas pakeliui iš vakarų kranto, ir užsirūkė.

— Viską, ką galite papasakoti. Ji pražuvo Didžiojoje smėlio jūroje, ar ne taip?

Az Zahiras linktelėjo.

— Ar galima būtų tiksliau nusakyti vietą?

— Pasak Herodoto, ji nuskendo pusiaukelėje tarp vietos, vadinamos oaze, arba Laimingųjų sala, ir amonitų žemių. — Jis vėl nusišnypštė ir panardino nosį nosinėje. — Kiek mums žinoma, oazė — tai Al Charga, — tarė jis dusliu nuo nosine pridengtos burnos balsu, — nors kai kas mano, kad tai Al Farafra. Atvirai kalbant, niekas tikrai nėra žinoma. Amonitų žemė yra Siva. Kažkur tarp tų dviejų vietovių. Taip rašo Herodotas.

— Ar jis vienintelis šaltinis?

— Kiek mums žinoma. Kai kas sako, kad jis tai prasimanė.

Jis baigė šnypštis ir nuleido ranką, bandydamas įkišti nosinę į kišenę. Vis negalėjo pataikyti, todėl pagaliau įkišo ją į nejudrios kairės rankos rankovę. Už jų sugirgždėjo žvyras, kai du teniso lošėjai, baigę žaisti, praėjo takeliu pro juos į namą.

— Keistas žaidimas tas tenisas, — sumurmėjo Az Zahiras. — Daužyti kamuoliuką pirmyn ir atgal per tinklą. Jokios prasmės. Tokį žaidimą galėjo išrasti tik anglai.

Jis šlykštėdamasis papurtė susiraukšlėjusią galvą. Vėl stojo ilga tyla.

— Mielai užsirūkyčiau, — pagaliau tarė jis.

— Atleiskite. Turėjau pasiūlyti.

Chalifa pasiūlė jam cigaretę ir pridegė. Senukas giliai užsitraukė dūmą.

— Gera. Po insulto daktarai uždraudė, bet viena cigaretė dar labiau reikalo nepagadins.

Kurį laiką jis tyliai rūkė, laikydamas cigaretę prie pat filtro. Pasilenkęs traukė dūmą susikaupusiu veidu. Kai vėl prabilo, cigaretę buvo beveik surūkęs.

— Greičiausiai juos palaidojo chamsinas, — tarė jis. — Dykumų vėjas. Kai jis pakyla, gali būti labai nuožmus, ypač pavasarį. Labai nuožmus. — Jis nuvijo musę. — Kariuomenės buvo ieškoma beveik nuo to laiko, kai pražuvo. Pats Kambizas nusiuntė ekspediciją jos ieškoti. Taip pat Aleksandras Makedonietis. Paskui romėnai. Ji įgavo savotiško mistinio žavesio. Kaip Eldoradas.

— Ar jūs jos ieškojote?

Senukas suniurzgė.

— Kaip jums atrodo, kiek man metų?

Chalifa gūžtelėjo pečiais pasijutęs nepatogiai.

— Nagi, kiek?

— Septyniasdešimt?

— Jūs pataikaujate. Man aštuoniasdešimt treji. Ir keturiasdešimt šešerius metus iš tų aštuoniasdešimt trejų aš Vakarų dykumoje ieškojau tos prakeiktos kariaunos. Ir žinote, ką radau per tuos keturiasdešimt šešerius metus?

Chalifa tylėjo.

— Smėlį, štai ką radau. Tūkstančius, tūkstančius tonų smėlio. Radau daugiau smėlio negu bet kuris kitas archeologas žmonijos istorijoje. Pasidariau didelis smėlio žinovas.

Jis nelinksmai nusijuokė ir palinkęs į priekį baigė rūkyti, sumaigė cigaretę į krėslo ranktūrį ir įmetė nuorūką į arbatos puodelį.

— Negalima mesti ant žemės, — tarė. — Teršia sodą. Nuostabus sodas, ar ne?

Chalifa sutiko.

— Tai svarbiausia priežastis, dėl kurios esu čia. Biblioteka puiki, bet labiausiai man patinka sodas. Čia taip tyku. Tikiuosi, kad čia ir numirsiu.

— Neabejoju, kad...

— Nereikia banalybių, jaunuoli. Esu senas ir ligotas, ir kai išmuš valanda man išeiti, tikiuosi, tai atsitiks šitame krėsle po šita nuostabia akacija.

Jis užsikosėjo. Vyras, atnešęs jiems arbatą, pasirodė vėl ir nunešė padėklą.

— Vadinasi, nerasta jokių kariuomenės pėdsakų? — paklausė Chalifa. — Jokių pėdsakų, kur ji galėtų būti?

— A, visada atsiranda žmonių, kurie tvirtina žiną, kur ji yra. — Jis prunkštelėjo. — Šių metų pradžioje viena ekspedicija pamanė, kad rado. Bet visa tai pamazgos. Suskilusios geldos teorija. Kai paprašai jų pateikti nepaneigiamų įrodymų, jie nieko neturi.

Jis įkišo pirštą į ausį ir ėmė sukinėti.

— Tiesa, buvo vienas amerikietis. Geras jaunuolis. Jaunas. Žalias. Bet išmanė savo reikalą.

Jis tebekrapštė ausį.

— Dirbo čia pats vienas. Dykumoje. Sakė, kad turi teoriją apie piramidę.

Chalifa sukluso.

— Piramidę?

— Piramidę ne tikrąja prasme. Didelę uolą, piramidės formos, štai kaip jis sakė. Jis rado ant jos įrašus. Buvo įsitikinęs, kad juos paliko tos kariuomenės kariai. Na, žinote, paskambino man iš Sivos. Sakė, kad aptiko pėdsakus. Sakė, kad atsiųs man nuotraukų. Bet jų nesulaukiau. O po poros mėnesių rado jo džipą. Sudegintą. Ir jį viduje. Tragedija. Džonas. Toks buvo jo vardas. Džonas Keidis. Geras vaikinas. Bet žalias.

Senukas ištraukė iš ausies pirštą ir įsistebeilijo į jį.

— Ar prisimenate, kur jis kasinėjo? — paklausė Chalifa.

— Kažkur dykumoje.

Jis atsiduso. Atrodė, kad jau pavargo.

— Kita vertus, tai didelis plotas, ar ne? Pats ten praleidau nemažai laiko. Netoli piramidės. Štai kaip jis sakė. Geras jaunuolis. Kurį laiką tikrai patikėjau, kad jis kažką rado. Bet paskui jį ištiko avarija. Labai liūdna. Jos niekada nesuras. Kariuomenės. Beprasmiškas reikalas. Protinis triukas. Keidis. Tokia buvo jo pavardė.

Jo balsas ėmė eiti silpnyn, kol pagaliau visai nutilo. Chalifa dirstelėjo į jį. Senuko galva nusileido ant krūtinės, oda apie smakrą ir žandikaulį susiraukšlėjo, tad veidas pasidarė panašus ne į veidą, o į pilną raukšlių dubenį. Jo sveikoji ranka nusviro šalia kėdės, ir jis ėmė knarkti. Chalifa kurį laiką žiūrėjo į jį, paskui atsistojo ir, palikęs profesorių miegoti, grįžo į pastatą.

Čikagos namų biblioteka, geriausia egiptologijos biblioteka už Kairo ribų, užėmė du vėsius, baltai išdažytus kambarius pirmame pastato aukšte su aukštomis lubomis, eilėmis metalinių lentynų ir viską persunkusio seno popieriaus ir grindų vaško kvapo. Chalifa parodė bibliotekininkui pažymėjimą ir paaiškino, ko atėjęs.

Vyras — jaunas amerikietis su apskritais akiniais ir tankia barzda — susimąstęs pasikasė smakrą.

— Na, mes, suprantama, turime dalykų, kurie gali būti jums naudingi. Ar skaitote vokiškai?

Chalifa papurtė galvą.

— Gaila. Rolfso „Trys mėnesiai Nubijos dykumoje“ — labai gera knyga. Sakyčiau, geriausia iš visų, parašytų apie Vakarų dykumą, nors jai jau šimtas metų. Bet jos taip ir neišvertė, todėl, manau, nedaug iš jos naudos. Tačiau yra nemažai tekstų arabų ir anglų kalbomis. Be to, turime labai neblogų žemėlapių ir aerologinių apžvalgų. Eisiu paieškoti.

Jis dingo šoniniame kambaryje, palikęs Chalifą prie krūvos knygų iš egiptologijos aušros. Belconio „Egipto ir Nubijos tyrinėjimai“, Roselinio „Egipto ir Nubijos paminklai“, ir dvylika tomų Lepsijaus „Egipto ir Etiopijos paminklai“. Chalifa perbraukė knygų nugarėles ir ištraukė Deivis „Senovės Egipto tapybą“, padėjo ant krūvos knygų ir atsargiai atvertė. Žiūrinėjo ją dvidešimt minučių, kol grįžęs bibliotekininkas švelniai patapšnojo jam per petį.

— Palikau jums kelias knygas skaitykloje. Ant stalo prie lango. Ne viskas ta tema, bet pradžiai turėtų užtekti. Šūktelėkit, jeigu prireiks dar ko nors. Bet geriau šnabžtelėkit, nes čia juk biblioteka.

Jis sukikeno iš savo pokšto ir grįžo prie stalo. Chalifa padėjo Deivis knygą ir nuėjo į kitą patalpą, kurioje iš abiejų pusių prie sienos stovėjo knygų lentynos, o per vidurį eilė stalų. Ant tolimiausio, prie pat į sodą atsukto lango gulėjo dvi nesulygiuotos knygų krūvelės. Jis atsisėdo ir, paėmęs viršutinę knygą nuo artimesnės krūvos, ėmė skaityti.

Tai, ko jam reikėjo, rado tik po trijų valandų. Pagaliau aptiko plonoje knygoje „Kelionė per Didžiąją kopų jūrą“, parašytoje 1902 metais anglų tyrinėtojo kapitono Džono de Viljerso.

De Viljersas išsirengė atvirkštine tvarka pakartoti Rolfso topografinę ekspediciją, pradėjęs kelionę iš Sivos su vietiniais vedliais ir penkiolikos kupranugarių karavanu, žygiavęs per dykumą Dachlos oazės link, 600 kilometrų į pietryčius. Po dvidešimties dienų ilgos ir varginančios kelionės išteklių stoka privertė juos pasukti į Al Farafrą, kur žygis ir baigėsi. Tačiau Chalifą domino ne tai, kaip ekspedicija buvo nutraukta, bet tai, kas atsitiko aštuntą dieną po jos pradžios:

Aštuntosios dienos rytą Abu, berniukas, kurį jau minėjau, parodė man nepaprastą vaizdą toli už kopų, šiek tiek į rytus nuo mūsų kelio.

Iš pradžių pamaniau, jog ši piramidė, nes tai ji ir buvo, matyt, miražas ar optinė apgaulė...

Chalifa stabtelėjo apgalvodamas nežinomus žodžius, paskui atsistojo ir, nuėjęs prie bibliotekininko, paprašė anglų-arabų kalbų žodyno. Bibliotekininkas parodė jam ranka, ir Chalifa, ištraukęs žodyną iš lentynos, nuėjo prie savo stalo ir ėmė jį vartyti.

— Aha! — tarė jis radęs žodžius. — Sirab. Tavahum basari. Aišku.

Jis grįžo prie teksto, pasidėjo šalia atverstą žodyną, į kurį dažnai žvilgčiojo.

Atrodė neįtikėtina, kad tai būtų gamtos sukurtas kyšulys, pirmiausia dėl formos tobulumo, bet labiausiai todėl, kad aplink, kiek akys užmatė, daugiau nebuvo panašių darinių.

Tačiau mums prisiartinus buvau priverstas pakeisti pirminę nuomonę. Kaip ji iškilo ir kada, deja, negaliu spręsti, nes mano žinios, gėda sakyti, neaprėpia geologijos. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai buvo nepaprastas kraštovaizdžio akcentas, milžiniškas, išsiveržęs virš kopų kaip ieties antgalis arba, renkantis tinkamesnį palyginimą, kaip trišakio dantis, panašus į Poseidono laikomą (šiaip ar anaip, esame viduryje Smėlio jūros).

Lyg ir pokštas, pamanė Chalifa.

Iki to nepaprasto objekto mums teko keliauti visą dieną, pasiryžus padaryti nemažą lankstą nuo iš anksto pasirinkto kelio. Kai kurie iš vyrų visai nenorėjo prie jo artintis, tikėdami, jog tai blogas ženklas ir laikydami tai pikta lemiančiu sumanymu. Žavus ir kvailas prietaras, vienas iš tų, kuriems Egipto arabų protai yra ypač imlūs (jie daugeliu atvejų, kaip teisingai pastebi lordas Kroumeris, nedaug kuo skiriasi nuo vaikų).

Chalifa papurtė galvą, mažumėlę pralinksmintas tokio komentaro, mažumėlę įsižeidęs. Prakeikti arogantiški anglai!

Aš nuoširdžiai įsiklausiau į jų nerimastingus žodžius, dėdamas visas pastangas juos padrąsinti, sutikdamas, kad didelės uolos iš tikrųjų gali gąsdinti, tačiau paprastai tik moteris ir tuos, kurie neišaugę iš vaikiško amžiaus, ir tik jau ne tokius užgrūdintus vyrus kaip jie. Atrodė, kad pasiekiau, ko norėjau, ir, nepaisydami vienur kitur pasigirstančio pikto bambėjimo, mes tęsėme kelionę ir tikslą pasiekėme jau pavakare, ten įsikūrėme stovyklą.

Manau, sutiksite su mano nuomone, kad tai ir viskas, ką galima pasakyti apie tą iškilusią uolą, ir viską jau būsiu išdėstęs ankstesniuose skirsniuose. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į vieną ypatingą tos uolos požymį, kitaip sakant, tam tikrus ženklus, aptiktus netoli jos papėdės, kurie pasirodė esą ne kas kita, kaip grubiai užrašyti hieroglifai.

Mano senovės Egipto kalbos žinios ribotos, kaip ir geologijos. Tačiau jų pakako surizikuoti ir perskaityti vardą: „Net-nebu“. Be abejo, tai pirmykštis keleivis, ėjęs pro šią vietą prieš kelis tūkstantmečius, o dabar čia atėjome ir mes.

Vėlai vakare, kai virėjas Azabas padavė vakarienę, aš pakėliau tostą — deja, arbatos, ne vyno — už narsųjį Net-nebu, retrospektyviai linkėdamas jam geros sveikatos ir reikšdamas viltį, kad jis kadaise saugiai pasiekė savo kelionės tikslą. Vyrai irgi pakėlė puodelius, iškilmingai kartodami mano žodžius, nors, kaip įtariu, jie neturėjo nė menkiausio supratimo, ką kalba. Tačiau, atrodo, tai pakėlė jų dvasią, o paskui visi kietai sumigome.

Chalifa aprašymą perskaitė du kartus, kad tikrai viską suprastų, šį tą pasižymėjo bloknote, paskui atsivertė rodyklę knygos gale. Čia buvo ištraukos iš Viljerso kelionės dienoraščio, su smulkiai nurodytais kiekvieną dieną nukeliautais atstumais, su kompaso rodiniais. Sulyginęs juos su vakarų Egipto žemėlapiu, jis jau galėjo apytikriai įsivaizduoti, kur reikia ieškoti piramidės pavidalo uolos. Paprašė bibliotekininko smulkesnio mastelio žemėlapio, ir ėmėsi daryti tikslesnius apskaičiavimus.

Tai užtruko ilgiau, negu jis tikėjosi. Jis pradėjo nagrinėti 1:150 000 mastelio žemėlapį, bet uolos niekur negalėjo rasti. Kažką panašaus rado ant išdidinto palydovinio Kopų jūros žemėlapio, bet viskas buvo labai miglota, tuo tarpu 1:50 000 mastelio Egipto karinis žemėlapis, kuriame uola tikrai turėjo būti pažymėta, baigėsi iškart į vakarus nuo jam reikalingos vietovės. Jis ėmė manyti, kad jau neberas.

Pagaliau rado. Antrojo pasaulinio karo Karališkojo oro laivyno piloto žemėlapyje, laikomame bibliotekoje daugiau kaip istorinis paminklas negu geografinės informacijos šaltinis. Tačiau jame buvo detalus topografinis vietovės paveikslas tarp 26 ir 30 laipsnių ir ilgumos, ir platumos, ir čia, apytikriai pusiaukelėje tarp Sivos ir Al Farafros, kyšantis šiaip jau tuščiame kraštovaizdyje, buvo nedidelis trikampis su užrašu „Piramidinis uolienos darinys“. Chalifa iš džiaugsmo trinktelėjo delnu per stalą, ir garsas kaip pistoleto šūvis nuaidėjo skaitykloje.

— Atsiprašau, — sumurmėjo jis bibliotekininkui, kuris kyštelėjo galvą pro duris pažiūrėti, kas dedasi.

Jis užsirašė uolos koordinates, kelis kartus jas patikrino, kad nepadarytų klaidos, paskui, galvodamas, ar jo draugas Pastas Abdula teberengia ekskursijas po dykumą, atsistojo ir pasirąžė. Tik tada pamatė, kad už lango jau sutemę. Žvilgtelėjo į laikrodį. Po aštuonių. O jis žadėjo grįžęs namo eiti pasižiūrėti vaikų eitynių.

— Po velnių! — suniurnėjo stverdamas bloknotą ir bėgdamas laukan. Zenabė jo nepagirs.

33 Vakarų dykuma

Užėjus nakčiai kariuomenės dar nebuvo nė ženklo, ir Dravikas pradėjo netekti kantrybės.

Visą dieną jis praleido iš viršaus žiūrėdamas į darbą, laukdamas, kol pasigirs riksmas, pranešantis, jog kažkas pagaliau rasta. Slinko valandos, saulė jį negailestingai svilino, musės skraidė aplink veidą, virš galvos stūksojo milžiniška uola, jos kontūrai virpėjo kaitriame ore, bet pergalės šūksmas nenuaidėjo. Siurbliai dirbo be atvangos ir iškasė uolos papėdėje beveik dešimties metrų kraterį, bet apačioje nieko nebuvo. Tik smėlis. Tūkstančių tūkstančiai tonų, atrodė, tarsi dykuma iš jo tyčiojasi.

Porą kartų jis pats nusileido į kasamą karjerą, badydamas smėlį mente, keikdamas visus, kas pasipainiodavo po kojomis. Tačiau didžiąją laiko dalį stovėjo skėčio pavėsyje, krimsdamas cigarus, braukdamas nuo kaktos prakaitą, vis labiau nerimaudamas dėl mažėjančios vilties.

Kai nusileido saulė, patamsėjo dangus ir oras gailestingai atvėso, jie iškėlė milžiniškas arkines lempas, užtvindžiusias slėnį šviesa. Šansai, kad kas nors pamatys tokioje dykumos platybėje šviesą, buvo menki, be to, norėdami tęsti pradėtą darbą, jie turėjo rizikuoti. Visi vyrai buvo su kastuvais nusiųsti žemyn kasti smėlio. Dabar ten triūsė ištisa armija, uoliai plušanti plieskiant šviesai. Armija ieško armijos. Bet jos nebuvo.

Jis pradėjo bijoti, kad pasitvirtins Lesažo žodžiai. Kariuomenė galbūt daug giliau, negu jis manė. Pagal jo apskaičiavimus, ji turėjo būti tarp ketvirto ir septinto metro gylio po dykumos paviršiumi. Taip jis ir pasakė Saifui al Tarui. Tarp ketvirto ir septinto metro. Daugiausia dešimt. Bet jie jau nukasė dešimt metrų ir nieko nerado. Visiškai nieko.

Žinoma, galų gale suras, bet laikas spaudė. Negalima čia pasilikti amžinai. Sulig kiekviena diena didėtų šansai, kad jie gali patraukti kieno nors dėmesį. Dykuma buvo toli, bet ne taip toli, kad joje būtų galima slapstytis amžinai. Jie turi daugiausia savaitę. O jeigu kariuomenė slypi penkiasdešimties metrų gylyje, per tokį laiką nedaug ką pavyks rasti.

— Kur ji? — murmėjo jis piktai čiulpdamas cigarą. — Jau turėjome rasti. Kur ji, po velnių?

Jis sugniaužė kumščius ir patrynė krumpliais smilkinius. Jam baisiai skaudėjo galvą — nieko nuostabaus, turint galvoje, kad taip jis išstovėjo dvylika valandų. Jam reikia nusiraminti. Reikia poilsio smegenims. Jis šūktelėjo vyrui apačioje, pasakė, kad grįžta į savo palapinę, ir jeigu kas nors atsitiks, kad tučtuojau jį pakviestų, paskui apsisuko ir nuėjo stovyklos link. Krepšyje turėjo butelį degtinės. Keli gurkšniai, ir jis pasijus geriau. Ir gal porą valandų pamiegos. Jam užteks.

Tačiau einant jam į galvą pamažu atėjo kita mintis, ir jo stambų veidą nušvietė plati šypsena. Taip, pamanė jis, tai leistų jam užsimiršti. Jis nusipraus, išgers porą taurelių, pavalgys, o paskui...

Jis pasiekė stovyklą, vingiuodamas aplink sukrautą įrangą priėjo prie palapinės ir įkišo vidun galvą. Tara su Danieliumi gulėjo susirietę ant grindų. Išgirdę jį įeinant, jie atsisėdo. Jis metė žvilgsnį į Tarą, ir kažką arabiškai pasakė sargybiniui. Danieliaus veidą iškreipė grimasa.

— Tu gyvulys, Dravikai, — prašvokštė jis. — Vieną gražią dieną aš tave užmušiu.

Dravikas prapliupo juoktis.

— Tada turėsi sugrįžti iš numirusiųjų.

Jis dar kažką pasakė sargybiniui ir išėjo.

— Apie ką jie kalbėjosi? — paklausė Tara.

Danielius nieko neatsakė, sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į savo batų galus.

— Ką jis pasakė?

Danielius kažką sumurmėjo.

— Ką?

— Liepė po dviejų valandų atvesti tave į jo palapinę.

Ji pasižiūrėjo į laikrodį. Ketvirtis devintos. Jai pasidarė bloga. Luksoras

Kaip Chalifa ir tikėjosi. Zenabė neapsidžiaugė. Kai jis įėjo, ji su Ali ir Bata žiūrėjo televizorių ir sviedė į jį vieną iš griežčiausių žvilgsnių.

— Tu nematei manęs, tėti, — papriekaištavo Ali. — Aš buvau ant Tutanchamono plausto. Laikiau vėduoklę.

— Atleisk, — pasakė Chalifa, pritūpęs prie sūnaus ir kedendamas jam plaukus. — Turėjau užbaigti svarbų darbą. Būčiau atėjęs, jei tik būčiau galėjęs. Štai, kai ką parnešiau. Ir tau, Bata.

Jis įkišo ranką į atsineštą plastikinį maišą ir ištraukė kriauklelių vėrinį, kurį atidavė dukrai, ir plastikinį trimitą.

— Ačiū, tėti! — sušuko Ali, griebdamas instrumentą ir pradėdamas garsiai jį pūsti. Bata nubėgo pasigrožėti prie veidrodžio. Ali nubėgo iš paskos.

— Tik kartą per metus, Jusufai, — prabilo Zenabė, kai jie liko vieni. — Viena popietė per metus. Jie taip norėjo, kad tu ten būtum.

— Atsiprašau, — pakartojo jis, siekdamas jos rankos.

Ji atitraukė ranką, atsistojo ir, nuėjusi prie durų, uždarė jas.

— Šiandien man paskambino, — prabilo atsisukusi. — Komisaras Hasanis.

Chalifa nieko neatsakė, tik išsitraukė cigaretes.

— Pasakė, kad labai džiaugiasi dėl tavo paaukštinimo. Kad tai reiškia daugiau pinigų, paskolą butui, naują mokyklą vaikams. Aš pasakiau jam, kad pirmą kartą apie tai girdžiu. Paaiškino, kad tu netrukus grįši ir pats papasakosi. Kad tai rimtas žingsnis tavo karjeroje. Visą laiką apie tai kalbėjo.

— Šunsnukis, — sumurmėjo Chalifa.

— Ką?

— jis spaudžia mane, Zenabe. Spaudžia mane pasinaudodamas tavimi. Pasakoja apie paaukštinimo naudą ir tikisi, kad tu įkalbėsi mane sutikti.

— Tu nenori sutikti?

— Viskas sudėtingiau.

— Bent jau šį kartą neapvilk manęs! Tik ne dabar. Kas dedasi, Jusufai?

Ali ėmė belstis į duris.

— Mama, aš noriu žiūrėti televizorių!

— Mudu su tėčiu šnekamės. Eik pažaisk su Bata.

— Aš nenoriu žaisti su Bata.

— Ali, eik ir pažaisk su Bata! Ir nekelkit triukšmo, pažadinsit vaiką.

Piktai sutūtavo trimitas, trinktelėjo durys. Chalifa užsirūkė.

— Man reikia grįžti į Kairą. Šiąnakt.

Ji kurį laiką tylėjo, paskui priėjo, atsiklaupė, jos plaukai uždengė jo šlaunis.

— Kas atsitiko, Jusufai? Dar niekad nesu tavęs tokio mačiusi. Pasakyk man. Prašau. Turiu teisę žinoti. Kas tai per byla? Kodėl nenori aukštesnių pareigų?

Jis apkabino ją ir atrėmė kaktą į jos galvą.

— Tai ne mano nenoras tau pasakoti, Zenabe. Tiesiog aš bijau. Bijau, kad tu žinosi. Tai labai pavojinga.

— Tada juo labiau turiu teisę žinoti. Aš tavo žmona. Kas lemta tau, tas ir man. Ir mūsų vaikams. Jeigu gresia pavojus, turiu apie jį žinoti.

— Aš ir pats ne viską suprantu. Žinau tik tiek, kad nekaltų žmonių gyvybei gresia pavojus ir aš vienintelis galiu juos išgelbėti.

Jie kurį laiką tylėjo, paskui ji atstūmė jį ir pažvelgė į akis.

— Juk ne viską pasakei, ką?

Jis tylėjo.

— Na?

— Tai ne...

— Kas, Jusufai?

— Saifas al Taras, — tyliai pasakė jis.

Jos galva nusviro.

— Dieve, ne. Tai jau praeitis. Viskas baigta.

— lai niekad nesibaigė, — tarė jis, žiūrėdamas į savo kelius. — Būtent tai ir supratau per šitą bylą: visada nešiojausi tai savyje. Bandžiau pamiršti, gyventi kitaip, bet negaliu. Man reikėjo juos sulaikyti. Turėjau padėti jam.

— Mes jau perėjome per tai, Jusufai. Tu nieko negalėjai padaryti.

— Tačiau turėjau pabandyti. Nepabandžiau. Leidau jiems jį išsivesti.

Jis juto, kaip akyse tvenkiasi ašaros, ir stengėsi jas sulaikyti.

— Aš nerandu žodžių, Zenabe. Atrodo, tarsi neščiau ant kupros sunkią naštą. Nuolatos galvoju apie Ali. Apie tai, kas atsitiko. Kad aš galėjau labiau pasistengti. O dabar šita byla suteikia man progą viską ištaisyti. Gal ir nesugrąžinsiu Ali, bet ištaisysiu dalį padaryto blogio. Kol to nepadarysiu, nebus man ramybės. Pusė manęs visada bus įkalinta praeityje.

— Man geriau pusė vyro negu negyvas.

— Prašau, pabandyk suprasti. Turiu tai užbaigti. Tai svarbu.

— Svarbiau už mane su vaikais? Mums reikia tavęs, Jusufai. — Ji suėmė jo rankas. — Nerūpi man tas paaukštinimas. Užteks mums pinigų, apsieisim be prabangaus buto. Mes gerai gyvename. Bet man neramu dėl tavęs. Mano vyro. Mano meilės. Nenoriu, kad tave užmuštų. O tave tikrai užmuš, jeigu nemesi to reikalo. Žinau, kad užmuš. Jaučiu. — Ji pravirko ir įsikniaubė veidu į jo kojas. — Noriu, kad būtum čia, saugus, — kalbėjo springdama ašaromis. — Noriu, kad augtume visi kartu, visa šeima.

Iš Batos kambario atsklido prislopintas trimito spiegimas. Apačioje gatvėje pokšėjo petardos. Jis paglostė jai plaukus.

— Man nėra nieko pasaulyje svarbiau už tave ir vaikus, — sušnibždėjo jis. — Nieko. Nei praeitis, nei mano brolis, nei mano paties gyvybė. Myliu tave taip, kad nemoku apsakyti. Viską dėl tavęs padaryčiau. Viską.

Jis pakėlė jos galvą ir jų žvilgsniai susitiko.

— Liepk man mesti bylą, Zenabe. Liepk, ir aš mesiu nedvejodamas nė sekundės. Liepk man.

Ji ilgai nenuleido nuo jo didelių, rudų, drėgnų akių.

— Kelintą traukinys? — tyliai paklausė ji.

— Paskutinis išvažiuoja dešimtą.

— Tai dar spėsi pavakarieniauti.

Ji krestelėjo plaukus ir nuėjo į virtuvę.

Iš namų išėjo devynios penkiolika. Su savim turėjo sakvojažą su drabužių pamaina, šiek tiek maisto ir revolveriu, 9 milimetrų „Helwan“ — standartiniu policininkų ginklu. Dar pasiėmė 840 Egipto svarų: tai buvo pinigai, kuriuos jie taupė chadžui į Meką. Jis baisėjosi juos imti, tačiau tai buvo vieninteliai grynieji namuose, ir jam reikėjo jų ten, kur važiavo. Kad ir kas atsitiktų per kitas kelias dienas, jis pažadėjo vėl padėti tuos pinigus atgal.

Jis pasuko į kitą gatvę už savo kvartalo ir pradėjo penkiolikos minučių kelionę į stotį; nakties ore drioksėjo petardos, žmonės šventė Abu Hagagą. Pamanė, kad gal verta užsukti į nuovadą pasiimti daugiau šovinių, bet apsigalvojo. Per didelė rizika susidurti akis į akį su kuriuo nors bendradarbiu. Jam reikėjo nuvažiuoti į Kairą niekam nežinant. Dirstelėjo į laikrodį. Devynios dvidešimt.

Kai pasiekė miesto centrą, minia ėmė tirštėti. Gatvės, supančios Luksoro šventyklą, buvo sausakimšos. Vaikai su šventinėmis kepurėmis zujo mėtydami petardas, improvizuoti ansambliai — daugiausia su mizmarais ir būgnelis — grojo ant šaligatvių. Saldėsių pardavėjai vos spėjo suktis.

Nedideliame parke už šventyklos šoko būrys zikro šokėjų — dvi eilės vyrų, atsisukusių veidais vieni į kitus, ritmingai lingavo į religinės giesmės munšido taktą. Didelė minia susirinko į juos pažiūrėti, Chalifa irgi sulėtino žingsnį, bet ne pasigrožėti šokėjais, o patikrinti, ar nėra sekamas.

Nežinojo, kiek jų yra, nei jie buvo labai arti prie jo prilipę, bet jį tikrai sekė. Trise, gal keturiese, įsimaišę į šventinę minią, sekdami kiekvieną jo judesį. Vieną iš jų pastebėjo stabtelėjęs nusipirkti cigarečių, kitą tada, kai sustojo praleisti būrio raitelių. Akimirką trunkantis žvilgsnis, vos pastebimas krustelėjimas, ir jie ištirpo minioje. Geri sekliai, tuo jis neabejojo. Patyrę. Gal iš slaptosios tarnybos. Arba karinės žvalgybos. Nebūtų nustebęs, jeigu būtų sužinojęs, kad jie seka jį visą dieną.

Stovėdamas parke, jis žvilgsniu naršė minią. Už dešimties metrų, atsirėmęs į turėklus, stovėjo vyriškis. Jis akimis šaudė į Chalifą, ir šis pamanė, kad gal tai vienas iš seklių. Paskui prie jo priėjo moteris, ir jie nuėjo susikibę rankomis. Devynios trisdešimt. Chalifa užsirūkė ir nuėjo toliau. Turi atsikratyti jais dar nepasiekęs stoties. Tiksliai nežinojo, kas jie ir ko iš jo nori, bet neabejojo, kad jeigu jiems kiltų bent mažiausias įtarimas dėl tikrojo jo kelionės tikslo, jie bandytų jį sulaikyti. O kartą sustabdytas jis jau neturėtų kitos progos. Reikia pasprukti.

Devynios trisdešimt viena. Jis pasuko kairėn į siaurą gatvelę, praėjo būrelį vaikų, spoksančių į televizorių, pasuko dešinėn į kitą gatvę. Du senukai dulkėse žaidė sigą, vietoje loštukų dėliodami akmenukus. Jis nuskubėjo pro juos, vėl niurktelėjo kairėn, į vingiuojančią alėją. Už dvidešimties metrų prie sienos stovėjo motociklas, ir jis dirstelėjo į veidrodėlį. Jis buvo vienas. Ėmė bėgti ristele. Dešimt minučių raitė zigzagus Luksoro skersgatviais, netikėtai pasukdamas tai vienon, tai kiton pusėn, nuolat atsisukdamas, kol pagaliau išniro Midan al Mahatoje, skvere priešais stotį, su raudonu obelisku ir fontanu, kuris, atrodo, niekada ir neveikė. Jis su palengvėjimu atsiduso ir žengė į gatvę, žvilgtelėjęs dešinėn, ar neatvažiuoja mašina. Ir tą akimirką jo žvilgsnis užkliuvo už kostiumuoto vyro, stovinčio tarpduryje tiesiais priešais jį ir nenuleidžiančio nuo jo akių.

— Po velnių! — nusikeikė.

Kairo traukinys jau stovėjo prie platformos, aplink spietėsi keleiviai, nešikai grūdo pro duris krepšius. Jam niekaip nepavyks prasmukti į traukinį nepastebėtam. Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Devynios keturiasdešimt trys. Septyniolika minučių.

Akimirką stovėjo ramiai, nežinodamas, ko griebtis, paskui staiga pasuko į kairę Šarija al Mahatos gatve ir sparčiu žingsniu nuėjo tolyn nuo stoties. Jam kilusi mintis buvo beprotiška, neįmanoma, tačiau jis nesugalvojo nieko geriau.

Patraukė trumpiausiu jam žinomu keliu, vingiuodamas skersgatviais, nė karto neatsigręžęs, nes žinojo, kad jie eina iš paskos. Jis pasiekė savo namą per dešimt minučių, užlėkė laiptais aukštyn ir griūte įgriuvo į butą.

— Jusufai! — šūktelėjo iš svetainės išėjusi Zenabė. — Kodėl sugrįžai?

— Nėra kada aiškinti, — uždusęs metė jis, stumdamas ją į virtuvę.

Kilstelėjo prie akių laikrodį. Devynios penkiasdešimt trys. Velnioniškai mažai laiko.

Stumtelėjęs atidarė virtuvės langą ir žvilgtelėjo žemyn į gatvę. Kaip ir tikėjosi, šešėlyje stovėjo du vyrai, saugodami namo užpakalinę pusę. Nuo dvidešimties metrų aukščio jam ėmė suktis galva. Pažiūrėjo į gretimo namo stogą, kuris buvo kiek žemiau jų lango ir maždaug už trijų metrų — plokščias, su ištemptomis skalbinių virvėmis ir viename gale durimis, vedančiomis į laiptinę. Dažnai galvodavo, ar įmanoma peršokti nuo vieno namo ant kito. Netrukus turėjo tai sužinoti.

Dar kartą pažiūrėjo, mintyse sudejavo, paskui, persisvėręs per langą, švystelėjo krepšį. Jis nukrito dusliai bumbtelėjęs, išgąsdindamas būrį balandžių, kurie pakilo ir nuplasnojo į naktį.

— Jusufai, — prašvokštė Zenabė nagais įsikibusi į jo ranką. — Ką tu darai? Kodėl permetei krepšį?

Jis suėmė jos veidą ir pabučiavo į lūpas.

— Neklausinėk. Nes jeigu pradėsiu galvoti, man tai nepavyks.

Jis užlipo ant palangės ir, nusitvėręs metalinio lango rėmo, atsisuko į ją.

— Noriu, kad šiąnakt gerai užrakintum duris, — tarė jis. — Jeigu kas nors paskambins, pasakyk jiems, kad anksti nuėjau gulti, nes rytoj išvažiuoju į Ismailiją.

— Aš ne...

— Prašau, Zenabe! Nėra laiko. Jeigu kas nors paskambins, pasakyk, kad man negalima trukdyti. Rytoj ryte paimk vaikus ir eikite pas Hosnį ir Šamą. Likite ten, kol negausite iš manęs žinios. Ar supratai?

Ji linktelėjo.

— Aš myliu tave, Zenabe.

Jis palinko į priekį, dar kartą ją pabučiavo, paskui nusisuko į gatvę ir stogą kitoje jos pusėje. Atrodė, kad jis be galo toli.

— Ir uždaryk paskui mane langą, — sušnabždėjo jis.

Nebuvo prasmės kaupti drąsą, todėl, sušnabždėjęs trumputę maldą, jis suskaičiavo iki trijų ir šoko, visa jėga atsispyręs nuo palangės, gniauždamas norą surikti iš baimės. Akimirką jam atrodė, kad jis pakibo ore tiesiai virš gatvės. Paskui krestelėjęs dribo ant kito namo stogo ir nučiuožė veidu žemyn, nusibrozdindamas alkūnę į betoną.

Sekundėlę gulėjo nejudėdamas, dar labiau išsigandęs dabar, kai šuolis pavyko, paskui atsistojo ir atsigręžė. Zenabė tebestovėjo prie virtuvės lango su siaubo išraiška veide. Jis pasiuntė jai oro bučinį, pastvėrė krepšį ir nuskubėjo prie durų, kurios vedė į namo laiptinę. Dar vienas žvilgsnis į laikrodį. Devynios penkiasdešimt keturios. Jis ėmė bėgti laiptais žemyn.

Paradinis šio namo įėjimas buvo atsuktas į priešingą pusę nuo jo namo, ir jis manė, kad sekliams stebint abi jo namo pusės, nebebuvo jokio reikalo stebėti dar ir šitą. Jis galėjo išeiti nepastebėtas. Būtų ne pro šalį atliekamos penkios minutės patikrinti, ar gatvė švari, bet laiko nebuvo visai, todėl pasiekęs laiptų apačią jis išbėgo tiesiai į gatvę ir pasileido centro link. Per penkias minutes jam reikėjo nubėgti maždaug mylią. Adrenalinas kaip magma šniokštė arterijomis.

Po dviejų minučių pajuto kairiajame šone geliantį skausmą, po trijų beveik negalėjo įkvėpti oro. Tačiau sukaupęs valią bėgo, mesdamas paskutinius energijos išteklius į kojas, kol pagaliau išniro iš siaurų gatvelių voratinklio ir pasiekė perėją laikydamasis už šono. Už dviejų šimtų metrų dešinėje Kairo traukinys ėmė važiuoti iš stoties, jo ratai klingsėjo ir bildėjo.

Po paraliais, pagalvojo. Pirmą kartą traukinys išvažiuoja iš Kairo pagal tvarkaraštį, ir tai turėjo atsitikti būtent šį vakarą!

