Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

Nora Roberts

Šeino Makeido sutramdymas

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš: Nora Roberts,

The Fall of Shane MacKade,

Silhouette Books, an imprint

of Harlequin Books, 1996

© Nora Roberts, 1996

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l.“

Iš anglų kalbos vertė

Gražina Nemunienė

Redagavo

Indrė Viliūnaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Gražina Nemunienė,

vertimas iš anglų kalbos, 2011

© Živilė Adomaitytė,

knygos dizainas, 2012

© Shutterstock.com,

viršelio nuotrauka

© Dreamstime.com,

viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-502-6

Bestselerių autorė Nora Roberts

pristato keturlogiją

Aukšti, tamsūs ir beprotiškai vyriški. Jaudinantys

kiekvienos sutiktos moters širdį. Broliai, kuriems

neįmanoma atsispirti.

Broliai Makeidai nevengia iššūkių... ir visada jų

randa. O jei vienas iš jų – meilė?

REIFO MAKEIDO sugrįžimas

Išdidusis DŽERADAS MAKEIDAS

DEVINO MAKEIDO meilė

ŠEINO MAKEIDO sutramdymas

Gero laiko su šauniaisiais broliais Makeidais!

PROLOGAS

Per naktį apledėjo namo laiptai ir takas į karvidę. Tamsiame priešaušrio danguje kabėjo šaltos baltos žvaigždės. Kaskart įkvėpus oro atrodė, tarsi rytum ledinius skutimosi peiliukus – pirmiausia gerklę lyg kas įpjaudavo, paskui nutirpindavo, kol galiausiai iš burnos išvirsdavo šaltas garas.

Apsimuturiavęs daugybe žiemiškų drabužių, nuo ilgų apatinių baltinių iki megzto šaliko, Šeinas Makeidas nuėjo į karvidę pradėti pirmųjų dienos darbų. Priešingai nei trys vyresnieji broliai, jis švilpavo.

Šeinas labai mėgo šaltą, tylią priešaušrio valandą.

Jo vyriausias brolis Džeradas buvo jau beveik septyniolikos metų. Jis tvarkė fermos reikalus taip, kaip buhalteris – apskaitą. Džeradui viskas virsdavo skaičiais ir Šeinas pagalvojo, kad tai puiku. Prieš du mėnesius jie neteko tėvo, buvo tikrai nelengva.

Nerami penkiolikmečio Reifo siela veržėsi už Makeido fermos ribų, už jos kalvų ir laukų. Melžimas, šėrimas ir galvijų priežiūra jam tebuvo privalomi darbai. Nors jie niekada apie tai nesikalbėjo, Šeinas žinojo, kad tėvo mirtis labiausiai paveikė Reifą.

Jie visi mylėjo tėvą. Buvo neįmanoma nemylėti Bako Makeido, jo stipraus balso, stambių rankų ir didelės širdies. Iš tėvo Šeinas išmoko visų ūkio darbų.

Gal kaip tik dėl to jis liūdėjo ne taip smarkiai. Žemė niekur nedingo. Vadinasi, nedingo ir tėvas. Ir taip bus visada.

Galėtų apie tai pasikalbėti su Devinu. Keturiolikmetis Devinas geriausias klausytojas ir artimiausias jam amžiumi. Kitą antradienį Šeinui sueis trylika. Tačiau galiausiai jis nusprendė šią mintį ir jausmą pasilaikyti sau.

Karvidėje būriavosi, mykė ir mojavo uodegomis pirmosios melžti ruošiamos karvės. Tai buvo gana paprastas darbas, netgi monotoniškas. Karves reikėdavo pašerti, nuvalyti jų tešmenis ir prijungti prie aparato, kuris pieną per vamzdelius perpumpuodavo į rezervuarą. Šeinui visa tai patiko. Jis mėgo karvidės kvapus, garsus, rutiną. Kai juodu su Devinu ruošdavosi melžti antrą karvių būrį, Reifas su Džeradu išvesdavo pirmuosius, jau pamelžtus galvijus.

Broliai sudarė puikią komandą, dirbo greitai ir veiksmingai, nepaisydami stingdančio šalčio ir ankstyvos ryto valandos. Iš tiesų visa tai būtų galėjęs atlikti ir kuris nors vienas ar su nedidele pagalba. Bet jie norėjo būti kartu. Netgi labiau nei kada nors.

Dar reikėjo nueiti pas viščiukus ir paršelius, surinkti kiaušinius, išmėžti mėšlą, pakratyti šviežių šiaudų. Ir visa tai nuveikti iki pusryčių, kuriuos sušlamštę, jie susėsdavo į seną Džerado automobilį ir išvažiuodavo į mokyklą.

Jei tik būtų leista, Šeinas būtų visai nėjęs į mokyklą. Juk ten nemokė, kaip arti ir sodinti, kaip nuimti derlių ar kaip nuspėti būsimą orą. Iš knygų to neišmoksi. Iš jų neišmoksi, kaip žiūrint karvei į akis sužinoti, ar ji neserga.

Tačiau mama buvo tvirtai įsitikinusi, kad reikia mokytis iš knygų, o kai ji ką nors nuspręsdavo, tapdavo nepajudinama.

– Ko tu toks linksmas? – Reifas burbėdamas trinktelėjo nerūdijančio plieno kibirus vieną į kitą. – Tavo švilpavimas varo mane iš proto.

Šeinas išsišiepė ir švilpavo toliau. Nutilo tik norėdamas padrąsinti karves.

– Taip, mielosios, taip, duokit pienuko.

Patenkintas Šeinas ėjo iš eilės prie kiekvieno melžimo aparato ir juos tikrino.

– Apkulsiu jį, – pareiškė Reifas, į nieką konkrečiai nesikreipdamas.

– Palik ramybėje, – švelniai pasakė Devinas. – Jo smegenys jau, šiaip ar taip, žuvusios.

Reifas nusišypsojo.

– Velniškai šalta, jei trenksiu jam, man tikriausiai nulūš pirštai.

– Įdienojus turėtų šiek tiek atšilti. – Šeinas paplekšnojo prie stulpo stovinčią ir melžimo laukiančią karvę. – Temperatūra pakils virš trisdešimties laipsnių.

Reifas neklausė, iš kur Šeinas tai žino. Jis visuomet žinodavo.

– Visažinis. – Reifas dideliais žingsniais patraukė iš melžyklos į daržinę, kur buvo laikomas šienas.

– Kas jam darosi? – sumurmėjo Šeinas. – Gal jį pametė mergina?

– Jis tiesiog nekenčia karvių, – įėjęs pasakė Džeradas, kvepiantis grūdais.

– Tai kvaila. Juk tu tokia miela, tiesa, mažyte? – Šeinas meiliai paplekšnojo arčiausiai stovinčią karvę.

– Šeinas įsimylėjęs karves. – Devinas šyptelėjo šelmiška Makeidų šypsena, nuo kurios prie lūpų kampučio atsirasdavo duobutė. – Jam labiau sekasi bučiuoti karves, o ne merginas.

Įsižeidęs Šeinas prisimerkė.

– Galėčiau pabučiuoti bet kurią merginą, jeigu tik norėčiau.

Jo liesas kūnas įsitempė. Tai pastebėjęs Džeradas papurtė galvą. Jis nebuvo nusiteikęs peštis. Dar reikėjo daug ką nudirbti ir pasimokyti, nes laukė kontrolinis darbas iš anglų literatūros. Devino ir Šeino jėgos buvo apylygės ir jų imtynės galėjo tęstis amžinai.

– Taip, tu tikras Don Žuanas, – pasakė jis tik tam, kad nukreiptų Šeino dėmesį ir įniršį į save. – Visos mergužėlės išsirikiavusios į eilę nekantriai laukia tavęs.

Devinas garsiai pamėgdžiojo bučiavimąsi ir Džeradui kilo noras žiebti jam į snukį. Tačiau, kai Šeinas atsisuko padaryti būtent tai, jis įsiterpė tarp brolių.

– Kol tau, meiluti, pasiseks priversti jų širdis virpėti iš meilės, užšals vandens loviai. Šios karvės ištroškusios.

Metęs atpildą žadantį žvilgsnį į Deviną Šeinas išėjo lauk.

„Laisvai galiu pabučiuoti mergaitę, – mintijo Šeinas kapodamas ledą. – Bet manęs tai nedomina.“

Na, gal truputį ir knieti, prisipažino sau, pūsdamas į sužvarbusius pirštus. Kai kurių pažįstamų mergaičių figūros ėmė įdomiai keistis. Aną dieną jis pajuto keistai dilgčiojant po oda, kai Džerado mergina Šerilina prisiglaudė prie jo, jiems susigrūdus ant priekinės Džerado automobilio sėdynės. Tikriausiai būtų galėjęs ją pabučiuoti, jei tik būtų norėjęs.

Metęs žvilgsnį į karvidę jis atšovė geležinį durų skląstį. Virš galvos mirksėjo žvaigždės. Tada Džeradas šį bei tą suprastų, o tai dabar visiems atrodo, kad jis nieko neišmano, nes yra jauniausias. Dar ir kaip išmano. Arba bent jau įsivaizduoja išmanąs.

Vėl užšovęs skląstį, jis nuklampojo slidžiu snieguotu taku į kiaulidę.

Šeinas žinojo, kas yra seksas. Juk užaugo fermoje. Matė, kaip pasiunta ir ima balinti akis bulius, užuodęs rujojančią karvę. Šeinui seksas neatrodė didžiulis malonumas... bet taip jis galvojo anksčiau, kai dar nebuvo pastebėjęs mergaitiškų apvalumų.

Jis prakalė ledo sluoksnį, kad paršeliai galėtų atsigerti, o baigti melžti karves paliko broliams.

Troško būti suaugęs. Troško įrodyti, kas esąs, kitais būdais nei imtynės. Tačiau beliko laukti, kol bus vyresnis ir pats galės tvarkyti savo gyvenimą.

Žemė priklauso jam. Jautė tai giliai širdyje nuo mažų dienų. Lyg jau jam gimstant kažkas būtų pašnabždėjęs tai į ausį. Ferma, žemė. Tai svarbiausia. O jei užsigeis mergaitės, ar net viso jų būrio, jis jas taip pat gaus.

Tačiau svarbiausia – ferma.

Ir žemė, mintijo jis, žvelgdamas į apsnigtus laukus ir ryto aušros nušviestą dangų prie rytinių kalnų. Žemė, kurią dirbo jo tėvas, o prieš jį – senelis ir taip toliau. Ji buvo dirbama ir per sausras, ir per potvynius. Ir per karą.

Jie sėdavo pasėlius ir nuimdavo derlių, galvojo užsisvajojęs Šeinas, eidamas laukan. Netgi kai jų laukuose ir kiek tolėliau dunksančiame tankiame miške užvirė pilietinio karo mūšiai ir konfederatai pilkomis uniformomis kovėsi prieš mėlynomis uniformomis vilkinčius sąjungininkus, ferma išliko nepaliesta.

Jis galėjo įsivaizduoti, kaip buvo ariama arklu, einant paskui kuiną, kol įskausdavo nugara, pečiai ir sudirždavo rankos. Tačiau javai būdavo pasėjami ir matydavai, kaip jie auga – kaip sudygsta, stiebiasi aukštyn ir pagelsta vasarą.

Nors buvo atėję kareiviai su mortyromis ir tarp javų švilpė kulkos, žemė išliko. Čia krito kūnai, pagalvojo Šeinas ir per nugarą nubėgo šiurpulys. Vyrai rėkė ir šliaužė per savo pačių kraujo balas.

Tačiau žemė, kurioje ir už kurią jie kovėsi, nepasikeitė. Ji išliko.

Jis nuraudo spėliodamas iš kur randasi tokios mintys ir jas lydinčios stiprios, svaiginančios emocijos. Pasidžiaugė, kad yra vienas ir broliai jo nemato. Nenumanė, kaip jiems pasakyti, kad jaučiasi atsakingas už fermą ir taip bus visada.

Jis tai žinojo.

Išgirdęs kažkokį garsą už savęs Šeinas sustingo ir vėl užšovė skląstį, tada atsigręžė bejausmiu veidu.

Už nugaros nieko nebuvo.

Jis sunkiai nurijo seiles. Tikrai kažką girdėjo, iš pradžių lyg kas sujudėjo, paskui silpnai šūktelėjo. Ne pirmą kartą jis pajuto vaiduoklius. Jie čia gyveno kaip ir jis – laukuose, miške, kalvose. Tačiau tai vis tiek jį gąsdino.

Sukaupęs visą jaunatvišką drąsą, jis nuėjo pro daržinę į seną akmeninę rūkyklą. Tai tikriausiai Devinas ar Reifas, o gal net Džeradas. Jie tik nori jį išgąsdinti ir priversti bėgti, kaip jis bėgo tą kartą, kai jie nakvojo senajame Barlou name, kitoje miško pusėje. Name, kuriame vaidenasi, kur vaiduoklių apstu kaip ir voratinklių.

– Išlįsk, Devai, – pasakė jis garsiai. Pakankamai garsiai, kad nuramintų baimingai plakančią širdį.

Tačiau pasukęs už pastato, jis neišvydo nei brolio, nei jokių pėdsakų. Akimirksnį pasirodė, kad mato žmogaus pavidalą. Susigūžusį, kraujuotą, baltu lyg ką tik iškritęs sniegas veidu, kupinomis skausmo akimis.

Padėk man. Meldžiu, padėk man. Aš mirštu.

Bet kai Šeinas žengė žingsnį pirmyn, pavidalas išnyko. Šalia nebuvo nieko. Visiškai nieko. Jo žodžius nusinešė vėjas.

Šeinas, paauglys, kurio nuostabi gyvenimo paslaptis dar tik atsiskleis, stovėjo ir žiūrėjo į žemę be pėdsakų. Stovėjo drebėdamas nuo šalčio, prasiskverbusio pro drabužius iki pat odos ir net kaulų.

Paskui jis išgirdo, kaip juokiasi broliai, mama iš virtuvės kviečia valgyti pusryčių ir liepia paskubėti, kad nepavėluotų į mokyklą.

Jis nusigręžė ir pasistengė užmiršti tai, ką matė ir girdėjo.

Grįžęs namo niekam nepasakojo apie jį sukrėtusią akimirką.

1

Šeinas Makeidas mylėjo moteris. Jam patiko, kaip jos atrodo, kaip kvepia, kaip kalba, patiko jų skonis. Jo meilė moterims buvo beribė ir be jokio išankstinio nusistatymo. Jį savo egzotišku moteriškumu traukė ir aukštos, ir žemos, ir apkūnios, ir liesos, senos, jaunos – įvairios. Jį džiugino jų akys, lūpos, tai, kaip jos eidamos judina užpakaliuką.

Per trisdešimt dvejus gyvenimo metus Šeinas parodė palankumą tiek moterų, kiek tik sugebėjo.

Laikė save laimės kūdikiu, nes moterys jam atsakydavo tuo pačiu.

Jis turėjo ir kitų meilių. Mylėjo savo šeimą, fermą, mėgo kepamos duonos kvapą, šalto alaus skonį karštą dieną.

Bet moterys jį traukė labiau už viską, jos tokios įvairios, tokios skirtingos ir tokios skanios.

Dabar jis šypsojosi vienai iš jų. Nors Regana jo brolio žmona ir jis jai puoselėjo nekaltus broliškus jausmus, tačiau jos moteriškus pranašumus spėjo pastebėti ir įvertinti.

Jam patiko, kaip jos šviesūs plaukai krinta aplink veidą. Jis žavėjosi mažu apgamėliu šalia lūpų ir tuo, kad ji visuomet atrodo seksuali ir kartu labai dora.

Jei vyrui privalu išsirinkti vieną moterį ir susieti su ja gyvenimą, tai Reifas, jo manymu, negalėjo pasirinkti geriau.

– Ar tu tikrai nieko prieš, Šeinai?

– Prieš ką? – Jis pastebėjo, kaip ji susiraukė keldama prie peties jauniausią Makeidą. – A, dėl važiavimo į oro uostą. Prisimenu. Gerai. Galvojau, kokia tu graži.

Regana nusijuokė. Jautėsi nusialinusi, jos jauniausias sūnus Džeisonas Makeidas spiegė, plaukai buvo susivėlę, o ji pati turbūt labiau kvepėjo Džeisono palutėmis nei kvepalais, kuriais kvepinosi ryte.

– Atrodau kaip beprotė.

– Ne. – Kad ji galėtų atsikvėpti, Šeinas paėmė iš jos trijų savaičių amžiaus Džeisoną ir tol jį vartaliojo, kol tas ėmė žagsėti. – Tu graži kaip visada.

Ji žvilgtelėjo į jos antikvariato gilumoje pastatytą žaidimų aptvarėlį, kuriame nepaisydamas aplinkui tvyrančio chaoso snaudė mažylis Natas. „Jis atrodo visai kaip jo tėvas“, – su meile pagalvojo Regana. Taigi buvo neabejotinai panašus ir į savo dėdę Šeiną.

– Ačiū. Komplimentas man nepakenks. Bet nesmagu, kad turiu tavęs prašyti paslaugos.

Šeinas stebėjo, kaip ji pila arbatą, ir nusprendė jos išgerti.

– Menka bėda, mieloji. Aš paimsiu tavo koledžo laikų draugę ir atvešiu ją gyvą ir sveiką. Ji mokslininkė, tiesa?

– Aha... – Regana padavė jam puodelį žinodama, kad jis gali suderinti arbatos gėrimą su kūdikio laikymu ir dar keliais kitais dalykais. – Rebeka talentinga. Nepaprastai talentinga. Gyvenau su ja viename kambaryje metus. Ji buvo tik penkiolikos metų, bet jau antro kurso studentė. Baigė studijas su pagyrimu visais metais anksčiau už mane ir kitus kurso studentus. Tai mus tikrai baugino. – Regana paragavo arbatos. Dabar jau buvo gana ramu, nes Šeinas su Džeisonu tik tyliai burkavo. – Atrodė, kad Rebeka ištisas dienas leidžia kokioje nors laboratorijoje ar bibliotekoje.

– Juokauji.

– Ne. Ji buvo rimta ir drovi. Be to, daug jaunesnė už kitus studentus. Tačiau mudvi susidraugavome. Būtų atvykusi ir į mano vestuves, bet tuo metu dirbo Europoje, o gal Afrikoje. – Regana neapibrėžtai mostelėjo ranka. – Kažkur.

Šeinas su nostalgija prisiminė, kai jis pats buvo penkiolikos metų ir mokėsi liemenėlės atsegimo tamsoje gudrybių.

– Smagu, kad tavęs aplankyti atvyksta draugė.

– Jai tai greičiau darbinis vizitas.

Regana kramsnojo lūpą. Ji niekam, išskyrus Reifą, nepasakojo apie Rebekos vizito tikslus. Bet dabar pagalvojo, kad jei verčia Šeiną paimti draugę iš oro uosto, turėtų jam viską paaiškinti.

Ji atidžiai žiūrėjo į jį, darantį grimasas Džeisonui, paskui uostinėjantį kūdikį. Visi Makeidai buvo pribloškiamai gražūs. Tačiau Šeinas turėjo kažką išskirtinio. Truputėlį daugiau žavesio už kitus.

Žinoma, jis taip pat buvo gražus. Tankūs, nakties juodumo plaukai surišti į pasišiaušusią „arklio uodegą“. Žiūrint į jo liesą, prakaulų veidą burnoje rinkosi seilės. Lūpos juslingos, skruostuose po duobutę, akys žalios, su tankiomis blakstienomis. Akių žaluma svajinga, prieblandos gaubiamo vandenyno spalvos. Pats aukštas, raumeningas. Pečiai platūs, dubuo siauras, o kojos labai ilgos. Gražią figūrą išryškino aptempti džinsai, darbiniai batai ir flaneliniai marškiniai.

Jis buvo žavus. Žavesio netrūko nė vienam iš keturių Makeidų, tačiau Šeinas atrodė žavingesnis už kitus. Kažkas patrauklaus buvo jo žvilgsnyje, kai žiūrėdavo į moteris, jis vertinamai šyptelėdavo ir prašnekdavo su kuria nors iš jų, nekreipdamas dėmesio, kiek jai metų – aštuoneri ar aštuoniasdešimt. Kalbėdavo džiugiai, nerūpestingai, bet kartais akimirksniu suirzdavo, o paskui staiga vėl imdavo juoktis.

Toks vyras lengvai išgąsdintų vargšelę droviąją Rebeką.

– Tu labai geras jam, – sušnabždėjo Regana.

– Tu tik gimdyk vaikelius, mieloji, o aš juos mylėsiu.

Ji smagiai pakreipė galvą.

– Dar nesi pasiruošęs vesti ir surimtėti?

– O kam man to reikia? – Šeinas pakėlė besijuokiančias akis nuo Džeisono į ją. – Esu vienintelis nevedęs Makeidas. Garbės reikalas išsilaikyti, kol paaugs sūnėnai.

– Ir tu rimtai vertini šią pareigą?

– Žinoma. Jis užmigo. – Šeinas pasilenkė ir pabučiavo Džeisoną į kaktą. – Nori, kad paguldyčiau?

– Ačiū. – Regana palaukė, kol Šeinas paguldė Džeisoną į senovinį lopšį. – Rebeka tikisi, kad aš atvažiuosiu jos paimti. Man nepasisekė prisiskambinti jai, kol dar nebuvo išvykusi į oro uostą. – Regana vėl persibraukė pirštais per susivėlusius plaukus. – Auklei šiandien laisva diena, Reifas išvažiavo statybinių medžiagų į Heigerstouną. Kesė turi daug darbo viešbutyje, o dar jos Ema sloguoja. Savanos neišdrįsau prašyti pagalbos.

– Kai ją mačiau paskutinį kartą, atrodė, kad gali sprogti bet kurią minutę.

Šeinas, norėdamas pademonstruoti Džerado žmonos būklę, rankomis parodė didžiulį pilvą priešais save.

– Tiksliai. Nėštumui einant į pabaigą pavojinga leistis į trijų valandų kelionę. Dar šią popietę turi atvežti baldus. Taigi tiesiog nežinojau kam dar paskambinti ir ko paprašyti pagalbos.

– Man nesunku. – Norėdamas nuraminti brolienę jis priėjo ir pabučiavo ją į nosies galiuką. – Tikiuosi, ji ne tokia graži kaip tu?

Regana sukikeno.

– Kaip galiu atsakyti į tokį klausimą ir nepasirodyti esanti bjaurybė? Be to, nebuvau sutikusi jos kokius... penkerius metus. Paskutinį kartą mačiau, kai skridome į Niujorką. Ji buvo įsikniaubusi į popierius, kažką rašė. Rebeka jaunesnė už mane ketveriais metais, o jau apsigynė dvi daktaro disertacijas. Gal ir daugiau. Aš jai neprilygstu.

Šeinas nesusiraukė. Protingos moterys jam patiko lygiai taip pat kaip ir ne tokios protingos. Tačiau jis žinojo, kokios paprastai būna tos išmintingos ir rimtos asmenybės. Todėl nesitikėjo iš oro uosto parvežti grožio karalienės.

– Ji parašė disertacijas iš psichiatrijos ir Jungtinių Valstijų istorijos, – tęsė Regana. – Gana keistas derinys, bet Rebeka unikali. Pamenu, ji studijavo ir neprofilinę discipliną – aukštąją matematiką, taip pat gamtos mokslus. Fiziką, chemiją... apsigynė magistro darbą Masačusetso technologijų institute.

– Kodėl? – garsiai svarstė Šeinas.

– Jei pažinotum Rebeką, greičiau klaustum „o kodėl gi ne?“ Ji turi fotografinę atmintį. Pamato, perskaito, sudėlioja į smegenų kartoteką, – paaiškino Regana ir pasitapšnojo per pakaušį.

– Ji psichiatrė?

– Rebeka nesiverčia privačia praktika. Ji konsultuoja, rašo straipsnius, skaito paskaitas. Žinau, kad vieną dieną per savaitę dirba psichiatrijos klinikoje. Rašo knygą apie kažkokią psichozę. O gal apie fobiją. Aš esu verslo magistrė. Be to, Šeinai, ji domisi parapsichologija. Tai jos pomėgis.

– Kuo domisi? Vaiduoklių gaudymu?

– Tyrinėja antgamtinius reiškinius: elektrostatinį potencialą, psichikos reiškinius ir... vaiduoklius.

– Vaiduoklius, – pakartojo Šeinas ir šį kartą susiraukė. – Ar mums dar nepakanka savų vaiduoklių?

– Kaip tik dėl jų ji ir atvyksta. Ją domina ši vieta, legendos. Ne taip kaip tave, Šeinai, – paskubėjo pridurti Regana žinodama, kad svainis nemėgsta vietos legendų. – Tu su visu tuo užaugai. Barlou namu, dviem kapralais, mišku, kuriame vaidenasi. Juk dėl daugiausia vaiduoklių mūsų viešbutukas ir klesti. Žmonės mėgsta apsistoti namuose, kuriuose vaidenasi.

Šeinas tik gūžtelėjo pečiais. Jis pats gyveno tokiame name.

– Nesu nusiteikęs prieš visa tai. Man tik nepatinka, kai turistai slankioja aplink fermą... – Jis nutilo pažvelgęs Reganai į akis. – O ji tikriausiai norės pasidairyti po ūkį.

– Rebeka nori susidaryti kuo platesnį vaizdą, taigi turės praleisti truputį laiko ten. Tačiau tai priklauso nuo tavęs, – skubiai pasakė Regana. – Tau reikia su ja susipažinti. Ji tikrai žavinga moteris. Beje, užrašiau jos skrydžio numerį ir visa kita. – Regana ištiesė jam popieriaus lapelį.

– Vis dar nepasakei, kaip tavo draugė atrodo. Abejoju, kad ji bus vienintelė iš Niujorko atskridusi moteris.

– Tiesa. Jos plaukai rudi, taip pat ir akys. Ji juos susiriša arba nešioja palaidus. Yra maždaug mano ūgio, plona...

– Liesa ar liekna? Tai ne tas pats.

– Greičiau liesa. Ji gali būti su akiniais. Su jais skaito, bet kartais pamiršta nusiimti ir jie lieka ant nosies.

– Liesa, nevikri brunetė su akiniais. Supratau.

– Ji labai patraukli, – lojaliai pridūrė Regana. – Savotiškai patraukli ir drovi, taigi elkis maloniai, Šeinai.

– Su moterimis visuomet elgiuosi maloniai.

– Puiku. Tai būk geras. Jei jos nepastebėsi, susisiek su ja per pranešimų gaviklį. Ji daktarė Rebeka Nait.

Oro uostai visuomet kėlė šypseną Šeinui. Jam atrodė, kad žmonės skuba išvykti, o paskui skuba sugrįžti iš ten, kur buvo iškeliavę. Visi bėgte išbėga iš lėktuvo, nešini rankiniu bagažu. Jis nuolat spėliodavo, iš kokios vietos žmonės nusprendė išvykti ir kodėl ji jiems nepakankamai patiko, kad ten pasiliktų.

Prieš keliones Šeinas nebuvo nusistatęs. Tiesiog manė, kad gali nusigauti visur, kur nori, sėdėdamas prie savo pikapo vairo. Taip galėjo kontroliuoti laiką, atstumą ir greitį.

Tačiau žmonių būna įvairių.

Jis tikėjosi lengvai pastebėti Reganos koledžo draugę. Ji moteris, o moteris Šeinas pažįsta. Bus įpusėjusi trečią dešimtį, maždaug penkių pėdų ir penkių colių ūgio, liesa, rudais plaukais ir rudomis akimis už akinių storais stiklais. Iš trumpo Reganos apibūdinimo susidarė įspūdį, kad Rebeka Nait nebus labai stilinga, taigi nutarė dairytis blankios intelektualės su portfeliu ir patogiais batais.

Jis stoviniavo prie vartų, stebėdamas dvi pamainos laukiančias lėktuvo palydoves. Pagalvojo, kad ši profesija pritraukia gražių moterų. Gal vyrui net būtų verta kelioms valandoms įstrigti skraidančioje metalinėje skardinėje.

Kai pro vartus pasipylė keleiviai, jis ėmė juos atidžiai stebėti. Matė išvargusius verslininkus. Vilkinčius kostiumus, su kaklaraiščiais. Už jokius pinigus jis nesutiktų praleisti aštuonių ar dešimt valandų per dieną su kostiumu. Pro jį praėjo graži blondinė, mūvinti dailiai prigludusias raudonas kelnes. Eidama pro šalį ji gundomai šyptelėjo. Jis su malonumu įkvėpė jos kvepalų aromato.

Jai įkandin dideliais žingsniais išėjo graži brunetė didelėmis auksaspalvėmis akimis. Tos akys jam priminė gintarinius karolius, kuriuos jo motina laikė brangenybių dėžutėje.

Paskui ją sekė močiutė su didžiuliu pirkinių krepšiu. Jos akys sudrėko iš jaudulio ir ji nusišypsojo trims vaikams, o šie prilėkę apkabino ją per kelius.

Štai kur ji, nusprendė Šeinas, pamatęs susikūprinusią moterį rudais plaukais, susuktais į kuodą ant pakaušio. Ji nešėsi portfelį ir avėjo storapadžius batus su raišteliais. Ant nosies puikavosi kvadratiniai akiniai. Dairėsi lyg pelėda ir atrodė sutrikusi.

– Labas. – Jis nusišypsojo ir draugiškai mirktelėjo.

Išsigandusi moteris žengė atatupsta per tris laiptelius ir atsitrenkė į susivėlusį vyrą, tempiantį išsipūtusį drabužių lagaminą.

– Kaip sekasi? – Šeinas ištiesė ranką paimti jos portfelio ir pamatė, kaip moters trumparegės akys baimingai išsiplėtė. – Aš Šeinas. Regana atsiuntė jūsų pasitikti. Ji pati negalėjo atvažiuoti. Kaip skrydis?

– Aš, aš... – Moteris gindamasi priglaudė portfelį prie kaulėtos krūtinės. – Aš iškviesiu apsaugą.

– Nurimkite, Beke. Aš jus tik pavėžėsiu.

Ji prasižiojo ir sucypė. Kai Šeinas ištiesė ranką, norėdamas nuraminti, ji smarkiai trenkė per ją portfeliu. Kol jis svarstė, nusijuokti ar nusikeikti, kažkas lengvai palietė jam ranką.

– Atsiprašau. – Graži brunetė pakeltais antakiais įdėmiai žvelgė į jį. – Jūs tikriausiai ieškote manęs.

Jos lūpos – putlios ir sodrios, kaip pastebėjo Šeinas, – smagiai šypsojosi.

– Sakėte, kad esate Šeinas. Tikriausiai Šeinas Makeidas?

– Taip. Ak. – Jis atsigręžė į moterį, kurią buvo užkalbinęs. – Atsiprašau, – mėgino atitaisyti padėtį, bet ji jau lėkė tolyn lyg vilkų persekiojamas kiškis.

– Turbūt jai jau seniai neteko patirti tokio jaudinamo įvykio, – pasakė Rebeka. Ji įsivaizdavo, kaip vargšė moteriškė turėjo jaustis. Juk taip liūdna būti droviai, blankiai ir kiek kitokiai nei visi. – Esu Rebeka Nait, – pridūrė ji ir ištiesė ranką.

Šeinas ją kitaip įsivaizdavo, bet atidžiau pažiūrėjęs nutarė, kad ne per daug ir prašovė. Moteris atrodė intelektuali, jei tik galėjai atitraukti žvilgsnį nuo jos akių. Ji neavėjo patogių batų, užtai buvo patogiai, berniukiškai, apsikirpusi plaukus. Jam labiau patiko ilgi moterų plaukai, bet šiam aštrių, lapiškų bruožų veidukui trumpa šukuosena visai tiko.

Tikriausiai ji liesa. Sunku buvo pasakyti, nes vilkėjo laisvą megztinį ir kelnes. Juodos spalvos.

