Iš anglų kalbos vertė

Aidas Jurašius

Turinys

Prologas

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

48 skyrius

49 skyrius

50 skyrius

51 skyrius

52 skyrius

53 skyrius

54 skyrius

55 skyrius

56 skyrius

57 skyrius

58 skyrius

59 skyrius

60 skyrius

61 skyrius

62 skyrius

63 skyrius

64 skyrius

65 skyrius

66 skyrius

67 skyrius

68 skyrius

69 skyrius

70 skyrius

71 skyrius

72 skyrius

73 skyrius

74 skyrius

75 skyrius

76 skyrius

77 skyrius

78 skyrius

79 skyrius

80 skyrius

81 skyrius

82 skyrius

83 skyrius

84 skyrius

85 skyrius

86 skyrius

87 skyrius

88 skyrius

89 skyrius

90 skyrius

91 skyrius

92 skyrius

Epilogas

Mano mamai, kuri išmokė mylėti knygas ir atvėrė duris į Narniją, Perną ir Viduržemį. Ir mano tėvui, kuris išmokė ką nors darant neskubėti ir padaryti kaip reikiant.

Padėkos

Dėkoju visiems pirmųjų šios knygos apmatų skaitytojams. Jūsų per daug, kad išvardinčiau, bet ne per daug, kad visus jus galėčiau mylėti. Tęsiau darbą tik jūsų padrąsintas, o jūsų kritikos dėka tobulėjau.

Jeigu ne jūs, nebūčiau laimėjęs „Ateities rašytojų“ konkurso.

Jei ne ten vykę seminarai, niekad nebūčiau sutikęs nuostabaus plunksnos brolio Kevino J. Andersono.

O be jo patarimo niekad nebūčiau kreipęsis į Mattą Bialerį, geriausią literatūros agentą pasaulyje.

Jei ne jo pamokymai, niekad nebūčiau pardavęs šios knygos Betsy Wollheim, mano mylimai leidėjai ir DAW Books prezidentei. Jei ne ji, dabar nelaikytumėte rankose šios knygos. Gal būčiau parašęs ką nors panašaus, bet būtent tokios knygos — ne.

Galiausiai noriu padėkoti ponui Bohage‘ui, savo istorijos mokytojui vidurinėje mokykloje. 1989 metais pasakiau jam, kad paminėsiu jį savo pirmajame romane. Tesiu savo pažadą.

PROLOGAS Trijų dalių tyla

Vėl užslinko naktis. „Pakelakmenio“ smuklė nugrimzdo į tylą, bet tyla ši buvo nevienalytė — ją sudarė trys dalys.

Aiškiausia ir pastebimiausia dalis buvo tuščiavidurė, aidinti tyluma, kuri tvyrojo dėl čia nesančių dalykų. Jei šiąnakt būtų vėjuota, lauke šlamėtų medžiai, ant kablių girgždėtų smuklės iškaba, o vėjo nešama tyla nuskrietų keliu lyg nuplėšti rudeniniai lapai. Jei būtų smuklėje susirinkęs būrelis svečių, tylą pripildytų kalbos, juokas, klegesys, triukšmas — visi tie garsai, kurie paprastai sklinda iš užeigos tamsų nakties metą. Jei grotų muzika... Bet ne, muzika čia tikrai neskambėjo. Nebuvo nieko, kas skleistų nors kokį garsą, buvo tik netrikdoma tyla.

Prie „Pakelakmenio“ baro kampo gūžėsi du vyrai. Jie gėrė nebylomis, rūsčiai, vengdami rimtų kalbų apie nerimą keliančias naujienas. Šis jų niūrus tylėjimas įsiliejo į didžiąją, dusliąją tylumą. Keistas susipynusių tylų kontrapunktas.

Pastebėti trečią tylą buvo kur kas sunkiau. Gal tik gerą valandą įdėmiai pasiklausęs galėjai pajusti ją medinėse smuklės grindyse ir grubiai suręstose, apdaužytose statinėse už baro. Ji dvelkė iš masyvaus juodo akmens židinio, tebesergstinčio seniai užgesusios ugnies šilumą. Ji sklido iš balto lininio skuduro judėjimo, kai už baro stovintis vyras lėtai trynė juo lempos šviesoje ir taip švytintį raudonmedžio paviršių.

To vyro plaukai buvo raudoni — tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios, žvilgsnis santūrus, o iš judesių sklido vos pastebimas užtikrintumas, būdingas žmonėms, kurie labai daug žino.

„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla — taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.

PIRMAS SKYRIUS Vieta demonams

Parbloškimdienio vakarą „Pakelakmenio“ smuklėje susirinko įprastinė draugija. Tai buvo vos penketas vyrų, tačiau ir tokį būrelį „Pakelakmenis“ senokai bematė — tokie jau stojo laikai.

Senasis Kobas kaip visad buvo pasiruošęs pasakoti įdomią istoriją arba duoti naudingą patarimą. Kiti prie baro sėdintys vyrai tik gurkšnojo ir klausėsi. Už durų į vidines patalpas niekieno nematomas stovėjo jaunas smuklininkas ir šypsodamasis klausėsi jau daugybę sykių girdėtos istorijos.

— Kai Taborlinas Didysis prabudo, susivokė esąs užrakintas aukštame bokšte. Iš jo atėmė kardą ir visus daiktus: raktą, monetą, žvakę — viską. Bet, žinot, blogiausia buvo ne tai... — Kobas reikšmingai nutilo. — Ant sienos kabančios lempos degė mėlyna liepsna!

Grehemas, Džeikas ir Šepas linktelėjo. Visi trys buvo užaugę klausydamiesi Kobo istorijų ir nepaisydami jo patarimų.

Kobas įsmeigė akis į naujausią ir dėmesingiausią mažos savo auditorijos narį — kalvio pameistrį:

— Ar žinai, ką tai reiškia, berniuk?

Visi čionykščiai kalvio pameistrį vadino berniuku, nors jis buvo juos praaugęs per visą delną. Tokie jau tie miesteliai: būsi „berniuku“, kol neapželsi barzda arba nesugurinsi kam nors nosies.

Berniukas lėtai linktelėjo.

— Čandrianai.

— Taip, — tarė Kobas. — Čandrianai. Visi žino, kad mėlyna liepsna yra vienas iš jų ženklų. Taigi dabar Taborlinas buvo...

— Bet kaip jie surado jį? — pertraukė Kobą berniukas. — Ir kodėl nenužudė, jei turėjo galimybę?

— Patylėk, viską sužinosi pabaigoj, — tarė Džeikas. — Tiesiog leisk jam pasakoti.

— Liaukis, Džeikai, — įsikišo Grehemas. — Berniukas paprasčiausiai smalsauja. Geriau pakelk savo bokalą.

— Kad jis jau tuščias, — suniurnėjo Džeikas. — Norėčiau dar, bet smuklininkas, matyt, dar diria žiurkes virtuvėj. — Jis dusliai trinktelėjo tuščiu bokalu į raudonmedžio barą ir sušuko: — Ei! Čia yra ištroškusių!

Pasirodė penkiais dubenėliais troškintos mėsos ir dviem šiltais duonos kepaliukais nešinas smuklininkas. Patiekęs valgį, jis skubiais, bet tiksliais judesiais vėl pripylė alaus į Džeiko, Šepo ir Senojo Kobo bokalus.

Kuriam laikui istorijos pasakojimą teko atidėti, nes vyrai ėmėsi vakarienės. Senasis Kobas sukirto savo troškinį su užkietėjusio viengungio apetitu. Kiti dar pūtė į savo dubenėlius, o jis jau prarijo paskutinį duonos kąsnį ir tęsė pasakojimą:

— Dabar Taborlinui reikėjo sugalvoti, kaip iš ten pabėgti, bet apsižvalgęs jis pamatė, kad jo kamera be durų. Ir langų. Jį supo tik nugludinto, kieto akmens sienos. Iš tokios kameros joks žmogus nepabėgtų. Bet Taborlinas žinojo visų daiktų vardus, todėl visi daiktai jam pakluso. Jis įsakė akmeninei sienai: „Atsiverk!“ — ir ji atsivėrė. Suplyšo lyg popierius, o pro tą tarpą Taborlinas išvydo dangų ir įkvėpė saldaus pavasario oro. Jis priėjo prie krašto, pažvelgė žemyn ir nė akimirkos nedvejodamas žengė į priekį, nors po kojom tebuvo oras...

Berniukas išpūtė akis:

— Negali būti!

Kobas rimtai linktelėjo:

— Taborlinas krito, bet neužsimušė. Juk žinojo vėjo vardą, tad šis jam pakluso. Taborlinui įsakius, vėjas apglėbė jį ir atsargiai nuleido ant žemės tarsi pūkelį. Netgi pastatė ant kojų, ir taip švelniai, kad švelniau net motina nepabučiuotų. Tuomet Taborlinas apsičiupinėjo pradurtą šoną ir pamatė, kad ten, kur buvo žaizda, neliko net įbrėžimo. Galimas daiktas, jam tiesiog pasisekė, — Kobas mąsliai patapšnojo sau per nosį. — O gal viskas dėl amuleto, kurį jis nešiojo po marškiniais.

— Kokio amuleto? — karštai paklausė berniukas pilna burna troškinio.

Senasis Kobas atsilošė kėdėje, džiaugdamasis, kad gali toliau rutulioti istoriją.

— Prieš kelias dienas Taborlinas buvo sutikęs kelyje skardininką. Ir nors pats beveik neturėjo ko valgyti, pasidalijo su tuo seniu savo pietumis.

— Labai protingai pasielgė, — tyliai sukuždėjo berniukui Grehemas. — Visi žino: „Skardininkai už gera atsimoka dvigubai.“

— Ne, ne, — suniurnėjo Džeikas. — Iš tikrųjų sakoma taip: „Skardininko paklausysi — labo dvigubai įgysi.“

Tuomet pirmą kartą tą vakarą prabilo smuklininkas.

— Tiesą pasakius, praleidot daugiau nei pusę, — tarė jis stovėdamas tarpduryje už baro:

Skoloj nelieka skardininkas niekada:

Tu vieną kartą gausi tau kas turguj suderėta,

Atlygins dvigubai jei bus pagalbos ištiesta ranka,

Už apgavystę tau bus trigubai atsimokėta.

Prie baro sėdintys vyrai apstulbę sužiuro į Koutą. Jie ateidavo į „Pakelakmenį“ kiekvieno parbloškimdienio vakarą ir smuklininkas niekad iki šiol nebuvo įsiterpęs į jų pokalbius. O ir ko jam kišti trigrašį? Juk gyvena šiame miestelyje vos metus ar kiek daugiau. Jis vis dar svetimas. Štai kalvio pameistrys čia nuo vienuolikos metų, o vis tiek tebėra „berniukas iš Renišo“, lyg Renišas būtų kokia nors tolima, svetima šalis, o ne miestelis mažiau kaip už trisdešimties mylių nuo čia.

— Kažkada girdėjau taip sakant, — tarė Koutas, kad nutrauktų įsivyravusią nejaukią tylą.

Senasis Kobas linktelėjo, paskui atsikosėjo ir tęsė savo istoriją:

— Tas amuletas buvo vertas viso kibiro auksinių noblių, bet atsidėkodamas už Taborlino gerumą skardininkas pardavė jį vos už tris skatikus: geležinį, varinį ir sidabrinį. Amuletas buvo juodas kaip žiemos naktis ir šaltas kaip ledas, bet jam kabant ant kaklo Taborlinui negalėjo pakenkti nei demonai, nei jokios kitos blogio išperos.

— Šiais laikais daug atiduočiau už tokį daiktą, — niūriai tarė Šepas.

Tą vakarą jis daugiau gėrė nei kalbėjo. Visi žinojo, kad kažkas negera nutiko jo ūkyje paskutinę degimdienio naktį, bet čia susirinkusieji buvo geri Šepo draugai, tad suprato, kad nereikia jo spausti viską iškloti. Juk vakaras tik įsibėgėja, o ir galvos dar visai blaivios.

— O kas nenorėtų? — išmintingai pastebėjo Senasis Kobas ir gerokai truktelėjo iš bokalo.

— Aš ir nežinojau, kad čandrianai — demonai, — tarė berniukas. — Buvau girdėjęs...

— Jie ir nėra demonai, — ryžtingai atsakė Džeikas. — Tai pirmieji šeši žmonės, kurie atsisakė rinktis Teilu kelio pusę ir už tai jis prakeikė juos, pasmerkdamas amžinoms klajonėms...

— Ar čia tu pasakoji šią istoriją, Džeikobai Volkeri? — griežtai paklausė Kobas. — Jeigu taip, tęsk toliau, mielai paklausysiu.

Abu vyrai ilgai varstė vienas kitą rūsčiais žvilgsniais, galiausiai Džeikas nusuko akis, o jo neaiškų burbtelėjimą, matyt, reikėjo suprasti kaip atsiprašymą.

Kobas vėl pasisuko į berniuką.

— Tai ir yra čandrianų paslaptis, — paaiškino jis. — Iš kur jie atsirado? Kur jie dingsta po savo kruvinų darbelių? Ar tai žmonės, kurie pardavė savo sielas? O gal demonai? Dvasios? Niekas nežino. — Kobas pervėrė Džeiką paniekinamu žvilgsniu. — Nors kiekvienas puskvaišis tvirtina, kad žino...

Čia pokalbis virto rietenomis dėl čandrianų prigimties ir ženklų, pagal kuriuos budrus žmogus gali juos atpažinti, taip pat dėl to, ar galėjo amuletas apsaugoti Taborliną nuo plėšikų, pasiutusių šunų ir kritimo nuo arklio. Atmosfera vis labiau kaito, bet staiga su trenksmu atsivėrė lauko durys.

— Pačiu laiku, Karteri, — atsisukęs į jį sušuko Džeikas. — Paaiškink tam prakeiktam kvailiui, kuo skiriasi demonas nuo šuns. Visi ži... — Džeikas užsikirto nebaigęs sakinio ir puolė prie durų. — Dėl Viešpaties kūno, kas tau nutiko?

Karteris žengė į lempos šviesą, išvydome išblyškusį ir krauju išteptą jo veidą. Prie krūtinės jis spaudė seną gūnią. Nešulys buvo keisto pavidalo ir nepatogus nešti, tarsi Karteris ten būtų suvyniojęs krūvą pagalių.

Atėjusiojo bičiuliai pašoko nuo kėdžių ir nuskubėjo prie jo.

— Viskas gerai, — tarė Karteris, lėtai eidamas į bendrą salę. Jo akys buvo paklaikusios kaip išgąsdinto arklio. — Man viskas gerai. Viskas gerai.

Jis numetė susuktą gūnią ant artimiausio stalo, ir ryšulys bumbtelėjo į medinį paviršių taip, lyg būtų prikrautas akmenų. Karterio drabužiai buvo skersai išilgai suraižyti. Jo pilki marškiniai plaikstėsi kaip skarmalai, kai kur tamsiu raudoniu persunkta medžiaga buvo prilipusi prie odos.

Grehemas, bandydamas pasodinti jį ant kėdės, kalbėjo:

— Dievo motina! Sėskis, Karteri. Kas tau nutiko? Sėsk.

Karteris atkakliai purtė galvą:

— Juk sakiau tau, viskas gerai. Aš nesunkiai sužeistas.

— Kiek jų buvo? — paklausė Grehemas.

— Vienas, — atsakė Karteris. — Bet ne tai, ką jūs manote...

— Prakeikimas, Karteri, — sušuko Senasis Kobas, pratrukęs pykčiu, koks leistinas tik giminaičiams ir artimiausiems draugams. — Kiek kartų aš tau sakiau, kad nebegali dabar važinėti vienas. Netgi iki Beidino. Tai nesaugu.

Norėdamas nuraminti senį Džeikas uždėjo jam ant peties ranką.

— Tiesiog atsisėsk, — pakartojo Grehemas, bandydamas nuvesti Karterį prie kėdės. — Ir nusivilk marškinius — apiplausim žaizdas.

Karteris vėl papurtė galvą:

— Man viskas gerai. Šiek tiek kliuvo, bet čia daugiausia Nelės kraujas. Jis šoko tiesiai ant jos. Nužudė ją per dvi mylias nuo miesto, už Senakmenių tilto.

Po šių žodžių trumpam įsivyravo slogi tyla. Kalvio pameistrys užjaučiamai uždėjo ranką Karteriui ant peties:

— Prakeikimas. Juk ji buvo švelni kaip ėriukas. Niekad nebandydavo kandžiotis ar spardytis, kai atvesdavai kaustyti. Geriausias miesto arklys. Prakeikimas. Aš... — jis nutilo ir apsidairė lyg ieškodamas pagalbos. — Prakeikimas. Net nežinau, ką besakyti.

Kobas galiausiai nusikratė Džeiko globos ir vėl pratrūko.

— Juk sakiau tau, — kartojo jis, grūmodamas Karteriui pirštu. — Šiais laikais pilna žmonių, kurie nužudytų ir dėl kelių skatikų, o ką jau kalbėti apie arklį ir vežimą. Ką tu dabar darysi? Pats įsikinkysi?

Stojo nejauki tyla. Džeikas ir Kobas varstė vienas kitą akimis, o kiti, nežinodami, kaip paguosti draugą, regis, apskritai prarado kalbos dovaną.

Pro tylinčius vyrus atsargiai prasispraudė smuklininkas ir ėmė krauti ant stalo atsineštus reikmenis: dubenį karšto vandens, žirkles, skiautę švarios drobės, kelis stiklinius butelius, adatą ir kamuoliuką ketguto.

— Šito nebūtų nutikę, jei būtų manęs klausęs, — burbėjo Kobas, o kai Džeikas pabandė nutildyti senį, šis jį nustūmė. — Aš sakau gryną tiesą. Kad prarado Nelę — tiesiog gėda. Tad geriau tegu išklauso bent dabar, kol viskas nesibaigė dar liūdniau. Nuo tų žmonių antrą kartą gyvas neišsisuksi.

Karteris kietai sučiaupė lūpas, ištiesė ranką prie stalo ir truktelėjo už kruvinos gūnios krašto. Tai, kas buvo po ja, apsivertė, bet paskui užsikabino už audinio. Karteris patraukė stipriau, ir pasigirdo trinktelėjimas, lyg kas ant stalo būtų metęs plokščių upės akmenų pilną maišą.

Tai buvo voras — didžiulis kaip furgono ratas, juodas kaip anglis.

Kalvio pameistrys taip šoktelėjo atbulas, kad apvertė stalą ir pats vos neparpuolė. Kobo veidas ištįso. Grehemas, Šepas ir Džeikas išgąstingai riktelėjo ir, užsidengę veidus rankomis, ėmė trauktis atatupsti. Karteris taip pat lyg kieno timptelėtas nervingai žingtelėjo nuo stalo. Tyla nusirito kambariu, tarytum šaltas prakaitas nugara.

Smuklininkas suraukė antakius.

— Negi jie prasiveržė taip toli į vakarus? — sumurmėjo jis.

Jei ne mirtina tyla, vargu ar kas jį būtų išgirdęs. Bet dabar išgirdo, ir visų akys nukrypo nuo ant stalo gulinčio padaro į raudonplaukį vyrą.

— Tu žinai, kas tai? — pirmasis amą atgavo Džeikas.

— Skrelis, — įbedęs į tolį sustingusį žvilgsnį atsakė smuklininkas. — Maniau, kalnai...

— Skrelis? — nutraukė jį Džeikas. — Dėl apdegusio Viešpaties kūno, Koutai! Ar esi matęs tokių dalykų?

— Ką? — raudonplaukio akys pagyvėjo, tartum būtų staiga prisiminęs, kur yra. — Ak, ne. Žinoma, ne. — Pastebėjęs, kad vienintelis stovi per ištiestos rankos atstumą nuo tamsiojo padaro, jis kiek atsitraukė į šalį. — Bet girdėjau apie juos. — Vyrai nenuleido nuo jo akių. — Prisimenat tą prekeivį, kuris buvo čia užsukęs prieš porą tarpsnių?

Visi linktelėjo.

— Tas šunsnukis bandė man įsiūlyti pusę svaro druskos už dešimt grašių, — Kobas taip dažnai tuo skundėsi, kad šįsyk tie žodžiai išsprūdo beveik nevalingai.

— Kad taip būčiau tuomet nusipirkęs, — suvapėjo Džeikas, o Grehemas pritardamas linktelėjo.

— Šimo išpera, — toliau purkštavo Kobas, atgaudamas ramybę nuo įprastinės maldelės kartojimo. — Iš bėdos galėjau sumokėti du grašius, bet dešimt — tai jau apiplėšimas.

— Kažin, jei keliuose dedasi tokie dalykai, — niūriai pastebėjo Šepas.

Visų akys vėl įsmigo į padarą ant stalo.

— Jis sakė girdėjęs apie juos šnekant kažkur prie Melkomo, — paskubom tarė Koutas, apžvelgdamas ant stalo gulintį padarą žiūrinėjančius vyrus. — Pamaniau, tiesiog bando pakelti kainą.

— Ką jis dar sakė? — paklausė Karteris.

Smuklininkas akimirką susimąstė, paskui truktelėjo pečiais:

— Tiek ir tesakė. Jis juk buvo užsukęs į miestą vos kelioms valandoms.

— Man nepatinka vorai, — tarė kalvio pameistrys. Jis stovėjo kitoje stalo pusėje, maždaug per penkiolika pėdų nuo padaro. — Uždenkit jį.

— Tai ne voras, — pasakė Džeikas. — Jis neturi akių.

— Ir burnos, — pastebėjo Karteris. — Kaip jis valgo?

— Dar įdomiau, ką jis valgo? — niūriai pridūrė Šepas.

Smuklininkas smalsiai apžiūrinėjo padarą. Kai pasilenkė prie jo ir ištiesė ranką, visi pasitraukė dar toliau.

— Atsargiai, — tarė Karteris. — Jo kojos aštrios kaip peiliai.

— Greičiau kaip skustuvai, — atsakė Koutas, paskui perbraukė pirštais per juodą, lygų skrelio kūną. — Glotnus ir kietas lyg iš degto molio.

— Geriau nekiškim prie jo nagų, — tarė kalvio pameistrys.

Smuklininkas atsargiai abiem rankomis paėmė ilgą, tvirtą padaro koją ir pabandė ją perlaužti kaip stagarą.

— Ne, visai ne kaip molis, — pasitaisė jis. Paskui atrėmė koją į stalo kraštą ir užgulė ją visu svoriu. Koja trakštelėdama perlūžo. — Panašiau į akmenį. — Koutas pažvelgė į Karterį ir, rodydamas į siaurus įtrūkius glotnaus, juodo kūno paviršiuje, paklausė: — Nuo ko jis taip sutrūkinėjo?

— Nelė ant jo užgriuvo, — atsakė Karteris. — Jis šoko ant jos iš medžio ir ėmė ropoti nugara, pjaustydamas ją kojomis. Judėjo taip greitai, kad net nesupratau, kas vyksta. — Karteris galiausiai atsisėdo į Grehemo pritrauktą kėdę. — Nelė susipainiojo pakinktuose, pargriuvo ir sulaužė jam kelias kojas. Paskui jis ėmė ropoti prie manęs. — Vyras sukryžiavo rankas ant kruvinos krūtinės ir nusipurtė. — Nusimečiau jį ir ėmiau iš visų jėgų trypti. Bet tas padaras vėl puolė... — Karteris užsikirto, jo veidas išblyško.

Smuklininkas linktelėjo ir vėl pabaksnojo padarą pirštu.

— Nei kraujo. Nei organų. Lyg koks grybas.

— Teilu didis, palik jį ramybėj, — ėmė maldauti kalvio pameistrys. — Kartais vorai ir negyvi ima trūkčioti.

— Jūs tik paklausykit, ką kalbat, — kandžiai tarė Kobas. — Vorai neužauga sulig kiaule. Puikiai žinot, kas tai. — Jis nužvelgė visus iš eilės ir pridūrė: — Tai demonas.

Visi sužiuro į sumaitotą gniutulą ant stalo.

— Eik jau, — tarė Džeikas, tiesa, šįkart prieštaraudamas labiau iš įpročio. — Jis visai nepanašus į... — Jis neapibrėžtai mostelėjo rankomis. — Negali jis būti...

Visi suprato ir be žodžių. Apskritai demonų, be abejo, būna. Bet jie tarsi Teilu angelai, karžygiai ar karaliai. Jie esti pasakojimuose ir legendose. Taborlinas Didysis naikino demonus ugnimi ir žaibais. Teilu laužė juos rankomis ir mėtė staugiančius į bevardę tuštumą. Visa tai gali nutikti, bet tik ne čia. Tavo vaikystės draugas negalėjo mirtinai sutrypti vieno iš tų padarų pakeliui į Beidin Briutą. Tai juokinga.

Koutas perbraukė ranka savo raudonus plaukus ir nutraukė tylą.

— Yra tik vienas būdas išsiaiškinti tiesą, — pasakė jis ir išsitraukė iš kišenės išsipūtusį odinį kapšą. — Geležis arba ugnis.

— Ir Viešpaties vardas, — pridūrė Grehemas. — Demonai bijo trijų dalykų: šaltos geležies, švarios ugnies ir švento Viešpaties vardo.

Smuklininkas kietai sučiaupė lūpas, ir jo veidas įgavo piktoką išraišką.

— Žinoma, — pritarė jis, paskui iškratė ant stalo savo kapšą ir ėmė pirštu sklaidyti krūvą monetų: sunkių sidabrinių talentų, taip pat sidabrinių, tik plonų skatikų, varinių jotų, aplaužytų pusgrašių ir geležinių drabų. — Ar kas nors turi šimą?

— Tiks ir drabas, — tarė Džeikas. — Jie kalami iš geros geležies.

— Geros geležies čia nepakanka, reikia grynos, — atsakė Koutas. — O drabuose per daug anglies. Tai beveik plienas.

— Iš dalies jis teisus, — pritarė kalvio pameistrys. — Anglies ten nėra, bet gaminant plieną naudojamas koksas. Be to, dar ir kalkės.

Smuklininkas pagarbiai linktelėjo berniukui:

— Tu geriau žinai, jaunasis meistre. Juk tai tavo amatas. — Ilgi Kouto pirštai pagaliau rado monetų krūvoje šimą. — Štai jis.

— Ką tu su juo darysi? — paklausė Džeikas.

— Geležis nužudo demonus, — neužtikrintu balsu tarė Kobas, — bet šis jau ir taip negyvas. Tad kažin ar bus koks poveikis.

— Yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti. — Smuklininkas visus greitai nužvelgė tarsi norėdamas įsitikinti, paskui ryžtingai atsisuko į stalą. Kiti dar šiek tiek atsitraukė.

Koutas prispaudė geležinį šimą padarui prie šono, pasigirdo trumpas, stiprus garsas, lyg pušiniam rąstgaliui spragtelėjus kaitrioje liepsnoje. Visi krūptelėjo, bet matydami, kad juodoji būtybė nesujudėjo, nurimo. Vyrai nusišypsojo vienas kitam virpančiomis lūpomis, lyg istorijos apie vaiduoklius išgąsdinti berniukai. Bet šypsenos greitai dingo nuo veidų: kambarys prisipildė saldaus, aštraus pūvančių gėlių ir degančių plaukų tvaiko.

Klinktelėjo ant stalo smuklininko dedamas šimas.

— Ką gi, — tarė jis, valydamasis rankas į prijuostę, — manau, viskas aišku. Ką dabar darysim?

Po kelių valandų smuklininkas stovėjo „Pakelakmenio“ tarpduryje ir ilsino akis žvelgdamas į tamsą. Pro smuklės langus sklindanti šviesa krito ant žvyrkelio ir kitoje jo pusėje stūksančios kalvės durų. Šiuo siauru keliu retai kas keliaudavo: kartais net galėjai suabejoti, ar jis apskritai kur nors veda. Smuklininkas gilai įkvėpė rudeniško oro ir neramiai apsidairė, tarsi lauktų ko nors nutinkant.

Jis vadino save Koutu. Prieš čia atsikeldamas, jis kruopščiai rinkosi vardą. Naujo vardo jam reikėjo dėl daugelio įprastų priežasčių, taip pat ir dėl kelių neįprastų: viena iš jų buvo ta, kad jis vardams teikė didelę reikšmę.

Pakėlęs galvą jis pažvelgė į tamsų aksominį dangų: mėnulio nebuvo matyti, tačiau žėravo tūkstančiai žvaigždžių. Jis pažino jas visas, žinojo jų istorijas ir vardus. Pažino taip gerai, kaip savo rankas.

Koutas nuleido akis ir nejučia atsiduso. Įėjęs vidun užrakino duris, uždarė langinėmis plačius smuklės langus. Tarsi atsitvėrė nuo žvaigždžių ir jų vardų begalybės.

Paskui jis kruopščiai ir metodiškai, neapeidamas nė vienos pakampės, išplovė grindis. Uoliai ir rūpestingai nuvalė stalus ir barą. Po valandos darbo vanduo kibire buvo toks švarus, kad ir dama būtų nepasidygėjusi nusiplauti jame rankų.

Galiausiai Koutas patraukė už baro kėdę ir ėmėsi šveisti begalę tarp dviejų didžiulių statinių išrikiuotų butelių. Jis tai darė neskubėdamas, nebe taip kruopščiai, tad netrukus tapo akivaizdu, kad šis darbas — viso labo dingstis ką nors liesti ir laikyti rankose. Smuklininkas netgi ėmė niūniuoti, tačiau nesąmoningai — jei pats būtų suvokęs, kad niūniuoja, iškart būtų liovęsis.

Koutas įgudusiais judesiais sukiojo butelius tarp ilgų grakščių pirštų, ir nuovargio raukšlės išnyko nuo veido. Jis pajaunėjo tiek, kad atrodė vos peržengęs antrą dešimtį. Jis buvo per jaunas būti smuklininku. Ir per jaunas turėti tiek daug nuovargio raukšlių.

Koutas užlipo laiptais ir atidarė savo kambario duris. Šis buvo vienuoliškai asketiškas: juodo akmens židinys per vidurį, pora kėdžių, nedidelis stalas, siaura lova, prie jos kojūgalio — didelė, tamsi skrynia. Ir daugiau nieko: jokių kitų baldų, jokių papuošimų ant sienų, jokių dangalų ant medinių grindų.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai ir į kambarį įėjo vaikinas, nešinas dubeniu garuojančio, pipirais kvepiančio troškinio. Jaunuolis buvo žavingas: juodbruvas, guviai besišypsantis, gražiaakis.

— Senokai bebuvai taip susivėlinęs, — tarė jis dėdamas dubenį ant stalo. — Turbūt šįvakar prisiklausei gerų istorijų, Reši?

Tai buvo dar vienas smuklininko vardas, o, tiksliau, pravardė. Ją išgirdęs, Koutas kilstelėjo lūpų kamputį ir veide pasirodė kreiva šypsena.

— Na, Bastai, — tarė jis sėsdamas ant kėdės priešais degantį židinį, — ką naujo šiandien išmokai?

— Šiandien, šeimininke, aš išsiaiškinau, kodėl didžių meilužių akys yra sveikesnės nei didžių mokslininkų.

— Ir kodėl gi, Bastai? — paklausė Koutas su vos juntamu linksmumu balse.

Bastas uždarė duris ir atsisėdo ant kitos kėdės taip, kad būtų veidu ir į mokytoją, ir į židinį. Judėjo jis neįprastai elegantiškai ir grakščiai, tarsi šoktų.

— Matai, Reši, vertingiausios knygos yra laikomos uždarose ir prastai apšviestose vietose. O gražiausios merginos mėgsta vaikštinėti lauke, be to, šviečiant saulei, taigi žiūrėjimas į jas akims kenkia kur kas mažiau.

Koutas linktelėjo.

— Bet protingiausi studentai išsineša knygas į lauką, kur gali mokytis nebijodami pakenkti savo brangiam regėjimui.

— Ir aš apie tai pagalvojau, Reši. Juk esu, be abejonės, vienas iš tų protingiausiųjų.

— Žinoma.

— Tačiau kai radau saulėtą, skaityti tinkamą vietelę, pasirodė nuostabi mergina ir išmušė man iš galvos visus mokslus.

Bastas skėstelėjo rankomis, o Koutas atsiduso.

— Jei teisingai suprantu, šiandien neperskaitei nė puslapio iš Celum Tinture?

Vaikinas nutaisė susigėdusio miną.

Koutas žvelgė į liepsną ir bandė apsimesti supykęs, tačiau jam nepavyko.

— Ak, Bastai, tikiuosi, ji buvo miela kaip šiltas vėjelis paunksnėje. Geras mokytojas taip nekalbėtų, bet aš neslėpsiu — džiaugiuosi. O ir ne moralai man dabar galvoj... — smuklininkas akimirką nutilo, paskui pridūrė: — Karterį šiąnakt užpuolė skrelingas.

Basto veidas persimainė kaip suskilusi kaukė. Šypsenos neliko nė ženklo, jis išblyško.

— Skrelis? — jaunuolis kilstelėjo nuo kėdės tarsi ketintų bėgti iš kambario, bet susidrovėjęs tik suraukė antakius ir prisivertė vėl atsisėsti. — Iš kur tu žinai? Kas surado kūną?

— Karteris liko gyvas, Bastai. Jis ir parnešė skrelį. Tas buvo vienas.

— Skrelingai nebūna po vieną, — griežtai paprieštaravo Bastas. — Pats tai žinai.

— Žinau, — sutiko Koutas. — Kaip ir faktą, kad šis buvo vienas.

— Ir Karteris jį nužudė? — paklausė Bastas. — Gal tai buvo ne skrelingas. Gal...

— Bastai, tai buvo skrelis. Aš mačiau jį. — Koutas rimtai pažvelgė į jaunuolį. — Karteriui tiesiog pasisekė. Net ir turint omeny, kad jį sunkiai sužeidė. Keturiasdešimt aštuonios siūlės. Sunaudojau beveik visas ketguto atsargas. — Koutas paėmė dubenį su troškinta mėsa. — Jei kas nors klausinės, sakyk, kad mano senelis buvo vilkstinių apsauginis, ir kad jis mane išmokė apiplauti ir susiūti žaizdas. Šiandien jie buvo per daug sukrėsti, kad klausinėtų, bet rytoj ims smalsauti. O šito aš nenoriu. — Jis papūtė į lėkštę ir garų debesis apgaubė veidą.

— Ką tu padarei tam kūnui?

— Aš nedariau nieko, — pabrėžtinai tarė Koutas. — Aš tik smuklininkas. Ir net neįsivaizduoju, ką tokiais atvejais reikia daryti.

— Reši, juk negali leisti, kad jie imtųsi tvarkyti tuos reikalus patys.

Koutas atsiduso.

— Jie nunešė palaikus pas šventiką. Šis net nenutuokė, ką tokio mato, bet viską padarė teisingai.

Bastas prasižiojo, bet jam dar nespėjus nieko pasakyti Koutas vėl prabilo:

— Taip, aš pasirūpinau, kad duobė būtų užtektinai gili. Ir kad į laužą būtų įmesta šermukšnio malkų. Ir kad prieš užkasant palaikus jie būtų deginami kaitrioje ugnyje tiek, kiek reikia. Ir, žinoma, pasirūpinau, kad niekas nepasiimtų nė gabaliuko atminimui. — Koutas suraukė antakius, jo veidas tapo rūstus. — Juk žinai, nesu kvailys.

Bastas pastebimai nusiramino ir atsilošė savo kėdėje.

— Žinau, Reši. Bet žinau ir tai, kad pusei šių žmonių nepatarus šlapintis pavėjui patys nesusiprastų. — Akimirką jis susimąstė. — Negaliu suprasti, kodėl jis čia buvo vienas.

— Galbūt visi kiti žuvo keliaudami per kalnus, — svarstė Koutas. — Išgyveno tik šitas.

— Galimas daiktas, — nenoriai sutiko Bastas.

— Galbūt dėl audros, kuri siautė prieš kelias dienas, — tęsė Koutas. — Trupėje tokią vėtrą vadindavom „furgonų vertiku“. Gal per vėją ir lietų vienas atsiskyrė nuo kitų.

— Pirmoji tavo mintis man labiau patinka, Reši, — vėl sunerimo Bastas. — Trys ar keturi skreliai pereitų per šį miestą kaip... kaip...

— Kaip karštas peilis per sviestą?

— Greičiau kaip keli karšti peiliai per kelis tuzinus ūkininkų, — sausai atsakė Bastas. — Tie žmonės patys neapsigins. Lažinuosi, kad visame mieste nerastum nė šešių kardų. O juk ir kardai nieko verti prieš skrelį.

Jie ilgam susimąstę nutilo, paskui Bastas vėl ėmė nenustygti vietoje:

— Dar yra kokių naujienų?

Koutas papurtė galvą:

— Naujienų jie šįvakar taip ir nesulaukė. Dar beporinant istorijas, staiga įsiveržė Karteris. Bet kažkas, regis, nutiko. Manau, ryt vakarą jie vėl ateis. Tad turėsiu darbo.

Koutas tingiai pabaksnojo šaukštu troškinį.

— Turbūt reikėjo nupirkti tą skrelį iš Karterio, — susimąstęs tarė jis. — Už tuos pinigus jis būtų įsigijęs naują arklį. O žmonės iš visų pakraščių būtų važiavę pažiūrėti į tokį padarą. Ir mūsų reikalai būtų pasitaisę.

Netekęs žado, Bastas žvelgė į jį pasibaisėjęs.

Koutas raminamai mostelėjo šaukštą laikančia ranka.

— Juokauju, Bastai, — tarė jis ir šyptelėjo. — Nors gal iš to ir būtų kas gero išėję.

— Ne, Reši, iš to nieko gero nebūtų išėję, — tvirtai nukirto jaunuolis. — „Žmonės iš visų pakraščių būtų važiavę pažiūrėti į tokį padarą“, — mėgdžiodamas nusišaipė jis. — Kur jau ne!

— Bet reikalai būtų pasitaisę, — dėstė Koutas. — Darbo būtų daugiau. — Jis vėl bakstelėjo šaukštu mėsą. — Viskas būtų pasitaisę.

Jie vėl ilgam nutilo. Koutas rūsčiai žvelgė į dubenį jo nematydamas.

— Tau čia turbūt siaubingai viskas įkyrėjo, Bastai, — tarė jis pagaliau. — Spėju, iš nuobodulio baigi iškvaišti.

Bastas gūžtelėjo pečiais.

— Mieste yra keletas žavių jaunų žmonelių ir būrelis dukryčių, — pasakė jis išsišiepęs kaip vaikas. — Susirandu pramogų.

— Tai gerai, Bastai.

Jie vėl nutilo. Koutas pakabino kąsnį mėsos ir sukramtęs nurijo.

— Žinai, jie nusprendė, kad tai buvo demonas.

Bastas vėl gūžtelėjo pečiais:

— O ką gali žinoti, Reši. Gal ir geriau, kad jie šitaip mano.

— Taip. Tiesą pasakius, būtent aš juos įtikinau. Bet ar supranti, ką tai reiškia? — Jų akys susitiko. — Artimiausiomis dienomis kalviui netrūks darbo.

Bastas pabandė nutaisyti abejingą miną.

— Mat kaip.

Koutas linktelėjo.

— Aš nesmerksiu tavęs, jei mane paliksi, Bastai. Tu vertas geresnio.

Dabar jau Bastas atrodė sukrėstas:

— Aš negaliu tavęs palikti, Reši. — Jis keletą kartą išsižiojo ir vėl užsičiaupė, lyg būtų pritrūkęs žodžių. — Kas gi mane mokys?

Koutas plačiai nusišypsojo ir akimirką jo veidas atrodė visai jaunas. Be nuovargio raukšlių ir romios smuklininko išraiškos jis atrodė ne vyresnis už savo juodaplaukį pašnekovą.

— Iš tikrųjų, kas? — tarė jis ir parodė šaukštu į duris. — Tuomet eik skaityti. Arba rėžti sparną apie kokio nors miestelėno dukterį. Neabejoju, kad turi įdomesnių užsiėmimų nei žiūrėti, kaip aš valgau.

— Tiesą sakant...

— Šalin, demone! — sušuko Koutas, ir pakartojo tą patį temikų kalba — tiesa, neaiškiai tardamas, mat buvo pilna burna: — Tehus antausa eha!

Bastas prapliupo juoktis ir parodė ranka nepadorų gestą.

Koutas nurijo kąsnį ir užvedė kitą kalbą:

— Aroi te denna-leyan!

— Nagi, liaukis, — jau nebesišypsodamas papriekaištavo Bastas. — Tai jau užgaulu.

— Užkeikiu tave žeme ir akmeniu! — Koutas pamirkė pirštus į savo taurę ir atsainiai spragtelėjo Basto pusėn, jį aptaškydamas. — Šalin, kerai!

— Užkeikimas sidru? — ir linksmai, ir piktokai tarė Bastas, nusibraukdamas lašelį nuo marškinių. — Geriau dėmių neliktų.

Koutas įsidėjo į burną dar vieną kąsnį.

— Praplauk vandeniu. Jei nepadės, siūlyčiau pasinaudoti proga susipažinti su tirpiklių formulėmis, kurių tiek daug Celum Tinture puslapiuose. Manau, tryliktame skyriuje rasi, ko reikia.

— Puiku, — Bastas atsistojo ir išėjo pro duris keista, nerūpestinga ir grakščia eisena. — Pakviesk, jei ko prireiks.

Durys užsidarė. Koutas valgė lėtai, duonos gabaliukais braukdamas troškinio likučius nuo dubens sienelių. Valgydamas vis pažvelgdavo pro langą, nors šviečiant lempai ir lauke tvyrant tamsai stiklas atspindėjo kaip veidrodis.

Jo akys neramiai klaidžiojo po kambarį. Viduryje stūksantis židinys — mažas inžinerijos stebuklas, kuriuo Koutas šiek tiek didžiavosi — buvo sumūrytas iš tokio paties juodo akmens kaip ir stovintis apačioje. Lova buvo siaura, vos platesnė už gultą, čiužinys ant jos — beveik permatomas.

Bet buvo kambaryje kai kas, į ką žiūrėti Kouto akys vengė. Šitaip vengiama susidurti žvilgsniu su buvusia mylimąja, sėdinčia prie to paties oficialių pietų stalo, arba su senu priešu, pastebėtu kitame žmonių prisigrūdusios aludės gale vėlų vakarą.

Koutas pabandė atsipalaiduoti, bet tik pasimuistė kėdėje ir atsiduso. Akys tarsi prieš jo valią įsmigo į prie lovagalio stovinčią skrynią.

Ji buvo pagaminta iš roa — reto, kieto medžio, juodo kaip anglis ir lygaus kaip stiklas. Jį labai vertina parfumininkai ir alchemikai, tad atplaišą sulig nykščiu lengvai galėjai parduoti už tokio pat dydžio aukso gabaliuką. Turėti skrynią iš tokio medžio buvo mažų mažiausiai neįprasta.

Skrynia buvo užrakinta trimis spynomis: geležine, varine ir nematoma. Šią naktį roa skleidė vos juntamą citruso ir grūdintos geležies kvapą.

Kai Kouto akys užkliuvo už skrynios, jis nebandė jų nusukti į šalį arba gudrauti, apsimesdamas, kad nemato to daikto. Bežiūrint į skrynią jo veidą vėl išraižė raukšlės, kurias ką tik buvo išlyginę paprasti žemiški malonumai. Butelių ir knygų suteikta ramybė kaipmat išnyko, akyse liko tik tuštuma ir skausmas. Akimirką jo veidą iškreipė didžiulis ilgesys ir gailestis.

Paskui šie jausmai dingo, ir vietoj jų atsirado pavargusio smuklininko — žmogaus, kuris vadino save Koutu — išraiška. Jis vėl nejučia atsiduso ir atsistojo.

Bet palei skrynią prie lovos jis nuėjo dar negreitai. O atgulęs dar negreitai užmigo.

Kaip Koutas ir numanė, kitą vakarą vyrai vėl susirinko pavakarieniauti ir išgerti „Pakelakmenio“ smuklėje. Keletą kartų vangiai pabandę pasakoti istorijas, jie greitai atsisakė šio sumanymo — ne tokia dabar buvo nuotaika.

Tad dar ankstyvą vakarą pokalbis pasisuko prie kur kas svarbesnių dalykų: reikėjo aptarti nerimą keliančius gandus, kurie pasiekė miestelį. Karalius Atgailautojas įsitraukė į sunkią kovą su maištininkais Resaveke. Tai, žinoma, kėlė susirūpinimą, bet tik teoriškai. Resavekas buvo toli, ir net Kobui, daugiausiai iš jų visų mačiusiam pasaulio, būtų reikėję gerai palaužyti galvą, kad rastų jį žemėlapyje.

Jie žiūrėjo į karą iš savo varpinės. Kobas pranašavo, kad nuėmus derlių bus renkamas trečias mokestis. Negirdėtas dalykas, kad kas plėštų tris mokesčius per metus, — tačiau niekas su seniu nesiginčijo.

Džeikas manė, kad derlius bus gana geras, tad dauguma šeimų net ir po trečiojo mokesčio nebadaus. Gal išskyrus Bentlius, kuriems ir taip dabar sunkūs laikai. Ir dar Orisonus, kurių avys ir toliau dingsta. Ir Prietranką Martiną, kuris savo laukus apsėjo miežiais, nors visi bent kiek smegenų turintys ūkininkai šiemet sodino pupas. O kare yra ir teigiamų dalykų — kareiviai juk valgo pupas, taigi ir jų kainos bus didelės.

Dar kiek išgėrę, vyrai prakalbo apie gerokai daugiau nerimo keliančius dalykus. Pakelėse knibždėjo dezertyravusių kareivių ir kitų nuotykių ieškotojų, tad ir netolimos kelionės tapo pavojingos. O dar ir keliai prasti... Pagalvotum, nieko nauja — žiema visada šalta: padejuoji žmogus, pasisaugai ir toliau gyveni tą savo gyvenimėlį.

Bet dabar viskas pasikeitė. Per pastaruosius du mėnesius keliai pasidarė tokie prasti, kad žmonės net liovėsi skųstis. Šitą vilkstinę sudarė du furgonai ir keturi apsauginiai. Prekeivis prašė dešimties grašių už pusę svaro druskos ir penkiolikos už cukraus galvą. Jis neturėjo nei pipirų, nei cinamono, nei šokolado. Tiesa, turėjo maišelį kavos, bet norėjo už jį dviejų sidabrinių talentų. Pradžioj žmonės juokėsi iš tokių kainų, paskui, kai jis vis tiek laikėsi savo, iškoneveikė jį ir apspjaudė.

Tai buvo prieš porą tarpsnių — dvidešimt dvi dienas. Nuo to laiko neužklydo nė vienas rimtas pirklys, nors buvo pats prekybos metas. Tad, nepaisant virš visų galvų pakibusios trečiojo mokesčio grėsmės, žmonės vis dažniau dirsčiojo į savo kapšelius ir gailėjosi šio ar to nenusipirkę — o juk pirmas sniegas visai ant nosies.

Apie praėjusią naktį sudegintą ir užkastą padarą vyrai smuklėje nekalbėjo. Kiti, žinoma, liežuvavo: mieste virte virė paskalos. Pamiršus Karterio žaizdas, istorija buvo pasakojama pusiau juokais, o žodis demonas tariamas ranka prisidengus šypseną.

Padarą matė tik šešetas draugų, jie ir užkasė jį. Tuo metu vienas iš jų buvo sužeistas, kiti — gerokai įkaušę. Tiesa, dar matė ir šventikas, bet matyti demonus buvo jo darbas. Demonai jo verslui tik į naudą.

Matė turbūt ir smuklininkas, bet jis juk ne čionykštis. Jis negali žinoti to, kas akivaizdu kiekvienam šiame miestelyje gimusiam ir užaugusiam: porink istorijas kiek širdis geidžia, bet dalykai, apie kuriuos jose kalbama, gali nutikti kur nori, tik ne čia. Ši vieta netinka demonams.

Rūpesčių miestelyje ir taip nestigo, tad Kobas su vyrais suprato, kad nėra prasmės tuščiai aušinti burną: toliau įtikinėdami miestelėnus jie tik apsijuoks, kaip kad Prietranka Martinas, kažkada savo namo viduje bandęs išsikasti šulinį.

Vis dėlto jie visi iš kalvio nusipirko po sunkų, tinkamą užsimoti geležinį šalto kalimo strypą, bet kokiu tikslu — garsiai nepasakė nė vienas. Jie tik skundėsi keliais, kurie ir taip jau buvę blogi, o dabar visai suprastėjo. Jie kalbėjo apie prekeivius, dezertyrus, mokesčių rinkėjus ir apie tai, kad žiemai neužteks druskos. Jie prisiminė, kad prieš trejus metus niekas net nepagalvodavo užrakinti durų nakčiai, o ką jau kalbėti apie jų užstūmimą kokiu nors sunkiu daiktu.

Galiausiai pokalbis apskritai nutrūko, ir nors tai, kas iš tikrųjų visus kamavo, garsiai išsakyta nebuvo, vakaras baigėsi liūdna gaida. Kaip, beje, ir dauguma kitų vakarų — tokie jau buvo laikai. ANTRAS SKYRIUS Nuostabi diena

Buvo viena iš tų puikių rudens dienų, kokios taip dažnai minimos išgalvotose istorijose ir taip retai pasitaiko tikrovėje. Oras buvo šiltas ir sausas — tiesiog idealus kviečiams ir javams nokti. Abipus kelio medžiai jau keitė spalvas. Aukštos tuopos pagelto lyg apteptos sviestu, o palei kelkraščius išsikeroję žagrenio krūmai nusidažė ryškiu raudoniu. Tik seni ąžuolai, regis, nenorėjo atsisveikinti su vasara, jų lapijos auksinė spalva tebebuvo sumišusi su žaluma.

Ar gali būti geresnė diena pustuziniui medžiokliniais lankais ginkluotų dezertyravusių kareivių, norinčių iki paskutinio grašio apiplėšti vargšą keleivį?

— Argi tai arklys, pone? — tarė Metraštininkas. — Įkinkyk jį po lietaus į vežimą, tai žengs žingsnį ir...

Plėšikų vadas nutraukė jį griežtu mostu:

— Paklausyk, drauguži, karaliaus kariuomenė moka gerus pinigus už bet ką, kas vaikšto keturiomis kojomis ir turi bent vieną akį. Jei tu kuoktelėjęs imtum jodinėti šiuo keliu ant medinio arkliuko, ir jį iš tavęs atimčiau.

Įsakinėti šiam žmogui tikrai buvo ne naujiena. Turbūt dar neseniai tarnavo jaunesniuoju karininku, pamanė Metraštininkas.

— Tiesiog šok žemyn, — rimtai pasakė vadeiva. — Mes pasiimam, ko mums reikia, o tu keliauk sveikas savo keliais.

Metraštininkas nulipo nuo arklio. Apiplėšiamas jis buvo ne pirmą kartą, taigi žinojo, kada galima prieštarauti, o kada verčiau paklusti. O šie vaikinai išmano savo darbą: jie negaiš laiko tuščiai grasindami ar įrodinėdami savo šaunumą. Vienas iš jų apžiūrėjo arklį: patikrino kanopas, dantis, balną. Kiti du su kareivišku įgudimu išvertė ant žemės visą Metraštininko balnakrepšį: dvi antklodes, apsiaustą su gobtuvu, plokščią odinę kuprinę ir sunkų, kietai prigrūstą kelioninį krepšį.

— Tai viskas, vade, — tarė vienas. — Tiesa, dar yra dvidešimt svarų avižų.

Vadeiva priklaupęs atidarė plokščiąją odinę kuprinę ir pažvelgė vidun.

— Ten tik popierius ir plunksnos, — pasakė Metraštininkas.

Vadas žvilgtelėjo į jį per petį:

— Tu raštininkas?

Metraštininkas linktelėjo:

— Šiais reikmenimis aš užsidirbu pragyvenimui, pone. Bet jums iš jų jokios naudos.

Plėšikas pasirausė kuprinėje ir įsitikinęs, kad Metraštininkas nemeluoja, padėjo ją į šalį. Paskui jis paklojo ant žemės Metraštininko apsiaustą, iškratė ant jo visą kelioninį krepšį ir ėmė iš lėto apžiūrinėti pabirusius daiktus.

Jis pasiėmė beveik visą rastą druską ir porą batraiščių. Metraštininkas liūdnai žiūrėjo, kaip vadeiva ištraukia jo Linvude nusipirktus marškinius. Tai buvo puikūs lininiai tamsiai mėlyni marškiniai. Tokie gražūs, kad nesinorėjo jų dėvėti kelionėje. Metraštininkas atsiduso: jam taip ir nepasitaikė tinkamos progos juos užsivilkti.

Vadeivai atsistojus, kiti plėšikai iš eilės ėjo prie apsiausto ir rausėsi Metraštininko mantoje.

— Tu, rodos, neturi antros antklodės, Džensai? — paklausė vadas vieno iš plėšikų, tas linktelėjo. — Tuomet paimk iš jo vieną — žiema ant nosies, tau jos prireiks.

— Jo apsiaustas geresnis nei mano, pone.

— Tai pasiimk, bet palik jam savąjį. Taip pat ir tu, Vitkinsai. Jei imsi jo titnago ir pinties dėžutę, palik mainais savo.

— Palikčiau, pone, — atsakė Vitkinsas. — Bet kad savąją pamečiau.

Apiplėšimas vyko stebėtinai civilizuotai. Metraštininkas prarado beveik visas adatas (vieną plėšikai visgi paliko), abi poras atsarginių kojinių, džiovintų vaisių maišelį, cukraus galvą, pusbutelį spirito ir porą žaidimo kauliukų iš dramblio kaulo. Kitų rūbų, džiovintos mėsos ir apgraužto neįtikėtinai sužiedėjusios duonos kepaliuko plėšikai nelietė. Kaip ir plokščiosios odinės kuprinės.

Kai plėšikai sugrūdo jiems nereikalingus daiktus atgal į kelioninį krepšį, vadeiva atsigręžė į Metraštininką:

— Na, o dabar duok šen kapšą.

Metraštininkas padarė, kas liepta.

— Ir žiedą.

— Abejoju, ar jame yra nors kiek sidabro, — suburbėjo Metraštininkas maudamasis žiedą nuo piršto.

— Kas ant tavo kaklo?

Metraštininkas prasisegė marškinius ir parodė ant odinio raištelio kabantį paprastą metalinį žiedą.

— Paprasta geležis, pone.

Vadeiva priėjęs patrynė žiedą tarp pirštų ir paliko jį kaboti ant Metraštininko kaklo.

— Tuomet pasilaikyk jį sau. Aš ne iš tų, kurie stoja tarp žmogaus ir jo religijos. — Tai pasakęs, jis išbėrė kapšelio turinį sau į delną, pasklaidė pirštu monetas ir nustebęs maloniai pridūrė: — Pasirodo, raštininko darbas apmokamas geriau, nei maniau.

— Turbūt neverta tikėtis, kad paliksite man bent keletą grašių? — paklausė Metraštininkas, kai vadeiva ėmė dalyti pinigus savo vyrams. — Nors tiek, kad galėčiau porą kartų pavalgyti karšto maisto?

Šešetas vyrų atsigręžė į Metraštininką ir žvelgė taip, lyg negalėtų patikėti savo ausimis. Vadeiva nusijuokė:

— Dėl Viešpaties kūno, tavo kelnėse ne kiaušinienė. — Jo balse pasigirdo šykšti pagarba.

— Jūs atrodot protingas vaikinas, — gūžtelėjo pečiais Metraštininkas, — o juk valgyti visiems reikia.

Plėšikų vadas nusišypsojo:

— Negaliu nesutikti su tokiu požiūriu. — Jis paėmė du grašius, parodė juos bendrams ir įdėjo atgal į Metraštininko kapšą. — Kad jau ne kiaušinienė, tai štai kiekvienam tavo kietuoliui po porą.

Jis numetė kapšelį Metraštininkui ir ėmė kimšti jo puikiuosius mėlynus marškinius į savo balnakrepšį.

— Ačiū, pone, — tarė Metraštininkas. — Beje, jums turbūt derėtų žinoti: tame butelyje, kurį paėmė vienas iš jūsų vyrų, yra medžio spiritas — juo aš valau savo plunksnas. Nepatarčiau jo gerti.

Vadeiva pritariamai nusišypsojo.

— Matote, kaip būna, kai su žmonėmis maloniai elgiesi, — pasakė jis savo vyrams lipdamas ant arklio. — Buvo malonu su jumis susipažinti, ponas raštininke. Jei tuoj pat leisitės į kelią, pasieksite Abots Fordą dar iki tamsos.

Kai kanopų bilsmas nutolo, Metraštininkas perkraustė savo kelioninį krepšį ir įsitikino, kad viskas sudėta taip, kaip reikia. Paskui nusiavė vieną batą, atplėšė pamušalą ir išsiėmė kulne paslėptą tvirtai susuktą monetų ritinėlį. Įsidėjęs kelias monetas į kapšą, atsirišo kelnes ir iš po kelių sluoksnių drabužių ištraukė dar vieną tokį ritinėlį — iš jo taip pat keletą monetų perdėjo į piniginę.

Keliaujant svarbiausia turėti kapšelyje deramą pinigų kiekį. Jei jų bus per mažai — nusivylę plėšikai ims ieškoti daugiau. Jei bus per daug — prabus jų godumas.

Turėjo Metraštininkas ir trečią monetų ritinėlį, paslėptą sužiedėjusios duonos kepaliuke — toks gali sudominti nebent visai beviltiškoje padėtyje atsidūrusį plėšiką. Dabar Metraštininkas šio ryšulėlio nelietė, kaip ir rašalinėje paslėpto sidabrinio talento. Šią monetą jis jau daugelį metų laikė laiminga — jos niekad niekas nerado.

Metraštininkas turėjo pripažinti, kad iš visų jo patirtų apiplėšimų šis buvo kultūringiausias. Plėšikai pasitaikė mandagūs, dalykiški ir ne itin nuovokūs. Žinoma, nemalonu prarasti arklį ir balną, bet Abots Forde bus galima nusipirkti ir viena, ir kita, o pinigų ir tada liks tiek, kad jis galės su visais įmanomais patogumais baigti šią kvailą kelionę ir susitikti su Skarpiu Trėjoje.

Paklusdamas gamtos šauksmui, Metraštininkas pasuko į šalikelę, kur augo kraujo raudonumo žagreniai. Užsisegant kelnes, pomiškyje staiga kažkas sujudėjo ir iš krūmų netoliese išpuolė tamsus šešėlis.

Metraštininkas šoktelėjo atbulas, baimingai sušuko, bet tuoj suprato, kad jį išgąsdino viso labo sparnais mosuojanti skristi besiruošianti varna. Pakikenęs iš savo kvailumo, Metraštininkas susitvarkė drabužius ir ėmė brautis pro žagrenius prie kelio, kartkartėmis nusibraukdamas nuo veido nematomas voratinklių gijas.

Kai užsimetė ant pečių kelioninį krepšį ir kuprinę, pajuto nepaprastą palengvėjimą. Blogiausia, kas galėjo nutikti, jau nutiko, o ir to blogumo, tiesą sakant, buvo ne tiek daug. Švelnus vėjelis kedeno tuopas, nuo jų šakų atplėšti lapeliai krito sukdamiesi tarsi auksinės monetos ant vėžėmis išmušto purvino kelio. Diena tikrai buvo nuostabi. TREČIAS SKYRIUS Medis ir žodis

Kai Koutas tingiai sklaidė knygos lapus, bandydamas nekreipti dėmesio į tylą tuščioje smuklėje, staiga atsivėrė durys ir į vidų atbulas įėjo Grehemas.

— Ką tik užbaigiau, — tarė jis perdėtai atsargiai laviruodamas tarp smuklės stalų. — Ketinau atnešti praeitą vakarą, bet paskui pagalvojau: geriau užtepsiu dar vieną sluoksnį alyvos, įtrinsiu ir išdžiovinsiu. Ir nesigailiu. Ponios ir ponai, tai nuostabiausia, ką kada nors padarė šios rankos.

Smuklininkas suraukė antakius, bet pamatęs plokščią Grehemo atneštą ryšulį viską suprato.

— A-a! Sieninis laikiklis! — Koutas pavargęs šyptelėjo. — Atleisk, Grehemai. Tai buvo taip seniai. Spėjau ir pamiršti.

Grehemas keistai į jį pažvelgė:

— Keturi mėnesiai — ne taip jau daug, jei turėsim galvoj, kad keliai visai suprastėjo, o medis gabentas iš paties Arieno.

— Keturi mėnesiai... — pakartojo Koutas, bet matydamas, kad Grehemas įdėmiai žiūri į jį, skubiai pridūrė: — Jie gali virsti amžinybe, kai ko nors lauki.

Jis pabandė įtikinamai nusišypsoti, bet pavyko išspausti tik liguistą vypsnį.

Tiesą sakant, jis apskirtai atrodė liguistas. Nepasakysi, kad sergantis, tačiau tarsi kažkoks sunykęs, apsiblausęs. Jis priminė į netinkamą dirvą persodintą augalą, stokojantį kažko gyvybiškai svarbaus, todėl vystantį.

Grehemas pastebėjo šį pokytį: smuklininko judesiai tapo vangesni, balsas silpnesnis, netgi akys nebespindėjo taip, kaip prieš mėnesį. Ir jų spalva atrodė išblukusi: nebebuvo nei ankstesnio jūros putos baltumo, nei žolės žalumos, — dabar jų atspalvį galėjai prilyginti nebent upės dumblių ir žalio stiklo butelio drumzlumui. Nebeliepsnojo ir plaukai — dabar jie buvo rudi, tiesiog rudi.

Koutas išvyniojo audeklą ir apžiūrėjo laikiklį. Medis buvo juodas lyg anglis, rievėtas, o svėrė kaip geležies lakštas. Ant lentos styrojo trys juodi kabliukai, po jais buvo išraižytas žodis.

— Kvailybė, — perskaitė Grehemas. — Keistas vardas kardui.

Koutas linktelėjo, stengdamasis, kad jo veido išraiška liktų tuščia ir neįskaitoma.

— Kiek aš tau skolingas? — paklausė jis ramiai.

Grehemas akimirką susimąstė.

— Atskaičiavus tai, ką jau davei medžiui pirkti... — Jo akys gudriai sužibo. — Maždaug talentas ir trys jotai.

Koutas ištiesė jam du talentus.

— Grąžos nereikia. Šį medį sunku apdoroti.

— Tai jau teisybė, — atsakė patenkintas Grehemas. — Pjoviau pjūklu — kaip akmuo. Kaliau kaltu — kaip geležis. Galiausiai pasirodė, kad ir ugnis neima.

— Pastebėjau, — atsakė Koutas. Jo akyse žybtelėjo smalsumas, jis perbraukė pirštu tamsiausią ant medžio išraižytų raidžių griovelį. — Tai kaip tu susidorojai?

— Na, — pasipūtė Grehemas, — po to, kai tuščiai sugaišau visą pusdienį, nutempiau jį pas kalvį. Su berniuku ėmėm deginti įkaitinta geležim. Dvi valandas plūkėmės, kol pajuodavo. Nė sruogelės dūmų, bet smirdėjo kaip sena oda ar dobilai. Tiesiog neįtikėtina. Kas per medis, jei nedega?

Grehemas minutėlę luktelėjo, bet smuklininkas apsimetė, kad negirdėjo klausimo.

— Kur jį pakabinti?

Koutas apsidairė po salę.

— Kol kas telieka čia. Dar neapsisprendžiau, kur jį pritaisyti.

Grehemas paliko smuklininkui saują geležinių vinių ir palinkėjęs geros dienos išėjo. Tebestovėdamas už baro Koutas tingiai glostė lentą ir ant jos išraižytą žodį. Netrukus iš virtuvės pasirodęs Bastas pažvelgė mokytojui per petį.

Jie ilgai tylėjo, tarsi atiduotų pagarbą mirusiajam.

— Reši, — galiausiai prabilo Bastas, — ar galiu užduoti klausimą?

Koutas švelniai nusišypsojo.

— Visada, Bastai.

— O sudėtingą klausimą?

— Tik tokius klausimus ir verta užduoti.

Jie dar akimirką nebyliai stebėjo ant baro gulintį daiktą, lyg norėdami kuo geriau įsidėmėti kiekvieną jo detalę. Kvailybė.

Bastas tai žiojosi, tai čiaupėsi, bet nieko taip ir nepasakė, tik pats, regis, suirzo dėl savo neryžtingumo.

— Nagi, rėžk, — galiausiai paragino Koutas.

— Ką tu galvojai užsakydamas šį daiktą? — paklausė Bastas, jo balse keistai pynėsi sumišimas ir susirūpinimas.

Koutas ilgai tylėjo prieš atsakydamas.

— Aš per daug galvoju, Bastai. O didžiausia sėkmė mane aplankydavo tada, kai priimdavau sprendimus negalvodamas, tiesiog darydavau tai, ką maniau esant teisinga. Net jei negalėdavau paaiškinti, kodėl taip darau. — Jis ilgesingai nusišypsojo. — Ir net jeigu būdavo rimtų priežasčių to nedaryti.

Bastas persibraukė ranka per veidą.

— Šitaip tu bandai išvengti abejonių dėl savo sprendimų?

Koutas sudvejojo.

— Galime įvardyti ir taip, — sutiko jis.

— Tai aš galiu taip įvardyti, Reši, — išdidžiai tarė Bastas. — O tu amžinai viską be reikalo apsunkini.

Koutas gūžtelėjo pečiais ir vėl įsmeigė akis į sieninį laikiklį.

— Ką gi, belieka rasti šiam daiktui vietą.

— Tikiuosi, ne čia? — pašiurpęs užklausė Bastas.

Šelmiška šypsena pagyvino Kouto veidą.

— Žinoma, čia, — tarė jis mėgaudamasis Basto reakcija, paskui tvirtai sučiaupė lūpas ir tiriamai nužvelgė sienas. — Beje, o kur tu jį padėjai?

— Jis mano kambaryje, — atsakė Bastas. — Po lova.

Nenuleisdamas akių nuo sienos Koutas atsainiai linktelėjo.

— Atnešk čionai, — jis įsakmiai mostelėjo Bastui ir tas nepatenkintas nuskubėjo.

Kai Bastas grįžo į salę, baras buvo nukrautas žvilgančiais buteliais, o Koutas stovėjo ant tuščios lentynos tarp dviejų sunkių ąžuolinių statinių ir bandė virš vienos iš jų pritvirtinti Grehemo atneštą laikiklį.

Pamatęs, kaip Bastas eidamas sūpuoja rankoje kardo makštį, Koutas sustingo ir šūktelėjo mokiniui:

— Atsargiai, Bastai! Tu neši damą, o ne šoki su merga kaimo vakaruškose.

Jaunuolis apmirė, klusniai suėmė makštį abiem rankom ir tik tada priėjo prie baro.

Koutas įkalė į sieną kelias vinis, ištiesė tarp jų virvutę ir tvirtai pakabino ant jos laikiklį.

— Gal paduotum? — paprašė jis keistai suvirpėjusiu balsu, lyg jam būtų užgniaužę kvapą.

Bastas abiem rankom ištiesė kardą ir akimirką tapo panašus į ginklanešį, įteikiantį ginklą tviskančiais šarvais pasidabinusiam riteriui. Bet riterio čia nebuvo, buvo tik smuklininkas, žmogus su prijuoste, kuris vadino save Koutu. Nenulipdamas nuo lentynos jis pasilenkė, paėmė kardą iš Basto rankų, atsitiesė.

Jis ištraukė kardą iš makšties paprastai, visai neiškilmingai. Pro smuklės langus besiskverbiančioje rudeninėje šviesoje jo ašmenys sužibo blausia balkšva spalva. Kardas atrodė visai naujas: ant ašmenų dar nebuvo nei rantų, nei rūdžių, nei atremtų smūgių pėdsakų. Nepaisant to, jis buvo senas, labai senas. Ir forma jo buvo neįprasta — bent šiame miestelyje tokio niekas nebuvo matęs. Jis atrodė taip, lyg koks alchemikas būtų lydęs tuziną kardų, o kai tiglis atvėso, pačiame jo dugne liko gulėti šitas — grynos formos kardas. Siauras ir grakštus. Ir mirtinai pavojingas, kaip aštrūs akmenys sraunioje upėje.

Koutas kiek palaikė jį nebedrebančiose rankose, paskui pritaisė kardą prie laikiklio. Pilkai baltas metalas sušvito ant tamsaus roa medžio, o rankeną tapo sunku ir įžiūrėti — ji buvo tokia tamsi, kad beveik susiliejo su medžiu. Apačioje juoduojantis žodis atrodė kaip priekaištas: Kvailybė.

Koutas nulipo žemyn, atsistojo greta Basto, ir akimirką abu vyrai nebyliai žiūrėjo į kardą.

— Jis tikrai nuostabus, — nutraukė tylą Bastas, jo balsas skambėjo taip, lyg jam būtų apmaudu pripažinti šią tiesą. — Tačiau... — Jis nutilo ieškodamas tinkamų žodžių, bet galiausiai tik gūžtelėjo pečiais.

Neįprastai linksmai nusiteikęs Koutas paplekšnojo jam per nugarą.

— Nebijok užminti man ant nuospaudos. — Jis regimai pagyvėjo, tarsi kardo kabinimas būtų įkvėpęs jam energijos. — Man patinka, — staiga įsitikinęs ištarė, paskui ant vieno iš laikiklio kabliukų pakabino ir juodą makštį.

Vėliau teko imtis kitų darbų. Reikėjo nuvalyti ir sustatyti į vietas butelius, paruošti pietus, o juos paruošus — sutvarkyti virtuvę. Jie triūsė gyvai, su malonumu, linksmai plepėdami apie visokius niekniekius. O darbams einant į pabaigą tapo akivaizdu — vyrai nori tą akimirką kuo labiau atitolinti, tarsi bijotų tylos, kuri vėl įsiviešpataus kambariuose, kai darbai bus baigti.

Tuomet nutiko kai kas neįprasta. Durys atsidarė ir „Pakelakmenį“ užliejo švelnių garsų banga — į vidų triukšmingai plūdo žmonės. Jie rinkosi stalus, krovė šalia jų savo mantą, kabino apsiaustus ant kėdžių atlošų, kalbėjosi. Vienas sunkiais šarviniais marškiniais vilkintis vyras nusisegė kardą ir atrėmė į sieną. Du ar trys svečiai prie diržų turėjo peilius. Keturi ar penki užsisakė išgerti.

Koutas su Bastu kurį laiką tiesiog stebėjo, kas vyksta, paskui puolė prie darbo. Koutas šypsojosi ir pylė gėrimus. Bastas išlėkė į lauką pažiūrėti, ar nereikia nuvesti arklidėn žirgų.

Po dešimties minučių smuklė visiškai persimainė. Ant baro žvangėjo monetos, barškėjo sūrio ir vaisių prikrautos medinės lėkštės, virtuvėje kunkuliavo varinis puodas. Svečiai, kurių buvo beveik tuzinas, sustūmę stalus į krūvą, kad galėtų susėsti visi kartu.

Koutas, vos jiems peržengus slenkstį, suprato, kas tai per žmonės. Tie du vyrai ir dvi moterys — krovinius gabenantys vežėjai, paprastai šiurkštūs dėl daugelio po atviru dangumi praleistų metų, o dabar besišypsantys galėdami praleisti naktį po stogu, kur neužpučia vėjai. Štai ši trijulė — apsauginiai: nuožmios akys ir geležies kvapas. Tas visad pasiruošęs nusišypsoti ir parodyti kelis likusius dantis storapilvis — skardininkas. Tie du gerai apsirengę ir iškalbūs jaunuoliai — vienas smėlio spalvos plaukais, kitas tamsiaplaukis — keliautojai, turintys užtektinai nuovokos saugumo dėlei nesileisti į kelią vieni ir prisidėję prie didesnio būrio.

Įsikūrimas truko valandą ar dvi. Pradžioj buvo pasiderėta dėl kainų už kambarius, paskui prasidėjo draugiški ginčai dėl to, kas su kuo miegos. Iš furgonų ir balnakrepšių svečiai atsinešė būtinus daiktus. Kažkas panoro išsimaudyti vonioje, tad teko prišildyti vandens. Arkliai gavo šieno. Koutas pripildė visas lempas žibalo.

Skardininkas išskubėjo laukan, mat nenorėjo, kad likęs šviesus dienos metas nueitų veltui: jis sėdo į savo mulo traukiamą dviratį vežimą ir nudardėjo miestelio gatvėmis, čia jį netrukus apspito saldainių, istorijų ir skatikų prašantys vaikai. Bet supratę, kad nieko negaus, jie paliko skardininką ramybėje ir apstoję ratuku vieną berniuką plodami ėmė dainuoti vaikišką dainelę, kuri buvo sena kaip pasaulis jau tuomet, kai ją dainavo jų seneliai ir močiutės:

Ką daryt, jei mėlyna

Dega židiny liepsna?

Kuo greičiau į lauką bėk,

Bėk ir slėpkis — paskubėk.

Berniukas juokdamasis bandė išsiveržti iš rato, o vaikai jį stūmė atgal.

Senio balsas aidėjo kaip varpas:

— Esu skardininkas — visiems reikalingas. Neškit puodus — pataisysiu, peilius pagaląsiu, aštresnius padarysiu. Šulinio neiškasiu, bet jam vietą surasiu. Kamštį išpjausiu statinei užkišti. Duosiu šilkinę skarelę po kaklu pasirišti. Popieriaus turiu rašyti ir saldainių pakramtyti.

Šitaip jis vėl patraukė vaikų dėmesį: tarsi maža procesija jie sekė visu būriu paskui jį gatvėmis, o skardininkas dainavo toliau:

— Diržai odiniai. Pipirai juodieji. Ryškios plunksnos ir nėriniai puikieji. Skardininkas mieste — tik iki ryto, lig tamsos žiopsosi — turėsi laukt kito. Audiniai nuostabūs ir vanduo iš rožių, ateikit, žmonelės, ateikit, dukrelės — visa tai jūsų grožiui.

Po kelių minučių jis grįžo į „Pakelakmenio“ kiemą, pasistatė ten galandimo tekinį ir ėmė juo galąsti peilį.

Aplink senį ėmė rinktis suaugusieji, o vaikai grįžo prie žaidimų. Mergaitė ratelio viduryje užsidengė ranka akis ir puolė gaudyti kitų vaikų, o šie bėgo nuo jos plodami ir dainuodami:

Nuo akies šitos juodos

Nepabėgsi niekados.

Kur tu slėpsies — nesvarbu.

Vienas, du — va kur tu!

Skardininkas plušo išsijuosęs, kartais aptarnaudamas vienu metu du ar netgi tris klientus. Už pagaląstą peilį jis imdavo grašį arba mainydavo į atbukusį. Jis prekiavo žirklėmis, adatomis, variniais puodais, mažais buteliukais (juos žmonos puldavo slėpti vos nusipirkusios), turėjo sagų, cinamono bei druskos maišelių, žaliųjų citrinų iš Tinujos, šokolado iš Tarbeano, poliruotų ragų iš Aerueho...

O vaikai dainavo:

Ar beveidį tą regi?

Kas šmėžuoja ten nakty?

Ką jie rezga — neramu.

Čandrianai jie vardu.

Koutas spėjo, kad keliautojai kartu praleido maždaug mėnesį: tiek ilgai, kad apsiprastų vienas su kitu, bet nepakankamai, kad nebesikivirčytų dėl smulkmenų. Jie dvelkė kelio dulkėmis ir arkliais — Koutui tai buvo tarsi kvepalai.

Tačiau dar labiau jį džiugino triukšmas: židinyje spragsėjo malkos, girgždėjo oda aptrauktos kėdės, vyrai kvatojosi, moterys flirtavo, kažkas užkliuvo už krėslo... Po labai ilgo laiko „Pakelakmenyje“ pagaliau nebeliko tylos. Nors ką gali žinoti — gal ji tik pasislėpė arba sumenko tiek, kad buvo sunku ją pastebėti.

Kouto buvo pilna visur — jis zujo kaip žmogus, valdantis didžiulį, sudėtingą mechanizmą: vos kam nors prireikdavo gėrimo, jis jau būdavo pasiruošęs atnešti; klausėsi ir kalbėjo lygiai tiek, kiek reikia smuklininkui; juokėsi iš pokštų, spaudė rankas, šypsojosi... Ir susibraukdavo visas monetas nuo baro taip, tarsi jam iš tikrųjų būtų reikėję pinigų.

Paskui atėjo dainų metas. Pirmiausia vienas kuris užtraukdavo savo mėgstamiausią, o kiti prisijungdavo, tačiau netrukus visos mėgstamiausios buvo išdainuotos, ir Koutas, matydamas, kad žmonės nori dar, stovėdamas prie baro užvedė „Skardininką ir kailiadirbį“, plodamas rankomis į taktą. Dainuojant Kouto plaukai vėl užsiliepsnojo ugnimi, o tiek šios dainos posmelių, kiek jis mokėjo, dar niekas nebuvo girdėjęs. Bet susirinkusieji į tai neatkreipė dėmesio.

Praėjus kelioms valandoms bendrojoje salėje tebevyravo šiluma ir linksmybė. Kai Koutas priklaupęs krovė į židinį malkas, staiga kažkas jam už nugaros tarė:

— Kvoutas?

Smuklininkas atsigręžė ir šiek tiek sutrikęs šyptelėjo:

— Pone?

Tai buvo vienas iš dviejų gerais drabužiais apsitaisiusių keliautojų. Jis šiek tiek svirduliavo.

— Tu esi Kvoutas.

— Koutas, pone, — atsakė raudonplaukis tuo atlaidžiu tonu, kuriuo motinos tramdo savo vaikus, o smuklininkai — girtuoklius.

— Kvoutas Bekraujis, — su girtuoklio užsispyrimu pakartojo jaunuolis. — Pasirodei matytas, bet niekaip negalėjau prisiminti, kur. — Jis išdidžiai nusišypsojo ir patapšnojo pirštu sau per nosį. — Paskui išgirdau tave dainuojant ir pažinau. Girdėjau tave kartą Imrėje. Visas akis tada išverkiau. Nebuvau girdėjęs nieko panašaus nei prieš tai, nei po to. Tiesiog širdis plyšo klausant.

Jaunuolio liežuvis vis labiau pynėsi, bet veidas išliko rimtas.

— Pagalvojau: ne, negali būti, kad tai jis. Bet paskui įsitikinau. Kaipgi kitaip? Kas dar turi tokius plaukus? — Jis papurtė galvą, nesėkmingai bandydamas sutelkti mintis. — Mačiau Imrėje tą vietą, kur tu jį nužudei. Prie fontano. Ten visi grindinio akmenys sukrupinti... — jis suraukė antakius ir susikaupęs pasitaisė, — sutrupinti. Sako, niekas nebegali pataisyti.

Jaunuolis smėlio spalvos plaukais nutilo ir pabandė sutelkti žvilgsnį. Smuklininko atsakas jį, regis, nustebino: raudonplaukis plačiai šypsojosi.

— Sakote, aš panašus į Kvoutą? Į tą Kvoutą? Ir aš pats visad taip maniau. Turiu net graviūrą su juo pasikabinęs ant virtuvės sienos. Padėjėjas dėl jos mane nuolat erzina. Gal galėtumėt jam pasakyti tą patį, ką sakėt man?

Koutas įmetė į židinį paskutinę pliauską ir atsistojo. Bet vos žengė žingsnį, koja staiga kryptelėjo ir jis griuvo paslikas ant grindų, kartu apversdamas kėdę.

Keletas lankytojų puolė prie jo, bet smuklininkas tučtuojau atsistojo pats ir sumojavo rankomis, ragindamas visus grįžti prie stalo.

— Nieko tokio. Viskas gerai. Atsiprašau, jei ką išgąsdinau.

Nors ir šypsojosi, buvo akivaizdu, kad jam skauda: jis stovėjo tvirtai įsikibęs kėdės.

— Prieš tris vasaras keliaudamas į Eldą buvau sužeistas strėle į kelį. Iki šiol kamuoja. — Kouto veidą vėl iškreipė skausmo grimasa ir jis ilgesingai pridūrė: — Todėl ir atsisakiau smagaus klajūno gyvenimo.

Smuklininkas pasilenkė ir švelniai patrynė keistai išlinkusią koją.

— Reikia dėti karštą kompresą, — tarė vienas iš apsauginių. — Kitaip gali siaubingai ištinti.

Koutas vėl pasitrynė koją ir linktelėjo.

— Išmintingas patarimas, pone.

Tai pasakęs jis atsigręžė į jaunuolį smėlio spalvos plaukais, kuris sverdėdamas tebestovėjo prie židinio, ir tarė:

— Ar gali man padaryti paslaugą, sūnau?

Jaunuolis nebyliai linktelėjo.

— Uždaryk dūmtraukį, — Koutas gestu parodė į židinį. — Bastai, padėsi man užlipti laiptais?

Atskubėjęs Bastas persimetė Kouto ranką per petį ir, kiekviename žingsnyje smuklininkui į jį ramstantis, išvedė savo mokytoją pro duris, padėjo užlipti laiptais.

— Strėlė į koją? — paklausė uždusęs Bastas. — Negi tu taip sutrikai pargriuvęs?

— Ačiū Dievui, tu toks pat patiklus, kaip jie, — atkirto Koutas, kai tik juodu dingo svečiams iš akių. Įveikus dar kelis laiptelius pasidarė aišku, kad jo kelis sveikut sveikutėlis, tačiau smuklininkas vis tiek ėmė pusbalsiu keiktis.

Nustebęs Bastas išpūtė akis, paskui, lyg ką įtardamas, prisimerkė. Užkopus laiptais Koutas sustojo ir pasitrynė veidą.

— Vienas iš jų žino, kas aš, — niūriai tarė jis. — Ar bent įtaria.

— Kuris? — neramiai, piktai paklausė Bastas.

— Tas žaliais marškiniais ir smėlio spalvos plaukais. Stovėjo šalia manęs prie židinio. Duok jam ko nors, kad užmigtų. Jis jau girtas, tai niekas nieko nesuuos.

— Naktinuke tiks? — kiek pagalvojęs paklausė Bastas.

— Geriau duok mhenkos.

Bastas kilstelėjo antakį, tačiau neprieštaravo.

— Dabar išgirsk mane tris kartus, Bastai, — tarė visu ūgiu išsitiesdamas Koutas.

Jaunuolis sumirksėjo akimis ir linktelėjo. Koutas prabilo stengdamasis kalbėti glaustai ir aiškiai:

— Buvau Ralieno miesto samdytas apsauginis. Mane sužeidė ginant vilkstinę. Strėlė pataikė į dešinį kelį. Prieš trejus metus. Vasarą. Kadangi vilkstinę apginti pavyko, seldišų pirklys atsidėkodamas davė pinigų, kad galėčiau atidaryti smuklę. Pirklio vardas — Deolanas. Mes keliavome iš Purviso. Papasakok visa tai lyg tarp kitko. Supratai?

— Girdėjau tave tris kartus, Reši, — rimtai atsakė Bastas.

— Eik.

Po pusvalandžio Bastas atnešė į šeimininko kambarį dubenėlį maisto ir patikino, kad apačioje viskas klojasi gerai. Koutas linktelėjo ir paliepė likusią nakties dalį jo netrukdyti.

Uždarius duris Basto veide šmėkštelėjo nerimas. Kurį laiką jis stovėjo viršutinėje laiptų aikštelėje ir mąstė, ką daryti toliau.

Sunku pasakyti, kas Bastui kėlė didžiausią nerimą. Iš pažiūros Koutas niekuo nepasikeitė. Gal tik judesiai tapo kiek lėtesni, ir ta maža kibirkštėlė, kuri įsižiebė akyse šį vakarą, kiek apsiblausė. Tiksliau sakant, ją jau buvo sunku įžiūrėti. O jei jau visai tiksliai, ji paprasčiausiai užgeso.

Koutas atsisėdo priešais židinį ir ėmė valgyti, bet darė tai mašinaliai, tarsi tiesiog perkeltų maistą iš vienos vietos į kitą. Nurijęs paskutinį kąsnį taip ir liko sėdėti sustingusiu žvilgsniu, neprisimindamas, nei ką valgė, nei koks buvo maisto skonis.

Ugnis židinyje spragtelėjo ir Koutas sumirksėjęs apsidairė po kambarį. Jis pažvelgė į savo ant kelių sunertas rankas, paskui ištiesė jas priešais save, tarsi šildytųsi prie ugnies. Rankos buvo grakščios, ilgais, švelniais pirštais. Koutas įdėmiai apžiūrėjo juos, lyg tikėtųsi, kad jie gali padaryti ką nors prieš jo valią. Paskui vėl padėjo sunertas rankas ant kelių ir įsmeigė akis į ugnį. Šitaip, nejudėdamas ir be jokios išraiškos veide, sėdėjo tol, kol židinyje liko tik pilki pelenai ir blausiai rusenančios žarijos.

Kai Koutas nusirengė ir ruošėsi gultis, staiga plykstelėjusi rausva ugnis nušvietė jam ant nugaros ir rankų neryškias linijas. Randai buvo lygūs, blyškūs, išraižę kūną kaip žaibas, kaip tolimų prisiminimų raukšlės. Akimirką liepsnos pliūpsnis apšvietė ir senas žaizdas, ir naujas. Visi randai buvo glotnūs, sidabriški. Visi, išskyrus vieną.

Ugnis plykstelėjo ir užgeso. Tuščioje lovoje, tarsi kantri mylimoji, jo laukė miegas.

Keliautojai išvyko ankstų kitos dienos rytą. Juos aptarnavo Bastas, paaiškinęs, kad šeimininko kelis smarkiai sutino ir jis negali nusileisti laiptais tokią ankštybę. Visi supratingai palinksėjo, tik pirklio sūnus smėlio spalvos plaukais buvo per daug pagiringas, kad apskritai ką nors suprastų. Apsauginiai, vartydami akis, apsikeitė šypsenomis, skardininkas čia pat išrėžė pamokslą apie blaivybę ir saiką, o Bastas pasiūlė keletą nelabai malonių būdų gydytis nuo pagirių.

Svečiams išvykus, Bastas toliau šeimininkavo smuklėje, tai buvo visai lengvas darbas: lankytojų nebuvo, tad didžiąją dalį laiko jis praleido svarstydamas, ką smagesnio nuveikus.

Po pusiaudienio laiptais nusileido Koutas ir rado Bastą stovintį už baro ir sunkia oda įrišta knyga traiškantį riešutus.

— Labas rytas, Reši.

— Labas rytas, Bastai, — atsakė Koutas. — Yra kokių naujienų?

— Buvo užbėgęs Orisonų berniukas. Klausė, ar mums nereikia avienos.

Koutas kinktelėjo taip, tarsi tokios naujienos ir būtų tikėjęsis.

— Kiek užsakei?

Bastas nusiviepė.

— Aš nekenčiu avienos, Reši. Jos skonis kaip šlapių pirštinių.

Koutas gūžtelėjo pečiais ir nuėjo prie durų.

— Turiu sutvarkyti kelis reikalus. Prižiūrėk viską, gerai?

— Žinoma, kaip visada.

Koutas išėjo iš „Pakelakmenio“ ir įkvėpė sustingusio, tvankaus oro, visu sunkumu užgulusio į miestelio centrą vedantį žvyrkelį. Dangus, blanki pilkų debesų drobulė, atrodė taip, lyg norėtų lyti, tačiau neturėtų tam jėgų.

Koutas perėjo kelią ir pasuko prie atvirų kalvės durų. Jam stebint kalvis — trumpai kirptas, bet užtat su tankia ir vešlia barzda — rūpestingai sukalė dvi vinis į dalgio žiedą, pritvirtindamas ašmenis prie lenkto medinio koto.

— Sveikas, Kalebai.

Kalvis atrėmė dalgį į sieną.

— Kuo galiu padėti, Koutai?

— Ar Orisonų berniukas ir pas tave buvo užbėgęs? — paklausė smuklininkas, kalvis linktelėjo galvą. — Jų avys vis dar dingsta?

— Tiesą sakant, kelios pradingėlės galiausiai atsirado. Siaubingai sudarkytos, kone suplėšytos į skutus.

— Vilkai? — paklausė Koutas.

Kalvis gūžtelėjo:

— Na, dabar lyg ir ne jų metas, bet, kita vertus, kas gi daugiau? Negi lokys? Manau, Orisonai dabar išparduoda viską, ko nebegali sužiūrėti. Jiems ir darbo rankų trūksta.

— Kaip tai?

— Spaudžia mokesčiai, tad teko atleisti berną, o jų vyriausias sūnus dar vasaros pradžioj stojo karaliaus tarnybon. Dabar jis kariauja su maištininkais Menate.

— Menerase, — mandagiai pataisė Koutas. — Jei dar pamatysi jų berniuką, pasakyk jam, kad norėčiau nusipirkti pusantros skerdenos.

— Gerai, — kalvis supratingai pažvelgė į smuklininką. — Dar ko nors?

Staiga susidrovėjęs Koutas nusuko akis į šalį.

— Na... pamaniau, gal turi kokį geležinį strypą? — tarė jis, vengdamas kalvio žvilgsnio. — Nieko įmantraus nereikia. Paprastas senas geležinis strypas tiks kuo puikiausiai.

Kalebas sukikeno:

— O aš vis svarsčiau: kažin kaip Koutas — ateis ar ne? Senasis Kobas ir kiti užvakar buvo atėję. — Jis priėjo prie darbastalio ir nuklojo nuo jo storos drobės gūnią. — Užtat ir padariau keletą atsargai.

Koutas paėmė maždaug dviejų pėdų ilgio geležinį strypą ir atsainiai juo pamosavo.

— Nuovokus tu žmogus, Kalebai.

— Išmanau savo amatą, — išdidžiai atsakė kalvis. — Dar ko nors?

— Tiesą sakant, — tarė Koutas, patogiai atremdamas geležinį strypą į petį, — yra dar vienas dalykas. Gal turi atsarginę prijuostę ir porą kalvio pirštinių?

— Gal ir surasiu, — dvejodamas atsakė Kalebas. — Kam tau viso to reikia?

— Už mano smuklės, — Koutas mostelėjo galva į „Pakelakmenio“ pusę, — keroja senas gervuogynas. Ketinu jį išrauti, o kitais metais įveisti ten sodą. Bet visai nesinori nusidraskyt pusę odos.

Kalebas linktelėjo ir pamojo Koutui sekti paskui jį į kalvę.

— Čia mano senieji reikmenys, — tarė kalvis, suieškojęs porą sunkių pirštinių ir standžią odinę prijuostę, daugelyje vietų pradegintas iki juodumo ir išterliotas riebalais. — Ne kažin kas, bet, manau, geriau negu nieko.

— Kiek aš už tai skolingas? — paklausė Koutas siekdamas kapšo.

Kalebas papurtė galvą:

— Joto bus per akis. Juk nei man, nei berniukui jų nebereikia.

Smuklininkas ištiesė jam monetą, o kalvis sudėjo pirštines ir prijuostę į seną storą maišą.

— Tu įsitikinęs, kad reikia tai daryti dabar? — paklausė kalvis. — Seniai lietaus bebūta. Po pavasarinio atodrėkio žemė bus minkštesnė.

Koutas gūžtelėjo pečiais:

— Senelis man visad sakydavo: jei nori ką nors išrauti, ir padaryti tai su visam, tuomet ruduo — pats tas metas. — Pamėgdžiodamas seno žmogaus balso virpėjimą Koutas tęsė: — „Pavasario mėnesiais visa kas pilna gyvybės. Vasarą — viskas sustiprėja ir laikosi įsikibę gyveniman kiek tik gali. O ruduo...“ — Smuklininkas pažvelgė į spalvas permainiusią medžių lapiją. — „O ruduo — pats tas metas. Rudenį visa kas pavargsta ir ruošiasi mirti.“

Tos dienos popietę Koutas nusiuntė Bastą numigti ir atsigriebti už praeitą naktį, o pats tingiai vaikštinėjo po smuklę, baiginėdamas smulkius nuo vakar likusius darbus. Lankytojų nebuvo. Kai pagaliau ėmė temti, Koutas uždegė lempas ir ėmė be jokio susidomėjimo vartyti knygą.

Ruduo paprastai būdavo laikomas judriausiu metų laiku, tačiau dabar keliautojų užsukdavo retai. Koutas niūriai suvokė, kad žiema bus labai ilga.

Smuklę jis uždarė kaip niekad anksti. Grindys ir taip buvo švarios, tad jų neplovė. Nevalė nei stalų, nei baro — nebuvo kam jų šiandien ištepti. Tik nublizgino vieną kitą butelį, paskui užrakino duris ir nuėjo miegoti.

Ir nebuvo kam pastebėti, kad kažkas pasikeitė. Tik Bastas, žvelgdamas į savo šeimininką, nerimavo ir laukė. KETVIRTAS SKYRIUS Pusiaukelėje į Niuarą

Metraštininkas šlubčioti pradėjo jau vakar, bet kadangi šiandien ant kojų apskritai neliko vietos, kuri neskaudėtų, ir šlubčiojant eiti nebuvo lengviau. Abots Forde ir Reniše jis už palaikius kuinus siūlė nežmoniškus pinigus, tačiau tokių mažų miesteliūkščių gyventojai atliekamų arklių neturi, ypač kai javapjūtė ant nosies.

Metraštininkas buvo nusiplūkęs per dieną, bet vis tiek, nuolat klupinėdamas, tęsė kelionę, nepaisydamas nei užslinkusios nakties, nei vos įžiūrimo provėžų išmušto žvyrkelio. Dvi valandas apgraibom paklypinėjęs tamsoje, Metraštininkas staiga pastebėjo tarp medžių blyksint šviesą ir, numojęs ranka į ketinimą dar šiąnakt pasiekti Niuarą, nusprendė, kad jam visai pakaks ir ūkininkų svetingumo.

Jis išsuko iš kelio ir nuklupinėjo pro medžius šviesos link. Bet ugnis buvo toliau nei jis manė, be to, ir gerokai didesnė. Tai nebuvo pro langą sklindanti lempos šviesa, ir netgi ne žiežirbuojantis stovyklavietės laužas. Tarp seno namo griuvėsių Metraštininkas pamatė didžiulę, siautulingą liepsną. Griuvėsiai tebuvo dvi aptrupėjusios akmeninės sienos, o jų kampe gūžėsi žmogus. Vilkėjo jis didžiulį apsiaustą su gobtuvu, ir siautėsi juo taip, lyg būtų gūdi žiema, o ne šiltas rudens vakaras.

Pamačius virš ugnies kabantį puodą, Metraštininko skrandis viltingai sugurgė, tačiau priėjęs arčiau jis užuodė šlykščią, su laužo dūmais susimaišiusią smarvę. Kvapas priminė svylančių plaukų ir pūvančių gėlių dvoką. Metraštininkas netruko apsispręsti — kad ir ką tas žmogus virtų savo geležiniame puode, jis šito į burną neims. Pakaks ir to, jei galės pernakvoti prie laužo — vis geriau nei drybsoti šalikelėj.

Metraštininkas įžengė į liepsnos apšviestą ratą.

— Pastebėjau tavo lau... — Jis nebaigė sakinio, nes žmogus žaibiškai pašoko ant kojų ir abiem rankomis iškėlė kardą. Nors ne, tai buvo ne kardas, tačiau ir ne paprastas medinis pagalys — per daug taisyklingos formos. Greičiau ilgas, tamsus vėzdas.

Metraštininkas sustojo kaip įbestas.

— Aš tik ieškau vietos nakvynei, — paskubom tarė jis, nesąmoningai sugriebdamas ant kaklo kabantį geležinį žiedą. — Nenoriu jokių nemalonumų. Geriau paliksiu tave vakarieniauti.

Jis žengė žingsnį atbulas, o nepažįstamasis atsipalaidavo ir nuleido savo vėzdą — pasigirdo, kaip cingteli metalas atsitrenkdamas į akmenį.

— Dėl apanglėjusio Viešpaties kūno, ką tu čia veiki tokį vėlų metą?

— Keliavau į Niuarą ir pamačiau laužo šviesą.

— Ir tiesiog ėjai tos šviesos link? Naktį, miške, nežinodamas, kas čia gali būti? — Žmogus po gobtuvu papurtė galvą. — Na, bet jei jau atpėdinai iki čia, eikš arčiau. — Jis mostelėjo Metraštininkui prieiti, ir šis pamatė ant nepažįstamojo rankų storas odines pirštines. — Teilu visagali, tau visad taip nesiseka, ar tik šią naktį?

— Nežinau, ko tu čia lauki, — tarė Metraštininkas ir žengė atbulas dar žingsnį, — bet esu tikras — tau verčiau ir toliau laukti vienumoje.

— Užsičiaupk ir paklausyk, — griežtai nutraukė jį nepažįstamasis. — Mes neturim daug laiko. — Jis nuleido akis ir pasitrynė ranka veidą. — Viešpatie, aš niekad nežinau, kiek tiems žmonėms galima pasakoti. Jei manim nepatikėsi, pamanysi, kad aš beprotis. O jei patikėsi, įsibaiminsi taip, kad bus dar blogiau. — Pakėlęs akis jis pamatė, kad Metraštininkas tebestovi sustingęs. — Kad tu prasmegtum! Eikš gi čionai. Jei trauksi atgal — pateksi tiesiai mirčiai į nagus.

Metraštininkas žvilgtelėjo sau per petį į miško tamsą.

— Kodėl? Kas ten tokio?

Nepažįstamasis trumpai karčiai susijuokė, paskui piktai papurtė galvą.

— Sakyti atvirai? — Jis atsainiai perbraukė ranka plaukus ir šitaip atsmaukė gobtuvą. Laužo šviesoje jo plaukai atrodė neįtikėtinai raudoni, o akys kone baugino ryškiu žalumu. Jis tiriamai nužvelgė Metraštininką ir galiausiai tarė: — Demonai. Didelių, juodų vorų pavidalo.

Metraštininkas lengviau atsikvėpė.

— Demonų nebūna. — Iš jo tono buvo akivaizdu, jog šiuos žodžius yra sakęs begalę kartų.

Raudonplaukis nepatikliai sukikeno.

— Ką gi, tuomet susirenkam mantą ir traukiam namolio! — Jis išsišiepė lyg pamišėlis, bet paskui vėl surimtėjo: — Paklausyk. Kaip suprantu, esi išsilavinęs žmogus. Mokslą aš gerbiu, ir iš esmės tu visai teisus: demonų nebūna. Bet šiąnakt, čia ir dabar, tu klysti. Siaubingai klysti. Ir kai tai suvoksi, nebenorėsi būti anoje laužo pusėje.

Nuo jo balse nuskambėjusio tvirto įsitikinimo Metraštininką nukrėtė šiurpas. Nors jautėsi kaip paskutinis kvailys, atsargiai apėjo laužą.

Nepažįstamasis greitai permetė jį akimis.

— Spėju, neturi jokio ginklo? — Metraštininkas papurtė galvą. — Nesvarbu. Kardas nelabai ir padėtų. — Jis įbruko Metraštininkui į rankas sunkią pliauską. — Vargu ar tau pavyks trinktelėti bent vienam, bet pabandyti verta. Jie greiti. Jei kuris užsiropš ant tavęs, tiesiog griūk ant žemės. Stenkis užgulti jį, sulaužyti savo svoriu. Vartykis ant jo. Jei kokį sučiupsi, mesk į ugnį.

Greitakalbe berdamas žodžius, jis vėl užsimaukšlino gobtuvą.

— Jei turi dar kokių drabužių — apsivilk. Jei turi antklodę — susi...

Staiga jis nutilo ir pažvelgė į mišką už laužo.

— Stovėk nugara į sieną, — tarė jis šiurkščiai, keldamas savo vėzdą abiem rankomis.

Metraštininkas taip pat nukreipė akis į mišką. Tarp medžių judėjo juodi šešėliai.

Paskui jie išropojo į šviesą: juodi, daugiakojai ir didžiuliai kaip vežimo ratai. Vienas, greitesnis už kitus, be atodairos puolė prie ugnies. Jis judėjo bauginamai vingriai lyg gyvatė ir bukai atkakliai lyg vabzdys.

Metraštininkui nespėjus pakelti savo pliauskos, padaras apibėgo laužą ir staigiai šoko ant jo it svirplys. Vyras pakėlė rankas kaip tik tą akimirką, kai juodasis šešėlis trenkėsi jam į krūtinę ir veidą. Šaltos, kietos padaro kojos apglėbė Metraštininką ir ėmė draskyti rankas, bandydamos įsikibti. Pajutęs aštrų skausmą, raštininkas atšoko, užkliuvo kulnu už nelygios žemės ir smarkiai sumostagavęs rankomis parpuolė.

Griūdamas Metraštininkas paskutinį kartą žvilgtelėjo į laužo apšviestą ratą. Iš tamsos niro vis daugiau juodųjų būtybių. Ant medžių šaknų, akmenų ir nukritusių lapų jų kojos trypė greitą staccato. Šiapus laužo žmogus su didžiuliu apsiaustu abiem rankomis pakėlė geležinį vėzdą. Jis stovėjo visiškai ramus ir nebylus. Jis laukė.

Metraštininkas griuvo atbulas, su tamsiuoju padaru ant savęs. Jis trenkėsi pakaušiu į akmeninę sieną ir pajuto, lyg galvoje kas būtų sprogę. Viskas aplink sulėtėjo, paskui ėmė lietis, galiausiai ir visai aptemo.

Metraštininkas atmerkė akis, bet galėjo įžiūrėti tik tamsius šešėlius ir laužo liepsną. Galva tvinkčiojo. Ties pečiais vėrė aštrus skausmas, o kas kartą įkvepiant nudiegdavo ir kairį šoną.

Po ilgų bandymų Metraštininkui šiaip taip pavyko sutelkti žvilgsnį. Kai pasaulis išniro iš miglos, jis pamatė šalia sėdintį nepažįstamąjį. Jis nebemūvėjo pirštinių, o didysis apsiaustas, į kurį tebebuvo susisupęs, dabar labiau panėšėjo į skarmalus. Bet apskritai vyras atrodė gyvas ir sveikas. Jo veidą vėl slėpė gobtuvas.

— Prabudai? — smalsiai paklausė jis. — Tai gerai. Susižeidus galvą visko būna. — Gobtuvas šiek tiek pasisuko. — Gali kalbėti? Ar supranti, kur esi?

— Taip, — pralemeno Metraštininkas. Regis, jam prireikė didžiulių pastangų ištarti šį vienintelį žodį.

— Dar geriau. Ką gi, yra du — bus ir trys: kaip manai, ar pajėgsi atsistoti ir man padėti? Mes turime sudeginti ir palaidoti jų liekanas.

Metraštininkas truputį pajudino galvą ir iškart pajuto svaigulį bei pykinimą.

— Kas man nutiko?

— Turbūt sulaužiau tau porą šonkaulių, — atsakė nepažįstamasis. — Vienas iš jų užsiropštė ant tavęs. Nebuvo kitos išeities. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Atleisk, bet viskas turi savo kainą. Jau susiuvau žaizdas ant tavo rankų. Turėtų gerai sugyti.

— Jie pasitraukė?

Gobtuvas kiek palinko.

— Skreliai niekad nesitraukia. Jie kaip vapsvų spiečius. Puola, kol žūsta.

Metraštininko veidą iškreipė siaubas:

— Tų padarų čia visas spiečius?

— Šventas Dieve, ne. Jų buvo tik penketas. Bet vis tiek juos reikia sudeginti ir užkasti — atsarga gėdos nedaro. Aš jau prikapojau tinkamų malkų: uosio ir šermukšnio.

Metraštininkas isteriškai sukikeno.

— Visai kaip toj vaikiškoj dainelėj:

Duobei vietą tu išrink:

Du ir dešimt — atsimink.

Uosio dėk ir guobos dėk,

Ir šermukšnio negailėk...

— Taip, iš tikrųjų, — sausai pritarė vyras. — Nustebtum sužinojęs, kiek daug visko slypi vaikiškose dainelėse. Šiaip ar taip, nors ir nemanau, kad mums reikia kasti dešimties pėdų gylio duobę, vis dėlto pagalbos neatsisakysiu... — Jis reikšmingai nutilo.

Metraštininkas ranka atsargiai apsičiupinėjo pakaušį, apžiūrėjo savo pirštus ir nustebo, kad ant jų nėra kraujo.

— Regis, man viskas gerai, — tarė jis ir lėtai pasikėlė ant alkūnės, paskui ėmė sėstis. — Ar yra čia....

Staiga jis sumirksėjo ir dribo lyg maišas. Stuktelėjusi į žemę galva šoktelėjo, paskui kiek pakrypo ant šono ir nurimo.

Koutas ilgai ir kantriai stebėjo sąmonę praradusį Metraštininką. Kadangi, be lėtai besikilojančios krūtinės, nebuvo matyti jokių kitų gyvybės požymių, Koutas sunkiai atsistojo ir priklaupė prie gulinčiojo. Jis pakėlė vieną, paskui kitą sužeistojo voką, galiausiai kažką suburbėjo, matyt, ne itin nustebintas to, ką pamatė.

— Turbūt nėra ko tikėtis, kad vėl prabusi? — paklausė jis per daug nesivildamas atsakymo ir lengvai paplekšnojo blyškų Metraštininko skruostą. — Nėra ko tikėtis, kad...

Ant Metraštininko kaktos tekštelėjo kraujo lašas, paskui dar vienas.

Koutas atsilošė, kad nebebūtų palinkęs virš sąmonę praradusio vyro, ir pabandė nuvalyti užtiškusį kraują, tačiau nelabai sėkmingai — jo paties rankos buvo kruvinos.

— Atleisk, — vangiai pratarė.

Paskui giliai atsiduso ir atsismaukė gobtuvą. Jo raudoni plaukai buvo sulipę, ant pusės veido tamsavo apdžiūvęs kraujas. Koutas ėmė lėtai vilktis skarmalus — tai, kas liko iš apsiausto. Po jais dar turėjo odinę kalvio prijuostę — ji dabar taip pat buvo išraižyta dryžiais. Kai nusiėmė ir ją, liko tik su paprastais pilkais naminio audimo marškiniais. Ties pečiais ir kaire ranka jie buvo patamsėję ir šlapi nuo kraujo.

Koutas jau siekė sagų, bet paskui persigalvojo ir nusprendė marškinių nesivilkti. Pamažu atsistojęs, jis pakėlė nuo žemės kastuvą ir pradėjo lėtai, sunkiai kasti. PENKTAS SKYRIUS Rašteliai

Kai Koutas, nešinas suglebusiu Metraštininko kūnu ant sužalotų pečių, grįžo į Niuarą, buvo jau seniai po vidurnakčio. Visus miestelio namus gaubė tamsa ir tyla, tik „Pakelakmenio“ langai švietė iš tolo.

Tarpduryje stovėjo Bastas. Jis kone trypė iš įniršio, o kai pamatė artėjantį pavidalą, išpuolė į gatvę ir piktai sumosavo popieriuku rankoje.

— Raštelis? Tu slapta išsėlini ir palieki man raštelį? — sušnypštė jis perpykęs. — Kas aš tau? Uosto kekšė?

Koutas atsuko Bastui nugarą ir išsimuistė iš nešulio — nejudrus Metraštininko kūnas sudribo jaunuoliui ant rankų.

— Žinojau, kad bandysi mane atkalbėti, Bastai.

Bastas laikė Metraštininko kūną lengvai kaip kūdikį.

— Kad bent būtum parašęs gerą raštelį. O dabar... „Jei tu skaitai šituos žodžius, manęs greičiausiai nebėra gyvo.“ Kas čia per raštelis?

— Tu turėjai jį rasti tik rytą, — pavargusiu balsu atsakė Koutas ir nužingsniavo smuklės link.

Bastas pažvelgė į nešamą žmogų, tarsi tik dabar jį pastebėjęs.

— Kas čia toks? — Klausdamas jis kiek pakratė Metraštininką, paskui smalsiai apžiūrėjo, galiausiai persimetė per petį lengvai kaip tuščią maišą.

— Kažkoks vėpla, išsiruošęs keliauti netinkamu metu, — nesiveldamas į kalbas atsakė Koutas. — Nekratyk stipriai. Jo galva šiek tiek sužeista.

— Tai kur, po galais, buvai ištykinęs? — paklausė Bastas, kai jie įėjo į smuklę. — Jei jau nutarei palikti raštelį, jame turėjo būti pasakyta, kas...

Čia Basto akys išsiplėtė, nes jis pamatė Koutą smuklės lempų šviesoje: išblyškusį, išsitepliojusį krauju ir purvu.

— Putokis į sveikatą, — sausai atsakė Koutas. — Bet viskas iš tikrųjų yra taip blogai, kaip ir atrodo.

— Tu išėjai jų medžioti? — sušnypštė Bastas ir jo akys dar labiau išsiplėtė: — Ne. Tu pasilikai gabaliuką to, kurį nudėjo Karteris. Negaliu patikėti. Tu melavai man. Man!

Koutas sunkiai priėjo prie laiptų ir atsiduso.

— Ar tave labiau liūdina tai, kad tau melavau, ar tai, kad tu šito nepastebėjai? — paklausė jis ir ėmė lipti į viršų.

— Mane liūdina tai, kad tu nusprendei, jog negali manimi pasitikėti, — springdamas pykčiu atkirto Bastas.

Kai antrame aukšte jie žengė pro vieno iš daugelio tuščių kambarių duris, pokalbis nutrūko. Kambaryje Metraštininką nurengė, paguldė į lovą ir rūpestingai apklostė. Koutas padėjo sužeistojo kuprinę ir kelionkrepšį šalia lovos.

Išėjus ir uždarius duris Koutas tarė:

— Aš pasitikiu tavimi, Bastai, bet nenorėjau, kad tu nukentėtum. Žinojau, kad ir pats susitvarkysiu.

— Būčiau padėjęs tau, Reši, — įsižeidęs atsakė Bastas. — Juk pats žinai.

— Tavo pagalbos dar prireiks, — tarė Koutas, eidamas į savo kambarį ir sunkiai sėsdamas ant siaurosios lovos krašto. — Reikia susiūti man žaizdas. — Jis ėmė segiotis marškinius. — Galėčiau ir pats, bet ant pečių ir nugaros sunkoka pasiekti.

— Nekalbėk niekų, Reši. Aš sutvarkysiu.

Koutas parodė į duris.

— Mano reikmenys rūsyje.

Bastas niekinamai prunkštelėjo.

— Širdingai dėkoju, bet siūsiu savo adatomis. Gero, tikro kaulo. Tai ne tie jūsų šlykštūs kreivi geležiukai, duriantys lyg neapykantos rakštys. — Jaunuolis nusipurtė. — Kad tave srovė ir akmenys, baisu, kokie jūs, žmonės, dar primityvūs. — Tai pasakęs Bastas išėjo, bet paliko duris praviras.

Koutas ėmė lėtai vilktis marškinius. Prie žaizdų pridžiūvusi kruvina medžiaga plyšo nuo kūno, ir jis raukėsi iš skausmo, traukdamas orą pro sukąstus dantis. Bet kai į kambarį grįžo vandens dubeniu nešinas Bastas ir ėmė plauti žaizdas, Kouto veidas vėl buvo ramus.

Nuplovus pridžiūvusį kraują, ant šviesios smuklininko odos pasimatė daugybė žiojėjančių pjūvių: jie buvo ilgi ir tiesūs, tarsi išraižyti kirpėjo skustuvu arba stiklo duženom. Iš viso žaizdų buvo apie tuziną, dauguma ant pečių, keletas — ant nugaros ir rankų. Viena driekėsi nuo viršugalvio iki ausies.

— Tu lyg ir neturėtum kraujuoti, Reši, — pastebėjo Bastas. — Šiaip ar taip, tu juk Bekraujis.

— Netikėk viskuo, kas pasakojama istorijose. Ten daug melo.

— Na, nors galėjai netekti gabalo ausies, apskritai viskas ne taip blogai, kaip bijojau, — tarė Bastas, šluostydamasis rankas. — Jie buvo sužeisti? Kaip tas, kuris užpuolė Karterį?

— Kad nelabai galėjau įžiūrėti, — atsakė Koutas.

— Kiek jų buvo?

— Penki.

— Penki? — apstulbęs perklausė Bastas. — Kiek nudėjo anas vaikinas?

— Jis kuriam laikui atitraukė vieno iš jų dėmesį, — kilniadvasiškai atsakė Koutas.

— Anpauen, Reši, — sušuko Bastas purtydamas galvą ir verdamas į kaulinę adatą siūlą — plonesnį ir švelnesnį nei ketgutas. — Tu turėjai žūti. Neabejotinai.

Koutas gūžtelėjo.

— Ne pirmas kartas, Bastai. Išmokau išvengti mirties.

Jaunuolis palinko prie jo žaizdų.

— Šiek tiek suskaus, — įspėjo jis, nors jo rankos buvo stebėtinai švelnios. — Atvirai šnekant, Reši, kartais apskritai stebiuosi, kad tu dar gyvas.

Koutas vėl gūžtelėjo pečiais ir užsimerkė.

— Aš taip pat, Bastai, — tarė jis. Jo balsas buvo pavargęs ir liūdnas.

Po kelių valandų Kouto kambario durys girgždėdamos prasivėrė ir tarpdury pasirodė Basto galva. Išgirdęs tik lėtą, ritmingą alsavimą, jaunuolis tyliai priėjo prie pat lovos ir pasilenkė prie miegančiojo. Bastas pažiūrėjo, kokios spalvos skruostai, pauostė burnos kvapą, švelniai prilietė kaktą, riešus ir duobelę po gerkle.

Paskui prisitraukė prie lovos kėdę ir atsisėdo. Kurį laiką Bastas tiesiog žiūrėjo į savo šeimininką ir klausėsi jo kvėpavimo, paskui pasilenkė ir, tarsi motina miegančiam vaikui, nubraukė Koutui nuo veido neklusnius raudonus plaukus. Galiausiai ėmė dainuoti švelnią keistą melodiją, beveik lopšinę:

Ar dar ką nors keistesnio rasi,

Negu mirtingųjų lemtis?

Liepsnoti žinant, kad užgesi,

Vėjelis vos prošal praskris.

Ar man ugnim sava dalintis,

Jei siela tavo — vėjy pintis?

Basto balsas pamažu silpo, galiausiai visai nutilo. Tačiau jaunuolis nepakilo nuo kėdės ir dar ilgai sėdėjo nejudėdamas, stebėdamas, kaip ankstyvo ryto prietemoje tyliai kilnojasi jo mokytojo krūtinė. ŠEŠTAS SKYRIUS Prisiminimų kaina

Ankstyvą kitos dienos vakarą Metraštininkas nusileido laipteliais į „Pakelakmenio“ salę. Nors buvo išblyškęs ir kiek svyravo, po pažastimi nešėsi savo odinę kuprinę.

Koutas sėdėjo už baro ir sklaidė knygą.

— O, mūsų netikėtas svečias. Kaip tavo galva?

Metraštininkas pasičiupinėjo ranka pakaušį.

— Kai per greitai pasuku, šiek tiek tvinkčioja. Bet apskritai dar veikia.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — pasakė Koutas.

— Ar čia... — Metraštininkas sutrikęs apsidairė. — Ar mes Niuare?

Koutas linktelėjo.

— Iš tikrųjų tu stovi pačiame Niuaro centre. — Jis teatrališkai mostelėjo ranka. — Klestintis didmiestis. Namas prie namo...

Metraštininkas įsmeigė akis į raudonplaukį vyrą už baro, o kad būtų lengviau stovėti, atsirėmė ranka į stalą.

— Dėl apanglėjusio Viešpaties kūno, — sulaikęs kvapą tarė jis. — Tai tikrai tu?

Smuklininkas atrodė sumišęs.

— Meldžiu atleisti.

— Žinau, bandysi neigti, — pasakė Metraštininkas, — bet tai, ką mačiau praėjusią naktį...

Smuklininkas tildydamas jį pakėlė ranką.

— Prieš pradėdamas kalbėti apie žalą, kurią smūgis į galvą galėjo padaryti tavo smegenims, pirmiausia pasakyk, kaip kelias į Tinują.

— Ką? — suirzęs paklausė Metraštininkas. — Aš keliavau visai ne į Tinują. Aš... ak. Na, apie praėjusią naktį nesinori net kalbėti, bet ir iki jos kelionė klojosi prastokai. Netoli Abots Fordo mane apiplėšė, ir nuo tada keliavau pėsčias. Bet jei čia tikrai tu, tuomet buvo verta. — Jis žvilgtelėjo į virš baro kabantį kardą ir giliai įkvėpė, jo veide šmėkštelėjo nerimo šešėlis. — Aš tikrai nenoriu pridaryti kokių nemalonumų. Aš čia tikrai ne dėl pinigų, pažadėtų už tavo galvą. — Jis šyptelėjo. — Nors kokių gi nemalonumų galėčiau tau sukelti...

— Puiku, — nutraukė jį smuklininkas ir baltu lininiu skuduru ėmė šveisti barą. — Tuomet kas tu toks?

— Gali vadinti mane Metraštininku.

— Aš neklausiau, kaip galiu tave vadinti, — atkirto Koutas. — Koks tavo vardas?

— Devanas. Devanas Lokizas.

Koutas sustingo ir pakėlė akis.

— Lokizas? Tu ne giminė hercogui... — Koutas nutilo ir pats sau linktelėjo. — Na, taip, žinoma. Tu ne šiaip metraštininkas, o Metraštininkas. — Jis atidžiai, nuo galvos iki kojų, nužvelgė plinkantį vyrą. — Kas galėjo pagalvoti? Pats didysis demaskuotojas.

Metraštininkas, akivaizdžiai pamalonintas to, kad garsas apie jį žengia pirma jo paties, šiek tiek atsipalaidavo.

— Visai neketinau tavęs klaidinti: tiesiog jau daugybę metų nebegalvoju apie save kaip apie Devaną. Jau seniai atsisakiau šio vardo. — Jis reikšmingai pažvelgė į smuklininką. — Manau, tau šis jausmas turėtų būti pažįstamas...

Koutas apsimetė negirdėjęs šio netiesioginio klausimo.

— Prieš daugelį metų skaičiau tavo knygą. „Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumai“. Puiki priemonė atverti akis jaunuoliui, kurio galva prikimšta visokių pasakų. — Nuleidęs akis jis vėl ėmėsi baltu skuduru šveisti barą. — Prisipažinsiu, buvau labai nusivylęs, kai sužinojau, kad drakonų nebūna. Sunki pamoka berniukui.

Metraštininkas nusišypsojo.

— Tiesą sakant, ir aš šiek tiek nusivyliau. Ieškojau legendos, o radau driežą. Žavų driežą, bet viso labo tik driežą.

— Ir štai dabar tu čia, — tarė Koutas. — Atėjai įrodyti, kad ir aš neegzistuoju?

Metraštininkas nervingai nusijuokė:

— Ne. Matai, mus pasiekė gandai...

— Mus? — pertraukė Koutas.

— Aš keliavau su tavo senu draugu. Skarpiu.

— Jis ėmėsi tave globoti? — lyg sau suburbėjo Koutas. — Mat kaip. Skarpio mokinys.

— Veikiau kolega.

Koutas neišraiškingai linktelėjo.

— Buvo galima numanyti, kad jis bus pirmas, mane suradęs. Abu jūs paskalų nešiotojai.

Metraštininko šypsena kiek sugižo: jis nurijo žodžius, kurie buvo besiveržią, paskui, kiek pasigrūmęs su savimi, atgavo savitvardą.

— Taigi, kuo galiu padėti? — Koutas padėjo lininį skudurą į šalį ir nutaisė pačią žaviausią smuklininko šypseną. — Norite pavalgyti ar išgerti? Kambario nakvynei?

Metraštininkas susvyravo.

— Turiu čia visko. — Koutas plačiu mostu parodė į barą už nugaros. — Seno vyno, švelnaus baltojo? Midaus? Tamsaus alaus? Saldaus vaisių vyno? Slyvų, vyšnių, obuolių, gervuogių? — vardydamas jis baksnojo butelius pirštu. — Nagi, juk tikrai ko nors norite? — kalbėdamas jis šypsojosi, tačiau jo šypsena buvo kiek per plati draugiškai nusiteikusiam smuklininkui. Tuo pat metu jo akys darėsi šaltos ir piktos.

Metraštininkas nuleido akis.

— Aš pagalvojau, kad...

— Tu pagalvojai, — šaipydamasis pakartojo Koutas, ir apsimestinė šypsena dingo nuo veido. — Labai tuo abejoju. Nes būtum pagalvojęs ir apie tai, kokį pavojų man keli čia atvykdamas.

Metraštininkas paraudo.

— Girdėjau sakant, kad Kvoutas buvo bebaimis, — tarė jis karštai.

Smuklininkas gūžtelėjo pečiais.

— Tik dvasininkai ir kvailiai nieko nebijo, o mano santykiai su Dievu visad buvo ne patys geriausi.

Metraštininkas paniuro supratęs, kad iš jo šaipomasi.

— Klausyk, — tarė jis ramiai, — aš buvau nepaprastai atsargus. Niekas, išskyrus Skarpį, nežinojo, kad vykstu čia. Niekam apie tave net neužsiminiau. Tiesą sakant, net ir nesitikėjau tave rasti.

— Nė neįsivaizduoji, kaip man palengvėjo, — sarkastiškai atkirto Koutas.

Metraštininkas akivaizdžiai nuliūdo.

— Aš pirmas pasiruošęs pripažinti, kad mano atvykimas čia — klaida... — Jis patylėjo, suteikdamas Koutui galimybę paprieštarauti, bet šis to nedarė. Metraštininkas sunkiai atsiduso ir tęsė: — Bet kas padaryta, tas padaryta. Ar net neapsvarstysi...

Koutas papurtė galvą.

— Tai buvo labai seniai...

— Nepraėjo nė dveji metai, — paprieštaravo Metraštininkas.

— ... ir aš nebesu tas, kas buvau, — nesustodamas tęsė Koutas.

— O kas būtent tu buvai?

— Kvoutas, — teatsakė jis, užkirsdamas kelią tolesniems klausimams. — O dabar aš esu Koutas. Aš rūpinuosi savo smukle. Tai reiškia, kad alus kainuoja tris šimus, o atskiras kambarys — varioką. — Jis vėl ėmė įnirtingai šveisti barą. — Kaip ir sakei: kas padaryta — padaryta. O istorijos pačios savimi pasirūpins.

— Bet...

Koutas pakėlė pykčiu žaižaruojančias akis, ir akimirką Metraštininkas išvydo jose skausmą — lyg šviežią kraujuojančią žaizdą, kuri yra per gili, kad užgytų. Paskui Koutas nusuko žvilgsnį į šalį, ir liko tik pyktis.

— Ir ką gali man pasiūlyti, kas būtų verta mano prisiminimų?

— Visi mano, kad tu miręs.

— Tu nesupranti, ar ne? — Koutas papurtė galvą, nebežinodamas, ar jam juoktis, ar pykti. — Čia ir visa esmė. Jei žmonės mano, kad esi miręs, jie tavęs neieško. Seni priešai nebando suvesti sąskaitų. Ir niekas neprašo pasakoti istorijų, — užbaigė jis kandžiai.

Bet Metraštininkas neketino pasiduoti:

— Kai kurie žmonės sako, kad tu tik mitas.

— Aš ir esu mitas, — noriai sutiko Koutas, plačiai skėsteldamas rankomis. — Ypatingos rūšies mitas — toks, kuris pats save kuria. Patys geriausi apie mane sklindantys melai yra tie, kuriuos paskleidžiau aš pats.

— Žmonės sako, kad tavęs niekad ir nebuvo, — atsargiai pataisė jį Metraštininkas.

Koutas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais, bet jo šypsena vos pastebimai prigeso.

Užčiuopęs silpną vietą, Metraštininkas tęsė:

— Kai kuriose istorijose tu vaizduojamas viso labo kaip žudikas kruvinomis rankomis.

— Ir tas teisybė. — Koutas nusisuko ir ėmė šveisti lentyną už baro. Jis vėl truktelėjo pečiais, bet nebe taip užtikrintai. — Aš žudžiau ir žmones, ir padarus, kurie buvo daugiau nei žmonės. Visi jie buvo to nusipelnę.

Metraštininkas lėtai papurtė galvą.

— Istorijose kalbama apie „samdomą žudiką“, o ne apie „didvyrį“. Kvoutas Paslaptingasis ir Kvoutas Karaliaus Žudikas — du skirtingi asmenys.

Į salę atsukta Kouto nugara sustingo. Jis nepakeldamas akių linktelėjo.

— Kai kas netgi kalba, kad tai naujasis čandrianas. Naujas naktinis košmaras. „Jo plaukai raudoni kaip kraujas, kurį jis pralieja.“

— Man svarbūs žmonės žino, kaip yra iš tikrųjų, — tarė Koutas, tarsi bandydamas save įtikinti, tačiau jo balsas buvo kupinas nuovargio ir nevilties.

Metraštininkas nusijuokė.

— Žino. Kol kas. Bet tu geriau nei kas kitas turėtum žinoti, kokia plonytė linija skiria tiesą nuo įtikinamo melo. Tikrą istoriją nuo pramoginio pasakojimo. — Metraštininkas patylėjo, kad jo žodžiai nusėstų smuklininko sąmonėje. — Ir tu žinai, kuri pusė laikui bėgant laimės.

Koutas liko stovėti nusisukęs į sieną, padėjęs rankas ant lentynos ir kiek nulenkęs galvą, tarsi užgultas didžiulės naštos. Jis tylėjo.

Jausdamasis laimėjęs, Metraštininkas nekantriai žengė žingsnį jo link.

— Žmonės kalba ir apie kažkokią moterį...

— Ką jie gali žinoti? — Kouto balsas sudžeržgė kaip kaulą pjaunantis pjūklas. — Ką jie gali žinoti apie tai, kaip viskas buvo? — Jis kalbėjo taip tyliai, jog Metraštininkas turėjo sulaikyti kvapą, kad jį išgirstų.

— Žmonės sako, ji... — Žodžiai užstrigo staiga išdžiūvusioje Metraštininko gerklėje, ir kambaryje įsivyravo nenatūrali tyla. Koutas stovėjo nusisukęs, nejudėdamas, sukandęs dantis ir bauginamai nebylus. Baltą skudurą laikanti dešinė jo ranka lėtai susigniaužė į kumštį.

Per aštuonis colius nuo jo sprogo butelis, ir ore pasklido žemuogių kvapas. Dūžtančio stiklo garsas buvo nestiprus, tačiau ir jo pakako, kad didžioji tyla subyrėtų į mažas, aštrias šukes. Metraštininkas staiga suvokė, kokį pavojingą žaidimą žaidžia, ir jį nukrėtė šaltis. „Štai kuo skiriasi pasakoti istoriją ir būti jos dalyviu, — pagalvojo jis. — Baimė.“

Koutas atsigręžė.

— Ką jie gali žinoti apie ją? — paklausė jis tyliai.

Metraštininkui užgniaužė kvapą, kai pamatė Kouto veidą. Iš ramios smuklininko išraiškos teliko sutrupėjusi kaukė. Paklaikusios jo akys blaškėsi tarsi persekiojamos praeities pamėklių: jis vienu metu buvo ir čia, ir kitame, prisiminimų, pasaulyje.

Metraštininko atmintyje staiga iškilo kažkada girdėta istorija apie Kvoutą. Viena iš daugelio. Joje buvo pasakojama, kaip Kvoutas išėjo ieškoti savo mylimosios. Jis apgavo demoną ir ją susigrąžino, bet paskui, kai jau turėjo ją savo glėbyje, teko dėl jos susigrumti su angelu. „Ir aš tikiu tuo, — pagalvojo Metraštininkas. — Anksčiau tai buvo viso labo pasaka, bet dabar galiu tuo patikėti. Štai veidas žmogaus, kuris nužudė angelą.“

— Ką jie gali žinoti apie mane? — paklausė Koutas su stingdančiu pykčiu balse. — Ką jie apskritai gali apie tai žinoti? — Jis piktai mostelėjo ranka, tarsi norėdamas aprėpti tuo judesiu viską aplinkui — sudaužytą butelį, barą, pasaulį.

Metraštininkas išdžiūvusia gerkle nurijo seiles.

— Tik tai, kas pasakojama.

Ta, ta, ta ta. Išsiliejęs iš sudaužyto butelio vynas ėmė lašėti ant grindų padriku ritmu.

— A-a-ak... — giliai atsiduso Koutas. Ta ta, ta ta, ta. — Gudriai sugalvota. Nori panaudoti geriausią mano gudrybę prieš mane patį. Paimi įkaitu mano istoriją.

— Aš tik noriu papasakoti tiesą.

— Būtent tiesa, ir tik ji, gali mane pražudyti. Ar gali kas būti žiauresnio už tiesą? — Jo veidu perbėgo pašaipa.

Ilgą laiką tylą teardė lengvas lašelių barbenimas į grindis.

Galiausiai Koutas išėjo pro duris už baro, o Metraštininkas liko stovėti tuščioje patalpoje, nesuprasdamas, ar jo pasiūlymas priimtas, ar ne.

Po kelių minučių Koutas grįžo nešinas muilino vandens kibiru. Nežiūrėdamas į istorijų rinkėjo pusę, jis ėmėsi stropiai iš eilės mazgoti butelius. Koutas ėmė juos po vieną, švariai nušluostydavo žemuogių vynu sudrėkusį dugną ir statė ant baro tarp savęs ir Metraštininko, tarsi gynybinę užtvarą.

— Taigi iškeliavai ieškoti mito, o radai žmogų, — tarė jis ramiu balsu, nepakeldamas akių nuo valomo butelio. — Prisiklausei istorijų, ir dabar nori sužinoti tiesą.

Metraštininkas nušvito iš palengvėjimo ir pasidėjo kuprinę ant stalo, stebėdamasis, kad rankos šiek tiek dreba.

— Prieš kurį laiką šį bei tą apie tave nugirdom — tiesiog gandai pasiekė. Aš tikrai nesitikėjau, kad... — Metraštininkas sutrikęs nutilo. — Maniau, turėtum būti vyresnis.

— Ir esu, — atsakė Koutas. Metraštininkas suglumo, bet jam nespėjus nieko pasakyti smuklininkas tęsė: — Tai kas tave atvedė į šį niekam tikusį pasaulio užkampį?

— Turiu susitikti su grafu Beiden Britu, — kiek didžiuodamasis atsakė Metraštininkas. — Po trijų dienų, Trėjoje.

Smuklininkas nustojo šveisti butelius.

— Tikiesi taip greitai pasiekti grafo dvarą? — paklausė jis.

— Aš vėluoju, — sutiko Metraštininkas. — Prie Abots Fordo iš manęs pagrobė arklį. — Jis pažvelgė pro langą į tamsėjantį dangų. — Bet aš pasiruošęs aukoti savo miegą. O rytoj rytą išvyksiu ir tau nebeįkyrėsiu.

— Na, aš visai nenoriu, kad šitaip aukotumeisi, — sarkastiškai atsakė Koutas, jo akys vėl pasidarė nuožmios. — Galiu papasakoti visą savo istoriją vienu atsikvėpimu. — Jis atsikrenkštė. — „Priklausiau klajojančių aktorių trupei, keliavau, mylėjau, praradau, pasitikėjau ir buvau apviltas.“ Gali užrašyti ir sudeginti, jei tau nuo to bus geriau.

— Na, nereikia šitaip, — paskubom tarė Metraštininkas. — Jei tau tinka, mes galime skirti tam visą naktį. Ir dar keletą valandų iš ryto.

— Koks maloningumas! — atšovė Koutas. — Tu nori, kad papasakočiau visą savo istoriją per naktį? Nesusikaupęs? Nepasiruošęs? — Jo lūpos virto plona linija. — Ne. Geriau keliauk ir užsiimk niekais su savo grafu. Aš apie tai nenoriu nė girdėti.

— Jei tikrai manai, kad tau reikia...

— Taip. — Koutas su trenksmu pastatė ant baro butelį. — Tikrai manau, kad man reikia gerokai daugiau laiko. O šiąnakt apskritai nieko nepeši. Prieš pasakojant tikrą istoriją reikia pasiruošti.

Metraštininkas nervingai susiraukė ir persibraukė ranka plaukus.

— Galiu skirti tavo istorijai ir visą rytdieną... — Pamatęs, kad Koutas purto galvą, jis nutilo. Po akimirkos vėl prabilo, tačiau, regis, šįkart labiau norėdamas įtikinti save, o ne pašnekovą: — Jei Beidine gaučiau arklį, galėčiau tau skirti visą rytojų, beveik visą naktį ir dar dalį kitos dienos. — Jis pasitrynė kaktą. — Nekenčiu joti naktimis, bet...

— Man reikės trijų dienų, — tarė Koutas. — Nei daugiau, nei mažiau.

Metraštininkas išbalo:

— Bet... grafas...

Koutas niekinamai numojo ranka.

— Niekam nėra prireikę trijų dienų, — tvirtai pasakė Metraštininkas. — Aš kalbinau patį Oreną Velsaiterį. Girdi? Oreną Velsaiterį. Jam dabar aštuoniasdešimt, ir per savo amžių jis nuveikė tiek, lyg būtų pragyvenęs du šimtmečius. O jei priskaičiuosim ir melus — visus penkis šimtmečius. Jis, beje, pats manęs ieškojo, — pabrėžė Metraštininkas. — Ir jam prireikė tik dviejų dienų.

— Toks mano pasiūlymas, — teatsakė smuklininkas. — Arba darysiu tai, kaip dera, arba visai nedarysiu.

— Palauk! Dar kartą gerai viską apgalvojus... — Metraštininkas staiga pagyvėjo ir papurtė galvą, tarsi stebėdamasis savo kvailumu. — Juk aš galiu aplankyti grafą, o paskui grįžti. Tuomet turėsi tiek laiko, kiek panorėsi. Be to, galėčiau atsigabenti ir Skarpį.

Žvilgsnis, kuriuo Koutas pervėrė Metraštininką, buvo kupinas paniekos.

— Kas tau sakė, kad, kai grįši, aš dar būsiu čia? — pašaipiai tarė jis. — Galų gale, kodėl tu manai, kad žinodamas tai, ką žinai, galėsi tiesiog imti ir iš čia išeiti?

Metraštininkas apmirė.

— Tu... — jis užsikirto, nurijo seiles ir pradėjo iš naujo: — Tu nori pasakyti, kad...

— Istorijai papasakoti reikės trijų dienų, — nutraukė jį Koutas. — Pradedant nuo rytojaus. Štai ką aš noriu pasakyti.

Metraštininkas užsimerkė ir persibraukė ranka per veidą. Grafas, žinoma, pasius. Sunku net įsivaizduoti, ką reikės padaryti, kad vėl pelnytum jo malonę. Ir vis dėlto...

— Jei neturiu iš ko rinktis, aš sutinku.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — smuklininkas atsipalaidavo ir netgi šyptelėjo. — Argi trys dienos tikrai jau toks neįprastas dalykas?

Metraštininko veidas surimtėjo.

— Visai neįprastas. Bet vėlgi... — Regis, ką tik Metraštininką apėmęs savojo reikšmingumo pojūtis iškart ir dingo. — Bet vėlgi, — pakartojo jis mosteldamas ranka, tarsi norėdamas parodyti, kokie beprasmiai kartais būna žodžiai. — Tu juk Kvoutas.

Žmogus, kuris vadino save Koutu, pažvelgė į jį iš už savo butelių. Jo lūpos plačiai šypsojosi, o akyse degė kibirkštėlės. Jis netgi atrodė aukštesnis.

— Taip, tai tikrai aš, — tarė Kvoutas, o jo balsas įgavo metalinį skambesį. SEPTINTAS SKYRIUS Apie pradžias ir daiktų vardus

Saulės šviesa užliejo „Pakelakmenį“. Ji buvo vėsi, gaivinanti ir puikiai tiko ką nors pradėti. Ji perbėgo vandenratį dienos darbui ruošiančio malūnininko veidu. Ji apšvietė žaizdrą, kurį kalvis, pastarąsias keturias dienas kalęs tik šaltuoju būdu, šiandien užkūrė. Ji palytėjo į vežimus įkinkytus arklius ir ryškiai žybtelėjo pjautuvų ašmenyse, tarsi bylodama, kad jie jau pasirengę naujai rudens dienai.

„Pakelakmenyje“ šviesa perbėgo Metraštininko veidu ir krito ant stalo: ji ir čia užčiuopė pradžią — tuščias lapas laukė pirmojo istorijos žodžio. Paskui nuslydo per spalvotus už baro sustatytus butelius, kiekviename pasėdama po mažą vaivorykštę, galiausiai užkopė siena aukštyn iki kardo, lyg ieškodama dar vienos, paskutinės, pradžios.

Bet vos šviesa palietė kardą, tapo aišku, kad naujos pradžios čionai nesuras. Ašmenys sublizgo, tačiau atspindys buvo blausus ir dvelkė senove. Nepaisant viso prasidedančios dienos gyvumo, žiūrėdamas į kardą Metraštininkas kaip niekad aiškiai pajuto rudenį — vėlyvą ir vis atšiauresnį. Kardas atspindėjo šio ryto aušrą taip, lyg žinotų, kokia ši pradžia menka palyginti su metų laiko pabaiga.

Išgirdęs Kvoutą kažką sakant, Metraštininkas atplėšė akis nuo kardo.

— Meldžiu atleisti? — gerai nenugirdęs perklausė jis.

— Kaip paprastai tos istorijos užrašomos? — pasiteiravo Kvoutas.

Metraštininkas gūžtelėjo pečiais.

— Dauguma tiesiog pasakoja, ką prisimena. Paskui aš surašau įvykius reikiama tvarka, išbraukiu nereikalingas vietas, paaiškinu, supaprastinu, na, ir panašiai.

Kvoutas suraukė antakius.

— Man taip netinka.

Metraštininkas droviai nusišypsojo.

— Visi pasakotojai skirtingi, bet turi ir šį tą bendra: jie nori, kad jų istorijos būtų perteiktos tiksliai, bet taip pat nori dėmesingų klausytojų. Todėl paprastai aš pirmiausia išklausau, o paskui užrašau. Turiu beveik tobulą atmintį.

— „Beveik tobula“ man taip pat netinka. — Susimąstęs Kvoutas pridėjo pirštą prie lūpų. — Kokiu tempu tu gali rašyti?

Metraštininkas gudriai nusišypsojo:

— Greičiau, nei žmogus gali kalbėti.

Kvoutas kilstelėjo antakius:

— Norėčiau pamatyti.

Metraštininkas atsegė savo kuprinę ir išėmė šūsnį plono balto popieriaus bei buteliuką rašalo. Tvarkingai viską susidėliojęs ant stalo, jis pamirkė plunksną į rašalą ir laukiamai pažvelgė į Kvoutą.

Šis atsisėdo ant kėdės priešais ir greitakalbe pabėrė:

— Aš esu. Mes esame. Ji yra. Jis buvo. Jie bus. — Kvoutui stebint, Metraštininko plunksna krebždėdama šokčiojo ant popieriaus lapo. — Aš, Metraštininkas, prisipažįstu, kad nemoku nei rašyti, nei skaityti. Tingus. Nepagarbus. Niurzga. Kvarcas. Lakas. Egoliantas. Lhin ta Lu soren hea. Fajetone gyveno našlelė jauna, dorovė jos buvo tvirta kaip uola. Kunigėlis tik žino, kas naktim ją kankino — ji jam aistras išpažino...

Kvoutas dar labiau palinko į priekį, kad matytų, kaip rašo Metraštininkas.

— Įdomu... Na, pakaks jau, pakaks.

Metraštininkas vėl nusišypsojo ir nušluostė skudurėliu plunksną. Popieriaus lape buvo vienintelė eilutė, ir joje tik kažkokie nesuprantami ženklai.

— Čia koks nors šifras? — garsiai pasvarstė Kvoutas. — Puikiai atlikta. Lažinuosi, kad daug popieriaus tau gadinti netenka.

Jis apsuko lapą, kad galėtų geriau apžiūrėti.

— Aš niekada negadinu popieriaus, — išdidžiai atsakė Metraštininkas.

Kvoutas nepakeldamas akių linktelėjo.

— O ką reiškia „egoliantas“? — paklausė Metraštininkas.

— Hm. Nieko. Pats sugalvojau. Norėjau pažiūrėti, ar nesulėtės tavo plunksna prie nepažįstamo žodžio. — Jis atsilošė ir prisitraukė kėdę arčiau Metraštininko. — Kai paaiškinsi, kaip visa tai skaityti, galėsime pradėti.

Metraštininkas, regis, sudvejojo.

— Tai labai sudėtinga... — tarė jis, tačiau pamatęs surauktus Kvouto antakius tik atsiduso. — Bet aš pabandysiu.

Metraštininkas giliai įkvėpė ir rašydamas ženklus eilute ėmė aiškinti:

— Kalbėdami mes naudojame apie penkiasdešimt skirtingų garsų. Kiekvienam iš jų aš sugalvojau po ženklą, susidedantį iš vieno arba dviejų plunksnos brūkštelėjimų. Viskas paremta garsu: galbūt net galėčiau užrašyti kalbą, kurios nesuprantu. — Jis bakstelėjo į popieriaus lapą. — Štai balsių ženklai.

— Jie visi statmeni, — tarė Kvoutas, įdėmiai žvelgdamas į lapą.

Išmuštas iš vėžių Metraštininkas nutilo.

— Na... taip.

— Tuomet priebalsiai bus gulsti? O jungiami jie bus šitaip? — Kvoutas paėmė plunksną ir keletą kartų brūkštelėjo ant lapo. — Protingai sugalvota. Žodžiui užrašyti tereikia dviejų trijų ženklų.

Metraštininkas nebyliai stebėjo Kvoutą, bet šis, sutelkęs visą dėmesį į popieriaus lapą, to nepastebėjo.

— Jei čia žodis „aš“, tai šis brūkšnys turėtų būti garsas „a“. — Tai taręs, jis ėmė baksnoti į Metraštininko surašytų ženklų eilutę: — A, ai, ae, au... Aha, o šitie, vadinasi, visi bus su „o“. — Kvoutas linktelėjo pats sau ir įspraudė plunksną Metraštininkui į ranką. — Na, o priebalsiai?

Metraštininkas lyg apdujęs lėtai rašė ženklus, o parašęs iškart juos įvardydavo. Po akimirkos Kvoutas paėmė iš jo plunksną ir pats užbaigė sąrašą, paprašęs apstulbusio Metraštininko pataisyti, jei suklystų.

Metraštininkas tik žiūrėjo ir klausėsi. Užbaigti sąrašą Kvoutui prireikė maždaug penkiolikos minučių. Klaidų jis nepadarė.

— Nuostabiai efektyvi sistema, — pagyrė Kvoutas. — Labai logiška. Pats ją sukūrei?

Metraštininkas ilgai tylėjo ir spoksojo į ženklų eilutes lape. Galiausiai, užuot atsakęs į Kvouto klausimą, paklausė pats:

— Tu tikrai išmokai temikų kalbą per parą?

Kvoutas šyptelėjo ir įsmeigė akis į stalą.

— Tai sena istorija. Beveik pamiršau ją. Tiesą sakant, man prireikė pusantros paros. Be to, tą laiką buvau be miego. Kodėl klausi?

— Girdėjau apie tai Universitete. Niekad tuo netikėjau. — Metraštininkas pažvelgė į tvarkinga Kvouto rašysena primargintą lapą. — Visą?

— Ką — visą? — suglumo Kvoutas.

— Ar išmokai visą kalbą?

— Ne. Žinoma, ne, — kiek suirzęs atsakė Kvoutas. — Tik dalį. Tiesa, didelę dalį, bet, kita vertus, nemanau, kad ką nors galima išmokti visiškai, juolab kalbą. — Jis pasitrynė rankas. — Na, tu pasiruošęs?

Metraštininkas papurtė galvą, tarsi bandydamas praskaidrinti mintis, pasidėjo priešais naują popieriaus lapą ir linktelėjo.

Kvoutas kilstelėjo ranką, kad Metraštininkas dar nepradėtų rašyti, ir tarė:

— Niekad nesu pasakojęs šios istorijos ir abejoju, ar kada nors tai darysiu dar kartą. — Kvoutas palinko savo kėdėje. — Prieš mums pradedant, noriu, kad atsimintum, jog esu edema ru. Mes porinome istorijas dar prieš sudegant Kaluptenai. Dar prieš atsirandant knygoms. Prieš atsirandant muzikai. Kai buvo sukurtas pirmasis laužas, mes, ru, susėdome aplink jį ir blyksinčioje jo šviesoje ėmėme pasakoti istorijas.

Kvoutas linktelėjo Metraštininkui:

— Žinau, esi didis istorijų rinkėjas ir įvykių aprašytojas. — Kvouto žvilgsnis tapo kietas kaip titnagas ir aštrus kaip stiklo šukė. — Nepaisant to, nedrįsk mano pasakojime pakeisti nė žodžio. Jei atrodys, kad blaškausi ar nuklydau į lankas, atsimink, jog tikros istorijos retai kada renkasi tiesiausią kelią.

Metraštininkas iškilmingai linktelėjo, bandydamas įsivaizduoti, koks turėtų būti tas protas, kuris perkrimto jo šifrą per valandą. Protas, galėjęs per parą išmokti svetimą kalbą.

Raudonplaukis vyras maloniai nusišypsojo ir apžvelgė kambarį, lyg norėdamas kuo geriau jį įsiminti. Metraštininkas pamirkė rašalinėje plunksną, o Kvoutas įsmeigė akis į savo sunertas rankas ir tylėjo. Galiausiai, tris kartus giliai įkvėpęs, jis prabilo.

— Galima būtų sakyti, kad viskas prasidėjo, kai išgirdau ją dainuojant. Jos balsas susiliejo, susipynė su manuoju. Jis buvo lyg jos sielos atspindys: nesutramdomas kaip ugnis, aštrus kaip stiklo šukė, saldus ir švarus kaip dobilas.

Kvoutas papurtė galvą.

— Bet ne. Viskas prasidėjo Universitete. Aš atvykau mokytis magijos — tos, apie kurią kalbama padavimuose ir legendose. Tos, kurią išmanė Taborlinas Didysis. Aš norėjau sužinoti vėjo vardą. Norėjau, kad man paklustų ugnis ir žaibas. Geidžiau atsakymų į tūkstančius klausimų, taip pat leidimo patekti į Archyvus. Bet tai, ką radau Universitete, taip skyrėsi nuo to, kas pasakojama istorijose, tad aš labai nusivyliau.

Bet turbūt tikroji priežastis, atvedusi mane į Universitetą, — netikėtai tamsoje sužėravusios ugnys. Žmogus šaltomis kaip ledas akimis, žvelgiantis į mane iš šulinio dugno. Kraujo ir svylančių plaukų kvapas. Čandrianai.

Kvoutas pats sau linktelėjo.

— Taip. Manau, čia ir yra tikroji pradžia. Iš esmės šis pasakojimas apie čandrianus.

Kvoutas vėl papurtė galvą, tarsi norėdamas nuvyti šalin kažkokią niūrią mintį.

— Bet visgi pradėti turbūt turiu nuo dar senesnių laikų. Jei rašome ką nors panašaus į mano žygdarbių istoriją, turiu negailėti tam laiko. Gal pavyks ir ne itin sklandžiai, bet užtat kiek įmanoma tiksliai. O jeigu taip, vadinasi, prisiminti tas dienas verta. Bet ką gi pasakytų mano tėvas, išgirdęs mane šitaip pasakojant? „Pradėk nuo pradžios“, — tartų jis. Tad, jei jau pasakojame istoriją, darykime tai, kaip dera.

Kvoutas atsitiesė kėdėje.

— Kiek man žinoma, pradžių pradžioje pasaulis buvo išsuktas iš bevardės tuštumos, ir padarė tai Alefas, suteikęs vardus visai kūrinijai. Tiesa, kita šios istorijos versija byloja, kad jis, savo nuostabai, aptiko, jog įvardijimas jau vyksta.

Metraštininkas neištvėręs susijuokė, tačiau nepakėlė akių nuo popieriaus lapo ir toliau nesustodamas rašė.

Kvoutas taip pat nusišypsojo:

— Matau, juokiesi. Puiku, paprastumo dėlei tarkime, kad aš esu visatos centras. Tada galėsime praleisti daugybę nuobodžių istorijų: imperijų iškilimai ir nuopuoliai, herojinės sagos, baladės apie tragišką meilę... Negaiškim laiko ir pereikime tiesiai prie vienintelės tikrai svarbios istorijos. — Jo šypsena pasidarė dar platesnė. — Manosios.

Mano vardas Kvoutas. Vardai — reikšmingas dalykas: jie tiek visko pasako apie žmogų. O aš jų turėjau daugiau, nei kas nors kitas.

Ademe mane vadina Maedre: priklauso nuo tarimo — tai gali reikšti Liepsna, Griaustinis arba Nulaužtas medis.

Kodėl Liepsna, manau, aišku vien į mane pažvelgus — turiu ryškiai raudonus plaukus. Jei būčiau gimęs prieš kelis šimtus metų, turbūt mane būtų sudeginę kaip demoną. Kerpuosi trumpai, bet jie vis tiek nesušukuojami. O kai leidžiu jiems augti, ima styroti taip, kad atrodau lyg galva liepsnotų.

Griaustinį siečiau su savo stipriu baritonu ir puikiais, nuo mažumės ugdytais sceniniais įgūdžiais.

Nulaužto medžio prasmės niekad neįžvelgiau, tačiau, kai dabar atsigręžiu į nueitą kelią, atrodo, kad šią pravardę bent iš dalies galima laikyti pranašinga.

Pirmasis mokytojas vaidino mane e’lirų, nes buvau protingas ir pats tai žinojau. Pirmoji meilužė vadino mane Dulatoru, nes jai patiko šio vardo skambesys. Dar buvau vadinamas Šešėliuočiu, Lengvapirščiu ir Šešiastygiu. Vadino ir Kvoutu Bekrauju, Kvoutu Paslaptinguoju, Kvoutu Karaliaus Žudiku... Nusipelniau visų šių vardų. Įgijau juos sumokėjęs deramą kainą.

Bet augau aš kaip Kvoutas. Tėvas kartą pasakė, kad šis vardas reiškia „žinoti“.

Taip, buvau vadinamas dar daugeliu kitų vardų. Dauguma buvo tiesmuki ir šiurkštūs. Buvo ir nepelnytų, tačiau tik keletas.

Aš pagrobiau princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Aš sudeginau Trebono miestą. Aš praleidau naktį su Feluriana ir išėjau nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Mane išmetė iš Universiteto, kai buvau tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Aš mėnesienoje vaikščiojau takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Aš kalbėjausi su dievais, mylėjau moteris ir rašiau dainas, kurios pravirkdydavo menestrelius.

Galimas daiktas, esate apie mane girdėję. AŠTUNTAS SKYRIUS Vagys, eretikai ir kekšės

Jei šiam pasakojimui lemta tapti kuo nors panašiu į mano žygdarbių kroniką, privalome pradėti nuo pat pradžios. Nuo to, kas esu iš tikrųjų. Ir būtent todėl noriu priminti, kas aš buvau pirmiausia: edema ru.

Nepaisant visuotinai paplitusios nuomonės, kad visi keliaujantys aktoriai yra ru, iš tikrųjų taip nėra. Mano trupė nebuvo būrelis varganų komediantų, krečiančių juokus kryžkelėse už saujelę skatikų ar dainuojančių smuklėse už vakarienę. Mes buvome dvaro artistai, lordo Greifelou žmonės. Daugelyje miestų mūsų atvykimas buvo didesnis įvykis nei Viduržiemio šventė ir Solinado žaidynės kartu sudėjus. Paprastai trupės vilkstinę sudarė ne mažiau nei aštuoni furgonai ir daugiau kaip du tuzinai artistų: aktorių ir akrobatų, muzikantų ir magų, žonglierių ir juokdarių. Visi jie buvo mano šeima.

Geresnį aktorių ir muzikantą, nei buvo mano tėvas, vargu ar kas yra matęs. Mano mama turėjo įgimtą žodžio meno dovaną. Jie abu buvo gražūs, tamsiaplaukiai ir mėgo juoktis. Jie buvo ru iki kaulų smegenų, ir tuo apie juos viskas pasakyta.

Gal tik reikia šį tą pridurti apie mamą: anksčiau, kol dar nebuvo prisijungusi prie trupės, ji priklausė kilmingųjų sluoksniui. Ji pasakojo, kad prieš mano tėvui ją suviliojant savo saldžia muzika ir dar saldesniais žodžiais, ji stūmė dienas „apgailėtiname nykiame pragare“. Galiu numanyti, kad ji turėjo galvoje Tris Kryžkeles: kai buvau visai mažas, buvom ten nuvykę aplankyti giminaičių. Vieną kartą.

Mano tėvai niekada nebuvo vedę iš tikrųjų: turiu omeny, jie nesivargino įteisinti savo santykių bažnyčioje. Manęs ši aplinkybė nė kiek netrikdo. Jie laikė save vedusiais ir nematė reikalo pranešti apie tai valdžiai ar Dievui. Aš gerbiu jų požiūrį. Tiesą sakant, jie atrodė laimingesni ir ištikimesni vienas kitam nei daugelis oficialiai susituokusių porų, kurias esu kada matęs.

Mūsų globėjas buvo baronas Greifelou. Jo vardas mums atverdavo daugelį tokių durų, kurios edema ru paprastai būna uždarytos. Savo ruožtu mes vilkėdavome žaliais ir pilkais — jo spalvų — drabužiais, ir kur tik nuvykę šlovinome jo vardą. Kartą metuose praleisdavome du tarpsnius lordo dvare, kur linksmindavome jį ir jo šeimynykščius.

Mano vaikystė buvo laiminga — aš augau vidury nesibaigiančios mugės. Furgonais dardant iš vieno miesto į kitą tėvas deklamuodavo man garsiuosius monologus, ir darydavo tai dažniausiai iš atminties, balsui aidint per ketvirtį mylios aplinkui. Pamenu, kartais man tekdavo antraeiliai vaidmenys, ir tuomet mes repetuodavome kartu. Tėvas skatindavo mane bandyti gražiausias vietas deklamuoti pačiam, ir aš išmokau jausti gerai sudėtų žodžių grožį.

Kartu su motina kurdavome dainas. O kai tėvai repetuodavo romantiškus dialogus, aš sekdavau jų sakomą tekstą iš knygos. Man tai atrodė kaip žaidimas, ir net nenutuokiau, kad iš tikrųjų tai buvo gudrus būdas mane mokyti.

Buvau smalsus vaikas: klausimai iš manęs liete liejosi. Kadangi mano mokytojai buvo akrobatai ir aktoriai, nėra ko stebėtis, kad, kitaip nei daugeliui kitų vaikų, man niekad neteko patirti pamokų baimės.

Keliai tais laikais buvo nepavojingi, tačiau atsargūs žmonės saugumo dėlei vis tiek norėdavo keliauti prisidėję prie mūsų. Jie padėjo man lavintis. Pavyzdžiui, eklektišką ir paviršutinišką sampratą apie Sandraugos teisę gavau iš pakeleivingo advokato, kuris buvo per daug girtas ir pasipūtęs, kad suprastų, jog moko aštuonmetį. Pažinti mišką išmokau iš medžiotojo Laklito, keliavusio su mumis beveik visą sezoną.

Apie niekingas užkulisines Modego karališkojo dvaro intrigas sužinojau iš... kurtizanės. Kaip sakydavo mano tėvas: „Svirtį vadink svirtimi. Kastuvą vadink kastuvu. Bet kekšę visada vadink dama. Jų gyvenimas tikrai sunkus, o mandagumas dar niekam nepakenkė.“

Hetera šiek tiek kvepėjo cinamonu, ir man, devynmečiam berniūkščiui, atrodė žavinga, nors ir pats nežinojau kodėl. Ji mane mokė niekada slapta nedaryti to, apie ką nenorėtum kalbėti viešai, ir perspėjo nekalbėti per miegus.

O paskui buvo Abentis, mano pirmas tikras mokytojas. Jis išmokė mane daugiau nei visi kiti kartu sudėjus. Jei ne jis, niekad nebūčiau tapęs tuo, kas esu šiandien.

Ir nereikia jo dėl to kaltinti. Jis norėjo tik gero.

— Jūs negalite čia pasilikti, — pasakė meras. — Įkurkite savo stovyklą už miesto ir niekas jūsų neklibins, nebent patys pradėsite peštynes arba nudžiausite ką nors, kas jums nepriklauso. — Jis pažvelgė į mano tėvą reikšmingu žvilgsniu. — O rytoj sėskit į savo furgonus ir keliaukit sau pasišvilpaudami. Jokių vaidinimų. Iš jų daugiau bėdos, nei naudos.

— Bet mes turime leidimą rengti vaidinimus, — atsakė mano tėvas, išsitraukdamas iš vidinės švarko kišenės susuktą pergamentą.

Meras papurtė galvą ir nesiteikė net žvilgtelėti į mūsų globėjo raštą.

— Nuo to žmonės pašėlsta, — tvirtai pareiškė jis. — Aną kartą vaidinimo metu kilo siaubingas skandalas. Pergėrę ir įsiaudrinę žmonės išvertė smuklės duris, sulaužė stalus. O smuklė, matot, priklauso miestui. Remonto išlaidos taip pat tenka miestui.

Mūsų furgonai jau buvo pritraukę miestiečių dėmesį. Tripas ėmė žongliruoti. Madonas su savo žmona čia pat surengė marionečių vaidinimą. Tuo tarpu aš sėdėjau furgono gale ir stebėjau tėvą.

— Mes, žinoma, nenorime užgauti jūsų arba jūsų globėjo, — tęsė meras. — Tačiau miestas negali sau leisti dar vieno tokio vakaro. Geranoriškumo ženklan noriu kiekvienam iš jūsų pasiūlyti po varioką. Kitaip tariant, aš duodu jums dvidešimt ar kiek ten tų grašių, o jūs tęsiate savo kelionę ir nekeliate mums rūpesčių.

Čia turiu šį tą paaiškinti: dvidešimt grašių galėjo pasirodyti visai geras uždarbis kokiai nors mažai, vos galą su galu suduriančiai skarmalių trupei, bet mums tokia suma buvo tiesiog užgauli. Jis privalėjo pasiūlyti keturiasdešimt grašių už vieno vakaro pasirodymą, be to, nemokamą maitinimą ir nakvynę smuklėje. Tiesa, pastarąjį pasiūlymą būtume išdidžiai atmetę, nes smuklių lovose, be abejo, buvo utėlių, o mūsų furgonuose — ne.

Jei mano tėvas nustebo ar įsižeidė, to neparodė.

— Ruoškitės! — sušuko jis per petį.

Tripas kaip niekur nieko susigrūdo žongliravimo kamuoliukus į kišenes. Marionetės vidury smagaus vaidinimo apmirė ir čia pat buvo supakuotos. Keli tuzinai miestiečių nusivylę šūktelėjo, o meras su palengvėjimu išsiėmė piniginę ir ištraukė iš jos du sidabrinius grašius.

— Būtinai papasakosiu baronui apie jūsų dosnumą, — tarė mano tėvas, kai meras įdėjo monetas jam į delną.

Meras sustingo.

— Baronui?

— Baronui Greifelou. — Tėvas padarė pauzę, bandydamas iš mero veido suprasti, ar ši pavardė jam ką nors sako. — Rytinių pelkių, Hudumbrano prie Tireno ir Vaidekonto kalvų lordui. — Tėvas permetė akimis horizontą. — Mes juk tebesame Vaidekonto kalvose, ar ne?

— Na, taip, — atsakė meras. — Bet skvairas Semelanas...

— O, tai mes Semelano valdose! — šūktelėjo tėvas, apsidairydamas taip, lyg tik dabar supratęs, kur yra. — Laibas džentelmenas su tvarkinga barzdele? — Jis brūkštelėjo pirštais sau per smakrą, o priblokštas meras linktelėjo. — Žavus vyrukas, ir kaip puikiai dainuoja. Susipažinom, kai praeitą Viduržiemį linksminome baroną.

— Taip, tai tikrai jis, — tarė meras ir reikšmingai patylėjo. — Gal galėčiau pamatyti jūsų raštą?

Dokumento skaitymas kiek užtruko, nes tėvas paminėjo tik kelis barono titulus, o visus kitus, tokius kaip Montrono vikontas ir Trelistono lordas, merui teko perkrimsti pačiam. O šuo pakastas buvo štai kur: nors skvairas Semelanas iš tikrųjų valdė šį miestelį su visom jo apylinkėm, pats savo ruožtu buvo Greifelou vasalas. Paprasčiau kalbant, Greifelou buvo laivo kapitonas, o Semelanas šveitė denį ir atiduodavo jam pagarbą.

Meras suvyniojo pergamentą ir atidavė tėvui.

— Supratau.

Ir viskas. Pamenu, apstulbau, kad jis neatsiprašė ir nepasiūlė tėvui daugiau pinigų.

Tėvas patylėjo, paskui tarė:

— Šis miestas jūsų žinioje, pone. Bet mes surengsime jame vaidinimą bet kuriuo atveju. Arba čia, arba už miesto.

— Į smuklės salę kojos nekelsit, — tvirtai atsakė meras. — Nenoriu, kad ji vėl būtų nuniokota.

— Mes galime vaidinti tiesiog čia, — tėvas parodė į turgaus aikštę. — Ir vietos pakaks, ir niekam nereikės eiti iš miesto.

Meras susvyravo, o aš negalėjau patikėti savo ausimis. Kartais, kai nerasdavome tinkamo erdvaus pastato, vaidindavome lauke: du mūsų furgonai buvo suręsti taip, kad būtų galima lengvai juos paversti scena. Bet per visus vienuolika metų, kiek save atsiminiau, ant abiejų rankų pirštų galėjau suskaičiuoti atvejus, kai buvome priversti vaidinti lauke. O ką jau kalbėti apie vaidinimą už miestų ribų — šito apskritai niekada nedarydavome.

Vis dėlto pavyko to išvengti. Meras galiausiai sutiko ir pamojo mano tėvui prieiti arčiau, o aš iššokau pro furgono galą ir prisėlinau prie jų tiek, kad išgirsčiau paskutinius mero žodžius:

— ...žmonės čia dievobaimingi. Tad nieko nepadoraus ar eretiško. Su pastarąja čia atvykusia trupe rūpesčių buvo iki kaklo: dvejos muštynės, prapuolę skalbiniai, o viena iš Branstono dukterų pasidarė pilvota.

Buvau pasipiktinęs. Laukiau, kad tėvas paleistų savo aštrų liežuvį ir paaiškintų, kuo skiriasi paprasti keliaujantys aktoriai ir edema ru. Mes nevagiame. Ir niekad neleidžiame, kad padėtis taptų nevaldoma ar šutvė girtuoklių nusiaubtų salę, kurioje rengiame vaidinimą.

Bet tėvas nepasakė nieko panašaus: jis tik linktelėjo galva ir grįžo prie furgono. Jam mostelėjus, Tripas vėl ėmė žongliruoti, o marionetės vėl iššoko iš savo dėžių.

Tėvas apėjo furgoną ir pastebėjo mane, besislepiantį už arklių.

— Iš tavo veido matau, kad viską girdėjai, — tarė jis kreivai šyptelėjęs. — Neimk į galvą, vaike. Jį reikia gerbti — jei ne už mielaširdingumą, tai bent už atvirumą. Jis tiesiog garsiai pasakė tai, ką kiti slepia širdyse. Kaip manai, kodėl didesniuose miestuose aš visiems liepiu vaikščioti po du?

Jis sakė tiesą. Bet vis tiek tai buvo per karti piliulė tokiam mažam berniukui.

— Dvidešimt grašių, — tariau kandžiai. — Mestelėjo tarsi išmaldą.

Tai sunkiausias dalykas edema ru gyvenime. Mes visur esame svetimi. Vieni laiko mus valkatomis ir elgetomis, kiti — vagimis, eretikais ir kekšėmis. Skaudu, kai kaltina nebūtais dalykais, bet dar skaudžiau, kai į tave žiūri iš aukšto knygos rankose nelaikę kvailiai, niekada nenukeliavę daugiau nei dvidešimties mylių nuo gimtojo sodžiaus.

Tėvas nusijuokė ir pataršė man plaukus.

— Tiesiog užjausk jį, mano berniuk. Ryt mes iškeliausim, o jis liks čia ir turės pakęsti savo nemalonią draugiją iki pat mirties.

— Jis plepus nemokša, — suniurzgiau piktai.

Tėvas uždėjo tvirtą ranką man ant peties, leisdamas suprasti, kad jau užtektinai pasakiau.

— Manau, taip bus iki pat Aturo. Rytoj pasuksime į pietus: ten žalesnės ganyklos, malonesni žmonės, gražesnės moterys... — Pridėjęs delną prie ausies, jis pasisuko į furgono pusę ir bakstelėjo mane alkūne.

— Viską girdžiu, — iš vidaus atskriejo dainingas mamos balsas. Tėvas išsišiepė ir mirktelėjo man.

— Kokią pjesę vaidinsim? — paklausiau tėvo. — Neužmiršk, kad negalima „nieko nepadoraus“. Šiose vietose gyvena dievobaimingi žmonės.

Jis pažvelgė į mane.

— Kokią tu pasirinktum?

— Ką nors iš Braitfildo ciklo, — atsakiau gerai pagalvojęs. — „Kelio nukalimas“ ar panašią.

Tėvas nusiviepė.

— Ne itin gera pjesė.

— Jie nepajus skirtumo, — gūžtelėjau pečiais. — Be to, ten vos ne kiekvienoj eilutėj minimas Teilu, tad niekas negalės sakyti, kad ji nepadori. Tikiuosi, vaidinant neprapliups lyti, — pridūriau užvertęs galvą.

Tėvas taip pat nužvelgė debesuotą dangų.

— Prapliups. Na, bet yra ir baisesnių dalykų nei vaidinti per lietų.

— Pavyzdžiui, vaidinti per lietų ir gauti už tai grašius? — paklausiau.

Prie mūsų sparčiu žingsniu priėjo meras. Jo kakta blizgėjo nuo prakaito, be to, šnopavo, lyg ką tik būtų bėgęs.

— Pakalbėjau su keliais tarybos nariais ir mes nusprendėme, jeigu norite, galite pasinaudoti miesto smuklės sale.

Tėvas buvo puikiai įvaldęs kūno kalbą: jis parodė, jog jaučiasi įžeistas, tačiau yra per daug mandagus, kad apie tai bent užsimintų.

— Visai nenoriu jūsų varginti...

— Ne, ne. Koks čia vargas. Tiesą pasakius, aš primygtinai siūlau.

— Na, jei jau taip siūlote, tuomet sutinku.

Meras nusišypsojo ir paskubom nuėjo.

— Šitaip jau geriau, — atsiduso tėvas. — Kol kas dar nereiks susiveržti diržų.

— Nuo galvos — pusė grašio. Tiems, kas galvos neturi — įėjimas nemokamas. Ačiū, pone.

Tripas stovėjo prie durų ir tikrino, kad visi įeinantieji susimokėtų už vaidinimą.

— Taip, pusgrašis už galvą. Nors, sprendžiant iš jūsų damos žandukų raudonio, jums priklausytų mokėti už du su puse. Na, bet tai jau ne mano reikalas.

Tripas turėjo žvitriausią liežuvį visoje trupėje, tad tiko šiam darbui kaip niekas kitas: galėjai būti tikras, kad niekam nepavyks prasmukti nei įkalbinėjimais, nei per jėgą. Apsivilkęs savo žaliai pilką juokdario kostiumą, Tripas galėjo pliaukšti, kas tik užeina ant seilės, ir nebijoti, kad kas nors kibs jam į atlapus.

— Sveika, mamyt, mažyliui įėjimas nemokamas, bet, jei paleis kakarinę, greičiau užkišk ją papukais, arba neškis laukan, — nenutrūkstama greitakalbe tarškėjo Tripas. — Taip, taip, pusgrašis. Deja, pone, tuščioms galvoms nuolaidų netaikome.

Visada su pasimėgavimu stebėdavau Tripo darbą, bet tąkart mano dėmesį patraukė prieš ketvirtį valandos kitame miesto gale pasirodęs furgonas. Meras pasiginčijo su jį vadelėjančiu seniu, paskui nubėgo. Po kurio laiko pamačiau jį grįžtantį su aukštu, ilgu vėzdu nešinu vaikinu. Jei teisingai supratau, tai buvo konsteblis.

Negalėjau įveikti smalsumo, taigi patraukiau prie furgono, tačiau taip, kad niekas nepastebėtų. Kai priartėjau tiek, kad galėjau girdėti, kas kalbama, supratau — meras su seniu vėl barasi. Konsteblis stovėjo šalia, jis atrodė piktas ir susirūpinęs.

— ...jau sakiau jums. Aš neturiu leidimo. Man jo nereikia. Argi smulkiems prekeiviams reikia leidimo? Argi jo reikia skardininkams?

— Tu ne skardininkas, — atsakė meras. — Ir nebandyk juo dėtis.

— Man nėra reikalo kuo nors dėtis, — atkirto senis. — Aš ir skardininkas, ir smulkus prekeivis. Aš daugiau nei jie kartu sudėjus. Aš esu arkanistas, o tu — glušo kinkadrebio gabalas.

— Na, štai, apie tai aš ir kalbu, — laikėsi savo meras. — Šiuose kraštuose gyvena dievobaimingi žmonės. Mes nenorime turėti reikalų su juodosiomis jėgomis. Mums nereikia nemalonumų, kurių gali sulaukti iš tokių kaip tu.

— Tokių kaip aš? — niršo senis. — Ką tu žinai apie tokius kaip aš? Į šiuos kraštus arkanistai nebuvo užsukę turbūt kokius penkiasdešimt metų.

— O mums kaip tik tai patinka. Apsuk savo furgoną ir važiuok, iš kur atvykęs.

— Kad prasmegčiau, jei nakvosiu po pliaupiančiu lietumi dėl tavo tuščios makaulės, — karštai sušuko senis. — Man nereikia tavo leidimo išsinuomoti kambarį ir užsiimti savo reikalais gatvėje. Dabar traukis šalin, arba iš pirmų rankų sužinosi, kokių nemalonumų gali sulaukti iš „tokių kaip aš“.

Baimė šmėkštelėjo mero veide, paskui jį užvaldė pasipiktinimas. Jis mostelėjo per petį konstebliui.

— Tuomet praleisi naktį kalėjime už valkatavimą ir grasinimus. Jei iki ryto pažabosi liežuvį, galėsi traukti savo keliais.

Konsteblis, atsargumo dėlei kilstelėjęs savo vėzdą prie šono, žengė furgono link.

Neketindamas nusileisti, senis pakėlė ranką ir priekiniuose furgono kampuose sužibo ryški raudona šviesa.

— Džiaukitės, kad toli stovit, — tarė jis grėsmingai. — Tik prieikit arčiau, ir bus riesta.

Po akimirkos, kai atsipeikėjau iš nuostabos, suvokiau, kad keistoji šviesa sklinda iš dviejų prie furgono pritvirtintų simpatinių lempų. Tokias buvau matęs ir anksčiau, lordo Greifelou bibliotekoje. Jos šviečia ryškiau nei dujinės, jų liepsna ramesnė nei žvakių ar žibintų, o dega beveik amžinai. Be to, jos siaubingai brangios. Buvau pasiryžęs lažintis, kad šiame miestelyje nebuvo nė vieno, girdėjusio apie tokį daiktą, o ką jau kalbėti apie mačiusius.

Sužibus šviesai konsteblis tarsi suakmenėjo. Bet kadangi, regis, nieko daugiau neįvyko, jis atkišo žandikaulį ir vėl žengė prie furgono.

Senis sunerimo.

— Palaukit minutėlę, — tarė jis, kai raudonoji šviesa ėmė blankti. — Mes juk nenorime...

— Užsičiaupk, senas šūdžiau, — nutraukė jį konsteblis. Jis ištiesė ranką prie arkanisto, bet tokia veido išraiška, lyg būtų kišęs ją į krosnį. Paskui jis sugriebė senį už riešo ir, kai nieko nenutiko, nusišypsojo. Jau labiau pasitikėdamas savimi konsteblis tarė:

— Dar užsiimsi tokiais juodais darbeliais — smagiai užtvosiu.

— Puiku, Tomai, — sušuko iš palengvėjimo nušvitęs meras. — Veskis jį, o paskui pasiųsim ką nors ir furgono.

Vaikinas išsišiepė ir užlaužė seniui ranką. Arkanistas sulinko per pusę ir skausmingai aiktelėjo.

Iš savo slėptuvės mačiau, kaip žaibiškai mainėsi arkanisto veidas: nerimą jame pakeitė skausmas, o šį — pyktis. Paskui mačiau, kaip sujudėjo jo lūpos.

Staiga tarsi iš niekur, lyg prasidėjus netikėtai audrai, atskriejo smarkaus vėjo šuoras. Jo pakeltas senio furgonas pasviro ant dviejų ratų, paskui su trenksmu žnektelėjo atgal ant visų keturių. Konsteblis susvirduliavo ir pargriuvo lyg paties Dievo trenktas. Aš slėpiausi per trisdešimt pėdų nuo furgono, bet netgi ten vėjas buvo toks stiprus, kad žengiau žingsnį į priekį tarsi kieno stumiamas į nugarą.

— Šalin! — piktai suriko senis. — Atstokit nuo manęs! Paversiu jūsų kraują ugnimi ir pasėsiu jumyse baimę, šaltesnę už ledą ir kietesnę už geležį!

Jo žodžiai man pasirodė pažįstami, tačiau iš kur, prisiminti nepajėgiau.

Meras su konstebliu apsisuko ir leidosi bėgti. Jų paklaikusios akys baltavo kaip išgąsdintų arklių.

Vėjas nurimo taip pat netikėtai, kaip ir pakilo. Staigus gūsis truko ne ilgiau penkių sekundžių. Dauguma miestelėnų būriavosi prie smuklės, tad abejoju, ar kas nors dar, be manęs, mero, konsteblio ir arkanisto asilų, kurie kuo ramiausiai stovėjo savo pakinktuose, matė, kas nutiko.

— Lai iš šios vietos būna išvalytas jūsų purvas, — burbėjo arkanistas pats sau, stebėdamas bėgančiuosius. — Savo vardo galia įsakau: tebūnie taip.

Pagaliau supratau, iš kur man pažįstami jo ištarti žodžiai: tai buvo citata iš „Daeonikos“, iš piktųjų dvasių išvarymo scenos. Mažai kas žino tą pjesę.

Senis grįžo prie savo furgono ir ėmė improvizuoti:

— Paversiu jus į sviestą vasaros kaitroj. Paversiu jus poetais su dvasininko siela. Priversiu jus prisiryti citrininio kremo, o paskui išmesiu pro langą. — Jis nusispjovė. — Šunsnukiai.

Arkanisto pyktis, regis, išseko, ir jis nuvargęs giliai atsiduso.

— Ką gi, blogiau ir būt negalėjo, — sumurmėjo senis, trindamas konsteblio išsuktą petį. — Kaip manote, ar jie grįš su visa minia?

Akimirką pamaniau, kad jis kreipėsi į mane, bet paskui supratau: senis kalbasi su savo asilais.

— Ir aš taip nemanau, — tarė jiems. — Bet kartais aš klystu. Tad geriau likime miesto pakraštyje ir žvilgtelkim, ar liko dar kiek avižų.

Senis užsiropštė į furgoną, paskui išlipo su plačiu kibiru ir beveik tuščiu maišu rankose. Jis subėrė kas buvo maiše į kibirą, tačiau pamatęs, kiek liko ant dugno, regis, nuliūdo. Pasisėmė saują avižų ir koja pastūmė kibirą asilams.

— Nežiūrėkit į mane šitaip, — tarė. — Visiems reikia susiveržti diržus. Be to, jūs galite ganytis.

Jis paglostė asiliuką, iš saujos lyžtelėjo nelukštentų avižų ir kramtė jas, retkarčiais išspjaudamas sėlenas.

Šis vaizdas mane sugraudino: senis keliauja visiškai vienas, neturėdamas su kuo pasikalbėti, tik su savo asilais. Mums, edema ru, sunku, bet mes bent turime vieni kitus. Šis žmogus neturi nieko.

— Nuklydome per toli nuo civilizacijos, vaikinai. Žmonės, kuriems manęs reikia, manimi nepasitiki, o tie, kurie pasitiki, neišgali sumokėti. — Senis įsistebeilijo į savo kapšelį. — Čia mes nieko neuždirbsime, o turime vos pusantro grašio. Tad pasirinkimas nedidelis: arba sulyjame šiandien, arba alkstame rytoj.

Kai išsėlinau iš savo priedangos, ant senio furgono pamačiau užrašą:

ABENTIS: YPATINGŲ GALIŲ ARKANISTAS

Raštininkas. Požeminio vandens ieškotojas. Vaistininkas. Dantų gydytojas.

Retos prekės. Gydau visus nealavimus.

Randu, kas pamesta. Taisau, kas sulaužyta.

Jokių horoskopų. Jokių meilės eleksyrų. Jokių piktadarysčių.

Čia mane Abentis ir pastebėjo.

— Sveikas. Kuo galiu padėti?

— Jūs neteisingai užrašėte žodį negalavimai, — parodžiau į furgono šoną.

Jis pažvelgė į mane nustebęs.

— Na, tiesą sakant, tai pokštas, — paaiškino jis. — Aš darau alų.

— Ak, alų, — linktelėjau. — Supratau. — Tuomet ištraukiau ranką iš kišenės. — Gal galite man ką nors parduoti už grašį?

Jo žvilgsnyje linksmumas buvo sumišęs su smalsumu.

— O ko tau reikia?

— Man reikėtų šiek tiek laciliumo. — Pastarąjį mėnesį mes taip dažnai vaidinome „Farieną Teisingąjį“, kad mano jaunas protas buvo tarsi apnuodytas intrigomis bei žmogžudystėmis.

— Manai, kas nors nori tave nunuodyti? — šiek tiek nustebęs paklausė senis.

— Ne, ne, nieko panašaus. Man tik atrodo — kai suprasi, jog tau riekia priešnuodžio, ieškoti gali būti per vėlu.

— Na, manau, rasiu tau už grašį, — tarė Abentis. — Dozė bus kaip tik tavo sudėjimo žmogui. Bet laciliumas — pavojingas dalykas. Jis padeda tik nuo stiprių nuodų ir tik tada, kai jie tikrai patenka į kūną. Pavartojus kitu atveju gali rimtai pakenkti.

— Mat kaip, — atsakiau. — Nežinojau šito. — Toje pjesėje apie laciliumą kalbama kaip apie vaistą nuo visų ligų.

Susimąstęs Abentis patapnojo pirštu per lūpas.

— O tuo tarpu ar gali man atsakyti į vieną klausimą? — pasidomėjo, aš linktelėjau. — Kokia čia trupė?

— Galima sakyti, mano, — tariau. — Bet, kita vertus, ji mano tėvo, nes jis čia viskam vadovauja ir sprendžia, kur link suks mūsų furgonai. Bet ji taip pat ir barono Greifelou, nes jis mūsų globėjas. Mes lordo Greifelou žmonės.

Senis linksmai mane nužvelgė.

— Esu apie jus girdėjęs. Gera trupė. Ir gera reputacija.

Aš linktelėjau, nematydamas reikalo apsimestinai kuklintis.

— Kaip manai, gal tavo tėvas norėtų man kiek padėti? — paklausė Abentis. — Tiesa, aktorius iš manęs prastas, bet užtat esu nagingas. Galiu gaminti jums skaistalus ir kitus dažus grimui, ir ne bet kokius, o be švino, gyvsidabrio ir arseno. Taip pat galiu pasirūpinti apšvietimu — šviesos bus skaidrios ir ryškios, įvairių spalvų, reikalui esant.

Aš net nesudvejojau: žvakės juk brangios ir gęsta nuo menkiausio skersvėjo, deglai — teplūs ir pavojingi. O apie grimo keliamus pavojus kiekvienas trupės narys žino nuo mažens. Sunku tapti patyrusiu, brandaus amžiaus sulaukusiu aktoriumi, kai kas trečią dieną tepiesi ant veido nuodus, nuo kurių imi kraustytis iš proto nesulaukęs nė dvidešimt penkerių.

— Gal aš kiek viršiju savo įgaliojimus, — tariau tiesdamas arkanistui ranką, — bet leiskite man būti pirmuoju, kuris pasveikins jus prisidėjus prie mūsų trupės.

Jei šis pasakojimas turi būti išsami ir sąžininga mano gyvenimo ir žygių istorija, turiu prisipažinti, kad priežastys, dėl kurių pakviečiau Beną prisidėti prie trupės, buvo ne vien altruistinės. Kokybiškas grimas ir geras apšvietimas buvo neabejotinai sveikintina. Neabejotina ir tai, kad man pagailo vienišo seno klajūno.

Bet buvo ir dar viena paskata — smalsumas. Aš mačiau Abentį darant tai, ko negalėjau paaiškinti, — kažką keista ir stebuklinga. Kalbu ne apie triuką su simpatinėmis lempomis: puikiai supratau, kad tai tebuvo pokštas, blefas, turėjęs priblokšti nemokšas miestelėnus.

Kalbu apie tai, ką jis darė paskui. Jis pakvietė vėją ir vėjas atėjo. Tai buvo magija. Tikra magija. Tokia, apie kokią pasakojama istorijose apie Taborliną Didįjį. Tokia, kuria nustojau tikėti šešerių. O dabar ir pats nebežinojau, kuo tikėti.

Taigi aš pakviečiau jį prisidėti prie mūsų trupės, tikėdamasis gauti atsakymus į visus savo klausimus. Tuomet dar nežinojau, kad iš tikrųjų man rūpi tik viena: vėjo vardas. DEVINTAS SKYRIUS Pasivažinėjimai Beno furgonu

Abentis buvo pirmas mano sutiktas arkanistas, ir keista mažo berniuko vaizduotę žadinanti asmenybė. Jis išmanė visus mokslus: botaniką, astronomiją, psichologiją, anatomiją, alchemiją, geologiją, chemiją...

Jis buvo apkūnus, dažnai mirksinčiomis ir žvitriai nuo vieno daikto prie kito bėgiojančiomis akimis. Žvelgiant į jį iš nugaros dėmesį traukė žilų plaukų rėžis ant pakaušio, tačiau geriausiai prisimenu kitą jo išvaizdos ypatumą — jis neturėjo antakių. Tiksliau sakant, turėjo, tačiau nuolat juos nusidegindavo per savo alcheminius bandymus, o be jų veidas atrodė tuo pat metu ir nustebęs, ir pašaipus.

Kalbėjo Abentis tyliai, dažnai juokėsi ir niekad savo sąmojais nepašiepdavo kitų. Jis keikėsi kaip koją nusilaužęs girtas jūreivis, bet tuos keiksmus siųsdavo tik savo asilų adresu. Jis vadino juos Alfa ir Beta, ir kai manydavo, kad niekas nemato, šerdavo juos morkomis ir cukraus gabaliukais. Chemija buvo jo didžioji meilė, ir mano tėvas sakė niekad nesutikęs tokio, kuris išmanytų distiliavimą geriau nei Abentis.

Jau antrą dieną arkanistui prisidėjus prie trupės įpratau keliauti jo furgonu. Užversdavau senį klausimais, o jis man atsakinėdavo, paskui prašydavo pagroti ir aš skambindavau jam iš tėvo pasiskolinta liutnia.

Kartais Abentis savo tenoru net užtraukdavo dainą. Jis turėjo stiprų, tačiau nevaldomą balsą, tad jo melodijos posūkiai būdavo stačiai neįtikėtini. Kaskart nuvinguriavęs į šalį jis liaudavosi dainuoti ir imdavo iš savęs kvatotis. Jis buvo geras žmogus, visiškai nepasipūtęs.

Po kurio laiko Abenčio paklausiau, ką reiškia būti arkanistu.

Jis mąsliai pažvelgė į mane ir tarė:

— Ar kada nors buvai susidūręs su arkanistais?

— Kažkada buvom vieną nusamdę, kad pataisytų lūžusią ašį, — atsakiau pagalvojęs. — Jis keliavo į šalies gilumą su žuvį gabenančia vilkstine.

Abentis paniekinamai mostelėjo.

— Ne, ne, berniuk. Aš kalbu apie arkanistus. Ne apie kokį varganą šalčio kerėtoją, kuris sukiojasi vilkstinių kelyje ir samdosi kaip galintis apsaugoti mėsą nuo sugedimo.

— O kur slypi skirtumas? — paklausiau jausdamas, kad jis iš manęs to ir tikisi.

— Na, — nutęsė jis, — tai ne taip paprasta paaiškinti...

— Ko jau ko, o laiko turiu iki valios.

Abentis vertinamai nužvelgė mane, tarsi sakytų: „Kalbi ne pagal savo amžių.“ Šito aš ir norėjau: tikėjausi, kad jis netruks suprasti, kaip siaubingai gali varginti tai, kad su tavimi kalba kaip su vaiku. Net jei tu ir esi vaikas.

Jis giliai įkvėpė.

— Tiesiog jei žmogus žino vieną ar kitą triuką, dar nereiškia, kad jis arkanistas. Jis gali mokėti sustatyti lūžusį kaulą arba skaityti eldvintisietiškai. Jis netgi gali šiek tiek išmanyti simpatiją. Bet...

— Simpatiją? — pertraukiau kaip galėdamas mandagiau.

— Tu tai turbūt pavadintum magija, — nenoriai paaiškino Abentis. — Nors iš tiesų tai visai kas kita. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Tačiau netgi simpatijos išmanymas neleidžia vadintis arkanistu. Tikras arkanistas privalo būti priimtas į Arkanumą Universitete.

Kai jis paminėjo Arkanumą, man tučtuojau kilo keli tuzinai naujų klausimų. Galite pamanyti, kad ne tiek ir daug, bet jei pridėsim juos prie pusšimčio tų, kuriuos turėjau galvoje nuo to laiko, kai sutikau Abentį, bus aišku, kad mano galva nuo klausimų kone sprogo. Tik valios pastangomis nutylėjau ir laukiau, kol senis tęs pats.

Tačiau jis pastebėjo mano reakciją:

— Aha, jau esi girdėjęs apie Arkanumą, ar ne? — Jį tai, regis, pralinksmino. — Tuomet pasakyk man, ką girdėjai.

Ilgai raginti manęs nereikėjo:

— Iš vieno berniuko Temper Glene girdėjau, kad, jei tau nupjovė ranką, Universitete ją gali prisiūti. Iš tikrųjų gali? Kai kuriose istorijose pasakojama, kad Taborlinas Didysis keliavo tenai išmokti visų daiktų vardų. Kad ten yra biblioteka, o joje — tūkstantis knygų. Jų ten tikrai tiek daug?

Klausimų srautas užplūdo Abentį tokiu tempu, kad jis atsakė tik į pastarąjį:

— Tiesą sakant, daugiau nei tūkstantis. Dešimt kartų po dešimt tūkstančių. Dar daugiau. Ten knygų tiek, kad nespėtum perskaityti per visą savo gyvenimą. — Abenčio balse suskambo ilgesio gaidelė.

Tiek knygų, kad nespėčiau perskaityti per visą gyvenimą? Kažkodėl tuo suabejojau.

— Žmonės, kuriuos matai keliaujančius su vilkstinėmis — kerėtojai, apsaugantys maistą nuo sugedimo, požeminio vandens ieškotojai, ateities spėjikai, rupūžių rijikai, — nėra tikri arkanistai. Jie tokie pat keliaujantys aktoriai, kaip edema ru. Jie gali šiek tiek išmanyti alchemiją, šiek tiek simpatiją, šiek tiek mediciną. — Jis papurtė galvą. — Bet jie nėra arkanistai. Daug žmonių jais apsimeta. Kad išpeštų sau naudos iš nemokšų ir lengvatikių, jie vilki mantijas ir pučiasi kaip povai. Bet štai iš ko pažinsi tikrą arkanistą.

Abentis nusiėmė per galvą ploną grandinėlę ir ištiesė man. Aš pirmą kartą pamačiau Arkanumo guldeną. Jis nebuvo labai įspūdingas: tiesiog plokščias švino gabalas su įspaustais nepažįstamais rašmenimis.

— Tai tikras gilthe, arba guldenas, jei norite, — su pasitenkinimu paaiškino Abentis. — Tai vienintelis patikimas būdas sužinoti, kas yra arkanistas, o kas ne. Prieš leisdamas man prisidėti prie jūsų trupės, tavo tėvas paprašė jį parodyti. Vadinasi, jis prityręs ir matęs pasaulio žmogus. — Senis pažvelgė į mane apsimestinai abejingai. — Kiek nemalonu, ar ne?

Sugriežiau dantimis ir maktelėjau galva. Delnas sustiro vos palietus guldeną. Smalsiai tyrinėjau ženklus abiejose pusėse, bet nespėjęs nė du kartus įkvėpti pajutau, kaip nutirpo visa ranka iki peties, tarsi būčiau miegojęs ant jos visą naktį. Įdomu: ar palaikius tą daiktą ilgiau apmirtų ir visas kūnas?

Deja, to išsiaiškinti nepavyko, nes ant kažko užvažiavęs furgonas staiga kryptelėjo, ir mano sustingusi ranka vos neišmetė guldeno ant paminos. Abentis nutvėrė grandinėlę ir kikendamas užsimovė per galvą.

— Kaip tu gali tai iškęsti? — paklausiau trindamas ranką, kad bent kiek atgytų.

— Tokie pojūčiai apima tik tuos, kuriems jis nepriklauso, — paaiškino senis. — O šeimininkui jis tik šiltas. Šiaip ar taip, dabar žinosi, kaip atskirti arkanistą nuo to, kas turi dovaną surasti vandenį arba nuspėti orus.

— Tripas kažką tokio turi, — pasakiau aš. — Žaidžiant kauliukais jis visada išmeta septynetukus.

— Na, tai truputį kas kita, — nusikvatojo Abentis. — Tai paaiškinti gerokai lengviau nei įgimtus gebėjimus. — Jis atsilošė savo sėdynėje ir susikūprino. — Pasaulis vis dėlto keičiasi į gera. Jei prieš kelis šimtmečius žmonės būtų pastebėję tave turint kokių neįprastų gebėjimų, būtum buvęs pasmerktas mirti. Teiluiečiai tokius dalykus laikė demonų požymiu, o jų turinčius žmones degindavo. — Abenčio nuotaika, regis, subjuro.

— Kartą ar du mes padėjome Tripui pabėgti iš kalėjimo, — tariau, bandydamas nukreipti pokalbį linksmesne vaga. — Bet, tiesą sakant, niekas nė nemanė jo deginti.

Abentis išspaudė pavargusią šypseną.

— Spėju, kad jūsų mikliojo Tripo paslaptis — kauliukai arba tam tikri įgūdžiai, kurie, beje, jam praverčia ir lošiant kortomis. Dėkui, kad laiku įspėjai, bet įgimti gebėjimai — visai kas kita.

Negalėjau pakęsti tokio globėjiško tono.

— Tripas nesukčiautų net gelbėdamas savo gyvybę, — atsakiau griežčiau, nei ketinau. — Ir kiekvienas mūsų trupės narys gali atskirti gerus kauliukus nuo blogų. Tripui tiesiog iškrenta septynetukai. Kad ir kieno kauliukus mestų — vis tiek septynetukai. Jei su kuo nors susilažina — septynetukai. Jei atsitrenkia į stalą, ant kurio guli kauliukai, — septynetukai.

— Hm, — palingavo galva Abentis. — Tuomet atsiprašau. Tai jau panašu į įgimtą talentą. Įdomu būtų pamatyti.

— Tik neužmiršk atsinešti savo kauliukų. — Staiga mane nusmelkė netikėta mintis: — Bet gali būti, kad jo gebėjimas dingo — mes jau daug metų nebeleidžiame jam lošti.

Abentis gūžtelėjo pečiais.

— Gebėjimai taip lengvai nedingsta. Vaikystėje, kai gyvenau Staupe, pažinojau jaunuolį, turintį dovaną nepaprastai puikiai prižiūrėti augalus. — Abenčio šypsena dingo, jis tarsi žiūrėjo į kažką man nematoma. — Jo pomidorai jau rausdavo, kai kitų dar tik virkščios stiebdavosi. Jo moliūgai būdavo didžiausi ir saldžiausi, o vynuogių sultys virsdavo vynu dar nespėjus supilti į butelius. — Jis nutilo žvelgdamas į tolumą.

— Jį sudegino? — paklausiau su jaunatviškai liguistu smalsumu.

— Ką? Ne, žinoma, ne. Nesu jau toks senas. — Vaidindamas supykusį, Abentis nutaisė rūsčią miną. — Užėjo sausra, ir jis dingo iš miesto. Jo vargšei motinai tiesiog širdis plyšo.

Akimirką stojo tyla. Išgirdau, kaip priekyje, per porą furgonų nuo mūsų, Terenas ir Šendi repetuoja sceną iš „Kiauliaganio ir lakštingalos“.

Abentis, regis, taip pat atsainiai klausėsi. Kai monologą Feino sode įpusėjęs Terenas susipainiojo, pasisukau į senį.

— Ar Universitete mokoma aktorystės? — paklausiau.

Mano klausimo kiek pralinksmintas Abentis papurtė galvą:

— Ten moko daugybės dalykų, bet šito ne.

Aš pažvelgiau į jį ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jo akyse žybčiojo linksmos kibirkštėlės.

— Ar galėtum mane išmokyti ko nors iš tų daugybės dalykų? — paklausiau.

Jis nusišypsojo. Štai taip paprastai viskas ir prasidėjo.

Iš pradžių Abentis, norėdamas, kad turėčiau bendrą supratimą apie visus mokslus, trumpai papasakojo apie kiekvieną iš jų. Nors jo didžioji meilė buvo chemija, jis tikėjo įvairiapusišku lavinimu. Aš išmokau naudotis sekstantu, kompasu, logaritmine liniuote ir skaitytuvais, o svarbiausia — išmokau apsieiti be jų.

Praėjus tarpsniui jau galėjau įvardyti kiekvieną Abenčio furgone esantį chemikalą, o po dviejų mėnesių — išdistiliuoti iš alkoholio tokio grynumo spiritą, kad jis būtų per stiprus gerti. Sužinojau, kaip reikia tvarstyti žaizdas, įtverti lūžusį kaulą ir pagal simptomus diagnozuoti šimtus ligų. Išmokau ruošti įvairius mišinius: keturių rūšių afrodiziakus, tris nuovirus nuo pastojimo, devynis nuo impotencijos, ir du meilės eleksyrus, paprastai vadinamus „mergelės pagalbininkais“. Apie pastaruosius Abentis kalbėjo gana miglotai, bet aš ir pats nujaučiau jų paskirtį.

Išmokau daugybę formulių: nuodų ir rūgščių, vaistų ir panacėjų (kai kurios iš pastarųjų, beje, netgi buvo veiksmingos). Mano žinių apie vaistažoles padvigubėjo, bet tik teoriškai. Abentis ėmė vadinti mane Rudžiu, o aš jį Benu — pradžioj atsikirsdamas, paskui tiesiog todėl, kad tapome draugais.

Tik dabar, nutekėjus daugybei laiko, imu suprasti, kaip rūpestingai ir subtiliai Benas ruošė mane Universitetui. Kartą ar du per dieną, tarp įprastinių pamokų, Benas duodavo man nedidelę protinę užduotį, ir tik kai ją išspręsdavau, pereidavome prie kitų dalykų. Jis privertė mane žaisti tiranį be lentos ir akmenukų — tiesiog prisimenant ėjimus. Kartais jis nutildavo viduryje pokalbio ir liepdavo žodis į žodį pakartoti viską, kas buvo pasakyta per kelias pastarąsias minutes.

Tai buvo gerokai sunkiau, nei išmokti mintinai vaidmens tekstą. Mano protas mokėsi dirbti įvairiu režimu ir darėsi vis lankstesnis. Žinot, kaip jaučiasi kūnas po ilgo malkų kapojimo, gerų maudynių ar mylėjimosi? Išsekęs, nuvargęs ir beveik dieviškas. Panašiai jautėsi ir mano smegenys: jos buvo nusilpusios, išplerusios, nualintos — ir kasdien vis galingesnės.

Prabudęs mano protas įsibėgėjo lyg smėlio užtvanką pralaužęs vandens srautas. Nežinau, ar jums ką nors reiškia geometrinės progresijos sąvoka, bet būtent ji geriausiai nusako mano tobulėjimą. Tiesa, turiu prisipažinti: visą tą laiką, kai Benas lavino mano protą, buvau beveik įsitikinęs — jis visas tas užduotis sugalvoja grynai dėl savo polinkio man krėsti šunybes.

DEŠIMTAS SKYRIUS Alaras ir akmenys

Benas laikė rankoje purviną, už jo kumštį kiek didesnį akmenį.

— Kas bus, jei aš jį paleisiu?

Šiek tiek pagalvojau. Abenčio pamokose paprasti klausimai retai kada būdavo iš tikro paprasti. Galiausiai pateikiau akivaizdų atsakymą:

— Jis turbūt nukris.

Senio antakiai išlinko. Kelis pastaruosius mėnesius jis buvo taip užsiėmęs manimi, kad neturėjo kada jų nusideginti.

— Turbūt? Kalbi kaip sofistas, berniuk. Argi anksčiau jis ne visada nukrisdavo?

Parodžiau jam liežuvį.

— Nemanyk, kad užkibsiu ant tokio kabliuko. Tai klaidinga argumentacija. Pats mane šito mokei.

Jis nusišypsojo.

— Puiku. Tuomet ar galima sakyti, kad tu tiki, jog jis nukris?

— Iš esmės galima.

— Noriu, kad patikėtum, jog man paleidus akmenį jis kils aukštyn, — dar plačiau šypsodamasis tarė Abentis.

Aš pabandžiau. Tai buvo lyg proto gimnastika. Po akimirkos linktelėjau:

— Gerai.

— Ar tikrai tuo tiki?

— Nelabai, — prisipažinau.

— Noriu, kad patikėtum, jog šis akmuo ims skristi. Tikėk tuo su tokia jėga, kuri pajudina kalnus ir supurto medžius. — Jis patylėjo ir, regis, nutarė eiti iš kitos pusės. — Ar tu tiki Dievą?

— Teilu? Daugiau ar mažiau...

— To nepakanka. Ar tiki savo tėvais?

Aš nusišypsojau:

— Kartais. Kai matau juos.

Abentis prunkštelėjo ir nukabino nuo kablio botagą, kuriuo ragindavo Alfą ir Betą, kai šie aptingdavo.

— Ar tu tiki šituo, e’lire? — Taip jis mane vadino tik tuomet, kai manydavo, kad tyčia dėl ko nors užsispiriu.

Senis atkišo man botagą, kad geriau jį matyčiau. Jo akys piktai sublizgo, taigi nusprendžiau negundyti likimo.

— Taip.

— Gerai. — Abentis šėrė botagu per furgono šoną ir pasigirdo šaižus pliaukštelėjimas. Alfa, sunerimęs, ar tai buvo skirta ne jam, atsuko ausį į garso pusę. — Štai tokio tikėjimo man reikia. Jis vadinamas alaru: tikėjimu botagu. Kai aš paleisiu šį akmenį, jis nuskris kaip paukštis.

Jis pamosikavo botagu.

— Ir kad man jokių filosofavimų, arba padarysiu taip, kad gailėsiesi apskritai įsitraukęs į šį žaidimą.

Linktelėjau. Pasitelkęs vieną iš jau išmoktų triukų, išvaliau protą ir bandžiau patikėti. Pajutau, kaip ima mušti prakaitas.

Maždaug po dešimties minučių vėl linktelėjau.

Benas paleido akmenį. Tas nukrito ant žemės.

Man suskaudo galvą.

— Ar tiki, kad jis nuskrido?

— Ne! — atkirtau supykęs ir pasitryniau smilkinius.

— Gerai. Jis nenuskrido. Niekad nebandyk savęs įtikinti, kad matai dalykus, kurių nėra. Tikėjimą nuo saviapgaulės skiria plona linija, bet simpatijos menas — ne silpnavaliams.

Abentis vėl pakėlė akmenį.

— Ar tiki, kad jis nuskris?

— Bet jis nenuskrido!

— Tai nesvarbu. Pabandyk vėl. — Senis pakratė rankoje laikomą akmenį. — Alaras — tai simpatijos kertinis akmuo. Jei ketini primesti pasauliui savo valią, turi kontroliuoti viską, kuo tiki.

Aš pabandžiau, paskui dar ir dar kartą. Tai buvo sudėtingiausias dalykas, kokį tik buvau kada daręs. Sugaišau tam visą popietę.

Galiausiai Benas paleido akmenį, o aš tvirtai tikėjau, kad jis nenukris, nors buvo akivaizdu, jog nutiks atvirkščiai.

Išgirdau, kaip akmuo bumbtelėjo ant žemės, ir pažvelgiau į Beną.

— Pavyko, — tariau ramiai, bet trykšdamas pasitenkinimu savimi.

Abentis žvilgtelėjo į mane akies krašteliu, tarsi nenorėdamas išsiduoti, kad nelabai patikėjo. Pritūpęs jis atsainiai pakrebždeno nagu akmenį, paskui gūžtelėjo pečiais ir vėl jį pakėlė.

— Dabar noriu, kad patikėtum, jog, kai paleisiu šį akmenį, jis ir nukris, ir nenukris, — tarė jis išsišiepęs.

Tą vakarą miegoti ėjau vėlai. Su kraujuojančia nosimi ir pasitenkinimo šypsena. Galvoje išliko du skirtingi tikėjimai, ir liūliuojamas jų disonanso nugrimzdau į miegą.

Gebėti galvoti apie du atskirus dalykus vienu metu pasirodė labai įdomu ir naudinga: tai buvo kažkas panašaus į dainavimą duetu su savimi. Dabar tai buvo mano mėgstamiausias žaidimas. Pasipraktikavęs dvi dienas, jau pajėgiau dainuoti trio. O netrukus išmokau protinio kortų pašymo ir žongliravimo peiliais atitikmens.

Abentis mokė dar daugybės kitų dalykų, tačiau nė vienas nebuvo man toks svarbus kaip alaras. Viena iš pamokų buvo skirta „akmeninei širdžiai“ — proto pratimui, kuris padeda atsikratyti jausmų bei įkyrių minčių ir galvoti apie ką nors kitką. Benas tvirtino, kad tikras „akmeninės širdies“ meistras gali neišlieti nė ašaros savo sesers laidotuvėse.

Dar jis mane išmokė žaidimo „ieškok akmens“. Jo esmė tokia: viena tavo proto dalis įsivaizduojamame kambaryje paslepia įsivaizduojamą akmenį, o kita bando jį surasti.

Tai puikus būdas išmokti kontroliuoti protą. Įgudus žaisti šį žaidimą, išsivysto kietas kaip geležis alaras, kitaip tariant, toks, kokio ir reikia simpatijai.

Gebėti mąstyti apie du dalykus vienu metu — tikrai naudinga, tačiau to mokytis erzina, o kartais ir išmuša iš pusiausvyros.

Pamenu, kartą ieškojau akmens beveik valandą, galiausiai leidau pirmajai proto pusei paklausti antrosios, kur jį paslėpė, ir paaiškėjo, kad ji to apskritai nepadarė: tik norėjau pažiūrėti, kiek ilgai ieškosiu, kol pasiduosiu. Kada nors buvote ant savęs supykę ir tuo pat metu savimi patenkinti? Švelniai tariant, įdomus jausmas.

Kitą kartą, negalėdamas rasti akmens, paprašiau savęs kokių nors užuominų, o viskas baigėsi tuo, kad viena mano dalis ėmė šaipytis iš kitos. Nieko nuostabaus, kad daugelis arkanistų šiek tiek ekscentriški, jei ne visai kuoktelėję. Kaip sakė Benas, simpatija — ne silpnavaliams. VIENUOLIKTAS SKYRIUS Sujungti geležį

Sėdėjau Abenčio furgono gale. Man tai buvo nuostabi vieta: aplink šimtai buteliukų ir ryšuliukų, ore tvyro tūkstančiai jų skleidžiamų kvapų kvapelių. Paprastai čia atrasdavau daugiau įdomybių, nei skardininko vežime, tačiau ne tądien.

Po stipraus praėjusios nakties lietaus kelias buvo virtęs tirštu klampiu purvynu, o kadangi trupė neturėjo jokio pasirodymų tvarkaraščio, nutarėme dieną ar dvi luktelti, kol keliai pradžius — gana įprastas dalykas. Tačiau Benas nusprendė, kad mudviem lūkuriuoti nėra ko ir tai puikus metas tęsti mokslus. Taigi sėdėjau ant medinio staliuko Beno furgone ir niršau, kad gaištu laiką klausydamasis paskaitų apie dalykus, kuriuos ir taip jau žinau.

Šios mintys, matyt, buvo tiesiog parašytos man ant kaktos, nes Abentis atsiduso ir prisėdo šalia.

— Ne visai tai, ko tikėjaisi, ar ne?

Šiek tiek atsipalaidavau: iš jo tono supratau — kurį laiką galėsiu atsikvėpti nuo paskaitos. Abentis nurinko nuo stalo geležinius drabus, pažvangino juos rankoje ir pažvelgė į mane.

— Turbūt, kai mokeisi žongliruoti, iškart pradėjai nuo visų penkių kamuoliukų? Taip pat ir su peiliais?

Prisiminęs žongliravimo pamokas paraudau. Tripas pradžioj neleido bandyti netgi su trimis kamuoliukais, tad teko tenkintis dviem, bet ir tie kelis kartus išsprūdo iš rankų. Visa tai ir papasakojau Benui.

— Būtent, — tarė jis. — Išmok vieną triuką, tada galėsi pereiti prie kito.

Tikėjausi, kad Benas atsistos ir tęs pamoką, tačiau klydau. Jis kilstelėjo ranką su geležiniais drabais.

— Ką apie juos žinai? — jis vėl pažvangino monetas.

— Kokiu požiūriu? — paklausiau. — Fizikiniu, cheminiu, istoriniu...

— Istoriniu, — išsišiepė Benas. — Pritrenk mane istorijos vingrybių išmanymu, e’lire.

Kartą Abenčio paklausiau, ką tas „e’liras“ reiškia, ir jis atsakė: išminčius, tačiau tai sakant jo lūpų kampučiai taip užsirietė, kad suabejojau, ar sako tiesą.

— Kažkada seniai žmonės, kurie...

— Kada „kažkada“?

Vaizduodamas pykstantį suraukiau antakius.

— Maždaug prieš du tūkstančius metų. Taigi klajoklių gentys, kurios bastėsi Saldos priekalnėse, išsirinko bendrą vadą.

— Koks buvo jo vardas?

— Heldredas. Jis turėjo du sūnus — Heldimą ir Heldarą. Nori išgirsti apie visą jų genealoginį medį, ar galiu pereiti prie esmės? — paklausiau perverdamas Beną rūsčiu žvilgsniu.

— Atleiskite, pone, — senis atsisėdo tiesiai ir nutaisė tokią dėmesingą ir pasigerėjimo pilną išraišką, kad abu nusijuokėme.

Aš tęsiau:

— Ilgainiui Heldredas užvaldė visas Saldos priekalnes, taigi tapo ir visų kalnų valdovu. Jo žmonės ėmė auginti javus, atsisakė klajokliško gyvenimo ir pamažu pradėjo...

— ...pereiti prie esmės? — paklausė Abentis, numesdamas priešais mane ant stalo drabus.

Nekreipiau į jo repliką nė mažiausio dėmesio.

— Jie užvaldė turtingus ir lengvai pasiekiamus metalų telkinius — vienintelius tame didžiuliame plote. Netrukus jie tapo labiausiai įgudusiais metalų apdirbėjais ir, pasinaudodami šiuo pranašumu, įgijo didžiulius turtus ir galią. Iki tol visur vyravo mainų prekyba. Tiesa, kai kurie didesni miestai kaldinosi monetas, tačiau už jų sienų pinigų vertė buvo lygi jų svoriui. Metaliniai luitai labiau tiko mainų prekybai, bet gabenti jų didelius kiekius buvo sudėtinga.

Benas nutaisė nuobodžiaujančio studento miną, tačiau įspūdį kiek menkino prieš dvi dienas vėl nudeginti antakiai.

— Tikiuosi, nepradėsi gilintis į valiutų lyginamąją vertę?

Giliai atsidusau ir nusprendžiau: per pamokas taip nebekamuosiu Beno savo komentarais.

— Buvę klajokliai — dabar jie vadinosi seldimai — pirmieji įsivedė piniginius standartus. Padalijęs pailgą gabalą į penkias dalis, gauni penkis drabus. — Iliustruodamas savo žodžius, iš dešimties monetų sudėjau dvi lygias, nedidelius metalo luitus primenančias, eiles. — Dešimt drabų yra lygūs variniam jotui, dešimt jotų...

— Užteks, — Benas taip šiurkščiai mane nutraukė, kad net krūptelėjau. — Taigi šie du drabai, — jis paėmė porą monetų iš mano sudėtos eilės, — galėjo atsirasti iš to paties luito?

— Na, juos turbūt lieja atskirai... — pradėjau aš, bet pamatęs rūstų senio žvilgsnį nutilau. — Žinoma, galėjo.

— Vadinasi, tarp jų vis dar esama kažkokios jungties, ar ne? — paklausė jis, vėl perverdamas mane akimis.

Nors ir ne visai pritariau, nusprendžiau verčiau neprieštarauti.

— Taip.

Abentis padėjo abi monetas ant stalo.

— Vadinasi, jei pajudinsi vieną, kitas taip pat turėtų sujudėti?

Nenorėdamas kaitinti ginčo, dėl akių linktelėjau, ištiesiau ranką ir ketinau stumtelti vieną iš drabų. Tačiau Benas sustabdė mane purtydamas galvą.

— Pirmiausia turi jiems tai priminti. Tiksliau sakant, įtikinti.

Abentis atsinešė dubenį ir įvarvino į jį lašą pušų deguto. Įdėjęs į lipnią masę vieną drabą, jis prilipino prie jo kitą, paskui ištarė keletą man nesuprantamų žodžių ir lėtai juos atskyrė. Tarp monetų nutįso deguto gijos.

Benas padėjo vieną drabą ant stalo, kitą tebelaikė rankoje. Paskui dar kažką sumurmėjo ir atsikvėpė. Staiga jis mostelėjo ranka — ant stalo gulinti moneta sujudėjo. Benas pakėlė ranką — rudas metalo gabaliukas šoktelėjo į orą.

Benas nukreipė žvilgsnį nuo manęs į monetą.

— Simpatijos dėsnis yra vienas kertinių magijos akmenų. Jis teigia: kuo panašesni yra du objektai, tuo stipresnis jų simpatinis ryšys. O kuo stipresnis ryšys, tuo stipriau jie vienas kitą veikia.

— Tavo apibrėžimas atrajoja save patį.

Benas padėjo monetą. Paskui susirado skudurą ir, nelabai sėkmingai ėmė šveisti nuo pirštų degutą, jo mokytojišką išraišką veide pakeitė plati šypsena.

— Atrodo, visai nenaudingas dalykas, ką? — tarė jis akimirką pamąstęs.

Aš dvejodamas linktelėjau: sukti klausimai mūsų pamokose buvo ne retenybė.

— O tau taip maga išmokti ką nors rimta, tarkim, iškviesti vėją? — Benas gudriai žvilgtelėjo į mane, paskui sumurmėjo kažkokį žodį, ir furgono viršų dengiantis brezentas sušiugždėjo.

Pajutau, kad šiepiuosi lyg grobį užuodęs vilkas.

— Taip nieko nebus, e’lire. — Beno šypsena taip pat buvo vilkiškai nuožmi. — Norint išmokti rašyti, pirma turi pažinti raides. Neišmokęs pirštais liesti stygų, neišmoksi ir groti.

Jis paėmė popieriaus lapelį ir brūkštelėjo keletą žodžių.

— Visa esmė — išlaikyti galvoje tvirtą alarą. Turi tikėti, kad jie susiję. Turi tai žinoti. — Jis padavė man lapelį. — Štai kaip tai tariama. O vadinama simpatiniu judėjimo sujungimu. Praktikuokis. — Dabar jis buvo dar panašesnis į vilką — senas, žilas, be antakių.

Benas nuėjo plautis rankų. „Akmeninės širdies“ būdu išsivaliau protą ir netrukus nugrimzdau į netrikdomos ramybės jūrą. Suklijavau pušų degutu du drabus ir sutelkiau sąmonėje alarą, kitaip tariant, tikėjimą botagu, kad abu metalo gabaliukai yra susiję. Ištariau reikiamus žodžius, atskyriau monetas, ištariau dar vieną, paskutinį, žodį ir laukiau.

Tačiau nieko nenutiko: nei energijos srauto, nei karščio ar šalčio pliūpsnio, nei įsismelkiančio šviesos spindulio...

Buvau gerokai nusivylęs (tiek, kiek tai įmanoma „akmeninės širdies“ būsenos). Man kilstelėjus monetą laikančią ranką, kitas, ant stalo gulintis, drabas šoktelėjo. Be abejo, tai buvo tikrų tikriausia magija. Tačiau nesidžiaugiau. Aš tikėjausi... Net nežinau — ko. Šiaip ar taip, ne šito.

Likusią dienos dalį praleidau bandydamas ką tik Abenčio išmokytą simpatinį sujungimą. Išsiaiškinau, kad sujungti galima beveik viską: geležinį drabą ir sidabrinį talentą, akmenį ir vaisiaus skiltelę, dvi plytas, grumstą ir asilą. Prireikė maždaug dviejų valandų suvokti, jog pušų degutas visai nebūtinas. Kai apie tai paklausiau Beno, jis pripažino, kad tai viso labo pagalbinė priemonė susikaupti. Be to, regis, nustebo, kad supratau tai pats, be niekieno pagalbos.

Čia, jei leisite, papasakosiu apie simpatiją — tiesa, trumpai, nes vargu ar jums kada prireiks ko nors daugiau, nei bendro supratimo apie jos veikimo principus.

Visų pirma energijos negalima nei sukurti, nei sunaikinti. Kai pakeli vieną drabą ir kartu nuo stalo pakyla kitas, tas, kurį laikai rankoje, sveria kaip du, nes iš esmės ir keli du.

Bet čia teoriškai, o praktiškai atrodo, lyg keltum tris drabus. Tobulo simpatinio ryšio nebūna. Kuo mažiau panašūs objektai, tuo daugiau išeikvojama energijos juos sujungti. Įsivaizduokite tai kaip vandenračio link nuvestą kiaurą lataką. Geras simpatinis ryšys turi mažai skylių, todėl panaudojama beveik visa energija. O prastas ryšys visas skylėtas, todėl diduma pastangų nueina veltui.

Pavyzdžiui, aš sujungiau kreidos gabaliuką su vandens pripiltu stikliniu buteliu. Panašumo tarp jų labai mažai, todėl, nors vandens butelis tesvėrė du svarus, kai pabandžiau pakelti kreidą, atrodė, lyg kelčiau šešiasdešimt svarų. Geriausias mano pastebėtas ryšys buvo dviejų perlaužtos medžio šakos dalių.

Kai išmokau šią pirmąją pamoką, Benas man atskleidė daugybės naujų simpatinių sujungimų ir energijos nukreipimo gudrybių paslaptis. Kiekviena buvo tarsi atskiras žodis neaprėpiamo žodyno kalbos, kurios aš pradėjau mokytis. Gana dažnai būdavo nuobodoka, todėl smulkmenomis jūsų nevarginsiu.

Tuo pat metu Benas mane mokė ir kitų dalykų: istorijos, aritmetikos ir chemijos. Tačiau svarbiausia man buvo išspausti iš jo viską, ko galėtų išmokyti apie simpatiją. Jis neskubėjo atskleisti savo paslapčių: prieš pereidamas prie naujos, visad pirmiausia turėdavau įrodyti, kad išmokau ankstesniąją. Bet šioje srityje aš buvau gabus, ir tai buvo šis tas daugiau nei prigimtinis mano polinkis sugerti žinias, todėl naujos paslapties atskleidimo ilgai laukti netekdavo.

Tik nepamanykit, kad mano kelyje nepasitaikydavo duobių. Smalsumas ne tik skatino būti uoliu mokiniu, bet ir nuolat prišaukdavo nemalonumų.

Kartą vakare, kuriant laužą ruošti maistui, motina užklupo mane niūniuojant dainelę. Nežinodamas, kad ji stovi už nugaros ir slapta klausosi, tvatinau vieną malką į kitą ir nerūpestingai dainavau:

Juoda suknia ant ledi Lakles kūno,

Po ja septynios mįslės tyliai tūno.

Ne ant pirščiuko mauti žiedas šitas.

Ne priesaikai žodelis šis sakytas.

Jos vyras su žvake, kuri nerūksta,

Ties durimis, kur rankenėlės trūksta.

Ten skrynią turi ji bespynę, trapią,

Joje grožybes vyro ledi slepia.

Ir paslaptis, kur saugo ji kaip nieką:

Sapnuoja ji dažnai, kada nemiega

Kely tamsiam, neapšviestam žibintų.

Mūs ledi nori, kad ją kas įmintų.

Išvakarėse nugirdau tą kūrinėlį iš „strik strak“ žaidžiančios mažos mergaitės, ir, nors girdėjau vos porą kartų, pakako, kad įstrigtų atmintyje — jis buvo lengvai įsimenamas, kaip ir dauguma vaikiškų dainelių.

Man baigus dainuoti, mama priėjo prie laužo.

— Kokia čia daina, mielasis? — Jos balsas buvo nepiktas, bet pajutau, kad ji nepatenkinta.

— Nugirdau Felouse, — atsakiau išsisukinėdamas.

Bėgioti su miesto vaikais man buvo griežtai uždrausta. „Nuo nepasitikėjimo iki priešiškumo — tik vienas žingsnis, — sakydavo tėvas trupės naujokams, — todėl miestuose laikykitės krūvoje, ir visad būkite mandagūs.“ Įdėjau į laužą keletą didesnių stagarų, juos iškart apgaubė liepsnų liežuviai.

Mama tylėjo, tad pamaniau, kad būsiu išsisukęs, tačiau po akimirkos ji vėl prabilo:

— Tai ne itin graži dainelė. Ar nesusimąstei, apie ką ji?

Tiesą pasakius, nesusimąsčiau: eilėraštukas atrodė visai beprasmis. Bet dar kartą mintyse padeklamavęs, pastebėjau aiškių seksualinių užuominų.

— Supratau. Nepagalvojau apie tai.

Mamos veidas tapo švelnesnis ir ji paglostė man galvą.

— Visada galvok, ką dainuoji, mielasis.

Juodi debesys virš galvos, regis, išsisklaidė, bet vis tiek nesusilaikiau nepaklausęs:

— Bet kuo ši dainelė blogesnė už kai kurias „O jis taip laukė“ vietas? Pavyzdžiui, kur Feinas sako poniai Perial: „Girdėjau apie jūsiškę skrybėlaitę iš tokios gausybės vyrų, kad ir pats norėčiau ją pasimatuoti.“ Juk visiškai aišku, apie ką jis čia iš tikrųjų kalba.

Mama kietai sučiaupė lūpas, tačiau neatrodė pikta, veikiau nepatenkinta. Staiga jos veide kažkas pasikeitė.

— Tu man pasakyk, kur slypi skirtumas, — tarė ji.

Nekenčiau tokių suktų ir klastingų klausimų. Skirtumas juk akivaizdus: vienas kūrinėlis užtraukia ant mano galvos bėdą, o kitas ne. Aš kiek luktelėjau, kad parodyčiau, jog deramai viską apsvarsčiau, galiausiai papurčiau galvą.

Motina priklaupė ir ėmė šildytis prie laužo rankas.

— Skirtumas toks... gal gali atnešti trikojį? — Ji švelniai stumtelėjo, ir aš puoliau prie mūsų furgono paimti kėdutės, o mama tęsė: — Skirtumas toks, kad viename kūrinyje kalbama žmogui, o kitame — apie žmogų. Pirmu atveju gali pasirodyti šiurkštus ir nešvankus, o antrasis nuo seno vadinamas paskalomis.

Aš atnešiau trikojį prie laužo ir padėjau jai atsisėsti.

— Be to, ponia Perial yra išgalvota veikėja, o ledi Lakles — realus asmuo, kurį galima įskaudinti. — Mama pakėlė į mane akis.

— Aš nežinojau, — tariau kaltai.

Turbūt atrodžiau gana graudžiai, tad mama apkabino mane ir pabučiavo.

— Neimk taip į širdį, mielasis. Tiesiog prisimink: visada prieš ką nors darant reikia gerai pagalvoti. — Ji paglostė man galvą ir akinamai nusišypsojo. — Manau, jei rasi saldžių dilgėlių vakarienei, mes su ledi Lakles tau atleisim.

Išvengti bausmės ir pažaisti medžių tankumyne prie kelio man tiko bet kokia dingstis, tad mamai dar nespėjus baigti kalbėti manęs prie laužo nebebuvo nė kvapo.

Reikia pridurti, kad didžioji dalis laiko, kurį praleisdavau su Benu, buvo mano laisvalaikis. Aš ir toliau atlikau savo įprastines pareigas trupėje. Kai reikėdavo, vaidinau jaunus pažus, padėdavau piešti dekoracijas ir siūti kostiumus. Vakarais valydavau arklius. Kai vaidinimui reikėdavo griaustinio garso, užkulisiuose tarškindavau skardos lakštą.

Bet aš nesiskundžiau, kad netekau laisvalaikio. Dėl neišsenkančio vaikiško gyvastingumo ir nepasotinamo žinių troškimo tie metai buvo geriausi, kokius prisimenu. DVYLIKTAS SKYRIUS Dėlionės gabaliukai

Baigiantis vasarai, atsitiktinai nugirdau pokalbį, kuris pažadino mane iš palaimingo vaikystės snaudulio. Vaikystėje mes retai susimąstome apie ateitį ir, neslegiami šio nerimo, galime džiaugtis gyvenimu taip, kaip moka tik retas kuris suaugęs. Dieną, kuomet sunerimstame dėl ateities, baigiasi mūsų vaikystė.

Buvo jau vakaras, tad pakelėje įkūrėme stovyklą. Tuo metu praktikavausi atlikti naują Abenčio išmokytą simpatinį triuką: kiek pamenu, jis vadinosi labai įmantriai — „kintamos šilumos pavertimo pastoviu judėjimu maksima“, ar kažkaip panašiai.

Tai buvo sudėtingas dalykas, bet netrukau jį perkrimsti: be vargo suradau šiam gabaliukui skirtą vietą didžiojoje dėlionėje. Man pavyko jau po penkiolikos minučių, nors iš Abenčio tono supratau, kad jis tikisi, jog truksiu bent tris ar keturias valandas.

Taigi nuėjau jo ieškoti. Iš dalies, kad gaučiau naują užduotį, iš dalies — norėjau pasipuikuoti.

Ieškodamas Beno, priėjau prie savo tėvų furgono ir išgirdau juos visus tris kalbantis. Jų pačių dar nemačiau, tik ausys pagavo tolumoje skambančią muziką primenantį murmesį — kaip visad, kai balsus jau girdi, tačiau dar negali atskirti pavienių žodžių. Bet eidamas artyn vieną žodį išgirdau aiškiai: čandrianas.

Sustojau kaip įbestas. Visa trupė žinojo, kad mano tėvas kuria dainą. Jau daugiau kaip metus visur, kur užklysdavome su savo vaidinimais, jis kaulydavo vietinių gyventojų pasidalyti senais padavimais ir eilėraščiais.

Pirmais mėnesiais vyravo padavimai apie Lanrė, paskui tėvas pradėjo rinkti senąsias fajerių istorijas, legendas apie šmėklas ir skrepetas, galiausiai ėmė klausinėti apie čandrianus...

Pastaruosius pusę metų tėvas apie Lanrė, Lirą ir kitus klausinėdavo retai — jo dėmesį užvaldė čandrianai. Paprastai jis savo dainas baigdavo iki sezono pradžios, tačiau prie šios plušo jau antrus metus.

Jums derėtų žinoti — kol tėvas nepabaigdavo dainos, neleisdavo kitų ausims nugirsti nė pusės žodelio. Tik mama buvo jo patikėtinė — ji prisidėjo kuriant visas jo dainas. Muzikos menas buvo tėvo sritis. Geriausios eilės priklausė mamai.

Kai laukiant naujos dainos praeina keli tarpsniai ar mėnesiai, smalsumas įgauna malonaus jaudulio prieskonį, prabėgus metams — ima rūgti ir augti kaip ant mielių, na, o dabar, po pusantrų metų, žmonės stačiai kraustėsi iš proto. Tėvui su mama kuriant šią dainą per arti mūsų furgono besisukiojančius smalsuolius kartais tekdavo vaikyti nesirenkant žodžių.

Taigi tyliu žingsniu prisėlinau prie tėvų laužavietės. Žinau, kad slapta klausytis — bjaurus įprotis, bet, kita vertus, nuo anų laikų įgijau ir kur kas bjauresnių.

— ...daug apie juos, — išgirdau sakant Beną. — Bet kiek galėsiu — padėsiu.

— Smagu pakalbėti su tokiu išsilavinusiu žmogumi. — Stiprus mano tėvo baritonas ryškiai skyrėsi nuo Beno tenoro. — Pavargau nuo tų prietaringų kaimiečių ir...

Kažkas įmetė į liepsnas pliauską, laužas suspragsėjo ir paskutinių tėvo žodžių nenugirdau. Žengdamas taip greitai, kaip tik leido apdairumas, atsidūriau ilgame tėvų furgono šešėlyje.

— ...atrodo, vaikausi ta daina vaiduoklius. Bandyti sudėti šios istorijos atkarpas į vieną — kvailystė. Gailiuosi, kad apskritai pradėjau šį žaidimą.

— Nesąmonė, — įsiterpė mano mama. — Pats žinai, kad tai bus geriausias tavo kūrinys.

— Taigi manai, kad egzistuoja pirminė istorija, iš kurios vėliau atsirado visos kitos? — paklausė Benas. — Istorinis padavimų apie Lanrė pagrindas?

— Apie tai byloja visi požymiai, — atsakė tėvas. — Juk pažvelgęs į tuziną vaikaičių ir pamatęs, kad dešimties iš jų akys mėlynos, žinotum, kad ir močiutės akys buvo mėlynos. Esu tai daręs ir neblogai išmanau šį reikalą. Taip parašiau ir „Palei sienas“. Bet... — išgirdau jo atodūsį.

— Tuomet kur šuo pakastas?

— Ta istorija senesnė, — paaiškino motina. — Čia jau tarsi žiūrėtum į proprovaikaičių akis.

— Kurie, be to, dar išsibarstę po visas pasaulio pakampes, — bambėjo tėvas. — O kai galiausiai vieną iš jų surandi, paaiškėja, kad jis turi penkias akis: mėlyną, rudą, žalsvai geltoną ir dvi žalias. O kitas turi tik vieną akį, užtat ji gali keisti spalvą. Kokius apibendrinimus galiu padaryti?

Benas atsikrenkštė.

— Nerimą kelianti analogija, — pastebėjo jis. — Bet jei nori žinių apie čandrianus — mano galva tavo paslaugoms. Per daugelį metų girdėjau apie juos krūvas istorijų.

— Pirmas dalykas, kurį noriu sužinoti, — kiek jų iš tikrųjų yra, — tarė tėvas. — Daugelyje istorijų minimi septyni, bet ir dėl to nuomonės skiriasi. Kartais kalbama apie tris, kartais — apie penkis, o „Felioro žlugime“ jų netgi trylika: po vieną kiekvienam Aturano ponifetui ir dar vienas sostinei.

— Į šį klausimą atsakyti galiu, — pareiškė Benas. — Septyni. Gali tuo būti beveik tikras. Tiesą sakant, tai patvirtina pats jų vardas. Chaen reiškia septynis. Chaen dian — „jų septyni“ Čandrianai.

— Nežinojau šito, — atsakė tėvas. — Chaen. Kokia čia kalba? Jilišų?

— Skamba kaip temikų, — įsiterpė mama.

— Turi geras ausis, — tarė jai Benas. — Tikrai temikų. Tiksliau, tai šios kalbos pirmtakė, vartota maždaug prieš tūkstantį metų.

— Ką gi, tada viskas daug paprasčiau, — išgirdau sakant tėvą. — Reikėjo tavęs šito paklausti jau prieš mėnesį. Gal tuomet žinai, kodėl jie daro tai, ką daro? — Iš tėvo tono supratau, kad jis visai nesitiki sulaukti atsakymo.

— Didžioji paslaptis, ar ne? — sukikeno Benas. — Manau, būtent dėl jos čandrianai kelia didesnę baimę nei visi kiti istorijose minimi pabaisos. Vaiduokliai nori keršto, demonai — sielų, skrepetos — šilumos ir maisto. Dėl to jie ne tokie baisūs. Tai, ką suprantame, galime pabandyti kontroliuoti. O čandrianai pasirodo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Jie tiesiog naikina. Be prasmės, be priežasties.

— Mano dainoje bus ir viena, ir kita, — su niūriu ryžtu tarė tėvas. — Manau, jau prisikasiau prie jų motyvų. Rinkau jų istoriją po trupinėlį. O apmaudžiausia, kad, nors sunkiausia darbo dalis padaryta, dėl visokių smulkmenų negaliu jo užbaigti.

— Sakai, prisikasei? — smalsiai paklausė Benas. — Ir kokia tavo teorija?

Tėvas tyliai sukikeno.

— O, ne, Benai, tau, kaip ir kitiems, teks palaukti. Per ilgai prie šios dainos liejau prakaitą, kad atskleisčiau jos esmę nepabaigęs.

Beno balse buvo girdėti nusivylimas.

— Manau, tai tik gudrus tavo vylius — labai jau nori, kad toliau su jumis keliaučiau, — subambėjo jis. — Juk negalėsiu jūsų palikti, kol neišgirsiu tos prakeiktos dainos.

— Tuomet padėk ją baigti, — įsiterpė motina. — Yra dar viena mįslė, kurios mes negalime įminti: visi sutinka, kad būna tam tikri ženklai, bylojantys, jog netoliese yra čandrianai, tačiau kokie jie — nuomonės išsiskiria.

— Leiskit pagalvoti... — tarė Benas. — Aiškiausias jų ženklas, žinoma, mėlyna liepsna, tačiau kažin ar ją galima sieti tik su čandrianais: kai kuriose istorijose tai demonų požymis, dar kitose — fajerių, arba apskritai kokios nors magijos.

— Be to, tokia liepsna rodo, kai šachtoje prisikaupė dujų, — pridūrė mama.

— Iš tiesų? — paklausė tėvas.

Ji linktelėjo.

— Kai lempa ima degti dulsva mėlyna ugnele, gali neabejoti — ore pilna sprogių dujų.

— Gerasis dieve, sprogiosios dujos anglių šachtoje! — šūktelėjo tėvas. — Užpūsk lempą ir klaidžiok tamsoje, arba palik ją degančią ir sprok į gabalus. Baisiau už bet kokį demoną.

— Turiu pripažinti, ir kai kurie arkanistai, norėdami padaryti įspūdį lengvatikiams miestiečiams, retkarčiais naudoja tam tikru būdu pagamintas mėlynai degančias žvakes ir deglus, — tarė Benas ir droviai atsikrenkštė.

Mano mama nusijuokė.

— Prisimink, su kuo kalbi, Benai. Mes niekad nepasmerksime žmogaus, kuris bando pritraukti publikos dėmesį. Tiesą sakant, mėlynai degančios žvakės būtų neprošal, kai kitą kartą vaidinsime „Daeoniką“. Gal rasi porą užsimetusių?

— Paieškosiu, gal ir rasiu, — linksmai atsakė Benas. — Na, o kiti ženklai... Nemažai girdėjau apie jų akis: kalbama, kad jos juodos, arba kaip ožio. Nors kai kas tvirtina, kad jie apskritai neturi akių. Dar, girdėjau, čandrianams esant netoliese vysta augalai. Medžiai pūna, metalai rūdija, plytos trupa... — Jis nutilo. — Tačiau nežinau, ar tai vienas ženklas, ar keli skirtingi.

— Pradedi suprasti, su kokia kebekne kamuojuosi, — niūriai tarė tėvas. — Bet vis tiek lieka daug klausimų. Pavyzdžiui, ar visi jų ženklai bendri, ar skirtingi?

— Juk sakiau tau, — suirzo mama, — kiekvienas turi po savo ženklą. Šitaip viskas atrodo prasmingiau.

— Tai mėgstamiausia mano damos teorija, — tarė tėvas. — Bet ji abejotina. Juk vienose istorijose vienintelis jų ženklas yra mėlyna liepsna. Kitose — jos nėra, užtat gyvuliai ima siusti. Dar kitose yra ir juodaakiai vyrai, ir pakvaišę gyvuliai, ir mėlyna liepsna.

