Emilie Richards Vieną vasarą

Leidykla „Svajonių knygos“, 2008

ISBN 978-9955-817-32-1

El. versiją paruošė:

www.skaitykle.lt

Versta iš: Nora Roberts, One Summer,

Harlequin Books, 1986

© 1986, Nora Roberts

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l."

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma. Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

PIRMAS SKYRIUS

Kambaryje buvo tamsu it kape. Bet vyras, kurio vardas Šeidas [Shade (angl.) – ūksmė, šešėlis.], pratęs prie tamsos. Kartais jis tyčia užsidaro į tamsų kambarį. Juk ne visada būtina matyti akimis. Jo pirštai ne mažiau jautrūs, o vidinis regėjimas – aštrus it ašmenys.

Net tada, kai nedirba, kartais sėdi tamsiame kambaryje ir leidžia sąmonei kurti vaizdus. Formas, faktūrą, spalvas. Kartais jie būna ryškesni, kai užmerki akis ir išlaisvini mintis. Į tamsą ir šešėlius Šeidas žvelgė tokiu pat kritišku žvilgsniu kaip ir į šviesą. Ir viena, ir kita priklauso pasauliui, o pasaulis ir vaizdai – jo profesija.

Ne visada jis pasaulį mato tokį kaip kiti. Kartais jis būna atšiauresnis nei plika akis gali – arba nori – pastebėti. Kartais atvirkščiai – švelnesnis ir mielesnis, nei pašėlusiai skubanti minia pajėgia įžvelgti. Šeidas jį stebėjo, atskirus elementus skirstė į grupes, žaidė laiku ir forma, o paskui savaip užfiksuodavo. Visada savaip.

Dabar, tamsoje skendinčiame kambaryje, iš kampe stovinčio grotuvo sklindantiems džiazo garsams tirpstant erdvėje, jis dirbo rankomis ir protu. Atidumas ir laikas. Tokie pagrindiniai jo darbo principai. Lėtai ir atsargiai atidarė dangtelį ir išėmęs neapdorotą fotografinę juostelę uždėjo ant ritės. Kai viskas buvo parengta, laisvąja ranka įjungė chronometrą ir patraukė šviestuvo virvelę, užliedamas patalpą gintarine šviesa.

Ryškinti juostelę ir spausdinti nuotraukas Šeidui buvo ne ką mažesnis, o kartais ir didesnis, malonumas nei fotografuoti. Dirbant tamsiame kambaryje reikia tikslumo ir kruopštumo. Ir gyvenime reikia tiek vieno, tiek kito. Darydamas nuotraukas gali kurti ir eksperimentuoti. Šito jam taip pat reikia. Vaizdus ir jausmus, kuriuos jie kelia, galima perteikti tiksliai arba kaip mįslę, kurią kitiems reikės įminti. Tačiau visų labiausiai Šeidas troško jausti pasitenkinimą, kai sukuri kažką pats vienas. Jis visada dirbo vienas.

Dabar, atliekant kiekvieną nuotraukos ryškinimo proceso žingsnelį: kaitinant chemikalus iki reikiamos temperatūros, maišant, fiksuojant išlaikymą, gintarinė šviesa metė šešėlius jam ant veido. Jeigu Šeidas būtų ieškojęs modelio fotografo paveikslui kūrybos procese, nebūtų radęs tinkamesnio objekto nei jis pats.

Jo tamsios akys žėrėjo, kai susikaupęs pylė fiksuojamąjį tirpalą į vonelę. Plaukai buvo tamsūs, kiek per ilgi nei įprasta, bet jam tai buvo nė motais. Jie dengė ausis, krito ant marškinėlių apykaklės, o ant kaktos siekė antakius. Niekada pernelyg nesirūpino, kaip atrodo. Jo stilius buvo paprastas, beveik atsainus.

Šeido veidas buvo įdegęs, liesas ir kaulėtas, šiurkštokų bruožų. Jis dirbo susikaupęs, tvirtai sučiaupęs lūpas. Aplink akis įsirėžusios raukšlelės bylojo, kad vyras vėtytas ir mėtytas. Regis, gyvenime jam visko teko su kaupu.

Kreivoka nosis iškalbingai bylojo apie profesijos keliamus pavojus – ne visi mėgsta būti fotografuojami. Kažkoks Kambodžos kareivis sulaužė Šeidui nosį, bet jis padarė iškalbingų nuotraukų apie miesto niokojimą. Iki šiol laiko tai sąžiningais mainais.

Jis sparčiai sukosi gintarine šviesa užlietame kambaryje. Grakštus, atletiškas kūnas buvo ištreniruotas mūšio lauke, dažnai svetimoje ir nedraugiškoje teritorijoje, kai mylių mylias tekdavo nukeliautos pėsčiomis tuščiu skrandžiu.

Net praėjus daugeliui metų po paskutinės išvykos, kai dirbo „International View", Šeidas liko liaunas ir mitrus. Dabar darbas nebe toks varginantis kaip jaunystės metais Libane, Laose, Centrinėje Amerikoje, bet iš esmės nedaug kas pasikeitė. Dirbo daug, kartais tekdavo laukti visą amžinybę, kad sumedžiotų vos vieną taiklų kadrą, o kartais per kelias minutes išpleškindavo visą juostelę. Jo išvaizda ir elgesys alsavo savotiška agresija, gal todėl būtų teisinga galvoti, kad dėl to ir išliko gyvas per visus tuos karus, kuriuos patyrė savo kailiu ir daug ką nufotografavo.

Apdovanojimams ir geram uždarbiui jis neteikė didelės reikšmės, svarbiausia buvo nuotraukos. Net jei niekas nemokėtų už darbą ir visai jo nevertintų, Šeidas vis tiek leistų laiką tamsiame kambarėlyje ryškindamas juosteles. Jis pripažintas, gerbiamas ir turtingas, bet tebedirba vienas, be pagalbininkų, tame pačiame tamsiame kambarėlyje, kuriame ir pradėjo prieš dešimtį metų.

Iškabinęs negatyvus džiūti Šeidas jau žinojo, kurias nuotraukas darys. Tačiau nė nežvilgtelėjo į jas, atsirakino duris ir išėjo. Rytoj pažvelgs naujomis akimis. O dabar norisi alaus. Reikia apie šį bei tą pamąstyti.

Nužingsniavęs tiesiai į virtuvę čiupo šaltą butelį iš šaldytuvo. Atidaręs išmetė dangtelį šiukšlinėn, į kurią kartą per savaitę ateinanti namų tvarkytoja buvo įleidusi plastikinį maišą. Kambarys tvarkingas, gal nelabai jaukus dėl juodos ir baltos spalvų, bet tikrai ne nykus.

Pakėlęs butelį prie lūpų Šeidas nugėrė pusę. Tada prisidegė cigaretę, nuėjo prie stalo ir išsitiesęs kėdėje užsikėlė kojas ant nutrinto medinio paviršiaus.

Už lango buvo matyti ne paties patraukliausio Los Andželo rajono vaizdai. Šiek tiek sudiržusio, randuoto, griežtoko rajono. Net pavakario prieblandai nepavyko jo pagražinti. Galėjo persikelti į prabangesnę miesto dalį ar net pačias kalvas, iš kurių naktį šviesose skendintis miestas atrodo pasakiškai. Bet Šeidas mieliau gyveno nedideliame butelyje su langais į neiščiustytas gatves miesto, kuris garsėjo blizgesiu. Blizgesyje jam neilgai pavykdavo ištverti.

Brajena Mičel. Blizgesys – jos stichija.

Negali neigti – jos darytos turtuolių, įžymybių ir gražuolių nuotraukos geros, netgi savaip puikios. Jose slypi užuojauta, humoras ir švelnus jausmingumas. Negali neigti ir to, kad tokie darbai daug kam reikalingi. Bet Šeidą domina visai kas kita. Brajena vaizduoja kultūringus žmones, o jis braunasi prie paties gyvenimo.

Brajenos darbai žurnalui „Garsenybės" – profesionalūs, taiklūs ir savaip aštrūs. Pasaulio galinguosius ji vaizduoja taip, kad šie atrodo gerokai žemiškesnis ir artimesni. Kai nusprendė tapti laisvai samdoma fotografe, žvaigždės, žvaigždutės ir žvaigždžių darytojai, kuriuos jai buvo tekę fotografuoti žurnalui, užvertė užsakymais. Per tuos metus dėl savo reputacijos ir susikurto įvaizdžio Brajena tapo viena iš jų – „ypatingųjų" pasaulio žmogumi.

Fotografui kartais taip nutinka, Šeidas tai žinojo. Supanašėjama su savo objektais, temomis. Kartais tai, ką jie siekia atskleisti, tampa jų pačių dalimi. Netgi pernelyg įauga. Ne, jis nepavydėjo Brajenai Mičel jos meno krypties. Tiesiog abejojo, ar jie sugebės dirbti kartu.

Šeidui nereikėjo partnerių.

Tačiau tokios sąlygos. Kai „Gyvenimo būdo" žurnalas pateikė siūlymą parengti iliustruotą albumą apie Ameriką, jis susidomėjo. Nuotraukų etiudai – medžiaga, paliekanti ilgalaikį įspūdį. Jie jaudina, sukrečia arba ramina ir linksmina. Toks ir yra jo, kaip fotografo, tikslas. Jis reikalingas „Gyvenimo būdui", nes jiems reikia stiprių, kartais santūrių ar net dvilypių jausmų, kokius dažniausiai atspindi jo darbai. Bet reikėjo ir atsvaros – žvilgsnio į pasaulį moters akimis.

Šeidas nestokojo sveikos nuovokos, todėl suprato tokio darbo prasmę ir įžvelgė galimybes. Žinoma, jį erzino mintis apie virš galvos kabantį įsipareigojimą visą vasarą praleisti su įžymybių fotografe, dalytis su ja furgonu ir garbe. Juo labiau – su moterimi. Trys mėnesiai ant ratų su moteriškosios lyties atstove, kuri leidžia laiką pyškindama roko žvaigždes ir kitas ryškias asmenybes. Vyro, kuris savo profesionalumą tobulino karo siaubiamame Libane, tokia mintis neviliojo.

Vis dėlto Šeidas norėjo imtis to darbo. Troško įamžinti Amerikos vasarą nuo Los Andželo iki Niujorko, parodyti jos šėlsmą, patosą, prakaitą, sėkmes ir nesėkmes. Parodyti širdį, nors tektų ją išversti išvirkščią.

Tereikia priimti pasiūlymą ir praleisti vasarą su Brajena Mičel.

– Pamiršk, kad į tave nukreiptas fotoaparatas, Marija. Šok. – Brajena pažvelgė pro objektyvą į keturiasdešimtmetę baleto primadoną. Jai patiko tai, ką matė. Amžius? Tik jo užuominos, bet metai nieko nereiškia. Tvirtybė, gracija, stilius. Ištvermė, visų labiausiai – ištvermė. Brajena išmanė, kaip visa tai pagauti ir įamžinti.

Per įspūdingą dvidešimt penkerių metų karjerą Marija Natravidova buvo fotografuojama daugybę kartų. Bet dar niekada pasruvusi prakaitu, su permirkusiu triko. Niekada niekas nebandė parodyti jos nuovargio. O Brajenai nereikėjo iliuzijų, kuriomis apipintas šokėjos gyvenimas, jai rūpėjo nuovargis ir skausmai, tikroji šlovės kaina.

Ji nufotografavo Mariją šuolyje, plačiai išskėstomis kojomis, gracingai ištiestomis į šalis rankomis. Prakaito lašai ritosi veidu, įsitempę raumenys pūpsojo po oda. Brajena spustelėjo fotoaparato mygtuką ir kiek pasuko savo darbo įrankį, kad susilietų judesiai.

Pagaliau yra ir nuotrauka. Brajena suprato tai dar nė juostelės neišryškinusi.

– Privertei mane padirbėti, – nusiskundė šokėja, sudribusi kėdėje ir rankšluosčiu šluostydamasi veidu žliaugiantį prakaitą.

Brajena dar porą kartų spragtelėjo ir padėjo fotoaparatą į šalį.

– Galėjau aprengti tave kokiu prašmatniu kostiumu, ryškiai apšviesti, į rankas įduoti arabeską. Parodytume, kokia esi graži ir gracinga. Bet aš noriu, kad visi pamatytų, jog esi stipri moteris.

– O tu – protinga, – tarė Marija ir numetusi rankšluostį atsiduso. – Kitaip kam eičiau pas tave nuotraukų savo knygai?

– Eitum, nes aš profesionaliausia. – Perėjusi per studiją Brajena dingo galiniame kambarėlyje. Marija ėmė metodiškai masažuoti mėšlungio sutrauktą blauzdą. – Ir dėl to, kad suprantu tave, žaviuosi tavimi. O dar todėl... – Ji atnešė padėklą, ant kurio stovėjo dvi taurės ir ąsotis su skimbčiojančiais ledukais, – kad išspaudžiu apelsinų sulčių.

– Brangioji, – Marija nusijuokusi paėmė taurę. Akimirką palaikė prispaudusi prie kaktos, tada godžiai išgėrė. Jos tamsūs plaukai buvo sukelti ir taip stipriai surišti ant pakaušio, kad tokia šukuosena galėjo tikti tik tobulus veido bruožus ir nepriekaištingą odą turinčiai moteriai. Visu liaunu kūnu išsitiesusi kėdėje ji nužvelgė Brajeną pro taurės viršų.

Marija pažinojo Brajeną septynerius metus, nuo to laiko, kai ši pradėjo dirbti žurnalui „Garsenybės" ir gavo užsakymą nufotografuoti šokėją užkulisiuose. Ši buvo tikra žvaigždė, bet Brajena neatrodė nė per plauką išsigandusi. Marija prisiminė tą jaunutę merginą storomis medaus spalvos kasomis ir prijuoste. Elegantiškoji primadona pasijuto varstoma atviro žvilgsnio, kuriuo šaudė alavo spalvos akys subtiliame veidelyje kiek išsišovusiais žandikauliais ir putliomis lūpomis. Aukštas, sportiškas kūnas skendėjo apsmukusiuose drabužiuose. Ji avėjo nudriskusius sportinius batelius, segėjo ilgus skambančius auskarus.

Marija pažvelgė į apibrizgusius Brajenos sportinukus. Kai kurie dalykai nesikeičia. Iš pirmo žvilgsnio šią aukštą įdegusią šviesiaplaukę su sportbačiais ir šortais palaikytum tipiška kaliforniete. Tačiau išvaizda gali būti apgaulinga. Brajenos Mičel niekaip nepavadinsi tipiška.

Brajena sugavo jos atidų žvilgsnį.

– Ką matai, Marija?

Brajenai tikrai buvo įdomu. Gebėjimas matyti vaizdą ir suvokti, kas slypi už jo, buvo jos profesijos esmė.

– Stiprią ir gudrią moterį, apdovanotą talentu ir nestokojančią ambicijų, – atsilošusi kėdėje Marija nusišypsojo. – Kitaip tariant, beveik save.

Brajena šyptelėjo.

– Stulbinantis komplimentas.

Marija patvirtindama mostelėjo ranka.

– Nedaug yra moterų, kurios man patinka. Pati sau patinku. Ir tu man patinki. Girdėjau kalbant, brangute, apie tave ir tą jauną dailų aktoriuką.

– Metą Perkinsą? – Brajena nemėgo apsimetinėti ar meluoti. Savo noru apsisprendė gyventi mieste, kuris dūsta nuo gandų ir minta paskalomis. – Fotografavau jį, kelis kartus papietavome.

– Nieko rimta?

– Kaip pati sakei – jis gražutis, – Brajena nusišypsojo ir sukramtė ledo gabalėlį. – Bet jo mersedese vargu ar tilptų mudviejų abiejų ego.

– Ak tie vyrai, – Marija pasilenkė ir prisipylė dar vieną stiklinę sulčių.

– Dabar tikriausiai pasakysi kokią protingą mintį.

– O kas geriau už mane tai išmano? – paklausė Marija. – Tie vyrai, – pakartojo tarsi skanaudama žodžius, – man jie atrodo nuobodūs, vaikiški ir kvaili, bet nepakeičiami. Meilėje... kūniškoje. Juk supranti, ką noriu pasakyti?

Brajena vos susilaikė nenusišypsojusi.

– Suprantu.

– Kai esi mylima, jautiesi pakylėta, bet vis dėlto tai sekina. Galėčiau palyginti su Kalėdomis. Kartais būnu kaip vaikas, nesuprantantis, kodėl Kalėdos turi baigtis. Bet jos baigiasi. Tada imu laukti kito karto.

Brajeną visada labiausiai žavėjo, kaip žmonės supranta meilę, kaip elgiasi su ja – vieni čiumpa it galvą pametę, kiti vengia.

– Ar todėl ir neištekėjai, Marija? Vis laukdavai kito karto?

– Ištekėjau už baleto. Užsimaniusi santuokos su vyru, būčiau turėjusi skirtis su šokiu. Mano gyvenime vietos tėra tik vienam. O tu?

Staiga nuliūdusi Brajena pažvelgė į savo taurę su sultimis. Ji pernelyg gerai suprato Marijos žodžius.

– Vietos tėra tik vienam, – sumurmėjo. – Bet aš nelaukiu kito karto.

– Tu jauna. Jeigu galėtum Kalėdas švęsti kasdien, nejaugi atsisakytum?

Brajena patraukė pečiais.

– Aš per didelė tinginė, kad kasdien švęsčiau.

– Vis dėlto tai graži svajonė, – Marija pakilo ir pasirąžė. – Jau pakankamai ilgai mane kankinai. Turiu palįsti po dušu ir persirengti. Pietauju su savo choreografu.

Likusi viena Brajena nesąmoningai perbraukė pirštu per fotoaparatą. Nedažnai susimąstydavo apie meilę ir santuoką. Kartą išbandė. Tada ir suprato, kad svajonė, virtusi tikrove, kaipmat išnyksta. Panašu į blogai išryškintą nuotrauką. Ilgalaikiai santykiai retai kada nusiseka, o dar rečiau gerai baigiasi.

Prisiminė Li Redklifą, kuris vedė Hanter Braun. Juo- du drauge pragyveno beveik metus, ji padėjo auginti jo dukrą ir jau laukėsi pirmojo savo kūdikio. Li buvo laimingas, bet visai netikėtai Hanter sutiko ypatingą vyrą, kuris norėjo, kad ji būtų savimi ir net skatino gilintis į save. Brajena pati patyrė, kad jausmai kartais labai skiriasi nuo žodžių.

„Tavo karjera man tokia pat svarbi, kaip ir tau pačiai."

Kiek kartų Robas jai sakė šiuos žodžius prieš jiems susituokiant? „Jei nori mokytis – pirmyn, mokykis."

Jie susituokė – jauni, nekantrūs idealistai. Jau po šešių mėnesių Robas jautėsi be galo nelaimingas, nes ji daug laiko praleisdavo mokydamasi ir dirbdama studijoje. Jis norėjo, kad jo lauktų karšta vakarienė, o kojinės būtų išskalbtos. „Ne tiek jau daug ir norėjo, – mąstė Brajena. – O jeigu sąžiningai, tai visai mažai. Ir tuo pačiu – be galo daug."

Juodu rūpinosi vienas kitu ir bandė prisitaikyti. Greitai suprato, kad jiems reikia skirtingų dalykų – o ir vienas į kitą dėjo skirtingas viltis, tikėjosi to, ko negalėjo gauti.

Skyrybas būtų galima pavadinti draugiškomis – nebuvo jokio pykčio nei nuoskaudų. Jokio jausmų proveržio. Pasirašė kelis dokumentus – ir sapnas baigėsi. Vis dėlto skaudėjo labiau nei Brajena galėjo įsivaizduoti. Praradimo jausmas it šešėlis dar ilgai ją persekiojo.

Girdėjo, kad Robas vedė dar kartą. Dabar gyvena priemiestyje su žmona ir dviem vaikais. Pagaliau turi tai, ko taip troško.

Ji irgi turi. Brajena peržvelgė savo studiją. Jai nereikėjo puoselėti svajonės tapti fotografe, nes tokia buvo. Tos valandos, kurias praleisdavo laukuose, savo studijoje, tamsiame kambarėlyje, jai buvo reikalingos kaip miegas. Ir viską, ką padarė per šešerius metus po skyrybų, padarė viena. Nereikėjo dalintis šlove. Nereikėjo kam kitam skirti laiko. Galbūt ji iš tikrųjų labai panaši į Mariją. Gyvena savo gyvenimą, pati priima sprendimus, tiek asmeninius, tiek profesinius. Kai kurie žmonės tiesiog nesutverti partnerystei.

Šeidas Kolbis. Brajena atsirėmė koja į Marijos kėdę. Šįkart gali tekti padaryti nuolaidų. Jo darbais ji žavėjosi. Taip žavėjosi, kad nedvejodama paklojo nemenką sumelę už jo nuotrauką su Los Andželo gatvės vaizdu dar tais laikais, kai su pinigais buvo gana striuka. Atidžiai studijavo ją bandydama perprasti, kokia technika padaryta ir atspausta. Tas vaizdas buvo niūrus – daug pilkumos, mažai šviesos. Vis dėlto jame Brajena pajuto tvirtumą. Jokio bejėgiškumo, tik šiurkštus gyvenimas. Tačiau žavėtis jo darbais ir dirbti su juo – du visiškai skirtingi dalykai.

Nors gyveno tame pačiame mieste, sukosi kiekvienas savame rate. Tiesą sakant, dažniausiai Šeidas Kolbis nesisukdavo jokiame rate. Laikydavosi nuošaliai. Brajena buvo mačiusi jį ne viename fotografų susibūrime, bet niekada neteko susipažinti.

Jis būtų įdomus tyrimo objektas. Turėdama pakankamai laiko ji tikrai sugebėtų juostelėje užfiksuoti iš jo sklindantį abejingumą ir žemiškumą. Jeigu jie priimtų pasiūlymą, gal pasitaikytų tokia proga.

Trys mėnesiai kelionėje. Šalyje daugybė vietų, kurių ji dar nematė – ir nenufotografavo. Panirusi į savo mintis Brajena išsitraukė iš rankinės šokoladinį batonėlį ir išsivyniojo. Jai patiko pasiūlymas užfiksuoti vaizdus vienos Amerikos dalies vienu metų laiku ir padaryti iš to vientisą kūrinį. Kiek daug tokiu būdu galima pasakyti!

Brajena mėgo portretus. Pagauti veido išraišką žmogaus, ypač visiems gerai žinomo, ir atskleisti po paviršiumi slypinčius klodus – neapsakomas malonumas. Gal kažkamtai atrodo menka, bet Brajena įžvelgė begalinę įvairovę. Fotografuodama „kietą" roko žvaigždę, sugebėdavo atskleisti jos jautrumą arba pasišaipyti iš kokios pasipūtusios garsenybės. Sugauti netikėtą, provokuojantį kadrą – toks buvo jos darbo tikslas.

Dabar yra proga šitaip užfiksuoti šalį. Tuo pačiu – žmones, daugybę žmonių.

Brajena norėjo priimti pasiūlymą. Net jeigu reikės dirbti drauge su Šeidu Kolbiu, dalintis su juo atradimų džiaugsmu, vis tiek to troško. Ji suleido dantis į šokoladinį batonėlį. Na ir kas, kad visi jį laiko atsiskyrėliu ir keistuoliu? Tris mėnesius ji sugebėtų sutarti su bet kuo.

– Nuo šokolado pasidarysi stora ir bjauri.

Brajena pažvelgė į sugrįžusią Mariją. Jokių prakaito pėdsakų. Dabar ji vėl – primabalerina, kokią ir įsivaizduoja žmonės. Apsitaisiusi šilkais, išsidabinusi deimantais. Rami, santūri, graži.

– Jis man teikia malonumo, – atrėmė Brajena. – Atrodai fantastiškai, Marija.

– Taip, – Marija perbraukė per klubus gobiantį šilką. – Šiaip ar taip, mano profesija verčia mane būti tokia. Dar ilgai ketini dirbti?

– Noriu išryškinti juostą. Ryt atsiųsiu tau kelias nuotraukas.

– Ar dabar vakarieniauji?

– Užkandžiauju, – Brajena atsikando nemažą kąsnį batonėlio. – Galvoju užsisakyti picą.

– Su pepperoni dešra?

Brajena šyptelėjo.

– Su viskuo.

Marija priglaudė ranką prie pilvo.

– O aš ruošiuosi vakarieniauti su savo tironu choreografu, vadinasi, liksiu pusalkanė.

– O aš, užuot išgėrusi taurę Taittinger, tenkinsiuosi sodos vandeniu. Visiems tenka ką nors aukoti.

– Jei man patiks tavo bandomieji darbai, gausi visą dėžę.

– Taittinger?

– Sodos vandens, – nusikvatojo Marija ir išskubėjo iš studijos.

Po valandos Brajena jau kabino negatyvus džiūti. Reikia pasižiūrėti, kaip pavyko, bet greičiausiai iš daugiau kaip keturiasdešimt kadrų bus verta spausdinti ne daugiau kaip penkias nuotraukas.

Pilvui ėmus groti maršą ji pažvelgė į laikrodį. Picą buvo užsisakiusi pusei aštuntos. Apsidžiaugė, kad tiksliai viską suplanavo, ir išskubėjo iš laboratorijos. Pavalgys, o tada peržiūrės Meto nuotraukas, kurias buvo padariusi žurnalui. Išrinks kurią nors vieną, kol išdžius Marijos fotosesijos negatyvai. Kai pasigirdo beldimas į duris, Brajena rausėsi po šūsnį segtuvų, kurie buvo sukrauti tik jai vienai suprantama tvarka.

– Pica, – nudžiugo vėl pajutusi alkį. – Užeikite! Mirštu iš bado! – Pasitėškusi didžiulį drobinį krepšį ant stalo ji ėmė raustis ieškodama piniginės. – Pasirodėte pačiu laiku. Dar penkios minutės, ir būčiau mirusi iš bado. Nereikėjo pamiršti priešpiečių, – papriekaištavo pati sau, vieną po kito mesdama ant stalo storą apdriskusią užrašų knygą, peršviečiamą plastikinį krepšelį su kosmetikos priemonėmis, raktus ir penkis šokoladinius batonėlius. – Padėkite, kur rasite vietos, tuojau pat susirasiu piniginę. – Brajena įkišo ranką giliau į krepšį. – Kiek turiu mokėti?

– Kuo daugiau.

– Mes visi norime kuo daugiau, – Brajena išsitraukė nutrintą vyrišką piniginę. – Esu tokia alkana, kad galėčiau atiduoti viską, ką čia turiu, bet... – Staiga ji nutilo išvydusi prieš save Šeidą Kolbį.

Vyras nužvelgė Brajeną, tada įsispoksojo į akis.

– Už ką norite man sumokėti?

– Už picą, – Brajena numetė piniginę ant stalo, kur jau gulėjo pusė jos daiktų iš krepšio. – Esu tokia peralkusi, kad net neatpažinau jūsų, Šeidai Kolbi. – Susidomėjusi ir savo pačios nuostabai šiek tiek suirzusi ji ištiesė ranką. Ne minioje šis vyras atrodė grėsmingesnis. – Žinau, kas jūs toks, – tęsė moteris, – bet susipažinti, regis, dar neteko.

– Ne, neteko, – Šeidas paspaudė jai ranką ir nepaleisdamas žvelgė į veidą. Tvirtesnė, nei tikėjosi. Jis visada ir visur pirmiausia ieškodavo stiprybės, tik paskui – silpnybių. Ir jaunesnė. Nors žinojo, kad Brajenai tik dvidešimt aštuoneri, tikėjosi pamatyti griežtesnę, agresyvesnę ir rafinuotesnę moterį. O ji atrodė lyg ką tik grįžusi iš paplūdimio. Prigludę marškinėliai gražiai išryškino liauną kūną, kasa beveik siekė liemenį, ir Šeidą staiga nusmelkė smalsumas, kokio ilgio yra palaidi plaukai. Jos akys traukė – pilkos, beveik sidabriškos, migdolo formos. Šias akis jis norėtų nufotografuoti, visą likusį veidą palikdamas šešėlyje. Keista, nešiojasi krepšelį kosmetikos, bet neatrodo, kad pati ja naudotųsi.

„Nelabai rūpinasi savo išvaizda", – pagalvojo jis. Tai supaprastintų jųdviejų santykius, jeigu vis dėlto nutartų dirbti kartu. Jam trūko kantrybės laukti, kol moteris susiruoš, išsipustys ir pasidažys. Regis, Brajenai tai nėra svarbu. Ir apžiūrinėja jį vertindama – lygiai taip pat kaip dabar jis vertina ją. Tačiau Šeido tai nė kiek netrikdė. Fotografas, kaip bet kuris kitas menininkas, stengiasi pažvelgti giliau.

– Sutrukdžiau dirbti?

– Ne, kaip tik ruošiausi pailsėti. Sėskitės.

Abu elgėsi santūriai. Šeidas impulsyviai priėmė sprendimą ateiti pas ją. O Brajena nelabai žinojo, kaip su juo apsieiti. Ir vienas, ir kitas lūkuriavo, nesistengdamas pereiti nuo mandagaus dalykinio bendravimo prie draugiškesnio pokalbio. Brajena liko prie savo stalo. Teritorija jos, tegu Šeidas žengia pirmą žingsnį.

Šeidas ne iš karto prisėdo. Susikišęs rankas į kišenes jis dairėsi po studiją. Patalpa buvo erdvi, užlieta pro didžiulius langus krintančios vakaro prieblandos. Prie sienos stovėjo keli nedideli prožektoriai, buvo ištempta mėlyna širma – tikriausiai liko po neseniai vykusios fotosesijos. Kampe buvo sustatyti reflektoriai, skėčiai ir ant trikojo įtaisytas fotoaparatas. Jam nereikėjo prieiti arčiau, kad suprastų, jog tai pats moderniausias modelis. Vis dėlto net turėdamas tobuliausią techniką ne kiekvienas gali tapti puikiu fotografu.

Brajenai patiko Šeido laikysena. Jis neatrodė atsainus, atvirkščiai – susikaupęs, paniręs į savo mintis. Jeigu galėtų, nufotografuotų jį dabar – vieną, šešėlyje. Bet prieš fotografuodama ji stengiasi pažinti žmogų.

Kažin, kiek jam metų? Trisdešimt treji, trisdešimt penkeri? Kai ji dar mokėsi koledže, Šeidas buvo apdovanotas Pulitzerio premija. Bet Brajenos tai nė kiek nebaugino.

– Puiki studija, – pagyrė jis ir įsitaisė ant kėdės prie stalo.

– Ačiū, – padėkojo ji ir pasitraukė su kėde, kad galėtų pažvelgti į Šeidą iš kitos pusės. – Jūs pats nedirbate studijoje, tiesa?

– Dirbu lauke. – Šeidas išsitraukė cigaretę. – Tais retais atvejais, kai prireikia studijos, įsiprašau pas kokį pažįstamą fotografą arba išsinuomoju.

Brajena ėmė raustis po stalčių ieškodama peleninės.

– Pats spausdinate savo nuotraukas?

– Visas iki vienos.

Brajena linktelėjo. Tais retais atvejais, kai tekdavo patikėti savo juostą kam kitam, ji likdavo nepatenkinta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl nutarė imtis savo verslo.

– Ir aš mėgstu dirbti laboratorijoje.

Ji pirmą kartą nusišypsojo, prikaustydama jo žvilgsnį. „Kokia jėga, – pamanė Šeidas. – Lengvas lūpų kryptelėjimas, ramus ir pasitikintis. Velniškai išraiškinga."

Pasigirdo beldimas į duris ir Brajena pašoko.

– Pagaliau!

Šeidas stebėjo, kaip ji eina per kambarį. Nustebo, kad Brajena tokia aukšta. Metras septyniasdešimt penki, – nusprendė, – o kojos vos ne iki pažastų. Ilgos, liaunos, įdegusios. Buvo nelengva atplėšti žvilgsnį nuo šypsenos, bet nuo kojų – beveik neįmanoma.

Jai praėjus pro šalį Šeidas užuodė kvapą. Tingiai seksualus – kitaip neapibūdinsi. Tai ne gėlių aromatas, ne rafinuoti kvepalai. Nenusakomas, pabrėžiantis jos išskirtinumą. Traukdamas cigaretę Šeidas stebėjo ją, juokaujančią su picų išvežiotoju.

Fotografai garsėja arogantišku elgesiu – toks profesinis bruožas. Manė, kad Brajena pasirodys esanti rafinuota ir šalta moteris. Jau beveik buvo apsisprendęs dirbti su tokia partnere. Dabar teks pakeisti savo požiūrį ir gerai pasvarstyti, ar jis nori dirbti su moterimi, kuri panaši į paplūdimio mergytę ir kvepia it vasaros prieblanda.

Nusisukęs nuo jos Šeidas atsivertė pirmą po ranka pasitaikiusį aplanką. Atpažino moterį nuotraukoje – tai buvo populiariausiuose kino filmuose karaliaujanti žvaigždė, jau turinti du Oskarus ir gyvenanti su trečiu vyru. Brajena buvo aprengusi ją žvilgančiais apdarais. Karališkas spindesys moters, pasiekusios neįtikėtinų aukštumų. Bet nuotrauka nebuvo tradicinė.

Aktorė sėdėjo prie staliuko, nukrauto kremais bei losjonais, žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir juokėsi. Ne šypsojosi santūria, savo vertę žinančios garsenybės šypsena, saugodamasi, kad neišryškėtų raukšlės, o kvatojosi nuoširdžiai, iš visos širdies – tą juoką beveik galėjai girdėti. Žiūrinčiajam į nuotrauką palikta spręsti, ar ji juokiasi iš savo atspindžio, ar iš to įvaizdžio, kurį per daugelį metų susikūrė.

– Patinka? – paklausė Brajena, sustojusi prie jo su kartonine dėže rankose.

– Taip. O jai?

Pernelyg išalkusi, kad galvotų, ar elgiasi mandagiai, Brajena atsidarė dėžę ir čiupo gabalėlį.

– Užsakė keturiasdešimties prie šešiasdešimties centimetrų dydžio nuotrauką savo sužadėtiniui. Norite gabaliuko?

Šeidas pažvelgė į dėžę.

– Ar jie nieko nepamiršo ant jos uždėti?

– Ne. – Pasiraususi stalčiuje Brajena ištraukė dėžutę servetėlių. – Turiu tvirtą nuomonę apie nesaikingumą. Tai- gi... – Nusprendusi, kad pats laikas baigti žvalgytuves, ji atsilošė kėdėje ir ištiesė kojas, ant stalo tarp jųdviejų gulėjo atidaryta dėžė su pica. – Norite pasikalbėti apie pasiūlymą?

Šeidas paėmė gabaliuką picos ir servetėlę.

– Gal turite alaus?

– Tik sodos vandens. Ir paprasto, ir dietinio. – Ji atsikando gardų kąsnį. – Studijoje nelaikau stipresnių gėrimų. Kad nebūtų bėdos su įkaušusiais klientais.

– Kaip nors ištversiu. – Kurį laiką juodu valgė tylėdami, vis dar tyrinėdami vienas kitą. – Ilgokai svarsčiau, ar imtis šio darbo.

– Turėtumėte progą pažvelgti į kitokį gyvenimą, – tarė Brajena. Kai Šeidas nustebęs kilstelėjo antakį, ji sviedė servetėlę į šiukšlinę ir pridūrė: – Jūsų darbai iš užsienio šalių – labai stiprūs. Juose daug užuojautos, bet užvis daugiausia – liūdesio.

– Tai buvo liūdesio metai. Neieškojau grožio.

Dabar jau nustebo Brajena. Visiškai aišku, kad jo požiūris į fotografiją kitoks nei jos.

– O aš fotografuoju tai, kas nėra bjauru. Menas įsileidžia į savo pasaulį ir malonius dalykus.

Ją išklausęs Šeidas gūžtelėjo pečiais.

– Net žiūrėdami per tą patį objektyvą mudu matytume skirtingus dalykus.

– Todėl mudviejų nuotraukos ir yra unikalios. – Brajena pasilenkė ir paėmė dar gabalėlį picos.

– Mėgstu dirbti vienas.

Brajena susimąsčiusi kramtė. Jeigu Šeidas stengiasi ją suerzinti, pasiekė savo tikslą. Jeigu toks jo būdas – jai nuo to nė kiek ne lengviau. Vis dėlto ji nori imtis to darbo, vadinasi, turi susitaikyti su tuo, kad teks dirbti drauge.

– Man ir pačiai taip labiau patinka, – iš lėto tarė ji. – Bet kartais tenka eiti į kompromisus. Juk žinote, kas yra kompromisas, Šeidai? Šiek tiek nusileidžiu aš, šiek tiek jūs, ir surandame aukso vidurį.

Brajena ne tokia jau rami, kokia dedasi. Ir gerai. Šeidas visai nenorėtų leistis į kelionę su tokia lėtapėde, kokia ji bando apsimesti. Trys mėnesiai – netrumpas laiko tarpas. Bet kodėl nepabandžius? Svarbiausia – nusibrėžti ribas.

– Aš nustatysiu maršrutą, – nieko nelaukdamas pasiūlė jis. – Pradėsime po dviejų savaičių LosAndžele. Kiekvienas rūpinsimės savo technika. Per visą kelionę dirbsime katras sau. Jūs fotografuosite tai, kas įdomu jums, o aš – kas patrauks mano akį. Ir nieko neklausinėsite.

Brajena nusilaižė padažą nuo pirštų.

– O ar kada nors kas nors klausinėjo, Kolbi?

– Svarbiau tai, kad aš neatsakinėju. – Šiuos žodžius Šeidas ištarė taip paprastai, kad tapo aišku, jog kitaip ir nebus. – Leidėjas nori, kad darbai atskleistų dviejų menininkų požiūrį – tą ir gaus. Kartkartėmis kur nors apsistosime ir išsinuomosime laboratoriją. Peržiūrėsiu jūsų negatyvus.

Brajena išsitraukė dar kelias servetėles.

– To tai nebus. – Moteris tingiai užsikėlė koją ant kojos, akys įgavo plieno atspalvį – tai buvo vienintelis kylančio pykčio ženklas.

– Neketinu leisti, kad mano vardas būtų užrašytas ant krūvos popkultūrinio šlamšto.

Stengdamasi nepratrūkti Brajena kimšo picą. Labai norėjo jam kai ką pasakyti – labai trumpai ir aiškiai. Bet pykdamas žmogus išeikvoja daug energijos, o naudos iš to maža.

– Pirmas dalykas, kurį reikia įtraukti į sutartį – kad po kiekviena nuotrauka būtų autoriaus pavardė. Tada nė vienam iš mudviejų nereikės gėdytis dėl kito darbų. Tikrai neketinu demonstruoti visuomenei neturinti humoro jausmo. Norite dar gabalėlio?

– Ne. – Ne tokia jau ji švelni. Oda atrodo šilkinė, tačiau panelė ne iš kelmo spirta. Šeidą užgavo Brajenos stačiokiškumas. Vis dėlto taip geriau, nei teliūskuotis stiklinėje drungnos arbatos. – Išvyksime birželio penkioliktą, grįšime iškart po Darbo šventės [Darbo šventė (Labor Day) JAV švenčiama nuo 1880 metų pirmąjį rugsėjo sekmadienį (vert.)]. – Jis stebėjo, kaip ji ima trečią gabalą picos. – Kadangi matau, koks jūsų apetitas, maistu irgi apsirūpinsime katras sau.

– Puiku. Jeigu netyčia turite kokių slaptų vilčių, tai žinokite – aš neruošiu maisto ir neplausiu indų. Pusę kelio, kaip ir dera, vairuosiu, bet nevežiosiu jūsų girto. Išsinuomoję laboratoriją keisimės – vieną dieną vienas dirbsime pirmas, kitą dieną kitas. Nuo birželio penkioliktos iki Darbo dienos būsime partneriai, todėl viską dalinsimės per pusę. Jei jums kas nors nepatinka, išsiaiškinkime dabar, kol dar nepasirašėme sutarties.

Šeidas susimąstė. Jos puikus balsas – švelnus, tylus, beveik raminantis. Neturėtų būti sunku sukiotis drauge nedidelėje erdvėje, jei tik Brajena per dažnai jam nesišypsos, o jam pavyks negalvoti apie jos kojas. Šiuo metu tai nekėlė didesnių rūpesčių, nes svarbiausia – projektas.

– Ar turite meilužį?

Brajena vos nepaspringo kąsniu.

– Jei čia pasiūlymas, – ramiai prabilo ji, – tai turiu atsisakyti. Šiurkštūs paniurėliai – ne mano skonio.

Šeidas atlaikė ir šį smūgį, veide nekrustelėjo nė raumenėlis.

– Tris mėnesius ruošiamės gyventi viename narvelyje, – priminė jis. Brajena metė jam iššūkį, nežinia, ar pati tai suvokdama, o jis tą iššūkį priėmė, gal irgi nelabai sąmoningai. Jis pasilenkė prie jos: – Neturiu jokio noro kivirčytis su pavydžiu meilužiu, nuolat persekiojančiu ir trukdančiu dirbti.

Kuo Šeidas ją laiko? Pliuške, kuri nesugeba susitvarkyti asmeninių reikalų? Brajenai šiaip taip pavyko suimti save į nagą. Galbūt jis pats yra turėjęs nemalonumų dėl moters. Bet tai jau jo bėdos.

– Savo meilužiais pati pasirūpinsiu, Šeidai, – pažadėjo Brajena ir piktai suleido dantis į picą. – O jūs pasirūpinkite savo gerbėjomis. – Nusišluosčiusi pirštus į popieriaus skiautelę ji nusišypsojo. – Atleiskite, bet turiu nutraukti smagybes – darbas laukia.

Šeidas atsistojo ir perliejęs žvilgsniu jos kojas pažvelgė į akis. Jis pasirašys sutartį. Gal per tris mėnesius perpras, kas per paukštė ta Brajena Mičel.

– Paskambinsiu jums.

– Lauksiu.

Ji lydėjo Šeidą žvilgsniu, kol šis, perėjęs per studiją, uždarė paskui save duris. Tada, pagauta nevaldomo energijos antplūdžio, kurį paprastai išeikvodavo dirbdama, čiupo tuščią picos dėžę ir sviedė į duris.

Regis, tie trys mėnesiai prailgs.

ANTRAS SKYRIUS

Brajena gerai žinojo, ko nori. Gal ir užbėgs už akių „Gyvenimo būdo" projekto „Vasara Amerikoje" grafikui, bet jau iš anksto džiūgavo, kad bus per žingsnį aplenkusi Kolbį. Gal tik per mažą žingsnelį, bet vis tiek smagu.

Gerai pagalvojus, vargu ar toks vyras kaip Šeidas sugebėtų įvertinti džiaugsmą, kuris apima vaikus per paskutinę pamoką prieš vasaros atostogas. Tada, kai pajunti šį laukinį laisvės proveržį, iš tikrųjų ir prasideda vasara.

Pradinę mokyklą ji pasirinko todėl, kad troško tyrumo. O eilinę pradinę mokyklą apleistame miesto rajone – norėdama neatitrūkti nuo realybės. Nesirengė fotografuoti vaikų, kurie išbėgę iš mokyklos ropščiasi į limuzinus. Mokykla turėjo būti tokia, kokių daugybė visoje Amerikoje. Ir pro duris išpuolę vaikai ten turėtų būti patys įvairiausi. Kiekvienas į nuotrauką pažvelgęs žmogus, kad ir kokio amžiaus, turi rasti joje savo vaikystės atspindį.

Brajena ilgai ieškojo vietos atsistoti. Išbandė daugybę, kol pasirinko vieną. Šį kartą neįmanoma – o ir neverta – laukti tinkamo momento ar režisuoti. Tik atsitiktinai sustabdyta akimirka įmanoma užfiksuoti tai, ko jai reikia – spontaniškumą ir skubą.

Suskambėjo skambutis, durys plačiai atsivėrė ir ji gavo, ko troško. Verta rizikuoti būti sutryptai daugybės kojyčių, apautų sportiniais batukais. Šūkaudami ir švilpdami vaikai pasipylė į saulės nušviestą kiemą.

Paniškas lėkimas. Tokia mintis šmėstelėjo Brajenai galvoje. Staigiai pasilenkusi ji ėmė spragsėti fotoaparatu, gaudydama pirmuosius bėgančių vaikų kadrus, kurie tiksliausiai atspindėtų greitį, minią ir visišką maišalynę.

„Lekiam, lekiam! Juk prasideda vasara, kai kiekviena diena – šeštadienis! Rugsėjis – po šimto metų!" Tai buvo galima perskaityti kiekvieno vaiko veidelyje.

Pasisukusi Brajena nusitaikė į naują atskuodžiančių vaikų būrelį. Šioje nuotraukoje turėtų atrodyti, tarsi jie stengtųsi ištrūkti iš albumo. Spontaniškai ji pasuko fotoaparatą taip, kad nuotrauka būtų vertikali. Ir štai – berniokas, kokių aštuonerių ar devynerių metų, šuolyje nuo laiptų, aukštai iškeltomis rankomis, plačia šypsena veide. Brajena sugavo jį ore, galva ir pečiai iškilę virš kitų. Tas vaikas atrodė kupinas į šalis trykštančio triumfo, magiško laisvės pojūčio.

Nors ir būdama visiškai tikra, kad turi tinkamą kadrą, Brajena tęsė darbą. Dešimt minučių – ir viskas baigta.

Patenkinta ji pakeitė objektyvą ir perėjo į kitą vietą. Dabar mokykla tuščia, tokią ji irgi norėjo įamžinti. Tik ne ryškioje saulės šviesoje, – nusprendė ir uždėjo šviesos filtrą. Ryškindama nuotrauką prigesins ryškų dangų, kuo nors jį pridengusi. Troško išgauti tuštumos ir laukimo įspūdį, kaip kontrastą tai gyvybei ir energijai, kuri ką tik veržte veržėsi iš pastato. Kai išpleškino visą juostą, tik tada atsitiesė ir paleido aparatą laisvai kaboti ant kaklo.

„Mokslo metai baigėsi", – pagalvojo šyptelėjusi ir pati pajuto kerintį laisvės jausmą. Vasara dar tik prasideda.

Atsisakiusi darbo „Garsenybėse" Brajena suprato, kad darbas nuo to nė kiek nepalengvėjo. Pati sau ji buvo griežtesnė nei žurnalo vadovybė. Mėgo savo darbą ir skirdavo jam visą dieną, o dažniausiai ir vakarus. Buvęs vyras kartą pareiškė, kad ji priklausoma nuo savo fotoaparato. Šito Brajena negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti. Bet dvi dienas dirbusi drauge su Šeidu pasijuto esanti ne viena tokia.

Ji buvo įsitikinusi, kad yra skrupulinga profesionalė, bet pamačiusi, kaip dirba Šeidas, suabejojo. Labai žavėjosi jo beribe kantrybe, nors kartais norėdavo iš apmaudo griežti dantimis. Juodu viską matė absoliučiai skirtingai. Brajena fotografuodavo vaizdus, perteikdama savo emocijas ir jausmus, kuriuos jie kėlė. Šeidas sąmoningai ieškojo dviprasmybių. Jo nuotraukos atskleisdavo daugybę skirtingų reakcijų, tačiau autoriaus požiūris išlikdavo paslaptyje. Lygiai kaip ir visa jo asmenybė – atrodė, tas žmogus nuolat slepiasi šešėlyje.

Jis nesileido į kalbas, Brajena irgi mėgo dirbti tyloje, todėl galėjo įsivaizduoti, kad dirba viena. Tik skvarbūs ilgi Šeino žvilgsniai erzino. Nebuvo malonu jaustis apžiūrinėjamai lyg patekus į taikiklį.

Po pirmo pasimatymo studijoje jie buvo susitikę dar du kartus – aptarė tikslų maršrutą ir projekto temas. Neatrodė, kad Šeidas būtų pasidaręs bent kiek nuolaidesnis, vis dėlto Brajena įsitikino, kad jis įžvalgus. Šis darbas abiem buvo labai svarbus, todėl abu stengėsi elgtis taip, kaip ji pasiūlė – ieškoti kompromisų.

Kai pirmas susierzinimas atslūgo, Brajena nusprendė, kad per tuos kelis mėnesius jie galėtų tapti draugais – žinoma, profesine prasme. Bet po poros dienų, praleistų dirbant kartu, suprato – to niekada nebus. Šeidas negali kelti tokių paprastų jausmų kaip draugiškumas. Jis arba keri, arba siutina. Bet jo kerams Brajena nė nemanė pasiduoti.

Aiškindama tai paprastu profesiniu įpročiu, ji atidžiai stebėjo Šeidą. Juk nesileisi į kelionę su vyru, apie kurį beveik nieko nežinai. Keista, bet juo daugiau pavykdavo sužinoti, – tiksliau sakant, juo daugiau nepavykdavo sužinoti, – juo labiau graužė smalsumas.

Vos persiritęs į trečią dešimtį metų Šeidas vedė, bet netrukus išsiskyrė. Ir viskas – jokių kalbų apie tai, jokių paskalų, nei gerų, nei blogų. Jis puikiai paslėpė pėdsakus. Dirbdamas fotografu žurnale „Tarptautinė apžvalga", penkerius metus praleido svetimuose kraštuose. Ne Paryžiuje, Londone ar Madride, o Laose, Libane ir Kambodžoje. Už ten atliktus darbus buvo apdovanotas Pulitzerio premija, gavo Užjūrio spaudos klubo [Overseas Press Club – 1939 m. JAV įsteigta asociacija, vienijanti žurnalistus, dirbančius šalyje ir svetur (vert.)] apdovanojimą.

Šeido nuotraukos buvo demonstruojamos visuomenei, bet asmeninis gyvenimas liko paslaptyje. Jis retai išeidavo į žmones, o draugus turėjo be galo ištikimus – jie tylėjo it vandens į burną prisisėmę. Jeigu jau Brajena nori sužinoti daugiau, teks tai padaryti drauge dirbant.

Kai pavyko susitarti, kad paskutinę dieną Los Andžele jie fotografuos paplūdimyje, Brajena pamanė, jog tai – geras ženklas. Apsisprendė iškart, nė nesusiginčiję. Paplūdimio scenos bus tęstinė tema per visą jų kelionę nuo Kalifornijos iki Keip Kodo.

Iš pradžių juodu ėjo pakrante kartu, lyg draugai ar mylimieji – nesiliesdami, tačiau koja kojon. Nesikalbėjo, bet Brajena jau buvo perpratusi, kad Šeidas nesistengia palaikyti tuščių pokalbių, nebent pagauna gera nuotaika.

Nors buvo vos dešimta valanda ryto, saulė kepinte kepino. Darbo dieną saule ir vandens malonumais lepinosi tik jaunimas arba pagyvenę žmonės. Brajena sustojo, o Šeidas nuėjo toliau – nė vienas neištarė nė žodžio.

Jos žvilgsnis užkliuvo už kontrastingo reginio. Pagyvenusi moteris didžiule plačiakrašte skrybėle ir ilga paplūdimio suknele bei nerta skara sėdėjo po skėčiu ir žvelgė į savo anūkę, mūvinčią tik nėriniuotomis rausvomis kelnaitėmis, kuri šalimais uoliai kasė smėlyje duobutę. Saulės spinduliai glostė mažylę, o senoji ponia slėpėsi šešėlyje.

Norint nufotografuoti, reikia gauti moters sutikimą. Prašyti žmogaus, kad leistų jį fotografuoti, Brajenai būdavo nesmagu, jei tik galėdavo, kaip įmanydama stengdavosi to išvengti. Šįkart tai buvo neįmanoma, todėl sukaupusi kantrybę ji kalbino moterį tol, kol ši atsipalaidavo ir nurimo.

Jos vardas buvo Sedė, anūkės irgi toks pat. Dar prieš nuspausdama mygtuką Brajena žinojo, kaip pavadins nuotrauką – „Dvi Sedės". Reikia vienintelio dalyko – sugauti tą mąslų žvilgsnį moters akyse.

Prireikė dvidešimties minučių. Užmiršusi apie karštį ji klausėsi, mąstė ir ieškojo tinkamos padėties. Žinojo, ko nori – senosios ponios santūrumo ir vaikiško mergytės nerūpestingumo. Ir dar jųdviejų ryšio, užsimezgusio dėl gyslomis tekančio giminės kraujo ir amžiaus skirtumo.

Paskendusi prisiminimuose Sedė pamiršo apie fotoaparatą ir nepastebėjo, kad Brajena ėmė fotografuoti. Norėjo išgauti aštrų kontrastą – tai, ką matė. Spausdindama nuotrauką negailestingai išryškins senosios veido raukšles ir mažylės odos švelnumą.

Jausdama moteriai dėkingumą Brajena dar kelias minutes su ja šnektelėjo ir pažadėjusi atsiųsti nuotrauką užsirašė adresą. Tada patraukė toliau, dairydamasi, gal kas vėl patrauks dėmesį.

Šeidas irgi nufotografavo savo pirmuosius kadrus, bet nebandė užmegzti pokalbio. Tai buvo vyras. Jis gulėjo kniūbsčias ant išblukusio paplūdimio rankšluosčio. Raudonas, aptukęs, beveidis. Verslininkas, nusprendęs iš ryto pailsėti, o gal pardavėjas iš Ajovos – nesvarbu. Kitaip nei Brajena, Šeidas ieškojo ne asmenybių, o panašumo tarp tų, kurie kepina savo kūnus saulėje. Greta vyro buvo į smėlį įsmeigtas plastmasinis įdegio kremo buteliukas, mėtėsi guminių šlepečių pora.

Šeidas šešis kartus spustelėjo fotoaparato mygtuką iš dviejų skirtingų vietų, nepersimetęs nė žodžiu su knarkiančiu poilsiautoju. Patenkintas perbėgo žvilgsniu per paplūdimį. Už trijų metrų Brajena ramiausiai nėrėsi iš savo šortų ir marškinėlių. Prigludęs raudonas maudymosi kostiumėlis buvo gundomai aukštai iškirptas virš šlaunų. Jai keliant koją Šeidas nužvelgė profilį. Griežtas, ryškus, lyg būtų iškaltas meistro rankos.

Vyras nedvejojo. Nukreipęs į ją objektyvą nusitaikė, nustatė diafragmą, šiek tiek pasilenkė į priekį ir ėmė laukti. Tą akimirką, kai Brajena suėmė už marškinėlių apačios, jis ėmė pleškinti.

Moteris atrodė rami ir atsipalaidavusi. Šeidas jau pamiršo, kad žmogus gali būti toks nerūpestingas pasaulyje, kuriame gilinimasis į save tapo religija. Jos kūnas buvo viena ilga grakšti linija, kurios vis daugiau skleidėsi jai rangantis iš marškinėlių. Akimirką ji pakėlė veidą saulės spinduliams. Kažkas įsirangė jam į vidurius ir ėmė iš lėto tvinkčioti.

Aistra, Šeidas ją atpažino. Tačiau nėmaž nekreipė dėmesio.

Tai, kas dabar nutiko, jų profesijos žmonės vadina lemtinga akimirka. Fotografas mąsto, tada spaudo mygtuką, stebėdamas besiskleidžiančią sceną. Kai vaizdiniai ir emociniai elementai sutampa, – kaip šįkart, su didžiule jėga, – tai sėkmė. Tokiu atveju nebūna jokių pakartojimų. Lemiamas momentas kaip tik tai ir reiškia – viskas arba nieko. O tai, kad pasijuto sukrėstas, tik patvirtina, jog įamžino tikrą, tingų jos seksualumą.

Prieš daugelį metų jis prisivertė išmokti emociškai nesusisieti su savo fotografuojamais objektais. Kitaip jie surytų fotografą. Neatrodė, kad Brajena Mičel mėgtų ryti vyrus, bet Šeinas nebuvo linkęs rizikuoti. Jis nusisuko ir ją pamiršo. Beveik pamiršo.

Jų keliai vėl susikirto tik po gerų keturių valandų. Brajena sėdėjo prie kiosko ir godžiai valgė dešrainį, skendintį garstyčiose ir kitokiuose pagarduose. Šalia savęs iš vienos pusės buvo pasidėjusi fotoaparato dėklą, iš kitos – skardinę su sodos vandeniu. Siauri raudonais rėmeliais akiniai nuo saulės atspindėjo Šeido atvaizdą.