Jis dar kartą nusišypsojo ir paspaudė siaurą ilgais pirštais ranką.

– Regana sakė, kad jūsų akys rudos, bet taip nėra.

– Mano vairuotojo pažymėjime nurodyta, kad jos rudos. Ar Reganai kas nors atsitiko?

– Jai viskas gerai. Tiesiog turi daug darbų. Leiskite man jį paimti.

Jis siektelėjo didelio, su daugybe kišenių, krepšio ant jos peties.

– Ne, ačiū. Pasinešiu pati. Jūs vienas iš jos vyro brolių?

– Taip.

Šeinas paėmė ją už parankės, norėdamas išvesti į terminalą.

Rebeka pastebėjo, kad jo pirštai stiprūs. Ir mėgsta liesti. Tai netrukdė. Ji nespiegs kaip ana moteris arba kaip ji pati būtų dariusi prieš keletą mėnesių susidūrusi su tikru vyru.

– Tas, kuris ūkininkauja?

– Taip. Iš pirmo žvilgsnio jūs nepanaši į mokslų daktarę.

– Tikrai? – Ji paskersakiavo į jį. Nemažai treniravosi priešais veidrodį, kol išmoko taip žiūrėti. – O ta moteris, kuri dabar tikriausiai bando atsipeikėti artimiausiame moterų tualete, buvo panaši?

– Nusprendžiau pagal batus, – paaiškino Šeinas ir nusišypsojo pažvelgęs į Rebekos dailius juodos medžiagos žemakulnius batelius.

– Supratau. – Jiems leidžiantis judančiais laiptais į bagažo skyrių, ji atsigręžė į jį. Jis vilkėjo flanelinius marškinius prasegta apykakle, padėvėtus džinsus ir subraižytus batus. Rankos buvo didelės ir sudiržusios. Iš po senos kepurės kyšojo tankūs juodi plaukai. Liesas įdegęs veidas būtų tikęs bet kokiai pardavimo reklamai.

– Jūs atrodote kaip fermeris. Kaip ilgai reikės važiuoti į Antietamą?

Šeinas svarstė, ar ji mėgino jį įžeisti, ar pasakyti komplimentą.

– Truputį ilgiau nei valandą. Pirmiausia paimkime jūsų lagaminus.

– Juos atsiųs vėliau. – Džiaugdamasi esanti praktiška ji patapšnojo per petį permestą krepšį.

– Tai viskas, ką pasiėmiau.

Šeinas negalėjo atsikratyti trikdančio įspūdžio, kad yra stebimas, matuojamas ir tyrinėjamas lyg laboratorijos varlė.

– Puiku.

Jam palengvėjo, kai ji išsitraukė iš kišenės saulės akinius ir užsidėjo. Buvo įpratęs prie moterų žvilgsnių, bet tik ne prie tokių, kurie vertė jaustis taip, lyg būtum tepinėlis ant laboratorijos stiklelio.

Kai jie priėjo prie pikapo, ji nužvelgė jį, paskui nukreipė akis į Šeiną. Šyptelėjo ir pasižiūrėjo pro akinių viršų.

– Noriu pasakyti vieną dalyką, Šeinai...

Jis susiraukė jai nutilus.

– Kokį?

– Niekas manęs nevadina Beke.

Tai pasakiusi ji patogiai įsitaisė ant sėdynės ir pasidėjo krepšį ant grindų.

Rebekai patiko važiuoti. Jis vairavo gerai, automobilis riedėjo lygiai. Rebeka džiaugėsi, kad jį šiek tiek suerzino. Nelengva nors truputį sumenkinti savimeilę tokių vyrų kaip Šeinas Makeidas, kurie ne tik gerai atrodo, pasitiki savimi, bet ir trykšta seksualumu.

Nemažą gyvenimo dalį ji praleido menkinama įvairių socialinių sluoksnių. Tik prieš kelis mėnesius pasijuto lygi su kitais. Dabar jos projektas buvo ji pati ir jai puikiai sekėsi save tobulinti.

Rebeka įvertino Šeino gebėjimą palaikyti lengvą pokalbį, net ir susierzinus. Netrukus iš greitkelio jie pasuko į vingiuotą šalutinį kelią. Kraštovaizdis buvo nuostabus. Jie važiavo pro kalvas ir namus, pro ganyklas ir medžius, kurie buvo išlaikę sodrią vasarinę žalumą, nors jau vėlyvas ūkanotas rugpjūtis. Kur ne kur ganėsi vienišas arklys ar karvė.

Jis mandagiai pritildė radiją ir per garsiakalbius sklido tik ritmingas dundesys.

Automobilio salonas atrodė tvarkingai, tik kur ne kur buvo galima pastebėti auksaspalvį šuns plauką, jautėsi šunų kvapas. Prie metalinio prietaisų skydo magnetu pritvirtinti kabėjo keli rašteliai, peleninėje gulėjo sauja monetų, šiaip jau salonas buvo sutvarkytas.

Galbūt kaip tik dėl to ji pamatė moterišką auskarą, kyšantį iš po grindų kilimėlio. Pasilenkė ir pakėlė jį.

– Jūsų?

Jis žvilgtelėjo, pastebėjo aukso žvilgesį ir prisiminė, kad Franė Speider buvo su tokiais auskarais, kai jie pastarąjį kartą... važiavo kartu.

– Draugės. – Šeinas ištiesė ranką. Paėmęs auskarą įmetė tarp monetų.

– Ji norės jį atgauti, – nerūpestingai tarstelėjo Rebeka. – Jis iš keturiolikos karatų aukso. Taigi... jūs esate keturi broliai, tiesa?

– Taip. O jūs turite brolių ar seserų?

– Ne. Taigi jūs tvarkote šeimos fermos reikalus?

– Taip jau atsitiko. Džeradas yra teisininkas, Reifas verčiasi statybomis, o Devinas šerifas.

– O jūs fermeris, – pabaigė ji. – Ką auginate?

– Laikome karves, paršelius. Auginame javus, – daugiausia pašarams, bet turime ir puikių javų, kaip antai „Sidabrinė karalienė“, – žolę šienui, mėlynžiedę liucerną. – Jis matė, kaip įdėmiai ji viską stebi didelėmis akimis, ir pridūrė: – Nuėmėme puikų bulvių derlių.

– Iš tiesų? – Ji ėmė nesąmoningai barbenti pirštais į kelį iš garsiakalbių sklindančios muzikos ritmu. – Ar ne per daug darbo vienam vyrui?

– Broliai padeda, kai reikia, retkarčiais pasisamdau studentų. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Pagelbsti ir pora sūnėnų. Jiems dabar po vienuolika metų. Kartais pasiseka juos įtikinti, kad šerti gyvulius visai malonu.

– O ar tai iš tiesų malonu?

– Man patinka. – Šį kartą Šeinas pažvelgė į ją. – Ar jums kada nors teko būti fermoje?

– Ne, neteko. Aš miestietė.

– Tada Antietamas jus nustebins, – sumurmėjo jis. – Tai nėra miestas.

– Regana man jau sakė. Be to, esu skaičiusi apie šią vietovę. Turėjo būti įdomu augti ten, kur vyko pilietinio karo mūšis.

– Reifas tuo domėjosi labiau nei aš. Žemei vis vien – istorinė ji ar ne. Svarbu, kad yra dirbama.

– Vadinasi, jūs nesidomite istorija?

– Ne itin. – Automobilis nudardėjo per Potomako upės tiltą, jungiantį Virdžinijos ir Merilando valstijas. – Aš žinau istoriją, – pridūrė jis. – Neįmanoma jos nežinoti čia gyvenant. Tačiau tam daug dėmesio neskiriu.

– O vaiduokliams?

– Jiems taip pat.

Ji šyptelėjo.

– Vadinasi, žinote apie juos?

Šeinas vėl truktelėjo pečiais.

– Negali nežinoti, bet geriau klauskite apie juos kitų šeimos narių. Jie tuo labiau domisi.

– Tačiau jūs gyvenate ir dirbate fermoje, kurioje, kaip manoma, vaidenasi.

– Taip manoma. – Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti apie tai. – Regana minėjo, kad jūs čia atvykote kažko nuveikti...

– Tyrinėti ir aprašyti antgamtinį reiškinį. – Ji nusišypsojo plačiau. – Tai mano pomėgis.

– Jums labiausiai tiktų apsigyventi Barlou name, kurį renovavo Reifas su Regana. Dabar ten įkurtas viešbutukas, kuriam vadovauja viena iš mano brolienių. Jis pilnas vaiduoklių, jeigu jūs jais tikite.

– Hmm... jis yra mano sąraše. Tikiuosi kurį laiką ten pagyventi. Regana pasakojo, kad jūs turite didelį namą. Jame taip pat norėčiau pagyventi.

Šeinas nebuvo prieš jos draugiją, bet jam nepatiko tikslas, dėl kurio norėjo pas jį gyventi.

– Regana neminėjo, kaip ilgai čia būsite.

– Tiksliai nežinau. – Ji pažvelgė pro automobilio langą. Šeinas pasirinko trumpesnį kelią per kalnus. – Priklausys nuo to, per kiek laiko atrasiu tai, ko ieškau, ir per kiek laiko viską aprašysiu.

– Ar jums nereikia į darbą?

– Pasiėmiau metinių atostogų moksliniam darbui rašyti. – Tie žodžiai jai pačiai taip nuostabiai skambėjo, kad Rebeka net užsimerkė iš pasigėrėjimo. – Turiu daugybę laiko ir tikiuosi jį puikiai praleisti. – Kai vėl atsimerkė, žvilgsnį patraukė peleninėje žvilgantis auksinis auskaras. – Nesijaudinkite, fermeri. Netrikdysiu jūsų gyvenimo. Kai atvyksiu pas jus, galėsite apgyvendinti mane kokiame nors palėpės kambarėlyje. Aš užsiimsiu savo reikalais, o jūs galėsite dirbti savo darbus.

Šeinas norėjo jai kai ką pasakyti, bet pastebėjo, kaip ji įsitempė.

– Kas nutiko?

Ji tik papurtė galvą, apimta keisto déjà vu jausmo. Matė kalvas, vietomis apaugusias žalia žole. Tolumoje į miglotą dangų kilo aukšti violetiniai kalnai. Toliau nuo kelio driekėsi kukurūzų ir javų laukai. Juodmargės karvės stovėjo taip ramiai, lyg būtų nupieštos atviruke. Lauko pakraštyje augo tamsus ir tankus miškas, o šalia jo vingiavo upeliukas.

– Viskas atrodo taip, kaip ir turėtų, – tyliai sušnabždėjo ji. – Tiksliai taip. Tobulai.

– Ačiū. Tai Makeidų žemės. – Didžiuodamasis jis pristabdė automobilį. – Šiuo metų laiku nematyti namo per medžių tankmę. Jis yra šio keliuko gale.

Rebeka pastebėjo nelygų žvyrkelį, kuris suko į kairę, o paskui ėjo palei medžius. Širdis dusliai dunksėjo krūtinėje, ji linktelėjo. Kad ir kas būtų, pagalvojo, ji vis dėlto čia sugrįžo. Ir liks čia tol, kol ras atsakymus į visus ją kankinančius klausimus.

Giliai įkvėpusi Rebeka atsigręžė į Šeiną.

– Kiek dar liko kelio iki miestelio?

– Tik kelios mylios. – Susirūpinęs jis prisimerkė. – Ar gerai jaučiatės?

– Gerai. – Ji atidarė langą, norėdama įkvėpti besibaigiančios vasaros oro. – Jaučiuosi puikiai.

2

Per parduotuvės vitriną Regana matė, kaip prie šaligatvio sustoja pikapas. Rankose laikydama po vaiką ji išlėkė gatvėn.

– Daktarė Nait.

– Ponia Makeid.

Rebeka išlindo iš automobilio ir šūktelėjo užplūdus jausmams, paskui apsipylusi ašaromis pribėgo prie draugės. Kažkur pranyko visas šaltumas. Šeinas nejučia ėmė šypsotis žiūrėdamas, kaip abi moterys plepa ir glėbesčiuojasi. Jis pats elgėsi su Rebeka santūriai, galbūt taip elgsis ir ateityje. Tačiau abi drauges akivaizdžiai siejo šilti jausmai.

– Kaip aš tavęs ilgėjausi. Kaip ilgėjausi, – kartojo Rebeka, o ašaros degino akis. – Regana, tu nuostabiai atrodai. O tavo vaikučiai labai šaunūs.

Ji netramdė ašarų. Reganos akivaizdoje niekuomet nesijautė kvailai ir neturėjo slėpti jausmų. Šniurkščiodama palietė Natui skruostą, paskui pirštu perbraukė per švelnią kūdikio galvelę.

– Tik pagalvok, nemačiau tavęs vos kelerius metus, o tu jau spėjai ištekėti ir pagimdyti du vaikus. Duok man vieną palaikyti.

Visada norintis, kad jį kas paimtų, Natas ištiesė rankeles.

– Tikriausiai tu panašus į tėvelį, – džiaugsmingai pasakė Rebeka, kai Natas papūtė lūpas bučiniui.

– Į tėvelį, – sutiko Natas. – Pažaiskime kamuoliu, Šeinai! – Vaikas spyruokliavo lyg spyruoklė. – Šeinai, pavėžink mane.

– Matau, kad tau labiau patinka dėdė nei nepažįstama ponia. – Šeinas užsikėlė Natą ant pečių, kur šis galėjo cypti ir pešioti jį už plaukų.

– Taigi suradote vienas kitą. – Regana nusišypsojo Šeinui ir draugei. – Apgailestauju, kad pati negalėjau atvažiuoti tavęs, Rebeka.

– Esi labai užsiėmusi. – Rebeka atsisuko šyptelėti Šeinui. – Be to, tavo svainis puikiai susidorojo su užduotimi.

– Tikriausiai pavargai. Užeik į parduotuvę. Kaip tik ruošiuosi ją uždaryti. Šeinai, eikš ir tu, išgersi arbatos.

– Ačiū, bet man reikia važiuoti namo. Kraustykis nuo sprando, Natai.

Jis apsuko juokais plyštantį berniuką ratu.

Perpratusi sūnų Regana tvirtai suspaudė jo rankutę, kai tik Nato kojytės palietė žemę.

– Ačiū. – Ji švelniai pakštelėjo Šeinui į lūpas. – Esu skolinga tau šį bučinį. Rytoj ruošiu Rebekai sutiktuvių vakarienę. Tu taip pat atvažiuosi, tiesa?

– Nemokama vakarienė. – Jis mirktelėjo. – Žinoma, būsiu. Iki pasimatymo.

– Ačiū, kad parvežėte mane, fermeri.

Šeinas stabtelėjo prie vairuotojo durelių.

– Visada jūsų paslaugoms, Beke.

Regana kilstelėjo antakius, kai jis nuvažiavo.

– Beke?

– Čia toks juokelis. – Ji dalykiškai nužvelgė pustuštę, beveik be automobilių gatvę, senus mūrinius pastatus, prie savo namų paradinių durų stoviniuojančius žmones. – Mėginu įsivaizduoti Reganą Bišop, Jungtinių Valstijų mažo miestelio gyventoją ir parduotuvės savininkę.

– Pajutau, kad čia bus mano namai, tą pačią akimirką, kai tik išvydau šį miestelį. Eime į vidų, – vėl pakvietė ji. – Pasakysi, ką manai apie parduotuvę.

Rebeka įžengė tarsi į praėjusius laikus. Stilingi, dailūs senoviniai baldai, mielos senovinės lempos, stiklo dirbiniai ir skulptūrėlės. Ji nusišypsojo užuodusi prieskonių ir vaikiškos pudros kvapą.

– Kaip tu jautiesi tapusi mama? – paklausė apsisukusi ratu.

– Neįtikėtinai nuostabiai. Negaliu sulaukti, kol tu pamatysi Reifą. – Regana nuėjo į galinį kambarį ir paguldė kūdikį į vežimėlį, o Natą pasodino ant aukštos kėdutės ir įdavė kramsnoti sausainį. Dabar ji galėjo truputėlį atsikvėpti. – Žinoma, tu jau gali įsivaizduoti, kaip atrodo Makeidai, nes matei Šeiną.

– Ar jie visi panašūs?

– Aukšti, tamsaus gymio ir nepaprastai gražūs? Taip, visi. Be to, turi blogų berniukų reputaciją. – Ji įdėmiai pažvelgė į draugę. – Rebeka, žmonės visada taip kalba, kai būna kurį laiką vieni kitų nematę, bet vis vien noriu pasakyti. Tu nuostabiai atrodai.

Rebeka nusišypsojo ir timptelėjo trumpų kaštoninių plaukų sruogą.

– Išdrįsau nusikirpti plaukus, kai prieš keletą mėnesių buvau Europoje. Tu visuomet įkalbinėjai mane pasikeisti šukuoseną.

– Aš pati niekada nebuvau nei tokia drąsi, nei tokia išradinga. Jie tau tikrai tinka, Rebeka. Ir...

– Drabužiai? – Jos šypsena praplatėjo. – Dėl jų taip pat kalta Europa. Vienu metu buvo ištikusi stiliaus krizė. Kartą eidama kairiuoju Senos krantu pastebėjau moters atspindį vitrinoje. Ji atrodė kaip netvarkinga baidyklė. Plaukai susivėlę ir užkritę ant veido. Vilkėjo baisų rudą kostiumėlį.

Pagalvojau: „Vargšelė, taip atrodo tokiame mieste.“ Ir staiga suvokiau, kad tai mano pačios atspindys.

– Per griežtai save vertini.

– Iš tiesų atrodžiau baisiai, – tvirtai pakartojo Rebeka. – Banaliai, neskoningai apsirengusi išskirtinių gabumų asmenybė. Aštraus proto, bet baisiais batais. Tuoj pat nuėjau į artimiausią grožio saloną, nepalikdama sau laiko svarstyti, ieškoti argumentų, mąstyti. Atsidaviau salono darbuotojų malonei. Kas galėjo pagalvoti, kad tinkama šukuosena taip pakeis savijautą? Kokia tuštybė. Kartojau sau tai net tada, kai išėjau iš salono prisipirkusi odos kremo už keletą šimtų dolerių. – Ji nusijuokė suvokusi, kad net prabėgus daugybei laiko, vis dar gėrisi ta akimirka. – Staiga supratau, juk nebus blogiau jei atrodysiu gerai.

– Pakartosiu. Atrodai nuostabiai. – Regana suėmė Rebeką už rankų. – Kadangi pati esi patenkinta pokyčiais, nuoširdžiai pasakysiu: nebūčiau tavęs pažinusi. Atrodai stulbinamai ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– O aš noriu pasakyti, – ji stipriai spustelėjo Reganai rankas, – kad tu, Regana, buvai mano pirma tikra draugė.

– Rebeka...

– Pati pirma, vienintelis man artimas žmogus, kuris nelaikė manęs keistuole. Jau seniai norėjau tau pasakyti, ką man tai reiškė. Ką tu man reiškei. Net ir dabar sunku tai apibūdinti.

– Tu mane vėl pravirkdysi, – vos išspaudė žodžius Regana.

– Noriu dar kai ką pasakyti. Labai nervinausi, kol vykau čia. Galvojau, kad mūsų draugystė, mūsų ryšys bus pasikeitęs, bet niekas nepasikeitė. Po šimts pypkių, – Rebeka smarkiai patraukė nosimi, – ar turi nosinaičių?

Regana pasirausė palučių krepšyje ir ištraukė kelioninį vienkartinių nosinaičių paketą. Padavė vieną Rebekai, o vieną panaudojo pati.

– Aš tokia laiminga, – pasakė verkdama.

– Aš taip pat.

Rebeka pagalvojo, kad vijokliais apaugęs senas mūrinis namas užmiestyje labai tinka Reganai ir Reifui Makeidams. Jame susipynė šiurkštus, vyriškas Reifo Makeido žavesys su moterišku Reganos grakštumu ir stilingumu.

Ji būtų atpažinusi Reife Šeino brolį net per mylią – jie buvo tokie panašūs. Visai nenustebo, kai jis pagriebė ją į glėbį ir stipriai suspaudė.

Spėjo pastebėti, kad Makeidai myli moteris.

– Regana jau dvi savaites bruzda ir jaudinasi, – tarė jis Rebekai, kai jie susėdo didelėje erdvioje svetainėje išgerti po taurę vyno.

– Nieko panašaus. Aš nebruzdėjau ir nesijaudinau.

Reifas nusišypsojo ir ištiesęs ranką nuo sofos paglostė ant ranktūrio sėdinčios žmonos plaštaką.

– Ji viską blizgino po du kartus, susiurbė visus šunų plaukus.

Jis meiliai koja palietė ant kilimėlio snaudžiantį auksinį retriverį.

– Didumą plaukų, – pataisė jį Regana.

– Jaučiuosi pamaloninta.

Rebeka pašoko, kai Natas išgriovė savo kubelius ir jie išsibarstė aplinkui.

– Šaunuolis, – švelniai pagyrė Reifas. – Jeigu ką blogai pastatai, tiesiog sugriauk ir statyk iš naujo.

– Tėveli. Ateik pažaisti.

– Svarbiausia – pamatas, – pasakė Reifas stodamasis. Jis susirangė ant grindų šalia sūnaus ir jie ėmė kilnoti kubelius. Reifo didelės rankos judėjo kartu su Nato mažomis putliomis rankutėmis. – Regana sako, kad jūs norite apsidairyti po mūsų viešbutuką.

– Tiesa. Norėčiau ten kurį laiką apsistoti, jeigu turite laisvų vietų.

– Ak, bet... norėtume, kad gyventum čia, Rebeka.

Rebeka nusišypsojo Reganai.

– Vertinu tai ir norėčiau šiek tiek laiko praleisti čia. Tačiau man būtų naudinga keletą naktų pernakvoti ir jūsų viešbutyje.

– Išvaryti iš jo vaiduoklius, – pasakė Reifas ir mirktelėjo sūnui.

– Galima ir taip sakyti, – šaltai tarė Rebeka.

– Ei, nesuprask manęs klaidingai. Ten tikrai yra vaiduoklių. Man pirmąkart pasisekė paliesti Reganą, kai pagavau ją alpstančią viešbučio koridoriuje. Jie ją išgąsdino.

– Buvo ne visai taip, – paaiškino Regana. – Maniau, Reifas krečia pokštus, bet kai suvokiau, kad jis niekuo dėtas... tiesiog per daug susijaudinau.

– Papasakok apie tai. – Susižavėjusi Rebeka palinko prie jos. – Ką tu ten matei?

– Nemačiau nieko, – atsiduso Regana. Sūnus buvo per daug susidomėjęs kubeliais, kad girdėtų apie ką kalbama. Be to, jis taip pat Makeidas. – Tiesiog pajutau, kad esu ne viena. Namas jau daug metų stovėjo negyvenamas ir apleistas. Reifas net nebuvo pradėjęs jo renovuoti. Girdėjau triukšmą, žingsnius, varstomas duris. Vienoje vietoje ant laiptų galima pajusti šaltį.

– Jautei? – paklausė Rebeka neišraiškingu balsu, kaip mokslininkė vertinanti faktus.

– Iki pat kaulų. Mane tai pribloškė. Vėliau Reifas paaiškino, kad Antietamo mūšio dieną kaip tik ant tų laiptų buvo nušautas jaunas kareivis.

– Du kapralai. – Rebeka linktelėjo pamačiusi nuostabą Reganos akyse. – Esu susipažinusi su šia vieta, jos legendomis. Du priešiškų kariuomenių kareiviai susitiko miške 1862 metų rugsėjo 17 dieną. Manoma, kad jie arba pasiklydo, arba ketino dezertyruoti. Abu buvo labai jauni. Jie kovėsi miške, smarkiai sužeidė vienas kitą. Vienas sugebėjo nueiti iki Barlou namų, dabartinio Makeidų viešbučio. Namų šeimininkė Abigalė buvo iš Pietų, ištekėjusi už jankių verslininko. Ji liepė sužeistąjį įnešti į namą, užnešti laiptais aukštyn ir ten suteikti jam pagalbą. Tačiau jos vyras išėjo ant laiptų ir nušovė kareivį.

– Tiesa, – pritarė Regana. – Name dažnai galima užuosti rožių kvapą. Abigalės rožes.

– Iš tiesų? – Rebeka mėgino suvirškinti informaciją. – Ką gi, ką gi... argi tai ne nuostabu? – Akimirką jos akys tapo svajingos, paskui žvilgsnis vėl paaštrėjo. – Man pasisekė susisiekti su vienu iš to laiko tarnų palikuoniu. Atrodo, kad Abigalė stengėsi padėti tam kareiviui. Netgi po jo mirties. Paliepė tarnams apžiūrėti jo kišenes ir šie rado keletą laiškų. Ji parašė jo tėvams ir pasirūpino, kad kareivio kūnas būtų parvežtas namo palaidoti.

– Nežinojau to, – sušnabždėjo Regana.

– Abigalė slėpė visa tai, vengdama vyro rūstybės. Vaikinas buvo vardu Grėjus. Grėjus Franklinas, kapralas, konfederatas. Jis nesulaukė devynioliktojo gimtadienio.

– Kai kurie žmonės girdi šūvį ir raudą. Kesė, Devino žmona, galėtų tau daugiau papasakoti.

– Norėsiu rytoj apžiūrėti tą namą, jei galima. Taip pat būtų įdomu pasižvalgyti po mišką ir fermą. Kitą kapralą, kurio vardas nežinomas, palaidojo Makeidai. Tikiuosi čia apie tai sužinoti daugiau. Mano aparatūra ryt po pietų jau turėtų būti atgabenta.

– Aparatūra? – paklausė Reifas.

– Jutikliai, filmavimo kameros, temperatūros matuokliai. Parapsichologija taip pat yra mokslas. Sakykite, ar niekas nepranešė apie telekinetinius reiškinius – judančius negyvus objektus? Poltergeistą?

– Ne, – Regana sudrebėjo. – Būtume apie tai girdėję.

– Na, aš niekada neprarandu vilties.

Priblokšta Regana įsispoksojo į draugę.

– Tu visada buvai tokia...

– Rimta? Aš ir esu rimta. Patikėk, labai rimtai žiūriu į visa tai.

– Gerai. – Krestelėjusi galvą Regana atsistojo. – Man reikia rimtai pagalvoti apie vakarienę.

– Padėsiu tau.

Rebekai atsistojus, Regana iš nuostabos kilstelėjo antakius.

– Nejau Europoje dar ir maistą ruošti išmokai?

– Ne, net kiaušinio nesugebėčiau išvirti.

– Prisimenu. Sakei, kad tai paveldėta.

– Ir aš prisimenu. Dabar manau, kad tai tebuvo fobija. Valgio darymas – pavojingas darbas. Aštrios kriaunos, karštis, liepsna. Tačiau galiu padengti stalą.

– Tai neblogai.

Vėlai vakare, įsikūrusi jai skirtame kambaryje, Rebeka įsitaisė ant didelės minkštos palangės su knyga ir puodeliu Reganos užplikytos arbatos. Iš apačios atsklido prislopintas irzlus kūdikio verksmas, paskui ji išgirdo koridoriumi tolstančius žingsnius. Netrukus vėl įsivyravo ramybė, nes Regana tikriausiai maitino kūdikį. Rebeka sunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip anksčiau jos pažinota Regana Bišop tapo mama. Koledže Regana buvo gabi, energinga, viskuo besidominti. Žinoma, ji traukė vyrų dėmesį, šyptelėjusi prisiminė Rebeka. Taip atrodančios moterys visuomet patiks stipriajai lyčiai. Regana buvo ne tik graži, bet ir mokėjo bendrauti, todėl buvo mėgstama tiek vyrų, tiek moterų.

Rebeką, neskoningai besirengiančią, rimtą, nepritampančią prie aplinkos mergaitę, pribloškė Reganos pasiūlymas draugauti. Dabar, sėdėdama ant palangės su rankas šildančiu puodeliu, Regana prisiminė, kokia ji tuomet buvo drovi. Ir tebėra, kad ir kokią storą odą būtų užsiauginusi per kelis pastaruosius mėnesius. Kai mokėsi koledže, nesugebėjo bendrauti ir jai nesisekė įsitraukti į intensyvų studentų gyvenimą. Tik Reganai pasirodė visiškai natūralu po savo sparnu priglausti jauną nepatrauklią keistuolę.

To Rebeka niekuomet nepamirš. Dairydamasi po jaukų svečių kambarį, kuriame stovėjo lova su baldakimu, o šalia jos gražios apvalios lempos, ji džiaugėsi, kad Regana susikūrė tokį puikų gyvenimą. Turi vyrą, kuris ją dievina. Tai matyti iš Reifo akių, kai jis žvelgia į žmoną.

Stiprus, gražus, žavingas vyras, du linksmi vaikučiai, sėkmingas verslas, gražūs namai. Taip, Rebeka džiaugėsi, kad Regana viskuo patenkinta.

Ji pati pastaruoju metu taip nesijautė. Akademija, aplink kurią sukosi visas jos gyvenimas, virto greičiau kalėjimu nei namais. Nors, tiesą sakant, tai buvo jos vieninteliai namai. Bet ji pabėgo iš jų. Bent keletą mėnesių ketino tyrinėti įvairias savo savybes, ne tik intelektą.

Geidė jausmų, emocijų, aistrų. Norėjo rizikuoti, daryti klaidas, krėsti kvailystes, užsiimti įdomia veikla.

Galbūt tam įtakos turėjo sapnai, keisti, pasikartojantys sapnai. Šiaip ar taip, žinodama, kad jos artimiausia draugė įsikūrė Antietame, legendomis apipintoje istorinėje vietovėje, neatsispyrė pagundai čia atvykti. Tai buvo proga ne tik apsilankyti šiame krašte, atnaujinti svarbią draugystę, bet ir galimybė daugiau laiko skirti pomėgiui, kuris jau virto manija.

Sunku būtų pasakyti, kada ir kaip jai ėmė patikti tyrinėti antgamtinius reiškinius. Įsitraukė į tai pamažu, straipsnis vienur, klausimas kitur. Paskui, žinoma, prasidėjo sapnai. Ėmė sapnuoti prieš kelerius metus – matė keistas vaizdų nuotrupas, panašias į prisiminimus. Laikui bėgant sapnai ilgėjo ir ryškėjo.

Ji pradėjo juos užrašinėti. Būdama psichiatre puikiai suprato sapnų reikšmę. Vertino pasąmonės jėgą. Į visa tai ji žvelgė kaip į bet kurį kitą projektą – organizuotai, tiksliai ir objektyviai. Tačiau smalsumas vis pranokdavo objektyvumą.

Taigi dabar ji čia. Įdomu, kas – atsitiktinumas, vaizduotė ar likimas – vertė galvoti, kad atvyko būtent ten, kur ir turėjo atvykti? Kur ją traukė?

Dar spės išsiaiškinti.

O kol kas tiesiog gerai leis laiką. Čia yra Regana, gražus gamtovaizdis, be to, džiugino galimybė būti istoriniais įvykiais garsėjančiame krašte. Ji pasiners į mėgstamą veiklą, ištyrinės visas galimybes ir sustiprins pasitikėjimą savimi.

Regis, jai puikiai pasisekė su Šeinu Makeidu. Ne taip seniai būtų tik mikčiojusi ir raudusi bendraudama su tokiu vyrišku vyru. Juk prarasdavo žadą vien nuo minties, kad teks kalbėtis ne akademinėmis temomis. O dabar ne tik kalbėjosi su Šeinu, netgi sugebėjo apginti savo pozicijas. Be to, jautėsi puikiai. Juokavo su juo ir ketino ateityje paflirtuoti.

Juk tai niekam nekenkia, tiesa?