— Aš tau sakiau, kaip visa tai paaiškinti, — iš suirzusio mamos balso buvo akivaizdu, kad šia tema jie ginčijosi ir anksčiau. — Jiems nėra reikalo visad būti krūvoje. Jie gali pasirodyti po tris ar keturis. Jei dėl vieno ugnis priblėsta, atrodo, kad taip nutinka dėl jų visų. Štai kodėl istorijos taip skiriasi. Skirtingus ženklus lemia tai, kokio dydžio būriu jie pasirodė.

Tėvas kažką suburbėjo.

— Turi protingą žmoną, Arlai, — tarė Benas, išsklaidydamas įtampą. — Už kiek ją man parduotum?

— Deja, ji man reikalinga darbui. Bet, jei domina trumpalaikė nuoma, esu tikras, susi... — Pasigirdo stiprus smūgis, paskui skausmingas tėvo kikenimas. — Dar kokius nors ženklus prisimeni?

— Sakoma, kad prisilietus jie šalti, tačiau neįsivaizduoju, kaip kas nors tai sužinojo. Dar girdėjau, kad jiems esant netoliese nebedega ugnis, bet tai jau prieštarauja mėlynai liepsnai. Gali būti...

Pakilus vėjui suošė medžiai. Lapijos šlamesys nustelbė Beno žodžius, o aš, pasinaudodamas triukšmu, prisėlinau artyn dar keletą žingsnių.

— ...„įkinkytas į šešėlį“, nors net nenutuokiu, ką tai reiškia, — nurimus vėjui išgirdau sakant tėvą.

Benas sukrenkštė.

— Aš taip pat nežinau. Girdėjau istoriją, kur teigiama, kad galima juos atpažinti iš šešėlių: esą, jie krenta ne įprastai, o į šviesiąją pusę. O kitoje apie vieną tokį kalbama kaip apie kažką, „pažabotą šešėliu“. Tebusiu prakeiktas, jei prisiminsiu tą vardą, nors...

— Vardai — dar vienas mano galvos skausmas, — tarė tėvas. — Surinkau jų keletą tuzinų ir būčiau dėkingas, jei pasakytum savo nuomonę. Dauguma...

— Tiesą pasakius, Arlai, — nutraukė jį Benas, — būčiau dėkingas, jei tų vardų garsiai neminėtum. Turiu omeny, žmonių vardų. Brūkštelėk juos ant žemės, arba, jei nori, atnešiu grifelinę lentelę, bet jausiuosi daug ramiau, jei nė vieno iš jų vardų neištarsi. Kaip sakoma, sveika galva — geriau nei opa.

Stojo visiška tyla. Sustingau pakėlęs koją, baimindamasis sėlinti toliau — mane galėjo išgirsti.

— Nagi, liaukitės taip į mane žiūrėję, — irzliai tarė Abentis.

— Mes tiesiog nustebome, Benai, — pasigirdo švelnus motinos balsas. — Neatrodai prietaringas.

— Ir nesu, — atsakė senis. — Aš atsargus. Tai visai kas kita.

— Žinoma, — tarė tėvas. — Aš niekad...

— Pataupyk savo talentą tiems, kas nusiperka bilietus, Arlai, — nutraukė jį Benas, o jo balse aiškiai buvo girdėti pyktis. — Tu puikus aktorius, bet aš labai gerai matau, kada žmonės mane laiko kvailiu.

— Tiesiog to nesitikėjau, Benai, — atsiprašė tėvas. — Tu juk išsilavinęs, o aš taip pavargau nuo žmonių, kurie, man vos paminėjus čandrianus, griebiasi už geležies arba nupila alaus iš bokalo. Aš tik bandau atkurti istoriją, ir visai neketinu kišti nagų prie tamsiųjų jėgų.

— Ką gi, tuomet paklausykit. Jūs abu man per daug patinkate, kad leisčiau jums manyti, jog tesu senas kvailys, — tarė Benas. — Be to, vėliau mums reikės dar šį tą aptarti, tad noriu, kad žiūrėtumėte į mane rimtai.

Vėjas stiprėjo, tad pasinaudojęs jo keliamu triukšmu žengiau dar keletą, paskutinių, žingsnių į priekį ir, apėjęs tėvų furgono kampą, iš lapų priedangos pažvelgiau į kalbančiuosius. Visi trys glaudėsi aplink laužą: į savo nušiurusį rudą apsiaustą susisukęs Benas sėdėjo ant kelmo, tėvai — priešais jį. Mama buvo atsirėmusi į tėvą, abu siautėsi viena antklode.

Benas pakėlė molinį ąsotį, įpylė į odinį puoduką alaus ir ištiesė jį mano mamai. Jam kalbant iš burnos ėjo garas.

— Kaip į demonus žiūrima Ature? — paklausė jis.

— Su baime. — Tėvas pabaksnojo pirštu sau į smilkinį. — Visos tos religijos suminkština smegenis.

— O kaip Vintase? — vėl paklausė Benas. — Dauguma ten gyvenančių teiluiečiai. Jie taip pat bijo?

Mama papurtė galvą:

— Jie mano, kad tai kvailystės. Jie linkę demonus suprasti kaip metaforą.

— Tuomet ko gi Vintase bijomasi naktimis?

— Fajerių, — atsakė mama.

— Draugarų, — tuo pat metu tarė tėvas.

— Taip, jūs abu teisūs — viskas priklauso nuo to, apie kurią šalies vietovę kalbam, — pasakė Benas. — O štai čia, Sandraugoje, žmonės šaiposi ir iš vienų, ir iš kitų. — Senis mostelėjo į medžius aplinkui. — Bet atėjus rudeniui jie pasidaro atsargūs, nes bijo atkreipti skrepetų dėmesį.

— Taip jau būna, — sutiko tėvas. — Pusė klajojančių aktorių darbo sėkmės priklauso nuo žinojimo, ko bijo žiūrovai.

— Jūs vis dar manote, kad esu kuolu trenktas, — nusišypsojo Benas. — Bet jei rytoj pasieksim Bireną ir kas nors pasakys, kad miškuose yra skrepetų, — ar jūs jais patikėsit?

Tėvas papurtė galvą.

— O jei tą patį sakys du žmonės?

Tėvas vėl papurtė galvą.

Benas palinko ant savo kelmo į priekį.

— O ką, jei tuzinas žmonių kuo rimčiausiai patikins, kad jų laukais klaidžioja skrepetos, kurie ėda...

— Žinoma, aš jais nepatikėsiu, — piktai nutraukė jį tėvas. — Tai kvaila.

— Žinoma, kvaila, — sutiko Benas pakeldamas pirštą. — Bet esminis klausimas štai koks: ar jūs tada eitumėte į mišką?

Tėvas susimąstė ir kuriam laikui nutilo.

Benas linktelėjo:

— Jei pusė miesto jus perspėtų, o jūs, kad ir netikėdami, nekreiptumėt į tai dėmesio, būtumėt kvailiai. Bet, jei nebijote skrepetų, tai ko gi bijote?

— Lokių.

— Plėšikų.

— Suprantamos baimės keliaujančiai trupei, — tarė Benas. — Baimės, kurių miestelėnas nesuprastų. Kiekviena vieta turi savo prietarų, ir visi juokiasi iš to, ko bijomasi anoje upės pusėje. — Jis rimtai pažvelgė į mano tėvus. — Ar kada nors girdėjote apie čandrianus linksmą dainelę arba istoriją? Lažinuosi iš skatiko, kad ne.

Mama, akimirką pagalvojusi, papurtė galvą. Tėvas, pirma gerokai gurkštelėjęs, padarė tą patį.

— Aš neteigiu, kad čandrianai sukiojasi kur nors netoliese, tik ir tegalvodami, kaip mus netikėtai užklupus. Bet žmonės visur jų bijo. Turi juk būti kokia nors priežastis.

Benas išsišiepė, apvertė savo molinį puodelį ir išvarvino ant žemės paskutinius alaus lašus.

— Vardai — keistas dalykas. Ir pavojingas. — Jis reikšmingai pažvelgė į mano tėvus. — Tą tikrai žinau, nes esu išsilavinęs. O jei aš truputį prietaringas... — Benas gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, toks mano pasirinkimas. Aš senas. Turite mane tokį priimti.

Tėvas susimąstęs linktelėjo.

— Keista — niekad nepastebėjau, jog į čandrianus visur žiūrima vienodai. Turėjau į tai atkreipti dėmesį. — Jis papurtė galvą tarsi norėdamas praskaidrinti mintis. — Manau, prie vardų mes dar grįšim. Apie ką tu norėjai pasikalbėti?

Jau rengiausi tykinti šalin, kol nepričiupo, tačiau išgirdęs, ką pasakė Benas, sustingau nespėjęs žengti nė žingsnio.

— Galimas daiktas, jums, kaip tėvams, sunku pastebėti, bet jūsų jaunasis Kvoutas — gana gabus vaikis. — Benas prisipylė puodelį ir padavė ąsotį mano tėvui, bet tas atsisakė. — Nors, tiesą sakant, „gabus“ — per kukliai pasakyta. Gerokai per kukliai.

Mama pažvelgė į Beną pro savo puodelio viršų.

— Kiekvienas, kas praleidžia su berniuku šiek tiek laiko, gali tai pastebėti, Benai. Tik nežinau, kodėl visi tai šitaip sureikšmina. O ypač tu.

— Manau, jūs neteisingai vertinate padėtį, — atsakė Benas, ištiesdamas koją vos ne iki pat laužo. — Kaip jam sekėsi mokytis skambinti liutnia?

Tėvą, regis, toks kalbos posūkis kiek nustebino.

— Labai lengvai, o ką?

— Kiek tuomet jam buvo metų?

Tėvas mąsliai pešiojo barzdą, o motinos balsas tyloj nuskambėjo kaip fleita.

— Aštuoneri.

— O dabar prisimink, kaip pats mokeisi groti. Pameni, kiek tau buvo metų? Pameni, kaip tuomet kamavaisi?

Tėvas, dar mąslesniu veidu, toliau taršė barzdą, o jo žvilgsnis klaidžiojo tolyje.

Abentis tęsė:

— Lažinuosi, jis kiekvieną akordą, kiekvieną pirštų išsidėstymą įsimindavo iškart, vos parodžius, be klaidų ir nesiskųsdamas. O jei ir padarydavo klaidą, ne daugiau kaip kartą. Taip?

Tėvas, regis, šiek tiek sunerimo.

— Dažniausiai taip, bet kilo ir sunkumų, kaip ir kiekvienam. Tarkim, E akordas. Jis daug vargo su padidintu ir sumažintu E trigarsiu.

Mama jį atsargiai pertraukė:

— Brangusis, ir aš tai prisimenu, bet, manau, sunkumų kilo dėl per mažų jo rankų. Jis juk dar buvo visai nedidelis...

— Lažinuosi, kad jis ir dėl to ilgai neužstrigo, — tyliai tarė Benas. — Jis turi puikias rankas. Kaip pasakytų mano motina — burtininko pirštai.

Tėvas nusišypsojo.

— Jis paveldėjo juos iš motinos: laibi, bet stiprūs. Puikiai tinka šveisti puodus, ar ne, moterie?

Motina plekštelėjo tėvui, paskui nutvėrė jo ranką ir parodė Benui.

— Berniuko rankos kaip tėvo — grakščios ir švelnios. Puikiai tinka suvedžioti jaunas didikų dukteris. — Tėvas šoko prieštarauti, bet mama nekreipė dėmesio. — Kai tokias rankas ir akis turėdamas Kvoutas ims medžioti damas, jokia moteris pasaulyje negalės jautis saugi.

— Merginti, brangioji, ne medžioti, — švelniai pataisė ją tėvas.

— Kaip pavadinsi — nepagadinsi, — gūžtelėjo pečiais ji ir padeklamavo:

Medžioklė ši žiauri.

Kai baigias ji, užuojautos verta

Gražuolė ta, kuri

Išgelbėjo skaistybę bėgdama.

Mama, nepaleisdama tėvo rankos, vėl atsirėmė į jį ir šiek tiek pakreipė galvą, o jis, supratęs užuominą, pasilenkė ir pabučiavo jos lūpų kamputį.

— Amen, — tarė Benas, pakeldamas jų garbei puodelį.

Tėvas kita ranka apkabino mamą ir prispaudė prie savęs.

— Vis dar nesuprantu, kur link suki, Benai.

— Jis visur toks: greitas kaip botago kirtis, ir beveik nedaro klaidų. Kertu lažybų, kad Kvoutas moka visas dainas, kurias jam kada nors dainavote. Jis geriau už mane žino, ką turiu savo furgone.

Senis pakėlė ąsotį ir atkimšo jį.

— Ir tai ne šiaip gera atmintis. Jis supranta. Pusę to, ką ketinau jam parodyti, jis suvokė pats.

Benas pripylė mano mamos puodelį.

— Jam vienuolika. Ar kada nors matėte jo amžiaus berniuką, kuris taip kalbėtų? Didžiąja dalimi tai susiję su gyvenimu tokioje šviesioje aplinkoje. — Benas mostelėjo į furgonų pusę. — Juk dauguma vienuolikmečių tegalvoja, kaip „varlyte“ mėtyti akmenukus į vandenį ir patampyti už uodegos katę.

Mamos juokas nuskambėjo kaip varpelis, bet Abenčio veidas liko rimtas.

— Tai tiesa, ponia. Turėjau vyresnių mokinių, kurie būtų daug atidavę už gebėjimą padaryti bent pusę to, ką padaro jis. — Benas nusišypsojo. — Jei turėčiau Kvouto rankas ir ketvirtadalį jo proto, kiaurus metus valgyčiau iš sidabrinių indų.

Stojo tyla, ją po kurio laiko nutraukė švelnus mamos balsas:

— Pamenu, būdamas visai mažas, vos krapinėjantis kūdikis, jis visad viską stebėdavo. Aiškiomis, protingomis akimis, tarsi norėtų jomis praryti pasaulį. — Jos balsas šiek tiek suvirpėjo. Tėvas ją apkabino, ši padėjo galvą jam ant krūtinės.

Šįkart tyla buvo ilgesnė. Man jau ketinant sėlinti šalin, prabilo tėvas:

— Tai ką mums siūlai daryti? — Jo balse buvo sumišęs nežymus susirūpinimas ir tėviškas pasididžiavimas.

Benas švelniai nusišypsojo.

— Viso labo pagalvoti apie galimybes, kurias galėsite jam pasiūlyti, kai ateis laikas. Jis paliks savo pėdsaką pasaulyje kaip vienas geriausiųjų.

— Kokioj srity? — sudundeno tėvo balsas.

— Toj, kurią jis pasirinks. Jei Kvoutas liks čia, neabejoju — taps naujuoju Ilienu.

Tėvas nusišypsojo. Hienas buvo klajojančių aktorių herojus. Vienintelis tikrai garsus edema ru per visą istoriją. Visos mūsų seniausios ir geriausios dainos priklauso jo plunksnai.

Maža to, jei tikėsim padavimais, Hienas iš naujo išrado liutnią. Pats puikiai skambindamas šiuo instrumentu, jis atsisakė senoviško, trapaus ir griozdiško dvaro liutnios korpuso ir sukūrė nuostabią universalią septynstygę keliaujančių muzikantų liutnią, kurią naudojame ir šiandien. Tiesa, padavimuose sakoma, kad paties Ilieno liutnios būta aštuonių stygų.

— Hienas. Ši mintis man patinka, — tarė mama. — Karaliai važiuos šimtus mylių, kad išgirstų, kaip skambina mano mažasis Kvoutas.

— Jo muzika sustabdys peštynes smuklėse ir karus pasienyje, — nusišypsojo Benas.

Entuziazmas apėmė ir tėvą:

— Laukinės moterys sėdės jam ant kelių, priglaudusios krūtis prie jo galvos...

Akimirką stojo bežadė tyla. Paskui mama lėtai, su vos užčiuopiama įtampa balse tarė:

— Manau, turėjai galvoje: „Laukiniai žvėrys prie jo glausis, padėję galvas jam ant kelių“.

— Tikrai?

Benas atsikosėjo ir tęsė:

— Jei Kvoutas nuspręs tapti arkanistu, lažinuosi, kad jau dvidešimt ketverių gaus karališką tarnybą. Jei nuspręs tapti prekeiviu, neabejoju — į gyvenimo galą jam priklausys pusė pasaulio.

Tėvas suraukė antakius. Benas nusišypsojo ir tarė:

— Dėl pastarojo dalyko nesijaudink. Prekyba per seklu jo smalsiam protui.

Abentis nutilo, paskui lėtai, labai atsargiai rinkdamas žodžius, vėl prabilo:

— Žinot, jam reikia stoti į Universitetą. Ne tučtuojau, žinoma, ir ne artimiausiais metais. Ten priima nuo septyniolikos, bet aš neabejoju, kad...

Ką Benas kalbėjo toliau, nebegirdėjau. Universitetas! Jis buvo užvaldęs mano mintis taip, kaip daugumą kitų vaikų — Fajė dvaras, mitinė vieta, sugalvota tam, kad apie ją būtų svajojama. Mokykla, dydžiu prilygstanti nedideliam miestui. Dešimtkart po dešimt tūkstančių knygų. Žmonės, kurie žino atsakymus į visus klausimus, kokius tik galėčiau sugalvoti...

Kai vėl įsiklausiau, prie laužo tvyrojo tyla.

Tėvas žiūrėjo į jo glėbyje įsitaisiusią mamą.

— Nagi, klok, moterie, ar nebuvo prieš tuziną metų į tavo patalus užsukęs koks nors klajojantis Dievas? Tai kiek paaiškintų šią mažytę paslaptį.

Ji žaismingai jam pliaukštelėjo ir nutaisė mąslią miną.

— Na, kai paklausei, lyg ir kažką pamenu... Vieną naktį, kaip tik prieš kokį tuziną metų, buvo užklydęs toks vyriškis. Jis supančiojo mane bučiniais ir dailia savo stygų daina, o paskui pagrobė ir skaistybę, ir mane pačią. — Ji patylėjo. — Bet jo plaukai nebuvo raudoni. Tad kažin, ar jis čia kuo dėtas.

Mama šelmiškai nusišypsojo kiek sumišusiam tėvui, paskui pabučiavo jį, ir jis atsakė tuo pačiu.

Štai tokius juos prisimenu ir šiandien. Nuslinkau nuo laužo šalin, o galvoje sukosi mintys apie Universitetą. TRYLIKTAS SKYRIUS Interliudija. Kūnas ir juo tekantis kraujas

„Pakelakmenyje“ įsivyravusi tyla apgaubė tuščiame kambaryje sėdinčius vyrus. Atrodė, Kvoutas žvelgia į savo sulenktas rankas, tačiau iš tiesų jo blausus žvilgsnis buvo įsmeigtas į tik jam matomą tolumą. Kai galiausiai pakėlė akis, regis, šiek tiek nustebo, kitoje stalo pusėje pamatęs virš rašalinės plunksną laikantį Metraštininką.

Kvoutas droviai atsiduso ir mostelėjo jam padėti rašyklę į šalį. Akimirką padvejojęs, Metraštininkas pakluso, bet prieš tai nuvalė plunksnos galiuką švariu skuduru.

— Norėčiau ko nors išgerti, — staiga tarė Kvoutas, tarsi pats stebėdamasis šitokiu savo noru. — Seniai besu pasakojęs tokią ilgą istoriją, tad gerklė perdžiūvo. — Jis atsistojo ir nuėjo tarp tuščių stalų prie tokio pat tuščio baro. — Galiu pasiūlyti beveik viską, ko įmanoma pageidauti: tamsus alus, baltasis vynas, sidras su prieskoniais, šokoladas, kava...

Metraštininkas kilstelėjo antakius.

— Išgerti šokolado būtų nuostabu. Nesitikėjau rasti tokio dalyko taip toli nuo... — Jis mandagiai atsikrenkštė. — Na, nuo visko.

— „Pakelakmenyje“ mes gerai apsirūpinę, — tarė Kvoutas, paskui atsainiai mostelėjo į tuščią salę: — Trūksta tik lankytojų. — Jis paėmė molinį ąsotį, padėjo jį ant baro — pasigirdo duslus tuščio indo dunktelėjimas. Kvoutas įkvėpė ir sušuko: — Bastai! Gal galėtum atnešti sidro?

Už durų į vidines patalpas pasigirdo neaiškus atsakymas.

— Bastai, — priekaištingai pakartojo Kvoutas, tačiau, regis, per tyliai, kad būtų išgirstas.

— Pats leiskis ir pasiimk, slunkiau tu! — pasigirdo balsas iš rūsio. — Aš užsiėmęs.

— Samdai padėjėją? — paklausė Metraštininkas.

Kvoutas atsirėmė alkūnėmis į barą ir atlaidžiai nusišypsojo.

Už durų sugirgždėjo kietapadžių batų minami laiptai ir po akimirkos pasirodė kažką panosėje murmantis Bastas.

Vilkėjo jis paprastai, visiškai juodai: pradedant ilgarankoviais į kelnes sukištais marškiniais ir baigiant minkštos odos batais, į kuriuos buvo sukištos kelnės. Ryškiabruožiame ir beveik gražiame Basto veide stulbino žibančių akių mėlynumas.

Jaunuolis keistai grakščia eisena priėjo prie baro ir padėjo ant jo ąsotį.

— Tik vienas lankytojas, ir negali pats atsinešti sidro? — priekaištingai tarė jis. — Tu atitraukei mane nuo Celum Tinture, nors pats jau beveik mėnesį zirzi, kad ją perskaityčiau.

— Bastai, ar žinai, ką Universitete daro studentams, kurie slapta klausosi savo dėstytojų? — šelmiškai paklausė Kvoutas.

Vaikinas pridėjo prie krūtinės ranką ir jau išsižiojo, ketindamas gintis esąs nekaltas.

— Bastai... — šį kartą Kvouto žvilgsnis buvo griežtas.

Bastas susičiaupė. Akimirką atrodė, kad smuklininko mokinys tuoj bandys viską paaiškinti, tačiau paskui jo pečiai susmuko ir jis tepaklausė:

— Kaip tu supratai?

Kvoutas sukikeno.

— Tu vengei tos knygos visą mirtingojo amžių. Tad arba staiga tapai nepaprastai uoliu mokiniu, arba darei ką nors neleistina.

— Ir ką gi daro Universitete tiems, kurie slapta klausosi? — pasidomėjo Bastas.

— Net neįsivaizduoju, nes manęs niekad nepričiupo. Manau, jei priversiu tave sėdėti ir išklausyti likusią mano istorijos dalį, tai bus pakankama bausmė. Bet mes užsimiršome ir palikome savo svečią nuobodžiauti, — tarė Kvoutas, mosteldamas į salės pusę.

Tačiau Metraštininko veido išraiška galėjo reikšti bet ką, tik ne nuobodulį. Jis smalsiai sužiuro į Bastą vos šiam pasirodžius, o smuklininkui ir jaunuoliui kalbantis smalsumą veide iš lėto pakeitė sumišimas, paskui ryžtas.

Teisybės dėlei reikia dar šį tą pridurti apie Bastą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė paprastas jaunuolis, išskiriantis nebent patrauklia išvaizda. Bet buvo jame ir kažkas kitoniška. Pavyzdžiui, jis avėjo minkštus, juodus odinius batus. Tai lyg ir nieko ypatinga, tačiau žiūrint į Bastą akys užkliūdavo būtent už jų. Kita vertus, jei būtumėt pažvelgę į Bastą akies kampeliu tuomet, kai jis stovi apgaubtas tam tikros rūšies šešėlio, būtumėt pastebėję ir dar šį tą išskirtinio.

O jei esate apdovanoti protu, kuris neapgaudinėdamas savęs priima tai, ką mato, ir jei turite retą talentą neleisti tikėtinam vaizdui užstoti tikrojo, būtumėt pastebėję Basto akyse kažką keista ir nuostabaus.

Štai kodėl Metraštininkas taip įsistebeilijo į jaunąjį Kvouto mokinį — jis bandė suprasti, kur slypi jo kitoniškumas. Pokalbiui baigiantis, Metraštininko žvilgsnį jau buvo galima pavadinti jei ne įžeidžiamu, tai bent įkyriu dėbsojimu. Kai galiausiai Bastas nusisuko nuo baro, Metraštininko akys išsiplėtė, o blyškus veidas pasidarė dar baltesnis.

Įkišęs ranką už marškinių, jis nusiėmė kažką, kabantį jam ant kaklo, ir padėjo tą daiktą ant stalo per ištiestos rankos ilgį tarp savęs ir Basto. Visa tai įvyko per sekundės dalelę, kartu nenuleidžiant akių nuo tamsiaplaukio prie baro stovinčio jaunuolio. Metraštininko veidas buvo ramus. Prie stalo jis dviem pirštais tvirtai laikė metalinį žiedą.

— Geležis, — tarė Metraštininkas. Jo balsas nuskambėjo keistu rezonansu, tarsi būtų davęs įsakymą, kuriam privalu paklusti.

Bastas susilenkė pusiau lyg nuo smūgio į pilvą. Jis prašiepė dantis ir išleido kažkokį garsą — pusiau urzgimą, pusiau riksmą, paskui keistai gyvatiškai rangydamasis pakėlė ranką prie smilkinio ir pasiruošė šuoliui.

Viskas vyko akies mirksniu, tačiau ir jo pakako, kad ilgi Kvouto pirštai spėtų sugriebti Bastą už riešo. Bet jaunuolis šito nepajuto, o gal tiesiog nekreipė dėmesio: jis bandė šokti Metraštininko pusėn, tačiau laikomas Kvouto pirštų lyg pančių tik sutrūkčiojo vietoje. Bastas ėmė nirtulingai muistytis bandydamas išsilaisvinti, bet per barą ištiesta ranka jį laikantis Kvoutas stovėjo nepajudinamas, tarsi būtų nulietas iš plieno ar ištašytas iš akmens.

— Liaukis! — piktai ir įsakmiai perskrodė tylą Kvouto balsas. — Tarp mano draugų peštynių nebus. Aš daug jų praradau ir be šito. — Jis pažvelgė į Metraštininką. — Atšauk, arba sudaužysiu tą daiktą.

Sukrėstas Metraštininkas dvejojo. Visgi po akimirkos jo lūpos be garso sujudėjo ir jis patraukė drebančią ranką nuo dulsvo metalinio žiedo.

Įsitempęs Basto kūnas suglebo, ir akimirką jis pakibo ant už riešo tebelaikančios Kvouto rankos lyg skudurinė lėlė. Paskui, visas drebėdamas, atsistojo ir atsirėmė į barą. Kvoutas ilgai, įdėmiai žvelgė į savo mokinį, paskui atleido riešą.

Įbedęs akis į Metraštininką, Bastas susmuko ant taburetės. Jo judesiai buvo atsargūs, lyg skausmingai sužeisto žmogaus.

Jis pasikeitė. Į Metraštininką žvelgiančios akys tebestulbino mėlynumu, tačiau dabar labiau priminė vienspalvius brangakmenius ar gilius miško ežerus. Minkšti odiniai batai buvo virtę grakščiomis skeltomis kanopomis.

Kvoutas įsakmiai mostelėjo Metraštininkui prieiti, paskui nusisuko ir, pačiupęs dvi storo stiklo taures ir pirmą pasitaikiusį butelį, pastatė juos ant baro. Bastas ir Metraštininkas tebevarstė vienas kitą nerimastingais žvilgsniais.

— Taigi, — piktai tarė Kvoutas, — jūsų abiejų veiksmai suprantami, bet nebūtinai teisingi. Todėl imkim ir pradėkim viską nuo pradžių.

Jis giliai įkvėpė.

— Bastai, leisk tau pristatyti Devaną Lokizą, taip pat žinomą kaip Metraštininkas. Jis plačiai išgarsėjęs pasakotojas, istorijų rinkėjas ir žmogus, apdovanotas nuostabia atmintimi. Be to, jei nuovoka manęs neapgauna, jis visateisis Arkanumo narys, arba mažiausiai re’laras, ir vienas iš galbūt dvidešimties žmonių pasaulyje, žinančių geležies vardą.

— Tačiau, — tęsė Kvoutas, — nepaisant visų garbingų vardų ir titulų, jis, regis, mažai ką išmano apie tai, kaip surėdytas pasaulis. Tai byloja faktas, kad jis, užuot apsidžiaugęs, jog pasisekė sutikti, kaip spėju, jam nei matytos, nei girdėtos tautos atstovą, jį kvailai, kone savižudiškai užpuolė.

Metraštininkas klausėsi Kvouto abejingai, stebėdamas Bastą tarsi kokią gyvatę.

— Metraštininke, leisk tave supažindinti su Bastu, Remeno sūnum, Sutemų ir Telvit Maelio princu. Tai mano geriausias, kitaip tariant, vienintelis mokinys, kurį man teko nelaimė mokyti. Kerėtojas, padavėjas ir — tai irgi svarbu — mano draugas, kuris per šimtą penkiasdešimt savo gyvenimo metų, ką jau kalbėti apie dvejus pastaruosius, kuriuos jį globoju, taip ir neišmoko kelių svarbių dalykų. Pirmas būtų toks: pulti geležį užkeikti gebantį Arkanumo narį — kvaila.

— Tai jis mane puolė! — įsikarščiavęs sušuko Bastas.

Kvoutas šaltai pažvelgė į jį.

— Aš nesakiau, kad tai buvo nepateisinama. Aš sakiau — kvaila.

— Būčiau jį įveikęs!

— Labai galimas daiktas. Užtat būtum dabar sužeistas, o jis — galbūt negyvas. Ar prisimeni, kad pristačiau jį kaip savo svečią?

Bastas tylėjo, bet veido išraiška liko karinga.

— Štai jūs ir supažindinti, — linksmai tarė Kvoutas.

— Malonu, — atsainiai burbtelėjo Bastas.

— Man taip pat, — atkirto Metraštininkas.

— Nėra priežasčių, dėl kurių negalėtumėte būti draugais, — tęsė Kvoutas. Jo balse suskambo kažkas grėsminga. — O draugai šitaip nesisveikina.

Bastas ir Metraštininkas dėbsojo vienas į kitą, tačiau nė vienas nepajudėjo.

— Jei nesiliausite paikioję, — tyliai tarė Kvoutas, — abiem teks iš čia nešdintis. Vienas turės tenkintis mažyte mano istorijos nuotrupa, o kitas galės pasiieškoti naujo mokytojo. Negaliu pakęsti tokios kvailystės kaip išdiduoliškas užsispyrimas.

Tarsi verčiami kažkokios Kvouto balse slypinčios jėgos, Bastas su Metraštininku nusisuko vienas nuo kito ir pažvelgė į už baro stovintį vyrą. Tačiau smuklininko veide linksmumo nebebuvo — jie matė tik niūrumą ir įniršį.

„Jis toks jaunas, — stebėjosi Metraštininkas. — Jam negali būti daugiau dvidešimt penkerių. Kaip šito anksčiau nepastebėjau? Jis galėjo sulaužyti mane rankomis kaip prakurų skiedrelę. Kaip aš galėjau jį bent akimirką palaikyti smuklininku?“

Paskui jis pamatė Kvouto akis. Jų žaluma patamsėjo beveik iki juodumo. „Tai tas, kurio aš ieškojau, — pamanė Metraštininkas. — Žmogus, patarinėjęs karaliams ir klajojęs senaisiais keliais, pasikliaudamas vien savo protu. Žmogus, kurio vardas Universitete tapo aukščiausiu pagyrimu ir didžiausiu prakeiksmu.“

Kvoutas pažvelgė į Metraštininką, paskui į Bastą. Nė vienas nepajėgė atlaikyti jo žvilgsnio. Po nejaukios pauzės Bastas ištiesė ranką. Metraštininkas, akimirką padvejojęs, taip pat ištiesė savąją, tiesa, atsargiai, tarsi kištų į ugnį.

Nieko nenutiko, tad abu atrodė šiek tiek nustebę.

— Gyveni ir stebiesi, ar ne? — kandžiai tarė jiems Kvoutas. — Penki pirštai, kūnas, juo tekantis kraujas... Galima netgi spėti, kad ta ranka priklauso kokiai nors sąmoningai būtybei.

Buvusių priešininkų veiduose atsirado kaltumo išraiška. Jie paleido vienas kito rankas.

Kvoutas paėmė žalią butelį ir įpylė į taures kažkokio gėrimo. Šis paprastas veiksmas jį tarsi pakeitė: ką tik iš už baro pykčiu žaižaravę juoduliai ėmė blankti, kol galiausiai virto ankstesnėmis, smuklininko, akimis. Metraštininkas, pamatęs jo rankoje lininį skudurą, pajuto nuoskaudą, lyg būtų ką praradęs.

— O dabar, — tarė Kvoutas, pastumdamas taures prie Basto ir Metraštininko, — susėskit prie stalo, išgerkit ir pasikalbėkit. Grįžęs noriu jus abu rasti gyvus, o namą — neapimtą liepsnų. Aišku?

Bastas išspaudė sumišusią šypseną, o taurėmis nešinas Metraštininkas nuėjo prie stalo. Smuklininko mokinys nusekė jam iš paskos ir jau buvo besėdąs, bet čia grįžo prie baro ir paėmė butelį.

— Tik nepadauginkit, — įspėjo Kvoutas, žengdamas į virtuvę. — Nenoriu, kad krizentumėt, kai pasakosiu savo istoriją.

Smuklininkas išėjo, o prie stalo susėdę vyrai ėmė kalbėtis, tačiau, kadangi tebetvyrojo įtampa, pokalbis buvo klampus ir su pertrūkiais. Kvoutas grįžo po kelių minučių, atnešdamas pilną glėbį maisto: sūrio, kepaliuką juodos duonos, šaltą viščiuką, dešros, sviesto ir medaus.

Jie persėdo prie didesnio stalo, o Kvoutas, kuris dabar atrodė kaip paprasčiausias smuklininkas, išdėliojo medines lėkštes. Metraštininkas vogčiomis žvilgčiojo į jį ir negalėjo patikėti, kad šis panosėj niūniuojantis ir dešrą pjaustantis žmogus, ir tas, kuris prieš keletą minučių stovėjo už baro taip šiurpulingai pajuodusiomis akimis, — tas pats asmuo.

Metraštininkas išsidėliojo savo popierius ir plunksnas, o Kvoutas atsisuko į langą pažiūrėti, ar aukštai danguje saulė. Jo veidas tapo mąslus ir liūdnas. Galiausiai jis atsigręžė į Bastą:

— Kiek nuklausei?

— Beveik viską, Reši, — nusišypsojo vaikinas. — Mano ausys geros.

— Tai gerai. Kartoti nėra kada. — Kvoutas giliai atsiduso. — Tuomet galime tęsti. Susikaupkit, nes priėjome lūžio tašką. Dabar tai bus istorija apie krytį. Apie horizontą dengiančius debesis. Apie tamsą. KETURIOLIKTAS SKYRIUS Vėjo vardas

Žiema — nuobodžiausias metų laikas keliaujančių aktorių trupei, bet dabar viskas buvo kitaip, nes Abentis pagaliau ėmėsi rimtai mane mokyti simpatijos. Tačiau tas delsimas kėlė didesnį jaudulį nei tai, ko sulaukiau, — taip jau dažnai būna, ypač vaikams.

Gal ir per stipru būtų sakyti, kad nusivyliau simpatija, bet vis dėlto magiją aš įsivaizdavau visiškai kitaip.

Žinoma, nepaneigsi, kad buvo naudinga. Naudodamas simpatiją, Benas parūpindavo mūsų vaidinimams apšvietimą. Ja galėjai be titnago uždegti ugnį ir be virvių bei griozdiškų skridinių pakelti didelį svorį.

Tačiau kai pirmą kartą pamačiau Beną, jis kažkokiu būdu iškvietė vėją. Tai jau buvo ne šiaip simpatija, o tarsi iš pasakų nužengusi magija. Atskleisti šią paslaptį norėjau labiau už viską pasaulyje.

Pasibaigus pavasariniam atodrėkiui trupė vėl leidosi į kelią. Pasukę į Sandraugos vakarus, dardėjome tų kraštų miškais ir laukais, o aš, kaip paprastai, važiavau įsitaisęs Beno furgono priekyje. Vasara jau buvo įsibėgėjusi, tad viskas aplinkui žaliavo ir vešėjo.

Ramiai pavažiavome gal valandą: Benas snūduriavo su vadelėmis rankoje, o aš kažin ką mąsčiau. Staiga ant akmens užvažiavęs furgonas krestelėjo ir nuginė mūsų svajas į šalį.

Benas atsilošė ant pasėdo ir kreipėsi į mane tonu, kurį mintyse buvau pavadinęs „užminsiu tau mįslę“.

— Kaip užvirintum virdulyje vandenį?

Apsidairęs pamačiau prie kelio didelį akmenį. Parodžiau į jį.

— Tas akmuo turbūt įkaito saulėje. Pirmiausia sujungčiau jį su vandeniu, o paskui panaudočiau jo karštį.

— Akmuo su vandeniu nėra labai efektyvu, — papriekaištavo Benas. — Tik viena penkioliktoji teks vandens šildymui.

— Bet vanduo užvirs.

— Taip, užvirs. Bet tai atgrubnagio darbas. Tu gali ir geriau, e’lire.

Paskui Benas aprėkė Alfą ir Betą, o tai buvo labai geros nuotaikos požymis. Asiliukai reagavo ramiai, kaip visad, nors šeimininkas apkaltino juos dalykais, kurių, esu tikras, joks asilas nesugebėtų iškrėsti, o ypač itin nepriekaištingo būdo Beta.

Savo tirados viduryje Benas paklausė:

— Kaip numuštum tą paukštį? — jis parodė į aukštai padangėje, virš pakele besidriekiančių kvietynų, sklandantį vanagą.

— Kam man jį numušti? Jis man nieko nepadarė.

— Hipotetiškai.

— Tai ir sakau hipotetiškai: aš to nedaryčiau.

Benas sukikeno.

— Supratau, e’lire. O kaip būtent to nedarytum? Papasakok išsamiau.

— Paprašyčiau Tereno jį nušauti.

Benas mąsliai linktelėjo.

— Gerai. Tačiau šis reikalas — tik tavo ir paukščio. Tas vanagas, — jis piktai mostelėjo į dangų, — pasakė ką nors negražaus apie tavo mamą.

— A, tuomet mano garbė reikalauja pačiam apginti jos gerą vardą.

— Būtent taip.

— Ar aš turiu plunksną?

— Ne.

— Kad tave Teilu sugriebtų ir... — keiksmo taip ir nepabaigiau, nes pastebėjau nepritariantį Beno žvilgsnį. — Ar tau būtina skirti tik sudėtingas užduotis?

— Šį erzinamą įprotį man įdiegė vienas per daug protingas mokinys. — Jis nusišypsojo. — Ką gi darytum, jei turėtum plunksną?

— Išmuilinčiau ją šarminiu muilu ir sujungčiau su paukščiu.

Benas suraukė retus antakius.

— Kokiu būdu sujungtum?

— Cheminiu. Galbūt antruoju kataliziniu.

Mąsli pauzė.

— Antruoju kataliziniu... — Benas pasikasė smakrą. — Kad nutirpdytum riebalus, dėl kurių plunksnos glotnios ir glūdžios?

Maktelėjau galvą.

Jis pažvelgė aukštyn į paukštį.

— Niekad nebūčiau taip sugalvojęs, — Beno balse buvo girdėti slepiamas susižavėjimas, ir aš supratau tai kaip komplimentą. — Ir vis dėlto tu neturi plunksnos, — tęsė jis vėl pasisukdamas į mane. — Kaip jį numuši?

Aš kelias minutes pagalvojau, bet, kadangi nieko neatėjo į galvą, nutariau pakreipti šią pamoką kiek kita vaga.

— Na, — tariau atsainiai, — aš tiesiog iškviesčiau vėją ir liepčiau jam tą paukštį numušti.

Benas gudriai į mane žvilgtelėjo, ir iš to supratau, kad jis permato mano užmačias kiaurai.

— Ir kaip tu tai padarysi, e’lire?

Pamaniau, kad jis galbūt jau pasirengęs atskleisti ilgus žiemos mėnesius kruopščiai saugotą paslaptį. Tuo pat metu man šovė mintis.

Giliai įkvėpiau ir pasakiau žodžius, kuriais sujungiau orą savo plaučiuose su oru lauke, paskui, kai sutelkiau sąmonėje tvirtą alarą, prispaudžiau prie lūpų nykštį ir smilių ir papūčiau tarp jų.

Į nugarą dvelktelėjo lengvas vėjo šuoras — jis sutaršė man plaukus ir akimirką įtempė furgoną dengiantį brezentą. Tai galėjo būti ir sutapimas, — vis dėlto pajutau, kad nebesulaikau pergalingos šypsenos. Suglumęs Benas žvelgė į mane nepatikliai, o aš išsišiepiau jam kaip pamišėlis.

Paskui pajutau, kaip kažkas ima slėgti krūtinę, tarsi būčiau staiga paniręs giliai po vandeniu.

Bandžiau įkvėpti, bet nepavyko. Sutrikęs pabandžiau dar kartą, tačiau jaučiausi taip, lyg būčiau kritęs ant nugaros ir to kryčio smūgis būtų išmušęs iš plaučių visą orą.

Kai staiga supratau, ką padariau, kūną išpylė šaltas prakaitas. Lyg paklaikęs griebiau Beną už marškinių, rodydamas sau į krūtinę, kaklą ir pražiotą burną.

Pradžioj į mane žvelgiantis Benas atrodė pritrenktas, paskui mirtinai išbalo.

Viskas aplinkui tarsi apmirė. Nejudėjo nė mažiausias žolės lapelis. Regis, net furgonas dardėjo ne čia pat, o kažin kur tolumoje.

Galvoje aidintis siaubo riksmas nustelbė visas mintis. Norėdamas persiplėšti marškinius, grabinėjausi apie gerklę, o širdis dunksėjo ausyse iki spengesio. Kaskart pabandęs įkvėpti nors kiek oro krūtinėje pajusdavau aštrų skausmą.

Judėdamas neįtikėtinu greičiu, Benas stvėrė man už marškinių ir nušoko nuo pasėdo ant žolės šalikelėje. Nusileidęs jis sviedė mane ant žemės su tokia jėga, kad būtų ištvojęs iš plaučių paskutinį orą, jei ten dar būtų nors kiek likę.

Muisčiausi kaip išprotėjęs, veidu plūdo ašaros. Žinojau, kad mirsiu. Rausva migla aptrauktos akys tarsi degė. Stingstančiomis, šaltomis kaip ledas rankomis be perstojo draskiau žemę...

Kažkur, regis, neįsivaizduojamoje tolybėje išgirdau šauksmą. Parklupęs Benas palinko prie manęs, bet dangus virš jo galvos darėsi vis blausesnis. Senio veidas atrodė suglumęs, tarsi klausytųsi kažko, ko aš negaliu girdėti.

Jis pažvelgė į mane. Tą Beno žvilgsnį prisimenu iki šiol: jo akys, regis, skverbėsi į mano vidų ir buvo sklidinos siaubingos šaltos jėgos.

Taigi jis žvelgė į mane. Jo lūpos sukrutėjo. Jis pašaukė vėją.

Drebėjau kaip lapelis per audrą. Paskui trenkė juodas žaibas ir stojo tamsa.

Prisimenu, kaip Beno padedamas bandau atsikelti, o iš sustojusių furgonų į mus žiūri smalsūs veidai. Atlėkusią mamą Benas pasitiko pusiaukelėje. Jis krizeno ir kažką raminamai jai kalbėjo, tačiau žodžių nesupratau: dabar man rūpėjo tik viena — kuo giliau įkvėpti ir iškvėpti.

Po kurio laiko vilkstinė pajudėjo į priekį, o aš nebyliai nusekiau paskui Beną prie jo furgono. Senis apsimetė, kad jam būtinai reikia patikrinti brezentą įtempiančias virves, tad susikaupiau ir nuskubėjau jam į pagalbą. Šitaip krapštėmės, kol pro mus pravažiavo paskutinis trupės furgonas.

Pakėliau galvą, ir Benas pervėrė mane įtūžio pilnu žvilgsniu.

— Ką tu sau galvojai? — sušnypštė jis. — Na? Ką? Ką tu sau galvojai?

Niekad nebuvau jo tokio matęs: iš pykčio net drebantis senio kūnas tarsi susiraizgė į vientisą įniršio mazgą. Norėdamas smogti jis užsimojo, tačiau... ranka sustingo ir po akimirkos nusviro prie šono.

Jis skrupulingai patikrino dar porą virvių ir įsiropštė į furgoną, o aš, nežinodamas, ką daugiau daryti, nusekiau iš paskos.

Senis timptelėjo vadeles, ir Alfa su Beta pajudėjo. Dabar vilkstinėje mes buvome paskutiniai. Benas žiūrėjo tiesiai į priekį, o aš čiupinėjausi suplėšytus marškinius. Tvyrojo įtempta tyla.

Lengva kalbėti po laiko, tačiau tai, ką tuomet padariau, buvo siaubinga kvailystė. Sujungęs savo kvėpavimą su lauko oru, aš nebegalėjau alsuoti: plūstelėjusiam oro srautui būtų nepakakę ir kalvio dumplių, o ką jau kalbėti apie mano plaučius. Lygiai taip pat sėkmingai galėjau pabandyti išgerti upę arba pakelti kalną.

Nejaukiai tylėdami važiavome apie dvi valandas. Saulė jau artinosi prie medžių viršūnių, Benas, giliai garsiai atsidusęs, perdavė vadeles man.

Pažvelgęs į jį, pirmą kartą supratau, koks jis senas. Visad žinojau, kad jam ne už kalnų šešiasdešimt, bet dar niekad nebuvau matęs atrodančio pagal savo tikrąjį amžių.

— Sumelavau tavo mamai, Kvoutai. Ji matė pačią pabaigą, tad sunerimo dėl tavęs. — Kalbėdamas jis nenuleido akių nuo priekyje važiuojančio furgono. — Pasakiau, kad mokomės atlikti naują triuką vaidinimui. Ji gera moteris. Ji nenusipelno melo.

Kankinamoje begalinėje tyloje važiavome toliau. Iki saulėlydžio likus kelioms valandoms, per visą vilkstinę nusirito šauksmas:

— Pilkakmenis!

Nukreipiau asiliukus į šalikelės žolę. Furgonui kryptelėjus, Benas pabudo iš susimąstymo, apsidairė, pažvelgė į dar gana aukštai kabančią saulę.

— Kodėl taip anksti sustojome? Ant kelio užvirtęs medis?

— Pilkakmenis, — atsakiau ir parodžiau į šalikelėje dunksantį, virš furgonų stogų iškilusį ir aukščiu kai kuriuos medžius lenkiantį plokščią akmens luitą.

— Kas?

— Keliaudami kartais pakelėse tokių aptinkame. — Aš vėl mostelėjau į akmenį.

Šis pilkakmenis mažai kuo skyrėsi nuo kitų: tai buvo grubiai ištašytas, tvirtas, maždaug tuzino pėdų aukščio stačiakampis luitas. Aplink jį susispietę furgonai atrodė mažyčiai ir trapūs.

— Girdėjau, juos dar vadina stovinčiais akmenimis, bet esu matęs daugybę, kurie ne stovėjo, o gulėjo ant šono. Kai randame tokį, visad sustojame vienai dienai — aišku, jei nelabai skubame. — Supratęs, kad įsiplepėjau, nutilau.

— Žinau juos kitu vardu: pakelakmeniai — pakelės akmenys, — tyliai tarė Benas. Jis atrodė senas ir pavargęs. Po akimirkos paklausė: — Kodėl jūs sustojate, kai juos užeinate?

— Tiesiog visad taip darome. Kad pailsėtume kelionėje. — Trumpam susimąsčiau. — Turbūt manoma, kad jie neša laimę. — Norėjau pasakyti dar ką nors, kas sužadintų Beno smalsumą ir leistų palaikyti pokalbį, tačiau negalėjau nieko sugalvoti.

— Gali būti ir taip. — Benas pavarė Alfą ir Betą prie akmens, tačiau sustojo priešingoje pusėje nei kiti furgonai. — Ateik vakarienės arba iškart po jos. Reikia pasikalbėti.

Taip ir nepažvelgęs į mane, jis nusisuko ir ėmėsi iškinkyti Alfą.

Šitokio Beno niekad nebuvau matęs. Nerimaudamas, kad sugrioviau viską, kas tarp mūsų buvo, apsigręžiau ir nubėgau prie tėvų furgono.

Mama sėdėjo priešais ką tik sukurtą laužą ir dėliojo į jį šakeles, kad įsidegtų, o tėvas trynė jos pečius ir kaklą. Išgirdę žingsnius, abu į mane sužiuro.

— Ar galiu šįvakar vakarieniauti pas Beną?

Mama pažvelgė į tėvą, paskui į mane.

— Tu įkyrėsi jam, mielasis.

— Jis pats pakvietė. Jei eisiu tuoj pat, dar spėsiu padėti jam įsikurti nakčiai.

Mama pakrutino pečius, ir tėvas vėl ėmėjuos masažuoti. Mama nusišypsojo.

— Gerai, bet nebūk iki vėlumos. Pabučiuok mane.

Ji ištiesė rankas, aš apkabinau ją ir pabučiavau.

Tėvas taip pat mane pabučiavo.

— Duokš tuos skarmalus. Turėsiu kuo užsiimti, kol tavo mama ruoš vakarienę. — Jis nuvilko man marškinius ir apčiupinėjo suplėšytus jų kraštus. — Nieko sau, čia skylė ant skylės. Negerai šitaip.

Užsikirsdamas bandžiau teisintis, bet jis tik numojo ranka.

— Žinau žinau, norai buvo geri ir kilnūs. Bet stenkis būti atsargesnis, kitaip teks pačiam išmokti siūti. Savo lagamine rasi kitus marškinius. O dabar malonėk atnešti adatą ir siūlą.

Puoliau į furgono galą rengtis, o kol ieškojau siuvimo reikmenų, išgirdau mamą dainuojant:

Kai vakarėjant saulė leisis už miškų,

Tave surast prašysiu vėjo.

Diena praėjo, kai turėjai grįžti tu,

Bet mano meilė nepraėjo.

Tėvas jai atsakė:

Kai vakarėjant toliuos žaros gest pradės,

Namo pasuksiu savo kelių.

Mane dejonės vėjo gluosniuos parlydės,

Tik tu palik lange ugnelę.

Kai išlipau iš furgono, pamačiau scenos vertą vaizdelį: atsilošusi mama kybojo ant tėvo rankos, o jis ją bučiavo. Padėjau adatą su siūlu prie marškinių ir laukiau, kol jie baigs. Kiek galėjau spręsti, bučinys buvo geras. Stebėjau juos įdėmiai, nes miglotai nujaučiau — ir pats norėsiu kada nors pabučiuoti damą. O jei taip, reikės tai daryti kaip pridera.

Po akimirkos tėvas mane pastebėjo ir pastatė mamą ant kojų.

— Iš jūsų pusgrašis už pasirodymą, pone slaptasis stebėtojau, — nusijuokė jis. — Kodėl tu dar čia, vaike? Galiu lažintis iš to paties pusgrašio, kad nori kažko paklausti.

— Kodėl mes sustojame prie pilkakmenių?

— Tokia tradicija, mano berniuk, — iškilmingai atsakė jis, plačiai skėsteldamas rankomis. — Ir prietaras. Kas, apskritai imant, visiškai tas pats. Mes sustojame dėl to, kad jie neša laimę, ir dėl to, kad netikėtos išeiginės — smagus dalykas. — Akimirką jis nutilo. — Mokėjau apie juos eilėraštį. Kaip ten?..

Lyg traukakmenis stūkso net sapne

Tas stačias luitas prie kelių senų,

Kurie gilyn į Faję ves tave.

Gulsčiakmenis — tarp slėnių ir kalvų,

Pilkakmenis... kažkur ir kažkame.

Tėvas, timpčiodamas apatinę lūpą, sekundę ar dvi žvelgė į dangų, galiausiai papurtė galvą.

— Negaliu prisiminti paskutinės eilutės. Viešpatie, kaip aš nemėgstu poezijos. Kaip gali įsiminti žodžius, kurie nėra sudėti muzikai? — Jis ėmė panosėje deklamuoti posmą iš naujo, o nuo pastangų jo kaktą išraižė raukšlės.

— Kas yra traukakmenis? — paklausiau.

— Anksčiau taip vadino lodenkmenį, — paaiškino mama. — Tai žvaigždžių geležies gabaliukai, traukiantys prie savęs bet kokią kitą geležį. Prieš daugelį metų vieną mačiau retenybių kampelyje. — Ji pažvelgė į vis dar kažką marmaliuojantį tėvą. — Mes matėme lodenkmenį Peleresine, ar ne?

— Hm? Ką? — klausimas pažadino tėvą iš susimąstymo. — Taip, Peleresine. — Jis vėl ėmė timpčioti lūpą ir suraukė antakius. — Gali pamiršti, sūnau, viską, ką esu tau kada sakęs, bet vieną dalyką prisimink tvirtai: poetas yra muzikantas, kuris negali dainuoti. Kad žodžiai paliestų žmogaus širdį, jie pirmiausia turi paliesti jo protą, bet, pripažinkim, kai kurių žmonių protas — sunkiai apčiuopiamas dalykas. O muzika paliečia širdį tiesiogiai: jai klausytojo kietakaktiškumas nė motais.

Mama prunkštelėjo taip, kaip damoms gal ir nelabai dera.

— Riestanosis. Tu tiesiog sensti. — Ji teatrališkai atsiduso. — Pirma kiekvienas niekniekis ima virsti tragedija, paskui sušlubuoja atmintis...

Tėvas pasipūtė iš pasipiktinimo, bet mama nebekreipė į jį dėmesio ir atsisuko į mane:

— Vienintelė tradicija, dėl kurios klajojantys aktoriai sustoja prie pilkakmenio, yra tinginystė. Eilėraštis turi būti toks:

Ar lyja, ar sninga

Kely nesvarbu:

Akmenuką randu,

Ir man noro nestinga

Prisėsti prie jo.

Mėgstu gulsčią ir stačią,

Kad tik būtų ant ko

Padėt savo plačią.

Tėvas priėjo prie mamos, jo akyse sužibo paslaptingos kibirkštėlės.

— Senstu? — pakartojo jis savo žemu balsu ir vėl ėmė trinti jai pečius. — Moterie, aš ketinu įrodyti, kad tu klysti.

Ji kreivai šyptelėjo.

— Pone, aš ketinu jums leisti pabandyti.

Nutariau, kad bus geriausia palikti juos tęsti šią diskusiją vienus. Kai buvau bebėgąs, tėvas man šūktelėjo:

— Gamos rytoj po pietų? Ir „Tinbertino“ antras veiksmas?

— Gerai, — atsakiau ir pasileidau prie Beno furgono.

Senis valė iškinkytus asiliukus, o aš ėmiausi krauti laužą. Kai ant sausų lapų krūvos išdygo stagarų ir šakų piramidė, pasisukau į prisėdusio Beno pusę.

Vėl tyla. Kai pagaliau jis prabilo, kalbėjo lėtai, kruopščiai rinkdamasis žodžius.

— Ką tu žinai apie naują savo tėvo dainą?

— Tą apie Lanrė? — perklausiau. — Nelabai ką. Juk žinai, koks jis. Niekam nevalia girdėti naujos dainos, kol jos nepabaigė. Netgi man.

— Aš kalbu ne apie pačią dainą, — atsakė Benas, — o apie istoriją, kuri joje pasakojama. Apie Lanrė istoriją.

Perkračiau galvoje daugybę tėvo pastaraisiais metais surinktų legendų ir pabandžiau išskirti jose svarbiausia:

— Lanrė buvo princas. O gal karalius. Žodžiu, svarbus asmuo. Jis norėjo tapti galingiausiu pasaulyje. Tad pardavė savo sielą už galią, bet paskui nutiko kažkas bloga. Galiausiai jis išprotėjo, o gal niekad nebegalėjo užmigti, ar... — pamatęs, kad Benas purto galvą, nutilau.

— Nesąmonė, — pasakė senis. — Lanrė nepardavė savo sielos. — Jis taip giliai atsiduso, kad, regis, net supliuško. — Turbūt pradėjau ne nuo to galo... Palikim ramybėj tavo tėvo dainą — pakalbėsim apie ją, kai bus baigta. Nors, žinodamas Lanrė istoriją, tu galbūt geriau suprastum, kas nutiko šiandien...

Benas giliai įkvėpė ir vėl prabilo:

— Įsivaizduokim nerūpestingą šešiametį berniūkštį. Ką bloga jis gali iškrėsti?

Kurį laiką tylėjau, nesuprasdamas, kokio atsakymo jis tikisi. Nutariau, kad geriausia bus atsakyti paprastai ir aiškiai.

— Ne kažin ką.

— Gerai, o dabar įsivaizduokim, kad jis sulaukė dvidešimties, bet liko toks pat nerūpestingas. Ar jis labai pavojingas?

Nutariau nelaužyti galvos ir rinktis tuos atsakymus, kurie peršasi savaime:

— Dar nelabai, bet pavojingesnis nei anksčiau.

— O ką, jei mes duotume jam kardą?

Pradėjau suvokti, kur link jis suka, ir užsimerkiau.

— Tuomet jis bus pavojingas, labai pavojingas. Suprantu, Benai. Garbės žodis. Galia — geras dalykas, o kvailumas paprastai nekelia pavojaus. Bet jei galią ir kvailumą sudėsim į krūvą, išeis grėsmingas darinys.

— Aš nekalbu apie kvailumą, — pataisė mane Benas. — Tu protingas, ir mes abu tai žinome. Bet kartais nepagalvoji apie pasekmes. O protingas, tačiau nerūpestingas žmogus — vienas baisiausių padarų šiam pasauly. Negana to, aš išmokiau tave kai kurių pavojingų dalykų.

Benas ištraukė iš mano sukrauto laužo medžio lapelį ir sumurmėjo kelis žodžius. Kai per patį žabų krūvos vidurį sumirgėjo maža liepsnelė, senis atsigręžė į mane.

— Tokie paprasti dalykai, kaip šitas, arba, — jis blankiai šyptelėjo, — bandymai išsiaiškinti vėjo vardą gali baigtis mirtimi.

Benas buvo dar kažką besakąs, tačiau nutilo ir tik pasitrynė rankomis veidą, o kai giliai atsidusęs jas atitraukė, kiekviena jo raukšlelė dvelkė nuovargiu.

— Kiek tau metų?

— Kitą mėnesį sueis dvylika.

Jis papurtė galvą.

— Lengva tai pamiršti. Tu elgiesi ne pagal savo amžių. — Jis pabaksnojo į laužą pagaliu. — Buvau aštuoniolikos, kai įstojau į Universitetą. Dvidešimties žinojau tiek, kiek tu žinai dabar. — Benas įsispoksojo į ugnį. — Atleisk, Kvoutai. Šiąnakt aš noriu pabūti vienas. Man reikia kai ką apgalvoti.

Nebyliai linktelėjau. Paskui suieškojau jo furgone trikoję kėdutę, virdulį su vandeniu ir arbatą, viską atnešiau prie laužo ir padėjau šalia Beno. Kai apsisukęs nuėjau, jis tebežiūrėjo į ugnį.

Kadangi žinojau, kad tėvai manęs dar nelaukia, patraukiau į mišką. Man taip pat reikėjo kai ką apgalvoti. Jaučiausi tiek daug skolingas Benui, ir tiek mažai galėjau dėl jo padaryti.

Kol Benas atgavo savo įprastinį linksmumą, turėjo praeiti visas tarpsnis. Bet ir tuomet mūsų santykiai nebebuvo tokie kaip anksčiau. Mes likome geri draugai, tačiau tarp mūsų lyg kažkas nutrūko. Šiaip ar taip, man atrodė, kad Benas sąmoningai laikosi šaltai ir dažnai manęs šalinasi.

Ir pamokų beveik nebebuvo. Mano alchemijos studijos nutrūko vos prasidėjusios, nes Benas nutarė apsiriboti chemija. Mokyti sigaldrijos jis apskritai atsisakė, o visų svarbiausia — apribojo simpatiją tik tomis sritimis, kurios, jo manymu, man nekelia pavojaus.

Toks laiko gaišimas mane erzino, tačiau nepurkštavau: tikėjausi — jei būsiu atsakingas ir skrupulingai atsargus, Benas galų gale atsileis ir viskas bus taip, kaip anksčiau. Mes buvome viena šeima, ir žinojau, kad visi mūsų nesutarimai anksčiau ar vėliau baigsis. Man reikėjo tik vieno — laiko.

Deja, nežinojau, kad mums skirtas laikas sparčiai senka. PENKIOLIKTAS SKYRIUS Pramogos ir atsisveikinimai

Miestas vadinosi Heloufelas. Sustojome jame kelioms dienoms, nes radome ten gerą račių, o beveik visiems mūsų furgonams reikėjo vienokio ar kitokio remonto. Mums belaukiant, kada galėsime tęsti kelionę, Benas gavo pasiūlymą, kurio atsisakyti negalėjo.

Ta moteris buvo gana turtinga, gana jauna ir, žvelgiant mano nepatyrusiomis akimis, gana patraukli. Oficiali istorija buvo tokia: ji ieškojo savo sūnui mokytojo. Tačiau kiekvienas, kas matė juodu kartu vaikštinėjant, suprato, kur čia šuo pakastas.

Ji buvo prieš dvejus metus nuskendusio aludario našlė. Likusi viena, bandė kaip išgalėdama pati vadovauti alaus daryklai, tačiau neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tai daryti...

Ką čia ir kalbėti, geresnių spąstų Benui ir norėdamas būtum nesugalvojęs.

Planai pasikeitė ir trupė liko Heloufele dar kelioms dienoms. Mano dvyliktojo gimtadienio šventimas buvo nukeltas ir sujungtas su Beno atsisveikinimo pokyliu.

Kad galėtumėt įsivaizduoti, koks tai buvo pokylis, turite žinoti, kad nėra nieko didingesnio ir įspūdingesnio kaip vaidinimas, kurį klajojančių aktorių trupė rengia sau. Geri aktoriai stengiasi kiekvieną savo vaidinimą paversti ypatingu, tačiau reikia atsiminti, kad tai, ką jie daro scenoje, jau būna darę daugybę kartų daugybei kitų žmonių. Net geriausios ir labiausiai atsidavusios trupės kartais vaidina blankiai, ypač kai aktoriai jaučia, kad publika ne pati išrankiausia.

Miestelių ir kaimų smuklių žiūrovai neatskirs gero vaidinimo nuo blogo. Bet tavo kolegos aktoriai — atskirs.

Pagalvokit patys: ką darytumėt, jei jums reikėtų savo pasirodymu sudominti žmones, kurie matė jį tūkstančius kartų? Atkapstytumėt atmintyje senus triukus, mokytumėtės atlikti naujus, tikėtumėtės, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, ir, žinoma, stengtumėtės nepamiršti, kad fiasko publikai teikia lygiai tokį pat malonumą, kaip ir didis triumfas.

Pamenu tą vakarą kaip per nuostabiai šiltų jausmų miglą, tačiau su karčiu prieskoniu. Griežė smuikai, skambėjo liutnios, tratėjo būgnai. Dainos veržėsi iš krūtinių, o kojos kilnojosi pačios. Drįsčiau teigti, kad mūsiškis pokylis prilygo fajerių puotai.

Gavau ir dovanų. Tripas pasakė, kad kiekvienas berniukas privalo turėti ką nors, kuo galėtų susižeisti, ir padovanojo prie diržo segamą peilį oda aptrauktomis kriaunomis. Šendi įteikė puikų pačios siūtą apsiaustą su daugybe berniukiškoms gėrybėms skirtų kišenyčių. Tėvai padovanojo nuostabią iš lygaus, tamsaus medžio pagamintą liutnią. Be abejo, čia pat, Benui pritariant, sudainavau dainą. Mano pirštai kiek slydinėjo nepažįstamo instrumento stygomis, o Abentis kartą ar du nusidainavo. Bet vis tiek buvo gražu.

Paskui Benas atidarė statinaitę „kaip tik tokiam atvejui“ laikyto midaus. Gėrimo skonis buvo panašus į mano savijautą: liūdnai saldžiakartis.

Keli žmonės sėdo rašyti „Baladę apie Beną, patį šauniausią aludarį“. Tėvas, pritardamas sau pusarfe, padeklamavo ją taip rimtai, lyg tai būtų Modego karališkojo dvaro genealoginis medis. Visi leipo juokais, o Benas — dvigubai garsiau už kitus.

Kažkurią tos nakties akimirką mama čiupo mane į glėbį ir mes leidomės šokti. Jos juokas skambėjo kaip daina staugiant vėjui. Mes sukomės, o aš, apvytas mamos plaukų ir sijono, traukiau į save jos kvapą. Jis ramino — šitaip kvepia tik motinos. Šis kvapas ir trumpas bučinys besijuokiant sušvelnino išsiskyrimo su Benu keliamą buką maudulį labiau, nei visos to vakaro linksmybės kartu sudėjus.

Šendi pasisiūlė sušokti Benui ypatingą, tik jam skirtą šokį, tačiau tik tuo atveju, jei jis ateis juo pasigrožėti į jos palapinę. Niekad nebuvau matęs Beno raustant, tačiau šį kartą jo skruostai nukaito. Jis susvyravo, o kai galiausiai atsisakė, buvo akivaizdu, kad po šio sprendimo širdis plyšta pusiau. Nepatenkinta Šendi žaviai patempė lūpytę: ji taip ilgai repetavo... Galiausiai ji vis dėlto nusitempė Beną į savo palapinę, o visa trupė juos išlydėjo drąsinamais šūksniais.

Tripas ir Terenas atliko mums kovos kardais parodiją. Ją sudarė kvapą gniaužiantis fechtavimasis, dramatiškas Tereno deklamuojamas monologas ir bufonada, kuri, esu tikras, buvo gryna Tripo improvizacija. Permaininga kova vyko visoje stovykloje. Kirstynių metu Tripas spėjo sulaužyti savo kardą, pasislėpti po damos sijonu, nauju ginklu pasirinkti dešrą ir parodyti tokių akrobatikos stebuklų, kad nuostabu, jog pats rimtai nesusižeidė, — didžiausias jo patirtas nuostolis buvo ties sėdyne prairusios kelnės.

Tuo tarpu kai Deksas pabandė atlikti įspūdingą ugnies pūtimo numerį, teko gesinti jį patį. Jo nuostoliai buvo didesni — apsvilusi barzda ir kiek pamintas išdidumas. Bet, laimei, šalia atsirado švelni slaugė: Benas padavė jam midaus puoduką ir priminė, kad ne visiems lemta turėti antakius.

Paskui mano tėvai sudainavo „Baladę apie serą Savieną Traliardą“. Kaip ir daugelis geriausių dainų, „Seras Savienas“ priklauso Ilieno plunksnai, maža to, ši baladė paprastai laikoma jo kūrybos viršūne.

Tai ir šiaip nuostabus kūrinys, o dar didesnį įspūdį jis man padarė dėl to, kad iki tol vos keletą kartų buvau girdėjęs savo tėvą atliekant jį visą. Daina pasiutusiai sudėtinga, ir tėvas turbūt buvo vienintelis žmogus trupėje, gebėjęs sudainuoti ją tinkamai. Nors jis niekuo neišsidavė, žinojau, kad baladė išsunkė netgi jį. Mama švelniu, pakylėtu balsu atliko antrąją partiją. Rodos, jiems įkvepiant prislopdavo net ugnis. Mano širdis nebetilpo krūtinėje, iš akių plūdo ašaros. Ir sunku pasakyti, kas labiau jaudino: tie du puikūs, tobulai susilieję balsai, ar dainos tragizmas.

Taip, kai pasibaigė daina, apsipyliau ašaromis. Ir nuo tada verkiu kaskart, vos ją išgirdęs. Netgi deklamuojant jos tekstą man sunku suturėti ašaras. Mano manymu, tas, kurio ji nė kiek nesujaudina, krūtinėje turi ne žmogaus širdį, o akmenį.

Kai tėvai baigė dainuoti, akimirką buvo tylu. Paskui, visiems nusišluosčius akis, išsišnypštus nosis ir atsigavus po patirto įspūdžio, kažkas sušuko:

— Lanrė! Lanrė!

Keli kiti balsai tučtuojau prisidėjo:

— Taip, Lanrė!

Tėvas kreivai nusišypsojo ir papurtė galvą. Kol daina būdavo nebaigta, jis neatlikdavo jos nė mažiausios ištraukėlės.

— Nagi, Arlai! — sušuko Šendi. — Labai jau ilgai troškini. Kiek pakelk puodo dangtį — tegul nugaruoja.

Tėvas ir toliau šypsojosi, tačiau papurtė galvą.

— Dar neišsitroškino. — Jis nusilenkė ir atsargiai įdėjo liutnią į dėklą.

— Duok gi mums paragauti, Arlidenai, — prisidėjo ir Terenas.

— Taip, bent dėl Beno. Juk taip nesąžininga: žmogus tiek klausėsi tavo tauškalų apie šią dainą, o negirdės nė akordo...

— ... kažin ką tokio su žmona veikiat savo furgone, kad niekaip negali pabaigti...

— Padainuok!

— Lanrė!

Tripas greitai sutelkė trupę į skanduojančią, rėkiančią minią. Tėvas jos spaudimui atsispyrė beveik minutę, galiausiai pasilenkė ir vėl išėmė liutnią iš dėklo. Visi ėmė ploti.

Jam atsisėdus, minia apmirė. Nors buvo skambinęs vos prieš keletą minučių, tėvas kiek paderino liutnią. Paskui uždėjo pirštus ant grifo ir bandydamas brūkštelėjo per stygas. Pasigirdo kelios švelnios gaidos, paskui jos taip nepastebimai ir sklandžiai perėjo į dainą, kad net nepajutau, kada ji iš tikrųjų prasidėjo. Muzika čia garsėjo, čia tilo, o virš jos sklandė mano tėvo balsas:

Prisėskite ir paklausykite dainos,

Istorijos senos ir pamirštos,

Kaip išdidus gyveno kitąsyk

Lanrė, kurs tvirtas buvo lyg

Jo kardo plienas rankoj pakeltoj,

Kaip prisikėlė kritęs jis kovoj,

Bet dingo vėl šešėlių apsupty

Kaip meilė tėviškei pražudė jį,

Ir žmonai Lirai. Jos pašauktas jis

Išžengti drįso pro mirties duris

Tam, kad pirmu sugrįžęs iš tamsos

Atodūsiu ištartų vardų jos.

Tėvas įkvėpė ir nutilo, tačiau liko prasižiojęs, lyg ketintų tęsti. Bet netrukus jo veide nušvito plati, šelmiška šypsena ir jis rūpestingai įdėjo liutnią atgal į dėklą. Nusirito šauksmų ir priekaištų banga, tačiau visi suprato, kad ir taip gali džiaugtis, išpešę iš tėvo bent tiek. Kažkas užtraukė šokių dainą ir riksmai nutilo.

Tėvai nuėjo šokti. Mama padėjo galvą tėvui ant krūtinės, abu užsimerkė. Jie atrodė visiškai laimingi. Jei sutikote žmogų, su kuriuo galite apsikabinti ir užsimerkti prieš visą pasaulį, vadinasi, jūs taip pat esate laimingas — net jei tai tęsis vos akimirką. Švelniai, lėtai pagal muziką linguojantys mano tėvai — būtent taip įsivaizduoju meilę iki pat šiolei.

Paskui su mama šoko Benas. Jo judesiai buvo užtikrinti ir didingi. Apstulbau pamatęs, kaip puikiai jie atrodo kartu. Benas — senas, žilas, apkūnus, raukšlėtu veidu ir apdegusiais antakiais, o mano mama — liekna, graži ir tokia skaistaveidė laužų šviesoje. Jie papildė vienas kitą kaip dvi priešybės. Ir man buvo skaudu suvokti, kad veikiausiai niekada jų kartu nebepamatysiu.

Tuo metu dangus rytuose ėmė blykšti. Visi susirinko galutinai atsisveikinti su Benu.

Mes jau ruošėmės eiti, o aš taip ir neradau, ką jam pasakyti. Tai atrodė nelabai gražu iš mano pusės, bet žinojau, kad jis supranta. Benas privertė mane pasižadėti, kad su dalykais, kurių jis mane išmokė, elgsiuosi atsargiai ir neprikrėsiu kvailysčių.

Kiek palinkęs jis mane apkabino, pataršė plaukus. Net negalvojau šiauštis dėl tokio jo elgesio. Visgi atsikeršydamas pabandžiau suglostyti jam antakius — jau seniai magėjo.

Benas net išsižiojo iš nuostabos. Paskui dar kartą mane apkabino ir nuėjo.

Į tėvų pažadą vėl atklydus į šiuos kraštus įkalbėti trupę užsukti į Beno miestuką visi vienu balsu atsakė — užsuks ir be įkalbinėjimų, tačiau netgi aš, vaikas, žinojau tiesą: praeis labai daug laiko, kol vėl pamatysiu Beną. Metų metai.

Kaip mes tą rytą iškeliavome, nepamenu. Tik prisimenu, kad bandžiau užmigti ir jaučiausi visiškai vienišas. Su manim buvo tik bukas, saldžiakartis skausmas.

Prabudau jau po pietų ir radau šalia padėtą virvele perrištą pašukinį ryšulį. Ant jo lyg vėliavėlė vėjyje plevėsavo popieriaus lapelis su užrašytu mano vardu.

Atrišęs ryšulį, pamačiau knygą. Tai buvo „Retorika ir logika“: ją pasitelkęs, Benas mokė mane diskutuoti. Jo nedidelę biblioteką sudarė gal tuzinas knygų, ir iš jų visų ši buvo vienintelė, kurios neperskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Aš jos nekenčiau.

Atverčiau knygą ir ant vidinės viršelio pusės perskaičiau:

Kvoutai,

ginkis Universitete taip, kad tavimi didžiuočiausi.

Prisimink savo tėvo dainą. Ir saugokis kvailybės.

Tavo draugas,

Abentis.

Niekad su Benu nebuvome kalbėję apie mano stojimą į Universitetą. Žinoma, svajojau kada nors ten patekti. Bet tai buvo tik svajos, jomis nesiryžau pasidalyti netgi su tėvais, įstoti į Universitetą — vadinasi, palikti ir juos, ir trupę, ir visą man pažįstamą pasaulį.

Atvirai sakant, ši mintis varė man siaubą. Kaipgi šitaip? Įsikurti vienoje vietoje ne vakarui, ne tarpsniui, o ištisiems mėnesiams? Metams? Ir gyventi be vaidinimų, be kelionių furgonu? Gyventi nebesivartant kūliais su Tripu ir nebevaidinant įžūlaus didiko sūnaus „Trijuose grašiuose už norą“? Ir neturint šalia nieko, su kuo galėtum padainuoti?

Niekad apie tai nekalbėjau balsu, bet Benas viską numanė. Dar kartą perskaičiau jo įrašą ir pažadėjau jam, kad padarysiu viską, kas bus mano valioje. ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS Viltis

Kitus mėnesius tėvai darė viską, kad tik kaip nors užpildytų tuštumą, kuri atsivėrė išėjus Benui. Pagalbon jie pasitelkė ir kitus trupės narius: visi stengėsi mane užimti, prasmingai išnaudoti kiekvieną mano minutę ir šitaip apsaugoti nuo liūdesio.

Matote, keliaujančių aktorių trupėje amžius neturi didelės reikšmės. Jei tau jau užtenka jėgų pabalnoti arklius — balnoji arklius. Jei tavo rankos jau užtektinai miklios — žongliruoji. Jei nesi apžėlęs barzda ir tau tinka suknelė, vaidini ledi Reitel iš „Kiauliaganio ir lakštingalos“. Viskas labai paprasta.

Taigi Tripas mokė mane krėsti pokštus ir vartytis kūliais. Šendi parodė pustuzinio šalių dvaruose šokamus šokius. Terenas išmatavo mane kardo rankena ir nusprendė, kad esu jau gana aukštas pradėti mokytis fechtavimosi pagrindų. Tiesa, jis pabrėžė, kad šito nepakaktų tikrai kovai, tačiau geram pasirodymui scenoje — per akis.

Keliai šiuo metų laiku buvo geri, tad smagiai dardėjome Sandraugos žemėmis į šiaurę, sukardami po penkiolika dvidešimt mylių per dieną, dairydamiesi miestų, į kuriuos galėtumėm užsukti ir surengti vaidinimą. Benui išėjus, aš vis dažniau važiuodavau įsitaisęs šalia tėvo. Jis pradėjo rimtai ir nuosekliai mane ruošti scenai.

Žinoma, jau ir taip daug ką mokėjau, bet tai tebuvo pabirų žinių kratinys. Tuo tarpu tėvas ėmėsi metodiškai mokyti aktorystės amato: pavyzdžiui, kaip truputį pakeisti tarseną, arba kaip savo laikysena perteikti charakterį — stačioko, klastūno ar kvailio.

Mama taip pat neliko nuošaly: ji mokė mane, kaip elgtis prašmatnioje, rafinuotoje draugijoje. Šį bei tą apie tai jau nutuokiau iš mūsų retų apsilankymų pas baroną Greifelou, tad buvau įsitikinęs, jog esu pakankamai gerų manierų ir man nėra reikalo kvaršinti galvos dėl tokių niekų, kaip kreipimosi forma, elgesys prie stalo ir įmantrios bei painios aukštuomenės hierarchijos. Taip ir pasakiau mamai.

— Kam rūpi, kad Modego vikonto rangas aukštesnis už Vintišo sparatano? — priešinausi aš. — Ir kam rūpi, kad į vieną dera kreiptis „jūsų šviesybe“, o į kitą — „mano pone“?

— Jiems rūpi, — tvirtai atsakė mama. — Ir jei tau teks su jais susidurti, turėsi elgtis oriai ir nemerkti alkūnių į sriubą.

— Tėvas nesuka sau galvos, kokia šakute kokį valgį valgyti ir kas kam yra aukštesnio rango, — bambėjau.

Mama suraukė antakius, jos akys susiaurėjo.

— Kas už ką yra aukštesnio rango, — nenorom pasitaisiau.

— Tavo tėvas žino daugiau, nei parodo, — tarė mama. — Bet nežino vieno: jis dažnai išsisuka tik todėl, kad yra apdovanotas žavesiu, kuriam sunku atsispirti. Tik todėl. — Ji paėmė mane už smakro ir atsuko veidą į save. Jos akys buvo žalios, su auksiniu žiedeliu aplink vyzdį. — Ar ir tu nori nuolat išsisukinėti iš bėdų, ar nori, kad aš tavimi didžiuočiausi?

Atsakymas galėjo būti tik vienas, tad pradėjau uoliai mokytis gerų manierų. Netrukus ėmiau žiūrėti į tai kaip į tam tikrą vaidybos formą. Kad padėtų man įsiminti beprasmiškiausius etiketo dalykus, mama kūrė eilėraštukus. Kartu parašėme ne itin švankią dainelę „Vyskupo vieta — po karaliene“. Mes juokėmės iš jos visą mėnesį, tačiau mama griežčiausiai uždraudė ją sudainuoti tėvui: jis galėjo kada nors atlikti tą dainelę girdint ne toms ausims, kurioms buvo skirta, o tai galėtų sukelti mums didelių nemalonumų.

— Medis! — pasigirdo riksmas toli vilkstinės priekyje. — Trisvoris ąžuolas!

Tėvas nutraukė man deklamuojamą monologą ir suirzęs atsiduso.

— Regis, šiandien kelionė baigta, — suniurnėjo žvelgdamas į dangų.

— Kodėl sustojom? — šūktelėjo mama iš furgono.

— Dar vienas ant kelio užvirtęs medis, — paaiškinau aš.

— Prakeikimas, — tarė tėvas, sukdamas furgoną į proskyną šalikelėje. — Čia karaliaus kelias ar ne? Galima pamanyti, kad mes vieninteliai juo važiuojame. Kada buvo audra? Prieš du tarpsnius?

— Ne, — tariau. — Prieš šešiolika dienų.

— O medžiai vis dar ant kelio! Galvoju — ar nevertėtų nusiųsti į konsulatą sąskaitos už kiekvieną medį, kurį turėjome sukapoti ir nutempti nuo kelio. Dar trys sugaištos valandos. — Furgonui sustojus, tėvas nušoko žemyn.

— Nėr to blogo, kas neišeitų į gera, — tarė mama, išlįsdama iš furgono. — Užtat galima šįvakar tikėtis ko nors karšto, — ji reikšmingai žvilgtelėjo į tėvą, — vakarienei. Erzina, kai turi valgyti tik tai, ką prigriebi nuo pietų stalo. Kūnas nori daugiau.

Tėvo nuotaika, regis, gerokai pasitaisė.

— Kas teisybė, tai teisybė, — tarė jis.

— Mielasis, — pašaukė mane mama. — Kaip manai, gal rastum kur šilinių šalavijų?

— Kažin, ar jie čia auga, — atvirai suabejojau.

— Jei paieškosi, rankos nenukris, — išmintingai atsakė ji, paskui, vėl akies krašteliu žvilgtelėjusi į tėvą, pridūrė: — Jei rasi daug, parnešk pilną glėbį. Susidžiovinsime ateičiai.

Ar rasdavau, ko prašytas, ar ne, paprastai neturėdavo jokios reikšmės.

Buvau pratęs vakarais paklaidžioti atokiai nuo trupės. Man pavesdavo iki to meto, kol tėvai paruoš vakarienę, ką nors atlikti, bet iš tikrųjų tai tebūdavo dingstis praleisti kiek laiko atskirai. Privatumas — keblus dalykas keliaujant, o tėvams jo reikėjo ne mažiau nei man. Tad jiems nė į galvą nešaudavo aiškintis, kodėl rinkdamas glėbį malkų sugaišau visą valandą. O jei man grįžus jie būdavo net nepradėję ruošti valgio — ką gi, už tai jų smerkti taip pat negalima, ar ne?

Tikiuosi, jie gerai praleido tas paskutines valandas. Tikiuosi, negaišo laiko bereikšmiams dalykams: nekūrė laužo ir nepjaustė daržovių vakarienei. Tikiuosi, jie, kaip paprastai, padainavo, paskui nuėjo į mūsų furgoną ir ten atsiskyrė nuo viso pasaulio. Tikiuosi, po to jie gulėjo šalia, išsekę, apsiviję viens kitą rankomis, švelniai kuždėdamiesi apie visokius niekniekius. Tikiuosi, jie iki pat galo buvo kartu, galvodami tik apie savo meilę.

Menka viltis, o ir beprasmė. Juk jie vis tiek mirė.

Ir visgi aš šito tikiuosi.

Nekalbėsiu apie tai, kaip tą vakarą klaidžiojau vienas po mišką, žaisdamas žaidimus, kuriuos vaikai susigalvoja prastumti laikui. Tai buvo paskutinės nerūpestingos valandos mano gyvenime. Paskutinės mano vaikystės akimirkos.

Nekalbėsiu, kaip grįžau į stovyklą vos pradedant leistis saulei. Apie kūnus, išmėtytus lyg sulaužytos lėlės. Apie kraujo ir degančių plaukų tvaiką. Apie tai, kaip klaidžiojau be tikslo, sukrėstas ir apkvaitęs iš siaubo.

Tiesą sakant, norėčiau apskritai nekalbėti apie tą vakarą. Norėčiau neužkrauti ant jūsų pečių šios naštos, tačiau tai būtina mano istorijai. Gyvybiškai būtina. Tai lyg vyriai, ant kurių varstosi šios istorijos durys. Iš esmės būtent čia ji ir prasideda.

Tad padarykim, kas neišvengiama.

Pavienės dūmų sruogos sklandė ramiame to vakaro ore. Buvo tylu, tarsi visa trupė kažko klausytųsi užgniaužusi kvapą. Tingus vėjas nešiojo medžių lapų ir dūmų debesį. Jo gaubiamas, žengiau į stovyklą.

Kai išėjau iš to šuoro, pasitryniau geliančias akis. Apsidairęs pamačiau pusiau apgriautą rusenančią Tripo palapinę. Brezentas smilko netolygiai, jo skleidžiami aitrūs, pilki dūmai draikėsi palei žemę.

Tuomet pamačiau Tereno kūną: jis gulėjo prie savo furgono, su sulaužytu kardu rankoje. Žalsvai pilki jo drabužiai buvo permirkę krauju. Iš vienos nenatūraliai išlinkusios kojos kyšojo lūžęs, baltumu akį rėžiantis kaulas.

Stovėjau kaip įbestas ir negalėjau atitraukti nuo Tereno akių: nuo jo pilkų marškinių, raudono kraujo ir to styrančio balto kaulo. Žiūrėjau tarsi į nesuprantamą brėžinį knygoje. Visas kūnas nutirpo, o mintys tapo vangios, lyg užlietos klampios, tąsios masės.

Kažkuri maža racionalioji mano dalis be perstojo kartojo, kad esu ištiktas stipraus šoko. Turėjau prisiminti viską, ko Benas mokė, kad nustelbčiau šį balsą. Nenorėjau galvoti apie tai, ką matau. Nenorėjau žinoti, kas čia nutiko. Nenorėjau suvokti, ką visa tai reiškia.

Praėjo šiek tiek laiko, ir mano akis vėl užgulė dūmų uždanga. Kaip nesavas priėjau prie artimiausio laužo ir atsisėdau. Jį buvo sukūrusi Šendi. Virš ugnies tebekabėjo nedidelis puodas, jame virė bulvės — tokios keistai pažįstamos visoje šioje suirutėje.

Susitelkiau į puodą. Įprastas, atpažįstamas daiktas. Pabadžiau šakaliuku bulves, paaiškėjo, kad jos išvirusios. Taip pat įprastas dalykas. Nuėmiau puodą nuo ugnies ir padėjau ant žemės šalia Šendi kūno. Jos drabužiai buvo virtę skarmalais. Kai pabandžiau nubraukti jai nuo veido plaukus, pirštai susikruvino ir pasidarė lipnūs. Sustingusiose, tuščiose jos akyse šokčiojo laužo liepsnos.

Tiesiog stovėjau ir dairiausi. Ugnis jau apėmė visą Tripo palapinę, o Šendi furgonas stovėjo vienu ratu įvažiavęs į Mariono laužavietę. Liepsnos buvo mėlyno atspalvio, tad viskas aplink priminė keistą, košmarišką sapną.

Ir tuomet išgirdau balsus. Pažvelgęs iš už Šendi furgono kampo, išvydau kelis nepažįstamus vyrus ir moteris. Jie sėdėjo aplink laužą — mano tėvų laužą. Pajutau, kaip sukasi galva, ir, kad išsilaikyčiau ant kojų, teko įsikibti į furgono ratą. Tačiau kai paliečiau jį, geležinis ratlankis sutrupėjo man tarp pirštų ir pabiro ant žemės rupiais rūdžių gabalais. Kai atitraukiau ranką, ratas sugirgždėjo ir lūžo. Žengiau žingsnį atgal, o furgonas subyrėjo tarsi sutrešęs kelmas.

Dabar buvau nuo galvos iki kojų apšviestas laužo. Vienas iš vyrų atsigręžė ir išsitraukdamas kardą pašoko. Jo judesiai man priminė iš indo ant stalo riedantį gyvsidabrį: lengvi ir miklūs, be jokių pastangų. Veidas buvo ryžtingas, bet kūnas atsipalaidavęs, tarsi jis būtų atsistojęs pasirąžyti.

Vyras mostelėjo savo blyškiu grakščios formos kardu, ir pasigirdo šaižus garsas. Tokia šaiži būna tyla, kuri stoja šalčiausiomis žiemos dienomis, kada viskas sustingsta, o nuo kiekvieno įkvėpto oro gurkšnio suskausta krūtinė.

Jis stovėjo nuo manęs per tuziną pėdų, bet blausioje saulėlydžio šviesoje mačiau jį puikiai. Prisimenu jį taip pat aiškiai, kaip savo motiną, kartais net geriau. Jo veidas buvo siauras, nuožmus ir tobulai gražus, lyg nulietas iš porceliano. Pečius siekiantys plaukai krito šerkšno spalvos garbanomis ir tartum įrėmino veidą. Tai buvo tikras žiemos ir jos blyškumo įsikūnijimas. Šaltas, stingdantis, baltas.

Išimtis buvo tik akys. Jos buvo juodos kaip ožio, tačiau be rainelių. Be to, kaip ir kardas, neatspindėjo nei laužo, nei besileidžiančios saulės šviesos.

Mane pamatęs, vyras nurimo. Jis nuleido kardą ir nusišypsojo puikiais, baltais kaip dramblio kaulas dantimis. Tai buvo iš naktinio košmaro nužengusios pamėklės šypsena. Pajutau aštrų skausmą krūtinėje: atgyjantys jausmai ėmė sklaidyti sąstingį, kuriuo, ieškodamas saugumo, gaubiausi lyg stora antklode. Atrodė, tarsi kas būtų sugniaužęs rankomis širdį. Turbūt būtent tuomet pirmą kartą gyvenime išsigandau.

Prie laužo sėdintis nuplikęs žilabarzdis sukikeno:

— Regis, pražiopsojom vieną triušiuką. Atsargiai, Peleniau, jis gali būti aštriadantis.

Pavadintasis Peleniumi įkišo kardą į makštis, ir nuaidėjo garsas, panašus į ledo prislėgto medžio girgždėjimą. Nesiartindamas prie manęs, vyras priklaupė, o jo judesiai man vėl priminė riedantį gyvsidabrį. Dabar Peleniaus veidas buvo sulig manuoju, jame atsirado susirūpinimas, tačiau akys nepakito.

— Kuo tu vardu, berniuk?

Stovėjau nebylus, sustingęs lyg išgąsdintas ėriukas.

Pelenius atsiduso ir akimirką nuleido žvilgsnį. Kai vėl pakėlė galvą, atrodė, kad į mane žvelgtų pats gailestingumo angelas, tačiau jo akys liko visiškai tuščios.

— Jaunuoli, — tarė jis, — kur tavo tėvai?

Akimirką jis stebėjo mane, paskui žvilgtelėjo per petį į sėdinčiuosius prie laužo.

— Ar kas nors žino, kur jo tėvai?

Kai kurie iš tų žmonių atšiauriai išsišiepė, lyg pralinksminti vykusio pokšto. Vienas ar du garsiai nusijuokė. Pelenius atsigręžė į mane, tačiau gailesčio jo veide nebeliko nė ženklo, tarsi būtų nusimetęs kaukę. Dabar tai vėl buvo besišypsanti pamėklė iš naktinio košmaro.

— Tai tavo tėvų laužavietė? — paklausė jis šiurpiai džiaugsmingu balsu.

Aš be žado linktelėjau.

Šypsena lėtai išnyko nuo Peleniaus veido. Neišraiškingos, tuščios akys tarsi skverbėsi į mane. Jo balsas buvo tylus, šaltas ir dygus.

— Kai kieno tėvai, — tarė jis, — dainuodavo visai nederamas dainas.

— Peleniau, — nuo laužo pusės atskriejo ledinis balsas.

Į mane žvelgiančios juodos akys iš pykčio susiaurėjo.

— Ką? — sušnypštė jis.

— Tu artėji prie ribos, už kurios prasideda mano pyktis. Vaikas niekuo dėtas. Nusiųsk jį į minkštus ir beskausmius sapnų patalus miegoti. — Sakydamas pastarąjį žodį, ledinis balsas kiek užsikirto, tarsi būtų sunku jį ištarti.

Šis balsas priklausė žmogui, kuris sėdėjo atokiau kitų, pačiame ugnies apšviesto rato pakraštyje. Nors saulė dar tik ritosi link laidos, o tarp jo ir laužo nebuvo jokio iškilaus daikto, aplink šį vyrą driekėsi tirštas, lyg riebalų klanas telkšantis šešėlis. Gyva, karšta laužo liepsna šokčiojo melsvais liežuviais, bet atrodė, kad ir menkiausia kibirkštėlė vengė kristi jo pusėn. Įžiūrėjau, kad jis užsimaukšlinęs gilų gobtuvą, panašų į tuos, kuriuos nešioja kai kurie dvasininkai, bet po juo slypėjo tirščiausias, neperregimas šešėlis — tamsa, kokią išvysi vidurnaktį žiūrėdamas į šulinį.

Pelenius žvilgtelėjo į žmogų šešėlyje, paskui nusigręžė.

— Tu čia tik stebėtojas, Heliaksai, — atkirto jis.

— O tu, regis, užmiršai apie mūsų tikslų, — atsakė tamsusis žmogus. Jo šaltas balsas pasidarė dar dygesnis. — O gal tavo tikslas skiriasi nuo manojo? — Pastaruosius žodžius jis ištarė lėtai ir aiškiai, tarsi suteikdamas jiems kažkokios ypatingos, slaptos prasmės.

Peleniaus išdidumas akimirksniu dingo: jis išsiliejo iš jo kaip vanduo iš apversto kibiro.

— Ne, — tarė jis, vėl atsigręžęs į laužą. — Žinoma, ne.

— Tai gerai. Negaliu pakęsti minties, kad mūsų sena pažintis artėja prie pabaigos.

— Aš taip pat.

— Primink man dar kartelį, Peleniau, kokie mūsų tarpusavio santykiai? — tarė gobtuotasis, o jo kantriame balse šmėstelėjo pykčio šešėlis.

— Aš... aš tau tarnauju... — taikingai mosteldamas atsakė Pelenius.

— Tu esi įrankis mano rankoje, — ramiai nutraukė jį žmogus šešėlyje. — Ir niekas daugiau.

Peleniaus veide sušmėžavo neklusnumas ir pyktis. Kiek patylėjęs jis tarė:

— Aš...

Ramus balsas pasidarė kietas kaip iš Ramstono plieno nukaltas vėzdas.

— Ferula.

Gyvsidabriškas Pelenio judesių grakštumas dingo. Jis susvirduliavo, jo kūnas staiga sustabarėjo iš skausmo.

— Tu esi įrankis mano rankoje, — pakartojo ledinis balsas. — Pakartok.

Pelenius piktai sukando dantis, tačiau jau po akimirkos jo veidas persikreipė ir jis suriko kaip sužeistas žvėris.

— Aš įrankis tavo rankoje, — prašvokštė jis.

— Lorde Heliaksai.

— Aš įrankis tavo rankoje, lorde Heliaksai, — pasitaisė Pelenius, paskui drebėdamas susmuko ant kelių.

— Kas žino tikrųjų tavo vardo prasmę, Peleniau? — Šie žodžiai buvo ištarti kantriai, lyg mokytojui verčiant mokinį kartoti pamirštą pamoką.

Pelenius sukryžiavo drebančias rankas ant krūtinės ir susikūprinęs užsimerkė.

— Tu, lorde Heliaksai.

— Kas tave apsaugo nuo amirų? Nuo dainininkų? Nuo sithų? Nuo visų, kas tik gali tau pakenkti? — ramiai ir mandagiai klausinėjo Heliaksas, tarsi nuoširdžiai smalsautų atsakymo.

— Tu, lorde Heliaksai. — Per tylų Peleniaus balsą skverbėsi skausmas.

— Ir kieno tikslams tu tarnauji?

— Taviesiems, lorde Heliaksai, — išspaudė Pelenius. — Taviesiems. Ir niekieno daugiau.

Tvyrojusi įtampa staiga atslūgo, ir Peleniaus kūnas suglebo. Jis griuvo į priekį ant rankų, nuo jo veido ir sruogomis sulipusių plaukų prakaito lašai subarbeno į žemę kaip lietus.

— Ačiū, lorde, — sušvokštė jis nuoširdžiai. — Daugiau nebepamiršiu.

— Pamirši. Tu per daug įnikęs į savo žiaurybes. Kaip ir visi kiti. — Gobtuvo dengiamas Heliakso veidas pasisuko ir peržvelgė visus sėdinčius aplink laužą. — Džiaugiuosi, kad nusprendžiau šiandien prie jūsų prisidėti. Pataikaudami savo įnoriams jūs išklystatė iš kelio. Kai kurie iš jūsų, regis, pamiršo, ko mes ieškome ir ką norime pasiekti.

Sėdintieji prie laužo nerimastingai sujudo.

Gobtuvas vėl atsisuko į Pelenių.

— Bet aš tau atleidžiu. Galimas daiktas, jei ne tokie priminimai, užsimirščiau ir aš. — Šie žodžiai nuskambėjo grėsmingai. — Dabar pabaik tai, ką... — šaltasis balsas nutilo, o šešėlių gaubiamas gobtuvas lėtai pakrypo, kad pažvelgtų į dangų.

Įsivyravo laukimo sklidina tyla.

Sėdintieji aplink laužą sustingo, jų veidai tapo ryžtingi. Visi kaip vienas užvertė galvas į sutemų gaubiamą dangų, tarsi ieškotų jame to paties, tik jiems žinomo taško. Tarsi bandytų šnervėmis pagauti kažkokį vėjo nešamą kvapą.

Pajutau, kad esu stebimas, paskui ir dar kai ką: atmosferoje tvyrančią įtampą, kažkokį vos apčiuopiamą oro sudėties pokytį. Susitelkiau į jį, džiaugdamasis galimybe dar bent kelias sekundes atsitraukti nuo savo minčių.

— Jie ateina, — tyliai tarė Heliaksas. Jis atsistojo, o šešėlis, regis, nusliuogė nuo jo kaip tamsus rūkas. — Greičiau. Prie manęs.

Visi pašoko ant kojų. Pelenius taip pat sunkiai atsistojo ir nusvirduliavo pustuzinį žingsnių laužo link.

Heliaksas išskėtė rankas, o jį gaubiantis šešėlis išsiskleidė tarsi gėlė. Visi darniai atsigręžė į jį ir kaip vienas pakėlė koją žengti į jo šešėlį. Bet jų kojos taip ir nepasiekė žemės: jie pamažu ir tyliai išnyko kaip vėjo nupustytas smėlis. Tik Pelenius dar atsigręžė — jo siaubingose akyse žybtelėjo pyktis.

Jie dingo.

Nekankinsiu jūsų pasakodamas apie tai, kas buvo paskui. Kaip bėgiojau nuo kūno prie kūno ir lyg paklaikęs, pasitelkęs viską, ką išmokau iš Beno, bandžiau įžvelgti bent kokių gyvybės požymių. Apie savo bergždžias pastangas iškasti kapą. Apie tai, kaip rausiau purvą, kol pirštai paplūdo krauju ir ant jų neliko nė lopinėlio odos. Kaip radau savo tėvus...

Mūsų furgoną aptikau tik sutemus: prieš pastipdamas arklys spėjo nutempti jį keliu maždaug šimtą jardų. Viduje viskas buvo taip įprasta, taip tvarkinga ir ramu. Furgonas dar stipriai kvepėjo jais abiem...

Uždegiau visas furgone rastas lempas ir žvakes. Šviesa nepaguodė, bet tai buvo tikra, rausva ugnis, be jokio melsvumo. Išėmiau iš dėklo tėvo liutnią ir pasiguldžiau šalia savęs į tėvų lovą. Pagalvė kvepėjo motinos plaukais, jos apkabinimu. Miegoti neketinau, bet miegas mane įveikė.

Prabudau kosėdamas, liepsnų apimtame furgone. Užsidegė, žinoma, nuo žvakių. Vis dar apdujęs ir sukrėstas, susimėčiau į maišą kelis daiktus. Baimės nejaučiau, tad iš lėto, nieko negalvodamas, ištraukiau iš po degančio čiužinio Beno dovanotą knygą. Argi begalėjo man kelti baimę paprastas gaisras?

Įdėjau tėvo liutnią į dėklą. Jaučiausi taip, lyg ją vogčiau, bet negalėjau sugalvoti nieko kito, kas galėtų man juos priminti. Jų rankos lietė šį medį tūkstančius kartų.

Išlipęs iš furgono pasukau į mišką ir ėjau juo, kol dangus rytų pusėje ėmė švisti. Kai užčiulbėjo paukščiai, sustojau ir padėjau maišą ant žemės. Išsiėmiau tėvo liutnią ir prispaudžiau ją prie krūtinės. Ėmiau skambinti.

Sužaloti pirštai skaudėjo, bet aš vis tiek skambinau. Grojau, kol stygos nusidažė krauju. Kol saulės spinduliai prasiskverbė pro medžius. Kol pradėjo gelti rankas. Grojau bandydamas užgniaužti bet kokį prisiminimą. Galiausiai užmigau. SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS Interliudija. Ruduo

Kvoutas mostu sustabdė Metraštininko ranką, paskui suraukęs antakius atsisuko į savo mokinį:

— Liaukis į mane taip žiūrėjęs, Bastai.

Atrodė, vaikinas tuoj pravirks.

— Ak, Reši... — teišspaudė jis. — Aš net neįsivaizdavau...

Kvoutas mostelėjo taip, lyg norėtų perpjauti delnu orą.

— Tau ir nereikia nieko įsivaizduoti, Bastai. Ašaroti taip pat.

— Bet, Reši...

Kvoutas rūsčiai pažvelgė į jį.

— Ir ką gi, Bastai? Turiu raudoti ir rautis nuo galvos plaukus? Prakeikti Teilu ir visus jo angelus? Daužytis į krūtinę? Ne. Kam tos prasto skonio dramos? — Jo veidas kiek sušvelnėjo. — Vertinu tavo jautrumą, bet tai tik istorijos dalis, be to, net ne liūdniausia. Ir aš ją pasakoju ne tam, kad sukelčiau užuojautą.

Kvoutas atsistūmė su kėde nuo stalo ir atsistojo.

— Galų gale visa tai nutiko labai seniai. — Jis atsainiai mostelėjo. — Laikas užgydo visas žaizdas, ir taip toliau.

Jis patrynė rankas.

— Einu atnešti malkų nakčiai. Jei ką nors nutuokiu apie oro permainas, tai šiąnakt spustels šaltukas. Tuo tarpu tu užminkyk tešlą keliems kepaliukams duonos, ir pabandyk nusiraminti. Nepasakosiu toliau, jei bliausi ir žiūrėsi į mane karvės akim.

Tai pasakęs, Kvoutas nuėjo pro barą ir virtuvę prie smuklės užpakalinių durų.

Bastas apsišluostė akis ir nulydėjo žvilgsniu savo mokytoją.

— Kol jis kuo nors užsiėmęs, tol viskas gerai, — tyliai tarė Bastas.

— Meldžiu atleisti? — nevalingai perklausė Metraštininkas. Jis nervingai pasimuistė kėdėje, tarsi norėtų pakilti nuo stalo, bet negalėtų sugalvoti mandagios dingsties.

Bastas, kurio akys buvo vėl žmogiškai mėlynos, jam šiltai nusišypsojo.

— Aš labai susijaudinau sužinojęs, kas tu toks, ir kad jis ketina tau papasakoti savo istoriją. Pastaruoju metu jo nuotaika subjurusi, ir niekas nepajėgė jos praskaidrinti: tik sėdėdavo ir kažką mąstydavo. Esu tikras — senų gerų laikų prisiminimas... — Bastas išsišiepė. — Turbūt nelabai aiškiai kalbu. Atleisk dėl to, kas buvo. Tiesiog nepagalvojau.

— N-ne... — paskubom išmikčiojo Metraštininkas. — Tai aš... tai mano kaltė. Tai tu man atleisk.

Bastas papurtė galvą.

— Tu buvai apstulbęs, todėl ir pabandei sujungti mane ir geležį. — Jo veide šmėkštelėjo skausminga išraiška. — Žinai, malonumas menkas. Pojūtis toks, lyg kas spirtų į tarpkojį, skirtumas tik toks, kad skauda visą kūną. Pajunti pykinimą, apima silpnumas... Tačiau tai tik skausmas, — rimtai manęs negalėjai sužeisti. — Bastas sumišęs pažvelgė į Metraštininką. — O štai aš norėjau ne tik sužeisti. Galėjau nužudyti tave, nespėjęs ir susimąstyti, ką darau.

Paskubom, kol nestojo nejauki tyla, Metraštininkas tarė:

— Kodėl nesutikus su jo nuomone, kad mus abu apakino kvailumas, ir nepamiršus visko? — Metraštininkas išspaudė blankią, tačiau, nepaisant visų aplinkybių, nuoširdžią šypseną. — Taika? — jis ištiesė ranką.

— Taika.

Šį kartą jie paspaudė vienas kitam rankas kur kas nuoširdžiau. Bastui lenkiantis per stalą, atsismaukė marškinių rankovė ir ant riešo pasirodė šviežia ryški mėlynė.

Susidrovėjęs Bastas užsmaukė rankogalį.

— Čia nuo jo gniaužtų. Jis stipresnis nei atrodo. Neužsimink jam apie tai — tik ims graužtis.

Kvoutas išėjo iš virtuvės į lauką ir uždarė paskui save duris. Apsidairęs aplink, jis atrodė nustebęs, lyg būtų tikėjęsis atsidurti pavasariniame miške iš savo istorijos, o ne smuklės kieme ramią rudens popietę. Jis pakėlė plokščiadugnį karutį už rankenėlių ir, šiugždindamas nukritusius medžių lapus, nustūmė jį į čia pat augantį mišką.

Žieminės malkų atsargos buvo sukrautos ne per toliausiai nuo smuklės: ąžuolinių bei uosinių pliauskų rietuvės stovėjo tarp medžių kaip aukštos kreivos sienos. Kvoutas įmetė į karutį porą malkų, pasigirdo duslus tarsi būgno dunktelėjimas. Dar dvi malkos, dar. Kvouto judesiai buvo tikslūs, veidas — neįskaitomas, o akys — mąslios.

Karučiui pilnėjant, smuklininko judesiai darėsi vis lėtesni, lyg mechanizmo, kurio prisukimas baigiasi. Galiausiai jis visiškai sustingo vietoje ir keletą ilgų minučių stovėjo apmiręs kaip akmuo. Paskui nebeištvėrė. Nors aplink nebuvo nieko, kas jį galėtų matyti, Kvoutas verkė slėpdamas veidą po delnais, tyliai, sukrūpčiodamas visu kūnu kaskart, kai užplūsdavo nauja gerklėj gniaužiamos raudos banga. AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS Keliai į saugias vietas

Galimas daiktas, iš viso to, ką moka mūsų protas, nuostabiausias dalykas yra gebėjimas įveikti skausmą. Klasikinis mokymas teigia, kad egzistuoja ketverios proto durys, ir pro kiekvienas galime įeiti esant poreikiui.

Pirmosios — miego durys. Tai mūsų užuovėja nuo šio pasaulio ir visų jo skausmų. Miegas leidžia peršokti laiką ir šitaip atitolti nuo dalykų, kurie mums skaudūs. Sužeistas žmogus dažnai praranda sąmonę. O gavęs baisią žinią dažnai nualpsta. Šitaip, įžengdamas pro pirmąsias duris, protas apsisaugo nuo skausmo.

Antrosios durys — užmarštis. Kai kurios žaizdos būna per gilios, kad užgytų, ar bent per gilios, kad užgytų greitai. Be to, kai kurie prisiminimai yra skausmingi, ir joks gydymas čia nepadės. Posakis, kad „laikas užgydo visas žaizdas“, nėra teisingas. Laikas užgydo daugelį žaizdų. O likusios slepiasi už šių antrųjų durų.

Trečios durys yra pamišimas. Kartais protas patiria tokį smūgį, kad ima ieškoti užuovėjos beprotybėje. Nors, atrodo, naudos iš to jokios, iš tikrųjų jos esama. Kartais būna taip, kad tikrovėje nelieka nieko, tik skausmas, ir norint nuo jo pasislėpti protui tenka slėptis ir nuo tikrovės.

Ketvirtosios durys yra mirtis. Paskutinė išeitis. Kai esame mirę, jau niekas nebegali mūsų skaudinti. Na, bent taip sakoma.

Po to, kai buvo išžudyta mano šeima, nuklydau į miško gilumą ir užmigau. Kūnas reikalavo miego, o skausmą atbukinti norintis protas žengė pro pirmąsias duris. Žaizda sukrešėjo, ir beliko sulaukti tinkamo meto, kai ji visiškai sugis. Didžioji mano proto dalis tiesiog išsijungė arba, jei norite, užmigo — šitaip jis bandė apsisaugoti.

Kol mano protas miegojo, daugelis skausmingų praėjusios dienos atkarpų atsidūrė už antrųjų durų. Bet ne visiškai. Aš neužmiršau, kas nutiko, tiesiog atmintis prislopo ir apsitraukė tiršta migla. Norėdamas galėjau prisiminti mirusiųjų veidus ir žmogų juodomis akimis. Bet aš nenorėjau jų prisiminti. Aš grūdau šiuos prisiminimus į atokiausią savo proto užkampį ir palikau ten dulkėti.

Regėdavau sapnus, tačiau juose nebuvo nei kraujo, nei stiklinių akių, nei degančių plaukų tvaiko. Sapnavau tik malonius dalykus. Ir pamažu skausmas atlėgo...

Sapnavau, kad einu pomiškiu su Laklitu — atviraveidžiu, mano vaikystėje kurį laiką su trupe keliavusiu medžiotoju. Jis žengė tyliai, o aš kėliau daugiau triukšmo nei apvirtus vežimui sužeistas jautis.

Ėjome ilgai, jaukioje tyloje, kol galiausiai stabtelėjau apžiūrėti mane sudominusio augalo. Laklitas sustojo man už nugaros.

— Išminčiabarzdis, — tarė jis. — Gali atskirti iš lapelių kraštų.

Laklitas švelniai apvedė pirštu vieną lapelį. Linktelėjau: jis tikrai buvo panašus į barzdą.

— O tai gluosnis. Norėdamas apmalšinti skausmą, gali pakramtyti jo žievę.

Žievė buvo karti ir gruoblėta.

— Štai čia — niežašaknė, neliesk jos lapų. — Aš atšokau į šalį. — Čia — juodžolės. Jų uogas galima valgyti, kai jos raudonos, bet prie žalių, geltonų ir oranžinių nekišk nagų. Kai nori eiti tyliai, kojas reikia statyti štai taip. — Bandžiau žengti, kaip parodė Laklitas, bet nuo tokios eigasties įskaudo blauzdas. — Štai kaip reikia tyliai praskleisti krūmus, ypač jei nori nepalikti už savęs jokių pėdsakų. Štai čia rasi sausų medžių. Šitaip galima apsisaugoti nuo lietaus, jei neturi su savim brezento. Čia tėvašaknė. Valgoma, bet neskani. O čia tiesvytė ir gelsvadryžis — niekad jų nevalgyk. Štai tas, su pumpurėliais, dagynėlis. Valgyti galima, bet tik tuo atveju, jei prieš tai suvalgei ką nors panašaus į tiesvytę: jis išvers iš tavęs viską, ką turi skrandyje. Jei triušį nori pagauti gyvą, statyk šitokius spąstus, priešingu atveju — tokius. — Laklitas surišo virvę iš pradžių vienaip, paskui kitaip.

Staiga supratau, kad tos virvę raizgančios rankos nebe Laklito, o Abenčio. Važiavome jo furgonu, ir jis mokė mane surišti jūreivišką mazgą.

— Mazgai — įdomus dalykas, — tarė Benas. — Jie yra arba tvirčiausia, arba silpniausia virvės dalis. Viskas priklauso nuo to, ar gerai surišta. — Jis ištiesė rankas ir parodė man neįtikėtinai sudėtingą rezginį.

Jo akyse sublizgo kibirkštėlės:

— Klausimų bus?

— Klausimų bus? — paklausė tėvas. Tą dieną sustojome anksti, nes privažiavome pilkakmenį. Tėvas sėdėdamas derino liutnią ir ketino mums su mama pagaliau sudainuoti savąją dainą. Mes taip ilgai šito laukėme. — Klausimų bus? — pakartojo jis, atremdamas nugarą į didžiulį pilko akmens luitą.

— Kodėl mes sustojame prie pakelakmenių?

— Dažniausiai todėl, kad tokia tradicija. Bet kai kurie žmonės sako, kad jais būdavo ženklinami senieji keliai... — tėvo balsas staiga tapo Beno balsu, — ...saugūs keliai. Taip pat keliai, kurie veda į saugias vietas, ir saugūs keliai, vedantys į pavojų. — Benas ištiesė ranką prie akmens taip, lyg šildytųsi prie ugnies. — Bet juose yra galios. Tik kvailys gali tai neigti.

Paskui Benas dingo, o priešais mane atsirado daugybė stovinčių akmenų — daugiau nei kada nors buvau matęs vienoje vietoje. Jie supo mane dvigubu žiedu. Vienas luitas buvo uždėtas ant dviejų kitų, ir ši milžiniška arka metė tirštą šešėlį. Ištiesiau į jį ranką...

Ir prabudau. Šimtai šaknų ir uogų pavadinimų, keturi būdai sukurti laužą, devyni padaryti spąstus iš jauno medelio ir virvės, gebėjimas surasti geriamo vandens — štai kuo mano protas užklojo skausmą.

Trumpam susimąsčiau apie kitus sapno epizodus. Benas niekad nemokė manęs rišti jūreiviškų mazgų, o tėvas niekad nebaigė kurti savo dainos.

Perkračiau visą savo mantą: brezentinis maišas, nedidelis peilis, kamuoliukas virvelės, šiek tiek vaško, varinis grašis, du geležiniai šimai ir Beno dovanota „Retorika ir logika“. Be to, dar vilkimi drabužiai ir tėvo liutnia — viskas.

Nutariau ieškoti vandens.

— Pirmiausia vanduo, — sakė man Laklitas. — Be viso kito galima apsieiti keletą dienų.

Nustačiau vietovės nuolydžio kryptį ir patraukiau žvėrių išmintais takais. Kuomet radau tarp beržų įsispraudusią nedidelę kūdrą, dangus virš medžių viršūnių jau dažėsi purpuru. Buvau siaubingai ištroškęs, bet atsargumas nugalėjo, tad vandens vos gurkštelėjau.

Paskui drevėse ir po medžių lajomis prisirinkau sausų žabų. Pastačiau paprasčiausius spąstus. Radau keletą motinlapių ir užtepiau jų syvų ant savo nukruvintų, sužalotų pirštų. Dilginantis skausmas apsaugojo nuo prisiminimo, kaip aš juos susižeidžiau.

Laukdamas, kol nudžius syvai, pirmą kartą įdėmiau apsidairiau. Ąžuolai ir beržai čia grūmėsi dėl kiekvieno žemės lopinėlio. Jų kamienus vainikuojančios lajos buvo tokios tankios, kad šviesa pro jas vos prasiskverbė. Iš kūdros ištekantis upokšnis skynėsi kelią pro akmenis ir čiurleno rytų pusėn. Galimas daiktas, vieta buvo nuostabiai graži, tačiau aš to nepastebėjau. Negalėjau pastebėti. Medžiai man reiškė priedangą, pomiškis — maisto šaltinį, o mėnulio šviesą atspindinti kūdra tebuvo troškulio priminimas.

Prie kūdros stūksojo didelis stačiakampis akmuo. Prieš kelias dienas būčiau suvokęs, kad tai pilkakmenis. Dabar temačiau gerą užuovėją, daiktą, į kurį miegodamas galiu atremti nugarą.

Pro lapijos properšas pamačiau žvaigždes. Vadinasi, nuo tos akimirkos, kai paragavau vandens, praėjo jau kelios valandos. Jaučiausi gerai, tad nusprendžiau, kad jis geriamas, ir netrukus numalšinau troškulį.

Vanduo ne tiek atgaivino, kiek privertė pajusti, koks esu alkanas. Atsisėdau ant akmens prie pat kūdros, nuskainiojau lapelius nuo vieno motinlapio ir suvalgiau kotelį. Jis buvo gaižiai kartus ir priminė popierių. Suvalgiau visus rastus motinlapius, bet numarinti kirmino jie nepadėjo. Dar kartą atsigėriau vandens, paskui atsiguliau miegoti. Akmuo buvo šaltas ir kietas, bet nekreipiau į tai dėmesio. Ar bent apsimečiau.

Prabudęs atsigėriau ir nuėjau patikrinti spąstų. Savo nuostabai, radau juose triušį. Jis buvo dar gyvas ir tebebandė išsilaisvinti iš virvelės. Išsitraukiau peiliuką ir pabandžiau prisiminti, kaip darinėjamas triušis — šito Laklitas mane taip pat mokė. Bet pagalvojau apie kraują, beveik pajutau jį ant savo rankų ir staiga supykinus apsivėmiau. Paleidau triušį ir grįžau prie kūdros.

Vėl atsigėręs, atsisėdau ant akmens. Pajutau lengvą svaigulį ir nutariau, jog tai greičiausiai iš alkio.

Po akimirkos galva prašviesėjo ir ėmiau graužtis dėl savo kvailumo. Radau ant sausuolio augantį grybą, nuploviau jį kūdroje ir suvalgiau. Jis buvo glitus, purvo skonio. Suvalgiau visus, kiek tik pavyko rasti.

Pastačiau naujus spąstus, šįkart tokius, kad pribaigtų auką. Vėliau pajutau ore artėjančio lietaus kvapą ir nuskubėjau prie pilkakmenio daryti liutniai pastogės. DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS Pirštai ir stygos

Iš pradžių gyvenau beveik kaip automatas: negalvodamas atlikdavau veiksmus, kurie buvo būtini palaikyti gyvybei. Suvalgiau antrą sugautą triušį, paskui trečią. Radau lopinėlį laukinių žemuogių. Prisikasiau šaknų. Besibaigiant ketvirtai dienai turėjau visko, ko reikia išgyventi: akmenimis apdėliotą laužavietę ir pastogę liutniai. Netgi prikaupiau šiokių tokių maisto atsargų nenumatytam atvejui.

O dar į valias turėjau to, ko visiškai nenorėjau turėti: laiko. Kai pasirūpindavau būtiniausiais poreikiais, man nebelikdavo ką veikti. Manau, būtent tuomet tam tikra mano proto dalelė ėmė iš lėto busti.

Noriu, kad suprastumėte teisingai: iš tikrųjų tai buvau tarsi ne aš. Ar bent ne tas pats žmogus, kuris buvau prieš tarpsnį. Dabar visą savo protą nukreipdavau į tai, ką dariau tą akimirką, — kad smegenyse neliktų nė vienos neveiklios dalelės, kuri galėtų prisiminti praeitį.

Suliesėjau, drabužiai virto skarmalais. Ir pliaupiant lietui, ir kaitinant saulei miegodavau lauke, ant minkštos žolės, drėgnos žemės arba aštrių akmenų, ir dariau tai su tokiu abejingumu, kokį sukelti gali tik širdgėla. Į aplinką atkreipdavau dėmesį tik lyjant, nes tuomet negalėdavau skambinti liutnia, o tai man kėlė skausmą.

O taip, aš grodavau. Tai buvo vienintelė mano paguoda.

Baigiantis pirmam mėnesiui ant mano pirštų atsirado kietos kaip akmuo nuospaudos, tad galėdavau skambinti valandų valandas. Skambinau ir skambinau, visas dainas iš eilės, kiek tik prisiminiau. Paskui perėjau prie beveik pamirštų dainų, o trūkstamas vietas tekdavo užpildyti kuo pakliuvo.

Ilgainiui jau galėdavau skambinti be perstojo — nuo prabudimo iki nugrimzdimo į miegą. Be to, lioviausi skambinti svetimas dainas ir pradėjau kurti savąsias. Tai man buvo ne naujiena — net tėvui esu padėjęs sukurti posmą kitą. Bet dabar į tai sutelkiau visą savo dėmesį. Kai kurias iš tų dainų iki šiolei prisimenu.

O netrukus pradėjau skambinti... kaip tai įvardijus?

Pradėjau skambinti kažką kitokio, ne dainas. Kai saulė sušildo žolę ar papučia vėsus vėjelis, kyla konkretus jausmas. Skambindavau, kol pajusdavau, kad jį užčiuopiau. Tol, kol muzikoje nepasigirsdavo „Saulės sušildyta žolė“ ar „Vėsus vėjelis“.

Skambinau tik sau, tačiau pats buvau ir griežčiausias vertintojas. Pamenu, beveik tris dienas praleidau bandydamas sugroti „Lapelį vartantį vėją“.

Baigiantis antram mėnesiui mane supantį pasaulį galėjau sugroti beveik taip pat lengvai kaip pamatyti ar pajausti: „Už debesų besileidžianti saulė“, „Geriantis paukštis“, „Rasa ant paparčio“.

Apie trečią mėnesį nustojau ieškoti temų išorėje ir susitelkiau į save. Išmokau skambinti „Važiuojam su Benu furgonu“, „Dainuojam su tėvu prie laužo“, „Žiūriu, kaip Šendi šoka“, „Trinu lapus, o lauke geras oras“, „Mama šypsosi“...

Turbūt nereikia nė sakyti, kad skambinti visa tai buvo skausminga. Bet šis skausmas turėjo prasmę, lyg liutnios stygoms iki kraujo raižant švelnius, dar neįgudusius pirštus. Mano širdis taip pat kraujavo, ir aš tikėjausi, kad netrukus ją visą padengs surambėjusios nuospaudos.

Vasarai baigiantis, nutrūko viena styga, be to, taip, kad ją pritvirtinti buvo neįmanoma. Beveik visą tą dieną prasėdėjau sukaustytas bežadžio stingulio, nežinodamas, ką daryti. Didžioji mano proto dalis vis dar snūduriavo, tad problemą išspręsti galėjau tik sutelkęs blausų ankstesnės nuovokos šešėlį, kuris iki šiol išliko budrus. Suvokęs, kad naujos stygos nei pasidarysiu, nei kur nors gausiu, atsisėdau ir ėmiau mokytis skambinti šešiomis stygomis.

Praėjus vos tarpsniui šešiomis stygomis skambinau taip pat gerai, kaip ir septyniomis. Tačiau dar po trijų tarpsnių, bandant sugroti „Laukimą lyjant“, nutrūko dar viena styga.

Šį kartą nebesvyravau, tiesiog nuėmiau ją nuo grifo ir vėl sėdau mokytis.

Įpusėjus „Pjūtį“, nutrūko ir trečia styga. Pusdienį pabandęs groti likusiomis, supratau, kad nieko nebus. Taigi sumečiau į nudriskusį storos drobės maišą savo atbukusį peiliuką, perpus sumažėjusį virvutės kamuoliuką ir Beno knygą, užsidėjau ant peties tėvo liutnią ir išėjau.

Bandžiau paniūniuoti „Su paskutiniais rudeniniais lapais krintančias snaiges“, „Nuospaudas ant pirštų“ ir „Liutnią su keturiomis stygomis“, bet tai buvo ne tas pats, kas skambinti.

Mano planas buvo toks: surasti kelią ir eiti juo iki artimiausio miesto. Ar toli jis nuo čia įsikūręs, kurioje pusėje ir kaip galėtų vadintis, neturėjau jokio supratimo. Žinojau tik tiek, kad esu kažkur Sandraugos pietuose, o tikslesnė vieta buvo palaidota sąmonės gelmėse kartu su kitais prisiminimais, kurių nenorėjau atkasti.

Apsispręsti padėjo oro sąlygos: vėsų rudenį pakeitė žiemos šalčiai. Žinojau, kad klimatas pietuose šiltesnis, tad nesugalvodamas nieko geresnio tiesiog ėjau taip, kad saulė visad šviestų iš kairės, ir stengiausi sukarti per dieną kuo didesnį atstumą.

Kitas tarpsnis man tapo rimtu išbandymu. Į kelionę pasiimtos skurdžios maisto atsargos greitai ištirpo, tad išalkus tekdavo sustoti ir ieškotis ko nors valgoma. Kelias dienas negalėjau rasti vandens, o kai radau, neturėjau nieko, į ką galėčiau prisipilti jo atsargai. Siauros furgonų provėžos išvedė į platų kelią, juo eidamas išėjau į dar platesnį vieškelį. Batai nutrynė kojas iki pūslių, o kai kuriomis naktimis stirau iš šalčio.

Pasitaikydavo smuklių, tačiau paprastai aplenkdavau jas iš tolo, tik retkarčiais prisėlindavau artyn atsigerti vandens iš arklių girdyklos. Užėjau ir keletą kaimelių, tačiau man reikėjo miesto: pas ūkininkus vargu ar rasi liutnios stygų.

Pradžioj išgirdęs atidardant furgoną ar atkaukšint arklio kanopas šlubčiodavau į šalikelę ir slėpdavausi. Nešnekėjau su žmogumi nuo pat tos nakties, kai buvo išžudyta mano šeima. Labiau priminiau laukinį žvėrį, o ne dvylikametį berniuką. Bet galiausiai kelias pasidarė toks platus ir judrus, kad vieną dieną suvokiau, jog daugiau laiko praleidžiu slėpdamasis, o ne eidamas. Kai įsidrąsinau nebesislapstyti, su palengvėjimu pastebėjau, kad niekas į mane nekreipia dėmesio.

Vieną rytą, nespėjus pakulniuoti nė valandos, išgirdau iš paskos atriedant vežimą. Nors kelias buvo toks platus, kad be vargo būtų išsitekę ir du furgonai, vis tiek pasitraukiau į šalikelę.

— Ei, berniuk! — riktelėjo man už nugaros šiurkštus vyriškas balsas, tačiau aš neatsigręžiau. — Sveikas, berniuk!

Nepakeldamas akių nuo žolės po kojom, pasitraukiau dar toliau nuo kelio.

Vežimas lėtai mane prisivijo, ir tas pats balsas užbaubė dvigubai stipriau:

— Berniuk! Berniuk!

Pakėliau akis ir pamačiau vėjų nugairintą, prieš saulę prisimerkusį senį. Nors iš tikro nusakyti jo amžių buvo nelengva: metų jis galėjo turėti ir keturiasdešimt, ir septyniasdešimt. Šalia jo sėdėjo plačiapetis atviro veido vaikinas. Pamaniau, kad jie greičiausiai tėvas ir sūnus.

— Berniuk, bene kurčias? — senis ištarė pastarąjį žodį kaip „kūrčias“.

Aš papurčiau galvą.

— Tai bene nebylys būsi?

Vėl papurčiau galvą:

— Ne.

Buvau taip atpratęs su kuo nors šnekėtis, kad balsas pasidarė keistai šiurkštus ir prikimęs.

— Trauki į miestą? — paklausė senis, nužvelgęs mane savo primerktomis akimis.

Nebenorėdamas daugiau kalbėti, tik linktelėjau.

— Tuomet šok vidun, — jis mostelėjo į vežimą, paplekšnojo mului per sturplį ir pridūrė: — Semis nepatrūks nuo tokio išgaišėlio kaip tu.

Sutikti buvo paprasčiau nei sprukti, juolab kad pūslėtas kojas prakaituotuose batuose gėlė nebepakenčiamai. Tad priėjau prie vežimo galo ir, nepaleisdamas iš rankų liutnios, įlipau. Maždaug tris ketvirčius ratgalio užėmė dideli maišai. Vienas iš jų buvo atsirišęs, grindimis ritinėjosi keli apvalūs, gumbuoti moliūgai.

Senis krestelėjo vadeles.

— Na! — sušuko jis, ir mulas nenorom pajudėjo iš vietos lėta žingine.

Pakėliau iškritusius moliūgus ir sukišau į atsirišusį maišą. Senasis ūkininkas nusišypsojo man per petį.

— Ačiū, berniuk. Aš esu Setas, o čia Džeikas. Tu geriau prisėsk, nes prie pirmo didesnio akmens išlėksi per šoną.

Įsitaisiau ant maišo. Nežinojau, ko tikėtis, tad jaučiausi įsitempęs.

Senis perdavė vadeles sūnui ir iš tarp jų gulėjusio maišo ištraukė juodos duonos kepalą. Atlaužęs didelį gabalą, storai užtepė sviesto ir padavė man.

Dėl šio netikėto gerumo man sugėlė krūtinę. Jau pusę metų nebuvau valgęs duonos. Ji buvo tokia minkšta ir šilta, o sviestas — toks saldus. Nutariau gabaliuką pasilikti ateičiai, tad įsidėjau jį į savo storadrobį maišą.

Ketvirtį valandos važiavome tylėdami, paskui senis kiek pasisuko į mane.

— Tu groji tuo daiktu, berniuk?

Klausdamas jis mostelėjo į liutnios dėklą. Priglaudžiau jį prie savęs.

— Ji sulūžusi.

— A, — nusivylęs tarė ūkininkas. Pamaniau, kad tuoj būsiu išprašytas lauk, bet senis nusišypsojo ir linktelėjo šalia sėdinčiam jaunuoliui. — Ką gi, vadinasi, teks mums tave linksminti.

Jis užtraukė „Skardininką ir kailiadirbį“ — už patį Dievą senesnę užstalės dainą. Po akimirkos sūnus pritarė tėvui, ir jų šiurkštūs balsai susiliejo į paprastą dermę — ji sugėlė mane prisiminimais apie kitus furgonus, kitokias dainas ir jau primirštus namus.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS Kruvini delnai, virtę perštinčiais kumščiais

Apie pusiaudienį vežimas įsuko į akmenimis grįstą ir platų kaip upė kelią. Pradžioj tebuvo matyti vos keletas keliautojų furgonų, tačiau po tokio ilgo gyvenimo vienumoje ir šito užteko, kad pasijusčiau lyg patekęs į didžiulę spūstį.

Paskui įvažiavome į miestą. Nedidelius pastatus jo pakraštyje netrukus pakeitė daugiaaukštės parduotuvės ir smuklės. Daržų ir sodų, kaip ir apskritai medžių, nebeliko — visur tik gatvės ir po jas zujantys prekeiviai. Kelias buvo tarsi ištvinusi upė: karučiai, furgonai, karietos, brikelės, pėstieji, raiteliai...

Kaukšėjo arklių kanopos, rėkavo žmonės, tvyrojo alaus, prakaito, šiukšlių ir dervos tvaikas. Susimąsčiau, koks čia galėtų būti miestas ir ar esu jame buvęs prieš... prieš...

Sugriežiau dantimis ir prisiverčiau galvoti apie ką nors kitką.

— Beveik atvykome, — perrėkė gausmą Setas.

Pagaliau kelias įsiliejo į turgaus aikštę. Nuo vežimų dardėjimo grindiniu, atrodė, tolumoje nuolat griaudžia griaustinis. Kažkas derėjosi, kažkas pykosi, kažkur spiegė vaikas... Važinėjome po aikštę, kol priešais vieną knygyną suradome tuščią vietą.

Iššokau iš vežimo vos šiam sustojus, seniui su sūnum tebemankštinant kelionėje nutirpusias kojas. Paskui, tarsi pagal nebylų susitarimą, padėjau jiems iškrauti gumbuotuosius maišus iš ratų ir sudėti palei sieną į krūvą.

Krūva augo sparčiai, tad jau po pusvalandžio sėdėjome ant jos ir ilsėjomės. Setas atsisuko į mane, prisidengęs nuo saulės akis.

— Ką veiksi mieste, berniuk?

— Man reikia liutnios stygų, — atsakiau.

Tik dabar suvokiau, kad nebematau tėvo liutnios. Dairiausi kaip išprotėjęs: jos nesimatė nei vežime, kur buvau ją palikęs, nei palei sieną, nei prie moliūgų krūvos. Pajutau, kaip susitraukia skrandis, bet čia pat pastebėjau iš po tuščio maišo kyšančią dėklo apatinę dalį. Puoliau prie jo ir drebančiomis rankomis pakėliau.

Senasis ūkininkas nusišypsojo ir padavė man du gumbuotus moliūgus.

— Mama turbūt apsidžiaugs, jei parneši namo porą puikiausių ir geltoniausių kvapiųjų moliūgų, kokius tik gali rasti šiapus Eldo?

— Ne, aš negaliu, — išmikčiojau, bandydamas užgniaužti prisiminimus apie žemę rausiančius beodžius pirštus ir degančių plaukų kvapą. — Aš... tai yra... jūs jau... — Spausdamas prie krūtinės liutnią nutilau ir atsitraukiau keletą žingsnių.

Senis nužvelgė mane įdėmiai, lyg matytų pirmą kartą. Staiga mane nusmelkė gėda — juk atrodžiau turbūt kaip nuplyšęs ir peralkęs vargeta. Dar stipriau apkabinau liutnią ir vėl žengtelėjau atbulas. Ūkininkas nuleido rankas, jo šypsena išblėso.

— Nagi, bernioke... — švelniai tarė jis.

Setas padėjo moliūgus, pažvelgė į mane ir rimtai tarė:

— Prekiausim čia su Džeiku iki saulėlydžio. Jei iki to laiko rasi, ko ieškai, panorėjęs galėsi važiuoti drauge į mūsų ūkį. Mums su mano poniute dar pora rankų tikrai nepamaišys. Mielai tave priimsim. Ar ne, Džeikai?

Džeikas taip pat žiūrėjo į mane, jo atviras veidas dvelkė užuojauta.

— Žinoma, tėvuk. Ji taip ir pasakė mums išvažiuojant.

Senis, nenuleisdamas nuo manęs rimto žvilgsnio, tęsė:

— Esame Pajūrio aikštėje. Būsim čia iki tamsos, gal kiek ilgiau. Jei norėsi važiuoti su mumis — grįžk. — Jo akyse pasirodė nerimas. — Girdi mane? Tu galėsi važiuoti su mumis.

Žingsnis po žingsnio traukiausi atbulas, pats nesuvokdamas, kodėl taip darau. Tiesiog žinojau — jei važiuosiu su jais, turėsiu pasiaiškinti, vadinasi, ir prisiminti. Kas gali būti blogiau, nei atverti šias duris...

— Ne. Ačiū jums, — sumurmėjau. — Ir taip man labai padėjote. Viskas bus gerai.

Kažkoks žmogus odine prijuoste stumtelėjo mane į nugarą, aš išsigandęs apsisukau ir nubėgau.

Girdėjau, kaip abu ūkininkai mane šaukia, bet minios klegesys netrukus užgožė jų balsus. Aš bėgau ir bėgau, o širdis krūtinėje su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkesnė.

Tarbeano miestas toks didelis, kad nuo vieno jo pakraščio iki kito per dieną nenueisi. Net ir tuo atveju, jei pavyks nepaklysti ir išvengti priekabios draugijos painiame gatvių ir aklagatvių labirinte.

Tiesą pasakius, tai per didelis miestas. Jis milžiniškas, neaprėpiamas. Žmonių — lyg vandens lašų jūroje, pastatų — lyg medžių girioje, o keliai platūs kaip upės. Tarbeanas dvokė šlapimu, prakaitu, anglių dūmais ir derva. Jei mano protas nebūtų prisnūdęs, niekad nebūčiau ten kėlęs kojos.

Netrukus pasiklydau: kažkur ne ten pasukau, o norėdamas grįžti, iš kur atėjęs, pabandžiau kirsti į siaurą plyšį tarp aukštų pastatų panašų skersgatvį. Atrodė, lyg eičiau vingria griova, kurią kadaise išraususi upė paliko likimo valiai ir nučiurleno ieškoti sau švaresnės vagos. Pasieniuose pūpsojo kalnai šiukšlių, jomis buvo užgriozdintos netgi tarpdurių nišos. Dar po kelių posūkių užuodžiau gaižų pūvančių palaikų dvoką.

Aplenkęs dar vieną kampą taip pyliausi į sieną, kad net akyse sužaibavo. Pajutau, kaip kažkas šiurkščiai sugriebė už riešų.

Kai atsipeikėjau, pamačiau šalia savęs berniuką. Jis buvo už mane vyresnis, dukart stambesnis, tamsiaplaukis, grėsmingų akių. Purvinas jo veidas atrodė lyg apžėlęs barzda ir tai teikė jam keistai su jaunuoliškais bruožais susipynusio žiaurumo išraišką.

Du kiti berniukai atitraukė mane nuo sienos. Kai vienas užlaužė man ranką, riktelėjau. Tai išgirdęs, vyresnysis nusišypsojo ir brūkštelėjo ranka sau per plaukus.

— Ką čia veiki, Naltai? Pasiklydai? — užklausė jis, dar plačiau išsišiepdamas.

Bandžiau išsilaisvinti, bet nepavyko, tik pajutau, kaip užsuka dar ir riešą.

— Ne, — prašvokščiau aš.

— Manau, jis paklydo, Piką, — tarė berniukas man iš dešinės, o iš kairės taip smogė alkūne į galvą, kad skersgatvis prieš akis susiūbavo.

Piką nusijuokė.

— Ieškau dailidės dirbtuvės, — sumurmėjau kiek pritrenktas.

Pikos veidas įgavo kraugerišką išraišką. Jis sugriebė mane už pečių.

— Ar aš tavęs ko nors klausiau? — suriko jis. — Ar sakiau, kad gali kalbėti? — Jis trenkė kakta man į veidą, pasigirdo trekštelėjimas, ir pervėrė stiprus skausmas.

— Ei, Piką, — išgirdau balsą, tačiau nebegalėjau suvokti, iš kurios pusės. — Ei, Piką, pažiūrėk, kas čia.

Kažkas spyrė į liutnios dėklą, ir jis iškrito man iš rankos. Kai pasigirdo duslus bumbtelėjimas, Piką pažvelgė žemyn.

— Ką čia pavogei, Naltai?

— Aš nieko nevogiau.

Vienas iš mano rankas laikančių berniukų ėmė juoktis:

— O, taip, tavo dėdulė davė tau tą daiktą, kad jį pardavęs nupirktum vaistų sergančiai bobutei. — Pamatęs, kaip bandau išmirkčioti iš akių ašaras, jis vėl nusikvatojo.

Tris kartus spragtelėjo atlenkiami dėklo užraktai. Ištraukiama liutnia melodingai dzingtelėjo stygomis.

— Tavo bobutė, Naltai, nusigrauš nagus iš liūdesio, kai sužinos, kad praradai šį šlamštą, — tyliai pasakė Piką.

— Kad mane trenktų Teilu! — pratrūko berniukas iš dešinės. — Piką, ar bent nutuoki, kiek tokie daikčiukai kainuoja? Auksinėm monetom!

— Neminėk čia Teilu vardo, — tarė berniukas iš kairės.

— Ką?

— „Teilu verčiau tik didžiausioj bėdoj prisiminti, nes teisia jis poelgį tavo kiekvieną ir mintį“, — pacitavo jis.

— Tegul Teilu su savo didžiuoju švytinčiu pimpalu apmyža mane nuo galvos iki kojų, jei šis daiktas nevertas dvidešimties talentų. Tai reiškia, kad iš Dikeno gausim mažiausiai šešis. Ar bent nutuoki, ką galima nuveikti su tokiais pinigais?

— Nieko tu su jais nenuveiksi, jei šitaip šnekėsi. Teilu mus sergsti, bet jis ir kerštingas, — dievobaimingu balsu atsakė antrasis berniukas.

— Ir vėl nakvojai bažnyčioje? Religija limpa prie tavęs, kaip prie manęs blusos.

— Aš tau rankas išsukiosiu.

— Tavo močia parsiduoda už grašį.

— Nekalbėk apie mano mamą, Linai.

— Už geležinį grašį.

Prasimarkstęs nuo ašarų, įžiūrėjau prie dėklo pritūpusį Piką. Liutnia jį, regis, pakerėjo. Mano nuostabioji liutnia. Kai jis, nutaisęs svajingą žvilgsnį, ėmė vartyti instrumentą savo purvinose rankose, apėmęs siaubas išsklaidė baimės ir skausmo miglą.

Balsai man už nugaros kivirčijosi vis garsiau, o aš įsitempiau ir pajutau, kaip iš vidaus ima deginti pyktis. Peštis su jais buvo ne mano jėgoms, tačiau supratau: jei pačiupsiu liutnią ir bėgsiu į minią, jie pames mane iš akių ir vėl būsiu saugus.

— ...paskui už savo paslaugas ji begaudavo pusę grašio, bet tai jai netrukdė toliau dulkintis. Tai štai kodėl tavo galva tokia minkšta. Tau dar pasisekė, kad neliko kokio įdubimo. Šiaip ar taip, būtent todėl prie tavęs taip limpa religija, bet neimk į plaučius — būna ir blogiau, — triumfuodamas baigė savo monologą pirmasis berniukas.

Pajutau, kaip gniaužtai dešinėje pusėje atsileido. Pasiruošęs šuoliui sustingau.

— Bet šiaip — ačiū, kad perspėjai. Girdėjau, Teilu tikrai mėgsta slapstytis už didelių arkliašūdžio krūvų ir...

Staiga abi mano rankos pasidarė laisvos, nes vienas berniūkštis prirėmė kitą prie sienos. Nubėgau tris žingsnius iki Pikos, čiupau liutnią už grifo ir trūktelėjau.

Bet Piką buvo greitesnis nei tikėjausi, o gal stipresnis. Liutnios jis nepaleido. Negalėdamas ištraukti instrumento, trypčiojau vietoje, tuo tarpu Piką pašoko ant kojų.

Man užvirė neviltis ir pyktis. Paleidau liutnią ir puoliau Piką. Bandžiau kabintis nagais jam į veidą ir kaklą, bet jis buvo toks patyręs gatvių peštukas, kad priartėti ir padaryti apčiuopiamos žalos neturėjau jokių galimybių. Nagu visgi įdrėskiau jam veidą, ir nuo ausies iki smakro liko kruvina drūžė. Po šito jau Piką perėjo į puolimą ir netrukus užspeitė mane prie skersgatvio sienos.

Nuo smūgio galva į plytas būčiau susmukęs, tačiau Piką čiupo mane už atlapų ir įrėmė į aptrupėjusią skersgatvio sieną. Pritrūkęs kvapo sužiopčiojau, ir tik tuomet supratau, kad visą tą laiką rėkiu.

Piką dvokė senu prakaitu ir sudususiu žibalu. Jis prispaudė mano rankas prie šonų ir dar stipriau prirėmė prie sienos, tačiau miglos aptrauktas protas nerimavo tik dėl žemėn nusviestos liutnios.

Aklai mosikuodamas rankomis žiopčiojau, galva vėl trinktelėjo į sieną. Prisispaudžiau veidu Pikai prie peties ir įkandau. Pajutau, kaip dantys susminga į odą ir burną nutvilko kraujo skonis.

Piką suriko ir šveitė mane šalin. Pagaliau įkvėpiau oro ir suvirpėjau nuo draskančio skausmo krūtinėje.

Nespėjus man sujudėti ar pagalvoti, ką daryti toliau, Piką sugriebė mane ir trenkė į sieną. Paskui dar kartą. Galva tabalavosi į šalis ir atšokdavo nuo sienos kaip kamuoliukas. Paskui Piką čiupo man už gerklės, apsuko ir sviedė ant žemės.

Išgirdau trenksmą, ir viskas aplinkui, regis, sustojo.

Po trupės išžudymo kartais sapnuodavau tėvus — gyvus ir dainuojančius. Sapnuose jų mirtis būdavo klaida, nesusipratimas, nauja repetuojama pjesė. Keletą akimirkų jusdavau palengvėjimą nuo didžiulės be perstojo slegiančios širdgėlos. Mes apsikabindavome ir juokdavomės iš mano kvailo nerimo. Mes dainuodavome, ir akimirką viskas būdavo tiesiog nuostabu. Nuostabu.

Bet aš visad prabusdavau, visiškai vienas, tamsoje, prie miško kūdros. Ką aš čia veikiu? Kur mano tėvai?

Paskui tarsi prasiverdavo žaizda, ir aš viską prisimindavau. Jie mirę, o aš — siaubingai vienišas. Ir tas didžiulis ką tik trumpam nusimestas svoris vėl užguldavo, tik dabar būdavo dar sunkesnis, nes užklupdavo nepasiruošusį. Paskui gulėdavau aukštielninkas, sunkiai traukdamas orą į skaudančią krūtinę, ir žiūrėdavau į tamsą, širdies gilumoje žinodamas, kad niekada niekada daugiau nebebus taip, kaip anksčiau.

Kai Piką nusviedė mane ant žemės, kūnas buvo toks nutirpęs, kad beveik nepajutau, kaip po manimi lūžta tėvo liutnia. Nuaidėjo triokštelėjimas — tarsi dužtų svajonė, ir krūtinėn sugrįžo tas pats kvapą gniaužiantis, veriantis skausmas.

Apsidairiau. Piką sunkiai kvėpavo ir spaudė prie peties ranką. Vienas berniukas gulėjo, o antrasis jam mygo krūtinę keliais. Jie nebesipešė, tik apstulbę žiūrėjo į mano pusę.

Lyg apdujęs pažvelgiau į savo rankas. Ten, kur medžio atšaižos perdūrė odą, sunkėsi kraujas.

— Tas išgama man įkando, — tyliai tarė Piką, tarsi pats negalėdamas patikėti.

— Lipk nuo manęs, — šūktelėjo ant nugaros gulintis berniukas.

— Sakiau tau šitaip nekalbėti. Pažiūrėk, kas nutiko.

Pikos veidas persikreipė ir išraudo.

— Įkando! Man! — suriko jis ir iš visų jėgų spyrė, taikydamas į galvą.

Nenorėdamas, kad dar labiau nukentėtų liutnia, pabandžiau išvengti smūgio, tačiau spyris į inkstus nubloškė mane atgal ant nuolaužų, ir instrumentas galutinai subyrėjo į šipulius.

— Matai, kas nutinka, kai tyčiojiesi iš Teilu vardo?

— Užsičiaupk tu su savo Teilu. Lipk nuo manęs ir ištrauk iš po jo tą daiktą. Gal Dikenas dar duos už jį nors grašį.

— Žiūrėk, ką tu padarei! — toliau staugė man Piką. Šį kartą spyris buvo į šoną, ir aš beveik apsiverčiau. Akyse sutemo. Kone džiaugiausi galimybe prarasti sąmonę ir pabėgti nuo skausmo. Tačiau kitas, kažkur pačioje mano gelmėje tūnantis skausmas, liko koks buvęs. Mano kruvini delnai virto dviem perštinčiais kumščiais.

— Tos rankenėlės, regis, nepažeistos. Jos sidabrinės. Lažinuosi, ką nors už jas gausim.

Piką vėl pasiruošė spirti. Norėjau nukreipti smūgį rankomis, tačiau jos tik bejėgiškai sutrūkčiojo ir nepakilo, o spyris pataikė į pilvą.

— Paimk dar tą gabalą...

— Piką. Piką!

Dar vienas spyris į pilvą, ir aš pradėjau vemti tiesiai ant grindinio.

— Ei, jūs, stokit! Miesto sargyba! — staiga suriko negirdėtas balsas.

Tyla sulig širdies dūžiu, paskui muštynių garsai. Po akimirkos palei mane nutrepsėjo sunkūs batai.

Prisimenu skausmą krūtinėje. Paskui viskas aptemo.

Prabudau nuo to, kad kažkas vertė mano kišenes. Pabandžiau atsimerkti, bet nepavyko.

Išgirdau, kaip žmogus murma panosėj:

— Ir tai viskas, ką gausiu už tavo gyvybės išgelbėjimą? Variokas ir pora šimų? Išgerti vienam vakarui? Mažas, niekam tikęs nenaudėli. — Jis giliai atsikosėjo ir pajutau alkoholio tvaiką. — Šitaip klykei. Pamaniau, kad mergaitė, kitaip nebūčiau taip lėkęs.

Mėginau kažką pasakyti, bet tik sudejavau.

— Ką gi, tu gyvas. Bent tiek. — Išgirdau, kaip jis karkuodamas atsistoja, paskui nutapsena tolyn sunkiais batais. Galiausiai stojo tyla.

Po kurio laiko pajutau, kad jau galiu atsimerkti. Vaizdas buvo blausus, o nosis atrodė esanti didesnė už visą galvą. Atsargiai ją pačiupinėjau. Sulaužyta. Prisiminęs, ko mane mokė Benas, tvirtai apėmiau nosį ranka ir staigiu judesiu atstačiau į vietą. Akyse ištryško ašaros, o riksmą pavyko užgniaužti tik sukandus dantis.

Kai išmirksėjau ašaras, su palengvėjimu suvokiau, kad dar prieš akimirką akis gaubusi skausminga migla dingo. Mano manta gulėjo šalimais ant žemės: į kamuoliuką susukta virvutė, atbukęs peiliukas, „Retorika ir logika“ ir, regis, prieš amžinybę ūkininko duotos duonos likučiai.

Ūkininkas. Pagalvojau apie Setą ir Džeiką. Minkšta duona ir sviestas. Dainos riedant vežimu. Jie siūlė saugumą, naujus namus...

Staigus prisiminimas sukėlė beveik vimdančią paniką. Dairiausi po skersgatvį, nors nuo kiekvieno kryptelėjimo sugeldavo galvą. Prasklaidžiau šiukšles rankomis ir aptikau tokias pažįstamas medines nuolaužas. Nebyliai spoksojau į jas, kol nepastebimai apgaubė sutemos. Užvertęs galvą žvilgtelėjau į siaurą plyšį tarp stogų — ir išvydau purpurinį vakaro dangų.

Kiek dabar laiko? Paskubom surinkau į maišą savo turtą, įdėdamas Beno knygą rūpestingiau nei visa kita, ir nušlubčiojau ten, kur, kaip tikėjausi, turėjo būti Pajūrio aikštė.

Kai suradau aikštę, dangus jau buvo beveik tamsus. Čia bebuvo matyti keli tingiai riedantys furgonai ir saujelė šen bei ten vaikštinėjančių paskutinių pirkėjų. Kaip išprotėjęs šlubčiojau nuo vieno aikštės kampo prie kito, visur ieškodamas senojo mane pavėžinusio ūkininko, geisdamas aptikti nors kokį jo šlykščių gumbuotų moliūgų pėdsaką.

Kai galiausiai priėjau knygyną, kur buvo sustojęs Setas, sunkiai gaudžiau kvapą ir vos besilaikiau ant kojų. Tačiau Seto ir Džeiko niekur nesimatė. Atsisėdau tuščioje jų vežimo vietoje ir užliejo daugybės sužalojimų keliamas skausmas — jo nepaisyti nebeturėjau jėgų.

Jaučiau kiekvieną, net menkiausią žaizdelę. Skaudėjo kelis šonkaulius, tačiau nežinojau, ar jie sulaužyti, ar tik nutrauktos kremzlės. Staigiau pasukus galvą, ji svaigdavo ir mane imdavo pykinti, tad, galimas daiktas, buvo sutrenktos smegenys. Nosis sulaužyta, o mėlynių ir įdrėskimų tiek, kad sunku suskaičiuoti. Kamavo ir alkis.

Laimė, bent dėl pastarojo galėjau kažką daryti, tad išsitraukiau nuo pietų likusį duonos gabaliuką ir suvalgiau. To nepakako, bet vis geriau negu nieko. Atsigėriau iš arklių girdyklos. Vanduo buvo rūgštokas ir prarūgęs, tačiau kamavo toks troškulys, kad nekreipiau į tai dėmesio.

Pagalvojau, kad reikia keliauti iš šio miesto, tačiau tokios būklės ir nedidelį atstumą būčiau klumpinęs ištisas valandas. Be to, miesto pakraščiuose manęs niekas nelaukė, tik mylių mylios po derliaus nuėmimo plynėmis tapusių laukų. Nei medžių, kad apsaugotų nuo vėjo. Nei šakalių susikurti laužui. Nei triušių, kuriems galėtum paspęsti spąstus. Nei viržių, kad pasiklotum patalą.

Buvau labai alkanas, žarna žarną rijo. Čia bent galėjau užuosti kažkur kepamą viščiuką. Gal būčiau ir ėjęs į to kvapo pusę, tačiau galva sukosi ir skaudėjo šonkaulius. Galbūt rytoj kas nors duos man užvalgyti, o dabar buvau siaubingai pavargęs ir norėjau tik miego.

Grindinio akmenys skleidė per dieną sukauptos saulės šilumos likučius, tačiau pakilo vėjas. Ieškodamas užuovėjos, įsitaisiau prie knygyno durų. Kai jau beveik miegojau, knygyno savininkas atidarė duris ir mane nuspyrė, liepdamas nešdintis iš čia, kol jis nepakvietė sargybos. Kiek galėdamas greičiau nušlubčiojau šalin.

Viename skersgatvyje radau keletą tuščių dėžių. Susiraičiau už jų, sumuštas ir pavargęs, paskui užsimerkiau ir vengiau prisiminti, ką reiškia miegoti šiltoje lovoje, pavalgius, šalia žmonių, kurie tave myli. Tai buvo mano pirma naktis Tarbeane, o prieš akis laukė dar beveik treji metai šiame mieste. DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Rūsys, duona ir kibiras

Buvo popietis. Bent jau tiems, kurie pietavo, kitaip tariant, ne man. Nuo ryto elgetavau Prekybos rate ir štai ką pavyko pelnyti: du spyrius (vieną sargybinio, kitą kareivio), tris stumtelėjimus (du furgonininkų ir vieną jūreivio), dar negirdėtą keiksmažodį, susijusį su ne itin patrauklia anatomine konfigūracija (taip pat jūreivio), ir spjūvį kažkokio šlykštaus pagyvenusio vyriškio, kurio amato spėti nesiryžčiau.

Ir vieną geležinį šimą. Bet už jį labiau turėjau dėkoti tikimybės dėsniui, nei žmogiškajam gerumui. Net ir akla kiaulė kartais išknisa gilę.

Gyvenau Tarbeane jau beveik mėnesį, o tos dienos išvakarėse pirmą kartą pabandžiau vogti. Pradžia nežadėjo nieko gero: vos įsisukus į mėsininko kišenę, buvau sučiuptas už rankos. Už tai gavau tokį stiprų smūgį į galvą, kad ji svaigo iki šiol, vos staigiau atsistodavau ar imdavau greičiau eiti. Ne itin padrąsintas pirmojo bandymo, nutariau šiandieną skirti elgetavimui, jau spėjusiam tapti įprastu užsiėmimu.

Alkis raižė pilvą, o vienintelis turimas šimas, už kurį galėjau nusipirkti sužiedėjusios duonos, buvo menka paguoda. Kai svarsčiau, ar nevertėtų pasiieškoti kitos vietos elgetauti, staiga pamačiau, kaip prie kitoje gatvės pusėje išmaldos prašančio vaiko pribėgo kitas, kiek vyresnis, berniukas. Susijaudinę jie šnektelėjo ir kažkur nuskubėjo.

Sujudo blankus buvusio smalsumo šešėlis, tad nusekiau jiems iš paskos. Kita vertus, pasidarė įdomu, kas privertė du elgetas vidury dienos palikti judrią gatvę. Galbūt teiluiečiai vėl dalija duoną. O gal apsivertė vežimas su vaisiais. O gal sargyba ką nors karia. Verta paaukoti pusvalandį.

Sekiau paskui berniukus kreivomis gatvelėmis, kol galiausiai jie pasuko už kampo ir nusileido laiptais į apdegusio pastato rūsį. Aš sustojau: sveikas protas užpūtė blausią smalsumo kibirkštėlę.

Po akimirkos jie vėl pasirodė, ir kiekvienas nešėsi rankoje po didelį gabalą juodos duonos. Juokdamiesi ir stumdydamiesi praėjo pro šalį. Jaunesnysis, ne daugiau kaip šešerių metų berniukas, pastebėjo mano žvilgsnį ir mostelėjo ranka į apdegusio namo pusę.

— Dar kažkiek liko, — sušuko jis duonos pilna burna. — Geriau paskubėk.

Sveikas protas tučtuojau pakeitė savo nuostatą, ir aš ėmiau atsargiai leistis laiptais.

Jų apačioje mėtėsi kelios supuvusios lentos — išlaužtų durų liekanos. Pamačiau trumpą, į blausiai apšviestą kambarį vedantį koridorių. Iš priekio artėjo maža rūstų žvilgsnį į žemę įbedusi mergaitė. Prasilenkdama ji mane stumtelėjo, tačiau akių nepakėlė. Ji taip pat nešėsi prie krūtinės prispaudusi duonos gabalą.

Peržengiau durų nuolaužas ir mane apgaubė šalta, drėgna tamsa. Nuėjęs tuziną žingsnių staiga sustojau kaip įbestas — ausis pasiekė tyli dejonė. Tai buvo beveik gyvuliškas garsas, tačiau sklido jis iš žmogaus gerklės.

Nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai ne to, ką radau. Dvi senovinės žuvų taukais kūrenamos lempos metė ant tamsių akmeninių sienų blausius šešėlius. Kambaryje buvo šešios lovos, visos užimtos. Du vaikai, dar beveik kūdikiai, ant akmeninių grindų dalijosi viena antklode, o trečias gulėjo susirangęs ant skarmalų krūvos. Tamsiame kampe atrėmęs galvą į sieną sėdėjo mano amžiaus berniukas.

Sujudo vienas iš lovoje gulinčių vaikų. Jis blaškėsi tarsi per miegus, tačiau jo judesiai buvo kažkokie nenatūralūs, trūkčiojantys. Priėjęs arčiau supratau, kas yra: berniukas buvo pririštas prie lovos. Kaip ir visi kiti.

Jis vėl įsiręžė virvėse ir gailiai, pratisai sudejavo. Dabar jo aimaną girdėjau aiškiau nei koridoriuje:

— Aaaaaaa-baaaaaaah...

Tą pačią akimirką mano galvoje iškilo visos kada nors girdėtos istorijos apie hercogą Gibea. Apie tai, kaip jis su savo šutve dvidešimt metų grobė ir kankino žmones, kol galiausiai įsikišo bažnyčia ir užkirto toms piktadarystėms kelią.

— Kas kas, — pasigirdo balsas iš kito kambario. Jis nuskambėjo keistai, nes intonacijoje visai nebuvo girdėti klausimo.

Berniukas lovoje vėl sujudėjo:

— Aaaah-beeeeeh....

Tarpduryje pasirodė rankas į nuplyšusią mantiją besivalantis vyras.

— Kas kas, — pakartojo jis tuo pačiu neklausiamu tonu.

Jo balse buvo senatvės ir nuovargio gaidelės, tačiau tai buvo lyg uždanga, kurią praskleidęs galėjai išvysti beribę didelio akmens arba savo kačiukais besirūpinančios katės kantrybę. Toks balsas negali būti hercogo Gibea.

— Kas kas. Ts ts, Tani. Buvau minutėlei išėjęs. Bet dabar aš čia. — Jo basos kojos sušlepsėjo akmeninėmis grindimis, o aš pajutau, kaip mano įtampa dingsta. Nežinojau, kokia čia vieta, bet dabar viskas atrodė nebe taip baisu, kaip iš pirmo žvilgsnio.

Pamatęs artėjantį vyrą, iš virvių besiveržiantis berniukas nurimo.

— Eeeeeeeah, — sudejavo jis.

— Ką? — šį kartą tai buvo klausimas.

— Eeeeeee-ah.

— Hm? — Senis apsidairė ir pastebėjo mane. — O, sveikas. — Jis vėl pažvelgė į lovoje gulintį berniuką. — Tu šiandien tikras gudruolis, Tani. Pakvietei mane, kad pasitikčiau mūsų svečią!

Tanio veidą iškreipė siaubinga šypsena, jis šaižiai aikteldamas įkvėpė oro. Pasigirdo skausmingas karkavimas — Tanis juokėsi.

Basakojis vyras vėl nukreipė žvilgsnį į mane ir tarė:

— Nepamenu tavęs. Esi čia buvęs?

Aš papurčiau galvą.

— Ką gi, turiu šiek tiek duonos, vos dviejų dienų senumo. Jei parneši vandens, gausi tiek, kiek pajėgsi suvalgyti. Skamba viliojančiai, ar ne?

Linktelėjau. Prie vienų durų stovėjo kėdė, stalas ir atdara statinė — vieninteliai baldai kambaryje, neskaitant lovų. Ant stalo gulėjo keturi dideli, apskriti duonos kepalai.

Senis taip pat linktelėjo ir nuėjo prie kėdės. Jo eisena buvo atsargi, tarsi statydamas kojas jis jaustų skausmą.

Priėjęs ir susmukęs į kėdę, senis parodė man į statinę.

— Už durų rasi siurblį ir kibirą. Neskubėk, čia ne lenktynės. — Kalbėdamas jis atsainiai uždėjo vieną koją ant kitos ir ėmė trinti basą pėdą.

„Sutrikusi kraujo apytaka, — pagalvojo ta mano proto dalis, kuri galvoti jau buvo beveik atpratusi. — Padidėjusi rizika užsikrėsti ir nuolatinis stresas. Kojas reikia pakelti, masažuoti ir ištrinti šiltu užpilu, paruoštu iš gluosnio žievės, kamparo ir marantos.“

— Nenešk po pilną kibirą. Nenoriu, kad susižeistum ar prilaistytum vandens. Drėgmės čia ir taip pakanka. — Jis pastatė koją ant grindų ir susilenkė pakelti nuo antklodės neramiai sukrutusį mažylį.

Nešiodamas ir pildamas į statinę vandenį, vogčiomis žvilgčiojau į tą žmogų. Nepaisant žilų plaukų ir lėtos, skausmingos eisenos, jis nebuvo labai senas. Galbūt keturiasdešimties, gal ir jaunesnis. Jis vilkėjo ilgą mantiją, tokią sulopytą ir suadytą, kad nuspėti jos ankstesnę, tikrąją spalvą ir kirpimą buvo neįmanoma. Šis žmogus buvo toks pats skarmalius kaip ir aš, tik švaresnis. Gal nepasakysi, kad visai švarus — tiesiog švaresnis nei aš. Nors, reikia pripažinti, lenkti mane valyvumu sunku nebuvo.

Vadino jį Trapiu. Be sulopytos mantijos, jis neturėjo jokio kito drabužio. Beveik visą laiką, kai nemiegodavo, jis praleisdavo šiame drėgname rūsyje, slaugydamas beviltiškai sergančius ir visų likimo valiai paliktus žmones. Daugiausia tai buvo maži berniukai. Kai kuriuos, kaip Tanį, tekdavo pririšti, kitaip jie būtų susižeidę arba iškritę iš lovų. Kitus, kaip Džaspiną, išprotėjusį nuo karštinės prieš porą metų, reikėjo pririšti, kad nesužeistų kitų.

Paralyžiuotieji, luošiai, katatonikai, epileptikai — visais jais Trapis rūpinosi su tokia pat begaline kantrybe. Jis niekad niekuo nesiskundė, netgi savo basomis nuolat ištinusiomis ir skaudančiomis kojomis.

Jis padėdavo mums, vaikams, kaip tik galėdamas. Duodavo ir maisto, jei pats turėdavo atliekamo. Kad gautume pavalgyti, nešiodavome vandenį, šveisdavome grindis, bėgiodavome su įvairiais pavedimais, sūpuodavome kūdikius. Darėme viską, ko Trapis paprašydavo, o jei kada jis ir neturėdavo maisto, mums užtekdavo atsigerti vandens ir pasišildyti pavargusioje šypsenoje to, kuris matė mumyse žmones, o ne skarmaluotus gyvulius.

Kartais atrodydavo, kad Trapis yra vienintelis, kuriam rūpi visos beviltiškai nelaimingos šio Tarbeano užkampio būtybės. Už tai mes jį mylėjome nebylia laukine, tiesiog gyvuliška meile. Jei kam būtų šovę į galvą pakelti prieš Trapį ranką, šimtai staugiančių vaikų būtų suplėšę tą žmogų į gabalus tiesiog vidury gatvės.

Pirmais mėnesiais į Trapio rūsį užsukdavau dažnai, bet laikui bėgant lankydavausi vis rečiau. Trapis ir Tanis man buvo puikiausia draugija. Nė vienas iš mūsų nemėgo aušinti burnos, ir tai man patiko. Tačiau kiti gatvės vaikai mane neapsakomai erzino, tad užsukdavau ten retokai, tik tuomet, kai atsidurdavau beviltiškoje padėtyje arba kai turėdavau kuo pasidalyti.

Nors svečiuodavausi retai, buvo gera žinoti, kad mieste yra vieta, kur manęs neapspardys, nenuvys ir neapspjaudys. Net tuomet, kai tūnodavau vienumoje ant stogų, mintis, kad Trapis ir jo rūsys netoliese, ramino ir šildė. Tai buvo beveik namai, į kuriuos visad galėjai sugrįžti. Beveik. DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Demonų metas

Pirmaisiais mėnesiais Tarbeane išmokau daugelio dalykų.

Sužinojau, kurios smuklės ir restoranai išmeta mažiausiai sugedusį maistą, ir kiek jis gali būti sugedęs, kad suvalgęs neapsirgtum.

Sužinojau, kad siena apsupti pastatai prie dokų yra Teilu šventykla. Teiluiečiai kartais duodavo mums duonos, tačiau prieš gaudami savo kepaliukus turėdavome sukalbėti maldas. Nekvaršinau sau dėl to galvos — vis geriau nei elgetauti. Kartais pilkomis mantijomis vilkintys šventikai bandydavo įkalbėti užeiti pasimelsti į šventyklą, bet buvau užtektinai apie juos prisiklausęs gandų, tad iškart pabėgdavau, su duona ar be — nesvarbu.

Išmokau pasislėpti. Virš senos odų raugyklos įsirengiau slaptavietę: į krūvą sueinantys trijų namų stogai teikė puikią priebėgą nuo lietaus ir vėjo. Beno knygą susukau į brezentą ir paslėpiau po gegnėmis. Ištraukdavau ją tik retkarčiais ir laikydavau rankose lyg šventą relikviją. Ji buvo paskutinis apčiuopiamas mano praeities gabalėlis, tad ėmiausi visų atsargumo priemonių ją išsaugoti.

Sužinojau, koks didelis yra Tarbeanas. Nepamačius savo akimis, suvokti jo dydžio neįmanoma. Čia kaip su vandenynu: gali iki užkimimo pasakoti apie bangas ir neaprėpiamą vandens mėlynę, tačiau stovėdamas ant kranto jo dydžio nesuvoksi. Kas yra vandenynas, suprasi tik tuomet, kai atsidursi jo viduryje, kai visur, kur bepažvelgsi, bus tik tolin nusidriekianti jo begalybė. Tik tada suprasi, koks esi mažas ir silpnas.

Iš dalies Tarbeanas toks didelis dėl to, kad jis padalytas į tūkstančius plotelių, ir kiekvienas savaip ypatingas. Zemūnai, Varovkiemis, Skalbykla, Vidurmiestis, Lajinė, Statinyčia, Dokai, Degutgatvis, Siūliškės... Galima nugyventi Tarbeane visą gyvenimą ir niekad neužklysti į kai kurias jo dalis.

Bet mano praktiniams tikslams buvo svarbios tik dvi Tarbeano dalys: Pakrantė ir Kalvos. Pakrantėje gyveno vargšai. Dėl skurdo jie virto elgetomis, vagimis ir kekšėmis. Kalvose gyveno piniguočiai. Dėl savo turto jie tapo teisininkais, politikais ir valdovų favoritais.

Buvau pragyvenęs Tarbeane jau du mėnesius, kai pirmą kartą sugalvojau prašyti išmaldos Kalvose. Žiema tvirtai sugniaužė miestą savo lediniais pirštais, o dėl Viduržiemio karnavalo gatvės pasidarė dar pavojingesnės nei paprastai.

Tai mane stulbino. Kiek prisiminiau iš vaikystės, mūsų trupė kiekvieną žiemą rengdavo Viduržiemio karnavalą kokiam nors miesteliui. Užsidėję demonų kaukes, mes visas septynias Didžiojo Gedulo dienas gąsdindavome miestelėnus, ir tai jiems kėlė didžiulį pasitenkinimą. Tėvas vaidindavo Enkanisą taip įtikinamai, kad galėjai pamanyti, jog tikrai iškvietėme jo dvasią. O svarbiausia — tėvas ne tik gąsdindavo, bet ir apsaugodavo, tad mūsų trupės rengiamuose karnavaluose niekas niekada nenukentėdavo.

Tarbeane viskas vyko kitaip. Tiesa, karnavalo veikėjai buvo tie patys. Ryškiai išdažytas demonų kaukes užsidėję žmonės sėlindavo miesto gatvėmis ir krėsdavo įvairiausias šelmystes. Šmirinėjo tradicine juoda kauke pasidabinęs Enkanisas, bet jo išdaigos čia buvo kur kas rimtesnės. Nors pats nemačiau, neabejojau, kad kur nors geresniuose miesto kvartaluose galėjai išvysti ir sidabrinę Teilu kaukę. Kaip jau sakiau, veikėjai buvo tie patys, bet savo vaidmenis jie atliko visai kitaip.

Reikalas tas, kad Tarbeanas buvo toks didelis, jog viena trupė negalėjo įkūnyti reikiamo skaičiaus demonų. Tiesą sakant, tam būtų nepakakę ir šimtų trupių. Tad Tarbeano bažnyčios, užuot mokėjusios profesionalams, — kas būtų buvę ir protingiau, ir saugiau, — pasirinko pelningesnį būdą — jos pardavinėjo demonų kaukes.

Todėl jau pirmąją Didžiojo Gedulo dieną į miesto gatves plūstelėjo gal dešimt tūkstančių demonų. Dešimt tūkstančių demonų mėgėjų, turinčių leidimą kvailioti, kaip tik jiems šaus į galvą.

Gali atrodyti, kad tai puiki proga pasipelnyti jaunam vagišiui, bet iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai. Visa Pakrantė tiesiog knibždėjo demonų. Dauguma jų elgėsi deramai: išgirdę Teilu vardą, leisdavosi bėgti, o kvailiodami neperžengdavo sveiko proto ribų. Tačiau dauguma — ne visi, tad pirmosiomis Didžiojo Gedulo dienomis gatvėse buvo pavojinga, ir aš, nenorėdamas pakliūti į bėdą, didumą to laiko slapsčiausi.

Bet artėjant Viduržiemiui viskas rimo. Demonų nuolat mažėjo: vieni pametė savo kaukes, kiti tiesiog pavargo žaisti. Žinoma, prie to prisidėjo ir Teilu, tačiau po jo sidabrine kauke slėpėsi tik žmogus, tad vargu ar jis galėjo vos per septynias dienas apeiti visą Tarbeaną.

Paskutinę Gedulo dieną nutariau keliauti į Kalvas: Viduržiemį visų nuotaika gera, o gera nuotaika reiškia gerą išmaldą. O svarbiausia, jog demonų gretos taip išretėjo, kad vaikščioti gatvėmis vėl pasidarė saugu.

Išėjau ankstyvą popietę. Niekur nepavyko nudžiauti duonos, tad buvau alkanas. Pamenu, pasukus į Kalvas apėmė šioks toks susijaudinimas. Galbūt kažkuri mano dalis prisiminė, kaip Viduržiemio dieną švęsdavome su šeima: šiltas maistas, paskui šilti patalai... O gal dėl visko kalti visžaliai: švenčiant Teilu pergalę, jų šakos buvo kraunamos į krūvas ir deginamos, tad jų kvapas persmelkė visą miestą.

Tą dieną supratau du dalykus: kodėl elgetos nekiša nosies iš Pakrantės, ir kad Viduržiemis, nepaisant visų bažnyčios išvedžiojimų, yra demonų metas.

Kai išnirau iš vienos gatvelės ir įžengiau į Kalvas, mane sukrėtė visiškai kitokia, nei ta, iš kurios atėjau, miesto dalies atmosfera.

Pakrantėje prekeiviai kaip įmanydami meilikaudavo praeiviams, tačiau pamatę, kad prisivilioti jų į parduotuves nepavyks, nesidrovėdavo išreikšti pyktį — keiksmais ar net atvirais grasinimais.

Kalvose parduotuvių savininkai nervingai grąžė rankas, brūkšėjo kojomis, lankstėsi. Jie visad išlikdavo mandagūs ir niekad nekeldavo balso. Po žiaurios Pakrantės kasdienybės atrodė, lyg būčiau patekęs į aukštuomenės puotą. Visi vilkėjo naujais rūbais. Visi buvo švarūs. Visi, regis, šoko kažkokį sudėtingą socialinį šokį.

Bet ir čia buvo šešėlių. Apsižvalgęs po gatvę, pastebėjau porą vyrų, besislepiančių viename skersgatvyje. Jų kaukės buvo gana įspūdingos — raudonos kaip kraujas ir piktos, viena plačiai išsižiojusi, kita grėsmingai atkišusi baltus dantis. Man patiko jų tradicinė apranga — juodi apsiaustai su gobtuvais. Dauguma Pakrantės demonų nesuko sau galvos dėl tinkamo kostiumo.

Abu demonai išsėlino iš skersgatvio ir patraukė paskui gerai apsirengusią jauną porą, lėtai vaikštinėjančią gatve susikibus už parankės. Demonai atsargiai sekė juos gal šimtą pėdų, paskui vienas čiupo pono skrybėlę ir nusviedė į artimiausią pusnį, tuo tarpu kitas šiurkščiai griebė moterį į glėbį ir pakėlė. Ji suspiegė, o akivaizdžiai suglumęs vyriškis susigrūmė su pirmuoju demonu dėl savo lazdelės.

Laimė, dama nepametė galvos.

— Tehus! Tehus! — sušuko ji. — Tehus antausa eha!

Ištarus Teilu vardą, abu kaukėtieji sutriko, paskui apsisuko ir nubėgo.

Kiti praeiviai ėmė ploti. Vienos parduotuvės savininkas padėjo ponaičiui surasti skrybėlę. Visas šis mandagumas ir paslaugumas mane stulbino. Matyt, gerame miesto kvartale gražiai elgiasi net demonai.

Visa tai mane padrąsino, tad ieškodamas galimo geradario apžvelgiau minią ir žengiau prie jaunos moters. Ji vilkėjo melsvą suknelę, buvo užsimetusi balto kailio šalį. Jos plaukai buvo ilgi, auksiniai, nuostabiomis garbanomis krintantys apie veidą.

Pamačiusi mane artinantis, moteris sustojo, baugščiai aiktelėjo ir viena ranka prisidengė burną.

— Gal duotumėt grašį, ponia? — pasistengiau, kad mano ištiesta ranka kiek drebėtų, kaip, beje, ir balsas. — Prašau. — Trypčiojau ant plono pilko sniego ir norėjau atrodyti toks mažas ir bejėgis, koks ir jaučiausi.

— Ak, vargšeli, — ji vos girdimai atsiduso, paskui, negalėdama ar nenorėdama atitraukti nuo manęs akių, ėmė ieškoti prie šono kapšelio. Po akimirkos moteris kažką išėmė iš jo ir įdėjo man į ranką. Kuomet ji užgniaužė mano pirštus, pajutau delne šaltą, sunkią monetą.

— Ačiū jums, ponia, — tariau nevalingai. Žvilgtelėjęs į ranką, pamačiau joje blyksint sidabrą. Atgniaužiau pirštus ir radau delne sidabrinį grašį. Tikrų tikriausią sidabrinį grašį.

Net išsižiojau. Sidabrinis grašis buvo vertas dešimties varinių arba penkiolikos geležinių. Maža to, už jį galėsiu pusę mėnesio kas vakarą prisikimšti pilvą. Nakvynė ant grindų „Raudonojoje akyje“ kainuoja geležinį grašį, už du galėsiu miegoti prie židinio, šildomas išvakarėse kūrentos ugnies žarijų. Galėsiu nusipirkti seną, nudrengtą antklodę, pasidėsiu ją savo slaptavietėje ant stogo ir visą žiemą miegosiu šiltai.

Pažvelgiau į moterį, kuri vis dar nenuleido nuo manęs užuojautos kupinų akių. Ji nežinojo, kiek daug man tai reiškia.

— Ačiū jums, ponia, — bandžiau sakyti, bet mano balsas užlūžo. Staiga prisiminiau kadaise mūsų trupėje sklandžiusį palinkėjimą: — Tegul laimingai baigiasi viskas, kas jums benutiktų, ir lai keliai, kuriuos turėsite įveikti, būna trumpi ir ramūs.

Ji nusišypsojo ir, regis, norėjo kažką pasakyti, bet čia kaklo srityje pajutau keistą niežuliuką. Kažkas mane stebėjo. Gatvėje arba tampi jautrus tam tikriems dalykams, arba tavo gyvenimas baigiasi liūdnai ir greitai.

Apsidairęs pamačiau, kad vienas parduotuvės savininkas kalbasi su sargybiniu ir rodo į mano pusę. Šis sargybinis neturėjo nieko bendra su tais, kuriuos matydavau Pakrantėje: jis buvo švariai nusiskutęs ir pasitempęs, vilkėjo juodą odinę striukę su metalinėmis sąsagomis ir turėjo rankos ilgio žalvariu kaustytą lazdą. Mano ausis pasiekė parduotuvės savininko žodžių nuotrupos:

— ...klientai. Kas pirks šokoladą su... — Jis vėl parodė į mane ir pasakė kažką, ko neišgirdau. — ...tau moka? Taigi. Galbūt man verta apie tai užsiminti...

Sargybinis atsigręžė į mano pusę. Pamačiau jo akis. Tuomet apsisukau ir pasileidau bėgti.

Įsukau į pirmą pasitaikiusią gatvelę. Mano pusbačiai slidinėjo ant plono grindinį užklojusio sniego. Girdėjau, kaip už nugaros dunda sunkūs sargybinio batai, tad pasukau į kitą artimiausią skersgatvį.

Kvėpuojant degė krūtinėje. Dairiausi ieškodamas, kur galėčiau pabėgti ir pasislėpti, tačiau šios miesto dalies visiškai nepažinojau. Čia nebuvo nei šiukšlių krūvų, į kurias galėčiau įsirausti, nei apdegusių pastatų, ant kurių užsikoręs išsigelbėčiau. Mano pusbačių padai buvo plonyčiai, tad aštrus, šaltas žvyras raižė pėdas. Nepaisydamas skausmo, prisiverčiau bėgti toliau.

Po trečio posūkio atsidūriau aklagatvyje. Ėmiau ropštis ant sienos, bet pusiaukelėje pajutau ant kulkšnies ranką ir ji nutempė mane žemyn.

Galva trenkiausi į grindinį, ir, kai sargybinis, griebęs už riešo ir plaukų, pastatė mane ant kojų, pasaulis prieš akis ėmė suktis.

— Protingas berniukas, — sušnopštė jis, karštai alsuodamas man į veidą. Jis dvokė išdirbta oda ir prakaitu. — Tu jau gana didelis, turėtum suprasti, kad niekur nepabėgsi. — Jis piktai mane papurtė ir patąsė už plaukų. Skersgatvis susiūbavo akyse, ir aš surikau.

Sargybinis šiurkščiai prispaudė mane prie sienos.

— Jau turėtum žinoti tiek, kad nekiltų noro ateiti į Kalvas. — Jis vėl mane papurtė. — Tu kvailys, berniuk?

— Ne, — atsakiau apkvaišintas, savo laisvąja ranka jausdamas sienos šaltį. — Ne.

Mano atsakymas jį, regis, tik įsiutino.

— Ne? — sumaurojo jis. — Tu užtraukei man bėdą, berniuk. Mane turbūt įskųs. Jei nesi kvailys, tuomet reikia tave pamokyti.

Jis apsuko mane ir sviedė ant žemės. Paslydęs ant sniego, taip trenkiausi alkūne į grindinį, kad visa ranka apmirė. Delnas, kuriame laikiau savo lobį — mėnesio maistą, šiltas antklodes ir batus — atsigniaužė. Moneta nukrito ant žemės net nedzingtelėjusi.

Bet aš šito beveik nepastebėjau. Ore suzvimbė sargybinio lazda ir mano koją nudiegė skausmas.

— Nebesirodyk Kalvose, supratai? — suurzgė jis, paskui vėl pajutau lazdos smūgį, šį kartą per mentę. — Jums, kekšių vaikams, riba yra Pūdymo gatvė, už jos — nė žingsnio. Supratai? — jis atgalia ranka smogė man per veidą, vėl galva trenkiausi į apsnigtus grindinio akmenis ir pajutau burnoje kraujo skonį.

Susiriečiau į kamuoliuką, o jis sušnypštė:

— Aš budžiu Malūno gatvėje ir Malūno turguje. Įsidėmėk tai. Ir. Niekad. Daugiau. Čia. Nebesirodyk. — Kiekvieną ištartą žodį jis pabrėžė lazdos smūgiais. — Supratai?

Drebėdamas gulėjau ant sutrypto sniego ir tikėjausi, kad tai jau pabaiga. Kad sargybinis tiesiog apsisuks ir nueis.

— Supratai? — Jis spyrė man į pilvą. Pajutau, kaip kažkas viduje plyšo.

Surikau ir turbūt kažką suvapėjau. Pamatęs, kad nebesikeliu, sargybinis spyrė dar kartą ir pagaliau nuėjo.

Po to apalpau. Kai galiausiai atgavau sąmonę, jau temo. Buvau sušalęs iki kaulų smegenų. Pirštai taip sustiro, kad vos galėjau pajudinti, tačiau vis tiek atsistojau ant keturių ir ėmiau kapstyti purviną sniegą ir šlapias šiukšles, visur ieškodamas sidabrinio grašio.

Viena akis taip ištino, kad nieko ja nebemačiau, iš burnos nenyko kraujo skonis, tačiau ieškojau monetos iki paskutinio vakarinės šviesos spindulėlio. Netgi kai skersgatvis nugrimzdo į juodą kaip derva tamsą, toliau sijojau rankomis sniegą, nors giliai širdyje suvokiau — net jei atsitiktinai užgriebčiau monetą, tokiais sustirusiais pirštais jos nepajusčiau.

Prisilaikydamas sienos atsistojau ir pradėjau eiti. Dėl sužalotos pėdos žengiau labai iš lėto: skausmas nudiegdavo koją su kiekvienu žingsniu, tad ramsčiausi į sieną, perkeldamas ant jos dalį svorio.

Ėjau į Pakrantę, į tą miesto dalį, kuri dabar labiau nei kitos atstojo namus. Pėda nuo šalčio pasidarė nejautri, ir nors racionalioji mano proto dalis dėl to nerimavo, praktiškoji džiaugėsi, kad bent viena kūno vieta nebeskauda.

Iki mano slaptavietės dar buvo ištisos mylios, o šlubčiojau aš labai lėtai. Kažkurią akimirką parpuoliau. Paties kritimo nepamenu, bet prisimenu save gulintį sniege ir suvokiantį, kaip nuostabiai gera gulėti. Miegas užklojo mane lyg stora antklodė, lyg mirtis.

Užsimerkiau. Ištuštėjusią gatvę apgaubė gili tyla. Buvau toks sustiręs ir pavargęs, kad nebejaučiau jokios baimės. Kliedėdamas mačiau mirtį: tai buvo didžiulis paukštis ugniniais šešėliuotais sparnais. Jis sklandė, stebėjo mane ir kantriai laukė...

Užmigau, ir degantys didžiojo paukščio sparnai mane apglėbė. Klejonėje užliejo nuostabi šiluma. Paskui paukščio nagai susmigo į mano kūną ir ėmė plėšyti į gabalus...

Ne, tiesiog kažkas apvertė mane ant nugaros ir suskaudo sulaužytus šonkaulius.

Atmerkiau rūku aptrauktą akį ir pamačiau virš savęs demoną. Buvau toks pasimetęs ir susipainiojęs tarp tikrovės ir kliedesių, kad žmogus su demono kauke nejuokais išgąsdino. Aš prabudau, ir dar prieš akimirką gaubusi malonioji šiluma išnyko, o visas kūnas vėl pasidarė suglebęs ir apsunkęs.

— Taip ir yra. Sakiau tau. Vaikas guli ant sniego! — Demonas pastatė mane ant netvirtų kojų.

Galutinai išsibudinęs pamačiau, kad jo kaukė visai juoda. Tai buvo Enkanisas, demonų valdovas. Atsistojau, ir jis ėmė valyti nuo manęs sniegą.

Sveikąja akimi pamačiau netoliese dar vieną siluetą. Jis buvo užsidėjęs melsvai žalią kaukę.

— Eime... — nekantriai tarė antrasis demonas. Nors pro dantytą kaukės kiaurymę sklindantis balsas atrodė duslus, supratau, kad jis moters.

Enkanisas nekreipė į ją dėmesio.

— Kaip tu?

Nesugalvojau, ką atsakyti, tad sutelkiau pastangas išlaikyti pusiausvyrą, o vyras savo tamsios mantijos rankove vis valė nuo manęs sniegą. Tolumoje sugaudė ragai.

Moteris po demono kauke neramiai pažvelgė į gatvę.

— Greičiau, jie lipa mums ant kulnų, — sušnibždėjo ji.

Į juodą pirštinę įmautais pirštais Enkanisas nubraukė sniegą man nuo plaukų, pasilenkė arčiau ir pažvelgė į veidą. Mano akį gaubiančioje migloje sušmėžavo tamsi kaukė.

— Dėl Viešpaties kūno, Holi, kažkas siaubingai sumušė vaiką. Ir dar Viduržiemio dieną.

— Sargybinis, — per vargus iškarkiau. Pasakęs šį žodį, vėl burnoje pajutau kraujo skonį.

— Tu sušalęs, — tarė Enkanisas ir, kad suaktyvintų kraujotaką, ėmė trinti man rankas ir kojas. — Turi eiti su mumis.

Vėl sugaudė ragai, šį kartą arčiau. Jų garsas susipynė su silpnu minios gaudesiu.

— Nekvailiok, — įsikišo moteris. — Jo būklė ne tokia, kad bėgtų per visą miestą.

— Jo būklė ne tokia, kad liktų čia, — atkirto Enkanisas. Jis toliau šiurkščiai masažavo man rankas ir kojas. Pajutau jose dygų, dilginantį karštį, tarsi skausmingą pasityčiojimą iš tos raminamos šilumos, kuri gaubė vos prieš minutę, kuomet buvau užsnūdęs. Kaskart, kai Enkanisas paliesdavo sumuštą vietą, perverdavo skausmas, tačiau kūnas buvo toks pavargęs, kad nebeturėjo jėgų net krūpčioti.

Moteris su žalia demono kauke priėjo arčiau ir uždėjo ranką savo draugui ant peties.

— Turime eiti, Gerekai! Kas nors kitas juo pasirūpins. — Ji pabandė nutempti Enkanisą nuo manęs, tačiau nesėkmingai. — Jeigu jie suras mus čia, pamanys, kad mes tai padarėme.

Vyras juoda kauke nusikeikė, paskui linktelėjo ir ėmė kažko ieškoti po savo mantija.

— Daugiau nebesigulk, — tarė jis man įsakmiai. — Ir nebebūk lauke. Eik kur nors, kur gali sušilti.

Minios gaudesys priartėjo tiek, kad jau galėjau išskirti su kanopų kaukšėjimu ir medinių ratų girgždėjimu besimaišančius atskirus balsus. Žmogus juoda kauke ištiesė man ranką.

Akimirką negalėjau suprasti, ką jis ten laiko. Tai buvo sidabrinis talentas, storesnis ir sunkesnis nei mano pamestas grašis. Tokio turto mano protas tiesiog negalėjo aprėpti.

— Nagi, imk.

Prieš save mačiau tamsos pavidalą: juodą apsiaustą su gobtuvu, juodą kaukę, juodas pirštines. Enkanisas tiesė man mėnulio šviesoje žėrintį sidabro gabaliuką. Atmintyje iškilo scena iš „Daeonikos“, kur Tarsusas parduoda savo sielą.

Aš paėmiau talentą, bet ranka buvo tokia sustirusi, kad monetos nepajutau. Turėjau pažvelgti į savo pirštus ir įsitikinti, kad jie sugriebė sidabrą. Man pasirodė, kad nuo jo per ranką sklinda šiluma, ir pasijutau stipriau. Pakėliau akis į vyrą su juodąja kauke ir plačiai išsišiepiau.

— Paimk ir pirštines. — Jis nusitraukė jas nuo savo rankų ir įbruko į manąsias.

Dar nespėjus ištarti jokio padėkos žodelio, moteris žalia demono kauke nusitempė mano geradarį tolyn. Nulydėjau juos akimis. Jų juodos mantijos tarsi šešėliai nubėgo tamsiomis, tik mėnulio apšviestomis Tarbeano gatvėmis.

Nepraėjus nė minutei, už kampo pasirodė ir mano pusėn pasuko deglais nešina, dainuojanti ir rėkianti procesija. Šimtų vyrų ir moterų keliamas triukšmas persirito per mane kaip banga. Traukiausi nuo jų, kol pajutau, kad nugara atsiremiu į sieną, paskui nuslinkau palei ją iki artimiausios durų nišos.

Iš čia buvo labai patogu stebėti procesiją. Gatve tekėjo rėkiančių ir besijuokiančių žmonių srautas. Aukštas ir išdidus Teilu stovėjo keturių baltų žirgų traukiamo vežimo gale. Deglų šviesoje jo sidabrinė kaukė žybčiojo iš tolo. Vilkėjo jis baltą mantiją — nepriekaištingai švarią, palei rankogalius ir apykaklę apsiūtą kailiais. Greta jo vežimo žengė pilkomis mantijomis apsigaubę šventikai. Jie skambino varpeliais ir giedojo, daugelis buvo užsidėję sunkias geležines atgailautojų grandines. Žmonių šūksniai, varpeliai, giesmės, žvangančios grandinės — visa tai susiliejo į savotišką muziką. Visi buvo įsmeigę akis į Teilu. Manęs, stovinčio tarpdurio šešėlyje, niekas nepastebėjo.

Procesija ėjo pro mane beveik dešimt minučių, ir tik kai ji nutolo, išlindau iš nišos sienoje ir patraukiau namo. Ėjau atsargiai ir lėtai, bet rankoje gniaužiama moneta teikė jėgų. Kas tuziną žingsnių vis patikrindavau, ar sustirę pirštai ją tebelaiko. Norėjau užsimauti pirštines, bet pabijojau, kad moneta iškris ir pasimes sniege.

Kiek laiko ėjau, nežinau. Judėjimas šiek tiek šildė, bet kojos tebebuvo nejautrios ir nelanksčios. Žvilgtelėjęs per petį pamačiau, kad kas antras mano paliktas pėdsakas kruvinas. Tai savotiškai nuramino: kraujuojanti pėda yra geriau nei visai nušalusi.

Sustojau prie pirmos man žinomos smuklės — „Linksmojo vyruko“. Ji buvo sklidina muzikos, dainų ir šventinio šurmulio. Priekinių durų šalinausi, tad priėjau prie smuklės iš skersgatvio pusės: ten, virtuvės tarpduryje, plepėjo dvi jaunos, matyt, nuo darbo išsisukinėjančios merginos.

Ramstydamas sieną, prišlubčiojau prie jų. Merginos pastebėjo mane tik tada, kai atsidūriau beveik jų panosėje — jaunesnioji pakėlė akis į mane ir aiktelėjo. Žengiau artyn dar žingsnį.

— Gal kuri nors iš jūsų galėtų atnešti man maisto ir antklodę? Aš užmokėsiu. — Ištiesiau ranką ir pats išsigandau pamatęs, kaip ji dreba. Kai paliečiau savo veidą, ant pirštų liko kruvina dėmė. Kalbant skaudėjo burną. — Prašau...

Priblokštos merginos akimirką mane stebėjo, paskui susižvalgė, ir vyresnioji mostelėjo kitai eiti į vidų. Mergaitė dingo tarpduryje netarusi nė žodžio. Vyresnioji, kuriai buvo gal šešiolika, priėjo arčiau ir ištiesė delną.

Kai atidaviau jai monetą, ranka bejėgiškai nukaro prie šono. Mergina žvilgtelėjo į talentą, paskui į mane, galiausiai taip pat nuėjo į smuklę.

Prasivėrus durims pasigirdo jaukus perpildytos smuklės triukšmas: besišnekančių murmesys, jį pertraukiantis juokas, stiklinių butelių dzingsėjimas, duslus medinių bokalų trinksėjimas į stalviršius.

Švelniai įsipindama į šį triukšmą skambėjo liutnia. Ji buvo beveik užgožta kitų garsų, bet išgirdau ją, kaip motina išgirsta už tuzino kambarių verkiantį vaiką. Muzika buvo lyg prisiminimas apie šeimą, draugystę, šilčiausius žmogiškus ryšius. Pajutau, kaip susigniaužia skrandis ir suskausta dantys. Rankos nebejautė geliančio šalčio — taip aistringai jos ilgėjosi to pažįstamo iš po jų sklindančios muzikos jausmo.

Lėtai, vos pavilkdamas kojas, ėmiau slinkti palei sieną tolyn nuo durų. Traukiausi, kol nebebuvo girdėti muzikos. Žengiau dar žingsnį, ir rankas vėl sugėlė šaltis. Krūtinę tebeskaudėjo, tačiau tik dėl sulaužytų šonkaulių. Šis skausmas buvo paprastesnis, lengviau pakeliamas.

Po kiek laiko merginos grįžo, ir jaunesnioji man padavė kažką, suvyniotą į antklodę. Prispaudžiau ryšulį prie skaudančios krūtinės. Jis buvo nedidelis ir neproporcingai sunkus, kita vertus, gal man tik taip pasirodė — juk rankos drebėjo net nuo savo pačių svorio. Vyresnioji mergina padavė mažą stangrų kapšelį. Sugniaužiau jį taip stipriai, kad sugėlė nušalusius pirštus.

Mergina pažvelgė į mane.

— Jei nori, rasim tau kampą prie židinio.

Jaunesnioji paskubom linktelėjo:

— Nati neprieštarauja. — Ji priėjo prie manęs ir ketino paimti už rankos.

Vos ne griūdamas atšokau nuo jos.

— Ne! — norėjau surikti, bet pasigirdo tik silpnas gargesys. — Neliesk manęs. — Mano balsas, kurį pats girdėjau neaiškiai, lyg apkurtintas, suvirpėjo, nors negaliu pasakyti — iš pykčio ar iš baimės. Prisvirduliavau prie sienos. — Man viskas gerai.

Jaunesnioji mergaitė nuleido rankas ir pravirko.

— Aš turiu kur eiti. — Mano balsas užlūžo, apsigręžiau ir nuklibinkščiavau taip greitai, kaip tik leido jėgos. Ir pats tikrai nežinojau, nuo ko bėgu, nebent nuo žmonių. Priežastis greičiausiai buvo dar viena per daug gerai išmokta pamoka: žmonės — tai skausmas. Už nugaros girdėjau tramdomą kūkčiojimą. Atrodė, kol pasukau už kampo, praėjo ištisi amžiai.

Patraukiau į savo slaptavietę, kur dviejų namų stogai susieina po trečiojo užlaidu. Net neįsivaizduoju, kaip man pavyko ten užsikarti.

Ryšulyje radau visą butelį prieskoniais pagardinto vyno, šviežios duonos kepaliuką ir už abu mano kumščius didesnę kalakuto krūtinėlę. Susisupęs į antklodę, pasitraukiau kuo toliau nuo vėjo užnešamos šlapdribos ir atsirėmiau į šiltas kamino plytas.

Pirmas vyno gurkšnis nudegino sužalotą burną kaip ugnis, bet antras nebesukėlė tokio skausmo. Duona buvo minkšta, o kalakutiena dar šilta.

Prabudau vidurnaktį, kai suskambo visi miesto varpai. Į gatves šaukdami plūstelėjo žmonės. Septynios Didžiojo Gedulo dienos baigėsi. Viduržiemis taip pat. Prasidėjo nauji metai. DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Degantis ratas

Visą tą naktį pramiegojau savo slaptavietėje susisupęs į antklodę. Nubudau vėlai, ir iškart pajutau, kad visas kūnas sustingęs ir virtęs ištisu skausmo rezginiu. Kadangi dar turėjau maisto ir šiek tiek vyno, nutariau likti čia ir nerizikuoti nukristi leisdamasis nuo stogo.

Diena buvo apsiniaukusi, o drėgnas vėjas, regis, ketino niekad nebenurimti. Jo nešama šlapdriba krito ir po stogine. Kaminas už nugaros buvo šiltas, bet ne tiek, kad išdžiovintų antklodę arba šaltos drėgmės persisunkusius drabužius.

Netrukus vynas ir duona baigėsi, tad didumą laiko leidau grauždamas kalakuto kaulus ir šildydamas tuščiame vyno butelyje ištirpdytą sniegą, kad turėčiau ką gerti. Ir iš vieno, ir iš kito nauda buvo menka, tad galų gale teko valgyti pažliugusį sniegą ir purtytis nuo deguto skonio burnoje.

Nepaisant visų sužalojimų, po pietų užsnūdau ir prabudau tik vėlyvą naktį: mane pažadino nuostabi labai kaitri šiluma. Nusimečiau antklodę ir nusiritau nuo per daug įkaitusio kamino, tad, kai vėl prabudau auštant, drebėjau iš šalčio ir buvau permirkęs iki paskutinio siūlelio. Jaučiausi keistai, lyg apsvaigęs. Vėl susirangiau prie kamino ir likusią dienos dalį praleidau tai panirdamas į neramų, karštligišką miegą, tai vėl pabusdamas.

Nepamenu, kaip man, kliedinčiam nuo karštinės ir beveik luošam, pavyko nulipti nuo stogo. Taip pat nepamenu, kaip sugebėjau sukarti tris ketvirčius mylios per Lajinę ir Dėžynus. Tik prisimenu, kaip parpuoliau ant Trapio rūsio laiptų su tvirtai suspaustu kapšeliu rankoje ir gulėjau ten, drebėdamas ir pilamas prakaito, kol išgirdau, kaip akmenimis tyliai atšlepsi basos kojos.

— Kas kas, — švelniai tarė mane pakėlęs Trapis. — Ts ts.

Visą tą laiką, kol sirgau, Trapis mane rūpestingai slaugė. Jis apkamšydavo antklodėmis, maitino mane, o kadangi karštinė, regis, nė neketino trauktis, už mano atsineštus pinigus nupirko saldžiai karčių vaistų. Murmėdamas savo kantrųjį, švelnųjį „kas kas, ts ts“, jis šluostė man veidą ir rankas drėgnu skuduru, tuo tarpu aš, nugrimzdęs į nesibaigiančius karštinės sapnus, rėkavau apie nužudytus tėvus, čandrianus ir vyrą tuščiomis akimis.

Vieną dieną nubudau šviesia galva ir nebekarščiuodamas.

— Oooo-hreee, — garsiai sušuko prie savo lovos pririštas Tanis.

— Kas kas. Ts ts, Tani, — atsakė Trapis, paguldydamas vieną kūdikį ir imdamas ant rankų kitą. Tas dairėsi pelėdiškai plačiai atmerktomis tamsiomis akimis, bet, regis, pats dar negalėjo išlaikyti savo galvytės. Kambaryje buvo tylu.

— Oooo-hreee, — pakartojo Tanis.

Norėdamas pravalyti gerklę atsikosėjau.

— Prie tavęs ant grindų puodelis, — tarė Trapis, glostydamas laikomą kūdikį.

— Oooooh ooh-rrrreee eeeeeh-haa! — su keistais, atodūsius primenančiais pertrūkiais užbaubė Tanis.

Nuo jo riksmo sunerimę keli kiti vaikai sujudo lovose. Kampe sėdėjęs vyresnis berniukas užsikimšo rankomis ausis ir suvaitojo. Jis ėmė siūbuoti pirmyn atgal, pirma silpnai, paskui vis įnirtingiau, galiausiai atsilošęs stuktelėjo galvą į akmeninę sieną.

Berniukui nespėjus rimčiau susižaloti, Trapis priėjo prie jo ir apkabino.

— Ts ts, Loni. Ts ts. — Berniukas aprimo, bet toliau sūpavosi. — Tani, tu juk žinai ir geresnių užsiėmimų, nei kelti tokį triukšmą. — Trapio balsas buvo rimtas, bet ne griežtas. — Negi nori kam nors užtraukti bėdą? Lonis juk galėjo susižeisti.

— Ooraa-hee, — švelniai atsakė Tanis. Man pasirodė, kad girdžiu jo balse apgailestavimo gaidelę.

— Manau, jis nori istorijos, — savo paties nuostabai, prabilau aš.

— A-a-a, — atsiliepė Tanis.

— Ar nori, Tani?

— A-a-a.

Trumpam stojo tyla.

— Aš nežinau jokių istorijų, — tarė Trapis.

Tanis tylėjo, bet buvo akivaizdu, kad nusileisti neketina.

„Visi žino kokią nors istoriją, — pamaniau. — Bent vieną.“

— Oooooo-ree!

Trapis apsidairė po aprimusį kambarį, tarsi ieškodamas dingsties išsisukti nuo pasakojimo.

— Ką gi, — tarė jis nenoriai. — Jau senokai besiklausėme istorijų, ar ne? — Jis pažvelgė į besisūpuojantį berniuką, kurį tebelaikė apkabinęs. — Ar nori istorijos, Loni?

Lonis linktelėjo taip stipriai, kad vos nestuktelėjo galva Trapui į skruostą.

— Ar būsi geras ir ramiai pasėdėsi, kad aš galėčiau pasakoti?

Lonis beveik iškart nustojo linguoti, o Trapis jį paleido ir lėtai atsitraukė. Ilgai žiūrėjęs ir įsitikinęs, kad berniukas savęs nebežalos, pamažu nutipeno prie savo kėdės.

— Ką gi, — sumurmėjo jis panosėje, pasilenkė ir vėl paėmė ant rankų kūdikį. — Ar man yra nutikusi kokia nors dėmesio verta istorija? — Jis kalbėjo labai tyliai, tiesiai į plačiai atmerktas vaiko akis. — Ne. Tikrai ne. Ar prisimenu kokią nors apie kitus? Geriau jau prisiminčiau.

Ilgam nutilęs, Trapis čiūčiavo rankose kūdikį, jo veidas buvo mąslus.

— Taip, žinoma. — Jis išsitiesė kėdėje. — Ar jūs pasiruošę?

Tai nutiko labai seniai. Kai nė vienas iš mūsų dar nebuvo gimęs. Kai ir mūsų tėvų dar nebuvo šiam pasauly. Labai seniai. Galbūt prieš... keturis šimtus metų. Ne, daugiau. Galbūt prieš tūkstantį. Nors gal ir ne taip seniai.

Laikai buvo sunkūs. Žmonės badavo ir sirgo. Siautė badas, maras, karai, daugybė kitų baisybių, ir nebuvo nieko, kas galėtų visa tai sustabdyti.

Bet blogiausia, kad po žemę klaidžiojo demonai.

Būta mažų ir atgrasių demonų, kurie raišindavo arklius ir vogdavo pieną, tačiau ne jie buvo baisiausi. Būta demonų, kurie apsėsdavo žmones, ir šie arba susirgdavo, arba išeidavo iš proto, — bet ir ne jie buvo baisiausi. Būta demonų, panašių į didžiules pabaisas, jie gaudydavo žmones, o sugavę ėsdavo juos gyvus ir rėkiančius, — tačiau ir ne šie buvo baisiausi. Būta demonų, kurie vogdavo žmonių odą ir dėvėdavo ją kaip drabužį, — bet net ir ne šie buvo baisiausi.

Aukščiau už kitus demonus buvo Enkanisas, tamsos rijikas. Kur tik jis ėjo, jo veidą visad dengė šešėlis, o šį blogio sutvėrimą sugėlę skorpionai nustipdavo patys.

Teilu, kuris yra viso ko kūrėjas ir Viešpats, matė, kas dedasi pasaulyje, ir matė, kaip demonai tyčiojasi iš žmonių, žudydami juos ir ėsdami jų kūnus. Kai kuriuos jis išgelbėjo, tačiau tik nedaugelį. Mat Teilu yra teisingas ir gelbėja tik vertuosius, o tais laikais retas kuris atlikdavo gerą darbą dėl savęs, tad ką jau kalbėti apie kitiems daromą gėrį.

Todėl Teilu prislėgė liūdesys. Juk jis kūrė pasaulį žmogui, kad šis čia būtų laimingas. Bet bažnyčia nugrimzdo į ištvirkimo ir nuodėmės liūną, o šventikai apvaginėjo vargšus ir gyveno nesilaikydami Teilu duotų priesakų...

Ne, palaukit. Tuomet dar nebuvo bažnyčios, šventikų taip pat nebuvo. Tik paprasti žmonės, vyrai ir moterys. Kai kurie iš jų žinojo, kas yra Teilu, bet ir jie skendo nuodėmėje, tad, kai šaukdavosi pagalbon Viešpatį, jis visai netrokšdavo jiems padėti.

Daugybę metų laukęs, Teilu rado moterį, kuri buvo tyra ir dvasia, ir kūnu. Jos vardas buvo Perial. Ją motina nuo vaikystės mokė tikėjimo tiesų, tad Perial garbino Teilu, kiek tik leido varganos jėgos. Nors jos gyvenimas buvo sunkus, Perial niekad nieko nemeldė sau — tik kitiems.

Teilu stebėjo ją daugelį metų. Jis matė, kad demonai ir blogi žmonės pavertė jos gyvenimą begaline nelaimių ir kančių virtine. Tačiau Perial nesiliovė melstis ir niekad neprakeikė Teilu vardo, ji visad elgėsi su kitais pagarbiai ir geranoriškai.

Vieną naktį Teilu jai pasirodė sapne. Jis stojo prieš ją švytėdamas visa savo didybe, tarsi ugnies ar saulės šviesos įsikūnijimas, ir paklausė, ar ji žino, kas jis toks.

— Kur čia nežinosi, — ramiai atsakė Perial, mat ji manė, kad tai tik keistas sapnas. — Tu esi Viešpats Teilu.

Jis linktelėjo ir paklausė, ar ji žino, kodėl jis pas ją atėjo.

— Turbūt nori kuo nors pagelbėti mano kaimynei Deborai? — spėjo Perial, nes prieš užmigdama būtent už ją meldėsi. — Gal paliesi savo ranka jos vyrą Loselį ir padarysi, kad jis taptų geresniu žmogumi? Jis negražiai su ja elgiasi. Vyrui nedera kelti rankos prieš moterį — tai nužudo meilę.

Teilu žinojo, kas yra jos kaimynai — pikti, blogais darbais susitepę žmonės. Nebuvo šiame kaime kito žmogaus be nuodėmės, tik Perial. Nebuvo ir visame pasaulyje. Taip Teilu jai ir pasakė.

— Debora visad man buvo gera ir maloni, — paprieštaravo Perial. — O ir tas pats Loselis: kad ir nekvaršinu sau dėl jo galvos, bet juk kaimynas...

Teilu atsakė jai, kad Debora dažnai gulinėja svetimų vyrų lovose, o Loselis pasigeria kiekvieną dieną, netgi per geduldienį. Ne, palaukit, tuomet dar nebuvo geduldienio. Na, šiaip ar taip, gėrė jis siaubingai. Kartais jį apimdavo toks įniršis, kad mušdavo savo žmoną tol, kol ši nebepajėgdavo nei rėkti, nei pastovėti ant kojų.

Perial ilgam nutilo. Ji žinojo, kad Teilu teisus: širdį ji turėjo tyrą, tačiau kvaila nebuvo, tad seniai pati tai įtarė. Bet netgi dabar, jau žinodama tiesą, vis tiek rūpinosi savo kaimynais.

— Tai tu jai nepadėsi?

Teilu atsakė, kad šis vyras ir žmona yra tinkama bausmė vienas kitam. Jie nuodėmingi, o nuodėmingieji turi būti nubausti.

Tuomet Perial prabilo atvirai — galbūt todėl, kad manė, jog sapnuoja, tačiau galbūt tą patį būtų pasakiusi bet kuriuo atveju, nes jos žodžiai plaukė iš pačios širdies:

— Tai ne jų kaltė, kad gyvenimas pilnas sunkių pasirinkimų, o pasaulis — alkio ir vienatvės. Ko tu tikiesi iš žmonių, kai jų kaimynystėje gyvena demonai?

Teilu išgirdo jos išmintingus žodžius, tačiau pakartojo, kad žmonija yra nuodėminga, o nuodėminguosius reikia bausti.

— Tu tiesiog nelabai nutuoki, ką reiškia būti žmogumi, — atsakė ji ir ryžtingai pridūrė: — O aš vis tiek jiems padėsiu, kiek tik galėsiu.

— Teesie, — atsakė Teilu ir padėjo jai ant širdies ranką. Kai jis palietė Perial, ji pasijuto tarsi pirmą kartą suskambęs didžiulis auksinis varpas. Ji atmerkė akis ir suprato, kad tai nebuvo paprastas sapnas.

Todėl ji per daug nenustebo, kai netrukus suvokė, jog laukiasi. Po trijų mėnesių jai gimė nuostabus tamsiaakis berniukas. Ji pavadino jį Menda. Praėjus dienai po gimimo, Menda jau šliaužiojo. Dar po dviejų dienų pradėjo vaikščioti. Perial stebėjosi, bet nesijaudino, nes žinojo, kad šis vaikas — Dievo dovana.

Tačiau kartu ji paisė ir savo išmintingo proto: Perial žinojo, kad žmonės gali nesuprasti to, kas įvyko, todėl visad laikė Mendą prie savęs, o kai į svečius ateidavo draugai ar kaimynai, berniuką paslėpdavo.

Bet šitaip ilgai tęstis negalėjo — mažame miestelyje paslapčių nebūna. Žmonės žinojo, kad Perial nėra ištekėjusi, ir, nors pavainikiai tais laikais buvo įprastas dalykas, šito nepasakysi apie vaikus, kurie užauga per du mėnesius. Miestelėnai nerimavo, kad Perial galėjo sugulti su demonu, ir tas vaikas — jo. Gandai apie tokius nutikimus tais tamsiais laikais sklandė nuolat, o žmonės buvo įbauginti.

Tad pirmą septinto tarpsnio dieną miestelėnai susirinko į būrį ir patraukė prie mažo namelio, kuriame gyveno Perial su sūnumi. Priekyje visų žengė kalvis Rengenas.

— Parodyk mums savo berniuką, — suriko jis, tačiau iš namo nepasigirdo jokio atsako. — Išvesk jį ir parodyk, kad pamatytume, jog jis žmonių vaikas.

Trobelėje toliau tvyrojo tyla, ir, nors tarp susirinkusiųjų buvo daug vyrų, nė vienas iš jų nenorėjo eiti į namą, kuriame gali slėptis demono vaikas. Tad kalvis vėl suriko:

— Perial, išvesk jaunąjį Mendą, arba mes padegsime tavo namą kartu su tavim.

Atsidarė durys ir pro jas išėjo jaunuolis: aukštas ir išdidus, anglies juodumo plaukais ir akimis. Niekas iš miestelėnų nesuprato, kas jis toks, nes Mendai buvo vos septyni tarpsniai nuo gimimo, o atrodė jis kaip septyniolikmetis.

— Esu tas, kurį jūs laikote Menda, — tarė jis sodriu ir galingu balsu. — Ko jūs iš manęs norite?

Nuaidėjus šiam balsui, namelyje likusi Perial aiktelėjo. Ne tik todėl, kad tai buvo pirmieji Mendos pasakyti žodžiai, bet ir dėl to, kad suprato, jog tai tas pats balsas, su kuriuo ji kalbėjosi sapne prieš keletą mėnesių.

— Ką turi galvoje sakydamas, kad mes laikome tave Menda? — paklausė kalvis, tvirčiau suimdamas rankose kūjį. Jis žinojo, kad būna demonų, kurie turi žmogišką pavidalą arba dėvi žmogaus odą kaip apdarą — tarsi po avies kailiu besislepiantis berniūkštis.

Vaikas, kuris nebuvo vaikas, vėl prakalbo:

— Aš esu Perial sūnus, bet aš nesu Menda. Ir aš nesu demonas.

— Tuomet paliesk mano kūjo geležį, — tarė Rengenas, nes žinojo, kad visi demonai bijo dviejų dalykų — šaltos geležies ir skaidrios ugnies. Jis ištiesė į priekį savo sunkų kalvišką kūjį. Jo rankos drebėjo, bet niekas nė nemanė dėl to jo smerkti.

Tas, kuris nebuvo Menda, žengė į priekį ir padėjo abi rankas ant kūjo geležies. Nieko neįvyko. Tarpduryje stovėjusi ir viską stebėjusi Perial apsipylė ašaromis, nes, nepaisant pasitikėjimo Teilu, kažkuri jos dalis motiniškai nerimavo dėl sūnaus.

— Aš nesu Menda, nors šitaip mane pavadino motina. Aš esu Teilu, visa ko Viešpats. Atėjau išlaisvinti jūsų iš demonų ir jūsų širdžių nedorumo. Aš esu Teilu, savo paties sūnus. Tegul visi nuodėmingieji išgirsta mano balsą ir sudreba.

Ir jie sudrebėjo. Bet kai kurie visgi atsisakė patikėti. Jie vadino jį demonu, įžeidinėjo ir grasino, svaidėsi akmenimis ir prakeiksmais, spjaudė į jį ir jo motiną.

Tuomet Teilu supyko ir turbūt būtų visus išžudęs, bet Perial puolė ir suturėjo jį, uždedama ant peties ranką.

— Ko kito tu tikėjaisi? — ramiu balsu paklausė ji. — Ko tu tikėjaisi iš žmonių, kurių kaimynai — demonai? Net geriausias šuo ims kandžiotis, jei bus nuolat spardomas.

Teilu apgalvojo jos žodžius ir nusprendė, kad jie išmintingi. Taigi jis pažvelgė į Rengeną, į pačias jo širdies gelmes, ir tarė:

— Rengenai, Engeno sūnau, tu turi meilužę ir moki jai už tai, kad priimtų tave į savo patalus. Tu apgaudinėji ir apvagi tuos, kas tau dirba. Ir, nors meldiesi garsiai, iš tiesų tu netiki, kad aš, Teilu, sukūriau šį pasaulį ir matau kiekvieną, jame gyvenantį.

Tai išgirdęs Rengenas pabalo, o jo kūjis nukrito ant žemės. Viskas, ką pasakė Teilu, buvo tiesa. Viešpats peržvelgė visus susirinkusius vyrus ir moteris. Jis pažiūrėjo į jų širdis ir pasakė, ką jose mato. Visi jie buvo tokie nuodėmingi, kad Rengenas pasirodė esąs geriausias iš jų.

Paskui Teilu kelio grunte nubrėžė liniją ir ja atsiskyrė nuo visų kitų.

— Štai čia — vingiuotas jūsų gyvenimo kelias. Padalijau jį į du takus, ir eina jie greta vienas kito. Visi jūs lig šiol keliavote šiąja puse, ir atėjo akimirka, kai turite rinktis: ar ir toliau ja žengsite, ar pereisite į manąją.

— Bet juk kelias tas pats, ar ne? — paklausė Rengenas. — Jis vis tiek veda į tą pačią vietą?

— Taip.

— O kur jis veda?

— Į mirtį. Mirtimi baigiasi visi gyvenimai, išskyrus vieną. Taip surėdyta.

— Tuomet koks skirtumas, kuria puse žmogus eina? — vėl paklausė Rengenas. Tai buvo galingas vyras, vienas iš nedaugelio aukštesnių už tamsiaakį Teilu, tačiau tai, ką kalvis dabar matė ir girdėjo, sukrėtė jį iki širdies gelmių. — Kas yra mūsų kelio pusėje?

— Skausmas, — atsakė Teilu, o jo balsas buvo kietas ir šaltas kaip akmuo. — Ir bausmė.

— O tavo pusėje?

— Dabar — taip pat skausmas, — tuo pačiu balsu atsakė Teilu. — Ir bausmė už viską, ką padarėte. Šito išvengti negalima. Bet čia rasite mane — tai mano kelio pusė.

— Kaip man pereiti pas tave?

— Atgailauk ir ateik.

Rengenas peržengė liniją ir atsistojo šalia savo Dievo. Teilu pasilenkė ir pakėlė kalvio numestą kūjį, bet, užuot grąžinęs jį šeimininkui, tvojo juo tarsi botagu. Vieną kartą, antrą, trečią. Po trečio smūgio Rengenas, kūkčiodamas ir rėkdamas iš skausmo, parpuolė ant kelių. Teilu nuleido kūjį, atsiklaupė šalia jo ir pažvelgė į veidą.

— Tu perėjai pirmas, — tarė jis taip tyliai, kad tik kalvis galėjo išgirsti. — Tai drąsus ir sudėtingas poelgis. Aš didžiuojuosi tavimi. Tu nebesi Rengenas, dabar tu Veretas, kelio kalvis.

Paskui Teilu apkabino jį abiem rankomis, ir Veretu tapęs Rengenas pajuto, kad nuo šio prisilietimo dingo beveik visas skausmas. Tačiau ne visas, nes Teilu sakė tiesą — bausmės išvengti negalima.

Vienas po kito žmonės žengė per liniją, ir vieną po kito Teilu talžė kūju. Bet vos vyras ar moteris parpuldavo, Teilu taip pat atsiklaupdavo šalia, pakalbėdavo, suteikdavo naują vardą ir nuimdavo dalį skausmo.

Daugelio vyrų ir moterų viduje slėpėsi demonai, jie klykdami šoko iš kūnų vos kūjui palietus. Su šiais žmonėmis Teilu kalbėdavosi ilgiau, bet galop visad juos apkabindavo. Visi jautėsi dėkingi, o kai kurie šoko, nes džiaugėsi išsilaisvinę nuo juose gyvenusių baisybių.

Galiausiai kitoje kelio pusėje liko tik septynetas. Teilu tris kartus jų paklausė, ar nori jie eiti pas jį, ir jie tris kartus atsisakė. Tuomet Teilu peršoko liniją ir galingu smūgiu pargriovė visus juos ant žemės.

Ne visi jie buvo žmonės. Kai Teilu smogė ketvirtajam, pasigirdo šnypštimas, lyg į vandenį įkišus įkaitintą geležį, ir pasklido degančios odos kvapas. Mat būta tai ne žmogaus, o jo odą vilkinčio demono. Kai tai paaiškėjo, Teilu čiupo jį savo rankomis ir sulaužė, paskui prakeikė jo vardą ir nusviedė atgal į tamsą, kur, kaip žinia, tokie padarai ir gyvena.

Likusieji trys nesipriešino ir leidosi parmušami ant žemės. Visi jie buvo žmonės, nors iš kai kurių parkritusių kūnų iššoko demonai. Kai Teilu nuleido kūjį, jis nieko nepasakė linijos neperžengusiems šešiems, nepriklaupė šalia jų ir neapkabino, kad palengvintų skausmą.

Kitą dieną Teilu iškeliavo užbaigti to, ką pradėjo. Jis ėjo iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, ir visur siūlydavo pasirinkti kelią. Baigtis visada buvo tokia pat: kai kurie peržengdavo liniją, kai kurie likdavo stovėti vietoje, o tarp pastarųjų visad pasitaikydavo demonų, ir Teilu čia pat juos sunaikindavo.

Bet vienas demonas vis išsisukdavo nuo Teilu. Tai buvo Enkanisas, kurio veidą visad dengė šešėlis. Enkanisas, kurio balsas lyg peilis prasiskverbdavo į žmonių protus.

Kur tik Teilu sustodavo siūlyti žmonėms pasirinkti kelio pusę, Enkanisas jau būdavo jį aplenkęs. Jis sunaikindavo derlių, užnuodydavo šulinius, sukiršindavo žmones žudyti vienas kitą, o naktimis vogdavo iš jų lovų vaikus.

Baigiantis septintiems kelionės metams Teilu jau buvo apėjęs visą pasaulį. Jis buvo sunaikinęs visus žmones kamavusius demonus. Visus, išskyrus vieną. Enkanisas tebelakstė laisvas, griaudamas ir naikindamas viską, ką sutikdavo savo kelyje, ir sėdamas blogį lyg tūkstantis demonų.

Taigi Teilu persekiojo, o Enkanisas bėgo. Netrukus juos skyrė tarpsnis kelio, paskui dvi dienos, pusdienis. Galiausiai Teilu priartėjo prie demono tiek, kad juto už jo liekantį šaltį ir visur matė jo pėdsakus — juodą šalną, kuri aptraukdavo viską, ką paliesdavo Enkaniso rankos ar kojos.

Žinodamas, kad yra persekiojamas, Enkanisas pasuko į didelį miestą. Demonų valdovas sutelkė visą savo galią, ir miestas virto griuvėsiais. Jis tikėjosi, kad tai sulaikys Teilu, o jis galės atitrūkti, tačiau Einantis Dievas stabtelėjo tik tam, kad paskirtų šventikus ir nurodytų jiems pasirūpinti sugriauto miesto gyventojais.

Šešias dienas dar bėgo Enkanisas, ir dar šeši dideli miestai virto griuvėsiais. Bet septintąją dieną Teilu priartėjo tiek, kad Enkanisas turėjo sprukti nespėjęs panaudoti savo galios, tad septintas miestas buvo išgelbėtas. Štai kodėl septyni yra laimingas skaičius, ir štai kodėl mes švenčiame Kaeniną.

Teilu lipant ant kulnų, Enkanisas tegalvojo, kaip čia pasprukus. Bet aštuntąją dieną Teilu nestabtelėjo net numigti ar užkąsti, todėl, baigiantis parbloškimdieniui, prisivijo Enkanisą. Jis šoko prie demono ir smogė jam kalvio kūju. Enkanisas griuvo kaip akmuo, o Teilu kūjis sutrupėjo ir susimaišė su kelio dulkėmis.

Teilu nešė suglebusį demono kūną visą naktį, ir devintos dienos rytą priėjo Aturo miestą. Kai žmonės pamatė jį su bejausmiu demonu ant pečių, jie pamanė, kad Enkanisas miręs. Bet Teilu žinojo, kad šiuo demonu taip lengvai neatsikratysi: smūgiu paprasta geležim jo negalima užmušti. Ir nėra kalėjimo, kurio grotos sulaikytų Enkanisą.

Tad Teilu nunešė demoną pas kalvį. Jis paprašė žmonių geležies, ir šie sunešė, kiek tik turėjo. Viešpats nesiilsėjo ir nesuvalgė nė kąsnelio — visą devintąją dieną jis dirbo. Dešimt vyrų plušo prie dumplių, o Teilu kalė didžiulį geležinį ratą.

Dirbo jis ir visą naktį, o kai ėmė brėkšti dešimtosios dienos žara, Teilu tvojo kūju paskutinį kartą, ir juodos geležies ratas buvo baigtas. Jis turėjo šešis už kūjo rankeną storesnius stipinus, pastatytas aukščiu lenkė žmogų, o ratlankis buvo platesnis už delną. Svėrė jis kaip keturiasdešimt vyrų, o palietus nudilgindavo šalčiu. Jo vardas skambėjo taip siaubingai, kad niekas negalėjo net ištarti.

Teilu sukvietė jo darbą stebėjusius žmonės, paskyrė iš jų šventiką ir pasiuntė juos miesto vidury iškasti didelę duobę — penkiolikos pėdų pločio ir dvidešimties gylio.

Patekėjus saulei, Teilu paguldė demono kūną ant rato. Kai vis dar nepabudęs Enkanisas prisilietė prie geležies, jo kūnas sujudėjo. Bet Teilu prirakino jį grandine, o jos žiedus užkniedijo taip, kad buvo jos tvirtesnės už bet kokią spyną.

Teilu atsitraukė, o Enkanisas vėl pasimuistė, tarsi sapnuotų neramų sapną. Paskui jis visas sudrebėjo ir prabudo. Demonas įsiręžė bandydamas nutraukti grandines, ir visas jo kūnas išlinko. Ten, kur geležis lietė odą, jis jautė skausmą: veriantį, lyg badant vinimis ar adatomis, deginantį, lyg spiginant speigui, nuožmų, lyg geltų šimtai bičių. Enkanisas blaškėsi ant rato ir staugė, o geležis jį vienu metu ir degino, ir spigino, ir gėlė.

Jo klyksmas Teilu skambėjo tarsi nuostabiausia muzika. Jis atsigulė šalia rato ant žemės ir giliai užmigo, mat buvo labai pavargęs.

Prabudo jis dešimtosios dienos vakarą. Enkanisas tebegulėjo ant rato, tačiau nebestaugė ir nebesiblaškė tarsi žvėris spąstuose. Teilu pasilenkė, įtempęs jėgas pakėlė rato kraštą ir atrėmė į netoliese augantį medį. Vos jam priartėjus, Enkanisas prakeikė jį niekam nežinomomis kalbomis, tuo pat metu bandydamas įdrėksti ir įkąsti.

— Pats užsikrovei šią naštą, — tarė jam Teilu.

Tą naktį buvo didelė šventė. Teilu liepė nukirsti tuziną visžalių, o kai tai buvo padaryta, giliosios duobės dugne sukūrė iš jų laužą.

Visą naktį miestiečiai dainavo ir šoko aplink ugnį. Jie džiaugėsi, kad paskutinis ir pavojingiausias žemėje demonas pagaliau sugautas.

Ir visą naktį Enkanisas prakabėjo ant savo rato, nenuleisdamas nuo jų akių, sustingęs kaip gyvatė.

Kai išaušo vienuoliktos dienos rytas, Teilu priėjo prie Enkaniso trečią ir paskutinį kartą. Demonas atrodė išsekęs ir palūžęs. Jis buvo išblyškęs, po oda išsišovę kaulai. Tačiau Enkaniso galia tebetvyrojo aplink jį, kaip ir ta juodoji mantija, gaubianti jo veidą šešėliais.

— Enkanisai, — tarė Teilu, — tai paskutinė proga tau ką nors pasakyti. Praverk lūpas, — žinau, tau pakaks tam galių.

— Viešpatie Teilu, aš nesu Enkanisas. — Akimirką demono balsas pasidarė graudus, ir visus, kurie jį išgirdo, apėmė gailestis.

Bet paskui pasigirdo šnypštimas, lyg kas vandeniu būtų apliejęs įkaitusią geležį, o ratas suskambo kaip varpas. Kuomet gausmas nutilo, Enkaniso kūnas skausmingai išsilenkė ir bejėgiškai pakibo ant riešų.

— Tavo gudrybės nepadės, tamsusis. Nekalbėk netiesos. — Teilu kalbėjo rūsčiai, o žvelgė žvilgsniu, kurs buvo kietas ir tamsus kaip rato geležis.

— Ir kas tada? — sušnypštė Enkanisas balsu, tarsi akmuo brūžintųsi į akmenį. — Kas? Kad tave sutraiškytų ir suplėšytų! Ko tu iš manęs nori?

— Tavo kelias trumpas, Enkanisai, bet vis dar gali pasirinkti, kuria jo puse nori eiti tau likusią dalį.

Enkanisas nusikvatojo.

— Tu suteiki man tokį pat pasirinkimą, kaip ir tiems galvijams? Gerai, aš pereinu į tavo kelio pusę, aš atgailauju ir...

Ratas vėl sugaudė lyg didžiulis varpas. Enkanisas išsirietė grandinėse, o jo riksmas sudrebino žemę ir sutrupino akmenis per pusmylį aplinkui.

Kai riksmas ir rato gaudesys nutilo, demonas švokštė ir drebėjo.

— Juk liepiau tau nekalbėti netiesos, Enkanisai, — negailestingai tarė Teilu.

— Tuomet aš lieku savojoje kelio pusėje! — suklykė demonas. — Aš nesigailiu! Jei galėčiau rinktis iš naujo, rinkčiausi tą patį, tik šį kartą greičiau bėgčiau. Tavo žmonės — galvijai, kuriais maitinasi maniškiai! Kad tave sukąstų ir suriestų! Duotum man pusvalandį, ir aš padaryčiau taip, kad tie apgailėtini vėplinėjantys valstiečiai išprotėtų iš baimės. Aš gerčiau jų vaikų kraują ir maudyčiausi jų moterų ašarose. — Jis norėjo kalbėti toliau, bet besimuistydamas grandinėse pritrūko oro.

— Ką gi, — tarė Teilu ir žengė prie rato.

Akimirką atrodė, kad jis apkabins Enkanisą, tačiau jis suėmė ratą už stipinų ir iš visų jėgų pakėlė jį virš galvos. Teilu nešė demoną aukštai iškėlęs, o kai priėjo duobę, nusviedė į ją nelabąjį.

Visą praėjusią naktį ten degė iš tuzino visžalių sukurtas laužas. Ankstų rytą ugnis užgeso, o duobės dugne liko gulėti storas anglių sluoksnis, surusenantis kaskart pūstelėjus vėjui.

Ratas nugrimzdo į karštas anglis per keletą colių, pakeldamas į viršų kibirkščių ir pelenų debesį. Jis nukrito taip, kad Enkanisas atsidūrė virš jo. Demoną laikanti geležis degino ir gėlė, o apačioje ruseno anglys.

Ugnis nesiekė Enkaniso, tačiau karštis buvo toks stiprus, kad jo drabužiai suanglėjo ir nubyrėjo nuo kūno net neužsidegę. Grandinių laikomas demonas blaškėsi ir vis giliau gramzdino ratą. Enkanisas rėkė, nes žinojo, kad nuo ugnies ir geležies žūsta net demonai. Jis buvo galingas, tačiau surakintas ir pakabintas virš ugnies. Jis jautė, kaip rankas ir kojas svilina vis labiau kaistantis metalas, kaip jo oda rūksta ir anglėja. Enkanisas rėkė, tačiau demono veidą vis tiek slėpė šešėlis, plevenantis virš jo lyg juodos ugnies liežuvis.

Paskui jis nutilo, ir tebuvo girdėti, kaip nuo įsiręžusių jo galūnių laša prakaitas ir kraujas. Tačiau demonas nesiliovė blaškęsis jį laikančiose grandinėse — atrodė, jis nenurims, kolei nenusiplėš raumenų nuo sausgyslių ir kaulų.

Paskui pasigirdo šaižus garsas, lyg dūžtant varpui, ir viena demono ranka išsilaisvino. Iki raudonumo įkaitę pančiai nukrito stovintiems viršuje prie kojų. Netikėtai beprotiškas Enkaniso juokas sudrebino tylą lyg dūžtantis stiklas.

Po akimirkos Enkanisas išlaisvino ir kitą ranką, tačiau padaryti ką nors daugiau nebespėjo: Teilu šoko į duobę ir nutūpė ant rato su tokia jėga, kad šis net sugaudė. Viešpats griebė demono rankas ir vėl prispaudė jas prie geležies.

Enkanisas suriko iš įniršio, o dar labiau iš nuostabos: jis vėl buvo prispaustas prie įkaitusio rato, jis jautė ant savo riešų jėgą, galingesnę už nutraukytus pančius, bet svarbiausia — jis matė, kad kartu su juo liepsnose dega ir Teilu.

— Kvaily! — suklykė jis. — Juk ir tu žūsi. Paleisk mane ir gyvenk. Paleisk mane, ir aš nebekeisiu tau rūpesčių.

Ir šį kartą ratas nesugaudė — Enkanisas tikrai bijojo.

— Ne, — atsakė Teilu. — Tavo bausmė — mirtis. Tu jos nusipelnei.

— Kvaily! Beproti! — rėkė Enkanisas, veltui bandydamas išsivaduoti iš Teilu gniaužtų. — Tu sudegsi kartu su manim, tu taip pat mirsi!

— Į pelenus viskas sutrūno, taip pat neliks ir šio kūno. Bet aš esu Teilu. Savo paties sūnus. Savo paties tėvas. Aš buvau prieš ir būsiu po. Jei aš esu auka, aukoju ją sau pačiam. Ir jei manęs reikės, jei manęs šauksis, aš vėl ateisiu teisti ir bausti.

Taigi Teilu laikė Enkanisą virš ugnies apimto rato ir, nors demonas grasino ir rėkė, nepajudėjo iš vietos nė per plauką. Šitaip Enkanisas paliko šį pasaulį, o su juo išėjo ir Teilu, kuris buvo Menda. Abu jie sudegė Aturo miesto duobėj ir virto pelenais. Štai kodėl Teilu šventikai gobiasi pelenų pilkumo mantijas. Ir štai iš kur žinome, kad Teilu mumis rūpinasi, stebi mus ir saugo nuo...

Džaspinas ėmė šaukti ir blaškytis, norėdamas išsilaisvinti iš virvių, tad Trapis nutilo. Ir vos nutrūko mane sudominusi istorija, iškart nugrimzdau į miegą.

Iki šiol ramybės neduoda klausimas: gal Trapis — Teilu šventikas? Nuplyšęs, purvinas jo drabužis kadaise galėjo būti pilka dvasininko mantija. Kai kurias istorijos vietas jis pasakojo nerišliai ir neužtikrintai, bet kai kurios skambėjo įspūdingai ir didingai, tarsi būtų atkūręs atmintyje kažką beveik pamiršta. Gal tai iš pamokslų? O gal iš „Kelio knygos“?

Niekad jo šito neklausiau. Ir, nors kitais mėnesiais dažnai užsukdavau į rūsį, niekad daugiau negirdėjau Trapio pasakojant kokią nors istoriją. DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Šešėliai

Visą tą laiką, kol gyvenau Tarbeane, be perstojo mokiausi, nors dauguma pamokų buvo skausmingos ir šleikščios.

Aš išmokau elgetauti. Čia galėjau praktiškai pritaikyti aktorystės meną, tačiau publika buvo sunkiai sukalbama. Man sekėsi neblogai; deja, Pakrantėje visiems buvo striuka su pinigais, tad dažnai mano dubenėlis likdavo tuščias, o tai žadėjo šaltą ir alkaną naktį.