Jis stovėjo kur stovėjęs, gaudydamas orą, kol traukinys beveik su juo susilygino, paskui niurktelėjo po barjeru ir ėmė bėgti šalia — aukšta betono siena iš vienos pusės, milžiniški traukinio geležiniai ratai iš kitos, siekdami beveik iki krūtinės. Jis įsitvėrė turėklo prie vagono durų, bet neišsilaikė ir turėjo paleisti. Tarpas tarp vagono ir betono sienos siaurėjo. Dar penkiasdešimt metrų, ir neliks kur bėgti. Jis įsitvėrė kito turėklo, iš paskutinių jėgų užlipo ant pakojo ir vos beatgaudamas kvapą atidarė duris ir įsmuko vidun, užtrenkdamas duris kaip tik tą akimirką, kai tarp vagono ir betono sienos beveik neliko tarpelio. Jis sudribo ant sėdynės neatgaudamas kvapo.

— Jums viskas gerai? — paklausė priešais sėdintis vyras.

— Taip. — Atrodė, kad Chalifos plaučiai tuojau sprogs. — Reikėtų tik... tik...

— Vandens?

— Cigaretės.

Už lango Luksoro pastatai lėtai slinko atgal į naktį, kai traukinys didindamas greitį pasileido į šiaurę Kairo link.

34 Vakarų dykuma

— Aš nesileisiu jo išprievartaujama, Danieliau.

Antra valanda ėjo prie galo. Tai buvo blogiausios dvi valandos jos gyvenime — lėtas kankinimas vandeniu, minutėms be atvangos tiksint, artinant jos susitikimą su Draviku. Ji jautėsi tarsi plauktų upe, nenumaldomai artėdama prie krioklio, neturėdama jokios galimybės išsigelbėti. Suprato, kaip jaučiasi mirčiai pasmerktas kalinys artėjant egzekucijos valandai.

— Nesileisiu jo išprievartaujama, — pakartojo ji stodamasi, pernelyg nervindamasi, kad galėtų sėdėti. — Verčiau numirsiu.

Danielius tylėjo, žiūrėjo į ją blausioje žibalinės lempos šviesoje, norėdamas kažką pasakyti, bet nerasdamas žodžių. Sargybinis žvilgčiojo į juos abu bejausmėmis akimis. Ji ėmė vaikštinėti po palapinę, jausdama sunkumą viduriuose, jausdama pykinimą dėl savo bejėgiškumo, nuolat žvilgčiodama į laikrodį. Oras jau buvo atvėsęs, ir ji drebėjo.

— Mes dar nežinome, ar taip atsitiks, — tarė jis, bandydamas kaip nors paguosti.

— Žinoma, — nusispjovė ji. — Gal jis nori pasikalbėti su manim apie archeologiją.

Jos balsas buvo piktas, kupinas kartėlio ir sarkazmo. Danielius panarino galvą.

— Atleisk, — po akimirkos tarė ji. — Aš tik baisiai bijau.

Jis atsistojo ir tvirtai ją apkabino. Ji prisiglaudė prie jo kaip vaikas, beviltiškai, ašaros smaugė gerklę.

— Viskas gerai, — sušnabždėjo jis. — Viskas bus gerai.

— Nebus, Danieliau. Jau niekada nebus gerai, jeigu jis man tai padarys. Aš neiškęsiu. Jausiuos purvina visą likusį gyvenimą.

Jis buvo besakąs, kad nėra didelio skirtumo, nes juos vis tiek nužudys, bet susitvardė. Tik glostė jos plaukus ir spaudė ją glėbyje. Ji drebėjo kaip epušės lapas.

Taip jie stovėjo, kol pagaliau išgirdo grumždant žingsnius. Palapinės skverną kažkas atmetė į šalį ir ėmė kalbėtis su sargybiniu. Šis atsistojo ir pamojo Tarai eiti laukan.

Danielius stumtelėjo ją už nugaros ir užstojo savo kūnu. Sargybinis dar kartą pamojo ranka, paskui žengė į priekį ir ištiesė ranką. Danielius nubloškė ją ir sugniaužė kumščius, pasiruošęs grumtis. Sargybinis šūktelėjo ir į palapinę įėjo dar du vyrai. Danielius šoko ant vieno, bet šis išsisuko nuo smūgio ir pistoleto rankena partrenkė Danielių ant žemės, atsistojo virš jo ir prispaudė vamzdį prie krūtinės. Jo bendras pastvėrė Tarą už rankos ir truktelėjo prie išėjimo.

— Atleisk, — sudejavo Danielius. — Atleisk.

— Aš myliu tave, — tarė ji drebančiu balsu. — Visada mylėjau. Visada.

Ji atsidūrė lauke. Ją nutempė per stovyklą — vienas sargybinis laikė už rankos, kitas ėjo iš paskos, bakštindamas ją šautuvu. Ji grūmėsi kaip žvėris, spardėsi ir kandžiojosi, bet tai nepadėjo, vyras laikė ją tvirtai. Priekyje, iškilusi danguje stūksojo uola, milžiniška ir nebyli, švytėdama nuo iš apačios sklindančios lempų šviesos.

Jie priėjo kitą palapinę, didesnę už tą, kurioje buvo laikoma ji su Danieliumi. Vienas iš sargybinių kažką pasakė, ir ją stumtelėjo vidun, o palapinės atlapas nukrito už jos nugaros. Brezentas tyliai sušnarėjo, švelnus audeklo trynimasis į audeklą, bet jis jai reiškė baisią pabaigą, tarytum už nugaros būtų užsitrenkusios kameros durys.

— Labas vakaras, — nusivaipė Dravikas. — Džiaugiuosi, kad galėjai ateiti.

Jis sėdėjo ant brezentinės kėdės greta iš lentų sukalto stalo. Vienoje rankoje laikė pusiau surūkytą cigarą, kitoje taurę. Ant stalo šalia jo stovėjo per du trečdalius nugertas degtinės butelis. Blyškioji jo veido pusė pasidarė ryškiai oranžinė, jo randas tarsi tekėjo nuo nosies viršaus ir rausvino kitą veido pusę. Palapinėje dvokė cigaro dūmais ir prakaitu. Tara sudrebėjo iš pasišlykštėjimo.

Vokietis kažką šūktelėjo, ir pasigirdo tolstančių žingsnių garsas, kai sargybiniai nuskubėjo šalin nuo palapinės palikdami ją jam.

— Išgersi?

Ji papurtė galvą. Buvo tokia persigandusi, kad atrodė, jog krūtinė plyš pusiau. Dravikas ištuštino taurę, prisipylė dar. Vėl išgėrė ir užsitraukė cigaro dūmą.

— Vargšė mažytė Tara, — nusišypsojo jis. — Neabejoju, kad gailiesi įsipainiojusi į visą šitą istoriją, argi ne? Jeigu nesigaili, pasigailėsi po kelių minučių.

Jis šiurkščiai nusikvatojo.

— Kodėl liepei mane atvesti? — kimiu balsu paklausė ji.

Jis pajuto jos siaubą ir dar garsiau nusikvatojo.

— Man tikrai nereikia smulkiai aiškinti.

Jis vėl prisipylė stiklinę, išmaukė vienu gurkšniu, jo Adomo obuolys sujudėjo skysčiui tekant gerkle žemyn. Ji kaip laukinė dairėsi kokio nors ginklo. Matė Draviko švarką, iš kurio kyšojo mentė, ir atsargiai žengė arčiau. Vėl nugriaudėjo juokas.

— Nagi, — tarė jis, — pabandyk. Aš noriu, kad paimtum. Tikiuosi, kad paimsi. Kas iš to, jeigu nesipriešinama?

Ji šoko prie švarko ir ištraukė mentę, paskui žengė atatupsta, atsukusi į jį smaigalį.

— Aš užmušiu tave! — sušnypštė ji. — Jeigu prisiartinsi, aš tave užmušiu.

Jis pastatė stiklinę ir atsistojo šiek tiek svyruodamas. Ji matė, kaip išsipūtė kelnės kirkšnyje, ir jai užėmė gerklę, tarsi ji būtų smaugiama. Jis priėjo artyn, papsėdamas cigarą, dūmų kamuoliams rangantis apie jo didelę galvą.

— Aš užmušiu tave, — pakartojo Tara ir dūrė mente į jo pusę.

Dabar jis stovėjo priešais ją, jos galva vos siekė jo krūtinę, jo rankos buvo storos kaip jos šlaunys. Ji nugara atsirėmė į palapinės audeklą, kaip pamišusi mojuodama mente.

— Traukis nuo manęs!

Ji vėl dūrė į jį mente. Bet jis lengvai sugavo jos ranką ir suktelėjo taip, kad ji išmetė mentę. Ji traukėsi atatupsta, glausdamasi nugara prie palapinės, beviltiškai bandydama spirti jam į tarpukojį, tačiau kojos kažkodėl neklausė. Jis pasilenkė virš jos — milžiniška pabaisa, — paskui jo ranka sugriebė jos palaidinę ir truktelėjo žemyn apnuogindama krūtis. Ji pasisuko šonu apsikabinusi rankomis krūtinę.

— Prakeiktas gyvuly! — suklykė ji. — Prakeiktas purvinas gyvuly!

Smūgis trenkė jai į galvos šoną. Sunkus kaip kūjo, ir ji rangydamasi susmuko ant grindų. Pusiau apdujusi ji išgirdo, kaip jis prieina, ir paskui pajuto gniuždantį jo kūno svorį, kai jis ją apsižergė. Ji negalėjo įkvėpti oro.

Jis išėmė iš burnos cigarą ir ištiesęs ranką prikišo smilkstantį galiuką prie jos kaklo. Ji suklykė iš skausmo, rangydamasi, bandydama jį nustumti, bet jis buvo per sunkus, tarsi kalnas užgulęs ją. Cigaras dabar palietė jos dilbį, paskui krūties viršutinę dalį. Kaskart ji suklykdavo, ir kaskart jis džiugiai nusijuokdavo. Jis numetė cigarą šalin ir griebė savo nagais jos krūtis, spaudydamas jas, spausdamas išblyškusią odą. Paskui palenkė galvą ir kriuksėdamas kaip paršas ėmė kandžioti jos kaklą ir pečius, jo dantims paliekant tamsiai raudonus randus ant baltos odos. Kažkaip jai pavyko išlaisvinti vieną ranką, ir sukaupusi visas jėgas, kiek jų turėjo, smeigė nykščiu jam į akį. Jis išsirietė aukštielninkas ir suriaumojo.

— Purvina kale! — klykė jis. — Aš tave, šliundra, pamokysiu!

Jis tris kartus smogė jai į veidą, smarkiai, užgniauždamas jai kvapą. Ji juto, kaip ją apverčia, išgirdo atsegamo diržo spragtelėjimą, nors garsas buvo keistai prislopęs. Jautėsi, tartum būtų išlindusi iš savo kūno ir stovėtų šalia žiūrėdama žemyn, greičiau smurto liudininkė negu auka. Žiūrėjo, kaip Dravikas nusileidžia kelnes, paskui pasilenkęs ima krapštytis su jos džinsais.

Mane išprievartaus, pamanė ji tarsi iš šalies. Dravikas mane išprievartaus, ir aš nieko negaliu padaryti.

Matė mentę, gulinčią ant grindų už dešimties pėdų, ir bandė jos siekti, nors žinojo, kad niekaip nepasieks.

Ar man labai skaudės, klausė ji savęs.

Jis griebė ją už plaukų ir užvertė galvą tuo pat metu bandydamas nusmaukti jos džinsus ir kelnaites. Ji užsimerkė ir sukando dantis, laukdama puolimo.

Jo nebuvo. Ji tebejuto Draviko svorį ant savęs, jo kumštį ant sėdmens, bet jis staiga nurimo, tarsi sustingo.

— Nagi, — tarė ji nekantriai. — Užbaik, ką pradėjai.

Bet jis nejudėjo. Ji vėl atsimerkė ir bandė pasisukti. Žiūrėjo į palapinės įėjimą pakėlęs galvą, klausydamasis. Ji irgi įsiklausė. Iš pradžių tai buvo lyg neaiškus ūžesys. Paskui palaipsniui, tarsi geriau nustačius radijo stotį, garsas ėmė aiškėti. Riksmai. Dešimtys šaukiančių balsų. Dravikas sekundę gulėjo nejudėdamas, paskui bambėdamas atsistojo ir užsisegė kelnes. Riksmas ėjo garsyn, nekantryn, nors ji nesuprato nė žodžio. Dravikas pasiėmė mentę, atsisukęs žvilgtelėjo į ją, paskui atmetė palapinės atlapą ir išėjo į naktį. Ji liko viena.

Kelias akimirkas gulėjo nejudėdama, jausdama, kaip tinsta veidas, kaip skauda nudegintą odą. Paskui apsivertė aukštielninka, užsitraukė džinsus ir vargais negalais atsistojo ant kojų.

Po kelių minučių į palapinę užėjo sargybinis.

Jis pažiūrėjo į ją ir akyse sekundei šmėkštelėjo užuojauta, tarsi jis būtų smerkęs Draviką ir norėjęs, kad ji tai žinotų. Paskui galvos mostu liepė jai išeiti.

Draviko nebuvo matyti. Visa stovykla buvo tuščia kaip vaiduoklių miestas. Sargybinis šautuvu parodė kalvą, ant kurios jie stovėjo anksčiau. Užkopusi čia jau rado Danielių, saugomą dviejų sargybinių. Jis atsisuko.

— Jėzau, — tarė, pamatęs sudraskytą palaidinę ir apdraskytą odą. — Jėzau, ką tas niekšas su tavim padarė?

Nustūmė sargybinius, pribėgo prie jos, apkabino.

— Aš užmušiu jį! Užmušiu tą gyvulį!

— Viskas gerai, — tarė jis. — Man nieko neatsitiko.

— Ar jis...

Ji papurtė galvą.

— Girdėjau tave klykiant. Norėjau kažką daryti, bet į mane atstatė šautuvą. Atleisk man, Tara.

— Tu nekaltas, Danieliau.

— Užmušiu jį! Visus juos užmušiu!

Jis taip stipriai ją spaudė, kad skaudėjo, ir ji jį atstūmė.

— Aš sveika, — tarė ji. — Tikrai. Kas čia dedasi? Girdėjau rėkaujant.

Jis nenuleido akių nuo cigaro pradegintų žaizdų, akys buvo pilnos pasibjaurėjimo ir kaltės jausmo.

— Atrodo, jie kažką rado, — sumurmėjo jis. — Dravikas nusileido į karjerą.

Ji paėmė jį už rankos ir kartu jie nuėjo prie kito šlaito krašto.

Per popietę, kol jie čia buvo, iš slėnio dugno buvo išsiurbtas didžiulis krateris, apnuoginęs piramidės uolos pagrindą, tarsi milžiniško danties šaknį. Dravikas buvo dugne, pasisukęs į juos šonu, smaigstydamas smėlį mente. Šalta balta arkinių lempų šviesa darė vaizdą nežemišką, tarsi susapnuotą.

— Ką jie rado? — paklausė Tara.

— Nežinau, — atsakė Danielius. — Mes per toli.

Dravikas šūktelėjo, ir vienas iš vyrų numetė jam šepetį. Paėmęs jį jis pradėjo uoliai valyti plotą prie savo kelių, kartkartėm sustodamas ir atidžiai žiūrėdamas į žemę. Po minutės numetė šepetį ir vėl ėmė kasti mente, paskui vėl ėmėsi šepečio, taip iš lėto valydamas smėlį priešais save, paskui kažką rado, bet Tara nematė, kas tai.

Praėjo kelios minutės. Radinio buvo atkasta dar daugiau, ir ji pamatė, kad jis pusračio formos, kaip viršutinė vairo dalis. Dravikas toliau kasė smėlį, kol pagaliau padėjo į šalį įrankius, sugriebė radinį abiem rankomis ir ėmė traukti. Pečiai įsiręžė nuo įstangos, bet daiktas nepasidavė, todėl jam vėl teko imti mentę ir šepetį, ir vėl kasti smėlį. Nepaisant to, ką jis ką tik buvo jai padaręs, Tara viską pamiršusi stebėjo jo veiksmus. Danielius pasviro į priekį, stipriai suspaudęs ranką, atrodo, pamiršęs ką tik kunkuliavusį pyktį.

Vėl Dravikas atidėjo įrankius, vėl stvėrė radinį ir ėmė traukti. Bet šis nepasidavė. Jis žengė žingsnį atatupstas, kad būtų ilgesnis jėgos petys, tvirčiau suėmė radinį rankomis ir užvertęs galvą truktelėjo taip smarkiai, kad gyslos išpampo ant kaklo. Akimirką atrodė, kad visas pasaulis sustingo, tarsi vaizdas, kurį pamatė Tara, būtų nuotrauka, o ne tikrovėje vykstantis veiksmas. Ir staiga lėtai, colis po colio, daiktas ėmė kiti iš smėlio. Danielius žengė žingsnį pirmyn. Daiktas kilo aukštyn, nuolat priešindamasis — dykuma nenorėjo atiduoti savo turtų — vis aukščiau ir aukščiau, aplink byrant smėliui ir žvirgždui. Pagaliau išniro į paviršių skydas: didžiulis, apskritas, jo išgaubtas priekis žibėjo lempų šviesoje. Dravikas iškėlė jį, ir darbininkai ėmė laukiniais balsais klykauti, sveikindami, plodami, trypdami kojomis.

— Aš radau tave, prakeiktoji! — užriaumojo Dravikas. — Kambizo kariuomene! Aš radau tave!

Akimirką jis stovėjo, su triumfu laikydamas virš galvos iškeltą skydą, paskui ėmė rėkauti įsakymus. Žmonės sugužėjo į kraterio dugną, skydas buvo nuneštas, ir siurbliai vėl ėmė dirbti, jų žiotys įnirtingai plakėsi smėlyje.

— Išvalyti! Išvalyti viską! — riaumojo Dravikas. — Dirbkite!

Iš pradžių nieko nebuvo matyti, tik smėlis, bedugnis geltono smėlio šulinys, ir ėmė atrodyti, kad skydas — tik pavienis senovės daiktas, kurį dykuma pakišo jiems norėdama pasityčioti ir pakankinti.

Paskui po truputį iš smėlio ėmė kilti kitos figūros. Iš pradžių befonnės, kažkokie gūbriai ir briaunos, negražūs, dykumos grožį darkantys pavidalai. Tačiau kuo daugiau smėlio buvo išsiurbiama, tuo labiau tie pavidalai darėsi atpažįstami. Kūnai, dešimtys kūnų, šimtai, išdžiūvusiais audiniais, sukietėjusiais po tūkstančių metų smėlio nelaisvėje, darančiais juos panašius ne į lavonus, bet į labai senus žmones. Senių armija. Be abejonės, senovinė, tačiau gyva, tingiai kylanti iš smėlynų, piktai mirkčiodama lempų šviesoje, netekusi orientacijos, su skeletų rankose tvirtai sugniaužtais ginklais. Ant galvų tebebuvo plaukai, liemenis puošė šarvai, bet svarbiausia — jų veidai turėjo išraiškas — siaubo, skausmo ir įtūžio. Vienas vyras klykė, kitas verkė, dar kitas kvatojo kaip beprotis su plačiai į dangų praverta burna, pilna smėlio.

— Dieve šventas, — sušnabždėjo Tara. — Tai...

— ...pasaka, — užbaigė Danielius, tankiai alsuodamas iš susijaudinimo.

— Siaubas!

Dauguma kūnų gulėjo suplokštėję nuo milžiniško juos palaidojusio smėlio svorio. Tačiau keletas klūpėjo, o dar kiti stovėjo stati, ištiesę prieš save rankas, saugodamiesi — taip staiga užklupti, kad net nespėjo parkristi.

Kaskart išnyrant naujam kūnui būrys juodai apsirengusių žmonių puldavo prie jo kaip maitvanagiai, nutraukdavo šarvus, ginklus ir perduodavo juos į kraterio viršų, kur jau laukė paruoštos dėžės. Kartais atitrūkdavo ranka arba koja, bet niekas nesistengė jų saugoti.

— Nurenkit juos! Nurenkit nuogai! — rėkė Dravikas. — Man reikia visko! Visko!

Praėjo valanda, ir kasinėjimas tęsėsi visomis kryptimis, atskleisdamas vis daugiau palaidotos kariuomenės. Dravikas vaikštinėjo pirmyn ir atgal lodamas įsakymus, liepdamas ten arba kitur nukreipti siurblių žarnas, kol pagaliau užkopė šlaitu iš kraterio ir atsistojo prie Danieliaus su Tara.

— Sakiau tau, kad rasiu, Lesažai, — džiugiai sušuko jis. — Sakiau!

Danielius tylėjo. Jo akys degė neapykanta. Ir, pastebėjo Tara, šlakeliu pavydo.

— Negalėjau jūsų žudyti nedavęs progos pasigėrėti. Nesu toks žiaurus!

Vokietis nusikvatojo ir mostelėjo sargybiniams, kad nuvestų belaisvius į palapinę.

— Panele Malrėj, — šūktelėjo jiems pavymui, — mūsų vakarėlis neatšauktas, tik atidėtas. Teks dar kartą pasisvečiuoti. Po tokio darbo norėsiu įsmukti į šiltą ir jaukią vietelę. Šiaurės Sudanas

Berniukas rado jį stovintį kopos viršūnėje, įsmeigusį akis į naktį rytuose. Jis užkopė prie jo.

— Jie rado ją, mokytojau, — pasakė jis. — Kariuomenę. Daktaras Dravikas ką tik atsiuntė radiogramą.

Vyras nenuleido akių nuo bekraštės platybės, kopos žvilgėjo mėnesienoje kaip gyvsidabrio jūra. Kai pagaliau prabilo, jo balsas buvo ramus.

— Tai pabaiga ir pradžia, Mehmetai. Nuo šios dienos daug kas pasikeis. Kartais mane apima baimė.

— Baimė, mokytojau?

— Taip, Mehmetai. Net aš, Dievo Kalavijas, galiu išsigąsti. Išsigąsti man užkrautos atsakomybės. Yra tiek daug darbų. Kartais manau, kad norėčiau užmigti. Seniai nemiegojau, Mehmetai. Daug metų. Nuo pat vaikystės.

Jis sunėrė rankas už nugaros. Papūtė lengvas vėjelis. Berniukui darėsi šalta.

— Rytoj pereisim sieną. Kai išauš. Pranešk daktarui Dravikui.

— Taip, mokytojau.

Berniukas apsisuko ir ėmė leistis žemyn. Pusiaukelėje sustojo ir atsisuko.

— Saifai al Tarai! — šūktelėjo jis. — Jūs man kaip tėvas.

Vyras tebestovėjo įsmeigęs akis į horizontą.

— Džiaugiuosi, Mehmetai, — pasakė. — Labai svarbu turėti tėvą.

Jo balsas buvo tylus, tik šnabždesys; žodžiai ištirpo naktyje ir berniukas jų neišgirdo.

35 Kairas

Kairas buvo vienintelė patogi vieta pradėti kelionei, kurią sumanė Chalifa. Dar buvo galima rinktis važiuoti iš Luksoro į Ezba el Gagą, o paskui daryti didelį lankstą dykumos plentu per Chargos ir Dachlos oazes, prieš pasukant vieškeliais nuo Al Farafros — ilga kelionė prastai prižiūrimais, smarkiai policijos kontroliuojamais keliais, kurie dažnai dėl smėlio audrų pasidarydavo nepravažiuojami. Ne, geriau Kairas. Be to, čia gyveno Storulis Abdula.

Traukinys privažiavo Ramzio centrinę stotį iškart po aštuntos. Jis iššoko iš vagono traukiniui dar nesustojus, nuskubėjo per didžiulę marmurinę salę, sustabdė maršrutinį taksi ir nuvažiavo į Midan Tahrirą. Turėjo dešimt valandų apgalvoti savo veiksmams, ir per tą laiką jį ne kartą buvo apnikusios abejonės. Bet jis stūmė jas iš galvos ir ėmė planuoti būsimą kelionę. Tikėjosi, kad Abdula tebesiverčia ekskursijomis po dykumą.

Apėjęs aikštę, išvengė rytinio transporto kamščio, pasuko į Šarija Talat Harbos gatvę ir netrukus sustojo prie iškabos virš stiklinės vitrinos — „Abdulos Vasamio turai — geriausi Egipte“. Po ja buvo surašyti įvairiausi siūlomi maršrutai, tarp jų, Chalifos palengvėjimui, „nepaprastas penkių dienų nuotykis dykumoje, su nakvyne po nuostabiomis žvaigždėmis; kelionė visureigiu, egzotiškas pilvo šokis“. Abdula nebuvo praradęs talento įsiūlyti savo prekę.

Jis atidarė duris ir žengė vidun.

Abdula Vasamis — labiau visiems žinomas kaip Storulis Abdula — buvo Chalifos draugas nuo Gizos laikų. Jie augo kaimynystėje, lankė tą pačią mokyklą, kur nuo pat mažumės Abdula rodė akivaizdžius verslininko sugebėjimus, pardavinėdamas „stebuklingą jėgos toniką“, pagamintą iš kokakolos ir kosulio mikstūros, rengdamas slaptus turus už dešimt piastrų į savo vyresnės sesers miegamąjį (priešingai savo broliui, Fatima buvo aukšta, liekna ir nepaprastai graži).

Užaugęs jis ėmėsi saikingesnių žygių, bet ne mažiau sumanių; kurį laiką pardavinėjęs Libijos datules buvusiai Sovietų Sąjungai, jis apsiramino ir įkūrė savo kelionių agentūrą. Šiais laikais Chalifa matė jį tik retkarčiais, bet draugystė neišblėso, ir, įėjęs į biurą, jis iš tolimo kampo išgirdo džiugų šūktelėjimą:

— Jusufai! Kokia maloni staigmena! Mergaitės, pasisveikinkit su Jusufu Chalifa, vienu iš seniausių ir ploniausių mano draugų.

Trys merginos, visos jaunos, visos gražios, pakėlė akis nuo kompiuterių ir nusišypsojo. Abdula prižirgliojo artyn ir apkabino jį dusinančiame glėbyje.

— Pažiūrėk į Raniją, — sušnibždėjo jis į ausį. — Ta, iš kairės, su dideliais žinai kuo. Kieti kaip basbusa, bet jos kūnas! Dieve, kūnas! Žiūrėk!

Jis paleido Chalifą ir atsisuko į merginas.

— Ranija, mieloji, gal atneštum mums arbatos?

Šypsodamasi Ranija atsistojo ir nuėjo į kitą patalpą gundančiai svyruodama klubais. Abdula spoksojo į ją susižavėjęs, kol ji dingo nedidelėje virtuvėje.

— Rojaus vartai, — atsiduso jis. — Dieve, koks užpakaliukas.

Jis pasodino Chalifą į vieną iš kelių krėslų, pats įsispraudė šalia.

— Kaip Zenabė?

— Ačiū, gerai. Džamila?

— Gerai, kiek žinau, — Abdula gūžtelėjo pečiais. — Pastaruoju metu daugiausia būna pas savo motiną. Dieve, kiek ji valgo. Palyginti su ja, aš atrodau kaip besilaikantis bado dietos. Ei, žinai ką? Rengiuosi atidaryti skyrių Niujorke.

Kiek Chalifa prisiminė, Abdula visą laiką rengėsi atidaryti skyrių Niujorke. Jis nusišypsojo ir užsirūkė. Ranija grįžo su arbata, pastatė stiklines ant stalo ir grįžo į savo vietą Abdulai nenuleidžiant akių nuo jos nugaros.

— Paklausyk, man reikia paslaugos, — tarė Chalifa.

— Žinoma, — atsiliepė draugas atsainiai. — Prašyk bet ko.

— Man reikia pasiskolinti keturiais ratais varomą visureigi.

— Pasiskolinti?

Staiga Abdula įsitempė iš susidomėjimo.

— Taip, pasiskolinti.

— Kaip, kaip išsinuomoti?

— Taip, tarsi tu man jį paskolintum.

— Už dyką?

— Būtent. Man jo reikia keturioms, gal penkioms dienoms. Kad būtų parengtas važiuoti be kelių. Dykuma.

Abdula suraukė antakius. Skolinti daiktus už dyką nebuvo labai džiugu.

— Ir kada tau reikia to visureigio?

— Dabar.

— Dabar! — Abdula pratrūko juoktis. — Norėčiau padėti tau, Jusufai, bet tai neįmanoma. Visi visureigiai dabar Baharijoje. Prireiktų mažiausiai dienos susigrąžinti bent vienam į Kairą, dar ilgiau, jeigu jie išvykę į turą, o kai dabar pagalvoju, taip ir yra. Jeigu turėtume čia vieną, žinoma, galėtum imti. Šiaip ar anaip, mudu esame draugai. Bet kai jau šitaip susiklostė... Atleisk, nėra išeities.

Jis palinko į priekį ir ėmė siurbčioti arbatą. Abu tylėjo.

— Yra vienas garaže, — pasakė Ranija nuo savo kompiuterio.

Siurbčiojimas nuščiuvo.

— Naujas, kurį atgabeno pirmadienį. Bakas pripiltas, ir jis parengtas kelionei.

— Taip, bet nieko neišeis. Jis jau užsakytas.

— Ne, dar neužsakytas, — tarė Ranija.

— Tikrai žinau, kad užsakytas, — nenusileido Abdula, piktai į ją dėbtelėjęs. — Grupei italų.

Jis kalbėjo lėtai. Pabrėždamas žodžius, tarsi primindamas aktoriui tekstą, kurį tas pamiršo.

— Tikrai taip nėra, pone Vasami. Luktelėkit, patikrinsiu kompiuteryje.

— Tikrai neverta gaiš...

Bet jos pirštai jau tarškino klaviatūrą.

— Štai! — triumfuodama tarė ji. — Žinojau, kad laisvas. Jo niekam nereikės dar penkias dienas. Juk tokiam laikui jis ir reikalingas jūsų draugui? Kaip pasisekė, ar ne?

Ji plačiai nusišypsojo, kaip ir Abdula, nors jam aiškiai reikėjo pastangų.

— Taip, mieloji, nuostabu.

Jis atsiduso ir įsikniaubė veidu į delnus.

— Standūs kaip basbusa.

Keturiais ratais varomas visureigis, „tojota“, stovėjo garaže gretimoje gatvėje. Baltas, kampuotų formų, solidus, su papildomu metaliniu bamperiu priekyje, dviem atsarginiais ratais, priveržtais iš galo, ir aštuoniais kanistrais, pritvirtintais ant metalinės stogo bagažinės, — būtent tokio Chalifai ir reikėjo. Abdula atvarė automobilį ir sustojo prie šaligatvio.

— Tik elkis su juo atsargiai, gerai? — ėmė maldauti jis, nenorėdamas paleisti vairo. — Jis visai naujas. Turiu jį tik dvi dienas. Prašau, pažadėk, kad saugosi.

— Žinoma, pažadu.

— Jis kainavo keturiasdešimt tūkstančių dolerių. Ir ši kaina su nuolaida. Keturiasdešimt tūkstančių. Aš tikriausiai proto netekau, jeigu tau jį duodu. Visai išėjau iš galvos.

Jis išsiropštė lauk ir nuvedė Chalifą aplink automobilį, aiškindamas jo ypatybes, nuolat pabrėždamas, kaip jam svarbu atgauti jį nesudaužytą.

— Suprantama, varomi visi keturi ratai. Mechaninė pavarų dėžė, vandeniu aušinamas variklis, elektrinis kuro siurblys. Šitos klasės bene pats geriausias.

Jis kalbėjo kaip automobilių salono pardavėjas.

— Visiškai aprūpintas benzino kanistrais, vandens talpomis, įrankių dėže, buksavimo dembliais, pirmos pagalbos vaistinėle, kompasu. Dar yra antklodės, žemėlapiai, maisto atsarga, signalinės raketos, žiūronai ir...

Įkišęs ranką į stalčiuką, jis ištraukė kažką panašaus į didelį mobilųjį telefoną su stora antena ir skystųjų kristalų ekranu.

— Portatyvinis GPS įrenginys.

— GPS?

— Globalinė pozicionavimo sistema. Ryšys palaikomas per palydovą. Pasako tau, kur esi kiekvieną akimirką, ir jeigu surinksi koordinates vietovės, kurią bandai pasiekti, parodys, koks iki jos atstumas ir kokia kryptimi reikia važiuoti. Stalčiuke yra naudojimo instrukcija. Viskas labai paprasta. Net aš moku naudotis.

Jis padėjo aparatą į vietą ir padavė raktelius.

— Ir už benziną aš nemoku.

— To ir neprašau, Abdula, — tarė Chalifa, lipdamas ant sėdynės.

— Gerai, kad supranti. Benzino nusipirksi pats. Štai dar paimk.

Jis ištraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir padavė jam.

— Jeigu pakliūsi į bėdą, bet kokią, išgirsi keistus garsus ar dar ką nors, noriu, kad sustotum, išjungtum variklį ir tučtuojau man paskambintum. Gerai?

— Ar jis veiks dykumoje?

— Kiek žinau, jis veikia visur, išskyrus Kairą. Dabar dar kartą pažadėk: tu būsi labai atsargus.

— Aš būsiu labai atsargus, — tarė Chalifa, užvesdamas variklį.

— Ir grįši po penkių dienų.

— Tikiuosi, greičiau. Dar kartą ačiū, Abdula. Tu geras žmogus.

— Aš beprotis. Keturiasdešimt tūkstančių dolerių!

Mašina pajudėjo. Abdula žirgliojo šalia.

— Aš net nepaklausiau, į kurią dykumą važiuoji.

— Vakarų dykuma.

— Oazės?

— Už oazių. Didžioji smėlio jūra.

Abdula prisispaudė prie stiklo.

— Palauk, tu neminėjai Smėlio jūros! Dieve šventas, ta vieta — automobilių kapinės! Tu negali imti mano...

— Dar sykį ačiū, Abdula! Tu tikras draugas!

Chalifa spustelėjo pedalą ir išvažiavo į gatvę. Abdula bėgo iš paskos, bet svoris neleido jam vytis, ir po kelių žingsnių jis sustojo. Galinio vaizdo veidrodėlyje Chalifa matė, kaip jis stovi vidury gatvės nirtulingai mosikuodamas rankomis. Jis du kartus numygė signalą, pasuko už kampo ir dingo iš akių.

36 Vakarų dykuma

Sraigtasparnis kriokdamas perskrido stovyklą ir nusileido aikštelėje penkiasdešimt metrų už jos. Vos tik ratai palietė žemę, atsidarė šoninės durys ir iššoko du žmonės, vyras ir berniukas. Vyras akimirką stovėjo dairydamasis, paskui puolė ant kelių ir pabučiavo smėlį.

— Egiptas! — sušuko jis, ir jo balsas nuskendo variklio riaumojime. — Mano tėvynė! Mano namai! Aš sugrįžau!

Jis gulėjo paslikas kelias sekundes, apkabinęs dykumą, paskui atsistojo ir nuėjo stovyklos link kartu su berniuku, žingsniuojančiu greta.

Priekyje virė aršus darbas. Dėžės ištisa srove buvo gabenamos aukštyn slėniu, tuo tarpu kiti konteineriai, sunkesni, buvo velkami atgal į stovyklą ir kraunami palei jos ribas. Juodai apsirengusios figūros šmirinėjo kiekviename žingsnyje.

Darbininkai buvo taip įnikę į savo darbą, kad atvykėliai buvo jau beveik prie palapinių, kai juos pastebėjo. Trys vyrai, ridenę statinę, pakėlė galvas, iškart metė darbą ir iškėlė rankas į viršų.

— Saifas al Taras! — sušuko jie. — Jis čia! Saifas al Taras!

Šūksmai greitai nuskriejo iki kitų, ir vyrai visur dėjo ant žemės naštą ir bėgo pasveikinti šeimininko.

— Saifas al Taras! — šaukė jie. — Jis grįžo! Saifas al Ta’ras!

Jų dėmesio objektas toliau ėjo per stovyklą bejausmiu veidu, o minia sekė paskui jį iš abiejų pusių it kometos uodega. Žinia apie jo atvykimą pasiekė ir krateryje dirbusius žmones, kurie metė įrankius ir ėmė kabarotis šlaitu aukštyn prie stovyklos, rėkdami ir mojuodami rankomis. Sargybiniai ant kopų viršūnių apimti ekstazės ėmė šaudyti į orą.

Pasiekęs kalvą kitame stovyklos gale, Saifas al Taras užkopė į viršūnę su berniuku prie šono ir pažvelgė žemyn. Darbas tęsėsi visą naktį, ir milžiniškas krateris dabar žiojėjo slėnyje tarsi gili žaizda. Jos kraštas buvo išklotas polietileno plėve su sukrautais ant jos radiniais — skydais, kardais, ietimis, šalmais, šarvais. Apačioje, kraterio dugne, tarsi žemei prasivėrus ir išspjovus savo vidurius, gulėjo krūvos sumaitotų kūnų, žmonių ir gyvulių, su ruda ir susiraukšlėjusia tartum vyniojamasis popierius oda. Vaizdas buvo gerokai apokaliptiškas, tarsi būtų atėjusi pasaulio pabaiga, ir mirusieji prisikėlė iš kapų Paskutiniam teismui. Tinkamas palyginimas, pamanė Saifas al Taras, nes greitai išmuš valanda, kai žmonės bus teisiami. Jis ilgai žiūrėjo žemyn, paskui triumfuodamas pakėlė rankas.

— Alach u akbar! — suriko jis, ir aidas nusirito dykuma. — Dievas yra didis!

— Alach u akbar! — atsiliepė minia po jo kojomis. — Tebūnie pašlovintas!

Šūksnis buvo pakartotas keletą kartų, palydimas šautuvų šūvių nuo kopų viršūnių, paskui rankos mostu Saifas al Taras davė ženklą grįžti prie darbo. Minia akimirksniu išsisklaidė. Jis žiūrėjo, kaip jie kimba į darbą, rišdami, traukdami, nešdami ir kraudami, paskui, nusiuntęs Mehmetą atgal į stovyklą, jis nusileido į kraterį ir priėjo prie Draviko, kuris stovėjo po skėčiu ir prižiūrėjo, kaip pakuojami radiniai.

— Atleiskit, neturėjau laiko ateiti jums paploti, — tarė vokietis. — Turėjau daug darbo.

Jeigu ir pajuto sarkazmą, Saifas al Taras to neparodė. Jis tyliai atsistojo greta skėčio kaitriai plieskiant saulei, žiūrėdamas į suverstus lavonus. Iš arčiau dabar jis matė, kad dauguma jų buvo sudarkyti skubant nuplėšti nuo jų daiktus. Galūnės nutrauktos nuo liemens, nuplėštos rankos, nusiritusios galvos, sudraskyti apdžiūvę audiniai.

— Ar būtina buvo juos taip darkyti? — paklausė jis.

— Ne, — paniekinamai drėbė Dravikas. — Galėjom elgtis pagal taisykles ir kiekvienam iš jų skirti po savaitę. Tuo atveju būtume iš čia iškeliavę su pora iečių, ir viskas.

Ir vėl Saifas al Taras neatsakė į sarkazmą. Jis pasilenkė ir pakėlė kardą, pavartė rankoje, žavėdamasis grakščiomis linijomis ir įmantrios formos rankena. Tokius jam teko matyti tik muziejuose, užrakintus stiklo dėžėse, nepasiekiamus. Dabar šimtai jų gulėjo priešais jį. Tūkstančiai. Ir tai tik maža dalelytė turtų, kuriuos slėpė smėlis. Atradimo didumą buvo sunku suvokti sveiku protu. To jis negalėjo įsivaizduoti net pačiose didžiausiose svajonėse. Tai atsakas į jo maldas.

— Ar žinoma, iki kur viskas tęsiasi?

Dravikas išpūtė dūmus.

— Pasiunčiau vyrus kasti bandomųjų griovių. Mes radome kolonos avangardą, jis tęsiasi slėniu beveik kilometrą. Tebeieškome galo. Velniškai didelis plotas. — Jis ranka nusišluostė kaktą. — Kada ateis kupranugarių karavanas?