Pradžiugusi nuo tokios minties Rebeka atsistojo ir nuėjusi palindo po dygsniuota antklode su vestuvinių žiedų raštais. Skaityti nesinorėjo ir ji nekaltino savęs dėl to, kad dieną užbaigs ne intelektualiai. Užsimerkusi mėgavosi švelniais patalais, minkšta pūkų pagalve po skruostu ir puokštės, pamerktos vazoje ant komodos, skleidžiamu aromatu.

Ji mokė save gėrėtis audiniais, kvapais, garsais. Už langų buvo girdėti, kaip dūsauja vėjas. Girgždėjo džiūstančios lentos, po kojomis šnarėjo paklodė. „Tai smulkmenos“, – pagalvojo šyptelėjusi. Smulkmenos, kurių nepastebėdavo kasdienybėje. Tačiau naujoji Rebeka Nait skyrė laiko visam tam įvertinti.

Prieš įmigdama ji ištiesė ranką užgesinti lempos. Tamsoje svarstė, ką malonaus nuveiks rytoj. Būtinai nukeliaus į viešbutį. Nekantravo susitikti su Kese Makeid ir pamatyti namą, kuriame vaidenasi. Norėjo susipažinti ir su Devinu. Šis Makeidas susituokė su viešbučio administratore. Be to, jis šerifas. Tikriausiai naudinga palaikyti tokią pažintį.

Jeigu pasiseks rasti laisvą kambarį, ji turės kur pasidėti savo aparatūrą, kai tik ši bus atsiųsta. Bet netgi jei visi kambariai bus užimti, galės apžiūrėti jų viešbutuką ir išgirs kokių nors naujų istorijų. Taip pat Rebeka ketino pasivaikščioti miške, kuriame, sakoma, vaidenasi. Tikėjosi, kad kas nors jai parodys vietą, kurioje susitiko ir kovėsi du kapralai.

Rebeka vylėsi, kad Regana paaiškins, kaip pereiti mišką ir atsidurti prie Makeidų fermos. Ji troško įsitikinti, ar ir vėl pasijus taip, kaip jautėsi važiuodama pro Makeidų žemes vedančiu keliu.

Viskas taip pažįstama, pagalvojo grimzdama į miegą. Medžiai, uolos, upelio čiurlenimas. Viskas taip keistai pažįstama.

Tikriausiai tai galima paaiškinti. Juk prieš kelerius metus ji lankėsi šiame mūšio lauke. Prisiminė, kaip vaikščiojo po apylinkes, apžiūrinėjo paminklus, įsivaizdavo kiekvieną mūšio akimirką. Atmintyje neišliko, kad būtų važiavusi būtent šia kelio atkarpa, bet gal tiesiog nepastebėjo, nes sėdėjo ant užpakalinės šeimos automobilio sėdynės, o tėvai nuolat uždavinėjo klausimus.

Tada miškas jai nebūtų atsiskleidęs. Ji būtų per daug dėmesio skyrusi faktams įsiminti, būtų juos nagrinėjusi, todėl nebūtų įsidėmėjusi nei lapų formos, nei spalvos, nei girdėjusi, kaip čiurlena upelis per akmenis.

Rytoj ji užpildys šią spragą. Pasidomės daugeliu dalykų.

Taip Rebeka ir užsnūdo svajodama apie galimybes...

Buvo siaubinga girdėti kautynių garsus. Skaudėjo širdį žinant, kad kaunasi ir žūsta daugybė jaunų vyrų. Miršta taip, kaip mirė jos Džonis – aukštas gražuolis sūnus, kuris daugiau jai niekada nebenusišypsos, niekada neįsėlins į virtuvę nugriebti sausainio.

Tolumoje aidint mūšio garsams, Sara pasistengė nustumti baimę šalin ir toliau maišė ant viryklės verdamą troškinį. Priminė sau, kad turėjo Džonį ištisus aštuoniolika metų ir šitų prisiminimų niekas iš jos neatims. Dievas jai davė ir dvi gražuoles dukras. Dabar jos teikė paguodą.

Ji nerimavo dėl vyro, kuris skausmingai dieną naktį ilgėjosi sūnaus. Mūšis, gąsdinamai priartėjęs prie namų, dar aštriau priminė karo kainą. Jis toks geras vyras, galvojo ji šluostydamasi rankas į prijuostę. Jos Džonas stiprus ir švelnus. Tebemylėjo jį karštai ir visa širdimi, kaip ir tądien, kai prieš dvidešimt metų priėmė iš jo žiedą ir pavardę.

Net po tiek metų jos širdis vis dar šoktelėdavo, kai jis įeidavo į kambarį, o kai naktį atsigręždavo į ją, imdavo geisti jo. Puikiai suprato, kad ne visoms moterims taip pasiseka.

Tačiau dabar Džonas kėlė jai rūpestį. Nuo tos baisios dienos, kai jie gavo pranešimą, kad Džonis žuvo mūšyje, jis niekada daugiau nebesijuokė. Aplink akis radosi raukšlių, o žvilgsnyje – kartėlis, kurio anksčiau nebuvo.

Džonis išvyko į Valstijų pietus paskubomis, kupinas idealizmo, o tėvas labai juo didžiavosi.

Merilando valstijoje buvo prijaučiančių pietiečiams ir šeimos pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas, tačiau Makeidai nepalaikė nė vienų. Džonis pasirinko patartas tėvo ir tai jį pražudė.

Ji baiminosi, kad Džonas dabar dėl to kaltina save ir jankius. Kad jis nesugebės atleisti nei sau, nei jiems ir niekada nenusiramins.

Sara žinojo: jei ne ji ir mergaitės, jis paliktų fermą ir eitų kariauti. Ją gąsdino, kad Džonas jautė poreikį imti į rankas ginklą ir žudyti. Tačiau apie tai jie nesikalbėjo.

Ji išlenkė nugarą ir pridėjo ranką prie strėnų, malšindama buką skausmą. Dukterų kalbėjimasis beskutant bulves ir morkas troškiniui sklaidė įtampą. Nepaliaujamas jų plepėjimas ramino nervus, kurie kaskart įsitempdavo, kai tik išgirsdavo šaudant mortyras.

Šį rytą jie prarado pusę kukurūzų lauko – taip priartėjo mūšis. Ji dėkojo Dievui, kad dabar kautynės kiek pakeitė kryptį ir jai su vaikais nereikia glaustis rūsyje. Pasidžiaugė, jog Džonas saugus, nes ji neištvertų, jei prarastų dar vieną mylimą žmogų.

Kai vyras įėjo vidun, ji pripylė jam kavos. Pamačiusi, koks pavargęs atrodo Džonas, padėjo puodelį į šalį ir priėjusi apkabino. Nuo jo trenkė šieno, gyvulių ir prakaito kvapu, bet atsakydamas į žmonos apkabinimą jis taip pat stipriai ją apglėbė.

– Mūšis traukiasi tolyn, Sara. – Jis lengvai prisilietė lūpomis prie jos skruosto. – Nebijok.

– Nebijau. – Ji nusišypsojo, jam kilstelėjus šiek tiek žilstelėjusį juodą antakį. – Tik truputį.

Jis nykščiu perbraukė jai per šešėlį po akimi.

– Manau, kad truputį daugiau. Prakeiktas karas. Prakeikti jankiai. Kas jiems leido ateiti į mano žemę ir žudyti? Niekšai.

Jis nusigręžė ir pasiėmė puodelį kavos.

Sara žvilgtelėjo į dukras, šios susipratusios atsistojo ir išėjo iš virtuvės.

– Jie traukiasi, – sumurmėjo Sara. – Šaudymas tolsta. Visa tai nebeilgai truks.

Džonas suprato, kad ji kalba ne tik apie šį mūšį, ir papurtė galvą. Akyse vėl švystelėjo kartėlis.

– Tai tęsis tiek, kiek jie norės. Kol vyrai turės sūnų, kuriuos galės siųsti į mirtį. – Jis padėjo kavą net neparagavęs. – Eisiu pažiūrėti, kas vyksta. Noriu, kad tu ir mergaitės net kojos nekeltumėte iš namų.

– Džonai. – Ji suėmė jį už rankos, jautė kietą, įdiržusį delną. Ką galėjo pasakyti? Kad nėra ko kaltinti? Tai būtų netiesa. Tačiau vyrai, sukėlę karą ir sėjantys mirtį, jai buvo bevardžiai ir beveidžiai. Taigi ji tik pakėlė jo ranką prie skruosto. – Myliu tave.

– Sara. – Akimirką jo žvilgsnis sušvelnėjo. – Gražioji Sara.

Prieš išeidamas jis švelniai pabučiavo žmoną į lūpas.

Rebeka vartėsi ir murmėjo pro miegus.

Džonas išėjo iš namų suprasdamas, kad nedaug ką gali padaryti. Tolumoje pamatė išlaužytus, pajuodusius ir džiūstančius kukurūzų stiebus. Į jo žemę vėl sunkėsi kraujas. Nenorėjo žinoti, ar jo lauke žuvę vyrai jau išnešti, ar dar ne.

Po velnių, tai jo žemė. Ardamas laukus pavasarį žinojo, kad jį persekios mirtis ir kraujas, kuriuos užarė.

Džonas įkišo ranką į kišenę ir suspaudė saujoje miniatiūrinį sūnaus atvaizdą, kurį visuomet nešiojosi. Jis neverkė; sausomis, atšiauriomis akimis nužvelgė savo žemes. Be jų jis niekas. Be Saros pražūtų. Netekęs dukterų noriai numirtų. Tačiau dabar neturėjo kito pasirinkimo – tik gyventi ir ilgėtis savo berniuko.

Taigi stovėjo čia, niūriai žiūrėdamas į savo žemę. Išgirdęs kažką unkščiant susiraukė. Jau buvo patikrinęs karves, pasirūpinęs jų saugumu. Gal nepastebėjo kokio veršelio? O gal kuris nors iš šunų pabėgo iš aptvaro, į kurį juos uždarė, kad nepakirstų kulka paklydėlė?

Jis nusekė paskui garsą į rūkyklą, bijodamas, kad teks rūpintis sužeistu gyvūnu arba jį pribaigti. Nors visą gyvenimą ūkininkavo, jį vis tiek prislėgdavo kaltė ir sielvartas, kai reikėdavo pribaigti gyvulį, kad šis nebesikankintų.

Tačiau tai buvo ne gyvūnas, o žmogus. Prakeiktas mėlyna uniforma vilkintis kareivis, jis baigė nukraujuoti Makeidų žemėje. Akimirką Džoną užplūdo pasitenkinimas. „Dvėsk čia, – pagalvojo jis. – Mirk, kaip mano sūnus mirė kažkieno kito žemėje. Gal tu jį ir nužudei.“

Be jokios užuojautos jis batu atvertė sužeistąjį ant nugaros. Sąjungininkų armijos kareivio uniforma buvo purvina, permirkusi krauju. Džonas abejingai žiūrėjo į jį.

Tada žvilgsnis užkliudė veidą. Tai buvo ne vyras. Greičiau jau berniukas. Papilkėjęs nuo skausmo, blizgančiomis akimis. Jis žvelgė tiesiai Džonui į akis.

– Tėveli? Tėveli, aš grįžau namo.

– Nesu tavo tėvelis, vaikine.

Kareivis užmerkė akis.

– Padėkit. Padėkit man. Aš mirštu...

Miegodamas Šeinas kumščiu minkė paklodę ir besivoliodamas sujaukė patalus.

3

Rebekai tai buvo viena iš labiausiai jaudinančių akimirkų jos gyvenime – ji stovėjo žiūrėdama į seną akmeninį namą. Oras buvo švelnus, virš galvos mėlynavo dangus. Tvyrojo ankstyvųjų chrizantemų kvapas, sumišęs su vėlyvųjų vasarinių rožių aromatu.

Kurį laiką ji tyrinėjo namo architektūrą. Jai teko regėti didingų Prancūzijos bažnyčių, romantiškų Italijos vilų ir įspūdingų Graikijos griuvėsių. Tačiau šis triaukštis pastatas iš vietinio akmens ir medienos, su tvarkingais kaminais ir žvilgančiais langų stiklais padarė jai tokį pat stiprų įspūdį kaip Dievo Motinos katedros bokštai, kai išvydo juos pirmą kartą. Be to, tame name vaidenosi.

Ji norėjo tai pajusti. Norėjo atsiverti neramių mirusiųjų šešėliams ir šnabždesiams. Ji tuo tikėjo. Atsidavimas mokslui išmokė ją, kad pasaulyje esama daug nepaaiškinamų dalykų. Buvo mokslininkė, todėl vos išgirdusi apie kokį nors nepaaiškinamą reiškinį tuoj pat norėdavo sužinoti, kas, kur ir kada įvyko. Kas tai matė, jautė ar girdėjo. Ir ar ji galėtų tai pamatyti, pajusti, išgirsti.

Taip buvo ir su senuoju Barlou namu, dabar Makeidų viešbučiu. Jeigu nebūtų girdėjusi istorijų apie jį, nebūtų aklai pasikliovusi Regana, dabar priešais save matytų tiesiog gražų, svetingą namą su ilgomis verandomis ir išpuoselėtu sodu. Spėliotų, kaip jis apstatytas viduje, kas matyti per langus. Gal dar pamąstytų apie buvusius namo gyventojus – kas jie buvo ir kur išvyko gyventi.

Bet ji jau žinojo visa tai. Daug laiko praleido tyrinėdama pirmųjų namo savininkų ir jų palikuonių gyvenimą.

Dabar ji buvo čia ir žengė su Regana į svetingą verandą. Širdis daužėsi krūtinėje.

– Namas tikrai nuostabus, Regana.

– Reikėjo tau jį pamatyti prieš remontą. – Draugė su pasididžiavimu nužvelgė namą ir aplinką. – Vargšas senas pastatas stovėjo apgriuvęs, išdaužytais langais, susmukusiomis verandomis. O viduje... – Ji papurtė galvą. – Nors girti savo vyrą nekuklu, Reifas tikrai turi puikią įžvalgą. Jis įsivaizdavo, kaip viskas atrodys, ir pasistengė, kad taip ir būtų.

– Jis ne vienas tuo rūpinosi.

– Ne, ne vienas. – Regana nusišypsojo siekdama rankenos. – Aš smarkiai prie to prisidėjau. – Ji atidarė duris. – Pažvelk pati.

„Pragariškai daug darbo“, – pagalvojo Rebeka. Gražios plačių lentų grindys, žvilgančios auksu saulėje. Šilkiniais tapetais išklijuotos sienos. Apgalvotai parinkti antikvariniai daiktai, tiek maži, tiek dideli, atrodė be galo natūraliai šioje aplinkoje, lyg visuomet čia būtų buvę.

Jiedvi pasuko į didžiąją svetainę, kurioje puikavosi minkštasuolis lenkta atkalte ir Adamo židinys. Ant išdrožinėtos pušinės židinio atbrailos stovėjo dvi vienodos gražios vazos, primerktos aukštų pentinių ir frezijų, o šalia – nuotraukos sidabriniuose rėmeliuose.

– Rodos, galima išgirsti šlamant sijonus su lankais, – sušnabždėjo Rebeka.

– Tokia ir buvo mintis. Visi baldai, visos spalvos – pilietinio karo epochos. Netgi vonia ir virtuvė atrodo senoviškai, nors ir įrengtos šiuolaikiškai, patogiai.

– Turėjote beprotiškai daug dirbti.

– Tikriausiai taip ir buvo, – atsakė susimąsčiusi Rebeka. – Tačiau dažniausiai tai nepriminė darbo. Turbūt taip būna, kai esi apakintas pirmosios meilės sprogimo.

– Sprogimo? – Rebeka atsigręžė šypsodamasi. – Tai gąsdina.

– Taip ir yra. Kai susidedi su Makeidu, ramu būna labai trumpai – prieš audrą ir po jos.

– Atrodo, tau tai patinka.

– Patinka. Kas būtų pagalvojęs, kad taip bus?

– Tiesą sakant, aš tave visuomet įsivaizdavau su rafinuotu, sumaniu vyru, kuris rūpindamasis savo figūra žaidžia sieninį. Džiaugiuosi, kad klydau.

– Ir aš džiaugiuosi, – nuoširdžiai pasakė Regana. – Sieninį?

– Arba polą. Galbūt įkvepiančią teniso partiją, – nusijuokė Rebeka. – Tu buvai tokia... tvarkinga ir elegantiška, Regana. – Ji kilstelėjo antakius ir parodė į tamsiai mėlynas Reganos kelnes su peilio aštrumo kantu ir švarkelį su dviem eilėmis blizgančių sagų. – Ir vis dar tokia esi.

– Neabejoju, kad tai komplimentas, – sausai tarė Regana.

– Žinoma. Vis galvodavau, kad jei tik vilkėčiau tokius drabužius kaip tavo ar mokėčiau taip susišukuoti plaukus kaip tu, nesijausčiau esanti tokia vėpla.

– Tu nebuvai vėpla.

– Man būtų pravertusios pamokos, kaip rengtis. Bet... – Ji ranka persibraukė per medvilninį megztinį. – Įgudau tai paslėpti.

– Atrodo, girdėjau balsus.

Rebeka pažvelgė į laiptus ir pamatė neaukšto ūgio liekną blondinę su kūdikiu nešynėje. Ji iškart pagalvojo, kad tai patyrusi motina. Galbūt tai suprato iš rankų – viena buvo uždėta ant žvilgančio turėklo, kita po kūdikio sėdyne.

– Spėliojau, ar tu viršuje. – Regana priėjo arčiau pažiūrėti į miegantį kūdikį. – Kese, tu ir vėl su kūdikiu keitei patalynę.

– Man patinka padaryti tai kuo anksčiau, o Elė buvo nerami. Ar čia tavo draugė?

– Rebeka Nait, genialioji mergina, – pasakė Regana su tokiu susižavėjimu, kad privertė Rebeką nusišypsoti, o ne susiraukti. – Kasandra Makeid, nepakeičiama Makeidų viešbučio administratorė.

– Džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. – Kesė atitraukė ranką nuo turėklo ir ištiesė Rebekai.

– Labai seniai norėjau čia atvažiuoti. Tikriausiai nelengva viskam vadovauti.

– Man dažniausiai nesunku. Turbūt norite apsižvalgyti.

– Mirtinai nekantrauju.

– Tuoj baigsiu tvarkytis viršuje. Paskambinkite, jei ko prireiks. Virtuvėje yra šviežios kavos ir keksiukų.

– Žinoma, kaip nebus. – Regana nusijuokė ir paglostė Elei plaukus. – Padaryk pertraukėlę ir prisėsk prie mūsų. Rebeka nori išgirsti pasakojimų.

– Na... – Kesė žvilgtelėjo aukštyn, aiškiai susirūpinusi dėl neklotų lovų.

– Labai norėčiau, kad papasakotumėte, – įsiterpė Rebeka. – Regana sakė, kad patyrėte tokių dalykų, apie kuriuos man gali būti įdomu išgirsti. Jūs matėte vaiduoklį.

– Aš... – Kesė nuraudo. Ji nedaug kam pasakojo apie savo potyrius, nes tai buvo ne tik keista, bet ir labai intymu.

– Ketinu aprašyti įvairius reiškinius, kol čia būsiu, – paaiškino Rebeka.

– Taip, Regana minėjo. – Kesė giliai įkvėpė. – Mačiau vyrą, kurį buvo įsimylėjusi Abigalė Barlou. Jis kalbėjosi su manimi.

„Įspūdinga“, – vien tik šis žodis sukosi Rebekos galvoje, kai ji ėjo per viešbutį klausydamasi, kaip Kesė ramiu, tyliu balsu pasakoja atsitikimą. Rebeka išgirdo istoriją apie sudaužytą širdį ir žmogžudystę, prarastą meilę ir sugriautus gyvenimus. Klausantis pasakojimo apie klaidžiojančias dvasias šiurpo oda. Tačiau ji nepajuto artimo ryšio su jomis. Tik susidomėjimą ir smalsumą. O juk taip tikėjosi pajusti ką kita.

Vėliau, kai viena ėjo į mišką, Rebeka pati sau prisipažino, kad tikėjosi asmeninio potyrio, pamatyti ar bent pajusti kokį nors nepaaiškinamą reiškinį. Metams bėgant, ji vis labiau domėjosi antgamtiniais reiškiniais, bet kartu stiprėjo ir nusivylimas, kad nieko nepajunta pati. Išskyrus sapnus, bet jie pasąmonės padarinys, kartais pilni simbolių, o kartais paprasti kaip mintis. Jai dar nepavyko prisiliesti prie kito pasaulio.

Namas buvo neabejotinai puikus, priminė amžiams pražuvusią praeitį, bet ji regėjo tik jo grožį. Tie, kurie nematomi vaikščiojo po jį, nenorėjo su ja kalbėti.

Tačiau Rebeka neprarado vilties. Iki vakaro turėtų būti atsiųsta jos aparatūra, o Kesė patikino, kad ji galės pagyventi miegamajame bent keletą dienų. Kadangi artėjo mūšio metinės, buvo iš anksto užsakyti visi viešbučio kambariai.

Bet ji dar turėjo truputį laiko.

Miške Rebeka pajuto šaltuką, aišku, tik dėl pavėsio. Ji žinojo, kad čia kovėsi du jaunuoliai, jie smarkiai sužeidė vienas kitą ir galiausiai mirė. Kiti žmonės šioje vietoje jausdavo jų buvimą, girdėjo durtuvų žvangėjimą, skausmingus šauksmus. Tačiau ji to neišgirdo.

Čiulbėjo paukščiai, bruzdėjo voverės, ieškančios riešutų žiemai, dūzgė vabzdžiai. Buvo taip ramu, kad net medžių lapai nevirpėjo. Jie vis dar buvo tamsiai žali – nepasakytum, kad už mėnesio ateis ruduo.

Kesė jai nurodė, kaip rasti du akmenis, prie kurių, kaip manoma, susitiko abu kapralai. Atsisėdusi ant vieno akmens ji išsiėmė sąsiuvinį ir palinko užsirašyti pastabų, kurias vėliau ketino perkelti į kompiuterį.

Man yra tekę patirti neryškių déjà vu, kuriuos galbūt sukėlė mano pačios vaizduotė. Bet visi ankstesni potyriai neprilygsta tam žaibiškam ir stulbinančiam jausmui, kurį patyriau važiuodama pro Makeidų žemes, besidriekiančias palei kelią. Nuostabu vėl sutikti Reganą, iš arti pažvelgti į jos laimę, šeimą. Kai kam išties pavyksta susirasti tobulą partnerį. Regana tikrai rado tokį – tai Reifas Makeidas. Iš jo spinduliuoja vidinė jėga, šiokia tokia arogancija ir fizinė galia, kuri, manau, savotiškai patraukli moterims. Visa tai sustiprina jo akivaizdi meilė žmonai, vaikams ir prisirišimas prie jų. Jie susikūrė gerą gyvenimą, o jų įrengtas viešbutis sėkmingai veikia dėl puikios vizijos. Jie neabejotinai teisingai pasirinko ir viešbučio administratorę.

Pastebėjau, kad Kesė Makeid yra kompetentinga, sumani ir atsidavusi darbui. Ji atrodo... tokia tyra, sakyčiau. Nors yra suaugusi moteris, augina tris vaikus, turi daug pastangų reikalaujantį darbą ir, kaip pasakojo Regana, liūdną praeitį. Gal tiksliausiai ją apibūdintų žodis „miela“. Šiaip ar taip, ji man iš pat pradžių patiko, su ja jaučiuosi laisvai. Ne su visais žmonėmis įmanoma taip jaustis.

Nekantriai laukiu susitikimo su jos vyru Devinu Makeidu, Antietamo šerifu. Bus įdomu pamatyti, kiek jis panašus į brolius – ne tik išore, bet ir sunkiau apčiuopiamais, bet taip pat ryškiais būdo bruožais.

Šeinas Makeidas – asmenybė, kurios neįmanoma pamiršti. Jis šiek tiek arogantiškas kaip ir kiti Makeidai, bet truputį geranoriškesnis nei jo vyresnis brolis Reifas. Manau, kad Šeinas labai populiarus tarp moterų. Jis ne tik pribloškiamai gražus, bet ir be galo žavus, seksualus. Atrodo toks žemiškas. Gal dėl savo profesijos?

Jis mane akimirksniu sudomino, kaip nėra buvę anksčiau. Jausmas visai malonus, bet geriau to nerodyti. Nemanau, kad tokiam vyrui kaip Šeinas reikėtų padrąsinimo.

Rebeka nustojo rašyti, susiraukė ir papurtė galvą. Šie užrašai, šyptelėjusi pagalvojo ji, visai nepanašūs į mokslinius. Labiau primena asmeninį kelionės dienoraštį.

Nepajutau nieko neįprasta, kai apžiūrinėjau Makeidų viešbutį. Kesė su Regana man parodė jaunavedžių kambarį, kuris kadaise priklausė Abigalei Barlou. Čia ji praleido paskutinius atsiskyrėliškus savo gyvenimo metus. Čia ir mirė, Kesės nuomone, iš sielvarto. Perėjau šeimininkų miegamąjį, buvusį Čarlzo Barlou kambarį, vaikų kambarį, kuris dabar virto žaviu miegamuoju, ir svetainę. Apžiūrėjau biblioteką, kurioje ir Regana, ir Kesė buvo patyrusios antgamtinių reiškinių.

Jų žodžiais neabejoju, bet pavydžiu, kad jos sugeba tokius dalykus taip aiškiai jausti.

Aš pati, nors ir kaip stengiuosi, turbūt esu per daug racionali. Miške, kuriame daugiau kaip šimtmetį vaidenasi, jaučiu tik pavėsį, matau vien medžius ir akmenis. Gal man padės aparatūra. Sužinosiu tai ją gavusi. Kol kas norėčiau apžiūrėti Makeidų fermą. Tik nežinau, ar esu ten laukiama. Man pasirodė, kad Šeinas netiki, jog patirsiu ten antgamtinių reiškinių, o aš esu tuo įsitikinusi. Nesvarbu, laukia manęs ar ne, pereisiu mišką vadovaudamasi Kesės nuorodomis. Jeigu nepatirsiu nieko neįprasto, nors apžiūrėsiu fermą iš išorės ir vidaus. Bus visai malonu dar kartą pažvelgti ir į fermerį. Juk gana gražus.

Nusišypsojusi Rebeka sulankstė sąsiuvinį ir įsikišo į rankinę ilgu dirželiu. Pagalvojo, kad Šeinui patinka būti vadinamam gražiu. Tikriausiai yra prie to pratęs.

Priėjusi prie fermos ji pirmiausia pamatė pūdymą, smarkiai dvokiantį mėšlu. Jai tas kvapas netrukdė, greičiau sudomino. Tik teko akylai stebėti, kur stato koją.

Prieš akis atsivėrė ramus vaizdas – mėlynas dangus, purūs, grėsmės nekeliantys debesys ir senas, plačiai išsikerojęs gluosnis, parimęs virš upelio. Bent taip atrodė, kad dešinėje yra upelis, nes buvo girdėti vandens čiurlenimas. Priekyje plytėjo besistiebiančių į saulę, gelstančių javų laukai. Juodavo apšiuręs tvartas su keistais mažais langeliais, panašiais į akis, ir blyškiai mėlynas bokštas, turbūt silosinė.

Aplinkui buvo ir daugiau silosinių, diendaržių, vištidžių. „Karvių, – pagalvojo ji šypsodamasi miestietiška šypsena, – besiganančių žaliose, kur ne kur pilkais akmenimis nusėtose ganyklose.“

Iš tolo viskas priminė atviruką su niekad nesikeičiančiu ramiu kaimišku vaizdu. O viso to centre – namas.

Užtruko, kol suvokė, kad širdis ėmė plakti smarkiai. Rebeka stabtelėjo ir lėtai kvėpuodama apžiūrėjo namą. Jis buvo pastatytas iš akmenų, tikriausiai iš tos pačios akmenų kirtyklos kaip ir viešbutis. Šio pastato akmenys buvo mažiau nugludinti, atrodė tvirtesni ir grubesni. Dviejų aukštų namo langai buvo kvadratiniai ir paprasti, o plati užpakalinė veranda – iš išblukusios pilkos medienos. Ji spėliojo, ar iš priekio taip pat yra veranda – taip, tikriausiai. Turbūt ten stovi supamoji kėdė, o gal ir dvi. Yra ir stogelis, teikiantis pavėsį ir saugantis per audrą nuo lietaus, ten galima sėdėti ir stebėti besitelkiančius debesis.

Nors galvoje dūzgė, ji išgirdo lojant šunis, bet nelabai susidomėjo. Apžiūrėjo kaminus, paskui pilkas langines, kurios čia buvo ne vien dėl grožio. Ji beveik galėjo įsivaizduoti save mėginančią uždaryti jas, kad apsaugotų namą nuo nakties vėsumos, ir kurstančią ugnį virtuvėje, kad ryte krosnyje dar būtų žarijų.

Akimirksnį namas dangaus fone atrodė tokių ryškių kontūrų ir spalvų, lyg įamžintas nuotraukoje. Rebeka sumirksėjo ir iškvėpė orą, kurį nejučiomis buvo sulaikiusi.

Štai kas tai. Nuotrauka. Regana taip aiškiai ir tiksliai apibūdino fermą, kad Rebekai ėmė atrodyti, jog tai jos pačios prisiminimai. Dėl lakios vaizduotės ir gebėjimo išlaikyti vaizdinius atmintyje visa tai virto pažįstamu reginiu. Keistai pažįstamu reginiu.

Ji pasijuokė pati iš savęs ir patraukė toliau. Tik trumpai suabejojo, kai du dideli geltoni šunys prišoko prie jos. Regana buvo sakiusi, kad Šeinas turi porą šunų, jos auksinio retriverio tėvus. Rebekai gyvūnai netrukdė. Gal net savotiškai mėgo juos, tačiau per atstumą, o šie šunys akivaizdžiai neketino laikytis atstu. Jie lakstė aplinkui iškišę liežuvius, vizgino uodegas ir lojo.

– Geri šuniukai. – Atsargiai tiesdama ranką ji tikėjosi, kad taip ir yra. Kai šunys apuostė pirštus, o nesivaržydami paskui juos nulaižė, užuot nukandę, ji atsipalaidavo. – Geri šuniukai, – pakartojo jau tvirčiau ir išdrįso paglostyti abi gelsvas galvas. – Dideli geri šunys. Fredas ir Estela, tiesa?

Šunys pritariamai sulojo gerkliniu balsu ir nulėkė prie namo. Supratusi tai kaip kvietimą, Rebeka nuėjo iš paskos.

Pastebėjusi kiaules sustojo jų apžiūrėti. Jos nebuvo tokios purvinos, kokias įsivaizduodavo. Ir kur kas didesnės. Kriuksėjo, šnarpštė ir grūdosi palei aptvarą, prie kurio ji stabtelėjo. Rebeka joms nusišypsojo. Jau lenkėsi norėdama prakišti ranką pro skersinius ir paliesti paršą, kai ją sustabdė balsas.

– Jos kandžiojasi.

Rebeka žaibiškai ištraukė ranką. Už poros metrų stovėjo Šeinas su labai dideliu veržliarakčiu. Iš galvos išgaravo visos mintys. Ne, ji neišsigando, nors jis ir atrodė pavojingas. Vėliau suvokė, kad ją tiesiog ištiko seksualinis smūgis.

Ant prakaituotų raumeningų Šeino rankų juodavo tepalų dėmės. Stulbinamai nuogų rankų. Jis vilkėjo plonais berankoviais apatiniais marškinėliais, kurie kadaise buvo balti, o dabar papilkėję nuo skalbimo, aptempti, nudriskę, sukišti į pasmukusius džinsus, kurių keliai buvo nunešioti iki baltumo. Ant kaktos ryšėjo mėlyną raištį, neleidžiantį prakaitui varvėti į akis. Virš jo žavingai raitėsi nuostabūs juodi garbanoti plaukai.

Šeinas šypsojosi. Jis neabejotinai žinojo, kaip moteris veikia jo šypsena.