Po virtinės pavojingų bandymų ir klaidų išmokau perrėžti kapšelius ir ištuštinti kišenes. Pastarasis dalykas sekėsi ypač gerai. Visų rūšių spynos ir skląsčiai taip pat netruko patikėti savo paslaptis. Naudojau savo vikrius pirštus tokiems tikslams, apie kuriuos mano tėvai ar Abentis nė nesapnavo.

Išmokau skuosti kuo toliau nuo žmonių, kurie šypsosi nenatūraliai baltais dantimis. Denerio derva juos balina po truputį, tad jei „smaližius“ išgyveno tiek, kad jo dantys pasidarė visai balti, vadinasi, jis jau pardavė viską, ką tik galėjo parduoti. Tarbeanas knibždėjo pavojingų žmonių, bet už žūtbūtinio troškimo kamuojamus dervos „smaližius“ nebuvo nieko pavojingesnio. Jie galėjo nužudyti žmogų dėl keleto grašių.

Išmokau iš skarmalų susirišti apavą, tuo tarpu tikri batai virto mano svajone. Pirmus dvejus metus pėdos visada buvo nušalusios arba supjaustytos, o kartais ir tokios, ir tokios. Bet trečiais metais jos pasidarė panašios į seną šikšną, tad galėjau valandų valandas bėgioti basas grublėtu miesto grindiniu ir nieko nejausti.

Išmokau iš nieko nesitikėti pagalbos. Blogosiose Tarbeano dalyse pagalbos šauksmas pritraukia grobuonių dėmesį lygiai taip pat, kaip kraujo kvapu persisunkęs vėjas.

Miegojau jaukiai įsitaisęs savo slaptavietėje, kur susieina trys stogai. Iš gilaus miego mane pažadino iš skersgatvio apačioje ataidėjęs šaižus juokas ir kojų trepsėjimas.

Paskui trepenimas nutilo, ir pasigirdo vėl juoku palydėtas plėšomo drabužio garsas. Nusliuogiau prie stogo krašto ir pažvelgiau žemyn. Skersgatvyje stovėjo penketas ar šešetas didelių berniukų, beveik vyrų. Kaip ir aš, jie vilkėjo purvinais skarmalais. Jie tai išnirdavo iš šešėlio, tai vėl jame pradingdavo, tarsi patys būtų šešėliai. Nuo bėgimo vaikinų krūtinės taip sunkiai kilojosi, kad girdėjau jų alsavimą net būdamas ant stogo.

Persekiojamasis gulėjo skersgatvio viduryje: tai buvo mažas, daugių daugiausia aštuonerių metų berniukas. Vienas iš vaikėzų jį laikė prispaudęs prie žemės. Apnuoginta mažylio oda blyškiai švytėjo mėnesienoje. Kai dar kartą pasigirdo plyštančių drabužių garsas, berniukas tyliai riktelėjo, tačiau jo šūksnis greitai virto tramdomu kūkčiojimu.

Kiti vaikinai tik stebėjo ir tyliai kalbėjosi tarpusavyje, išsišiepę nuožmiomis, alkanomis šypsenomis.

Keletą kartų man buvo tekę patirti, kas yra naktinės gaudynės, o prieš kelis mėnesius buvau ir pagautas. Kai pažvelgiau į savo rankas, savo nuostabai, pamačiau, kad laikau jose sunkią raudoną čerpę.

Jau ketinau ją mesti, bet žvilgtelėjau per petį į savo slaptavietę ir sustojau. Turėjau čia nudrengtą antklodę ir pusę kepaliuko duonos. Čia buvo paslėpti mano pinigai juodai dienai — aštuoni geležiniai grašiai, kuriuos sutaupiau tam atvejui, jei laimė nuo manęs visai nusigręžtų. Čia laikiau ir brangiausią turtą — Beno knygą. Čia aš buvau saugus. Net jei pataikysiu čerpe į vieną vaikėzą, nepraeis nė dvi minutės, ir kiti užsikars ant stogo. O tuomet, net jei ir pavyks pabėgti, nebeturėsiu kur eiti.

Tad padėjau čerpę ir grįžau į vietą, kuri buvo tapusi mano namais. Susirangiau po stogo užlaidu ir, sugniaužęs rankomis antklodę bei sukandęs dantis, bandžiau negirdėti iš apačios sklindančio murmesio, nuolat pertraukiamo šiurkštaus juoko ir tylaus, beviltiško kūkčiojimo. DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Interliudija. Ieškant priežasčių

Kvoutas mostelėjo Metraštininkui, kad tas padėtų plunksną, ir sunėręs virš galvos pirštus pasirąžė.

— Seniai bebuvau visa tai prisiminęs, — tarė jis. — Jei ieškai priežasčių, dėl kurių aš tapau tuo Kvoutu, apie kurį pasakojamos istorijos, siūlyčiau pasikapstyti būtent čia.

— Ką turi omeny? — paklausė Metraštininkas.

Kvoutas įbedė akis į savo rankas ir patylėjo.

— Ar žinai, kiek kartų per savo gyvenimą aš buvau mušamas?

Metraštininkas papurtė galvą.

Pakėlęs akis Kvoutas išsišiepė ir atsainiai gūžtelėjo pečiais:

— Aš taip pat nežinau. Turbūt manai, kad tokie dalykai turi įstrigti žmogaus atmintyje. Manai, turėčiau prisiminti kiekvieną sulaužytą kaulą, kiekvieną dygsnį ir tvarstį. — Jis papurtė galvą. — Bet aš neprisimenu. Prisimenu tik tą mažą tamsoje kūkčiojantį berniuką. Prabėgo daugybė metų, o prisimenu jį taip aiškiai, lyg viskas būtų nutikę vakar.

Metraštininkas suraukė kaktą.

— Bet juk pats sakei — niekuo negalėjai jam padėti.

— Galėjau, — rimtai atsakė Kvoutas, — bet nepadėjau. Toks buvo mano pasirinkimas, ir gailiuosi dėl jo iki šiol. Kaulai suauga. O apgailestavimas lieka amžiams.

Kvoutas atsistūmė su kėde nuo stalo.

— Manau, jau pakaks apie Tarbeano tamsiąją pusę.

Jis atsistojo ir vėl pasirąžė.

— Kodėl, Reši? — staiga prapliupo Bastas. — Kodėl tu ten pasilikai, jei viskas buvo taip baisu?

Kvoutas linktelėjo, tarsi būtų laukęs šio klausimo.

— O kur dar man reikėjo eiti, Bastai? Visi, kuriuos pažinojau, buvo mirę.

— Ne visi, — laikėsi savo Bastas. — Tau buvo likęs Abentis. Tu galėjai vykti pas jį.

— Heloufelą nuo Tarbeano skiria šimtai mylių, — pavargusiu balsu atsakė Kvoutas, eidamas prie baro. — Šimtai mylių, kurias man būtų tekę įveikti be padedančių susivokti tėvo žemėlapių. Be furgono, vadinasi, pėstute ir miegant po atviru dangumi. Be pinigų, be batų, be nieko, į ką galėčiau kreiptis pagalbos. Galbūt ir įmanoma tokia kelionė. Bet ne mažam, tėvų žūties priblokštam berniukui... — Kvoutas papurtė galvą. — Ne. Tarbeane bent galėjau elgetauti ir vogti. Miške aš vos pratempiau vasarą. O kaip būtų buvę žiemą? — Jis vėl papurtė galvą. — Būčiau miręs nuo bado ar šalčio.

Prie baro Kvoutas prisipylė puoduką, iš kelių dėžučių įsidėjo į jį po žiupsnelį prieskonių, paskui susimąstęs priėjo prie didžiulio akmeninio židinio.

— Tu, žinoma, teisus. Bet kur būtų buvę geriau nei Tarbeane.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Bet visi mes — įpročio vergai. Juk lengviau likti pažįstamose, paties išraustose vėžėse. Galbūt aš netgi priėmiau visa tai kaip teisingą ir pelnytą bausmę. Už tai, kad nebuvau ten ir nepadėjau, kai atėjo čandrianai. Už tai, kad nemiriau kartu su savo šeima, kai turėjau mirti.

Bastas prasižiojo, bet taip nieko ir nepasakė, tik paniuręs įsmeigė akis į stalą.

Kvoutas pažvelgė per petį ir švelniai nusišypsojo.

— Aš ir nesakau, kad tai protinga, Bastai. Jausmai nesusiję su protu — tokia jau jų prigimtis. Seniai nebejaučiu tos kaltės, bet tuomet... Prisimenu tą jausmą. — Jis vėl nusisuko į liepsną. — Beno pamokos išugdė man aštrią tarytum peilis atmintį, tad kartais turiu saugotis, kad nesusižeisčiau.

Kvoutas ištraukė iš židinio akmenuką gėrimui pakaitinti ir įmetė į savo medinį puodelį. Pasigirdo garsus šnypštimas, patalpa prisipildė stipraus gvazdikėlių ir muskato kvapo.

Maišydamas sidrą ilgu šaukštu, Kvoutas grįžo prie stalo.

— Be to, nepamiršk, aš vis dar buvau lyg nesavas. Didžioji mano sąmonės dalis taip ir neatsigavo po sukrėtimo. Arba miegojo, jei kam labiau patinka. Reikėjo ko nors, kas ją pažadintų.

Kvoutui linktelėjus, Metraštininkas, pakratęs nuo rašymo nuvargusią ranką, vėl atkimšo rašalinę.

Kvoutas atsilošė kėdėje ir tarė:

— Reikėjo, kad kas nors primintų tai, ką buvau pamiršęs. Reikėjo priežasties išvykti. Ir tik praėjus keleriems metams sutikau žmogų, kuris galėjo tai padaryti. — Jis nusišypsojo Metraštininkui. — Tas žmogus buvo Skarpis. DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Lanrė atsigręžė

Gyvenau Tarbeane jau trejetą metų. Nepastebimai praėjo trys gimtadieniai, ir man ką tik sukako penkiolika. Jau mokėjau išgyventi Pakrantėje: tapau patyrusiu elgeta ir vagimi, spynos ir kišenės atsiverdavo vos palietus, jau žinojau, kuriuose lombarduose be jokių klausimų priimami „dėdulės“ daiktai.

Tebebuvau dažnai alkstantis skarmalius, bet tikras badas nebegrėsė. Po truputį taupiau pinigus juodai dienai. Net po šaltos žiemos, kai dažnai būdavau priverstas mokėti už šiltą nakvynę, tebeturėjau sukaupęs daugiau kaip dvidešimt geležinių grašių. Ir man tai buvo tikras drakono lobis.

Apsipratau ten, tačiau gyvenau tetrokšdamas vieno — pridėti prie savo santaupų dar grašį. Neturėjau jokio tikslo: niekas manęs nejaudino, nieko nesitikėjau iš ateities. Leidau dienas ieškodamas, ką pavogti ir kaip susigalvoti kokią nors pramogą.

Bet viskas pasikeitė, kai kartą Trapio rūsyje išgirdau, kaip viena mergaitė pagarbiai kalba apie istorijų pasakotoją, kuris visą laiką sėdi „Pusiau nuleistos vėliavos“ bare Dokuose. Pasak jos, kiekvieną mielą dieną, po šešių varpo dūžių, jis pradeda pasakoti istoriją. Jis žino jas visas, kokios tik paprašysi. Be to, sakė mergaitė, tas žmogus siūlo lažybas: jei jis nežinos tavo norimos istorijos, duos tau visą talentą.

Galvojau apie mergaitės žodžius visą likusią dienos dalį. Abejojau, ar tai tiesa, ir vis dėlto negalėjau nustoti svarstyti, ką daryčiau, jei turėčiau sidabrinį talentą. Galėčiau nusipirkti batus, galbūt ir peilį, duočiau pinigų Trapiui, ir netgi tada jų liktų tiek, kad padvigubinčiau savo santaupas juodai dienai.

Net jei mergaitė sumelavo apie lažybas, vis tiek įdomu. Gatvėse rasti pramogų buvo nelengva. Retkarčiais pažiūrėdavau kokios nors nuskurusios trupės atliekamą pantomimą ar pasiklausydavau smuklėje griežiančio smuikininko, tačiau tikros pramogos buvo mokamos, o aš savo grašius pelnydavau per sunkiai, kad švaistyčiau tokiems dalykams.

Bet iškilo keblumas: Dokuose man buvo nesaugu.

Turiu šį tą paaiškinti. Daugiau kaip prieš metus buvau sutikęs gatve einantį Piką.

Pirmą kartą nuo tos dienos, kai atvykau į Tarbeaną, kuomet jis su savo draugužiais užpuolė mane skersgatvyje ir sulaužė tėvo liutnią.

Didžiąją dalį dienos atsargiai, laikydamasis per atstumą ir slėpdamasis šešėliuose, sekiau paskui jį. Galiausiai jis priėjo viename Dokų aklagatvyje iš sulūžusių dėžių suręstą gūžtą. Joje Piką slėpdavosi nuo blogo oro, čia buvo jo namai — manosios slaptavietės atitikmuo.

Visą naktį prasėdėjau ant stogo, o kai rytą Piką išėjo, nusileidau žemyn ir patraukiau į jo gūžtą. Čia buvo jauku, visur mėtėsi turbūt ne vienus metus kaupti rakandai. Radau butelį alaus ir pusę galvos sūrio — juos čia pat išgėriau ir suvalgiau. Dar radau marškinius, kurie buvo kiek mažiau nuplyšę nei manieji, tad pasiėmiau.

Ko tik neaptikau dar pasikapstęs po tą laužą: žvakė, į kamuoliuką susukta virvelė, keletas stiklinių rutuliukų... Labiausiai nustebino kelios burinės drobės atraižos — ant jų medžio anglimi buvo nupieštas moters veidas. Kol aptikau tai, ko iš tikrųjų ieškojau, teko raustis beveik dešimt minučių, bet galiausiai pavyko: daiktų krūvos gilumoje buvo paslėpta nučiupinėta medinė dėžutė. Joje radau puokštelę sudžiovintų ir balta juostele perrištų našlaičių, beveik visų plaušinių karčių netekusį žaislinį arkliuką ir šviesių plaukų garbaną.

Keletą minučių pasikamavęs su titnagu ir plienu įžiebiau ugnį. Našlaitės buvo puikūs prakurai, tad netrukus ėmė kilti tiršti kamuoliai dūmų, o aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip liepsnos apima viską, ką mylėjo Piką.

Tačiau mėgavausi kerštu per ilgai: Piką su draugu parlėkė į aklagatvį pažiūrėti, kas čia dega, o aš atsidūriau spąstuose. Netverdamas įsiūčiu, Piką mane puolė. Jis buvo aukštesnis šešiais coliais ir sunkesnis penkiolika svarų, bet blogiausia, kad turėjo primityvų savadarbį peilį: dužusio stiklo šukę virvele apvytu galu.

Piką perdūrė man šlaunį virš kelio, bet antrą smūgį nukreipiau į grindinį, tad peilis sudužo. Vis dėlto, kol sugebėjau įspirti jam į tarpkojį ir pabėgti, jis man spėjo įtaisyti mėlynę ir sulaužyti keletą šonkaulių. Skuodžiau, kiek kojos neša, o jis šlubčiojo iš paskos ir rėkė, kad už tai, ką padariau, mane užmuš.

Net neabejojau, kad Piką mielai tai padarytų. Tad kai kojos žaizda apgijo, pasiėmiau visus juodai dienai sutaupytus pinigus ir nusipirkau penkias pintas drego — pigaus, dvokiančio gėralo, tokio stipraus, kad gali pūslėmis nusėti visą burną. Paskui nušlubčiojau į Dokus ir trainiojausi ten laukdamas, kol mane pastebės Piką ar jo draugužiai.

Ilgai laukti neteko, tad netrukus iškulniavau iš Dokų, žinodamas, kad esu sekamas Pikos ir dviejų jo sėbrų. Ėjau gal pusmylį, per visas Siūliškes, iki pat Lajinės. Laikiausi pagrindinių gatvių, nes žinojau, kad čia, vidury dienos, žmonėms zujant aplinkui, jie nedrįs manęs pulti.

Bet kai mečiausi į šalutinę gatvelę, mano persekiotojai paspartino žingsnį, nes suprato, kad bandau pabėgti. Tačiau pasukę už kampo skersgatvyje manęs nebepamatė.

Piką susiprato pažvelgti aukštyn kaip tik tuo metu, kai nuo žemo pastato stogo pyliau ant jo visą kibirą drego. Skystis pasruvo jo veidu ir krūtine, jis suriko ir, užsidengęs rankom akis, parpuolė ant kelių. Tuomet uždegiau pasivogtą fosforinį degtuką ir mečiau jį ant Pikos. Degtukas krisdamas suspragsėjo ir įsidegė.

Apakintas nuoširdžios vaikiškos neapykantos tikėjausi, kad Piką akies mirksniu pavirs į ugnies stulpą. Taip nenutiko, tačiau jis užsidegė. Piką suriko ir susverdėjo, kiti du berniūkščiai puolė jį iš visų pusių tapšnoti gesindami ugnį. Tuo pasinaudojęs pabėgau.

Visa tai buvo nutikę daugiau kaip prieš metus, ir nuo to laiko Pikos nebuvau sutikęs. Jis manęs neieškojo, o aš nekišau nosies į Dokus, — kartais apeidavau juos per visą mylią. Įsigaliojo paliaubos, tačiau neabejojau, kad Piką ir jo draugai atsimena, kaip aš atrodau, ir mane pastebėję norės suvesti sąskaitas.

Visa tai apgalvojęs, nutariau, kad sumanymas keliauti į Dokus per daug pavojingas. Rizikuoti vėl susidurti su Piką nevertėjo netgi dėl nemokamai pasakojamų istorijų ar galimybės laimėti lažybose sidabrinį talentą. Be to, kokios gi istorijos aš galėčiau paprašyti?

Šis klausimas nedavė ramybės kelias dienas. Kokios istorijos paprašyti? Atsitrenkiau į doko darbininką, bet jis nustūmė mane šalin nespėjus įkišti rankos į jo kišenę. Kokios istorijos? Elgetavau prie gatvės kampo palei Teilu šventyklą. Kokios istorijos? Pavogiau tris kepaliukus duonos ir du iš jų padovanojau Trapiui. Kokios istorijos?

Atsakymas atėjo vėliau, gulint slaptavietėje, kur susieina trys stogai, ir ruošiantis nugrimzti į miegą. Lanrė. Na, žinoma. Galėčiau prašyti papasakoti tikrąją Lanrė istoriją. Istoriją, kurią mano tėvas...

Širdis suspurdėjo krūtinėje — staiga prisiminiau viską, ką vengiau prisiminti visus tuos metus: mūsų furgonas, tėvas tingiai skambina liutnia, šalia jo sėdi mama, ji dainuoja... Nesąmoningai ėmiau trauktis nuo šių prisiminimų, kaip traukiamasi nuo kaitrios ugnies.

Bet, mano nuostabai, vietoj laukiamo veriančio skausmo krūtinėj sukirbėjo tik lengvas maudulys. Be to, pajutau vis stiprėjant jaudulį nuo minties, kad išgirsiu istoriją, kurios ieškojo mano tėvas. Istoriją, kurią jis turbūt būtų galėjęs papasakoti.

Tačiau kartu suvokiau: lėkti į Dokus tik dėl kažkokios istorijos — kvaila. Praktiškumas, kurio per tuos metus išmokė Tarbeanas, primygtinai reikalavo likti pažįstamame ir saugiame pasaulio kampelyje...

Pirmas žmogus, kurį pamačiau įėjęs į „Pusiau nuleistą vėliavą“, buvo ant aukštos taburetės prie baro sėdintis senis. Jis žvelgė deimantinėmis akimis, o kūno sudėjimu priminė iš vandens ištrauktą medinę baidyklę. Jis buvo liesas, nugairintas vėjų, tankiais, žilais plaukais. Jo veidą ir rankas dengė tokie pat vešlūs žili gyvaplaukiai, taip baltuojantys ant rudai įdegusios odos, jog atrodė, lyg senis būtų ką tik išniręs iš putojančios jūros. Trumpai kalbant, tai buvo Skarpis.

Prie jo kojų sėdėjo gal dvidešimt vaikų — kai kurie mano amžiaus, bet dauguma jaunesni. Keistas tai buvo būrelis: šalia tokių purvinų ir basakojų benamių kaip aš sėdėjo gana gerai apsirengę, švarūs, turbūt ir tėvus, ir namus turintys vaikai.

Nė vienas iš jų man nepasirodė matytas, tačiau vis tiek negalėjau būti užtikrintas, kad būrelyje nėra Pikos bičiulių. Tad susiradau vietą arčiau durų ir pritūpęs atsirėmiau nugara į sieną.

Skarpis keletą kartų krenkštelėjo — taip, kad ir aš pasijutau ištroškęs, paskui liūdnai pažvelgė į ant baro stovintį molinį puodelį ir atsargiai apvertė jį dugnu į viršų. Viskas buvo daroma rimtai, tarsi atliekant kokį ritualą.

Vaikai puolė prie baro ir ėmė krauti ant jo monetas. Greitai suskaičiavau suneštus pinigus: du geležiniai pusgrašiai, devyni šimai ir drabas. Iš viso kiek daugiau nei trys geležiniai Sandraugos grašiai. Galbūt jis nebesiūlo lažintis iš sidabrinio talento. O gal tiesiog mano girdėti gandai buvo laužti iš piršto.

Senis beveik nepastebimai linktelėjo barmenui ir tarė:

— Felousietiško raudonojo. — Jo balsas buvo gilus ir gaudus, kone hipnotizuojantis.

Nuplikęs vyras už baro surinko monetas ir mikliai įpylė į platų Skarpio puodelį vyno.

— Taigi, ką šiandien norėtumėt išgirsti? — sudundėjo Skarpis. Jo žemas balsas nugaudė kaip tolimas griaustinis.

Akimirką stojo tyla, ir aš vėl pasijutau priblokštas: tokia ji buvo pagarbi, beveik ritualinė. Bet paskui visi vaikai prakalbo vienu metu, tad kilo didžiulis klegesys.

— Noriu istorijos apie fajerius!

— ...apie Oreną ir kovą prie Mnato...

— Taip, apie Oreną Velsaiterį! Tą, kur su baronu...

— Apie Lartamą..

— Apie Mir Tarinielį!

— Ilieną ir Lokį!

— Apie Lanrė! — beveik nevalingai sušukau ir aš.

Skarpis priglaudė puodelį prie lūpų, ir smuklėje vėl stojo tyla. Įtampa, kuri buvo apėmusi senį stebinčius vaikus, man pasirodė kažin kur pažįstama.

Tylą nutraukė ramus, lėtai lyg medus erdve tekantis Skarpio balsas:

— Ar man nepasigirdo — kažkas paminėjo Lanrė? — Jis pažvelgė tiesiai į mane, jo mėlynos akys buvo šviesios ir skvarbios.

Nežinodamas, ko tikėtis, linktelėjau.

— Aš noriu apie sausąsias žemes už Štormvalo, — nepatenkinta tarė viena maža mergaitė. — Apie smėlio gyvates, kurios iššoka iš žemės kaip rykliai. Ir apie sausuosius žmones, kurie slepiasi po kopomis ir vietoj vandens geria kraują. Ir apie... — Vaikai iš visų pusių ėmė ją baksnoti, tad mergaitė nutilo.

Skarpis dar kartą gurkštelėjo ir vėl stojo tyla. Stebėdamas nuo jo akių neatitraukiančius vaikus suvokiau, ką jie man primena: nekantriai į laikrodį žiūrintį žmogų. Supratau, kad, kai baigsis senio vynas, baigsis ir jo pasakojama istorija.

Skarpis vėl gurkštelėjo, šį kartą vos paliesdamas lūpomis vyną, padėjo puodelį ir pasisuko ant savo taburetės veidu į mus.

— Kas nori išgirsti istoriją apie žmogų, kuris prarado akį ir pradėjo regėti geriau, nei ją turėdamas?

Iš jo balso ir vaikų reakcijos buvo akivaizdu, kad tai grynai retorinis klausimas.

— Taigi Lanrė ir Sukūrimo karas. Tai sena, labai sena istorija. — Skarpis apžvelgė vaikus. — Sėskit ir klausykit, nes papasakosiu jums apie kadaise, prieš daugelį daugelį metų, už daugelio daugelio mylių nuo čia žėrėte žėrėjusį miestą...

Taigi būta kadaise Mir Tarinielio — žėrinčio miesto. Stovėjo jis tarp aukščiausių pasaulio kalnų, tarsi brangakmenis karaliaus karūnoje.

Įsivaizduokite miestą, didelį kaip Tarbeanas, bet prie kiekvieno kampo — nuostabus fontanas, žaliuojantys medžiai arba tokio grožio statulos, kad pažvelgęs į jas net rambiausias žmogus apsipila ašaromis. Kalne išskaptuoti pastatai buvo aukšti ir grakštūs, iš balto ir žėraus akmens, išlaikydavusio saulės šviesą iki pat vėlaus vakaro.

Mir Tarinielį valdė Selitosas. Vos pažvelgęs į daiktą, jis galėdavo permanyti jo slaptąjį vardą. Tais laikais tai daryti mokėjo daugelis, bet galingesnio įvardytojo už Selitosą nebuvo.

Selitosas gynė savo žmones, o šie jam atsakė didele meile. Jo teismas buvo griežtas, bet teisingas, ir niekas negalėjo užliūliuoti jo budrumo melu ar veidmainyste. Jo žvilgsnio galia buvo tokia, kad jis gebėjo skaityti žmonių širdis kaip didžiosiomis raidėmis parašytą knygą.

Tomis dienomis visą bekraštę imperiją niokojo siaubingas karas. Jis buvo vadinamas Sukūrimo karu, o imperija vadinosi Ergenas. Pasaulis lig tol nebuvo matęs didesnės imperijos ir baisesnio karo, tačiau ir viena, ir kita liko tik legendose. Net istorinės knygos, minėjusios juos kaip abejotinus gandus, pačios seniai virto į dulkes.

Karas tęsėsi taip ilgai, kad žmonės vos begalėjo atsiminti laikus, kai dangaus netemdė degančių miestų dūmai. Kitados visa imperija buvo nusėta šimtų didingų miestų. Dabar iš jų liko tik žuvusių kūnais nukloti griuvėsiai. Visur siautė badas ir maras, o kai kur tvyrojo tokia neviltis, kad motinos net nebeduodavo savo vaikams vardų. Bet aštuoni miestai dar stovėjo: Belenas, Antusas, Vajeretas, Tinusa, Emlenas ir miestai dvyniai — Murilija ir Murela. Ir paskutinysis — Mir Tarinielis, didžiausias ir vienintelis nepaliestas ilgaamžio karo. Iš dalies jį apsaugojo kalnai ir narsūs kariai, bet svarbiausia priežastis buvo Selitosas. Pasitelkęs savo žvilgsnio galią, jis stebėjo visas į jo numylėtą miestą vedančias kalnų perėjas. Jo menės buvo aukščiausiuose miesto bokštuose, o iš ten jis galėjo pastebėti kiekvieną užpuoliką, šiam dar nespėjus sukelti jokio pavojaus.

Kiti septyni miestai neturėjo Selitoso galios, tad bandė užsitikrinti saugumą kitais būdais. Jie pasikliovė storomis sienomis, akmenimis ir plienu. Jie pasikliovė ginklu, narsa ir krauju. Ir dar jie pasikliovė Lanrė.

Lanrė kariavo nuo pat tos dienos, kai pajėgė pakelti kardą, o tuomet, kai jo balsas ėmė vyriškėti, jau buvo vertas tuzino gerokai vyresnių karių. Jis vedė moterį vardu Lira, ir meilė jį užvaldė stipriau nei karo šėlas.

Lira buvo įstabiai graži ir išmintinga, o galia nenusileido vyrui. Mat Lanrė galėjo pasikliauti savo rankų jėga ir žmonių ištikimybe, o Lira žinojo daiktų vardus ir turėjo balsą, kuriame slypinti galia galėjo nužudyti žmogų ir nuraminti audrą.

Bėgo metai, Lanrė su Lira kovojo petys į petį. Jie gynė Beleną nuo netikėtų antpuolių, ir, jei ne jie, priešai jau seniausiai būtų užėmę šį miestą. Jie surinko didžiulę kariuomenę ir įtikino kitus miestus, kad jiems būtina susivienyti. Metai po metų jie stūmė priešus iš imperijos žemių. Iš nevilties atbukę žmonės vėl širdyse pajuto užsidegant mažą šildančią kibirkštėlę. Jie vylėsi taikos, ir šią viltį įpūtė ir palaikė tik Lanrė.

Paskui buvo Drosen Tor Blakas. Blac tų laikų kalba reiškia „mūšis“, ir įvyko jis prie Drosen Toro, ir buvo tai didžiausios ir baisiausios kirstynės per visą šį didžiausią ir baisiausią karą. Tris kartus leidosi saulė, tris kartus tekėjo mėnulis, o kariai vis kovojo be mažiausio atokvėpio. Nė viena pusė negalėjo įgyti persvaros, ir nė viena pusė nenorėjo atsitraukti.

Apie patį mūšį pasakysiu tik tiek: prie Drosen Toro žmonių žuvo daugiau, nei šiandien gyvena pasaulyje.

Lanrė visad atsirasdavo ten, kur vyko nuožmiausia kova, ten, kur jo labiausiai reikėjo. Jo kardas tarsi suaugo su ranka ir nesiilsėjo makštyse nė akimirkos. Mūšio pabaigoje, kai kruvini laukai jau buvo klote nukloti lavonais, Lanrė stojo vienas pats prieš siaubingą priešą — didžiulę pabaisą, kurios kūną dengė juodos geležies žvynai, o iškvepiama tamsa dusino žmones. Lanrė susikovė su tuo padaru ir jį nugalėjo, bet ši pergalė jam kainavo gyvybę.

Kai mūšis baigėsi ir priešai buvo išstumti už akmeninių vartų, išgyvenusieji skerdynėse surado Lanrė kūną. Sustingęs ir šaltas, jis tebegulėjo šalia užmuštosios pabaisos. Garsas apie Lanrė žūtį pasklido greitai ir užklojo mūšio lauką kaip nevilties antklodė. Jie laimėjo mūšį ir pakreipė karo eigą savo naudai, tačiau kiekvieną širdį stingdė šaltis. Visų taip puoselėta vilties liepsnelė ėmė mirksėti ir gesti. Jų viltis buvo Lanrė, o Lanrė žuvo.

Užgulus tylai, prie Lanrė kūno priėjo Lira. Ji sušuko jo vardą, ir jos balsas buvo įsakymas. Jos balsas buvo plienas ir akmuo. Jos balsas liepė jam vėl gyventi. Bet Lanrė liko sustingęs — jis buvo miręs.

Užgulus baimei, Lira parklupo prie Lanrė kūno. Ji ištarė jo vardą, ir jos balsas buvo kvietimas. Jos balsas buvo meilė ir ilgesys. Jos balsas prašė jį vėl gyventi. Bet Lanrė liko šaltas — jis buvo miręs.

Užgulus nevilčiai, Lira krito ant Lanrė kūno. Ji išraudojo jo vardą, ir jos balsas buvo šnabždesys. Jos balsas buvo aidas ir tuštuma. Jos balsas meldė jį vėl gyventi. Bet Lanrė liko bedvasis — jis buvo miręs.

Lanrė buvo miręs. Lira kūkčiojo ir drebančiomis rankomis glostė jo veidą. Stovintieji aplink nusisuko, nes krauju pasruvęs mūšio laukas buvo ne toks baisus, kaip Liros širdgėla.

Bet Lanrė išgirdo jos kvietimą ir atsigręžė į jos balsą. Jis grįžo iš anapus mirties durų, ištarė jos vardą ir ramindamas apkabino. Jis atsimerkė ir drebančiomis rankomis nušluostė jos ašaras. Ir tik tada pasigirdo gilus, gaivingas įkvėpis.

Kariai pamatė Lanrė sujudant ir apstulbo. Mirguliuojanti, taip ilgai širdyse puoselėta taikos viltis vėl užsiplieskė karšta liepsna.

— Lanrė ir Lira! — nugriaudėjo jų balsai lyg griaustinis. — Mūsų valdovo meilė yra stipresnė už mirtį! Mūsų valdovės balsas jį prikėlė! Jie nugalėjo mirtį! Dabar jie kartu — argi mes galime pralaimėti!?

Taigi karas tęsėsi ir, kol Lanrė su Lira kovojo petys į petį, ateitis nebeatrodė tokia niūri. Netrukus visi žinojo istoriją apie tai, kaip Lanrė mirė ir kaip jo meilė bei Liros galia jį prikėlė. Pirmą kartą po daugybės metų žmonės atvirai kalbėjo apie taiką ir nebijojo būti palaikyti bepročiais.

Bėgo metai. Nusilpę imperijos priešai nugrimzdo į neviltį, tad netgi didžiausi niurzgos matė, kad karo pabaiga ne už kalnų.

Staiga ėmė sklisti gandai. Lira serga. Lira pagrobta. Lira mirė. Lanrė pabėgo iš imperijos. Lanrė išėjo iš proto. Kai kurie net sakė, kad Lanrė nusižudė ir iškeliavo ieškoti savo žmonos į mirusiųjų šalį. Daug visko šnekėta, bet tiesos nežinojo niekas.

Ir štai, sklandant visiems šiems gandams, Lanrė atkeliavo į Mir Tarinielį. Atvyko jis vienas, su sidabriniu kardu prie šono, vilkėdamas šarvinius, iš prie Drosen Toro nugalėtos pabaisos žvynų pasidirbtus juodos geležies marškinius, kurie taip gludo prie kūno, kad buvo tarsi antra oda.

Lanrė pakvietė Selitosą pasivaikščioti su juo už miesto. Selitosas sutiko, nes tikėjosi sužinoti tiesą apie Lanrė užgriuvusias negandas ir pasiūlyti jam viską, ką gali pasiūlyti draugas. Jie dažnai klausdavo vienas kito patarimo, nes abu buvo valdovai.

Gandai jau buvo pasiekę Selitosą, tad jis nerimavo. Jis bijojo dėl Liros sveikatos, o dar labiau — dėl Lanrė. Selitosas buvo išmintingas. Jis žinojo, kad sielvartas gali sugraužti širdį, o aistros ir geriausius vyrus paverčia kvailiais.

Jie vaikštinėjo kalnų takeliais. Priekyje ėjęs Lanrė užkopė ant aukščiausios viršūnės, nuo kurios visas kraštas buvo kaip ant delno. Paskutiniuose besileidžiančios saulės spinduliuose žėrėjo išdidūs Mir Tarinielio bokštai.

— Girdėjau siaubingus gandus apie tavo žmoną, — prabilo Selitosas.

Lanrė nieko neatsakė, ir Selitosas suprato, kad Lira mirė.

Po ilgos tylos Selitosas vėl prakalbo:

— Nors nežinau, kas nutiko, Mir Tarinielio vartai tau atkelti, o aš padėsiu viskuo, kuo tik gali padėti draugas.

— Tu ir taip man labai padėjai, senasis drauge. — Lanrė atsigręžė ir uždėjo Selitosui ant peties ranką. — Silanxi, užkeikiu tave: akmens vardu, sustink kaip akmuo. Aeruh, aš įsakau orui: užgulk švinu jo liežuvį. Selitos, aš įvardiju tave: visos tavo galios tave tepalieka, išskyrus regėjimą.

Selitosas žinojo, kad pasaulyje yra tik trys žmonės, kurie gali varžytis su juo įvardijimo mene: Alefas, Iaksas ir Lira. Lanrė neturėjo gebėjimo įvardyti — jo galia tūnojo rankose. Užkeikti Selitosą vardu jam buvo taip pat beviltiška, kaip karklo šakele apsiginklavusiam berniukui pulti karį.

Vis dėlto Lanrė galia užgulė kaip sunkus geležinis slėgtuvas, ir Selitosas pajuto, kad nebegali nei judėti, nei kalbėti. Jis stovėjo sustingęs kaip akmuo ir stebėjosi: iš kur Lanrė įgijo tokios galios?

Sutrikęs ir apimtas nevilties, Selitosas žiūrėjo į ant kalnų besileidžiančią naktį, ir pasibaisėjęs suvokė, kad dalis tirštėjančios tamsos — tai didžiulė Mir Tarinielio link judanti kariuomenė. Bet blogiausia, kad pavojaus varpai tylėjo, o pats Selitosas galėjo tik stovėti ir žiūrėti, kaip kariauna sėlina prie jo miesto.

Mir Tarinielis buvo sudegintas, jo gyventojai išskersti, ir kuo mažiau apie tai kalbėsim, tuo bus geriau. Baltos sienos pajuodavo nuo suodžių, fontanai vietoj vandens purškė kraują. Visą naktį ir visą dieną bejėgis Selitosas stovėjo šalia Lanrė ir galėjo tik žiūrėti bei klausyti žūstančiųjų klyksmų, geležies žvangėjimo, griūvančių akmenų bilsmo.

Kai kitą rytą pirmieji aušros spinduliai apšvietė pajuodusius miesto bokštus, Selitosas pajuto, kad gali judėti. Jis atsigręžė į Lanrė, ir šį kartą regėjimas jo neapvylė. Jis pamatė Lanrė viduje didžią tamsą ir ramybės nerandančią sielą. Bet kerų pančiai tebekaustė Selitosą. Įniršis ir noras suprasti susigrūmė jo širdyje, tad jis paklausė:

— Ką gi tu padarei, Lanrė?

Šis ir toliau nenuleido akių nuo Mir Tarinielio griuvėsių. Jo pečiai pakumpo, tarsi juos būtų užgulusi didžiulė našta, o kai prakalbo, balsas buvo kupinas nuovargio.

— Ar aš buvau laikomas geru žmogumi, Selitosai?

— Tu buvai geriausias iš mūsų. Laikėme tave pavyzdžiu.

— Tačiau aš tai padariau.

Selitosas negalėjo prisiversti pažvelgti į sugriautą miestą.

— Tačiau tu padarei tai, — sutiko jis. — Kodėl?

Lanrė patylėjo.

— Mano žmona mirė. Tapau apgaulės ir išdavystės auka, bet dėl jos mirties kaltas tik aš. — Jis nurijo seiles ir nusuko akis į apačioje plytintį kraštą.

Selitosas nusekė jo žvilgsnį. Iš kalnų aukštybių jis išvydo tai šen, tai ten kylančius juodų dūmų kamuolius ir pasibaisėjęs suprato, kad nuniokotas ne tik Mir Tarinielis, — Lanrė visiškai sugriovė paskutines imperijos tvirtoves.

Lanrė atsigręžė į Selitosą.

— Buvau vienas iš geriausių. — Į sielvarto ir nevilties iškreiptą jo veidą buvo baisu žiūrėti. — Visa tai padariau aš, kurį laikė išmintingu ir geru! — Jis ūmiai mostelėjo ranka į dūmuose skendintį kraštovaizdį. — Tad įsivaizduok, kokias baisybes širdies gilumoje slepia kiti, paprasti, žmonės. — Lanrė pažvelgė į Mir Tarinielį ir jį apėmė keista ramybė. — Jiems bent viskas baigėsi. Jie saugūs. Jų nebekamuoja tūkstančiai kasdieninių piktžaizdžių. Jiems nebegresia neteisingo likimo keliamas skausmas.

— Jiems nebegresia gyvenimo stebuklai ir džiaugsmai... — tyliai tarė Selitosas.

— Čia nėra džiaugsmo! — suriko Lanrė. Jo balsas buvo toks siaubingas, kad trupino akmenis, o sugrįžęs aidas raižė juos lyg skustuvas. — Kiekvieną čia išaugusį džiaugsmą greitai nustelbia piktžolės. Aš nesu pabaisa, kuris griauna, kad patirtų iškreiptą malonumą. Aš sėju druską, nes pasirinkimas tik toks — piktžolės arba nieko. — Iš jo akių gelmės į Selitosą žvelgė tik tuštuma.

Selitosas pasilenkė ir pakėlė rantytą aštriagalę kalnų stiklo šukę.

— Nužudysi mane akmeniu? — Lanrė dusliai nusijuokė. — Noriu, kad suprastum: padariau visa tai ne todėl, kad būčiau beprotis.

— Tu nesi beprotis, — sutiko Selitosas. — Nematau tavyje beprotybės.

— Tikėjausi, kad tu prisidėsi prie manęs ir kartu padarysime tai, ką esu sumanęs, — tarė Lanrė, o jo balse suskambo begalinis ilgesys. — Šis pasaulis — kaip mirtinai sužeistas draugas. Tik skubiai duodami kartūs vaistai palengvina skausmą.

— Nori sunaikinti pasaulį? — pats sau sušnibždėjo Selitosas. — Tu nesi beprotis, Lanrė. Tai, kas tave užvaldė, yra blogiau nei beprotybė. Aš negaliu tavęs išgydyti. — Jis palietė pirštu smailą kaip adata akmenį.

— Nužudysi mane, kad išgydytum, senas drauge? — Lanrė vėl šiurpiai nusijuokė ir pažvelgė į Selitosą, ir jo tuščiose akyse staiga sužibo viltis. — Tu gali tai padaryti? — paklausė. — Ar gali mane nužudyti, senas drauge?

Selitosui tarsi marška nukrito nuo akių. Jis žiūrėjo į Lanrė ir išvydo, kaip jis, beveik pamišęs iš sielvarto, siekė galios, kad jos padedamas sugrąžintų Lirą į gyvenimą. Iš meilės jai Lanrė ieškojo žinių už durų, kurių geriau neatverti, ir tas žinias įgijo, sumokėjęs siaubingą kainą.

Bet netgi su visa šia sunkiai pasiekta galia jis negalėjo prisišaukti Liros. Be jos Lanrė gyvenimas buvo tik našta, o įgauta galia svilino jo protą kaip įkaitintas peilis.

Kad pabėgtų nuo šios nevilties ir kančios, Lanrė nusižudė. Jis pasirinko paskutinį visų žmonių prieglobstį ir žengė anapus mirties durų.

Bet kaip anąkart Liros meilė prišaukė Lanrė jam nespėjus peržengti paskutinio slenksčio, taip dabar nugrimzti į saldžią užmarštį neleido įgauta galia. Jos ugnis grąžino jį atgal į kūną ir privertė vėl gyventi.

Selitosas žvelgė į savo buvusį draugą ir viską suprato. Dėl jo žvilgsnio galios tiesa pakibo virš drebančio Lanrė silueto lyg juodas gobelenas.

— Aš galiu tave nužudyti, — tarė Selitosas ir nusigręžė, kad nematytų staiga Lanrė veide įsižiebusios vilties. — Bet tik valandai ar dienai. Tu sugrįši, būsi pritrauktas kaip geležis prie lodenkmenio. Tavo vardas dega tavy kartu su galia. Galiu ją užgesinti tiek pat, kiek numušti akmeniu mėnulį.

Lanrė pečiai nusviro.

— Aš žinojau tiesą, bet vis tiek tikėjausi, — atsakė jis. — Nebesu tas Lanrė, kurį pažinojai. Turiu naują, baisų vardą. Esu Heliaksas, ir jokios durys nepastos man kelio. Aš viską praradau: Lirą, saldų miegą, palaimingą užmarštį, man nepasiekiama net beprotybė. Pati mirtis — viso labo atviri mano galios vartai. Ir nėra man išsigelbėjimo. Belieka viltis, kad sulauksiu užmaršties, kuomet viskas išnyks ir iš dangaus nukris bevardis Aleu.

Tai pasakęs, Lanrė užsidengė veidą rankomis ir jo kūnas suvirpėjo nuo tylaus, skausmingo kūkčiojimo.

Selitosas pažvelgė į apačioje plytinčias žemes ir pajuto silpną vilties kibirkštėlę. Ten buvo matyti šeši dūmų stulpai. Mir Tarinielis sugriautas, kiti šeši miestai — taip pat. Bet tai reiškė, kad ne viskas prarasta. Liko dar vienas miestas...

Nepaisant visko, Selitosas pažvelgė į Lanrė su užuojauta, o kai prabilo, jo balsas buvo liūdnas.

— Argi nebėra jokios išeities? Jokios vilties? — Jis padėjo Lanrė ant peties ranką. — Gyvenimas gražus. Netgi po viso, ką padarei, aš padėsiu tau tai pajusti. Jei tik pats norėsi.

— Ne, — atsakė Lanrė. Jis atsistojo visu ūgiu, sielvarto raukšlių išvagotas jo veidas buvo didingas. — Čia nėra jokio grožio. Aš sėsiu druską, kad nebeaugtų dilgančios piktžolės.

— Gaila, — tarė Selitosas.

Jis taip pat atsitiesė ir galingu balsu prabilo:

— Dar niekad regėjimas nebuvo manęs apvylęs. Bet štai jis apsiniaukė, ir aš neįžvelgiau tiesos tavojoj širdy. — Selitosas giliai įtraukė oro. — Akis mane išdavė, ir tegul niekad daugiau... — Jis pakėlė akmenį ir nukreipė jo smaigalį sau į akį. Selitoso riksmas aidu nusirito per kalnus, jis parpuolė ant kelių ir iškvėpė: — Ir tegul niekad daugiau nebebūsiu toks aklas.

Kai stojo didi tyla ir kerų pančiai nukrito, Selitosas numetė tą akmenį prie Lanrė kojų ir tarė:

— Savo kraujo galia užkeikiu tave: būk prakeiktas savo paties vardu.

Selitosas ištarė ilgą Lanrė širdyje įrašytą vardą, ir nuo šio garso aptemo saulė, o vėjas ėmė ridenti akmenis nuo kalno šlaitų.

Paskui Selitosas vėl prabilo:

— Tai mano nuosprendis tau: lai tavo veidą visad dengia šešėlis, ir teesie jis juodas, kaip nuversti mano mylimo Mir Tarinielio bokštai.

Tai mano nuosprendis tau: lai tavo paties vardas tampa tau priešu, ir teesie tau nepasiekiama ramybė.

Tai mano nuosprendis tau ir tiems, kurie seks paskui tave: teesie šitaip, kol baigsis pasaulis ir bevardis Aleu nukris iš dangaus.

Aplink Lanrė ėmė telktis tamsa. Netrukus jo gražaus veido bruožai susiliejo, ir liko matyti tik miglotos nosies, burnos ir akių apybraižos. Visa kita dengė šešėlis, juodas ir vientisas.

Selitosas atsistojo ir tarė:

— Kartą tau pavyko mane įveikti pasitelkus klastą, bet daugiau to nebus. Dabar aš matau aiškiau nei anksčiau, ir mano galia — su manim. Negaliu tavęs nužudyti, bet galiu iš čia išvaryti. Tad šalin! Koktu žiūrėti į tavo šlykštumą, ypač kai žinau, koks nuostabus buvai kadaise.

Kartūs žodžiai degino jam burną, o Lanrė su tamsesniu už bežvaigždę naktį šešėliu ant veido dingo lyg vėjo nupūstas dūmas.

Selitosas nulenkė galvą, ir ant žemės ėmė kristi jo karštos, kruvinos ašaros.

Tik nutilus Skarpio balsui suvokiau, kaip mane įtraukė ši istorija. Senis užvertė galvą ir susipylė į burną paskutinius vyno lašus. Paskui apvertė savo platų molinį puodelį ir dusliu bumbtelėjimu, tarsi baigiamuoju akordu, padėjo jį ant baro.

Vaikai, kurie viso pasakojimo metu sėdėjo sustingę kaip akmenys, dabar suklego: pasipylė klausimai, įspūdžiai, prašymai, padėkos. Skarpis mostelėjo barmenui, ir šis pastatė prieš jį bokalą alaus, tuo tarpu vaikai patraukė prie durų.

Palaukiau, kol visi išeis, paskui priėjau prie Skarpio. Jis įsmeigė į mane savo deimanto mėlynumo akis, ir aš sumišau.

— Noriu padėkoti. Ačiū. Mano tėvui ši istorija būtų labai patikusi. O tai... — Aš užsikirtau ir ištiesiau rankoje geležinį pusgrašį. — O tai jums. Nesupratau, kas čia vyksta, tad nesumokėjau kartu su kitais. — Mano balsas gergždė. Gal dėl to, kad keliais atsikvėpimais pabėriau daugiau žodžių, nei buvau sakęs per visą mėnesį.

Skarpis įdėmiai pažvelgė į mane.

— Taisyklės čia tokios, — tarė jis ir pradėjo lenkti savo gumbuotus pirštus. — Pirma: nekalbėti, kai kalbu aš. Antra: duoti smulkią monetą, jeigu turi atliekamą.

Jis pažiūrėjo į ant baro gulintį pusgrašį.

Nenorėdamas išsiduoti, kokia ta moneta reikalinga man pačiam, bandžiau sumesti, kur čia nukreipus kalbą.

— Ar žinote daug istorijų?

Jo veidą vagojančių raukšlių tinklas susipynė į šypseną.

— Tik vieną. Bet jos dalys dažnai atrodo kaip atskiros istorijos. — Jis gurkštelėjo iš bokalo. — Ji rutuliojasi visur aplink mus: seldimų dvaruose, seldarų dirbtuvėse, už Štormvalo plytinčioje didžiojoje smėlio jūroje, žemuose akmeniniuose nameliuose, kuriuose šnabždasi ademai... O kartais, — senis vėl nusišypsojo, — o kartais jos gijos nuveda į varganas smukles Tarbeano Dokuose. — Jo šviesios akys skverbėsi į mane, tarsi būčiau knyga, kurią jis skaito.

— Kiekvienoj geroj istorijoj yra bent žiupsnis tiesos, — norėdamas užpildyti tylą, pakartojau tėvo kadaise mėgstamą posakį. Jausmas, apėmęs kalbantis su kitu žmogumi, buvo keistas, tačiau malonus. — Manau, čia tiesos tiek pat, kiek ir visur kitur. Tai blogai — juk pasauly galėtų būti ir mažiau tiesos, arba daugiau... — Susipainiojęs nutilau. Nudelbiau akis į savo rankas ir pasijutau norintis, kad jos būtų švaresnės.

Senis pastūmė pusgrašį man. Aš paėmiau monetą, o Skarpis nusišypsojo. Šiurkšti jo ranka nusileido man ant peties švelniai lyg paukštis.

— Kasdien, išskyrus geduldienį. Po šešto varpo dūžio. Daugmaž.

Jau ėjau prie durų, tačiau sustojau.

— Ar tai tiesa? Ta istorija? — Neapibrėžtai mostelėjau rankomis. — Ta jos dalis, kurią pasakojote šiandien?

— Visose istorijose yra tiesos, — atsakė Skarpis. — Bet jei klausi, ar tai tikrai įvyko, tada taip — tai tiesa. — Jis lėtai gurkštelėjo, paskui vėl nusišypsojo, o jo šviesios akys sužibo. — Daugmaž. Kad tinkamai papasakotum istoriją, turi šiek tiek pameluoti. Pasakosi per tiksliai — supainiosi faktus. Pasakosi per teisingai — istorija skambės neįtikimai.

— Ir mano tėvas taip sakydavo. — Paminėjus jį, užvirė jausmai. Tik pamatęs mane stebinčias Skarpio akis susivokiau, kad nervingai traukiuosi atbulas prie durų. Sustojau ir prisiverčiau išeiti apsigręžęs. — Užsuksiu vėl, jei galėsiu.

— Žinau, — išgirdau sakant Skarpį ir iš balso supratau, kad jis šypsosi. DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Tarsi šydas nuo akių

Išėjau iš baro šypsodamasis, visai užmiršęs, kad tebesu man pavojinguose Dokuose. Džiūgavau nuo minties, kad greitai vėl galėsiu klausytis istorijos. Net nebegalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą nekantravau ko nors laukdamas. Patraukiau prie gatvės kampo, kur paprastai elgetaudavau, bet praplušėjęs tris valandas tepešiau ploną šimą. Tačiau netgi tai neapkartino mano pakylėtos nuotaikos. Rytoj bus geduldienis, bet poryt — vėl išgirsiu istoriją!

Visgi dar sėdėdamas ant šaligatvio pajutau miglotą nerimą. Jausmas, kad kažką pamiršau, kėsinosi į taip retai mane aplankantį džiaugsmą. Bandžiau nekreipti į jį dėmesio, bet jis nepaleido manęs nei tą, nei kitą dieną, tarsi zvimbiantis uodas, kurio nematai ir juolab negali priploti. Dienai baigiantis jau tikrai žinojau — esu kažką pamiršęs. Kažką, kas susiję su Skarpio papasakota istorija.

Žinoma, jums, klausantiems viso to kaip sklandaus ir nuoseklaus pasakojimo, viskas jau aišku. Tačiau turėkite galvoje, kad beveik trejus metus gyvenau Tarbeane kaip gyvulys. Dalis mano proto vis dar miegojo, o dulkėmis nukloti skausmingi prisiminimai tūnojo už užmaršties durų. Išmokau jų vengti, kaip kad luošys išmoksta neperkelti svorio ant sužalotos kojos.

Kitą dieną man nusišypsojo laimė: iš vieno furgono užgalio pavogiau ryšulį skarmalų ir už keturis geležinius grašius pardaviau juos skudurininkui. Buvau toks alkanas, kad nekvaršinau sau galvos mintimis apie rytdieną, tad nusipirkau storą griežinį sūrio, karštą dešrelę, visą kepalą šviežios duonos ir šilto opuolių pyrago. Galiausiai, paklusdamas užgaidai, priėjau prie artimiausios smuklės užpakalinių durų ir už paskutinį grašį nusipirkau puodelį stipraus alaus.

Įsitaisiau kitoje gatvės pusėje priešais smuklę, ant kepyklos laiptelio. Ten sėdėdamas stebėjau aplink zujančius žmones ir mėgavausi geriausiu maistu, kokį tik teko valgyti kelis pastaruosius mėnesius. Netrukus sutemos virto tamsa, o nuo išgerto alaus mano galva maloniai apsisuko. Bet kai prisikimšau pilvą, vėl apėmė nerimas, ir dar stipriau nei anksčiau. Suirzau, kad kažkas gadina visais kitais atžvilgiais nuostabią dieną.

Kai visiškai sutemo, gatvę teapšvietė anapus gatvės šurmuliuojanti smuklė. Prie jos durų sukiojosi kelios moterys. Jos pusbalsiu šnekučiavosi tarpusavyje ir išraiškingai žvilgčiojo į pro šalį einančius vyrus.

Išgėriau likusį alų ir kai jau ketinau eiti prie smuklės grąžinti puodelį, staiga pamačiau gatve artėjant mirksinčią deglo šviesą. Pastebėjęs, kad einantysis vilki pilką Teilu šventiko mantiją, nutariau luktelti, kol jis pražingsniuos pro šalį. Šiandien geduldienis, o aš gėriau alų ir apsivogiau, tad geriau nesimaišyti dvasininkams po kojom.

Jo veido įžiūrėti negalėjau, nes šventikas buvo užsimaukšlinęs gobtuvą, be to, jį užstojo deglas. Jis priėjo prie moterų ir ėmė tyliai su jomis kalbėtis. Paskui sužvangėjo monetos, o aš dar labiau pasislinkau į tarpdurio nišos šešėlį.

Teiluietis apsigręžė ir patraukė atgal. Nenorėdamas atkreipti į save jo dėmesio ar bėgti nuo alaus tebesisukančia galva apmiriau. Šį kartą deglas jo veido neužstojo, tačiau kai jis pasisuko į mano pusę, po gobtuvu vis tiek tegalėjau įžiūrėti tamsą ir šešėlį.

Nepastebėjęs manęs, o gal nekreipdamas dėmesio, šventikas nuėjo tolyn. O aš likau, kur sėdėjau, nes nebepajėgiau judėti. Šis vaizdas — žmogus su gobtuvu, šešėlio paslėptas veidas — atvėrė mano proto duris ir užplūdo prisiminimai. Aš prisiminiau vyrą tuščiomis akimis, jo košmarišką šypseną, kraują ant jo kardo. Pelenių, ir skvarbų kaip šaltas vėjas jo balsą: „Tai tavo tėvų laužavietė?“

Bet ne, svarbiausia ne jis, o tas kitas, tas prie laužo sėdėjęs tykusis. Žmogus, kurio veidą dengė šešėlis. Heliaksas. Štai šis vos vos prisimenamas vaizdas sklandė mano sąmonės pakraščiuose po Skarpio istorijos.

Nulėkiau į slaptavietę ant stogo ir susisupau į nudrengtą antklodę. Istorija ir prisiminimai lėtai susiliejo į visumą. Ėmiau pripažinti neįtikimą tiesą: čandrianai egzistuoja, Heliaksas taip pat. Jei Skarpio papasakota istorija — tiesa, tuomet Lanrė ir Heliaksas — tas pats asmuo. Čandrianai nužudė mano tėvus, visą trupę. Kodėl?

Į minčių paviršių iškilo ir kiti prisiminimai. Išvydau priešais mane priklaupusį vyrą juodomis akimis, Pelenių. Jo veidas buvo be jokios išraiškos, o balsas aštrus ir šaltas. „Kai kieno tėvai, — pasakė jis, — dainuodavo visai nederamas dainas.“

Čandrianai nužudė mano tėvus už tai, kad jie rinko istorijas apie juos. Visa trupė buvo išžudyta dėl vienos dainos. Prasėdėjau be miego visą naktį, o galvoje sukosi vis tos pačios mintys. Kad ir iš lėto, bet ėmiau suvokti, jog visa tai — tikrovė.

Ką dariau paskui? Prisiekiau, kad surasiu čandrianus ir nužudysiu visus iki vieno? Galbūt. Bet, net jei prisiekiau, giliai širdyje žinojau, kad tai neįmanoma. Tarbeanas išmokė mane mąstyti praktiškai. Nužudyti čandrianą? Nužudyti Lanrė? Ir nuo ko gi man pradėti? Lengviau būtų pavogti iš dangaus mėnulį — bent žinau, kur jo naktimis ieškoti.

Vis dėlto vieną dalyką galėjau padaryti: nutariau rytoj paprašyti Skarpio papasakoti tikrąją, už jo istorijų slypinčią tiesą. Ne kažin kas, bet šiuo metu galėjau tik tiek. Bent kol kas kerštas buvo ne mano jėgoms, tad liko viltis sužinoti teisybę.

Laikiausi jos visas ilgas tos nakties valandas, kol galiausiai pakilo saulė ir aš užmigau. DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Budri Teilu akis

Kitą dieną nubudau nepailsėjęs, pažadintas valandas mušančio varpo. Suskaičiavau keturis dūžius, bet nežinojau, kiek jų nuskambėjo iki man prabundant. Sumirksėjau, kad išvaikyčiau miegus, ir pabandžiau nuspėti laiką pagal saulės padėtį. Maždaug šeštas varpo dūžis. Dabar Skarpis pradeda pasakoti savo istoriją.

Pasileidau tekinas, basomis kojomis šlependamas per grublėtus grindinio akmenis ir taškydamas balas. Nardžiau iš vieno skersgatvio į kitą, kad kaip nors sutrumpinčiau kelią. Giliai įkvėpiau drėgno, sudvisusio miesto oro, ir viskas aplinkui tarsi paniro į miglą.

Beveik įvirtau į „Pusiau nuleistą vėliavą“ ir įsitaisiau prie galinės sienos, palei duris. Prabėgom apsidairęs pastebėjau, kad smuklėje daugiau žmonių, nei paprastai būna tokį ankstyvą vakarą, bet nebuvo kada sukti dėl to galvos: Skarpio istorija mane įtraukė tučtuojau, ir nebegalėjau daryti nieko kita, tik klausytis jo gilaus, griausmingo balso ir žiūrėti į žibančias akis.

...Selitosas Vienakis išėjo į priekį ir tarė:

— Viešpatie, jeigu aš tai padarysiu, ar suteiksi man galios atkeršyti už sugriautą žėrintį miestą? Ar aš galėsiu sujaukti Lanrė ir čandrianų, kurie žudė nekaltus žmones ir sudegino mano mylimą Mir Tarinielį, užmačias?

Alefas atsakė:

— Ne. Viskas, kas asmeniška, turi likti nuošaly. Tu privalai bausti ir apdovanoti tik už tai, ko liudininku nuo šiandienos būsi.

Selitosas nunarino galvą:

— Atleisk, bet širdis man sako, kad privalau sustabdyti blogį, kol jis nepadarytas, o ne delsti ir bausti už jį vėliau.

Kai kurie ruačai pritariamai sumurmėjo ir atsistojo greta Selitoso, mat prisiminė Mir Tarinielį ir buvo pilni pykčio bei nuoskaudos dėl Lanrė išdavystės.

Selitosas priėjo prie Alefo ir parklupo priešais jį.

— Turiu atsisakyti to, ką man siūlai, nes nepajėgsiu užmiršti. Bet aš stosiu prieš jį su šiais ištikimais ruačais. Matau jų tyras širdis. Sugriauto miesto garbei mes vadinsimės amirais. Mes užkirsime kelią Lanrė ir tiems, kurie seka paskui jį. Niekas nesukliudys mums siekti kilnaus tikslo.

Po šių žodžių daugelis ruačų pasitraukė nuo Selitoso. Jie bijojo ir nenorėjo veltis į didžius reikalus.

Bet Teilu žengė į priekį ir tarė:

— Teisingumas mano širdyje aukščiau už viską. Aš atsisakysiu šio pasaulio, kad geriau tarnaučiau ir jam, ir tau. — Parklupęs prieš Alefą, jis nulenkė galvą ir nuleido rankas.

Žengė į priekį ir kiti. Aukštasis Kirelas, degęs Mir Tarinielio pelenuose, bet likęs gyvas. Dėja, kuri prarado kare du vyrus ir kurios veidas, lūpos bei širdis buvo atšiaurūs ir šalti kaip akmuo. Enlasas, niekad nenešiojęs kardo, nevalgęs gyvūnų mėsos, iš kurio lūpų niekas niekad negirdėjo blogo žodžio. Gražioji Geiša, pirmoji moteris, patyrusi neprašytą vyro prisilietimą, turėjusi šimtus gerbėjų Belene prieš griūvant jo sienoms.

Lekeltas, dažnai nerūpestingai juokęsis net tada, kai aplink karaliavo sielvartas. Imetas, beveik dar berniukas, niekad nedainuodavęs, o žudęs žaibiškai, be gailesčio ašarų. Ordalė, jauniausia iš jų visų, niekad nemačiusi mirties, susirišusi savo auksinius plaukus ryškia juosta, — ir ji drąsiai atsistojo priešais Alefą. O šalia jos atsistojo Andanas, kurio veidas buvo lyg kaukė degančiomis akimis ir kurio vardas reiškė pyktį.

Visi jie priėjo prie Alefo, ir šis palietė jų rankas, akis ir širdis. Nuo paskutinio jo prisilietimo juos nutvieskė skausmas, nes jų nugaras pradrėskė augantys sparnai, padėsiantys nukakti visur, kur tik jie panorės. O sparnai tie buvo iš ugnies ir šešėlio, iš geležies ir stiklo, iš akmens ir kraujo.

Paskui Alefas ištarė ilgus jų vardus, ir visą būrį apgaubė baltos liepsnos. Ugnis palietė jų sparnus ir suteikė jiems greitį. Ugnis blykstelėjo amirų akyse, ir jie išmoko matyti žmonių širdžių gelmę. Ugnis įsiskverbė į jų burnas, ir jie uždainavo galios dainas. Paskui ugnis peršoko ant jų kaktų, kur švietė tarsi sidabrinės žvaigždės, o jie pasidarė teisingi bei išmintingi, ir šiurpūs pažiūrėti. Paskui ugnis prarijo juos, ir jie visiems laikams dingo iš mirtingųjų akių.

Nuo to laiko juos matyti gali tik galingiausieji, o ir jiems tai pavyksta tik per didelius vargus ir pavojus. Jie vykdo teisingumą pasaulyje, ir Teilu — didingiausias iš jų...

— Užtektinai prisiklausiau, — nors šie žodžiai buvo pasakyti negarsiai, jie skambėjo kaip riksmas. Kai Skarpis pasakodavo istoriją, menkiausias pertraukimas buvo lyg duonos kąsnyje įsimaišęs žiupsnis žvirgždo.

Iš salės galo prie baro ėjo du tamsiais apsiaustais vilkintys vyrai: vienas aukštas ir pasipūtęs, kitas žemas, su gobtuvu. Jiems einant pastebėjau iš po apsiaustų sušmėžuojant pilkas mantijas — tai buvo Teilu šventikai. Dar blogiau — juos lydėjo du kiti, kardais ginkluoti nuožmios išvaizdos vyrai. Kol jie sėdėjo, neatkreipiau dėmesio, tačiau dabar skausmingai aiškiai suvokiau, kad tai bažnyčios kariai.

Visa tai pastebėjau ne tik aš — vaikai vienas po kito spruko į gatvę. Sumaniausi bandė apsimesti atsitiktinai čia užklydusiais, bet kai kurie pasileido bėgti dar nepasiekę durų. Nepaisydami sveiko proto, savo vietose liko trys vaikai: seldišų berniukas nėriniuotais marškiniais, maža basakojė mergaitė ir aš.

— Manau, mes visi užtektinai prisiklausėme, — tyliai, bet griežtai tarė aukštasis šventikas. Jis buvo liesas, įdubusiomis, tarsi prigesusios anglys žėrinčiomis akimis. Rūpestingai prižiūrima suodžių spalvos barzda aštrino ir taip į peilio ašmenis panašius jo veido bruožus.

Jis padavė žemajam, gobtuvu galvą prisidengusiam dvasininkui savo apsiaustą ir liko su blyškiai pilka teiluiečių mantija. Kai pamačiau ant jo kaklo kabant sidabrines svarstykles, pasirodė, kad širdis iššoks iš krūtinės: tai ne šiaip šventikas, tai Teisėjas. Kiti du vaikai tučtuojau spruko pro duris.

Teisėjas prakalbo:

— Budriai Teilu akiai regint, aš kaltinu tave erezija.

— Paliudiju, — tarė antrasis šventikas iš po gobtuvo.

Teisėjas mostelėjo kariams:

— Suriškit jį.

Tie puolė šiurkščiai vykdyti įsakymą, tuo tarpu Skarpis išliko ramus ir rišamas nepasakė nė žodžio.

Teisėjas kurį laiką stebėjo, kaip jo asmens sargybinis riša Skarpio riešus, paskui nusisuko ir tarsi išmetė pasakorių iš galvos. Jis ilgai apžiūrinėjo patalpą, galiausiai jo akys įsmigo į už baro stovintį nuplikusį vyrą su prijuoste.

— T-telaimina jus Teilu! — išmikčiojo „Pusiau nuleistos vėliavos“ šeimininkas.

— Palaimins, — atkirto Teisėjas. Jis vėl ilgai dairėsi po patalpą, galiausiai pasisuko į atokiau nuo baro stovintį antrąjį šventiką. — Antoni, argi gali tokia puiki vieta būti eretikų prieglauda?

— Viskas įmanoma, Teisėjau.

— A-a-a, — tyliai nutęsė tas, paskui dar kartą apsidairė ir vėl pervėrė akimis vyrą už baro.

— Gal galėčiau pasiūlyti jūsų kilnybėms išgerti? Gal malonėtumėt? — skubom pasiūlė smuklininkas.

Tyla.

— Aš... aš turiu omeny statinaitę puikaus felousietiško baltojo vyno. Jums ir jūsų broliams. Dėkingumo ženklan. Leidau jam čia būti, nes pradžioj jis pasakojo įdomias istorijas. — Plikis sunkiai nurijo seiles ir paskubom tęsė: — Bet paskui jis pradėjo kalbėti nuodėmingus dalykus. Bijojau jį išmesti lauk, nes jis aiškiai kuoktelėjęs, o visi žino, kad Viešpaties apmaudas sunkia našta užgula tuos, kurie pakelia ranką prieš bepročius...

Jo balsas užlūžo, ir kambaryje stojo tyla. Smuklininkas vėl nurijo seiles, ir netgi prie durų, kur aš stovėjau, galėjai išgirsti sausą spragtelėjimą jo gerklėje.

— Dosnus pasiūlymas, — galiausiai tarė Teisėjas.

— Labai dosnus, — aidu atsiliepė žemasis šventikas.

— Tačiau stiprūs gėrimai kartais gundo žmones nuodėmingiems poelgiams.

— Nuodėmingiems, — šnabždesiu atitarė antrasis.

— O kai kurie mūsų broliai davė įžadus atsispirti kūniškoms pagundoms. Aš privalau atsisakyti. — Teisėjo balsas buvo persisunkęs dievobaimingo apgailestavimo.

Mano akys susitiko su Skarpio akimis. Jis puse lūpų šyptelėjo, o mane suėmė blogumas. Senasis pasakotojas, regis, net nenutuokė, į kokią didelę bėdą pakliuvo. Bet tuo pat metu giliai širdyje kažkokia savanaudiškoji mano dalis sakė: „Jei būtum atėjęs anksčiau ir sužinojęs tai, ką nori žinoti, viskas būtų ne taip blogai.“

Tylą nutraukė barmenas:

— Gal tuomet, ponai, paimtumėt tiek monetų, kiek kainuoja tokia statinaitė? Jei jau pačios statinaitės negalima...

Teisėjas apsimetė susimąstęs.

— Dėl vaikučių, — maldavo plikis. — Aš juk žinau — panaudosite tuos pinigus jų labui.

Teisėjas kietai sučiaupė lūpas.

— Labai gerai, — tarė jis po akimirkos, — vaikų labui.

— Vaikų. — Žemajam šventikui kartojant šį žodį jo balse suskambo kažkas atstumiančio.

Smuklininkas išspaudė šypseną, o Skarpis pavartaliojo akis ir man mirktelėjo.

— O juk galėtum pagalvoti, — lyg tirštas medus užliejo tylą Skarpio balsas, — kad tokie šaunūs dvasininkai rastų ir geresnės veiklos nei suiminėti pasakorius ir lupti pinigus iš sąžiningų žmonių.

Vyras prie baro nustojo žvanginti monetas ir, regis, visa smuklė sulaikė kvapą. Teisėjas dirbtinai atsainiai nusisuko nuo Skarpio ir per petį tarė žemesniam šventikui:

— Antoni, regis, mums į rankas pakliuvo gerai išauklėtas eretikas. Kaip keista ir nuostabu! Reikėtų jį parduoti edema ru: jis primena kalbantį šunį.

Skarpis tęsė:

— Aš, žinoma, nesitikiu, kad pulsite ieškoti Heliakso ir Septyneto. Visad sakau: mažam žmogui — maži darbai. Manau, visa bėda, jog sunku rasti tokį darbą, kad tiktų ir jums. Laimė, jūs išradingi. Tad galite rinkti šiukšles arba ieškoti utėlių viešnamių lovose, kai ten apsilankote.

Apsigręžęs Teisėjas čiupo molinį puodelį nuo baro ir tvojo juo Skarpiui per galvą. Puodelis sudužo į šipulius.

— Nekalbėk mano akivaizdoje! — pratrūko Teisėjas. — Tu nieko nežinai!

Skarpis kiek papurtė galvą, tarsi norėdamas praskaidrinti mintį. Jo iš vandens ištrauktą medį primenančia kakta nutekėjo raudona srovelė ir nuvinguriavo prie jūros putos baltumo antakio.

— Gal tai tiesa? Teilu visada sakė...

— Neminėk jo vardo! — suriko išraudęs Teisėjas. — Tavo burna jį tik dergia. Ant tavo liežuvio vien tik šventvagystės.

— Liaukis, Erlusai, — tarsi drausmindamas mažą vaiką tarė Skarpis. — Teilu nekenčia tavęs labiau nei visas pasaulis. O tai jau šis tas.

Kambaryje stojo įtempta tyla. Teisėjo veidas išbalo.

— Tepasigaili tavęs Viešpats, — tarė jis niūriu, drebančiu balsu.

Skarpis akimirką nebyliai žvelgė į Teisėją, paskui prapliupo kvatoti. Griausmingas, nevaldomas juokas liejosi iš pačių jo sielos gelmių.

Teisėjas žybtelėjo akimis į pasakotoją rišusį nuožmaus veido karį. Be jokių įžangų šis smogė Skarpiui kumščiu į kepenis, paskui iš nugaros į kaklą.

Skarpis pargriuvo. Ant medinių grindų krentančio kūno keliamas garsas, regis, nutilo anksčiau, nei juoko aidas. Mostelėjus Teisėjui, vienas iš sargybinių pakėlė senį už pakarpos. Jis tabalavo kaip skudurinė lėlė, kojomis vos siekdamas žemę.

Bet Skarpis neprarado sąmonės, tik buvo pritrenktas. Pasakorius pavartė akis, galiausiai sutelkė žvilgsnį į Teisėją.

— Tepasigaili mano sielos. — Jis silpnai sugargė — geresnę dieną nei ši tai būtų reiškę kikenimą. — Net neįsivaizduoji, kaip juokingai šie žodžiai skamba tavo lūpose.

Kai Skarpis vėl prakalbo, jis, regis, kreipėsi į priešais tvyrantį orą:

— Turi bėgti, Kvoutai. Su šiais žmonėmis geriau neprasidėti. Eik ant stogų. Lik ten, kur būsi jiems nematomas. Turiu draugų bažnyčioje, tad išsisuksiu, o čia man niekuo nepadėsi. Eik.

Kadangi jis kalbėjo nežiūrėdamas į mane, visi akimirką sutriko. Teisėjas vėl mostelėjo, ir vienas iš karių tvojo Skarpiui per viršugalvį. Senis užvertė akis, jo galva nusviro.

Tuo tarpu aš išsmukau pro duris į gatvę ir, klausydamas Skarpio patarimo, nulėkiau stogais, dvasininkams dar nespėjus išeiti iš baro. DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Mano proto durys

Grįžęs į savo slaptavietę, susisupau į antklodę ir pravirkau. Verkiau taip, lyg manyje būtų lūžusi kokia užtvara ir dabar viskas veržtųsi laukan.

Kūkčiojau iki išnaktų, kol netekau jėgų. Tačiau ir tuomet miegas neėmė, tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į dangų. Galvojau apie tėvus ir trupę, ir su nuostaba atradau, kad prisiminimai nebe tokie skaudūs kaip anksčiau.

Norėdamas nuraminti ir pamiklinti protą, pirmą kartą per tuos metus pabandžiau atlikti vieną iš Beno išmokytų triukų. Sekėsi sunkiau nei anksčiau, bet pasiekiau savo.

Jei kada pramiegojote visą naktį nejudėdami, turbūt jums pažįstamas rytinis kūno sąstingis ir tas pirmasis malonus bei skausmingas pasirąžymas, o jeigu taip, galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi, kai po tiekos metų ant Tarbeano stogų prabudo ir pasirąžė mano protas.

Likusią tos nakties dalį praleidau atverdamas savo proto duris. Viduje aptikau seniai pamirštus dalykus: dainos žodžius dėliojančią motiną, sceninę tarseną, trijų nervus raminančių ir užmigti padedančių arbatų sudėtį, pirštų padėtis ant liutnios grifo...

Mano muzika. Nejaugi praėjo šitiek metų nuo to laiko, kai paskutinį kartą laikiau rankose liutnią?

Ilgai galvojau apie čandrianus: apie tai, ką jie padarė mano trupei ir ką iš manęs atėmė. Prisiminiau kraują ir degančių plaukų tvaiką, ir pajutau, kaip krūtinėje pamažu įsiliepsnoja pyktis. Prisipažįstu: tą naktį mano galvoje virė tamsios, kerštingos mintys.

Bet Tarbeane praleisti metai įdiegė man kieto kaip geležis praktiškumo. Žinojau, kad kerštas tėra vaikiška fantazija. Man penkiolika. Ką aš galiu padaryti?

Tikrai žinojau tik viena. Gulint ir bandant viską prisiminti atmintyje iškilo Heliakso Peleniui pasakyti žodžiai: „Kas tave apsaugo nuo amirų? Nuo dainininkų? Nuo sithų? Nuo visų, kas tik gali tau pakenkti?“

Vadinasi, čandrianai turi priešų, ir jei aš juos surasčiau, jie galėtų man padėti. Net neįsivaizdavau, kas per vieni tie „dainininkai“ ir „sithai“, užtat kas amirai, žino kiekvienas — tai galingi bažnyčios riteriai, Aturano imperijos dešinioji ranka. Deja, lygiai taip pat kiekvienas žino, kad amirų nebėra jau tris šimtus metų: jie buvo paleisti, kai žlugo Aturano imperija.

Bet Heliaksas kalbėjo apie juos taip, lyg jie vis dar egzistuotų. O iš Skarpio istorijos buvo galima suprasti, kad amirų atsiradimas sietinas su Selitosu, o ne su Aturano imperija, kaip kad buvau mokomas. Akivaizdu — toje istorijoje slypėjo dar daug dalykų, kuriuos privalėjau išsiaiškinti.

Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo daugiau kilo klausimų. Čandrianai turbūt nežudo kiekvieno, kas renka apie juos istorijas arba dainuoja jiems skirtas dainas. Kas gi nežino apie čandrianus vieno kito padavimo, o kuris vaikas nesudainuotų kvailos dainelės apie jų ženklus? Kuo mano tėvų daina buvo ypatinga?

Klausimų vis daugėjo. Ir, žinoma, tebuvo viena vieta, kur galėjau rasti visus atsakymus.

Permečiau akimis savo skurdžią mantą: nudrengta antklodė, šieno prikimštas storo audinio maišas, kurį naudojau kaip pagalvę, pintos talpos užkemšamas butelis, iki pusės pripiltas geriamo vandens, burinės drobės atraiža, kurią prislėgiau plytomis ir naudojau kaip užuovėją šaltomis naktimis, pora druskos gabaliukų ir nudėvėtas batas — jis buvo per mažas mano kojai, tačiau tikėjausi jį į ką nors išmainyti.

Ir dvidešimt septyni geležiniai grašiai visuotinai pripažįstamomis monetomis. Mano santaupos juodai dienai. Prieš keletą dienų tai atrodė didžiulis lobis, bet dabar žinojau, kad šito man nepakaks.

Kai pakilo saulė, iš slėptuvės po gegnėmis ištraukiau „Retoriką ir logiką“. Išvyniojęs ją saugančią drobės skiautę, su palengvėjimu pamačiau, kad knyga sausa ir sveika. Paglosčiau lygią jos viršelio odą. Prikišau knygą prie veido ir užuodžiau Beno furgoną — prieskonių ir mielių aromatą, susimaišiusį su karčiais rūgščių ir cheminių druskų kvapais. Tai buvo vienintelis apčiuopiamas daiktas iš mano praeities.

Atverčiau pirmą puslapį ir perskaičiau prieš trejus metus Beno paliktą įrašą:

Kvoutai,

ginkis Universitete taip, kad tavimi didžiuočiausi.

Prisimink savo tėvo dainą. Ir saugokis kvailybės.

Tavo draugas,

Abentis.

Linktelėjau ir perverčiau kitą puslapį.

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS Nutrūkęs įrišimas

Iškaba virš durų skelbė: „Nutrūkęs įrišimas“. Pagalvojau, kad tai geras ženklas, ir įėjau.

Prie rašomojo stalo sėdėjo vyras: aukštas, lieknas, retų plaukų. Pamaniau — tai turbūt šeimininkas. Kai jis pakėlė akis nuo sąskaitų knygos, veido išraiška rodė jį šiek tiek suirzus.

Nutariau nesivelti į mandagybes, tad tiesiog priėjau prie jo stalo ir parodžiau knygą.

— Kiek man už ją duotumėt?

Jis įgudusia ranka ją pasklaidė, apčiupinėjo lapus, patikrino įrišimą. Galiausiai gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Porą jotų.

— Ji verta daug daugiau! — sušukau pasipiktinęs.

— Ji verta tiek, kiek tu gali už ją gauti, — atsakė jis dalykiškai. — Duosiu tau pusantro.

— Du talentai ir galimybė per mėnesį atpirkti.

Jis trumpai, lojamai nusijuokė.

— Čia ne lombardas. — Jis viena ranka pastūmė ant stalo gulinčią knygą mano pusėn, kita vėl paėmė plunksną.

— Per dvidešimt dienų?

Jis susvyravo, dar kartą greitomis apžiūrėjo knygą, išsitraukė kapšą ir išėmė iš jos du sunkius sidabrinius talentus. Seniai bebuvau matęs tokius didelius pinigus vienoje vietoje.

Vyras pastūmė monetas per stalą. Užgniaužiau norą tučtuojau jas čiupti ir tariau:

— Noriu kvito.

Šį kartą jis taip ilgai ir įdėmiai į mane žiūrėjo, kad ėmiau šiek tiek nervintis. Tik tuomet supratau, kaip jam viskas turi atrodyti: vaikigalis, pasidengęs per metų metus susikaupusiu gatvės purvo sluoksniu, nori kvito už knygą, kurią greičiausiai pavogė.

Galiausiai vyras dar kartą abejingai gūžtelėjo pečiais ir kažką brūkštelėjo ant lapelio. Paskui raštelio apačioje nubrėžė liniją ir parodė į ją plunksna:

— Pasirašyk čia.

Lapelyje perskaičiau:

Ašy pasirašęs žemiau, šiuo liudiju, kad nemoku nei skaityti, nei rašyti.

Pakėliau akis į šeimininką, tačiau jo veidas išliko ramut ramutėlis. Panardinau plunksną į rašalinę ir rūpestingai parašiau „A. A.“, tarsi tai būtų mano inicialai.

Jis pavėdavo lapelį, kad nudžiūtų rašalas, ir pastūmė jį man.

— Ką reiškia tos A? — paklausė tramdydamas šypseną.

— Pirmoji — tai anuliavimas, — atsakiau. — Ši sąvoka reiškia, kad kas nors, paprastai sutartis, yra atšaukiamas ir paskelbiamas nebegaliojančiu. Kita A reiškia apdeginimą. Tai toks veiksmas, kai žmogus įmetamas į ugnį. — Jis pažvelgė į mane sumišęs. — Apdeginimas — tai Džunpujyje taikoma bausmė už dokumentų klastojimą. Manau, apgaulingi pakvitavimai patenka į šią kategoriją.

Nepaliečiau nei pinigų, nei kvito. Stojo įtempta tyla.

— Čia ne Džunpujis, — tarė jis, stengdamasis išlikti santūrus.

— Teisybė, — sutikau aš. — Tačiau turite puikią nuojautą, kaip atimti svetimą turtą, tad galbūt derėtų pridėti ir trečią A.

Jis dar kartą šaižiai, lojamai nusijuokė ir nusišypsojo.

— Prirėmei mane prie sienos, jaunasis ponaiti. — Jis paėmė švarų popieriaus lapelį ir padėjo jį priešais mane. — Geriau tu parašyk kvitą, o aš pasirašysiu.

Paėmiau plunksną ir parašiau: „Aš, žemiau pasirašiusysis, įsipareigoju už du sidabrinius grašius grąžinti šio raštelio įteikėjui knygą „Retorika ir logika“ su įrašu „Kvoutui“, jeigu raštelis bus pateiktas iki...“

— Kuri šiandien diena? — paklausiau pakėlęs akis.

— Šodendienis. Trisdešimt penktoji.

Buvau atpratęs sekti datą: gatvėse dienos panašios viena į kitą, skiriasi nebent tuo, kad heptendieniais žmonės kiek girtesni, o per geduldienį — kiek dosnesni.

Bet, jei šiandien trisdešimt penktoji, vadinasi, man liko tik penkios dienos nusigauti iki Universiteto. Iš Beno žinojau, kad priėmimas trunka tik iki degimdienio. Jei jį praleisiu, turėsiu laukti du mėnesius iki kito trimestro pradžios.

Įrašiau kvite datą ir nubrėžiau liniją pasirašyti knygų prekeiviui. Kai pastūmiau jam lapelį, atrodė kiek suglumęs. Ir svarbiausia — nepastebėjo, kad kvite vienoj talentų įrašyti grašiai. Talentų vertė buvo daug didesnė, vadinasi, jis sutiko grąžinti knygą už mažesnę sumą, nei pats sumokėjo.

Tačiau greitai mano pasitenkinimas išgaravo — supratau, kaip visa tai kvaila. Grašiai ar talentai — koks skirtumas? Aš vis tiek per tuos du tarpsnius negausiu tiek pinigų, kad galėčiau atpirkti knygą. Jei viskas klosis gerai, jau rytoj Tarbeane manęs nebebus.

Tačiau kvitas, kad ir bevertis, vis tiek sumažino skausmą atsisveikinimo su paskutiniu daiktu, siejančiu mane su vaikyste. Papūčiau į lapelį, paskui rūpestingai įsidėjau jį į kišenę ir paėmiau nuo stalo savo sidabrinius talentus. Mano nuostabai, prekeivis ištiesė man ranką.

Jis kaltai nusišypsojo:

— Atleisk dėl to raštelio. Tiesiog neatrodei panašus į žmogų, kuris ketintų sugrįžti. — Jis gūžtelėjo pečiais ir, įspausdamas man į delną varinį jotą, burbtelėjo: — Štai.

Nutariau, kad jis ne toks jau blogas vaikinas. Nusišypsojau jam ir akimirką beveik pasigailėjau, kad surašiau tokį kvitą.

Pasigailėjau ir dėl trijų pavogtų plunksnų, tačiau taip pat tik akimirką. O kad jau nebuvo tinkamo būdo jų grąžinti, išeidamas nugvelbiau ir buteliuką rašalo. TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Kilmingųjų prigimtis

Du talentai raminamai svėrė kišenę, ir šis pojūtis neturėjo nieko bendra su jų svoriu. Kiekvienas, ilgai buvęs be pinigų, žino, apie ką aš kalbu. Pirmas mano pirkinys buvo odinis kapšelis. Nešiojausi jį po drabužiais, prigludusį prie kūno.

Paskui buvo tikri pusryčiai: lėkštė karštos kiaušinienės su griežinėliu kumpio, storai sviestu ir medumi užtepta šviežia, minkšta duona ir stiklinė ne daugiau kaip prieš dvi dienas pamelžto pieno. Tai kainavo man penkis geležinius grašius. Galbūt tai buvo skaniausias mano kada nors valgytas maistas.

Tačiau jaučiausi kaip nesavas: buvo keista sėdėti prie stalo, tarp kitų žmonių, laukti, kol kažkas atneš valgį, naudotis peiliu ir šakute...

Duonos gabaliuku braukdamas lėkštėje maisto likučius, suvokiau, kokią užduotį pirmiausia turiu spręsti.

Netgi šioje gan nevalyvoje Pakrantės smuklėje aš atkreipiau į save dėmesį. Marškinius man atstojo senas šiurkštaus audinio maišas su prakirptomis skylėmis rankoms ir galvai. Kelnės buvo keliais dydžiais per didelės — iš storos drobės pasiūtas skarmalas. Jos dvokė dūmais, riebalais ir užsistovėjusiu skersgatvių vandeniu, o prilaikė jas virvės atrėža, kurią radau kapstydamasis kažkokiame šiukšlyne. Buvau purvinas, basas ir prasmirdęs.

Taigi ką daryti: ar pirma nusipirkti naujus drabužius, ar susirasti, kur nusimaudyti? Jei iš pradžių išsimaudysiu, ant švaraus kūno teks vilktis senus skarmalus. Tačiau jei šitaip atrodydamas bandysiu ieškotis naujų rūbų, galiu būti net neįleistas į parduotuvę. Nekalbant apie tai, kad kažin ar kas norės mane išmatuoti ar leisti matuotis naują drabužį.

Pamačiau, kad artėja mano lėkštę paimti norintis smuklininkas, ir nusprendžiau pirmiausia išsimaudyti — iš tikrųjų todėl, kad patį pykino nuo manęs sklindanti prieš savaitę padvėsusios žiurkės smarvė. Pasitikau smuklininką šypsodamasis.

— Ar galėčiau kur netoliese rasti vonią?

— Rasi pas mane, jei turi porą grašių. — Jis mane nužvelgė. — Arba geriau duosiu tau darbo gerai valandai. Reikia išvalyti židinį.

— Man reikės daug vandens ir muilo.

— Tuomet dvi valandos ir dar indai. Pirmiausia židinys, paskui vonia, tuomet indai. Tinka?

Po geros valandos, kai jau man maudė pečius, o židinys buvo švarus, smuklininkas nuvedė į kambarį, kuriame stovėjo didelis medinis kubilas, o ant grindų žiojėjo grotelėmis pridengta nutekamoji anga. Ant sienos buvo drabužiams skirtos gembės, o šalia jų karantis skardos gabalas atstojo veidrodį.

Smuklininkas atnešė šepetį, kibirą verdančio vandens ir gabaliuką šarminio muilo. Taip tryniausi, kad oda paraudo ir ėmė perštėti. Smuklininkas atnešė kitą kibirą, paskui trečią. Tyliai sukalbėjau padėkos maldą už tai, kad manęs, regis, neapnikusios utėlės. Matyt, buvau per purvinas, kad ant manęs apsigyventų bent kokia save gerbianti utėlė.

Apsiplovęs paskutinį kartą, žvilgtelėjau į ant grindų sumestus drabužius. Pirmą kartą po tiekos metų buvau švarus, tad nesinorėjo prie jų net liestis, o ką kalbėti apie vilkimąsi. Skalbti jų taip pat negalėjau — būtų paprasčiausiai suplyšę.

Nusišluosčiau, paskui šiurkščiu šepečiu iššukavau suveltus plaukus — tai, beje, pareikalavo gerokai daugiau laiko nei tuomet, kai jie buvo purvini. Nuvaliau aprasojusį veidrodžio pakaitą ir nusistebėjau. Atrodžiau suaugęs, ar bent gerokai vyresnis, nei iš tiesų buvau. Bet nustebino ne tik tai: aš atrodžiau lyg didiko sūnelis. Veidas buvo liesas ir šviesus, plaukai šiek tiek prašėsi žirklių, tačiau buvo tiesūs, iki pečių, visai pagal dabartinę madą. Trūko tik vieno dalyko — kilmingojo drabužių.

Čia man kilo mintis.

Nuogas susisupau į rankšluostį ir išėjau pro galines duris į gatvę. Pasiėmiau su savim kapšelį, bet laikiau jį taip, kad nesimatytų. Buvo beveik pusiaudienis, tad visur zujo žmonės. Nereikia nė sakyti, kad iškart pritraukiau keletą žvilgsnių. Nekreipiau į juos dėmesio ir ėjau sparčiu žingsniu, nebandydamas slėptis. Nutaisiau ramią, bet piktą veido išraišką, be jokio sumišimo ženklo.

Pastebėjau du į vežimą maišus kraunančius vyrus, tėvą ir sūnų, ir prie jų stabtelėjau. Sūnus buvo maždaug ketveriais metais už mane vyresnis, platesnių pečių ir visa galva aukštesnis.

— Berniuk, — tariau jam piktai, — kur čia galėčiau nusipirkti drabužių? — Paskui reikšmingai dėbtelėjau į jo marškinius ir pridūriau: — Gerų drabužių.

Kai vaikinas pažvelgė į mane, jo veide atsispindėjo ir sutrikimas, ir pyktis. Jo tėvas paskubom nusiėmė skrybėlę ir atsistojo priešais sūnų.

— Jūsų šviesybė gali pabandyti užsukti pas Bentlį. Drabužiai ten paprasti, bet užtat arti — per porą gatvių nuo šičia.

Nutaisiau surūgusį veidą:

— Ir viskas? Daugiau aplink nėra parduotuvių?

— Na... — suvebleno jis, — galbūt... yra dar viena...

Nutildžiau jį nekantriu rankos mostu.

— Kur? Tiesiog parodyk, kurioj pusėj, jei jau smegeninė visai iškvėšo.

Jis padarė, ką lieptas, ir aš nuėjau. Žingsniuodamas prisiminiau, kaip kažkada trupėje teko atlikti nepakenčiamai aikštingo pažo Dunstėjaus, įtakingo tėvo sūnelio, vaidmenį. Kaip tik tokio charakterio man dabar reikėjo. Valdingai pakreipiau galvą, truputį pakeičiau pečių laikyseną ir apgalvojau tolesnių veiksmų planą.

Su trenksmu atlapojau duris ir įpuoliau į parduotuvę. Viduje pamačiau liesą, nuplikusį, odine prijuoste apsijuosusį keturiasdešimtmetį vyrą. Nusprendžiau, kad jis ir yra Bentlis. Durims trinktelėjus į sieną, jis pašoko ant kojų ir atgręžė į mane nustebusį veidą.

— Atnešk man ką nors apsirengti, puskvaiši. Mane jau vimdo nuo visų tų į turgų išsiruošusių mulkių vėpsojimo. — Sudribau į krėslą ir nutaisiau piktą miną. Kadangi jis nesujudėjo, pervėriau akimis. — Nesuprantamai kalbu? O gal tau neaišku, ko man reikia? — Išraiškingai patimpčiojau už rankšluosčio kraštelio.

Pardavėjas stovėjo kaip įbestas, plačiai prasižiojęs.

Aš grėsmingai pažeminau balsą.

— Jei neatneši man ko nors apsirengti... — Staiga pašokau ant kojų ir surikau: — Aš sudaužysiu šią skylę į šipulius! Paprašysiu tėvo, kad Viduržiemio proga padovanotų man tavo namo griuvėsius. O tavo lavoną sušersiu jo šunims. Ar bent nutuoki, kas aš?

Bentlis skubiai nuėjo, o aš vėl sudribau į krėslą. Iki šiol mano nepastebėta pirkėja nubėgo prie durų ir, akimirką stabtelėjusi man nusilenkti, išpuolė į gatvę.

Vos nenusikvatojau.

Paskui viskas klojosi stebėtinai lengvai. Gainiojau Bentlį gerą pusvalandį. Jis atnešdavo tai vieną, tai kitą drabužį, o aš išjuokdavau medžiagą, sukirpimą arba pasiuvimą. Trumpai kalbant, elgiausi kaip tipiškas išlepintas vaikiščias.

Apie ką nors geresnio negalėjau ir svajoti: gavau paprastus, bet gerai pasiūtus drabužius. O turint omeny, ką vilkėjau prieš valandą, ir švarus storadrobis maišas būtų atrodęs puošniausiu apdaru.

Jei nesate daug laiko praleidę dvaruose ar dideliuose miestuose, nesuprasite, kodėl taip lengvai pavyko įgyvendinti mano sumanymą. Paaiškinsiu.

Kilmingųjų sūnūs yra bene galingiausia griaunamoji jėga gamtoje, jiems prilygsta nebent potvyniai ir uraganai. Su šia stichine nelaime susidūrusiam paprastam žmogui lieka tik viena: sukąsti dantis ir daryti viską, kad žala būtų kuo mažesnė.

Bentlis visa tai žinojo. Jis primatavo man marškinius ir kelnes, paskui padėjo juos nusivilkti. Vėl susisiaučiau į duotą chalatą, o jis ėmė taip darbuotis adata, lyg jam į nugarą būtų alsavęs pats nelabasis.

Atsilošiau krėsle ir tariau:

— Gali klausti. Lažinuosi, kad miršti iš smalsumo.

Jis akimirką pakėlė akis nuo siuvinio:

— Pone?

— Apie aplinkybes, kuriomis patekau į štai tokią nuogą padėtį.

— Ak, taip. — Jis užmezgė siūlo galą ir ėmėsi kelnių. — Prisipažinsiu, šiek tiek smalsauju. Bet ne daugiau, nei derėtų. Aš ne iš tų, kurie kiša nosį ne į savo reikalus.

— A! — linktelėjau apsimesdamas nusivylusiu. — Pagirtina savybė.

Stojo ilga tyla, buvo girdėti tik medžiagą varstančios adatos garsas. Ėmiau nenustygti vietoje, galiausiai vėl prabilau, tarsi Bentlis būtų uždavęs klausimą:

— Mano drabužius pavogė kekšė.

— Nejaugi, pone?

— Taip, ta kalė manė, kad ras ten mano piniginę.

Šį kartą Bentlis žvilgtelėjo į mane tikrai susidomėjęs:

— Ar jūsų drabužiuose nebuvo piniginės, pone?

Nutaisiau apstulbusį veidą.

— Žinoma, ne! „Džentelmeno ranka visad prie piniginės.“ Taip sako mano tėvas. — Patvirtindamas savo žodžius, pamojavau jam kapšeliu.

Pastebėjau, kad jis bando užgniaužti juoką, ir man iškart palengvėjo: kankinau tą žmogų beveik valandą, tad atsilyginsiu jam bent istorija, kurią galės papasakoti savo draugams.

— Ji pasakė man: jei noriu išsaugoti savo orumą ir grįžti namo apsirengęs, turiu atiduoti jai savo piniginę. — Niekinamai papurčiau galvą. — „Pasileidėle“, — atsakiau jai, — „džentelmeno orumas slypi ne drabužiuose. Jei tau atiduočiau savo piniginę, kad apsisaugočiau nuo gėdos, štai tuomet prarasčiau orumą.“

Kurį laiką vaizdavau susimąsčiusį, paskui prabilau tyliai, tarsi balsu mąstydamas:

— Bet tuomet išeitų, kad džentelmeno garbė slypi jo piniginėje. — Pažvelgiau į kapšelį rankoje ir ilgam nutilau. — Regis, tėvas anądien kažką panašaus ir sakė.

Nebesulaikydamas juoko Bentlis apsimetė kosėjantis, paskui atsistojo ir papurtė marškinius bei kelnes.

— Štai, pone, dabar priglus kaip pirštinė. — Kai padavė man drabužius, jo lūpomis bėgiojo vos pastebima šypsena.

Nusimečiau chalatą ir užsimoviau kelnes.

— Tikiuosi, atlaikys iki namų. Kiek aš skolingas už tavo triūsą, Bentli? — paklausiau.

Jis trumpai pagalvojo.

— Talentą ir du jotus.

Nieko neatsakęs, ėmiau varstyti marškinių raištelius.

— Atleiskit, pone, — greitai pasitaisė Bentlis. — Užmiršau, su kuo turiu reikalą. — Jis nurijo seiles. — Per akis bus ir talento.

Išsiėmiau kapšelį ir įdėjau jam į delną sidabrinį talentą.

— Grąža būtų neprošal, — tariau žvelgdamas tiesiai į akis.

Siuvėjo lūpos susičiaupė į ploną liniją, tačiau jis linktelėjo ir atidavė man du jotus.

Paėmiau monetas, tvirtai prisirišau kapšelį po marškiniais ir galiausiai, reikšmingai pažvelgęs į Bentlį, per jį patapšnojau.

Šypsena vėl šmėstelėjo jo lūpose:

— Viso geriausio, pone.

Pasiėmęs rankšluostį, išėjau iš parduotuvės ir, beveik nebeatkreipdamas į save dėmesio, patraukiau į smuklę, kurioje pusryčiavau ir maudžiausi.

— Ko pageidausite, ponaiti? — paklausė smuklininkas, kai priėjau prie baro. Jis šypsojosi ir šluostėsi rankas į prijuostę.

— Kalno nešvarių indų ir skuduro.

Smuklininkas dėbtelėjo į mane ir prapliupo juoktis.

— O aš jau maniau, kad nuogas nustriksėjai gatvėmis.

— Ne visai nuogas, — atsakiau padėdamas ant baro rankšluostį.

— Anksčiau per purvą nesimatė vaiko. Būčiau lažinęsis iš visos markės, kad esi juodaplaukis. Atrodai visai kitas žmogus. — Akimirką jis nebyliai mane apžiūrinėjo. — Nori savo senųjų drabužių?

Papurčiau galvą:

— Išmeskit juos, o dar geriau — sudeginkit, tik žiūrėkit, kad niekas atsitiktinai neįkvėptų dūmų. — Jis vėl nusijuokė. — Bet aš čia palikau kai kuriuos kitus daiktus, — priminiau.

Smuklininkas linktelėjo ir patapnojo sau pirštu per nosį.

— Teisybė. Sekundėlę.

Smuklininkas apsigręžė ir išėjo pro duris už baro.

Žvalgiausi po smuklę. Dabar, kai nebepritraukiau priešiškų žvilgsnių, ji atrodė kitokia. Akmeninis ugniakuras, virš jo — šnypščiantis juodas virdulys. Rūgštokas lakuoto medžio ir prapilto alaus kvapas. Tylus balsų gaudesys...

Visad mėgau smukles. Gal dėl to, kad augau nuolat keliaudamas. Smuklė — saugi vieta, savotiška užuovėja. Mane apėmė jaukumas ir ramybė, o į galvą atėjo mintis, kad neblogai būtų pačiam tapti tokios vietelės šeimininku.

— Štai, — tarė smuklininkas, dėdamas ant baro tris plunksnas, buteliuką rašalo ir kvitą iš knygyno. — Šie daiktai man davė peno apmąstymams ne ką mažiau nei klausimas, kodėl pabėgai be drabužių.

— Vykstu į Universitetą, — paaiškinau.

Jo antakiai pakilo.

— Ar ne per jaunas?

Nuo smuklininko žodžių nukrėtė nervingas drebulys, bet pasistengiau jį užgniaužti.

— Ten visokius priima.

Jis mandagiai linktelėjo, tarsi tai būtų paaiškinę, kodėl šįryt čia išdygau basas ir dvokiantis lūšnynais. Akimirką palaukęs, ar nepaaiškinsiu visko išsamiau, smuklininkas įsipylė išgerti.

— Nepyk, bet tu nebeatrodai panašus į žmogų, kuris norėtų plauti indus.

Prasižiojau ketindamas prieštarauti: geležinis grašis už valandą darbo — tokio sandėrio atsisakyti negalėjau. Du grašius kainuoja kepalas duonos, o praėjusiais metais alkau tiek kartų, kad ir nesuskaičiuosi.

Paskui pamačiau ant baro sudėtas savo rankas — tokias rausvas ir švarias, kad beveik nepatikėjau, jog jos mano.

Ir tuomet supratau, kad tikrai nebenoriu plauti indų: turiu svarbesnių reikalų. Atsistojau ir išėmiau iš kapšelio grašį.

— Kur geriausia ieškoti į šiaurę traukiančios vilkstinės? — paklausiau.

— Eik į Kalvas, į Varovų kampą. Ketvirtis mylios už Žaliosios gatvės malūno.

Smuklininkui paminėjus Kalvas vėl nukrėtė nervingas drebulys, tačiau stengiausi jo nepaisyti.

— Turit šaunią smuklę. Jei užaugęs tokioj šeimininkausiu, galėsiu laikyti save laimingu. — Padaviau jam grašį.

Smuklininkas nušvito plačia šypsena ir grąžino man grašį.

— Su tokiais komplimentais gali užsukti kada panorėjęs. TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Variokai, kurpiai ir minios

Kai išėjau į gatvę, buvo maždaug valanda iki pusiaudienio. Žengiau saulės įšildytais grindinio akmenimis, turgaus klegesiui pamažu peraugant į nedarnų gaudesį, ir mėgavausi maloniu pojūčiu, kad pilvas pilnas, o kūnas — švarus.

Tačiau paširdžiuose jutau neaiškų nerimą, panašų į tą, kuris apima, kai kas nors žiūri tau į viršugalvį. Kadangi šis jausmas ir toliau nedavė ramybės, instinktai paėmė viršų ir aš vikriai lyg žuvis nėriau į skersgatvį.

Stovėjau ten prisispaudęs prie sienos, keistas pojūtis išnyko. Po kelių minučių pasijutau kvailai. Pasitikėjau savo instinktais, tačiau jų skleidžiami pavojaus signalai kartais būna klaidingi. Palaukiau dar keletą minučių, norėdamas įsitikinti, kad pojūtis tikrai dingo, paskui grįžau į gatvę.

Beveik tučtuojau grįžo ir nerimas. Ėjau toliau, nekreipdamas į jį dėmesio ir bandydamas suprasti priežastį. Bet po penkių minučių praradau savitvardą: puoliau į šoninę gatvelę ir įsižiūrėjau į minią, norėdamas išsiaiškinti, kas mane seka.

Nieko nepastebėjau. Dar pusvalandis nervingo ir kankinamo ėjimo, dar du nyriai į skersgatvius, ir pagaliau suvokiau, koks čia jausmas.

Keistas pojūtis kilo iš to, kad aš buvau minioje.

Per kelis pastaruosius metus minia man buvo tapusi miestovaizdžio dalimi. Galėjau joje pasislėpti nuo sargybinių ar krautuvininkų, galėjau brautis per ją, netgi eiti su ja ta pačia kryptimi, tačiau niekad nebuvau jos dalimi.

Buvau taip įpratęs būti nematomas, kad, kai kažkoks prekeivis pabandė įsiūlyti savo prekę, vos nepasileidau bėgti.

Kai tik supratau savo nerimo priežastį, jis beveik išnyko. Tiesa, tik beveik, tačiau tai, kas dar kirbėjo paširdėje, manęs nebebaugino — juk baimė paprastai kyla dėl nežinojimo.

Kaip jau minėjau, Tarbeaną sudaro dvi pagrindinės dalys: Kalvos ir Pakrantė. Pakrantėje siautė skurdas, o Kalvos puikavosi prabanga. Pakrantė dvokė, o Kalvos blizgėjo švara. Pakrantėje gyveno vagys, o Kalvos vertėsi plėšikavimu... tai yra, atsiprašau, palūkanavimu.

Jau pasakojau apie savo nelemtą žygį į Kalvas, tad turbūt suprasite, kaip jaučiausi, kai minia prieš mane trumpam prasiskyrė ir pamačiau sargybinį. Nėriau pro artimiausias duris, o širdis daužėsi kaip pašėlusi.

Teko sau priminti, kad nebesu tas purvinas, čia prieš kelerius metus sumuštas berniūkštis. Dabar aš gerai apsirengęs ir švarus, atrodau taip, lyg priklausyčiau šiam pasauliui. Bet senų įpročių taip lengvai neatsikratysi. Bandžiau suvaldyti apėmusį stiprų įniršį, tačiau negalėjau suprasti, į ką jis nukreiptas: į save, į sargybinį, į visą pasaulį? Tikriausiai pykau ant visko po truputį.

— Jau einu! — anapus užuolaida pridengtų durų pasigirdo linksmas balsas.

Apsidairiau. Pro langą krintantys saulės spinduliai apšvietė užgriozdintą darbastalį ir daugybės porų batų prigrūstas lentynas. Nutariau, kad užklydau ne į pačią blogiausią parduotuvę.

— Leisk, atspėsiu... — vėl pasigirdo balsas ir iš už užuolaidos pasirodė ilga odos atraiža nešinas vyras. Jis buvo žemas, susikūprinęs, senoliškai žilas, o raukšlėtame veide švietė šypsena. — ...tau reikia apavo. — Jis droviai nusišypsojo, ir pasidarė aišku, kad jo pokštas tarsi pora senų batų — jau seniausiai sunešiotų, bet tokių patogių, kad gaila išmesti. Senis nukreipė akis man į kojas. Aš, prieš savo valią, padariau tą patį.

Žinoma, buvau basas. Jau taip seniai neturėjau batų, kad net nebegalvojau apie juos. Bent vasarą. Žiemą apie juos svajodavau.

Kai pakėliau galvą, pamačiau, kad senio akys linksmai žiba, tarsi negalėtų apsispręsti, ar nusijuokęs praras klientą, ar ne.

— Manau, man tikrai reikia apavo, — sutikau.

Jis šyptelėjo, nuvedė mane prie kėdės ir rankomis išmatavo pėdą. Laimė, tądien nelijo, tad ji buvo tik dulkėta nuo gatvės grindinio, — kitu atveju būčiau sumišęs dėl purvinų kojų.

— Nagi, pažiūrėkim, ar rasim ką tinkamo tavo skoniui ir dydžiui. Jei ne, per valandą kitą galiu pasiūti naujus arba pritaikyti turimus. Taigi, kokiam reikalui skirtų batų norėtum? Vaikščioti? Šokti? Jodinėti? — Ant taburetės sėdintis senis atsilošė ir paėmė nuo lentynos porą batų.

— Vaikščioti.

— Taip ir maniau. — Senis taip mikliai man užtempė kojines, kad galėjai pamanyti, jog ne basi klientai pas jį ir neužsuka. Paskui apavė iš kažkokios juodos medžiagos pasiūtus batus su sagtimi. — Kaip jautiesi su šiais? Atsistok ir pavaikščiok.

— Aš...

— Ankštoki. Taip ir maniau. Nieko nėra bjauriau, nei spaudžiantys batai. — Senis žaibiškai nutraukė man nuo kojų batus ir apavė kitus. — O kaip šitie? — Tai buvo iš aksomo ar fetro pasiūti tamsiai purpurinės spalvos batai.

— Jie...

— Ne visai tai, ko ieškai? Negaliu nepritarti: siaubingai greitai susinešioja. Nors spalva graži, puikiai tinka lakstyti paskui paneles. — Jis apavė dar kitą porą. — Na, o šitie?

O šitie buvo iš paprastos rudos odos, ir tiko taip, lyg senis būtų juos siuvęs kaip tik man. Padėjau pėdą ant žemės ir batas tampriai prigludo prie kojos. Buvau spėjęs ir pamiršti, kaip malonu jaustis patogiai apsiavus.

— Kiek kainuoja? — paklausiau nerimaudamas.

Užuot atsakęs, batsiuvys atsistojo ir akimis ėmė kažko ieškoti lentynose.

— Tiek daug galima pasakyti apie žmogų pagal jo kojas... — susimąstęs tarė jis. — Kai kurie ateina čia šypsodamiesi ir juokdamiesi, švariais ir nublizgintais batais, pudruotomis kojinėmis. Bet kai nusiauna batus, į nosį tvoskia šlykštus dvokas. Tie žmonės kažką slepia. Jie turi dvokiančių paslapčių ir bando jas paslėpti lygiai taip, kaip savo kojas.

Jis atsigręžė į mane.

— Bet tai nepadeda. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo kojų smarvės — jas pravėdinti. Galbūt ir dėl paslapčių tas pats. Nors nelabai ką apie tai nutuokiu. Išmanau tik apie batus.

Senis ėmė apžiūrinėti savo užgriozdintą darbastalį.

— Ateina jaunuoliai iš dvaro: jie vėdinasi vėduoklėmis, tarsi būtų sukorę ilgiausią kelią, ir lieja ašaras dėl naujausios ištikusios tragedijos. Bet kai pažvelgi į jų rausvas ir minkštas kojas, supranti, kad patys jie nežengė nė žingsnio. Supranti, kad jie niekad nepatyrė tikro skausmo.

Galiausiai senis rado, ko ieškojo. Tai buvo pora batų, panašių į tuos, kuriuos avėjau.

— Štai jie. Juos avėjo Džeikobas, kai buvo tavo metų. — Jis atsisėdo ant taburetės ir pasilenkęs atrišo man batus.

— Tu toks jaunas, — tęsė jis, — o padai lyg senio: vieni randai ir nuospaudos. Jaunuolių kojos ima šitaip atrodyti tik vienu atveju: kai jie ilgai zulina grindinio akmenis be jokio apavo.

Jis klausiamai pažvelgė į mane, ir aš linktelėjau. Batsiuvys nusišypsojo ir padėjo ranką man ant peties.

— Kaip tau šitie?

Atsistojau išbandyti senio atneštus batus. Jie man pasirodė dar patogesni, nes buvo kiek pranešioti.

— Taigi šitie, — jis mostelėjo rankoje laikomais batais, — yra nauji, jais niekas nesukorė nė mylios. Už tokius aš imu talentą, kartais talentą ir du jotus. Kita vertus, šitie, — jis parodė į batus man ant kojų, — jau dėvėti, o padėvėtais aš neprekiauju.

Batsiuvys atsuko man nugarą ir, kažką niūniuodamas panosėje, ėmė be tikslo stumdyti daiktus ant savo darbastalio. Po kelių akimirkų pažinau melodiją: „Bėk iš miesto, skardininke“.

Žinojau, kad senis nori parodyti gerą širdį, ir jei galimybė nemokamai gauti batus man būtų pasitaikiusi prieš savaitę, būčiau šokinėjęs iš džiaugsmo. Tačiau dabar laimingas nesijaučiau. Tyliai susirinkau mantą ir išeidamas palikau ant taburetės porą varinių jotų.

Kodėl? Todėl, kad išdidumas — keistas dalykas, o dosnumas nusipelno tokio pat dosnaus atsako. Bet svarbiausia — man pasirodė, jog šitaip pasielgti dera, — ir šios priežasties visiškai pakako.

— Keturios dienos. Jei lis — šešios.

Roentas, apkūnaus sudėjimo seldišas juoda, beveik visą veidą dengiančia barzda, buvo jau trečias vežėjas, kurio klausiau dėl kelionės į šiaurę, į Imrę — arčiausiai Universiteto esantį miestą. Jis pasisuko į furgonan audeklų rietimus kraunantį žmogų ir, norėdamas jį paraginti, prapliupo keiksmais gimtąja siaru kalba. Jos žodžiai Roento lūpose skambėjo piktai, lyg kalnų griūties griaudėjimas.

Kai vėl atsigręžė į mane, jo šaižus balsas pritilo ir dabar panėšėjo į dundėjimą.

— Du variniai. Jotai. Ne grašiai. Lieka furgone vietos — gali juo važiuoti. Turi noro — jame ir nakvoji. Vakarais valgai su mumis. Pietums — tik duona. Furgonas įklimpsta — padedi stumti.

Dar vienas krovikams skirtų keiksmų srautas. Į tris čia stovinčius furgonus buvo kraunamos prekės, o ketvirtas man pasirodė iki skausmo pažįstamas: tai buvo vienas iš tų namų ant ratų, kokiame prabėgo didžioji dalis mano vaikystės. Priešais jį sėdėjo Reta, Roento žmona. Kai ji nusisuko nuo besidarbuojančių vyrų ir kreipėsi į šalia stovinčią mergaitę, jos griežtame veide nušvito šypsena.

Nusprendžiau, kad ta mergaitė — tokia pat keleivė kaip aš. Ji buvo vyresnė už mane gal metais, bet šiuo gyvenimo laikotarpiu toks skirtumas reiškia labai daug. Taliai apie tokio amžiaus vaikus sako: „Berniukai auga, o mergaitės suauga.“

Mergaitė vilkėjo paprastus kelioninius marškinius ir kelnes, — ir buvo per jauna, kad kas nors čia įžvelgtų nusižengimą padorumui. Tačiau elgėsi ji taip, kad, jei būtų buvusi vyresnė dar metais, būčiau turėjęs žiūrėti į ją kaip į aukštuomenės damą: kalbantis su Reta jos vaikiškas gyvumas nepastebimai virsdavo aristokratišku grakštumu. Jos plaukai buvo ilgi ir juodi, o...

Trumpai kalbant, mergaitė buvo graži. Negalėjau ir prisiminti, kada paskutinį kartą buvau matęs ką nors gražaus.

Roentas nusekė mano žvilgsnį ir tęsė:

— Visi padeda įrengti stovyklą nakčiai. Visi paeiliui budi. Užmiegi budėdamas — paliekam. Ką mano žmona paruošia — valgai kartu. Skundiesi — paliekam. Eini per lėtai — paliekam. Įgristi mergaitei... — Jis perbraukė ranka savo vešlią juodą barzdą. — Bus riesta.

Norėdamas nukreipti jo mintis kita linkme paklausiau:

— Kada baigs krauti furgonus?

— Po dviejų valandų, — atsakė Roentas su nuožmiu užtikrintumu, tarsi siūlydamas krovikams jam prieštarauti.

Vienas furgone plušantis darbininkas atsitiesė, prisidengė akis rankomis ir, bandydamas perrėkti aikštėje gaudžiantį arklių, vežimų ir žmonių keliamą triukšmą, sušuko:

— Neleisk jam savęs įbauginti, vaike. Jis užkietėjęs bambeklis, bet šiaip visai padorus žmogus.

Roentas nukreipė į jį savo grėsmingą pirštą, ir žmogus grįžo prie darbo.

Įtikinėti manęs nereikėjo — su žmona keliaujančiu žmogumi paprastai galima pasikliauti. Be to, išvykstama šiandien, o ir kaina pakenčiama. Išėmiau iš kapšelio du jotus ir padaviau Roentui.

— Dvi valandos, — tarė jis ir, tarsi patvirtindamas savo žodžius, parodė man porą drūtų pirštų. — Vėluoji — paliekam.

Iškilmingai linktelėjau.

— Rieusa, tu kialus Aisha tua, — pasakiau jo kalba, tai reiškė: „Ačiū, kad priartinai prie savo šeimos.“

Didžiuliai gauruoti Roento antakiai pakilo, tačiau jis greitai susitvardė ir man linktelėjęs, tiksliau sakant, beveik nusilenkęs, nuėjo. Apsižvalgiau po aikštę, bandydamas susigaudyti, kur link eiti.

— O tu moki nustebinti. — Apsigręžęs pamačiau iš furgono šaukiantį kroviką. — Derikas, — prisistatė jis ir ištiesė man ranką.

Nerangiai atkišau savąją. Buvau jau pamiršęs, ką reiškia šnekučiuotis su kitu žmogumi, tad jaučiausi keistai suvaržytas.

— Kvoutas.

Derikas susidėjo rankas už nugaros ir susiraukęs pasirąžė. Jis lenkė mane ir per pečius, ir į ūgį, buvo šviesiaplaukis, maždaug dvidešimties metų.

— Na ir pritrenkei Roentą. Kur išmokai siaru?

— Pramokau iš vieno arkanisto, — paaiškinau, stebėdamas su žmona besikalbantį seldišą. Tamsiaplaukė mergaitė žiūrėjo į mano pusę ir šypsojosi. Nežinodamas, kaip į tai reaguoti, nusisukau.

Derekas gūžtelėjo pečiais:

— Atsinešk savo mantą. Roentas dažniau niurna, nei pyksta, bet, kai furgonai bus pakrauti, nelauks.

Linktelėjau. Tiesa, jokios mantos neturėjau, tačiau reikėjo šį bei tą nusipirkti. Sakoma, Tarbeane gali rasti viską, tik turėk pinigų. Iš esmės tai teisybė.

Nusileidau laipteliais į Trapio rūsį. Buvo keista čia eiti su batais, nejaučiant po kojomis įprastinės drėgno akmens vėsos.

Žengiant trumpu koridoriumi iš vidinių patalpų išniro skarmaluotas, žieminiu obuoliu nešinas berniukas. Mane pamatęs, jis sulėtino žingsnį, prisimerkė ir rūsčiai, įtariai dėbtelėjo. Galiausiai įbedė akis į žemę ir negrabiai prasispraudė pro šalį.

Pliaukštelėjau per mano kapšelio siekiančią berniuko ranką beveik nesąmoningai, paskui, iš apstulbimo praradęs žadą, atsigręžiau. Jis išskuodė į lauką, o aš likau stovėti sutrikęs ir susijaudinęs. Mes niekad nevogdavome vienas iš kito. Gatvėje kiekvienas buvo pats už save, bet Trapio rūsys mums prilygo šventovei. Niekas nedrįsdavo teršti šios vietos.

Žengiau keletą paskutinių žingsnių iki didžiojo kambario ir su palengvėjimu pamačiau, kad čia viskas po senovei. Trapio nesimatė — turbūt rinko aukas savo prižiūrimiems vaikams. Ligoniai gulėjo ne tik visose šešiose lovose, bet ir ant grindų. Keli purvini berniūkščiai mindžikavo aplink stalą ir traukė iš plataus krepšio žieminius obuolius. Man įėjus, jie sužiuro piktai ir priešiškai.

Tada viską supratau: jie manęs nepažino. Švarus ir gerai apsirengęs, atrodžiau kaip prižiūrimas, namus turintis ir per klaidą čia užklydęs vaikas. Tapau čia svetimas.

Tuo metu grįžo Trapis. Po viena pažastim jis nešėsi keletą kepalų duonos, po kita — spiegiantį vaiką.

— Ari, — pakvietė jis prie krepšio stovintį berniuką, — eikš man padėti. Turime naują viešnią, ir jai reikia persirengti.

Aris nuskubėjo paimti verkiančios mergaitės, o senis, visiems vaikams nenuleidžiant nuo jo akių, sudėjo duonos kepaliukus šalia krepšio. Mane apėmė silpnumas. Trapis net nepažvelgė į mane. O jeigu ir jis manęs nepažins? O jeigu lieps man išeiti? Nežinojau, ar galėčiau tai ištverti, tad ėmiau pamažu slinkti prie durų.

Tuo tarpu Trapis rodė pirštu tai į vieną, tai į kitą vaiką ir dalijo nurodymus:

— Nagi, pagalvokim. Deividai, geriamas vanduo kažko surstelėjęs, išpilk jį iš statinės, o ją pačią iššveisk. Kai Deividas baigs, tu, Natanai, pripumpuosi ir prineši šviežio vandens.

— Ar galėsiu paimti dvi porcijas? — paklausė Natanas. — Antra bus broliui.

— Tavo brolis ir pats gali ateiti pasiimti duonos, — švelniai atsakė Trapis, paskui, tarsi kažką pajutęs, įdėmiau pažvelgė į berniuką. — Jam kas nors nutiko?

Įsmeigęs akis į grindis, Natanas linktelėjo.

Trapis uždėjo jam ant peties ranką.

— Atvesk jį čionai. Mes juo pasirūpinsime.

— Jo koja, — pratrūko vos neverkdamas Natanas. — Ji karšta, ir jis negali paeiti!

Trapis linktelėjo ir mostelėjo kitam vaikui:

— Dženai, padėsi Natanui atnešti jo brolį. — Abu berniukai išskubėjo. — Tarnai, kadangi Natanas išėjo, vandens prineši tu. Kvoutai, tu nubėgsi muilo. — Jis ištiesė rankoje pusgrašį. — Nueik pas Marną į Skalbyklą. Jei pasakysi, kam perki, duos daugiau.

Pajutau gerklę gniaužiantį kamuolį. Jis mane pažino. Negaliu net nusakyti, koks apėmė palengvėjimas. Trapis man buvo beveik kaip šeima. Mintis, kad jis gali manęs nepažinti, varė siaubą.

— Nebeturiu laiko ten bėgti, Trapi, — tariau neryžtingai. — Aš išvykstu. Važiuoju į šalies gilumą, į Imrę.

— Tikrai? — paklausė jis, paskui patylėjo ir įdėmiai mane nužvelgė. — Ką gi, regis, tikrai išvažiuoji.

Na, žinoma. Trapis niekad nematė drabužių, tik po jais slypintį vaiką.

— Užsukau pasakyti, kur paslėpiau savąją mantą. Virš žvakių liejyklos yra vieta, kur sueina trys stogai. Ten šį tą palikau: antklodę, butelį. Man jų nebeprireiks. Ten gera vieta miegoti, sausa. Ir niekas neužsuka. Gal kam pravers... — mano balsas nuščiuvo.

— Labai malonu iš tavo pusės. Nusiųsiu ten vieną iš berniukų. Eikš čionai. — Trapis priėjo prie manęs ir negrabiai apkabino. Pajutau, kaip jo barzda sukutena veidą. — Visad džiaugiuosi, kai kuris nors iš čia ištrūksta, — tyliai tarė jis. — Žinau, viskas tau klosis gerai, bet prireikus bet kada gali sugrįžti.

Gretimoje lovoje gulinti mergaitė ėmė blaškytis ir dejuoti. Trapis paleido mane ir atsisuko į ją.

— Kas kas, — tarė jis, paskubom šlepsėdamas prie jos savo basomis kojomis. — Kas kas. Ts ts. TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Žvaigždžių jūra

Į Varovų kampą grįžau su ant peties karančiu kelionmaišiu. Jame nešiausi drabužių pamainą, kepalą kelioninės duonos, šiek tiek džiovintos mėsos, odinį vandens maišą, adatą ir siūlą, titnagą ir plieno, plunksnas ir rašalą. Trumpai kalbant, viską, ką protingas ir apdairus žmogus pasiima į kelionę.

Tačiau labiausiai didžiavausi tamsiai mėlynu apsiaustu, kurį nusipirkau iš sendaikčių prekiautojo vos už trejetą jotų. Drabužis buvo šiltas, švarus ir, jei nuojauta manęs neapgavo, prieš mane turėjo tik vieną savininką.

Žinot, kelionėje geras apsiaustas yra vertesnis nei visa kita manta kartu sudėjus. Jei neturi kur miegoti, jis gali atstoti ir lovą, ir antklodę. Jis apsaugo nugarą nuo lietaus, o akis — nuo saulės. Jei turi užtektinai nuovokos ir išradingumo, gali po juo paslėpti bet kokį ginklą.

Yra ir dar dvi priežastys, dėl kurių šį rūbą verta šlovinti. Pirmiausia, mažai kas daro tokį įspūdį, kaip gerai gulintis, vėjyje besiplaikstantis apsiaustas. Antra, geriausi apsiaustai turi nesuskaičiuojamą daugybę kišenyčių — o joms aš jaučiu nepaaiškinamą ir neįveikiamą silpnybę.

Kaip jau sakiau, manasis apsiaustas buvo geras, tad kišenių turėjo apsčiai. Jau spėjau po jas, lyg voverė, išslapstyti įvairiausias gėrybes: virvelę, vaško, šiek tiek džiovintų obuolių, dėžutę titnagui ir pinčiai, į odinį maišelį įdėtą stiklinį kamuoliuką, kapšelį druskos, sulenktą adatą ir ketgutą.

Visas rūpestingai sukauptas Sandraugos monetas nutariau išleisti, pasilikau kelionei tik seldišų pinigus. Čia, Tarbeane, be vargo galėjai susimokėti ir grašiais, bet seldišų monetos — visai kas kita: jas priima ir vertina bet kuriame pasaulio kampelyje.

Kai atėjau prie vilkstinės, darbai jau ėjo į pabaigą. Roentas vaikštinėjo aplink furgonus kaip nerimstantis žvėris, viską prižiūrėdamas ir tikrindamas. Reta griežtai stebėjo dirbančiuosius ir aštriu žodeliu palydėdavo viską, kas, jos manymu, buvo atlikta ne taip, kaip dera. Kol neišvažiavome iš miesto ir nepasukome Universiteto link, laimė, į mane niekas nekreipė dėmesio.

Keliavome, ir atrodė, kad kiekviena įveikta mylia nuo manęs nuritina dalį milžiniško, dar ką tik slėgusio svorio. Mėgavausi viskuo: žemės pojūčiu po kojomis, grynu oru, tyliu vėjo šiurenimu vasarinių kviečių laukuose. Šypsojausi be jokios priežasties, tiesiog todėl, kad jaučiausi laimingas. Mes, edema ru, nesutverti ilgai sėdėti vienoje vietoje. Giliai įkvėpiau ir vos nenusikvatojau.

Kadangi buvau atpratęs bendrauti, laikiausi atokiai. Roentas ir sargybiniai nė nemanė manęs varginti savo dėmesiu, o Derikas retkarčiais mesteldavo kokį pokštą, tačiau tik retkarčiais: jo požiūriu, buvau per didelis užsidarėlis.

Bet buvo ir antroji keleivė, Dena. Pirmą kelionės dieną, kai važiavome kartu su vienu iš sargybinių, persimetėme vos keletu žodžių. Aš atsainiai lupau gluosnio šakos žievę ir, kol rankos buvo užimtos, tyrinėjau mergaitės profilį bei žavėjausi smakro linija ir kaklo linkiu. Svarsčiau — kodėl ji keliauja viena ir kur vyksta? Man nugrimzdus į apmąstymus, Dena staiga atsisuko ir pastebėjo įsmeigtą mano žvilgsnį.

— Grašis, jei pasakysi, ką galvoji, — tarė ji, nusibraukdama nuo kaktos neklusnią plaukų sruogą.

— Tiesiog svarstau: kažin, ką tu čia veiki, — atsakiau beveik sąžiningai.

Ji nusišypsojo ir suturėjo akimis mano žvilgsnį.

— Melagis.

Kad neparausčiau, pasitelkiau seną sceninį triuką: kaip galėdamas atsainiau gūžtelėjau pečiais ir nuleidau akis į gluosnio šakelę. Po kelių minučių išgirdau, kad ji vėl šnekasi su Reta ir, savo nuostabai, dėl to nusiminiau.

Įkūrus nakčiai stovyklą ir laukiant vakarienės slampinėjau aplink furgonus ir tyrinėjau mazgus, kuriais Roentas buvo pritvirtinęs krovinį. Staiga išgirdau už nugaros žingsnius ir atsigręžęs pamačiau artėjant Deną. Manyje viskas apsivertė. Kad nusiraminčiau, trumpai įkvėpiau.

Ji sustojo nuo manęs per tuziną pėdų.

— Tai jau perpratai? — paklausė.

— Atsiprašau?

— Ar jau supratai, ką aš čia veikiu? — Ji švelniai nusišypsojo. — Žinai, mane visą gyvenimą kamuoja šis klausimas. Pamaniau, gal radai kokį atsakymą ir juo pasidalysi... — Jos žvilgsnis vienu metu buvo ir pašaipus, ir viltingas.

Papurčiau galvą. Buvau taip išmuštas iš vėžių, kad nemačiau čia nieko juokinga.

— Aš viso labo spėliojau, kur tu važiuoji.

Dena rimtai linktelėjo.

— Taigi ir aš apie tą patį. — Ji apžvelgė horizontą ir perbraukė ranka vėjo plaikstomus plaukus. — Gal kartais žinai, kur aš važiuoju?

Pajutau, kaip mano veide iš lėto pasirodo šypsena. Keistas jausmas. Buvau visai atpratęs šypsotis.

— O tu pati nežinai?

— Šį tą įtariu. Pirmiausia turbūt į Aniliną. — Ji pasisupo nuo pirštų galų ant kulnų, paskui nurimo. — Bet kartais mano įtarimai nepasitvirtina.

Pokalbis nutrūko ir stojo tyla. Dena žiūrėjo į savo rankas ir nervingai sukiojo ant piršto žiedą. Pastebėjau sidabro blyksėjimą ir šviesiai mėlyną akmenuką. Staiga ji nuleido rankas ir pakėlė į mane akis.

— O kur tu važiuoji?

— Į Universitetą.

Vienas Denos antakis išlinko, ir ji ėmė atrodyti dešimčia metų vyresnė.

— Tu toks užtikrintas. — Ji nusišypsojo ir vėl pajaunėjo. — Ir kaip jautiesi žinodamas, kur važiuoji?

Nesugalvojau, ką atsakyti, bet mane išgelbėjo Retos kvietimas vakarienės. Nuėjome su Dena prie laužo. Kartu.

Kitos dienos pradžia praėjo tiesmukai ir nemokšiškai asistuojant. Nekantravau, bet nenorėjau to parodyti, tad sukiojausi aplinką Deną lyg nerangus šokėjas, kol galiausiai radau kažkokią dingstį praleisti su ja kiek laiko.

O Dena elgėsi visiškai laisvai. Likusią dienos dalį bendravome, lyg būtumėm seni bičiuliai. Mes pokštavome ir pasakojome vienas kitam istorijas. Rodžiau jai įvairius debesis ir aiškinau, kokį orą jie žada. Ji sugalvodavo, į ką panašūs debesys: į rožę, arfą, krioklį.

Taip prabėgo diena. Vakare, kai traukėme burtus, kas kokia seka budės, paaiškėjo, kad mums su Dena teko dvi pirmosios pamainos. Prabudėjome tas keturias valandas kartu net nesitarę. Sėdėjome prie laužo greta, kalbėdamiesi tyliai, kad nepažadintume miegančių, ir vargu ar matėme aplink dar ką nors, be kits kito.

Šitaip smagiai leidžiant laiką prabėgo ir trečioji diena. Ilgų pokalbių mums nereikėjo: tiesiog dairėmės po apylinkes ir tauškėme, kas šaudavo į galvą.

Tą vakarą sustojome pakelės smuklėje. Reta nupirko pašaro arkliams ir kitų atsargų, ir dar ankstyvą metą, pasakiusi mums, kad susitarė su smuklininku dėl vakarienės ir vietos nakvynei, su vyru nuėjo miegoti. Vakarienė buvo visai neprasta: rūkyta kiauliena, bulvių sriuba ir šviežia duona su sviestu. Miegoti mums paklojo arklidėje, bet ir tai buvo daug geriau, nei mano įprastas migis Tarbeane.

Smuklės salė dvokė dūmais, prakaitu ir palietu alumi, tad, kai Dena paklausė, ar nenoriu pasivaikščioti, apsidžiaugiau. Išėjus mus apgaubė tylios bevėjės pavasario nakties šiluma. Lėtai žingsniavome už smuklės augančiu mišku ir kalbėjomės. Po kurio laiko priėjome plačią tvenkinį supančią proskyną.

Pakrantėje radome porą pakelakmenių, jie dangaus ir vandens juodumoje švytėjo lyg pasidabruoti. Vienas stovėjo vertikaliai, tarsi į dangų nukreiptas pirštas, o kitas gulėjo ant šono, įsidavęs vienu galu į vandenį, lyg trumpa akmeninė prieplauka.

Vandens paviršiaus nedrumstė nė mažiausias vėjelis, ir, kai užsikorėme ant gulinčiojo akmens, žvaigždės mums spindėjo ir iš viršaus, ir iš apačios. Sėdėjome tarsi žvaigždžių jūroje.

Kalbėjomės ištisas valandas, iki pat vėlyvos nakties. Praeities nelietėme. Pajutau, kad yra dalykų, apie kuriuos Dena nenori kalbėti, o kadangi ir pats nebuvau kamantinėjamas, nutariau, kad ji galvoja tą patį. Mes kalbėjomės apie save, dalijomės mielomis, tačiau neįmanomomis svajonėmis. Aš rodžiau ir vardijau žvaigždes bei žvaigždynus, o ji pasakojo apie juos niekad negirdėtas istorijas.

Mano akys tarsi pačios nuolat surasdavo Deną. Ji sėdėjo greta, rankomis apkabinusi kelius. Jos oda švytėjo labiau nei mėnulis, o akys buvo platesnės už dangų, gilesnės už tyvuliuojančius vandenis, tamsesnės už naktį.

Kažkurią akimirką suvokiau, kad jau nežinia kiek laiko tyliu ir nenuleidžiu nuo jos akių. Grimzdau svajose, o dar labiau — jos žvilgsnyje. Bet Denos veide nebuvo nei užgaulės, nei pašaipos. Ji tarsi tyrinėjo mano veido bruožus, tarsi kažko laukė.

Norėjau paimti ją už rankos. Perbraukti pirštais per skruostus. Pasakyti, kad ji — gražiausia, ką mačiau per pastaruosius trejus metus. Kad netgi regint, kaip ji pridengia delnu žiovulį, man užgniaužia kvapą. Kad kartais jos melodingas lyg fleitos trelė balsas apsvaigina taip, kad pametu juo sakomų žodžių prasmę. Norėjau pasakyti — jei ji bus su manim, man niekad nebenutiks nieko bloga.

Pajutau, kaip žodžiai degina krūtinę. Įkvėpiau oro ir jau beveik prakalbau, tačiau paskutinę akimirką sudvejojau: ką aš jai galiu pasakyti? Eik su manim? Būk su manim? Vykime kartu į Universitetą? Ne. Tikrovė staiga lediniais pirštais sugniaužė širdį. Ko aš galiu iš jos tikėtis? Ką jai galiu pasiūlyti? Nieko. Viskas, ką pasakyčiau, skambėtų kvailai, kaip vaikiški svaičiojimai.

Sučiaupiau lūpas ir nukreipiau žvilgsnį į vandenį. Dena už kelių colių nuo manęs padarė tą patį. Jaučiau jos kūno šilumą. Ji dvelkė kelio dulkėmis, medumi ir tuo kvapu, kurio prisipildo oras prieš smarkų vasaros lietų.

Tylėjome. Aš užsimerkiau. Jos artumo pojūtis — saldžiausia ir stipriausia, ką man teko patirti gyvenime. TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Dar tik teks patirti

Nubudau nepailsėjęs, miegojęs vos porą valandų, tad iškeliavus įsitaisiau viename iš furgonų ir prasnaudžiau visą rytą. Buvo jau beveik pusiaudienis, kai supratau, kad per smuklėje praleistą naktį mūsų vilkstinė pasipildė dar vienu keliautoju.

Džosnas — toks buvo naujojo pakeleivio vardas — sumokėjo Roentui už kelionę iki Anilino. Elgėsi jis paprastai, šypsojosi nuoširdžia šypsena ir darė atviro žmogus įspūdį. Man jis nepatiko.

To priežastis paprasta: Džosnas visą dieną prabuvo greta Denos. Jis be saiko jai meilinosi ir juokais siūlė tapti viena iš jo žmonų. Pažvelgęs į Deną negalėjai nė pagalvoti, kad praėjusią naktį užsisėdėjome iki vėlumos, — ji atrodė gyva ir žvali kaip visad.

Pykau ir pavyduliavau, tačiau dėjausi abejingu. Buvau per išdidus, kad įsitraukčiau į jų pokalbį, tad sėdėjau vienumoje. Visą dieną praleidau kamuojamas niūrių minčių, stengdamasis nekreipti dėmesio į jos balsą ir nuolat prisimindamas, kokia nuostabi ji buvo praėjusią naktį, kai jai už pečių tyvuliuojantis vanduo atspindėjo mėnulį.

Atėjus vakarui ketinau pakviesti Deną vėliau, visiems sugulus, pasivaikščioti. Bet nespėjus prie jos prieiti, Džosnas iš furgono atsinešė didelį juodą dėklą su žalvarinėmis sagtimis ant šono. Jį pamačius, mano širdis vos neiššoko iš krūtinės.

Nujausdamas viso mūsų būrio, — tačiau ne mano, — nusiteikimą, Džosnas lėtai atsegė sagtis ir dirbtinai atsainiai ištraukė instrumentą. Tai buvo klajojančių muzikantų liutnia, su tokiu skausmingai pažįstamu ilgu, grakščiu grifu ir apskritu korpusu. Įsitikinęs, kad prikaustė visų dėmesį, Džosnas pakreipė galvą ir ėmė brązginti stygas, įsiklausydamas į jų skleidžiamą garsą. Paskui pats sau linktelėjo ir pradėjo skambinti.

Jis dainavo pakenčiamu tenoru ir turėjo gana miklius pirštus. Pradžioj jis atliko baladę, paskui nerūpestingą, greito tempo užstalės dainą ir lėtą bei liūdną kūrinį kalba, kurios neatpažinau, bet spėjau, kad jilišų. Galiausiai Džosnas užtraukė „Skardininką ir kailiadirbį“ ir, kai atėjo priedainio eilė, visi choru jam pritarė. Visi, išskyrus mane.

Sėdėjau sustingęs lyg akmuo, jausdamas, kaip gelia pirštus. Norėjau ne klausytis, o groti. Nors „norėjau“ — per švelniai pasakyta: aš geidžiau šito, troškau kaip badaujantis valgio. Savo gėdai, prisipažinsiu: į galvą net atėjo mintis naktį pavogti Džosno liutnią ir pabėgti.

Vaikinas įmantriai užbaigė dainą, o Roentas porąkart suplojo delnais, kad atkreiptų visų dėmesį.

— Laikas miegoti. Parpsite per ilgai...

— ...paliekam, — pertraukė seldišą Derikas, norėdamas jį kiek paerzinti. — Žinom, pone Roentai, žinom. Būsim pasiruošę iškeliauti su šviesa.

Džosnas nusijuokė ir koja atidarė liutnios dėklą. Jam nespėjus ten įdėti instrumento, šūktelėjau:

— Ar galiu truputį palaikyti? — Norėjau, kad balse nebūtų girdėti mane apėmusios nevilties, tad pabandžiau nutaisyti smalsaujančio iš dyko buvimo toną.

Nekenčiau savęs, kad leptelėjau tą klausimą. Prašyti muzikanto palaikyti jo instrumentą — beveik tas pats, kas klausti vyro leidimo pabučiuoti jo žmoną. Nemuzikantai šito nesupras. Instrumentas yra lyg draugas arba mylimoji, o nuolatinis svetimų žmonių noras jį paliesti ar palaikyti mažų mažiausia erzina. Visa tai puikiai žinojau, bet vis tiek negalėjau susiturėti.

— Tik akimirką...

Mačiau, kaip Džosnas, nenorėdamas duoti man liutnios, šiek tiek įsitempė. Bet būti draugiškam yra tokia pat svarbi keliaujančio muzikanto prievolė, kaip ir mokėti groti.

— Žinoma, — linksmai atsakė jis. Pastebėjau, kad jo linksmumas dirbtinis, tačiau, galimas daiktas, kitus jis įtikino. Šiaip ar taip, vaikinas žengė prie manęs ir padavė liutnią. — Bet būk atsargus...

Džosnas keletą žingsnių atsitraukė ir puikiai apsimetė atsipalaidavęs bei ramus. Vis dėlto mačiau, kad stovi kiek sulenkęs rankas, pasiruošęs, reikalui esant, pulti prie manęs ir atimti instrumentą.

Pavarčiau liutnią rankose. Nešališkai žiūrint, nieko ypatinga. Mano tėvas ją būtų apibūdinęs kaip kiek geresnę nei malka. Paglosčiau medinį paviršių. Paskui prispaudžiau instrumentą prie krūtinės.

— Ji nuostabi, — tariau nepakeldamas akių. Iš susijaudinimo mano balsas nuskambėjo šiurkščiai.

Ji tikrai buvo nuostabi — nuostabiausia, ką mačiau pastaruosius trejus metus. Nuostabesnė už pavasarinių laukų vaizdą po tokio ilgo gyvenimo šlykščiame miesto pamazgyne. Nuostabesnė už Deną. Beveik.

Galiu drąsiai sakyti, kad ir tuomet dar buvau kaip nesavas. Nuo gyvenimo gatvėje mane teskyrė vos keturios dienos. Nebebuvau tas žmogus, kuris kadaise priklausė keliaujančių aktorių trupei, bet dar ir netapęs tuo, apie kurį jūs girdėjote pasakojant istorijas. Tarbeanas mane pakeitė. Jis išmokė daugelio dalykų, be kurių gyventi yra daug lengviau.

Bet tą vakarą, sėdėdamas prie laužo ir laikydamas rankose liutnią, pajutau, kaip kietas, bjaurus luobas, kuriuo pasidengiau Tarbeane, ima trūkinėti. Jis krito nuo manęs kaip molinė forma nuo atvėsusio geležies liejinio, ir paaiškėjo, kad po ja slepiasi kažkas švaraus ir tvirta.

Patikrinau stygas, vieną po kitos. Trečioji buvo kiek išderinta, tad visą minutę nemąstydamas sukiojau kuolelį.

— Šitų geriau neliesk, — tarė Džosnas, bandydamas išlaikyti abejingą toną. — Išderinsi.

Bet aš jo tarsi negirdėjau. Dainininkas ir visi kiti nutolo, jų balsai skambėjo lyg iš paties Sentčių jūros dugno.

Priliečiau paskutinę stygą ir taip pat truputėlį paderinau. Paskui uždėjau ranką ant grifo ir sugrojau paprastą gaidą. Ji nuskambėjo minkštai ir darniai. Perkėliau pirštą, ir pasigirdo minorinis sąskambis — man visad atrodė, kad liutnios kalba jis reiškia „liūdesį“. Vėl perkėliau pirštus, ir erdve nuskriejo du tarpusavyje besišnabždantys akordai. Paskui, nesuprasdamas ką darau, pradėjau skambinti.

Apėmė keistas jausmas: mano pirštai ir stygos buvo tarsi po ilgo laiko susitikę draugai, nebeprisimenantys, kas juos kadaise siejo. Skambinau švelniai, lėtai, leisdamas garsams skrieti ne toliau mūsų laužo apšviesto rato. Atsargus stygų ir pirštų pokalbis buvo lyg šokis, kuriuo jie bandė išreikšti beprotišką aistrą.

Paskui manyje kažkas tarsi dužo, ir į naktinę tylą plūstelėjo muzika. Pirštai bėgiojo stygomis ir mikliai pynė virš laužo apšviesto rato lengvutį, virpantį tinklą. Muzika plaikstėsi ore kaip švelnaus kvėptelėjimo sujudintas voratinklis, ji mainėsi lyg besisukantys krentantys rudeniniai lapai, ji buvo kaip tie trys Tarbeano Pakrantėje praleisti metai — sklidina rankas geliančio šalčio ir vidinės tuštumos.

Kiek laiko grojau, nežinau: gal dešimt minučių, o gal valandą. Bet mano pirštai buvo atpratę nuo tokios įtampos. Jie ėmė slydinėti stygomis, ir muzika subyrėjo į gabalus lyg sapnas prabudus.

Pakėliau akis. Visi sėdėjo kaip apmirę, sukrėsti, apstulbusiais veidais. Paskui, tarsi mano žvilgsnis būtų išsklaidęs kerus, sukruto. Roentas pasimuistė savo vietoje. Du sargybiniai susižvalgė ir kilstelėjo antakius. Derikas žiūrėjo į mane taip, lyg matytų pirmą kartą. Reta liko sėdėti sustingusi, su pakelta prie burnos ranka. Dena prisidengė delnais veidą ir ėmė tyliai, graudžiai kūkčioti.

Džosnas tiesiog stovėjo. Jo veidas atrodė taip, lyg vaikiną kas būtų pervėręs durklu — priblokštas, mirtinai išbalęs, be lašelio kraujo.

Padaviau Džosnui liutnią, nežinodamas, ar padėkoti jam, ar atsiprašyti. Jis paėmė ją netaręs nė žodžio. Po akimirkos, taip ir nesugalvojęs, ką pasakyti, palikau visus sėdinčius aplink laužą ir nuėjau prie furgonų.

Tad štai kokia buvo paskutinė Kvouto naktis prieš atvykstant į Universitetą. Jis gulėjo nugara į laužą, apsigaubęs ir lovą, ir antklodę atstojančiu apsiaustu, o prieš jį, lyg suglamžyta mantija, driekėsi šešėlis. Kvoutas buvo atsimerkęs — tą tikrai galiu pasakyti, bet ką matė jo akys, ko gero, nežino niekas.

Tad nusukim tuo tarpu savo žvilgsnį į šalį, į laužo apšviestą ratą, ir leiskim Kvoutui pabūti vienam. Juk bent kelių akimirkų vienumos nusipelno kiekvienas. O jei tą naktį ir liejosi ašaros, ką gi, atleiskime jam. Šiaip ar taip, jis juk buvo dar vaikas, ir jam dar tik teks patirti, kas yra tikra širdgėla. TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Keliai išsiskiria

Paskutinę kelionės dieną orai laikėsi geri, tad įriedėjome į Imrę dar saulei nenusileidus. Buvau paniuręs ir įskaudintas. Dena visą dieną praleido furgone su Džosnu, o aš iš kvailumo ir išdidumo laikiausi atokiai.

Roentas susiginčijo su švariai nusiskutusiu vyru aksomine kepure dar nesustabdęs arklių, tad pirmajam derybininkų susirėmimui aprimus ir vilkstinei sustojus tuoj pat užvirė darbas: tuzinas vyrų puolė krauti iš furgonų audeklų rietimus, sirupo statines ir kavos maišus. Reta varstė dirbančiuosius griežtu žvilgsniu, o Džosnas zujo aplink, prižiūrėdamas, kad kas nesumaitotų ar nepavogtų jo mantos.

Man saugoti savąją buvo kur kas lengviau, nes ją tesudarė vienas kelionmaišis. Ištraukiau jį iš po audeklo rietimų ir pasitraukiau nuo furgonų. Užsikabinęs maišą ant peties, apsidairiau ieškodamas Denos.

Tačiau vietoj jos susidūriau su Reta.

— Tu labai mums padėjai kelionėje, — tarė ji. Aturaniškai ji kalbėjo daug geriau nei Roentas, beveik be siaru akcento. — Šaunu, kai turi žmogų, kurio nereikia vedžioti už rankos, kad iškinkytų arklį. — Reta ištiesė man monetą.

Paėmiau ją nesusimąstydamas: po elgetavimo metų tai tapo refleksu, panašiai kaip atitraukti ranką nuo ugnies. Įdėmiau apžiūrėjau monetą tik tada, kai ji jau buvo delne: varinis jotas — lygiai pusė sumos, kurią sumokėjau seldišams už kelionę iki Imrės. Kai vėl pakėliau akis, Reta jau ėjo atgal prie furgonų.

Nežinodamas, nė ką galvoti, pastebėjau ant arklių girdyklos krašto sėdintį Deriką. Kai priėjau, jis pakėlė į mane ranka nuo vakarinės saulės pridengtas akis.

— Trauksi savo keliais? O aš maniau, gal liksi su mumis kurį laiką.

Papurčiau galvą.

— Reta man ką tik davė jotą.

Jis linktelėjo.

— Nėra čia kuo baisiai stebėtis. Dauguma žmonių yra toks pat krovinys kaip maišai ar statinės. — Jis gūžtelėjo pečiais. — O ji įvertino tavo grojimą. Ar kada nors nepagalvojai tapti menestreliu? Sakoma, kad Imrė — pati ta vieta tokiam reikalui.

Pasukau pokalbį vėl prie Retos.

— Nenoriu, kad Roentas ant jos pyktų. Jis, regis, į pinigus žiūri gana griežtai.

Derikas nusikvatojo.

— O ji, manai, ne?

— Aš sumokėjau Roentui, — paaiškinau. — Jei jis būtų norėjęs grąžinti man dalį pinigų, manau, pats tai būtų padaręs.

— Tai ne pagal jų papročius. Vyras su savo pinigais nesiskiria.

— Būtent, — tariau. — Nenoriu, kad ji turėtų dėl manęs nemalonumų.

Derikas nutraukė mane sumostaguodamas rankomis.

— Šito ir pats gerai nesuprantu, — tarė jis, — bet Roentas žino. Gal netgi pats jai liepė. Tiesiog seldišų vyras su savo pinigais nesiskiria. Tai dera tik moterims. Be būtino reikalo jie netgi nieko neperka. Pastebėjai, kai prieš kelias dienas sustojom smuklėj, dėl kambarių ir maisto derėjosi būtent Reta?

Tik dabar, Derikui apie tai užsiminus, atkreipiau į šį faktą dėmesį.

— Bet kodėl? — paklausiau.

Jis gūžtelėjo pečiais:

— Nėra čia jokių „kodėl“. Taip priimta. Būtent dėl to daugelis seldišų vilkstinių — vyro ir žmonos komanda.

— Derikai! — už furgonų pasigirdo Roento balsas.

Vaikinas atsiduso ir atsistojo.

— Pareiga šaukia, — tarė. — Dar pasimatysime.

Įsidėjau jotą į kišenę ir apmąsčiau tai, ką sužinojau iš Deriko.

Tiesą pasakius, mano trupė niekad nebuvo nukeliavusi taip toli į šiaurę, kad pasiektų Šaldą. Mintis, jog apie pasaulį žinau ne tiek daug, kaip įsivaizdavau, kiek baugino ir erzino.

Užsimečiau kelionmaišį ant peties ir paskutinį kartą apsidairiau, galvodamas, kad gal ir geriau išeiti šitaip, be kankinančių atsisveikinimų. Denos niekur nebuvo matyti. Ką gi, tuomet viskas išsisprendžia savaime. Aš apsigręžiau eiti...

...ir vos nesusidūriau su ja kaktomuša. Dena šypsojosi kiek droviai, lyg nesmagiai jaustųsi, laikydama rankas už nugaros. Ji buvo nuostabi kaip gėlė — ir pati to visiškai nesuvokė. Staiga man užgniaužė kvapą ir užmiršau viską: ir save, ir savo pyktį, ir skausmą.

— Vis dėlto palieki mus? — paklausė ji.

Aš linktelėjau.

— Galėtum važiuoti su mumis į Aniliną. Sakoma, ten gatvės grįstos auksu. Galėtum išmokyti Džosną skambinti liutnia, kurią jis su savim tąsosi. — Ji nusišypsojo. — Klausiau jo, sakė — būtų nieko prieš.

Apsvarsčiau jos pasiūlymą. Trumpą akimirką, gal pusę širdies dūžio, buvau beveik pasiryžęs atsisakyti viso savo plano, — kad tik likčiau su ja kiek ilgiau. Bet ta akimirka praėjo, ir aš papurčiau galvą.

— Nežiūrėk taip, — šypsodamasi pabarė Dena. — Aš ten kiek pabūsiu, tad, jeigu tau čia reikalai nesusiklostys... — ji viltingai nutilo.

Net neįsivaizdavau, ką darysiu, jei reikalai čia nesusiklostys. Visas savo viltis sudėjau į Universitetą. Be to, Anilinas — už šimtų mylių nuo čia. Ir kaip aš ją ten surasčiau?

Visos šios mintys, matyt, atsispindėjo mano veide, tad Dena žaismingai nusišypsojo ir tarė:

— Na, tuomet man teks tavęs ieškoti.

Mes, edema ru, esame klajūnai. Mūsų gyvenimas — trumpos ir ryškios pažintys ilgoje susitikimų ir išsiskyrimų grandinėje. Todėl aš žinojau tiesą. Širdį prislėgė sunkus ir aiškus jausmas: niekada jos nebepamatysiu.

Man nespėjus nieko pasakyti, ji neramiai žvilgtelėjo sau per petį.

— Turiu eiti. Lauk manęs.

Prieš Denai apsigręžiant ir nueinant, jos veide šmėkštelėjo išdykėliška šypsena.

— Lauksiu, — šūktelėjau jai pavymui. — Susitiksim ten, kur keliai susieina.

Ji atsisuko, akimirką padvejojusi pamojo ranka ir galiausiai nubėgo į ankstyvas vakaro sutemas. TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Atimtiniai talentai

Naktį praleidau netoli Imrės, minkštuose šilinių viržių pataluose. Kitą dieną pabudau vėlai ir, nusiprausęs artimiausiame upokšnyje, pasukau į vakarus, į Universitetą.

Eidamas bandžiau tolumoje įžiūrėti didžiausią Universiteto pastatą. Kaip jis turi atrodyti, žinojau iš Beno pasakojimų: neišraiškingas, pilkas, kvadratinis kaip akmens luitas. Didesnis už keturias klėtis kartu sudėjus. Jokių langų, jokių papuošimų, ir tik vienos didžiulės akmeninės durys. Dešimt kartų po dešimt tūkstančių knygų. Archyvai.

Vykau į Universitetą dėl daugelio priežasčių, bet ši buvo svarbiausia. Archyvuose slypėjo visi atsakymai, o klausimų aš turėjau daug, labai daug. Pirmiausia norėjau sužinoti tiesą apie čandrianus ir amirus. Norėjau išsiaiškinti, kiek tiesos yra Skarpio papasakotoje istorijoje.

Ten, kur kelias kirto Omečio upę, priėjau seną akmeninį tiltą. Neabejoju, esate tokių matę: šie milžiniški senovinės architektūros kūriniai išsibarstę po visą pasaulį. Jie tokie tvirti ir seni, kad tapo gamtovaizdžio dalimi, ir niekas seniai nebesuka galvos, kas ir kodėl juos pastatė. Šis tiltas atrodė ypač įspūdingai: daugiau kaip du šimtai pėdų ilgio, o plotis toks, kad be vargo būtų prasilenkę du furgonai. Apačioje žiojėjo uolose upės pragraužtas gilus tarpeklis. Tiltas buvo arkinis, tad kai pasiekiau jo aukščiausią vietą, pirmą kartą pamačiau Archyvus. Vakaruose jie dunksnojo virš medžių viršūnių kaip didžiulis pilkakmenis.

Universitetas buvo įsikūręs pačiame nedidelio miesto centre. Nors, tiesą pasakius, nežinau, ar galima jį vadinti miestu — nieko panašaus į Tarbeaną, jo skersgatvių raizgalynę ar šiukšlių dvoką. Veikiau tai buvo plačių kelių išraižytas miestelis, kuriame tvyrojo tyras oras, o tarp mažų namukų ir parduotuvių spraudėsi vejos ir sodai.

Šis miestelis buvo įkurtas tenkinti specifiniams Universiteto poreikiams, taigi atidesnis žmogus galėjo pastebėti, kad jame teikiamos paslaugos ir parduodamos prekės taip pat šiek tiek specifinės. Pavyzdžiui, čia veikė dvi stiklapūčiu dirbtuvės, trys didėlės vaistinės, dvi knygrišyklos, keturi knygynai, du viešnamiai, o smuklių skaičius buvo visai neproporcingas miestelio dydžiui. Virš vienos smuklės durų pastebėjau prikaltą didelę lentą su užrašu: „Simpatija draudžiama!“ Pagalvojau — kažin, ką apie tokį perspėjimą mano smuklės lankytojai ne arkanistai?

Universitetą sudarė gal penkiolika nelabai vienas į kitą panašių statinių. Arklidėmis vadinamos gyvenamosios patalpos priminė vėjų rožę — iš apvalaus centrinio pastato į visas puses lyg spinduliai driekėsi aštuoni priestatai. Vadinamosios Tuštymės buvo paprastos, kvadratinės, jų langų vitražuose buvo vaizduojamas klasikine poza sustingęs Tekamas: stovintis basom kojom prie olos ir kalbantis mokinių būriui. Labiausiai išsiskyrė Pagrindinis pastatas: jis užėmė pusantro akro plotą, o atrodė taip, lyg būtų paskubom suręstas iš kelių mažesnių, vienas prie kito nederančių statinių.

Kai priartėjau prie Archyvų, dėl pilkų, belangių sienų jie man dar labiau priminė didžiulį pilkakmenį. Sunkiai galėjau patikėti, kad po šitiek laukimo metų pagaliau esu čia. Apėjęs visą pastatą, radau įėjimą — atlapotas milžiniškas dvivėres akmenines duris. Virš jų giliai akmenyje buvo iškalti žodžiai: Vorfelan Rhinata Morie. Kalba man buvo nežinoma: tikrai ne siaru, tad galbūt jilišų arba temikų. Dar vienas klausimas, į kurį reikia rasti atsakymą.

Pažvelgęs pro tarpdurį pamačiau nedidelį prieangį, o jo gale — medines įprasto dydžio duris. Jas atidarius iš vidaus dvelktelėjo vėsus, sausas oras. Sienos buvo nuogo pilko akmens, apšviestos ramia, rausva simpatinių lempų šviesa. Dar pastebėjau milžinišką medinį stalą, ant jo gulėjo kelios didžiulės, į sąskaitų žurnalus panašios knygos.

Prie stalo sėdėjo jaunuolis, iš išvaizdos — grynas seldas: jiems būdingo rausvo veido atspalvio, tamsių plaukų ir akių.

— Kuo galiu padėti? — paklausė vaikinas. Dėl ryškaus siaru akcento jis stipriai greblavo.

— Noriu į Archyvus, — atsakiau kaip paskutinis kvailys. Mano delnai sudrėko nuo prakaito, pilve, regis, skraidė tuntas drugelių.

Jis nužvelgė mane, akivaizdžiai stebėdamasis mano amžiumi.

— Tu studentas?

— Greitai būsiu, — tariau. — Egzaminų dar nelaikiau.

— Na, tai pirmiausia išlaikyk, — pasakė jis rimtai. — Galiu įleisti tik tuos, kurie čia įrašyti. — Jis mostelėjo į priešais ant stalo sukrautas didžiules knygas.

Drugeliai mano pilve apmirė. Net nebandžiau slėpti nusivylimo.

— Tikrai negali? Bent kelioms minutėms? Sukoriau iki čia siaubingai ilgą kelią...

Pastebėjau porą iš šios patalpos kažkur vedančių dvigubų durų. Ant vienų buvo parašyta „Saugykla“, ant kitų — „Tik archyvarams“.

Vaikino veido išraiška kiek sušvelnėjo.

— Negaliu. Kitaip susilauksiu bėdos. — Jis vėl mane nužvelgė. — Tikrai ketini laikyti egzaminus? — Netgi stiprus akcentas negalėjo nustelbti jo balse abejonės.

Linktelėjau.

— Tiesiog nutariau pirmiausia užsukti čia, — tariau apžiūrinėdamas tuščią patalpą bei uždarytas duris ir bandydamas sugalvoti, kaip jį įtikinti mane įleisti.

Taip ir nespėjus nieko sugalvoti, vaikinas vėl prabilo:

— Jei tikrai žadi laikyti egzaminus, turi paskubėti. Šiandien paskutinė diena. O kartais jie sėdi tik iki pusiaudienio.

Širdis mano krūtinėje ėmė daužytis kaip pašėlusi: maniau, priėmimas vyksta visą dieną.

— Kur man eiti?

— Į Tuštymes, — atsakė jis, rodydamas į lauko duris. — Gatve žemyn, paskui į kairę. Nedidelis pastatas su... spalvotais langais. Priešais jį — du dideli... medžiai. — Jis patylėjo. — Klevas? Tai medžio pavadinimas?

Aš linktelėjau, išskubėjau laukan ir galvotrūkčiais pasileidau vaikino nurodytu keliu.

Po dviejų valandų, kęsdamas rūgštumą skrandyje, jau lipau į tuščios amfiteatrinės auditorijos Tuštymėse sceną. Salė skendėjo visiškoje tamsoje, tik magistrų apsėstą stalą juosė platus šviesos ratas. Sustojau prie jo krašto ir laukiau. Pamažu visi devyni magistrai liovėsi tarpusavyje šnekučiuotis ir sužiuro į mano pusę.

Didžiulis pusmėnulio pavidalo stalas stovėjo ant pakylos, tad, nors magistrai sėdėjo, vis tiek žvelgė į mane iš viršaus. Visi buvo rimtos, solidžios išvaizdos vyrai, nuo brandaus iki senyvo amžiaus.

Ilgai buvo tylu. Galiausiai pusmėnulio viduryje sėdintis vyras pamojo man prieiti. Nusprendžiau, kad jis Rektorius.

— Prieik arčiau, kad tave matytume. Gerai. Sveikas. Kuo tu vardu, berniuk?

— Kvoutas, pone.

— Ir ko tu čia atėjai?

Pažiūrėjau jam tiesiai į akis.

— Noriu mokytis Universitete. Ir tapti arkanistu. — Apžvelgiau visus sėdinčiuosius. Kai kurie, regis, šypsojosi, tačiau didelės nuostabos jų veiduose nebuvo.

— O ar tau žinoma, — vėl prabilo Rektorius, — kad Universitete mokslai ne pradedami, o tęsiami?

— Taip, Rektoriau. Man tai žinoma.

— Puiku, — tarė jis. — Gal galėčiau pamatyti tavo rekomendacinį laišką?

Aš nesutrikau:

— Bijau, kad jo neturiu, pone. Ar tai būtina?

— Pas mus įprasta turėti laiduotoją, — paaiškino jis. — Ir pageidautina, kad jis būtų arkanistas. Iš laiduotojų laiškų sužinome, ką stojantysis jau moka. Jo privalumus ir trūkumus.

— Mane mokė arkanistas Abentis, pone. Bet jis man nedavė rekomendacinio laiško. Gal galėčiau pats jums viską papasakoti?

Rektorius oriai papurtė galvą:

— Deja, be pateikiamų įrodymų, nėra kito būdo mums įsitikinti, kad tikrai mokeisi pas arkanistą. Ar neturi kas galėtų patvirtinti tavo žodžius? Kokio paprasto laiško ar panašiai?

— Mūsų keliams išsiskiriant, Abentis padovanojo man knygą, pone. Jis paliko joje mano vardu įrašą, ir pats pasirašė.

Rektorius nusišypsojo.

— Tiks. Turi ją su savim?

— Ne. — Įpyniau į balsą gaidelę nuoširdaus kartėlio. — Man teko ją užstatyti Tarbeane.

Retorikos magistras Heme pasibjaurėjęs prunkštelėjo ir susilaukė irzlaus jam iš dešinės sėdinčio Rektoriaus žvilgsnio.

— Nagi, Herma, — tarė Hemė, pliaukštelėdamas delnu per stalą. — Berniukas akivaizdžiai meluoja. Turiu šiandienos popietę ir svarbesnių reikalų.

Šįkart Rektorius supyko ne juokais.

— Aš nesuteikiau tau žodžio, magistre Heme. — Jie ilgai varstė vienas kitą akimis, galiausiai Hemė piktai nusuko žvilgsnį į šalį.

Rektorius vėl atsigręžė į mane, bet paskui pastebėjo mostelint kitą magistrą.

— Taip, magistre Lorenai?

Aukštas ir laibas vyriškis įsmeigė į mane abejingą žvilgsnį ir paklausė:

— Kaip ta knyga vadinasi?

— „Retorika ir logika“, pone.

— Ir kur tu ją užstatei?

— „Nutrukusio įrišimo“ knygyne Pajūrio aikštėje.

Lorenas pasisuko į Rektorių:

— Važiuoju rytoj į Tarbeaną pirkti reikmenų ateinančiam trimestrui. Jei knyga ten, aš ją parvešiu. Tada ir paaiškės, ar berniukas sako tiesą.

Rektorius linktelėjo:

— Ačiū, magistre Lorenai. — Jis atsilošė krėsle, sunėrė rankas ant krūtinės ir vėl kreipėsi į mane: — Puiku. Jeigu Abentis visgi būtų parašęs rekomendacinį laišką, ką mes iš jo sužinotumėm?

Giliai įkvėpiau.

— Jūs sužinotumėt, kad aš atmintinai moku pirmus devyniasdešimt simpatinių sujungimų. Kad moku atlikti dvigubą distiliaciją, titruoti, kalkinti, sublimuoti ir nusėsdinti tirpalus. Kad gerai išmanau istoriją, argumentavimą, gramatiką, mediciną ir geometriją.

Rektoriui prireikė nemažai pastangų sutramdyti šypsenai.

— Gana įspūdingas sąrašas. Ar esi tikras, kad nieko nepraleidai?

Akimirką padvejojęs tariau:

— Abentis gal dar būtų užsiminęs apie mano amžių, pone.

— Ir kiek gi tau metų, berniuk?

— Mano vardas Kvoutas, pone.

Rektorius plačiai nusišypsojo.

— Taigi, Kvoutai?

— Penkiolika, pone.

Kilo šnaresys, mat visi magistrai vienaip ar kitaip subruzdo: kas susižvalgė, kas pakėlė antakius, kas papurtė galvą. Hemė užvertė akis aukštyn.

Ramus liko tik Rektorius.

— Ir ką gi konkrečiai Abentis pasakytų mums apie tavo amžių?

Šyptelėjau lūpų kampučiais.

— Jis primygtinai siūlytų nekreipti į jį dėmesio.

Akimirką stojo tyla, paskui Rektorius giliai įkvėpė ir atsilošė krėsle.

— Puiku. Mes užduosime tau kelis klausimus. Gal malonėtum pradėti, magistre Brandjerai? — Jis mostelėjo į vieną iš pusmėnulio galų.

Pasisukau į Brandjerą. Šis apkūnus nuplikęs vyriškis buvo Aritmetikos magistras.

— Kiek granų yra trylikoje uncijų?

— Šeši tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt, — atsakiau tučtuojau.

Jis kilstelėjo antakius.

— Turiu penkiasdešimt sidabrinių talentų, pakeičiu juos į vintišų monetas, paskui atkeičiu atgal. Kiek pinigų man liks, jei seldimas už kiekvieną keitimą ima keturis procentus?

Buvau bepradedąs sudėtingą pinigų perskaičiavimą, bet netrukus nusišypsojau, suvokęs, kad tai visai nebūtina.

— Jei seldimas sąžiningas — keturiasdešimt šeši talentai ir aštuoni drabai. Jei ne — lygiai keturiasdešimt šeši.

Brandjeras vėl linktelėjo ir pažvelgė į mane dar įdėmiau.

— Įsivaizduok trikampį, — lėtai tarė jis. — Viena kraštinė — septynių pėdų. Kita — trijų. Vienas kampas — šešiasdešimties laipsnių. Koks trečiosios kraštinės ilgis?

— Ar tas kampas tarp dviejų pirmųjų kraštinių? — paklausiau, ir magistras linktelėjo. Trumpam užsimerkiau, paskui atmerkiau akis ir atsakiau: — Lygiai šešios pėdos ir šeši coliai.

Brandjeras ištarė kažką panašaus į „hmmpf“ ir atrodė nustebęs.

— Visai neblogai. Magistre Arvilai?

Arvilas uždavė savo klausimą man dar nespėjus į jį atsigręžti:

— Kokios yra čėro gydomosios savybės?

— Priešuždegiminės, antiseptinės. Galima vartoti kaip silpnus raminamuosius ir silpnus nuskausminamuosius. Valo kraują. — Kalbėdamas pakėliau akis į akiniuotą, geraširdį senelį panašų magistrą. — Be saiko vartojant nuodingas. Pavojingas nėščiosioms.

— Išvardyk rankos sandaros dalis.

Pagal abėcėlę išvardijau visus dvidešimt septynis kaulus, paskui raumenis — nuo didžiausio iki mažiausio. Bėriau pavadinimus greitai ir sausai, viską rodydamas ant savo pakeltos rankos.

Mano greiti ir tikslūs atsakymai magistrus pribloškė. Vieni bandė tai nuslėpti, kiti savo nuostabą rodė atvirai. Tiesą sakant, man buvo būtina jiems padaryti įspūdį. Iš pokalbių su Benu žinojau, kad norint patekti į Universitetą reikia arba pinigų, arba smegenų. Kuo daugiau turi vieno, tuo mažiau reikia kito.

Tad aš pasitelkiau suktybę. Kai atskuodžiau iš Archyvų, prisiminęs savo aktorinius įgūdžius, apsimečiau pasiuntinuku ir prasmukau į Tuštymes pro užpakalines duris. Paskui visrakčiu atrakinau dvi spynas ir daugiau kaip valandą stebėjau, kaip klausinėjami kiti stojantieji. Girdėjau šimtus klausimų ir tūkstančius atsakymų.

Taip pat girdėjau, koks didelis mokestis už mokslą skiriamas studentams. Mažiausia suma buvo keturi talentai ir šeši jotai, tačiau dažniausiai — dvigubai daugiau. O vienam studentui magistrai paskyrė net trisdešimties talentų mokestį. Man būtų lengviau gauti Mėnulio gabalą, nei tokius pinigus.

Turėjau kišenėje du varinius jotus ir nemačiau jokių galimybių pridėti prie jų dar bent sudilusį skatiką. Taigi privalėjau padaryti magistrams įspūdį. Maža to. Privalėjau apstulbinti juos savo protu ir žiniomis. Priblokšti.

Kai išvardijau visus rankos raumenis, perėjau prie raiščių, bet Arvilas mosteldamas mane nutildė ir uždavė kitą klausimą:

— Kada ligoniui reikia nuleisti kraują?

Klausimas mane sutrikdė.

— Jei noriu, kad jis mirtų? — tariau dvejodamas.

Arvilas linktelėjo, bet tarsi pats sau.

— Magistre Lorenai?

Blyškusis magistras Lorenas, kuris net sėdėdamas atrodė neįprastai aukštas, paklausė:

— Kas buvo paskelbtas pirmuoju Tarvintaso karaliumi?

— Jei po mirties, tai Feida Kalantis. Kitu atveju — jo brolis Džarvis.

— Kodėl žlugo Aturano imperija?

Netikėtai užkluptas, trumpam nutilau: nė vienam kitam stojančiajam nebuvo užduotas toks platus klausimas.

— Ką gi, pone, — nutęsiau, norėdamas sau keleto papildomų akimirkų sutelkti mintims. — Iš dalies dėl to, kad lordas Nalto buvo nesugebantis valdyti savimyla. Iš dalies dėl to, kad bažnyčioje kilo suirutė ir ji panaikino Amirų ordiną — pagrindinį Aturo ramstį. Iš dalies dėl to, kad kariuomenė vienu metu buvo įtraukta į tris užkariaujamuosius karus, o dideli mokesčiai sukėlė maištus imperijai priklausančiose žemėse.

Nenuleidau nuo magistro akių, tikėdamasis, kad duos kokį nors ženklą, kai nuspręs, jog išgirdo užtektinai.

— Be to, sumažinus imperijos pinigų vertę, buvo nusižengta Geležinio įstatymo visuotinumui ir tai sukėlė priešišką ademų reakciją. — Gūžtelėjau pečiais. — Bet, žinoma, viskas buvo gerokai sudėtingiau, nei galima nupasakoti keliais žodžiais.

Magistro Loreno veido išraiška nepakito, bet jis linktelėjo galva.

— Įvardyk iškiliausią visų laikų žmogų.

Dar vienas keistas klausimas. Minutėlę pagalvojau.

— Hienas.

Lorenas kartą mirktelėjo, tačiau jo veidas liko lyg neįžvelgiama kaukė.

— Magistre Mandragai?

Atsisukau į švariai nusiskutusį vyrą, kurio rankos buvo nuterliotos pusšimčiu įvairiaspalvių dėmių, o jis pats atrodė sudurstytas vien iš sąnarių ir kaulų.

— Jei tau prireiks fosforo, iš kur jo gausi?

Mandrago balsas man pasirodė toks panašus į Abenčio, kad užsimiršau ir atsakiau negalvodamas:

— Nusipirksiu iš vaistininko.

Kitame stalo gale pasigirdo vieno iš magistrų kikenimas, o aš prikandau savo ilgą liežuvį.

Mandragas šyptelėjo, aš tyliai atsidusau.

— O jei vaistininkas nepasiekiamas?

— Tuomet galima jį išgauti iš šlapimo, — tučtuojau atsakiau. — Jei tik yra džiovinimo krosnis ir užtektinai laiko.

— Ir kiek tau prireiks šios medžiagos, kad išgautum dvi uncijas gryno fosforo? — paklausė magistras, atsainiai trakštelėdamas pirštų sąnariais.

Trumpam susimąsčiau.

— Bent keturiasdešimties galonų, magistre Mandragai. Priklauso nuo medžiagos kokybės.

Stojo ilga tyla, tik buvo girdėti, kaip magistras vieną po kito traškina pirštus.

— Kokios yra trys pagrindinės chemiko taisyklės?

Atsakymą žinojau iš Beno.

— Tiksliai pažymėk. Matuok dukart. Nevalgyk dirbdamas.

Tebesišypsodamas blausia šypsena, Mandragas linktelėjo.

— Magistre Kilvinai?

Kilvinas buvo lokį primenantis plačiapetis ir vešliabarzdis seldišas.

— Gerai, — murmtelėjo jis, sunerdamas priešais save storus pirštus. — Kaip tu pagamintum amžinai degančią lempą?

Kiti aštuoni magistrai piktai sušnarpštė ir sumosavo rankomis.

— Kas? — irzliai paklausė Kilvinas, permesdamas juos žvilgsniu. — Tai mano klausimas. Dabar aš klausinėju. — Jis vėl atsigręžė į mane. — Taigi. Kaip tu ją pagaminsi?

— Na, — nutęsiau aš, — turbūt pradėčiau nuo kokios nors švytuoklės. Paskui sujungčiau ją...

— Kraem. Ne. Ne šitaip, — suurzgė Kilvinas, kiekvieną žodį palydėdamas kumščio smūgiu į stalą. Kaskart jam trinktelėjus, nuo jo rankos pasklisdavo rausvos šviesos tvyksnis. — Jokios simpatijos. Man nereikia amžinai šviečiančios lempos. Aš noriu amžinai degančios. — Jis vėl pažvelgė į mane ir taip prašiepė dantis, lyg ketintų suėsti.

— Ličio druska? — sumurmėjau daug negalvojęs, bet čia pat atsisakiau šios minties: — Ne, natrio žibalas, kuris dega uždaroje... ne, prakeikimas. — Nutilau. Kitiems stojantiesiems tokių klausimų neuždavė.

Kilvinas mostelėjo ranka ir tarė:

— Pakaks. Pasikalbėsime vėliau. Elksa dal.

Tik po akimirkos prisiminiau, kad Elksa dal — kito magistro vardas. Pasisukau į jį. Jis atrodė lyg iš daugybės prastų aturaniškų pjesių nužengęs tipiškas blogasis burtininkas: griežtas žvilgsnis, tamsios akys, liesas veidas, trumpa juoda barzda... Nepaisant to, magistro veido išraiška buvo gana draugiška.

— Išvardyk pirmojo paralelinio kinetinio sujungimo žodžius.

Sklandžiai išbarbenau atsakymą. Elksa dal neatrodė nustebęs.

— Kokį sujungimą prieš akimirką atliko magistras Kilvinas?

— Kondensatorinį kinetinį šviesingumą.

— Kiek trunka sinodinis periodas?

Nustebęs pažvelgiau į jį: šis klausimas, regis, visai nederėjo prie pirmų dviejų.

— Mėnulio? — pasitikslinau.

Magistras linktelėjo.

— Septyniasdešimt dvi dienas ir dar trečdalį, pone. Apytiksliai.

Elksa dal gūžtelėjo pečiais ir kreivai šyptelėjo, tarsi būtų tikėjęsis pastaruoju klausimu mane pričiupti.

— Magistre Heme?

Heme pažvelgė į mane virš stogeliu suremtų pirštų.

— Kiek reikia gyvsidabrio norint redukuoti du gilus baltos sieros? — paklausė jis pompastiškai, lyg jau būčiau pateikęs neteisingą atsakymą.

Per tą valandą, kurią praleidau slapta stebėdamas egzaminavimą, sužinojau daugelį dalykų, tarp jų ir tai, kad didesnį šunsnukį už Hemę sunku ir įsivaizduoti. Stojančiajam sutrikus, jį apimdavo džiaugsmas, ir jis darė viską, kad jaunuolius suerzintų ar išmuštų iš vėžių. Ypač Hemė mėgo suktus klausimus.

Laimė, girdėjau jį šį klausimą užduodant kitiems stojantiesiems. Matote, reikalas toks, kad redukuoti baltos sieros iš gyvsidabrio neįmanoma.

— Na, — apsimesdamas, kad įtemptai galvoju, nutęsiau aš, ir akimirką pasitenkinimo šypsena Hemės veide dar paplatėjo. — Jeigu jūs turėjote omeny raudonąją sierą, tuomet reikės maždaug keturiasdešimt vienos uncijos. Pone. — Tai pasakęs, maloniai, plačiai jam nusišypsojau.

— Išvardyk devynias pagrindines argumentacijos klaidas, — piktai liepė jis.

— Supaprastinimas. Apibendrinimas. Nelogiškumas. Redukcija. Analogija. Klaidingas priežastingumas. Semantizmas. Nesvarbumas... — Negalėdamas prisiminti paskutiniosios nutilau. Su Benu vadinome ją Nalto — pagal imperatoriaus Nalto vardą, tačiau tikrasis pavadinimas iškrito iš galvos. Suirzau, nes vos prieš kelias dienas skaitinėjau „Retoriką ir logiką“.

Susierzinimas, be abejo, atsispindėjo mano veide. Kai nutilau, Hemė rūsčiai pažvelgė į mane ir tarė:

— Pasirodo, yra dalykų, kurių tu nežinai. — Jis nutaisė patenkintą miną ir atsilošė krėsle.

— Jei manyčiau, kad viską moku, nebūčiau čia atvykęs, — atkirtau kandžiai, vėl nespėjęs pažaboti liežuvio.

Kitame stalo gale pasigirdo Kilvino kikenimas.

Hemė išsižiojo, bet Rektoriui rūsčiai žvilgtelėjus nieko nebesakė.

— Taigi, — tarė Rektorius, — manau, kad...

— Aš taip pat noriu užduoti keletą kausimų, — staiga prabilo jam iš dešinės sėdintis vyras. Jo balsas skambėjo keistai: lyg su man nepažįstamu akcentu, lyg su tam tikru rezonansu. Šiaip ar taip, jam prakalbus, magistrai, tarsi vėjo paliesti medžio lapai, sujudo, o paskui sustingo.

— Įvardijimo magistre, — tarė Rektorius, o jo balse lygiom dalim suskambo ir pagarba, ir nerimas.

Elodinas buvo jaunesnis už kitus bent tuzinu metų. Švariai nusiskutęs, giliomis akimis. Vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo. Jame nebuvo nieko ypatinga, išskyrus tai, kad kartais jis staiga į ką nors įdėmiai įsižiūrėdavo, o po minutės kitos vėl nukreipdavo nuobodžiaujantį, klaidžiojantį žvilgsnį į palubę. Jis priminė su suaugusiaisiais sėdėti priverstą vaiką.

Pajutau — būtent pajutau, — kad magistras Elodinas į mane žiūri, ir užgniaužiau drebulį.

— Soheketh ka Siaru kremą teth tu? — paklausė jis. „Ar gerai moki siaru kalbą?“

— Rieusa, ta kre’lar deala tu, — atsakiau, tai reiškė: „Ačiū, ne itin gerai.“

Elodinas pakėlė ranką su į viršų nukreiptu smiliumi.

— Kiek pirštų aš rodau?

Akimirką padvejojau, nors klausimas neatrodė vertas apmąstymų.

— Mažiausiai vieną, — tariau. — Ir turbūt ne daugiau nei šešis.

Elodinas nušvito plačia šypsena ir ištraukė iš po stalo kitą ranką su dviem atlenktais pirštais. Pamosavo ja, kad matytų kiti magistrai, džiaugsmingai, kaip vaikas, kraipydamas galvą. Galiausiai Elodinas padėjo abi rankas ant stalo ir staiga surimtėjo:

— Ar žinai septynis žodžius, kurie gali priversti moterį tave įsimylėti?

Pažvelgiau į jį norėdamas suprasti, kas slypi už šio klausimo. Kadangi magistras nieko nepridūrė, atsakiau paprastai:

— Ne.

— Jie egzistuoja, — patikino jis mane, paskui, švytėdamas pasitenkinimu, atsilošė ir kreipdamasis į Rektorių tarė: — Lingvistikos magistre?

— Regis, akademinius dalykus aptarėme, — tarsi sau pasakė Rektorius.

Man pasirodė, kad jį kažkas išmušė iš vėžių, tačiau Rektorius puikiai tvardėsi, ir aš negalėjau suprasti, kas būtent jį sutrikdė.

— Tikiuosi, neprieštarausi, jei kiek paklausinėsiu apie dalykus, mažai susijusius su mokslu?

Nelabai turėdamas iš ko rinktis linktelėjau.

Rektorius žvelgė į mane ilgai, gal keletą minučių.

— Kodėl Abentis tau neįdavė rekomendacinio laiško?

Prieš atsakydamas sudvejojau. Ne visi klajojantys aktoriai buvo tokie gerbiami kaip mūsų trupė, tad, suprantama, daug kas į šio amato atstovus žiūrėjo kreivai. Tačiau nusprendžiau, kad melas — ne geriausias kelias.

— Jis paliko mūsų trupę prieš trejus metus. Nuo to laiko aš jo nemačiau.

Visi magistrai įsmeigė į mane akis. Beveik girdėjau, kaip jie mintyse skaičiuoja, kiek man tuomet buvo metų.

— Nieko sau, — su pasibjaurėjimu tarė Hemė ir sujudėjo, lyg ruošdamasis stotis.

Rektorius niūriu žvilgsniu jį nutildė.

— Kodėl tu nori įstoti į Universitetą?

Apstulbau. Tai buvo vienintelis klausimas, kuriam buvau visiškai nepasiruošęs. Ką aš galėjau atsakyti? „Dešimt tūkstančių knygų. Jūsų Archyvai. Svajojau juose skaityti nuo vaikystės“? Tai tiesa, tačiau ji skamba per daug vaikiškai. „Noriu atkeršyti čandrianams“? Per daug teatrališka. „Noriu tapti toks galingas, kad niekas niekada man nebesukeltų skausmo“? Per daug grėsminga.

Pakėliau akis į Rektorių ir supratau, kad nuo jo klausimo praėjo nemažai laiko, o aš tebetyliu. Negalėdamas nieko sugalvoti, gūžtelėjau pečiais ir tariau:

— Nežinau, pone. Manau, šį dalyką man taip pat teks išsiaiškinti ateityje.

Rektoriaus akyse žybtelėjo smalsumas, bet jį užgniaužė ir tepaklausė:

— Dar ką nors nori pasakyti?

Jis šito klausė ir kitų pretendentų, bet nė vienas nepasinaudojo šia galimybe. Klausimas atrodė beveik retorinis: ritualas, kurį reikia atlikti prieš magistrams pradedant svarstyti mokesčio už mokslą dydį.

— Taip, jei malonėsite, — tariau nustebindamas Rektorių. — Drįstu prašyti šio to daugiau, nei tik būti priimtas. — Giliai įkvėpiau, jausdamas, kad visų dėmesys krypsta į mane. — Keliavau čionai beveik trejus metus. Galbūt atrodau per jaunas, tačiau esu vertas čia būti ne mažiau — jei ne daugiau, — nei kai kurie turtingų didikų sūneliai, kurie neatskirtų druskos nuo cianido net paragavę.

Padariau pauzę.

— Šiuo metu aš turiu kapšelyje vos du jotus, ir nėra pasaulyje vietos, kur galėčiau gauti bent skatiką daugiau. Ką buvo galima parduoti, — jau pardaviau. Tad jei skirsite man didesnį nei dviejų jotų mokestį, aš negalėsiu studijuoti. O jei skirsite mokestį, mažesnį nei du jotai, kasdien būsiu čia, tačiau naktimis man teks verstis per galvą, kad išgyvenčiau ir galėčiau toliau mokytis. Miegosiu skersgatviuose ir arklidėse, plausiu indus už išėdas, elgetausiu, kad išmelsčiau keletą grašių nusipirkti plunksnų. Darysiu viską, kad čia likčiau...

Pastaruosius žodžius ištariau piktai, beveik išurzgiau.

— Bet jei priimsite mane nemokamai ir skirsite tris talentus, kad turėčiau iš ko gyventi ir nusipirkti visko, ko reikia mokslams, būsiu studentas, kokio dar neregėjote.

Akimirką stojo tyla, paskui nugriaudėjo Kilvino juokas.

— Cha! — užriaumojo jis. — Jei vienas iš dešimties studentų turėtų bent pusę tiek užsidegimo, mokant man tektų pasitelkti botagą, o ne kreidą ir lentą. — Kilvinas stipriai pliaukštelėjo ranka per stalą.

Lyg kibirkščiai įžiebus ugnį, staiga vienu metu subruzdo bei prašneko ir kiti magistrai. Rektorius nežymiai mostelėjo mano pusėn, ir aš pasinaudojau proga prisėsti — apšviesto rato pakraštyje stovėjo kėdė.

Atrodė, diskusija tęsiasi siaubingai ilgai. Bet kai pats sėdi, o būrys senių lemia tavo ateitį, net dvi ar trys minutės gali pasirodyti amžinybe. Iki šūkavimo ar kalbėjimo pakeltu balsu prieita nebuvo, tačiau mostagavimo rankomis nestigo, ypač iš magistro Hemės pusės — jis, regis, man iškart pajuto antipatiją, lygiai kaip ir aš jam.

Blogiausia, kad negalėjau suprasti, ką magistrai kalba: netgi mano išlavintos mėgėjo slapta pasiklausyti ausys šįkart buvo bejėgės.

Staiga jie nutilo, paskui Rektorius pažvelgė į mano pusę ir mostelėjo prieiti.

— Tebus užrašyta, — tarė jis oficialiai, — kad šiandien, keitelino keturiasdešimt trečiąją, Kvoutas, sūnus... — jis nutilo ir klausiamai pažvelgė į mane.

— Arlideno, — atsakiau. Buvo keista po šitiek metų vėl tarti šį vardą.

Magistras Lorenas atsigręžė į mane ir kartą mirktelėjo.

— ...sūnus Arlideno, priimamas studijuoti į Universitetą. Į Arkanumą Kvoutas bus priimtas įrodžius, kad jis įsisavino pagrindinius simpatijos principus. Oficialus laiduotojas — Kilvinas, Artefakcijos magistras. Kvoutui skiriamas mokestis už mokslą — trys atimtiniai talentai.

Pajutau, kaip užgula didžiulė, sunki tamsa. Trys talentai, ar apskritai visi pasaulio pinigai — nebuvo jokio skirtumo: vis tiek nėra jokios vilties jų gauti iki trimestro pradžios. Dirbdamas virtuvėse ar bėgiodamas su pavedimais už grašį, sutaupyčiau šitiek po metų, ir tai tik tuo atveju, jei labai sektųsi.

Šovė mintis, kad galbūt padėtų kapšelių nupjaustymo įgūdžiai, tačiau supratau, kad ji kilo iš nevilties: žmonės, kurie nešiojasi tokius pinigus, paprastai žino geresnių vietų, kur juos laikyti, nei kapšelis prie diržo.

Magistrai ėmė kilti nuo stalo ir eiti lauk, tačiau suvokiau tai tik tuomet, kai vienas iš jų priėjo prie manęs. Pakėliau akis ir pamačiau priešais save Archyvų magistrą.

Lorenas buvo dar aukštesnis nei maniau — daugiau kaip šešių su puse pėdos ūgio. Dėl siauro veido ir ilgų rankų atrodė, lyg jį kas būtų ištempęs. Supratęs, kad jį pastebėjau, magistras paklausė:

— Sakei, tavo tėvo vardas Arlidenas?

Loreno balsas buvo labai ramus, be mažiausios užuojautos ar apgailestavimo gaidelės. Tai mane staiga įsiutino: pirma jis užsmaugia mano svajonę mokytis Universitete, paskui prieina ir klausia apie žuvusį tėvą taip paprastai, lyg linkėtų labo ryto.

— Taip, — sausai atsakiau.

— Bardas Arlidenas?

Mano tėvas visada laikė save aktoriumi. Jis niekad nesivadino bardu ar menestreliu. Tad išgirdęs Loreno klausimą įpykau dar labiau, — nors tai vargiai buvo įmanoma. Nesiteikiau jam atsakyti, tiesiog kartą irzliai linktelėjau.

Jei Lorenui mano atsakas ir pasirodė atžarus, jis to neparodė.

— Įdomu, su kokia trupe jis rengia savo vaidinimus?

Praradau savo trapią savitvardą ir pratrukau:

— Ak, jums „įdomu“, — tariau su visa pagieža, kokią tik galėjo išreikšti manasis trupėje išgaląstas liežuvis. — Ką gi, jums teks dar kurį laiką papuoselėti savo susidomėjimą. O kol kas paliksiu jus nežinioje. Bet, manau, pajėgsite tai ištverti. Kai grįšiu užsidirbęs tris talentus, tuomet galėsite man vėl užduoti šį klausimą. — Pažvelgiau į magistrą įniršio kupinomis akimis, tarsi ketindamas sudeginti jį žvilgsniu.

Jo veido išraiška iš esmės nepakito, ir tik vėliau sužinojau, kad sulaukti iš magistro Loreno kokios nors reakcijos tas pats, kas pamatyti mirksinčią akmeninę statulą. Pradžioje jis atrodė kiek sumišęs, paskui kiek nustebintas, galiausiai, man tebevarstant jį akimis, blausiai šyptelėjo ir nebyliai ištiesė popieriaus lapelį.

Išlanksčiau jį ir perskaičiau: „Kvoutas. Pavasario trimestras. Mokestis už mokslą: — 3 tln.“ Minus trys talentai. Na, žinoma — „atimtiniai“...

Mane užliejo palengvėjimas. Tarsi didžiulės bangos išverstas iš kojų, atsisėdau ant grindų ir apsiverkiau. TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Degančiomis akimis

Lorenas vedėsi mane per kiemą.

— Apie tai daugiausia ir diskutavome, — paaiškino jis šaltu kaip akmuo balsu. — Tau reikėjo paskirti mokestį. Jis visiems privalomas.

Susitvardęs atsiprašiau už savo siaubingą elgesį. Magistras ramiai linktelėjo ir pasisiūlė mane palydėti į iždinę, kad būtų išvengta nesusipratimų dėl mano stojamojo „mokesčio“.

— Kai nusprendėme tave priimti tavo pasiūlytomis sąlygomis... — Lorenas padarė trumpą, bet iškalbingą pauzę, leisdamas suprasti, kad tai nebuvo labai paprasta, — ...iškilo kitas keblumas: dar nepasitaikė atvejo, kad stojančiajam Universitetas skirtų piniginę paramą. — Jis vėl trumpam nutilo. — Gana neįprastas dalykas.

Lorenui vedant, perėjome koridorių, paskui nusileidome laiptais, galiausiai atsidūrėme kitame akmeniniame pastate.

— Sveikas, Riemai.

Iždininkas buvo pagyvenęs irzlus vyriškis, kuris dar labiau suirzo, kai sužinojo, kad turi ne paimti iš manęs pinigų, o jų duoti. Kai gavau tris talentus, magistras Lorenas išvedė iš to pastato į lauką.

Kai ką prisiminęs ir apsidžiaugęs galimybe pakeisti pokalbio temą, ėmiau raustis kišenėje.

— Turiu „Nutrukusio įrišimo“ kvitą. — Padaviau jam lapelį ir pabandžiau įsivaizduoti, ką pagalvos knygyno savininkas, kai išpirkti knygos, kurią jam pardavė purvinas gatvės berniūkštis, atvyks pats Universiteto Archyvų magistras. — Magistre Lorenai, esu labai jums dėkingas už tai, ką sutikote padaryti, ir, tikiuosi, nesupyksite, jei paprašysiu dar vienos paslaugos...

Lorenas užmetė akį į kvitą, įsikišo jį į kišenę ir įdėmiai pažvelgė į mane. Nors ne, ne įdėmiai. Ir ne klausiamai. Jo veide apskritai nebuvo jokios išraiškos. Jokio smalsumo. Jokio susierzinimo. Nieko. Jei nebūčiau matęs į mane įsmeigtų jo akių, būčiau pamanęs, kad jis apskritai apie mane pamiršo.

— Prašyk drąsiai, — tarė jis.

— Ta knyga. Tai viskas, kas man liko iš... iš anų laikų. Labai norėčiau kada nors, kai turėsiu pinigų, ją iš jūsų išpirkti.

Jis linktelėjo, vis dar be jokios išraiškos.

— Sutarta. Nesirūpink dėl jos. Ji bus saugoma taip pat atidžiai, kaip bet kuri kita Archyvų knyga.

Lorenas mostelėjo ranka pro šalį praeinančiam studentui.

Gelsvai rusvų plaukų vaikinas staiga sustojo, nervingu žingsniu priėjo prie mūsų ir spinduliuodamas pagarbą linktelėjo, tiksliau sakant, beveik nusilenkė Archyvų magistrui.

— Taip, magistre Lorenai?

Šis parodė į mane viena iš savo ilgųjų rankų ir tarė:

— Simonai, tai Kvoutas. Jam reikia čia viską aprodyti, užrašyti į paskaitas ir panašiai. Kilvinas nori jo į Artefakciją. Kitais atžvilgiais pasikliauk savo nuovoka. Susitvarkysi?

Simonas vėl linktelėjo ir, nusibraukdamas nuo akių plaukus, atsakė:

— Taip, pone.

Daugiau netaręs nė žodžio, Lorenas apsigręžė ir nuėjo didžiuliais žingsniais, plaikstydamas savo juodąją magistro mantiją.

Nors kaip studentas Simonas atrodė jaunas, buvo porą metų už mane vyresnis. Lenkė jis mane ir ūgiu, tačiau jo veidas ir manieros buvo berniukiškai drovios.

— Turi kur apsistoti? — paklausė jis, kai pradėjome eiti. — Kambarį smuklėje ar dar ką nors?

Papurčiau galvą:

— Aš tik šiandien atvykau. Galvojau tik apie egzaminus.

Simonas sukikeno.

— Žinau tą jausmą. Kiekvieno trimestro pradžioje vis dar apsipilu prakaitu. — Simonas parodė į platų, medžiais apsodintą kelią kairėje. — Tuomet pirmiausia eikim į Arklides.

Sustojau.

— Aš nelabai pinigingas, — prisipažinau.

Neketinau nuomotis kambario. Buvau įpratęs miegoti lauke ir žinojau, kad turiu tausoti savo tris talentus drabužiams, maistui, popieriui ir kito ketvirčio mokesčiui. Neverta tikėtis magistrų dosnumo du trimestrus iš eilės.

— Nelabai sekėsi per egzaminą? — užjaučiamai paklausė Simonas, imdamas mane už alkūnės ir nukreipdamas kito pilko pastato pusėn. Jis buvo trijų aukštų, su daugybe langų ir keliais atsišakojančiais priestatais. — Nesikrimsk. Pirmą kartą aš taip jaudinausi, kad kelnės buvo šlapios. Vaizdžiai šnekant.

— Aš ir nesikremtu, — atsakiau, staiga labai aiškiai suvokęs, kad piniginėje turiu tris talentus. — Bet, manau, užgavau magistrą Loreną. Jis atrodė truputį...

— Šaltas? — perklausė Simonas. — Santūrus? Lyg nemirksinti akmeninė statula? — Vaikinas nusijuokė. — Lorenas visad toks. Sklinda kalbos, kad Elksa dal siūlo dešimt auksinių markių tam, kas prajuokins Loreną.

— Mat kaip. — Po jo žodžių truputį nusiraminau. — Tai gerai. Jis paskutinis žmogus, su kuriuo norėčiau susipykti. Ketinu Archyvuose praleisti daug laiko.

— Tiesiog atsargiai elkis su knygomis, ir viskas bus gerai. Dažniausiai Lorenas — atsiribojęs ir ramus, bet jo knygas saugok kaip savo akį. — Simonas išlenkė antakius ir papurtė galvą. — Kitu atveju jis pasidarys piktesnis už savo jauniklius ginančią lokę. Tiesą sakant, jau geriau pakliūčiau į nagus apsivaikavusiai lokei, nei Lorenui, pastebėjusiam, kad užlenkiu knygos lapo kampelį.

Simono paspirtas akmuo nušokavo grindiniu.

— Gerai. Gali įsikurti Arklidėse. Už talentą gausi maisto kortelę ir lovą vienam trimestrui. Ne kažin kas, bet bent nelyja ant galvos. Dvivietis kambarys kainuoja du talentus, vienvietis — tris.

— O kas yra maisto kortelė?

— Ją nusipirkęs, tris kartus per dieną gausi pavalgyti, štai ten, Valgykloje. — Simonas parodė į ilgą, žemą pastatą už vejos. — Maistas neblogas, bent kol per daug nesuki galvos, iš ko pagamintas.

Greitai suskaičiavau. Maitinimas ir sausa nakvynės vieta du mėnesius už talentą — geriau, nei galėjau tikėtis. Nusišypsojau Simonui.

— Skamba neblogai.

Jis linktelėjo ir atidarė Arklidžių duris.

— Lovos čia. Eime, rasim ūkvedį ir tave užrašysim.

Studentus ne arkanistus apgyvendindavo viršutiniame, ketvirtajame, rytinio Arklidžių priestato aukšte, virš pirmajame įrengtų maudyklių. Kaip ir sakė Simas, aplinka čia buvo kukli, tačiau ant man skirtos siauros lovos radau užklotą švarią paklodę, o šalimais stovėjo užrakinama skrynia, į kurią galėjau susidėti savo skurdžią mantą.

Lovos buvo kelių aukštų, ir kadangi visos apatinės vietos jau buvo užimtos, įsikūriau ant viršutinio gulto, tolimiausiame patalpos kampe. Kai užsikoręs viršun pažvelgiau pro šalimais esantį siaurą langą, pasijutau, lyg žvelgčiau iš savo slaptavietės ant aukštų Tarbeano stogų. Panašumas buvo keistai malonus ir raminantis.

Pietums gavome garuojančios karštos bulvių sriubos, pupų, plonais griežinėliais supjaustyto riebaus bekono ir šviežios juodos duonos. Iš viso tądien prie didžiulių iš lentų sukaltų stalų susėdo apie du šimtai studentų, bet vis tiek apie pusę vietų Valgykloje liko tuščios. Patalpa prisipildė tylaus besikalbančių balsų gaudesio, kurį kartais pertraukdavo juokas ir metalinis šaukštų bei šakučių barškėjimas į alavinius padėklus.

Simonas nusivedė mane į tolimąjį ilgos patalpos kampą. Kai priėjome prie stalo, į mus sužiuro du ten sėdintys studentai.

Viena ranka dėdamas padėklą, kita Simonas mostelėjo į mane.

— Susipažinkite su Kvoutu, šviežiausiu ir nekalčiausiu pirmatrimestriu. — Paskui, iš eilės rodydamas į sėdinčiuosius, tęsė: — Kvoutai, čia blogiausi studentai, kokius tik gali rasti Arkanume: Manetas ir Vilemas.

— Mes jau matėmės, — tarė pastarasis. Tai buvo tas pats tamsiaplaukis seldimas iš Archyvų. — Tu tikrai ėjai į stojamuosius? — kiek nustebęs paklausė. — Pamaniau, kad bandai man įpiršti padirbtą monetą. — Jis ištiesė ranką. — Sveikas atvykęs.

— Teilu toks ir anoks, — sumurmėjo mane nužvelgdamas Manetas, mažiausiai penkiasdešimties metų vyriškis, dėl savo žilos barzdos ir susitaršiusių gaurų atrodantis kiek netvarkingai, tarsi ką tik išlipęs iš lovos. — Ar čia aš toks senas, kaip jaučiuosi, ar čia jis toks jaunas, kaip atrodo?

— Ir viena, ir kita, — linksmai atsakė Simonas sėsdamasis. — Kvoutai, Manetas Arkanume yra ilgiau nei mes visi kartu sudėjus.

Manetas purkštelėjo:

— Nenuvertink manęs: Arkanume aš seniau, nei kuris nors iš jūsų šiam pasauly.

— Ir vis dar tik e’liras, — tarė Vilemas, tačiau dėl stipraus siaru akcento sunku buvo suprasti, ar jis kalba sarkastiškai, ar ne.

— Valio e’lirams, — rimtai atsakė Manetas. — Jei pakilsite į aukštesnį rangą, berniukai, — gailėsitės. Patikėkit manim. Tik daugiau vaidų ir didesnis mokestis už mokslą.

— Mes norime gauti guldenus, Manetai, — tarė Simonas. — Ir būtų gerai, kad tai įvyktų prieš mums numirštant.

— Guldenai taip pat pervertinami, — atkirto Manetas, atsilauždamas gabaliuką duonos ir merkdamas jį į sriubą. Šis žodinis pasikandžiojimas vyko taip ramiai, kad nusprendžiau, jog tai įprastinė jų pokalbio tema.

— O kaip tavo reikalai? — nekantriai paklausė Simonas Vilemo.

— Septyni ir aštuoni, — suniurnėjo tas.

Simonas atrodė nustebęs.

— Kas, dėl Viešpaties vardo, nutiko? Davei kam nors iš jų per ausį?

— Nesusišnekėjom, — niūriai atsakė Vilemas. — Lorenas paklausė apie subinfudacijos įtaką Modegano valiutai, o aš negalėjau sugraibyti reikiamų žodžių. Kilvinui teko vertėjauti. Bet net ir tada nesugebėjau atsakyti.

— Mano siela rauda dėl tavęs, — linksmai tarė Simas. — Triuškinai mane pastaruosius du trimestrus, turėjo ir man anksčiau ar vėliau pasisekti. O man šį ketvirtį paskyrė lygiai penkis talentus. — Jis ištiesė ranką. — Mokėk.

Vilemas pasirausė piniginėje ir padavė Simui varinį jotą.

Pažvelgiau į Manetą:

— Tu nežaidi?

Šis irzliai nusijuokė ir papurtė savo sušiauštų plaukų kupetą.

— Kad jie neturi prieš mane šansų, — tarė jis pilna burna.

— Nagi, paklausykim, — atsidusęs tarė Simonas. — Kiek tau skyrė šį trimestrą?

— Vieną ir šešis, — atsakė Manetas, išsišiepęs kaip vilkas.

Kol niekas nesugalvojo pasidomėti, koks mokestis už mokslą paskirtas man, suskubau klausti:

— Girdėjau, kažkam skyrė trisdešimties talentų mokestį. Dažnai taip plėšia?

— Ne, jei užtenka proto nesiekti aukštesnio rango, — sumurmėjo Manetas.

— Tik kilmingiems, — atsakė Vilemas. — Kraemlish išperos neturi ką veikti, tad mokosi čia. Manau, tokie dideli mokesčiai jiems skiriami tik tam, kad galėtų skųstis.

— O man nusispjaut, — įsiterpė Manetas. — Tegu ima jų pinigus. Kad tik mano mokestis liktų mažas.

Net pašokau, kai kitame stalo gale trinktelėjo padėklas.

— Kaip suprantu, kalbate apie mane.

Padėklas priklausė išvaizdžiam mėlynakiam jaunuoliui rūpestingai pakirpta barzda ir išsišovusiais modeganiškais skruostikauliais, vilkinčiam brangiais, bet nerėžiančiais akies drabužiais. Prie jo klubo kabėjo durklas išpuošta rankena — pirmas ginklas, kurį mačiau Universitete.

— Sovojau? — Simonas atrodė priblokštas. — Ką tu čia veiki?

— Ir aš savęs to paties klausiu. — Vaikinas pažvelgė į suoliuką. — Negi šioje vietoje nėra padorių krėslų? — Jis atsisėdo, keistai derindamas grakščią eleganciją ir įžeistą orumą. — Puiku. Netrukus imsiu pietauti su kareiviais ir mėtyti kaulus šunims per petį.

— Etiketas reikalauja, kad mestumėte per kairį petį, jūsų didenybe, — išsišiepęs duonos prigrūsta burna tarė Manetas.

Sovojaus akys plykstelėjo įniršiu, bet jam nespėjus nieko atsakyti prabilo Simonas:

— Kas nutiko?

— Man paskirtas mokestis — šešiasdešimt aštuoni strelaumai, — pasipiktinęs atsakė atėjusysis.

— Tai daug? — suglumęs paklausė Simonas.

— Daug, — sarkastiškai atkirto Sovojus. — Ir be jokios priežasties. Atsakiau į visus jų klausimus. Viskas paprasta ir aišku — tai pavydas. Mandragas manęs nemėgsta. Taip pat ir Hemė. Be to, visi žino, kad kilminguosius jie spaudžia dvigubai stipriau, nei kitus. Geria mūsų kraują kaip siurbėlės — iki paskutinio lašo.

— Simonas taip pat kilmingas, — parodė į minimąjį šaukštu Manetas. — Bet, regis, visai neblogai tvarkosi.

Sovojus piktai sušnarpštė.

— Simono tėvas yra popierinis kunigaikštis, besilankstantis alaviniam karaliui Ature. Mano tėvo žirgų genealoginiai medžiai didesni nei pusės Aturo didikų.

Simonas kiek įsitempė, tačiau akių nuo maisto nepakėlė.

Vilemas atsisuko į Sovojų, jo tamsiose akyse žybtelėjo pyktis. Bet nespėjus jam nieko pasakyti, Sovojus tarsi suglebo ir pasitrynė veidą ranka.

— Atleisk, Simai, mano namai ir vardas — tavo. Tiesiog... šį trimestrą reikalai, regis, klojosi geriau, bet dabar viskas subjuro. Man skiriamų pinigų neužtenka net mokesčiui už mokslą, o skolon niekas nebeduos nė grašio. Žinai, kaip tai žemina? Teko atsisakyti kambarių „Auksiniame ponyje“. Dabar gyvensiu Arklidžių trečiame aukšte. Nedaug trūko, kad gaučiau ir kambario draugą. Ką pasakytų tėvas, jei sužinotų?

Žiaumodamas Simonas gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo šaukštu — tai turbūt reiškė, kad jis neįsižeidė.

— Gal reikalai klostytųsi geriau, jei nesičiustytum kaip povas, — tarė Manetas. — Nusivilk savo šilkus, kai eini laikyti egzaminą.

— Ak, šit kaip? — sušuko vėl pykčio apimtas Sovojus. — Aš turiu nusižeminti? Apsiberti galvą pelenais? Susiplėšyti drabužius? — Kuo labiau jis pyko, tuo stipresnis darėsi jo melodingas akcentas. — Ne. Nė vienas iš jų nėra už mane geresnis. Aš neprivalau jiems lankstytis.

Akimirką prie stalo įsivyravo nejauki tyla. Pastebėjau, kad šį spektaklį žiūri ir prie gretimų stalų sėdintys studentai.

— Hylta tiam, — tęsė Sovojus. — Čia nėra nieko, kas nekeltų man neapykantos. Šlykštus jūsų klimatas tinka laukiniams, o ne civilizuotiems žmonėms. Jūsų religija barbariška ir davatkiška. Jūsų kekšės nepakenčiamai neišprususios ir neišauklėtos. O jūsų kalba tokia skurdi, kad ja vos galima nusakyti, kokia ši vieta apgailėtina...

Sovojaus balsas darėsi vis tylesnis, galiausiai jis, regis, ėmė kalbėti su savimi.

— Mano šaknys driekiasi per penkiasdešimt kartų, mano giminė senesnė už medžius ir akmenis. O aš nusiritau iki šito. — Jis pasirėmė galvą delnais ir pažvelgė į savo alavinį padėklą. — Miežinė duona. O, visur esantys dievai! Žmogus juk sutvertas valgyti kviečius.

Stebėdamas jį, valgiau duoną: šviežią, juodą ir nuostabiai skanią.

— Nežinau, kas buvo mano galvoj, — staiga tarė Sovojus, pašokdamas ant kojų. — Aš šitaip negaliu.

Jis išlėkė lauk, palikęs savo padėklą ant stalo.

— Tai Sovojus, — atsainiai tarė man Manetas. — Neblogas vaikis, nors paprastai iki tokio lygio neprisigeria.

— Jis modeganietis?

Simonas nusijuokė:

— Už Sovojų didesnio modeganiečio nerasi.

— Nereikėjo jo erzinti, — tarė Vilemas Manetui. Dėl jo sodraus akcento balse nebuvo girdėti senajam studentui skirto priekaišto, tačiau jis buvo aiškiai regimas tamsiame seldišo veide. Pamaniau, kad Vilemas, kaip užsienietis, turbūt užjaučia Sovojų, nes šiam sunku prisitaikyti prie Sandraugos kalbos ir kultūros.

— Sovojui dabar tikrai sunkus metas, — pridėjo Simonas. — Jam juk teko atleisti savo tarną, pamenat?

Prisikimšęs pilną burną, Manetas užvertė akis ir sumojavo abiem rankom, tarsi griežtų įsivaizduojamu smuiku. Jo veide nebuvo nė šešėlio užuojautos.

— O dabar dar teko ir žiedus parduoti, — pridūriau aš. Vilemas, Simonas ir Manetas smalsiai į mane sužiuro. — Ant jo pirštų balti dryželiai, — paaiškinau, vaizdumo dėlei pakeldamas plaštaką.

Manetas įdėmiau mane nužvelgė.

— Nagi, nagi! Regis, mūsų naujajam studentui košės galvoj netrūksta. — Jis atsigręžė į Vilemą ir Simoną. — Vaikinai, mane apėmė ūpas lažintis. Statau du jotus, kad mūsų jaunasis Kvoutas pateks į Arkanumą dar nepabaigęs trečio trimestro.

— Trečio trimestro? — nustebau aš. — Man sakė, kad tik turėsiu įrodyti, jog esu įsisavinęs pagrindinius simpatijos principus.

Manetas švelniai nusišypsojo.

— Jie visiems taip sako. Simpatijos principai — tai vienas iš kursų, kurį reikia pabaigti, kad būtum pakeltas iki e’liro. — Jis vėl viltingai atsigręžė į Vilą su Simu. — Na, tai kaip? Du jotai?

— Aš lažinuosi, — Vilemas pažvelgė į mane ir atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais. — Tik neužsigauk. Statau aklai.

— O ką tu studijuosi? — paklausė Manetas, kai sukirto rankomis su Vilemu.

Klausimas užklupo mane nepasiruošusį.

— Manau, viską.

— Kalbi visai kaip aš prieš trisdešimt metų, — sukikeno Manetas. — Nuo ko ketini pradėti?

— Nuo čandrianų, — atsakiau. — Noriu sužinoti apie juos viską, kas įmanoma.

Manetas suraukė antakius, paskui prapliupo juoku.

— O ką? Visai šaunu! Simas tyrinėja fajerius ir piksius. Vilas tiki bala žino kokiomis seldišų dangaus dvasiomis ir panašiomis kvailystėmis. — Jis juokingai pasipūtė. — Na, o mano stiprioji sritis — bildukai ir skrepetos.

Pajutau, kaip nuo sumišimo mane išmušė karštis.

— Dėl Viešpaties kūno, Manetai, — nutraukė jį Simas. — Kas tau įkando?

— Aš ką tik iš dviejų jotų susilažinau dėl berniuko, kuris nori studijuoti prieš miegą sekamas pasakas, — subambėjo Manetas, rodydamas į mane šakute.

— Jis turėjo omeny folklorą ir panašius dalykus. — Vilemas atsisuko į mane. — Tu nori dirbti Archyvuose?

— Taip, tai susiję ir su folkloru, — atsakiau paskubom, trokšdamas išsisukti nuo tiesaus atsakymo ir kartu neapsijuokti prieš naujus draugus. — Noriu išsiaiškinti, kaip skirtingose kultūrose pasakos atitinka Tekamo teoriją apie pasakojimo septintiškumą.

Simas atsisuko į Manetą.

— Matai? Ko tu šiandien toks dirglus? Kada paskutinį kartą miegojai?

— Nekalbėk su manim tokiu tonu, — suniurzgė Manetas. — Aną naktį ištaikiau keturias valandas.

— Kurią „aną“? — neatstojo Simas.

Nepakeldamas akių nuo padėklo, Manetas sudvejojo:

— Gal parbloškimdienio?

Vilemas papurtė galvą ir kažką sumurmėjo siaru kalba.

Simonas atrodė pasibaisėjęs:

— Manetai, vakar buvo degimdienis. Tai tu dvi paras be miego?

— Tiksliai nežinau, — neužtikrintai atsakė Manetas. — Per egzaminus visad prarandu laiko nuovoką. Kai nebebūna paskaitų, mano tvarkaraštis visai susimakaluoja. Be to, įsitraukiau į vieną projektą Žvejykloje. — Jis nutilo, pasitrynė veidą rankomis, paskui atsisuko į mane. — Jie teisūs. Dabar aš kiek nesavas. Tekamo septintiškumas, folkloras ir visa kita. Man tai per daug knygiška, bet šiaip puikus dalykas studijuoti. Nenorėjau tavęs įžeisti.

— Aš ir neįsižeidžiau, — atsakiau nerūpestingai ir linktelėjau į Sovojaus padėklą. — Pastumkit man. Jei mūsų jaunasis didžiūnas negrįš, pasiimsiu jo duoną.

Kai Simono padedamas užsirašiau į paskaitas, patraukiau į Archyvus — šitiek metų apie juos svajojęs, troškau pagaliau viską pamatyti savo akimis.

Šį kartą įėjęs vidun radau prie stalo sėdintį ir plunksna į prirašytą bei pribraukytą lapą baksnojantį jauną ponaitį. Man priėjus, jis susiraukė ir užbraukė dar vieną eilutę. Vaikino rankos buvo minkštos ir blyškios, o veidas — tiesiog sutvertas piktai raukytis. Akinamai balti lininiai marškiniai ir ryškiai mėlyna liemenė dvelkė prabanga. Dar taip neseniai buvau palikęs Tarbeaną, kad kažkuri mano dalis pajuto norą pasirausti jo kišenėse.

Jaunuolis dar keletą akimirkų stukseno plunksna, paskui, itin piktai atsidusdamas, padėjo ją į šalį.

— Vardas? — paklausė jis nepakeldamas akių.

— Kvoutas.

Vaikinas greitai pervertė didžiąją knygą, rado reikiamą puslapį ir suraukė antakius.

— Tu čia neįrašytas. — Jis rūsčiai dėbtelėjo į mane, paskui vėl susitelkė į kuriamą eilėraštį. Kadangi net neketinau išeiti, jaunuolis spragtelėjo pirštais, tarsi vydamas šalin vabalą. — Gal jau gali atsiknisti?

— Aš ką tik...

Ambrozas — toks, kaip vėliau sužinojau, buvo jo vardas — vėl padėjo savo plunksną.

— Klausyk, — tarė jis lėtai, tarsi aiškindamas kvailiui. — Tu čia neįrašytas, — Ambrozas perdėtai išraiškingai abiem rankomis mostelėjo į knygą. — Tu negali patekti į vidų. — Šį kartą parodė į duris. — Viskas.

— Aš ką tik išlaikiau stojamuosius egzaminus...

Įpykęs jis sumojavo rankomis.

— Tuomet, be abejonės, tu tikrai neįrašytas.

Ėmiau ieškoti kišenėje priėmimo į Universitetą kortelės.

— Man ją davė pats magistras Lorenas.

— O man vienodai šviečia — dėl manęs jis tave tegul nors ant nugaros atneša kaip paršą, — atsakė Ambrozas, išraiškingai pamirkydamas plunksną. — Nebegaišink mano laiko. Aš užsiėmęs.

— Negaišinti tavo laiko? — pratrukau nebesitvardydamas. — Ar bent įsivaizduoji, ką aš turėjau ištverti, kad čia patekčiau?

Ambrozas vėl pažvelgė į mane, jo veidas staiga pasidarė linksmas.

— Palauk, leisk atspėsiu, — tarė jis ir, pasiremdamas delnais į stalą, atsistojo. — Tu visada buvai protingesnis už kitus Mulkiogalos, Kekšuvos ar kaip ten vadinasi sumautas tavo gimtasis sodžius, vaikus. Tavo gebėjimai skaityti ir skaičiuoti kėlė vietiniams kaimiečiams pagarbią baimę.

Išgirdau, kaip už nugaros atsidarė ir užsidarė lauko durys, bet Ambrozas nekreipė į tai dėmesio, tik apėjo stalą ir į jį atsirėmė.

— Tavo tėvai žinojo, kad tu ypatingas, tad kelerius metus taupė pinigus, paskui nupirko tau porą batų, o iš kiaulenos pasiuvo marškinius. — Jis ištiesė ranką ir pačiupinėjo mano naujo drabužio medžiagą. — Bėgo mėnesiai, o tu vis kulniavai ir dardėjai mulų traukiamais vežimais, kol pagaliau, sukoręs šimtus mylių... — Jis plačiai skėstelėjo rankomis. — Šlovė Teilu ir jo angelams! Pagaliau tu čia! Degančiomis akimis ir pilnas svajonių!

Išgirdau juoką ir apsigręžęs pamačiau jauną moterį ir du vyrus, įėjusius Ambrozui rėžiant savąją tiradą.

— Dėl Viešpaties kūno, Ambrozai. Ko pasiutai?

— Prakeikti pirmatrimestriai, — suburbėjo tas, eidamas į savo vietą prie stalo. — Ateina čia apsirengę lyg skarmaluotos baidyklės ir elgiasi kaip namuose.

Trejetas atėjusiųjų pasuko prie durų su užrašu „Saugykla“. Jie nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o aš pabandžiau užgniaužti karšta banga užliejusį sumišimą.

— Eisime vakare į „Eolianą“?

Ambrozas linktelėjo.

— Žinoma. Po šešių varpo dūžių.

— Neketini patikrinti, ar jie įrašyti knygoje? — paklausiau, kai durys užsidarė.

Ambrozas atsisuko į mane šypsodamasis plačia, nervinga ir, švelniai tariant, nelabai draugiška šypsena.

— Klausyk, duosiu tau nemokamą patarimą. Namie tu buvai ypatingas. O čia tu tesi dar vienas liežuvio už dantų nenulaikantis vaikigalis. Taigi kreipkis į mane re’lare ir keliauk į savo migį, o ten padėkok tam pagoniškam Dievui, kuriam meldiesi, kad mes ne Vintase. Nes jei būtumėm ten, mudu su tėvu prikaustytume tave grandinėmis prie baslio kaip pasiutusį šunį. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Arba ne. Lik čia. Iškelk sceną. Apsipilk ašaromis. Arba dar geriau: pabandyk man užvožti. — Jis nusišypsojo. — Tuomet aš išpersiu tau kailį, paskui griebsiu už ausų ir išmesiu lauk.

Jis vėl paėmė plunksną ir įsmeigė akis į prirašytą lapą.

Aš išėjau.

Galite pamanyti, kad šis susidūrimas mane nuliūdino. Arba kad pasijutau apviltas, o mano vaikiškos svajonės apie Universitetą sudužo atsimušusios į žiaurią tikrovę.

Tačiau buvo atvirkščiai — tai mane nuramino. Kol Ambrozas savo elgesiu neparodė, kad skirtumas tarp Universiteto ir Tarbeano gatvių ne toks jau didelis, jaučiausi nesavam kailyje, lyg iš vandens ištraukta žuvis. O dabar supratau: žmonės iš esmės visur vienodi.

Be to, pyktis naktimis šildo, o užgautas išdidumas gali pastūmėti žmogų nuostabiems žygiams. TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Simpatija Pagrindiniame pastate

Pagrindinis pastatas — seniausias Universitete. Bėgant amžiams jis pamažu plėtėsi į visas puses, prarydamas gretimai stovėjusius mažesnius statinius ir kiemelius. Jis priminė įmantrią architektūrinę kerpę, bandančią aprėpti kuo didesnį plotą.

Rasti reikiamą vietą čia buvo nelengva. Koridoriai stebino keistais posūkiais, o kartais jie netikėtai pasibaigdavo arba virsdavo ilgais ir vingriais lankstais. Netgi pereiti į vos už pusšimčio pėdų esančią kitą patalpą galėjo prireikti dvidešimties minučių. Suprantama, labiau patyrę studentai žinojo trupesnius kelius, kitaip tariant, kurias auditorijas ir dirbtuves kirsti, kad greičiau patektum į norimą vietą.

Mažų mažiausia vienas kiemelis buvo visiškai izoliuotas — patekti į jį galėjai tik pro langą. Sklido gandai, kad yra ir kelios aklinai užmūrytos patalpos, kai kurios — su viduje likusiais studentais. Buvo kalbama, kad jų šmėklos naktimis vaikšto Universiteto koridoriais ir salėmis, apraudodamos savo likimą ir skųsdamosios Valgyklos maistu.

Kaip tik Pagrindiniame pastate vyko mano pirmoji paskaita. Laimei, gulto kaimynai mane įspėjo, jog susigaudyti čia sunkoka, todėl, kad ir kiek paklaidžiojęs, atėjau į auditoriją netgi anksčiau laiko.

Įėjęs vidun nustebau: auditorija priminė nedidelį teatrą. Suolai buvo sustatyti viršun kylančiu pusračiu, jo viduryje stūksojo nedidelė paaukštinta scena. Panašiose vietose mano trupė vaidindavo, kai užklysdavo į didelius miestus. Su šia mintimi lengviau atsikvėpiau, ramiai susiradau vietą galinėje eilėje ir atsisėdau.

Stebint, kaip lėta srovele į auditoriją gužą nerimastingi studentai, apėmė stiprus jaudulys. Visi už mane buvo vyresni bent keleriais metais. Pasikartojau mintyse pirmus trisdešimt simpatinų sujungimų. Iš viso mūsų susirinko gal penkiasdešimt, tad užėmėm tris ketvirčius auditorijos. Kai kurie studentai atsinešė vaškines lenteles, kai kurie — plunksnas, popieriaus ir knygas kietais viršeliais, kad pasidėję ant jų lapą galėtų rašyti. Aš neatsinešiau nieko, bet tai manęs labai ir nejaudino. Visad turėjau puikią atmintį.

Į auditoriją įėjęs magistras Hemė pakilo ant scenos ir atsistojo už didžiulio akmeninio stalo. Su juoda magistro mantija jis atrodė įspūdingai, tad užteko kelių sekundžių, kad besišnibždanti ir vietoje nenustygstanti studentų minia nutiltų.

— Taigi jūs norite būti arkanistais? — tarė Hemė. — Norite įvaldyti magiją, apie kokią girdėjote prieš miegą sekamose pasakose? Prisiklausėte dainų apie Taborliną Didįjį: riaumojančios ugnies liežuviai, magiški žiedai, apsiaustai, kuriais apsigaubęs tampi nematomas, kardai, kurie niekada neatbunka, stebuklingi gėrimai, nuo kurių pradedi skraidyti. — Jis pasibjaurėjęs papurtė galvą. — Jei būtent šito tikitės, galite tuoj pat išeiti, nes nieko panašaus čia nerasite. Viso to paprasčiausiai nebūna.

Tą akimirką į auditoriją įėjo studentas. Supratęs, kad vėluoja, jis paskubom atsisėdo į tuščią vietą, tačiau Hemė jį pastebėjo.

— Sveikas! Džiaugiuosi, kad nutarei užsukti. Kuo tu vardu?

— Gėlas, — jaudindamasis atsakė vaikinas. — Atleiskite. Niekaip negalėjau...

— Gėlai, — nutraukė jį Hemė, — ko tu čia atėjai?

Studentas išsižiojo akimirką anksčiau, nei sugebėjo prabilti:

— Mokytis simpatijos principų.

— Nemėgstu vėlavimo į savo paskaitas. Rytojui paruoši pranešimą apie simpatinių laikrodžių atsiradimą bei raidą, apie jų poveikį teisingam laiko suvokimui ir apie tai, kuo jie skiriasi nuo ankstesnių, harmoniniu judėjimu paremtų ir ne tokių tikslių laikrodžių.

Vaikinas pasimuistė savo vietoje.

— Taip, pone.

Hemė, regis, buvo patenkintas jo reakcija.

— Puiku. Tai kas tuomet yra simpatija?

Į auditoriją įbėgo dar vienas vaikinas. Jis buvo visai jaunutis, kitaip tariant, vyresnis už mane daugiausia pora metų, ir nešėsi prie krūtinės prispaudęs knygą. Hemė sustabdė jį nespėjus atsisėsti.

— Sveikas, — perdėtai mandagiu tonu kreipėsi į vaikiną magistras. — Kuo tu vardu?

— Bazilas, pone, — atsakė nejaukiai ant tako tarp eilių mindžikuojantis studentas. Pažinau jį: slapta stebint stojamuosius egzaminus teko girdėti pokalbį su juo.

— Bazilai, tu kartais ne iš Jilo? — paklausė Hemė, nutaisęs kandžią šypseną.

— Ne, pone.

— Ak, — dėdamasis nusivylusiu tarė Hemė. — Girdėjau, kad jilišų gentys nustato laiką pagal saulę, ir būtent todėl neteisingai supranta punktualumo sąvoką. Tad, jei jau nesi jilišas, nematau jokių tavo vėlavimo pateisinimų. O tu pats?

Bazilo lūpos nebyliai sujudėjo, tarsi ketintų teisintis, tačiau po akimirkos vaikinas visgi nutarė pasirinkti neabejotinai geresnį atsakymą:

— Ne, pone.

— Gerai. Rytojui paruoši pranešimą, kuriame palyginsi Jilo Mėnulio kalendorių su tikslesniu ir civilizuotesniu Aturano kalendoriumi, kas, viliuosi, padės geriau susipažinti su pastaruoju. Sėskis.

Bežadis Bazilas kaip primuštas šuo nutykino iki artimiausios laisvos vietos.

Heme visais būdais atidėliojo paskaitos pradžią ir laukė kito vėluojančiojo. Todėl, kai vėl prasivėrė durys, auditorijoje įsivyravo įtempta tyla.

Į vidų neryžtingai įžengė jauna, gal aštuoniolikos metų, mergina. Retas dalykas. Moterų ir vyrų santykis Universitete buvo vienas su dešimt.

Jai įėjus, Hemės veido išraiška pašvelnėjo ir jis greitai nubėgo laipteliais jos pasveikinti.

— Ak, mano mieloji. Kaip gerai, kad dar nepradėjome šiandieninės temos. — Jis paėmė ją už alkūnės ir nuvedė laipteliais į artimiausią laisvą vietą.

Magistro dėmesys merginą akivaizdžiai sutrikdė.

— Atleiskite, magistre Heme. Pagrindinis pastatas yra didesnis, nei maniau.

— Neimkit į širdį, — maloniai atsakė Hemė. — Svarbiausia, kad jūs čia.

Jis rūpestingai padėjo jai susidėti ant stalo popierių ir rašalinę, paskui grįžo ant scenos.

Jau atrodė, kad jis pagaliau pradės paskaitą, tačiau magistras vėl atsigręžė į merginą.

— Atleiskite, panele. — Ji buvo vienintelė moteris auditorijoje. — Mano manieros siaubingos. Kuo jūs vardu?

— Rija.

— Rija — tai Rijanos trumpinys?

— Taip, — ji nusišypsojo.

— Rijana, gal malonėtumėt sukryžiuoti kojas?

Pageidavimas buvo išsakytas tokiu rimtu tonu, kad niekas net nesukrizeno. Sumišusi Rijana uždėjo koją ant kojas.

— Dabar, kai pragaro vartai uždaryti, — tarė Hemė įprastu šiurkščiu tonu, — galime pradėti.

Taigi paskaita prasidėjo, ir visą likusią jos dalį magistras nebekreipė į merginą dėmesio. Tiesa, spėju, ši malonė buvo ne tiek Hemės gerumo apraiška, kiek visiškas atsitiktinumas.

Tos dvi su puse valandos man prailgo. Klausiausi įdėmiai, nuolat tikėdamasis, kad magistras pasakys ką nors, ko dar nežinojau iš Abenčio. Tuščios viltys. Greitai supratau, kad Hemė dėsto simpatijos principus pačiu elementariausiu, pradedantiesiems skirtu lygiu. Šis kursas man buvo visiškas laiko gaišimas.

Kai Hemė baigė paskaitą ir paleido studentus, nubėgau laiptais prie jo. Prisivijau jį išeinantį pro kitas, kiek žemesnes, duris.

— Magistre Heme?

Jis atsigręžė.

— Ak, taip, mūsų jaunasis vunderkindas. Aš ir nežinojau, kad esi mano paskaitoje. Tikiuosi, mano dėstymo tempas tau nebuvo per greitas?

Puikiai suvokiau, kad galiu atsakyti visaip, tik ne sąžiningai.

— Jūs labai aiškiai atskleidėte pagrindus, pone. Principai, apie kuriuos šiandien kalbėjote, bus geras tolesnių studijų pamatas kitiems paskaitoje dalyvavusiems studentams.

Diplomatija — neatsiejama aktorystės meno dalis.

Išgirdęs pagyrą, magistras kiek pasipūtė, paskui pažvelgė į mane įdėmiau.

— Kitiems studentams? — paklausė jis.

— Atsiprašau, bet su pagrindais aš jau susipažinęs, pone. Žinau tris dėsnius ir keturiolika pasekmių. Taip pat pirmus devyniasdešimt...

— Taip taip, suprantu, — nutraukė jis mane. — Dabar aš labai užsiėmęs. Galėsime pakalbėti apie tai rytoj, prieš paskaitą. — Jis nusigręžė ir spėriai nužingsniavo.

Pusė kepaliuko geriau negu nieko, — tad gūžtelėjau pečiais ir pasukau į Archyvus. Jei jau nieko naujo nesužinojau per Hemės paskaitą, reikia atsigriebti pačiam.

Kai šį kartą įėjau į Archyvus, prie stalo sėdėjo mergina. Ji buvo nuostabiai graži, ilgais juodais plaukais ir protingomis šviesiomis akimis. Neabejotinai malonus pokytis lyginant su Ambrozu.

Priėjau prie stalo, ir ji nusišypsojo.

— Kuo tu vardu?

— Kvoutas, — atsakiau. — Arlideno sūnus.

Ji linktelėjo ir ėmė vartyti storąją knygą.

— O tu? — paklausiau, neleisdamas įsitvyroti tylai.

— Fela, — atsakė ji, nepakeldama akių.

Paskui mergina pati sau linktelėjo ir kepštelėjo per knygą:

— Štai kur tu! Eik.

Iš prieangio vedė dvejos dvigubos durys, ant vienų buvo parašyta „Saugykla“, ant kitų — „Knygos“. Nežinodamas, kuo viena nuo kita skiriasi, pasukau į Saugyklą. Čia turbūt slypi tai, ko man reikia: knygos, didžiuliai kalnai knygų, begalinės jų prigrūstų lentynų eilės.

Uždėjau delną ant rankenos, bet Felos balsas mane sustabdė.

— Atsiprašau. Tu čia pirmą kartą?

Maktelėjau galvą, bet rankenos nepaleidau. Buvau taip arti. Kas gi dar?

— Saugykla — tik Arkanumo nariams, — atsiprašančiu tonu paaiškino Fela, paskui atsistojo ir, apėjusi stalą, priėjo prie antrųjų durų. — Eikš čionai, parodysiu.

Nenoriai paleidau rankeną ir nusekiau jai iš paskos.

Fela abiem rankom trūktelėjo sunkias medines duris, ir aš išvydau didelę salę. Lubos čia buvo aukštos, visur stovėjo ilgi stalai, prie jų pavieniui sėdėjo ir skaitė gal tuzinas studentų. Nejudri daugybės simpatinių lempų šviesa puikiai apšvietė visą patalpą.