— Poryt. Gal greičiau.

— Aš manau, kad reikėtų dabar pradėti skraidint iš čia, ką radome.

Saifas al Taras papurtė galvą.

— Negalime rizikuoti siųsdami per sieną virtinę sraigtasparnių. Patrauks dėmesį.

— Bet juk atskraidinome žmones ir įrengimus, — pasakė vokietis.

— Mums pasisekė. Reikėjo nedelsiant pradėti darbą, ir Alachas mus apsaugojo. Antrą kartą gali to nepadaryti. Palauksime kupranugarių karavano ir viską jais išgabensime. Taip bus saugiau. Ar vietovė patruliuojama?

— Turime smėlynų motociklų, kuriais žvalgome penkiasdešimties kilometrų spinduliu.

— Na?

— O kaip jums atrodo? Mes esame pačiame tos prakeiktos dykumos viduryje. Čia negali kas nors užklysti atsitiktinai.

Jie nutilo. Saifas al Taras padėjo kardą ir pakėlė nedidelį jaspio amuletą. Jis buvo ne didesnis už nagą, bet dailiai išpjaustytas, Ozirio, požeminio pasaulio dievo, galvos formos. Jis švelniai patrynė jį tarp pirštų.

— Mums liko penkios, gal šešios dienos, — tarė jis. — Kokią kariuomenės dalį galima iškasti per tą laiką?

Dravikas čiulpė cigarą.

— Trupinį. Dar mažiau. Mes dirbame visą parą ir atkasėme tik nedidelę dalį. Bet juk mums daugiau ir nereikia, ar ne? Tai, ką radome iki šiol, atneš milijonus. Mes dominuosime senienų rinkoje artimiausius šimtą metų.

— O visa kita? Ar daromi pasiruošimai?

— Mes dirbame nuo avangardo į kolonos gilumą. Nesijaudinkit, viskas apgalvota. Dabar atleiskite, turiu imtis darbo.

Jis įsigrūdo cigarą į burną ir nužingsniavo prie smėlio siurblių. Saifas al Taras žiūrėjo jam įkandin paniekos pilnu žvilgsniu, paskui, vis dar spausdamas amuletą, priėjo prie piramidinės uolos ir pritūpė jos pavėsyje.

Jam darėsi liūdna pagalvojus, ką jie padarys su kariuomene. Mielai būtų pasirinkęs kitą išeitį, tačiau jos nebuvo. Per didelė rizika, kad ją ras kiti. Reikia paslėpti pėdsakus. Tai prieštaravo jo prigimčiai, bet nebuvo kito kelio. Taip turėjo įvykti. Kaip ir žudymas. Negalėjai jo išvengti.

Jis atsirėmė į akmenį, trindamas amuletą tarp nykščio ir smiliaus, žvelgdamas į jūrą negyvėlių. Atrodė, kad vienas iš jų, stačias, iki juosmens palaidotas smėlyje stovi įsmeigęs akis tiesiai į jį. Jis nusuko akis ir vėl pasižiūrėjo, bet negyvėlio žvilgsnis jo nepaleido, išdžiūvusios lūpos atsiviepusios, todėl atrodė, kad jis piktai šaiposi. Veide švietė neapykanta, įniršis, ir kažkodėl jam pasirodė, kad tie jausmai skirti jam. Jis akimirką bandė atlaikyti tą žvilgsnį, paskui jam pasidarė nejauku; jis atsistojo ir nuėjo. Tada žvilgtelėjo į amuletą ir pamatė, kad nejučia perlaužė jį pusiau. Akimirką žiūrėjo į jį, paskui suniurnėjęs numetė į griovį.

37 Kairas

Pro tamsintą limuzino stiklą Skvairsas žiūrėjo į dvi eiles sustojusių mašinų. Greta stovėjo nedidelis „pežo“ su įsigrūdusiais į jį devyniais žmonėmis, greičiausiai šeima, už jo sunkvežimis, su kaupu prikrautas žiedinių kopūstų. Kartkartėm viena iš trijų eilių pasislinkdavo pirmyn, ir jam tą pat akimirką tekdavo žiūrėti į kitus kaimynus. Tačiau beveik tuo pat metu pajudėdavo ir kitų dviejų juostų mašinos, ir jau pažįstami „pežo“ ir sunkvežimis vėl atsidurdavo šalia, tarsi būtų cilindrai milžiniškos sulčiaspaudės, kuri, kai ją įjungdavo, lėtai imdavo suktis, bet paskui grįždavo į pradinę padėtį.

— Kurią valandą tai atsitiko? — paklausė jis kažko į mobilaus telefono ragelį.

Ragelyje per traškesį pasigirdo balsas.

— Neaišku kaip? O kada?

Vėl traškesys. Priėjo berniukas, prekiaujantis kvepalų buteliukais, ir pabarbeno į stiklą. Vairuotojas iškišo galvą, subarė jį, ir berniukas nuėjo toliau.

— O jo šeima?

Atsakymas pasigirdo statinės įkrūvos traškesyje.

Ilga tyla.

— Gerai, nereikia žliumbti dėl palieto pieno. Turėsime prisitaikyti prie aplinkybių. Pasistenkit jį surasti ir pranešinėkite man.

Skvairsas išjungė telefoną ir įsikišo į švarko kišenę. Nors laikėsi ramiai, bet iš susiaurėjusių akių buvo matyti, kad jis nerimauja.

— Atrodo, kad mūsų draugas detektyvas pradingo, — tarė jis.

— Viešpatie aukštielninkas! — Meisis trenkė mėsingu kumščiu į sėdynių tarpą. — Maniau, kad Džemalis jį seka.

— Atrodo, kad jis nuo jų paspruko.

— Sakiau, kad reikia juo nusikratyti. Ar nesakiau?

— Tikrai sakėte, bičiuli.

— Šūdas, šūdas, šūdas!

Amerikietis vis smarkiau trankė ranka sėdynę, palikdamas ant odos gilias įdubas. Jis dar kelias sekundes trankėsi, paskui atsilošė sunkiai alsuodamas.

— Kada?

— Jie patys gerai nežino, — atsiduso Skvairsas. — Panašu į tai, kad jo žmona su vaikais išėjo iš namų septintą ryto. Dešimtą valandą jis dar nebuvo pasirodęs, todėl jie išspyrė duris. Ir jo nerado.

— Mėgėjai! — nusipjovė Meisis. — Mėgėjai!

Už nugaros pasigirdo garsus blerbimas, kai autobuso vairuotojas ėmė kumščiu spaudyti signalą — įnirtingai, apimtas nevilties.

— Atrodo, kad vakar jis buvo bibliotekoje, — tęsė Skvairsas. — Žiūrinėjo Vakarų dykumos žemėlapius.

— Jėzau! Vadinasi, jis žino apie kariuomenę.

— Ko gero.

— Ar kam nors pasakojo? Spaudai? Senienų tarnybai?

Skvairsas gūžtelėjo pečiais.

— Gerai pasvarsčius, tikriausiai ne, nes mes apie tai jau žinotume.

— Tai ką jis daro?

— Sunku pasakyti. Greičiausiai keliauja ten pats vienas. Bijau, kad mums teks imtis savo plano greičiau, negu buvome numatę.

Pirmą kartą Meisis nepaprieštaravo.

— Ar visa įranga parengta? — paklausė Skvairsas.

— Dėl mano įsipareigojimų galite nesijaudinti. O dėl Džemalio nesu tikras. Tas žmogus — prakeiktas juokdarys.

— Džemalis padarys tai, ko iš jo ir tikimasi, ne blogiau negu visi mes.

Amerikietis išsitraukė nosinę ir garsiai išsišnypštė.

— Tai bus nelengva, — tarė jis šnirpšdamas nosimi. — Saifas al Taras turi daug vyrų saugoti kariuomenei.

— Vis dėlto tikiu, kad mums pasiseks. Jūs informuosite savo žmones Valstijose?

Meisis linktelėjo, ir jo keli pagurkliai nuskendo vienas į kitą, kaip įmantriai papuošto torto kremo sluoksniai.

— Gerai, — pasakė Skvairsas. — Vadinasi, pradedam veikti.

Limuzinas pasistūmėjo dar kelis jardus.

— Pradėsime, jeigu pavyks ištrūkti iš šito palaiminto kamščio, — pasigirdo atsakymas.

Atsidusęs Skvairsas ištraukė iš kišenės saldainį ir ėmė vynioti popierėlį, išsiblaškęs žiūrėdamas į „pežo“ gretimoje juostoje.

Geriausias kelias, kurį turėjo pasirinkti Chalifa, ir tiesiausias, buvo važiuoti į pietvakarius link Baharijos oazės, paskui į vakarus — per dykumą.

Jis pasirinko kitą kelią. Kad ir kas tie žmonės, mynę jam ant kulnų praeitą vakarą, jie tikriausiai jau žino, kad jis nuo jų paspruko, ir dabar greičiausiai skuba į Kairą dešimtos vakaro traukiniu. Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, jog jis dabar traukia į dykumą, ir tokiu atveju buvo didelė tikimybė, kad jie bandys nutverti jį pakeliui. Ir kelias, kurį, jų manymu, jis pasirinktų, buvo pats trumpiausias. Todėl, užuot važiavęs į pietvakarius, jis nusprendė važiuoti beveik priešinga kryptimi, į šiaurės vakarus nuo Aleksandrijos, pasirinkęs pajūrio kelią į Marša Matruhą, o paskui prie Sivos oazes pasukti į pietus. Nors ir ilgesnis, šis kelias turėjo privalumų. Keliai geresni. Nuo Sivos jam reikės mažiau važiuoti atvira dykuma, o svarbiausia — tai buvo kelias, kuriuo jį važiuosiant persekiotojai mažiausiai tikėjosi. Tad prisipylęs benzino jis išvažiavo iš Kairo autostrada Nr. 11, Viduržemio jūros pakrantės link.

Važiavo greitai, rūkydamas vieną cigaretę po kitos, kraštovaizdžiui aplink keičiantis nuo dykumos iki dirbamos žemės, ir vėl iš naujo. Prietaisų skyde buvo kasetinis grotuvas, bet jis rado tik vieną kasetę — Kadimo al Saliero „Mano meilė ir lietus“ — ir perklausęs keturis kartus jis išėmė ją ir toliau važiavo tyloje.

Aleksandriją pasiekė po dviejų valandų, Marsą po penkių, tik du kartus sustodamas, vieną kartą prisipilti kuro, kitą, iškart už Aleksandrijos, pažiūrėti į jūrą — ją matė pirmą kartą gyvenime.

Už Marsos, vėl prisipylęs benzino, jis važiavo į vakarus dar dvidešimt kilometrų prieš pasukdamas į pietus Sivos plentu, tuščia asfalto juosta, nutįsusia per dykumą. Saulė jau leidosi, ir jis nuspaudė pedalą iki galo. Pro šalį pralėkė senas sugriautas pastatas, o eilė rūdijančių ženklų rodė požeminio naftotiekio trasą. Daugiau nebuvo nieko, tik nesibaigianti oranžinės spalvos žvyro platybė, šen bei ten pamarginta tolimomis uolomis ir stačiais šlaitais. Jis nesutiko kitų mašinų, nepamatė nė gyvos dvasios, išskyrus retai pasitaikančias bandas kupranugarių rudais susivėlusiais kailiais, rupšnojančių dykumos augmeniją.

Pusiaukelėje į Sivą jis privažiavo pakelės kavinę — šiaip taip sukaltą pašiūrę, optimistiškai pasivadinusią „Aleksandro restoranu“, — ir stabtelėjo trumpam išgerti arbatos, paskui nuvažiavo toliau. Sutemo, ir dykuma ištirpo naktyje.

Kai kur blyksteldavo žiburiai, gal gyvenvietės, gal armijos stovyklos, kartais sužibėdavo dujų telkinio liepsna. Ir daugiau nieko nebuvo, tik tuštuma. Jis vėl uždėjo Kadimo al Sahero kasetę.

Pagaliau apie septintą vakaro pajuto, kad lyguma pradeda skilinėti. Iškilo kalvelės, uolų viršūnės ir šlaitai ėmė statėti. Kelias ėmė leistis, vingiuodamas tarp išsibarsčiusių uolų ir gūbrių, kol staiga atsivėrė slėnis, ir apačioje priešais save išvydo kilimą mirguliuojančių šviesų, tarsi mažyčių laivelių jūroje. Sivos oazė. Jis akimoju sumažino greitį, gėrėdamasis atsivėrusiu vaizdu, paskui vėl spustelėjo pedalą.

Važiavo jau devynias valandas ir buvo bebaigiąs antrą pakelį cigarečių.

38 Vakarų dykuma

Žmogus atsirado tarsi iš niekur, tartum jį nulipdė pati tamsa. Vieną akimirką Tara su Danieliumi sėdėjo apsikabinę, kitą akimirką jie pakėlė galvas, ir jis jau stovėjo šalia, prie palapinės angos, jo galva ir veidas buvo slepiami šešėlių. Jis mostelėjo ranka sargybiniui, greičiau vos krustelėjo pirštą, ir šis, pašokęs ant kojų, išbėgo.

— Saifas al Taras, jeigu neklystu, — tarė Danielius.

Žmogus nieko neatsakė, tik žiūrėjo į juos. Stojo ilga tyla.

— Kodėl čia atėjote? — pagaliau paklausė Danielius. — Pasižiūrėti į mus prieš nužudydami? Pasidžiaugti?

Jis linktelėjo galva į Taros apibrozdintą veidą ir sudraskytą palaidinę.

— Ką gi, džiaukitės. Neabejoju, kad Alachas jumis didžiuojasi.

— Neminėk Alacho vardo, — atsakė vyras, žengdamas žingsnį pirmyn. Balsas buvo tylus, metalinis, bet angliškai kalbėjo gerai. — Tu to nevertas.

Jis pažvelgė į Tarą, pamatė jos ištinusį skruostą, deginimo žymes ant kaklo, krūtinės ir rankos. Lūpas iškreipė vos matoma grimasa.

— Draviko darbas?

Ji linktelėjo.

— Daugiau taip nebus. Tai tiesiog... nelaimingas atsitiktinumas.

— Ne, — tyliai atsakė Danielius. — To mes tikėjomės. Taip elgiasi tokie žmonės kaip judu su Draviku.

Ir vėl vyro veidą iškreipė vos pastebima grimasa.

— Nereikia statyti manęs į vieną gretą su Draviku, daktare Lesažai. Jis įrankis, ne daugiau. Aš tarnauju aukštesniam šeimininkui.

Danielius pavargęs palingavo galvą.

— Jūs visi man keliat juoką. Skerdžiate moteris, vaikus ir sugebate įsikalbėti, kad visa tai Alacho labui.

— Prašiau neminėti jo vardo. — Dabar vyras prabilo griežčiau. — Tavo burna jį teršia.

— Ne, — atsakė Danielius, pakeldamas galvą ir žiūrėdamas jam tiesiai į akis. — Tai jūs jį teršiate. Jūs teršiate jį kaskart, kai ištariate, norėdami pateisinti savo darbus. Nejaugi tikrai manote, kad Alachas tikisi...

Puolimas buvo toks netikėtas ir toks žaibiškas, kad vyro ranka atsidūrė ant Danieliaus gerklės jam nespėjus sujudėti. Jis pakėlė Danielių, pirštais stipriai sugniaužęs ryklę. Danielius muistėsi, bet negalėjo išsilaisvinti.

— Gana! — sušuko Tara. — Nereikia!

Saifas al Taras nekreipė į ją dėmesio.

— Jūs, vakariečiai, visi vienodi! — suurzgė jis. — Jūsų veidmainiškumui nėra ribų. Kiekvieną dieną Irake miršta šimtas vaikų dėl sankcijų, kurias užkrovė jūsų vyriausybės, bet jums užtenka įžūlumo mokyti mus, kas teisinga, o kas ne.

Danieliaus veidas pamėlo.

— Matote? — Saifas al Taras pakėlė laisvą ranką prie rando ant kaktos. — Tai man padarė policijos vienutėje. Kvotėjai taip mane spardė, kad aš buvau aklas tris dienas. Mano nusikaltimas? Aš prabilau milijonų šios šalies gyventojų vardu — nuskurdintų ir praradusių bet kokią viltį. Ar jūs dėl to skundžiatės? Ar skundžiatės, kad pusė pasaulio gyvena elgetaudami, tam, kad saujelė privilegijuotųjų galėtų švaistyti savo gyvenimus beprasmiškai prabangai? Kaip ir kiti iš jūsų padermės, jūs savo įniršį nukreipiat pasirinktinai, smerkdami tik tai, ką jums patogu smerkti. Kitko jūs net nematot.

Jis dar palaikė sugniaužęs gerklę, paskui paleido. Danielius susmuko.

— Tu beprotis, — tarė jis dusdamas. — Tu beprotis fanatikas.

Vyro alsavimas vėl išsilygino.

— Labai galimas daiktas, — ramiai tarė jis. — Belieka išsiaiškinti, kas mane tokį padarė. Jūs niekinate mane ir mano pasekėjus kaip ekstremistus ir fanatikus, bet nė karto nepabandėte pažiūrėti, kas slypi už tų žodžių. Pamėginkite suprasti jėgas, kurios mus sukūrė.

Jis stovėjo virš Danieliaus, atrodė, kad juodi jo drabužiai susiliejo su tamsa, ir buvo matomas tik veidas, tarsi be kūno pakibęs virš jų ore.

— Man teko patirti siaubą, daktare Lesažai, — kalbėjo jis beveik šnabždėdamas. — Žmones muša ir luošina valstybinėse kankinimo kamerose. Žmonės taip išbadėję, kad priversti maitintis atliekomis iš šiukšlių dėžių. Vaikus prievartauja būriais, nes, savo nelaimei, jie pasirodo esą tolimi giminaičiai kažkieno, kieno politines pažiūros nesutampa su pažiūromis tų, kurie turi valdžią. Tokie dalykai veda iš proto. Tokius dalykus jūs turėtumėt smerkti.

— Ir manote, kad išeitis — eiti ir šaudyti turistus? — atsitokėjo Danielius.

Saifas al Taras šyptelėjo, jo akys žėrėjo.

— Išeitis? Ne, nemanau, kad tai išeitis. Mes tik norime parodyti, kad esama problemų.

— Kelti problemas žudant nekaltus žmones!

Vyras iškėlė rankas su ilgais ir plonais pirštais, beveik kaip skeleto.

— Rodome, kad daugiau nepakęsime jūsų kišimosi į mūsų reikalus. Palaikote bedievišką režimą todėl, kad jis atitinka jūsų politinius interesus. Naudojatės mūsų šalinu kaip žaidimų aikštele, tuo tarpu mes, šios šalies gyventojai, ir toliau kenčiame badą, esame prispausti ir engiami.

Jis nenuleido nuo Danieliaus akių, randas ant kaktos raudonai žioravo virpančioje žibalinės lempos šviesoje.

— Dažnai galvoju apie tai, kaip elgtumėtės jūs Vakaruose, jeigu staiga viskas pasidarytų atvirkščiai. Jeigu jūsų vaikai prašytų išmaldos gatvėse, o mes, egiptiečiai, važinėtume girdamiesi savo turtais ir ižeidinėtume jūsų papročius. Jeigu pusė jūsų nacionalinių turtų būtų išgrobstyti ir suvežti į Egipto muziejus. Jeigu tokį nusikaltimą kaip Danišavejaus kaime Egipto galingieji padarytų jūsų žemėje, prieš jūsų tautą. Būtų įdomus eksperimentas. Gal tada suprastumėt bent dalelę to pykčio, kurį mes jaučiame.

Jo balsas išliko ramus ir tylus, nors burnos kampučiuose ėmė rodytis putos.

— Ar žinote, — tęsė jis, — kad kai Karteris rado Tutanchamono kapą, jis pasirašė sutartį su The Times, kad jie ir tik jie gali rašyti apie tai, kas aptikta kapavietėje? Norėdami sužinoti apie atradimą, padarytą mūsų krašte, kuris priklauso mums, vienam iš mūsų karalių, mes, egiptiečiai, turėjome skaityti anglišką laikraštį.

— Tai buvo beveik prieš aštuoniasdešimt metų, — vėl atsikosėjo Danielius, purtydamas galvą. — Dabar viskas kitaip.

— Ne, ne kitaip! Požiūris išliko toks pat. Nuostata, kad mes, kaip egiptiečiai ir musulmonai, nesugebame tvarkyti savo reikalų. Kad jūs galite elgtis su mumis kaip išmanydami. Tie dalykai nesikeičia. O tie iš mūsų, kurie bando tuo suabejoti, išvadinami bepročiais.

Danielius spoksojo į jį, bet tylėjo.

— Matote, — tarė Saifas al Taras, — nėra kaip paprieštarauti. Ir neįmanoma paprieštarauti, tiesą sakant. Nebent melsti atleidimo už tokį elgesį su šalimi ir jos tauta. Jūs išgrobstėte mūsų palikimą, iščiulpėte mūsų kraują, ėmėte, bet nieko nedavėte. Bet dabar atėjo laikas pakeisti balansą. Kaip sakoma šventajame Korane: „Jūs gavote tik tai, ko nusipelnėte“.

Jo šešėlis stūksojo ant palapinės audeklo, juodas, beformis ir pikta lemiantis. Iš lauko aidėjo kasėjų keliamas triukšmas, tačiau palapinėje buvo tylu, tarytum jie būtų dalis kito pasaulio. Stojo tyla. Paskui iš lėto pakilo Tara.

— Menkai pažįstu Egiptą, — tarė ji, atsistojusi priešais vyrą ir žiūrėdama jam į akis, — užtat žinau, kad mano tėvas, dėl kurio mirties kalti ir jūs, mylėjo šitą šalį, jos žmones ir palikimą. Mylėjo labiau už jus. Žiūrėkite, ką jūs čia darote. Naikinate. Mano tėvas niekada to nebūtų leidęs. Jis norėjo išsaugoti praeitį, jūs norite parduoti ją tam, kas daugiausiai užmokės. Tai jūs veidmainiai.

Vyras sučiaupė lūpas, ir akimirką jai pasirodė, kad smogs. Tačiau jo rankos liko nuleistos.

— Aš nejaučiu jokio malonumo, kai kariuomenė šitaip maitojama, panele Malrėj. Kartais tenka daryti nemalonius dalykus siekiant aukštesnio tikslo. Jeigu dalis mūsų palikimo turi būti paaukota mums nuo priespaudos apginti, tebūnie taip. Mano sąžinė švari.

Akimirką jis atlaikė jos žvilgsnį, paskui lėtai atsitūpė prie lempos.

— Aš įgyvendinu Dievo valią. Ir Dievas tai žino. Dievas yra su manim.

Jis ištiesė delną ir uždėjo jį ant įkaitusio metalo. Jis nei sumirksėjo, nei jo veidą iškreipė skausmas. Silpnas svylančios odos kvapas pakilo iki Taros šnervių. Jai atrodė, kad ji tuojau apsivems.

— Nesumenkinkite mūsų tikėjimo jėgos, panele Malrėj. Štai kodėl kiekvienas mano pasekėjas užsideda ant kaktos tikėjimo ženklą. Parodyti savo įsitikinimų gilumui. Mūsų ištikimybė yra nepajudinama. Mūsų negraužia abejonės.

Atrodė, kad jis taip laikys ranką visą amžių, žiūrėdamas į Tarą, svylant odai, bejausmiu veidu, bet paskui vėl atsistojo, jo delnas buvo nudegęs raudonai.

— Paklausėte, ko aš čia atėjau, daktare Lesažai. Ne tam, kaip jūs paminėjote, kad pamatyčiau savo belaisvius. Greičiau tam, kad jūs, mano belaisviai, pamatytumėt mane. Pažiūrėtumėt ir suprastumėt.

Jis kelias sekundes žiūrėjo į juos, paskui pasuko prie išėjimo.

Danielius šūktelėjo:

— Jums neišdegs. Šitaip iškasti kariuomenę ir ją parduoti. Jums pavyks rasti tik menką dalį to, kas paslėpta po smėliu. Paskui ateis kiti, ras, kas liko, ir jūsų radinių vertė nukris iki žemės lygio. Jeigu neturėsite visko, tai nėra jokios prasmės.

Saifas al Taras atsisuko. Jis šypsojosi.

— Mes turime savo planų, daktare Lesažai. Dievas padovanojo mums kariuomenę ir Dievas pasirūpins, kad naudą skintume tik mes vieni.

Jis linktelėjo jiems ir ištirpo naktyje. Sivos oazė

Kai Chalifa privažiavo vienintelę Sivos degalinės aikštelę, staiga dingusi elektra panardino visą gyvenvietę į tamsą.

— Jeigu reikia benzino, teks palaukti, — pasakė darbuotojas. — Siurbliai neveiks, kol nebus elektros.

— Ar ilgai?

Vyras gūžtelėjo pečiais.

— Gal penkias minutes. Gal penkias valandas. Kai atsiras, grįšiu. Kartą teko laukti dvi dienas.

— Tikiuosi, šį kartą taip ilgai neužtruks.

— Inšala, — atsakė vyras.

Chalifa pastatė mašiną aikštelės pakraštyje ir išlipo. Oras buvo vėsus ir, pasiekęs galinę sėdynę, jis paėmė švarką ir apsivilko. Pravažiavo asilo traukiamas vežimas su trimis moterimis, kurios, kad nebūtų matyti veidų, buvo smarkiai apsikutojusios galvas, ir dėl to atrodė suvargusios, beformės, tarsi aptirpusios vaško figūros. Pasigirdo riaumojimas, kai ėmė veikti generatorius.

Jis kurį laiką vaikštinėjo šen bei ten, paskui, užsirūkęs, nuėjo prie bufeto prekystalio pagrindinės aikštės pakraštyje ir nusipirko stiklinę arbatos. Netoliese stovėjo medinis suoliukas ir jis atsisėdo, ištraukė iš kišenės Abdulos mobilųjį telefoną ir surinko Hosnio numerį. Svainis pakėlė ragelį po ketvirto signalo.

— Hosni, tai Jusufas.

Pasigirdo gilus įkvėpimas.

— Kas po velnių dedasi, Jusifai? Pas mus buvo atėję saugumiečiai tavęs ieškoti. Kur tu?

— Baharijoje, — atsakė Chalifa.

— Baharijoje! Ką ten veiki?

— Policijos reikalai. Negaliu smulkiai pasakoti.

— Jie atėjo į mano įstaigą, Jusufai! Ar tu supranti? Saugumas atėjo į mario įstaigą. Ar bent nutuoki, kokios žalos tai gali turėti mano verslui? Maistinių aliejų pasaulis ankštas. Gandai sklinda greitai.

— Atleisk, Hosni.

— Jeigu jie sugrįš, būsiu priverstas pasakyti jiems, kur esi. Mes su tuo nauju sezamo aliejaus projektu esame labai delikačioje padėtyje. Negaliu leisti, kad tokie pokštai kištų man pagalius į ratus.

— Suprantu, Hosni. Jeigu privalai pasakyti, tai ir pasakyk jiems. Ar Zenabė greta?

— Taip, ji čia. Pasirodė prie mano slenksčio šįryt. Mums reikia pasikalbėti, Jusufai. Kai grįši. Kaip vyras su vyru. Yra dalykų, kuriuos būtina aptarti.

— Gerai, gerai. Kai grįšiu. Būk geras, perduok ragelį Zenabei.

Pasigirdo murmėjimas, paskui klanktelėjimas ir žingsniai. Po akimirkos Zenabė paėmė ragelį.

— Ir uždaryk duris, Hosni, būk geras, — išgirdo ją sakant. Vėl pasigirdo murmėjimas ir trinktelėjo durys.

— Per tą Jusufą vienos nelaimės.

Chalifa nusišypsojo.

— Kaip laikaisi?

— Gerai, — atsakė ji. — O tu?

— Puikiai.

— Neklausiu, iš kur skambini.

— Geriau ir neklausk. Kaip vaikai?

— Pasiilgo tavęs. Ali sako, kad nepūs trimito iki tavo sugrįžimo. Todėl gali neskubėti.

Jie nusijuokė, bet nelabai linksmai.

— Jie išėjo su Sama, — tarė ji. — Į šventę. Pasakysiu, kad skambinai.

— Perduok linkėjimus.

— Žinoma.

Jis galvojo apie ją visą dieną. Dabar, pats nežinojo kodėl, daugiau nerado ką pasakyti. Norėjo sėdėti čia visą valandą ir klausytis jos alsavimo.

— Beje, skambinu tik trumpam, — pagaliau tarė jis. — Įsitikinti, kad Hosnis per daug neapsunkino tau gyvenimo.

— Tegul tik pabando. — Vėl tyla. — Tie žmonės, Jusufai...

— Neklausk, Zenabe. Prašau. Kuo mažiau žinosi, tuo geriau. Svarbu, kad jūs sveiki ir gyvi.

— Mums viskas gerai.

— Tai gerai.

Jis naršė galvą, galvodamas, ką dar pasakyti, kokį nors paguodžiantį atsisveikinimo žodį. Bet pasakė tik tiek, kad pamatė jūrą.

— Gal nuvažiuosim kurią dieną. Norėčiau pamatyti tave su maudymosi kostiumėliu.

— Teks ilgokai palaukti, kol įkiši mane į tą drabužį! — apsimetusi, kad supyko, nusijuokė ji ir nutilo. — Aš myliu tave, Jusufai.

— Aš irgi tave myliu. Labiau už viską pasaulyje. Pabučiuok nuo manęs vaikus.

— Žinoma. Būk atsargus.

Dar akimirka tylos, ir abu padėjo ragelius.

Jis baigė gerti arbatą ir atsistojo. Elektros vis dar nebuvo, ir centrinę aikštę gaubė šešėliai. Priekyje stūksojo didelė mečetė, jos balkšvas mūras bolavo prietemoje tarsi ledas. Ketino prasimanyti ko nors užkąsti, tačiau nuėjo prie mečetės durų, nusispyrė batus, nusiplovė rankas ir veidą prie čiaupo sienoje.

Viduje buvo tamsu ir tylu, kelios uždegtos žvakės vos ne vos ardė viską apgaubusią prieblandą. Iš pradžių pamanė, kad jis čia vienas, bet paskui pastebėjo dar vieną vyrą priekyje, kakta prisilietusį prie grindų.

Jis kiek pastovėjo, įsiklausydamas į tylą, paskui žengė pirmyn, girdėdamas savo žingsnius ant kilimu išklotų grindų, sustojo menės viduryje po didžiuliu sietynu, kurio tūkstančiai rombo formos stiklo karoliukų kyšojo iš šešėlių tarsi ašaros, kuriomis verkė lubos. Sekundę jis žiūrėjo aukštyn, paskui atsisuko į mihrabą, panarino galvą ir ėmė melstis:

Tebūnie pašlovintas Alachas,

Viso, kas gyva, valdovas;

Užjaučiantysis, gailestingasis,

Teismo dienos šeimininkas;

Tau vienam mes tarnaujame,

Tau vienam meldžiamės nelaimėje;

Vesk ynus teisingu keliu;

Keliu, kurį tu pašlovinai;

Ne tuos, ant kuriu tu užsirūstinai;

Ne tuos, kurie eina klaidingu keliu.

Kai jis meldėsi, prašydamas Dievo neapleisti nei jo, nei jo šeimos, pajuto, kaip palaipsniui nuo krūtinės nusirita rūpesčių našta, taip visada būdavo, kai jis kalbėdavosi su Alachu. Išorinis pasaulis atsitraukė; greičiau mečetė pasidarė tokia didelė, kad jos taika ir ramybė užpildė visą visatą. Saifas al Taras, Dravikas, komisaras Hasanis, Kambizo kariuomenė — visi ėmė nykti, kol pavirto ne didesniais už dulkes krisleliais, sklandančiais milžiniškoje Dievo apkabintoje amžinybėje. Jį apgaubė nepaprasta ramybė.

Meldėsi dvidešimt minučių, dešimtsyk sukalbėjo maldas, kol pagaliau pakilo ir sušnibždėjo amen. Sulig ta akimirka sietynas virš galvos staiga nušvito, apšviesdamas mečetės vidų nuostabia balta šviesa. Jis nusišypsojo, nusprendęs, kad tam tikra prasme tai rodo, jog jo maldos išgirstos.

Lauke miesto aikštė buvo nušviesta, ir degalų siurbliai jau veikė. Darbuotojas pripylė jo baką ir aštuonis kanistrus. Tuo tarpu jis iš čiaupo sienoje prisipylė tris talpas vandens. Kai už viską užmokėjo ir nusipirko dar tris pakelius „Kleopatrų“, jau beveik neturėjo pinigų. Sėdo į mašiną, pervažiavo miestą ir pasuko link žemų kopų, kylančių pietiniame miesto pakraštyje.

Toli į dykumą nevažiavo, tik porą kilometrų, paskui sustojo prie smėlio kalvelės, apaugusios šykščia žole. Už nugaros mirgėjo Sivos šviesos. Kitoje pusėje, dykumoje, nebuvo nieko, tik bekraštė mėnesienos nutvieksta tuštuma. Kažkur toli kaukė šuo. Jis suvalgė šiek tiek Zenabės jam įdėto maisto — valgė tą dieną pirmą kartą — ir, paėmęs iš „tojotos“ galo porą antklodžių, nuleido sėdynę ir susirangė, žiūrėdamas pro langą į žvaigždes virš galvos. Staiga jam šovė mintis, kad nuvažiavęs tokį kelią, jis dar nebuvo apsisprendęs, ką darys, kai privažiuos kariuomenę. Jis bandė galvoti, kas jo laukia ateityje, bet neleido nuovargis. Kuo smarkiau stengėsi sukaupti mintis, tuo labiau Saifas al Taras ir Dravikas tirpo jo akyse, kol pagaliau jie kažkokiu būdu pavirto milžinišku vandens fontanu, trykštančiu iš dykumos ir paverčiančiu ją žaliuojančia pieva. Šalia, ant keleivio sėdynės, gulėjo užtaisytas pistoletas. Jis užsirakino duris. Vakarų dykuma

Tara krūptelėjusi pabudo. Jos galva gulėjo ant Danieliaus kelių, jis žiūrėjo į ją.

— Tu norėjai išpjauti man širdį, — sumurmėjo ji. — Tu turėjai mentę ir norėjai ja išpjauti man širdį.

— Tai tik sapnas. — švelniai tarė jis, glostydamas jai plaukus. — Viskas gerai.

— Tu norėjai mane palaidoti. Ten stovėjo karstas.

Jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą.

— Dar pamiegok, — sušnibždėjo. — Viskas bus gerai.

Ji kurį laiką žiūrėjo į jį, paskui akys užsimerkė, ir ji vėl užmigo, veidas išblyškęs, kūnas suglebęs. Danielius žiūrėjo į ją, paskui, atsargiai ištraukęs kojas, padėjo jos galvą ant grindų ir atsistojo. Ėmė vaikštinėti po palapinę, akimis nuolat šaudydamas į duris, jo veidą šokinėjančioje žibalinės lempos šviesoje kraipė grimasos, tarsi jis būtų su kauke, kuri lėtai smunka nuo veido.

— Nagi, — murmėjo jis, — nagi, kur tu?

Sargybinis spoksojo į jį bejausmiu veidu, pirštu apkabinęs šautuvo gaiduką. Vakarų dykuma, netoli Sivos oazės

Chalifa pabudo pajutęs, kaip Zenabė glaudžiasi prie jo veido. Bent jau jam pasirodė, kad Zenabė. Tada atsimerkė ir suprato, kad tai, ką palaikė Zenabės alsavimu, tebuvo pirmieji saulės spinduliai, įspindę pro langą. Jis nusimetė antklodes, atidarė duris ir išlipo drebėdamas, nes pasaulis dar nespėjo sušilti. Pasimeldė, užsirūkė ir užlipo į kopos viršūnę, prie kurios nakčiai buvo palikęs automobilį. Šiaurėje karpytas žalias oazės pusmėnulis suko kairėn ir dešinėn, druskos ežerai kylančios saulės spinduliuose žvilgėjo švelnia rožine spalva, iš palmių ir alyvmedžių giraičių kilo stulpai dūmų. Kitur tebuvo dykuma, rantytas smėlio ir žvyro plynumų bei persiklaipiusių uolų kraštovaizdis. Jis kurį laiką žiūrėjo į horizontą, išsigandęs jo tuštumos, paskui, numetęs nuorūką, grįžo į keturiais ratais varomą automobilį ir ištraukė iš stalčiuko GPS aparatą.

Kaip Abdula ir aiškino, naudotis juo buvo paprasta. Surinko piramidinės uolos koordinates ir paspaudė „Go To“ klavišą. Ekranas parodė, kad iki jos — 179 kilometrai, azimutas 133. Surinko savo dabartines koordinates, taip pat Al Farafros oazės. Ir įsimetė aparatą į sakvojažą kartu su Abdulos mobiliuoju telefonu ir pistoletu. Paskui išleido šiek tiek oro iš padangų, sėdo į mašiną, užvedė variklį ir nuvažiavo į dykumą, už nugaros palikdamas gilias padangų provėžas.

Jam pirmą kartą teko važiuoti tokia vietove, todėl stengėsi neskubėti. Dykumos paviršius atrodė kietas, bet kartais netikėtai pasitaikydavo duobių, kauburių, o kartais jis pakildavo nuožulniu šlaitu į kopos viršūnę ir tik tada pamatydavo, kaip žemė dingsta po ratais ties beveik vertikalia siena. Kartą jis tik vargais negalais spėjo sustabdyti mašiną, kai ji šonu ėmė slysti šlaitu žemyn, įrėždama gilią žaizdą dykumos smėlyje. Tada ėmė važiuoti dar lėčiau.

Pirmuosius kelis kilometrus smėlyje buvo matyti kitų padangų vėžės, paliktos automobilių, vežiojančių turistus iš Sivos į dykumų safarius. Paskui jie ėmė retėti ir pagaliau visai išnyko. Kartais pasitaikydavo gniužulas už gyvybę besigrumiančios dykumos žolės, du kartus matė skeletus, pusiau užpiltus smėlio ir nenatūraliai nubalintus saulės. Šakalai, pamanė jis, nors nebuvo tuo tikras. Daugiau jokių gyvybės ženklų. Tik smėlis, akmenys, žvyras, o virš galvos neaprėpiamas — tarsi nupudruotas — mėlynas dangus. Žalsvas oazės ruoželis pamažu nyko ir galų gale dingo už horizonto.

Netrukus paaiškėjo, kad nors GPS ir nustatė atstumą iki uolos — 179 kilometrus, jam iki tikslo teks nuvažiuoti daug ilgesnį kelią. Nes tas atstumas reiškė tiesią liniją. Ant žemės buvo neįmanoma jos laikytis dėl nepravažiuojamų smėlio skardžių, kalkakmenio gūbrių, staiga iškylančių rantytų uolų, tad jam teko nuolat sukti kairėn ir dešinėn, ieškant automobiliu pravažiuojamo kelio. Kartais apylankos būdavo trumpos, tik keli šimtai metrų, kartais trys ar keturi kilometrai. Atrodė, kad galinga srovė jį nuolat stumia nuo pasirinktos krypties. Po dviejų valandų kelionės be sustojimo, per kurias, jo manymu, jis nuvažiavo apie septyniasdešimt kilometrų, jis pasitikrino aparatu ir pamatė, kad priartėjo prie tikslo tik keturiasdešimt kilometrų. Ėmė abejoti, ar kada nors pavyks nuvažiuoti.