– Kandžiojasi, – pakartojo ji, mėgindama nuginti erotinį debesį, kuris apgaubė ją lyg smulkus lietus.

– Taip, meilute. – Eidamas prie jos Šeinas įsikišo veržliaraktį į užpakalinę kišenę. „Ji taip gražiai atrodo, – pagalvojo, – primerkusi auksaspalves akis nuo saulės, vilkinti beformį švarkelį.“ – Jie godūs. Jei į gardą įkištoje rankoje nelaikysi maisto, nukąs pirštus. – Šeinas nerūpestingai paėmė jos ranką ir apžiūrėjo plaštaką. – Gražūs pirštai. Ilgi ir ploni.

– O jūsų purvini. – Pati nustebo pasakiusi tai ramiu balsu, neužsikirsdama.

– Dirbau.

– Matau, – išlaisvindama ranką Rebeka sugebėjo draugiškai nusišypsoti, – nenoriu trukdyti.

– Netrukdote. – Jis paglostė prie jų atbėgusius šunis. – Reikėjo truputį pataisyti grėblį. Tik tiek.

Ji kilstelėjo antakius.

– Jūs taip išsitepate taisydamas grėblį?

Jo skruostuose atsirado duobutės.

– Ne apie paprastą grėblį kalbu, miestiete. Ar buvote viešbutyje?

– Taip. Susipažinau su Kese. Ji man aprodė namą. Parveš atgal pas Reganą, kai norėsiu. Kadangi buvau kaimynystėje... – Ji nutilo ir vėl pažvelgė į gardą. – Nebuvau mačiusi kiaulių iš arti. Norėjau jas paliesti.

– Šeriuotos, – pasakė jis, – lyg kietas šepetukas. Nelabai malonios liesti. O šiaip nuolat alkanos.

– Ak. – Rebeka vis dar norėjo paliesti kokią kiaulę, bet baiminosi ir dėl pirštų, todėl tik atsigręžė ir atidžiai apžvelgė fermą. – Jūsų ūkis gerai atrodo. O kodėl ten nieko nepasodinote?

– Žemei reikia leisti retkarčiais vieną sezoną pailsėti. – Šeinas pažvelgė į pūdymą prie miško. – Turbūt nenorite išgirsti paskaitos apie sėjomainą, tiesa?

– Gal ir norėčiau, – šyptelėjo ji, – bet ne šią akimirką.

– Taigi... – Jis padėjo ranką ant tvoros šalia jos plaštakos. Įprastinė flirtavimo gudrybė, pagalvojo Rebeka ir tarė sau, kad ji nenusileis iki to. – O ko jūs norite?

– Apsižvalgyti aplinkui, jeigu netrukdysiu.

Ji instinktyviai norėjo susikūprinti, pasitraukti į šalį, bet laikė smakrą pakėlusi ir žiūrėjo jam į akis.

– Gražios moterys man niekada netrukdo. – Šeinas nusijuosė nuo kaktos raištį, nusišluostė juo rankas ir įsikišo į kišenę. – Eime.

Jai net nespėjus susivokti, jis paėmė ją už rankos. Ji įsiminė jo delną. Kietas, stiprus, šiurkštus, su nuospaudomis. Kai jie ėjo aplink pašiūrę, ji pastebėjo didelę, grėsmingai atrodančią žemės ūkio mašiną su baisiais dantimis.

– Čia grėblys, – pasakė jis švelniai.

– Ką jūs jam darėte?

– Taisiau.

Šeinas pasuko link tvarto. Žinojo, kad dauguma miestiečių nori pamatyti tvartą. Tačiau ji stabtelėjo, kai jie ėjo pro vištidę.

– Jūs taip pat auginate vištas. Kiaušiniams?

– Kiaušiniams, žinoma. Bet ir mėsai.

Jos veidas net pažaliavo.

– Jūs valgote savo viščiukus?

– Mieloji, aš bent žinau, ką valgau. Kodėl turėčiau pirkti vištienos paketus parduotuvėje?

Ji suniurnėjo ir per petį pažvelgė į kiaulių gardą. Perpratęs jos mintis Šeinas šyptelėjo.

– Gal norite pasilikti pietų?

– Ne, ačiū, – ištarė ji silpnu balsu.

Šeinas negalėjo susilaikyti.

– Ar kada nors dalyvavote kiaulės skerstuvėse? Tai labai svarbus renginys. Visuomeninis. Mes tokį organizuojame kartą per metus. Tada renkame lėšas gaisrinei. Būna kiaulės skerstuvės, o paskui pusryčiai, galima prisivalgyti blynų kiek telpa.

Rebeka prispaudė delną prie sublogavusio skrandžio.

– Jūs išsigalvojate.

– Ne. Jūs nežinote tikro dešros skonio...

– Ketinu tapti vegetare, – skubiai nutraukė ji, bet paskui susiėmė. – Gražiai papasakojote, fermeri.

– Negalėjau atsispirti. – Teigiamai įvertinęs tokį greitą atsigavimą Šeinas spustelėjo jai ranką. – Jūsų akys išduoda, kad skaičiuojate kiekvieną žvygtelėjimą ir kudakavimą, rūšiuojate juos, kad paskui būtų iš ko rašyti straipsnį apie vidutinišką amerikietišką fermą.

– Gal ir taip. – Ji prisidengė ranka akis, norėdama patyrinėti jo veidą. Šis vyras atrodė išties nuostabiai. – Detalės man įdomios. Kai turi pakankamai medžiagos, gali parašyti straipsnį. Geras straipsnis prilygsta gerai nuotraukai.

– Man atrodo, kad tas, kas domisi detalėmis, straipsniais ir geromis nuotraukomis, neišvarys vaiduoklių.

– Jeigu mokslininkai nebūtų domėjęsi nežinomais dalykais, jūs vis dar dirbtumėte žemę akmeniniu kauptuku ir aukotumėte aukas Saulės dievui.

Su šiais žodžiais ji įėjo į tvartą. Jame buvo gardai nuožulniomis betoninėmis grindimis. Nosį kuteno šieno kvapas ir dulkės. Šviesa čia buvo blankesnė, o gyvulių kvapas stipresnis.

Rebeka nuėjo prie gardo ir suspiegė, kai virš vartelių staiga pasirodė mūkianti karvės galva.

– Ji serga, – paaiškino Šeinas, išmintingai kosuliu pridengdamas kikenimą. – Teko atskirti nuo visos bandos.

Rebekos širdis vėl pradėjo plakti normaliu ritmu.

– Ak. Ji tokia didžiulė.

– Iš tiesų, viena iš mažesnių. Galite paglostyti jai galvą.

Jis suėmė Rebekos ranką ir priglaudė prie karvės galvos. Rebekai teko nuspręsti, kas šiurkštesnis – Šeino delnas ar karvės galva.

– Ar ji pasveiks?

– Taip, sveiksta.

– Jūs pats gydote gyvulius? Jums nereikia veterinaro pagalbos?

– Tik ne dėl kiekvienos smulkmenos. – Jam patiko laikyti Rebekos ranką savojoje. Jausti, kaip ji įsitempia, o paskui lėtai atsipalaiduoja. Kaip pirštais glosto abejingą karvę. – Juk jūs taip pat nebėgate pas gydytoją dėl slogos, tiesa?

– Žinoma, ne. – Rebeka nusišypsojo ir atsigręžė. – Bet kažin ar gaunate antibiotikų karvei artimiausioje vaistinėje.

– Pašarų parduotuvėje galima gauti beveik viską, ko reikia.

Tačiau šią akimirką Šeiną labiausiai erzino tai, kaip ji žiūri į jį. Šaltai, objektyviai. Rebeka metė iššūkį, kuriam jis negalėjo atsispirti. Jis sąmoningai įsispoksojo jai į burną.

– Ką jūs darote su visais tais diplomais, kuriuos minėjo Regana?

– Renku, – ji stengėsi kalbėti nerūpestingu tonu. – Ir kraunu lyg plytas vieną ant kito.

– Kodėl?

– Todėl, kad žinios yra jėga. – Prisiminusi, kad jo seksualumas ją erzina, Rebeka rado jėgų žengtelėti į šalį. – Žinote, mane domina ir pati ferma, tikiuosi, kai turėsite daugiau laiko, parodysite dar daugiau. Bet dabar labiausiai norėčiau apžiūrėti namą ir virtuvę, kurioje mirė tas jaunas kareivis.

– Seniai iššluostėme jo kraują.

– Malonu girdėti. – Rebeka kilstelėjo galvą. – Ar jūs dėl ko nors nerimaujate?

Taip, jis tikrai nerimavo. Ir tam buvo keletas priežasčių. Pirmiausia – ji vaikė jį lyg kokią musę.

– Padėsiu jums, nes to paprašė Regana. Bet man nelabai patinka, kad šniukštinėsite po namus ieškodama vaiduoklių.

– O jūs nebijote to, ką galiu rasti?

– Aš nieko nebijau. – Rebeka neabejotinai palietė nuogą nervą. – Tiesiog man tai nepatinka.

– Jei pakviesite užeiti į vidų, pasiūlysite šalto gėrimo, galbūt mudu surasime kokį nors kompromisą?

Sunku buvo ginčytis su jos argumentais. Taigi jis vėl paėmė ją už rankos, daugiau iš įpročio, o ne flirtuodamas. Tačiau kai jie priėjo prie užpakalinių durų, nutarė kiek paflirtuoti. Ji velniškai skaniai kvepėjo, visai ne kaip mokslininkė.

Pagalvojo, kad niekada nėra bučiavęs mokslininkės, išskyrus Besę Trulein, burnos higienistę. Numanė, jog Rebekos, nors ji atrodo šalta ir sarkastiška, lūpos visai skanios.

– Turiu šaltos arbatos, – pasiūlė jis.

– Puiku.

Tik tiek ji ir tepasakė, dairydamasi tamsiomis, smalsiomis akimis.

Kažkas. Ji neabejojo, kad čia esama kažko neapčiuopiamo, galbūt užgožto tos viską nustelbiančios vyriškos Šeino auros. Ji viską aptemdo, pagalvojo suirzusi. Tikrai aptemdo protą.

Rebeka jautė kažką neįprasta žvelgdama į švariai nuplautas plyteles, akinamai blizgančius bufetus ir žvilgančius buitinius prietaisus.

Didelėje jaukioje virtuvėje stovėjo ne viena spintelė su stiklinėmis durelėmis, pro kurias buvo matyti kasdieniniai indai. Kaip tik taip Rebeka įsivaizdavo šeimos virtuvę. Joje stovėjo didelis medinis stalas, prie kurio, aišku, netenka stumdytis alkūnėmis, ir tvirtos kėdės su nendrinėmis sėdynėmis. Ant stalo vis dar gulėjo rytinis laikraštis, kurį gerdamas rytinę kavą turbūt skaitė Šeinas.

Ant palangės rikiavosi nedideli vazonai su žaliuojančiais augalais. Ji atpažino augalus ir iš kvapo. Rozmarinai, bazilikai, čiobreliai. Vyras savo virtuvėje augina prieskonines žoleles? Būtų dėl to nusišypsojusi, bet jai labiau rūpėjo paslapties šleifas, tvyrantis šioje patalpoje.

Šeinas, laikydamas dvi stiklines su auksaspalve arbata, susiraukęs žiūrėjo į ją. Jos akių žvilgsnis buvo aštrus ir budrus, lyg elnės. Pečiai po didoku švarku kieti lyg lentos. Jis nervinosi, kad Rebeka apžiūrinėja jo daiktus ir mato tai, ko jis pats nepastebi.

– Ar niekada nesate mačiusi virtuvės?

Ji atsigręžė šaltai šypsodamasi. Knietėjo pabūti čia vienai. Galbūt tuomet pavyktų prasismelkti pro tą nematomą užtvarą.

– Gal mano žodžiai nuskambės kaip diskriminuojantys vyrus, bet tikrai nesitikėjau, kad virtuvė atrodys tokia švari ir tvarkinga. Įsivaizdavau džiaugsmingai gyvenantį viengungį, kuris kartkartėmis linksmina moteris ir kortų draugus.

Šį kartą antakius kilstelėjo Šeinas.

– Paprastai nelinksminu vienų ir kitų tuo pačiu metu. – Jis padavė jai stiklinę. – Motina griežtai reikalavo palaikyti tvarką virtuvėje. Čia valgoma ir verdama. Todėl turi būti švaru kaip pieninėje.

– Pieninė. – Jai tai nuskambėjo nuostabiai. – Kitą kartą norėčiau ją pamatyti.

– Ateikite šeštą ryto, tai pamatysite, kaip veikia pieninė. Ar nenorėtumėte nusivilkti švarko? Šilta.

Be to, jam norėjosi pamatyti, kas po švarku.

– Man ne per karšta. – Ji nuėjo prie lango, žvelgiančio į kiemą. – Nuostabus vaizdas. Nesvarbu, per kurį langą pažiūrėsi. Ar tai jums nebedaro įspūdžio? Prie tokių vaizdų priprantama?

– Ne. Tiesiog imama žiūrėti kaip į nuosavybę. – Jis pirštu perbraukė jai sprandą. Rebeka suakmenėjo. – Jūsų gražūs plaukai, Rebeka. Bent jau tai, kas iš jų likę. Kai jie taip nukirpti, matyti kaklas. Jis gražus. Ilgas, baltas ir lygus.

Ji mintyse pakartojo dalį cheminių elementų periodinės lentelės, kad atsisukusi į jį atrodytų rami. Galvodama apie savo elgesį greičiau kaip apie gynybą nei iššūkį, ji kilstelėjo antakius, o lūpas iškreipė linksma šypsena.

– Ar jūs merginate mane, fermeri?

Prakeikimas, jis iš tikrųjų norėjo jos, ypač kai ji kalbėdavo tokiu šauniu ir pasitikinčiu balsu.

– Tiesiog esu smalsus. – Jis padėjo stiklinę ant bufeto jai už nugaros, paskui paėmė jos stiklinę ir pastatė šalia. Tada įgudusiu judesiu ją apkabino. – Ar jūs ne smalsi?

– Mokslininkai smalsūs iš prigimties.

Jis jautė nuo jos sklindantį gaivų muilo ir lengvą citrusų aromatą.

– Gal padarome eksperimentą?

Ji pasistengė išlikti rami, nemikčioti ir nė akimirkai neleisti jam pasijusti pranašesniam.

– Kokį?

– Na, štai ką aš padarysiu...

4

Šeinas apkabino ją per liemenį, neįtikėtinai liekną, paskui pirštais perbraukė per šonus ir nugarą. Nelabai nustebo dėl sukilusio geismo. Jau pirmiau jautė jį. Bet nesitikėjo, kad jis bus toks stiprus. Tik jau ne šiai moteriai.

Tačiau jam tai patiko ir jis mielai pasidavė šiam jausmui. Nepajutęs pasipriešinimo, – iš tiesų, ji nepajudino nė vieno raumens, – Šeinas prisispaudė prie Rebekos ir pajuto, kaip visi jos kūno linkiai priglunda prie jo kampuoto kūno.

Staiga jis iš tiesų užsigeidė ją pabučiuoti, pajusti puikų jos lūpų skonį. Ne šiaip moters lūpų, todėl geistinų – norėjo paragauti būtent Rebekos lūpų, kurios buvo tvirtai, nepritariamai sučiauptos.

Šeinui patiko, kad jam nepritariama.

Tačiau kai jis ėmė lenkti galvą, Rebeka kilstelėjo smakrą ir privertė jį sutrikti.

– Eksperimentą? O kokia jūsų hipotezė?

– Kas?

– Hipotezė, – pakartojo ji, pasijutusi ramiau, kad jį sustabdė. Dabar turės laiko susikaupti. – Jūsų eksperimento baigties teorija.

– Teorija? – Šeinas nenuleido akių nuo jos lūpų, kurios, gerai įsižiūrėjus, iš tiesų buvo nuostabios. – Gal abipusis malonumas? Ar tai gerai, daktare?

– Žinoma. – Ji labai stengėsi neužspringti. Būtų labai nesmagu ir sugriautų jos šaunų rafinuotos moters įvaizdį. – Kodėl ne? Nori pabučiuoti mane, fermeri? Tai pirmyn.

– Ketinau. – Bet užuot pabučiavęs į lūpas, jis krimstelėjo jai smakrą. Jį turėjo žavų mažytį smakrą.

Paskui labai lengvai prisilietė prie lūpų. Šeinas visada stengdavosi suteikti malonumą ir sau, ir moteriai. Kramsnojo jai lūpas, tyrinėdamas jų švelnumą, drėgnumą ir dosnumą.

Galbūt todėl jis kiek užtruko, prieš visiškai užsimiršdamas ir panirdamas į švelnią, drėgną jos burną. Prieš praverdamas lūpas ir ištirdamas tą burną liežuviu. Jos skonis buvo sodrus, stiprus ir keistai pažįstamas. Šeinas negalėjo atsistebėti: bučiavo ją pirmą kartą, bet jos skonis jam buvo mirtinai pažįstamas. Tai nežmoniškai jaudino, žadino begalinį geismą.

Rebeka buvo tokia smulkutė. Įsitempę nedideli raumenys, siaura nugara ir mažos stangrios krūtys, erotiškai besiglaudžiančios prie jo. Kraują kaitino ir jos kvapas, primenantis vėsią drėgną pievą ar ramią pavėsingą proskyną. Kraujas įkaito tiek, kad tik po keleto svaigių minučių Šeinas suprato, jog ji nė nesujudėjo. Rebeka nelietė jo, jos lūpos nekrustelėjo, ji neišleido nė garso.

Toks atsako nebuvimas prilygo antausiui. Jis neramiai žengė atgal. Paskui susitvardė. Suraukęs antakius tyrinėjo jos nejudrų veidą, gana abejingas akis, besišypsančias kvapnias lūpas.

– Buvo labai miela, – pasakė ji tokiu švelniu tonu, kad jis vos nesuurzgė. – Ar tai jūsų geriausias bandymas?

Šeinas tik spoksojo į ją nuostabiomis svajingomis jūros spalvos akimis. Galėjo ištverti atstūmimą. Moteris turi teisę nereaguoti į vyro gundymą. Bet šaipymosi jis nepakęs. Po galais, juk nujautė, kad Rebeka tik šaiposi iš jo, nutaisiusi ramų veidą.

Norėdamas išsaugoti orumą jis pabandė susiimti. Nors troško griebti ją į glėbį ir atsiduoti galingai aistrai, kurią ji jam be vargo sukėlė.

– Tarkime, kad šis eksperimentas nenusisekė. Man reikia dirbti. – Jis oriai linktelėjo galva į telefoną ant sienos. – Kai čia apsižiūrėsite, paskambinkite Kesei.

– Ačiū. Susitiksime per vakarienę.

Jis stabtelėjo prie durų ir žybtelėjo akimis.

– Jūs šalta, Rebeka.

– Ne kartą tai girdėjau. Ačiū už gėrimą, fermeri. Ir už eksperimentą.

Vos tik jis užtrenkė paskui save duris, Rebeka susmuko prie bufeto. Norėjo atsisėsti, bet abejojo, kad įstengs nueiti iki kėdės.

Jai dar neteko patirti tokių bučinių. Nežinojo, kad kas nors, kur nors galėtų taip bučiuotis. Vis dar sukosi galva. Likusi viena prispaudė ranką prie besidaužančios širdies ir keletą kartų giliai įkvėpė. Į plaučius traukiamo oro garsas nuaidėjo kambaryje taip, tarsi nardytojas būtų pliaukštelėjęs į vandenį. Jautėsi, lyg įtraukta į tamsią beorę erdvę ir pačiu laiku išsigelbėjusi.

Šis vyras kėlė pavojų moterims. Nė viena šalia jo negalėjo jaustis saugi.

Rebeka pasiėmė gėrimą ir akimirką stebėjo stiklinėje skimbčiojančius ledo gabalėlius, tada drebančia ranka pakėlė stiklinę prie nusiaubtų lūpų.

Vis dėlto ji nepasidavė, priminė pati sau. Laikėsi šaltai ir abejingai, desperatiškai mintyse kartodama Henriko V kalbą, pasakytą Šventojo Krispino dieną. Dievas žino, iš kur jai ta kalba atėjo į galvą, bet tai padėjo susiimti ir nepradėti unkšti kaip išbadėjusiam šunyčiui. Tiesa, priėjusi prie eilučių „Mūsų tik saujelė, saujelė laimingųjų“ ji buvo beužsimirštanti, bet tuomet Šeinas nutraukė bučinį.

Jeigu jis būtų ją dar bent dešimt sekundžių bučiavęs, būtų neužbaigusi kalbos ir ėmusi kniaukti.

– O, Dieve, – ištarė ji ir ištuštino stiklinę iki paskutinio lašelio. Šalta arbata atvėsino bent jau gerklę, jeigu ne kraują.

Tokia aistra jai buvo nauja patirtis. Šeinas Makeidas velniškai džiūgautų sužinojęs, kaip smarkiai ją paveikė. Ją, daktarę Rebeką Nait, genialią profesionalę, amžiną skaistuolę.

Ji galėjo pasveikinti save, kad išliko šaltakraujiška, bent jau pasistengė tokia atrodyti, nors galva nesiliovė suktis. Jei tik Šeinas būtų nujautęs, kokia ji nepatyrusi, ar atspėjęs, kaip nuo jo apsvaigo, būtų tikrai pasinaudojęs savo pranašumu.

Tada ji ne tik nieko nenuveiktų čia būdama, bet ir turėtų išvažiuoti sudaužyta širdimi. Neabejojo tuo. Jautė, kad ir išmintingesnės moterys neatsilaikė prieš Šeino Makeido žavesį. Tokios cheminės reakcijos gali baigtis tik ugningu sprogimu. Saugiausia dabar laikytis atokiai, paerzinti jį, jei kada reikės, ir jokiu būdu neišsiduoti, kaip jis ją traukia.

„Saugu“, – pagalvojo Rebeka ir atsidususi padėjo tuščią stiklinę į kriauklę. Ji puikiai žinojo, koks varginantis gali būti saugumas. Tačiau atvyko į Antietamą, kad kai ką sau įrodytų, ištirtų galimybes ir sustiprintų savo reputaciją.

Šeinas nebuvo to plano dalis. Kas kita – jo namas. Ji dar kartą giliai įkvėpė, mėgindama nuraminti įsitempusius nervus. Jautė, kad šiame name tikrai ką nors ras. Šiuo metu negalėjo to pajusti vien todėl, kad nervai kibirkščiavo lyg įkaitę pliki laidai.

Teks sugrįžti čia kitą kartą. Turės sugrįžti ir įvertinti esamas galimybes. Vienintelis būdas suvaldyti padėtį – tai žavėti Šeiną ir kartu laikytis nuo jo per atstumą.

Vakarienė pas Reganą bus gera pradžia.

Rebekai atrodė, kad visur pilna vaikų – kūdikių, vos pradėjusių vaikščioti ir vyresnių, čiauškančių, besiriejančių, bėgiojančių. Ant svetainės kilimo gulėjo išmėtyti žaislai, čia Reganos Natas galėjo peštis su pussesere Leila dėl geriausio ir gražiausio kubelio.

Rebeka jau žinojo, kuris vaikas kam priklauso. Leila, nenusileidžianti šiek tiek vyresniam pusbroliui, – Džerado ir Savanos, taip pat ir lieknas tamsiaplaukis berniukas Brajanas. Ji žinojo, kad Džeradas yra vyriausias iš brolių Makeidų, advokatas; jis vaikščiojo atlaisvintu kaklaraiščiu ir čia jautėsi labai patogiai.

Jo žmona atrodė itin įspūdingai, tokios gražios moters Rebekai dar nebuvo tekę matyti. Tankiais juodais plaukais, supintais į kasą, tamsiomis, aistringomis ir linksmomis akimis vėl besilaukianti Savana atrodė lyg vaisingumo deivė.

Konoras buvo maždaug Brajano amžiaus, tik šviesiais, o ne tamsiais kaip pusbrolis plaukais. Jo žvilgsnis drovus ir šiltas kaip Kesės. Dar čia buvo Ema, auksaplaukė maždaug septynerių metų fėja. Ji sėdėjo įsispraudusi kėdėje šalia patėvio. Buvo miela žiūrėti, kaip Devinas Makeidas laiko apglėbęs mergaitę. Ant kitos jo rankos miegojo kūdikis.

Gal tie broliai Makeidai ir pasiutę, gal ir griežti, tačiau labai atsidavę šeimai.

– Tai ką manai apie Antietamą? – Reifas meistriškai peržengė šunį, žaislus ir vaikus, kad pripiltų vyno į Rebekos taurę.

– Daug ką manau, – pasakė ji ir šyptelėjo jam. – Antietamas ramus miestelis, persmelktas istorinių įvykių.

Jis kilstelėjo antakius.

– Ar jame vaidenasi?

– Atrodo, kad niekas tuo neabejoja. – Rebeka linksmai žvilgtelėjo į Šeiną, kuris prisėdo šalia Savanos ir palietė jai pilvą. – Beveik niekas.

– Kai kurie žmonės slopina savo vaizduotę. – Savana nerūpestingai perkėlė Šeino ranką kairiau, kur energingai spardėsi kūdikis. – Antietame yra vietų, kur prisiminimai labai stiprūs.

„Kaip įdomiai pasakyta“, – pagalvojo Rebeka.

– Prisiminimai.

Savana gūžtelėjo pečiais.

– Smurtinės mirtys ir didžiulės nelaimės palieka pėdsakų. Gilių pėdsakų. Žinoma, tai ne itin moksliškas paaiškinimas.

– Na, nelygu, kokia moksline teorija remsitės, – atsakė Rebeka.

– Manau, kad visi turime patirties su vaiduokliais, čia užsilikusia energija ar kaip tą pavadintume, – prakalbo Džeradas.

– Kalbėk tik už save. – Šeinas vėl pasiėmė alų. – Aš nevaikštau šnekėdamasis su tais, kurių čia nėra.

Džeradas tik nusišiepė.

– Jis vis dar niršta, kad jį išgąsdinau tą naktį Barlou name.

Pastebėjęs Šeino žvilgsnį Devinas nutarė imtis taikdario vaidmens.

– Išgąsdinai mus visus, – pasakė jis. – Barškančios grandinės, girgždančios grindys. Įsivaizduoju, kad jūs, Rebeka, ieškote ko nors subtilesnio.

– Žinoma. – Ji nustebo ir nudžiugo, kai Natas atėjo prie jos ir užsiropštė ant kelių. Rebekai retokai tekdavo būti su vaikais, todėl nenumanė, ar jiems patinka ir ar jie patinka jai. – Labai nekantrauju imtis tyrinėti, – pridūrė, o Natas tuo metu žaidė su jos turmalino pakabučiu.

– Vakarienė bus po penkių minučių, – paskelbė Regana, atskubėjusi iš virtuvės įkaitusiu veidu. – Suguldykime vaikus, Reifai.

– Džeisonas jau miega. Paguldžiau jį.

– Aš paguldysiu Leilą. – Šeinas šelmiškai nusišypsojo Savanai. – Džeradas užtruks mažiausiai penkias minutes, kol pakels tave nuo sofos.

– Džeradai, neužmiršk jo apkumščiuoti, kai pavalgysime.

– Bus padaryta, – patikino žmoną Džeradas ir atsistojo padėti jai pasikelti.

Visi triukšmingai patraukė iš kambario. Paskui taip pat triukšmingai prasidėjo vakarienė. Jie visi patogiai susėdo dideliame valgomajame prie ilgo vyšnios medžio stalo, kur tilpo ir aukštos vaikiškos kėdutės.

Rebeka pagalvojo, kad tiek užkandžiai, tiek spagečiai su pomidorų padažu, tiek traški duona prie jų paruošti su įkvėpimu. Maisto būtų užtekę visai armijai ir jie kibo valgyti.

Ji nebuvo pratusi prie tokių šeimos vakarienių, išlaistyto pieno, nenutrūkstančių pokalbių, ginčų, draugiškos atmosferos. Rodos, stebėjo visa tai iš šalies, bet jautėsi laiminga. Džiaugėsi ir vertino šią naują patirtį. Keistai jaudino tai, kad jie visi kalbėjo vienu metu ir apie skirtingus dalykus. Abu ką tik pradėję vaikščioti mažyliai gausiai išsiterliojo padažu ir išterliojo savo padėkliukus. Per vakarienę ji ne kartą pajuto šilto kailio brūkštelėjimą per kojas, kai šuo po stalu viltingai ieškojo nukritusių makaronų ar kieno nors duodamo kąsnelio.

Nelabai galėjo palaikyti pokalbį, kuris nuo beisbolo nukrypdavo į vėlyvą vasaros derlių, nuo dantų kalimosi – į miesto paskalas, ir dar daugybę kitų dalykų. Tai stulbino.

Rebeka prisiminė kitokias šeimos vakarienes, ramias ir gerai organizuotas. Pokalbiui būdavo pasirenkama viena tema ir ramiai aptariama valgant. Vakarienė trukdavo lygiai valandą. Kaip pamoka, pagalvojo Rebeka. Gerai organizuota, tvarkingai vedama pamoka, tik jai pasibaigus leidžiama daryti ką kita.

Apie tai galvodama ir matydama aplinkui tvyrančią sumaištį ji pasijuto nelaiminga.

– Valgykite.

– Ką? – Rebeka išsiblaškiusiai atsigręžė ir pamatė prie lūpų šakutę su makaronais. Nevalingai pravėrė burną ir prarijo kąsnį.

– Matote, kaip lengva. – Šeinas vėl privyniojo makaronų ant šakutės ir ištiesė jai. – Pamėginkite dar.

– Ačiū, galiu ir pati pavalgyti. – Stengdamasi įveikti sumišimą ji pakabino makaronų.

– Negalėjote, – tarė jis. – Dairėtės aplinkui, lyg būtumėte nusileidusi nepažįstamoje planetoje. – Jis paėmė butelį vyno ir pripylė jos taurę, jai nespėjus sustabdyti. Rebeka negerdavo daugiau nei dviejų taurių per vakarą. – Ar mokslininko akimis Makeidai atrodo kaip ateiviai?

– Jie atrodo įdomiai, – ramiai atsakė ji. – Kad ir kas vertintų. Koks jausmas būti tokios judrios šeimos nariu?

– Niekada apie tai negalvojau.

– Visi galvoja apie savo šeimą, iš kur jie kilę ir ar dera prie kitų šeimos narių.

– Yra taip, kaip yra.

Šeinas dar gausiai pakabino makaronų iš bendro puodo.

– Bet jūs esate jauniausias šeimoje...

– Ar jūs mane analizuojate, daktare? Ar mums nereikėtų susirasti kušetės ir laikrodžio, kad matytume, kada praeis penkiasdešimt minučių?

– Tiesiog palaikau pokalbį. – Rebeka pasijuto išmušta iš vėžių, nors pirma jai visai gerai sekėsi. Pamėgino nusiraminti lėtai gurkštelėdama vyno. – Gal papasakokite man apie tą žolę, kurią ketinate pjauti?

Jis pakreipė galvą. Suprasdavo, kai moteris imdavo tampyti jį už virvutės, ir mokėdavo ją truktelėti atgal.

– Rytoj išsitrauksiu šienapjovę. Užsukite ir pamatysite pati. Galėsite netgi man padėti. Papildoma pora rankų, nors ir laibų, nepamaišys.

– Viliojantis pasiūlymas, bet aš būsiu užsiėmusi. Atvežė mano aparatūrą. – Ji pasukiojo šakutę ir tvarkingai nuo jos dantukų nuvalgė makaronus. – Tačiau kiek vėliau, kai apsistosiu pas jus, galėsiu retkarčiais padėti. Tiesą sakant, nekantriai laukiu, kada galėsiu jus stebėti jums įprastoje aplinkoje.