Fela palinko prie manęs ir tyliai tarė:

— Tai pagrindinė skaitykla. Čia rasi visas įvadiniams kursams reikalingas knygas. — Koja prilaikydama duris, ji parodė ilgą palei sieną sustatytų lentynų eilę su trim ar keturiais šimtais knygų. Šitiek jų vienoje vietoje dar nebuvau matęs.

Fela kuždėjo toliau:

— Čia reikia laikytis tylos. Kalbėk tik pašnibždom. — Jau ir pats buvau pastebėjęs, kad salėje nenatūraliai tylu. — Jei nori knygos, kurios čia nėra, palik prašymą ant ano stalo. Jie suras knygą ir tau atneš.

Atsisukau kažko paklausti ir tik tada suvokiau, kaip ji arti. Turbūt buvau visai pakerėtas Archyvų, jei nepastebėjau, kad nuo vienos iš žaviausių Universiteto merginų mane skiria mažiau nei šeši coliai.

— Per kiek laiko paprastai suranda knygą? — paklausiau tyliai, stengdamasis nespygsoti į Felą.

— Kaip kada, — atsakė ji, persimesdama savo ilgus juodus plaukus per petį. — Kartais būnam labiau užsiėmę, kartais mažiau. Vieni geriau ieško reikiamų knygų, kiti prasčiau. — Fela gūžtelėjo pečiais ir jos plaukų sruoga bestelėjo mano ranką. — Paprastai ne ilgiau kaip valandą.

Linktelėjau. Jaučiausi nusivylęs, kad negaliu apžiūrėti visų Archyvų, bet kartu ir sujaudintas — vis dėlto esu čia, viduje. Kaip jau sakiau, pusė kepaliuko — geriau negu nieko.

— Ačiū, Fela.

Įėjau vidun, o ji paleido duris ir šios užsidarė.

Tačiau po akimirkos Fela mane prisivijo.

— Dar vienas dalykas, — tarė ji tyliai. — Turbūt ir taip aišku, bet tu čia pirmą kartą... — Jos veido išraiška buvo rimta. — Knygų iš čia išsinešti negalima. Iš Archyvų apskritai nieko negalima išsinešti.

— Žinoma, — atsakiau, nors iš tiesų šito nežinojau. — Savaime aišku.

Fela nusišypsojo ir linktelėjo.

— Tiesiog nutariau dėl visa ko perspėti. Prieš porą metų čia buvo toks ponaitis, pratęs imti knygas iš tėvo bibliotekos ir nešiotis, kur šauna į galvą. Iki tol nebuvau mačiusi Loreno suraukusio antakius arba kalbančio garsiau nei šnabždesiu. Bet kai jis pričiupo tą vaikiną gatvėje su viena iš Archyvų knygų... — Ji papurtė galvą ir nutilo, tarsi supratusi, kad apsakyti žodžiais tai, ką tada matė — beviltiškas reikalas.

Pabandžiau įsivaizduoti aukštąjį ir niūkųjį magistrą įpykusį, tačiau nieko neišėjo.

— Ačiū už įspėjimą.

— Nėr už ką, — atsakė Fela ir grįžo į Archyvų prieangį.

Aš pasukau prie jos nurodyto stalo.

— Kaip man paprašyti knygos? — tyliai paklausiau archyvaro.

Jis parodė man didžiulį, iki pusės studentų vardų ir jų prašymų prirašytą žurnalą. Kai kurie studentai prašė konkrečių pavadinimų ir autorių knygų, tačiau kiti tik nurodydavo juos dominančią sritį. Atkreipiau dėmesį į vieną iš įrašų: „Bazilas. Jilo Mėnulio kalendorius. Aturano kalendoriaus istorija.“ Apsidairęs pamačiau ir kitą į Hemės paskaitą pavėlavusį vaikiną: jis sėdėjo susikūprinęs prie knygos ir kažką iš jos išsirašinėjo.

Aš užrašiau: „Kvoutas. Čandrianų istorija. Pranešimai apie čandrianus ir jų ženklus: juodas akis, mėlyną liepsną ir 1.1.“

Paskui nuėjau prie lentynų ir ėmiau apžiūrinėti knygas. Vieną kitą žinojau iš Beno pamokų. Salėje buvo visiškai tylu, tik retkarčiais pasigirsdavo plunksnos skrebenimas arba tyliai, lyg praskrendančio paukščio sparnas, sušnarėdavo verčiamas puslapis. Tačiau pastebėjau, kad ši tyla manęs netrikdo, veikiau atvirkščiai — keistai ramina. Vėliau sužinojau, kad dėl čia tvyrančios mirtinos ramybės ši vieta vadinama „kapais“.

Galiausiai akys užkliuvo už knygos pavadinimu „Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumai“, ir aš nusinešiau ją prie vieno iš skaityklos stalų. Pasirinkau šią knygą dėl viršelio, ant jo buvo dailiai nupieštas drakonas, bet, kai pradėjau skaityti, supratau, kad tai moksliškas kelių paplitusių mitų tyrimas.

Perskaitęs pusę įvado, sužinojau, kad mitinio drakono prototipas tikriausiai buvo paprastas, jokių stebuklingų galių neturintis drakusas. Staiga alkūnę palietė archyvaras.

— Kvoutas?

Aš linktelėjau, o jis padavė mažą knygutę mėlynu audekliniu viršeliu.

Nusivyliau vos ją atvertęs. Tai buvo pasakojimų apie fajerius rinktinė. Perverčiau knygą tikėdamasis aptikti ką nors naudinga, bet teradau saldžias, vaikų pramogai skirtas nuotykių istorijas. Turbūt teko tokių girdėti: drąsus našlaitis apgauna čandrianą, praturtėja, veda princesę ir ilgai bei laimingai gyvena.

Atsidusau ir užverčiau knygą. To ir buvo galima tikėtis: kol čandrianai neišžudė mano šeimos, aš taip pat maniau, kad jie tėra vaikiškų pasakų veikėjai. Vadinasi, tokiu būdu ieškodamas informacijos aš nieko nepešiu.

Vėl priėjau prie stalo, ant kurio gulėjo prašymų žurnalas, ir, ilgai pagalvojęs, jame užrašiau: „Kvoutas. Amirų ordino istorija. Amirų kilmė. Amirų veikla.“ Eilutėje nebeliko vietos, bet, užuot rašęs į kitą, pakėliau akis į prie stalo sėdintį archyvarą.

— Man reikėtų visko apie amirus, — tariau jam.

— Dabar mes truputį užsiėmę, — atsakė vaikinas, mosteldamas į salės pusę. Nuo mano atėjimo skaitykloje pasirodė dar koks tuzinas studentų. — Bet kai tik galėsim, ką nors atnešim.

Grįžau prie stalo ir dar kartą perverčiau vaikiškas pasakas, paskui pasiėmiau bestiariumą. Šį kartą laukti teko gerokai ilgiau. Skaitant apie keistą vasarinį suskuinianų įmygį, pajutau, kaip kažkas lengvai paliečia petį. Atsigręžiau tikėdamasis pamatyti pilnu glėbiu knygų nešiną archyvarą arba pasveikinti priėjusį Bazilą, bet vietoj to apstulbęs išvydau tamsią magistro Loreno mantiją.

— Eime, — tarė jis tyliai ir mostu parodė sekti iš paskos.

Nesuprasdamas, kas nutiko, išėjau paskui jį iš skaityklos. Apėję archyvaro stalą, nusileidome laipteliais ir patekome į mažą nykų kambarį, kuriame stovėjo tik stalas ir dvi kėdės. Archyvuose tokių kambariukų galėjai rasti daugybę: tai buvo skaitymo celės, skirtos Arkanumo nariams, kad turėtų kur vienumoje atsidėti mokslams.

Lorenas padėjo ant stalo iš „kapų“ atsineštą prašymų žurnalą.

— Pagelbėjau vienam naujokui susitvarkyti su darbu, ir pastebėjau tavo prašymą, — tarė magistras. — Domiesi čandrianais ir amirais?

Aš linktelėjau galvą.

— Ar tai susiję su kurio nors dėstytojo užduotimi?

Akimirką svarsčiau, ar nepapasakoti jam tiesos. Apie tai, kas nutiko mano tėvams. Apie Tarbeane girdėtą istoriją.

Bet Maneto reakcija į paminėtus čandrianus bylojo, kad tai būtų kvaila. Juk ir aš patikėjau čandrianais tik juos išvydęs. Anksčiau kiekvieną, tvirtinantį, kad juos matė, būčiau palaikęs bepročiu.

Lorenas geriausiu atveju pagalvos, kad regėjau haliucinaciją, blogiausiu — jog esu kvailas vaikiščias. Staiga aiškiai suvokiau: kalbėdamasis su Universiteto Archyvų magistru, stoviu priešais vieną iš kertinių civilizacijos akmenų.

Viską išvydau kitomis akimis. Senio iš kažkokios Dokų tavernos paporintos istorijos staiga tapo labai tolimos ir nereikšmingos. Papurčiau galvą:

— Ne, pone. Tik noriu patenkinti savo smalsumą.

— Aš labai gerbiu smalsumą, — tarė Lorenas be jokios intonacijos. — Ir galbūt galiu šiek tiek patenkinti tavąjį. Kitados, Aturano imperijai dar nepraradus galybės, amirai priklausė bažnyčiai. Savo šūkiu jie buvo pasirinkę žodžius Ivare Enim Euge — apytikriai išvertus tai reikštų „dėl didelio tikslo“. Jie buvo klajojantys riteriai, tačiau turėjo ir teisėjų įgaliojimus tiek pasaulietiniame, tiek bažnytiniame teisme. Kiekvienas iš jų daugiau ar mažiau buvo atleistas nuo įstatymų laikymosi.

Didumą to, ką pasakė magistras, jau žinojau.

— Bet iš kur jie atsirado? — pasiteiravau, nedrįsdamas atviriau klausinėti apie Skarpio pasakotoje istorijoje minimus dalykus.

— Jų pirmtakai buvo keliaujantys teisėjai, — atsakė Lorenas. — Žmonės, kurie ėjo iš miesto į miestą, įtvirtindami teisės viešpatavimą kiekviename Aturano kampelyje.

— Vadinasi, jų ištakos glūdi Ature?

Magistras pažvelgė į mane.

— O kur dar jos galėtų glūdėti?

Negalėjau prisiversti jam papasakoti teisybės: kad po senio istorijos ėmiau manyti, jog amirų šaknys gali būti kur kas gilesnės, nei Aturano imperijos laikai. Ir kad manau, jog šis ordinas kažkur tebeegzistuoja ir šiandien.

Lorenas priėmė mano tylėjimą kaip atsakymą.

— Mažytis patarimas, — tarė jis ramiai. — Amirai — ryškūs ir jaudinantys herojai. Vaikystėje, kai kaudavomės iš karklo šakos padarytais kardais, visi įsivaizdavome esantys amirai. Natūralu, kad tokios istorijos žavi berniukus. — Magistras pažvelgė man tiesiai į akis. — Tačiau suaugęs vyras, arkanistas, privalo susitelkti į dabartį. Jis turi rūpintis praktiniais dalykais.

Lorenas savo žvilgsniu tarsi sukaustė manąjį ir tęsė:

— Tu jaunas. Daugeliui vien to pakaks, kad tave pasmerktų arba susidarytų tam tikrą nuomonę.

Jau įkvėpiau oro ketindamas prabilti, bet magistro rankos mostas mane sulaikė.

— Nekaltinu tavęs, kad žaviesi berniukiškomis fantazijomis. Bet patariu tau vengti šį pomėgį rodyti. — Jo žvilgsnis buvo ramus, veidas — kaip visad sustingęs.

Prisiminiau, kaip su manimi elgėsi Ambrozas, ir linktelėjau, jausdamas kaistančius skruostus.

Lorenas paėmė plunksną ir pasilenkęs prie prašymų žurnalo užbraukė mano įrašytą eilutę.

— Aš labai gerbiu smalsumą, — tarė jis. — Bet kiti nebūtinai galvoja taip, kaip aš. Nenoriu, kad tokiais dalykais susigadintum savo pirmą trimestrą. Manau, ir be šito tau bus užtektinai rūpesčių.

Nuleidau galvą, jausdamas, kad kažkaip jį nuvyliau.

— Suprantu. Ačiū, pone. TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Užtektinai virvės

Kitą dieną atėjau į Hemės paskaitą dešimčia minučių anksčiau ir atsisėdau pirmoje eilėje. Tikėjausi pasikalbėti su juo prieš paskaitą ir šitaip išsisukti nuo malonumo dar kelias valandas klausytis jo dėstymo.

Deja, Hemė anksčiau nepasirodė: jis įėjo pro žemąsias duris tik tuomet, kai auditorija jau buvo sausakimša. Magistras užkopė trimis laipteliais ant pakylėtos medinės scenos ir apžvelgė susirinkusius, ieškodamas akimis manęs.

— Ak, taip, mūsų jaunasis vunderkindas. Gal malonėtumėt atsistoti?

Nesuprasdamas, kas vyksta, atsistojau.

— Turiu puikią žinią kiekvienam čia esančiam, — tarė jis. — Ponas Kvoutas vakar mane patikino, kad jau yra visiškai įsisavinęs simpatijos principus. Be to, jis pasisiūlė šiandien pats skaityti mums paskaitą. — Hemė plačiu mostu pakvietė mane ant scenos ir, varstydamas atšiauriu žvilgsniu, nusišypsojo. — Pone Kvoutai?

Žinoma, jis norėjo mane išjuokti, tikėjosi, kad išsigąsiu ir susigėdęs susmuksiu į savo kėdę.

Bet bandymų įbauginti per savo gyvenimą buvau patyręs apsčiai. Taigi užlipau ant scenos ir paspaudžiau jam ranką. Paskui nutaisiau stiprų sceninį balsą ir kreipiausi į studentus:

— Dėkoju magistrui Hemei už suteiktą galimybę ir viso labo viliuosi nors truputėlį padėti jam pristatyti šią nepaprastai svarbią discipliną.

Pradėjęs šį žaidimą, Hemė nebegalėjo sustoti, kitaip būtų likęs kvailio vietoje. Spausdamas ranką, jis pažiūrėjo į mane taip, kaip šuo žvelgia į medin įvarytą katę. Paskui, sau šypsodamasis, magistras nulipo nuo scenos ir atsisėdo į mano vietą pirmoje eilėje. Jis buvo įsitikinęs, kad nieko nenutuokiu apie simpatiją, tad troško tęsti šį cirką.

Kažin, ar man būtų pavykę išsukti uodegą, jei ne dvi iš daugybės Hemės silpnybių. Pirmiausia tai jo kvailumas, dėl kurio jis nepatikėjo tuo, ką jam vakar sakiau, o antra — jo neįveikiamas troškimas pamatyti mane visiškai sugniuždytą.

Paprastai sakant, jis davė man užtektinai virvės, kad galėčiau pasikarti. Matyt, Hemė nesuprato, kad, kai kilpa surišta, ji vienodai gerai tinka bet kokiam kaklui.

Atsisukau į auditoriją.

— Šiandien jums pateiksiu simpatijos dėsnių veikimo pavyzdį. Tačiau, kadangi mūsų laikas ribotas, man prireiks pagalbos. — Parodžiau į pirmą pasitaikiusį studentą. — Gal būtumėt toks malonus ir atneštumėte man vieną magistro Hemės plauką?

Hemė perdėtai maloniai padavė, ko prašytas. Kai studentas atnešė jo plauką, magistras nuoširdžiai ir linksmai nusišypsojo, neabejodamas: kuo grandioziškesnis bus mano pasiruošimas, tuo labiau apsijuoksiu pabaigoje.

Šią trumpą pauzę išnaudojau apžiūrėti turimus darbo reikmenis. Viename scenos krašte stovėjo gorė, o greitai panaršęs po stalo stalčius radau kreidos, prizmę, sierinių degtukų, didinamąjį stiklą, žvakių ir keletą keistų metalinių formelių. Paėmiau tris žvakes, viso kito neliečiau.

Iš priėjusio studento imdamas plauką atpažinau Bazilą — vakar Hemės įbaugintą vaikiną.

— Dėkoju, Bazilai. Malonėkite atnešti gorę čionai ir kiek galėdamas greičiau ją užkurkite.

Vaikinui atitempus gorę, savo pasitenkinimui, pamačiau, kad ant jos pritaisytos nedidelės dumplės. Kol Bazilas pylė ant anglių spiritą ir bandė įskelti kibirkštį, aš vėl kreipiausi į auditoriją.

— Suprasti simpatiją nėra labai lengva. Bet jos esmė slypi trijuose paprastuose dėsniuose. Pirmas — tolygumo doktrina, bylojanti, kad „panašumas stiprina simpatiją“. Antras — tapatumo principas, teigiantis, kad „daikto dalis gali atstoti visą daiktą“. Ir trečias — tvermės dėsnis: „energijos negalima nei sunaikinti, nei sukurti“. Tolygumas, tapatumas, tvermė. Trys T.

Trumpam nutilau ir išgirdau, kaip sukrabždėjo pusšimtis mano žodžius užsirašančių plunksnų. Šalia stovintis Bazilas uoliai pūtė dumples. Ėmiau suprasti, kad iš viso to galiu pasidaryti smagią pramogą.

— Nesijaudinkite, jei kol kas mano žodžiai atrodo beprasmiški. Mano pavyzdys jums viską paaiškins.

Pažvelgiau į gorę ir pamačiau, kad ji jau įkaitusi tiek, kiek reikia. Padėkojau Bazilui, paskui virš anglių pakabinau negilų metalinį kaistuvą ir įmečiau į jį dvi žvakes, kad ištirptų.

Trečią žvakę įstačiau į žvakidę ant stalo ir uždegiau stalčiuje rastais sieriniais degtukais. Paskui nukėliau kaistuvą nuo anglių ir, atsargiai pildamas ištirpusį vašką ant stalo, sulipdžiau kumščio didumo minkštą gniutulą. Vėl pažvelgiau į studentus.

— Užsiimant simpatija bene svarbiausias darbas yra nukreipti energiją. Simpatiniai ryšiai — tai keliai, kuriais energija teka. — Ištraukęs iš vaško dagtį, ėmiau lipdyti paprastą žmogaus pavidalo lėlę. — Pirmasis dėsnis, kuris, kaip minėjau, byloja, kad „panašumas stiprina simpatiją“, paprasčiausiai reiškia: kuo daiktai panašesni, tuo stipresnis bus jų simpatinis ryšys.

Pakėliau savo primityvią lėlę ir parodžiau studentams.

— Mano rankose — magistras Hemė. — Per auditoriją nuvilnijo tylus juokas. — Tiksliau sakant, tai simpatinis magistro Hemės atvaizdas. Ar kas nors nori pabandyti atspėti, kodėl jis nėra labai vykęs?

Stojo tyla: vakar Hemės įbauginta auditorija buvo santūri ir sunkiai išjudinama. Galiausiai iš salės galo pasigirdo vieno studento balsas:

— Skiriasi dydis?

Linktelėjau ir toliau dairiausi po salę.

— Pats magistras juk nėra iš vaško, — atskriejo kitas balsas.

Vėl linktelėjau.

— Šis pavidalas šiek tiek primena magistrą — bendrais bruožais ir proporcijomis. Vis dėlto tai labai prastas simpatinis atvaizdas. Todėl juo grįstas ryšys bus silpnas. Gal du procentai efektyvumo. Kaip mums jį padidinti?

Vėl stojo tyla, tačiau šį kartą trumpesnė.

— Galima padaryti didesnę figūrą, — sušuko kažkas.

Linktelėjau ir laukiau kitų pasiūlymų, ir netrukus jie pasipylė:

— Galima ant šios lėlės išraižyti magistro Hemės veidą. Arba nudažyti. Reikia jai užvilkti mantiją. — Visi nujuokė.

Pakėliau ranką prašydamas tylos ir nustebau, kaip greitai visi nurimo.

— Palikim nuošaly praktinius jūsų pasiūlymų įgyvendinimo klausimus ir tarkime, kad visa tai padarėme. Įsivaizduokim, kad šalia manęs stovi šešių pėdų aukščio, aprengtas ir meistriškai išraižytas magistro Hemės atvaizdas. Bet ir tuomet, nepaisant visų mūsų pastangų, simpatinio ryšio efektyvumas geriausiu atveju siektų vos dešimt ar penkiolika procentų. O tai mažoka, tiksliau sakant, labai mažai. Ir čia mes prieiname prie antrojo dėsnio — Tapatumo. Jo esmę lengva įsiminti tokiais žodžiais: „sykį kartu — kartu amžinai“. Magistras Hemė kilniaširdiškai paaukojo savo plauką. — Pakėliau jį rodydamas, paskui iškilmingai prilipdžiau prie vaškinės lėlės galvos. — Ir štai mes jau turime simpatinį ryšį, kurio efektyvumas — trisdešimt-trisdešimt penki procentai.

Kalbėdamas stebėjau Hemę. Pradžioje jis klausėsi įtariai, bet dabar jo veide vėl suspindo pasitenkinimo šypsena. Jis žinojo — be tinkamo sujungimo ir gerai sutelkto alaro nieko nepeši net turėdamas viso pasaulio vašką ir plaukus.

Įsitikinęs, kad jis laiko mane kvailiu, parodžiau į žvakę ir paklausiau:

— Jei leisite, magistre?

Hemė maloningai mostelėjo, paskui atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas, šventai įsitikinęs, kad jam niekas negresia.

Sujungti aš, žinoma, mokėjau. Buvau tai sakęs ir Hemei. Na, o sutelkti alarą, tikėjimą botagu, Benas išmokė dar tuomet, kai buvau dvylikos. Šiaip ar taip, neabejojau, kad sugebėsiu atlikti ir viena, ir kita.

Prikišau lėlės koją prie mirksinčios ir rūkstančios žvakės liepsnos.

Visi užgniaužė kvapą ir stojo įtempta tyla. Norėdami geriau matyti Hemę, studentai kilstelėjo savo vietose.

Magistras, apsimesdamas nustebęs, gūžtelėjo pečiais, bet jo žvilgsnis priminė tuoj užsidarysiančius spąstus. Pašaipi šypsenėlė šmėkštelėjo Hemės lūpų kamputyje ir jis ėmė stotis iš vietos.

— Aš nieko nejaučiu. Kod...

— Būtent, — nutraukiau jį šaižiu lyg botago kirtis balsu ir vėl sutelkiau studentų dėmesį į save. — Kodėl? — Laukiamai nužvelgiau auditoriją. — Ogi dėl Tvermės, trečiojo mano minėto dėsnio. „Energijos negalima nei sunaikinti, nei sukurti, tik prarasti arba įgyti.“ Jei prikiščiau žvakę prie mūsų gerbiamo dėstytojo kojų, jis jas šiek tiek nusviltų. O kadangi šiuo simpatiniu ryšiu keliauja tik apie trisdešimt procentų kaitros, mes negauname netgi tokio menko rezultato.

Nutilau, leisdamas studentams akimirką pagalvoti.

— Tai esminė simpatijos problema. Iš kur gauti energijos? Atsakymas paprastas.

Užpūčiau žvakę, paskui vėl uždegiau ją nuo gorės. Galiausiai sumurmėjau panosėje reikiamus žodžius.

— Sukurdami antrąjį simpatinį ryšį tarp žvakės ir stipresnės ugnies... — Padalijau savo protą į dvi dalis, viena iš jų sujungiau Hemę su lėle, kita — žvakę su gore, — ...mes pasiekiame norimą tikslą.

Atsainiai prikišau vaškinės lėlės koją prie žvakės, tiksliau, maždaug per colį virš dagčio, kur, kaip žinia, liepsna kaitriausia. Ten, kur sėdėjo Hemė, pasigirdo išgąstingas šūktelėjimas. Nežiūrėdamas į jo pusę, sausu tonu tęsiau:

— Ir panašu, kad šį kartą mums pavyko.

Pasigirdo juokas, o aš užpūčiau žvakę.

— Tai taip pat geras pavyzdys galios, kurią valdo išmanus simpatistas. Įsivaizduojate, kas būtų, jei mes visą šią lėlę įmestume į ugnį? — Iškėliau ją virš gorės.

Lyg davus ženklą, Hemė puolė ant scenos. Gal tai tebuvo mano vaizduotė, bet man pasirodė, kad jis kiek šlubčioja kaire koja.

— Regis, magistras Hemė nori, kad jau apibendrinčiau šiandienos temą. — Per auditoriją nusirito dar stipresnė juoko banga. — Dėkoju visiems: studentams ir draugams. Tuo ir baigiu savo kuklią paskaitą.

Čia aš pasitelkiau vieną iš scenos triukų. Yra tam tikra balso intonacija ir laikysena, kurios duoda ženklą miniai pradėti ploti. Negaliu tiksliai paaiškinti, bet tai visada suveikia. Taigi nulenkiau auditorijai galvą, paskui, aidint kad ir ne kurtinantiems, bet turbūt garsesniems, nei kada nors Hemė buvo pelnęs, plojimams, atsigręžiau į magistrą.

Kai jis žengė prie manęs keletą paskutinių žingsnių, vos nuo jo neatšokau. Hemės veidas buvo bauginamai raudonas, o vena ant smilkinio tvinkčiojo taip, kad, rodės, tuoj sprogs.

Tuo tarpu aš, susitvardęs sceninio pasirengimo dėka, ištiesiau jam ranką ir ramiai sutikau jo žvilgsnį. Hemė, man su pasitenkinimu jį stebint, žvilgtelėjo į tebeplojančią auditoriją, paskui nurijo seiles ir paspaudė man ranką.

Jis sugniaužė mano plaštaką skausmingai stipriai. Galėjo būti ir blogiau, bet aš mostelėjau vaškine lėle virš gorės, ir ryškiai raudonas magistro veidas neįtikėtinai greitai tapo peleninis. Kai toks pat pokytis ištiko ir jo gniaužtus, be vargo ištraukiau ranką.

Dar kartą nusilenkiau studentams ir neatsigręždamas išėjau iš auditorijos.

KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS Ant ragų

Kai Hemė paleido studentus, žinia apie mano paskaitą pasklido po Universitetą kaip gaisras. Iš savo kolegų reakcijos supratau, kad magistras Hemė čia ne itin mylimas: kai sėdėjau ant akmeninio suoliuko prie Arklidžių, praeinantys studentai šypsojosi, mojo ranka arba juokdamiesi kėlė nykščius į viršų.

Dar besimėgaujant šlove, į krūtinę įsismelkė šaltas nerimas. Vieną iš devynių magistrų paverčiau savo priešu. Reikia išsiaiškinti, ar į labai rimtą bėdą esu įklimpęs.

Vakarienei Valgykloje gavome juodos duonos su sviestu, troškintos mėsos ir pupų. Manetas, dėl susitaršiusių gaurų primenantis didelį baltą vilką, jau sėdėjo savo vietoje. Simonas su Sovojum knebinėjo maistą ir tingiai kėlė baisingas prielaidas, kieno gi mėsa galėjo būti panaudota troškiniui. Na, o man, mažiau kaip prieš tarpsnį atvykusiam iš Tarbeano gatvių, valgis atrodė nuostabus.

Tačiau klausydamasis draugų greitai praradau apetitą.

— Nesuprask manęs klaidingai, — tarė Sovojus. — Turi kietus kiaušus. Niekad tuo neabejojau. Bet vis dėlto... — Jis mostelėjo šaukštu. — Jie tave už tai nuplaks.

— Geriausiu atveju, — įsiterpė Simonas. — Mes juk kalbame apie piktnaudžiavimą simpatija, ar ne?

— Nieko baisaus, — tariau kur kas labiau užtikrintai, nei jaučiausi. — Aš viso labo truputį pasvilinau jam koją.

— Bet kuris žalos padaręs simpatinis sujungimas yra piktnaudžiavimas simpatija. — Manetas mostelėjo į mane duonos gabalu ir rimtai išlenkė savo vešlius žilus antakius. — Reikia mokėti rinktis su kuo kovoti, berniuk. Prieš magistrus nudelbk akis į žemę. Jei pateksi į jų juoduosius sąrašus, jie pavers tavo gyvenimą tikru pragaru.

— Jis pirmas pradėjo, — atsakiau niūriai, pilna burna pupų.

Prie mūsų stalo pribėgo uždusęs berniukas.

— Tu Kvoutas? — paklausė jis mane nužvelgdamas.

Aš linktelėjau, o širdis nukrito į kulnus.

— Esi kviečiamas į Magistrų salę.

— Kur ji yra? — paklausiau. — Aš čia tik pora dienų.

— Galit kas nors jam parodyti? — paklausė berniukas, apžvelgdamas stalą. — Turiu pasakyti Džamisonui, kad jį radau.

— Aš parodysiu, — tarė Simonas, nustumdamas savo dubenėlį. — Vis tiek neturiu apetito.

Džamisono pasiuntinukas nubėgo, o Simonas ėmė stotis.

— Palauk, — tariau rodydamas šaukštu į savo padėklą. — Aš dar nepavalgiau.

Simono veide šmėkštelėjo susirūpinimo šešėlis.

— Negaliu patikėti, kad tu dar valgai, — tarė jis. — Netgi aš negaliu, tai kaip tau lenda?

— Aš alkanas, — atsakiau. — Nežinau, kokios negandos laukia manęs toje Magistrų salėje, bet, manau, bus geriau, jei pasitiksiu jas pilnu pilvu.

— Tau teks eiti ant ragų, — tarė Manetas. — Tai vienintelė priežastis, kodėl esi kviečiamas vakare.

Nesupratau, apie ką jis kalba, bet nenorėjau rodyti savo neišmanymo visai Valgyklai.

— Palauks, kol pavalgysiu, — tariau apžiodamas dar kąsnį troškinio.

Simonas atsisėdo ir ėmė tingiai knibinėti savo maistą. Tiesą sakant, visai nebenorėjau valgyti, bet mane siutino, kad esu varomas nuo stalo po šitiek pusalkiu Tarbeane pragyventų metų.

Kai galiausiai su Simonu atsistojome, įprastinis Valgyklos klegesys staiga nuščiuvo, ir visi esantieji išlydėjo mus akimis. Jie žinojo, kur aš einu.

Lauke Simonas susikišo rankas į kišenes ir pasuko Tuštymių link.

— Žinai, tu įklimpęs iki ausų. Rimtai sakau.

— Tikėjausi, Hemė iš gėdos laikys liežuvį už dantų, — prisipažinau. — Jie daug studentų išmeta? — Stengiausi, kad klausimas nuskambėtų kaip pokštas.

— Šį trimestrą dar nė vieno, — droviai šypsodamasis atsakė Simas. — Kita vertus, šiandien tik antra diena. Tad gali pasiekti naują rekordą.

— Nejuokinga, — murmtelėjau, bet pajutau, kad nusiviepiu. Simonas mokėjo priversti šypsotis bet kokiomis aplinkybėmis.

Simui rodant kelią pasiekėme Tuštymes greičiau, nei man norėjosi. Atsisveikindamas jis kilstelėjo ranką, o aš atidariau duris ir įėjau.

Mane pasitiko Džamisonas. Jis Universitete prižiūrėjo viską, ko tiesiogiai nekontroliavo magistrai: virtuves, skalbyklas, arklides, sandėlius. Džamisonas buvo nervingas ir panašus į paukštį. Vyras žvirblio kūnu ir vanago akimis.

Jis palydėjo mane į didelę belangę patalpą, o joje stovėjo man jau pažįstamas pusmėnulio pavidalo stalas. Kaip ir stojamųjų egzaminų metu, per vidurį sėdėjo Rektorius. Skirtumas tik toks, kad stalas čia stovėjo ne ant pakylos, tad mano ir sėdinčių magistrų akys buvo beveik tame pačiame lygyje.

Džamisonas privedė mane, pasitiktą nedraugiškų žvilgsnių, prie pat stalo, ir žvelgdamas į „pusmėnulį“ iš šios vietos pagaliau supratau, ką reiškia pakliūti „ant ragų“. Džamisonas atsisėdo prie savo mažo staliuko ir pamirkė į rašalinę plunksną.

Rektorius sunėrė pirštus ir prabilo be jokių įžangų:

— Keitelino ketvirtą Hemė sukvietė magistrus.

Pasigirdo, kaip suskreba retkarčiais rašalinėje mirkoma Džamisono plunksna. Rektorius, laikydamasis visų formalumų, tęsė:

— Ar susirinko visi magistrai?

— Medicinos magistras, — prisistatė Arvilas.

— Archyvų magistras. — Loreno veidas, kaip visada, buvo ramus ir bejausmis.

— Aritmetikos magistras, — išsiblaškęs burbtelėjo Brandjeras, braškindamas pirštų sąnarius.

— Artefakcijos magistras, — suniurnėjo Kilvinas, nepakeldamas akių nuo stalo.

— Alchemijos magistras, — tarė Mandragas.

— Retorikos magistras. — Hemės veidas buvo piktas ir įraudęs.

— Simpatijos magistras, — pratarė Elksa dal.

— Įvardijimo magistras. — Elodinas man nusišypsojo — plačiai ir šiltai, o ne šiaip sudėdamas lūpas paviršutiniška šypsena. Lengviau atsikvėpiau: bent vienas iš čia esančių, regis, nenori manęs pakarti už nykščių.

— Ir Lingvistikos magistras, — tarė Rektorius. — Susirinko visi aštuoni... — Jis suraukė antakius. — Atleiskite. Išbraukite tai. Susirinko visi devyni magistrai. Dėstykite savo kaltinimą, magistre Heme.

Šis nesvyravo.

— Šiandien pirmo trimestro studentas Kvoutas, nepriklausantis Arkanumui, atliko prieš mane piktavališką simpatinį sujungimą.

— Užrašyti du magistro Hemės kaltinimai Kvoutui, — rūsčiai tarė Rektorius, nenuleisdamas nuo manęs akių. — Pirmasis: neleistinas simpatijos naudojimas. Kokia už tai numatoma bausmė, Archyvų magistre?

— Už žalą sukėlusį neleistiną simpatijos naudojimą prasižengęs studentas pririšamas ir nuplakamas botagu: ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip dešimt kirčių viengubu botagu per nugarą. — Lorenas visa tai pasakė taip, lyg skaitytų kulinarijos knygos receptą.

— Kiek kirčių reikalaujate? — Rektorius pažvelgė į Hemę.

Šis kiek padvejojo ir atsakė:

— Penkių.

Pajutau, kad veide neliko nė lašelio kraujo. Prisiverčiau lėtai, giliai įkvėpti per nosį, kad nusiraminčiau.

— Ar kuris nors iš magistrų prieštarauja? — Rektorius apžvelgė sėdinčiuosius prie stalo, bet visų lūpos buvo sučiauptos, o akys — griežtos. — Antrasis kaltinimas: piktnaudžiavimas simpatija. Archyvų magistre?

— Nuo keturių iki penkiolikos kirčių viengubu botagu ir pašalinimas iš Universiteto, — ramiu balsu atsakė Lorenas.

— Kiek reikalaujama kirčių?

Hemė įsistebeilijo tiesiai į mane.

— Aštuonių.

Trylika kirčių botagu ir pašalinimas. Mane išpylė šaltas prakaitas, pajutau pykinimą. Kas yra baimė, žinojau ir anksčiau. Tarbeane ji visada buvo šalia. Ji padėdavo išgyventi. Bet dar niekad nejutau tokio beviltiško bejėgiškumo. Aš baiminausi ne fizinio skausmo, o to, kad visas mano gyvenimas bus sugriautas. Ėmė suktis galva.

— Ar supranti tau metamus kaltinimus? — griežtai paklausė Rektorius.

Giliai įkvėpiau.

— Ne visai, pone. — Nekenčiau savo balso skambesio — jis buvo drebantis ir silpnas.

Rektoriui pakėlus ranką, Džamisonas patraukė savo plunksną nuo popieriaus lapo.

— Universiteto įstatai draudžia Arkanumui nepriklausančiam studentui užsiimti simpatija be magistro leidimo.

Jo veido išraiška pasidarė dar niūresnė.

— O simpatija sukelti kokią nors žalą, ypač magistrui, draudžiama bet kuriuo, bet kuriuo atveju. Prieš kelis šimtus metų už tokius dalykus arkanistai buvo persekiojami ir deginami. Mes čia nepakęsime tokio elgesio.

Rektoriaus balsas tapo plieninis, ir tik tuomet supratau, koks iš tikrųjų jis supykęs. Jis giliai įkvėpė.

— Taigi, ar supranti kaltinimus?

Visas virpėdamas linktelėjau.

Rektorius pamojo Džamisonui, ir šis vėl palinko prie lapo.

— Ar supranti, Kvoutai, tau mestus kaltinimus?

— Taip, pone, — atsakiau kiek galėdamas tvirčiau. Akys markstėsi nuo, regis, per ryškaus vaizdo, o kojos kiek drebėjo. Bandžiau suvaldyti drebulį, bet nuo to jis tik įsismarkavo.

— Ar turi ką pasakyti apsigindamas? — atžariai paklausė Rektorius.

Viskas, ko norėjau — iš ten išeiti. Magistrų žvilgsniai mane gniuždė. Rankos buvo šaltos ir sudrėkusios nuo prakaito. Turbūt būčiau papurtęs galvą ir išslinkęs iš patalpos, jei ne vėl pasigirdęs irzlus Rektoriaus balsas:

— Na? Nesiginsi?

Klausimas suskambo manyje lyg tolimas prisiminimų aidas. Šiuos žodžius buvau girdėjęs iš Beno šimtus kartų: jis juos ištardavo, kai diskutuojant savo argumentais užspeisdavo mane į kampą. Dabar jie iškilo atmintyje kaip raginimas: „Ką? Nesiginsi? Kiekvienas mano mokinys privalo mokėti apginti savo idėjas. Nesvarbu, kuo tu būsi gyvenime, tavo protas tave apgins geriau nei kardas. Tad žiūrėk, kad jis neatšiptų!“

Dar kartą giliai įkvėpiau, užmerkiau akis ir susikaupiau. Po kurio laiko pajutau, kaip apima šalta „akmeninės širdies“ ramybė. Drebulys liovėsi.

Atsimerkiau ir išgirdau save sakant:

— Man buvo leista atlikti simpatinį sujungimą, pone.

Rektorius ilgai, griežtai į mane žiūrėjo, paskui perklausė:

— Ką?

Apsigaubiau „akmenine širdimi“ kaip raminančia mantija.

— Magistras Hemė man leido atlikti simpatinį sujungimą. Leidimas buvo ir išreikštas, ir numanomas.

Suglumę magistrai sujudo savo vietose.

Rektorius neatrodė labai patenkintas.

— Paaiškink išsamiau.

— Po pirmos magistro Hemės paskaitos aš priėjau prie jo ir pasakiau, kad jau esu susipažinęs su jo dėstomomis koncepcijomis. Jis atsakė, kad aptarsime šį dalyką rytoj. Kitą dieną magistras atėjęs į auditoriją pareiškė, kad šiandien aš skaitysiu paskaitą ir pademonstruosiu studentams simpatijos principus. Apžiūrėjęs, kokias medžiagas turiu, tiesiog pakartojau pirmąjį mano mokytojo rodytą simpatijos veikimo principą.

Žinoma, kalbėjau netiesą. Kaip jau pasakojau, Abentis pirmojoje simpatijai skirtoje pamokoje naudojo saują geležinių drabų. Taigi tai buvo melas, — tačiau įtikinamas.

Sprendžiant iš magistrų veidų, apie Hemės leidimą jie nieko nežinojo. Kažkur giliai, po „akmeninės širdies“ mantija, pajutau, kaip atslūgsta įtampa, ir džiaugiausi, kad dėl magistrų susierzinimo kalčiausias Hemė, iš pykčio pateikęs sutrumpintą tiesos versiją.

— Tu tai demonstravai auditorijai? — paklausė Rektorius, man nespėjus pratęsti savo pasakojimo. Jis žvilgtelėjo į Hemę, paskui vėl atsisuko į mane.

Buvau tikras naivumo įsikūnijimas:

— Taip, bet labai paprastą. O ką? Argi tai ne įprastas dalykas?

— Tai keistokas dalykas, — atsakė jis, žiūrėdamas į Hemę. Vėl pajutau Rektoriaus pyktį, tačiau šį kartą jis, regis, buvo nukreiptas ne į mane.

— Maniau, šitaip jūs tikrinate žinias ir perkeliate į aukštesnius kursus, — tariau kuo nekalčiausiai. Dar vienas melas, bet vėlgi — įtikinamas.

Čia prabilo Elksa dal:

— Ką konkrečiai naudojai savo demonstracijai?

— Vaškinę lėlę, Hemės plauką ir žvakę. Būčiau ėmęs kitą pavyzdį, bet reikmenų pasirinkimas buvo ribotas. Pamaniau, kad tai taip pat užduoties dalis — parodyti savo gebėjimus su tuo, kas duota. — Gūžtelėjau pečiais. — Nesugalvojau, kaip kitaip naudojant po ranka esančius reikmenis pademonstruoti visus tris dėsnius.

Rektorius pažvelgė į Hemę.

— Berniukas sako tiesą?

Hemė prasižiojo, tarsi ketindamas viską neigti, tačiau paskui turbūt prisiminė, kad įvykį matė pilna auditorija studentų, tad nieko neatsakė.

— Po galais, Heme, — pratrūko Elksa dal. — Tu leidi berniukui padaryti tavo atvaizdą, paskui atitempi jį čia ir kaltini piktnaudžiavimu simpatija? — Jis beveik springo iš pykčio. — Tu nusipelnei daugiau, nei gavai.

— Pasitelkęs vien žvakę, e’liras Kvoutas negalėjo jo apdeginti, — sumurmėjo Kilvinas. Jis spoksojo suglumusiu žvilgsniu į savo pirštus, tarsi kažką įtemptai mąstydamas. — Plauko ir vaško tam taip pat nepakanka. Galbūt su krauju ir moliu...

— Tvarkos. — Rektoriaus balsas buvo per tylus, kad pavadintum tai riksmu, tačiau valdingas. Jis susižvalgė su Elksa dal ir Kilvinu. — Kvoutai, atsakyk į magistro Kilvino klausimą.

— Norėdamas iliustruoti Tvermės dėsnį, aš tarp žvakės ir gorės atlikau antrąjį sujungimą.

Kilvinas nepakėlė akių nuo savo rankų.

— Vaškas ir plaukas? — suniurnėjo jis, tarsi ne visai patenkintas mano aiškinimu.

Nutaisiau pusiau suglumusį, pusiau susidrovėjusį veidą ir pasakiau:

— Aš ir pats nesuprantu, pone. Laidumas geriausiu atveju turėjo siekti dešimt procentų. O to nepakaktų net magistro Hemės kojoms supūslėti, ką jau kalbėti apie rimtą nudeginimą.

Atsigręžiau į Hemę.

— Aš tikrai nenorėjau jūsų sužeisti, pone, — pasakiau stengdamasis nutaisyti kuo liūdnesnį balsą. — Ketinau tik šiek tiek pakaitinti jūsų padus, kad pašoktumėte iš vietos. Laikiau lėlę virš ugnies ne ilgiau nei penkias sekundes, ir net nepagalvojau, kad esant dešimties nuošimčių laidumui paprasčiausia ugnis gali jus sužaloti.

Kad dar geriau įkūnyčiau susijaudinusį ir atgailaujantį studentą, ėmiau grąžyti rankas. Savo vaidmenį atlikau gerai — tėvas būtų manim didžiavęsis.

— Tačiau sužalojo, — piktai atkirto Hemė. — Šiaip ar taip, kur dabar ta prakeikta lėlė? Reikalauju tučtuojau ją atiduoti!

— Deja, negaliu to padaryti, pone. Aš sunaikinau ją. Pamaniau — per daug pavojinga palikti ją kur nors besimėtančią.

Hemė įsmeigė į mane skvarbų žvilgsnį ir sumurmėjo:

— Na, nieko tokio.

Rektorius vėl paėmė vadžias į savo rankas.

— Tai keičia visą reikalą iš esmės. Heme, ar vis dar nori pateikti savo kaltinimus Kvoutui?

Hemės akys piktai sublizgo, tačiau jis nieko neatsakė.

— Siūlau atmesti abu kaltinimus, — tarė Arvilas. Medicinos magistro balsas buvo stebinamai senas. — Jei Hemė pats pastatė studentą prieš auditoriją, vadinasi, viskas vyko jam leidus. O jei jis pats davė Kvoutui savo plauką ir stebėjo, kaip jį priklijuoja prie lėlės galvos, tai nėra čia ir jokio piktnaudžiavimo simpatija.

— Tikėjausi, kad jis labiau kontroliuoja tai, ką daro, — sušvokštė Hemė, pagiežingai varstydamas mane akimis.

— Tai ne piktnaudžiavimas, — laikėsi savo Arvilas, dėbteldamas į Hemę pro savo akinius. Gerojo senelio raukšlės veide susimetė į piktą miną.

— Tai derėtų traktuoti kaip „aplaidų simpatijos naudojimą“, — šaltai įsiterpė Lorenas.

— Siūlote atmesti abu ankstesnius kaltinimus ir vietoj jų pateikti naują: dėl aplaidaus simpatijos naudojimo? — paklausė Rektorius, bandydamas suteikti posėdžiui bent oficialumo regimybę.

— Taip, — atsakė Arvilas, grėsmingai tebežvelgdamas pro akinius į Hemę.

— Visi už? — paklausė Rektorius.

Choru nuskambėjo „taip“, tylėjo tik Hemė.

— Kas prieš?

Hemė ir vėl tylėjo.

— Archyvų magistre, kokia numatoma bausmė už aplaidų simpatijos naudojimą?

— Jei kas nors nukentėjo dėl aplaidaus simpatijos naudojimo, kaltinamasis studentas nuplakamas viengubu botagu: ne daugiau kaip septyni kirčiai per nugarą.

Man pasidarė įdomu, kokią knygą nuolat cituoja magistras Lorenas.

— Kiek siūlote kirčių?

Hemė nužvelgė kitų magistrų veidus, suprasdamas, kad dabar srovė pasisuko prieš jį.

— Mano koja iki pat kelio nusėta pūslėmis, — sugriežė jis dantimis. — Trys kirčiai.

Rektorius atsikrenkštė.

— Ar kas nors iš magistrų prieštarauja tokiai bausmei?

— Taip, — vienu metu atsakė Elksa dal ir Kilvinas.

— Kas už bausmės atšaukimą? Balsuokite pakeldami rankas.

Tučtuojau pakilo Elksa dal, Kilvino ir Arvilo rankos, netrukus prie jų prisidėjo ir Rektorius. Mandragas savosios nepakėlė, Lorenas, Brandjeras ir Hemė taip pat. Elodinas džiugiai man išsišiepė, tačiau rankos nekilstelėjo. Niršau ant savęs už vakarykštį žygį į Archyvus ir už tai, kad palikau Lorenui blogą įspūdį. Kitu atveju jis gal būtų nusvėręs balsavimą mano naudai.

— Keturi su puse už bausmės atšaukimą, — po pauzės tarė Rektorius. — Tad bausmė skiriama. Trys kirčiai rytoj, keitelino trečią, pusiaudienį.

Kadangi buvau nugrimzdęs į „akmeninę širdį“, tepajutau menką analitinio smalsumo kibirkštėlę: koks tai jausmas — būti viešai nuplaktam? Magistrai jau ruošėsi stotis ir išeiti, bet jiems dar nepakilus ir nebaigus posėdžio prabilau:

— Rektoriau?

Jis įtraukė pilną krūtinę oro ir ne tiek pasakė, kiek iškvėpė:

— Taip?

— Per stojamuosius egzaminus sakėte, kad, kai įrodysiu, jog esu įsisavinęs pagrindinius simpatijos principus, būsiu priimtas į Arkanumą. — Pakartojau jo sakinį beveik žodis žodin. — Gal mano demonstraciją galima laikyti įrodymu?

Rektorius žiojosi atsakyti, bet Hemė jį perrėkė:

— Klausyk, tu, mažas šunskūri!

— Heme! — piktai nutildė jį Rektorius, paskui atsigręžė į mane. — Manau, norint įrodyti įsisavinus minėtus principus, reikia šio to daugiau nei paprasto simpatinio sujungimo.

— Jis atliko dvigubą sujungimą, — gergždžiančiu balsu pataisė jį Kilvinas.

Staiga prabilo Elodinas, ir, regis, visi sėdintieji prie stalo baugščiai krūptelėjo:

— Pamenu į Arkanumą priimtus studentus, kurie sunkiai galėjo atlikti dvigubą sujungimą, nekalbant apie tai, kad perduotų juo tokį karštį, nuo kurio koja iki kelio pasidaro „nusėta pūslėmis“.

Buvau jau pamiršęs, kaip ramus, nestiprus Elodino balsas geba prasiskverbti iki giliausių širdies kertelių. Jis vėl man linksmai nusišypsojo.

Akimirką visi tyliai mąstė.

— Pritariu, — tarė Elksa dal, įdėmiai mane nužvelgdamas.

Rektorius visą minutę laikė įbedęs žvilgsnį į tuščią stalą priešais save, paskui gūžtelėjo pečiais ir netikėtai smagiai šyptelėjo.

— Visi, kurie manote, kad aplaidus simpatijos naudojimas, kuriuo nusikalto pirmo trimestro studentas Kvoutas, įrodo, kad šis studentas yra įsisavinęs pagrindinius simpatijos principus, pakelkite rankas.

Kilvinas su Elksa dal taip ir padarė. Arvilas prisidėjo akimirka vėliau. Elodinas taip pat mostelėjo. Po kurio laiko pakėlė ranką ir Rektorius.

— Penki su puse balso už tai, kad Kvoutas būtų priimtas į Arkanumą, — tarė jis. — Pasiūlymas priimtas. Posėdis baigtas. Globok mus Teilu, nes visi mes tik kvailiai ir vaikai. — Pastaruosius žodžius jis pasakė labai tyliai, pridėdamas prie kaktos delną.

Hemė puolė pro duris, jam įkandin išlėkė ir Brandjeras. Jiems išeinant nugirdau Brandjerą sakant:

— Tu buvai neužsidėjęs gramo?

— Taip, — piktai atšovė Hemė. — Ir nekalbėk su manim taip, tarsi tai būtų mano kaltė. Lygiai taip pat galima kaltinti skersgatvyje nudurtą žmogų, kad nedėvėjo šarvų.

— Mes privalome laikytis visų atsargumo priemonių, — raminamu balsu atsakė Brandjeras. — Tu pats žinai, kaip ir... — Pasigirdo trenkiamų durų garsas ir jų balsai nutilo.

Kilvinas atsistojo ir pasirąžė. Paskui, mąsliai žiūrėdamas į mane, pasikasė abiem rankomis savo tankią barzdą ir priėjo.

— Ar jau esi mokęsis sigaldrijos, e’lire Kvoutai?

Nesuprasdamas pažvelgiau į jį.

— Turite galvoje runas, pone? Deja, ne.

Kilvinas susimąstęs persibraukė ranka barzdą.

— Negaišk laiko artefakcijos pagrindams, į kuriuos esi užsirašęs. Geriau rytoj ateik į mano dirbtuves. Vidurdienį.

— Deja, rytoj vidurdienį manęs laukia kitas susitikimas, magistre Kilvinai.

— Hm. Taip. — Jis suraukė antakius. — Tuomet po pirmo varpo dūžio.

— Manau, po nuplakimo, Kilvinai, jam dar teks susitikti ir su maniškiais, — pasakė Arvilas, linksmai spingsėdamas akimis. — Tegul po visko kas nors tave atneša į Mediką, sūnau. Susiųsim.

— Ačiū, pone.

Arvilas linktelėjo ir išėjo.

Kilvinas nulydėjo jį akimis, paskui atsigręžė į mane.

— Mano dirbtuvės. Poryt. Vidurdienį. — Iš jo tono buvo aišku, kad iš tikrųjų tai nėra klausimas.

— Man didelė garbė, magistre Kilvinai.

Atsakydamas jis kažką suniurnėjo ir išėjo su Elksa dal.

Likau vienas su savo vietoje tebesėdinčiu Rektoriumi. Mes nebyliai žvelgėme vienas į kitą, kol koridoriuje nutilo einančiųjų žingsniai. Aš išnirau iš „akmeninės širdies“ būsenos ir pajutau baimę dėl visko, kas čia ką tik įvyko.

— Labai apgailestauju, kad taip greitai jums pridariau rūpesčių, pone, — neryžtingai tariau.

— Mat kaip? — burbtelėjo Rektorius. Dabar, kai likome vieni, jo veido išraiška tapo nebe tokia griežta. — Ir kiek gi ketinai laukti?

— Bent tarpsnį, pone. — Išsisukus nuo didžiosios nelaimės, apėmė svaigus palengvėjimas. Pajutau, kaip mano veide nušvinta plati nevaldoma šypsena.

— Bent tarpsnį, — sumurmėjo jis. Rektorius pasitrynė veidą rankomis, pakėlė akis ir nustebino mane kreiva šypsenėle. Kai jo veido nebekaustė griežtumas, supratau, kad jis nėra labai senas: gal keturiasdešimties. — Tu nepanašus į žmogų, kuris žino, jog rytoj bus nuplaktas, — pastebėjo jis.

Nustūmiau šią mintį šalin.

— Žaizdos užgis, pone.

Jo keistas žvilgsnis man pasirodė pažįstamas, ir po kelių akimirkų suvokiau, kad šitaip į mane kadaise žiūrėdavo trupėje. Rektorius prasižiojo kalbėti, bet aš pasakiau jo žodžius anksčiau už jį patį:

— Aš ne toks jaunas, kaip atrodau, pone. Žinau tai, bet noriu, kad ir kiti žmonės žinotų.

— Manau, tam daug laiko neprireiks. — Jis ilgai mane stebėjo, paskui atsistūmė nuo stalo ir ištiesė ranką. — Sveikinu tapus Arkanumo nariu.

Iškilmingai paspaudžiau jam ranką ir mes atsisveikinome. Kai išėjau į lauką, nustebęs pamačiau, kad jau visai sutemę. Įkvėpiau pilnus plaučius saldaus pavasarinio oro ir pajutau, kad vėl šypsausi.

Staiga kažkas palietė mano petį. Pašokau mažiausiai dvi pėdas į viršų ir vos neužgriuvau ant Simono. Akis aptraukė migla, kuri versdavo staugti, draskytis ir kandžiotis ir kuri buvo vienintelis savigynos būdas gyvenant Tarbeane.

Išsigandęs mano perkreipto veido, Simonas žingsnį atsitraukė.

Pabandžiau nuraminti pasiutusiai besidaužančią širdį.

— Čia tu, Simonai. Atleisk. Aš tik... Kitą kartą prie manęs artėdamas skleisk kokį nors garsą. Mane lengva išgąsdinti.

— Mane taip pat, — sumurmėjo jis drebančiu balsu, ranka nusišluostydamas kaktą. — Nors negaliu tavęs kaltinti. Pasijodinėjimas „ant ragų“ veikia net geriausius iš mūsų. Kaip viskas praėjo?

— Mane išplaks ir priims į Arkanumą.

Simonas smalsiai sužiuro į mane, bandydamas suprasti, ar kalbu rimtai.

— Užjausti ar sveikinti? — Jis droviai nusišypsojo. — Nupirkti binto ar alaus?

Aš taip pat jam nusišypsojau.

— Ir to, ir to.

Kai parsiradau į Arklidžių ketvirtą aukštą, paaiškėjo, kad žinia, jog manęs neišmetė ir priėmė į Arkanumą, mane aplenkė. Kadangi Hemė nebuvo itin mylimas, kambario draugai pasitiko plojimais. Teko išklausyti ir keletą pagarbių sveikinimo kalbų, tuo tarpu Bazilas tiesiog priėjo ir paspaudė ranką.

Vos spėjau atsisėsti ant savo gulto ir pradėti aiškinti Bazilui, kuo skiriasi viengubas botagas nuo šešiauodegio, atėjo trečio aukšto ūkvedys. Paaiškinęs, kad Arkanumo studentai gyvena vakariniame priestate, jis liepė man susirinkti daiktus.

Visa mano manta vis dar tilpo į vieną kelionmaišį, tad daug vargo nebuvo. Na, o su ūkvedžiu išeinant pirmatrimestriai bičiuliai išlydėjo tikru atsisveikinimų choru.

Patalpos vakariniame Arklidžių sparne mažai kuo skyrėsi nuo ką tik paliktųjų. Ir čia rikiavosi eilės siaurų lovų, tiesa, visos buvo vienaukštės. Be to, kiekvienai lovai teko ne tik po skrynią, bet ir po nedidelę drabužių spintą bei stalą. Nieko prašmatnaus, bet visgi neabejotinas žingsnis į priekį.

Didžiausias skirtumas buvo kambario draugų elgsena. Pasitaikė ir rūsčių minų, ir piktų žvilgsnių, tačiau didžioji dalis naujųjų kaimynų mane tiesiog pabrėžtinai ignoravo. Tad sutikimas buvo šaltas, ypač lyginant su Arkanumui nepriklausančių studentų surengtomis išlydėtuvėmis.

Nesunku juos suprasti. Dauguma studentų patenka į Arkanumą tik pasimokę Universitete kelis trimestrus. Mano kambario draugai turėjo gerokai paplušėti, kad pelnytų aukštesnį rangą. O aš ne.

Užimti buvo tik maždaug trys ketvirčiai gultų. Išsirinkau lovą tolimame kampe, atokiau nuo kitų. Pasikabinau atsarginius marškinius ir apsiaustą į drabužių spintą, kelionmaišį įdėjau prie kojūgalio stovinčion skrynion.

Paskui atsiguliau ir įbedžiau akis į lubas. Kiti studentai degino žvakes ir simpatines lempas, tačiau jų šviesa ant mano gulto nekrito. Pagaliau aš tapau Arkanumo nariu. Bent iš dalies — atsidūriau būtent ten, kur visada ir norėjau būti. KETURIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Draugo kraujas

Kitą rytą prabudau anksti. Nusiprausęs ir nugriebęs valgykloje šį tą užkąsti, iki vidurdienį numatyto nuplakimo neturėjau ką veikti, tad be tikslo slampinėjau po Universitetą: pasidairiau keliose vaistinėse ir svaigalų parduotuvėse, pasigėrėjau gerai tvarkomomis vejomis ir sodais.

Galiausiai priėjau didelį kiemą ir atsisėdau ten pailsėti ant akmeninio suoliuko. Per daug nerimavau, kad galėčiau veikti ką nors prasminga, taigi tiesiog sėdėjau, mėgavausi geru oru ir stebėjau, kaip vėjas gainioja grindiniu kelis popiergalius.

Po kurio laiko priėjo Vilemas ir be kvietimo atsisėdo šalia. Dėl seldišams būdingų tamsių plaukų ir akių jis atrodė vyresnis nei mes su Simonu, bet buvo jame ir prie suaugusio kūno dar nepripratusio berniuko nerangumo.

— Nerviniesi? — paklausė jis, dėl siaru akcento šaižiai grebluodamas.

— Tiesą sakant, bandau apie tai negalvoti, — atsakiau.

Vilemas kažką suniurnėjo. Minutei nutilome ir stebėjome pro šalį einančius studentus. Kai kurie liaudavosi kalbėjęsi tarpusavy ir rodė vienas kitam į mano pusę.

Greitai pavargau nuo jų dėmesio.

— Ką tu dabar veiki?

— Sėdžiu, — atsakiau paprastai. — Kvėpuoju.

— Protinga. Pradedu suprasti, kodėl tave priėmė į Arkanumą. Kitą valandą būsi užsiėmęs? — Jis gūžtelėjo pečiais ir viltingai į mane pažvelgė.

— Gal gali parodyti, kur man rasti magistrą Arvilą? Jis liepė man ateiti... po to.

— Žinoma, — atsakė Vilemas, mosteldamas į vieną iš kiemo išeigų. — Mediką yra iš kitos Archyvų pusės.

Kai apėjome didžiulį belangį Archyvų pastatą, Vilemas parodė ranka ir tarė:

— Štai ir Mediką.

Tai buvo didelis keistos formos statinys. Jis atrodė kaip aukštesnė ir ne tokia išdrikusi Pagrindinio pastato atmaina.

— Didesnė, nei maniau, — tariau susimąstęs. — Ji visa skirta medicinos studijoms?

Vilemas papurtė galvą.

— Medikoje daug dėmesio skiriama ir ligonių gydymui. Ir niekad neatsukama nugaros tiems, kurie neturi kuo užsimokėti.

— Tikrai? — Pagalvojau apie magistrą Arvilą ir dar kartą nužvelgiau pastatą. — Tai nuostabu.

— Čia nereikia mokėti iš anksto, — patikslino Vilemas. — Kai pasveiksi... — iš jo pauzės supratau, kad pastaruosius žodžius lengvai galima keisti į „jei pasveiksi“, — tuomet ir susimokėsi. Jei striuka su pinigais, gali dirbti, kol skolą... — Vilemas trumpam nutilo. — Kaip verčiamas žodis sheyem? — Jis iškėlė rankas delnais į viršų ir ėmė kilnoti jas aukštyn žemyn lyg svarstyklių lėkštes.

— Sverti? — spėjau aš.

Jis papurtė galvą.

— Ne. Sheyem. — Vilemas pabrėžė žodį ir iškėlė rankas į vienodą aukštį.

— A-a! — šūktelėjau kartodamas jo judesį. — Subalansuoti, išlyginti.

Jis linktelėjo.

— Dirbi tol, kol išlygini savo įsiskolinimą Medikai. Mažai kas išvyksta neapmokėjęs skolų.

Niūriai sukikenau.

— O čia jau nieko nuostabaus. Kokia prasmė bėgti nuo arkanisto, kuris turi keletą lašelių tavo kraujo?

Galiausiai priėjome kitą kiemą. Jo viduryje stovėjo bausmių stulpas, po juo — akmeninis suolas. Kas ten po valandos bus pririštas, man spėlioti nereikėjo. Gal šimtas kiemelyje besisukiojančių studentų kūrė čia keistai šventišką atmosferą.

— Paprastai tiek daug nesusirenka, — tarsi atsiprašydamas tarė Vilemas. — Bet keli magistrai paleido iš paskaitų.

— Spėju, Hemė ir Brandjeras.

Vilemas linktelėjo.

— Hemė ant tavęs griežia dantį. — Seldišas nutilo, leisdamas suprasti, kad nusakė viską kur kas švelniau, nei yra iš tikrųjų. — Jis atsives čia visą savo šutvę. — Paskutinį žodį Vilemas ištarė lėtai. — Teisingai pasakiau? Šutvė?

Aš linktelėjau, o Vilemo veide atsirado vos įžiūrimo pasitenkinimo. Tačiau netrukus jis vėl paniuro.

— Prisiminiau vieną jūsų kalbos keistenybę. Žmonės manęs nuolat klausia apie kelią į Tinują. Jie be paliovos kartoja: „Kaip kelias į Tinują?“ Ką tai reiškia?

Nusišypsojau.

— Tai idioma. Kitaip tariant...

— Aš žinau, kas yra idioma, — nutraukė mane Vilemas. — Bet ką ji reiškia?

— A, — tariau kiek sumišęs. — Tai tiesiog pasisveikinimas. Kažkas panašaus į „kaip dienelė?“ ar „kaip juda reikalai?“

— Tai taip pat idioma, — subambėjo Vilemas. — Jūsų kalboje pilna nesąmonių. Stebiuosi, kaip dar suprantate vienas kitą. „Kaip juda reikalai?“ Kur jie juda? — Jis papurtė galvą.

— Matyt, į Tinują, — nusišypsojau aš. — Tuan volgen oketh ama. Tai viena mano mėgstamiausių siaru kalbos idiomų, ji reiškia: „neleisk išvesti savęs iš kantrybės“, bet išvertus pažodžiui — „nebesk sau šaukšteliu į akį“.

Išėjome iš kiemelio ir kurį laiką be tikslo vaikštinėjome po Universitetą. Vilemas parodė dėmesio vertus pastatus: keletą gerų smuklių, alchemijos kompleksą, seldišų skalbyklą ir abu Universiteto viešnamius — legalų ir pogrindinį. Praėjome blankias akmenines Archyvų sienas, kubiliaus dirbtuves, knygrišyklą, vaistinę...

Man šovė į galvą mintis.

— Ar gerai nutuoki apie vaistažoles?

Vilemas papurtė galvą.

— Aš daugiausia užsiimu chemija, ir kartais kiek pasigrapštau Archyvuose su Lėlininku.

— Pasikrapštau, — pataisiau aš, pabrėždamas k. — Grapštyti — visai kas kita. O kas tas Lėlininkas?

Vilas sudvejojo.

— Sunku paaiškinti. — Jis mostelėjo ranka, tarsi vydamas klausimą šalin. — Supažindinsiu vėliau. O ką tu nori sužinoti apie vaistažoles?

— Na, ne tiek sužinoti, kiek... Gal gali padaryti man paslaugą? — Vilemas linktelėjo ir aš parodžiau jam į artimiausią vaistinę. — Nupirk man du skrupulus nalruto. — Ištiesiau jam porą geležinių drabų. — Turėtų užtekti.

— Kodėl pats negali? — paklausė jis atsargiai.

— Nenoriu, kad ten dirbantis vaikinas vartytų akis, atseit, „koks čia jauniklis“, ir panašiai. — Suraukiau antakius. — Būtent šiandien to nesinori.

Kai Vilemas grįžo, iš jaudulio ir nerimo nebenustygau vietoje.

— Vaistininkas užsivertęs darbais, — paaiškino Vilas, pamatęs mano nekantrumu degantį veidą, ir padavė popierinį ryšuliuką bei grąžą. — Kokia čia vaistažolė?

— Padeda nuraminti skrandį, — atsakiau. — Pusryčių kažkodėl nevirškina, o aš visai nenoriu apsivemti plakamas.

Artimiausioje smuklėje nupirkau mums sidro: juo užgerdamas, prarijau nalrutą ir stengiausi nesiraukyti nuo kartaus, kreidą primenančio jo skonio. Netrukus išgirdome bokšto laikrodį mušant pusiaudienį.

— Manau, man metas į paskaitą. — Vilas bandė tai pasakyti nerūpestingai, tačiau balsas nuskambėjo dusliai ir silpnai. Seldišas sumišęs pažvelgė į mane, jo tamsus veidas kiek pablyško. — Nemėgstu kraujo. — Drebančiomis lūpomis jis išspaudė šypseną. — Mano kraujas... draugo kraujas...

— Aš neketinu plūsti kraujais, — tariau. — Nėra ko nerimauti. Tu man labai padėjai ištverti sunkiausią dalį — laukimą. Ačiū.

Kai išsiskyrėme, man teko užgniaužti apėmusį kaltės jausmą. Buvome pažįstami mažiau nei tris dienas, tačiau Vilas nėrėsi iš kailio bandydamas kaip nors man padėti. Jis galėjo eiti lengviausiu keliu ir kartu su dauguma piktintis, kad mane taip greitai priėmė į Arkanumą. Tačiau jis atliko tikro draugo pareigą — padėjo ištverti sunkų metą. O aš jam atsilyginau melu.

Eidamas prie bausmių stulpo, pajutau, kaip visu sunkumu užgula minios žvilgsniai. Kiek čia susirinko žmonių? Du šimtai? Trys? Už tam tikros ribos konkretus skaičius nebetenka reikšmės ir lieka tik beveidė minia.

Nepaisant daugybės įsmeigtų žvilgsnių, dėl savo sceninio pasirengimo išlikau ramus ir, ošiant šnabždesių jūrai, prie bausmių stulpo ėjau tvirtu žingsniu. Stengiausi neatrodyti išdidus, nes žinojau, kad tai gali nuteikti žmones priešiškai. Tačiau nerodžiau ir atgailos. Laikiausi ramiai ir oriai, kaip mokė tėvas, ir mano veide nebuvo nei baimės, nei apgailestavimo.

Staiga ėmiau justi nalruto poveikį: visą kūną užliejo nuostabus žvalumas, o pasaulis aplinkui ėmė atrodyti kone skausmingai ryškus. Nuėjus į kiemo vidurį laiko tėkmė, regis, sulėtėjo. Žengiau grindiniu ir stebėjau, kaip po kiekvieno žingsnio kyla dulkių kamuoliukai. Vėjas kedeno apsiausto kraštus ir prasiskverbęs po jais vėsino prakaito išpiltą nugarą. Akimirką atrodė, kad panorėjęs galėčiau suskaičiuoti visus minios veidus, tarsi gėles pievoje.

Iš magistrų kiemelyje pastebėjau tik Hemę. Jis stovėjo netoli bausmių stulpo, patenkintas savimi, lyg purvyne besivartantis paršas. Rankas laikė sukryžiuotas ant krūtinės, leisdamas juodosios mantijos rankovėms plaikstytis palei šonus. Mūsų žvilgsniai susitiko, ir Hemės lūpas iškreipė kvaila pasitenkinimo šypsena. Žinojau, kad ji skirta man.

Nusprendžiau, kad greičiau nusikąsiu liežuvį, nei suteiksiu Hemei malonumo pamatyti mane išsigandusį ar bent sunerimusį. Tad plačiai ir pasitikinčiai jam nusišypsojau, o paskui nusigręžiau, tarsi jis man rūpėtų mažiausiai.

Pagaliau priėjau bausmių stulpą. Girdėjau, kaip kažkas kažką skaito, bet balsas skambėjo kaip tolimas ir miglotas gaudesys. Nusivilkau apsiaustą ir pasidėjau jį ant stulpo papėdėje stovinčio akmeninio suoliuko. Paskui pradėjau segiotis marškinius, ir dariau tai taip atsainiai, lyg ruoščiausi eiti maudytis.

Kažkas uždėjo ranką man ant riešo ir mane sulaikė. Ką tik įsaką skaitęs vyras pabandė raminamai nusišypsoti.

— Nebūtina nusivilkti marškinių, — tarė jis. — Jie šiek tiek sumažins skausmą.

— Neketinu leisti suplėšyti puikių marškinių, — atsakiau.

Jis keistai į mane pažvelgė, paskui gūžtelėjo pečiais ir perkišo virvę per stulpo viršuje pritaisytą geležinį žiedą.

— Duokš rankas.

Įsmeigiau į jį abejingą žvilgsnį.

— Galit nesijaudinti, nepabėgsiu.

— Čia tam, kad neparpultum, jei prarasi sąmonę.

Šį kartą pažvelgiau į jį piktai.

— Jei prarasiu sąmonę, galėsite daryti, ką norite, — tariau tvirtai. — O iki tol nebūsiu pririštas.

Kažkas mano balse privertė jį nutilti ir nebebandyti įtikinėti, tad užsiropščiau ant akmeninio suoliuko ir išsitiesiau visu ūgiu, kad pasiekčiau geležinį žiedą. Suėmiau jį tvirtai, abiem rankom. Glotni, šalta geležis man pasirodė keistai maloni ir raminanti. Sutelkiau dėmesį į žiedą ir panirau į „akmeninę širdį“.

Išgirdau, kaip žmonės atsitraukia nuo stulpo pagrindo. Paskui minia nutilo, ir nebesigirdėjo nieko, tik už nugaros mosuojamo botago švilpesys ir pliaukštelėjimas. Nuo minties, kad būsiu plakamas viengubu botagu, jutau palengvėjimą. Tarbeane buvo tekę matyti, į kokią siaubingą kruviną masę žmogaus nugarą gali paversti šešiauodegis.

Staiga viskas nutilo, paskui, man dar nespėjus sukaupti drąsos ir pasiruošti, nuaidėjo naujas, šaižesnis už ankstesnį, zvimbtelėjimas. Pajutau, kaip nugarą nuplieskia blausios raudonos ugnies ruožas.

Sukandau dantis, bet viskas buvo ne taip jau blogai: nepaisant išgerto nalruto, tikėjausi aštresnio, nuožmesnio skausmo.

Antras kirtis. Jo pliaukštelėjimas buvo garsesnis, bet išgirdau jį ne tiek ausimis, kiek pajutau visu kūnu. Apėmė keistas pojūtis, lyg kas būtų atitrūkę. Supratęs, kad plyšo oda ir iš žaizdų teka kraujas, užgniaužiau kvapą. Akimirką viskas nusidažė raudona spalva ir aš prisišliejau prie šiurkštaus, degutuoto bausmių stulpo medžio.

Trečias kirtis užklupo anksčiau, nei spėjau jam pasiruošti. Botagas lyžtelėjo kairę nugaros pusę ir perdrėskė ją nuo peties iki klubo. Nenorėdamas išleisti nė garso, dar stipriau sukandau dantis. Buvau atsimerkęs, tad pasaulis regėjimo lauko pakraščiuose pajuodavo, bet netrukus grįžo ankstesnis ryškumas.

Paskui, nepaisydamas deginančio skausmo nugaroje, atsistojau ant suoliuko, atgniaužiau pirštus ir paleidau geležinį žiedą. Jaunas vyriškis šoko į priekį, tarsi tikėdamasis, kad griūsiu ir teks mane gaudyti. Piktai dėbtelėjau į jį ir jis atsitraukė. Pasiėmiau savo marškinius ir apsiaustą, rūpestingai persimečiau juos per ranką ir, nekreipdamas dėmesio į žado netekusią minią, išėjau iš kiemelio. KETURIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Bekraujis

— Be abejonės, galėjo būti ir blogiau. — Apskritas mane apžiūrinėjančio magistro Arvilo veidas buvo rimtas. — Nežinojau, kad turi tokią odą, maniau, jog būsi visas nučaižytas.

Sėdėjau ant ilgo stalo Medikos glūdumoje. Arvilas švelniai baksnojo man į nugarą ir toliau plepėjo:

— Bet, kaip jau minėjau, galėjo būti ir blogiau. Du įkirčiai, tačiau tokie, kad geresnių ir norėdamas neišrėši: lygūs, negilūs ir tiesūs. Jei darysi viską, ką liepsiu, liks tiktai glotnūs sidabriški randai, kuriuos galėsi rodyti panelėms, kad pakerėtum savo narsybe. — Magistras atsistojo priešais ir entuziastingai kilstelėjo žilus antakius virš apskritų akinių rėmelių. — Tinka?

Jo veido išraiška privertė mane nusišypsoti.

Arvilas atsigręžė į prie durų stovintį jauną vyrą.

— Pakviesk kitą pagal sąrašą re’larą. Tik pasakyk, kad atsineštų viską, ko reikia susiūti tiesiai negiliai kirstinei žaizdai.

Apsigręžęs vaikinas išėjo ir netrukus jo žingsniai nutilo tolumoje.

— Būsi puiki priemonė pasipraktikuoti vienam iš mano re’larų, — džiugiai tarė Arvilas. — Tavo žaizdos tiesios, komplikacijų tikimybė nedidelė, na, bet čia jau ne tavo nuopelnas. — Jis pabaksnojo raukšlėtu pirštu man į krūtinę, paskui sucaksėjo liežuviu. — Vien oda aptraukti kaulai. Mums lengviau dirbti, kai daugiau mėsos. Bet, — Arvilas taip gūžtelėjo pečiais, kad jie pakilo vos ne iki ausų, — negali viskas būti idealu. Jaunas gydytojas turi tai įsidėmėti geriau, nei visa kita.

Magistras pažvelgė į mane, tarsi tikėdamasis atsakymo. Aš jam rimtai linktelėjau.

Tai jam, regis, patiko, ir nuo plačios šypsenos Arvilo akys vėl prisimerkė. Paskui jis nusigręžė ir atidarė prie sienos stovinčią spintelę.

— Duok man minutėlę ir numaldysiu deginimą, kurį turbūt jauti visoje nugaroje. — Jam rausiantis stalčiuose sudzingsėjo buteliukai.

— Viskas gerai, magistre Arvilai, — tariau stoiškai. — Galite mane siūti ir šitaip.

Tebesijaučiau apdujęs nuo anų dviejų nalruto skrupulų, be to, buvau ne toks kvailas, kad be būtino reikalo maišyčiau nuskausminamuosius.

Giliai į stalčių įkišta magistro ranka apmirė. Arvilas ištraukė ją ir pažvelgė į mane.

— Ar tave kada nors anksčiau siuvo, mano berniuk?

— Taip, — atsakiau sąžiningai.

— Be nieko, kas malšintų skausmą?

Vėl linktelėjau.

Kadangi sėdėjau ant stalo, mano akys buvo kiek aukščiau nei magistro. Jis žvelgė į mane skeptiškai.

— Duok pažiūrėti, — tarė Arvilas, tarsi būtų nepatikėjęs mano žodžiais.

Atsmaukiau klešnę ir sukandau dantis: po kiekvieno krustelėjimo nugaros oda skausmingai įsitempdavo. Ant išorinės šlaunies pusės, aukščiau kelio, pasirodė delno ilgio randas: iš butelio šukės padaryto peilio, kuriuo Piką mane perdūrė Tarbeane, palikimas.

Arvilas, viena ranka prilaikydamas akinius, atidžiai apžiūrėjo randą, paskui kartelį švelniai bakstelėjo jį smiliumi, galiausiai išsitiesė.

— Prastas darbas, — su nežymiu pasišlykštėjimu tarė magistras.

O aš kaip tik buvau įsitikinęs, kad viskas atlikta puikiai.

— Įpusėjus man nutrūko siūlas, — sausai atkirtau. — Be to, ir aplinkybės buvo ne tinkamiausios tokiam darbui.

Pirštu tapšnodamas viršutinę lūpą ir įsmeigęs į mane primerktas akis, Arvilas akimirką patylėjo.

— Tau tokie dalykai teikia malonumą? — abejodamas paklausė.

Pamatęs jo veido išraišką, ėmiau juoktis, tačiau neilgai, nes nugarą iškart nudiegė bukas skausmas.

— Ne, magistre. Tiesiog bandžiau pagal išgales pasirūpinti savimi.

Arvilas, šįkart tapšnodamas pirštu apatinę lūpą, nenuleido nuo manęs akių.

— Parodyk, kur nutrūko ketgutas.

Parodžiau. Tokie dalykai nepamirštami.

Jis atidžiau apžiūrėjo senąjį randą, vėl jį pabaksnojo, galiausiai pažvelgė į mane.

— Gal ir teisybę sakai. — Magistras gūžtelėjo pečiais. — Nežinau. Bet manyčiau, kad... — jis nutilo ir tiriamai pažvelgė man į akis, paskui kilstelėjo voką. — Žiūrėk aukštyn, — sausai paliepė.

Paniuręs dėl to, ką pamatė, Arvilas stvėrė mano ranką, stipriai paspaudė nago galiuką ir sekundę ar dvi įdėmiai jį stebėjo. Paskui, suėmęs už smakro, pražiodęs pauostė ir dar labiau paniuro.

— Tenazinas? — paklausė ir iškart pats atsakė: — Ne. Na, žinoma, nalrutas. Matyt, senstu, kad nepastebėjau anksčiau. Tai taip pat paaiškina, kodėl neužliejai kraujais mano puikaus švaraus stalo. — Magistras rimtai į mane pažiūrėjo. — Kiek išgėrei?

Nemačiau prasmės neigti ar išsisukinėti:

— Du skrupulus.

Arvilas patylėjo, nusiėmė akinius ir piktai patrynė jų stiklus į rankogalį. Vėl juos užsidėjęs, pažvelgė man tiesiai į akis.

— Nieko stebėtina, jei botago kirčių bijantis berniukas prisiryja vaistų. — Magistro žvilgsnis sugriežtėjo. — Bet jeigu jis šitaip bijo, tai kodėl prieš plakamas nusivelka marškinius? — Jis suraukė antakius. — Turėsi man visa tai paaiškinti. Jei lig šiol pūtei miglą, prisipažink ir viskas bus gerai. Žinau, berniukai kartais prisigalvoja kvailų istorijų.

Iš už akinių stiklų į mane žvelgiančios akys sužibo.

— Bet jei ir dabar meluosi — nei pats siūsiu tavo žaizdas, nei leisiu tai daryti kam nors iš saviškių. Nenoriu būti mulkinamas. — Arvilas sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Taigi. Paaiškink. Nesuprantu, kas čia vyksta. O šito nemėgstu labiau už viską pasaulyje.

Tiesa buvo vienintelis išsigelbėjimas.

— Mano mokytojas Abentis išmokė mane apie gydymo meną visko, ko tik galėjo, — paaiškinau. — Vėliau atsidūriau Tarbeano gatvėse ir jose gyvendamas turėjau savimi pasirūpinti. — Bakstelėjau į savo kelį. — Na, o marškinius šiandien nusivilkau dėl to, kad turiu tik dvejus, ir nuo tada, kai paskutinį kartą tiek daug jų turėjau, prabėgo labai daug laiko.

— O nalrutas? — paklausė Arvilas.

Atsidusau.

— Aš nepritampu čia, pone. Esu jaunesnis už visus, ir daugelis mano, kad man čia ne vieta. Daugumai studentų nepatinka, kad taip greitai patekau į Arkanumą. Be to, įsigudrinau stoti skersai kelio magistrui Hemei. Tie studentai, Hemė, jo draugai — visi stebi mane ir laukia kokio nors silpnumo požymio.

Giliai įkvėpiau.

— Išgėriau nalruto, nes nenorėjau nualpti. Troškau parodyti visiems priešams, kad jie negali manęs palaužti. Gyvenimas išmokė, kad tai geriausias būdas užsitikrinti saugumą. — Mano žodžiai nuskambėjo piktai, bet tai buvo tiesa. Atžariai pažvelgiau į Arvilą.

Magistras ilgai tylėjo. Už akinių žibančios akys kiek susiaurėjo, tarsi jis būtų bandęs manyje kažką įžvelgti. Paskui vėl perbraukė pirštu viršutinę lūpą ir lėtai prakalbo:

— Manau, jei būčiau vyresnis, — Arvilas kalbėjo tyliai, tarytum sau, — pasakyčiau, kad tu pasielgei kvailai. Ir kad mūsų studentai yra suaugę žmonės, o ne dėl niekniekių besipešantys vaikigaliai.

Jis vėl nutilo, atsainiai tebetapšnodamas lūpą. Staiga magistro akių kampučiuose susimetė raukšlelės — jis nusišypsojo.

— Bet kol kas dar nesu aš toks senas. Hm. Kur jau čia: nepasiekiau net pusiaukelės į šitokią brandą. Kiekvienas, kuris laiko berniukus nekaltais ir mielais padarėliais, arba pats toks niekad nebuvo, arba buvo, bet apie tai pamiršo. O kiekvienas, kuris galvoja, kad žmonės nėra pikti ir žiaurūs, turbūt retokai išeina iš namų. Ir galiu užtikrinti, kad taip manantis niekada nedirbo gydytoju: mes susiduriame su žiaurumo padariniais dažniau nei kas kitas.

Man nespėjus nieko atsakyti, Arvilas tarė:

— Užčiaupk burną, e’lire Kvoutai, nes jausiu pareigą įpilti į ją ko nors šlykščiai tonizuojančio. O, štai ir jie. — Pastarieji žodžiai buvo skirti dviem į patapą įėjusiems studentams: mano jau matytam magistro asistentui ir jo atlydėtai jaunai merginai. Išvydęs ją čia apstulbau.

— O, re‘larė Molą! — džiaugsmingai sušuko Arvilas, ir visi mūsų rimto pokalbio pėdsakai išnyko nuo jo veido. — Tau jau pasakė, kad mūsų pacientas turi dvi tiesias ir lygias kirstines žaizdas. Kokių gydymo priemonių atsinešei?

— Išvirinto lininio audinio, lenktą adatą, ketguto, spirito ir jodo, — glaustai išvardijo ji. Jos akys buvo žalios, ryškiai išsiskiriančios blyškiame veide.

— Ką? — paklausė Arvilas. — O kur simpatinis vaškas?

— Jo neatsinešiau, magistre Arvilai, — atsakė Molą, dar labiau blykšdama dėl savo mokytojo tono.

— Ir kodėl gi?

Mergina sudvejojo, paskui atsakė:

— Nes man jo nereikės.

Arvilas, regis, suminkštėjo.

— Taip. Žinoma, nereikės. Labai gerai. Ar prieš ateidama nusiplovei rankas?

Molą linktelėjo, kresteldama savo trumpus šviesius plaukus.

— Tuomet tai buvo tuščias laiko ir jėgų švaistymas, — griežtai tarė magistras. — Pagalvok apie ligas sukeliančias bakterijas, kurių prisirinkai eidama koridoriumi. Nusiplauk rankas dar kartą ir pradėkime.

Molą priėjo prie netoliese stovinčio dubens ir greitai, bet rūpestingai nusiplovė rankas. Tuo tarpu Arvilas padėjo man atsigulti ant pilvo.

— Ar pacientas jau gavo nuskausminamųjų? — paklausė Molą. Jos veido nemačiau, tačiau balse išgirdau dvejonę.

— Anestetikų, — pataisė ją Arvilas. — Gerai pastebi detales, Molą. Ne, negavo. Taigi, ką darytum, jei e’liras Kvoutas patikintų tave, kad jam tokių niekų nereikia? Jei tvirtintų, kad jo savitvarda tvirtesnė už ramstonietiško plieno luitą ir jis nekrūpčios tau siuvant?

Arvilas kalbėjo rimtai, bet pajutau jo balse ir kruopelytę linksmumo.

Molą pažvelgė į mane, paskui vėl į magistrą.

— Aš jam patarčiau nekvailioti, — atsakė ji patylėjusi.

— O jei jis vis tiek laikytųsi savo ir nenorėtų skausmo malšinimo priemonių?

Šį kartą pauzė buvo ilgesnė.

— Jis kraujuoja nelabai stipriai, tad imčiausi darbo. Taip pat paaiškinčiau, kad, jei jis per daug judės, pririšiu prie stalo ir gydysiu taip, kaip manysiu esant tinkamiausia jo sveikatai.

— Hm, — Molos atsakymas, regis, kiek nustebino Arvilą. — Taip. Labai gerai. Taigi, Kvoutai, ar vis dar atsisakai anestetikų?

— Ačiū, — mandagiai atsakiau. — Bet man jų nereikia.

— Puiku, — tarė Molą, tarsi susitaikydama su likimu. — Pirmiausia išvalysime ir sterilizuosime žaizdą.

Spiritas degino, bet tai ir buvo baisiausia operacijos dalis. Bandžiau kuo labiau atsipalaiduoti, o Molą komentavo atliekamą procedūrą. Iš Arvilo plūdo nepaliaujamas pastabų ir patarimų srautas. Nukreipiau mintis į kitus dalykus ir stengiausi nekrūpčioti nuo nalruto sušvelnintų adatos dūrių.

Molą dirbo greitai, tad netrukus baigė siūti ir ėmėsi taip vikriai mane tvarstyti, kad negalėjau atsižavėti. Kai jos padedamas atsisėdau ir laukiau, kol apvyturiuos mane lininiu tvarsčiu, galvojau: kažin, ar visi Arvilo studentai taip puikiai paruošti, kaip Molą?

Ji surišo už nugaros paskutinius mazgelius, ir tuomet pajutau lengvą lyg plunksna, dėl nalruto poveikio beveik nejuntamą prisilietimą prie peties.

— Jo oda nuostabi, — mąsliai tarė Molą, greičiausiai kreipdamasi į Arvilą.

— Re’lare! — rūsčiai sušuko magistras. — Tokie komentarai neprofesionalūs. Esu nusivylęs tavo nuovoka.

— Aš kalbu apie jam liksiantį randą, — kandžiai atkirto mergina. — Manau, tai bus plona blyški linija, aišku, jeigu nenutraukys siūlų.

— Hm, — atsakė Arvilas. — Taip, žinoma. O kaip jų nenutraukyti?

Molą apėjo stalą ir atsistojo priešais mane.

— Reikia nedaryti štai tokių judesių, — ji ištiesė rankas prieš save, — arba tokių, — pakėlė jas virš galvos. — Taip pat būtina atsisakyti bet kokios per daug aktyvios veiklos: nebėgti, nešokinėti, nelaipioti. Bintą bus galima nuimti po dviejų dienų. Tik negalima jo sušlapinti. — Ji nutilo ir atsigręžė į Arvilą.

Šis linktelėjo.

— Labai gerai, re’lare. Galite eiti.

Magistras pasisuko į nebyliai visą procedūrą stebėjusį vaikiną.

— Tu taip pat gali eiti, Geri. Jei kas nors ieškos, būsiu savo kabinete. Ačiū.

Po akimirkos mudu su Arvilu vėl likome vieni. Jis stovėjo nejudėdamas, prisidengęs burną ranka, o aš stengiausi kuo atsargiau užsivilkti marškinius. Galiausiai magistras, regis, apsisprendė:

— E’lire Kvoutai, ar nori mokytis čia, Medikoje?

— Ir dar kaip, magistre Arvilai, — nuoširdžiai atsakiau.

Neatitraukdamas rankos nuo lūpų, jis linktelėjo.

— Ateik po keturių dienų. Jei užteks proto nenutraukyti siūlių — priimsiu. — Magistro akys sublyksėjo. KETURIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Mirguliuojantis kelias

Palaikomas stimuliuojančio nalruto poveikio ir beveik nejausdamas skausmo, iš Medikos pasukau į Archyvus. Kaip Arkanumo narys, dabar galėjau laisvai tyrinėti Saugyklą, o šito aš troškau visą savo gyvenimą.

Dar geriau tai, kad, jei apsieisiu be archyvarų pagalbos, nieko nereikės rašyti į Archyvų žurnalus. Vadinasi, galėsiu tyrinėti čandrianų ir amirų istoriją kiek tik širdis geidžia, ir niekas, netgi Lorenas, nesužinos apie mano „vaikiškus“ pomėgius.

Įžengiau į rausvą Archyvuose degančią lempų šviesą ir pamačiau prie stalo sėdinčius Felą ir Ambrozą. Tiesiog diena ir naktis vienoje vietoje.

Ambrozas buvo palinkęs prie merginos ir kažką jai kuždėjo. Fela, regis, jautėsi labai nesmagiai, kaip moteris, kuri supranta mandagaus atsako bergždumą. Vieną ranką Ambrozas laikė uždėjęs ant Felos kelio, o kita buvo taip apglėbęs jos kėdės atlošą, kad galėtų pirštais liesti merginos kaklą. Ambrozas turbūt norėjo padaryti švelnaus įsimylėjėlio įspūdį, tačiau Fela sėdėjo įsitempusi, lyg išgąsdinta stirna. Tiesą pasakius, jis laikė Felą taip, kaip kitas laiko už pakarpos šunį, kad tas nepabėgtų.

Kai durys man už nugaros užsitrenkė, mergina pakėlė galvą ir mūsų žvilgsniai susitiko. Susigėdusi dėl nemalonios padėties, kurioje ją užklupau, Fela tučtuojau nuleido akis, — tarsi pati būtų dariusi ką nors bloga. Tarbeano gatvėse buvau matęs tokį žvilgsnį daugybę kartų, tad dabar pajutau krūtinėje užsižiebiant senąjį pyktį.

Keldamas daugiau triukšmo, nei buvo būtina, priėjau prie stalo. Ant jo krašto gulėjo plunksna, rašalinė ir per tris ketvirčius rašytomis, perrašytomis ir išbraukytomis eilutėmis primargintas popieriaus lapas — regis, Ambrozas bandė kurti eilėraštį.

Priėjęs prie stalo sustojau. Fela vengė tiek mano, tiek Ambrozo žvilgsnio. Susidrovėjusi ji pasimuistė kėdėje, bet akivaizdžiai nenorėjo kelti scenos. Aš išraiškingai atsikrenkščiau.

Ambrozas piktai pažvelgė per petį.

— Negaišink mano laiko, e’lire. Ateik vėliau. — Jis nusigręžė, tarsi atleisdamas pavaldinį.

Prunkštelėjęs pasilenkiau prie stalo ir ištiesiau kaklą, kad geriau matyčiau Ambrozo prirašytą popieriaus lapą.

— Negaišinti tavo laiko? Liaukis, koks dar gaišinimas, kai tu čia keverzoji trylikos skiemenų eilutes? — Pabaksnojau pirštu į popierių. — Jambiniu eilėraščiu to, beje, taip pat nepavadinsi. Net nežinau, ar čia apskritai yra koks nors metras.

Ambrozas vėl atsigręžė įpykusiu veidu.

— Prilaikyk liežuvį, e’lire. Diena, kai ateisiu pas tave, kad padėtum man rašyti poeziją, bus diena...

— ...kai turėsi porą laisvų valandėlių, — užbaigiau aš. — Nors ką čia valandėlių: prireiks dviejų pilnų valandų — ir tai tik pradžiai. „Ar varganas strazdas ne panašiai pažįsta savo šiaurę?“ Net nežinau, nuo ko pradėti kritikuoti šitą rašliavą. Tokius dalykus rašyti — tas pats, kas iš savęs tyčiotis.

— Ką tu išmanai apie poeziją? — atkirto Ambrozas, nebesivargindamas atsigręžti.

— Pakankamai, kad išgirsčiau šlubuojantį ritmą, — tariau. — O šito net šlubčiojimu nepavadinsi. Tai panašiau į kritimą nuo laiptų. Skirtingo aukščio laiptų. Su mėšlo krūva apačioj.

— Čia spyruoklinis ritmas, — šaltu įžeistojo balsu atsakė Ambrozas. — Bet ne tau tai suprasti.

— Spyruoklinis? — nepatikliai nusijuokiau. — Pamatęs arklį su šitaip „spyruokliuojančia“ koja, iš gailesčio jį nudėčiau, o paskui sudeginčiau palaikus, bijodamas, kad vietiniai šunys pagraužę jų neišdvėstų.

Ambrozas pagaliau atsigręžė į mane, tad jam teko patraukti dešinę ranką nuo Felos kelio. Ką gi, jau pusė pergalės. Bet jo kairė liko ant merginos kaklo: nors tai atrodė lyg atsitiktinio švelnumo išraiška, Ambrozas iš tikro šitaip neleido Felai pakilti nuo kėdės.

— Taip ir maniau, kad šiandien užsuksi, — tarė Ambrozas su nervingu linksmumu balse. — Taigi jau patikrinau sąrašus. Tavęs ten dar nėra. Vadinasi, teks vėl tupėti Knygose arba ateiti vėliau, kai sąrašai bus papildyti.

— Nepyk, bet gal galėtum užmesti akį dar kartą? Nesu tikras, ar galiu pasitikėti raštingumu žmogaus, kuris rimuoja „meile“ ir „seilė“. Nėra ko stebėtis, jog tau tenka jėga laikyti moterį, kai nori, kad ji tavęs klausytųsi.

Ambrozas sustingo, jo ranka nuslydo nuo kėdės atlošo. Kiekviena jo veido dalelė spinduliavo įsiūtį.

— Kai truputį paaugsi, e’lire, suprasi, ką vyras ir moteris gali veikti...

— Archyvų prieangyje? — Mostelėjau ranka aplink. — Dėl Viešpaties kūno, čia juk ne koks viešnamis. O ji, jei dar pats nepastebėjai, yra studentė, o ne kekšė, kurią nusipirkai pasismaginti. Jei jau ketini prievartauti moterį, daryk tai skersgatvyje. Ten ji bent galės rėkti.

Ambrozo veidas užsiplieskė pykčiu, ir praėjo nemažai laiko, kol jis atgavo žadą.

— Apie moteris tu neturi menkiausio supratimo.

— Na, bent jau tuo mes panašūs, — nerūpestingai atsakiau. — Jei atvirai, būtent dėl to šiandien čia atėjau. Noriu šį tą išsiaiškinti, tad neprošal būtų susirasti vieną kitą veikalą šia tema. — Stipriai trinktelėjau dviem pirštais per didžiąją registracijos knygą. — Taigi paieškok mano vardo ir įleisk vidun.

Ambrozas su trenksmu ją atvertė, paskui surado reikiamą puslapį ir atsuko knygą į mane.

— Štai. Jei rasi savo vardą šiame puslapyje, galėsi kada panorėjęs užeiti į Saugyklą ir ją tyrinėti. — Jis išspaudė dirbtinę šypseną. — Jei nerasi, ateik maždaug po tarpsnio. Tuomet jau būsime papildę sąrašus.

— Numatydami galimus nesusipratimus dėl mano priėmimo į Arkanumą, magistrai man išrašė raštelį. — Tai pasakęs, užsitraukiau ant galvos marškinius ir apsigręžiau, kad Ambrozas pamatytų mano bintais apvyturiuotą nugarą. — Įskaitai iš ten, ar prieiti arčiau?

Ambrozas pabrėžtinai tylėjo, tad nuleidau marškinius ir, nebekreipdamas į jį dėmesio, atsigręžiau į Felą.

— Mano žavioji archyvare, — tariau jai nusilenkdamas, tiesa, labai nežymiai — tik tiek, kiek leido sutvarstyta nugara. — Gal būtumėte tokia maloni ir padėtumėte man surasti kokią nors knygą apie moteris? Gavau iš vyresnybės nurodymą pasidomėti šia itin subtilia tema.

Fela, kuri sėdėjo sustingusi ir po to, kai Ambrozas patraukė ranką, dabar šyptelėjo ir truputį atsipalaidavo. Nutariau, kad ji ganėtinai gerai žino Ambrozo būdą, tad supranta — jei pabėgs ir paliks jį kvailio vietoje, jai už tai bus atkeršyta.

— Nežinau, ar mes turime ką nors tokio, — atsakė Fela.

— Manau, pradžiamokslis man būtų kaip tik, — tariau nusišypsojęs. — Iš patikimų šaltinių girdėjau, kad apie moteris neturiu nė menkiausio supratimo, tad mano akiratį išplėstų bet kas.

— O ypač kas nors su iliustracijomis? — ne tiek pasakė, kiek išspjovė Ambrozas.

— Jei mūsų tyrinėjimai nusiris iki šito, pirmiausia kreipsiuosi į tave, — atkirtau nežiūrėdamas į jo pusę, paskui vėl nusišypsojau Felai. — Gal tiktų koks bestiariumas, — ramiai pasakiau. — Girdėjau, ten rašoma apie nepaprastas būtybes, visai kitokias nei vyrai.

Felos veide sušvito šypsena ir ji nusijuokė.

— Manau, galime bandyti paieškoti.

Ambrozas piktai į ją pažvelgė, o ji mostelėjo jam ramindama.

— Visi žino, kad jį priėmė į Arkanumą, Ambrozai, — tarė Fela. — Kas čia baisaus, jei mes jį įleisim?

Ambrozas pervėrė ją akimis.

— Kodėl nebėgi į Knygas vaizduoti gerutės, aplink visus tupinėjančios mergytės? — iškošė jis šaltai. — Galiu čia susitvarkyti ir vienas.

Fela lyg sustabarėjusi atsistojo, paėmė nuo stalo taip ir nepaskaitytą vadovėlį ir nuėjo Knygų link. Atidarydama duris, ji žvilgtelėjo į mane, ir jos akyse įžiūrėjau, ar bent tariausi įžiūrįs, padėką ir palengvėjimą. Nors gal tai tebuvo mano vaizduotė.

Kai durys užsivėrė, Archyvų prieangyje, regis, pasidarė tamsiau. Ir tai ne koks poetiškas posakis: šviesa tikrai pritemo. Nesuprasdamas, kas atsitiko, apžvelgiau ant sienų kabančias simpatines lempas.

Bet po akimirkos, kai pajutau iš lėto deginant visą nugarą, supratau, kur šuo pakastas: nalruto veikimas silpsta.

Daugumai nuskausminamųjų būdingas stiprus šalutinis poveikis. Tenazinas paprastai sukelia kliedesius arba alpulį. Laciliumas nuodingas. Prie ofalumo lengva įprasti. Mhenka turbūt veiksmingiausia iš jų, tačiau „velnio šaknimi“ ji vadinama ne be reikalo.

Nalrutas iš visų nuskausminamųjų silpniausias, bet kartu ir saugiausias. Jis truputį sumažina skausmą, stimuliuoja ir sutraukia kraujagysles, — būtent dėl pastarosios priežasties neplūdau kraujais kaip skerdžiama kiaulė, kuomet mane plakė. O geriausia tai, kad jis neturi jokio rimto šalutinio poveikio. Deja, gyvenime reikia mokėti už viską: kai nalrutas nustoja veikęs, lieki fiziškai ir dvasiškai išsekęs.

Ir, nepaisant visko, aš atėjau apžiūrėti Saugyklos. Dabar priklausiau Arkanumui ir neketinau išeiti nepabuvojęs Archyvų širdyje. Nutaisiau ryžtingą veidą ir atsigręžiau į už stalo stovintį Ambrozą.

Jis ilgai mąsliai į mane žiūrėjo, paskui giliai atsiduso:

— Gerai, — tarė galiausiai. — O ką, jei susitartume? Tu tyli apie tai, ką čia šiandien matei, o aš nusižengiu taisyklėms ir įleidžiu tave vidun, nors formaliai dar nesi įtrauktas į sąrašus. — Jis, regis, kiek nervinosi. — Ką manai?

Jam kalbant jutau, kaip silpsta nalruto stimuliuojantis poveikis. Apsunkusį kūną suėmė nuovargis, mintys pasidarė lėtos ir klampios. Norėjau rankomis pasitrinti veidą, bet kai jas pakėliau, krūptelėjau: įsitempus siūlėms, visą nugarą nudiegė aštrus skausmas.

— Būtų šaunu, — atsakiau prikimusiu balsu.

Ambrozas atvertė vieną iš registrų knygų ir skleisdamas lapus atsiduso.

— Kadangi į Archyvus įžengsi iš esmės pirmą kartą, tau teks sumokėti Saugyklos mokestį.

Burnoje pajutau citrinos skonį. Tokio šalutinio poveikio Benas neminėjo. Sunkiai sekėsi sutelkti mintis, tad po akimirkos pastebėjau nekantrų Ambrozo žvilgsnį.

— Ką?

Jo akys keistai blykstelėjo.

— Saugyklos mokestį.

— Pirmiau jokio mokesčio nereikėjo, — tariau. — Kai ėjau į Knygas.

Ambrozas pažvelgė į mane kaip į kvailį.

— Todėl, kad tai Saugyklos mokestis. — Jis vėl nuleido akis į knygą. — Paprastai jis priskaičiuojamas prie mokesčio už pirmą trimestrą Arkanume. Bet kadangi jau dabar gavai aukštesnį rangą, ir sumokėti turi dabar.

— Kiek? — paklausiau siekdamas kapšelio.

— Talentas, — atsakė Ambrozas. — Ir sumokėti jį reikia prieš įeinant. Taisyklės yra taisyklės.

Talentas? Maždaug tiek man liko, kai sumokėjau už gultą Arklidėse. Puikiai suvokiau — jei noriu sukaupti pinigų kito trimestro pradžiai, privalau skaičiuoti kiekvieną grašį. Jei neturėsiu kuo užsimokėti už mokslą, teks palikti Universitetą.

Vis dėlto tai buvo maža kaina, palyginti su tuo, apie ką svajojau visą savo gyvenimą. Išėmiau iš kapšelio talentą ir padaviau Ambrozui.

— Kur nors pasirašyti?

— Tokių formalumų nereikia. — Ambrozas atidarė stalčių ir išėmė iš jo mažą metalinį diską. Kadangi buvau apkvaitęs nuo nalruto šalutinio poveikio, tik po akimirkos supratau, kad tai rankinė simpatinė lempa.

— Saugykla neapšviesta, — dalykiškai paaiškino Ambrozas. — Ten per didelės erdvės, be to, knygoms nuolatinė šviesa ne į naudą. Rankinė lempa kainuoja pusantro talento.

Sutrikau.

Ambrozas pats sau linktelėjo ir, rodos, užsigalvojo.

— Daug kam pirmą trimestrą kišenėse ima švilpti vėjai. — Jis atidarė apatinį stalčių ir ilgai ten rausėsi. — Rankinė lempa kainuoja pusantro talento, ir čia jau nieko negaliu tau padėti. — Jis ištraukė ploną, keturių colių ilgio žvakę. — Bet štai žvakė kainuoja tik pusgrašį.

Tai buvo nepaprastai viliojantis pasiūlymas. Iškrapščiau iš piniginės grašį.

— Paimsiu dvi.

— Ši paskutinė, — greitai atsakė Ambrozas. Prieš įbrukdamas žvakę man į rankas, jis nervingai apsidairė. — Žinai, imk tu ją nemokamai. — Jis nusišypsojo. — Tik niekam nesakyk. Tai bus mūsų mažytė paslaptis.

Paėmiau žvakę gerokai nustebęs. Matyt, įbauginau jį savo tuščiais grasinimais. O gal šis įžūlus, pasipūtęs didiko sūnelis nėra nė perpus toks niekšas, kokiu jį palaikiau?

Ambrozas taip skubėjo įvesti mane į Saugyklą, kad net neturėjau kada užsidegti žvakės. Kai durys už nugaros užsidarė, pasijutau lyg atsidūręs maiše: aplink visiška tamsa, tik pro durų plyšius skverbėsi rausvi simpatinių lempų šviesos spindulėliai. Degtukų neturėjau, tad teko pasitelkti simpatiją. Paprastai atlikdavau tai akimirksniu, bet dabar nalruto nukamuotas protas vos galėjo susikaupti. Sukandęs dantis sutelkiau mintyse alarą ir po kelių sekundžių, kai pajutau, jog šaltis ima siurbtis į raumenis, iš kūno ištraukiau tiek karščio, kad užsidegtų žvakės dagtis.

Knygos.

Langų, kurie įleistų saulės šviesą, čia nebuvo, tad Saugyklos juodumą skrodė tik ramus mano žvakės švytėjimas. Begalinės, į tamsą besidriekiančios lentynų eilės. O jose — knygos: daugiau, nei spėtum apžiūrėti per dieną, ir daugiau, nei galėtum perskaityti per visą gyvenimą.

Oras buvo vėsus ir sausas. Jis dvelkė sena oda, pergamentais ir užmirštomis paslaptimis. Nusistebėjau — kaip jis čia gali būti gaivus, jei pastatas neturi langų.

Pridengdamas žvakę ranka, ėjau mirguliuojančiu keliu tarp lentynų, mėgaudamasis ilgai laukta akimirka ir bandydamas sugerti į save viską. Vos krustelėjus žvakės liepsnai, ant lubų prasidėdavo pašėlęs šešėlių šokis.

Nalruto poveikis visai baigėsi. Nugara tvinkčiojo, o mintys tapo tarsi švininės, lyg būčiau turėjęs karščio arba stipriai susitrenkęs pakaušį. Žinojau, kad šiandien nepajėgsiu ilgai skaityti, bet vis tiek negalėjau prisiversti taip greitai išeiti. Tik ne po to, ką man teko patirti, kad čia patekčiau.

Šitaip be tikslo žvalgydamasis klaidžiojau gal ketvirtį valandos. Aptikau keletą akmeninių kambariukų su sunkiomis medinėmis durimis ir stalais viduje: tai, matyt, buvo mažiems būreliams skirtos susitikimų vietos, kuriose galima ramiai pakalbėti, netrikdant mirtinos Archyvų ramybės.

Paskui priėjau ir į viršų, ir į apačią vedančius laiptus. Net nežinojau, kad šešiaaukštis Archyvų pastatas turi ir požeminę dalį. Įdomu, ar ji labai didelė? Kiek dar dešimčių tūkstančių knygų manęs laukia po kojomis?

Vargu ar man pavyks apsakyti, kaip jaukiai jaučiausi apgaubtas šios vėsios, tylios tamsos. Klaidžiojau tarp begalinių knygų prigrūstų lentynų ir buvau visiškai laimingas. Suvokus, kad kažkur netoliese laukia atsakymai į visus mano klausimus, apėmė saugumo jausmas.

Visai atsitiktinai priėjau duris su keturiomis lentelėmis.

Šios durys, kaip ir aplinkinės sienos, buvo iš vientiso pilko akmens luito. Mažai kuo skyrėsi ir aštuonių colių pločio stakta: tas pats pilkas vientisas akmuo. Durys ir stakta taip tvirtai gludo vienas prie kito, kad į plyšį tarp jų negalėjai įkišti ir smeigtuko.

Durys buvo be vyrių. Be rankenos. Be langelio ar stumdomos įsprūdos. Nieko daugiau, tik keturios varinės lentelės. Visos šios dalys — lentelės, durys, stakta — buvo taip tobulai įstatytos į sieną ir viena į kitą, kad braukdamas ranka vargiai galėjai užčiuopti nors kokį iškilumą.

Vis dėlto platusis pilko akmens luitas neabejotinai buvo durys. Tiesiog buvo. Kiekviena varinė lentelė viduryje turėjo angą, ir, nors jos stebino neįprasta forma, abejonių nekilo ir dėl šito: tai raktų skylutės. Durys stūksojo nepajudinamos kaip kalnas, tylios ir abejingos kaip jūra bevėję dieną. Šios durys buvo ne tam, kad atsivertų. Jos buvo tam, kad liktų uždarytos.

Per vidurį, tarp blizgančių varinių lentelių, giliai akmenyje buvo iškaltas žodis: VALARITAS.

Universitete buvo ir kitų užrakintų, pavojingus dalykus ir senas užmirštas paslaptis saugančių durų. Tylios ir slaptos vietos. Durys, kurias atidaryti draudžiama. Durys, kurių slenksčio niekas neperžengdavo, raktai nuo kurių buvo sunaikinti arba pamesti. Arba kurios saugumo dėlei užsirakino pačios.

Bet visos jos blanko prieš duris su keturiomis lentelėmis. Pridėjau delną prie vėsaus, lygaus jų paviršiaus ir pastūmiau, bergždžiai vildamasis, kad nuo mano prisilietimo jos atsidarys. Bet durys liko stovėti tvirtos ir nepajudinamos kaip pilkakmenis. Bandžiau pažvelgti pro skylutes varinėse lentelėse, tačiau šviečiant vienintelei žvakei nieko neįžiūrėjau.

Neapsakomai, tiesiog beprotiškai troškau patekti į vidų. Galbūt tai atskleidžia ydingąją mano asmenybės dalį: pagaliau atsidūriau Archyvuose, kur paslaptys — kiekviename žingsnyje, o mane traukia prie vienintelių aptiktų užrakintų durų. Galbūt tokia ta žmogiška prigimtis: siekti uždrausto ir slapto. O gal tai būdinga tik mano prigimčiai.

Tuomet pamačiau tarp lentynų mano pusėn artėjančią rausvą, ramią simpatinės lempos šviesą. Tai buvo pirmas pastebėtas ženklas, kad Archyvuose esama ir kitų studentų. Pasitraukiau per žingsnį ir laukiau ateinančiųjų, ketindamas jų paklausti, kas slypi už šių durų ir ką reiškia Valaritas.

Raudonai šviesai stiprėjant, iš už kampo pasirodė du archyvarai. Mane pamatę, jie stabtelėjo, paskui vienas puolė artyn. Jis sugriebė žvakę, norėdamas ją užgesinti, ir pajutau, kaip ranką aplieja karštas vaškas. Sprendžiant iš vaikino veido išraiškos, jis nebūtų labiau pasibaisėjęs išvydęs mane besinešantį ką tik nukirstą galvą.

— Ką tu čia veiki su atvira ugnimi? — paklausė jis manęs garsiausiu šnabždesiu, kokį buvau girdėjęs. Paskui vaikinas prakalbo žemesniu balsu ir pamojavo užgesinta žvake. — Dėl apdegusio Viešpaties kūno, kas tau šovė į galvą?

Krapščiau nuo rankos vašką ir bandžiau mąstyti aiškiai, nepaisydamas visą kūną užgulusio skausmo ir nuovargio rūko. „Na, žinoma“, — pagalvojau prisiminęs, kaip šypsojosi Ambrozas, grūsdamas man į rankas žvakę ir paskubom vesdamas į Saugyklą. Mūsų mažytė paslaptis. Žinoma. Turėjau suprasti.

Vienas iš archyvarų išvedė mane iš Saugyklos, o kitas nubėgo ieškoti magistro Loreno. Kai išnirome Archyvų prieangyje, Ambrozas nutaisė nustebusio ir sukrėsto povyzą. Jo vaidyba buvo nelabai vykusi, bet jos pakako įtikinti mane atlydėjusį archyvarą.

— Ką jis čia veikia?

— Radome slampinėjantį Saugykloje, — paaiškino archyvaras. — Su žvake.

— Ką? — Ambrozo veide pasirodė siaubas. — Na, aš jo neįrašiau, — tarė jis, atversdamas vieną iš registrų knygų. — Pažiūrėk pats.

Nieko daugiau nespėjus pasakyti, į patalpą įsiveržė Lorenas. Įprastai ramus jo veidas dabar žaižaravo pykčiu ir rūstybe. Pajutau, kaip išpila šaltas prakaitas, o į galvą atėjo žodžiai iš Tekamo „Teofanijos“: „Išmintingas žmogus bijo trijų dalykų: jūros per audrą, nakties be mėnulio ir romaus žmogaus pykčio.“

Lorenas sustojo prie stalo.

— Dėstyk, — liepė jis netoliese stovinčiam archyvarui. Magistro balsas buvo lyg kietai susukta pykčio ringė.

— Su Mika pamatėme Saugykloje mirguliuojant šviesą ir nuėjome pažiūrėti, ar kam nesugedo lempa. Radome jį prie pietrytinių laiptų su štai kuo. — Archyvaras parodė žvakę. Lorenui į ją pažiūrėjus vaikino ranka ėmė kiek drebėti.

Lorenas atsisuko į stalą, prie kurio sėdėjo Ambrozas.

— Kaip tai nutiko, re’lare?

Ambrozas bejėgiškai kilstelėjo rankas.

— Jis buvo atėjęs čia anksčiau, bet aš jo neįleidau, nes jo nėra sąrašuose. Mes šiek tiek pasibarėm. Buvo čia tuomet ir Fela. — Ambrozas pažvelgė į mane. — Galiausiai liepiau jam išeiti. Matyt, įsėlino, kai nuėjau į galinį kambarį pasiimti rašalo. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Arba prasmuko per įėjimą Knygose.

Stovėjau prieš juos lyg apdujęs. Maža mano proto dalis, kuri dar nebuvo prislėgta nuovargio, pajėgė susitelkti tik į veriantį skausmą nugaroje.

— Tai... tai netiesa. — Pakėliau akis į Loreną. — Jis pats mane įleido. Jis išsiuntė Felą, o paskui mane įleido.

— Ką? — Ambrozas išsižiojo ir akimirką prarado žadą. Nors ir nemėgau jo, turėjau pripažinti — suvaidinta buvo meistriškai. — Dėl Dievo, kodėl aš turėčiau tai daryti?

— Todėl, kad išjuokiau tave Felos akivaizdoje, — atsakiau. — Jis man pardavė ir žvakę. — Papurčiau galvą, norėdamas ją praskaidrinti. — Tiksliau, davė.

Ambrozas nutaisė nustebusią miną, paskui nusijuokė.

— Tik pažvelkit į jį. Šis gaidžiukas, regis, pasigėręs.

— Mane ką tik nuplakė! — pasipiktinau. Mano balsas ir pačiam nuskambėjo spiegiamai.

— Pakaks! — sušuko Lorenas, stūksodamas virš mūsų lyg pykčio stulpas. Archyvarai nuo jo riksmo išbalo.

Magistras nusisuko nuo manęs ir niekinamai mostelėjo į stalo pusę.

— Dėl aplaidumo tarnyboje re’laras Ambrozas nušalinamas nuo pareigų.

— Ką? — šį kartą jaunojo didiko pasipiktinimas buvo visiškai nuoširdus.

Lorenas suraukė antakius, ir Ambrozas nutilo. Atsigręžęs į mane, magistras tarė:

— E’lirui Kvoutui nuo šiol draudžiama įeiti į Archyvus. — Jis plačiai mostelėjo ranka.

Bandžiau sugalvoti, ką pasakyti, kad apsiginčiau.

— Magistre, aš neketinau...

Lorenas vėl atsigręžė į mane. Visad toks ramus jo veidas dabar buvo taip iškreiptas siaubingo pykčio, kad nevalingai žengiau žingsnį atbulas.

— Tu neketinai? — tarė jis. — E’lire Kvoutai, man nerūpi tavo ketinimai, ir man nerūpi, kodėl taip pasielgei — apgautas, ar dėl kokių kitų priežasčių. Man rūpi tik viena: tavo veiksmai. Tu nešeisi rankose ugnį. Vadinasi, tu kaltas. Tai pamoka, kurią turi išmokti kiekvienas suaugęs žmogus.

Nudelbiau akis į savo kojas. Mintys tebebuvo tarytum pripiltos švino, tad, kol beviltiškai bandžiau sugalvoti, ką pasakyti ir kaip įrodyti savo nekaltumą, magistras Lorenas išėjo.

Kai apkvaitęs jau ėjau durų link, nugirdau, kaip Ambrozas kitiems archyvarams murma:

— Nesuprantu, kodėl turiu būti nubaustas už jo kvailystę.

Padariau klaidą — atsigręžiau į jį. Ambrozo veido išraiška buvo rimta ir rūpestingai kontroliuojama. Bet jo akyse švietė linksmumas: jos kvatojosi.

— Tiesą sakant, berniuk, — tarė man Ambrozas, — net neįsivaizduoju, ką tu sau galvojai. Arkanumo narys turėtų būti protingesnis.

Kiūtinau į Valgyklą, o mintys galvoje sukosi lėtai, tarsi būtų derinusios prie mano žingsnio. Nuėjęs apgraibom susiradau maisto kortelę, numečiau ją ant pilko alavinio padėklo ir pasiėmiau porciją garuojančio pudingo bei dešrelę su įprastomis pupomis. Bukai žvalgiausi po salę, kol galiausiai pastebėjau įprastinėje vietoje — šiaurrytiniame kampe — sėdinčius Simoną ir Manetą.

Einant prie stalo visų dėmesys nukrypo į mane. Tai buvo suprantama: praėjo vos dvi valandos, kai buvau viešai nuplaktas prie bausmių stulpo. Nugirdau kažką šnabždant: „...nekraujavo, kai jį plakė. Buvau ten. Nė lašelio.“

Tai, žinoma, nalruto poveikis — būtent jis sustabdė kraujavimą. Tuomet jo išgerti atrodė puiki mintis, o dabar atvirkščiai — vaikiška kvailystė. Ambrozui niekad nebūtų pavykę taip lengvai manęs apkvailinti, jeigu nebūčiau atbukinęs savo įgimto įtarumo. Be to, neabejoju — galėdamas normaliai protauti, būčiau radęs būdą viską paaiškinti Lorenui.

Eidamas į tolimąjį valgyklos kampą, supratau tiesą: galimybę naudotis Archyvais aš iškeičiau į virtimą šiokia tokia vietos įžymybe.

Neturėjau kitos išeities, tik pabandyti išpešti iš susidariusios padėties visą įmanomą naudą. Jei reputacija yra vienintelis po užgriuvusios nelaimės likęs šiaudas, privalau iš visų jėgų į jį kabintis. Taigi ištiesinau pečius ir nuėjau per valgyklą prie Simono ir Maneto stalo.

— Juk nėra čia jokio Saugyklos mokesčio, ar ne? — tyliai paklausiau, krisdamas į kėdę ir bandydamas nesiraukyti dėl nugarą deginančio skausmo.

Simas nustebęs pažvelgė į mane.

— Saugyklos mokesčio?

Manetas prunkštelėjo į savo dubenį su pupomis.

— Paskutinį kartą apie tai girdėjau prieš keletą metų. Kažkada, kai dirbau archyvaru, pokštaudavome su pirmatrimestriais, liepdami jiems sumokėti grašį už naudojimąsi Archyvais. Vadinome tai Saugyklos mokesčiu.

Simas nepritariamai pažiūrėjo į jį:

— Tai siaubinga.

Manetas gindamasis pakėlė rankas prie veido.

— Nekalta išdaiga, ir tiek. — Jis įdėmiai mane nužvelgė. — Tai dėl to tavo veidas toks ištįsęs? Kas nors išviliojo iš tavęs varioką?

Papurčiau galvą. Visai neketinau pasakoti, kad per Ambrozo suktybę praradau visą talentą.

— Spėkit, kam ką tik buvo uždrausta kelti koją į Archyvus? — niūriai paklausiau, lauždamas duonos plutą ir mesdamas jos gabaliukus ant pupelių.

Jie pažvelgė į mane sumišę. Po akimirkos Simonas pateikė savaime besiperšantį spėjimą:

— Hm... tau?

Linktelėjau ir šaukštu pamaišiau pupas. Iš tikrųjų buvau nealkanas, bet tikėjausi, kad truputis maisto skrandyje padės išsklaidyti nalruto keliamą stingulį. Be to, ne tokia buvo mano prigimtis, kad atsisakyčiau galimybės pavalgyti.

— Jau pirmąją dieną iš tavęs atėmė teisę naudotis Archyvais? — paklausė Simonas. — Dabar tyrinėti tautosaką apie čandrianus bus gerokai sunkiau.

Atsidusau.

— Galima pasakyti ir šitaip.

— O kuriam laikui tą teisę atėmė?

— Jis pasakė „draudžiama“, — atsakiau. — Konkretaus laiko neminėjo.

— Draudžiama? — Manetas pakėlė į mane akis. — Jis gal tuziną metų niekam nėra uždraudęs lankytis Archyvuose. Ką tu iškrėtei? Myžai ant knygų?

— Keli archyvarai rado mane viduj su žvake rankoje.

— Gailestingasis Teilu. — Manetas padėjo šakutę į šalį, jo veidas pirmą kartą surimtėjo. — Senasis Loris turbūt įtūžo.

— Tai jau taip, — atsakiau.

— Kaip tau šovė į galvą ten eiti su atvira liepsna? — paklausė Simonas.

— Neišgalėjau nusipirkti rankinės lempos, — atsakiau. — Tad prieangyje sėdėjęs archyvaras davė žvakę.

— Negali būti, — tarė Simas. — Joks archyvaras...

— Palauk, — nutraukė jį Manetas. — Toks tamsiaplaukis vaikinas? Gerai apsirengęs? Rūsčiai surauktais antakiais? — Jis perdėtai suraukė savuosius.

Pavargęs linktelėjau.

— Ambrozas. Juoda katė tarp mūsų perbėgo jau vakar, vos pirmą kartą susidūrėm.

— Su juo sunku prasilenkti, — atsargiai tarė Manetas, reikšmingai apžvelgdamas sėdinčius žmones. Pastebėjau, kad bent keletas jų atsainiai klausosi mūsų pokalbio. — Kas nors turėjo tave įspėti, kad laikytumeisi nuo jo atokiau, — pridūrė jis dar tyliau.

— Dėl Dievo motinos, — tarė Simonas. — Iš visų žmonių turėjai suremti ragus būtent su...

— Kas padaryta, tas padaryta, — atsakiau. Po truputį vėl ėmiau jaustis savimi — galva nebebuvo lyg vatinė, dingo kūno nuovargis: arba nalruto šalutinis poveikis baigėsi, arba mano pyktis ėmė sklaidyti silpnumo miglą. — Jis dar sužinos, kad mano ragai tokie pat aštrūs, kaip ir geriausiųjų iš jų. Jis dar pasigailės, kad mūsų keliai susikirto, nekalbant apie kišimąsi į mano reikalus.

Simonas nervingai sujudo.

— Negražu grasinti kitiems studentams, — sukikeno jis, tarsi bandydamas nuleisti mano žodžius juokais. Paskui kiek tyliau pridūrė: — Tu nesupranti. Ambrozas yra Vintaso baronystės paveldėtojas. — Sutrikęs jis pažvelgė į Manetą. — Viešpatie, nuo ko pradėti?

Šis palinko į priekį ir prakalbo dar tylesniu balsu:

— Ambrozas nėra vienas iš tų didikų, kurie pasitrina čia trimestrą kitą ir išvažiuoja. Jis Universitete jau keletą metų, ir pelnė re’laro laipsnį. Be to, Vintaso baronui jis ne koks nors devintas vanduo nuo kisieliaus, o pirmagimis paveldėtojas. Jo tėvas — vienas iš dvylikos galingiausių žmonių Vintase.

— Tiesą pasakius, Ambrozas ten šešioliktas pagal rangą, — sausai pastebėjo Simas. — Karališkoji šeima, princai regentai, Alverono meras, kunigaikštienė Samista, Akuleusas ir Meluanas Leklesas... — Manetui žvilgtelėjus, Simas nutilo.

— Ambrozas turi daug pinigų, — paprastai tarė Manetas. — Ir draugų, kuriuos už tuos pinigus perka.

— O kur dar visi tie, kurie nori įsiteikti jo tėvui, — pridūrė Simonas.

— Reikalas tas, — rimtai tęsė Manetas, — kad niekas nenori stoti jam skersai kelio. Pirmais savo metais Universitete jis susipyko su vienu alchemiku. Tai Ambrozas išpirko jo skolą iš palūkininko Imrėje, o kai vaikinas negalėjo jos susimokėti, įmetė jį į skolininkų kalėjimą. — Manetas atsilaužė duonos gabaliuką ir užsitepė sviesto. — Kai jo šeimai pavyko jį iš ten ištraukti, alchemikas jau buvo susirgęs džiova. Vaikinas visiškai sugriuvo. Jis taip ir nebegrįžo tęsti studijų.

— Ir magistrai leido, kad visa tai nutiktų? — nustebau.

— Viskas teisėta, — atsakė Manetas tokiu pat tyliu balsu. — Be to, Ambrozas nebuvo toks kvailas, kad pats išpirktų ano nelaimėlio skolą. — Manetas paniekinamai mostelėjo. — Jis nusiuntė kažką kitą, bet viskas buvo padaryta taip, kad niekam nekiltų abejonių, kas prikišo nagus.

— Ir dar buvo Tabeta, — niūriai tarė Simas. — Ji pakėlė didelį triukšmą, tvirtino, kad Ambrozas žadėjo ją vesti. O paskui tiesiog dingo.

Štai kodėl Fela taip nenorėjo įžeisti Ambrozo. Mostelėjau Simui nusiraminti.

— Aš niekam negrasinu, — nekaltai tariau, pakeldamas balsą tiek, kad išgirstų visi, kurie mūsų klausėsi. — Cituoju vieną iš savo mėgstamiausių literatūros kūrinių. Čia iš „Daeonikos“ ketvirto veiksmo, kur Tarsusas sako:

Badu ir ugnimi kerštausiu kolei

Pasaulis aplink jį dykyne virs,

O demonai išorinėj tamsoj

Supras, iš nuostabos akis išpūtę,

Kad kerštas — vyro pareiga šventa.

Stojo bežadė tyla. Ji pasklido valgykloje plačiau nei tikėjausi: matyt, klaidingai įsivaizdavau besiklausančiųjų skaičių. Vėl ėmiau valgyti ir nusprendžiau kol kas visa tai pamiršti. Buvau pavargęs, sužalotas ir visai nenorėjau šiandien veltis į naujus nemalonumus.

— Tai, ką dabar pasakysiu, bent kol kas tau didelės reikšmės neturės, — po ilgos tylos sukuždėjo Manetas. — Nes tau vis tiek uždrausta lankytis Archyvuose, ir taip toliau. Vis dėlto, manau, tau derėtų žinoti... — Susinepatoginęs jis atsikrenkštė. — Rankinės lempos pirkti nereikia. Tiesiog pasirašai prieangyje, kad ją paėmei, o išeidamas grąžini. — Jis pažvelgė į mane, tarsi nerimautų, kaip priimsiu šią žinią.

Vangiai linktelėjau. Buvau teisus nuo pat pradžios: Ambrozas pasirodė esąs ne perpus mažesnis niekšas, nei maniau, o dešimt kartų didesnis. KETURIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Ugnis už stiklų

Žvejykloje rankų darbo gaminių buvo padaroma daugiau, nei kur kitur Universitete. Šiame pastate veikė stiklapūčiu, stalių, puodžių ir stiklių dirbtuvės. Ten buvo ir didelė kalvė bei tokia lydymo krosnis, apie kokią svajoja visi metalo apdirbėjai.

Čia, Artefaktinėje, arba, kaip tą vietą paprastai visi vadino, Žvejykloje, ir buvo Kilvino dirbtuvės. Jų plačios erdvės priminė svirną: čia stovėjo mažų mažiausia du tuzinai iš drūtų rąstų sukaltų darbastalių, ant jų riogsojo nebaigti dirbiniai ir daugybė nematytų įrankių. Dirbtuvės buvo Žvejyklos širdis, o dirbtuvių širdis buvo Kilvinas.

Kai atėjau, Kilvinas lenkė susuktą geležinį strypą, bandydamas jam suteikti tokią formą, kokios, matyt, pats norėjo. Pamatęs mane įeinantį į dirbtuves, Kilvinas tvirtai priveržė strypą prie stalo ir, šluostydamasis rankas į marškinius, priėjo pasitikti.

Jis mane įdėmiai nužvelgė.

— Gerai jautiesi, e’lire Kvoutai?

Iš ryto buvau išėjęs pasivaikščioti, susiradau gluosnį ir pakramčiau jo žievės, tad nugara degė ir perštėjo nebe taip stipriai.

— Gerai, magistre Kilvinai.

Jis linktelėjo.

— Puiku. Tavo amžiaus berniukas neturi sukti galvos dėl tokių niekų. Netrukus vėl būsi tvirtas kaip akmuo.

Bandžiau sugalvoti kokį nors mandagų atsakymą, bet akys užkliuvo už to, kas kabėjo mums virš galvų.

Kilvinas pasuko galvą per petį ir nusekė mano žvilgsnį. Kai suprato, į ką žiūriu, jo platų barzdotą veidą nutvieskė šypsena.

— A, — tarė jis su tėvišku išdidumu. — Mano gražuolės.

Aukštai palubėje tarp gegnių karojo pusšimtis ant grandinių pakabintų stiklinių rutulių. Jie buvo įvairaus dydžio, tačiau ne didesni už žmogaus galvą.

Ir visi jie degė.

Pamatęs mano veidą, Kilvinas pamojo ranka.

— Eime, — tarė magistras ir nusivedė prie siaurų kaltinės geležies laiptelių. Pakilome jais ir žengėme klibiais, per dvidešimt penkias pėdas virš žemės kabaliuojančiais tilteliais, vinguriuojančiais tarp storų stogą laikančių rąstų. Šiek tiek paklaidžioję rąstų ir geležų labirinte, priėjome stiklinius rutulius, kurių viduje degė ugnis.

— Mano lempos, — rodydamas į juos tarė Kilvinas.

Tik dabar supratau, kas tai. Kai kurių rutulių viduje buvo skysčio ir dagtis, beveik kaip paprastose lempose, bet dauguma atrodė visiškai neįprasti. Viename nebuvo nieko, tik kunkuliuojantis pilkas, retkarčiais sublyksintis dūmas. Kitame gaubte įžiūrėjau sidabrinės vielos prilaikomą dagtį, kuris styrojo visiškoje tuštumoje ir degė nejudria balta liepsna, nors ir nebuvo jokio kuro.

Du šalia kabantys rutuliai atrodė kaip dvyniai, tik viename degė mėlyna liepsna, kitame — oranžinė, lyg įkaitusio kalvio žaizdro. Kai kurios lempos buvo mažos kaip slyvos, o kai kurios — sulig melionu. Vienoje buvo matyti kažkas panašaus į anglies ir kreidos gabaliukus, ir iš tos vietos, kur jie susilietė, visomis kryptimis sklido grėsminga raudona liepsna.

Kilvinas ilgokai leido man apžiūrinėti lempas, paskui priėjo arčiau.

— Seldarai turi legendų apie amžinai degančias lempas. Tikiu, jog kadaise mūsų amato žmonės galėjo sukurti ką nors tokio. Jau dešimt metų ir aš bandau tai padaryti. Pagaminau daugybę lempų, kai kurios labai geros ir labai ilgai dega. — Jis pažvelgė į mane. — Bet nė viena nedega amžinai...

Magistras paėjo palei kamuolių eilę ir mostelėjo į vieną iš lempų.

— Ar atpažįsti šitą, e’lire Kvoutai?

Po gaubtu teįžiūrėjau gabaliuką žalsvai pilko vaško, virš jo šokčiojo tokios pat spalvos liepsnos liežuvėlis. Aš papurčiau galvą.

— Hm. O turėtum. Tai baltoji ličio druska. Sumaniau ją sukurti prieš tris tarpsnius iki tau atvykstant. Kol kas veikia gerai: dega jau dvidešimt keturias dienas ir, tikiuosi, degs dar ilgiau. — Jis vėl pažvelgė į mane. — Tavo spėjimas dėl ličio druskos nustebino: man pačiam prireikė dešimties metų tai sugalvoti. Tiesa, antrasis spėjimas, dėl natrio žibalo, nebuvo toks vykęs. Bandžiau prieš keletą metų. Degė vienuolika dienų.

Kilvinas nuėjo prie lempų eilės galo ir parodė į tuščią rutulį su nejudria liepsnele viduje.

— Septyniasdešimt dienų, — tarė išdidžiai. — Nesiviliu, kad ji ir bus ta amžinoji, nes viltis — kvailių motina. Bet jei degs dar šešias dienas, ji taps geriausia mano lempa per šiuos dešimt metų.

Magistras akimirką stebėjo lempą su keistu švelnumu veide.

— Bet aš nesiviliu, — pakartojo jis ryžtingai. — Gaminu naujas lempas, skaičiuoju. Tai vienintelis būdas žengti į priekį.

Paskui Kilvinas tylėdamas nuvedė mane į apačią. Kai nusileidome, jis atsigręžė.

— Rankas, — tarė įsakmiai ir ištiesė savo didžiulius delnus.

Nesuprasdamas, ko jis nori, atkišau rankas. Magistras stebėtinai švelniai paėmė mano plaštakas, atsuko jas delnais į viršų ir atidžiai apžiūrėjo.

— Turi seldaro rankas, — pagyrė šykščiai, paskui pakėlė ir parodė man savąsias. Jo pirštai buvo stori, delnai platūs. Kilvinas sugniaužė plaštakas į kūles primenančius kumščius. — Prireikė daugybės metų, kad šios rankos taptų seldaro rankomis. Tau pasisekė. Tu dirbsi čia. — Tik iš klausiamai pakreiptos galvos galėjai suprasti, kad šis šiurkščiai išbambėtas teiginys iš tikrųjų yra pasiūlymas.

— Taip! Tai yra ačiū, pone. Man didelė garbė, kad jūs...

Jis nutraukė mane nekantriu rankos mostu.

— Ateik pas mane, jei šaus kokių minčių dėl amžinai degančios lempos. Jeigu tavo galva tokia pat gera, kaip rankos...

Kilvinas žaismingai, lyg norėdamas mane paerzinti, nutilo nebaigęs sakinio. Vešli barzda paslėpė magistro šypseną, tačiau tamsios jo akys juokėsi.

— Jeigu, — pakartojo jis, pakeldamas pirštą, kurio galiukas buvo sulig kūjo pentimi. — Tada mes tau parodysim visokių įdomybių.

— Tau reikia apsispręsti, prie kurio magistro prisiplaksi, — tarė Simonas. — Kandidatus re’laro laipsniui pateikia magistrai. Turi išsirinkti vieną ir prilipti prie jo kaip šūdas prie bato.

— Kaip miela, — santūriai tarė Sovojus.

Sėdėjau su juo, Vilemu ir Simonu prie atokiausio smuklės „Pas Ankerį“ stalo, toliau nuo žemabalsio gaudesio visą salę pripildžiusios parbloškimdienio minios. Prieš porą dienų man buvo išimtos siūlės, ir dabar šventėme mano pirmą pilną tarpsnį Arkanume.

Nė vienas iš mūsų nebuvo labai girtas, kita vertus, nė vienas ir visai blaivus. Aiškintis tikslią mūsų tarpinę būseną nėra prasmės, tad negaišiu tam laiko.

— Aš linkęs susitelkti į savo talentą, — tarė Sovojus. — Ir laukti, kol jį pastebės magistrai.

— Kaip kad pastebėjo Mandragas? — paklausė Vilemas su retai kada jo veidą nušviečiančia šypsena.

Sovojus niūriai į jį pažvelgė.

— Mandragas yra arklio subinė.

— Štai kodėl tu grasinai jam botagu, — tarė Vilemas.

Bandydamas užgniaužti juoką, prisidengiau burną ranka.

— Tikrai?

— Jie nepasakoja visos istorijos, — įžeistojo balsu atsakė Sovojus. — Mandragas vietoj manęs paaukštinti siūlė kitą studentą. Jis neleido man kilti ir, užuot padėjęs tapti re’laru, išnaudojo kaip kokį pameistrį.

— Ir tu jam grasinai botagu?

— Mes susiginčijome, — ramiai atsakė Sovojus. — Taip jau nutiko, kad rankoje turėjau botagą.

— Tu mojavai juo Mandrago panosėje, — įsiterpė Vilemas.

— Aš buvau ką tik nulipęs nuo žirgo! — karštai sušuko Sovojus. — Jei prieš paskaitą būčiau sėdėjęs pas kekšes, o paskui pamojavęs jam korsetu, niekas dėl to nesuktų galvos!

Visi prie stalo akimirką nutilo.

— Apie tai pagalvojus, man galva iškart ima suktis, — tarė Simonas ir abu su Vilemu nusikvatojo.

Sovojus užgniaužė šypseną ir pažiūrėjo į mane.

— Bet apskritai Simas teisus: turi susitelkti į vieną dalyką. Kitaip baigsi kaip Manetas — tapsi amžinuoju e’liru. — Jis atsistojo ir pasitaisė drabužius. — Kaip aš atrodau?

Griežtai vertinant, Sovojaus aprangos madinga pavadinti negalėjai, nes jis atkakliai laikėsi modeganiško, o ne vietinio stiliaus. Bet negalėjai paneigti ir to, kad vilkėdamas prislopintų spalvų šilkinius bei zomšinius drabužius atrodė gana šauniai.

— Ką tai reiškia? — paklausė Vilemas. — Nori pakviesti Simą į pasimatymą?

Sovojus nusišypsojo.

— Deja, turiu jus palikti. Esu susitaręs su viena dama, ir abejoju, ar su ja vaikštinėdami užsuksim šįvakar į šią miesto dalį.

— Nesakei, kad tau pasimatymas, — pasipiktino Simas. — Mes juk trise „kampų“ nepažaisim.

Tai, kad Sovojus apskritai su mumis leido laiką, iš jo pusės buvo savotiška nuolaida: dėl smuklių, kurias pasirinkdavo Vilas su Simu, jis paprastai raukydavosi. Užeiga „Pas Ankerį“ buvo tokio žemo lygio, kad gėrimai čia būtų pigūs, bet kartu ir užtektinai aukšto, kad nereikėtų nerimauti, jog kas nors puls peštis arba ant tavęs vemti. Ir man tai patiko.

— Jūs geri draugai ir šauni kompanija, — tarė Sovojus, — bet nė vienas iš jūsų nėra moteris, ir nė vieno, išskyrus galbūt Simoną, nepavadinsi gražuoliu. — Sovojus mirktelėjo Simui. — Sakykit atvirai, kuris iš jūsų nepaliktų draugų, jei jo lauktų dama?

Kad ir nenoromis, pritariamai sumurmėjome. Sovojus nusišypsojo; jo dantys buvo labai balti ir lygūs.

— Atsiųsiu jums padavėją su gėrimais, — tarė jis nusigręždamas. — Kad palengvinčiau kartų išsiskyrimo su manimi skausmą.

— Ne toks jau jis blogas, — tariau Sovojui išėjus. — Bent jau kaip kilmingasis.

Vilemas linktelėjo.

— Jis tarsi žino, kad yra geresnis už tave, tačiau nežiūri iš aukšto, nes supranta, kad tai ne tavo kaltė.

— Taigi, prie ko ketini gretintis? — paklausė Simas, atsiremdamas alkūnėmis į stalą. — Spėju, kad ne prie Hemės.

— Ir ne prie Loreno, — atsakiau karčiai. — Tebūnie prakeiktas tas Ambrozas dvylika kartų. Man būtų labai patikę dirbti Archyvuose.

— Brandjeras taip pat atkrenta, — tarė Simas. — Jei Hemė ant ko nors pyksta, tas visad padeda nešti jam pykčio naštą.

— O kaip Rektorius? — paklausė Vilemas. — Lingvistas? Tu jau moki siaru, nors ir kalbi su siaubingu akcentu.

Papurčiau galvą.

— Kaip Mandragas? Esu gana patyręs chemijoje. Iki alchemijos tebūtų mažas žingsnis.

Simonas nusijuokė.

— Visi mano, kad chemija ir alchemija labai panašios, bet iš tikro taip nėra. Jos net ne giminingos. Tiesiog taip nutiko, kad jos gyvena vienuose namuose.

Vilemas lėtai linktelėjo.

— Gerai pasakyta.

— Be to, — tęsė Simonas, — Mandragas pastarąjį trimestrą pasiėmė apie dvidešimt naujų e’lirų. Girdėjau jį skundžiantis, kad darosi ankšta.

— Jei pasirinksi Mediką, kelias bus ilgas, — tarė Vilemas. — Arvilas užsispyręs ir nepalenkiamas kaip geležies luitas. — Kalbėdamas jis mojavo ranka, lyg kapotų ką nors į gabalus. — Šeši trimestrai e’liru. Aštuoni trimestrai re’laru. Dešimt trimestrų el’tu.

— Bent Molą, — pridūrė Simonas, — pas jį re‘larė jau treti metai.

Pabandžiau sugalvoti, iš kur gauti tiek pinigų, kad galėčiau šešerius metus mokėti už mokslą.

— Kažin, ar man užtektų kantrybės, — tariau.

Pasirodė gėrimais nukrautu padėklu nešina padavėja. Smuklė tebuvo puspilnė, tad ir bėgioti jai kol kas teko tik tiek, kad išraustų skruostai.

— Jūsų garbusis draugas sumokėjo už šį ir dar vieną padėklą, — tarė ji.

— Sovojus man vis labiau patinka, — tarė Vilemas.

— Tačiau, — mergina laikė Vilo gėrimą taip, kad jis negalėtų pasiekti, — anas ponaitis nesumokėjo už mano užpakalio pamaigymą. — Ji pažvelgė kiekvienam iš mūsų į akis. — Tikiuosi, jūsų trijulė išeidama apmokės šią skolą.

Simas atsiprašinėdamas išmikčiojo:

— Jis... jis neturėjo galvoje... Jo kultūrinėje aplinkoje tai gana įprasta.

Padavėja pavartė akis, jos veidas kiek sušvelnėjo.

— O mūsų kultūrinėje aplinkoje puikiausias atsiprašymas yra geri arbatpinigiai. — Ji padavė Vilui jo bokalą, paskui atrėmė padėklą į klubą ir apsisukusi nuėjo.

Kiekvienam savo mintijant, nulydėjome ją akimis.

— Pastebėjau, Sovojus vėl mūvi savo žiedus, — galiausiai tariau.

— Aną vakarą jis sužaidė nuostabią basato partiją, — tarė Simonas. — Padarė šešis dvigubus iš eilės ir pasiėmė banką.

— Už Sovojų, — Vilemas pakėlė bokalą. — Teneapleidžia laimė jo Universiteto auditorijose, o mūsų — prie gėrimų stalo.

Susidaužėme bokalais ir išgėrėme, paskui Vilemas grąžino mus prie aptariamo reikalo.

— Taigi tau lieka Kilvinas ir Elksa dal, — tarė jis pakeldamas du pirštus.

— O kaip Elodinas? — pertraukiau.

Jie pažvelgė į mane nustebę.

— O ką jis? — paklausė Simonas.

— Jis atrodo visai mielas, — tariau. — Kodėl negalėčiau mokytis pas jį?

Simonas prapliupo juoktis, o Vilemo veidą vėl nušvietė retai pasirodanti šypsena.

— Kas čia juokinga? — paklausiau.

— Elodinas nieko nemoko, — paaiškino Simas. — Nebent pažangaus trenktumo.

— Bet jis turi ko nors mokyti, — paprieštaravau. — Juk jis magistras, ar ne?

— Simas teisus. Elodinas kuktelėjęs. — Vilas pabaksnojo pirštu sau į smilkinį.

— Kuoktelėjęs, — pataisė jį Simonas.

— Kuoktelėjęs, — pakartojo Vilas.

— Na, gal jis atrodo kiek... keistas, — tariau.

— Tu tikrai greitai perpranti reikalo esmę, — sausai pastebėjo Vilemas. — Nieko nuostabaus, kad toks jaunas patekai į Arkanumą.

— Nurimk, Vilai, jis juk čia vos tarpsnį. — Simonas atsigręžė į mane. — Prieš penkerius metus Elodinas buvo Rektoriumi.

— Elodinas? — negalėjau nuslėpti nuostabos. — Bet jis toks jaunas ir... — nutilau, nenorėdamas garsiai pasakyti pirmo į galvą atėjusio žodžio: kvaištelėjęs.

Simonas užbaigė sakinį už mane:

— ...talentingas. Ir ne toks jaunas, turint omeny, kad buvo priimtas į Universitetą vos keturiolikos. — Simonas pažvelgė į mane. — Aštuoniolikos jis jau tapo visateisiu arkanistu. Paskui liko čia keleriems metams gileriu.

— Gileriu? — pertraukiau aš.

— Gileriais vadinami arkanistai, kurie lieka Universitete, — paaiškino Vilas. — Iš esmės jie daugiausia ir užsiima mokymu. Žinai Kamarą iš Žvejyklos?

Papurčiau galvą.

— Aukštas, randuotas. — Vilas mostelėjo į vieną savo veido pusę. — Su viena akim.

Niūriai linktelėjau. Sunku buvo nepastebėti Kamaro. Kairę jo veido pusę darkė randų voratinklis, iš jo vinguriuojantys nuogos odos ruožai tįso po juodais plaukais ir barzda. Kairės akies kiaurymę dengė raištis. Jis buvo gyvas pavyzdys to, koks pavojingas kartais gali būti darbas Žvejykloje.

— Mačiau jį. Jis visateisis arkanistas?

Vilas linktelėjo.

— Jis Kilvino pavaduotojas. Moko naujokus sigaldrijos.

Simas atsikrenkštė.

— Kaip jau sakiau, Elodinas buvo jauniausias kada nors priimtas studentas, jauniausias arkanistas ir jauniausias Rektorius.

— Net jeigu taip, — tariau, — turi pripažinti, kad jis šiek tiek keistokas būti Rektoriumi.

— Tada jis dar toks nebuvo, — niūriai atsakė Simonas. — Rektoriavo jis tuomet, kai tai dar nebuvo atsitikę.

Kadangi jis nieko daugiau nepridūrė, paklausiau:

— Kas — tai?

Vilas gūžtelėjo pečiais.

— Kažkas. Niekas apie tai nekalba. Elodiną uždarė Duženose ir laikė ten, kol dauguma jo šulų atsistatė į vietą.

— Nenoriu apie tai net galvoti, — tarė Simonas pasimuistydamas kėdėje. — Bent pora studentų išprotėja kiekvieną trimestrą. — Jis pažvelgė į Vilemą. — Pameni Slihtą? — Vilas liūdnai linktelėjo. — Tai gali nutikti bet kuriam iš mūsų.

Jie patylėjo, blausiom, nieko nereginčiom akim gurkšnojo savo gėrimus. Norėjau viską sužinoti kuo išsamiau, bet buvo akivaizdu, kad ši tema labai jautri.

— Šiaip ar taip, — tyliai tarė Simas, — girdėjau, kad Elodino iš Duženų neišleido. Girdėjau, jis iš ten išėjo pats.

— Jei arkanistas ne iš kelmo spirtas, jo kameroje nenulaikysi, — atsakiau. — Tad nieko nuostabaus.

— Tu kada nors ten buvai? — paklausė Simonas. — Duženos statytos specialiai arkanistams įkalinti. Viskas iš akmens mūro. Prie durų ir langų — sargyba. — Jis papurtė galvą. — Neįsivaizduoju, kaip iš ten galima pabėgti, net jei esi magistras.

— Visai nuklydom į lankas, — tarė Vilemas, vėl grąžindamas mus prie svarstomo klausimo. — Kilvinas pakvietė tave į Žvejyklą. Padaryti jam įspūdį — tavo geriausias šansas tapti re’laru. — Jis nužvelgė mus su Vilu. — Pritariat?

— Pritariu, — tarė Simonas.

Aš taip pat linktelėjau, bet mintys klaidžiojo visai kitur. Galvojau apie Taborliną Didįjį, žinojusį visų daiktų vardus. Galvojau apie Tarbeane Skarpio pasakotas istorijas. Jis neminėjo arkanistų, tik įvardytojus.

Dar galvojau apie Elodiną, Įvardijimo magistrą, ir apie tai, nuo ko man pradėti su juo kalbą. KETURIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Interliudija. Smuklėse porinama istorija

Kvoutui mostelėjus, Metraštininkas nuvalė plunksnos galiuką ir papurtė plaštaką. Bastas sudėjo rankas už nugaros ir nesistodamas stipriai pasirąžė.

— Jau spėjau ir pamiršti, kaip greitai visa tai nutiko, — susimąstęs tarė Kvoutas. — Turbūt tai buvo pirmos istorijos, kurias žmonės ėmė apie mane pasakoti.

— Jos iki šiol sklando Universitete, — atsakė Metraštininkas. — Apie tavąją paskaitą girdėjau tris skirtingas versijas. Taip pat ir apie nuplakimą. Tuomet tave ir pradėjo vadinti Kvoutu Bekrauju?

Smuklininkas linktelėjo:

— Galimas daiktas.

— Jei jau klausinėjam, Reši, — nedrąsiai tarė Bastas, — norėčiau paklausti ir aš: kodėl tu neieškojai Skarpio?

— O kuo aš jam galėjau padėti, Bastai? Išsitepti veidą lempos suodžiais ir surengti drąsų naktinį pabėgimą? — Kvoutas nelinksmai nusijuokė. — Jį suėmė už ereziją. Aš galėjau tik viena: tikėtis, kad jis tikrai turi draugų dvasininkų.

Kvoutas giliai atsiduso.

— Bet pagrindinė priežastis turbūt ir pati niekingiausia. Tiesa tokia: aš negyvenau legendų ir pasakų pasaulyje.

— Nesuprantu tavęs, Reši, — sutriko Bastas.

— Pagalvok apie visas kada nors girdėtas sakmes ir pasakas. Įsivaizduok mažą berniuką, jų herojų. Jo tėvai nužudyti. Ir jis susiruošia keršyti. Kas toliau?

Dar labiau sumišęs Bastas tylėjo, tad už jį atsakė Metraštininkas:

— Jis suranda, kas jam padėtų. Protingą kalbančią voverę. Seną prasigėrusį kardininką. Kvaištelėjusį miškuose gyvenantį atsiskyrėlį. Žodžiu, ką nors tokio.

Kvoutas linktelėjo.

— Būtent! Jis randa miškuose pamišusį atsiskyrėlį, įrodo, ko jis vertas, ir mokosi visų daiktų vardų, kaip Taborlinas Didysis. Ir ką gi jis daro paskui, kai įvaldo magiškas galias?

Metraštininkas gūžtelėjo pečiais.

— Randa piktadarius ir juos nužudo.

— Žinoma, — iškilmingai tarė Kvoutas. — Viskas gražu, greita ir lengva — kaip ir dera melui. Dar net neprasidėjus istorijai mes jau žinome, kuo ji baigsis. Štai kodėl jos mus taip žavi: jose viskas aišku ir paprasta, o to mums stinga tikrame gyvenime.

Kvoutas palinko į priekį.

— Jei mano pasakojimas būtų viena iš tų smuklėse porinamų istorijų, sudurstytų iš išmone perpus atskiestos tiesos ir beprasmių nuotykių virtinės, aš papasakočiau jums, kad visą laiką Universitete skyriau mokslui, o paskui, sužinojęs amžinai besikeičiantį vėjo vardą, išvykau ieškoti čandrianų ir jiems atkeršijau. — Kvoutas garsiai spragtelėjo pirštais. — Paprasta. Tai galbūt tiktų pramogai sekamai istorijai, bet tai nebūtų tiesa. O tiesa tokia: gedėjau savo tėvų trejus metus ir jų mirties keliamas skausmas virto buku mauduliu.

Kvoutas taikingai mostelėjo ranka ir išspaudė šypseną.

— Nemeluosiu. Kartais gulėdavau naktimis ant savo siauro gulto Arklidėse negalėdamas užmigti, visiškai vienišas, užgultas tokio begalinio sielvarto, kad, rodės, jis tuoj mane uždusins. Kartais pamatydavau savo vaiką laikančią motiną arba su sūnum besijuokiantį tėvą, ir, prisiminus kraują bei degančių plaukų kvapą, mane užliedavo karšto, nirtulingo pykčio banga.

Kvoutas gūžtelėjo pečiais.

— Bet gyvenau ne tik kerštu. Man nuolat iškildavo didžiulės kliūtys, kurias reikėjo įveikti. Skurdas. Žema kilmė. Universitete įgyti priešai, kurie man buvo pavojingesni už bet kurį čandrianą.

Jis mostelėjo Metraštininkui vėl imtis plunksnos.

— Ir vis dėlto akivaizdu: net fantastiškiausiose istorijose yra tiesos grūdas, — mat aš sutikau kažką labai panašaus į miškuose gyvenantį pamišusį atsiskyrėlį. — Kvoutas nusišypsojo. — Be to, iš tikrųjų pasiryžau sužinoti vėjo vardą. KETURIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Amžinai besikeičiantis vėjas

Pasirodė, Elodiną surasti ne taip lengva. Jis turėjo kabinetą Tuštymėse, bet, regis, niekada juo nesinaudojo. O kai pažvelgiau į Žurnalus ir Sąrašus, sužinojau, kad jis dėsto tik vieną dalyką: neįtikėtinąją matematiką. Tačiau šitaip jo ieškoti buvo dar beviltiškesnis reikalas: žurnale prie paskaitos laiko puikavosi įrašas „dabar“, o prie vietos — „visur“.

Galiausiai man nusišypsojo laimė ir pastebėjau jį kitoje žmonių perpildyto kiemelio pusėje. Elodinas vilkėjo juodą magistro mantiją, o tai pasitaikydavo retokai. Tuo metu ėjau į paskaitą Medikoje, bet nusprendžiau — verčiau į ją pavėluosiu, nei praleisiu galimybę pasikalbėti su Elodinu.

Kol prasibroviau pro vidurdienio minią ir prisivijau magistrą, jau buvome atsidūrę šiaurinėje Universiteto dalyje ir ėjome plačiu, į mišką vedančiu žvyrkeliu.

— Magistre Elodinai, — tariau prisigretindamas, — viliuosi, galiu su jumis pasikalbėti?

— Apgailėtinai menka viltis, — atsakė jis ne tik nestabteldamas, bet ir net nepažvelgdamas į mano pusę. — Reikia taikyti aukščiau. Jaunas žmogus privalo siekti kuo daugiau.

— Tuomet aš viliuosi studijuoti įvardijimą, — tariau prisiderindamas prie jo žingsnio.

— Dabar jau per aukštai, — sausai atsakė Elodinas. — Bandyk dar kartą. Tavo taikinys kažkur per vidurį.

Žvyrkelis pasisuko, ir medžiai užstojo už nugarų likusius Universiteto pastatus.

— Tikiuosi tapti jūsų mokiniu, — vėl pabandžiau. — Ir jūs išmokysite mane visko, ką manysite man esant būtina mokėti.

Elodinas staiga sustojo ir atsigręžė į mane.

— Puiku, — tarė jis. — Eik, surask man tris pušies kankorėžius. — Jis sudėjo smilių ir nykštį į apskritimą. — Štai tokio dydžio, ir kad būtų sveikutėliai. — Elodinas atsisėdo tiesiog kelio viduryje ir rankos mostu paragino: — Eik. Paskubėk.

Nulėkiau žvyrkeliu į iš abiejų pusių supantį mišką. Rasti tris reikiamo dydžio kankorėžius prireikė maždaug penkių minučių, bet kai susitaršęs ir susibraižęs gervuogyne grįžau ant kelio, Elodino niekur nebebuvo matyti.

Kvailai dairiausi aplinkui, paskui nusikeikiau, numečiau šalin pušies kankorėžius ir nubėgau žvyrkeliu į šiaurę. Prisivijau magistrą gana greitai — ėjo jis iš lėto, apžiūrinėdamas medžius.

— Taigi, ko tu išmokai? — paklausė Elodinas.

— Norite, kad palikčiau jus ramybėje?

— O tu nuovokus. — Jis dramatiškai išskėtė rankas ir išgiedojo: — Čia baigiasi mano pamoka! Čia baigiasi nuodugnus e’liro Kvouto mokymas!

Atsidusau. Jei dabar pasišalinčiau, dar spėčiau į paskaitą Medikoje, bet kažkuri dalis manęs tikėjosi, kad tai viso labo savotiškas išbandymas. Galbūt prieš sutikdamas mane mokyti Elodinas nori įsitikinti, jog nuoširdžiai domiuosi įvardijimu. Juk būtent taip paprastai būna istorijose: jaunuolis pirmiausia privalo senajam miškų atsiskyrėliui įrodyti savo ryžtą, ir tik tada šis priglaudžia jį po savo sparneliu.

— Ar atsakysite į kelis klausimus? — pasiteiravau.

— Gerai, — atsakė magistras ir pakėlė ranką su užlenktu nykščiu ir smiliumi. — Trys klausimai. Jei pažadi po to palikti mane ramybėje.

Akimirką pagalvojau.

— Kodėl nenorite manęs mokyti?

— Todėl, kad edema ru yra ypač prasti mokiniai, — šiurkščiai atkirto jis. — Jiems puikiai sekasi, kai reikia kalti atmintinai, bet įvardijimo studijoms reikia tokio pasiaukojimo, kokiam tokie strakalai kaip tu retai būna pajėgūs.

Pajutau, kaip karšta ūmaus pykčio banga raudoniu užlieja man veidą, paskui krūtinę ir rankas. Iš įsiūčio net pasišiaušė rankų plaukeliai.

Giliai įkvėpiau.

— Labai gaila, kad jūsų patirtis su edema ru paliko tokį klaidingą įspūdį, — atsakiau atsargiai. — Leiskite patikinti, kad...

— O, Dievai, — bjaurėdamasis atsiduso Elodinas. — Dar ir padlaižys. Kad mokytumeisi pas mane, reikia tvirto stuburo ir dar tvirtesnių pautų, o tu neturi nei vieno, nei kito.

Pikti žodžiai man degino burną, tačiau užgniaužiau juos: Elodinas bandė mane išerzinti.

— Jūs nesakote man tiesos, — tariau. — Kodėl jūs nenorite manęs mokyti?

— Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nenoriu laikyti šuniuko! — suriko Elodinas, sumojuodamas rankomis lyg valstietis, bandantis nuginti iš savo lauko varnas. — Tu per žemas būti įvardytoju. Tavo akys per žalios. Tavo pirštų skaičius nederamas. Ateik, kai būsi aukštesnis ir turėsi tinkamas akis.

Mes ilgai varstėme vienas kitą žvilgsniais. Galiausiai magistras gūžtelėjo pečiais ir vėl žengė pirmyn.

— Gerai. Aš tau parodysiu, kodėl.

Ėjome keliu į šiaurę. Žingsniuodamas Elodinas rinko akmenukus ir svaidė juos į medžius. Kartais, norėdamas nuskinti ant žemesnės šakos augantį lapą, jis pašokdavo ir magistro mantija juokingai plaikstydavosi. Vienoje vietoje Elodinas staiga sustojo ir visą pusvalandį sustingęs ir susikaupęs stebėjo lėtai vėjyje siūbuojantį papartį.

Bet aš laikiau liežuvį už dantų. Neklausiau: „kur mes einame?“ arba „ką jūs čia apžiūrinėjate?“ Buvau girdėjęs šimtus istorijų apie berniukus, kurie iššvaistė savo klausimus ir norus perniek. Man dar liko du klausimai ir ketinau juos pasilaikyti svarbesniam reikalui.

Kai galiausiai išėjome iš miško, kelias virto takeliu, per plačią pievą vedančiu milžiniško, į dvarą panašaus namo link. Jis buvo didesnis už Artefaktinę, elegantiškas, raudonų čerpių stogu, aukštais langais, arkinėmis durimis, su kolonomis. Čia čiurleno fontanai, augo gėlės, gyvatvorės...

Bet kažkas čia buvo ne taip. Kuo labiau artėjome prie vartų, tuo labiau abejojau, kad čia kokio nors didiko dvaras. Gal dėl sodo išplanavimo, gal dėl to, kad pievą supanti kaltinės geležies siena buvo beveik dešimties pėdų aukščio, ir mano įgudusi vagies akis iškart nustatė, jog perlipti per ją neįmanoma.

Vartus atidarė du vyrai rimtomis akimis, ir mudu su Elodinu nuėjome takeliu prie paradinių durų. Magistras pažvelgė į mane.

— Jau girdėjai apie Prieglaudą?

Papurčiau galvą.

— Vadina ją ir kitaip: Stoginė, Duženos...

Universiteto bepročių namai.

— Ji didžiulė. Kaip... — nutilau taip ir nebaigęs klausimo.

Elodinas išsišiepė, suprasdamas, kad vos manęs nepričiupo.

— Džeremi, — šūktelėjo jis prie paradinių durų stovinčiam stambiam vyrui. — Kiek mes šiandien turime svečių?

— Duomenys yra ant stalo, pone, — lyg kažko susinepatoginęs atsakė jis.

— Maždaug, — tarė Elodinas. — Mes juk čia visi draugai.

— Tris šimtus dvidešimt? — atsakė vyras gūžteldamas pečiais. — Tris šimtus penkiasdešimt?

Elodinas krumpliu pabeldė į storas medines duris, o vyras puolė jų atrakinti.

— Kiek dar galėtume priimti, prireikus? — paklausė jo magistras.

— Dar pusantro šimto — be vargo, — atsakė Džeremis, trūktelėdamas didžiules duris. — Bėdai prispyrus, manau, ir daugiau.

— Matai, Kvoutai, — mirktelėjo man Elodinas. — Mes pasirengę.

Prieangis buvo didžiulis, su vitražiniais langais ir skliautuotomis lubomis. Poliruotos marmurinės grindys blizgėjo kaip veidrodis.

Čia buvo bauginamai tylu. Negalėjau šito suprasti. Palyginti su šiuo pastatu, Tarbeano Pamišėlynas tebuvo mažas nameliukas, tačiau triukšmas iš jo sklido lyg iš persiutusių kekšių prigrūsto viešnamio. Nepaisant miesto gausmo, Pamišėlynas buvo girdimas per visą mylią.

Elodinas priėjo prie didelio stalo ir kreipėsi į už jo stovinčią jauną moterį:

— Kodėl nieko nėra lauke, Emi?

Ji nerimastingai nusišypsojo.

— Jie šiandien per daug įsiaudrinę, pone. Mūsų manymu, artėja audra. — Moteris paėmė nuo lentynos storą žurnalą. — Be to, artėja pilnatis. Pats žinote, kaip ji veikia juos.

— Žinoma, — Elodinas pritūpė atsirišti batų raištelių. — Kur šį kartą paslėpėt Viną?

Ji pervertė keletą lapų.

— Antras aukštas, 247, rytinėje pusėje.

Elodinas atsitiesė ir padėjo batus ant stalo.

— Prižiūrėk juos, gerai?

Ji neužtikrintai nusišypsojo ir linktelėjo.

Tuo tarpu man teko tramdyti nuo krūvos naujų klausimų panižusį liežuvį.

— Atrodo, Universitetui ši vieta labai brangiai atsieina, — pastebėjau.

Tačiau Elodinas nekreipė į mane dėmesio ir apsisukęs ėmė vienomis kojinėmis lipti plačiais marmuriniais laiptais. Jais užkopę, atsidūrėme ilgame baltame koridoriuje su eile medinių durų. Šičia pirmą kartą išgirdau garsus, kokių gali tikėtis tokioje vietoje: dejonės, verksmas, nenutrūkstamas plepėjimas, riksmas... Bet visi garsai ir čia buvo tylūs.

Elodinas keletą žingsnių pabėgėjo ir čiuožtelėjo lygiomis marmurinėmis grindimis, iš paskos besiplaikstant magistro mantijai. Paskui dar kartą iš naujo: keletas žingsnių bėgte ir ilgas čiuožtelėjimas pusiausvyrai palaikyti išskėstomis rankomis.

Sekiau paskui jį.

— Geriau jau magistrai naudotų Universiteto lėšas kitiems, labiau akademiniams dalykams.

Elodinas į mane neatsigręžė. Žingsnis. Žingsnis, žingsnis, žingsnis.

— Tu bandai priversti mane atsakyti į klausimus, kurių neužduodi. — Čiuožtelėjimas. — Neišdegs.

— O jūs bandote visokiomis gudrybėmis priversti mane užduoti klausimus, — atkirtau. — Regis, viskas sąžininga.

Žingsnis, žingsnis, žingsnis. Čiuožtelėjimas.

— Tai kurių galų pristojai prie manęs? — paklausė Elodinas. — Juk taip patinki Kilvinui. Kodėl nešoki pagal jo dūdelę?

— Manau, jūs žinote dalykų, kurių manęs neišmokys niekas kitas.

— Pavyzdžiui?

— Pavyzdžiui, tai, ką noriu išmokti nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau vėją iškviečiantį žmogų.

— Nori sužinoti vėjo vardą? — Elodinas pakėlė antakius. Žingsnis. Žingsnis. Žingsnis, žingsnis, žingsnis. — Tai tik triukas. — Čiuožtelėjimas. — Kodėl manai, kad aš ką nors nutuokiu apie vėjo iškvietimą?

— Pagal atmetimo principą, — atsakiau. — Joks kitas magistras neužsiima tokiais dalykais, vadinasi, tai jūsų sritis.

— Pagal tavo logiką, mano žinioje turėtų būti ir solinadietiški šokiai, siuvinėjimas bei arklių vogimas.

Priėjome koridoriaus galą. Čiuoždamas Elodinas vos nepargriovė didžiulio, plačiapečio, kietais viršeliais apdaryta knyga nešino vyro.

— Meldžiu atleisti, pone, — tarė jis, nors buvo akivaizdu, kad tai ne jo kaltė.

— Timoti, — Elodinas bedė į jį savo ilgu pirštu, — eime su mumis.

Magistro vedini ėjome keletu trumpų koridorių, kol galiausiai atsidūrėme prie sunkių medinių durų su slankia įsprūda akių lygyje. Elodinas ją atidarė ir pažvelgė vidun.

— Kaip jis?

— Ramus, — atsakė dramblotasis. — Bet kažin, ar ilgai miegojo.

Elodinas paknebinėjo užraktą, paskui atsuko į plačiapetį vyrą staiga nuožmią išraišką įgavusį veidą.

— Jūs užrakinot jį?

Vyras buvo aukštesnis už Elodiną visa galva, o svėrė turbūt dvigubai daugiau, bet nuo magistro be batų žvilgsnio jo veidas išbalo kaip drobė.

— Ne aš, magistre Elodinai. Tai...

Magistras nutraukė jį staigiu mostu.

— Atrakink.

Timotis, Elodinui tebevarstant jį akimis, ėmė grabinėti raktų ryšulį.

— Alderio Vino negalima laikyti užrakinto. Jis gali išeiti ir pereiti kada panorėjęs. Ir nieko negalima dėti jam į valgį, nebent pats paprašytų. Skiriu tave už tai atsakingu, Timoti Dženerojau. — Elodinas bakstelėjo savo ilgu pirštu milžinui į krūtinę. — Jei sužinosiu, kad Vinas buvo raminamas vaistais arba uždarytas prieš jo valią, prajosiu ant tavęs nuogo Imrės gatvėmis kaip ant mažo rožinio ponio. — Magistras dar kartą rūsčiai žybtelėjo akimis. — Eik.

Vaikinas nuėjo taip greitai, kaip tik įmanoma bandant nepasileisti bėgte.

Elodinas atsisuko į mane.

— Gali įeiti, bet jokio triukšmo ir staigių judesių. Nekalbėk, kol jis pats į tave nesikreips. Jei kalbėsi, daryk tai tyliai. Supratai?

Aš linktelėjau ir magistras atidarė duris.

Patalpa buvo visai ne tokia, kokios tikėjausi. Pro aukštus langus krintanti saulės šviesa apšvietė didoką lovą, stalą ir kėdes. Sienos, lubos ir grindys buvo dengtos storu baltu audeklu, ir jis slopino net menkiausią iš koridoriaus sklindantį garsą. Pasienyje ant grindų gūžėsi prakaulus maždaug trisdešimties metų vyras, susisupęs į lovos antklodes.

Elodinas uždarė duris, ir žmogus baikščiai krūptelėjo.

— Vinai? — tyliai tarė magistras, artindamasis prie jo. — Kas nutiko?

Alderis Vinas — liesas kaip pagalys, nuogą krūtinę prisidengęs antklode, klaikiai susivėlusiais plaukais — pakėlė pelėdiškai išpūstas apvalias akis. Jis prakalbo tyliu, kiek lūžinėjančiu balsu:

— Aš buvau geras. Aš gerai elgiausi. Bet visi tie kalbantys žmonės, tie šunys, grindinio akmenys... Tiesiog negaliu dabar ten būti.

Vinas vėl prisispaudė prie sienos, ir nuo jo kaulėto peties nuslydo antklodė. Apstulbęs pamačiau ant jo kaklo švininį guldeną. Šis žmogus buvo visateisis arkanistas.

Elodinas linktelėjo.

— O kodėl tu sėdi ant grindų?

Baimės pilnomis akimis Vinas pažvelgė į lovą.

— Aš iškrisiu, — atsakė jis tyliai, jo balse galėjai išgirsti ir siaubą, ir sumišimą. — Be to, ten spyruoklės ir lentjuostės. Ir vinys.

— O kaip tu jautiesi dabar? — švelniai paklausė Elodinas. — Nori, palydėsiu tave atgal?

— Ne-e-e-e-e, — beviltiškai išverkė Vinas, paskui užsimerkė ir dar stipriau susisuko į antklodę. Dėl plono, spigaus balso jo malda širdį draskė labiau, nei būtų ją išrėkęs.

— Viskas gerai. Gali likti čia, — tyliai tarė Elodinas. — Ateisiu tavęs aplankyti.

Sunerimęs Vinas atsimerkė.

— Tik neatsinešk griaustinio, — paskubom išbėrė jis, paskui iškišo iš po antklodės laibą ranką ir griebė Elodiną už marškinių. — Bet man reikia kačšvilpio, žemamėlio ir kaulų, — primygtinai pareikalavo. — Tiksliau, palapinkaulių.

— Atnešiu, — patikino jį Elodinas ir mostelėjo man išeiti iš kambario. Tą ir padariau.

Mes išėjome lauk, ir magistras, kurio veidas staiga tapo liūdnas, uždarė duris.

— Prieš tapdamas mano gileriu Vinas žinojo, kur lenda. — Elodinas apsigręžė ir nuėjo koridoriumi. — O tu nežinai. Tu nieko nenutuoki apie Universitetą. Apie su mokslais susijusią riziką. Manai, kad čia pasakų šalis, žaidimų aikštelė. Bet taip nėra.

— Tai jau taip, — atkirtau. — Čia žaidimų aikštelė, ir dabar visi vaikai man pavydi, kad pažaidžiau „būk nuplaktas iki kraujo ir išmestas iš Archyvų“, o jie ne.

Elodinas sustojo ir atsisuko į mane.

— Puiku. Įrodyk, kad klystu. Įrodyk, kad tu gerai viską apgalvojai. Kodėl Universitetui su mažiau kaip penkiolika šimtinių studentų reikia karaliaus dvaro dydžio beprotnamio?

Mano mintys pasileido šuoliais.

— Dauguma studentų yra iš pasiturinčių šeimų, — tariau. — Jų gyvenimas buvo lengvas. O kai buvo priversti...

— Atsakymas neteisingas, — paniekinamai nutraukė mane Elodinas, apsigręžė ir toliau ėjo koridoriumi. — Viskas priklauso nuo to, ką jie studijuoja. Nuo būdo, kuriuo mes priverčiame savo protus dirbti.

— Vadinasi, skaičiai ir gramatika varo žmones iš proto, — tariau aš, rūpestingai stengdamasis, kad frazė nuskambėtų kaip teiginys.

Elodinas sustojo ir trūktelėjo artimiausias duris. Koridoriuje nuaidėjo iš vidaus sklindantis paniškas riksmas:

— ...manyje! Jie manyje! Jie manyje! Jie manyje!

Pro praviras duris pamačiau lovoje besiblaškantį, per riešus, juosmenį, kaklą ir kulkšnis prie jos odiniais diržais pririštą vaikiną.

— Trigonometrija ir grafinė logika šitaip nepaveikia, — tarė Elodinas, žvelgdamas man tiesiai į akis.

— Jie manyje! Jie manyje! Jie... — Riksmas tęsėsi lyg nenutrūkstama giesmė, lyg begalinis, beprasmis šuns lojimas naktį. — ...manyje! Jie manyje! Jie manyje! Jie...

Elodinas uždarė storąsias duris. Už jų dar buvo girdėti silpnas rėkimas, tačiau tyla vis tiek stulbino.

— Žinai, kodėl ši vieta vadinama Stogine? — paklausė Elodinas.

Papurčiau galvą.

— Nes tai vieta, į kurią patenki, kai tau nuvažiuoja stogas. — Jis nusišypsojo beprotiška šypsena. Paskui šiurpiai nusikvatojo.

Elodinas vedėsi mane ilgais koridoriais į kitą Duženų sparną. Galiausiai pasukome už kampo ir aš pamačiau kai ką nauja: duris, kurios visos buvo iš vario.

Magistras išsiėmė iš kišenės raktą ir jas atrakino.

— Mėgstu čia užsukti, kai būnu kur nors netoliese, — atverdamas duris atsainiai tarė jis. — Paskaityti gautus laiškus. Palaistyti gėlytes ir panašiai.

Elodinas nusimovė vieną kojinę, surišo ją mazgu ir įspraudė tarp staktos ir durų, kad šios neužsidarytų.

— Tai puiki vieta užsukti, bet, žinai... — Jis truktelėjo duris norėdamas įsitikinti, jog neužsidarys. — Vėl lipti ant to paties grėblio nesinori.

Pirmas šiame kambaryje mano dėmesį patraukęs dalykas buvo keistas jame tvyrantis oras. Pradžioj pamaniau, kad patalpa, kaip ir Alderio Vino, išmušta garsui nelaidžiu audeklu, tačiau apsidairęs pamačiau tik pilko akmens lubas ir sienas. Paskui kilo mintis, kad čia seniai nevėdinta, bet įkvėpęs užuodžiau levandos ir švarios drobės kvapą. Šis oras užgulė ausis, tarsi būčiau paniręs giliai po vandeniu, tik, suprantama, jokio vandens čia nebuvo. Pavėdavau ranka, beveik tikėdamasis, kad oras bus kitoks jį palietus, tarkim, tankesnis, tačiau nieko panašaus nepastebėjau.

— Šiek tiek dirgina, ar ne? — Atsigręžęs pamačiau į mane įbestą Elodino žvilgsnį. — Tiesą sakant, keista, kad atkreipei dėmesį. Nedaugelis pastebi.

Šis kambarys buvo neabejotinai geresnis už skirtąjį Alderiui Vinui. Čia stovėjo lova su baldakimu ir užuolaida, minkšta sofa, tuščia knygų spinta, didelis stalas ir keletas kėdžių. O labiausiai akį traukė pievų ir sodų pusėn žvelgiantys didžiuliai langai. Pastebėjau ir balkoną, tik niekur nemačiau durų, pro kurias būtų galima į jį patekti.

— Žiūrėk, — tarė Elodinas.

Jis paėmė vieną iš medinių kėdžių aukštu atlošu, pakėlė ją abiem rankom, apsuko aplink galvą ir sviedė tiesiai į langą. Susigūžiau, bet vietoj baisaus trenksmo išgirdau tik duslų lūžtančio medžio trakštelėjimą. Iš kėdės likęs apmušalų ir medinių nuolaužų raizginys nukrito ant grindų.

— Darydavau tai valandų valandas, — tarė Elodinas, giliai įkvėpdamas ir su pasigėrėjimu apžvelgdamas kambarį. — Geri buvo laikai.

Priėjau apžiūrėti langų. Jų stiklai buvo storesnį nei įprastiniai, bet ne šitiek. Iš esmės nuo paprastų jie skyrėsi tik tuo, kad juos raižė vos matomi rausvi dryželiai. Įsižiūrėjau į vieno lango rėmą: taip pat varinis. Lėtai perbėgau akimis kambarį, nuogas akmenines sienas, kvėpdamas į save keistai sunkų orą. Pastebėjau, kad durys iš vidaus ne tik be užrakto, bet ir be rankenos. „Kam reikėjo tiek vargti darant šias masyvias varines duris?“

Ryžausi užduoti savo antrą klausimą:

— Kaip jūs ištrukote?

— Pagaliau, — atsakė Elodinas su vos juntamu irzuliu balse.

Jis sudribo ant sofos.

— Matai, kartą Elodinas Didysis susivokė besąs užrakintas aukštame bokšte. — Jis mostelėjo ranka į kambario sienas. — Iš jo atėmė visus įrankius: monetą, raktą ir žvakę. Maža to, jo kamera, galima sakyti, neturėjo durų. Nei langų, kuriuos būtų galima iškulti. — Magistras niekinamai parodė į visus iš eilės langus. — Gudriai klastaudami, grobėjai paslėpė nuo jo netgi vėjo vardą.

Elodinas pakilo nuo sofos ir ėmė žingsniuoti po kambarį.

— Jį supo tik lygus, kietas akmuo. Tai buvo kamera, iš kurios dar jokiam žmogui nepavyko pabėgti.

Jis sustojo ir teatrališkai pakėlė pirštą.

— Bet Elodinas Didysis žinojo visų daiktų vardus, todėl visi daiktai jam pakluso. — Magistras pasisuko į tarp langų pilkuojančią sieną. — Jis įsakė akmeniui: „Atsiverk!“, ir...

Elodinas nutilo, smalsiai pakreipė galvą ir prisimerkė.

— Kad tave kur, jie viską pakeitė, — sumurmėjo sau. — Hm. — Jis priėjo prie sienos ir ją palietė.

Mano mintys nuklydo prie pokalbio su Vilu ir Simu, ir nusprendžiau, kad jie teisūs: Elodinui tikrai trūksta šulo. Kas nutiktų, jei dabar išbėgčiau iš šio kambario ir ištraukęs kojinę užtrenkčiau duris? Turbūt kiti magistrai tik padėkotų?

— Ak! — staiga šūktelėjo Elodinas ir nusijuokė. — Iš jų pusės tai ne itin protinga. — Jis atsitraukė du žingsnius nuo sienos. — Cyaerbasalien.

Tuomet pamačiau, kaip sujuda siena. Ji suraibuliavo lyg pagaliu tvotas kabantis kilimas, paskui paprasčiausiai... sugriuvo. Tonos pilko smėlio plūstelėjo ant grindų kaip iš kibiro papiltas purvinas vanduo ir apsėmė Elodino kojas iki blauzdų.

Kambarį užliejo saulės šviesa ir paukščių giesmės. Ten, kur ką tik stovėjo pėdos storumo tvirta akmeninė siena, dabar žiojėjo tokia skylė, kad pro ją galėjo išvažiuoti vežimas.

Visgi permatoma atsivėrusios kiaurymės negalėjai pavadinti: ji buvo apkargliota kažkokia žalia medžiaga. Raizginys kiek priminė purviną pinklų tinklą, bet, kadangi ertmės tarp gijų buvo netaisyklingos, labiau piršosi palyginimas su storu apdriskusiu voratinkliu.

— Anksčiau šito nebuvo, — lyg atsiprašydamas tarė Elodinas, traukdamas kojas iš pilko smėlio. — Pirmą kartą viskas buvo gerokai dramatiškiau, patikėk manim.

Tai, ką išvydau, mane pritrenkė. Tai nebuvo simpatija. Nieko panašaus dar nebuvo tekę regėti. Galvoje sukosi eilutė iš šimtus kartų girdėtų primirštų istorijų: „Ir Taborlinas Didysis įsakė akmeniui: atsiverk! — ir akmuo atsivėrė...“

Elodinas išrovė kėdės koją ir ėmė draskyti ja angą raizgantį žaliąjį voratinklį. Kai kurios gijos nutrūko arba nubyrėjo lengvai, storesniąsias magistras atlenkė koja kaip svertu. Tose vietose, kur gijos buvo nutraukytos arba atlenktos, jos ryškiai sužibo saulės šviesoje. „Ir čia varis, — pagalvojau. — Varinės gyslos, išraizgytos akmeniniuose sienos luituose.“

Elodinas numetė šalin kėdės koją ir išlindo pro angą. Mačiau, kaip balkone jis atsiremia į balto akmens turėklus.

Nusekiau paskui jį. Vos įžengiau į balkoną, oras liovėsi buvęs keistai sunkus ir sustingęs.

— Dvejus metus, — tarė magistras, žvelgdamas į sodus. — Dvejus metus žiūrėjau į šį balkoną, bet negalėjau į jį išeiti. Mačiau vėją, bet negalėjau jo girdėti ar pajusti jo dvelksmo ant veido. — Elodinas permetė koją per akmeninį turėklą, paskui ant jo atsisėdo, galiausiai nušoko ant keliomis pėdomis žemiau balkono esančio plokščio stogo ir nuėjo prie jo krašto.

Aš taip pat nušokau nuo turėklo ir nuėjau paskui jį. Nuo žemės mus skyrė vos dvidešimt pėdų, bet prieš akis atsivėrė nuostabus į visas puses besidriekiančių sodų ir fontanų vaizdas. Elodinas, kurio mantija plaikstėsi kaip juoda vėliava, stovėjo pavojingai arti krašto. Atrodė jis įspūdingai, aišku, jei nekreipsim dėmesio, kad mūvėjo tik vieną kojinę.

Atsistojau šalia. Jau žinojau savo trečią klausimą:

— Ką turiu padaryti, kad imtumėtės mane mokyti įvardijimo?

Elodinas ramiai, vertinamai pažvelgė man į akis.

— Šok, — tarė jis. — Šok nuo šio stogo.

Tuomet supratau, kad viskas iki šiol tebuvo išbandymas. Elodinas vertino mane nuo pat mūsų susitikimo. Kad ir nenorom, jis ėmė gerbti mano atkaklumą, ir stebėjosi, kad pajutau jo kambario ore tvyrant kažką neįprasta. Jis jau buvo beveik nusprendęs imti mane į mokinius.

Bet jam reikėjo dar šio to — kad įrodyčiau atsidavimą savajam tikslui. Kad parodyčiau, kaip besąlygiškai jo siekiu.

Stovint ant stogo krašto į galvą atėjo garsiosios istorijos epizodas: „Taborlinas krito, bet neužsimušė. Juk žinojo vėjo vardą, ir šis jam pakluso. Vėjas apglėbė jį ir atsargiai nuleido ant žemės tarsi usnies pūkelį, pastatė ant kojų, ir dar taip švelniai, kad švelniau ir motina nepabučiuotų.“

Elodinas žinojo vėjo vardą.

Tebežiūrėdamas jam į akis, žengiau nuo stogo krašto.

Elodino veido išraišką sunku ir nusakyti. Dar niekad nebuvau matęs šitaip apstulbusio žmogaus. Kadangi krisdamas apsisukau, magistras liko mano regėjimo lauke. Mačiau, kaip jis kilsteli ranką, tarsi pavėluotai bandydamas mane sugauti.

Pasijutau besvoris, lyg plūduriuočiau vandenyje.

Paskui trenkiausi į žemę. Ne švelniai, kaip kad besileidžianti plunksna, o smarkiai ir kietai, tarytum plyta į gatvės grindinį. Nukritau ant nugaros, kairė ranka atsidūrė po manim. Pakaušiu atsitrenkiau į žemę, akyse aptemo, ir smūgis išmušė iš plaučių visą orą.

Sąmonės nepraradau. Tiesiog gulėjau, nekvėpuodamas ir negalėdamas pajudėti. Pamenu — visai rimtai galvojau, kad miriau. Arba apakau.

Kai galiausiai regėjimas grįžo, netikėtai ryškus dangaus mėlynumas privertė markstytis. Petį nudiegė skausmas, o burnoje pajutau kraujo skonį. Negalėjau įkvėpti. Pabandžiau nusiristi nuo užgultos rankos, bet kūnas man nepakluso. Lūžo kaklas... nugara...

Po bauginamai ilgos akimirkos pagaliau pavyko šiek tiek įkvėpti, paskui dar kartą. Su palengvėjimu atsidusau, ir čia pat suvokiau, kad, be viso kito, susilaužiau ir šonkaulį. Pajudinau rankų pirštus, paskui kojų. Jie man pakluso. Ką gi, bent stuburas sveikas.

Skaičiuojant lūžusius šonkaulius ir džiaugiantis, kad viskas baigėsi ne taip jau blogai, pasirodė Elodinas.

— Sveikinu, — tarė jis. — Kvailesnio dalyko dar niekad nebuvau matęs.

Jo veide buvo susipynę pagarba ir nepasitikėjimas.

— Niekad.

Būtent tada aš apsisprendžiau atsidėti kilniam artefakcijos menui. Nors, reikia pripažinti, didelio pasirinkimo ir neturėjau. Prieš padėdamas man nušlubčioti iki Medikos, Elodinas paaiškino, kad nutrūktgalviui, kuriam pakanka kvailumo šokti nuo stogo, jis neleistų savo akivaizdoje laikyti net šaukšto, tad ką čia kalbėti apie studijas tokio „sudėtingo ir nepastovaus“ mokslo, kaip įvardijimas.

Vis dėlto neigiamas Elodino atsakas manęs labai nenuvylė. Gal jis ir įvaldęs pasakose aprašomą magiją, bet aš visai nebetroškau mokytis iš žmogaus, kurio jau pirma pamoka man kainavo tris sulaužytus šonkaulius, lengvą smegenų sutrenkimą ir išnarintą petį. KETURIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Dygliai

Nepaisant sunkios pradžios, pirmas trimestras praėjo gana sklandžiai.

Mokydamasis Medikoje vis daugiau sužinojau apie žmogaus kūną ir jo gydymą. Vilemo padedamas kaupiau siaru kalbos žinias ir savo ruožtu padėjau jam mokytis kalbėti aturaniškai.

Kartu su kitais e’lirais Artefaktinėje mokiausi pūsti stiklą, maišyti lydinius, tempti vielą, graviruoti metalą ir tašyti akmenį.

Vakarais dažniausiai grįždavau į Kilvino dirbtuves, ten išimdavau liejinius iš bronzinių formų, šveisdavau stiklo dirbinius ir smulkindavau rūdą lydymui. Tai buvo nesunkūs darbai, bet kiekvieną tarpsnį Kilvinas man duodavo varinį jotą, o kartais ir du. Spėjau, kad kažkuriame savo metodiškų smegenų kampelyje magistras turi didžiulę apskaitos lentą, kurioje kruopščiai pasižymi, kas ir kiek valandų dirbo.

Mokiausi ir ne tokių akademinių dalykų. Gulto kaimynai Arkanume išmokė lošti kortomis vadinamąjį „šunkvapį“, o aš jiems atsilyginau teikdamas improvizuotas pamokas iš tokių sričių, kaip psichologija, tikimybių teorija ir rankų miklumas. Iki tol, kol jie susiprotėjo manęs nebekviesti draugijon, spėjau išlošti beveik du talentus.

Artimai susidraugavau su Vilemu ir Simonu. Turėjau ir kitų draugų, bet nedaug, be to, jie nebuvo tokie artimi kaip šiuodu. Žaibiškas tapimas e’liru atitolino mane nuo kitų studentų. Vieni manimi piktinosi, kiti žavėjosi, bet dauguma laikėsi atokiai.

Ir dar buvo Ambrozas. Manyti, kad mes buvome paprasti priešai, vadinasi, nesuvokti visos mūsų santykius gaubiančios atmosferos. Mes tarsi tapome verslo partneriais, susivienijusiais kuo efektyvesniam bendram tikslui — neapykantai vienas kitam.

Tačiau net manoji vendeta palikdavo marias laisvo laiko. Kadangi negalėjau jo leisti Archyvuose, skyriau jį puoselėti savo kylančią reputaciją.

Matote, mano dramatiškas įstojimas į Universitetą sukėlė gana daug triukšmo. Į Arkanumą patekau ne po įprastinių trijų trimestrų, o vos po trijų dienų. Už visus buvau jaunesnis bent dvejais metais. Be to, atvirai stojau prieš vieną iš magistrų jo auditorijos akivaizdoje ir nebuvau išmestas. O plakamas nešaukiau ir neplūdau kraujais.

O viską vainikavo gandas, kad aš, matyt, sugebėjau taip įsiutinti magistrą Elodiną, kad šis numetė mane nuo Duženų stogo. Koreguoti šios istorijos nebandžiau: tokia jos versija buvo geriau, nei nesmagi tiesa.

Viso šito pakako, kad būčiau nuolat plakamas liežuviais, ir aš nusprendžiau tuo pasinaudoti. Reputacija yra lyg šarvas ar ginklas, kuriuo gali apsiginti prireikus. Tad nusprendžiau: jei jau tapsiu arkanistu, geriau plačiai žinomu.

Taigi šį bei tą įliejau į gandų srautą ir nuo savęs: mane priėmė į Universitetą be rekomendacinio laiško; kad galėčiau mokytis, magistrai man skyrė tris talentus, be to, atleido nuo mokesčio už mokslą; keletą metų aš vienut vienutėlis, pasikliaudamas tik savo nuovoka, gyvenau Tarbeano gatvėse.

Netgi paskleidžiau apie save keletą visiškų nesąmonių, tačiau jos vis tiek ėjo iš lūpų į lūpas, nors buvo akivaizdu, kad tai šlykštus melas: aš turiu demonų kraujo; aš galiu matyti tamsoje; miegu tik valandą per parą; miegodamas per pilnatį imu kalbėti kažkokia keista, niekam nesuprantama kalba.

Šiuos gandus paskleisti man padėjo Bazilas, buvęs gulto kaimynas Arklidėse. Aš kurdavau istorijas, jis papasakodavo jas keliems žmonėms, paskui kartu stebėdavome, kaip paskalos plinta lyg ugnis laukuose. Smagus užsiėmimas.

Bet amžina nesantaika su Ambrozu prisidėjo prie mano reputacijos kilimo labiau, nei visa kita. Tai, kad drįsau atvirai stoti prieš galingo didiko pirmagimį sūnų, pritrenkė visus.

Pirmąjį trimestrą tarp mūsų buvo bent keletas dramatiškų susidūrimų. Nevarginsiu smulkmenomis. Mes atsitiktinai susitikdavome, ir jis be atodairos imdavo laidyti mano pusėn kandžias pastabas, ir tokiu balsu, kad girdėtų visi aplinkiniai. Arba tyčiodavosi žarstydamas perdėtas pagyras: „Tiesiog privalai man pasakyti, kas tave apkirpo...“

Kiekvienas, turintis nors lašelį sveiko proto, supranta, kaip dera elgtis su pasipūtusiais didikais. Siuvėjas, kurį kankinau Tarbeane, žinojo, ką daryti. Nuryji nuoskaudą, nulenki galvą ir kiek galėdamas greičiau darai, kas liepta.

Bet aš Ambrozui visada atsikirsdavau, ir, nors jis pasižymėjo ir protu, ir iškalba, ne jo nosiai buvo varžytis su klajojančio aktoriaus liežuviu. Aš augau scenoje, ir skvarbus edema ru protas padėdavo iš šių žodinių dvikovų išeiti nugalėtoju.

Ambrozas nuo manęs ir toliau neatstojo, tarytum kvailas šuo, niekaip nesugebantis apeiti dygliakiaulės. Jis nuolat baksnojo mane ir kaskart atsitraukdavo dyglių prismaigstytu veidu. Ir kaskart išsiskirdami mes dar labiau vienas kito nekentėme.

Žmonės visa tai pastebėjo, tad į trimestro galą man prilipo nutrūktgalvio drąsuolio reputacija. Bet iš tikrųjų aš nebuvau drąsus, aš tiesiog nebijojau.

Matote, tai skirtingi dalykai. Tarbeane pažinau tikrą baimę. Bijojau alkio, plaučių uždegimo, sargybinių vinimis pakaltais batais, vyresnių berniukų, ginkluotų iš butelio šukės padarytais peiliais. Kovoje su Ambrozu man nereikėjo tikros drąsos. Tiesiog negalėjau jo bijoti. Man jis tebuvo pasipūtęs juokdarys. Maniau, jis negali man pakenkti.

Buvau kvailys. KETURIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Interliudija. Kitokia tyla

Bastas sėdėjo „Pakelakmenyje“ ir bandė nesujudinti ant kelių padėtų rankų. Po paskutinio Kvouto pasakyto žodžio jis suskaičiavo jau penkiolika savo įkvėpimų, ir nekalta tyla, išsiliejusi aplink tris vyrus tarsi švaraus vandens tvenkinys, ėmė tamsėti ir virsti į kitokią tylą. Bastas dar kartą — šešioliktą — įkvėpė ir pasiruošė akimirkai, kuri, kaip jis bijojo, tuoj ateis.

Ne Basto garbei reikia pasakyti, kad šiaip jis nebijodavo nieko: juk teigiama, kad nebijo tik kvailiai ir dvasininkai. Bet tokia jau tiesa: vos keletas dalykų galėjo jį išmušti iš pusiausvyros. Pavyzdžiui, aukštis Bastui kiek kirbino širdį, tačiau tik vos vos. O štai galingos vasarinės vėtros, kurios praūždavo per šiuos kraštus juodai nudažydamos dangų ir raudamos giliašaknius ąžuolus, versdavo jį jaustis mažu ir bejėgiu.

Bet, žiūrint iš esmės, niekas jam nekėlė baimės: nei audros, nei aukštos kopėčios, nei netgi skreliai. Bastas buvo drąsus, nes nebijojo. Niekas negalėjo priversti jo išblykšti, o jei kartais taip ir nutikdavo, tai tik akimirkai.

Bastui, be abejo, neteikė malonumo mintis apie jo kūno badymą deginančia geležimi, svilinimą karštomis anglimis ar kokį kitą keliamą skausmą. Bet tai, kad jis nemėgo galvoti apie kraujais paplūdusį savo kūną, dar nereiškia, kad jis iš tikro ko nors bijojo. Bastas tiesiog nenorėjo, kad šitaip nutiktų. Kai iš tikrųjų ko nors bijai, baimė įsėlina vidun ir tūno ten, tapusi tavo dalimi. O kadangi Basto budraus proto tokie dalykai neslėgė, jo širdis nebijojo visiškai nieko.

Bet keičiasi ir širdys. Prieš dešimtį metų Bastas ropštėsi į aukštą renelio medį nuskinti tuomet jam patikusiai mergaitei vaisių, tačiau paslydo, ilgą minutę pakarojo žemyn galva ir galiausiai nukrito. Per tą ilgąją minutę į jį suleido šaknis mažytė baimė, ir nuo tol niekada jo nebepaliko.

Panašiai pastaruoju metu Bastas pajuto naują baimę. Dar prieš metus jis buvo toks bebaimis, kad šios jo savybės galėjo pavydėti kiekvienas sveiko proto žmogus, tačiau dabar Bastas bijojo tylos. Ne tos paprastos, kuri įsitvyro, kai niekas nejuda ir nekelia jokio garso. Bastas bijojo gilios, kankinančios tylos, kuri kartais apgaubdavo jo mokytoją kaip nematoma skraistė.

Bastas įkvėpė septynioliktą kartą. Jis stengėsi nejudinti rankų ir laukė, kol į smuklę įsiverš gilioji tyla. Jis laukė, kol ji išsikristalizuos ir iššieps savo dantis vėsiai ramumai, kuri tvyro „Pakelakmenyje“. Bastas žinojo, kaip ji ateina: lyg iš žiemos sukaustytos žemės besisunkiantis speigas, stingdantis skaidrų vandenį, kurį ankstyvas atodrėkis paliko telkšoti furgonų provėžose.

Bet Bastui nespėjus dar kartą įkvėpti, Kvoutas išsitiesė kėdėje ir mostelėjo Metraštininkui, kad šis padėtų plunksną. Smuklininko mokinys vos nepravirko pajutęs, kad tyla nuskrieja šalin lyg išgąsdintas juodas paukštis.

Pasigirdo Kvouto atodūsis, ir jame buvo justi tiek susierzinimas, tiek susitaikymas su tuo, kas neišvengiama.

— Turiu prisipažinti, — tarė jis, — nežinau, kaip pereiti prie kitos istorijos dalies.

Išsigandęs, kad leido tylai tęstis per ilgai, Bastas sučiauškėjo:

— Kodėl tau iškart nepasakojus apie tai, kas svarbiausia? Paskui prireikus galėtum grįžti ir prie kitų dalykų.

— Jei tik viskas būtų taip paprasta, — atrėžė Kvoutas. — O kas yra svarbiausia? Mano magija ar mano muzika? Mano pergalės ar mano kvailystės?

Bastas smarkiai nuraudo ir prikando lūpą.

— Atleisk, — garsiai iškvėpęs tarė Kvoutas. — Patarimas geras, kaip ir visi tavo patarimai, kurie dažnai iš pradžių atrodo beprasmiai. — Jis atsistūmė su kėde nuo stalo. — Bet prieš mums tęsiant, turiu atsiliepti į primygtinį gamtos šauksmą, negaliu jo nepaisyti. Tad, jei leisite, trumpam jus paliksiu.

Metraštininkas su Bastu taip pat atsistojo, pamitrino kojas ir nuėjo savais reikalais. Paskui Bastas uždegė lempas, o Kvoutas atnešė sūrio, duonos ir gausiai prieskoniais pagardintos dešros. Valgydami jie mėgino mandagiai paplepėti, bet visų trijų mintys sukosi tik apie Kvouto istoriją.

Bastas sukirto beveik pusę viso atnešto maisto. Metraštininkas taip pat šveitė nesikuklindamas, nors ir ne tiek daug. Tuo tarpu Kvoutas sukramtė vos porą kąsnelių, paskui tarė:

— Ką gi, tęskime. Muzika ir magija. Pergalės ir kvailystės. Nagi, pagalvokim. Ko dar reikia mūsų istorijai? Kokių gyvybiškai svarbių elementų jai trūksta?

— Moterų, Reši, — tučtuojau atsakė Bastas. — Moterų stygius čia akivaizdus.

Kvoutas nusišypsojo.

— Ne moterų, Bastai. O moters. — Kvoutas pažvelgė į Metraštininką. — Neabejoju, esi apie ją girdėjęs visokių nuogirdų. Aš tau papasakosiu tiesą. Nors bijau, kad ši užduotis man gali pasirodyti per sunki.

Metraštininkas paėmė plunksną, bet dar nespėjus jos įmerkti į rašalą Kvoutas pakėlė ranką:

— Prieš pradėdamas norėčiau pasakyti vieną dalyką. Praeityje man teko pasakoti istorijas, žodžiais tapyti paveikslus, sakyti kartų melą ir dar kartesnę tiesą. Kartą aš sugrojau neregiui spalvas. Skambinau jam liutnia septynias valandas, bet galiausiai jis pasakė jas regintis: žalią, raudoną ir auksinę. Ir ši užduotis buvo lengvesnė už tą, kuri manęs laukia dabar: nupasakoti ją žodžiais. Jūs niekad jos nematėte, niekad negirdėjote jos balso. Jūs negalėsite suprasti.

Kvoutas mostelėjo Metraštininkui imtis plunksnos.

— Bet aš pabandysiu. Dabar ji užkulisiuose, laukia savo pasirodymo. Paruoškime tam sceną... KETURIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Laukinių padarų prigimtis

Norėdamas prisiartinti prie tikrai laukinio padaro, turi būti atsargus. Slapukavimas čia nepadės: laukiniai padarai atpažįsta melą ir spąstus. Kartais jie žaidžia pasalą ir netgi apsimeta jos auka, bet iš tikrųjų šitaip jų pagauti neįmanoma.

Lygiai taip pat, lėtai ir atsargiai, o ne slapukaudami, turime artėti prie šios moters. Ji tokia laukinė, kad netgi pasakodamas apie ją bijau judėti per greitai. Jei būsiu neatsargus, išgąsdinsiu pačią jos idėją, — ir ji nuskris.

Tad iš lėto ir atsargiai pradėsiu nuo to, kaip ją sutikau. Bet prieš tai privalau papasakoti apie įvykius, kurie prieš mano valią nubloškė mane kitapus upės, į Imrę.

Baigiau pirmą trimestrą kišenėje turėdamas tris sidabrinius talentus ir vieną jotą. Dar visai neseniai tokia suma man būtų atrodžiusi didžiausias pasaulio turtas. Dabar viso labo tikėjausi, kad šių pinigų užteks susimokėti už mokslą ir gultą Arklidėse kitą trimestrą.

Paskutinis kiekvieno ketvirčio tarpsnis būdavo skirtas egzaminams. Magistrai nebeskaitydavo paskaitų ir tik kasdien keletą valandų tikrindavo studentų žinias. Nuo to, kaip tau sekėsi, priklausė kito trimestro mokesčio už mokslą dydis. Egzamino dieną ir valandą nulemdavo loterija.

Nuo šio trumpo pokalbio priklausė labai daug: keli neatsakyti klausimai galėjo padvigubinti mokestį už mokslą. Loterijos bilietai, lėmę laikyti egzaminą tarpsnio pabaigoje, buvo labai vertinami, nes tokį ištraukęs turėjai daugiau laiko mokytis ir ruoštis. Tad po bilietų traukimo prasidėdavo gyva prekyba: už pageidaujamą egzamino laiką visi puldavo siūlyti pinigus ir įvairias paslaugas.

Man teko visai neblogas laikas — įpusėjus degimdienio, paskutinės egzaminavimo dienos, rytui. Panorėjęs būčiau galėjęs parduoti savo bilietą, tačiau nusprendžiau — geriau pasimokysiu šias papildomas dienas. Žinojau, kad turiu pasirodyti puikiai, nes kai kurie magistrai apie mane buvo susidarę nekokią nuomonę. Apie slaptą pasiklausymą šįkart negalėjo būti net kalbos. Dabar žinojau, kad už tokį gudravimą galima išlėkti iš Universiteto, tad nenorėjau rizikuoti.

Nors ir mokiausi su Vilu ir Simu nuo ryto ligi vakaro, egzaminas praėjo ne itin sklandžiai. Be vargo susitvarkiau su daugeliu uždavinių, bet atvirai priešiškai nusiteikęs Hemė uždavinėjo klausimus, neturinčius vieno atsakymo, kad viską, ką atsakyčiau, būtų galima laikyti klaida. Priešiškumu dvelkė ir Brandjeras: jis akivaizdžiai padėjo Hemei nešti jo pagiežos naštą. Loreno veidas buvo neįskaitomas, bet vis tiek jaučiau jo nepalankumą.

Po egzamino nenustygdamas vietoje laukiau, kol magistrai priims sprendimą dėl mano mokesčio už mokslą. Iš pradžių jų balsai buvo ramūs ir tylūs, paskui pasidarė garsesni. Galiausiai Kilvinas atsistojo ir pagrūmojo pirštu Hemės pusėn, tuo pat metu šaukdamas ir kita ranka daužydamas per stalą. Hemė tvardėsi geriau, nei būtų pavykę man, atsidūrus prieš dvidešimtį stonų sveriantį iš pykčio maurojantį Artefaktų magistrą.

Rektoriui visus nuraminus ir atkūrus tvarką, buvau pakviestas prie magistrų stalo. Ten gavau kvitą ir perskaičiau: „E’liras Kvoutas. Rudens trimestras. Mokestis: 3 tlt. 9 jt. 7 fe.“

Aštuoniais jotais daugiau, nei turėjau kapšelyje. Išėjęs iš Magistrų salės stengiausi nekreipti dėmesio į krūtinėje virpančią širdį ir bandžiau sugalvoti, kaip iki rytdienos pusiaudienio gauti pinigų.

Kitoje upės pusėje trumpam užsukau pas du pinigų keitėjus seldišus, bet, kaip ir tikėjausi, jie neketino man skolinti nė sudilusio šimo. Tai manęs nenustebino, užtat prablaivino: šitaip man buvo priminta, kuo skiriuosi nuo kitų studentų. Visi jie turėjo šeimas, kurios mokėjo už jų mokslą ir duodavo lėšų pragyvenimui. Jų vardai buvo gerbiami, tad prispaudus bėdai jie galėjo skolintis. Jie turėjo nuosavybės, kurią galėjo užstatyti arba parduoti. Pagaliau jie turėjo namus, į kuriuos bet kada galėjo grįžti.

O aš buvau vienas kaip pirštas. Jei negausiu aštuonių jotų ir nesusimokėsiu už mokslą, neturėsiu kur eiti.

Rodos, paprasčiausia išeitis — pasiskolinti iš draugų, bet aš per daug branginau tą saujelę bičiulių, kad rizikuočiau juos prarasti. Mano tėvas sakydavo: „Yra du užtikrinti būdai prarasti draugą: pasiskolinti ir paskolinti.“

Be to, aš dariau viską, kad paslėpčiau savo beviltišką skurdą. Išdidumas — kvailas dalykas, bet kartu didelė jėga. Tad iš draugų būčiau skolinęsis tik pačiu blogiausiu atveju.

Pagalvojau, ar nevertėtų prisiminti kišenvagio įgūdžių, tačiau tuoj pat supratau, kad tai bloga mintis. Jei naršant po svetimą kišenę mane sučiuptų už rankos, vien antausiu neatsipirkčiau. Geriausiu atveju atsidurčiau kalėjime ir būčiau teisiamas pagal Geležinį įstatymą, blogiausiu — nutemptas „ant ragų“ ir išmestas iš Universiteto už „Arkanumo nariui nederamą elgesį“. Negalėjau šitaip rizikuoti.

Man reikėjo gėlėto, vieno iš tų pavojingų tipų, kurie skolina pinigus beviltiškoje padėtyje atsidūrusiems žmonėms. Galbūt girdėjote juos vadinant „variniais vanagais“, bet dažniausiai jie pravardžiuojami ne taip romantiškai — „grašsiurbiais“ arba „nagiais“. Kad ir kaip būtų vadinami, jų pilna visur. Tiesa, rasti juos sunkoka: paprastai jie savo veiklą slepia, nes ji, švelniai tariant, nėra visai teisėta.

Bet gyvenimas Tarbeane mane šio to išmokė. Porą valandų praleidau labiausiai aptriušusiose Universitete smuklėse, ten užmezgiau keletą atsitiktinių pokalbių ir uždaviau keletą atsitiktinių klausimų. Paskui nuėjau į „Sulankstyto grašio“ lombardą ir paklausiau jau konkrečiau. Galiausiai sužinojau, kur reikia eiti. Anapus upės, į Imrę.

PENKIASDEŠIMTAS SKYRIUS Derybos

Rytiniame Omečio krante įsikūrusį Imrės miestą nuo Universiteto skyrė dvi mylios. Kadangi nuo jo iki Tarbeano tebuvo mažiau kaip pora dienų kelio greitąja karieta, namus čia statėsi daugelis turtingų didikų, politikų ir dvariškių. Gyvendami Imrėje, jie buvo patogiai arti politinio Sandraugos centro, o kartu ir ganėtinai toli nuo Tarbeane tvyrančios pūvančios žuvies, verdamo deguto ir girtų jūreivių vėmalų smarvės.

Imrė garsėjo kaip menų priegloba. Čia sukiojosi muzikantai, dramaturgai, skulptoriai, šokėjai ir šimtai kitų, ne tokių reikšmingų, menų (įskaitant ir niekingiausiąjį — poeziją) atstovų. Atlikėjai važiuodavo į Imrę, nes čia rasdavo tai, ko kiekvienam menininkui labiausiai reikia — supratingą, turtingą ir gausią publiką.

Be to, Imrė turėjo daug naudos iš Universiteto kaimynystės. Dėl įrengto vandentiekio ir simpatinių lempų čia buvo švaresnis oras. Be vargo galėjai gauti kokybiško stiklo, tad langai ir veidrodžiai mieste buvo įprastas dalykas. Akinių stiklai ir įvairios linzės taip pat buvo lengvai randami, tiesa, kainavo brangiai.

Nepaisant to, šiuodu miestai didelės meilės vienas kitam nejautė. Daugeliui Imrės gyventojų nepatiko, kad netoliese tūkstantis protų knibinėja tamsiąsias jėgas, kurias vertėtų palikti ramybėje. Pasiklausęs paprasto miestelėno, nesunkiai galėjai pamiršti, kad šioje pasaulio dalyje jau beveik tris šimtus metų nebedeginami arkanistai.

Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad ir Universitete į Imrės gyventojus žiūrėta su tam tikra panieka: jie čia buvo laikomi savo silpnybėms pataikaujančiais, smukusiais žmogėnais. O taip Imrėje garbinami menai šiapus upės buvo vertinami kaip tuščias laiko gaišimas. Universitetą palikusius studentus dažnai vadindavo „išėjusiais už upės“, o šio posakio mintis buvo ta, kad menais tenka užsiimti tiems, kurių protai per skysti mokslui.

Bet viską sudėjus abi upės pusės veidmainiavo. Universiteto studentai skundėsi vėjavaikiškais muzikantais ir tuščiagalviais aktoriais, o paskui stodavo į eilę pirkti bilietų į jų pasirodymą. Imrės miestelėnai niurzgėjo, kad už dviejų mylių puoselėjami keisti ir paslaptingi mokslai, bet, kai sugriūdavo akvedukas arba kas nors staiga susirgdavo, jie skubiai šaukdavosi Universitete parengtų inžinierių ir daktarų pagalbos.

Žodžiu, laikėsi ilgalaikės įtemptos paliaubos: abi šalys mėtėsi abipusiais nusiskundimais, bet kartu norom nenorom viena kitą pakentė. Na, žinote, kaip būna: gal tokie žmonės ir reikalingi, bet nesinori, kad duktė ištekėtų už vieno iš jų...

Kadangi Imrėje klestėjo muzika ir drama, galite pamanyti, kad aš ten praleisdavau labai daug laiko, — nieko panašaus. Buvau ten nuvykęs tik kartą. Vilemas su Simonu nusivedė mane į smuklę, kur grojo įgudusių muzikantų trio: liutnia, fleita ir būgnas. Už pusgrašį nusipirkau alaus, atsipalaidavau ir pasiruošiau smagiai leisti vakarą su draugais...

Bet nieko iš to neišėjo. Užgrojus muzikai, po kelių minučių beveik bėgte išpuoliau į lauką. Abejoju, ar suprasite kodėl, bet vis tiek bandysiu paaiškinti. Jei tik visa tai apskritai paaiškinama.

Aš negalėjau tiesiog klausytis muzikos ir netapti jos dalimi. Tai buvo tas pats, kas stebėti, kaip tavo mylimoji gulasi į lovą su kitu vyru. Ne. Ne visai taip. Tas jausmas buvo lyg...

Lyg tai, ką išgyvena Tarbeane mano matyti „smaližiai“. Įstatymai, žinoma, denerio dervą draudė kuo griežčiausiai, tačiau didžiajai miesto daliai tai nėmaž nerūpėjo. Ją pardavinėjo susuktą į vaškinį popierių, kaip ledinukus ar irisus. O jos pakramčius apima euforija. Palaima. Pasitenkinimas.

Bet jau po kelių valandų ima krėsti drebulys, apima desperatiškas naujos dozės troškimas, ir kuo seniau vartoji dervą, tuo alkis stipresnis. Kartą Tarbeane mačiau jauną, ne daugiau kaip šešiolikos metų, merginą: „smaližiams“ būdingos tuščios akys ir nenatūraliai balti dantys išdavė, kad ji beviltiškai įnikusi į denerį. Mergina maldavo jūreivio duoti jai „saldėsį“, kurį šis tyčiodamasis laikė taip, kad ji nepasiektų. Jūreivis pasakė, kad atiduos jai dervą, jei ji nusirengs ir nuoga pašoks jam tiesiog čia, gatvėje.

Mergina nusimetė drabužius ir nekreipdama dėmesio, kad į ją žiūri praeiviai ir kad jau beveik Viduržiemis, o po kojomis keturi coliai sniego, ėmė šokti savo nevilties šokį. Jos laibos galūnės pabalo ir drebėjo, judesiai buvo graudžiai nerangūs. Kai jūreivis nusijuokė ir papurtė galvą, mergina maldaudama ir raudodama puolė ant kelių, lyg paklaikusi kabinosi jam į kojas ir žadėjo už dervą padaryti viską viską...

Štai kaip aš jaučiausi, matydamas grojančius muzikantus. Negalėjau šito ištverti. Kasdieninis muzikos trūkumas man tapo panašus į dantų skausmą: įpranti, ir jis nebetrukdo gyventi. Bet žiūrėti į tai, ko trokštu ir kas man nepasiekiama, buvo nepakeliama.

Tad vengiau Imrės iki pat tos dienos, kai bėdos dėl mokesčio už antrą trimestrą privertė keltis per upę. Man reikėjo surasti Devi — žmogų, iš kurio gali pasiskolinti bet kas, nepriklausomai nuo to, kokioje beviltiškoje padėtyje yra atsidūręs.

Taigi persikėliau per Ometį Akmeniniu tiltu ir nuėjau į Imrę. Savo kontorą gėlėtas buvo įkūręs viename skersgatvyje, iš kitos mėsininko parduotuvės pusės, ir patekti ten galėjai tik užkopęs siaurais laipteliais iki balkono. Ši Imrės dalis man priminė Tarbeano Pakrantę. Iš apačios sklindanti šleikšti prakartusių riebalų smarvė vertė džiaugtis, kad pučia vėsus rudeninis vėjelis.

Priėjęs dideles, sunkias duris stabtelėjau ir dvejodamas pažvelgiau žemyn į skersgatvį. Ketinau veltis į pavojingą reikalą. Neatgavęs skolos, pinigų keitikas seldišas gali patraukti į teismą. Tuo tarpu gėlėtas arba sumuš, arba apiplėš, arba ir viena, ir kita. Ne itin smagi perspektyva. Žaidžiau su ugnimi.

Bet neturėjau kito pasirinkimo. Giliai įkvėpiau, ištiesinau pečius ir pabeldžiau į duris.

Nusivaliau suprakaitavusius delnus į apsiaustą: norėjau, kad jie būtų pakenčiamai sausi, kai reikės spausti geletui ranką. Tarbeane sužinojau, kad geriausias būdas derėtis su tokiais žmonėmis — spinduliuoti pasitikėjimą savimi. Juk jie pelnosi iš kitų silpnumo.

Išgirdau atitraukiant sunkią sklendę, paskui durys atsidarė ir už jų pasirodė jauna mergina. Tiesūs, šviesiai rausvi jos plaukai įrėmino laumišką veidą, o jame skleidėsi žavi kaip sprogstantis pumpuras šypsena.

— Klausau.

— Ieškau Devi, — tariau.

— Jau radai, — atsakė ji paprastai. — Užeik.

Įžengiau vidun, o ji uždarė duris ir užstūmė geležinę sklendę. Kambarys buvo be langų, bet gerai apšviestas ir sklidinas levandų kvapo — maloni permaina lyginant su skersgatvio dvoku. Ant sienų kabėjo gobelenai, o vieninteliai baldai buvo mažas staliukas, knygų lentyna ir didelė lova su užtrauktomis baldakimo užuolaidomis.

— Prašau, — tarė ji, mosteldama į stalo pusę. — Prisėsk.

Mergina įsitaisė kitoje staliuko pusėje ir sunėrė ant jo pirštus. Devi elgesys privertė vėl susimąstyti apie jos amžių: matyt, suklaidintas smulkaus sudėjimo, palaikiau ją visai jaunute. Bet kuriuo atveju jai negalėjo būti daugiau kaip per dvidešimtį — nieko panašaus į tai, ką tikėjausi čia rasti.

Devi man žaviai mirktelėjo.

— Man reikia paskolos, — tariau.

— Gal pirmiausia prisistatyk? — nusišypsojo ji. — Mano vardą jau žinai.

— Kvoutas.

— Tikrai? — Devi išlenkė antakius. — Šį bei tą apie tave girdėjau. — Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. — Maniau, tu aukštesnis.

„Tą patį galėčiau pasakyti ir aš“, — šmėstelėjo galvoje. Jaučiausi visiškai išmuštas iš vėžių. Buvau pasiruošęs beveik atvirais grasinimais ir bravūra atmieštoms deryboms su raumeningu galvažudžiu, tad dabar nežinojau, ko tikėtis iš šio besišypsančio vaiko.

— Ir ką tokio girdėjai? — paklausiau, kad nutraukčiau tylą. — Tikiuosi, nieko blogo.

— Ir gero, ir blogo, — Devi plačiai nusišypsojo. — Bet nieko nuobodaus.

Kad paslėpčiau nerimą, sukryžiavau rankas.

— Taigi kaip būtent mes galime viską sutvarkyti?

— O tu ne iš linksmųjų, ar ne? — tarė ji ir nusivylusi trumpai atsiduso. — Gerai, eime iškart prie reikalo. Kiek tau reikia?

— Viso labo apie talentą, — atsakiau. — Tiksliau sakant, aštuonių jotų.

Devi griežtai papurtė galvą, kartu ir savo šviesiai rusvus plaukus.

— Deja, negaliu to padaryti. Paskolos po pusgrašį nevertos mano laiko.

Susiraukiau.

— Tai kokios paskolos jo vertos?

— Keturi talentai, — atsakė ji. — Tai mažiausia suma.

— O palūkanos?

— Penkiasdešimt procentų per du mėnesius. Tad, jei ketini imti mažiausią paskolą, trimestro pabaigoje susidarys du talentai. Jei nori, visą skolą gali grąžinti per šešis mėnesius. Bet kol neatgausiu didžiosios dalies — du talentai per trimestrą.

Linktelėjau ne itin nustebęs. Tai buvo maždaug keturis kartus daugiau, nei būtų užsiprašęs net godžiausias pinigų keitikas.

— Bet aš mokėsiu palūkanas ir už tuos pinigus, kurių man iš tikrųjų nereikia.

— Ne, — tarė Devi, rimtai žiūrėdama man į akis. — Tu mokėsi palūkanas už pinigus, kuriuos skoliniesi. Toks sandėris.

— O kaip dėl dviejų talentų? — paklausiau. — Tuomet besibaigiant...

Devi nutraukė mane sumojuodama rankomis.

— Mes čia nesiderame. Aš tiesiog pranešu apie paskolos sąlygas. — Ji atsiprašomai nusišypsojo. — Atleisk, kad iškart to nepaaiškinau.

Pažiūrėjau į ją, jos pečių laikyseną, į akis, kuriomis ji drąsiai pasitiko mano žvilgsnį.

— Gerai, — tariau pasiduodamas. — Kur pasirašyti?

Devi pažvelgė į mane kiek sumišusi, truputį suraukusi kaktą.

— Nieko nereikia pasirašinėti. — Ji atidarė stalčių ir išėmė rudą buteliuką su stikliniu kamščiu. Šalia jo ant stalo padėjo ilgą smeigtuką. — Tik šiek tiek kraujo.

Mano rankos nusviro, aš suakmenėjau.

— Nesijaudink, — nuramino ji. — Smeigtukas švarus. Man reikia tik trijų lašelių.

Pagaliau atgavau žadą:

— Tu turbūt juokauji.

Devi pakreipė galvą, jos lūpų kampučiuose šmėkštelėjo šypsena.

— Tu nežinojai? — nustebusi paklausė. — Retai kada kas nors ateina visko nežinodamas.

— Negaliu patikėti, kad kas nors iš tiesų... — pritrūkęs žodžių nutilau.

— Tai ne visiems ir skirta, — tarė ji. — Paprastai tenka dirbti su esamais arba buvusiais studentais. Žmonės šioje upės pusėje palaikytų mane ragana, demonu ar panašia nesąmone. O Arkanumo nariai puikiai žino, kam man reikia kraujo ir ką su juo galiu padaryti.

— Tu taip pat Arkanumo narė?

— Buvusi, — atsakė Devi, o jos šypsena kiek priblėso. — Prieš palikdama Universitetą, spėjau tapti re’lare. Mano žinių pakanka, kad, turėdama šiek tiek kraujo, būčiau rami, jog žmogus nuo manęs niekur nepasislėps. Iškasčiau ir iš po žemių.

Prisiminiau trimestro pradžioje darytą vaškinę Hemės lėlę: tuomet aš panaudojau viso labo plauką, o juk kraujas — gerokai efektyvesnė simpatinio ryšio kūrimo priemonė.

— Bet juk turėdama mano kraujo, — pasakiau įtariai, — be viso kito, tu galėsi mane nužudyti.

Devi atvirai pažvelgė man į akis.

— Kaip naujoji Arkanumo žvaigždė, tu siaubingai kvailas. Gerai pagalvok. Ar aš likčiau šiame versle, jei būčiau linkusi piktnaudžiauti simpatija?

— Magistrai apie tai žino?

Ji nusijuokė.

— Dėl Viešpaties kūno, žinoma, ne. Nei konsteblis, nei vyskupas, nei mano motina. — Ji parodė pirštu sau į krūtinę, paskui į mane. — Aš žinau, ir tu žinai. Šito paprastai pakanka geriems darbiniams santykiams.

— O kaip tie atvejai, kai nepakanka? — paklausiau. — Kas, jei aš trimestro pabaigoje neturėsiu pinigų? Kas tuomet?

Ji skėstelėjo rankomis ir nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

— Tuomet mudu kaip nors susitarsime. Kaip protingi žmonės. Galbūt dirbsi man. Išduosi paslaptis. Teiksi paslaugas. — Ji nusišypsojo ir lėtai, gašliai mane nužvelgė, o pastebėjusi mano sumišimą nusikvatojo. — Jei reikalai pasidarys visai prasti ir tu nustosi bendradarbiauti, norėdama padengti savo nuostolius galėsiu, pavyzdžiui, kam nors parduoti tavo kraują. Visi turi priešų. Bet dar niekad neteko iki to nusiristi. Grėsmės paprastai pakanka, kad žmonės neužsimirštų.

Devi pastebėjo mano veido išraišką ir jos pečiai kiek nusileido.

— Nagi, — tarė ji švelniai. — Atėjai čia tikėdamasis pamatyti storakaklį gėlėtą randuotais krumpliais. Buvai pasiruošęs susitarti su žmonėm, kurie išmargintų tave dvylika skirtingų pragaro spalvų, jei pavėluotum bent dieną. Mano būdas geresnis. Paprastesnis.

— Tai beprotybė, — tariau stodamasis. — Nė už ką šito nedarysiu.

Linksmas Devi veidas kiek apniuko.

— Nusiramink, — tarė ji, aiškiai imdama irzti. — Elgiesi kaip kaimietis, manantis, kad aš noriu nupirkti jo sielą. Tai viso labo keli lašai kraujo, kad galėčiau laikyti tave ant vadžių. Tai lyg užstatas. — Ji raminamai mostelėjo rankomis, tarsi glostytų orą. — Gerai, štai ką dar pasakysiu. Paskolinsiu tau pusę galimos mažiausios sumos. — Ji viltingai į mane pažvelgė. — Du talentus. Šitaip tinka?

— Ne, — atsakiau. — Atleisk, kad sugaišinau tave, bet aš negaliu. Ar yra čia kur nors kitų gėlėtų?

— Žinoma, — šaltai atsakė Devi. — Bet aš ne itin linkusi dalytis tokia informacija. — Ji pašaipiai pakreipė galvą. — Beje, šiandien juk degimdienis? Ar tau nereikia sumokėti už mokslą iki rytojaus pusiaudienio?

— Susirasiu juos pats, — atkirtau.

— Neabejoju, kad susirasi, tu juk protingas vaikinas. — Devi mostelėjo man plaštaka. — O dabar nesivaržydamas palydėk save iki durų ir uždaryk jas iš anos pusės. Ir meiliai prisimink Devi po dviejų mėnesių, kai koks nors galvažudys išspirs tavo gražutės burnytės dantis.

Išėjau iš Devi ir, apimtas nerimo bei pykčio, žingsniavau Imrės gatvėmis, bandydamas surikiuoti mintis ir sugalvoti, kaip išspręsti problemą.

Grąžinti dviejų talentų paskolą mano galimybės buvo visai neblogos: tikėjausi netrukus susilaukti paaukštinimo Žvejykloje, o kai man leis įgyvendinti savus projektus, pradėsiu ir gerai uždirbti. Svarbiausia viso šito sulaukti, o tam reikia likti Universitete. Žodžiu, laiko klausimas.

Štai ką aš iš tikrųjų skolinausi — laiką. Dar vieną trimestrą. Kas žino, kokių galimybių gali pasitaikyti per kitus du mėnesius?

Bet, nepaistant visų bandymų save įtikinti, žinojau tiesą: tai bloga mintis. Tiesiog prašiausi bėdos. Man tereikėjo sutramdyti išdidumą ir paklausti Vilo, Simo ar Sovojaus, ar negalėtų paskolinti trūkstamų aštuonių jotų. Atsidusau ir susitaikiau su mintimi, kad kitą trimestrą teks miegoti gatvėje ir ieškoti maisto šiukšlynuose. Na, bent nebus blogiau, nei Tarbeane.

Kai buvau begrįžtąs į Universitetą, staiga pastebėjau, kad mano nerimastingos kojos atvedė prie lombardo. Nuo to, ką pamačiau pro jo langą, pajutau pirštuose pažįstamą skausmą...

— Kiek kainuoja septynių stygų liutnia? — paklausiau. Iki tos dienos, kiek pamenu, apskritai nebuvau užėjęs į jokią parduotuvę.

— Lygiai keturi talentai, — linksmai atsakė šeimininkas.

Pamaniau, kad jis arba naujokas čia, arba girtas. Lombardininkai niekad nebūna linksmi, netgi tokiuose turtinguose miestuose kaip Imrė.

— A-a... — net nebandžiau slėpti nusivylimo. — Galiu apžiūrėti?

Jis padavė man instrumentą. Nebuvo ką labai apžiūrinėti: pagamintas iš grublėto medžio, negrabiai nulakuotas, subraižytas. Iš žarnų padaryti dalmenys seniai prašėsi pakeičiami, bet man tai nelabai rūpėjo, nes paprastai skambindavau be jų. Korpusas buvo palisandrinis, tad garsas turbūt ne itin subtilus. Kita vertus, palisandras puikiai tinka žmonių prisigrūdusioje smuklėje — iš jo pagamintos liutnios skambesys gali prasiskverbti pro tingų minios murmesį. Stuktelėjau į korpusą pirštu ir pasigirdo aidus gausmas. Garsas švarus, bet nelabai malonus. Ieškodamas dingsties ilgiau palaikyti liutnią rankose, ėmiau ją derinti.

— Galėčiau nuleisti iki trijų su puse, — tarė žmogus už prekystalio.

Pastačiau ausis: jo balse išgirdau neviltį. Pamaniau, kad didikų ir gerai uždirbančių muzikantų knibždančiame mieste turėtų būti sunku parduoti negražią naudotą liutnią. Papurčiau galvą.

— Stygos senos, — pasakiau. Iš tikrųjų jos buvo visai geros, tačiau tikėjausi, kad pardavėjas apie tai nieko nenutuokia.

— Teisybė, — sutiko jis, patvirtindamas savo neišmanymą, — bet stygos — pigus daiktas.

— Turbūt, — abejodamas atsakiau.

Galvoje subrendus planui, truputėlį išderinau visas stygas, paskui perbraukiau per jas ir įsiklausiau į ausį rėžiantį garsą. Rūgščiu ir tiriamu žvilgsniu nužvelgiau liutnios grifą.

— Manau, grifas įskilęs — Subrazginau minorinį akordą ir jis nuskambėjo dar bjauriau. — Bent taip atrodo iš garso, ar ne? — Perbraukiau per stygas stipriau.

— Trys, ir du jotai? — viltingai paklausė pardavėjas.

— Tai ne man, — atsakiau tarsi jį pataisydamas. — Mano mažajam broliui. Niekšelis neduoda man ramybės.

Vėl brūkštelėjau per stygas ir nutaisiau sugižusią miną.

— Gal ir nemirštu iš meilės tam šmikiui, bet nesu toks žiaurus, kad pirkčiau jam liutnią įskilusiu grifu. — Padariau reikšmingą pauzę. Nesulaukęs atsako, pasufleravau jį pardavėjui. — Bent jau ne už tris ir du.

— Lygiai trys? — su viltim paklausė jis.

Iš pažiūros laikiau liutnią lengvabūdiškai ir nerūpestingai, bet jeigu tik būčiau leidęs iš širdies išsiveržti tikriesiems jausmams, mano pirštų sąnariai būtų pabalę ją stipriai gniaužiant. Nesitikiu, kad tai suprasite. Kai čandrianai išžudė mano trupę, jie atėmė iš manęs šeimą ir vienintelius kada nors turėtus namus. Bet Tarbeane sulaužyta tėvo liutnia tam tikra prasme buvo dar baisesnis dalykas. Aš tarsi praradau rankas, kojas, akis, visus gyvybiškai svarbius organus. Tuos metus be muzikos praklaidžiojau po Tarbeaną pusgyvis, kaip suluošintas kareivis ar gyvas numirėlis.

— Klausykit, — tariau nuoširdžiai, — turiu čia du talentus ir porą jotų. — Išsitraukiau kapšą. — Jie gali atitekti jums, arba šis šlykštus daiktas dar dešimt metų dulkės ant viršutinės lentynos.

Mūsų žvilgsniai susitiko. Iš visų jėgų stengiausi, kad mano veidas neišduotų, kaip siaubingai trokštu šios liutnios. Galėjau dėl jos padaryti bet ką. Šokti nuogas ant sniego. Paklaikęs ir drebantis pulti ant kelių, kabintis pardavėjui į kojas, pažadėti jam viską viską...

Atskaičiavau du talentus ir du jotus — beveik visus pinigus, kuriuos buvau sutaupęs mokesčiui už kitą trimestrą. Dedamos monetos ant mane nuo pardavėjo skiriančio prekystalio garsiai dzingtelėjo.

Vyras ilgai žiūrėjo į mane, tarsi vertindamas. Žvangtelėjo dar vienas jotas. Laukiau. Kai galiausiai jis ištiesė ranką paimti pinigus, jo iškamuota mina buvo tokia, kokią ir buvau pratęs matyti lombardininkų veiduose.

Devi atidarė duris ir nusišypsojo.

— Na, atvirai sakant, nebesitikėjau tavęs čia išvysti. Užeik. — Man įėjus, ji užsklendė duris ir priėjo prie stalo. — Tačiau nepasakyčiau, kad jaučiuosi nusivylusi. — Devi žvilgtelėjo per petį ir žybtelėjo išdykėliška šypsena. — Tikėjausi malonaus bendradarbiavimo. — Ji atsisėdo. — Taigi du talentai?

— Tiesą sakant, praverstų ir keturi. — Būtent tiek reikėjo sumokėti už mokslą ir gultą Arklidėse. Pats galiu miegoti gatvėje ir pučiant vėjui, ir pilant lietui, bet mano liutnia nusipelno geresnio.

— Puiku, — atsakė Devi ir paėmė butelį bei smeigtuką.

Pirštų galai man buvo reikalingi sveiki, tad dūriau sau į viršutinę plaštakos pusę, lėtai įlašinau į rudąjį buteliuką tris lašus kraujo ir padaviau Devi.

— Smeigtuką taip pat ten įmesk.

Padariau, ką lieptas.

Devi patepė kamštį kažkokia skaidria medžiaga, paskui įgrūdo jį į butelio kakliuką.

— Geri klijai, apsaugantys nuo tavo bičiulių iš kitos upės pusės, — paaiškino ji. — Dabar galiu atidaryti buteliuką tik jį sudaužydama. Kai grąžinsi man skolą, gausi jį sveiką ir galėsi miegoti ramiai, žinodamas, kad nieko sau nepasilikau.

— Jei tik neturi tirpiklio, — pastebėjau aš.

Devi pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu.

— Pasitikėjimas nėra tavo stiprioji savybė, ar ne? — Ji pasirausė stalčiuje, išėmė gabaliuką sandarinimo vaško ir prikišo jį prie ant stalo degančios lempos. — Turi antspaudą, žiedą ar ką nors panašaus? — paklausė Devi, lipindama vašką ant kamščio.

— Jei turėčiau papuošalų, manęs čia nebūtų, — atvirai atsakiau ir prispaudžiau prie vaško nykštį. Išėjo lengvai atpažįstamas įspaudas. — Šito pakaks.

Devi deimantine adata išgraviravo ant buteliuko šono numerį, paskui paėmė popieriaus lapelį. Akimirką kažką ant jo rašė, paskui, laukdama, kol nudžius rašalas, pamosavo juo.

— Nunešk bet kuriam pinigų keitikui šioje ar anoje upės pusėje, — linksmai tarė ji, paduodama man lapelį. — Malonu su tavim turėti reikalų. Užsuk dažniau.