– Kaip sekėsi? – paklausė ji pilna burna.

– Gerai. Nejaugi čia yra dešrainių?

– Mmm... – nurijusi kąsnį Brajena mostelėjo į kioską. – Skanumėlis.

– Atsisakysiu, – pasilenkęs Šeidas paėmė saulėkaitoje kaistančią skardinę su sodos vandeniu ir nugėrė gerą gurkšnį. Gėrimas buvo apelsinų skonio, saldus. – Ir kaip, po galais, galite gerti šitą šlamštą?

– Man reikia daug cukraus. Turiu porą kadrų, kuriais esu labai patenkinta, – ji ištiesė ranką į skardinę. – Norėčiau rytoj prieš išvažiuojant išryškinti nuotraukas.

– Jei tik septintą būsite pasiruošusi.

Nurijusi paskutinį kąsnį Brajena suraukė nosį. Jau verčiau dirbtų iki septynių ryto, nei keltųsi taip anksti. Pirmas dalykas, kurį reikės suderinti – biologinius laikrodžius. Brajena žinojo, koks grožis ir jėga slypi saulėtekio nuotraukose. Vis dėlto taip jau nutiko, kad jai mielesnės saulėlydžio paslaptys ir spalvos.

– Būsiu pasiruošusi. – Ji atsistojo, nusibraukė smėlį nuo užpakalio ir ant maudymosi kostiumėlio užsivilko marškinėlius. Šeidas norėjo pasakyti, kad be jų ji atrodo gerokai kukliau. Marškinėlių apačia ties šlaunimis begėdiškai traukė akį. – Jei tik pirmą pusdienį vairuosite jūs. Apie dešimtą jau būsiu išsibudinusi.

Šeidas pats nesuprato, kodėl taip elgiasi. Buvo iš tų, kurie išnarsto kiekvieną judesį, struktūrą, formą, spalvą. Impulsyvumo nemėgo. Tačiau ištiesė ranką ir sugriebė jai už kasos, nė nepagalvojęs apie veiksmą ir jo pasekmes. Tiesiog troško paliesti.

Brajena nustebo, tai buvo akivaizdu. Bet neatsitraukė. Nešyptelėjo nė puse lūpų, kaip daro moterys, kai koks vyras nesusilaiko nepalietęs.

Plaukai buvo švelnūs. Akys jau anksčiau tai sakė, bet palietęs Šeidas galutinai įsitikino. Panoro, kad jie kristų laisvai – jis galėtų panardinti į juos pirštus ir pataršyti.

Šeidas nepajėgė jos perprasti. Kol kas dar ne. Pragyvenimui ji užsidirba fotografuodama visuomenės elitą, rafinuotus ir kaprizingus žmones, o pati atrodo be jokių pretenzijų. Vienintelis papuošalas – plonytė auksinė grandinėlė, kabanti tarp krūtų. Ant jos – egiptietiškas kryželis. Nė kiek nepasidažiusi, tačiau kvepia gundomai. Pasinaudojusi keliomis moteriškomis gudrybėmis galėtų virsti žadą atimančią gražuole, bet atrodė, kad Brajenai tai nė kiek nerūpi, ji labiau vertina paprastumą. Tai iš tikrųjų stulbino.

Prieš kelias valandas Brajena apsisprendė pasiduoti jo kerams. O Šeidas dabar mąstė, jog nenori būti stulbinamas. Netaręs nė žodžio jis paleido kasą.

– Pavėžėti iki namų ar į studiją?

Nejaugi jau viskas? Per kelias sekundes Šeidas sugebėjo apvynioti ją apie mažąjį pirštelį, o dabar nori atsikratyti.

– Į studiją, – ji pasilenkė ir pasiėmė fotoaparatą. Nors gerklė buvo perdžiūvusi, išmetė pusiau nugertą skardinę į šiukšlinę. Neprarytų nė gurkšnelio. Jiems einant prie Šeido automobilio Brajena manė, kad sprogs, jei tuoj pat ko nors nepasakys. – Ar jums patinka tas šalto ir abejingo vyruko įvaizdis, kurį taip puikiai įvaldėte, Šeidai?

Jis nė nepažvelgė į ją, tačiau vos susilaikė nešyptelėjęs.

– Taip patogiau.

– Tik ne tiems, kuriems tenka priartėti prie jūsų arčiau kaip per porą metrų. – Teprasmenga ji skradžiai, jeigu neišves jo iš kantrybės. – Gal kiek per rimtai vertinate savo darbus, – garsiai mąstė. – Šeidas Kolbis, paslaptingas ir intriguojantis kaip ir jo vardas, pavojingas ir traukiantis kaip jo nuotraukos.

Šįkart Šeidas šyptelėjo, tuo labai ją nustebindamas. Staiga Brajena išvydo vyrą, kurį norėtų paimti už rankos ir smagiai nusikvatoti.

– Kur, po galais, tai perskaitėte?

– Žurnale, „Garsenybėse", – burbtelėjo ji. – Prieš penkerius metus balandžio mėnesio numeryje. Jame buvo straipsnis apie nuotraukų aukcioną Niujorke. Viena iš jūsų nuotraukų Sotbio aukcione buvo parduota už septynis su puse tūkstančio dolerių.

– Nejaugi? – Šeido žvilgsnis nuslydo jos profiliu. – Jūsų atmintis geresnė nei mano.

Brajena sustojo ir pažvelgė į jį.

– Po galais, juk aš nusipirkau tą nuotrauką. Niūrus, slegiantis, stulbinantis gatvės vaizdas, už kurį nebūčiau davusi nė dešimt centų, jeigu pirma būčiau susipažinusi su jumis. Ir jeigu jis nebūtų taip užkabinęs, būčiau atsikračiusi vos grįžusi namo. Užtat dabar tikriausiai nusuksiu į sieną kokiems šešiems mėnesiams, kol pamiršiu, kad autorius – tikras mulkis.

Šeidas ramiai pažvelgė į ją ir linktelėjo.

– Kai jau išsižioji, tai kerti iš peties.

Nusikeikusi Brajena nusisuko ir nuėjo link automobilio. Bet vos tik plačiai atvėrė dureles, Šeidas ją sustabdė:

– Kadangi neišvengiamai kitus tris mėnesius būsime priversti gyventi kartu, būtų geriau, kad dabar išklotum ir visa kita.

Brajena labai valdėsi, bet žodžius košte iškošė:

– Ką visa kita?

– Kas neduoda tau ramybės.

Pirmiausia ji giliai įkvėpė. Labai nemėgo pykti – pyktis ją sekino. Atsikračiusi to jausmo uždėjo delnus ant pravirų automobilio durelių viršaus ir palinko prie jo.

– Tu man nepatinki. Manyčiau, kad tai nieko tokio, bet niekaip negaliu prisiminti, kad būtų dar bent vienas žmogus, kurio nemėgčiau.

– Nėra nė vieno?

– Nė vieno.

Kažkodėl Šeidas ja patikėjo. Linktelėjo galvą ir uždėjo delnus ant jos rankų.

– Vis dėlto nenorėčiau būti priplaktas prie kokios nors grupės. O kam mums mėgti vienam kitą?

– Būtų lengviau dirbti.

Šeidas stovėjo susimąstęs, jausdamas po delnais Brajenos rankas. Jos buvo švelnios, o jo delnai – šiurkštūs. Jam patiko šis kontrastas. Gal net per daug patiko.

– Tu mėgsti lengvą gyvenimą?

Iš Šeido lūpų šie žodžiai nuskambėjo kaip įžeidimas ir Brajena įsitempė kaip styga. Akys buvo ties jo lūpomis, todėl ji šiek tiek atsitraukė.

– Taip. Painiavos ir taip apstu. Nesklandumų pasitaiko kiekviename žingsnyje, jie sujaukia ramią būties tėkmę. Verčiau apsieičiau be jų ir užsiimčiau tuo, kas iš tikrųjų svarbu.

– Mes viską supainiojome net nepradėję dirbti drauge.

Nors ji buvo įsmeigusi žvilgsnį jam į veidą, negalėjo nejusti lengvo, bet tvirto jo rankų prisilietimo. Puikiai suprato, ką Šeidas turi galvoje. Šios temos juodu vengė nuo pat pirmo susitikimo, bet dabar Brajena čiupo jautį už ragų:

– Tu esi vyras, o aš – moteris.

Šeidui buvo smagu, kad Brajena pradeda niurzgėti.

– Būtent. Galime sakyti, kad esame fotografai – tai belytis terminas. – Jis vos pastebimai šyptelėjo. – Bet tai būtų visiška nesąmonė.

– Galbūt, – ramiai tarė ji. – Vis dėlto aš ketinu užgniaužti savo moteriškumą, nes visų svarbiausia – darbas. O tai, kad tu man nepatinki, gerokai palengvina reikalą.

– Simpatija ar antipatija nesisieja su potraukiu.

Pajutusi, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės, Brajena atlaidžiai nusišypsojo.

– Ar taip tu vadini kūno geidulius?

Brajena pati užvedė šią temą, bet pasistengė, kad ne jai vienai būtų nejauku. Teisingas požiūris, – nusprendė Šeidas.

– Kad ir kaip pavadinsi, tai vis tiek painu. Verčiau gerai viską apsvarstykime ir pasistenkime jos išvengti.

Šeidas tvirtai spustelėjo jos pirštus, Brajena nuleido akis į jųdviejų rankas. Girdėjo Šeido žodžius, bet nesuprato, kas už jų slypi.

– Jeigu vis suksime galvas, kas gali nutikti, tai blaškys dėmesį ir atitrauks nuo darbo, – tęsė Šeidas ir Brajena nepatikliai pažvelgė jam į akis. Vyras jautė, kaip po jo pirštais neramiai pulsuoja kraujas jos venomis, tačiau ji nebandė atitraukti rankų. Jeigu ji... Bet nėra jokios prasmės spėlioti, laikui bėgant viskas paaiškės. – Todėl verčiau iškart viską išsiaiškinti, išbandyti, tada pamiršti ir imtis darbo.

Logiška mintis, bet Brajenai keldavo nepasitikėjimą taip logiškai skambantys teiginiai. Dėl vieno jis teisus – svarstymai tik blaško dėmesį. Štai ir dabar ji kiauras dienas svarsto. Šeido lūpos atrodo labai švelnios, nors tvirtos ir negailestingos. Ką ji pajustų prigludusi prie jų? Kokio jos skonio?

Brajenos žvilgsnis vėl nuslydo prie Šeido lūpų – vyras šyptelėjo. Nežinia, ar ta šypsena buvo pašaipi, ar nuoširdi, bet padėjo apsispręsti.

– Gerai, – sutiko ji. Argi gali bučinys būti intymus, kai juos skiria automobilio durelės?

Jie iš lėto palinko vienas prie kito, tarsi iki paskutinės akimirkos būtų laukę, kad kitas atsitrauks. Lūpos susilietė švelniai, be aistros. Tuo būtų galima viską ir užbaigti – abejingai numoti ranka. Juk kai susiliečia dviejų žmonių lūpos, tai ir yra bučinys. Tikrai nieko daugiau.

Tačiau nė vienas iš jų nebūtų galėjęs pasakyti, kada viskas pasikeitė, ar tai buvo apgalvota, ar nutiko netyčia. Abu buvo smalsūs – gal smalsumas juos ir pastūmėjo. Arba buvo tiesiog neišvengiama. Bučinys pasikeitė visai nejučia, kol nebebuvo galima sustoti – ir per vėlu apgailestauti.

Lūpos prasivėrė – kviesdamos ir pasitikdamos. Pirštai susipynė. Šeidas palenkė galvą ir jie pasinėrė į aistringą bučinį. Brajena pasijuto prispausta prie kietų automobilio durelių ir laukė daugiau, troško daugiau ir provokuodama krimstelėjo jam į apatinę lūpą. Ji neklydo. Šeido lūpos be galo švelnios. Neapsakomai švelnios, nesaikingai goslios, jos degino it atvira liepsna.

Brajena, nepratusi prie nevaldomų emocijų pokyčių, niekada nieko panašaus nebuvo patyrusi. Negi atsipalaiduosi ir mėgausiesi pojūčiais. Bet argi ne tam žmonės bučiuojasi? Iki šiol manė, kad tam. Keista, bet šis bučinys iščiulpė iš jos visą energiją, atėmė jėgas. Dar jam nepasibaigus Brajena suprato, kad liks it išsunkta. Nuostabiai, absoliučiai nuskaidrėjusia siela. Mėgaudamasi jaudinančiais pojūčiais nujautė triumfo akimirką.

Jis turėjo tai žinoti. Po galais, turėjo suprasti, kad ji ne tokia paprasta, kaip atrodo. Juk užtenka pažvelgti, ir sukyla geismas. Paragavus jos lūpų tikrai nepalengvės, atvirkščiai, bus dar sunkiau. Ši moteris gali palaužti jo savitvardą, kuri gyvybiškai būtina, kad galėtų kurti meną, kad pajėgtų gyventi ir sveikai protauti. Metų metus ją ugdė, dėl to išliejo daug prakaito, išmoko nugalėti baimę. Šeidas suprato, kad savitvarda, kuri itin praverčia laboratorijoje, ir loginis mąstymas, padedantis pasirinkti tinkamiausią akimirką paspausti fotoaparato mygtuką, gali praversti bendraujant su moterimis. Tada santykiai neteikia skausmo. Tačiau vos prisilietęs prie Brajenos pajuto, kokia nepatvari jo savitvarda.

Norėdamas įrodyti sau – o gal drauge ir Brajenai, kad pajėgs susitvardyti, jis dar giliau paniro į bučinį. Grėsmė tvyrojo ore – Šeidas žaidė pavojingą žaidimą.

Jis pasidavė pagundai pabučiuoti Brajeną, bet tuoj viskas baigsis ir bus kaip buvę.

Jos lūpos karštos, tvirtos ir saldžios. Jos įžiebė jame geismą. Reikia trauktis, kitaip nuo karščio atsivers širdy žaizda. Jam jau gana, pakankamai prisikentėjo. Gyvenimas nebuvo toks malonus kaip pirmas bučinys karštą popietę. Šeidas tai žinojo geriau už daugelį kitų.

Patenkintas, kad vis dar valdo padėtį, jis atsiplėšė nuo Brajenos lūpų. Nors širdis pašėlusiai daužėsi, o sąmonė buvo apsiblaususi, dar pajėgė suimti save į rankas.

Brajenai apsvaigo galva. Jeigu šią akimirką Šeidas būtų ko nors paklausęs, – nesvarbu ko, – nebūtų sugebėjusi atsakyti. Stovėjo atsirėmusi į automobilio dureles ir laukė, kol atgaus pusiausvyrą. Bučinys tikrai išsunkė visas jėgas. Netgi dabar jautė, kaip jų likučiai palieka kūną.

Šeidas sugavo jos žvilgsnį – žudančiai švelnų, tokiam atsispirti reikia milžiniškų pastangų. Iškart nusisuko.

– Pavėžėsiu tave iki studijos.

Jam nuėjus prie vairuotojo durelių Brajena susmuko ant sėdynės. Išbandyti ir kuo greičiau pamiršti? Beviltiška...

Brajena bandė. Taip stengėsi pamiršti jausmą, kurį joje pažadino Šeidas, kad triūsė studijoje iki trijų ryto – išryškino juostas iš mokyklos ir paplūdimio, atrinko negatyvus, kuriuos ketino spausdinti, ir padarė dvi nuotraukas – jos nuomone, vienus iš pačių geriausių savo darbų. Tada visiškai išsekusi parsivilko namo.

Liko keturios valandos pavalgyti, susikrauti daiktus ir numigti. Pasidariusi milžinišką sumuštinį ji išsitraukė lagaminą, kurį buvo pasiskolinusi kelionei, ir susimetė reikalingiausius daiktus. Svirduliuodama iš nuovargio sumuštinį su mėsa ir sūriu užgėrė geru gurkšniu pieno. Skrandžiui nelabai patiko tokios vaišės, todėl palikusi vakarienės likučius ant stalelio prie lovos grįžo prie lagamino.

Pasiraususi spintos antresolėje išsitraukė dėželę su paprasta vyriška pižama, kurią mama buvo dovanojusi Kalėdoms. Nusprendusi, kad be jos neapsieis, netvarkingai numetė ant krūvos apatinio trikotažo ir džinsų. Tokiais drabužiais nesugundytum jokio vyro. Reikia tikėtis, kad jais vilkėdama ir pati jausis neseksuali. Praėjusią popietę buvo priversta prisiminti esanti moteris, o moteris turi silpnybių, kurias kartais labai sunku įveikti.

Brajena visai netroško šalia Šeido vėl pasijusti moterimi. Tai pernelyg pavojinga, o pavojingų situacijų kaip įmanydama stengėsi vengti. Bet ji ne iš tų, kurios mėgsta pabrėžti savo moteriškumą, todėl neturėtų kilti painiavos.

Be to, pradėję darbą jie bus pernelyg užsiėmę ir nepastebės, ką daro kitas.

Tai, kas nutiko – tik susiklosčiusių aplinkybių rezultatas, fotografams taip kartais nutinka. Daugiau to nebus, nes aplinkybės niekada nesikartoja.

Mintys dūzgė galvoje, neduodamos ramybės.

Pagaliau ji liovėsi galvojusi apie Šeidą Kolbį. Buvo beveik keturios valandos. Likusios trys priklauso tik jai – paskutinės valandos, kai ji bus vienui viena, nes prieš akis kelionė. Praleis jas taip, kaip labiausiai mėgsta leisti laiką – miegodama. Nusirengusi numetė drabužius ant kitų ir net pamiršusi išjungti šviesą įšliaužė į lovą.

Kitame miesto gale Šeidas gulėjo savo lovoje tamsiame kambaryje. Negalėjo užmigti, nors daiktus buvo susikrovęs jau seniai. Krepšys ir darbo įranga tvarkingai sukrauti prie durų. Viskas paruošta, tačiau kankino nemiga.

Ir anksčiau buvo turėjęs tokių bėdų, pats faktas nekėlė nerimo. Nerimauti reikėjo dėl šiąnakt kankinančios nemigos priežasties. Dėl to kalta Brajena Mičel. Visą vakarą jam neblogai sekėsi mintis apie ją nustumti į giliausią sąmonės užkaborį, tačiau visiškai jų atsikratyti nepavyko.

Prisiminė kiekvieną tos popietės akimirką, atgamino viską kadras po kadro, bet tai nė kiek negelbėjo. Pasijuto pažeidžiamas. Gal tik akimirką, tik tiek, kiek trunka vienas širdies dūžis, buvo silpnas. To jis negali sau leisti. Negali leisti, kad ir vėl tai nutiktų.

Brajena Mičel pati kelia painiavą, kurios dievagojosi vengianti. Gerai pagalvojus, Šeidui tai ne pirmiena, ne kartą buvo pakliuvęs į keblią padėtį. Nekildavo didesnių sunkumų, visada sausas išbrisdavo iš balos. Kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Stengėsi įtikinti save, kad artimiausius tris mėnesius juodu bus pasinėrę į darbą, kuris atims visą laiką ir jėgas. Jis geba sutelkti dėmesį į tai, ką daro, ignoruodamas viską aplinkui. Vadinasi, nebus bėdos.

To, kas nutiko, nebuvo galima išvengti. Tokius dalykus geriausia sutvarkyti prieš išvykstant – užkirsti kelią spėlionėms ir svarstymams, kurie galėtų kelti įtampą. Įtampos nebeliko.

Norėjo tuo tikėti, bet užmigti nesisekė. Maudė skrandį, bet tas keistas maudulys neturėjo nieko bendra su vakariene, kuri taip ir atšalo lėkštėje nė nepaliesta.

Liko trys valandos, kurios priklauso tik jam, o paskui – trys mėnesiai su Brajena. Užmerkęs akis Šeidas prisivertė padaryti tai, kas paprastai gelbėdavo patyrus dvasinį sukrėtimą – užmigti.

TREČIAS SKYRIUS

Septintą valandą ryto Brajena buvo atsikėlusi ir apsirengusi, bet dar nepasiruošusi su kuo nors bendrauti. Vienoje rankoje laikė lagaminą ir trikojį, per petį turėjo persimetusi du fotoaparatus ir krepšį. Kai Šeidas privažiavo prie šaligatvio, ji leidosi laiptais žemyn. Stengėsi būti punktuali, nors nesijautė privalanti trykšti džiaugsmu.

Kažką suurzgė Šeidui – tik tiek tesugebėjo išspausti sveikindamasi tokią ankstyvą valandą. Tylomis sukrovė bagažą į furgoną, įsitaisė priekinėje sėdynėje ir užsimerkė.

Šeidas nužvelgė jos veidą – tiek, kiek buvo likę nuo didžiulių gintaro spalvos akinių nuo saulės ir aplamdytos šiaudinės skrybėlės.

– Sunki naktelė? – pasiteiravo, bet Brajena jau miegojo. Šeidas palingavo galvą, atleido stabdį ir išvažiavo į gatvę. Kelionė prasidėjo.

Šeidas mėgo ilgas keliones. Galėdavo pasinerti į apmąstymus, arba atvirkščiai – apie nieką negalvoti. Nepraėjus nė valandai jis ištrūko iš Los Andželo ir pasuko autostrada į šiaurės rytus. Pasimėgaudamas nėrė link tekančios saulės, prieš save matydamas viliojantį ilgą kelią. Šviesa krito į chromuotą furgono paviršių, mirguliavo ant variklio dangčio, atsispindėjo kelio ženkluose.

Tą dieną jis ketino įveikti kokius penkis ar šešis šimtus mylių ir pasiekti Jutos valstiją, nebent kas nors įdomaus užkabintų žvilgsnį ir nuspręstų sustoti pafotografuoti. Tačiau po pirmos dienos suprato, kad nėra jokio reikalo lėkti kaip akis išdegus. Tai kenkia pagrindiniam kelionės tikslui. Važiuoti verta tiek, kiek reikia, kad pasiektų iš anksto numatytą vietą.

Iš kelio bet kada galima išsukti, detalaus maršruto nėra. Vienintelė sąlyga – rytinę pakrantę jie turi pasiekti iki Darbo šventės. Įjungęs radiją jis surado kantri muzikos stotį ir tyliai grojant muzikai smagiai nuskriejo į priekį. Šalimais miegojo Brajena.

Jeigu toks jos įprotis, neturėtų kilti didesnių keblumų. Kol ji miegos, jie bent jau negros vienas kito nervais. Ir nekaitins aistrų. Šeidas vis dar svarstė, kodėl mintys apie ją neleido užmigti visą naktį. Ką tokio ji turi, kas neduoda jam ramybės? Nesuprato, ir tai buvo pati didžiausia bėda.

Šeidas mėgo užčiuopti problemą, palengva išnarstyti į atskiras dalis, o tada iš naujo sudėti savo nuožiūra. Nors moteris buvo rami ir nelindo į akis, ypač šią akimirką, Šeidas nebuvo įsitikinęs, kad šį metodą pavyks pritaikyti Brajenai Mičel.

Nusprendęs imtis darbo Šeidas ryžosi geriau ją pažinti. Nors saugojo savo asmeninį gyvenimą ir nemėgo, kad kas nors kištų į jį nosį, nebuvo visiškas atsiskyrėlis. Žinojo, kad anksčiau Brajena dirbo „Garsenybėse", buvo matęs gana įdomių, ryškių jos darbų tokiuose žurnaluose kaip „Tuštybė" ir „Užribyje". Per paskutinius kelerius metus ji tapo kultine menininke, garsėjančia neįprastomis, netgi šokiruojančiomis garsenybių nuotraukomis.

Išsiaiškino, kad Brajenos tėvai yra ekscentriški ir ganėtinai talentingi Karmelyje [Carmel – nedidelis miestukas Kalifornijoje, kuriame 1910 m. įkurta menininkų kolonija (vert.)] gyvenantys menininkai, dailininkas ir poetė. Neturėdama dvidešimties ji ištekėjo už buhalterio, o po trejų metų išsiskyrė. Į pasimatymus žiūri labai atsainiai, kartais pasvajoja apie namą Malibu pakrantėje. Yra visų mėgstama, gerbiama ir, be abejo, patikima. Dažniausiai dirba lėtai – dėl to, kad siekia tobulumo, o skubėjimą laiko beprasmišku energijos švaistymu.

Tai, ką pavyko iškapstyti, Šeido visai nenustebino ir nė kiek nepaaiškino, kodėl Brajena jį taip traukia. Bet fotografas, ypač šio to gyvenime pasiekęs – kantrus žmogus. Kartais privalai daugybę kartų sugrįžti prie sudominusio objekto, kol pagaliau supranti, kodėl jis tave taip traukia.

Įvažiavęs į Nevados valstiją Šeidas prisidegė cigaretę ir atsidarė langą. Brajena pasimuistė, sumurmėjo ir apgraibomis susirado krepšį.

– Labas rytas, – Šeidas skersomis žvilgtelėjo į ją.

– Mmm... – sumurmėjo Brajena ir pasiraususi krepšyje džiugiai išsitraukė šokoladinį batonėlį. Paskubomis išsilupusi skanėstą įgrūdo popierėlį atgal į krepšį. Dažniausiai sugebėdavo jį išsikuopti dar neprišiukšlinusi iki viršaus.

– Ar visada pusryčiams valgai saldumynus?

– Šokolade yra kofeino, – paaiškino ji ir atsikandusi didžiulį kąsnį atsiduso. – O kofeinas man labiau patinka tokio pavidalo. – Mergina iš lėto pasirąžė – kūnas, pečiai, rankos judėjo grakščiu ritmu. „Štai jums ir paaiškinimas, kodėl ji taip jaudina", – ironiškai pagalvojo Šeidas. – Kur esame?

– Nevadoje, – jis išpūtė dūmų kamuolį, kuris akimirksniu išskriejo pro atvirą langą. – Ką tik įvažiavome.

Pasikišusi po savimi kojas Brajena krimto batonėlį.

– Turbūt jau laikas man perimti vairą.

– Aš tau pasakysiu, kai bus laikas.

– Gerai, – sutiko Brajena. Su malonumu važiuos, kol jis veš. Reikšmingai žvilgtelėjo į radiją. Kantri muzika nebuvo jos mėgstamiausia. – Kuris vairuoja, renkasi ir muziką.

Šeidas gūžtelėjo pečiais.

– Jei nori tą savo šokoladą kuo nors užgerti, gale yra sulčių.

– Tikrai? – Niekada nepraleidžianti progos kuo nors pamaloninti skrandį Brajena išsirangė iš savo sėdynės ir nušliaužė į furgono galą.

Ryte ji neatkreipė dėmesio į automobilį, pastebėjo tik tiek, kad jis juodas ir tvarkingas. Iš šalių buvo įtaisyti minkšti suolai, kurie ne per daug išrankiems žmonėms galėtų atstoti lovas. Brajena pagalvojo, kad verčiau gultųsi ant metalinių grindų.

Šeido įranga buvo tvarkingai sustatyta, jos – bet kaip sumesta į kampą. Virš suolų kabančiose juodmedžio spintelėse buvo būtiniausių daiktų: kavos, elektrinė plytelė, nedidelis virdulys. Jie praverstų tik tuo atveju, jeigu apsistotų kempinge, kur yra elektros srovė. O kol kas teks tenkintis sultimis.

– Nori?

Jis žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį – Brajena stovėjo praskėtusi kojas, kad išlaikytų pusiausvyrą, viena ranka įsikibusi spintelės.

– Taip.

Brajena paėmė du didelius plastikinius puodelius, ąsotį sulčių ir grįžo į savo vietą.

– Patogumai kaip namie, – nusprendė ir staiga susitrenkė pakaušį. – Ar daug tenka keliauti?

– Pasitaiko. – Išgirdęs ledo gabaliukų skimbčiojimą puodelyje Šeidas ištiesė ranką. – Nemėgstu skristi. Tada netenki galimybės pakeliui fotografuoti. – Išspriegęs nuorūką pro langą jis išgėrė sultis. – Jeigu kelionės tikslas ne toliau kaip už penkių šimtų mylių, važiuoju automobiliu.

– Ir aš nekenčiu kelionių lėktuvu. – Brajena įsispraudė nugara į tarpą tarp durelių ir sėdynės. – Regis, jau visą amžinybę skraidau į Niujorką pas klientus, kurie nenori arba negali atskristi pas mane. Apsiginkluoju buteliuku vaistų nuo pykinimo, kalnu šokoladinių batonėlių, triušio kojele [Sėkmės talismanas (vert.)] ir rimta mokomąja knyga. Tai patenkina visus poreikius.

– Ypač vaistai nuo pykinimo ir triušio kojelė.

– Šokoladas ramina nervus. Jausdama įtampą valgau. O knyga padeda nuraminti sąžinės priekaištus. – Brajena pateliūskavo sultis, skimbtelėjo ledukai. – Jaučiuosi taip, tarsi pati sau sakyčiau: žadu nuveikti šį tą, kas duoda naudos, todėl nė nemanykite sumauti man visko kažkokia lėktuvo avarija. Be to, knyga padeda užmigti, užtenka paskaityti dvidešimt minučių.

Šeido lūpų kamputis virptelėjo ir Brajena nusprendė, kad tai geras ženklas, ypač turint galvoje, jog teks drauge važiuoti kelis tūkstančius mylių.

– Dabar viskas aišku.

– Paniškai bijau skristi uždaryta didžiulėje geležinėje dėžėje trisdešimt tūkstančių pėdų aukštyje su dviem šimtais nepažįstamų žmonių, kurie mėgsta išsipasakoti didžiausias savo gyvenimo paslaptis greta sėdinčiam pakeleiviui. – Ji susikėlė kojas ant prietaisų skydelio ir šyptelėjo. – Verčiau jau trenksiuosi per visą šalį su ekscentrišku fotografu, kuris stengiasi kuo mažiau kalbėti.

Šeidas metė į ją kreivą žvilgsnį. Ką gi, galima ir pažaisti, juk abu žino žaidimo taisykles.

– Tu dar nieko neklausei.

– Gerai, pradėkime nuo paprastų dalykų. Kokia Šeido kilmė? Turiu galvoje vardą.

Jis sulėtino automobilį ir pasuko link poilsio aikštelės.

– Iš „Šadracho".

Brajena išpūtė akis.

– To, kuris drauge su Mešachu ir Abed Negu minimas „Danieliaus knygoje"[Senojo Testamento dalis (vert.)]?

– Taip. Mama nusprendė savo atžaloms duoti skambius vardus. Mano sesers vardas – Kasiopėja []Graikų mitologijos figūra, Etiopijos karalienė, už puikybę Poseidono paversta žvaigždynu (priversta suktis dangaus karuselėje) (vert.). O tu kodėl esi Brajena?

– Tėvai norėjo, kad visi žinotų, jog jie nėra seksistai.

Vos furgonui sustojus aikštelėje Brajena iššoko lauk, pasilenkė ir delnais atsirėmė į asfaltą, visiškai prikaustydama netoliese pontiake sėdinčio vyro žvilgsnį – apstulbęs jis pusę minutės stengėsi įkišti raktelį į užvedimo spynelę.

– Dievulėli, aš baigiu sustabarėti! – Brajena išsitiesė, pasistiebė, tada vėl pasilenkė. – Žiūrėk, ten užkandinė. Einu, nusipirksiu gruzdintų bulvyčių. Nori?

– Dabar dešimta valanda ryto.

– Beveik pusė vienuoliktos, – pataisė ji. – Be to, kartais žmonės pusryčiams valgo keptas bulves. O koks skirtumas, ką valgyti?

Šeidas buvo įsitikinęs, kad skirtumas yra, tačiau neketino ginčytis.

– Tu eik, o aš nusipirksiu laikraščių.

– Gerai, – sutiko Brajena ir prisiminusi, kad reikia pasiimti fotoaparatą, įlipo į automobilį. – Susitiksim čia po dešimt minučių.

Gerais norais ir pekla grįsta – ji užtruko beveik dvidešimt minučių. Užėjus į užkandinę akį patraukė eilė prie greitojo maisto. Apie dešimt žmonių gyvačiuke stovėjo priešais ženklą „Užkąsk greitai".

Vilkėjo jie apsmukusiais bermudais, sulamdytomis vasarinėmis sukniomis arba ilgomis medvilninėmis kelnėmis. Išraiškingų kūno linijų paauglė buvo apsitempusi odiniais šortais, kurie atrodė tarsi išpiešti ant odos. Šešta eilėje stovinti moteris vėdavosi plačiakrašte skrybėle, perrišta plevėsuojančiu kaspinu.

Visi jie kažkur keliavo, norėjo kuo greičiau ten patekti ir nėmaž nekreipė dėmesio vienas į kitą. Brajena negalėjo atsispirti. Paėjo į vieną pusę, į kitą, kol rado tinkamą poziciją.

Nufotografavo eilę iš galo – ji atrodė ilga ir pakrikusi, o tolumoje viltingai švietė ženklas. Klientus aptarnaujantis vyrukas už prekystalio atrodė it blankus šešėlis, ir niekam nerūpėjo, yra jis ten yra, ar ne. Užtrukusi ilgiau nei pažadėjo Brajena atsistojo į eilės galą.

Kai ji sugrįžo, Šeidas atsišliejęs į furgoną skaitė laikraštį. Jau buvo spėjęs nufotografuoti stovėjimo aikštelėje, kaip ir planavo, tris kadrus – užfiksavo penkių skirtingų valstijų automobilių numerius. Kai pakėlė galvą, Brajena žingsniavo link jo su fotoaparatu per petį, didžiuliu šokoladiniu kokteiliu vienoje rankoje ir didele porcija skrudintų bulvyčių su pomidorų padažu bei visais kitais įmanomais pagardais kitoje.

– Atsiprašau. – Eidama ji sugriebė lūpomis kelias bulvytes iš dėžutės. – Užkandinėje prie prekystalio pavyko sugauti kelis neblogus kadrus. Atrodo, kad pusė vasaros praeina kur nors skubant, bet vis dėlto neretai esame priversti sustoti.

– Ar galėsi vairuoti su visomis šiomis gėrybėmis?

– Žinoma. – Brajena įsliuogė į vairuotojo vietą. – Esu pripratusi. – Kokteilį ji įsispraudė tarp šlaunų, priešais įtaisė bulvytes ir ištiesė ranką raktelių.

Šeidas pažvelgė į pusryčius tarp nuostabiai švelnių įdegusių kojų.

– Dar nori pasidalinti?

Brajena pasuko galvą ir važiuodama atbulomis pasižiūrėjo į šoninį veidrodėlį.

– Ne-a. – Ji staigiai pasuko vairą ir pasuko link išvažiavimo. – Praleidai progą. – Ramiai vairuodama viena ranka ji vėl kibo į bulvytes.

– Taip kimšdama turėtum būti spuoguota iki bambos.

– Pasakos, – pareiškė ji, lenkdama lėčiau važiuojantį sedaną. Tada paskubomis pasukiojo radijo imtuvo rankenėlę ir sugavo seną „Simon and Garfunkel" dainą. – Štai kur gera muzika, – tarė. – Man patinka vaizduotę skatinančios dainos. O kantri – vien apie apgavystes, širdgėlą ir girtuoklystes.

– Apie gyvenimą.

Brajena paėmė kokteilį ir patraukė per šiaudelį.

– Galbūt. Bet mane realybė pernelyg greitai išsekina, o tavo darbai sukurti jos pagrindu.

– Tavieji neretai plevena ore.

Mergina susiraukė, bet kiek pagalvojusi atlyžo. Šeidas savaip teisus.

– Maniškiai teikia peno vaizduotei. Kodėl ėmeisi šio projekto, Šeidai? – netikėtai paklausė. – Juk Amerika spinduliuoja džiugesiu ir optimizmu. Tai ne tavo stilius.

– Bet joje yra ir prakaito, saulės alinamų laukų, nevilties. – Jis prisidegė dar vieną cigaretę. – Ar tai jau mano stilius?

– Tu taip sakai, ne aš. – Ji vėl atsigėrė šokoladinio gėrimo. – Mirsi, jei tiek daug rūkysi.

– Anksčiau ar vėliau teks, – tarė Šeidas ir baigęs pokalbį vėl atsivertė laikraštį.

Kas, po galais, slypi šiame žmoguje? Brajena padidino greitį iki šešiasdešimties mylių per valandą. Kas nutiko jo gyvenime, kad tapo toks ciniškas? Bet Šeidas – genijus. Ir humoro jausmą turi – kelis kartus ji tai pastebėjo. Tik naudojasi juo atsargiai dozuodamas.

Ar jis aistringas? Iš pirmo žvilgsnio suprato, kad jame slypi gera statinaitė parako. Kas galėtų įžiebti kibirkštį? Vieną dalyką Brajena aiškiai matė – Šeidas Kolbis geba valdyti savo emocijas. Aistra, jėga, įsiūtis – kad ir kaip tai pavadintum, atsispindi jo darbuose, bet ne asmeniniame gyvenime. Bent jau nedažnai.

Jautė – turi būti atsargi ir išlaikyti atstumą, nes tik taip pavyks išgyventi šį ilgą laikotarpį ir nelikti randuota širdimi. Kažkoks kipšiukas vis tik ragino pasikapstyti Šeido sielos gelmėse – Brajenai knietėjo pasiduoti vilionei. Teks tampyti liūtą už ūsų ir žiūrėti, kaip reaguos. Neįmanoma atsispirti – nors Šeidas jai nepatiko, kažkodėl paslaptingai traukė.

Sakydama, kad be jo nėra nė vieno žmogaus, kurio ji nemėgtų, Brajena nemelavo. Tai ryšku ir jos kūryboje – žmoguje ji ieško išskirtinumo. Nebūtinai tai, ką įžvelgia, ją žavi, vis dėlto gali suprasti ir paaiškinti. Turi atskleisti ir Šeido paslaptis – dėl savo pačios ramybės. Ir dėl to, kad be galo troško jį nufotografuoti, nors kaip įmanydama atidėliojo pokalbį apie tai.

– Šeidai, noriu dar kai ko tavęs paklausti.

– Mmm? – suurzgė jis, nepakeldamas akių nuo laik- raščio.

– Koks tavo mėgstamiausias filmas?

Šiek tiek suirzęs, kad jam trukdo, šiek tiek netikėto klausimo išmuštas iš vėžių Šeidas pakėlė akis ir susigriebė vėl pagalvojęs, kaip Brajena atrodytų išpynus jos storą netvarkingą kasą.

– Ką?

– Koks tavo mėgstamiausias filmas, – pakartojo ji. – Man reikia šiokios tokios užuominos, atramos taško.

– Kam?

– Noriu suprasti, kodėl tu man atrodai įdomus, patrauklus, bet vis tiek nepatinki.

– Tu keista moteris, Brajena.

– Nelabai. Nors turiu teisę tokia būti. – Kurį laiką ji tylėjo persirikiuodama į kitą eismo juostą. – Nagi, Šeidai, mūsų laukia ilga kelionė. Bent mažmožiais pasigerinkime vienas kitam. Pasakyk pagaliau, koks tavo mėgstamiausias filmas.

– „Turėti ir neturėti".

– Filmas, kuriame pirmą kartą drauge vaidino Bogartas ir Bakal [Humphrey Bogart ir Lauren Bacall – legendinis amerikiečių kino duetas (vert.)]. – Brajena vėl nusišypsojo jam ta ypatinga šypsena, kurią jis jau suprato esant pavojingą. – Puiku. Jeigu būtum pasakęs kokį niekam nežinomą prancūzų filmą, būčiau turėjusi dar ką nors sugalvoti. Kodėl būtent šis?

Šeidas padėjo laikraštį į šalį. Regis, ji nori pažaisti. Tačiau tai nepavojinga. Šiaip ar taip, prieš akis – ilga diena.

– Ekrane – karštas temperamentas, stipri intriga ir puikus operatoriaus darbas, visa tai sudėjus Bogartas atrodo tobulas herojus, o Bakal – vienintelė jo verta moteris.

Brajena patenkinta linktelėjo. Vadinasi, Šeidas nežiūri iš aukšto į žavius filmo herojus, iliuzijas ir iš piršto laužtus santykius. Gal ir smulkmena, bet už tai jį galima pamėgti.

– Mane žavi ir filmai, ir žmonės, kurie juos kuria. Tikriausiai todėl ir ėmiausi darbo „Garsenybėse". Nebesuskaičiuočiau, kiek aktorių esu fotografavusi, bet ekrane jie vis tiek mane keri.

Šeidas suprato, kad klausinėti pavojinga. Ne todėl, kad būtų baugu išgirsti atsakymą, o dėl klausimų, kurie būtinai nuskambės įkandin atsakymo. Vis dėlto norėjo sužinoti.

– Ar todėl fotografuoji gražius žmones? Nori būti arčiau grožio?

Klausimas Brajenai pasirodė tiesus ir ji nusprendė neįsižeisti. Be to, jis privertė susimąstyti apie tai, kad skleidžiasi kažkas, ko ji netgi nesitikėjo.

– Gal iš pradžių tokia mintis ir kirbėjo galvoje. Bet ateina laikas, kai pamatai – jie yra paprasti žmonė, tik jų darbas nepaprastas. Man patinka ieškoti kibirkštėlės, dėl kurios jie atsidūrė tarp mažumos išrinktųjų.

– Bet dabar ištisus tris mėnesius fotografuosi kasdienybę. Kodėl ryžaisi?

– Nes kiekviename žmoguje rusena sava kibirkštėlė. Norėčiau atrasti ją ir Ajovos ūkininko širdyje.

Ką gi, atsakymą jis gavo.

– Tu idealistė, Brajena.

– Taip, – ji pažvelgė į Šeidą nuoširdžiai nustebusi. – Nejaugi turėčiau to gėdytis?

Šeidui nepatiko, kad ramus ir protingas Brajenos klausimas palietė jautrią jo sielos stygą. Kadaise jis pats turėjo idealų ir buvo patyręs, kaip skaudu, kai juos iš tavęs atima.

– Neturėtum gėdytis, – tarė kiek patylėjęs. – Bet būk atsargi.

Važiavo nesustodami. Po pietų jie pasikeitė vietomis ir Brajena pasklaidė Šeido numestą laikraštį. Paskui abu nusprendė, kad reikia išsukti iš autostrados, ir leidosi vietinės reikšmės keliais. Tvyrančią tylą retkarčiais nutraukdavo trumpi pokalbiai. Buvo jau pavakarė, kai jie kirto Aidaho valstijos sieną.

– Slidinėjimas ir bulvės, – tarė Brajena. – Štai kas šauna man į galvą, kai pagalvoju apie Aidahą. – Staiga nusipurtė ir uždarė langą – šiaurėn vasara neskuba ateiti, tai aiškiai pajunti saulei nusileidus – ir įsmeigė žvilgsnį į tirštėjančias sutemas.

Šimtai avių didžiulėmis bandomis, kurios atrodė it pilkos arba baltos dėmės, pakelėse tingiai rupšnojo žolę. Brajena buvo miesto žmogus, besisukantis tarp greitkelių ir biuro pastatų. Šeidas nustebtų sužinojęs, kad ji dar niekada nevažiavo taip toli į šiaurę, tiesą sakant, nei į rytus, prireikus skrisdavo lėktuvu.

Brajeną sužavėjo ramios avių bandos. Ji jau siekė fotoaparato, tik staiga Šeidas nusikeikė ir užgulė stabdžius. Brajena plumptelėjo ant grindų.

– Kas čia dabar?

Šeidas iškart suprato, kad ji nesusižeidė ir neįsiuto, o tik smalsauja, todėl nė nemanė atsiprašyti.

– Prakeiktos avys užsiropštė ant kelio.

Brajena pasikėlė nuo grindų ir pažvelgė pro priekinį stiklą. Trys avelės stovėjo išsirikiavusios skersai kelio, beveik įrėmusios nosį į priešais esančios uodegą. Viena pasuko galvą, dėbtelėjo į furgoną ir vėl nusisuko.

– Galima pagalvoti, kad laukia autobuso, – pajuokavo Brajena ir čiupo Šeidą už rankos, kol šis dar nepaspaudė signalo. – Ne, palauk minutėlę. Niekada nesu glosčiusi avies.

Šeidui nespėjus prasižioti ji iššoko iš furgono ir nuskuodė prie avyčių. Viena iš jų kiek atsitraukė, bet iš tikrųjų jos atrodė abejingumo įsikūnijimas. Šeido susierzinimas ėmė slūgti, kai Brajena pasilenkė ir palietė avelę. Šis vaizdas simbolizavo moteriškumą – moteris atrodė patenkinta, kiek nedrąsi ir savotiškai seksuali. Apšvietimas buvo puikus. Šeinas paėmė fotoaparatą ir parinko šviesos filtrą.

– O ką jauti?

– Švelnu... Nors ne taip, kaip maniau. Tikra. Visai kitoks pojūtis, nei palietus ėriukų vilnos paltą. – Vis dar glostydama avį Brajena pakėlė galvą. Nustebo pamačiusi fotoaparatą. – O kam jis?

– Atradimams įamžinti. – Šeidas jau buvo nufotografavęs porą kadrų, bet tikėjosi daugiau. – Atradimai ir vasara turi daug ką bendra. Kuo avys kvepia?

Brajena smalsiai palinko prie avelės ir tą akimirką, kai panardino veidą į vilnas, Šeidas vėl sustabdė akimirką.

– Avimi, – ji nusikvatojo ir atsitiesė. – Gal ir tu nori pažaisti su jomis? Aš nufotografuosiu.

– Kitą kartą.

Atrodė, kad čia, tuščiame kelyje, tarp tolyn nusidriekusių begalinių lygumų, ir yra tikroji jos vieta. Kažkodėl tai suglumino Šeidą. Manė, kad Los Andžele, spindesio ir iliuzijų mieste, ji jaučiasi geriausiai.

– Kas nors ne taip? – paklausė Brajena. Šeido žvilgsnis išdavė, kad jis galvoja apie ją, tik apie ją. Būtų norėjusi paspartinti įvykius, bet nusprendė to nedaryti ir pajuto keistą palengvėjimą.

– Tu greitai prisitaikai.

Ji abejodama šyptelėjo.

– Taip lengviau gyventi. Juk sakiau, kad nemėgstu painiavos.

Nusprendęs, kad skiria jai pernelyg daug dėmesio, Šeidas pasuko link automobilio.

– Pažiūrėsiu, ar pavyks nubaidyti tas avis nuo kelio.

– Šeidai, juk nepaliksime jų šalikelėje! – Brajena pribėgo prie furgono. – Jos ir vėl išeis ant kelio. Kas nors gali užvažiuoti.

Norėdamas parodyti, kad jam dėl to nei šilta, nei šalta, Šeidas nutaisė abejingą miną.

– O ką turėčiau daryti? Nuginti?

– Bent jau perkelkime per tvorą. – Tarsi sulaukusi širdingo pritarimo Brajena apsisuko ir grįžo prie avelių. Apkabinusi vieną pakėlė ir vos nenugriuvo. Kitos dvi avys sumekeno ir nušokavo į šalį. – Sunkesnė nei atrodo, – išspaudė tempdama bliaunančią ir spurdančią avį prie tvoros pakelėje. Lengva nebuvo, vis dėlto sukaupusi visą valią ir jėgas šiaip ne taip perkėlė į kitą pusę. Nusišluosčiusi prakaitą ji piktai dėbtelėjo į Šeidą: – Tai padėsi man ar ne?

Šeidui buvo miela žiūrėti į tokį reginį, bet jis nė nešyptelėjęs atsišliejo į furgoną.

– Neprireiks nė dešimt minučių, kol ji vėl susiras kokį plyšį tvoroje ir išbėgs ant kelio.

– Galbūt, – sugriežusi dantimis atšovė Brajena, eida- ma antrosios avytės, – bet aš privalau jas sunešti į saugią vietą.

– Idealistė, – mestelėjo Šeidas.

Brajena atsisuko įsisprendusi rankomis į šonus.

– O tu – cinikas.

– Štai kaip puikiai mudu suprantame vienas kitą. – Šeidas atsitraukė nuo automobilio. – Gerai, ištiesiu tau pagalbos ranką.

Kitos avelės nebuvo tokios paklusnios kaip pirmoji. Šeidas keletą minučių vaikėsi, kol sugavo antrąją, kurią Brajena ginė jo pusėn. Dukart jo dėmesį išblaškė ir nuo darbo atitraukė duslus moters juokas.

– Dvi jau saugios, o paskutinę pasiimsime su savimi, – pajuokavo jis, paleidęs gyvulį į ganyklą.

– Atrodo, turėsime vargo. – Gelbėtoja ir jos gailesčio objektas iš priešingų kelio pusių stebėjo viena kitą. – Kokios gudrios akutės, – burbtelėjo Brajena. – Man regis, čia vadas.

– Vadė.

– Nesvarbu. Klausyk, apsimesk, kad ji tau nerūpi. Eik iš tos pusės, aš – iš šitos. Kai tik ji atsidurs tarp mūsų – mudu tik žybt!

Šeidas nepatikliai pažvelgė į ją.

– Žybt?

– Daryk kaip aš, – paliepė Brajena ir užsikišusi nykščius už užpakalinių kelnių kišenių ėmė palengva pėdinti per kelią.

– Brajena, juk tu bandai pergudrauti avį.

Ji tik abejingai žvilgtelėjo per petį.

– Gal mums abiem ir pavyks.

Šeidas nebuvo įsitikinęs, kad ji juokauja. Iš pradžių norėjo grįžti į furgoną ir ramiai palaukti, kol Brajena liausis kvailiojusi. Bet pagalvojęs, kad jie ir taip jau iššvaistė daug laiko, pasuko link jų. Avis stebeilijo juos, sukiodama galvą tai į vieną, tai į kitą.

– Čiupk! – šūktelėjo Brajena ir puolė.

Nespėjęs nė pagalvoti apie poelgio absurdiškumą Šeidas metėsi iš kitos pusės. Avis grakščiai nubidzeno į šalį. Šeidas su Brajena nespėję susivokti trenkėsi vienas į kitą ir griuvo į minkštą žolę pakelėje. Jis pajuto dunkstelėjimą, paskui – gundantį jos kūną.

Praradusi amą Brajena gulėjo prispausta Šeido. Jo kūnas buvo labai tvirtas ir vyriškas. Amą ji gal ir prarado, bet tik ne nuovoką. Suprato – jeigu jie liks gulėti, padėtis gali tapti ganėtinai kebli. Giliai įtraukusi oro ji pažvelgė jam tiesiai į akis.

Šeido žvilgsnis buvo mąslus, atidus ir nelabai draugiškas. Jis nebūtų nuolankus mylimasis, Brajena instinktyviai tai jautė. Kokios akys – tamsios bedugnės. Nuo tokio vyro reikėtų sprukti kuo toliau. Jis netruktų pakerėti, atimti sveiką protą – tada jau nebebūtų kelio atgal. Teko priminti sau, kad labiau vertina neįpareigojančius santykius, nes širdis kažkodėl plakė neįprastu ritmu.

– Nepavyko, – išspaudė ji, bet nė nekrustelėjo.

– Taigi.

Jos veidas stulbinamai dailus – aštrūs bruožai ir švelni oda. Šeidui beveik pavyko įtikinti save, kad jo susidomėjimas grynai profesinis. Brajena turėtų puikiai atrodyti nuotraukose, kad ir iš kokios padėties fotografuotum, kad ir koks apšvietimas. Karalienė būtų ar valstietė, jos vis tiek trokštų bet kuris vyras. Tas tingus seksualumas, kurį jis nuolat juto, spinduliuotų ir iš nuotraukos.

Šeidas įsivaizdavo mažiausiai tuziną situacijų, kuriose norėtų ją nufotografuoti. Ir tuziną būdų, kaip norėtų pamylėti. Pirmasis – čia pat, ant vėsios žolės palei kelią, kai leidžiasi saulė ir taip tylu.

Brajena perskaitė tas mintis jo akyse, dar buvo laiko išvengti pasekmių. Tačiau nepasijudino. Žodžių nereikėjo, būtų užtekę tik pasimuistyti. Protas bandė priešintis galingam potraukiui, bet tik gerokai vėliau ji ne kartą klaus savęs, kodėl nenorėjo nieko girdėti. O dabar, vėstant orui ir leidžiantis sutemoms, troško potyrių. Negalėjo prisipažinti, kad trokšta Šeido.

Kai jis palietė jos lūpas, tame bučinyje nebebuvo švelnaus ieškojimo, kaip aną kartą. Dabar Šeidas geidė pajusti visą jos aistrą. Jie godžiai puolė vienas prie kito, tarsi būtų norėję privesti savo partnerį iki beprotybės.

Kūnas kaito taip greitai, kad žolė degino it ugnis. Keista, kaip ji dar neišsilydė. Brajena prarado savitvardą ir sudejavo trokšdama daugiau. Šeido pirštai taršė jos plaukus, stengdamiesi išardyti kasos pynę – jis dar nenorėjo, o gal nedrįso, paliesti jos kūno. Brajena sujudėjo – ne traukdamasi, o bandydama priglusti dar arčiau. Imk mane, – regis, sakė. Bet Šeidas ir toliau kankinamai aistringai bučiavo jos lūpas.

Brajena girdėjo, kaip prie ausies vėjelis erzinamai šiurena žolę. Juto, koks įsitempęs Šeidas, ir suprato – jis tvardosi. Iš visų jėgų. Nors savo bučiniu visiškai ją nuginklavo, pats nepasidavė. Nusivylusi Brajena perbraukė rankomis jam per nugarą – ir pasiryžo jį sugundyti.

Šeidas dar niekada nejautė tokio poreikio suteikti malonumą. Tai ji pažadino jame troškimą susilieti, nors jis manė seniai numarinęs tokius širdies įgeidžius. Brajena atrodė be galo paprasta – švelnios lūpos buvo dosnios, lankstus ir judrus kūnas gundė, o svaigus kvapas suko galvą. Kai ji ištarė jo vardą, tai nuskambėjo visiškai nuoširdžiai. Pirmą kartą per visą amžinybę Šeidas troško duoti – nesavanaudiškai, nevaržydamas savęs.

Melą nesunkiai galima nuslėpti, bet jam tai sekasi kur kas prasčiau nei jai. Šeidas tai puikiai suprato, bet nebegalėjo trauktis. Brajena jį provokavo – taip atvirai ir paprastai, kad buvo neįmanoma atsilaikyti. Mintyse jis keikė ir ją, ir save, kol pamažu protas ėmė blaustis, o kūnas tvinkčioti.

Abu pajuto drebant žemę, bet nė nepagalvojo, kad tai kas kita, o ne jų aistra. Išgirdę vis stiprėjantį gaudesį pamanė, jog tai tik jų galvose. Tačiau staiga ūžtelėjo vėjo šuoras, važiuodamas pro šalį pasignalizavo sunkvežimio vairuotojas. Juodu akimirksniu atsipeikėjo. Brajena kaipmat pašoko, pirmą kartą pajutusi tikrą paniką.

– Geriau perkelkime per tvorą tą avį ir važiuokime toliau, – pasiūlė ji ir pyktelėjo išgirdusi netvirtą savo balsą. Tada sukryžiavo rankas ant krūtinės, lyg bandydama nuo kažko apsisaugoti. „Vėsiau", – pagalvojo. Tik tiek. – Jau beveik sutemo.

Šeidas nė nepastebėjo, kad jau taip tamsu. Nebesuvokė, kas dedasi aplink – niekada anksčiau to sau neleisdavo. Visai pamiršo, kad jie voliojasi pakelės žolėje kaip kokie pakvaišę paaugliai. Pajuto kylantį pyktį, bet susitvardė. Jau ir taip beveik prarado savitvardą, reikia valdytis.

Brajena sugavo avį kitoje kelio pusėje, kur ši ramiausiai rupšnojo žolę įsitikinusi, kad žmonės ja nebesidomi. Netikėtai užklupta avelė subliovė ir ėmė spurdėti. Šeidas nusikeikė ir priėjęs čiupo ją Brajenai iš rankų, kol ši ir vėl nenugriuvo. Tada be ceremonijų permetė gyvulį per tvorą.

– Dabar jau patenkinta? – paklausė.