– Tikrai? – Šeinas pasisuko į ją. Besigręžiant jo ranka, kuri buvo padėta ant jos kėdės atkaltės, lyg netyčia brūkštelėjo Rebekai per petį. Ji nevalingai krūptelėjo ir tai gerokai paglostė jo savimeilę, vis dar kraujuojančią po jų ankstesnio susidūrimo.

Jis sąmoningai pasislinko arčiau, tik truputėlį.

– Jeigu jūs to norite, Rebeka, tai gal važiuojame pas mane šį vakarą? Mes...

– Šeinai, nustok flirtavęs su Rebeka, tu ją trikdai.

– Neflirtuoju. Mes tiesiog kalbamės. – Jis nusišypsojo ir skruoste atsirado duobutė. – Tiesa, Rebeka?

– Panašiai.

– Šeinas nesugeba atitraukti nuo moterų nei akių, nei rankų. – Per daug apsnūdusi ir aptingusi, kad tinkamai įvertintų vakarienę, Savana atstūmė ne iki galo ištuštintą lėkštę. – Protingosios rimtai į tai nereaguoja.

– Gerai, kad Rebeka ir yra viena iš protingųjų, – įsikišo Devinas. – Liūdna žiūrėti, kaip kai kurios moterys šokinėja aplink jį.

– Taip, tai mane varo į depresiją. – Šeinas šelmiškai šyptelėjo. – Vos bepakeliu galvą. Praėjusią savaitę Luiza Tali atnešė man persikų pyragą. Tai tikrai demoralizuoja.

Reifas sušnarpštė.

– Bėda ta, kad dauguma jų niekaip nesupranta, jog kelias į tavo širdį eina ne per skrandį. Jis eina per tavo... Oi! – Jis juokdamasis susiraukė, kai Regana skaudžiai įspyrė po stalu. – Protą. Ketinau pasakyti – eina per protą.

– Neabejoju, kad ketinai, – pabrėžtinai mandagiai pasakė Regana.

– Šeinas visuomet ką nors bučiuoja. – Brajanas susikišo į burną paskutinį trečios porcijos kąsnį ir, kadangi stebėjo mama, nusišluostė burną servetėle, o ne atgalia ranka.

Norėdama pasilinksminti Rebeka palinko į priekį ir nusišypsojo berniukui.

– Iš tiesų?

– O, taip. Fermoje, beisbolo aikštėje, viduryje miesto. Kai kurios moterys bučiuojamos ima kikenti. – Jis pabalino akis. – Mudviem su Konu tai atrodo bjauru.

Šeinas žinojo, kad į šūvį geriausia atsakyti šūviu, todėl atsigręžė į sūnėną.

– Girdėjau, kad tave įsižiūrėjo Dženė Mec.

Brajanas išraudo nuo padažu išterlioto smakro iki plaukų šaknų.

– Nieko panašaus.

Vis dėlto tokio pažeminimo visų akyse ir pirmapradės mergaičių baimės užteko jam užčiaupti.

Džeradas užjaučiamai žvilgtelėjo į posūnį ir pakreipė pokalbį saugesne linkme.

Rebeka spėjo pastebėti, kaip Šeinas pasilenkė prie susikūprinusio berniuko ir kažką pašnabždėjo jam į ausį, o šis nusišypsojo.

Vos tik jie baigė vakarieniauti iš vieno kūdikių pultelio pasigirdo neramus verksmas. Karštai pasiginčijusi Rebeka ėmėsi plauti indus. Kitiems reikėjo pasirūpinti vaikais. Suguldyti juos. O ji labiau tiko indams plauti nei šioms pareigoms. Be to, vis dar buvo neaišku – draugė ji čia ar viešnia?

Dirbdama girdėjo iš svetainės ir iš dar vieno virtuvėje padėto pultelio sklindančius balsus. Kai kurie garsai buvo tylūs, kai kurie stiprūs. „Raminantys“, – pagalvojo ji. Rutina, kuri stiprina šeimą, padeda puoselėti tradicijas. Ji girdėjo, kaip Reifas kalbino Natą guldydamas miegoti. Regana kažką šnabždėjo maitinamam kūdikiui.

Kažkuris vyras, turbūt Devinas, ramiai ragino vaikus susirinkti išmėtytus žaislus. Džeradas kartą kyštelėjo galvą pro duris ir atsiprašė, kad nepadeda virtuvėje, nes Savana labai pavargusi. Ji mostelėjo jam eiti sau.

Ką nors kitą tokia krūva puodų, keptuvių, lėkščių ir taurių gal būtų bauginusi, šis darbas būtų atrodęs varginantis. Tačiau jai tai buvo nauja patirtis, todėl Rebeka jautėsi visai smagiai.

Į virtuvę įžengė Šeinas, susikišęs nykščius į kišenes.

– Panašu, kad man teks pasiraitoti rankoves.

– Nebūtina. – Stengdamasi kuo greičiau viską sutvarkyti Rebeka nutarė indus į indaplovę dėti pasitelkusi geometrijos lygtis. – Aš susidorosiu.

– Visi kiti užsiėmę vaikais ir nėščiomis žmonomis. Tik aš galiu padėti. – Jis vis dėlto pasiraitojo rankoves. – Ar ketinate sudėti indus į indaplovę, ar tyrinėsite juos visą vakarą?

– Dirbu pagal tam tikrą sistemą. – Nusprendusi, kad ši sistema gera, Rebeka ėmė krauti indus į indaplovę. – Ką jūs ketinate daryti?

– Išplauti keptuves ir puodus.

Ji nutilo ir prisimerkusi kažką perskaičiavo.

– Taip bus paprasčiau.

Jis atsuko karšto vandens čiaupą ir paėmė indų ploviklį, Rebeka užuodė citrinų kvapą. Lenkdamasi užpakaliu kliudė jo šlaunį ir vėl skubiai atsitiesė.

– Prie kriauklės mažai vietos, – pasakė jis šyptelėjęs.

Rebeka nuėjo prie indų plautuvės iš kitos pusės ir ėmė dėlioti indus ten.

– Flirtuoti su moterimis – jūsų pašaukimas ar mėgstamas užsiėmimas?

– Malonumas.

– Ar nėra keblu vienu metu žongliruoti keliomis moterimis mažame miestelyje?

– Taip būtų, jei jos man būtų tik guminiai kamuoliukai, o ne žmonės.

Ji linktelėjo kruopščiai dėdama indus. Būtų įdomu ir naudinga įsiskverbti į mergišiaus smegenis.

– Perfrazuosiu klausimą. Ar ne keblu užmegzti, o paskui nutraukti santykius mažame miestelyje, kuriame visi apie visus beveik viską žino?

– Ne, jei viską darai tinkamai. Rebeka, ar tai dar vienas jūsų tyrimas?

Ji vėl išsitiesė stengdamasi nerausti.

– Atsiprašau. Tikrai. Turiu bjaurų įprotį viską nagrinėti. – Tiesiog liepkite man liautis.

– Liaukitės, Rebeka.

Neišgirdusi žodžiuose pašaipos ji nusijuokė ir grįžo prie darbo.

– Turite nuostabią, įdomią šeimą, buvo smagu susitikti su jais visais.

– Malonu girdėti. Man jie visi patinka.

– Matyti. – Ji pakėlė akis ir nusišypsojo. – Manau, jūs ne vien lakstote paskui moterų sijonus. Man patiko stebėti jus visus drauge, jūsų bendravimą, klausytis pokalbių, sekti vos pastebimus ženklus, kuriuos siuntėte vienas kitam.

Jis įdėjo prikaistuvį į džiovyklą.

– Ar tai darant pričiupau jus per vakarienę? Stebėjote Makeidus jų natūralioje aplinkoje?

Jos šypsena šiek tiek priblėso.

– Ne, iš tiesų galvojau visai apie kitus dalykus. – Staiga sunerimusi Rebeka paėmė drėgną pašluostę ir nuėjo valyti viryklės. – Norėčiau, kad leistumėte padirbėti jūsų fermoje. Suprantu, jog turite daug darbų ir asmeninį gyvenimą. Pasistengsiu jums netrukdyti.

„Bet trukdysi“, – pagalvojo jis. Jau anksčiau įtarė, o liūdesys, blykstelėjęs jos akyse prieš akimirką tai tik patvirtino. Moteriai, kuri turi paslapčių ir liūdną praeitį, jis turėtų atrodyti mulkis.

– Pažadėjau Reganai, kad galėsite ateiti pas mane ir dirbti, taigi nelaužysiu žodžio.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Man svarbu žinoti, kad jums netrukdysiu. – Kai Rebeka vėl pažvelgė į jį, jos akys buvo šaltos ir truputį pašaipios. – Jūs daugiausia būsite laukuose, tiesa? Pjausite šieną ar darysite ką nors kita?

– Ką nors kita.

„Po galais, juk ji tampo mane už virvučių, – pagalvojo Šeinas. – Jos abi mane tampo.“ Buvo tikras, kad Rebekoje gyvena dvi moterys, ir jis vis labiau žavėjosi jomis abiem.

Nors dar nebuvo baigęs plauti puodų, paėmė rankšluostį ir nusišluostė rankas. Galbūt viskas dėl laibo balto kaklo. Jis tiesiog prašėsi paliečiamas, paragaujamas. Galbūt jį taip veikė keistos auksaspalvės akys, kurių niekaip negalėjo perprasti, net kai žvelgė į jį su pasitikėjimu. O gal viskas dėl įžeistos savimeilės, kai šį rytą pasišaipė iš jo. Kad ir kas tai būtų, jam vėl teks išbandyti ją ir turbūt save.

Šeinas lėtai priėjo prie jos iš nugaros. Pasidavęs impulsui pasilenkė ir krimstelėjo jautrų sprandą. Rebeka suvirpėjo ir staigiai prisiglaudė prie jo. Be galo nustebęs jis tvirtai suėmė ją už pečių ir atgręžė į save.

– Šį kartą ne tokia šalta, – sušnabždėjo jis ir stipriai, meistriškai pabučiavo. Ji neturėjo laiko nei susiimti, nei pagalvoti, nei apsiginti. Galva svaigo, keliai linko, kraujas užvirė. Niekada gyvenime jos nebuvo užplūdę tiek jausmų vienu metu. Svaigino jo švelnios, bet reiklios lūpos, tvirtos ją glostančios rankos, citrinų, muilo ir... vyro kvapas.

Jos protas nepajėgė visko suvokti, taigi viršų ėmė geismas. Ji pritariamai sumurkė lyg katė. Negalėjo sulaikyti to garso nei drebulio, nei užplūdusio karščio, nei pribloškiančio poreikio tiesiog ištirpti jame. Viena malonumo banga vijo kitą, paskui dar kitą, kol ją visą užliejo palaima.

Pirmiausia Šeinas pajuto pasipūtėlišką džiugesį. Abejinga jam? Nesąmonė. Ji buvo karšta. Drebėjo, dejavo. Ta moteris, kurią jis bučiavo šį rytą, buvo šalta ir pašaipi. O ši... Skani ir šilta. Būtų galėjęs tas lūpas bučiuoti be galo, be krašto. Jos tokios lygios, švelnios, šilkinės. Jis prisiglaudė smarkiau, sužadintas jos aimanų ir murkimo. Galva nuo malonumo palaimingai ištuštėjo, kai pakišęs rankas po jos megztuku palietė nuogą odą.

Ji suvirpėjo ir trūksmingai įkvėpė, kai jis perbraukė šiurkščiais delnais per mažas, stangrias krūtis ir prisilietė nykščiais prie sustandėjusių spenelių. Jis persismelkė jos virpuliu ir atodūsiais.

Rebeka kilstelėjo rankas, norėdama apsikabinti jį už kaklo, bet jos bejėgiškai suglebo ir nusviro lyg jai visiškai pasiduodant, tai Šeiną labai sujaudino, o kartu ir įspėjo.

Jis atsitraukė, padėjo rankas ant viryklės abipus jos ir ėmė tyrinėti veidą. Rebekos skruostai buvo įraudę, ji greitai, šiurkščiai kvėpavo, o lūpos buvo patinusios nuo bučinių.

Jis įsivaizdavo, kad ji taip atrodytų ir gulėdama ant grindų, jo apžergta. Šis vaizdinys privertė jį įsikibti į viryklę tvirčiau, net paskaudo pirštai.

Kai Rebeka atsimerkė, jos akys atrodė apsvaigusios ir truputį baimingos.

– Na, na, na... – pašaipiai tarė jis, tiek gindamasis, tiek triumfuodamas, jausdamas, kaip gniaužia skrandį. – Šį kartą rezultatas kitoks.

Ji negalėjo atgauti kvapo, ne tik ištarti žodžio. Tik papurtė galvą krečiama drebulio.

– Šį kartą neturite jokių teorijų, daktare? – Šeinas nežinojo, kodėl pyksta, bet jautė užplūstant irzlumą. Susierzinimas vis augo žiūrint, kaip ji stovi bejėgė, priblokšta ir išsigandusi. – Gal mums reikėtų pamėginti iš naujo?

– Ne, – šiaip taip išspaudė Rebeka. Atrodė, kad nuo to vienintelio žodžio galėtų priklausyti jos gyvybė. – Ne, – pakartojo, – manau, kad įrodėte savo teoriją.

Šeinas nelabai žinojo, kokia ta jo teorija buvo, gal norėjo pasilinksminti, o gal ką nors išmėginti, bet dabar tai jau netiko. Jis jos siaubingai geidė, taip nebuvo geidęs jokios moters. Visada manė, kad geismas toks pat natūralus dalykas kaip kvėpavimas ir neturėtų kelti daug sunkumų. Tačiau jam skaudėjo, siaubingai skaudėjo.

– Paleisk mane, – ištarė ji.

– Kai būsiu tam pasiruošęs. Laukiu tavo hipotezės, o gal dabar tai bus išvada? Man įdomu, Rebeka, kaip reaguosi į kitą bučinį? Ir kokia būsi lovoje, jei ten tave nusivesiu?

Ji to nežinojo, o jei ir būtų žinojusi, abejojo, ar būtų galėjusi jam pasakyti. Visiškai apsikvailinti jai neleido Reifas, įlėkęs pro virtuvės duris.

Jis stabtelėjo, akimirksniu įvertino padėtį ir rūsčiai pažvelgė į brolį.

– Dėl Dievo meilės, Šeinai.

– Nešdinkis iš čia.

– Tai mano namai, po velnių, – atšovė Reifas.

– Tada mes iš čia išeisime. – Jis pagriebė Rebeką už rankos ir spėjo žengti porą žingsnių, kol apimta panikos ši išsilaisvino.

– Ne, – tik tiek ji ir tepasakė eidama iš virtuvės pro abu vyrus.

– Kas, po velnių, tau darosi? – griežtai paklausė Reifas. – Laikei ją prispaudęs prie viryklės. Ji buvo išbalusi lyg drobė. Nuo kada ėmei gąsdinti moteris?

– Aš jos negąsdinau.

Tačiau netrukus suvokė, kad tikrai išgąsdino, bet visai dėl to nesijaudino. Netgi džiūgavo sugebėjęs ją išgąsdinti. Tai jam buvo nauja ir gėdinga.

– Aš to nenorėjau. Tiesiog taip išėjo. – Nusiminęs virpančiais pirštais jis persibraukė per plaukus. – Po galais, nesusivaldžiau.

– Tai gal geriau laikykis nuošaliai, kol pajėgsi valdytis?

– Taip, turbūt taip bus geriau.

Reifas suraukė antakius, nes tikėjosi ginčo. Dabar pastebėjo, kad Šeinas toks pat išblyškęs kaip Rebeka.

– Ar gerai jautiesi?

– Nežinau, – sutrikęs Šeinas papurtė galvą. – Ji tikrai nuostabi moteris, – sumurmėjo jis. – Velniškai nuostabi moteris.

5

Rebeka buvo skrupulinga, todėl ilgai užtruko, kol parengė darbui aparatūrą. Jutiklius, kameras, vaizdo grotuvus, kompiuterius, monitorius. Kesė jai leido keletą dienų pagyventi viename iš didžiausių apartamentų ir ji jautėsi dėkinga už tai. Deja, negalėjo pirmame aukšte įtaisyti kelių kamerų. Taip pat abejojo, kad kuriam nors iš svečių patiktų jų miegamuosiuose įtaisytos kameros.

Tačiau ji turėjo pakankamai erdvės ir galėjo patirti gyvenimo Čarlzo Barlou kambaryje jaudulį. Per langą atsivėrė nuostabus vaizdas – žaliuojantis šlaitas, vėlyvos vasaros gėlės, laukinės lelijos palei kelią ir pats miestelis. Rebeka įsivaizdavo, kad namo šeimininkui turėjo patikti žiūrėti per šį langą į namų ir parduotuvių stogus, kaminus ir kelią.

Iš to, ką buvo skaičiusi apie Čarlzą Barlou, susidarė nuomonę, kad šis vyras laikė savo teise ar net pareiga niekinti kitus žmones. Ji norėjo pajusti jį čia, jo jėgą, netgi žiaurumą. Tačiau matė tik nuostabius kambarius, dabar užkrautus jos aparatūra.

Tai liūdino. Ji neabejojo, jog visi Makeidai kažką jaučia šiame name, kažką, kas tvyro ore. Kodėl ji negali pajusti? Vylėsi, kad kaip visada padės mokslas. Nepaisydama išlaidų nusipirko geriausią aparatūrą, tinkamą dirbti vienam žmogui. Kai kurios moterys perka batus ir papuošalus. Ji įsigijo aparatūrą.

Galbūt pastaruoju metu pirko kiek daugiau batų ir papuošalų. Pinigų ji niekada nestokojo ir artimiausioje ateityje jų neturėtų trūkti. Kad ir kaip būtų, ji turi teisę užsiimti savo pomėgiu, tarė sau Rebeka ir susikišo rankas į kišenes. Turi teisę susikurti naują gyvenimą ir tapti nauju žmogumi.

Daugybė jos kolegų palaikė ja kuoktelėjusia, kai sužinojo, kaip ketina praleisti laiką, skirtą kaupti žinioms. Tėvai tikrai labai susinervintų, jei kada nors išdrįstų jiems pasakyti, kuo dabar domisi. Tačiau jai visa tai nerūpėjo. Ji norėjo tyrinėti. Jautė poreikį. Jeigu vėl reikėtų tapti nuobodžia ir nuspėjama daktare Nait, išprotėtų.

Praėjęs vakaras ją gerai pamokė. Ji nebuvo pasiruošusi susidoroti su kai kuriais naujojo gyvenimo aspektais. Per daug pasitikėjo savimi, o Šeinas Makeidas akimirksniu tą pasitikėjimą sutriuškino. Tik vienas Dievas težino, kodėl tarėsi puikiai išmananti seksualinius dalykus.

Užteko netikėtai užklupti ir ji ištižo lyg drebučiai. Kai nustojo bijoti, supyko ant jo, kad taip ją paveikė. Tačiau jos protas buvo per daug analitiškas, ji neįstengė ilgai pykti. Juk buvo užsidėjusi pasitikėjimo savimi kaukę, netgi mėgino flirtuoti, taigi vargu ar tai Šeino kaltė, kad jis patikėjo tuo įvaizdžiu ir į jį sureagavo.

Tiesiog ateityje turės būti atsargesnė ir iš naujo apgalvoti buvimo ūkyje planus. Šis vyras per daug ją traukia. Jame visko per daug. Ypač moteriai, kuri tik pradeda tyrinėti savo seksualumą.

Taip, ji taps atsargesnė ir mažiau galvos apie aštrius ir intensyvius pojūčius, kuriuos jis jai sukėlė. Tokius intymius. Tokius natūralius.

Rebeka giliai, trūksmingai atsikvėpė ir užsimerkė. Taip, ji negalvos apie tai. Gerai leis laiką, imsis darbo apie Antietamą, pasirašys būsimos knygos metmenis. Ir jeigu atkaklumas yra ko nors vertas, suras savo vaiduoklius.

Ji atsisėdo prie kompiuterio ir jį įjungė.

Įsikūriau Makeidų viešbutyje, kambariuose, kuriuose Pilietinio karo metu gyveno Čarlzas Barlou. Čia apsistoję daugiau svečių ir man bus įdomu sužinoti, ar jie naktį patyrė ką nors neįprasta. Dabar ramu. Man pasakojo, kad žmonės čia dažnai girdi užtrenkiamas duris, raudojimą, netgi šūvius. Visi šie reiškiniai vyksta ne tik naktį, bet ir dieną.

Ir Regana, ir Reifas juos girdėjo. Yra pranešimų ir apie rožių kvapą. Kaip tik šis reiškinys pasitaiko dažniausiai. Man tai atrodo įdomu, nes uoslė – stipriausias pojūtis.

Trumpai pabendravusi su Savana Makeid sužinojau, kad ji dažnai jaučia kažką esant šiuose namuose, taip pat miške, kuris ribojasi su jos žeme. Supratau: ją ir Džeradą, abu vienodai traukia miškas, kuriame susitiko ir kovėsi du kapralai.

Mane žavi tai, kad žmonės suranda vienas kitą tokiu būdu.

Kitas pavyzdys – Kesė ir Devinas Makeidai. Jie abu gyvena tame pačiame miestelyje nuo pat gimimo. Kesė buvo ištekėjusi už kito vyro ir pagimdė du vaikus. Kiek supratau, tai buvo tikrai siaubinga santuoka. Tačiau juodu su Devinu surado vienas kitą ir, žiūrint iš šalies, atrodo, kad visuomet buvo kartu.

Abu, Kesė ir Devinas, gali papasakoti įvairių istorijų apie viešbutį ir savo patirtį jame. Reikės į tai pasigilinti ir užrašyti.

Šeinas Makeidas vienintelis neturi ko papasakoti arba nenori to daryti. Paprastai remiuosi tik faktais, o ne nuojauta, bet jei pasikliaučiau ja, sakyčiau, kad jis nutyli apie savo potyrius. Tai gana neįprasta jo prigimčiai, nes šiaip šis vyras neslepia asmeninio gyvenimo detalių. Galėčiau netgi pasakyti, kad Šeinas pats atviriausias žmogus, kokį tik kada esu sutikusi. Jis mėgsta grabalioti moteris ir su jomis būti. Jis labai žemiškas ir galbūt todėl kaskart šaiposi, kai paminimi antgamtiniai reiškiniai.

Atvirai kalbant, Šeinas man labai patinka. Patinka jo humoras, prisirišimas prie šeimos, atsidavimas savo žemei. Iš išorės atrodo paprastas žmogus, bet pasitelkusi savo aprūdijusius instinktus, pasakyčiau, kad jis gana sudėtinga asmenybė. Jį tikrai būtų įdomu patyrinėti. Tačiau...

– Ledi čia neateina.

Nors Rebekos pirštai vis dar kabėjo virš klaviatūros, ji pakėlė akis ir tarpduryje pamatė Emą.

– Sveika. Ar pamokos jau baigėsi?

– Aha. Mama liepė pasakyti, kad yra kavos ir sausainių, jei norite. – Labai laisvai jausdamasi Ema įžengė vidun ir išplėstomis akimis ėmė apžiūrinėti aparatūrą. – Daug čia visko turite.

– Taip. Galima sakyti, kad tai mano žaislai. Kas ta ledi?

– Šeimininkė, kuri čia gyveno. Ji verkia taip, kaip verkdavo mano mama. Ar jūs jos negirdėjote?

– Ne. Kada?

Žvelgdama ramiai ir draugiškai Ema nusišypsojo.

– Ką tik. Ji verkė, kai jūs spausdinote. Tačiau niekada neužeina į šį kambarį.

Rebekai per nugarą perbėgo šiurpulys.

– Girdėjai ją ką tik?

– Ji dažnai verkia. – Ema iškilmingai priėjo prie kompiuterio ir perskaitė žodžius ekrane. – Kartais nueinu į jos kambarį ir ji nustoja verkti. Mama sako, kad jai patinka draugija.

– Aišku, – Rebeka stengėsi kalbėti nerūpestingai. – Kai girdi ją verkiančią, kaip jautiesi?

– Anksčiau man būdavo liūdna, bet dabar supratau, kad verksmas padeda pasijusti geriau, kai labai bloga.

Rebeka nusišypsojo.

– Tu teisi.

– Ar jūs ketinate tą ledi nufotografuoti?

– Tikiuosi. Ar kada nors ją matei?

– Ne, bet manau, kad ji graži, nes skaniai kvepia. – Ema dar kartą žaviai šyptelėjo. – Jūs taip pat skaniai kvepiate.

– Ačiū. Ar tau patinka, Ema, gyventi tokiame name, su ponia ir panašiais dalykais?

– Patinka, bet mes ketiname pasistatyti savo namą, nes dabar esame didelė šeima. Mama vis tiek čia dirbs, tai galėsiu užeiti į šį namą kada panorėjusi. Ar jūs rašote apsakymus? Konoras juos rašo.

– Ne visai. Tai greičiau dienoraštis. Užrašau dalykus, kuriuos noriu prisiminti ar kada nors vėliau vėl apie juos paskaityti. Tačiau ketinu parašyti knygą apie Antietamą.

– Ar galėsite ten parašyti apie mane?

– Manau, tu tikrai būsi aprašyta. – Rebeka paglostė neklusnias auksines Emos garbanas. Buvo malonu jausti, kad ji patinka vaikams. Jie jai taip pat labai patiko. – Tikiuosi, tu man viską papasakosi apie ponią.

– Aš dabar vadinuosi Ema Makeid. Teisėjas taip sakė. Vadinasi, knygoje būsiu Ema Makeid.

– Tikrai būsi. – Rebeka uždarė kompiuterį. – Eime, suvalgysime keletą sausainių.

Ji nesiruošė eiti į fermą. Ketino tik pasivaikščioti miške, bent jau pati sau taip sakė. Pakvėpuoti grynu oru, pravėdinti galvą, pramankštinti kojas.

Tačiau kojos pačios ją ėmė nešti per laukus.

Pamačiusi namą nevalingai nusišypsojo. Tikėjosi, kad tokį vėlų metą Šeinas ilsisi ar pramogauja su kokia nors drauge. Ji žinojo, kad darbai fermoje pradedami anksti rytą ir iki dabar jau turėtų būti nudirbti.

Pastebėjo – dalis lauko nušienauta, bet nebuvo palikta jokio traktoriaus ar kokios kitos šienavimo technikos. Apgailestavo, kad nematė, kaip tai daroma. Būtų visai įdomu stebėti Šeiną Makeidą važiuojantį per laukus didele galinga technika.

Tačiau iš tiesų Rebeka norėjo pabūti viena, prieš vėl sėsdamasi prie kompiuterio ir visą vakarą dirbdama. Todėl pasuko ne link namo, o toliau nuo jo. Jai patiko aplinkui tvyrantys kvapai. Jie jai pasirodė keistai pažįstami. Pagalvojo, kad yra kažkoks giliai palaidotas prisiminimas. Galbūt iš buvusio gyvenimo. Reikės kada nors patyrinėti reinkarnacijos teoriją. Tai įdomus dalykas.

Kadangi gerai žinojo dviejų kapralų istoriją, ji nuėjo link ūkinių pastatų. Rūkyklą įsivaizdavo tik apytiksliai, Regana buvo sakiusi, kad ji akmeninė ir vis dar stovi nesugriuvusi.

Tarp žolių margavo laukinės gėlės – mažos mėlynos žvaigždutės, geltonos taurelės, aukšti balti stiebai. Susižavėjusi pamiršo savo tikslą ir palinko skinti žiedų. Už jos žaliavo vešli pieva, nusėta įvairių laukinių gėlių, virš kurių plazdeno plaštakės.

Neprisiminė, ar kada nors buvo tekę braidžioti po pievas. Ne, niekada. Iš botanikos galvoje liko tik lotyniški pavadinimai. Juos mokytis nebuvo malonu.

Dabar galėjo pasidžiaugti augalais. Džiaugsmingai eidama per aukštą žolę stebėjo, kaip krinta saulės spinduliai, kaip siūbuoja gėlės vėjyje.

Staiga suspaudė gerklę, o širdis ėmė pašėlusiai plakti. Apėmė toks siaubingas liūdesys, tokia vienatvė, kad ji net susiūbavo. Saujoje stipriai sugniaužė nuskintas gėles.

Ji brido per vėšlią žolę tarp aukštai besistiebiančių dygių violetinių burbulų, o skrandį lyg akmuo slėgė sielvartas. Stabtelėjo pažiūrėti, kaip plazdena drugiai, paklausyti, kaip čiulba paukščiai. Saulė kaitriai šildė, bet viduje ji jautė nenumaldomą šaltį.

„Ką dar galėjome padaryti? – paklausė savęs, drebėdama iš sielvarto, kuris lyg ir nebuvo jos pačios, bet toks tikras. – Ką dar buvo galima padaryti?“

Atgniaužusi saują leido gėlėms nukristi prie kojų. Ji apstulbo pajutusi akis graužiančias ašaras. Palikusi žolėse numestas gėles ėmė atsargiai trauktis, lyg kareivis per minų lauką.

„Ką padaryti? – sutrikusi spėliojo. – Iš kur atėjo tie klausimai ir ką jie reiškia?“ Rebeka apsisuko ir lėtai, sąmoningai kvėpuodama išėjo iš pievos.

Stiprūs, keisti jausmai išsisklaidė akimirksniu. Net suabejojo, kad iš viso ką nors jautė. Gal taip pasijuto iš vienatvės, be to, liūdna buvo suvokti, jog jai neįprasta skinti laukines gėles pievoje.

Jos pasaulis – knygos, faktai ir teorijos. Tokia jau gimė. Neabejotinai taip buvo ir užauginta. Gabus vaikas gabių tėvų, kurie nubrėžė jai kelią taip tiksliai, taip ilgai jai vadovavo, kad ji tapo suaugusi anksčiau nei ėmė kuo nors abejoti ar maištauti. Netgi dėl nereikšmingų dalykų.

O gyvenimas, kurį norėjo susikurti, vis dar atrodė svetimas. Ir dabar galvojo, kaip greičiau grįžti atgal, kaip nenukrypti nuo dienotvarkės, kaip greičiau atsisėsti prie kompiuterio. Net jei ketino patyrinėti kažką neįprasta, vis tiek tai buvo tyrinėjimas.

Po šimts pypkių.

Susikišusi rankas į kišenes Rebeka sąmoningai pasuko priešinga kryptimi, toliau nuo viešbučio. Liepė sau pirmiausia pasivaikščioti. Gal vėl pasiskins laukinių gėlių. Kitą kartą nusiaus batus ir pasivaikščios po pievą.

Ėjo murmėdama po nosimi, kol pamatė karves besigrūdančias trisienėje pašiūrėje, sujungtoje su karvide. Argi karvės neturėtų ganytis pievose? Čia jų, kramsnojančių šieną ar liucerną, buvo labai daug.

Iš smalsumo priėjo arčiau, bet laikėsi atstumo, nes nebuvo tikra, kad karvės yra tokios draugiškos kaip atrodo. Tačiau kai galvijai nekreipė jokio dėmesio, žengė artyn. Ir išgirdo jį dainuojant.

,,Viena ryto garbei, dvi ryto rasai, trys vyrui, kuris geba apginti save, ir keturios iš meilės tau...“

Nudžiugusi Rebeka priėjo prie durų ir pažvelgė į melžyklos vidų.

Ji tikrai nesitikėjo išvysti tokios gerai organizuotos aplinkos su daugybe technikos. Pamatė didelius blizgančius vamzdžius bei latakus ir išgirdo kompresoriaus ar kažkokio kito mechanizmo ūžesį. Tuzinas karvių ėdė, kiekviena iš atskirų ėdžių. Kitos žiaumojo grūdus, prijungtos prie melžimo aparatų, kurie atrodė lyg protingi aštuonkojai.

Šeinas, išsirengęs iki seksualių apatinių baltinių, užsimaukšlinęs nudėvėtą kepurę ant nuostabių neklusnių plaukų, vaikščiojo tarp karvių dainuodamas, švilpaudamas ir tikrino, kaip veikia melžimo aparatai.