Ėjau atgal į Universitetą su kapšelyje žvangančiomis monetoms, jausdamas ant peties malonų liutnios svorį. Ji buvo naudota, bjauri ir kainavo man labai daug — pinigų, kraujo ir dvasios ramybės. Mylėjau ją kaip vaiką, kaip orą, kuriuo kvėpuoju, kaip savo dešinę ranką. PENKIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Degutas ir skarda

Antro trimestro pradžioje Kilvinas leido man mokytis sigaldrijos. Ši žinia privertė iš nuostabos kilstelėti keletą antakių, tačiau ne Žvejykloje, kur jau spėjau įrodyti, kad esu uolus darbininkas ir stropus studentas.

Sigaldrija, paprastai kalbant, yra jėgą nukreipiančių įrankių rinkinys. Kažkas panašaus į simpatiją, tik viskas daug tvirčiau.

Pavyzdžiui, jei paimsite dvi plytas ir ant vienos išraižysite runą ule, o ant kitos — doch, jos sukibs lyg suteptos cemento skiediniu.

Bet viskas ne taip paprasta. Reikalas tas, kad minėtosios runos plėšia plytas tokia jėga, kokia yra lygi jų traukos jėgai. Kad to nebūtų, turite ant kiekvienos plytos pridėti runą aru. Aru yra molio runa, ji priverčia du molio gabalus sulipti ir šitaip beveik išsprendžia problemą.

Tačiau tik beveik: aru ir doch viena prie kitos netinka. Tai blogas derinys. Kad jos derėtų, ant abiejų plytų turite pridėti keletą jungiančių runų — gea ir teh. Tada plytos tikrai sukibs ir nelūš.

Bet tik tuo atveju, jei jos iš gryno molio. O daugelis jų ne tokios. Todėl prieš degant plytas į molį dera įmaišyti šiek tiek geležies. Žinoma, tai reiškia, kad vietoj aru reikės naudoti fehr. Paskui, kad viskas pagaliau tinkamai sutaptų, dar teks pridėti teh ir gea...

Kaip matote, cementas yra paprastesnė ir patikimesnė plytų mūrijimo priemonė.

Mokiausi sigaldrijos vadovaujamas Kamaro. Šis randuotas vienaakis buvo Kilvino dešinioji ranka, ir tik tada, kai įrodydavai jam gerai įsisavinęs sigaldriją, gaudavai leidimą mokytis pas vieną iš patyrusių artefaktorių. Paskui, tokį leidimą gavęs, padėdavai naujajam mokytojui triūsti prie jo projektų, o jis mainais atverdavo savo meno subtilybes.

Iš viso yra šimtas devyniasdešimt septynios runos. Jų įsisavinimas primena naujos kalbos mokymąsi, skirtumas tik tas, kad nepažįstamų raidžių — beveik dvi šimtinės, ir dažnai tenka pačiam kurti naujadarus. Daugumai studentų tekdavo paplušėti bent mėnesį, kol Kamaras nuspręsdavo, kad jie pasirengę žengti toliau. Kai kuriems prireikdavo ir viso trimestro.

Aš runas išmokau per septynias dienas.

Kaip man tai pavyko?

Pirmiausia, aš turėjau tikslą. Kiti studentai galėjo sau leisti bimbinėti: tėvai ar globėjai apmokėdavo jų sąskaitas. O aš privalėjau Žvejykloje kuo greičiau gauti aukštesnį rangą, kad galėčiau imtis savo paties projektų ir iš jų užsidirbti. Mokestis už mokslą jau nebebuvo svarbiausias dalykas. Svarbiausia dabar buvo Devi.

Antra, aš buvau talentingas. Ne šiaip gabus, o labai talentingas.

Ir trečia, man paprasčiausiai sekėsi.

Persimetęs per petį liutnią ėjau iš įvairiaspalvių skudurų susiūtą antklodę primenančiu Pagrindinio pastato stogu. Leidosi blausios, debesingos sutemos, bet kelią žinojau gerai. Žengiau deguto ir skardos lopinėliais, mat jau buvau spėjęs išsiaiškinti, kad raudonos čerpės ir pilkas skalūnas — pavojinga atrama kojoms.

Po kažkurio iš daugelio Pagrindinio pastato perstatymų vienas kiemelis liko visiškai izoliuotas. Į jį galėjai patekti tik per aukštą vienos auditorijos langą arba nusileidęs nuo stogo gumbuota obelim.

Ateidavau čia paskambinti liutnia — Arklidės mano muzikinių įgūdžių lavinimui nelabai tiko. Ne tik todėl, kad muzika šioje upės pusėje buvo vertinama kaip lengvabūdiškas laiko gaišimas, bet ir todėl, kad grodamas tuo metu, kai kaimynai nori miegoti ar mokytis, būčiau įgijęs daug priešų. Tad ateidavau čia. Puiki vietelė: ir vienuma, ir namai per žingsnį.

Kiemelyje vešėjo sulaukėjusi gyvatvorė, nuo jos neatsiliko ir veją užkėtusios piktžolės bei gėlės. Bet po obelim stovėjo puikiai mano poreikiams tinkantis suoliukas. Paprastai ateidavau čia vėlų vakarą, kai Pagrindinis pastatas jau būdavo užrakintas ir ištuštėjęs. Bet buvo tedendienis, taigi greitai papietavus tarp Elksa dal paskaitos ir darbo Žvejykloje pradžios man liko beveik valanda laisvo laiko. Užtektinai truputį pamuzikuoti.

Tačiau kai pasiekiau kiemelį, pamačiau languose šviesas. Brandjero paskaita užsitęsė.

Taigi likau ant stogo. Auditorijos langai buvo uždaryti, tad mažai tikėtina, jog kas nors mane išgirs.

Atsirėmiau nugara į artimiausią kaminą ir pradėjau skambinti. Maždaug po dešimties minučių šviesos užgeso, tačiau nusprendžiau likti čia, o ne gaišti leisdamasis į kiemelį.

Man įpusėjus „Timą Dešimt Trinkt“, iš už debesų išlindo saulė. Auksinė jos šviesa užliejo stogą ir krito nuo jo krašto į mažąjį kiemelį.

Ir tuomet išgirdau iš apačios sklindant keistą šnaresį: tarsi žolėje būtų sušiugždėjęs koks nors išgąsdintas gyvūnas. Bet pasiekė mano ausis ir kitas garsas, visai nepanašus į krūmuose besislepiančios voverės ar triūso krebždesį. Tai buvo stiprus, metalinis dunktelėjimas, lyg iš rankų iškritus sunkiam geležiniam laužtuvui.

Nustojau grojęs ir, nebaigtai melodijai tebeskambant galvoje, susimąsčiau. Gal apačioje manęs klausosi koks nors studentas? Įdėjau liutnią į dėklą, priėjau prie stogo krašto ir pažvelgiau žemyn.

Per tankius beveik visą rytinį kiemelio kraštą apaugusius krūmus negalėjau nieko įžiūrėti. Gal tas studentas įlipo pro langą?

Vakaro žaros sparčiai geso, tad kuomet nusileidau obelimi, visą kiemelį jau dengė šešėlis. Aukštasis auditorijos langas jau buvo uždarytas; pro čia niekas negalėjo ateiti. Nors greitai temo, smalsumas nugalėjo atsargumą, ir aš įropojau į krūmyną.

Čia buvo visai erdvu. Kai kur krūmai augo taip, kad šakelės ir lapija telkėsi tik viršuje, sudarydamos žalius skliautus, o apačioje vietos buvo tiek, kad galėjai patogiai sėdėti. Nusprendžiau — jei kitą trimestrą neturėsiu pinigų užsimokėti už gultą Arklidėse, kuo puikiausiai galėsiu miegoti čia.

Net ir blėstančioje vakaro šviesoje mačiau, kad esu vienas. Vietos pasislėpti čia pakaktų nebent triušiui. Ir neįžiūrėjau nieko, kas galėtų kelti metališką garsą.

Niūniuodamas lengvai įstringantį „Timo Dešimt Trinkt“ priedainį, nuropojau į kitą krūmyno galą. Ten pastebėjau kanalizacijos groteles. Tokių galėjai rasti visame Universitete, bet šios buvo senesnės ir didesnės. Tiesą sakant, jas nukėlus, pro angą galėjo įlįsti ir gana stambus žmogus.

Neryžtingai suėmiau ranka metalinį virbą ir trūktelėjau. Sunkios grotelės pasisuko ant lanksto, bet pakėlus maždaug tris colius užstrigo. Prietemoje negalėjau įžiūrėti, kas jas laiko. Patraukiau stipriau, bet grotelės nepajudėjo iš vietos. Galiausiai nusprendžiau nebesikamuoti ir jas paleidau. Pasigirdo stiprus metalinis dunktelėjimas. Lyg iš rankų iškritus sunkiam geležiniam laužtuvui.

Tuomet mano pirštai užčiuopė tai, ko nepastebėjo akys: ant virbų išgraviruotų griovelių raizginį. Pažiūrėjau įdėmiau ir pamačiau kelias iš mokslų pas Kamarą pažįstamas runas: ule ir doch.

Staiga mano galvoje kažin kas spragtelėjo, ir „Timo Dešimt Trinkt“ priedainis susiliejo su kelias pastarąsias dienas kaltomis runomis:

Doch ir ule — Sujungimui,

Reh — ieškojimui,

O kel — radimui,

Gea — raktas,

Teh — spyna,

Vanduo — pesin,

Resin — uola.

Čia dainelę teko nutraukti, nes išmušė šešias, ir varpo gausmas pažadino mane iš susimąstymo. Norėdamas prisilaikyti, atsirėmiau ranka į žemę, bet pirštai neužčiuopė nei jos, nei lapų. Jie palietė kažką apvalų, kietą ir glotnų — žalią obuolį.

Išropojau iš krūmyno ir nuėjau į šiaurvakarinį kiemelio kampą, kur augo obelis. Ant žemės nebuvo jokių vaisių: šiuo metų laiku jie dar ne tiek prinokę, kad kristų nuo šakų. Be to, geležinės grotelės buvo kitame kiemelio gale. Obuolys negalėjo taip toli nuriedėti. Jį ten kažkas nunešė.

Nežinojau, ką ir galvoti, bet prisiminęs, kad vėluoju į vakarinę pamainą Žvejykloje, užkopiau obelimi, pasiėmiau liutnią ir nuskubėjau į Kilvino dirbtuves.

Tą patį vakarą į dainelės tekstą sudėjau ir visas kitas runas. Sugaišau tam kelias valandas, bet kai baigiau, jaučiausi lyg turėdamas galvoje sigaldrijos žinyną. Kitą dieną Kamaras man surengė išsamų, dvi valandas trukusį egzaminą, ir aš jį išlaikiau.

Toliau besimokant Žvejykloje mano mokytojas tapo Manetas — pagyvenęs, pasišiaušęs studentas, su kuriuo susipažinau pirmosiomis dienomis Universitete. Manetas čia mokėsi beveik trisdešimt metų ir visi jį žinojo kaip „amžiną e’lirą“. Nors formaliai mes buvome lygūs, jis turėjo daugiau praktinės patirties Žvejykloje, nei tuzinas aukštesnio rango studentų kartu sudėjus.

Manetas buvo kantrus ir dėmesingas. Tiesą sakant, jis priminė pirmąjį mano mokytoją, Abentį. Skirtumas tik toks, kad Benas klajojo po pasaulį kaip vietoj nenustygstantis skardininkas, o Manetas, kaip visi žinojo, netroško nieko kita, tik likti Universitete visą gyvenimą.

Mokyti Manetas pradėjo nuo paprasto ir lengvo: jis atskleidė man nesudėtingą formulę, reikalingą dvigubai tvirtesnio stiklo ir karščiui atsparių piltuvėlių gamybai. Jo globojamas artefakcijos mokiausi taip pat greitai, kad ir viso kito, tad netrukus ėmėmės kur kas sudėtingesnių darbų, tokių kaip karščiaėdžiai ir simpatinės lempos.

Aukščiausio lygio artefakcija — simpatiniai laikrodžiai ar šilumsraigčiai — kol kas man buvo neįkandama, bet žinojau, kad tai tik laiko klausimas. Deja, laiko man buvo likę labai mažai. PENKIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Degimas

Įsigijus liutnią, muzika sugrįžo į mano gyvenimą, tačiau greitai pajutau tų trejų metų, kuriuos negrojau, pasekmes. Keli pastarieji darbo Artefaktinėje mėnesiai įdiržino ir sustiprino rankas, bet ne visai taip, kaip reikia muzikavimui. Tik po kelių kankinamų dienų vėl galėjau skambinti be perstojo bent valandą.

Gal būčiau daręs pažangą daug greičiau, jei ne kiti mokslai, į kuriuos buvau pasinėręs iki kaklo. Dvi valandas per dieną praleisdavau Medikoje, čia budėdavau arba bėgiodavau atlikti įvairiausių pavedimų, maždaug tiek pat laiko skirdavau paskaitoms ir skaičiavimui Matematikoje, ir dar tris valandas mokydavausi artefaktoriaus amato gudrybių Žvejykloje, vadovaujamas Maneto.

Dar buvo sudėtingesniosios simpatijos kursas pas Elksa dal. Ne paskaitose jis buvo žavus, tyliakalbis, o užėjus tam tikrai nuotaikai — netgi linksmas. Bet kai Elksa dal atsistodavo priešais auditoriją, jį tarsi kas apsėsdavo: kartais elgdavosi kaip pamišęs pranašas, kartais — kaip vergų galeros būgnininkas. Kasdien per jo paskaitas energijos išeikvodavau tiek, lyg jos būtų trukusios ne tris, o visas penkias valandas.

Be to, dar turėjau mokamą darbą Kilvino dirbtuvėse, tad man vos likdavo laiko pavalgyti, pamiegoti ir pasimokyti. Skirti liutniai tiek dėmesio, kiek ji buvo verta, niekaip negalėjau.

Muzika yra išdidi ir aikštinga dama. Jei skirsite jai daug laiko ir dėmesio, ji bus jūsų. Bet jeigu ją paniekinsite, ateis diena, kai ją kviesite, o ji neatsilieps. Tad, norėdamas šito išvengti, ėmiau mažiau miegoti.

Pagyvenęs pagal tokią dienotvarkę tarpsnį, pasijutau išvargęs. Po trijų tarpsnių dar laikiausi, bet tik sukandęs dantis, nepasiduodamas tik dėl tvirto ryžto. Atėjus penktam tarpsniui pasirodė aiškūs išsekimo požymiai.

To paties penktojo tarpsnio metu pasitaikė reta proga pasimėgauti bendrais priešpiečiais su Vilemu ir Simonu. Jie atsinešė maisto iš artimiausios smuklės. Aš negalėjau sau leisti paaukoti drabo obuoliui ir mėsos pyragui, todėl tenkinausi iš Valgyklos nukniaukta miežine duona ir kremzlėta dešra.

Susėdome ant akmeninio suolo palei bausmių stulpą. Po nuplakimo ši vieta kėlė baimę, tačiau prisiverčiau čia ateidinėti, kad įrodyčiau sau, jog galiu ją pergalėti. Jėgas pakertantis siaubas dingo, tad vis čionai prisėsdavau: pradžioj todėl, kad mane linksmino nustebusių studentų žvilgsniai, vėliau — nes ėmiau šičia jaustis patogiai ir jaukiai. Dabar tai buvo mano vieta.

O kadangi su Vilemu ir Simonu drauge praleisdavome daug laiko, ši vieta pasidarė sava ir jiems. Jeigu jie ir galvojo, kad mano pasirinkimas keistokas, nieko nesakė.

— Kažko visai prapuolei, — tarė Vilemas, žiaumodamas mėsos pyragą. — Sirgai?

— Tai jau taip, — kandžiai burbtelėjo Simonas. — Visą mėnesį prasirgo.

Rūsčiai į jį pažvelgęs, Vilemas kažką subambėjo ir akimirką tapo panašus į Kilviną.

Jo veido išraiška sukėlė Simonui juoką.

— Vilas mandagesnis nei aš. Lažinuosi, kad visą tavo laisvalaikį suryja kulniavimas į Imrę ir atgal. Mergini kokią nors pasakiškai patrauklią jauną bardę. — Jis mostelėjo į šalia manęs paguldytą liutnios dėklą.

— Jis atrodo taip, lyg sirgtų. — Vilemas kritiškai mane nužvelgė. — Tavo moteris tavimi visai nesirūpina.

— Tai meilės liga, — supratingai tarė Simonas. — Negali valgyti. Negali miegoti. Bandai įsiminti formulę, bet mintyse vien tik ji.

Negalėjau sugalvoti, ką atsakyti.

— Matai? — tarė Simonas Vilui. — Ji pavogė ne tik jo širdį, bet ir liežuvį. Visi jo žodžiai dabar skirti vien jai. Mums jų nebeliko.

— Kaip ir laiko, — pridūrė Vilemas, sparčiai dorodamas savo mėsos pyragą.

Žinoma, jie buvo teisūs: apleidau draugus net labiau, nei save patį. Mane užliejo kaltės jausmas. Negalėjau jiems pasakyti visos teisybės: kad turiu iš šio trimestro išpešti kuo daugiau, nes greičiausiai jis man paskutinis. Mano kišinėse švilpavo vėjai.

Jei nesuprantate, kodėl negalėjau prisiversti jiems šito pasakyti, tuomet abejoju, ar kada nors pažinote tikrą skurdą. Abejoju, ar suprantate, kaip nesmagiai jautiesi, kai turi tik dvejus marškinius ir pats kaip išmanydamas kerpiesi plaukus, nes negali sau leisti nueiti pas kirpėją. Pamečiau ištrūkusią sagą ir pagailėjau Šimo naujos pirkimui. Ties keliu suplyšo kelnės ir teko susiūti jas prie medžiagos nederančios spalvos siūlu. Negalėjau netgi nusipirkti druskos maistui arba retkarčiais nueiti kur nors su draugais išgerti.

Pinigus, kuriuos uždirbdavau Kilvino dirbtuvėse, išleisdavau būtiniausioms reikmėms: rašalui, muilui, liutnios stygoms... Vienintelis dalykas, kurį galėjau sau leisti, buvo išdidumas. Nepajėgiau pakelti minties, kad du geriausi draugai sužinos, kokia beviltiška mano padėtis.

Dar galėjau viltis, kad neįtikėtinai nusišypsojus laimei prasimanysiu du talentus ir sumokėsiu įsiskolinimo Devi procentus. Tačiau gauti tokią sumą, kad pakaktų ir procentams, ir kito trimestro mokesčiui už mokslą, galėjo padėti nebent tiesioginis Dievo įsikišimas. Net neįsivaizdavau, ką veiksiu, kai mane išmes iš Universiteto ir atsiskaitysiu su Devi. Galimas daiktas, teks susirinkti mantą ir traukti į Aniliną ieškoti Denos.

Pažvelgiau į Vilą su Simu nežinodamas, ką sakyti.

— Nepykit. Tiesiog pastaruoju metu buvau labai užsiėmęs.

Simonas kiek surimtėjo, ir supratau, kad toks nepaaiškinamas mano atsiribojimas jį tikrai skaudina.

— Žinai, mes taip pat labai užsiėmę. Man retorika ir chemija, be to, mokausi siaru. — Jis atsigręžė į Vilą ir pervėrė jį niūriu žvilgsniu. — Tau, šimo išpera, derėtų žinoti, kad aš pradedu nekęsti tavo kalbos.

— Tu kralim, — geraširdiškai atsakė jaunasis seldas.

Simonas vėl atsisuko į mane ir prabilo stebėtinai atvirai:

— Norėtųsi tave matyti dažniau, nei kartą per keletą dienų, bėgantį iš Pagrindinio pastato į Žvejyklą. Merginos, be abejo, nuostabus dalykas, bet jei kuri nors šitaip atima draugą, imu kiek pavyduliauti. — Staiga jis linksmai nusišypsojo. — Tik tu, žinoma, nepagalvok ko nors tokio...

Gerklėje įstrigo sprangus kamuolys. Negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą manęs kas nors ilgėjosi — paprasčiausiai nebuvo kam. Jutau burnoje karštų tramdomų ašarų skonį.

— Nėra jokios merginos, garbės žodis. — Sunkiai nurijau seiles ir pabandžiau susitvardyti.

— Simai, manau, mes šio to nepastebėjome. — Vilemas keistai į mane pažvelgė. — Gerai į jį įsižiūrėk.

Simonas taip pat nužvelgė mane tiriamu žvilgsniu. Šito pakako — užmiršau, jog ką tik vos neverkiau, ir suirzau.

— Nagi, pagalvok, — mokytojo tonu tarė Vilemas, — kiek trimestrų mūsų jaunasis e’liras studijuoja Universitete?

Atviras Simo veidas persimainė.

— A! — tepasakė, pagaliau supratęs, ką Vilas turi omeny.

— Gal ir man paaiškinsite? — burbtelėjau.

Vilemas nekreipė dėmesio į mano klausimą.

— Kokius kursus lankai?

— Visus, — atsakiau, džiaugdamasis proga pasiskųsti. — Geometrija, ligonių priežiūra Medikoje, sudėtingesnioji simpatija pas Elksa dal, ir dar esu Maneto mokinys Žvejykloje.

Simonas atrodė šiek tiek priblokštas.

— Nieko nuostabaus, kad atrodai lyg nemiegojęs visą tarpsnį, — tarė jis.

Vilemas pats sau linktelėjo.

— Ir dar tu dirbi Kilvino dirbtuvėse, ar ne?

— Po porą valandų kas vakarą.

Dabar jau Simonas visai apstulbo.

— Kartu dar mokaisi groti? Ar iš proto išėjai?

— Muzika yra vienintelis dalykas, kuris man padeda nepalūžti, — atsakiau glostydamas liutnios dėklą. — Ir aš nesimokau groti. Tiesiog praktikuojuosi.

Vilemas su Simonu susižvalgė.

— Kaip manai, ar seniai jis?..

Simonas mane nužvelgė.

— Daugių daugiausia pusantro tarpsnio.

— Apie ką jūs čia kalbat?

Vilemas palinko į priekį.

— Visi mes anksčiau ar vėliau apžiojame per didelį kąsnį, bet kai kurie studentai taip ir nepajunta, kada laikas sustoti ir išspjauti jį lauk. Jie sudega. Susimauna per egzaminus arba apskritai meta mokslus. Kai kuriems varžtai atsisuka. — Jis patapšnojo sau per galvą. — Paprastai tai nutinka pirmais studentavimo metais. — Vilas reikšmingai į mane pažvelgė.

— Aš neapžiojau per daug, — atsakiau.

— Pažvelk į veidrodį, — nuoširdžiai pasiūlė Vilemas.

Jau žiojausi juos patikinti, kad man viskas gerai, bet čia išgirdau mušant varpą ir paskubom atsisveikinau. Vis tiek turėjau bėgti, kad spėčiau į sudėtingesniosios simpatijos paskaitą laiku.

Elksa dal stovėjo tarp dviejų vidutinio dydžio gorių. Su savo kruopščiai prižiūrima barzda ir juoda magistro mantija jis man tebeatrodė panašus į daugybėje prastų aturaniškų pjesių veikiantį tipišką blogąjį burtininką.

— Visi privalote atsiminti, kad simpatistas yra susaistytas su ugnimi, — tarė jis. — Mes esame ir jos valdovai, ir tarnai.

Magistras susikišo rankas į ilgas rankoves ir ėmė vaikštinėti.

— Esame ugnies valdovai, nes galime ją valdyti. — Elksa dal sudavė delnu per artimiausią gorę, ir pasigirdo tylus skambtelėjimas, o virš anglių sušokčiojo godūs liepsnos liežuvėliai. — Visuose daiktuose slypinti energija pavaldi arkanistams. Mes įsakinėjame ugniai, ir ugnis mums paklūsta.

dal lėtai nužingsniavo į kitą auditorijos kampą. Pirmoji gorė priblėso, o ta, prie kurios magistras priėjo, sukibirkščiavo ir užsiliepsnojo. Turėjau pripažinti, kad Elksa dal puikiai moka prikaustyti dėmesį.

Jis sustojo ir atsigręžė į auditoriją.

— Bet mes taip pat ir ugnies tarnai. Nes ugnis — labiausiai paplitusi energijos forma, o be energijos iš simpatistų meno nauda menka. — Magistras nusisuko ir nuvalė nuo grifelinės lentos užrašytą formulę. — Ruoškite savo medžiagas, ir pažiūrėsime, kas šiandien susirems su e’lirų Kvoutu. — Jis ant lentos kreida surašė studentų vardus. Manasis sąraše buvo pirmas.

Prieš tris tarpsnius dal ėmė rengti studentų varžybas. Jis vadino jas dvikovomis. Nors šios pertraukėlės monotoniškų paskaitų metu buvo malonios, šioje naujovėje slypėjo ir kažkas grėsminga.

Arkanumą kasmet užbaigdavo šimtas studentų, maždaug ketvirtis — gavę savo guldeną. Vadinasi, kasmet į pasaulį išeidavo dar šimtinė žmonių, išmokytų naudoti simpatiją. Žmonių, su kuriais dėl vienokių ar kitokių priežasčių ateityje keliai gali susikirsti. Ir nors dal niekada apie tai nekalbėjo, supratome, kad mus moko šio to daugiau, nei paprasto susikaupimo ir sumanumo. Mus mokė kovoti.

Elksa dal įdėmiai stebėjo dvikovų rezultatus. Mūsų grupę sudarė trisdešimt aštuoni studentai, ir aš buvau likęs vienintelis nenugalėtas. Todėl net didžiausi bukagalviai ir pavyduoliai turėjo pripažinti: mano greitas priėmimas į Arkanumą nebuvo atsitiktinumas.

Be to, dvikovos galėjo atnešti ir šiokios tokios piniginės naudos: studentai jų metu rengdavo slaptas lažybas. Su Sovojumi susitarėme — jei vienas iš mūsų norės statyti už save, duos pinigus antrajam, ir tas susilažins. Tiesa, aš tokiems dalykams paprastai pinigų neturėdavau.

Šiaip ar taip, nieko nuostabaus, kad kilus pasiruošimo bruzdesiui mudu su Sovojumi atsidūrėme netoliese. Padaviau jam po stalu du jotus.

Nežiūrėdamas į mane, jis įsidėjo monetas į kišenę.

— Jergutėliau, — tyliai tarė Sovojus. — Kažkas šiandien labai savimi pasitiki.

Nerūpestingai gūžtelėjau pečiais, nors iš tikrųjų šiek tiek nervinausi. Pradėjau trimestrą neturėdamas nė grašio, ir nuo to laiko vos gyvaliojau. Bet prieš dieną buvau gavęs iš Kilvino poros jotų atlygį už darbą Žvejykloje pastarąjį tarpsnį. Ir tie du jotai buvo visi mano turimi pinigai.

Sovojus pasirausė stalčiuje ir išėmė simpatinio vaško, virvelę bei kelis gabaliukus metalo.

— Vargu ar šiandien tau labai padėsiu. Statymai vis krenta. Manau, geriausiu atveju gali tikėtis trijų prieš vieną. Vis tiek domina?

Atsidusau. Dėl mano nenugalimojo reputacijos statymai iš tikrųjų krito. Vakar buvo du prieš vieną, vadinasi, norėdamas laimėti grašį, būčiau turėjęs rizikuoti dviem.

— Esu šį tą sumanęs, — tariau. — Nesilažink, kol nesutarsim dėl sąlygų. Reikia, kad prieš mane būtų bent trys prieš vieną.

— Prieš tave? — sumurmėjo pilną glėbį reikmenų prisirinkęs Sovojus. — Nebent susiremsi su pačiu dal.

Nenorėdamas parodyti, kad nuo šio komplimento išmušė drovus raudonis, nusigręžiau.

dal suplojo rankomis ir visi puolė į vietas. Į porą man teko Fentonas, pagal rangą vos laipteliu žemiau už mane esantis vintišietis. Gerbiau šį vaikiną: jis buvo vienas iš nedaugelio mūsų grupės studentų, galinčių mesti man tikrą iššūkį.

— Gerai, — tarė Elksa dal, džiugiai trindamas rankas. — Fentonai, tu žemesnio rango, tad rinkis ginklą.

— Žvakės.

— O jungties priemonė? — Klausimas buvo ritualinis: su žvakėmis visada naudodavome dagtį arba vašką.

— Dagtis, — atsakė Fentonas ir pakėlė siūlgalį, kad visi matytų.

dal atsigręžė į mane:

— O tavo?

Pasirausiau kišenėje, paskui mostelėjau savąja jungties priemone.

— Šiaudai.

Per auditoriją nusirito murmesys. Tai buvo absurdiška jungties priemonė. Geriausia, ko galėjau tikėtis — trys, na, gal penki procentai pralaidumo. Fentono dagtis bus dešimt kartų laidesnis.

— Šiaudai?

— Šiaudai, — atsakiau su kiek didesne savikliova, nei jaučiau iš tikrųjų. Jei jau tokia jungties priemonė nepakels statymų prieš mane, tada net nežinau, kas tai galėtų padaryti.

— Gerai, tebūnie šiaudai, — lengvai sutiko dal. — E’lire Fentonai, kadangi Kvoutas iki šiol nenugalėtas, šaltinį rinkis tu.

Per auditoriją nusirito tylus juokas.

Mano širdis apsivertė. Šito nesitikėjau. Paprastai šaltinį rinkdavosi ne tas, kuris pradėdavo žaidimą. Planavau pasirinkti gorę: stiprus karštis man būtų padėjęs išlyginti jėgų pusiausvyrą.

Suvokęs savo pranašumą Fentonas išsišiepė.

— Jokio šaltinio.

Visai paniurau. Naudosime tik savo kūnų šilumą. Tai sudėtingas uždavinys net palankiausiomis aplinkybėmis, be to, šiek tiek pavojingas.

Laimėti neturėjau jokių galimybių. Esmė ne tik ta, kad prarasiu lyderio pozicijas: niekaip negalėjau duoti ženklo Sovojui, kad nesilažintų iš mano paskutinių dviejų jotų. Bandžiau sugauti jo žvilgsnį, bet jis jau buvo pasinėręs į tylias, tačiau įnirtingas derybas su būreliu kitų studentų.

Mudu su Fentonu tylomis susėdome priešingose didelio stalo pusėse. Prieš kiekvieną iš mūsų Elksa dal pastatė po drūtą žvakę. Užduotis buvo tokia: turėjai uždegti varžovo žvakę, tuo pat metu neleisdamas jam užžiebti tavosios. Tam reikėjo suskaldyti protą į dvi dalis: viena iš jų bandai išlaikyti alarą, kad tavo dagtis (arba šiaudai, jei esi kvailys) yra tas pats dagtis, kurį bandai uždegti, paskui trauki energiją iš savojo šaltinio, kad visa tai virstų tikrove.

Tuo tarpu antroji proto dalis stengiasi išlaikyti tikėjimą, kad tavo varžovo dagtis nėra tavosios žvakės dagtis.

Skamba sudėtingai, bet patikėkit, jūs nežinot apie šį reikalą nė pusės.

Dar blogiau tai, kad nė vienas iš mūsų neturėjo lengvai prieinamo energijos šaltinio. Imdamas energiją iš savęs turi būti labai atsargus. Kūnas ne be priežasties palaiko savo šilumą, tad ją prarasdamas jis ima jaustis blogai.

Elksa dal mostelėjo ir mes pradėjome. Tučtuojau visą protą sutelkiau savo žvakės gynybai, ir kartu ėmiau sukti galvą, ką daryti. Laimėti neturėjau jokių galimybių. Kad ir koks patyręs fechtuotojas būtum, vis tiek pralaimėsi varžovui, ginkluotam ramstonietiško plieno geležte, jei pats pasirinkai kovai gluosnio vytelę.

Nugrimzdau į „akmeninę širdį“. Paskui, beveik visą protą tebeskirdamas apsaugai, sumurmėjau sujungimą tarp žvakių ir ištiesęs ranką nuverčiau saviškę ant šono. Fentonui taip pat teko griebti savo žvakę, kad nenuvirstų ir nenuriedėtų į šalį.

Pasinaudodamas tuo, kad pavyko atitraukti varžovo dėmesį, pabandžiau uždegti jo žvakę. Susitelkiau į tai ir pajutau, kaip nuo šiaudus laikančio delno pasklidęs šaltis nuteka per visą kairę ranką iki peties. Bet nieko neįvyko. Fentono dagtis liko juodas ir šaltas.

Norėdamas paslėpti savo žvakės dagtį nuo priešininko žvilgsnio, pridengiau ją ranka. Menka gudrybė, be to, prieš labiau patyrusį simpatistą ir neveiksminga, tačiau mano vienintelė viltis buvo visais įmanomais būdais blaškyti Fentono dėmesį.

— Ei, Fenai, — tariau, — ar jau girdėjai anekdotą apie skardininką, teiluietį, ūkininko dukterį ir sviesto muštuvę?

Fenas neatsakė. Jo blyškus veidas buvo nuožmus ir susikaupęs.

Supratau, kad bandyti jį išblaškyti — bergždžias reikalas. Fentonas buvo per protingas, kad galėtum jį taip išmušti iš vėžių. Be to, pastebėjau, kad pačiam darosi itin sunku susikoncentruoti norint apsaugoti savo žvakę. Dar giliau nugrimzdau į „akmeninę širdį“ ir, užmiršęs visą pasaulį, susitelkiau tik į dvi žvakes, dagtį ir šiaudus.

Po minutės mane išpylė šaltas prakaitas. Ėmė krėsti drebulys. Fentonas tai pastebėjo ir nusišypsojo bekraujėmis lūpomis. Padvigubinau savo pastangas, bet visi mano bandymai atsimušė kaip į sieną — jo žvakė nė nesiruošė degti.

Praėjo penkios minutės, ir visas jas auditorija buvo nebylesnė už akmenį. Dauguma dvikovų trukdavo ne ilgiau kaip minutę ar dvi, nes tiek paprastai pakakdavo vienam iš besirungiančiųjų įrodyti, jog yra protingesnis arba stipresnės valios. Šaltis jau stingdė abi mano rankas. Ant Fentono kaklo mėšlungiškai trūkčiojo raumuo — lyg arklio šonas gyvuliui baidant kandančią musę. Vaikinas įsitempė — jis bandė užgniaužti drebulį. Nuo mano žvakės pakilo sruogelė dūmų.

Mečiausi į puolimą. Švilpčiodamas kvėpavau pro sukąstus dantis, o lūpos susidėjo į plačią laukinę šypseną. Fentonas, regis, viso to nematė, jo akys pasidarė stiklinės ir blausios. Mane krėtė toks stiprus drebulys, kad vos begalėjau pastebėti, kaip virpa varžovo ranka. Galiausiai Fentonas ėmė lėtai svirti prie stalo. Jo akys užsimerkė. Dar stipriau sukandau dantis ir susilaukiau atpildo: nuo Fentono žvakės pakilo plona sruogelė dūmų.

Vaikinas lyg sustabarėjęs nukreipė į ją žvilgsnį, bet, užuot susitelkęs gynybai, tik lėtai mostelėjo pasiduodamas ir padėjo galvą ant sulenktos rankos.

Prie jo alkūnės stovinti žvakė užsidegė neramiai šokčiojančia liepsna, bet Fentonas galvos nebepakėlė. Auditorijoje pasigirdo su nepatikliais šūkčiojimais sumišę negausūs plojimai.

Kažkas patapšnojo man per nugarą.

— Tu matai? Visai nusikamavo.

— Ne, — tariau prikimusiu balsu ir puoliau aplink stalą. Sustingusiais pirštais atgniaužiau dagtį laikančią Fentono ranką ir pamačiau kraują.

— Magistre dal, — sušukau. — Jis persišaldė.

Kalbėdamas pajutau, kokios šaltos mano paties lūpos.

Bet dal jau buvo čia ir apgaubė antklode Fentoną.

— Tu, — tarė magistras, rodydamas į pirmą pasitaikiusį studentą. — Atvesk ką nors iš Medikos. Greičiau! — Studentas išbėgo. — Kaip kvaila. — dal sumurmėjo karščio sujungimą, paskui nužvelgė mane. — Pavaikščiok. Atrodai ne ką geriau.

Tą dieną dvikovų nebebuvo. Auditorijai stebint, o Elksa dal slaugant, Fentonas iš lėto atsipeikėjo, o kai iš Medikos atvyko vyresnysis el’tas, vaikinas jau buvo tiek atšilęs, kad ėmė stipriai drebėti. Padedant antklodėms ir gydomajai simpatijai po ketvirčio valandos Fentonas jau galėjo atsigerti šilto gėrimo, tiesa, jo rankos tebedrebėjo.

Kai visa ši sumaištis baigėsi, varpas tuoj turėjo išmušti tris. Vis dėlto magistrui dal pavyko susodinti studentus į vietas ir visiems nutilus pasakyti keletą žodžių.

— Šiandien mes matėme puikų sujungiminio peršalimo pavyzdį. Mūsų kūnas — subtilus dalykas, ir keli staiga prarasti laipsniai temperatūros gali sutrikdyti visą organizmo veiklą. Švelniausia peršalimo pasekmė — drebulys, bet rimtesni atvejai gali baigtis šoku ir hipotermija. — dal apsidairė. — Ar kas nors gali pasakyti, kokią klaidą padarė Fentonas? — Akimirką stojo tyla, paskui pakilo ranka. — Taip, Braje?

— Jis naudojo kraują. Kai imi iš jo šilumą, atšąla visas kūnas. Tai ne visada į naudą, nes galūnės gali ištverti drastiškesnius temperatūros pokyčius, nei vidaus organai.

— Kodėl tuomet apskritai kam nors gali šauti į galvą naudoti kraują?

— Nes jis atiduoda daugiau šilumos, nei kūnas, be to, greičiau.

— Kelis kūno temperatūros laipsnius Fentonas galėjo numušti, nesukeldamas grėsmės savo sveikatai? — dal peržvelgė auditoriją.

— Du? — pasiūlė kažkas.

— Pusantro, — pataisė dal, ant lentos užrašė keletą lygčių ir jomis apskaičiavo išsiskiriančią šilumą. — Turint omeny Fentono simptomus, kelis laipsnius, jūsų manymu, nukrito jo temperatūra?

Vėl pauzė. Galiausiai Sovojus pasakė:

— Aštuonis arba devynis.

— Labai gerai, — nenorom sutiko dal. — Puiku, kad nors vienas iš jūsų randa laiko paskaityti. — Jo veidas surimtėjo. — Simpatija neskirta silpniems protams, bet ji taip pat neskirta ir pernelyg savimi pasitikintiems. Jei būtume nepasirūpinę Fentonu, jis būtų tyliai užmigęs ir numiręs. — Magistras padarė pauzę, kad jo žodžiai įsigertų studentams į galvas. — Geriau jau sąžiningai nusibrėžti ribas, nei pervertinti savo gebėjimus ir nebekontroliuoti padėties.

Kai tris kartus sugaudė varpas, auditorija prisipildė išeiti besiruošiančių studentų klegesio, tad magistrui dal teko pakelti balsą, kad jį išgirstų:

— E’lire Kvoutai, malonėkite likti minutėlei.

Nutaisiau nepatenkintą veidą. Man iš paskos ėjęs Sovojus paplekšnojo per petį ir sumurmėjo:

— Sėkmė.

Nesupratau, ar tai mano laimėtos dvikovos apibendrinimas, ar palinkėjimas laikytis kalbantis su magistru.

Kai visi išėjo, dal atsigręžė į mane ir padėjo šalin skudurą, kuriuo šveitė lentą.

— Na, — tarė jis lyg tarp kitko, — tai kokie buvo statymai?

Nenustebau, kad jis žino apie lažybas.

— Vienuolika su vienu, — prisipažinau.

Laimėjau dvidešimt du jotus. Truputį daugiau kaip du talentus. Kišenę sveriančių pinigų pojūtis šildė.

Elksa dal tiriamai mane nužvelgė.

— Kaip tu jautiesi? Prieš pabaigą buvai truputį išblyškęs.

— Šiek tiek krečia drebulys, — sumelavau.

Tiesą pasakius, Fentonui nualpus ir kilus sambrūzdžiui, kelioms neramioms minutėms buvau išsprukęs į koridorių. Į traukulius panašus drebulys buvo toks stiprus, kad vos laikiausi ant kojų, o žandikaulius sukandau taip, kad bijojau, jog išsilaušiu dantis.

Laimei, manęs šitokio niekas nematė, ir mano reputacija nenukentėjo.

Iš dal žvilgsnio supratau, kad jis nujaučia tiesą.

— Eik, pasišildyk, — tarė jis mosteldamas į vieną iš tebedegančią gorių. — Nepakenks.

Neatsikalbinėjau. Kai ištiesiau rankas virš ugnies, kūnas kiek atsipalaidavo. Staiga suvokiau, koks esu pavargęs. Nuo miego trūkumo perštėjo akys. Jaučiausi apsunkęs, tarsi mano kaulai būtų švininiai.

Nenorom atsidusau, patraukiau rankas nuo gorės ir atsimerkiau. Dal įdėmiai žiūrėjo į mano veidą.

— Turiu eiti, — tariau kiek apgailestaudamas. — Ačiū už jūsų ugnį.

— Mes abu simpatistai, — atsakė dal draugiškai mosteldamas, kai susirinkęs mantą ėjau durų link. — Gali šildytis prie jos kada panorėjęs.

Tos pačios dienos vakare Arklidėse pabeldžiau į Vilemo duris.

— Po paraliais, — tarė atidaręs Vilas. — Antras susitikimas per dieną. Kuo nusipelniau tokios garbės?

— Manau, pats žinai, — suniurnėjau ir prasispraudžiau į jo mažą, į celę panašų kambarį. Atrėmiau liutnios dėklą į sieną ir klestelėjau ant kėdės. — Kilvinas uždraudė man dirbti jo dirbtuvėse.

Vilemas atsisėdo ant lovos.

— Kodėl?

Reikšmingai pažvelgiau į jį.

— Turbūt todėl, kad judu su Simonu užsukote pas jį ir šito paprašėte.

Akimirką jis žvelgė į mane, paskui gūžtelėjo pečiais.

— Supratai greičiau, nei tikėjausi. — Vilemas pasitrynė skruostą. — Neatrodai labai prislėgtas.

Iš pradžių įsiutau. Vos man nusišypsojo laimė, trigrašį prikišo gera norintys draugai, ir aš praradau vienintelį mokamą darbą. Bet, užuot atidūmęs pas juos ir išliejęs savo įtūžį, užlipau ant Pagrindinio pastato stogo ir grodamas atvėsinau galvą.

Muzika, kaip visada, nuramino. Skambindamas liutnia viską gerai apsvarsčiau. Dirbti su Manetu sekėsi, bet ten tiek daug visko reikėjo išmokti: kaip kūrenti degimo krosnis, iki reikiamo skersmens ištempti vielą, kokius lydinius naudoti, kad gautum geriausią rezultatą... Nesitikėjau visa tai perkrimsti taip greitai, kaip runas. Kilvino dirbtuvėse aš neuždirbsiu netgi tiek, kad iki mėnesio galo pajėgčiau grąžinti skolą Devi, tad ką jau kalbėti apie mokestį už mokslą.

— Turbūt būčiau prislėgtas, — prisipažinau, — bet Kilvinas mane privertė pasižiūrėti į veidrodį. — Išspaudžiau pavargusią šypseną. — Atrodau kaip koks kipšas.

— Kaip ką tik iš pragaro pabėgęs kipšas, — dalykiškai pataisė mane Vilemas, paskui sumišęs nutilo. — Džiaugiuosi, kad nenusimeni.

Vėl pasigirdo beldimas ir tarpduryje išdygo Simonas. Išvydus mane jo veide pasirodė nuostaba, o netrukus ją pakeitė kaltė.

— Ar neturėtum būti... hm... Žvejykloje? — sumurmėjo jis užsikirsdamas.

Aš nusijuokiau, ir Simonui akivaizdžiai palengvėjo. Vilemas nuėmė krūvą popierių nuo kitos kėdės ir Simonas ant jos sudribo.

— Jums atleista, — tariau kilniaširdiškai. — Bet štai ko noriu paprašyti: papasakokite viską, ką žinote apie „Eolianą“. PENKIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Lėtas vaikščiojimas ratu

„Eolianas“ yra vieta, kur už kulisų savo pasirodymo laukia mūsų herojė. Aš nepamiršau, kad savo istorijoje artėju būtent prie jos. Ir jei pasirodė, kad mano pasakojimas — tarsi lėtas vaikštinėjimas ratu, jūsų įspūdis visiškai teisingas: būtent taip su ja visad ėjome vienas prie kito.

Laimė, ir Vilemas, ir Simonas buvo lankęsi „Eoliane“, tad abu papasakojo tą truputį, kurio apie jį dar nežinojau.

Imrėje buvo daugybė vietų, kur galėjai nueiti pasiklausyti muzikos. Tiesą sakant, beveik kiekviena smuklė, taverna ar pensionas turėjo savo grojikų, kurie ten čirpindami instrumentus ir dainuodami parūpindavo muzikinį foną. Bet „Eolianas“ buvo kas kita. Ten įsileisdavo tik geriausius. Jei sugebėjai atskirti gerą muziką nuo blogos, tuomet žinojai, kad „Eoliane“ skamba tik geriausia.

Įėjimas į „Eolianą“ kainavo visą varinį jotą. Patekęs į vidų galėjai likti, kiek panorėjęs, ir iki valiai klausytis muzikos.

Bet šis mokestis nesuteikdavo muzikantui teisės čia groti. Norintis užlipti ant „Eoliano“ scenos turėdavo už tai sumokėti sidabrinį talentą. Taip taip, aš neapsirikau: muzikantai mokėjo už galimybę groti „Eoliane“, o ne atvirkščiai.

Kodėl žmonės mokėjo tokius siaubingai didelius pinigus tik už tai, kad jiems leistų pagroti? Na, kai kurie švaistė savo sidabrą todėl, kad buvo turtingi ir galėjo pataikauti savo įnoriams. Jiems talentas neatrodė labai dideli pinigai už pasirodymą tokioje prakilnioje vietoje.

Bet mokėdavo ir geri muzikantai. Jei pasirodymas padarydavo gerą įspūdį auditorijai ir „Eoliano“ savininkams, gaudavai apdovanojimą: sidabrinių dūdelių vėrinėlį — jį galėjai prisitaisyti prie sagės arba kaklo papuošalo. Talentingojo dūdelės buvo pripažįstamos ir gerbiamos visose geriausiose smuklėse dviejų šimtų mylių spinduliu aplink Imrę.

Jei pelnydavai talentingojo dūdeles, būdavai įleidžiamas į „Eolianą“ nemokamai ir galėdavai ten groti, kada užsigeidęs.

Vienintelis jų užkraunamas įpareigojimas buvo pasirodymai: jei pelnydavai dūdeles, tave galėdavo iškviesti groti. Tačiau paprastai ši našta labai neslėgdavo: „Eoliane“ dažnai besilankantys didikai jiems ypatingą malonumą suteikusius atlikėjus apipildavo pinigais arba dovanomis. Žodžiu, alaus pirkimo smuikininkui atitikmuo, tik pritaikytas aukštesniajai klasei.

Kai kurie muzikantai grodavo beveik nesitikėdami būti apdovanoti dūdelėmis. Jie mokėdavo už teisę lipti į sceną, nes niekad negalėjai žinoti, kas tą vakarą užsuks į „Eolianą“ ir klausysis tavo muzikos. Geras pasirodymas nebūtinai pelnydavo dūdeles, bet užtat čia galėjai susirasti turtingą globėją.

Globėją.

— Niekad neatspėsi, ką girdėjau, — tarė Simonas vieną vakarą, kai prisėdome įprastinėje vietoje — ant suolelio palei bausmių stulpą. Buvome vienu du, nes Vilemas šaudė akytėmis į smuklės „Pas Ankerį“ padavėją. — Studentai vakarais Pagrindiniame pastate girdi keistus garsus.

— Tikrai? — burbtelėjau apsimesdamas abejingas.

Bet Simonas nekreipė dėmesio ir atkakliai pasakojo toliau:

— Taip. Kai kurie sako, kad tai studento, kuris pasiklydo pastate ir mirė iš bado, šmėkla. — Simas patapšnojo pirštu sau per nosį, lyg istoriją porinantis senolis. — Sakoma, jis iki šiol klaidžioja koridoriais ir niekaip negali rasti išėjimo.

— Mat kaip.

— Tuo tarpu kiti laikosi nuomonės, kad tai piktoji dvasia. Jie sako, kad ji kankina gyvūnus, ypač kates. Būtent todėl studentai vėliais vakarais ten girdi klaikų kankinamos katės kniaukimą — tarsi jai kas gyvai žarnas temptų. Spėju, šiurpokas garsas.

Pažvelgiau į Simoną. Atrodė, jis tuoj prapliups kvatotis.

— Išsiliek, išsiliek, — tariau apsimestinai griežtai. — Nusipelnai šito už parodytą iš kojų verčiančią nuovoką. Nors niekas šiais laikais jau nebenaudoja stygų iš žarnų.

Simonas patenkintas prunkštelėjo. Paėmiau jo pyragaitį ir atsikandau, tikėdamasis šitaip duoti Simui vertingą kuklumo ir nuolankumo pamoką.

— Tai vis dar pasiryžęs ten eiti?

Linktelėjau.

Simonui, regis, palengvėjo.

— Maniau, pakeitei planus. Pastaruoju metu nemačiau tavęs su liutnia.

— Nėra būtinybės, — paaiškinau. — Dabar, kai turiu laiko praktikuotis, nebereikia stengtis išnaudoti kiekvieną laisvą minutę.

Pro šalį praėjo būrelis studentų, vienas iš jų pamojo Simonui.

— Tai kada ketini eiti?

— Geduldienį, — atsakiau.

— Taip greitai? — paklausė Simas. — Vos prieš du tarpsnius skundeisi, kad tavo pirštai lyg aprūdiję. Negi įgūdžiai jau grįžo?

— Ne visai, — prisipažinau. — Prireiks ištisų metų, kol pradėsiu groti kaip anksčiau. — Susikišau į burną paskutinį pyragėlį. — Bet jau pajutau lengvumą. Muzika nebestringa tarp pirštų, ji tiesiog... — bandžiau paaiškinti, bet tik gūžtelėjau pečiais. — Žodžiu, aš pasiruošęs.

Atvirai kalbant, prieš statydamas ant kortos visą talentą būčiau norėjęs pasipraktikuoti dar bent mėnesį ar net metus, tačiau nebeturėjau laiko. Trimestras artėjo prie pabaigos, tad reikėjo pinigų įsiskolinimui Devi padengti ir kito ketvirčio mokesčiui už mokslą. Nebegalėjau laukti.

— Tu įsitikinęs? — paklausė Simas. — Girdėjau nemažai bandančių pelnyti talentingųjų dūdeles, ir kai kurie buvo tikrai geri muzikantai. Šio trimestro pradžioje vienas senis dainavo dainą apie... apie tą moterį, kurios vyras išėjo į karą.

— „Kaimo kalvėje“, — pasakiau.

— Gal, — nekvaršino galvos Simonas. — Tik noriu pasakyti, kad tas senis buvo tikrai talentingas. Visą dainą juokiausi ir raudojau. — Jis neramiai į mane pažvelgė. — Bet dūdelių jis negavo.

Savo nerimą paslėpiau po šypsena.

— Ar esi girdėjęs mane skambinant?

— Velniškai gerai žinai, kad ne, — piktai atsakė Simas.

Nusišypsojau. Kadangi manasis grojimas manęs vis dar netenkino, skambinti Vilui su Simonu atsisakydavau. Jų nuomonė man buvo beveik tokia pat svarbi, kaip „Eoliano“ publikos.

— Ką gi, šį geduldienį turėsi galimybę išgirsti, — paerzinau Simą. — Ateisi?

Jis linktelėjo.

— Vilemas taip pat. Aišku, jei neprasidės žemės drebėjimas ar neprapliups lyti krauju.

Pažvelgiau į besileidžiančią saulę.

— Turiu eiti, — tariau stodamasis. — Meistru be praktikos netapsi.

Simas pamojo ranka ir aš patraukiau į Valgyklą, čia prasėdėjau gana ilgai, kabindamas šaukštu pupas ir dorodamas kietą pilkos mėsos gabalą. Išeidamas pasiėmiau man skirtą duonos kepaliuką ir tuo pelniau keletą keistų arčiausiai sėdinčių studentų žvilgsnių.

Paskui nuėjau prie savo lovos Arklidėse ir iš palei kojūgalį stovinčios skrynios išėmiau liutnią. Prisiminęs iš Simo girdėtus gandus, ant Pagrindinio pastato stogo užsikoriau sunkiausiu keliu, kitaip tariant, nuėjau į atokų aklagatvį ir užsikepurnėjau viršun lietvamzdžiais. Nenorėjau į savo naktinę veiklą atkreipti dar daugiau dėmesio.

Kai priėjau nuo pasaulio atskirtąjį kiemelį su obelim, buvo jau beveik sutemę, visi langai juodavo. Pažvelgiau nuo stogo krašto žemyn, bet įžiūrėjau tik šešėlius.

— Auri, — pašaukiau. — Tu ten?

— Vėluoji, — pasigirdo kiek irzlus atsakymas.

— Atleisk, — tariau. — Nori užlipti į viršų?

Trumpa pauzė.

— Ne. Tu leiskis.

— Šiąnakt mėnulio mažai, — tariau stengdamasis nutaisyti drąsinantį toną. — Ar tikrai nenori užlipti?

Apačioje sušlamėjo krūmai ir netrukus pamačiau vikriai tarsi voverė medžiu besikabarojančią Auri. Užsiropštusi ji kiek pabėgėjo stogo pakraščiu ir sustojo per keletą tuzinų pėdų nuo manęs.

Kaip spėjau, Auri buvo vyresnė už mane vos keleriais metais, — bet kuriuo atveju ne daugiau dvidešimties. Vilkėjo tokiais nudriskusiais rūbais, kad kairė ranka ir koja nuogavo; ūgiu buvo žemesnė už mane visa pėda. Auri atrodė perdžiūvusi, ir toli gražu ne tik dėl smulkaus sudėjimo. Įdubusiais skruostais ir laibutėmis rankomis, ji priminė neprižiūrimą vaiką. Auri ilgi plaukai buvo tokie plonyčiai, kad draikėsi aplink galvą lyg debesis.

Prireikė nemažai laiko išvilioti ją iš slaptavietės. Ėmiau įtarti, kad kiemelyje kažkas klausosi mano grojimo, bet, kol ją pastebėjau, praėjo beveik du tarpsniai. Pamatęs, kad ji gyvena pusbadžiu, atnešdavau Valgykloje prigriebto maisto ir palikdavau. Tačiau ir tada turėjo praeiti dar vienas tarpsnis, kol ji pakilo pas mane ant stogo.

Pastarosiomis dienomis ji netgi prakalbo. Ruošiausi susitikti su uždaru ir įtariu žmogumi, bet nieko panašaus: ji buvo gyvybinga ir linksma. Žiūrėdamas į ją, prisiminiau save Tarbeane, nors panašumo tarp mūsų būta nedidelio. Auri buvo skrupulingai švari ir pilna džiaugsmo.

Ji nemėgo atviro dangaus, ryškios šviesos ir žmonių. Spėjau, kadaise Auri buvo studentė, tačiau pamišo ir, nespėjus jos išsiųsti į Prieglaudą, pasislėpė požemiuose. Nedaug ką apie ją žinojau, nes tebebuvo drovi ir baikšti. Kai paklausiau vardo, ji nulėkė atgal į požemį ir nesirodė keletą dienų.

Todėl aš pats išrinkau jai vardą — Auri. Nors širdies gilumoje mąsčiau apie ją kaip apie savo mažąją, keistąją mėnesienos fėją.

Auri priėjo kelis žingsnius arčiau, sustojo, luktelėjo, paskui vėl žengė į priekį. Po dar kelių tokių stabtelėjimų ji galiausiai atsidūrė priešais mane. Mergina stovėjo ramiai, bet jos plaukai plaikstėsi apie galvą lyg aureolė. Abi rankas Auri laikė prispaudusi prie smakro. Priėjusi vieną ištiesė, timptelėjo mane už rankovės ir vėl atitraukė.

— Ką man atnešei? — susijaudinusi paklausė.

Nusišypsojau.

— O ką tu man atnešei? — švelniai paerzinau.

Auri taip pat nusišypsojo ir ištiesė ranką. Mėnulio šviesoje kažkas blykstelėjo.

— Raktą, — tarė ji išdidžiai, spausdama jį man į delną.

Pajutau malonų rakto svorį.

— Labai miela, — tariau. — O ką juo galima atrakinti?

— Mėnulį, — atsakė ji rimtai.

— Naudinga turėt tokį raktą, — pasakiau jį apžiūrinėdamas.

— Aš taip ir pamaniau, — tarė Auri. — Jeigu mėnulis turi duris, dabar tu galėsi jas atrakinti. — Ji atsisėdo ant stogo sukryžiuodama kojas ir plačiai nusišypsojo. — Nors aš nepritarčiau tokiam neapdairiam elgesiui.

Atsitūpęs atidariau liutnios dėklą.

— Atnešiau tau šiek tiek duonos. — Ištiesiau jai į audeklo skiautę suvyniotą miežinės juodos duonos kepaliuką. — Ir butelį vandens.

— Tai taip pat labai miela, — maloniai tarė Auri. Butelis jos rankose atrodė labai didelis. — O kas ten vandeny? — paklausė ji ištraukdama kamštį ir žiūrėdama per kakliuką į butelį.

— Gėlės, — atsakiau. — Ir gabalėlis mėnulio, kurio nėra danguje šią naktį. Jį taip pat įdėjau.

Auri pakėlė į mane akis.

— Apie mėnulį aš jau kalbėjau, — tarė ji su lengvu priekaištu.

— Tuomet tik gėlės. Ir laumžirgio nugarėlės atspindys. Norėjau gabalėlio mėnulio, bet tepasiekiau jį — mėlyno laumžirgio atspindį.

Auri užsivertė butelį ir gurkštelėjo.

— Nuostabu, — tarė nusibraukdama nuo veido keletą užkritusių plaukų sruogų.

Auri atlankstė audeklo skiautę ir pradėjo valgyti. Ji kando duoną mažais kąsneliais ir dailiai juos kramtė, kažkokiu būdu suteikdama visam šiam vyksmui elegantiškumo.

— Mėgstu baltą duoną, — tarė ji tarp kąsnių.

— Ir aš, — atsakiau sėsdamas. — Kai pavyksta jos gauti.

Auri linktelėjo ir apžvelgė žvaigždėtą naktinį dangų.

— Dar man patinka, kai būna debesuota. Bet ir taip gerai. Jauku. Kaip Povisukuo.

— Povisukuo? — paklausiau. Ji retai kada būdavo tokia kalbi.

— Aš gyvenu Povisukuo, — paprastai atsakė Auri. — Jis visur.

— Tau ten, apačioje, patinka?

Auri akys užsidegė.

— Viešpatie šventas, taip, ten nuostabu. Gali žiūrėti per amžius. — Ji atsigręžė ir pažvelgė į mane. — Turiu naujienų.

— Kokių? — paklausiau.

Ji atsikando ir atsakė tik sukramčiusi kąsnį.

— Buvau išėjusi praėjusią naktį. — Vylinga šypsena. — Virš visa ko.

— Tikrai? — net nebandžiau slėpti nustebimo. — Ir kaip tau patiko?

— Buvo puiku. Pasivaikščiojau truputį, pasidairiau, — tarė Auri, akivaizdžiai savimi patenkinta. — Mačiau Elodiną.

— Magistrą Elodiną? — perklausiau, ir ji linktelėjo. — Jis taip pat buvo virš visa ko?

Kramtydama Auri vėl linktelėjo.

— Jis tave matė?

Jos veide nušvito šypsena, kuri iš aštuoniolikmetės merginos ją pavertė aštuonmete.

— Niekas manęs nemato. Be to, jis buvo užsiėmęs — klausėsi vėjo. — Auri pridėjo rankas prie burnos ir ūktelėjo. — Praėjusią naktį buvo geras vėjas klausytis, — pridūrė paslaptingai.

Kol bandžiau suvokti jos žodžių prasmę, Auri baigė valgyti duoną ir apimta susijaudinimo suplojo rankomis.

— O dabar grok! — sušuko net pridususi. — Grok! Grok!

Nusišypsojau ir ištraukiau liutnią iš dėklo. Negalėjau ir svajoti apie entuziastingesnę publiką. PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Vieta degti

— Tu šiandien kažkoks keistas, — pastebėjo Simonas. Vilemas pritariamai suniurnėjo.

— Aš ir jaučiuosi keistai, — prisipažinau. — Gerai, bet keistai.

Visi trys žingsniavome dulkėtu keliu į Imrę. Diena buvo šilta ir saulėta, tad per daug neskubėjome.

— Tu atrodai... ramus, — tęsė Simonas, persibraukdamas ranka plaukus. — Norėčiau jaustis toks ramus, kaip kad tu atrodai.

— Norėčiau ir aš jaustis toks ramus, kaip atrodau, — sumurmėjau.

Simonas vis tiek laikėsi savo.

— Tu atrodai kažkoks tvirtesnis. — Jis išsišiepė. — Ne. Greičiau jau... standus.

— Standus? — Nepaisant kamuojančios įtampos, nusijuokiau ir nuo to truputėlį atsipalaidavau. — Kaip galima atrodyti standžiam?

— Tiesiog standus, — gūžtelėjo pečiais Simas. — Kaip spyruoklė.

— Tai dėl jo laikysenos, — tarė Vilemas, nutraukdamas savo įprastinę mąslią tylą. — Nugara tiesi, kaklas ištemptas, pečiai atlošti. — Savo žodžius jis iliustravo rodydamas ranka. — Kai jis eina, primina visą pėdą. Ne tik pirštus, lyg bėgant, ir ne tik kulną, tarsi dvejojant. Jis žengia tvirtai, teigdamas savo teisę į tą žemės lopinėlį, ant kurio stato koją.

Akimirką sumišau ir bandžiau pažvelgti į save iš šalies, bet tai, žinoma, buvo bergždžias reikalas.

Simonas pašnairavo į Vilemą.

— Kažkas daug laiko praleidžia su Lėlininku, ar ne?

Vilemas patvirtino jo žodžius gūžteldamas pečiais ir sviedė akmenį į pakelėje augantį medį.

— Kas tas jūsų nuolat minimas Lėlininkas? — paklausiau, iš dalies tam, kad nukreipčiau dėmesį nuo savęs. — Žinot, mirštu iš smalsumo.

— Jei kas nors ir gali nuo šito mirti, tai tikrai tu, — tarė Vilemas.

— Didžiąją laiko dalį jis praleidžia Archyvuose, — neužtikrintai prabilo Simas, žinodamas, kad palietė jautrią temą. — Tad supažindinti jus sunkoka, nes tu... na, žinai...

Priėjome Omečio krantus jungiantį Akmeninį tiltą tarp Universiteto ir Imrės. Tai buvo didžiulė senovinė pilko akmens arka: maždaug du šimtai pėdų ilgio, aukščiausia vieta — daugiau kaip šešiasdešimties pėdų. Akmeninį tiltą gaubė daugiau istorijų ir legendų nei kurį kitą Universiteto statinį.

— Nusispjauk laimei, — žengus ant tilto paragino Vilemas ir iškart pats paklausė savo patarimo. Simonas pasekė jo pavyzdžiu ir vaikiškai gyvai iš širdies nusispjovė.

Vos nepasakiau: „Laimė čia niekuo dėta.“ Tai buvo magistro Arvilo žodžiai, kasdien tūkstančius kartų griežtai kartojami Medikoje. Akimirką jie sukosi ant liežuvio galo, bet paskui sudvejojau ir galiausiai taip pat nusispjoviau.

„Eolianas“ stovėjo pačiame Imrės centre, fasadu ir paradinėmis durimis į pagrindinę akmenimis grįstą miesto aikštę. Joje pastebėjau suoliukus, kelis žydinčius medžius ir marmurinį fontaną, dulksnos debesiu apgaubusį grupę statulų, vaizduojančių satyrą ir jo vaikomas pusnuoges nimfas, kurių bandymas pabėgti nuo persekiotojo atrodė geriausiu atveju apsimestinis. Aikštėje sukiojosi gerai apsirengę žmonės, beveik trečdalis jų nešėsi vienokį ar kitokį muzikos instrumentą. Suskaičiavau bent septynias liutnias.

Kai priėjome prie „Eoliano“, mus pasitikęs durininkas kilstelėjo ranką prie plačiabriaunės skrybėlės krašto ir linktelėjo. Tai buvo mažų mažiausiai šešių su puse pėdos ūgio, tamsiai įdegęs, raumeningas vaikinas.

— Įėjimas kainuoja vieną jotą, jaunasis pone.

Vilemas padavė monetą, ir jis nusišypsojo. Tada durininkas atsisuko į mane tos pačios linksmos šypsenos nutviekstu veidu, o kai pastebėjo mano liutnios dėklą, kilstelėjo antakius.

— Malonu matyti naują veidą. Žinai taisykles?

Linktelėjau ir padaviau jotą. Vaikinas apsigręžė ir, rodydamas į „Eolianą“, tarė:

— Matai barą? — Sunku buvo nepastebėti tolimajame salės kampe iš raudonmedžio suręsto penkiasdešimties pėdų ilgio puslankio. — Ar matai, kur jo galas užsuka link scenos? — Maktelėjau galva. — O žmogų ant kėdės? Jei nuspręsi bandyti pelnyti dūdeles, kalbėkis su juo. Jo vardas Stančionas.

Abu vienu metu nusisukome nuo salės. Pasitaisiau nuo peties kiek nusmukusį dėklo diržą.

— Ačiū... — nežinodamas jo vardo nutilau.

— Deočas. — Vaikino veide vėl pasirodė rami, nevaržoma šypsena.

Staigaus impulso pagautas ištiesiau jam ranką.

— Deočas reiškia „gerti“. Gal galėčiau vėliau pavaišinti taurele?

Jis ilgokai į mane žvelgė, paskui nusijuokė. Tai buvo nežabotas, laimingas juokas, besiveržiantis tiesiai iš krūtinės gelmės. Vaikinas šiltai paspaudė man ranką.

— Būtų smagu.

Deočas atleido savo gniaužtą ir pažvelgė man per petį.

— Simonai, tai tu jį čia atsivedei?

— Tiesą sakant, tai jis mane atsivedė. — Simoną, regis, kiek suerzino mano trumpas pokalbis su durininku, tačiau niekaip negalėjau suprasti kodėl. — Jis ne iš tų, kuriuos galėtum vedžioti kur panorėjęs. — Simas padavė jotą.

— Tikiu, — atsakė Deočas. — Jame yra kažko, kas man patinka. Kažko fajiško. Tikiuosi, pagros mums šį vakarą.

— Ir aš tikiuosi, — tariau, ir mes įėjome vidun.

Kiek galėdamas atsainiau dairiausi po „Eolianą“. Priešais lenktąjį raudonmedžio barą, palei pat sieną, stovėjo apskrita pakylėta scena. Keletas spirale besivejančių laiptų vedė į antrą, balkoną primenantį, aukštą. Viršuje buvo matyti ir trečiasis — tarsi ratu apatinę salę juosianti maža antresolė.

Stalai čia buvo apstatyti kėdėmis ir krėslais, o sienose įrengtose nišose galėjai rasti suoliukus. Simpatinės lempos degė pramaišiui su žvakėmis, tad salė buvo apšviesta natūralia šviesa, ir oro neteršė dūmai.

— Gudriai pasielgei, — nervingu balsu tarė Simonas. — Gailestingasis Teilu, kitą kartą įspėk mane prieš tokį savo pasirodymą, gerai?

— Apie ką tu? — paklausiau. — Apie durininką? Simonai, tu baikštus kaip nepilnametė kekšė. Vaikinas buvo draugiškas. Jis man patiko. Kas blogo, jei pasiūliau jam išgerti?

— Deočas yra šios vietos savininkas, — šiurkščiai atkirto Simonas. — Ir jis tiesiog nepakenčia, kai muzikantai bando jam įsiteikti. Prieš du tarpsnius išsviedė laukan vieną tipą, bandžiusį jam duoti arbatpinigių. — Jis įdėmiai į mane pažvelgė. — Išsviedė tiesiogine prasme. Skrido beveik iki fontano.

— Mat kaip, — tepratariau apstulbęs. Vogčiom dirstelėjau į prie durų su kažkuo juokaujantį Deočą. Kai jis mostelėjo pašnekovui į gatvės pusę, didžiuliai jo rankos raumenys įsitempė, paskui atsileido. — Ar tau pasirodė, kad jis užpyko? — paklausiau.

— Ne, nepasirodė. Tai ir keisčiausia.

Prie mūsų priėjo Vilemas.

— Jei liausitės varlinėję ir sėsite prie stalo, nupirksiu išgerti, Ihin?

Mes priėjome prie Vilemo išrinkto staliuko, stovinčio netoli tos vietos, kur prie baro sėdėjo Stančionas.

— Ko pageidausit? — paklausė Vilas, kai mudu su Simonu atsisėdome ir padėjau liutnios dėklą ant ketvirtosios kėdės.

— Cinamoninio midaus, — tarė Simonas daug negalvojęs.

— Mergaitė, — smerkiamai burbtelėjo Vilemas ir atsigręžė į mane.

— Sidro, — atsakiau. — Lengvo.

— Dvi mergaitės, — tarė jis ir nuėjo prie baro.

Linktelėjau į Stančiono pusę.

— O kas jis toks? — paklausiau Simono. — Maniau, jis savininkas.

— „Eolianas“ priklauso jiems abiem. Stančionas tvarko viską, kas susiję su muzika.

— Dar ką nors turiu apie jį žinoti? — vos katastrofa nesibaigusi pažintis su Deoču sukėlė man nerimą.

Simonas papurtė galvą.

— Girdėjau, jis visai linksmas vyrukas, bet niekad su juo nesikalbėjau. Nedaryk kvailysčių, ir viskas bus gerai.

— Ačiū, — sarkastiškai atsakiau, atsistūmiau su kėde nuo stalo ir atsistojau.

Stančionas vilkėjo gražiais tamsiai žalios ir juodos spalvos rūbais, buvo vidutinio sudėjimo, barzdotas, apvalaus veido ir šiek kiek atsikišusiu pilvuku, tiesa, tai matėsi tik jam sėdint. Jis man nusišypsojo ir pamojo ranka prieiti. Kitoje rankoje Stančionas laikė įspūdingo dydžio bokalą.

— Sveikas, — tarė linksmai. — Tavo išvaizda teikia vilčių. Grosi mums šį vakarą? — klausiamai pakėlė antakius.

Priėjęs arčiau pastebėjau tai, ką iki šiol slėpė prastas apšvietimas — Stančiono plaukai buvo sodriai rudi.

— Tikiuosi, pone, — atsakiau. — Nors ketinau truputį palaukti.

— O, žinoma. Mes leidžiame demonstruoti savo talentus tik po saulėlydžio. — Jis gurkštelėjo iš bokalo ir, kai pasuko galvą, pamačiau prie jo ausies tabaluojantį auksinių dūdelių vėrinėlį. Stančionas atsiduso ir patenkintas nusivalė lūpas rankove. — Kuo groji? Liutnia?

Linktelėjau.

— Jau žinai, kuo ketini mus pakerėti?

— Priklauso nuo aplinkybių, pone. Ar kas nors pastaruoju metu yra atlikęs „Baladę apie serą Savieną Traliardą“?

Stančionas kilstelėjo antakius, atsikrenkštė, pasiglostė barzdą ir atsakė:

— Iš esmės — ne. Kažkas bandė prieš keletą mėnesių, bet apžiojo daugiau, nei galėjo atkąsti. Praleido keletą akordų, paskui visai susipainiojo. — Jis papurtė galvą. — Tad galima sakyti — ne. Bent pastaruoju metu.

Jis vėl pakėlė bokalą, susimąstęs gurkštelėjo, paskui atsargiai tarė:

— Dauguma žmonių mano, kad ir vidutiniško sudėtingumo daina gali atskleisti jų talentą.

Supratau tiesiai neišsakytą patarimą, bet neįsižeidžiau. „Seras Savienas“ — sudėtingiausia daina, kokią esu girdėjęs. Mano tėvas buvo vienintelis žmogus trupėje, sugebėdavęs ją atlikti, tačiau publikai dainuojant šį kūrinį jį girdėjau vos ketvertą ar penketą kartų. Baladės trukmė — tik penkiolika minučių, bet per jas reikėjo greitai ir tiksliai dirbti pirštais, mat deramai atliekant vienu metu tenka skambinti ir pagrindinę melodiją, ir pritariamąją.

Sunku, bet nieko neįkandama įgudusiam liutnininkui. Tačiau „Seras Savienas“ — baladė, ir vokalo partijos melodija čia kontrapunktinė, kitokio tempo nei liutnios. Sudėtingas dalykas. O jei daina atliekama tinkamai, dainuojant kupletus vyriškais ir moteriškais balsais paeiliui, viską dar apsunkina priedainiuose atsirandanti moters vokalo kontrapunktinė linija. Gerai atliekamas šis kūrinys sujaudina iki širdies gelmių. Deja, nedaugelis muzikantų gali atlaikyti tokią muzikinę audrą.

Stančionas dar kartą gerokai truktelėjo iš bokalo ir nusišluostė barzdą rankove.

— Dainuosi vienas? — paklausė. Nepaisant puse lūpų išsakyto perspėjimo, jį, regis, apėmė džiaugsmingas jaudulys. — O gal atsivedei ką nors į porą? Gal kuris iš tų vaikinų, su kuriais atėjai, kastratas?

Pagalvojus apie soprano partiją atliekantį Vilemą teko užgniaužti juoką. Papurčiau galvą.

— Neturiu draugų, kurie galėtų tai sudainuoti. Ketinu du kartus pakartoti trečią priedainį ir šitaip pakviesti ką nors atlikti Aloinės partiją.

— Klajojančių muzikantų stilius, ar ne? — Stančionas rimtai į mane pažvelgė. — Sūnau, tai, aišku, ne mano reikalas, bet ar tikrai nori bandyti pelnyti dūdeles dainuodamas su niekad kartu nerepetavusiu žmogumi?

Iš jo žodžių supratau, kad puikiai nutuokia, koks sunkus uždavinys manęs laukia.

— Kiek šįvakar bus dūdeles jau pelniusių muzikantų? Maždaug?

Jis trumpai pagalvojo.

— Maždaug? Aštuoni. Gal tuzinas.

— Vadinasi, tikėtina, kad tarp jų bus bent trys moterys.

Smalsiai į mane žiūrėdamas Stančionas linktelėjo.

— Ką gi, — tariau iš lėto, — jei tai, ką man pasakojo apie šią vietą, tiesa, ir tik tikri meistrai čia gali pelnyti dūdeles, viena iš tų moterų mokės Aloinės partiją.

Stančionas lėtai gurkštelėjo, žvelgdamas į mane pro bokalo viršų. Galiausiai pastatė jį ant baro, tačiau šį kartą nusivalyti barzdą užmiršo.

— Ar tu kartais ne išdiduolis? — paklausė atvirai.

Apžvelgiau salę.

— Ar čia kartais ne „Eolianas“? Girdėjau, tai vieta, kur išdidieji moka sidabru, kad pagrotų auksą.

— Man tai patinka, — tarsi sau pasakė Stančionas. — Pagroti auksą. — Jis trinktelėjo bokalu į barą, sukeldamas mažo putų geizerio išsiveržimą. — Demonai griebtų, berniuk, tikiuosi, kad tu iš tikrųjų toks geras, kaip apie save galvoji. Man čia praverstų dar vienas su Ilieno ugnim. — Pabrėždamas šių žodžių dviprasmiškumą, jis persibraukė ranka savo rudus plaukus.

— Tikiuosi, ši vieta iš tikrųjų tokia gera, kaip apie ją kalba, — atsakiau nuoširdžiai. — Man reikia vietos degti.

— Ką gi, jis tavęs neišspyrė, — juokais tarė Simonas, kai grįžau prie mūsų stalo. — Vadinasi, viskas klojosi ne taip blogai?

— Regis, klojosi gerai, — atsakiau dvejodamas. — Nors nesu tikras.

— O ko čia abejoti? — paprieštaravo Simonas. — Mačiau, kaip jis juokėsi. O juokas reiškia, kad viskas gerai.

— Nebūtinai, — įsiterpė Vilemas.

— Bandau prisiminti, ką jam prikalbėjau, — prisipažinau. — Kartais mano protas kiek atsilieka nuo liežuvio.

— Ir taip nutinka dažnokai, ar ne? — paklausė Vilemas, o jo veide nušvito reta santūri šypsena.

Jų draugiški pajuokavimai padėjo man kiek nusiraminti.

— Vis dažniau ir dažniau, — prisipažinau išsišiepdamas.

Taigi gėrėme ir juokavome apie visokius niekniekius, plepėjome apie magistrus ir į akį kritusias negausias Universiteto studentes. Kalbėjomės apie tuos Universiteto žmones, kuriuos mėgome, bet gerokai daugiau laiko praleidome aptardami, kas ir kodėl nepatinka ir ką tiems niekadėjams padarytume, jei pasitaikytų proga. Tokia jau žmogaus prigimtis.

Laikas bėgo, ir žmonių „Eoliane“ pamažu gausėjo. Simonas neatlaikė Vilemo pašaipų ir ėmė gerti skateną — stiprų juodą vyną iš Saldos prieškalnių, dažniau vadinamą „pakirpta uodega“.

Jo poveikį Simonas pademonstravo beveik tučtuojau: jis ėmė garsiau juoktis, dar plačiau šypsotis ir nenustygti vietoje. Vilemas išliko nekalbus. Kai atėjo mano eilė pirkti gėrimus, visiems užsakiau po didelį bokalą stipraus sidro. Matydamas, kad Vilemas paniuro, pasakiau: jei šįvakar laimėsiu dūdeles, nuplukdysiu jį „pakirptos uodegos“ upe iki pat namų, bet jei kuris nors iš jų pasigers iki mano pasirodymo, tam asmeniškai vošiu per ausį ir įstumsiu į Ometį. Jie pastebimai surimtėjo ir ėmėsi kurti nešvankius posmus pagal „Skardininko ir kailiadirbio“ melodiją.

Tuo tarpu aš pasinėriau į savo mintis. Pirmiausia nedavė ramybės nuojauta, kad į netiesiogiai išsakytą Stančiono patarimą verta įsiklausyti. Bandžiau prisiminti kokią nors dainą, kuri būtų ganėtinai sudėtinga, kad galėčiau parodyti įgūdžius, bet kartu ir ganėtina lengva, kad jai atlikti man pakaktų meistrystės.

Iš susimąstymo pažadino Simono balsas.

— Nagi, tu juk įgudęs rimuoti... — ragino jis mane.

Perkračiau mintyse pastarąją jų pokalbio, kurio klausiausi viena ausim, nuotrupą.

— Pabandyk „po sutanom teiluiečių“, — pasiūliau abejingai. Buvau per daug nervingas ir susijaudinęs, kad imčiau aiškinti, jog viena iš mano tėvo silpnybių buvo polinkis kurti nepadorius humoristinius eilėraštukus.

Jie susižavėję prunkštelėjo, o aš grįžau prie svarstymų, kokią kitą dainą galėčiau atlikti. Tačiau niekas neatėjo į galvą, o netrukus mano apmąstymus nutraukė Vilemas.

— Kas?! — piktai paklausiau, bet čia pamačiau drumzlinas Vilemo akis, o šitokios jos tapdavo tik tada, kai išvysdavo ką nors, ko tikrai nemėgo. — Kas? — pakartojau jau ramiau.

— Tas, kurį mes visi pažįstame ir mylime, — tarė jis niūriai, linkteldamas galva į durų pusę.

Nepastebėjau ten jokio pažįstamo veido. „Eolianas“ buvo beveik pilnutėlis, vien pirmame aukšte sukiojosi daugiau kaip šimtas žmonių. Pro praviras duris pamačiau, kad lauke jau sutemo.

— Jis stovi nugara į mus. Bando savo saldžialiežuvišku žavesiu pakerėti gražią panelę, kuri jo turbūt nė nepažįsta... Į kairę nuo apkūnaus raudonai apsivilkusio pono, — nukreipė mano žvilgsnį Vilemas.

— Kalės vaikas, — iškošiau, per daug apstulbęs, kad padoriai nusikeikčiau.

— O aš visad maniau, kad jis kilęs iš kiaulės, — sausai tarė Vilemas.

Simonas dairėsi mirksėdamas kaip pelėda.

— Apie ką jūs? Kas ten?

— Ambrozas.

— Viešpaties pautai, — tarė Simonas ir palinkęs prie stalo susikūprino. — Būtent tai, ko man dabar reikia. Ar jums abiem dar nenusibodo?

— Aš jį mielai palikčiau ramybėj, — aiškinausi. — Bet kaskart, kai susitinkame, jis negali manęs neužkabinti.

— Kivirčui reikia dviejų pusių, — pastebėjo Simonas.

— Demonai griebtų! — sušukau. — Man nerūpi, kieno jis sūnus. Nesiruošiu griūti ant nugaros, kaip baikštus šuniukas. Jei jis tiek kvailas, kad baksnotų mane pirštu, aš jam nukąsiu jį. — Giliai įkvėpiau norėdamas nusiraminti ir pabandžiau kalbėti nuosaikiau: — Anksčiau ar vėliau jis supras, kad prie manęs geriau nelįsti.

— Galėtum paprasčiausiai nekreipti į jį dėmesio, — stebėtinai blaiviai tarė Simonas. — Tiesiog neužkibk ant jo meškerės, jam atsibos ir atstos.

— Ne, — atsakiau rimtai, žiūrėdamas Simonui į akis. — Jis neatstos. — Mėgau Simą, bet kartais jis būdavo siaubingai naivus. — Jis pamanys, kad aš silpnas, ir tuomet kibs prie manęs dvigubai įnirtingiau. Pažįstu tokius žmones.

— Ateina, — tarė Vilemas, atsainiai nusukdamas akis.

Ambrozas pastebėjo mane dar neperėjęs į mūsų salės pusę. Mudviejų akys susitiko, ir buvo akivaizdu, kad jis nesitikėjo čia manęs rasti. Pasisuko į amžiais paskui jį sekiojančių padlaižių būrelį, vienam iš jų kažką pasakė, ir tie nuėjo per minią į kitą salės galą paprašyti stalo. Ambrozo akys nuo manęs nukrypo į Vilemą, paskui į Simoną, mano liutnią, vėl į mane. Paskui jis nusigręžė ir nuėjo prie jo draugų užimto staliuko. Prieš atsisėsdamas dar kartą pažvelgė į mano pusę.

Su nerimu pastebėjau, kad jis nesišypso. Anksčiau jis man visad šypsodavosi perdėtai liūdna mimo šypsena, tuo pat metu akyse blyksint pašaipai.

O paskui išvydau tai, kas sukėlė dar didesnį nerimą. Ambrozas nešėsi tvirtą kvadratinį dėklą.

— Ambrozas skambina lyra?! — paklausiau kreipdamasis į visą pasaulį.

Vilemas gūžtelėjo pečiais. Simonas atrodė sutrikęs.

— Maniau, kad žinai, — numykė jis.

— Esat jį matę čia ir anksčiau? — paklausiau. Simas linktelėjo. — Jis skambino?

— Tiksliau būtų sakyti — deklamavo eiles. Deklamavo ir timpčiojo lyros stygas.

Simonas atrodė kaip sprukti norintis triušis.

— Ar jis gavo dūdeles? — paklausiau niūriai. Nusprendžiau: jei Ambrozas priklauso gavusiųjų grupei, aš nenoriu turėti su ja nieko bendra.

— Ne, — spigiu balsu atsakė Simonas. — Bandė, bet... — Jis nutilo ir pažvelgė kiek paklaikusiomis akimis.

Vilemas uždėjo man ant rankos delną ir raminamai mostelėjo. Giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir pabandžiau nusiraminti.

Pamažu ėmiau suvokti, kad visa tai nesvarbu. Daugių daugiausia tai skatina dar daugiau statyti. Ambrozas niekaip negalės sužlugdyti mano pasirodymo. Jis bus priverstas žiūrėti ir klausytis. Klausytis, kaip aš groju „Baladę apie serą Savieną Traliardą“, nes ją atlikti galutinai apsisprendžiau.

Vakarinį koncertą pradėjo vienas iš dūdeles jau pelniusių muzikantų. Jis skambino liutnia, ir pademonstravo, kad daro tai puikiai, kaip bet kuris edema ru. Antra jo daina buvo net geresnė, girdėjau ją pirmą kartą.

Po maždaug dešimties minučių pertraukos į sceną buvo pakviestas kitas apdovanotasis muzikantas. Pradžioj jis pagrojo nendrine daugiavamzde fleita — taip gerai, kaip dar niekad nebuvau girdėjęs, — paskui sudainavo minorišką, iškart į atmintį stringančią panegirinę dainą. Jis atliko ją be instrumento, tik aukštu švariu balsu, tai kylančiu, tai krintančiu, kaip fleitos, kurią ką tik pūtė, ulbėjimas.

Džiaugiausi įsitikinęs, kad gandai apie dūdelėmis apdovanotų muzikantų įgūdžius nėra perdėti. Bet atitinkamai mano džiaugsmui augo ir nerimas. Vienintelė meistrui derama draugija — kitas meistras. Tad jei dėl kokių nors priežasčių dar būčiau neapsisprendęs atlikti „Baladės apie serą Savieną Traliardą“, šie pasirodymai būtų įtikinę tai daryti.

Paskui vėl sekė penkias ar dešimt minučių trukusi pertrauka. Supratau, kad Stančionas jas daro tam, kad publika galėtų pavaikštinėti ir pasikalbėti. Šis žmogus išmanė savo verslą. Pasvarsčiau, ar kartais jis pats kada nors nepriklausė klajojančiai trupei.

Po pertraukos buvo pirmas to vakaro bandymas pelnyti dūdeles. Stančionas nulydėjo į sceną barzdotą maždaug trisdešimties metų vyrą ir pristatė jį publikai. Jis grojo fleita, ir darė tai gerai. Du trumpi jo atlikti kūrinėliai man buvo žinomi, o trečiąjį girdėjau pirmą kartą. Iš viso jis grojo gal dvidešimt minučių, ir per tą laiką pastebėjau tik vieną mažytę klaidelę.

Nutilus plojimams, fleitininkas liko stovėti scenoje, o Stančionas vaikštinėjo po salę ir klausinėjo publikos nuomonių. Patarnaujantis berniukas atnešė muzikantui stiklinę vandens.

Galiausiai Stančionas grįžo ant scenos. Salei apmirus, jis priėjo prie muzikanto ir iškilmingai pakratė jam ranką. Fleitininko veidas persimainė, bet jis išspaudė silpną šypseną ir nusilenkė publikai. Stančionas palydėjo jį prie baro ir nupirko didelį bokalą kažkokio gėrimo.

Paskui savo gebėjimus rodė brangiais rūbais apsirengusi auksaplaukė mergina. Po Stančiono pristatymo ji uždainavo tokiu švariu ir tyru balsu, kad mano nerimas išgaravo ir nugrimzdau į jos dainą. Kelioms palaimingoms akimirkoms užsimiršau ir galėjau daryti tik viena — klausytis jos balso.

Atrodė, merginos daina baigėsi per greitai, tačiau jai nutilus širdį užliejo švelnumas, o akys perštėjo. Simonas šniurkštelėjo ir susidrovėjęs nusišluostė veidą.

Paskui ji pritardama sau pusarfe sudainavo kitą dainą. Nenuleidau nuo merginos akių, ir, turiu pripažinti, ne tik dėl jos muzikinių gabumų. Dainininkės plaukai buvo prinokusių kviečių spalvos. Nors sėdėjau per trisdešimt pėdų nuo scenos, mačiau, kokios skaisčiai mėlynos jos akys. Dailios ir grakščios rankutės žvitriai bėgiojo stygomis, o tai, kaip ji tarp kojų laikė savo instrumentą, vertė mane galvoti apie... na, apie ką kiekvienas penkiolikmetis berniūkštis galvoja beveik be perstojo.

Merginos balsas ir dabar skambėjo taip, kad galėjo perverti širdį. Deja, jos grojimas neprilygo vokalui. Įpusėjusi dainą ji suklydo, tačiau kiek padvejojusi vėl užgrojo ir baigė pasirodymą.

Šį kartą Stančionas po salę vaikščiojo gerokai ilgiau. Jis apėjo visus tris „Eoliano“ aukštus ir pakalbėjo su kiekvienu: jaunu ir senu, muzikantu ir ne.

Pastebėjau, kaip Ambrozas sugavo scenoje tebestovinčios merginos žvilgsnį ir apdovanojo šypsena, kuri man atrodė šleikšti, o moterims — kerinti. Paskui, nusisukęs nuo dainininkės, jis pažvelgė į mūsų stalą ir mudviejų akys susitiko. Ambrozo šypsena išblėso, ir ilgokai sustingusiais veidais tiesiog žiūrėjome vienas į kitą. Nė vienas nenusišiepė, nė vienas nepasakė kokio nors užgaulaus žodžio. Bet per tą akimirką mūsų rusenantis priešiškumas vėl užsiliepsnojo. Ir negaliu tvirtai pasakyti, kuris pirmas nusuko akis į šalį.

Po penkiolikos minučių Stančionas užlipo ant scenos, kad paskelbtų publikos verdiktą. Jis priėjo prie auksaplaukės merginos ir paspaudė jai ranką, kaip ir ankstesniam muzikantui. Dainininkės veidas taip pat persimainė. Stančionas išvedė ją iš scenos ir įteikė įprastinį, kaip spėjau, paguodos prizą — bokalą gėrimo.

Tuoj pat po šio nesėkmingo bandymo pasirodė dar vienas dūdeles jau pelnęs muzikantas. Jis griežė smuiku, ir jo įgūdžiai buvo tokie pat puikūs, kaip abiejų ankstesniųjų. Po jo Stančionas atvedė į sceną vyresnio amžiaus vyrą — jis, regis, taip pat ketino varžytis dėl dūdelių. Tačiau plojimai, kuriais jį pasitiko publika, bylojo, kad jis čia toks pat populiarus, kaip pirmiau groję pripažinimo susilaukę muzikantai.

Kumštelėjau Simoną.

— Kas jis? — paklausiau, kol pilkabarzdis derino savo lyrą.

— Trepė, — sušnibždėjo Simonas. — Tiksliau sakant, grafas Trepė. Jis čia groja nuolatos, jau daugelį metų. Didelis meno globėjas. Jis jau seniai nebekovoja dėl dūdelių. Dabar tiesiog groja. Visi čia jį myli.

Kodėl Trepė taip niekad ir nelaimėjo dūdelių, pasidarė aišku tuoj pat, vos jam užgrojus. Jo balsas lūžinėjo ir drebėjo, o ritmas taip kaitaliojosi, kad sunku buvo pasakyti, kada jis timpteli ne tą stygą. Daina — akivaizdžiai jo paties kūrybos — buvo gana tiesmukas pasakojimas apie kažkokio vietos didiko įpročius. Nors menine verte čia nė nekvepėjo, ir pats nepastebėjau, kad netrukus ėmiau leipti juokais kartu su visa publika.

Kai Trepė baigė, „Eoliane“ kilo tikra audra: visi griausmingai plojo, kai kurie netgi daužė rankomis stalus ir trypė kojomis. Stančionas šįkart tuoj pat užlipo ant scenos ir paspaudė grafui ranką, o šis visai neatrodė nusivylęs. Stančionas entuziastingai patapšnojo jam per nugarą ir palydėjo prie baro.

Atėjo metas. Atsistojau ir pasiėmiau savo liutnią.

Vilemas paplekšnojo man per petį, o Simonas nusišypsojo, bandydamas neišsiduoti, kad taip nerimauja dėl draugo, jog kone alpsta. Nebyliai jiems linktelėjau ir nuėjau prie scenos pusėn užsisukančio baro galo, ten, kur stovėjo tuščia Stančiono kėdė.

Įkišau ranką į kišenę ir pirštų galiukais paliečiau storą, sunkų sidabrinį talentą. Kažkuri iracionalioji mano dalis norėjo jį sugniaužti ir pasilikti ateičiai. Bet žinojau — po kelių dienų man iš šio talento bus maža naudos. O laimėjęs dūdeles galėsiu pragyventi grodamas vietinėse smuklėse. O jei pasiseks pritraukti kokio nors globėjo dėmesį, gausiu tiek, kad užteks ir grąžinti skolai, ir mokesčiui už mokslą. Sumanymas rizikingas, bet aš neturėjau kitos išeities.

Stančionas lėtai grįžo į savo vietą prie baro.

— Dabar eisiu aš, pone. Jei neprieštaraujate. — Tikėjausi, kad mano išvaizda neišduoda, kaip iš tikrųjų nervinuosi. Liutnios dėklas slydinėjo prakaituotuose delnuose.

Jis nusišypsojo ir linktelėjo.

— Gerai jauti publiką, berniuk. Ji jau pribrendo liūdnai dainai. Vis dar nori atlikti „Savieną“?

Linktelėjau.

Stančionas atsisėdo ir gurkštelėjo.

— Ką gi, duokim jiems dar porą minučių, kad nurimtų ir išsikalbėtų.

Atsirėmiau į barą ir laukiau, apimtas beprasmiško jaudulio dėl dalykų, kurių negalėjau pakeisti. Vienas liutnios kuolelis buvo išklibęs, o aš neturėjau pinigų jam pataisyti. Šįvakar scenoje dar nemačiau dūdelių pelniusios moters. Sudiegė nerimas pagalvojus, kad šiandien „Eolione“ atsitiktinai galėjo susirinkti tik tie apdovanotieji muzikantai, kurie nemoka Aloinės partijos.

Regis, praėjo tik akimirka, o Stančionas jau atsistojo, pasisuko į mane ir klausiamai pakėlė antakį. Kinktelėjau ir pakėliau liutnios dėklą, kuris staiga man pasirodė siaubingai aptriušęs. Žengėme laipteliais ant scenos.

Vos mano koja palietė scenos grindis, triukšmas salėje nutilo, buvo girdėti tik šnabždesys. Tą pačią akimirką mano jaudulys dingo — minios dėmesys jį ištirpdė. Man visada šitaip. Užkulisiuose — jaudinuosi ir prakaituoju. Scenoje esu ramus kaip bevėjė žiemos naktis.

Stančionas pristatė mane kaip kandidatą pelnyti dūdeles. Jo įprastiniai, beveik ritualiniai žodžiai ramino. Kai jis mostelėjo į mano pusę, nepasigirdo įprastinių plojimų, tik laukimo tyla. Staiga pamačiau save klausytojų akimis. Apsirengęs ne taip gerai, kaip kiti, — tiesą sakant, vos ne skarmalais. Jaunas, beveik vaikas. Pajutau, kaip publiką apima smalsumas ir tarsi sujungia mus, priartina vieną prie kito.

Leidau šiam smalsumui augti: neskubėdamas atidariau apdaužytą ir nudrengtą liutnios dėklą, išėmiau iš jo tokią pat apdaužytą ir nudrengtą liutnią. Pamačius neišvaizdų mano instrumentą publikos dėmesys dar padidėjo. Brūkštelėjau per stygas, pasukiojau kuoliukus. Sugrojau keletą paprastų akordų, įsiklausiau į jų skambesį, galiausiai pats sau linktelėjau.

Scena buvo apšviesta taip ryškiai, kad visa kita salėje atrodė nugrimzdę į prieblandą. Pažvelgiau į ją ir man pasirodė, kad matau ten tūkstančius įsmeigtų akių. Simonas ir Vilemas. Stančionas prie baro. Deočas prie durų. Staiga pajutau pilve diegliukus — pastebėjau į mane žiūrintį Ambrozą, grėsmingai, lyg rusenanti žarija.

Nusukau nuo jo žvilgsnį. Mačiau barzdotą raudonai vilkintį vyrą, grafą Trepę, pagyvenusią už rankų susikibusią porą, gražią tamsiaakę mergaitę...

Mano publika. Nusišypsojau jai. Šypsena mus dar labiau suartino, ir aš uždainavau:

Tyliau! Prisėskite! Tuojau skambės daina

Kadaise Ilieno didžio sudėta.

Šis meistro kūrinys bylos apie vargus

Lemties garsingam Savienui skirtus,

Beigi Aloinei, gražiajai mergelei tau

Kurią žmona vadint jis troško amžinai.

Tarsi banga per minią nusirito šnabždesys. Tie, kurie žinojo šią dainą, tyliai šūktelėjo, o nežinojusieji ėmė klausinėti kaimynų, dėl to kilo sujudimas.

Padėjau pirštus ant stygų ir vėl atkreipiau visų dėmesį į save. Salė nutilo, ir aš pradėjau skambinti.

Muzika liejosi lengvai. Pradžioj grojau liutnia kaip antru balsu, paskui, kai mano pirštai ėmė judėti greičiau, suskambo ir trečiasis. Dainavau išdidžiu ir galingu balsu, taip, kaip ir dera įkūnijant Savieną Traliardą, didžiausią iš amirų. Publika pasidavė muzikai tarytum žolė vėjui. Dainavau sero Savieno vardu ir jutau, kad klausytojai mane pamilsta ir ima manęs bijoti.

Buvau taip pratęs groti šią dainą vienumoje, kad vos neužmiršau pakartoti trečiojo priedainio. Bet paskutinę akimirką, išpiltas šalto prakaito, prisiminiau. Šį kartą dainavau žiūrėdamas į klausytojus ir tikėdamasis, kad pagaliau išgirsiu man atsakantį balsą.

Baigiau priedainį ir atėjo eilė pirmajam Aloinės kupletui. Stipriai perbraukiau per stygas ir laukiau. Akordas ėmė tilti, tačiau atsako iš salės taip ir nepasigirdo. Nebyliai žvelgiau į savo klausytojus, o palengvėjimas grūmėsi su nusivylimu, ir kas sekundę tiek vienas, tiek kitas darėsi vis stipresnis.

Ir tuomet atskriejo balsas, švelnus kaip plunksnos prisilietimas, dainuojantis...

O Savienai, kas tau pakuždėjo,

Kada ateiti laikas pas mane?

Ar pameni, kaip mūsų dienos skriejo

Nerūpestinga malonia tėkme?

O Savienai, ar tu dar meni,

Kas dega man širdy ir atminty?

Ji dainavo Aloinės partiją, aš — Savieno, o priedainiuose mūsų balsai susipindavo ir susijungdavo į vieną. Kažkuri mano dalis norėjo surasti ją akimis tarp žmonių, pamatyti moterį, su kuria dainuoju. Kartą pabandžiau, bet ieškant veido, kuris derėtų prie nuostabaus, lyg vėsi mėnesiena, balso, mano pirštai susipynė: paskambinau ne tą natą ir muziką sudarkė disonansas.

Maža klaidelė. Sukandau dantis ir susitelkiau į grojimą. Nustūmęs smalsumą šalin, pakreipiau galvą, kad galėčiau stebėti pirštus ir neleisčiau jiems slystelti stygomis.

Ir mes dainavome! Jos balsas skambėjo lyg sidabrinis varpas, o manasis — tarytum jam atsakantis aidas. Tvirtos ir galingos į Savieno lūpas įdėtos eilės buvo kaip išdidžios seno it akmuo ąžuolo šakos, o Aloinė skrajojo aplink jas tarsi lakštingala.

Publiką dabar mačiau kaip per miglą, ir lygiai taip pat jutau visą kūną išpylusį prakaitą. Panirau į muziką taip giliai, kad nebežinojau, kur baigiasi ji ir kur prasideda mano kraujas.

Bet staiga muzika nutrūko. Ji baigėsi iki dainos pabaigos likus dviem kupletams: vos užgrojau pirmąjį Savieno posmo akordą, išgirdau skvarbų garsą, ir jis išmetė mane iš muzikos tarsi žuvį iš vandens gelmių.

Liutnios kaklelio viršuje nutrūko styga ir čaižtelėjo man per viršutinę plaštakos pusę, palikusi ant jos ploną ryškų kraujo rėžj.

Žiūrėjau į stygą lyg apdujęs. To negalėjo būti. Nė viena mano styga nebuvo taip sudilusi, kad nutrūktų. Bet ši nutrūko, ir paskutiniai muzikos garsai ištirpo tyloje. Publika sujudo. Klausytojus gaubęs iš dainos gijų pinamas sapnas sklaidėsi.

Įsitvyrojus tylai pajutau, kaip viskas griūna: publika prabunda nebaigusi sapnuoti, o visas mano triūsas eina perniek. Bet mano krūtinę tebedegino daina. Daina!

Nesusimąstydamas, ką darau, vėl uždėjau pirštus ant stygų ir panirau į save. Į tuos metus, kai nuospaudos ant mano pirštų buvo kietesnės už akmenį, o muzika plūdo iš manęs lengvai, kaip iškvepiamas oras. Į tuos laikus, kai šešiomis liutnios stygomis skambinau „Lapelį sukiojantį vėją“.

Pradėjau groti, ir mano pirštai pamažu viską prisiminė. Rinkau išsidraikiusias muzikos gijas ir rūpestingai vėl audžiau į dainą, kuri skambėjo čia prieš akimirką.

Tobula nebuvo. Tokios sudėtingos dainos, kaip „Seras Savienas“, neįmanoma tobulai atlikti šešiomis stygomis. Bet pasiryžau ją užbaigti, ir man užgrojus klausytojai atsiduso, sujudo savo vietose ir iš lėto vėl pasidavė mano skleidžiamiems muzikos kerams.

Vargiai besuvokiau, kad šalia yra kitų žmonių, o po minutės ir visai juos pamiršau. Bandydami priversti liutnią vėl skambėti dviem pritariančiais balsais, mano pirštai taip šoko ir bėgiojo stygomis, kad virto veik neįžiūrimi. Žvelgiau į savo rankas, bet pamiršau ir jas. Pamiršau viską, man rūpėjo tik viena — užbaigti dainą.

Prasidėjo priedainis, ir Aloinė vėl uždainavo. Man ji buvo ne žmogus ir netgi ne balsas, — ji buvo mano krūtinę deginančios dainos dalis.

Ir galiausiai viskas baigėsi. Pakelti galvą ir apžvelgti salę buvo tas pats, kas išnerti į vandens paviršių įkvėpti oro. Atsipeikėjęs pastebėjau, kad mano ranka kraujuoja, o visas kūnas išpiltas prakaito. Dainos pabaiga tarsi stuktelėjo man kumščiu į krūtinę — kaip ir visad, nesvarbu, kur ir kada ją išgirsčiau.

Užsidengiau veidą rankomis ir pravirkau. Ne dėl nutrūkusios stygos ar dūdelių, kurių greičiausiai negausiu. Ne dėl tekančio kraujo ar sužeistos rankos. Netgi ne dėl to berniuko, kuris kadaise vidury miškų išmoko skambinti liutnia šešiomis stygomis. Aš verkiau dėl sero Savieno ir Aloinės, dėl jų prarastos, susigrąžintos ir vėl prarastos meilės, dėl žiauraus likimo ir žmogaus kvailumo. Akimirkai pasinėriau į savo sielvartą ir užmiršau viską aplink. PENKIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Liepsna ir griaustinis

Apraudojau Savieną ir Aloinę tik keletą akimirkų. Suvokęs, kad tebesu ant scenos, susitvardžiau ir atsilošęs kėdėje pažvelgiau į publiką. Savo tyliąją publiką.

Grojančiam muzika skamba kitaip. Tai muzikanto prakeiksmas. Man tebesėdint ir žiūrint į salę improvizuota dainos pabaiga ėmė nykti iš atminties. Tuomet apniko abejonės. O kas, jei baladės dalys nesusijungė į visumą, kaip atrodė man? O kas, jei dainos finalas niekam, be manęs, neperdavė šiurpaus kūrinio tragizmo? Kas, jei mano ašaros visiems pasirodė tik vaikiška reakcija į nesėkmingą pasirodymą?

Paskui išgirdau, kaip nuo salės manęs link atsirita tylos banga. Klausytojai sėdėjo nebylūs ir įsitempę, tarsi daina juos būtų nudeginusi stipriau už ugnį. Kiekvienas gniaužė savo skaudančią žaizdą lyg didžiausią brangenybę.

Paskui pasigirdo tramdomi ir nebesulaikomi kūkčiojimai. Ašaringi atodūsiai. Iš sąstingio pabundančių kūnų šnaresys.

Galiausiai nuaidėjo plojimai. Griausmingi, lyg įsišėlusi ugnis, lyg griaustinis po žaibo. PENKIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Globėjai, mergelės ir meteglinas

Ėmiau tvarkyti nutrūkusią stygą — puikus būdas prasiblaškyti, kol Stančionas vaikšto po salę ir aiškinasi publikos nuosprendį. Įprastiniai rankų judesiai buvo ramūs, tačiau iš tikro aš siaubingai jaudinausi. Dabar, nurimus plojimams, vėl apėmė abejonės. Ar užtenka vienos dainos įrodyti meistriškumą? Gal audringą publikos reakciją sukėlė dainos didybė, o ne mano atlikimas? O kaip pavyko improvizuotoji pabaiga? Gal man tik pasirodė, kad sujungiau viską į viena...

Atsainiai žvilgtelėjau į nuimtą nutrūkusią stygą, ir visos mintys galvoje staiga susijaukė.

Ji nebuvo bloga ar sudilusi, kaip maniau. Trūkio vietoje stygos galiukas buvo lygus, tarsi nupjautas peiliu ar perkirptas žirklėmis.

Akimirką paprasčiausiai bukai į ją spoksojau. Kažin kas prikišo nagus prie mano liutnios? Neįmanoma. Ji visą laiką buvo mano akyse. Be to, prieš išeidamas iš Universiteto patikrinau visas stygas, tą patį padariau ir prieš lipdamas ant scenos. Tuomet kaip tai galėjo nutikti?

Belaužydamas galvą pastebėjau, kad minia pritilo. Pakėliau akis ir pamačiau ant scenos lipantį Stančioną. Skubiai atsistojau ir pasisukau į jį.

Jo veidas buvo malonus, bet neįskaitomas. Jam artėjant mano širdis suspurdėjo, o dar po akimirkos atrodė, kad ji tuoj apskritai iššoks iš krūtinės: Stančionas man ištiesė ranką lygiai taip pat, kaip kitiems dviem dėl dūdelių kovojusiems muzikantams.

Nutaisiau pačią žaviausią šypseną ir taip pat ištiesiau ranką. Buvau savo tėvo sūnus ir klajojantis aktorius. Privalėjau priimti šią nesėkmę su visu edema ru derančiu orumu. Greičiau jau žemė prasivers ir praris šį prašmatnų pasipūtėlių lizdą, nei aš parodysiu bent lašelį nusivylimo.

Be to, kažkur ten, minioje, mane stebi Ambrozas. Greičiau jau žemė kartu su „Eolianu“ praris ir Imrę su visa Senčių jūra, nei leisiu jam iš viso to išpešti bent kruopelytę malonumo.

Taigi plačiai nusišypsojau ir paspaudžiau Stančionui ranką. Bet tai darydamas staiga pajutau kažką kietą delne. Pažiūrėjęs išvydau blyksint sidabrą. Dūdelės.

Turbūt buvo smagu stebėti mano veido išraišką. Pažvelgiau į linksmai žybsinčias Stančiono akis. Jis man mirktelėjo.

Atsisukau į salę ir iškėliau dūdeles, kad visi pamatytų. „Eolianas“ vėl sugaudė. Šį kartą sveikindamas.

— Pažadėk, kad niekad daugiau tos dainos neatliksi manęs prieš tai neįspėjęs. — Simono akys buvo užverktos, o kalbėjo jis kuo rimčiausiai. — Niekad.

— Ji tokia bloga? — nusišypsojau jam lyg apdujęs.

— Ne! — beveik išraudojo Simonas. — Ji... Aš niekad... — Bandydamas susitvardyti jis nutilo, paskui nulenkė galvą ir užsidengęs veidą rankomis graudžiai pravirko.

Vilemas globėjiškai apkabino Simoną, o šis nesigėdydamas atsišliejo jam į petį.

— Mūsų Simonas jautriaširdis, — švelniai tarė Vilas. — Manau, jis norėjo pasakyti, kad jam labai patiko.

Pastebėjau, kad Vilemo akys taip pat paraudusios. Uždėjau ranką Simonui ant nugaros.

— Pirmą kartą išgirdęs šią dainą buvau lygiai taip pat sukrėstas, — atvirai prisipažinau. — Kai buvau devynerių, mano tėvai atliko ją per Viduržiemio šventę. Buvau suskydęs dvi valandas. Jiems teko atsisakyti mano vaidmens „Kiauliaganyje ir lakštingaloje“, nes toks ištižęs negalėjau lipti į sceną.

Simonas linktelėjo ir mostelėjo ranka, tai turbūt reiškė, kad jam viskas gerai, tačiau kol kas, užuot jį kalbinęs, geriau užsiimčiau kuo nors kitu.

Pažvelgiau į Vilemą.

— Buvau ir pamiršęs, kad ši daina taip veikia kai kuriuos žmonės, — tariau netvirtai.

— Rekomenduoju skateną, — tiesmukai atsakė Vilemas. — Arba „pakirptą uodegą“, jei labiau prie širdies vulgarybės. Beje, kiek pamenu, žadėjai — jei pelnysi dūdeles, parplukdysi mus namo „pakirptos uodegos“ upe. Nežinau, kaip tau seksis: aš šiandien lyg tyčia apsiaviau savo švininius išgertuvių batus.

Išgirdau, kaip už nugaros kikena Stančionas.

— Čia turbūt tie tavo nekastruotieji draugai?

Šitoks apibūdinimas taip nustebino Simoną, kad jis beveik tučtuojau susitvardė ir nusišluostė nosį rankove.

— Čia Vilemas ir Simonas, o čia — Stančionas. — Simas nusilenkė, Vilas taip pat nežymiai manieringai linktelėjo. — Stančionai, gal galite padėti mums įsikurti prie baro? Prisižadėjau pavaišinti draugus bokalu gėrimo.

— Ais, — pataisė Vilemas. — Bokalais.

— Atleiskite, bokalais, — pabrėžiau daugiskaitą. — Manęs čia nebūtų, jeigu ne jie.

— A! — išsišiepė Stančionas. — Viskas aišku, globėjai!

Kai Stančiono padedami pagaliau prasibrovėme pro minią prie naujųjų vietų greta baro, manęs ten jau laukė pergalės bokalas, kuris pasirodė besąs visai toks pat, kaip ir paguodos. Neužmiršo Stančionas ir Vilemo su Simu: prieštarauti neleidžiančiu balsu jis pareiškė, kad pavaišins juos skatenu, nes, pasak jo, globėjai taip pat turi šiokių tokių teisių į nugalėtojo trofėjus. Savo sparčiai liesėjančio kapšelio vardu išreiškiau jam kuo nuoširdžiausią padėką.

Laukiant Simo ir Vilo gėrimų smalsumo genamas žvilgtelėjau į savo bokalą, bet paaiškėjo, kad, kol jis stovi ant baro, tai padaryti galėčiau tik užsiropštęs ant kėdės.

— Meteglinas, — pranešė Stančionas. — Paragauk — vėliau padėkosi. Ten, iš kur aš kilęs, sakoma, jog žmogus gali ir iš mirusiųjų prisikelti, kad jo paskanautų.

Mostelėjau ranka virš galvos, tarsi kilsteldamas prieš jį skrybėlę.

— Jūsų paslaugoms.

— Jūsų ir jūsų šeimos, — atsakė jis mandagiai.

Norėdamas susikaupti ir nusiraminti gurkštelėjau iš aukštojo bokalo, ir burnoje nutiko kažkas nuostabaus: tarsi joje būtų ištryškusi vėsi medaus, gvazdikėlių, kardamono, cinamono, vynuogių sulčių, keptų obuolių, saldžių kriaušių ir skaidraus vandens versmė. Tai viskas, ką galiu pasakyti apie metegliną. Jei nesate jo ragavę, atleiskit: negaliu jo deramai apibūdinti. O jei kada ragavote, tuomet man nėra reikalo priminti, koks tai gėrimas.

Tuo metu atnešė „pakirptą uodegą“. Man palengvėjo pamačius, kad taurės — viena iš jų buvo skirta ir Stančionui — vidutinio dydžio: jei mano draugai būtų gavę po tokį pat didelį bokalą skateno, man būtų tekę į aną pusę upės juos gabenti karučiu.

— Už Savieną! — pasiūlė tostą Vilemas.

— Pritariu! — atsiliepė Stančionas, pakeldamas savo taurę.

— Už Savieną... — teišspaudė Simonas, regis, vėl tramdydamas verksmą.

— ...ir Aloinę, — pridūriau aš, bandydamas reikiama kryptim nuvairuoti savo didįjį bokalą ir susidaužti su kitais.

Abejingumas, su kuriuo Stančionas išgėrė savo skateną, man beveik išspaudė ašaras.

— Taigi, — tarė jis, — prieš palikdamas tave klausytis bičiulių liaupsių, noriu šio to paklausti. Kur šitaip išmokai? Turiu galvoj — groti be vienos stygos.

Akimirką pagalvojau.

— Pageidautumėt trumpojo ar ilgojo varianto?

— Šį kartą renkuosi trumpąjį.

Aš nusišypsojau.

— Tokiu atveju tiesiog taip susiklostė, kad teko išmokti. — Atsainiai mostelėjau ranka, tarsi ką nors nusviesdamas šalin. — Mano tuščiai iššvaistytos jaunystės palikimas.

Stančionas linksmai žvelgė į mane.

— Ką gi, ilgąją versiją pasiliksiu kitam kartui. — Giliai įkvėpęs, jis apsižvalgė po salę, o jo auksinis auskaras sulingavo ir blykstelėjo. — Einu, pasisukiosiu tarp žmonių. Neleisiu visiems pulku ant tavęs užgriūti.

Su palengvėjimu nusišypsojau.

— Ačiū, pone.

Stančionas papurtė galvą, mostelėjo ranka barmenui, ir tas tučtuojau jam padavė didelį bokalą.

— Pirmiau „pone“ buvo laiku ir vietoj. Bet dabar aš — Stančionas. — Jis atsigręžė, o aš linktelėjau ir nusišypsojau. — O kaip man tave vadinti?

— Kvoutas, — atsakiau. — Tiesiog Kvoutas.

— Už tiesiog Kvoutą, — man už nugaros paskelbė tostą Vilemas.

— Ir už Aloinę, — pridūrė Simonas ir, įbedęs veidą į sulenktą alkūnę, tyliai pravirko.

Vienas iš pirmųjų prie manęs priėjo grafas Trepė. Iš arčiau jis pasirodė esąs žemesnis ir vyresnis. Bet akys jo buvo šviesios, o apie mano pasirodymą jis kalbėjo juokdamasis.

— Ir paskui ji nutrūko! — sušuko grafas, kaip pamišęs mostaguodamas rankomis. — O man galvoje tik viena mintis: „Tik ne dabar! Tik ne prieš pat pabaigą!“ Bet pamačiau ant tavo rankos kraują ir širdis kūliais apsivertė. Tu pažvelgei į mus, paskui į stygas, o salėje darėsi vis tyliau. Galiausiai vėl uždėjai rankas ant liutnios, ir aš pagalvojau: „Drąsus berniukas. Per drąsus. Jis nežino, kad su nutrūkusią styga pabaigti dainos nepavyks.“ Bet tau pavyko! — Trepė kvatojosi, tarsi būčiau iškrėtęs juokingiausią pokštą pasaulyje, ir sutrypė džigą.

Simonas, jau liovęsis ašaroti ir perėjęs prie lipšnumo, juokėsi kartu su grafu. Vilemas, kuris, regis, dar neapsisprendė, kaip suprasti šį žmogų, stebėjo jį rimtomis akimis.

— Privalai kada nors pagroti mano namuose, — pasakė Trepė ir čia pat staigiai pakėlė ranką. — Tačiau dabar apie tai nekalbėsim — netrukdysiu mėgautis šiuo vakaru. — Jis nusišypsojo. — Bet prieš nueidamas noriu užduoti vieną, paskutinį, klausimą. Kiek metų Savienas praleido su amirais?

Man nereikėjo ilgai galvoti, kad atsakyčiau.

— Šešerius. Trejus metus įrodinėjo, kad yra to vertas, ir dar trejus mokėsi.

— Ar šeši tau atrodo laimingas skaičius?

Nesupratau, kur jis suka.

— Šeši nėra labai laimingas skaičius, — tariau vengdamas tiesaus atsakymo. — Jei rinkčiausi laimingą skaičių, tai būtų septyni. — Gūžtelėjau pečiais. — Arba trys.

Trepė patapšnojo sau per smakrą ir apsvarstė mano žodžius.

— Tu teisus. Bet šešeri metai su amirais reiškia, kad jis grįžo pas Aloinę septintaisiais.

Grafas kyštelėjo ranką į kišenę ir išėmė saują bent trijų skirtingų šalių monetų. Iš tos krūvos jis išrinko septynis talentus ir įdėjo juos man į delną.

— Pone, — išmikčiojau nustebęs, — negaliu paimti šių pinigų.

Mane apstulbino ne patys pinigai, o jų kiekis.

Trepė atrodė sumišęs:

— Kodėl gi?

Išsižiojau atsakyti, bet taip ir neradau žodžių, o taip man nutinka retai.

Grafas sukikeno ir užgniaužė monetas laikantį mano delną.

— Tie pinigai nėra mokestis už grojimą. Tiksliau, yra, bet visgi tai labiau paskatinimas toliau repetuoti ir tobulėti. Žodžiu, muzikos labui. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Matai, kad laurai augtų, jiems reikia lietaus. Bet čia mano rankos trumpos. Tačiau aš juk galiu pridengti nuo lietaus kelių muzikantų galvas, ar ne? — Trepės veide pasirodė šelmiška šypsena. — Taigi Dievas pasirūpins laurais ir juos palaistys. Tuo tarpu aš pasirūpinsiu muzikantais, kad neperšlaptų. O jau kada juos, laurus ir muzikantus, suvesti į krūvą, tesprendžia išmintingesni protai, nei mano.

Akimirką patylėjau.

— Manau, jūs kur kas išmintingesnis, nei apie save manote.

— Na, — tarė grafas, stengdamasis nerodyti, kad mano žodžiai jį pamalonino, — tegul geriau tai lieka tarp mūsų — žmonės dar ims tikėtis iš manęs didžių darbų ir žygdarbių.

Jis apsigręžė, ir minia jį netrukus prarijo.

Įsidėjau septynis talentus į kišenę ir pajutau, kaip nuo pečių nusirita didžiulė našta. Tai buvo lyg mirties bausmės atšaukimas. Gal netgi tiesiogine šių žodžių prasme: juk net neįsivaizdavau, kaip Devi paragintų mane grąžinti skolą. Pirmą kartą per pastaruosius du mėnesius įkvėpiau oro laisvai, nekamuojamas jokių rūpesčių. Geras jausmas.

Pasišalinus Trepei, savo komplimentų išsakyti priėjo vienas iš dūdeles laimėjusių muzikantų. Po jo dar buvo palūkininkas seldišas — jis paspaudė man ranką ir pasisiūlė nupirkti išgerti.

Paskui priėjo smulkus didikas, dar vienas muzikantas ir jauna žavi dama. Apie ją pamaniau, kad tai gali būti manoji Aloinė, tačiau išgirdęs balsą supratau, kad klystu. Mergina buvo vietinio palūkininko duktė, ir mudu trumpai paplepėjom apie visokius niekniekius. Jai jau beveik nueinant staiga prisiminiau geras manieras ir pabučiavau jos ranką.

Po kurio laiko visi veidai ėmė lietis. Žmonės ėjo vienas po kito, sveikino mane, liejo pagyras, spaudė ranką, dalijo patarimus, pavydėjo ir žavėjosi. Nors Stančionas laikėsi žodžio ir darė viską, kad manęs neužgriūtų visa minia, netrukus nebegalėjau susigaudyti, kas yra kas. Žinoma, prisidėjo ir meteglinas.

Kažkurią akimirką šovė mintis akimis paieškoti Ambrozo. Apžvelgiau salę ir tol alkūne baksnojau Simoną, kol šis pagaliau atsitraukė nuo žaidimo šimais, į kurį buvo įnikęs su Vilemu.

— Kur mūsų geriausias draugas? — paklausiau.

Simonas pažiūrėjo į mane bereikšmiu žvilgsniu, ir pasidarė aišku, jog jis per daug išgėręs, kad suprastų sarkazmą.

— Ambrozas, — paaiškinau. — Kur Ambrozas?

— Išsinešdino, — atsakė Vilemas su karinga gaidele balse. — Vos tau baigus groti. Dar prieš dūdelių įteikimą.

— Jis žinojo. Jis žinojo, — džiaugsmingai uždainavo Simonas. — Jis žinojo, kad tu jas gausi, ir negalėjo į tai žiūrėti.

— Išeidamas atrodė prastai, — tarė Vilemas su užslėpta pagieža. — Pabalęs ir drebantis. Lyg būtų sužinojęs, kad visą vakarą kas nors myžo į jo bokalą.

— Gal kas ir myžo, — Simono balse pasigirdo jam toks nebūdingas pyktis. — Aš tikrai neatsisakyčiau.

— Jis drebėjo? — perklausiau aš.

Vilemas linktelėjo.

— Tirtėjo kaip pasiutęs. Lyg po smūgio į pilvą. Netgi turėjo pasiremti Lintenui į petį.

Tai labai priminė sujungiminio peršalimo požymius. Širdyje sukirbėjo įtarimas. Pabandžiau įsivaizduoti Ambrozą, besiklausantį kaip aš atlieku nuostabiausią, kokią jis kada nors girdėjo, dainą ir suvokiantį, kad tuoj pelnysiu dūdeles.

Akivaizdžiai man kenkti Ambrozas negalėjo, tačiau galbūt jis rado siūlą arba ilgą stalo atplaišą. Tarp jų ir mano liutnios įmanoma sukurti tik labai silpną simpatinį ryšį: vienas procentas efektyvumo geriausiu atveju, o gal tik viena dešimtoji.

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip Ambrozas susitelkia ir tol traukia iš savo kūno šilumą, kol į jo rankas ir kojas ima lėtai smelktis šaltis. Įsivaizdavau, kaip jis dreba, kaip apsunksta jo kvėpavimas. Ir štai pagaliau styga trūksta...

...O aš užbaigiu dainą, nepaisant visų jo pastangų. Nuo šios minties plačiai nusišypsojau. Žinoma, visa tai tik mano vaizduotė, bet juk liutnios styga tikrai nutrūko, o kad Ambrozas galėtų pabandyti ką nors tokio iškrėsti, neabejojau nė akimirkos. Pakirdau iš apmąstymų ir išgirdau Simoną sakant:

— ...prie jo ir pasakyti: „Jokių nuoskaudų dėl to karto Tiglinėje, kai sumaišei mano druskas ir aš beveik apakau visai dienai. Ne ne, tikrai sakau, geriau išgerkim!“ Cha! — Pasinėręs į savo kerštingas fantazijas Simonas nusijuokė.

Sveikintojų ir gerbėjų srautas aprimo: kolega liutnininkas, prieš mane grojęs dūdelėmis apdovanotas fleitininkas, vietos prekeivis. Stipriai prisikvėpinęs ponas ilgais alyva suteptais plaukais ir vintišų akcentu paplekšnojo man per nugarą ir įteikė kapšelį „naujoms stygoms“. Man jis nepatiko. Tačiau kapšelį paėmiau.

— Kodėl visi apie tai šneka? — paklausė manęs Vilemas.

— Apie ką?

— Pusė tų, kurie priėjo paspausti tau rankos, kunkuliavo iš pasigerėjimo daina. Kiti apie ją beveik neužsiminė ir kalbėjo apie tavo skambinimą nutrūkus liutnios stygai. Tarsi dainos būtų nė negirdėję.

— Pirmieji nieko nenutuokia apie muziką, — tarė Simonas. — Tik iš tikrųjų ją suprantantys gali suvokti, ką šiandien padarė mūsų mažasis e’liras.

Vilemas susimąstęs burbtelėjo:

— Ar tai taip jau sunku?

— Nesu matęs, kad kas nors netgi „Voverę ant šiaudinio stogo“ atliktų ne visomis stygomis, — atsakė jam Simonas.

— Aišku, — tarė Vilas. — Bet grojai taip, kad atrodė visai lengva. Šiaip ar taip, gal jau atėjai į protą ir stumsi šalin tą jilišų vaisvandenį ir leisi nupirkti tau puikaus tamsaus skateno — seldimų karalių gėrimo?

Vilo komplimentas pamalonino, tačiau jo pasiūlymo atsisakiau — nenorėjau vėl kvaišinti tik pradėjusios blaivėti galvos.

Laimei, nuo atsikalbinėjimų mane išgelbėjo pagarbos pareikšti priėjusi Marėja. Tai buvo ta pati gražioji auksaplaukė, nesėkmingai bandžiusi pelnyti dūdeles skambindama arfa. Akimirką maniau, kad galbūt ji manoji Aloinė, tačiau kiek pasiklausęs jos kalbant supratau — ne.

Tačiau Marėja buvo graži. Net gražesnė, nei atrodė ant scenos, o taip būna anaiptol ne visada. Iš mūsų pokalbio sužinojau, kad ji — Imrės tarybos nario duktė. Melsva jos suknelė — lyg tarp tamsiai auksinių sruogų mėlynuojančių akių atspindys.

Nors Marėja ir kerėjo grožiu, negalėjau skirti jai tiek dėmesio, kiek ji buvo verta. Man knietėjo eiti ieškoti balso, kuris dainavo Aloinės partiją, savininkės. Tad mes truputį pakalbėjome, pasišypsojome ir išsiskyrėme, maloniai pasižadėję esant progai dar pasiplepėti. Marėja, nuostabus lėtai, švelniai judančių moteriškų linkių pavidalas, dingo minioje.

— Kas čia per gėdingas maivymasis? — užsipuolė mane Vilemas jai nuėjus.

— Ką? — paklausiau.

— Ką? — pamėgdžiodamas mano toną nusišaipė jis. — Kaip tu gali apsimetinėti tokiu kietakakčiu? Jei tokia nuostabi mergina pažvelgtų į mane bent viena akim, kaip ji žvelgė į tave abiem... Dabar mes su ja jau būtume pasiėmę kambarį, rimtai sakau.

— Ji tik buvo draugiška, — paprieštaravau. — Mes paprasčiausiai plepėjom. Ji prašė parodyti kelis arfos akordus, bet kad aš taip seniai ja skambinau...

— Ir dar negreit skambinsi, jei švaistysi tokias progas, — atvirai pasakė Vilemas. — Ji visaip stengėsi pratęsti pokalbį, pageidautina — prie keturių akių.

Simas palinko prie manęs ir uždėjo ant peties ranką — tikras susirūpinusio draugo įsikūnijimas.

— Kvoutai, ir aš ketinau pakalbėti su tavim apie tą pačią bėdą. Jei tikrai nesugebėjai pastebėti, kad ji tavimi domisi, turi pripažinti, kad moterų klausimu esi siaubingas kietakaktis. Tau reiktų pamąstyti apie dvasininko kelią.

— Jūs paprasčiausiai akis užsipylę, — atsakiau bandydamas nuslėpti išmušusį raudonį. — Gal kartais atkreipėt dėmesį, kad ji tarybos nario duktė?

— O tu atkreipei dėmesį, kaip ji į tave žiūri? — tuo pačiu tonu atsakė Vilas.

Žinojau, kad bendrauti su moterimis esu neprityręs iki graudulio, tačiau nenorėjau to pripažinti. Tad numojau ranka į jų žodžius ir nulipau nuo kėdės.

— Kažkodėl abejoju, kad greitai paišdykauti už baro — būtent tai, ko ji norėjo. — Gurkštelėjau vandens ir pasilyginau rankomis apsiaustą. — Turiu surasti savo Aloinę ir išreikšti jai nuoširdžiausią padėką. Kaip aš atrodau?

— Koks skirtumas? — paklausė Vilemas.

Simonas palietė jo alkūnę.

— Ar nematai? Jis nusitaikė kur kas aukščiau, nei kažkokia tarybos nario dukrelė su gilia iškirpte.

Pasipiktinęs numojau ranka ir nuėjau į žmonių perpildytą salę.

Net neįsivaizdavau, kaip galėčiau ją rasti. Kvailoji ir romantiškoji mano dalis sakė, kad pažinsiu savo Aloinę iš pirmo žvilgsnio. Jeigu ji turi bent pusę savo balso žavesio, ji švytės tarsi žvakė tamsiam kambary.

Bet kol apie tai mąsčiau, išmintingesnioji mano dalis į kitą ausį kuždėjo: „Nesitikėk. Nedrįsk tikėtis, kad kokia nors moteris gali turėti tiek ugnies, kiek tas Aloinės partiją dainavęs balsas.“ Šie žodžiai liūdino, bet žinojau, kad jie teisingi. Išmokau įsiklausyti išmintingosios savo dalies balsą Tarbeano gatvėse: ten jis padėjo man išgyventi.

Ieškodamas nežinia ko, apėjau visą „Eoliano“ pirmąjį aukštą. Retkarčiais žmonės man nusišypsodavo arba pamodavo. Po penkių minučių jau buvau perbėgęs akimis visų esančiųjų veidus ir pakilau į viršų.

Paaiškėjo, kad antras aukštas yra tarsi teatro balkonas, tik vietoj kėdžių čia į viršų kilo eilės staliukų, nuo kurių buvo puikiai matyti viskas, kas dedasi apačioje. Vaikščiojau tarp jų ieškodamas savo Aloinės, o mano išmintingoji dalis vis kuždėjo: „Nesitikėk. Viskas, kas tavęs laukia — nusivylimas. Ji nebus tokia graži, kaip įsivaizduoji.“

Kai apieškojau visą antrą aukštą, širdy užgimė nauja baimė: kol prie baro svaiginausi meteglinu ir pagyromis, ji galėjo išeiti. Privalėjau iškart lėkti prie jos, vos baigęs dainą, ir priklaupęs ant kelio iš visos širdies padėkoti. O jei mano dainininkės čia nebėra? Jei niekas nežino, kas ji tokia ar kur ją galima rasti? Nerimui kutenant paširdžius ėmiau lipti į „Eoliano“ viršutinį aukštą.

„Dabar pažiūrėk, ką pešei iš savo vilties, — tarė balsas. — Mergina išėjo, ir viskas, kas tau liko, tai kvaila kankinanti fantazija.“

Viršutinis aukštas pasirodė esąs virš scenos kabantis trijų sienų supamas pusratis. Stalai čia buvo sustatyti didesniais tarpais vienas nuo kito, ir žmonių prie jų sėdėjo kur kas mažiau. Pastebėjau, kad šiame aukšte daugiausia įsikūrė įsimylėjėlių poros, tad eidamas nuo stalo prie stalo jaučiausi lyg slaptu spoksojimu besimėgaujantis iškrypėlis.

Stengiausi nutaisyti abejingą miną ir žvilgčiojau į geriančių, besikalbančių žmonių veidus. Kai ėjau prie paskutinio staliuko, ėmiau dar labiau nervintis. Apsimesti atsitiktiniu praeiviu buvo nebeįmanoma, nes stalas stovėjo pačiame patalpos kampe. Prie jo sėdėjo du žmonės: vienas šviesiais plaukais, kitas — tamsiais, abu nugara į mane.

Kai priartėjau, šviesiaplaukis nusijuokė ir aš pamačiau išdidų taisyklingą veidą. Vyro veidą. Tuomet pažvelgiau į moterį ilgais tamsiais plaukais. Paskutinė viltis. Tai turi būti manoji Aloinė.

Apėjau stalą ir pamačiau jos veidą. Tiksliau, jo. Tai taip pat buvo vyras. Mano Aloinė išėjo. Praradau ją, ir nuo šios minties tarsi širdis iškrito iš krūtinės.

Vaikinai pakėlė į mane akis, ir šviesiaplaukis nusišypsojo.

— Žiūrėk, Tria, jaunasis šešiastygis atėjo pareikšti mums pagarbos. — Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. — O tu dailutis. Nori su mumis išlenkti taurę?

— Ne, — burbtelėjau sumišęs. — Kai ko ieškau.

— Na, kai ką ir radai, — laisvai atsakė jis, paliesdamas mano ranką. — Aš vardu Falonas, o čia — Tria. Prisėsk ir išgerk. Prižadu, padėsiu tau atsikratyti Tria, kai jis bandys tave lydėti namo. Muzikantai — jo silpnybė. — Šviesiaplaukis žaviai nusišypsojo.

Suburbėjau kažką atsiprašydamas ir skubiai pasišalinau — buvau per daug apstulbęs, kad nerimaučiau, jog galiu pasirodyti asilu.

Kai praradęs viltį ėjau atgal prie laiptų, mano išmintingasis aš nepraleido progos pasibarti: „Matai, kas liko iš tavo lūkesčių? — sakė jis. — Šnipštas. Ir gerai, kad neradai tos merginos. Ji negali prilygti savo balsui — grėsmingai nuostabiam, lyg sidabrinis varpas, lyg į upės akmenis atsimušanti mėnesiena, lyg plunksnos prisilietimas prie lūpų.“

Nenorėdamas, kad kas nors užkalbintų, ėjau prie laiptų nepakeldamas žvilgsnio nuo grindų.

Ir tada išgirdau tą balsą — aidų, kaip sidabrinis varpas, ir švelnų, kaip pabučiavimas į ausį. Širdžiai nebetelpant krūtinėje pakėliau akis ir supratau: tai mano Aloinė. Aš pažvelgiau į ją, ir galvoje liko tik viena mintis: ji nuostabi.

Nuostabi. PENKIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Interliudija. Pavidalą suteikiančios kūno dalys

Bastas lėtai pasirąžė ir apžvelgė kambarį. Tačiau trumpas jo kantrybės dagtis netruko sudegti:

— Reši?

— Hm? — Kvoutas pažvelgė į jį.

— Ir kas paskui, Reši? Tu kalbėjai su ja?

— Žinoma. Jei nebūčiau su ja kalbėjęs, nebūtų ir visos istorijos. Apie mūsų pokalbį papasakoti nesunku, bet pirmiausia turiu ją apibūdinti. Tačiau nežinau, kaip tai padaryti.

Bastas nekantriai sujudo savo vietoje.

Kvoutas nusijuokė, ir švelni išraiška jo veide tarsi nuplovė susierzinimą.

— Tavo manymu, nusakyti nuostabią moterį taip pat lengva, kaip į ją pažvelgti?

Bastas paraudo ir nuleido akis, o Kvoutas šypsodamasis uždėjo jam ant rankos delną.

— Bėda ta, kad ji labai svarbi. Svarbi mano istorijai. Negaliu sugalvoti, kaip man perteikti tikslų ir išsamų jos portretą.

— Aš... aš turbūt suprantu tave, Reši, — taikiu tonu tarė Bastas. — Aš ją taip pat mačiau. Kartą.

Kvoutas nustebęs atsilošė kėdėje.

— Iš tikrųjų? Buvau pamiršęs. — Jis pridėjo ranką prie lūpų. — Tuomet kaipgi tu ją apibūdintum?

Bastas nušvito nuo tokios galimybės. Išsitiesęs savo kėdėje jis akimirką susimąstė, paskui tarė:

— Jos tobulos ausys. — Bastas grakščiai mostelėjo rankomis. — Mažos tobulos ausys, tarsi išskaptuotos iš... iš... ko nors.

Metraštininkas nusijuokė, paskui, lyg pats dėl to nustebęs, nutilo.

— Jos ausys? — perklausė jis, tarsi abejodamas, ar gerai nugirdo.

— Juk pats žinai, kaip sunku rasti gražią merginą taisyklingomis ausimis, — dalykiškai atsakė Bastas.

Metraštininkas vėl nusijuokė ir šį kartą, regis, dėl to nebesutriko.

— Ne, — tarė jis. — Tikrai nežinau.

Bastas pažvelgė į istorijų rinkėją užuojautos kupinu žvilgsniu.

— Tuomet tiesiog pasikliauk mano žodžiais. Tos moters ausys buvo nepaprastai puikios.

— Visai neblogai, Bastai, — linksmai tarė Kvoutas. Paskui jis trumpam nutilo, o kai vėl prakalbo, žodžius tarė lėtai, jo žvilgsnis tapo mąslus ir svajingas. — Bėda ta, kad ji buvo visiškai kitokia, nei kiti mano pažinoti žmonės. Joje buvo kažkas neapčiuopiama. Kažkas prikaustančio žvilgsnį, tarsi laužo liepsna. Ji buvo grakšti, nuo jos sklido kažkoks kibirkščiavimas...

— Ji buvo kreivanosė, Reši, — tarė Bastas, pertraukdamas susimąsčiusį mokytoją.

Kvoutas pažvelgė į jį, jo kaktą vagojo susierzinimo raukšlė.

— Ką?

Bastas tarsi gindamasis pakėlė rankas.

— Tiesiog man tai krito į akį, Reši. Visos moterys tavo istorijoje gražios. Negaliu prieštarauti, nes nesu jų matęs. Bet šitą mačiau. Jos nosis kreivoka. Ir, jei jau būsim visai atviri, mano skoniui jos veidas kiek per siauras. Žodžiu, tobula gražuole jos tikrai nepavadinsi, Reši. Gerai tą žinau — esu šiuos dalykus tyrinėjęs.

Kvoutas ilgai, rimtai žiūrėjo į savo mokinį.

— Mes esame daugiau nei mums pavidalą suteikiančios kūno dalys, Bastai, — tarė jis su vos juntamu priekaištu.

— Aš nesakau, kad ji nebuvo graži, Reši, — paskubom tarstelėjo Bastas. — Ji man nusišypsojo. Ir ta šypsena tarsi... tarsi ėjo kiaurai, tiesiai į širdį, jei supranti mane.

— Suprantu, Bastai. Bet grįžkim prie mūsų susitikimo. — Kvoutas pažvelgė į Metraštininką. — Matai, keblumai kyla, kai pradedi lyginti. Jei aš pasakysiu, kad ji buvo tamsiaplaukė, tu pagalvosi: „Pažinojau tamsiaplaukių moterų, ir kai kurios iš jų buvo gražios.“ Ir tai bus klaida, nes tos moterys su ja neturėjo nieko bendra. Jos negalėjo būti apdovanotos tokiu protu, tokiu nevaržomu žavesiu. Ji buvo nepanaši į jokį kitą mano kada nors sutiktą žmogų...

Kvoutas nutilo ir žvelgė į savo sunertas rankas. Jis tylėjo taip ilgai, kad Bastas ėmė nenustygti vietoje ir nekantriai dairytis į šalis.

— Turbūt nėra prasmės kamuotis, — pagaliau tarė Kvoutas, pakeldamas akis ir mosteldamas Metraštininkui. — Jeigu man ir nepavyks jos nusakyti, pasaulis dėl to nesugrius.

Metraštininkas pakėlė plunksną, ir nespėjus jos įmerkti į rašalą Kvoutas prakalbo:

— Jos akys buvo juodos. Kaip šokoladas, kaip kava, kaip poliruotas mano tėvo liutnios paviršius. O žvelgė jos iš gražaus ovalaus tarsi ašara veido.

Kvoutas staiga, lyg pristigęs žodžių, nutilo. Tyla buvo tokia netikėta ir gili, kad Metraštininkas akimirką kilstelėjo akis nuo lapo, nors lig šiol rašydamas to nedarė. Bet čia pat iš Kvouto lūpų vėl plūstelėjo žodžių srautas:

— Jos nevaržoma šypsena galėjo sustabdyti vyro širdies plakimą. Lūpos kerėjo raudoniu, bet ne todėl, kad būtų ryškiai dažytos, tai, daugelio moterų manymu, prideda joms patrauklumo. Jos lūpos raudonavo visada — rytą ir vakarą. Tarsi prieš ją sutinkant būtų valgiusi saldžias uogas ar gėrusi iš širdies kraują. Kad ir kur ji sustodavo įėjusi į kambarį, vis tiek būdavo jo centre. — Kvoutas suraukė antakius. — Tik nesupraskite klaidingai: ji nebuvo rėksminga pamaiva. Mes žiūrime į laužą dėl to, kad mūsų akis prikausto šokčiojančios ir žėruojančios jo liepsnos. Bet mes šliejamės prie ugnies ne dėl jų. Mus traukia šiluma, kurią pajuntame priartėję. Tas pats buvo ir su Dena.

Kvoutui kalbant jo veidas persikreipė, lyg kiekvienas pasakytas žodis būtų kėlęs vis stipresnį skausmą. Ir nors šie žodžiai buvo paprasti ir aiškūs, ištarti jie darėsi panašūs į jo veido išraišką, tarytum prieš išstumdamas iš burnos Kvoutas būtų kiekvieną brūžinęs šiurkščia dilde.

— Ji... — Smuklininko galva palinko taip žemai, kad, rodės, jis kalba ant kelių sudėtoms rankoms. — Ką aš darau? — tarė jis neaiškiai, lyg pilna burna pelenų. — Kas doro iš šito gali išeiti? Kaip aš galiu jums perteikti, kokia ji buvo, jei pats niekada jos nesupratau nė per nago juodymą?

Metraštininkas daugumą šių žodžių užrašė ir tik tada suprato, kad jie turbūt nebuvo skirti užrašyti. Jis stabtelėjo, paskui baigė sakinį ir dar kiek luktelėjęs vogčiom dirstelėjo į Kvoutą.

Jų žvilgsniai susitiko. Tą juodumą Kvouto akyse jau buvo matęs — taip turbūt žvelgia įpykęs Dievas. Akimirką Metraštininkas grūmėsi su noru pakilti nuo stalo ir leistis į kojas. Įsivyravo ledinė tyla.

Kvoutas atsistojo ir parodė į priešais Metraštininką gulintį popieriaus lapą.

— Išbrauk tai, — sugergždė jis.

Metraštininkas pabalo, jo veidas persimainė, lyg kas būtų smeigęs peiliu.

Kadangi jis nesujudėjo, Kvoutas pasilenkė ir iš po jo plunksnos ramiai ištraukė iki pusės prirašytą lapą.

— Jei jau taip nelinkęs braukyti... — Kvoutas lėtai, atsargiai perplėšė lapą, ir nuo šio garso istorijų rinkėjo veidas pasidarė baltesnis už drobę.

Kvoutas neskubiai ir tvarkingai padėjo švariąją popieriaus dalį priešais apstulbusį Metraštininką, paskui bedė savo ilgu pirštu į kitą, dar nespėjusiu nudžiūti rašalu prirašytą lapo pusę.

— Perrašyk iki čia, — tarė jis šaltu ir tvirtu kaip geležis balsu. Kietą, tamsią geležį priminė ir jo akys.

Metraštininkas nesiginčijo. Jis greitai viską perrašė iki tos vietos, kur buvo įbestas pirštas.

Kai jis baigė, Kvoutas prakalbo tvirtai ir ryžtingai, tarsi trupindamas dantimis ledą.

— Kur slypėjo jos grožis? Negaliu šito išreikšti. O jei jau negaliu, pasistengsiu bent nedaugiažodžiauti. Taigi jos plaukai buvo tamsūs. Ilgi ir tiesūs. Ji buvo tamsiaakė ir nuostabiai sudėta. Taigi. Veidas ovalus, o smakras iškišas ir dailus. Dar pridurkim, kad laikysena jos buvo ori ir gracinga. Tai štai.

Kvoutas įkvėpė ir tęsė:

— Galiausiai ji buvo nuostabi. Ir tai pats tinkamiausias žodis ją apibūdinti. Ji buvo nuostabi iki kaulų smegenų, nepaisant ydų ir trūkumų, — bent jau Kvoutui. Nors Kvoutui ji buvo ne šiaip nuostabi — jam ji buvo nuostabiausia pasaulyje.

Akimirką jis įsiręžė, lyg ketintų prišokęs prie Metraštininko suplėšyti ir šį popieriaus lapą, bet paskui suglebo tarsi burė nurimus vėjui.

— Tačiau teisybės dėlei pasakykim, kad nuostabi ji buvo ir kitiems... PENKIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Pradžių vardai

Būtų smagu, jei galėčiau pasakyti, kad mūsų akys susitiko ir aš kuo ramiausiai prie jos priėjau. Kad nusišypsojau ir pažėriau krūvą rūpestingai surimuotų sklandžių malonybių, kaip pasakų Puikusis Princas.

Deja, gyvenimas retai klostosi pagal iš anksto parengtą scenarijų. Teisybė tokia, kad aš tiesiog stovėjau.

Tai buvo Dena, mergina, kurią kadaise sutikau keliaudamas su Roento vilkstine.

Kai pagalvoji, buvo praėję vos pusė metų. Ne tiek daug klausantis istorijos, bet labai daug gyvenime, ypač kai esi jaunas. O mes abu buvome visai jauni.

Kai pamačiau Deną, ji statė koją ant paskutinės į „Eoliano“ trečią aukštą vedančių laiptų pakopos. Ji žengė nuleidusi akis, veidas buvo susimąstęs, beveik liūdnas. Dena pasuko į mano pusę, bet ir toliau ėjo įbedusi žvilgsnį į grindis, manęs nematydama.

Tie mėnesiai ją pakeitė. Jei anksčiau ji buvo graži, dabar pasidarė kerinti. Nors gal taip atrodė dėl kitokios aprangos: vietoj kelioninių drabužių, kuriais vilkinčią ją sutikau pirmą kartą, dabar ji vilkėjo ilgą suknelę. Visgi, be abejonės, tai buvo Dena. Pažinau netgi jos žiedą ant piršto — sidabrinį, su blyškiai mėlynu akmeniu.

Nuo to laiko, kai mūsų keliai išsiskyrė, slapčiausiame širdies kampelyje tebepuoselėjau kvailas ir švelnias svajas apie Deną. Prisigalvodavau visko: aš vykstu į Aniliną jos ieškoti; mes vėl atsitiktinai susitinkame keliaudami; ji pati atvažiuoja į Universitetą ir suranda mane... Bet kartu suvokiau, kad visos šios mintys tėra vaikiškos fantazijos. Žinojau tiesą: niekada daugiau jos nebepamatysiu.

Bet štai Dena čia, o aš tam visiškai nepasiruošęs. Ar prisimins mane, kadaise keletą dienų pažinotą nerangų bernioką?

Kai mus teskyrė tuzinas pėdų, ji staiga pakėlė akis ir pamatė mane. Denos veidas nušvito, tarsi kas nors joje būtų uždegęs žvakę. Ji puolė artyn ir susijaudinusi atliuoksėjo prie manęs trim šuoliukais.

Atrodė, Dena puls man tiesiai į glėbį, bet paskutinę akimirką ji žvilgtelėjo į aplinkui sėdinčius žmones ir sustojo. Tad likus pusžingsniui jos džiaugsmingas bėgimas virto santūriu pasveikinimu per ištiestą ranką. Viskas buvo atlikta grakščiai, tačiau Denai vis tiek teko atsiremti man į krūtinę, kitaip dėl staigaus stabtelėjimo būtų į mane atsitrenkusi.

Tada ji man nusišypsojo. Šypsena buvo šilta, švelni ir drovi, tarytum išsiskleidusi gėlė. Draugiška, nuoširdi ir kiek sutrikusi. Kai Dena nusišypsojo, aš pajutau...

Atvirai šnekant, net nežinau, kaip tai apsakyti. Sumeluoti būtų lengviau. Galėčiau pasitelkti šimtuose istorijų kartotus žodžius ir mano melas jums skambėtų taip pažįstamai, kad prarytumėte jį nė nemirktelėję. Galėčiau pasakyti, kad keliai linko. Kad man užgniaužė kvapą. Bet tai nebūtų tiesa. Mano širdis nepradėjo daužytis lyg pašėlusi, ji neapsivertė ir nesustojo. Visi šie dalykai nutinka istorijose. Kvailystės. Hiperbolės. Niekai. Bet vis dėlto...

Išeikite į lauką ankstyvą žiemą, po pirmojo šaltuko. Raskite šviežiu ir skaidriu kaip stiklas leduku pasidengusią kūdrą. Prie kranto ledas jus išlaikys. Pačiuožkite toliau. Dar toliau. Galiausiai pasieksite vietą, kur ledas tik vos ne vos išlaikys jūsų svorį. Ir štai tada suprasite, ką anuomet jaučiau. Po kojomis skylantis ledas. Pažiūri žemyn ir matai, kaip baltos trūkio linijos plinta ir virsta beprotiškai įmantriu voratinkliu. Visiška tyla, bet jauti, kaip po padais staiga suvirpa pagrindas.

Štai kas nutiko, kai Dena man nusišypsojo. Nenoriu pasakyti, kad jaučiausi lyg stovėčiau ant trapaus, galinčio įlūžti ledo. Ne. Jaučiausi taip, tarsi aš pats būčiau ledas, skylantis ir trūkinėjantis nuo tos vietos krūtinėje, kurią palietė Denos ranka. Bijojau — jei sujudėsiu, subyrėsiu į tūkstančius gabalėlių.

Galbūt užteks pasakyti tik tiek, kad jos šypsena mane kerėjo. Ir, nors tai skamba kaip knyginė frazė, ji labai arti tiesos.

Žodžio man niekad nereikėjo ieškoti kišenėje. Priešingai: dažnai lepteldavau, kas užplaukia ant seilės, ir dėl to susilaukdavau nemalonumų. Tačiau dabar, stovėdamas priešais Deną, apstulbęs praradau žadą. Net jei gyvybei būtų grėsęs pavojus, vis tiek būčiau nepajėgęs išspausti rišlaus žodžio.

Tačiau tuomet nesąmoningai prisiminiau visas tas rafinuotas manieras, kurias įdiegė mama. Aš ramiai ir laisvai suėmiau Denos plaštaką savąja, tarsi ji tam ir būtų laikiusi ištiestą ranką, paskui žengiau pusžingsnį atbulas ir elegantiškai nusilenkiau, tuo pat metu laisvąja ranka užmesdamas už nugaros apsiausto skverną. Tai buvo puikus nusilenkimas: pagarbus, tačiau be absurdiško ceremoningumo ir tinkamas mus supančiai viešai aplinkai.

Kas toliau? Pagal paprotį derėjo pabučiuoti ranką, tačiau koks bučinys šiuo atveju labiausiai tinka? Ature pakanka tik pasilenkti prie moters rankos. Seldišų damos, tokios kaip ta palūkininko dukra, su kuria neseniai kalbėjausi prie baro, tikisi, kad lengvai paliesite lūpomis jų pirščiukų sąnarius ir paskleisite bučinio garsą. O Modege dera pakštelėti savo paties nykštį.

Bet mes buvome Sandraugoje, o Dena kalbėjo be užsienietiško akcento. Vadinasi, paprastas bučinys. Švelniai prispaudžiau lūpas prie jos rankos, ir tai truko ne ilgiau nei trumpą įkvėpimą. Denos oda buvo šilta ir vos vos kvepėjo šiliniais viržiais.

— Jūsų paslaugoms, mano ledi, — tariau išsitiesdamas ir paleisdamas jos ranką. Pirmą kartą gyvenime supratau tikrąją tokių formalių pasisveikinimų prasmę. Jie suteikia galimybę netylėti, kai net nenutuoki, ką sakyti.

— Ledi? — kiek nustebusi pakartojo Dena. — Na, jei jau šitaip... — Ji viena ranka kilstelėjo suknelę ir tūptelėjo. Kažkokiu būdu jai pavyko reveransą atlikti tuo pat metu ir grakščiai, ir pašaipiai, ir žaismingai. — Jūsų ledi. — Išgirdęs Denos balsą supratau, kad nuojauta manęs neapgavo. Ji ir buvo mano Aloinė.

— Ką tu čia, trečiame aukšte, veiki vienas? — Ji permetė akimis balkono pusratį. — Tu juk vienas?

— Buvau vienas, — atsakiau ir, nesugalvodamas, ką daugiau sakyti, pasiskolinau eilutę iš galvoje tebeskambančios dainos: — Dabar „Aloinę aš išvydau priešais nelauktai“.

Ji patenkinta nusišypsojo.

— O kokia prasme — nelauktai? — paklausė.

— Buvau beveik įsitikinęs, kad tu jau išėjusi.

— Nedaug trūko, — šelmiškai atsakė Dena. — Dvi valandas laukiau, kad ateitų manasis Savienas. — Ji liūdnai atsiduso, užvertė akis ir nukreipė žvilgsnį į šoną, tad atrodė kaip šventosios statula. — Galiausiai, priveikta nevilties, nusprendžiau: galai nematė tų istorijų — šį kartą paieškoti gali ir Aloinė. — Jos veide vėl pasirodė išdykėliška šypsena.

— „Lyg du laivai neapšviesti nakty...“ — pacitavau aš.

— “...prasilenkėm nepastebėję vienas kito“, — užbaigė Dena.

— „Felvardo žlugimas“, — tariau su begaline pagarba. — Dauguma žmonių net negirdėjo apie šią pjesę.

— Aš nepriklausau daugumai, — atsakė ji.

— Niekada šito nebepamiršiu. — Perdėtai pagarbiai nulenkiau galvą, o Dena prunkštelėjo. Tarsi to nepastebėjęs, tęsiau dar rimtesniu tonu: — Deja, vargu ar pajėgsiu deramai atsidėkoti už šį vakarą man suteiktą pagalbą.

— Deramai nepajėgsi? — paklausė ji. — Ak, kaip apmaudu. O kaip pajėgsi?

Net nesusimąstydamas užkišau ranką už apsiausto apykaklės ir nusisegiau savo dūdeles.

— Tik šitaip, — tariau duodamas jas Denai.

— Aš... — užsikirtoji apstulbusi. — Turbūt juokauji.

— Be tavęs nebūčiau jų pelnęs, — atsakiau. — O daugiau neturiu nieko vertinga, nebent panorėtum mano liutnios.

Tamsios Denos akys įdėmiai sužiuro į mane, tarsi niekaip negalėtų suprasti, ar aš juokauju, ar kalbu rimtai.

— Nemanau, kad gali štai taip atiduoti savo dūdeles...

— Galiu. Stančionas sakė — jeigu jas pamesiu arba kam nors atiduosiu, turėsiu pelnyti naujas. — Pakėliau Denos ranką, atgniaužiau piršus ir įdėjau į delną sidabrines dūdeles. — Vadinasi, galiu daryti su jomis, ką noriu, o aš noriu jas dovanoti tau.

Dena nustebusi žiūrėjo į dūdeles savo rankoje, paskui pakėlė akis ir lėtai, dėmesingai, tarsi tik dabar pastebėjusi, mane nužvelgė. Akimirką skausmingai suvokiau, kaip aš atrodau: net šie geriausi mano drabužiai nelabai skyrėsi nuo skarmalų.

Dena nuleido akis ir lėtai sugniaužė dūdeles rankoje. Kai vėl pažiūrėjo į mane, jos veidas buvo neįskaitomas.

— Tu turbūt nuostabus žmogus, — pasakė ji.

Įkvėpiau oro atsakyti, bet Dena mane aplenkė.

— Tačiau, — tarė ji, — tai per didelė padėka. Mano pagalba neverta tokio atlygio. Jei jas paimsiu, liksiu skolinga tau. — Dena nutvėrė mano ranką ir įdėjo į ją dūdeles. — Geriau jau tu būk man dėkingas. — Staiga ji plačiai nusišypsojo. — Taigi tu man vis dar skolingas paslaugą.

Salė pastebimai pritilo. Sumišęs apsidairiau — visai pamiršau, kur esąs. Dena pridėjo pirštą prie lūpų ir parodė į sceną apačioje. Priėjome prie turėklų ir pažvelgę žemyn pamatėme keistos formos instrumento dėklą atidarantį baltabarzdį senį. Supratęs, ką jis iš ten traukia, iš nuostabos net žioptelėjau.

— Kas tai per daiktas? — paklausė Dena.

— Tai senoviška rūmų liutnia, — tariau, neįstengdamas užgniaužti nuostabos. — Tiesą sakant, matau ją pirmą kartą.

— Tai liutnia? — vos girdimai sukuždėjo Dena. — Ji su dvidešimt keturiom stygom. Kaip ja skambinti? Juk net arfa neturi tiek stygų.

— Jas gamino tais laikais, kai dar nebuvo metalinių stygų ir nemokėta pritvirtinti ilgo grifo. Neįtikėtina. Šiam gulbės kaklui reikėjo daugiau kruopščios inžinerijos nei kokiai nors katedrai. — Stebėjau, kaip senis tvarkosi barzdą, kad netrukdytų, ir sėdasi. — Tikiuosi, prieš išeidamas į sceną jis ją suderino, — tyliai pridūriau. — Kitaip visą valandą lauksim, kol jis sukios kuolelius. Mano tėvas sakydavo, kad tais laikais menestreliai dvi dienas tempdavo senoviškos rūmų liutnios stygas, paskui dvi valandas derindavo, ir visa tik tam, kad galėtų ja dvi minutes pagroti.

Tačiau senis liutnią derino vos penketą minučių. Paskui jis pradėjo skambinti.

Gėda prisipažinti, bet jo dainos visiškai neatsimenu. Nors niekad nebuvau matęs rūmų liutnios, o girdėjęs — juo labiau, mano mintis taip buvo užvaldžiusi Dena, kad nieko daugiau nebesuvokiau. Mes stovėjome atsirėmę į turėklus šalia vienas kito, ir aš vogčiom žvilgčiojau į ją akies kampeliu.

Dena nepavadino manęs vardu ir neužsiminė apie mūsų pažintį keliaujant Roento vilkstine. Vadinasi, ji manęs neatsimena. Turbūt nieko nuostabaus, kad pamiršo apdriskusį berniuką, su kuriuo bendravo vos keletą dienų kelionėje. Visgi ši mintis kiek slėgė — juk aš svajojau apie ją visus tuos mėnesius. Šiaip ar taip, dabar nebegalėjau jai priminti ankstesnio mūsų susitikimo ir nepasirodyti asilu. Geriau jau viską pradėti nuo pradžių ir tikėtis, kad antrą kartą jos atmintis bus geresnė.

Daina baigėsi anksčiau, nei tai pastebėjau, ir aš puoliau entuziastingai ploti, kad šitaip atpirkčiau savo neatidų klausymąsi.

— Maniau, antrą kartą pakartojai priedainį per klaidą, — tarė Dena, kai nurimo plojimai. — Negalėjau patikėti, kad nori, jog prisijungtų nepažįstamas žmogus. Tokius dalykus teko matyti tik prie naktinio laužo kelionėse.

Gūžtelėjau pečiais.

— Visi man sakė, kad čia renkasi tik geriausi muzikantai. — Plačiai mostelėjau ranka į jos pusę. — Būčiau pasitikėjęs kiekviena, mokančia Aloinės partiją.

Denos antakiai pakilo.

— Išsisukai tik per plauką, — tarė ji. — Aš delsiau ir tikėjausi, kad kas nors kitas prie tavęs prisidės. Pati šiek tiek jaudinausi.

Nustebęs pažvelgiau į ją.

— Kodėl? Turi nuostabų balsą.

Dena nutaisė drovią miną.

— Buvau šią dainą girdėjusi vos du kartus. Abejojau, ar prisiminsiu visą.

— Du kartus?

Dena linktelėjo.

— Ir antras kartas buvo maždaug prieš tarpsnį. Dalyvavau oficialiame priėmime Aetnijoje ir viena porelė ten atliko šią baladę.

— Tu rimtai? — nepatikliai paklausiau.

Dena atlošė galvą ir linktelėjo, tarsi sučiupta nekaltai meluojant. Tamsūs plaukai užkrito jai ant veido ir ji atsainiai juos nusibraukė.

— Gerai jau gerai: dar truputėlį girdėjau, kaip ta porelė repetuoja prieš priėmimą...

Negalėdamas patikėti papurčiau galvą.

— Nuostabu. Juk ten siaubingai sudėtinga harmonija. O prisiminti visą tekstą... — Susižavėjęs nutilau. — Turi nuostabias ausis.

— Tu ne pirmas man tai sakantis vyras, — kreivai šyptelėjusi atsakė Dena. — Bet turbūt pirmas, kuris tai sakydamas į ausis ir žiūri, — ji reikšmingai nuleido akis.

Pajutau, kaip ima mušti stiprus raudonis, ir tuomet išgirdau už nugaros pažįstamą balsą.

— Aha, pagaliau radau! — Atsigręžęs pamačiau Sovojų, savo aukštąjį gražųjį draugą ir per sudėtingesniosios simpatijos paskaitas rengiamų lažybų suokalbininką.

— Na, taip, aš čia, — atsakiau stebėdamasis, kad jis manęs ieško. Dvigubai labiau nustebino, kad Sovojus taip netaktiškai įsikišo į mano asmenišką pokalbį su mergina.

— Mes visi čia. — Man nusišypsojęs, Sovojus priėjo prie Denos ir atsainiai apkabino ją per juosmenį, paskui, juokais nutaisęs piktą miną, jai tarė: — Tai aš, vadinasi, lakstau po apatinius aukštus ieškodamas tavo dainininko, o judu, pasirodo, čia kuždatės.

— Mes atsitiktinai susidūrėme, — atsakė Dena, uždedama delną ant jos klubą glėbiančios Sovojaus rankos. — Žinojau, kad grįši savo gėrimų, jei jau ne ko nors kitko... — Ji linktelėjo į artimiausią stalą, ant kurio stovėjo dvi vyno taurės.

Jie apsigręžė ir susikibę už rankų nuėjo prie staliuko. Dena žvilgtelėjo į mane per petį ir kilstelėjo antakius. Neturėjau menkiausio supratimo, ką tai galėtų reikšti.

Sovojus pamojo prisidėti prie jų ir patraukė man tuščią kėdę.

— Negalėjau patikėti, kad ant scenos tu, — tarė jis man. — Atrodė, pažinau tavo balsą, bet... — Jis plačiu rankos mostu apvedė viršutinį „Eoliano“ aukštą. — Balkonas suteikia įsimylėjėliams malonaus nuošalumo, tačiau vaizdas į sceną iš čia ne pats geriausias. Aš ir nežinojau, kad tu muzikuoji. — Jis apkabino Deną per pečius ir nusišypsojo savo žavia kerinčia šypsena.

— Pagroju retkarčiais, — atsakiau nerūpestingai ir atsisėdau.

— Tavo laimė, kad parinkau mums su Dena šį vakarą „Eolianą“, — tarė Sovojus. — Kitu atveju tau būtų pritarę tik aidas ir svirpliai.

— Ką gi, tuomet aš tavo skolininkas, — atsakiau pagarbiai nusilenkdamas.

— Atsiteisi kitą kartą žaidžiant „kampus“ į porininkus pasirinkdamas Simoną. Galėsi kukuoti viską prakišęs, kai tas apspangęs priekvaiša ims šaukti aukštą kortą, rankose turėdamas viso labo porą.

— Širdį draskantis sprendimas, bet sutarta! — Pasisukau į Deną. — Na, o tu? Aš skolingas tau didelę paslaugą — kaip galiu atsilyginti? Prašyk, ko tik nori — padarysiu viską, kas mano jėgoms.

— Viską, kas tavo jėgoms? — žaismingai pakartojo ji. — O ką dar gali, be to, kad groji taip, jog Teilu ir jo angelai išgirdę apsiverktų?

— Manau — viską, — atsakiau nedvejodamas. — Jei manęs paprašysi.

Ji nusijuokė.

— Tokius dalykus sakyti moteriai pavojinga, — įsiterpė Sovojus. — Ypač šiai. Ji pasiųs tave į pasaulio kraštą atnešti lapelio nuo dainuojančio medžio.

Dena atsilošė kėdėje ir grėsmingai pervėrė mane akimis.

— Lapelio nuo dainuojančio medžio... — lyg mąstydama pakartojo ji. — Būtų miela vieną tokį turėti. Atneštum?

— Atneščiau, — atsakiau, ir pats nustebau supratęs, kad sakau tiesą.

Ji, regis, dar pasvarstė, paskui žaismingai papurtė galvą.

— Negaliu tavęs siųsti į tokią tolimą kelionę. Geriau patausosiu tavo paslaugą ateičiai.

Atsidusau.

— Taigi lieku tavo skolininkas.

— O, ne! — šūktelėjo Dena. — Dar vienas sunkulys ant mano Savieno širdies...

— Man ant širdies taip sunku tik todėl, kad, regis, niekad nesužinosiu tavo vardo, — pasakiau jai. — Žinoma, galiu ir toliau galvoti apie tave kaip apie Felurianą, bet juk tai prives mus prie nemalonios painiavos.

Ji vertinamai mane nužvelgė.

— Feluriana? Man visai patiktų, — bet kažin, ar tikrai taip galvoji.

— Galvoju? — paklausiau pasipiktinęs. — Mano pirma mintis tave pamačius buvo: „Feluriana! Ak, kodėl gi sugaišau tiek laiko klausydamas bičiulių liaupsių, pilamų be saiko?.. Jei tik galėčiau sugrąžinti atgalios akimirkas šitas, bergždžiai pralėkusias pro šalį, praleisčiau jas visas šilumoje šviesos, kuri varžytis ir su saule gali.“

Ji nusišypsojo.

— Melagis ir vagišius. Pavogei šiuos žodžius iš „Daeonikos“ trečio veiksmo.

Ji žino ir „Daeoniką“?

— Esu kaltas, — prisipažinau nesivaržydamas. — Bet tai nereiškia, kad pasakyti žodžiai — netiesa.

Dena nusišypsojo Sovojui ir atsigręžė į mane.

— Meilikavimas — mielas ir geras dalykas, bet jis nepadės tau pelnyti mano vardą. Sovojus minėjo, kad mokaisi su juo Universitete. Vadinasi, esi susidėjęs su tamsiomis jėgomis, prie kurių nagų geriau nekišti. Jei pasakysiu tau savo vardą, man įgysi didelę galią. — Jos lūpos buvo suspaustos kuo rimčiausiai, tačiau akių kampučiai ir pakreipta galva išdavė tramdomą šypseną.

— Šventa teisybė, — lygiai taip pat rimtai atsakiau. — Bet siūlau sandėrį: mainais aš tau duosiu savo vardą. Tuomet tu taip pat įgysi galios man.

— Bandai man parduoti mano pačios marškinius, — tarė Dena. — Sovojus žino tavo vardą. Nors dar jo nepasakė, išpešti jį man taip pat paprasta, kaip įkvėpti oro.

— Tai jau taip, — sumurmėjo Sovojus, kuriam, regis, palengvėjo, kad mes jį prisiminėme. Jis pakėlė Denos ranką ir pabučiavo.

— Sovojus tau gali pasakyti mano vardą, — abejingai gūžtelėjau, — bet negali tau jo duoti. Tai padaryti galiu tik aš pats. — Padėjau ranką ant stalo. — Siūlymas tebegalioja: mano vardas už tavąjį. Priimi jį? Ar man visada teks galvoti apie tave kaip apie Aloinę, o ne kaip apie tave pačią?

Jos akys sužibo.

— Gerai, — tarė ji. — Tu pirmas.

Palinkau į priekį ir mostelėjau jai padaryti tą patį. Dena paleido Sovojaus ranką ir atsuko man ausį. Kuo rimčiausiai sušnibždėjau jai savo vardą:

— Kvoutas.

Ji dvelkė gėlėmis, tačiau po šiuo, veikiausiai kvepalų skleidžiamu, aromatu slypėjo tikrasis Denos kvapas: tarsi žalia žolė, tarsi pavasarinio lietučio nukrapnotas takas.

Dena vėl atsilošė ir akimirką, regis, susimąstė.

— Kvoutas, — pasakė ji galiausiai. — Jis tau tinka. Kvoutas. — Jos akys sužybsėjo, tarsi žinotų kažkokią paslaptį. Dena tarė mano vardą lėtai, lyg ragautų jo skonį, paskui pati sau linktelėjo. — Ką jis reiškia?

— Daugelį dalykų, — atsakiau bandydamas nutaisyti Taborlino Didžiojo balsą. — Bet taip lengvai man danties neužkalbėsi. Aš užmokėjau, ir dabar esu tavo galioje. Ar duosi man savo vardą, kad galėčiau tave juo vadinti?

Dena nusišypsojo ir abu palinkome į priekį. Pakreipęs galvą pajutau, kaip neklusni jos sruoga lysteli mano veidą.

— Dianė. — Šiltas jos kvėptelėjimas prie ausies buvo lyg plunksnos prisilietimas. — Dianė.

Abu vėl atsisėdome tiesiai. Kadangi nieko nesakiau, ji paragino:

— Na?

— Turiu jį, — nuraminau ją. — Taip pat, kaip ir savąjį.

— Tuomet ištark.

— Tausosiu jį, — patikinau šypsodamasis. — Tokių dovanų švaistyti negalima.

Ji pažvelgė man į akis, ir aš pasidaviau.

— Dianė, — tariau. — Dianė. Tau taip pat tinka.

Mes ilgai žvelgėme vienas į kitą, galiausiai pastebėjau, kad nepatenkintas Sovojus ima į mane šnairuoti.

— Man jau laikas į apačią, — tariau paskubom stodamasis nuo kėdės. — Turiu susitikti su svarbiais žmonėmis.

Tai pasakęs, viduje susigūžiau nuo keverziškų savo žodžių, bet nepajėgiau sugalvoti, kaip galėčiau juos atsiimti ir nepasirodyti dar didesniu lepšiu.

Akivaizdžiai trokštantis manęs nusikratyti Sovojus atsistojo ir paspaudė ranką.

— Gerai sugrojai šįvakar, Kvoutai. Pasimatysime.

Atsisukau į taip pat atsistojusią Deną. Mūsų akys susitiko ir ji nusišypsojo.

— Viliuosi, mes taip pat dar pasimatysime. — Ji ištiesė man ranką.

Nutaisiau pačią žaviausią šypseną:

— Vilties visada yra.

Sakiau šiuos žodžius norėdamas jiems suteikti sąmojingumo atspalvį, bet vos jie nuskriejo nuo lūpų, pajutau, kad frazė nuskambėjo šiurkščiai. Nusprendžiau kuo greičiau eiti šalin, kol visai neapsikvailinau. Greitai paspaudžiau kiek vėsią Denos ranką. Ji buvo minkšta, gležna, bet kartu ir stipri. Nepabučiavau jos, nes Sovojus buvo mano draugas, o su draugais taip nesielgiama. PENKIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Visos tos žinios

Tam tikru metu, uoliai padedant Deočiui ir Vilemui, pasigėriau.

Taigi trys studentai ėjo savo kiek vingiuojančiu keliu atgal į Universitetą. Jų kojos pynėsi, bet tik truputėlį. Aplink nebuvo nė garso, ir kai bokšto varpas išmušė vėlyvą valandą, jo gaudesys neišardė tylos, tik dar labiau ją sutirštino. Net svirpliai tą naktį gerbė tylą: jų čirpimas buvo tarsi kruopštūs dygsniai ant audinio — toks nežymus, kad beveik nepastebimas.

Naktis gaubė visą trijulę lyg šiltas aksomas. Danguje nebuvo nė debesėlio, jame deimantais žybsinčios žvaigždės klojo jiems kelią pilku sidabru. Universitetas yra proto širdis, o Imrė — meno, ir iš keturių civilizacijos stulpų šiedu — tvirčiausi. Bet čia, kelyje tarp šių dviejų polių, nebuvo nieko, tik seni medžiai ir vėjo lenkiama aukšta žolė. Nuostabaus laukinumo, beveik bauginančio grožio naktis.

Bet trys berniukai, — vienas tamsus, kitas šviesus, o trečias — neradus tinkamesnio žodžio — ugniaplaukis, — nepastebi nakties. Tiksliau, kažkuri jų dalis gal ir pastebi, bet jie jauni, girti ir giliai širdyje įsitikinę, kad niekada nepasens ir nemirs. Dar jie žino, kad yra draugai ir kad meilė, kuria jie dalijasi, jų niekad nepaliks. Berniukai žino daugybę dalykų, bet nė vienas jiems neatrodo toks svarbus kaip šis. Ir galbūt jie teisūs.

ŠEŠIASDEŠIMTAS SKYRIUS Sėkmė

Kitą dieną, kamuojamas pirmųjų savo gyvenime pagirių, ėjau dalyvauti egzaminų datos skyrimo loterijoje. Jaučiausi pavargęs, be to, truputį pykino, tad atsistojau į trumpiausią eilę ir stengiausi atsiriboti nuo aplinkos gaudesio, kurį kėlė šimtai perkančių, parduodančių, mainančių ar šiaip egzaminų laiku besiskundžiančių studentų.

— Kvoutas, Arlideno sūnus, — ištariau, kai galiausiai atėjo mano eilė. Nuobodulio kamuojama moteris pažymėjo mano vardą, ir iš juodo aksominio maišelio ištraukiau loterijos plytelę. Ant jos perskaičiau: „Heptendienis: pusiaudienis“ Penkios dienos, daugybė laiko pasiruošti.

Jau ketinau grįžti į Arklides, bet į galvą toptelėjo mintis. Kiek iš tikrųjų man reikia laiko pasiruošti? O, svarbiausia, ką doro aš galiu išmokti, negalėdamas patekti į Archyvus?

Viską apsvarstęs, pakėliau virš galvos ranką su atlenktu didžiuoju pirštu ir nykščiu — tai reiškė, kad mano laikas po penkių dienų ir aš noriu jį parduoti.

Netrukus priėjo nepažįstama studentė.

— Po keturių dienų, — tarė ji rodydama savo plytelę. — Pridėsiu jotą, jei mainysi.

Aš papurčiau galvą, o ji gūžtelėjo pečiais ir nusliūkino.

Paskui priėjo Galvenas, re’laras iš Medikos. Jis pakėlė smilių — tai reiškė, kad jo laikas eiti šiandien po pietų. Iš ratilų paakiuose ir nerimastingos veido išraiškos buvo aišku, kad taip greitai laikyti egzamino jis visai netrokšta.

— Penkių jotų užteks?

— Norėčiau viso talento...

Vartydamas savo plytelę tarp pirštų jis linktelėjo. Tai buvo sąžininga kaina. Niekas nenori eiti laikyti egzamino pirmąją dieną.

— Galbūt vėliau. Dar kiek pasidairysiu.

Lydėdamas jį akimis nusistebėjau: kaip viską gali pakeisti viena diena. Vakar penki jotai man būtų atrodę didžiausi pinigai pasaulyje, bet šiandien mano kapšas buvo išsipūtęs...

Paniręs į skaičiavimus, kiek tiksliai pinigų uždirbau praėjusį vakarą, pamačiau prieinančius Vilemą ir Simoną. Nepaisant seldiško tamsaus gymio, Vilas atrodė kiek išblyškęs. Pamaniau — jis turbūt taip pat jaučia vakarykščių išgertuvių padarinius.

Tuo tarpu Simas buvo linksmas ir gyvas kaip visada.

— Spėk, kas ištraukė šiandienos popietę? — Jis linktelėjo galva, rodydamas kažkur man už peties. — Ambrozas ir keli jo draugai. To pakanka, kad patikėčiau visatos teisingumu.

Pasisukau į minią ir išgirdau Ambrozo balsą, jo paties dar nematydamas:

— ...iš to paties maišo, vadinasi, jie šūdinai ten viską išmaišė. Jie privalo iš naujo surengti šitą apgavikišką balaganą ir...

Ambrozas žingsniavo su keliais gerai apsirengusiais draugužiais, ir jų akys lakstė virš minios, ieškodamos pakeltų rankų. Per tuziną pėdų nuo manęs Ambrozas nuleido žvilgsnį ir pagaliau suprato, kad ranka, kurios link ėjo, mano.

Jis staiga sustojo, pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu, galiausiai ėmė lojamai juoktis.

— Vargšas berniukas. Turi marias laiko, bet nežino, kaip jį prastumti. Negi Lorenas tavęs vis dar neįsileidžia?

— Kūjis ir ragas, — pavargusiu balsu tarė Vilas už nugaros.

Ambrozas man nusišypsojo.

— Štai ką tau pasakysiu. Už tavo plytelę duosiu pusgrašį ir vienus senus savo marškinius. Tuomet turėsi, kuo apsirengti, kai upėje skalbsi tuos, kuriuos vilki dabar. — Ambrozo draugužiai sukikeno jam už nugaros, nužiūrėdami mane nuo galvos iki kojų.

Nenorėdamas suteikti jam malonumo, išlikau ramus. Tiesą pasakius, puikiai žinojau, kad turiu tik dvejus marškinius, ir po dviejų trimestrų nuolatinio dėvėjimo jie visai sudrisko, — tikri skarmalai, kitaip ir nepavadinsi. Be to, aš tikrai juos skalbdavau upėje, nes niekad neturėdavau pinigų nešti į skalbyklą.

— Ačiū, bet ne, — atsakiau linksmai. — Mano skoniui tavo marškinių apačia kiek per daug dėmėta. — Kad būtų aišku, ką turiu galvoj, timptelėjau savo marškinius. Keli netoliese stovintys studentai nusijuokė.

— Nesupratau, — tyliai pasakė Vilui Simas.

— Jis turi omeny, kad Ambrozas serga... — Vilemas padarė pauzę. — Edamete tass, liga, kuria užsikreti nuo kekšių. Būna išskyrų...

— Gerai gerai, — paskubom tarė Simas. — Jau supratau. Tai šlykštu. O Ambrozas dar ir žaliai apsirengęs...

Kilmingasis pasipūtėlis prisivertė nusijuokti iš mano pokšto kartu su visais.

— Ką gi, gavau pagal nuopelnus, — tarė jis. — Gerai, paieškokime grašių sušelpti vargšams. — Ambrozas išsitraukė kapšą ir pakratė. — Kiek nori?

— Penkių talentų, — atsakiau.

Jis jau vėrė savo kapšą, bet čia sustingo ir įsmeigė į mane akis. Tai buvo siaubingai didelė kaina. Keli šios scenos liudininkai bakstelėjo vienas kitą alkūnėmis, aiškiai tikėdamiesi, kad aš kaip nors apgausiu Ambfozą ir priversiu jį sumokėti kelis kartus didesnę kainą, nei buvo verta mano plytelė.

— Atleisk, — tariau. — Gal tau padėti konvertuoti į Vintišo pinigus?

Visi žinojo, kad praeito trimestro egzamine Ambrozui nekaip sekėsi aritmetika.

— Penki? Tai juokinga, — sušuko jis. — Tau pasiseks, jei iki vakaro iškiši bent už vieną.

Pasistengiau kuo nerūpestingiau gūžtelėti pečiais.

— Gerai, nuleisiu iki keturių.

— Nuleisk iki vieno, — pareikalavo Ambrozas. — Aš ne kvailys.

Tarsi susitaikydamas su likimu giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

— Kažin, ar galiu tau už tiek atiduoti... Gal vienas ir keturi? — paklausiau ir pats pasibjaurėjau gailiai skambančiu savo balsu.

Ambrozo veide pasirodė rykliška šypsena.

— Štai ką tau pasakysiu, — tarė jis kilniaširdiškai. — Duosiu tau vieną ir tris. Kartais man nesvetimas dosnumas.

— Ačiū, pone, — atsakiau romiai. — Tai itin gerbtina savybė. — Pajutau minios nusivylimą: už pinigus tarsi šuva apsiverčiau prieš Ambrozą ant nugaros.

— Niekai, — pasipūtėliškai atsakė Ambrozas. — Visad malonu ištiesti ranką skurstantiems.

— Vintišo pinigais tai bus du nobliai, šeši bitai, du grašiai ir keturi šimai.

— Galiu ir pats susiskaičiuoti, — atkirto jis. — Nuo vaikystės su tėvo svita keliavau po pasaulį. Moku leisti pinigus.

— Na, taip, žinoma. — Panarinau galvą. — Kvaila iš mano pusės. — Smalsiai pakėliau akis. — Tuomet esi buvojęs ir Modege?

— Be abejo, — išsiblaškęs burbtelėjo Ambrozas, rausdamasis kapšelyje ir traukdamas iš jos monetas. — Buvau Keršaeno rūmuose. Du kartus.

— O ar tiesa, kad Modego didikai derėjimąsi laiko niekingu ir nederamu aukštos kilmės asmeniui? — paklausiau nekaltai. — Girdėjau, jiems tai akivaizdus ženklas, jog žmogus arba prasčiokas, arba jam visai riesta...

Monetų kapšelyje ieškanti Ambrozo ranka sustingo, jis pakėlė į mane primerktas akis.

— Nes jeigu taip, tuomet baisiai miela iš tavo pusės nusileisti iki mano lygio ir pramogos dėlei kiek pasiderėti. — Plačiai nusišypsojau. — Mes, edema ru, tai dieviname.

Keliais tuzinais studentų pagausėjusia minia nuvilnijo juokas.

— Viskas yra visai ne taip, — tarė Ambrozas.

Nutaisiau susirūpinimo kupiną miną.

— Ak, atsiprašau, pone. Nežinojau, kad tau dabar sunkūs laikai... — žengiau keletą žingsnių prie Ambrozo ir ištiesiau rankoje savo loterijos bilietą. — Štai, imk už pusgrašj. Ir man kartais nesvetimas dosnumas. — Atsistojau tiesiai priešais jį, tebelaikydamas atkištą plytelę. — Prašau, tiksliau, primygtinai reikalauju. Visad malonu ištiesti ranką skurstantiems.

Įniršęs Ambrozas pervėrė mane akimis.

— Pasilaikyk sau tą plytelę ir pasprink ja, — sušnypštė jis tyliai. — Ir ėsdamas pupas bei prausdamasis upėje prisimink viena: aš liksiu čia, o tu būsi išspirtas iš Universiteto ir čiuoši iš čia be nieko, tik susikišęs rankas į kišenes. — Jis apsigręžė ir nuėjo — tikras įžeisto orumo įsikūnijimas.

Mus supančioje minioje pasigirdo skysti plojimai, ir aš įmantriai į visas puses nusilenkiau.

— Koks dabar rezultatas? — paklausė Vilas Simo.

— 2:3 Kvouto naudai. — Simonas pažvelgė į mane. — Nors, tiesą sakant, šįsyk nebuvai geriausios formos.

— Mažai miegojau praėjusią naktį, — sutikau aš.

— Kiekvienas toks jūsų susidūrimas tau gresia dar kraupesne atomazga, — tarė Vilas.

— Mes galime tik žodžiuotis, — atsakiau. — Magistrai dėl tokių dalykų griežti. Koks nors kraštutinumas, ir mus išmestų iš Universiteto už „Arkanumo nariui nederamą elgesį“. Kaip manai, kodėl dar nepaverčiau jo gyvenimo pragaru?

— Tingi? — spėjo Vilas.

— Tingumas — viena iš geriausių mano savybių, — noriai sutikau. — Jei netingėčiau, imčiau ir pasidomėčiau, kaip verčiama edamete tass, ir labai užsigaučiau sužinojęs, kad tai reiškia „edema lašas“. — Vėl pakėliau ranką su atlenktu didžiuoju pirštu ir nykščiu. — Bet kad jau tingiu, manau, šią sąvoką geriausia versti tiesiog kaip ligos pavadinimą — nemserija, ir šitaip užkirsti kelią nereikalingai trinčiai mudviejų draugystėje.

Galiausiai pardaviau savo plytelę nevilties apimtam re’larui Džaksimui iš Žvejyklos. Derybos buvo sunkios, bet aš sulygau šešis jotus ir paslaugą, apie kurią papasakosiu vėliau.

Egzaminuose sekėsi taip gerai, kaip buvo galima tikėtis, turint omeny, kad ėjau nepasiruošęs. Hemė tebegriežė ant manęs dantį. Lorenas laikėsi šaltai. Elodinas padėjo galvą ant stalo ir, regis, užmigo. Man paskyrė šešių talentų mokestį už mokslą, taigi vėl atsidūriau kėbloje padėtyje...

Ilgas kelias į Imrę buvo beveik tuščias. Saulė skverbėsi pro medžių lapiją, o vėjas tik užsiminė apie šaltį, kurį netrukus atneš ruduo. Ėjau į „Eolianą“ pasiimti savo liutnios: praėjusį vakarą Stančionas pareikalavo ją palikti, kad šlitiniuodamas namo nesulaužyčiau.

Priėjęs prie „Eoliano“, pamačiau į durų staktą atsirėmusį ir ant delno monetą ridinėjantį Deočą. Pastebėjęs mane jis nusišypsojo.

— Sveikas! Jau maniau, kad būsi su savo bičiuliais vakar nukreivojęs į upę — gerokai svirduliavot išeidami.

— Kiekvienas mūsų sviro į kitą pusę, — paaiškinau, — tad susibalansavom.

Deočas nusijuokė.

— Tavoji panelė viduj.

Pabandžiau užgniaužti beužplūstantį raudonį ir nusistebėjau, iš kur jis žino, kad tikėjausi čia rasti Deną.

— Na, nežinau, ar galiu ją vadinti savo panele.

Šiaip ar taip, Sovojus juk mano draugas.

Deočas gūžtelėjo pečiais.

— Vadink, kaip nori, bet Stančionas nusitempė ją už baro. Tavo vietoj paskubėčiau, kol jis per daug su ja nesuartėjo ir nenusprendė pamiklinti pirštų.

Man užvirė įniršis ir tik vos ne vos sugebėjau nuryti ant liežuvio galo besisukiojančius prakeiksmus. „Mano liutnia. Jis kalba apie mano liutnią“. Pagalvojau, kad Deočui dabar geriau nematyti mano veido, tad skubiai puoliau į vidų.

Perėjau visus tris „Eoliano“ aukštus, bet Denos niekur neradau. Užtat susidūriau su grafu Trepe ir jis entuziastingai pakvietė mane prisėsti.

— Turbūt neverta tikėtis įkalbėti tave retkarčiais apsilankyti mano namuose? — paklausė Trepė nedrąsiai. — Ketinu surengti kuklius pietus, ir žinau kelis žmones, kurie būtų laimingi su tavimi susipažinę. — Jis mirktelėjo. — Garsas apie tavo pasirodymą jau sklinda.

Pajutau tvinktelint nerimą, bet puikiai žinojau: kartais bendrauti su didikais yra neišvengiamas blogis.

— Man būtų garbė, pone.

Trepė nusišypsojo:

— Gal galime apsieiti be „pone“?

Klajojančio aktoriaus darbas neįsivaizduojamas be diplomatijos, o ši savo ruožtu — be griežto titulų ir rangų paisymo.

— Etiketas, pone, — atsakiau apgailestaudamas.

— Nusišikt ant to etiketo, — irzliai tarė Trepė. — Etiketas — rinkinys taisyklių, kurias žmonės pasitelkia norėdami dergti vienas kitą viešumoje. Aš gimiau su Denaiso vardu, paskui tapau Trepe, o grafu tik galiausiai. — Jis maldaujamai į mane pažvelgė. — Jei trumpai, tiesiog Denas. Gerai?

Aš dvejojau.

— Bent čia, — paprašė jis. — Jaučiuosi piktžole gėlių lysvėje, kai kas nors čia ima mane „poninti“.

Aš atsipalaidavau.

— Jeigu jus tai padarys laimingą, Denai.

Trepė išraudo, tarsi būčiau jį pagyręs.

— Tuomet papasakok truputį apie save. Kur tu gyveni?

— Kitoje upės pusėje, — atsakiau išsisukinėdamas. Gultas Arklidėse nebuvo patraukliausia gyvenamoji vieta. Pamatęs suglumusį Trepės žvilgsnį, pridūriau: — Aš mokausi Universitete.

— Universitete? — perklausė jis visai pasimetęs. — Ten dabar moko ir muzikos?

Nuo šios minties vos nenusikvatojau.

— Ne, ne, aš Arkanumo narys.

Iškart pasigailėjau savo žodžių. Trepė atsilošė kėdėje ir neramiai į mane pažiūrėjo.

— Tu burtininkas?

— Oi, ne, — numojau ranka. — Aš tik mokausi. Na, žinote, gramatika, matematika... — paminėjau dvi nekalčiausias disciplinas, kurios atėjo į galvą, ir grafas, regis, apsiramino.

— Turbūt turėjau suprasti, kad tu... — jis nutilo ir nusipurtė. — Kodėl tu ten studijuoji?

Klausimas užklupo mane nepasiruošusį.

— Aš... aš visada to norėjau. Ten tiek daug galima išmokti.

— Bet juk tau viso to nereikia. Turiu galvoj... — jis lėtai rinko žodžius. — Tu taip puikiai groji. Tavo globėjas, be abejonės, skatina tave susitelkti tik į muziką...

— Aš neturiu globėjo, Denai, — atsakiau droviai šypsodamasis. — Nors būčiau nieko prieš jį rasti.

Grafo reakcija man buvo visiškai netikėta.

— Prakeikta mano pajuodusi laimė. — Jis stipriai sudavė delnu per stalą. — O aš maniau, koks nors kukluolis tave slepia. — Šį kartą Trepė tvojo į stalą kumščiu. — Prakeikimas. Prakeikimas. Prakeikimas.

Jis kiek susitvardė ir pakėlė į mane akis.

— Atleisk. Aš tik... — Jis piktai mostelėjo ir atsiduso. — Gal kada girdėjai posakį: viena žmona — tu laimingas, dvi — tu pavargęs...

Linktelėjau:

— ...trys — jos neapkenčia viena kitos...

— ...keturios — jos neapkenčia tavęs, — užbaigė Trepė. — Globėjams ir muzikantams ši patarlė dukart teisingesnė. Ką tik radau trečią globotinį — nepriteklių prislėgtą fleitininką. — Jis atsiduso ir papurtė galvą. — Jie pjaunasi kaip katės maiše, bijodami, kad negaus pakankamai dėmesio. Jei būčiau žinojęs, kad tu atsirasi, būčiau palaukęs...

— Jūs man pataikaujate, Denai.

— Pykstu ant savęs — štai ką aš darau, — atsiduso jis ir kaltai pažvelgė. — Tai neteisinga. Sefranas gerai išmano savo reikalą. Jie visi geri muzikantai ir stoja už mane mūru, kaip tikros žmonos. — Grafas metė man atsiprašymo žvilgsnį. — Jei bandysiu po sparneliu priglausti ir tave, kils didelis skandalas. Man jau teko pameluoti dėl vakarykštės dovanėlės.

— Vadinasi, aš jūsų meilužė? — nusišypsojau.

Trepė sukikeno.

— Gal taip toli neplėtokime šios analogijos. Geriau pabūsiu tavo piršliu ir padėsiu susirasti gerą globėją. Pažįstu visus kilmingus ir pinigingus per penkiasdešimt mylių aplinkui, tad sunku nebus.

— Tai būtų didžiulė parama, — tariau nuoširdžiai. — Šios upės pusės socialiniai sluoksniai man tebėra paslaptis. — Čia šovė į galvą mintis: — Beje, jei apie tai prakalbom: aną vakarą „Eoliane“ sutikau jauną damą, tačiau nepavyko beveik nieko apie ją sužinoti. Jei jūs pažįstate visą miestą... — viltingai nutilau.

Grafas numaniai pažvelgė:

— A-a-a, suprantu.

— Ne, ne, ne! — paprieštaravau. — Tai ta mergina, kuri su manim dainavo. Mano Aloinė. Tiesiog noriu ją surasti ir išreikšti pagarbą.

Trepė, regis, manimi nepatikėjo, bet nedarė iš to problemos.

— Gerai, koks jos vardas?

— Dianė.

Grafas, regis, laukė tęsinio, taigi teko pridurti:

— Tai viskas, ką žinau.

Trepė prunkštelėjo.

— O kaip ji atrodo? Gali apdainuoti, jei nori.

Pajutau, kad ima kaisti skruostai.

— Jos plaukai tamsūs, maždaug iki čia, — parodžiau ranka kiek žemiau savo peties. — Jauna. Šviesiaodė. — Trepė laukiamai mane stebėjo. — Graži.

— Aišku, — sumurmėjo grafas pasitrindamas lūpas. — Ji pelniusi dūdeles?

— Nežinau. Galbūt.

— Ji gyvena mieste?

Jausdamasis vis kvailiau ir nežinodamas, ką atsakyti, gūžtelėjau pečiais.

Trepė ėmė juoktis.

— Tau teks papasakoti daugiau. — Jis pažvelgė man per petį. — Luktelk, mes juk turim Deočą. Jei kas ir galėjo pastebėti tavo merginą, tai jis. — Grafas pakėlė ranką. — Deočai!

— Iš tikro tai nėra taip svarbu, — paskubom tariau, bet Trepė nekreipė dėmesio ir rankos mostu pakvietė plačiapetį žaliūką prieiti.

Netrukus Deočas pasilenkė prie mūsų stalo.

— Kuo galiu padėti?

— Mūsų jaunajam dainininkui reikia šiek tiek informacijos apie praėjusią naktį čia sutiktą damą.

— Nepasakyčiau, kad esu nustebęs: vakar čia gražuolių derėjo neprastai. Viena ar dvi jau klausinėjo apie tave. — Jis man mirktelėjo. — Kas krito į akį?

— Viskas yra ne taip, — sušukau. — Aš kalbu apie merginą, kuri su manim dainavo. Jos nuostabus balsas, noriu surasti ją, kad galėtume dar kartu padainuoti.

— Manau, žinau melodiją, kurią norėtum su ja atlikti. — Deočas plačiai ir supratingai nusišypsojo.

Pajutau, kad pašėlusiai raustu, ir vėl šokau prieštarauti.

— Nusiramink, laikysiu liežuvį už dantų. O ypač su Stančionu, kuriam ką nors pasakyti — tas pats, kas pasakyti visam miestui. Išmetęs taurelę jis tauškia kaip mokyklinukė. — Deočas laukiamai į mane pažvelgė.

— Ji liekna, akys gilios, kavos juodumo, — ištariau nespėjęs pagalvoti, kaip visa tai skamba. Ir greitai, kol Trepė su Deoču nepradėjo laidyti juokelių, pridūriau: — Jos vardas Dianė.

— A-a-a... — Deočas lėtai linktelėjo ir kreivokai nusišypsojo. — Turėjau susiprotėti.

— Ji čia gyvena? — paklausė Trepė. — Regis, jos nepažįstu.

— Jei būtumėt susidūręs — prisimintumėt, — atsakė Deočas. — O mieste ji, manau, negyvena. Retkarčiais matau ją čia. Ji keliauja — tai atvyksta, tai vėl išvyksta. — Jis pasitrynė pakaušį ir nerimastingai man šyptelėjo. — Nežinau, kur galėtum ją rasti. Būk atsargus, vaikine, ji sudaužys tavo širdį. Vyrai krenta jai po kojom kaip kviečiai po pjautuvo ašmenimis.

Gūžtelėjau pečiais, tarsi tokios mintys man nebūtų šovusios į galvą, ir apsidžiaugiau, kai Trepė nukreipė pokalbį prie gandų apie vieną tarybos narį. Kikenau klausydamasis jų apsižodžiavimo, kol išgėriau savo taurę, paskui atsisveikinau ir išėjau.

Po pusvalandžio jau stovėjau ant laiptų prie Devi durų ir bandžiau nepaisyti gaižios iš apačioje įsikūrusios mėsinės sklindančios smarvės. Suskaičiavau savo pinigus trečią kartą ir apmąsčiau galimus pasirinkimus. Galėjau grąžinti visą skolą ir susimokėti už mokslą, bet tada būčiau likęs be grašio. Turėjau ir kitų skolų, tad, kad ir kaip norėjau ištrūkti iš Devi gniaužtų, mintis pradėti naują trimestrą tuščiomis kišenėmis visai neviliojo.

Durys atsidarė taip staiga, kad net krūptelėjau. Devi įtariai pažvelgė pro siaurą plyšį, paskui, atpažinus mane, jos veide nušvito šypsena.

— Ko čia tykai? — paklausė ji. — Džentelmenai paprastai beldžia. — Ji plačiai atvėrė duris ir įleido mane vidun.

— Bandau viską pasverti, — atsakiau, kai Devi užsklendė duris. Jos kambarys atrodė nepakitęs, tik šįkart jis kvepėjo ne levandomis, o cinamonu. — Tikiuosi, nesudarysiu keblumų, jei šį trimestrą sumokėsiu tik palūkanas?

— Tikrai ne, — maloniai atsakė ji. — Aš į tai žiūrėčiau kaip į investiciją. — Devi mostelėjo į kėdę. — Be to, tai reiškia, kad mes dar susitiksim. Nustebtum sužinojęs, kiek mažai teturiu klientų.

— Taip turbūt yra dėl vietos, kurioje įsikūrei, o ne dėl tavęs pačios, — tariau.

Ji suraukė nosį.

— Žinau. Pradžioj čia įsikūriau todėl, kad pigu. Dabar jaučiuosi įsipareigojusi nepersikelti kitur, nes klientai žino, kur mane rasti.

Padėjau du talentus ant stalo ir pastūmiau juos Devi.

— Galiu užduoti klausimą?

Ji metė man susijaudinusios padykėlės žvilgsnį.

— Nepadorų?

— Šiek tiek, — pripažinau. — Ar kas nors kada nors bandė tave įskųsti?

Devi pasislinko ant savo kėdės į priekį.

— Tavo klausimą galima suprasti įvairiai. — Virš ledinės mėlynos jos akies pakilo antakis. — Taigi tu grasini ar smalsauji?

— Smalsauju, — paskubom atsakiau.

— Žinai ką? — Ji linktelėjo mano liutnios pusėn. — Tu sugrok man dainą, o aš tau pasakysiu tiesą.

Nusišypsojau, atsegiau dėklą ir išėmiau liutnią.

— Ką norėtum išgirsti?

Devi minutėlę pagalvojo.

— Gali sugroti „Bėk iš miesto, skardininke“?

Gyvai ir lengvai atlikau šią dainą. Kai atėjo priedainio eilė, Devi entuziastingai prie manęs prisidėjo, o į pabaigą ėmė šypsotis ir ploti kaip mergaičiukė — tokia ji širdies gilumoje, manau, ir buvo. Bet vos nutilo muzika, Devi vėl atvirto į suaugusią, patyrusią ir savimi pasitikinčią moterį. O aš kaip buvau, taip ir likau dar šešiolikos neturintis vaikigalis.

— Vieną kartą, — pasakė Devi, kai padėjau liutnią į šalį. — Prieš dvejus metus jaunas ponaitis, e’liras, nusprendė, kad geriau bus mane įskųsti konstebliui, nei grąžinti skolą.

Pakėliau į ją akis.

— Ir?

— Ir įskundė, — Devi nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. — Konstebliai atėjo, ėmė klausinėti, atliko kratą. Jokių įkalčių, žinoma, nerado.

— Žinoma.

— Kitą dieną jaunasis ponaitis papasakojo konstebliui tiesą: jis išgalvojo visą šią istoriją, nes aš atstūmiau jo romantiškus ketinimus. — Devi nusišypsojo. — Konsteblį tai nelabai pralinksmino, tad ponaitis buvo nubaustas pinigine bauda už miesto damos apšmeižimą.

Negalėjau suturėti šypsenos.

— Nepasakyčiau, kad esu siaubingai... — staiga nutilau, nes akys užkliuvo už knygų lentynos. Parodžiau į ją ir paklausiau: — Ten Malkafo „Visos materijos pagrindas“?

— O, taip, — išdidžiai atsakė Devi. — Visai nauja. Dalinis skolos padengimas. — Ji mostelėjo į lentyną. — Nesivaržyk.

Priėjau arčiau ir paėmiau knygą.

— Jei būčiau ją skaitęs, šiandien per egzaminą būčiau nesusikirtęs atsakydamas į vieną klausimą.

— Juk tau po ranka nuo knygų lūžtantys Archyvai, — tarė ji pavydo kupinu balsu.

Papurčiau galvą.

— Man uždrausta ten įeiti, — atsakiau. — Praleidau Archyvuose iš viso gal dvi valandas, ir pusę to laiko mane už ausų tempė lauk.

Devi linktelėjo.

— Girdėjau apie tai, bet niekad negali žinoti, kiek tiesos paskalose. Jei jau taip, mudu sėdim toje pačioje valtyje.

— Sakyčiau, tavo padėtis kiek geresnė, — tariau apžvelgdamas lentynas. — Turi Tekamą ir „Heroboriką“. — Permečiau akimis knygų pavadinimus, ieškodamas ko nors, kas galėtų suteikti žinių apie amirus ir čandrianus, bet nieko tinkama nepastebėjau. — Turi ir „Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumus“. Buvau ją įpusėjęs, kai mane išspyrė.

— Tai naujausias leidimas, — išdidžiai pasakė Devi. — Čia pridėtos naujos graviūros ir skyrius apie fajen moitus.

Perbraukiau pirštų galiukais knygos nugarėlę, paskui žengtelėjau nuo lentynos.

— Puiki kolekcija.

— Na, — lyg erzindama nutęsė Devi, — jei pažadėsi švariai plautis rankas, galėsi kartkartėmis užsukti ir paskaityti. O jei atsineši liutnią ir man pagrosi, gal netgi leisiu vieną kitą knygą išsinešti namo, tik, žinoma, privalėsi laiku grąžinti. — Ji žaviai nusišypsojo. — Tremtiniai turi laikytis išvien.

Visą kelią iki Universiteto žingsniavau svarstydamas, ar Devi su manim flirtuoja, ar tik nori susidraugauti. Baigiau jau ir trečiąją mylią, bet taip ir nepriėjau jokios išvados. Užsimenu apie tai norėdamas šį tą paaiškinti. Buvau protingas ir vis labiau garsėjantis Universiteto didvyris su tvirtu, kaip ramstonietiško plieno dalba, alaru. Bet pirmiausia aš buvau penkiolikmetis berniukas ir, kai būdavo kalbama apie moteris, pasimesdavau tarytum ėriukas girioje.

Kilviną radau jo kabinete, graviruojantį runas ant stiklinio dar vienos pakabinamos lempos gaubto. Negarsiai pabeldžiau į atviras duris.

Magistras žvilgtelėjo į mane ir tarė:

— E’lire Kvoutai, tu jau geriau atrodai.

Prireikė akimirkos suprasti, jog Kilvinas turi galvoje tai, dėl ko prieš tris tarpsnius, įsikišus Vilemui, uždraudė man dirbti Žvejykloje.

— Ačiū, pone. Aš ir jaučiuosi geriau.

Magistras kilstelėjo galvą.

Išsitraukiau savo kapšelį.

— Norėčiau grąžinti jums skolą.

— Tu man nieko neskolingas, — suniurnėjo Kilvinas ir vėl nuleido akis į gaubtą ant stalo.

— Tuomet skolą dirbtuvėms, — laikiausi savo. — Jau senokai naudojuosi jūsų gerumu. Kiek aš skolingas už medžiagas, kurias sunaudojau mokydamasis su Manetu?

Kilvinas tęsė savo darbą.

— Vieną talentą, septynis jotus ir tris.

Šis tikslumas mane apstulbino, nes magistras nepasitikrino sandėlyje laikomoje sąskaitų knygoje. Bijojau net pagalvoti, kiek visko šis meškinas gali laikyti galvoje. Išėmiau jo paminėtą sumą iš kapšelio ir padėjau monetas ant palyginti neapkrauto stalkampio.

Kilvinas pažvelgė į pinigus.

— E’lire Kvoutai, tikiuosi, pelnei juos garbingu būdu.

Jo tonas buvo toks rimtas, kad net nusišypsojau.

— Uždirbau praėjusį vakarą grodamas Imrėje.

— Muzika anapus upės taip gerai apmokama?

Tebešypsodamas nerūpestingai gūžtelėjau pečiais.

— Nežinau, ar tiek gausiu kiekvieną vakarą. Tai buvo pirmas kartas.

Kilvinas pusiau prunkštelėjo, pusiau sukrenkštė ir vėl nusisuko į savo dirbinį.

— Elksa dal puikybė nublanksta prieš tavąją. — Jis atsargiai nubrėžė ant stiklinio gaubto liniją. — Jei teisingai suprantu, vakarais pas mane nebedirbsi?

Taip apstulbau, kad žadą atgavau tik po geros akimirkos.

— Aš... aš ne... Aš kaip tik atėjau pakalbėti su jumis apie... apie mano grįžimą į dirbtuves. — Mintis nebedirbti pas Kilviną net nebuvo šovusi į galvą.

— Tačiau muzika tau neša daugiau naudos nei darbas Žvejykloje. — Kilvinas reikšmingai pažvelgė į monetas ant stalo.

— Bet aš noriu čia dirbti! — sušukau nevilties kupinu balsu.

Kilvino veide nušvito baltadantė šypsena.

— Gerai. Nenoriu tavęs prarasti kitoje upės pusėje. Muzika — puikus dalykas, bet metalas — amžinas. — Pabrėždamas savo mintį, magistras stuktelėjo į stalą dviem didžiuliais pirštais, paskui nebaigtą gaminti lempą laikančia ranka pavarė mane šalin. — Eik. Nevėluok į darbą, kitaip dar vieną trimestrą šveisi butelius ir malsi rūdą.

Išeidamas mąsčiau apie tai, ką pasakė Kilvinas. Tai buvo pirmi jo žodžiai, kuriems aš negalėjau visiškai pritarti. „Metalas rūdija, — pamaniau, — o muzika — amžina.“ Laikas parodė, kad vienas iš mūsų buvo teisus.

Išėjęs iš Žvejyklos, pasukau tiesiai į „Arklį ir ketveriukę“ — be abejonės, geriausią smuklę šioje upės pusėje. Smuklininkas buvo nuplikęs apkūnus vyrukas, vardu Kaverinas. Parodžiau jam savo dūdeles ir pasiderėjau su juo penkiolika malonių minučių.

Sulygome, kad per tarpsnį grosiu tris vakarus ir už tai gausiu kambarį bei maitinimą. „Ketveriukės“ virtuvė gamino nuostabiai, o man skirtos patalpos iš tikro buvo maži apartamentai: miegamasis, persirengimo kambarys ir svetainė. Didžiulis žingsnis į priekį, lyginant su siauru gultu Arklidėse.

Bet dar geriau buvo tai, kad per mėnesį uždirbsiu du sidabrinius talentus. Milžiniški pinigai taip ilgai skurdusiam žmogui. O kur dar dovanos ir arbatpinigiai, kurių gali duoti turtingi lankytojai.

Grodamas čia, dirbdamas Žvejykloje ir turtingam globėjui šmėžuojant horizonte, nebebūsiu priverstas gyventi kaip vargeta. Galėsiu nusipirkti daiktų, kurių man gyvybiškai trūksta: dar vieną drabužių pamainą, gerų plunksnų ir popieriaus, naujus batus...

Jei niekad nebuvote atsidūrę tokiame beviltiškame skurde, abejoju, ar suprasite palengvėjimą, kurį jutau tą dieną. Mėnesių mėnesius su baime laukiau, kad suplyš ir antras batas, žinojau, kad ir mažiausia skylutė man bus tikra pragaištis. Bet dabar nebeteks kasdien nerimauti dėl kito trimestro mokesčio už mokslą ar palūkanų už Devi paskolą. Man nebegrėsė pavojus, kad būsiu priverstas palikti Universitetą.

Vakarienė buvo puiki: elnienos žlėgtainis su salotų lapais ir dubenėlis prieskoniais švelniai pagardintos pomidorų sriubos. Dar buvo patiekta šviežių persikų bei slyvų ir baltos duonos su saldžiu sviestu. Nors neprašiau, atnešė ir keletą taurių nuostabaus tamsaus vintiško vyno.

Pavalgęs nuėjau į savo kambarius ir netrukus jau miegojau kaip užmuštas, nugrimzdęs į naujųjų pūkinių patalų bedugnę. ŠEŠIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Asile, asile

Egzaminus jau buvau išlaikęs, taigi ligi rudens trimestro pradžios neturėjau jokių įsipareigojimų. Leidau tas dienas bandydamas atsimiegoti, darbuodamasis Kilvino dirbtuvėje ir mėgaudamasis savo naujais prabangiais apartamentais „Arklio ir ketveriukės“ smuklėje.

Be to, nemažai laiko praleisdavau keliaudamas į Imrę. Paprastai šių išvykų dingstis buvo noras aplankyti Trepę arba smagiai pabendrauti su kitais „Eoliano“ muzikantais, tačiau už viso to slypėjo tikroji priežastis: aš tikėjausi sutikti Deną.

Bet visos mano pastangos buvo bergždžios. Ji tarsi dingo iš miesto. Paklausinėjau kelių žmonių, kurių gebėjimu laikyti liežuvį už dantų galėjau pasikliauti, bet nė vienas nežinojo daugiau nei Deočas. Trumpai pasismaginau mintimi pasiteirauti apie Deną Sovojaus, tačiau nusprendžiau, kad tai prastas sumanymas.

Po šeštos bevaisės kelionės į Imrę nutariau paieškas nutraukti. Po devintosios ėmiau įtikinėti save, kad tik gaištu brangų laiką. Po keturioliktos aiškiai suvokiau, kad jos nerasiu. Dena tikrai išvyko. Vėl.

Vieno iš tų nesėkmingų žygių į „Eolianą“ metu iš grafo Trepės išgirdau nerimą keliančių naujienų. Pasirodo, Ambrozas, pirmagimis turtingo ir įtakingo barono Džasilo sūnus, plušo aukščiausiuose Imrės visuomenės sluoksniuose kaip bitutė: apkalbomis ir grasinimais jis nuteikė prieš mane visą diduomenę. Jis negalėjo man sutrukdyti pelnyti kolegų muzikantų pagarbą, tačiau, be abejo, galėjo sutrukdyti rasti turtingą globėją. Tuomet pirmą kartą supratau, kokių bėdų Ambrozas gali pridaryti tokiam žmogui kaip aš.

Trepė niaukstėsi ir atsiprašinėjo, o aš kunkuliavau pykčiu. Taigi vynas liejosi upeliais, o mes vis dėjome Ambrozą Džasilą į šuns dienas. Galiausiai grafą pakvietė į sceną, ir jis sudainavo kandžią savo kūrybos dainą, kurioje išjuokė vieną Tarbeano tarybos narį. Jo pasirodymą lydėjo juokas ir plojimai.

Nuo čia iki dainelės apie Ambrozą kūrimo liko vienas žingsnis. Trepė buvo užkietėjęs, tiesmukas užuominas mėgstantis liežuvautojas, o aš visada turėjau dovaną kurti lengvai įsimenančias melodijas. Sudėti mūsų šedevrą, kurį su meile pavadinome „Asile, asile“, mums prireikė valandos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai tik nepraustaburniška dainelė apie asilą, panorusį tapti arkanistu. Tiesiogiai minėti Ambrozo negalėjome, tad pasitenkinome šiuo nepaprastai vykusiu kalambūru pagal jo pavardę. Kiekvienas bent kiek nuovokos turintis žmogus be vargo suprato, į kieno daržą metamas akmenukas.

Vėlų metą, kai mudu su Trepe jau nebebuvome vieninteliai pasigėrę šioj salėj, užlipome ant scenos. Diduma publikos palydėjo dainą griausmingu juoku ir plojimais, paskui reikalavo ją pakartoti. Kai tai darydami užtraukėme priedainį, mums pritarė visa salė.

Dainos sėkmės raktas buvo paprastumas. Ji tiko švilpauti arba niūniuoti. Sugroti ją galėjo netgi tripirščiai, o pagauti ritmą — kiekvienas turintis bent vieną ausį. Ji buvo prilimpanti, vulgari ir niekšiška. Daina išplito po Universitetą kaip ugnis po pievą.

Pastūmiau Archyvų lauko duris ir įžengiau į prieangį. Akys pratinosi prie rausvos simpatinių lempų šviesos, o plaučiai traukė į save sausą, vėsų, dulkėmis, oda ir senu rašalu dvelkiantį orą. Kvėpiau jį lyg badaujantis nuo kepyklos sklindantį kvapą.

Prie stalo sėdėjo Vilemas. Žinojau, kad dabar dirba jis, o Ambrozo pastate nėra.

— Aš tik noriu pasikalbėti su magistru Lorenu, — greitai tariau.

Vilas atsipalaidavo.

— Jis dabar su kai kuo šnekasi. Teks luktelti...

Anapus stalo atsidarė durys ir pro jas išėjo aukštas liesas seldišas. Kitaip nei dauguma jo tėvynainių, jis buvo švariai nusiskutęs ir susirišęs ilgus plaukus į kasą. Vyras dėvėjo kruopščiai sulopytas odines medžiotojo kelnes, išblukusį kelioninį apsiaustą ir aukštus, kelio dulkėmis aplipusius batus. Uždaręs duris, jis įprastiniu judesiu prilaikė kardo rankeną, kad ginklas nesisiūbuotų ir nesitrankytų į sieną ar stalą.

— Tetalia tu Kiaure edan Asiath, — tarė jis siaru kalba eidamas pro stalą ir plekšnodamas Vilemui per petį. — Vorelan tua tetam.

Vilas gūžtelėjo pečiais, jo veide nušvito retai pasirodanti šypsena:

— Lhinsatva. Tua kverein.

Vyras nusijuokė. Jam einant aplink stalą pastebėjau, kad, be kardo, jis turi ir ilgą peilį. Universitete niekad nebuvau matęs šitaip apsiginklavusio žmogaus. Čia, Archyvuose, jis atrodė taip neprideramai, lyg avis karaliaus dvare, bet elgėsi laisvai ir užtikrintai, tarsi būtų namuose.

Pamatęs mane seldišas sustojo ir kiek pakreipė galvą.

— Cyae tsien?

Nesupratęs, kokia kalba jis kalba, paklausiau:

— Atsiprašau?

— Ak, atleisk, — prakalbo jis nepriekaištinga aturaniečių kalba. — Atrodai kaip jilišas. Tavo raudoni plaukai suklaidino. — Seldišas mane nužvelgė įdėmiau. — Bet tu ne jilišas, tiesa? Tu edema ru. — Jis priėjo arčiau ir ištiesė man ranką. — Viena šeima.

Negalvodamas paspaudžiau jam ranką. Ji buvo tvirta kaip uola, o ant tamsios seldišiškos odos, beveik juosvos dėl įdegio, pastebėjau kelis blyškius nuo krumplių kylančius randus.

— Viena šeima, — aidu atsiliepiau aš, per daug nustebęs, kad sugalvočiau, ką pasakyti.

— Žmonės iš mūsų šeimos čia reti paukščiai, — tarė seldišas, praeidamas pro mane durų link. — Mielai stabtelčiau ir pasidalyčiau naujienomis, bet turiu pasiekti Evsdauną iki saulėlydžio, kitaip pražiopsosiu laivą. — Jis atidarė laukujės duris ir prieangį užliejo saulės šviesa. — Susirasiu tave, kai grįšiu į šiuos kraštus. — Tai pasakęs, jis mostelėjo ranka ir išėjo.

Atsisukau į Vilemą.

— Kas jis?

— Vienas iš Loreno gilerių, — atsakė Vilas. — Viaris.

— Jis archyvaras? — nepatikliai paklausiau, pagalvojęs apie išblyškusius tylius studentus, kurie dirba Archyvuose rūšiuodami, perrašydami ir nešiodami knygas.

Vilas papurtė galvą.

— Viario darbas — įgyti knygas. Tokie kaip jis gabena jas čionai iš viso pasaulio. Visai kitokia veislė.

— Pastebėjau, — tariau žvilgteldamas į duris.

— Kaip tik su juo Lorenas ir kalbėjosi, tad dabar gali įeiti, — pasakė Vilas atsistodamas ir atidarydamas duris už didžiojo medinio stalo. — Eik iki koridoriaus galo. Ant jo kabineto durų rasi žalvarinę lentelę. Palydėčiau, bet mums dabar trūksta darbo rankų, turiu likti čia.

Linktelėjau ir nužingsniavau koridoriumi. Prieš nueidamas išgirdau, kaip Vilas panosėje niūniuoja „Asile, asile“, ir nusišypsojau. Paskui durys man už nugaros dusliai užsitrenkė ir koridoriuje tapo tylu — buvo girdėti tik mano kvėpavimas. Kol priėjau prie reikiamų durų, rankos pasidarė lipnios nuo prakaito. Pabeldžiau.

— Įeikite, — išgirdau iš vidaus atsiliepiant Loreną. Jo balsas buvo kaip lygaus pilko skalūno lakštas — be jokios intonacijos ar jausmo.

Atidariau duris. Lorenas sėdėjo už didžiulio pusapvalio stalo. Palei sienas stovėjo aukštos, lubas siekiančios lentynos. Kabinetas buvo taip prigrūstas knygų, kad nuogos sienos nesimatė nė per delną.

Lorenas šaltai į mane pažvelgė. Net sėdėdamas jis buvo beveik lygus su manimi ūgiu.

— Labas rytas.

— Žinau, man uždrausta lankytis Archyvuose, magistre, — tariau paskubom. — Tikiuosi, ateidamas pas jus nepažeidžiau draudimo.

— Ne, jei atėjai vedinas gerų ketinimų.

— Užsidirbau šiek kiek pinigų, — pasakiau išsitraukdamas kapšelį. — Ir tikiuosi atpirkti iš jūsų savo „Retoriką ir logiką“.

Lorenas linktelėjo ir atsistojo. Aukštas, švariai nusiskutęs, su juoda magistro mantija jis priminė man paslaptingąjį Tylųjį Daktarą — daugelio modeganiškų pjesių personažą. Užgniaužiau drebulį ir pabandžiau nuvyti šalin prisiminimą, kad Daktaro pasirodymas visada reiškia nelaimę kitame veiksme.

Lorenas priėjo prie vienos lentynos ir ištraukė mažą knygutę. Užteko žvilgtelti ir supratau, jog tai manoji „Retorika ir logika“. Tamsios dėmės ant viršelio liko nuo tada, kai ji sušlapo per audrą Tarbeane.

Ėmiau grabinėti kapšelio raiščius ir sutrikęs pastebėjau, kad mano rankos šiek tiek virpa.

— Manau, kainavo du sidabrinius grašius?

Lorenas linktelėjo.

— Gal galiu dar ką nors jums pasiūlyti prie šito? Jei nebūtumėt išpirkęs šios knygos, būčiau amžiams ją praradęs. Nekalbant apie tai, kad ją išpirkdamas padėjote man įstoti į Universitetą.

— Pakaks dviejų sidabrinių grašių.

Padėjau monetas ant stalo, jos dzingtelėjo, išduodamos mano rankų drebulį. Lorenas padavė knygą, ir aš, nusivalęs prakaituotus delnus į marškinius, ją paėmiau. Atsiverčiau Beno įrašą ir nusišypsojau.

— Ačiū, kad pasirūpinote ja, magistre Lorenai. Ji man labai brangi.

— Tiek to vargo pasirūpinti dar viena knyga, — atsakė Lorenas grįždamas į savo vietą. Palaukiau, tikėdamasis, kad magistras pratęs, bet jis tylėjo.

— Aš... — žodžiai užstrigo gerklėje. Nurijau seiles. — Aš dar noriu atsiprašyti už... — užsikirtau, nesiryždamas paminėti atviros liepsnos Archyvuose, — ...už tai, ką anąkart iškrėčiau, — netvirtai pabaigiau.

— Priimu tavo atsiprašymą, Kvoutai. — Lorenas vėl nuleido akis į knygą, kurią skaitė man įeinant. — Gero ryto.

Vėl nurijau seiles, norėdamas sudrėkinti perdžiūvusią gerklę.

— Taip pat noriu paklausti, kada galėčiau tikėtis vėl gauti leidimą lankytis Archyvuose.

Lorenas pakėlė į mane akis.

— Tave sučiupo su atvira liepsna tarp mano knygų, — tarė jis, o jo balse įsižiebė emocijos kibirkštėlė — taip vakaro žaros raudonis paliečia melsvai pilkšvų debesų pakraščius.

Visi rūpestingai ruošti įtikinėjimai išgaravo man iš galvos.

— Magistre Lorenai, — ėmiau maldauti, — mane tą dieną nuplakė, buvau beveik be nuovokos. Ambrozas...

Lorenas pakėlė nuo stalo savo ilgapirštę ranką, ir šis ramus judesys nutildė mane greičiau, nei tai būtų padaręs antausis. Magistro veidas buvo be jokios išraiškos, kaip tuščias popieriaus lapas.

— Kuo man tikėti? Trejus metus čia esančiu re’laru, ar du mėnesius pasimokiusiu e’liru? Pas mane dirbančiu archyvaru, ar nepažįstamu studentu, pripažintu kaltu dėl aplaidaus simpatijos naudojimo?

Man pagaliau pavyko šiek tiek susitvardyti.

— Suprantu jūsų sprendimą, magistre Lorenai. Bet gal galėčiau ką nors padaryti, kad man vėl būtų suteiktas leidimas lankytis Archyvuose? — paklausiau nepajėgdamas visiškai užgniaužti balse pasigirdusios nevilties. — Atvirai sakant, verčiau būti dar kartą nuplaktam, nei praleisti dar vieną trimestrą be Archyvų. Atiduočiau visus pinigus kišenėje, nors jų ten ne kažin kiek. Dirbčiau archyvaru daugybę valandų be jokio užmokesčio, kad tik turėčiau galimybę jums įrodyti, jog esu to vertas. Žinau, kad egzaminų metu jums trūksta žmonių...

Ramiose Loreno akyse sužibo smalsumo kibirkštėlė. Pajutau, kad mano maldavimas jį paveikė.

— Visa tai padarytum?

— Padaryčiau, — atsakiau nuoširdžiai, o krūtinėje pašėlusiai suspurdėjo viltis. — Ir mielai priimčiau bet kokią kitą jūsų paskirtą bausmę.

— Atšaukti mano draudimui reikia tik vieno dalyko, — tarė Lorenas.

Dėjau visas pastangas, kad neišsiviepčiau kaip pamišėlis.

— Padarysiu bet ką.

— Pademonstruok tai, ko iki šiol stokojai, — kantrybę ir apdairumą, — griežtai pasakė Lorenas, paskui vėl nuleido akis į ant stalo gulinčią knygą. — Gero ryto.

Kitą dieną mane, miegantį didžiulėje lovoje „Arklio ir ketveriukės“ smuklėje, pažadino vienas iš Džamisono pasiuntinukų. Jis man pranešė, kad be ketvirčio pusiaudienį privalau ateiti „ant ragų“. Esu apkaltinas“ Arkanumo nariui nederamu elgesiu“. Mano daina pagaliau pasiekė Ambrozo ausis.

Kelias kitas valandas grūmiausi su bloguliu skrandyje. Nutiko būtent tai, ko tikėjausi išvengti: Ambrozas ir Hemė turės galimybę kartu suvesti su manimi sąskaitas. Bet blogiausia, kad nesvarbu, kaip viskas baigsis, ši istorija dar pablogins Loreno nuomonę apie mane.

Atėjau į Magistrų salę anksti ir pastebėjau, kad šįkart atmosfera čia kur kas ramesnė nei tada, kai buvau iškviestas „ant ragų“ dėl piktnaudžiavo simpatija prieš Hemę. Arvilas ir Elksa dal man nusišypsojo. Kilvinas linktelėjo. Su palengvėjimu supratau, kad tarp magistrų turiu ir draugų, kurie bus atsvara įgytiems priešams.

— Gerai, — gyvai tarė Rektorius. — Iki egzaminų pradžios turime dešimt minučių. Nenoriu atsilikti nuo tvarkaraščio, tad siūlau iškart ir pradėti. — Jis apžvelgė magistrus ir šie jam pritariamai linktelėjo. — Re’lare Ambrozai, išdėstykite savo kaltinimą. Duodu minutę.

— Jūs turite dainos kopiją, — karštai prakalbo Ambrozas. — Ta daina šmeižikiška. Ir dergia mano gerą vardą. Tai gėdingas Arkanumo nario elgesys. — Jis nurijo seiles ir sukando dantis. — Viskas.

Rektorius atsigręžė į mane.

— Turi ką pasakyti savo gynybai?

— Daina tikrai prasto skonio, Rektoriau, bet aš nesitikėjau, kad ji taip pasklis. Tiesą sakant, sudainavau ją vos vieną kartą.

— Aišku. — Rektorius nuleido akis į priešais gulintį popieriaus lapą, paskui atsikrenkštė. — Re’lare Ambrozai, ar jūs esate asilas?

Ambrozas sustingo.

— Ne, pone, — atsakė jis.

— Ar jūsų... — Rektorius vėl atsikrenkštė ir ėmė skaityti tiesiai iš lapo, — „pimpiukas kaip giliukas“?

Keli magistrai bandė užgniaužti šypsenas. Elodinas išsišiepė atvirai.

Ambrozas išraudo.

— Ne, pone.

— Tuomet, regis, nematau čia problemos, — atžariai pasakė Rektorius, dėdamas lapą ant stalo. — Siūlau pakeisti „nederamą elgesį“ į „nepadorią išdaigą“.

— Pritariu, — tarė Kilvinas.

— Kas už? — Visi, išskyrus Hemę ir Brandjerą, pakėlė rankas. — Pasiūlymas priimtas. Bausmė — oficialus atsiprašymo laiškas, kuris turi būti pateiktas...

— Dėl Dievo, Artūrai, — įsiterpė Hemė. — Bent jau viešas laiškas.

Rektorius dėbtelėjo į Hemę, paskui gūžtelėjo pečiais.

— ...oficialus atsiprašymo laiškas, kuris turi būti viešai paskelbtas iki rudens trimestro pradžios. Kas už? — Pakilo visos rankos. — Pasiūlymas priimtas.

Rektorius atsirėmė alkūnėmis į stalą ir pažvelgė į Ambrozą.

— Re’lare Ambrozai, ateityje pasistenkite negaišinti mūsų laiko neteisingais kaltinimais.

Jaučiau Ambrozo spinduliuojamą pyktį tarsi nuo laužo tvoskiantį karštį.

— Taip, pone.

Man dar nespėjus pasidžiaugti, Rektorius atsisuko į mane.

— O jūs, e’lire Kvoutai, ateityje pasistenkite elgtis padoriau.

Jo griežtų žodžių įspūdį kiek sugadino šalia sėdintis Elodinas, linksmai užniūniavęs „Asile, asile“ melodiją.

Nuleidau akis ir per vargus sutramdžiau šypseną.

— Taip, pone.

— Galite eiti.

Ambrozas apsisuko ant kulnų ir išpuolė lauk, bet jam nespėjus atsidurti už durų Elodinas garsiai uždainavo:

Kokia puiki veislė jo

Iš bėgsenos regėti!

Nepagailėk varioko —

Jis leis pajodinėti!

Mintis apie viešą atsiprašymą kėlė apmaudą. Bet, kaip sakoma, geriausias kerštas — gyventi pertekliuje, tad nutariau nekreipti į Ambrozą dėmesio ir toliau mėgautis „Arklio ir ketveriukės“ prabanga.

Bet šitaip kerštavau vos porą dienų, nes trečiąją pasikeitė „Arklio ir ketveriukės“ šeimininkas: žemaūgio linksmuolio Kaverino vietą užėmė liesas ilgšis. Jis pareiškė, kad mano paslaugų daugiau neprireiks, ir liepė iki sutemstant išsikraustyti iš užimamų patalpų.

Buvo apmaudu, bet žinojau, kad šioje upės pusėje yra dar bent keturios ar penkios panašaus lygio smuklės, ir kiekvienoje visi šokinės iš džiaugsmo, pasitaikius progai nusamdyti muzikantą su dūdelėmis.

Bet „Bugienio“ šeimininkas atsisakė su manimi kalbėtis. „Baltojo elnio“ ir „Karalienės karūnos“ savininkai buvo patenkinti turimais muzikantais. „Auksiniame ponyje“ pralaukiau daugiau kaip valandą, kol supratau, jog esu mandagiai ignoruojamas. Kuomet pasukau „Karališko ąžuolo“ link, jau buvau įsiutęs.

Tai buvo Ambrozo darbas. Nežinojau, kaip jis tai padarė, bet neabejojau — tai jis. Gal papirko, o gal paleido gandą, kad kiekvienas smuklininkas, kuris priims į darbą raudonplaukį muzikantą, praras daugybę turtingų ir kilmingų lankytojų.

Taigi patraukiau per visas kitas smukles šioje upės pusėje. Nuo manęs nusigręžė geriausios užeigos, bet dar liko daug padorių vietų. Per kelias kitas valandas aplankiau „Piemens poilsį“, „Kuilio snukį“, „Šunį ant sienos“, „Lazdas“ ir „Riterio apsiaustą“. Ambrozas pasistengė iš peties: niekur manimi nesusidomėjo.

Kai atėjau „Pas Ankerį“, buvo jau ankstyvas vakaras, ir darbo paieškas tęsiau vedinas vien pykčio ir užsispyrimo. Nutariau pirma pabandyti laimę visose smuklėse šiapus upės ir tik tada vėl mokėti už gultą ir maisto kortelę.

Priėjęs prie smuklės, pamačiau Ankerį stovintį ant kopėčių ir kalantį į vietą ilgą kedrinę apkalą. Man prisiartinus, jis pažvelgė žemyn.

— A, čia tu, — tarė jis.

— Meldžiu atleisti? — murmtelėjau sumišęs.

— Buvo užsukęs vienas vaikinas ir pasakė, kad, jei nusamdysiu jauną raudonplaukį muzikantą, turėsiu daug nemalonumų. — Jis linktelėjo į mano liutnią. — Tai turbūt tu.

— Ką gi, — tariau pasitaisydamas dėklo diržą ant peties, — tuomet negaišinsiu jūsų.

— Kol kas ir negaišini, — atsakė Ankeris lipdamas nuo kopėčių ir šluostydamasis rankas į marškinius. — Mums čia muzika visai nepamaišytų.

Tiriamai į jį pažvelgiau.

— Ir jūs nebijote?

Smuklininkas nusispjovė.

— Prakeikti sparvos mano, kad gali nusipirkti ir saulę danguje, ar ne?

— Konkrečiai ši sparva turbūt galėtų sau leisti, — tariau niūriai. — Dar ir mėnulį nusipirktų, jei įsigeistų panaudoti jį kaip atramėlę knygai.

Smuklininkas pašaipiai prunkštelėjo.

— Nė velnio jis man nepadarys. Pas mane tokie kaip jis nesilanko, tad klientų tas šmikis neatbaidys. Be to, aš pats šios smuklės savininkas — jis negalės jos nupirkti ir atleisti mane, kaip vargšą senąjį Kaveriną...

— Kažkas nusipirko „Arklį ir ketveriukę“?

Ankeris įdėmiai į mane pažvelgė.

— Nežinojai?

Vangiai papurčiau galvą, bandydamas suvirškinti šią žinią. Ambrozas nusipirko „Arklį ir ketveriukę“ tik tam, kad aš netekčiau darbo. Nors ne, jis tam per protingas. Turbūt jis paskolino pinigų kokiam nors draugužiui ir visiems pateikė tai kaip verslo sumanymą.

Kiek tai galėjo kainuoti? Tūkstantį talentų? Penkis tūkstančius? Net negalėjau įsivaizduoti tokios smuklės kaip „Arklys ir ketveriukė“ kainos. Dar didesnį nerimą kėlė tai, kaip greitai Ambrozas visą šį reikalą sutvarkė.

Staiga viską pamačiau naujoje šviesoje. Žinojau, kad Ambrozas pinigingas, bet, atvirai sakant, lyginant su manimi visi buvo turčiai. Niekad nesusimąstydavau apie tikrąjį jo turtingumo mastą ar jo galimybes panaudoti savo pinigus prieš mane. O štai dabar gavau pamoką apie įtaką, kurią gali turėti turtingo barono pirmagimis.

Pirmą kartą džiaugiausi, kad Universiteto elgesio kodeksas toks griežtas. Jei Ambrozas pasiruošęs eiti taip toli, galiu tik įsivaizduoti, kokių drastiškų priemonių imtųsi, jei nebūtų priverstas išlaikyti padorumo regimybės.

Iš susimąstymo mane pažadino smuklės tarpduryje išnirusi jauna moteris:

— Demonai griebtų, Ankeri! — sušuko ji. — Nesiruošiu visko tampyti viena, kol tu čia stovi ir kasaisi užpakalį! Eikš čionai!

Ankeris kažką sumurmėjo panosėje, pakėlė kopėčias ir nunešė jas už smuklės kampo, į skersgatvį.

— O ką tu padarei tam vaikinui? Išdulkinai jo mamytę?

— Parašiau apie jį dainą.

Ankeris atidarė smuklės duris, ir gatvėje pasigirdo tylus pokalbių gausmas.

— Įdomu būtų paklausyti. — Smuklininkas nusišypsojo. — Kodėl tau neužėjus ir jos nepadainavus?

— Tikrai norite? — tariau negalėdamas patikėti savo laime. — Susilauksite dėl to bėdos.

— Bėdos? — Ankeris sukikeno. — Ką toks berniukas kaip tu gali žinoti apie bėdas? Aš buvau įklimpęs į jas iki ausų tau dar negimus. Buvau tokioje bėdoje, kad tau ir žodžių pritrūktų ją nusakyti. — Tarpduryje jis į mane atsigręžė. — Jau senokai pas mus nuolat skambėjo muzika. Pasigendu jos. Padorioje smuklėje turi groti muzika.