Lėtai praslinko rytas. Kartą sustojo pailsėti, išjungė variklį ir nuėjo kelis jardus nuo visureigio. Tyla buvo tokia neapsakoma, kokios dar niekad nebuvo jutęs. Suvokė, kad variklio ūžimas buvo tarsi neprašytas svečias šitoje nenusakomoje ramybėje.

Jeigu Saifas al Taras buvo išstatęs patrulius, o taip greičiausiai buvo, jie išgirs jį per daugelį mylių.

— Tas pats, lyg per raciją pasakyčiau, kad jau atvažiuoju, — sumurmėjo jis, grįždamas prie mašinos ir užvesdamas variklį.

Staiga pasijuto nepaprastai pažeidžiamas. Dar porą valandų kraštovaizdis beveik nesikeitė. Paskui, apie vidurdienį, pastebėjo horizonte kylant lyg ir kalvų keterą. Sunku buvo aiškiai įžiūrėti iš tokio nuotolio, nes kaitra iškreipė vaizdą, viskas judėjo ir virpėjo tarsi vanduo. Tačiau kai privažiavo arčiau ir vaizdas įgavo ryškesnius kontūrus, suprato, kad tai ne kalvos, o milžiniška kopa — didžiulė smėlio siena, einanti beveik per visą horizontą ištisu lankstu su kitomis, dar aukštesnėmis kopomis, kylančiomis už jos kaip užšalusi bangų mūša. Tai buvo atokūs Didžiosios smėlio jūros plotai.

— Alach u akbar! — tesugebėjo pasakyti. — Dieve visagali!

Važiavo toliau, kol pasiekė papėdę kopos, sulaikančios kitas kopas it milžiniška užtvanka. Jis išlipo ir užkopė į jos viršūnę. Smėlis po kojomis buvo birus, tad kai pasiekė viršų, sunkiai alsavo ir buvo išpiltas prakaito.

Priešais jį atsivėrė begaliniai plotai kopų, nusidriekusių per visą horizontą; jų bangos viena po kitos tolo nežinia kur — tylios, lygios ir dailios, visiškai nepanašios į kraštovaizdį, per kurį jam kol kas teko važiuoti. Jis prisiminė tėvo pasakojimą apie tai, kad dykuma iš tikrųjų yra liūtas, užmigęs laiko pradžioje, ir vieną dieną pabudęs jis praris visą pasaulį. Dabar, žvelgdamas į kopų jūrą, jis beveik tuo patikėjo. Nes oranžinės ir geltonos spalvos smėlis atrodė švelnus it kailis, tuo tarpu tolyn besidriekiančios kopos buvo lyg raukšlės ant baisingai susenusio žvėries nugaros. Jis pajuto staiga smigtelėjusį kaltės jausmą, kai sutrypė nuorūką smėlyje, tarsi degintų gyvo padaro kūną.

Dar kurį laiką stovėjo gėrėdamasis panorama, paskui nulipo žemyn prie automobilio, kojoms grimztant į smėlį beveik iki kelių. Girdėjo, kad čia esama lakiojo smėlio akivarų, ypač kopų papėdėse, ir sudrebėjo nuo minties, kad gali būti įsiurbtas į vieną iš jų. Kad ir kaip baigtųsi šis nuotykis, tarė jis sau, tokio finalo jis neleis.

Pasiekęs automobilį, išleido iš padangų dar daugiau oro, nukėlęs nuo stogo tris kanistrus supylė benziną į baką, kuris jau buvo pustuštis. Užvedė variklį, įkirto pirmą pavarą ir lėtai pasuko kopų virtinės link. GPS aparatas rodė, kad jam liko dar beveik šimtas kilometrų.

Važiavo visą popietę, mažytis „tojotos“ taškelis kaip nykštukas kilo į kopas, tartum laivelis, striuoksintis neišmatuojamo vandenyno paviršiumi. Važiavo lėtai, kildamas į kiekvieną ant kelio pasitaikančią kopą, stabtelėdamas viršuje patikrinti, ar nėra staiga besileidžiančio skardžio, ir tik tada leisdamasis. Kai kur kopos buvo visai arti viena kitos. Kitur jas skyrė nemažas atstumas plokščių, kelių šimtų metrų pločio slėnių. Už jo padangų vėžės driekėsi tarsi dygsniai ant audeklo.

Iš pradžių jam sekėsi važiuoti palyginti tiesiai. Tačiau palaipsniui kopos ėmė darytis aukštesnės, jų šlaitai statesni, tad kartais atsidūręs kopos viršūnėje jis pamatydavo, kad po kojomis krenta beveik stati smėlio siena. Tada šliauždavo išilgai kopos viršūnės, ieškodamas vietos, kur galima nusileisti, arba grįžęs atgal apvažiuodavo kopą, sukardamas dešimtis papildomų kilometrų. Net su aklinai uždarytais langais ir visu galingumu dirbančiu oro kondicionieriumi jis juto lauke plieskiančią negailestingą kaitrą.

Kuo toliau važiavo, tuo labiau jam rodėsi, kad gamta aplinkui tebeturi gyvo organizmo sąmonės rudimentų. Smėlio spalva keitėsi tarsi pagal kopų nuotaiką — nuo oranžinės iki geltonos. Kartą sustojo atsigerti vandens, ir staiga pakilo lengvas vėjelis, nuo kurio smėlis ėmė dejuoti ir dūsauti, tarsi kopos kvėpuotų. Jis pajuto norą surikti, pasakyti dykumai, kad nelinki jai blogo, kad tik laikinai įsibrovė į jos slaptą širdį ir užbaigęs reikalą nedelsiant paliks ją ir daugiau nebesugrįš. Dar niekad gyvenime nesijautė toks mažas, toks vienišas. Pabandė klausytis Kadimo al Saliero kasetės, bet muzika čia visai netiko. Jis buvo taip apkerėtas jį supančios didybės, kad net pamiršo rūkyti.

Apie ketvirtą valandą, kai saulė buvo gerokai nuslinkusi prie horizonto vakarų danguje, jis pakilo į tikrai milžiniškos kopos viršūnę ir sustojo norėdamas pasitikrinti, ar šlaitas kitoje pusėje ne per status. Kai jis pasistiebęs per vairą žiūrėjo pro priekinį stiklą, bandydamas pamatyti kelią akies kampučiu, kažkas užkliuvo už jo žvilgsnio toli kairėje. Jis užgesino variklį ir išlipo. Iš pradžių buvo sunku aiškiai įžiūrėti, nes horizontas tebemirguliavo popietės kaitroje. Atrodė, kad miglose skendintis trikampis plūduriuoja virš kopų prie pat horizonto. Pasilenkęs paėmė iš mašinos žiūronus, pasukiojo cilindriukus sufokusuodamas vaizdą. Kurį laiką tematė išskydusią dėmę. Paskui staiga išvydo tamsią piramidės formos uolą, kylančią virš smėlynų it milžiniškas juodas ledkalnis. Maždaug už dvidešimt penkių kilometrų, pamanė jis. Dvidešimt aštuoni, pasakė GPS. Pavedžiojo žiūronais apie kopas aplink uolą, bet nepamatė nieko, kas rodytų žmonių veiklą, išskyrus du neryškius taškus, kurie galėjo būti patruliai arba ne. Jis nuleido žiūronus ir užsimerkė įsiklausydamas. Nesitikėjo nieko išgirsti. Tačiau nustebo, kai išgirdo tylų variklio dūzgimą, tolimą, bet apsirikti negalėjo. Atrodė, kad garsas tai nutyla, tai vėl pasigirsta, kaskart vis garsesnis. Atrodė, kad dykuma garsą iškreipia ir ištempia, todėl buvo sunku pasakyti, iš kurios pusės jis sklinda. Tik pasiklausęs minutę jis apstulbęs suvokė, kad garsas sklinda ne nuo piramidės pusės, o iš už jo nugaros, iš ten, iš kur jis atvažiavo. Jis apsisuko ir nukreipė žiūronus į savo automobilio paliktas vėžes. Tą pat akimirką virš ketvirtos kopos nuo tos, ant kurios jis stovėjo, ne toliau negu už dviejų kilometrų, išniro du motociklai.

Nusikeikęs jis greitai žvilgtelėjo per kopos kraštą. Šlaitas krito žemyn beveik vertikaliai, per daug status, kad su juo galynėtųsi visureigis. Šokęs į mašiną jis įkirto atgalinį bėgį ir ėmė leistis pavėjiniu kopos šlaitu, ratams įstrižai rėžiantis į smėlį. Papėdėje apsuko vairą, įkirto pirmą pavarą ir iki galo numynė akceleratorių. Automobilio užpakaliniai ratai žarstydami smėlį ėmė suktis ir „tojota“ rovė pirmyn. Už kelių metrų jis sustojo, po padangomis pasigirdo piktas šnypštimas, kai ratai grūmėsi bandydami įsikabinti į smėlį, kasdamiesi į jį vis giliau ir giliau.

— Velniai griebtų! — sušuko jis, apimtas nevilties.

Įjungė atbulinę pavarą, žvelgdamas į priešais esančios kopos viršūnę, tikėdamasis bet kurią akimirką pamatyti virš jos iššokančius motociklus. Automobilis ėmė važiuoti atbulas, ir jau atrodė, kad išsilaisvino iš smėlio nelaisvės. Paskui ratai vėl ėmė suktis vietoje, dar giliau klimpdami negu pirmą kartą — beveik iki ašių.

Jis iššoko lauk ir apsižvalgė. Padangų jau nebuvo matyti. Jokios vilties spėti iškasti ratus. Įsiropštęs į automobilį jis pastvėrė GPS aparatą, įsimetė jį į krepšį, pagriebė nuo galinės sėdynės vieną vandens konteinerį ir ėmė bėgti aukštyn šlaitu, kuriuo ką tik buvo nusileidęs, kojoms giliai grimztant į smėlį.

Maždaug šlaito viduryje smėlis ėmė tekėti po kojomis ir jis, kad ir kaip kapanojosi, stovėjo vietoje. Ėjo pirmyn, bet nė per žingsnį neartėjo prie viršūnės, tarsi bėgtų milžinišku treniruokliu. Vandens konteineris dar labiau apsunkino ėjimą, ir pagaliau labai nenorom jis nusviedė jį šalin, todėl laisva ranka galėjo palaikyti pusiausvyrą, o kojos tuo tarpu grimzdo į tekantį smėlį, bandydamos išsilaikyti. Girdėjo riaumojant motociklus ant tolimojo už nugaros esančio kopos šlaito. Jeigu jie pasiekė viršūnę ir jį pamatys, jam galas.

— Nagi! — švokštė jis. — Nagi!

Dar akimirką jis negalėjo pajudėti iš vietos. Paskui, kai jau atrodė, kad jį pamatys, jam pavyko tvirtai atsiremti kojomis ir jis vėl ėmė kopti aukštyn ant kaktos nuo įtampos iššokusiomis akimis. Jis pasiekė viršūnę ir nėrė žemyn tą pačią akimirką, kai motociklai pasirodė kopos viršuje ir pasileido priėjo palikto automobilio.

Jis kiek pagulėjo nejudėdamas, bandydamas atgauti kvapą, paskui, išsitraukęs pistoletą, vėl pasislinko iki viršūnės ir atsargiai žvilgtelėjo žemyn.

Motociklai jau buvo beveik prie automobilio. Sustoję motociklininkai nušoko žemėn ir nusimetė nuo pečių automatus. Vienas iš jų atidarė dureles ir žvilgtelėjo vidun, paėmė Chalifos per skubėjimą pamirštą švarką. Antrasis ėmė kopti kopos šlaitu vėžėmis, paliktomis jo mašinos padangų ir Chalilos kojų. Jis akimirkai stabtelėjo prie numesto vandens konteinerio, nuleido vamzdį ir iššovė tiesiai į plastiką, paskui vėl ėmė kopti. Šūvio garsas nusirito per apleistą dykrą.

Chalifa nušliaužė žemyn nuo viršūnės. Nebuvo prasmės bėgti. Jį pamatys ir nudės kaip triušį. Galėjo šauti į persekiotoją, kai jis pasirodys viršuje, bet liktų dar vienas apačioje.

Jis greitai apsidairė. Kopos viršus šioje vietoje buvo lyg paplautas, ir viršumi ėjo ketera, užsirietusi tartum pasiruošusi lūžti banga. Jeigu palįstum po ja, žmogus, stovintis kopos viršūnėje, tavęs nepamatytų, nors būtum visai po pat jo kojomis. Nelabai kokia slėptuvė, bet geresnės dykuma jam nepasiūlė ir pastvėręs krepšį, detektyvas susigūžęs palindo po ketera. Atsigulė aukštielninkas ir prispaudė prie krūtinės paruoštą pistoletą, žvelgdamas aukštyn į smėlio priedangą.

Kurį laiką buvo ramu. Paskui jis išgirdo gurgždant smėlį. Įsivaizdavo, kaip vyras stovi kopos viršūnėje, dairosi, paeina kelis žingsnius ir sustoja virš jo. Srovelė išjudinto smėlio nusirito per keteros viršų, patvirtindama, kad vyras stovi tiesiai virš jo. Apkabinę pirštu savo „Hehvano“ gaiduką, Chalifa sulaikė kvėpavimą.

Nepakeliama tyla. Beveik juto, kaip persekiotojas mąsto, bandydamas suprasti, kur jis galėjo dingti. Smėlio srovelė praplatėjo, ir akimirką pasirodė, kad vyras lipa žemyn. Chalifa susigūžė slėptuvėje. Paskui smėlio srovelė ėmė sekti. Žmogus stovėjo ir laukė. Dar minutė tylos, paskui šūksnis: „Atrodo, jis buvo čia, bet paskui grįžo. Tikriausiai pražiopsojome jį važiuodami?“

Vėl tyla, paskui gurgždantys žingsniai. Chalifa su palengvėjimu atsiduso, nuleido pečius.

— Ačiū, Viešpatie, — sumurmėjo.

Suskambo Abdulos mobilusis telefonas.

Garsas buvo toks netikėtas, kad Chalifa tik po kelių sekundžių suprato, kas atsitiko. Jis desperatiškai ėmė grūsti ranką į sakvojažą graibydamas telefoną ir norėdamas jį išjungti. Per vėlu. Išgirdo, kaip vyras viršuje šūktelėjo ir pasigirdo bėgančio žmogaus žingsniai. Jis kaip paklaikęs išsirangė iš slėptuvės ir, pakėlęs ranką, paleido tris šūvius iš eilės. Pirmoji kulka pralėkė per aukštai, antroji į šalį, trečioji pataikė tiesiai į kaktą, nuversdama vyrą aukštielninką, ir šis nusirito už kopos.

Chalifa pašoko ant kojų ir užsikabarojo iki viršūnės. Vos tik ten atsidūrė, automato papliūpa čiurkštelėjo per smėlį po jo kojomis, privertusi jį kristi ant pilvo. Po akimirkos nuaidėjo dar viena papliūpa, nors ji buvo nutaikyta ne į kopos viršūnę. Chalifa prišliaužė aukštyn. Vyras apačioje šaudė į antrojo motociklo padangas. Pakėlęs pistoletą, Chalifa iššovė, bet nepataikė. Vyras apsisuko ir vėl pažėrė kulkų papliūpą į kopos viršūnę, priversdamas detektyvą atsitraukti. Vėl stojo tyla, paskui subirbė užvedamas motociklas.

Chalifa suskaičiavo iki trijų ir vėl kilstelėjo galvą. Motociklas jau buvo pradėjęs tolti. Jis atsiklaupė ant kelių ir nusitaikęs ištuštino apkabą į motociklininko nugarą. Vyras kryptelėjo, bet nenuvirto, ir Chalifa, likęs be šovinių, bejėgiškai žiūrėjo, kaip nenuvirto, ir Chalifa, likęs be šovinių, bejėgiškai žiūrėjo, kaip motociklas tolsta slėniu. Pavažiavęs šimtą metrų motociklininkas sustojo, atsisuko ir ėmė automato serijomis varpyti įstrigusią „tojotą“. Jis šaudė kokias penkias sekundes, paskui staiga su griausmu, nusiritusiu per visą dykumą, automobilis sprogo ir pavirto ugnies kamuoliu, o virš jo iškilo grybas juodų dūmų. Motociklas nuvažiavo.

Chalifa ilgai žiūrėjo į apačioje prasivėrusią pašvaistę, trūkčiojamai alsuodamas, rankos drebėjo. Paskui, kelis kartus giliai įkvėpęs, atsistojo ir nuėjo prie krepšio, kuriame tebeskambėjo mobilusis telefonas. Paėmė jį, paspaudė klavišą „YES“ ir pakėlė ragelį prie ausies.

— Jusufai, senas kelme! — sububeno Abdulos balsas. — Kur trainiojiesi? Skambinu tik pasiklausti, ar sveika mano mašina.

Chalifa atsisuko į tamsiai mėlynų ir juodų dūmų debesį, kylantį nuo visureigio, ir jo širdis nusirito į užkulnius.

— Taip, Abdula, — pamelavo. — Ji sveika.

39 Vakarų dykuma

Saifas al Taras nesitraukė nuo kopos viršūnės nuo pat aušros, stebėdamas, kaip po jo kojomis vis daugiau ir daugiau atkasama kariuomenės. Saulė patekėjo, persirito dangumi ir vėl nusileido, o baltas kasinėjimo krateris nenumaldomai plėtėsi į šalis tarytum besiveriantys milžiniški nasrai. Iki vidurdienio buvo iškasta tiek daug kūnų, tiek daug nuo jų nuplėšta daiktų, kad pristigo dėžių jiems sukrauti. Daugiau turėjo būti atvežta vakare kupranugarių vilkstinės, bet ir jų neužteks supakuoti tūkstančiams radinių, sumestų į krūvą apačioje. Slėnio dugnas priminė didžiulį senovinių ginklų, šarvų ir lavonų sąvartyną.

Tačiau dabar Saifas al Taras buvo atsukęs kariuomenei nugarą ir įdėmiai žiūrėjo į tolumoje iškilusį dūmų stulpą. Prieš valandą vienas iš patrulių per radiją pranešė, kad aptiko dykumoje padangų vėžes. Dūmai greičiausiai reiškė, kad jiems pavyko nutverti jas palikusį automobilį. Jis turėjo jaustis ramiai. Tačiau jį buvo apėmusi keista grėsmės nuojauta.

Prie jo užsikabarojo berniukas Mehmetas.

— Kas ten? — paklausė vyras. — Kas atsitiko?

— Jie aptiko automobilį, mokytojau. Sunaikino jį.

— Vairuotojas?

— Paspruko. Nužudė vieną iš mūsų vyrų. Antrasis dabar grįžta.

Saifas al Taras tylėjo. Dūmų stulpas kilo vis aukščiau ir aukščiau, tarsi iš prasivėrusios dykumos paviršiuje žaizdos būtų veržęsi nuodingi garai. Vėjas, pagavęs debesies viršutinę dalį, sukdamas tempė ją tolyn.

— Pranešk, kai patrulis sugrįš, — pagaliau tarė jis. — Ir išsiųsk sraigtasparnį. Vairuotojas negalėjo toli nueiti.

— Klausau, mokytojau.

Berniukas nusisuko ir pasileido žemyn kopos šlaitu. Saifas al Taras ėmė vaikštinėti sunėręs rankas ant sprando, apsvilintą delną apsivyniojęs marška.

Kas tasai įsibrovėlis, galvojo jis. Ką jis veikia vidury dykumos? Ar jis vienas, ar turi bendrininkų?

Kuo ilgiau galvojo, tuo didesnį nerimą jautė. Ne todėl, kad bijojo, jog juos aptiks. Buvo kažkas svarbesnio. Jis juto. Tarsi į jį iš praeities kažkas tiestų ranką. Jis spoksojo į dūmų stulpą, ir jam rodėsi, jog jis įgavo beveik žmogišką pavidalą, iškilęs virš dykumos tarsi džinas. Matė galvą, pečius, ranką ir net dvi akis ten, kur vėjas išpūtė skylę dūmuose. Atrodė, kad akys žvelgia tiesiai į jį degdamos pykčiu. Jis nusisuko, supykęs ant savęs už tai, kad įsivaizduoja tokius niekus, bet tebejuto už nugaros grėsmingai tūnantį pavidalą. Jis užsimerkė ir ėmė melstis.

— Tu prarandi savitvardą, Abdula... Aš negaliu... tai... — Chalifa prispaudė lūpas prie ragelio ir padarė garsą, kuris, kaip jis tikėjosi, nuskambėjo lyg statinė elektros iškrova, ir išjungė telefoną. Akimirką galvojo, ar nevertėtų išsikviesti pagalbos, bet tučtuojau atsisakė šios minties. Ir kam jis gali paskambinti? Komisarui Hasaniui? Mohamedui Sarijai? Hosniui? Net jeigu jie juo patikėtų, ką jie gali padaryti? Ne, niekas jam nepadės. Jis įmetė telefoną į krepšį ir nuskubėjo į kopos viršūnę, uosdamas ore tvyrantį benzino ir degančios gumos dvoką.

Liepsna tebesiveržė pro išdaužtus visureigio langus. Tiesiai po juo, šlaito papėdėje, gulėjo kūnas žmogaus, kurį jis ką tik užmušė, veidu įsirausęs į smėlį, vieną ranką nenatūraliai pakišęs po galva. Jis ėmė leistis prie žuvusiojo, trumpam stabtelėjęs patikrinti peršautos vandens talpos. Beveik visas vanduo buvo išsiliejęs, bet kamputyje buvo šiek tiek likę. Atsargiai pakėlęs kaklelį prie lūpų jis išgėrė likusį vandenį ir nulipo į slėnį.

Iš vyro veido buvo likusi klaiki smėlio ir kraujo kaukė, kaktoje žiojėjo skylė, kurioje matėsi kaulas ir smegenys. Stengdamasis nežiūrėti, Chalifa ištraukė automatą, vis dar suspaustą žuvusiojo rankoje, ir ėmė nurenginėti lavoną. Darbas jam nepatiko, bet jeigu norėjo patekti į Saifo al Taro stovyklą, jam reikėjo drabužių. Jis susuko drabužius ir skarą į ryšulį, paėmė automatą ir vėl ėmė kabarotis viršun. Tačiau po dvidešimties metrų prabilo sąžinė ir apsisukęs jis nuskubėjo žemyn ir lakiame smėlyje iškasė seklų kapą. Laidotuvės buvo menkos, bet jis negalėjo palikti kūno maitvanagiams ar šakalams, ar dar kitiems žvėrims, kurių galėjo būti šitame Dievo užmirštame užkampyje. Priešas ar ne, žmogus užsitarnavo bent menkiausios pagarbos.

Tas darbas kainavo jam brangiai, nes vos tik užkopęs į kopos viršūnę, jis išgirdo tolimą tratėjimą, neabejotinai sraigtasparnio rotorių. Dar dvidešimt sekundžių, ir jį pastebės. Jam liko laiko tik pastverti sakvojažui ir užsikabaroti po smėlio nuosvyra, kai sraigtasparnis praskrido virš jo, oro srove paleisdamas byrėti smėlį nuo keteros. Minutėlę jis kabojo virš jo, apžiūrinėdamas vietovę, paskui pakilo ir pasuko į šiaurės vakarus.

Iš pradžių jis buvo sugalvojęs dingti iš šitos vietos kaip galima greičiau, bet aplink šmirinėjant sraigtasparniui atviroje vietoje buvo nesaugu, todėl nusprendė palaukti slėptuvėje iki sutemų. Įstūmė į pistoletą paskutinę likusią apkabą, sukimšo juodus drabužius į krepšį, atsigulė slėptuvėje, užsirūkė ir žiūrėjo, kaip kopų jūra palengva skysta gęstant dienos šviesai. Dar valanda, pamanė, gal mažiau. Tikėjosi, kad mėnesiena nebus per ryški.

Saulė nusmuko už horizonto ir danguje sužibo pirmosios žvaigždės, kai motociklas iššoko virš kopos ir ėmė leistis stovyklos link, kur sustojo prie dėžių stirtos. Motociklininkas nulipo, laikydamasis už peties, ir susmuko ant žemės. Aplink susirinko minia, tarp jų ir berniukas Mehmetas, kuris atsiklaupė šalia, kažką paėmė iš jo ir, prasibrovęs pro minią, bėgte nubėgo kalvos šlaitu aukštyn prie šeimininko.

— Na? — paklausė Saifas al Taras.

— Štai ką jis rado, — garsiai alsuodamas atsakė berniukas. — Automobilyje.

Jis padavė Chalifos piniginę ir policininko pažymėjimą.

— O sraigtasparnis?

— Ieškojo, bet jo nė pėdsako. Jis dingo.

Vyras papurtė galvą.

— Jis kažkur ten. Jaučiu jį. Tegul sraigtasparnis ieško iki sutemų. Tegul padvigubina sargybą aplink kariuomenę. Jis turės ateiti čia. Daugiau nėra kur. Pasakyk, kad visi būtų pasiruošę.

— Klausau, mokytojau.

— Ir atsiųsk pas mane Draviką. Tuojau pat.

— Taip, mokytojau.

Berniukas apsisuko ir pasileido šlaitu žemyn. Akimirką Saifas al Taras stovėjo nejudėdamas, žiūrėdamas į dūmų stulpą, vis dar matomą tirštėjančioje prieblandoje, paskui atsivertė policininko pažymėjimą, pasižiūrėjo į nuotrauką ir pavardę. Jo veidas neišdavė jausmų, tik akys staiga kiek išsiplėtė ir sujudėjo Adomo obuolys, tarsi po gerklės oda kažkas ropotų.

Jis beveik minutę žiūrėjo į pažymėjimą, paskui įsikišo jį į kišenę ir ėmė tikrinti piniginę. Ištraukė Chalifos žmonos nuotrauką, kitą nuotrauką su trimis vaikais, dar vieną, kurioje jo tėvai susikibę už rankų stovėjo piramidžių fone. Dar rado „Minater telefono kortelę, dvylika Egipto svarų ir miniatiūrinį Koraną. Daugiau nieko.

Iš pradžių pamanė, kad daugiau nieko. Paskui didesnės kišenės viduje, slaptoje kišenytėje, užčiuopė dar vieną nuotrauką. Apsiglamžiusią, išblukusią, su apspurusiais kraštais, bet įžiūrimą: dailus jaunuolis, panašus į vyrą policininko pažymėjime, bet griežtesnių veido bruožų, rūstesnis, su skvarbiu žvilgsniu ir kupeta juodų plaukų, užkritusių ant aukštos, protingos kaktos. Jis žiūrėjo tiesiai į fotoaparatą, vieną ranką nuleidęs prie šono, kitą uždėjęs ant nedidelio akmeninio sfinkso. Kitoje pusėje užrašas: „Ali prie Kairo muziejaus“.

Saifo al Taro ranka ėmė drebėti. Jis vis dar žiūrėjo į nuotrauką, kai prie jo užsikabarojo vokietis.

— Kas atsitiko? — uždusęs paklausė jis.

— Radinius pradedame gabenti rytoj, — tarė Saifas al Taras.

— Ką?

— Noriu, kad sraigtasparniai čia būtų sulig saulės patekėjimu.

— Maniau, sakėte, kad mums nereikės sraigtasparnių.

— Planas pasikeitė. Kiek sugebėsime, išgabensime sraigtasparniu, kas liks, keliaus su kupranugarių vilkstine. Noriu, kad mūsų čia neliktų per dvidešimt keturias valandas.

— Dieve šventas, mes negalime...

— Daryk, kaip liepiu!

Dravikas sviedė į jį piktą žvilgsnį, išsitraukė iš kišenės nosinę ir ėmė šluostytis permirkusią kaktą.

— Rytoj visko tikrai nesurinksime. Po velnių. Tik šįryt radome kariuomenės ariergardą. Jis beveik už trijų kilometrų. Kol viską parengsime, užtruksime mažiausiai dvi dienas.

— Tada reikia daugiau žmonių. Meskime ten visas jėgas. O dabar sustabdom kasimą ir pradedam ruošti radinius išgabenti.

— Kas atsitiko? Po paraliais!

Saifas al Taras žiūrėjo į nuotrauką rankoje.

— Kažkas sužinojo. Policininkas. Jis ten. Dykumoje. Netoli.

Akimirką Dravikas spoksojo į jį nieko nesuprasdamas, paskui prapliupo kvatotis.

— Ir dėl to reikia krauti į kelnes? Vienui vienas sušiktas policininkas? Jėzau! Siunčiame patrulį, jį nušauna, ir baigtas kriukis. Ten visai nėra kur pasislėpti.

— Rytoj iškeliaujam.

— Sakau, kad neįmanoma suspėti! Viskam paruošti reikia mažiausiai dviejų dienų! Jeigu nepadarysime visko kaip reikia, mūsų radiniai bus verti ne daugiau už mėšlo krūvą! Ar suprantate? Ne daugiau už mėšlo krūvą!

Saifas al Taras pakėlė plienines akis.

— Iškeliaujame rytoj. Kalba baigta.

Dravikas prasižiojo ginčytis, bet suprato, kad veltui gaiš laiką. Tik suvoliojo gumulą tabaku permirkusių seilių, išspjovė tiesiai per colį nuo Saifo al Taro kojų, apsisuko ir ėmė leistis nuo kopos.

Subirbė generatorius, užsižiebė prožektoriai, užlieję kasinėjimų kraterį ledine šviesa. Saifas al Taras nekreipė dėmesio, vis dar įsmeigęs akis į nuotrauką delne.

— Ali, — sušnibždėjo jis sau, su keista grimasa, tarsi žodžiai būtų sukėlę ant gomurio kartumo pojūtį. — Ali Chalifa.

Dar kiek pastovėjo nejudėdamas, paskui staiga įtūžęs perplėšė nuotrauką per pusę ir numetė pavėjui. Skiautės pabiro ant smėlio keteros, veido fragmentai mėtėsi po jo kojomis kaip sudužusio veidrodžio šukės.

Jau buvo tamsu, kai Chalifa pagaliau išlindo iš už smėlio nuosvyros. Bent jau taip tamsu, kaip gali sutemti dykumoje, kurioje niekada nebūna absoliučios tamsos, tik vaiduokliška prieblanda, tarsi žemę kažkas būtų užklojęs švelnia marška. Atsistojęs kuri laiką žiūrėjo į dunksančias kopas, mėnuli, kuris, kaip jis ir laukė, švietė ne per daug ryškiai, paskui vėl ėmė dairytis po apylinkes. Kelias laukė ilgas, ir nebuvo galima gaišti laiko. Po juo tarsi praraja žiojėjo status trisdešimties metrų nuolydis iš suplūkto smėlio. Žvilgtelėjo kairėn ir dešinėn nuo kopos viršūnės, ieškodamas nuolaidesnės vietos nusileisti, bet skardis buvo status abiejose pusėse, todėl greitosiomis sumurmėjęs maldą jis numetė žemyn krepšį, atsisėdo ant skardžio krašto, pasidėjo ant kelių automatą, atsigulė aukštielninkas ir pasileido žemyn.

Iškart ėmė čiuožti dideliu greičiu. Bandė stabdyti kojomis, bet pasiekė tik tiek, kad prisėmė batus smėlio. Vis greičiau ir greičiau sliuogė jis žemyn, vėjui švilpiant ausyse; marškinių apačia užsmuko aukštyn ir nugarą ėmė skaudžiai čaižyti smėlis. Pusiaukelėje trenkėsi į smėlio bangelę ir ėmė ristis žemyn, nešamas išjudinto smėlio, automatas skaudžiai trinktelėjo į krūtinę ir smakrą. Į dugną jis trenkėsi pirma petimi, paskui jį bloškė veidu žemyn, ir jis ant lūpų ir liežuvio pajuto smėlio skonį.

— Ibn šarmuta, — sumurmėjo jis, — kalės vaikas.

Kurį laiką gulėjo nejudėdamas, paskui nusispjovė, drebėdamas atsistojo ant kojų ir pažvelgė aukštyn į šlaitą. Iš apačios jis atrodė dar statesnis negu iš viršaus: beveik vertikali smėlio siena su gilia, lenkta provėža, rodančia jo nusileidimo kelią. Jis vėl sušnabždėjo maldą, dėkodamas, kad liko gyvas, išpurtė iš plaukų smėlį, pasiėmė krepšį ir nuėjo per dykumą.

Ėjo visą naktį, apsuptas tylaus pasaulio, girdėdamas tik girgždantį po kojomis smėlį ir savo alsavimą. Žinojo, kad palieka pėdsakus, kuriuos bus lengva atsekti net tamsoje, tačiau nieko negalėjo padaryti ir vilkosi pirmyn kaip įmanydamas. GPS aparatą laikė rankoje ir retkarčiais pasitikrindavo, kur esąs. Ir kiek liko eiti. Bet jam nereikėjo koordinačių, nes piramidinė uola, paslaptingai švytinti tamsoje, buvo aiškiai matoma. Spėjo, kad jos papėdėje įrengtas apšvietimas.

Galų gale jis ėmė eiti ritmingais žingsniais. Lėtai kopė į kiekvieną kopą, greičiau lipo žemyn, paskui žingsniuodavo plokščiu dykumos paviršiumi iki kitos kopos. Aukštyn, žemyn, skersai, aukštyn, žemyn, skersai.

Jam reikėjo įveikti dvidešimt aštuonis kilometrus ir pirmąją kelionės pusę pavyko akylai sekti aplinką, įdėmiai žiūrėti, ar nepastebės kokių sekimo pėdsakų. Tačiau slinko valandos, kilometras rijo kilometrą, ir jam ėmė svaigti galva.

Staiga jis ėmė galvoti apie Zenabę, apie tai, kaip jie susipažino po to, kai įstojo į universitetą. Būrelis jaunimo po pietų nuėjo į zoologijos sodą, ir Zenabė buvo tame būryje — draugo draugės draugė. Jie vaikštinėjo žiūrinėdami gyvūnus. Chalifa drovėjosi ją užkalbinti, kol pagaliau jie atsidūrė priešais narvą poliarinio lokio, kuris liūdnai plaukiojo balkšvo vandens baseine.

— Vargšelis, — atsiduso Chalifa. — Jis nori namo į Antarktidą.

— Į Arktiką, manau. — Ji stovėjo šalia. — Baltosios meškos gyvena šiaurėje. Antarktidoje jų nėra. Pingvinų yra, bet ne baltųjų meškų.

Jis išraudo kaip burokas, apkerėtas jos ilgų plaukų ir didelių akių.

— Et, — tesugebėjo pasakyti, — supratau.

Ir tai viskas. Jis nepratarė jai nė žodžio iki pat vakaro, liežuvis iš drovumo buvo kaip užrištas. Jis nusišypsojo iš prisiminimų. Kas galėjo pamanyti, kad tokia nieko gero nežadanti pradžia...

Vakaruose akinamai blykstelėjo krintanti žvaigždė ir pranyko. Aukštyn, žemyn, skersai. Aukštyn, žemyn, skersai.

Dabar galvojo apie savo vaikus. Batą, Ali, kūdikį Jusufą. Prisiminė, kaip jie visi gimė, tarsi tai būtų atsitikę tik vakar. Bata, jų pirmgimė, į pasaulį ėjo beveik devyniolika valandų.

— Daugiau niekad negimdysiu, — paskui murmėjo Zenabė. — Daugiau neištversiu.

Bet ji vėl ištvėrė, ir po dvejų metų gimė Ali, o po jo mažylis Jusufas, ir kas žino, gal bus daugiau vaikų. Jis taip tikėjosi.

Įsivaizdavo, kaip pulkas vaikų žaidžia aplink fontaną jo priemenėje, plukdo vandenyje žaislus, kaip jų skardus juokas aidi po visus namus.

Pakilo vėjelis, ir kopos aplink ėmė šnabždėti tarsi kalbindamos jį, jis užsirūkė.

Dabar jo vaikai kažkur nuplaukė, ir jis prisiminė motiną su tėvu. Kaip tėvas pakeldavo jį ir siūbuodavo suėmęs už kojų, kaip mama sėdėdavo sukryžiavusi kojas ant jų namo stogo ir lukštendavo pupas. Jis pabuvo su tėvais, paskui nuėjo toliau, galvodamas apie profesorių Al Plabibį ir Storulį Abdulą, apie Kairo muziejų, kupranugarių gardą, bylas, kurias jis ištyrė. Vaizdai galvoje keitė vienas kitą, tarytum jis sėdėtų kino teatre, žiūrėdamas lėtai besisukančią akyse savo gyvenimo istoriją.

Ir, žinoma, neišvengiamai ir negailestingai jo mintys nukrypo brolio link.

Pirma geri dalykai: žaidimai, kuriuos kartu žaisdavo, bendrai patirti nuotykiai, senas apleistas turistinis laivas, nuo kurio viršutinio denio jie nardydavo į Nilą. Ir kaip Ali ėmė keistis, rūstėti, tolti, pakliūti į bėdas, daryti blogus darbus. Pagaliau neišvengiamai atėjo diena, kai brolis turėjo mirti. Tą dieną Chalifos gyvenimas sugriuvo. Viskas atsitiko taip staiga, netikėtai. Kartą po pietų jų kaime pasirodė fundamentalistai, ieškodami užsieniečių, kuriuos buvo pasirengę nužudyti. Buvo šaudoma, žuvo septyni žmonės, tarp jų trys teroristai. Chalifa tuo metu buvo universitete ir žinia jį pasiekė per radiją. Jis skubiai puolė namo, instinktyviai jausdamas, kad bus įsivėlęs ir jo brolis. Motina sėdėjo viena kėdėje ir spoksojo į lubas.

— Tavo brolis mirė, — pasakė ji paprastai, bejausmiu veidu. — Mano Ali mirė. Dieve, mano širdis sudaužyta.

Paskui Chalifa išėjo iš namų ir ėmė klaidžioti gatvėmis. Dar neišvežti fundamentalistų kūnai gulėjo ant šaligatvio, užkloti marškomis, o šalia, rūkydami ir šnekučiuodamiesi, stovėjo policininkai. Jis pažiūrėjo į lavonus, bandydamas susieti juos su broliu, kurį mylėjo, paskui nusisuko. Nuėjo į Gizos slėnį prie piramidžių ir akmuo po akmens ėmė ropštis aukštyn į Cheopso piramidę, kur jie su Ali būdami vaikais sėdėdavo, o pasaulis kaip žemėlapis plytėjo po jų kojomis. Ir čia, pačioje pasaulio viršūnėje, jis sukniubo ir ėmė verkti, įveiktas gėdos ir siaubo, negalėdamas patikėti tuo, kas atsitiko, o purpurinė vakaro saulė kabojo virš galvos kaip milžiniškas minčių burbulas, sklidinas skausmo ir nevilties.

Ali, jo brolis. Brolis, kuris buvo tapęs tėvu. Kuris padarė iš jo tai, kas jis yra dabar, kuris įkvėpė jį visiems darbams. Toks stiprus. Toks geras. Dabar miręs, jau aštuoneri metai, bet skausmas tebeslėgė krūtinę. Ir visada slėgs, kol jis nesusitiks akis į akį su žmogumi, kuris kaltas dėl šito praradimo. Kol jis nesusitiks su Saifu al Tarų. Štai kodėl jis čia atvažiavo. Pažvelgti Saifui al Tarui į akis. Net jeigu paskui reikės mirti. Susitikti su žmogumi, sugriovusiu jo šeimą.

Chalifa sunkiai užkopė į kopos viršūnę ir staiga krūptelėjo supratęs, kad beveik pasiekė tikslą. Priekyje, ne toliau kaip už dviejų kilometrų, grėsmingai stūksojo piramidės formos uola, aplink kurią žioravo skaisti aureolė. Blyškios juodos dėmės, vienodais atstumais išsibarsčiusios ant ją supančių kopų, greičiausiai buvo sargybiniai, ir jis iškart krito ant žemės, išsigandęs, kad jį gali pastebėti. Žvilgtelėjo į laikrodį. Pusvalandis iki saulės patekėjimo.