Brajena aiškių aiškiausiai matė, kad Šeidas niršta, kad ir kaip stengiasi nuslėpti. Tačiau ir pati kunkuliavo pykčiu. Kūnas tvinkčiojo, kojos nelaikė, ir tik viduje kunkuliuojančios emocijos padėjo apie tai negalvoti.

– Ne! – atrėžė ji. – Tu taip pat! Man regis, tai, kas ką tik nutiko, turėtų mus įspėti, kad reikia laikytis atokiau vienam nuo kito.

Ji jau sukosi eiti, tačiau Šeidas čiupo už rankos.

– Aš tavęs neprievartavau, Brajena.

– Aš tavęs taip pat, – priminė ji. – Esu atsakinga už savo veiksmus, Šeidai. – Moteris dėbtelėjo į jos riešą sugniaužusią jo ranką. – Taip pat ir už savo klaidas. Jei tu nori išsižadėti savųjų kaltindamas kitus – turi tokią teisę.

Jis dar smarkiau spustelėjo jos ranką ir Brajena išplėtė akis iš nuostabos – koks stiprus ir gilus jo pyktis. Ne, ji tikrai nepratusi prie tokių staigių nuotaikos pokyčių – nedažnai tekdavo tai išgyventi, juo labiau sukelti kitam žmogui.

Pamažėle, aiškiai įdėjęs nemažai pastangų, Šeidas ją paleido. Brajena pataikė tiesiai į dešimtuką – prieš nuoširdumą jis bejėgis.

– Ne, – tarė gerokai ramiau, – aš prisiimu dalį kal- tės, Brajena. Bus lengviau abiem, jei susitarsime elgtis santūriau.

Ji linktelėjo irgi gerokai aprimusi, netgi šyptelėjo.

– Gerai, – sutiko ir palengvėjusia širdimi dar kartą priminė sau, kad tai tik į naudą. – Nereikėtų dabar to aptarinėti, jeigu būtum storas ir bjaurus.

Šeidas šyptelėjo.

– Jei ir tu tokia būtum.

– Kaip suprantu, su savo išvaizda mudu neketiname nieko daryti, todėl teks šią problemą ignoruoti. Sutarta? – Ji ištiesė jam ranką.

– Sutarta.

Jųdviejų delnai susilietė. Tai buvo klaida. Abu dar buvo neatsigavęs nuo neseniai patirtos energijos iškrovos. Prisilietimas, kad ir koks menkas, priminė apie tai. Brajena sukryžiavo rankas už nugaros. Šeidas susikišo į kišenes.

– Taigi... – pradėjo Brajena, nežinodama, ką sakyti.

– Susiraskime kokią vietelę pavakarieniauti, o paskui įsikursime nakčiai. Rytoj anksti pradėsime.

Brajena suraukė nosį, bet nusekė paskui Šeidą link furgono.

– Mirštu iš bado, – pasiskundė ir norėdama pasirodyti visiškai rami stengėsi eiti eikliu žingsniu. – Kaip manai, ar greitai rasime kokio padoraus maisto, ar man užsikišti šokoladuku?

– Važiuojant šiuo keliu už kokių penkiolikos kilometrų yra miestelis. – Šeidas užvedė variklį. Labai stengėsi, kad ranka nevirpėtų, ir jam beveik pavyko. – Turėtų būti koks restoranas, garsėjantis puikiais avienos žlėgtainiais.

Brajena dirstelėjo į netoliese žolę rupšnojančias avis ir nutvilkė Šeidą piktu žvilgsniu.

– Tai bjauru.

– Bjauru, bet padės tau užmiršti skrandžio poreikius, kol gausime ko užvalgyti.

Jie įsuko į kelią ir toliau važiavo tylėdami. Per kupstą jau perlipo, tačiau abu gerai žinojo, kokie kalnai laukia prieš akis. Statūs ir uolėti.

KETVIRTAS SKYRIUS

Brajena fotografavo poilsiautojus, kurie kaip kokios plūdės plūduriavo Didžiajame druskos ežere. Norėdama užgriebti įdomesnę gamtovaizdžio detalę, ji naudojo teleobjektyvą arba specialų plačiakampį objektyvą. Bet ir šįkart dėmesio centre buvo žmonės.

Į vakarus nuo jos, druskingoje lygumoje, Šeidas gaudė automobilių sporto entuziastus. Stengėsi užfiksuoti greitį, į viršų kylančias dulkes ir iš po ratų žyrantį žvyrą. Žmonės, pakliuvę į kadrą, dažniausiai būdavo nuasmeninti, išplaukę, panašūs į šešėlius. Jį domino tik esmė.

Keliaudami po didelius miestus ir tvarkingus jų priemiesčius jie išpleškino daugybę fotojuostų. Jose sutilpo vasaros sodai, karštis ir prakaitas automobilių kamščiuose, jaunos mergaitės plonomis suknutėmis, vaikinai be marškinėlių, kūdikiai vežimėliuose, kuriuos tėvai vežiojo šaligatviais ir po prekybos centrus.

Maršrutas po Aidahą ir Jutą buvo gerokai vingiuotas, tačiau tempą jie palaikė. Liko patenkinti ir darbo sparta, ir objektų gausa. Kurį laiką po vaidingos kelionės Aidaho valstijos keliais jųdviejų santykiai buvo sąlyginai harmoningi. Abu susikaupę dirbo savos darbą, vengdami bet kokių sąlyčio taškų.

Jau buvo nufotografavę galybę kadrų, iš kurių tik maža dalis bus atspausdinta, o dar mažesnė – publikuota. Kartą Brajena pagalvojo, kad abu nufotografavo daugiau kadrų nei ištarė vienas kitam žodžių.

Kasdien važiuodavo kokias aštuonias valandas, sustodami tik būtinai prireikus arba kai užsigeisdavo susižvejoti kokią įdomią akimirką. Dirbdavo ne mažiau laiko nei praleisdavo kelyje. Per parą drauge būdavo apie dvidešimt valandų. Tačiau nė kiek nesuartėjo. Vienas kitą suprasdavo iš rankos mosto ar kelių paprastų žodžių. Kai kurių temų vengė.

Brajena patyrė, kad net būnant labai ankštoje erdvėje su žmogumi įmanoma išlaikyti beveik nenormalų emocinį atstumą. Išsiaiškino ir tai, kad ankštoje erdvėje neįtikėtinai sunku išvengti to, ką Šeidas kartą pavadino potraukiu. Norėdama išlaikyti savitvardą, ji stengėsi megzti lengvus trumpus pokalbius, nenuklysdama bent kiek toliau nuo projekto. Klausimų daugiau neuždavinėjo, o Šeidui nekilo noras apie save pasakoti.

Pirmos savaitės pabaigoje, kai įvažiavo į Arizoną, Brajena suvokė, kad dirbti darosi vis nesmagiau.

Tvyrojo tikrai nežmoniškas karštis, saulė negailestingai kepino. Furgone buvo įrengta oro kondicionavimo sistema, ji ir gelbėjo, bet vos pažvelgus pro langą į bekraštę dykumą su išdegusia augmenija džiūdavo burna. Brajena sėdėjo suspaudusi didžiulį popierinį puodelį sodos vandens su ledukais, o Šeidas vairuodamas maukė šaltą arbatą.

Brajena sumetė, kad nuvažiavo jau kokia penkiasdešimt mylių, o neištarė vienas kitam nė žodžio. Nelabai šnekūs buvo ir iš ryto, kai sustojo Jutoje pafotografuoti Gleno kanjono – abu patraukė savais keliais. Brajena turėjo jaustis patenkinta, nes puikiai pavyko įamžinti prie įvažiavimo į parką išrikiuotus automobilius, bet nerimą kėlė jųdviejų bežadis susitarimas nebendrauti.

Vis prisimindavo, kad žurnalas juos nusamdė kaip komandą. Savaime suprantama, kiekvienas fotografuoja savus kadrus, bet tarp jų turėtų būti koks nors ryšys, o kad taip būtų, reikia bendrauti. Norėdami gauti patį geriausią rezultatą, – kokio, aišku, abu tikisi, – turi derinti veiksmus. Ieškoti kompromiso. Regis, pamiršo burtažodį.

Brajena manė, kad jau gana gerai pažįsta Šeidą – jis niekada nežengs pirmo žingsnio. Kuo ramiausiai gali nuvažiuoti tūkstančius mylių, jos vardą teištardamas ne daugiau kaip kartą per savaitę. Pavyzdžiui, „Paduok druskinę, Brajena".

Kartais ir ji užsisklendžia savyje, – mąstė Brajena, žvelgdama pro langą į Arizonos platybes. Būna ne mažiau atitrūkusi nuo šio pasaulio nei jis. Pati sau galėtų įvaryti mirtiną nuobodulį per pirmas dvidešimt keturias valandas. Moteris šyptelėjo.

Vis dėlto jai sunku išgyventi nepabendravus su kokia žmogiška būtybe. Kad ir su tokiu kandžiu, neretai šiurkščiu ciniku. Vienintelis būdas užmegzti ryšį – nuryti išdidumą ir pačiai žengti pirmą žingsnį. Brajena sugriežė dantimis, sukramtė leduką ir dar kokias dešimt minučių svarstė šį reikalą.

– Ar kada nors esi buvęs Arizonoje?

Šeidas išmetė tuščią šaltos arbatos buteliuką į plastikinį kibirą, kuris atstojo šiukšlinę.

– Ne.

Brajena nusmaukė koja sportinį batelį. Ką gi, ne viskas visada pavyksta iš pirmo karto.

– Sedonoje buvo filmuojamas „Atstumtasis"[„Outcast" – 1953 m. sukurtas vesternas (vert.)]. Tikrai genialus vesternas mąstantiems žmonėms, – garsiai postringavo ji, bet atsako nesulaukė. – Praleidau ten tris dienas fotografuodama žurnalui. – Pataisiusi skydelį nuo saulės moteris vėl atsilošė. – Kažkaip pavyko pražiopsoti lėktuvą ir likau dar vieną dieną. Praleidau ją Ąžuolų užtakio kanjone. Niekada to nepamiršiu... spalvos, dantytos uolos... – Tai buvo ilgiausia jos kalba pastarosiomis dienomis. Šeidas meistriškai įsuko į kitą kelią ir laukė tęsinio.

„Na, palauk, – mąstė ji, – išlaušiu iš tavęs daugiau nei vieną žodį, net jeigu prireiks susirasti laužtuvą."

– Ten gyvena viena mano draugė. Kadaise Li irgi dirbo „Garsenybėse". Dabar ji rašytoja, romanistė. Rudenį ketina išleisti pirmą savo knygą. Pernai ištekėjo už Hanterio Brauno.

– To rašytojo?

Du žodžiai. Brajena liko patenkinta.

– Taip. Ar esi skaitęs kurią nors jo knygą?

Šįkart Šeidas nežymiai linktelėjo ir išsitraukė iš kišenės cigaretę. Brajena pajuto užuojautą dantistams, kuriems tenka įkalbėti pacientą, kad šis plačiai išsižiotų.

– Perskaičiau viską, ką jis yra parašęs, o paskui keikiau save, nes jo knygos mano naktis pripildė košmarų.

– Tokia gerų siaubo romanų paskirtis – priversti skaitytoją prabusti trečią valandą nakties ir pulti prie durų patikrinti, ar nepamiršo užsirakinti.

Šįkart Brajena šyptelėjo.

– Lygiai tą patį sako ir Hanteris. Tau jis patiks.

Šeidas patraukė pečiais. Jis neprieštaravo, kad jie sustotų Sedonoje, tačiau jo visiškai nedomino išgražintos buitinės ir komercinės kultinio literatūros karaliaus bei jo šeimos nuotraukos. Jei tik pavyktų kelioms dienoms palikti Brajeną pas draugus, jis galėtų atgauti dvasinę pusiausvyrą.

Nuo to laiko, kai Los Andžele jie pradėjo savo kelionę, Šeidas neturėjo ramybės. Įtampa kasdien tik didėjo ir pavojingai kaitino jo vyriškus instinktus. Kad ir kaip stengėsi, net naktį negalėdavo pamiršti, kad Brajena visai šalia, ranka pasiekiama, tarp jų – tik furgono erdvė.

Taip, tikrai reikėtų praleisti kokią dieną atskirai nuo Brajenos – ir jos prigimtinio, ramaus seksualumo, kurio nė pati nesuvokia.

– Senokai jų nematei, tiesa? – pasiteiravo.

– Keletą mėnesių, – pajutusi, kad pagaliau užsimezgė normalus dvipusis bendravimas, Brajena atsipalaidavo. – Pasiilgau Li, ji mano geriausia draugė. Beveik tuo pat metu, kai išeis jos knyga, turėtų gimdyti.

Pasikeitęs jos balsas privertė Šeidą atsisukti. Brajenos žvilgsnis buvo švelnus, beveik ilgesingas.

– Dar prieš metus mudvi abi dirbome „Garsenybėse", o dabar... – Ji atsisuko į jį, bet tamsinti akiniai slėpė akis. – Sunku įsivaizduoti Li kaip šeimos žmogų. Visada buvo ambicingesnė už mane. Mano nerūpestingas požiūris varydavo ją iš proto.

– Nerūpestingas požiūris?

– Taip, į viską, – burbtelėjo Brajena. Žinoma, Šeido tai neliečia – į jį neįmanoma žiūrėti abejingai. – Juk daug paprasčiau ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta, ir mėgautis gyvenimu, nei sukti galvą, kaip gyvensi po mėnesio.

– Yra žmonių, kurie nežino, ar po mėnesio dar išvis gyvens.

– Manai, jei nuolat apie tai galvotum, kas nors pasikeistų? – Brajena jau buvo pamiršusi savo ketinimą užmegzti draugišką ryšį ir siekti kompromisų. Šeidas yra matęs ir patyręs gerokai daugiau už ją. Tikriausiai daug daugiau, nei ji norėtų pamatyti ir patirti. Kažin, kaip jam pačiam tai atrodo?

– Supratimas neretai daug ką keičia. Kai kurie iš mūsų net neturi galimybės gilintis į save.

„Kai kurie iš mūsų." Brajenai šie žodžiai užkliuvo, bet nusprendė neakcentuoti. Greičiausiai jam dar reikia laiko, kad nustotų maudę sielos randai.

– Visi kartkartėmis nerimauja, – nusprendė ji. – Tik man nelabai sekasi. Tikriausiai tai tėvų nuopelnas. Jie... – Brajena nutilo, paskui nusijuokė. Staiga Šeidas suprato, kad jau seniai negirdėjo jos juoko, net pasiilgo jo. – Turbūt juos geriausiai apibūdintų žodis „bohemiški". Gyvenome Karmelyje, mažame namelyje, kurio tai vienas, tai kitas galas nuolat buvo remontuojamas. Tėvui staiga šaudavo mintis išgriauti sieną ar įstatyti naują langą, bet darbui įpusėjus lygiai taip pat staiga jį pagaudavo įkvėpimas, tada viską metęs puldavo prie drobės. – Brajena atsilošė nė nepastebėdama, kad kalba tik ji, o Šeidas klausosi. – Mama mėgo šeimininkauti. Visa bėda, kad niekada negalėjai nuspėti, kokia bus jos nuotaika. Vieną dieną gali patiekti keptą barškuolę, kitą – sūrainį. O kai mažiausiai tikiesi, gauni žąsų kaklelių troškinio.

– Žąsų kaklelių troškinio?

– Neretai valgydavau pas kaimynus. – Prisiminimai sukėlė apetitą. Išsitraukusi du šokoladinius batonėlius vieną pasiūlė Šeidui. – Papasakok apie savo tėvus.

Lenkdamas valstijos policijos automobilį Šeidas nežiūrėdamas išsilupo batonėlį.

– Išėję į pensiją jie persikraustė į Floridą. Tėvas žvejoja, motina turi rankdarbių krautuvėlę. Bijau, kad jie ne tokios spalvingos asmenybės kaip taviškiai.

– Spalvingos asmenybės, – susimąstė Brajena ir negalėjo nepritarti. – Nė nemaniau, kad jie kuo nors ypatingi, kol neišvažiavau studijuoti į koledžą ir nepamačiau, kad daugelio tėvai – brandūs ir praktiški žmonės. Nesupratau, kokią įtaką jie man padarė, kol Robas nepareiškė, kad normalūs žmonės šeštą valandą vakarieniauja, o ne dešimtą vakaro triauškia skrudintus kukurūzus arba laižo riešutų sviestą.

– Robas?

Brajena staigiai žvilgtelėjo į jį, paskui įsispoksojo tiesiai prieš save. Suprato – Šeidas klausosi labai atidžiai. Taip nesunkiai galima pasakyti daugiau nei ketini.

– Mano buvęs vyras. – Ji suprato, kad į žodį „buvęs" nebūtina žiūrėti kaip į stigmą, juk šiais laikais tai tik šeiminės padėties ženklas. Tačiau Brajenai tai buvo ženklas, kad ji nesugebėjo ištesėti priesaikos.

– Vis dar skaudi tema? – nejučia išsprūdo jam. Pajuto švelnumą, troško ją paguosti, nors labai gerai suprato, kad nevalia kištis į kito žmogaus gyvenimą.

– Ne, jau daug metų praėjo. – Brajena gūžtelėjo pečiais ir kibo į šokoladą. Skaudi? Nebuvo skaudi, tik šiek tiek opi. – Gaila, kad mums nepavyko.

– Apgailestaudama labiau švaistai laiką nei kuo nors rūpindamasi.

– Galbūt. Tu juk irgi kadaise buvai vedęs.

– Teisybė, – patvirtino Šeidas. Brajena atidžiai pažvelgė į jį.

– Pašaliniams įeiti draudžiama?

– Nematau prasmės kapstytis po praeitį.

Ši žaizda dar ne visai užsitraukusi, – nusprendė Brajena. Įdomu, ar prisiminimai neduoda jam ramybės, ar vis dėlto pavyko išstumti juos iš galvos. Šiaip ar taip, tai ne jos reikalas, tokios kalbos nepadės palaikyti sklandžių santykių.

– Kada nusprendei tapti fotografu? – paklausė tikėdamasi, kad tai saugi tema. Neturėtų užkliudyti jautrios vietos.

– Kai buvau penkerių, į rankas pakliuvo senas tėvo fotoaparatas. Išryškinęs juostą jis rado tris mūsų šuns nuotraukas iš arti. Paskui sakė, kad nežinojo, džiaugtis ar bausti mane, nes suprato, jog tie keli kadrai geresni už bet kurį jo nufotografuotą.

Brajena šyptelėjo.

– Ir kaip viskas baigėsi?

– Tėvas nupirko man fotoaparatą.

– Gerokai anksčiau nei man, – tarė ji. – Iki vidurinės mokyklos fotoaparatais nė kiek nesidomėjau. Užsikabinau labai staigiai. O iki tol troškau tapti žvaigžde.

– Aktore?

– Ne, – ji vėl šyptelėjo. – Žvaigžde. Bet kokia, svarbu, kad turėčiau rolsroisą, auksu žėrinčią suknelę ir didžiulį deimantą ant piršto.

Šeidas neišlaikė ir nusišypsojo.Atrodo, jai puikiai sekasi išspausti iš jo šypseną.

– Kuklus vaikas.

– Ne, tiesiog praktiškas. – Brajena pasiūlė jam atsigerti, bet Šeidas papurtė galvą. – Šis mano gyvenimo tarpsnis sutapo su tėvų „grįžimu prie tikrųjų vertybių". Tikriausiai taip maištavau prieš tuos, prieš kuriuos apskritai nėra dėl ko maištauti.

Jis pažvelgė į jos rankas be žiedų ir į gana aptriušusius džinsus.

– Kaip suprantu, iš to išaugai.

– Nebuvau sutverta tapti žvaigžde. Be to, prireikė nufotografuoti futbolo komandą. – Suvalgiusi batonėlį Brajena susirūpino, kada jie stos pietų. – Pasisiūliau aš, nes buvau įsižiūrėjusi vieną žaidėją. – Išgėrusi paskutinį gurkšnį sodos vandens išmetė puodelį. – Tą dieną įsimylėjau fotoaparatą ir pamiršau komandos gynėją.

– Jam nepasisekė.

Brajena pašnairavo nustebinta taip paprastai pasakyto komplimento.

– Labai gražūs žodžiai, Kolbi. Nemaniau, kad tokių moki.

Šeidui nepavyko sulaikyti šypsenos.

– Nepriprask.

– Gink Dieve, – patikino ji, tačiau jautėsi tokia patenkinta, tarsi jis būtų pasakęs daugiau nei tuos kelis paprastus žodžius. – Mano tėvai labai susirūpino, kai ėmiau kaip apsėsta viską fotografuoti. Jie mirtinai bijojo, kad neturiu talento ir tapsiu verslininke, bet ne menininke.

– O dabar esi ir verslininkė, ir menininkė.

Brajena susimąstė. Keista, kaip lengva pamiršti verslą, kai stengiesi kurti meną.

– Man regis, tu esi teisus. Tik nesakyk mano mamai ir tėčiui.

– Iš manęs jie šito neišgirs.

Ženklą apie remontą kelyje abu pastebėjo tą pačią akimirką. Nežinia, suprato ar ne, bet jųdviejų mintys sukosi apie vieną ir tą patį. Brajena ištiesė ranką prie fotoaparato, o Šeidas prilėtino greitį ir sustojo šalikelėje. Priešais juos plušėjo kelių remontininkų brigada, prakaituoti, Arizonos saulės kepinami vyrai.

Šeidas išlipo paieškoti tinkamiausios pozicijos, kad aprėptų brigadą ir mechanizmus, besigrumiančius su kelią ryjančia erozija. Jam prieš akis kova, kuri kiekvieną vasarą vyksta keliuose – taip bus tol, kol žeme vingiuos keliai. Brajena nusižiūrėjo vieną darbininką.

Jis buvo nuplikęs, saulės spinduliams jautrų pakaušį apsirišęs geltona skepeta, įraudęs veidas ir kaklas sruvo prakaitu, virš kelnių diržo pūpsojo didžiulis pilvas. Vilkėjo marškinėlius – baltutėlaičius šalia spalvotų ir aprašinėtų, kuriuos vilkėjo kiti darbininkai.

Norėdama fotografuoti iš arčiau, turėjo pasikalbėti su juo ir atremti pašaipias kitų vyrų replikas. Bet Brajena atrodė tokia pasitikinti savimi ir žavi, kad bet kuriam viešųjų ryšių specialistui būtų padariusi įspūdį. Ji buvo įsitikinusi, kad nuotraukoje atsiskleidžia santykis tarp objekto ir fotografo. Vadinasi, pirmiausia reikia jį sukurti – toks buvo jos darbo stilius.

Šeidas laikėsi atokiau. Vyrus jis matė kaip grupę – tai buvo saulės nugairinta, beveidė komanda, jau dešimtmečius taisanti kelius visoje šalyje. Jis nenorėjo užmegzti su jais ryšio, nuotraukoje neturėjo būti jokių užuominų apie fotografą.

Jam pavyko sugauti iškalbingą kadrą, kuriame dominavo suodžiai, dulkės ir prakaitas. O Brajena sužinojo, kad brigadininkas vardu Elas, kelius jis taiso jau dvidešimt dvejus metus.

Ji kalbino jį, kol pagaliau vyras prarado budrumą ir pamiršo fotoaparatą. Pradėjęs pasakoti apie atšiaurią žiemą, subjaurojusią šį kelią, įsijautė. Pakaitas sruvo per veidą, jis pakėlė raumeningą ranką nusišluostyti – ir štai Brajena jau turi savo kadrą.

Šis spontaniškas nukrypimas nuo kurso užtruko pusvalandį. Į furgoną Brajena su Šeidu grįžo ne menkiau pasruvę prakaitu nei darbininkai.

– Ar visada taip draugiškai šnekiesi su nepažįstamais žmonėmis? – paklausė Šeidas, įjungęs automobilio variklį ir oro kondicionierių.

– Kai reikia nuotraukos – visada. –Atsidariusi šaldytuvą Brajena išsitraukė skardinę sodos vandens sau ir buteliuką šaltos arbatos Šeidui. – O tu ar gavai, ko norėjai?

– Taip.

Šeidas matė, kaip ji dirba. Paprastai jie išsiskirdavo kas sau, tačiau šįkart jis buvo visai arti ir galėjo ją stebėti. Su kelio darbininku Brajena kalbėjo pagarbiai ir su humoru – retas fotografas taip elgiasi su šimtą dolerių per valandą kainuojančiais modeliais.Atrodė be galo natūrali, buvo aišku, jog tai daro ne vien dėl nuotraukos, nors Šeidas nebūtų galėjęs tvirtinti, kad ji tai suvokia. Brajenai buvo nuoširdžiai įdomu, kas tas vyras, koks jis ir kodėl.

Kadaise ir pats Šeidas nestokojo smalsumo. Dabar šį būdo bruožą laikė užrakinęs savyje. Jeigu nori ką nors išsiaiškinti, turi dalyvauti ieškojimo procese. Šįkart buvo nelengva suvaldyti smalsumą – Brajena jį domino. Pati papasakojo daugiau, nei jis klausė. Ne daugiau, nei jis norėtų sužinoti, bet kai ko tikrai nebūtų klausęs. Kažkodėl ir to jam buvo negana.

Beveik savaitę Šeidas kaip įmanydamas šalinosi Brajenos. Tačiau nesiliovė jos geidęs. Kad ir kaip nemėgo kapstytis po praeitį, nepajėgė užmiršti to, kas nutiko šalikelėje.

Jis gyveno užsisklendęs savyje, o štai dabar ji palengva verčia atsiverti. Gal vis dėlto reikėtų susiimti ir pasipriešinti, nekreipti dėmesio į vis stiprėjančią simpatiją? Nors kas gali žinoti, gal pats geriausias būtų paprastas ir logiškas sprendimas leisti įvykiams rutuliotis link vienintelės galimos atomazgos.

Pasimylės, numalšins aistrą ir vėl kibs į darbą.

Šaltakraujiškas sprendimas? Apskaičiuotas? Galbūt, bet argi ne tuo keliu ji pati kreipia? Šeidas žinojo, kaip jam svarbu suvaldyti emocijas ir išlaikyti aštrų protą.

Kartą, leidęs jausmams sudrumsti protą, jis buvo praradęs įžvalgumą. Kambodžoje mielas veidelis ir svetinga šypsena apakino ir įviliojo į spąstus. Šeidas nejučia stipriau sugniaužė vairą. Tąkart gavo gerą pamoką, kad pasitikėjimas – tik kita išdavystės veido pusė.

– Ar tu dar čia? – tyliai paklausė Brajena. Šeido aky- se šmėstelėjo kažkas, ko ji negalėjo suprasti. Gal net nenorėjo.

Šeidas atsisuko. Akimirką Brajena pasijuto įkalinta jo sielos sumaišty, susidūrusi su gūdžiais slėpiniais, kažkuo, ko jis niekaip negali pamiršti, o ji nė nežino, kas tai. Tačiau tai, kas taip staiga prasidėjo, staiga ir pasibaigė. Jo žvilgsnis pragiedrėjo, pirštai atleido vairą.

– Sustosime Peidže, – trumpai tarė. – Šiek tiek pafotografuosime laivelius ir turistus Povelo ežere, o tada leisimės į kanjoną.

– Gerai.

Jis tikrai galvojo ne apie ją – ši mintis Brajeną guodė. Vylėsi, kad ją prisiminęs Šeidas niekada nežiūrės tokiu žvilgsniu. Šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau ji išsiaiškins jo paslaptį.

Tikriausiai čia bus galima užfiksuoti puikių dirbtinės užtvankos vaizdų. Bet važiuojant per mažytį Peidžo miestelį link ežero Brajenos žvilgsnis užkliuvo už didžiulės auksu žėrinčios išlenktos raidės, virpančios karščio bangose [Matyt, autorė turi galvoje didžiausio greitojo maisto restoranų tinklo „McDonald's" logotipą – aukso spalvos M raidę (vert.)]. Moteris šyptelėjo – sūrainiai ir gruzdintos bulvytės nebėra tik vasaros laisvalaikio maistas. Jis jau gyvenimo būdo atributas. Maistas apskritus metus. Bet ji neatsispyrė pagundai įamžinti gerai pažįstamos konstrukcijos pastatą, stovintį už miestelio, gana atokiai – jis atrodė lyg miražas dykumos vidury.

Atsidariusi langą Brajena laukė tinkamos akimirkos.

– Turiu pavalgyti, – pareiškė sufokusavusi vaizdą. – Tiesiog privalau.

Šeidas paklusniai įvažiavo į stovėjimo aikštelę.

– Tik paskubėk, – paliepė jis Brajenai, besiropščiančiai iš automobilio. – Noriu kuo greičiau pasiekti prieplauką.

Persimetusi rankinę per petį Brajena dingo užkandinėje.

Šeidas nespėjo kaip reikiant susierzinti, o ji jau grįžo nešina dviem baltais maišeliais.

– Pigu, greita ir skanu, – pareiškė įsitaisiusi ant sėdynės. – Nežinau, kaip išgyvenčiau, jei panorėjusi negalėčiau gauti sūrainio. – Ji ištraukė suvyniotą sūrainį ir ištiesė Šeidui. – Paprašiau, kad užbertų daugiau druskos, – pranešė paragavusi bulvyčių. – Mmm, mirštu iš bado.

– Nemirtum, jei valgytum normalius pusryčius, ne vien šokoladinį batonėlį.

– Mėgstu valgyti, kai esu atsibudusi, – numykė Brajena ir išsivyniojo sumuštinį.

Šeidas padarė tą patį. Neprašė, kad Brajena ką nors jam atneštų. Jau suprato, kad jai būdingas atsainus rūpestingumas. Gal geriau tiktų žodis „natūralus". Vis dėlto neketino ištirpti dėl kąsnelio mėsos ir sūrio bandelėje. Pasirausęs krepšyje jis ištraukė popierinę servetėlę.

– Imk, tau prireiks.

Brajena šyptelėjo, paėmė servetėlę ir parietusi po savimi kojas kibo į maistą. Šeidas patenkintas pasuko link prieplaukos.

Juodu išsinuomojo katerį, kurį Brajena pavadino „Putput". Tai buvo siauras, atviras, į kanoją panašus laivas, į kurį sutilps ir jie, ir jų įranga.

Brajenai patiko prieplauka su maisto vagonėliais, parduotuvėlėmis, kurių vitrinose puikavosi aliejus nuo saulės ir maudymosi kostiumėliai. Sezonas buvo pačiame įkarštyje: aplink vaikštinėjo žmonės, vilkintys šortais ir lengvomis suknelėmis, skrybėlėti ir su akiniais nuo saulės.

Paplūdimyje ji pastebėjo kaip reikiant įrudusių, iš laimės švytinčių paauglių porelę, laižančią tirpstančius ledus. Jaunuoliai buvo taip užsiėmę vienas kitu, kad ji galėjo juos ramiai fotografuoti, kol Šeidas tvarkė katerio nuomos dokumentus.

Ledai ir įdegis. Paprasta ir malonu, tai būdinga vasarai. Įdėjusi fotoaparatą į dėklą Brajena patenkinta nuėjo pas Šeidą.

– Moki vairuoti katerį?

Jie ėjo prieplauka visai greta vienas kito, Šeidas grįžtelėjo į ją.

– Susitvarkysiu.

Moteris plonyčiais baltais marškinėliais ir šortais aprodė jiems laivą, paaiškino, kur gelbėjimosi liemenės, kaip veikia variklis, ir įteikė ežero žemėlapį. Pasiruošusi mėgautis pasiplaukiojimu Brajena įsitaisė pirmagalyje.

– Man labiausiai patinka, – sušuko bandydama perrėkti variklio blerbimą, – kad čia viskas taip nenuspėjama! – Ji ištiesė ranką ir mostelėjo į plačią vandens žydrynę.

Rausvo stalkalnio stačios akmeninės sienos juosė ežerą it žmogaus rankų kūrinys. Vaizdas ją pakerėjo. Kada nors reikės padaryti nuotraukų seriją – pabandyti atskleisti harmoniją, kurią sukuria žmogaus vaizduotė ir gamta.

Visai nebūtina žinoti visų techninių užtvankos detalių ar susipažinti su ją stačiusiais žmonėmis. Užtenka, kad juodu čia – skrieja vandeniu, kur kadaise plytėjo dykuma, taško į šalis purslus, kur kadaise buvo vien smėlis.

Pastebėjęs didelį motorlaivį Šeidas pasuko link jo. Kurį laiką vairavo jis, leisdamas Brajenai fotografuoti. Daug laiko praėjo, kai jis paskutinį kartą poilsiavo ant vandens. Juto, kaip atsileidžia raumenys, aštrėja pojūčiai.

Prieš vėl leidžiantis į kelią Šeidas norėjo pafotografuoti uolas, kurių raižiniai, netgi jų atspindžiai vandenyje, buvo neįtikėtini. Spalvos liejosi mėlyno ežero paviršiuje ir uolos atrodė mistiškos. Darydamas nuotraukas jis išryškins jas, suteiks aiškius kontūrus, pabrėždamas kontrastą. Galvodamas, ką dar norėtų nufotografuoti, jis prisiartino prie motorlaivio.

Brajena išsitraukė fotoaparatą neturėdama jokio aiškaus tikslo. Tikėjosi pamatyti būrelį poilsiautojų, galbūt besikepinančių saulėje. Gal bus ir vaikų, apsvaigusių nuo vėjo ir vandens. Šeidui priplaukus arčiau ji pažvelgė į denį ir greitai pakėlė fotoaparatą. Tai, ką pamatė, pranoko visus lūkesčius.

Laivagalyje ramiai stovėjo skalikas – Brajena nerado tinkamesnio žodžio tam didžiuliam šuniui pavadinti. Ilgos ausys plevėsavo vėjyje, jis žvelgė į vandenį iškoręs liežuvį. Ant kaštoninio kailio buvo užmaukšlinta didžiulė oranžinė gelbėjimosi liemenė.

– Apsuk dar kartą! – sušuko ji Šeidui.

Brajena nekantraudama laukė, kol prieš akis vėl atsivers vaizdas tinkamu kampu. Laive buvo ir žmonių, mažiausiai penki, bet jie nė kiek jos nedomino. Reikėjo tik šuns ir Brajena laukė prikandusi lūpą. Tik šuns su gelbėjimosi liemene, stovinčio ir žiūrinčio į vandenį.

Tiesiai už laivo į dangų kilo stalkalnio panorama – jai reikėjo akimirksniu apsispręsti – imti ją į kadrą ar atsisakyti. O, jei turėtų daugiau laiko pagalvoti... Pagaliau nusprendė atsipalaiduoti ir nedramatizuoti susiklosčiusių aplinkybių. Šeidui teko tris kartus apsukti laivą, kol ji liko patenkinta.

– Fantastiška! – Brajena nusikvatojo ir nuleido aparatą. – Jau vien dėl šio kadro buvo verta leistis į kelionę.

Šeidas pasuko kiek į dešinę.

– Gal pažiūrėkim, ką dar galime išpešti?

Juodu dirbo dar dvi valandas, keisdamiesi vietomis. Išsirengęs iki pusės ir atsiklaupęs pirmagalyje Šeidas taikėsi į turistinį laivelį. Fone į dangų kilo akmeninė siena, ramiai raibuliavo žydras vanduo. Prie turėklo išsirikiavę žmonės atrodė it susiliejusi spalvota dėmė. Štai ko jam reikia. Tokių kelionių anonimiškumo ir jėgos, kuri sutraukia daugybę žmonių.

Kol jis dirbo, Brajena pamažu plukdė laivą ir žvalgėsi aplink. Žvilgsnis užkliuvo už tvirto įdegusio Šeido kūno, bet ji nusprendė, kad protingiau dėmesį nukreipti į aplinką. Dar kiek, ir būtų pražiopsojusi užutėkį su uolinga salos pakrante.

– Pažvelk, – tarė ir nedvejodama pasuko link jos, paskui išjungė variklį ir leido kateriui pačiam šliuožti vandens paviršiumi. – Nagi, eime paplaukioti, – pakvietė ir jam nespėjus ištarti nė žodžio iššokusi į vandenį ėmė tvirtinti katerį prie uolos.

Su prie kūno prigludusia palaidine ir šortukais ji nėrė į įlankos vandenį. Kai išnėrė ir prapliupo juoku, Šeidas stovėjo saloje viršum jos.

– Puikumėlis! – šūktelėjo. – Nagi, Šeidai, eikš, juk nuo pat darbo pradžios dar nė valandėlę nebuvome atsipalaidavę!

Brajena teisi, bet jis geriau paspoksos. Ne todėl, kad nenorėtų atsipalaiduoti ir pailsėti – tiesiog geriau nesiartinti prie jos. Stebėdamas Brajeną, nardančią uolos šešėlyje, suprato – padarytų klaidą. Bet gal reikėtų nebesipriešinti traukai, kuri tokia galinga? Paklusdamas minčių tėkmei Šeidas nusileido prie vandens.

– Jaučiuosi tarsi išvyniodama dovaną, – pareiškė Brajena, iš lėto plūduriuodama ant nugaros. – Nė nežinojau, kad verdu savo pačios sultyse, kol neįšokau į vandenį. – Atsidususi panėrė, o kai vėl pasirodė paviršiuje, vanduo sruvo per veidą. – Vaikystėje už kelių kilometrų nuo mūsų namo buvo tvenkinys. Vasaromis jame beveik ir gyvenau.

Vanduo viliojo beveik skausmingai. Pasinėręs Šeidas juto, kaip jis vėsina kūną, tik ne aistrą. Anksčiau ar vėliau teks surasti būdą, kaip jos atsikratyti.

– Padirbėjome čia daug geriau, nei tikėjausi, – prisipažino Brajena, tingiai teškendama pirštais vandenį. – Nekantriai laukiu, kol nuvyksime į Sedoną – galėsiu išryškinti juostas. – Ji permetė kasą už nugaros. – Ir išsimiegoti tikroje lovoje.

– Neatrodo, kad turėtum rūpesčių dėl miego.

Šeidas vos kelionei prasidėjus pastebėjo, kad Brajena gali užmigti bet kur, bet kada – tereikėjo užmerkti akis.

– Oi, ne, miegu kuo puikiausiai, o štai pabusti – tikras vargas.

Kasryt pabudusi ji pamato patrauklų, per naktį seksualiai apšepusį jo veidą, besirąžant vilnijančius raumenis, pavojingai tvirtus. Ne, Brajena negalėtų neigti – miegamoji vieta kartkartėmis jai kelia gana skausmingų nepatogumų.

– Žinai, – tęsė ji lyg niekur nieko, – šio projekto biudžeto sudarytojai galėjo skirti truputį pinigų porai kambarių motelyje bent kartą per savaitę. Tikrai nereikia ypatingos prabangos. Vis dėlto būtų gera išsitiesti ant čiužinio, o ir dušas praverstų, tiesa? Dauguma kempingų, kuriuose apsistojame, apie karštą vandenį skiedžia tik viliodami klientus.

Šeidas nusišypsojo. Ir jis nejautė malonumo po ilgos darbo dienos prausdamasis vos drungnu vandeniu, bet nusprendė nepritarti Brajenai.

– Sunku apsieiti be patogumų, Brajena?

Ji išsitiesė ant nugaros ir ėmė plakti kojomis, tyčia taškydama jį vandeniu.

– Ne, man nesunku, – abejingai mestelėjo. – Tik labiau patinka, kai jų nėra laisvu nuo darbo metu. Be to, nesigėdiju prisipažinti, jog mieliau renkuosi savaitgalį prabangiame viešbutyje nei laukinėje gamtoje, trindama pagaliuką į pagaliuką. – Ji užsimerkė ir ramiai plūduriavo vandens paviršiuje. – O tu?

– Ir aš, – sutiko jis. Staiga ištiesęs ranką čiupo ją už kasos ir truktelėjo žemyn.

Brajena be galo nustebo, bet ir nudžiugo, nors iškilo spjaudydama vandenį. Regis, kartkartėmis ir iš Šeido galima tikėtis staigmenų. Jai tai patiko.

– Mane sunku įveikti žaidžiant vandens žaidimus, – perspėjo ir ėmė taškyti jį vandeniu.

– Vanduo tau tinka, – pagyrė Šeidas. Ir kada jis spėjo atsipalaiduoti? Nė pats nepastebėjo, kaip įtampa atslūgo. Joje kažkas slypi... Tingumas? Ne, tai netiesa. Brajena dirba ne mažiau už jį, tik savaip. Laisvumas – štai kas. Ji – laisva moteris, nė kiek nesivaržo, kad ir kur būdama.

– Ant tavęs jis irgi visai neblogai atrodo, – prisimerkusi Brajena nukreipė į jį žvilgsnį – to vengė jau net kelias dienas. Tikėjosi, kad nematydama jo galės nuslopinti jausmus, kuriuos jis netikėtai pažadino. Tie jausmai vertė ją jaustis nepatogiai, o ji mėgsta patogumą – Šeidas neklysta. Bet dabar, vėsiam vandeniui glamonėjant kūną, kai tylą trikdo tik tolimas motorlaivių gaudesys, ji troško juo pasigėrėti.

Šlapi plaukai buvo prilipę jam prie veido, tokio ramaus, kokio ji dar nebuvo mačiusi. Ir akyse nebebuvo paslapčių. Galėtum sakyti, kad jis liesokas, bet rankos – tvirtos, raumeningos, nugara taip pat. Brajena jau buvo patyrusi Šeido rankų tvirtumą. Ji nusišypsojo pagalvojusi, kad jiems dar teks ištverti daugybę tylos akimirkų.

– Neprisileidi prie savęs arti, Šeidai.

– Nejaugi?

– Taip. Žinai, – ji vėl ėmė plūduriuoti, nes taškymasis atėmė per daug jėgų, – esu įsitikinusi, kad giliai, labai giliai tavyje slypi išties mielas žmogus.

– Ne, neslypi.

Šeido balsas nuskambėjo gana linksmai.

– Ak, tu tik neatsiskleidi. Jeigu leistum man tave nufotografuoti, parodyčiau.

Šeidui patiko stebėti, kaip ji plūduriuoja vandens paviršiuje, neeikvodama energijos. Gulėjo ramiai, pasikliaudama gamtos dėsniais. Jis buvo beveik tikras – pagulėjusi ramiai kokias penkias minutes užmigtų.

– Tikrai? – burbtelėjo jis. – Manau, puikiai galime apsieiti ir be to.

Brajena atsimerkė, bet norėdama jį pamatyti turėjo prisimerkti – saulė švietė jam iš už nugaros ir akino.

– Tu gal ir gali apsieiti, bet ne aš. Būtinai nufotografuosiu. Kai geriau tave pažinsiu.

Jis švelniai perbraukė pirštu jai per kulkšnį.

– Abiejuose veiksmuose turėčiau dalyvauti ir aš.

– Dalyvausi. – Jo prisilietimas paveikė stipriau, nei Brajena galėjo ištverti – kūnas akimirksniu įsitempė. Šeido taip pat, – suvokė ji po gerų dešimties sekundžių ir palengva nuleido kojas į vandenį. – Darosi vėsu, – tarė ji ir keliais yriais priplaukė prie katerio.

Šeidas minutėlę luktelėjo. Kad ir kaip jis nuspręsdavo su ja elgtis, viskas baigdavosi tuo pačiu. Jis geidė jos, bet nebuvo tikras, kad išlaisvinęs savo aistrą pajėgs susitvarkyti su pasekmėmis. Darosi vis blogiau – ji pavojingai priartėjo prie jo ir pamažėle tampa drauge. Tai nepalengvins jųdviejų santykių.

Neskubėdamas jis išplaukė iš užutekio ir priplaukė prie katerio, bet Brajenos ten nebuvo. Sunerimęs apsidairė, pašaukė – staiga pamatė įsitaisiusią aukštai ant uolos.

Išsipynusi kasą ji šukavosi plaukus. Kojas buvo parietusi po savimi, veidą iškėlusi saulei. Prie kūno prilipę plonyčiai vasariški drabužėliai išryškino visus apvalumus. Nereikia nė sakyti, kad jai nė kiek nerūpėjo, kaip atrodo. Dabar mėgavosi saule, karštais jos spinduliais lygiai taip pat džiugiai, kaip prieš akimirką vėsiu vandeniu.

Šeidas išsitraukė iš krepšio fotoaparatą ir prisuko teleobjektyvą. Norėjo kuo arčiau pritraukti vaizdą. Tada sufokusavo jį ir įrėmino. Ir vėl pribloškė atsainus Brajenos seksualumas. Bet priminė sau, kad jis – profesionalas ir nustatė atstumą. Juk tik fotografuoja objektą, nieko daugiau.

Brajena atsisuko ir pažvelgė į jį, jų žvilgsniai susitiko per objektyvą, ir Šeidas pajuto deginančią aistrą – savo paties ir jos. Tą akimirką juodu susiliejo, nors skyrė atstumas. Šeidas ją nufotografavo – šį kartą suprato įamžinęs kur kas daugiau nei objektą.

Šiek tiek aprimusi Brajena atsistojo ir palengva nusileido nuo uolos. Turėjo priminti sau, kad privalo elgtis laisvai – anksčiau apie tai nesusimąstydavo, nes tam nereikėjo pastangų.

– Mano sutikimo negavai, Kolbi, – priminė jam, įmetusi šepetį į didžiulį savo krepšį.

Jis ištiesė ranką ir palietė Brajenos plaukus – drėgni ir tankūs jie sunkiai krito iki juosmens. Panardinęs į juos pirštus pažvelgė tiesiai į akis.

– Geidžiu tavęs.

Brajena pajuto, kaip sulinko kojos, o pilve įsižiebusi liepsna nutvilkė iki pat pirštų galiukų. Jis atšiaurus vyras, – priminė sau. Iš tų, kurie ima, bet nelinkę duoti. O jai reikia ir vieno, ir kito.

– To negana, – tvirtai tarė ji. – Žmonės nuolat ko nors geidžia – kas naujo automobilio, kas spalvoto televizoriaus. Man reikia daugiau.

Tada apėjo jį ir įlipo į katerį. Netaręs nė žodžio Šeidas nusekė iš paskos ir jie išplaukė iš užutėkio. Kai kateris įsibėgėjęs ėmė šokinėti per bangas, abu susimąstė, ar Šeidas galėtų duoti daugiau ne pasiūlė.

PENKTAS SKYRIUS

Visus tuos metus nuo viešnagės Ąžuolų užtakio kanjone Brajena idealizavo šią vietą. Ir dabar nenusivylė – Ąžuolų užtakis spinduliavo ta pačia jėga ir spalvomis, kaip ir jos prisiminimuose.

Žinojo – kanjonas pilnas stovyklautojų, todėl verta čia kuriam laikui apsistoti ir pafotografuoti. Mėgėjai ir rimti žvejai susikaupusiais veidais, apsirūpinę spalvingomis plūdėmis kiurksos prie upelio. Naktį stovyklavietėse liepsnos laužai, bus kepinami zefyrai. Skardiniuose puodeliuose garuos kava. Taip, čia tikrai verta pasižvalgyti.

Jie nusprendė čia įsikurti trims dienoms – fotografuoti, ryškinti juostas ir spausdinti nuotraukas. Brajena nekantravo pradėti. Bet prieš įvažiuodami į miestą nusprendė stabtelėti kanjone, kad Brajena galėtų aplankyti Li su šeima.

– Pagal nuorodas, už vietinių prekių parduotuvės iškart turėtų būti siauras žvyrkelis į dešinę.

Šeidas žvalgėsi posūkio. Jis ir pats nekantravo kuo greičiau imtis darbo. Keli kadrai tiesiog prašyte prašėsi paleidžiami į pasaulį. Jis troško susitelkimo ir tylos, kuri tvyro laboratorijoje, troško vienatvės. Norėjo išlaisvinti savo kūrybiškumą ir pamatyti prieš akis darbo vaisius.

Nedavė ramybės saloje ant uolos sėdinčios Brajenos nuotrauka. Nepuoselėjo didelių vilčių, vis dėlto neabejojo – tą juostą išryškins pirmiausia.

Svarbiausia tai, kad galės pabūti vienas – jam to gyvybiškai reikėjo. Kai tik užveš Brajeną pas draugus, – neabejojo, kad jie įkalbės ją pasilikti, – iškart važiuos į Sedoną, kur išsinuomos fotolaboratoriją ir kambarį motelyje. Ištisas dvidešimt keturias valandas per parą jausdamas šalia savęs Brajeną Šeidas pasigedo nuošalumo, norėjo kelias dienas pabūti vienas ir atgauti pusiausvyrą.

Abu galės dirbti kur panorėję – miestelyje, kanjone ar jo apylinkėse. Čia daug erdvės. Jis sudarys darbo laboratorijoje grafiką, tokiu būdu bent tris dienas tik retsykiais susitiks su Brajena.

– Štai čia, – pranešė Brajena, nors Šeidas, pats pastebėjęs siaurą keliuką, prilėtino greitį. Žvelgdama į medžiais apsodintą šunkelį moteris papurtė galvą. – Dievulėli, niekada nebūčiau pamaniusi, kad Li ryžtųsi čia gyventi. Laukinė natūrali gamta, o Li tokia... elegantiška.

Šeidas per savo gyvenimą buvo sutikęs keletą elegantiškų moterų. Su viena iš jų gyveno. Jis apžvelgė vietovę.

– Tai kas privertė ją čia atsidanginti?

– Meilė, – paprastai paaiškino Brajena ir palinko į priekį. – Štai ir namas. Pasakiškas...

Jis buvo stiklinis ir stilingas. Tik taip Brajena galėjo jį apibūdinti. Ne prašmatnus miestietiškas, kokiame būtų galėjusi įsivaizduoti gyvenančią Li, vis dėlto Brajena suprato, kodėl šis namas tinka draugei – aplink žydėjo vaiskiai raudonos gėlės, kurių nė pavadinimų Brajena nežinojo, vešėjo sodri žolė, augo kuplūs medžiai.

Prie namo stovėjo du automobiliai – purvinas naujo modelio džipas ir žvilgantis kreminės spalvos sedanas. Jiems sustojus prie džipo iš už namo atskuodė didžiulis sidabriškai pilkas padaras. Šeidas nusikeikė iš netikėtumo.

– Čia turbūt Santanas, – nusikvatojo Brajena, bet į šunį žvelgė įtariai ir durelių neatidarė.

Šeidas susižavėjęs stebėjo, kaip juda nerimstančio šuns raumenys. Tačiau šis vizgino uodegą, veik iki žemės iškoręs liežuvį. Nieko sau naminis gyvūnėlis, – pagalvojo jis.

– Panašus į vilką.

– Taip. – Brajena nenuleido akių nuo šuns, bėginėjančio palei furgoną. – Li sako, kad jis visai nepiktas.

– Puiku. Lipk pirma.

Brajena žybtelėjo akimis, bet Šeidas tik abejingai nusišypsojo. Giliai atsidususi moteris atidarė dureles.

– Geras šunelis, – pagyrė išlipusi, bet durelių rankenos nepaleido. – Šaunuolis Santanas.

– Kažkur esu skaitęs, kad Braunas augina vilkus, – lyg niekur nieko tarė Šeidas, lipdamas iš automobilio.

– Meilutis, – numykė Brajena ir atsargiai ištiesė ranką šuniui apuostyti.

Šis tą ir padarė, regis, pajuto draugiškumą, nes vienu galingu šuoliu parsivertė Brajeną ant žemės. Moteris nespėjo nė kvapo atgauti, o Šeidas jau stovėjo prie jos, išsigandęs ir įsiutęs. Nežinia, ką būtų daręs, bet sustabdė šaižus švilpuko garsas.

– Santanai! – šūktelėjo iš už namo iššokusi mergaitė mataruojančiomis kasomis. – Tuojau pat liaukis! Negalima šokti ant žmogaus, juk pargriovei ant žemės.

Sučiuptas nusikaltimo vietoje dičkis prisiplojo prie žemės, apsimetęs, kad jis čia nekuo dėtas.

– Jis nenorėjo, – teisino savo augintinį mergaitė, žvilgčiodama tai į nusigandusį vyrą, dėbsantį į šunį, tai į šalia jo gulinčią moterį, kuri negalėjo atgauti kvapo. – Labai džiaugiasi, kai atvyksta svečių. Ar jūs Brajena?

Brajena vos sugebėjo linktelėti galvą, nes šuva pasidėjo galvą jai ant rankos ir pažvelgė į akis.

– Keistas vardas. Maniau, ir jūs būsite keista, bet taip neatrodo. Aš Sara.

– Sveika, Sara, – vis dar gaudydama kvapą Brajena pažvelgė į Šeidą. – Čia Šeidas Kolbis.

– Ar šis vardas tikras? – nustebo Sara.

– Taip. – Šeidas pažvelgė į mergytę, kuri spoksojo į jį suraukusi nosį. Norėjo subarti, kad nesulaikė šuns, bet neapsivertė liežuvis. Mergaitės akys buvo tamsios ir tokios rimtos, kad jam kilo noras atsiklaupti ir pažvelgti tiesiai į jas. Būsimoji širdžių ėdikė, – nusprendė. Dar dešimt metų, ir jai iš paskos nusidrieks begalinė eilė atstumtų jaunuolių.

– Panašus į tuos, kuriuos mano tėtis duoda savo knygų veikėjams. Bet tai turbūt nieko. – Ji šyptelėjo nužvelgusi gulinčią Brajeną ir ėmė sportbačiu apauta koja kapstyti žolę. Abu su šunimi atrodė susigėdę. –Aš tikrai labai atsiprašau, kad Santanas jus pargriovė. Juk nieko neskauda, ką?

Kadangi tik dabar kažkam šovė į galvą pasiteirauti, Brajena akimirką pagalvojo.

– Ne.

– O gal galėtumėte nesakyti apie tai mano tėčiui? – Sara pražydo šypsena, žybtelėjo ant dantų uždėtos kabės. – Jis baisiai siunta, kai Santanas pamiršta, kad turi gerai elgtis.

Santanas didžiuliu rausvu liežuviu lyžtelėjo Brajenai petį.

– Nesakysim, juk niekas nenukentėjo, – pažadėjo ji.

– Ačiū. Einu, pranešiu jiems, kad atvažiavote, – tarė Sara ir akimirksniu dingo. Šuo atsikėlė ir nė nežvilgtelėjęs į Brajeną nuskuodė paskui mergaitę.

– Na, nepanašu, kad Li čia nuobodžiautų, – nusprendė Brajena.

Šeidas pasilenkė ir pakėlė ją nuo žemės. Staiga suprato, kaip šis nuotykis jį išgąsdino. Pirmą kartą po daugelio metų. Ir dėl ko? Ogi kažkoks mažos mergytės augintinis parvertė ant žemės jo partnerę.

– Ar gerai jautiesi?

– Gerai. – Ji norėjo nusivalyti žemėtus džinsus, bet Šeidas suėmė ją už pečių.

– Tikrai?

– Taip, aš... – pradėjo Brajena, bet nutilo pametusi mintį. Pagalvojo, kad Šeidas neturėtų žiūrėti į ją tokiu žvilgsniu.

Atrodė nuoširdžiai susirūpinęs. Vis dėlto toks jo žvilgsnis glostė širdį, o lengvas jo pirštų prisilietimas atrodė tarsi švelniausia glamonė, ir Brajena troško, kad tai niekad nesibaigtų. – Viskas gerai, – pagaliau išspaudė, beveik pašnibždomis, neatitraukdama nuo jo akių.

Šeidas jos nepaleido.

– Tas šuo tikriausiai sveria ne mažiau kaip šimtą dvidešimt svarų.

– Jis nieko pikta nenorėjo.

Kažin, kodėl jie kalba apie šunį, – šmėstelėjo jai, – kai iš tikrųjų nėra nieko svarbiau už juodu?

– Atleisk man, – tarė Šeidas ir perbraukė nykščiu per rankos linkį, kur oda buvo tokia švelni, kaip jis ir įsivaizdavo. Juto stiprius jos širdies tvinksnius. – Turėjau išlipti pirmas, o ne maivytis.

Tas šuo galėjo sužaloti... Jis troško pabučiuoti Brajeną, dabar, šią akimirką, kai galvoja vien apie ją, neieškodamas priežasčių, kodėl nereikėtų to daryti.