Nusišypsojau.

— Negaliu nepritarti.

— Tiesą sakant, nusamdyčiau tave vien tam, kad pastatyčiau tą turtingą snarglių į vietą, — tarė Ankeris. — Bet jei tu dar ir ne iš kelmo spirtas muzikantas...

Jis stumtelėjo plačiau duris ir pakvietė užeiti. Užuodžiau pjuvenų, doro darbo išsunkto prakaito ir kepamos duonos kvapą.

Dar neatėjus nakčiai viską sutarėme. Pasižadėjau groti keturis vakarus per tarpsnį ir už tai gavau mažą kambariuką trečiame aukšte bei patikinimą: jei valgymo metu būsiu netoliese, galėsiu šveisti viską, kas tik garuos puode. Žinoma, Ankeris nusisamdę gerą muzikantą už niekingai žemą atlygį, bet aš buvau laimingas ir dėl tokio sandėrio. Buvo geriau nei grįžti į Arklides ir kęsti nebylią kambario draugų panieką.

Mano kambariuko lubos dviejuose kampuose buvo nusklembtos, todėl jis atrodė dar mažesnis, nei buvo iš tikrųjų. Jei prie medinės kėdės, mažo stalo ir virš jo kabančios lentynos būtum pridėjęs dar nors kokį baldą, vietos būtų nelikę nė apsisukti. Kieta ir siaura lova priminė gultus Arklidėse.

Padėjau savo kiek aptriušusią „Retoriką ir logiką“ ant lentynos. Dėklas su liutnia jaukiai įsitaisė kampe. Pro langą buvo matyti nemirksinčios vėsų rudeninį orą skrodžiančios Universiteto šviesos. Buvau namuose.

Žvelgdamas atgal manau, kad man labai pasisekė, jog atsidūriau pas Ankerį. Tiesa, čia ateinantys žmonės nebuvo tokie turtingi, kaip „Arklio ir ketveriukės“ lankytojai, bet užtat jie vertino mane taip, kaip niekada — kilmingieji.

Mano apartamentai „Arklio ir ketveriukės“ smuklėje dvelkė prabanga, o kambarėlis „Pas Ankerį“ buvo jaukus. Imkime batų pavyzdį: jums juk nereikia didžiausio, koks gali būti, dydžio — jums reikia tokio, kuris tinka jūsų kojai. Tad laikui bėgant šis mažas kambarėlis man tapo labiau namai, nei kuri kita vieta pasaulyje.

Bet anuomet tiesiog viriau iš pykčio, kad Ambrozas man tiek daug atsiėjo. Tad, kai sėdau rašyti viešo atsiprašymo laiško, tiesiog plūdau tulžingu atvirumu. Tai buvo meno kūrinys. Atgailaudamas daužiausi į krūtinę. Raudojau ir griežiau dantimis dėl to, kad apšmeižiau kolegą studentą. Be to, ne tik įtraukiau visą dainos tekstą, bet ir pridėjau du naujus kupletus bei natas. Galiausiai kankinamai smulkmeniškai atsiprašiau už kiekvieną dainos nešvankią užuominą.

Paskui už keturis tokius man brangius jotus nusipirkau popieriaus bei rašalo ir paprašiau Džaksimo paslaugos, kurią jis buvo skolingas už egzaminų plytelę. Džaksimas turėjo spaustuvėje dirbantį draugą, ir jo padedami išspausdinome daugiau nei šimtą mano laiško kopijų.

Paskutinę naktį prieš rudens trimestrą kartu su Vilu ir Simu iškabinau laiško kopijas ant kiekvieno plokščio paviršiaus abiejose upės pusėse. Tam reikalui Simonas pagamino puikių alcheminių klijų. Juos galėjai tepti lyg dažus, bet paskui jie sustingdavo į skaidrią kaip stiklas ir kietą kaip plienas masę. Jeigu kas būtų panorėjęs nuimti mūsų priklijuotus popierius, jam būtų prireikę kūjo ir kalto.

Šiandien visa tai atrodo tokia pat kvailystė, kaip erzinti įsiutusį bulių. Ir, jei teisingai suprantu, šis įžūlus poelgis buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Ambrozas galiausiai pabandė mane nužudyti. ŠEŠIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Lapeliai

Kelių žmonių patartas, kitą trimestrą apribojau savo studijas trimis sritimis. Toliau gilinausi į sudėtingesniąją simpatiją pas Elksa dal, turėjau pamainą Medikoje ir tęsiau mokslus pas Manetą. Tvarkaraštis buvo intensyvus, bet ne perpildytas, kaip praėjusį trimestrą.

Artefakcijos mokiausi uoliau nei viso kito. Kadangi bandymai susirasti globėją buvo bevaisiai, žinojau, kad geriausias būdas užsitikrinti ramybę dėl pinigų — tapti artefaktoriumi. Kol kas dirbau Kilvinui ir atlikdavau gana juodą darbą už gana žemą atlygį. Bet pasibaigus mokinystei padėtis turėjo pagerėti. Juolab kad tuomet jau galėsiu įgyvendinti savo projektus, o užbaigtus gaminius atiduosiu parduoti.

Aišku, jeigu pajėgsiu toliau mokėti savo skolą Devi. Jeigu tik gebėsiu kaip nors sukrapštyti pinigų mokesčiui už mokslą. Jeigu pavyks baigti mokslus pas Manetą nežuvus ar nesusiluošinus dirbant pavojingą darbą, — tai Žvejykloje galėjo nutikti kiekvieną dieną...

Dirbtuvėse susirinko keturiasdešimt ar penkiasdešimt naują įrenginį išvysti norinčių studentų. Kad geriau matytų, kai kurie susėdo ant akmeninių darbastalių, o tuzinas su viršum sulipo ant geležinio tiltelio palei gegnes, kur kabėjo Kilvino lempos.

Viršuje pamačiau ir Manetą. Sunku buvo jo nepastebėti: tris kartus vyresnis už bet kurį kitą studentą, susitaršiusiais plaukais ir žila barzda. Pakilau laiptais ir atsistojau šalia jo. Manetas nusišypsojo ir paplekšnojo man per petį.

— Ką čia veiki? — paklausiau. — Maniau, tai tik šito daikto nemačiusiems naujokėliams.

— Nutariau šiandien vaidinti pareigingą mokytoją, — gūžtelėjo pečiais. — Be to, reginys vertas dėmesio, — bent dėl ištįsusių studentų veidų.

Ant vieno masyvaus darbastalio stovėjo didžiulis — maždaug keturių pėdų aukščio ir dviejų pločio — cilindro formos rezervuaras. Ant jo briaunų nebuvo plačių suvirinimo siūlių, o blausus metalo blizgesys vertė manyti, kad tai nėra paprastas plienas.

Klaidžiojau akimis po dirbtuves ir nustebęs pamačiau Felą, laukiančią demonstracijos pradžios su kitais studentais.

— Nežinojau, kad Fela čia dirba, — tariau Manetui.

Jis linktelėjo.

— A, taip. Jau antrą trimestrą, regis.

— Keista, kad anksčiau nepastebėjau, — sumurmėjau žiūrėdamas, kaip ji šnekasi su kita mergina.

— Ir man keista, — tarė Manetas ir supratingai sukikeno savo žemu balsu. — Bet ji čia retai būna. Fela užsiima skulptūra, keramika ir stiklo darbais. Ją domina medžiagos, o ne sigaldrija.

Lauke nuaidėjo valandas mušantis bokšto varpas, ir Kilvinas apsidairė, pasižymėdamas atmintyje kiekvieno esančiojo veidą. Net neabejojau — jis tiksliai įsidėmėjo, kurių būtent studentų trūksta.

— Šis daiktas stovės dirbtuvėse keletą tarpsnių, — tarė jis paprastai, mosteldamas į metalinį rezervuarą. — Jame yra apie dešimt galonų lakios medžiagos: Regim Ignaul Neratum.

— Tik jis taip ją vadina, — sukuždėjo Manetas. — Tai kauldegutas.

— Kauldegutas?

Jis linktelėjo.

— Kaustikas. Užpilk ant rankos ir maždaug per dešimt sekundžių pragrauš audinį iki kaulo.

Visiems stebint, Kilvinas užsimovė storą odinę pirštinę ir iš metalinio rezervuaro nupylė į stiklinį buteliuką maždaug unciją tamsaus skysčio.

— Prieš perpilant svarbu gerai atšaldyti indą, nes ši medžiaga užverda kambario temperatūroje.

Magistras greitai užkimšo buteliuką ir pakėlė, kad visi jį galėtų matyti.

— Taip pat būtinas sandarus kamštis, nes skystis ypač lakus. Medžiagai virtus dujomis, atsiranda paviršiaus įtempimas ir ji pasidaro tąsi kaip gyvsidabris. Šios dujos sunkesnės už orą ir nesisklaido, nes pačios save traukia ir su savim jungiasi.

Be didesnių įžangų Kilvinas metė buteliuką į artimiausią žaizdrą, ir pasigirdo šaižus dūžtančio stiklo garsas. Nuo palubės pastebėjau, kad žaizdras — negili apskrita pliko akmens duobė — tuščias ir švariai išvalytas, — matyt, specialiai šiam reikalui.

— Apmaudu, kad jis prastas aktorius, — vėl sukuždėjo Manetas. — Elksa dal visa tai padarytų kur kas įspūdingiau.

Pasigirdo raižus traškesys ir šnypštimas, o tamsusis skystis ant žaizdro akmenų įkaito ir užvirė. Iš savo vietos mačiau, kaip duobutės dugne tvenkiasi tiršti aliejingi dūmai. Buvo keista: užuot sklaidęsi, kaip įprasta rūkui ar dūmams, kaupėsi į mažą tamsų debesį.

Manetas patapšnojo man per petį, atsisukau į jį pačiu laiku — kitaip būčiau buvęs apakintas staiga užsidegusio debesies blykstelėjimo. Studentai neramiai sugaudė — supratau, kad daugelį šviesos pliūpsnis užklupo nepasiruošusius. Manetas man išsišiepė ir supratingai mirktelėjo.

— Ačiū, — tariau jam ir vėl atsigręžiau į žaizdrą.

Ant debesėlio paviršiaus šokčiojo ryškiai raudonos liepsnos liežuviai. Padidėjus kaitrai tamsusis rūko kamuolys užvirė stipriau ir išsipūtė taip, kad jo ugnis ėmė lyžčioti maždaug žmogaus juosmens aukštyje esančius žaizdro pakraščius. Net stovėdamas ant tiltelio veidu galėjau jausti iš apačios sklindantį karštį.

— Kaip šią velniavą vadinti? — tyliai paklausiau Maneto. — Ugninis rūkas?

— Galima ir taip, — atsakė jis. — Nors Kilvinas turbūt pavadintų atmosferiškai aktyvintu įsidegimu.

Ugnis staiga sumirgėjo ir užgeso, dirbtuvės prisipildė aitraus įkaitinto akmens kvapo.

— Be to, kad šiai medžiagai būdingos itin stiprios ėsdinimo savybės, — tarė Kilvinas, — virtusi dujomis ji tampa ir labai degi. Reikiamai įkaitusi ji užsidega nuo sąlyčio su oru. Šio proceso išskiriamas karštis gali sukelti kaskadinę egzoterminę reakciją.

— Kaskadinį demoniškai didelį gaisrą, — burbtelėjo Manetas.

— Tu geresnis už bet kokį chorą, — tariau tyliai, tramdydamas juoką.

Kilvinas mostelėjo ranka.

— Šis rezervuaras padarytas taip, kad išlaikytų skystį šaltą ir suspaustą. Kol jis stovės dirbtuvėse, būkite atsargūs. Nesiartinkite su stipraus karščio šaltiniais. — Tai pasakęs magistras apsisuko ir nuėjo į savo kabinetą.

— Ir viskas? — paklausiau.

Manetas gūžtelėjo.

— O ką čia dar pridurti? Kilvinui dirbtuvėse vėplų nereikia, o dabar visi žinos, kodėl reikia būti atsargiems.

— Kam tas rezervuaras čia apskritai reikalingas? — paklausiau. — Kokia iš jo nauda?

— Įvaryti baimės pirmatrimestriams, — išsišiepė jis.

— O kas nors praktiškesnio?

— Baimė — visai praktiškas dalykas, — atsakė Manetas. — Bet galima tą medžiagą naudoti ir simpatinių lempų spinduolių gamybai. Vietoj įprastos raudonos šviesos — melsva. Sveikiau akims. Užtat kainuoja siaubingus pinigus.

Pažvelgiau į apačią, bet Felos tarp studentų nebepamačiau. Vėl atsigręžiau į Manetą.

— Gal nori ir toliau vaidinti pareigingą mokytoją ir parodyti man, kaip tai daroma?

Jis išsiblaškęs perbraukė ranka savo suveltą plaukų kupetą ir truktelėjo pečiais:

— Žinoma.

Kai tą vakarą grojau pas Ankerį, prie vieno iš gausiai apsėstų stalų pastebėjau gražią merginą. Ji man pasirodė nepaprastai panaši į Deną, bet žinojau, kad tai tik mano fantazija. Taip vyliausi ją pamatyti, kad jau kelios dienos jos akys vaidenosi už kiekvieno kampo.

Antrą kartą žvilgtelėjęs supratau...

Tai tikrai buvo Dena. Kartu su likusiais Ankerio klientais ji traukė „Varovo dukterį“, o pamačiusi, kad į ją žiūriu, mostelėjo ranka.

Jos pasirodymas mane taip apstulbino, kad visiškai užmiršau, ką veikiu, ir mano pirštai susipynė. Visi prapliupo juoktis, o aš, norėdamas paslėpti sumišimą, žemai nusilenkiau. Mano nesėkmės labiau nei pačios dainos pradžiuginti žmonės šėlo ir švilpė daugiau kaip minutę. Tokia jau žmogaus prigimtis.

Palaukiau, kol publikos dėmesys atslūgs, paskui nerūpestingai nuėjau prie Denos.

Ji atsistojo pasisveikinti.

— Išgirdau, kad groji šioje upės pusėje, — tarė Dena. — Bet neįsivaizduoju, kaip tavęs dar neišmetė iš darbo, jei nusigroji kaskart, kai mergina tau mirkteli.

Kiek paraudau.

— Tai nutinka ne taip dažnai.

— Mirktelėjimas ar nusigrojimas?

Nesugalvodamas, ką atsakyti, dar labiau nuraudau, o Dena nusijuokė.

— Ilgai dar šiandien grosi? — paklausė ji.

— Nelabai, — sumelavau. Buvau įsipareigojęs linksminti Ankerio svečius dar bent valandą.

Ji nušvito.

— Gerai. Gal galėtume po to pasivaikščioti? Man reikia palydovo.

Negalėdamas patikėti savo laime, nusilenkiau jai.

— Aš jūsų paslaugoms. Einu, baigsiu darbą.

Patraukiau prie baro, už kurio Ankeris ir dvi patarnautojos pilstė gėrimus.

Niekaip negalėjau atkreipti į save smuklininko dėmesio, tad teko jam, skubančiam pro šalį, čiupti už prijuostės. Ankeris taip staigiai sustojo, kad vos neišvertė viso padėklo su gėrimais ant klientų stalo.

— Dėl Dievo dantų, vaikine. Kas nutiko?

— Ankeri, man reikia išeiti. Negaliu šiandien groti iki uždarymo.

Smuklininkas paniuro.

— Tokia minia paprašyta nesusirenka. Žmonės neliks čia be dainų ar kokios kitos pramogos.

— Aš sudainuosiu dar vieną dainą. Ilgą. Bet paskui turėsiu išeiti. — Pažiūrėjau į jį nevilties kupinu žvilgsniu. — Aš atidirbsiu, prisiekiu.

Ankeris pažvelgė į mane įdėmiau.

— Turi bėdų?

Papurčiau galvą.

— Vadinasi, mergina. — Smuklininkas pasuko galvą į gėrimų reikalaujančių balsų pusę ir paskubom man mostelėjo. — Gerai, eik. Bet turėk galvoj — sugroji gerą ilgą dainą. Ir dar lieki skolingas.

Atsistojau priešais salę ir suplojau rankomis, kad atkreipčiau visų dėmesį. Kai smuklė pritilo, užgrojau. Nuskambėjus trečiam akordui jau visi žinojo, kokia tai daina: „Skardininkas ir kailiadirbys“ — seniausia daina pasaulyje. Patraukiau nuo stygų rankas ir ėmiau ploti. Netrukus jau visi kartu mušė ritmą: kojomis į grindis ir bokalais į stalviršius.

Trenksmas buvo beveik kurtinantis, bet man uždainavus pirmą kupletą kiek pritilo. Kai užvedžiau priedainį, pritarė visa salė: kas savais žodžiais, kas savom tonacijom. Baigdamas antrą kupletą priėjau prie artimiausio staliuko ir vėl paraginau visus choru dainuoti priedainį.

Paskui mostelėjau prie to stalo sėdintiems žmonėms patiems sudainuoti kitą posmą. Jiems prireikė kelių sekundžių suprasti, ko aš noriu, bet galiausiai, viltingai laukiančios salės padrąsintas, vienas iš labiausiai įkaušusių studentų išrėkė kupletą ir susilaukė griausmingų plojimų bei sveikinimų. Paskui, vėl visiems choru plėšiant priedainį, nuėjau prie kito stalo ir padariau tą patį.

Netrukus žmonės jau be mano raginimo užtraukdavo savo kupletus vos pasibaigus priedainiui. Tuo metu aš nuėjau prie laukujų durų, kur laukė Dena, ir mes nepastebimai išsprukome į ankstyvas vakaro sutemas.

— Mikliai apsisukai, — tarė ji mums einant tolyn nuo smuklės. — Kaip manai, ar ilgai jie dainuos?

— Priklauso nuo to, kaip greitai Ankeris sugebės nešioti jiems gėrimus.

Priėjome galinį Ankerio smuklės kiemą ir kaimynystėje esančią kepyklą skiriantį skersgatvį ir aš sustojau.

— Jei luktelsi minutėlę, pasidėsiu liutnią.

— Skersgatvyje? — paklausė Dena.

— Savo kambaryje.

Lengvai ir vikriai ėmiau lipti smuklės siena. Dešinę koją pastačiau ant statinės lietaus vandeniui, kairę — ant lango atbrailos, kaire ranka įsikibau į geležinį nutekamąjį vamzdį, — ir štai aš jau ant pirmo aukšto stogo. Peršokau per skersgatvį ant kepyklos stogviršio ir nusišypsojau, nugirdęs išgąstingą Denos aiktelėjimą. Kiek paėjau aukštyn ir vėl peršokau atgal, tik šįkart jau ant antrojo smuklės aukšto. Atšoviau savo lango velkę, greitai paguldžiau liutnią lovon ir nusileidau tuo pačiu keliu į apačią.

— Ankeris ima po grašį kaskart, kai pasinaudoji laiptais? — paklausė Dena, kai jau buvau beveik ant žemės.

Nulipau nuo statinės lietaus vandeniui ir nusišluosčiau rankas į kelnes.

— Pareinu ir išeinu neįprastu metu, — nerūpestingai paaiškinau, derindamasis prie jos žingsnio. — Ar aš teisus manydamas, kad ieškai džentelmeno, su kuriuo galėtum šiąnakt pasivaikščioti?

Dena pašnairavo į mane, jos lūpas išrietė šypsena.

— Visiškai.

— Kaip gaila, — atsidusau. — Aš nesu džentelmenas.

Ji nusišypsojo dar plačiau.

— Manau, tau nedaug trūksta.

— Norėčiau, kad trūktų dar mažiau.

— Tuomet pasivaikščiok su manim.

— Man tai suteiktų didžiulį malonumą. Tačiau... — Kiek sulėtinau žingsnį, o mano veide šypseną pakeitė rimtis. — Kaip Sovojus?

Dena kietai sučiaupė lūpas.

— Ar aš tapau jo nuosavybe?

— Visai ne. Bet yra tam tikros elgesio taisyklės...

— Džentelmenų susitarimas? — paklausė ji kandžiai.

— Na, tai panašiau į vagių garbės kodeksą...

Dena pažvelgė man į akis.

— Kvoutai, — tarė rimtai. — Pavok mane.

Nusilenkiau ir plačiai mostelėjau ranka.

— Jūsų paslaugoms.

Ėjome toliau. Danguje švietė mėnulis, blyškioje jo šviesoje mus supantys namai ir parduotuvės dunksojo it blausūs pavidalai.

— Visgi kaip ten Sovojus? Senokai jo nemačiau.

Dena numojo ranka, tarsi nenorėtų apie jį nė galvoti.

— Aš taip pat senokai. Bet ne dėl to, kad jis nebandytų susitikti.

Mano nuotaika kiek pasitaisė.

— Tikrai?

Ji užvertė akis:

— Rožės! Galiu prisiekti, kad jūs, visi vyrai, supratimo apie romantiką sėmėtės iš tos pačios nudrengtos knygutės. Gėlės yra geras dalykas — tai puiki dovana damai. Bet kai ateina akimirka, kada reikia jas dovanoti, visada būna rožės, visada raudonos ir visada tobulais, šiltnamyje užaugintais žiedais. — Dena atsisuko į mane. — Ar žiūrėdamas į mane tu galvoji apie rožes?

Man pakako nuovokos papurtyti galvą ir nusišypsoti.

— Tuomet apie ką? Jei ne rožes, ką tu manyje matai?

Įkliuvau. Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų, tarsi bandydamas apsispręsti.

— Na, — tariau iš lėto, — turi mums, vyrams, atleisti. Matai, parinkti merginai tinkamą gėlę nėra taip paprasta.

Ji susiraukė.

— Parinkti gėlę? Tiek to, šį karą atleisiu.

— Bėda ta, kad, kai dovanoji merginai gėlę, tavo pasirinkimas gali būti aiškinamas labai įvairiai. Vyras gali įteikti tau rožę, nes mano, kad esi graži, arba todėl, kad jos atspalvis, forma ar švelnumas jam primena tavo lūpas. Rožės kainuoja daug, tad galbūt šia brangia dovana jis nori parodyti, kokia jam esi brangi.

— Tavo argumentai rožių naudai geri, — tarė Dena. — Bet tai nekeičia fakto, kad aš jų nemėgstu. Parink kitą man tinkančią gėlę.

— Bet ką reiškia tinkančią? Kai vyras tau dovanoja rožę, jis nebūtinai tuo nori pasakyti tai, kas tau atrodo. Galbūt pagalvosi, kad jis mano, jog esi švelni ir trapi. Galbūt pajusi nepasitenkinimą įtarusi, kad gerbėjas tavyje vertina tik saldų kvapą ir grožį. O jei dovanotos rožės stiebas bus dygliuotas, galbūt nuspręsi, kad vyras mano, jog tu gali sužeisti ranką, kuri per daug skuba norėdama tave paliesti. Bet jei jis nuskabys dyglius, galbūt pamanysi, kad jis nemėgsta valiojančių aštriai gintis. Viską galima suprasti labai įvairiai. Tad ką daryti rūpestingam vyrui?

Dena šnairai į mane dėbtelėjo.

— Jei tas minimas vyras esi tu, manau, jis papils krūvą protingų žodžių ir tikėsis, kad užmiršiu savo klausimą. — Ji pakreipė galvą. — Bet aš neužmiršau. Kokią gėlę tu man parinktum?

— Gerai, leisk pagalvoti. — Žvilgtelėjau į ją ir nusisukau. — Peržiūrėkime sąrašą. Kiaulpienė visai tiktų: ji ryški kaip ir tu. Tačiau ši gėlė labai paplitusi ir paprasta, o tu nesi eilinė būtybė. Rožes jau aptarėme ir atmetėme. Kiauliauogė — ne. Dilgėlė... galbūt.

Dena juokais nutaisė įsižeidusį veidą ir parodė man liežuvį.

Patapšnojau pirštu sau per lūpas, tarsi pergalvodamas.

— Tu teisi: ji tau tinka nebent dėl liežuvio.

Dena apsimetė supykusi ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

— Tuščioji aviža! — šūktelėjau sukeldamas jai juoką. — Tau tinka jos laukinumas, bet tai per maža gėlytė, be to, per kukli. Dėl šių, o ir kitų, — atsikrenkščiau, — akivaizdesnių priežasčių, manau, turime atmesti ir tuščiąją avižą.

— Gaila, — tarė Dena.

— Puiki ir saulutė, — tęsiau neleisdamas jai manęs blaškyti. — Aukšta ir laiba, mėgsta augti pakelėse. Gležna, bet stipri. Pasitikinti savimi. Manau, saulutė tau tiktų. Bet tęskime sąrašą. Vilkdalgis? Per daug rėžia akį. Dagys — per santūrus. Našlaitė — per maža. Trilija? Hm, neblogai. Puiki gėlė. Nesileidžia kultivuojama. Vainiklapio tekstūra... — čia atlikau patį drąsiausią savo jaunystės laikų judesį — švelniai perbraukiau dviem pirštais Denos kaklą, — ...tokia lygi, kad prilygsta tavo odai. Beveik. Tačiau šios gėlės auga per arti žemės.

— Tu man jau įteikei visą puokštę, — tyliai tarė Dena. Ji nesąmoningai pakėlė ranką ir akimirką palaikė prie kaklo, kur lytėjo mano pirštai.

Tai geras ar blogas ženklas? Ji norėjo nubraukti mano prisilietimą, ar pasilaikyti jį? Mane apėmė dar didesnės abejonės, tad nutariau neberizikuoti. Sustojau ir pasakiau:

— Selasas.

Dena taip pat sustojo ir atsisuko į mane.

— Iš visų gėlių man išrenki tą, kurios nepažįstu? Kas per selasas? Ir kodėl?

— Tai stipri vijoklinė gėlė tamsiai raudonu žiedu. Jos lapeliai tamsūs ir gležni. Geriausiai auga šešėlyje, bet norėdama sužydėti ieško atsitiktinių saulės spindulių. — Pažvelgiau į Deną. — Tau tai tinka. Tavyje tiek daug šešėlio ir tiek daug šviesos. Selasas auga didelėse giriose, yra labai retas, mat nepažeisdami nuskinti jį gali tik įgudę žmonės. Ši gėlė nuostabiai kvepia. Jos dažnai ieško, bet retai randa. — Nutilau ir įdėmiai stebėjau Denos veidą. — Tad, jei privalau tau išrinkti gėlę, tebūnie tai selasas.

Ji pažiūrėjo į mane. Paskui nusisuko.

— Tu per daug visko manyje įžvelgi.

Nusišypsojau.

— O galbūt tu savyje įžvelgi per mažai?

Tarsi pagavusi gabalėlį mano šypsenos, Dena taip pat nušvito.

— Vardydamas buvai priėjęs teisingą atsakymą. Saulutės, paprastos ir kvapnios. Štai kelias į mano širdį.

— Prisiminsiu. — Vėl žingsniavome. — Na, o kokią gėlę padovanotum man? — paklausiau tikėdamasis užklupti Deną nepasiruošusią.

— Gluosnio žiedą, — atsakė ji nė akimirkos nesudvejojusi.

Minutėlę pagalvojau.

— Argi gluosniai turi žiedus?

Susimąsčiusi ji pakėlė akis, paskui nusuko į šoną.

— Nemanau.

— Tuomet gauti tokią gėlę ypač malonu, — sukrizenau. — Kodėl būtent gluosnio žiedas?

— Tu primeni man gluosnį, — paprastai paaiškino ji. — Stiprus, giliomis šaknimis, slapus. Užėjus audrai lengvai palinksti, bet ne daugiau, nei pats nori.

Pakėliau rankas lyg atremdamas smūgį.

— Gana tų saldžių žodžių. Tu nori palenkti mane savo valiai, bet neišdegs. Tavo meilikavimai man tereiškia tiek pat, kiek vėjas.

Akimirką Dena žvelgė į mane, tarsi norėdama įsitikinti, kad baigiau savo tiradą.

— Iš visų medžių, — tarė ji, sudėdama dailias lūpas į šypseną, — gluosniai labiausiai paklūsta vėjo užgaidom.

Pažvelgęs į žvaigždes supratau, kad prabėgo jau penkios valandos. Man jos pralėkė lyg akimirka, ir mes jau stovėjome prie Imrės „Ąžuolinio irklo“ smuklės, kurioje buvo apsistojusi Dena, durų. Ten aš, regis, visą valandą trukusią minutę svarsčiau, ar nepabandžius jos pabučiuoti. Ši pagunda nedavė ramybės visą besišnekučiuojant sukartą kelią: kai sustojome prie Akmeninio tilto pažiūrėti į upę mėnesienoje, po liepa viename iš Imrės parkų...

Bet kiekvieną kartą pajusdavau, kad tarp mūsų atsiranda beveik apčiuopiama įtampa. Kai Dena paslaptingai šypsodamasi pasisukdavo į mane, jos galvos palenkimas ir atviras žvilgsnis vertė galvoti, kad ji kažko tikisi, — tačiau ko? Apkabinimo? Bučinio? Kaip man tai sužinoti? Kaip įsitikinti?

Kadangi įsitikinti negalėjau, bandžiau atsispirti jos traukai. Nenorėjau per daug sau leisti, nenorėjau jos įžeisti ar pats patekti į kvailą padėtį. Be to, Deočo įspėjimas pasėjo abejonę. Gal tai, ką jutau sklindant iš Denos, tebuvo jos natūralus žavesys?

Kaip ir visi mano amžiaus berniukai, visiškai nieko nenutuokiau apie moteris. Skyriausi nuo kitų tik tuo, kad skausmingai aiškiai suvokiau savąjį neišmanymą, o kiti, tokie kaip Simonas, negrabiai asistuodavo merginoms ir apsikvailindavo lyg paskutiniai asilai. Bijojau žengti netinkamą žingsnį ir išgirsti Deną juokiantis iš mano kerėpliškumo. Labiau už viską nemėgstu ką nors daryti prastai.

Taigi atsisveikinau su Dena ir nulydėjau ją akimis. Kai pro „Ąžuolinio irklo“ šonines duris įėjo vidun, giliai įkvėpiau ir vos susilaikiau nepradėjęs juoktis ar šokti. Buvau pilnas Denos: vėjo jos plaukuose kvapo, jos balso skambesio, mėnesienos šešėlių ant jos veido.

Paskui iš lėto sugrįžau ant žemės. Nežengęs nė šešių žingsnių, subliūškau lyg burė nurimus vėjui. Ėjau per miestą, tarp miegančių namų ir tamsos užgultų smuklių, ir nespėjau nė tris kartus įkvėpti, o mano pakilią nuotaiką jau pakeitė abejonė.

Aš viską sugadinau. Visi mano sakyti žodžiai, tuomet atrodę tokie protingi, buvo didžiausios kvailystės. Dabar Dena turbūt su palengvėjimu atsidūsta, pagaliau manęs atsikračiusi.

Bet ji šypsojosi. Ji juokėsi.

Dena neprisiminė mūsų pirmo susitikimo keliaujant iš Tarbeano. Negalėjau jai tada padaryti didelio įspūdžio.

„Pavok mane“, — pasakė ji.

Turėjau būti drąsesnis ir atsisveikindamas ją pabučiuoti. Turėjau būti apdairesnis. Kalbėjau per daug. Pasakiau per mažai. ŠEŠIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Pasivaikštinėjimai ir pasiplepėjimai

Kai atėjau į savo įprastinę vietą kiemelyje, Vilemas su Simonu jau buvo bebaigią priešpiečiauti.

— Atsiprašau, — tariau dėdamas liutnią ant grindinio akmenų prie suolelio. — Užsiderėjau.

Ką tik buvau parkulniavęs iš kitos upės pusės, kur pirkau drachmą gyvsidabrio ir maišelį jūros druskos. Pastarasis man kainavo brangiai, bet šį kartą dėl pinigų nekvaršinau galvos. Jei laimė šypsosis, netrukus Žvejykloje būsiu aukštesnio rango, vadinasi, ir piniginės bėdos baigsis.

Apsipirkdamas Imrėje visai atsitiktinai atsidūriau prie „Ąžuolinio irklo“, tačiau Denos ten nebuvo, kaip ir „Eoliane“ bei parke, kuriame stabtelėjome paplepėti praėjusią naktį. Nepaisant to, mano nuotaika vis tiek buvo puiki.

Paverčiau dėklą ant šono ir atidariau, kad saulė šildytų naujas liutnios stygas ir šitaip padėtų joms įsitempti. Paskui atsisėdau ant akmeninio suoliuko šalia abiejų draugų.

— Kur buvai praėjusią naktį? — perdėtai atsainiai paklausė Simonas.

Tik dabar prisiminiau, kad visi trys planavome susitikti su Fentonu ir pažaisti „kampus“. Išvydęs Deną, visai apie tai pamiršau.

— O, Dieve, atleisk, Simai. Ilgai manęs laukėt?

Jis pažvelgė į mane.

— Atsiprašau, — pakartojau, tikėdamasis, kad atrodau taip pat kaltai, kaip ir jaučiuosi. — Aš pamiršau.

Simas plačiai nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.

— Nieko baisaus. Kai supratome, kad nepasirodysi, nuėjome į „Biblioteką“ gerti ir spoksoti į merginas.

— Fentonas supyko?

— Įsiuto, — ramiai atsakė Vilemas, pagaliau įsitraukdamas į pokalbį. — Sakė, kai kitą kartą tave susitiks, pavaišins antausiu.

Simas dar plačiau išsišiepė.

— Jis pavadino tave minkštagalviu e’liru, kuris negerbia geresnių už save.

— Kalbėjo apie tavo kilmę ir seksualinį potraukį gyvūnams, — tęsė Vilemas kuo ramiausiu veidu.

— “...po sutanom teiluiečių!“ — uždainavo Simonas pilna burna, paskui nusijuokė ir užsikosėjo. Padaužiau jam per nugarą.

— Kur tu buvai? — paklausė Vilemas, kol Simas bandė atgauti kvapą. — Ankeris sakė, kad išėjai anksti.

Pajutau, kad dėl kažkokių priežasčių nenoriu kalbėti apie Deną.

— Kai ką sutikau.

— Kai ką svarbesnį už mus? — bejausmiu tonu paklausė Vilemas — tai galėjai suprasti ir kaip pajuokavimą rimtu veidu, ir kaip priekaištą.

— Merginą, — prisipažinau.

Jis kilstelėjo antakį.

— Tą pačią, kurios vaikeisi?

— Aš nieko nesivaikiau, — paprieštaravau. — Tai ji mane surado, pas Ankerį.

— Geras ženklas, — tarė Vilemas.

Simonas giliamintiškai linktelėjo ir pakėlė į mane linksmai žybsinčias akis.

— Tai pamuzikavote? — jis bakstelėjo man alkūne ir pakilojo antakius. — Pagrojot duetu?

Simas atrodė per daug juokingai, kad užsigaučiau.

— Jokios muzikos. Ji tik norėjo, kad kas nors palydėtų namo.

— Palydėtų namo? — Simonas vėl dviprasmiškai pakarpė antakiais.

Šį kartą man pasirodė nebe taip juokinga.

— Buvo jau sutemę, — pasakiau rimtai. — Tiesiog parlydėjau ją į Imrę.

— Ak, — nusivylęs pratarė Simas.

— Tu anksti išėjai iš Ankerio, — lėtai prašneko Vilas. — Mes laukėme tavęs visą valandą. Tau prireikė dviejų valandų sukarti kelią iki Imrės ir atgal?

— Na, tai buvo ilgas pasivaikščiojimas, — prisipažinau.

— Ir kiek gi jis truko? — paklausė Simonas.

— Kelias valandas. — Nusukau akis į šalį. — Tiksliau, šešias.

— Šešias valandas? — perklausė Simas. — Nagi! Du pastaruosius tarpsnius klausęsis tavo svaičiojimų apie ją, manau, nusipelnau žinoti šį tą daugiau.

Ėmiau šiauštis.

— Aš nesvaičioju. Mes tiesiog pasivaikščiojome, — atsakiau. — Ir paplepėjome. Simas pažvelgė į mane abejodamas.

— Kur jau ne. Šešias valandas?

Vilemas paplekšnojo Simonui per petį.

— Jis sako tiesą.

Simas žvilgtelėjo į jį.

— Kodėl taip manai?

— Nes skamba nuoširdžiau, nei tuomet, kai jis meluoja.

— Jei judu kokią minutę patylėsit, aš viską papasakosiu. Gerai? — Jie linktelėjo.

Bandydamas susikaupti, nuleidau akis į savo rankas, bet tvarkingai surikiuoti minčių vis tiek nepavyko. — Mes ėjome į Imrę ilguoju keliu, stabtelėjome trumpam ant Akmeninio tilto. Pasivaikščiojome parke už miesto. Pasėdėjome prie upės. Kalbėjome apie... tiesą sakant, apie nieką. Apie vietas, kuriose esame buvę. Apie dainas... — Supratęs, kad imu, pasak Simo, svaičioti, užsikirtau. Toliau žodžius rinkau labai rūpestingai: — Aišku, norėjosi ko nors daugiau, nei pasivaikščioti ir pasiplepėti, bet... — nebežinodamas, ką daugiau sakyti, taip ir nebaigiau sakinio.

Jie abu akimirką patylėjo.

— Kad mane kur, — susižavėjęs tarė Vilemas. — Galingąjį Kvoutą priveikė moteris.

— Jei tavęs nepažinočiau, galvočiau, kad išsigandai, — pusiau rimtai pasakė Simonas.

— Tu velniškai teisus, aš išsigandau, — atsakiau tyliai, nervingai valydamasis rankas į kelnes. — Ir tu išsigąstum, jei ją sutiktum. Vos galiu čia išsėdėti, užuot lėkęs į Imrę, tikėdamasis pamatyti ją pro parduotuvės langą arba prasilenkti gatvėje. — Virpančiomis lūpomis išspaudžiau šypseną.

— Tuomet eik. — Simonas taip pat nusišypsojo ir mane stumtelėjo. — Geros kloties. Jei sutikčiau tokią moterį, nesėdėčiau čia žiaumodamas priešpiečius su tokiais kaip judu. — Jis nusibraukė nuo akių plaukus ir dar kartą laisvąja ranka mane stumtelėjo. — Eik.

Bet aš nepajudėjau iš vietos.

— Tai ne taip paprasta.

— Tau viskas nepaprasta, — sumurmėjo Vilemas.

— Dar ir kaip paprasta, — nusijuokė Simonas. — Eik ir pakartok jai tai, ką sakei mums.

— Tai jau taip, — atsakiau niūriai. — Tarsi tai būtų taip lengva, kaip dainuoti. Be to, aš nežinau, ar ji manęs klausytųsi. Ji ypatinga... Kam jai manęs gali reikėti?

Simonas pažiūrėjo į mane atviru žvilgsniu.

— Ji tavęs ieškojo. Akivaizdu, kad jai kažko reikia.

Stojo tyla, tad skubiai pasinaudojau galimybe pakeisti temą:

— Manetas leido man imtis savo projekto.

— Jau? — Simas neramiai į mane pažvelgė. — Ir Kilvinas sutiko? Trumpinančių kelią jis nemėgsta.

— Aš netrumpinu jokio kelio, — atsakiau. — Aš tiesiog greitai viską įsisavinu.

Vilemas linksmai prunkštelėjo, bet mums dar nespėjus apsižodžiuoti vėl prabilo Simonas:

— Ir ko gi tu imsies? Simpatinės lempos?

— Visi daro lempas, — pastebėjo Vilemas.

Linktelėjau.

— Norėjau gaminti ką nors kitką, galbūt šilumsraigtį, bet Manetas patarė geriau pradėti nuo lempos.

Bokšto laikrodis išmušė keturias. Ruošdamasis eiti į paskaitą, atsistojau ir pakėliau nuo grindinio liutnios dėklą.

— Privalai jai pasakyti, — tarė Simonas. — Jei tau patinka mergina, turi leisti jai tai žinoti.

— Ir kaip šioje srityje sekasi tau? — paklausiau suerzintas to, kad būtent Simas drįsta man patarinėti, kaip elgtis su merginomis. — Nagi, pasidalyk savo didžiule patirtimi: kaip statistiškai pasiteisino tavo strategija?

Vilemas nukreipė akis į šalį, o mudu su Simu piktai sužiurome vienas į kitą. Netrukus pasijutau kaltas, tad pirmas nusukau žvilgsnį.

— Be to, nėra ko pasakyti, — sumurmėjau. — Man patinka su ja leisti laiką, o dabar aš žinau, kur ji apsistojusi. Vadinasi, galiu rasti ją, kada panorėjęs. ŠEŠIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Devynetas ugnyje

Kitą dieną lyg tyčia vėl turėjau keliauti į Imrę. Atsitiktinai atsidūręs netoli „Ąžuolinio irklo“, nutariau ten užsukti.

Smuklės šeimininkas pasakė, kad nieko nežino nei apie Deną, nei apie Dianę, bet jauna graži tamsiaplaukė mergina vardu Dina nuomojasi čia kambarį. Tiesa, dabar jos nėra, bet, jei noriu, galiu palikti raštelį... Atmečiau jo pasiūlymą, nusiraminęs, kad dabar tikrai žinau, kur Dena apsistojusi, tad surasti ją bus ne taip sunku.

Tačiau per kitas dvi dienas man taip ir nepavyko „Ąžuoliniame irkle“ užtikti Denos. Na, o trečiąją smuklininkas pranešė, kad ji vidury nakties išvažiavo pasiėmusi visus daiktus ir neapmokėjusi sąskaitos. Užsukęs į dar kelias atsitiktines smukles ir jos neradęs, patraukiau į Universitetą, nežinodamas, ar nerimauti, ar pykti.

Dar trys dienos ir dar penkios bevaisės kelionės į Imrę. Nei Deočas, nei Trepė nieko nebuvo apie ją girdėję. Deočas man pasakė, kad Denai įprasta šitaip pradingti ir ieškoti jos tiek pat naudos, kiek šaukti katę. Žinojau, kad tai geras patarimas, bet jo nepaisiau.

Sėdėjau Kilvino kabinete ir stengiausi atrodyti ramus, tuo tarpu gauruotasis milžinas vartė savo didžiulėse rankose mano pagamintą simpatinę lempą. Tai buvo pirmas mano, kaip artefaktoriaus, savarankiškas darbas. Turėjau išlieti anodą, nušlifuoti lęšį ir pritaisyti spinduolį neapsinuodydamas arsenu. O svarbiausia — čia buvo mano alaras ir sudėtinga sigaldrija, kuri sujungė atskiras dalis į veikiančią rankinę simpatinę lempą.

Jei Kilvinas teigiamai įvertins mano dirbinį, jį parduos, o aš gausiu komisinių. Dar svarbiau tai, kad tuomet tapsiu nors ir nepatyrusiu, bet visateisiu artefaktoriumi. Man bus suteikta gana didelė laisvė įgyvendinti savus projektus. Tai būtų didžiulis žingsnis į priekį Žvejyklos rangų sistemoje, o kartu ir re’laro laipsnio bei, svarbiausia, finansinės nepriklausomybės link.

Kilvinas galų gale pakelė akis.

— Puikiai padaryta, e’lire Kvoutai, — tarė jis. — Tik konstrukcija neįprasta.

Linktelėjau.

— Aš kai ką padariau kitaip, pone. Jei įjungsite ją, pamatysite...

Kilvinui išsprūdo kažkoks žemas garsas — tarsi linksmai sukikeno, tarsi irzliai sukniurzėjo. Jis padėjo mano gaminį ant stalo ir apėjęs kabinetą išjungė visas lempas, palikęs degti tik vieną.

— Ar žinai, kiek simpatinių lempų sprogo mano rankose per visus tuos metus, e’lire Kvoutai?

Nurijau seiles ir papurčiau galvą.

— Kiek?

— Nė vienos, — rimtai atsakė jis. — Nes aš visada atsargus. Nes visada pirma gerai įsitikinu, ką laikau rankose. Turi išmokti kantrybės, e’lire Kvoutai. Viena akimirka galvoje verta devyneto ugnyje.

Nuleidau akis ir pasistengiau atrodyti taip, kaip dera baramam.

Kilvinas ištiesė ranką, užgesino paskutinę degančią lempą, ir kambarys paskendo beveik aklinoje tamsoje. Dar akimirka, ir rausvi rankinės lempos savitai skleidžiami spinduliai ėmė kristi ant sienos. Šviesa buvo visai blausi, silpnesnė nei žvakės.

— Įjungiama laipsniškai, — suskubau aiškinti. — Tiksliau sakant, tai labiau reostatas, nei jungiklis.

Kilvinas linktelėjo.

— Išmoningai padaryta. Dauguma gaminančiųjų mažas lempas dėl tokių dalykų sau galvos nekvaršina. — Šviesa paryškėjo, paskui tapo blausesnė, galiausiai vėl ryškesnė. — Sigaldrija, regis, nebloga, — lėtai ištarė Kilvinas, dėdamas lempą ant stalo. — Bet lęšio židinys turi trūkumų. Labai maža sklaida.

Magistras sakė tiesą. Užuot, kaip įprasta, apšvietusi visą patalpą, mano lempos šviesa aprėpė tik siaurą jos dalį: darbastalio kampą bei pusę didžiulės į sieną atremtos grifelinės lentos. Visa kita kabinete skendėjo tamsoje.

— Specialiai taip padariau, — paaiškinau. — Būna tokie nešiojami žibintai, vadinami „jaučio akimis“.

Ten, kur už stalo stovėjo Kilvinas, teįžiūrėjau tamsų pavidalą.

— Žinau tuos prietaisus, e’lire Kvoutai. — Magistro balse išgirdau priekaišto gaidelę. — Jie dažnai naudojami nešvariems darbeliams. Tokiems, su kuriais arkanistams nederėtų turėti nieko bendra.

— Maniau, juos naudoja jūreiviai, — pasakiau.

— Juos naudoja vagys, — rimtai tarė Kilvinas. — Vagys, šnipai ir visos kitos padugnės, kurios nori paslėpti savo darbelius naktinės tamsos priedangoje.

Mano nežymus nerimas staiga sustiprėjo. Maniau, šis susitikimas bus grynas formalumas. Žinojau, kad esu nagingas artefaktorius, geresnis už daugelį tų, kurie dirbo Kilvino dirbtuvėse daug ilgiau nei aš. Tačiau dabar staiga ėmiau nerimauti, kad padariau klaidą ir dirbdamas šią lempą veltui sugaišau beveik trisdešimt valandų, o ką jau kalbėti apie talentą, kurį išleidau pirkti medžiagoms.

Kilvinas neaiškiai suurzgė, paskui kažką suniurnėjo panosėje, ir kabinetas vėl nušvito natūralia pustuzinio aliejinių lempų šviesa. Negalėjau nesigėrėti taip atsainiai magistro atliktu šešiagubu simpatiniu sujungimu. Net neįsivaizdavau, iš kur jis ėmė energijos.

— Viskas dėl to, kad savo pirmam projektui visi renkasi simpatines lempas, — tariau neleisdamas įsivyrauti tylai. — Visi laikosi tos pačios senos schemos. Norėjau padaryti neįprastą daiktą. Ir pažiūrėti, ar man pavyks sukurti ką nors nauja.

— Manau, iš tikrųjų tu norėjai pademonstruoti savo neeilinius gabumus, — sausai tarė Kilvinas. — Troškai ne tik užbaigti mokinystę per pusę įprasto laiko, bet ir atnešti man pagerintos konstrukcijos lempą. Būkime atviri, e’lire Kvoutai. Tu padarei šią lempą norėdamas parodyti, kad esi geresnis už visus paprastus mokinius, ar ne? — Tai pasakęs, Kilvinas pažiūrėjo man tiesiai į akis, ir akimirką jo žvilgsnyje neliko įprastinio išsiblaškymo.

Mano burna staiga išdžiūvo. Po šia gauruota barzda ir stipriu akcentu slypėjo Kilvino protas — tarsi deimantas. Kaip man galėjo šauti į galvą, kad išsisuksiu jam sumeluodamas?

— Žinoma, aš norėjau padaryti jums įspūdį, magistre Kilvinai, — tariau nuleidęs akis. — Maniau, tai ir taip aišku.

— Nekeliaklupsčiauk, — atsakė jis. — Apsimestinis kuklumas man įspūdžio nedaro.

Pakėliau akis ir ištiesinau pečius.

— Jeigu jau taip, magistre Kilvinai, aš ir esu geresnis. Greičiau mokausi. Uoliau dirbu. Mano rankos miklesnės. Protas smalsesnis. Tačiau tikėjausi, kad visa tai jūs ir taip žinote, be mano sakymo.

Kilvinas linktelėjo.

— Taip jau geriau. Ir tu teisus — aš visa tai žinau. — Jis ėmė junginėti mano lempą, nukreipdamas ją tai į vieną, tai į kitą daiktą kabinete. — Jeigu atvirai, tavo darbo įgūdžiai padarė man didelį įspūdį. Lempa padaryta nagingai. Sigaldrija gana sumani. Graviūros išraižytos skrupulingai. Meistriškas darbas.

Išgirdus malonias pagyras mane užplūdo raudonis.

— Bet artefakcija — daugiau nei paprasti įgūdžiai, — tarė Kilvinas padėdamas lempą ir savo didžiules rankas atremdamas abipus jos į stalą. — Negaliu parduoti šio daikto. Jis trauks blogus žmones. Jei koks vagišius bus sugautas su šia lempa, tai atsirūgs visiems arkanistams. Tu baigei savo mokinystę ir parodei meistriškumą. — Aš kiek atsipalaidavau. — Bet tavo nuovokumas vis dar kelia abejonių. O pačią lempą, manau, mes išlydysime.

— Jūs ketinate išlydyti mano lempą? — Gaminau ją visą tarpsnį ir išleidau jai reikalingoms medžiagoms beveik visus pinigus. Tikėjausi, kad Kilvinui ją pardavus gausiu padorų atlygį, o dabar...

Magistras liko nepalenkiamas.

— Mes visi atsakingi už Universiteto reputacijos saugojimą, e’lire Kvoutai. Į blogas rankas pakliuvęs toks daiktas mestų šešėlį mums visiems.

Bandžiau sugalvoti, kaip jį perkalbėti, bet Kilvinas mostelėjo ranka, varydamas mane už durų.

— Eik, pasidalyk su Manetu savo geromis naujienomis.

Nusiminęs nuėjau į dirbtuves ir ten mane pasitiko šimtų energingai medį skaptuojančių, akmenį skaldančių ir metalą kalančių rankų keliami garsai. Oras buvo prisisunkęs ėsdinimo rūgščių, įkaitintos geležies ir prakaito kvapo. Viename kampe pastebėjau į degimo krosnį čerpę kišantį Manetą. Palaukiau, kol jis uždarys dureles ir atsitraukęs nuo krosnies marškinių rankove nusišluostys aprasojusią kaktą.

— Kaip sekėsi? — paklausė jis. — Pakėlė į artefaktorius, ar man teks dar trimestrą tave vedžioti už rankos?

— Pakėlė, — numojau ranka. — Buvai teisus dėl konstrukcijos pakeitimų. Jam nepadarė įspūdžio.

— Sakiau tau, — tarė Manetas be didelio pasitenkinimo. — Turi prisiminti, kad aš čia ilgiau nei dešimt kitų studentų kartu sudėjus. Tad, jei sakau tau, kad magistrai iš esmės yra konservatyvūs, ne šiaip aušinu burną. Žinau, ką kalbu. — Manetas, stebėdamas karščio bangomis alsuojančią plytų degimo krosnį, tingiai perbraukė ranka savo pilką gauruotą barzdą. — Tai ką veiksi dabar, vėl tapęs pats sau ponu?

— Galvojau pagaminti partiją spinduolių mėlynai degančioms lempoms, — atsakiau.

— Pinigai už juos geri, — lėtai atsakė Manetas. — Tačiau rizikinga.

— Juk žinai, aš atsargus, — patikinau jį.

— Rizika yra rizika, — tarė Manetas. — Mokiau vieną vaikiną, gal prieš dešimt metų. Kuo jis ten buvo vardu?.. — jis akimirką pataukšnojo sau galvą, paskui gūžtelėjo pečiais. — Jis šiek tiek paslydo. — Manetas stipriai spragtelėjo pirštais. — Bet to pakako. Siaubingai apdegė ir prarado porą pirštų. Toks po to ir liko iš jo artefaktorius.

Pažvelgiau į kitą dirbtuvių galą, kur dirbo Kamaras — plika, randuota galva, be akies.

— Supratau.

Nukreipiau akis į poliruotą metalinį rezervuarą ir mano pirštai nervingai susigniaužė. Po Kilvino demonstracijos žmonės nerimavo gal dieną ar dvi, bet netrukus rezervuaras tapo tik dar vienu dirbtuvių įrenginiu. Užmiršęs atsargumą, Žvejykloje galėjai žūti tūkstančiu skirtingų būdų. Kauldegutas tebuvo viso labo naujausias ir labiausiai jaudinantis pavojus.

Nutariau keisti temą:

— Galiu užduoti klausimą?

— Drožk, — atsakė Manetas, nuolat žvilgčiodamas į krosnį. — Na?

Nusukau akis į šalį.

— Ar galėtum pasakyti, kad pažįsti Universitetą geriau nei bet kas kitas?

Jis linktelėjo.

— Geriau už bet kurį gyvąjį. Visas purvinas paslaptis.

Aš kiek pritildžiau balsą.

— O jei norėtum, ar galėtum patekti į Archyvus taip, kad niekas nesužinotų?

Maneto akys susiaurėjo.

— Galėčiau, — atsakė jis, — bet to nedaryčiau.

Pradėjau kažką sakyti, bet Manetas suirzęs mane nutraukė:

— Paklausyk, vaikine, mes jau apie tai kalbėjom. Tiesiog būk kantrus. Duok Lorenui daugiau laiko atvėsti. Praėjo tik trimestras...

— Tai įvyko prieš pusę metų!

Manetas papurtė galvą.

— Tau tai atrodo ilgas laiko tarpas, nes esi jaunas. Patikėk manim, Loreno galvoje viskas dar visai šviežia. Dar trimestrą ar daugiau daryk įspūdį Kilvinui, paskui prašyk jo tarpininkauti. Pasitikėk manimi. Tai padės.

Nutaisiau gailiausią veidą, kokį tik įstengiau.

— Tu galėtum...

Manetas ryžtingai papurtė galvą.

— Ne. Ne. Ne. Aš tau neparodysiu. Ir nepasakysiu. Ir žemėlapio nenubrėšiu. — Jo veido išraiška suminkštėjo ir jis uždėjo man ant peties ranką, bandydamas sušvelninti savo griežtą atsaką. — Teilu toks ir anoks, kur tu taip skubi? Tu jaunas. Tau prieš akis visas gyvenimas. — Manetas bedė į mane pirštu. — Bet jei tave išmes — tai visiems laikams. O būtent tai ir įvyks, jei tave sučiups slampinėjantį Archyvuose.

Iš nusiminimo mano pečiai nusviro.

— Turbūt tu teisus.

— Būtent, aš teisus, — atsakė Manetas atsigręždamas į krosnį. — O dabar bėk, nes per tave įsitaisysiu opą.

Nuėjau įtemptai galvodamas apie Maneto patarimą ir apie tai, kas jam išsprūdo mums kalbantis. Apskritai ir pats žinojau, kad jo patarimas geras. Jei tinkamai elgsiuosi trimestrą ar du, vėl gausiu leidimą lankytis Archyvuose. Saugus, paprastas kelias link to, ko aš noriu.

Deja, negalėjau sau leisti tokios prabangos kaip kantrybė. Skausmingai aiškiai suvokiau: jei nesugalvosiu, kaip greitai gauti pinigų, šis trimestras man bus paskutinis. Ne. Aš negalėjau būti kantrus.

Išeidamas užsukau į Kilvino kabinetą: jis sėdėjo prie stalo ir tingiai junginėjo mano lempą. Magistras vėl atrodė išsiblaškęs, ir neabejojau — jo neaprėpiama smegenų mašina dabar galvoja bent apie pustuzinį dalykų vienu metu.

Pabeldžiau į durų staktą, kad atkreipčiau jo dėmesį.

— Magistre Kilvinai?

Jis neatsisuko.

— Ką?

— O gal galėčiau šią lempą nusipirkti aš? — paklausiau. — Praverstų skaitant naktimis. Dabar nuolat tenka leisti pinigus žvakėms.

Greitai pasvarsčiau, ar nereikėtų pagrąžyti rankas, bet nutariau apsieiti be šito. Būtų per daug melodramiška.

Kilvinas kurį laiką pagalvojo. Jis vėl išjungė lempą ir pasigirdo tylus „tik“.

— Tu negali pirkti to, ką sukūrė tavo paties rankos, — atsakė magistras. — Laikas ir medžiagos, kurių prireikė gaminant, buvo tavo. — Jis ištiesė man lempą.

Įėjau į kabinetą jos paimti, bet Kilvinas staiga atitraukė ranką ir pažvelgė man į akis.

— Tik turiu šį tą paaiškinti, — rimtai tarė jis. — Negali jos parduoti arba paskolinti. Net žmogui, kuriuo pasitiki. Jei ją prarasi, anksčiau ar vėliau ji atsidurs blogose rankose ir padės tiems, kurie sėlina tamsoje ir užsiima nešvariais darbeliais.

— Duodu žodį, magistre Kilvinai. Ja naudosiuosi tik aš.

Išeidamas iš dirbtuvių uoliai stengiausi išlikti abejingas, bet viduje šypsojausi plačia patenkinta šypsena. Manetas man pasakė būtent tai, ką norėjau sužinoti. Yra ir kitas kelias į Archyvus. Slaptas kelias. O jei jis yra, aš jį surasiu. ŠEŠIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Kibirkštys

Sugundžiau Vilą su Simu nueiti į „Eolianą“, pasižadėjęs juos pavaišinti nemokamais gėrimais — tokį dosnumą ir tegalėjau sau leisti.

Matote, nors dėl Ambrozo pastangų ir nepajėgiau susirasti turtingo globėjo, vis tiek buvo daugybė paprastų muzikos mylėtojų, kurie man nupirkdavo daugiau gėrimo, nei pajėgdavau išgerti.

Ši kebli padėtis galėjo būti sprendžiama dviem būdais: prisigerti iki žemės graibymo, arba pasinaudoti susitarimu, kuris egzistuoja tiek pat, kiek smuklės bei muzikantai. Ištempkite ausis, nes tuoj pakelsiu uždangą, taip ilgai slėpusią šią menestrelių paslaptį...

Tarkim, jūs sėdite smuklėje. Klausotės, kaip aš groju. Jūs juokiatės, verkiate ir visaip kitaip reiškiate susižavėjimą mano talentu. Paskui jūs norite išreikšti man savo pagarbą ir dėkingumą, tačiau neturite tiek lėšų, kad padovanotumėte solidžią sumą pinigų, kaip daro turtingi pirkliai ar didikai. Todėl pasisiūlote man nupirkti išgerti.

Tačiau galbūt aš jau išgėręs, ir galbūt ne vieną kartą. Arba galbūt noriu likti blaivia galva. Ar atsisakysiu jūsų pasiūlymo? Žinoma, ne. Juk tokiu atveju prarasčiau vertingą progą, o jūs greičiausiai pasijustumėte įžeisti. Tad aš mielai sutiksiu ir paprašysiu barmeno įpilti man greisdeiliško midaus. Arba sounteno. Arba kokios nors ypatingos rūšies baltojo vyno.

Pavadinimas čia nesvarbu. Svarbu, kad toks gėrimas iš tikrųjų neegzistuoja. Barmenas man įpila vandens.

Taigi jūs sumokate už gėrimą, aš maloniai padėkoju, ir mes laimingi išsiskiriame. Vėliau barmenas, smuklė ir muzikantas pasidalija jūsų pinigus į tris dalis.

Dar geriau tai, kad kai kurios prašmatnios smuklės leidžia muzikantams laikyti tuos gėrimus savotišku kreditu ateičiai. „Eolianas“ buvo būtent tokia vieta.

Štai kodėl, nepaisant savo varganos padėties, galėjau atnešti ant mūsų su Vilu ir Simu stalo visą butelį skateno.

Vilemas nužvelgė jį žinovo žvilgsniu.

— Kokia nors ypatinga proga?

— Kilvinas teigiamai įvertino mano simpatinę lempą. Prieš save matote naujausią Arkanumo artefaktorių, — atsakiau kiek pasipūtėliškai. Dauguma kitų studentų mokinystę baigdavo mažiausiai per tris ar keturis trimestrus. Tačiau apie tai, kad mano lempos sėkmė tūri ir kitą pusę, neužsiminiau.

— Seniai buvo laikas, — santūriai tarė Vilas. — Kiek užgaišai? Beveik tris mėnesius? Žmonės jau buvo bepradedą kalbėti, kad prarandi formą.

— Tikėjausi, reaguosit džiaugsmingiau, — atsakiau krapštydamas vašką nuo butelio kakliuko. — Gal man nebereikės gyventi spaudžiant grašį prie grašio.

Simas atsainiai prunkštelėjo.

— Tu ir taip neblogai laikaisi, — tarė jis.

— Išgersiu už tai, kad naujajam artefaktoriui ir toliau sektųsi, — pasakė Vilas pastumdamas prie manęs savo taurę. — Nes žinau, kad tai žada daugiau skateno ateityje.

— Be to, — atsakiau krapštydamas vaško likučius, — visad yra tikimybė, kad, jei tave gerai vaišinsiu gėrimais, vieną dieną dirbdamas Archyvų prieangyje leisi man prasmukti į vidų. — Labai stengiausi kalbėti linksmu balsu, bet tuo pat metu žvilgtelėjau į Vilemą, norėdamas pamatyti jo reakciją.

Vilas, nežiūrėdamas man į akis, iš lėto tarė:

— Aš negaliu.

Iš nevilties pajutau rūgštumą skrandyje. Nerūpestingai numojau ranka, tarsi negalėdamas patikėti, kad jis rimtai priėmė mano pokštą.

— Aš juk žinau...

— Aš jau galvojau apie tai, — nutraukė mane Vilemas. — Tu tokios bausmės nenusipelnai, be to, žinau, kiek rūpesčių tau tai kelia. Lorenas kartais laikinai uždraudžia studentams lankytis Archyvuose. Kelias dienas, jei per garsiai kalbėjai „kapuose“. Kelis tarpsnius, jei neatsargiai elgeisi su knyga. Bet kitas dalykas yra draudimas visam laikui. To nebuvo daugelį metų. Visi tai žino. Jei kas nors tave pamatys... — Vilas papurtė galvą. — Aš prarasiu archyvaro vietą. Mus abu gali išmesti iš Universiteto.

— Nesigraužk, — tariau. — Vien žinoti, kad svarstei apie tai...

— Tuoj visi apsiverksime, — nutraukė mane Simas, trinktelėdamas taure į stalą. — Atkimšk butelį ir mes išgersime už tai, kad padarytum Kilvinui įspūdį, o jis pakalbėtų su Lorenu ir tau būtų atšauktas draudimas eiti į Archyvus.

Nusišypsojau ir ėmiau sukti kamščiatraukį.

— Turiu geresnį sumanymą, — tariau. — Siūlau išgerti už amžiną tokio Ambrozo Džasilo gėdą ir apmaudą.

— Manau, visi pritariame, — atsakė Vilas pakeldamas savo taurę.

— Didis Dieve, — pritildęs balsą tarė Simonas. — Žiūrėkit, ką nusičiupo Deočas.

— Kas ten? — paklausiau, susitelkęs tik į tai, kaip ištraukti butelio kamštį jo nesutrupinus.

— Jis vėl sugebėjo apsukti galvą gražiausiai šios vietos merginai, — jam nebūdingai niūriai bambėjo Simas. — To pakanka, kad imtum žmogaus nekęsti.

— Simai, tavo skonis moterų atžvilgiu geriausiu atveju ginčytinas.

Pasigirdo malonus ausiai ištraukiamo kamščio pokštelėjimas, ir aš džiūgaudamas iškėliau jį parodyti draugams. Bet nei Vilas, nei Simas nekreipė į mane dėmesio — jų akys buvo įsmeigtos į duris.

Atsigręžiau. Ir akimirką sustingau.

— Tai Dena.

Simas pažvelgė į mane.

— Dena?

Piktai dėbtelėjau.

— Dianė. Dena. Tai apie ją jums anądien pasakojau. Manoji Aloinė. Ji vadinasi daugeliu vardų. Nežinau kodėl.

Vilemas pažiūrėjo į mane nustebęs.

— Čia tavo mergina? — paklausė jis nepatikliai.

— Deočo mergina, — atsargiai pataisė Simonas.

Ir, regis, jis buvo teisus. Išvaizdus ir raumeningas Deočas savo įprasta nevaržoma maniera kažką pasakė Denai, o ji nusijuokė ir nerūpestingai jį apkabino. Žiūrėdamas, kaip juodu kalbasi, pajutau stipriai užgulant krūtinę.

Paskui Deočas atsigręžė ir parodė jai ranka į smuklės galą. Dena nusekė jo mostą, ir mūsų akys susitiko. Jos veidas nušvito šypsena, o aš nevalingai atsakiau tuo pačiu. Mano širdis vėl ėmė plakti. Pamojau jai. Dena persimetė su Deoču dar keliais žodžiais ir ėmė brautis per minią prie mūsų.

Paskubom gurkštelėjau skateno, o Simonas atsisuko į mane ir pagarba, ir nepatiklumu spinduliuojančiu veidu.

Šįvakar Dena vilkėjo tamsiai žalią, rankų ir pečių nepridengiančią suknelę. Ji atrodė stulbinamai. Ir pati tai žinojo. Ji šypsojosi.

Denai priėjus, visi trys atsistojome.

— Tikėjausi tave čia surasti, — tarė ji.

Nežymiai nusilenkiau.

— Tikėjausi būti surastas. Čia du mano geriausi draugai. Simonas. — Simas džiaugsmingai nusišypsojo ir nusibraukė nuo akių plaukus. — Ir Vilemas. — Vilas linktelėjo. — O čia Dianė.

Ji atsisėdo ant kėdės.

— Ir kas gi atvedė šįvakar į miestą šiuos dailius jaunikaičius?

— Rezgame planus, kaip pražudyti mūsų priešus, — atsakė Simonas.

— Ir švenčiame, — paskubėjau pridurti.

Vilemas pakėlė savo taurę:

— Teužsitraukia priešai gėdą.

Simonas pasekė jo pavyzdžiu. Aš taip pat ketinau, bet čia prisiminiau, kad Dena neturi taurės.

— Atleisk, — tariau. — Galiu pavaišinti tave gėrimu?

— Tikėjausi, kad pavaišinsi mane vakariene, — atsakė ji. — Bet aš jausiuosi kalta, jei pavogsiu tave iš draugų.

Ėmiau sukti galvą, kaip čia mandagiai išsisukus ir palikus Vilą su Simu vienus.

— Jūsų prielaida, kad jis mums čia reikalingas, klaidinga, — akmeniniu veidu tarė Vilemas. — Padarytumėt mums didelę paslaugą, jei jį iš čia išsivestumėte.

Dena dėmesingai palinko į priekį, jos rožinių lūpų kampučiuose šmėstelėjo šypsena.

— Tikrai?

Vilemas rimtai linktelėjo.

— Jis geria net daugiau, nei kalba.

Dena mestelėjo į mane šelmišką žvilgsnį.

— Tiek daug?

— Be to, — kuo nekalčiausiu tonu įsiterpė Simonas, — praleidęs progą su jumis pabūti, jis kelias dienas vaikščios kaip žemę pardavęs. Žodžiu, jei paliksite jį mums, jis bus visai niekam tikęs.

Mano veidas nukaito, ir staiga panorau Simą prismaugti. Dena maloniai nusijuokė.

— Tuomet geriau jį pasiimsiu. — Ji liaunai, kaip vėjo lankstoma karklo vytelė, atsistojo ir ištiesė man ranką. Aš ją paėmiau. — Tikiuosi, dar pasimatysime, Vilemai ir Simonai.

Bičiuliai mums pamojo, ir mes nuėjome durų link.

— Man jie patinka, — tarė Dena. — Vilemas — akmuo giliam vandeny. Simonas — upokšnyje besiturškiantis berniūkštis.

Jos pateikti apibūdinimai mane prajuokino.

— Geriau ir aš nepasakyčiau. Minėjai vakarienę?

— Sumelavau, — beveik džiaugsmingai prisipažino ji. — Bet mielai priimsiu tavo pasiūlymą išgerti.

— Gal eime į „Kaiščius“?

Ji suraukė nosį.

— Ten per daug senių ir per mažai medžių. Šiandien geras vakaras pabūti lauke.

Mostelėjau į duris:

— Tuomet vesk.

Ėjau šalia Denos ir mėgavausi iš jos sklindančia šviesa bei pavydžiais vyrų žvilgsniais. Mums išeinant iš „Eoliano“, net Deočo akyse šmėstelėjo pavydas. Bet žengdamas pro šalį pastebėjau jose sužvilgant ir dar kažką. Liūdesį? Gailestį?

Bet neturėjau kada apie tai galvoti. Aš buvau su Dena.

Nusipirkome kepaliuką juodos duonos ir butelį avenišiško žemuogių vyno. Paskui susiradome atokią vietą viename iš daugelio Imrėje išsibarsčiusių skverų. Gatvėje jau skrajojo pirmieji rudeniniai lapai. Dena nusiavė batus ir ėmė nerūpestingai šokti ant šešėlių nugultos žemės, džiaugdamasi žolės pojūčiu po kojomis.

Pradžioj susėdome ant suoliuko po didžiuliu išsikerojusiu gluosniu, bet paskui susiradome patogesnę vietą — ant žemės, medžio papėdėje. Smagiai laužėme iš kepaliuko juodą duoną ir gėrėme saldų nestiprų vyną. Kai Dena priglaudė butelį prie lūpų, jos dar visą valandą liko drėgnos.

Viskas dvelkė paskutinės šiltos vasaros nakties neviltimi. Mes kalbėjomės apie viską ir apie nieką, o Denos artumas, jos judesiai, balso skambesys rudeniniame ore man gniaužė kvapą.

— Tavo akys ką tik buvo tokios mąslios, — tarė ji. — Apie ką galvojai?

Gūžtelėjau pečiais, norėdamas laimėti akimirką pamąstyti. Negalėjau pasakyti jai tiesos. Žinojau — kiekvienas vyras mano vietoj pultų žarstyti komplimentus ir apipiltų ją už rožes šlykštesniais meilikavimais. Aš pasirinkau subtilesnį būdą.

— Vienas Universiteto magistras kartą sakė, kad egzistuoja septyni žodžiai, kurie gali priversti moterį tave pamilti. — Pabrėžtinai atsainiai gūžtelėjau pečiais. — Tad galvoju — kažin kokie jie?

— Tai štai kodėl tu tiek daug kalbi! Tikiesi atsitiktinai juos ištarti?

Jau žiojausi atsikirsti, bet pamačiau jos žibančias akis, tad sučiaupiau lūpas ir pabandžiau užgniaužti drovumo raudonį. Dena uždėjo delną ant mano rankos.

— Netylėk su manimi, Kvoutai, — tarė ji švelniai. — Pasiilgau tavo balso.

Dena gurkštelėjo vyno.

— Šiaip ar taip, tau ir nereikia jų ieškoti. Pasakei juos tada, kai mes pirmą kartą susitikome. Sakei: „Tiesiog svarstau: kažin, ką tu čia veiki?“ — ji lengvabūdiškai mostelėjo ranka. — Nuo tos akimirkos aš tavo.

Mano mintys nuskriejo prie mūsų pirmojo susitikimo keliaujant Roento vilkstine. Apstulbau.

— Nemaniau, kad tu prisimeni.

Dena atsilaužė gabaliuką duonos ir pašaipiai į mane žvilgtelėjo.

— Prisimenu — ką?

— Mane. Mūsų susitikimą Roento vilkstinėje.

— Na jau, — nusijuokė ji. — Kaip galėčiau pamiršti mane į Universitetą iškeitusį raudonplaukį vaikiną?

Buvau taip apstulbęs, kad net nebandžiau aiškinti, jog į nieką jos neiškeičiau. Tikrai ne.

— Niekad to neminėjai.

— Tu taip pat, — atrėmė Dena. — Gal tai aš maniau, kad tu mane pamiršai.

— Pamiršau tave? Kaip galėčiau pamiršti?

Ji nusišypsojo, bet į savo rankas įsmeigtų akių nepakėlė.

— Nustebtum sužinojęs, kiek daug vyrai gali pamiršti, — atsakė Dena, paskui prakalbo linksmesniu balsu: — Nors gal ir ne. Kadangi ir tu vyras, neabejoju — taip pat esi daug ką pamiršęs.

— Aš prisimenu tavo vardą, Dena. — Buvo malonu ištarti jį. — Kodėl jį pasikeitei? Jis buvo reikalingas tik kelionėje į Aniliną?

— Dena, — tyliai pakartojo ji. — Jau beveik pamiršau ją. Ji buvo kvaila mergaitė.

— Ji buvo kaip besiskleidžianti gėlė.

— Atrodo, nustojau būti Dena prieš daugybę metų. — Ji pasitrynė nuogas rankas ir apsidairė, tarsi staiga sunerimusi, kad kas nors gali mus čia aptikti.

— Tai man vadinti tave Diane? Taip tau labiau patinka?

Vėjas sulingavo nusvirusias gluosnio šakas, o Dena kilstelėjo galvą pažvelgti į mane. Jos plaukai atkartojo šakelių judėjimą.

— Tu labai mielas. Atrodo, man labiausiai patinka, kai vadini mane Dena. Tavo lūpose šis vardas skamba kitaip. Švelniai.

— Vadinasi, Dena, — tariau tvirtai. — Vis dėlto kas gi nutiko Aniline?

Jai į plaukus nukrito medžio lapelis, ir Dena išsiblaškiusi jį nusibraukė.

— Nieko malonaus, — atsakė ji vengdama mano žvilgsnio. — Bet ir nieko netikėta.

Ištiesiau ranką ir ji padavė duonos kepaliuką.

— Ką gi, džiaugiuosi, kad grįžai, — tariau. — Manoji Aloine.

Dena pabrėžtinai nemoteriškai atsikrenkštė.

— Na, jei kuris nors iš mūsų yra Savienas, tai aš. Būtent aš tavęs ieškojau, — atsakė ji. — Du kartus.

— Ir aš ieškojau, — paprieštaravau. — Bet man, atrodo, nebuvo lemta tave rasti. — Dena teatrališkai užvertė akis. — Bet viskas pasikeis, jei pasakysi tinkamą laiką ir vietą tave rasti... — atsargiai nutilau ir paverčiau sakinį klausimu, — pavyzdžiui, rytoj?

Dena šnairom dirstelėjo į mane ir nusišypsojo.

— Tu visada toks atsargus, — tarė ji. — Dar niekad nemačiau vyro, kuris taip rūpestingai apgalvotų kiekvieną žingsnį. — Ji žvelgė į mano veidą, tarsi tai būtų mįslė, kurią jai reikia įminti. — Manau, rytoj tinkamas laikas bus pusiaudienis. „Eoliane“.

Pajutau, kaip nuo minties, kad vėl ją matysiu, užlieja šiluma.

— „Tiesiog svarstau: kažin, ką tu čia veiki?“, — pakartojau susimąstęs, prisimindamas, rodos, taip seniai vykusį mūsų pokalbį. — Po to pavadinai mane melagiu.

Dena palinko į priekį ir tarsi guosdama prilietė mano ranką. Ji kvepėjo žemuogėmis, o jos lūpos buvo pavojingai raudonos net mėnulio šviesoje.

— Kaip gerai jau anuomet aš tave pažinojau.

Tos nakties valandos bėgo, o mes vis kalbėjomės. Bandžiau pasakyti, ką jaučiu, tačiau tik užuominomis — nenorėjau būti per drąsus. Ir maniau, kad ji daro tą patį, nors nebuvau tuo tikras. Mes tarytum šokome vieną iš tų įmantrių Modegano dvaro šokių, kur partneriai stovi per keletą colių vienas nuo kito, tačiau — jei jie įgudę šokėjai — niekada neprisiliečia.

Būtent toks buvo ir mūsų pokalbis. Ne tik todėl, kad mums trūko susivokti padedančių prisilietimų: mes tarsi keistai apkurtome, tad šokome atsargiai, nežinodami, kokią muziką girdi partneris. O gal abejodami, ar jis apskritai su mumis šoka.

Deočas, kaip visad, budėjo prie durų. Išvydęs mane, pamojo.

— Meistre Kvoutai, apgailestauju, bet tavo draugai jau išėjo.

— Taip ir maniau. Seniai?

— Prieš valandą. — Jis pakėlė virš galvos rankas, raukydamasis pasirąžė, vėl jas nuleido ir pavargęs atsiduso.

— Jie neatrodė įsižeidę, kad juos palikau?

Deočas išsišiepė.

— Nelabai. Jiems ir patiems užkibo pora gražuolyčių. Žinoma, ne tokių gražių kaip tavoji. — Akimirką jis atrodė susivaržęs ir dvejojantis, paskui prakalbo lėtai, tarsi itin atsargiai rinkdamasis žodžius. — Klausyk, Kvoutai. Žinau, tai ne mano reikalas, ir, tikiuosi, nesuprasi klaidingai. — Deočas apsidairė ir staiga nusispjovė. — Prakeikimas. Nemoku aš apie tai kalbėti.

Jis vėl pažvelgė į mane ir sumostagavo rankomis.

— Matai, moterys yra kaip ugnis, kaip liepsna. Kai kurios iš jų yra tarsi žvakės — ryškios ir draugiškos. O kai kurios — kaip kibirkštys arba žarijos, kaip jonvabaliai, kurių vaikaisi vasaros naktį. Kai kurios — lyg stovyklos laužas: atslinkus sutemoms jos šviečia ir šildo, o išaušus nori, kad jas paliktum. Kai kurios moterys yra lyg židinio ugnis: nelabai yra į ką pažiūrėti, bet viduje tai karštos raudonos anglys, kurios dega ilgai ilgai. Bet Dianė... Dianė yra kaip kibirkščių krioklys, krintantis iš po aštrių geležinių ašmenų, kuriuos Dievas galanda tekėlu. Negali atitraukti akių. Negali nenorėti. Gali akimirkai uždėti ranką, bet negali išlaikyti. Ji sudaužys tavo širdį...

Su Dena praleistas vakaras mano atmintyje buvo per daug gyvas, kad rimtai priimčiau Deočo įspėjimą. Nusišypsojau:

— Deočai, mano širdis iš stipresnės medžiagos nei stiklas. Dianei per ją sudavus, ji sugaus lyg geležim apkaltas žalvaris arba aukso ir adamanto lydinys. Nemanyk, kad esu praradęs nuovoką, kaip medžiotojo rago išgąsdintas elnias. Tai Dianei reikia saugotis, nes, jei ji suduos man per širdį, pasigirs nuostabus aiškus garsas ir atskraidins ją pas mane lyg ant sparnų.

Mano žodžių suglumintas Deočas nusijuokė.

— Dievuli, koks tu drąsus, — tarė jis purtydamas galvą. — Ir jaunas. Norėčiau ir aš toks būti. — Vis dar šypsodamasis jis apsigręžė ir nuėjo į „Eolianą“. — Na, tuomet labanakt.

— Labanakt.

Deočas nori būti kaip aš? Didesnio komplimento gyvenime nebuvau girdėjęs.

Bet svarbiausia, kad mano bevaisių Denos ieškojimų dienos baigėsi. Rytoj pusiaudienį mes susitiksime „Eoliane“ ir, pasak jos, „papietausime, paplepėsime, pasivaikščiosime“. Nuo šios minties apėmė svaigus jaudulys. Koks gi aš buvau jaunas. Koks kvailas. Ir koks išmintingas. ŠEŠIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Lakus

Kitą rytą prabudau anksti, susijaudinęs nuo minčių apie būsimus pietus su Dena. Supratau, kad bandyti vėl užmigti — bergždžias reikalas, tad patraukiau į Žvejyklą. Po brangiai atsiėjusio vakarykščio vakaro likau su trimis grašiais kišenėje, taigi nekantravau pasinaudoti savo naująja padėtimi dirbtuvėse.

Žvejykloje dažniausiai dirbau vakarais, tad nustebau — iš ryto ji atrodė tarsi visai kita vieta. Dabar čia prie savo projektų plušo vos penkiolika ar dvidešimt žmonių, — vakarais jų susirinkdavo bent dukart daugiau. Kilvinas, kaip visada, sėdėjo savo kabinete, bet atmosfera buvo laisvesnė: darbinga, tačiau ne triukšminga.

Viename dirbtuvių kampe pastebėjau Felą: ji kruopščiai skaldė nemažo duonos kepalo dydžio obsidiano gabalą. Nieko keista, kad seniau jos nepastebėdavau, jei pratusi ateiti čia tokią ankštybę.

Nepaisydamas Maneto įspėjimo, nusprendžiau, kad mano pirmas savarankiškas projektas bus partija mėlynų spinduolių. Užduotis sudėtinga, be to, reikės naudoti kauldegutą, tačiau tokius spinduolius greitai parduos, o ir visas procesas tetruks keturias ar penkias kruopštaus darbo valandas. Baigęs ne tik spėsiu susitikti su Dena „Eoliane“, bet ir gausiu iš Kilvino nedidelį avansą, tad eisiu į pasimatymą ne tuščiu kapšeliu.

Susirinkau būtinus įrankius ir įsikūriau vienoje iš laboratorinių ištraukiamųjų spintų prie rytinės sienos. Pasirinkau vietą netoli vandenpurkščio — penkių šimtų galonų talpos, iš du kartus grūdinto stiklo pagaminto bako, tokių buvo pristatyta visose dirbtuvėse. Jei dirbdamas laboratorinėje spintoje apsipili kuo nors pavojingu, gali paprasčiausiai atsukti vandenpurkščio čiaupą ir nusiplauti po šalto vandens srove.

Žinoma, jei laikysiuosi atsargumo, bako man niekada neprireiks, tačiau vis tiek buvo ramiau, kad jis čia pat — maža kas.

Viską susiruošęs laboratorinėje spintoje, nuėjau prie stalo, kur buvo laikomas kauldegutas. Nors žinojau, kad jis ne pavojingesnis už akmens pjūklą ar šlako tekinį, jutau, kad poliruotas metalinis rezervuaras mane baugina.

Be to, šiandien kažkas buvo ne taip. Pro šalį ėjo vienas iš labiausiai patyrusių artefaktorių, ir aš jam tai parodžiau. Džaksimas, kaip ir dauguma didelį projektą įpusėjusių jo kolegų, atrodė nusikamavęs, tarsi būtų nusprendęs nemiegoti, kol nepabaigs darbo.

— Ar jis turi būti toks šaltas? — paklausiau rodydamas į kauldeguto rezervuarą. Jo kraštus dengė balti šerkšno krūmelių kuokštai, oras aplink metalą mirgėjo nuo šalčio.

Džaksimas įsmeigė akis į rezervuarą, paskui gūžtelėjo pečiais.

— Geriau per šaltas, nei per šiltas, — tarė jis nelinksmai sukikendamas. — Kitaip gali būti didelis bum.

Man neliko nieko kita, tik sutikti. Pamaniau, kad tai turbūt kažkaip susiję su tuo, kad šį ankstyvą rytmetį dirbtuvėse gerokai šalčiau nei paprastai. Dar buvo neužkurta nė viena degimo krosnis, daugelio žaizdrų ugnis taip pat vos ruseno.

Atsargiai lipdamas viršun, perbėgau mintimis visą dekantacijos procedūrą — norėjau būti užtikrintas, kad nieko nepamiršau. Buvo taip šalta, kad mano iškvėptas oras čia pat virsdavo baltu rūkeliu. Prakaituoti pirštai lipo prie šalto rezervuaro metalo, kaip smalsaus vaiko liežuvis prie pompos rankenos gūdžią žiemą.

Į hermetišką buteliuką įpyliau maždaug unciją tiršto aliejinio skysčio ir greitai užkimšau. Paskui grįžau prie laboratorinės spintos ir ėmiau ruošti medžiagas. Dar po kelių įtemptų minučių pradėjau ilgą ir didelio skrupulingumo reikalaujantį mėlynų spinduolių gaminimo procesą.

Tačiau po dviejų valandų mano susikaupimą išblaškė už nugaros pasigirdęs balsas. Jis buvo negarsus, tačiau rimtas, o tokio Žvejykloje negalima nepaisyti.

— O Dieve! — išgirdau sakant.

Kadangi dirbau su kauldegutu, pirmiausia ir pažvelgiau į jo rezervuarą. Nuo to, ką pamačiau, išpylė šaltas prakaitas: pro vieną talpyklos kampą sunkėsi juodas skystis ir, nuvarvėjęs drūta, tačiau jau beveik visai sugraužta medine darbastalio koja, telkėsi ant grindų į balą. Staiga išgirdau lengvą spragesį ir poškėjimą — klanas apačioje ėmė virti. Galvoje sukosi demonstracijos metu Kilvino pasakyti žodžiai: „Be to, kadangi šiai medžiagai būdingos itin stiprios ėsdinimo savybės, virtusi dujomis ji tampa ir labai degi...“

Vos man atsisukus pažiūrėti, stalo koja lūžo, jis ėmė svirti į šoną. Rezervuaras krito ir trenkėsi į akmenines grindis. Poliruotas metalas buvo toks šaltas, kad nuo smūgio ne sulūžo ar įlinko, o dužo kaip stiklas. Galonai tamsaus skysčio plūstelėjo ant šiltų dirbtuvės grindų ir šaižiai spragsėdami bei traškėdami ėmė virti.

Tas protingas žmogus, kuris kadaise projektavo Žvejyklą, pasirūpino, kad patalpą būtų nesunku valyti ir sutvarkyti išsiliejusias medžiagas, — dirbtuvėse įrengė apie du tuzinus nutekamųjų latakų. Be to, akmeninės grindys čia buvo šiek tiek banguotos, ir iškylos bei nuolydžiai nukreipdavo į minėtuosius latakus visas nuotekas. Tad sudužus rezervuarui plati aliejinio skysčio srovė ėmė tekėti dviem kryptimis, verždamasi į du atskirus nutekamuosius griovelius. Tuo pat metu medžiaga toliau virė, ir susidarė tiršti žemi debesys: juodi kaip degutas, ėdūs, galintys bet kuriuo metu užsiliepsnoti.

Tarp dviejų išskėstų tamsaus rūko rankų, tarsi spąstuose, atsidūrė Fela. Ji stovėjo prie savo darbastalio atokiame patalpos kampe, ištikta šoko ir kiek prasižiojusi. Ji buvo apsirengusi praktiškai, kaip ir dera darbe Žvejykloje: lengvos kelnės ir ploni lininiai marškiniai iki alkūnių atraitotomis rankovėmis. Ilgi tamsūs plaukai buvo surišti į kasą, tačiau vis tiek beveik siekė strėnas. Fela užsiliepsnos kaip deglas.

Žmonės netruko suprasti, kas vyksta, tad dirbtuvės prisipildė paklaikusių balsų gausmo. Vieni rėkdami kažką įsakinėjo, kiti tiesiog klykė apimti siaubo. Įrankiai krito iš rankų, žmonės blaškėsi, vartydami savo nebaigtus gaminius ant žemės.

Fela nerėkė ir nesišaukė pagalbos, tad niekas, be manęs, jai kilusio pavojaus nepastebėjo. Supratau: jei Kilvino kalbose per demonstraciją yra bent dalis tiesos, mažiau kaip po minutės visas dirbtuves užplūs liepsnų jūra ir ėdus rūkas. Visai mažai laiko...

Žvilgtelėjau į ant artimiausio stalo išmėtytus gaminius, ieškodamas ko nors, kas galėtų padėti. Bet neradau nieko naudingo: krūva bazalto luitų, varinės vielos ritė, nebaigtas raižyti stiklinis pusrutulis, kada nors turbūt turėjęs tapti dar vienos Kilvino lempos gaubtu...

Ir staiga supratau, ką reikia daryti. Čiupau pusrutulį ir trenkiau jį į bazalto luitą. Stiklas sudužo ir mano rankoje liko plona, kreiva, maždaug delno dydžio šukė. Kita ranka sugriebiau ant stalo gulintį savo apsiaustą ir žengiau prie laboratorinės spintos.

Prispaudžiau nykštį prie šukės ašmenų ir pajutau nemalonų tvinkčiojimą, paskui ir aštrų skausmą. Ištryško kraujas, o aš perbraukiau nykščiu per stiklą ir ištariau sujungimą. Paskui atsistojau priešais vandenpurkštį, numečiau šukę ant grindų, susikaupiau ir sutraiškiau ją kulnu.

Mane persmelkė dar niekad nepatirtas šaltis. Ne toks, kurį jauti oda ir galūnėmis vėjuotą dieną. Jis tvoskė mano kūnui lyg perkūno trenksmas. Jutau jį liežuviu, plaučiais, kepenimis.

Vis dėlto aš pasiekiau, ko norėjau. Dvigubo grūdinimo vandenpurkščio stiklas dužo į tūkstančius gabalėlių, — vos spėjau užmerkti akis prieš jam sprogstant. Penki šimtai galonų vandens smogė man kaip didžiulis kumštis, nubloškė per žingsnį atgal ir kiaurai permerkė. Nieko nelaukęs pasileidau bėgti tarp stalų.

Lėkiau kiek įkabindamas, tačiau šito nepakako. Dirbtuvių kampe tvykstelėjo akinamos tamsiai raudonos šviesos pliūpsnis: rūkas ėmė degti keistai kampuotais liepsnos liežuviais. Ugnis įkaitins likusį kauldegutą ir privers jį greičiau užvirti. Vadinasi, bus dar daugiau rūko, dar daugiau ugnies ir karščio.

Aš bėgau, o abi latakų link nutekėjusias kauldeguto juostas apėmė liepsnos. Jos plito su bauginamu įniršiu, dviem ugninėmis uždangomis atkirsdamos tolimąjį dirbtuvių kampą. Jau ir taip sulig manim buvusios liepsnos didėjo.

Felai pavyko išsprukti iš už darbastalio ir ji nubėgo palei sieną vieno iš latakų link. Atitekėjęs kauldegutas sruvo į griovį, tad prie sienos buvo ugnies ir rūko nepaliestas ruožas. Fela jau ketino ten pulti, tačiau staiga virš latako grotelių pakilo tamsus kunkuliuojantis debesis. Ji išgąstingai riktelėjo ir atšoko. Verdanti ir liepsnojanti masė glemžė viską, ką tik pasiekusi.

Pagaliau prabėgau paskutinį stalą. Nelėtindamas žingsnio sulaikiau kvapą, užsimerkiau ir iš visų jėgų šokau per rūką, kad siaubingoji ėdžioji medžiaga nepaliestų kojų. Ant rankų ir veido pajutau stiprų karščio gūsį, bet šlapi drabužiai apsaugojo mane nuo užsidegimo.

Kadangi šokau užsimerkęs, nusileidau nevykusiai, trenkdamasis šlaunimi į akmeninį stalviršį. Nekreipiau į tai dėmesio ir puoliau prie Felos.

Ji traukėsi nuo ugnies prie tolimiausios dirbtuvių sienos, o pamačiusi mane išpūtė akis ir kilstelėjo rankas, tarsi gintųsi.

— Nuleisk rankas! — surikau bėgdamas prie jos ir išskleisdamas savo šlapią apsiaustą. Nežinau, ar Fela išgirdo mane per liepsnų maurojimą, tačiau suprato: ji padarė, ką liepta, ir žengė artyn.

Bėgdamas prie jos paskutinius žingsnius, grįžtelėjau atgal ir pamačiau, kad ugnis įsisiautėjo greičiau nei tikėjausi. Virš grindų laikėsi pėdos storumo juodo kaip derva rūko sluoksnis. Liepsnos buvo tokios aukštos, kad ugnies siena tapo nebeperregima, tad negalėjau net įsivaizduoti, kiek ji išsiplėtė.

Felai priėjus, pakėliau apsiaustą aukščiau, kad visiškai uždengčiau jos galvą.

— Aš tave išnešiu! — sušukau ją siausdamas. — Jei bandysi pereiti pati, nudegsi kojas.

Fela kažką atsakė, bet šlapias apsiaustas prislopino balsą, aplink riaumojo ugnis, taigi jos negirdėjau.

Pakėliau ją, tačiau laikiau ne priešais save ant rankų, kaip Narsusis Princas pasakose, bet persimečiau per petį lyg bulvių maišą. Fela klubu tvirtai įsirėmė į sprandą, ir aš puoliau į ugnį. Tvoskė karštis — pakėliau laisvąją ranką prisidengti veidą, tuo pat metu melsdamasis, kad drėgnos kelnės apsaugotų kojas nuo baisiojo šio rūko ėdumo.

Prieš pat šokdamas į ugnį giliai įkvėpiau, bet oras buvo aitrus ir dirginantis. Nevalingai užsikosėjau, dar kartą įtraukiau pilnus plaučius karšto oro ir žengiau į ugnies sieną. Blauzdas žnaibė dygus rūko šaltis, aplink siautėjo liepsnos, o aš bėgau, kosėdamas ir vėl traukdamas į save tą nuodą. Ėmė svaigti galva, burnoje jutau amoniako skonį. Kažkokia tolima racionalioji mano proto dalis pagalvojo: „Žinoma, jis juk lakus.“

Paskui viskas baigėsi.

Pirmas į galvą atėjęs dalykas pabudus buvo visai ne tai, ką galėtumėt pagalvoti. Kita vertus, jei patys kada buvote jauni, gal per daug nenustebsite.

— Kiek dabar valandų? — paklaikęs paklausiau.

— Pirma po pusiaudienio, — atsakė moteriškas balsas. — Nebandyk keltis.

Vėl susmukau į lovą. Turėjau pasimatyti su Dena „Eoliane“ prieš valandą.

Sugėlė širdį, o skrandis, regis, susiraizgė į rūgštų mazgą. Apsidairiau. Ore tvyrojo savitas antiseptikų kvapas — supratau, kad esu kažkur Medikoje. Apie tai bylojo ir lova: patogi miegoti, bet ne tiek, kad užsinorėtum ant jos šiaip pagulėti.

Pasukau galvą ir pamačiau trumpai kirptų šviesių plaukų įrėmintą pažįstamų nuostabiai žalių akių porą.

— O, — atsipalaidavęs sukritau ant pagalvės. — Sveika, Molą.

Molą stovėjo prie vieno iš palei sienas išrikiuotų aukštų rašomųjų stalų. Dėl klasikinės tamsios spalvos drabužių, kuriais vilkėjo visi Medikos darbuotojai, jos blyškaus gymio veidas atrodė dar blyškesnis.

— Sveikas, Kvoutai, — atsakė ji rašydama gydymo ataskaitą.

— Girdėjau, tave pagaliau pakėlė į el’tus, — tariau. — Sveikinu. Visi žino, seniai buvai to nusipelniusi.

Ji pakėlė akis, jos blyškios lūpos išlinko į šypsenėlę.

— Regis, tavo liežuvio auksiniams apkaustams karštis nepakenkė. — Molą padėjo plunksną. — Kaip jaučiasi kitos tavo kūno dalys?

— Kojos neskauda, tačiau nutirpusios, tad, manau, jas apdegiau, bet tu jau jomis pasirūpinai. — Kilstelėjau apklotą, pažiūrėjau po juo ir rūpestingai vėl užsiklojau. — Be to, regis, esu visiškai nuogas. — Staiga mane apėmė siaubas: — Kaip Fela? Jai viskas gerai?

Molą rimtai linktelėjo ir priėjo arčiau mano lovos.

— Kelios mėlynės, gautos tau ją išmetus iš rankų, ir maži nudegimai ties kulkšnimis. Bet apskritai ji išsisuko lengviau negu tu.

— O kaip visi kiti Žvejykloje?

— Turint omeny visas aplinkybes, stebėtinai gerai. Keli nudegimai nuo karščio arba rūgšties. Vienas apsinuodijimas metalu, bet nestiprus. Paprastai kilus gaisrui didžiausių bėdų pridaro dūmai, bet tai, kas šiandien degė, regis, visai nerūko.

— Ta medžiaga skleidė kažkokius amoniako garus. — Keletą kartų giliai įkvėpiau. — Bet plaučiai, regis, neapdegė, — tariau su palengvėjimu. — Prieš apalpdamas spėjau įkvėpti tik kokius tris kartus.

Pasigirdo beldimas ir tarpduryje pasirodė Simo galva.

— Tu kartais ne nuogas?

— Beveik, — atsakiau. — Bet pavojingiausios vietos pridengtos.

Paskui jį vidun įžengė ir akivaizdžiai nejaukiai besijaučiantis Vilemas.

— Tu jau nebe toks rožinis, kaip anksčiau, — tarė jis. — Manau, tai geras ženklas.

— Jam kiek paskaudės kojas, bet ilgalaikių sužalojimų nėra, — įsiterpė Molą.

— Atnešiau švarių drabužių, — linksmai tarė Simas. — Tie, kuriuos vilkėjai, sudegė.

— Tikiuosi, iš mano didžiulio garderobo parinkai ką nors tinkama? — sausai paklausiau, bandydamas paslėpti sumišimą.

Simas nieko neatsakė, tik truktelėjo pečiais.

— Tave atnešė be batų, bet tavo spintoje kitos poros neradau.

— Aš jos ir neturiu, — atsakiau imdamas iš Simo drabužių gniutulą. — Viskas gerai. Teko pavaikščiot basam ir anksčiau.

Nors šis nuotykis man baigėsi be jokių sunkių sužalojimų, tą akimirką kūne nebuvo vietos, kurios neskaudėtų. Apdegė išorinės rankų pusės ir kaklas, o ant blauzdų, kur jas palietė ugninis rūkas, liko silpni cheminiai nudegimai.

Nepaisant visko, nušlubčiojau tris mylias į kitą upės pusę, į Imrę, bergždžiai tikėdamasis dar rasti manęs laukiančią Deną.

Deočas tiriamai stebėjo mane, einantį per kiemą „Eoliano“ link, paskui reikšmingai nužvelgė nuo galvos iki kojų.

— Dievulėliau, berniuk. Atrodai lyg būtum nukritęs nuo arklio. Kur tavo batai?

— Tau taip pat labo ryto, — gaižiai atsakiau.

— Labos dienos, — pataisė jis, iškalbingai žvilgteldamas į saulę. Jau ketinau praeiti pro jį į „Eolianą“, bet Deočas kilstelėjo ranką ir mane sustabdė. — Deja, ji jau išėjo.

— Juodas... prakeiktas... mėšlas... — staiga išsikvėpiau, buvau per daug pavargęs, kad deramai prakeikčiau savo dalią.

Deočo veidas dvelkė užuojauta.

— Ji teiravosi apie tave, — guodžiamai tarė jis. — Ir ilgokai laukė, beveik valandą. Nebuvau matęs, kad ji tiek laiko ramiai išsėdėtų.

— Ji išėjo viena?

Deočas nuleido akis į variniu grašiu žaidžiančias savo rankas.

— Ji tikrai ne iš tų merginų, kurios ilgai būna vienos... — Jis vėl užjaučiamai į mane pažiūrėjo. — Kelis ji pavarė šalin, bet paskui išėjo su vienu vyruku. Bet nemanau, kad ji iš tikrųjų su juo, jei supranti, ką turiu omeny. Ji ieško globėjo, o tas tipas atrodė kaip vienas iš tokių. Žilaplaukis, turtingas, na, pats juos žinai.

Atsidusau.

— Jei kartais ją pamatytum, pasakyk, kad... — nutilau bandydamas sugalvoti, kaip paaiškinti, kas man šiandien nutiko. — Ar galėsi padaryti, kad „neįveikiamos kliūtys“ skambėtų kiek poetiškiau?

— Manau, galėsiu. Nupasakosiu, kaip gailiai atrodei, ir kad buvai basas. Padėsiu gerus tvirtus pamatus tolesniam tavo šunuodegiavimui.

Prieš savo valią nusišypsojau:

— Ačiū.

— Gal galiu nupirkti tau išgerti? — paklausė Deočas. — Paprastai taip anksti negeriu, bet visad galiu padaryti išimtį dėl draugo.

Papurčiau galvą.

— Turiu grįžti. Reikalai.

Kai paršlubčiojau į Ankerio smuklę, visa salė dūzgė nuo susijaudinusių gaisrą Žvejykloje aptariančiųjų balsų. Nenorėdamas atsakinėti į jokius klausimus, nuslinkau prie atokaus stalo ir paprašiau vienos iš padavėjų atnešti dubenėlį sriubos ir duonos.

Valgant mano išlavintos mėgėjo slapta pasiklausyti ausys gaudė žmonių pasakojimų apie šiandienos įvykius nuotrupas. Ir tik tada, girdėdamas viską iš svetimų lūpų, supratau, ką padariau.

Buvau jau įpratęs, kad žmonės apie mane šneka. Kaip jau minėjau, negailėjau pastangų puoselėti savo reputaciją. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Tai buvo tikra. Istorija jau spėjo aplipti pagražinančiomis detalėmis, tačiau esmė išliko: aš puoliau į liepsnas ir išnešiau iš jų Felą. Aš ją išgelbėjau. Visai kaip Narsusis Princas pasakose.

Šitaip pirmą kartą pajutau buvimo herojumi skonį. Ir pastebėjau, kad jis man visai patinka. ŠEŠIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Rankų klausimas

Papietavęs pas Ankerį, nutariau grįžti į Žvejyklą ir pažiūrėti, kokio masto žala padaryta. Mano nugirstuose pasakojimuose buvo kalbama, kad ugnį pavyko sutramdyti labai greitai. Jei tai teisybė, gal netgi galėsiu užbaigti savo mėlynus spinduolius. Jei ne, bent paieškosiu pamesto apsiausto.

Mano nuostabai, didžioji dalis Žvejyklos nuo gaisro beveik nenukentėjo. Sugriautas buvo tik šiaurrytinis dirbtuvių kampas: iš jo liko tik suskilusių akmenų, stiklo ir pelenų krūva. Karščio ištirpdytas varis ir sidabras aptekėjo grindis bei aplūžusius stalviršius, tad dabar ten buvo ryškios sustingusio metalo balos.

Labiau nei šios lūženos kėlė nerimą tai, kad dirbtuves radau tuščias. Mačiau jas tokias pirmą kartą. Pabeldžiau į Kilvino kabineto duris, paskui žvilgtelėjau vidun. Tuščia. Ką gi, tuomet viskas aišku: be Kilvino, nėra kam organizuoti tvarkymo darbų.

Pabaigti daryti spinduolius prireikė kelių valandų daugiau nei tikėjausi. Patirti sužalojimai blaškė dėmesį, o dėl apibintuoto nykščio ranka pasidarė kiek negrabi. Kaip ir beveik visiems artefaktoriaus darbams, šiam reikėjo dviejų įgudusių rankų. Net plonas tvarstis kėlė didelių nepatogumų.

Vis dėlto pavyko baigti darbą be susižalojimų. Kai ruošiausi patikrinti spinduolius, išgirdau koridoriuje siaru kalba besikeikiantį Kilviną. Žvilgtelėjęs per petį, pamačiau jį įtrepsintį pro duris ir einantį savo kabineto link; jam iš paskos sekė vienas iš magistro Arvilo gilerių.

Uždariau laboratorinę spintą ir nuėjau prie Kilvino kabineto, atidžiai žiūrėdamas, kur statau basas kojas. Pro langą pamačiau, kad magistro rankos, kuriomis jis mojavo lyg varnas baidantis ūkininkas, beveik iki alkūnių aptvarstytos baltu bintu.

— Pakaks, — tarė jis. — Aš pats jomis pasirūpinsiu.

Gileris bandė patvarkyti tvarstį, tačiau Kilvinas atitraukė rankas, paskui jas aukštai iškėlė, kad tas negalėtų pasiekti.

— Lhinsatva. Sakau juk — pakaks. — Gileris kažką atsakė, tačiau taip tyliai, kad nenugirdau, tuo tarpu Kilvinas vėl papurtė galvą. — Ne. Ir daugiau jokių vaistų. Ir taip užtektinai pramiegojau.

Magistras pamojo man užeiti į vidų.

— E’lire Kvoutai, man reikia su tavim pasikalbėti.

Nežinodamas, ko tikėtis, įžengiau į kabinetą. Kilvinas niūriai dėbtelėjo į mane.

— Kaip manai, ką aš radau užgesinus gaisrą? — paklausė jis, rodydamas į ant jo darbastalio gulintį juodo audinio gumulą. Magistras apibintuota ranka atsargiai kilstelėjo jį už krašto, ir supratau, kad tai mano apsiausto nuodegos. Kilvinas stipriai papurtė tą krūvą ir stalu lėtai nusirito mano rankinė lempa.

— Kalbėjome apie tavo vagių lempą ne daugiau kaip prieš dvi dienas. O šiandien aš aptinku tą daiktą ten, kur jį gali nusičiupti kiekvienas įtartinas tipas. — Kilvinas piktai pažvelgė į mane. — Kaip pasiteisinsi?

— Atleiskit, magistre Kilvinai, — žioptelėjau. — Aš buvau... Jie mane nunešė...

Vis dar taip pat rūsčiai jis pažvelgė į mano kojas.

— Ir kodėl tu neapsiavęs? Net e’lirui turėtų būti aišku, kad tokioje vietoje basam vaikščioti nedera. Pastaruoju metu elgiesi visai neapgalvotai. Mane tai liūdina.

Ėmiau kažką murmėti bandydamas pasiteisinti, bet staiga Kilvino veide piktą vypsnį pakeitė šypsena.

— Aš, žinoma, juokauju, — švelniai tarė jis. — Esu be galo tau dėkingas, kad ištraukei iš ugnies nagų re’larę Felą. — Jis ištiesė ranką paplekšnoti man per petį, bet išvydęs tvarsčius persigalvojo.

Man taip palengvėjo, kad net suglebo kūnas. Pakėliau nuo stalo lempą ir pavarčiau delnuose. Rodos, jai nepakenkė nei ugnies karštis, nei kauldeguto ėdumas.

Kilvinas padėjo ant stalo maišelį.

— Šiuos daiktus taip pat radome tavo apsiauste, — tarė jis. — Daug daiktų. Tavo kišenės buvo prigrūstos kaip skardininko ryšulys.

— Jūs, regis, geros nuotaikos, magistre Kilvinai, — prabilau atsargiai, spėliodamas, kokių nuskausminamųjų jam davė Medikoje.

— Tai jau taip, — linksmai atsakė jis. — Žinai tokią patarlę: Chan Vaen edan Kote?

Pabandžiau mintyse išversti, bet nepavyko:

— Septyneri metai... Nežinau, ką reiškia Kote.

— „Tikėkis nelaimės kas septynerius metus“, — paaiškino Kilvinas. — Tai sena patarlė, ir gana teisinga. Šį kartą dvejus metus vėlavome. — Jis mostelėjo apibintuota ranka į nuolaužas dirbtuvėje. — O dabar, kai bėda atėjo, pasirodė, kad ji ne tokia ir didelė. Mano lempos sveikos. Niekas nežuvo. Iš visų smulkių sužalojimų rimčiausi manieji — kaip ir turi būti.

Pažvelgiau į Kilvino tvarsčius ir pajutau, kaip nuo minties, jog nukentėjo jo įgudusios artefaktoriaus rankos, susitraukia skrandis.

— Ar stipriai susižalojote? — paklausiau nedrąsiai.

— Antro laipsnio nudegimai, — atsakė Kilvinas ir numojo ranka į mano užuojautos šūksnį jam dar nespėjus išsiveržti iš gerklės. — Viso labo pūslės. Skausminga, bet nei apanglėjimo, nei ilgalaikio nejudrumo. — Jis piktai atsiduso. — Visgi tris prakeiktus tarpsnius negalėsiu deramai atlikti jokio darbo.

— Jeigu jums reikia rankų, galiu paskolinti savąsias, magistre Kilvinai.

Jis pagarbiai linktelėjo.

— Kilnus pasiūlymas, e’lire. Ir, jei tai būtų tik rankų klausimas, aš jį priimčiau. Bet didžioji mano darbo dalis susiję su sigaldrija, tad patikėti jį e’lirui būtų... — Kilvinas akimirką nutilo, rūpestingai rinkdamasis kitą žodį, — neišmintinga.

— Tokiu atveju pakelkite mane į re’larus, magistre Kilvinai, — tariau nusišypsodamas. — Tuomet geriau jums pagelbėsiu.

Jis sukikeno savo žemu balsu.

— Kodėl gi ne. Jei ir toliau taip gerai dirbsi.

Nutariau negundyti likimo ir keisti temą:

— Kas nutiko rezervuarui?

— Per daug atšalo, — atsakė Kilvinas. — Metalas buvo tik apvalkalas, kuris saugojo stiklinę talpyklą viduje ir palaikė žemą temperatūrą. Spėju, kad buvo pažeista rezervuaro sigaldrija ir jis vis labiau vėso. Kai reaktyvas užšalo...

Pagaliau viską supratau:

— Sprogo stiklinė talpykla. Kaip sušalęs alaus butelis. O paskui reaktyvas prasigraužė pro metalą.

Kilvinas linktelėjo.

— Džaksimas ilgam užsitraukė mano rūstybę, — niūriai pasakė magistras. — Jis sakė, kad tu atkreipei į tai jo dėmesį.

— Buvau tikras, kad visas pastatas sudegs iki pamatų, — tariau. — Net neįsivaizduoju, kaip jums pavyko taip lengvai pažaboti ugnį.

— Lengvai? — perklausė vėl kiek pralinksmėjęs Kilvinas. — Kad greitai — sutinku. Bet nepasakyčiau, kad tai buvo lengva.

— Vis dėlto — kaip jums tai pavyko?

Jis nusišypsojo.

— Geras klausimas. O kaip tau atrodo?

— Na, girdėjau vieną studentą pasakojant, kad jūs išėjote iš kabineto ir, tarsi Taborlinas Didysis, ištarėte ugnies vardą. Jūs pasakėte: „Ugnie, nurimk“, — ir ji pakluso.

Kilvinas nusikvatojo.

— Man patinka ši istorija, — tarė jis plačiai šypsodamasis visu barzdotu veidu. — Bet ir aš tau turiu klausimą. Kaip tu perbėgai ugnį? Šis reaktyvas dega labai stipria liepsna. Kaip tu nesudegei?

— Aš pasinaudojau vandenpurkščiu, magistre. Susidrėkinau.

Kilvinas susimąstė.

— Džaksimas matė, kaip šokai į ugnį vos po kelių akimirkų išsiliejus reaktyvui. Vanduo iš bako teka greitai, bet ne taip greitai.

— Deja, buvau priverstas jį sudaužyti, magistre Kilvinai. Nemačiau kitos išeities.

Kilvinas prisimerkęs pažvelgė pro kabineto langą, paskui suraukė antakius ir nuėjo į kitą dirbtuvių galą prie sudaužyto vandenpurkščio. Ten jis atsiklaupė ir apibintuotais pirštais pakėlė rantytą stiklo šukę.

— Vardan visų keturių pusių, e’lire Kvoutai, kaip tu sugebėjai sudaužyti mano vandenpurkštį?

Jis buvo toks suglumęs, kad net susijuokiau.

— Na, pasak kai kurių studentų, aš pramušiau jį vienu vieninteliu savo galingos rankos smūgiu.

Kilvinas išsišiepė.

— Ši istorija man taip pat patinka, bet aš ja netikiu.

— Patikimesni šaltiniai tvirtina, kad panaudojau nuo artimiausio stalo prigriebtą geležinį strypą.

Magistras papurtė galvą.

— Tu šaunus vaikinas, bet tą dvigubo grūdinimo stiklą aš pagaminau savo rankomis. Net plačiapečiam Kamarui nepavyko jo sudaužyti kalvio kūju. — Jis numetė šukę ir atsistojo. — Tegul kiti kalba, ką nori, bet tarp mūsų tenebūna paslapčių.

— Anokia čia paslaptis, — atsakiau. — Žinau dvigubo grūdinimo stiklo sigaldriją. Ką galiu sukurti, tą galiu ir sunaikinti.

— Bet kas buvo tavo šaltinis? — paklausė Kilvinas. — Tu negalėjai per tokį trumpą laiką ką nors paruošti... — Iškėliau apibintuotą nykštį. — Kraujas, — tarė jis nustebęs. — Savo kraujo šilumos naudojimą būtų galima vadinti neatsargumu, e’lire Kvoutai. O kaip sujungiminis peršalimas? O jei būtum patyręs hipoterminį šoką?

— Nelabai turėjau iš ko rinktis, magistre, — atsakiau.

Kilvinas mąsliai linktelėjo.

— Sunaikinti mano gaminį naudojant tik kraują — gana įspūdinga. — Jis ketino pasiglostyti barzdą, bet tvarsčiai neleido to padaryti, tai tik suirzo ir suraukė antakius.

— O jūs, magistre Kilvinai? Kaip jūs suvaldėte gaisrą?

— Ugnies vardo nenaudojau, — prisipažino jis. — Būtume čia turėję Elodiną, viskas būtų buvę paprasčiau. Bet aš nežinau ugnies vardo, tad veikiau savo nuožiūra.

Įdėmiai pažvelgiau į magistrą nesuprasdamas, ar jis kalba rimtai, ar vėl pokštauja. Kartais būdavo sunku suvokti, kada Kilvinas juokauja, nes jis tai darydavo kuo rimčiausiu veidu.

— Elodinas žino ugnies vardą?

Kilvinas linktelėjo.

— Universitete jį žinančių yra gal du ar trys — šiaip ar taip, Elodinas tikrai vienas iš jų.

— Ugnies vardas, — pakartojau lėtai. — Ir jie gali, tarsi Taborlinas Didysis, iškviesti ugnį, o ugnis darys, ką jie lieps?

Kilvinas vėl linktelėjo.

— Bet juk taip būna tik padavimuose!

Jis linksmai į mane pažvelgė.

— O iš kur, tavo manymu, atsiranda padavimai, e’lire Kvoutai? Visų jų šaknys gilios ir suleistos į tikrovės dirvą.

— O kas tai per vardas? Kaip visa tai veikia?

Kilvinas padvejojo, paskui gūžtelėjo savo galingais pečiais.

— Šia kalba tai paaiškinti sudėtinga. Kaip ir bet kuria kita. Paklausk Elodino — jis pratęs mokyti šitų dalykų.

Apie Elodino gebėjimus mokyti žinojau iš pirmų lūpų.

— Vis dėlto, kaip jūs sustabdėte gaisrą?

— Čia jokia paslaptis, — atsakė Kilvinas. — Nelaimingų atsitikimų atvejams laikau savo kabinete buteliuką kauldeguto reaktyvo. Panaudojau jį kaip jungties priemonę ir ištraukiau iš išsiliejusio skysčio karštį. Nutekėjęs reaktyvas atšalo tiek, kad nebegalėjo virti, o tvyrojęs rūkas sudegė. Diduma skysčio nutekėjo pro latakų groteles, o tai, kas liko, Džaksimas su kitais užbėrė kalkėm ir smėliu.

— Jūs turbūt juokaujate, — pasakiau. — Čia juk buvo tikra krosnis. Jūs negalėjote ištraukti šitiek taumų karščio. Kur jį būtumėt nukreipęs?

— Kaip tik tokių nelaimių atvejams laikau tuščią karščiaėdį. Iš visų galimų bėdų, kurioms esu pasirengęs, gaisras — pati mažiausia.

Numojau ranka į tokius jo paaiškinimus.

— Net jei taip, vis tiek negalėjo to būti. Ten buvo gal... — Norėjau apskaičiuoti, kiek karščio Kilvinui būtų tekę perkelti, bet čia pat užstrigau, net nežinodamas, nuo ko pradėti.

— Pagal mano apytikrius skaičiavimus — aštuoni šimtai penkiasdešimt milijonų taumų, — tarė Kilvinas. — Tikslesnį skaičių sužinosime patikrinę spąstus.

Tiesiog praradau amą.

— Bet... kaip?

— Greitai, — jis reikšmingai mostelėjo apibintuotomis rankomis, — bet nelengvai. ŠEŠIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Amžinai besikeičiantis vėjas

Visą kitą dieną pravaikščiojau basas, be apsiausto, kamuojamas liūdnų minčių apie savo gyvenimą. Suvokus tikrąją padėtį naujasis herojaus vaidmuo greitai prarado žavesį. Beturėjau vieną drabužių pamainą, o ir tie patys labiau priminė skarmalus. Mano nudegimai nebuvo stiprūs, tačiau be paliovos skaudėjo. Neturėjau pinigų nei nuskausminamiesiems, nei naujiems drabužiams. Kramčiau gluosnio žievę, ir ji buvo karti kaip mano nuotaika.

Skurdas man buvo lyg akmuo po kaklu. Aš ir vėl aiškiai suvokiau, kuo skiriuosi nuo kitų studentų. Visi įstojusieji į Universitetą už pečių turėjo atramą, kuri juos prilaikytų griūvant. Simo tėvai buvo Aturano didikai. Vilas buvo kilęs iš turtingos Saldos pirklių šeimos. Pašlijus reikalams jie galėtų pasiskolinti pinigų savo šeimų vardu arba tiesiog parašyti laišką į namus.

O aš netgi negaliu nusipirkti naujų batų. Turiu tik vienus marškinius. Kaip galiu viltis likti Universitete dar kelerius metus, būtinus norint tapti visateisiu arkanistu? Kaip aš galiu tikėtis aukštesnio rango, jei neturiu teisės lankytis Archyvuose?

Apie pusiaudienį mano nuotaika pasidarė tokia niūri, kad pietaujant atžariai kalbėjau su Simu ir mes susiriejome lyg sena sutuoktinių porelė. Vilemas nesikišo ir nepakėlė akių nuo maisto. Galiausiai, akivaizdžiai norėdami išsklaidyti mano bjaurią nuotaiką, jie pasiūlė rytojaus vakarą persikelti per upę pažiūrėti „Trijų grašių už norą“. Sutikau, nes buvau girdėjęs, kad aktoriai čia laikosi Feltemio originalo, o ne vienos iš sutrumpintų kūrinio versijų. Be to, ši pjesė, sklidina juodojo humoro, tragizmo ir išdavystės, puikiai tiko mano būsenai.

Po pietų sužinojau, kad Kilvinas jau pardavė pusę mano mėlynųjų spinduolių. Kadangi artimiausiu metu niekas šių įtaisų gaminti nesirengė, jų kaina buvo aukšta, ir mano daliai teko kiek daugiau nei pusantro talento. Įtariau, kad Kilvinas truputį išpūtė kainą, ir tai šiek kiek užgavo mano išdidumą, tačiau buvau tokioje padėtyje, kad negalėjau žiūrėti į dantis dovanotam arkliui.

Bet net ir tai nepakėlė ūpo. Dabar jau galėjau nusipirkti batus ir panešiotą apsiaustą. Jei likusią trimestro dalį dirbsiu kaip arklys, gal netgi sugebėsiu užsidirbti tiek, kad pakaktų palūkanoms Devi ir mokesčiui už mokslą. Tačiau ir ši mintis manęs nepradžiugino. Geriau nei kada nors suvokiau savo įtemptą padėtį. Buvau per plauką nuo katastrofos.

Nuotaika vis labiau gedo, tad nutariau praleisti sudėtingesniosios simpatijos paskaitą ir keliauti per upę į Imrę. Bent truputėlį pakelti ūpą galėjo tik viltis pamatyti Deną. Juk dar jai nepasiaiškinau, kodėl nenuėjau į mūsų pasimatymą.

Eidamas į „Eolianą“ nusipirkau pusbačius — ir patogius vaikščioti, ir pakankamai šiltus artėjant žiemai. Tai ir vėl beveik ištuštino mano kapšelį. Išėjęs iš batsiuvio parduotuvės paniuręs suskaičiavau likusius pinigus: trys jotai ir vienas drabas. Net gyvendamas Tarbeano gatvėse buvau turtingesnis...

— Šiandien tu pačiu laiku, — tarė Deočas, pamatęs mane artėjantį prie „Eoliano“. — Kai kas tavęs laukia.

Kvailai išsišiepiau ir paplekšnojęs jam per petį įėjau vidun.

Vietoj Denos išvydau Felą. Ji sėdėjo prie stalo ir šnekučiavosi su šalia stovinčiu Stančionu. Pastebėjęs mane, Stančionas pamojo ranka ir patraukė į savo įprastinę vietą prie baro, lengvai paplojęs man per petį prasilenkiant.

Mane pamačiusi Fela pašoko ir puolė artyn. Akimirką maniau, kad tuoj atsidursiu jos glėbyje ir mes atrodysime lyg po ilgo nesimatymo susitikę įsimylėjėliai iš nuvalkiotų aturaniškų tragedijų. Bet Fela staiga sustojo, jos juodi plaukai suliūliavo apie galvą. Ji buvo graži kaip visada, tik virš išsišovusio skruostikaulio pastebėjau didelę violetinę mėlynę.

— O, ne, — tariau užjaučiamai, prisidėdamas ranką prie skruosto. — Užsigavai krisdama, kai tave išmečiau? Labai apgailestauju.

Fela nepatikliai pažvelgė į mane ir nusijuokė.

— Apgailestauji, kad ištraukei mane iš liepsnojančio pragaro?

— Tik dėl tos dalies, kai praradau sąmonę ir paleidau tave iš rankų. Gryna kvailystė. Užmiršau sulaikyti kvėpavimą ir prisirijau nuodingo oro. Dar ką nors užsigavai?

— Nieko, ką galėčiau tau parodyti viešumoje. — Ji kreivai šyptelėjo ir pajudino savo klubus taip, kad man beliko tik sutrikti.

— Viliuosi, nieko labai baisaus?

Fela nutaisė piktą veidą.

— Na, taip. Bet, tikiuosi, kitą kartą susitvarkysi geriau. Kai merginai gelbėjama gyvybė, ji tikisi švelnesnio elgesio.

— Teisybė, — tariau atsipalaiduodamas. — Tarkim, tai buvo treniruotė.

Vienam širdies dūžiui stojo tyla, o Felos šypsena kiek išblėso. Ji ištiesė į mane ranką, paskui sudvejojo ir nuleido ją prie šono.

— Rimtai kalbant, Kvoutai, aš... Tai buvo baisiausia akimirka mano gyvenime. Visur aplink ugnis...

Fela nuleido akis.

— Žinojau, kad teks mirti. Tikrai. Bet stovėjau vietoje kaip... kaip koks išgąsdintas triušis. — Ji pakėlė akis. Jose žibėjo tramdomos ašaros, bet veide vėl nušvito kaip visada žavi šypsena. — Paskui atsiradai tu, bėgantis per ugnį. Tai buvo nuostabiausias kada nors mano regėtas dalykas. Buvai lyg... esi matęs „Daeoniką“?

Linktelėjau ir nusišypsojau.

— Buvai lyg iš pragaro išnirstantis Tarsusas. Atbėgai per ugnį, ir aš supratau, kad dabar viskas bus gerai. — Fela žengė pusžingsnį prie manęs ir uždėjo delną ant mano rankos. Per marškinius pajutau jos šilumą. — Žinojau, kad teks ten mirti... — sumišusi ji nutilo. — Jau pradedu kartotis.

Papurčiau galvą.

— Netiesa. Aš mačiau tave. Tu ieškojai išsigelbėjimo.

— Ne. Aš tiesiog stovėjau. Kaip viena tų kvailų mergiočių iš pasakų, kurias skaitydavo mama. Visad jų nekenčiau, klausdavau: „Kodėl ji neišstūmė raganos pro langą? Kodėl ji neužnuodijo žmogėdros maisto?“ — Fela žiūrėjo sau į kojas, užkritę plaukai paslėpė jos veidą. Kalbėjo vis tyliau, kol galiausiai balsas pasidarė vos girdimas, tarsi atodūsis. — „Kodėl ji tiesiog sėdi ir laukia, kol ją išgelbės? Kodėl ji nebando gelbėtis pati?“

Paėmiau Felą už rankos, tikėdamasis, kad tai ją nuramins. Ir čia pat šį tą pastebėjau. Jos ranka nebuvo gležna ir trapi, kaip tikėjausi. Tai buvo stipri įdiržusi skulptoriaus, žinančio, ką reiškia ilgos sunkaus darbo su kūju ir kaltu valandos, ranka.

— Čia tau ne kokios mergelės rankutė, — suburbėjau.

Fela pakėlė į mane nuo ašarų blizgančias akis, paskui tarsi nusijuokė, tarsi sukūkčiojo:

— Aš... ką?

Suvokęs, ką pasakiau, nuraudau iš sumišimo, tačiau nedvejodamas tęsiau:

— Alpstančios princesės, kurios sėdi, neria ir laukia, kol princas jas išgelbės, tokių rankų neturi. Tai ranka moters, kuri pabėgtų į laisvę nusileidusi iš savo plaukų nupinta virve arba nužudytų ją pagrobusį žmogėdrą, kol tas miega. — Pažvelgiau jai į akis. — Ir tai ranka moters, kuri man nesant būtų pati perbėgusi ugnį. Galbūt ji būtų apdegusi, tačiau išsigelbėjusi.

Pakėliau Felos ranką prie lūpų ir pabučiavau. Atrodė, būtent tai dabar dera padaryti.

— Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad aš ten buvau ir galėjau tau padėti, — tariau nusišypsojęs. — Vadinasi... kaip Tarsusas?

Fela vėl akinamai nusišypsojo.

— Kaip Tarsusas, Narsusis Princas ir Orenas Velsaiteris viename asmenyje, — atsakė juokdamasi, paskui čiupo mane už rankos. — Eime. Turiu tau kai ką.

Fela nusitempė mane prie savo staliuko ir padavė susukto audeklo ryšulį.

— Paklausiau Vilo su Simu, ką galėčiau tau padovanoti... Turėtų tikti... — Ji staiga susidrovėjo ir nutilo.

Tai buvo apsiaustas. Tamsiai žalios spalvos, iš brangios medžiagos, puikiai sukirptas. Pirktas tikrai ne iš pravažiuojančio skudurininko. Negalėjau nė svajoti kada nors pats nusipirkti tokį drabužį.

— Paprašiau siuvėjo, kad prisiūtų mažų kišenyčių, — jaudindamasi tarė Fela. — Vilas su Simu sakė, kad tai labai svarbu.

— Nuostabu, — pasakiau.

Ji vėl nušvito šypsena.

— Man teko spėti tavo dydį, — prisipažino Fela. — Pažiūrėkim, ar tinka. — Ji paėmė apsiaustą ir priėjusi arčiau išskleidė jį virš mano pečių taip, kad buvau beveik apkabintas.

Stovėjau, pasak Felos, lyg išgąsdintas triušis. Mergina buvo taip arti, kad jutau jos kūno šilumą, o kai ji prisišliejo patvarkyti apsiausto ties pečiais, krūtis glustelėjo prie mano rankos. Sustingau lyg statula. Per Felos petį pastebėjau, kaip išsišiepia tarpdurį ramstantis Deočas.

Fela atsitraukė, kritiškai mane nužvelgė, paskui vėl priėjo ir pataisė apsiaustą, kad geriau gultų ant krūtinės.

— Tinka, — tarė ji. — Spalva paryškina tavo akis. Nors joms to ir nereikia. Nieko žalesnio už jas šiandien dar nemačiau. Kaip pavasario gabalėlis.

Kai Fela vėl atsitraukė pasigerėti savo darbu, pastebėjau pro „Eoliano“ paradines duris išeinantį pažįstamą siluetą. Dena. Mačiau jos profilį tik akies krašteliu, bet pažinau ją lygiai taip pat neabejotinai, kaip pažinčiau savo rankas. Galėjau tik spėlioti, ką ji matė ir kokias iš to padarė išvadas.

Pirmas mano impulsas buvo lėkti pro duris paskui Deną. Paaiškinti, kodėl neatėjau į mūsų pasimatymą prieš dvi dienas. Atsiprašyti. Paaiškinti, kad mane apkabinusi mergina teikia man dovaną, ir nieko daugiau.

Fela išlygino apsiaustą man ant peties ir pakėlė akis, kurios dar prieš akimirką blizgėjo nuo ašarų.

— Tinka idealiai, — tariau čiupinėdamas medžiagą ir atlapodamas apsiaustą. — Labai ačiū, bet nereikėjo — tai gerokai daugiau, nei aš nusipelniau.

— Norėjau parodyti, kokia esu dėkinga už tai, ką dėl manęs padarei. — Fela vėl palietė mano ranką. — Ši dovanėlė — niekniekis. Jei galiu tavo labui ką nors padaryti... bet kokią paslaugą... tiesiog pasakyk... — Ji nutilo ir pažvelgė į mane neramiu žvilgsniu. — Tu gerai jautiesi?

Žvilgtelėjau į duris jai už nugaros. Dena jau gali būti balažin kur. Niekada jos nesurasiu.

— Kuo puikiausiai, — sumelavau.

Fela pavaišino mane gėrimu ir mes valandėlę paplepėjome. Nustebęs sužinojau, kad ji kelis pastaruosius mėnesius dirba su Elodinu. Ji daro jam kažkokią skulptūrą, o mainais jis retkarčiais ją moko. Fela vartydama akis pasakojo, kaip Elodinas kartą pažadino ją vidury nakties ir nusivedė į apleistą karjerą šiaurinėje miesto dalyje. Ten jis įdėjo į jos batus šlapio molio ir privertė šitaip vaikščioti visą dieną. Jis net... Fela paraudusi papurtė galvą ir nutraukė pasakojimą. Man buvo smalsu, tačiau nenorėjau jos gluminti, tad nebeklausinėjau, ir mes tik priėjome prie bendros nuomonės, kad Elodinas pusiau pamišęs.

Visą tą laiką sėdėjau atsisukęs į duris, veltui vildamasis, kad Dena grįš ir aš galėsiu jai viską paaiškinti.

Galiausiai Fela išėjo į Universitetą, kur jos laukė abstrakčiosios matematikos paskaita. Tuo tarpu aš likau „Eoliane“ siurbčioti savo gėrimo ir sukti galvą, kaip pataisyti visą šią su Dena susiklosčiusią padėtį. Norėjosi prisiliuobti ir pakrapnoti girtomis ašaromis, tačiau neleido kišenė, tad saulei leidžiantis teko klibikščiuoti atgal į kitą upės pusę.

Ruošiausi savo įprastiniam žygiui ant Pagrindinio pastato stogo, ir staiga suvokiau Kilvino pasakytų žodžių prasmę: didžioji dalis kauldeguto sutekėjo pro groteles....

Auri. Ji gyvena požeminiuose Universiteto tuneliuose. Pasileidau bėgti į Mediką visu greičiu, kokį tik galėjau išspausti savo pavargusiomis ir skaudančiomis kojomis. Pusiaukelėje nusišypsojo laimė — pastebėjau kiemelį kertančią Molą. Kad atkreipčiau jos dėmesį, sušukau ir pamojau ranka.

Man priėjus Molą įtariai mane nužvelgė.

— Tikiuosi, neketini man dainuoti serenadų?

Sumišęs pasitaisiau liutnios dėklo diržą ir papurčiau galvą.

— Noriu paslaugos, — atsakiau. — Vienas mano draugas gali būti sužeistas.

Molą pavargusi atsiduso.

— Tau derėtų...

— Negaliu prašyti pagalbos Medikoje. — Pasistengiau, kad mano balse būtų nerimo. — Prašau, Molą. Pažadu, tai netruks ilgiau kaip pusvalandį, bet reikia eiti tuoj pat. Bijau, kad nebūtų per vėlu.

Kažkas mano balse ją įtikino.

— Nuo ko nukentėjo tavo draugas?

— Gal nuo ugnies, gal nuo rūgšties ar dūmų. Kaip ir visi, kurie vakar pateko į gaisrą Žvejykloje. Tik galbūt labiau.

Molą sukruto.

— Einu, pasiimsiu instrumentus iš kambario.

— Jei nieko prieš, palauksiu tavęs čia, — tariau sėsdamasis ant artimiausio suolelio. — Su manim tik ilgiau truksi.

Taigi laukiau Molos, bandydamas nepaisyti nudegimų ir sutrenkimų maudulio, o kai ji grįžo, nusivedžiau prie pietvakarinės Pagrindinio pastato dalies, kur palei sieną kilo trys dekoratyviniai dūmtraukiai.

— Šitais užsiropšime ant stogo.

Molą smalsiai į mane pažvelgė, bet, regis, nutarė kol kas nieko neklausinėti.

Ėmiau pamažu ropštis vamzdžiu, rankomis ir kojomis kibdamasis į išsikišusius sienos akmenis. Tai buvo vienas lengviausių kelių patekti ant Pagrindinio pastato stogo. Pasirinkau jį iš dalies todėl, kad abejojau Molos karstymosi gebėjimais, o iš dalies todėl, kad dėl savo sužalojimų ir pats nesijaučiau labai sportiškas.

Molą užlipo ant stogo man iš paskos. Ji tebevilkėjo tamsią Medikos uniformą, bet ant viršaus buvo užsimetusi kambaryje pasiimtą pilką apsiaustą. Kad eitume saugiausiomis Pagrindinio pastato stogo vietomis, vedžiau Molą aplinkiniu keliu — jį mums apšvietė giedrame danguje kabantis mėnulio pjautuvas.

— Jei tavęs nepažinočiau, — tarė Molą mums apeinant aukštą plytinį kaminą, — pagalvočiau, kad bandai nusivilioti mane į atokią vietą turėdamas nedorų ketinimų.

— O kodėl manai, kad yra kitaip? — linksmai paklausiau.

— Tu nepanašus į tokį, — atsakė ji. — Be to, vos paeini. Jei bandytum iškrėsti ką nors panašaus, tiesiog nustumčiau tave nuo stogo.

— Pataikauji mano savimeilei, — sukikenau. — Be vargo nušveistum mane į apačią net jei nebūčiau pusiau luošas.

Užkliuvau už nepastebėtos iškyšos ir, kadangi apdaužyto kūno reakcija buvo sulėtėjusi, vos nenukritau. Atsisėdau ant kiek iškilesnės stogo dalies ir palaukiau, kol nustos svaigti galva.

— Tu gerai jautiesi? — paklausė Molą.

— Turbūt ne, — atsakiau per vargus atsistodamas. — Jau netoli — už kito stogo. Bus geriau, jei kol kas tyliai pastovėsi atokiau. Dėl viso pikto.

Priėjau prie stogo krašto. Apžvelgiau krūmus ir obelį apačioje. Langai tamsavo.

— Auri? — pašaukiau tyliai. — Tu ten? — Palaukiau, su kiekviena akimirka vis labiau nerimaudamas. — Auri, tu sužeista?

Jokio atsako. Panosėje nusikeikiau.

Molą sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Na, manau, buvau užtektinai kantri. Malonėk pasakyti, kas čia vyksta.

— Sek paskui mane ir aš viską paaiškinsiu.

Patraukiau prie obels ir pradėjau atsargiai leistis žemyn. Apėjęs krūmus, atsidūriau prie geležinių grotelių. Iš ten sklido kauldeguto skleidžiamas amoniako kvapas — nestiprus, tačiau pastovus. Trūktelėjau groteles ir per kelis colius pakėliau, bet paskui jos užstrigo.

— Prieš kelis mėnesius susidraugavau čia su vienu žmogumi, — tariau nervingai grabinėdamas grotelių virbus. — Ji gyvena apačioje. Bijau, kad ji galėjo nukentėti per gaisrą. Didžioji dalis reaktyvo sutekėjo į latakus Žvejykloje.

Molą akimirką tylėjo.

— Atrodo, tu rimtai.

Grabaliojau tamsą po grotelėmis, bandydamas suprasti, kaip Auri jas uždaro.

— Koks žmogus ten gali gyventi?

— Įbaugintas žmogus, — atsakiau. — Žmogus, kuris bijo triukšmo, kitų žmonių ir atviro dangaus. Beveik mėnesį įkalbinėjau ją išlįsti iš tunelių, o prieiti ir pasikalbėti — dar ilgiau.

Molą atsiduso.

— Jei neprieštarausi, aš prisėsiu. — Ji nuėjo prie suolelio. — Visą dieną ant kojų.

Toliau grabinėjau groteles, bet, kad ir kiek bandžiau, velkės rasti nepavyko. Vis labiau irzdamas čiupau už virbų ir iš visų jėgų patraukiau, paskui dar ir dar kartą. Pasigirdo keli aidūs metaliniai trinktelėjimai, bet grotelės nepasidavė.

— Kvoutai?

Pakėliau galvą ir pamačiau Auri siluetą: ji stovėjo ant stogo krašto, apgaubta naktinio dangaus, aplink galvą besiplaikstančiu plonyčių plaukų debesėliu.

— Auri! — Įtampa staiga atslūgo, ir aš pasijutau nuvargęs bei suglebęs. — Kur tu buvai?

— Ten buvo debesys, — atsakė ji paprastai, eidama stogo kraštu prie obels. — Tad išėjau ieškoti tavęs ant visa ko viršaus. Bet pasirodė mėnulis, tad grįžtu atgal.

Auri nusliuogė obelimi žemyn, bet čia pamatė ant suolelio sėdinčią į apsiaustą susisukusią Molą ir sustingo vietoje.

— Atsivedžiau į svečius draugą, Auri, — tariau kiek galėdamas švelniau ir romiau. — Tikiuosi, neprieštarauji.

Ilga pauzė.

— Ar jis geras?

— Tai ji. Ir ji gera.

Auri šiek tiek nusiramino ir žengė kelis žingsnius prie manęs.

— Nešiau tau plunksną, kurioje buvo pavasario vėjas, bet, kadangi vėlavai... — ji rimtai pažvelgė į mane, — vietoj jos gausi monetą. — Auri ištiesė ranką, joje tarp smiliaus ir nykščio laikė suspaustą pinigą. — Naktimis ji tave saugos. Geriau nei bet kas kitas. Štai taip.

Pinigėlio forma priminė aturanišką atgailos monetą, tačiau mėnulio šviesoje jis blykstelėjo sidabru. Niekad tokio nebuvau matęs.

Atsiklaupęs atidariau liutnios dėklą ir išėmiau iš jo ryšuliuką.

— Čia yra šiek tiek pomidorų, pupelių ir dar šis tas ypatingo. — Padaviau Auri maišelį, kuriam pripildyti prieš dvi dienas, dar neužgriuvus visoms bėdoms, išleidau didžiąją dalį savo pinigų. — Jūros druska.

Auri paėmė odinį maišelį ir pažvelgė vidun.

— Nuostabu, Kvoutai. O kas gyvena druskoje?

„Mikroelementai, — pagalvojau. — Chromas, basalas, maliumas, jodas... viskas, ko reikia tavo kūnui ir ko jis turbūt negauna iš obuolių, duonos ir viso kito, ką sugebi prasimanyti, kai man nepavyksta tavęs rasti.“

— Žuvų sapnai, — atsakiau. — Ir jūreivių dainos.

Auri patenkinta linktelėjo, atsisėdo, paskui išskleidė audinio skiautelę ir rūpestingai, kaip visada, išdėliojo ant jos maistą. Stebėjau, kaip ji valgo šparagines pupeles, prieš kąsdama padažiusi į druską. Auri neatrodė nukentėjusi, tačiau blankioje mėnulio šviesoje sunku buvo pasakyti. Privalėjau įsitikinti.

— Ar viskas gerai, Auri?

Ji pakreipė galvą ir smalsiai pažvelgė.

— Buvo didelis gaisras. Daug ugnies subėgo pro groteles. Matei?

— Dieve šventas, taip, — atsakė Auri, jos akys išsiplėtė. — Ji buvo visur, o kirstukai ir meškėnai blaškėsi bandydami pabėgti.

— Tau nekliuvo? — paklausiau. — Neapdegei?

Ji papurtė galvą ir plačiai nusišypsojo gudria vaiko šypsena.

— Ak, ne. Ji negalėjo manęs pagauti.

— Tu buvai arti prie ugnies? Įkvėpei tų dūmų?

— Kodėl aš turėčiau kvėpuoti dūmais? — Auri pažvelgė į mane kaip į kvailį. — Visas Povisukuo dabar dvokia kaip katės šlapimas. — Ji suraukė nosį. — Išskyrus Žemybę ir Visurpačias.

Kiek nusiraminau, bet mačiau, kad ant suoliuko sėdinti Molą nebenustygsta vietoje.

— Auri, ar mano draugė gali prieiti?

Jos ranka su pupelėmis sustingo nepasiekusi burnos, bet paskui Auri atsipalaidavo ir linktelėjo galva, suverpetuodama savo plonais plaukais apie veidą.

Pamojau Molai prieiti ir ji lėtu žingsniu žengė prie mūsų. Truputį nerimavau dėl jų susitikimo. Daugiau kaip mėnesį atsargiai įkalbinėjau Auri išlįsti iš Universiteto tunelių. Bijojau, kad Molą gali reaguoti netinkamai, ir šito išgąsdinta Auri vėl pasislėps požemiuose, kur nebegalėsiu jos rasti.

Mostelėjau į sustojusios Molos pusę.

— Tai mano draugė Molą.

— Sveika, Molą. — Auri pakėlė akis ir nusišypsojo. — Tavo plaukai tokie pat saulėti kaip mano. Nori obuolio?

Molą uoliai stengėsi išlikti rami.

— Ačiū, Auri. Mielai suvalgyčiau.

Auri pašoko ir nuskuodė prie virš stogo krašto pasvirusios obels. Bėgant atgal jos plaukai plevėsavo kaip vėliava. Ji padavė Molai obuolį.

— Jo viduje yra noras, — tarė Auri dalykiškai. — Gerai pagalvok, ko nori, ir tik paskui atsikąsk. — Tai pasakiusi ji atsisėdo ir vėl ėmė ramiai valgyti pupeles.

Molą ilgai žiūrėjo į obuolį, galiausiai atsikando.

Auri greitai viską suvalgė ir užrišo maišelį su druska.

— O dabar grok! — sušuko susijaudinusi. — Grok!

Nusišypsojęs išėmiau liutnią ir paliečiau stygas. Laimė, sužeistas nykštys buvo kairės rankos, tad skambinti labai netrukdė.

Derindamas stygas pažvelgiau į Molą.

— Gali eiti, jei nori, — tariau jai. — Nes dar netyčia užtrauksiu tau serenadą.

— Ak, tu negali išeiti. — Auri pasisuko į Molą, jos veido išraiška buvo mirtinai rimta. — Jo balsas kaip griaustinis, o rankos žino visas giliai po šalta tamsia žeme tūnančias paslaptis.

Molos lūpos išsirietė į šypseną.

— Na, manau, dėl to tikrai verta likti.

Tad skambinau joms abiem, o padangėje muzikos ritmu šoko žvaigždės.

— Kodėl niekam nepranešei? — grįžtant stogais paklausė Molą.

— Nemanau, kad tai kieno nors kito reikalas, — atsakiau. — Jei Auri norėtų, kad žmonės apie ją sužinotų, manau, pati apsiskelbtų.

— Tu žinai, ką aš turiu omeny, — piktai tarė Molą.

— Žinau, — atsidusau. — Bet kas dora iš to išeitų? Ji ten laiminga.

— Laiminga? — skeptiškai perklausė Molą. — Ji vilki skarmalais ir gyvena pusbadžiu. Jai reikia pagalbos. Maisto ir drabužių.

— Aš jai atnešu maisto, — pasakiau. — Ir drabužių atnešiu, kai tik... — Užsikirtau, nenorėdamas atskleisti — bent taip atvirai — savo apgailėtino skurdo. — Kai tik galėsiu.

— O ko laukti? Jei tu kam nors papasakotum...

— Tai jau taip, — nutraukiau ją kandžiai. — Neabejoju, kad Džamisonas, sužinojęs, jog po Universitetu gyvena badaujanti kvaištelėjusi studentė, atlėktų pas ją su šokolado dėžute ir plunksnų patalais. Jie uždarytų ją Duženose, ir tu pati tai žinai.

— Nebūtinai... — Molą net nebaigė sakinio, nes žinojo, kad aš teisus.

— Molą, jei žmonės ateitų jos ieškoti, Auri tiesiog pasislėptų tuneliuose. Jie išgąsdintų ją, ir aš nebegalėčiau jai padėti.

Molą sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į mane.

— Gerai. Kol kas. Bet turėsi vėl mane čia atvesti. Atnešiu jai kokių nors savo drabužių. Jai bus per dideli, bet vis geriau, nei tai, ką ji dabar vilki.

Papurčiau galvą.

— Nieko nebus. Prieš kelis tarpsnius atnešiau jai dėvėtą suknelę. Auri pasakė, kad šlykštu nešioti svetimus drabužius.

Molą suglumo.

— Ji visai nepanaši į seldišę.

— Gal ji tiesiog taip išauklėta.

— O kaip tu jautiesi? Geriau?

— Taip, — sumelavau.

— Tu drebi. — Molą ištiesė ranką. — Remkis į mane.

Glaudžiau apsisiaučiau naujuoju apsiaustu, įsikibau į jos ranką ir mes lėtai nukėblinome pas Ankerį. ŠEŠIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Vėjas ir moters užgaida

Kitus du tarpsnius, šildomas naujojo apsiausto, retkarčiais nukeliaudavau į Imrę ieškoti Denos, tačiau paieškos buvo bevaisės. Visad turėdavau kokią nors priežastį persikelti per upę: skolinausi knygas iš Devi, pietaudavau su Trepe, grodavau „Eoliane“. Bet tikroji priežastis buvo Dena.

Kilvinas pardavė visus mano spinduolius, o užgijus nudegimams pasitaisė ir nuotaika. Dabar turėjau pinigų netgi tokiai prabangai kaip muilas ar antri marškiniai, vietoj tų, kuriuos praradau per gaisrą.

Taigi vieną dieną išsiruošiau į Imrę pirkti basalo drožlių — jų man reikėjo naujam dirbiniui, didelei simpatinei lempai su dviem spinduoliais, — kaip tik porą jų buvau pasilikęs. Tikėjausi už tokį daiktą gauti apvalią sumelę. Gali pasirodyti keista, kad medžiagas artefaktavimui visada pirkdavau kitoje upės pusėje. Reikalas tas, kad netoli Universiteto įsikūrę prekeiviai naudojosi studentų tingumu ir dažnai užkeldavo kainas, taigi aš, norėdamas sutaupyti keletą grašių, verčiau pamiklindavau kojas.

Sutvarkęs reikalus, užsukau į „Eolianą“. Deočas stovėjo įprastinėje vietoje, atsirėmęs į durų staktą.

— Vis tykau, ar nepasirodys tavo mergina, — tarė jis.

Suirzęs, kad mano jausmai visiems kaip ant delno, suburbėjau:

— Ji nėra mano mergina.

Deočas užvertė akis.

— Gerai jau gerai. Ta mergina. Dena, Dianė, Dijana... ar kaip ji ten save vadina pastaruoju metu. Dingo kaip į vandenį. Netgi pasiklausinėjau truputį — niekas jos nematė jau visą tarpsnį. Vadinasi, ji greičiausiai išvažiavo iš miesto. Tai jai būdinga. Jai tai tas pats, kas akim mirktelti.

Pasistengiau nerodyti savo nusivylimo.

— Nereikėjo vargti, — tariau. — Bet vis tiek ačiū.

— Klausinėjau ne tik dėl tavęs, — prisipažino Deočas. — Ji ir man prie širdies limpa.

— Tikrai? — paklausiau kaip galėdamas abejingiau.

— Nežiūrėk taip į mane. Aš tau ne varžovas. — Jis kreivai nusišypsojo. — Bent ne dabar. Universitete aš gal ir nestudijuoju, bet mėnulį giedrą naktį matau. Proto man užtenka — antrą kartą prie tos pačios ugnies nagų nekiščiau.

Nuo sutrikimo mano mina ištįso, tad teko dėti visas pastangas susivaldyti. Taip atvirai jausmams atsispindėti veide paprastai neleidžiu.

— Tai tu su Dena...

— Stančionas iki šiol mane traukia per dantį, kad bėgiojau paskui perpus jaunesnę mergiotę. — Deočas susidrovėjęs gūžtelėjo savo plačiais pečiais. — Bet aš vis tiek jai neabejingas. Tiesa, dabar ji man labiau kaip jaunesnioji sesuo.

— Ar seniai ją pažįsti? — pasmalsavau.

— Na, nepasakyčiau, kad ją pažįstu, vaikine. O susipažinom mes maždaug prieš porą metų. Nors gal ir ne taip seniai, gal prieš metus su trupučiu... — Deočas abiem rankom perbraukė savo šviesius plaukus, išlenkė nugarą ir stipriai, įtempdamas po marškiniais pūpsančius raumenis, pasirąžė. Paskui atsipalaidavo, garsiai atsiduso ir pažvelgė į tuščią kiemą. — Dar kelias valandas bus ramu. Eime, duok seniui dingstį prisėsti ir išgerti. — Jis mostelėjo galva į baro pusę.

Pažiūrėjau į Deočą — aukštą, raumeningą ir įdegusį.

— Seniui? Juk tavo visi plaukai ir dantys vietoje. Kiek tau? Trisdešimt?

— Niekas taip nepriverčia vyro pasijusti seniu, kaip jauna moteris. — Jis uždėjo ranką man ant peties. — Eime, išgerkim. — Mes nuėjome prie ilgojo raudonmedžio baro ir Deočas, nužvelgdamas butelius, sumurmėjo:

Atbukins mūsų atmintį alus,

Privers liepsnot jų brendas tarsi ugnį,

O vynas nepamainomas, kai mūs

Širdys atsiveria gėlos bedugnė.

Jis nutilo ir atsisuko į mane suraukęs kaktą.

— Neprisimenu, kaip toliau. O tu?

— Pirmą kartą girdžiu, — atsakiau. — Bet Tekamas tvirtina, kad iš visų alkoholinių gėrimų tik vynas tinka prisiminimams. Jis teigia, kad geras vynas suteikia atminčiai aiškumo ir susitelkimo, be to, nudažo praeitį raminamais atspalviais.

— Teisybė, — tarė Deočas, peržvelgdamas butelius lentynose. Galiausiai pakėlė vieną iš jų prieš lempą ir apžiūrėjo. — Matykime ją rožinėje šviesoje, gerai? — Jis paėmė dvi taures ir nusivedė mane į nuošalų kambariuką salės kampe.

— Taigi tu senokai pažįstamas su Dena, — pasufleravau, kai jis pripylė taures šviesiai raudono vyno.

Deočas atsirėmė nugara į sieną.

— Daugiau mažiau. Atvirai sakant, ne taip jau ir seniai.

— Ir kokia ji buvo anuomet?

Deočas priėmė šį klausimą gerokai rimčiau, nei tikėjausi, tad ilgokai mąstė. Galiausiai gurkštelėjo vyno ir tarė:

— Tokia pat. Be abejo, tuomet ji buvo jaunesnė, bet nepasakyčiau, kad tie metai paliko nors kokią žymę. Man ji visada atrodė vyresnė, nei yra iš tikrųjų. — Jis suraukė antakius. — Nors ne tiek vyresnė, kiek...

— Subrendusi? — pasiūliau aš.

Deočas papurtė galvą.

— Ne. Nežinau tinkamo žodžio. Tai lyg žiūrėtum į didžiulį ąžuolą. Jis traukia dėmesį ne todėl, kad yra senesnis ar aukštesnis už kitus medžius aplinkui, o todėl, kad turi kažko, ko neturi jaunesni medžiai. Jis sudėtingas, tvirtas, reikšmingas. — Deočas suirzęs susiraukė. — Prakeikimas, tai blogiausias palyginimas, kokį kada esu sugalvojęs.

Mano veide pasirodė šypsena.

— Smagu girdėti, kad aš ne vienintelis, nepajėgiantis jos apibūdinti žodžiais.

— Tai jau taip, nelabai ją apibūdinsi, — sutiko Deočas ir vienu mauku pabaigė savo vyną. Paskui pastukseno butelio kakliuku į mano taurę, o kai ją ištuštinau, vėl abiem pripylė.

Deočas tęsė:

— Ji ir tuomet buvo tokia pat nenurimstanti ir nesutramdoma. O jos grožis lygiai taip pat akino ir vėrė širdį. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Žodžiu, iš esmės tokia, kaip ir dabar. Nuostabus balsas, lengva eisena, miklus liežuvis. Vyrų garbinama lygiai tiek pat, kiek niekinama moterų.

— Niekinama? — paklausiau.

Deočas pažvelgė į mane taip, lyg nesuprastų klausimo.

— Moterys nekenčia Denos, — pasakė jis paprastai, tarsi kartodamas tai, ką abu jau žinome.

— Nekenčia? — Ši mintis mane suglumino. — Kodėl?

Deočas nepatikliai į mane pažvelgė, paskui prapliupo juoktis.

— Gerasis Dieve, o tu iš tikrųjų nieko nenutuoki apie moteris, ar ne? — Įprastomis aplinkybėmis nuo tokios pastabos būčiau pasišiaušęs, tačiau geraširdžio Deočo lūpose ji neskambėjo įžeidžiamai. — Pats pagalvok. Ji graži, tiesiog kerinti. Vyrai spiečiasi aplink ją lyg rujojantys elniai. — Jis lengvabūdiškai mostelėjo. — Moterys tiesiog negali nesiusti.

Prisiminiau, ką maždaug prieš tarpsnį Simas sakė apie patį Deočą: „Jis vėl sugebėjo apsukti galvą gražiausiai šios vietos merginai. To pakanka, kad imtum žmogaus nekęsti.“

— Visad jaučiau, kad ji šiek tiek vieniša, — prisipažinau. — Galbūt dėl to.

Deočas niūriai linktelėjo.

— Čia yra tiesos. Niekad nemačiau jos kitų moterų draugijoje, o su vyrais jai sekasi kaip... — Jis nutilo bandydamas sugalvoti palyginimą. — Kaip... Prakeikimas. — Jis suirzęs atsiduso.

— Na, ne veltui sakoma: rasti tinkamą analogiją taip pat sunku kaip... — Nutaisiau mąslų veidą. — Kaip... — Nebyliai mostelėjau ranka, lyg norėdamas ką pagriebti.

Deočas nusijuokė ir vėl pripylė taures vyno. Pajutau, kaip apima malonus lengvumas. Tai buvo draugystė, kartais pasitaikanti tarp vyrų, kurie kovojo su tais pačiais priešais ir pažinojo tas pačias moteris.

— Anuomet ji taip pat šitaip dingdavo? — paklausiau.

Jis linktelėjo.

— Be jokio įspėjimo — tiesiog ima ir dingsta. Kartais tarpsniui. Kartais keliems mėnesiams.

— „Nėra nieko nepastovesnio už vėją ir moters užgaidą“, — pacitavau aš. Norėjau pasakyti tai mąsliai, tačiau žodžiai nuskambėjo karčiai. — Kaip manai, kodėl ji taip elgiasi?

— Nemažai dėl to sukau galvą, — rimtai atsakė Deočas. — Manau, iš dalies tokia jos prigimtis. Galbūt jos venomis teka klajūnų kraujas.

Nuo jo žodžių mano apmaudas kiek atlėgo. Trupės gyvavimo laikais tėvas kartais liepdavo susirinkti mantą ir išvykti iš miesto, nepaisant to, kad mus ten gerai priėmė, o žmonės buvo dosnūs. Vėliau jis man savo sprendimą aiškindavo tokiomis priežastimis, kaip rūstus konsteblio žvilgsnis ar miesto našlelių meilių atodūsių perteklius...

Bet kartais jis neturėdavo jokio paaiškinimo. „Sūnau, mes, edema ru, gimę keliauti. Kai mano kraujas liepia leistis į kelią, aš juo pasikliauju.“

— Bet turbūt pagrindinė priežastis yra jos gyvenimo aplinkybės, — tęsė Deočas.

— Aplinkybės? — smalsiai perklausiau. Mums būnant kartu, Dena niekada nekalbėjo apie savo praeitį, o aš visada stengiausi jos nespausti. Pats puikiai žinojau, ką reiškia nenorėti kalbėti apie ankstesnį savo gyvenimą.

— Na, ji neturi nei šeimos, nei pragyvenimo šaltinio. Jokių senų draugų, kurie galėtų padėti patekus į bėdą.

— Aš taip pat viso to neturiu, — sumurmėjau kiek paniuręs nuo vyno.

— Tai ne tas pats, — atsakė Deočas su priekaišto atspalviu balse. — Vyras turi daug daugiau galimybių prasiskinti kelią pasaulyje. Štai tu radai vietą Universitete, o jei ir būtų nepavykę, vis tiek būtum turėjęs iš ko rinktis. — Jis reikšmingai pažvelgė į mane. — O kokį pasirinkimą turi jauna graži mergina be šeimos? Be kraičio? Be namų?

Jis ėmė lenkti pirštus.

— Elgetauti ir virsti kekše. Arba kokio nors didiko meiluže, o tai iš esmės viso labo kita to paties kepalo riekė. O mes abu žinome, jog mūsų Dena ne tokia, ji nesutiktų būti išlaikytine ar sugulove.

— Bet yra ir padorių darbų, — paprieštaravau ir pats ėmiau lenkti piršus. — Siuvėja, audėja, tarnaitė...

Deočas prunkštelėjo ir pažvelgė į mane pasibjaurėjęs.

— Liaukis, vaikine, tu ne toks kvailas. Juk pats žinai, kokios tai vietelės. Ir žinai, kad šeimos užnugario neturinčia gražia mergina ten galiausiai imtų naudotis kaip kekše, o mokėtų dar mažiau.

Nuraudau nuo šio priekaišto: nestipriai, tačiau labiau nei paprastai, mat ėmė veikti vynas, — jutau, kaip nuo jo tirpsta lūpos ir pirštų galiukai.

Deočas vėl pripylė taures.

— Nereikia į ją žiūrėti iš aukšto tik dėl to, kad linksta ten, kur pučia vėjas. Dena privalo pasinaudoti pasitaikančiomis galimybėmis. Jeigu yra proga keliauti su žmonėmis, kuriems patinka jos dainavimas, arba su prekeiviais, kurie tikisi, kad jos gražus veidukas padės parduoti daugiau prekių, kas gali ją kaltinti už tai, kad išvyksta iš miesto? Ir jeigu Dena šiek tiek naudojasi savo žavesiu, aš jos nesmerkiu. Jauni ponaičiai asistuoja jai, perka dovanas, drabužius, papuošalus. — Deočas gūžtelėjo savo plačiais pečiais. — O jeigu ji tuos daiktus parduoda, kad turėtų iš ko gyventi, nėra čia nieko bloga. Tos dovanos dovanotos laisva valia, ir ji gali su jomis daryti, ką nori.

Deočas įbedė į mane įdėmų žvilgsnį.

— Bet ką jai daryti, jei koks nors ponaitis ima per daug sau leisti? Arba supyksta, kai negauna to, ką, jo nuomone, nusipirko? Į ką ji gali kreiptis pagalbos? Nei šeimos, nei draugų, nei padėties visuomenėje. Jokio pasirinkimo. Tik atsiduoti jam, to visiškai nenorint... — Deočo veidas tapo rūstus. — Arba išvažiuoti. Greitai išvykti ir susirasti saugesnę vietą. Tad ar verta stebėtis, kad pagauti ją sunkiau nei vėjo blaškomą lapelį?

Jis papurtė galvą ir įsmeigė akis į stalą.

— Nepavydžiu Denai jos gyvenimo. Ir neteisiu jos. — Deočo tirada, regis, jį patį kiek sutrikdė ir išsekino. Jis vėl prabilo, bet akių nepakėlė: — Nepaisant visko, jei tik ji leistų, aš jai padėčiau. — Jis žvilgtelėjo į mane ir liūdnai nusišypsojo. — Bet ji nenori būti kam nors dėkinga. Nė truputėlio. Nė per plauką. — Deočas atsiduso ir lygiom dalim išvarvino į mūsų taures vyno likučius.

— Tu parodei ją man naujoje šviesoje, — prisipažinau atvirai. — Man gėda, kad viso to neįžvelgiau pats.

— Na, aš turiu laiko pranašumą, — atsakė jis. — Pažįstu ją seniau.

— Vis tiek ačiū, — tariau pakeldamas taurę.

Deočas taip pat pakėlė savąją.

— Už Dijaną, — tarė. — Gražiausią iš visų.

— Už Deną, sklidiną žavesio.

— Jauną ir nepalenkiamą.

— Ryškią ir šviesią.

— Visada ieškomą ir visada vienišą.

— Tokią išmintingą ir tokią kvailą. Tokią linksmą ir tokią liūdną.

— Mano tėvų dievai, — pagarbiai tarė Deočas, — teišlieka ji visada tokia: nesikeičianti, man nesuprantama ir saugi nuo blogio.

Mes išgėrėme ir padėjome taures ant stalo.

— Dabar aš nupirksiu butelį, gerai? — paklausiau. Žinoma, tai reiškė rimtą smūgį mano lėtai sukauptam kreditui bare, tačiau jutau, jog Deočas man vis labiau patinka, ir mintis, kad neatsilyginsiu jam vaišėmis, kėlė apmaudą.

— Upė, akmuo ir dangus, — nusikeikė jis pasitrindamas rankomis veidą. — Nenoriu rizikuoti. Dar vienas butelis, ir nė saulei nenusileidus mes čia būsime priverkę visą ežerą.

Mostelėjau padavėjai.

— Nesąmonė, — tariau Deočui. — Nuo vyno pereisime prie ko nors kito, kas taip nespaudžia ašarų.

Grįždamas į Universitetą nepastebėjau, kad kažkas seka iš paskos. Galbūt Dena buvo taip užvaldžiusi mintis, kad nebegalėjau galvoti apie nieką kita. O gal jau tiek pagyvenau civilizuotoje aplinkoje, kad Tarbeane per vargus išsiugdyti refleksai ėmė silpti.

Turbūt prisidėjo ir gervuogių brendas. Ilgai besišnekučiuodami su Deoču išgėrėme pusę butelio šio gėrimo. Kas liko, nešiausi su savim, nes žinojau, kad brendą mėgsta Simonas.

Galų gale ne taip svarbu, kodėl jų nepastebėjau. Rezultatas vis tiek tas pats. Ėjau prastai apšviesta Naujasalės gatvės dalimi, ir staiga kažkas buku daiktu smogė į pakaušį. Pusiau be sąmonės buvau nutemptas į artimiausią skersgatvį.

Smūgis apsvaigino tik akimirką, tačiau kai atsipeikėjau, sunki ranka jau buvo užspaudusi burną.

— Gerai, mulki, — tarė į ausį už nugaros stovintis stambus vyras. — Laikau įrėmęs peilį. Pradėsi draskytis — susmeigsiu. Paprasta. — Po kaire ranka tarp šonkaulių pajutau silpną bakstelėjimą. — Patikrink ieškiklį, — liepė žaliūkas savo bendrui.

Blausioje skersgatvio šviesoje įžiūrėjau aukštą figūrą. Jis nulenkė galvą ir žvelgė į kažką savo rankoje.

— Neįžiūriu.

— Tuomet užsidek degtuką. Turime įsitikinti.

Mano nerimas peraugo į paniką. Tai buvo ne šiaip gatvinis apiplėšimas. Jie net nepatikrino mano kišenių ieškodami pinigų. Tai buvo kažkas kita.

— Mes juk ir taip žinom, kad čia jis, — nekantriai tarė aukštasis. — Greičiau padarom, ką reikia, ir baigtas kriukis. Man šalta.

— Nė velnio! Patikrink dabar, kol laikau jį. Mes jau du kartus jį buvom pametę. Nenoriu dar kartą susimauti kaip Aniline.

— Nekenčiu to daikto, — tarė aukštasis rausdamasis po kišenes, turbūt ieškodamas degtukų.

— Todėl, kad tu besmegenis, — atkirto vyras man už nugaros. — Šitoks darbas švaresnis. Ir paprastesnis. Jokių sudėtingų aprašymų. Jokių vardų. Jokio vargo dėl maskavimosi. Eini, kur rodo adata, surandi reikiamą žmogų ir reikalas baigtas.

dalykiškas tonas, kuriuo jie šnekėjosi, varė man siaubą. Šie vyrukai buvo profesionalai. Netikėtai aiškiai suvokiau, jog Ambrozas pagaliau ėmėsi žingsnių, kad daugiau niekada nestočiau jam skersai kelio.

Akimirką mano mintys sukosi kaip vijurkas, ir aš padariau vienintelį dalyką, kurį pajėgiau sugalvoti: išmečiau savo puspilnį brendo butelį. Jis sudužo į grindinio akmenis, ir nakties ore staiga pasklido gervuogių kvapas.

— Šaunumėlis, — sušnypštė aukštasis. — Gal dar leisi jam varpu paskambint?

Už nugaros stovėjęs vyras dar stipriau sugriebė mane už pakarpos ir stipriai papurtė, tarsi išdykusį šuniuką.

— Nekvailiok, — piktai tarė jis.

Tikėdamasis užliūliuoti jo budrumą, suglebau, paskui susikaupiau ir drūta ranka spaudžiamomis lūpomis sumurmėjau sujungimą.

— Kieti papai, — nusikeikė vyras. — Jei užlipai ant stiklo, tai, demonai griebtų... aa-a-a! — Staiga jis išgąstingai riktelėjo, nes aplink mūsų kojas telkšanti brendo bala užsiliepsnojo.

Pasinaudojau tuo, kad akimirką užpuoliko dėmesys nukrypo kitur, ir išsisukau iš jo gniaužtų. Deja, nebuvau toks greitas: prieš pasileidžiant lėkti skersgatviu jo peilis spėjo įrėžti virš šonkaulių aitraus skausmo brūkšnį.

Mano išsilaisvinimas ilgai netruko — skersgatvis baigėsi aklina plytų siena. Nei durų, nei langų — nieko, už ko būtų galima pasislėpti arba pasinaudoti perlipti sieną. Pakliuvau į spąstus.

Apsigręžęs pamačiau, kad abu užpuolikai užkirto man išėjimą iš skersgatvio. Žaliūkas piktai trypė koja, bandydamas užgesinti liepsną.

Mano kairė koja taip pat degė, bet nekvaršinau dėl to galvos. Jei tučtuojau ko nors nesiimsiu, menkas nudegimas tebus mažiausia bėda. Vėl apsidairiau aplink, bet skersgatvis buvo visiškai tuščias. Nebuvo matyti netgi jokios šiukšlės, kurią būtų galima panaudoti kaip ginklą. Paklaikęs perkračiau apsiausto kišenes, beviltiškai stengdamasis ką nors sugalvoti. Keli varinės vielos strypeliai — iš jų man jokios naudos. Druska. Gal mesti ją užpuolikams į akis? Ne. Džiovintas obuolys, plunksna, rašalas, stiklo kamuoliukas, virvelė, vaškas...

Žaliūkas pagaliau užgesino savo koją ir abu galvažudžiai lėtai pajudėjo skersgatviu manęs link. Ant jų peilių ašmenų mirgėjo degančio brendo liepsnų atšvaitai.

Rausdamasis nesuskaitomose apsiausto kišenėse aptikau kažkokį gumulą ir niekaip negalėjau suprasti, kas tai per daiktas. Paskui prisiminiau: maišelis su basalo drožlėmis, kurias nusipirkau savo simpatinei lempai.

Basalas yra lengvas sidabriškas metalas, naudojamas tam tikriems lydiniams, man reikalingiems gaminti lempai. Manetas, atsargusis mokytojas, rūpestingai papasakojo apie visų mūsų naudojamų medžiagų keliamus pavojus. Gerai įkaitinus basalą, jis užsidega stipria balta, karšta ugnimi.

Paskubom atrišau maišelį. Bėda ta, kad nežinojau, ar pavyks visa tai įgyvendinti. Tokie daiktai kaip žvakės dagtis ar alkoholis užsidega lengvai: pakanka į juos sutelkti karščio pliūpsnį. Basalas — visai kas kita. Norint jį uždegti, reikia stiprios kaitros, ir būtent todėl kuo ramiausiai tą metalą nešiojausi apsiausto kišenėje.

Užpuolikai priartėjo dar kelis žingsnius, ir aš plačiu lanku sviedžiau į juos gniaužtą basalo drožlių. Stengiausi pataikyti į veidus, bet didelių vilčių nepuoselėjau. Drožlės buvo beveik besvorės, tad mečiau jas tarsi saują puraus sniego.

Nuleidau ranką prie koją lyžčiojančios liepsnos ir sukaupiau alarą. Plati degančio brendo bala už vyrų nugarų užgeso ir skersgatvis paniro į dervos juodumo tamsą. Bet karščio vis dar nepakako. Iš nevilties nebegalvodamas apie galimas pasekmes, priliečiau savo kruviną šoną, susikaupiau ir ėmiau traukti iš kraujo šilumą. Tuo pat metu pajutau, kaip į mane smelkiasi siaubingas šaltis.

Staiga plykstelėjo balta, skersgatvio tamsoje tiesiog akinama ugnis. Užmerkiau akis, bet net per vokus degančio basalo liepsna atrodė skaudžiai ryški. Vienas iš užpuolikų suriko aukštu siaubo kupinu balsu. Kai atsimerkiau, priešais save tegalėjau įžvelgti mėlynų šešėlių šokį.

Riksmas virto dejone, paskui išgirdau duslų bumbtelėjimą, tarsi vienas iš galvažudžių būtų suklupęs ir pargriuvęs. Ilgšis išgąstingą kūkčiojimą primenančiu balsu suvapėjo:

— O, Dieve, Tarnai, mano akys. Aš apakau.

O mano akys apsiprato su šviesa tiek, kad jau galėjau įžiūrėti miglotus skersgatvio kontūrus ir tamsius abiejų vyrų pavidalus. Vienas iš jų klūpojo rankomis užsidengęs veidą, kitas nejudėdamas drybsojo ant žemės kiek toliau. Atrodė, lyg jis būtų strimgalviais lėkęs, bet ties įeiga į skersgatvį rėžęsis į žemą gegnės siją ir nuo smūgio praradęs sąmonę. Ant grindinio akmenų išsibarstę basalo likučiai spragsėdami geso tarsi mažytės mėlynai baltos žvaigždės.

Klūpantis vyras buvo tiesiog apakintas šviesos blyksnio, tačiau tai truks bent kelias minutes: užtektinai ilgai, kad spėčiau kuo toliau nubėgti. Lėtai, stengdamasis žengti kuo tyliau, apėjau jį. Kai užpuolikas staiga prašneko, mano širdis vos neiššoko iš krūtinės.

— Tarnai? — tarė jis aukštu išgąstingu balsu. — Prisiekiu, Tarnai, aš apakau. Vaikis iššaukė žaibą ir tas į mane trenkė. — Vyras atsistojo ant keturių ir ėmė grabinėti rankomis aplinkui. — Tu buvai teisus, nereikėjo mums čia eiti. Nieko gero nesitikėk, kai susidedi su tokiais žmonėmis.

Žaibas. Na, žinoma. Jis nieko neišmano apie tikrąją magiją. Man kilo mintis.

Norėdamas nusiraminti giliai įkvėpiau.

— Kas tave atsiuntė? — rūsčiai paklausiau, stengdamasis nutaisyti Taborlino Didžiojo balsą. Išėjo ne taip gerai, kaip mano tėvui, bet vis tiek neblogai.

Žaliūkas gailiai sudejavo ir nustojo grabalioti žemę.

— O, pone, tik nieko nedarykite...

— Aš antrą kartą neklausiu, — nutraukiau jį piktai. — Sakyk, kas jus pasiuntė. Jei meluosi, aš tai sužinosiu.

— Nežinau vardo, — atsakė jis paskubom. — Mums tiesiog davė pusę monetos ir plauką. Vardų mes nežinome. Tiesą sakant, netgi susitikę nebuvom. Prisiekiu...

Plaukas. Daiktas, kurį jie vadino ieškikliu, turbūt buvo savotiškas kompasas. Nors pats dar nemokėjau padaryti tokio sudėtingo prietaiso, jo veikimo principą žinojau. Jei galvažudžiai turi mano plauką, ieškiklis atves juos pas mane, kad ir kur pasislėpčiau.

— Jei dar kada nors jus pamatysiu, iššauksiu šį tą baisiau nei ugnis ir žaibas, — tariau grėsmingai, tuo pat metu atsargiai traukdamasis prie išėjimo iš skersgatvio. Jei pavyktų atimti iš jų ieškiklį, galėčiau būti ramus, kad manęs nebesuras. Dabar tamsu, o aš dar užsidėjęs gobtuvą, tad gal jie net nematė, kaip atrodau.

— Ačiū, pone, — suvapėjo apakintasis. — Prisiekiu, po viso šito čia mūsų neliks nė kvapo. Ačiū...

Pažvelgiau į tebegulintį antrąjį vyrą. Įžiūrėjau jo blyškią ranką ant grindinio, bet ji buvo tuščia. Pamanęs, kad gal jis išmetė ieškiklį ant žemės, apsidairiau. Ne, vis dėlto galvažudys jį veikiau įsikišo į kišenę. Sulaikęs kvapą priėjau arčiau. Ėmiau apgraibom ieškoti jo apsiausto kišenių, bet rūbas buvo prispaustas užpuoliko kūno. Atsargiai pakėliau jį už peties ir lėtai patraukiau apsiaustą...

Staiga jis tyliai suaimanavo ir pats atsivertė ant nugaros. Jo ranka žnektelėjo ant grindinio, kliudydama mano koją.

Norėčiau pasakyti, kad tik žingsnį atsitraukiau nuo pritrenkto ir pusaklio ilgšio. Norėčiau pasakyti, kad likau ramus ir dar labiau juos įbauginau, arba bent nueidamas pasakiau ką nors dramatiška ar sąmojinga.

Bet tai būtų netiesa. O tiesa tokia, kad pasileidau į kojas kaip išgąsdintas elnias. Galvotrūkčiais lėkdamas įveikiau beveik ketvirtį mylios, bet paskui, dėl tamsos ir dėl mane išdavusio vis dar blausaus regėjimo, įsirėžiau į arklių rišimo stulpą ir skaudžiai plojausi ant žemės. Gulėjau ten, apdaužytas, kraujuojantis, pusaklis ir pamažu ėmiau suvokti, kad niekas manęs nesiveja.

Vargais negalais, keikdamas savo kvailumą, atsistojau. Jei tik būtų pavykę išlaikyti šaltą protą, būčiau pasigriebęs užpuolikų simpatinį kompasą ir užsitikrinęs saugumą. Na, o dabar teks imtis kitų atsargumo priemonių.

Patraukiau pas Ankerį, bet priėjęs pamačiau visuose smuklės languose juoduojant tamsą, duris radau užrakintas. Nors buvau pusgirtis ir sužeistas, nutariau lipti pro langą, tačiau, kai atšoviau velkę ir pastūmiau... jis neatsidarė.

Pastarąjį kartą grįžau į smuklę taip vėlai, kad teko lipti pro langą, maždaug prieš tarpsnį. Negi surūdijo vyriai?

Prisilaikydamas sienos išsitraukiau rankinę lempą ir nustačiau, kad šviestų pačia blausiausia šviesa. Ir tik tada pastebėjau tarp lango ir jo rėmo kažką tvirtai įsprausta. Nejaugi Ankeris užpleišijo mano langą?

Bet palietęs tą daiktą supratau, kad tai ne medis, o kietai sulankstytas popieriaus lapelis. Ištraukiau jį, ir langas lengvai atsidarė. Įsiropščiau vidun.

Mano marškiniai buvo suplėšyti, juos nusivilkus palengvėjo: žaizda nebuvo labai gili. Tiesa, ji buvo bjauri ir skaudėjo, bet ne tokia gili, kaip tos, kurios liko po nuplakimo. O štai pamatęs, kad suplyšo ir Felos dovanotas apsiaustas, įsiutau. Nors, gerai pagalvojus, jį sulopyti vis dėlto lengviau nei mano inkstus. Mintyse pasižymėjau, kad reikės dar kartą padėkoti Felai, parinkusiai tokią puikią storą medžiagą.

Bet siuvimas gali palaukti. Turbūt tuodu vyrukai jau atsipeikėjo nuo išgąsčio, kurį jiems įvariau, ir dabar vėl manęs ieško su savo kompasu.

Išlipau pro langą. Apsiaustą palikau viduj, nenorėjau jo sukruvinti, be to, tikėjausi, kad vėlus metas ir mano įgimtas slapumas padės likti nematomam. Negalėjau net įsivaizduoti, kokios kalbos pasklistų, jei kas nors pastebėtų mane kruviną ir pusnuogį bėgantį stogais gilią naktį.

Prieš lipdamas ant Arklidžių stogo, nuo kurio atsiveria vaizdas į šalia Archyvų esantį bausmių kiemelį, pasiėmiau saują lapų.

Blausioje mėnesienoje buvo matyti, kaip apačioje ant pilko grindinio sūkuriuoja tamsūs beformiai medžių lapų šešėliai. Brūkštelėjau ranka sau per galvą ir ant pirštų liko keletas plaukų. Paskui iš stogo siūlių nagais iškrapščiau dervos ir prilipdžiau savo plaukus prie lapų. Padariau taip gal tuziną kartų, kaskart mesdamas lapelius nuo stogo ir stebėdamas, kaip vėjas blaško juos beprotiškame šokyje po visą kiemelį.

Nusišypsojau: lapai nuskriejo į tuziną skirtingų pusių, tad tam, kas dabar bandytų surasti mane ieškikliu, tektų laužyti galvą dėl tuzino vienas kitam prieštaraujančių signalų.

Atėjau būtent į šį kiemą todėl, kad vėjas čia elgėsi labai keistai. Pastebėjau tai tik rudenį, kai ėmė kristi medžių lapai. Jų judėjimas šio kiemelio grindiniu priminė sudėtingą chaotišką šokį. Jie skriejo tai į vieną pusę, tai į kitą — ir visada nenuspėjamai.

Kartą pastebėjęs keistus vėjo sūkurius, nebegalėjau į tai nekreipti dėmesio. Tiesą sakant, žiūrint nuo stogo, kur sėdėjau dabar, šis reginys beveik hipnotizavo. Panašiai akį prikausto tekantis vanduo arba laužo liepsna.

Taigi stebėjau verpetuojančius lapus, apglėbtas nakties, pavargęs ir sužeistas, ir po truputį atsipalaidavau. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo mažiau chaotiškas man atrodė vėjo skriejimas. Tiesą sakant, netgi pradėjau suvokti painią vėjo judėjimo šiame kiemelyje schemą. Ji atrodė chaotiška tik dėl nepaprasto sudėtingumo. Maža to, regis, ji nuolat keitėsi. Tai buvo schema, sudaryta iš besikeičiančių schemų. Tai buvo...

— Labai jau vėlai mokaisi, — tarė man už nugaros tylus balsas.

Krūptelėjęs pabudau iš savo apmąstymų, kūnas įsitempė pasiruošęs bėgti. Kaip kažkas sugebėjo čia užsikarti mano nepastebėtas?

Tai buvo Elodinas. Sulopytas kelnes ir palaidinę vilkintis magistras tingiai mostelėjo mano pusėn, paskui priėjo prie stogo krašto ir atsisėdo ant jo sukryžiuodamas kojas. Visa tai jis padarė taip atsainiai, lyg mes būtume susitikę smuklėje išgerti alaus.

Elodinas pažvelgė žemyn į kiemelį.

— Šiąnakt jis ypač geras, ar ne?

Nesėkmingai pabandžiau pridengti savo nuogą kruviną krūtinę sunerdamas rankas, ir tik tada pastebėjau, kad kraujas ant jų išdžiūvęs. Kiek laiko čia sustingęs sėdėjau, stebėdamas vėją?

— Magistre Elodinai, — pradėjau, bet tuoj pat nutilau, net neįsivaizduodamas, ką galima pasakyti tokiomis aplinkybėmis.

— Nesivaržyk, čia mes visi draugai. Vadink mane vardu: magistre. — Jis tingiai nusišypsojo ir vėl įsmeigė akis į kiemelį.

Negi jis nepastebėjo mano būklės? Ar tiesiog nori pasirodyti mandagus? O galbūt... Papurčiau galvą. Kai kalbam apie Elodiną, spėlioti beprasmiška. Geriau nei kas kitas žinojau, kad jam atsileidę varžtai.

— Kadaise, — tarsi pratęsdamas pokalbį tarė Elodinas, neatitraukdamas akių nuo kiemelio apačioje, — kai žmonės kalbėjo kitaip nei dabar, ši vieta buvo vadinama Quoyan Hayel. Paskui ją pavadino Klausimų sale, ir studentai sugalvojo žaidimą: užrašydavo ant popieriaus lapelių klausimus ir paleisdavo juos čia skraidyti. Kalbėta, kad atsakymą galima suprasti iš to, pro kur lapelis išskrido iš aikštės. — Magistras ėmė iš eilės rodyti į tarp pilkų pastatų įsispraudusias gatveles. — Taip. Ne. Galbūt. Kitur. Greitai.

Elodinas gūžtelėjo pečiais.

— Tačiau jie visi klydo. Tai blogas vertimas. Jie manė, kad quoyan yra senovinė žodžio quetentan, kuris reiškia klausimą, šaknis. Bet taip nėra. Quoyan reiškia „vėjas“. Teisingiausia šią vietą vadinti Vėjo namais.

Akimirką palaukiau ir įsitikinęs, kad Elodinas neketina tęsti, lėtai atsistojau.

— Labai įdomu, magistre... — užsikirtau, nežinodamas, ar jis kalbėjo rimtai. — Bet man reikia eiti.

Elodinas išsiblaškęs linktelėjo ir mostelėjo ranka — tarsi atsisveikindamas, tarsi atleisdamas pavaldinį. Jo akys taip ir nepasitraukė nuo kiemelyje šėlstančio nuolat besikeičiančio vėjo.

Grįžęs į savo kambarį pas Ankerį, ilgai sėdėjau tamsoje ant lovos ir bandžiau nuspręsti, ką daryti toliau. Tačiau mintys klaidžiojo tarytum po miglą. Buvau pavargęs, sužeistas ir vis dar kiek apgirtęs. Jėgų teikęs adrenalinas pamažu nuslūgo, šone jaučiau deginantį aštrų skausmą.

Giliai įkvėpiau ir pabandžiau sutelkti mintis. Iki šiol viską dariau instinktyviai, bet dabar privalėjau kruopščiai apgalvoti susidariusią padėtį.

Ar galiu prašyti magistrų pagalbos? Akimirką krūtinėje gimė viltis, bet netrukus ji subliūško. Ne. Neturėjau jokių įrodymų, kad pasikėsinimą surengė Ambrozas. Maža to, jei papasakosiu magistrams visą istoriją, turėsiu prisipažinti, kad apakindamas ir apdegindamas užpuolikus naudojau simpatinį sujungimą. Kad ir savigynos tikslais, mano veiksmai buvo neabejotinas piktnaudžiavimas simpatija. Siekdami apsaugoti Universiteto reputaciją, studentus jie šalina ir už mažesnius prasižengimus.

Ne. Negaliu taip rizikuoti. O jei nueisiu į Mediką, kad susiūtų žaizdą, ten kils labai daug klausimų, ir kalbos pasklis. Vadinasi, Ambrozas sužinos, kaip arti savo tikslo jis buvo. Bus geriau, jei sudarysiu įspūdį, kad išsisukau sveikutėlis.

Neturėjau jokio supratimo, ar seniai Ambrozo nusamdyti žudikai mane sekė. Vienas iš jų sakė: „Mes jau du kartus jį buvom pametę.“ Vadinasi, jie gali žinoti, kad gyvenu pas Ankerį. Galbūt man čia likti nebesaugu.

Užšovęs langą ir užtraukęs užuolaidą, įjungiau savo rankinę lempą. Šviesoje pamačiau šiandien rastą ir pamirštą popieriuką. Išlanksčiau jį ir perskaičiau:

Kvoutai,

užsikarti čia tikrai taip smagu, kaip atrodė tau lipant, tačiau atidaryti langą prireikė šiek tiek laiko. Neradau tavęs namie, ir, tikiuosi, nepyksi, kad pasiskolinau popieriaus bei rašalo šiam rašteliui. Kadangi negroji apačioje ir nemiegi taikingai savo lovoje, ciniškas žmogus galėtų savęs paklausti, ką veiki tokį vėlų metą, ir ar nenuklydai kur šunkeliais. Deja, šį vakarą man teks grįžti namo be tavo patikimos palydos ir malonios kompanijos.

Nesulaukiau tavęs „Eoliane“ šį parbloškimdienį, bet, nors pasigedau tavo draugijos, man nusišypsojo laimė: susipažinau su gana įdomiu žmogumi. Tai kiek keistas vyrukas, ir aš trokštu tau apie jį papasakoti tą truputėlį, kurį pavyko iš jo išpešti. Taip ir padarysiu, kai kitą kartą susitiksime.

Šiuo metu nuomojuosi kambarį smuklėje „Gulbė ir liūnas“ Imrėje. Prašau, užsuk pas mane iki šio mėnesio 23 dienos, ir mudu pagaliau papietausim, — kad ir pavėluotai. Paskui aš išvyksiu su reikalais.

Tavo draugė ir pradedančioji įsilaužėlė,

Dena

P. S. Būk ramus: aš nepastebėjau gėdingos tavo patalynės būklės ir pagal ją apie tave nespręsiu.

Šiandien jau 28-oji. Laiške datos neradau, bet jis turbūt manęs laukė bent pusantro tarpsnio. Dena jį veikiausiai paliko praėjus vos kelioms dienoms po gaisro Žvejykloje.

Pabandžiau suvokti savo jausmus. Pamalonintas, kad ji manęs ieškojo? Piktas, kad laišką radau tik dabar? Na, o kalbant apie tą „vyruką“, su kuriuo ji susipažino...

Man — pavargusiam, sužeistam ir dar apgirtusiam — visa tai nagrinėti dabar buvo per sunki užduotis. Vietoj to nuėjau prie praustuvės ir kaip galėjau greitai apiploviau negilią įpjovą. Būčiau ją ir susiuvęs, tačiau žaizda žiojėjo sunkiai pasiekiamoje vietoje. Ji vėl pradėjo kraujuoti, tad atrėžiau nuo suplėšytų marškinių švariausią skiautę ir pasidariau iš jos šiokį tokį laikiną tvarstį.

Kraujas. Žmonės, kurie bandė mane nužudyti, tebeturi simpatinį kompasą ir peilį, ant kurio, be abejo, liko mano kraujo. O juk naudojant ieškiklį tai daug efektyvesnė priemonė, nei paprastas plaukas; vadinasi, net jei galvažudžiai dar nežino, kur gyvenu, be vargo galės mane rasti, nepaisant visų mano apsisaugojimo būdų.

Greitai apėjau kambarį ir susikišau į kelioninį krepšį visus bent kiek vertingus daiktus, — nežinojau, kada bus saugu grįžti. Po krūva popierių radau kadaise žaidžiant „kampus“ iš Simo išloštą lenktinį peiliuką — visai buvau jį pamiršęs. Kaunantis jis iš esmės bevertis, bet vis geriau negu nieko.

Paskui čiupau savo liutnią bei apsiaustą ir tyliai nusileidau į virtuvę. Ten man pavyko rasti tuščią plačiakaklį velegeniško vyno ąsotį. Menka laimė, bet dabar džiaugiausi ir ja.

Patraukiau į rytus ir persikėliau per upę, bet į Imrę nėjau. Pasukau šiek tiek į pietus, kur plačiojo Omečio pakrantėje spietėsi keli dokai, aptriušusi smuklė ir saujelė gyvenamųjų namų. Tai buvo Imrės poreikius aptarnaujantis uostelis — toks mažas, kad netgi neturėjo pavadinimo.

Sugrūdau savo kruvinus marškinius į vyno ąsotį ir užsandarinau jį gabalėliu simpatinio vaško. Paskui nusviedžiau indą į Ometį ir nulydėjau, lėtai nuplaukiantį pasroviui, akimis. Jei žudikai ieško manęs pasitelkę mano kraują, jie manys, kad pabėgau į pietus. Tikiuosi, šiais pėdsakais jie ir nuseks.

SEPTYNIASDEŠIMTAS SKYRIUS Ženklai

Prabudau ankstų rytą nesuvokdamas aplinkos, tik miglotai nujausdamas, kad esu ne ten, kur turėčiau būti, ir nutiko kažkas bloga. Aš slapstausi. Nežinia kas mane persekioja.

Gulėjau mažyčio kambario kampe ant apkloto, susisupęs į apsiaustą ir susirietęs į kamuoliuką. Smuklė... Pamažu viską prisiminiau: išsinuomojau kambarį smuklėje prie Imrės dokų.

Atsistojau ir atsargiai, stengdamasis nedirginti žaizdos, pasirąžiau. Vieninteles kambario duris buvau užstūmęs spintele, o langą, — kad ir per mažą įlįsti suaugusiam žmogui, — užrišęs virve.

Žydroje vėsaus ankstyvo ryto šviesoje pamatęs, kokių atsargumo priemonių vakar ėmiausi, pasijutau kiek sutrikęs. Negalėjau prisiminti, ar ant grindų miegojau bijodamas samdomų žudikų, ar blakių. Bet kuriuo atveju akivaizdu — į vakarykštės nakties pabaigą mano galva veikė ne itin aiškiai.

Pasiėmiau savo kelioninį krepšį bei liutnią ir nusileidau laiptais. Turėjau sugalvoti, ką dabar darysiu, bet pirmiausia reikėjo papusryčiauti ir nusimaudyti.

Nepaisant įtemptos nakties, nubudau vos patekėjus saulei, taigi į pirtį patekau be vargo. Išsimaudęs ir persitvarstęs žaizdą vėl pasijutau žmogumi. Paskui sukirtau lėkštę kiaušinienės, porą dešrelių bei porciją keptų bulvių, ir pasidarė aišku — dabar jau galiu blaiviai apmąstyti susidariusią padėtį. Tiesiog nuostabu, daug lengviau galvoti, kai pilvas pilnas.

Įsitaisiau tolimajame dokų smuklės kampe ir gurkšnojau iš bokalo šviežią obuolių sidrą. Jau nebebijojau būti užpultas iš kažin kur išdygusių žudikų. Vis dėlto sėdėjau nugara į sieną, taip, kad gerai matyčiau duris.

Vakarykštis užpuolimas mane taip sukrėtė todėl, kad buvau jam nepasiruošęs. Tarbeane aš kiekvieną dieną gyvenau žinodamas: kas nors gali mane nužudyti. Civilizuota Universiteto aplinka mane užliūliavo ir sužadino apgaulingą saugumo pojūtį. Prieš metus manęs niekas nebūtų gebėjęs užklupti nepasiruošusio. Ir pats antpuolis, žinoma, nebūtų taip pribloškęs.

Per kančias Tarbeane išsiugdyti instinktai ragino bėgti. Palikti šią vietą. Pamiršti Ambrozą ir jo kerštą. Bet šiai sulaukėjusiai mano daliai rūpėjo tik saugumas. Ji neturėjo jokio plano.

Negalėjau išvykti. Buvau per daug susisaistęs su šia vieta. Studijos. Mano bergždžios viltys rasti globėją, ir kitos, kiek tikroviškesnės — patekti į Archyvus. Negausūs, bet brangūs draugai. Dena...

Smuklėje pradėjo rinktis pusryčių norintys jūreiviai ir dokininkai, po truputį patalpa prisipildė negarsaus besišnekučiuojančių balsų šurmulio. Išgirdau tolumoje silpną varpo gausmą ir prisiminiau, kad po valandos prasideda mano pamaina Medikoje. Arvilas pastebės, kad manęs nėra, o jis tokių dalykų neatleidžia. Teko užgniaužti polėkį tučtuojau skuosti į Universitetą: visi žinojo, kaip baudžiami paskaitas praleidžiantys studentai — kitą trimestrą jiems didinamas mokestis už mokslą.

Kad nereikėtų dykai sėdėti, kol apmąstysiu padėtį, išsiėmiau adatą ir siūlą. Užpuoliko peilis paliko apsiauste tiesų dviejų sprindžių ilgumo rėžį. Siuvau jį mažais dygsneliais, kad siūlė būtų kuo nežymesnė.

Taigi rankos dirbo, o mintys vėl nuklydo prie to paties. Ar aš galiu atsilaikyti prieš Ambrozą? Ar yra prasmės jam grasinti? Vargu. Jis žino, kad negaliu suvesti su juo sąskaitų. Bet jeigu viską papasakočiau keliems magistrams, galbūt jie manim patikėtų? Kilvinas pasiustų sužinojęs, kad samdyti žudikai naudojosi simpatiniu kompasu, o Arvilas galbūt...

— ...visur mėlyna ugnis. O jie visi negyvi, kūnai išmėtyti kaip skudurinės lėlės, namas subyrėjęs į gabalus. Bet aš džiaugiuos, kad ta vieta sunaikinta. Rimtai sakau.

Kai mano jautrios ausys salėje tvyrančiame gaudesyje išskyrė šiuos žodžius, net įsidūriau į pirštą. Už kelių staliukų nuo manęs du vyrai gėrė alų. Vienas iš jų buvo aukštas ir pliktelėjęs, kitas apkūnus, ruda barzda.

— Na tu kaip sena boba, — nusijuokė storulis. — Klausausi visokių plepalų.

Ilgšis niūriai papurtė galvą.

— Buvau smuklėje, kai atėjo vyrai su šiom naujienom. Jie ieškojo žmonių su vežimais, kad parvežtų kūnus. Žuvo visi, kas dalyvavo vestuvių pokylyje. Daugiau nei trisdešimt žmonių buvo paskersti kaip kiaulės, o visą sodybą nusiaubė mėlyna ugnis. Bet ne tai keisčiausia... — ilgšis prislopino balsą ir per salės gaudesį nebenugirdau jo žodžių.

Staiga išdžiūvusia gerkle nurijau seiles. Neskubėdamas paskutinį kartą dygstelėjau, užrišau mazgelį ir padėjau apsiaustą į šalį. Pastebėjau, kad pirštas kraujuoja, ir išsiblaškęs susikišau jį į burną. Giliai įkvėpiau. Gurkštelėjau sidro.

Paskui priėjau prie staliuko, kur sėdėjo tuodu besišnekučiuojantys vyrai.

— Gal jūs, ponai, kartais keliaujate upe žemyn?

Jie pakėlė į mane akis, akivaizdžiai suerzinti, kad pertraukiau jų pokalbį. „Kreiptis ponai buvo klaida, — pamaniau. — Reikėjo sakyti bičiuliai, vaikinai.“ Plikis linktelėjo.

— Gal iš Marou? — paklausiau minėdamas pirmą ant liežuvio užėjusį miestą šiaurėje.

— Ne, — atsakė storulis. — Mes traukiam iš Trebono.

— O, kaip puiku! — šūktelėjau, skubiai bandydamas sugalvoti įtikinamą melą. — Mano šeima gyvena tuose kraštuose, ketinu juos aplankyti.

Stengiausi sugalvoti, kaip juos priversti išsamiau papasakoti nugirstą istoriją, bet galva buvo kaip iššluota. Delnai sudrėko nuo prakaito.

— Ten vis dar rengiamasi derliaus šventei, ar aš jau pražiopsojau? — užsikirsdamas paklausiau.

— Dar rengiamasi, — burbtelėjo plikis ir pabrėžtinai pasisuko į mane šonu.

— Girdėjau, tuose kraštuose buvo kažkokia nelaimė per vestuves...

Plikis atsigręžė į mane.

— Nu jau nežinau, kaip tu galėjai apie tai girdėti. Ta žinia pasklido praeitą naktį, o mes prisišvartavome vos prieš dešimt minučių. — Jis atšiauriai mane nužvelgė. — Nežinau, ką tu parduodi, vaikine, bet aš neperku. Atsiknisk arba gausi marmūzėn.

Supratau, kad neatitaisomai sugadinau visą reikalą, tad grįžau į savo vietą. Atsisėdau ir priplojau rankas prie stalo, kad nedrebėtų. Žvėriškai nužudyta grupė žmonių. Mėlyna liepsna. Keistenybės...

Čandrianai.

Vos prieš dieną čandrianai buvo Trebone.

Mašinaliai pabaigiau gerti sidrą, atsistojau ir priėjau prie baro.

Padėtį įvertinau greitai. Po visų tų metų man pagaliau atsirado proga ką nors sužinoti apie čandrianus. Ir kalbama čia ne apie aptiktą jų paminėjimą kokios nors Archyvų knygos puslapiuose, o apie galimybę savo akimis pamatyti, ką jie padarė. Tokia proga gali daugiau niekada nepasikartoti.

Bet turiu nusigauti į Treboną greitai, kol įvykiai žmonių atmintyje dar nauji. Kol smalsūs ir prietaringi miestelėnai nesunaikino visų pėdsakų ir įkalčių. Ir pats nenutuokiau, ką tikiuosi rasti, bet viskas, ką sužinosiu apie čandrianus, bus daugiau, nei žinojau iki šiol. O jei yra galimybė aptikti ką nors naudinga, turiu nukakti ten kuo greičiau. Šiandien pat.

Užplūdus rytinei miniai smuklininke turėjo tiek darbo, kad atkreipiau į save jos dėmesį tik padėjęs ant baro geležinį drabą. Sumokėjus už nakvynę, pusryčius ir pirtį, šis drabas įkūnijo didžiąją dalį mano turimų žemiškųjų turtų, taigi laikiau jį tvirtai prispaudęs pirštu.

— Ko pageidauji? — priėjusi paklausė smuklininke.

— Ar toli nuo čia Trebonas? — paklausiau.

— Aukštupio link? Pora dienų.

— Aš neklausiau, kiek laiko trunka kelionė. Klausiau, ar toli... — tariau pabrėždamas paskutinį žodį.

— Akių kabinėt tai nereikia, — valydamasi rankas į purviną prijuostę atsakė smuklininke. — Plaukiant upe bus maždaug keturiasdešimt mylių. Žodžiu, dvi dienos, bet gal ir ilgiau: žiūrint, koks oras ir kuo plauksi — barža ar valtimi.

— O kiek keliu? — paklausiau.

— Kad pajuosčiau, jei aš žinau, — sumurmėjo ji, paskui šūktelėjo kažkam prie baro: — Rudai, kaip toli iki Trebono keliu?

— Trys ar keturios dienos, — atsakė vėjų nugairintas vyras, nepakeldamas akių nuo savo bokalo.

— Aš klausiu, kaip toli, — atžariai drėbtelėjo jam smuklininke. — Daugiau nei upe?

— Gerokai daugiau. Maždaug dvidešimt penkios lygos. Be to, kelias prastas, įkalnus.

Dėl Viešpaties kūno, kas mūsų laikais matuoja atstumus lygomis? Priklausomai nuo to, kur užaugo šis vaikinas, lyga gali būti nuo dviejų iki trijų su puse mylios ilgio. Mano tėvas visad tvirtino, kad lyga apskritai yra ne matavimo vienetas, o tik būdas ūkininkams išreikšti savo apgrabius skaičiavimus skaitmenimis.

Vis dėlto iš šio atsakymo jau galėjau suprasti, kad Trebonas yra už penkiasdešimties-aštuoniasdešimties mylių į šiaurę. Geriausia turbūt nusiteikti blogiausiam, ar bent septyniasdešimčiai mylių.

Moteris už baro atsigręžė į mane.

— Na, va, girdėjai. Dabar ką nors atnešti?

— Man reikia vandenmaišio, jei turite, o jei ne — butelio vandens. Ir kokio nors maisto, kurį galima pasiimti į kelionę. Rūkytos dešros, sūrio, paplotėlių...

— Gal obuolių? — paklausė ji. — Turiu šįryt puikių „raudonųjų dženių“. Tinka kelionėje.

Linktelėjau.

— Ką tik turite pigaus ir negendančio.

— Už drabą toli nenukeliausi... — pasakė smuklininke, žvilgtelėjusi į barą.

Pasirausiau savo kapšelyje ir nustebęs radau jame dar keturis drabus ir varinį pusgrašį, kuriuos buvau visai pamiršęs. Pasirodo, aš beveik turtuolis.

Smuklininke surinko nuo baro mano pinigus ir nuėjo į virtuvę. Nuo minties, kad kišenėse vėl švilpauja vėjai, nusmelkė skausmas, tačiau užgniaužiau jį ir greitai mintyse perkračiau visą kelioniniame krepšyje turimą mantą.

Moteris grįžo nešina dviem papločiais, stora rūkyta ir česnaku kvepiančia dešra, vašku padengta nedidele sūrio galva, buteliu vandens, pustuziniu puikių ryškiai raudonų obuolių bei morkų ir bulvių prikrautu maišeliu. Maloniai jai padėkojau ir susidėjau viską į krepšį.

Septyniasdešimt mylių. Pasieksiu Treboną dar šiandien, jei tik gausiu gerą arklį. Bet geri arkliai daug kainuoja...

Įkvėpiau prakartusių riebalų smarvės ir pabeldžiau į Devi duris. Laukti teko visą minutę, iš nekantrumo vos begalėjau nustygti vietoje. Net neįsivaizdavau, ar Devi jau pabudusi tokią ankstyvą valandą, bet privalėjau bandyti.

Ji pasirodė tarpduryje ir pamačiusi mane nusišypsojo.

— Koks malonus netikėtumas, — tarė Devi plačiau atidarydama duris. — Įeik. Ir sėskis.

Nutaisiau žaviausią savo šypseną.

— Devi, aš tik...

Ji suraukė antakius.

— Užeik, — tvirtai pakartojo ji. — Laiptų aikštelėj aš nekalbu apie reikalus.

Įėjau, ir Devi uždarė duris.

— Gali sėstis. Nebent labiau norėtum prigulti. — Ji žaismingai linktelėjo į kambario kampe stūksančią didžiulę lovą su užuolaidomis. — Nepatikėsi, kokią istoriją šįryt girdėjau, — tarė Devi, tramdydama juoką.

Kad ir kaip nekantravau, prisiverčiau nusiraminti. Devi ne iš tų, kur galėtum paskubinti, o jei bandyčiau, tik suerzinčiau ją.

— Ir ką tu girdėjai?

Ji atsisėdo anapus stalo ir sunėrė rankas.

— Praėjusią naktį pora nevidonų mėgino palengvinti vieno jauno studento kapšą. Dideliam jų nusivylimui, paaiškėjo, kad tas vaikis — būsimas naujasis Taborlinas. Jis iššaukė ugnį ir žaibą. Vieną apakino, o kitam taip vožė per galvą, kad tas iki šiol neatsigavo.

Kurį laiką sėdėjau tylomis, galvodamas apie Devi pasakojimą. Prieš valandą man tai būtų buvusi geriausia naujiena, kokią galėjau išgirsti. Dabar ši žinia tebuvo dėmesį blaškanti gaišatis. Visgi, nors reikalas buvo skubus, negalėjau nepasinaudoti proga iš patikimų šaltinių daugiau sužinoti apie padėtį.

— Jie norėjo ne tik apiplėšti, — pasakiau.

Devi nusijuokė.

— Taip ir maniau, kad tai tu! Apie savo auką jie žinojo tik tiek, kad jis raudonplaukis. Bet man ir šito pakako.

— Tikrai vieną iš jų apakinau? — paklausiau. — O kitas vis dar be sąmonės?

— Atvirai sakant, nežinau, — prisipažino Devi. — Naujienos tarp tokių, kaip aš, plinta greitai, bet daugiausia tai gandai.

Mano mintyse tučtuojau subrendo planas.

— Ar tu galėtum paskleisti naują gandą? — paklausiau.

— Priklauso nuo aplinkybių, — Devi šelmiškai nusišypsojo. — Jeigu tai kas nors baisiausiai jaudinančio ir įdomaus...

— Paminėk mano vardą, — tariau. — Tegul jie žino, kad ten buvau aš. Tegul žino, kad esu velniškai įsiutęs ir pasiruošęs paskersti kiekvieną, kuris bandys mane persekioti. Nudėsiu ir juos, ir tuos, kas juos samdo, ir tarpininkus, ir jų šeimas, šunis — visus.

Susižavėjimo išraiška Devi veide virto beveik pasišlykštėjimu.

— Nemanai, kad kiek žiauroka? Labai vertinu tavąjį prisirišimą prie savo kapšo, — ji žaismingai žvilgtelėjo į mane. — Aš juk taip pat suinteresuota jo saugumu. Bet juk tai ne...

— Tai buvo ne vagys, — pertraukiau ją. — Juos nusamdė mane nužudyti. — Devi metė į mane nepatiklų žvilgsnį. Pakėliau marškinių kraštą, kad ji pamatytų tvarstį. — Aš rimtai. Galiu parodyti, kur vienas iš jų brūkštelėjo prieš man pasprunkant.

Suraukusi antakius Devi atsistojo ir apėjo stalą.

— Gerai, parodyk.

Pradžioj sudvejojau, bet paskui nutariau neprieštarauti — juk dar teks prašyti jos paslaugos. Nusivilkau marškinius ir padėjau ant stalo.

— Tvarstis purvinas, — tarė Devi, lyg ją tai būtų asmeniškai įžeidę. — Nusirišk jį. — Ji nuėjo prie spintelės kambario gale ir grįžo nešina juoda vaistinėle bei praustuve. Devi nusiplovė rankas, paskui apžiūrėjo mano žaizdą. — Tu jos netgi nesusisiuvai? — paklausė nepatenkinta.

— Buvau šiek tiek užsiėmęs, — atsakiau. — Na, žinai: pirmiausia bėgi, kiek kojos neša, paskui slapstaisi per naktį...

Devi nieko neatsakė ir ėmė plauti mano žaizdą. Iš šaltakraujiškų ir tikslių judesių supratau, kad ji studijavo Medikoje.

— Žaizda bjauri, bet negili, — tarė. — Ne visur netgi odą perrėžė. — Ji atsistojo ir išėmė kažką iš vaistinėlės. — Vis tiek reikia susiūti.

— Susisiūčiau ir pats, — atsakiau, — bet...

— ...bet esi kvailys, kuris net nepasivargino įsitikinti, ar gerai išplovė žaizdą, — pabaigė už mane Devi. — Jei gausi užkratą, pats būsi kaltas.

Ji baigė valyti mano prorėžą ir nusiplovė rankas dubenėlyje.

— Noriu, kad žinotum: darau tai tik todėl, kad turiu silpnybę gražiems berniukams, bepročiams ir žmonėms, kurie man skolingi. Žiūriu į tai kaip į savo investicijos apsaugojimą.

— Taip, ponia. — Devi uždėjo ant žaizdos nuskausminamųjų, ir aš pro sukąstus dantis įkvėpiau.

— Maniau, neturėtum kraujuoti, — sausai pastebėjo ji. — Štai ir dar viena legenda, pasirodo, tėra melagystė.

— Kad jau apie legendas prakalbom... — stengdamasis kuo mažiau judėti, išėmiau iš savo kelioninio krepšio knygą ir padėjau ant stalo. — Grąžinu „Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumus“. Buvai teisi: su graviūrom ji daug įspūdingesnė.

— Žinojau, kad tau patiks. — Akimirka tylos, paskui Devi ėmėsi siūti mano žaizdą. Kai ji vėl prabilo, žaismingumo balse beveik nebuvo girdėti. — Tie vaikinai tikrai buvo nusamdyti tave nužudyti, Kvoutai?

Linktelėjau.

— Jie turėjo simpatinį kompasą ir mano plauką. Taip jie ir sužinojo, kad aš raudonplaukis.

— Ponios ir ponai, juk vien dėl šito Kilvinas apsiputotų iš siuto! — Devi pakratė galvą. — Ar tu įsitikinęs, kad jie nebuvo nusamdyti tave paprasčiausiai pagąsdinti? Truputėlį aplamdyti šonus ir išmokyti gerbti viršesnius už save? — Ji liovėsi siūti ir pakėlė į mane akis. — Tu juk nebuvai toks kvailas, kad skolintumeisi pinigų iš Hefrono ir jo berniukų?

Papurčiau galvą.

— Tu esi mano vienintelis „vanagas“, Devi. — Nusišypsojau. — Tiesą sakant, todėl šiandien ir užsukau...

— O aš jau pamaniau, kad tau patinka mano draugija, — atsakė ji, vėl imdamasi siūti. Man pasirodė, kad jos balse išgirdau susierzinimą. — Bet pirmiausia pabaikime šį reikalą.

Devi žodžiai privertė ilgam susimąstyti. Aukštasis užpuolikas sakė: „Padarom, ką reikia“, — bet tai galėjo reikšti daugybę dalykų.

— Gal tie užpuolikai ir nebandė manęs nužudyti, — tariau iš lėto. — Bet vienas iš jų turėjo peilį. O jo juk nereikia, jei nori ką nors tik primušti.

Devi prunkštelėjo.

— Man nereikia kraujo, kad priversčiau žmones grąžinti skolą. Bet, patikėk, tai palengvina darbą.

Devi baigė siūti ir ėmė rišti naują tvarstį, o aš vėl susimąsčiau. Galbūt tikrai tie vyrukai teketino mane sumušti? Gal tikrai tai anoniminė žinutė nuo Ambrozo, raginanti gerbti viršesniuosius? Gal tai tebuvo bandymas mane įbauginti? Stengdamasis kuo mažiau judėti atsidusau.

— Norėčiau tikėti, kad viskas buvo būtent taip, bet negaliu. Širdis sako, kad jie norėjo kraujo.

Devi veidas surimtėjo.

— Tokiu atveju aš kyštelsiu liežuvį, — tarė ji. — Nepažadu dėl tos dalies apie išskerstus šunis, bet šį bei tą ant gandų malūno sparnų mestelsiu. Kitą kartą tie žmonės dukart pagalvos, imdamiesi tokio darbo. — Devi sukikeno. — Nors, tiesą pasakius, po šios nakties jie ir taip dukart pagalvos. Na, o gandai privers pagalvoti ir trečią.

— Ačiū tau.

— Anoks čia vargas, — nerūpestingai atsakė ji stodamasi ir nusipurtydama kelius. — Tik maža paslauga draugui. — Devi nusiplovė rankas dubenyje ir atsainiai nusišluostė į marškinius. — Na, klausau, — tarė ji atsisėdama prie stalo. Jos veidas staiga tapo dalykiškas.

— Man reikia pinigų greitam arkliui, — tariau.

— Išvyksti iš miesto? — Jos šviesūs antakiai išlinko. — Niekad nemaniau, kad tu iš tų, kuriems gali šauti mintis bėgti.

— Aš ir nebėgu, — atsakiau. — Reikia kai kur nukeliauti. Po vidurdienio turiu būti už septyniasdešimties mylių.

Devi akys kiek išsiplėtė.

— Žirgas, kuris galėtų įveikti tokį kelią, turbūt daug kainuoja, — tarė ji. — O kodėl paprasčiausiai nenusipirkus pašto bilieto ir nekeitus arklių pakeliui? Ir greičiau, ir pigiau.

— Ten, kur keliauju, pašto stočių nėra, — atsakiau. — Trauksiu aukštupio link, paskui į kalvas. Į mažą miestelį Treboną.

— Gerai, — nusileido Devi. — Kiek tau reikia?

— Tiek, kad galėčiau be derybų nusipirkti greitą arklį. Be to, dar kambario nuoma, maistas, galbūt kyšiai... Dvidešimties talentų.

Ji ėmė juoktis, paskui susitvardė ir prisidengė burną ranka.

— Ne. Atleisk, bet ne. Mane gal ir traukia prie tokių žavingų jaunuolių kaip tu, bet ta trauka kyla ne iš galvos.

— Aš turiu liutnią. — Koja pastūmiau dėklą į priekį. — Galiu palikti ją kaip užstatą. Kaip ir bet kurį daiktą iš čia. — Padėjau ant stalo savo kelioninį krepšį.

Devi įkvėpė oro, tarsi ketindama iškart atmesti mano pasiūlymą, bet paskui gūžtelėjo pečiais ir ėmė raustis po maišą. Išėmė iš jo „Retoriką ir logiką“, o po akimirkos ir mano rankinę simpatinę lempą.

— O kas gi čia? — smalsiai sumurmėjo Devi, spragtelėdama jungiklį ir nukreipdama lempos šviesą į sieną. — Tai jau įdomu.

Susiraukiau.

— Imk, ką nori, tik ne tai, — tariau. — Pasižadėjau Kilvinui, kad ji niekada neatsidurs svetimose rankose. Daviau žodį.

Devi atvirai į mane pažvelgė.

— Kada nors girdėjai posakį: prašantis nesirenka?

— Aš daviau žodį, — pakartojau. Atsegiau nuo apsiausto sidabrines dūdeles ir pastūmiau jas per stalą prie „Retorikos ir logikos“. — Tokį vėrinuką gauti nelengva, pati žinai.

Devi pažiūrėjo į liutnią, į knygą, į dūdeles, paskui giliai lėtai atsiduso.

— Kvoutai, atrodo, tau tai iš tikrųjų svarbu, bet skaičiai paprasčiausiai nesueina. Tu šaunus, bet ne tiek, kad būtum vertas tokių pinigų. Tu vos vertas tų keturių talentų, kuriuos jau esi man skolingas.

Jos žodžiai mane įskaudino — labiausiai todėl, kad žinojau, jog jie teisingi.

Devi dar kiek pagalvojo, paskui ryžtingai papurtė galvą.

— Ne, vien palūkanos... Po dviejų mėnesių būsi man skolingas daugiau kaip trisdešimt penkis talentus.

— Arba ką nors lygiaverčio, — atsakiau.

Ji švelniai nusišypsojo.

— Ir ką tu galėtum pasiūlyti tokio, kas verta trisdešimt penkių talentų?

— Įėjimą į Archyvus.

Devi, kaip ir kiek globėjiška šypsena jos veide, sustingo.

— Meluoji.

Papurčiau galvą.

— Žinau, kad yra ir kitas kelias į Archyvus. Dar nesuradau jo, bet rasiu.

— Labai jau daug „jeigu“. — Devi tonas buvo skeptiškas. Tačiau jos akys užsiliepsnojo, ir tai buvo ne šiaip paprastas troškimas, o kažkas panašaus į alkį ar geismą. Supratau, kad patekti į Archyvus ji nori ne ką mažiau nei aš. Galbūt net labiau.

— Toks mano pasiūlymas, — tariau. — Jei galėsiu grąžinti tau skolą, grąžinsiu. Jei ne, radęs kitą kelią į Archyvus, parodysiu ir tau.

Devi įsmeigė žvilgsnį į lubas, tarsi mintyse svertų visus už ir prieš.

— Už tokį užstatą ir tikimybę patekti į Archyvus galiu paskolinti tau tuziną talentų.

Atsistojau ir užsimečiau ant peties kelioninį krepšį.

— Mes čia nesiderame, — pasakiau. — Aš tiesiog pranešu apie paskolos sąlygas. — Atsiprašomai nusišypsojau. — Dvidešimt talentų arba nieko. Atleisk, kad iškart to nepaaiškinau. SEPTYNIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Keista trauka

Po trijų minučių jau buvau prie artimiausios arklidės durų. Gerai apsirengęs seldišas nusišypsojo ir žengė manęs pasitikti.

— Jaunasis pone, — tarė jis tiesdamas man ranką, — mano vardas Kaerva. Ar galiu paklausti...

— Man reikia arklio, — nutraukiau jį skubom pasisveikinęs. — Sveiko, gerai pailsinto ir pašerto. Tokio, kuris ištvertų šešias valandas spartaus jojimo.

— Žinoma, žinoma, — trindamas rankas ir linksėdamas atsakė Kaerva. — Dievo valia viskas įmanoma. Būčiau laimingas...

— Paklausykit, — vėl jį nutraukiau, — aš labai skubu, tad apsieikim be šių įžangų. Aš nesidėsiu abejingu, o jūs negaiškit mano laiko siūlydamas kuinus ir kluikas. Jei po dešimties minučių nebūsiu nusipirkęs arklio, eisiu jo ieškoti kitur. — Pažvelgiau jam tiesiai į akis. — Lhinsatva?

Seldišas apstulbo.

— Bet, pone, perkant arklį nedera taip skubėti. Juk žmonos sau per dešimt minučių neišsirinktumėte, o kelionėje arklys yra daug svarbiau už žmoną. — Jis droviai nusišypsojo. — Netgi pats Dievas negalėtų....

Vėl jį nutraukiau:

— Dievas šiandien arklio neperka. Aš perku.

Laibasis seldišas nutilo ir pabandė sutelkti mintis.

— Gerai, — tarė jis tyliai, labiau sau nei man. — Lhin, eime, pažiūrėsim, ką čia turime.

Jis nusivedė mane aplink arklides prie nedidelio gardo ir rodydamas už tvoros tarė:

— Štai ana obuolmuša kumelė tokia tvirta, kad ko nors daugiau tikėtis iš arklio ir neverta. Ji nuneš jus...

Nekreipiau į jį dėmesio ir apžvelgiau pustuzinį aptvare tingiai stovinčių kuinų. Nors neturėjau nei lėšų, nei priežasčių laikyti arklį, mokėjau atskirti gerą gyvulį nuo prasto, taigi mačiau, kad šitos kėvės ne iš tolo neprimena to, ko man reikia.

Matote, klajojantys aktoriai gyvena ir miršta greta jų furgonus traukiančių arklių, tad į mano lavinimą šioje srityje tėvai pro pirštus nežiūrėjo. Jau būdamas aštuonerių galėjau įvertinti arklį ir atskirti gerą nuo blogo. Miestelėnai nuolat bandydavo mums įpiršti palaikius leisgyvius kuinus, žinodami, kad, kai pastebėsime klaidą, būsime jau už daugelio mylių ir dienų kelio. Žmogaus, kuris pardavė sergantį raišą arklį kaimynui, laukė dideli nemalonumai, bet kas čia bloga, jei apsuksi kokį purviną vagišių edema ru?

Suraukiau antakius ir atsisukau į arklininką.

— Kadangi jau sugaišinote dvi mano brangaus laiko minutes, spėju, vis dar nesuprantate, ko aš noriu. Pabandysiu kuo išsamiau paaiškinti. Man reikia greito arklio, kuris būtų pajėgus šiandien atlaikyti sunkią kelionę. Už jį užmokėsiu tuoj pat, gerą kainą, nesiskųsdamas. — Išsitraukiau savo vėl išsipūtusį kapšą ir pakračiau, žinodamas, kad Kaerva atpažins tikro seldišiško sidabro žvangesį. — Jei man parduosite arklį, kuris pames pasagą, ims šlubčioti ar baidysis šešėlių, aš prarasiu vertingą galimybę. Tokią, kuri daugiau man greičiausiai niekada nebepasitaikys. Ir jei taip nutiks, aš negrįšiu reikalauti grąžinti pinigų. Ir nerašysiu pranešimo konstebliui. Aš pareisiu į Imrę pėsčiomis dar tą pačią naktį ir padegsiu jūsų namus. Paskui, kai jūs išbėgsit pro duris su naktiniais marškiniais ir kepuraite, nužudysiu jus, išvirsiu ir suvalgysiu. Tiesiog čia, ant jūsų vejos, jūsų kaimynų akivaizdoje.

Nužvelgiau jį grėsmingai rimtu žvilgsniu.

— Štai toks yra mano verslo pasiūlymas, Kaerva. Jei jis jums nepriimtinas, pasakykit, ir aš eisiu kitur. Kitu atveju nebeverskite manęs žiūrėti į šituos dvėsnas ir parodykite tikrą arklį.

Striukasis seldišas žvelgė į mane labiau apstulbęs, nei išsigandęs. Mačiau, kad jis bando susivokti. Kaerva turbūt manė, kad esu arba kliedintis pamišėlis, arba įtakingo didiko sūnelis. O gal ir viena, ir kita.

— Gerai, — tarė jis jau nebe tokiu pataikaujamai saldžiu balsu. — Ką jūs vadinate „sunkia kelione“?

— Labai sunkią, — atsakiau. — Turiu šiandien sukarti septyniasdešimt mylių. Žvyrkeliu.

— Balnojimo reikmenų ir paties balno reikės?

Linktelėjau.

— Tik nieko įmantraus. Ir nieko naujo.

Seldišas giliai įkvėpė.

— Gerai, ir kiek jūs pasirengęs mokėti?

Papurčiau galvą ir išspaudžiau šypseną.

— Parodykit man arklį ir sakykit savo kainą. Kuo puikiausiai tiktų volderis. Gali būti ir sunkokai tramdomas, jei tai tik dėl energijos pertekliaus. Tiks ir geras volderių mišrūnas, arba keršaeniškas toliabėgis.

Kaerva linktelėjo ir nusivedė mane prie plačių arklidės durų.

— Turiu keršaeną. Ir, beje, grynakraujį. — Jis mostelėjo savo padėjėjui. — Išvesk mūsų juodąjį ponaitį. Bėgte! — Berniukas puolė vykdyti paliepimo.

Arklininkas atsisuko į mane.

— Nuostabus gyvulys. Prieš pirkdamas nutariau dėl visa ko išbandyti. Šuoliavo visą mylią ir net nesuprakaitavo, o tokios lygios bėgsenos dar nesu matęs. Sakau jūsų šviesybei gryną tiesą.

Linktelėjau. Grynakraujis keršaenas mano tikslams tiko kuo puikiausiai. Šių arklių ištvermė legendinė, bet, kita vertus, ir kaina atitinkama. Gerai išdresuotas toliabėgis kainuoja tuziną talentų.

— Kiek už jį norite?

— Dviejų grynų markių, — atsakė Kaerva be jokio apgailestavimo ar meilikavimo balse.

Gailestingasis Teilu, dvidešimt talentų. Už tokius pinigus tas arklys turėtų būti kaustytas sidabrinėmis pasagomis.

— Aš nenusiteikęs ilgai derėtis, Kaerva, — tariau šiurkščiai.

— Jūs man tai jau puikiai paaiškinote, pone, — atsakė jis. — Tai sąžininga kaina. Ir tuoj pamatysite kodėl.

Berniukas paskubomis išvedė didžiulį žvilgantį arklį: mažiausiai aštuoniolikos plaštakų aukščio, išdidžiai pakelta galva, juodą nuo šnervių iki uodegos galiuko.

— Jis mėgsta bėgti, — tarė Kaerva nuoširdžiai švelniai ir paglostė lygų juodą žirgo kaklą. — Pažvelkit, kokia spalva. Nerasit nė vieno šviesaus plauko. Štai kodėl jis vertas dvidešimties, o ne šimo.

— Man jo spalva nerūpi, — išsiblaškęs atsakiau, apžiūrinėdamas arklį ir ieškodamas sužalojimų ar seno amžiaus požymių. Nieko nepastebėjau. Jis buvo žvilgantis, jaunas ir stiprus. — Man tik reikia, kad greitai bėgtų.

— Suprantu, — atsiprašydamas tarė seldišas. — Bet aš negaliu nekreipti dėmesio į spalvą. Jei palauksiu tarpsnį ar du, koks nors jaunas ponaitis nupirks šį žirgą vien dėl jo dailios išvaizdos.

Žinojau, kad arklininkas sako tiesą.

— Jis turi vardą? — paklausiau lėtai artindamasis prie juodojo arklio ir leisdamas jam apuostyti mano rankas bei prie manęs įprasti. Galima skubėti derantis, bet ne susidraugaujant su žirgu. Tik kvailiai skubotumu sugadina pirmąjį pažinties su narčiais jaunais keršaenais įspūdį.

— Dar joks neprilipo, — atsakė Kaerva.

— Kuo tu vardu, vaikine? — paklausiau tyliai, norėdamas įpratinti juodį prie savo balso. Žirgas atsargiai apuostė mano rankas ir pažvelgė didžiule protinga akimi. Jis neatšoko į šalį, bet ir nebuvo ramus. Tebekalbėdamas priėjau arčiau, tikėdamasis, kad arklys nurims nuo mano tono: — Tu nusipelnai gero vardo. Nenorėčiau, kad koks nors ponaitis rodytų savo abejotiną sąmojį prikergdamas tau kokią baisybę, tarkim, Vidurnaktis, Suodžius ar Trumpauodegis.

Priėjau dar arčiau ir uždėjau ranką žirgui ant kaklo. Oda sutrūkčiojo, bet muistytis jis nepradėjo. Patikrinti jo būdą buvo lygiai taip pat svarbu, kaip ir ištvermę. Negalėjau rizikuoti leisdamasis į kelią baikščių arkliu.

— Daugiau košės galvoj turintis tave gal pavadintų Derva arba Anglimi, bet tai negražūs vardai. Arba Skalūnu — tarsi būtum koks sėslus padaras. Pats dangus neleis tau tapti Juodžium — tai visai netinkamas vardas tokiam princui kaip tu.

Mano tėvas visada šitaip šnekėdavosi su naujais arkliais — tarsi skaitytų raminamai monotonišką litaniją. Glosčiau keršaeno kaklą ir kalbėjau, nesukdamas sau galvos, ką būtent sakau. Arkliui žodžiai nesvarbūs, jam svarbus balso tonas.

— Tu sukorei ilgą kelią. Turi nešioti išdidų vardą, kad žmonės nemanytų, jog esi paprastas arklys. Tavo ankstesnis šeimininkas buvo seldišas? — paklausiau. — Ve vanaloi. Tu teriam keta. Palan te?

Pajutau, kad pažįstamą kalbą išgirdęs žirgas šiek tiek atsipalaidavo. Priėjau prie jo iš kito šono, atidžiai apžiūrinėdamas ir leisdamas priprasti prie mano artumo.

— Tu Ketha? — paklausiau jo. „Tu Anglis?“ — Tu Mahne? — „Tu Šešėlis?“

Norėjau pasakyti „Sutema“, bet niekaip neprisiminiau, kaip šis žodis skamba siaru kalba. Nenutildamas plepėjau, kas papuolė ant liežuvio, tuo pat metu apžiūrinėdamas, ar žirgo kanopos nėra nudaužytos ar įskilusios.

— Tu Keth-Selhan? — „Ar tu Pirma Naktis?“

Didžiulė juoda galva pasilenkė prie manęs ir apuostė.

— Šis vardas tau patinka, ar ne? — nusijuokęs paklausiau, žinodamas, kad iš tiesų jis tik užuodė džiovintus obuolius, kurių maišelį buvau įsikišęs į apsiausto kišenę. Svarbiausia, kad žirgas prie manęs priprato. Jei jis jaučiasi užtektinai saugus, kad baksnotų mane snukiu ieškodamas maisto, mes susitarsime ir ilgoje sunkioje kelionėje.

— Regis, Keth-Selhanas jam tinkamas vardas, — tariau atsisukdamas į Kaervą. — Ar dar ką nors turiu apie jį žinoti?

Seldišas atrodė sutrikęs.

— Iš dešinės jis kiek baikštokas.

— Baikštokas?

— Taip, truputį. Dėl to iš tos pusės jis gali būti linkęs baidytis, tačiau nesu matęs jo tai darant.

— Kaip jis dresuotas? Trumpom vadelėm ar klajojančių aktorių stiliumi?

— Trumpom vadelėm.

— Puiku. Jums dar liko minutė užbaigti šį sandėrį. Tai geras gyvulys, bet aš nemokėsiu už jį dvidešimties talentų.

Kalbėjau užtikrintu balsu, tačiau širdyje nepuoselėjau nė menkiausios vilties. Juodis buvo nuostabus žirgas, ir dėl savo plauko tikrai kainavo mažiausiai dvidešimt talentų. Visgi privalėjau pabandyti numušti kainą bent iki devyniolikos. Tada Trebone dar turėčiau už ką nusipirkti maisto ar išsinuomoti kambarį nakvynei.

— Gerai, — pasakė Kaerva. — Šešiolika.

Tik dėl savo sceninio pasirengimo neišsižiojau išgirdęs, kad seldišas staiga nuleido kainą.

— Penkiolika, — tariau dėdamasis suirzęs. — Ir į šią kainą įeina balnas, pakinktai ir didelis maišas avižų. — Pradėjau traukti iš kapšelio pinigus, lyg sandėris jau būtų baigtas.

Neįtikėtina, bet Kaerva linktelėjo ir paliepė vienam iš savo berniukų atnešti visus balnojimo reikmenis.

Kol arklininko padėjėjas balnojo juodį, atskaičiavau į seldišo delną pinigus. Pastebėjau, kad Kaerva, lyg jausdamasis nepatogiai, vengia mano žvilgsnio.

Jei taip gerai būčiau nepažinojęs arklių, būčiau pamanęs, kad jis bando mane apgauti. Galimas daiktas, šis žirgas vogtas, arba seldišui žūtbūt reikia pinigų.

Tikroji priežastis, kad ir kokia būtų, man nė kiek nerūpėjo. Buvau nusipelnęs laimės šypsnio. O geriausia, kad pasiekęs Treboną arklį galėsiu perparduoti ir iš to dar šiek tiek uždirbti. Juk, atvirai kalbant, vis tiek turėsiu tai padaryti esant pirmai progai, net jeigu sandėris man būtų nuostolingas. Vieta arklidėse, pašaras ir tokio žirgo priežiūra kainuotų grašį per dieną. Išlaikyti jį buvo ne mano kišenei.

Sukišau savo mantą į balnakrepšį, patikrinau paspręstę ir balnakilpes, galiausiai užšokau ant Keth-Selhano. Žirgas stryktelėjo dešinėn, nekantraudamas leistis į kelią. Aš troškau to paties, tad timptelėjau vadeles ir mes iškeliavome.

Dauguma su arkliais susijusių bėdų su jais pačiais neturi nieko bendra. Dėl jų kaltas raitelio nemokšiškumas. Žmonės savo arklius blogai pakausto, netinkamai balnoja, prastai šeria, o paskui skundžiasi, kad jiems įkišo raišą, blogo būdo kuiną su per daug išlinkusia nugara.

Aš arklius pažįstu. Tėvai išmokė mane ir joti, ir juos prižiūrėti. Nors dažniau tekdavo susidurti su tvirtesnių, vežimui traukti, o ne lėkti šuoliais išvestų veislių gyvuliais, žinojau, kaip prireikus greitai nujoti didelį atstumą.

Dauguma žmonių per skubėjimą patys sau apsunkina jojimą. Jie verčia žirgą lėkti pasiutusiais šuoliais, o po valandos pastebi, kad gyvulys šlubčioja arba apskritai yra leisgyvis. Kvailiai per visą pilvą. Tik dvylikaspalvis šunsnukis gali šitaip elgtis su arkliu.

Bet, atvirai kalbant, tą dieną mielai būčiau mirtinai nuvaręs Keth-Selhaną, jei tai būtų padėję greičiau pasiekti Treboną. Kartais ir man norisi būti šunsnukiu. Dėl žinių apie čandrianus ir atsakymo, kodėl jie nužudė mano tėvus, būčiau nepagailėjęs ir viso tuzino arklių.

Na, bet nebuvo prasmės dėl to sukti galvos. Padvėsęs arklys manęs į Treboną nenugabens. Tai padaryti gali tik gyvas žirgas.

Tad norėdamas, kad Keth-Selhanas apšiltų, pradžioj paleidau jį žingine. Jis veržėsi bėgti greičiau, galbūt jausdamas mano nekantrumą, ir jei man būtų reikėję sukarti mylią ar tris, tikrai būčiau jo nestabdęs. Bet prieš akis laukė bent penkiasdešimt, o gal net septyniasdešimt mylių, vadinasi, reikia kantrybės. Man teko du kartus trūktelėti vadeles, kad juodis paklustų ir vėl eitų žingine.

Sukorus mylią leidau jam parisnoti. Žirgo bėgsena buvo lygi, tačiau jojant risčia, net ir keršaenu, visada krato, taigi pajutau, kaip šone įsitempia siūlės. Dar po mylios paleidau Keth-Selhaną lengvais šuoliais. Ir tik tada, kai nutolus nuo Imrės per trejetą ar ketvertą mylių išjojome į gerą, tiesų kelio ruožą, paraginau arklį šuoliuoti, kiek kojos neša.

Pagaliau sulaukęs savo galimybės žirgas metėsi į priekį. Saulė dar tik baigė džiovinti rytinę rasą, o kviečių ir miežių derlių laukuose nuimantys ūkininkai palydėdavo mus, dundančius pro šalį, akimis. Keth-Selhanas buvo greitas — toks greitas, kad vėjas plėšė nuo manęs apsiaustą ir plaikstė už nugaros lyg vėliavą. Žinojau, kad šitaip turbūt atrodau įspūdingai ir jaudinančiai, tačiau kaklas nuo tokio tempimo greitai pavargo, tad atsirišau apsiaustą ir sugrūdau į balnakrepšį.

Kai kelias įsuko į miškelį, pristabdžiau Selhaną ir mes vėl jojome risčia. Šitaip jis kiek pailsėjo, kartu mudu nerizikavome posūkyje užlėkti ant nuvirtusio medžio ar lėtai važiuojančio vežimo. Kai išjojome į atvirus laukus ir niekas nebeužstojo vaizdo, vėl daviau žirgui valią, ir mes leidomės kone skriste.