Jis nuslydo šlaitu žemyn ir, pasidėjęs šalia automatą, ištraukė iš krepšio pistoletą ir užsikišo už diržo. Tada išsitraukė juodus drabužius, užsitempė juos per galvą, apsivyniojo nužudytojo vyro skarą apie galvą ir veidą. Nuo sukrešėjusio kraujo audeklas buvo nemaloniai sušiurkštėjęs. Tada susikimšo mobilųjį telefoną ir GPS į kišenes, nusviedė šalin krepšį, persimetė per petį automatą, užkopė į kopos viršūnę ir ėmė leistis kitu šlaitu žemyn, tiesiai prie savo priešų.

— Už Ali, — sumurmėjo jis.

Tara sunkiai žengė per stovyklą, sargybinis vilkosi šiek tiek atsilikęs, automatą persisvėręs per ranką. Buvo šalta, ir ji ėjo pečius apsikabinusi rankomis, jausdama sustirusį, visur maudžiantį po Draviko smurto kūną. Iš visų pusių sklido šūksniai ir kaukšėjimas, kažkur iš dešinės, kaip išderintų trimitų simfonija, aidėjo girgždintis bliovimas. Ji godžiai gaudė orą, džiaugdamasi ištrūkusi iš šleikščios palapinės atmosferos, kur ją laikė su Danieliumi. Kiek dienų jau jie belaisviai? Ji pabandė sutelkti mintis. Dvi? Tris? Ji ieškojo ženklų, įvykių, kurie padėtų susigaudyti praėjusiame laike. Saifas al Taras pasirodė vakar vakare. Dravikas puolė ją dar prieš parą. Kokia tai buvo diena? Trečioji dykumoje? Ne, tik pirmoji. Jie atvažiavo tos dienos rytą. Vadinasi, iš viso trys dienos. Bet atrodė, kad praėjo daug daugiau laiko. Daug daugiau.

Jie ėjo pro palapines, aplenkė stirtą dėžių ir išlindo už pietinio stovyklos krašto. Dešinėje stoviniavo banda kupranugarių, tai jie bliovė. Būrys vyrų kuitėsi aplink juos, keldami ir nukeldami dėžes.

Paėjusi dar penkiasdešimt metrų ji sustojo, nusitraukė džinsus, pritūpė ir ėmė šlapintis. Prieš keletą dienų jai ir į galvą nebūtų atėję taip elgtis nepažįstamo žmogaus akivaizdoje. Dabar jai buvo į viską nusispjaut.

Sargybinis akimirką žiūrėjo į ją, paskui nusisuko. Jis buvo jaunas, dar beveik berniukas. Iki šio vakaro ji nebuvo jo mačiusi.

— Tau patinka „Manchester United“? — staiga paklausė jis.

Jo balsas užklupo ją netikėtai. Pirmą kartą pagrobėjas ją užkalbino.

— Futbolo komanda, — pridūrė jis.

Ji pakėlė į jį akis, šlapimui teškant tarp kojų, ir nesusilaikiusi ėmė juoktis. Ar gali būti didesnis absurdas už šlapinimąsi viduryje dykumos, saugomai ginkluoto religinio fanatiko, kuris nori pasikalbėti apie futbolą? Beprotybė. Ji kvatojo visa gerkle, kone isteriškai.

— Ką? — paklausė sargybinis. — Kas čia juokinga?

— Štai kas, — atsakė Tara apvesdama ranka ratą, — visa tai. Tai velniškai juokinga.

— Tau nepatikti „Manchester United“?

Ji atsistojo, užsimovė džinsus ir žengė artyn taip, kad jos veidas atsidūrė tik per kelis colius nuo jo.

— Man nusišikti ant to „Manchester United“, — prašvokštė ji. — Supranti? Man nusispjaut. Mane pagrobė, sumušė ir greitai užmuš. Man nusišikt ant „Manchester United“. Ir ant tavęs.

Sargybinis nuleido akis. Nors ginklas buvo jo rankose, atrodė, kad tai jis jos išsigando.

— „Manchester United“ gerai, — sumurmėjo jis.

Jo veidas buvo toks jaunas, kad jai net pasidarė baisu. Įdomu, kiek jam metų? Keturiolika? Penkiolika? Staiga ji pajuto nenumaldomą gailesti.

— Kuo tu vardu? — paklausė ji jau švelniau.

Jis kažką neaiškiai subambėjo.

— Ką?

— Mehmetas.

— Kodėl tu esi čia, Mehmetai?

Atrodė, kad berniuką klausimas užklupo netikėtai.

— Saifas al Taras liepti, — atsakė jis.

— O jeigu Saifas al Taras lieps tau mane užmušti, ar paklusi?

Berniukas nejaukiai mindžikavo. Galva tebebuvo nuleista.

— Pažiūrėk man į akis, — tarė ji. — Pažiūrėk.

Jis nenorom pakėlė akis.

— Klausiu, jeigu Saifas al Taras lieptų mane užmušti, ar taip ir padarytum?

— Saifas al Taras geras žmogus, — sumurmėjo jis. — Jis manim rūpintis.

— Bet ar užmuštum mane? Jeigu lieptų Saifas al Taras?

Berniuko akys neramiai šmižinėjo į šalis, jis mirkčiojo.

— Dabar grįžtame, — pasakė jis.

— Tik kai atsakysi man.

— Mes grįžtame, — pakartojo jis.

— Atsakyk!

— Taip! — suriko jis, pakėlęs automatą ir kratydamas jį jai prieš veidą. — Taip, užmušiu! Vardan Alacho, užmušiu! Gerai? Gerai? Nori, kad dabar užmuščiau?

Jis alsavo su pertrūkiais, rankos drebėjo. Ji suprato, kad toliau nereikia jo erzinti.

— Gerai, — ramiai tarė ji. — Gerai. Dabar mes grįžtame.

Ji apsisuko ir nuėjo stovyklos link. Po kelių sekundžių už nugaros išgirdo jo žingsnius. Jie ėjo tylėdami, kol pasiekė pirmąsias palapines.

— Atsiprašau, — sukuždėjo berniukas. — Aš labai atsiprašau.

Ji sulėtino žingsnį ir atsisuko. Ką jam pasakyti? Jis dar vaikas.

Tam tikra prasme visi jie buvo vaikai, naivūs, nekalti, nepaisant jų daromų darbų. Vaikai, kurie jau žino, kad jie galingesni už suaugusiuosius.

— „Chelsea“, — tarė ji. — Aš sergu už „Chelsea“.

Berniukas plačiai nusišypsojo.

— „Chelsea“ negerai! — pasakė jis. — Ne taip gerai kaip „Manchester“. „Manchester United“ labai gerai.

Jie pasuko į stovyklos gilumą.

Chalifa gulėjo, nenuleisdamas akių nuo apačioje juoduojančių sargybinių. Dabar jį nuo kariuomenės skyrė tik vienos kopos ketera, ore skambėjo generatorių pukšėjimas ir tolimas kaukšėjimas.

Toliau nepamatytas jis negalėjo žengti nė žingsnio. Virtinė sargybinių buvo išsirikiavusi ant kopos viršaus ir apačioje, slėnyje, stovėjo išsidėstę vienodais tarpais, todėl nebuvo jokios galimybės prasmukti nepastebėtam. Galėtų pabandyti apeiti juos, bet tam reikėjo laiko, o dangus prie horizonto jau pradėjo pilkėti. Kad ir kas atsitiktų, reikėjo atsidurti stovykloje iki saulės patekėjimo, antraip jį, be abejonės, aptiks patrulis iš sraigtasparnio, kuris vėl pakils išaušus. Jis nuslydo nuo kopos, atsigulė aukštielninkas ir užsirūkė, svarstydamas, kaip pasielgti.

Už jį nusprendė Ali. Tiksliau, patarimas, kurį jam davė Ali, kai jie pirmą kartą kartu aplankė Kairo muziejų. Kai jie priėjo paradinius vartus, brolis trumpam jį sustabdė papasakoti, kaip jie įeis vidun nenusipirkę bilietų.

— Apsimesime, kad esame iš moksleivių ekskursijos būrio, — paaiškino jis. — Eisime tiesiai per paradines duris.

Chalifa paklausė, ar nebūtų geriau prasmukti pro šonines duris, bet Ali papurtė galvą.

— Jei pamatys kiūtinant pro šonines duris, būtinai sustabdys, — tarė jis. — Visada eik per centrą. Visada pasitikėk savim, tarsi čia ir būtų tavo vieta. Tai visada suveikia.

Ir visada suveikdavo. Ar suveiks dabar, kitas klausimas, bet nieko daugiau jis negalėjo sugalvoti. Baigęs rūkyti cigaretę, tampriai apsivyniojo skara kaktą ir veidą, atsistojo, užlipo ant kopos viršūnės ir ėmė leistis žemyn šlaitu, modamas ranka apačioje stovintiems sargybiniams.

— Salam — šūktelėjo jis. — Kaip sekasi?

Pasigirdo sumišę riksmai, ir trys sargybiniai pribėgo artyn pakėlę šautuvus, užkirsdami jam kelią šlaito papėdėje.

„Niekad neprarask pasitikėjimo savimi — kalbėjo sau Chalifa. — Visada pasitikėk savimi.“

— Ei! — nusijuokė jis iškeldamas abi rankas. — Viskas gerai, vaikinai! Aš saviškis!

Vyrai tebelaikė į jį atstatytus šautuvus.

— Kas tu toks? — paklausė vienas iš jų. — Iš kur atsiradai?

— Iš kur, po velnių, aš galėjau atsirasti, tavo manymu? Patruliavau.

— Patruliavai?

— Tik laiko gaišinimas. Slampinėjau visą naktį, bet nieko nepamačiau. Ar kas nors turite cigaretę?

Stojo tyla, paskui vienas iš vyrų pasirausė kišenėje ir ištraukė pakelį „Kleopatrų“. Jo bendras, tas, kuris prabilo pirmasis, sustabdė draugą rankos mostu.

— Šiąnakt neturėjo būti jokių patrulių. Buvo įsakyta saugoti stovyklos perimetrą. Niekas neminėjo patrulių.

— Na, galėjo apie tai pranešti ir man, — tarė Chalifa, stengdamasis kalbėti ramiai. — Sukoriau gal trisdešimt kilometrų.

Vyras spoksojo į jį primerkęs akis, paskui, kilstelėjęs šautuvą, liepė atidengti apatinę veido dalį.

Elkis įžūliai, jeigu ims klausinėti, aiškino Ali aną dieną muziejuje. Jei reikia, supyk. Niekada neparodyk, kad abejoji.

— Dėl dievo meilės! — nukirto Chalifa. — Vaikščiojau visą naktį. Sušalau į ožio ragą!

— Nusitrauk! — liepė sargybinis.

Apsimesdamas įsižeidusiu, Chalifa lėtai nusitraukė nuo smakro skarą, stengdamasis, kad kakta liktų uždengta. Vyras palinko ir įsistebeilijo į veidą.

— Aš tavęs nepažįstu, — tarė jis.

— O aš nepažįstu tavęs! Aš čia nepažįstu pusės žmonių, bet nevaikštau atkišęs į juos vamzdžio. Kvailystė! Tu ką, proto netekai?

Jis patylėjo ir nusprendė surizikuoti.

— Jeigu netikite manim, tai gal eikite pasiklausti Draviko? Jis mane pažįsta. Aš buvau su juo, kai jis perrėžė gerklę tam seniui Kaire. Supjaustė veidą ta savo sumauta mente. Prakeiktas galvijas.

Vėl stojo trumpa tyla, paskui abu vyrai, linktelėję vienas kitam, nuleido ginklus. Tas, su cigaretėmis, žengė artyn ir atkišo Chalifai pakelį. Jis išėmė cigaretę ir įsidėjo į burną, tikėdamasis, kad jie nepastebės, kaip dreba jo ranka.

— Grįžti į stovyklą? — paklausė tas, kuris pirma klausinėjo.

Chalifa linktelėjo galvą.

— Pasakyk, kad atsiųstų mums pamainą.

— Žinoma, — tarė detektyvas. — Ir padarykit man paslaugą. Ką čia sakiau apie Draviką, tegul lieka tarp mūsų, gerai?

Vyrai nusijuokė.

— Nesijaudink. Mes ne kitaip apie jį galvojame.

Chalifa nusišypsojo ir, pamojęs atsisveikinimui ranka, nuėjo šalin. Tačiau nespėjus jam žengti kelių žingsnių, jį vėl šūktelėjo.

— Ei, ar nieko neužmiršai?

Detektyvas nustėro, širdis ėmė lėkti šuoliais. Ką jis pamiršo? Slaptažodį? Sutartinį ženklą? Turėjo susiprasti, kad nebus taip paprasta. Atsisukęs pamatė, kaip abu vyrai dėbso į jį sugniaužę rankose šautuvus.

— Na? — paklausė tas, kuris pavaišino cigarete.

Chalifos galvoje buvo tuščia. Jis kvailai nusišypsojo, pirštu instinktyviai gniauždamas pistoleto gaiduką, akimis šaudydamas tai į vieną vyrą, tai į kitą, sverdamas savo šansus. Stojo skausminga tyla, tyla prieš audrą, paskui staiga nuaidėjo griausmingas juokas.

— Cigaretė, žioplas daikte! Ar nenori prisidegti?

Chalifai prireikė sekundės suprasti, ką jie sako. Paskui oras su palengvėjimu išsiveržė iš plaučių. Jis kilstelėjo ranką ir palietė burnoje kyšančią cigaretę.

— Štai kas atsitinka po dykumoje praleistos nakties, — nusijuokė jis. — Gali nukvakti.

Vyras spragtelėjo žiebtuvėlį ir atkišo melsvą liepsnelę. Chalifa palinko ir prisidegė cigaretę.

— Kuo greičiau dingsime iš šitos prakeiktos vietos, tuo bus geriau, — tarė jis.

Pritarimo murmesys.

Jis kelis kartus užsitraukė dūmą, atsisveikindamas linktelėjo galvą ir vėl ėmė eiti. Šį kartą jo niekas nesustabdė. Jis praėjo.

Rytuose horizontas jau buvo visai balkšvas. Chalifa perėjo slėnį ir užkopė ant kitos kopos, o kairėje it pabaisa dunksojo uola, tyli ir nepajudinama, ašis, į kurią, rodės, rėmėsi visas dangus. Viršuje jis praėjo dar du postus, bet ten niekas nekreipė į ji dėmesio, ir jis pasižiūrėjo į apačioje tvyrantį chaosą — kraterį, palapines, kupranugarius, krūvas dėžių ir iškastų daiktų. Būriai juodai apsirengusių figūrų šmižinėjo šen bei ten, dauguma iš jų krovė dėžes, nors dalis dirbo pačiame krateryje, braidžiodami tarp sumaitotų lavonų, kažką darydami su ritiniais laidų. Virš jų stovėjo stambus vyras baltais marškiniais ir prižiūrėjo darbą. Dravikas, spėjo jis.

Jis žiūrėjo į juos kelias akimirkas, paskui vėl nukreipė žvilgsnį į stovyklą ir spėjo pamatyti, kaip šviesiaplaukė moteris pradingsta centre stovinčioje palapinėje. Jis įsidėmėjo palapinės vietą — tarp eile sustatytų degalų statinių ir stirtos šiaudų kūlių, paskui ėmė lipti šlaitu žemyn. Ir tada iš apačios atsklido garsintuvų sustiprintas balsas:

— Alach u akbar! Alach u akbar!

Kvietimas rytinei maldai. Jis paspartino žingsnį ir užsitraukė ant veido skarą.

Žmonės ištisa srove ėmė tekėti per stovyklą į atvirą aikštę jos pietuose, kur susirikiavo eilėmis ir atsisuko į rytus. Su jais ėjo Saifas al Taras, bet stovyklos pakraštyje jis pasuko į šalį ir įėjo į palapinę su virš jos kyšančia antena. Kai Saifas al Taras įėjo, vyras pakilo ant kojų, bet Saifas al Taras rankos mostu liepė jam vėl sėsti prie gremėzdiško radijo aparato.

— Sraigtasparniai?

Vyras padavė jam lapą popieriaus.

— Ką tik išskrido.

— Viskas gerai?

— Taip. Jie pasieks tikslą greičiau negu per valandą.

— O sargybiniai? Nieko?

Vyras papurtė galvą.

— Informuok mane, — tarė Saifas al Taras ir vėl išėjo iš palapinės.

Žmonių srovė ėmė sekti, kai paskutinieji atsilikėliai rinkosi į maldos aikštę, palikdami stovyklą tuščią. Sargybiniai liko savo vietose, bet ir jie nuleidę galvas atsisuko į rytus. Jis žvilgtelėjo į juos, juodus kauburėlius išilgai kopos viršūnės tarsi maitvanagius — paskui nusisuko ir nuėjo per stovyklą. Maldos žodžiai nusklendė oru kaip lengvas vėjelis.

Jis pasiekė savo palapinę ir atmetė jos kraštą. Kai palinko žengti vidun, staiga sustojo ir įsitempė. Lėtai atsistojo ir akimis akylai pažvelgė į kairę ir į dešinę. Žengė žingsnį vidun, žvilgsniu naršydamas prieblandoje skendintį palapinės vidų ir daiktus, bet, nieko nepamatęs, papurtė galvą, apsisuko ir dingo savo būstinėje. Atlapas nukrito jam už nugaros. Prie Libijos sienos

Sraigtasparniai skrido žemai, tartum apsikabinę dykumą; jų buvo dvidešimt — lyg pulkas maitvanagių, ieškančių tarp smėlynų grobio. Vienas sraigtasparnis skrido kiek priekyje, ir iš paskos sekantieji kartojo kiekvieną jo judesį — kildami ir leisdamiesi, kai kilo ir leidosi jis, sukdami kairėn ir dešinėn — tobula skrydžio choreografija. Mašinos buvo didelės, buvo keista matyti jų griozdiškus korpusus išdarinėjant grakščias figūras. Kabinose buvo galima įžiūrėti sėdinčius pilotus. Jie skrido aplenkdami aušrą, skrosdami tylą, o dangus už jų lėtai dažėsi raudoniu.

40 Vakarų dykuma

Chalifa tūnojo užlindęs už degalų statinių, kol stovykla galutinai ištuštėjo. Paskui sparčiai nužingsniavo, vingiuodamas takais tarp palapinių ir įrangos, ieškodamas tos, į kurią įėjo mergina. Suprato, kad turi tik penkiolika minučių, daugiausia — dvidešimt.

Iš viršaus stovykla atrodė kaip ant delno. Dabar, apačioje, buvo nelengva susiorientuoti. Viskas atrodė vienodai, ir tų ženklų, kuriuos įsidėmėjo prieš kelias akimirkas — eilės degalų statinių, krūvos šiaudų kūlių, — jis niekur nematė. Įkišo galvą į kelias palapines, bet viduje nieko nebuvo, ir jis jau pradėjo netekti vilties, kai staiga išlindo iš už suverstų dėžių ir pamatė krūvą šiaudų kūlių, už kurių kiurksojo ieškoma palapinė. Jis atsikrenkštė su palengvėjimu, atmetė palapinės atlapą ir įlindo vidun, laikydamas rankoje parengtą pistoletą.

Jo neprireikė, nes sargybinio, kurį jis tikėjosi užklupti, viduje nebuvo. Kaip, beje, ir merginos. Užtat atsisukusi nugara į duris klūpojo vieniša figūra, kakta prilietusi grindis. Chalifa žengė atatupstas, supratęs, kad pakliuvo ne į tą palapinę, bet kažkas jį sustabdė. Jis nematė žmogaus veido ir šiaip nedaug ką matė po juodais rūbais. Bet kažkodėl žinojo, kas jis. Saifas al Taras. Jis kilstelėjo pistoletą, pasirengęs nuspausti gaiduką. Jeigu klūpantis vyras ir pastebėjo policininką, to neparodė. Meldėsi toliau, nekreipdamas dėmesio, kas vyksta jam už nugaros. Chalifos pirštas lietė gaiduką, švelniai spausdamas metalo liežuvėlį, kol iki šūvio liko milimetras. Iš tokio atstumo prašauti po šalį buvo neįmanoma. Atrodė, kad po visą palapinę aidi jo širdies plakimas.

Vyras atsitiesė, atsistojo, vėl atsiklaupė. Vienas piršto krustelėjimas, pamanė Chalifa, ir viskas. Vienas krustelėjimas, ir žmogus priešais jį kris negyvas. Jis pagalvojo apie Ali ir kilstelėjo vamzdį, taikydamasis tiesiai į pakaušį. Giliai įkvėpė, prikando lūpą, paskui vėl nuleido ginklą. Atitraukęs pirštą nuo gaiduko, jis atatupstas išėjo iš palapinės ir nuleido atlapą.

Akimirką žiūrėjo į brezentą, jausdamas po širdimi tuštumą. Jis žiūrėjo į tą vyrą tik kelias akimirkas, bet per tą laiką dangus staiga nušvito, aušra tarsi banga užplūdo jį iš rytų. Netrukus baigsis malda. Jis apsisuko ir nuskubėjo per stovyklą.

— Įdomu, kaip sekasi Džojai, — sumurmėjo Tara.

Ji sėdėjo ant palapinės grindų apkabinusi rankomis kelius ir lingavo. Danielius gulėjo šalia barbendamas pirštais grindis, retkarčiais kilstelėdamas prie akių ranką su laikrodžiu.

— Kas ta Džoja? — paklausė jis.

— Mūsų juodakaklė kobra. Zoologijos sode. Ji buvo apsirgusi.

— Maniau, kad kobrų daugiau gyvenime nenorėsi matyti.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Niekad per daug jos nemėgau, bet paskui... žinai... kai pagalvoju, kad niekad daugiau jos nebepamatysiu... tikiuosi, Aleksandra nepamiršo antibiotikų. Supranti, ji turi odos ligą. Trynė žaizdą. Susižalojo žvynus.

Ji pliurpė be sąryšio, kalbėjo tik tam, kad kalbėtų, tarsi kalbėdama galėtų atitolinti tą akimirką, kai juos išves iš palapinės ir... ką? Sušaudys? Nukirs galvas? Nudurs? Ji žvilgtelėjo į sargybinį. Ne tas berniukas Mehmetas. Vyresnis. Įsivaizdavo, kaip jis prikiša jai prie galvos vamzdį ir iššauna; tarsi išgirdo garsą, pajuto, kaip sprogsta kraujas, jos kraujas. Ji ėmė grąžyti rankas.

— Ir kurių velnių tu susidėjai su gyvatėmis? — atsiduso Danielius sunkiai sėsdamasis. — Nesuprantu, kas gali prie jų traukti.

Tara gailiai nusišypsojo.

— Juokingiausia tai, kad jomis mane privertė susidomėti tėtis. Supranti, jis negalėjo jų pakęsti. Tai buvo vienintelė spraga jo šarvuose, jaučiausi tarsi tokiu būdu pasidarau už jį viršesnė. Prisimenu, kartą vienas studentas įkišo jam į portfelį guminę gyvatę, ir kai jis jį atidarė...

Ji staiga nutilo, tarsi supratusi, kad nėra prasmės baigti istorijos, nes nesijuoks nei vienas, nei kitas. Užgriuvo ilga, sunki tyla.

— O tu? — pagaliau paklausė ji, žūtbūt stengdamasi palaikyti pokalbį. — Niekad nepasakojai, kaip tapai archeologu.

— Dievai žino. Niekada pats apie tai daug negalvojau. — Danielius krapštėsi su bato raišteliu. — Turbūt visada mėgau kasinėti. Prisimenu, kai tėvai dar buvo gyvi, mes gyvenome Paryžiuje, turėjome sodą, ir aš jame kasdavau duobes, ieškodamas paslėpto lobio. Gilias, dideles duobes, kaip kraterius. Tėvas sakydavo, jeigu būsiu neatsargus, prisikasiu iki Australijos. Tikriausiai tai ir buvo pradžia. O paskui man į rankas pakliuvo knyga su Tutanchamono lobių nuotraukomis, ir tas kasinėjimas Egipte kažkaip...

Kažkas atitraukė palapinės atlapą, ir į palapinę įžengė sargybinis, apsivyniojęs veidą skara nuo rytmečio vėsos. Sargybinis ant grindų ėmė keltis. Jam taip darant, atėjusysis trenkė jam į galvą pistoleto rankena. Tas sukniubo kaip negyvas. Danielius pašoko ant kojų, Tara irgi. Chalifa nusitraukė nuo galvos skarą ir parodė veidą.

— Laiko labai mažai, — tarė jis, lenkdamasis pakelti sargybinio ginklo. — Esu policininkas, noriu jus išgelbėti. — Jis padavė ginklą Danieliui. — Mokėsite naudotis?

— Tikriausiai.

— Kaip jūs čia patekote? — paklausė Tara. — Kiek jūsų čia?

— Tik aš, — atsakė Chalifa. — Nėr kada aiškinti. Po kelių minučių visi baigs melstis, ir į stovyklą prigužės žmonių. Turite eiti dabar, kol dar yra proga.

Jis iškišo galvą laukan, apsidairė ir vėl atsisuko.

— Eikite slėniu į šiaurę, palei iškastą kraterį. Laikykitės arčiau vakarinės kopos papėdės. Taip jūsų nuo viršaus nepastebės sargybiniai. Bėkite, kiek turite jėgų.

— O jūs? — paklausė Tara.

Chalifa neatsakė į klausimą, įkišo ranką į kišenę ir ištraukė telefoną ir GPS įrenginį.

— Paimkit. Kai jau nebegrės sargybiniai, iškvieskite pagalbą. Jūsų koordinatės pasirodys ekrane. Tik paspauskite...

— Žinau, kaip jis veikia, — tarė Danielius.

— O jūs? — dar kartą paklausė Tara, jau garsiau.

Chalifa atsisuko į ją.

— Aš čia dar turiu reikalų. Jie jūsų neliečia.

— Negalime jūsų palikti.

— Eikite, — paragino jis, stumdamas juos prie išėjimo. — Eikite dabar ir laikykitės kopos kairėje pusėje.

— Nežinau, kas jūs, — tarė Danielius, — bet dėkoju. Tikiuosi, vieną gražią dieną dar susitiksime.

— Inšala. Eikite.

Jie niurktelėjo pro palapinės angą. Jau lauke Tara atsisukusi palinko ir mitriai pabučiavo Chalifą į skruostą.

— Ačiū, — sušnabždėjo ji.

Jis linktelėjo ir atstūmė ją.

— Man labai gaila jūsų tėvo, panele Malrėj. Kartą klausiau jo paskaitos. Jis buvo nuostabus žmogus. Dabar eikite, prašau.

Akimirką jų žvilgsniai susitiko, paskui Tara su Danieliumi nubėgo tarp palapinių. Chalifa palaukė, kol jie išnyko, tada apsisuko ir sparčiai nužingsniavo priešinga kryptimi.

Jis pasuko pietinės stovyklos dalies link, nuolat stabtelėdamas įsiklausyti į priešakyje girdimą maldos murmesį, skaičiuodamas, kiek jam dar liko laiko. Pora minučių. Ne daugiau. Virš pietinės kopos krašto pasirodė permatoma oranžinė šviesa, kaskart vis platėjanti, jos žėrėjimas palaipsniui liejosi su blėstančiu arkinių lempų švytėjimu.

Jis ėjo, kol pasiekė vietą, kur palapinės ėmė retėti, ir voliojosi vis daugiau be tvarkos suverstos įrangos. Toliau, už penkiasdešimties metrų, eilėmis išsirikiavę vyrai klūpėjo ant smėlio, krutančiomis lūpomis murmėdami maldą. Jis pasuko už dėžių ir nuėjo kiton pusėn, norėdamas apeiti aplinkui.

Netoliese mėtėsi keli šiaudų kūliai, o greta jų viena degalų statinė. Jis žvilgtelėjo į medines dėžes už nugaros su išpieštomis kaukolėmis su sukryžiuotais kaulais, paskui priėjęs prie statinės atsuko kamštį. Šnypšdami išsiveržė garai. Dyzelinas, pamanė jis. Stvėrė statinę už krašto, pavertė ir ėmė pilti turinį ant artimiausio šiaudų kūlio. Pylė, kol šiaudai visai permirko, paskui nutempė juos ir pristūmė prie medinių statinių. Tą procesą pakartojo dar du kartus, apsitaškydamas degalais batus ir drabužius.

Kaip tik buvo bestumiąs trečią kūlį, kai išgirdo triukšmą ir suprato, kad rytmetinė malda baigta. Tą pat akimirką nuo kopos viršaus pasigirdo šūktelėjimas. Jis atsisuko, pakėlė pistoletą, pamanęs, kad jį pastebėjo. Tada pasigirdo automato tratėjimas kitame stovyklos gale, ir jis suvokė, jog pamatė ne jį, bet Tarą su Danieliumi.

— Fa’r! — sušvokštė jis. — Mėšlas!

Jis atsisuko į krūvą įmirkusių šiaudų ir pasirausęs kišenėje ištraukė žiebtuvėlį. Šaudyti ėmė dar smarkiau. Už nugaros irgi prasidėjo sujudimas, kai baigę melstis darbininkai būriais puolė bėgti į stovyklą. Jis pritūpė ir pakišo žiebtuvėlį po vieno šiaudų kūlio apačia.

— Tavim dėtas, to nedaryčiau.

Balsas už nugaros.

— Mesk žiebtuvėlį ir atsistok. Ir jokių staigių judesių.

Akimirką Chalifa stovėjo sustingęs; atrodė, kad pasaulis apie jį susitraukė. Paskui užsimerkė, įkvėpė oro ir spragtelėjo nykščiu žiebtuvėlį. Iššoko kibirkštys, bet liepsnos nebuvo. Smėlį po kojomis sušiaušė kulkų papliūpa.

— Sakau, kad mestum žiebtuvėlį. Daugiau nekartosiu.

Pralaimėjęs Chalifa atgniaužė delną ir žiebtuvėlis nuslydo ant smėlio. Nuo stovyklos vėl pasigirdo šūviai.

— Dabar atsistok ir apsisuk, — tarė balsas. — Gražiai ir lėtai. Ir pakelk rankas.

Detektyvas padarė ką liepiamas. Už dešimties metrų su automatu rankose stovėjo Dravikas.

— Šikniau tu kvailas, — išsiviepė vokietis.

Staiga aplink atsirado daug žmonių. Dravikas sušuko, ir trys iš jų pastvėrė Chalifą ir parklupdė.

— Vadinasi, štai tas narsuolis policininkas, — tarė milžinas prieidamas artyn. — Mūsų mažasis nuosavas Omaras Šarifas.

Jis sustojo priešais Chalifą ir iškėlęs ranką smogė jam į veidą, perkirsdamas lūpą.

— Ir ką gi tu ketinai padaryti? Pats vienas suimti mus? Jūs daug kvailesni, negu maniau.

Chalifa tylėjo, tik žiūrėjo į jį kraujui tekant smakru. Šūviai netilo. Pribėgo vyras ir kažką pasakė Dravikui, kuris įsiutęs žvilgtelėjo į Chalifą.

— Užmokėsi man už tai, — suurzgė. — Patikėk, užmokėsi.

Jis mostelėjo vienam iš vyrų, šis pakėlė Chalifos žiebtuvėlį ir padavė jam. Milžinas paėmė jį, palinko į priekį išplėtęs šnerves, uosdamas orą.

— Kas čia per kvapas? — tarė jis. — Keistas kvapas nuo tavo juodų drabužių. Gal degalai?

Jo veidą iškreipė sadistiška šypsena. Aplink stovintys vyrai nusijuokė.

— Nepasisaugojom, ką?

Jis atsitraukė atgal ir, laikydamas žiebtuvėlį prie pat Chalifos smakro, spragtelėjo. Užsižiebė gelsvai melsva liepsnelė.

— Reikia įgudimo, matai? Viskas priklauso nuo nykščio.

Jis mojavo žiebtuvėliu, tai prikišdamas jį prie degalais įmirkusio drabužio, tai atitraukdamas. Chalifa rangėsi, bet vyrai iš šonų stipriai jį laikė. Liepsnelė jau beveik siekė drabužį.

— Liaukis! Tučtuojau baik!

Balsas nuaidėjo už minios, griežtas ir valdingas. Dravikas užvertė akis, murmėdamas atsitraukė ir atitraukė žiebtuvėlį. Ratas prasiskyrė, ir pasirodė Saifas al Taras. Jis ilgai stovėjo nejudėdamas, žiūrėdamas į Chalifą, paskui priėjo, sustojo prie detektyvo ir pažiūrėjo į jį.

— Sveikas, Jusufai.

— Jūs jį pažįstate? — nustebo Dravikas.

— Be abejo, — atsakė Saifas al Taras. — Tai mano jaunėlis brolis.

Jie skubėjo per stovyklą, slėpdamiesi už palapinių. Danielius priekyje, Tara jam iš paskos; adrenalinas šniokštė per visą kūną, ir ji laikinai pamiršo maudžiančias žaizdas.

Sustojo prie šiaurinio stovyklos pakraščio. Priekyje tolyn driekėsi kasimvietės chaosas, tylus ir ramus brėkštant dienai; krūvos iškastų radinių išmėtyta ant žemės tartum milžiniško lėktuvo duženos po katastrofos. Matė sargybinius, stovinčius kopos viršuje dešinėje, bet jie buvo nusisukę į rytus, į tekančią saulę. Nuo kitų juos slėpė kopos ketera.

— Tvarka? — paklausė Danielius.

— Tvarka.

Jie vėl ėmė leistis žemyn prisispaudę prie kopos šlaito. O virš jų kaip kalnas dunksojo piramidinė uola. Sulig kiekvienu žingsniu, tolinančiu juos nuo stovyklos, sulig kiekvienu žingsniu, nužengtu nepastebėtiems, Tara juto, kad laimė juos lydi dar vieną akimirką. Jau daug metų ji nesimeldė, nuo pat vaikystės. Dabar, pati to nejausdama, ji ėmė bambėti po nosimi, melsdama visų jėgų, kurios galėjo ją išgirsti, kad juos apsaugotų. Leistų pabėgti.

— Prašau, kad mūsų nepamatytų, — šnabždėjo ji. — Prašau, kad mūsų nepamatytų. Prašau, kad mūsų nepamatytų.

Tai padėjo penkiasdešimt metrų. Paskui, kai jie susilygino su kasinėjimų kraterio kraštu, iš viršaus pasigirdo šūktelėjimas ir automato tratėjimas.

— Šūdas, — prašvokštė Danielius.

Šūktelėjimą pagavo kiti ir pasigirdo daugiau šūvių. Į juos nukrypo keturiasdešimt porų akių. Danielius apsisuko ir iššovė.

— Atgal! — sušuko jis. — Turime grįžti atgal!

— Ne!

— Čia nėra kur pasislėpti!

Jis pagriebė ją už rankos ir ėmė traukti atgal tuo pačiu keliu, kuriuo jie buvo atėję. Dabar iš abiejų pusių žemyn nuo kopų ėmė šokti vyrai, rėkdami kaip laukiniai. Kulkos prazvimbė virš Taros galvos, bumbsėjo į smėlį, taškėsi į dėžes ir senovinius šarvus. Danielius paleido seriją iš automato, paskui jie vėl atsidūrė tarp palapinių, akimirkai užlindę nuo persekiotojų už brezento makalynės.

— Kas dabar? — šnopuodama paklausė Tara.

— Nežinau. Nežinau.

Jo balse skambėjo neviltis.

Jie bėgo pirmyn, persekiojami kaip triušiai, repečkodamiesi tarp palapinių ir įrangos. Šūkavimai už jų nugarų darėsi vis garsesni. Ir priekyje. Juos buvo besugniaužią blogio nasrai. Daugiau neliko kur eiti. Baimė tvinkčiojo Taros smilkiniuose. Akyse aptemo.

Jie čiūžtelėjo už vienos palapinės ir ten pamatė stovintį dykumų motociklą. Pribėgo prie jo. Raktelis buvo spynelėje. Netaręs nė žodžio, Danielius įkišo jai į rankas automatą, apžergė motociklą ir smarkiai spustelėjo starterį. Variklis sukosėjo, bet neužsivedė. Dar kartą. Vėl nieko.

— Nagi! — sušuko jis. — Užsivesk, šikniau!

Šūksmai girdėjosi jau tik už poros palapinių, iš visų pusių juos smaugė besiveržianti riksmų kilpa.

Paklaikusi Tara atkišo automatą ir paleido seriją, ginklui klaikiai šokinėjant rankose, ir kulkų papliūpa išvarpė palapinės brezentą ir dėžes. Ji atleido gaiduką, apsisuko ir paleido papliūpą į kitą pusę, ištuštindama apkabą. Prie buožės buvo lipnia juosta pritvirtinta dar viena apkaba, ir ištraukusi tuščiąją bei numetusi šalin, ji spragtelėjo į vietą naują. Motociklas užriaumojo.

— Šok! — suklykė Danielius.

Ji užšoko jam už nugaros, o jis ranka jau suko droselį, vos jai spėjus klestelėti jam už nugaros. Smėlio srovė šovė iš po galinio rato, ir jie pasileido pirmyn. Priešais iššoko žmogus, bet Danielius pakėlė koją ir spyriu nubloškė jį šalin. Iššoko daugiau vyrų, iš abiejų pusių, ir, viena ranka apkabinusi Danieliaus liemenį ir pusiau užsimerkusi, tarsi tai galėtų ją apsaugoti, Tara nuspaudė gaiduką ir ėmė šaudyti nežinodama, ar į ką nors pataiko. Kažkur šalia pasigirdo sprogimas, ir jis spėjo pamatyti, kaip klupinėja vyras su degančiais drabužiais.

Jie riaumodami rovė pirmyn, sukinėdamiesi zigzagais, slidinėdami, kol pagaliau ištrūko iš šiaurinio stovyklos pakraščio ir pasileido virš aukštumos, ant kurios viršūnės stovėjo tą naktį, kai buvo rasta kariuomenė. Juodai apsirengusios figūros būriais puolė prie jų iš visų pusių. Danielius sulėtino greitį, apsidairė, paskui vėl sugriebė droselį tvirčiau.

— Laikykis!

Jie pasileido tiesiai į kopos viršūnę. Vyrai priešais juos akimirką stovėjo, paskui puolė į šalis. Supratusi, ką jis nori padaryti, Tara nubloškė automatą ir abiem rankomis tvirtai apsikabino jo liemenį.

— Ne, po velnių! — suriko ji.

Jie trenkėsi į šlaito dugną, šoko aukštyn kitu šlaitu ir išlėkė į orą per keterą, paskui krito žemyn — atrodė, visą amžinybę — kopa atskirdami save nuo persekiotojų. Galinė padanga įklimpo į smėlį, kai jie trenkėsi į žemę, ir akimirką atrodė, kad jie nuvirs. Tačiau jiems pavyko išsilaikyti, ir jie pasileido per slėnį. Juos vijosi pavieniai šūviai, bet ne iš viršaus, nes dauguma sargybinių, išgirdę šaudant, iš pat pradžių nubėgo į stovyklą. Jie ištrūko.

— Jėzau, tik pažiūrėk, ką jie rado! — suriko Danielius, jiems lekiant per kasimvietę.

Tara stipriau suspaudė jo liemenį.

— Nežiūrėk! — sukliko ji. — Važiuok!

41 Vakarų dykuma

— Tu ne mano brolis, — tarė Chalifa, žiūrėdamas į akis priešais stovinčiam vyrui. — Mano brolis mirė. Jis mirė tą dieną, kai su savo banditais atėjo į mūsų kaimą ir nužudė septynis nekaltus žmones. Tą dieną, kai jis pasivadino Saifu al Tarų.