– Gerai, meilute, tu jau pamelžta.

Susidomėjusi procesu Rebeka priėjo arčiau.

– Kaip čia viskas veikia?

Jis sodriai nusikeikė ir taip smarkiai trenkėsi į karvę, kad ši sunerimusi sumūkė. Žvilgsnis, nukreiptas į Rebeką, neatrodė draugiškas ir svetingas.

– Atsiprašau. Nenorėjau prisėlinti prie tavęs paslapčia. Čia triukšminga. – Ji pamėgino nusišypsoti ir prisivertė nesitraukti atatupsta. – Išėjau pasivaikščioti, pamačiau karves ir nutariau pažiūrėti, kas čia vyksta.

– Tas pats, kas čia vyksta du kartus per dieną kiekvieną parą.

Jam buvo sunku persiorientuoti. Ketino jos vengti keletą dienų, o dabar ji stovi čia, melžykloje, graži lyg paveikslėlis, ir žiūri į jį didelėmis smalsiomis akimis.

– Kaip čia vienas susitvarkai? Juk jų tiek daug.

– Ne visada melžiu vienas. Be to, beveik viskas automatizuota.

Jis įgudusiai nuėmė melžiklius nuo karvės tešmens.

– Kur nuteka pienas? Įsivaizduoju, kad per vamzdžius.

– Teisingai. – Jis užgniaužė atodūsį. Nelabai norėjo jai aiškinti apie melžimą. Geriau jau bučiuotų, kol ji netektų kvapo. – Iš tešmenų į vamzdžius, o per juos į rezervuarus pieninėje. – Jis mostelėjo ranka. – Ten pienas laikomas tinkamoje temperatūroje, kol jį išsiurbia pienovežiai. Dabar turiu nuvesti šias mergaites į dykinėjimo aptvarą.

– Dykinėjimo aptvarą?

Šeinas nusišypsojo.

– Jos ten ilsisi prieš ir po melžimo.

Jam ginant lauk pamelžtas karves, Rebeka pasitraukė į šalį, gal net kiek per daug. Ji spėliojo, kaip jis atskiria, kurias iš jų dar reikia melžti, o kurios jau pamelžtos. Bet kai Šeinas atginė karves į melžyklą, pati viską suprato.

Jų tešmenys buvo didžiuliai. Ji pasistengė nekikenti stebėdama, kaip jos ginamos į vietą. Žavėdamasi taip gerai organizuotu darbu sekė, kaip jis patraukia svertą ir grūdai subyra iš latakų į ėdžias.

– Vadinasi, jos melžiamos ir šeriamos tuo pačiu metu?

– Pašaras yra paskatinimas. – Jis dirbo savo darbus, menkai paisydamas jos. – Kol karvės ėda, pusė iš jų pamelžiama. Paskui pamelžiamos kitos ir ruošiama melžti dar viena karvių banda. – Greitai ir be didelio vargo jis užmovė melžiklius ant tešmenų. – Tai melžikliai, – paaiškino, – jie užmaunami karvėms ant spenių. Ir atlieka darbą, kurį anksčiau tekdavo dirbti rankomis. Taip galima pamelžti kur kas daugiau karvių ir greičiau nei melžiant rankomis į kibirą.

– Be to, tikriausiai tai daug higieniškiau, nes naudoji kažkokį skystį, matyt, antiseptiką nuvalyti jų...

– Tešmenims, mieloji. Mes vadiname tai tešmenimis. – Jis linktelėjo galvą. – Jei nori, kad pienas būtų priskirtas A klasei, jis turi atitikti standartus.

– Pagal ką pienas skirstomas į klases? – pradėjo ji, bet staiga nutilo. – Atsiprašau. Per daug klausimų. Trukdau tave.

– Taip. Iš tikrųjų. – Tačiau įjungęs melžimo aparatus Šeinas priėjo prie Rebekos. – Ką tu čia veiki, Rebeka?

– Sakiau, kad išėjau pasivaikščioti.

Jis kilstelėjo antakius, nykščius įsikišo į kišenes.

– Ir nusprendei aplankyti karves?

– Neturėjau tokio plano.

– Paprastai tu jį turi. Tiesa?

– Na, taip. – Jis, žinoma, pataikė tiesiai į taikinį, nors prieš išeidama į mišką ji buvo sau pasakiusi ką kita. – Jaučiau, jog mes ne viską išsiaiškinome. Nenoriu, kad tarp mūsų būtų kas nors negerai, kai tenka tiek daug bendrauti su tavo šeimos nariais.

– Hmm... – jis nebuvo tikras, su kuria Rebeka šiuo metu bendrauja, – buvau įžūlus. Ar nori, kad atsiprašyčiau?

– Nebūtina.

Šeinas vėl nusišypsojo. Jam vis labiau patiko jos pakeltas smakras.

– Gal dar kartą pamėginkime? Man kyla noras bučiuotis.

– Noras bučiuotis tau kyla kaskart, kai tik pamatai kokią nors moterį.

– Taip. Bet dabar čia esi tu.

– Jeigu norėsiu su tavimi bučiuotis – pasakysiu. – Gindamasi Rebeka apsisuko ir nuėjo prie talpyklos, ant kurios buvo užrašas „Tešmenų balzamas“. – Bėda ta, kad kol tarp mūsų yra...

– Potraukis? – įsiterpė jis. – Geismas?

– Įtampa, – užbaigė ji. – Tai trukdo mano planams. O aš noriu čia dirbti. – Rebeka vėl atsigręžė į jį. – Negaliu dirbti, kai tenka atremti neprašytus puolimus.

– Neprašytus puolimus. – Jis visai nesuirzo, tik susirietė iš juoko. – Po galais, Rebeka. Man patinka, kai tu taip pasipūtėliškai kalbi. Pasakyk dar ką nors.

– Žinoma, tu labiau pripratęs prie moterų, kurios krinta po kojomis, – šaltai pasakė ji, – arba neša tau persikų pyragus. Aš tik noriu įsitikinti, ar gerai supranti žodį „ne“.

Jam tai nepasirodė linksma ir jo šypsena tapo pašaipi.

– Aną vakarą taip pat sakei „ne“, tiesa?

– Noriu pasakyti...

– Galėjau tave paimti tiesiai ant brolio virtuvės grindų.

Iš pykčio paraudę jos skruostai išblyško, bet balsas nuskambėjo ramiai ir šaltai.

– Pervertini savo galimybes, fermeri.

– Atsargiai, Beke, – pasakė jis tyliai, – aš turiu blogų bruožų. Jei nori išsklaidyti įtampą, gali vykdyti savo projektą. Pastebėjau, kad įtampą geriausiai sumažina sąžiningumas. Tu manęs norėjai lygiai taip pat kaip aš tavęs. Gal tave tai nustebino. Gal nustebino ir mane, tačiau tokia yra tiesa.

Ji pravėrė burną, bet nesugalvojo, ką būtų galima pameluoti.

– Gerai, neneigsiu. Akimirką buvai mane sudominęs.

– Meilute, tai buvo daug daugiau nei susidomėjimas.

– Neaiškink man, ką aš jaučiau ar jaučiu. Nesitikėk, kad tapsiu dar vienu ranteliu, kurį tu įrėši lovos stulpelyje.

– Puiku. – Šeinas nerūpestingai žvilgtelėjo į karves. – Aš suprantu žodį „ne“. Kol tu jį kartosi, taip ir suprasiu.

Nervai aprimo.

– Gerai, tai mes...

– Būk atsargi, Rebeka. – Šeino žvilgsnis dar labiau suerzino Rebeką. Ji tiesiog spirgėjo. – Iššūkius taip pat puikiai suprantu. Nori ieškoti vaiduoklių mano namuose, ieškok, bet žinok – tu rizikuoji. Nori surizikuoti?

– Tu nekeli man rūpesčių.

Šį kartą jis lėtai nusišypsojo.

– Keliu. Štai stovi čia ir svarstai, kaip elgtis su manimi.

– Iš tikrųjų svarsčiau, kaip įstengi vaikščioti išsitiesęs, kai tavo savimeilė tokia išpūsta.

– Įpratau. – Šeinas nusišypsojo. – Lygiai taip pat kaip tu įpratai vaikščioti su daugybe sunkių minčių galvoje. Jau beveik baigiau darbus. Gal eikime į vidų ir tu išvirsi mums kavos? Galėsime pasikalbėti apie tai.

– Jau pakankamai pasikalbėjome. – Ji pasistengė išeiti greičiau už jį. – Be to, aš neverdu kavos.

Jis pasigėrėjo, kaip gražiai juda ši liekna moteris.

– Ar nenori pabučiuoti manęs atsisveikindama, meilute?

Rebeka metė žvilgsnį per petį.

– Pabučiuok karvę, fermeri.

Jis neatsispyrė. Žaibiškai prišoko prie jos, čiupo į glėbį ir juokdamasis svaiginamai apsuko.

– Tu žavingiausia būtybė.

Jai užėmė kvapą. Jautėsi nuostabiai. Kurį laiką tegalėjo galvoti apie tai, kad jo rankų raumenys tvirti lyg akmuo.

– Maniau, supranti, ką reiškia „ne“.

– Juk nebučiuoju tavęs. – Šeino akys, tikras nekaltybės įsikūnijimas, juokėsi iš jos. – Nebent tu to nori. Aš tik užsigeidžiau palaikyti tave minutėlę. Sveri mažiau nei grūdų maišas.

– Labai ačiū už tokį poetišką komplimentą. Paleisk mane.

– Tau reikia daugiau valgyti. Gal pasisukiok aplinkui, o aš per tą laiką paruošiu vakarienę.

– Ne, – pasakė ji. – Ne, ne, ne.

– Užtenka pasakyti vieną sykį. – Jis pakėlė galvą ir džiūgavo stebėdamas, kaip virš prasegtos baltų šilkinių marškinių apykaklės jos kakle lyg paukštis blaškosi pulsas. – Kodėl drebi?

– Pykstu.

– Ne, nepyksti. – Jis tyrinėjo jos veidą susidomėjęs. Balsas sušvelnėjo. – Ar tave kas nors užgavo?

– Ne, žinoma, ne. Tik prašiau, kad pastatytum ant žemės.

– Ketinu taip ir padaryti. Nors iš tikrųjų norėčiau įsinešti tave į vidų, bet tada neskirčiau reikiamo dėmesio karvėms ir sulaužyčiau savo žodį, o man ne prie širdies nei viena, nei kita. – Jis nuleido ją, bet vis dar laikė rankas ant pečių. – Man atrodo, kad kažkas tarp mūsų vyksta.

– Norėčiau pati tai nuspręsti.

– Turi teisę. – Kadangi jam tai ėmė patikti, jis pirštu perbraukė jai per plaukus, timptelėjo švelnią trumpą sruogą. – Aš apsisprendžiau. Tikrai noriu tavęs. Nesu nei psichiatras, nei gilus mąstytojas, todėl neieškosiu jokių slaptų to reikšmių.

Šeinas vėl atidžiai pažvelgė į ją žaliomis svajingomis akimis.

– Noriu neštis tave į lovą ir su tavimi mylėtis. Kaskart, kai susitinkame, to geidžiu vis labiau. Gali įrašyti tai į savo lygtį.

– Įrašysiu. – Sunku buvo sutelkti dėmesį, kai jo rankos suko ratukus ant jos pečių. – Tačiau tai ne vienintelis veiksnys. Viskas ne taip... painu, jeigu palauktume, kol baigsiu projektą.

– Ne taip painu, – sutiko jis, pralinksmintas žodžio, – ir ne taip malonu.

„Malonu“, – pagalvojo Rebeka, sukilus geismui. Toks požiūris buvo naujas ir įdomus, jei sieji jį su intymumu.

Jis pastebėjo, kaip ji šyptelėjo, jos kūnas truputį atsipalaidavo, o žvilgsnis pagilėjo. Geismas sustiprėjo, kai prisitraukė ją arčiau.

– Gražioji Rebeka, – sušnabždėjo jis, – leisk tau parodyti...

Šaižus automobilio signalas nutraukė jo žodžius – iš pykčio Šeinas būtų galėjęs ką nors užmušti.

Rebeka sustingo, žengtelėjo atatupsta ir jie abu įsispoksojo į mažą dulkėtą automobilį, sustojusį priešais namą. Rebeka aiškiai matė, kaip iš jo galvą iškiša susiraukusi brunetė.

– Šeinai, mielasis, juk žadėjau užvažiuoti į svečius.

Jis kilstelėjo ranką ir nerūpestingai pamojavo, nors jautė, kaip temperatūra aplink jį nukrito žemiau nulio.

– Tai Darla, viena iš mano draugių.

– Neabejoju. – Rebeką vėl užplūdo apmaudas. Ji kilstelėjo antakius ir pašaipiai šyptelėjo. Tik šįkart šaipėsi iš savęs. – Netrukdysiu bendrauti su drauge, Šeinai, mielasis. Matau, kad esi labai užsiėmęs.

– Žiūrėk, po galais...

Darla vėl šūktelėjo kimiu, šiek tiek nekantriu balsu. Apimtas panikos Šeinas spoksojo, kaip ji lipa iš automobilio. Jei čia būtų kas nors kitas, ne Rebeka, šis susitikimas būtų lengvas, gal net linksmas, bet su Rebeka menki juokai. Ji sukirs Darlą pusryčiams.

– Paklausyk, aš...

– Neturiu laiko nei klausytis, nei žiūrėti, – nutraukė jį Rebeka, desperatiškai bijodama apsikvailinti stulbinamos moters, einančios per pievą aukštakulniais bateliais, akivaizdoje. – Man reikia dirbti. Gerai praleisk laiką su Darla. – Ji nuėjo šalin dideliais žingsniais, palikdama Šeiną įstrigusį tarp norinčios ir norimos moterų.

6

Gyvendama viešbutyje Rebeka susikūrė dienotvarkę. Pusryčiauti kėlėsi anksti, kartu su kitais gyventojais. Ne maistas ją išviliodavo iš lovos, o paskui masindavo leistis žemyn, nors Kesė nuostabiai ruošė maistą, bet galimybė pašnekinti kartu valgančius svečius.

Nebuvo paprasta palaikyti lengvą pokalbį, neįpuolant į analitinę mokslinę analizę. Šį rytą geriant kavą su vafliais jauna pora, nakvojusi jaunavedžių apartamentuose, prisipažino, kad jautė kažką esant šalia.

Dabar, vėlų vakarą, Rebeka sėdėjo savo kambaryje ir skaitė paskubomis ryte užsirašytas pastabas.

Žmonės patvirtina vienas kito patirtį. Jie juto staigų šaltį, rožių kvapą, girdėjo verkiant moterį. Buvo paveikti trys jų pojūčiai. Žmonės labiau susijaudinę nei išsigandę. Kiekvieną reiškinį apibūdina labai aiškiai ir tvirtai. Nė vienas nieko nematė, bet moteris sakė iš pradžių pajutusi šaltį, o tada ją apėmė begalinis liūdesys ir tokia būsena tęsėsi tol, kol pranyko rožių kvapas.

Įdomu, pagalvojo Rebeka, redaguodama užrašus, kad jie būtų labiau formalūs, su vardais ir datomis. Ji pati miegojo lyg kūdikis, nors tik keletą valandų. Retai kada išmiegodavo daugiau nei penkias valandas, o praėjusią naktį pamiegojo tik tris, tikėdamasi, kad pati ką nors pastebės ir užfiksuos. Tačiau jos kambaryje visą naktį buvo ramu.

Suredagavusi užrašus ir įrašiusi dienos įrašą į dienoraštį, ji ėmėsi knygos „Antietamo vaiduokliai“.

Jai visai patiko toks pavadinimas, tačiau galėjo įsivaizduoti kai kurias garsias koleges burbančias dėl jo per fakulteto arbatėlę ar kitus universiteto renginius. Tegu sau kritikuoja. Ji laikėsi savo linijos visą gyvenimą. Atėjo laikas truputėlį sudrumsti vandenį.

Bus tikras iššūkis aprašyti ką nors emocingai, o ne tik pateikti sausus faktus. Atskleisti savo požiūrį, įspūdžius apie mažą miestelį su jo ramiomis kalvomis, kalnų šešėliais tolumoje, plačiais derlingais laukais.

Jai reikėjo pabūti mūšio lauke, pajusti ten tvyrančią atmosferą. Apie Barlou namą ir jo pirmuosius gyventojus ji jau žinojo daug.

Ketino padirbėti valandą, bet užtruko daug ilgiau, pasinėrusi į Barlou šeimos istoriją – tragiško likimo Abigalės, nepalenkiamo būdo Čarlzo ir vaikų, netekusių motinos tokiame jauname amžiuje. Dėka Kesės Rebeka galėjo įtraukti į pasakojimą dar vieną veikėją – vyrą, kurį Abigalė mylėjo ir kurio paprašė išvažiuoti. Tai galėjo būti vienas iš valdžios vyrų, galbūt šerifas. Į tokį nepaprastą sutapimą nebuvo galima pažiūrėti pro pirštus ir ji nutarė nuodugniai ištirti.

Įsigilinusi į darbą ne iš karto atkreipė dėmesį į aparatūros ūžimą. Išgąsdinta garso staigiai atsisuko pažiūrėti į jutiklio ekraną.

Ar tai skersvėjis? Ji drebėdama pašoko iš vietos. Temperatūros matuoklis buvo labai jautrus. Rebeka nustebusi sekė, kaip temperatūra nuo malonių septyniasdešimt dviejų laipsnių sparčiai krinta iki trisdešimties ir ji jau gali matyti savo iškvepiamą orą. Širdis daužėsi.

Tačiau ji jautė tik šaltį. Nieko daugiau. Nieko negirdėjo ir nieko neužuodė.

Ponia čia neateina.

Taip sakė Ema. O kaip šeimininkas? Tai tikriausiai Čarlzas. Buvo daug skaičiusi apie jį, todėl dabar pajuto pyktį, baimę ir grėsmę.

Rebeka vikriai patikrino vaizdo įrašymo aparatą ir filmavimo kameras. Ekrane ji išvydo save ir dar kažką – neaiškus pavidalas šmėstelėjo vos akimirką. Paskui dingo ir kambarys vėl sušilo.

Be galo susijaudinusi ji pagriebė diktofoną.

Tai prasidėjo naktį, antrą valandą aštuonios minutės penkiolika sekundžių. Temperatūra staigiai nukrito keturiasdešimt dviem Farenheito laipsniais. Sunkiai išmatuojamas energijos svyravimas truko tik sekundės dalį, tada temperatūra vėl pakilo. Tai baigėsi antrą valandą devynios minutės ir dvidešimt sekundžių. Trukmė – šešiasdešimt penkios sekundės.

Kurį laiką ji stovėjo su diktofonu rankoje ir troško, kad viskas prasidėtų iš naujo. Neabejojo, jog čia buvo Čarlzas, jautė tai, o jos pulsas vis dar nerimo. Spėliojo, koks dabar galėtų būti jos kraujo spaudimas.

– Ei, tu, baily, išlįsk, pasirodyk! Tu, kalės vaike! Grįžk!

Berėkdama užduso ir turėjo kelis kartus giliai įkvėpti. Pati save įspėjo, kad elgiasi neobjektyviai. Ir taip gali sužlugdyti projektą.

Rebeka prisivertė atsisėsti ir dar pusę valandos stebėti aparatūrą. Prieš išjungdama kompiuterį tiksliai aprašė įvykį.

Dabar vis vien nebūtų užmigusi, tai išėjo iš kambario. Kurį laiką tyliai stovėjo koridoriuje, laukdama ir tikėdamasi, bet ten niekas nepasirodė. Aplinkui tvyrojo tamsa ir tyla. Ji ėmė leistis žemyn, lūkuriuodama ir mėgindama įsivaizduoti nužudytą konfederatų kareivį, priblokštą Abigalę, išsigandusius tarnus, šaunantį Barlou. Įsivaizdavo juos labai tikroviškai.

Ji užsuko į svetainę, kurioje kai kurie žmonės užuosdavo dūmus, nors ugnis nedegdavo, į biblioteką, kurios Regana ir Kesė vengdavo, nes ten jausdavosi nejaukiai. Įžengusi į įstiklintą terasą išvydo viso labo lapotus augalus, patogias kėdes ir pro stiklą krintančią mėnesieną.

Rebeka drąsino save eidama į virtuvę. Prisiminusi, ką joje teko patirti, tarė sau, kad kantrybė tokia pat svarbi kaip ir smalsus protas.

Kažkodėl traukė prieiti prie lango. Mintimis ji nuskriejo už sodo ir pievos, pro medžius į tolumoje besidriekiančius laukus. Paskui į namą, kuriame miegojo Šeinas. Toks stiprus potraukis apstulbino ją. Reikmė išeiti laukan, nueiti į tą namą, pas jį. Kokia kvailystė. Abejotina, kad jis ten vienas. Tikriausiai jaukiai įsitaisęs lovoje su ta brunete ar kokia kita patrauklia moterimi.

Geismas neišnyko. Jis buvo toks galingas, toks kūniškas, kad net ėmė mausti pilvą. Kas ją taip traukia, spėliojo Rebeka. Ta vieta ar tas vyras?

Reikėjo pagalvoti. Sutelkti drąsą ir patyrinėti savo jausmus. Ji daugiau nebus nedrąsi pilka pelė. Daugiau netūnos palinkusi prie rašomojo stalo ar knygos. Atvyko čia įgyti patirties. Ir jeigu Šeinas Makeidas tai siūlo, ji pasinaudos. Tik, žinoma, pati pasirinks laiką ir sau priimtiną tempą.

Jis suprato, kad Rebeka iš tų moterų, kurios lengvai nepasiduoda, ir ketino tokia būti.

Šeinas norėjo įsitempti ją į lovą.

„Kaip dėl to jaučiatės, daktare Nait?

Išsigandusi, o gal pakili, susidomėjusi?

Išsigandusi. Bet ko – seksualinės patirties?

Seksas – viena iš esminių biologinių funkcijų, natūrali patirtis. Ko man jos bijoti? Bet tai man nepažįstama. Todėl gąsdina, džiugina ir žadina smalsumą. Jis žadina mano smalsumą. Kai tik aš kontroliuosiu padėtį...

Ak, daktare Nait, vadinasi, jums svarbiausia kontrolė? O kaip jausitės ją praradusi?

Nejaukiai, todėl neketinu jos prarasti.“

Ji iškvėpė orą ir nustojo pati sau uždavinėti klausimus. Tačiau įkyraus potraukio nesugebėjo užgniaužti, todėl skubiai išėjo iš virtuvės ir užlipo aukštyn miegoti.

Paniro į džiaugsmingus sapnus...

Jautė ją apkabinusias vyro rankas. Jie vartėsi ant minkšto, įdumbančio čiužinio lyg imtynių einantys vaikai. Šiltos, prie jos lūpų prigludusios lūpos, slopino kikenimą. Kibūs pirštai braukė per jos ilgus, susivėlusius plaukus.

– Ša, Džonai, pažadinsi kūdikį.

– Tu keli triukšmą.

Vikrios rankos po jos medvilniniais naktinukais rado puikių vietelių.

– Ant tavęs per daug drabužių, Sara. Noriu tavęs nuogos.

Žaismingi pliaukštelėjimai ir grumtynės, kikenimas.

– Aš vis dar apvaloka po gimdymo.

– Tu tobula. Kūdikis tobulas. Dieve, aš noriu tavęs. Noriu tavęs, Sara. Myliu tave. Leisk man tave mylėti.

Nors juokas nutilo, džiaugsmas nesibaigė. Minkštas plunksnų čiužinys įdubo nuo svorio ir ritmingų poravimosi judesių...

Kitą dieną ji svirduliavo. Ne tiek dėl miego stokos, kiek dėl sapno, kurio niekaip negalėjo pamiršti. Didžiąją popietės dalį praleido užsidariusi kambaryje, ieškodama internete duomenų apie 1862 metais Antietame gyvenusius žmones.

Kai į duris pabeldė Kesė, iš spausdintuvo kaip tik lindo pavardžių sąrašai iš gyventojų surašymo, gimimo ir mirimo registrų.

– Atsiprašau, kad trukdau.

– Nieko tokio. – Nuo darbo atitraukta Rebeka įdėmiai pasižiūrėjo pro akinius. – Mėginu surasti Abigalės mylimąjį, jeigu ji tikrai tokį turėjo.

Sutrikusi Kesė ranka brūkštelėjo per plaukus.

– Kaip tai įmanoma?

– Atmetimo būdu – pagal amžių, šeiminę padėtį. – Prisiminusi akinius ji juos nusiėmė ir išvydo Kesę ryškiau. – Tu įsitikinusi, jog jis neturėjo žmonos.

– Taip, negalėjo turėti.

– Ir jis nebuvo kariškis, nors minėjai, kad atsisakė kažkokių pareigų išvykdamas iš miesto.

– Labai keista girdėti, kaip tu apie tai kalbi, lyg jie būtų tikri ir stovėtų šiame kambaryje.

Rebeka nusišypsojo ir atsilošė kėdėje.

– O ar jų čia nėra?

– Galima sakyti, kad yra. – Kesė papurtė galvą. – Aš įsitraukiau į tą istoriją. Tačiau atėjau pasakyti, kad man reikia nuvažiuoti į ligoninę.

– Į ligoninę? – Išsigandusi Rebeka pašoko nuo kėdės. – Ar kuris vaikas susižeidė? Susirgo?

– Ne, ne. Šeinas...

– Jis pakliuvo į avariją. – Rebeka mirtinai išblyško. – Kur jis? Kas atsitiko?

– Rebeka, tai dėl Savanos. Ji gimdo. – Kesė smalsiai stebėjo, kaip Rebeka dribte sudribo ant kėdės. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti.

– Viskas gerai. – Ji silpnai mostelėjo ranka. – Neturėjau daryti skubotų išvadų.

– Šeinas man paskambino prieš porą valandų. Jam jau buvo paskambinęs Džeradas. Turėjau surasti, kas prižiūrės vaikus, kol būsiu išvažiavusi. Emą su Konoru nuvešiu į Edės užkandinę. Tu dar nepažįsti Edės. Ji nuostabi. Bet negali priimti dar ir Elės, tad ją paliksiu ligoninės vaikų darželyje.

– Ak.

Rebeka beveik atsigavo.

– Nenorėjau, kad galvotum, jog tavimi nesirūpinu, taigi virtuvėje, jei praalksi, rasi šaltos mėsos ir pyrago. Pasiimsiu automobilį, tad jei tau reikės kur nors nuvažiuoti, nueik iki trobelės ar fermos ir pasiskolink kurį nors automobilį.

– Man niekur nereikia važiuoti, – vėl nurimusi ji nusišypsojo. – Savana gimdo. Kaip puiku. Ar jai viskas gerai?

– Kiek žinau, viskas gerai. Tiesiog mes visi norime ten būti.

– Žinoma. Perduok geriausių linkėjimų ir motinai, ir tėvui. Aš galiu prižiūrėti Elę, jei nori.

– Tu labai maloni, bet aš ją vis dar maitinu krūtimi ir nežinau, kiek ten užtruksiu. – Mąstydama Kesė kramtė apatinę lūpą. – Mes nelaukiame jokių naujų svečių, o tiems, kurie dabar išvykę pasižvalgyti, palikau raštelį. Maždaug už valandos jiems reikėtų išvirti arbatos, bet...

– Nesijaudink, mes pasirūpinsime savimi patys. Matau, kad nekantrauji lėkti, taigi važiuok.

– Nieko nėra nuostabiau už kūdikio gimimą.

– Tai jau tikrai.

Likusi viena Rebeka pamėgino susikaupti, bet prieš akis tematė Makeidų šeimą. Tikriausiai jie vaikšto pirmyn atgal po ligoninės laukiamąjį ir varo iš proto ligoninės personalą. Žinoma, kelia triukšmą. Kuris nors vienas kaišioja galvą į gimdyklą ir stebi gimdymo eigą. Paskui praneša kitiems.

Jie tikrai džiaugiasi kiekviena minute. Taip elgiasi artimos šeimos, džiaugiasi vienas kitu ir palaiko. Kažin ar numano, kokie laimingi yra.

Ji dar porą valandų padirbėjo prie kompiuterio, išmetė iš sąrašo pusę vyriškų pavardžių, o paskui alkis nuginė žemyn į virtuvę.

Svečiai jau buvo suvalgę Kesės iškeptą pyragą. Bet bent jau paliko kavos. Rebeka prisipylė puodelį, dar norėjo susitepti sumuštinį, bet paskui apsiribojo sluoksniuotais šilauogių sausainiais.

Suskambėjus telefonui ji tučtuojau atsiliepė.

– Makeidų viešbutis.

– Tavo balsas per telefoną skamba gražiai ir seksualiai, Rebeka.

– Šeinai?

– Ir gerai skiri balsus. Pagalvojome, kad norėsi žinoti, jog Makeidų šeima ką tik pasipildė dar vienu nariu.

– Kas gimė? Kaip laikosi Savana?

– Mergytė. Jos abi laikosi puikiai. Miranda Makeid – nuostabi aštuonių svarų dviejų uncijų svorio ir dvidešimt vieno colio ūgio moteriškutė.

– Miranda, – atsiduso Rebeka, – gražus vardas.

– Kesė jau pakeliui į namus, bet dar truputį užtruks, kol pasiims vaikus iš Edės ir viską jai papasakos. Pagalvojau, kad gal tu nerimauji.

– Taip ir buvo. Ačiū.

– Būtų gerai atšvęsti šį įvykį. Ar norite švęsti su manimi, daktare Nait?

– Ak...

– Nieko ypatinga, neturėjau laiko pasiruošti. Bet galiu užsukti, paimti tave ir pakviesti išgerti po bokalą alaus.

– Sunku tam atsispirti, bet...

– Gerai. Už pusvalandžio būsiu.

– Aš nesakiau... – Bet ragelyje buvo girdėti tik įžūlus pypsėjimas. Rebeka susiraukė.

Ji nesidabins. Tik iš tuštybės žvilgtelėjo į veidrodį, truputį pasitaisė makiažą, bet tai viskas. Tamprės ir plonas gelsvai rudas megztukas, kuriais apsivilkusi dirbo šį vakarą, buvo patogūs drabužiai ir tikrai tiks prie alaus bokalo. Jeigu įsisegs didelius žalvarinius auskarus, atrodys dar gražiau. Kelis pastaruosius mėnesius ji pamėgo puoštis.

Ant durų palikusi raštelį Kesei Rebeka išėjo iš viešbučio laukti Šeino.

Ore jau sklandė artėjančio rudens kvapas. Nors diena buvo rami ir karšta, vakarop oras atvėso. Buvo tylu ir tamsu, kaip ir įprasta kaime. Tik kartais pasigirsdavo nuožulnia gatvele burzgiantis automobilis. Paskui vėl stodavo maloni tyla.

Rebeka manė, kad ilgėsis didmiesčio triukšmo, raminančio žmonių šurmulio, jų džiugaus klegesio. Ji išmoko gyventi Niujorke, leisti laiką parduotuvėse ir muziejuose, būti šalia kitų žmonių ir jų nesidrovėti. Tai buvo pačios sau pasiskirta terapija, ir tai padėjo. Ji nustojo vaikščioti nuleidusi galvą, skubėti į saugų savo buto prieglobstį, kur būtų viena su knygomis.

Tačiau visai to nesiilgėjo. Jai patiko čia tvyranti ramybė, lėtas tempas, galimybė pažinti žmones. O dabar ji važiuos išgerti su labai patraukliu vyru.

Nebloga darbingos dienos pabaiga.

Ji stebėjo artėjančio automobilio šviesas, žiūrėjo, kaip jis įsuka į gatvelę. Tada žengė artyn.

– Man patinka matyti manęs laukiančią moterį.

– Atsiprašau, bet nuliūdinsiu. – Ji įlipo į pikapo kabiną. – Norėjau pasimėgauti nuostabiu oru. Jame jau tvyro rudens kvapas.