Po pusantros valandos Selhanas suprakaitavo ir ėmė sunkiai alsuoti, tačiau laikėsi geriau nei aš, siaubingai nusitrynęs kojas. Buvau ir užtektinai stiprus, ir jaunas, tačiau nesėdėjęs balne daugybę metų. Jojant naudojami kiti raumenys nei vaikštant, o varyti arklį šuoliais išvargina taip pat kaip bėgti, — aišku, jei nenorite priversti gyvulio plušėti už jus abu.

Tad pasakysiu tik tiek — kai prijojome kitą miškelį, apsidžiaugiau. Iššokau iš balno ir ėmiau žingsniuoti šalia juodžio, suteikdamas mums abiem pelnyto poilsio. Perpjoviau vieną obuolį ir didesniąją dalį atidaviau žirgui. Paskaičiavau, kad jau sukorėme apie trisdešimt mylių, o saulė dar net nebuvo pasiekusi zenito.

— Tai buvo lengviausias kelio ruožas, — pasakiau Keth-Selhanui, švelniai glostydamas kaklą. — Viešpatie, koks tu puikus. Juk dar neišeikvojai nė pusės savo jėgų, ar ne?

Šitaip žingsniavome gal dešimt minučių, paskui, savo džiaugsmui, pamatėme, kad kelias suka prie medinio tilto ir po juo čiurlenančio upeliuko. Leidau arkliui malšinti troškulį gerą minutę, paskui nuvedžiau šalin, kad neprisigertų per daug.

Sėdau į balną ir palaipsniui įbėginau žirgą iki šuolių. Kai pasilenkdavau prie jo kaklo, jusdavau, kaip dega ir gelia kojos. Ritmiškas Selhano kanopų kaukšėjimas kontrapunktu atkartojo lėtą, be perstojo ausis svilinančią vėjo dainą.

Pirma kliūtis iškilo po valandos, kai teko kirsti platų upelį. Jo nė iš tolo negalėjai pavadinti klastingu, tačiau nusprendžiau geriau nubalnoti arklį ir mantą pernešti pats, nei rizikuoti viską sušlapinti. Būčiau nepajėgęs dar kelias valandas šuoliuoti su drėgnais pakinktais.

Perėjus upę, apšluosčiau žirgą savo antklode ir vėl pabalnojau. Tam sugaišau pusvalandį, taigi Keth-Selhanas ne tik pailsėjo, bet ir atvėso. Teko vėl jam leisti apšilti, tad iš pradžių judėjome žingine, paskui risčia, ir tik galiausiai pasileidome lengvais šuoliais. Ši upė sugaišino mane visą valandą. Nerimavau, kad kelyje nepasitaikytų dar vieno upelio — šaltis gali prasismelkti Selhanui į raumenis. O jei taip nutiktų, ir pats Teilu nebesugebėtų priversti jo bėgti šuoliais.

Po valandos prijojome mažą miestelį, tiksliau sakant, atsitiktinai greta išdygusias bažnyčią ir smuklę. Stabtelėjau čia ir leidau Selhanui atsigerti iš lovio. Pamiklinau nutirpusias kojas ir nerimastingai pažvelgiau į saulę.

Paskui dirbamų laukų ir ūkių pasitaikydavo vis rečiau, be to, didesniais atstumais vienas nuo kito. Medžiai čia augo drūtesni ir tankesni. Kelias susiaurėjo ir pasidarė prastesnis: kai kur akmenuotas, kai kur išplautas. Dėl to keliavome vis lėčiau. Nors, tiesą sakant, nei aš, nei Keth-Selhanas nebeturėjome jėgų lėkti šuoliais.

Galiausiai pasiekėme dar vieną kelią kertantį upelį. Jis buvo visai mažytis, daugių daugiausia pėdos gilumo. Jo vanduo aštriai nemaloniai dvokė — nusprendžiau, kad aukštupyje yra odų raugykla ar rafinavimo fabrikas. Tilto nebuvo, tad Keth-Selhanas lėtai brido vandeniu, atsargiai statydamas kanopas ant akmenuoto dugno. Galvoje šmėkštelėjo mintis — turbūt būtų gera kulniavus visą dieną įmerkti kojas į vandenį.

Šis upelis mūsų labai neužgaišino, tačiau per kitą pusvalandį kirtome jį dar tris kartus — jis rangėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, ir vis skersai kelią. Tačiau tai buvo viso labo nepatogumas, nes upeliūkščio gylis niekur neviršijo pusantros pėdos. Kaskart jį kertant, aitrus vandens dvokas darėsi stipresnis. Tirpikliai ir rūgštys. Jei ten ne rafinavimo fabrikas, tai bent šachta. Įtempiau vadeles, pasiruošęs trūktelėti, jei Selhanas sumanytų gerti, tačiau jis nebuvo toks kvailas.

Ilgai jojęs lengvais šuoliais, pakilau į kalvos viršūnę ir priešais akis atsivėrusio nedidelio žolingo slėnio apačioje pamačiau sankryžą. Po kelrodžiu sėdėjo skardininkas, šalia jo stirksojo pora asilų. Ant vieno iš jų pūpsojo toks krepšių ir ryšulių kalnas, kad vargšas gyvulys, atrodė, bet kurią akimirką ims ir nugrius. Tuo tarpu antrasis neturėjo apskritai jokio nešulio — jis ramiai ganėsi palei žvyrkelį, o šalimais riogsojo krūva kažin kokių rakandų.

Skardininkas sėdėjo ant mažo suolelio šalikelėje ir atrodė nusiminęs. Bet, kai pamatė kalvos šlaitu besileidžiantį mane, jo veidas kiek pašviesėjo.

Priartėjęs pažvelgiau į kelrodį. Šiaurėje — Trebonas, pietuose — Temfalsas. Prijojau prie skardininko ir trūktelėjau vadeles. Gera proga mums su Keth-Selhanu pailsėti, o ir skubėjau ne tiek, kad būčiau nemandagus su skardininku. Jis bent pasakys, kiek dar liko iki Trebono.

— Sveikas! — sušuko jis pakeldamas galvą ir prisidengdamas ranka akis. — Tu panašus į vaikiną, kuriam kažko reikia.

Skardininkas buvo pagyvenęs, nuplikęs, apvalaus draugiško veido.

Nusijuokiau.

— Man reikia daugybės dalykų, skardininke, bet kažin ar ką nors iš jų rastum savo ryšuliuose.

Jis įteikliai nusišypsojo.

— Na, tavo vietoj nebūčiau toks tikras... — jis nutilo ir nuleidęs akis kiek pamąstė. Kai mūsų žvilgsniai vėl susitiko, skardininko veido išraiška buvo tokia pat maloni, tačiau kur kas rimtesnė. — Klausyk, sūnau, būsiu su tavim atviras. Mano asiliukas nusimušė į akmenį priekinę kanopą ir nebegali nešti krovinio. Užstrigau čia, tad reikia pagalbos.

— Įprastomis aplinkybėmis man niekas nesuteiktų daugiau džiaugsmo kaip pagelbėti tau, skardininke, — atsakiau. — Bet turiu kuo greičiau pasiekti Treboną.

— Anoks čia vargas. — Jis linktelėjo į šiaurinės kalvos pusę. — Iki jo vos pusmylis. Jei vėjas pūstų labiau į pietus, užuostum ir dūmus.

Pažvelgiau jo nurodyta kryptimi ir pamačiau iš už kalvos kylančią dūmų sruogą. Užliejo didžiulė palengvėjimo banga. Aš jau vietoje, o iki pusiaudienio dar visa valanda.

Skardininkas tęsė:

— Turiu nukakti į Evsdauno dokus. — Jis linktelėjo galva į rytus. — Esu sutaręs su žemupin plaukiančiu kapitonu ir labai nenorėčiau pražiopsoti laivo. — Jis reikšmingai pažvelgė į mano arklį. — Bet man reikia naujo nešulinio gyvulio, kad gabentų mantą...

Regis, pagaliau ir man nusišypsojo laimė. Selhanas — puikus žirgas, bet dabar, kai jau pasiekiau Treboną, jis tik sekins ir taip kuklius mano išteklius.

Tačiau, jei nori ką nors parduoti, išmintingiausia šito neparodyti.

— Šis arklys per geras, kad naudotum kaip nešulinį, — tariau tapšnodamas Keth-Selhano kaklą. — Tai grynakraujis keršaenas, ir galiu pasakyti tik tiek: gyvenime dar nemačiau puikesnio žirgo.

Skardininkas skeptiškai jį nužvelgė.

— Kad jis visai nusibaigęs, — tarė plikis. — Nebenuklypuotų nė mylios.

Iššokau iš balno ir susverdėjau: nutrintos kojos vos nesulinko pusiau.

— Įvertink jį deramai, skardininke. Šiandien jis sukorė visą kelią iš Imrės.

Senis sukikeno.

— Esi neprastas melagis, berniuk, bet reikia žinoti, kada sustoti. Jei jaukas per didelis, žuvis nekimba.

Man net nereikėjo apsimetinėti pasibaisėjusiam.

— Atleisk, aš dar neprisistačiau. — Ištiesiau skardininkui ranką. — Mano vardas Kvoutas. Esu klajojantis aktorius ir edema ru. Net pačią juodžiausią dieną nemeluočiau skardininkui.

Jis paspaudė man ranką.

— Na, — tarė jis kiek nustebęs, — tuomet nuoširdžiausi atsiprašymai tau ir tavo šeimai. Retai kada pamatysi jūsiškį keliaujantį vieną. — Skardininkas vėl kritiškai pažiūrėjo į arklį. — Tai sakai, visą kelią iš Imrės? — Linktelėjau. — Kiek čia, beveik šešiasdešimt mylių? Pragariškas pasijodinėjimas... — jis nužvelgė mane ir supratingai nusišypsojo. — Kaip tavo kojos?

Aš taip pat plačiai išsišiepiau.

— Sakykim taip: džiaugiuosi vėl galėdamas stovėti ant savo galūnių. O žirgas, manau, atlaikytų dar dešimt mylių. To paties apie save pasakyti negalėčiau.

Skardininkas vėl nužvelgė juodį ir garsiai atsiduso.

— Ką gi, kaip jau sakiau, aš priremtas prie sienos. Kiek nori už savo arklį?

— Na, Keth-Selhanas yra grynakraujis keršaenas, o jo spalva, pripažink, nuostabi. Visas juodas, be dėmelės. Nė vieno šviesaus plaukelio...

Skardininkas prapliupo kvatotis:

— Atsiimu savo žodžius. Tu visai prastas melagis.

— Nematau čia nieko juokinga, — tariau piktokai.

Senis keistai į mane pažvelgė.

— Nė vieno šviesaus plauko, kurgi ne. — Jis linktelėjo į Selhano pasturgalį. — Jeigu jis visas juodas, aš tuomet — Orenas Velsaiteris.

Apsigręžęs pamačiau, kad ant užpakalinės kairės Keth-Selhano kojos atsirado ryški balta dėmė: jos pavidalas priminė kojinę ir ėjo beveik iki kulkšnies. Apstulbęs priėjau arčiau ir pasilenkiau apžiūrėti. Dėmė nebuvo grynai balta, veikiau nublukusi pilka. Užuodžiau silpną upelio, kurį neseniai kirtome, vandens dvoką. Tirpikliai.

— Šimo išpera, — tariau vis dar negalėdamas patikėti. — Jis pardavė man dažytą arklį.

— Argi vardas tavęs neįspėjo? — sukikeno skardininkas. — Keth-Selhan? Dėl Dievo, berniuk, kažkas tau parodė didelę nosį.

— Jo vardas reiškia „sutema“, — atsakiau.

Skardininkas papurtė galvą.

— Tavo siaru žinios skystokos. „Pirma naktis“ būtų Ket-Selem. O Selhan reiškia „kojinę.“ Tad jo vardas — „pirma kojinė“.

Prisiminiau arklių pirklio elgesį, kai parinkau žirgui vardą. Nieko nuostabaus, kad vyrukas atrodė toks sutrikęs. Ir nieko nuostabaus, kad taip greitai ir lengvai nuleido kainą. Jis pamanė, kad aš supratau jo paslaptį.

Išvydęs mano veido išraišką skardininkas nusijuokė ir paplekšnojo per nugarą.

— Neimk į galvą, vaikine. Kartais tai nutinka net geriausiems iš mūsų. — Jis nusisuko ir ėmė raustis savo ryšuliuose. — Manau, turiu kai ką, kas tau patiks. Leisk pasiūlyti sandėrį.

Skardininkas atsisuko ir ištiesė rankoje kažkokį juodą, gumbuotą, jūros į krantą išmestą medžio gabalą primenantį daiktą.

Paėmiau jį ir apžiūrėjau. Jis buvo sunkus ir šaltas.

— Geležies šlako gabalas? — paklausiau. — Tau ką, stebuklingos pupos baigėsi?

Kitoje rankoje skardininkas laikė segtuką. Jis prikišo jį per sprindį prie juodojo daikto, paskui paleido. Užuot kritęs, segtukas nulėkė į šoną ir tvirtai prilipo prie lygaus juodo geležies gabalo.

Supratęs, kas tai, net žioptelėjau.

— Lodenkmenis? Niekad nebuvau matęs.

— Arti tiesos, bet, formaliai žiūrint, tai Trebono akmuo, — dalykiškai tarė skardininkas. — Prie Lodeno jis nėra buvęs. Imrėje šiuo gražuoliu daug kas susidomėtų...

Išsiblaškęs linktelėjau ir pavarčiau akmenį rankose. Norėjau pamatyti traukakmenį nuo pat vaikystės. Atplėšiau segtuką nuo juodo glotnaus metalo, jausdamas nuo jo sklindant keistą trauką. Nuostabu. Laikau rankoje gabalėlį žvaigždžių geležies.

— Kiek, tavo manymu, jis galėtų kainuoti? — paklausiau.

Skardininkas pro dantis įkvėpė.

— Na, manau, būtent čia ir dabar jis kainuoja kaip tik tiek, kiek vienas grynakraujis keršaenų veislės nešulinis mulas...

Apvertęs rankoje akmenį atitraukiau segtuką ir paleidau, kad vėl priliptų.

— Bėda ta, skardininke, kad norėdamas nusipirkti šį arklį pasiskolinau pinigų iš pavojingos moters. Jei gerai jo neparduosiu, man bus labai riesta.

Jis linktelėjo galva.

— Parduoti tokio didumo dangaus geležies gabalą už mažiau kaip aštuoniolika talentų — tas pats, kas prakirpti skylę savo kapšelyje. Jį mielai pirks juvelyrai arba turtuoliai, kurie užsigeis akmens kaip įdomios keistenybės. — Skardininkas patapšnojo sau per nosį. — Bet geriausiai padarysi, jei nuneši jį į Universitetą. Artefaktoriai tiesiog dievina Lodeno akmenis. Taip pat ir alchemikai. Jei užtiksi vieną iš jų gerai nusiteikusį, gausi dar daugiau.

Tai buvo geras sandėris. Manetas kažkada sakė, kad traukakmeniai gana brangūs ir jų sunku gauti. Ne tik dėl jų galvaninių savybių, bet ir dėl to, kad tokie dangaus geležies gabalai dažnai turi retųjų metalų priemaišų. Ištiesiau ranką.

— Sutinku su pasiūlymu.

Mes iškilmingai paspaudėme vienas kitam ranką, paskui, kai skardininkas siektelėjo vadelių, paklausiau:

— O ką duosi už pakinktus ir balną?

Kiek nerimavau, kad skardininkas gali pasipiktinti šitokiu mano kaulijimu, bet jis tik nusišypsojo gudria šypsena.

— O tu galvotas berniokas, — sukikeno jis. — Man patinka vaikinai, kurie nebijo bandyti išpešti kuo daugiau. Ir ko gi tu norėtum? Štai turiu puikią vilnonę antklodę. O gal reikia geros virvės? — Skardininkas pasirausė ryšuliuose ant asilo nugaros ir ištraukė ringę. — Visad naudinga turėti galą virvės. O ką manai apie tai? — Jis atsisuko rankose laikydamas butelį ir mirktelėjo. — Turiu nuostabaus avenišiško vaisinio vyno. Už balnojimo reikmenis atiduosiu tau visus tris butelius.

— Visai praverstų atsarginė antklodė, — prisipažinau. Bet čia man šovė į galvą mintis. — Gal turi kokių nors mano dydžio drabužių? Pastaruoju metu suplėšiau krūvą marškinių.

Virvę ir vyno butelį rankose laikantis senis padvejojo, paskui gūžtelėjo pečiais ir vėl ėmė kuistis savo maišuose.

— Gal ką girdėjai apie vestuves šiuose kraštuose? — paklausiau. Skardininkai juk pro ausis nepraleidžia nė vienos naujienos.

— Pas Mautenus? — Jis užrišo vieną ryšulį ir ėmėsi kito. — Nesinori tavęs liūdinti, bet pražiopsojai. Jos įvyko vakar.

Nuo atsainaus jo tono mano skrandis susitraukė. Jei ten įvyko skerdynės, skardininkas tikrai turėjo apie tai girdėti. Staiga man kilo siaubinga mintis: aš įlindau į skolas ir atsidūriau pusiaukelėje į kalnus tik tam, kad paieškočiau vėjo laukuose.

— Tu ten buvai? Nieko keisto nenutiko?

— Štai! — Skardininkas atsigręžė ir parodė man paprastus pilkus milinius marškinius. — Nieko įmantraus, bet jie nauji. Na, beveik.

Jis pridėjo marškinius man prie krūtinės pažiūrėti, ar tinka.

— Tai kaip ten tos vestuvės? — priminiau.

— Ką? A, ne, aš ten nebuvau. Bet įvykis, kaip suprantu, neeilinis. Jaunoji — vienintelė Mautenų duktė, tad išlydėjo ją tinkamai. Ruošėsi ištisus mėnesius.

— Tad negirdėjai, kad būtų nutikę kas keisto? — paklausiau, ir atrodė, tuoj širdis iššoks iš krūtinės.

Skardininkas gūžtelėjo pečiais.

— Kaip sakiau, nebuvau ten užsukęs. Kelias pastarąsias dienas sukiojausi aukštai uolynuose, prie geležies liejyklų. — Jis linktelėjo vakarų pusėn. — Prekiavau su uolienų plovėjais ir kita tų kraštų liaudimi. — Senis pabaksnojo sau į smilkinį, tarsi kas būtų dingtelėję į galvą. — Šį tą prisiminiau: kalvose man pavyko gauti bresio. — Jis vėl pasirausė savo ryšuliuose ir ištraukė plokščią storo stiklo butelį. — Jei vynas netraukia, gal nori šio to stipresnio?..

Ketinau atsisakyti, bet paskui sumečiau, kad naminiu brendu galėčiau vakare apsiplauti žaizdą šone.

— Nors gal... — tariau. — Žiūrint, ką dar siūlai.

— Štai kur nuoširdus ir doras ponaitis, — tarė jis iškilmingai. — Duosiu tau antklodę, abu butelius ir ritinį virvės.

— Tu dosnus, skardininke. Bet vietoj virvės ir vaisinio vyno verčiau paimsiu marškinius. Kelias dar tolimas, o jie mano mantos labai neapsunkins.

Senio veidas kiek surūgo, paskui jis truktelėjo pečiais.

— Renkiesi tu, žinoma. Antklodė, marškiniai, brendas ir trys jotai.

Paspaudėme vienas kitam ranką. Miglotai nujaučiau, kad atstumdamas ankstesnį skardininko pasiūlymą jį įžeidžiau, tad paaukojau šiek tiek laiko ir padėjau jam sukrauti ryšulius Keth-Selhanui ant nugaros. Po dešimties minučių senis patraukė į rytus, o aš per žaliuojančias kalvas nužingsniavau į šiaurę, Trebono link.

Džiaugiausi, kad likusią pusmylę reikia eiti savo sustingusiomis kojomis: šitaip galėjau mankštinti ir jas, ir nugarą. Užlipęs ant kalvos, apačioje išvydau į gilią lomą tarp kalvų įsispraudusį Treboną. Kad ir kaip žiūrėsi, tai buvo mažas miestelis: gal šimtas aplink tuziną vinguriuotų suplūkto žvyro gatvelių išsimėčiusių pastatų.

Dar vaikystėje, keliaudamas su trupe, išmokau vertinti miestus. Tai kažkas panašaus į publikos pajautimą grojant smuklėje. Tik statymai, žinoma, čia didesni: atlik užeigoje netinkamą dainą ir būsi nušvilptas, o neteisingai įvertinęs miestą gali susilaukti gerokai didesnių nemalonumų.

Taigi aš įvertinau Treboną. Jis įsikūręs nuošaliai nuo išvažinėtų kelių, pusiaukelėje tarp kalnakasių ir ūkininkų miestelių. Gyventojai gal ir nėra linkę įtariai pasitikti atvykėlių, tačiau Trebonas toks mažas, kad visi iškart pastebi, jog esi ne vietinis.

Nustebęs pamačiau, kad žmonės čia prie namų statosi šiaudų prigrūstas skrepetų baidykles. Vadinasi, nepaisant Imrės ir Universiteto kaimynystės, Trebonas iš tiesų yra gūdus užkampis. Bene kiekvienas miestas turi vienokią ar kitokią derliaus šventės tradiciją, tačiau mūsų laikais daugelyje vietų pasitenkinama laužo užkūrimu ir pasigėrimu iki žemės graibymo. Tai, kad treboniečiai laikosi senųjų liaudies tradicijų, reiškė, kad miestelėnai yra prietaringesni nei tikėjausi.

Kad ir kaip būtų, matydamas tas baidykles džiaugiausi. Man patinka tradicinės derliaus šventės, prietarai ir kiti panašūs dalykai. Tai tarsi teatro atmaina.

Triaukštė iš tašytų akmenų suręsta teiluiečių bažnyčia buvo gražiausias miesto pastatas. Nieko čia keista, tačiau tokio didžiulio geležinio rato, kokį išvydau priveržtą aukštai virš bažnyčios didžiųjų durų, niekada lig tol nebuvau regėjęs. Dar įdomiau, kad jis buvo tikros geležies, o ne dažyto medžio. Rato skersmuo siekė gal dešimt pėdų, o svėrė jis turbūt visą toną. Paprastai toks parodomasis dievobaimingumas mane erzino, tačiau Trebonas buvo kalnakasių miestas, tad nutariau, kad tas ratas labiau vietos gyventojų išdidumo, o ne fanatiško religingumo ženklas.

Dauguma kitų miesto statinių buvo žemi, statyti iš netašytų rąstų, kedro skiedromis dengtais stogais. Tačiau smuklė atrodė visai neblogai: ji buvo dviaukštė, tinkuotomis sienomis ir raudonų molinių čerpių stogu. Ten būtinai turėjo rastis kas nors, daugiau žinantis apie vestuves.

Viduje sėdėjo tik keletas žmonių — nieko nuostabaus, juk dabar pats derliaus nuėmimo įkarštis, o saulė švies dar penkias ar šešias valandas. Nutaisiau neramų veidą ir priėjau prie už baro stovinčio smuklininko.

— Atsiprašau, — tariau. — Nenoriu jūsų trukdyti, bet aš kai ko ieškau.

Tamsiaplaukis smuklininkas buvo apsigimęs niaukius.

— Ir ko gi?

— Savo pusseserės, — atsakiau. — Ji atvyko čia į vestuves, bet, girdėjau, nutiko kažkokia nelaimė.

Po žodžio vestuvės niūrus smuklininko veidas tiesiog suakmenėjo. Pastebėjau, kad du tolėliau prie baro sėdintys vyrai pabrėžtinai stengiasi nežiūrėti į mano pusę. Vadinasi, tai tiesa. Čia nutiko kas nors siaubinga.

Smuklininkas ištiesė ranką ir bedė pirštais į barą. Prireikė sekundės suprasti, kad jis liečia į lentą įkaltos geležinės vinies galvutę.

— Prasti reikalai, — burbtelėjo jis. — Tiek tau tepasakysiu.

— Prašau! — šūktelėjau stengdamasis, kad balse atsirastų dar daugiau nerimo. — Svečiavausi pas gimines Temfalse, ir mus pasiekė kalbos, kad čia nutiko kažkokia nelaimė. Ten dabar visi pluša prie paskutinių kviečių, tad pasižadėjau atkeliauti čionai ir viską išsiaiškinti.

Smuklininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Jis galėjo parodyti duris paprastam smalsuoliui, tačiau negalėjo atimti iš manęs teisės sužinoti, kas nutiko giminaitei.

— Viršuje yra viena iš ten buvusių, — atžariai tarė jis. — Ji ne iš vietinių. Galbūt tavo pusseserė.

Liudininkė! Išsižiojau užduoti dar vieną klausimą, bet smuklininkas papurtė galvą.

— Aš nieko apie tai nežinau, — griežtai pasakė jis. — O ir nenoriu žinoti. — Jis nusisuko, staiga prisiminęs, kad turi tokių neatidėliotinų darbų, kaip pačiupinėti kaiščius alaus statinėse. — Viršuj, koridoriaus gale, kairėj.

Jausdamas, kad visi čia esantys vengia į mane žiūrėti, nuėjau per salę ir pakilau laiptais. Smuklėje sėdinčių vyrų nebylumas ir niūriojo šeimininko tonas sakė, kad žmogus viršuje yra ne vienas iš daugelio, o vienintelis. Vienintelis išgyvenęs.

Nuėjau į koridoriaus galą ir pastuksenau į duris — pirma tyliai, paskui garsiau. Po to iš lėto, kad neišgąsdinčiau žmogaus viduje, jas atidariau.

Prieš akis buvo siauras kambarėlis su tokia pat siaura lova. Joje gulėjo moteris: apsirengusi, sutvarstyta ranka. Jos veidas buvo nusuktas į langą, tad mačiau tik profilį. Vis dėlto pažinau ją. Tai buvo Dena.

Matyt, sukėliau kokį nors garsą, nes ji atsisuko ir pažvelgė į mane. Denos akys buvo plačiai atmerktos, ir pirmą kartą iš mudviejų būtent jai pritrūko žodžių.

— Girdėjau, patekai į bėda, — tariau nerūpestingai. — Tad nutariau atvykti pagalbon.

Akimirką jos akys dar labiau išsiplėtė, paskui prisimerkė.

— Meluoji, — tarė ji kreivai sudėdama lūpas.

— Taip, — prisipažinau. — Bet tai geras melas. — Įžengiau į kambarį ir tyliai uždariau duris. — Jei būčiau žinojęs, būčiau atskubėjęs.

— Žinodamas atskubėti gali kiekvienas, — numojo ranka Dena. — Bet štai nežinodamas, kad nutiko nelaimė, — tik ypatingas žmogus. — Atsisėdusi ji nukorę kojas nuo lovos krašto ir atsisuko į mane veidu.

Dabar, žiūrint į Deną iš arčiau, paaiškėjo, kad nukentėjo ne tik jos ranka, — prie smilkinio pastebėjau kraujosruvą. Žengiau prie jos dar žingsnį.

— Kaip tu? — paklausiau.

— Blogai, — tiesiai atsakė Dena. — Bet galėjo būti ir daug blogiau. — Ji lėtai atsistojo, tarsi dvejodama, ar pajėgs išsilaikyti ant kojų, paskui žengė keletą atsargių žingsnių ir, regis, liko patenkinta. — Gerai. Eiti galiu. Nešdinamės iš čia. SEPTYNIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Pilkupis

Išėjusi iš kambario Dena pasuko ne į dešinę, o į kairę. Pamaniau, kad ji nebesiorientuoja, bet kai priėjome galinės namo dalies laiptus, supratau, kad tiesiog bando išsprukti iš smuklės ne pro barą. Netrukus aptikome į skersgatvį vedančias duris, tačiau jos buvo užrakintos.

Taigi vis dėlto mums teko eiti pro priekines duris. Kai nusileidome į salę, aiškiai pajutau visų dėmesį nukrypstant į mus. Dena patraukė tiesiai prie durų, žengdama lėtai, bet ryžtingai, lyg audros debesis.

Kai mes jau buvome beišeiną, smuklininkas už baro sušuko:

— Ei! Ei, jūs!

Dena blykstelėjo akimis ir sučiaupė lūpas į ploną liniją, bet toliau ėjo durų link, tarsi nieko negirdėjusi.

— Aš susitarsiu su juo, — tyliai pasakiau. — Palauk manęs. Būsiu po akimirkos.

Priėjau prie paniurėlio smuklininko.

— Tai tavo pusseserė? — paklausė jis. — Ar konsteblis leido jai išeiti?

— Maniau, kad jūs nieko apie tai nenorite žinoti, — atsakiau.

— Tai jau patikėk. Bet ji buvo užėmusi kambarį ir valgė. Dar daktarą kviečiau, kad ją sulopytų.

Griežtai pažvelgiau į jį.

— Jei šiame mieste yra daugiau kaip pusgrašio vertas daktaras, tai aš — Vinto karalius.

— Man viskas atsiėjo pusantro talento, — nepasidavė smuklininkas. — Tvarsčiai juk irgi kainuoja. Be to, dar pasodinau prie jos moterį budėti, kol ji prabus.

Labai abejojau, ar jis išleido bent pusę tiek, tačiau nenorėjau turėti reikalų su konstebliu. Tiesą sakant, nenorėjau jokios gaišaties. Turėdamas omeny Denos įpročius, bijojau — jei pamesiu ją iš akių ilgiau kaip minutei, ji pranyks kaip rytinis rūkas.

Išėmiau iš kapšo penkis jotus ir numečiau ant baro.

— Odlupys pelnosi ir iš maro, — tariau kandžiai ir išėjau.

Kvaila, bet pamatęs kieme laukiančią į arklių rišimo stulpą atsirėmusią Deną pajutau didžiulį palengvėjimą. Jos akys buvo užmerktos, o veidas atsuktas į saulę. Ji patenkinta atsiduso ir atsigręžė į mano žingsnių garsą.

— Ar čia buvo taip blogai? — paklausiau.

— Iš pradžių jie buvo visai malonūs, — pripažino Dena, mosteldama sutvarstyta ranka. — Bet jau ta mane prižiūrėjusi senė... — Ji suraukė antakius ir nubraukė atgal savo ilgus juodus plaukus, tad aiškiai pamačiau per visą smilkinį tįstančią purpurinę kraujosruvą. — Na, turbūt žinai tokias: priekabi griežta senmergė į katės šikną surauktomis lūpomis.

Ėmiau juoktis, o netikėta Denos šypsena buvo lyg iš debesies išlindusi saulė. Paskui jos veidas vėl paniuro ir ji tęsė:

— Štai tokia mina ji į mane ir dėbsojo. Lyg būčiau pasielgusi nepadoriai, nežūdama kartu su kitais. Lyg aš dėl visko būčiau kalta.

Dena papurtė galvą.

— Bet ji buvo geriau nei konsteblis. Tas senis užrioglino savo leteną man ant kojos! — Ji nusipurtė. — Net ir meras buvo atėjęs. Tūpčiojo aplink mane lyg slaugydamas, o iš tikrųjų tik kankino savo klausimais. „Ką tu ten veikei? Kas nutiko? Ką tu matei?..“

Denos balse nuskambėjusi panieka privertė mane beveik tiesiogine prasme prikąsti liežuvį. Uždavinėti klausimus — tiesiog mano prigimtis. Be to, aš juk į prieškalnes ir atidūmiau išsiaiškinti, kas čia nutiko.

Tačiau Denos tonas neleido abejoti — dabar ji atsakinėti nenusiteikusi. Truktelėjau kelioninio krepšio diržą aukščiau ant peties, ir staiga man toptelėjo:

— Palauk. Tavo daiktai. Juk palikai juos kambaryje.

Dena akimirką dvejojo.

— Nemanau, kad ten yra mano daiktų, — pasakė ji taip, tarsi lig šiol tokia mintis nė nebuvo atėjusi į galvą.

— Tikrai nenori grįžti ir pažiūrėti?

Dena tvirtai papurtė galvą.

— Iš ten, kur esu nepageidaujama, aš išeinu, — tarė sausai. — O visa kita galima gauti ir kelyje.

Dena ėmė žingsniuoti gatve žemyn, ir aš prisigretinau prie jos. Kiek paėjus ji pasuko į vakarų pusėn vedančią siaurą šoninę gatvelę. Pražingsniavome pro senę, kabinančią iš avižų pėdų padarytą baidyklę. Kaliausė buvo apdabinta paprasta šiaudine skrybėle ir dvejomis pašukinėmis kelnėmis.

— Kur mes einame? — paklausiau.

— Noriu pažiūrėti, ar neliko mano daiktų Mauteno ūkyje, — atsakė ji. — O paskui jau būsiu atvira pasiūlymams. Kur ketinai keliauti prieš mane surasdamas?

— Jei atvirai, ir aš ketinau traukti į Mauteno ūkį.

Dena skersai į mane žvilgtelėjo.

— Puiku. Iki ten vos mylia kelio. Pasieksim dar nesutemus.

Žemė aplink Treboną buvo nedirbama: vyravo tankūs miškai, tarp jų driekėsi akmeningos dirvos ruožai. Paskui kelias pasisuko ir prieš akis atsivėrė nedidelis puikus auksinių kviečių laukas — viena jo dalis buvo įsispraudusi tarp medžių, o kita jaukiai bangavo tamsių stačių uolų apsuptame slėnyje. Tai šen, tai ten laukuose plušėjo pelais aplipę ūkininkai bei jų padienininkai, jų lėti judesiai dvelkė tuo nuovargiu, kuris apima nuo minties, kad prieš akis dar pusdienis derliaus nuėmimo darbų.

Pažingsniavus vos minutę už nugaros išgirdau kanopų kaukšėjimą. Atsigręžęs pamačiau lėtai keliu dardantį atvirą vežimaitį. Mudu su Dena pasitraukėme prie šalikelėje augančių krūmų, nes kelio pločio vos pakako vienoms vežėčioms. Prie vadelių sėdintis susikūprinęs, kaulėtas, pavargęs ūkininkas įtariai mus nužvelgė.

— Mes einame į Mauteno ūkį, — sušuko Dena, kai jis priartėjo. — Gal galėtumėt pavėžėti?

Vyras dėbtelėjo į mus ir linktelėjo į vežimo galą.

— Važiuosiu pro senąjį Pilkupį. Nuo ten jums teks eiti pėstiems.

Įlipome į vežimą ir susisėdome pačiame gale, nukarindami kojas per kraštą. Judėjome ne ką greičiau nei pėstute, tačiau abu džiaugėmės galėdami pailsinti kojas.

Važiavome tylėdami. Dena akivaizdžiai nieko nenorėjo aptarinėti ūkininkui girdint, o aš džiaugiausi proga apgalvoti padėtį. Buvau pasiruošęs bet kokiam melui, kad tik iš liudininko išpeščiau reikiamų žinių, tačiau Dena viską sujaukė. Neapsivertė liežuvis jai meluoti, bet negalėjau ir rizikuoti atskleisdamas per daug tiesos. Mažiausiai norėjau, kad ji manytų, jog esu pamišęs dėl kvailų pasakų apie čandrianus...

Taigi važiavome tylėdami. Buvo gera paprasčiausiai sėdėti šalia jos. Nepagalvotum, kad mergina sutvarstyta ranka ir mėlyne paakyje galėtų kerėti grožiu, bet Dena buvo žavi kaip mėnulis. Gal ir ne tobula, tačiau nuostabi.

Iš susimąstymo mane pažadino ūkininkas:

— Štai ir Pilkupis.

Apsidairiau ieškodamas akimis upeliuko, bet niekur jo nepastebėjau. Apmaudu, nes būčiau neatsisakęs atsigerti šalto vandens ir šiek tiek apsiprausti. Po kelių valandų įtempto jojimo buvau išmirkęs prakaitu ir atsidaviau arkliu.

Padėkojome ūkininkui ir iššokome iš vežimo. Denos vedami, patraukėme žvyruotu taku, vinguriuojančiu kalvos šlaitu tarp medžių ir aptrupėjusių tamsių akmenų atodangų. Dena dabar, regis, jautėsi daug tvirčiau, nei išeinant iš smuklės, bet ėjo įsmeigusi akis į žemę, lėtai ir atsargiai statydama kojas, tarsi bijotų prarasti pusiausvyrą.

Staiga man toptelėjo mintis.

— Gavau tavo laiškutį, — tariau ištraukdamas iš apsiausto kišenės sulankstytą lapelį. — Kada jį man palikai?

— Beveik prieš du tarpsnius.

Nutaisiau sugižusį veidą:

— Radau jį tik praėjusią naktį.

Ji linktelėjo.

— Nerimavau, nes prapuolei kaip į vandenį. Pamaniau, kad laiškas iškrito arba taip sušlapo, kad nebegalėjai perskaityti.

— Tiesiog pastaruoju metu nelaipiojau pro langą, — atsakiau.

Dena nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

— Vadinasi, buvo kvaila tuo pasikliauti.

Bandžiau sugalvoti, kaip paaiškinti sceną, kurią Dena galėjo matyti „Eoliane“, kai Fela dovanojo man apsiaustą, tačiau nieko neatėjo į galvą.

— Atleisk, kad neatėjau anąkart papietauti.

Dena pakėlė į mane linksmas akis.

— Deočas sakė, buvai pakliuvęs į gaisrą ar panašiai. Ir kad atrodei visai apgailėtinai.

— Aš ir jaučiausi apgailėtinai, — tariau. — Bet ne tiek dėl gaisro, kiek dėl to, kad nesusitikau su tavimi...

Ji pavartė akim.

— Neabejoju, buvai siaubingai nusiminęs. Tačiau tam tikra prasme tu padarei man paslaugą. Kol aš ten sėdėjau... tokia vieniša... tokia nugeibusi...

— Aš juk atsiprašiau.

— ...man prisistatė vienas pagyvenęs ponas. Mes pasikalbėjome, susipažinome... — Dena gūžtelėjo pečiais ir šnairom mestelėjo beveik drovų žvilgsnį. — Nuo tos dienos buvome susitikę dar keletą kartų. Jeigu ir toliau viskas gerai klostysis, manau, iki metų galo jis taps mano globėju.

— Tikrai? — Palengvėjimas užliejo mane lyg šalto vandens banga. — Tai puiku, seniai reikėjo. Kas jis?

Dena papurtė galvą, ir jos tamsūs plaukai užkrito ant veido.

— Sunku pasakyti. Jis prisiekęs slapukas. Daugiau kaip tarpsnį neišdavė savo vardo. Netgi dabar nežinau, ar tas vardas, kurį man pasakė, tikras.

— Bet jei nežinai, kas jis, — lėtai tariau, — kaip gali manyti, kad jis tikrai priklauso aukštuomenei?

Tai buvo kvailas klausimas. Mes abu ir taip žinojome atsakymą, bet Dena vis tiek jį ištarė garsiai:

— Pinigai. Drabužiai. Laikysena. — Ji gūžtelėjo pečiais. — Net jeigu tas žmogus viso labo turtingas pirklys, vis tiek bus geras globėjas.

— Bet ne geriausias. Pirkliai dideliu stabilumu nepasižymi...

— ...o jų vardas neturi didelės įtakos visuomenėje, — pabaigė už mane Dena. — Bet pusė kepaliuko yra geriau negu nieko, o aš pavargau iš viso neturėti duonos. — Ji atsiduso. — Teko gerokai paplušėti, kol apvyniojau jį apie pirštą. Jis toks vingrus... Mes niekad nesusitinkame toje pačioje vietoje antrą kartą, ir niekada viešai. O kartais jis paskiria susitikimą, bet nepasirodo. Nors tai anokia naujiena mano gyvenime...

Dena užmynė ant palaido akmens ir, šiam pajudėjus, susvyravo. Kai puoliau jos prilaikyti, ji įsikibo į mano ranką ir petį. Mes stovėjome prigludę vienas prie kito, ir akimirką visu kūnu jutau jos šilumą.

Dena atgavo pusiausvyrą, ir mes atšlijome. Tačiau ir tvirtai atsistojusi ant kojų ji nepatraukė savo rankos nuo manosios. Tad ėjau lėtai, tarsi ten tupėtų laukinis paukštis ir aš kaip įmanydamas stengčiausi jo nenubaidyti.

Norėjau ją apkabinti — iš dalies, kad prilaikyčiau, iš dalies dėl kitų, savaime suprantamų, priežasčių. Bet pagalvojęs greitai atsisakiau šios minties. Vis dar prisiminiau Denos veidą, kai pasakojo apie jos koją grabinėjantį konsteblį. Ką aš darysiu, jei ji taip pat reaguos į mano apkabinimą?

Vyrai pulkais sukiojosi aplink Deną, ir iš mūsų pokalbių žinojau, kaip ją tai vargina. Neįmaniau pakelti minties, kad dėl savo neišmanymo galiu padaryti tas pačias klaidas kaip jie. Geriau jau nerizikuoti ją įžeisti, reikia būti atsargiam. Kaip sakiau, bebaimystė ir drąsa — labai skirtingi dalykai.

Ėjome keliuku iki išsišakojimo, paskui ėmėme kopti į kalvą. Nebuvo girdėti nė garso, tik vėjas šnarino aukštą žolę.

— Vadinasi, jis slapūnas? — atsargiai grįžau prie mūsų pokalbio, baimindamasis, kad tyla netrukus gali tapti nejauki.

— Per švelniai pasakyta, — atsakė Dena užversdama akis. — Kartą viena moteris man siūlė pinigų už tai, kad atskleisčiau viską, ką apie jį žinau. Apsimečiau kvaile, o vėliau papasakojau jam. Jis pasakė, kad tai buvo patikrinimas, kiek manimi galima pasitikėti. Kitą kartą kažkoks vyriškis ėmė man grasinti. Manau, tai buvo antras patikrinimas.

Tas jos „globėjas“ man ėmė rodytis įtartinas: gal tas tipas slapstosi nuo įstatymo rankos arba savo šeimos? Jau ketinau tai pasakyti Denai, bet pastebėjau jos veide susirūpinimą. Ji nerimavo, kad galiu jos nebegerbti dėl tokio pataikavimo kažkokio paranojiško ponulio įnoriams.

Prisiminiau savo pokalbį su Deoču. Kad ir kokia sunki būtų mano dalia, josios — neabejotinai sunkesnė. Su kuo aš pats sutikčiau taikstytis dėl galimybės gauti galingo didiko globą? Ką padaryčiau, kad rasčiau žmogų, kuris duotų pinigų liutnios stygoms, pasirūpintų, kad būčiau apsirengęs ir sotus, ir gintų nuo tokių pagiežingų išgamų kaip Ambrozas?

Savo nuogąstavimų jai neišsakiau, tik supratingai nusišypsojau.

— Tikėkimės, jis toks turtingas, kad yra vertas visko, ką dėl jo iškentei, — tariau. — Jis turbūt tikras pinigų maišas?

Denos lūpų kampučiai iškart užsirietė į viršų, o kūnas atsipalaidavo: ji džiaugėsi, kad jos nepasmerkiau.

— Na, tebūnie tai paslaptis, gerai? — Tačiau jos sužibusios akys sakė: „Taip.“ — Šiaip ar taip, dėl jo čia ir atsidūriau, — tęsė Dena. — Jis man liepė vykti į tas vestuves. Jos buvo gerokai labiau kaimietiškos, nei tikėjausi, bet... — Denos gūžtelėjimas pečiais buvo lyg nebylus nesuprantamų didikų užgaidų komentaras. — Maniau, čia bus ir tas mano galbūt būsimas globėjas... — Ji juokdamasi sustojo. — Tu dar supranti, ką aš kalbu?

— Tiesiog sugalvok jam vardą, — pasiūliau.

— Tu parink, — tarė ji. — Argi Universitete jūsų nemoko apie vardus?

— Anabelis, — pasiūliau.

Dena nusijuokė:

— Nevadinsiu savo galimo globėjo Anabeliu.

— Tuomet kunigaikštis Storakapšis.

— Na, tai jau nepagarbu. Bandyk dar.

— Tuomet aš vardysiu, o tu pasakyk, jei išgirsi tinkamą... Federikas Nepagarbusis. Frankas. Feranas. Forjo. Fordalas...

Jai vis purtant galvą pagaliau užkopėme ant kalvos keteros. Čia mus sutiko stiprus vėjo šuoras, tad Dena įsikibo man į ranką, o aš prisidengiau delnu akis nuo dulkių ar lapų. Staiga užsikosėjau: mano nuostabai, vėjas vieną lapelį įpūtė tiesiai į burną. Springdamas ėmiau spjaudytis, o Dena nusprendė, kad visa tai baisiai juokinga.

— Puiku, — tariau išspjovęs geltoną ietigalio pavidalo lapelį. — Vėjas nusprendė už mus. Ponas Uosis.

— Tu įsitikinęs, kad ne ponas Guoba? — paklausė Dena, žiūrėdama į lapelį. — Juos dažnai painioja.

— Skonis kaip uosio, — atsakiau. — Be to, guoba — moteriškos giminės.

Ji rimtai linktelėjo, nors akyse šokinėjo linksmos kibirkštėlės.

— Tuomet tikrai Uosis.

Kai išėjome iš medžių priedangos ir perkopėme kalvos viršūnę, šuoru praskriejęs vėjas nučaižė mus dar didesniu lapų bei šakelių debesiu. Dena atsitraukė nuo manęs per žingsnį ir kažką murmėdama ėmė trintis akis. Toje rankos vietoje, kurią ką tik lietė jos pirštai, staiga pajutau stiprų šaltį.

— Pajuodusios rankos, — nusikeikė ji. — Spalis įkirto į akį.

— Tai ne spalis, — atsakiau dairydamasis nuo kalvos viršūnės. Už mažiau kaip penkiasdešimties pėdų nuo mūsų pamačiau grupelę apdegusių pastatų, kurie kažkada, matyt, buvo Mauteno ūkis. — Tai pelenai.

Nuvedžiau Deną prie vėją ir ūkio vaizdą užstojančio miškelio. Ten padaviau jai butelį su vandeniu prasiplauti akims, ir mes susėdome ant išvirtusio medžio pailsėti.

— Žinai, — tariau neryžtingai, — tau visai nereikia ten eiti. Ir aš galiu paieškoti tavo daiktų, tik pasakyk, kur juos palikai.

Jos akys prisimerkė.

— Nebesuprantu, ar čia dėmesingumas, ar globėjiškumas...

— Nežinau, ką matei praėjusią naktį. Tad nežinau ir to, ar labai delikačiam man reikia būti.

— Šiaip aš linkusi kuo puikiausiai apsieiti ir be ypatingo delikatumo, — atžariai kirto ji. — Nesu raudonuojanti saulutė.

— Saulutės ir neraudonuoja.

Dena pažvelgė į mane mirksėdama užtrintomis akimis.

— Turbūt turėjai galvoje susigūžusią našlaitę arba nukaitusią skaistuolę. Šiaip ar taip, saulutės yra baltos. Jos negali rausti...

— Vis dėlto tai globėjiškumas, — kategoriškai tarė ji.

— Na, taip, norėjau jį parodyti, — atsakiau. — Palyginimui. Kad kitą kartą, kai bandysiu būti dėmesingas, nebekiltų tokių klausimų.

Kurį laiką stebeilijomės vienas į kitą, galiausiai ji nusuko žvilgsnį ir vėl pasitrynė akis.

— Įtikinai, — tepasakė.

Dena atlošė galvą, vėl užsipylė vandens ir ėmė tankiai mirksėti.

— Tiesą pasakius, nelabai ką ir mačiau, — tarė šluostydamasi veidą marškinių rankove. — Pagrojau prieš vestuves, paskui ruošiantis vakarienei. Laukiau, kada pasirodys mano... — ji blankiai šyptelėjo, — ponas Uosis, bet nedrįsau apie jį klausinėti. Turint omeny tai, ką apie jį žinau, visas šis reikalas galėjo būti dar vienas patikrinimas.

Dena paniurusi nutilo.

— Jis man visada tam tikru būdu duoda ženklą, kad yra netoliese. Kai tą vakarą šį ženklą pastebėjau, atsiprašiau ir išėjusi į lauką radau jį prie svirno. Mes nuėjome kiek pasivaikščioti į mišką ir ponas Uosis ėmė manęs klausinėti. Kas dalyvauja vestuvėse, kiek žmonių, kaip jie atrodo. — Dena susimąstė. — Dabar manau, kad tai tikrai buvo patikrinimas. Jis norėjo pažiūrėti, ar aš pastabi.

— Iš tavo pasakojimo jis panašus į kažin kokį šnipą, — sumurmėjau.

Dena gūžtelėjo pečiais.

— Mes vaikštinėjome kalbėdamiesi gal pusvalandį. Paskui jis kažką išgirdo ir liepė jo palaukti. Ponas Uosis nuėjo ūkio link ir jo nebuvo gana ilgai.

— Kiek ilgai?

— Gal dešimt minučių? — abejodama atsakė Dena. — Juk žinai, kaip būna, kai ko nors lauki. Buvo jau tamsu, o aš sušalau ir išalkau. — Ji apglėbė save per pilvą ir kiek palinko į priekį. — O, dievai, aš ir dabar alkana. Kad taip turėčiau...

Išėmiau iš savo kelioninio krepšio obuolį ir padaviau Denai. Jis buvo nuostabus: raudonas kaip kraujas, saldus ir traškus. Apie tokius svajoji visus metus, bet gauti gali tik kelias savaites rudenį.

Dena smalsiai į mane pažvelgė.

— Aš pratęs keliauti, — paaiškinau išsiimdamas obuolį ir sau. — Ir gerai žinau, ką reiškia alkti. Tad paprastai pasiimu į kelionę ko nors valgoma. Kai įkursime nakčiai stovyklą, paruošiu tau tikrą vakarienę.

— Jis dar ir gaminti moka... — Dena atsikando obuolio ir užgėrė jį vandeniu. — Šiaip ar taip, man pasirodė, kad girdžiu kažką rėkiant, tad pasileidau į ūkio pusę. Kai išėjau iš už uolos, klyksmai jau buvo girdėti aiškiai. Priėjau dar arčiau ir užuodžiau dūmus. O tarp medžių pamačiau liepsną...

— Kokios spalvos? — paklausiau žiaumodamas obuolį.

Dena įsmeigė į mane akis, jos veido išraiška staiga pasidarė įtari.

— Kodėl šito klausi?

— Atleisk, kad pertraukiau, — tariau rydamas kąsnį. — Pirmiausia tu papasakok savo istoriją, o paskui aš viską paaiškinsiu.

— Aš tau ir taip daug visko pripasakojau. O tu net neužsiminei, kaip atsidūrei šiame pasaulio užkampyje.

— Magistrai Universitete išgirdo kažkokius keistus gandus ir pasiuntė mane išsiaiškinti, ar tai tiesa, — atsakiau.

Melavau nedvejodamas ir sklandžiai. Tiesą sakant, neplanavau šito: melas išsprūdo lyg savaime. Teko skubiai apsispręsti: juk negalėjau tiesiog imti ir pasakyti tiesos, kad ieškau čandrianų. Mintis, kad Dena pamanys, jog man trūksta šulo galvoje, buvo nepakenčiama.

— Universitete domimasi tokiais dalykais? — paklausė ji. — Maniau, kad ten tik sėdite ir skaitote knygutes.

— Kai kurie taip ir daro, — sutikau. — Bet, kai išgirstame keistų gandų, kam nors tenka keliauti išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko. Kai žmonės tampa prietaringi, jie žiūri į Universiteto pusę ir galvoja: „Kas čia tokie, susidėję su tamsiosiomis jėgomis, prie kurių nagų geriau nekišti? Ką čia mums įmetus į didelį karštą laužą?“

— Ir dažnai tuo užsiimi? — Dena mostelėjo apgraužtu obuoliu. — Tyrinėji tokius dalykus?

Papurčiau galvą.

— Tiesiog susipykau su vienu magistru. Ir traukiant burtus, kam leistis į šią kelionę, jis pasistengė, kad trumpas šiaudas atitektų man.

Visai neprastas melas, ypač turint omeny, kad teko jį sukurti ekspromtu. Neįkliūčiau net jei Dena sumanytų pasiklausinėti — juk čia buvo ir dalis tiesos. Kai reikia, esu puikus melagis. Ne pats kilniausias menas, bet naudingas. Jis glaudžiai susijęs su aktoryste ir istorijų pasakojimu, o visų šių trijų dalykų aš išmokau iš didžio meistro — savo tėvo.

— Skiedi susiriesdamas, — sausai tarė Dena.

Kaip buvau suleidęs dantis į obuolį, taip ir sustingau. Galiausiai jo taip ir neatsikandau, palikęs baltus įspaudus ant raudonos žievės.

— Meldžiu atleisti.

— Jei nenori sakyti tiesos, tai ir nesakyk. Bet nekurk pasakų trokšdamas mane nuraminti arba padaryti įspūdį.

Giliai įkvėpiau, pasvarsčiau ir iš lėto iškvėpiau.

— Nenoriu tau meluoti, dėl ko esu čia, — tariau. — Bet nerimauju, ką tu apie mane galvosi, jei papasakosiu tiesą.

Denos akys buvo tamsios, mąslios ir neįskaitomos.

— Gerai, — pagaliau tarė ji vos pastebimai linktelėjusi. — Aš tuo tikiu.

Dena vėl atsikando ir kramtė nenuleisdama žvilgsnio nuo mano akių. Jos lūpos buvo drėgnos, raudonesnės už obuolį.

— Išgirdau tam tikrus gandus, — tariau pagaliau. — Ir norėjau sužinoti, kas čia nutiko. Štai ir viskas. Aš tiesiog...

— Klausyk, Kvoutai, atleisk man. — Dena atsiduso ir persibraukė ranka plaukus. — Man nederėtų tavęs spausti. Juk tai ne mano reikalas. Aš žinau, ką reiškia turėti paslapčių.

Tą akimirką vos jai visko neišklojau: apie savo tėvus, čandrianus, vyrą juodomis akimis ir košmarišką jo šypseną. Bet pabijojau, kad visa tai gali pasirodyti kaip beviltiška vaiko, kurį pričiupo meluojant, išmonė. Tad pasirinkau bailio laikyseną ir tylėjau.

— Šitaip tu niekada nerasi tikrosios meilės, — tarė Dena.

Suglumęs pabudau iš savo minčių.

— Atleisk, ką?

— Tu jau doroji graužtuką, — linksmai tarė ji. — Pirmiausia apgraužei vaisių iš šonų, o kas liko — nuo apačios į viršų. Niekad nemačiau, kad kas nors taip valgytų obuolį.

— Seni įpročiai, — numojau ranka, nenorėdamas sakyti tiesos, kad mano gyvenime buvo laikai, kai džiaugdavausi radęs ir nuograužą. — Ką turėjai galvoje?

— Niekad nesi žaidęs šito žaidimo? — Ji parodė už kotelio dviem pirštais laikomą graužtuką. — Sugalvoji raidę ir pasuki. Jei kotelis išsilaiko, sugalvoji kitą raidę ir vėl pasuki. Kai kotelis nutrūksta... — kaip tik tai ir nutiko Denai, — ...sužinai pirmąją raidę vardo žmogaus, kurį įsimylėsi.

Pažvelgiau į likusį savo obuolio gabalėlį. Per mažas, kad būtų galima suimti ir pasukti. Atkandau vaisiaus likučius, o kotelį numečiau šalin.

— Gaila, bet man, regis, nelemta būti mylimam.

— Štai ir vėl prakalbai sakiniais iš septynių žodžių, — tarė ji šypsodamasi. — Pastebi, kad nuolat tai darai?

Prireikė visos minutės suprasti, apie ką ji kalba, bet man nespėjus nieko atsakyti Dena tęsė:

— Girdėjau, obuolių sėklytės kenksmingos, — tarė ji. — Jose yra arseno.

— Bobučių pasakos, — atsakiau. Tai buvo vienas iš tūkstančio klausimų, kuriuos uždaviau Benui tais laikais, kai jis keliavo su mūsų trupe. — Tai ne arsenas, o cianidas. Ir jo sėklytėse tiek, kad pakenktų tik tuo atveju, jei suvalgytum jų visą kibirą.

— Mat kaip. — Dena tiriamai nužvelgė savo graužtuką ir ėmė jį valgyti nuo apačios į viršų.

— Kol tavęs šiurkščiai nepertraukiau, pasakojai, kas nutiko ponui Uosiui, — kiek galėdamas atsargiau priminiau.

Dena gūžtelėjo.

— Nelabai ką ir liko pasakoti. Pamačiau ugnį, priėjau arčiau, išgirdau riksmus ir sambrūzdį...

— O ugnis?

Dena kiek padvejojo.

— Mėlyna.

Niūri mano nuojauta dar sustiprėjo. Apėmė jaudulys, kad priartėjau prie atsakymų į klausimus apie čandrianus, bet kartu ir baimė nuo minties, kad jie kažkur netoliese.

— Kaip atrodė tavo užpuolikai? Kaip tu nuo jų pabėgai?

Dena karčiai nusijuokė.

— Niekas manęs nepuolė. Ugnies fone mačiau kažkokius pavidalus ir leidausi bėgti kiek kojos neša. — Ji pakėlė sutvarstytą ranką ir palietė savo smilkinį. — Turbūt strimgalviais lėkdama atsitrenkiau į medį ir praradau sąmonę. Atsigavau jau mieste, šįryt. Tai kita priežastis, kodėl man reikėjo čia grįžti. Aš juk nežinau, gal ponas Uosis dar kur nors čia. Negirdėjau mieste kalbant, kad rastas nepažįstamas kūnas, bet pati negalėjau klausinėti nesukeldama įtarimų...

— Taip, ir jam tai nepatiktų, — tariau.

Dena linktelėjo.

— Neabejoju, jis pavers visa tai patikrinimu, ar moku prilaikyti liežuvį. — Ji reikšmingai į mane pažvelgė. — Beje, jei apie tai prakalbom...

— Jei mes ten ką nors rasim, būsiu įsikūnijęs apstulbimas. Nesijaudink.

Dena nervingai nusišypsojo.

— Ačiū. Tikiuosi, kad jis gyvas. Sugaišau ištisus du tarpsnius, kol palenkiau jį savo pusėn. — Ji paskutinį kartą gurkštelėjo vandens ir grąžino butelį. — Eime, apžiūrėsim viską.

Dena neužtikrintai atsistojo, o aš, kišdamas butelį į kelioninį krepšį, akies kampeliu ją stebėjau. Dirbau Medikoje daugiau kaip pusę metų. Dena trenkėsi kairiuoju smilkiniu taip stipriai, kad įsitaisė mėlynę paakyje ir plaukų liniją siekiančią kraujosruvą už ausies. Jos dešinė ranka buvo sutvarstyta, o pagal tai, kaip Dena judėjo, spėjau, kad stipriai susimušė kairį šoną, gal netgi susilaužė kelis šonkaulius.

Jeigu ji atsitrenkė į medį, jis turėjo būti labai jau keistos formos.

Visgi nepradėjau apie tai kalbos. Nenorėjau jos spausti.

Ir kaip aš galėjau tai daryti? Juk ir pats puikiai žinojau, ką reiškia turėti paslapčių.

Ūkis atrodė ne taip baisiai, kaip buvo galima tikėtis. Iš svirno liko tik pelenų ir lentų krūva. Viename pakraštyje pastebėjau tebestovint girdyklą, šalia jos juodavo apdegęs malūnas. Vėjas bandė sukti jo sparnus, bet šie beturėjo tris mentes, tad jos tiktai sūpavosi pirmyn ir atgal.

Kūnų niekur nesimatė. Aptikau tik juos išvežusių vežimų paliktas gilias vėžes velėnoje.

— Kiek žmonių buvo vestuvėse? — paklausiau.

— Jei priskaičiuosim nuotaką ir jaunikį, dvidešimt šeši. — Dena vangiai paspyrė šalia svirno liekanų iš pelenų kyšantį apanglėjusį rąstą. — Gerai, kad vakarais čia paprastai lyja, kitaip visa ši kalno pusė dabar liepsnotų...

— Ar nebūta čia kokių nors įsisenėjusių vaidų? — paklausau. — Besivaržančių šeimų nesantaikos? Atstumto ir keršto siekiančio nuotakos gerbėjo?

— Žinoma, — atsakė Dena. — Apie tokius dalykus ir sukasi mažų miestelių gyvenimas. Tie žmonės penkiasdešimt metų laikys pagiežą dėl to, ką „jų Tomas pasakė apie mūsų Kari“. — Ji papurtė galvą. — Tačiau nebuvo nieko, dėl ko galėtum žudyti. Tai buvo paprasti žmonės.

Paprasti, bet turtingi, pagalvojau eidamas prie gyvenamojo namo. Tokį pastatyti gali sau leisti tik pasiturinti šeima. Pamatai ir sienos apačioje buvo iš tvirto pilko akmens, antras aukštas — tinkuotų, ties kampais taip pat akmeniu sutvirtintų rąstų.

Tačiau dabar į vidų palinkusios sienos atrodė taip, tarsi galėtų kiekvieną akimirką griūti. Žiojinčių langų rėmai ir durų staktos tamsavo nuo suodžių. Pažvelgęs pro tarpdurį vidun pamačiau, kad pilko akmens sienos visai apanglėjusios. Ant apdegusių medinių grindų mėtėsi baldų nuodėguliai ir indų šukės.

— Jei tavo daiktai buvo viduje, — tariau Denai, — manau, nelabai kas iš jų liko. Bet aš galiu nueiti pažiūrėti...

— Nekvailiok, — pasakė ji. — Čia tuoj viskas sugrius. — Dena pastukseno krumpliais į durų staktą ir pasigirdo duslus tuščiaviduris bilsmas.

Sudomintas keisto garso, priėjau arčiau. Pakrapščiau staktą nagu ir nuo jos visiškai lengvai atsilupo didelė, delno dydžio, atplaiša.

— Kažkokie puvėsiai, o ne statybinė medžiaga, — tariau. — Kai tiek pinigų išleista visam namui, kam taupyti durų staktoms?

Dena gūžtelėjo pečiais.

— Gal tai nuo karščio?

Išsiblaškęs linktelėjau ir toliau vaikštinėjau, viską apžiūrinėdamas. Pasilenkęs pakėliau apanglėjusią skiedrą ir panosėje sumurmėjau sujungimą. Ranką trumpam nusmelkė šaltukas, o ant skiedros galiuko sumirgėjo liepsna.

— Tai ne kasdien pamatysi, — tarė Dena. Jos balsas nuskambėjo ramiai, bet tai buvo prisiverstinė ramybė, tarsi bandant dėtis abejinga.

Prireikė akimirkos suprasti, apie ką ji kalba. Paprasta simpatija buvo toks kasdieniškas dalykas Universitete, kad net nepagalvojau, kaip ji gali atrodyti žmonėms iš šalies.

— Truputį pasitelkiau tamsiąsias jėgas, prie kurių geriau nagų nekišti, — nerūpestingai tariau kilsteldamas degančią skiedrą. — Taigi praėjusią naktį čia degusi ugnis buvo mėlyna?

Ji linktelėjo.

— Kaip anglies dujų. Arba tų lempų, kurias mačiau Aniline.

Linksmai šokčiojanti skiedros ugnelė degė paprasta oranžine liepsna. Melsvumo nė ženklo, tačiau praėjusią naktį galėjo būti kitaip. Numečiau skiedrą ant žemės ir užgesinau batu.

Vėl apėjau namą. Kažkas man kėlė nerimą, bet niekaip negalėjau užčiuopti, kas būtent. Panorau įeiti vidun ir ten apsižiūrėti.

— Iš tiesų gaisras buvo ne toks ir didelis, — sušukau Denai. — Tai ką palikai viduje?

— Ne toks ir didelis? — nepatikliai pakartojo ji, ateidama iš už kampo. — Juk ši vieta virto griuvėsiais.

— Stogas pradegė tik prie kamino, — atsakiau rodydamas. — Vadinasi, ugnis antram aukštui didelės žalos nepadarė. Kokie tavo daiktai liko viršuje?

— Keli drabužiai ir lyra, kurią man nupirko ponas Uosis.

— Tu skambini lyra? — nustebau. — Kelių stygų?

— Septynių. Aš tik mokausi. — Dena trumpai nelinksmai nusijuokė. — Tiksliau, mokiausi. Žodžiu, kaimo vestuvėms tinku, bet ne daugiau.

— Negaišk laiko lyrai, — tariau. — Tai senoviškas instrumentas, be to, jam trūksta subtilumo. Aš nepeikiu tavo pasirinkimo, — skubiai pridūriau. — Tik lyra nesuteiks tokio akompanimento, kokio vertas tavo balsas. Jei domina instrumentai su išilginėmis stygomis, kuriuos būtų galima nešiotis, geriau rinkis pusarfę.

— Tu labai malonus, — atsakė Dena, — bet aš nesirinkau. Lyrą man parinko ponas Uosis. Kitą kartą užsiminsiu jam apie arfą. — Ji apsidairė ir atsiduso. — Jei tik jis dar gyvas.

Norėjau pažiūrėti pro vieną iš žiojinčių langų, bet kai pasirėmiau rankomis į palangę, ši ėmė ir suknežo.

— Ir čia medis supuvęs, — tariau trupindamas nuolaužas tarp pirštų.

— Būtent. — Dena paėmė mane už rankos ir nutempė nuo lango. — Šis laužynas tik ir laukia, kada ant tavęs užgriūti. Neverta eiti vidun. Pats sakei — jokios naudos iš tos lyros.

Leidausi jos nuvedamas šalin.

— Tavo globėjo kūnas gali būti viršuje.

Dena papurtė galvą.

— Jis ne toks žmogus, kad bėgtų į degantį namą ir pakliūtų į spąstus. — Ji griežtai pervėrė mane akimis. — Vis dėlto, ką ten tikiesi rasti?

— Nežinau, — prisipažinau. — Tiesiog neįsivaizduoju, kur dar reikėtų ieškoti rakto, padėsiančio atsakyti į klausimą, kas čia nutiko.

— O kokius, beje, gandus girdėjai? — paklausė Dena.

— Tiek aš jų ir tegirdėjau, — atsakiau, bandydamas prisiminti, ką kalbėjo valtininkas. — Kad per vestuves buvo nužudyta grupė žmonių. Visi žuvo, suplėšyti į gabalus kaip skudurinės lėlės. Mėlyna liepsna.

— Jie nebuvo suplėšyti į gabalus, — tarė Dena. — Sprendžiant iš to, ką girdėjau mieste, pasidarbuota kardais ir peiliais.

Nebuvau pastebėjęs, kad Trebone kas nors nešiotųsi prie diržo bent peilį. Labiausiai apsiginklavę žmonės — laukuose su pjautuvais ir dalgiais besidarbuojantys ūkininkai. Jau neabejojau, kad kažką praleidau. Atsigręžiau į suklypusį namą.

— Tad kas, tavo manymu, čia nutiko? — paklausė Dena.

— Nežinau, — atsakiau. — Buvau beveik įsitikinęs, kad apskritai čia nieko nerasiu. Juk žinai, kaip gandai viską išpučia. — Apsidairiau. — Jei ne tavo patvirtinimas, ir mėlyną liepsną būčiau priskyręs gandams.

— Ir kiti žmonės ją matė, — tarė ji. — Kai jie atvažiavo kūnų ir rado mane, ugnis dar ruseno.

Suirzęs dairiausi į šalis, vis dar kamuojamas jausmo, kad kažką pražiopsojau, ir niekaip negalėjau suprasti, ką būtent.

— O ką mano miestelėnai? — paklausiau.

— Žmonės mano akivaizdoje buvo ne itin šnekūs, — karčiai atsakė Dena. — Bet šį tą nugirdau iš konsteblio ir mero pokalbio. Vietiniai šnabždasi, kad tai demonų darbas. Mėlyna liepsna juos tuo įtikino. Kiti kalba apie skrepetas. Manau, šiais metais derliaus šventė bus tradiciškesnė nei paprastai. Daug laužų, sidro ir šiaudinių baidyklių...

Vėl apsidairiau. Svirno lūženos, vėjo malūnas su trimis mentėmis, apdegusios gyvenamojo namo liekanos. Susierzinęs brūkštelėjau rankomis per plaukus — tikrai kažką pražiūrėjau. Maniau, aptiksiu... ką nors. Bent ką.

Šitaip bestovint staiga suvokiau, kokia kvaila buvo mano viltis. Ką aš tikėjausi rasti? Pėdsakus? Kieno nors apsiausto medžiagos skiautelę? Specialiai man surašytą ir paliktą laiškutį su gyvybiškai svarbia informacija? Tokie dalykai nutinka tik istorijose.

Išsitraukiau butelį ir išgėriau vandens likučius.

— Ką gi, padariau, ką galėjau, — tariau eidamas prie geldos. — Kokie tolesni tavo planai?

— Noriu dar truputį čia pasidairyti, — atsakė Dena. — Gal mano kilnusis draugas guli kur netoliese sužeistas.

Apžvelgiau banguojančias kalvas. Rudeninių lapų ir kvietynų auksas jose maišėsi su ganyklų ir spygliuočių miškelių žaluma, o tarp jų juodavo po visą gamtovaizdį išsibarsčiusios stačios uolos ir akmenų atodangos.

— Yra kur pamiklinti kojas... — tariau.

Dena nuolankia veido išraiška linktelėjo.

— Turiu bent pabandyti.

— Reikia pagalbos? — paklausiau. — Aš neblogai pažįstu mišką...

— Tikrai neatsisakysiu draugijos, — tarė ji. — Ypač turint omeny, kad po šiuos kraštus gali slankioti gauja plėšikaujančių demonų. Be to, tu man pažadėjai šiandien paruošti vakarienę.

— Ir paruošiu.

Praėjau pro apanglėjusį malūną prie geležinės rankinės pompos, tačiau, kai užguliau rankeną, ji nulūžo nuo stovo, ir aš susverdėjau.

Įsmeigiau į nuolaužą akis. Kiaurai perrūdijusi rankena sutrupėjo į rupius raudonų rūdžių gabalus.

Ir staiga galvoje blykstelėjo prisiminimas, kaip prieš daugelį metų vieną vakarą grįžau į stovyklą ir radau visą savo trupę išžudytą. Prisiminiau, kaip norėdamas prisilaikyti įsikibau į furgono ratą ir pamačiau, kad stiprus geležinis jo lankas visiškai surūdijęs. Prisiminiau, kaip storas, tvirtas rato medis subyrėjo į gabalus vos jį palietus.

— Kvoutai? — Visai šalia pamačiau susirūpinusį Denos veidą. — Ar viskas gerai? Pajuodęs Teilu, atsisėsk, nes pargriūsi. Tu sužeistas?

Priėjau prie geldos ir atsisėdau ant jos krašto, tačiau storos lentos sutrupėjo nuo mano svorio lyg supuvęs kelmas. Net nebandžiau priešintis žemės traukai, tad žnektelėjau ant žolės.

Parodžiau Denai surūdijusią pompos rankeną. Ji suraukė antakius.

— Pompa buvo nauja. Nuotakos tėvas gyrėsi, kad jam labai daug kainavo iškasti čia, kalvos viršūnėje, šulinį. Nuolat kartojo, kad jo dukra netampys į kalvą tris kartus per dieną kibirų su vandeniu.

— Kaip manai, kas čia nutiko? — paklausiau. — Atvirai.

Dena apsidairė. Jos mėlynė ant smilkinio atrodė labai ryški blyškioje odoje.

— Manau, kai baigsiu ieškoti savo būsimo globėjo, gerai nusiplausiu rankas, kad neliktų nė dulkelės iš šios vietos, o paskui visiems laikams išmesiu ją iš galvos.

— Tai ne atsakymas, — tariau. — Kas, tavo manymu, čia nutiko?

Prieš atsakydama ji ilgai į mane žiūrėjo.

— Kažkas blogo. Niekada nemačiau demonų ir nemanau kada nors pamatysianti. Kita vertus, aš niekada nemačiau ir Vinto karaliaus...

— Žinai tokią vaikišką dainelę?..

Dena nustebusi pažvelgė į mane, o aš uždainavau:

Ką daryt, jei mėlyna

Dega židiny liepsna?

Kuo greičiau į lauką bėk,

Bėk ir slėpkis — paskubėk.

Kardą jeigu rūdys ės,

Kas pagelbės? Kas padės?

Pasikliauk tik savimi

Ir stačiu akmenimi.

Supratusi, ką turiu omeny, Dena pabalo. Ji linktelėjo ir tyliai sudainavo priedainį:

Lyg šarma blyški dama —

Ji ateis negirdima.

Ką jie rezga — neramu.

Čandrianai jie vardu.

Susėdome rudeninių medžių šešėlyje taip, kad nesimatytų ūkio griuvėsių. „Čandrianai. Jie tikrai buvo čia.“ Man bandant sutelkti mintis, Dena prabilo:

— Būtent tai ir tikėjais rasti?

— Būtent to ir ieškojau, — atsakiau. „Čandrianai čia buvo mažiau kaip prieš parą.“ — Bet nesitikėjau. Turiu galvoj — kai esi vaikas ir kasi žemę ieškodamas lobio, tu juk nesitiki jo aptikti. Eini į mišką ieškoti denerlingų ir fajerių, bet niekada jų nerandi. — „Jie išžudė mano trupę, ir jie išskerdė visus vestuvių pokylio dalyvius.“ — Po galais, aš juk nuolat kulniuoju į Imrę ieškoti tavęs, nors iš tikrųjų rasti nesitikiu... — Supratęs, kad plepu niekus, nutilau.

Dena ėmė juoktis ir taip tarsi išliejo visą įtampą. Jos juoke nebuvo pašaipos, tik linksmumas.

— Vadinasi, aš esu prarastas lobis arba fajelingas?

— Ir viena, ir kita. Tu esi tai, kas paslėpta ir brangu, ko dažnai ieškoma, bet retai randama. — Protui vargiai besuvokiant, ką kalba liežuvis, pakėliau į ją akis. — Daug tavyje ir fajiškumo. — „Čandrianai ne išmonė. Jie egzistuoja.“ — Tu niekad nesi ten, kur tavęs ieškau, o paskui visiškai netikėtai pasirodai. Kaip vaivorykštė.

Pastaruosius metus giliai širdyje mane kamavo baimė. Kartais nerimaudavau, kad prisiminimai apie trupės žūtį ir čandrianus tėra keistas sielvartingas sapnas, kurį sukūrė protas, kad padėtų ištverti viso mano pasaulio prarastį. Bet dabar turėjau kažką panašaus į įrodymą. Jie egzistuoja. Mano atmintis nemeluoja. Aš nesu pamišęs.

— Vaikystėje kartą vakare visą valandą vaikiausi vaivorykštę. Pasiklydau miške. Tėvai vos neišėjo iš proto. Maniau, kad galiu ją prisivyti. Mačiau, kur ji liečiasi prie žemės. Tas pats ir su tavim...

Dena palietė mano ranką ir per marškinius netikėtai pajutau jos delno šilumą. Giliai įkvėpiau jos saulėje įšilusių plaukų, žalios žolės, švaraus prakaito, jos kvėpavimo ir obuolių kvapo. Medžius sušlaminęs vėjas kilstelėjo Denos plaukus ir jie pakuteno man veidą.

Proskynoje netikėtai įsitvyrojo tyla, ir tik tada supratau, kad jau kelias minutes iš manęs plūsta nenutrūkstamas nesąmoningų žodžių srautas. Sumišęs ir prisiminęs, kur esu, paraudau ir apsidairiau aplink.

— Tavo akys buvo kiek paklaikusios, — švelniai tarė Dena. — Niekad anksčiau nemačiau tavęs tokio prislėgto.

Dar kartą lėtai įkvėpiau.

— Aš visada prislėgtas, — atsakiau. — Tik to neparodau.

— Visai kaip aš. — Dena per žingsnį atsitraukė; jos ranka lėtai slydo manąja, kol galiausiai nusviro. — Ir ką gi darysim toliau?

— Na... nė neįsivaizduoju, — atsakiau tuščiai dairydamasis.

— Tas tau taip pat nebūdinga, — pastebėjo ji.

— Norėčiau atsigerti vandens, — tariau ir droviai nusišypsojau, supratęs, kaip vaikiškai tai skamba.

Dena atsakė man šypsena.

— Gera pradžia, — paerzino ji. — O paskui?

— Norėčiau sužinoti, kodėl čandrianai užpuolė šiuos žmones.

— „Ką jie rezga — neramu“? — Ji surimtėjo. — O tu ne iš nuosaikiųjų, ar ne? Viskas, ko tu nori, tai atsigerti vandens ir atsakyti į klausimą, į kurį atsakymo žmonės ieško jau... na, amžinai.

— Kaip tu manai, kas čia nutiko? — vėl paklausiau jos. — Kas, tavo manymu, išžudė tuos žmones?

Dena sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Nežinau, — atsakė. — Tai galėjo būti kas tik... — Ji nutilo ir prikando apatinę lūpą. — Ne. Netiesa, — pagaliau tarė Dena. — Keista sakyti, bet, manau, tai padarė jie. Skamba kaip pasaka, net nesinori tikėti. Bet aš tikiu. — Ji neramiai pažvelgė į mane.

— Nuo tavo žodžių man lengviau, — tariau atsistodamas. — Jau maniau, kad man ne visi namie.

— Gali būti ir taip, — atsakė Dena. — Vertinant psichikos būklę manimi labai pasikliauti neverta.

— Ar tu jautiesi pamišusi?

Ji papurtė galvą, jos lūpų kampučiai kilstelėjo.

— Ne. O tu?

— Nelabai.

— Tai ir gerai, ir blogai — kaip pažiūrėsi, — nusprendė Dena. — Na, o kaip tu siūlai aiškintis šią didžiausią visų laikų paslaptį?

— Man reikia pagalvoti, — atsakiau. — O tuo tarpu paieškokim tavo paslaptingojo pono Uosio. Norėčiau užduoti jam keletą klausimų apie tai, ką jis matė grįžęs prie Mauteno ūkio.

Dena linktelėjo.

— Manau, reikia grįžti prie tos uolos, kur jis mane paliko, ir apžiūrėti visą kelią nuo jos iki ūkio. — Ji gūžtelėjo pečiais. — Ne kažin koks planas...

— Bent turėsim nuo ko pradėti, — atsakiau. — Jei ponas Uosis grįžo ir pamatė, kad tavęs nebėra, jis galėjo palikti kokį nors pėdsaką, pagal kurį jį ir atseksim.

Dena nusivedė mane per mišką. Čia buvo šilčiau, nes medžiai sulaikė vėją, o kadangi daugumos jų šakos styrojo visiškai plikos, niekas netrukdė skverbtis saulės spinduliams. Tik aukšti ąžuolai, tarsi drovūs seniai, tebesisupo lapijos skraiste.

Mums einant bandžiau suprasti, dėl kokios priežasties čandrianai galėjo išžudyti visus šiuos žmones. Ar yra kas nors bendra tarp šio vestuvių pokylio ir mano trupės?

„Kai kieno tėvai dainuodavo visai nederamas dainas...“

— Ką tu dainavai aną vakarą? — paklausiau. — Per vestuves.

— Įprastas dainas, — atsakė Dena, spirdama į lapų krūvą. — Linksmus niekučius. „Švilpynę“, „Ateik prie upės išsimaudyt“, „Variadugnį puodą“. — Ji sukikeno. — „Tetulės Ėmės kubilą“...

— Negali būti! — sušukau apstulbęs. — Per vestuves?

— Prisigėręs senelis paprašė. — Dena truktelėjo pečiais, braudamasi per tankų geltonuojančio prakeiktatvarčio šakų raizginį. — Kai kurie iš nuostabos kilstelėjo antakius, bet tik keletas. Žmonės čia paprasti ir tiesūs.

Kurį laiką ėjome tylėdami. Medžių viršūnėse šuoravo vėjas, bet apačioje, kur mes klumpinome per mišką, jo ošimas tepriminė šnabždesį.

— Regis, niekad nesu girdėjęs „Ateik prie upės“.

— Kas galėjo pamanyti... — Dena žvilgtelėjo į mane per petį. — O gal bandai gudrumu priversti tau padainuoti?

— Žinoma.

Ji atsisuko ir šiltai nusišypsojo, jos plaukai apglėbė veidą.

— Gal vėliau. Daina atsimokėsiu už vakarienę. — Apėjome aukštą juodų akmenų atodangą. Ten, kur nepasiekė saulė, buvo vėsiau. — Regis, jis paliko mane čia, — tarė Dena neužtikrintai dairydamasi. — Dieną viskas atrodo kitaip.

— Kaip ieškosim? Palei į ūkį vedantį keliuką, ar apsuksim ratą?

— Geriau eikime ratais, — atsakė ji. — Bet turėsi man paaiškinti, kaip ir ko ieškoti. Aš miesto mergaitė.

Greitai pasidalijau su Dena savo negausiomis žiniomis apie mišką: parodžiau, kokiame dirvožemyje batai gali palikti pėdsaką, kaip akivaizdžiai pasikeitė lapų krūva, ant kurios ji ką tik užlipo, nulaužtas ir nulinkusias šakeles toje vietoje, kur ji brovėsi pro prakeiktatvartį.

Taigi pradėjome šukuoti mišką, sukdami aplink uolą vis didesnius lankus. Visą tą laiką ėjome drauge: dvi poros akių geriau nei viena, o ir klaidžioti šičia vienumoje visai netroškome.

Po penkių minučių man pasidarė aišku, kad tai beprasmis užsiėmimas. Miškas buvo tiesiog per didelis. Neabejojau, ir Dena netruko tai suprasti. Pasakose paliekamų pėdsakų ar ženklų, kurių tikėjomės rasti, nebuvo nė kvapo. Nei ant šakų tabaluojančių medžiagos skiaučių, nei batų paliktų žymių, nei apleistų stovyklaviečių. Radome tik grybų, gilių, uodų ir rūpestingai po pušies spygliais paslėpto meškėno mėšlo.

— Girdi čiurlenimą? — paklausė Dena.

Linktelėjau.

— Pagaliau atsigersiu, — tariau. — Ir apsiprausiu.

Nutraukėme paieškas be žodžių: nė vienas neketinome prisipažinti, kad norime pasiduoti, bet abu kuo puikiausiai suvokėme — toliau ieškoti beprasmiška. Ėmėme leistis kalvos šlaitu žemyn prie čiurlenančio vandens ir galiausiai, prasibrovę pro tankų pušynėlį, išnirome prie nuostabaus, gilaus, gal dvidešimties pėdų pločio upokšnio.

Vanduo nedvokė liejyklos atliekomis, tad atsigėrėme, o aš prisisėmiau ir butelį.

Puikiai išmaniau istorijų sandarą. Jeigu jauna pora ateina prie upės, toliau viskas klostosi pagal aiškiai apibrėžtą šabloną. Dena maudosi prie smėlėto pakrantės ruoželio, kitapus šalimais augančios eglės, nematoma mano akims. Aš pasitraukiu per mandagų atstumą: tokį, kad taip pat būčiau neregimas, tačiau galėtume susikalbėti... Paskui... staiga kažkas nutinka. Ji paslysta ir išsisuka koją arba įsipjauna į aštrų akmenį, ir aš esu priverstas pulti jai į pagalbą. O paskui...

Bet tai nebuvo istorija apie du prie upės susitikusius įsimylėjėlius. Taigi apsišlaksčiau veidą ir užlindęs už medžio persivilkau švariais marškiniais. Dena, norėdama atsigaivinti, panardino galvą į vandenį. Paskui ėmė gręžti savo žvilgančius plaukus, ir jie atrodė juodi kaip rašalas.

Po to susėdome ant akmens ir, teliūškuodami kojomis vandenį, mėgaudamiesi vienas kito draugija, ilsėjomės. Pasidalijome obuoliu: atsikandę duodavome jį vienas kitam, ir tai jau buvo beveik bučiavimasis, — bent tam, kuris dar nepažino kitų lūpų skonio.

O paskui, keletą kartų švelniai paraginta, Dena man sudainavo kupletą iš „Ateik prie upės“. Tokį posmelį girdėjau pirmą kartą ir spėjau, kad čia pat jį sukūrė. Čia jo nepateiksiu, nes Dena jį sudainavo man, o ne jums. Be to, jei tai nėra istorija apie du prie upės susitikusius įsimylėjėlius, tas kupletas didelės reikšmės ir neturi, — pasilaikysiu jį sau. SEPTYNIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Kiaulos

Suvalgę obuolį, ištraukėme kojas iš vandens ir ėmėme ruoštis į kelią. Ketinau nesiauti batų, nes kojoms, kurios basos bėgiojo Tarbeano stogais, nebaisi ir šiurkščiausia miško paklotė. Tačiau nenorėjau pasirodyti neišauklėtas, tad užsimoviau kojines, nepaisydamas, kad jos buvo drėgnos ir lipnios nuo prakaito.

Jau rišausi batą, kai išgirdau iš už tankaus pušynėlio ataidintį negarsų erzelį.

Nebyliai lystelėjau Denos petį, kad atkreipčiau jos dėmesį, ir prisidėjau pirštą prie lūpų.

„Kas?“ — paklausė ji vien lūpomis.

Atsargiai, stengdamasis kelti kuo mažiau triukšmo, priėjau arčiau.

— Man regis, kažką girdėjau, — sušnibždėjau mums beveik suglaudus galvas. — Einu apsidairysiu.

— Nė velnio! — atsakė Dena. Pušų šešėlyje jos veidas atrodė blyškus. — Praėjusią naktį nueidamas Uosis man sakė lygiai tą patį. Kad mane griausmas, jei ir tu dingsi.

Man nespėjus atsakyti, tarp medžių pasigirdo nauji garsai: sušlamėjo krūmai, šaižiai trakštelėjo sausa pušies šaka. Garsėjančiame triukšme išgirdau sunkų kažkokio didelio padaro kvėpavimą. Galiausiai pasigirdo žemas, gyvuliškas kriuksėjimas.

Tai buvo ne žmogus. Ne čandrianas. Šiaip ar taip, mėgautis palengvėjimu nebuvo kada: vėl pasigirdo kriuksėjimas ir šnarpštimas. Greičiausiai tai prie upės bėgantis laukinis šernas.

— Stok už manęs, — tariau Denai.

Daugelis žmonių nesupranta, kokie pavojingi yra šernai, ypač rudenį, kai patinai ima varžytis tarpusavyje dėl viršenybės. Simpatija čia nepadės. Neturiu nei šaltinio, nei ryšio jungties. Neturiu netgi tvirto pagalio. Ar pavyks nukreipti jo dėmesį keliais dar likusiais obuoliais?

Šernas prasispraudė pro apatines artimiausios pušies šakas. Jis šnarpštė ir šniokštavo, o svėrė turbūt du kartus daugiau nei aš. Kai jis apsidairė ir pamatė mus, nuaidėjo garsus gomurinis kriuktelėjimas. Padaras kilstelėjo galvą ir sukrutino šnerves, bandydamas užuosti mūsų kvapą.

— Nebėk, nes jis ims vytis, — pasakiau tyliai, iš lėto stodamas priešaky Denos. Neturėdamas nieko geresnio, išsitraukiau peiliuką ir nykščiu atlenkiau. — Traukis atbula ir brisk į upę. Jie prasti plaukikai.

— Nemanau, kad ji pavojinga, — man už nugaros ramiu balsu atsakė Dena. — Atrodo, labiau smalsi, nei įpykusi. — Ji akimirką nutilo. — Bet tai, žinoma, nereiškia, kad aš nevertinu tavo kilnių ketinimų.

Dar kartą žvilgtelėjęs į gyvį supratau, kad Dena teisi. Tai buvo ne patinas, o patelė. Maža to, po purvo sluoksniu vietoj rudo šeriuoto šernės kailio buvo rožinė naminės kiaulės oda. Netrukus gyvuliui atsibodo į mus žiūrėti, ir jis nuleidęs galvą ėmė knisti krūmuose po pušimis.

Tik tada susivokiau, kad esu pusiau pritūpęs ir tarsi imtynininkas atkišęs vieną ranką į priekį. Kitoje laikiau savo apgailėtiną lenktinį peiliuką, tokį mažą, kad norint perpjauti didesnį obuolį prireikdavo kelių pjūvių. O visų blogiausia, kad avėjau tik vieną batą. Atrodžiau juokingai ir kvailai: lyg Elodinas savo juodžiausią dieną.

Veidą išmušė karštis — išraudau kaip burokas.

— Gailestingasis Teilu, apsijuokiau kaip paskutinis kvailys.

— Greičiau paglostei mano savimeilę, — atsakė Dena. — Neskaitant kelių erzinančių pasimaivymų smuklėse, nepamenu, kad kas nors būtų šitaip puolęs manęs ginti.

— Na, žinoma. — Buvau per daug sumišęs, kad galėčiau pažvelgti jai į akis, tad ėmiausi kitos kojinės ir bato. — Visos merginos svajoja būti išgelbėtos nuo kokios nors naminės kiaulės.

— Aš rimtai. — Pažvelgiau į Deną: jos veidas buvo linksmas, tačiau pašaipos jame nesimatė. — Atrodai... įniršęs. Visas pasišiaušęs, lyg kovai pasirengęs vilkas. — Ji nutilo ir žvilgtelėjo į mano galvą. — Arba, veikiau, lapinas. Kaip vilkui, tu per daug rudas.

Šiek tiek nusiraminau. Pasišiaušęs lapinas geriau nei kuoktelėjęs kvėša su vienu batu.

— Tačiau tu ne taip laikai peilį, — lyg niekur nieko tarė Dena, linkteldama į mano ranką. — Jeigu iš tikrųjų kam nors durtum, delnas nuslystų ir tu įsipjautum nykštį. — Ji ištiesė ranką ir perdėliojo mano pirštus. — O štai dabar tavo nykštys bus saugus. Kita vertus, šitaip pasidaro nebe toks judrus riešas.

— Dažnai dalyvauji kovose su peiliais? — paklausiau suglumęs.

— Ne taip dažnai, kaip galėtum pagalvoti, — atsakė Dena gudriai šypsodamasi. — Tai dar vienas puslapis iš tos nudrengtos knygutės, kuria jūs, vyrai, taip mėgstate pasiremti mums asistuodami. — Suirzusi ji užvertė akis. — Net negaliu suskaičiuoti vyrų, kurie bandė kėsintis į mano skaistybę mokydami, kaip ją reikia apginti.

— Niekad nemačiau tavęs segint peilį, — pastebėjau aš. — Kodėl?

— O kam man jį segtis? — paklausė Dena. — Aš juk gležna gėlytė ir panašiai. Moteris, kuri vaikšto prisisegusi peilį, akivaizdžiai prašosi bėdos. — Ji įkišo ranką į kišenę ir ištraukė ilgą laibą geležtę žvilgančiais ašmenimis. — Tačiau moteris, kuri nešiojasi peilį, yra pasiruošusi bėdai. Paprastai sakant, geriau atrodyti bejėgei. Mažiau nemalonumų.

Jei ne jos ramus ir abejingas tonas, čia būčiau krūptelėjęs. Denos peilis buvo nedaug didesnis už maniškį, tačiau ne sulankstomas. Nekilo abejonių — šis tiesus metalo gabalas plona oda apvyniota rankena skirtas ne valgyti ar ką nors veikti prie stovyklos laužo. Jis labiau priminė Medikoje matytus aštrius kaip skustuvas chirurginius peilius.

— Kaip tu neįsipjauni, laikydama jį kišenėje? — paklausiau.

Dena pasisuko į mane šonu.

— Mano įsiutinę kišenė pailga, be to, prigludusi prie kojos. Todėl ir peilis visai plokščias. Neįmanoma pastebėti, kad jį nešiojuosi. — Ji sugniaužė oda aprištą rankeną ir ištiesė ginklą priešais save, kad matyčiau. — Štai taip. Nykštį reikia laikyti palei plokštumą.

— Bandai kėsintis į mano skaistybę, mokydama, kaip ją apginti? — paklausiau.

— Tai jau tikrai, pats tas skaistuolis, — nusijuokė Dena. — Aš tik bandau apsaugoti tavo gražias rankas nuo įpjovų, kai kitą kartą gelbėsi merginą nuo kiaulės. — Ji pakreipė galvą. — Beje, ar žinai — kai esi įpykęs, tavo akys...

— Ei, kiaulos! — pasigirdo tarp medžių balsas, ir jį palydėjo duslus varpelio žvangėjimas. — Kiaulos, kiaulos, kiaulos...

Mano didysis „šernas“ staiga atkuto ir nubidzeno per krūmus į balso pusę. Dena įsikišo peilį į kišenę, o aš pakėliau nuo žemės savo kelioninį krepšį. Nusekėme gyvuliui iš paskos ir netrukus, kiek paėję žemyn palei upę, išvydome tarp pustuzinio didžiulių kiaulių stovintį vyrą. Buvo jo bandoje ir senas šeriuotas kuilys, ir daugybė palei kojas lakstančių įvairaus amžiaus paršelių.

Kiauliaganys įtariai mus nužvelgė.

— Sveiki! — sušuko jis. — Nebijokit. Jinai nekunda.

Piemuo buvo liesas, saulės suvytinta oda, apžėlęs reta barzda. Ant jo ilgos lazdos tilindžiavo bronzinis varpelis, o ant peties jis nešėsi nudriskusį maišą. Dvokė nuo jo ne taip baisiai, kaip galėtum tikėtis, mat ganomos kiaulės švaresnės nei laikomos garde. Bet jei šis vyras ir būtų atsidavęs kiaulidėmis, nebūčiau jo už tai smerkęs, — kai kuriais savo gyvenimo tarpsniais pats dvokiau dar labiau.

— Aš taip ir pahulvojau, kad išhirdau kužką prie vundens, — tarė kiauliaganys. Jis kalbėjo su tokiu sodriu akcentu, kad vos galėjau jį suprasti. Mano mama vadino tai „tolimųjų slėnių tarme“ — tokią šiais laikais tegalima išgirsti vietovėse, mažai susijusiose su išoriniu pasauliu. Netgi tokiuose mažuose miesteliūkščiuose, tiksliau sakant, beveik kaimuose, kaip Trebonas, žmonės šitaip nebekalba. Kadangi ilgai gyvenau Tarbeane ir Imrėje, nebuvau girdėjęs šios tarmės jau daugelį metų. Šis vaikinas turbūt užaugo siaubingai atokioje vietoje, galbūt kokiame nors tolimame kalnų užkampyje.

Išsišiepęs vėjo nugairinto veido kiauliaganys priėjo prie mūsų ir prisimerkęs nuo saulės mus nužvelgė.

— Ką jūs čian veikiat? — įtariai paklausė jis. — Rehis, hirdėjau dainuojant.

— Čian muno pusseserė, — tariau linkteldamas į Deną. — Ji turi herą bulsą. Toli hirdisi, ar ne? — Ištiesiau ranką. — Lubai džiauhiuosi susipužinęs, pone. Aš Kvoutas.

Išgirdęs mano šneką kiauliaganys apstulbo, veidas pasidarė nebe toks įtarus.

— Aš irhi džiauhiuosi, pone Kvoutai, — atsakė jis spausdamas man ranką. — Retokai sutiksi vaikiną, kuris pudoriai rokuotų. Tie iš uostų mula kaip vilnos burnon prisikišę.

Nusijuokiau.

— Muno tėvas taip žostė: „Vilna burnoj — vilna ir hulvoj.“

Piemuo išsišiepė ir pakratė man ranką.

— Vudinuosi Skoivanu Šemelpfenegu.

— Tuvo vurdas beveik kaip kuraliaus, — tariau. — Lubai neįsižeisi, jei sutrumpinsiu iki Šėmio?

— Visi muno drauhai mune taip vudina, — nusišypsojo jis patapšnodamas man per nugarą. — Tiks Šėmis ir tokiam šauniam jaunimėliui kaip jūs. — Vyruko žvilgsnis bėgiojo nuo manęs prie Denos — jos garbei, reikia pasakyti, kad man staiga prakalbus tarmiškai ji nė akim nemirktelėjo.

— Utleisk, — tariau mostelėjęs į ją. — Šėmi, čian muno mylimiausia pusseserė.

— Dinaeh, — prisistatė Dena.

Pritildžiau savo balsą iki sceninio šnabždesio:

— Smuhi merhiotė, tik siaubinhai drovi. Neišpeši iš jos nė žodelioko.

Dena nedvejodama įsijautė į savo vaidmenį: tučtuojau nudelbė akis į kojas ir nervingai sunėrė pirštus. Ji žvilgtelėjo į kiauliaganį tik tiek, kad jam nusišypsotų, paskui vėl nunarino galvą, įkūnydama tokį baikštų drovumą, kad beveik įtikino ir mane.

Šėmis mandagiai pridėjo ranką prie kaktos ir linktelėjo.

— Mulonu susipužinti, Dinaeh. Hyvenime nehirdėjau tokio mielo bulselio, — tarė kiauliaganys vėl užsimaukšlindamas ant galvos savo beformę skrybėlę. Kadangi Dena tebestovėjo nudelbusi akis, jis atsigręžė į mane.

— Puikiai prižiūri bundą. — Linktelėjau tarp medžių slampinėjančių kiaulių pusėn.

Jis papurtė galvą ir sukikeno.

— Tai ne bunda. Gulvijai būna bunda. O kiaulos yra kaimena!

— Rimtai? O, sukyk, ar hulima, drauhuži Šėmi, iš tuvęs nusipirkti puršiuką? Mudu su pussesere dar šiandien nepietavom...

— Gul ir gulima, — atsargiai atsakė kiauliaganys, blykstelėjęs akimis į mano kapšą.

— Jei tu jį mums paskersi ir išmėsinėsi, duosiu tau keturis jotus, — tariau žinodamas, kad tai didelė kaina. — Bet tik su sulyga, kad suteiksi mums mulonumą ir prisėsi papietauti su mumis.

Savo pasiūlymu norėjau patikrinti Šėmį. Žmonės, kurie dirba vienumoje, tokie kaip aviganiai ar kiauliaganiai, labiau linkę mėgautis savo pačių kompanija, arba atvirkščiai — būna išalkę bendravimo. Tikėjausi, kad Šėmis iš pastarųjų. Man reikėjo daugiau žinių apie vestuves, o Trebono miestelėnai, regis, nebuvo linkę apie tai kalbėtis.

Taigi gudriai jam nusišypsojau ir įkišęs ranką į kelioninį krepšį ištraukiau iš skardininko gautą brendo butelį.

— Nethi turiu šį tą paskuninimui. Uišku, jei tik tu nieko prieš hurkštelt po lušelį su porele keliauninkų tokiu unkstyvu metu...

Savo vaidmens ėmėsi ir Dena: ji pakėlė akis kaip tik laiku, kad akimirką susidurtų žvilgsniu su Šėmiu, paskui droviai nusišypsojo ir vėl nudelbė jas žemyn.

— Nu, motuta mune auklėjo pudoriai, — dievobaimingai tarė kiauliaganys, pridėdamas ranką prie krūtinės. — Šiaip aš neheriu, nebent kai esu ištroškęs urba kai pučia vėjas. — Šėmis teatrališkai nusiėmė nuo galvos savo beformę skrybėlę ir nusilenkė. — Bet utrodot heri žmonės. Mielai su jumis papietausiu.

Šėmis nusinešė už pakarpos sugriebtą paršiuką į šalį ir paskerdęs išmėsinėjo ilgu iš savo maišo išsiimtu peiliu. Tuo metu aš aprinkau lapus ir iš kelių akmenų sukroviau ugniakurą.

Po minutės Dena atnešė pilną glėbį sausų žabų.

— Kaip suprantu, ketiname ištraukti iš šio vaikino visą įmanomą informaciją? — išgirdau už peties jos tylų klausimą.

Linktelėjau.

— Atleisk dėl drovios pusseserės, bet...

— Ne, tai gera mintis. Kaimietiškai aš sklandžiai nekalbu, o jis labiau bus linkęs atsiverti tam, kuris kalba. — Jos akys blykstelėjo man už peties. — Jis jau beveik baigė. — Dena apsisuko ir nuėjo prie upės.

Slapta pasitelkęs simpatiją užkūriau laužą, tuo tarpu Dena iš dvišakų gluosnio žabų sumeistravo porą iešmų. Netrukus grįžo ir tvarkingai į keturias dalis padalyta paršiuko skerdiena nešinas Šėmis.

Mėsai jau kepant ir riebalams lašant ant anglių, paleidau ratu brendo butelį. Apsimesdamas, kad geriu, pakėliau gėrimą prie lūpų ir jas sudrėkinau. Dena taip pat vos paragavo, tačiau ir to pakako, kad jos skruostai nusidažytų rožine spalva. Tuo tarpu Šėmis už savo žodžius atsakė: kadangi vėjas tą dieną pūtė, netrukus jo nosis įgavo maloniai rausvą atspalvį.

Kepsnys dengėsi traškia plutele, o mudu su Šėmiu plepėjome apie visokius niekniekius. Kuo daugiau klausiausi, tuo labiau jo šnekta gėrėsi į mano sąmonę, tad nebereikėjo taip susikaupti norint pačiam ja kalbėti. O kai paršelis baigė kepti, jau šnekėjau šia tarme be jokių pastangų.

— Herai durbuojies peiliu, — pagyriau Šėmį. — Bet mun keista, kad tą puršelį čian ir paskerdei, juk ir kiti šulimais buvo...

Kiauliaganys papurtė galvą.

— Jie yra žiaurūs pudarai. — Šėmis parodė į vieną kiaulę, lapsinčią į tą vietą, kur jis neseniai darinėjo paršelį. — Mutai? Ji eina to mužylio plaučių. Kiaulos — protinhi gyvuliai, tučiau nelabai jautrūs.

Pranešęs, kad paršelis beveik paruoštas, Šėmis iš savo maišo išėmė apskritą kepaliuką kaimiškos duonos ir padalijo jį į tris dalis.

— Kus norės uvienos, — sumurmėjo jis sau panosėje, — kai huli hauti herą hubalą kiaulienos? — Jis atsistojo ir ėmėsi ilguoju peiliu pjaustyti kepsnį. — Ko norėtumėte, mužoji punele? — paklausė Šėmis Denos.

— Kud aš nelubai išranki, — atsakė ji. — Tiks viskas, ką duosite.

Džiaugiausi, kad Denai kalbant Šėmis į mane nežiūri. Jos šnekta nebuvo tobula: kiek per ilgi „u“, be to, per daug įtempta gerklė, — vis dėlto sekėsi jai visai neblogai.

— Nėr čian ko drovėtis, — tarė Šėmis. — Mėsos dauh, visiems užteks.

— Visad mėhau užpakalinę dūlį, — atsakė jam Dena, paskui sumišusi išraudo ir nuleido akis. Šį kartą jos „u“ buvo geresnės.

Parodydamas savo tikrąją džentelmenišką prigimtį, Šėmis susilaikė nuo šiurkščių juokelių ir tiesiog uždėjo jai ant duonos riekės storą griežinėlį garuojančios mėsos.

— Tik pirščiukus pasiserhėk. Minutėlę palauk, kol praauš.

Ėmėmės valgio. Po pirmos porcijos Šėmis visiems atpjovė dar po gabaliuką, paskui dar. Netrukus jau sėdėjome pilnais pilvais ir laižėmės riebaluotus pirštus. Nusprendžiau — pats metas imtis reikalo. Jei Šėmio liežuvis neatsiriš dabar, jis neatsiriš niekada.

— Uš tai vis stebiuosi, kud tu čian klaidžioji, kai pustaruju metu dedasi tokie kraupūs dulykai.

— Kokie dulykai? — paklausė jis.

Šėmis dar nieko nežino apie skerdynes vestuvėse. Puiku. Jis negalės man papasakoti apie patį antpuolį, užtat sutiks pasidalyti žiniomis apie įvykius prieš vestuves. Net jei visi miestelio žmonės nebūtų mirtinai persigandę, vargu ar pavyktų surasti ką nors, kas galėtų atvirai ir sąžiningai papasakoti apie žuvusiuosius.

— Hirdėjau, kužkokia bėda nutiko Mauteno ūkyje, — tariau stengdamasis, kad mano žodžiai skambėtų kuo migločiau ir nekalčiau.

Kiauliaganys prunkštelėjo.

— Nepasukyčiau, kud mune tai nors kiek stebina.

— Kodėl?

Šėmis nusispjovė į šoną.

— Mautenai yra velnių priėdę šunsnukiai, ir nė kursto lentos jų neputaisys. — Jis vėl papurtė galvą. — Apeinu Pilkapį iš tolo, nes motuta įvunojo mun kailin kruopą sveiko proto. Mautenai ir tiek neturi.

Tik išgirdęs, kaip Šėmis savo sodria tarsena sako tos vietovės vardą, pagaliau supratau, kaip ji iš tikrųjų vadinasi. Tai buvo ne Pilkupis. Su upe čia nieko bendra. Ta kalva vadinasi Pilkapis.

— Uš net suvo kiaulalų ten nehunau, o unas durniaus išpera ten numą pasistutė... — Šėmis pasibjaurėjęs papurtė galvą.

— Nehi žmonės nebundė jų paprotint? — įsiterpė Dena.

Kiauliaganys išleido nepadorų garsą.

— Bene munai, kud tie Mautenai kieno nors klauso? Niekas žmohui taip neužkemša ausų kaip pinihai.

— Nu, bet tai tik numas, — gūžtelėjau pečiais. — Nieko hi čian bloho.

— Žmohus nori, kad duktė turėtų herą numą su hražiu vaizdu — čian tai nieko, — sutiko Šėmis. — Bet jei kusi duobę pumatams ir rundi kaulus, bet vis tiek nesustoji... tai jau hrynas hlušiojimas.

— Nehuli būti! — pasibaisėjusi sušuko Dena.

Šėmis kinktelėjo galva ir palinko į priekį.

— Ule ir ne tai dur blohiausia. Jis rausės toliau, kolei pusiekė ukmenis. Munai, tuomet jau aprimo? — Kiauliaganys prunkštelėjo. — Senis iškėlė juos į viršų ir sumūrijo į stutomą numą!

— O kodėl jis nehulėjo jų sumūryt, kud jau rudo? — paklausiau.

Šėmis pažvelgė į mane kaip į kvailį.

— O tu stutytum numą iš pilkapio ukmenų? Tu padovanotum suvo dukrai per vestuves ku nors iš ten iškusta?

— Jis ku nors uptiko? Ku tokio? — paklausiau duodamas jam butelį.

— Nu, čian ir yra ta prukeikta didžioji puslaptis, — karčiai atsakė Šėmis ir truktelėjo brendo. — Hirdėjau tik tiek, kad jis ten kusė numui pumatus ir kėlė viršun ukmenis. O puskui uptiko mužą ukmeninį užmūrytą kumbarį. Bet kus ten buvo viduj — nežinia: senis liepė visiems tvirtai laikyti liežuvį už duntų, mat norėjo, kud tai būtų didelė staihmena per vestuves.

— Hal koks lobis? — paklausiau.

— Ne pinihai. — Šėmis papurtė galvą. — Upie žvunhančius Mautenas būtų netylėjęs. Mutyt, tai buvo kužkas tokio... — Kiauliaganys išsižiojo, bet čia pat vėl užsičiaupė, nerasdamas reikiamo žodžio. — Kaip vudinasi kus nors seno, ką turčiai pusideda į lentyną, kad pasihirtų suvo drauhužiams?

Trūktelėjau pečiais.

— Relikvija? — pasiūlė Dena.

Šėmis prisidėjo pirštą prie nosies, paskui bestelėjo juo į Deną ir nusišypsojo.

— Būtent. Visokie blizhantys duikčiukai, kud žmonės stebėtųsi. Tus šunsnukis Mautenas pusipuikuoti mėhsta.

— Tai niekas ir nežino, ku jis ten rudo? — paklausiau.

Šėmis linktelėjo.

— Žinančius huli unt pirštų suskaičiuoti. Mautenas, jo brolis, du šio sūnūs ir hul dur žmona. Dėl suvo didžios puslapties jie čian jau pusę metų prieš visus nosį riečia, pučiasi lyh vyskupais ur šiaip dideliais ponais tūpę.

Dabar man viskas nušvito kitoje šviesoje. Reikėjo grįžti į ūkį ir dar kartą viską apžiūrėti.

— Ur šiandien šiam hule nieko nesutikot? — paklausė Dena. — Mes ieškom muno dėdės.

Šėmis papurtė galvą.

— Deja, rehis, nieko nepusitaikė.

— Uš dėl jo bais nerimauju, — spaudė jį Dena.

— Hi nemeluočiau tau, brunhute, — atsakė kiauliaganys. — Juolab jei jis klaidžioja po šiuos miškus vienas, turi puhrindo nerimauti.

— O ku, uplink sukiojasi blohų žmonių? — paklausiau.

— Ne, ne, visai ne tai, ku jūs hulvojat, — atsakė Šėmis. — Uš čian nusileidžiu tik kurtą per metus, rudeniop. Bet tik dėl to, kud pušaras muno kiauloms šičian heras. Šiuose miškuose dedasi keisti dulykai. Ypač šiaurinėj pusoj. — Jis pažvelgė į Deną, paskui į savo kojas, aiškiai abejodamas, tęsti ar ne.

Kaip tik tokios rūšies žinių man ir reikėjo, tad numojau į piemens žodžius ranka, tikėdamasis jį šitaip išprovokuoti.

— Tik neprudėk mums sekti fujerių istorijų, Šėmi.

Kiauliaganys susiraukė.

— Prieš dvi nuktis, kai atsikėliau pa... — jis užsikirto ir žvilgtelėjo į Deną, — ...nu, žodžiu, suvo reikalais, šiaurėje pamučiau šviesą. Didelį mėlynos liepsnos pliūpsnį. Dydžio sulih laužu, tik lubai jau staigiai atsirudo. — Jis spragtelėjo pirštais. — O puskui dinho. Ir taip tris kurtus. Visa nuhara puhauhais nuėjo.

— Prieš dvi nuktis? — paklausiau. Vestuvės vyko praėjusią naktį.

— Nu, taip, kaip ir sukiau, — patvirtino Šėmis. — Nuo to laiko ėjau vis į pietus. Nenoriu kišti nosies ten, kur nuktimis deha mėlynos liepsnos.

— Tu rimtai, Šėmi? Mėlynos liepsnos?

— Uš tau ne koks melahis ru, kud rehzčiau šiurpias istorijas, norėdamas išvilioti iš tuvęs hrušį, vaikine, — akivaizdžiai suirzęs atkirto kiauliaganys. — Pruleidau šiose kulvose visą suvo hyvenimą. Visi žino, kud kužkas ten yra prie šiaurinių uolų. Būtent todėl žmonės laikosi nuo jų utokiau.

— Nehi ten nėra ūkių? — paklausiau.

— Nu kur tu stutysi ūkį unt uolų, nebent ketintum auhinti ukmenis, — karštai atsakė Šėmis. — Nehi munai, kud uš žvukos nuo laužo neutskiriu? Be to, sukau tau, dehė ten mėlynai. Va tokie dideli pliūpsniai. — Kiauliaganys plačiai mostelėjo rankomis. — Tursi stipraus hėralo būtum įpylęs į uhnį.

Nebeprieštaravau jam ir nusukau pokalbį kitur. Netrukus Šėmis giliai atsiduso ir atsistojo.

— Kiaulos jau čian viską nuėdė, — tarė jis imdamas lazdą ir pakratydamas, kad garsiau sužvangėtų varpelis. Iš visų pusių prie jo klusniai atskubėjo gyvuliai. — Ei, kiaulos! — sušuko Šėmis. — Kiaulos, kiaulos, kiaulos! Uteikit, susiskaičiuosime!

Į kilto atraižą suvyniojau kepto paršelio likučius, o Dena keletą kartų suvaikščiojo prie upės ir prisėmusi butelį vandens užgesino laužą. Kol baigėme, Šėmis jau spėjo surikiuoti savąją kaimenę. Ji buvo didesnė nei maniau: vien suaugusių kiaulių priskaičiavau du tuzinus, o kur dar paršeliai ir kuilys pilka šeriuota nugara. Šėmis trumpai mums pamojavo ir nieko daugiau nepasakęs nuėjo. Jam žingsniuojant tilindžiavo lazdos varpelis, ir kiaulės palaidu tuntu nusekė piemeniui iš paskos.

— Nebuvai itin subtilus, — pasakė Dena.

— Teko jį šiek tiek paspausti, — atsakiau. — Prietaringi žmonės nemėgsta kalbėti apie dalykus, kurių bijo. Šėmis jau ketino nuščiūti, o man reikėjo sužinoti, ką jis matė miške.

— Būčiau ir taip iš jo viską ištraukus, — tarė ji. — Kaip sakoma, gerumu — dangų, piktumu — peklą.

— Gal ir būtum, — sutikau užsimesdamas ant peties kelioninį krepšį. — Bet, regis, sakei, kad nemoki kalbėti kaimietiškai.

— Taip, tačiau turiu talentą pamėgdžioti, — atsakė Dena, abejingai trukteldama pečiais. — Visokius tokius dalykus išmokstu labai greitai.

— Stebiuosi, kad muna... — Nusispjoviau. — Prakeikimas. Viso tarpsnio prireiks, kol atsikratysiu tos tarmės. Įstrigo kaip kremzlė tarp dantų.

Dena liūdnai apžvelgė kraštovaizdį.

— Manau, mums reikėtų dar pavaikščioti po tuos krūmus. Ir pabandyti surasti mano globėją bei atsakymus į tavo klausimus.

— Nėra prasmės, — atsakiau.

— Žinau, bet negaliu pasiduoti net nepabandžiusi.

— Aš ne tai turėjau galvoje. Žiūrėk... — Parodžiau jai vietą, kur kiaulės knisosi po purvą ir lapus, ieškodamos ko nors valgomo. — Šėmio gyvuliai čia visur ganosi. Net jei buvo koks pėdsakas, mes jo neberasime.

Dena lėtai su nuovargiu atsiduso.

— Ar liko nors kiek tame butelyje? — paklausė ji. — Man vis dar skauda galvą.

— Na ir kvailys aš, — tariau dairydamasis. — Galėjai pasakyti anksčiau. — Nuėjau prie jauno beržo, išpjoviau keletą ilgų žievės rėželių ir atnešiau Denai. — Vidinė žievės pusė — geras nuskausminamasis.

— O tave naudinga turėti po ranka. — Ji atlupusi nagu įsidėjo į burną gabalėlį žievės ir suraukė nosį. — Kartu.

— Taip ir galima pažinti tikrą vaistą, — atsakiau. — Būtų skanus, būtų saldainis.

— Argi gyvenime ne viskas šitaip? — tarė Dena. — Mes norime saldaus, nors iš tikrųjų mums reikia to, kas kartu. — Tai pasakiusi ji nusišypsojo, tačiau tik lūpomis. — Tai kaip man surasti savo globėją? Laukiu pasiūlymų.

— Kai ką sugalvojau, — pasakiau vėl užsimesdamas ant peties kelioninį krepšį. — Bet pirma turime grįžti į ūkį. Noriu dar kartą šį tą apžiūrėti.

Kai vėl užkopėme ant Pilkapio viršūnės, supratau, kodėl kalva gavo tokį pavadinimą. Tai šen, tai ten galėjai pastebėti keistus netaisyklingo pavidalo luitus, nors jokių kitų riedulių ar uolų niekur arti nesimatė. Dabar, kai jų ieškojau, atrodė, kad tų akmenų nepastebėti tiesiog neįmanoma.

— Ką būtent nori apžiūrėti? — paklausė Dena. — Tik žinok: jeigu ketini eiti į namą, aš būsiu priversta sulaikyti tave jėga.

— Pažiūrėk į tą namą, — tariau. — O dabar už jo, kur virš medžių kyšo uola. — Parodžiau jai ranka. — Uolos čia visur tamsios...

— ...o namo akmenys pilki, — užbaigė už mane Dena.

Linktelėjau.

Ji viltingai į mane pažvelgė.

— Na ir kas iš to? Juk kiauliaganys taip ir sakė, kad Mautenai rado pilkapio akmenis.

— Bet čia nėra pilkapių, — atsakiau. — Žmonės pila pilkapius Vintase, nes ten tokia tradicija. Arba žemose pelkėtose vietose, nes ten negali iškasti kapo. Mes esam turbūt per penkis šimtus mylių nuo artimiausio tikro pilkapio.

Priėjau prie namo arčiau.

— Be to, statant pilkapius akmenų niekas nenaudoja. O jei ir naudotų, neimtų štai tokių skaldytų ir apdailintų kaip šitie. Jie čia atgabenti iš labai toli. — Perbraukiau ranka lygius pilkus sienos akmenis. — Nes kažkas norėjo pastatyti kažką ilgaamžiška. Kažką tvirta. — Atsigręžiau į Deną. — Manau, po mūsų kojomis yra žemėm užnešta sena kalvų tvirtovė.

Dena akimirką apmąstė mano žodžius.

— Jeigu čia nėra jokios kapavietės, kodėl žmonės vadina šią vietą Pilkapiu?

— Galbūt todėl, kad šių kraštų gyventojai niekad nematė tikrų pilkapių, o tik girdėjo juos minint istorijose. Tad kai rado kalvą su šiais dideliais luitais, — parodžiau į keistos formos kauburius, — pavadino ją Pilkapiu.

— Bet juk čia dykynė, — tarė Dena, be tikslo dairydamasi aplink. — Čia pats pasaulio kraštas...

— Dabar — taip, — sutikau. — Bet tuomet, kai visa tai buvo statoma? — Parodžiau į properšą tarp medžių, žiojinčią šiaurinėje sudegusio namo pusėje. — Nueikim ten trumpam. Noriu dar kai ką apžiūrėti.

Kai pro medžius nuėjome prie šiaurinio kalvos keteros krašto, prieš akis atsivėrė nuostabus apylinkių vaizdas. Rausvai gelsva rudeninių lapų jūra gniaužė kvapą. Auksuojančių laukų ir baltais avių taškeliais nužymėtų žalių ganyklų apsupti stovėjo keli namai ir svirnai. Įžiūrėjau ir upelį, į kurį su Dena buvome sumerkę kojas.

Pažvelgęs į šiaurę, pamačiau Šėmio minėtas uolas. Tenai žemė atrodė visa grublėta ir laukinė.

Pats sau linktelėjau.

— Iš čia viskas matyti trisdešimt mylių aplinkui. Geresnė apžvalga būtų tik iš ten. — Parodžiau į šiaurines uolas užstojančią aukštą kalvą. — Tačiau viršūnė ten smailėjanti. Ji per siaura, kad tiktų geriems įtvirtinimams.

Dena užsigalvojusi apsidairė.

— Gerai, įtikinai. Čia buvo tvirtovė. Kas toliau?

— Na, norėčiau užkopti ant tos aukštos siauros kalvos viršūnės ir ten įrengti nakčiai stovyklą. Kelio vos mylia ar dvi, o jei kas nors keista vyksta prie šiaurinių uolų, galėsime iš ten puikiai matyti. — Akimirką pamąsčiau. — Be to, jei tavo Uosis yra kur nors per dvidešimt mylių nuo šičia, jis pamatys mūsų laužą ir ateis. Net jei tas ponas vengia dėmesio ir nenori eiti į miestą, prie stovyklos laužo galbūt pasirodys.

Dena linktelėjo.

— Tai, be abejo, daug geriau, nei klupinėti po krūmynus.

— Taip, kartais mano galva suveikia, — atsakiau ir didingai mostelėjau į kalvos šlaitą. — Prašau, damos pirmos. SEPTYNIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Pakelakmenis

Nepaisydami nuovargio, mudu su Dena ėjome sparčiai ir pasiekėme šiaurinės kalvos keterą kaip tik tada, kai už kalnų ėmė leistis saulė. Visi šlaitai buvo apaugę medžiais, tik viršūnė savo plikumu priminė šventiko galvą. Prieš akis atsivėręs niekuo neužstojamas vaizdas gniaužė kvapą. Apgailestavau tik dėl to, kad, kol ėjome, vėjas atginė debesis ir dangus pasidarė plokščias ir pilkas lyg skalūnas.

Pietuose buvo matyti keletas nedidelių ūkių. Tarp medžių vinguriavo upelių ir siaurų kelių prarėžtos properšos. Vakariniai kalnai priminė tolumoje stūksančią sieną. Pietryčiuose pastebėjau į dangų kylančius dūmus ir žemus rudus Trebono pastatus.

Atsisukęs į šiaurę įsitikinau, kad kiauliaganys sakė tiesą — nebuvo matyti nė ženklo, kad ten gyventų žmonės. Nei kelių, nei ūkių, nei kamino dūmų — tik grublėta žemė, stačios uolos ir prie jų prigludę medžiai.

Ant kalvos viršūnės radome tik vieną dalyką — keletą pilkakmenių. Iš trijų didžiulių luitų buvo sukrauta milžiniška į tarpdurį panaši arka. Dar du luitai tysojo ant šono, tarsi prigulę vešlioje žolėje pailsėti. Apsidžiaugiau jais lyg netikėtai sutiktais senais bičiuliais.

Dena atsisėdo ant vieno iš pargriuvusių pilkakmenių, o aš likau stovėti ir dairytis po apylinkes. Netrukus ant veido pajutau dulksnojant lietų ir panosėj nusikeikęs užsimaukšlinau apsiausto gobtuvą.

— Jis ilgai netruks, — tarė Dena. — Toks pat lietutis buvo užėjęs ir pastaruosius du vakarus. Apsiniaukia, pusvalandį pakrapnoja ir nustoja.

— Gerai, — atsakiau. — Nemėgstu miegoti lietuje.

Pasidėjau kelioninį krepšį iš pavėjinės vieno iš pilkakmenių pusės, ir mudu su Dena ėmėmės rengti stovyklą. Darbavomės kasdieniškai ir įprastai, tarsi būtume drauge tai darę šimtus kartų. Dena išvalė vietą laužavietei ir pririnko akmenų. Aš parnešiau glėbį žabų ir greitai užkūriau ugnį. Paskui vėl patraukiau į mišką ir priskyniau ten šalavijų bei išroviau keletą laukinių svogūnų, kuriuos buvau pastebėjęs mums kopiant į kalvą.

Lietus sustiprėjo, bet paskui, man pradėjus ruošti vakarienę, aprimo. Mažame puode ištroškinau nuo pietų likusią kiaulieną, keletą morkų, bulvių ir ant kalvos rastus svogūnus. Pagardinau troškinį druska, pipirais ir šalaviju, dar pašildžiau ant ugnies paplotėlį ir praplėšiau vaškinį sūrio apvalkalą. Galiausiai įkišau tarp įkaitusių ugniakuro akmenų du obuolius. Jie iškeps kaip tik desertui.

Per tą laiką, kol ruošiau vakarienę, Dena spėjo prinešti nedidelį kalniuką žabų. Paklojau jai atsisėsti savo antklodę. Galiausiai abu įsitaisėme ir, Denai iš pasitenkinimo aikčiojant, ėmėmės valgio.

— Mergina juk gali ir įprasti prie tokio elgesio, — pasakė Dena mums baigus vakarieniauti ir palaiminga veido išraiška atsirėmė į pilkakmenį. — Jei turėtum čia savo liutnią, padainuotum man lopšinę, ir viskas būtų tiesiog tobula.

— Šįryt kelyje sutikau skardininką, ir jis bandė įsiūlyti butelį vaisinio vyno, — tariau. — Gaila, kad atsisakiau.

— Mėgstu vaisinį vyną, — atsakė Dena. — Jis buvo žemuoginis?

— Manau, taip, — pripažinau.

— Štai kas būna, kai neklausai kelyje sutikto skardininko, — papriekaištavo ji. Jos akys pasidarė mieguistos. — Toks protingas vaikinas kaip tu turėtų žinoti šimtus istorijų apie tai, kad... — Dena staiga atsisėdo tiesiai ir parodė man per petį. — Žiūrėk!

Apsigręžiau.

— Į ką man žiūrėti? — paklausiau.

Dangus vis dar buvo tirštai nuklotas debesimis, prieš mus besidriekiančios apylinkės priminė juodumos jūrą.

— Tiesiog žiūrėk. Gal dar... Štai!

Ir aš pamačiau: tolumoje blykstelėjo mėlyna liepsna. Pašokau ant kojų ir atsistojau nugara į laužą, kad jis netrukdytų žiūrėti. Dena atsistojo šalia ir mes sulaikę kvapą akimirką laukėme. Dar vienas mėlynos liepsnos pliūpsnis, šį kartą ryškesnis.

— Kaip manai, kas tai? — paklausiau.

— Tikrai ne geležies rūdos šachtos, — sumurmėjo Dena. — Jos toliau į vakarus.

Dar vienas tvykstelėjimas. Atrodė, liepsna kyla iš už uolų — vadinasi, jei tai ugnis, tai labai didelė. Bent keletą kartų didesnė už mūsų laužą.

— Sakei, tavo globėjas kažkokiu būdu tau duoda ženklą, kad yra netoliese, — lėtai tariau. — Nenoriu kišti nosies į ne savo reikalus, bet ar tai ne...

— Ne. Nieko bendra su mėlyna ugnim, — atsakė ji ir tyliai sukikeno iš mano sumišimo. — Tai būtų per daug grėsminga netgi jam.

Mes dar kurį laiką stebėjome, bet liepsna daugiau nepasirodė. Susiradau nykščio storumo šaką, perlaužiau per pusę, paskui akmeniu įkaliau abu pagalius į žemę kaip palapinės kuolus. Dena klausiamai pakėlė antakius.

— Tai bus mūsų rodyklė, — paaiškinau. — Tokioje tamsoje nematau jokių orientyrų, o dabar iš ryto žinosime, kurioje pusėje matėme šviesas.

Grįžome į savo vietas. Man įmetus į ugnį daugiau žabų, pakilo spiečius mirgančių kibirkščių.

— Vienam iš mūsų turbūt reikėtų likti prie laužo, — pasakiau. — Tam atvejui, jei kas nors pasirodytų.

— Aš niekada nemiegu ištisą naktį, — atsakė Dena. — Tad jokio vargo.

— Kamuoja miego sutrikimai?

— Sapnai, — atsakė ji tokiu balsu, kad buvo aišku — tai viskas, ką ji nori pasakyti šia tema.

Užčiuopiau prie apsiausto prikibusį rudadagį, nuplėšiau ir įmečiau į ugnį.

— Manau, turiu minčių apie tai, kas nutiko Mauteno ūkyje.

Dena kilstelėjo galvą.

— Tai dėstyk.

— Klausimas štai koks: kodėl čandrianai užpuolė būtent šią vietą ir būtent šiuo metu?

— Matyt, dėl vestuvių.

— Bet kodėl būtent šios vestuvės? Ir kodėl būtent tą naktį?

— O kodėl tau tiesiog man nepasakius? — tarė Dena pasitrindama kaktą. — Nesistenk savo klausimais paskatinti man staigaus nušvitimo, lyg būtum koks mokytojas.

Sumišęs išraudau.

— Atleisk.

— Neatsiprašinėk. Paprastai man niekas neteikia didesnio malonumo, kaip šmaikščiai laidyti liežuvį su tavim, bet diena buvo ilga ir man skauda galvą. Tad geriau iškart eik prie reikalo...

— Viskas dėl Mauteno radinio kasinėjant senąją tvirtovę, kai ieškojo akmenų, — tariau. — Kažką tuose griuvėsiuose aptikęs, jis plepėjo apie tai ištisus mėnesius. Čandrianai išgirdo ir atėjo to „kažko“ iš jo atimti, — baigiau kiek didžiuodamasis savo nuovokumu.

Dena suraukė antakius.

— Kažkaip nesiklijuoja. Jeigu jie norėjo tik to daikto, galėjo palaukti, kol pasibaigs vestuvės, ir nužudyti vien jaunavedžius. Daug paprasčiau.

Jos žodžiai mane kiek nuleido ant žemės.

— Tu teisi.

— Logiškiau būtų manyti taip: jie norėjo atsikratyti visų, kurie apie tą daiktą žinojo. Kaip senasis karalius Selonas, kai pamanė, kad regentas ketina atskleisti jo išdavystę. Jis išžudė visą to vyruko šeimą ir sudegino jo valdas, kad būtų tikras, jog neliks nei įrodymų, nei nieko, kas galėtų prasižioti apie išdavystę.

Dena mostelėjo į pietus.

— Visi žinojusieji Mauteno paslaptį susirinko vestuvėse. Galbūt dėl to čandrianai ten atėjo: jie nužudė visus ką nors žinančius, o paskui pasiėmė arba sunaikino tą daiktą. — Ji mostelėjo delnu. — Ir švaru.

Sėdėjau kaip pritrenktas. Bet ne dėl to, ką pasakė Dena, — nors, žinoma, tai buvo kur kas geriau nei mano prielaidos, — o todėl, kad prisiminiau, kas nutiko mano trupei. „Kai kieno tėvai dainuodavo visai nederamas dainas.“ Tačiau čandrianai nužudė ne tik mano tėvus. Jie išskerdė visus, galėjusius girdėti nors vieną tos dainos eilutę.

Dena susisupo į mano antklodę ir atsigulė nugara į laužą, susirietusi į kamuoliuką.

— Suteiksiu tau galimybę apmąstyti didžią mano žodžių išmintį. Pažadink, jei vėl ko nors nesuprasi.

Likau budrus tik valios pastangomis. Diena buvo ilga ir sekinanti: nujojau šešiasdešimt mylių, dar pustuzinį nuėjau pėsčiomis. Bet Dena buvo sužeista ir jai labiau reikėjo miego. Be to, norėjau pažiūrėti, ar šiaurėje vėl nepasirodys mėlynos liepsnos.

Bet jos nebepasirodė. Įdėjau daugiau žabų į laužą ir apsunkusia galva svarsčiau, ar labai susirūpino Vilas su Simu man staiga dingus iš Universiteto. O kaip Arvilas, Elksa dal ir Kilvinas? Ar jiems rūpi, kas man nutiko? Reikėjo palikti raštelį...

Kadangi debesų marška slėpė žvaigždes, negalėjau sekti laiko. Šiaip ar taip, šeštą ar septintą kartą dedant žabus į laužą visas Denos kūnas įsitempė ir ji staiga prabudo. Ji nepasikėlė, tačiau jos kvėpavimas apmirė, o tamsios akys kaip paklaikusios lakstė į šalis, tarsi nesuvoktų, kur esanti.

— Atleisk, — prabilau iš esmės tik tam, kad leisčiau jai susitelkti į ką nors pažįstama. — Pažadinau tave?

Dena atsipalaidavo ir atsisėdo.

— Ne, aš... ne. Visai ne. Man kol kas miego pakaks. Dabar tavo eilė. Nori numigti? — Ji pasitrynė akis ir pažvelgė į mane virš laužo. — Kvailas klausimas. Atrodai siaubingai. — Dena pradėjo vyniotis iš mano antklodės. — Štai...

Numojau ranka.

— Pasilaikyk ją. Man užteks ir apsiausto. — Užsimaukšlinau gobtuvą ir atsiguliau ant žolės.

— Štai kur tikras džentelmenas, — švelniai paerzino ji, vėl apsigaubdama pečius antklode.

Pasikišau ranką po galva ir galvodamas, ką čia jai protingo atsakius, užmigau.

Pabudau iš migloto sapno: ėjau žmonių perpildyta gatve, ir pamačiau virš savęs išraudusį, nuo laužo šviesos ryškiai šešėliuotą Denos veidą. Kad ir kaip žiūrėsi, labai malonus būdas prabusti.

Jau ketinau ką nors apie tai pasakyti, bet Dena pridėjo man prie lūpų pirštą, tuo pat metu bandydama mane nutildyti dar kokiu aštuoniolika būdų.

— Tyliai, — sušnibždėjo ji. — Paklausyk.

Atsisėdau.

— Girdi? — paklausė Dena po akimirkos.

Pakreipiau galvą.

— Tik vėją...

Ji nutildė mane rankos mostu.

— Štai!

Ir tuomet aš išgirdau. Pradžioj pasirodė, kad kalvos šlaitu slysta išjudinti akmenys, bet tokiu atveju garsas turėtų silpti, o taip nebuvo. Greičiau jau galėjai manyti atvirkščiai — kažkas tempiama į kalvos viršūnę.

Pašokau ant kojų ir apsidairiau. Kol miegojau, debesys išsisklaidė ir mėnulis dabar nušvietė apylinkes blyškia sidabrine šviesa. Mūsų plati ugniavietė buvo iki kraštų pilna žėrinčių anglių.

Ir tuomet išgirdau, kaip netoliese, ant kalvos šlaito... Sakyti, kad išgirdau lūžtant šaką, vadinasi, jus klaidinti. Kai žmogus eina per mišką ir užmina šakalį, pasigirsta tik trumpas ir šaižus trakštelėjimas, mat pagaliukas, kurį galime atsitiktinai sulaužyti, yra mažas ir trapus.

Tai, ką išgirdau, buvo ne šakelės trakštelėjimas, o ilgas traškėjimas. Garsas, su kuriuo nuo medžio kamieno lūžta kojos storumo šaka: treeek-trrrreeeekkššštt.

Paskui, kai atsigręžiau į Deną, išgirdau ir kitą garsą. Kaip jį apibūdinti?

Vaikystėje mama mane buvo nuvedusi pažiūrėti žvėryno Senarine. Ten aš vienintelį kartą gyvenime mačiau liūtą ir girdėjau jo riaumojimą. Kiti vaikai minioje išsigando, o aš susižavėjęs juokiausi. Garsas buvo toks gilus ir žemas, kad jutau, kaip jis aidu atsiliepia krūtinėje. Man patiko tas jausmas, prisimenu jį iki šiol.

Tai, ką išgirdau ant kalvos netoli Trebono, nebuvo liūto riaumojimas, bet šis garsas lygiai taip pat sukirbino krūtinę. Tai buvo gilus, griaustinio dundėjimą tolumoje primenantis maurojimas.

Nulūžo dar viena šaka, šįkart jau beveik prie kalvos viršūnės. Pažiūrėjau į tą pusę ir blausioje laužo šviesoje pamačiau didžiulį siluetą. Po kojomis kiek suvirpėjo žemė. Dena žvelgė į mane plačiai atmerktomis ir paniškos baimės kupinomis akimis.

Čiupau ją už rankos ir puoliau bėgti į priešingą kalvos pusę. Pradžioj Dena lėkė su manim koja į koją, bet paskui, pamačiusi, kur aš suku, staiga sustojo.

— Nekvailiok, — šnipštelėjo ji. — Nusilaušime sprandus, jei bėgsime žemyn tokioje tamsoje. — Ji lyg paklaikusi dairėsi aplink, galiausiai jos žvilgsnis sustojo ties artimiausiu pilkakmeniu. — Užkelk mane ant jo, paskui aš tave užtempsiu.

Sunėriau abiejų rankų pirštus ir, kai Dena ant jų atsistojo, taip stipriai ją kilstelėjau, kad vos neišmečiau į orą. Laimė, jai pavyko įsikibti už akmens krašto. Palaukiau, kol ji užkels koją, paskui persimečiau kelioninį krepšį per petį ir ėmiau ropštis didžiulio akmens šonu aukštyn.

Nors tiksliau būtų sakyti — bandžiau ropštis. Daugybė amžių atvirame ore taip nugludino pilkakmenį, kad visai nebuvo į ką įsikibti. Šiek tiek užsikoręs, nučiuožiau luitu žemyn, bergždžiai draskydamas jį rankomis.

Nieko nelaukęs puoliau į kitą pusę, stryktelėjau ant vieno iš gulinčių akmenų ir nuo jo šokau ant arkos viršūnės.

Taip stipriai plojausi visu kūnu, kad išmušiau iš plaučių orą ir susitrenkiau kelį. Rankomis grabaliojau akmenį viršuje, bet negalėjau rasti jokios iškyšos įsikibti...

Mane išgelbėjo Dena. Jei tai būtų kokia nors herojinė baladė, papasakočiau, kaip tvirtai ji čiupo mane už rankos ir užtempė viršun. Bet tiesa tokia: ji viena ranka sugriebė už marškinių, o kita stipriai įkibo į plaukus. Denos iš visų jėgų tempiamas ir prilaikomas, galiausiai įsitveriau akmens krašto ir užsiropščiau pas ją ant arkos.

Gulėdami ir sunkiai šnopuodami sužiurome pro akmens kraštą žemyn. Apačioje, ant kalvos viršūnės, blausus siluetas artėjo prie mūsų laužo apšviesto rato. Pusiau slepiamas šešėlių, jis atrodė didesnis už bet kurį mano matytą gyvūną — dydžio šis padaras buvo sulig prikrautu furgonu. Jo juodas masyvus kūnas priminė buliaus, tačiau judėjo keistai krypuodamas ir šliurendamas, visai ne kaip bulius ar žirgas. Kai pūstelėjo vėjas ir laužas vėl įsidegė, pamačiau, kad storas gyvio kūnas beveik velkasi žeme, o kojos styro iš šonų kaip driežo.

Kai padaras priėjo dar arčiau šviesos ruožo, „kaip“ pasidarė nebereikalingas. Tai ir buvo didžiulis driežas. Ne toks ilgas kaip gyvatė, žemas ir drūtas lyg šlakbetonio plyta, storu kaklu, į didžiulį plokščią pleištą panašios formos galva.

Padaras nuo keteros krašto iki mūsų laužo atsigavo vienu mėšlungišku trūktelėjimu, jo griaustinio dundėjimą primenantis maurojimas vėl aidu atsimušė krūtinėje. Kai jis praėjo ant žemės gulintį pilkakmenį, supratau, kad akys man nemeluoja. Gyvis tikrai buvo už jį didesnis. Iki pečių jo aukštis siekė šešias pėdas, ilgis — gal penkiolika. Driežas buvo didžiulis kaip arklių gabenimo vežimas, o svėrė kaip tuzinas bulių.

Padaras sukiojo savo didelę galvą į šalis, tai išžiodamas, tai užčiaupdamas plačius nasrus, uosdamas orą.

O paskui staiga plykstelėjo mėlyna liepsna. Netikėta šviesa apakino, ir šalimais gulinti Dena riktelėjo. Palenkiau galvą ir pajutau virš mūsų persiritant karščio bangą.

Trindamasis akis vėl pažvelgiau žemyn — padaras priėjo arčiau laužo. Jis buvo juodas, žvynuotas, milžiniškas. Sumaurojo kaip griaustinis, pakinkavo galva ir iškvėpė dar vieną didžiulę mėlynos liepsnos čiurkšlę.

Tai buvo drakonas. SEPTYNIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Interliudija. Paklusnumas

„Pakelakmenio“ smuklėje Kvoutas viltingai nutilo. Praėjo gera akimirka, ir Metraštininkas pakėlė akis nuo popieriaus lapo.

— Suteikiu tau galimybę ką nors pasakyti, — tarė Kvoutas. — Ką nors panašaus į „tai neįmanoma!“ arba „drakonų nebūna!“

Metraštininkas rūpestingai nuvalė plunksnos galiuką.

— Reikšti nuomonę apie pasakojamą istoriją — ne mano reikalas, — atsakė jis ramiai. — Jei sakai, kad matei drakoną... — Jis gūžtelėjo pečiais.

Kvoutas metė jam nusivylimo kupiną žvilgsnį.

— Ir aš tai girdžiu iš „Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumų“ autoriaus? Iš Devano Lokizo, didžiojo demaskuotojo?

— Tu tai girdi iš Devano Lokizo, kuris sutiko nepertraukinėti ir nepakeisti nė žodelio pasakojime, kurį užrašo. — Metraštininkas padėjo savo plunksną ir pamankštino ranką. — Nes tik sutikęs su tokiomis sąlygomis jis gavo galimybę užrašyti taip trokštamą istoriją.

Kvoutas įdėmiai į jį pažvelgė.

— Ar girdėjai kada sąvoką „baltasis maištas“?

— Girdėjau, — atsakė Metraštininkas šyptelėjęs.

— Aš visa tai galiu pasakyti, Reši, — džiugiai įsiterpė Bastas. — Aš jokių įsipareigojimų neprisiėmiau.

Kvoutas pažvelgė į vieną, paskui į kitą ir atsiduso.

— Nedaug yra labiau vimdančių dalykų nei visiškas paklusnumas, — ištarė jis. — Jums abiem vertėtų tai gerai įsidėmėti. — Jis mostelėjo Metraštininkui vėl imtis plunksnos. — Gerai... Tai buvo drakonas. SEPTYNIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumai

— Tai drakonas, — sušnibždėjo Dena. — Teilu, apsaugok mus. Tai drakonas.

— Tai ne drakonas, — atsakiau. — Drakonų nebūna.

— Tu pažiūrėk į jį! — sušnypštė ji. — Jis juk tau panosėj! Pažiūrėk į tą prakeiktą didžiulį drakoną!

— Tai drakusas.

— Jis didžiulis! — kiek isteriškai tęsė Dena. — Tai prakeiktas milžiniškas drakonas, jis ketina užsiropšti čia ir mus suėsti.

— Jie neėda mėsos, — atsakiau. — Jie žolėdžiai. Tai tarsi didelės karvės.

Dena pažiūrėjo į mane ir prajuko. Ne isteriškai, o kaip žmogus, ką tik išgirdęs kažką labai juokingo ir negalintis susivaldyti nesikvatojęs. Ji užsidengė burną rankomis ir net kretėjo iš juoko, tačiau darė tai tyliai — buvo girdėti tik pro pirštus prasiskverbiantis šniokštavimas.

Apačioje vėl plykstelėjo mėlyna liepsna. Dena liovėsi juoktis ir atitraukė rankas nuo burnos. Ji pažvelgė į mane didelėmis akimis ir tyliai, kiek drebančiu balsu subaubė:

— Mū-ū-ū.

Saugumo pojūtis taip greitai užgožė ką tik patirtą siaubą, kad būtume pradėję juoktis vien dėl užliejusio palengvėjimo. Tad, kai Denos veidas vėl mėšlungiškai persikreipė bandant delnais prislopinti kvatojimą, aš taip pat ėmiau juoktis, kretėdamas visu pilvu nuo pastangų neišleisti nė garso. Gulėjome ten kaip du kikenantys vaikai, o apačioje didžiulis gyvis urzgė ir uostinėjo mūsų laužavietę, retkarčiais išspjaudamas ugnies pliūpsnį.

Po kelių minučių pagaliau susitvardėme. Dena nusišluostė ašarotas akis ir giliai įkvėpė. Ji prisislinko prie manęs, kairiuoju šonu prigludo prie mano dešiniojo.

— Klausyk, — tarė ji mudviem vėl sužiurus žemyn pro akmens kraštą, — tas padaras negali ganytis. Jis milžiniškas. Jis niekad neras sau tiek maisto. Pažvelk į jo nasrus. Į tuos dantis.

— Būtent. Jie plokšti, o ne aštrūs. Šis gyvis ėda medžius. Pažvelk, koks jis didelis. Kur jis rastų tiek mėsos? Turėtų suėsti po dešimt elnių kasdien. Šitaip jis neišgyventų!

Dena atsisuko į mane.

— Iš kur, po galais, visa tai žinai?

— Skaičiau apie juos Universitete, — atsakiau. — Knyga vadinasi „Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumai“. Jie spjaudosi ugnimi, kai poruojasi. Jiems tai tarsi puošnios plunksnos paukščiams.

— Nori pasakyti, kad tas padaras apačioje, — Dena ieškojo reikiamų žodžių, jos lūpos akimirką judėjo be garso, — ketina kergtis su mūsų laužaviete? — Atrodė, Dena tuoj vėl prapliups kvatotis, bet ji giliai įkvėpė ir susitvardė. — Privalau tai pamatyti...

Po savimi pajutome į viršų kylantį akmens virpėjimą. Tuo pat metu aplinkui pastebimai pritemo.

Pažvelgę žemyn pamatėme, kad drakusas voliojasi laužavietėje tarsi paršas baloje. Jam vartantis drebėjo žemė ir traškėjo jo trupinami nuodėguliai.

— Tas padaras turėtų sverti... — Dena nutilo ir papurtė galvą.

— Gal kokias penkias tonas, — spėjau aš. — Mažiausiai.

— Nuvertęs šiuos akmenis, jis mus pasiektų.

— Abejoju, ar jis nuverstų juos, — atsakiau pliaukšėdamas ranka per pilkakmenį ir bandydamas kalbėti labiau užtikrintai, nei jaučiausi. — Jie čia stovi seniai. Mes saugūs.

Voliodamasis po mūsų laužavietę, drakusas išmėtė degančias šakas po visą kalvos viršūnę. Galiausiai jis atsidūrė prie apdegusio žolėje rusenančio rąstigalio. Drakusas apuostė kelmą, persirisdamas per jį aptrupino, paskui atsistojo, vėl apuostė ir suėdė. Padaras prarijo rąstigalį nekramtydamas, kaip varlė svirplį.

Paskui ėjo ratu aplink vos besmilkstantį laužą ir pakartojo viską dar keletą kartų: apuostydavo degančius medgalius, persirisdamas juos užgesindavo, po to suėsdavo.

— Logiška, — pasakė Dena stebėdama drakusą. — Tas padaras gali sukelti gaisrą, o gyvena miške. Jei jo galvoje nebūtų kažko, kas verstų jį gesinti ugnį, jis ilgai nepratemptų.

— Gal todėl čia ir atėjo, — tariau. — Pamatė mūsų laužą.

Dar po kelių uostinėjimosi ir vartymosi minučių drakusas grįžo prie plynu anglių guoliu virtusio mūsų laužo. Didysis driežas kelis kartus apėjo jį ratu, paskui ant jo atsigulė. Nuo šio vaizdo aš net susigūžiau, tačiau padaras viso labo pasimuistė, tarsi gūžtoje įsitaisyti bandanti višta. Kalvos viršūnę apgaubė tamsa, tik viršuje blankiai švietė mėnulis.

— Kodėl aš niekad apie juos negirdėjau? — paklausė Dena.

— Tai labai reti padarai, — atsakiau. — Žmonės juos žudo, nes nesupranta, kad jie palyginti nepavojingi. Ir dauginasi ne itin sparčiai. Šitas apačioje turbūt dviejų šimtų metų amžiaus — didesni jie ir neužauga. — Žavėdamasis pažvelgiau į driežą. — Lažinuosi, kad pasaulyje daugiau poros šimtų tokio dydžio drakusų nerasi.

Mes dar keletą minučių žiūrėjome žemyn, bet ten niekas nebejudėjo. Dena nusižiovavo taip, kad vos neišsinarino žandikaulių.

— O, dievai, aš visiškai nusivariusi. Niekas taip nevargina, kaip aiškiai žinoti, jog netrukus mirsi. — Bandydama patogiau įsitaisyti ji apsivertė ant nugaros, paskui ant šono, galiausiai vėl atsisuko į mane. — Viešpatie, kaip čia šalta. — Dena sudrebėjo. — Dabar aišku, kodėl jis užsirioglino ant mūsų laužo.

— Galime nusileisti ir pasiimti antklodę, — pasiūliau.

Dena prunkštelėjo.

— Dar ką sugalvosi. — Ji vėl sudrebėjo ir apkabino save per krūtinę.

— Štai. — Atsistojau ir nusivilkau apsiaustą. — Susisupk į jį. Ne kažin kas, bet geriau nei gulėti ant nuogo akmens. — Padaviau jai drabužį. — O aš pasergėsiu, kad miegodama nenukristum.

Dena ilgai į mane žiūrėjo, ir jau beveik neabejojau, kad atsisakys. Bet po akimirkos ji paėmė apsiaustą ir apsigaubė.

— Jūs, ponaiti Kvoutai, tikrai mokate suteikti merginai malonumą.

— Palauk iki rytojaus, — atsakiau. — Aš tik pradedu.

Sėdėjau tyliai, stengdamasis nedrebėti, ir galiausiai Denos kvėpavimas pasidarė ramus ir lygus. Stebėjau ją miegančią su ramiu pasitenkinimu berniuko, kuris net neįsivaizduoja, koks yra kvailas ir kokių netikėtų nelaimių gali atnešti nauja diena. SEPTYNIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Uolos

Prabudau negalėdamas prisiminti, kada užmigau. Mane švelniai purtė Dena.

— Labai nejudėk, — tarė ji. — Kelias iki apačios ilgas.

Lėtai išsitiesiau. Po vakar maudė beveik kiekvieną kūno raumenėlį. Šlaunys ir blauzdos virto tvirtai užveržtu skausmo mazgu.

Tik tada supratau, kad vėl vilkiu savo apsiaustą.

— Aš pažadinau tave? — paklausiau Denos. — Nieko neprisimenu...

— Tam tikra prasme, — atsakė ji. — Užsnūdai ir griuvai tiesiai ant manęs. Ir net nemirktelėjai, kai tave išplūdau... — Dena nutilo ir žiūrėjo, kaip iš lėto stojuosi. — Gerasis Dieve, atrodai kaip artrito suriestas seneliukas.

— Juk pati žinai, kaip būna, — tariau. — Nubudęs visad esi sustingęs.

Ji patenkinta nusišypsojo.

— Mes, moterys, paprastai tokių bėdų neturim. — Tačiau jai toliau mane stebint jos veidas surimtėjo. — Tu nejuokauji?

— Vakar, prieš mums susitinkant, nujojau šešiasdešimt mylių. O joti aš nepratęs. Be to, šiąnakt šokdamas ant akmens gerokai susitrenkiau.

— Tau skauda?

— Tai jau taip, — atsakiau. — Kiekvieną kūno lopinėlį.

— Ak, — aiktelėjo Dena prisidengdama ranka burną. — Tavo gražiosios rankos!

Pažvelgiau žemyn ir supratau, ką ji turi omeny. Matyt, susižalojau rankas praeitą naktį, kai lyg išprotėjęs bandžiau į ką nors įsikibti ropšdamasis pilkakmeniu į viršų. Pirštų galiukus daugelyje vietų apsaugojo nuo skambinimo susidariusios nuospaudos, tačiau krumpliai buvo stipriai nudrėksti ir pasidengę sukrešėjusiu krauju. Visą kūną skaudėjo taip, kad šių sužalojimų net nepastebėjau.

Pamačius rankas mano širdis nukrito į kulnus, tačiau jas atgniaužęs ir sugniaužęs supratau, kad tai viso labo skausmingi nubrozdinimai. Kaip muzikantas, visada nerimavau, kad ko bloga nenutiktų rankoms, o pradėjus dirbti artefaktoriumi šis nerimas padvigubėjo.

— Atrodo blogiau nei yra, — tariau. — Seniai nuėjo drakusas?

— Bent prieš porą valandų. Jis iškeliavo beveik tuoj po saulėtekio.

Iš pilkakmenio arkos aukštybės pažvelgiau žemyn. Praeitą vakarą kalvos viršūnė buvo lygi, žalia žole apaugusi pieva. Šį rytą ji atrodė kaip mūšio laukas. Kai kur žolė buvo ištrypta, kai kur išdeginta iki pat ražienos. Ten, kur driežas vartėsi arba vilko savo sunkų kūną žeme, liko gilios vėžės.

Nusileisti nuo pilkakmenio buvo sunkiau nei užlipti. Arkos viršūnę nuo žemės skyrė maždaug dvylika pėdų — per aukštai, kad galėtum patogiai nušokti. Įprastomis aplinkybėmis būčiau dėl to nesukęs galvos, bet dabar, kai kūnas toks sustingęs ir sužalotas, bijojau, kad galiu nusileisti nesėkmingai ir išsisukti gurnelį.

Galiausiai sugalvojome panaudoti mano kelioninio krepšio diržą ir leistis juo kaip virve. Dena apsirišo diržu ir laikė už vieno galo, o aš ėmiau sliuogti. Krepšys, aišku, suplyšo ir visa mano manta pabiro žemyn, bet užtat atsidūriau ant žemės be jokių nuostolių, neskaitant keleto nuo žolės likusių dėmelių.

Paskui Dena pakibo ant akmens krašto, aš suėmiau jos kojas ir ji pamažu nuslydo į apačią. Nepaisant to, kad mano visas kūnas gėlė nuo sumušimų, ši patirtis gerokai pakėlė nuotaiką.

Susirinkau daiktus, pasiėmiau adatą su siūlu ir prisėdau siūti kelioninio krepšio. Dena trumpam nuėjo į mišką, o grįžusi pakėlė nuo žemės vakar mūsų paliktą antklodę. Tose vietose, kur ja perėjo drakusas, žiojėjo kelios didelės nagų paliktos proplėšos.

— Kada nors esi tokį mačiusi? — paklausiau tiesdamas ranką.

Dena pakėlė antakius:

— Kas suskaičiuos, kiek kartų aš tai girdėjau?

Nusišypsojęs padaviau jai iš skardininko gautą juodos geležies luitą. Dena smalsiai jį apžiūrėjo.

— Tai lodenkmenis?

— Stebiuosi, kad žinai.

— Pažinojau vaikiną, kuris naudojo tokį kaip prespapjė. — Ji niekinamai atsiduso. — Jis netgi didžiavosi, kad tokį vertingą ir retą daiktą naudoja būtent šitaip. — Dena prunkštelėjo. — Kvailys. Turi kokios geležies?

— Paieškok ten, — parodžiau į savo išmėtytus daiktus. — Turėtų kas nors būti.

Dena atsisėdo ant vieno iš gulinčių pilkųjų luitų ir ėmė žaisti su lodenkmeniu bei geležinės sagties nuolauža. Iš lėto susiuvau kelionkrepšį, paskui pridygsniavau ir diržą, kad nenutrūktų.

Lodenkmenis Deną tiesiog pakerėjo.

— Kaip jis veikia? — paklausė ji atitraukdama sagtį ir leisdama jai vėl prilipti. — Iš kur imasi ta trauka?

— Tai tokia galvaninė jėga, — atsakiau ir čia pat sudvejojau. — Kas savo ruožtu reiškia įmantrų būdą pasakyti, kad neturiu žalio supratimo.

— Įdomu, ar jis traukia geležį todėl, kad pats yra geležinis? — sumurmėjo Dena, bergždžiai kaišiodama prie juodojo metalo savo sidabrinį žiedą. — Jei kas nors surastų žalvarinį lodenkmenį, ar jis trauktų žalvarį?

— Veikiau jis trauktų varį su cinku, — atsakiau. — Iš jų ir lydomas žalvaris.

Išverčiau krepšį į gerąją pusę ir ėmiau krauti į jį savo mantą. Dena grąžino man lodenkmenį ir priėjo prie nuniokotos laužavietės.

— Prieš nueidamas jis suėdė visus medgalius, — tarė ji.

Aš taip pat priėjau pažiūrėti. Plotas aplink ugniakurą buvo virtęs ištrypta marmalyne. Atrodė, lyg čia būtų prajojęs visas legionas raitininkų. Bato nosimi paspyriau didžiulį apverstą velėnos gabalą ir pasilenkiau prie šio to įdomaus.

— Žiūrėk.

Dena priėjo arčiau. Tai buvo drakuso žvynas, glotnus ir juodas, maždaug delno dydžio ir ašaros formos. Per vidurį jo storis siekė ketvirtį colio, kraštai buvo smailėjantys.

Padaviau jį Denai.

— Tai jums, mano ledi. Atminimui.

Ji pasvėrė žvyną ranka.

— Sunkus, — tarė. — Paieškosiu vieno ir tau... — Ji nustriksėjo prie laužavietės liekanų ir ėmė jas vartyti. — Regis, tas padaras suėdė ne tik medžius, bet ir keletą akmenų. Vakar buvau pririnkusi daugiau, nei dabar yra.

— Driežai nuolat ėda akmenis, — atsakiau. — Jie šitaip virškina. Akmenys sumala maistą jų skrandžiuose. — Dena nepatikliai į mane pažvelgė. — Iš tikrųjų. Ir vištos taip daro.

Ji papurtė galvą ir nusisuko toliau knebinėti sutryptą žemę.

— Žinai, pradžioj tikėjausi, kad paversi visą šį nuotykį daina. Bet kuo daugiau kalbi apie tą padarą, tuo labiau abejoju. Karvės ir vištos. Kur tavo gyslelė kurti sceninius efektus?

— Kad viskas šauniai skamba ir be pagražinimų, — atsakiau. — Štai, pavyzdžiui, žvynas, jei neklystu, beveik visas iš geležies. Efektingiau ir norėdamas nesugalvosi.

Dena apžiūrėjo žvyną įdėmiau.

— Tu turbūt juokauji.

Plačiai nusišypsojau.

— Šių vietų akmenyse daug geležies, — paaiškinau. — Drakusai juos ėda, ir jie patenka į jų skrandį. Šitaip metalas pamažu prasiskverbia į kaulus ir žvynus. — Paėmiau žvyną ir priėjau prie vieno iš pilkakmenių. — Odą jie keičia kasmet, tačiau ją suėda, tad geležis lieka organizme. Po dviejų šimtų metų... — Pastuksenau žvynu į akmenį. Pasigirdo šaižus skardus garsas — kažkas tarp varpelio ir glazūruotos keramikos dirbinio skimbtelėjimo.

Grąžinau žvyną Denai.

— Kadaise, kai žmonės dar nekasė šachtų, jie turbūt medžiojo drakusus dėl geležies. Manau, ir mūsų laikais alchemikai mokėtų nemažus pinigus už jų žvynus ar kaulus. Organinė geležis yra tikra retenybė. Daug ką iš jos galima padaryti.

Dena pažvelgė į žvyną savo rankoje.

— Gerai, įtikinai. Tu gali parašyti dainą. — Kažką sugalvojus, jos akys užsidegė. — Duok dar tą lodenkmenį.

Išėmiau jį iš krepšio ir padaviau Denai. Ji priartino žvyną prie traukakmenio, ir jie, pasigirdus tam pačiam keistam keraminio indo skimbtelėjimui, sulipo. Dena nusišypsojo ir priėjusi prie laužavietės ėmė lodenkmeniu ieškoti žvynų.

Pažvelgiau į šiaurines kalvas.

— Nemėgstu, kai reikia pranešti blogas naujienas, bet ten kažkas rusena, — pasakiau rodydamas į virš medžių kylantį dūmelį. — Vakar mano įkaltų pagalių nebėra, bet, manau, kryptis ta, kur matėme mėlyną ugnį.

Dena lodenkmeniu tarp ugniakuro liekanų tebeieškojo žvynų.

— Drakusas negali būti atsakingas už tai, kas nutiko Mauteno ūkyje. — Ji mostelėjo į ištryptą žemę. — Nieko panašaus ten nebuvo.

— Aš galvoju ne apie ūkį, — atsakiau. — Galvoju apie kai kieno globėją, kuris galėjo praėjusią naktį susikurti mažą smagų lauželį...

Denos veidas ištįso.

— Ir drakusas tą lauželį matė.

— Neverta nerimauti, — paskubom nuraminau. — Jei ponas Uosis tikrai toks galvotas, kaip sakei, jis turbūt saugus lyg savo namuose.

— Parodyk man tokius namus, kurie apsaugotų nuo to padaro, — tarė ji niūriai, grąžindama man traukakmenį. — Eime, pažiūrėsim.

Iki tos vietos, kur virš miško kilo plona dūmų sruoga, tebuvo kelios mylios, bet įveikėme jas sunkiai. Abu nusivarėme nuo kojų ir nė vienas nepuoselėjome didelių vilčių dėl to, ką ten rasime.

Eidami pasidalijome paskutinį obuolį ir pusę likusio paplotėlio. Pripjausčiau beržo žievės rėželių ir abu su Dena atgnybę jos pakramtydavome. Po geros valandos mano kojų raumenys taip suglebo, kad eidamas nebejutau skausmo.

Kuo arčiau tikslo buvome, tuo lėčiau žygiavome. Banguotas kalvas pakeitė aštrios uolos ir akmenų nuogriuvomis nukloti šlaitai. Mums teko arba kopti jais, arba plačiu lanku apeiti, o kartais ir grįžti atgal ieškoti praeinamesnio kelio.

Tačiau leidome sau ir papramogauti. Užėjome lopinėlį prinokusių šermukšnių ir užtrukome prie jų beveik visą valandą. Netrukus pasiekėme upelį ir sustojome atsigerti, pailsėti ir nusiprausti. Šį kartą viltys dėl mano minėtos istorijose vaizduojamos scenos nuvylė, nes upelis buvo vos šešių colių gylio. Sekloka maudynėms.

Ankstyvą popietę pagaliau priėjome vietą, iš kur kilo dūmai, ir tai, ką ten aptikome, buvo visai ne tai, ko tikėjomės.

Prieš mus atsivėrė atokus tarp uolų įsispraudęs slėnis. Sakau „slėnis“, bet, tiesą sakant, ta vieta labiau priminė milžinišką tarp kalvų įspaustą pėdsaką. Vienoje pusėje stūksojo aukšta, tamsi uolų siena, kita užsibaigė stačiu skardžiu. Mes du kartus priartėjome prie slėnio iš dviejų skirtingų pusių, kol galiausiai radome vietą įeiti. Laimė, diena buvo be vėjo ir dūmai tiesia strėle kilo į giedrą mėlyną dangų. Jei jie nebūtų rodę mums kelio, turbūt niekada nebūtumėm aptikę šios vietos.

Kitados čionai, matyt, augo gražus miškelis, bet dabar viskas atrodė lyg po uragano. Medžiai buvo išvartyti, išrauti su šaknimis, apdegę ir aplaužyti. Žemę ir uolas visur raižė didžiulės vagos, lyg koks milžinas ūkininkas būtų staiga pakvaišęs ardamas savo lauką.

Prieš dvi dienas niekaip nebūčiau supratęs, kas galėjo taip viską nuniokoti. Bet po to, ką mačiau praėjusią naktį...

— Regis, sakei, kad jie romūs? — tarė Dena atsigręždama į mane. — Jis čia tiesiog siautėjo.

Atsargiai rinkdamiesi kelią per nuolaužas, pasukome baltų dūmų link. Jie kilo iš gilios, išvertus didžiulį klevą atsivėrusios duobės. Iš jos dugne degusio laužo tebuvo likusios kelios rusenančios anglys.

Tingiai nuspyriau bato galu keletą purvo grumstų į duobę.

— Ką gi, gera naujiena ta, kad tavo globėjo čia nėra. O bloga naujiena... — Nutilau ir giliau įkvėpiau. — Užuodi?

Dena taip pat įkvėpė ir suraukusį nosį linktelėjo.

Užsiropščiau ant išversto klevo ir apsižvalgiau. Pasikeitus vėjui, kvapas sustiprėjo — tai buvo kažko negyvo ir pūvančio smarvė.

— Rodos, sakei, jie mėsos neėda, — tarė Dena nervingai dairydamasi.

Nušokau nuo medžio ir patraukiau prie uolų sienos. Ten radau mažą, kadaise iš rąstų suręstą, o dabar nuolaužų krūva virtusią trobelę. Pūvančio kūno smarvė dar sustiprėjo.

— Taigi, — tarė Dena apžvelgdama trobelės liekanas, — jis tikrai visai nepavojingas.

— Mes nežinome, ar tai padarė driežas, — atsakiau. — Galbūt čandrianai užpuolė šią vietą, o drakusą priviliojo ugnis, ir ją gesindamas jis viską nusiaubė.

— Manai, tai čandrianų darbas? — paklausė ji. — Visai nepanašu į tai, ką esu apie juos girdėjusi. Jie turėtų smogti kaip žaibas, o paskui išnykti. Nebūna taip, kad jie pasirodo, ką nors nuniokoja ir padega, o paskui grįžta sutvarkyti dar kelių reikaliukų.

— Nežinau, ką ir galvoti. Bet sugriauti du namai... — Ėmiau apžiūrinėti nuolaužas. — Man atrodo, visai pakanka pagrindo manyti, kad jie čia nagus prikišę.

Dena aiktelėjo. Nusekiau jos žvilgsnį ir pamačiau iš po sunkių rąstų kyšančią ranką.

Priėjau arčiau. Zvimbdamas pakilo debesėlis musių, o aš prisidengiau burną, bergždžiai stengdamasis neįkvėpti dvoko.

— Jis žuvo maždaug prieš du tarpsnius. — Pasilenkiau ir pakėliau medinių bei metalinių nuolaužų raizginį. — Pažvelk.

— Atnešk čia, apžiūrėsiu.

Nunešiau radinį Denai. Daiktas buvo beveik neatpažįstamai sulaužytas.

— Arbaletas.

— Nelabai jam padėjo, — pastebėjo Dena.

— Klausimas štai koks: kodėl jis turėjo būtent arbaletą? — Apžiūrėjau iš storo melsvo plieno nukaltą ginklo korpusą. — Tai juk ne koks medžioklinis lankas. Iš tokio galima nužudyti šarvuotą kitame lauko gale stovintį vyrą. Įstatymai tokius draudžia.

Dena prunkštelėjo.

— Tokių įstatymų laikytis šiose vietose nepriversi. Pats žinai.

— Visgi faktas kaip blynas — tai brangus ginklas. Kuriems galams žmogui, gyvenančiam mažytėje trobelėje su plūktine asla, dešimties talentų vertės arbaletas?

— Gal jis ką nors žinojo apie drakusą, — tarė Dena neramiai dairydamasi. — Aš taip pat būčiau nieko prieš dabar turėti arbaletą.

Papurčiau galvą.

— Drakusai yra baikštūs. Nuo žmonių jie laikosi atokiau.

Dena tik pažvelgė man į akis ir mostelėjo į trobelės griuvėsius.

— Pagalvok apie miškuose gyvenančius laukinius žvėris, — tariau. — Visi jie vengia žmonių. Juk pati sakei, kad niekada nebuvai girdėjusi apie drakusus. Štai tau atsakymas kodėl.

— Tai gal jis pasiutęs?

Jos žodžiai man atėmė žadą.

— Tai siaubinga mintis. — Apžvelgiau nuniokotą kraštovaizdį. — Bet kaip toks padaras galėjo užsikrėsti? Ir ar gali driežai sirgti pasiutlige?

Dena neramiai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos ir vėl nervingai apsidairė.

— Dar ką nors nori apžiūrėti? Nes aš čia nebeturiu ką veikti. Ir nenoriu čia būti, kai tas padaras sugrįš.

— Kažkuri mano dalis sako, kad turėtume tą vaikiną deramai palaidoti...

Dena papurtė galvą.

— Aš čia nebūsiu taip ilgai. Mes galime Trebone pranešti, ką čia radome, ir miestelėnai juo pasirūpins. Drakusas gali grįžti kiekvieną akimirką.

— Bet kodėl? Kodėl jis čia sugrįžta? Štai tas medis, — tariau rodydamas ranka, — išverstas prieš tarpsnį, o šis — vos prieš kelias dienas...

— O koks tau skirtumas? — paklausė Dena.

— Čandrianai, — atsakiau ryžtingai. — Noriu žinoti, kodėl jie čia buvo. Gal jie valdo drakusą?

— Nemanau, kad jie čia buvo, — pasakė Dena. — Mauteno ūkyje — galbūt. Bet visa tai — pasiutusio karvadriežio darbas. — Ji ilgai įdėmiai žiūrėjo man į veidą. — Nežinau, ko čia atėjai ieškoti, bet nemanau, kad tai rasi.

Papurčiau galvą ir apsidairiau.

— Jaučiu — tai kažkaip susiję su ūkiu.

— O aš manau, tu paprasčiausiai nori, kad būtų susiję, — ramiai atsakė ji. — Bet tas

vaikinas jau seniai miręs. Pats sakei. Be to, prisimink durų staktą ir geldą ūkyje. — Dena pasilenkė ir pabarbeno krumpliais į sugriautos trobelės rąstą. Pasigirdo įprastas kieto medžio garsas. — Ir pažvelk į arbaletą — jo metalas nesurūdijęs. Čiandrianų čia nebuvo.

Pajutau, kaip sudiegia krūtinę. Dena buvo teisi. Širdies gilumoje žinojau, kad bandau griebtis šiaudo. Vis dėlto jaučiau: nedera pasiduoti neišbandžius visų galimybių.

Dena paėmė mane už rankos.

— Nagi. Eime. — Ji nusišypsojo ir trūktelėjo mane, ketindama vestis. Jos delnas buvo vėsus ir švelnus. — Yra ir įdomesnių dalykų, nei vaikytis...

Staiga miške pasigirdo skardus lūžtančio medžio garsas: tttrrrreekkkšššt. Dena paleido mano ranką ir atsisuko į tą pusę, iš kur atėjome.

— Ne... — tarė ji. — Ne, ne, ne...

Drakusas. Netikėta grėsmė privertė mane vėl sutelkti mintis.

— Viskas gerai, — pasakiau dairydamasis. — Jis negali laipioti. Jis per sunkus.

— Kur laipioti? Po medžius? Juk tas padaras smaginasi juos vartydamas!

— Uolomis. — Parodžiau į su šia miško dalimi besiribojančią stačių uolų sieną. — Eime...

Klupčiodami išrausta žeme ir šokinėdami per išverstus medžius leidomės prie tos sienos. Už mūsų buvo girdėti griausmingas perkūniją primenantis maurojimas. Mečiau žvilgsnį per petį, bet drakusas tebesislėpė kažkur tarp medžių.

Atbėgome į uolyno papėdę ir ėmiau ieškoti vietos, kur galėtume užkopti į viršų. Po ilgos siaubingos minutės prasibrovėme pro tankų žagrenių sąžalyną ir išėjome į beprotiškai ištryptos ir išraustos žemės ruožą. Ir čia siautėta drakuso.

— Žiūrėk! — Dena parodė gal dviejų pėdų skersmens plyšį tarp uolų. Jis buvo pakankamai platus prasisprausti žmogui, bet per siauras milžiniškam driežui. Ant uolų buvo ryškios nagų žymės, o ant ištryptos žemės visur mėtėsi akmenų atskalos.

Mudu su Dena prasispraudėme pro siaurąjį plyšį. Čia buvo tamsu — šviesa vos skverbėsi pro aukštai virš galvų mėlyno dangaus lopinėlį atveriantį siaurą rėžį. Norėdamas eiti toliau, kartais turėjau pasisukti šonu. Kai patraukiau rankas nuo sienos, mano delnai buvo suodini. Matyt, negalėdamas čia prasibrauti, drakusas kvėpuodavo ugnimi į siaurąjį tarpeklį.

Vos už tuzino pėdų plyšys uoloje kiek paplatėjo.

— Čia yra kopėčios, — pasakė Dena. — Lipu viršun. Jei tas padaras kvėptels į mus ugnimi, bus ne ką geriau nei sėdėti dubury per lietų.

Ji ėmė lipti paprastomis, bet tvirtomis kopėčiomis, aš iš paskos. Palipę dvidešimt pėdų, išvydome lygios žemės sklypą. Tamsūs akmenys supo mus iš trijų pusių, bet iš čia aiškiai buvo matyti nuniokota trobelė ir išvartyti medžiai apačioje. Prie uolų sienos stovėjo medinė dėžė.

— Tu matai jį? — paklausė Dena įsistebeilydama žemyn. — Tik nesakyk, kad nusibrozdinau kelius bėgdama nuo nieko.

Išgirdau duslų dunktelėjimą ir pajutau, kaip per nugarą ritasi karšto oro banga.

Drakusas vėl užmaurojo, ir pro siaurą plyšį apačioje įsiveržė dar vienas ugnies kamuolys. Paskui staiga pasigirdo nirtulingas krebždenimas, lyg kas vinim braukytų per skalūną: didysis driežas kaip patrakęs draskė nagais uolą.

Dena išraiškingai pažvelgė į mane.

— Nepavojingas...

— Jis neketina mūsų gaudyti, — atsakiau. — Pati matei: drakusas rausėsi prie šitos sienos dar tada, kai mūsų čia nebuvo nė kvapo.

Dena atsisėdo.

— Kas čia per vieta?

— Kažkas panašaus į stebyklą, — tariau. — Iš čia matyti visas slėnis.

— Kad stebykla, ir taip aišku, — atsiduso ji. — Aš kalbu apskritai apie šią vietą.

Atidariau prie uolos stovinčią medinę dėžę. Viduje radau šiurkščią vilnonę antklodę, pripildytą vandenmaišį, šiek tiek džiovintos mėsos ir tuziną itin aštrių arbaleto strėlių.

— Ir aš nežinau, — prisipažinau. — Gal tas vaikinas buvo dezertyras.

Triukšmas apačioje nutilo, ir mudu vėl pažvelgėme į nuniokotą slėnį. Pagaliau drakusas atsitraukė. Jis tolo nuo uolų lėtai, savo didžiuliu kūnu rausdamas žemėje nelygias vėžes.

— Tas padaras juda ne taip greitai, kaip praėjusią naktį, — tariau. — Gal jis tikrai serga.

— O gal pavargo po sunkios dienos, kai bandė mus susekti ir nugalabyti? — Dena pakėlė į mane akis. — Sėskis. Tu mane nervini. Juk vis tiek artimiausiu metu niekur iš čia neisime.

Atsisėdau ir mes stebėjome, kaip drakusas lėtai, sunkiai ropoja į slėnio vidurį. Jis priėjo prie maždaug trisdešimties pėdų aukščio medžio ir, regis, be jokių ypatingų pastangų jį išvertė.

Paskui driežas puolė jį ėsti. Pradėjęs nuo lapų, netrukus ėmėsi mano riešo storumo šakų, atkąsdavo jas taip lengvai, kaip avis žolės kuokštą. Kai galiausiai liko tik kamienas, maniau, dabar drakusas liausis. Tačiau jis didžiuliais plokščiais nasrais sukando kamieno galą ir pasuko savo milžinišką kaklą. Medžio liemuo skilo ir perlūžo, o drakusui tarp dantų liko didžiulis, bet jam įveikiamas kąsnis — visą čia pat ir prarijo.

Mudu su Dena taip pat pasinaudojome proga papietauti: šiek tiek paplotėlio, dešra ir likusios morkos. Dėžėje rasto maisto nusprendžiau neliesti — nes negalėjau atmesti tikimybės, kad čia gyvenęs vaikinas buvo kiek kvaištelėjęs.

— Vis dar negaliu patikėti, kad niekas iš čionykščių jo niekad nematė, — tarė Dena.

— Gal kas ir matė tolumoj šmėžuojant, — atsakiau. — Juk, pasak kiauliaganio, visi žino, kad šiuose miškuose pavojinga. Gal žmonės manė, jog tai demonai arba kokia panaši nesąmonė.

Dena pažvelgė į mane linksmai šypsodamasi.

— Ir taip kalba žmogus, kuris atvyko į Treboną ieškoti čandrianų.

— Tai visai kas kita, — karštai paprieštaravau. — Aš čionai neplavinėju porindamas istorijas apie fajerius ir stvarstydamasis už geležies. Atvykau todėl, kad pasitaikė galimybė sužinoti tiesą. Čia galiu gauti žinių iš gerokai patikimesnių šaltinių, nei liudijimai iš trečių lūpų.

— Nenorėjau užgauti jautrios vietos, — nustebusi atsakė Dena. Ji vėl nukreipė akis į slėnį. — Tikrai neįtikėtinas gyvis.

— Kai skaičiau apie juos, nelabai patikėjau, kad jie leidžia ugnį, — prisipažinau. — Man tai pasirodė kiek įtartina.

— Labiau įtartina nei driežas sulig arklių gabenimo vežimu?

— Na, čia jau dydžio klausimas. O ugnis nėra įprastas, prigimtinis dalykas. Pavyzdžiui, kur drakusas ją laiko? Juk akivaizdu — ji nedega jo viduje.

— Ar tai nepaaiškinta tavo skaitytoje knygoje? — paklausė Dena.

— Autorius viso labo išdėstė keletą prielaidų. Jis negalėjo pasigauti kokio egzemplioriaus ir išskrosti.

— Suprantama, — tarė Dena žiūrėdama, kaip drakusas atsainiai verčia dar vieną medį ir jį ėda. — Koks tinklas ar narvas jį išlaikytų?

— Bet autorius iškėlė keletą įdomių teorijų, — tariau. — Ar žinai, kad iš galvijų mėšlo išsiskiria degios dujos?

Dena atsigręžė į mane ir nusijuokė.

— Ne. Tikrai?

Nusišypsojęs linktelėjau.

— Kaimo vaikai mėgsta skelti kibirkštį virš šviežio karvės blyno ir žiūrėti, kaip dega. Tad ūkininkai turi atsargiai elgtis su mėšlo atsargomis. Dujos gali susikaupti ir sprogti.

— Aš miesto mergaitė, — prunkštelėjo Dena. — Mes tokių žaidimų nežaisdavome.

— Tuomet praradai daug smagaus, — atsakiau. — Autorius iškėlė prielaidą, kad drakusai kaupia dujas kokioje nors pūslėje. Esminis klausimas — kaip jie tas dujas uždega. Autorius pateikė įdomią ir, cheminiu požiūriu, visai pagrįstą idėją apie arseną. Jei arsenas ir anglių dujos susiliečia, jos sprogsta. Šitaip atsiranda pelkynų žaltvykslės. Bet, manau, tai ne visai logiška. Jei tas padaras turėtų savo organizme tiek arseno, jis nusinuodytų.

— Hm, — numykė Dena stebėdama drakusą slėnyje.

— Bet gerai pagalvojus — uždegti dujoms tereikia mažos kibirkštėlės. O gyvūnų, galinčių išskirti pakankamai galvaninės energijos kibirkščiai, daugybė. Pavyzdžiui, gnybtukinis ungurys vos poros pėdų ilgio, o jo jėgos pakanka užmušti žmogui. — Mostelėjau į drakusą. — Tad tokio dydžio padaras tikrai gali išskirti užtektinai energijos įžiebti kibirkščiai.

Tikėjausi savo nuovokumu padaryti Denai įspūdį, bet ji, regis, buvo pakerėta vaizdo apačioje.

— Tu manęs nesiklausai?

— Nelabai, — atsakė ji atsigręždama ir nusišypsodama. — Man viskas atrodo tobulai logiška. Jis ėda medžius. Medžiai dega. Kodėl jis negalėtų kvėpuoti ugnimi?

Kol galvojau, ką jai atsakyti, Dena parodė į slėnį.

— Pažvelk į tuos medžius. Jie tau neatrodo keisti?

— Be to, kad išversti ir gerokai apėsti? Ne itin.

— Atkreipk dėmesį į jų išsidėstymą. Dabar čia tikras jovalas, sunku pastebėti, bet, atrodo, kadaise jie augo eilėmis. Tarsi juos kas būtų pasodinęs.

Dabar, kai Dena parodė, ir aš pastebėjau, kad prieš įsisiautėjant drakusui didelė dalis miško augo eilėmis. Iš viso jų priskaičiavau tuziną, kiekvienoje — po dvi dešimtis medžių. Iš daugumos buvo likę tik kelmai ir tuščios duobės.

— Kuriems galams sodinti medžius vidury miško? — susimąsčiusi tarė Dena. — Juk tai ne sodas... Ar tu matai vaismedžių?

Papurčiau galvą.

— Ir tik tuos medžius drakusas ėda, — pastebėjo ji. — Per vidurį net atsirado didelė plikynė. Kitus jis tik išverčia, o šituos dar ir suėda. — Dena prisimerkė. — Ką jis ten dabar traškina?

— Iš čia negaliu įžiūrėti, — atsakiau. — Klevą? Gal jis mėgsta saldžiai?

Dar valandėlę stebėjome driežą, paskui Dena atsistojo.

— Na, svarbiausia, kad jis negali atbėgti čia ir kvėptelti ugnimi mums į nugaras. Eime, pažiūrėsim, kas kitame šio siauro takelio gale. Galbūt ten rasime išėjimą.

Nusileidome kopėčiomis ir iš lėto nuėjome vinguriuota ankšta perėja. Ji kreivojosi ir rangėsi dar dvidešimt pėdų, paskui priešais mus atsivėrė nedidelis uždaras, stačių šlaitų supamas tarpeklis.

Išėjimo čia nebuvo, bet šia vieta akivaizdžiai kažkas naudojosi. Nuo suplūktos žemės buvo išnaikinti visi augalai. Aptikome iškastas dvi ilgas duobes laužavietėms, o virš jų ant sukrautų plytų stovėjo didžiuliai metaliniai kaistuvai. Jie kiek priminė katilus, kuriuose odlupiai lydo taukus, bet buvo platūs, plokšti ir negilūs, lyg skardos kepti didžiuliams pyragams.

— Štai kas buvo smaguris! — nusijuokė Dena. — Tas vaikinas čia gaminosi klevų saldainius. Arba sirupą.

Priėjau apžiūrėti iš arčiau. Aplink visur stovėjo kibirai — jais tikrai buvo galima nešioti klevų sulą nugarinti. Atidariau aptriušusios pašiūrės duris: dar kibirų, ilgos medinės mentės sulai maišyti, grandikliai kaistuvams...

Bet kažkas čia buvo ne taip. Miške juk pilna klevų. Kokia prasmė juos pačiam auginti? Ir kodėl pasirinkta tokia atoki vieta?

Galbūt vaikinas buvo tiesiog pamišęs. Pakėliau vieną grandiklį ir apžiūrėjau. Jo kraštas juodavo, lyg būtų gremžta derva...

— Fe! — tarė Dena man už nugaros. — Kartu. Turbūt pridegė.

Atsigręžęs pamačiau, kad Dena stovi prie vienos iš laužaviečių. Ji nukrapštė nuo kaistuvo dugno didelį apskritą gabalą lipnios medžiagos ir atsikando. Ta masė buvo juoda, o ne gintarinė, kaip klevų sirupo saldainiai.

Ir staiga mano galvoje nušvito.

— Ne!

Dena suglumusi pažiūrėjo į mane.

— Nėra jau taip blogai, — sumarmaliavo ji, žiaumodama lipnią masę. — Skonis keistas, bet nepasakysi, kad nemalonus.

Prišokau prie jos ir išmušiau tą juodulį jai iš rankos. Denos akys piktai blykstelėjo.

— Išspjauk! — surikau. — Tučtuojau! Tai nuodai!

Jos veide pyktį akimirksniu pakeitė siaubas. Dena išsižiojo ir išspjovė tamsios medžiagos gumulą, paskui nusispjovė tirštomis juodomis seilėmis. Įspraudžiau jai į rankas butelį vandens.

— Prasiskalauk burną, — tariau. — Prasiskalauk ir išspjauk.

Dena paėmė butelį, ir tik tada prisiminiau, kad jis tuščias. Viską išgėrėme pietaudami.

Pasileidau bėgti siaurąja perėja. Užlėkiau kopėčiomis į viršų, griebiau vandenmaišį, nusileidau ir parskubėjau į mažąjį tarpeklį.

Dena sėdėjo ant žemės, labai išblyškusi, plačiai atmerktomis akimis. Įbrukau jai į rankas gertuvę ir ji taip staigiai gurkštelėjo, kad paspringo, paskui, išspjaudama vandenį, sužiaukčiojo.

Priėjau prie laužavietės, įkišau ranką giliai į pelenus ir iš jų ištraukiau saują iki galo nesudegusių juodų anglių. Nupurtęs pelenus, nunešiau jas Denai.

— Valgyk, — tariau.

Ji sutrikusi į mane pažvelgė.

— Greičiau! — Pakračiau priešais ją anglių saują. — Jei nesukramtysi šito ir nenurysi, aš tave parblokšiu ir per prievartą sukišiu į gerklę! — Įsidėjau vieną angliuką į burną. — Žiūrėk, čia nieko baisaus. Tiesiog padaryk tai. — Mano balsas pašvelnėjo ir dabar jau priminė maldavimą, o ne įsakinėjimą. — Dena, pasitikėk manimi.

Ji paėmė keletą angliukų ir įsidėjo į burną. Išblyškusi, ašarų pritvinkusiomis akimis, Dena sukramtė juos ir pasiraukiusi užgėrė vandeniu.

— Jie čia gamina prakeiktą ofalumą, — tariau. — Kvailys, kad nesupratau anksčiau.

Dena pradėjo kažką sakyti, bet aš ją nutraukiau.

— Nekalbėk. Valgyk toliau. Kiek tik priims skrandis.

Žvelgdama išsiplėtusiomis akimis, ji rimtai linktelėjo, pakramtė, užsikosėjo ir užsigėrusi vandeniu nurijo. Dena greitai suvalgė tuziną angliukų, paskui vėl praskalavo burną.

— Kas tas ofalumas? — paklausė tyliai.

— Narkotikas. Tie medžiai — deneriai. Ką tik tavo burna buvo pilna denerio dervos. — Atsisėdau šalia jos. Mano rankos drebėjo. Norėdamas tai nuslėpti, padėjau jas ant kelių.

Dena nieko nesakė. Visi žino, kas yra denerio derva. Tarbeane odlupiai rinkdavo Dokų skersgatviuose ir tarpduriuose sustingusius perdozavusių „smaližių“ lavonus.

— Kiek nurijai? — paklausiau.

— Aš tik pakramčiau, kaip irisą. — Jos veidas vėl pabalo. — Dar šiek kiek liko prilipę prie dantų.

Parodžiau į vandenmaišį.

— Dar skalauk.

Ji paskalandavo burnoje vandenį nuo vieno žando prie kito, paskui išspjovė ir vėl pakartojo viską iš pradžių. Bandžiau spėti, kiek narkotiko pateko į jos organizmą, bet buvo labai jau daug galimybių: nežinojau, nei kiek ji nurijo, nei kiek rafinuota ši derva, nei ar apskritai ją gaminusieji filtravo ar grynino.

Krutindama žandikaulius, Dena pabandė liežuviu užčiuopti, ar neliko tarp dantų dervos.

— Gerai, aš švari.

Prisiverčiau nusijuokti.

— Tu kokia nori, tik ne švari, — atsakiau. — Visa tavo burna juoda. Atrodai kaip anglių dėžėje žaidęs vaikas.

— Tu ne ką geriau, — atkirto ji. — Panašus į kaminkrėtį. — Dena ištiesė ranką ir palietė mano nuogą petį. Matyt, susiplėšiau marškinius į uolas, kai lėkiau atnešti vandenmaišio. Ji išspaudė blankią šypseną, visiškai neatsispindinčią išsigandusiose akyse. — Kodėl aš turiu prisikimšti pilną pilvą anglių?

— Medžio anglis yra tarsi cheminė kempinė, — atsakiau. — Ji sugeria narkotikus ir nuodus.

Dena kiek pagyvėjo.

— Visus, kiek patenka į organizmą?

Pasvarsčiau, ar nevertėtų sumeluoti, bet atsisakiau tos minties.

— Didžiąją dalį. Suvalgei angliukus gana greitai. Jie sugers dervą, kurią spėjai nuryti.

— Kiek?

— Maždaug šeštadalį, — atsakiau. — Tikiuosi, ir daugiau. Kaip tu jautiesi?

— Išsigandusi, — pasakė Dena. — Be to, krečia drebulys. Visa kita kaip buvę. — Ji neramiai sujudėjo ir paėmė jai iš rankų išmuštą lipnios dervos skritulį. Dena sviedė jį šalin ir nusivalė delnus į kelnes. — Kiek prireiks laiko, kad paaiškėtų?

— Nežinau, ar jie tą dervą rafinavo, — tariau. — Jei ji neapdorota, pradės veikti ne iškart. Tai gerai: poveikis truks ilgiau, bet bus ne toks stiprus.

Pridėjęs pirštą prie kaklo patikrinau jos pulsą. Jis buvo padažnėjęs, bet man tai nieko nesakė — manasis taip pat tvinkčiojo stipriau nei įprastai.

— Žiūrėk čia.

Pavedžiojau pakelta ranka ir stebėjau Denos akis. Jos vyzdžiai į šviesą reagavo kiek lėčiau nei derėtų. Uždėjau ranką jai ant galvos, norėdamas pakelti vokus, ir, pasinaudodamas šia dingstimi, stipriai spustelėjau pirštais mėlynę ant smilkinio. Dena nekrūptelėjo ir niekaip kitaip neparodė, kad jai skaudėtų.

— Maniau, visa tai tik mano vaizduotė, — tarė Dena žiūrėdama į mane. — Bet tavo akys iš tikrųjų keičia spalvą. Paprastai jos būna ryškiai žalios, su auksiniu žiedeliu per vidurį...

— Paveldėjau jas iš mamos, — atsakiau.

— Bet aš stebėjau tave. Kai vakar nulaužei pompos rankeną, jos pasidarė blausiai žalios, drumstos. O kai kiauliaganys patraukė per dantį edema ru, tavo akys trumpam patamsėjo. Maniau, tai tik šviesos žaismas, bet dabar matau — ne.

— Keista, kad pastebėjai, — tariau. — Vienintelis į tai dėmesį atkreipęs žmogus buvo mano senasis mokytojas. Bet jis arkanistas, viską pastebėti — jo darbas.

— Na, o mano darbas pastebėti viską, kas susiję su tavim. — Dena pakreipė galvą. — Žmones turbūt glumina tavo plaukai. Jie tokie ryškūs. Jie tokie... tokie prikaustantys dėmesį. O tavo veidas labai išraiškingas. Tu visada jį kontroliuoji, netgi akių judėjimą. Bet ne jų spalvą. — Ji šyptelėjo. — O dabar jos blankios. Kaip žalias šerkšnas. Tu turbūt siaubingai išsigandęs.

— Greičiau tai senamadiška aistra, — atkirtau šiurkščiai. — Ne dažnai tenka stovėti taip arti gražios merginos.

— Tu visad man sakai patį gražiausią melą, — tarė ji nuleisdama akis į savo rankas. — Aš mirsiu?

— Ne, — atsakiau tvirtai. — Žinoma, ne.

— Ar gali... — Dena pakėlė į mane drėgnas akis ir vėl nusišypsojo. — Ar gali pakartoti tai garsiai?

— Tu nemirsi, — tariau stodamasis. — Eime, pažiūrėsim, ar dar neišsinešdino mūsų draugužis driežas.

Tikėjausi, kad ėjimas išblaškys jos niūrias mintis, tad abu dar truputėlį gurkštelėjome vandens ir pasukome prie stebyklos. Drakusas atsigulęs saulėkaitoje miegojo.

Paėmiau iš medinės dėžės antklodę bei džiovintą mėsą ir susidėjau į savo krepšį.

— Seniau atrodė, kad negerai vogti iš mirusių, — tariau, — bet dabar...

— Dabar bent žinome, kodėl jis slėpėsi šiame pasaulio krašte su arbaletu, stebykla ir kitkuo, — pastebėjo Dena. — Mažesnioji paslaptis įminta.

Jau pradėjau rišti savo kelioninį krepšį, bet paskui, dar pagalvojęs, įsidėjau ir arbaleto strėles.

— Kam tau jos? — paklausė Dena.

— Jas galima parduoti, — atsakiau. — Esu skolingas pavojingam žmogui. Tad pravers kiekvienas grašis... — Nutilau ir susimąsčiau.

Dena pažvelgė į mane ir supratau, kad ji galvoja apie tą patį.

— Ar žinai, kiek kainuotų visa ši derva? — paklausė ji.

— Tiesą sakant, nelabai, — atsakiau, o prieš akis iškilo trisdešimt kaistuvų ir kiekvieno dugne — sustingęs, didelės lėkštės dydžio juodos lipnios dervos blynas. — Manau, daug. Labai daug.

Dena pamindžikavo.

— Kvoutai, net nežinau, ką daryti. Mačiau merginas, įnikusias į tą šlamštą. Bet man reikia pinigų. — Ji karčiai nusijuokė. — Dabar net neturiu drabužių pamainos. — Ji atrodė susijaudinusi. — Bet nežinau, ar man tikrai to reikia tokia kaina.

— Aš galvoju apie vaistininkus, — tariau paskubom. — Jie naudoja tą dervą vaistams gaminti. Tai galingas nuskausminamasis. Suma ne iš tolo neprilygs tai, kokią gautume nuėję pas kitus žmones, bet visgi pusė kepaliuko...

Dena plačiai nusišypsojo.

— Man patinka puskepaliai. Ypač nuo tada, kai mano paslaptingasis globėjas, regis, dingo visiems laikams.

Pasukome atgal į tarpeklį. Šį kartą išėjęs siaura perėja į garinimo kaistuvą pažvelgiau visai kitaip. Dabar kiekvienas jų reiškė sunkią monetą kišenėje. Mokestis už kitą trimestrą, nauji drabužiai, išsilaisvinimas nuo skolos Devi...

Pastebėjau, kad Dena taip pat lyg pakerėta žvelgia į tuos indus, tik jos akys buvo tarsi stiklinės.

— Už šitiek galėsiu patogiai gyventi visus metus, — tarė ji. — Ir nereikės jaustis niekam skolingai.

Nuėjau į pašiūrę ir abiem suradau po grandiklį. Po kelių darbo minučių sulipdėme visus nukrapštytus juodus gabaliukus į meliono dydžio gumulą.

Dena suvirpėjo, pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Jos skruostai paraudo.

— Jaučiuosi puikiai. — Ji sunėrė rankas ant krūtinės ir patrynė jas delnais virš alkūnių. — Tiesiog nuostabiai. Ir nemanau, kad tai dėl minties apie pinigus.

— Tai derva, — atsakiau. — Gerai, kad ji pradėjo veikti po tiek laiko. Nerimavau, kad nesuveiktų greičiau. — Įdėmiai į ją pažiūrėjau. — Dabar paklausyk. Jei pajusi kokį nors sunkumą krūtinėje ar pasidarys sunku kvėpuoti, būtinai pasakyk man. O jei nieko panašaus nenutiks, vadinasi, viskas kuo puikiausia.

Dena linktelėjo, paskui giliai įkvėpė ir iškvėpė.

— O saldusis dangaus angele Ordalai, kaip man gera. — Ji pažvelgė į mane su nerimu, bet šypsena vis tiek nedingo nuo lūpų. — Ar aš tapsiu nuo to priklausoma?

Papurčiau galvą, ir ji su palengvėjimu atsiduso.

— Žinai, kas baisiausia? Aš nerimauju, kad galiu tapti priklausoma, bet kartu man nusispjaut į savo nerimą. Niekad šitaip nesijaučiau. Nieko keista, kad mūsų didysis žvynuotasis bičiulis nuolat grįžta pasismaginti...

— Gailestingasis Teilu! — šūktelėjau. — Net nepagalvojau apie tai. Štai kodėl jis bando nagais čia prasigremžti. Drakusas užuodžia dervą. Jis ėda tuos medžius jau du tarpsnius, po tris ar keturis per dieną.

— Didžiausias „smaližius“ pasaulyje tvarkingai grįžta savo dozės. — Dena nusijuokė, bet paskui staiga pasibaisėjusi paklausė: — Kiek medžių dar liko?

— Du ar trys, — atsakiau prisimindamas tuščių duobių ir kelmų eiles. — Bet, kol mūsų nebuvo, jis galėjo suėsti dar vieną.

— Ar kada nors matei dervos alkio kamuojamą „smaližių“? — paklausė Dena persikreipusiu veidu. — Jie kraustosi iš proto.

— Žinau, — atsakiau, ir atmintyje iškilo mergina, kurią mačiau Tarbeane nuogą šokančią ant sniego.

— Kaip manai, ką tas gyvis darys, kai nebeliks medžių?

Gerą akimirką pagalvojau.

— Eis ieškoti. Ir bus apimtas tokios nevilties, kad nebepaisys nieko. Be to, jis žino, kad paskutinė vieta, kur jam pavyko rasti šių medžių, buvo mažas žmonėmis kvepiantis namelis... Mes turime jį nužudyti.

— Nužudyti? — Dena nusijuokė, paskui priglaudė delnus prie lūpų. — Ir kuo gi? Mano gražiu balsu ir tavo pasipūtėliška vyriška narsybe? — Nors ji abi rankas laikė prispaudusi prie burnos, vis tiek negalėjo suvaldyti kikenimo priepuolio. — Dieve, atleisk, Kvoutai. Ar ilgai aš tokia būsiu?

— Nežinau. Ofalumas sukelia euforiją...

— Kaip pirštu į akį. — Dena išsišiepė ir man mirktelėjo.

— ...paskui prasideda manija, o jei dozė užtektinai didelė — ir kliedėjimas. Galiausiai išsekimas.

— Gal tuomet nors kartą pavyks išmiegoti visą naktį, — tarė ji. — Šiaip ar taip, tu negali rimtai ketinti nudėti tą padarą. Kaip tu tai padarysi? Smailu pagaliu?

— Negaliu leisti jam siautėti. Trebonas nuo čia vos už penkių mylių. O maži ūkiai dar arčiau. Pagalvok, kiek žalos jis pridarytų.

— Bet kaip? — pakartojo ji. — Kaip tu nužudysi tokį padarą?

Atsisukau į mažąją pašiūrę.

— Tikėkimės, mums nusišypsos laimė ir paaiškės, jog tam vaikinui pakako sveiko proto nusipirkti atsarginį arbaletą...

Ėmiau raustis pašiūrėje, mėtydamas daiktus pro duris. Maišymo mentės, kibirai, grandikliai, kastuvai, vėl kibirai, statinė...

Pastaroji buvo maža, panaši į tas, kuriose laikomas alus. Išnešiau ją laukan ir pakėliau dangtį. Viduj radau klijuotės maišą su didžiuliu tąsiu denerio dervos gabalu, mažų mažiausiai keturis kartus didesniu už tą, kurį su Dena buvome prigrandę iš kaistuvų.

Ištraukiau maišą ir padėjau jį atlapą ant žemės, kad ir Dena pamatytų, kas ten. Ji pažiūrėjo, aiktelėjo ir džiaugsmingai sustriksėjo.

— Dabar aš galėsiu nusipirkti ponį! — sušuko ji juokdamasi.

— Nežinau, kaip dėl ponio, — tariau mintyse skaičiuodamas, — bet, manau, prieš pasidalydami pinigus nupirksim tau gerą pusarfę. O ne kokią verksmingą lyrą.

— Taip! — Dena kaip paklaikusi puolė prie manęs ir džiaugsmingai apkabino. — O tau mes... — Ji smalsiai pažvelgė į mane; jos suodinas veidas buvo vos per kelis colius nuo manojo. — Ko tu norėtum?

Atsakyti nespėjau — suriaumojo drakusas. SEPTYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Nuodai

Drakuso maurojimas nuaidėjo lyg trimito gausmas, — jei tik galite įsivaizduoti namo dydžio, iš akmens ir lydyto švino padarytą trimitą. Šį kartą pajutau jį ne krūtine, o kojomis, mat nuo jo sudrebėjo žemė.

Nuo šio garso mes taip šoktelėjome, kad Dena viršugalviu trenkėsi man į nosį, o aš apakintas skausmo susverdėjau. Tačiau ji nieko nepastebėjo, nes susipynus kojoms suklupo ir juokdamasi išsitėškė ant žemės.

Kai mano padedama Dena atsistojo, tolumoje pasigirdo traškėjimas, ir mes atsargiai nusėlinome į stebyklą.

Drakusas... šokinėjo ir straksėjo kaip girtas šuo. Jis vartė medžius tarsi laukuose dūkstantis berniukas kukurūzų stiebus.

Užgniaužęs kvapą stebėjau, kaip drakusas prieina prie šimtamečio didžiulio kaip pilkakmenis ąžuolo. Driežas atsistojo piestu ir atrėmė priekines kojas į vieną iš apatinių šakų, tarsi ruoštųsi lipti. Šaka, stora kaip pats medis, sutrupėjo į šipulius.

Padaras vėl atsistojo piestu ir užgulė ąžuolą. Neabejojau, kad drakusas tuoj pasismeigs ant nulaužtos šakos, bet dantytas kietas stavarys tik kiek įduobė jam krūtinę ir sutrupėjo. Driežas trenkėsi į kamieną ir, nors šis nelūžo, pasigirdo garsus kaip griaustinis trenksmas.

Drakusas apsisuko, šoktelėjo, griuvo ant žemės ir ėmė vartytis ant dantytų akmenų. Paskui jis atsistojo, išspjovė didžiulį ugnies pliūpsnį ir vėl puolė aplūžusį ąžuolą, smogdamas jam galinga, į buką pleištą panašia galva. Šį kartą medis griuvo, o kai jo šaknys išvirto iš žemės, į viršų lyg po sprogimo ištryško žemės ir akmenų fontanas.

Mano galvoje sukosi tik viena mintis: beprasmiška tikėtis kaip nors sužeisti tokį padarą. Tai paprasčiausiai ne mano jėgoms.

— Mes jo niekaip nenudėsim, — tariau. — Tai tas pats, kas pulti perkūniją. Kaip mes jį galėtumėm bent sužeisti?

— Mes nuviliosime ją prie skardžio krašto ir ji nukris, — dalykiškai pasiūlė Dena.

— Ji? — paklausiau. — Kodėl manai, kad tai jį?

— O kodėl tu manai, kad tai jis? — atkirto Dena, paskui papurtė galvą, tarsi norėdama praskaidrinti mintis. — Tiek to. Mes žinome, kad jį traukia prie ugnies, tad ką nors uždegsime ir pakabinsime ant šakos. — Ji parodė žemyn, kur augo keli virš bedugnės palinkę medžiai. — Paskui, kai jis puls juos gesinti... — Dena abiem rankom pavaizdavo kritimą.

— Manai, taip jis susižalotų? — paklausau abejodamas.

— Na, — tarė Dena, — jei nuspriegsi nuo stalo skruzdę, ji nesusižeis, nors jai tai tas pats, kas nukristi nuo skardžio. Bet jei kuris iš mūsų nušoktų nuo stogo, tai susižalotų, nes mes sunkesni. Tad logiškai mąstant išeitų, kad kuo sunkesnis padaras, tuo su didesne jėga krenta. — Ji pažvelgė į drakusą. — O sunkesnį už šį vargu ar kur rasi.

Žinoma, ji buvo teisi. Ji kalbėjo apie kvadrato-kubo dėsnį, nors nežinojo, kad tai šitaip vadinama.

— Drakusas bent susižalos, — tęsė Dena. — O paskui — nežinau: galėtume ridenti ant jo akmenis ar panašiai. — Ji pažvelgė į mane. — Kas? Kuo nors nepatinka mano idėja?

— Kažkaip ne itin herojiška, — tariau paniekinamai. — Tikėjausi ko nors įspūdingesnio.

— Na, matai, bėda ta, kad savo šarvus ir kovos žirgą palikau namie, — atsakė ji. — Tave, regis, slegia, kad iš savo galingųjų Universitete pramiklintų smegenų taip nieko ir neišspaudei, o štai mano planas — puikus. — Dena parodė į uždarą tarpeklį mums už nugarų. — Uždegsime laužą viename iš tų metalinių kaistuvų. Jie platūs, negilūs ir gerai įkaista. Toj pašiūrėj buvo kokia nors virvė?

— Aš... — Pajutau įprastinį dilgsėjimą skrandyje. — Ne. Rodos, ne.

Dena paplekšnojo man per ranką.

— Nebūk toks. Kai šis padaras nueis, mes paieškosim tarp trobelės lūženų. Lažinuosi, rasim ten kokią virvę. — Ji pažvelgė į drakusą. — Jei atvirai, puikiai ją suprantu. Aš ir pati jaučiuosi, lyg lakstyčiau ratais ir šokinėčiau ant ko papuola.

— Tai manija, apie kurią kalbėjau, — pasakiau.

Po ketvirčio valandos drakusas išėjo iš slėnio, tuomet ir mudu išlindome iš savo slaptavietės. Aš nešiausi kelioninį krepšį, Dena — sunkų klijuotinį maišą su visa beveik bušelį sveriančia rasta derva.

— Duok savo lodenkmenį, — dėdama ant žemės maišą tarė Dena. — Tu surask virvę, o aš paieškosiu tau dovanos. — Padaviau jai, ko prašytas, ir ji nerūpestingai nuliuoksėjo, plevėsuodama juodais plaukais.

Stengdamasis kuo mažiau kvėpuoti, gretai apieškojau trobelės griuvėsius. Aptikau ten kirvį, indų duženų, kirmėlėtų miltų statinę, supelijusį šiaudinį čiužinį, virželio kamuoliuką, bet virvės niekur nesimatė.

Iš už medžių pasigirdo džiaugsmingas Denos šūktelėjimas, ir netrukus ji atbėgo ir įspraudė į rankas juodą žvyną. Jis buvo įšilęs saulėje, truputį didesnis nei mano dovanotasis Denai, be to, ovalus, ne ašaros formos.

— Širdingai dėkoju, mano ledi.

Ji žaviai tūptelėjo ir plačiai nusišypsojo.

— O virvė?

Parodžiau virželio kamuoliuką.

— Nieko geresnio rasti nepavyko. Atleisk.

Dena suraukė antakius, paskui gūžtelėjo pečiais.

— Tiek to. Dabar tavo eilė siūlyti planą. Gal Universitete išmokai kokios nors paslaptingos ir stebuklingos magijos? Gal įvaldei vieną iš tų juodųjų jėgų, prie kurių nagų geriau nekišti?

Pavarčiau žvyną rankose ir susimąsčiau. Turėjau su savim vaško, o šis žvynas būtų tokia pat gera jungties priemonė kaip plaukas. Galėjau padaryti drakuso atvaizdą, bet kas paskui? Kojų svilinimas turbūt nesukels didelių nepatogumų padarui, kuris kuo puikiausiai jaučiasi gulėdamas anglių guolyje.

Bet su vaškine lėle galima padaryti ir kur kas baisesnių dalykų. Tokių, apie kuriuos geras arkanistas neturėtų nė galvoti. Pasitelkęs segtuką ar peilį, gali priversti žmogų plūsti kraujais, net jei jis už daugelio mylių. Štai kur tikrasis piktnaudžiavimas simpatija.

Žiūrėjau į žvyną rankoje ir svarsčiau. Jis buvo beveik visas geležinis, storesnis už mano delną. Net jei pasidarysiu vaškinę lėlę ir susikursiu kaitrią ugnį energijos šaltiniui, vis tiek tai tikriausiai nepadės per tokių žvynų sluoksnį sužeisti drakusą.

Blogiausia, kad net pabandęs nežinosiu, ar man pavyko. Negalėjau pakęsti minties, kad sėdėsiu prie laužo ir badysiu vaškinę lėlę smeigtukais, o už kelių mylių nuo narkotikų apkvaitęs drakusas vartysis po liepsnojančius kokios nors nieko dėtos ūkininkų šeimos namų griuvėsius.

— Ne, — tariau. — Nemoku tokios magijos.

— Mes galime nueiti pas konsteblį ir paprašyti surinkti tuziną vyrų su lankais ir nudėti nuo narkotikų apdujusį namo dydžio drakoną-viščiuką.

Staiga galvoje man nušvito mintis.

— Nuodai, — tariau. — Turime jį nunuodyti.

— Nešiojies porą kvortų arseno? — nepatikliai paklausė Dena. — Nors kažin ar tiek užtektų tokiam dičkiui.

— Naudosim ne arseną. — Bakstelėjau koja klijuotinį maišą.

Dena pažvelgė į jį.

— Šit kaip, — pasakė ji nusiminusi. — O kaip mano ponis?

— Turbūt tau teks apsieti be ponio, — atsakiau. — Bet mes gausime tiek, kad pakaks pusarfei. Tiesą sakant, lažinuosi, kad už drakuso kūną uždirbsime net daugiau. Žvynai turėtų brangiai kainuoti. O gamtininkai Universitete apsidžiaugs galėdami...

— Nereikia manęs įkalbinėti, — tarė Dena. — Žinau, kad tai teisinga. — Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo. — Be to, jei nužudysime drakoną, mes tapsime didvyriais. Jo lobiai tebus malonus priedas.

Nusijuokiau.

— Tuomet puiku. Manau, mums reikia grįžti ant pilkakmenių kalvos ir jį ten atsivilioti užkūrus laužą.

Dena atrodė suglumusi.

— Kodėl? Mes juk žinom, kad jis čionai sugrįš. Kodėl mums čia neįkūrus stovyklavietės ir nepalaukus?

Papurčiau galvą.

— Pažvelk, kiek liko denerio medžių.

Dena apsidairė.

— Jis visus suėdė?

Linktelėjau.

— Jei šį vakarą jį nužudysime, nakčiai galėsime grįžti į Treboną, — tariau. — Atsibodo miegoti po atviru dangum. Noriu išsimaudyti, pavalgyti karšto maisto ir išsidrėbti tikroje lovoje.

— Vėl meluoji, — linksmai atkirto Dena. — Tau tai sekasi vis geriau, bet esi man permatomas kaip seklus upokšnis. — Ji bedė pirštu man į krūtinę. — Sakyk tiesą.

— Dėl visa ko noriu parvesti tave į Treboną, — prisipažinau. — Gali būti, kad nurijai tiek dervos, jog rimtesnių padarinių neišvengsi. Nepasitikiu jokiu vietiniu daktaru, bet jie gal turės vaistų, kurie galėtų padėti. Žodžiu, dėl visa ko.

— Mano herojus. — Dena nusišypsojo. — Tu labai mielas, bet aš jaučiuosi puikiai.

Ištiesiau ranką ir stipriai sprigtelėjau jai į ausį.

Pasipiktinusi Dena priglaudė prie jos delną.

— O! — Ji atrodė sumišusi.

— Visai neskaudėjo, ar ne?

— Taip, — atsakė Dena.

— Tuomet štai tau tiesa: manau, nieko rimta tau nenutiks, bet nesu tikras. Nežinau, kiek tavo organizme liko tos medžiagos. Po valandos bus aiškiau matyti, bet, jei viskas pasisuktų į bloga, norėčiau būti arčiau Trebono. Tokiu atveju man nereikėtų tavęs taip toli nešti. — Pažvelgiau jai tiesiai į akis. — Aš nerizikuoju gyvybe žmonių, kurie man rūpi.

Dena išklausė mane niūriu veidu. Paskui jame vėl pražydo šypsena.

— Man patinka tavo vyriška bravūra, — tarė ji. — Taip elkis ir toliau. SEPTYNIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Saldūs žodeliai

Grįžti ant pilkakmenių kalvos prireikė maždaug dviejų valandų. Gal būtume sukorę tą kelią ir greičiau, bet Denos manija sustiprėjo, ir visas jos energijos perteklius ne padėjo keliauti, o trukdė: ji blaškėsi ir linksma puldinėjo ten, kur pamatydavo ką nors įdomaus.

Vėl kirtome mažąjį upokšnį ir, nepaisant to, kad vanduo siekė vos iki kelių, Dena pareikalavo maudynių. Aš apsiprausiau, paskui atsitraukiau per padorų atstumą ir klausiausi, kaip ji besiturkšdama dainuoja gana pikantiškas daineles. Be to, Dena keletą kartų ne itin subtiliai pakvietė mane kartu išsimaudyti.

Nereikia nė sakyti, kad laikiausi atokiai. Yra daug žodžių apibūdinti vyrus, pasinaudojančius moterimi, kuri šiek tiek prarado savitvardą, bet nė vienas iš jų niekada nebus taikomas man.

Pasiekus pilkakmenių kalvos viršūnę, nutariau išnaudoti Denos energijos perteklių pasiųsdamas ją rinkti žabų, o pats sudėjau dar didesnį nei vakar ugniakurą. Kuo didesnis laužas, tuo greičiau jis privilios drakusą.

Atsisėdau prie klijuotinio maišo ir jį atrišau. Nuo dervos sklido žemės ir saldaus, lyg dūmų prisisunkusio mulčio kvapas.

Dena grįžo ant kalvos keteros ir pabėrė ant žemės visą glėbį žabų.

— Kiek ketini panaudoti? — paklausė ji.

— Reikia apskaičiuoti, — atsakiau. — Remiantis prielaidomis.

— Atiduok jam viską, — tarė Dena. — Geriau daryti patikimiau, nei paskui nagus graužtis.

Papurčiau galvą.

— Nėra reikalo. Bergždžiai išeikvosim ir tiek. Be to, iš gerai išvalytos dervos gaminami stiprūs nuskausminamieji. Žmonėms reikalingi vaistai...

— ...o tau reikalingi pinigai, — pastebėjo Dena.

— Žinoma, — sutikau. — Bet, atvirai šnekant, daugiau galvoju apie tavo arfą. Per tą gaisrą tu praradai lyrą. Žinau, ką reiškia neturėti instrumento.

— Ar kada nors girdėjai pasaką apie berniuką su auksinėmis strėlėmis? — paklausė Dena. — Vaikystėje ji mane visada labai jaudino. Turi tiesiog siaubingai norėti ką nors nužudyti, kad šautum į jį auksine strėle. Kodėl mums nepasilikus aukso ir nepatraukus namo?

— Tai, žinoma, nušviečia pasaką naujai, — atsakiau žiūrėdamas į maišą. Už šitiek denerio dervos iš vaistininkų galima tikėtis bent penkiasdešimties talentų. O gal ir viso šimto, jei ji gerai rafinuota.

Dena gūžtelėjo pečiais ir vėl dingo tarp medžių rinkti žabų, o aš ėmiausi sudėtingų skaičiavimų, kiek denerio gali reikėti nunuodyti penkias tonas sveriantį driežą.

Tai buvo velniškai sudėtinga užduotis, dar sunkesnė dėl to, kad neturėjau kuo tiksliai matuoti. Pradėjau nuo rutuliuko sulig mažojo piršto pilveliu — kaip spėjau, tiek dervos iš tikrųjų prarijo Dena. Tačiau po to ji suvalgė daug anglies, taigi šį kiekį iš esmės buvo galima mažinti per pusę. Tai padarius liko kiek didesnis už žirnį juodos dervos kamuoliukas.

Bet šitoks kiekis netgi merginai sukėlė viso labo euforiją ir aktyvumo priepuolį, o aš juk ketinu žudyti drakusą. Tad patrigubinau dozę iš pradžių vieną kartą, paskui, tikrumo dėlei, ir kitą. Išėjo didelės prinokusios vynuogės dydžio rutuliukas.

Spėjau, kad drakusas sveria penkias tonas — aštuonis šimtus stonų. Dena galėjo sverti aštuonis ar devynis stonus — na, dėl viso pikto tebūnie aštuonis. Vadinasi, norint nunuodyti drakusą, šį kiekį reikia padidinti šimtą kartų. Padariau dešimt vynuogės dydžio rutulėlių, paskui sulipdžiau juos į krūvą. Dabar jau laikiau rankose gumulą sulig abrikosu. Suminkiau dar devynis tokio dydžio gniutulus ir sudėjau juos į iš denerio plantacijos atsineštą medinį kibirą.

Dena parnešė dar glėbį žabų ir sužiuro į dervą kibire.

— Viskas? — paklausė ji. — Neatrodo labai daug.

Ji buvo teisi. Palyginti su milžiniška drakuso apimtimi, dervos kibire buvo labai mažai. Paaiškinau savo skaičiavimus, ir Dena linktelėjo.

— Skamba įtikinamai. Bet nepamiršk, kad jis ėdė tuos medžius beveik visą mėnesį. Gali būti, kad to padaro organizmas jau pripratęs prie denerio.

Sutikau su ja ir įdėjau į kibirą dar penkis abrikoso dydžio kamuoliukus.

— O jei jis tvirtesnis nei manai? Be to, derva driežus gali veikti kitaip.

Vėl linktelėjau ir pridėjau dar penkis gumulus. Paskui, akimirką pasvarstęs, ir dar vieną.

— Dabar dvidešimt vienas, — paaiškinau. — Geras skaičius. Trys septintukai.

— Būtų neblogai, jei laimė mums šypsotųsi, — sutiko Dena.

— Be to, reikia, kad jis padvėstų greitai, — tariau. — Tai bus humaniškiau drakuso atžvilgiu, ir saugiau — mūsų.

Dena pažvelgė į mane.

— Tad padvigubiname?

Linktelėjau, ir ji vėl nuėjo į mišką, o aš padariau dar dvidešimt vieną kamuoliuką ir sumečiau į kibirą. Dena grįžo kaip tik tuo metu, kai voliojau paskutinį.

Prislėgiau dervą kibiro dugne.

— Turėtų pakakti, — tariau. — Šitiek ofalumo užtektų du kartus nužudyti visus Trebono gyventojus.

Pažvelgėm su Dena į kibirą. Jame buvo maždaug trečdalis visos mūsų rastos dervos. Už tai, kas liko klijuotiniame maiše, nupirksime Denai pusarfę, sumokėsime mano skolą Devi ir dar liks tiek, kad galėsime be rūpesčių gyventi kelis mėnesius. Pagalvojau, kad nusipirksiu naujus drabužius, komplektą liutnios stygų, butelį avenišiško vaisinio vyno...

O paskui pagalvojau apie drakusą, šluojantį iš kelio medžius tarsi kviečių pėdus, griaunantį juos savo svoriu.

— Reikia dar padvigubinti, — tarė Dena, aidu atliepdama mano mintis. — Kad būtume užtikrinti.

Taigi susukau dar keturiasdešimt du kamuoliukus dervos, o Dena vis nešė žabus, vieną glėbį po kito.

Prasidėjus lietui ėmiau kurti laužą. Sukrovėme jį didesnį nei praeitą naktį — tikėjomės, kad ryškesnė ugnis greičiau atvilios drakusą. Norėjau, kad Dena grįžtų į saugesnį Treboną kuo greičiau.

Galiausiai griuvėsiuose rastais kirvuku ir virželiu sumeistravau paprastas kopėčias. Atrodė jos nekaip, bet buvo tvirtos, tad atrėmiau jas į pilkakmenio arkos šoną. Šį kartą mūsų išsigelbėjimo kelias bus lengvas.

Mūsų vakarienė buvo beveik tokia pat prašmatni kaip praėjusį vakarą: turėjome pasitenkinti sužiedėjusio papločio likučiais, džiovinta mėsa ir ant žarijų keptomis paskutinėmis bulvėmis.

Kol valgėme, papasakojau Denai visą istoriją apie gaisrą Žvejykloje. Iš dalies todėl, kad buvau jaunas vyras ir žūtbūt geidžiau padaryti jai įspūdį, bet taip pat ir todėl, kad norėjau paaiškinti, jog neatėjau į mūsų pasimatymą dėl visai nuo manęs nepriklausančių aplinkybių. Dena buvo puiki klausytoja: dėmesinga ir aikčiojanti kaip tik tada, kada reikia.

Jau nebesijaudinau, kad ji gali būti perdozavusi. Pririnkus kalniuką žabų, Denos manija praėjo, dabar ją apėmė malonus mieguistumas ir svajingumas. Tačiau žinojau — paskiausiai narkotikas sukels išsekimą ir nuovargį. Norėjau, kad tuo metu, kai tai nutiks, ji jau būtų saugiame Trebone ir galėtų atgauti jėgas lovoje.

Po vakarienės priėjau prie Denos, kuri sėdėjo atsirėmusi į pilkakmenį, ir pasiraitojau rankoves.

— Gerai, dabar reikia tave apžiūrėti, — tariau iškilmingai.

Ji tingiai nusišypsojo ir pažvelgė į mane primerktomis akimis.

— O tu tikrai moki apsukti galvas merginoms saldžiais žodeliais...

Pridėjau ranką prie duobutės ant jos laibo kaklo ir patikrinau pulsą. Jis buvo lėtas, bet pastovus. Nuo mano prisilietimo ji kiek atšlijo.

— Kutena.

— Kaip tu jautiesi? — paklausiau.

— Pavargusi, — atsakė ji šiek tiek besipinančiu liežuviu. — Šiaip gerai, bet pavargusi ir truputį sušalusi...

Tokio denerio poveikio ir buvo galima tikėtis, tačiau vis tiek nustebau: mes sėdėjome tik per pėdą nuo liepsnojančio laužo. Ištraukiau iš kelioninio krepšio atsarginę antklodę ir padaviau Denai — ji čia pat į ją susisupo.

Pasilenkiau apžiūrėti jos akių. Denos vyzdžiai tebebuvo išsiplėtę, žvilgsnis vangus, bet ne labiau nei anksčiau.

Dena ištiesė ranką ir palietė mano skruostą.

— Tavo toks mielas veidas, — tarė ji svajingai žiūrėdama į mane. — Jis kaip tobula virtuvė.

Stengiausi užgniaužti šypseną. Denai prasidėjo kliedesiai. Dabar ji tai išnirs iš jų, tai vėl panirs, kol galiausiai visai išsekusi praras sąmonę. Jei matote Tarbeano skersgatvyje žmogų, kuris pliauškia nesąmones, gali būti, kad iš tikrųjų jis ne beprotis, o nuo didelės denerio dozės apkvaitęs „smaližius“.

— Virtuvė?

— Taip, — atsakė Dena. — Viskas priderinta, ir cukrinė kaip tik ten, kur turi būti.

— Kaip tavo kvėpavimas? — paklausiau.

— Normaliai, — nerūpestingai atsakė ji. — Truputį veržia, bet normaliai.

Nuo jos žodžių mano širdis ėmė plakti greičiau.

— Ką turi galvoje?

— Kartais man sunku kvėpuoti, — atsakė Dena. — Krūtinė staiga ima ir tarsi susiveržia, tada alsuoju lyg pro pudingą. — Ji nusijuokė. — Aš pasakiau pudingą? Turėjau galvoje sirupą. Saldų pudingą su sirupu.

Man teko užgniaužti norą piktai papriekaištauti: juk prašiau jos pasakyti, jei kiltų kokių nors bėdų dėl kvėpavimo.

— Ar dabar sunku kvėpuoti?

Dena abejingai gūžtelėjo pečiais.

— Reikia paklausyti tavo alsavimo, — tariau. — Deja, neturiu čia jokių instrumentų, bet, jei truputį prasegtum marškinius, galėčiau pridėti ausį prie krūtinės.

Dena pavartė akis ir atsegė daugiau sagų, nei buvo būtina.

— O tai jau kažkas visiškai nauja, — tarė ji šelmiškai, akimirką, regis, tapdama įprastine Dena. — Tokio triuko dar neteko matyti.

Prispaudžiau ausį prie jos krūtinkaulio.

— Ir kaip mano širdis? — paklausė ji.

— Plaka lėtai, bet stipriai, — atsakiau. — Gera širdis.

— Ji ką nors sako?

— Nieko man girdimo.

— Klausyk įdėmiau.

— Keletą kartų giliai įkvėpk ir nieko nekalbėk, — tariau. — Reikia paklausyti tavo alsavimo.

Ir aš klausiausi. Dena įkvėpė oro, ir jos krūtis prisispaudė prie mano rankos. Dena iškvėpė, ir pajutau ant savo kaklo jos šiltą alsavimą. Per visą mano kūną nubėgo šiurpuliukai.

Įsivaizdavau nepritariamai žiūrintį Arvilą, paskui užmerkiau akis ir pabandžiau susitelkti į tai, ką darau. Įkvėpimas ir iškvėpimas — lyg klausytumeisi vėjo ošimo medžiuose. Įkvėpimas ir iškvėpimas — išgirdau silpną šiugždesį, lyg glamžomo popieriaus šlamėjimą ar lengvą atodūsį. Tačiau alsavimas nebuvo nei drėgnas, nei karkiantis.

— Tavo plaukai skaniai kvepia, — tarė Dena.

Atsisėdau.

— Tau viskas gerai, — tariau. — Būtinai pasakyk, jei pasijusi blogiau arba kas nors pasikeis.

Svajingai šypsodamasi, ji maloniai linktelėjo.

Pykdamas, kad drakusas, regis, per daug neskuba, įmečiau į laužą daugiau žabų. Pažvelgiau į šiaurines uolas, tačiau blausioje šviesoje ten buvo matyti tik medžių ir uolų apybraižos.

Dena staiga nusijuokė.

— Aš pavadinau tavo veidą cukrine? — paklausė ji stebeilydama į mane. — Ar ir dabar kalbu nesąmones?

— Tai tik nežymus kliedėjimas, — patikinau ją. — Protarpiais taip bus, kol neužmigsi.

— Tikiuosi, tau taip pat linksma, kaip man, — tarė Dena, stipriau įsisupdama į antklodę. — Tai panašu į pūkinį sapną, tik ne taip šilta.

Užlipau kopėčiomis ant pilkakmenio, kur buvome užkėlę visą savo mantą. Paėmiau iš klijuotinio maišo saują dervos ir nusileidęs įmečiau į laužo pakraštį. Ji degė nenoromis, išskirdama aitrius dūmus, vėjas nešė juos tolyn į šiaurę ir vakarus, dabar neįžiūrimų uolų link. Tikėjausi, kad drakusas užuos dervą ir atbėgs čionai.

— Kai buvau visai maža, sirgau plaučių uždegimu, — balsu be jokios išraiškos tarė Dena. — Štai kodėl jie iki šiol tokie silpni. Siaubinga, kai kartais negali kvėpuoti.

Dena žvelgė prisimerkusi ir kalbėdama tarsi sau:

— Dvi minutes nekvėpavau ir buvau negyva. Kartais galvoju, ar tai nėra kokia klaida, ar aš neturėčiau būti mirusi. O jei tai ne klaida, dėl kažkokios priežasties privalau čia būti. Bet jei ta priežastis yra, aš nežinau, kokia ji.

Greičiausiai Dena net nesuvokė kalbanti, dar labiau tikėtina, kad svarbiausios jos smegenų dalys jau miegojo. Iš ryto viso to, kas vyksta, ji neprisimins. Kadangi nežinojau, ką atsakyti, tik linktelėjau.

— Pirmas dalykas, kurį man pasakei: „Tiesiog svarstau: kažin, ką tu čia veiki?“ Mano septyni žodžiai. Pati apie tai seniai galvoju...

Debesų paslėpta saulė pagaliau nusileido už vakarinių kalnų. Kai visą kraštovaizdį užklojo tamsa, nedidukės kalvos viršūnė atrodė kaip sala didžiuliame nakties vandenyne.

Dena snūduriavo: jos galva lėtai nusvirdavo ant krūtinės, paskui vėl pakildavo. Priėjau prie jos ir ištiesiau ranką.

— Eime, drakusas netrukus bus čia. Turime lipti ant akmenų.

Dena linktelėjo ir nenusiimdama antklodės atsistojo. Palydėjau ją iki kopėčių ir ji lėtai, nerangiai užkopė ant pilkakmenio.

Viršuje, kur nebešildė laužas ir užpūtė vėjas, buvo šalta. Išskleidžiau ant akmens vieną antklodę ir Dena, apsigaubusi kita, ant jos atsisėdo. Žvarba, regis, kiek prasklaidė jos mieguistumą, dabar ji drebėdama neramiai dairėsi.

— Prakeiktas viščiukas. Greičiau ateik ir suėsk savo vakarienę. Man šalta.

— Tikėjausi, kad tokiu metu jau gulėsi šiltoje lovoje Trebone, — prisipažinau. — Štai ir po viso puikiojo plano.

— Tu visada žinai, ką daryti, — suniurnėjo Dena. — Tu toks reikšmingas su tom savo žaliom akim, kurios štai žiūri į mane, lyg aš ką nors reikščiau. Ir gerai, kad tu užsiėmęs svarbesniais reikalais. Gana ir to, kad turiu tave bent retkarčiais. Žinau, man pasisekė ir dėl šito.

Stebėdamas kalvos šlaitus ir ieškodamas drakuso pasirodymo ženklų, pritariamai linktelėjau. Valandėlę tiesiog sėdėjome žiūrėdami į tamsą. Dena ėmė knapsėti, paskui vėl pakėlė galvą ir stengėsi užgniaužti stipraus drebulio priepuolį.

— Žinau, kad apie mane negalvoji... — Ji nutilo nebaigusi sakinio.

Geriausia kliedintiems žmonėms neprieštarauti, kitaip jie gali tapti agresyvūs.

— Aš visada apie tave galvoju, Dena, — tariau.

— Nesielk su manimi globėjiškai, — piktai atkirto ji, paskui jos tonas vėl sušvelnėjo. — Apie mane tu negalvoji taip, kaip aš apie tave. Na ir gerai. Bet, jei ir tau šalta, galėtum ateiti čia ir mane apkabinti. Truputėlį.

Man širdis vos neiššoko iš krūtinės. Priėjau arčiau, atsisėdau už Denos ir apglėbiau ją rankomis.

— Puiku, — tarė ji atsipalaiduodama. — Jaučiuosi lyg visą gyvenimą būčiau šalusi.

Sėdėjome ir žvelgėme į šiaurę. Dena atsirėmė į mane, ir buvo nuostabu jausti ją savo rankose. Nenorėdamas jos trikdyti, stengiausi kvėpuoti kuo tyliau.

Dena sujudo ir sumurmėjo:

— Tu toks švelnus. Tu niekada nespaudi... — Ji vėl nutilo ir dar stipriau atsirėmė į mano krūtinę. Bet paskui vėl sukruto. — Žinai, galėtum ir kiek spustelti. Trupučiuką.

Sėdėjau tamsoje ir spaudžiau tarp rankų jos miegantį kūną. Ji buvo minkšta, švelni ir tokia neapsakomai brangi. Niekad nebuvau apkabinęs moters. Po kelių minučių suskaudo nugarą — jai teko atlaikyti mūsų abiejų svorį. Nutirpo koja. Denos plaukai kuteno nosį. Vis tiek nejudėjau — labai bijojau sugriauti šią nuostabiausią mano gyvenimo akimirką.

Dena miegodama sujudėjo, paskui ėmė verstis ant šono ir mėšlungiškai krūptelėjusi prabudo.

— Gulkis, — tarė ji jau aiškiu, suprantamu balsu ir apgraibom nusigaubė antklodę, kad ji mūsų nebeskirtų. — Eikš. Tau turbūt irgi šalta. Nesi šventikas, tad bėdos dėl to nesulauksi. Viskas bus gerai. Tiesiog kad būtų šilčiau.

Apkabinau Deną ir ji ant mūsų abiejų užtempė antklodę.

Gulėjome ant šono, susiglaudę kaip šaukšteliai stalčiuje. Mano ranka atsidūrė po jos galva, tarsi pagalvė. Dena susirietė į kamuoliuką ir taip lengvai prigludo prie mano kūno, tarsi kaip tik tam ir būtų sutverta.

Gulėdamas šalia jos suvokiau, kad pirmiau klydau: dabar buvo nuostabiausia akimirka mano gyvenime.

Dena per miegus sukrutėjo.

— Žinau, kad ne tai turėjai omeny, — tarė ji aiškiai.

— Apie ką tu? — paklausiau tyliai. Jos balsas buvo kitoks, nebe mieguistas ar pavargęs. Pamaniau, kad ji kalba pro miegus.

— Na, tuomet, kai sakei, kad parblokši mane ir per prievartą sukiši angliukus į gerklę. Tu juk niekad nepakeltum prieš mane rankos? — Ji pasuko mano pusėn galvą. — Net ir mano pačios labui?

Pajutau, kaip kūnu perbėga šiurpuliukai.

— Apie ką tu kalbi?

Stojo ilga tyla ir jau pamaniau, kad Dena užmigo, bet ji vėl prabilo:

— Aš tau ne viską papasakojau. Aš žinau, kad Uosis nežuvo ūkyje. Mes susitikome, kai ėjau į gaisravietę. Jis priėjo ir pasakė, kad visi žuvo. Ir kad žmonėms kils įtarimų, jei būsiu vienintelė išgyvenusi...

Pajutau, kaip manyje užverda pyktis. Žinojau, ką ji dabar pasakys, ir nenorėjau to girdėti, bet leidau Denai tęsti, nes supratau, kad jai reikia kam nors išsipasakoti.

— Jis nepadarė to netikėtai, — tarė ji. — Ponas Uosis pirma įsitikino, kad aš to noriu. Supratau — jei sau ką nors pasidarysiu, tai atrodys neįtikinama. Jis privertė mane prašyti, kad man smogtų. Na, iš tikrųjų. Ir jis buvo teisus. — Denai kalbant nesujudėjo nė vienas kūno raumenėlis. — Netgi man šitaip atrodant jie manė, kad esu kažkaip susijusi su tais įvykiais. Jei Uosis to nebūtų padaręs, dabar galbūt sėdėčiau kalėjime. Tie žmonės gal netgi būtų mane pakorę.

Pajutau, kaip iš įniršio diegia skrandį.

— Dena, — tariau, — žmogus, kuris tau tai padarė... Jis nevertas tavo laiko. Nė vienos tavo akimirkos. Ir svarbu ne tai, kad jis tik pusė kepaliuko. Jis kiaurai perpuvęs. Tu nusipelnai geresnio.

— Kas žino, ko aš nusipelnau? — atsakė ji. — Ponas Uosis nėra mano geriausias kepaliukas, jis — vienintelis. Arba jis, arba alkis.

— Tu turi ir kitų pasirinkimų, — tariau, bet paskui, prisiminęs savo pokalbį su Deoču, užsikirtau. — Tu turi... turi...

— Aš turiu tave, — užbaigė Dena pusiaumiga. Iš balso supratau, kad ji šiltai ir mieguistai, lyg lovoje apklostomas vaikas, šypsosi. — Ar būsi mano tamsiaakis Narsusis Princas, kuris apgins mane nuo kiaulių? Kuris dainuos man? Užkels mane į aukštų medžių viršūnes... — Nebaigusi sakinio ji nutilo.

— Būsiu, — atsakiau ir kai pasunkėjo jos galva ant mano rankos, supratau, kad pagaliau užmigo.

AŠTUONIASDEŠIMTAS SKYRIUS Prisilietimas prie geležies

Gulėjau nemiegodamas, jausdamas ant savo rankos lengvą Denos kvėpavimą. Net ir norėdamas būčiau negalėjęs užmigti. Jos artumas teikė man kunkuliuojančios energijos ir šilumos, pripildė švelnaus nenutrūkstamo gausmo. Tad gulėjau ir mėgavausi kiekviena akimirka, tarsi ji būtų brangesnė už didžiausią šio pasaulio lobį.