Dabar, jiems stovint šalia, panašumas smarkiai krito į akis: tie patys aukšti skruostikauliai, siauros burnos, kumpos nosys. Smarkiai skyrėsi tik akys. Chalifos buvo vaiskiai mėlynos, Saifo al Taro ryškiai žalios.

Kurį laiką jie nenuleido vienas nuo kito akių, stovėjo nejudėdami, atrodė, kad oras tarp jų spragsi nuo įtampos ir dega, paskui Saifas al Taras ištiesė ranką Dravikui.

— Pistoletą.

Milžinas žengė žingsnį į priekį ir padavė jam ginklą. Saifas al Taras paėmė jį ir nukreipė vamzdį į Chalifos galvą.

— Imk žmones ir grįžkit prie darbo, — įsakė jis. — Pasiimkit ir sargybinius. Sraigtasparniai atskris po trisdešimties minučių, o darbo dar marios.

— O belaisviai?

— Tegul bėga. Mums jie nereikalingi.

— O jis?

— Palik jį man.

— Mes negalime...

— Palik jį man.

Murmėdamas Dravikas apsisuko ir nuėjo. Vyrai nusekė jam iš paskos, palikdami juos vienus. Saifas al Taras mostu liepė Chalifai atsistoti, ir jie taip stovėjo vienas priešais kitą. Saifas al Taras buvo šiek tiek aukštesnis.

— Tau reikėjo užmušti mane, kai turėjai progą, Jusufai. Kai buvai įėjęs į mano palapinę. Juk tai buvai tu? Jutau tave už nugaros. Kodėl nenuspaudei gaiduko? Žinau, kad norėjai.

— Pabandžiau galvoti, kaip tokioje padėtyje pasielgtų mano brolis Ali, — atsakė Chalifa. — Ir žinau, kad jis niekad nebūtų paleidęs šūvio žmogui į nugarą. Juo labiau, kai jis meldžiasi.

Saifas al Taras kažką suniurnėjo.

— Kalbi taip, tarsi nebūčiau tavo brolis.

— Tu ir nesi. Ali buvo geras žmogus. Tu esi žudikas.

Staiga generatoriai nutilo, arkinės lempos užgeso, ir stovyklą apgaubė švelnesnė, subtilesnė priešaušrio šviesa. Šiaurėje į dangų kilo tirštų juodų dūmų debesis.

— Ko tu čia atėjai, Jusufai?

Chalifa minutėlę patylėjo.

— Ne tavęs žudyti, — tarė jis. — Ne, ne tam. Nors tu teisus: norėjau. Jaučiau tą norą aštuonerius metus. Nušluoti Saifą al Tarą nuo žemės paviršiaus.

Jis pasirausė drabužių klostėse ir išsitraukė cigaretes. Paėmė vieną ir tada prisiminė, kad Dravikas nusinešė jo žiebtuvėlį, todėl taip ir stovėjo su nepridegta cigarete.

— Atėjau čia, nes norėjau suprasti. Pažiūrėti tau į akis ir suprasti, kas atsitiko prieš visus tuos metus. Kodėl tu pasikeitei. Kodėl Ali mirė ir leido ateiti šitai... beprotybei.

Saifo al Taro akys žybtelėjo, ranka tvirčiau suspaudė pistoleto rankeną. Paskui vėl atsileido, ir jo veide pasirodė lengva šypsena.

— Man atsivėrė akys, Jusufai, štai ir viskas. Aš apsidairiau ir pamačiau pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Blogą ir sugedusį. Šariatas užmarštyje. Kraštą užtvindę netikėliai. Pamačiau ir prisiekiau jį pakeisti. Tavo brolis nemirė. Jis subrendo.

— Ir virto pabaisa.

— Ištikimu Viešpaties tarnu, — atkirto šis, akimis gręždamas Chalifą. — Tau buvo lengva, Jusufai. Ne tu buvai vyriausias sūnus. Tau neteko kentėti taip, kaip kentėjau aš. Užsiversti ant pečių atsakomybę. Aštuoniolika, dvidešimt valandų per dieną aš lenkiau nugarą, kad išmaitinčiau tave ir motiną. Jutau, kaip gyvybės syvai baigia išsekti. O aplink buvo turtingi vakariečiai su savo ištaigingais viešbučiais, išleidžiantys vienam patiekalui daugiau, negu aš uždirbdavau per mėnesį. Tokie dalykai pakeičia žmogų. Parodo tikrąjį pasaulio veidą.

— Aš būčiau tau padėjęs, — atsakė Chalifa. — Aš meldžiau tave leisti man padėti. Tau nereikėjo krautis ant pečių visos naštos.

— Buvau vyriausias sūnus. Tai buvo mano pareiga.

— Lygiai kaip dabar tavo pareiga žudyti žmones?

— Kaip sakoma šventajame Korane: „Kovok su netikėliais, kol neliks pasipriešinimo“.

— Ten dar sakoma: „Tegu neapykanta neleidžia tau pasielgti neteisingai“.

— Bet dar sakoma: „Tie, kurie neina Dievo keliu, sulauks baisios bausmės“. Ir dar: „Kovai su jais sukaupk visas savo jėgas iki paskutiniųjų ir naikink Alacho priešus“. Ar taip stovėsim ir svaidysimės šventojo Korano citatomis, Jusufai? Manau, kad tave nugalėsiu.

Chalifa žiūrėjo į cigaretę rankoje.

— Taip, — sušnibždėjo jis, — tikriausiai nugalėsi. Neabejoju, kad gali cituoti nuo aušros iki sutemų. Bet tavo darbai nuo to nepasidaro teisingi.

Jis vėl pakėlė galvą, įdėmiai žiūrinėdamas Saifo al Taro veidą.

— Aš tavęs neatpažįstu. Taip, tai Ali nosis, akys, burna. Bet aš tavęs neatpažįstu. Čia neatpažįstu. — Jis kilstelėjo ranką prie širdies. — Čia tu esi svetimas. Dar mažiau negu svetimas. Tuščia vieta.

— Aš tebesu tavo brolis, Jusufai. Kad ir ką sakytum. Mūsų kraujas tas pats.

— Ne, ne tas pats. Ali mirė. Aš padariau jam kapą, savo rankomis pastačiau antkapį, nors ten nėra paguldyto kūno.

Jis pakėlė ranką ir nusišluostė nuo burnos kraują.

— Kai galvoju apie Ali, jaučiu pasididžiavimą. Žaviuosi juo. Jaučiu meilę. Štai kodėl mano vyresnysis sūnus turi tą patį vardą. Nes jis visada pripildo mane džiaugsmo ir ramybės. O tu... dėl tavęs jaučiu tik gėdą. Aštuoneri metai gėdos. Aštuonerius metus bijojau atsiversti laikraštį ir perskaityti apie naujas skerdynes. Keturiolika metų slėpiau savo praeitį. Apsimetinėjau, kad esu ne tas, kas esu, nes aš esu pabaisos brolis.

Saifo al Taro akys vėl žybtelėjo, ir pabalę krumpliai sugniaužė pistoleto rankeną.

— Tu visada buvai silpnas, Jusufai.

— Nepainiok silpnumo su žmoniškumu.

— Ne, tai tu painioji žmoniškumą su keliaklupsčiavimu. Jei nori būti laisvas, kartais turi priimti nemalonius sprendimus. Bet ar tu gali tai suprasti? Šiaip ar anaip, supratimą pagimdo kančia, ir aš visada stengiausi tave nuo jos apsaugoti. Kalbi apie gėdą, Jusufai, bet ar pagalvojai, kokią aš jaučiu gėdą? Mano brolis, kurį mylėjau ir kuriuo rūpinausi, dėl kurio dirbau prisitrindamas kruvinas pūsles, kad pamaitinčiau ir aprengčiau, išsiųsčiau į universitetą, dabar yra policininkas. Tarnauja tiems, kurie štai ką padarė jo kūnui ir kraujui.

Jis spragtelėjo pirštais prie rando ant kaktos.

— Ar dėl to lenkiau kuprą? Ar dėl to nėriausi iš kailio? Patikėk, ne tu vienintelis jauti nusivylimą. Nesi vienintelis, kuris tariasi praradęs brolį. Nepraeina nė viena diena, nė viena minutė, kad tu nebūtum mano mintyse. Ir nė viena diena nepraeina, kad tų minčių netemdytų gailestis, pyktis ir kartėlis.

Jis ėmė kalbėti beveik pašnabždomis.

— Kai supratau, kad ten esi tu, pamaniau, kad galbūt... tik akimirką... po visų šitų metų...

Jo akys akimirksnį sužibėjo ir vėl aptemo.

— Bet ne. Žinoma, kad ne. Tau trūksta jėgų. Tu išdavei mane. Ir tu išdavei Dievą. Ir už tai susilauksi bausmės.

Jis kilstelėjo pistoletą ir nukreipė jį Chalifai į galvą, pirštu gniauždamas gaiduką.

Chalifa nenuleido nuo jo akių.

— Dievas yra didis, — paprastai pasakė jis. — Ir Dievas yra geras. Ir Jam nereikia žudynių, kad tai būtų įrodyta. Štai tokia yra tiesa. Taip mane mokė mano brolis Ali.

Jie stovėjo įsmeigę vienas į kitą akis — penkias sekundes, dešimt, paskui Saifas al Taras suurzgęs sugniaužė gaiduką. Taip darydamas kilstelėjo vamzdį ir iššovė į dangų. Stojo tyla, ir po kelių sekundžių pasirodė berniukas Mehmetas.

— Veskis jį ir saugok, — tarė jam Saifas al Taras. — Nenuleisk nuo jo akių. Ir nesikalbėk.

Jis apsisuko ir ėmė eiti.

— Tu viską sunaikinsi, ar ne? — šūktelėjo Chalifa pavymui, rodydamas į sukrautas dėžes. — Juk tai sprogmenys?

Saifas al Taras sustojo ir atsisuko.

— Mūsų radiniai taps beverčiai, jeigu kariuomenė išliks. Nelengvas sprendimas, bet kito kelio nėra.

Chalifa tylėdamas žiūrėjo į jį.

— Vargšas Ali, — sušnibždėjo jis.

Jie be atodairos važiavo dešimt minučių, Tarai nuolat atsisukant pažiūrėti, ar nėra persekiotojų. Kai pagaliau tapo aišku, jog jų nesiveja, Danielius sumažino greitį, pasuko kairėn, užvažiavo ant kopos ir sustojo jos viršūnėje. Už jų nugarų stovykla atrodė kaip išblukusi dėmė, dūmų skraistė kilo nuo jos aukštyn į rytmetėjantį dangų. Piramidinė uola oranžine ir raudona spalvomis mirguliavo švintančio dangaus fone. Jie tylėdami žiūrėjo į ją.

— Negalime jo taip palikti, — pagaliau prabilo Tara.

Danielius gūžtelėjo pečiais, bet nieko neatsakė.

— Galime iškviesti pagalbą, — ji ištraukė iš kišenės mobilųjį telefoną. — Policiją, armiją, dar ką nors.

— Laiko gaišimas. Praeis daug valandų, kol jie mus iš čia paims. Jeigu patikės.

Jis nutilo, pirštais čiupinėdamas motociklo raktelį.

— Aš grįšiu, — tarė.

— Mes abu grįšime.

Jis nusišypsojo.

— Kažkaip man atrodo, kad dėl to kartą jau ginčijomės.

— Vadinasi, daugiau nereikia. Grįšime kartu.

— Ir kas tada?

Ji patraukė pečiais.

— Galvosime, kai būsime ten.

— Protingas planas, Tara. Subtilus.

Jis suspaudė jai kelį ir atsidusęs įkirto pavarą, paleisdamas paskui save dulkių debesį.

— Gerai, kad tam turime visą dieną, — pasakė jis jai per petį.

— Kam?

— Savižudybei.

Iš pradžių jis pasuko tiesiai į rytus — važiavo maždaug kilometrą, stengdamasis, kad juos ir palaidotą kariuomenę visada skirtų dvi didelės kopos. Ir tik kai vėl pasuko į pietus, paleido motociklą visu greičiu link milžiniškos uolos, kuri stirksojo kažkur priekyje, dešinėje.

— Važiuosime lygiagrečiai slėniui, kol susilyginsime su stovykla, — paaiškino jis. — Šitaip bent jau turėsime šansą prisiartinti prie jos. Jeigu būtume važiavę tuo pačiu keliu, jie būtų pastebėję mus už mylios. Nieko baisaus, jeigu pasistengsime likti gyvi, kol tai įmanoma.

Jie įtempę akis žiūrėjo, ar nepamatys žmonių ant abiejose pusėse esančių kopų; kartą Danielius sustojo, išjungė variklį, užsimerkė ir įsiklausė: ar neišgirs ženklų, kad juos pastebėjo. Nieko. Tik smėlis, tyla ir ramybė.

— Atrodo, kad mums viskas prisisapnavo, — pasakė Tara.

— Deja.

Jie važiavo dar penkias minutes, ko! Danielius nusprendė, kad jie susilygino su stovykla, ir tada jis stačiu kampu pasuko vairą dešinėje kylančios kopos link. Šlaitas buvo status, variklis protestuodamas inkštė. Piramidinė uola iškilo priešais juos ir šiek tiek į kairę, už dviejų kopų, o už jos, pasislėpę, tįsojo stovykla ir kasimvietė. Anei ženklo sargybinių.

— Kur jie? — paklausė Tara.

— Neįsivaizduoju. Greičiausiai visi nusileido į stovyklą.

Jis suktelėjo rankeną ir pasileido nuo šlaito žemyn, paskui įžambiai šlaitu į kitą kopą. Dabar juos nuo kariuomenės skyrė tik viena kopa. Jie girdėjo silpnus garsus, šūkavimus, trankymąsi. Tačiau kraštovaizdis buvo visiškai tuščias.

— Tarsi kerai, — tarė ji. — Kaip dykuma, pilna nematomų žmonių.

Danielius išjungė variklį, ir jie įsispoksojo priešais save. Paskui jis lėtai atleido koja stabdį, ir motociklas, laisva eiga tyliai nuriedėjęs nuo kopos, apačioje sustojo tik nuvažiavęs penkiasdešimt metrų. Jie nulipo ir paguldė motociklą ant smėlio.

— Nuo čia eisim pėsti. Nenoriu rizikuoti užvesdamas motociklą. Per daug triukšmo. Jeigu kas nors mus pastebės... Na, nedaug turėsim pasirinkimo. Tikriausiai reikės bėgti.

Jie paėjėjo kopos papėde, paskui ėmė kopti šlaitu, nenuleisdami akių nuo viršūnės, su baime laukdami akimirkos, kai kažkas išnirs viršuje ir juos pamatys. Tačiau niekas nepasirodė, ir smarkiai plakančiomis širdimis jie pasiekė viršūnę, atsigulė kniūbsti ir lėtai šliaužė iki vietos, iš kurios galėjo pamatyti apačioje plytintį slėnį.

Jie atsidūrė tiesiai virš iškasto kraterio: didžioji uola stūksojo priešais, o stovykla buvo kairėje. Būriai žmonių šmižinėjo šen bei ten, pakuodami radinius — kardus, skydus, ietis, šarvus — ir kraudami dėžes ant kupranugarių.

— Atrodo, jie ruošiasi iškeliauti, — tarė Danielius, susiraukęs žiūrėdamas, kaip barbariškai elgiamasi su senienomis. — Žiūrėk, jie jau net neiškloja dėžių šiaudais. Tiesiog meta radinius į dėžes.

Jie ilgai gulėjo tylėdami, stebėdami vaizdą. Stambus vyras vaikštinėjo tarp darbininkų šūkaudamas ir mostaguodamas rankomis. Tara pajuto pasišlykštėjimą ir nusisuko.

— Kas tai?

Ji parodė į vyrą kraterio pakraštyje, prie piramidinės uolos papėdės, kuris krapštėsi su kažkokia pilka dėžute, o aplink kojas rangėsi ritinys laidų. Danielius susiraukė.

— Viešpatie! — sudejavo jis.

— Kas?

— Detonatorius.

Trumpa tyla.

— Nori pasakyti...

— Jie viską susprogdins, — tarė jis, trenkdamas kumščiu į smėlį. — Štai ką norėjo pasakyti Saifas al Taras aną vakarą. Tai vienintelis būdas garantuoti, kad jų radiniai turės vertę. Didžiausias atradimas pasaulio archeologijos istorijoje, ir jie ruošiasi jį sunaikinti. Jėzau.

Jo veidas persikreipė, lyg jis būtų pajutęs baisų fizinį skausmą.

— Tai ką darysim?

— Nežinau, Tara, — papurtė galvą jis. — Tiesiog nežinau. Jeigu bandysim eiti žemyn, mus iš karto pastebės.

Jis atplėšė akis nuo detonatoriaus ir kilstelėjęs galvą pažiūrėjo kairėn.

— Galėtume nusileisti toliau, šalia stovyklos, bet tai pavojinga. Kažkam reikės tik pakelti akis.

— Jau sukorėme tokį kelią. Jeigu yra šansas nusileisti, reikia pabandyti.

— Ir kas tada? Detektyvas nežinia kur. Ten apačioje šimtai palapinių.

— Gal tik imkim ir nusileiskim, ką?

Jis nenorom nusišypsojo.

— Štai kas man tavyje patinka, Tara. Niekada neatsakyk į klausimą šiandien, jeigu gali tai padaryti rytoj.

Jis vėl dirstelėjo žemyn į stovyklą, paskui, nušliuožęs toliau nuo kopos viršūnės, atsistojo ir ėmė eiti kopos šlaitu. Tara nusekė iš paskos. Tačiau nuėjo tik kelis žingsnius, kai už nugaros išgirdo kažkokį garsą: tolimą bubenimą, tarsi būgnų tratėjimą. Sustojo, atsisuko, įsiklausė. Garsas ėjo stipryn.

— Kas tai? — paklausė ji.

— Nežinau. Garsas toks lyg...

Jis užvertė galvą įtempdamas klausą.

— Velnias!

Jis nuvertė ją ant smėlio.

— Sraigtasparniai!

Jie gulėjo nejudėdami, veidus prispaudę prie smėlio, o tratėjimas darėsi vis garsesnis. Netrukus jis jau buvo virš jų, smogdamas tiesiai į ausis. Smėlis ėmė byrėti nuo kopos viršūnės ištisais upeliais, sukdamasis virš jų verpetais, viesulas papūtė stačiai žemyn. Pirmasis sraigtasparnis praskriejo ne aukščiau kaip dešimt metrų virš jų. Praskrido antras, trečias — dar vienas, paskui dar daugiau, tarsi būrys milžiniškų skėrių, nuo kurių pajuodavo dangus, vienas po kito praskrido virš jų ir pagaliau oro srovė iš viršaus nuščiuvo.

Valandėlę jie abu gulėjo nejudėdami, paskui užsikabarojo ant kopos viršūnės ir ėmė žiūrėti, kas dedasi apačioje.

Trys sraigtasparniai kabojo virš slėnio. Kiti ėmė leistis, pusė į pietus nuo stovyklos, kita dalis į šiaurę nuo jos. Vos tik ratai pasiekė žemę, aplink susibūrė darbininkai, pasirengę krauti dėžes. Stojo trumpa pauzė, paskui vienu metu atsidarė visų sraigtasparnių bagažo skyriaus durys. Juodai apsirengę darbininkai pasilenkė pakelti dėžių. Vos tik jie taip padarė, staiga netikėtai iš visų sraigtasparnių pasipylė kruša ugnies ir dūmų, ir pasigirdo įnirtingas automatų tratėjimas.

— Kas per...

Saifo al Taro žmonės puolė atgal, o dėžės ir jų turinys trupėjo nuo kulkų krušos. Šaudymas vis intensyvėjo, dabar pradėjo šaudyti ir iš ore kybančių sraigtasparnių. Juodai apsirengusios figūros pabiro į visas puses, kulkos šmaižiojo jas nuo galvos iki kojų, pakirsdamos bėgančius. Dalis bandė ugnimi atsakyti į ugnį, bet būdavo tučtuojau nukaunami iš ore kybančių sraigtasparnių. Kupranugariai blaškėsi kaip paklaikę trypdami visus, kas pasipainiodavo po kojomis.

— Tai skerdynės, — sušnibždėjo Tara. — Dieve gailestingas, tai skerdynės.

Aidėjo šūksmai ir klyksmai, plūsteldamos sproginėjo degalų statinės. Vyrai ėmė šokti iš sraigtasparnių, ištisa banga chaki spalvos karių, iššokę prisiplodavo prie žemės ir šaudė toliau. Juodai apsirengusios figūros tįsojo tarsi ištaškyto rašalo dėmės.

Danielius pašoko ant kojų.

— Aš bėgu žemyn!

Ji irgi pradėjo keltis, bet jis uždėjo ranką jai ant peties.

— Pasilik čia! Pabandysiu rasti detektyvą ir ištraukti jį iš ten. Sergėk mus!

Nespėjus jai tarti nė žodžio, jis dingo, bėgte pasileidęs kopos ketera stovyklos link. Apačioje tarp palapinių išniro vienas iš Saifo al Taro vyrų. Pamatė Danielių, pakėlė automatą, bet buvo parblokštas ant žemės krušos kulkų iš viršaus, ir smėlis aplink jį paraudonavo nuo kraujo. Beveik nesulėtinęs greičio, Danielius pasilenkė, pagriebė žuvusiojo ginklą ir nubėgo į stovyklą, kur jį paslėpė dūmų šydas. Tara palinko į priekį bandydama pamatyti, kur jis bėga. Staiga jos galvą kažkas užvertė aukštyn, ir ji išvydo dangų.

— Atrodo, dar neužbaigėm vieno reikaliuko, panele Malrėj. Labai tikiuosi, kad jis jums nepatiks.

— Tu myli jį, juk taip? — tarė Chalifa tyliai. — Saifą al Tarą.

Jis sėdėjo sukryžiavęs kojas ant grindų. Už kelių žingsnių, prie pat išėjimo iš palapinės, sėdėjo Mehmetas, pasidėjęs ant kelio šautuvą, įsmeigęs akis į Chalifą.

— Kadaise ir aš jį mylėjau. Labiau už viską pasaulyje. Už bet ką.

Berniukas tylėjo.

— Buvau toks kaip tu. Galėjau dėl jo numirti. Laimingas. Bet dabar... — Jis panarino galvą. — Dabar liko tik skausmas. Tikiuosi, tau jo niekada neteks patirti. Nes ką nors mylėti, o paskui nekęsti yra baisu.

Jie sėdėjo nejudėdami: Chalifa įsmeigęs akis į savo rankas, berniukas įsistebeilijęs į Chalifa. Palapinę pasiekė tylus gaudimas, kuris sulig kiekviena sekunde ėjo garsyn. Berniukas atsistojo nenuleisdamas šautuvo nuo kalinio, atmetė palapinės skverną.

— Atrodo, greitai jūs iš čia iškeliaujate, — tarė Chalifa.

Lauke pro šalį bėgo žmonės. Rotorių gausmas ėjo garsyn, oras vibravo nuo variklių riaumojimo, kol pagaliau užpildė viską aplinkui. Berniukas iškišo galvą šypsodamasis, džiaugdamasis saulės šiluma ir plaukus kedenančiu vėju. Jo belaisvis teisus. Netrukus jie iškeliaus. Jis ir Saifas al Taras. Ir netrukus pasaulyje visiems blogiems dalykams ateis galas. Štai kodėl jie čia atsirado. Kad padarytų žemėje rojų. Pagal Dievo valią. Jis pajuto, kaip krūtinę užplūdo viltis ir laimė.

— Aš niekad nepradėsiu jo neapkęsti, — pasakė jis atsisukdamas į Chalifą, žinodamas, kad jam uždrausta kalbėtis, bet negalėdamas susivaldyti. — Niekada. Kad ir ką sakytumėt, jis geras žmogus. Aš niekad niekam nerūpėjau, išskyrus jį. — Jis nusišypsojo plačiau. — Taip, aš myliu jį. Visada būsiu jo pusėje. Niekada jo neapvilsiu.

Jis žiūrėjo žemyn meile ir nekaltumu žibančiomis akimis, kai staiga virš galvų pasigirdo kurtinantis riaumojimas, ir kulkų kruša sudraskė palapinės brezentą. Kulkos berniuką parbloškė ant kelių, nukirsdamos pusę galvos, aptėkšdamos petį krauju ir smegenimis. Sekundę jis liko taip klūpėti sverdėdamas, su šypsena, sustingusia sukruvintame veide, paskui virto kniūbsčias ant Chalifos, parversdamas jį ant grindų. Iš viršaus vėl pasipylė kulkų kruša, kirsdama į berniuko liemenį ir galūnes, priversdama kūną šokčioti kaip marionetę, kol sraigtasparnis nukreipė ginklus į kitą taikinį, ir kūnas liko gulėti su pirštais, įsikibusiais į grindis tarsi į prarajos kraštą.

Akimirką Chalifa buvo taip sukrėstas, kad negalėjo pajudėti. Paskui lėtai, atsargiai nustūmė lavoną ir atsistojo. Palapinės lubos buvo išdraskytos, grindys, kur krito kulkos, nubertos smėlio krateriais. Jeigu berniukas nebūtų ant jo nugriuvęs, jį, be jokios abejonės, būtų užmušę. Jis pasilenkė ir pačiupinėjo pulsą žinodamas, kad iš to nėra jokios naudos, paskui pirštų galais užspaudė berniukui akis.

— Jis tavęs nevertas, — sušnabždėjo.

Liepsnos liežuviai ėmė laižyti palapinės šoną, ir palapinė prisipildė dūmų. Kosėdamas Chalifa nusitraukė krauju permirkusius drabužius ir pastvėrė berniuko ginklą. Dar kartą žvilgtelėjo į suvarpytą kūną, atmetė palapinės atlapą ir iššoko į lauką.

Stovykla virto pragaru. Visur pilna dūmų ir ugnies. Figūros kaip šešėliai šmėkščiojo tarp dūmų — kai kurios bėgo, kitos be gyvybės ženklų tįsojo ant žemės. Aukštai virš stovyklos kabojo trys sraigtasparniai, raižydami žemę kulkų kruša. Sprogo degalų statinė. Kurtinantis griausmas.

Vienu žvilgsniu aprėpęs atsivėrusį vaizdą, jis pasilenkė ir ėmė bėgti. Nubėgo tik dvidešimt metrų, kai smėlį jam iš dešinės išvagojo kulkų papliūpa, privertusi jį nerti už dėžės. Jis ėmė keltis, bet vėl parkrito, pamatęs, kaip tiesiai priešais jį iš už dūmų išnyra dvi žmogystos su chaki spalvos uniformomis ir dujokaukėmis. Vienas davė ženklą kitam, ir abu vėl pradingo verpete. Chalifa suskaičiavo iki trijų, atsistojo ir vėl pasileido bėgti.

Jis aplenkė krūvą degančių statinių, peršoko rūkstantį lavoną, paskui atsigręžė pasitikrinti, kur yra sraigtasparniai. Vienas iš Saifo al Taro vyrų išniro priešais ir nukrito ant smėlio ranka spausdamas pilvą, o pro pirštus sunkėsi kraujas. Chalifa puolė ant kelių prie jo.

— Saifas al Taras! — riktelėjo jis. — Kur Saifas al Taras?

Žmogus įsispoksojo į jį ir lūpų kampučiuose pasirodė kruvina puta.

— Prašau, — rėkė Chalifa. — Kur Saifas al Taras?

Vyro lūpos sukrutėjo, bet be garso. Viena ranka jis stvėrė Chalifą už marškinių, juos sukruvindamas. Chalifa paėmė jo ranką ir suspaudė.

— Pasakyk! Prašau! Kur jis?

Akimirką vyras tik žiūrėjo į jį, nieko nesuprasdamas. Paskui iš paskutinių jėgų jis ištraukė ranką ir ištiesė ją į kasimvietės pusę.

— Uola! — dusdamas prašvokštė jis. — Uola!

Ir aukštielninkas krito negyvas.

Chalifa mitriai sumurmėjo maldą, atsistojo ir ėmė bėgti, nekreipdamas dėmesio į jį supantį sąmyšį. Pasiekė kasimvietės kraterio kraštą ir, parkritęs už šiaudų kūlio, ėmė karštligiškai žiūrinėti priešais stūksančią uolą.

— Kur tu, broli? — švokštė jis. — Kur tu?

Iš pradžių jis jo nematė. Paskui, kai jau buvo beveik praradęs viltį, akimirksniui dūmų šydas išsisklaidė, ir jis pamatė prie uolos papėdės prigludusią mažą figūrą, nuo kurios juodas ilgas kabelis rangėsi į iškastą kraterį. Iki jos buvo šimtas metrų, bet jis jau neabejojo, kas ten. Ir ką daro.

— Pakliuvai! — suriko jis.

Ėmė bėgti. Kažkas sujudėjo jam iš dešinės, jis pasisuko ir iššovė, ir juodai apsirengusi figūra krito į krūvą skydų. Dar vienas žmogus pakilo iš už medinės dėžės, ir Chalifa vėl iššovė, kulkos perkirto vyro krūtinę. Jam liko tik sekundės. Sekundės.

Jis atsitrenkė į juodų dūmų sieną, ir viskas aplink sutemo. Bet jis klupinėdamas ėjo pirmyn, bandydamasis išsilaikyti ant kojų, nežinodamas, ar žengia teisinga kryptimi. Kai jau atrodė, kad dūmų debesiui niekad nebus galo, ir jis ėmė abejoti, ar pavyks iš jo ištrūkti, staiga juoda siena prasiskyrė. Vos už kelių metrų šalia iškilusios uolos sienos buvo Saifas al Taras, pirštu, iškeltu virš detonatoriaus mygtuko, pasirengęs sunaikinti Kambizo kariuomenės liekanas. Chalifa iš visų jėgų šoko pirmyn, trenkė broliui ir prispaudė jį prie uolos.

Akimirką Saifas al Taras suglebo, ir kraujas ėmė sruventi iš smilkinio, kuriuo trenkėsi į aštrią uolos briauną. Paskui, sudejavęs iš skausmo, jis giliai įkvėpė į plaučius oro, šoko ant Chalifos perkreipta iš įsiūčio burna ir stvėrė jį už veido ir plaukų.

— Užmušiu tave, — suurzgė jis, — Aš tave užmušiu.

Jis suėmė rankomis Chalifos galvą ir ėmė trankyti į uolą — vieną, du, tris kartus.

— Tu išdavei mane, Jusufai! Mano brolis! Mano tikras brolis!

Jis parklupdė jį ant kelių ir smogė į veidą.

— Tu prieš mane bejėgis! Aš tau per stiprus. Visada buvau stiprus. Dievas mano pusėje.

Jis smogė ir smogė, paskui nuvertė Chalifą į šalį ant smėlio, sunkiai atsistojo ant kojų ir vėl pasisuko į detonatorių. Chalifa iš paskutinių jėgų pakišo koją Saifui al Tarui po keliu, supindamas jam kojas ir pargriaudamas. Tada užvirto ant jo ir prispaudė rankas prie žemes.

— Aš mylėjau tave! — suriko jis pilnomis ašarų akimis. — Savo brolį. Gimtą kraują. Kodėl tu toks pasidarei?

Saifas al Taras po juo spardėsi ir rangėsi.

— Todėl, kad jie blogi! — nusispjovė jis. — Visi jie. Blogi!

— Tai moterys ir vaikai! Jie tau nepadarė nieko blogo.

— Padarė! Padarė! Jie nužudė mūsų tėvą! — Jis išlaisvino vieną ranką ir įsikabino Chalifai į akį. — Ar nesupranti? Jie nužudė mūsų tėvą. Jie sugriovė mūsų gyvenimą!

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas, Ali! Jie nekalti!

— Jie kalti! Jie sugriovė mūsų šeimą! Jie blogi. Visi jie! Šėtonai!

Nežmoniškomis pastangomis jis numetė Chalifą, pašoko ant kojų ir spyrė jam į šonkaulius.

— Aš išskersiu juos! Ar girdi mane? Aš juos išskersiu! Visus iki vieno!

Jis spyrė dar kartą. Ir dar kartą, nustumdamas Chalifą prie pat kraterio krašto. Netekęs vilties, detektyvas dairėsi, ką galėtų panaudoti kaip ginklą. Greta smėlyje gulėjo senovinis durklas, jo geležiniai ašmenys pažaliavę ir aptrupėję; jis pastvėrė jį ir mostelėjo link Saifo al Taro, bandydamas jį šitaip sulaikyti. Tą pat akimirką Saifas al Taras užgriuvo jį, stvėrė už riešo ir kojomis prispaudęs krūtinę ėmė sukti durklo smaigalį prie Chalifos gerklės.

— Jie mano, kad gali elgtis su mumis kaip su gyvuliais! — klykė jis. — Mano, kad jie yra aukščiau įstatymo! Bet jie nėra aukščiau už Dievo įstatymą! Ir Dievas reikalauja keršto!

Jis ėmė lenkti dūrklą žemyn. Chalifa bandė jį sulaikyti drebančiomis nuo įtampos rankomis, suko riešus, bet brolis buvo per stiprus. Colis po colio durklo smaigalys artėjo prie jo gerklės ir pagaliau atsirėmė į Adomo obuolį, perrėždamas odą. Durklas akimirkai sustingo, paskui spaudimas iš lėto ėmė silpnėti. Chalifa įsmeigė į brolį akis. Ūmai kautynių triukšmas nuščiuvo ir jie liko tik dviese.

— Smeik, — sušnibždėjo Chalifa.

Nors Saifas al Taras vienas laikė durklą, jo rankos drebėjo baisiai, tarsi jis būtų grūmęsis su nematoma jėga.

— Smeik, — pakartojo Chalifa. — Jau laikas. Aš noriu išsilaisvinti nuo tavęs. Noriu būti su savo broliu. Savo nuostabiu broliu. Smeik. Smeik!

Jis užsimerkė ir sukaupė drąsą. Peilis dar per plauką įsmigo į jo gerklę, ir kaklu ėmė sruventi kraujas. Paskui jis sustojo. Pauzė, ir ašmenys atitolo nuo gerklės. Kažkas trinktelėjo į smėlį šalia Chalifos, ir svorį nuo krūtinės kažkas lyg nustūmė. Jis atsimerkė.

Jo brolis stovėjo virš jo. Jie žiūrėjo vienas į kitą akimirką, stengdamiesi pažvelgti į pačią esybę, ieškodami to, ką galėjo suprasti, kažką, ko galėtų nusitverti, paskui Saifas al Taras vėl nusisuko prie detonatoriaus. Žengė vieną žingsnį, antrą, ir tada šūvių papliūpa bloškė jį šonu ant uolos, paskui ant žemės. Sekundę jis sėdėjo susmukęs prie akmens, srovelei kraujo tekant iš burnos, ranka bejėgiškai gniauždamas smėlį. Dar viena šūvių papliūpa perskrodė krūtinę, ir jis nuvirto, nusirisdamas į kraterį, kur susimaišė su krūva nutrauktų rankų ir kojų, tarsi kariuomenė būtų pareikalavusi jo kaip saviškio.

Chalifa apimtas siaubo pakėlė galvą. Už dešimties metrų su automatu rankose stovėjo Danielius. Jis lėtai priėjo ir pasilenkęs nutraukė detonatoriaus laidą. Chalifa griuvo aukštielninkas ir pažvelgė į dangų kupinomis ašarų akimis.

— O, Dieve, — suaimanavo jis. — O, Ali.

Dravikas nustūmė Tarą nuo krašto, ir smėlio šlaitas jai užstojo apačioje tvyrančią sumaištį. Ji daužė jį kumščiais ir draskė nagais, bet jis buvo kur kas stipresnis ir tąsė ją tarsi ji būtų skudurinė lėlė. Ji neeikvojo jėgų klyksmui žinodama, kad neperrėks orą pripildžiusios mūšio ir sprogimų kakofonijos.

— Duosiu tau pamoką, kurios niekada nepamirši, — išsiviepė jis. — Tu viską sušikai ir dabar už tai sumokėsi.

Jis traukė ją žemyn, kol kopos viršūnė liko aukštai, paskui apvertė veidu į smėlį ir su visa jėga įrėmė kairį kelį į juosmenį. Ji bandė smogti jam į tarpukojį, bet jis buvo per aukštas, ir jos kumštis be naudos atsitrenkė į šlaunį. Jis stipriau įsitvėrė į jos plaukus ir užvertė galvą, atidengdamas blyškų kaklo lanką. Jo prakaito tvaikas trenkė į šnerves kaip amoniakas.

— Kai baigsiu tave doroti, melši Dievo, kad būčiau tik išprievartavęs!

— Tu drąsus vyras, Dravikai, — dusdama tarė ji. — Moterų ir vaikų žudikas. Tikras sušiktas didvyris.

Jis nusikvatojo ir dar smarkiau užvertė jos galvą, net stuburo slanksteliai protestuodami sutraškėjo.

— Ne, nenužudysiu tavęs, — tarė jis. — Tai būtų tau per lengva išeitis. Tiesiog šiek tiek subraižysiu.

Jis pasirausė kišenėje ir išsitraukė savo mentę, pakišo ją jai prie akių, rodydamas aštriai išgaląstą briauną.

— Džiaugiuosi galvodamas, kad nuo šiol pažiūrėjusi į veidrodį visada prisiminsi mūsų šios dienos susitikimą. Nors turėsi maldauti manęs, kad palikčiau vieną akį žiūrėti į veidrodį.

Jis perbraukė mentės plokštuma per skruostą ir žemyn iki krūties, plekštelėdamas ja spenelį. Šie sustangrėjo.

— Na, na, — nusijuokė jis, nutraukdamas drabužį ir apnuogindamas krūtinę. — Esi patvirkusi mergiotė, ką? Atrodo, mėgsti, kai su tavim šiurkščiai elgiamasi.

— Eik po velnių, Dravikai.

Ji pamėgino spjauti jam į veidą, bet burna buvo perdžiūvusi. Jis palinko beveik prie pat jos veido, drėgnos lūpos virpėjo.

— Nuo ko pradėsim, ką? Ausies? Akies? Spenelio?

Jis pakėlė mentę prie burnos, palaižė, paskui vėl nuleido prie jos krūtinės šiek tiek atsilošęs, kad ji nepasiektų ranka, bergždžiai bandžiusia iškabinti jam akis. Ji juto prie odos mentės geležtę, žinojo, kad tuoj jis ją supjaustys, ir iš paskutiniųjų nevilties suteiktų jėgų, sugriebusi saują smėlio, atgalia ranka tėškė jam į veidą.

— Kalė! — sukriokė jis, paleisdamas plaukus ir pakeldamas rankas prie akių. — Prakeikta kalė!

Ji išsirangė iš po jo ir persivertė aukštielninka. Jis buvo pusiau stovom, pusiau sėdom, apžergęs ją kojomis, su ašarojančiomis nuo smėlio akimis. Iš paskutiniųjų jėgų, kurios dar buvo jai likę, ji surietė koją ir spyrė jam į tarpukojį, pataikydama tiesiai į kiaušinius. Jis suklykė — isterišku, aukštu moters balsu, — susirietė klaikiai kosėdamas.

— Aš nupjausiu tau veidą! — seilėdamasis rėkė jis. — Aš tave, po velnių, supjaustysiu į gabalus!