– Gražiai atrodai. – Jis palietė jos auskarą ir šis ėmė sūpuotis.

– Ir tu gražiai. – Jis išties atrodė gražiai – pasišiaušusi „arklio uodega“, išblukę darbiniai marškiniai, nerūpestinga šypsena. – Kur vyksime?

– Į Dafo užeigą. – Šeinas užmetė ranką ant sėdynės atkaltės ir įjungė atbulinį bėgį. – Nieko ypatinga, bet ta vieta – tarsi namai.

Vos pamačiusi užeigą Rebeka suprato, kad čia tikrai nieko ypatinga. Taverna buvo blogai apšviesta, tik virš biliardo stalo akinamai švietė dienos šviesos lempos. Jų ryškumą šiek tiek slopino cigarečių dūmai. Iš muzikos automato sklido verksminga kantri muzika. Aplinką puošė žemės riešutų kevalai ant grindų, alaus reklamos plakatai ant sienų ir keistai žavinga šunų, žaidžiančių pokerį, reprodukcija. Oras buvo troškus ir šiek tiek atsidavė pavojumi.

Bet jai patiko.

Kol juodu pasiekė apšiurusį barą, už kurio stovėjo liesas žmogus irzliu veidu, Šeinas supažindino ją su pustuziniu žmonių.

Ji jau spėjo patirti, kad miestelio senbuviai prašalaičius stebi smalsiai, nepasitikėdami ir susidomėję. Kažkas šūktelėjo Šeinui, kad jis paimtų lazdą, bet šis tik papurtė galvą ir parodė du pirštus barmenui.

– Kaip einasi, Dafai?

Liesasis barmenas niurgzdamas atidarė du butelius.

– Normaliai.

– Čia Rebeka, Reganos draugė iš Niujorko.

– Niujorkas yra tikras pragaras.

– Ar jūs ten buvote? – mandagiai paklausė Rebeka.

– Neskrisčiau ten net jei kas nors sumokėtų. – Padavęs alų jis vėl ėmė rūsčiai stebėti savo klientus.

– Dafas tikras plepys, – paaiškino Šeinas, vesdamasis ją prie staliuko. – Ir linksmiausias žmogus mieste.

– Supratau tai iš pirmo žvilgsnio. – Rebeka atsisėdo. – Galų gale, esu profesionalė.

Šypsodamasis Šeinas sudaužė savo butelį su jos.

– Į Mirandos Katerinos Makeid sveikatą!

Pritardama Rebeka pakėlė butelį ir nugėrė gurkšnelį.

– Papasakok man išsamiai.

– Tuos kelis kartus, kai buvau įlindęs pasižiūrėti, kaip laikosi Savana, ji irzliai pareiškė, kad Makeidus reikėtų laikyti kalėjime. Dėl tam tikrų jų organų.

– Kai tą sako gimdanti moteris, nieko nuostabaus.

– Na, Regana ir Kesė nesielgė taip bjauriai. Savana piktesnė, kurį laiką ji buvo itin pikta. Kai viskas baigėsi, ėmė burkuoti lyg balandėlė.

– O Džeradas?

– Iš pradžių labai nervinosi, paskui ėmė šypsotis lyg koks silpnaprotis. Panašiai būna kas kartą, kai mums gimsta kūdikis.

– Mums?

– Tai visos šeimos reikalas. Reikėjo ir tau ten važiuoti.

– Regis, Savanai užteko draugijos. – Ji pakreipė galvą. – Ar visa tai tau sukelia kokių nors minčių?

– Ak. – Jis šypsodamasis atsilošė. – Tai man kelia mintį, kad broliai gerai darbuojasi gausindami giminę. Man visai nereikia į tai kištis. O kaip tu? Ar galvoji apie sėslų gyvenimą ir vados perėjimą?

– Vados perėjimą? – Ji nusijuokė. – Ne.

Ji paėmė žemės riešutą iš plastikinio indelio ant stalo ir jį sutraiškė.

– Ką tu veiki, kai nekapoji galvų, negaudai vaiduoklių ir neskaitai paskaitų?

– Juk gyvenu tikrame pragare. Ten nuolat yra ką veikti. Plėšimai, žudymai, orgijos. Mano gyvenimas kupinas įvykių.

Jis lengvai perbraukė pirštais jai per ranką.

– Ar yra koks nors ypatingas žmogus, kuris padeda su tuo susidoroti?

– Ne. Nėra jokio ypatingo žmogaus. – Ji meiliai nusišypsojo ir palinko į priekį. – Kaip laikosi Darla?

Jis atsikrenkštė norėdamas laimėti šiek tiek laiko, ir gurkštelėjo alaus.

– O, puikiai. Nuostabiai.

Nevertėjo minėti, kad jis paragino šauniąją Darlą kuo greičiau išnykti, nors ji siūlėsi paruošti vakarienę ir patenkinti visus kitus jo norus.

– Kaip tau sekasi medžioklė? Ar yra kokia nors pažanga?

– Tu ne itin subtiliai keiti temą.

– Nesistengiu būti subtilus. – Šeinas vėl uždėjo delnų jai ant rankos ir, jai nespėjus ištraukti, suspaudė pirštus. – Ar aptikai kokių vaiduoklių pastaruoju metu?

– Tiesą pasakius, taip.

Rebeka nudžiugo, kai jo akys nustojo šypsotis.

– Nesąmonė.

– Ne, tai tiesa. Aprašiau tą įvykį. Aš užfiksavau temperatūros kritimą keturiasdešimt dviem laipsniais per mažiau nei dvi minutes.

Šeinas dar gurkštelėjo alaus.

– Tavo stebuklingoji aparatūra turėtų būti nuodugniai patikrinta.

Jo reakcija ją pralinksmino ir suintrigavo.

– Tu labai užsispyręs. Ar bijai?

– Kodėl turėčiau bijoti to, ko nėra?

Vienas jos antakis pakilo ir pasislėpė po kirpčiukais.

– Kodėl turėtum? Todėl, kad... – Ji susizgribo, nutilo ir prisimerkė. Rebeka mandagiai šypsojosi, Šeinas pastebėjo, kad ji labai save kontroliuoja.

– Ar taip tu tyrinėji savo pacientus?

– Ar jautiesi esąs pacientas?

– Baik.

– Atsiprašau. – Rebeka atlošė galvą ir nusijuokė. – Negalėjau atsispirti. Paprastai neužsiimu individualia terapija, bet tu būtum puikus pacientas. Gal nori pamėginti pažaisti žodžiais?

– Ne.

Šį kartą ji kilstelėjo abu antakius.

– Nejau bijai? Tai labai paprasta. Aš pasakau žodį, o tu atsakai pirmu pasitaikiusiu, kuris šaus į galvą.

– Man nėra ko bijoti kažkokio kvailo saloninio žaidimo. – Susierzinęs Šeinas truktelėjo pečiais. – Gerai. Pirmyn.

– Namai.

– Šeima.

Ji nusišypsojo.

– Paukštis.

– Plunksna.

– Automobilis.

– Pikapas.

– Miestas.

– Triukšmas.

– Kaimas.

– Žemė.

– Seksas.

– Moterys. – Jis pakėlė jų sujungtas rankas prie lūpų ir krimstelėjo jai pirštus. – Rebeka.

Ji nekreipė dėmesio į pagreitėjusį pulsą.

– Svarbiausia, kokia mintis pirmoji ateina į galvą. Iš esmės esi labai paprastas vyras, susitvarkęs gyvenimą pagal savo norus ir tuo patenkintas. Laikyk tai labai glausta analize.

– Gal galėčiau tave taip ištirti?

– Kai tik gausi diplomą, fermeri. – Ji patylėjo. – Jei esi alkanas, kodėl neužkandi riešutų?

– Man skanesnė tavo ranka. – Tai įrodydamas jis ir toliau krimsčiojo jai ranką iki pat delno. – Tavo ranka ilga ir kaulėta, kaip ir tu visa.

Nerūpestingu judesiu ji prisitraukė su kėde arčiau ir prisilenkė prie jo.

– Manai, kad po poros butelių alaus vietos užeigoje pasiseks mane suvedžioti?

– Verta pamėginti. – Jis lūpomis perbraukė jai per riešą. – Jūsų pulsas pagreitėjęs, daktare Nait.

– Paprasta cheminė reakcija į stimulą. Nieko asmeniška.

– Galime ją paversti asmeniška. – Jis žvilgtelėjo per petį ir pamatė, kad pulo stalas laisvas. – Nori susilažinti?

– Nelygu, dėl ko lažinsimės.

– Bus draugiškos lažybos. Ar galime sužaisti pulo partiją?

– Pulo? – Ji suraukė antakius. – Nežinau taisyklių.

„Dar geriau“, – pagalvojo jis.

– Aš paaiškinsiu. Atrodo, tu greitai mokaisi. Kiekvienas, kam pakanka proto įsigyti kelis mokslinius laipsnius, turėtų lengvai išmokti paprastą žaidimą.

– Gerai. Dėl ko lažinsimės?

– Jeigu laimėsiu, eisime į mano pikapą pasiglamonėti. Noriu paragauti tavęs.

Rebeka lėtai įkvėpė ir pasistengė, kad žvilgsnis išliktų ramus.

– O jei aš laimėsiu?

– Kas tau suteiktų malonumo?

Ji pamąstė, paskui šyptelėjo.

– Kai atsigabensiu savo aparatūrą į fermą, padėsi man vykdyti projektą grynai profesiniu požiūriu.

– Gerai, žinoma. – Jis atsistojo ir kupinas patyrusio žaidėjo pasitikėjimo savimi nusivedė ją prie pulo stalo. – Kadangi esi pradedančioji, leisiu tau mušti du kartus iš eilės.

– Dosnu, – pasakė ji, gerai nesuprasdama, ar taip yra iš tikrųjų.

Būdamas sąžiningas ir beveik visada švenčiantis pergalę Šeinas rūpestingai paaiškino žaidimo eigą. Dėstydamas taisykles, mokydamas, kaip laikyti lazdą ir kaip ja naudotis, jis prigludo jai prie nugaros ir lūpomis beveik palietė ausį.

– Privalai kontroliuoti judesį, – pasakė jis, uostydamas jai plaukus. – Bet nieko nedaryk per jėgą. Pasistenk smūgiuoti lygiai.

Rebeka mėgino nekreipti dėmesio į tai, kad jos užpakalis glaudžiasi prie Šeino kojų ir, paklusdama jo rankoms, trinktelėjo į kamuoliuką.

– Taiklus smūgis, – sumurmėjo Šeinas. – Esi puikios formos ir turi gerą klausą. – Prieš atsitiesdamas jis krimstelėjo jai ausį. Kai Rebeka atsisuko į jį, o ne atsitraukė, jis apkabino ją per klubus.

– Gal apsimeskime, kad jau sužaidėme, ir eikime glamonėtis?

– Lažybos yra lažybos. Pasitrauk, fermeri.

– Galiu ir palaukti, – pasakė jis džiaugsmingai. Mintyse jau įsivaizdavo, kaip ją apkabina ir kaip nuo jų iškvepiamo oro aprasoja pikapo langai. – Tu nori pradėti?

– Leisiu pradėti tau. – Ji žengtelėjo į šalį ir kreida patrynė savo lazdos galiuką taip pat kaip jis.

Taisyklės gana paprastos, pagalvojo. Žaidžiama vienspalviais arba dryžuotais kamuoliukais, nelygu kurios spalvos kamuoliuką pirmiausia pasiseka įmušti. Paskui reikia mušti juos visus iš eilės, vengiant aštuntojo juodo kamuoliuko. Jeigu juodąjį įridensi anksčiau už kitus, pralaimėsi. Nebent jį įmuštum kitu kamuoliuku. Kitaip tariant, laimi tas, kuris įmuša visus kamuoliukus ir galiausiai juodąjį.

Ji žiūrėjo į virš stalo palinkusį Šeiną, jo ilgas kojas, rankas, dideles plaštakas. Sužavėta jo išvaizdos nepamatė, kaip jis išardė kamuoliukų trikampį, bet rezultatą pastebėjo. Į kišenes įkrito trys kamuoliukai.

Papūtusi lūpas Rebeka sekė jo žaidimo techniką ir kamuoliukų riedėjimo žalia gelumbe greitį ir kryptį. Žinoma, buvo mačiusi, kaip žaidžiamas pulas. Užmiesčio klube, kuriam priklausė jos tėvai, stovėjo biliardo stalas, bet ji pernelyg tuo nesidomėjo.

Nusprendė, kad žaidimo esmė paprasčiausia geometrija ir taikomoji fizika. Tereikia mokėti greitai skaičiuoti, turėti nedrebančią ranką ir gerą akį.

Šeinas įmušė dar du kamuoliukus ir žvilgtelėjo į ją. Rebeka stovėjo pakreipusi galvą ir suraukusi kaktą. Įdomu stebėti ją mąstančią. Dar įdomiau būtų ją pajusti. Tačiau būtų buvę neteisinga imti ir įridenti visus kamuoliukus į kišenes, net nedavus jai progos pabandyti.

Kad truputį išlygintų padėtį, jis pamėgino mušti iš itin neparankaus taško. Kamuoliukas tik užkabino kišenę ir nuriedėjo šalin.

– Tavo eilė, daktare.

Jis apėjo aplink stalą pakoreguoti jos laikysenos, tačiau ji pareiškė viską darysianti pati.

– Puiku. – Jis apdovanojo ją meilia, bet pranašumą rodančia šypsena. – Reikėtų pradėti nuo geltonai dryžuoto kamuoliuko. Jį galima lengvai įmušti į šoninę kišenę.

– Matau. – Kažką murmėdama Rebeka pasilenkė virš stalo, gerai nusitaikė, prisimerkė ir įmušė kamuoliuką į kišenę.

– Šaunu. – Nuoširdžiai džiaugdamasis jis nuėjo atnešti alaus nuo jų staliuko. – Tu netgi palikai savo mušamą kamuoliuką tinkamoje kitam smūgiui vietoje. Jeigu tu...

Ji kilstelėjo galvą ir abejingai į jį pažvelgė.

– Ar tau tai nepatinka?

– Ei, – jis pakėlė ranką delnu į viršų, – tik mėginau padėti. Gerai, mušk.

Šeinas pliaukštelėjo liežuviu, kai ji pasiruošė smūgiuoti į biliardo stalo kraštą. Argi ji nemato, kad gali laisvai įmušti vieną iš trijų kamuoliukų? Jis kilstelėjo savo alų aukščiau norėdamas pridengti šypseną. Jei Rebeka taip žais, įveiks ją per penkias minutes.

Staiga jam iš nuostabos atvipo žandikaulis. Ji trinktelėjo kamuoliuku į stalo kraštą ir įmušė jį tiesiai į kampinę kišenę. Ir nenusišypsojusi, nepakėlusi akių tęsė žaidimą.

Keletas užeigos lankytojų priėjo stebėti ir komentuoti žaidimo. Rebeka jų nematė, lyg jie būtų vaiduokliai. Žaidė pagal sistemą, tik trumpai stabtelėdavo tarp smūgių ir apeidavo stalą suraukta kakta, nieko nematančiu žvilgsniu. Šeinas užmiršo rankoje laikomą alų. Aplink stovintys žiūrovai kumščiavo vienas kitą alkūnėmis ir komentavo žaidimą. Ji greitai, ramiai ir sklandžiai įrideno visus kamuoliukus į kišenes.

Nuoskaudą dar paaitrino įžeidimas, kai Rebeka panaudojo jo paties kamuoliuką, kurio jis neįmušė pagailėjęs jos – ji pasinaudojo juo aštuntam kamuoliukui įridenti ir sutriuškinti Šeiną.

Tada atsitiesė ir papūtusi lūpas paklausė:

– Tai viskas?

Aplinkui skardėjo juokas. Keletas vyrų patapšnojo jai per petį ir pasisiūlė nupirkti alaus. Šeinas atrėmė savo lazdą į stalą.

– Tai taip tu susimokėjai už studijas koledže? Žaisdama pulą?

Išraudusi nuo sėkmės Rebeka nusišypsojo Šeinui.

– Ne, aš gaudavau įvairias stipendijas, be to, turėjau mokslui sukauptų lėšų. Niekada gyvenime nesu žaidusi pulo.

– Po galais. – Jis tyrinėjo jos veidą susikišęs rankas į kišenes. – Tu vienu sykiu įmušei visus kamuoliukus. Tai negali būti vien pradedančiojo žaidėjo sėkmė.

– Ir nebuvo. Tai mokslas. Šis žaidimas pagrįstas žiniomis apie kampus ir greitį, tiesa?

Džiaugdamasi nauja patirtimi Rebeka persibraukė plaukus.

– Nori sužaisti dar kartą? Galėčiau tau suteikti dviejų kamuoliukų lengvatą.

Jis ėmė keiktis, bet paskui negalėdamas susilaikyti pratrūko juoku.

– Po šimts pypkių! Sužaisime du iš trijų.

7

– Na, mes žaidėme pulą. – Rebeka mėgino įtaisyti vieną iš savo kamerų Šeino virtuvėje, o Regana ją stebėjo. – Jis puikus žaidėjas ir mes žaidėme iki pat užeigos uždarymo.

Regana patylėjo minutėlę, paskui patampė ausį, lyg norėdama geriau girdėti.

– Žaidėte pulą Dafo užeigoje?

– Aha. Ketinome sužaisti tik vieną partiją, bet paskui sužaidėme dvi iš trijų, vėliau tris iš penkių ir taip toliau. Bet negalėjau leisti visiems tiems vyrams pirkti man alų, nes būčiau mirtinai nusigėrusi.

– Vyrai tau pirko alų?

– Na, jie norėjo, bet aš nesu stipri gėrikė. – Papūtusi lūpas Rebeka žengtelėjo atatupsta pažiūrėti, ar gerai įtaisė kamerą. – Šeinas buvo puikiai nusiteikęs. Dauguma žmonių susierzina, kai pralaimi.

– Atsiprašau. – Regana pakėlė ranką. – Nori pasakyti, kad tu nugalėjai Šeiną žaisdama pulą?

– Septynis kartus iš dešimties, atrodo. Ar žinai, kaip veikia šis kavos aparatas?

„Tik palik tą moterį vieną keletui dienų ir pažiūrėk, ko ji prisidirbs“, – pagalvojo Regana.

– Tu nemoki išsivirti kavos, bet laimi pulo partiją prieš Šeiną. Vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuris gali nugalėti Šeiną, yra Reifas, o Reifo niekam nepavyktų įveikti.

– Lažinuosi, kad aš įveikčiau. – Rebeka nusišypsojo savimi pasitikinčia šypsena. – Turiu įgimtą talentą. Taip sakė Čarlis Dodas.

– Čarlis Dodas? – semdama kavą nusijuokė Regana. – Jūs leidote laiką su Čarliu Dodu ir berniukais Dafo užeigoje žaisdami pulą? Ko jūs ten nuvažiavote, po galais?

– Atšvęsti Mirandos gimimo. Kadangi laimėjau lažybas, Šeinas turės man padėti vykdyti projektą. Jam tai nelabai patinka. Jis nemėgsta antgamtinių reiškinių.

„Darosi vis įdomiau“, – pagalvojo Regana.

– Pasakyk man vieną smulkmeną.

– Kokią?

– Kas būtų, jei tu būtum pralaimėjusi lažybas?

– Būčiau glamonėjusis su juo jo pikape.

Regana išlaistė vandenį, kurį pylė į kavos aparatą, ant bufeto.

– Gerasis Dieve, Rebeka, kas tau atsitiko?

Šypsodamasi Rebeka svajingai pažvelgė pro langą.

– Man tai būtų patikę.

– Neabejoju, kad būtų patikę. – Atsidususi Rebeka nušluostė išlietą vandenį ir pradėjo pilti iš naujo. – Mieloji, nenoriu kištis į tavo gyvenimą, tačiau Šeinas... Jis labai meilus su moterimis, bet rimtai nežiūri į santykius.

Rebeka susigriebė, kad per daug užsisvajojo, ir prisivertė atsipeikėti.

– Žinau. Nesijaudink dėl manęs. Gyvenau atsiskyrusi, bet nesu kvaila. – Ji pasilenkė paburkuoti su nešioklėje snaudžiančiu kūdikiu. – Manau, kad man puikiai sekasi bendrauti su Šeinu, gal net užmegsiu su juo romaną.

– Gali užmegzti romaną su juo, – lėtai pakartojo Regana. – Ar čia vyksta kažkas antgamtiško?

– Jeigu vyksta, tikiuosi, papasakosi kiekvieną smulkmeną.

Regana persibraukė veidą ranka ir paliepė sau mąstyti racionaliai. Tačiau tai Rebeka visuomet būdavo racionali.

– Tu ketini užmegzti romaną su Šeinu. Su Šeinu Makeidu, mano vyro broliu.

– Aha... – Negalėdama atsispirti Rebeka perbraukė pirštu per putlų švelnų Džeisono skruostą. – Vis dar svarstau šią galimybę, jis labai patrauklus ir neabejotinai labai patyręs. – Perbraukti pirštu jai neužteko, tad ji pasilenkė lūpomis paliesti mielo žanduko. – Jeigu jau užmegsiu romaną, tai su tuo, kuris man patiks, ką gerbsiu ir kam šį tą jausiu. Sutinki?

– Iš esmės, taip, bet...

Rebeka išsitiesė ir nusišypsojo.

– O jeigu jis dar bus žavus ir sumanus lovoje, tik geriau. Gražus veidas ir kūnas – ne svarbiausia, bet labai neblogas priedas. Darau teorinę prielaidą, kad kuo stipresnis fizinis potraukis, tuo geresnis seksas.

Kol Regana surado tinkamus žodžius, užvirė kavinukas.

– Rebeka, meilės aktas su vyru – joks eksperimentas nei mokslinis projektas.

– Iš dalies taip yra. – Ji nusijuokė ir priėjusi apkabino Reganą per pečius. Atrodė, neįmanoma paaiškinti net jai, ką reiškia jaustis laisvai, patraukliai ir viską galinčiai. – Nesijaudink dėl manęs, mama. Aš jau užaugau.

– Taip. Akivaizdu.

– Noriu ištyrinėti galimybes, Regana. Visą laiką dariau tai, ką man liepdavo, ko iš manęs tikėjosi. Taip buvo visada. Dabar darysiu tai, ko noriu pati. – Atsidususi ji apėjo virtuvę. – Štai kaip viskas yra. Dėl ko manai pasirinkau savo pomėgiu antgamtinius reiškinius? Net pirmo kurso psichologijos studentas galėtų tai atspėti. Visas mano gyvenimas buvo nenormalus ir kartu nuobodžiai normalus. Aš buvau kažkokia nesveika.

– Tai netiesa, – Reganos balsas buvo aštrus ir nervingas.

Rebeka nusišypsojo.

– Tu visuomet mane gynei, netgi kai to nenorėjau. Tai tiesa. Juk nenormalu septynmetei spręsti tokias matematikos užduotis, kokias sprendžiau aš, Regana, arba prancūziškai su istorikais aptarinėti politinius Krymo karo aspektus. Netgi nežinau, kaip turėtų elgtis paprasta septynmetė, nes tokia nebuvau.

Dar Reganai nespėjus prabilti, ji papurtė galvą ir suskubo tęsti.

– Man nuo vaikystės primetė tokį gyvenimo būdą. Nežinai, ką reiškia eiti į mokyklą ištisus metus. Netgi namuose manęs laukdavo repetitoriai, įvairiausios užduotys ir projektai, kol visas gyvenimas virto mokymusi, darbu, paskaitomis. – Ji pakėlė, paskui nuleido rankas. – Turėjau gauti diplomą, paskui dar vieną, paskui grįžti į namus, kuriuose būdavau viena.

– Nežinojau, kad buvai tokia nelaiminga, – sušnabždėjo Regana.

– Jaučiausi nelaiminga visą gyvenimą. – Rebeka užsimerkė. – Tai skamba labai liūdnai. Ir tikriausiai nėra teisinga. Juk turiu galybę pranašumų – išsilavinimą, pinigų, pagarbą, įvairių progų. Tačiau pranašumai gali įvilioti į spąstus taip pat, kaip ir jų stoka, kaip kliūtys. Atrodo, neturėčiau dėl tokių smulkmenų skųstis, bet skundžiuosi. Dabar pagaliau ką nors su tuo nuveiksiu. – Savotiškai triumfuodama ji giliai ir godžiai įkvėpė. – Darysiu tai, ko niekas iš manęs nesitiki, kas leis mano suplėkusioms, tradicinių elgesio normų besilaikančioms kolegėms mane apkalbėti. Darysiu tai, kas mane žavi.

– Pritariu tam. – Susirūpinusi Regana atidarė bufetą ieškodama puodelių. – Šaunu, kad nutarei paskirti laiko sau ir domiesi tuo, ką dauguma žmonių laiko neįprastais reiškiniais.

Rebeka paėmė kavą.

– Ką nori pasakyti?

– Šeinas negali būti pramoga. Jis mieliausias iš mano pažįstamų vyrų, bet gali tave labai įskaudinti.

Gurkšnodama Rebeka mąstė apie tai.

– Yra tokia tikimybė. Bet netgi tai būtų patirtis. Niekada nesu buvusi tokia artima vyrui, kad galėčiau likti įskaudinta.

Ji priėjo prie lango ir pažvelgė. Matė Šeiną traktoriumi važinėjantį po lauką, kaip ir įsivaizdavo. Paskui prisiminė, kad tai ne traktorius. Šieno ritinių vyniotuvas. Šeinas ruošia šieną.

– Man patinka į jį žiūrėti, – sušnabždėjo ji.

– Nė vienas iš Makeidų nekenkia akims, – pakomentavo Regana priėjusi prie lango. – Bet jie visi kenkia širdžiai. – Ji uždėjo ranką Rebekai ant peties. – Tiesiog būk atsargi.

Tačiau Rebekai atrodė, kad ji ir taip per ilgai saugojosi.

Ji net virti nemoka. Šeinui dar nebuvo tekę sutikti tokios moters, kuri ant viryklės sugebėtų tik pasišildyti konservuotą sriubą. Rebekai netgi sriubos šildymas prilygo didžiuliam projektui.

Jis neprieštaravo, kad ji sukiotųsi jo namuose. Bent taip tikino save. Jam patiko jos draugija, be to, neabejojo, jog galiausiai įsivilios ją į lovą. Tačiau nepatiko priežastys, dėl kurių ji čia atsirado.

Visur buvo pilna aparatūros – virtuvėje, svetainėje, svečių miegamajame. Jis negalėjo vaikščioti po savo namus nestebimas kameros.

Trikdė tai, kad tokia protinga moteris tikisi nufilmuoti vaiduoklius.

Tačiau buvo ir šiokių tokių jos buvimo čia pranašumų. Jam paruošus valgyti, ji džiaugsmingai sutvarkydavo virtuvę. Nebuvo blogai ir parėjus iš laukų ar tvartų rasti ją prie virtuvės stalo užrašinėjančią kažką savo nešiojamajame kompiuteryje.

Rebeka sakė, kad jaukiausiai jaučiasi virtuvėje, todėl daugiausiai laiko čia ir praleisdavo, nors ir negalėjo atskirti troškintuvo nuo prikaistuvio.

Šeinas šiaip taip išgyveno pirmąją naktį, nors teko ilgai vartytis lovoje nuo šono ant šono žinant, kad Rebeka yra čia pat, apačioje. Kitą rytą akys buvo lyg smėlio pripiltos, o jis pats irzlus. Bet nuotaika pasitaisė, kol pamelžė karves ir ėmėsi ruošti pusryčius.

Ji atėjo pusryčiauti su juo. Nors valgė labai nedaug, jo nuomone, to vos galėjo užtekti gyvybei palaikyti, bet gėrė kavos, pasidalijo su juo rytiniu laikraščiu, klausinėjo įvairių dalykų. Dieve, tos moters galva tiesiog knibždėjo klausimų.

Vis tiek buvo malonu pusryčiauti ne vienam. O su tuo, kas gerai atrodo, skaniai kvepia ir turi ką pasakyti. Bėda ta, kad net išėjęs dirbti, jis nesiliovė galvojęs, kaip ji atrodė, kaip kvepėjo ir ką sakė.

Negalėjo prisiminti moters, kuri būtų taip ilgai ir taip stipriai įsikūrusi jo mintyse. Tai jau galėjo sukelti rūpesčių vyrui, jeigu tik jis sau tai leistų.

Šeinui Makeidui nepatiko nerimauti. Be to, nebuvo pripratęs tiek galvoti apie moterį, kuri neskiria jam tiek pat dėmesio, kiek jis jai.

Reikia visa tai tinkamai suderinti, pasakė sau. Dabar ji jo viešnia, o vyras negali pasinaudoti viešnia. Vadinasi, kad galėtų ja pasinaudoti, ją reikia kuo greičiau iš čia iškrapštyti.

Jeigu tik jis per daug negalvos, kaip gražiai Rebeka atrodo, kai barškina kompiuterio klaviatūrą, kaip atrodo tie maži apskriti akinukai jai ant nosies ir įdėmios tamsios akys už jų, jos ilgos, siauros, per čiurną sukryžiuotos pėdos, jam neteks kentėti.

Bet, po galais, o kaip jis gali negalvoti?

Kai Šeinas trinktelėjo puodą trečią kartą, Rebeka pažvelgė į jį pro akinių viršų.

– Šeinai, tu neprivalai man ruošti maisto.

– Betgi pati neišsivirsi.

– Galiu paskambinti telefonu ir ką nors užsakyti į namus.

Jis pažvelgė į ją tuščiu žvilgsniu.

– Tu ne Niujorke, mieloji. Čia niekas nevežioja maisto.

– A... – Ji atsiduso ir nusiėmė akinius. Nuo Šeino sklido įtampa. Jis visuomet ką nors skleidė. Buvo pats... gyviausias vyras, kokį tik jai kada nors teko sutikti.

O dabar Šeinas atrodė siaubingai įsitempęs. Gal turėjo rūpesčių su karvėmis. Ji priėjo prie jo ir užjaučiamai patrynė petį.

– Matyt, diena buvo sunki. Tikriausiai labai pavargsti taip ilgai dirbdamas laukuose, o paskui dar turi pasirūpinti banda.

– Būna lengviau, kai naktį gerai išsimiegi, – paaiškino jis pro sukąstus dantis. Skaudantys raumenys dar labiau įsitempė nuo jos kaulėtų rankų.

– Tu labai įsitempęs. Gal galėtum atsisėsti? Atidarysiu kokią konservų dėžutę, sutepsiu sumuštinių.

– Nenoriu sumuštinių.

– Bet tik tai moku padaryti.

Jis staiga atsisuko ir sugriebė ją.

– Aš noriu tavęs.

Širdis įšoko į gerklę ir nervingai blaškėsi ten, kol ji pagaliau įstengė nuryti seiles.

– Maniau, aiškiai dėl to susitarėme. – Rebeka nežiopčiojo garsiai ir nedrebėjo. Jai lengviau buvo jo akyse matyti įniršį nei po juo slepiamą aistrą. – Be to, susitarėme, kad santykiai bus dalykiški.

– Prisimenu, ką susitarėme, – Šeinas įsmeigė į ją audringas žalias akis, – tačiau man tai nebūtinai turi patikti.

– Ne, nebūtinai. O gal tu siunti, kad aš reaguoju į tave kitaip nei paprastai reaguoja moterys?

– Mes čia kalbame ne apie visas moteris, o apie tave. Tave ir mane. Šią akimirką.

– Kalbame apie seksą, – tarė Rebeka ir spustelėjo jam ranką prieš atsitraukdama. – Svarstau apie jį.

– Ką? – Jis būtų galėjęs ją pasmaugti. – Svarstai apie seksą taip, kaip svarstytum, ar pietums valgyti vištieną, ar žuvį? Kaip gali būti tokia šaltakraujė.

– Tai paprasčiausiai protinga. Reikia viską gerai išnagrinėti.