Paskui išgirdau tolumoje lūžtančios šakos traškesį. Paskui dar kartą. Visai neseniai nieko taip netroškau, kaip to, kad prie mūsų laužo kuo greičiau pasirodytų drakusas. Dabar būčiau atidavęs dešinę ranką, kad tik jis dar paslampinėtų kur nors savo reikalais bent penketą minučių.

Visgi jis artėjo. Ėmiau lėtai traukti ranką, ir Dena per miegus kiek sujudėjo.

— Dena? — papurčiau ją švelniai, paskui stipriau. Jokios reakcijos. Manęs tai nenustebino: mažai ką rasi kietesnio už „smaližiaus“ miegą.

Užklojau ją antklode, padėjau savo kelioninį krepšį jai prie šono, klijuotinį maišą — prie kito, tarsi knygų atramėles. Jei miegodama versis, užuot nusiritusi prie pilkakmenio krašto, atsirems į juos.

Nuėjau prie akmens krašto ir pažvelgiau į šiaurę. Dangus tebebuvo aptemdytas tirštos debesų marškos, tad už laužo šviesos žiedo negalėjau nieko įžiūrėti.

Atsargiai pasigrabinėjęs aplink užčiuopiau per pilkakmenį permestą virvutę. Kitas jos galas buvo pririštas prie virvinės tarp laužo ir palikto medinio kibiro rankenos. Labiausiai bijojau, kad drakusas gali netyčia sulaužyti kibirą dar neužuodęs, kas viduje. Jei iškiltų tokia grėsmė, planavau patraukti kibirą, paskui vėl jį numesti. Dena juokėsi iš mano sumanymo ir pavadino jį viščiuko meškeriojimu.

Triukšmingai braudamasis pro krūmus drakusas užkopė ant kalvos keteros ir nesustodamas įžengė į laužo apšviestą ratą. Tamsiose jo akyse ir žvynuose žybsėjo raudoni liepsnų atspindžiai. Driežas sušnarpštė uosdamas orą ir ėmė eiti ratu aplink laužą, lėtai linguodamas galvą tai į vieną, tai į kitą pusę. Paskui išspjovė didelį ugnies kamuolį — kaip supratau, tai buvo savotiškas pasisveikinimas arba iššūkis.

Staiga drakusas puolė prie laužo. Nors mačiau jį ne pirmą kartą, negalėjau atsistebėti, kaip greitai juda toks didžiulis padaras. Prie ugniakuro jis staiga sustojo, vėl apsiuostė ir žengė prie kibiro.

Šis buvo iš tvirto medžio, mažiausiai dviejų galonų talpos, tačiau šalia didžiulės drakuso galvos atrodė lyg arbatos puodelis. Driežas vėl šnarpštelėjo, paskui stumtelėjo kibirą nosimi ir apvertė.

Indas apsuko pusratį, bet, laimei, lipnią dervą dugne buvau tvirtai prislėgęs. Drakusas žengė dar žingsnį, pauostė ir apžiojo kibirą su visu jo turiniu.

Pajutau tokį palengvėjimą, kad net pamiršau atleisti virvutę, ir, drakusui ėmus triuškinti kibirą didžiuliais žandikauliais, ji pati ištrūko iš rankų. Pakramtęs driežas sukinkavo galva, siųsdamas lipniąją masę į ryklę.

Giliai su palengvėjimu atsidusęs atsisėdau ir stebėjau, kaip drakusas vaikšto ratais apie laužą. Jis išspjovė pliūpsnį mėlynos liepsnos, paskui dar vieną, galiausiai apsivertė ir rangydamasis bei vartydamasis ėmė traiškyti ugniakurą.

Sulyginęs laužavietę su žeme, drakusas ėmėsi to paties, kaip praeitą kartą. Jis ieškojo išsimėčiusių degančių žabų, suradęs ritinėdamasis juos užgesindavo, paskui suėsdavo. Beveik įsivaizdavau, kaip kiekvienas prarytas žabas ir rąstgalys stumia denerio dervą giliau į skrandį, sumaišo ją, smulkina ir priverčia tirpti.

Po ketvirčio valandos drakusas baigė gesinti ugnį. Tikėjausi, kad dervos poveikis prasidės tuoj pat. Kaip spėjau, jis suėdė bent šešias mirtinas dozes, tad pirmosios euforijos ir manijos stadijos turėtų praeiti greitai. Paskui prasidės kliedesiai, paralyžius, koma ir mirtis. Jei mano apskaičiavimai teisingi, viskas turėtų baigtis po valandos, o gal, kaip tikėjausi, ir anksčiau.

Stebėdamas kalvos viršūnėje išmėtytus degančius pagalius triuškinantį drakusą, pajutau, kaip širdį persmelkia apgailestavimas. Tai buvo didingas padaras. Jo žudyti nesinorėjo netgi labiau, nei paleisti vėjais šešiasdešimties talentų vertės ofalumo gabalą. Bet kas nutiks, jei leisime įvykiams rutuliotis savo vaga, abejonių nekilo. Nenorėjau, kad ant mano sąžinės kristų nekaltų žmonių mirtys.

Netrukus drakusas liovėsi ėdęs. Dabar jis vartėsi ant išmėtytų šakų ir šitaip jas gesino. Jo judesiai pasidarė daug energingesni — ženklas, kad deneris pradeda veikti. Driežas ėmė žemu ir giliu balsu mauroti. Sumaurojimas. Sumaurojimas. Mėlynos liepsnos pliūpsnis. Apsivertimas. Sumaurojimas. Apsivertimas.

Galiausiai iš laužo beliko tik spingsinčių anglių guolis. Drakusas, kaip ir anąkart, į jį atsigulė, panardindamas visą kalvos viršūnę į tamsą.

Akimirką jis gulėjo ramiai ir tyliai. Paskui vėl sumaurojo ir išleido liepsnos pliūpsnį. Tarsi negalėdamas nustygti vietoje, driežas pasirangė, dar giliau įsirausdamas pilvu į anglis. Jei tai manijos pradžia, ji prasidėjo ne taip greitai, kaip tikėjausi. Maniau, tokiu metu jis jau bus apimtas kliedesių. Negi blogai apskaičiavau dozę?

Kai akys iš lėto priprato prie tamsos, pastebėjau iš kažkur sklindant šviesą. Pamaniau, kad prasisklaidė debesys ir virš horizonto sušvito mėnulis. Bet kai nusigręžiau nuo drakuso ir pažvelgiau sau už nugaros, supratau, kas vyksta.

Pietvakariuose, vos per dvi mylias nuo mūsų, išvydau švytintį Treboną. Žėravo jis ne dėl blankios žvakių šviesos languose, o dėl visur šokčiojančių aukštų liepsnos liežuvių. Akimirką maniau, kad mieste kito gaisras.

Bet paskui suvokiau, kas čia dedasi: derliaus šventė. Miesto centre liepsnoja didžiulis laužas, o prie namų, kur miestelėnai vaišina sidru pavargusius darbininkus, sukurti mažesni lauželiai. Dabar visi žmonės geria ir mėto į ugnį skrepetų iškamšas — kviečių pėdų, miežių, šiaudų ir pelų prikimštas baidykles, padarytas taip, kad ryškiai ir lengvai užsidegtų. Tai metų pabaigos ritualas, skirtas atbaidyti demonams.

Už nugaros išgirdau drakuso kriuktelėjimą. Pažvelgiau žemyn. Kaip ir aš, jis gulėjo atsisukęs į tamsias uolas šiaurėje, o ne į priešingoje pusėje esantį Treboną.

Nesu religingas, bet turiu prisipažinti — tuomet meldžiausi. Iš visos širdies meldžiau Teilu ir jo angelus, kad drakusas nudvėstų — tiesiog ramiai užmerktų amžiams akis ir neatsigręžtų į mieste liepsnojančius laužus.

Palaukiau keletą ilgų minučių. Pradžioj maniau, kad drakusas užmigo, bet geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad jis be perstojo kinkuoja galvą į šalis. Kai akys dar labiau apsiprato su tamsa, Trebono laužai paryškėjo. Praėjo jau pusvalandis, kai drakusas suėdė dervą. Kodėl jis nedvesia?

Kilo mintis numesti jam likusį denerį, tačiau nedrįsau. Jei drakusas atsigręš į mane, jis atsigręš ir pietuose žiburiuojantį miestą. Net jei numesiu dervos maišą tiesiai priešais jį, jis gali pasisukti, norėdamas patogiau įsitaisyti ant ugniavietės. Galbūt, jei...

Staiga drakusas vėl užriaumojo žemu galingu balsu. Neabejojau — jį turėjo išgirsti ir Trebone. Nebūčiau per daug nustebęs sužinojęs, kad garsas nuaidėjo ir iki pat Imrės. Pažvelgiau į Deną. Miegodama ji sujudėjo, bet nenubudo.

Drakusas pašoko savo guolyje, mataruodamas galvą lyg dūkstantis šuniukas. Anglys kai kur dar žėrėjo, tad jų šviesoje galėjau įžiūrėti, kaip didžiulis gyvis raičiojasi, vartosi, galiausiai cakteli dantimis orą ir... apsigręžia.

— Ne, — sukuždėjau. — Ne, ne, ne.

Drakusas pažvelgė Trebono pusėn. Mačiau, kaip didžiulėse jo akyse atsispindi šokčiojančios miesto laužų liepsnos. Driežas išspjovė aukštyn mėlynos liepsnos pliūpsnį. Jau buvau matęs jį šitaip darant — tas pats pasisveikinimas arba iššūkis.

Staiga drakusas beprotišku greičiu pasileido bėgti kalvos šlaitu žemyn. Girdėjau, kaip jis laužo ir varto medžius, paskui vėl suriaumoja.

Įjungiau savo simpatinę lempą ir priėjęs prie Denos ją šiurkščiai papurčiau:

— Dena. Dena! Turi keltis!

Ji vos sujudėjo.

Pakėliau jos akies voką ir patikrinau vyzdį. Jis nebebuvo toks vangus ir reaguodamas į šviesą greitai susitraukė. Vadinasi, denerio derva pagaliau pasišalino iš Denos organizmo. Liko tik paprastas nuovargis, ir nieko daugiau. Dėl visa ko pakėliau abu vokus ir vėl prikišau lempą.

Taip, vyzdžiai reaguoja tinkamai — Denai viskas gerai. Tarsi norėdama tai patvirtinti, ji piktai susiraukė ir nusisuko nuo šviesos, sumurmėjusi kažką neaiškaus ir neabejotinai nederamo panelėms. Supratau ne visus žodžius, bet tokios sąvokos kaip „kekšininkas“ ir „atsiknisk“ buvo pavartotos ne kartą.

Paėmiau ją su visomis antklodėmis ant rankų, atsargiai nunešiau žemyn ir paguldžiau po pilkakmenių arka. Kamšant Deną antklode pasirodė, kad ji kiek prasibudino.

— Dena?

— Motetai? — sumurmėjo ji pro miegus, jos akys po vokais sujudėjo.

— Dena! Drakusas eina į Treboną! Aš privalau...

Nutilau taip ir nebaigęs sakinio. Iš dalies todėl, kad ji aiškiai vėl paniro į sapnų karalystę, bet ir todėl, kad nelabai žinojau, ką dabar daryti.

Bet kažką daryti privalėjau. Įprastomis aplinkybėmis drakusas vengtų miesto, bet negalėjau nė įsivaizduoti, kaip jis reaguos į derliaus šventės laužus dabar, apkvaitęs nuo dervos ir apimtas manijos. Jei jis ims siautėti mieste, tai bus tik mano kaltė. Privalau kažką daryti.

Puoliau ant pilkakmenio viršūnės, pagriebiau abu maišus ir nusileidau. Apverčiau savo kelioninį krepšį ir išbėriau viską ant žemės. Čiupau arbaleto strėles, susukau jas į suplėšytus marškinius ir sugrūdau atgal. Ten pat įmečiau ir geležinį žvyną. Brendo butelį įdėjau į klijuotinį maišą, kad nesudužtų, o patį maišą — į kelionkrepšį.

Burna išdžiūvo, tad greitai gurkštelėjau iš vandenmaišio, paskui užkimšau jį ir palikau Denai. Kai atsibus, ją siaubingai troškins.

Persimečiau kelioninį krepšį per petį ir tvirtai pritvirtinau prie nugaros. Paskui įjungiau simpatinę lempą, pasičiupau kirvuką ir leidausi bėgti.

Privalėjau nužudyti drakoną.

Bėgau per mišką kaip išprotėjęs. Pašėlusiai šokčiojanti simpatinės lempos šviesa nutvieksdavo kliūtis anksčiau, nei ant jų užlėkdavau. Nieko nuostabaus, kad leisdamasis kalvos šlaitu suklupau ir kūliavirsčia nusiritau žemyn. Atsistojęs be vargo suradau lempą, bet kirvuko net neieškojau: giliai širdyje žinojau, kad prieš drakusą iš jo nebus jokios naudos.

Dar du kartus parpuolęs, galų gale išbėgau į kelią, tuomet, tarsi trumpų nuotolių bėgikas, nulenkiau galvą ir pasileidau kiek kojos neša tolumoje šviečiančio miesto link. Žinojau, kad drakusas greitesnis už mane, tačiau tikėjausi, kad jį užlaikys medžiai arba jis išklys iš kelio. Jei pasieksiu miestą pirmas, galėsiu įspėti ir paruošti žmones...

Bet kai kelias išsuko iš miško, pamačiau, kad ugnys mieste paryškėjo ir padidėjo. Degė namai. Girdėjau beveik nenutrūkstamą drakuso maurojimą, jį kartais pertraukdavo klyksmai ir spiegimas.

Pasiekęs miestą nebebėgau, tik žengiau sparčiu žingsniu ir bandžiau atgauti kvapą. Paskui užsikoriau siena ant vieno iš nedaugelio dviaukščių pastatų stogo, kad galėčiau geriau matyti, kas čia vyksta.

Visa miesto aikštė buvo nusėta laužų. Kelių artimiausių namų ir parduotuvių sienos buvo pramuštos kaip supuvusios statinės; daugelis šių pastatų degė. Ugnis jau lyžčiojo keleto stogų malksnas. Jei ne vakarinis lietus, dabar liepsnotų ne vienas kitas namas, o visas miestas. Vis dėlto tai buvo tik laiko klausimas.

Drakuso nemačiau, bet išgirdau garsų traškesį, kurį jis kėlė vartydamasis po degančio namo nuolaužas. Pamačiau aukštai virš stogo kylant mėlynos liepsnos pliūpsnį, ir vėl nuaidėjo riaumojimas. Nuo to garso mane išpylė prakaitas. Kas žino, kas dabar vyksta nuo narkotikų apkvaitusiose drakuso smegenyse?

Visur zujo žmonės. Vieni tiesiog stovėjo sutrikę, kiti ištikti panikos bėgo į bažnyčią, tikėdamiesi, kad aukštas akmeninis pastatas arba virš jo kabantis geležinis, išsigelbėjimą nuo demonų žadantis ratas juos apsaugos. Bet bažnyčios durys buvo užrakintos, tad žmonėms teko ieškoti prieglobsčio kur nors kitur. Kai kurie pasibaisėję miestelėnai raudodami stebėjo įvykius pro savo namų langus, bet visgi stebėtinai daug žmonių išsaugojo šaltą protą: jie išsirikiavo į vorą, besidriekiančią nuo rotušės, kur ant stogo buvo įrengtas rezervuaras, iki artimiausio degančio pastato, ir perdavinėjo vienam kitam kibirus su vandeniu.

Ūmai supratau, ką turiu daryti. Jaučiausi lyg staiga įžengęs į sceną. Baimės ar abejonių neliko. Man rūpėjo tik viena — gerai atlikti savo vaidmenį.

Peršokau ant gretimo namo stogo, paskui perbėgau dar keletu kitų, galiausiai pasiekiau prie pat aikštės stovintį pastatą — jo viršus jau taip pat liepsnojo. Atplėšiau storą viename pakraštyje degančią malksną ir pasileidau miesto rotušės link.

Bet įveikęs vos porą stogų paslydau: per vėlai supratau, kad užšokau ant smuklės, kuri buvo dengta ne medinėmis skiedromis, o molinėmis, nuo lietaus slidžiomis čerpėmis. Net nebandžiau pristabdyti savo kritimo, tik tvirtai suspaudžiau rankoje degančią malksną. Nučiuožiau beveik iki pat stogo krašto ir tik tuomet, širdžiai pašėlusiai daužantis krūtinėje, sustojau.

Vos atgaudamas kvapą, nusispyriau batus, atsistojau ir, jausdamas pažįstamą įdiržusių kojų prisilietimą prie stogo, leidausi lėkti toliau. Pabėgėjimas, šuolis, pabėgėjimas, slydimas, vėl šuolis... Galų gale užsikabinau viena ranka už pakraigės lietvamzdžio ir įsisiūbavęs užsiropščiau ant plokščio akmeninio rotušės stogo.

Tebespausdamas rankoje degančią malksną, užlipau kopėčiomis ant rezervuaro ir be garso sušnibždėjau padėkas tiems, kas paliko jį atvirą.

Kol lėkiau stogais, malksna užgeso — liko tik plona rausvai rusenanti juosta palei jos kraštą. Atsargiai papūčiau, kad ugnis vėl įsidegtų, ir netrukus linksmai sušokčiojo liepsnos. Perlaužiau malksną pusiau ir vieną dalį numečiau ant plokščio stogo apačioje.

Pasisukęs apžvelgiau miestą, atkreipdamas dėmesį į didžiausius gaisrus. Šeši iš jų buvo ypač grėsmingi — liepsnų liežuviai kilo aukštai į naktinį dangų. Elksa dal mėgo sakyti, kad visos ugnys yra viena ugnis, ir visos jos pavaldžios simpatistui. Puiku, visos ugnys — viena ugnis. Vadinasi, tas pats galioja ir šiai degančios malksnos ugniai. Sumurmėjau sujungimą ir sutelkiau alarą. Paskui nykščio nagu skubiai išraižiau ant medžio runas: ule, doch ir pesin. Per tą akimirką malksna dūmydama suruseno ir nudegino man ranką.

Užsikabinau pėdomis už kopėčių skersinio, persisvėriau giliai į cisterną ir nugramzdinau skiedrą į vandenį. Pajutau, kaip ranką sugelia šaltis, bet paskui vanduo greitai įšilo. Nors malksna jau mirko, jos kraštelis teberuseno.

Kita ranka išsitraukiau kišeninį peilį ir prismeigiau juo skiedrą prie medinės cisternos sienelės, šitaip pritvirtindamas savąjį sigaldrį po vandeniu. Neabejoju — tai buvo greičiausiai ir atgrubnagiškiausiai kada nors pagamintas karščiaėdis.

Atsitiesęs apžvelgiau staiga į palaimingą tamsą nugrimzdusį miestą. Liepsnos priblėso ir daugelyje vietų virto blankiai žėruojančiomis anglimis. Aš neužgesinau gaisrų visiškai, tik prislopinau juos tiek, kad miestiečiai galėtų su vandens kibirais tramdyti ugnį patys.

Bet kol kas atlikta tik pusė darbo. Nušokau ant stogo ir pakėliau dar degančią kitą malksnos dalį. Paskui nučiuožiau lietvamzdžiu žemyn ir pasileidau tamsiomis gatvėmis per miesto aikštę prie teiluiečių bažnyčios.

Sustojau po dar rudeninės lapijos nenumetusiu didžiuliu ąžuolu priešais pagrindinį įėjimą. Priklaupęs atidariau kelioninį krepšį ir ištraukiau iš jo klijuotinį maišą su visa likusia derva. Išpyliau ant jo butelį brendo ir nuo malksnos uždegiau. Maišas greitai užsiliepsnojo ir ėmė skleisti aitrius saldžiakvapius dūmus.

Paskui sukandau buką skiedros galą dantimis, pašokęs įsikibau į žemai nulinkusią šaką ir ėmiau ropštis į medį. Tai buvo lengviau, nei lipti namo siena, tad greitai užkopiau tiek, kad galėčiau užšokti ant plačios akmeninės antro aukšto palangės. Tačiau prieš tai nusilaužiau ąžuolo šakelę ir įsidėjau į kišenę.

Nuslinkau palange ten, kur kabėjo prie akmeninės sienos priveržtas didžiulis geležinis ratas. Juo lipti buvo greičiau nei kopėčiomis, nors metaliniai stipinai mano dar šlapioms rankoms atrodė stulbinamai šalti.

Nuo rato užsirangiau ant plokščios aukščiausio miesto pastato stogo viršūnės. Gaisrų apačioje beveik nebuvo matyti, riksmai virto kūkčiojimu ir negarsiu skubotų pokalbių murmesiu. Paėmiau malksną ir pūčiau į ją, kol vėl įsidegė. Tuomet susikaupiau, sumurmėjau dar vieną sujungimą ir virš liepsnos palaikiau ąžuolo šakelę. Apžvelgiau miestą — anglių žėravimas buvo dar labiau priblėsęs.

Praėjo akimirka.

Staiga ąžuolas apačioje akinamai plykstelėjo. Vienu metu užsiliepsnojo visi lapai, ir medis sutviskėjo ryškiau nei tūkstantis deglų.

Viskas aplink nušvito, ir pamačiau, kaip per dvi gatves nuo bažnyčios drakusas kelia galvą. Jis sumaurojo, iškvėpė mėlynos liepsnos debesį ir puolė prie ugnies. Posūkyje driežas per staigiai pasisuko ir visa jėga trenkėsi į parduotuvės sieną, suniokodamas ją taip, lyg būtų popierinė.

Drakusas lėtu žingsniu artėjo prie medžio, vieną po kito pūsdamas liepsnos kamuolius. Ąžuolo lapai greitai sudegė ir virto tūkstančiu žarijų, tad šimtametis galiūnas dabar buvo panašus į didžiulį prigesintą sietyną.

Blyškiai raudonoje šviesoje drakusas tepriminė šešėlį. Dabar, kai nebebuvo ryškios liepsnos, padaras sutriko. Didžiulė į pleištą panaši galva lingavo į šalis. Panosėje nusikeikiau. Jis nepriartėjo tiek, kiek reikia...

Tuomet drakusas ėmė taip garsiai šnarpšti, kad išgirdau net būdamas virš jo per šimtą pėdų. Užuodęs saldų degančios dervos kvapą, jis ėmė sukioti galvą ir kaukšėti dantimis. Vėl įtraukęs šnervėmis oro, sumaurojo ir žengė prie denerio dar žingsnį. Galiausiai padaras užmiršo atsargumą: jis šoko ant rusenančio maišo su derva ir griebė jį didžiuliais plačiais nasrais.

Giliai įkvėpiau ir, norėdamas išsklaidyti apėmusį sąstingį, papurčiau galvą. Per trumpą laiką atlikęs du gana sudėtingus simpatinius sujungimus jaučiausi apdujęs.

Bet, kaip sakoma, yra du — bus ir trys. Padalijau savo protą į dvi dalis, paskui, kiek pasikamavęs, į tris. Čia galėjo padėti tik trigubas sujungimas.

Kol drakusas žiaumojo, bandydamas nuryti lipnią dervos masę, apgraibomis kelionkrepšyje suradau sunkų juodą žvyną, iš apsiausto kišenės išsiėmiau lodenkmenį ir, aiškiai ištaręs sujungimus bei sutelkęs alarą, pakėliau juos priešais save ir nešiau vieną prie kito, kol pajutau jų tarpusavio trauką.

Susikaupiau.

Ir paleidau lodenkmenį. Jis prilipo prie žvyno, o po mano kojomis, lyg po sprogimo, į šalis pabiro akmenys — didysis ratas atitrūko nuo bažnyčios sienos.

Tona kaltinės geležies nukrito. Koks nors pašalinis žiūrovas būtų pastebėjęs, kad ratas krito greičiau, nei įmanoma veikiant vien žemės traukai. Jis lėkė žemyn ne tiesiai, o kampu, lyg jį būtų traukę prie drakuso. Tarsi pats Teilu savo kerštinga ranka būtų jį sviedęs į padarą apačioje.

Tačiau to, kas čia iš tikrųjų įvyko, nematė niekas. Ir joks Dievas už tai neatsakingas. Tik aš. AŠTUONIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Išdidumas

Pažvelgęs žemyn pamačiau didžiulio geležinio rato prispaustą drakusą. Jis gulėjo priešais bažnyčią nejudėdamas, apgaubtas tamsos, ir nors padariau tai, kas buvo būtina, jutau, kaip sugelia gailestis dėl šio vargšo nužudyto padaro.

Mane užliejo nuovargis ir palengvėjimas. Nepaisant dūmų, rudeninis oras buvo gaivinantis ir saldus, po padais jutau akmeninio bažnyčios stogo vėsą. Didžiuodamasis savimi, įsidėjau žvyną ir lodenkmenį į kelioninį krepšį, giliai įkvėpiau ir nužvelgiau miestą, kurį išgelbėjau.

Paskui išgirdau džerškėjimą ir pajutau, kaip sujuda stogas. Pastato fasadas įdubo ir ėmė trupėti, o aš susverdėjau, lyg pasaulis būtų slydęs iš po kojų. Dairiausi ieškodamas saugios vietos, kur galėčiau nušokti, bet nieko panašaus arti nemačiau. Traukiausi atbulomis, ir tą akimirką stogas virto krentančių akmenų kruša.

Nevilties apimtas šokau ant apdegusių ąžuolo šakų. Vieną sugriebiau, bet ji nuo mano svorio lūžo. Nulėkiau žemyn, susitrenkiau galvą ir panirau į tamsą. AŠTUONIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Uosio dėk ir guobos dėk...

Prabudau lovoje. Kambaryje. Smuklėje. Suvokti visa kita prireikė laiko, nes jaučiausi taip, lyg kas būtų užtvojęs per galvą visa bažnyčia.

Buvau nupraustas ir labai kruopščiai sutvarstytas. Kažkas pasirūpino visomis mano žaizdomis, net mažiausiomis. Balta drobe buvo apibintuota galva, krūtinė, keliai ir viena pėda. Kažkas nuplovė ir aptvarstė netgi įbrėžimus ant rankų ir prieš tris dienas Ambrozo nusamdytų žudikų paliktą peilio žaizdą.

Didžiausias sužalojimas, regis, buvo ant galvos pūpsantis gumbas. Jis tvinkčiojo, o bent kiek pasikėlus apimdavo svaigulys. Kiekvienas judesys buvo tarsi kankinanti anatomijos pamokėlė. Nuleidau kojas per lovos kraštą ir susiraukiau: „Dešinės kojos vidurinio polonio giliųjų audinių trauma.“ Atsisėdau: „Apatinių šonkaulių kremzlės patempimas.“ Atsistojau: „Nedidelis patempimas sub... trans... prakeikimas, kaip jis ten vadinasi?“ Prieš akis iškilo Arvilas, rūsčiai žvelgiantis pro savo apskritus akinius.

Mano drabužiai buvo išskalbti ir suadyti. Vilkausi juos lėtai, įsiklausydamas į kiekvieną kūno siunčiamą signalą. Džiaugiausi, kad kambaryje nėra veidrodžio: atrodžiau turbūt kaip visiškas išgverėlis. Raištis ant galvos erzino, tačiau nutariau jo nenusiimti. Sprendžiant iš savijautos, tai buvo turbūt vienintelis dalykas, galintis apsaugoti galvą, kad nesubyrėtų į gabalus.

Nuėjau prie lango. Buvo apsiniaukę, pilkoje šviesoje miestas atrodė siaubingai — visur tik suodžiai ir pelenai. Parduotuvė kitoje gatvės pusėje priminė kareivio batu sugurintą žaislinį namelį. Aplink vaikštinėjo žmonės, apžiūrinėdami nuolaužas. Debesys buvo taip tirštai nukloję dangų, kad negalėjau suprasti, kiek dabar laiko.

Pajutau sujudinto oro dvelktelėjimą — atsivėrė mano kambario durys. Atsisukęs tarpduryje pamačiau moterį. Jauną, gražią, kuklią, žodžiu, vieną iš tų, kurios visad dirba tokiose mažose smuklėse ir kurias visas norisi vadinti Nelėmis. Jos nugyvena savo gyvenimą nuolatos krūpčiodamos, nes smuklininkai dažnai pasižymi ūmiu būdu ir aštriu liežuviu, be to, nesivaržo paleisti į darbą rankų. Pamačiusi mane mergina išsižiojo, akivaizdžiai nustebusi, kad pakilau iš lovos.

— Kas nors žuvo? — paklausiau.

Ji papurtė galvą.

— Liramo berniukui suknežinta ranka. Dar kai kurie apdegė ir panašiai... — Pajutau, kaip visas mano kūnas suglemba. — Jums nederėjo atsikelti, pone. Daktaras sakė, kad galite ir visai nepabusti. Jums reikia ilsėtis.

— O... mano pusseserė grįžo į miestą? — paklausiau. — Mergina, kuri buvo Mauteno ūkyje? Ji taip pat čia?

Moteris papurtė galvą.

— Tik jūs, pone.

— Kiek dabar laiko?

— Vakarienė dar ne visai paruošta, pone. Bet galiu ko nors atnešti, jei norite.

Mano kelioninis krepšys gulėjo prie lovos. Užsimečiau jį, keistai lengvą, tik su žvynu ir lodenkmeniu viduje, ant peties ir ėmiau dairytis batų, bet netrukus prisiminiau, jog praeitą naktį nusispyriau juos, kad ne taip slystu kojos bėgant stogais.

Išėjau iš kambario ir, merginai sekant iš paskos, nusileidau į bendrąją salę. Už baro stovėjo tas pats paniurėlis, kaip ir tuomet, kai radau čia Deną.

Priėjau prie jo.

— Mano pusseserė, — tariau. — Ji mieste?

Smuklininkas atsuko savo surūgusį veidą į tarpduryje už manęs pasirodžiusią merginą.

— Nele, dėl Dievo pragaro, ką tu sau galvoji leisdama jam keltis? Prisiekiu, neturi nė tiek proto, kiek Viešpats davė šuniui.

Vadinasi, jos vardas tikrai Nelė. Kitomis aplinkybėmis man tai būtų pasirodę juokinga.

Smuklininkas atsigręžė į mane ir išspaudė šypseną, kuri iš tiesų tebuvo nuolatinės paniurėlio minos atmaina.

— Jergutėliau, vaikine, ar tik nesusižalojai veido? Žiūrint į tave man pačiam skauda. — Jis sukikeno iš savo pokšto.

Pervėriau jį akimis.

— Aš klausiau apie savo pusseserę.

Smuklininkas papurtė galvą.

— Ji nebuvo grįžusi. Ir, turiu prisipažinti, nagų dėl to nesigraužiu.

— Atnešk man duonos, vaisių ir kokios nors paruoštos mėsos, — tariau. — Ir butelį vaisinio avenišiško vyno. Žemuoginio, jei turi.

Smuklininkas pasirėmė į barą ir kilstelėjo antakius. Jo rūsčią išraišką pakeitė globėjiška šypsenėlė.

— Taip labai neskubėk, sūnau. Jei jau pakilai, konsteblis norės su tavim šnektelti.

Sukandau dantis, kad neišsprūstų pirmi ant liežuvio galo užėję žodžiai, ir giliai įkvėpiau.

— Klausyk, pastarosios dvi dienos man buvo ypač sunkios, galvą skauda taip, kad tau net neužtektų smegenų įsivaizduoti, o mano draugas gali būti pakliuvęs į bėdą. — Pervėriau jį ramiu ir šaltu žvilgsniu. — Aš nenoriu pyktis. Tad maloniai prašau duoti tai, ko man reikia. — Išsitraukiau kapšelį. — Prašau.

Smuklininkas pažvelgė į mane, jo veidą iš lėto perkreipė pyktis.

— Tu matai, koks mandras gaidžiukas. Daugiau pagarbos, vaikine, kitaip pasodinęs pririšiu prie kėdės ir galėsi kukuot, kol neateis konsteblis.

Numečiau ant baro geležinį drabą, kitą stipriai sugniaužiau delne.

Smuklininkas dėbtelėjo į monetą.

— Kas čia?

Susikaupiau ir pajutau, kaip ranka perbėga šaltukas.

— Arbatpinigiai, — atsakiau, kai nuo drabo ėmė kilti plona dūmų sruogelė. — Už greitą ir mandagų aptarnavimą.

Lakas aplink monetą pajuodavo ir ėmė burbuliuoti. Visa tai matydamas smuklininkas prarado žadą, jo veide pasirodė siaubas.

— Dabar atnešk man tai, ko prašiau, — tariau žvelgdamas jam į akis. — Ir dar kailiamaišį vandens. Kitaip paversiu šią skylę pelenais ir dar sušoksiu ant tavo apanglėjusių kaulų.

Grįžau ant pilkakmenių kalvos viršūnės su pilnu kelioniniu krepšiu. Buvau basas, uždusęs, galva tvinkčiojo. Denos niekur nesimatė.

Greitai apieškojęs keterą, visą savo išmėtytą mantą aptikau ten, kur ir buvau palikęs. Radau ir abi antklodes. Gertuvė buvo beveik tuščia, bet visa kita nepaliesta. Dena galbūt nuėjo gamtiniais reikalais.

Laukiau. Laukiau gerokai ilgiau, nei buvo prasmės tai daryti, paskui ėmiau šaukti: pirma tyliai, paskui garsiau, nors nuo šauksmo dar labiau suskaudo galvą. Galiausiai atsisėdau. Mintyse buvo tik viena: Dena atsibudo viena, geliančiu kūnu, ištroškusi, nesusigaudydama, kur yra. Ką ji galėjo pamanyti?

Bandydamas sugalvoti, ką daryti toliau, šiek tiek užkandau. Pasvarsčiau, ar neatsidarius butelio vyno, bet nusprendžiau, kad tai netikusi mintis, — juk neabejotinai esu patyręs nestiprų smegenų sutrenkimą. Užgniaužiau kvailą nerimą, kad Dena galbūt klaidžioja miškuose kliedėdama, ir turiu eiti jos ieškoti. Pagalvojau, ar neuždegus laužo, kurio šviesą ji galbūt pamatytų ir grįžtų...

Bet ne. Žinojau, kad Dena tiesiog išėjo. Ji atsibudo, pamatė, kad manęs nėra, ir iškeliavo. Juk mums anąkart išžengus iš smuklės Trebone ji sakė: „Iš ten, kur esu nepageidaujama, aš išeinu. O visa kita galima gauti ir kelyje.“ Gal Dena pamanė, kad ją palikau?

Kad ir kaip buvo, širdimi jaučiau: ji šią vietą paliko seniai. Susikroviau visą mantą į kelioninį krepšį, paskui, tam atvejui, jei paaiškėtų, kad vis dėlto klystu, parašiau Denai raštelį ir jame paaiškinau, kas nutiko, ir prisižadėjau jos laukti Trebone vieną dieną. Angliuku užrašiau jos vardą ant pilkakmenio, paskui nubrėžiau rodyklę į apačią — ten, kur palikau visą atsineštą maistą, butelį vandens ir antklodę.

Ir nuėjau. Nuotaika buvo ne pati geriausia, o galvoje sukosi visai ne švelnios ar malonios mintys.

Kai grįžau į Treboną, miestą jau gaubė sutemos. Užsikoriau ant stogo atsargiau nei įprastai: keletą dienų, kol nepasitaisys galva, negalėsiu pasikliauti savo pusiausvyros pojūčiu.

Šiaip ar taip, užsiropšti ant smuklės stogo, kuriame susiradau savo batus, nebuvo didis žygdarbis. Blausioje vakaro šviesoje Trebonas atrodė niūriai. Priekinė bažnyčios dalis visiškai sugriuvo, o beveik trečdalis miesto buvo nuniokota gaisro. Kai kurie pastatai viso labo apdegė, bet iš kitų liko tik pelenų ir žarijų krūvos. Nepaisant visų mano pastangų, kai praradau sąmonę, gaisras, matyt, vėl nevaldomai įsisiautėjo.

Pažvelgęs į šiaurę pamačiau pilkakmenių kalvos viršūnę. Tikėjausi išvysti laužo šviesos mirgėjimą, tačiau, žinoma, veltui.

Paskui užkopiau ant plokščiojo rotušės stogo ir užlipau kopėčiomis ant cisternos. Ji buvo beveik tuščia. Dugne raibuliavo šiek tiek vandens, tačiau vos per pora pėdų — gerokai žemiau tos vietos, kur iš sienelės styrojo peilis, kuriuo išvakarėse prismeigiau apdegusią malksną. Tai paaiškino dabartinę miesto padėtį. Kai vandens lygis nukrito žemiau mano sigaldrio, ugnis vėl plykstelėjo. Vis dėlto man pavyko pristabdyti gaisrą. Jei ne tai, šio miesto galėjo visai nelikti.

Grįžęs į smuklę, radau į ją prigužėjusių išgerti bei paplepėti liūdnų suodinų miestelėnų. Mano bičiulio niūriojo smuklininko niekur nesimatė, bet būrelis prie baro susispietusių žmonių gyvai kažką aptarinėjo.

Meras ir konsteblis taip pat buvo čia. Vos mane pastebėję, jie puolė prie manęs ir nusitempė į atskirą kambarį pasikalbėti.

Buvau tylus ir paniuręs, o po pastarųjų dienų įvykių du pilvoti valdžiai atstovaujantys seniokai nė kiek nebaugino. Jie tai suprato ir dėl to nervinosi. Man gėlė galvą, tad neturėjau jokio ūpo ką nors aiškintis ir tvyrančioje nejaukioje tyloje jaučiausi visai jaukiai. Kalbėjo iš esmės tik senukai, ir savo klausimais jie papasakojo beveik viską, ką norėjau žinoti.

Miestui padaryta žala buvo palaimingai menka. Kadangi vyko derliaus šventė, nelaimė nė vieno neužklupo miegančio. Žmonių, kurie susitrenkė, nusvilo plaukus ar įkvėpė per daug dūmų, buvo apsčiai, bet, neskaitant kelių rimtų nudegimų ir vaikino, kuriam krentantis rąstas suknežino ranką, aš nukentėjau labiausiai.

Miestelėnai net neabejojo, kad drakusas buvo demonas. Didžiulis, juodas, ugnimi ir dūmais kvėpavęs demonas. Jeigu dvejojančių ir buvo, po to, kai pabaisą užmušė paties Teilu geležis, jų nebeliko.

Be to, visuotinai nuspręsta, kad ši pabaisa nuniokojo ir Mauteno ūkį. Išvada pagrįsta, nors visiškai neteisinga. Bandyti įtikinti juos kitaip būtų reiškę tuščiai gaišti laiką.

Mane rado gulintį be sąmonės ant demoną užmušusio geležinio rato. Vietinis šundaktaris kiek galėdamas mane sulopė ir, nenutuokdamas apie nepaprastą mano kaukolės tvirtumą, išreiškė didžiules abejones, ar aš kada nors pabusiu.

Pradžioj visi manė, kad tesu nelaimingas pašalietis arba kažkokiu būdu sugebėjau nuplėšti ratą nuo bažnyčios sienos. Tačiau mano stebuklingas atsigavimas ir žinia, kad pradeginau skylę ant baro, paskatino žmones atkreipti dėmesį į tai, ką vienas berniukas ir sena našlė kalbėjo jau visą dieną: kai senasis ąžuolas užsiplieskė kaip deglas, jie matė kažką stovint ant bažnyčios stogo. Tą žmogų iš apačios apšvietė ugnis, o rankas jis laikė pakeltas priešais save, tarsi meldžiantis...

Galiausiai meras ir konsteblis išsakė viską, ką galėjo, kad neleistų įsitvyroti tylai, ir nuščiuvę nerimastingai žvilgčiojo tai į mane, tai vienas į kitą.

Aš staiga suvokiau, kad priešais save jie mato ne skarmaluotą tuščiakišenį berniūkštį, o paslaptingą žaizdomis nusėtą žmogų, kuris nužudė demoną. Nebuvo priežasčių įtikinėti, kad buvo kitaip. Apskritai buvo pats metas išpešti iš viso šio reikalo kokios nors naudos sau. Jei jie mane laiko herojumi ar šventuoju, vadinasi, laikau savo rankose galingus įtakos svertus.

— Ką jūs padarėte su demono kūnu? — paklausiau ir pastebėjau, kad senukai iškart lengviau atsikvėpė. Iki šiol tebuvau iškošęs vos tuziną žodžių, mat į nedrąsiai užduodamus jų klausimus dažniausiai atsakydavau niūria tyla.

— Dėl to nesijaudinkite, pone, — atsakė konsteblis. — Mes žinojome, ką su juo daryti.

Mano skrandis susitraukė, ir jiems dar nepradėjus pasakoti supratau, kad drakuso palaikus sudegino ir užkasė. Tas padaras buvo mokslinis stebuklas, o jie paleido jį pelenais lyg šiukšlę. Pažinojau archyvarų gamtininkų, kurie būtų davę nukirsti ranką už galimybę patyrinėti tokį retą gyvūną. Giliai širdyje netgi tikėjausi, kad, suteikęs jiems tokią galimybę, vėl pelnysiu leidimą įeiti į Archyvus.

O žvynai ir kaulai... Šimtai svarų organinės geležies, dėl kurios alchemikai kibtų vieni kitiems į atlapus...

Meras entuziastingai linktelėjo ir uždainavo:

Duobei vietą tu išrink:

Du ir dešimt — atsimink.

Uosio dėk ir guobos dėk,

Ir šermukšnio negailėk.

Baigęs jis atsikrenkštė ir tarė:

— Nors čia, žinoma, prireikė didesnės duobės. Plušom visi paeiliui, kad greičiau iškastume. — Meras pakėlė ranką ir išdidžiai parodė šviežias pūsles ant delno.

Užsimerkiau ir pabandžiau užgniaužti norą apversti šį kambarį aukštyn kojom ir prakeikti senius aštuoniomis kalbomis. Štai kodėl miestas iki šiol atrodo taip apgailėtinai: miestelėnai visą tą laiką liejo devynis prakaitus, kad sunaikintų krūvos pinigų vertus drakuso palaikus.

Tačiau dabar nieko nebepadarysi. Abejojau, ar mano naujoji reputacija mane apsaugotų, jei būčiau sučiuptas atkasinėjant drakusą.

— Mergina, kuri išgyveno per Mauteno vestuves, — tariau. — Ar šiandien ją kas nors matė?

Meras klausiamai pažvelgė į konsteblį.

— Negirdėjau, kad kas būtų matęs. Manote, ji kaip nors susijusi su tuo pabaisa?

— Ką? — Klausimas buvo toks absurdiškas, kad iš pradžių jo net nesupratau. — Ne! Nebūkit juokingas. — Rūsčiai nužvelgiau juos. Mažiausia, ko man reikia, tai įpainioti į visa tai Deną. — Ji padėjo man atlikti darbą, — tariau uoliai stengdamasis nepasakyti per daug.

Meras piktai pervėrė konsteblį akimis ir pasisuko į mane.

— O jūsų... darbas čia jau baigtas? — paklausė jis atsargiai, tarsi bijodamas mane įžeisti. — Aš, žinoma, neketinu kišti nosies į jūsų reikalus... bet... — Jis nervingai apsilaižė lūpas. — Kodėl visa tai nutiko? Ar mes dabar saugūs?

— Tiek, kiek aš galiu jus apsaugoti, — atsakiau miglotai. Regis, mano žodžiai nuskambėjo herojiškai. Jei viskas, ką galiu čia pešti, yra reputacija, reikia pasistengti, kad ji būtų tinkama.

Paskui man kilo mintis.

— Norint visiškai užtikrinti jūsų saugumą man reikia vieno dalyko. — Palinkau kėdėje ir sunėriau piršus. — Aš turiu žinoti, ką Mautenas iškasė Pilkapyje.

Mačiau, kaip senukai žiūri vienas į kitą ir galvoja: „Iš kur jis apie tai sužinojo?“

Atsilošiau ir pasistengiau užgniaužti į karvelidę įlindusio katino šypseną.

— Jei žinosiu, ką Mautenas toje kalvoje rado, galėsiu imtis tam tikrų žygių, kad tokie dalykai nepasikartotų. Žinau, kad tai buvo paslaptis, bet kas nors mieste tikrai bent šį tą girdėjo ar matė. Paleiskit žinią ir tegul kiekvienas, nors ką apie tai žinantis, ateina pasikalbėti.

Atsistojau ramiai ir grakščiai, nors prireikė nemažai valios pastangų, kad visą kūną nudiegus skausmui nesusiraukčiau.

— Bet tegul jie paskuba. Rytoj vakare aš išvykstu. Turiu skubių reikalų pietuose.

Paskui teatrališkai mostelėjau apsiausto skvernu ir išdidžiai nužingsniavau prie durų. Esu aktorius iki kaulų smegenų, tad, kai vaidinimas baigtas, žinau, kaip išeiti iš scenos.

Kitą dieną praleidau skonėdamasis geru smuklės maistu ir snūduriuodamas minkštoje lovoje. Išsimaudžiau, pasirūpinau savo gausiomis žaizdomis ir mėgavausi užsitarnautu poilsiu. Keletas žmonių užsuko papasakoti tai, ką ir taip žinojau: Mautenas atkasė Pilkapio akmenis ir ten kažką rado. Ką būtent? Tiesiog „kažką“. Daugiau niekas nieko nežinojo.

Kai sėdėjau prie savo lovos juokais svarstydamas, ar nevertėtų tikrai parašyti dainos apie drakusą, išgirdau nedrąsų beldimą — tokį silpną, vos girdimą.

— Užeikit.

Durys prasivėrė — pirma truputį, paskui kiek plačiau. Gal trylikos metų susijaudinusi mergaitė apžvelgė mano kambarį, įsmuko vidun ir tyliai uždarė duris. Jos plaukai buvo pilkšvai rudi, garbanoti, veidas blyškus, su raudonais lopeliais ant skruostų. Jos akys buvo įkritusios, o paakiai pajuodę, tarsi mergaitė būtų daug verkusi, ilgai nemiegojusi arba ir viena, ir kita.

— Jūs norite žinoti, ką iškasė Mautenas? — Ji pažvelgė į mane, paskui nusuko akis.

— Kuo tu vardu? — švelniai paklausiau.

— Verijanija Greiflok, — atsakė ji klusniai ir, nepakeldama akių nuo grindų, paskubom tūptelėjo.

— Gražus vardas, — tariau. — Verijanas — tokia maža raudona gėlelė. — Norėdamas ją nuraminti, nusišypsojau. — Esi tokią mačiusi?

Ji papurtė galvą, o žvilgsnis taip ir liko įsmeigtas į grindis.

— Spėju, niekas į tave nesikreipia Verijanija. Tave vadina Nina?

Mergaitė pakėlė akis. Iškamuotame jos veide pasirodė blanki šypsena.

— Taip mane vadina močiutė.

— Sėskis, Nina. — Linktelėjau į lovos pusę, mat daugiau kur prisėsti kambaryje ir nebuvo.

Nervingai pašydama skverną, Nina atsisėdo.

— Aš mačiau tai. Tą daiktą, kurį jie rado Pilkapyje. — Ji žvilgtelėjo į mane, paskui vėl nuleido akis į rankas. — Džimis, Mauteno jaunėlis, parodė.

Mano širdis ėmė plakti greičiau.

— Ir kas tai buvo?

— Didelis išpuoštas puodas, — atsakė ji tyliai. — Maždaug tokio aukščio. — Nina pakėlė delną maždaug tris pėdas nuo žemės. Jos ranka drebėjo. — Ant jo buvo visokių užrašų ir paveiksliukų. Tikrai labai puošnus. Net nebuvau mačiusi tokių spalvų. Kai kurie dažai spindėjo kaip sidabras ir auksas.

— O kas buvo vaizduojama paveiksliukuose? — paklausiau kaip galėdamas ramiau.

— Žmonės, — atsakė Nina. — Daugiausia žmonės. Moteris, laikanti sulaužytą kardą, vyras prie nudžiūvusio medžio, kitas vyras, kuriam šuo kanda į koją...

— Ar buvo ten nupieštas vyras baltais plaukais ir juodomis akimis?

Mergaitė išpūtusi akis į mane pažvelgė ir linktelėjo.

— Man taip baisu. — Ji sudrebėjo.

Čandrianai. Tai buvo vaza, išpiešta čandrianais ir jų simboliais.

— Dar ką nors atsimeni apie tuos paveiksliukus? — paklausiau. — Neskubėk, gerai pagalvok.

Nina susimąstė.

— Vienas žmogus visai neturėjo veido: tik gaubtas, o po juo — nieko. Prie jo kojų gulėjo veidrodis, o virš galvos buvo visokie mėnuliai. Na, žinote: pilnatis, priešpilnis, delčia. — Ji vėl nuleido akis susimąsčiusi. — Ir dar buvo moteris... — Mergaitė išraudo. — Be kai kurių drabužių.

— Dar ką nors atsimeni? — paklausiau. Ji papurtė galvą. — Na, o užrašai?

— Užrašyta buvo ne mūsiškai. Nieko negalėjau suprasti.

— Kaip manai, gal sugebėtum ką nors iš tų rašmenų man nupiešti?

Ji vėl pakratė galvą.

— Aš tą puodą regėjau tik akimirką, — tarė Nina. — Mudu su Džimiu žinojom — jei jo tėtušis mus užklups, abiem išpers kailį. — Jos akys staiga prisikaupė ašarų. — Ar dėl to, kad mačiau tą daiktą, demonai ateis ir manęs?

Raminamai papurčiau galvą, bet ji vis tiek pratrūko verkti.

— Po to, kas nutiko pas Mauteną, man pasidarė taip baisu, — sukūkčiojo Nina. — O dar tie sapnai... Žinau, jie ateis ir manęs.

Atsisėdau šalia mergaitės ant lovos ir kažką raminamai murmėdamas apkabinau. Pamažu jos raudojimas aprimo.

— Niekas tavęs neateis.

Ji pakėlė į mane žvilgsnį. Nina nebeverkė, tačiau jos akyse mačiau tiesą — ji vis dar siaubingai bijo. Jokie paguodos žodžiai nebūtų jos įtikinę, kad nerimauti nėra ko.

Atsistojau ir nuėjau prie savo apsiausto.

— Aš tau šį tą duosiu, — tariau rausdamasis vienoje iš kišenių. Išėmiau Žvejykloje gaminamos simpatinės lempos detalę — šviesaus metalo skridinį su vienoje pusėje išraižyta sudėtinga sigaldrija.

Padaviau jį mergaitei.

— Gavau šį amuletą Velorane. O tai labai toli, už Štormvalo kalnų. Geresnio nuo demonų apsaugančio amuleto ir nerasi. — Paėmiau Ninos ranką ir įspaudžiau skridinėlį į delną.

Nina pažiūrėjo į jį, paskui į mane.

— O jums jo nereikia?

Papurčiau galvą.

— Aš turiu kitų būdų apsisaugoti.

Ji sugniaužė skridinį, jos skruostais vėl nusirito ašaros.

— O, ačiū jums. Visad jį turėsiu prie savęs. — Nina taip stipriai spaudė metalo gabalėlį, kad net pabalo krumpliai.

Mergaitė jį pames. Negreit, gal po metų, dvejų ar dešimties. Tokia jau žmogaus prigimtis, ir kai tai nutiks, jai bus blogiau nei dabar.

— Tai nebūtina, — greitai atsakiau. — Jis veikia štai šitaip. — Paėmiau Ninos delną, kuriame ji gniaužė skridinį, ir uždengiau jį savuoju. — Užsimerk.

Nina užmerkė akis ir aš lėtai padeklamavau pirmas dešimt eilučių iš Ve Valora Sartane. Tiesą sakant, nelabai tinkamas kūrinys, bet nieko geresnio tą akimirką nesugalvojau. Temikų kalba skamba įspūdingai, ypač jei turi stiprų dramatinį baritoną, kaip aš.

Man baigus mergaitė atsimerkė. Šį kartą jos akys buvo pilnos ne ašarų, o nuostabos.

— Dabar amuletas pritaikytas tau, — tariau. — Kad ir kur būtų, jis vis tiek tave saugos. Net jei jį sulaužysi ar sulydysi, kerai vis tiek laikysis.

Nina apsivijo mane rankomis ir pabučiavo į skruostą, paskui, visa išraudusi, staiga atsistojo. Veide, kuris nebeatrodė nei blyškus, nei iškamuotas, degė akys. Dabar pastebėjau ir tai, ko nemačiau anksčiau — mergaitė buvo graži.

Netrukus Nina išėjo, o aš atsisėdau ant lovos ir susimąsčiau.

Pastarąjį mėnesį iš pragariško gaisro išgelbėjau merginą, iššaukęs ugnį ir žaibą atsikračiau samdomų žudikų, ir netgi nužudžiau padarą, kurį, priklausomai nuo požiūrio, galima laikyti drakonu arba demonu.

Bet čia, šiame kambaryje, aš pirmą kartą iš tikrųjų pasijutau herojumi. Jei ieškote priežasčių, kodėl aš galiausiai tapau tuo, kas esu, jei ieškote pačių ištakų, jos slypi būtent čia. AŠTUONIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Sugrįžimas

Tą patį vakarą susirinkau savo mantą ir nulipau į salę. Miestelėnai nenuleido nuo manęs akių ir susijaudinę kažką tarpusavyje murmėjosi. Eidamas prie baro nugirdau keletą sakinių ir suvokiau, kad vakar apibintuotą mane matę žmonės buvo įsitikinę, jog po tvarsčiais — siaubingos žaizdos. O šiandien pasirodžiau be vyturų, ir vietoj baisių sužalojimų tebuvo kelios nežymios mėlynės. Dar vienas stebuklas. Šiaip ne taip užgniaužiau šypseną.

Niūrusis smuklininkas pasakė, kad neketina iš manęs imti nė grašio, — ir taip visas miestas man skolingas. Bet aš laikiausi savo. Ne, ne, jokiu būdu. Jis nenori apie tai nė girdėti. Jei tik galėtų dar kaip nors išreikšti man savo padėką...

Nutaisiau mąslią miną. Kad jau apie tai prašneko, gal jis kur nors rastų dar vieną butelį to puikaus žemuoginio vyno...

Patraukiau į Evsdauno dokus ir gavau vietą žemyn upe keliaujančioje baržoje. Paskui, laukdamas, kol išplauksim, paklausinėjau dokininkų, ar jie per pastarąsias porą dienų nepastebėjo čia jaunos merginos. Tamsiaplaukė, graži...

Pastebėjo. Ji buvo čia vakar popietę ir išplaukė į žemupio pusę. Sužinojęs, kad Dena saugi ir, regis, sveika, pajutau palengvėjimą. Bet, kalbant apie visa kita, nežinojau, ką ir manyti. Kodėl ji neatėjo į Treboną? Negi ji mano, kad ją palikau? Ar ji prisimena, ką kalbėjome tą naktį gulėdami ant pilkakmenio?

Įplaukėme į Imrės dokus likus kelioms valandoms iki aušros, ir aš nuėjau tiesiai pas Devi. Po atkaklių derybų atidaviau jai lodenkmenį ir vieną talentą, ir šitaip padengiau trumpalaikę dvidešimties talentų paskolą. Dar liko ankstesnis įsiskolinimas, tačiau, nors mano kapšelis vėl buvo beveik tuščias, po visko, ką man teko patirti, keturių talentų suma nebeatrodė tokia grėsmingai didelė.

Grįžti į ankstesnes gyvenimo vėžes prireikė laiko. Buvau išvykęs vos keturias dienas, bet turėjau atsiprašyti ir pasiaiškinti įvairiausiems žmonėms. Praleidau susitikimą su grafu Trepe, dvi pamokas pas Manetą ir pietus su Fela. Ankeriui teko du vakarus verstis be muzikanto. Net Auri švelniai papriekaištavo, kad neatėjau jos aplankyti.

Praleidau Kilvino, Elksa dal ir Arvilo paskaitas. Visi priėmė mano atsiprašymus su maloningu nepasitenkinimu. Žinojau — kai bus skiriamas mokestis už mokslą kitą trimestrą, netikėtas ir iš esmės nepaaiškinamas dingimas atsilieps mano kišenei.

Bet svarbiausia — Vilas ir Simas. Juos pasiekė gandai, kad skersgatvyje buvo užpultas kažkoks studentas. Kadangi Ambrozo mina pastarosiomis dienomis spindėjo dar didesniu pasitenkinimu savimi nei paprastai, jie nusprendė, kad aš pabėgau iš miesto arba, jei nutiko blogiausia, guliu Omečio dugne su akmeniu po kaklu.

Vilas su Simu buvo vieninteliai, kuriems paaiškinau, kas iš tikrųjų nutiko. Nors ir neatskleidžiau tiesos, kodėl domiuosi čandrianais, papasakojau jiems visą istoriją ir parodžiau žvyną. Bičiuliai kaip reikiant apstulbo, tačiau čia pat tiesiai šviesiai pasakė, kad kitą kartą verčiau palikčiau jiems raštelį, kitaip man pašėlusiai atsirūgs.

Ir dar aš ieškojau tos, kuriai pasiaiškinti norėjau labiau nei kam kitam, — Denos. Bet ir vėl nesėkmingai. AŠTUONIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Netikėta audra

Galiausiai sutikau Deną, kaip visada, visiškai atsitiktinai.

Įvairiausių minčių knibždančia galva skubėjau gatve ir pasukęs už kampo staiga sustojau, kad nesusidurčiau su ja kaktomuša.

Akimirką stovėjome vienas prieš kitą apstulbę ir praradę žadą. Nors visas šias dienas ieškojau Denos veido kiekviename šešėlyje ir kiekviename karietos lange, išvydęs ją pasijutau pritrenktas. Aš prisiminiau jos akių formą, bet ne jų skvarbą ir galią. Jų tamsumą, bet ne gelmę. Denos artuma užgniaužė man kvapą, tarsi būčiau staiga atsidūręs giliai po vandeniu.

Ilgas valandas praleidau galvodamas, koks turėtų būti šis mūsų susitikimas. Mintyse suvaidinau šią sceną tūkstančius kartų. Bijojau, kad Dena bus santūri, tyli arba įskaudinta, atstums mane už tai, kad palikau ją vieną vidury miškų. Nerimavau, kad ji gali apsiverkti, iškeikti mane arba tiesiog apsisukti ir nueiti.

Tuo tarpu Dena džiaugsmingai nusišypsojo.

— Kvoutai! — Ji paėmė mano ranką ir suspaudė ją tarp delnų. — Aš taip tavęs pasiilgau. Kur tu buvai?

Nuo palengvėjimo net pajutau silpnumą.

— Na, žinai... Tai šen, tai ten. — Nerūpestingai mostelėjau ranka.

— Anądien palikai mane ant seklumos, — tarė ji žiūrėdama pusiau pašaipiomis, pusiau rimtomis akimis. — Vis laukiau ir laukiau, bet potvynis taip ir neprasidėjo.

Jau ketinau jai viską paaiškinti, bet Dena mostelėjo į šalia jos stovintį, iki šiol mano nepastebėtą vyrą.

— Atleiskite už mano prastas manieras. Kvoutai, čia Lentarenas. Lentarenai, čia Kvoutas.

Vaikinas buvo aukštas, liesas ir raumeningas. Gerai apsirengęs ir kilęs iš geros šeimos. Jo dantys buvo tiesūs ir balti, o smakras toks, kad didžiuotųsi ir akmentašys. Jis atrodė kaip iš pasakų knygos nužengęs Narsusis Princas. Ir tiesiog dvokė pinigais.

Lentarenas man nevaržomai draugiškai nusišypsojo.

— Malonu susipažinti, Kvoutai, — tarė jis grakščiai linkteldamas.

Visai nevalingai taip pat jam nusilenkiau ir apdovanojau žaviausia šypsena.

— Jūsų paslaugoms, Lentarenai.

Paskui vėl atsisukau į Deną.

— Privalai su manim papietauti artimiausiomis dienomis, — tariau linksmai, klausiamai kilstelėdamas antakį: „Ar čia ir yra ponas Uosis?“ — Turiu tau paruošęs keletą įdomių istorijų.

— Žinoma! — Dena atsakydama nežymiai papurtė galvą: „Ne.“ — Tu dingai nepabaigęs ir ankstesniosios. Siaubingai nusiminiau, kad negirdėjau pabaigos. Tiesiog krausčiausi iš proto.

— O, ten nieko ypatinga — tas pats, ką girdėjai jau šimtus kartų, — atsakiau. — Narsusis Princas nužudė drakoną, bet prarado lobius ir merginą.

— Ak, kokia tragedija. — Dena nuleido akis. — Ne tokios pabaigos tikėjausi, bet, kita vertus, bijojau, kad viskas gali būti ir blogiau.

— Jei istorija čia ir baigtųsi, tikrai būtų tragedija, — sutikau. — Bet viskas priklauso nuo požiūrio. Štai aš norėčiau galvoti, kad mūsų laukia kvapą gniaužiantis šios istorijos tęsinys.

Gatve dardėjo karieta, ir traukdamasis jai iš kelio Lentarenas atsitiktinai palietė Deną. Ji nesąmoningai įsikibo jam į ranką.

— Paprastai aš nesidomiu istorijomis su tęsiniais, — tarė Dena, o jos išraiška tapo rimta ir neįskaitoma. Paskui ji gūžtelėjo pečiais ir kreivokai šyptelėjo. — Bet jau yra tekę nusižengti šiai taisyklei. Galbūt įtikinsi mane tai padaryti dar kartą.

Mostelėjau į man ant peties kabantį liutnios dėklą.

— Tebegroju pas Ankerį, beveik kiekvieną vakarą, gali užsukti...

— Užsuksiu. — Dena atsiduso ir pažvelgė į Lentareną. — Mes jau vėluojame, ar ne?

Jis prisimerkęs pažvelgė į saulę ir linktelėjo.

— Taip. Bet jei paskubėsim, dar juos prisivysime.

Dena vėl pasisuko į mane.

— Atleisk, vykstame pajodinėti.

— Net ir baisiausiam sapne neleisčiau sau jūsų užgaišinti, — tariau maloniai pasitraukdamas jiems iš kelio.

Su Lentarenu mandagiai vienas kitam linktelėjome.

Jiems praeinant pro šalį, Dena pažvelgė į mane ir tarė:

— Greitai tave susirasiu.

— Eik. — Linktelėjau ton pusėn, kur jie traukė. — Neleisk man tavęs užlaikyti.

Žiūrėjau, kaip jie nužingsniuoja grindiniu klotomis Imrės gatvėmis. Kartu.

Vilas su Simu manęs jau laukė. Aikštėje priešais „Eolianą“ jie buvo užėmę suoliuką, nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas į fontaną, purškiantį vandenį ant nimfas ir jas persekiojančius satyrus vaizduojančių skulptūrų.

Padėjau dėklą prie suoliuko ir išsiblaškęs atvožiau dangtį, mat pamaniau, kad mano liutniai galbūt norisi pakaitinti stygas saulutėje. Jei nesate muzikantai, kažin, ar tai suprasite.

Kai prisėdau, Vilas padavė man obuolį. Aikštėje dūkstančio vėjo klestenami fontano purslai plazdėjo lyg plonytė užuolaida. Ant grindinio akmenų ratu šoko keli raudoni klevo lapai. Stebėjau, kaip jie liuokčioja ir sukasi, braižydami ore keistas, sudėtingas schemas.

— Spėju, pagaliau sutikai Deną? — po kurio laiko paklausė Vilemas.

Neatitraukdamas akių nuo lapų linktelėjau. Neturėjau ūpo pasakoti apie susitikimą.

— Taip pamaniau, nes tu itin tylus, — tarė jis.

— Nekaip sekėsi? — atsargiai paklausė Simas.

— Viskas pasisuko ne taip, kaip tikėjausi, — atsakiau.

Bičiuliai supratingai palinksėjo ir vėl kurį laiką tylėjom.

— Nuolat galvoju apie tai, ką mums pasakojai, — prabilo Vilas. — Apie tai, ką sužinojai iš savo Denos. Jos istorijoje yra spraga.

Mudu su Simu smalsiai į jį sužiurome.

— Dena tau sakė, kad dingo jos globėjas, — tarė Vilemas. — Ir ji ėjo su tavim jo ieškoti. Bet paskui paaiškėjo, kad ji žino, jog tas ponas išsigelbėjo, nes jie... — Vilas padarė reikšmingą pauzę, — ...susitiko jai einant atgal į degantį ūkį. Kažkaip čia galai nesusiriša. Kam Denai ieškoti savo globėjo, jeigu ji žino, kad jis gyvas ir sveikas?

Apie tai nebuvau pagalvojęs. Nieko man nespėjus atsakyti, Simonas papurtė galvą.

— Tiesiog Dena sugalvojo dingstį pabūti su Kvoutu, — pasakė jis taip, tarsi tai būtų aišku kaip dieną.

Vilemas kiek suraukė antakius.

Simas žvelgė čia į mane, čia į Vilą, nustebęs, kad turi paaiškinti savo mintį išsamiau.

— Juk akivaizdu, kritai jai į širdį, — tarė jis ir ėmė lenkti pirštus. — Dena susiranda tave pas Ankerį. Ji ateina tavęs į „Eolianą“ tą vakarą, kai mes ten skalaujam gerkles. Ji išsigalvoja dingstį paklaidžioti su tavim kelias dienas po pasaulio pakraštį...

— Simai, — nutraukiau suirzęs, — jei Dena manimi domėtųsi, rasčiau ją dažniau nei kartą per mėnesį.

— Tai loginė klaida, — karštai atkirto Simas. — Klaidingas priežastingumas. Tavo teiginys įrodo tik tai, kad arba tu prastai jos ieškai, arba ją sunku rasti. O ne tai, kad ji tavimi nesidomi.

— Tiesą sakant, — stojo Simono pusėn Vilemas, — jei Dena tave suranda dažniau, nei tu ją, turbūt ji skiria daugybę laiko tavo paieškoms. Juk tave surasti taip pat nelengva. Tai rodo, kad ji tavimi domisi.

Pagalvojau apie Denos paliktą raštelį ir akimirką mėgavausi mintimi, kad Simas gali būti teisus. O prisiminus, kaip mudu gulėjome ant pilkakmenio, krūtinėje įsižiebė vilties kibirkštėlė.

Bet paskui prisiminiau, kad Dena tą naktį klejojo. Ir prisiminiau jos delną ant Lentareno rankos. Pagalvojau apie tą aukštą, išvaizdų, turtingą jos palydovą ir visus kitus nesuskaičiuojamus vyrus, kurie gali jai pasiūlyti šį tą vertingesnio, nei gražus balsas ir vyriškas ryžtas.

— Pats žinai, kad aš teisus! — Simonas nusibraukė nuo akių plaukus ir berniokiškai nusijuokė. — Negali to nuneigti! Ji akivaizdžiai dėl tavęs kvaištelėjo, o kadangi tu trenktas iš prigimties, puikiai vienas kitam tinkate.

Atsidusau.

— Simai, aš laimingas, kad galiu laikyti ją savo drauge. Dena nuostabus žmogus, ir man patinka su ja leisti laiką. Štai ir viskas.

Stengiausi į savo balsą įlieti tiek linksmo nerūpestingumo, kad Simas manimi patikėtų ir bent kurį laiką nebekalbėtų šia tema.

Simonas žiūrėjo į mane, paskui truktelėjo pečiais.

— Jei jau taip, — tarė jis mosteldamas rankoje laikomu viščiuko gabalu, — Fela apie tave nuolat kalba. Mano, kad tu velniškai šaunus vaikinas. Be to, dar visa ta gyvybės išgelbėjimo istorija... Neabejoju, turi čia neblogų šansų.

Stebėdamas, kaip vėjas taršo fontano purslus, gūžtelėjau pečiais.

— Žinai, ką mes turėtume... — Simas nutilo nebaigęs minties ir sužiuro kažkur man už nugaros. Jo veidas staiga pasidarė be jokios išraiškos.

Atsigręžiau pažiūrėti, į ką jis taip spokso, ir pamačiau, kad mano liutnios dėklas tuščias. Instrumento jame nebebuvo. Kaip išprotėjęs dairiausi aplink, pasiruošęs šokti ant kojų ir pulti jo ieškoti. Bet nebuvo reikalo... Už kelių pėdų stovėjo Ambrozas ir keli jo draugužiai. Rankoje jis atsainiai laikė mano liutnią.

— Teilu gailestingas, — man už nugaros tyliai sumurmėjo Simonas, paskui, jau normaliu balsu, tarė: — Atiduok, Ambrozai.

— Tylėk, e’lire, — atkirto Ambrozas. — Tai ne tavo reikalas.

Atsistojau ir įsmeigiau akis tiesiai į jį ir į savo liutnią. Anksčiau maniau, kad Ambrozas už mane aukštesnis, bet dabar pamačiau, kad mes beveik vienodo ūgio. Jis, regis, dėl to taip pat kiek nustebo.

— Atiduok, — tariau ištiesdamas ranką. Keista, bet ji nedrebėjo. Užtat visas tirtėjau viduje: ir iš baimės, ir iš pykčio.

Manyje vienu metu prakalbo du balsai. Viena mano dalis rėkė: „Prašau, nieko jai nedaryk. Nesudaužyk. Nenoriu to patirti dar kartą. Nelaikyk jos šitaip už kaklelio.“ Tuo tarpu kita pusė skandavo taip, tarsi spjaudytųsi krauju: „Nekenčiu tavęs, nekenčiu tavęs, nekenčiu tavęs...“

Žengiau žingsnį į priekį.

— Atiduok.

Mano balsas nuskambėjo keistai netgi man pačiam: jis buvo beaistris ir lygus. Lygus kaip mano ištiestas delnas. Vidinis drebulys liovėsi.

Ambrozas sustingo: kažkas mano balse sukėlė jam nerimą. Jaučiau, kad jis sutrikęs ir įsitempęs, — elgiausi ne taip, kaip jis tikėjosi. Už mano nugaros Vilemas su Simonu sulaikė kvapą. Ambrozo draugužiai nutilo ir staiga pasidarė nebe tokie pasitikintys savimi.

Ambrozas nusišypsojo ir kilstelėjo antakius.

— Bet aš parašiau tau dainą, ir man reikia akompanimento.

Jis negrabiai suėmė abiem rankom liutnią ir džerkštelėjo pirštais per stygas, nė negalvodamas apie ritmą ar melodiją. Keli praeiviai stabtelėjo pažiūrėti, kas čia vyksta, o Ambrozas uždainavo:

Gyveno kartą Kvoutas toks. Prie pokštų

Jis pirmas buvo liežuviu mitriu.

Magistrai laikė driskių proto bokštu

Ir lepino dažnai jį botagu.

Aplink susirinko būrelis žmonių, jie šypsojosi ir juokėsi iš šio mažo vaidinimo. Padrąsintas Ambrozas žemai nusilenkė.

— O dabar visi kartu! — sušuko jis, pakeldamas rankas lyg orkestro dirigentas ir mojuodamas liutnia tarsi batuta.

Žengiau dar žingsnį į priekį.

— Atiduok, arba aš tave užmušiu.

Tą akimirką kalbėjau visiškai rimtai.

Visi staiga nutilo. Matydamas, kad iš manęs nesulauks to, ko tikisi, Ambrozas atsistojo abejinga povyza.

— Kai kurie žmonės neturi humoro jausmo, — tarė jis atsidusdamas. — Gaudyk.

Jis metė man liutnią, — tačiau jos sukurtos ne tam, kad jas svaidytų: instrumentas skriedamas negrabiai apsisuko, ir aš sugriebiau rankomis tik orą. Ar tai buvo Ambrozo nevikrumas, ar žiaurumas — nesvarbu. Liutnios korpusas trenkėsi į grindinio akmenis ir pasigirdo lūžtančio medžio pokštelėjimas.

Šis garsas man priminė siaubingą trekštelėjimą, nuaidėjusį tuomet, kai suodiname Tarbeano skersgatvyje po mano kūnu lūžo tėvo liutnia. Pasilenkiau pakelti instrumentą, o jis sudejavo kaip sužeistas žvėris. Ambrozas grįžtelėjo mano pusėn, ir pastebėjau jo akyse žybsint linksmas kibirkštėles.

Išsižiojau staugti, rėkti, prakeikti jį. Bet vietoj to iš gerklės išsiveržė kažkas kita — žodis, kurio nežinojau ir kuris negalėjo išplaukti iš atminties.

Viskas, ką girdėjau paskui, buvo vėjo staugsmas. Jis užriaumojo kiemelyje kaip netikėta audra. Netoliese stovinti karieta apvirto ant šono ir nučiuožė grindiniu, o panikos ištikti jos arkliai stojosi piestu. Iš kažkieno rankų išplėštas natų sąsiuvinis pralėkė pro šalį lyg žaibas. Vėjo gūsis mane stumtelėjo į priekį. Nuo jo svyrinėjo visi.

Visi, išskyrus Ambrozą — jis gulėjo priplotas prie žemės lyg būtų parmuštas paties Dievo rankos.

Paskui viskas nurimo. Popieriai krito sukdamiesi kaip rudeniniai lapai. Žmonės apstulbę dairėsi aplink, visų plaukai buvo suvelti, o drabužiai išdraikyti. Vėjas liovėsi taip staiga, kad keli pasvirę atsilaikyti bandę praeiviai vos neparpuolė.

Man skaudėjo gerklę. Mano liutnia buvo sulaužyta.

Ambrozas svirduliuodamas atsikėlė. Vieną ranką jis laikė nepatogiai prispaudęs prie šono, jo viršugalvis kraujavo. Beprotiškos baimės ir sumaišties kupinas žvilgsnis, kuriuo jis į mane pažiūrėjo, buvo man kad ir trumpas, bet saldus malonumas. Pagalvojau — ar nevertėtų riktelti jam dar kartą: įdomu, kas nutiktų? Ar vėjas vėl pakiltų? O gal Ambrozą prarytų žemė?

Išgirdau panišką arklio prunkštimą. Iš „Eoliano“ ir kitų namų į aikštę pasipylė žmonės. Muzikantai paklaikę dairėsi į šalis, ir visi kalbėjo vienas per kitą.

— ...čia buvo?

— ...natos išsilakstė. Padėkit surinkti, kol jie...

— ...tai padarė. Štai tas, raudonais...

— ...demonas. Vėjo demonas ir...

Bežadis ir sumišęs, taip pat dairiausi po kiemą, kol Vilemas su Simonu paskubom manęs nenusivedė.

— Nežinojom, kur jį vesti, — tarė Simonas Kilvinui.

— Dar kartą viską papasakokit, — ramiai pasakė magistras. — Bet šį kartą tegul kalba tik vienas. — Jis parodė į Vilemą. — Ir pasistenk surikiuoti žodžius tvarkinga seka.

Sėdėjome Kilvino kabinete. Durys buvo uždarytos, užuolaidos užtrauktos. Vilemas ėmė pasakoti, kas nutiko, bet įsibėgėjęs nejučia perėjo į siaru kalbą. Kilvinas linksėjo, jo veidas buvo mąslus. Simonas klausėsi įdėmiai, retkarčiais įterpdamas vieną kitą žodį.

Sėdėjau ant taburetės. Sumaišties apimtoje galvoje sūkuriavo iki galo nesuformuluoti klausimai. Skaudėjo gerklę. Kūnas buvo pavargęs ir pilnas išsivadėjusio adrenalino. Kažkur, pačioje krūtinės gelmėj, dalelė manęs degė pykčiu, lyg raudonos ir karštos žaizdro anglys pūstelėjus dumplėms. Tačiau išoriškai jaučiausi sukaustytas stingulio, tarsi kas nors būtų mane užliejęs dešimties colių vaško sluoksniu. Neliko jokio Kvouto, tik sumaištis, pyktis ir viską gaubiantis sąstingis. Buvau lyg audros blaškomas žvirblis, nepajėgiantis nei susirasti tvirtos šakelės įsikibti, nei suvaldyti vartymusi kūliais virtusio skrydžio.

Vilemas jau artėjo prie pabaigos, kai į kabinetą nepabeldęs ir iš anksto nepranešęs įsiveržė Elodinas. Vilas nutilo. Žvilgtelėjau į Įvardijimo magistrą, paskui vėl įsmeigiau akis į rankose laikomą sulaužytą liutnią. Bandydamas ją apversti, aštriu kraštu įsipjoviau pirštą ir abejingai žiūrėjau, kaip ištrykšta ir ant grindų laša kraujas.

Nesivargindamas kalbėti su kitais, Elodinas priėjo tiesiai prie manęs ir atsistojo priešais.

— Kvoutai?

— Jam kažkas negerai, magistre, — tarė Simonas spigiu iš susirūpinimo balsu. — Jis kažkoks apdujęs. Neišpeši nė žodžio.

Girdėjau šiuos žodžius ir netgi žinojau kiekvieno iš jų reikšmę, tačiau jie man vis tiek nelipo į prasmingą visumą.

— Manau, jis susitrenkė galvą, — pasakė Vilemas. — Jis tarytum žiūri į tave, bet nieko nesupranta. Kaip šuo.

— Kvoutai? — pakartojo Elodinas. Kai nieko neatsakiau ir nepakėliau akių nuo liutnios, jis ištiesė ranką ir švelniai kilstelėjo mano smakrą, kol mūsų žvilgsniai susitiko. — Kvoutai.

Sumirksėjau.

Elodinas žiūrėjo į mane. Jo tamsios akys mane tarsi sustiprino. Apramino audrą viduje.

— Aerlevsedi, — tarė jis. — Pakartok.

— Ką? — kažkur tolumoje pasigirdo Simono balsas. — Vėjas?

— Aerlevsedi, — kantriai pakartojo Elodinas, įdėmiai žvelgdamas man į veidą.

— Aerlevsedi, — bukai sumurmėjau aš.

Elodinas trumpam ramiai užsimerkė, tarsi bandytų sugauti vos girdimą vėjo nešamą melodiją. Nebematydamas jo akių, vėl ėmiau grimzti į sąstingį. Įsistebeilijau į sulaužytą liutnią rankose, bet dar nespėjus žvilgsniui apsiblausti magistras suėmė mane už skruosto ir pakėlė galvą.

Elodinas savo akimis sukaustė manąsias. Stingulys išnyko, bet audra galvoje nesiliovė siautusi. Paskui magistro žvilgsnis pasikeitė. Jis ėmė žiūrėti ne į mane, o į mano vidų — tik šitaip tegaliu tai nusakyti. Jis žvelgė ne į mano akis, bet pro jas. Jo žvilgsnis įsiskverbė giliai vidun ir įsitvirtino krūtinėje, tarsi Elodinas būtų ten sukišęs abi rankas ir dabar tyrinėtų plaučių formą, širdies plakimą, pykčio karštį ir manyje dundančios audros sandarą.

Jis palinko į priekį ir palietė lūpomis mano ausį. Jutau jo kvėpavimą. Elodinas ištarė žodį... ir audra nurimo. Aš radau, kur nutūpti.

Yra žaidimas, kurį vienu ar kitu metu išbando visi vaikai. Išskėti į šalis rankas, sukiesi ir stebi, kaip tave supantis pasaulis ima lietis. Pradžioj prarandi orientaciją, bet jei darai tai gana ilgai, kažkurią akimirką viskas aplink tarsi išsiskaido ir tu, tebesisukantis šioje migloje, nebesi apsvaigęs.

O paskui tu sustoji ir pasaulis įgauna savo įprastą pavidalą. Galvos svaigulys tvoja kaip perkūno trenksmas, viskas svyrinėja ir juda. Pasaulis aplink tave susiūbuoja.

Būtent tai nutiko, kai Elodinas nuramino mano galvoje šėlusią audrą. Nuo staigaus ir stipraus svaigulio surikau ir skėstelėjau rankomis, kad nenukrisčiau — į šalis, į viršų, į vidų. Kojos užkliuvo už taburetės, aš ėmiau griūti ant grindų ir pajutau, kaip kažkieno rankos mane pagauna. Pojūtis buvo bauginantis, tačiau trumpalaikis. Kai atsigavau, Elodino nebebuvo. AŠTUONIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Rankos prieš mane

Simonas su Vilemu nuvedė į mano kambarį pas Ankerį, ten griuvau į lovą ir aštuoniolika valandų praleidau anapus miego durų. Kai pabudau kitą dieną, jaučiausi stebėtinai gerai, ypač turint galvoje, kad miegojau su drabužiais, o šlapimo pūslė, regis, buvo išpampusi iki meliono dydžio.

Laimei, prieš ateinant vienam iš Džamisono pasiuntinukų spėjau ir pavalgyti, ir išsimaudyti. Buvau kviečiamas į Magistrų salę: po pusvalandžio manęs laukė pasijodinėjimas „ant ragų“.

Stovėjome su Ambrozu priešais magistrų stalą. Jis apkaltino mane piktnaudžiavimu simpatija, aš savo ruožtu apkaltinau jį vagyste, svetimos nuosavybės sunaikinimu ir „Arkanumo nariui nederamu elgesiu“. Po ankstesnio pasijodinėjimo „ant ragų“ susiradau Rerum Codex, oficialų Universiteto statutą. Kad gerai suprasčiau esamą tvarką, perskaičiau jį du kartus. Žinojau įstatus kaip savo penkis pirštus.

Deja, dėl tos pačios priežasties puikiai supratau, kaip stipriai esu įklimpęs. Kaltinimas piktnaudžiavimu simpatija — labai rimta. Jei magistrai pripažins mane kaltu sąmoningai sužalojus Ambrozą, būsiu nuplaktas ir išmestas iš Universiteto.

O kad aš sužalojau Ambrozą, abejonių nekilo. Jis buvo sėte nusėtas mėlynėmis ir šlubavo. Ant kaktos puikavosi ryškiai raudona nuobrozda. Jo ranką prilaikė raištis, bet buvau tikras, kad tai viso labo daugiau dramatiškumo suteikianti detalė.

Bėda ta, kad neturėjau jokio supratimo, kas iš tikrųjų nutiko. Nebuvo galimybės su kuo nors pakalbėti, net nespėjau padėkoti Elodinui už vakarykštę pagalbą Kilvino dirbtuvėse.

Magistrai leido mums abiem tarti žodį. Ambrozas buvo gerų manierų įsikūnijimas ir kalbėjo labai mandagiai, — jei apskritai prasižiodavo. Po valandėlės ėmiau įtarti, kad jo rambumas gali būti susijęs su per didele nuskausminamųjų doze. Pažvelgiau į jo stiklines akis ir nusprendžiau, kad greičiausiai jis vartojo laudanumą.

— Nagrinėkime kaltinimus pagal jų sunkumo lygį, — tarė Rektorius, kai kiekvienas papasakojome savo įvykių versiją.

Magistras Hemė pakėlė ranką, ir Rektorius galvos linktelėjimu leido jam kalbėti.

— Prieš balsuodami turime sumažinti kaltinimų kiekį, — pasakė Hemė. — E’liras Kvoutas jų pateikė per daug. Negalima kaltinti studento ir apsivogus, ir sunaikinus tą pačią nuosavybę: arba viena, arba kita.

— Kodėl jūs taip manote, magistre? — paklausiau mandagiai.

— Vagystė reiškia svetimos nuosavybės turėjimą, — protinguolio tonu atsakė Hemė. — Kaip gali turėti daiktą, kurį jau esi sunaikinęs? Vienas iš kaltinimų turi būti atmestas.

Rektorius pažvelgė į mane.

— E’lire Kvoutai, ar norite atsisakyti vieno iš savo kaltinimų?

— Ne, pone.

— Tuomet aš reikalauju balsuoti už tai, kad būtų atmestas kaltinimas dėl vagystės, — tarė Hemė.

Rektorius rūsčiai pervėrė jį akimis už kalbas be leidimo, paskui vėl atsigręžė į mane.

— Užsispirti dėl to, ką mums byloja protas, nėra pagirtina, e’lire. Magistras Hemė pateikė įtikinamą argumentą.

— Magistras Hemė pateikė klaidingą argumentą, — atsakiau ramiai. — Vagystė reiškia svetimos nuosavybės pasisavinimą. Absurdiška tvirtinti, kad negalima sunaikinti pavogto daikto.

Keli magistrai pritariamai linktelėjo, bet Hemė laikėsi savo:

— Magistre Lorenai, kokia numatoma bausmė už vagystę?

— Studentas gali būti nubaustas ne daugiau kaip dviem viengubo botago kirčiais per nugarą, — pacitavo Lorenas. — Taip pat jis privalo grąžinti nuosavybę arba atlyginti už ją pinigais bei sumokėti vieno sidabrinio talento baudą.

— O bausmė už nuosavybės sunaikinimą?

— Studentas turi nupirkti jos pakaitą arba apmokėti sutaisymą.

— Matote? — tarė Hemė. — Yra tikimybė, kad šiam studentui teks du kartus mokėti už tą pačią liutnią. Tai jau ne teisingumas. Tai reikštų jį du kartus nubausti už tą patį dalyką.

— Ne, magistre Heme, — įsiterpiau aš. — Tai reikštų jį nubausti už vagystę ir už nuosavybės sunaikinimą. — Rektorius pažvelgė į mane taip pat, kaip pirma žiūrėjo į be leidimo prakalbusį Hemę, bet aš tęsiau. — Jei būčiau jam paskolinęs liutnią ir jis būtų ją sulaužęs, tai būtų vienas dalykas, o jei jis būtų ją pavogęs, bet nesugadinęs — kitas. Tačiau šiuo atveju padaryti abu nusikaltimai: ir pavogta, ir sunaikinta.

Mus tildydamas Rektorius pabeldė krumpliais į stalą.

— Ar teisingai suprantu, kad jūs neatsiimate nė vieno kaltinimo?

— Taip.

Hemė pakėlė ranką ir gavo leidimą kalbėti:

— Siūlau balsuoti už tai, kad būtų atmestas kaltinimas dėl vagystės.

— Kas už? — pavargusiu balsu paklausė Rektorius. Hemė pakėlė ranką, prie jo prisidėjo Brandjeras, Mandragas ir Lorenas. — Penki su puse prieš keturis: kaltinimas paliekamas.

Kol niekas nespėjo pradėti naujų ginčų, Rektorius tęsė:

— Kas mano, kad re’laras Ambrozas kaltas dėl nuosavybės sunaikinimo? — Visi, išskyrus Hemę ir Brandjerą, pakėlė rankas. Rektorius pažvelgė į mane. — Kiek tu mokėjai už savo liutnią?

— Devynis talentus ir šešis, — sumelavau, žinodamas, kad tai visai pagrįsta suma.

Ambrozas nebeištvėrė:

— Liaukis. Tu niekad gyvenime nesi laikęs rankose dešimties talentų.

Supykęs Rektorius pabeldė krumpliais į stalą, kad jį nutildytų, bet čia pakėlė ranką Brandjeras.

— Re’laras Ambrozas palietė įdomų klausimą. Iš kur studentas, kuris atėjo pas mus be grašio kišenėj, gavo šitiek pinigų?

Keli magistrai tiriamai į mane pažvelgė, o aš nuleidau akis, tarsi būčiau sumišęs.

— Išlošiau žaisdamas „kampus“, pone.

Pasigirdo linksmas murmesys. Elodinas garsiai nusikvatojo. Rektorius vėl pastukseno į stalą.

— Re’laras Ambrozas turi sumokėti devynių talentų ir šešių jotų baudą. Ar kas nors iš magistrų tam prieštarauja?

Ranką pakėlė vienintelis Hemė.

— Dėl kaltinimo vagyste. Kiek reikalaujama kirčių?

— Nė vieno, — atsakiau priversdamas iš nuostabos pakilti keletą antakių.

— Kas mano, kad re’laras Ambrozas kaltas dėl vagystės? — paklausė Rektorius. Rankų nepakėlė Hemė, Brandjeras ir Lorenas. — Re’larui Ambrozui skiriama dešimties talentų ir šešių jotų bauda. Ar kas nors iš magistrų tam prieštarauja?

Paniuręs Hemė šį kartą rankos nebepakėlė.

Rektorius giliai įkvėpė ir garsiai atsiduso.

— Archyvų magistre, kokia bausmė numatoma už Arkanumo nariui nederamą elgesį?

— Atsižvelgiant į kaltinimo rimtumą, studentas gali būti nubaustas bauda, nuplakimu, laikinu jo narystės Arkanume sustabdymu arba pašalinimu iš Universiteto, — ramiai atsakė Lorenas.

— Reikalaujama bausmė?

— Laikinas narystės Arkanume sustabdymas, — tariau taip, lyg tai būtų suprantamiausias dalykas pasaulyje.

Ambrozas prarado savitvardą.

— Ką? — lyg negalėdamas patikėti perklausė jis, pasisukdamas į mane.

— Herma, tai darosi juokinga, — įsiterpė Hemė.

Rektorius pažvelgė į mane šiek tiek priekaištingai.

— Turiu sutikti su magistru Heme, e’lire Kvoutai. Nemanau, kad čia yra pagrindo sustabdyti narystę.

— O aš nesutinku, — tariau stengdamasis sutelkti visą įtikinėjimo galią. — Pagalvokite apie tai, ką čia girdėjote. Vedinas tik savo asmeninės antipatijos man, Ambrozas viešai iš manęs tyčiojosi, paskui pavogė ir sunaikino vienintelį mano turėtą vertingą daiktą. Ar toks elgesys pritinka Arkanumo nariui? Ar tokią elgseną jūs norite įdiegti ir kitiems re’larams? Ar niekšybė ir pagieža yra tos savybės, kurias norite matyti būdingas arkanistais tapti ketinantiems studentams? Nuo tų laikų, kai arkanistai buvo deginami ant laužų, praėjo du šimtai metų. Jei jūs dalysite guldenus tokiems nesubrendėliams kaip šitas, — parodžiau į Ambrozą, — ilgai trukusi taika ir ramybė baigsis jau po kelių metų.

Iš magistrų veidų mačiau, kad mano kalba juos paveikė. Šalia stovintis Ambrozas nervingai sujudėjo, jo akys lakstė nuo vieno veido prie kito.

Po trumpos tylos Rektorius paskelbė balsavimą:

— Kas už laikiną re’laro Ambrozo narystės Arkanume sustabdymą?

Arvilas pakėlė ranką, paskui Lorenas, Elodinas, Elksa dal... Pažvelgiau į Kilviną, paskui į Rektorių, tikėdamasis išvysti vieno iš jų ranką pakeltą.

Praėjo įtampos sklidina akimirka.

— Kaltinimas atmestas.

Ambrozas atsikvėpė. Nusivyliau, tačiau tik truputį: greičiau stebėjausi, kad man pavyko nueiti taip toli.

— O dabar, — tarė Rektorius, lyg ruoštųsi sunkiam išbandymui, — e’lirui Kvoutui mestas kaltinimas piktnaudžiavimu simpatija.

— Nuo keturių iki penkiolikos kirčių ir pašalinimas iš Universiteto, — pacitavo Lorenas.

— Kiek reikalaujama kirčių?

Ambrozas atsigręžė į mane. Beveik mačiau, kaip jo galvoje sukasi sraigteliai bandant suskaičiuoti, kiek daugiausia jis gali užsiprašyti, kad magistrai balsuotų jo naudai.

— Šešių.

Pajutau, kaip siaubas švinu užgula skrandį. Dėl nuplakimo nesukau sau galvos. Būčiau sutikęs ir su dviem tuzinais kirčių, kad tik tai apsaugotų nuo pašalinimo. Jei išmes iš Universiteto, mano gyvenimas bus baigtas.

— Rektoriau? — tariau.

Jis pažvelgė į mane pavargęs, bet maloniai. Jo akys sakė, kad viską supranta, tačiau neturi kito pasirinkimo, tik leisti įvykiams artėti prie neišvengiamos pabaigos. Tas švelnus gailestis Rektoriaus akyse mane išgąsdino. Jis žinojo, kas nutiks.

— Klausau, e’lire Kvoutai.

— Ar galiu kai ką pasakyti?

— Tu jau turėjai progą apsiginti, — tarė jis tvirtai.

— Bet aš ir pats nežinau, ką padariau! — sušukau panikai įveikus savitvardą.

— Šeši kirčiai ir pašalinimas, — tęsė Rektorius oficialiu balsu, nekreipdamas dėmesio į mano protrūkį. — Kas už?

Hemė pakėlė ranką. Paskui Brandjeras, Mandragas ir Arvilas. Mano širdis nukrito į kulnus: mačiau, kad prie jų prisideda ir Rektorius, ir Lorenas, ir Kilvinas, ir Elksa dal. Paskutinis buvo Elodinas: jis tingiai nusišypsojo ir pakrutino pakeltos rankos pirštus, tarsi man modamas. Visi devyni prieš mane. Aš pašalintas iš Universiteto. Mano gyvenimas baigtas. AŠTUONIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Pati ugnis

— Šeši kirčiai ir pašalinimas, — lėtai pratarė Rektorius.

„Pašalinimas“, — lyg apdujęs kartojau mintyse, tarsi niekad būčiau negirdėjęs šio žodžio. „Būti pašalintam — tai priverstinai išeiti.“ Tiesiog jutau iš Ambrozo sklindantį pasitenkinimą. Akimirką išsigandau, kad tuoj visų akivaizdoje apsivemsiu.

— Ar kas nors iš magistrų tam prieštarauja? — nepakeldamas akių nuo savo kojų išgirdau Rektorių užduodant ritualinį klausimą.

— Aš! — Šis gyvas balsas galėjo priklausyti tik Elodinui.

— Kas už bausmės atšaukimą?

Pažvelgiau į magistrų stalą ir pamačiau, kaip Elodinas kelia ranką. Paskui ir Elksa dal. Kilvinas. Lorenas. Rektorius. Visi, išskyrus Hemę. Sukrėstas ir negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta, vos neprapliupau kvatotis. Elodinas vėl man vaikėziškai nusišypsojo.

— Bausmė atšaukiama, — tvirtai tarė Rektorius, ir pajutau, kaip šalia stovinčio Ambrozo pasitenkinimas blyksteli ir užgęsta. — Dar yra aptartinų klausimų?

Išgirdau Rektoriaus balse keistą gaidelę. Jis kažko laukė.

Vėl prabilo Elodinas:

— Siūlau Kvoutą pakelti re’laru.

— Kas už?

Visi, išskyrus Hemę, sutartinai pakėlė rankas.

— Šiandien, pūdymyno penktą, laiduojant Elodinui, Kvoutas pakeliamas į re’larus. Susirinkimas baigtas. — Rektorius atsistūmė nuo stalo ir nuėjo durų link.

— Ką?! — sušuko Ambrozas dairydamasis į šalis, lyg negalėdamas apsispręsti, kam adresuoti klausimą, po to išskuodė Rektorių ir daugumą kitų magistrų paskubom nusekusiam Hemei iš paskos. Pastebėjau, kad Ambrozas šlubčioja nebe taip stipriai, kaip prasidedant teismui.

Taip ir stovėjau apdujęs ir sukrėstas, kol galiausiai priėjo Elodinas ir pakratė mano bejausmę ranką.

— Sutrikęs? — paklausė jis. — Eime pasivaikščioti. Viską paaiškinsiu.

Po vėsios Tuštymių tamsos ryški popietės saulė tiesiog stulbino. Elodinas negrabiai nusivilko per galvą magistro mantiją. Po ja jis vilkėjo paprastus baltus marškinius ir gana įtartinai atrodančias, nušiurusio virvagalio prilaikomas kelnes. Be to, jis buvo basas. Elodino pėdų oda buvo tokia pat įdegusi, kaip rankos ir veidas.

— Ar žinai, ką reiškia re’laras? — paklausė jis lyg tarp kitko.

— Verčiama kaip „kalbantysis“, — atsakiau.

— Bet ar žinai, ką reiškia? — pabrėžė jis paskutinį žodį.

— Ne, — prisipažinau.

Elodinas giliai įkvėpė.

— Kadaise buvo toks Universitetas — senas, bet statytas ant dar senesnio Universiteto griuvėsių. Nelabai didelis — studijuojančių ten buvo gal penkiasdešimt. Tačiau jis garsėjo kaip geriausias universitetas per daugelį mylių aplinkui, tad žmonės keliavo į jį, mokėsi, o paskui išvykdavo. Ir ten rinkdavosi grupelė tų, kurių žinios siekė toliau nei matematika, gramatika ar retorika. Tie žmonės įsteigė Universitete labai mažą ir labai slaptą draugiją, ir pavadino ją Arkanumu. Jie turėjo savo rangų sistemą, ir kilimas joje priklausė tik nuo vieno dalyko — meistriškumo. Įstoti į tą draugiją galėjai tik įrodęs, kad matai daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Tuomet gaudavai e’liro rangą — tai reiškė „matantysis“. Kaip manai, kas tapdavo re’larais? — Elodinas klausiamai į mane pažvelgė.

— Kalbantieji.

Jis nusijuokė.

— Teisingai! — Magistras sustojo ir atsisuko į mane. — Bet ką kalbantieji? — Jo akys pasidarė skvarbios ir aštrios.

— Žodžius?

— Vardus, — apimtas susijaudinimo pataisė jis. — Vardai suteikia pasauliui pavidalą, ir žmogus, kuris gali juos ištarti, yra kelyje į galią. Tuomet, pačioje pradžioje, Arkanumas buvo būrelis žmonių, kurie suprato daiktų esmę ir žinojo jų vardus. Jie mokė kelis studentus, lėtai ir atsargiai pastūmėdami juos prie galios ir išminties. Ir prie magijos. Tikros magijos. — Elodinas apžvelgė pastatus ir aplink zujančius studentus. — Tais laikais Arkanumas buvo lyg stiprus brendis. O dabar tai gausiai vandeniu atskiestas vynas.

Luktelėjau norėdamas įsitikinti, kad jis baigė mintį.

— Magistre Elodinai, kas nutiko vakar? — paklausiau ir, puoselėdamas nedidelę viltį sulaukti aiškaus atsakymo, užgniaužiau kvapą.

Jis pažvelgė į mane nustebęs.

— Tu sušukai vėjo vardą, — tarė jis taip, lyg atsakymas būtų savaime suprantamas.

— Bet ką tai reiškia? Ir ką jūs vadinate „vardu“? Ar tai tiesiog vardas, kaip „Kvoutas“ ar „Elodinas“? Ar labiau kaip „Taborlinas žinojo daugelio daiktų vardus“?

— Ir taip, ir taip, — atsakė Elodinas, mojuodamas antro aukšto lange pasirodžiusiai gražiai merginai.

— Bet kaip vardas gali padaryti ką nors tokio? Juk „Kvoutas“ ir „Elodinas“ tėra mūsų tariami garsai, jie neturi jokios galios.

Magistras pakėlė antakius.

— Tikrai? Žiūrėk. — Jis apžvelgė gatvę ir šūktelėjo: — Natanai! — Į mūsų pusę atsigręžė berniukas. Pažinau jį — tai buvo vienas iš Džamisono pasiuntinukų. — Natanai, ateik čia!

Berniukas pribėgo ir užvertęs galvą žvelgė į Elodiną.

— Klausau, pone?

Elodinas padavė jam savo magistro mantiją.

— Natanai, ar gali ją nunešti į mano butą?

— Žinoma, pone. — Berniukas paėmė mantiją ir nuskubėjo.

Elodinas pažvelgė į mane.

— Matai? Nors vardai, kuriais mes šaukiame vienas kitą, ir nėra Vardai, visgi jie turi tam tikros galios.

— Bet tai ne magija, — paprieštaravau. — Tas berniukas privalo jums paklusti. Jūs — magistras.

— O tu re’laras, — nepermaldaujamai atkirto Elodinas. — Tu pašaukei vėją, ir vėjas tau pakluso.

Pabandžiau suvokti ir apibendrinti jo žodžius.

— Tai jūs teigiate, kad vėjas yra gyva būtybė?

Elodinas neapibrėžtai mostelėjo.

— Tam tikru atžvilgiu. Kažkuria prasme daugelis daiktų yra gyvi.

Nutariau eiti iš kitos pusės.

— Kaip aš galėjau pašaukti vėją, jei nežinau, kaip tai padaryti?

Elodinas garsiai suplojo rankomis.

— Štai kur puikus klausimas! O atsakymas toks: kiekvienas iš mūsų turi du protus — budrų ir miegantį. Mūsų budrusis protas mąsto, kalba ir daro išvadas. Bet miegantysis yra galingesnis. Jis mato pačią daiktų esmę. Tai ta mūsų dalis, kuri sapnuoja. Ji viską prisimena. Ji suteikia mums nuojautą. Tavo budrusis protas nesupranta vardų prigimties. O miegantysis — supranta. Jis jau žino daugelį dalykų, kurių nežino budrusis protas. — Elodinas pažvelgė į mane. — Pameni, kaip jauteisi, kai pašaukei vėją?

Linktelėjau, bet tie prisiminimai manęs visai nenudžiugino.

— Sulaužydamas liutnią Ambrozas pažadino tavo miegantį protą. Ir jis, lyg didžiulis degančiu pagaliu iš žiemos miego prikeltas lokys, atsistojo piestu ir suriaumojo vėjo vardą. — Elodinas kaip pamišęs sumostagavo rankomis ir dėl to susilaukė nuostabos pilnų praeinančių studentų žvilgsnių. — O paskui tavo budrusis protas nežinojo, ką daryti. Jis liko vienas su įpykusiu lokiu.

— O ką padarėte jūs? Negaliu prisiminti, ką man tuomet pašnibždėjote.

— Tai buvo vardas. Vardas, kuris nuramino įpykusį lokį ir vėl jį užmigdė. Bet dabar jis miega nebe taip kietai. Mums reikia jį iš lėto žadinti ir išmokyti tave jį valdyti.

— Todėl ir pasiūlėte atšaukti mano pašalinimą?

Elodinas atsainiai mostelėjo.

— Iš tikrųjų tau pašalinimas ir negrėsė. Tu ne pirmas studentas, kuris pykčio akimirką iššaukia vėją, — nors pirmas per pastaruosius metus. Paprastai miegantis protas pirmą kartą pabunda nuo kokio nors stipraus jausmo. — Jis nusišypsojo. — Štai aš vėjo vardą sužinojau besiginčydamas su Elksa dal. Kai surikau jį, gorės sprogo ir iš jų teliko degančių pelenų ir žarijų debesis. — Jis sukikeno.

— Ką Elksa dal padarė, kad sukėlė tokį jūsų pyktį?

— Jis atsisakė mane mokyti sudėtingesniųjų sujungimų. Buvau tik keturiolikos, ir turėjau e’liro rangą. Jis liepė man palaukti, kol tapsiu re’laru.

— Yra dar ir sudėtingesnieji sujungimai?

Elodinas išsišiepė.

— Paslaptys, re’lare Kvoutai, — štai kur visa buvimo arkanistu prasmė. Dabar, kai tapai re’laru, įgijai teisę sužinoti dalykus, kurie anksčiau nuo tavęs buvo slepiami. Sudėtingesnieji simpatiniai sujungimai, vardų prigimtis. Keletas abejotinos vertės runų, jei Kilvinas nuspręs, kad tu jau pasirengęs.

Mano krūtinėje užgimė viltis.

— Ar tai reiškia, kad dabar man bus leista lankytis Archyvuose?

— Hm, ne, — atsakė Elodinas. — Visai ne. Matai, Archyvai yra Loreno valdos, tai jo karalystė. Tos paslaptys jau ne mano, negaliu jų atskleisti.

Jam prakalbus apie paslaptis, mano mintys tuoj pat ėmė suktis apie tai, kas nedavė ramybės jau daugelį mėnesių. Archyvų širdies slėpinys.

— O kokios ten akmeninės durys Archyvuose? — paklausiau. — Durys su keturiomis lentelėmis. Gal dabar, kai jau esu re’laras, galite man pasakyti, kas už jų?

Elodinas nusijuokė.

— O, ne. Ne, ne. Tavęs, kaip matau, prie mažų paslapčių netraukia? — Magistras patapšnojo man per nugarą, tarsi būčiau pasakęs ypač vykusį pokštą. — Valaritas. Viešpatie, aš vis dar atsimenu jausmą, kai stovi prieš tas duris, žiūri į jas ir spėlioji: na, kas gi ten už jų? — jis vėl nusikvatojo. — Teilu gailestingasis, aš kone miriau iš smalsumo. — Elodinas papurtė galvą. — Bet ne. Tau negalima žengti pro duris su keturiomis lentelėmis. Tačiau, — jis pažvelgė į mane lyg sąmokslininkas, — kadangi jau esi re’laras...

Elodinas apsidairė į šalis, tarytum bijodamas, kad kas nors mus gali išgirsti. Pasilenkiau prie jo arčiau.

— Kadangi jau esi re’laras, neneigsiu, kad jos egzistuoja. — Jis kuo rimčiausiai man mirktelėjo.

Nors buvau nusivylęs, negalėjau nesišypsoti.

Tylėdami praėjome Pagrindinį pastatą, paskui Ankerio smuklę.

— Magistre Elodinai?

— Na? — jis nusekė akimis voverę, kuri perbėgo mums kelią ir įsliuogė į medį.

— Aš vis tiek nieko nesuprantu apie vardus.

— Išmokysiu tave suprasti, — nerūpestingai atsakė jis. — Vardų prigimties neįmanoma apibūdinti. Ją gali tik patirti ir suprasti.

— Kodėl jos negalima apibūdinti? — paklausiau. — Jei ką nors supranti, gali ir apibūdinti.

— Tu gali apibūdinti viską, ką supranti? — šnairuodamas į mane pasitikslino Elodinas.

— Žinoma.

Jis parodė į kažką gatvėje.

— Kokios spalvos to berniuko marškiniai?

— Mėlyni.

— Ką reiškia „mėlyni“? Apibūdink.

Akimirką bandžiau, bet nesėkmingai.

— Vadinasi, „mėlynas“ — tai vardas?

— Tai žodis. Žodžiai yra blankūs užmirštų vardų šešėliai. O kadangi varduose slypi galia, yra jos ir žodžiuose. Jie gali uždegti ugnį žmonių protuose. Jie gali pravirkdyti kiečiausias širdis. Yra septyni žodžiai, kurie gali priversti įsimylėti. Yra dešimt žodžių, kurie gali palaužti ir stipriausio žmogaus valią. Bet žodis — tik ugnies atvaizdas. O vardas — pati ugnis.

Man ėmė suktis galva.

— Vis tiek nesuprantu.

Elodinas uždėjo man ant peties ranką.

— Kalbėti žodžiais apie žodžius yra tas pats, kas bandyti nupiešti pieštuką juo pačiu ant jo paties. Neįmanoma. Kvaila. Tai gniuždo. — Jis iškėlė rankas aukštai virš galvos, tarsi bandytų pasiekti giedrą dangų. — Bet yra ir kitų būdų suprasti! — suriko jis juokdamasis kaip vaikas. — Pažvelk! — Elodinas užvertė galvą. — Mėlyna! Mėlyna! Mėlyna! AŠTUONIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Žiema

— Jis visiškai kuoktelėjęs, — pasakiau Simonui su Vilemu, kai tą pačią dieną nuėjome į „Eolianą“.

— Jis magistras, — taktiškai pastebėjo Simas. — Ir tavo laiduotojas. O sprendžiant iš to, ką mums pasakojai, dar ir priežastis, dėl kurios nesi pašalintas iš Universiteto.

— Aš nesakau, kad jis neprotingas. Mačiau jį darant dalykus, kurių net nesugebėčiau paaiškinti. Bet esmės tai nekeičia: Elodinas visai kuoktelėjęs. Vis kalba ir kalba apie tuos savo vardus, žodžius ir galią. Ir kol šneka, regis, skamba gerai, bet iš tiesų tuose pliurpaluose nėra jokios prasmės.

— Liaukis skųstis, — tarė Simonas. — Gal tavo laiduotojui ir trūksta penkto balkio, užtat abu mus aplenkei pakildamas iki re’laro. Sulaužei Ambrozui ranką ir dar gavai už tai dvi dešimtis sidabrinių. „Ant ragų“ išsukai uodegą be jokių pasekmių. Norėčiau turėti bent pusę tavo laimės.

— Ne visai be pasekmių, — atsakiau. — Vis tiek būsiu nuplaktas.

— Ką? — sušuko Simas. — Regis, sakei, kad jie atšaukė bausmę?

— Atšaukė pašalinimą iš Universiteto, — paaiškinau. — Bet ne nuplakimą.

Simonas išsižiojo.

— Dieve, kodėl?

— Piktnaudžiavimas simpatija, — tyliai tarė Vilemas. — Magistrai negali leisti, kad studentas išsisuktų be jokių pasekmių, kai jį pripažino kaltu dėl piktnaudžiavimo simpatija.

— Tą patį sakė ir Elodinas, — tariau ir gurkštelėjau, paskui dar kartelį.

— Nesvarbu, — karštai atsakė Simonas. — Tai barbariška. — Sakydamas pastarąjį žodį, jis tvojo kumščiu per stalą, apvertė savo taurę ir papylė tamsią skateno balą. — Mėšlas. — Jis pašoko ant kojų ir bandė rankomis neleisti gėrimui varvėti ant grindų.

Nesuvaldomai kvatojausi, kol neapsiašarojau ir nesudiegė pilvo. Kai galiausiai atgavau kvapą, pasijutau, lyg nuo širdies būtų nukritęs didžiulis svoris.

— Myliu tave, Simai, — tariau nuoširdžiai. — Kartais atrodo, kad tu vienintelis doras žmogus, kurį pažįstu.

Jis nukreipė į mane akis.

— Tu girtas.

— Ne, tai tiesa. Tu geras žmogus. Geresnis, nei aš kada nors būsiu.

Simas žvilgtelėjo į mane taip, kad buvo aišku, jog nesupranta, ar aš šaipausi iš jo, ar kalbu rimtai. Priėjo šlapiais skudurais nešina padavėja, švariai nuvalė stalą ir mestelėjo keletą kandžių pastabų. Kuklusis Simas susidrovėjo už mus visus tris.

Kai grįžau į Universitetą, buvo jau visai sutemę. Trumpam užsukau pas Ankerį pasiimti keleto daiktų, paskui patraukiau prie Pagrindinio pastato.

Nustebęs pamačiau, kad, nepaisant giedro dangaus, Auri manęs laukia ant stogo. Ji sėdėjo ant žemo plytinio kamino ir nuobodžiaudama mataravo nuogomis kojomis. Jos smulkutę figūrą gaubė permatomas plaukų debesis.

Man priėjus arčiau, Auri nušoko nuo kamino ir žengė žingsnelį į šoną — išėjo beveik reveransas.

— Labas vakaras, Kvoutai.

— Labas vakaras, Auri, — tariau. — Kaip laikaisi?

— Puikiai, — tvirtai atsakė ji. — Ir naktis puiki.

Auri abi rankas laikė už nugaros ir trypčiojo nuo kojos ant kojos.

— Ką man šiandien atnešei? — paklausiau.

Ji nušvito lyg saulė.

— O ką tu man atnešei?

Ištraukiau iš po apsiausto siaurą butelį.

— Truputėlį medaus vyno.

Auri paėmė butelį abiem rankom.

— Didinga dovana. — Ji su nuostaba apžiūrėjo butelį. — Tik pagalvok apie visas tas įkaušusias bites... — Auri ištraukė kamštį ir pauostė. — Kas jame?

— Saulės šviesa, — atsakiau. — Dar šypsena ir klausimas.

Ji pridėjo butelio kaklelį prie ausies ir plačiai nusišypsojo.

— Klausimas dugne, — tariau.

— Sunkus klausimas, — pasakė Auri, paskui ištiesė man ranką. — O aš tau atnešiau žiedą.

Pajutau rankoje šilto lygaus medžio gabalėlį.

— O ką jis daro? — paklausiau.

— Saugo paslaptis, — atsakė Auri.

Pridėjau žiedą prie ausies.

Auri rimtai papurtė galvą, suverpetuodama plaukais.

— Jis neatskleidžia paslapčių, jis jas saugo. — Ji priėjo arčiau ir užmovė žiedą man ant piršto. — Visai pakanka ir to, kad turi paslaptį, — švelniai papriekaištavo Auri. — Norėti ko nors daugiau — jau godumas.

— Tinka, — tariau kiek nustebęs.

— Tai juk tavo paslaptys, — paaiškino ji man lyg vaikui. — Kam dar jis galėtų tikti?

Auri nusibraukė plaukus ir vėl keistai žengtelėjo į šoną — tarsi darytų reveransą, tarsi šoktų.

— Vis galvoju, ar pavakarieniausi su manim šįvakar, Kvoutai, — tarė ji rimtu veidu. — Atnešiau obuolių ir kiaušinių. Be to, galiu pasiūlyti puikaus medaus vyno.

— Mielai pasidalysiu su tavim vakariene, Auri, — atsakiau iškilmingai. — Aš atsinešiau duonos ir sūrio.

Auri nusileido obelimi į kiemelį ir po kelių minučių grįžo nešina dailiu porcelianiniu arbatos puodeliu. Jis buvo skirtas man, o sau ji turėjo mažytį, vos didesnį už antpirštį, sidabrinį elgetos kaušelį. Auri įpylė mums abiem vyno ir elegantiškai išgėrė savąjį keliais gurkšneliais.

Susėdome ant stogo ir išdėliojome savo maistą. Turėjau atsinešęs didžiulį miežinės duonos kepalą ir gabaliuką kieto balto daloniriško sūrio. Auri patiekė prinokusių obuolių ir pustuzinį rudomis dėmelėmis nusėtų kiaušinių, kuriuos nežinia kaip sugebėjo kietai išvirti. Valgėme juos su druska, kurios radau apsiausto kišenėje.

Didžiąją vakarienės dalį praleidome tylėdami, tiesiog mėgaudamiesi vienas kito draugija. Auri sėdėjo sukryžiavusi kojas, tiesia nugara, į visas puses išsidraikiusiais plaukais. Kaip visada, jos rūpestingai elegantiškos manieros kažkokiu būdu šį paprastą užkandžiavimą ant stogo padarė panašų į oficialius pietus kokio nors didiko rūmuose.

— Pastaruoju metu vėjas vis užneša į Povisukuo lapų, — baigiant valgyti lyg pratęsdama pokalbį tarė Auri. — Pro groteles ir tunelius. Jie nusėda Žemybėje, tad dabar ten viskas šiugžda.

— Iš tiesų?

Ji linktelėjo.

— O pelėda motina persikraustė. Susisuko lizdą tiesiog Pilkojo Dvyliktuko viduryje. Tai akiplėša.

— Vadinasi, tai ne paprasta pelėda?

Auri linktelėjo.

— Tai jau taip. Pelėdos išmintingos. Jos atsargios ir kantrios. Išmintis užkerta kelią akiplėšiškai drąsai. — Ji gurkštelėjo iš savo puodelio, grakščiai laikydama ąselę nykščiu ir smiliumi. — Štai kodėl pelėdos — prasti herojai.

„Išmintis užkerta kelią akiplėšiškai drąsai.“ Po savo neseniai patirtų nuotykių Trebone galėjau tik pritarti šiems žodžiams.

— Bet ši — drąsuolė? Tyrinėtoja?

— O, taip, — atsakė Auri ir jos akys išsiplėtė. — Ji bebaimė. Jos veidas — kaip blogo mėnulio.

Ji vėl prisipylė mažytį sidabrinį puodelį vyno, kas liko sukliukino man, paskui, pridėjusi lūpas prie butelio kakliuko, du kartus stipriai papūtė, ir pasigirdo ūbavimą primenantis garsas.

— O kurgi mano klausimas?

Sutrikau: net neįsivaizdavau, kaip ji reaguos į mano prašymą.

— Aš vis galvoju, Auri, ar neparodytum man savo požemių?

Staiga susigėdusi Auri nusuko akis.

— Kvoutai, aš maniau, kad tu džentelmenas, — tarė ji droviai pešiodama savo nuplyšusių marškinių skverną. — Nieko sau: prašyti mergaitės parodyti savo požemius. — Auri nuleido akis, jos plaukai paslėpė veidą.

Akimirką užgniaužiau kvapą ir atsargiai rinkausi žodžius, kad jos neišgąsdinčiau ir ji nepasislėptų Povisukuo. Kol mąsčiau, ką pasakyti, Auri vogčiom dirsčiojo į mane pro plaukų užuolaidą.

— Auri, — iš lėto paklausiau, — ar tu juokauji?

Ji pakėlė akis ir išsišiepė.

— Taip, juokauju, — atsakė ji išdidžiai. — Argi tai ne puiku?

Apleistame kiemelyje pakėlėme sunkias metalines groteles ir pro atsivėrusią angą Auri nusivedė mane į Povisukuo. Pasišviesti keliui išsitraukiau rankinę lempą. Auri taip pat turėjo savo žibintą — kažką, ką ji laikė tarp sugaubtų delnų ir kas skleidė neryškią mėlynai žalią šviesą. Man buvo smalsu, kas ten per daiktas, bet nenorėjau jos spausti iškart atskleisti per daug paslapčių.

Pradžioj Povisukuo buvo būtent toks, kokio ir tikėjausi. Tuneliai. Ir vamzdžiai: vandens, nuotekų, garų ir anglių dujų. Vieni juodi, ketiniai, ir tokie dideli, kad jais galėjo ropoti žmogus; kiti maži, šviesūs, žalvariniai, ne storesnį už nykštį. Milžiniškas atsišakojančių ir keistais kampais susijungiančių akmeninių tunelių tinklas. Jei toje vietoje ir buvo kokia nors logika, aš jos nesupratau.

Šiai žaibiškai pažintinei kelionei vadovaujanti Auri buvo išdidi kaip nauja mama ir susijaudinusi kaip maža mergaitė. Netrukus ir aš užsikrėčiau jos entuziazmu: mane taip pat apėmė susijaudinimas, ir užmiršau, dėl kokių priežasčių norėjau ištirti tunelius. Nėra labiau kvapą gniaužiančios paslapties nei ta, kuri slypi tavo paties kieme.

Nusileidome trejais spiraliniais juodos kaltinės geležies laiptais ir priėjome Pilkąjį Dvyliktuką. Pojūtis buvo toks, lyg stovėtum tarpeklio dugne. Pažvelgęs viršun mačiau aukštai virš galvų pro nuotėkio groteles skverbiantis blausią mėnesieną. Pelėda motina buvo išskridusi, bet Auri parodė jos lizdą.

Kuo giliau leidomės, tuo keisčiau viskas atrodė. Apskritus kanalizacijos tunelius ir vamzdžius pakeitė kvadratiniai koridoriai ir nuolaužomis užversti laiptai. Aptrūnijusios medinės durys kledaravo ant surūdijusių vyrių; kartais užeidavome pusiau apgriuvusias patalpas, prigrūstas pūvančių stalų ir krėslų. Nors, mano skaičiavimais, buvome bent penkiasdešimt pėdų po žeme, viename kambaryje pastebėjau porą užmūrytų langų.

Nusileidome dar žemiau ir pasiekėme Produgnį — į katedrą panašią patalpą, tokią didžiulę, kad nei mėlyna Auri žibinto šviesa, nei raudoni mano lempos spinduliai negalėjo apšviesti lubų aukščiausioje vietoje. Čia dunksojo daugybė milžiniškų senovinių mašinų. Kai kurios buvo sulūžusios, ant grindų mėtėsi jų dalys: krumpliaračiai, kurie stati dydžiu lenktų žmogų, nuo laiko sutrūkinėję odiniai diržai, gigantiškos, didžiuliais kaip gyvatvorė baltais grybais apaugusios medinės sijos.

Kitos mašinos atrodė sveikos, tačiau nuo ilgų nenaudojimo amžių aptriušusios. Priėjau prie ūkininko namui prilygstančio geležies luito ir atlaužiau lėkštės dydžio rūdžių gabalą. Po juo buvo tik dar daugiau rūdžių. Šalia stovėjo trys didžiulės kolonos, taip tirštai padengtos vario žaluma, kad atrodė, lyg būtų apžėlusios samanomis. Daugelio mašinų paskirties suprasti buvo nebeįmanoma: jos atrodė ne tiek surūdijusios, kiek išsilydžiusios. Bet pamačiau kažką, kas kadaise turbūt buvo vandenratis: praeityje jis dydžiu prilygo trijų aukštų pastatui, o dabar gulėjo dugne išdžiūvusio kanalo, kuris lyg bedugnė kirto šią patalpą per patį vidurį.

Galėjau tik miglotai įsivaizduoti, kokiam tikslui padarytos visos šios mašinos. Taip pat net nenutuokiau, kodėl jos nesuskaičiuojamus amžius pragulėjo čia, giliai po žeme. Neatrodė, kad... AŠTUONIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Interliudija. Ieškau

Sunkių batų trinksėjimas į medines prieangio grindis išgąsdino „Pakelakmenio“ smuklėje sėdinčius vyrus. Kai Kvoutas, nebaigęs sakinio, pašoko ant kojų ir buvo jau pusiaukelėje prie baro, staiga atsilapojo durys ir vidun įgriuvo pirmieji parbloškimdienio vakaro lankytojai.

— Pas tave atėjo alkani žmonės, Koutai! — atvėręs duris sušuko Kobas. Šepas, Džeikas ir Grehemas įžengė jam iš paskos.

— Gal ką ir rasiu virtuvėje, — tarė Koutas. — Tučtuojau nubėgsiu ir atnešiu, nebent pirma norėtumėt išgerti.

Ant prie baro sustatytų taburečių sėdantys vyrai sugaudė darniu pritarimo choru. Šis trumpas pokalbis buvo įprastas ir jaukus lyg seni nudėvėti batai.

Metraštininkas spoksojo į raudonplaukį vyrą už baro. Kvouto jame nebeliko. Dabar tai buvo tiesiog smuklininkas: draugiškas, paslaugus ir toks kuklus, kad beveik nematomas.

Džeikas gerokai truktelėjo iš savo bokalo ir tik tada pastebėjo tolimame salės gale sėdintį Metraštininką.

— Čia tai bent, Koutai! Naujas klientas. Mums velniškai pasisekė, kad radom laisvų vietų.

Šepas sukikeno. Kobas pasisuko ant savo taburetės ir pažvelgė ten, kur sėdėjo Bastas ir Metraštininkas — šio plunksna tebebuvo pakibusi virš popieriaus lapo.

— Bene koks raštininkas?

— Taip, — greitai atsakė Koutas. — Atvyko į miestą vakar vėlai naktį.

Kobas prisimerkęs pažiūrėjo į Metraštininko pusę.

— O ką jis ten rašo?

Koutas kiek pritildė balsą, šitaip nukreipdamas lankytojų dėmesį nuo Metraštininko į save.

— Pamenate aną Basto kelionę į Beidiną? — Visi linktelėjo. — Tai va, paaiškėjo, kad nuo tada jį kamuoja didelė baimė dėl sifilio: tiesiog vietos neranda, mano, kad jo dienos suskaičiuotos. Tad nusprendė, kad bus geriausia progai pasitaikius surašyti testamentą.

— Protinga mintis, kai tokie laikai, — niūriai tarė Šepas. Jis baigė gerti savo alų ir trinktelėjo tuščiu bokalu į barą. — Dar išgersiu.

— Mano sutaupyti pinigai po mirties turi atitekti našlei Seidž, — pasakė Bastas garsiai, kad girdėtų visi salėje. — Jie skirti padėti užauginti tris jos dukteris ir duoti joms visoms kraitį, kai tik sulauks vedybinio amžiaus. — Jis neramiai pažvelgė į Metraštininką. — Yra toks žodis: vedybinis?

— Mažoji Kati neblogai paaugo per šiuos metus, ar ne? — sumurmėjo Grehemas, o kiti pritariamai linktelėjo.

— Savo šeimininkui palieku porą geriausių batų, — kilniaširdiškai tęsė Bastas. — Ir visas kelnes, kurios jam tiks.

— Vaikis turi puikių batų porą, — tarė Kobas Koutui. — Visad taip sakiau.

— Tėvui Leodenui patikiu paskirstyti likusį mano žemiškąjį turtą parapijiečiams, nes, kai tapsiu neramia siela, man jo nebeprireiks.

— Turi omeny — nemaria? — neužtikrintai paklausė Metraštininkas.

Bastas gūžtelėjo pečiais.

— Šiuo metu nieko daugiau negaliu sugalvoti.

Metraštininkas linktelėjo ir greitai susidėjo popierius, plunksnas ir rašalą į plokščią odinę kuprinę.

— Jei jau baigėt, eikš pas mus, — pašaukė jį Kobas. — Nesivaržyk, čia visi savi.

Metraštininkas sustingo, paskui lėtai priėjo prie baro.

— Kuo tu vardu, vaikine?

— Devanas, — atsakė jis, paskui persimainiusiu veidu atsikrenkštė. — Atleiskit, Karversonas. Devanas Karversonas.

Kobas pristatė visus susirinkusius, paskui atsigręžė į atvykėlį.

— Kuriuo keliu atvykai, Devanai? — paklausė jis.

— Palei Abots Fordą.

— Yra toj pusėj kokių naujienų?

Iš kitos baro pusės Kouto niūriai stebimas Metraštininkas nejaukiai pasimuistė savo vietoje.

— Na... keliai gana prasti...

Jo žodžiai sukėlė įprastinių nusiskundimų sutartinę, ir Metraštininkas atsipalaidavo. Vyrams bambant, vėl atsidarė smuklės durys ir vidun įėjo kalvio pameistrys: berniukiško veido, plačių pečių, anglių dūmais kvepiančiais plaukais, nešinas į petį įremtu ilgu geležiniu strypu. Vaikinas palaikė duris atdaras, kad įeitų ir Karteris.

— Kvailai atrodai, berniuk, — suniurzgėjo šis, įžengdamas lėtai, su atsargiu neseniai sužeisto žmogaus nelankstumu. — Jei ir toliau visur tąsysies tą daiktą, žmonės pradės šnekėti apie tave, kaip apie Prietranką Martiną. Tapsi „tuo trenktu berniuku iš Renišo“. Nori tai girdėti artimiausius penkiolika metų?

Susidrovėjęs kalvio pameistrys patogiau suėmė ranka geležinį strypą.

— Tegul sau kalba, — burbtelėjo jis su kovingumo gaidele balse. — Nuo tos dienos, kai ėjau pasirūpinti Neli, vorus ir tesapnuoju. — Vaikinas papurtė galvą. — Demonai griebtų, maniau, tu pats nešiosies po strypą kiekvienoj rankoj. Juk tas padaras vos tavęs nenužudė.

Karteris nieko jam neatsakė ir akmeniniu veidu, atsargiu žingsniu priėjo prie baro.

— Smagu matyti tave vėl ant kojų, Karteri, — sušuko Šepas keldamas bokalą. — Maniau, kad dar dienelę kitą pagulėsi.

— Keliais dygsniais manęs gulinėt nepriversi, — atsakė šis.

Bastas dėjosi paslaugus ir pasiūlė savo taburetę sužeistajam, o pats tyliai atsisėdo kaip galima toliau nuo kalvio pameistrio. Pasigirdo nuoširdžių sveikinimų lalesys.

Smuklininkas išspruko į virtuvę ir po kelių minučių grįžo nešinas padėklu su šilta duona ir garuojančiais troškintos mėsos dubenėliais.

Visi klausėsi Metraštininko.

— ...jei gerai pamenu, tai nutiko Severene. Kvoutas ėjo namo...

— Ne Severene, — pertraukė jį Senasis Kobas. — Universitete.

— Gal ir taip, — sutiko Metraštininkas. — Šiaip ar taip, jis vėlų nakties metą ėjo namo, ir staiga viename skersgatvyje jį užpuolė banditai.

— Tai vyko dienos šviesoje, — vėl irzliai įsikišo Kobas. — Miesto vidury. Aplink buvo pilna žmonių, ir visi viską matė.

Metraštininkas užsispyręs papurtė galvą.

— Kiek aš pamenu, skersgatvyje. Šiaip ar taip, banditai užklupo Kvoutą netikėtai. Jie norėjo atimti iš jo arklį. — Jis nutilo ir pirštų galiukais pasitrynė kaktą. — Palaukit, kažkas čia ne taip. Jis negalėjo būti skersgatvyje su arkliu. Tai gal visgi jis keliavo į Severeną.

— Sakau tau, Severenas čia nieko dėtas! — akivaizdžiai suerzintas sušuko Kobas ir trinktelėjo delnu per barą. — Teilu toks ir anoks, geriau jau liaukis. Tu viską suplakei į krūvą.

Metraštininkas sumišęs išraudo.

— Girdėjau tą istoriją tik kartą, be to, prieš daugelį metų.

Niūriai dėbtelėjęs į Metraštininką, Koutas garsiai tarkštelėjo padėklą ant baro, ir visi tučtuojau užmiršo pasakojimą. Senasis Kobas kirto taip greitai, kad vos nepaspringo, tad teko užgerti maistą dideliu alaus gurkšniu.

— Kad jau taip knebinėjies su savo vakariene, — valydamasis lūpas rankove tarė jis Metraštininkui, — gal labai neprieštarausi, jei aš užbaigsiu istoriją? Tiesiog kad berniukas paklausytų.

— Jei neabejoji, kad žinai ją... — neryžtingai atsakė Metraštininkas.

— Aišku, žinau, — atkirto Kobas, pasukdamas taburetę taip, kad sėdėtų veidu į klausytojus. — Gerai. Prieš daugelį metų, kai Kvoutas tebuvo pienburnis, jis nuvyko į Universitetą. Bet jam ten buvo nelengva, nes, matot, jis buvo kilęs iš paprastų žmonių. Jis negalėjo sau leisti viso to prašmatnaus gyvenimo, kaip kiti.

— Kaip tai? — paklausė kalvio pameistrys. — Juk kažkada sakei, kad Kvoutas buvo toks protingas, jog, nepaistant to, kad teturėjo vos dešimt metų, jie patys jam sumokėjo, kad liktų. Sakei, jie davė jam ir aukso pilną kapšą, ir deimantą sulig nykščio krumpliu, ir puikų arklį su nauju balnu bei pakinktais, ir naujus batus, ir visą maišą avižų, ir dar ten visko...

Kobas taikingai linktelėjo.

— Teisybė. Bet ši istorija nutiko po metų ar dvejų, kai Kvoutas visa tai gavo. Be to, jis, matai, beveik visą tą auksą atidavė vargšams, kurių namai sudegė.

— Per jų pačių vestuves supleškėjo, — įsiterpė Grehemas.

Kobas linktelėjo.

— O juk Kvoutui reikėjo valgyti, nuomotis kambarį ir pirkti avižų savo arkliui. Tad tuo metu auksas jau buvo ištirpęs. Taigi jis...

— O kaip deimantas? — nenurimo berniukas.

Senasis Kobas suraukė antakius.

— Jei tau taip maga žinoti, jis atidavė tą deimantą vienam savo ypatingam draugui. Tiksliau sakant, draugei. Bet tai visai kita istorija, kuri neturi nieko bendra su tuo, ką dabar pasakoju. — Jis rūsčiai pervėrė berniuką akimis, o šis atgailaudamas nuleido savąsias ir įsidėjo burnon dar kąsnį troškinio.

Kobas tęsė:

— Kadangi brangus pragyvenimas Universitete buvo ne Kvouto kišenei, jis įsikūrė gretimame miestelyje, kuris vadinosi Amari. — Senis metė Metraštininkui reikšmingą žvilgsnį. — Kvoutas gavo kambarį vienoje smuklėje ir gyveno ten nemokamai, mat našlei, kuriai priklausė ta vietelė, jis krito į akį. Be to, berniukas padėdavo jai namų ruošoj, kad atidirbtų už išlaikymą.

— Jis ten dar ir grodavo, — pridūrė Džeikas. — Kvoutas su savo liutnia stačiai stebuklus išdarinėdavo.

— Kišk vakarienę į žabtus ir leisk man pabaigti, ką pradėjau, Džeikobai, — atkirto Senasis Kobas. — Visi žino, kad Kvoutas puikiai grojo liutnia. Todėl ir krito į akį tai našlei, o skambinti kas vakarą buvo jo pagalbos apyvokoje dalis.

Kobas greitai gurkštelėjo alaus ir tęsė.

— Taigi kartą Kvoutas ėjo kažkur našlės pavedimu, ir staiga kažkoks vaikinas išsitraukė peilį ir liepė atiduoti pinigus, nes kitaip ištampys jo žarnas po visą gatvę. — Kobas nukreipė į kalvio pameistrį įsivaizduojamą peilį ir nutaisė grėsmingą žvilgsnį. — Bet čia reikia prisiminti, kad tuomet Kvoutas dar buvo pienburnis. Jis neturėjo kardo, o jei ir būtų turėjęs, tai kas iš to? Juk ademai dar nebuvo jo išmokę kautis.

— Tai ką darė Kvoutas? — paklausė kalvio mokinys.

— Na, — Kobas atsilošė, — visa tai vyko vidury dienos, ir dar pačiam Amari aikštės centre. Kvoutas jau ketino pašaukti konsteblį, bet, matot, jo akys visad būdavo plačiai atmerktos. Ir jis pastebėjo, kad to vaikino dantys balti kaip sniegas...

Berniukas išpūtė akis.

— Jis buvo „smaližius“?

Kobas linktelėjo.

— Bet baisiausia, kad tas vaikinas prakaitavo kaip nuvarytas arklys, jo akys buvo paklaikusios, o rankos... — Kobas išpūtė akis ir ėmė drebinti į priekį ištiestas rankas. — Taigi Kvoutas matė, kad vaikiną kamuoja siaubingas dervos alkis, o tai reiškė, kad dėl sulinkusio grašio jis prismeigtų ir savo motiną. — Kobas lėtai ilgai gėrė, dar pakurstydamas įtampą.

— Tai ką gi jis padarė? — tolimajame baro gale nekantriai sušuko Bastas, teatrališkai gręžiodamas rankas. Smuklininkas pervėrė savo mokinį akimis.

Kobas pasakojo toliau:

— Na, iš pradžių jis sutriko, o užpuolikas su peiliu priėjo arčiau. Kvoutas suprato, kad antrą kartą tas vaikinas neprašys. Taigi berniūkštis pasitelkė juodąją magiją, kurios buvo išmokęs iš Universitete po užraktu saugomos slaptos knygos. Jis pasakė tris siaubingus slaptingus žodžius ir iššaukė demoną...

— Demoną? — beveik suspiegė pameistrys. — Tokį, kaip tas...

Kobas lėtai papurtė galvą.

— O, ne, tas buvo nepanašus į vorą, — daug baisesnis. Jį sudarė šešėliai, ir ta baisybė nutūpė ant vaikino, įkando jam į krūtinę, tiesiai į širdį, ir išgėrė visą kraują, kaip tu iščiulpi sultis iš slyvos.

— Pajuodusios rankos, Kobai, — priekaištingai tarė Karteris. — Berniukui nuo tavo poringių sapnuosis košmarai. Dėl tokių makaulėn prigrūstų sapalonių jis visus metus tampysis tą prakeiktą geležinį strypą.

— Aš girdėjau kitaip pasakojant, — lėtai pratarė Grehemas. — Girdėjau, kad moteris negalėjo išeiti iš liepsnojančio namo, ir Kvoutas iššaukė demoną, kad tas apsaugotų jį nuo ugnies. Paskui jis įbėgo vidun ir išnešė moterį iš gaisro, o ta visai neapdegė.

— Tik paklausykit savęs, — bjaurėdamasis tarė Džeikas. — Jūs kaip vaikai per Viduržiemį. „Demonai pavogė mano lėlę.“ „Demonai išliejo pieną.“ Kvoutas nebuvo susidėjęs su demonais. Jis juk Universitete mokėsi vardų, ar ne? Tad vaikinas su peiliu puolė jį, o jis iššaukė ugnį ir žaibą, visai kaip Taborlinas Didysis.

— Tai buvo demonas, Džeikai, — piktai atsakė Kobas. — Kitaip visoj istorijoj prasmės nebūtų nė lašo. Kvoutas iššaukė demoną, o tas išgėrė užpuoliko kraują, ir visi, kurie tai matė, stovėjo apstulbę, lyg perkūno trenkti. Paskui kažkas pasakė šventikams, tie nuėjo pas konsteblį, o konsteblis tą pačią naktį išsivedė Kvoutą iš našlės smuklės. Po to jį įmetė į kalėjimą už susidėjimą su tamsiosiomis jėgomis, ir panašiai.

— Visi išvydę ugnį turbūt pamanė, kad čia demonas, — laikėsi savo Džeikas. — Juk žinai, kokie tie žmonės.

— Ne, nežinau, Džeikobai, — atkirto Kobas, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės ir atsiremdamas į barą. — Tai kodėl nepasakai, kokie gi tie žmonės? O gal imk ir papasakok visą šią prakeiktą istoriją, kol...

Kobas nutilo, nes pasigirdo, kaip smuklės prieangyje į medines grindis plumpsi sunkūs batai. Po akimirkos kažkas ėmė grabinėti durų rankeną.

Vyrai smalsiai sužiuro į duris — juk visi nuolatiniai lankytojai jau buvo susirinkę.

— Du nauji veidai tą pačią dieną, — atsargiai tarė Grehemas, žinodamas, kad kalba jautria tema. — Atrodo, sunkūs laikai baigiasi, Koutai.

— Gal keliai gerėja, — įsmeigęs akis į savo bokalą pasakė Šepas su palengvėjimo gaidele balse. — Pačiu laiku laimė pradeda šypsotis.

Spragtelėjo rankena, ir atsidariusios durys lėtai, plačiai vėrėsi, kol galiausiai stuktelėjo į sieną. Už jų stovėjo tamsos gaubiamas žmogus, tarsi neapsispręsdamas, eiti jam vidun ar ne.

— Sveiki atvykę į „Pakelakmenį“, — sušuko smuklininkas už baro. — Kuo galėtume padėti?

Žmogus įžengė į šviesą, ir ūkininkų susijaudinimas nuslopo: jie pamatė odos skiaučių šarvus ir sunkų kardą — tai reiškė, kad prieš juos samdomas kareivis. Vienišas samdinys visada kėlė nerimą, net ir geriausiais laikais. Visi žinojo, kad nuo dyko kareivio iki plėšiko — vos vienas žingsnis.

Be to, buvo akivaizdu, kad šiam samdiniui dabar atėjo vargo dienos. Jo kelnių apačia ir neišdirbtos odos batų raišteliai buvo tirštai aplipę rudadagiais, o kadaise puikūs tamsiai mėlyni lininiai marškiniai — nutaškyti purvais ir suplėšyti gervuogių dyglių. Kareivio plaukai buvo virtę riebaluotu kaltūnu, paakiai — pajuodę, akys įkritusios, tarsi jis būtų keletą parų nemiegojęs.

Žmogus žengė kelis žingsnius į smuklės vidų, taip ir neuždaręs durų.

— Atrodo, kelyje praleidot nemažai laiko, — linksmai tarė Koutas. — Gal norėtumėt išgerti ar pavakarieniauti? — Kai samdinys nieko neatsakė, jis pridūrė: — Bet, jei pirma norėtumėt kiek pamiegoti, niekas iš mūsų nepasmerktų. Matyti, kad pastarosios dienos jums buvo nelengvos.

Kvoutas žvilgtelėjo į Bastą, ir šis tučtuojau nusliuogė nuo savo taburetės ir nuėjo uždaryti smuklės durų.

Lėtai apžvelgęs visus sėdinčius prie baro, kareivis nuėjo į tuščią tarpą tarp Metraštininko ir Senojo Kobo. Kvoutas nutaisė žavią smuklininko šypseną, o atvykėlis sunkiai pasirėmė į barą ir kažką sumurmėjo.

Kitame patalpos gale ant durų rankenos delną uždėjęs Bastas sustingo.

— Meldžiu atleisti? — perklausė Kvoutas palinkdamas į priekį.

Samdinys pakėlė akis, pažiūrėjo į smuklininką, paskui nužvelgė erdvę už baro. Vyro žvilgsnis judėjo vangiai, tarsi jis būtų trinktelėtas į galvą.

— Aethin tseh cthystoi scthaiven vei.

Kvoutas dar labiau palinko į priekį.

— Atleiskite, vis tiek nenugirdau. — Kadangi kareivis nieko nebepridūrė, smuklininkas nužvelgė kitus vyrus prie baro. — Kas nors suprato, ką jis sakė?

Metraštininkas įsmeigė akis į samdinį: apžiūrėjo šarvus, tuščią strėlinę, mėlynus lininius marškinius. Jo žvilgsnis buvo beveik įžūliai įdėmus, tačiau kareivis Metraštininko tarsi nepastebėjo.

— Tai siaru, — išmaniai tarė Kobas. — Keista. Jis nepanašus į šimą.

Šepas nusijuokė ir papurtė galvą.

— Jis paprasčiausiai girtas. Mano dėdė akis užsipylęs irgi taip prašnekdavo. — Jis kumštelėjo alkūne Grehemą. — Pameni mano dėdę Tarną? Dievuli, niekad nemačiau kito žmogaus, kuris taip gertų.

Prie durų stovintis Bastas kitiems nematant pašėlusiai sumojavo Kvoutui, bet šis tuo metu bandė akimis pagauti kareivio žvilgsnį.

— Kalbate aturaniškai? — paklausė jis. — Ko pageidaujate?

Samdinio akys akimirką įsmigo į smuklininką.

— Avoi... — pradėjo jis, paskui užsimerkė ir pakreipė galvą, tarsi kažko klausytųsi. Paskui vėl atsimerkė. — Aš... noriu... — prakalbo jis lėtai ir neaiškiai. — Aš... ieškau... — Jis nutilo ir blausiu, nieko nematančiu žvilgsniu apsidairė po salę.

— Aš jį pažįstu, — tarė Metraštininkas.

Visi į jį atsisuko.

— Ką? — paklausė Šepas.

Metraštininko veidas pasidarė piktas.

— Prieš penkias dienas šis vaikinas su penkiais savo sėbrais mane apiplėšė. Pradžioj jo nepažinau. Tuomet jis buvo švariai nusiskutęs, bet tai tikrai jis.

Už kareivio nugaros tebestovintis Bastas sumosavo dar įnirtingiau, kad atkreiptų savo mokytojo dėmesį, bet Kvoutas įdėmiai stebėjo apspangusį atvykėlį.

— Tu įsitikinęs?

Metraštininkas nelinksmai nusijuokė.

— Jis dėvi mano marškinius. Kuriuos, beje, suplėšė. Jie kainavo man visą talentą. Nė karto nebuvau jų užsivilkęs.

— Ir tuomet jis buvo šitoks?

Metraštininkas papurtė galvą.

— Visai ne. Kaip plėšikas, jis netgi buvo mandagus. Manau, prieš dezertyruodamas jis tarnavo jaunesniuoju karininku.

Bastas liovėsi mojavęs.

— Reši! — sušuko jis su nevilties žyme balse.

— Minutėlę, Bastai, — atsakė Kvoutas, bandydamas atkreipti į save apdujusio kareivio dėmesį. Spragsėdamas pirštais jis pamojavo jam prieš veidą ranka. — Ei!

Vyro akys sekė judančią smuklininko ranką, tačiau neatrodė, kad jis suvoktų, kas kalbama.

— Aš... esu... ieškau... — tarė jis lėtai. — Ieškau...

— Ko? — irzliai sušuko Kobas. — Ko tu ieškai?

— Ieškau... — neaiškiai pakartojo kareivis.

— Manau, jis ieško manęs, kad grąžintų man arklį, — ramiai tarė Metraštininkas, paskui žengė pusžingsnį prie samdinio ir sugriebė už jo kardo rankenos. Staigiu judesiu jis ištraukė ginklą iš makšties — tiksliau sakant, pabandė ištraukti: pradžioj kardas slydo lengvai, bet įpusėjus užstrigo.

— Ne! — kitame salės gale sušuko Bastas.

Kareivis įsmeigė į Metraštininką tuščias akis, bet sustabdyti jo nebandė. Šis kiek pastovėjo negrabiai pakrypęs, nepaleisdamas kardo rankenos, paskui truktelėjo stipriau, ir ginklas lėtai išslydo iš makšties. Platūs ašmenys mirgėjo sudžiūvusio kraujo ir rūdžių dėmėmis.

Metraštininkas žengė žingsnį atatupstas, susitvardė ir nukreipė kardą į kareivį.

— Arklys — tai tik pradžia. Paskui, manau, jis dar paieškos mano pinigų ir smagiai paplepės su konstebliu.

Kareivis pažvelgė į priešais krūtinę styrantį kardą ir ilgai stebėjo nežymiai svyruojantį jo smaigalį.

— Palik jį ramybėje! — veriančiu balsu suriko Bastas. — Prašau!

Kobas linktelėjo.

— Berniukas teisus, Devanai. Šis vaikinas kaip maišu trenktas. Nelaikyk į jį nukreipto kardo. Regis, jis gali bet kada nualpti — dar nugrius ant smaigalio.

Kareivis abejingai pakėlė ranką.

— Aš ieškau... — pakartojo jis ir nustūmė kardą į šoną, tarsi kelią pastojusią šaką. Metraštininkas įkvėpė pro sukąstus dantis ir, kareiviui tebelaikant ašmenis, trūktelėjo ginklą. Ant samdinio rankos pasirodė kraujas.

— Matai? — tarė Senasis Kobas. — Ką aš sakiau? Žmogėnas pats sau pavojingas.

Kareivis pakreipė galvą į šoną, pakėlė ranką ir ėmė ją apžiūrinėti. Tamsia srovele atitekėjęs kraujas susitvenkė ant nykščio ir po akimirkos ėmė lašėti ant grindų. Vyras giliai įkvėpė oro, o jo stiklinės įdubusios akys staiga pasidarė sąmoningos.

Jis plačiai nusišypsojo Metraštininkui; apdujimo jo veide neliko nė ženklo.

— Te varaiyn aroi Seathaloi vei melą, — tarė jis žemu balsu.

— Aš... aš nesuprantu tavęs, — sutrikęs atsakė Metraštininkas.

Vyriškio šypsena dingo. Jo akys darėsi atšiaurios ir piktos.

— Te-tauren sciyrloet? Amauen.

— Nesuprantu, ką sakai, — tarė Metraštininkas. — Bet man nepatinka tavo tonas. — Jis vėl nukreipė kardą vyrui į krūtinę.

Kareivis pažvelgė į sunkius rantytus ašmenis ir sumišęs suraukė kaktą. Paskui, lyg staiga supratus, kas vyksta, jo veidas nušvito ir jame vėl pasirodė plati šypsena. Samdinys užvertė galvą ir nusikvatojo.

Tai nebuvo žmogiškas juokas. Šis garsas buvo laukinis ir džiaugsmingas, tarsi veriantis vanago klyksmas.

Kareivis pakėlė sužalotą ranką ir tokiu greičiu čiupo už kardo galiuko, kad nuo jo prisilietimo pasigirdo duslus metalo klingtelėjimas. Šypsodamasis nepažįstamasis dar stipriau sugriebė ginklą ir ėmė jį lenkti. Iš jo rankos tekantis kraujas sroveno kardu ir teškėjo ant grindų.

Visi žiūrėjo apstulbę ir nuščiuvę, negalėdami patikėti tuo, ką mato. Buvo girdėti tik į kardo ašmenis girgždenantys kareivio pirštikauliai.

Žiūrėdamas Metraštininkui tiesiai į veidą, samdinys staigiai pasuko ranką, ir kardas lūžo, suaidėdamas lyg dūžtantis varpas. Kol Metraštininkas bukai spoksojo į ginklo lūženas, kareivis žengė žingsnį į priekį ir uždėjo jam ant peties ranką.

Metraštininkas prislopintu balsu riktelėjo ir atšoko, lyg jam būtų smogę įkaitusiu žarstekliu. Beprotiškai sumostagavęs kardo nuolauža, jis atmušė kareivio ranką ir giliai ją perrėžė. Atėjūno veide nebuvo nei skausmo, nei baimės, nei jokio kito ženklo, kuris bylotų, jog apskritai suvokia, kad yra sužeistas.

Tebelaikydamas kruvinoje rankoje nulaužto kardo smaigalį, kareivis žengė dar žingsnį Metraštininko link.

Ir tuomet įsikišo Bastas: prilėkęs jis rėžėsi petimi į nepažįstamąjį tokia jėga, kad šis krisdamas į šipulius sudaužė sunkią taburetę, paskui tvojosi į raudonmedžio barą. Bastas žaibo greičiu čiupo kareivio galvą abiem rankom ir trenkė į baro kraštą. Prašiepęs dantis, iš įsiūčio perkreiptu veidu, jis tvatino samdinio galvą į medį: vieną kartą, antrą...

Basto veiksmai tarsi visus pažadino, ir smuklėje kilo sumaištis. Senasis Kobas atsistumdamas nuo baro nuvertė taburetę. Grehemas kažką rėkavo apie konsteblį. Džeikas bandė pulti prie durų, bet užkliuvo už Kobo pargriautos taburetės ir išsidrėbė ant grindų. Kalvio pameistrys čiupo savo geležinį strypą, bet tas išsprūdo iš rankų ir apsukęs platų lanką nuriedėjo po stalu.

Bastas gąsliai klyktelėjo ir nuskriejo per visą salę ant vieno iš medinių stalų. Šis lūžo nuo jo svorio, o vaikinas liko tysoti tarp nuolaužų, suglebęs kaip skudurinė lėlė. Kareivis atsistojo. Kaire jo veido puse tekėjo kraujas, bet jo tai, regis, nė kiek netrikdė: jis vėl pasisuko į Metraštininką, tebelaikydamas nulaužto kardo smaigalį kraujuojančioje rankoje.

Už jo stovintis Šepas čiupo šalia nebaigto valgyti sūrio gabalo gulintį peilį. Tai buvo viso labo virtuvės įrankis, ašmenys — gal sprindžio ilgio. Ūkininkas niūriu veidu žengė prie kareivio ir stipriai jam dūrė, susmeigdamas visą trumpą geležtę tarp peties ir kaklo.

Užuot susmukęs, kareivis apsisuko ir smogė Šepui per veidą rantytais kardo nuolaužos ašmenimis. Čiurkštelėjo kraujas, ir Šepas užsidengė žaizdą rankomis. Paskui kareivis žaibiškai, regis, vienu mėšlungišku judesiu apsuko delne metalo gabalą ir susmeigė jį ūkininkui į krūtinę. Šepas pasvirduliavo atbulas baro link ir susmuko ant grindų su tarp šonkaulių styrančiu nulaužto kardo smaigaliu.

Kareivis kilstelėjo ranką ir smalsiai apčiupinėjo jam kaklan susmeigto peilio rankeną. Jo veide pykčio nebuvo — veikiau nuostaba. Jis pabandė ištraukti peilį, o kai tai nepavyko, vėl nusikvatojo laukiniu paukštišku juoku.

Ant grindų parpuolęs Šepas gaudė orą ir plūdo kraujais, tuo tarpu kareivis vėl ėmė tuščiai dairytis, tarsi būtų pamiršęs, ką čia veikia. Jo akys lėtai klaidžiojo po salę, tingiai slinkdamos nuo sulaužytų stalų prie juodo akmeninio židinio, paskui prie didžiulių ąžuolinių statinių. Galiausiai kareivio žvilgsnis apsistojo ties raudonplaukiu vyru už baro. Kai nepažįstamasis sutelkė dėmesį į Kvoutą, šis nepabalo ir nepuolė atbulas trauktis. Jų akys susitiko.

Dabar kareivio žvilgsnis vėl tapo nuožmus. Jis išspaudė niūrią šypseną — itin klaikią krauju pasruvusiame veide.

— Te aithiyn Seathaloi? — reikliai paklausė jis. — Te Rhintae?

Kvoutas kone atsainiu judesiu paėmė nuo lentynos tamsų butelį ir sviedė jį per barą. Butelis pataikė kareiviui į burną ir sudužo. Oras prisipildė aitraus šeivamedžio uogų kvapo, o skystis tekėjo vis dar išsišiepusio nepažįstamojo veidu ir pečiais.

Kvoutas pamirkė pirštą į ant baro ištiškusį gėrimą, paskui itin susikaupęs suraukė kaktą ir, įdėmiai stebėdamas kruvinąjį vyrą, kažką panosėje sumurmėjo.

Nieko neįvyko.

Kareivis pasilenkė per barą ir sugriebė Kvouto rankovę. Smuklininkas tiesiog stovėjo, ir tą akimirką jo veide nebuvo nei baimės, nei pykčio, nei nuostabos. Jis tik atrodė pavargęs, sugrubęs ir prislėgtas.

Taip ir nespėjęs tvirčiau sučiupti Kvouto, kareivis susverdėjo: iš už nugaros ant jo šoko Bastas. Vaikinas apsivijo viena ranka priešininko kaklą, o kita ėmė draskyti jo veidą. Kareivis paleido Kvoutą ir, bandydamas išsilaisvinti, uždėjo delnus ant jį smaugiančios rankos. Kai jis palietė Bastą, šio veidas persikreipė iš skausmo. Iššiepęs dantis, jis beprotiškai draskė nagais kareivio akis.

Tolimajame baro gale kalvio pameistrys pagaliau sugraibė po stalu geležinį strypą ir visu ūgiu atsistojo. Berniukas iškėlė savąjį ginklą aukštai virš peties, suriaumojo ir, žengdamas per išvartytas taburetes bei ant grindų tysančius kūnus, puolė prie kareivio.

Kai vis dar įkibęs į nepažįstamąjį Bastas pamatė artėjantį kalvio pameistrį, jo akys staiga išsprogo iš išgąsčio. Jis paleido kareivį ir atšoko. Basto kojos užkliuvo už taburetės nuolaužų ir jis griuvo atbulas, paskui kaip išprotėjęs dūmė šalin.

Apsigręžęs kareivis pamatė jį puolantį aukštąjį berniuką. Jis nusišypsojo ir ištiesė į priekį kruviną ranką. Judesys buvo grakštus, beveik tingus.

Per tą atkištą galūnę kalvio pameistrys ir trenkė. Kai geležinis strypas palietė kareivio kūną, jo šypsena dingo. Jis susiėmė ranką, šnypšdamas ir spjaudydamasis kaip įniršęs katinas.

Berniukas vėl užsimojo strypu ir tvojo kareiviui per šonkaulius. Smūgio jėga nubloškė vyrą nuo baro, jis pargriuvo keturpėsčias, klykdamas lyg skerdžiamas ėriukas.

Kalvio pameistrys suėmė strypą abiem rankomis ir trenkė kareiviui per nugarą, tarsi kapodamas malkas. Pasigirdo lūžtančių kaulų trakštelėjimas. Geležis sugaudė kaip tolimas varpas per rūką.

Net sulaužytais šonkauliais, kruvinas vyras bandė repečkoti smuklės durų link. Dabar jo veidas persikreipė į buką vypsnį, iš pražiotos burnos sklido žemabalsis kauksmas, nepaliaujamas ir nevaldomas, lyg vėjo ošimas žiemos medžiuose. Pameistrys smūgiavo be perstojo, mojuodamas sunkiu geležiniu strypu lengvai tarsi gluosnio vytele. Jis iškirto medinėse grindyse gilų griovelį, paskui sulaužė kareiviui koją, ranką, dar daugiau šonkaulių. Šis toliau ropojo prie durų, klykdamas ir inkšdamas kaip gyvulys.

Paskui berniukas pataikė strypu į galvą, ir kareivis suglebo. Akimirką stojo mirtina tyla, paskui nepažįstamasis giliai drėgnai atsikosėjo ir išvėmė šlykštų dvokiantį skystį, tirštą kaip derva ir juodą it rašalas.

Galiausiai berniukas liovėsi talžyti sustingusį lavoną, bet ir tada laikė strypą pakėlęs virš peties, nelygiai šnopuodamas ir dairydamasis paklaikusiomis akimis į šalis. Kai jis pamažu atgavo kvapą, kitame patalpos gale, ten, kur prie juodo akmeninio židinio gūžėsi Senasis Kobas, buvo girdėti tyliu balsu meldžiantis.

Po kelių minučių maldos liovėsi, ir į „Pakelakmenį“ grįžo tyla.

Kelias artimiausias valandas „Pakelakmenis“ tapo viso miesto dėmesio centru. Žmonių prigužėjusioje salėje buvo girdėti šnabždesiai, pusbalsiu užduodami klausimai ir trūkčiojantis kūkčiojimas. Mažiau smalsūs arba geriau išauklėti miestelėnai liko stovėti lauke, ten spoksojo pro plačius langus į smuklės vidų ir aptarinėjo tai, ką girdėjo ar matė.

Kol kas dar viskas nesusidėliojo į istoriją, tad sklandė tik padriki gandai. Negyvėlis buvo smuklės apiplėšti atėjęs banditas. Jis norėjo atkeršyti prie Abots Fordo jo sesers garbę nuplėšusiam Metraštininkui. Jis buvo pasiutlige užsikrėtęs miškinis, skolos atsiimti atvykęs senas smuklininko pažįstamas, kareivis, išprotėjęs po kovų su maištininkais Resaveke...

Džeikas ir Karteris ypač pabrėžė atvykėlio šypseną, ir, nors priklausomybė nuo denerio labiausiai kamavo didžiuosius miestus, apie „smaližius“ žmonės buvo girdėję ir čia. Tripirštis Tomas apie šiuos dalykus gerai išmanė, mat prie senojo karaliaus, gal prieš tris dešimtis metų, tarnavo kareiviu. Jis paaiškino: po keturių denerio dervos grūdelių žmogus pakels kojos amputaciją be jokio skausmo, po aštuonių — pats nusipjaus kaulą, o po dvylikos — dar nubėgs pasistriksėdamas, juokdamasis ir dainuodamas „Skardininką ir kailiadirbį“.

Prie antklode uždengto Šepo kūno pasimeldė šventikas. Vėliau palaikus apžiūrėjo konsteblis, tačiau jis akivaizdžiai čia nelabai ką nutuokė, tad tik padarė tai, ką jautėsi privaląs padaryti.

Maždaug po valandos minia ėmė skirstytis. Atvyko Šepo broliai su vežimėliu paimti žuvusiojo kūno. Jų niūrūs paraudusių akių žvilgsniai išbaidė daugelį aplink tebesitrainiojančių žiūrovų.

Tačiau dar liko daug ką nuveikti. Konsteblis pabandė sulipinti į visumą tai, ką girdėjo iš liudininkų ir labiausiai savimi pasitikinčių smalsuolių. Po valandos galvos laužymo, istorija ėmė dėtis į krūvą. Galiausiai prieita prie išvados, kad tas žmogus buvo dezertyras ir narkomanas, ir kad atėjo į šį miestelį kaip tik tuomet, kai ėmė kraustytis iš proto.

Niekam nekilo abejonių, kad kalvio pameistrys pasielgė tinkamai ir drąsiai. Visgi Geležinis įstatymas reikalavo teismo, tad jį paskyrė kitą mėnesį, kai po šiuos kraštus važinėsis kvartalo teisėjas.

Konsteblis nuėjo namo pas savo žmoną ir vaikus. Šventikas išsivežė kareivio palaikus į bažnyčią. Bastas surinko baldų nuolaužas ir sudėjo prie virtuvės durų — tiks malkoms. Smuklininkas septynis kartus išplovė medines grindis, kol pagaliau skalaujant kibire skudurą vanduo nustojo raudonuoti. Galų gale išsiskirstė net labiausiai prisiekę žiopliai, ir smuklėje liko tik tie, kas rinkdavosi čia kiekvieną parbloškimdienį. Trūko tik vieno.

Kabindamiesi už raminamos vienas kito draugijos, vyrai pradėjo klampų, trūkčiojantį pokalbį apie viską, tik ne apie tai, kas čia ką tik nutiko.

Bet nuovargio priveikti jie vienas po kito ėjo lauk iš „Pakelakmenio“, kol galiausiai liko tik kalvio pameistrys. Jis sėdėjo nudelbęs akis į puodelį rankose, o geležinis strypas gulėjo ant raudonmedžio baro, prie jo alkūnės.

Niekam nesikalbant praėjo beveik pusvalandis. Prie gretimo stalo sėdintis Metraštininkas dėjosi baigiantis valgyti troškinį. Kvoutas su Bastu krapštinėjosi, bandydami atrodyti užsiėmę. Smuklėje augo keista įtampa: jie žvilgčiojosi tarpusavyje, laukdami, kada berniukas išeis.

Galiausiai smuklininkas priėjo prie jo šluostydamasis rankas į švarų lininį skudurą ir tarė:

— Na, berniuk, manau, kad...

— Aaronas, — nutraukė jį kalvio pameistrys, nepakeldamas akių nuo savo gėrimo. — Mano vardas Aaronas.

Kvoutas rimtai linktelėjo.

— Dabar žinosiu, Aaronai. Nusipelnei būti vadinamas vardu.

— Nemanau, kad čia kuo nors dėtas deneris, — staiga tarė vaikinas.

Kvoutas sustingo.

— Meldžiu atleisti?

— Nemanau, kad tas vaikinas buvo „smaližius“.

— Vadinasi, pritari Kobui? — paklausė Kvoutas. — Manai, kad jis buvo pasiutęs?

— Manau, kad jame lindėjo demonas, — lėtai pasverdamas žodžius tarė berniukas, tarsi būtų apie juos ilgai mąstęs. — Nieko iki šiol nesakiau, nes nenoriu, kad žmonės galvotų, jog visai kvaištelėjau, kaip Prietranka Martinas. — Jis pakėlė akis nuo savo puodelio. — Bet vis tiek manau, kad jame lindėjo demonas.

Kvoutas švelniai nusišypsojo ir parodė į Bastą ir Metraštininką.

— Ar nebijai, kad ir mes taip pamanysime?

Aaronas rimtai papurtė galvą.

— Jūs ne čionykščiai. Jūs matę pasaulio. Ir žinote, kokių dalykų jame pasitaiko. — Jis pažvelgė Kvoutui į akis. — Ir, manau, taip pat žinote, kad tai buvo demonas.

Grindis prie židinio šluojantis Bastas apmirė. Kvoutas smalsiai pakreipė galvą ir nenusukdamas akių paklausė:

— Kodėl taip galvoji?

Kalvio pameistrys mostelėjo kažkur už baro.

— Žinau, kad laikot ten didelę ąžuolinę lazdą girtuokliams raminti. Na, o kur dar... — Jis blykstelėjo akimis į virš baro kabantį grėsmingąjį kardą. — Galiu sugalvot tik vieną priežastį, kodėl jūs griebėte ne jį, o butelį. Jūs neketinot tam vaikinui iškulti dantų. Jūs norėjot jį padegti. Tik neturėjot arti degtukų ar žvakės... Mama man dažnai skaitydavo „Kelio knygą“. Ten aprašyta daugybė demonų. Kai kurie iš jų slepiasi žmonių kūnuose, lyg vaikai po avikailiu. Tad manau, tas kareivis buvo paprastas vaikinas, kuriame apsigyveno demonas. Štai kodėl negalėjom jo priveikti — tarsi būtume skyles marškiniuose badę. Ir štai kodėl negalėjom jo suprasti: jis kalbėjo demonų kalba.

Aaronas vėl įsmeigė akis į rankose laikomą puodelį ir pats sau linktelėjo.

— Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo geriau viskas susidėlioja. Geležis ir ugnis. Juk tai skirta demonams.

— „Smaližiai“ yra stipresni nei tu manai, — kitame salės gale tarė Bastas. — Kartą mačiau...

— Tu teisus, — pasakė Kvoutas. — Tai buvo demonas.

Aaronas pažvelgė į smuklininko akis, linktelėjo galvą ir vėl įbedė žvilgsnį į puodelį.

— O jūs niekam nieko nesakėt, nes neseniai atsikėlėt į šį miestą ir reikalai juda nekaip?

Kvoutas linktelėjo.

— Ir man turbūt bus ne į sveikatą, jei imsiu apie tai pliurpti, ar ne?

Smuklininkas giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė.

— Turbūt taip.

Aaronas išgėrė paskutinį alaus gurkšnį ir nustūmė tuščią puodelį.

— Gerai. Tiesiog norėjau tai išgirsti. Ir žinoti, kad nesikraustau iš proto.

Jis atsistojo, paėmė geležinį strypą ir užsidėjo ant peties. Niekam nekalbant, vaikinas nužingsniavo per salę ir išeidamas uždarė duris. Sunkūs batai dusliai nudundėjo medinėmis prieangio grindimis, paskui stojo tyla.

— O košės jo galvoj daugiau, nei maniau, — pagaliau tarė Kvoutas.

— Tai todėl, kad jis didelis, — sausai atsakė Bastas, Kaudamasis vaizduoti šluojantį. — Jūs, žmonės, dažnai apsigaunate dėl išorės. Aš jau senokai jį stebiu. Jis protingesnis, nei mano aplinkiniai. Vaikinas visad bando užčiuopti esmę ir kelia klausimus. — Bastas padėjo šluotą į jos vietą už baro. — Jis mane nervina.

Kvoutas pralinksmėjo.

— Nervina? Tave?

— Tas vaikis tiesiog dvokia geležim. Kiaurą dieną ją čiupinėja, kaitina, kvėpuoja tais dūmais. O paskui ateina čia su tom savo protingomis akimis. — Bastas metė į duris itin priešišką žvilgsnį. — Tai nenormalu.

— Nenormalu? — pagaliau prabilo Metraštininkas. Jo balsas buvo kiek isteriškas. — Ką tu žinai apie normalumą? Aš ką tik mačiau, kaip demonas nužudo žmogų, — tai normalu? — Metraštininkas pasisuko į Kvoutą. — Kurių galų tas padaras čia atsivilko?

— Matyt, „ieškoti“, — atsakė Kvoutas. — Daugiau aš nieko nesupratau. O tu, Bastai? Supratai ką nors?

Vaikinas papurtė galvą.

— Kalbos skambesys man pasirodė pažįstamas, Reši, bet raiška labai senoviška. Tad nieko nesugraibiau.

— Puiku. Jis ieškojo, — atžariai tarė Metraštininkas. — Ir ko gi?

— Galimas daiktas, manęs, — niūriai atsakė Kvoutas.

— Tu daraisi per daug jausmingas, Reši, — papriekaištavo Bastas. — Tu nekaltas dėl to, kas nutiko.

Kvoutas pavargusiu žvilgsniu ilgai žvelgė į savo mokinį.

— Juk pats puikiai viską supranti, Bastai. Visa tai dėl mano kaltės. Skrelis, karas. Aš dėl visko kaltas.

Bastas, regis, norėjo prieštarauti, bet nerado reikiamų žodžių. Po ilgos pauzės jis pasidavė ir nusuko akis.

Kvoutas atsirėmė alkūnėmis į barą ir atsiduso.

— Vis dėlto — kas, jūsų manymu, tai buvo?

Bastas papurtė galvą.

— Jis buvo panašus į Mahael-uret, Reši. Į odinį šokėją. — Tai sakydamas jis susiraukė, jo balse skambėjo kas nori, tik ne užtikrintumas.

Kvoutas kilstelėjo antakius.

— Vadinasi, tai ne vienas iš taviškių?

Paprastai maloni Basto veido išraiška staiga pasidarė rūsti.

— Ne, tai nebuvo vienas iš „maniškių“, — pasipiktinęs atsakė jis. — Maelis net neturi su mumis bendros sienos. Jis nuo mūsų taip toli, kaip toli gali būti tik Fajė.

Kvoutas tarsi atsiprašydamas linktelėjo.

— Maniau, žinai, kas jis per vienas. Juk nedvejodamas jį puolei.

— Visos gyvatės kanda, Reši. Man nereikia išmanyti jų rūšių, ir taip žinau, kad jos pavojingos. Supratau, kad jis iš Maelio. To pakako.

— Vadinasi, greičiausiai odinis šokėjas? — susimąstęs tarė Kvoutas. — Ar tu man nesakei, kad jie išnyko prieš daugelį amžių?

— Taip, — patvirtino Bastas. — Be to, jis dar atrodė kažkoks... apdujęs, ir nebandė pereiti į naują kūną. — Bastas gūžtelėjo pečiais. — Galų gale mes vis dar gyvi. Panašu, vis dėlto tai būta kažkieno kito.

Metraštininkas nepatikliai klausėsi jų pokalbio.

— Vadinasi, nė vienas iš jūsų nežino, kas tai per padaras? — Jis pažvelgė į Kvoutą. — Juk sakei berniukui, kad tai demonas!

— Taip, nes šitai jam lengviausia suprasti, be to, tai visai arti tiesos. — Kvoutas neskubėdamas ėmė šveisti barą. — Visiems kitiems miestelėnams tai „smaližius“: tam, kad jie galėtų šiąnakt užmigti.

— Na, tuomet man jis taip pat buvo demonas, — piktai tarė Metraštininkas. — Petys toje vietoje, kur jis palietė, pasidarė kaip ledas.

Bastas nuskubėjo prie jo.

— Aš ir pamiršau, kad jis tave lietė. Parodyk.

Kvoutas ėmė uždarinėti langines, o Metraštininkas nusivilko marškinius. Jo rankos ten, kur prieš tris naktis jas sužalojo skrelis, tebebuvo aptvarstytos.

Bastas įdėmiai apžiūrėjo kareivio paliestą vietą.

— Gali pajudinti?

Metraštininkas linktelėjo ir pasukiojo petį.

— Kai jis palietė, skaudėjo, tarsi dvylika išgamų būtų sukandę. Atrodė, lyg kažkas viduje plyštų. — Nepatenkintas savo nusakymu jis papurtė galvą. — O dabar tiesiog šiaip keistas pojūtis. Ta vieta nejautri. Lyg nutirpusi.

Bastas pabaksnojo jo petį pirštu ir dvejodamas apžiūrėjo.

Metraštininkas atsisuko į Kvoutą.

— Berniukas buvo teisus dėl ugnies, ar ne? Kol jis neužsiminė, aš ir nesupra... a-aa-ai! — Jis suriko ir atšoko nuo Basto. — Dėl Dievo vardo, kas čia buvo?

— Manau, tavo peties nervinis rezginys, — sausai atsakė Kvoutas.

— Turiu nustatyti traumos sunkumą, — ramiai tarė Bastas. — Reši? Gal atneštum truputį žąsies taukų, česnako, garstyčių... Ar turime tų mažų žalių dalykėlių, kurie nėra svogūnai, bet kvepia kaip jie?

— Keveralų? Manau, keletas turėtų būti.

— Atnešk ir juos. Ir dar tvarsčių. Sutaisysiu tepalo.

Kvoutas linktelėjo ir žengė pro duris už baro. Kai tik jis išėjo, Bastas pasilenkė prie Metraštininko ausies.

— Neklausinėk jo apie tai, — paskubom sušnibždėjo jis. — Net neužsimink.

Metraštininkas sutriko.

— Apie ką tu kalbi?

— Apie butelį. Apie simpatinį sujungimą, kurį jis norėjo atlikti.

— Vadinasi, jis bandė tą padarą padegti? Kodėl nepavyko? Kas...

Basto gniaužtai užsiveržė stipriau, jis įbedė nykštį į duobutę Metraštininkui tarp raktikaulių. Šis vėl baugščiai riktelėjo.

— Nekalbėk apie tai, — vėl sušnypštė Bastas. — Neklausinėk.

Jis suėmė Metraštininką už pečių ir papurtė, kaip įpykęs tėvas užsispyrusį vaiką.

— Gerasis Dieve, Bastai, net virtuvėj girdėjau, kaip jis rėkia, — pasigirdo Kvouto balsas.

Bastas atsitiesė, jo stumtelėtas Metraštininkas puptelėjo atgal į savo kėdę, ir tą pat akimirką tarpduryje pasirodė smuklininkas.

— Teilu toks ir anoks, jis baltas kaip popierius. Jam viskas bus gerai?

— Tai ne rimčiau už nušalimą, — nepagarbiai pasakė Bastas. — Aš nekaltas, kad jis rėkia kaip mergaitė.

— Na, elkis su juo atsargiau, — tarė Kvoutas, dėdamas ant stalo puodą su taukais ir saują česnako skiltelių. — Bent artimiausias dvi dienas jam reikės šitos rankos.

Kvoutas nulupo ir sutrynė česnaką. Bastas sumaišė šlykščiai dvokiantį tepalą ir užtepė Metraštininkui ant peties, paskui aptvarstė. Šis sėdėjo visiškai tylus.

— Ar pajėgsi šįvakar dar kiek parašyti? — paklausė Kvoutas, kai Metraštininkas vėl užsivilko marškinius. — Pabaiga dar labai toli, tačiau, kol užslinks naktis, galėčiau surišti keletą palaidų istorijos galų.

— Porą valandų atlaikysiu. — Metraštininkas paskubom iškraustė savo kuprinę, vengdamas žiūrėti į Basto pusę.

— Aš taip pat. — Bastas atsuko į Kvoutą linksmą ir nekantrų veidą. — Noriu sužinoti, ką radai po Universitetu.

Kvoutas blankiai šyptelėjo.

— Net neabejoju tuo, Bastai. — Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo. — Po Universitetu aš radau tai, ko labiausiai norėjau, tačiau ne tai, ko tikėjausi. — Jis mostelėjo Metraštininkui paimti plunksną. — Taip jau dažnai būna, kai išsipildo tavo širdies troškimas. AŠTUONIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Maloni popietė

Kitą dieną mane nuplakė plačiame akmenimis grįstame kiemelyje, kuris kadaise vadinosi Quoyan Hayel, Vėjo namais. Tai man pasirodė keistai pritinkama.

Kaip ir buvo galima numanyti, pažiūrėti šio reginio susirinko įspūdingo dydžio minia. Į kiemelį sugužėjo šimtai studentų. Jie spoksojo pro langus ir tarpdurius, o keli net užsikorė ant stogo, kad geriau matytų. Nekaltinų jų. Sunku atsisakyti nemokamos pramogos. Buvau nuplaktas šešiais kirčiais per nugarą viengubu botagu. Nenorėdamas nuvilti žiūrovų, pasistengiau, kad jiems būtų apie ką kalbėti. Kitaip tariant, pakartojau savo ankstesnį pasirodymą: nešaukiau, nekraujavau ir nenualpau. Išėjau iš kiemelio savo paties kojomis, aukštai pakelta galva.

Kai Molą susiuvo mano nugarą penkiasdešimt septyniais tvarkingais dygsniais, paguodžiau save nukeliaudamas į Imrę ir išleisdamas iš Ambrozo gautus pinigus nuostabiai liutniai, dviem pamainoms puikių dėvėtų drabužių, buteliukui su savo krauju ir Auri skirtai naujai šiltai suknelei.

Žodžiu, buvo labai maloni popietė.

DEVYNIASDEŠIMTAS SKYRIUS Nebaigti statyti namai

Kiekvieną naktį ėjau tyrinėti požemių su Auri. Mačiau daugybę įdomių dalykų, kai kuriuos iš jų galbūt paminėsiu vėliau, bet dabar užteks pasakyti, kad Auri man parodė begalę įvairiausių Povisukuo kampelių. Ji nusivedė mane į Žemybę, Šuoliukus, Medynus, Kasyklas, Švirplynę, Dešimtukus, Žvaklaikį...

Auri duoti pavadinimai iš pirmo žvilgsnio atrodė beprasmiški, tačiau išvydus, ką jie nusako, paaiškėdavo, kad jie tinka kaip čia buvę. Medynai ne iš tolo nepriminė miško: tai buvo eilė apgriuvusių koridorių ir kambarių, kurių lubas ramstė stori mediniai rąstai. Švirplynėje viena siena tekėjo gėlo vandens srovelė. Drėgmė viliojo svirplius, tad nuo jų dainelių skambėjo visa ilga žema salė. Tuo tarpu Šuoliukai buvo siauras koridorius su trimis giliomis įgriuvomis skersai grindis. Pavadinimo reikšmę supratau tik išvydęs, kaip Auri liuoksi per tas duobes į kitą koridoriaus galą.

Po kelių dienų Auri nusivedė mane į gausybę susikertančių tunelių — tą vietą ji vadino Visurpačiomis. Nepaisant to, kad buvome bent šimtą pėdų po žeme, čia nuolat pūtė šuoringas, dulkėmis ir oda kvepiantis vėjas.

Tai buvo raktas, kurio aš ieškojau. Supratau, kad esu arti tikslo. Vis dėlto buvo neramu, kad nesuprantu šios vietos pavadinimo. Akivaizdžiai kažką pražiopsojau.

— Kodėl tu vadini šią vietą Visurpačiomis? — paklausiau Auri.

— Toks jos pavadinimas, — paprastai atsakė ji. Vėjas plaikstė jai už nugaros plonyčius plaukus lyg permatomą vėliavėlę. — Daiktus reikia vadinti taip, kaip jie vadinasi. Tam pavadinimai ir reikalingi.

Nevalingai nusišypsojau.

— O kodėl jos toks pavadinimas? Argi Povisukuo savaime nėra „visur apačios“?

Auri atsisuko į mane, pakreipė galvą, paskui delnais nusibraukė ant veido užkritusius plaukus.

— Tai ne „visurpačios“, — paaiškino ji. — Tai Visurpačios.

Mano ausys neužčiuopė skirtumo.

— Visurpučios? — paklausiau išpūsdamas žandus.

Auri susižavėjusi nusijuokė.

— Jau panašiau, — šypsodamasi tarė ji. — Pabandyk dar kartą.

Laužiau galvą, tačiau veltui.

Galiausiai Auri savo mažyte rankute suėmė mano apsiausto skverną, patempė jį į šoną ir kilstelėjo. Vėjas lėtai išpūtė jį lyg burę.

Auri pažvelgė į mane ir išsišiepė, lyg būtų parodžiusi magišką triuką.

Burės. Na, žinoma.

— Įburpučios? — pasitikslinau.

Auri linktelėjo, ir aš taip pat nusišypsojau.

Išsiaiškinę šią mažą paslaptį, mudu ėmėmės kruopščiai tyrinėti Įburpučias. Po kelių valandų pajutau, kad apsipratau šioje vietoje ir pradedu joje orientuotis. Liko tik surasti tunelį, vedantį ten, kur man reikia.

Tai varė iš proto. Tuneliai sukiojosi plačiais atsitiktiniais lankais. Tais retais atvejais, kai pavykdavo rasti tiesų, paaiškėdavo, kad jis užsibaigia aklaviete. Kai kurie taip staigiai šaudavo viršun arba žemyn, tad nebegalėdavau jais toliau eiti. Viename tunelyje kelią užtvėrė stori, giliai į akmenis įkalti geležiniai strypai. Kitas susiaurėjo tiek, kad pasidarė vos delno pločio. Trečias užsibaigė medžių ir žemių kalnu.

Po kelių dienų ieškojimų pagaliau aptikome senoviškas apirusias duris. Kai pabandžiau jas atverti, drėgnas medis sutrupėjo į gabalus.

Auri suraukė nosį ir papurtė galvą.

— Aš nusibrozdinsiu kelius.

Nukreipęs simpatinės lempos šviesą pro aplūžusias duris supratau, ką ji turi galvoje. Patalpos lubos nuožulnėjo taip, kad galiausiai jas nuo grindų teskyrė vos trys pėdos.

— Palauksi manęs? — paklausiau vilkdamasis apsiaustą ir raitodamas marškinių rankoves. — Nežinau, ar be tavęs rasiu kelią į viršų.

Auri linktelėjo, bet atrodė susirūpinusi.

— Žinai, įlįsti lengviau, nei išlįsti. Čia ankšta. Gali įstrigti.

Stengiausi apie tai negalvoti.

— Aš tik pažiūrėsiu. Grįšiu po pusvalandžio.

Ji pakreipė galvą.

— O jeigu ne?

Nusišypsojau.

— Tuomet tau teks eiti manęs gelbėti.

Auri iškilmingai, vaikiškai rimtai linktelėjo.

Sukandau simpatinę lempą dantimis ir nukreipiau jos raudoną šviesą į priešais plytinčią deguto juodumo tamsą. Paskui keturpėsčias ir, keliams brozdinantis į grublėtus grindų akmenis, nuropojau į priekį.

Už kelių posūkių lubos dar pažemėjo — ropoti pasidarė nebeįmanoma. Gerai pagalvojau, paskui atsiguliau ant pilvo ir šliaužiau toliau, stumdamas lempą priešais save. Nuo kiekvieno kryptelėjimo ant nugaros įsitempdavo siūlės.

Jei niekada nesate buvę giliai po žeme, abejoju, ar galite įsivaizduoti tą pojūtį. Aplink visiška, beveik apčiuopiama tamsa. Ji tyko prie pat šviesos krašto, tik ir laukdama, kada galės ją užlieti lyg staigus potvynis. Oras ramus ir tvankus. Jokių garsų, tik tie, kuriuos sukeli pats. Girdi netgi savo kvėpavimą. Širdis daužosi kaip pašėlusi. O be viso šito, nė akimirkos negali pamiršti, kad virš tavęs — tūkstančiai tonų žemės ir akmens.

Vis dėlto šliaužiau toliau, įveikdamas colį po colio. Delnai pajuodo nuo purvo, į akis tekėjo prakaitas. Tunelis dar susiaurėjo, o aš per savo kvailumą nespėjau perkelti rankos, ir ji liko prispausta prie šono. Visą kūną išpylė šaltas prakaitas, apėmė panika. Iš visų jėgų stengiausi ištiesti priešais save ranką...

Man pavyko ją išlaisvinti tik po kelių siaubingų minučių. Akimirką pagulėjau tamsoje visas drebėdamas, paskui ėmiau šliaužti toliau.

Ir radau tai, ko ieškojau.

Išsigavęs iš Povisukuo, atsargiai įlipau pro langą į merginoms skirtą Arklidžių sparną. Tyliai, kad atsitiktinai ko nors nepažadinčiau, pabeldžiau į Felos duris. Vyrams buvo draudžiama čia kelti koją vieniems, ypač tokį vėlų nakties metą.

Belsti teko tris kartus, tik po to išgirdau kambaryje tylų sujudimą. Po akimirkos Fela atidarė duris. Jos ilgi plaukai buvo klaikiai susivėlę, o akys, kuriomis suglumusi dirstelėjo į koridorių, dar dorai neatsimerkusios. Pamačiusi mane Fela sumirksėjo, tarytum iš tikro nė nebūtų tikėjusis ką nors čia išvysti.

Nekilo abejonių — po paklode, į kurią Fela buvo pusiau susipusi, ji nuogut nuogutėlė. Turiu prisipažinti: priešais stovinčios žavios pilnakrūtės ir pusnuogės Felos vaizdas — viena nuostabiausių erotinių akimirkų mano jaunystėje.

— Kvoutai? — pratarė ji puikiai tvardydamasi, paskui pabandė labiau prisidengti, tačiau sekėsi jai dvejopai: kilstelėta paklodė paslėpė kaklą, užtat atidengė kvapą gniaužiantį ilgų dailių kojų vaizdą. — Kiek dabar valandų? Kaip tu čia patekai?

— Sakei, jei man ko nors prireiks, galėsiu tavęs prašyti paslaugos, — tariau paskubom. — Tu kalbėjai rimtai?

— Na, taip. Žinoma, — atsakė Fela. — Dieve, tu visas purvinas. Kas tau nutiko?

Pažvelgiau į save ir tik tada suvokiau, kaip atrodau. Po šliaužiojimo tunelio grindimis buvau purvinas nuo galvos iki kojų. Kelnės ties keliais suplyšo, be to, regis, iki kraujo juos nusibrozdinau. Buvau toks susijaudinęs, kad viso to net nepastebėjau ir nepagalvojau čia ateidamas persirengti.

Fela žengė pusžingsnį atgal ir plačiau atidarė duris. Šios besiverdamos dvelktelėjo vėjeliu, ir nuo jo paklodė dar labiau prigludo prie nuogo merginos kūno, akimirkai išryškindama nuostabias formas.

— Užeisi?

— Ne, turiu eiti, — atsakiau nesusimąstydamas, grumdamasis su troškimu ją nužiūrinėti. — Man reikia, kad rytoj vakare Archyvuose susitiktum su mano draugu. Po penkių varpo dūžių, prie durų su keturiomis lentelėmis. Galėsi?

— Man bus paskaita, — tarė Fela. — Bet, jei tai svarbu, praleisiu ją.

— Ačiū, — sušnibždėjau nueidamas.

Koks svarbus man buvo atradimas po Universitetu besidriekiančiuose tuneliuose, geriausiai byloja faktas, kad tik pusiaukelėje į namus pas Ankerį tesuvokiau, jog ką tik atmečiau pusnuogės Felos kvietimą užeiti į jos kambarį.

Kitą dieną Fela praleido sudėtingesniosios geometrijos paskaitą ir atėjo į Archyvus. Ji nusileido kelias laiptų pakopas, per koridorių bei lentynų labirintą ir galiausiai atsidūrė prie vienintelio visame pastate knygomis neužstatyto akmeninės sienos ruožo. Čia dunksojo durys su keturiomis lentelėmis, nebylios ir nepajudinamos kaip kalnas: Valaritas.

Fela nervingai dairėsi ir mindžikavo.

Po kurio laiko iš tamsos į raudoną jos rankinės lempos šviesą įžengė gaubšlėtas siluetas.

Fela neramiai nusišypsojo.

— Sveiki, — tarė ji tyliai. — Draugas manęs paprašė... — Ji nutilo ir kiek pakreipė galvą, bandydama žvilgtelti į gobtuvo šešėlio dengiamą veidą.

Turbūt labai nenustebsite sužinoję, ką ji ten pamatė.

— Kvoutai? — nepatikliai tarė Fela, paskui, staiga išsigandusi, apsidairė. — Viešpatie, ką tu čia veiki?

— Nusižengiu draudimui, — atsakiau nerūpestingai.

Ji griebė mane už rankos ir per lentynų labirintą nutempė į vieną iš daugelio skaitymo celių. Fela įstūmė mane vidun, įėjusi tvirtai uždarė duris ir į jas atsirėmė.

— Kaip tu čia patekai? Lorenas sprogs iš pykčio! Nori, kad mus abu pašalintų?

— Tavęs jie nepašalins, — atsakiau ramiai. — Tu daugių daugiausia kalta dėl „tyčinio bendrininkavimo“, o už tai iš Universiteto nemeta. Veikiausiai atsipirktum bauda, nes moterų jie neplaka. — Pajudinau pečius, jausdamas buką maudulį, kurį kėlė įsitempusios siūlės ant nugaros. — Tai, mano požiūriu, kiek neteisinga.

— Kaip tu čia patekai? — pakartojo ji. — Prasmukai pro stalą?

— Geriau tau to nežinoti, — tepasakiau.

Įsmukau čia, žinoma, pro Įburpučias. Vos užuodęs ten dulkių ir odos kvapą žinojau, kad esu arti tikslo. Galiausiai aptikau tunelių labirinte paslėptas duris, vedančias tiesiai į žemiausią Saugyklos lygį, — pro jas archyvarai galėjo nesunkiai patekti prie ventiliacijos įrenginių. Radau tas duris, žinoma, užrakintas, bet tai niekada man nebuvo rimta kliūtis. Deja.

Tačiau Felai viso to nepasakojau. Žinojau, kad iš savo slaptojo kelio turėsiu naudos tik tokiu atveju, jei jis liks paslaptyje. Papasakoti apie jį archyvarui, netgi tokiam, kuris man skolingas paslaugą, — ne pati geriausia mintis.

— Klausyk, — tariau paskubom. — Tai visiškai saugu. Klaidžiojau čia ištisas valandas, ir niekas prie manęs net neprisiartino. Visi čia nešiojasi lempas, tad išvengti žmonių labai lengva.

— Tiesiog nustebinai mane, — pasakė Fela, atmesdama savo juodus plaukus už pečių. — Bet tu teisus — ten turbūt saugiau, nei čia. — Ji atidarė duris ir pažiūrėjo, ar nieko nėra aplinkui. — Archyvarai nuolat tikrina, kad skaitymo celėse niekas nemiegotų ar nesimylėtų.

— Ką?

— Tu dar daug ko nežinai apie Archyvus. — Ji nusišypsojo ir atlapojo duris.

— Būtent todėl man ir reikia tavo pagalbos, — tariau mums einant į Saugyklą. — Negaliu čia susigaudyti.

— O ko tu ieškai? — paklausė Fela.

— Mane domina koks tūkstantis dalykų, — atsakiau atvirai. — Bet galime pradėti nuo amirų istorijos. Arba bet kokių negrožinių pasakojimų apie čandrianus. Žodžiu, ko nors apie tai. Pats nieko nesugebėjau rasti.

Net nebandžiau slėpti balse nusivylimo. Po šitiek laiko pagaliau patekti į Archyvus ir negalėti rasti atsakymų į savo klausimus — tai varė iš proto.

— Maniau, čia viskas geriau susisteminta, — pabambėjau.

Fela tyliai sukikeno.

— Ir kaipgi tu tai padarytum? Tai yra susistemintum?

— Būtent apie tai ir galvojau pastarąsias pora valandų, — atsakiau. — Geriausia suskirstyti knygas pagal temas. Na, žinai: istorija, memuarai, gramatika...

Fela sustojo ir giliai atsiduso.

— Manau, turime tai išsiaiškinti. — Ji ištraukė iš lentynos pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. — Kokia šio veikalo tema?

Atsiverčiau ploną knygutę ir permečiau akimis kelis puslapius. Ji buvo surašyta senovine kaligrafiška rašysena — vingria ir sunkiai įskaitoma.

— Panašu į memuarus.

— Kokio pobūdžio? Kur ją padėtum tarp kitų memuarų?

Versdamas puslapius pastebėjau kruopščiai nubraižytą žemėlapį.

— Panašu į kelionių pasakojimą.

— Gerai, — tarė Fela. — Kur tu ją padėtum memuarų ir kelionių pasakojimų skyriuje?

— Suskirstyčiau tokias knygas pagal geografiją, — atsakiau mėgaudamasis šiuo žaidimu. Perverčiau dar keletą lapų. — Aturas, Modegas ir... Vintas? — Susiraukiau ir pažvelgiau į knygos nugarėlę. — Kada ji parašyta? Aturano imperija prarijo Vintą daugiau kaip prieš tris šimtus metų.

— Daugiau kaip prieš keturis šimtus, — pataisė Fela. — Taigi, kur padėtum kelionių pasakojimą, aprašantį vietas, kurių jau nebėra?

— Tuomet ji labiau tiktų prie istorijos, — tariau lėtai.

— O jeigu ji nėra tiksli? — spaudė mane Fela. — Jeigu ji labiau grįsta gandais, nei asmenine patirtimi? O jeigu ji visiškai išgalvota? Kelioniniai romanai buvo gana madingi Modege prieš porą šimtų metų.

Užverčiau knygą ir iš lėto įstūmiau ją į lentyną.

— Pradedu suprasti problemą, — tariau susimąstęs.

— Ne, nepradedi, — tiesmukai atsakė Fela. — Tu pamatei tik patį jos kraštelį. — Ji mostelėjo į mus supančias Saugyklos knygas. — Tarkim, rytoj tu tapsi Archyvų magistru. Kiek laiko tau prireiktų visa tai susisteminti?

Nužvelgiau nesuskaičiuojamas tamsoje išnykstančias lentynas.

— Tai būtų viso gyvenimo darbas.

— Jau įrodyta, kad vieno gyvenimo nepakanka, — sausai atsakė Fela. — Knygų čia daugiau kaip trys ketvirtadaliai milijono, o kur dar molinės lentelės, ritiniai ir Kaluptenos fragmentai.

Ji numojo ranka.

— Taigi tu metų metus vystai savo tobuląją sisteminimo tvarką, kurioje numatyta vieta netgi tavo pramanytiems istoriniams kelionių memuarams. Kartu su archyvarais dešimtmečius iš lėto identifikuoji, rūšiuoji ir perrikiuoji dešimtis tūkstančių knygų. — Ji pažvelgė man į akis. — O paskui tu miršti. Kas nutiks tada?

Pradėjau suprasti, kur link ji suka.

— Na, tobulame pasaulyje naujasis Archyvų magistras tęstų mano darbą, — atsakiau.

— Valio tobulam pasauliui, — sarkastiškai tarė Fela, paskui apsigręžė ir nuvedė mane toliau tarp lentynų.

— Ar kiekvienas naujas Archyvų magistras turi savų idėjų, kaip čia viską susisteminti?

— Ne kiekvienas, — pripažino Fela. — Kartais būna, kad keli magistrai iš eilės diegia tą pačią sistemą. Bet anksčiau ar vėliau ateina tas, kuris neabejoja žinantis geresnį būdą, ir viskas vėl prasideda nuo pradžių.

— Ir kiek skirtingų sistemų čia buvo?

Pastebėjau tolumoje švyturiuojantį ir mūsų link artėjantį silpną raudoną žiburėlį. Kad išvengtume šviesos ir to, kas ją nešasi, Fela pakeitė kryptį.

— Žiūrint, kaip skaičiuosi, — tyliai tarė ji. — Per pastaruosius tris šimtmečius — mažiausiai devynios. Blogiausia buvo maždaug prieš penkiasdešimt metų, kai vienas po kito pasikeitė keturi Archyvų magistrai, nė vienam šiose pareigose neišbuvus ilgiau penkerių metų. Rezultatas toks, kad atsirado trys archyvarų grupuotės: kiekviena savaip katalogavo knygas ir tvirtai tikėjo, kad būtent jų sistema geriausia.

— Lyg koks pilietinis karas, — burbtelėjau.

— Šventasis karas, — pataisė Fela. — Labai tylios ir apgalvotos kautynės, kur kiekviena pusė buvo įsitikinusi, kad gina nemariąją Archyvų dvasią. Jie vogdavo pagal kitokią sistemą kataloguotas knygas, slėpdavo jas vieni nuo kitų arba sumaišydavo lentynose.

— Ir kiek tai tęsėsi?

— Beveik penkiolika metų, — atsakė Fela. — Galėjo tęstis iki šiol, jei magistro Tolemo archyvarams nebūtų pavykę pavogti ir sudeginti Larkino žurnalų. Pastarojo šalininkams po šito teko pasiduoti.

— O istorijos moralas toks, kad nuo knygų žmonėms užverda kraujas? — švelniai paerzinau ją. — Štai iš kur ta būtinybė tikrinti skaitymo celes.

Fela parodė man liežuvį.

— Istorijos moralas toks, kad viskas čia supainiota. Kai Tolemas sudegino Larkino žurnalus, mes labai užtikrintai „pametėme“ beveik du šimtus tūkstančių knygų: niekur kitur nebuvo įrašyta, kur jos laikomos. Paskui, po penkerių metų, Tolemas mirė. Spėk, kas tuomet nutiko?

— Naujasis Archyvų magistras viską pradėjo nuo švaraus lapo?

— Tai lyg begalinė nebaigtų statyti namų grandinė, — piktai tarė Fela. — Lengva surasti knygas pagal senąją sistemą, tai jie ima diegti naują. Tas, kuris renčia namą, vagia sienojus iš pastatytojo anksčiau. Vis dar gali užtikti senųjų sistemų likučių. Mes iki šiol atrandame maišus knygų, kurias kadaise archyvarai slėpė vieni nuo kitų.

— Jaučiu, kad tau tai jautri tema, — tariau šypsodamasis.

Priėjome laiptus, ir Fela atsisuko į mane.

— Tai jautri tema kiekvienam daugiau kaip dvi dienas čia pradirbusiam archyvarui, — atsakė ji. — Žmonės „knygose“ reiškia nepasitenkinamą, kai mes užgaištame daugiau kaip valandą, kol atnešame tai, ko prašo. Jie nesupranta, kad tai ne taip paprasta, kaip prieiti prie lentynos su užrašu „Amirų istorija“ ir ištraukti knygą.

Fela nusigręžė ir ėmė lipti laiptais. Tylomis nusekiau jai iš paskos, svarstydamas naujas atsiveriančias galimybes. DEVYNIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Verta persekioti

Po šių įvykių rudens trimestras ėmė tekėti ramia ir malonia vaga. Fela iš lėto pažindino mane su Archyvų užkulisiais, ir aš ten pralindėdavau visą laisvalaikį, bandydamas rasti atsakymus į savo tūkstantį klausimų.

Tai, ką darė Elodinas, gal ir buvo galima vadinti mokymu, bet dažniausiai atrodė, kad jis labiau nori mane trikdyti ir painioti, o ne padėti nors kiek suprasti įvardijimo mokslą. Mano pažanga buvo tokia menka, kad kartais suabejodavau, ar jos apskritai esama.

Kai nesimokydavau Archyvuose, keliaudavau į Imrę, ir šių žygių metu drąsiai pasitikdavau vis žvarbėjantį žieminį vėją ar netgi bandydavau užčiuopti jo vardą. Didžiausia tikimybė surasti Deną visad būdavo „Eoliane“, ir kuo labiau prastėjo orai, tuo dažniau ją sutikdavau. Kai iškrito pirmas sniegas, ją rasdavau kas trečią savo kelionę.

Deja, mes retai kada leisdavome laiką dviese — dažniausiai Dena turėdavo kokį nors palydovą. Kaip ir sakė Deočas, ji buvo ne iš tų merginų, kurios ilgai lieka vienos.

Bet aš vis tiek ateidavau. Kodėl? Nes kaskart, kai Dena mane pamatydavo, joje užsiplieksdavo kažkokia ugnis, ir akimirką ji visa nušvisdavo. Ji pašokdavo ant kojų, pribėgdavo prie manęs, čiupdavo už rankos. O paskui šypsodamasi nusivesdavo prie stalo ir pristatydavo mane savo naujausiam bičiuliui.

Susipažinau su daugeliu tų vyrų. Nė vienas iš jų nebuvo vertas Denos, todėl niekinau juos ir jų nekenčiau. Jie savo ruožtu taip pat manęs nekentė ir bijojo.

Tačiau elgėmės vieni su kitais maloniai. Visada. Tai buvo lyg savotiškas žaidimas. Jie pakviesdavo mane prisėsti, o aš pavaišindavau juos gėrimu. Visi trys šnekučiuodavomės, ir tų vaikinų žvilgsnis pamažu niurdavo, nes jie pamatydavo, kaip Dena man šypsosi. Jų lūpos kietai susičiaupdavo, nes jie išgirsdavo, kaip ji juokiasi iš mano pokštų, istorijų, dainų...

Jie visada reaguodavo vienodai, nežymiais veiksmais bandydami įrodyti savo nuosavybės teises į Deną: paimdami ją už rankos, bučiuodami, pabrėžtinai atsainiai apkabindami.

Jie siekė jos itin ryžtingai. Kai kuriuos vyrus paprasčiausiai piktino, kad aš esu — jie matė manyje konkurentą. Bet kitų akių gelmėje nuo pat pradžių švietė išgąstingas suvokimas: jie žinojo, kad Dena juos jau paliko, bet nesuprato kodėl. Tad jie kabinosi į ją, kaip sudužusio laivo jūreiviai kabinasi į uolas, į kurias juos mirtinai talžo bangos. Man tų vyrų buvo beveik gaila. Beveik.

Taigi jie nekentė manęs, ir, Denai nematant, šis jausmas šviesdavo iš jų akių. Pasisiūlydavau dar kartą nupirkti mums išgerti, bet jie atkakliai tvirtindavo, kad dabar jų eilė, o aš, maloningai sutikdamas, jiems dėkodavau ir šypsodavausi.

„Aš pažįstų ją seniau, — sakė mano šypsena. — Tiesa, tu žinai jos glėbio palaimą, ragavai jos lūpų skonio, jautei jos kūno šilumą, o aš viso to nepatyriau. Bet yra jos širdyje kertelė, kuri skirta tik man. Ir tu ten niekada neprasibrausi, kad ir kaip atkakliai bandytum. Kai ji tave paliks, aš vis dar sėdėsiu čia, juokinsiu ją ir spindesiu joje savąja šviesa. Aš sėdėsiu čia ir tada, kai ji seniai bus pamiršusi tavo vardą.“

Tų vyrų buvo daug. Dena perskrosdavo juos lyg plunksna šlapią popierių, paskui nusivylusi palikdavo. O kartais ir jie, taip pat nusivylę, pamesdavo Deną, sukeldami jai širdgėlą, liūdesį, tačiau niekada nepravirkdydami.

Nors ne: kartą ar du buvo ir ašarų. Bet jos riedėjo ne dėl vyrų, kuriuos Dena prarado arba paliko. Ji tyliai apraudojo save, nes kažkur jos sielos gilumoje žiojėjo siaubingai perštinti žaizda. Nežinojau, kas ją kankina, bet nedrįsau klausti. Tada tik kalbėdavau tai, kas numalšindavo jos skausmą ir padėdavo jai pasislėpti nuo šio pasaulio.

Retkarčiais pasikalbėdavau apie Deną su Vilemu ir Simonu. Jie buvo tikri mano draugai, ir jeigu kas nors ir prilygo jų protingų patarimų srautui, tai tik bičiuliškai nuoširdi užuojauta.

Jų užuojautą aš vertinau, bet patarimai buvo, švelniai tariant, nenaudingi. Draugai skatino mane pasakyti Denai tiesą, atverti jai širdį, sekioti įkandin, rašyti jai eiles, siųsti rožes...

Rožes! Jie nepažinojo jos. Nors ir nekenčiau Denos palydovų, jų dėka man atsivėrė akys į daugelį dalykų, kurių pats niekada būčiau nesuvokęs.

— Tu kai ko nesupranti, — aiškinau Simonui vieną popietę mums besėdint prie bausmių stulpo. — Aplink Deną visada pilna ją įsimylėjusių vyrų. Manai, jai patinka? Žinai, kaip tai vargina? Esu vienas iš nedaugelio jos draugų. Ir nenoriu rizikuoti mūsų draugyste. Neketinu pulti jos. Ji šito nenori. Ir nebūsiu vienu iš tų šimtų užverktakių gerbėjų, kurie slankioja jai iš paskos kaip įsimylėję avinai.

— Nesuprantu, ką tu joje matai, — atsargiai tarė Simas. — Žinau, Dena žavi, patraukli ir visa kita. Bet ji atrodo šiek tiek, — jis susvyravo, — žiauroka.

Linktelėjau.

— Taip, ji tokia.

Simonas laukiamai pažvelgė į mane, galiausiai tarė:

— Ką? Nebandai jos ginti?

— Ne. Žiauri — jai tinkamas žodis. Bet, manau, sakydamas „žiauri“ turi galvoje kažką kitką. Dena nėra bloga, pikta ar pagiežinga. Ji žiauri.

Simas atsakė tik po ilgos pauzės.

— Manau, jai gali būti būdingas ir žiaurumas, ir dar kai kurios minėtos savybės.

Gerasis Simas, visada toks sąžiningas ir švelnus. Ką nors blogo apie kitą žmogų jis galėjo pasakyti nebent užuominomis, o ir tai jam sekdavosi nelengvai.

Jis pakėlė į mane akis.

— Kalbėjau su Sovojum. Jis iki šiol jos neužmiršo. Žinai, jis iš tikrųjų ją mylėjo. Elgėsi kaip su princese. Būtų viską dėl jos padaręs. Bet Dena vis tiek jį paliko nieko nepaaiškinusi.

— Dena — laukinė, — atsakiau. — Kaip stirna ar vasaros audra. Juk vėtrai nugriovus tavo namą arba nulaužus medį nesakysi, kad ji bloga. Ji žiauri. Vėtra elgėsi pagal savo prigimtį ir kažkas, deja, nukentėjo. Taip ir Dena. Žinai, kokia nauda iš laukinio padaro persekiojimo? Jokios. Tai atsisuka prieš tave patį. Šitaip tik išgąsdini stirną. Viskas, ką gali, — tai tyliai stovėti ir tikėtis, kad kada nors ji pati prieis.

Simas linktelėjo, bet nebuvau įsitikinęs, kad tikrai mane suprato.

— Žinai, kad šią vietą kadaise vadino Klausimų sale? — tariau pabrėžtinai keisdamas temą. — Studentai užrašydavo savo klausimus ant popieriaus lapelių ir paleisdavo, kad vėjas juos nešiotų. Atsakymą lemdavo tai, kurioje vietoje lapelis išskris iš aikštės. — Mostelėjau į kadaise Elodino parodytus tarpus tarp pilkų pastatų. — Taip. Ne. Galbūt. Kitur. Greitai.

Varpinė ėmė mušti valandas, ir Simonas, jausdamas, kad nebėra prasmės tęsti šį pokalbį, atsiduso.

— Žaisim šįvakar „kampus“?

Linktelėjau. Simui nuėjus, išsiėmiau iš apsiausto kišenės anąsyk lange man paliktą Denos raštelį. Dar kartą jį iš lėto perskaičiau, paskui atsargiai nuplėšiau apačią, kur buvo pasirašiusi Dena.

Šią siaurą popieriaus juostelę su Denos vardu suvyniojau, sulenkiau ir leidau nepaliaujamam šio kiemelio vėjui išplėšti man iš rankų ir nusinešti su paskutiniais rudens lapais.

Popieriukas šokčiojo, sukiojosi ir vartėsi, braižydamas ant grindinio akmenų schemas, per daug chaotiškas ir nenuspėjamas, kad jas suvokčiau. Laukiau, kol dangus virš galvos aptemo, tačiau vėjas taip ir neišnešė lapelio iš kiemo. Galiausiai išėjau, o mano klausimas tebeklaidžiojo po Vėjo namus — neduodamas atsakymo, bet užsimindamas apie daugelį galimų. Taip. Ne. Galbūt. Kitur. Greitai.

Na, ir buvo dar mano nesibaigianti nesantaika su Ambrozu. Pradžioj vaikščiojau kaip ant adatų, kiekvieną dieną tikėdamasis sulaukti jo keršto, bet bėgo mėnesiai, o nieko neįvyko. Galų gale padariau išvadą, kad Ambrozas pagaliau pasimokė ir laikysis nuo manęs per saugų atstumą.

Žinoma, aš klydau. Siaubingai klydau. Jei Ambrozas ko ir išmoko, tai tik laukti tinkamos progos. Galiausiai jam pavyko man atkeršyti, ir, kai tai įvyko, aš buvau užkluptas iš netikiu, ir turėjau palikti Universitetą. Bet tai jau, kaip sakoma, kitos dienos istorija. DEVYNIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Muzika, kuri skamba

— Manau, šiandienai pakaks, — tarė Kvoutas mosteldamas Metraštininkui, kad padėtų savo plunksną. — Dabar jau turime pagrindą. Pamatą, ant kurio bus statoma visa istorija.

Smuklininkas atsistojo, pajudino pečius, ištiesė nugarą.

— Rytoj bus keletas mano mėgstamiausių epizodų. Mano kelionė į Alverono dvarą. Kovos įgūdžių mokymasis pas ademus. Feluriana... — Kvoutas paėmė švarų lininį skudurą ir pasisuko į Metraštininką. — Gal turi kokių pageidavimų prieš miegą?

Iš tono supratęs, kad tai ne tiek pasiūlymas, kiek mandagus išprašymas, Metraštininkas papurtė galvą.

— Ačiū, ne. Nieko nereikia.

Jis susidėjo rašymo reikmenis į plokščią odinę kuprinę ir pakilo laiptais į savo kambarį.

— Ir tu eik, Bastai, — tarė Kvoutas. — Aš vienas čia apsikuopsiu. — Jis paragino savo mokinį rankos mostu, šiam dar nespėjus pradėti prieštarauti. — Eik. Man reikia pagalvoti apie rytdienos istoriją. Tokie dalykai patys nesusidėlioja.

Bastas gūžtelėjo pečiais ir garsiai nutrepsėjo mediniais laiptais į viršų.

Kvoutas ėmėsi savo kasnaktinio ritualo. Susėmė pelenus iš didžiulio akmeninio židinio ir atnešė rytdienai malkų. Išėjo į lauką užgesinti prie „Pakelakmenio“ iškabos kybarojančios lempos, ir tik tada pastebėjo, kad šįvakar pamiršo ją uždegti. Užrakino smuklę ir, akimirką pasvarstęs, paliko raktą duryse, kad Metraštininkas, jei atsikeltų anksti iš ryto, galėtų išeiti.

Paskui Kvoutas kruopščiai ir metodiškai išplovė grindis, nuvalė stalus, nutrynė barą. Galiausiai nušveitė butelius. Visa tai darant jo žvilgsnis buvo blausus, nukreiptas į tik jam regimą prisiminimų tolumą. Kvoutas neniūniavo ir nešvilpavo. Ir nedainavo.

Metraštininkas, pavargęs, bet per daug susijaudinęs, kad eitų miegoti, neramiai vaikštinėjo po savo kambarį. Jis išėmė iš kuprinės prirašytus lapus ir rūpestingai sudėjo juos į didelį medinės komodos stalčių. Nuvalė plunksnų galiukus ir išdėliojo nudžiūti. Paskui atsargiai nusiėmė nuo peties dvokiantį tvarstį, išmetė jį į naktipuodį, uždėjo šio dangtį į vietą, galiausiai švariai nuplovė žaizdą prie praustuvės.

Nusižiovavęs Metraštininkas priėjo prie lango ir pažvelgė į miestelį. Bet žiūrėti nebuvo į ką: jokių šviesų, jokio judėjimo. Jis šiek tiek pradarė langą, kad įeitų šviežio rudeniško oro, ir užtraukė užuolaidas. Paskui Metraštininkas nusirengė ir pakabino savo drabužius ant kėdės atlošo. Ant kaklo kadarojusį paprastą geležinį žiedą jis nusiėmė paskiausiai ir padėjo ant naktinio staliuko.

Ruošdamasis gulti, Metraštininkas nustebęs pamatė, kad dieną kažkas spėjo pakeisti paklodę. Šiugždus linas maloniai kvepėjo levandomis.

Akimirką padvejojęs, Metraštininkas priėjo prie durų ir jas užrakino. Jis padėjo raktą greta geležinio žiedo, bet paskui suraukė antakius, vėl užsidėjo žiedą ant kaklo ir užpūtęs lempą įsiropštė į lovą.

Beveik visą valandą Metraštininkas gulėjo kvepiančiuose pataluose negalėdamas užmigti, neramiai vartydamasis nuo šono ant šono. Galiausiai jis atsiduso, nustūmė apklotą, sieriniu degtuku vėl uždegė lempą ir išlipo iš lovos. Paskui priėjo prie palei langą stovinčios sunkios komodos ir ją stumtelėjo. Iš pradžių ji nepajudėjo, bet kai Metraštininkas užgulė ją nugara, baldas lėtai čiuožtelėjo lygiomis medinėmis grindimis.

Po minutės sunkioji komoda jau buvo pristumta prie kambario durų. Metraštininkas vėl atsigulė, užgesino lempą ir netrukus užmigo giliu, ramiu miegu.

Kai Metraštininkas, pajutęs, kad kažkas minkšta prisispaudė prie veido, nubudo, kambaryje tvyrojo dervos juodumo tamsa. Jis ėmė pašėlusiai spurdėti, tačiau tai buvo labiau nevalingi judesiai, nei bandymas išsilaisvinti. Tvirtai burną užspaudusi ranka nuslopino jo išgąstingą šauksmą.

Praėjus pirmai baimei Metraštininkas nutilo ir suglebo. Jis gulėjo sunkiai kvėpuodamas pro nosį, plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas į tamsą.

— Čia tik aš, — sušnibždėjo Bastas neatitraukdamas rankos.

Po jo delnu Metraštininkas kažką sumykė.

— Mums reikia pasikalbėti. — Klūpodamas prie lovos Bastas pažvelgė į tamsų antklodėm apvyturiuotą Metraštininko siluetą. — Aš uždegsiu lempą, o tu nekelsi jokio triukšmo. Gerai?

Metraštininkas linktelėjo. Netrukus blykstelėjo degtukas ir kambarį užliejo šokuojantys raudoni atšvaitai bei aitrus sieros kvapas. Dar po akimirkos nušvito jau ramesnė lempos šviesa. Bastas pasilaižė pirštus ir užgesino tarp jų degtuką.

Kiek drebantis Metraštininkas atsisėdo lovoje ir atsirėmė nugara į sieną. Nuoga krūtine, jis droviai užsitraukė antklodes apie juosmenį ir žvilgtelėjo į duris. Sunkioji komoda tebestovėjo savo vietoje.

Bastas nusekė jo žvilgsnį.

— Tai byloja apie akivaizdų pasitikėjimo stygių, — sausai tarė jis. — Geriau jau būtum nebraižęs grindų. Jį tokie dalykai baisiausiai siutina.

— Kaip tu čia patekai? — piktai paklausė Metraštininkas.

Bastas įniršęs sumojavo rankomis palei Metraštininko galvą.

— Ša! — sušnypštė jis. — Turime būti tyliai. Jo ausys kaip vanago.

— Kaip... — jau tyliau pradėjo Metraštininkas, tačiau nebaigė klausimo ir tarė: — Vanagai neturi ausų.

Bastas nukreipė į jį suglumusį žvilgsnį.

— Ką?

— Tu sakei, kad jo ausys kaip vanago. Tai nesąmonė.

Bastas suraukė antakius ir atsainiai numojo ranka.

— Juk supranti, ką norėjau pasakyti. Jis neturi žinoti, kad aš čia. — Bastas atsisėdo ant lovos krašto ir lyg susidrovėjęs ranka pasilygino kelnes.

Metraštininkas sugniaužė aplink juosmenį apklostytas antklodes.

— Ką tu čia veiki?

— Kaip jau sakiau, mums reikia pasikalbėti. — Bastas rimtai pažvelgė į Metraštininką. — Apie tai, ką tu čia veiki.

— Toks mano darbas, — suirzęs atsakė Metraštininkas. — Aš renku istorijas. Ir, kai pasitaiko galimybė, tyrinėju keistus gandus bei žiūriu, ar už jų slypi nors kiek tiesos.

— Tiesiog iš smalsumo: kaip tave pasiekė šis gandas? — paklausė Bastas.

— Kaip suprantu, prisiliuobei su vienu furgonininku iki žemės graibymo ir šį tą jam prasitarei, — atsakė Metraštininkas. — Turint omeny visas aplinkybes, sakyčiau, gana neatsargu.

Bastas su didele užuojauta pažiūrėjo į Metraštininką.

— Pažvelk į mane, — tarė jis, lyg kalbėtųsi su vaiku. — Ir pagalvok. Ar galėjo koks nors furgonininkas mane nugirdyti? Mane?

Metraštininkas prasižiojo, paskui vėl užsičiaupė.

— Tuomet...

— Jis buvo mano žinutė butelyje. Viena iš daugelio. Tiesiog taip nutiko, kad esi pirmas ją radęs ir atvykęs pažiūrėti.

Metraštininkas ilgai gromuliavo tai, ką išgirdo.

— Maniau, jūs slapstotės.

— O, taip, mes slapstomės, — karčiai atsakė Bastas. — Mes taip gerai ir saugiai pasislėpėme, kad jis beveik virto medžio gabalu.

— Suprantu, šiame užkampyje gali užtrokšti iš nuobodulio, — tarė Metraštininkas. — Bet, tiesą sakant, neįžvelgiu, kaip prasta tavo mokytojo nuotaika susijusi su sviesto kainomis.

Basto akys piktai sužibo.

— Dar ir kaip susijusi! — iškošė jis pro dantis. — Ir viskas gerokai blogiau, nei prasta nuotaika, tu bukagalvi pasigailėtinas anhaut-fehn. Ši vieta jį žudo.

Po šio pykčio protrūkio Metraštininkas pabalo.

— Aš... aš ne...

Bastas užsimerkė ir giliai įkvėpė, akivaizdžiai bandydamas nusiraminti.

— Tu nesupranti, kas vyksta, — tarė jis labiau sau, nei Metraštininkui. — Štai to ir atėjau čia — paaiškinti. Daugelį mėnesių laukiau, kad kas nors pasirodytų. Nesvarbu kas. Net senų sąskaitų suvesti atėję priešai būtų geriau, nei matyti, kaip jis čia vysta. Bet tu geresnis, nei galėjau tikėtis. Tu tiesiog tobulas.

— Tobulas kam? — paklausė Metraštininkas. — Aš net nesuprantu, kur slypi problema.

— Tai lyg... Ar kada girdėjai istoriją apie Martiną Kaukiadirbį? — Metraštininkas papurtė galvą, ir Bastas nusivylęs atsiduso. — O kaip pjesės? Esi matęs „Vaiduoklį ir žąsininkę“ arba „Karalių už pusę grašio“?

Metraštininkas suraukė antakius.

— Tai ta, kur karalius parduoda savo karūną našlaičiui?

Bastas linktelėjo.

— Ir tas berniukas tampa geresniu karaliumi, nei jis. O žąsų piemenė apsirengia kaip grafienė ir visus apstulbina savo grakštumu bei žavesiu. — Jis patylėjo, ieškodamas tinkamų žodžių. — Matai, tarp „atrodyti“ ir „būti“ yra labai stiprus ryšys. Fajė šalyje tai žino kiekvienas vaikas, bet jūs, mirtingieji, regis, šito nesuvokiate. Mes suprantame, kokia pavojinga gali būti kaukė. Anksčiau ar vėliau mes tampame tuo, kuo apsimetame esantys.

Pajutęs pažįstamą sritį Metraštininkas kiek atsipalaidavo.

— Tai psichologijos pagrindai. Jei aprengsi elgetą gražiais drabužiais, žmonės elgsis su juo kaip su kilmingu, ir jis pateisins jų lūkesčius.

— Tai tik pati viršūnėlė, — tarė Bastas. — Tiesa slypi gerokai giliau. Tai tarsi... — jis akimirką susimąstė, — tarsi kiekvienas savo galvoje pasakotųsi istoriją apie save. Be perstojo. Visą laiką. Ši istorija ir paverčia tave tuo, kas esi. Iš šitos istorijos mes save kuriame.

Metraštininkas suraukė antakius ir išsižiojo, bet Bastas jį sustabdė pakeldamas ranką.

— Ne, paklausyk. Sugalvojau pavyzdį. Štai tu sutinki merginą: drovią ir kuklią. Jei pasakysi, kad ji graži, ji pamanys, kad tu mielas, bet tavimi nepatikės. Mergina žino, kad grožis — tai tik vaizdinys tavo sąmonėje. — Bastas lyg nenoromis gūžtelėjo pečiais. — Ir kartais to pakanka.

Jo akys staiga nušvito.

— Bet yra ir geresnis būdas. Tu parodai merginai, kad ji yra graži. Paverti savo akis veidrodžiu, o jos kūną liečiančias rankas — malda. Tai sunku, labai sunku, bet kai ji tikrai tavimi patiki... — Bastas susijaudinęs mostelėjo rankomis. — Staiga istorija, kurią ji pasakoja savo galvoje, pasikeičia. Ir pati mergina neatpažįstamai pasikeičia. Dabar ji nebeatrodo graži. Dabar ji yra graži.

— Ką, po galais, visa tai reiškia? — piktai tarė Metraštininkas. — Tu tauški nesąmones.

— Aš tauškiu per daug protingai, kad tu suprastum, — irzliai atsakė Bastas. — Bet iki suvokimo tau trūksta nedaug. Pagalvok apie tai, ką jis šiandien sakė. Žmonės matė jame herojų, ir jis atliko savo vaidmenį. Pradžioj tai buvo lyg kaukė, bet galiausiai jis ir pats patikėjo, kad yra herojus. Tai virto tikrove. Bet dabar... — Jis nutilo.

— Dabar žmonės mato jame smuklininką, — pratęsė Metraštininkas.

— Esmė ne čia, — tyliai atsakė Bastas. — Žmonės matė jame smuklininką jau prieš metus. Bet, kai jie išeidavo pro duris, jis nusiimdavo kaukę. O dabar jis ir pats savyje mato smuklininką, be to, nevykusį. Pats matei, koks jis buvo, kai atėjo Kobas ir visi kiti. Matei tą blankų žmogaus šešėlį už baro. Anksčiau tai buvo viso labo vaidinimas...

Susijaudinęs Bastas pakėlė akis.

— Bet tu esi tobulas. Tu gali padėti jam prisiminti, kaip viskas buvo. Nemačiau jo tokio gyvo jau daugelį mėnesių. Žinau, kad tau pavyks.

Metraštininkas kiek suraukė antakius.

— Aš nesu tikras...

— Žinau, kad tai suveiks, — karštai nutraukė jį Bastas. — Bandžiau kažką panašaus prieš porą mėnesių. Priverčiau jį pradėti rašyti atsiminimus.

Metraštininkas iškart atkuto.

— Jis parašė atsiminimus?

— Pradėjo rašyti, — paaiškino Bastas. — Jis buvo toks susijaudinęs, kalbėjo apie tai kelias dienas. Suko galvą, nuo ko pradėti savo istoriją. Po pirmos rašymo nakties jis pasidarė toks, kaip anksčiau. Atrodė trimis pėdomis aukštesnis, žaibuojančiomis akimis. — Bastas atsiduso. — Bet paskui kažkas atsitiko. Kitą dieną jis perskaitė, ką parašė, ir jį vėl apniko niūri nuotaika. Tvirtino, kad tai prasčiausia idėja, kokia tik jam kada šovė į galvą.

— O kur tie popieriaus lapai, kuriuose jis rašė?

Bastas rankomis suglamžė įsivaizduojamą popierių ir nusviedė jį šalin.

— Sunaikino? — paklausė Metraštininkas.

Bastas papurtė galvą.

— Ne. Tiesiog... numetė. Jie iki šiol guli ant jo stalo.

Metraštininko smalsumas pasidarė beveik apčiuopiamas.

— Ar tu negalėtum... — Jis pajudino pirštus. — Na, žinai, aptvarkyti stalą ir juos paimti?

— Anpauen. Ne. — Bastas atrodė pasibaisėjęs. — Jis įsiuto, kai juos perskaitė. — Vaikinas sudrebėjo. — Tu nežinai, koks jis būna, kai įtūžta. Aš ne toks kvailas, kad pykdyčiau jį tokiais dalykėliais.

— Na, tu jį geriau pažįsti, — abejodamas tarė Metraštininkas.

Bastas tvirtai linktelėjo.

— Būtent. Kaip tik dėl to atėjau su tavim pasikalbėti: nes aš jį geriau pažįstu. Privalai neleisti jam susitelkti į niūrius dalykus. Kitaip... — Bastas suglamžė ir nusviedė dar vieną tariamą popieriaus lapą.

— Bet aš juk rašau jo gyvenimo istoriją. Tikrą istoriją. — Metraštininkas bejėgiškai skėstelėjo rankomis. — Be liūdnų dalių ji bus tiesiog kvaila fa... — Metraštininkas sustingo nebaigęs žodžio ir nusuko nervingai lakstančias akis į šalį.

Bastas išsišiepė kaip besikeikiantį šventiką užklupęs vaikas.

— Tęsk, — paragino jis, o jo akys buvo vienu metu ir linksmos, ir atšiaurios, ir šiurpios. — Pasakyk tai.

— Tai bus tiesiog kvaila fajerių istorija, — virpančiu balsu užbaigė Metraštininkas.

Bastas nusišypsojo.

— Tu nieko nežinai apie Fajė, jei manai, kad mūsų istorijos neturi tamsiosios pusės. Be to, tai ir yra fajerių istorija, nes tu ją rašai man.

Metraštininkas sunkiai nurijo seiles ir, regis, kiek atgavo savitvardą.

— Norėjau pasakyti, kad tai tikras pasakojimas, o tokiuose nemalonios dalys neišvengiamos. Be to, jo istorijoje, atrodo, jų daugiau nei įprasta. Ten daug purvo, painiavos ir...

— Žinau, tu jo nepriversi jų apeiti, — nutraukė jį Bastas. — Bet tose vietose tu gali jį paskubinti. Gali paskatinti apsistoti ties gerais dalykais: nuotykiais, moterimis, kovomis, kelionėmis, muzika... — Bastas staiga nutilo. — Nors... ne, muzikos nereikia. Neklausinėk, kodėl jis nebegroja arba kodėl nebeužsiima magija.

Metraštininkas suraukė antakius.

— Kodėl? Jo muzika, rodos...

Bastas paniuro.

— Tiesiog neklausinėk, — griežtai pasakė jis. — Šios temos nieko gero neduos. Sustabdžiau tave šiandien, — jis reikšmingai patapšnojo Metraštininkui per petį, — nes jau ketinai klausti, kodėl nebeveikia jo simpatija. Tu nežinojai, kaip geriau. O dabar žinai. Susitelk į jo žygdarbius, protą. — Jis sumojavo rankomis. — Į tokius dalykus.

— Bet tai tikrai ne mano reikalas — nukreipti pasakotoją vienu ar kitu keliu, — ryžtingai tarė Metraštininkas. — Aš tik užrašau istoriją. Esu čia tik dėl jos. Istorija — svarbiausia.

— Susikišk uodegon savo istoriją, — atkirto Bastas. — Darysi tai, ką sakau, arba aš sulaužysiu tave kaip skalą.

Metraštininkas sustingo.

— Taigi, tu sakai, kad aš dirbu tau?

— Aš sakau, kad tu priklausai man. — Basto veidas buvo mirtinai rimtas. — Iki pat kaulų čiulpų. Atsiviliojau tave čionai, kad tarnautum mano tikslui. Tu valgei prie mano stalo, ir aš išgelbėjau tau gyvybę. — Jis nukreipė pirštą į nuogą Metraštininko krūtinę. — Priklausai man trimis būdais, tad visas esi mano. Tu mano troškimo instrumentas. Tu darysi tai, ką pasakysiu.

Metraštininkas kiek atkišo smakrą, jo veido išraiška sugriežtėjo.

— Aš darysiu tai, ką manysiu esant reikalinga, — tarė jis, lėtai keldamas ranką prie nuogos krūtinės, kur kyburiavo metalinis žiedas.

Bastas nuleido savo sužaibaravusias akis, paskui vėl jas įsmeigė į Metraštininką.

— Tu manai, aš žaidžiu? — nepatikliai paklausė jis. — Manai, geležis tave apsaugos?

Bastas palinko į priekį, pliaukštelėjo per Metraštininko ranką ir, šiam nespėjus nė sujudėti, griebė tamsaus metalo žiedą. Basto ranka tučtuojau įsitempė, jis užsimerkė, o veidą perkreipė skausmo grimasa. Kai jis atsimerkė, jo akys buvo tamsiai mėlynos, tarsi gilus vanduo arba temstantis dangus.

Bastas dar labiau pasilenkė, kad jo veidas būtų arčiau Metraštininko. Šį apėmė panika, jis pabandė repečkentis iš lovos, bet Bastas tvirtai sugriebė jį už peties ir nepaleido.

— Paklausyk, ką aš tau pasakysiu, žmogiūkšti, — sušnypštė jis. — Nepainiok manęs su mano kauke. Tu matai vandens paviršiuje mirguliuojančią šviesą ir pamiršti apie gilią ir šaltą tamsą po juo. — Bastas taip stipriai suspaudė delne geležį, kad net sutraškėjo sąnariai. — Paklausyk. Tu negali manęs sužeisti. Tu negali pabėgti ar pasislėpti. Aš neleisiu man nepaklusti.

Bastui kalbant, jo akys ėmė blankti, kol galiausiai pasidarė šviesiai mėlynos, kaip giedras vidurdienio dangus.

— Prisiekiu visa druska mano kūne: jei prieštarausi mano norams, trumpas tau dar likęs mirtingojo laikas prabėgs skambant kančių orkestrui. Prisiekiu akmeniu, ąžuolu ir guoba: aš paversiu tave savo žaisliuku. Nematomas seksiu tave ir užgesinsiu kiekvieną džiaugsmo kibirkštį, kokia tik įsižiebs tavo širdy. Tu niekada nebepažinsi moters prisilietimo, poilsio ir proto ramybės.

Dabar Basto akys buvo melsvai baltos lyg žaibas, o balse skambėjo įtampa ir pyktis.

— Ir prisiekiu nakties dangumi bei amžinai skriejančiu mėnuliu: jei sukelsi mano šeimininkui širdgėlą, aš perskrosiu tave ir taškysiuosi tavo kraujyje kaip vaikas purvo klane. Vietoj stygų uždėsiu ant smuiko tavo žarnas ir priversiu tave juo groti, o pats šoksiu.

Bastas palinko dar arčiau, ir dabar jų veidus teskyrė keli coliai. Jo akys pasidarė baltos kaip opalas, baltos kaip pilnatis.

— Tu išsilavinęs žmogus. Ir tu žinai, kad demonų nebūna. — Basto veidą iškreipė siaubinga šypsena. — Yra tik mano padermė. — Bastas palinko dar arčiau, ir Metraštininkas užuodė iš jo burnos sklindantį gėlių kvapą. — Ir visgi tu ne tiek protingas, kad bijotum manęs, kaip derėtų bijoti. Tu nežinai net pirmosios gaidos tos muzikos, kuri mane valdo.

Bastas atšlijo nuo Metraštininko ir kelis žingsnius atsitraukė nuo lovos. Stovėdamas mirguliuojančios žvakės šviesos pakraštyje, jis atgniaužė delną ir geležinis žiedas nukrito ant medinių grindų bukai klingteldamas. Po akimirkos Bastas iš lėto giliai įkvėpė ir persibraukė rankomis plaukus.

Metraštininkas liko savo vietoje, išbalęs ir išpiltas prakaito.

Bastas pasilenkė, pakėlė geležinį žiedą už nutrauktos virvutės ir mikliais pirštais vėl ją surišo.

— Klausyk, nėra priežasties, dėl kurios negalėtume būti draugais, — ramiai tarė jis atsigręždamas ir paduodamas Metraštininkui žiedą. Basto akys vėl įgavo žmogišką melsvumą, jis šypsojosi šiltai ir žaviai. — Nėra priežasties, dėl kurios kiekvienas iš mūsų negalėtų gauti to, ko nori. Tau — istorija. Jam — galimybė ją papasakoti. Tu sužinai tiesą. Jis prisimena, kas yra iš tikrųjų. Visi laimi ir patraukia savo keliais, patenkinti kaip persikai.

Metraštininkas ištiesė į virvutę kiek drebančią ranką.

— O ką gauni tu? — paklausė jis šaižiu šnabždesiu. — Ko tu tikiesi iš viso to?

Klausimas, regis, užklupo Bastą nepasiruošusį. Jis sustingo, jo grakštumo neliko nė ženklo. Atrodė, jis tuoj apsipils ašaromis.

— Ko noriu aš? Aš tik noriu atgauti savo Rešį. — Jo balsas buvo tylus ir sutrikęs. — Noriu, kad jis vėl būtų toks, kaip anksčiau.

Stojo nejauki tyla. Bastas abiem rankomis pasitrynė veidą ir sunkiai nurijo seiles.

— Per ilgai čia užtrukau, — tarė jis staiga, paskui priėjo prie lango ir jį atidarė. Uždėjęs vieną koją ant palangės, Bastas stabtelėjo ir atsigręžė į Metraštininką. — Gal ką nors tau atnešti prieš miegą? Naktinę kepuraitę? Daugiau antklodžių?

Metraštininkas lyg apdujęs papurtė galvą. Bastas pamojo jam ranka, paskui išlipo pro langą ir tyliai jį uždarė. EPILOGAS Trijų dalių tyla

Vėl užslinko naktis. „Pakelakmenio“ smuklė nugrimzdo į tylą, bet tyla ši buvo nevienalytė — ją sudarė trys dalys.

Pirmoji dalis buvo tuščiavidurė, aidinti tyluma, kuri tvyrojo dėl dalykų, čia nesančių. Jei tvarte būtų stovėję arkliai, jų trypimas ir čiaumojimas būtų suskaldęs tylą į šipulius. Jei smuklėje nakvynei būtų likę bent keletas svečių, jų neramus kvėpavimas ir sumišęs knarkimas būtų išsklaidę tylybę tarytumei šiltas pavasario vėjas. Jei būtų grojusi muzika... Bet ne, muzika čia tikrai neskambėjo. Nebuvo nieko, kas skleistų nors kokį garsą, buvo tik netrikdoma tyla.

„Pakelakmenio“ viduje, minkštuose ir kvepiančiuose pataluose, gūžėsi žmogus. Gulėjo jis nejudėdamas, laukdamas miego, plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas į tamsą. Šitaip jis į didžiąją dusliąją tylumą įliejo savąją — mažą ir išgąstingą. Keista susipynusių tylų harmonija.

Pastebėti trečią tylą buvo kur kas sunkiau. Gal tik gerą valandą įdėmiai pasiklausęs galėjai pajusti ją storose akmeninėse tuščios salės sienose ir iš pilko metalo nukalto virš baro kabančio kardo ašmenyse. Ji dvelkė iš blausios žvakės šviesos, pripildžiusios vieną iš antro aukšto kambarių šokančių šešėlių. Ji tūnojo beprotiškai suniurkytuose atsiminimų lapų gniužuluose, kurie gulėjo numesti, tačiau nepamiršti, ant stalo. Ir rankose vyro, sėdinčio netoliese ir pabrėžtinai nepastebinčio šių lapų, kuriuos jis kažkada prirašė ir nusviedė.

To vyro plaukai buvo raudoni — tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios ir santūrios, o iš judesių sklido ramus nuovargis, būdingas žmonėms, kurie labai daug žino.

„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla — taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.