Jis dūrė jai mente, bet ji išsisuko nuo smūgio ir ėmė ropštis kopos šlaitu aukštyn. Dravikas keturpėsčia ėmė ją vytis. Jis metėsi ant jos, nepataikė, vėl metėsi, sugriebė už palaidinės, ir staiga jie abu ėmė riedėti žemyn, beprotiškai vartaliodamiesi šlaitu — viršuje tai vienas, tai kitas, risdamiesi smėlio ir besimostaguojančių rankų ir kojų verpete.

Kopos papėdėje Tara kūliais persivertė per galvą ir trenkėsi į smėlį. Akimirką gulėjo svaigstančia galva, negalėdama susigaudyti, kur ji, paskui sunkiai pakilo ant kojų. Dravikas buvo nugriuvęs dar žemiau, už dešimties metrų nuo jos. Jis irgi kėlėsi, išgaląstą mentę tebegniauždamas ranka. Iš nosies varvėjo kraujas.

— Prakeikta kalė! — kosėjo jis. — Prakeikta kalė!

Jis norėjo žengti prie jos, bet buvo stipriai įklimpęs į smėlį. Keistokai stipriai, nes abu jie stovėjo ant lygios vietos. Tara žengė atatupsta, pasirengusi bėgti be atodairos. Milžinas pakėlė koją žengti dar žingsnį, bet koja smuktelėjo giliau, aukščiau kelių. Staiga jis liovėsi žiūrėjęs į Tarą. Atsilošė ir truktelėjo koją, bet kažkas giliai ją stipriai laikė ir nepaleido.

— Ne! — jo balse pasigirdo išgąstis. — Ne, tik ne tai!

Jis pakėlė akis į Tarą staiga persimainiusiu iš siaubo veidu.

— Ne, tik ne tai!

Akimirką stovėjo nejudėdamas, žiūrėdamas maldaujančiomis akimis beveik kaip vaikas, paskui ėmė grumtis persikreipusiu iš pastangų ir siaubo veidu. Jis trūkčiojo tai į priekį, tai atgal, bandydamas išlaisvinti kojas, bet tik dar giliau klimpo, pirma iki šlaunų, paskui iki kirkšnių, iki juosmens. Jis atsilošė, plačiai išskėtė rankas iš abiejų pusių ir patraukė kūną, bet įsmuko ir rankos. Jis ištraukė jas, vis dar nepaleisdamas mentės, bet niekas nepadėjo. Smėlis jau siekė šonkaulius. Jis ėmė verkti.

— Padėk man! — sukliko jis Tarai. — Dėl Dievo meilės, padėk man!

Jis beviltiškai ištiesė į ją ranką.

— Prašau! Prašau! Gelbėk mane!

Ašaros sruvo skruostais, rankos bejėgiškai mostagavo. Jis ėmė klykti, klaikiu žvėrišku vilties netekusiojo klyksmu, kumščiais daužydamas smėlį, viršutinė kūno dalis vartėsi ir trūkčiojo tarsi jis sėdėtų elektros kėdėje. Tačiau dykuma nenorėjo atleisti savo gniaužtų, lėtai traukdama jį gilyn, iki pažastų, paskui pečių, ir galop liko kyšoti tik didelė galva ir dilbis su sugniaužta delne mente. Daugiau negalėdama žiūrėti, Tara nusisuko.

— Ne! — suklykė jis jai pavymui. — Ne! Nepalik manęs vieno! Prašau, nepalik manęs! Padėk man! Ištrauk mane!

Ji ėmė eiti prie kopos.

— Prašau! — maldaudamas verkė jis. — Atsiprašau už viską, ką padariau! Prašau, nepalik manęs čia! Nepalik vieno! Sugrįžk! Sugrįžk, tu prakeikta kale! Užmušiu tave! Užmušiu tave, po velnių! O, Viešpatie, padėk man! Padėk man!

Ji girdėjo klyksmą, kol pasiekė šlaito vidurį, paskui rėkimas staiga nutilo. Netoli kopos viršūnės ji sustojo ir atsigręžė. Dar pamatė jo viršugalvį, kyšantį virš smėlio, ir šalia gulinčią mentę, ji sudrebėjo ir skubiai nuėjo toliau.

Mūšis buvo toli gražu nesibaigęs, kai Tara atsidūrė kopos viršūnėje. Aplink siautėjo liepsna, oras buvo sunkus nuo dūmų, bet šaudymas jau liovėsi, ir sraigtasparniai buvo nusileidę. Chaki spalvos figūros, matyt, kareiviai, metodiškai žengė per nuolaužas, kartais sustodami ir paleisdami seriją iš automatų į visur drybsančius juodai apsirengusius žmones. Kupranugariai vangiai vaikštinėjo šen bei ten. Ji nematė stovinčio nė vieno Saifo al Taro vyro. Kurį laiką žiūrėjo, paskui pastebėjo dviejų žmonių figūras, atokiau nuo kitų, prie pat didžiosios uolos papėdės. Jie buvo tolokai, vienas su baltais marškiniais, ir ji pažino Danielių. Ėmė leistis kopos šlaitu. Papėdėje pakėlė marškinius, prisidengė burną nuo dūmų ir nuėjo toliau per skerdynių areną. Visur pilna kareivių. Ji bandė sustabdyti vieną iš jų ir paklausti, kas čia dedasi, bet jis praėjo pro ją tarsi pro tuščią vietą.

Ji vėl bandė užkalbinti, bet veltui, todėl patraukė toliau piramidinės uolos link, apeidama kasinėjimų kraterio kraštą, kol pagaliau atsidūrė prie dviejų žmonių, kuriuos pamatė iš viršaus. Danielius buvo arčiau, jis sėdėjo ant kraterio krašto ir žiūrėjo žemyn užsikabinęs ant peties automatą. Chalifa buvo už jo nugara atsirėmęs — į uolą, su cigarete dantyse, apdraskytu ir nubrozdintu veidu, kruvinais marškiniais. Jie pakėlė galvas jai priėjus, bet nepasakė nė žodžio.

Ji priėjo prie Danieliaus, pritūpė šalia ir apėmė jo ranką bei spustelėjo. Jis atsakė spustelėjimu, bet tylėjo. Chalifa pasuko į ją galvą.

— Jūs sveika? — paklausė jis.

— Taip, ačiū. O jūs?

Jis linktelėjo galvą ir giliai užsitraukė dūmą. Ji norėjo paklausti, kas čia vyksta, kas tie kareiviai, ką visa tai reiškia, bet juto, kad jis nenori kalbėti, todėl nutylėjo.

Netoliese kupranugaris žiaumojo šiaudų kūlį, o dėžė ant jo kupros buvo suvarpyta kulkų. Saulė jau pakilo, ir oras darėsi karštesnis.

Praėjo penkios miknutės, dešimt, paskui jie išgirdo atskrendančio sraigtasparnio bubenimą. Garsas ėjo stipryn, paskui sraigtasparnis išniro iš už kopos, akimirką pakybojo virš slėnio ir ėmė leistis už penkiasdešimties metrų nuo tos vietos, kur jie sėdėjo. Smėlį ėmė nešti jų pusėn, ir jie nusisuko. Kupranugaris nulapnojo išilgai kraterio kraigo.

Vos tik sraigtasparnis nusileido, pilotas išjungė variklį ir rotoriai ėmė lėtėti. Keli kareiviai nuskubėjo prie jo, ir pasigirdo iš kitos pusės atstumiamų durų metalinis klanktelėjimas. Jie išgirdo žmonių balsų veblenimą, paskui iš už sraigtasparnio išėjo keturi siluetai. Tris iš jų Tara atpažino — Skvairsas, Džemalis ir Krispinas Outsas. Ketvirtasis, storas plinkantis žmogėnas, nosine valantis nuo kaktos prakaitą, jai buvo nematytas. Jie klampojo per smėlį, visiškai nesiderindami su aplinka savo kostiumais ir kaklaraiščiais, ir sustojo už kelių metrų.

Tara ir Danielius atsistojo.

— Labas rytas visiems, — linksmai šūktelėjo Skvairsas. — Tai bent nuotykį apturėjome, ką?

42 Vakarų dykuma

Kelias akimirkas visi tylėjo. Paskui prabilo storulis.

— Visa tai palieku jums, Skvairsai. Turiu kito darbo.

— Bent jau prisistatytumėt, seni.

— Dėl Dievo meilės, mes ne sumautame piknike.

Jis nusispjovė ir apsisukęs nuklampojo, šluostydamasis kaklą nosine. Skvairsas žiūrėjo, kaip jis nueina.

— Turite atleisti mūsų draugui amerikiečiui. Šiaip jau patikimas vyras, bet jam šiek tiek trūksta išsiauklėjimo.

Jis kaltai nusišypsojo, įkišo ranką kišenėn, ištraukė saldainį ir ėmė jį vynioti, graibydamas celofaną ilgais baltais pirštais, tarsi didelio voro kojomis. Stojo ilga tyla, kurią pagaliau nutraukė Chalifa.

— Tai buvo žabangos, ar ne? — tyliai paklausė jis, sprigtu nusviesdamas nuorūką į kraterį. — Kapavietė, tekstas, visa tai... — Jis apsuko ranka ratą. — Viskas sugalvota. Atvilioti Saifui al Tarui į Egiptą. Kad čia galėtumėt jį nutverti.

Skvairsas kilstelėjo antakius, bet nieko neatsakė, išvyniojo saldainį ir įsimetė jį į burną.

Nepaisant kaitros, Tara pajuto, kaip per odą nubėgo šaltukas.

— Norite pasakyti, kad... — Ji negalėjo aiškiai surikiuoti minčių.

— Kapavietė falsifikuota, — tarė Chalifa. — Ne daiktai. Jie tikri. Bet sienų dekoracijos, tekstas — viskas šių laikų. Masalas Saifui al Tarui. Idealus sumanymas, kai gerai pagalvoji.

Tara stebeilijosi į Skvairsą, jos veide sumišimą keitė nuostaba ir nesupratimas. Danieliaus veidas buvo išblyškęs, kūnas įsitempęs, tarsi jis būtų laukęs, kad jam tuojau smogs.

— Kas jūs tokie, tiesą sakant? — paklausė Chalifa. — Kariškiai? Slaptoji tarnyba?

Skvairsas mąsliai čiulpė saldainį.

— Tiesą pasakius, yra ir vienų, ir kitų po truputį. Pakaks pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų atstovaujame savo vyriausybėms kaip savotiški žvalgybininkai. — Jis nubraukė nuo rankovės pūkus. — Tai kaip, yla išlindo iš maišo? — paklausė jis Chalifos.

— Kad kapavietė — falsifikatas? — gūžtelėjo pečiais detektyvas. — Pirmiausia, šabti iš Ikbaro krautuvėlės. Jie buvo tikri, be abejonės, bet iš vėlesnio laikotarpio negu kapavietė, kur juos rado. Viskas ten iš Pirmojo persiškojo periodo. O šabti iš Antrojo. Jeigu jie būtų senesni už kapą, tada galėčiau suprasti. Tai būtų reiškę, kad juos pavogė iš senesnio kapo ir vėl panaudojo. O vėlyvesnis laikotarpis — nėra jokios logikos. Kaip gali daiktas iš ketvirto šimtmečio prieš Kristų atsirasti kape, kurį užantspaudavo dar prieš šimtą penkiasdešimt metų? Aišku, galima buvo ieškoti paaiškinimų, bet aš pradėjau manyti, kad visas tas dalykas kvepia kažkuo kitu. O įsitikinau tada, kai savo akimis pamačiau kapavietę.

— Jūs tikrai akylas, — tarė Skvairsas. — Manėme, kad viską padarėme be priekaištų.

— Ir padarėte, — atsakė Chalifa. — Be priekaištų. Tuo ir išsidavėte. Vienas senas profesorius paaiškino man. Nė vienas senovės Egipto meno kūrinys nėra tobulas. Visada rasi bent vieną klaidą, nors ir menkutę. Ištyrinėjau kiekvieną kapavietės colį ir neradau nė vienos klaidos. Nutiškusio rašalo, nesutampančių hieroglifų, teksto pataisymų. Viskas be priekaištų. Pernelyg tobula. Egiptiečiai nebuvo tokie tobuli. Vadinasi, tai turėjo būti falsifikatas.

Danielius ištraukė ranką iš Taros rankos ir žengė kelis žingsnius nuo jos, purtydamas galvą, šypsodamasis vos pastebima šypsena. Ji norėjo prieiti prie jo, pasakyti jam, pasakyti, kad jis negalėjo to žinoti, tačiau juto, kad jis nenori būti šalia jos.

— Bet ir tada dar nesupratau, kas dedasi, — tęsė Chalifa. — Kažkas daug vargo falsifikuodamas kapą. Ir kapo tikslas, atrodo, buvo atvilioti jo radėją čia, į dykumą. Spėjau, kad čia įsimaišiusi viena iš slaptųjų tarnybų. Tai jie sekė mane Luksore. Ir dar britų ambasada. — Jis metė žvilgsnį į Outsą. — Bet negalėjau visko sujungti į visumą. Negalėjau prieš pusvalandį, kol neatskrido sraigtasparniai. O tada viskas labai dailiai susidėliojo.

Kažkur kitame stovyklos gale pasigirdo trumpa automato papliūpa. Į juos tvoskė karštas vėjas.

— Tikrai, kokia ironija, — atsiduso Chalifa. — Pirmiausia, pinigų, jūsų sukištų į visą šitą spektaklį, būtų pakakę išspręsti daugeliui problemų, kurios pagimdo tokius žmones kaip Saifas al Taras. Kiek jums kainavo palaidoti čia visą šitą gerą? Milijonus? Dešimtis milijonų? Viešpatie, jums tikriausiai teko ištuštinti visų Egipto muziejų saugyklas.

Skvairsas tylėjo, mąsliai čiulpdamas savo saldainį. Paskui jis staiga ūmai prajuko.

— Ak, brangus inspektoriau, jūs tikrai stvėrėte lazdą ne už to galo. Kapavietė iš tikrųjų yra falsifikatas, kaip jūs išmintingai nustatėte. Taip pat perkandote, kad jos tikslas — nuvilioti jos radėją į dykumą. Bet mums nieko nereikėjo laidoti. Viskas čia jau buvo.

Jis pastebėjo Chalifos veido išraišką ir dar garsiau nusikvatojo.

— Taip, tai pražuvusi Kambizo kariauna. Tikra. Tokia, kokią ją užpustė prieš du su puse tūkstančio metų. Mums tereikėjo sukurpti planą.

— Bet aš maniau...

— Kad mes patys viską čia užkasėme? Bijau, kad pervertinote mūsų galimybes. Net suvienytomis Egipto, Amerikos ir Didžiosios Britanijos vyriausybių pastangomis būtų nelengva įgyvendinti tokio masto sumanymą.

Chalifa netikėdamas spoksojo į kraterį. Sujaukti senovinės kariuomenės likučiai driekėsi kiek akys užmatė — rankos, kojos, liemenys ir galvos, kratinys suakmenėjusių kaulų ir gyslų, šen bei ten į dangų žvelgiantis veidas, plačiai atmerktomis akimis, pražiota burna, bejėgiškai žiopčiojančia virš sudaužytos į šipulius žmonijos.

— Kada ją rado? — sušnabždėjo jis.

— Truputį daugiau kaip prieš dvylika mėnesių, — nusišypsojo Skvairsas. — Jaunas amerikietis. Džonas Keidis. Vienas pats dirbo čia ištisus metus. Žmonės vadino jį bepročiu, bet jis buvo įsitikinęs, kad ji čia. Taip ir buvo. Vienas didžiausių atradimų archeologijos istorijoje. Didžiausias atradimas. Labai gaila, kad jis nesulaukė savo triumfo valandos.

Džemalis ėmė pirštais varstyti karoliukus, ir jų tarškėjimą dykumos tyla taip pagarsino, kad, atrodė, jis užpildo viską aplink.

— Kiek mes turime laiko, Krispinai? — paklausė Skvairsas.

Outsas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Apie dvidešimt minučių.

— Tada, manau, galime paaiškinti savo draugams, kaip viskas vyko, ar ne?

Jis susikišo rankas į kišenes ir nuėjo prie kraterio krašto. Saifo al Taro kūnas gulėjo apačioje įsipainiojęs į kojų ir rankų ornamentą.

— Manau, kad viskas prasidėjo nuo vieno jaunuolio, vardu Ali Chalifa. — Jis sekundę žiūrėjo į kūną, paskui nusisuko. — Taip, inspektoriau, mes žinome apie jūsų giminystę. Užjaučiu jus, nuoširdžiai užjaučiu. Jums turėjo būti nelengva. Padoriam, įstatymus gerbiančiam piliečiui kaip jūs būti labiausiai ieškomo Egipto teroristo broliu. Labai nelengva.

Chalifa nieko neatsakė, tik įsmeigęs akis žiūrėjo į Skvairsą. Iš tolimo stovyklos pakraščio atsklido bumbtelėjimas sprogus degalų statinei.

— Pirmą kartą į mūsų akiratį jis pateko devintojo dešimtmečio viduryje. Iki tol jis priklausė tai vienai, tai kitai fundamentalistų grupuotei ir nekėlė didelio nerimo. Tačiau 1987 metais jis atsiskyrė nuo visų, pasivadino Saifu al Tarų, įkūrė savo organizaciją. Ėmė žudyti užsieniečius. Tai, kas iš pradžių buvo vidaus reikalas, staiga iškilo į tarptautinę areną. Aš buvau pakviestas dirbti Jos Didenybės Didžiosios Britanijos vyriausybės vardu. Meisis, kurį ką tik matėte, dirbo amerikiečiams.

Kareivių būriai ėmė rinkti lavonus ir guldyti juos eilėmis išilgai iškasto kraterio krašto. Tara žiūrėjo į juos, ir atrodė, kad Skvairso balsas sklinda iš labai toli. Akies kampučiu matė Danielių, kuris stovėjo ir bejausmiu veidu žiūrėjo į kariuomenės likučius, vis dar gniauždamas rankoje automatą.

— Darėme viską, ką galėjome, kad jį sučiuptume, — tarė Skvairsas, — bet jis buvo protingas. Visad aplenkdavo mus vienu žingsniu. Vos nenutvėrėme jo 1996-aisiais, surengę pasalą Asjute, bet jis vėl sugebėjo pasprukti ir perbėgo per sieną į Sudaną. Paskui medžioti jį tapo neįmanoma. Suėmėme daugybę jo bendrininkų, bet tai nieko nereiškė, kol jis pats buvo laisvėje. Ir kol jo nebuvo Egipte, nebuvo jokio būdo ji sugauti.

— Todėl paspendėte jam spąstus, — pasakė Chalifa.

— Na, — tarė Skvairsas šypsodamasis, — taip jau išėjo, kad spąstai patys pasispendė. Mums beliko pasirūpinti keliomis smulkmenomis.

Jis išsiėmė nosinę ir ėmė valyti akinių stiklus. Džemalio karoliukai ėmė barškėti garsiau.

— Krizė prasidėjo kiek daugiau negu prieš metus, kai jis tik per plauką nenužudė Amerikos ambasadoriaus. Kilo audra. Mus ėmė be gailesčio spausti, kad su juo susitvarkytume. Buvo prigalvota daugybė beprotiškų planų. Kažkas net siūlė nedidelio galingumo atominę šiaurės Sudano ataką. Bet paskui daktaras Keidis padarė šį stulbinantį atradimą, ir mes nukreipėme savo pastangas kita linkme.

Kažkur toli pasigirdo klyksmas, kurį sekė trumpa automato serija.

— Kurį laiką stebėjome Keidį, — paaiškino Džemalis. — Jis dirbo prie Libijos sienos, ir mes norėjome užtikrinti, kad jis nepadarys nieko, kas keltų pavojų nacionaliniam saugumui. Kartą į mūsų rankas pakliuvo iš Sivos siųstas jo siuntinys. Jame buvo nuotraukos: lavonas, ginklai, apranga. Ir prierašas. Tik vienas sakinys: „Pražuvusi kariuomenė jau nėra pražuvusi“.

— Iš pradžių mes neįvertinome radinio vertės, — tarė Skvairsas. — Tai Krispinas perspėjo mus apie čia slypinčias galimybes. Kaip tada sakei, bičiuli?

— Pasakiau, gerai, kad jos neaptiko Saifas al Taras, nes tada jis būtų toks turtingas, kad sukurtų savo kariuomenę, — nusišypsojo Outsas, patenkintas savimi.

— Taip buvo įskelta kibirkštis. Mes ėmėme svarstyti: kas būtų, jeigu ją rastų Saifas al Taras? Tokios retos progos neįmanoma praleisti. Visiška finansinė nepriklausomybė. Būtų atsikratyta visų finansinių problemų. Dangaus siųsta išeitis. Ir, be abejo, jis norėtų pamatyti radinį savo akimis. Sunku buvo įsivaizduoti, kad toks istorijos apsėstas žmogus kaip jis ramiai sėdėtų Sudane, kol jo vyrai atkasinėtų šitokią sensaciją. Ne, jis turėjo čia grįžti. O tada...

Jis pakėlė akinius prie burnos, papūtė į abu stiklus, lėtai nuvalė juos nosine. Vis daugiau kūnų buvo guldoma išilgai kraterio keteros, tarsi eilės didžiulių domino kaladėlių.

— Mes susitikome su Keidžiu ir pasiūlėme jam bendradarbiauti, — tarė Skvairsas, — bet su juo buvo sunku susitarti, todėl galų gale mums neliko kitos išeities, kaip... pašalinti ji iš mūsų sudarytos lygties. Bjaurus dalykas, bet buvo per didelė rizika palikti jį mūsų kelyje.

Tara spoksojo į jį purtydama galvą su siaubo ir netikėjimo išraiška veide. Atrodė, kad anglas nemato jos reakcijos. Jis kilstelėjo prie akių akinius, pažiūrėjo ir vėl ėmė valyti.

— Mums iškilo uždavinys atvilioti Saifą al Tarą prie kariuomenės taip, kad jis neįtartų, jog yra įviliojamas. Tai buvo svarbiausia: kad jis patikėtų, jog pats atrado kariuomenę. Jeigu jam bent akimirkai būtų šovusi į galvą mintis, kad radinys kelia pavojų, jis būtų nenorėjęs jo matyti akyse.

— Bet kam visas tas vargas su kapavietės išradimu? — paklausė Chalifa. — Kodėl nebuvo galima infiltruoti agento į jo organizaciją, kuris paskleistų gandą, jog žino, kur yra kariuomenė?

— Todėl, kad jis nebūtų tuo patikėjęs, — atsakė Skvairsas. — Tai ne Tėbų kalvos, kur žmonės nuolat užkliūva už radinio. Tai vieta viduryje nieko. Sunku patikėti, kad kas nors gali čia aptikti kariuomenę.

— Keidžiui pavyko.

— Bet Keidis buvo profesionalus archeologas. Saifo al Taro žmones — felachai, valstiečiai. Jie čia neturi ko veikti. Tai būtų skambėję labai neįtikinamai.

— O kapas žmogaus, pergyvenusio kariuomenės žuvimą, būtų skambėjęs įtikinamai?

— Nors ir keista, taip. Jis buvo toks nuošalus, kad galėjo būti tik tikras. Antraip Saifui al Tarui, žinoma, būtų kilęs įtarimas. Kam gi nebūtų? Bet ne toks didelis įtarimas, kaip kažkam pasipasakojus, jog jis pats atrado kariuomenę.

Jis dar kartą perbraukė akinių stiklus ir įsidėjo nosinę į kišenę. Chalifa išsiėmė cigaretes ir išsitraukė vieną iš pakelio. Netoliese smilko dėžė ir priėjęs prie jos jis prikišo cigaretę prie smilkstančio medžio.

— Tikrai negaliu žiūrėti, kai jūs šitaip prisidegate cigaretę, bičiuli, — tarė Skvairsas.

Chalifa gūžtelėjo pečiais.

— Dravikas paėmė mano žiebtuvėlį.

— Koks neapgalvotas jo žingsnis, — Skvairsas pasisuko į Džemalį. — Būkit geras, paskolinkit inspektoriui degtukų.

Egiptietis išsiėmė degtukų dėžutę ir švystelėjo ją Chalifai.

— Beje, ar kas nors matėte mūsų draugą Draviką? — paklausė Skvairsas. — Atrodo, kad jis kažkur šauniai pasislėpė.

Tara tebespoksojo į eilėmis suguldytas juodas figūras.

— Jis negyvas, — tarė. — Ten, už kopos. Lakusis smėlis.

Stojo trumpa tyla, paskui Skvairsas nusišypsojo.

— Na, vadinasi, mums liko viena problema mažiau. — Jis ištraukė iš kišenės dar vieną saldainį ir ėmė gnaibyti popierėlį. — Kur aš baigiau?

— Kapavietė, — pasakė Chalifa.

— Taigi, kapavietė. Aišku, buvo neįmanoma sukurti jos iš nieko. Būtų buvęs absoliučiai nepraktiškas sumanymas. Laimė, atsirado tokia, kuri puikiai atitiko mūsų reikmes. Tinkamas laikotarpis ir išpuošimai. Tuščia. Nedekoruota. O svarbiausia — nežinoma niekam, išskyrus saujelę Tėbų nekropolio specialistų. Saifo al Taro žmonės tikrai nebuvo apie ją girdėję, ir tai, kaip suprantate patys, buvo esminis operacijos sėkmės laidas.

Dalis saldainio buvo prilipusi prie popierėlio, ir jis sekundei nutilo, krapštydamas celofaną.

— Net turint gatavą kapą, mums prireikė beveik metų užbaigti darbui, — atsiduso jis. — Kruopštumas — būtų per švelniai pasakyta. Dekoracija turėjo būti sukurta ant tuščios vietos, paskui cheminiu būdu pasendinta, kad atrodytų dviejų su puse tūkstančių metų senumo. Ir, žinoma, viskas turėjo būti laikoma didžiausioje paslaptyje. Patikėkite, tai buvo nepaprasto masto operacija. Būdavo akimirkų, kai mums atrodydavo, jog niekada jos nebaigsime.

Pagaliau jis išlaisvino saldainį, įsimetė jį į burną, o popierėlį suridenęs į rutuliuką įsidėjo į kišenę.

— Bet pagaliau darbas buvo baigtas. Dekoravimas buvo baigtas, ir kapavietėje pridėtas laidojimo reikmenų rinkinys iš Luksoro ir Kairo muziejų saugyklų, papildytas keliais daiktais iš kariuomenės. Dabar beliko pranešti kuriam nors iš Saifo al Taro informatorių ir laukti, kol jo žmonės iššifruos užrašus.

— Nebent kas nors atrastų kapą anksčiau, — įsiterpė Chalifa.

— Tai situacija, kurios nesitikėjome, — tarė Skvairsas purtydamas galvą. — Vienas šansas iš milijono. Iš dešimties milijonų. Bet net ir tai dar nereiškė nepataisomos katastrofos. Jie galėjo pasiimti kelis daiktus ir palikti sienas ramybėje. Tačiau jie iškirto gabalą įrašo, kuris buvo svarbus, todėl, kai Saifo al Taro žmonės atėjo į kapavietę, ji, žiūrint mūsų akimis, tapo visiškai bevertė. Tikra tragedija.

— Bet ne tokia, kokia ištiko Najarą su Ikbaru, — tyliai pasakė Chalifa.

— Taip, — sutiko Skvairsas. — Labai apgailestaujame dėl jų mirties. Taip pat ir dėl jūsų tėvo, panele Malrėj.

Tara pakėlė į jį kupinas neapykantos akis.

— Jūs pasinaudojote mumis, — nusispjovė ji. — Leidote jiems nužudyti mano tėvą ir nė nemirktelėję rizikavote kitų žmonių gyvybėmis. Jūs ne ką geresni už Saifą al Tarą.

Skvairsas švelniai nusišypsojo.

— Manau, šiek tiek per stipriai pasakyta, nors turint galvoje aplinkybes, tai ir suprantama. Liūdna, bet jūsų tėvo mes negalėjome apginti, tačiau sutinku, kad pasinaudojome jumis. Kaip ir daktaro Keidžio atveju, mes priėjome prie išvados, kad asmens gerovė turi tarnauti platesniems visuomenės interesams. Bjauriai skamba, bet tai neišvengiama.

Jis kuriam laikui nutilo ir tik čiulpė saldainį.

— Iš pradžių negalėjome suprasti, kodėl planas ėmė strigti. Žinojome, kad Dravikas rado kapą, tačiau dėl kažkokių priežasčių jis neužkibo ant meškerės. Kai paskui pamatėme, jog trūksta dalies teksto, susidūrėme su nepaprasta dilema. Buvo per vėlu mesti visą projektą, tačiau ir niekuo negalėjome padėti Saifui al Tarui. Neturėjome kitos išeities, kaip leisti įvykiams rutuliotis sava linkme.

Dar vienas vėjo gūsis tvoskė į juos, kopos smėlis ėmė šiugždėti ir šnabždėti. Džemalio karoliukų tarškesys vis tilo, kol pagaliau visai nuščiuvo. Danielius kramtė lūpą.

— Jūsų atvykimas ir sukomplikavo padėtį, ir kartu pasiūlė potencialią išeitį, — tarė Skvairsas Tarai. — Jums tikriausiai sukėlė įtarimą tėvo mirties aplinkybės, todėl atsirado pavojus, kad pradėsite kelti triukšmą. Kartu buvo tikimybė, kad, vedama teisingu keliu, jūs galite padėti mums rasti trūkstamą įrašo dalį ir perduoti ją Saifui al Tarui šiam nė neįtariant, jog mes esame prie to prikišę nagus. Būtent taip ir atsitiko. Jūs puikiai suvaidinote savo vaidmenį.

Taros akys degė panieka. Ji jautėsi kaip sumušta ir išprievartauta. Danielius metė į ją žvilgsnį ir iškart nusuko akis.

— Reikia pripažinti, kurį laiką padėtis buvo pavojinga. Jeigu jūs būtumėt atidavusi jiems fragmentą Sakaroje, viskas būtų buvę daug lengviau. Tačiau jūs nusprendėte pabėgti su juo, ir tai pastūmėjo mus imtis labai subtilaus žaidimo. Jeigu būtumėt kreipusis į valdžios atstovus arba atėjusi į mūsų ambasadą, Saifas al Taras būtų nedelsdamas atsitraukęs. Todėl mums teko įtikinti jus veikti vieną. Štai iš kur ta šarada apie senienų kontrabandos tinklą.

— Samalis, — sudejavo ji.

— Vienas iš mūsų operatyvinių darbuotojų, taip. Ir jis puikiai padirbėjo.

— Jėzau.

Jos pečiai nusileido. Chalifa norėjo prieiti prie jos, paguosti, bet juto, kad dabar ne laikas, todėl liko savo vietoje.

— Net ir tada reikalas balansavo kaip ant peilio ašmenų, — tęsė Skvairsas. — Viskas galėjo sugriūti. Inspektorius sukėlė mums nemažai rūpesčių, o ir jus kontroliuoti, panele Malrėj, buvo ne pats lengviausias užsiėmimas. Tačiau mums pasisekė, nes atsirado žmogus mūsų barikadų pusėje, kuris smarkiai pasistengė, kad įvykiai klostytųsi mums palankia linkme.

Jis nusišypsojo ir daugiau nieko nesakė. Kareiviai baigė guldyti juodai apsirengusius kūnus ir dabar be tikslo stoviniavo stovykloje. Staiga viskas aplink nurimo ir nuščiuvo. Ore tvyrojo kažkokia įtampa, kažko laukimas. Atrodė, kad paskutinieji Skvairso žodžiai aidu muša Taros galvoje. Kažkas šioje barikadų pusėje. Kažkas šioje barikadų pusėje. Ji lėtai pakėlė galvą. Nors ir anksčiau buvo išblyškusi, veido oda dabar pasidarė klaikiai permatoma.

— Ne, — sušnabždėjo ji. — Viešpatie, to negali būti. — Ji žvilgtelėjo į Danielių. — Tai buvai tu, ar ne?

Jis stebeilijosi į kraterį bereikšmiu veidu, jo akys lakstė sudarkytais karių kūnais.

— Tu žinojai, — sušnabždėjo ji. — Žinojai nuo pat pradžių.

Jis tebespoksojo į kariuomenę, paskui iš lėto atsisuko. Jo akyse matėsi kaltė ir apgailestavimas, tačiau už tų jausmų švietė dar kažkas, kažkas žiauresnio ir negailestingesnio. Staiga jai pasirodė, kad žiūri į akis visai svetimam žmogui.

— Atleisk, Tara, — tarė jis bejausmiu balsu, — bet buvo sprendžiamas mano koncesijos likimas. Supranti, nuo to priklausė mano koncesijos likimas. Jie pažadėjo, kad vėl leis kasinėti.

Ji stebeilijosi į jį tokia pritrenkta, kad negalėjo pajudinti nė sąnario. Kitus matė lyg pro miglą, ypač Chalifą, kuris, atrodė, žengė žingsnį artyn, bet irgi kažkur nupleveno. Atrodė, lyg ji su Danieliumi stovėtų viename tunelio gale, o visi kiti — kitame. Ji pravėrė burną kalbėti, bet išsprūdo ne žodžiai, o tik pridusęs atodūsis. Jis žiūrėjo į ją minutėlę, paskui nusisuko ir įsispoksojo į sumaitotus kūnus apačioje.

— Kada? — pabandė ji kalbėti šnabždesiu.

— Kada aš įsivėliau? — Jis gūžtelėjo pečiais. — Maždaug prieš metus. Jie atėjo, papasakojo apie kariuomenę ir kaip jie nori įsivilioti Saifą al Tarą atgal į Egiptą. Sakė, kad jeigu padėsiu jiems, man vėl bus leista kasinėti slėnyje. Tuo metu jau nekasinėjau šešis mėnesius. Būčiau bet ką padaręs. Su viskuo sutikęs.

Akimirką jo veidą iškreipė spazmas, tarsi dalis jo būtų priešinusis sakomiems žodžiams. Bet grimasa akimirksniu dingo, ir vėl grįžo šaltumas. Jis pasilenkė ir pakėlė durklą, tą patį, su kuriuo Chalifa grūmėsi, ir ėmė jį vartyti rankose.

— Tai man kilo mintis apie kareivį, išsigelbėjusį nuo katastrofos. Prisiminiau Dimacho užrašą KV9 kapavietėje ir sukūriau visą istoriją. Žinojau, kad kalvose egzistuoja ideali kapavietė. Visą darbą padariau pats. Po truputį, kasdien, išplėšiau visas sienas.

Jis nusišypsojo.

— Tam tikra prasme buvau laimingas. Buvau pats vienas. Rašinėjau sienas, kūriau tekstą, kūriau pasakojimą. Tikrai buvau laimingas. O rezultatas... net pats nustebau. Prisimenu, tą dieną, kai baigiau darbą, atsisėdau, pažiūrėjau ir pagalvojau, kad tai šedevras. Prakeikta tobulybė. Nors dabar suprantu, kad atlikau pernelyg tobulai. Ir turėjau pastebėti, kad šabti buvo ne to laikotarpio. Kvailas. Neatidus.

Jis žvilgtelėjo į Chalifą. Detektyvas įrėmė į jį šaltą, akmeninį žvilgsnį.

— Ten buvo durklas? — paklausė jis.

— Aha, jūs jį matėte? — šyptelėjo Danielius. — Negalėjau atsispirti. Odinis apvalkalas buvo laisvokas, todėl nuėmiau jį ir ant metalo po juo graikiškomis raidėmis įbrėžiau Dimacho, Menendeso sūnaus, vardą. Tikrai, tai buvo, galima sakyti, pokštas. Papildomas autentiškumo įrodymas.

Chalifa traukė cigaretę, su panieka linguodamas galvą. Stojo ilga tyla.

— Tai viskas, ko iš manęs buvo prašoma, — tęsė Danielius. — Sukurti kapavietę. Bet paskui dingo dalis teksto ir scenoje pasirodei tu, o jie sužinojo, kad mudu pažįstami. Norėjo, kad su tavim susitikčiau, stebėčiau tave. Man tai nepatiko, bet ką galėjau padaryti? Koncesija buvo man svarbiausias dalykas ir, kalbant atvirai, ne mažiau už juos norėjau sužinoti, kodėl viskas stringa. Juk, supranti, pats sukūriau kapavietę. Ji mane... lyg apsėdo. Todėl palikau raštelį tavo tėvo bute žinodamas, kad atpažinsi rašyseną.

Taros veidu ėmė riedėti ašaros. Jai atrodė, kad staiga nuo jos nuplėšė drabužius ir ji stovi visiškai nuoga. Leisdama visiems į ją žiūrėti. Ji susigūžė ir apsikabino pečius.

— Jeigu būtum atidavusi jiems fragmentą Sakaroje, viskas būtų savaime susitvarkę. Bandžiau tau pasakyti. Bet tu nenorėjai klausyti, — jis bejėgiškai iškėlė rankas. — O paskui...

Ašaros Tarai ėmė sruventi nesulaikomai. Jos veide buvo sugniuždyta, pakrikusi išraiška, tarsi veido bruožai būtų kažkokiu būdu suskaldyti ir sudėlioti neteisinga tvarka.

— Tu žinojai apie Samalį? — kimiu balsu paklausė ji.

Danielius linktelėjo galvą.

— Kai tik pamačiau, koks tai fragmentas, paskambinau Skvairsui. Iš zoologijos sodo, kai sakiau, kad skambinu į viešbutį. Jis pasakė man, ką reikia daryti.

— Ir Luksore. Kai kopėm į kalvas. Tu žinojai, kad Dravikas ten bus. Kad vedi mus tiesiai į žabangas?

— O ką galėjau padaryti? Turėjau jiems grąžinti tekstą. Tai buvo vienintelė išeitis.

Staiga ji išgirdo iš praeities atsklidusį tėvo balsą, kuris aidu atsiliepė galvoje: „Susidariau įspūdį, kad jis nusikirstų plaštaką, jeigu manytų, kad tai padės jam giliau pažinti tiriamą dalyką. Arba, beje, kieno nors kito plaštaką. Jis fanatikas“.

— Kodėl negalėjai tiesiog man pasakyti? — dusdama paklausė ji.

Jis pritūpė, rūpestingai padėjo ant žemės durklą nenorėdamas jo sugadinti.

— Bandžiau, — tarė. — Kai stovėjome ant EI Kurno viršūnės. Prisimeni? Bet galų gale neįstengiau. Per giliai buvau įklimpęs.

Jis pakėlė į ją akis, ir akimirkai jose šmėkštelėjo kažin kas panašaus į nuoširdų apgailestavimą.

— Niekad nelinkėjau tau blogo, Tara, — tarė jis su vos juntama švelnumo gaidele. — Kai kalvose pamačiau Draviką... net tada norėjau apsigalvoti. Žinojau, kad jie stebi kapavietę ir kad ten nuėję mes būsim sučiupti. Štai kodėl norėjau eiti vienas, nekišti tavęs. Bet tu man neleidai. Tu užsispyrei eiti kartu.

— Viskas, ką pasakei... — jos balsas drebėjo nesuvaldomai, — ...visas tas mėšlas, kaip tu man neabejingas...

— Tai nebuvo mėšlas, Tara. Sakiau tiesą. Tik kad...

Jis minutėlę įrėmė į ją žvilgsnį, tada atsistojo. Ūmai, tarsi kas būtų išjungęs šviesą, švelnumas dingo iš jo akių ir neliko nieko, išskyrus šaltą abejingumą.

— Ką? — sušnabždėjo ji. — Tik kad kas, Danieliau?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Tik tai, kad mano koncesija yra svarbesnė.

Akimirką ji spoksojo į jį galutinai sugniuždyta. Paskui su skausmo ir išdavystės sukeltu gomuriniu riksmu ji puolė ir nagais įsikibo jam į veidą, draskydama odą.