– Nieko tokio, – sumurmėjo Brajena, staiga suvokusi, kad stovi apsikabinusi Šeidą už kaklo, prisiglaudusi. Kuris žengė pirmą žingsnį? – Nieko tokio, – pakartojo išsiblaškiusi ir prisiglaudė prie jo dar arčiau. Abu lūkuriavo dvejodami, paskui jų lūpos švelniai susilietė.

Staiga iš namo pasigirdo įnirtingas šuns lojimas. Jie atsitraukė, beveik atšoko vienas nuo kito.

– Brajena! – šūktelėjo į priemenę išbėgusi Li ir smagiai trinktelėjo durimis. Dar prieš prasižiodama ji pastebėjo, kaip intymiai susiglaudę stovi jos kieme du žmonės.

Brajena pasipurtė, žengė dar žingsnelį atatupsta ir tik tada atsisuko. Perdaug išgyvenimų vienu metu. Per daug jausmų, kurie užgriuvo it lavina.

– Li! – Ji puolė prie draugės, o gal bėgo nuo Šeido – nė pati nesuprato. Jautė viena – šią akimirką jai reikia dar kokio nors žmogaus – ir dėkinga krito Li į glėbį. – Dieve, kaip džiaugiuosi tave matydama...

Pasveikinimas buvo kiek per daug jausmingas. Li metė žvilgsnį Brajenai per petį į vyriškį, stovintį už kelių žingsnių. Atrodė, kad jis mielai liktų ten, kur stovi. Atsiskyręs nuo visų. Ir į ką Brajena įsipainiojo? Ji stipriai spustelėjo draugę glėbyje.

– Leisk man tave apžiūrėti, – pareikalavo Brajena ir nusikvatojo atslūgus įtampai. Dailus veidelis, tvarkingai sudėti plaukai – niekas nepasikeitė. Vis dėlto moteris buvo nebe ta. Brajena suprato tai nė nepažvelgusi į apvalų pilvuką po trumpa vasariška suknele. – Regis, esi laiminga. – Brajena suėmė Li už rankų. – Tiesiog spinduliuoji. Nejau nė kiek nesigaili žengusi tokį žingsnį?

– Nė kiek, – patikino Li, akylai nužiūrinėdama Brajeną. Visai nepasikeitusi, – nusprendė. Tvirta, laisva ir miela. Nepasikeitusi, tik akyse kažkoks nerimas. – O tu kaip laikaisi?

– Gerai. Labai tavęs pasiilgau, todėl taip ir džiaugiuosi, kad pagaliau susitikome.

Nusikvatojusi Li apkabino Brajeną per liemenį. Jeigu draugę graužia nerimas, ji netrukus išsiaiškins priežastį. Brajena beviltiškai nesugeba saugoti savo paslapčių.

– Na, eime vidun. Sara su Hanteriu nusprendė pavaišinti visus šalta arbata. – Pažvelgusi į Šeidą Li pajuto, kaip Brajena įsitempė. Visai nežymiai, bet Li to užteko, kad nustatytų jos nerimo šaltinį.

Brajena kostelėjo.

– Čia Šeidas.

Jis priėjo arčiau. Regis, šis vyras iš tų, kurie mėgsta pirmiausia įvertinti padėtį, – nusprendė Li.

– Li Redklif... Li Redklif Braun, – pasitaisė Brajena ir kiek nurimo. – Šeidas Kolbis. Pameni, už vieną jo nuotrauką paklojau visus automobiliui sutaupytus pinigus.

– Pamenu. Sakiau, kad išprotėjai. – Ji ištiesė Šeidui ranką ir žavingai nusišypsojo, tačiau balsas liko santūrus: – Malonu su jumis susipažinti. Brajena jau seniai žavisi jūsų darbais...

– O jums jie nepatinka, – pridūrė Šeidas, tačiau gerokai su didesne pagarba balse nei ketino.

– Man jie atrodo niūroki, bet labai įtikinami, – paprastai atsakė Li. – Brajena gerai nutuokia apie fotografiją, aš nelabai.

– Tada turėjo jums paaiškinti, kad fotografuojame ne specialistams.

Li linktelėjo galvą. Šeidas paspaudė jai ranką tvirtai, tikrai ne švelniai, vis dėlto pasisveikinimas nebuvo atšiaurus. Taip pat ir žvilgsnis. Bet savo pastebėjimus kol kas jai teks pasilaikyti.

– Eime vidun, pone Kolbi.

Šeinas ketino tik užvežti Brajeną ir važiuoti savais keliais, tačiau pats nepastebėjo, kaip priėmė kvietimą. Juk nieko nenutiks, jei prieš važiuodamas į miestelį šiek tiek atsigaivins, – nusprendė ir nusekė paskui moteris.

– Tėveli, jei įdėsi dar daugiau cukraus, bus šlykštu.

Įėję į virtuvę jie pamatė Sarą, kuri stovėjo įsisprendusi rankomis į šonus, o tėvas sukiojosi po virtuvę.

– Juk ne visi vartoja tiek daug cukraus kaip tu.

– Aš mėgstu cukrų, – tarė Brajena ir nusišypsojo atsisukusiam Hanteriui. Ji dievino jo knygas, nors kartais ir keikdavo, kai prisiskaičiusi visą naktį negalėdavo užmigti. Jis buvo panašus į tuos vyrus, kuriuos savo kūriniuose vaizdavo seserys Brontė [ Šarlotė, Emilė ir Ana Brontė – garsios XIX a. anglų rašytojos (vert.)]: tvirtas, tamsaus gymio, grėsmingos išvaizdos. Kad ir ką sakytum, šis vyras myli jos geriausią draugę. Brajena ištiesė į jį rankas.

– Gera vėl tave matyti. – Hanteris priėjo arčiau ir prunkštelėjo supratęs, kad Brajena tiesia ranką į lėkštę su sausainiais, kurią jam už nugaros buvo padėjusi Sara. – Ir kaip tu nepriaugi svorio?

– Stengiuosi, tik kad nesiseka, – nusiskundė Brajena ir kibo į traškų šokoladinį sausainį. – Mmm, dar šiltas. Hanteri, susipažinkite, čia Šeidas Kolbis.

Hanteris padėjo į šalį pašluostę.

– Domiuosi jūsų darbais, – tarė jis, spausdamas Šeidui ranką. – Trykšta jėga.

– Lygiai tą patį pasakyčiau ir apie jūsų kūrybą.

– Perskaičiusi paskutinę tavo knygą kelias savaites bijojau nusileisti į skalbyklą rūsyje, – apkaltino Brajena Hanterį. – Galiausiai beveik nebeliko kuo rengtis.

Hanteris patenkintas nusišypsojo.

– Ačiū.

Brajena apsidairė po saulės nušviestą virtuvę.

– Tiesą sakant, tikėjausi išvysti voratinklių pilnus namus su girgždančiomis sienomis.

– Nusivylei? – pajuokavo Li.

– Ramiau atsikvėpiau.

Nusikvatojusi Li įsitaisė prie virtuvės stalo, sau iš kairės pasisodinusi Sarą, o priešais – Brajeną.

– Na ir kaip einasi jūsų projektas?

– Gerai, – atsakė jai Brajena, tačiau Li atkreipė dėmesį, kad kalbėdama ji nežiūri į Šeidą. – Galima pasakyti, netgi puikiai. Bus aiškiau, kai išryškinsime juostas. Su vienu iš vietinių laikraščių susitarėme, kad leis mums pasinaudoti fotolaboratorija. Tereikia nuvažiuoti į redakciją Sedonoje, prisistatyti, o paskui užsisakyti porą kambarių. Rytoj kibsime į darbą.

– Viešbutyje? – Li padėjo ant stalo stiklinę, kurią jai buvo padavęs Hanteris. – Bet jūs juk apsistosite pas mus.

– Li, – tarė Brajena ir plačiai nusišypsojo Hanteriui, ištiesusiam jai lėkštę su sausainiais, – aš tik norėjau pamatyti tave, o ne užsikarti ant galvos. Žinau, kad abu su Hanteriu dirbate – rašote naujas knygas. O mudu su Šeidu iki alkūnių būsime pasinėrę į ryškalus.

– Tai kaip mes matysimės, jei būsite Sedonoje? – svarstė Li. – Po galais, Brajena, aš pasiilgau tavęs. Pasiliekate čia, – kategoriškai pareiškė ir uždėjo ranką sau ant pilvo. – Nėščiai moteriai negalima atsakyti.

– Tu pasilik, – įsikišo Šeidas Brajenai dar nespėjus prasižioti. – Gal tai paskutinis kartas, kai gali šiek tiek atsipūsti.

– Bet mes turime daug darbo, – priminė Brajena.

– Nuo čia iki miestelio netoli, tai koks skirtumas, kur apsigyventi. Šiaip ar taip, mums vis tiek reikia antro automobilio, kad būtume nepriklausomi vienas nuo kito.

Hanteris atidžiai tyrinėjo vyrą, stovintį kitame virtuvės gale. Įsitempęs, – pagalvojo. Rimtas. Visai ne toks, koks galėtų sudominti laisvę mėgstančią, niekur neskubančią Brajeną, bet juk ne jam spręsti. Vis dėlto tokia jau jo profesija – stebėti. Akivaizdu, kad tarp jų kažkas yra. Jų nenoro tai pripažinti irgi nenuneigsi. Hanteris ramiai paėmė puodelį arbatos ir atsigėrė.

– Kvietimas galioja abiem.

Šeidas atsisuko į jį, mandagus neigiamas atsakymas jau sukosi ant liežuvio galo, bet sutikęs Hanterio žvilgsnį susilaikė. Jie abu buvo rimti, santūrūs vyrai. Gal dėl to taip greitai suprato vienas kitą.

„Ir aš tai patyriau, – tarsi sakė jam Hanterio žvilgsnis. – Gali bandyti bėgti, bet nuo savęs nepasislėpsi."

Šeidas pajuto supratimą, bet ir savotišką iššūkį. Pažvelgęs į moteris sutiko į jį įsmeigtą šaltą Brajenos žvilgsnį.

– Mielai pasiliksiu, – išgirdo save sakantį ir priėjęs prie stalo atsisėdo.

Li tylomis atidžiai apžiūrinėjo nuotraukas. Brajena žingsniavo po terasą iš vieno galo į kitą, pasiruošusi pratrūkti.

– Na, – pagaliau paklausė, – ką manai?

– Dar visų gerai neapžiūrėjau.

Brajena išsižiojo ir vėl užsičiaupė – jai visai nebūdinga nervintis dėl darbo. Pati žinojo, kad nuotraukos geros. Juk į kiekvieną sudėta tiek širdies ir prakaito.

Daugiau nei geros. Brajena išsitraukė iš kišenės šokoladinį batonėlį. Vienos iš pačių geriausių jos nuotraukų. Gal konkuruojant su Šeidu pavyko pasiekti tokių puikių rezultatų. O gal viena kita jo užuomina apie jos darbo stilių privertė pasitempti. Brajena nemėgo tokių žaidimų, jie jai atrodė be galo primityvūs. Tačiau šįkart pajuto įsitraukusi – ir troško laimėti.

Juodu gyveno viename name, dirbo vienoje laboratorijoje, bet beveik nesimatė. Sumanu, – gailiai galvojo Brajena. – Turbūt taip gerai sekasi, nes žaidžia tą patį žaidimą – „abu slepiasi, nėra kam ieškoti". Rytoj vėl leisis į kelią.

Brajena to nekantraudama laukė, nors mintys apie kelionę kėlė baimę. Juk ji nėra kokia kaprizinga poniutė, – beveik niršo ant savęs. –Atvirkščiai, dažniausiai lengvai sutaria su žmonėmis ir... taip, jie mėgsta ją. Ji tokia iš prigimties. Tai kodėl nenori būti su Šeidu?

– Na... – prabilo Li.

Brajena iškart atsisuko į ją.

– Na? – nekantriai atkartojo ji.

– Tavo darbai visada žavėjo mane ir tu kuo puikiausiai tai žinai, Brajena. – Li elegantiškai susidėjo rankutes ant metalinio stalo paviršiaus.

– Bet?.. – nenustygo Brajena.

– Bet šie patys geriausi, – nusišypsojo Li. – Geriausi iš visų, kokius tik esi padariusi.

Užplūdo palengvėjimas ir Brajena atsiduso. Nejaugi ji nerimavo? Taip ir buvo, tik nekreipė dėmesio.

– Kodėl?

– Esu tikra, kad tai profesionalu – šviesa ir šešėliai, kontrastai...

Brajena nekantriai papurtė galvą.

– Kodėl?

Li suprato ir paėmė vieną nuotrauką.

– Štai kad ir ši sena moteris su maža mergyte paplūdimyje. Gal ši nuotrauka man atrodo tokia ypatinga, kad pati laukiuosi kūdikio, – tarė dar atidžiau įsižiūrėjusi. – Žiūrėdama į ją galvoju apie savo vaikelį. Ji primena, kad ir aš pasensiu, bet niekada nebūsiu tokia sena, kad negalėčiau svajoti. Ši nuotrauka stipri savo paprastumu, tiesumu ir neįtikėtinai atskleidžia jausmus. O ši... – Pasklaidžiusi nuotraukas Li surado tą, kurioje buvo kelio darbininkas. – Joje matyti prakaitas, ryžtas ir nuoširdumas. Žvelgdamas į šį veidą supranti, kad tas vyras įžvelgia prasmę sunkiame savo darbe ir laiku apmokamose sąskaitose. O šie paaugliai simbolizuoja jaunystę, kuri neišvengiamai praeis. O šuo... – Li nusikvatojo. – Kai pirmą kartą pažvelgiau į šią nuotrauką, man ji pasirodė juokinga. Bet įsižiūrėjusi pastebėjau ką kita – šis šuo toks išdidus, toks... hm... žmogiškas. Gali pamanyti, kad laivas jo.

Brajena tylėjo ir Li sudėjo nuotraukas į krūvelę.

– Galėčiau taip komentuoti kiekvieną iš jų. Bet žinai, kas svarbiausia? Jos visos pasakoja kokią nors istoriją. Atrodo, sugauta tik akimirka, vienas paveikslas, o jame telpa visa istorija. Ir daug jausmų. Ar ne to ir sieki?

– To. – Brajena nusišypsojo jausdama, kaip atsileidžia įtampos surakinti raumenys. – Toks ir buvo mano tikslas.

– Jeigu Šeido nuotraukos bent perpus tokios geros kaip tavo, būsite pasiekę puikių rezultatų.

– Nė neabejoju, kad jos geros, – sumurmėjo Brajena. – Laboratorijoje užmečiau akį į negatyvus. Tai neįtikėtina.

Li kilstelėjo antakį ir nužvelgė šokoladu besimėgaujančią draugę.

– Ar tai tau neduoda ramybės?

– Ką? Oi, ne, ne, jokiu būdu ne. Tos nuotraukos yra jo, nors ir dalis mūsų bendro darbo. Nė už ką nebūčiau sutikusi dirbti drauge, jeigu juo nesižavėčiau.

– Tai kas tau neduoda ramybės? – Šįkart Li ne tik kilstelėjo antakį, bet ir šyptelėjo.

– Nežinau, Li... Jis toks... toks tobulas.

– Tikrai?

– Šeidas nieko neieško apgraibomis, – sumurmėjo Brajena. – Visada tiksliai žino, ko nori. Iš pat ankstyvo ryto yra budrus, niekada nepražiopso posūkio. Ir verda puikią kavą.

– Taip, to pakanka, kad imtum jo neapkęsti, – ramiai pastebėjo Li.

– Kartais varo į neviltį, tik tiek.

– Meilė dažnai varo į neviltį. Tu juk įsimylėjusi Šeidą, tiesa?

– Ne, – nuoširdžiai nustebusi Brajena įsispoksojo į Li. – Gerasis Dieve, man dar pakanka sveiko proto neįsimylėti. Turiu gerai pasistengti, kad bent pakęsčiau jį.

– Brajena, tu juk mano draugė ir nepasakysi, kad smalsauju ir kišu nosį ne į savo reikalus.

– Vadinasi, ketini pasmalsauti, – pertraukė ją Brajena.

– Visai teisingai. Pastebėjau, kaip vaikštote vienas prieš kitą ant pirštų galų, bijote prisiliesti, kad nepasipiltų kibirkštys.

– Panašiai.

Li paėmė Brajeną už rankos.

– Papasakok man.

Išsisukti nebuvo įmanoma. Brajena pažvelgė į sunertas jųdviejų rankas ir atsiduso.

– Jis mane traukia, – tyliai pripažino. – Kitoks nei tie, kuriuos pažįstu... paprastai bendrauju su visai kitokiais žmonėmis. Šeidas toks santūrus, rimtas. O man patinka linksmybės, paprasti, smagūs dalykai.

– Santykiai turi būti paremti ne vien linksmybėmis.

– Santykių aš ir neieškau, – patikino draugę Brajena. – Susitikinėju su vyrais, nes noriu nueiti pašokti, užsukti į kokį vakarėlį, pasiklausyti muzikos ar pasižiūrėti filmą. Tik tiek. Tikrai netrokštu jokios įtampos ir neketinu dėti pastangų, kurių reikalauja rimti santykiai.

– Jeigu tavęs nepažinčiau, sakyčiau, kad gana paviršutiniškas požiūris.

– Galbūt, – metė Brajena. – Gal ir esu paviršutiniška.

Li nieko neatsakė, tik pirštais pabarbeno į nuotraukas.

– Čia mano darbas... – pradėjo Brajena, bet nutilo supratusi, kad gal kiti jos žodžius ir priimtų už gryną pinigą, tik ne Li. – Nenoriu įpareigojančių santykių, – pakartojo. – Li, aš jau patyriau, ką tai reiškia, ir nebenoriu tos velniavos.

– Santykius visada užmezga du žmonės, – tarė Li. – Ar vis dar visą kaltę prisiimi sau?

– Bet juk aš ir esu kalčiausia. Nesugebėjau būti gera žmona.

– Nebuvai tokia, kokios reikėjo Robui, – pataisė ją Li.

– Manau, žodyne būtų galima rasti daugybę apibūdinimų.

Li kilstelėjo antakį.

– Sara turi draugę, kurios mama – puikiausia moteris. Jų namai ne tik spindi švara, bet ir jaukūs. Ji ruošia drebučius, priklauso tėvų komitetui ir vadovauja mergaičių skaučių komandai. Ta moteris iš skiautės spalvoto popieriaus ir klijų gali sukurti šedevrą. Ji miela, be to, kad išlaikytų grakščią figūrą, tris kartus per savaitę eina į sporto salę. Aš labai ja žaviuosi, bet jeigu Hanteris būtų troškęs tokios moters kaip ji, ant mano piršto nebūtų šio žiedo.

– Hanteris ypatingas, – burbtelėjo Brajena.

– Nesiginčiju. Ar žinai, kad tik per plauką visko nesugrioviau? Iš baimės, jog man nepavyks užmegzti ir išlaikyti mudviejų santykių.

– Aš ne apie baimę, – gūžtelėjo pečiais Brajena. – Tiesiog neturiu tam jėgų.

– Nepamiršk, su kuo kalbi, – švelniai tarė Li.

Šyptelėjusi Brajena papurtė galvą.

– Gerai, tarkim, aš atsargi. „Santykiai" – labai rimtas žodis. „Romanas" – gerokai paprastesnis, – garsiai mąstė ji. – Bet romanas su tokiu vyru kaip Šeidas žada galingą atatranką.

Kokie šalti žodžiai. Ir kada ji išmoko mąstyti tokiom kategorijom?

– Jis nepaprastas vyras, Li. Turi savo demonų ir savaip stengiasi su jais kovoti. Nežinau, ar įsileistų mane į savo sielą – nežinau, ar to norėčiau.

– Jis labai stengiasi atrodyti gana šaltas, – tarė Li. – Pastebėjau jį kalbantis su Sara. Turiu pasakyti, kad toks natūralus nuoširdumas mane nustebino. Bet jis giliai užslėptas viduje.

– Taip, užslėptas, – sutiko Brajena. – Sunku prisikasti.

– Vakarienė paruošta! – Sara plačiai atvėrė laukujas duris ir šios garsiai trinktelėjo į sieną. – Mudu su Šeidu paruošėme spagečių – pirštus apsilaižysite.

Ji nemelavo. Vakarieniaujant Brajena dirsčiojo į Šeidą. Kaip Li ir sakė, jis laisvai bendravo su Sara. Tai visai ne pakantumas, – galvojo moteris, matydama juos besijuokiančius, – o tikras, nuoširdus švelnumas. Jai dar neteko matyti, kad Šeidas taip greitai ir be jokių pastangų su kuo nors taip elgtųsi.

Gal ir jai kliūtų tokio jo švelnumo, jeigu būtų dvylikametė su kabėmis? Brajena tuojau pat nusikratė tos minties. Jai ne jo švelnumo reikia. Pagarbos... Taip, pagarbos.

Tačiau netrukus suprato, kaip smarkiai klydo – iš tikrųjų troško daug daugiau.

Buvo paskutinis ramus vakaras prieš atsisveikinant. Įsitaisę prieangyje jie stebėjo, kaip žiebiasi pirmosios žvaigždės, klausėsi pirmųjų nakties garsų. Rytoj tuo pat metu Šeidas su Brajena jau bus Kolorade.

Li su Hanteriu sėdėjo sūpuoklėse, o Sara buvo įsitaisiusi tarp jų. Šeidas išsitiesė kėdėje visai čia pat, atsipalaidavęs, kiek pavargęs, tačiau patenkintas, kad pavyko gerai padirbėti laboratorijoje. Ramiai šnekučiuodamasis su Braunais jis suvokė, kad šios viešnagės jam reikėjo lygiai taip pat, o gal net ir labiau nei Brajenai.

Šeido vaikystė niekuo nesiskyrė nuo daugumos žmonių. Tiesą sakant, jau buvo pamiršęs, kokia paprasta ir tyra ji buvo. Tai, kas nutiko vėliau, jam jau suaugus, beveik ištrynė iš atminties vaikystės prisiminimus. Dabar, nors pats gerai to nesuprato, kai kas sugrįžo.

Brajena sėdėjo ant pirmojo laiptelio, atsirėmusi nugara į turėklą. Kartais įsitraukdavo į pokalbį, kartais pasinerdavo į savo mintis – ko tuo metu labiau norėdavo. Kalba sukosi apie kažkokius nereikšmingus dalykus, pokalbio lengvumas šiam idiliškam paveikslui teikė dar daugiau žavesio. Naktinė peteliškė plakėsi į priemenės šviestuvą, čirpė svirpliai, lengvas vėjelis šiureno medžių lapus. Atrodė, gamta irgi pašnibždomis kažką aptarinėja.

Brajenai patiko tas vaizdas – Hanterio ranka gulėjo ant sūpuoklių atramos ir, nors jis kalbėjosi su Šeidu, švelniai glostė žmonai plaukus. Dukra, jaukiai įsitaisiusi jam ant krūtinės, kartais pakeldavo ranką ir priglausdavo Li prie pilvo, lyg tikrindama, ar kūdikis nesispardo. Brajena neketino fotografuoti, tačiau puiki scena pati iškilo prieš akis. Neatsispyrusi pagundai ji įsliūkino vidun.

Po kelių minučių grįžo nešina fotoaparatu, stovu ir pastatoma apšvietimo lempa.

– Vaje, – Sara staigiai išsitiesė. – Brajena mus dabar fotografuos.

– Nepozuokite, – šyptelėjusi tarė Brajena. – Kalbėkitės toliau, – paprašė niekam nespėjus užprotestuoti. – Apsimeskite, kad manęs čia nėra. Tobulas vaizdelis, – statydama techniką sumurmėjo po nosimi. – Nesuprantu, kaip anksčiau nepastebėjau.

– Leisk, aš tau padėsiu.

Brajena nustebusi pažvelgė į Šeidą ir jau norėjo atsisakyti pagalbos, bet laiku prikando liežuvį. Pirmą kartą jis parodė norą kažką daryti kartu. Nesvarbu, ar šis gražus gestas skirtas jai, ar jos draugams, kuriems Šeidas pajuto prielankumą, ji neatstums jo. Nusišypsojusi ištiesė šviesmatį.

– Pagelbėk sureguliuoti apšvietimą, gerai?

Jie dirbo drauge, tarsi būtų tai darę daugelį metų. Dar viena staigmena abiem. Kai Brajena liko patenkinta šviesa, žiūrėdama pro tolmatį pasirinko kampą ir atstumą, pasitraukė nuo fotoaparato, užleisdama vietą Šeidui.

– Puiku, – pagyrė jis. Jeigu ji nori įamžinti tingią vasaros vakaro akimirką ir darnios šeimos paveikslą, geriau nė būti negali. Šeidas atsitraukė, atsišliejo į namo sieną ir nė nesusimąstęs, kad ir toliau jai talkina, prašneko, siekdamas atitraukti trijulės dėmesį nuo aparatų. – Ko labiau norėtum, Sara, – pradėjo Brajenai vėl įsitaisius prie fotoaparato, – broliuko ar sesutės?

Mergaitė susimąstė ir visai pamiršo, kad yra fotografuojama.

– Na... – Jos rankytė vėl nusliuogė ant Li pilvo. – Gal broliukas geriau, – pagaliau apsisprendė. – Mano pusbrolis sako, kad maža sesutė – tikras vargas.

Sarai bekalbant Li šiek tiek atlošė galvą ir pasidėjo Hanteriui ant rankos. Jis vėl perbraukė jai per plaukus. Brajena pajuto, kad staiga ją užliejo graudumas, akys pritvinko ašarų ir ji spragtelėjo aklai.

Nejaugi ir ji šito trokšta? – klausė pati savęs toliau spragsėdama. To artumo, ir pasitenkinimo, kurį žmogus gauna drauge su įsipareigojimais ir intymiais santykiais. Kodėl šis vaizdas taip netikėtai bloškėsi į ją, kai jausmai Šeidui ir taip nepakeliamai pinklūs? Pamirksėjusi ji suvaldė ašaras ir nuspaudė fotoaparato mygtuką tą akimirką, kai Li pasuko galvą ir juokdamasi kažką pasakė Hanteriui.

Ryšys, – mąstė jausdama, kaip stiprėja ilgesys. Ne lengvi, niekuo neįpareigojantys trumpalaikiai santykiai, kuriuos kartais sau leisdavo, o rimtas, pastangų ir laiko reikalaujantis ryšys. Štai ką ji matė pro tolmatį. Štai ko, suprato, reikia jai pačiai. Kai atsitiesė nuo aparato, Šeidas stovėjo šalia jos.

– Kažkas nutiko?

Brajena papurtė galvą ir ištiesusi ranką išjungė šviesą.

– Puiku, – tarė ji, iš visų jėgų stengdamasi, kad balsas skambėtų ramiai, ir plačiai nusišypsojo visai šeimai. – Išsiųsiu jums nuotrauką, kai sustosime kitą kartą ryškinti.

Brajena virpėjo kaip lapelis ir netoliese stovintis Šeidas tai matė. Jis pasisuko prie aparatūros.

– Aš viską sutvarkysiu.

Ji norėjo prieštarauti, bet Šeidas jau buvo pakeliui į vidų.

– Geriau jau eisiu, reikia susikrauti įrangą, – tarė ji Hanteriui ir Li. – Šeidas mėgsta išvažiuoti velniškai anksti.

Jai įėjus vidun Li vėl pasidėjo galvą Hanteriui ant peties.

– Jiems pavyks, – nuramino ją vyras. – Viskas bus gerai.

Li žvilgtelėjo į duris.

– Tikiuosi.

Šeidas užnešė fotoaparatą į Brajenos miegamąjį ir liko jame laukti. Kai ji įėjo nešina lempa, jis pastojo jai kelią.

– Kas atsitiko?

Brajena atsegė dėklą ir sudėjo į jį stovą ir lempą.

– Nieko. Kodėl klausi?

– Tu drebėjai. – Jis nekantriai paėmė ją už rankos ir atsuko į save. – Vis dar drebi.

– Jaučiuosi pavargusi.

Iš dalies tai buvo tiesa, Brajena pavargo nuo siautėjančių emocijų.

– Nežaisk su manimi, Brajena. Aš stipresnis žaidėjas nei tu.

Viešpatie, ar jis bent nutuokia, kaip ji norėtų dabar atsidurti jo glėbyje? Ar įsivaizduoja, ką atiduotų, kad tik jis dabar ją apkabintų?

– Tai ne tavo reikalas, Šeidai.

Turėjo suprasti, kad jis nepaklausys. Šeidas suėmė ją už smakro ir atsuko veidu į save. Į ją žvelgiančios akys matė daug daugiau nei būtų norėjusios.

– Pasakok.

– Ne, – atsakė ji tyliai. Jeigu būtų pykusi, įsižeidusi ar išdidžiai atstūmusi, Šeidas būtų kvotęs ir iškvotęs. Dabar negalėjo.

– Kaip nori. – Jis atsitraukė ir susikišo rankas į kišenes. Sėdėdamas prieangyje pajuto, kad kažkas įsliuogė jam į širdį. Būtų užtekę menkutės jos užuominos, mažo žingsnelio, ir būtų galėjęs duoti jai daugiau, nei kuris nors iš jųdviejų galėjo įsivaizduoti. – Tikriausiai tau reikia gerai išsimiegoti. Išvažiuojame septintą.

– Gerai. – Brajena tyčia nusisuko ir ėmė krautis dar likusią įrangą. – Būsiu pasiruošusi.

Prie durų Šeidas neišlaikė ir dar kartą atsisuko.

– Mačiau tavo nuotraukas, Brajena. Jos nepaprastos.

Ji pajuto, kaip skruostais nusirito pirmosios ašaros, ir net išsigando. Kodėl verkia, kai kažkas pripažįsta jos talentą? Kodėl ima virpėti sujaudinta fotografuojamo kadro?

Moteris kietai suspaudė lūpas ir kurį laiką neatsisukdama krovėsi daiktus.

– Ačiū.

Šeidas ilgiau nestoviniavo ir be garso užvėrė duris paskui save.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Kol pervažiavo Naujosios Meksikos valstiją ir pasiekė Koloradą, Brajena atgavo savitvardą. Nusprendė, kad atokvėpis Ąžuolų užtakio kanjone suteikė per daug laiko savistabai. Tai padeda dirbant darbą, vis dėlto kartais kelia per daug nemalonių išgyvenimų.

Brajena bandė tuo save įtikinti, kai juodu su Šeidu vėl įsikinkė į judraus darbo rutiną.

Šįkart traukė ne į didmiesčius ar žmonių susibūrimus, o ieškojo mažų, beveidžių miesteliūkščių ir vargingų žemdirbių ūkelių, kuriuose šeimos plušėjo, kad sudurtų galą su galu. Jiems vasara – sunkus, nesibaigiantis darbymetis, pasiruošimas žiemos vargams, kai nėra kada galvoti apie linksmybes, žaidimus, saulę ir paplūdimio smėlį. Keliaujantys darbininkai laukė persikų skynimo sezono rugpjūtį ir žvalgėsi, gal kam prireiks nuravėti daržus, už darbą gaunant atlygį praėjusio sezono daržovėmis.

Jie aplenkė Denverį, užtat mielai užsukdavo į tokius miestelius kaipAntonito. Nesidairydavo į didžiules galvijų bandas, mieliau stebėdavo pavienių ūkininkų darbą.

Mažame netvarkingame ūkelyje, pavadintame „Bar T", Brajena pirmą kartą matė, kaip ženklinami galvijai. Viskas buvo beveik taip, kaip ji įsivaizdavo – prakaituoti mikliarankiai kaubojai apsupa ir suvaro bandą. Tačiau jos fantazijose nebuvo tokių žemiškų ženklinimo aspektų kaip svilinamo kūno smarvė ir kraujo čiurkšlės kastruojant buliukus.

Kai nuo tokių vaizdų susuko skrandį, Brajena suprato širdies gilumoje vis dėlto esanti miesto žmogus.

Šiaip ar taip, kadrų jie prisigaudė puikių. Fotografavo kaubojus su spalvingomis skarelėmis ant kaklo ir kaustytais batais. Kai kurie iš jų buvo linksmi, kiti niršo ir keikėsi, bet visi be išimties sunkiai dirbo.

Pamačiusi vyrus, negailestingai raginančius savo arklius, suprato ir tikrąją žodžio „darbinis arklys" reikšmę. Arklių prakaitas buvo stiprus ir aitrus. Susimaišęs su vyrų prakaito kvapu, jis tvyrojo virš žemės.

Brajena nusprendė, kad jai geriausiai pavyko įamžinti beveik klasikinį laisvalaikiu besimėgaujančio vyro paveikslą. Ilgakojis jaunas kaubojus trykšte tryško sveikata ir puikiai tiko jos sumanymui. Vilkėjo jis languotais marškiniais, kurie ant krūtinės, nugaros ir pažastyse buvo permirkę prakaitu. Per veidą irgi ritosi purvino prakaito lašai. Ilgi darbiniai, žemyn nusmaukti batai aplipę purvu, užpakalinė džinsų kišenė nutrinta, nuolat traukiant iš jos dėžutę su kramtomuoju tabaku. Atsainiai atsismaukęs skrybėlę ant viršugalvio, atsirišęs kaklaskarę, jis sėdėjo apžergęs tvorą ir užsivertęs skardinę gėrė šaltą alų.

Brajena pagalvojo, kad atspausdinus nuotrauką tikriausiai bus matyti ryjant gurkšnį sujudėjęs Adomo obuolys. Bet kuri moteris, vos užmetusi žvilgsnį, turėtų įsimylėti tokį šaunuolį. Paslaptingas nutrūktgalvis, paskutinis riteris. Ji pati taip įsijautė fotografuodama, kad vos neliko be pietų.

Pastebėjo, kad ir Šeidas taikosi į tą patį jaunuolį. Žinoma, jo nuotraukoje vaizdas bus realistinis, sausas ir konkretus. Taikėsi jis ir į vienuolikos ar dvylikos metų bernioką, kuriam pirmą kartą buvo leista dalyvauti ženklinant galvijus – jis buvo kupinas džiaugsmo ir nevaldomo smalsumo, būdingo tokio amžiaus vaikams. Šeidą retokai patraukdavo džiugūs vaizdai, todėl Brajena nustebo. Vien už tai būtų galima pamėgti šį atšiaurų vyrą, o juk buvo ir daugiau priežasčių.

Jis nepasakė nė žodžio, kai net pažaliavusi ir išpilta prakaito ji trumpam pasišalino iš nedidelio aptvaro, kuriame pajutę peilį ir įkaitintą geležį bliovė ir gailiai maurojo veršeliai. Tylėjo kaip žemė jai sėdint pavėsyje ir laukiant, kol praeis blogumas. Paskui tylomis padavė jai šalto gėrimo. Brajena irgi nieko nesakė.

Tą naktį juodu apsistojo „Bar T" ūkyje. Nuo to laiko, kai išvyko iš Arizonos, Šeidas davė jai ramybę, nes matė, kad to reikia. Keista, pats jautėsi visai kitaip. Iš pradžių Brajena skatino bendrauti, nors jis mieliau būtų vairavęs tylomis kad ir visą dieną. O dabar Šeidas norėjo ją kalbinti, klausytis jos juoko, stebėti, kaip ji gestikuliuoja rankomis, kai įsijautusi apie ką nors pasakoja. O kartais iš lėto atsitiesia, ima kalbėti lėčiau.

Kažkas jiems abiem nutiko Ąžuolų užtakyje. Brajena, anksčiau gluminusi jį pernelyg atviraudama, dabar užsisklendė savyje. O jis troško jos draugijos, nors anksčiau mėgo vienatvę. Norėjo, nors nelabai suprasdamas priežasties, tapti jos draugu. Šeidui niekada nekildavo klausimo, ar jis turi draugų, gal net nesuprato draugystės esmės. Šiaip ar taip, pokyčiai juose įvyko tuo pačiu metu, todėl jie nė kiek nesuartėjo.

Stovyklavietei Šeidas išrinko vietą prie sraunaus upelio dėl pačios paprasčiausios priežasties – čia jam patiko. Brajena akimirksniu surado ir kitų privalumų.

– Einu nusiprausti, – tarė ji. Buvo tokia pat murzina kaip tie kaubojai, į kuriuos visą dieną taikėsi fotoaparatu. Be to, toptelėjo mintis, kad dvokia tikriausiai kaip tie arkliai, kuriuos buvo mačiusi. – Tikriausiai vanduo ledinis, todėl neužtruksiu, tada galėsi eiti tu.

Šeidas atsidarė butelį alaus – nors jie ir neženklino galvijų, vis dėlto ne mažiau kaip aštuonias valandas praleido ant kojų kepinami saulės.

– Neskubėk.

Brajena čiupo rankšluostį, muilą ir nuskuodė prie vandens. Saulė palengva grimzdo už kalnų, jai nusileidus oras tučtuojau atvės. Jau galėjo laikyti save patyrusia stovyklautoja, todėl nenorėjo būti šlapia ir nuoga, kai tai nutiks.

Nė neapsidairiusi moteris nusimetė marškinėlius – stovyklavietė buvo gana toli nuo ūkio, vyrai taip toli nenuklysta žavėdamiesi saulėlydžiu. O jie su Šeidu nusibrėžė ryškias privatumo ribas, nors apie tai nesikalbėjo.

Dabar jų fotografuoti kaubojai sėda prie sočios vakarienės... Tikriausiai valgys jautienos su bulvėmis. Arba blynų, pagardintų sviestu... Po galais, po tokios dienelės vyrai tikrai to nusipelnė. Ir ji nusipelnė, nors jiems su Šeidu teks tenkintis šaltais sumuštiniais ir pakeliu bulvių traškučių.

Nuoga ir grakšti it deivė Brajena giliai įkvėpė pušų aromato. Nusprendė, kad net miesto moteris, stabtelėjusi pasigrožėti saulėlydžiu, gali tinkamai įvertinti gamtos teikiamas malones.

Atsargiai įbridusi iki kelių į šaltą upokšnį ji ėmė praustis. Keista, šaltis jau nebeerzina taip kaip anksčiau. Regis, kelionė per Ameriką paliks savo pėdsakus joje. Brajena tuo džiaugėsi.

Neįdomu visą gyvenimą likti tokiam pačiam, todėl jei per kelionę pasikeis jos požiūris į pasaulį – tai bus didelė sėkmė. Projektas naudingas ne tik profesine ir kūrybos prasme. Ji praturtės naujais įspūdžiais. Argi ne todėl ir tapo fotografe, kad galėtų stebėti pasaulį ir stengtis jį suprasti?

Deja, Šeidą ji suprato ne ką geriau nei tada, kai pirmą kartą sutiko. O ar bandė? Iš pradžių taip, – mąstė muiluodamasi kūną. Bet tai, ką pamatė ir suprato, pernelyg giliai paveikė. Tada ji paskubėjo atsitraukti.

Nesmagu tai pripažinti. Brajena suvirpėjo ir ėmė praustis dar skrupulingiau. Saulė beveik pasislėpė. Reikia paskubėti, – priminė pati sau. Nors gyveno vadovaudamasi principu: „Imk viską, ką siūlo gyvenimas", vis dėlto, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjo savų fobijų. Visi turi teisę jų turėti.

Jau daug laiko praėjo nuo tada, kai buvo giliai įskaudinta. Įprato vengti rizikos. Kai atsidūrus kryžkelėje tekdavo rinktis – eiti lygiu keliu ar kopti įkalnėn akmenuotu, ji rinkdavosi pirmąjį. Gal jis ir ne toks įspūdingas, tačiau anksčiau ar vėliau atveda į tą patį tikslą, o išeikvojama gerokai mažiau energijos. Pas Šeidą Kolbį veda akmenuotasis kelias.

Be to, šįkart rinktis tenka jiems abiem. Galėtų užmegzti romaną – tenkinti fizinius poreikius, jausmus saugiai užgniaužę savyje. Daugybė žmonių taip ir elgiasi, bet...

Šeidas nenori įsileisti jos į savo širdį, jai irgi baugu atsiverti. Juodu geidžia vienas kito, bet jis nesiūlo nieko daugiau. O, jei galėtų... Brajena kuo greičiau atsikratė šios minties. Svajonės neretai veda į aklavietę.

Svarbiausia, kad ji vėl atgavo pasitikėjimą savimi. Išvykus iš Arizonos darbas sekėsi puikiai, Brajena buvo patenkinta tuo, ką nuveikė, ir nekantraudama laukė rytojaus, kai pasieks Kanzasą. Jų projektas – svarbiau už viską, juk taip susitarė leisdamiesi į kelionę.

Brajena šyptelėjo. Javų laukai ir tornadai... Geltonų plytų kelias – štai kas jai yra Kanzasas. Tačiau dabar ji žvelgė į pasaulį plačiai atvertomis akimis, suprasdama, kad realybė pasiūlys daug daugiau. Jai jau pradėjo patikti nauji išgyvenimai, užplūstantys patyrus, kad išankstinis nusistatymas pasitvirtina – arba sprogsta it muilo burbulas.

Tuo galės pasidžiaugti rytoj. O dabar jau beveik naktis, ji sužvarbusi.

Brajena mitriai iššoko ant upelio kranto ir čiupo rankšluostį. Šeidas galės eiti praustis, o ji tuo tarpu pasisotins – ką nors suras furgone. Apsivilkusi gerokai per didelius marškinius ilgomis rankovėmis moteris pradėjo sagstytis. Tada ir pastebėjo į ją įsmeigtą žvilgsnį.

Sustingo segdamasi viršutinę sagą. Visai netoli, ant kito siauručio upelio kranto, stovėjo sustingęs liaunas raumeningas žvėris, prieblandoje žibėjo primerktos geltonos akys ir balti aštrūs dantys.

Užkliuvusi už džinsų, kurie gulėjo numesti ant žemės, Brajena kluptelėjo ir atsitraukusi porą žingsnių suriko iš visų plaučių – skardus klyksmas perskrodė tylą.

Šeidas susimąstęs sėdėjo ant sulankstomos kėdės prie laužo, kurį netikėto impulso pagautas buvo susikūręs stovyklavietėje, ir mėgavosi pelnytu poilsiu – aplink atšiauri, natūrali gamta, saulėlydis – ir butelis šalto alaus. Vyras mąstė apie nuoširdžią bičiulystę, kuri sieja sunkų darbą ūkyje dirbančius žmones.

Jam pačiam gyvybiškai reikėjo miesto, kuris buvo įaugęs į kraują. Žavėjo beasmenė savo keliais lekiančių žmonių skuba. Vis dėlto kartkartėmis ne pro šalį praturtinti patirtį dar nepažintais dalykais.

Dabar, nors nuo kelionės pradžios praėjo vos kelios savaitės, jautėsi išsikvėpęs. Nebebuvo to nekantraus nerimo, raginančio į priekį, kaip ankstyvos jaunystės metais. Nei vidinės ugnelės, kai dėl kadro būdavo pasirengęs rizikuoti gyvybe. Nebenorėjo rizikuoti. Jautėsi patenkintas tuo, ką daro, ir savo triūso rezultatais.

Šis projektas suteikė galimybę patyrinėti ne tik savo šalį, bet ir patį save. Net ir kelionės partnerė glumino jį ir kėlė didžiulį susidomėjimą. Ji nėra tokia paprasta ir laisva, kaip atrodė iš pradžių. Vis dėlto juodu skyrėsi kaip diena ir naktis. Jis pradėjo ją suprasti. Labai sunkiai, bet pradžia jau padaryta.

Brajena jautri, jausminga ir nuoširdi. Šeidas retai kada būdavo malonus, nes sąmoningai stengėsi toks nebūti. Ji gyveno nedraskoma vidinių prieštaravimų, lengvai prajukdavo ir tiesiai į akis rėždavo, ką galvoja. Jis elgėsi kitaip, nes senokai suprato, kad teisybė neretai rikošetu smogia atgal.

Visa bėda, kad jam reikėjo Brajenos. Nežinia, ar todėl, kad ji kitokia, ar dėl kokių kitokių priežasčių, bet jis geidė jos. Tai vertė neprisiliesti prie Brajenos nei dieną, nei naktį po to švelnaus bučinio Hanterio Brauno kieme, nors prisiminimai persekiojo ir nedavė ramybės. Jam puikiai sekėsi, nes buvo išsiugdęs tvirtą valią ir visus savo troškimus laikė tvirtai užgniaužęs.

Šeidas įmetė nuorūką į laužą ir atsilošė. Jis neketino pasikeisti, ištrūkti iš savo paties kalėjimo, tačiau tai nereiškė, kad vieną dieną juodu su Brajena netaps meilužiais. Tai seniai nulemta. Jis palauks, kol atsiras tinkama proga viską pakreipti taip, kaip jis nori. Kol vadelės jo rankose, neleis sau nuklysti pernelyg toli.

Kai išgirdo širdį veriantį klyksmą, prieš akis praskriejo šimtai klaikiausių vaizdų, kokius gali įsivaizduoti tik tas, kuris pats yra matęs. Akimirksniu pašokęs nuo kėdės jis puolė ton pusėn, dar nespėjęs suvokti, kad yra užvaldytas prisiminimų.

Kai pribėgo prie upelio, Brajena bandė atsikelti nuo žemės. Nesitikėjo atsidurti stipriame Šeido glėbyje. Nesitikėjo, nors to labiausiai troško. Prisiglaudė jam prie krūtinės uždususi, bandydama atgauti kvapą.

– Kas nutiko? Brajena, ar tu sužeista?

Brajena buvo taip išsigandusi, kad nepajuto didžiulio susirūpinimo Šeido balse.

– Ne, ne, nieko nepadarė, tik išgąsdino ir pabėgo. – Ji sunkiai alsavo priglaudusi veidą Šeidui prie peties. – O Dieve, Šeidai...

– Kas? – Jis švelniai suėmė Brajeną už alkūnių ir šiek tiek atstūmė nuo savęs, kad matytų veidą. – Kas tave išgąsdino?

– Katė.

Šeidui nebuvo juokinga. Baimė staiga virto pykčiu – tokiu stipriu, kad Brajena įžvelgė jį Šeido akyse dar jam nepradėjus plūstis.

– Po velnių! Tu tikra kvaiša! – šaukė jis. – Kam šitaip klykti pamačius katę?!

Brajena kelis kartus giliai atsikvėpė mėgindama suvaldyti kylantį piktumą. Baimės nebeliko.

– Ne naminė katė, –sušnypštė. Ji dar virpėjo, bet neketino leistis vadinama kvaiša. – Tai buvo... Na, nežinau... – pakėlė ranką, norėdama nusibraukti krintančius plaukus, bet pamačiusi, kaip ši virpa, nuleido. – Noriu pasėdėti, – tepasakė ir plumptelėjo ant žolės.

– Lūšis? – kiek apsiraminęs Šeidas pasilenkė prie jos.

– Nežinau. Lūšis, o gal puma – neatskirčiau. Buvo gerokai didesnė už bet kokį rainį, – ji pasidėjo galvą ant kelių. Gal kada ir buvo išsigandusi, bet niekada taip stipriai kaip šįkart. – Ji stovėjo ana ten ir spoksojo į mane. Maniau... maniau, peršoks per upelį... O dantys... – Brajena suvirpėjusi užsimerkė. – Didžiuliai... – išspaudė jau nebegalvodama, kad atrodo kaip kokia silpnaprotė. – Tikrai buvo didžiuliai.

– Dabar jau nieko nebėra, – ramino Šeidas, pykdamas pats ant savęs. Juk turėjo suprasti, kad Brajena ne iš tų moterų, kurios krūpčioja išvydusios šešėlį. Jis puikiai žinojo, ką reiškia bijoti ir pasijusti bejėgiu. Širdyje keikdamas save Šeidas apkabino moterį. – Nuo tavo klyksmo ji turbūt jau atsidūrė už dešimties mylių ir vis dar bėga.

Brajena linktelėjo, bet galvos nuo kelių nepakėlė.

– Tikriausiai tas žvėris nebuvo toks jau didelis, bet laisvėje atrodo kitaip nei zoologijos sode. Dar minutėlė, ir atsigausiu.

– Neskubėk.

Šeidas staiga suprato, kad visai nesunku raminti žmogų, nors jau seniai to nebuvo daręs. Atvėso, naktis buvo be galo tyli. Netoliese čiurleno upelis. Akimirką iš atminties iškilo vaizdas iš Braunų verandos – dabar jis sėdėjo apkabinęs Brajeną, žemę klojo naktis, o į sielą įsivogė ramybė.

Virš galvų suklykė vanagas, išskleidęs sparnus naktinei medžioklei. Brajena krūptelėjo.

– Nurimk, – švelniai sumurmėjo Šeidas. Nenusijuokė, nė nešyptelėjo. Tik ramino.

– Matyt, aš baugšti, – nervingai nusijuokė Brajena ir pakėlusi ranką nusibraukė užkritusius plaukus. Tik dabar Šeidas suprato, kad po prasegtais plevėsuojančiais marškiniais ji nuogut nuogutėlė.

Liauno lankstaus kūno po plonyčiu besiplaikstančiu audiniu vaizdas sviedė Šeidą stačia galva į nenugalimo geismo verpetą. Ir tą jo geismą pažadino ne šiaip gražus moters veidelis ir gundantis kūnas, o ji, Brajena.

– Gal jau eikime... – tarė ji, atsisukusi išvydo Šeido akis visai prie pat savęs ir perskaitė jose viską, ką jis jautė. Dar mėgino kažką sakyti, bet jis tik papurtė galvą.

Žodžių nebereikia. Dabar jų tikrai nereikia. Tegul juos valdo troškimai ir jausmai. Šeidas geidė jos – pasilenkęs prigludo jai prie lūpų, ir Brajenai neliko nieko kito, kaip atsiduoti.

Švelnumas? Iš kur jis staiga atsirado ir kaip ji galėtų to atsisakyti? Beveik mėnesį jie drauge leido laiką, o ji nė nenutuokė, kad jis gali būti toks švelnus. Juo labiau nesuprato, kaip skausmingai pati troško jo švelnumo.

Šeido lūpos buvo reiklios, bet reikalavo taip švelniai ir subtiliai, kad nespėjusi nė susivokti Brajena atsakė tuo pačiu. O tada jau nebegalėjo pasitraukti. Pajuto jo šiltą stiprią ranką ant savo nuogo kūno, bet nesipriešino, tik suaimanavo iš malonumo. Troško jo prisilietimų, laukė jų, nors slėpė pati nuo savęs. Dabar prigludo arčiau. Nebežais slėpynių.

Jis žinojo, kad Brajenos kūnas būtent toks – liaunas, tvirtas, švelnus. Šimtus kartų glamonėjo jį savo vaizduotėje. Dar nebuvo pamiršęs lūpų – šiltų, dosnių, goslių. Nors šimtus kartų bandė pamiršti.

Šįkart ji kvepėjo upokšnio gaiva. Įsikniaubęs jai į kaklą užuodė vasaros nakties kvapą. Bučiavo neskubėdamas, palikdamas lengvus prisilietimo pėdsakus ant kaklo ir peties. Mėgavosi tyrinėdamas jos kūną pirštų galiukais.

Tai buvo kankynė. Rafinuota agonija, kuriai neįmanoma atsispirti. Brajena troško, kad ji tęstųsi amžinai. Glaudėsi arčiau, norėdama jausti jo liekną kūną savuoju, jo kvėpavimą ant savo odos, o jo širdies plakimą netoli savosios.

Šeidas kvepėjo dienos darbu – jį supo silpnas prakaito kvapas, kūnas buvo dulkėtas, nes dar nespėjo nusiprausti. Tai jaudino ją ne mažiau nei prisiminimai, kaip po drabužiais judėjo stiprūs raumenys, kai lipo ant tvoros, bandydamas atrasti geresnę poziciją fotografuoti. Prisiminė visa tai su menkiausiomis smulkmenomis, nors apsimetė nepastebinti, nė nenorinti matyti.

Geidė jo jėgos. Ne raumenų, bet vidinės stiprybės, kurią nuo pat pradžių juto jame slypint. Geidė stiprybės, kuri padėjo jam ištverti viską, ką likimas buvo skyręs.

Tik ar ne ta pati stiprybė darė jį atšiaurų, ar ne dėl jos jis emociškai atsiribojo nuo žmonių? Svaigstančia galva, kūnui tvinkčiojant nuo aistros Brajena bandė rasti atsakymus.

Geismo jai negana. Argi pati to nesakė? Dieve, kaip ji geidžia jo. Kūnas net tirpo iš aistros. Bet to negana. O kaip žinoti, ko būtų gana?

– Šeidai...

Jis neleido kalbėti, užspaudė žodžius dar vienu ilgu, svaiginančiu bučiniu.

Brajena troško, kad jis apsvaigintų jos kūną, mintis ir sielą. Jeigu pavyktų, daugiau klausimų nebekiltų. Bet tie klausimai jos nepaleido, persekiojo netgi būnant jo glėbyje.

– Šeidai, – vėl pratarė ji.

– Noriu mylėtis su tavimi. – Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Žvilgsnis buvo tamsus ir gilus it naktis, beveik negalėjai patikėti jo rankų švelnumu. – Noriu jausti tavo kūną ir širdies plakimą, matyti tavo akis.

Jo žodžiai buvo tylūs ir neįtikėtinai ramūs, nors akys liepsnojo aistra. Brajeną tai išgąsdino, bet ne aistra liepsnojančios akys, ne geismas jose, o tie ramūs žodžiai.

– Aš tam nepasirengusi... – vos įstengė ištarti atsiplėšusi nuo jo.

Šeidas pajuto, kaip geismas virsta pykčiu, prireikė sukaupti visą valią, kad susivaldytų.

– Sakai, kad negeidi manęs?

– Nesakau, – papurtė galvą Brajena ir susisiautė marškinius. Nustebo, kad toks vėsus oras. – Nesakau, nes meluoti būtų kvaila.

– Vengi to, ko trokštame abu?

– Nesu tikra, kad to trokštu. Negaliu blaiviai mąstyti, Šeidai. – Ji greitai susirinko drabužius ir stovėjo laikydama glėbyje. – Nesugebu analizuoti visko kaip tu. Jei sugebėčiau, gal būtų kitaip. Galiu kliautis tik savo pačios jausmais ir elgtis taip, kaip jie liepia.

Šeidas atsistojo. Aplink tvyrojo mirtina tyla. Savitvarda, kurią buvo beveik praradęs, sugrįžo. Kalėjimas, kurį buvo pasistatęs sau, vėl svetingai priglaudė.

– Na ir kas?

Brajena sudrebėjo – nesuprato, nuo šalčio lauke ar sieloje.

– Ogi tas, kad mano jausmai sako, jog reikia dar palaukti. – Ji pakėlė akis, žvilgsnis buvo nuoširdus ir atviras. – Gal aš ir noriu su tavim mylėtis, tik bijau, nes labai tavęs geidžiu.

Šeidui nepatiko žodis „bijau". Jis vertė jausti atsakomybę už savo veiksmus. Ir teisintis.

– Nenoriu tavęs įskaudinti.

Ji akimirką svarstė. Kvėpavimas rimo, nors širdis dar daužėsi. Nežinia, sąmoningai ar ne, bet Šeidas jau suteikė jai pakankamai erdvės, kad ji galėtų sukaupti jėgas ir atsispirti. Dabar jau ramiau galėjo žvelgti į jį. Jau ramiau galėjo mąstyti.

– Ne, aš ir nemanau, kad nori. Bet taip gali nutikti, o aš paniškai bijau širdies žaizdų. Gal esu bailė, bijau gilių išgyvenimų. Nelabai maloni mintis, bet gali būti teisybė. – Brajena atsiduso ir pakėlusi ranką nusibraukė plaukus. – Šeidai, mums drauge dar teks praleisti daugiau nei du mėnesius. Negaliu nė pagalvoti, kad tektų gyventi plėšomai į gabalus. Nuojauta kužda, kad taip gali nutikti, nors tu gal ir nenori.

Ji moka užspeisti vyrą į kampą. Šeidas suirzo. Galė- tų nepaleisti jos taip lengvai, galbūt ji nusileistų ir jis išlaisvintų kūną kaustantį geismą, atsikratytų įtampos. Tačiau rizikuotų kada nors sulaukti jos žodžių, skaudžiai grįžtančių atgal. Juk sugebėjo jam priminti, ką reiškia būti atsakingam už kitą.

– Eik į furgoną, – paliepė nusisukdamas ir sagstydamasis marškinius. – Man reikia apsiprausti.

Brajena dar norėjo kažką sakyti, bet suprato, kad jau viskas pasakyta. Tada mėnulio apšviesta pieva nubrido link vagonėlio, palikdama siaurą pėdsaką žolėje.

SEPTINTAS SKYRIUS

Javų laukai. Brajenos spėjimai pasitvirtino važiuojant link JAV centrinės dalies. Kanzasas stulbino javų laukais.

Pervažiavus valstijos sieną Brajenos žvilgsnį prikaustė bekraštės banguojančios auksinių varpų platybės. Spalvos, tekstūra, formos, emocijos. Žinoma, buvo ir miestų, ir didmiesčių su moderniais pastatais bei prabangiais gyvenamaisiais rajonais. Bet ne moderniojojeAmerikoje, o javų laukuose ir dangaus žydrynėje Brajena įžvelgė tikrąją esmę.

Gal kam nors nesibaigiantys vilnijančių javų laukai gali pasirodyti vienodi ir nuobodūs, tik ne Brajenai. Miesto moteriai tai buvo nauja. Čia nerastum dangų remiančių kalnų, aukštyn kylančių prabangių pastatų nei žemę išraižiusių vingiuojančių greitkelių. Stulbino erdvė, tokia pat įstabi kaip Arizonoje, derlingesnė ir savotiškai ramesnė žemė. Buvo gera žiūrėti ir stebėtis.

Kviečių laukuose ir kukurūzų pasėliuose ji ir atrado šito krašto širdį. Ne visur buvo vien idiliški vaizdai. Užteko kraujasiurbių vabzdžių ir purvo, griozdiškos žemės ūkio technikos. Ir čia žmonės lenkė nugaras, pelnydamiesi iš rankų darbo.

Miestuose visi nuolat skuba, tačiau ūkyje dirbančių žmonių dienotvarkė bet kurį didžiulės korporacijos vadovą priverstų pasijusti tinginiu. Daugybę metų žemdirbiai aukoja save žemei ir laukia, kad ši atsilygintų.

Pagavusi tinkamą kampą ir reikiamą apšvietimą ji nufotografavo kviečių lauką taip, kad jis atrodė galingas, bekraštis. Vakaro šešėliuose atrado ramybę ir amžinumą. Žinoma, tai tik augalai, besistiebiantys į viršų vien tam, kad būtų nupjauti, iškulti ir suvartoti. Bet ir javai turi savo gyvenimą ir grožį. Brajena troško atskleisti juose tai, ką matė pati.

Šeidas juose įžvelgė neišvengiamą žmogaus priklausomybę nuo gamtos. Javų augintojas neatplėšiamai pririštas prie žemės. Ji jam yra ir laisvė, ir kalėjimas. Žmogus, vairuojantis traktorių Kanzaso saulei grimztant už horizonto, suplukęs, sulysęs nuo sunkaus darbo, yra taip pat priklausomas nuo žemės, kaip žemė priklausoma nuo jo. Be žmogaus rankos kviečiai sulaukėtų, gal ir vešėtų kurį laiką, vis dėlto ilgainiui sumenktų ir išnyktų. Šį ryšį Šeidas ir įamžino savo nuotraukose.

Turbūt pirmą kartą nuo kelionės pradžios jie fotografavo ne atsiskyrę. Gal patys to ir nesuprato, bet jausmai, pojūčiai ir poreikiai vedė juodu prie tų pačių objektų.

Jie vertė vienas kitą mąstyti. Kaip ji mato šį vaizdą? Kokius jausmus jam kelia ši scena? Anksčiau dirbo atskirai, nesidalindami mintimis. Dabar nejučia artėjo prie to, kas tik pagerina rezultatą – konkurencijos ir bendradarbiavimo.

Liepos ketvirtosios šventę jie praleido Dodž Sityje, senųjų Laukinių Vakarų mieste. Brajena prisiminė Vaitą Erpą, Doką Holidėjų ir banditus [Wyatt Earp, Doc Holliday – istoriniai Amerikos veikėjai, labiausiai žinomi iš susišaudymo O. K. Corral'e, XIX amžiaus pabaigoje (vert.)], kurie kadaise pro čia prajojo, kai visai netikėtai žvilgsnį patraukė paradas miesto gatvėje – miesto, kuris galėtų turėti bet kokį pavadinimą ir būti bet kur Jungtinėse Valstijose.

Čia, šventės spindesy ir šurmuly, ji paklausė Šeido nuomonės, iš kur būtų geriau fotografuoti raitelį ant žirgo, o jis irgi paprašė patarimo dėl mažutės blizgučiais apsikarsčiusios orkestro šokėjos.

Abu akimirksniu pamiršo, kokį rimtą žingsnį žengė, tik stovėjo petys petin, kol eisena su muzika, švysčiojant lazdelėms būgnininkų rankose, pražygiavo pro šalį. Jų nuotraukos buvo skirtingos – Šeidas atskleidė parado šventiškumą, Brajena fiksavo pavienių žmonių reakcijas. Bet abu ėjo koja kojon.

Brajenos jausmai Šeidui tapo sudėtingesni ir gilesni. Nežinia, kada ir kaip prasidėjo šie pokyčiai. Nuotraukos – tiesioginis jos emocijų atspindys, o jose ėmė rastis vis daugiau gilumo ir intymumo. Nors juodu absoliučiai skirtingai žvelgė į tą patį kviečių lauką, Brajena buvo įsitikinusi – padėjus abiejų nuotraukas greta, jos darbai būtų ne mažiau gilūs ir išraiškingi nei Šeido.

Ji nebuvo labai veržlus žmogus. Paprasčiausiai nemėgo skubos. Šeidas kažkokiu būdu pabudino joje norą konkuruoti – ir kaip menininkei, ir kaip moteriai. Jeigu jau yra priversta savaičių savaites keliauti vienu furgonėliu su vyru, užkabinusiu jos profesines ambicijas ir užkliudžiusiu sielos stygas, privalo susiremti su juo akis į akį – ir dėl darbo, ir dėl jausmų. Akis į akį, bet savaip, ir tik tada, kai ateis tinkamas metas. Dienos bėgo, o ji vis dar svarstė, ar įmanoma pasiekti tai, ko taip trokšta – ir profesinę sėkmę, ir Šeidą, neprarandant dalelytės savęs.

Brajena velniškai rami! Šeidą tai varė iš proto. Kiekvieną drauge praleistą dieną ir valandą jis vis labiau artėjo prie bedugnės. Dar niekada taip negeidė nė vienos moters. Slėgė mintis, kad galėtų ją turėti, ir bejėgiškumas nesusivokiant, kaip prisiartinti. Brajena iš pradžių pažadino jo geismą, o paskui privertė užgniaužti. Kartais šmėstelėdavo mintis, kad ji taip elgiasi tyčia. Bet dar nebuvo sutikęs žmogaus, kuris taip nesugebėtų apgaudinėti kaip Brajena. Jai net tokia mintis neateitų į galvą, o jei ir ateitų – nuspręstų, kad tai pernelyg vargina.

Štai ir dabar – jie važiuoja per Kanzasą, leidžiasi saulė, o ji miega išsitiesusi sėdynėje šalia jo. Šįkart išsileidusi plaukus, kas retai pasitaiko. Tankūs ir žvilgantys, jie krito bangomis, žėrėjo auksu maudydamiesi už horizonto skęstančios saulės spinduliuose. Saulė išryškino tobulą jos plaukų ir odos spalvą. Kūnas atrodė atsipalaidavęs, apsunkęs. Šeidas susimąstė. Kažin, ar jis kada nors leido savo smegenims ir kūnui taip pavydėtinai atsipalaiduoti? Gal kaip tik tas jos gebėjimas taip traukia, taip masina? Gal jis trokšta išsiaiškinti, kur slypi tas energijos šaltinis, kurį ji, regis, be menkiausių pastangų, vos panorėjusi, gali išlaisvinti arba vėl įkalinti savyje? Šeidas irgi troško išlaisvinti savo gyvybines jėgas. Dėl savęs.

Pagunda. Kuo ilgiau jis tramdė save, tuo stipresnė ji darėsi. Paimti ją. Tyrinėti. Sugerti į save. Kai tai nutiks, – jis jau nebegalvodavo: „jeigu nutiks", – ką turės atiduoti mainais? Juk nemokamai niekas nieko neduoda.

Kartą, – pagalvojo išgirdęs jos atodūsį per miegus. Tik vieną kartelį. Taip, kaip nori jis. Gal tai ir brangiai atsieis, bet mokėti teks ne jam. Jo jausmai giliai paslėpti, jų nepalies. Nėra pasaulyje moters, kuri pajėgtų vėl jį įskaudinti.

Brajenai pamažu bundant Šeido kūnas ir protas įsitempė. Užsimiegojusi ir be galo patenkinta ji nusižiovavo. Ore tvyrojo tabako dūmų kvapas, radijas tyliai grojo džiazą. Langai buvo praviri, todėl vos pasijudinus vėjo šuoras išbudino ją greičiau nei būtų norėjusi.

Buvo visiškai tamsu. Brajena nustebusi pasirąžė ir pažvelgė pro langą į pro debesis kyštelėjusį mėnulį.

– Jau vėlu, – tarė ir dar kartą nusižiovavo. Miegams išdulkėjus iškart prisiminė, kad jie nevalgę, ir pasiglostė pilvą. – O kaip vakarienė?

Šeidas žvilgtelėjo į Brajeną tą akimirką, kai ji nusibraukė atgal plaukus, šie nuvilnijo pečiais ir nugara. Turėjo užgniaužti norą juos paliesti.

– Noriu dar šiąnakt kirsti sieną.

Brajena išgirdo Šeido balse įtampą ir susierzinimą. Nežinojo, kas nutiko, bet tą akimirką ir nenorėjo žinoti, todėl tik kilstelėjo antakį. Jeigu jis taip skuba į Oklahomą ir ketina vairuoti visą naktį – jo reikalas. Tokiems atvejams ji pasistengė papildyti atsargas spintelėje furgono gale. Jau ropšdamasi iš sėdynės išgirdo ilgą garso signalą ir variklio gausmą.

Apibraižyto seno pontiako duslintuve tikriausiai žiojėjo tokia skylė, kad būtų galima prakišti beisbolo kamuoliuką. Variklis riaumojo it reaktyvinio lėktuvo. Pavojingu greičiu aplenkęs furgoną pontiako vairuotojas staiga pristabdė, tada vėl nešėsi pirmyn, visu garsu plyšaujant radijui. Šeidas nusikeikė. Brajena pastebėjo, kad automobilis pilnas vaikigalių.

– Liepos mėnesio šeštadienio naktis, – tarstelėjo.

– Idiotai, – pro dantis iškošė Šeidas, nenuleisdamas žvilgsnio nuo priešais į šalis vinguriuojančių automobilio žibintų.

– Taip, – pritarė Brajena ir susiraukė pamačiusi, kaip automobilis šovė į priekį, paskui save leisdamas kamuolius dūmų. – Jame paaugliai, tikiuosi, kad jie...

Nutiko būtent tai, ko ji baiminosi. Vairuotojas nusprendė dar kartą išbandyti laimę ir lenkdamas kitą automobilį kirto dvigubą išilginę juostą. Priešpriešiais atvažiuojantis vilkikas įjungė garso signalą ir staigiai pasuko. Brajenai gyslose sustingo kraujas.

Šeidas jau spaudė stabdį, nes pontiakas, kad ir grįžęs į savo eismo juostą, tapo nebevaldomas. Sprūsdamas į šalikelę dar pabučiavo lenkiamo automobilio sparną ir rėžėsi į telefono stulpą.

Slystančių padangų, dūžtančio stiklo ir lamdomo metalo garsai susimaišę rėžėsi jai į smegenis. Brajena šoko iš automobilio dar nespėjus Šeidui galutinai sustabdyti. Ji girdėjo merginos klyksmą, kažkieno aimanas. Garsai kiaurai pervėrė širdį, tačiau tai reiškė, kad žmonės dar gyvi.

Durelės keleivio pusėje buvo sulankstytos nuo smūgio į telefono stulpą, todėl Brajena apibėgo iš kitos pusės ir pabandė atidaryti. Užuodė kraują dar jo nepamačiusi.

– Dievuli brangus, – sušnibždėjo iš antro karto atplėšusi dureles. Tada prišoko Šeidas ir nustūmė ją į šalį.

– Atnešk iš furgono antklodžių, – paliepė nežiūrėdamas į ją. Pamatęs vairuotoją suprato, kad vaizdas bus kraupokas. Pasislinko užstodamas nuo Brajenos, o išgirdęs, kad ji nubėgo link furgono, pasilenkė ir pridėjo pirštą vairuotojui prie kaklo tikrindamas pulsą. Vaikis buvo gyvas ir Šeidas ėmėsi būtiniausių veiksmų. Žaibiškai.

Vairuotojas buvo be sąmonės. Žaizda galvoje atrodė rimta, bet ne tokia pavojinga, kaip galimi vidiniai sužalojimai. Užvis labiau Šeidui kėlė nerimą stiprėjantis salstelėjęs dujų kvapas. Kitomis aplinkybėmis jis nebūtų skubėjęs judinti vaikino, bet dabar negalima delsti. Pakišęs rankas jam po pažastimis ištraukė lauk ir ėmė vilkti tolyn, pribėgęs vilkiko vairuotojas paėmė už kojų ir padėjo nešti.

– Vilkike turiu radijo ryšį, – uždusęs tarė jis Šeidui. – Iškviečiau greitąją.

Šeidas linktelėjo galvą ir jie paguldė berniuką ant žemės. Brajena su antklode irgi jau buvo prie jų.

– Lik čia, automobilis tuoj išlėks į orą, – ramiai tarė Šeidas ir nė negrįžtelėjęs į ją nudrožė prie aplamdyto pontiako.

Siaubas supurtė Brajeną nuo galvos iki kojų. Po akimirkos ji jau stovėjo prie automobilio greta Šeido ir padėjo traukti dar vieną nukentėjusįjį.

– Grįžk prie furgono! – užriko Šeidas Brajenai, kuri apkabinusi vedė į šalį kūkčiojančią mergaitę. – Ir lik ten!

Brajena ištarė mergaitei kelis raminamus žodžius, apsiautė antklode ir grįžo prie automobilio. Paskutinis keleivis irgi buvo be sąmonės. Kokių šešiolikos metų berniokas. Norėdama jį pasiekti, Brajena beveik šliaužte įšliaužė į vidų. Kol pritraukė jį prie atvirų durelių, visai neteko jėgų. Šeidas su vilkiko vairuotoju nešiojo tolyn kitus sužeistuosius. Paguldęs ant žolės dar vieną mergaitę Šeidas pasuko atgal ir pamatė Brajeną, kuri bandė ištraukti paskutinį nelaimėlį.

Baimė trenkė jį it žaibas. Puolė link jos, tačiau vaizduotėje jau sukosi baisiausi reginiai: automobilis sprogsta ir paskęsta liepsnose, pažyra metalo gabalai ir stiklo skeveldros. Jis puikiai prisiminė, koks yra degančių dujų kvapas. Pribėgęs prie Brajenos čiupo berniuką it plunksnelę.

– Bėk! – sušuko ir abu pasileido tolyn nuo pontiako.

Brajena nematė sprogimo. Išgirdo, bet dar aiškiau pajuto. Karšto oro banga trenkė į nugarą ir parvertė ant žolės šalikelėje. Pasigirdo skriejančios metalinės atplaišos švilpimas, galva pajuto mirtiną oro gūsį. Viena mergaitė suklykė ir užsidengė veidą rankomis.

Brajena gulėjo sustingusi, kurį laiką bijojo net krustelėti, tik gaudė kvapą. Per traškančios ugnies gausmą išgirdo artėjančias sirenas.

– Ar tu sužeista? – Šeidas pribėgo ir kilstelėjo ją nuo žemės. Matė, kaip atplyšęs metalo gabalas praskriejo Brajenai pro pat galvą. Rankos, dar prieš akimirką buvusios tokios tvirtos, dabar nesuvaldomai drebėjo glausdamos ją prie savęs.

– Nesužeista. – Brajena papurtė galvą ir atgavusi savitvardą pasisuko į šalia kūkčiojančią mergaitę. Suprato, kad šiai lūžusi ranka, ir užtraukė antklodę iki pat smakro. Ir žaizdą smilkinyje reikės susiūti. – Nurimk, – sumurmėjo traukdama rulonėlį binto iš pirmosios pagalbos rinkinio, kurį buvo atsinešusi iš furgono. – Viskas bus gerai. Greitoji jau čia pat, ar girdi?

Kalbėdama ji prispaudė bintą mergaitei prie smilkinio. Balsas buvo ramus, tačiau pirštai virpėjo.

– Bobis... – mergaitė prisiglaudė prie Brajenos, skruostais ritosi ašaros. – Ar Bobiui nieko bloga nenutiko? Jis vairavo.

Brajena pirma pažvelgė į Šeidą, tik paskui į be sąmonės gulintį vaikiną.

– Bobis atsigaus, – tarė apimta bejėgiškumo.

Šeši jauni nutrūktgalviai, – galvojo žvelgdama į gulinčius ar sėdinčius ant žolės. Kito automobilio vairuotojas sėdėjo priešais juos, spausdamas skudurą prie prakirstos galvos odos. Tą visą amžinybę trukusią akimirką naktis buvo rami, beveik maloni. Danguje skaisčiai spindėjo žvaigždės, ryškus mėnulis liejo sidabrinę šviesą. Už kokių trisdešimties pėdų liepsnos ramiai baigė ryti tai, kas buvo likę iš pontiako. Brajena sėdėjo apkabinusi mergaitę per pečius ir žvelgė į artėjančius greitosios pagalbos švyturėlius.

Apžiūrėję nukentėjusiuosius medikai iškvietė dar vieną greitosios pagalbos brigadą ir gaisrinę. Dvidešimt minučių Brajena sėdėjo šalia mergaitės, kalbino ją, laikė už rankos, kol pagaliau felčeris sutvarstė jai žaizdas.

Jos vardas Robina. Septyniolikmetė. Iš visų važiavusių automobiliu tik jos vaikinas kiek vyresnis – gal devyniolikos. Jie šventė, nes buvo vasaros atostogos.

Kalbindama ir ramindama mergaitę Brajena pakėlė akis ir pamatė, kad Šeidas ramiausiai stato fotoaparatą. Apstulbusi stebėjo, kaip jis fotografuoja sužeistuosius. Šaltakraujiškai įamžino avarijos vietą, aukas ir tai, kas liko iš automobilio. Atsipeikėjusi Brajena pajuto kylantį pyktį. Kai Robiną nunešė į antrą greitosios pagalbos automobilį, ji pašoko.

– Ką, po velnių, čia išdarinėji? – Brajena čiupo Šeidą už peties, sugadindama kadrą. Vyras ramiai atsisuko ir atidžiai nužvelgė.

Moteris buvo išblyškusi, akyse švietė pyktis ir įtampa. Ir vos įžvelgiamas nusivylimas. Pirmą kartą per visą laiką, kai jie pažįstami, Šeidas matė ją tokią įsitempusią.

– Dirbu savo darbą, – ramiai atsakė ir vėl pakėlė fotoaparatą.

– Tie vaikai plūsta krauju! – Brajena vėl čiupo jį už peties ir pasilenkė taip, kad galėtų pažvelgti tiesiai į akis. – Jiems lūžę kaulai. Šie vaikai sužeisti ir išsigandę. Nuo kada tavo darbas – fotografuoti skausmą?

– Nuo tada, kai tokiu būdu užsidirbu duoną. – Šeidas nuleido fotoaparatą – šiaip ar taip, jau užteks. Jam nepatiko ir tai, kaip jaučiasi – į skrandį tarsi kas akmenų būtų prikrovęs, perštėjo akis. Bet užvis labiau nepatiko Brajenos žvilgsnis. Jame švietė pasišlykštėjimas. Šeidas gūžtelėjo pečiais, stengdamasis nekreipti dėmesio.

– Nejaugi nori šiam leidiniui fotografuoti tik linksmybes ir pramogas saulėkaitoje? Pati matei automobilį su vaikais. Tai kita gyvenimo pusė. Jeigu negali į visa tai žiūrėti, grįžk į miestą fotografuoti savo spindinčių įžymybių, o tikrąjį gyvenimą palik kitiems.

Šeidas žengė porą žingsnių link furgono, bet Brajena vėl šoko prie jo. Nors kaip įmanydama vengia konfliktų, prireikus gali pakovoti. O kovoje tinka bet kokios priemonės.

– O ne, aš daug ką galiu! – Brajena jau nebebuvo išblyškusi, veidas spinduliavo pykčiu, akys liepsnojo. – Tik negaliu žiūrėti į tokius grifus kaip tu, kurie puola prie maitos ir apsimetę, kad kuria meną, stengiasi užsidirbti iš kitų nelaimės. Automobilyje buvo šeši žmonės. Žmonės, – sušnypštė ji. – Gal jie ir kvailai elgėsi, gal patys kalti dėl to, kas nutiko, bet teprasmengu skradžiai, jeigu imsiuosi juos smerkti. Manai, kad esi geresnis fotografas, didesnis menininkas, jei gali taip šaltai, taip profesionaliai fotografuoti žmonių skausmą? Nejaugi taip trokšti dar vienos Pulitzerio premijos?

Brajena verkė – buvo tokia įpykusi, tokia sukrėsta to, kas nutiko, kad net nepastebėjo, jog skruostais ritasi ašaros. Visai nelauktai jos suteikė stiprybės – balsas ėmė skambėti tvirčiau, įtaigiau.

– Aš tau pasakysiu, koks esi, Šeidai, – tęsė ji, nes Šeidas tylėjo. – Tuščias. Jei kada ir turėjai bent trupinėlį užuojautos, pametei gyvenimo kely. Man gaila tavęs.

Tada apsisuko ir nuėjo, o Šeidas liko stovėti vidury kelio.

Beveik trys valandos ryto. Šeidas jau buvo patyręs, kad tokiu paros metu žmogus jautriausias. Furgonėlyje, kuris stovėjo nedidelėje stovyklavietėje iškart už Oklahomos sienos, buvo tamsu ir tylu. Po avarijos juodu su Brajena vienas kitam neištarė nė žodžio. Tylomis susiruošė miegoti, kurį laiką gulėjo nesudėdami bluosto. Pagaliau nuovargis įveikė, tačiau tik Brajena miegojo ramiai.

Grįžęs iš Kambodžos Šeidas sapnuodavo vieną ir tą patį sapną, kuris metams bėgant aplankydavo vis rečiau. Dažnai pavykdavo išsibudinti ir išblaškyti, kol šis dar nebūdavo įsismarkavęs. Bet dabar, Oklahomos žemėse, jautėsi bejėgis.

Šeidas suvokė, kad sapnuoja. Tą pačią akimirką, kai galvoje ėmė kilti vaizdiniai, suprato, kad tai vyksta ne tikrame gyvenime. Vis dėlto tai nesumažino nei panikos, nei skausmo. Sapne teks keliauti tuo pačiu keliu, kuriuo keliaudavo daugybę metų – ir tas kelias veda visada ten pat. Net ir sapne nebuvo švelnesnių linijų, migla neslėpė aštriausių kampų. Jis matė ryškius, tarsi skaisčių saulės spindulių nušviestus vaizdus.

Šeidas su savo asistentu Deivu išėjo iš viešbučio į gatvę. Nešėsi bagažą ir įrangą. Važiavo namo. Po keturių mėnesių sunkaus, neretai pavojingo darbo nesantaikos draskomame mieste, nusiaubtame ir sudegintame, pagaliau traukė namo. Darbai baigti – bet taip atrodė jau ne pirmą kartą. Kasdien jie nuspręsdavo pabūti dar vieną dieną – labai rizikuodavo stengdamiesi išspausti viską, ką įmanoma. Bet vis tiek likdavo koks nepagautas kadras, neįamžinta situacija. Be to, laikė ir Sung Li.

Labai jauna, smalsi ir protinga mergina. Visame mieste nerastum geresnės už ją ryšininkės su vietiniais. Bet Šeidui ji buvo neįkainojama ir asmeniškai. Po ilgų, varginančių ir be galo nemalonių skyrybų su buvusia žmona, kuri troško kuo daugiau spindesio ir mažiau nepatogumų, jam reikėjo ilgam pasinerti į darbą kur nors toli, svečioje šalyje. Reikėjo jam ir Sung Li.

Ji buvo miela, ištikima, nereikli. Jiems mylintis jam pavykdavo visiškai atsipalaiduoti, pamiršti juos supantį pasaulį. Išvykdamas apgailestavo tik dėl to, kad Sung Li negalėjo palikti savo gimtinės.

Išeidamas iš viešbučio Šeidas mąstė apie ją. Praėjusią naktį juodu atsisveikino, bet vis tiek jis mąstė apie ją. Jeigu nebūtų taip pasinėręs į mintis, gal ir būtų ką nors pajutęs. Vėliau šimtus kartų klausė to savęs.

Miestas buvo tylus, bet ne taikus. Ore tvyranti įtampa galėjo pratrūkti bet kurią akimirką. Norintieji išvažiuo- ti stengiasi tai padaryti kuo greičiau, nes jau rytoj visos durys gali būti uždarytos. Šeidas dar kartą apsidairė ir jie patraukė link savo automobilio. Nusprendė, kad reikia dar vienos nuotraukos – užfiksuos tylą prieš audrą.

Liepęs Deivui eiti prie automobilio Šeidas liko ant šaligatvio ir išsitraukė iš dėklo fotoaparatą. Nusijuokė stebėdamas Deivą, kuris keiktelėjo ir net susilenkęs nutempė lagaminus. Dar viena, paskutinė nuotrauka. Kitą kartą pakels fotoaparatą jau Amerikos žemėje.

– Ei, Kolbi! – šūktelėjo Deivas. Išsišiepęs iki ausų jau- nuolis jau stovėjo prie automobilio. Atrodė panašus į atos- togaujantį koledžo studentą. – Gal įamžinkime iš Kambodžos išvykstantį būsimąjį reikšmingo apdovanojimo laimėtoją?

Šeidas nusijuokė ir pakėlęs fotoaparatą nusitaikė į asistentą. Atsimena iki menkiausios smulkmenos, kaip šis atrodė: įdegęs, šviesiaplaukis, kiek gunktelėjęs, kreivais priekiniais dantimis ir išblukusiais marškinėliais.

Tuo metu, kai Šeidas spustelėjo mygtuką, Deivas pasuko raktą durelių spynelėje.

– Važiuojam namo! – dar spėjo sušukti, ir tą akimirką automobilis sprogo.

– Šeidai! Šeidai! – susijaudinusi Brajena purtė jį už peties. – Pabusk, Šeidai, tu sapnuoji. – Jis čiupo ją į glėbį ir stipriai suspaudė, bet ji nesiliovė kalbėjusi: – Šeidai, aš Brajena. Tu kažką sapnavai. Tai tik sapnas. Mes Oklahomoje, tavo furgone. Šeidai, – ji suėmė delnais jo veidą, kuris buvo išpiltas prakaito. – Tai tik sapnas, – pakartojo tyliai. – Pasistenk nusiraminti. Aš čia, su tavimi.

Šeido krūtinė neramiai kilnojosi. Jis godžiai gaudė orą stengdamasis atsipalaiduoti. Viešpatie, kaip šalta... Rankomis pajuto Brajenos kūno šilumą, girdėjo raminamą žemą balsą. Suaimanavęs vėl krito į lovą ir laukė, kada liausis drebėjęs.

– Atnešiu vandens.

– Viskio.

– Gerai.

Mėnesiena buvo tokia ryški, kad Brajena be vargo surado plastmasinį puodelį, tada paėmė butelį ir įpylė viskio. Už nugaros išgirdo plykstelint žiebtuvėlį ir šnypštimą, ugniai sugriebus popierių ir tabaką. Kai atsisuko, Šeidas sėdėjo ant gulto, nugara atsirėmęs į furgono sieną. Ji nežinojo, ką jam teko išgyventi, tačiau puikiai mokėjo raminti. Padavė gėrimą ir nė neatsiklaususi prisėdo šalia. Palaukė, kol jis gurkštelės, tada paklausė:

– Jau geriau?

Šeidas nugėrė dar gurkšnį.

– Taip.

Ji labai švelniai palietė jo ranką – tai jau buvo ryšys.

– Pasakok.

Jis nenorėjo apie tai kalbėti nei su ja, nei su kuo kitu. Jau norėjo prieštarauti, bet ji stipriau suspaudė jam ranką.

– Abiem bus geriau, jei papasakosi. Šeidai... – Brajena nutilo, tada jis pasuko galvą ir pažvelgė į ją. Jos širdis dabar plakė ramiau, jo taip pat, tik oda dar buvo drėgna nuo prakaito. – Jei laikysi tai užgniaužęs, niekada nepalengvės.

Tuos prisiminimus jis laikė savyje daugybę metų. Niekada nebuvo pamiršęs. Gal niekada ir nepamirš. Nežinia, ar dėl tylaus supratingumo jos balse, ar dėl ypatingo nakties meto, bet Šeidas ėmė pasakoti.

Pasakojo apie Kambodžą – nors kalbėjo abejingu balsu, Brajena įsivaizdavo, kas ten dėjosi. Sprogimai, griūtys, pyktis. Ilgos nuobodžios dienos, kurias kartkartėmis paįvairindavo siaubo kupinos akimirkos. Sakė, kad nenoriai sutiko pasiimti asistentą, su kuriuo vėliau susidraugavo – tai buvo doras, neseniai koledžą baigęs vaikinas. Papasakojo ir apie Sung Li.

– Susipažinome bare, kuriame dažniausiai trindavosi žurnalistai. Netrukus supratau, kokia naudinga mums toji pažintis. Dvidešimtmetė liūdna gražuolė beveik tris mėnesius teikė mums informaciją, kurią gaudavo iš savo pusbrolio, dirbusio ambasadoje.

– Mylėjai ją?

– Ne. – Jis užsitraukė dūmo, nors cigaretė jau susmilko prie pat filtro. – Bet ji man rūpėjo. Norėjau jai padėti. Pasitikėjau.

Numetęs nuorūką į peleninę Šeidas įsmeigė žvilgsnį į viskį puodelyje. Panika buvo praėjusi. Nemanė, kad kada nors galės ramiai apie tai galvoti, juo labiau pasakoti.

– Šalyje darėsi vis neramiau ir žurnalo vadovai nusprendė atšaukti saviškius. Mes rengėmės namo. Išėjome iš viešbučio, aš stabtelėjau padaryti dar kelių kadrų. Kaip turistas. – Jis nusikeikė ir ištuštino puodelį. – Deivas pirmas nuėjo prie automobilio, po kuriuo buvo pritaisytas sprogstamasis įtaisas.

– O Dieve... – Brajena nejučia pasislinko dar arčiau.

– Deivui buvo dvidešimt treji. Su savimi nešiojosi merginos, kurią ketino vesti, nuotrauką.

– Užjaučiu... – Ji padėjo galvą jam ant peties ir apsikabino per liemenį. – Labai užjaučiu.

Pajutęs nuo jos sklindančią užuojautą Šeidas įsitempė. Nebuvo tam pasiruošęs.

– Bandžiau susirasti Sung Li, bet ji dingo kaip į vandenį. Paaiškėjo, kad buvo gavusi užduotį nudėti mane. Grupuotė, kuriai priklausė, dėjo visas pastangas, kad mudviejų santykiai atrodytų kuo natūralesni ir aš imčiau ja pasitikėti. Tikėjosi sukelti sumaištį nužudydami garsų Amerikos reporterį. Jiems nepavyko. Niekam nežinomo, vos profesinę karjerą pradėjusio asistento mirtis jiems buvo nieko verta. Vaikis mirė visiškai veltui.

Šeidas matė tą sprogimą, – pagalvojo Brajena. Panašus reginys buvo ir šiąnakt. Kaip tai paveikė jį – anuomet ir dabar? Ar todėl taip šaltakraujiškai išsitraukė fotoaparatą ir ėmė fotografuoti? Stengėsi atsiriboti nuo jausmų...

– Kaltini save, – sušnibždėjo ji. – Bet juk negali...

– Deivas buvo toks jaunas. Turėjau jį apsaugoti.

– Kaip? – Brajena pasisuko ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Jos buvo apniukusios, kupinos niūraus pykčio ir nevilties. Kažin, ar ji kada nors pajėgs pamiršti šitą žvilgsnį? – Kaip? – paklausė dar kartą. – Jei nebūtum sustojęs paskutinių kadrų, būtumėt drauge nuėję prie automobilio. Jis vis tiek būtų žuvęs.

– Taip.

Staiga pasijutęs mirtinai nuvargęs Šeidas persibraukė per veidą. Įtampos nebejuto, bet kartėlis niekur nedingo. Turbūt dėl to toks didžiulis nuovargis.

– Šeidai, po avarijos...

– Pamiršk tai.

– Ne! – Šįkart ji čiupo jo ranką ir suspaudė. – Matyt, yra priežastis, kodėl taip elgeisi. Sakiau, kad nė už ką nesiimu smerkti tų vaikų, bet tave pasmerkiau. Atleisk man.

Jis nenorėjo, kad ji atsiprašytų, bet ji atsiprašė. Nenorėjo, kad ji atleistų jam nuodėmes, bet ji stengėsi nuplauti jo kaltę. Jis buvo matęs daug – pernelyg daug – tamsiųjų žmogaus prigimties gaivalų. Ji siūlo šviesą, kuri ir vilioja, ir gąsdina.

– Aš niekada nebematysiu pasaulio taip kaip tu, – sumurmėjo Šeidas ir akimirką padvejojęs sunėrė su ja pirštus. – Ir nebebūsiu toks tolerantiškas.

Brajena sutrikusi susiraukė, bet nenusuko žvilgsnio.

– Nebūsi. Nemanau, kad tai labai svarbu.

– Kai sakei, kad nesugebu užjausti, buvai teisi. Tikrai nesugebu, – tarė Šeidas ir papurtė galvą, neleisdamas jai įsiterpti. – Visai neturiu kantrybės ir labai mažai užuojautos kitiems.

Brajena nustebo. Negi jis niekada nematė savo nuotraukų? Negi nepastebėjo jose subtiliai paslėptų jausmų? Bet ji nieko nesakė, leido jam išsikalbėti.

– Jau seniai lioviausi tikėjęs draugyste – nuoširdžia draugyste, amžina dviejų žmonių draugyste. Bet vis dar tikiu nuoširdumu.

Tikriausiai jai reikėjo atsitraukti. Balse nuskambėjusi gaidelė perspėjo apie pavojų, bet Brajena nesitraukė. Jie sėdėjo labai arti vienas kito. Ji juto ramų jo širdies plakimą, o jos širdis ėmė plakti smarkiau.

– Man regis, su amžinybe ne visiems pavyksta. – Brajena nustebo išgirdusi savo balsą. Toks ramus ir dalykiškas. – Ir aš lioviausi jos ieškojusi.

Argi ne tai jis ir norėjo išgirsti? Žvelgdamas į sunertas jųdviejų rankas Šeidas svarstė, kodėl staiga pasijuto nepatenkintas.

– Tada aišku, kad mudu abu nieko nenorime žadėti ir nereikalaujame pažadų.

Brajena norėjo prieštarauti, bet susivaldė.

– Tai nieko ir nežadėkim, – išspaudė. Reikia apie tai pagalvoti, reikia atsitraukti nuo jo, kad galėtų tai ištverti. Ji susikaupė ir nusišypsojo. – Man regis, mums abiem ne pro šalį truputį pamiegoti.

Jau stojosi eiti, bet Šeidas nepaleido jos rankos. Norėjo pasakyti, kad galėtų būti nuoširdesnė. Jam žodžių tenka gerokai paieškoti, bet jei prabyla, tai kalba, ką jaučia. Kurį laiką jis atidžiai žvelgė į Brajeną – paskutiniai mėnulio spinduliai krito ant veido ir blakstienų šešėlyje slėpė akis. Ranka jo delne buvo rami, bet pulsas nerimo.

– Man reikia tavęs, Brajena.

Jis daug ką galėtų jai pasakyti, o ji sugebėtų atsikirsti. Geidžiu – ne, geismo per maža, tai ji jau sakė. Jeigu pareikalautų, ji nė dėmesio nekreiptų.

Bet žodis „reikia"... Jis gilesnis, jame daugiau šilumos ir stiprybės. Brajenai to buvo gana.

Šeidas nė nekrustelėjo. Laukė. Žiūrėdama į jį Brajena suprato, kad jis leidžia jai ir prisiartinti, ir atsitraukti. Ji gali rinktis. Tokie vyrai kaip Šeidas mėgsta rinktis patys, bet leidžia tai daryti ir kitiems. Iš kur jam žinoti, kad šią akimirką ji neturi pasirinkimo?

Brajena palengva ištraukė ranką. Taip pat iš lėto suėmė delnais jo veidą ir lūpomis prigludo prie lūpų. Plačiai atmerktomis akimis abu paniro į ilgą, tylų bučinį. Tai buvo veiksmas, kai abu ir davė, ir ėmė.

Ji davė, švelniai glostydama rankomis jam veidą, ir ėmė šiltomis, nedvejojančiomis lūpomis. Jis priėmė dovaną ir davė pats. Akimirksniu abu pamiršo taisykles.

Jos blakstienos suvirpėjo ir nusileido, lūpos prasivėrė. Praradęs nuovoką jis prisitraukė ją prie savęs. Ji nesipriešino, visiškai pasidavė, ir jie nuslydo nuo gulto ant kilimo.

Brajena to troško – triumfo ir bejėgiškumo, kuris persmelkė nuo jo glamonių. Troško pajusti palaimingą laisvę ir pasiduoti geismui. Dabar, kai jis taip godžiai ją bučiavo, nieko nereikėjo galvoti, galėjo nesivaržydama duoti jam tai, ką taip troško duoti. Tik jam vienam.

Imk dar daugiau. Brajenos mintys susijaukė, užgožtos kūno poreikių. Imk viską. Pajuto, kaip jis nusmaukė gilią naktinių marškinių iškirptę ir išlaisvino jos nuogą petį, tokį jautrų jo lūpų prisilietimui. Imk dar daugiau. Ji perbraukė rankomis per nuogą jo nugarą, vėsią nuo pro langą plevenančio naktinio vėjelio.

Jis nepaprastas meilužis. Nejaugi ji šito nesuprato? Nekantrus. Argi to nesakė? Suprato visa tai ir anksčiau, o dabar jau visai neabejojo, kad su Šeidu nebus ramybės, nepavyks atsipalaiduoti. Jis glamonėjo ją nekantriai, godžiai, neleisdamas ilgiau pasimėgauti atskirais potyriais. Įtraukė ją į sūkurį, kuris įsisiautėjo viduje.

Skonis... Jo lūpų, odos – karstelėjęs, stiprus. Kvapas... gėlių, kūno – salstelėjęs, aitrokas. Tekstūra... švelnus kojas liečiantis kilimas, šiurkštokas jo delnas, šilta lūpų drėgmė. Garsai... jos širdies dūžių aidas, gaudžiantis galvoje, jo lūpose ištirpstantis jos vardas. Brajena matė nutįsusius šešėlius, mėnesieną ir žvilgančias Šeido akis, kol jis vėl įsisiurbė jai į lūpas. Visa tai susimaišė ir virto galinga jėga – aistra.

Šeidas truktelėjo žemyn jos marškinius, supančiodamas rankas. Akimirksnį ji jautėsi visiškai bejėgė, o jo lūpos nukeliavo žemyn iki krūties, stabtelėdamos pasigardžiuoti. Jis mėgavosi neskubėdamas – lūpomis, liežuviu, dantimis. Kuri nors kita moteris tikriausiai būtų palaikiusi jį negailestingu.

Brajenos aimana šiek tiek pristabdė Šeidą, kai jis jau buvo gerokai įsiaudrinęs. Ji tokia liauna, tokia švelni. Mėnesienoje pastebėjo, kur baigiasi įdegusi oda ir prasideda blyškesnė, daug jautresnė. Kartą jis jau ignoravo jautrumą, suprasdamas, koks pavojus jame slypi. Dabar nepajėgė atsispirti. Jos kūno aromatas ypač stiprus po krūtimis – galėjo ne tik užuosti jį, bet ir paragauti skonio, seksualaus, viliojančio, švelnaus. Tokio, kaip ir ji pati. Šeidas pasijuto žuvęs.

Jo savitvarda tirpte tirpo. Sukaupęs jėgas, nors tai nebuvo lengva, šiek tiek atsipeikėjo. Gal juodu šiąnakt mylėsis vieną, o gal šimtą kartų, jis vis tiek turi išlikti budrus. Kaip dabar, – galvojo jausdamas po savimi išlinkusį Brajenos kūną. Kaip visada – nes buvo sau pažadėjęs. Išves ją iš proto, bet nesileis – negali leisti, kad ji priverstų jį užsimiršti.

Nusmaukęs marškinius Šeidas negailestingai ją tyrinėjo. Nesiliaus, nepasigailės. Brajena jau buvo praradusi nuovoką, jis tai suprato. Įkaitusi oda atrodė dar švelnesnė ir skleidė dar stipresnį kvapą, jis galėjo ją bučiuoti kur panorėjęs.

Pagaliau Brajenos rankos laisvos. Kūnas prisipildė energijos ir aistros. Užplūdo pirmoji malonumo banga, ji suvirpėjo gaudydama kvapą, bet atgavusi stiprybę. Dabar jau galėjo Šeidą liesti, erzinti ir gundyti, ieškoti jautriausių jo kūno vietų. Jos glamonės buvo greitos ir reiklios – jis visai be reikalo tikėjosi paklusnumo. Tokiai siautulingai aistrai nepajėgė atsispirti. Užplūdus antram malonumo šuorui Brajena pajuto, kad Šeidas pasikeitė.

Jis nebegalėjo sustoti – ji nebūtų leidusi jam imti, nieko neduodant atgal. Mintys ėmė jauktis. Kad ir kaip stengėsi išlaikyti skaidrų protą, kovoti su savimi, gundymas buvo neatremiamas. Kūno jis netausojo, bet Brajena gundė jo sielą, kol ši pakluso. Pabudo jausmai – tyri, svilinantys, stiprūs.

Susilieję į vieną, ir kūnu, ir siela, jie vedė vienas kitą vis tolyn, besąlygiškai vienas kitam atsiduodami.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Abu elgėsi labai atsargiai. Tiek Brajena, tiek Šeidas baiminosi pasakyti ką nors, ką kitas galėtų neteisingai suprasti. Juodu mylėjosi, ir abiem tai buvo daug tikresni, daug stipresni išgyvenimai, nei kada nors teko patirti. Bet jie turėjo nusistatę nerašytas taisykles, kurių laikytis abiem buvo gyvybiškai svarbu.

Tai, kas nutiko, juos gerokai pribloškė ir labiau nei bet kada vertė nerimauti.

Brajenai, kuri buvo pratusi sakyti, ką galvoja, ir daryti, kas šauna į galvą, nebuvo lengva dvidešimt keturias valandas per parą vaikščioti pirštų galais. Bandė raminti save, kad viską išsiaiškino prieš mylėdamiesi. Abu nenori jokios painiavos, jokių įsipareigojimų. Ir jokių pažadų. Kartą jau suklydo susisaistydami pačiais svarbiausiais ryšiais – santuoka. Kodėl turėtų rizikuoti dar kartą suklysti?

Važinėdami po Oklahomą jie vieną dieną paskyrė rodeo nedideliame miestelyje. Po liepos ketvirtosios gatvės iškilmių Kanzase daugiau niekas nebuvo padaręs Brajenai tokio įspūdžio. Džiūgavo stebėdama arenoje įtemptą kovą – vyro su gyvuliu arba vyro su vyru ir laiku. Kiekvienas vyras, atsisėdęs ant mustango ar buliaus, buvo pasiryžęs ištverti iki gongo dūžio.

Jauni ir pagyvenę, visi troško to paties – laimėti ir patekti į kitą turą. Brajenai patiko stebėti, kaip žaidimą galima paversti gyvenimo būdu.

Nesugebėjo atsispirti nenusipirkusi poros batų su prašmatniomis sagtimis ir masyviais kulnais. Kadangi furgonas buvo per mažas, negalėjo sau leisti suvenyrus šluoti nesivaržydama, todėl tais batais ir apsiribojo. Tačiau nebuvo reikalo vaidinti kankinės – batai jai teikė džiaugsmo. Atsispyrė pagundai nupirkti Šeidui odinį diržą su didžiule sidabrine sagtimi. Tokį poelgį jis galėjo neteisingai suprasti. Ne, jie nedovanos vienas kitam nei gėlių, nei kokių niekniekių, nei gražių žodelių.

Važiuojant link Teksaso Brajena vairavo, o Šeidas, įsitaisęs sėdynėje šalia, buvo įsikniaubęs į laikraštį. Per radiją liejosi negailestingai gundanti Tinos Turner daina.

Vasara jau buvo įsibėgėjusi ir karštis svilinte svilino. Brajenai nereikėjo, kad radijo diktorius praneštų, jog lauke – trisdešimt šeši laipsniai karščio, o netrukus bus dar daugiau – ir taip aišku. Tačiau juodu su Šeidu buvo susitarę kondicionierių įjungti tik ilgų kelionių metu. Atvirame greitkelyje beveik užteko vėjo. Kad nebūtų taip karšta, Brajena vilkėjo trumputę palaidinę ir šortus, vairavo basomis. Svajojo apie Dalasą ir viešbutį su oro kondicionieriumi, vėsiomis paklodėmis ir minkštu čiužiniu.

– Niekada nesu buvusi Teksase, – tingiai tarė ji. – Negaliu įsivaizduoti, kad kažkur yra miestų, kurie driekiasi penkiasdešimt ar šešiasdešimt mylių. Panorėjęs per tokį pervažiuoti taksi paklotum savaitės atlyginimą.

Pasigirdo verčiamo laikraščio šiugždesys.

– Gyvenantys Dalase ar Hiustone turi nuosavus automobilius.

Šeidas visada kalbėdavo trumpai ir apie reikalą – Brajena jau priprato prie to.

– Džiaugiuosi, kad pabūsime Dalase kelias dienas – galėsime padaryti nuotraukų. Ar esi kada ten buvęs?

– Trumpai, – tarė jis gūžtelėjęs pečiais ir atsivertė kitą laikraščio skiltį. – Dalasas, Hiustonas – tikri Teksaso valstijos miestai: didžiuliai, spindintys, turtingi. Daugybė „Tex-Mex" [Tex-Mex – amerikietiška virtuvė, susiformavusi Teksase ir pietvakarinėje JAV dalyje, kur iš amerikietiškų produktų ruošiami patiekalai pagal meksikiečių virtuvės tradicijas (vert.)] restoranų, prabangių viešbučių, aplinkkelių sistema, įsukanti norinčius išvengti centro. Todėl į kelionės maršrutą įtraukiau ir San Antonijų. Jis visai kitoks nei visas Teksasas – elegantiškas, romus, labiau panašus į Europos miestus.

Brajena linktelėjo stebėdama kelio ženklus.

– Ar Teksase turėjai kokį darbą?

– Porą metų Dalase bandžiau gyventi – tada, kai nebūdavau išvykęs į užsienį.

Ji nustebo. Sunku įsivaizduoti Šeidą kur nors kitur, ne Los Andžele.

– Ar patiko?

– Ne mano būdui, – paprastai atsakė Šeidas. – O štai mano buvusi žmona ten pasiliko ir ištekėjo už naftos verslininko.

Pirmą kartą Šeidas užsiminė apie buvusią santuoką. Svarstydama, kaip reaguoti, Brajena nusibraukė į šortus suprakaitavusius delnus.

– Nesijauti nesmagiai, kad reikia ten grįžti?

– Ne.

– Ar... – pradėjo ji, bet nutilo pamaniusi, kad lenda giliau nei reikėtų.

Šeidas nusviedė laikraštį į šalį.

– Ką?

– Na, kaip jautiesi dėl to, kad ji ištekėjo ir susitvarkė gyvenimą? Ar niekada neanalizuoji praeities, nesvarstai, kodėl viskas taip susijaukė?

– Aš žinau, kas viską sujaukė. Nėra jokios prasmės tuščiai gaišti laiką. Kai suvoki padaręs klaidą, ateina laikas žiūrėti į ateitį.

– Suprantu. – Ji pasitaisė saulės akinius. – Vis dėlto kartais pagalvoju, kodėl vieni žmonės būna laimingi kartu, o kiti – labai nelaimingi.

– Kai kurie žmonės paprasčiausiai visai netinka vienas kitam.

– Kartais atrodo, kad tinka, kol neperžengia bažnyčios slenksčio.

– Kai kuriems žmonėms visai neverta tuoktis.

„Tokiems, kaip mes?" – pamanė Brajena. Šiaip ar taip, juk jiems abiem nepavyko. Galbūt jis neklysta ir viskas visai paprasta.

– Aš pati sumoviau savo santuoką, – prisipažino.

– Pati viena?

– Regis, taip.

– Vadinasi, išsidūrei ištekėdama už pono Tobulojo.

– Na, aš... – Pasukusi galvą Brajena pamatė, kad Šeidas žiūri į ją klausiamai pakėlęs antakį. Jau buvo pamiršusi, jog kartais jis moka ir pajuokauti, ne tik įskaudinti. – Taip, ištekėjau už beveik tobulo, – ji šyptelėjo. – Jeigu būčiau buvusi išmintingesnė, būčiau pasiieškojusi tokio, kuris turi daugiau trūkumų.

Prisidegęs cigaretę Šeidas susikėlė kojas ant automobilio prietaisų skydo, kaip mėgdavo sėdėti Brajena.

– Tai kodėl nepasiieškojai?

– Buvau per jauna, kad suprasčiau, jog su trūkumais daug lengviau susigyventi. Be to, aš jį mylėjau. – Brajena niekad nemanė, kad vieną dieną galės apie tai kalbėti be skausmo, būtuoju laiku. – Tikrai mylėjau, – burbtelėjo. – Naivia romantiška meile. Tuo metu nesupratau, kad teks rinktis – santuoka, bet tokia, kokią įsivaizduoja Robas, arba fotografija.

Šeidas puikiai suprato. Jo žmona nebuvo nei žiauri, nei kerštinga, tik troško to, ko jis negalėjo duoti.

– Ką gi, tu tiesiog ištekėjai už beveik tobulo vaikino, o aš vedžiau ambicingą panelę. Man rūpėjo fotografuoti reikšmingus dalykus, jai – tapti užmiesčio klubo nare [Country club – uždaras klubas, dažniausiai įsikūręs už miesto, siūlantis įvairias sporto pramogas laisvalaikiui. Populiariausi teniso ir golfo klubai (vert.)]. Mudviejų norai buvo geri, tik pernelyg skirtingi.

– Nejaugi niekad nesigaili, kad nesugebėjote jų suderinti?

– Kartais, – netikėtai išsprūdo jam ir pats nustebo labiau už Brajeną. Nė nenutuokė, kad apgailestauja. Neleido sau tokių jausmų. – Degalai baigiasi, – staiga tarė. – Sustosime artimiausiame mieste papildyti atsargų.

Brajena buvo girdėjusi apie provincijos miesteliūkščius, bet tokio vaizdelio nesitikėjo: vos pervažiavus Oklahomos ir Teksaso sieną aptiko keletą be jokios tvarkos išsimėčiusių namelių, kurie atrodė gerokai apšiurę ir tarsi pavargę, augalija apleipusi nuo karščio. Nors valstija turėjo naftos išteklių ir buvo laikoma ekonomiškai kylančia, šis užkampis, matyt, tai pramiegojo.

Iš papratimo čiupusi fotoaparatą Brajena išlipo pramankštinti kojų. Eidama palei furgoną pajuto į ją įsmeigtas išstypusio jaunučio degalinės patarnautojo akis. Prieš įeidamas į vėsią krautuvėlę, užsiglaudusią už degalų siurblinės, Šeidas irgi pastebėjo spoksantį jaunuolį ir Brajenos šypseną.

Kitoje kelio pusėje Brajena pamatė nedidelį tvora aptvertą kiemą. Moteris medvilnine suknele ir išblukusia prijuoste laistė vienintelį ryškų objektą aplinkui – lopinėlį palei namą žydinčių našlaičių. Žolė buvo pageltusi, išdeginta saulės, o gėlės – sodrios ir gyvybingos. Tikriausiai jos teikė moteriai džiaugsmo. Tvora verkte verkė dažo, duryse žiojėjo kelios nedidelės skylės, o netoliese žydinčios gėlės buvo ryškios ir džiugino akį. Moteris šypsodamasi laistė jas.

Apsidžiaugusi, kad pasiėmė fotoaparatą su spalvota juostele, Brajena ėmė taikytis iš vienos, paskui iš kitos vietos. Norėjo užfiksuoti seno saulėje išblukusio medinio namo ir išdegusios žolės kontrastą su viltimi trykštančiomis gėlėmis.

Nepatenkinta ji nuėjo į kitą vietą. Apšvietimas geras, spalvos tobulos – bet vaizdas niekam netikęs. Kodėl? Žengusi žingsnį atgal dar kartą pažvelgė pro objektyvą, bandydama atsakyti į svarbiausią klausimą: ką aš jaučiu?

Ir tada suprato. Moters ten visai nereikėjo, užteko tik užuominos apie ją. Laistytuvą laikančios rankos, ne daugiau. Čia galėtų būti bet kuri kita moteris, kuriai namų jaukumui reikia gėlių. Viltį simbolizuojančios gėlės – tai pagaliau Brajena ir užfiksavo nuotraukoje.

Šeidas iš parduotuvėlės išėjo nešinas popieriniu maišeliu. Pastebėjo, kad Brajena eksperimentuoja ieškodama tinkamos vietos. Nusprendęs palaukti išsitraukė šalto gėrimo skardinę, padėjo maišelį į furgoną ir atsisukęs sumokėjo degalinės patarnautojui. Šeidas matė, kad jaunuolis negali atplėšti žvilgsnio nuo Brajenos – vos sugebėjo užsukti degalų bakelį.

– Gražus furgonas, – pagyrė, tačiau Šeidas abejojo, ar jis bent akies krašteliu žvilgtelėjo į automobilį.

– Ačiū.

Jis pasekė vaikino žvilgsnį ir taip pat pasižiūrėjo į Brajeną. Negalėjo nenusišypsoti. Patrauklus akiai reginys, gyva pagunda su ta nedidele medžiagos skiautele, kurią vadina šortais. Kokios kojos... Apie tokias sakoma – iki pažastų. Dabar Šeidas jau žino, kokios jos jautrios – ta vietelė kelio linkyje arba virš kulkšnies, o kokia švelni šlaunų oda.

– Ar toli išsirengėte su žmona?

– Ką? – nenugirdo Šeidas, užsižiopsojęs į Brajeną.

– Judu su ponia... – pakartojo berniokas ir tyliai atsidusęs atskaičiavo Šeidui grąžą. – Ar toli keliaujate?

– Į Dalasą, – burbtelėjo Šeidas. – Ji ne... – jau žiojosi paaiškinti vaikinukui, kokie jųdviejų santykiai, bet staiga nutilo. Ponia. Keistas žodis, bet kažkodėl labai žavus. Koks skirtumas, jei kažkoks vaikis pasienio miestelyje galvos, kad Brajena jo žmona. – Ačiū, – išsiblaškęs tarė ir susižėręs grąžą į kišenę nuėjo prie jos.

– Pačiu laiku, – tarė Brajena, eidama link jo. Jie susitiko vidury kelio.

– Ką nors aptikai?

– Gėles, – nusišypsojo ji, pamiršusi negailestingai kepinančią saulę. Pamanė, kad giliai įkvėpusi užuostų jų aromatą. – Gėlės ten, kur joms visai ne vieta. Man regis, tai... – žodžiai užstrigo gerklėje, kai Šeidas ištiesė ranką ir palietė jos plaukus.

Jis niekada jos neliesdavo – netgi visai nekaltai. Išskyrus tą vienintelį kartą, kai jie mylėjosi – o tai nebuvo visai nekalta. Jokio švelnaus prisilietimo ar draugiško spustelėjimo. Nieko. Iki šios akimirkos – vidury kelio, tarp saulės išdeginto kiemo ir benzino kolonėlės.