— Kas tu per žmogus? — isteriškai klykė ji. — Kas tu per pabaisa, kad ryžtiesi tokiems dalykams? Mane galėjo išprievartauti, niekše! Užmušti! Ir už ką? Dėl kelių negyvėlių! Dėl tavo sušiktos koncesijos! Dėl jos stovėtum ir ramiai žiūrėtum, kaip aš mirštu! Tu ligonis! Tu ne žmogus! Tu... Šlykštu! Šlykštu! Šlykštu!

Jis sugriebė jos riešus ir atstūmė nuo savęs grumdamasis. Ji ėmėsi su juo dar minutėlę, paskui staiga jos įniršis atslūgo ir ji žengė atatupsta, atsirėmė į uolą, gaudydama kvapą, šlapiu nuo ašarų veidu.

— Niekše! — sudejavo ji. — Purvinas niekše, melagi. Mane galėjo užmušti.

Chalifa priėjo artyn ir švelniai uždėjo jai ranką ant peties, bet ji ją nusimetė. Outsas su Skvairsu susižvalgė, o Džemalio karoliukai vėl ėmė barškėti. Danielius užsidengė veidą ranka, veriamai žiūrėdamas į ją.

Ilgai niekas nepratarė nė žodžio ir nesujudėjo. Paskui pasigirdo, kaip gurgžda smėlis, ir prie jų priėjo Meisis.

— Ką nors praleidau? — paklausė jis, žiūrėdamas į visus iš eilės.

— Daktaras Lesažas ir panelė Malrėj ką tik... aptarė praėjusios savaitės įvykius, — pasakė Skvairsas.

Amerikietis prapliupo juoktis.

— Dieve mano, atrodo, katytė turi gerus nagus! Turėtumėt ją įdarbinti.

Vėl papūtė vėjas nuo slėnio pusės, sukeldamas apie jų kojas smėlio verpetus. Outsas pažiūrėjo į laikrodį.

— Mums metas, pone.

— Taigi, — linktelėjo Skvairsas. — Beliko kelios smulkmenos. Gal jūs visi trys palauktumėte manęs „Činuke“, ką?

Outsas, Džemalis ir Meisis apsisuko ir nuėjo sraigtasparnio link. Skvairsas suglostė ant pakaušio vėjo sutaršytus plaukus.

— Tiesą sakant, nedaug teturiu ką pridurti, — tarė jis. — Kai tik Dravikas nustatė palaidotos kariuomenės vietą, Saifas al Taras po truputį ėmė skraidinti iš Libijos žmones ir įrangą. Leidome jam veikti viską stebėdami per palydovinę sistemą. Sužinojome, kad jis kirto sieną prieš porą dienų, ir iš pradžių ketinome imtis veiksmų rytoj vakare. Bet taip jau išėjo, kad inspektoriaus Chalifos odisėja privertė mus paankstinti operaciją viena diena. Egipto karinės oro pajėgos sustabdė jo sraigtasparnius, kai šie perskrido sieną. Mes užėmėme jų vietą ir... na, kas buvo paskui, jūs jau žinote. Saifas al Taras mirė, jo organizacija sunaikinta, pasaulis laikinai tapo saugesnis.

Chalifa žiūrėjo į šalia kraterio į eiles suguldytus lavonus.

— Ką su jais darysite? — paklausė jis.

— Su kūnais? Na, palaidosime kur nors dykumoje. Kur nors, kur jų niekas neras.

— O kariuomenė? — Chalifa mostelėjo galva į krūvas sumaitotų negyvėlių.

— Paliksime kaip yra, — tarė Skvairsas, atsainiai numojęs ranka. — Tegul dykuma juos vėl palaidoja. Po kelių mėnesių neliks nė pėdsako. O paskui, kas žino, gal vieną gražią dieną pasirodys žmogus, kuris padarys didžiausią atradimą archeologijos istorijoje. Arba didžiausią pakartotinį atradimą.

Jis mirktelėjo Danieliui, kuris abejingai spoksojo į jį. Chalifa ištraukė cigaretę iš kišenės ir pabandė prisidegti. Tačiau vėjas buvo per stiprus, ir jam niekaip nepavyko užžiebti liepsnelės. Brūkštelėjo vieną degtuką, kitą, paskui liovėsi.

— Na, kaip sakoma, viskas gerai, o tai ir reikėjo įrodyti, — tarė Skvairsas atsidusdamas. — Kelias buvo nelengvas, bet pagaliau, atrodo, viskas baigėsi laimingai. Iš tikrųjų legenda apie trūkstamą fragmentą keistu būdu padėjo mums. Saifas al Taras žūtbūtinai stengėsi jį atgauti, todėl jam ir į galvą neatėjo, kad kapavietė — falsifikatas. Todėl mes iš tikrųjų jaučiamės jums nuoširdžiai skolingi.

Jis šiltai nusišypsojo ir sutriauškė dantimis saldainio likutį.

— Dabar einu į sraigtasparnį, — pasakė jis vėl žvilgtelėjęs į Danielių. — Paskutinius atsisveikinimo žodžius palieku jums. Nenorėčiau į tai kokiu nors būdu kištis. Panele Malrėj, inspektoriau Chalifa, buvo labai malonu. Tikrai.

Jis linktelėjo galva abiem, kilstelėjo atsisveikinimui ranką ir nuėjo per smėlį vėjo draikomais plaukais.

— Tai kas bus dabar? — paklausė Tara.

— Dabar, — atsakė Chalifa, — manau, kad daktaras Lesažas mus nudobs.

43 Vakarų dykuma

Danielius nusimetė nuo peties automatą ir atsuko jį į juos.

— Mūsų paleisti jie niekaip negali, — tarė Chalifa. — Tik ne po to, kai viską papasakojo. Mudu per daug žinome. Jie negali rizikuoti tokia paslaptimi.

— Danieliau? — paklausė išmušta iš vėžių ir sutrikusi Tara.

— Kaip sako inspektorius, judu per daug žinote. — Jo balsas buvo grėslus, žvilgsnis tuščias. — Negaliu leisti, kad man kas nors sutrukdytų, kai nuėjau tokį kelią.

Jis mostelėjo vamzdžiu, liepdamas jiems prieiti prie griovio krašto.

— Galbūt man reikėjo atsisakyti, kai jie pirmą kartą paprašė pagalbos, — tarė jis. — Nesikišti. Bet tada juk viskas nebūtų šitaip pasibaigę, ar ne? Jeigu ne tas dingęs fragmentas, viskas būtų pasibaigę gerai. Kas žino, Tara, gal mes būtume susitikę kitokiomis aplinkybėmis.

Jie pasiekė kraterio kraštą. Jis mostelėjo, kad jie atsisuktų į jį nugara. Jūra sudarkytų lavonų driekėsi prieš juos, kildama, leisdamasi, plakdamasi krūvomis, tarsi vartoma paslaptingos srovės. Tara išgirdo, kaip Chalifa šalia jos šnabžda maldą. Nevalingu judesiu ji paėmė jį už rankos.

— Nesitikiu, kad jūs suprasite, — kalbėjo Danielius. — Aš ir pats savęs nesuprantu. Žinau tik tai, kad neištversiu, jeigu man daugiau nebus leista kasinėti. Jeigu tik žiūrėsiu iš šalies, kaip kiti gauna koncesijas kasinėti slėnyje. Mano slėnyje. Žmonės, kurių žinios nė per nago juodymą neprilygsta manosioms. Kvaili žmonės. Nemokšos. Ir visą laiką persekios baimė, kad jie gali kažką rasti. Aptikti naują kapavietę. Aplenkti mane. Tai... baisu.

Vėjas piktai taršė Taros plaukus, bet ji to nepastebėjo.

Dabar mane nušaus, galvojo ji. Aš mirsiu.

— Juk žinote, aš apie tai svajoju, — tęsė Danielius vos ne vos šypsodamasis. — Rasti naują kapavietę. Dravikas buvo teisus. Tai kaip narkotikas. Įsivaizduokite — pralauži įėjimą į laidojimo patalpą, kuri buvo užantspauduota tūkstantis metų prieš Kristaus gimimą. Įsivaizduokite, koks apima virpulys. Jam niekas negali prilygti.

Dešinėje pusėje užriaumojo variklis ir pasigirdo švilpimas, kai „Činuko“ mentės ėmė suktis skrosdamos vėją. Kiti sraigtasparniai irgi suburzgė. Kareiviai ėmė eiti iš stovyklos ir lipti į sraigtasparnius.

— Keista, — sušuko Danielius, stengdamasis perrėkti variklių gausmą ir vėjo šniokštimą, — kai mes buvome kape, tu ir aš, Tara, kai žiūrėjau į piešinius ant sienų, verčiau tekstą, nors žinojau, kad tai falsifikatas, kad viskas padaryta mano rankomis, — dalelė manęs tikėjo, kad tai tikras dalykas. Tarsi būčiau padaręs unikalų atradimą. Kažką nepaprasto. Nuostabius dalykus.

Jis ėmė juoktis.

— Tai Karterio žodžiai, kaip žinai. Pasakė, kai pirmą kartą žvilgtelėjo į Tutanchamono kapą. Karnarvonas paklausė: „Ką matote?“ Ir Karteris atsakė: „Nuostabius dalykus“. Štai kodėl nesilioviau kasinėjęs. Nes dar reikia atrasti daug nuostabių dalykų.

Trakštelėjo atitraukiama automato spyna. Chalifa tvirčiau suspaudė Taros ranką.

— Pasistenkite nebijoti, panele Malrėj, — tarė jis. — Dievas su mumis. Jis mus apsaugos.

— Jūs tikrai tuo tikite?

— Privalau tikėti. Kitaip kas liktų? Tik neviltis.

Jis pasisuko į ją ir nusišypsojo.

— Tikėkite juo, panele Malrėj. Tikėkite bet kuo. Tik nepasiduokite nevilčiai.

Sraigtasparniai ėmė kilti, siūbuojami stipraus vėjo. Tara ir Chalifa stovėjo žiūrėdami vienas į kitą. Ji nejuto baimės, buvo nusikamavusi ir su viskuo susitaikiusi. Ji mirs. Štai ir viskas. Nėra prasmės ginčytis ar kovoti.

— Sudie, inspektoriau, — tarė ji spausdama jo ranką, vėjui be gailesčio plakant plaukus. — Ačiū už bandymą man padėti.

Smėlio šuoras bloškė jai į akis, saulė patamsėjo. Ji nusisuko nuo vėjo, užsimerkė ir ėmė laukti kulkų.

Dykuma turi daug galių, kuriomis malšina išdrįsusius įsibrauti į jos slaptas valdas. Ji moka papūsti tokiu karščiu, nuo kurio oda raukšlėjasi kaip degantis popierius, svyla akių obuoliai, atrodo, kad kaulai virsta skysčiu. Gali apkurtinti tyla, sugniuždyti savo tuštuma, taip iškreipti laiką ir erdvę, kad einantieji per dykumą praranda nuovoką, kur jie ar net kas jie. Ji gali padovanoti reginius, priverčiančius iš džiaugsmo suspurdėti širdis — kaskadomis virstantį krioklį, aromatais dvelkiančią oazę, — ir atimti juos tą akimirką, kai tu ištiesi į juos rankas, nustumdama į neįgyvendintos svajonės agoniją. Ji iškelia kalnų aukščio kopas, užtveriančias tau kelią, pasiverčia labirintu, iš kurio nėra jokios vilties ištrūkti, įsiurbia į neišmatuojamas savo vidurių gelmes. Tačiau iš visų ginklų jos baimę keliančioje ginkluotėje nėra galingesnio, labiau žudančio, už tą, kurį vadina Dievo bausme, — smėlio audrą.

Dabar ji ir smogė — staigi, nesuvaldoma, tarsi nukritusi iš dangaus. Vieną akimirką pūtė vėjas, kitą atrodė, kad dykuma aplink juos išsiveržė kaip ugnikalnis, milijonai tonų smėlio geizeriais šovė į dangų, uždengdami saulę ir padarydami orą apčiuopiamą. Jos jėgą sunku buvo įsivaizduoti. Dėžės ritosi smėliu, šiaudų kūliai akimirksniu virto draikalais, degalų statinės pakilo į orą ir sukosi kaip krintantys lapai. Vieną sraigtasparnį bloškė į kopos šlaitą, dar du atsitrenkė vienas į kitą ir sprogo. Liepsnos kamuolys buvo užgesintas dusinančio smėlio beveik taip greitai, kaip ir tvykstelėjo. Vyrus prispaudė prie žemės, kupranugaris kūlvirsčiais nusirito per dykumą, nuo išsekusių lavonų plėšė galvas ir rideno paviršiumi it milžiniškus rudus akmeninius rutulius. Riaumojimas buvo nepakeliamas.

Tarą nubloškė į priekį ir žemyn į kraterį, kur ji atsitrenkė į susipynusius lavonus. Kaulai traškėjo ir skilo, išdžiūvusi oda plyšo kaip pergamentas, dantys byrėjo iš žandikaulių. Ją rideno tolyn ir tolyn, atrodė, kad suvytusios rankos ir kojos spiria ją ir stumia, iš visų pusių į ją spoksojo sukritę veidai, kol pagaliau ji sustojo įbedusi veidą į suakmenėjusią pilvo ertmę, ir prie jos kaklo prisispaudė susiraukšlėjęs veidas, tarsi bučiuodamas ją. Akimirką ji gulėjo nejudėdama, apsvaigusi, apimta siaubo, paskui su vargu atsiklaupė ant kelių ir pabandė atsistoti. Tačiau vėjas buvo per stiprus ir tą pat akimirką vėl nubloškė ją ant žemės. Ji ėmė šliaužti, pirštais gniaužydama krūtines ir nugaras, spirdamasi kojomis nuo krūvos kaukolių ir skeletų, kaulams traškant po ja tarsi sausoms šakelėms. Smėlis svilino odą, lindo į šnerves ir ausis, ir jai atrodė, kad skęsta.

Bet kažkaip jai pavyko užsikabaroti iki kraterio pakriaušės, kur ji krito ant pilvo ir palaidine užsidengė burną. Už jos nugaros kariuomenė sparčiai nyko, skandinama augančio smėlio potvynio. Tuo pat metu aplink kraterio krašto perimetrą ėmė rodytis vis nauji kūnai. Kaulėta ranka išlindo iš smėlio tiesiai prieš veidą, tarytum bandydama sugriebti ją išskėstais pirštais. Iškilo iečių smaigaliai, atrodė, kad nuo kalvos šlaito nušoko žirgas; dar akimirkai kyštelėjo jo galva, bet ją po sekundės palaidojo. Vėjo kaukimas priminė penkiasdešimties tūkstančių karių riksmą mūšyje.

Ji pabandė ieškoti Danieliaus ar Chalifos, primerkusi akis stengdamasi ką nors pamatyti audroje, bet nieko nematė, tik akinantį smėlio sūkurį. Kairėje pasigirdo prislopintas riaumojimas, ir ji tik vos ne vos privertė kaklo raumenis sujudėti ir pasukti galvą į audros šėlsmą. Riaumojimas pasidarė garsesnis, ir staiga tiesiai virš galvos — neįtikėtinai žemai — išniro sraigtasparnis, sukdamasis kaip pamišęs vilkutis, visiškai nevaldomas. Akimirką ji pamatė viename iš iliuminatorių klykiantį Skvairso veidą plačiai pražiota burna, paskui mašina apsisuko ir, darydama beprotišką piruetą, nulėkė į gilią juodumą, o tai buvo ne kas kita, kaip piramidinės uolos siena. Plykstelėjo liepsna, tvokstelėjo karštis, sudžeržgė — tarsi apimtas agonijos — metalas, ir viskas. Ji atsistojo ant kelių ir ėmė ropoti pirmyn.

Už kelių pėdų sustojo ir pamėgino surikti, tačiau audra taip siautėjo, kad ji neišgirdo savo balso. Dar pašliaužė į priekį, vėl sustojo, ir šį kartą pastebėjo kažką krutant priekyje kiek į dešinę nuo savęs. Apsisuko ir nušliaužė ten.

Jie buvo arčiau, negu ji manė, ir jau už kelių metrų ji atsidūrė prie jų. Danielius buvo apžergęs Chalifą, abiem rankomis nusitvėręs automatą, kurį bandė nukreipti detektyvui į galvą.

Chalifa viena ranka laikė vamzdį, stumdamas jį nuo savęs, kita buvo įsitvėręs Danieliui į gerklę.

Nei vienas, nei kitas nepastebėjo Taros ir, prišliaužusi prie jų. Ji stvėrė Danielių už plaukų ir partrenkė jį ant žemės. Visi trys susikibę ėmė grumtis, priploti prie žemės audros, pilnomis smėlio burnomis. Tarai ir Chalifai pavyko prispausti Danielių prie žemės, bet nuožmus vėjo gūsis nubloškė detektyvą šalin.

Danielius graibėsi ginklo, nukritusio nuo jo per metrą į kairę. Tara puolė prie jo, bet Danielius pliekė jai per ranką, ir ji nuvirto, galva vos ne vos išvengusi kardo ašmenų. Chalifai vėl pavyko atsistoti ant kelių ir jis šliaužė artyn jų, bet viesulas neleido, ir Danielius, pastvėręs ginklą, užsimojęs trenkė buože Chalifai į galvą, pargriaudamas jį ant Taros.

Smėlio šuoras akimirksniu juos apakino. Kai jie vėl galėjo matyti, pastebėjo, kad Danielius nusirangė iki vietos, už kurios jau nieko negalėjai įžiūrėti. Jiems bežiūrint jis vargais negalais vėl pasikėlė ant kelių, grumdamasis su vėtra, kuri pūtė tiesiai į veidą, svyruodamas it girtas, bandydamas nukreipti automato vamzdį į jų pusę. Chalifa karštligiškai apsidairė. Šalia gulėjo nutraukta nuo peties skeleto ranka, ir jis, desperatiškai pagriebęs ją už riešo, užsimojo ir paleido į Danielių. Metimas buvo silpnas, bet genama vėjo ranka išvystė didelį greitį ir trenkė Danieliui į kaklą su kūjo jėga. Jis griuvo aukštielninkas į audrą ir dingo iš akių. Chalifa apsivertė kniūbsčias ir ėmė šliaužti prie jo. Tara sekė iš paskos.

Iš pradžių negalėjo jo rasti. Paskui, už kokių dešimties metrų, Chalifa patraukė ją už rankos ir parodė. Ji pasekė žvilgsniu jo pirštą, prisidengusi akis rankomis, ir ten, ant žemės priešais juos, iš prieblandos tarsi iš už užuolaidos išniro Danieliaus džinsais aptemptos kojos. Vienas batas šiek tiek trūkčiojo, bet toliau juosmens per smėlio sūkurį nieko nesimatė. Jie luktelėjo minutėlę dvejodami, paskui nušliaužė pirmyn, kol pagaliau pamatė visą kūną.

— Jėzau, — sumurmėjo Tara. — O, Viešpatie.

Jis gulėjo paslikas ant nugaros, išskėtęs rankas, o iš krūtinės kyšojo kardas, ant kurio jis krito aukštielninkas. Kardas buvo trumpas, ašmenys su išgraviruota gyvate, vingrus jos kūnas vingiavo aplink kraujais aptaškytą metalą, tarsi rangydamasis iš žaizdos Danieliaus krūtinėje. Para pastebėjo, kad pražioti gyvatės nasrai buvo prie pat geležtės smaigalio, tarsi pridėję savo geluonį prie ašmenų smūgio.

— O, Viešpatie, — pakartojo ji nusisukdama. — O, Danieliau.

Akimirką sėdėjo susikūprinusi, nematydama aplink siaučiančio gaivalo. Pajuto, tarsi viskas jos gyvenime staiga griuvo ir subyrėjo. Neliko tėvo, neliko Danieliaus — atrodė, tarsi nuo jos kas nuplėšė praeities kiautą, paliko ją virpančią ir bejėgę. Tiek metų ji žiūrėjo į savo gyvenimą kaip į santykius su tais dviem vyrais — tėvu ir meilužiu. O dabar jų nėra, ir ji... kas ji? Beformė. Suskaldyta į atomus. Neįsivaizdavo, kaip kada nors reikės vėl sudėlioti save į vieną krūvą...

— Panele Malrėj, — Chalifa prisispaudė burna beveik prie jos ausies, kad ji išgirstų per šėlstančią audrą. — Negalima čia pasilikti! — suriko jis. — Mus palaidos! Reikia eiti. Kelkitės!

Ji nereagavo.

— Prašau, panele Malrėj, — šaukė jis. — Tai vienintelis mūsų šansas.

Jis matė, kad ji prarado valią judėti, nuleido rankas, todėl suėmė jos veidą abiem rankomis ir atsuko į save.

— Prašau! — šaukė jis pertraukiamas vėjo staugimo. — Būkite stipri! Jūs privalote būti stipri!

Ji spoksojo į jį, o smėlis taip žiauriai plakė veidą, kad atrodė, nutrins visus bruožus. Paskui linktelėjo. Jis paėmė ją už rankos, ir jie lėtai ėmė šliaužti. Už kelių metrų ji vėl atsisuko į Danieliaus kūną, jo pražiota burna jau buvo pilna smėlio, paskui jį užklojo chaosas, ir jis pranyko iš akių. Ji prisivertė nusisukti ir grumdamasi ėmė ropoti į beprotybę.

Atrodė neįmanoma, kad audra galėtų dar labiau sustiprėti. Tačiau dabar, kai jau rodėsi, kad ji siaučia iš paskutiniųjų, ji iš kažkur pasisėmė jėgų ir paleido vadžias tokiam viesului, kad viskas, kas buvo prieš tai, atrodė tik menka preliudija. Aplink juos siautėjo neįsivaizduojamo stiprumo jėgos. Tara jautėsi taip, tarsi tuojau jai nuo kūno nuplėš drabužius, nuo kūno nudrėks odą, nuo kaulų raumenis, o pačius kaulus sutraiškys ir sutrins į dulkes. Ji nežinojo, kur jie šliaužia ir kam. Neturėjo supratimo apie nieką. Tiesiog mašinaliai ropojo pirmyn, varoma kažkokios už sveiko proto ir minčių esančios jėgos. Aukštyn. Tai viskas, ką ji žinojo. Aukštyn.

Jie pasiekė kopos papėdę ir ėmė ropštis aukštyn ant kelių ir rankų, colis po colio toldami nuo slėnio, ir kiekvienas judesys reikalavo kankinančių raumenų ir sąnarių pastangų. Oras buvo toks tirštas nuo smėlio, kad pramerkus akis jų obuoliai akimirksniu būtų išplėšti iš akiduobių, todėl jie šliaužė užsimerkę, graibydami kelią tik rankomis. Laikė įsikibę rankomis, keldami ir nuleisdami jas vienu metu, o kita ranka laikė prispaudė prie burnos marškinių skvernus, alsuodami trumpais greitais kvėptelėjimais. Viesulas buvo toks smarkus, kad buvo sunku išsilaikyti ir keturpėsčiomis.

Kaip ji įstengė judėti į priekį, Tara nežinojo. Jau po kelių sekundžių pajuto mirtiną nuovargį, ir kiekvienas colis reikalavo dar daugiau pastangų. Labiausiai už viską šiame Dievo pasaulyje ji norėjo kristi ant žemės ir daugiau nejudėti.

Tačiau rėpliojo pirmyn, versdama kūną kilti kopos šlaitu, vis toliau ir toliau, kol pagaliau, kai jau nejuto nei kojų, nei rankų, paviršius po ja ėmė lėkštėti, ir pasidarė lengviau. Ji nuropojo dar kelis metrus, paskui susmuko veidu į smėlį ant kopos viršūnės. Išgirdo Chalifos balsą, sklindantį tarsi iš tolybių.

— Nekelkite galvos, panele Malrėj. Ir bandykite... kaip ten sakoma... kiek įmanoma labiau kraipyti kūną. Tai neleis kauptis ant jūsų smėliui.

Ji pastvėrė jį už rankos patvirtindama, kad išgirdo. Audra siautė virš galvos, smėlio kruopelės smogė iš visų pusių tarsi milijonai geliančių uodų.

Turiu rangytis, sakė ji sau. Rangykis, mergele, rangykis!

Ji silpnai papurtė kojas, kelis kartus kilstelėjo ir nuleido klubus, bet po kelių sekundžių vėl suzmeko ir gulėjo nejudėdama. Staiga ją apėmė palaimingas ramybės jausmas, tarsi ją kas būtų apvyturiavęs šiltu juodu aksomu. Galvoje ėmė skrieti vaizdiniai: jos tėvai, Danielius, Dženė, vėrinys, tėvo padovanotas per penkioliktąjį gimtadienį. Prisiminė, kaip pabudusi rado voką ant židinio atbrailos, kaip ieškojo lobio iki pat palėpės, kaip apsidžiaugusi ėmė juoktis, kai atidarė seną skrynią ir rado pačiame dugne paslėptą vėrinį. Dabar ji juokėsi, ir juokas liejosi vis garsiau ir garsiau, kol perrėkė audros šėlimą ir užpildė visą pasaulį. Ji juokėsi nevaržydama savęs, leisdama juokui plauti ją visą, dusinti. Paskui staiga tvykstelėjo akinanti balta šviesa, ir ji daugiau nieko neprisiminė.

44 Vakarų dykuma

Inspektorius Chalifa miegojo greta žmonos, jos švelnūs juodi plaukai buvo kaskadomis užkritę jam ant veido. Tokie šilti tie plaukai, tokie kvapnūs, ir kaip visada, kai miegojo su žmona, jis įsikniaubė į juos veidu, giliai kvėpdamas aromatą, tarsi norėdamas pripildyti juo plaučius.

Tačiau, užuot suteikę jam ramybės ir džiaugsmo, jie vertė jį nesulaikomai kosėti. Jis kosėjo ir spjaudėsi gaudydamas oro gurkšnį, paskui nusirito nuo jos toliau ir vargais negalais atsistojo. Smėlis pabiro nuo nugaros ir pečių, o žmona ir lova pradingo. Jis stovėjo ant kopos viršūnės viduryje dykumos su pilna smėlio burna, o virš galvos negailestingai plieskė saulė. Atrodė, kad audra nuūžė tolyn.

Jis spjaudėsi ir kosėjo kelias minutes, paskui staiga prisiminė Tarą. Ji buvo šalia, kai jie pasiekė kopos viršūnę, tuo jis neabejojo. Dabar jos nė pėdsako. Jis puolė ant kelių ir ėmė žarstyti smėlį.

Iš pradžių nieko nerado. Gal ją nurideno toliau, pamanė jis, o gal nubloškė šlaitu žemyn. Jis ėmė kasti su dviguba jėga, ir jau buvo beprarandąs viltį, kai ranka staiga užčiuopė kažką kieta. Jis ėmė įnirtingai rausti, sviesdamas šalin smėlį sauja po saujos, kol pagaliau pamatė nedidelę koją su sportbačiu. Pagriebė už kulkšnies ir ėmė traukti. Kūnas buvo stipriai įklimpęs kopos žiotyse, ir jis vėl ėmė kasti, rausdamasis kaip triušis, atkasė pirma vieną koją, paskui kitą.

— Nagi, — ragino jis save. — Greičiau! Kask!

Jis pastvėrė už abiejų kulkšnių ir vėl patraukė, bet ji nepasidavė. Jis pakeitė atakos kryptį, pradėjęs kasti ne iš šono, o iš viršaus, stumdamas smėlį sau tarp kojų. Pasirodė petys, pakaušis ir kairioji ranka. Ištraukęs ranką, jis pačiupinėjo pulsą. Nieko.

— Prašau, Alachai, — sušuko jis, ir balsas aidu nusirito per dykumą. — Prašau, leisk jai gyventi!

Nagais nukapstęs likusį smėlį, jis atvertė ją ant nugaros. Akys buvo užmerktos, lūpos ir burna pilnos geltonų smiltelių, kaip sausainio trupinių. Jis vėl pačiupinėjo pulsą, bet nieko neužčiuopė, todėl apvertė ją kniūbsčią, apkabino rankas per liemenį ir trūktelėjo sulenkdamas ją pusiau. Pakartojo judesį, traukdamas iš visų jėgų, trokšdamas grąžinti ją į gyvenimą.

— Nagi! — rėkė jis. — Kvėpuok! Kvėpuok, po velnių!

Jis pritūpė ir dar kartą smarkiai trūktelėjo, ir šį kartą jos kūnas suvirpėjo, tarsi per jį būtų perėjusi elektros srovė. Akimirką ji gulėjo nejudėdama, kabodama ant jo rankų kaip sūpuoklės, paskui ėmė dusdama spjaudyti. Jis trūktelėjo ją dar kartą, ir ji išvėmė didelį gumulą smėlio. Ji kosėjo tampoma traukulių, gaudė orą giliai traukdama jį į plaučius. Jis švelniai paguldė ją ant žemės.

— Ačiū, Alachai, — sušnabždėjo. — Ačiū. Ačiū.

Ji kurį laiką gulėjo atsigaudama, kosėdama, springdama ir alsuodama, paskui, nusišluosčiusi rankove burna, pasiritusi atsisėdo ir pažiūrėjo į Chalifą, kuris tupėjo už kelių žingsnių. Jis linktelėjo jai, ji linktelėjo jam, paskui abu pasižiūrėjo į slėnį apačioje.

Kariuomenės nebebuvo. Viskas pradingo. Nebuvo nei palapinių, nei sraigtasparnių, nei dėžių, nei lavonų. Nieko. Viskas buvo palaidota po pūkiniu šviežiai supustyto smėlio apklotu, įarsi niekada ir neegzistavo. Liko tik piramidinė uola. Milžiniška ir bežadė, kylanti į blyškų rytmečio dangų, vėl apsupta pirmapradės dykumos platybių. Atrodė, pamanė Chalifa, kad ji šiek tiek džiaugiasi, tarsi būtų pamačiusi didelę dramą ir likusi patenkinta jos baigtimi.

Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami, žvelgdami į dykumą, bandydami suvokti viską, kas atsitiko, paskui prabilo Chalifa:

— Mobilusis telefonas?

Tara patapšnojo per kišenes, bet jos buvo tuščios.

— Matyt, iškrito.

— GPS?

— Jį turėjo Danielius.

Jis linktelėjo ir atsilošė atsiremdamas į kopos šlaitą.

— Tada bus nelengva grįžti.

— Ar mes toli?

— Nelabai. Gal šimtas penkiasdešimt kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės. Bet mes neturime supratimo, į kurią pusę reikia eiti. Pralaušim per pusę laipsnio, ir galėsime traukti pėstute iki pat Sudano.

— Dimachui pavyko.

— Tik daktaro Lesažo vaizduotėje.

— Žinoma, — nusišypsojo ji. — Visai pamiršau.

Jis pasirausė kišenėje, ištraukė cigaretes ir atkišo pakelį Tarai.

— Gal turite ledo kubelių? — paklausė ji.

— Ledo kubelių?

— Matote, bandau mesti rūkyti, tad kai užsimanau, visada pradedu čiulpti ledo kubelį.

— Suprantu. Bijau, kad ledo kubelių neturiu.

— Tada, ko gero, aš užsirūkysiu.

Ji ištiesė ranką, paėmė cigaretę ir įsikišo į burną. Chalifa pasilenkė ir pridegė.

— Savo geriausiai draugei dabar skolinga šimtą svarų, — pasakė ji užsimerkdama ir giliai patraukdama dūmo. — Ji susilažino su manim, kad aš neištversiu metų be cigaretės. Iškenčiau vienuolika mėnesių ir dvi savaites.

— Neblogai, — tarė Chalifa. — Aš surūkau po pakelį per dieną nuo penkiolikos metų amžiaus.

— Jėzau, jūs nužudysite save.

Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir prapliupo juoktis.

— Manau, nuo šiol jau nesvarbu, kiek surūkysiu cigarečių, — pasakė Chalifa.

— Manote, mums nėra šansų ištrūkti?

— Manau, kad nėra.

— Tarsi sakėte, kad niekada nereikia pulti į neviltį.

— Sakiau. Tačiau šiuo atveju nematau jokios prošvaistės.

Jie vėl nusijuokė, nuoširdžiai, ne priverstinai. Tara dar kartą giliai užsitraukė dūmo. Jai atrodė, kad taip skanu dar niekad nebuvo.

— Žinote, atrodo juokingai, bet niekada nesijaučiau tokia laiminga. Man lemta mirti dykumoje nuo troškulio, o noriu tik juoktis. Tai kaip...

— ...nusimestas nuo krūtinės akmuo, — užbaigė Chalifa.

— Būtent. Jaučiuosi švari. Laisva. Tarsi vėl gyvenčiau savo gyvenimą.

— Suprantu. Ir aš taip jaučiuosi. Praeitis susitvarkė ir pamiršta. Galime galvoti apie ateitį.

— Bet nelabai ilgą.

— Taip, — sutiko jis. — Nelabai ilgą. Bet vis dėlto ateitį. — Jis vėl giliai užsitraukė dūmo. — Aš pasiilgsiu žmonos ir vaikų.

Jie spoksojo į dykumą. Tylėjo ir rūkė. Saulė lėtai kyštelėjo iš už horizonto, ir oras ėmė mirguliuoti. Aplink, kiek akys užmatė, iki pat horizonto raibuliavo kopos. Keista buvo galvoti, kad tik prieš akimirką dangus maišėsi su žeme. Dabar aplink įsivyravo tvarka ir ramybė. Koks grožis, pamanė Tara, ta grakšti simetrija, tos besikaitaliojančios smėlio spalvos. Anksčiau ji žiūrėjo į dykumą kaip į kalėjimą. Dabar, nors ji čia ir mirs, ji keistai pasijuto kaip namie.

Ji baigė rūkyti ir sprigtelėjo nuorūką šalin. Nuo tabako jai apsvaigo galva, todėl kai panarino galvą, jai pasirodė, kad smėlis apačioje virpa. Arba bent nedidelis jo plotelis prie didžiosios uolos papėdės. Ji porą kartų giliai įkvėpė, užsimerkė, paskui vėl atmerkė akis. Smėlis tebevirpėjo, tarsi banguodamas, lyg dykuma žiopčiotų bandydama įkvėpti oro. Ji niuktelėjo Chalifai ir parodė. Jis suraukė antakius ir atsistojo. Ji irgi.

— Kas tai? — paklausė ji.

— Nežinau. Keista. Tarsi virtų vanduo.

— Tai dėl karščio?

— Nepanašu.

— Lakusis smėlis?

— Nemanau.

Jis dar minutėlę įdėmiai žiūrėjo, paskui ėmė leistis kopos šlaitu, o Tara nusekė iš paskos. Pūtimasis pasmarkėjo, ir smėlis dabar verpetavo, tarsi į slėnį būtų įsispaudusi milžino pėda. Staiga viskas nurimo, vėl ėmė kilnotis, vėl nurimo, ir ūmai dykumos paviršius prasivėrė ir didelis, kerėpliškos išvaizdos daiktas pakilo į dienos šviesą, purtydamas nuo savęs smėlį. Chalifa suriko iš džiaugsmo ir pasileido bėgti šlaitu žemyn.

— Džamal! — juokėsi jis. — Džamal! Kupranugaris!

Jis pasiekė kopos papėdę ir ėmė eiti žingsniu, bijodamas išbaidyti gyvulį. Tačiau šis neišsigando žmogaus, leido prieiti ir paimti už pavadžio.

— Labas, bičiuli, — tarė Chalifa, glostydamas pūkuotą snukį. — Džiaugiamės, kad prisijungei prie mūsų.

Jis atsisuko į Tarą.

— Atrodo, kad mano pesimizmas buvo per ankstyvas, panele Malrėj. Mano bičiulis užuodžia vandenį už penkių šimtų mylių. Kad ir kur būtų artimiausia oazė, jis mus prie jos nuneš.

Jis pasistiebė ir kažką sušnabždėjo kupranugariui į ausį. Šis nusičiaudėjo, paskui lėtai nusileido ant kelių, pirma sulenkęs priekines kojas, paskui užpakalines. Chalifa ėmė atrišinėti ant kupros sukrautas dėžes.

— Man teko dirbti su kupranugariais, — tarė jis per petį, — kai buvau jaunas. Yra įgūdžių, kurie nepasimiršta.

Jis nutraukė dėžes ir nuvertėjas šalin, tvarkydamas balną ir virves. Kupranugaris ėmė kramsnoti jam ausį.

— Tai nuostabūs gyvuliai. Ištvermingi, ištikimi ir tokie gražūs. Vienintelis trūkumas — jų kvapas iš snukio nemalonus. Bet juk visi turim trūkumų, ar ne? Aha!

Jis pakėlė nedidelį kanistrėlį vandens, kurį rado už balno klostės.

— Sprendžiant iš kliuksenimo, liko nedaug, bet neleis mums mirti nuo troškulio. Prašau.

Jis žengė į priekį ir ištiesė ranką, rodydamas, kad ji sėstų raita. Ji priėjo juokdamasi, užsiropštė į balną. Chalifa užsikabarojo jai už nugaros.

— Mano draugė perspėjo mane, kad laikyčiausi toliau nuo kupranugarių varovų, — tarė ji. — Nes visi jie iškrypėliai.

— Aš vedęs žmogus, panele Malrėj.

— Tik šaipausi.

— Aha, suprantu, — sukikeno jis. — Taigi. Angliškas humoras. Prie jo, kaip sakoma, reikia priprasti. Nors Beilis Hilas tikrai juokingas.

Jis kilstelėjo ranką ir plekštelėjo kupranugario pasturgalį garsiai riktelėdamas. Gyvulys atsistojo, palenkdamas Tarą į priekį, paskui atgal. Chalifa suėmė pavadį už jos liemens.

— Jei keliausim nestodami, nueisim per porą dienų, — tarė jis. — Daugiausia per tris. Gal kupranugaris ir dykumų laivas, bet bijau, kad kelionė nebus prabangus kruizas.

— Iškęsiu.

— Taip, panele Malrėj. Neabejoju, kad iškęsite. Jūs nepaprasta moteris. Labai norėčiau supažindinti jus su savo žmona ir vaikais.

Jis vėl plekštelėjo kupranugariui per šoną, ir šis ėmė liuoksėti pirmyn.

— Jala besam! — šūktelėjo Chalifa. — Jala nimše! Greičiau! Pirmyn!

Jie priartėjo prie piramidinės uolos, tamsios kaip pabaisa, dunksančios virš jų, didelio juodo monolito, neįtikėtinai seno, neišmatuojamai galingo Laiko sargybinio. Atrodė, kad karštyje ji virpa ir leidžia garsus, kažkokį iš gilumos sklindantį urzgimą, tarsi sakydama, kad leidžia jiems praeiti, bet perspėdama daugiau čia negrįžti. Paskui jie nutolo nuo jos ir pasuko slėniu tolyn.

— Statau fontaną, — tarė Chalifa palūkėjęs. — Noriu, kad mano namuose nuolat girdėtųsi tekančio vandens čiurlenimas.

— Kaip nuostabu, — tarė Tara šypsodamasi.

— Plytelės bus žalios ir mels vos, su jūros kriauklėmis ir su augalais per visą pakraštį. O naktį degs žiburėliai, kurių šviesoje vanduo žėrės tarsi pilnas deimantų. Tai bus labai gražu.

— Taip, — tarė ji užsimerkdama. — Manau, kad tikrai bus gražu.

Chalifa pliaukštelėjo vadelėmis, ir jie pasileido risčia, o piramidinė uola ėmė lėtai tolti už jų nugarų, tarsi atsitraukdama per laiką. Visa dykuma aplink mirguliavo ir tvino rytmečio kaitroje.

— Besara! Besara! — šūkčiojo jis. — Jala nimše, jala nimše!