– Tu tokia graži. Kartais mane tai glumina.

Ką ji galėtų atsakyti? Šeidas šykštus švelnių žodžių. Dabar jie plevena aplink, jo pirštai švelniai liečia skruostą. O akys bedugnės. Brajena nežinojo, ką jis galvoja, ką jaučia žvelgdamas į ją. Niekada neklausė. Dabar turbūt suteikė vienintelę progą tai padaryti, bet Brajena nepajėgė pratarti nė žodžio, tik stovėjo ir žiūrėjo.

Būtų galėjęs pasakyti, kad ji spinduliuoja nuoširdumą, gerumą ir jėgą. Būtų galėjęs pasakyti, kad geidžia jos taip stipriai, jog tai jau peržengė ribą, kurią buvo nubrėžęs tarp savęs ir likusio pasaulio. Jei tik būtų paklaususi, būtų galėjęs pasakyti, kad ji pakeitė jo gyvenimą – to jis nesitikėjo, bet daugiau nebegali priešintis.

Tada Šeidas pasilenkė ir neapsakomai švelniai ją pabučiavo. Tą akimirką negalėjo pasielgti kitaip, nors pats nežinojo kodėl. Jie stovėjo svilinant saulei ant dulkėto kelio, ore tvyrojo stiprus benzino kvapas. O jis kažkodėl norėjo būti švelnus. Toks ir buvo, pats nustebęs, kad švelnumo dar turi savyje.

– Aš vairuosiu, – sumurmėjo paėmęs ją už rankos. – Iki Dalaso ilgas kelias.

Šeido jausmai pasikeitė. Ne miestui, į kurį važiavo, bet greta sėdinčiai moteriai. Ir Dalasas pasikeitė nuo to laiko, kai jis ten gyveno, bet iš patirties Šeidas žinojo, kad tas miestas keičiasi nuolat. Nors nedaug laiko jame praleido, atrodė, kad naujas pastatas čia gali išdygti net per vieną naktį. Viešbučiai, biurų pastatai beregint iškildavo vos radę laisvą kampą, o tų laisvų kampų Dalase, regis, nesuskaičiuojama daugybė. Architektūrinis stilius daugiau linko į futurizmą – stiklas, spiralės, smailės. Vis dėlto tikro šalies pietvakarių prieskonio nereikia toli ieškoti. Vyrai čia mielai dėvi kaubojiškas skrybėles ir vilki kostiumus su liemenėmis.

Nusprendė apsistoti viešbutyje miesto centre, nes jis buvo vos už kelių minučių kelio nuo laboratorijos, kurią išsinuomojo dviem dienoms. Dirbs pasikeisdami – kai vienas fotografuos, kitas laboratorijoje ryškins, ką jau bus nufotografavęs.

Brajena beveik pagarbiu žvilgsniu nužvelgė viešbutį. Karštas vanduo iš krano, plunksnų pagalvės... Ir kambarių tarnyba. Šokusi iš automobilio ji ėmė rinktis savo bagažą ir įrangą.

– Nebegaliu ilgiau kentėti, – tarė tempdama lauk lagaminą ir jausdama, kaip prakaitas žliaugia per nugarą. – Ketinu pasipliuškenti vonioje. Galėčiau joje ir miegoti.

Šeidas ištraukė savo stovą, paskui jos.

– Nori atskiros?

– Atskiros? – Ji persimetė fotoaparato dėklą per petį.

– Vonios.

Pakėlusi akis Brajena sutiko ramų, klausiantį Šeido žvilgsnį. Nejaugi jis mano, kad jie apsigyvens viename kambaryje kaip visą kelionę furgone? Nors ir yra meilužiai, bet netapo artimi, tai aišku kaip dieną. Tiesa, susitarė, kad nieko nežadės vienas kitam, bet gal pats laikas jai žengti pirmą žingsnį. Ji kilstelėjo galvą ir nusišypsojo:

– Tai nuo kai ko priklauso.

– Nuo ko?

– Ar nutrinsi man nugarą.

Jis padovanojo jai vieną iš savo retų spontaniškų šypsenų ir pakėlė nešulius.

– Manau, su šia užduotimi susidorosiu.

Po penkiolikos minučių Brajena nusviedė savo daiktus ant viešbučio kambario grindų. Tada nerūpestingai nusispyrė batus. Nesivargino pasižiūrėti, koks vaizdas už lango. Dar suspės. Tiktai vienas daiktas kambaryje buvo vertas jos dėmesio – lova, į kurią tuoj pat visu svoriu plumptelėjo.

– Rojus, – nusprendė ir užsimerkusi atsiduso. – Tikras rojus.

– Kuo tau blogas gultas furgone? – Šeidas sukrovė savo įrangą į kampą ir nuėjo atitraukti užuolaidų.

– Neblogas. Bet tarp gulto ir lovos didžiulis skirtumas. – Ji apsivertė ant pilvo ir atsigulė skersai lovos. – Matai? Ant gulto to padaryti tiesiog neįmanoma.

Šeidas švelniai pažvelgė į ją ir atidarė lagaminą.

– Ir lovoje negalėsi taip miegoti, nes teks priimti ir mane.

„Teisybė", – pagalvojo stebėdama, kaip skrupulingai jis išsikrauna daiktus. Paskui abejingai žvilgtelėjo į savo lagaminą. Palauks. Taip pat entuziastingai, kaip griūdama į lovą, Brajena iššoko iš jos.

– O dabar – į karštą vonią, – tarė ir dingo už vonios kambario durų.

Išgirdęs tekančio vandens garsus Šeidas numetė skutimosi reikmenų rinkinį ant naktinio staliuko. Minutėlę pastovėjo klausydamasis. Brajena niūniavo. Keistai intymus garsų sąskambis – žemas moters balsas ir tyškantis vanduo. Keista, kad toks paprastas dalykas gali netikėtai įžiebti geismą.

Gal nereikėjo apsigyventi tame pačiame kambaryje? Tai ne tas pats, kas glaustis furgone kokioje nors stovyklavietėje. Jie galėjo rinktis, pasinaudoti galimybe bent kurį laiką pabūti atskirai, pasidžiaugti vienuma. Dar dienai nepasibaigus jos daiktai mėtysis po visą kambarį. O jis ne iš tų, kurie lengvai susitaiko su netvarka. Ir vis dėlto ryžosi.

Pakėlęs galvą Šeidas išvydo savo atvaizdą veidrodyje – liesoką įdegusį vyrą įkritusiais skruostais. Žvilgsnis kiek per daug atšiaurus, o lūpos kiek per goslios. Buvo taip pripratęs prie savo išvaizdos, kad net nesusimąstė, ką jame įžiūrėjo Brajena. Pats matė pavargusį vyriškį, kuriam būtų ne pro šalį nusiskusti. Žvelgė į save kaip menininkas į savo kūrybos objektą ir nenoromis klausė – ar šis vyras jau žengė negrįžtama žingsnį link pasikeitimo.

Šeidas vėl nužvelgė save ir viešbučio kambario atspindį sau už nugaros. Prie pat durų mėtėsi Brajenos lagaminai ir batai. Šmėstelėjo mintis – jeigu dabar paimtų fotoaparatą ir nufotografuotų savo atvaizdą ir tą sujauktą kambarį, kokia būtų nuotrauka? Ar pats galėtų ją suprasti? Nustūmęs tokias mintis į šalį Šeidas nuėjo į vonią.

Brajena tik pasuko galvą jo pusėn. Šeidui įpėdinus į vonios kambarį jai užgniaužė kvapą, bet stengėsi ir toliau ramiai plūduriuoti vandeny. Toks artumas jai buvo naujas ir vertė jaustis pažeidžiamai. Paikai panoro, kad virš jos būtų storas sluoksnis vonios putų, taip ji atrodytų bent kiek paslaptingesnė.

Šeidas pasilenkė ir atsirėmęs į kriauklę pažvelgė į Brajeną. Jei ji ketino praustis, tai tikrai niekur nesiskubino. Mažytis gabalėlis muilo gulėjo nė neišvyniotas, o ji nuogutėlė tįsojo vonioje. Staiga suvokė, kad tai pirmas kartas, kai mato ją tokią – tikrai mato šviesoje. Jos kūnas buvo liaunas, grakštus. Vonios kambarėlis mažytis, pilnas garų. Jis geidė jos. Dabar svarstė, ar galima mirti nuo geismo.

– Kaip vanduo? – pasiteiravo.

– Karštas. – Brajena prisivertė atsipalaiduoti ir elgtis įprastai. Vanduo, kuris dar prieš akimirką ramino, ėmė jaudinti.

– Gerai. – Jis iš lėto ėmė vilktis drabužius.

Brajena išsižiojo, bet taip nieko ir nepasakė. Niekada nematė jo nusirengiančio. Juodu laikėsi nerašyto etikos kodekso – apsistoję stovyklavietėse persirengdavo duše. Nuo to laiko, kai tapo meilužiais, dažniausiai geismui atsiduodavo dienos pabaigoje, paskubomis nurengdavo vienas kitą ar nusirengdavo patys besimylėdami. Dabar ji pirmą kartą matė savo meilužį atidengiantį jai savo kūną.

Žinojo, kaip jis atrodo. Sužinojo rankomis. Vis dėlto matyti akimis buvo visiškai nauja patirtis. „Sportiškas, kaip sprinteris ar kliūtininkas", – pagalvojo ir pagyrė save už šmaikštumą. Šeidas nuolat pasiruošęs sutikti kliūtį ir įveikti ją.

Savo drabužius jis susidėjo ant kriauklės ir nė žodžio netaręs perlipo per jos, išmėtytus kur pakliuvo.

– Kažką minėjai, kad reikės nutrinti nugarą, – tarė įsitaisęs už jos ir tyliai nusikeikė pajutęs vandens karštį. – Maudydamasi mėgsti palikti porą sluoksnių odos?

Pajutusi palengvėjimą Brajena nusikvatojo ir pasislinko padarydama jam vietos. Pajutusi, kaip Šeido kūnas slysta jos oda, nusprendė, kad mažutės vonios yra nuostabus dalykas, ir patenkinta atsirėmė į jį. Šeidas iš pradžių nustebo, paskui pajuto malonumą.

– Mudu abu kiek ilgoki, – tarė Brajena, bandydama sutalpinti vonioje kojas. – Visa laimė, kad liekni.

– Jeigu ir toliau taip valgysi, anksčiau ar vėliau pastebėsi pokyčius. – Jis pasidavė troškimui ir pabučiavo ją į galvą.

– Kol kas niekas nesikeičia. – Ji perbraukė ranka jam per šlaunį aukštyn nuo kelio. Nuo tokio lengvo prisilietimo Šeido viduje viskas apsivertė. – Man patinka galvoti, kad sudeginu kalorijas vien mintimis. O tu...

– Aš?

Tyliai atsidususi Brajena užmerkė akis. Jis toks keistas ir... geidžiantis. Kaip tai paaiškinti? Juk žino taip mažai, ką jis matė, ką išgyveno. Tik vieną jo gyvenimo epizodą. Vieną sielos randą. Nereikia nė sakyti, kad jų yra ir daugiau.

– Tu toks kūniškas, – kiek patylėjusi tarė Brajena. – Atrodo, net tavo mintys turi fizinės galios. Niekada neatsipalaiduoji. Panašiai... – ji akimirką dvejojo, pagaliau rėžė: – Panašiai kaip boksininkas ringe. Net tarp raundų esi įsitempęs, atrodo, lauki, kol nuaidės gongas.

– Toks gyvenimas, tiesa? – Šeidas išsiblaškęs perbraukė pirštu jai per kaklą. – Vienas ilgas raundas. Trumpa pertraukėlė – ir vėl kova.

– Niekada taip negalvojau. Man gyvenimas atrodo panašus į avantiūrą, – tyliai tarė Brajena. – Kartais, kai išsenka energija, ramiai įsitaisau ir stebiu, kaip sekasi kitiems. Gal todėl ir norėjau tapti fotografe – kad galėčiau gyvenimą padalyti į atskirus epizodus ir išsaugoti. Pagalvok apie tai, Šeidai. – Brajena šiek tiek pasisuko ir pažvelgė į jį. – Prisimink žmones, kuriuos sutikome, vietas, kurias matėme. O juk dar tik įpusėjome darbą. Tie rodeo kaubojai, – moters akys sužibo. – Jiems didžiausias malonumas – šniaukšti tabaką, jodinėti nevaldomu žirgu ir matyti giedrą dangų, nieko daugiau nė nereikia. Ūkininkas Kanzase žiauriai karštą dieną apsipylęs prakaitu, skaudančiais kaulais, važinėja traktoriumi po savo valdas ir žvalgosi. Vaikai žaidžia „klases", senutės ravi savo darželius, senučiukai parke žaidžia šachmatais. Tai yra gyvenimas. Ir moterys su kūdikiais ant rankų, mergaitės, paplūdimiuose išsitiesusios prieš saulę, vaikai, besiturškiantys guminiuose baseinėliuose namų kiemuose.

Šeidas palietė jos skruostą.

– Tikrai tuo tiki?

Ar ji tiki? Pernelyg supaprastinta... Idealizuoja? Galbūt. Suraukusi antakius Brajena stebėjo, kaip nuo vandens kyla garai.

– Tikiu, kad iš gyvenimo reikia pasiimti tai, kas gera, gražu, ir nešiotis savyje. Kartais atsitrenki į kokią kliūtį, tada reikia įtempti jėgas, netgi susigrumti, bet ne kiekvieną gyvenimo minutę. Ta moteris šiandien... – Pati nesuprasdama, kodėl jai taip svarbu apie tai papasakoti Šeidui, Brajena atsisėdo. – Namo kieme prie degalinės, kur buvome sustoję. Kiemas išdegintas saulės, tvora nusilupinėjusi. Moters pirštai išsukioti artrito. Bet vis tiek ji laisto savo našlaites. Gal tame namelyje gyvena visą savo gyvenimą. Tikriausiai niekada taip ir nesužinos, ką reiškia sėdėti naujame automobilyje, kurio salonas kvepia natūralia oda, skristi lėktuvu pirmąja klase ar apsipirkinėti „Saks" [ „Saks" – prabangi universalinė parduotuvė Niujorke (vert.)]. Bet ji laisto savo našlaites. Sodino jas, ravėjo ir prižiūrėjo – su didžiausiu malonumu. Ir tas ryškiaspalvis kupstas jai be galo vertingas, nes gali į jį žiūrėti, jam šypsotis. Gal to ir užtenka.

– Gėlės auga ne visur.

– O ne, jos auga visur. Tik reikia labai norėti.

Brajena šiuos žodžius ištarė taip užtikrintai, kad negalėjai netikėti. Šeidas troško tikėti. Nejučia priglaudė skruostą jai prie plaukų. Drėgni nuo garų, šilti, švelnūs. Ji padėjo jam atsipalaiduoti. Užteko jausti ją šalia savęs, klausytis balso čiurlenimo – ir įtampa atslūgo. Vis dėlto negalėjo pamiršti jųdviejų nusistatytų taisyklių. „Neįsijausk, – priminė sau, – neskubėk."

– Ar visada vonioje filosofuoji?

Brajena nusišypsojo. Buvo taip smagu jo balse girdėti humoro gaidelę.

– Man regis, jeigu jau nusprendi atsipalaiduoti, tai reikia daryti iš visos širdies. Beje, kaip ten su mano nugara?..

Šeidas paėmė ir išvyniojo muilą.

– Nori rytoj iš pat ryto pasidarbuoti laboratorijoje?

– Mmm... – Brajena palinko į priekį ir išsitiesė mėgaudamasi švelniu muilavimu. Rytojus per toli, kad suktų galvą. – Gerai.

– Nuo aštuonių iki dvyliktos ji tavo žinioje.

Brajena norėjo prieštarauti dėl tokios ankstybės, tačiau susilaikė. Kai kurių dalykų neįmanoma pakeisti.

– Ką tu... – ištarė, bet žodžiai virto atodūsiu, Šeido ranka su muilu slystelėjo jos liemeniu ir pakilo link kaklo. – Kaip mėgstu, kai mane lepina...

Brajenos balsas skambėjo mieguistai, bet kai jis pirštu perbraukė per spenelį, ji visa suvirpėjo. Jis švelniai suko muilu ratus, palengva vis žemiau ir žemiau, kol moteris įsitempė. Tada netikėtai pasisuko užgriūdama ant viršaus ir įsisiurbė jam į lūpas. Pradėjo glamonėti, vedė malonumo link jam nespėjus susivokti.

– Brajena...

– Man patinka liesti tave, – ji ėmė slysti žemyn, lūpomis braukė per krūtinę, skanaudama vandens ir jo kūno. Švelniai sugriebė odą dantimis, įsiklausė į jo širdies plakimą, tada priglaudė skruostą prie krūtinės, mėgaudamasi pojūčiais. Kada paskutinį kartą jis su kuo nors mylėjosi? Šįkart ji neleis jam atsitraukti.

– Šeidai, – pratarė leisdama savo rankoms klaidžioti jo kūnu, – eime į lovą. – Jam nespėjus atsakyti atsistojo. Vandeniui žliaugiant nuo kūno pažvelgė žemyn, nusišypsojo ir iš lėto ėmė traukti segtukus iš plaukų. Jie nuvilnijo ant pečių, Brajena atmetė juos atgal ir ištiesė ranką prie rankšluosčio. Žodžių nebereikėjo.

Palaukusi, kol Šeidas išlips iš vonios, ji paėmė kitą rankšluostį ir pati jį apsupo. Vyras nesipriešino, vis dėlto Brajena pajuto, kad jis stengiasi suvaldyti emocijas. „Tik ne dabar", – pagalvojo. Šįkart viskas bus kitaip.

Šluostydama ji žvelgė jam į akis. Negalėjo perskaityti minčių, negalėjo įžvelgti, kas slypi už aistros. Tada paėmė už rankos nusivedė prie lovos.

Šį kartą ji pamylės Šeidą. Kad ir koks stiprus, kad ir koks nesuvaldomas geismas, ji parodys jam, ką jaučia. Apkabinusi Šeidą ji nusileido ant lovos. Pajutusi po savimi čiužinį susirado jo lūpas ir paniro į gilų bučinį.

Geismas neslopo, atvirkščiai – draskyte draskė. Kažkodėl Šeidas jautėsi bejėgis ko nors reikalauti, bejėgis priversti ją paklusti jo valiai. Ji glamonėjo leisdama jam mėgautis prabanga, kai visą esybę užvaldo pojūčiai. Brajena bučiavo aistringai, vis aistringiau, nors ir neskubėdama. Jis pajuto, kaip ji kursto jo geismą, beveik apčiuopiamai, dengdama sluoksnį po sluoksnio, kol visa kita išnyksta. Juodu kvepėjo vonia, kuria neseniai dalijosi, muilu, kuris nuo jo kūno perėjo ant jos. Brajena palaimingai traukė tą aromatą į save ir giliais atodūsiais palengva vedė jį iš proto.

Didžiulis malonumas matyti jį nušviestą popiečio saulės. Ne tamsoje, ne šešėliuose. Mylėtis šviesoje, laisvai, be jokių kliūčių – nė pati nežinojo, kaip labai to troško. Šeido pečiai dar buvo drėgni. Ji matė žvilgančius vandens lašelius, galėjo juos gerti. Lūpomis palietusi jo lūpas žvelgė į akis, kuriose švietė aistra, o jos atspindžiai sruvo jos venomis. Dabar jie lygūs. Dabar gali suprasti vienas kitą.

Šeidas perbraukė ranka jai per kūną, o kai jo žvilgsnis nukeliavo paskui glostančią ranką, Brajena suvirpėjo. Aistra sutiko aistrą ir susiliejo.

Šįkart jie leido sau daugiau nei kada nors anksčiau. Toks yra tikrasis artumas, dalijimasis, bendras malonumas. Nė vienas iš jų nevedė į priekį, nė vienas nėjo paskui kitą. Pirmą kartą Šeidui pavyko atsikratyti to pavojingai trapaus plonyčio emocinio kiauto, kuris iki šiol jį saugojo nuo aplinkinio pasaulio. Brajena jį papildė, išbaigė. Šeidas troško jos – troško labiau nei ko kito per visą savo gyvenimą. Troško jos siautulio, jos džiaugsmo, jos gerumo. Troško patikėti, kad tai, kas tarp jų vyksta, gali pakeisti jį patį.

Saulė atsispindėjo giliame, gyvybę spinduliuojančiame jos akių pilkume, nušviesdama taip, kaip kadaise jis įsivaizdavo. Jos lūpos buvo švelnios, minkštos. Palaidi, laisvi, nesuvaržyti plaukai krito žemyn ant jo. Atrodė, kad į vakarus grimztančios saulės spinduliai papuolė į jos kūno žabangas ir užliejo odą auksu. Ji buvo panaši į jo svajonių moterį – liauną, lanksčią, primityvią, laisvą, nesivaržančią savo aistrų. Jei nufotografuotų ją šitokią, ar pats atpažintų? Ar galėtų toje nuotraukoje atspindėti jį patį užplūdusias emocijas?

Brajena atmetė galvą – jauna, virpanti, atsiduodanti. Šią moterį jis atpažintų, šias emocijas vėl išgyventų net po daugelio metų vienatvės. Nereikia nė nuotraukos, kad prisimintų stulbinančio pasikeitimo akimirką.

Nebepajėgdamas valdyti geismo Šeidas prisitraukė Brajeną prie savęs. „Man reikia tavęs, – šmėstelėjo mintis jų kūnams susiliejus. – Tik tavęs."

Palengva jos akis paslėpė blakstienos, o kūnas atsida- vė jam.

DEVINTAS SKYRIUS

– Nesunkiai galėčiau priprasti prie tokio gyvenimo.

Patogiai pasidėjusi fotoaparatą sau ant kelių Brajena išsitiesė pirogoje – tvarkingoje valtelėje, kurią jie buvo pasiskolinę iš šeimos, gyvenančios pelkynuose. Vos už kelių kilometrų dunksojo triukšmingas Luizianos valstijos miestas Lafajetas, o čia tvyrojo snaudulinga vasara.

Dūzgė bitės, driekėsi šešėliai, treliavo paukščiai. Daug laumžirgių. Vienas praskrido pro šalį – per greitai, kad spėtų nufotografuoti, užtat galima pasigrožėti. Kedeninės tilandsijos kabo virš galvų, mesdamos šešėlį ir svirdamos apačion, kur upė tingiai plukdo savo vandenis. Kam skubėti? Juk vasara, kai žuvys prašyte prašosi žvejojamos, o gėlės skinamos. Kiparisų šaknys kyšojo virš vandens, ir atsitiktinė varlytė įsigudrindavo užsiropšti ant švelnaus tramplino, kad galėtų pliumptelėti į vandenį ir smagiai pasiplaukioti.

Tikrai – kam skubėti? Gyvenimas juk tam ir duotas, kad galėtume džiaugtis.

Šeidas jau buvo pastebėjęs, kaip lengvai Brajena prisitaiko prie naujų sąlygų. Dalaso skuboje ji daug dirbo laboratorijoje, fotografavo gatvėse. Visa galva pasinėrė į veiklą. Prireikus būdavo darbinga, greita ir energinga. Bet čia, kur oras grynas, o gyvenimas lėtas, ji mielu noru patogiai įsitaisė ir susidėjusi koją ant kojos laukė, ką atneš atsitiktinumas.

– Turėtume dirbti, – priminė Šeidas.

Brajena šyptelėjo.

– Argi nedirbame? – Tingiai sukiodama koją ji jau gailėjosi, kad nesugalvojo pasiskolinti kokio meškerykočio. Įdomu, koks jausmas sužvejoti šamą? – Juk prieš įlipdami į valtį padarėme daugybę nuotraukų.

Ji pakišo Šeidui mintį užsukti į pelkynus. Neabejojo, kad Šeidas pasinaudojo tinkama proga nufotografuoti šeimą, pas kurią juodu apsistojo. Brajena sugebėjo juos užburti, įkalbėjo paskolinti valtelę, užtat Šeidas nė burnos nepravėręs prisigaudė puikiausių kadrų.

– Tas vaizdelis, kur ponia Bienvil gliaudo pupas, turėtų būti puikus. Jos rankos... – Brajena palingavo galvą ir atsiduso. – Niekada nesu mačiusi tokių moters rankų. Tikriausiai galėtų paruošti subtiliausią suflė, o paskui pasiėmusi kirvį nukirsti medį.

– Kajunai [Cajuns (angl.) – Luizianos valstijoje gyvenantys žmonės, prancūzų kolonistų, kurie XVIII a. buvo ištremti iš Akadijos (Šv. Krua saloje), palikuonys (vert.)] gyvena savitą gyvenimą, turi nusistatę savas taisykles.

Brajena kilstelėjo galvą.

– Tau jie patinka?

– Taip. – Šeidas irklavo, ir visai ne todėl, kad jie turėtų tikslą kur nors nuplaukti. Tiesiog buvo malonu. Judėjimas šildė raumenis ir ramino mintis. Vos nešyptelėjo pagalvojęs, kad ir mylintis su Brajena tas pats. – Man patinka nepriklausomybė – ir suvokimas, kad gali būti nepriklausomas.

Brajena gulėjo klausydamasi vabzdžių dūzgimo ir upės garsų. SanAntonijuje jie irgi plaukė upe, bet ten garsai buvo kitokie. Muzikantai grojo smagias ispaniškas melodijas, lauko kavinėse skambčiojo indai. Naktis buvo pasakiška. Šviesos atsispindėjo vandenyje, kuris raibuliavo judinamas maršrutinių laivelių, pilnų žmonių, kurie buvo patenkinti tokiu teksasietišku gondolų variantu. Ji nufotografavo du įsimylėjėlius, galbūt jaunavedžius, kurie stovėjo apsikabinę ant akmeninio tilto virš vandens.

Kai pakeliui užsuko į Galvestoną, Brajena atrado dar kitokį Teksasą – su balto smėlio paplūdimiais, keltais ir lengvomis dvivietėmis karietaitėmis. Įkalbėti Šeidą išsinuomoti tokią pasirodė lengviau nei ji tikėjosi. Šyptelėjusi pagalvojo, kiek daug jie jau pasiekė, ir ne tik galvojant apie nukeliautas mylias. Kartu dirbo, o kai jis leisdavosi atitraukiamas nuo darbo, pramogaudavo.

Malibu paplūdimyje jie pasuko katras sau. Galvestone padirbėjo porą valandų, o tada susikibę už rankų patraukė palei krantą. Gal daugeliui žmonių tai atrodytų smulkmena, bet tik ne jiems.

Kiekvienąkart mylėdamiesi jausdavo vienas kitam vis daugiau. Brajena nesuprato kodėl, tačiau ir nesvarstė. Tiesiog troško būti su Šeidu, juoktis, kalbėtis. Kasdien sužinodavo kažką nauja apie kraštą, apie jo žmones. Ir atrasdavo visa tai kartu su juo. Gal tokio atsakymo ir gana.

Ką tokio jis turi? Norom nenorom kartais užklysdavo tokios mintys. Ką tokio turi Šeidas Kolbis, kad sugeba padaryti ją laimingą? Ne visada jis kantrus. Vieną akimirką gali būti kilniaširdis, beveik meilus, o kitą – šaltas ir abejingas, tarsi visiškai svetimas žmogus. Moteriai, nepratusiai prie tokių nuotaikų šuorų, su juo nelabai lengva. Keista, bet Brajena troško būti su juo.

Šią akimirką Šeidas jautėsi ramus. Tai nedažnai pasitaiko, dabar, regis, užvaldė upės nuotaika. Vis dėlto jis nesiliovė stebėjęs. Kitas juo dėtas būtų leidęsis upe žemyn, grožėjęsis kraštovaizdžiu, džiaugęsis užplūdusia palaima. O Šeidas analizavo.

Brajena galėjo tai suprasti, nes ir pati taip elgdavosi. Galėdavo apžiūrinėti medį susidomėjusi jo lapų tekstūra, žievės raižiniais, šešėlio forma ant žemės. Fotografas mėgėjas irgi gali nufotografuoti medį, bet tik tiek. Imdama į rankas fotoaparatą Brajena troško pažadinti į jos nuotrauką žiūrinčio žmogaus jausmus.

Juk žmonės – pagrindinis jos kūrybos objektas. Prisiminė tai stebėdama, kaip Šeidas braukia irklais per vandenį. Peizažai, natiurmortai – tik kartais, dėl įvairumo. Ją žavėjo žmogiškasis elementas – taip bus visada. Jeigu nori suprasti, ką jaučia Šeidui, gal turi pradėti elgtis su juo kaip su bet kuriuo kitu savo kūrybos objektu?

Primerkusi blakstienas Brajena stebėjo ir analizavo. Labai valdingos išvaizdos vyras. Būti valdoma ji niekada netroško. Gal todėl taip traukia jo lūpos – jos atrodo jausmingos ir švelnios.

Ji matė, kokį įvaizdį jis susikūrė – šalto, abejingo, pragmatiško žmogaus. Tiesos tame buvo, bet buvo ir apgaulės. Kartą pagalvojo, kad norėtų nufotografuoti Šeidą šešėlyje. Dabar svarstė, kas atsiskleistų įamžinus jį vakarėjančios saulės šviesoje. Nė nesusimąsčiusi pakėlė fotoaparatą, nusitaikė ir pykštelėjo.

– Tik pabandžiau, – nerūpestingai pasiaiškino, kai jis nustebęs kilstelėjo antakį. – Kita vertus, tu jau kelis kartus nufotografavai mane.

– Tikrai. – Šeidas prisiminė tą kadrą, kur jiArizonoje ant uolos šukuojasi plaukus. Neužsiminė Brajenai, kad nuotrauką jau išsiuntė žurnalui, bet buvo tikras, kad ji pateks tarp finalinių nuotraukų leidiniui. Neužsiminė ir apie tai, kad pasiliks ją ir asmeninėje kolekcijoje.

– Neirkluok minutėlę, – paprašė Brajena, tada mikliu išlavintu judesiu pakeitė objektyvą, sureguliavo atstumą bei ryškumą ir nusitaikė į garnį, įsitaisiusį ant kipariso šakos. – Tokioje vietoje kaip ši, – burbtelėjo ji, dar porą kartų spragtelėjusi fotoaparatu, – gali įsivaizduoti, kad vasara niekada nesibaigia.

– Gal reikėtų dar tris mėnesius pakeliauti, grįždami namo galėtume fotografuoti rudenį?

– Viliojanti mintis, – sutiko Brajena ir vėl atsigulė. – Labai viliojanti. Išleistume visų metų laikų studiją.

– Tavo klientai gali susierzinti.

– Deja, taip ir nutiktų. Vis dėlto... – Brajena panardino pirštus į vandenį. – Gaila, bet Los Andžele mes nematome metų laikų kaitos. Norėčiau pamatyti Virdžiniją pavasarį, o Montaną žiemą. – Ji atsisėdo ir atmetė atgal kasą. – Ar niekada tau nekilo mintis viską mesti ir išvažiuoti, Šeidai? Paprasčiausiai susikrauti daiktus ir keliauti, tarkim, į Nebraską, ten įsirengti nedidukę studiją? Fotografuoti vestuves, išleistuves ir panašiai...

Šeidas atidžiai pažvelgė į ją.

– Ne.

Nusikvatojusi Brajena vėl krito ant nugaros.

– Ir man ne.

– Nebraskoje nedaug pasaulinio lygio žvaigždžių.

Ji prisimerkė, bet prabilo švelniu balsu:

– Ar čia dar vienas subtilus akmenėlis į mano daržą?

– Tu dirbi, – tarė jis, pamažu apsukdamas valtelę, – nuostabiai profesionaliai. Kitaip dabar nebūtume kartu.

– Labai ačiū. Manau, kad tu teisus.

– Tavo darbai labai profesionalūs, – tęsė jis, – todėl niekaip nesuprantu, kodėl apsiriboji fotografuodama tik gražius žmones.

– Pasirinkau tokią sritį. – Pamačiusi ant samanoto molingo upės kranto kupstą laukinių gėlių Brajena vėl kruopščiai sureguliavo fotoaparatą. – Be to, didžioji dauguma mano fotografuojamų žmonių labai toli nuo grožio – fizinio arba dvasinio. Bet mane jie domina, – pridūrė neleisdama Šeidui įsiterpti. – Man patinka įsibrauti jiems į vidų, išsiaiškinti, kas slypi po išblizgintu paviršiumi, ir tai užfiksuoti.

Jai puikiai sekasi, su tuo Šeidas sutiko. Turėjo pripažinti, kad Brajena jį žavi – ne vien gebėjimais, bet ir nuovoka. Tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji laikosi įsikabinusi į tai, kas nudailinta.

– Kultūrinis menas?

Jeigu jis norėjo jai įgelti, kad ir labai švelniai – tai nepasiekė tikslo.

– Taip. Jeigu nori žinoti, aš esu įsitikinusi, kad ir Šekspyro kūryba – kultūrinis menas. Išalkai?

– Ne. – „Įstabi moteris", – nenoromis sužavėtas pagalvojo Šeidas. Jis geidė jos, tai tiesa. Jos kūno, jos draugijos. Tik niekaip negalėjo suvokti to nuolatinio susižavėjimo, kurį ji kėlė, priežasties. – Juk prieš išplaukiant sušveitei dubenį krevečių su ryžiais. Tokį didelį, kad būtų pakakę keturių asmenų šeimai pasisotinti.

– Tai buvo baisiai seniai.

– Jei tiksliau, prieš dvi valandas.

– Oi, koks tu smulkmeniškas, – burbtelėjo Brajena ir žvilgtelėjo į dangų. Ten tokia ramuma, toks paprastumas. Tokias akimirkas reikia saugoti. Tada pažvelgė į Šeidą ir šyptelėjo: – Ar mylėjaisi kada nors pirogoje?

Šeidas neištvėrė nešyptelėjęs – su ja kitaip neįmanoma.

– Ne, bet esu įsitikinęs, kad nereikėtų vengti naujų įspūdžių.

Brajena lyžtelėjo liežuviu viršutinę lūpą.

– Eikš čia.

Palikę tingų, nuo vabzdžių zyzimo gaudžiantį pelkyną jie pagaliau pasiekė judrų, triukšmingą Naująjį Orleaną. Su prakaituojančiais trimitininkais Burbono gatvėje, prekeiviais Ūkininkų turguje, kurie stengėsi vėdintis tuo, kas papuolė po ranka, artistų ir turistų pilna Džeksono aikšte tai buvo išskirtinis pietų krašto veidas. Naujasis Orleanas skyrėsi nuo likusios pietinės dalies kaip San Antonijus nuo viso kito, kas yra Teksaso valstijoje.

Iš ten jie pasuko į šiaurę link Misisipės, norėdami pamatyti liepos mėnesio paliestą Deep South [ Deep South – kultūrinis ir geografinis regionas JAV pietuose (vert.)] regioną. Ten karštis ir drėgmė. Šalti gėrimai ir palaima susiradus šešėlį. Čia gyvenimas visai kitoks. Miestuose vyrai žliaugė prakaitu, bet vis tiek vilkėjo baltus marškinius ir ryšėjo gerokai atlaisvintus kaklaraiščius. Kaimuose ūkininkai plušėjo po spiginančia saule. Vis dėlto jie judėjo gerokai lėčiau už savo kolegas šiaurėje ar vakaruose – gal dėl karščio, kuris čia artėjo prie šimto laipsnių pagal Farenheitą, o gal toks buvo jų gyvenimo būdas.

Vaikai, naudodamiesi išskirtine privilegija, kurią suteikia jaunas amžius, lakstė pusnuogiai. Jų kūnai buvo įdegę, drėgni ir dulkėti. Miesto parke Brajena sugavo puikų kadrą, kuriame palaimingai išsišiepęs įdegęs berniukas turškėsi fontane.

Fotoaparatas jo nė kiek neišgąsdino. Brajenai nusitaikius jis nusikvatojo net pasispygaudamas, žvelgdamas tiesiai į objektyvą, o ant jo purslodamas kaskadomis krito vėsus vanduo.

Nedideliame miestelyje į šiaurės vakarus nuo Džeksono jie užklydo į Mažosios lygos beisbolo rungtynes. Stadionas buvo nedidelis, sėdimųjų vietų tribūnoje – ne daugiau kaip penkiasdešimt, vis dėlto jie nusprendė stabtelėti ir įspraudė savo furgoną tarp pikapo ir aprūdijusio sedano.

– Kaip puiku. – Brajena čiupo fotoaparatą.

– Turbūt užuodei dešrainius.

– Dešrainius taip pat, – sutiko ji. – Bet čia yra tikra vasara. Niujorke galėsime nueiti į Jankių stadioną, vis dėlto tikrai puikių nuotraukų nufotografuosime čia. – Kol Šeidas dar nespėjo kur nors nuklysti, ji įsikibo jam į parankę. – O dešrainius prisiminsiu kiek vėliau.

Šeidas atidžiai apsižvalgė aplinkui. Žmonių buvo visur – aikštėje ant žolės, ant sudedamųjų kėdučių ir sėdimosiose vietose tribūnoje. Vieni džiūgavo, kiti reiškė nepasitenkinimą, treti šnekučiavosi arba plempė šaltus gėrimus. Nekilo abejonių, kad čia visi vieni kitus pažįsta – jeigu ne artimai, tai bent iš matymo. Šeidas atkreipė dėmesį į senolį su beisbolo kepuraite, kuris, išspjovęs gniutulėlį kramtomojo tabako, ėmė plūsti teisėją.

– Eisiu pasidairyti, – pasakė jis Brajenai nusprendęs, kad sėdėdamas vienoje vietoje nieko gero nepeš.

– Gerai, – sutiko Brajena ir apsidairė. Ant kėdžių sutūpę žiūrovai – kaip tik tai, ko jai reikia.

Šeidas išsyk pasuko prie jo dėmesį patraukusio senuko, o Brajena nužingsniavo link tribūnos, kur įsitaisiusi tarp žiūrovų ketino stebėti žaidimą.

Žaidėjai vilkėjo baltas kelnes, jau murzinas nuo dulkių bei žolės, ir ryškiai mėlynus arba raudonus marškinėlius su savo komandos pavadinimu. Daugumai iš jų sportinė apranga buvo per didelė, pirštinės atrodė kaip milžiniški bumbulai ant liesų rankyčių. Vieni avėjo startukus, kiti sportbačius. Keli žaidėjai, kaip tikri profesionalai, pirštines buvo užsikišę už užpakalinės kelnių kišenės.

Brajenai toptelėjo mintis, kad kepurė geriausiai atskleidžia žmogaus asmenybę. Vieni žaidėjai ją buvo užsidėję tvarkingai, kiti nusismaukę ant pakaušio, treti valiūkiškai užsismaukę ant akių. Ji norėjo sugauti kadrą žaidimo metu, tokį, kuriame išryškėtų spalvos, žaidėjo asmenybė ir sportinis įkarštis. Laukdama tinkamos progos moteris pastebėjo nuobodžiaujantį antrosios bazės gynėją, kuris, pūsdamas kramtomosios gumos burbulus, startuku kapstė žemę.

Žengusi žingsnį arčiau Brajena išbandė teleobjektyvą. Taip buvo daug geriau, be galo apsidžiaugė pamačiusi, kad to vaikio veidas gausiai šlakuotas. Tuo metu jai už nugaros kažkas susprogdino gumos burbulą ir garsiai sušvilpė, kai teisėjas užskaitė smūgį.

Brajena nuleido fotoaparatą ir įsigilinusi stebėjo žaidimą. Jeigu nori užfiksuoti atmosferą, pirmiausia turi ją pajusti. Tai ne vien žaidimas, o ir bendruomeniškumo jausmas. Kai išėjo puolėjai, žiūrovai ėmė šaukti juos vardais, mestelėdami kokią pastabą, kuri rodė, jog jie pažįstami. Tačiau ir sirgaliai buvo griežtai pasidaliję į dvi priešingas stovyklas.

Čia susirinko iš darbo atsiprašę tėvai, pavakarius vėlesniam laikui atidėję seneliai, popietės prie televizoriaus atsisakę kaimynai. Kiekvienas turėjo savo favoritą ir nesidrovėdamas reiškė palankumą.

Brajenos žvilgsnį patraukė ir kitas puolėjas, tiksliau sakant – puolėja, nes tai buvo nuostabiai graži kokių dvylikos metų mergaitė. Iš pirmo žvilgsnio buvo lengviau ją įsivaizduoti ant parketo šokančią baletą nei žaidžiančią puolėjo pozicijoje. Bet pamačiusi, kaip ši gniaužia lazdą ir lenkiasi smūgiui, pakėlė fotoaparatą. Štai dėmesio vertas vaizdas.

Užfiksavo ją pirmo sėkmingo smūgio metu. Žiūrovai aiktelėjo, o Brajena liko sužavėta plastiško smūgio. Nors fotografavo Mažosios lygos beisbolo mačą kažkokiame Dievo užmirštame miestelyje prie Misisipės, prisiminė darbą su primabalerina savo studijoje. Puolėja pasiruošė smūgiui, o Brajena susikaupė dar vienam „šūviui". Nekantriai laukė tinkamos akimirkos, kol smūgiavo kiti žaidėjai.

– Žemas, nuskriejo į užribį, – išgirdo kažką burbtelint šalia savęs, bet galėjo galvoti tik apie tai, kad jei mergaitė pasitrauks, ji praras taip trokštamą kadrą.

Ir tada kamuolys atskriejo – per greitai, kad Brajena galėtų numatyti, kur nukris, tačiau mergaitė tvirtu smūgiu jį atrėmė. Puolėja pasileido bėgti, ir Brajena, naudodama objekto sekimo funkciją, nusekė ją per bazes. Kai pasiekė antrąją, Brajena stambiu planu nusitaikė žaidėjai į veidą. Pagalvojo, kad Marija suprastų tą žvilgsnį, kuriame švietė įtampa, ryžtas ir valios stiprybė. Kai keldama dulkių debesis mergaitė įskriejo į trečiąją bazę, Brajena gavo, ko taip troško.

– Puikumėlis! – ji nuleido fotoaparatą. Buvo taip susijaudinusi, kad nejučia garsiai šūktelėjo: – Tikras puikumėlis!

– Čia mūsų mergytė.

Brajena pasuko galvą į porelę šalia savęs. Moteris buvo jos amžiaus, gal metais kitais vyresnė. Ji tiesiog švytėjo. Vyras irgi patenkintas šypsojosi ir kramtė gumą.

Gal ji blogai nugirdo. Juk dar tokie jauni.

– Ji jūsų dukra?

– Vyriausioji, – moteris įspraudė ranką vyrui į delną. Brajena pastebėjo, kad jiems ant pirštų vienodi paprastučiai vestuviniai žiedai. – Turime dar tris, kažkur čia siaučia. Atrodo, prekystalis su skanėstais juos domina labiau nei žaidimas.

– Apie Kerę to nepasakytum, – tėvas pažvelgė į dukterį trečiojoje bazėje. – Ji pasinėrusi į žaidimą.

– Neprieštaraujate, kad fotografuoju jūsų dukrą?

– Ne, – moteris vėl nusišypsojo. – Ar jūs vietinė?

Mandagus klausimas norint išsiaiškinti, kas ji tokia. Brajena buvo įsitikinusi, kad moteris pažįsta visus, gyvenančius miestelyje ir dvidešimt kilometrų aplink jį.

– Ne, keliauju pro šalį, – tarė ji, vėl žiūrėdama į aikštę, nes joje pasirodė naujas puolėjas, o Kerė atsisėdo ant suolelio. – Tiesą sakant, esu laisvai samdoma fotografė, šiuo metu fotografuoju „Gyvenimo būdo" žurnalui. Gal esate girdėję apie tokį?

– Žinoma, – atsiliepė vyras ir neatitraukdamas akių nuo žaidimo mostelėjo galva į žmoną. – Ji kas mėnesį perka.

Brajena išsitraukė iš krepšio sutikimo blanką ir paaiškino, kodėl taip nori įdėti į albumą Kerės nuotrauką. Nors kalbėjo trumpai, prislopinusi balsą, žinia netruko pasklisti, ir po kelių minučių ji jau atsakinėjo į smalsuolių klausimus. Sugalvojusi paprasčiausią būdą jų atsikratyti Brajena nusileido nuo tribūnos, užsidėjo plačiakampį objektyvą ir padarė grupinę nuotrauką. Neblogas darbelis, – nusprendė, bet nenorėjo gaišti laiko fotografuodama jai pozuojančius žmones. Ji apsisuko ir nupėdino link prekystalių, o beisbolo aistruoliams neliko nieko kito, kaip vėl atkreipti dėmesį į žaidimą.

– Pavyko?

Pasukusi galvą Brajena pamatė šalia savęs Šeidą.

– Taip. O tau?

Jis linktelėjo ir atsirėmė į prekystalį. Nors saulė jau leidosi, karštis neslūgo. Naktis tikriausiai bus tokia pat tvanki kaip diena.Abu užsakė po dešrainį ir didelius stiklus gėrimo.

– Žinai, ko dabar norėčiau? – paklausė Brajena, gausiai kraudamasi pagardų ant dešrainio.

– Kastuvo?

Nekreipdama dėmesio į pašaipą ji ėmėsi garstyčių.

– Pasinerti į vėsų didžiulį baseiną, o kiek vėliau – labai šaltos „margaritos".

– Kol kas turėsi tenkintis vairuotojo vieta automobilyje. Dabar tavo eilė.

Brajena gūžtelėjo pečiais – darbas yra darbas.

– Matei mergaitę, kuri atmušė tris smūgius iš eilės? – paklausė jiems einant ištrypta žole link furgono.

– Tą, kuri skrido it kulka?

– Taip. Sėdėjau šalia jos tėvų. Jie turi keturis vaikus.

– Na ir kas?

– Keturis vaikus, – pakartojo Brajena. – Garbės žodis, tai moteriai ne daugiau kaip trisdešimt. Kaip žmonės taip sugeba?

– Primink man vėliau, parodysiu.

Juokdamasi ji trinktelėjo jam alkūne į šoną.

– Aš ne apie tai... nors tavo užuomina nepeiktina. Turiu omenyje tą porelę – abu jauni, gražūs. Atrodo, vis dar žavisi vienas kitu.

– Neįtikėtina.

– Nebūk ciniškas, – subarė Brajena ir atidarė furgono dureles. – Apie daugumą porų to nepasakytum, ypač kai susilaukia keturių vaikų, apsikrauna paskolomis, o paskui dvylika metų gyvena susiveržę diržus.

– Kuris dabar iš mūsų ciniškas?

Brajena norėjo atsikirsti, bet apsigalvojo.

– Turbūt aš, – ji susimąsčiusi užvedė variklį. – Regis, gyvenu pasaulyje, kuris iškreipė mano požiūrį į kai kuriuos dalykus, todėl pamačiusi laimingą šeimą nuoširdžiai nustembu.

– Tai daro įspūdį. – Šeidas rūpestingai pasidėjo fotoaparatą po kojomis ir atsilošė. – Svarbiausia, kad tikra.

– Taip.

Brajena nutilo. Prisiminė pavydo ir ilgesio priepuolį, kuris sukrėtė ją pro objektyvą stebint Braunų šeimą. Jau daug laiko praėjo, juodu su Šeidu sukorė ne vieną tūkstantį mylių, bet to keisto jausmo ji taip ir neatsikratė. Sugebėjo nustumti kažkur į sąmonės užkaborį, bet pamačius laimingą porelę mažo miestelio stadiono tribūnoje, kaipmat atgijo.

Šeima, santarvė. Ryšys. Gal vieni žmonės tiesiog geriau sugeba laikytis pažadų nei kiti? O gal kai kuriems tiesiog nepavyksta prisitaikyti, eiti į kompromisus?

Žvelgdama į praeitį Brajena norėjo tikėti, kad juodu su Robu bandė, nors kiekvienas savaip. Nebuvo bendrų siekių, ėjo kiekvienas savo keliu, priimdami savo sprendimus, niekada nesiekdami bendro sutarimo. Ar tai reiškia, kad sėkminga santuoka priklauso nuo to, kaip du žmonės sugeba žvelgti viena kryptimi?

Atsidususi Brajena pasuko į greitkelį, vedantį link Tenesio valstijos. Teisybė, vienai jai sekasi kur kas geriau. Per gyvenimą sutiko daugybę žmonių, kurie jai patiko, su kuriais buvo smagu, bet nė vieno, kuris galvotų taip kaip ji. Ypač vyras, sėdintis šalimais, įkišęs nosį į laikraštį. Jie visiškos priešingybės.

Šeidas skaitė laikraštį. Pirkdavo laikraščius kiekviename mieste, kur tik sustodavo, ir perskaitydavo nuo pirmo iki paskutinio puslapio, ryte rydamas žodžius. Brajena tik perbėgdavo akimis antraštes, peržvelgdavo puslapius apie gyvenimo būdą ar įžymius žmones, o tada susirasdavo komiksus. Jei norėdavo sužinoti naujienas, įsijungdavo radiją ir klausydavosi trumpųjų žinių, kartais pasižiūrėdavo naujienų laidą per televiziją. Skaitymas – tai poilsis, o ilsėdamasi ji nenorėdavo gilintis į įvykius, juos analizuoti.

Santykiai. Brajena prisiminė pokalbį su Li prieš kelias savaites. Ne, ji nesutverta ilgalaikiams santykiams. Ir Šeidas tvirtina, kad kai kurie žmonės tiesiog negali būti pastovūs. Ji irgi taip galvoja, tai kodėl staiga ši tiesa ėmė taip slėgti?

Kad ir kokie jos jausmai Šeidui – iki šiol jųdviejų santykiai ją tenkino. Visiškai aišku, kad neverta tikėtis ilgalaikio romantiško ryšio. Tiesa, širdutė virpteli stebint poras, kai matai, kaip gražiai vyras ir moteris papildo vienas kitą, o ne varžosi tarpusavyje. Bet tai juk natūralu. Vis dėlto ji visai neketino keistis, taikytis prie kažko, bent jau kol kas. Gerai taip, kaip yra.

Jei įsimylėtų... Brajenos širdis virptelėjo. Jeigu įsimylėtų, tai viską apsunkintų. Dabar ji laiminga, nes padarė puikią karjerą, yra laisva, turi simpatingą, įdomų meilužį. Tik visiška pamišėlė nesijaustų laiminga. Ir tik beprotė bandytų ką nors keisti.

– Ir baimė čia niekuo dėta, – garsiai tarė ji.

– Ką?

Brajena kažkodėl išraudo, tada žvilgtelėjo į Šeidą.

– Nieko, – burbtelėjo. – Garsiai mąstau.

Šeidas pervėrė ją atidžiu žvilgsniu. Brajena atrodė sutrikusi, beveik verksminga. Nesusilaikęs jis ištiesė ranką ir paglostė skruostą.

– Nevalgai savo dešrainio.

Jai norėjosi verkti. Dėl visai nesuprantamos priežasties troško sustabdyti furgoną, nuleisti galvą ant vairo ir garsiai išsiraudoti.

– Aš nealkana, – išspaudė.

– Kas nutiko, Brajena? – paklausė Šeidas, tuo tarpu moteris pasiėmė akinius nuo saulės ir užsidėjo ant nosies, nors saulė buvo jau visai žemai. – Ar gerai jautiesi?

– Puikiai, – atsakė ji ir sunkiai atsidususi įsispoksojo į kelią. – Kuo puikiausiai.

Šeidas suprato, kad taip nėra. Nors įtampa jos balse pasigirsdavo retai, jis iškart pajuto. Dar prieš kelias savaites būtų tik gūžtelėjęs pečiais ir skaitęs toliau, o dabar numetė laikraštį ant žemės prie kojų.

– Kas yra?

– Nieko. – Tyliai keiktelėjusi Brajena įjungė radiją, bet Šeidas išjungė.

– Sustok.

– Kam?

– Neklausinėk, sustabdyk automobilį.

Brajena staigiai pasuko furgoną į šalikelę, pristabdė ir sustojo.

– Sugaišime daug laiko, jei stoviniuosime kas dešimt minučių.

– Niekur nevažiuosime, kol nepasakysi, kas negerai.

– Viskas gerai! – Brajena sugriežė dantimis ir atsilošė. Kvaila sakyti, kad viskas gerai, ir pradėti purkštauti. – Nežinau, – pabandė išsisukti. – Kažkodėl jaučiuosi suirzusi, tik tiek.

– Tu?

Brajena sviedė pagiežingą žvilgsnį.

– Turiu teisę būti ir bjaurios nuotaikos, Kolbi. Nesi jos užpatentavęs.

– Žinoma, kad turi, – ramiai sutiko jis. – Tačiau pirmą kartą matau tave tokią, todėl įdomu.

– Nesielk kaip koks globėjas, po galais!

– Nori susipykti?

– Galbūt, – tarė ji, spoksodama pro priekinį langą.

– Gerai. – Šeidas patogiai įsitaisė sėdynėje. – Dėl konkretaus dalyko?

Ji pažvelgė į jį – atrodė, tuoj puls.

– Ar būtinai turi įsikniaubti į laikraštį kaskart, kai sėdu už vairo?

– Taip, brangioji, – nusišypsojo Šeidas.

Brajena nusisuko į langą ir net suurzgė iš pykčio.

– Tiek to.

– Galėčiau tau priminti, kad įsitaisiusi šioje vietoje turi įprotį užmigti.

– Juk sakiau – tiek to. – Brajena ištiesė ranką prie raktelio. – Neimk į galvą. Tu kaltas, kad kalbu kaip kvaiša.

Šeidas sulaikė ranką, kol Brajena dar nespėjo pasukti raktelio.

– Taip kalbi, nes bandai išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Kas iš tikrųjų neduoda tau ramybės? – Jis troško ją suprasti. Nejučia peržengė ribą, ir dabar nebegalėjo žvelgti iš šalies, nepasiduodamas emocijoms. Jau per vėlu – nori jis ar nenori, patinka jai ar nepatinka, jis pasidavė. Šeidas iš lėto pakėlė jos ranką ir pabučiavo. – Brajena, tu man rūpi.

Ji sėdėjo apstulbusi, keli paprasti žodžiai sujaukė sielą. „Man rūpi." Tą patį sakė apie moterį, kuri sapnavosi jam nakties košmaruose. Pasijuto pamaloninta, bet tuo pačiu neišvengiamai prislėgta atsakomybės. Šeidas nesišvaisto žodžiais. Pakėlusi akis ji sutiko kantrų, atidų jo žvilgsnį.

– Ir tu man rūpi, – tyliai tarė ji. Sunėrė pirštus su juo tik akimirkai, tačiau abu sutriko.

Kitą žingsnį Šeidas žengė atsargiai, nepasitikėdamas savimi.

– Ar tai ir neduoda tau ramybės?

Brajena giliai atsiduso, sunerimusi ne mažiau už jį.

– Šiek tiek. Nesu pratusi...

– Aš taip pat.

Ji linktelėjo žvelgdama į pro šalį skriejančius automobilius.

– Vadinasi, abu turėtume kiek ramiau žiūrėti į viską.

– Būtų išmintinga, – sutiko Šeidas, nors gerai suprato, kad tai beveik neįmanoma. Dabar troško apkabinti ją ir užmiršti viską pasaulyje. Priglausti prie savęs – tik tiek tetroško. Vis dėlto sukaupė valią ir atsitraukė. – Nesujauksime mudviejų santykių?

Brajenai pavyko išspausti šypseną. Šiaip ar taip, juk tokia buvo pati svarbiausia taisyklė iš tų, kurias nusistatė prieš patraukdami į kelią.

– Nesujauksime, – sutiko ir vėl ištiesė ranką prie raktelio. – Skaityk savo laikraštį, Kolbi, – nerūpestingai tarė. – Vairuosiu, kol sutems.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Jie aplenkė dalį Tenesio valstijos – Nešvilį ir Čatanūgą, kirto rytinį Arkanzaso kampą, kalnuotą, apipintą legendų, ir per Marko Tveno aprašytąjį Misūrį patraukė į Kentukį. Čia pamatė tabako lapus, plačialapius grėsvius, Nokso fortą [Fort Knox – Jungtinių valstijų armijos bazė Kentukyje (vert.)] ir Mamuto urvą [Nacionalinis parkas Kentukyje (vert.)], bet Kentukis Brajenai asocijavosi su žirgais – grakščiais, žvilgančiais grynakraujais ristūnais, rupšnojančiais žolę. Įsivaizduodavo ilgakojus kumeliukus, laigančius po bekraštes pievas, ir tvirtus mustangus, skriejančius Čerčilio aukštumų treku.

Pasukę link Luisvilio aptiko dar daugiau. Kaip ir kitose valstijose, didžiulius miestus ir mažesnius miestelius supo tvarkingi priemiesčiai. Driekėsi platūs laukai, kuriuose buvo auginamas tabakas ir javai, ganėsi arkliai. Judrių gatvių išraižytuose miestuose į dangų stiebėsi biurų pastatai.

Panašu į tai, ką matė vakarinėje ir pietinėje šalies dalyje, vis dėlto įžvelgė ir didžiulių skirtumų.

– Danielius Būnas [Danielius Būnas (Daniel Boone) – JAV nacionalinis didvyris, Kentukio valstijos įkūrėjas (vert.)] ir čerokiai, – sumurmėjo Brajena, jiems važiuojant nesibaigiančiu nuobodžiu greitkeliu.

– Ką? – Šeidas pakėlė galvą nuo žemėlapio, kurį atidžiai tyrinėjo. Kad jau Brajena vairuoja, nepakenks pasitikrinti, ar teisinga kryptimi važiuoja.

– Danielius Būnas ir čerokiai, – pakartojo Brajena. Ji padidino greitį ir aplenkė furgoną, prie kurio buvo pritvirtinti dviračiai ir meškerės. Kažin, kur jie traukia? Ir iš kur? – Mąsčiau, gal kitokia istorinė patirtis teikia šioms vietoms išskirtinumo? O gal taip atrodo dėl klimato, skirtingo gamtovaizdžio?

Šeidas vėl įsmeigė žvilgsnį į žemėlapį, tingiai skaičiuodamas laiką ir atstumus. Iš paskos važiuojantis furgonas jam neatrodė vertas dėmesio.

– Taip.

Brajena šyptelėjo nepatenkinta – Šeidui dukart du visada yra keturi.

– Ar nemanai, kad žmonės visur tokie patys? Jei atliktume tyrimą visoje šalyje, tikriausiai paaiškėtų, kad beveik visiems reikia tų pačių dalykų: stogo virš galvos, gero darbo ir kelių savaičių linksmybių per metus.

– O gėlių darželio?

– Na taip, ir gėlių, – ji gūžtelėjo pečiais, nė už ką nenorėdama sutikti, kad tai kvaila. – Man regis, daugumos žmonių norai visai paprasti. Dar galėtume pridėti itališkus batus ir kelionę į Barbadosą, bet aš kalbu apie esminius dalykus, kurie svarbūs kiekvienam: sveikus vaikus, taupomąją sąskaitą banke, galimybę išsikepti kepsnį ant grotelių...

– Tu mėgini viską supaprastinti, Brajena.

– Galbūt, bet nematau jokio reikalo komplikuoti.

Šeidas padėjo žemėlapį į šalį ir susidomėjęs pasisuko į ją. Iki šiol vengė lįsti giliau į sielą, bijodamas to, ką gali surasti. Bet dabar žvilgsnis iš už tamsių akinių buvo skvarbus, o klausimas tiesus:

– O tu ko nori?

– Aš... – Brajena akimirką dvejojo, suraukusi antakius padarė posūkį. – Nesuprantu, ko klausi.

Šeidas matė, kad ji puikiai supranta, bet jau ne pirmą kartą mėginimas pasikalbėti baigiasi atsitraukimu.

– Stogas virš galvos, geras darbas... ar ir tau tai svarbiausia?

Prieš porą mėnesių ji būtų tik gūžtelėjusi pečiais ir nieko negalvodama pritarusi. Darbas buvo visų svarbiausia, jis patenkindavo jos poreikius. Dabar nebuvo tuo tikra. Išvykusi iš Los Andželo ji daug pamatė ir išgyveno.

– Aš turiu ir stogą virš galvos, ir gerą darbą, – pabandė išsisukti. – Žinoma, man tai svarbu.

– Bet negana?

Brajena sutrikusi pasimuistė. Nesitikėjo, kad paikas svaičiojimas atsisuks prieš ją pačią.

– Kelionės į Barbadosą irgi neatsisakyčiau.

Šeidas nenusišypsojo, kaip kad ji tikėjosi, o toliau stebėjo ją pro tamsintus akinius.

– Tik tiek?

– Esu kuklus žmogus.

Ji užtikrintai ir lengvai laikė vairą, plaukai buvo supinti į kasą. Be makiažo, išblukusias džinsiniais šortais ir gerokai per dideliais marškinėliais.

– Ne, – kiek pagalvojęs paprieštaravo Šeidas, – tu nesi tokia, tik apsimeti.

Staiga sunerimusi Brajena papurtė galvą. Po ano proveržio Misisipėje jai pavyko suimti save į rankas ir vengti gilesnių apmąstymų.

– Tu sudėtinga asmenybė, Šeidai, ir neretai matai painiavą ten, kur nė labai norėdamas nerastum.

Brajena troško matyti jo akis. Norėjo skaityti jose atsispindinčias mintis.

– Tai, ką matau žvelgdamas į tave, tikrai nėra paprasta.

Ji abejingai truktelėjo pečiais, bet kūną pamažu surakino įtampa.

– Esu lengvai perprantama.

Jis ramiai paprieštaravo, Brajena sumirksėjo ir vėl įsistebeilijo į kelią.

– Ne, tikrai nesu pilna paslapčių.

Nejaugi? Šeidas stebėjo, kaip plonyčiai auksiniai auskarai maskatuoja jos ausyse.

– Vis svarstau, apie ką galvoji gulėdama šalia manęs, kai pasimylime... tomis minutėmis, kai atslūgsta aistra, prieš užmigdama. Dažnai apie tai galvoju.

Brajena susimąstė.

– Kai pasimylime, – pakenčiamai ramiu balsu tarė ji, – kažin, ar išvis pajėgiu apie ką nors galvoti.

Šįkart Šeidas nusišypsojo.

– Taip, būni pavargusi ir mieguista, – sumurmėjo jis, priversdamas ją suvirpėti. – O aš vis svarstau, ką išgirsčiau, jei savo mintis išsakytum garsiai.

Sužinotum, kad tikriausiai jau įsimylėjau tave. O kiekviena diena, kurią praleidžiame drauge, sutrumpina laiką, kurį dar būsime. Negaliu įsivaizduoti, kaip gyvensiu, kai tavęs nebebus šalia, negalėsiu paliesti, pasikalbėti. Štai apie ką Brajena mąstė, bet nepasakė nieko.

Šeidas suprato, kad ji turi savo paslapčių. Jų taip pat turi ir jis.

– Kada nors, prieš baigiantis kelionei, turėsi man papasakoti.

Brajena pajuto, kad jis spraudžia į kampą, tik niekaip nesuprato kodėl.

– Negi tau negana to, ką pasakiau?

– Negana, – tarė Šeidas ir pasidavęs norui, kuris vis dažniau jį aplankydavo, palietė jai skruostą. – Tikrai negana.

Brajena šyptelėjo, paskui atsikrenkštė, kad galėtų kalbėti.

– Pavojinga tema važiuojant autostrada šešiasdešimt mylių per valandą greičiu.

– Ši tema bet kada pavojinga. – Šeidas pamažu atitraukė ranką. – Aš geidžiu tavęs Brajena. Negaliu negeisti į tave žvelgdamas.

Brajena tylėjo – ne todėl, kad nepatiko tai, ką išgirdo, tiesiog sutriko nežinodama, kaip tai suprasti. Jei prasižiotų, greičiausiai pasakytų per daug ir nutrauktų tą ryšį, kuris potruputį mezgasi tarp jų. Negalėjo jam prisipažinti, bet kaip tik tokio ryšio užvis labiau troško.

Šeidas laukė, ką ji pasakys, ką ištars po to, kai jis ryžosi peržengti ribą, kurią abu nusibrėžė dar pačioje kelionės pradžioje. Tai buvo rizikingas žingsnis. Jis surizikavo. Nejaugi ji nesupranta? Geismas. Jis geidžia jos. Nejaugi ji nejaučia? Bet Brajena tylėjo, ir žingsnis pirmyn tapo žingsniu atgal.

– Tuoj privažiuosime valstijos sieną, – tarė Šeidas ir paėmęs žemėlapį rūpestingai sulankstė. Brajena persirikiavo į kitą juostą, prilėtino greitį ir išsuko iš greitkelio.

Kentukis Brajenai siejosi su žirgais. Žirgai ir atviliojo juos į Luisvilį, o Luisvilis – į Čerčilio aukštumas, garsėjančias žirgų lenktynėmis. Nors Kentukio derbis buvo seniai pasibaigęs, vis dar vyko varžybos, kurias stebėjo minios žiūrovų. Jeigu į vasaros spalvų vaivorykštę jie ketina įpinti vieną kitą akimirką, kaip amerikiečiai grožisi lenktynėmis, kažin ar surastų tinkamesnę vietą.

Tai išvydusi Brajena iškart pagalvojo apie daugybę angelų – balti švarutėliai pastatai su kupolais visam siautuliui teikė elegancijos. Pagrindinis objektas buvo trekas – ovalus suplūktos žemės plotas, kurį juosė tribūnos. Brajena vaikštinėjo svarstydama, kokie tie žmonės, kurie renkasi čia norėdami pastatyti du arba du šimtus dolerių už veiksmą, tetrunkantį keletą minučių. Ir vėl atsivėrė didžiulė įvairovė.

Pastebėjo vyriškį saulės nusvilintomis rankomis ir šlapiais nuo prakaito marškinėliais, pildantį lenktynių blanką. Kitas, vilkintis laisvas elegantiškas kelnes, siurbčiojo vėsų gėrimą. Moterys subtiliomis, bet brangiomis suknelėmis rankose laikė lauko žiūronus, šeimos buvo atvažiavusios su vaikais, kad šie pratintųsi prie karališkojo sporto. Žvilgsnis užkliuvo už vyriškio pilka kepure ir tatuiruotomis rankomis, įsitaisęs tėvui ant pečių kvatojosi vaikas.

Važiuodami per šalį juodu stebėjo beisbolo rungtynes, teniso mačus, automobilių lenktynes. Ir visada minioje ji pastebėdavo veidus žmonių, kurie, regis, teturėjo vieną bendrą bruožą – aistrą žaidimams. Žmonija sugalvojo žaidimus ir pavertė juos pramonės šaka. Įdomus žmogiškosios prigimties vingis. Bet tik žmonės ir neleido jiems išnykti – jie norėjo žaisti, linksmintis, norėjo varžytis vieni su kitais.

Visai atsitiktinai pamatė vyrą, kuris persisvėręs per turėklą taip įsijautęs stebėjo lenktynes, lyg nuo jų baigties priklausytų gyvybė: kūnas išsilenkęs, veidas išrasojęs. Nufotografavo jį profiliu.

Žvilgsnis užkliuvo už moters rausva suknele ir vasarine skrybėle, kuri kiek atsainiai stebėjo tai, kas vyksta, ir atrodė ori lyg imperatorė, pagerbusi savo apsilankymu turnyrą Koliziejuje. Miniai griaudėjant, žirgams nešantis į priekį Brajena ją ir nufotografavo.

Atsirėmęs į turėklą Šeidas fotografavo žirgus įvairiose treko vietose, paskutinį kadrą sučiupo prie pat finišo linijos. Prieš tai įamžino lažybų lentą, kurioje mirgėjo skaičiai. Palaukė, kol buvo paskelbti rezultatai, tada vėl nusitaikė į ją.

Rungtynėms dar nepasibaigus jis pamatė Brajeną, stovinčią prie dviejų dolerių lažybų langelio. Su fotoaparatu ant kaklo, o bilietu rankoje ji grįžo į tribūną.

– Nejau negali atsispirti? – paklausė Šeidas.

– Negaliu. – Ji jau buvo susiradusi smulkių prekių automatą ir dabar ištiesė jam rankoje tyžtantį šokoladinį batonėlį. – Beje, netrukus bėgs žirgas, kurio vardas Pagamintas Šešėlyje [ Made in the Shade (angl.)]. – Šeidas nustebęs kilstelėjo antakį ir Brajena nusišypsojo. – Argi galėjau atsispirti?

Jis norėjo pasakyti, kad tai kvaila. Norėjo pasakyti, jog ji neįtikėtinai miela. Bet nepasakė, tik nusmaukė akinius jai nuo nosies ir pažvelgė į akis.

– Koks jo numeris?

– Septintas.

Šeidas pažvelgė į lažybų lentą ir papurtė galvą.

– Trisdešimt penki prie vieno. Kaip lažinaisi?

– Kad laimės, kaip kitaip?

Šeidas paėmė ją už rankos ir nusivedė prie turėklo.

– Gali atsisveikinti su savo dviem doleriais, aistruole.

– Dar ne, galbūt laimėsiu septyniasdešimt. – Brajena pasitaisė akinius. – Tada pakviesiu tave vakarienės. O jei pralaimėsiu, – pridūrė stebėdama, kaip žirgai rikiuojasi prie starto linijos, – turiu mokėjimo kortelę. Vis tiek galiu nusivesti tave vakarienės.

– Sutarta, – nuskambėjus gongui tarė Šeidas.

Žirgai leidosi bėgti. Buvo beveik pasiekę pirmą posūkį, kai Brajena pamatė septintą numerį – jos žirgas bėgo trečias nuo galo. Pakėlusi akis pastebėjo, kad Šeidas purto galvą.

– Tu dar nenurašyk jo.

– Kai šitaip rizikuoji, brangute, būk pasirengusi pralaimėti.

Kiek sutrikusi dėl „brangutės" Brajena vėl nusisuko į treką. Šeidas retai vadindavo ją vardu, o dar rečiau apdovanodavo švelniais žodeliais. Taip, sėkmė abejotina, bet ji dar neketino pasiduoti.

– Jis lenkia! – sukrykštė ji, kai jos išrinktasis keliais ilgais tvirtais šuoliais pralenkė tris žirgus. Pamiršusi savo godas ji pasilenkė per turėklą ir nusikvatojo. – Tik pažvelk, kaip jis skinasi kelią į priekį! – Brajena pakėlė fotoaparatą ir pažvelgė per teleobjektyvą tarsi per žiūronus. – Dieve mano, koks gražuolis, – sumurmėjo. – Nė nemaniau, kad toks gražus.

Užsižiūrėjusi į žirgą Brajena pamiršo lenktynes ir kovą. Jis buvo puikus. Matė jojiką, prigludusią spalvotą dėmę, kuris atrodė savitai grakštus, bet jos dėmesį prikaustė žirgas, jo banguojantys raumenys, žemę daužančios kojos. Jis troško laimėti, Brajena tai jautė. Kad ir kiek lenktynių būtų pralaimėjęs, kad ir kiek kartų pasruvęs prakaitu buvo vedamas atgal į arklides, dabar troško laimėti.

Viltis. Atgijo viltis ir Brajena nebegirdėjo ošiančios minios. Lyderius lenkiantis žirgas irgi neprarado vilties. Jis tikėjo, kad gali laimėti, o jei tikėjimas stiprus... Sukaupęs visas jėgas žirgas dar spustelėjo ir aplenkęs lyderį pirmas kirto finišo liniją.

– Kad mane kur, – burbtelėjo Šeidas. Kai žirgas nugalė tojas išdidžiai priėmė apdovanojimą, Šeidas stovėjo apkabinęs Brajeną per pečius.

– Gražuolis, – žemu, kimiu balsu pratarė Brajena.

– Kas čia dabar? – Išgirdęs jos balse ašaras Šeidas suėmė ją už smakro ir pažvelgė į akis. – Juk čia tik dviejų dolerių lažybos.

Ji papurtė galvą.

– Jis nugalėjo. Troško laimėti, nepasidavė ir pasiekė pergalę.

Šeidas perbraukė pirštu jai per nosį.

– Ar esi ką nors girdėjusi apie sėkmę?

– Esu. – Susitvardžiusi Brajena paėmė jį už rankos. – Bet ši pergalė neturi nieko bendra su sėkme.

Kurį laiką Šeidas žvelgė į ją. Paskui papurtė galvą ir pasilenkęs švelniai pabučiavo į lūpas.

– Ir taip dabar kalba moteris, kuri dievagojasi esanti paprasta.

„Ir laiminga", – pagalvojo Brajena, sunėrusi su juo pirštus. Beprotiškai laiminga.

– Eime atsiimti laimėjimo.

– Girdėjau gandus apie kažkokią vakarienę, – prakalbo Šeidas, jiedviem braunantis iš tribūnos.

– Taip, ir pati kažką girdėjau.

Brajena laikėsi duoto žodžio. Tą vakarą, kai siautėjant vasaros audrai dangų raižė žaibai, jie įžengė į ramų, prietemoje skendintį restoranėlį.

– Lino servetėlės, – sušnibždėjo ji Šeidui, kai restorano patarnautojas palydėjo juos prie staliuko.

Atitraukdamas kėdę Šeidas nusijuokė ir tyliai tarė į ausį:

– Tave lengva sužavėti.

– Teisybė, – sutiko Brajena, – bet lino servetėlės nesu mačiusi nuo birželio. – Paėmusi ją iš lėkštės perbraukė ranka. Švelni, tankiai suausta. – Čia nėra kėdžių, apmuštų dirbtine oda, nei plastmasinių lempų. Tikriausiai nebus nė mažulyčių kečupo maišelių. – Pamerkusi jam akį Brajena pirštu pabarbeno į lėkštę ir pasigirdo melodingas garsas. – Pabandyk tai padaryti su plastmasine, ir išgirsi tik duslų „bum".

Šeidas stebėjo, kaip ji eksperimentuoja su vandens taure.

– Ir šitaip kalba greitojo maisto mėgėja?

– Pastovus maisto racionas, kurio pagrindą sudaro mėsainiai, man puikiai tinka, bet kartais mėgstu paįvairinti. Išgerkime šampano, – pasiūlė, kai pasirodė padavėjas. Ji pažvelgė į meniu, užsakė gėrimą ir vėl pakėlė akis į Šeidą.

– Tu ką tik savo laimėjimą iššvaistei buteliui putojančio vyno.

– Lengvai ateina, lengvai ir išeina, – nusišypsojo Brajena, pasirėmusi rankomis smakrą. – Ar jau sakiau, kad puikiai atrodai žvakių šviesoje?

– Ne, – prajuko jis ir taip pat pasilenkė į priekį. – Tikriausiai aš turėjau ištarti tokius žodžius tau?

– Galbūt, bet neatrodė, kad skubėtum. Be to, aš vaišinu. Na... – Ji pasiuntė jam svilinantį žvilgsnį, – jei vis dėlto norėtumei pasakyti ką nors malonaus, neprieštaraučiau.

Ji tingiai perbraukė pirštu Šeidui per ranką, priversdama susimąstyti, ar koks nors vyras galėtų prieštarauti moters laisvei ir jos teikiamiems privalumams. Jokio vargo, kai tave vaišina gėrimais ir vakariene. Be jokio vargo galima atsipalaiduoti ir leistis sugundomam. Tą patį galima pasakyti ir apie partnerystę. Šeidas pakėlė Brajenos ranką ir priglaudė prie lūpų.

– Tu visada man atrodei labai graži, bet šįvakar... – Jis meiliai nužvelgė jos veidą. – Šįvakar man trūksta žodžių apsakyti, kokia esi žavi.

Brajena sutriko, bet rankos neatitraukė. Kaip jam pavyksta tokius žodžius ištarti visai ramiai ir taip netikėtai? O kaip jai, pratusiai prie paprastų, nereikšmingų komplimentų, atsakyti į tokį nuoširdumą? Atsargiai, – nusprendė. Labai atsargiai.

– Turėsiu dažniau prisiminti, kad reikia pasidažyti lūpas.

Šeidas šyptelėjo ir vėl palietė lūpomis jos pirštų galus.

– Ir šįkart pamiršai.

– Oi, – Brajena suglumusi spoksojo į jį.

– Ar šito pageidaujate, ponia? – padavėjas ištiesė butelį šampano etikete į viršų.

– Taip, – ji tyliai atsikvėpė. – Taip, dėkui.

Neatitraukdama akių nuo Šeido ji girdėjo, kaip burbuliukai išstumia kamštį ir šampanas garma į taurę. Gurkštelėjo ir užsimerkė, kad geriau pajustų skonį. Tada linktelėjo galvą ir palaukė, kol padavėjas pripildė taures. Kiek aprimusi pakėlė taurę ir nusišypsojo Šeidui:

– Už ką?

– Už vieną vasarą, – pasiūlė jis ir dzingtelėjo taurės krašteliu į jos taurę. – Už vieną žavingą vasarą.

Ji vėl nušypsojo, ir kai lūpomis palietė gėrimą, šypsena spindėjo akyse.

– Maniau, kad su tavimi dirbti bus tiesiog siaubingai nuobodu.

– Tikrai? – Šeidas gurkštelėjo šampano ir skanaudamas palaikė ant liežuvio. Gėrimas buvo švelnus ir subtilus, tačiau kupinas kunkuliuojančios energijos. – O aš maniau, kad tu būti tikra rakštis...

– Na, – ramiai pertraukė jį Brajena, – aš labai džiaugiuosi, kad mano išankstinė nuostata nepasiteisino. – Ji luktelėjo akimirką. – O tavoji?

– Pasitvirtino, – visai paprastai tarė Šeidas ir nusikvatojo, kai ji prisimerkė ir pervėrė jį žvilgsniu. – Tik kažin, ar kitokia man patiktum labiau.

– Anas tavo komplimentas buvo žavesnis, – numykė Brajena ir atsivertė valgiaraštį. – Bet tu jų šykšti, todėl teks tenkintis ir tuo.

– Sakau tik tai, ką galvoju.

– Žinau. – Brajena nusibraukė plaukus ir perbėgo akimis valgiaraštį. – Bet aš... O, žiūrėk, čia yra šokolado putėsių.

– Dauguma žmonių pradeda nuo užkandžių.

– Man labiau patinka atvirkščiai – tada žinau, kiek dar tilps, o ir deserto netenka atsisakyti.

– Neįsivaizduoju, kad galėtum atsisakyti ko nors iš šokolado.

– Tu visiškai teisus.

– Tik niekaip nesuprantu, kaip šitiek daug sukemši į save, bet nestorėji.

– Tikriausiai man sekasi. – Brajena padėjo ant lėkštės atverstą valgiaraštį ir nusišypsojo. – O tu ar turi kokių silpnybių, Šeidai?

– Turiu, – prisipažino Šeidas ir ilgai žvelgė į Brajeną, kol pagaliau ji vėl sutriko ir nuleido akis. – Ne vieną.

Skęsdamas Brajenos akyse Šeidas pagalvojo, kad viena iš jo silpnybių darosi vis ryškesnė.

– Gal norėtumėte užsisakyti?

Brajena krūptelėjo ir pažvelgė į padavėją.

– Ką?

– Gal jau norėtumėte užsisakyti? – pakartojo padavėjas. – Ar dar palauksite?

– Ponia norėtų šokoladinių putėsių, – paprašė Šeidas.

– Gerai, pone. – Padavėjas šaltakraujiškai užsirašė užsakymą. – Ar čia viskas?

– Tikrai ne, – patikino Šeidas imdamas taurę, o Brajena nusijuokė ir įsikniaubė į valgiaraštį.

– Tuoj sprogsiu, – nusprendė Brajena po geros valandos, jiems važiuojant per žliaugiantį lietų. – Jaučiuosi pilnu- tėlė.

Šeidas prasmuko degant geltonam šviesoforo signalui.

– Smagu stebėti tave valgančią.

– Juk mes tik pramogaujame, – nerūpestingai priminė Brajena. Patogiai įsitaisiusi sėdynėje, apsvaigusi nuo šampano, perkūnui grėsmingai trankantis danguje ji visiškai pasitikėjo Šeidu ir būtų važiavusi su juo kad ir į pasaulio kraštą. – Koks tu geras, kad davei man kąsnelį savo sūrio pyrago.

– Pusę, – pataisė jis, tyčia sukdamas nuo stovyklavietės, kurioje apsistoti buvo nusprendę po pietų. Valytuvai cypė braukydami stiklą. – Bet vis tiek prašom.

– Jaučiausi pamaloninta. – Brajena mieguistai atsiduso. – Mėgstu būti lepinama. Po šios vakarienės vėl galėsiu kokį mėnesį maitintis greitojo maisto restoranuose ir kimšti sužiedėjusias spurgas. – Ji patenkinta dairėsi po tamsią, lietaus merkiamą gatvę, kelkraščiuose telkšančias balas. Mėgo lietų, ypač naktį, kai nuo jo viskas imdavo žvilgėti. Palengva ji nugrimzdo į snaudulį ir atsibudo tik Šeidui įvažiavus į nedidelio motelio stovėjimo aikštelę.

– Šiąnakt apsieisime be stovyklavietės, – pasakė jis. – Luktelėk, kol gausiu kambarį.

Brajena nespėjo nieko pasakyti, nes iššokęs iš furgono Šeidas nubėgo per lietų. „Apsieisime be stovyklavietės." Moteris žvilgtelėjo per petį į du siaurus gultus palei furgono sienas. Šiąnakt nebus kietų, laikinų lovų ir neaiškiai veikiančių dušų.

Šypsodamasi ji pašoko ir ėmė rinkti savo ir Šeido įrangą. Apie lagaminus nepagalvojo.

– Šampanas, lino servetėlės, o dabar dar ir tikra lova, – džiaugėsi Brajena, o pamačiusi iki paskutinio siūlo peršlapusį Šeidą, kuris tuo metu įlipo į furgoną, nusišypsojo. – Tu mane išlepinsi.

Šeidas norėjo lepinti Brajeną. Noras buvo nepaaiškinamas, bet tikras. Šiąnakt, bent jau šiąnakt, jis troško ją lepinti.

– Kambarys iš kitos pastato pusės. – Kol Brajena krovė įrangą prie furgono durų, jis palengva vairavo, žvalgydamasis į numerius ant durų, pagaliau sustojo ir paprašęs jos luktelėti iššoko lauk. Brajena paėmė krepšį ir savo rankinę, tuo tarpu Šeidas apibėgo automobilį iš kitos pusės, atidarė dureles ir apstulbusi Brajena pasijuto jo glėbyje.

– Šeidai! – šūktelėjo ji, tačiau lietus žliaugte žliaugė ir gniaužė kvapą, o jis nuskuodė per aikštelę link durų.

– Bent taip galiu atsidėkoti už vakarienę, – paaiškino jis, stengdamasis įkišti į užraktą didžiulį raktą. Brajena krykštavo stebėdama, kaip jis mėgina atidaryti duris, laikydamas glėbyje ją, dėklus su fotoaparatais ir stovus.

Koja uždaręs duris Šeidas įsisiurbė jai į lūpas. Tirtanti iš juoko Brajena prigludo jam prie krūtinės.

– Dabar mes abu šlapi, – sumurmėjo delnu braukdama jam per plaukus.

– Išdžiūsime lovoje.

Nespėjusi susivokti Brajena nuskrido link lovos ir visu ūgiu nusileido ant čiužinio.

– Kaip romantiška, – tarė, bet nė nekrustelėjo. Gulėjo ir šypsojosi, nes Šeidas elgėsi neįprastai lengvabūdiškai – ji ketino tuo pasimėgauti.

Jos suknelė buvo prilipusi prie kūno, plaukai išsidraikę. Šeidas matė, kad rengdamasi į restoraną Brajena apsitempė prie kūno prigludusius apatinius drabužėlius ir plonytes pėdkelnes. Norėjo tuojau pat ją pamylėti – mylėti valandų valandas. Ir vis tiek būtų negana. Prisiminė, koks atsipalaidavęs, koks paklusnus būna jos kūnas. Koks ugningas, stiprus ir gyvybingas. Jis viso to troško ir galėjo turėti. Ir vis tiek bus negana.

Šeidas buvo profesionalas, gebantis sustabdyti akimirką, įamžinti jausmus, kalbėti vaizdais. Nors viduje siautėjo emocijų audra, jis išsitraukė fotoaparatą.

– Ką darai?

Brajena jau norėjo atsisėsti, bet Šeidas sustabdė:

– Pabūk taip akimirką.

Kol jis ruošė darbui fotoaparatą, sunerimusi Brajena smalsiai jį stebėjo.

– Aš ne...

– Tu gulėk kaip gulėjai, – pertraukė Šeidas. – Atsipalaidavusi ir patenkinta savimi.

Dabar jo ketinimai buvo daugiau nei aiškūs. Brajena kilstelėjo antakį. „Maniakas", – linksmai pagalvojo. Jie abu apsėsti fotografavimo manijos.

– Šeidai, aš fotografė, o ne modelis.

– Suteik man malonumo, – jis švelniai paguldė ją ant lovos.

– Mano kraujyje per daug šampano, kad su tavimi ginčyčiausi, – tarė Brajena ir nusišypsojo, kai jis pakėlė aparatą prie akių. – Gali sau išdykauti, jeigu nori, arba rimtai fotografuoti, jei tau to reikia. Kad tik man nieko nereikėtų daryti.

Ji tik šypsojosi, o Šeido kūnas jau ėmė tvinkčioti. Dažniausiai fotoaparatas jam atstodavo barjerą tarp jo paties ir fotografuojamo objekto, kartais taip jis slopindavo emocijas, kurių kitaip nepajėgdavo atsikratyti. Šįkart viskas buvo kitaip – jausmai jau siautėjo jame, o atsiriboti buvo nebeįmanoma.

Jis greitai nusitaikė ir spustelėjo mygtuką, bet liko nepatenkintas.

– Man ne šito reikia. – Jis atrodė taip įsitraukęs į darbą, kad Brajena nepagalvojo, jog bando užgniaužti jausmus. Tiesiog toks jo būdas. Bet kai jis priėjo prie jos, pasodino ir atitraukė suknelės užtrauktuką, ji net išsižiojo.

– Šeidai!

– Štai kaip atrodo tingus seksualumas, – sumurmėjo jis, nusmaukdamas suknelę nuo peties. – Neįsivaizduojami jausmingumo fluidai natūraliai sklinda nuo tavęs, tam nereikia jokių pastangų. Ir ypatingas žvilgsnis, kai paliečiu tave štai taip... – Kai jis pažvelgė jai į akis ir paglostė nuogą petį, Brajena staiga pamiršo, kad ketino pajuokauti. – Kaip pasikeičia žvilgsnis, kai tave bučiuoju... – Taip taręs pabučiavo pasigardžiuodamas, kiek ilgėliau, kol jos mintys susidrumstė, o kūną nusmelkė saldūs pojūčiai. – Štai taip, – šnibždėjo jis, pasiryžęs sugauti tą akimirką, paversti ją apčiuopiama, kad galėtų paimti atvaizdą į ranką ir pažvelgti. – Štai šitaip, – pakartojo ir žengtelėjo kelis žingsnius atatupstas. – Noriu įamžinti, kaip atrodai prieš mums mylintis. O paskui – kaip atrodai po to.

Bejėgė ir susijaudinusi Brajena žvelgė tiesiai į objektyvą. Šeidas sugavo jos atvaizdą lyg medžiotojas auką optiniame taikiklyje – sutrikusią, užlietą jausmų. Tuo pačiu įamžino ir save.

Akys išdavė, kas dedasi Brajenos širdyje. Užraktas atsidarė, užsidarė ir sustabdė akimirką. Kažin, ar nuotraukoje bus matyti, ką ji išgyveno? Ar atsispindės joje jo paties jausmai?

Brajena sėdėjo ant lovos nuo peties nusmaukta suknele, išsitaršiusiais plaukais, apsiblaususiomis akimis. Paslaptinga. Jie abu turi paslapčių. Galbūt fotografinėje juostoje jam pavyko įamžinti akimirką, kai dalijamasi giliausiomis paslaptimis?

Dabar Šeidas matė susijaudinusią ir jaudinančią moterį. Joje kunkuliavo aistra ir nuolankus atsidavimas. Matė moterį, kurią pažinojo geriau nei ką kita. Vis dėlto jam dar teks ją pasiekti, nors iš pradžių kaip tik to vengė.

Netaręs nė žodžio Šeidas priėjo prie Brajenos. Jos oda buvo drėgna ir šilta – jis žinojo, kad taip ir bus. Plaukuose dar žibėjo lietaus lašeliai. Jis palietė vieną ir šis dingo. Brajena ištiesė į jį rankas.

Ir tada, už lango siaučiant audrai, jis nusivedė ją ten, kur nėra nei klausimų, nei atsakymų.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

O kad jie turėtų daugiau laiko...

Įsibėgėjus rugpjūčiui ši mintis vis persekiojo Brajeną. Jei turėtų daugiau laiko, galėtų visur pabūti ilgėliau. Aplankytų daugiau valstijų, daugiau miestų, sutiktų daugiau žmonių. Juk tiek daug yra ką pamatyti, užfiksuoti, o laikas tirpsta.

Mažiau nei po mėnesio mokykla, kurią ji tą popietę fotografavo ištuštėjusią, skendinčią laukime, tuoj vėl prisipildys vaikų. Žali vešlūs lapai netrukus nusidažys ryškiomis spalvomis, o paskui nukris. Ji grįš į savo studiją Los Andžele ir pasiners į ankstesnę rutiną. Pirmą kartą per daugelį metų žodis „vienas" jai skambėjo taip pat kaip „vienišas".

Kaip tai nutiko? Šeidas Kolbis tapo jos partneriu, meilužiu ir draugu. Nors ir baugu pripažinti, jis tapo svarbiausiu žmogumi jos gyvenime. Jautėsi priklausoma nuo jo, nuo jo nuomonės ir draugijos, nuo jų drauge leidžiamų naktų.

Brajena įsivaizdavo, kaip bus, kai jie grįš į Los Andželą ir pasuks savais keliais. Kiekvienas sugrįš į savo miesto rajoną, į savo gyvenimą ir neabejotinai prie savo pasaulio suvokimo.

Artumas, kuris iš lėto ir netgi skausmingai atsirado tarp jų, dings kaip nebuvęs. Bet argi to nežinojo iš pat pradžių. Juodu sudarė sutartį, įsprausdami į ją savo santykius, lygiai kaip sumušė rankomis dėl bendro darbo. Jeigu jos jausmai pasikeitė, pati dėl to kalta ir turės juos užgniaužti. Ridos skaitikliui atskaičiavus dar vieną kilometrą, už nugaros palikus dar vieną valstiją ji suko galvą, kaip tai padaryti.

Šeido galva buvo užimta jo paties rūpesčiais. Kirtę Merilendo valstijos sieną jie įvažiavo į šiaurrytinę JAV dalį. Atlantas jau visai arti – kaip ir vasaros pabaiga. Ta pabaiga ir kėlė jam nerimą. Šis žodis nereiškė, kad viskas baigta, tik finalą. Šeidas pradėjo suprasti, kad dar nėra pasirengęs sudėti taškų. Tačiau rasti būdą, kaip tai paaiškinti, kol kas nepavyko.

Jie dar daug ko nepamatė. Jei tik galėtų atsigriebti grįždami, atsisakytų savo plano kirsti skersai šalį, aplankytų tas vietas, į kurias neužsuko važiuodami į priekį. Puiki mintis. Po Darbo šventės galėtų praleisti savaitę ar porą Naujojoje Anglijoje. Ilgą laiką gyvenę furgone ir sunkiai dirbę juk nusipelnė šiokio tokio atokvėpio. Gerai sugalvota.

Grįžtant reikėtų atsigriebti už tai, kas prarasta, o ne lėkti strimgalviais. Jei nebūtų taip skubėję ir skaičiavę kilometrų, kiek dar puikių nuotraukų būtų padarę? Gal tik viena iš jų būtų buvusi ypatinga, vis tiek buvo verta. Tai ir yra profesionalumas.

Kai grįš į Los Andželą, gal Brajena persikraustys pas jį? Galėtų gyventi jo bute, kaip gyveno visą tą laiką furgone. Bet tai neįmanoma. Ar tikrai?

Brajena nenori komplikuoti jųdviejų santykių. Argi taip nesakė? Jis ir pats netrokšta įsipareigoti, užsikrauti atsakomybės už kitą žmogų. Juk seniai aišku. Vis dėlto jam reikia jos draugijos – na, tam tikra prasme. Tiesa, jau išmoko džiaugtis jos gebėjimu paprastai žvelgti į gyvenimą ir pastebėti grožį. Tačiau tai dar nereiškia, kad būtina ką nors žadėti, įsipareigoti ar apsisunkinti.

Laikui bėgant, kai nebebus kartu, aistra išblės. Dėl vieno Šeidas buvo tikras – norėtų, kad ta akimirka ateitų kuo vėliau.

Brajena pastebėjo naujutėlaitį raudoną automobilį atverčiamu stogu. Vairuotoja vieną ranką buvo užmetusi ant balta oda trauktos sėdynės, trumpi šviesūs plaukai plaikstėsi vėjyje. Čiupusi fotoaparatą Brajena persisvėrė pro atdarą langą ir klūpomis susirietusi ant sėdynės nusistatė ryškumą.

Norėjo nufotografuoti iš nugaros, ištęsti automobilį ir sulieti į spalvotą dėmę. Tačiau arogantiškai užmesta vairuotojos ranka ir nerūpestingai besiplaikstantys plaukai turėjo būti ryškiai matomi. Jau žinojo, kad ryškindama nuotrauką sulies pilką greitkelį ir kitus automobilius – liks tik raudonas kabrioletas.

– Pabandyk išlaikyti tokį pat atstumą, – paprašė Šeido. Spustelėjo kartą, bet liko nepatenkinta, todėl dar labiau išlindo pro langą. Nors Šeidas apibarė, ji sugavo norimą kadrą ir nusikvatojusi krito ant sėdynės.

Ir jį būtų galima apkaltinti ta pačia nuodėme. Jei tik fotoaparatas šalia, jautiesi saugus. Nieko negali nutikti – tu tiesiog nedalyvauji tame, kas vyksta. Puikiai žinojo, kad taip nėra, vis dėlto taip nutikdavo gana dažnai – net po pirmosios užduoties svetimoje šalyje. Tikriausiai tai suprasdamas sugebėjo kalbėti ramiai, nors buvo suirzęs.

– Ar bent supranti, kad negalima landžioti pro važiuojančio automobilio langą?

– Nesusilaikiau. Ar gali įsivaizduoti įspūdingesnį reginį už atvirą kabrioletą greitkely rugpjūčio mėnesį? Kartais pasvajoju, kaip būtų smagu tokį turėti.

– Kodėl nenusiperki?

– Pirkti naują automobilį – sunkus darbas. – Brajena nužvelgė žaliai baltus kelio ženklus, kurių šią vasarą jau tiek daug matė. Taip pat ir miestų, kelių, greitkelių, apie kuriuos nė girdėjusi nebuvo. – Sunkiai galiu patikėti, kad esame Merilende. Nuvažiavome jau taip toli, prabėgo du mėnesiai.

– O atrodo, kad dveji metai?

Brajena nusikvatojo.

– Kartais tikrai taip atrodo, bet dažniau – kad kelios dienos. Maža laiko, – pasakė tarsi sau. – Niekada negana.

Šeidas žaibiškai pasinaudojo tinkama proga.

– Mes daug kur neužsukome.

– Taigi...

– Važiavome per Kanzasą, bet aplenkėme Nebraską, užsukome į Misisipę, o į Karoliną – ne. Nebuvome nei Mičigane, nei Viskonsine.

– Nei Floridoje, Vašingtono valstijoje, Dakotoje. – Brajena gūžtelėjo pečiais, stengdamasi negalvoti, ko neteko. Reikia gyventi šia diena ir ja džiaugtis.

– Pamaniau, galėtume užsukti pakeliui į namus.

– Pakeliui į namus? – Brajena atsisuko į Šeidą, kuris traukė iš pakelio cigaretę.

– Suprantama, tai nenumatyta pagal sutartį. – Jis prisidegė cigaretę. – Man atrodo, galėtume užtrukti dar kokį mėnesį ir užbaigti darbą.

Ir jam reikia daugiau laiko. Brajena pajuto staiga užgimusią viltį, bet negailestingai ją užgniaužė. Jis tik nori tinkamai užbaigti darbą. Toks jau yra – kruopštus. Bet argi svarbu priežastis? Jie turės daugiau laiko. Vis dėlto spoksodama pro šoninį langą Brajena nusprendė, kad priežastis svarbesnė nei norėtųsi.

– Darbą baigsime Naujojoje Anglijoje, – nerūpestingai priminė ji. – Vasara baigsis, bus pats laikas grįžti prie savo darbų. Negaliu dar mėnesį negrįžti į studiją. Vis dėlto... – ji jau ketino nusileisti, nors Šeidas nė nebandė perkalbėti, – neprieštaraučiau, jei grįždami aplankytume kelias vietas.

Šeidas ir toliau ramiai vairavo, balsas skambėjo natūraliai.

– Dar bus laiko apie tai pagalvoti, – užbaigė jis nemalonią temą.

Nuvarginti greitkelio jie pasuko siauresniais keliais. Brajena fotografavo vaikus, kurie laistė vienas kitą sodo žarna, vėjyje džiūstančius skalbinius, namo prieangyje sėdinčią porą. Šeidą domino prakaitu pasruvę statybininkai, liejantys derva stogą, persikus skinantys darbininkai ir visai nelauktai – dvylikametis verslininkas, kieme pardavinėjantis limonadą.

Brajena net susijaudino, kai Šeidas ištiesė jai popierinį puodelį.

– Kaip malonu.

– Tu dar neparagavai, – tarė jis, lipdamas į keleivio vietą furgone. – Kad gėrimas pigiau atsieitų, jie pamažina cukraus.

– Taip ir žinojau. – Susijaudinusi Brajena pasilenkė ir švelniai, paprastai pabučiavo Šeidą. – Kartais būni labai malonus žmogus.

Ji ir vėl paglostė jam širdį, tam neįmanoma atsispirti.

– Galėčiau pateikti ilgą sąrašą žmonių, kurie tau paprieštarautų.

– Ką jie išmano? – nusišypsojo Brajena ir dar kartą prigludo prie jo lūpų. Ji važiavo siaurute gatvele, skendinčia šešėliuose, grožėdamasi tvarkingomis vejomis, gėlių darželiais ir kiemuose amsinčiais šunimis. – Man patinka priemiesčiai. Norėjau pasakyti, patinka po juos žvalgytis, nes gyventi neteko. Atrodo kaip išlaižyti. – Atsidususi pasuko į dešinę. – Jei gyvenčiau kuriame nors iš šių namų, tikriausiai pamirščiau patręšti veją, visur priaugtų piktžolių ir kiaulpienių. Kaimynai pradėtų skųstis. Galiausiai tektų parduoti namą ir kraustytis į daugiabutį.

– Taip baigtųsi Brajenos Mičel gyvenimo epopėja priemiestyje.

Brajena nutaisė grimasą.

– Kai kurie žmonės tiesiog nesutverti gyventi apsitvėrę dailiomis tvorelėmis.

– Teisybė.

Ji nuščiuvo – Šeidas nepasakė nieko nemalonaus, nieko, nuo ko ji pasijustų blogai. Tada patenkinta nusijuokė ir sugriebusi suspaudė jam ranką.

– Tu toks geras man, Šeidai. Tikrai geras.

Jis labai nenoromis paleido jos ranką. Geras? Ji tai ištarė taip paprastai, juokdamasi. Pati nesuprato, ką jos žodžiai jam reiškia. Gal reikėtų pasakyti?

– Brajena...

– Kas ten? – staiga susidomėjo ji ir pasuko į šalikelę. Susijaudinusi privažiavo visai arti, kol galėjo įžiūrėti spalvotą lentelę ant telefono stulpo. – „Keliaujantys Naitingeilo atrakcionai." – Nuspaudusi stabdį ji persisvėrė per Šeidą, stengdamasi įskaityti. – „Voltara, elektrinė moteris." – Šūktelėjusi iš susižavėjimo Brajena kumštelėjo Šeidą. – Nuostabu, tiesiog nuostabu! „Sampsonas, šokantis dramblys. Ponia Zoltar, aiškiaregė." Šeidai, žiūrėk, jų paskutinis pasirodymas mieste. Negalime pralesti. Kokia vasara be atrakcionų? Pasivažinėjimai kalneliais, įvairūs žaidimai ir burtai.

– Ir daktaras Vrenas, ugnies rijikas.

Jo abejingą toną teko praleisti pro ausis.

– Likimas, – pareiškė ji, grįžusi į savo vietą. – Tik jis pasuko mūsų automobilį šiuo keliu. Kitaip būtume visa tai pražiopsoję.

Šeidas grįžtelėjęs pažvelgė į ženklą, o Brajena pasuko į kelią.

– Tik pamanyk, – sumurmėjo jis, – būtume pervažiavę nuo pakrantės iki pakrantės taip ir nepamatę šokančio dramblio.

Po pusvalandžio Šeidas sėdėjo patogiai įsitaisęs ant sėdynės ir susikėlęs kojas ant prietaisų skydo ramiai traukė dūmą. Visiškai nusikamavusi Brajena pasuko posūkyje.

– Aš visai nepasiklydau.

Šeidas tingiai išpūtė kamuolį dūmų.

– Juk nė neprasižiojau.

– Žinau, ką galvoji.

– Tai sugeba tik ponia Zoltar.

– O tu galėtum nebūti toks pasipūtęs.

– Nejaugi taip atrodau?

– Visada būni pasipūtęs, kai pasiklystu.

– Juk sakei, kad nepasiklydai.

Brajena sugriežė dantimis ir pervėrė jį smerkiančiu žvilgsniu.

– Geriau paimtum tą savo žemėlapį ir pasakytum, kur esame.

– Kai prieš dešimt minučių norėjau taip ir padaryti, urzgei ant manęs.

Brajena sunkiai atsiduso.

– Tai dėl to, kaip paėmei. Šypsojaisi patenkintas, supratau, ką galvoji...

– Ir vėl lendi į ponios Zoltar teritoriją.

– Po velnių, Šeidai! – riktelėjo Brajena, vos tramdydama kylantį juoką. Jie važiavo kaimo keliu, kuris, atrodė, niekada nesibaigs. – Aš nieko prieš retkarčiais apsikvailinti, bet negaliu pakęsti, kai kas nors ima šaipytis.

– Negi aš šaipausi?

– Puikiai žinai, ką darai. Jeigu dar...

Tą akimirką Brajena pastebėjo žybsinčias raudonas, mėlynas ir žalias švieseles. Velnio ratas! Tikrai. Pro vasaros sutemas atsklido švelnūs muzikos garsai. Calliope [Vargonus primenantis muzikos instrumentas (vert.)]. Šįkart piktdžiugiauti buvo jos eilė.

– Žinojau, kad surasiu.

– Aš tuo neabejojau.

Brajena būtų galėjusi kandžiai atsikirsti, bet mirgančios šviesos ir paika iš vamzdelių sklindanti muzika prikaustė dėmesį.

– Kiek metų prabėgo, – sušnibždėjo ji. – Jau seniai nemačiau nieko panašaus. Būtinai turiu paganyti akis į ugnies rijiką.

– Paganyk ir savo piniginę.

Ji papurtė galvą ir išsuko iš kelio į duobėtą lauką, kuriame stovėjo automobiliai.

– Cinikas.

– Realistas. – Šeidas luktelėjo, kol ji sustojo greta naujo modelio pikapo. – Užrakink furgoną, – tarė, tada pasiėmė savo krepšį ir palaukė, kol Brajena pasiims savąjį. – Kur trauksime?

Ji iškart pagalvojo apie rausvą cukraus vatą, bet susilaikė.

– Gal pasivaikščiokime? Tikriausiai ką nors įdomaus aptiktume ir dabar, bet sutemus bus dar įspūdingiau.

Dieną be spalvingų iliuminacijų atrakcionai atrodė nykokai – šiek tiek keisti ir gerokai neskoningi. Dabar jų siūlomas iliuzijas būtų galima lengvai išsklaidyti, tačiau Brajena ne to čia atėjo. Atrakcionai, kaip ir Kalėdų senelis, turi teisę būti paslaptingi. Po geros valandos, kai saulė pasislėps už melsvų kalnų vakaruose, jie apsigaubs savąja paslapties skraiste ir apsilaupiusių dažų nebus matyti.

– Žiūrėk, Voltara! – Brajena netikėtai čiupo Šeidą už rankos ir atsuko į natūralaus dydžio plakatą, kuriame pusnuogė moteris gundančiomis formomis sėdėjo prikaustyta prie kažkokio įrenginio, panašaus į savadarbę elektros kėdę.

Šeidas pažvelgė į išpaišytus blizgučius apie viliojančią iškirptę.

– Gali būti dėmesio vertas reginys.

Piktai prunkštelėjusi Brajena pastūmė jį link velnio rato.

– Pasisukime. Iš viršaus pasižvalgysime po apylinkę.

Šeidas išsitraukė iš piniginės banknotą.

– Tau tik ir rūpi pasižvalgyti.

– Nebūk juokingas. – Jie palaukė, kol atrakciono darbuotojas išleido porelę. – Tai puikus būdas išvystyti didelį greitį ir tuo pat metu ramiai sėdėti nieko neveikiant, – pareiškė ji, sėsdamasi ant suolo. – Be to, iš viršaus būtų galima padaryti apžvalginių nuotraukų... O svarbiausia – čia pati geriausia vieta glamonėtis. – Ji įspraudė delną jam į saują ir velnio ratas ėmė iš lėto suktis.

Šeidas nusikvatojo, tada Brajena apsivijo rankomis jo kaklą ir nutildė bučiniu. Jiems pasiekus patį aukščiausią tašką, kur pleveno gaivus vakaro vėjas, ratas trumpam stabtelėjo – tą akimirką egzistavo tik juodu. Leidžiantis žemyn ratas judėjo greičiau, Brajenai suspaudė skrandį, galva apsvaigo nuo staigaus kryčio. Panašiai jausdavosi Šeido glėbyje jiems mylintis. Stipriai apsikabinę jie apsisuko du ratus.

Brajena ilsėjosi priglaudusi galvą jam prie peties, o Šeidas žvelgė į šurmulį apačioje. Kiek metų jis nelaikė švelnios moteriškos būtybės glėbyje, sukdamasis apžvalgos ratu? Nuo vidurinės mokyklos laikų? Sunkiai beprisiminė. Dabar suprato, kad pražiopsojo savo jaunystę, nes tada daug kitų dalykų atrodė svarbesni. Iššvaistė, kad ir labai norėdamas negalėtų susigrąžinti, bet Brajena leido bent trumpam vėl pasijusti jaunam.

– Man tai patinka, – sumurmėjo ji. Stebėjo, kaip skęsta saulė, arogantiškai plykstelėjusi paskutinius spindulius, klausėsi muzikos, balsų, kurie tai stiprėjo, tai silpo ratui sukantis. Žvelgdama apačion jausdavosi pakankamai arti to, kas ten dedasi, galėjo gėrėtis reginiu, bet per toli, kad suprastų. – Apsisukti velnio ratu turėtų būti visiems privaloma bent kartą per metus. Profilaktiškai.

Nepakeldama galvos Brajena stebėjo tą šurmulį, prekystalius, paviljonus, įrengtus įvairioms rungtims. Norėjo viską matyti. Nosį kuteno spragintų kukurūzų ir skrudinamos mėsos kvapas, sunkus, kiek salstelėjęs velnio rato prižiūrėtojo losjonas po skutimosi, kai jų kabina skriejo pro šalį. Dabar matė bendrą vaizdą. Toks tas gyvenimas, kai žiūri iš aukštai. Mažytis pasaulio kampelis, kuriame vaikai mato stebuklus, o suaugusieji bent trumpam apsimeta, kad jais tiki.

Pasiėmusi fotoaparatą ji nusitaikė apačion, pro kitas kabinas ir laidus, tiesiai į prižiūrėtoją. Jis kiek nuobodžiaudamas pakėlė saugos užtvarą, išleido vieną porą ir pasodino kitą. Jam čia darbas, o kitiems – galimybė patirti jaudulį. Atsilošusi ji toliau mėgavosi skrydžiu.

Sutemus juodu ėmėsi darbo. Žmonės būriavosi prie laimės rato, tikėdamiesi išleidę dolerį laimėti daugiau. Paaugliai nėrėsi iš kailio svaidydami beisbolo kamuoliukus į sustatytus butelius, norėdami pasipuikuoti prieš mergiščias ir draugus. Mažyliai karstėsi virvėmis, mėtė į akvariumus stalo teniso kamuoliukus, tikėdamiesi laimėti auksinę žuvelę, kurios gyvenimas be galo trumpas. Mergytės spygavo sukdamosi į didžiulį aštuonkojį panašia karusele, berniokai spoksojo į iškabintus plakatus.

Brajenai pavyko sugriebti vieną iškalbingą kadrą: moteris laiko pasisodinusi ant klubo mažylį, o trimetis bamblys negailestingai tempia ją prie linksmybių. Šeidas nufotografavo vaikinų trijulę – apsitempę raumenis išryškinančiais marškinėliais jie stengėsi atrodyti šaunūs ir nerūpestingi.

Valgydami beveik guminę picą Brajena su Šeidu žvalgėsi po žiūrovų minią, kurią sutraukė ugnies rijikas daktaras Vrenas – išėjęs iš palapinės jis trumpai pademonstravo savo meną, viliodamas žiūrovus. Brajena, kaip ir šalia jos sėdėjęs dešimtmetis berniokas, liko pakerėta.

Susitarę po pusvalandžio susitikti prie vartų juodu išsiskyrė. Likusi viena Brajena svarstė, ką daryti. Nepajėgdama atsispirti įsliūkino į Voltaros palapinę pasižiūrėti, kaip nuvargusi gražuolė prakaituotu veidu sėdasi į kėdę, per kurią netrukus perbėgs poros tūkstančių voltų stiprumo srovė.

Voltara mokėjo prikaustyti dėmesį: užsimerkė ir karališkai linktelėdama davė ženklą įjungti srovę. Specialieji efektai nebuvo aukščiausios klasės, bet gana įtikinami. Mėlynos švieselės žybčiojo ant kėdės ir ties Voltaros galva. Šitaip apšviesta jos oda atrodė amalo spalvos. Bilietas kainavo penkiasdešimt centų, ir eidama lauk Brajena nusprendė, kad reginys vertas kainos.

Nesitverdama smalsumu ji nupėdino į teritorijos pakraštį, kuriame atrakcionų darbuotojai turėjo susistatę vagonėlius. Čia nebuvo spalvingų šviesų nei gražių iliuzijų. Brajena susimąsčiusi žvelgė į mažytį vagonėlį. Viskas baigsis, jie susirinks įrangą, susisuks plakatus ir iškeliaus.

Mėnulio šviesa krito ant metalinio vagonėlio, išryškindama įbrėžimus ir įlenkimus. Maži langeliai buvo užtraukti užuolaidėlėmis, ant šono buvo matyti išblukęs užrašas: „Naitingeilo atrakcionai".

Brajenai šis vaizdas pasirodė įdomus ir ji pasilenkė fotografuoti.

– Pasiklydai, mažoji panele?

Brajena nustebusi pašoko ir beveik atsitrenkė į žemą tvirtą vyruką, vilkintį sportinius marškinėlius ir darbines kelnes. Jeigu jis dirba atrakcionuose, tai dabar turi ilgą pertrauką, o jei yra vienas iš žiūrovų, panašu, kad šviesos ir pasirodymai jo pernelyg nedomina. Nuo vaikino sklido šiltas ir troškus alaus kvapas.

– Ne. – Ji šyptelėjo ir šiek tiek atsitraukė. Ne iš baimės – tai buvo nevalingas judesys. Vos už kelių žingsnių plieskė šviesos ir vaikščiojo žmonės. Pagalvojo, kad šio vyro nuotrauka galėtų kitaip nušviesti atrakcionus. – Ar jūs čia dirbate?

– Moteriai nederėtų tamsoje čia vaikštinėti. Nebent ji ko nors ieško.

Ne, baimės tikrai nebuvo. Brajena nė dabar neišsigando, tik suirzo.

– Atsiprašau, – tarė ji žybtelėjusi akimis ir jau sukosi eiti.

Kai vaikinas griebė ją už rankos, Brajena staiga suvokė, kad šviesos gerokai toliau, nei ji būtų norėjusi. Reikėjo kaip nors išsisukti.

– Klausyk, manęs kai kas laukia.

– O tu aukšta. – Pirštai buvo stiprūs, nors ant kojų vyras laikėsi ne itin tvirtai. – Na, aš nebijau pažvelgti moteriai tiesiai į akis. Eime išgerti.

– Gal kitą kartą. – Brajena pabandė jį pastumti ir išsilaisvinti, tačiau pajuto, kad vyras tvirtas it akmuo. Tada užplūdo baimė. – Norėjau čia truputį pafotografuoti, – pasakė kaip galėdama ramiau. – Manęs laukia partneris. – Ji dar kartą pabandė ištraukti ranką. – Man skauda.

– Vagonėlyje turiu alaus, – burbtelėjo jis, tempdamas ją į tamsą.

– Ne! – paniškai riktelėjo ji. – Nenoriu jokio alaus!

Vyras stabtelėjo ir susverdėjo. Pažvelgusi jam į akis Brajena suprato, kad jis girtas kaip pėdas. Baimė užgniaužė gerklę.

– Tai gal norėtum ko kito? – Jis perbraukė ranka per plonytę vasarinę jos palaidinę ir trumpučius šortus. – Pusnuogės moterys paprastai to nori.

Brajenos baimė kiek atslūgo, užliejo šalto įsiūčio banga. Ji sviedė aštrų žvilgsnį. Vyras šyptelėjo.

– Ak tu, neišauklėtas subingalvi, – sušnypštė Brajena ir staigiai kilstelėjo koją.Aiktelėjęs nuo netikėto smūgio vyras paleido jos ranką. Brajena nė nemanė stebėti, kaip jis raitosi iš skausmo, ir puolė bėgti.

Atsitrenkė tiesiai į Šeidą.

– Vėluoji dešimt minučių, – papriekaištavo jis. – Dar nemačiau tavęs taip greitai bėgančios.

– Aš tik... aš turėjau... – Nepajėgdama atgauti kvapo ji nutilo ir prisiglaudė prie Šeido, tvirto, rūpestingo, galinčio apginti vyro. Būtų galėjusi stovėti šitaip iki pat saulėtekio.

– Kas tau? – pajutęs, kokia Brajena įsitempusi, Šeidas atstūmė ją šiek tiek nuo savęs ir pamatė išsigandusį žvilgsnį. – Kas atsitiko?

– Nieko baisaus, – pasibjaurėjusi Brajena nusibraukė plaukus nuo veido. – Užsiroviau ant kažkokio mulkio, kuris labai norėjo pavaišinti alumi, nesvarbu, ar esu ištroškusi, ar ne.

Šeidas taip suspaudė ranką, kad ji net krūptelėjo iš skausmo.

– Kur?

– Nieko nenutiko, – pakartojo ji, siusdama ant savęs, kad nesugebėjo nuslėpti susijaudinimo. – Vaikštinėjau aplinkui ir nuklydau prie vagonėlių.

– Viena?! – Šeidas sugriebė ją už pečių ir papurtė. – Tikra kvailė! Negi nežinau, kad atrakcionai – ne tik cukraus vata ir mirguliuojančios šviesos? Ar jis tave užgavo?

Ne susirūpinimą Brajena išgirdo Šeido balse, o pyktį, ir staiga įsitempė kaip styga.

– Ne, bet tu mane skaudini.

Į nieką nekreipdamas dėmesio Šeidas ėmė tempti ją link stovėjimo aikštelės.

– Jei liautumeisi žiūrėjusi į viską pro rožinius akinius, matytum aiškesnį vaizdą. Ar bent įsivaizduoji, kas galėjo nutikti?

– Pati galiu savimi pasirūpinti. Ir pasirūpinau. – Prie furgono Brajena išsprūdo jam iš gniaužtų. – O į gyvenimą žiūrėsiu taip, kaip man patiks. Apsieisiu be tavo pamokslų, Šeidai.

– Juk kas nors turi tau paaiškinti. – Čiupęs iš jos raktus Šeidas atrakino automobilį. – Beprotiška slampinėti vienai tamsiais užkampiai tokioje vietoje. Kada nors prisišauksi bėdą, – burbėjo įsitaisęs vairuotojo sėdynėje.

– Giedi tą pačią giesmelę kaip ir tas idiotas, kurį palikau gulintį ant žolės susigriebusį už tarpkojo.

Šeidas perliejo ją žvilgsniu. Vėliau, kai nusiramins, gal ir galės žavėtis, kad ji į ožio ragą surietė šlykštų girtuoklį, bet dabar nepajėgė blaiviai mąstyti. Kad ir kokia savarankiška būtų moteris, vis dėlto ji silpna ir pažeidžiama.

– Turėjau susiprotėti, kad negalima tau leisti klaidžioti vienai.

– Pala, pala, – pasipiktino į jį pasisukusi Brajena. – Tu negali man ko nors leisti ar neleisti, Kolbi. Jeigu manai, kad tapai mano prižiūrėtoju ar panašiai, verčiau mesk tokias mintis iš galvos. Pati esu už save atsakinga. Pati.

– Dar kelias savaites esu atsakingas ir aš.

Brajena stengėsi sulaikyti staiga užplūdusį pyktį, tačiau tai buvo neįmanoma.

– Nors dirbu su tavimi, – iš lėto košė ji žodžius, – nors miegu su tavimi, bet tau nepriklausau. Ir nepriklausysiu.

Šeidas nuspaudė žiebtuvėlį.

– Dar pažiūrėsime.

– Nepamiršk sutarties, – metė ji drebėdama iš pykčio ir nusisuko. – Šiame darbe esame lygiateisiai partneriai.

Tada Šeidas pasakė savo nuomonę, ką ji galinti daryti su ta sutartimi. Brajena susinėrė rankas, užsimerkė ir pasistengė kuo greičiau užmigti.

Šeidui atrodė, kad jis vairuoja jau visą amžinybę. Brajena miegojo, o jo sieloje siautė pernelyg didelė sumaištis, kad galėtų sau leisti maloniai atsipalaiduoti. Todėl važiavo rytų kryptimi link Atlanto.

Brajena teisi – ji nepriklauso jam. Viena iš pirmųjų taisyklių, kurias abu nusistatė – nieko neprimesti vienas kitam. Ji yra savarankiška moteris, ir jis negali pažaboti jos, kaip ir ji negali pažaboti jo. Juodu – protingi nepriklausomi žmonės, norintys, kad taip ir liktų.

Bet jis norėjo ją apginti. Negalėdamas duoti daugiau nieko, norėjo bent apginti. Nejau ji tokia kvaila ir nesupranta, jog jis pyksta ne ant jos, o ant savęs, kad nebuvo greta, kai to labiausiai reikėjo?

Brajena atmetė jo gerus norus, sviedė atgal į veidą. Šeidas pasitrynė perštinčias akis. Trumpai ir aiškiai pastatė jį į vietą. O jo vieta, kad ir kokie artimi tapo, yra per žingsnį nuo jos. Taip abiem geriau.

Pro pravirą langą plūstantis oras jau šiek tiek dvelkė vandenynu. Jie pervažiavo per visą šalį. Peržengė daugiau ribų, nei jis tikėjosi. Vis dėlto iki pačios svarbiausios ribos, kurią reikia peržengti – ištisi šviesmečiai.

Ką jai jaučia? Šeidas to nuolat klausdavo savęs, bet kažkaip sugebėdavo išsisukti nuo atsakymo. Ar tikrai jis nori jį išgirsti? Tačiau dabar – trečia valanda ryto, Šeidas puikiai žinojo, koks tai metas. Trečią valandą ryto griūva visos sienos ir tiesa atranda kelią į sąmonę.

Jis myli Brajeną. Per vėlu trauktis atgal ir sakyti: „ačiū, nereikia". Tokia meilė iki šiol jam buvo visai nepažįstamas jausmas. Nesavanaudiška. Beribė.

Mintimis sugrįžęs į praeitį jis prisiminė akimirką, kai tai nutiko, nors tada jausmą pavadino kitu vardu. Tada, stovėdamas ant uolos prie nuostabaus ežero Arizonos valstijoje, jis geidė jos – geidė labiau už viską pasaulyje. Tą naktį, kai atsibudęs iš košmariško sapno pajuto jos šiltą raminantį glėbį, suprato: jam reikia jos, reikia labiau nei kokio kito žmogaus.

O tada, kai Oklahomos valstijos pasienyje pamatė ją stovinčią kitoje dulkėto kelio pusėje priešais apšiurusį nameliūkštį su našlaičių lysvele šalimais – įsimylėjo.

Dabar jie jau toli nuo Oklahomos, seniai praeityje palikę tą akimirką. Meilė stiprėjo ir užvaldė jį. Tada nežinojo, ką su ja daryti. Nenutuokė ir dabar.

Prie vandenyno oras buvo prisodrintas drėgmės. Sustojęs tarp dviejų nedidelių kopų Šeidas pamatė vandenį, išgirdo prislopintą ošimą. Kurį laiką sėdėjo įsmeigęs akis, liūliuojamas raminamų garsų, kol pagaliau nugrimzdo į miegą.

Brajena pabudo nuo žuvėdrų klyksmo. Pramerkė apsiblaususias akis nesuprasdama, kur atsidūrė. Priešais plytintis mėlynas vandenynas atrodė toks ramus priešaušrio valandą. Virš horizonto jau raudo dangus. Kilo rūkas. Palengva busdama Brajena stebėjo, kaip žuvėdros lekia į krantą ir vėl suka atgal.

Gretimoje sėdynėje miegojo Šeidas – šiek tiek pasisukęs, atrėmęs galvą į automobilio dureles. Labai ilgai vairavo, – staiga suprato Brajena. Bet kas jį varė?

Atlaidžiai prisiminė jųdviejų ginčą. Trokšdama įkvėpti jūros kvapo ji tylutėliai išlipo iš furgono.

Nejaugi tik prieš du mėnesius jie stovėjo Ramiojo vandenyno pakrantėje? Ar tikrai čia viskas kitaip? Nusispyrusi batus padais pajuto šiurkštų vėsų smėlį. Šeidas skubėjo atvažiuoti čia, žengti dar vieną žingsnį link pabaigos. Dabar beliko įveikti atkarpą pakrante ir kirsti Naująją Angliją. Tada trumpam užsuks į Niujorką, šiek tiek pafotografuos, padarys nuotraukų, o tada patrauks į Keip Kodą, kur ir baigsis jųdviejų vasara.

Būtų geriau, jeigu ten ir atsisveikintų. Važiuoti atgal tais pačiais keliais, prisiliesti prie to paties, kas juos jaudino dirbant petys petin, gali būti per sunku. Gal jai pavyks sugalvoti kokį pasiteisinimą ir į Los Andželą išskristi lėktuvu... Vasarai pasibaigus bus geriau atskirai grįžti kiekvienam į savo pasaulį.

Jie išgyveno visą santykių tarp dviejų žmonių raidos ratą: įtempti, gana nemalonūs tarpusavio ryšiai pradžioje palengva peraugo į atsargią draugystę, paskui pametę galvas jie atsidavė siautulingai meilei ir galiausiai vėl grįžo prie to paties – įtampos.

Brajena pasilenkė ir pakėlė kriauklę – mažą, telpančią delne, sveikutėlę.

Įtampa viską sugriauna. Stipriau paspausi – ir pasipils skeveldros. Taip gali prarasti net pačius gražiausius dalykus. Brajena nenorėjo, kad taip nutiktų Šeidui. Sunkiai atsidususi ji pažvelgė į vandenyną, žalsvai melsvus jo vandenis. Kilo migla.

Ne, ji tikrai nenori, kad jam taip nutiktų. Jeigu jųdviejų keliai turi išsiskirti, lai išsiskiria taip, kaip susibėgo. Jie turi išlikti tokie, kokie ir buvo – viena nuo kitos nepriklausomos asmenybės.

Su kriauklele delne Brajena sugrįžo į furgoną. Nuovargio nebuvo likę nė pėdsako. Pamačius prie furgono stovinį Šeidą vėjo taršomais plaukais, paniurusį ir nelaimingą, jai širdis apsivertė krūtinėje.

Netrukus jiems teks išsiskirti, bet šiuo metu įtampos niekam nereikia.

Brajena šypsodamasi priėjo prie jo ir įspraudė į delną kriauklę.

– Priglaudęs ją prie ausies išgirsi vandenyno ošimą.

Šeidas nieko nepasakė, tik apkabino Brajeną ir priglaudė prie krūtinės. Juodu drauge žvelgė į rytuose tekančią saulę.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Č elsyje prie gaisrinės vandens kolonėlės penki guvūs vaikiščiai išdykavo laistydamiesi vandeniu. Brajenai patiko stebėti, kaip jie skuodžia tiesiai per vandens čiurkšlę, kiaurai permerkdami sportinukus ir susišlapindami plaukus. Neprireikė svarstyti, kokius jausmus kelia šis vaizdas. Kai nusitaikė pakėlusi fotoaparatą, širdyje kunkuliavo pavydas – tyras ir natūralus.

Ne tik dėl to, kad jie šlapi ir nealpėja iš karščio, o ji tokioje šutroje verda savo sultyse. Svarbiausia – jų šiame pasaulyje nekankina joks rūpestėlis. Vaikams nereikėjo kamuotis ieškant atsakymo į klausimą, ar pasuko teisingu keliu – ar apskritai pasirinko kokį nors kelią. Paskutinėmis kvapą gniaužiančiomis vasaros dienomis jie miesto vidury iš visos širdies mėgavosi savo jaunyste, laisve ir vandens vėsa.

Ne ji viena pavydėjo. Geriausią kadrą Brajena nufotografavo į paveikslą įtraukusi vieną prašalaitį. Vidutinio amžiaus prekių išvežiotojas prakaitu permirkusiais mėlynais marškinėliais ir dulkėtais darbiniais batais žvelgė sau per petį į bernioką, kuris iškėlęs rankas stengėsi sučiupti vandens čiurkšlę. Vaikas švytėjo iš džiaugsmo, tyro ir svaigaus. Tuo tarpu maloniai besišypsančio prekių išvežiotojo veide galėjai įžvelgti apgailestavimą dėl to, kas nebegrįš.

Brajena pėdino sausakimšų gatvių šaligatviais, kurie begėdiškai tvoskė karščiu. Niujorke vasarą oras toks, kad ne visada kyla noras linksmai šypsotis.

Tuo metu Šeidas leido laiką fotolaboratorijoje, kurią juodu buvo išsinuomoję. Brajena nusprendė iš pradžių pasibastyti po miestą ir pafotografuoti. Ji aplenkė ant šaligatvio įsitaisiusį gatvės prekiautoją su stovu ryškiaspalvių plastmasinių akinių nuo saulės. Stengėsi atitolinti tą akimirką, kai paskutinį kartą ryškins fotojuostas prieš jiems grįžtant į Kaliforniją. Dar trumpam užsuks į Niujorką, o tada patrauks į šiaurę ir paskutinę vasaros savaitę praleis Keip Kode.

Juodu su Šeidu vėl elgėsi vienas su kitu beveik nepakenčiamai santūriai. Po to ryto paplūdimyje Brajena užsisklendė. Sąmoningai. Kad ir nenoriai, turėjo pripažinti, kad jis sugeba neįtikėtinai skaudžiai užgauti širdį. Gal ir tiesa, kad ji pernelyg patikli. Nebūtų galėjusi paneigti, kad per tuos kelis mėnesius nejučia prarado budrumą ir per daug suartėjo su Šeidu. Dar ne per vėlu atsitraukti, kad išsaugotum nesutryptą širdį. Šiaip ar taip, vasara jau visai į pabaigą, netrukus jiedviem su Šeidu teks išsiskirti.

Apniktą tokių minčių Brajena vingiuotomis gatvėmis patraukė atgal į miesto centrą, link fotolaboratorijos.

Šeidas jau buvo išryškinęs dešimt fotojuostų ir da- bar, pakišęs po didinamuoju stiklu, skrupulingai vieną iš jų apžiūrinėjo, norėdamas atrinkti labiausiai pavyku- sius kadrus. Kaip visada – sau jis buvo daug griežtesnis ir negailestingesnis nei kitiems. Netrukus pasirodys Braje- na, todėl nuotraukų spausdinimą teks atidėti iki rytojaus. Vis dėlto vieną norėjo pamatyti dabar – to reikėjo jam pačiam.

Šeidas negalėjo pamiršti mažo motelio kambarėlio prie Luisvilio, kurį jie buvo išsinuomoję tą lietingą naktį. Prisiminė ir kaip tada jautėsi – susipainiojęs, šiek tiek pametęs galvą. Ta naktis vis iškildavo atmintyje, o nuo tos dienos, kai juodu su Brajena vėl sulindo į savo kiautus – vis dažniau ir dažniau. Tada jie jautėsi be galo artimi vienas kitam.

Suradęs tai, ko ieškojo, Šeidas prisitraukė arčiau didinamąjį stiklą. Brajena sėdėjo ant lovos, suknelė buvo nuslydusi nuo peties, plaukuose žibėjo lietaus lašeliai. Romi, aistringa, kiek sutrikusi. Visa tai rodė jos laikysena, žvilgsnis į fotoaparatą. O tos akys...

Pajutęs įtampą Šeidas prisimerkė. Kas jos žvilgsnyje? Nusprendė tuojau pat padidinti bandomąjį atspaudą, kad galėtų gerai įsižiūrėti ir suprasti.

Dabar Brajena šalinasi jo. Jis nuolat tai mato ir jaučia. Tarp jų atsivėrusi praraja kasdien gilėja. Ir vis dėlto ką sakė jos akys tą lietingą naktį? Šeidui būtinai reikėjo sužinoti.

Kol neišsiaiškins, negalės žengti lemtingo žingsnio – nei link jos, nei nuo jos.

Išgirdęs beldžiant į duris nusikeikė – pritrūko valandos. Per valandą galėtų padaryti nuotrauką, tada galbūt gautų atsakymą. Šeidas nusprendė nekreipti dėmesio į beldimą.

– Ei, Šeidai! Tavo pamaina baigėsi.

– Grįžk po valandos.

– Po valandos?! – Brajena vėl ėmė daužyti duris kumščiu. – Klausyk, aš tuoj ištirpsiu nuo karščio. Be to, dirbi čia jau dvidešimt minučių ilgiau nei priklauso.

Kai Šeidas atplėšė duris, Brajena pajuto, koks jis sudirgęs. Nebuvo nusiteikusi aiškintis, kas nutiko, todėl tik kilstelėjo antakį ir prasmuko pro šalį. Jeigu jam patinka būti tokiu niurzga, lai būna. Tik savo bjaurią nuotaiką išeidamas tepasiima su savimi. Ji kuo ramiausiai pasidėjo fotoaparatą ir pasistatė popierinį puodelį gėrimo su ledu.

– Kaip sekėsi?

– Dar nebaigiau.

Gūžtelėjusi pečiais Brajena ėmė traukti iš krepšio dėkliukus su fotojuostomis.

– Dar turėsi laiko rytoj. – Ji ėmė leisti vandenį į negilią plastmasinę vonelę.

Šeidas negalėjo laukti iki rytojaus – negalėjo laukti nė minutės.

– Jeigu duotum man dar valandą, nebeprireiktų ry- tojaus.

– Atleisk, Šeidai, tokiame karštyje visai nusivariau nuo kojų. Jei nepradėsiu dirbti dabar, grįšiu į viešbutį, griūsiu į lovą ir tikriausiai pramiegosiu visą popietę. Vadinasi, nepadarysiu to, ką esu suplanavusi. Kas tokio svarbaus?

Jis susikišo rankas į kišenes.

– Nieko. Noriu baigti, ką esu pradėjęs.

– O man reikia pradėti, – išsiblaškiusi burbtelėjo Brajena, tikrindama vandens temperatūrą.

Kurį laiką Šeidas stovėjo ir stebėjo, kaip ji dirba. Brajena ramiai susitvarkė įrangą, išsidėliojo buteliukus su chemikalais. Smulkios garbanėlės buvo prilipusios prie prakaituoto veido. Pasiruošusi darbui nusispyrė batelius. Šeidą užplūdo meilės banga, sukilo geismas, sutrikęs jis ištiesė ranką ir palietė ją.

– Brajena...

– Ką?

Jis norėjo prisiglausti prie jos, bet susilaikė.

– Kada žadi baigti?

– Šeidai, kodėl nori mane išguiti iš čia? – linksmai, tik kiek suirzusi paklausė Brajena.

– Užsuksiu tavęs pasiimti.

Brajena liovėsi dirbusi ir atsisukusi žvilgtelėjo į Šeidą.

– Kodėl?

– Nenoriu, kad vaikščiotum sutemus.

– Dėl Dievo meilės! – nejuokais supykusi Brajena nusisuko. – Ar bent įsivaizduoji, kiek kartų esu buvusi Niujorke viena? Nejaugi aš panaši į kvaišą?

– Ne.

Kažkas Šeido balse privertė ją suklusti.

– Klausyk...

– Noriu pasiimti tave po darbo, – pakartojo Šeidas ir paglostė jai skruostą. – Leisk man tai padaryti.

Stengdamasi išlikti rimta Brajena atsiduso ir palietė jo ranką.

– Aštuntą, pusę devynių.

– Gerai. Grįždami į viešbutį nusipirksime ko nors pavalgyti.

– Bent dėl to lengva sutarti, – nusišypsojo ji ir kiek atsitraukė, kad būtų lengviau atsispirti pagundai nepriglusti Šeidui prie krūtinės. – O dabar eik, pafotografuok. Man reikia kibti į darbą.

Pasiėmęs fotoaparatą Šeidas pasuko prie durų.

– Jeigu užtruksi ilgiau, vakariene vaišini tu, – atsisukęs perspėjo.

Jam išėjus ji demonstratyviai užrakino duris.

Dirbdama Brajena neprarasdavo laiko pojūčio. Laikas pernelyg brangus. Laboratorijoje ji pagyvėjo. Gintarinėje šviesoje judesiai buvo spartūs, ritmingi. Kai viena juosta buvo išryškinta ir negatyvai pakabinti džiūti, ėmėsi kitos, paskui trečios. Pagaliau baigusi darbą įjungė didžiąją šviesą ir pasirąžė, tada ištiesė pečius ir atsipalaidavo.

Tingiai apsidairiusi pastebėjo gėrimą, kurį buvo nusipirkusi eidama čia. Išsiblaškiusi gurkštelėjo drungno skysčio, kurį ištirpęs ledas buvo gerokai praskiedęs.

Kruopštus darbas Brajenai teikė pasitenkinimą. Ir dabar visos mintys buvo apie nuotraukas. Tik tada, kai jos būna atspausdintos, išryškėja meniškumas. Žvilgtelėjo į laikrodį – dar yra laiko, kol pasirodys Šeidas, galėtų pasičiupinėti su negatyvais. Kažkodėl susilaikė. Liko įpusėjusi darbą, įstrigusi tame pačiame proceso taške kaip ir Šeidas. Neatsispyrusi smalsumui ji nusprendė užmesti akį į jo bandomuosius atspaudus.

Įspūdingi. Bet juk nieko kito ji ir nesitikėjo. Paprašys, kad padovanotų jai tą pagyvenusio vyro su beisbolo kepuraite nuotrauką. Šeidui neįprastas stilius, – galvojo pasilenkusi virš juostos. Jis retai susikoncentruoja į vieną asmenį ir atskleidžia jausmus. O juk žmogus, kuris tai nufotografavo, kartą jai prisipažino neturįs užuojautos. Kraipydama galvą Brajena perbėgo akimis per kitus darbus. Įdomu, ar Šeidas ir pats tuo tiki, ar tik stengiasi įtikinti kitus?

Pamačiusi savo atvaizdą apstulbo. Žinoma, prisiminė, kaip Šeidas ją fotografavo – iš pradžių linksmino, paskui gundė, o pats ieškojo tinkamiausio kampo. O kaip lietė ją... Niekada to nepamirš, todėl neturėtų stebėtis pamačiusi nuotrauką. Tiesą sakant, tai buvo daugiau nei nuostaba.

Neryžtingai paėmusi didinamąjį stiklą Brajena žvilgtelėjo į mažytį kvadratėlį. Čia ji atrodo... nuolanki. Atidžiau įsižiūrėjusi nervingai nurijo seiles. Tokia... švelni. Gal jai tik taip atrodo, bet labiau tikėtina, kad talentingas fotografas atskleidė, jog ji... įsimylėjusi.

Brajena iš lėto padėjo į šalį lupą ir atsitiesė. Talentingas fotografas... Kilo noras paneigti tai, kas badyte badė akis. Tokį įspūdį galima sukurti tinkamai parinkus fotografavimo kampą ir apšvietimą. Tai, ką fotografas įkalina juostoje, ne visada būna tiesa. Dažnai tik iliuzija ar kažkas tarp tiesos ir iliuzijos.

Moteris puikiai supranta, kada myli. Pajunta, kai atiduoda savo širdį vyrui. Nebūna taip, kad pamiltų ir pati to nejaustų.

Užsimerkusi Brajena kurį laiką klausėsi tylos. Nejaugi ji nieko nejaučia Šeidui? Kiek ilgai dar apsimetinės, kad aistra, troškimai, ilgesys dar nieko nereiškia? Juk kai visa tai susilieja, tai ir yra meilė. Tikra, tvirta ir nepaneigiama.

Brajena grįžo prie sukabintų savo negatyvų. Tarp jų buvo vienas, į kurį ji anksčiau kažkodėl neatkreipė dėmesio. Tada fotografavo impulsyviai, išryškinusi atspaudė ir užkišo kuo giliau, tarsi būtų bijojusi pažvelgti atidžiau ir aptikti kažką, kas duotų aiškų atsakymą. Dabar, kai atsakymas aiškus, Brajena pažvelgė į jį.

Negatyve Šeido plaukai buvo šviesūs, o veidas juodas. Plonytė upės atkarpa kamputyje švytėjo baltai, kaip ir irklai jo rankose. Bet viskas buvo labai ryšku.

Šeido žvilgsnis labai rimtas, nors kūnas atrodo atsipalaidavęs. Ar leidžia jis kada nors pailsėti smegenims? Prakaulus veidas griežtas, tik lūpos išduoda jausmingumą. Jau seniai ne paslaptis, kad šis vyras nepakenčia klaidų – nei savų, nei svetimų. Jis gerai žino, kas tikrai svarbu. Be to, sugeba pažaboti savo ir atmesti kitų jausmus. Ką jis atskleis – jei išvis atskleis – sprendžia tik jis pats.

Visa tai Brajena suprato, bet vis tiek jį mylėjo.

Kadaise buvo patyrusi meilę, jausmingai ją išgyveno.

Bent jau tada taip atrodė. Galų gale paaiškėjo, kad meilės negana. Ką ji išmano apie tikrąją meilę? Ar galima tikėtis, kad vieną kartą patyrus fiasko, kitą kartą pasiseks? Ypač su tokiu vyru kaip Šeidas?

Ji myli Šeidą, vis dėlto yra pakankamai stipri ir išmintinga, todėl jo nelaikys.

Pirmoji taisyklė – nekomplikuoti sau gyvenimo, – prisiminė Brajena, tvarkydama laboratoriją. Ir šią mantrą kartojo mintyse tol, kol į duris pabeldė Šeidas. Jau buvo beveik patikėjusi, kad tikrai to nori.

Jie pasiekė paskutinį kelionės tašką, tirpo paskutinės dienos. Vasara, kad ir kaip norėtum, neamžina. Gal šiluma išsilaikys dar kelias savaites. Nepaklusdamos kalendoriui dar kurį laiką įžūliai žydės gėlės. Bet Brajena laikėsi įsikibusi nuomonės, kad vasara prasideda paskutinę mokslo metų dieną, o baigiasi iškart po Darbo šventės.

Triukšmingos iškylos, paplūdimio vakarėliai, laužai. Karšti paplūdimiai ir vėsus vanduo. Toks yra Keip Kodas. Tinklinis ant smėlio ir plyšaujantys nešiojamieji radijo imtuvai. Paaugliai stengiasi kuo geriau įdegti, kad galėtų pasipuikuoti pirmomis mokslo metų savaitėmis. Kol dar neatėjo ruduo, šeimos skuba prie vandens. Kiemuose rūksta kepsninės. Aikštelėse karaliauja beisbolas, kurį iš ten netrukus išstums futbolas. Lyg nujausdama pabaigą, vasara iš paskutiniųjų pleškina visus karščiu.

Brajena dėl to nesiskundė. Ji norėjo, kad paskutinis savaitgalis būtų toks kaip ir vasara – karštas, pilnas iliuzijų ir aistros. Nuoširdžiai troško, kad paskutinį savaitgalį su Šeidu viso to būtų su kaupu. Meilę galima paslėpti po aistra. Ji pasiners į ją. Ilgas kaitrias dienas keitė ilgos karštos naktys, ir Brajena jomis mėgavosi.

Jeigu ji mylėjosi kiek siautulingai, jei aistroje buvo šiek tiek nevilties, dėl to galima kaltinti tik karštį. Brajena tapo agresyvesnė, o Šeidas sušvelnėjo.

Jis pastebėjo, kad Brajena pasikeitė. Nieko neklausė, bet pajuto dar tą vakarą, kai užsuko į laboratoriją jos pasiimti. Brajena buvo tokia nervinga, kad beveik laidė žiežirbas aplink save.

Tada, laboratorijoje, Brajena ir priėmė sprendimą, kuris, jos manymu, geriausias jiems abiem. Šeidas irgi ten priėmė savo sprendimą, tik kiek vėliau, kitą dieną, stebėdamas ryškėjančią Brajenos nuotrauką.

Keliaudami iš vakarų į rytus juodu tapo meilužiais. Dabar, grįžtant į vakarus, jis turi rasti būdą ją prisijaukinti, nes trokšta su šia moterimi nugyventi visą likusį gyvenimą.

Svarbiausia – turi būti jai švelnus, nors apie tai ne kažkiek teišmano. Vėliau, jei prireiks, parodys daugiau atkaklumo – šito jam mokytis nereikia.

– Na ir dienelė... – Po ilgų klaidžiojimų, stebėjimų ir kadrų medžioklės Brajena krito ant gulto furgono gale; durelės buvo pravertos, kad prapūstų vėjas. – Neįsivaizduoji, kiek pusnuogių žmonių prisižiūrėjau. – Šyptelėjusi Šeidui ji atsilošė. Vilkėjo tik raudonąjį maudymosi kostiumėlį ir baltą paplūdimio suknelę, kuri nuslydo nuo vieno peties.

– Tikriausiai nelabai skyreisi nuo kitų.

Ji tingiai pakėlė koją ir atidžiai apžiūrėjo.

– Visai smagu, kad įdegis dėl šio darbo nenukentėjo. – Brajena išsitiesė ir nusižiovavo. – Iki saulėlydžio dar pora valandų. Apsivilk kokias nekuklias trumpikes ir traukiam į paplūdimį. – Ji atsistojo ir ištiesusi rankas apsikabino Šeidą už kaklo. – Atsigaivintume vandenyje... – Prigludo jam prie lūpų erzindama, provokuodama. – Tada grįžtume čia vėl įkaisti.

– Man labiau patinka įkaisti. – Šeidas stipriai įsisiurbė jai į lūpas ir pajuto, kaip ji atsiduso jo glėbyje. – Tu eik, atsigaivink, aš turiu kai ką nuveikti.

Padėjusi galvą jam ant peties Brajena tvardėsi, kad nepaprašytų dar vieno bučinio. Norėjo, kad jis eitų kartu, troško būti su juo kiekvieną likusią sekundę. Rytoj turės pasakyti, kad jau susitarė dėl skrydžio atgal į Ramiojo vandenyno pakrantę. Ši naktis jiems bus paskutinė, tik Šeidas to dar nežino.

– Gerai. – Išspaudusi šypseną Brajena ištrūko iš jo glėbio. – Negaliu atsispirti paplūdimio traukai, kai esame taip arti. Grįšiu po poros valandų.

– Pasilepink. – Jis išsiblaškęs skubomis ją pabučiavo ir nusisuko. Todėl ir nematė, kad kiek paėjėjusi Brajena suabejojo, apsisukusi norėjo grįžti, bet vėl nusisuko ir patraukė į paplūdimį.

Kai Brajena pasuko atgal, jau buvo vėsoka. Oda pašiurpo, o tai geriausias įrodymas, kad vasara išsikvėpė.

Paplūdimyje buvo sukrauti laužai, netrukus jie suliepsnos. Iki jos atsklido neryžtingi mėgėjiškos rankos paliestų gitaros stygų akordai. Naktis bus nerami, – suprato aplenkusi kelias stovyklavietes pakeliui prie furgono.

Stabtelėjusi vėl nužvelgė vandens platybes ir pasikedeno plaukus, kurie buvo palaidi ir dar drėgni nuo plaukiojimo. Pasiims iš furgono šampūną ir subėgios į dušą. O paskui sukimš šaltą sumuštinį. Po valandos kitos, kai laužai įsiliepsnos, o muzika skambės visu garsu, jie su Šeidu vėl kibs į darbą.

Paskutinį kartą, – pagalvojo tiesdama ranką prie furgono durų.

Iš pradžių stovėjo apstulbusi ir mirksėdama žvelgė į plevenančias liepsneles. Žvakės, – suprato be galo sutrikusi. Žvakės ir balta staltiesė. Ant mažyčio sulankstomo staliuko, kurį jie su Šeidu kartais pasistatydavo tarp gultų, buvo užtiesta baltutėlaitė staltiesė, pastatytos dvi raudonos žvakės stiklo žvakidėse. Kampuose stovėjo išlankstytos raudonos lininės servetėlės. Siauroje skaidraus stiklo vazoje rymojo pamerkta rožė. Iš mažučio radijo imtuvo sklido tyli, švelni melodija.

Šeidas sėdėjo prie siauro laikino bufetėlio ištiesęs kojas ir bėrė į salotas mėlynosios liucernos daigų.

– Gerai pasiplaukiojai? – ramiai paklausė, tarsi ji kas vakarą rastų taip išpuoštą furgoną.

– Taip, aš... Šeidai, iš kur visa tai gavai?

– Buvau trumpam išvažiavęs į miestą. Tikiuosi, mėgsti aštrias krevetes – paruošiau pagal savo skonį.

Brajena užuodė – per žvakių vaško ir rožės žiedo aromatą prasimušė stiprus, aštrokas krevečių kvapas. Ji nusijuokė, priėjo prie stalo ir perbraukė pirštu per žvakę.

– Ir kaip tau pavyko taip greitai apsisukti?

– Kartais tampu burtininku.

Brajena atitraukė akis nuo žvakės ir pažvelgė į Šeidą. Jos mielas veidas buvo tobulos formos. Neryškioje šviesoje akys atrodė tamsios, paslaptingos. Šeidas pastebėjo, kaip nedrąsiai suvirpėjo jos lūpos, kai ištiesė į jį rankas.

– Ir visa tai – dėl manęs?

Jis vos prisilietė prie jos, švelniai perbraukė per plaukus. Ir abiem suvirpėjo širdis.

– Ir aš žadu užkąsti.

– Nežinau, ką pasakyti. – Brajenos akys prisipildė ašarų, kurių ji nė nesistengė slėpti. – Tikrai nežinau...

Jis paėmė jos ranką, pakėlė prie lūpų ir neskubėdamas, be galo švelniai, išbučiavo pirštų galiukus.

– Pabandyk ištarti „ačiū".

Brajena nurijo gumulą gerklėje ir sušnabždėjo:

– Ačiū.

– Išalkai?

– Kaip visada, bet... – Ji suėmė delnais jo skruostus – tai visada sujaudindavo Šeidą. – Dabar yra ir svarbesnių dalykų.

Brajena užspaudė jo lūpas bučiniu. Šeidas būtų norėjęs paskęsti toje saldybėje, dabar jau nebeabejojo – tikrai to troško. Neskubėdamas, nepaprastai švelniai jis suspaudė Brajeną glėbyje.

Atrodė, kad jų kūnai sukurti vienas kitam. Nuo tos minties Brajenai suspaudė širdį. Netgi kvėpavimas ir širdies ritmas sutapo. Šeidas perbraukė rankomis jai per nuogą drėgną nugarą po suknele.

„Liesk mane!" – šaukte šaukė jos kūnas ir ji prisiglaudė jam prie krūtinės.

„Bučiuok mane!" Staiga jos lūpos pasidarė goslios, karštos ir atviros, tarsi būtų norėjusi vien jomis pasiimti viską, ko trokšta.

„Mylėk mane!" Ji glamonėjo jo kūną, tarsi būtų galėjusi pažadinti jausmus, kurių taip geidė. Troško suvirpinti jo sielos stygas, įkalinti jų skambėjimą savyje ir klausytis tą vienintelę, jau paskutinę naktį.

Brajena kvepėjo jūra, vasara ir vakaru. Šeidas jautė joje įsiplieskusią aistrą, jos lūpos nebyliai kalbėjo apie geismą, kūno poreikius ir troškimus. Bet šįvakar jam reikėjo žodžių. „Dar ne laikas", – perspėjo protas, sąmonei jau pradėjus blaustis. Per anksti klausti, per anksti ką nors sakyti. Negalima skubėti, su šia moterimi reikia elgtis daug subtiliau, nei jis sugeba.

Net atplėšęs Brajeną nuo savęs Šeidas nepajėgė paleisti jos iš glėbio. Žvelgdamas jai į akis matė pats save. Visa, kas buvo praeityje, nebesvarbu. Vienintelį jam gyvybiškai svarbų žmogų dabar jis laiko savo glėbyje.

– Noriu mylėtis su tavimi.

Brajena kvėpavo nelygiai, jos kūnas virpėjo.

– Ir aš.

Jis vėl apkabino ją, stengdamasis mąstyti racionaliai.

– Dar galėtume gauti kambarį.

Brajena nusišypsojo ir prisitraukė jį arčiau prie savęs.

– Juk yra grindys, – pasakė ir nusitempė jį žemyn su savimi.

Vėliau, kai protas praskaidrės, o kraujas atvės, Brajena teprisimins tik jausmų ir pojūčių sumaištį. Nebūtų galėjusi atskirti svaigulio, kuris užliejo jam bučiuojant jos kūną, nuo palaimos, kurią patyrė pati jį bučiuodama.

Ji suprato, kad Šeidas dar niekada nebuvo patyręs tokios stiprios aistros, nors nebūtų galėjusi paaiškinti, kas tai išdavė. Gal balso skambėjimas, kai tarė jos vardą? O gal desperatiška skuba, kai nutraukė nuo jos maudymosi kostiumėlį ir išbučiavęs kiekvieną kūno lopinėlį užvaldė?

Brajena suprato ir tai, kad jos pačios jausmai pasiekė tokią ribą, kai jų nebeįmanoma kaip nors paaiškinti, išreikšti žodžiais. Nėra žodžių, kuriais galėtum tiksliai apsakyti, ką jauti. Gali tik parodyti. Meilė, apgailestavimas, aistra, troškimai susipynė į viena ir įsisuko jos sieloje it galingas sūkurys. Ji prigludo prie Šeido ir tą akimirką, kai juodu davė vienas kitam viską, ką vyras ir moteris gali duoti, laikė taip tvirtai, kaip pačią brangiausią nuotrauką, nuo kurios nepajėgi atitraukti žvilgsnio, nors ji jau išblukusi nuo ilgo žiūrėjimo.

Ji gulėjo ant Šeido pasidėjusi galvą ant krūtinės ir šypsojosi. Jie suteikė vienas kitam viską, ką galėjo. Ar galima duoti daugiau? Neatmerkdama akių prigludo lūpomis jam prie krūtinės. Niekas nebegali sugadinti šios nakties. Degs žvakės ir skambės juokas. To ji niekad neužmirš.

– Tikiuosi, nupirkai daug krevečių, – sumurmėjo. – Mirštu iš bado.

– Užteks pamaitinti vieną normaliai valgantį ir vieną ėdrūną.

Brajena šypsodamasi atsisėdo.

– Puiku! – linksmai šūktelėjo, neįtikėtinai greitai įsirangiusi į suknelę pašoko ir pasilenkusi virš dubenio su krevetėmis giliai įkvėpė. – Nuostabu. Nežinojau, kad esi toks išmoningas.

– Nusprendžiau, kad pats laikas atskleisti tau bent vieną iš patraukliųjų savo savybių.

Šyptelėjusi ji atsigręžė į Šeidą, kuris tuo metu movėsi šortus.

– Nejaugi?

– Taip. Šiaip ar taip, mūsų dar laukia gana ilgas kelias namo. – Jis metė į Brajeną paslaptingą žvilgsnį. – Ilgas kelias.

– Aš ne... – pradėjo ji, bet nebaigusi sakinio nusisuko ir pamaišė salotas. – Regis, bus gardu, – tarė nenatūraliai linksmai, siekdama iš spintelės dubenėlių.

– Brajena, – sulaikė ją Šeidas, – kas atsitiko?

– Nieko.

„Ir kodėl jis viską pastebi? – klausė savęs Brajena. – Nejaugi nieko negalima nuslėpti?"

Šeidas priėjo prie jos, paėmė už rankų ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Kas atsitiko?

– Pasikalbėsime rytoj, gerai? – vis dar linksmame jos balse nuskambėjo įtampos gaidelė. – Aš tikrai išalkau. Krevetės jau atvėso...

– Tuojau pat, – papurtęs ją už pečių pareikalavo Šeidas, tuo parodydamas, kad jo kantrybė ne beribė.

– Nusprendžiau, kad namo skrisiu, – išpyškino ji. – Yra reisas rytoj po pietų.

Šeidas tylėjo, bet Brajena taip karštligiškai ieškojo, kaip pasiteisinti, kad nesuprato, kokia pavojinga ta tyla.

– Kodėl?

– Man teko gerokai paplušėti, kol perstumdžiau darbus, kad galėčiau leistis į šią kelionę. Turėsiu šiek tiek daugiau laiko vėl viską sustyguoti. – Silpnas motyvas. Labai silpnas.

– Kodėl?

Brajena jau žiojosi norėdama pateikti dar vieną variantą, bet žvilgtelėjusi į Šeidą apsigalvojo.

– Tiesiog nusprendžiau grįžti namo, – išspaudė. – Žinau, norėtum draugijos kelionėje atgal, bet mūsų projektas baigėsi. Galvoju, kad tau bus geriau be manęs.

Šeidas suvaldė kylantį pyktį. Pyktis čia nepadės. Kas iš to, jei ims šaukti, niršti, grasinti?

– Ne, – tarė trumpai ir aiškiai.

– Ne?

– Rytoj tu neskrisi namo. – Šeido balsas skambėjo ramiai, tačiau žvilgsnis buvo iškalbingas. – Keliausime kartu, Brajena.

Nusprendusi, kad ginčytis neverta, ji susitvardė.

– Paklausyk...

– Sėskis.

To užteko, kad Brajena pasijustų užgauta.

– Atsiprašau?

Užuot atsakęs, Šeidas stumtelėjo ją ant gulto. Tada tylėdamas atidarė stalčių ir ištraukė manilinio popieriaus voką, kuriame buvo kelios paskutinės jo darytos nuotraukos. Ištraukęs numetė ant stalo ir pakėlė vieną, kurioje buvo Brajena.

– Ką čia matai? – paklausė.

– Save. – Ji atsikrenkštė. – Be abejo, matau save.

– Ne visai teisingas atsakymas.

– Bet aš matau save, – atrėžė Brajena, daugiau nė nežvilgtelėjusi į nuotrauką. – Ten nėra nieko daugiau.

Gal tokį jo elgesį paskatino baimė? Šeidas nenorėjo apie tai galvoti. Vis dėlto buvo baisu – baisu, kad nuotraukoje jis įžvelgė daugiau, nei iš tikrųjų yra.

– Taip, tu matai save. Gražią, geidžiamą moterį. Moterį, – lėtai tęsė jis, – žvelgiančią į mylimą vyrą.

Jis apnuogino ją. Brajena jautėsi taip, lyg Šeidas būtų nulupęs nuo jos visus apsimetinėjimo, gynybos, paslapčių sluoksnius. Toje nuotraukoje ir ji matė tą patį. Vis dėlto kokią jis turi teisę kapstytis po jos sielą?

– Per daug reikalauji, – tyliai tarė ji ir atsistojusi nusisuko. – Velniškai daug.

Šeidą užplūdo palengvėjimas, privertęs trumpam užsimerkti. Tai ne fantazijos ar tuščios iliuzijos, o tiesa. Meilė, o kartu su ja – ir nauja pradžia.

– Tu jau atidavei tai.

– Ne, – Brajena vėl atsisuko į Šeidą. – Aš nieko neati- daviau. Tai, ką jaučiu – tik mano reikalas. Man nieko iš tavęs nereikia, aš nieko nenoriu. – Ji sunkiai atsiduso. – Mes juk susitarėme, Šeidai, kad neapsunkinsime sau gyvenimo.

– Regis, abu sulaužėme žodį, tiesa? – Šeidas čiupo ją už rankos neleisdamas atsitraukti. – Pažvelk į mane. – Jo veidas buvo taip arti, nušviestas žvakių šviesos, kuri išryškino visa tai, ką jis matė, išgyveno ir patyrė. – Argi nieko nepastebi? Nejaugi nepažįstamame žmoguje paplūdimy, moteryje minioje ar vaikigalyje ant gatvės kampo tu įžvelgi daugiau nei manyje?

– Ne... – pratarė Brajena, tačiau Šeidas ją nutraukė.

– Ką matai?

– Matau vyrą, – aistringai berdama žodžius prabilo Brajena, – kuris gyvenime matė daugiau nei reikėjo. Matau vyrą, kuris išmoko tramdyti savo jausmus, nes baiminasi to, kas gali nutikti, jeigu juos išlaisvins. Matau ciniką, kuris nesugeba suvokti, koks yra jautrus, bijo pažvelgti į savo sielą.

– Tai tiesa, – ramiai sutiko Šeidas. Tai buvo daug daugiau, nei jis tikėjosi išgirsti, bet mažiau, nei troško. – Ką dar?

– Nieko, – atsakė Brajena jusdama užplūstančią paniką. – Daugiau nieko.

To negana. Brajena pajuto, kaip Šeidas įsitempė.

– Kur dingo tavo nuovokumas? Kur ta įžvalga, kuri padeda prasiskverbti pro spindintį kokios įžymybės lukštą ir pasiekti pačią esmę? Noriu, kad pamatytum tikrąjį mane, Brajena.

– Negaliu, – suvirpėjusi tarė ji. – Bijau...

Bijo? Apie tai Šeidas nepagalvojo. Juk ji ieško emocijų, kapstosi jose. Tada jis paleido gniaužtus ir ištarė žodžius, kuriuos pasakyti buvo sunkiausia:

– Aš myliu tave.

Šie žodžiai trenkė it perkūnas, Brajena neteko žado. Jeigu jis tai pasakė, vadinasi – ir jaučia, juo galima tikėti. Nejaugi ji taip pasinėrė į savo jausmus, kad nepastebėjo, kaip jaučiasi Šeidas? Dabar ji troško surizikuoti ir pulti jam į glėbį. Bet staiga prisiminė, kad vieną kartą abu jau skaudžiai nudegė.

– Šeidai... – Ji stengėsi mąstyti blaiviai, bet meilės prisipažinimas vis skambėjo galvoje. – Aš ne... Tu ne...

– Kalbėk. – Šeidas prisitraukė ją arčiau, Brajenai nebuvo kur dingti. – Noriu, kad pažvelgtum į mane, ir žinodama, jog viskas, ką sakei, yra tiesa, prisipažintum.

– Iš to nieko gero neišeis, – bėrė ji jausdama, kaip virpa keliai. – Neišeis, argi nesupranti? Aš tokia kvaila, kad tikiuosi... gal šįkart, gal su tavimi... Santuoka, vaikai – suprantu, tau to nereikia. Ir pati nemaniau, kad man reikia... bet kai viskas taip susiklostė...

Jausdamas, kad Brajenos pasipriešinimas silpsta, Šeidas aprimo.

– Tu dar nepasakei to, kas svarbiausia.

– Na gerai! – Brajena jau beveik šaukte šaukė. – Pasakysiu! Aš myliu tave, bet...

Šeidas užčiaupė jos lūpas bučiniu, taip nutraukdamas žodžių laviną. Jis išgirdo tai, ko taip troško, ir dabar galėjo mėgautis tų žodžių aidu savo širdyje. Pergalė! Jam buvo sunku patikėti.

– Tu sugebi ištampyti nervus, – sušnibždėjo jis Brajenai į lūpas, – kol pasakai, ką noriu išgirsti.

– Atleisk man, Šeidai... – Pasidavusi silpnumui ji nuleido galvą jam ant peties. – Nenorėjau visko apsunkinti. Ir dabar nenoriu. Jei namo grįžtume atskirai, turėtume laiko pagalvoti. Aš turiu darbų, tu taip pat...

– Tai labai svarbu, – užbaigė jis. – Bet nieko nėra svarbiau už mus. – Šeidas nutilo ir Brajena pakėlė į jį akis. Kai vėl prakalbo, balsas skambėjo ramiai, gniaužtai atsileido – jis laikė ją apkabinęs, bet įtampos neliko. – Nieko negali būti svarbiau. Tu nenorėjai įpareigojančių santykių, aš irgi maniau, kad nenoriu, bet dabar viskas pasikeitė. Tu buvai visko pradžia. Visko, kas svarbu. Tu nuskaidrinai man sielą, – jis perbraukė ranka jai per plaukus. – Dieve, tu vėl suteikei viltį, privertei mane patikėti... Negi manai, kad leisiu tau visa tai iš manęs atimti?

Abejonės ėmė palengva blėsti. Dar viena proga? Juk pati tikėjo, kad gali pasitaikyti. Tik reikia kantriai laukti. Ir labai norėti.

– Nemanau, – sumurmėjo ji. – Bet turi man pažadėti, Šeidai. Turi suteikti viltį, tada, man regis, mums pavyks.

Šeidas irgi tuo tikėjo.

– Pažadu tave mylėti ir gerbti. Rūpintis tavimi, patinka tau tai ar ne. Pažadu tau save tokį, koks esu.

Atsistojęs jis atidarė spintelės dureles ir ištraukė kartoninį puodelį su našlaitėmis. Jos kvepėjo švelniai, kiek saldžiai. Brajena nepratarė nė žodžio.

– Noriu, kad mudu kartu jas pasodintume, Brajena.

Ji apkabino Šeidą. Argi nebuvo įsitikinusi, kad gyvenimas paprastas, jei tik pats jo neapsunkini.

– Kai tik grįšime namo.

EPILOGAS

– Nežadi padėti?

– Ne. – Smagiai nusiteikęs, nors nelabai patenkintas, Šeidas stebėjo, kaip Brajena stato aplink jį apšvietimo lempas. Jam atrodė, kad ji tam skiria per daug dėmesio.

– Juk sakei, kad Kalėdoms galiu prašyti ko širdis geidžia, – priminė ji, prikišusi jam prie veido šviesomatį. – O aš noriu šios nuotraukos.

– Pažadėjau silpnumo akimirką, – numykė Šeidas.

– Ištversi, – be jokios užuojautos tarė ji ir žengtelėjusi atgal patikrino vaizdą. Apšvietimas puikus, šešėliai kaip tik ten, kur reikia, tik... Brajena sunkiai atsiduso. – Šeidai, ar liausiesi raukytis?

– Sakiau, kad galėsi mane fotografuoti, bet nežadėjau, jog nuotrauka bus graži.

– Tikrai nebus, – atsiduso Brajena.

Ji suirzusi persibraukė plaukus ir šviesoje blykstelėjo plonytis auksinis žiedas ant kairiosios rankos piršto. Šeidas gėrėjosi tuo vaizdu ne mažiau patenkintas kaip viskuo, ką jie darydavo drauge. Šyptelėjęs jis paėmė jos kairę ranką į savąją, ir abu žiedai švelniai susilietė.

– Ar tikrai Kalėdoms nori šios nuotraukos? Ketinau nupirkti kokius penkis kilogramus prancūziško šokolado.

Brajena prisimerkė ir sunėrė su juo pirštus.

– Žūtbūt noriu, Kolbi. Mirtinai trokštu. – Ji atsitraukė neleisdama nukreipti dėmesio nuo tikslo. – Ir turėsiu. O jei būsi bjaurus, pati nusipirksiu šokolado. Esant tokioms subtilioms aplinkybėms, – tęsė ji, eidama prie ant stovo įtaisyto fotoaparato, – kai kurie vyrai tenkina visas žmonos užgaidas.

Šeidas pažvelgė į plokščią jos pilvuką. Nuo minties, kad ten auga nauja gyvybė, jam vis dar sukosi galva. Jųdviejų kūnas ir kraujas. Kai vėl ateis vasara, jie ant rankų jau laikys savo pirmagimį. Iš tikrųjų nelengva susivaldyti, nes be galo troško lepinti žmoną. Vis dėlto jis patraukė pečiais ir susikišo rankas į kišenes.

– Tik ne šitą, – metė atsainiai. – Juk tekėdama už manęs žinojai, su kuo susidedi.

Brajena pažvelgė per objektyvą. Šeidas sėdėjo susikišęs rankas į kišenes, bet neatsipalaidavęs. Kūnas atrodė pasirengęs judėti, o mintys plaukė. Akyse švietė pasitenkinimas gyvenimu, švelnumas ir meilė. Jie kartu šito pasiekė. Nors Šeidas nesišypsojo, Brajena šypsodamasi nuspaudė mygtuką.

– Pavyko, – sumurmėjo ji.

Garsiosios škotų dinastijos palikuonė gražuolė Serena Makgregor trokšta ištrūkti iš valdingo tėtušio globos ir nerti į naujų galimybių kupiną pasaulį. Kazino liūtas Džastinas Bleidas meta jai iššūkį – Serena jį priima. Kortos ir jausmai, žaidimas ir meilė... Kuriam iš jų nusišypsos aikštingoji Fortūna?..

Advokatas Kainas Makgregoras garsėja kaip širdžių ėdikas ir tikras velnias teismo salėje. Jis pasišauna įveikti ledinę Dianos Bleid savitvardą ir išlaisvinti širdies gilumoje įkalintą aistrą. Ar išdrįs Diana dėl Kaino Makgregoro meilės rizikuoti savo saugumu ir savarankiškumu?

Škotija, 1745 m. Kruviną Kulodeno mūšį pralaimėję škotai sumokėjo garbe, bet vis dėlto triumfavo meilė. Škotų gražuolės Serenos Makgregor širdyje neapykanta anglams įsiplieskė vaikystėje, kai jos akivaizdoje dragūnų gauja pasityčiojo iš motinos. Grafas Braighemas Langstonas – taip pat anglas ir nevertas kitokių jausmų. Braighemui pavyksta pelnyti Makgregorų šeimos pagarbą, bet to jam negana – Serena pavergė jį grožiu, gyvenimo aistra, ištikimybe idėjoms. Jis privers ją pakeisti nuomonę.

Jie susitiko Paryžiuje. Jaunutė mergina, Briana Martin, padėjo žmonos netekusiam vyrui, Piesui Hatonui, išsivaduoti iš nevilties... ir jį įsimylėjo. Po metų jų keliai vėl susikerta. Bėgdama nuo klastingo patėvio, Briana randa prieglobstį Pieso viloje. Vyras pasiūlo slapta susituokti, bet jo širdis vis dar priklauso kitai...

Greisė Benet turi viską: nuostabius vaikus, ištikimą vyrą Stivą. Jos gyvenimas pilnas kelionių ir įspūdžių. Bet netikėtai iškilusi vyro paslaptis sužeidžią ją iki sielos gelmių. Greisė suvokia skaudžią tiesą: daugybę metų besirūpindama Stivo karjera, šeima ir buitimi ji pamiršo save. Atskirtiems kaltės ir ilgesio vandenyno Greisei ir Stivui tenka įveikti didžiausią gyvenime išbandymą ir išmokti amžinąsias širdies pamokas.

Pabaiga.