Išnagrinėti? Jis virė pykčiu.

– Tikrai? Tikiuosi, praneši man, kai baigsi nagrinėti ir prieisi prie išvados?

– Tu pirmas išgirsi, – pasakė Rebeka ir užsidėjo akinius.

Šeinas bandė užgniaužti įniršį. Tai buvo sunki kova Makeidui. Ji viską šaltai apsvarsto. Taigi, tegu svarsto ir tuo paspringsta.

– Žinai, dabar, kai ir aš viską apsvarsčiau, manau, kad tu man per šalta. Be to, labai kaulėta. Man patinka šiltesnės, minkštesnės moterys.

Rebeka sukando dantis, paskui sąmoningai atpalaidavo žandikaulį.

– Geras ėjimas, fermeri. Abejingumas, įžeidimas ir iššūkis. Esu tikra, kad daugeliu atvejų tai suveikia. – Ji prisivertė nusišypsoti. – Su manimi teks labiau pavargti.

– Šiuo metu man bus geriau, jei tavęs iš viso nematysiu.

Kadangi šią akimirką niekaip negalėjo laimėti, Šeinas dideliais žingsniais patraukė prie durų ir išėjo lauk. Jam tereikėjo nuspręsti, su kuriuo iš brolių dabar reikėtų susiimti.

Rebeka giliai atsikvėpė, nusiėmė akinius ir rankomis brūkštelėjo per veidą. Šį kartą vos išvengė pavojaus. Iš kur galėjo žinoti, kad sunkiai tramdomas pyktis, juo prisidengęs geismas ir įgimta arogancija taip jaudins, taip žavės?

Ji vos nepasidavė. Tą akimirką, kai Šeinas apsisuko ir griebė ją, galėjo paleisti visas abejones pavėjui. Bet...

Ji nebūtų galėjusi kontroliuoti padėties, kai Šeiną užvaldė tokia įnoringa nuotaika. Jis būtų ją paėmęs. Ir nors teoriškai tai skambėjo labai įspūdingai, Rebeka to bijojo.

Jeigu tik jis žinotų, kad ji dabar mėgina nusiraminti ir trokšta įsitikinti, jog ir jis yra ramus. Juk tik nurimęs ir pralinksmėjęs Šeinas bus žavus ir švelnus meilužis. Sudirgęs ir suvargęs elgsis reikliai ir nekantriai.

Vadinasi, geriau palaukti, kol ateis tinkama akimirka.

Užsimerkusi Rebeka atsilošė. Nutilus Šeino sukeltam viesului, virtuvėje buvo ramu. Ji mėgavosi tyla, bet kartu ilgėjosi ir to šurmulio. Šiame name, šioje virtuvėje jai buvo lengva atsipalaiduoti. Netgi džiūstančių grindlenčių braškėjimas naktį ramino. Ramino ir degančių malkų traškėjimas krosnyje, verdamos mėsos kvapas, sumišęs su cinamono ir obuolių aromatu. Visa tai buvo namai, pagaliau namai...

Staiga ji sustingo, įsitempusi lyg styga, užmerktomis akimis. Niekas neverda, tai kodėl užuodžia kvapą? Nedega ir ugnis, tai kaip gali girdėti traškant malkas?

Rebeka lėtai atsimerkė. Akimirką viskas aplinkui virpėjo, vaizdas atrodė neryškus. Tačiau ji įžiūrėjo ketaus krosnelę, židinyje degančią ugnį, ant plačios palangės vėstančius pyragus ir pro langą šviečiančią saulę.

Staiga vizija išnyko. Ji vėl aiškiai matė grindlentes, medinius baldus ir girdėjo šaldytuvo burzgimą. Bet ryškūs, stiprūs kvapai išliko. Lyg aidą kažkur giliai galvoje išgirdo neramų kūdikio verksmą.

– Gerai, Rebeka, – pasakė pati sau drebančiu balsu. – Norėjai to. Štai ir gavai.

Ji atsistojo ir nuskubėjo į svetainę. Tarp patogių kėdžių, supamojo krėslo, netvarkingai į lentynas sudėtų knygų stovėjo jos aparatūra. Temperatūros kritimo ji neužregistravo, bet užfiksavo traškesį. Rebekai net nereikėjo žiūrėti į matuoklį, ji jautė tai. Elektros srovė perėjo per ją visą, piestu pastatė plaukelius ant sprando.

Ji buvo ne viena.

Verkė kūdikis. Prispaudusi ranką prie burnos pažiūrėjo į garso įrašymo aparatą. Įdomu, ar ji išgirs tai perklausydama įrašą. Viršuje kažkas tyliai uždarė miegamojo duris. Rebeka išgirdo supamos lovelės girgždėjimą. Verksmas nutilo.

Kūdikis supamas, pagalvojo ji, beveik apsvaigusi iš džiaugsmo. Jis nuramintas, mylimas. Štai ką jautė sklindant. Meilę, stiprią meilę. Namai buvo pilni meilės.

Nuo tos meilės šilumos jos skruostais ėmė riedėti ašaros.

Kai aplinkui vėl įsivyravo tyla, kai Rebeka vėl liko viena, paėmė diktofoną ir įrašė pasakojimą. Paskui atsisėdo prie kompiuterio, viską užrašė ir dar išsaugojo kopiją diske.

Tada išsiėmė butelį vyno iš šaldytuvo ir atšventė sėkmę.

Jau buvo beveik vidurnaktis, kai grįžo Šeinas ir rado Rebeką ten, kur buvo palikęs. Jo įniršis buvo atslūgęs. Niekas iš brolių nenorėjo su juo imtis, o Devinas juokeliais išsklaidė blogą nuotaiką.

Šeinas baiminosi, kad sugrįžus namo tokia nuotaika vėl gali apimti, ypač kai pamatė Rebeką čia sėdinčią ir besišypsančią – jos plaukai buvo suvelti nuo dažno braukymo ranka, akiniai nuslydę ant nosies galiuko.

– Ar tu dirbi ištisomis paromis?

– Esu apsėsta darbo, – labai atsargiai pasakė ji. – Sveikas.

– Sveika. – Šeinas suraukė antakius pamatęs jos išraudusius skruostus ir jausmingą šypseną. – Ką veikei?

– Nieko. Žaidžiau su vaiduokliais. Jie labai draugiški, daug mielesni nei Barlou name.

Jis priėjo arčiau. Šalia kompiuterio stovėjo tuščias vyno butelis ir puspilnė taurė. Jis įdėmiau pažvelgė jai į veidą ir suprunkštė.

– Jūs nusitašiusi, daktare Nait.

– Sakai – girta? Esu priversta sutikti su tavo diagnoze. Esu labai, labai, labai girta. – Ji pakėlė taurę ir sugebėjo ją išgerti, neapsipildama marškinių. – Nežinau, kaip tai atsitiko. Tiesiog nesilioviau gerti.

Dieve, suglebusi ant kėdės ji atrodė tokia graži, ryškiomis blizgančiomis akimis. Ir šypsojosi... kvailai. Jam patiko, kad ir ji gali atrodyti kvaila.

– Tikriausiai. – Jis švelniai pirštu parėmė jai pasmakrę, kad nemaskatuotų galva. – Ar valgei ko nors?

– Ne-a. Nemoku virti. – Tai pasakiusi ji pratrūko juoku. – Labas.

– Labas. – Buvo neįmanoma pykti. Rebeka atrodė tokia miela ir tokia neįtikėtinai girta. Šeinas nuėmė akinius jai nuo nosies ir padėjo į šalį. – Eime aukštyn, meilute.

– Ar tu manęs nepabučiuosi?

Ištarusi šį klausimą ji nuvirto nuo kėdės ant grindų.

Geraširdiškai keikdamasis jis pasilenkė jos pakelti. Nors ir girta, Rebeka sugebėjo priglausti lūpas prie jo lūpų ilgam bučiniui, nuo kurio lauk virto akys.

– Mmm... koks tu skanus. – Paveikta to skonio ir vyno ji apsikabino jį už kaklo. – Eikš čia, gerai? Ir vėl mane pabučiuok. Nuo tavo bučinių svaigsta galva ir ima daužytis širdis. Nori pajusti, kaip ji daužosi? – Ji sugriebė jo ranką ir pridėjo sau prie krūtinės. – Jauti?

Taip, jis viską puikiai jautė.

– Nustok. – Šeinas buvo išmuštas iš pusiausvyros ir jam sunku buvo laikytis garbingo pažado.

– Aš jaučiuosi puikiai. Ar tu nenori pajusti manęs?

Šį kartą jis nusikeikė ne taip geranoriškai. Paskui pastatė ją ant kojų ir mėgino, bet nepajėgė išvengti džiaugsmingų bučinių į veidą ir kaklą.

– Nustok, Rebeka, – jo balse buvo girdėti neviltis, o kūne įsijungė pavojaus signalas. – Elkis gražiai.

– Nenoriu. Visuomet gražiai elgiuosi. Pavargau nuo to. Leisk man tave nurengti. – Greičiau entuziastingai nei subtiliai ji ėmėsi segti jo marškinių sagas. – Man patinka, kaip tu atrodai su apatiniais baltiniais, nes tada matyti raumenys. Leisk juos paliesti.

Dabar, nešdamas ją iš kambario, jis jau keikėsi bjauriai.

– Tau teks už tai sumokėti. Prisiekiu. Pagirios bus mažiausias užmokestis.

Ji spardėsi, kikeno, kedeno jo ilgus tankius plaukus. Nors buvo beveik besvorė, jo rankų raumenys ėmė virpėti. Nusilpo keliai.

Šeinas vos nesuspiegė, kai ji krimstelėjo jam ausį.

– Man patinka šie namai. Patinki tu. Patinka viskas. Ar galime lovoje išgerti vyno?

– Ne. Geriau tu... – Jis suklydo pažvelgdamas į ją, nes jos lūpos iš karto susiliejo su jo lūpomis. Garbingas ar negarbingas, bet Šeinas tikrai buvo vyras. Išpylė kankinantis, gundantis karštis. Desperatiškai sudejavęs ir susverdėjęs jis pasinėrė į bučinį. Jos lūpos buvo nuostabios, geismingos.

– Rebeka. – Vardas nuskambėjo lyg maldavimas. – Varai mane iš proto.

– Visuomet geidžiau ką nors išvaryti iš proto. Kad paskui galėčiau gydyti, nes esu psichiatrė. – Ji rangėsi iš juoko. Tampė apatinių marškinėlių, pasivilktų po viršutiniais, apykaklę, paskui pirštai palindo po jais, pasiekė sudrėkusią nuo prakaito odą. – Pabučiuok mane dar. Taip, kad galėčiau liežuviu jausti tavo dantis. Man labai patinka, kai tai darai.

– O, Dieve.

Tai buvo nuoširdi malda. Jis kartojo tuos žodžius visą laiką, kol nešė ją į svečių kambarį. Ketino ją numesti ant lovos ir oriai išeiti, taip greitai, kaip tik leis skaudančios strėnos ir sumišęs protas.

Bet ji tempte nutempė jį ant didelės minkštos lovos šalia savęs. Tiksliau, ant savęs.

– Kaip gera, – atsiduso Rebeka. Paskui išsirietė lanku. O, Dieve.

Šeinas graudžiai dejavo. Iš galvos visas kraujas nutekėjo žemyn. Jis jautė, kad akys išvirto iš akiduobių, kai ji mažomis rankelėmis sugriebė jį už užpakalio ir suspaudė.

– Aš to nedarysiu.

Jis šnopavo ir slopino norą nuplėšti nuo jos visus drabužius.

– Pamatysime, kai tik numausime šias kelnes.

Šeinas prispaudė jos ranką savąja, kai ji pamėgino užčiuopti jo džinsų užtrauktuką. Jis spoksojo į jos švytintį, džiaugsmingai gundantį veidą ir titaniškomis pastangomis priminė sau: šis žaidimas turi taisykles.

– Noriu, kad nedelsdama baigtum visa tai. – Ne itin švelniai Šeinas iškėlė jos rankas virš galvos ir prispaudė. Tačiau jo kūnas prigludo dar arčiau prie jos. O ji, po galais, net nemėgino gulėti ramiai. – Patrauk rankas nuo manęs, po velnių.

Ji nusišypsojo jam ir tingiai, apsvaigusi nuo vyno mėgavosi pojūčiais, kuriuos kėlė šlaunų judinimas.

– Pažadu tavęs nesužaloti. – Rebeka suprunkštė. – Tu atrodai toks niršus. Eikš, pabučiuok mane.

– Turėčiau tave pasmaugti.

Tačiau jis ją pabučiavo, bet ne vien dėl noro, o ir iš nusiminimo. Bučinys buvo šiurkštus, nirtus ir šiek tiek nedoras. Kai jis šiaip taip įstengė atsitraukti, jos apsunkusios akys žibėjo, o gundančios lūpos šypsojosi.

– Darrr...

Šeinui skaudėjo kūną, galvoje tvinkčiojo.

– Tu prisiminsi, kaip mylėjaisi su manimi, Rebeka, – ištarė tvirtai. – Išsiblaiviusi prisiminsi kiekvieną akimirksnį. O kai aš baigsiu, būsi net savo vardą pamiršusi.

– Gerai, – sutiko ji. Apsunkusios akys merkėsi. – Gerai.

Ji plačiai nusižiovavo ir užmigo.

Šeinas dar pagulėjo keletą minučių, mėgindamas atgauti kvapą ir jėgas. Po savimi jautė jos besikilnojančias krūtis, visą kūną, o jos rankas vis dar laikė prispaudęs.

– Ryte, brangute, tu nejausi man neapykantos, – sumurmėjo jis keldamasis. – Bet aš galiu imti neapkęsti tavęs.

Truputį pamąstęs užklojo ją dygsniuota antklode ir paliko miegoti su visais drabužiais, netgi su batais.

Šeinas visai nemiegojo ir, kaip buvo pratęs, atsikėlė dar prieš aušrą. Tačiau šį rytą iš džiaugsmo nešvilpavo. Metęs rūstų žvilgsnį Rebekos kambario pusėn, nusileido laiptais ir išėjo laukan dirbti rytinių darbų.

Jei du jo fermoje rytais dirbantys studentai ir pastebėjo, kad šeimininkas nėra toks džiugus kaip paprastai, išmintingai nutylėjo. Karvės buvo pamelžtos, paršeliai pašerti, kiaušiniai surinkti. Dar tik reikėjo pakratyti šiaudų.

Šunys šokinėjo aplinkui kaip paprastai, bet netrukus pajuto, kad šįkart viskas yra kiek kitaip, ir nukiūtino atsigulti po užpakaline namo veranda.

Saulė jau buvo pakilusi, kai Šeinas grįžo namo tvarkytis ir ruošti pusryčių. Fizinis darbas beveik išsklaidė blogą nuotaiką. Humoro jausmas padės atsikratyti ir jos likučių. Kas čia dabar darosi? Juk jis suaugęs vyras, geba žavėti moteris, o dabar vaikšto nusiminęs kaip žalias jaunuolis, mėginantis žengti pirmus nedrąsius žingsnius į moterų pasaulį. Jei į viską pažiūrėsi iš šalies, tai atrodys juokinga. Juk vertėjo pamatyti šauniąją, sarkastiškąją, protingąją daktarę Nait visiškai girtą.

Jis galvojo apie tai kepindamas šoninę. Ji tikrai atrodė graži, kai sėdėjo kvailai šypsodamasi, su nuslinkusiais ant nosies galo akiniais. Be to, vyras negali per daug skųstis, kai prie jo limpa graži moteris. Nesvarbu, kad viskas baigėsi taip apgailėtinai.

Žinoma, kuris kitas vyras būtų pasinaudojęs padėtimi. Būtų leidęs nutraukti nuo jo drabužius ir pats būtų nurengęs ją. Būtų be dvejonės įsiskverbęs į tą karštą kūnelį ir...

Kankinamas tokių minčių Šeinas ramindamasis keletą kartų giliai įkvėpė. Jai labai pasisekė, po šimts pypkių, kad jis taip nesielgė. Ji liko jam skolinga. Gerokai skolinga.

Kiek pralinksmėjęs nuo šių minčių, jis įsipylė puodelį kavos.

Be to, jai teks dar daug kentėti. Paveiktas pusryčių, kavos kvapo ir ryto grožio Šeinas netgi pajuto jai gailestį.

Rebekai teks iškęsti pagirias ir ji daug ko neprisimins iš vakar vakaro. Jam bus smagu užpildyti tas atminties spragas ir stebėti, kaip ji sutrikusi gūžiasi. Tai truputėlį išlygins svarstykles. Pakankamai, kad galėtų jai jausti užuojautą. Duos jai aspirino tabletę ir firminių Makeidų vaistų nuo pagirių.

Jis kelis kartus smagiai nusijuokė – ji buvo to verta.

Vargšelė, mintijo Šeinas, plakdamas kiaušinienę. Tikriausiai miegos iki vidurdienio, paskui atsibus, užsitrauks antklodę ant iš skausmo plyštančios galvos ir mels greitos gailestingos mirties.

Galų gale, tai teisingas užmokestis už jo bemiegę naktį.

Jis labai nustebo, kai užgesinęs ugnį po keptuve ir siekdamas lėkštės pamatė ją stovinčią virtuvės tarpduryje. Betyrinėjant ją jam pakilo antakiai. Atrodė išblyškusi, apsunkusiais akių vokais, vilkėjo chalatu. Plaukai šlapi, turbūt ilgai prausėsi duše.

Jis šyptelėjo kiek pašaipiai.

– Kaip einasi, daktare?

Rebeka atsargiai atsikrenkštė.

– Puikiai. – Ji žvilgtelėjo į stalą. Jos nusikaltimo įkalčiai vis dar buvo ant jo. Vyno butelis ir taurė su trupučiu gėrimo, kurio ji jau nepajėgė išgerti. Jai nepavyks to išvengti. – Rodos, truputį per daug išgėriau.

– Galima ir taip pasakyti. – Galvodamas apie tai, kas įvyks per keletą būsimų minučių, jis truputį per garsiai trinktelėjo spintelės dureles. Ir turėjo nusivilti, kai ji nuo smūgio nesusiraukė. – Pasakyčiau, kad buvai girta kaip pėdas.

Ji ir nuo to nesusiraukė.

– Paprastai daug negeriu. Buvo kvaila gerti nevalgius. Noriu atsiprašyti ir padėkoti, kad nunešei mane į lovą.

Šeino šypsena blėso. Jam nepatiko, kad ji taip gerai tvardosi, yra tokia santūri.

– Kaip tavo galva?

– Galva? A... – Rebeka nusišypsojo patenkinta, kad jis teiraujasi. – Puikiai. Aš nesergu pagiriomis. Tikriausiai mano medžiagų apykaita labai gera.

Jis spoksojo į ją. Ar jau pasaulyje nebeliko teisybės?

– Tau nėra pagirių?

– Ne, bet kavos mielai išgerčiau.

Rebeka nuėjo prie kavinuko. Neklupinėdama. Šeino apmaudas augo. Ji nesimarkstė nuo saulės. Nedejavo.

– Išgėrei beveik visą butelį vyno ir puikiai jautiesi?

– Mmm... jaučiuosi alkana. – Ji jam šypsojosi pildamasi kavos. – Vakar vakare elgiausi kaip idiotė, o tu buvai labai supratingas.

– Taip. – Apetitas žaibiškai nyko. – Buvau geras.

Jis tikrai buvo geras ir nusipelnė paaiškinimo, ne vien atsiprašymo.

– Supranti, mane taip paveikė atradimas... – Jo veido išraiška privertė Rebeką nutilti. – Tu pyksti ant manęs. Taip ir turėtų būti. Elgiausi siaubingai. – Ji uždėjo ranką jam ant plaštakos. – Visai netekau savitvardos, o tu buvai toks santūrus ir mielas.

– Mielas, – jis spjaute išspjovė žodį. – Ar tu atsimeni, kas atsitiko?

– Žinoma. – Truputį nustebusi, jog Šeinas tikėjosi, kad ji neatsimins, gerdama kavą Rebeka atsirėmė į bufetą. – Aš tave grabaliojau – nerandu kito žodžio. Tai man nebūdinga. Esu dėkinga, kad supratai, jog dėl to kaltas vynas. Nebūčiau tavęs kaltinusi, jei būtum mane palikęs čia išsitiesusią ant grindų. – Tai ją labiau juokino nei trikdė, jos akys virš puodelio juokėsi. – Jaučiu, su manimi teko gerokai pavargti. Abejoju, ar nusigėrusi moteris yra labai patraukli, bet tu elgeisi itin padoriai ir kantriai.

Ji net iš mandagumo nesileidžia pažeminama, karščiavosi Šeinas. O dar blogiau, kur kas blogiau, kad drįsta jį laikyti šventuoliu.

– Buvai bjauri.

– Žinau, – nusijuokė Rebeka, galutinai išsemdama jo kantrybę. – Tai vis tiek patirtis. Niekada nesu buvusi tokia girta ir kažin ar dar kada nors būsiu. Man pasisekė, kad prisigėriau viena ir būtent tu mane tokią radai. Ar galiu paimti gabalėlį šitos šoninės?

Šeinas save patikino, kad yra ramus, nors galvoje tvinkčiojo kraujas. Jis prabilo lygiu balsu, tyliai.

– Ar tu blaivi, Rebeka?

– Visiškai. – Ji krimstelėjo šoninės. – Ir ilgai tokia būsiu.

Jis lėtai linktelėjo žiūrėdamas į ją.

– Galva skaidri, visi gebėjimai veikia?

Ji jau norėjo atsakyti, bet keistas tonas privertė suklusti. Atsargiai pažvelgė į jį. Išvydusi tamsų, pavojingą akių žvilgesį žengtelėjo atatupsta.

– Šeinai...

Jis stumtelėjo ją ir Rebekai iš rankų iškrito kavos puodelis.

– Vadinasi, tu manęs negundei? – Jis įsisiurbė jai į lūpas įniršęs ir nusiminęs. – Buvau mielas, tiesa? – pridūrė ir taip ją pasuko, kad ji nugara įsirėmė į šaldytuvą. – Supratingas. Kantrus, – kalbėjo kapodamas žodžius ir ją toliau bučiuodamas.

– Taip. Ne.

Kaip ji gali mąstyti, kai galvoje taip ūžia kraujas?

– Po šimts pypkių, vos manęs nenužudei. – Jis kilstelėjo jos smakrą ir toliau siaubė lūpas, siųsdamas pragaištingus ugnies pliūpsnius į kiekvieną jos kūno ląstelę. – Ar žinai, kaip labai tavęs norėjau? Įsivaizduoji?

Šeinas bučiavo ją labai stipriai, nekantriai. Glamonėjo šiurkščiai, glaudėsi prie jos įsitempusiu, įkaitusiu kūnu.

Rebeka stengėsi atgauti kvapą, išsilaikyti ant kojų, nes jos smegenys, rodos, virto pliurze. Ji lydėsi jo glėbyje lyg minkštas kvapnus vaškas. Jo kraujas pulsavo pagal jos švelnų, seksualų burkavimą, nekantrius, bejėgius garsus ir vertė nevilties persmelktą geismą į desperatišką reikmę.

– Štai taip, – sumurmėjo Šeinas ir pakėlė ją ant rankų.

Apimta panikos Rebeka ėmė stumti jį, įrėmusi ranką į krūtinę.

– Palauk.

– Nė nemanau laukti. – Jis taip žybtelėjo akimis, kad vos jos nenudegino. – Geriau garsiai ir aiškiai sakyk „ne“, Rebeka. Ir sakyk tuoj pat. Pasakyk, jog nenori manęs, kad to nenori. Ir patikink, kad tai tiesa.

Po delnu ji jautė pasiutusiai plakančią jo širdį ir jos ranka suvirpėjo. Bet ne iš baimės. Ne, kalta buvo ne baimė, o geismas.

– Negaliu. – Rebeka garsiai iškvėpė orą. – Tai būtų netiesa.

Jis triumfavo.

– Taip ir žinojau.

8

Ji norėjo prisiminti viską. Kažkaip įspausti į širdį ir protą kiekvieną akimirksnį, kiekvieną garsą ir skonį. Norėjo sugebėti atgaivinti šį neįtikėtiną jausmą, kai tave neša stiprios rankos, tavęs nori, nori beprotiškai, ir dar toks gražus vyras. Kaip kas keletą žingsnių bučiuoja patyrusios alkanos lūpos.

Jai nebuvo svarbu, jis švelnus ar šiurkštus, kantrus ar apimtas jaudulio, svarbiausia, kad jos geidžia.

Jis stabtelėjo ant laiptų ir, kai aistringai įsisiurbė į lūpas, jai iš galvos išlakstė mintys apie ateitį ir liko tik visa apimanti dabartis.

Sudejavusi iš džiaugsmo Rebeka apsivijo jį rankomis ir pati ėmė godžiai ragauti jo veidą ir kaklą. Jo aštrus skonis tol liejosi į ją, kol galva ėmė aidėti ir knibždėti nuo neaiškių vaizdinių. Ji sudrebėjo nuo geismo. „Tai, – pagalvojo apsvaigusi, – tėra pradžia.“

Ji nebesistebėjo, kad jos pirštai mėgina atsegti jo marškinių sagas. Norėjo jausti jį, liesti visą ir tučtuojau.

Kai jie pagaliau pasiekė jo miegamąjį, jis juokėsi ir duso.

– Viskas labai panašu į vakar. – Šeinas griuvo ant lovos su ja. Tiksliau, ant jos. – Tik geriau.

– Ar negalėtum nusivilkti šio drabužėlio? – Rebeka taip pat juokėsi, nors tai atrodė vargiai įmanoma, kai geismas prakaituotais kumščiais gniaužia kiekvieną kūno lopinėlį.

– Tave nurengti lengviau. – Vienu įgudusiu judesiu jis praskyrė chalatą. Jos oda pasirodė pieno baltumo, liemuo lieknas. Suurzgęs lyg žvėris jis apžiojo jos krūtį.

Ją užgriuvo lavina naujų, dar nepatirtų pojūčių. Jai besistengiant rasti vietos galvoje jiems užfiksuoti, jos rankos, segiojusios marškinių sagas, staiga nusviro ir paniškai įsikibo į paklodę.

Kiekvienas jo patyrusios alkanos burnos krimstelėjimas ar timptelėjimas perverdavo ją kiaurai tūkstančiais įkaitusių auksinių strėlių. Paskui tos strėlės pažirdavo į daugybę smulkių liepsnojančių adatėlių, badančių jos odą ir po oda svaiginamu greičiu.

Kaip kas nors gali ištverti tokius pojūčius, spėliojo Rebeka. Arba kaip kas nors gali be jų gyventi?

Per keletą sekundžių jis ją išrengė ir ėmė ragauti.

O ji supanikavo pagalvojusi, kad nuo tokio malonumo galima numirti. Oda įkaito, sudrėko ir virpėjo nuo kiekvieno didelių, sudiržusių rankų prisilietimo ir glostymo. Lyg blaškoma potvynio bangos Rebeka vartėsi lovoje su juo, desperatiškai trokšdama, kad viskas tęstųsi iki begalybės.

Jis irgi negalėjo ja pasisotinti. Ta kūdikiškai lygia oda, ilgais, siaurais kauleliais, mažomis, standžiomis lyg obuoliai krūtimis. Jis užuodė jos nesenų maudynių kvapą ir dar niekada paprastas muilo aromatas taip nežadino aistros.

Rebeka rangėsi po juo ir virš jo, glamonėjo greitai, pašėlusiai. Jos nuostabios akys, kurių jis beveik niekada nepamiršdavo, patamsėjo lyg viskis ir žvelgė gyvastingai. Kur jis ją bepaliesdavo, ji reaguodavo taip, lyg niekas nebūtų ten lietęs. Drebėjo, rietėsi lanku, rangėsi. Murkė, dejavo, žiopčiojo. Su jokia kita moterimi Šeinui neteko pasijusti tokiam galingam, laisvam ir kartu taip geidžiamam.

– Po šimts pypkių. – Apsvaigęs nuo geismo jis atsisėdo nusitraukti batų. Rebeka įsitaisė už jo ir apsivijo nuostabiu nuogu kūnu aplink jį, o nuo jos skubotų bučinių į kaklą ir petį jo akys apsiblausė.

– Paskubėk. – Ji patraukė aukštyn jo apatinius baltinius ir ėmė glamonėti nugarą. – Man labai patinka tavo kūnas. Aš tiesiog... mmm... – Ji nuslydo prisiglaudusi krūtimis, per jo atidengtą nugarą. Jie abu ėjo iš proto.

Abiejų malonumui jis priglaudė ją, o ji įkaito ir sudrėko. Šeinas pajuto, kaip Rebeka sustingo ir ėmė trūksmingai kvėpuoti. Tiesiog pasiuto, draskė jį nagais, virpino šlaunis, apakino jį savo nežabotu geismu.

– Noriu būti tavyje, – nekantriai ištarė jis kimiu balsu. Beveik smurtingai nubloškė ją ant lovos ir pamėgino nusitraukti džinsus. Negalėjo prisiminti, jog kada nors anksčiau pirštai būtų buvę tokie negrabūs dėl nežmoniško, begalinio geismo. – Noriu tave užpildyti. Noriu matyti, kaip tu mane priimi.

– Paskubėk. – Jos rankos jau graibstė jam šlaunis. Ji labai norėjo jį pajusti, neabejojo, kad vėl pasijus kažkur skrendanti. – Negaliu to ištverti.

Pasitikdama jį Rebeka išsirietė lanku.

Šeinas įsiveržė į ją vienu stipriu judesiu. Ir sustingo. Šokas, netikėjimas, baimė sumišo su neviltimi, kai ji sušuko jam negailestingai braunantis per mergystės plėvę. Jo rankų raumenys drebėjo nuo įtampos, o patamsėjusios akys paniškai žvelgė jai į akis.

– Rebeka. Dėl Dievo. Nejudėk.

– Ką? – Ji buvo sutrikusi, apimta ekstazės. Jautė jį savyje, kaip į ją brovėsi, ir tai buvo puiku. – Ką?

– Dėl Dievo meilės, nejudėk, – iškošė jis pro sukąstus dantis, mėgindamas susivaldyti. Jo kūnas virpėjo nuo įtampos. Gerasis Dieve, ji tokia karšta, standi, šlapia. – Daugiau nesukelsiu tau skausmo. – Šeinas negalėjo atgauti kvapo, nepajėgė įkvėpti oro. – Duok man minutėlę.

– Ką? – vėl paklausė ji. Paklusdama pirminiam instinktui surakino jį kojomis ir kilstelėjo dubenį.

– Ne...

Žvėris nugalėjo. Jis ištrūko į laisvę, jausdamas tik vieną reikmę – poruotis. Negalėdamas atsispirti Šeinas paėmė ją, įsiskverbdamas giliai, versdamas ją prisitaikyti prie siautulingo ritmo, kol visas pasaulis pranyko ir liko tik du susijungę žmonės. Jie juto tik vienas kito kūną, garsų kvėpavimą, prakaito ir geismo kvapą, glotnų kūnų slydimą. Jis paniro į malonumą ir išsiliejo.

Nusilpęs susmuko ant jos mėgindamas atgauti nuovoką.

– Atsiprašau, – tik tiek pajėgė pasakyti, tiksliau pašnibždėti. Jam reikėjo pajudėti, suprato tai, bet negalėjo. Dar niekada gyvenime nesijautė toks išsunktas.

Užklupo kaltės jausmas, kad atėmė jai nekaltybę.

Gulėdama po juo ji visa drebėjo ir tai varė jį iš proto. Šeinas mirtinai bijojo Rebekos verksmo.

– Rebeka, turėjai man pasakyti.

Kažkaip reikėjo ją nuraminti, bet jis nežinojo kaip.

– Pasakyti? – pakartojo ji vos girdimu balsu.

– Nebūčiau tavęs spaudęs. Būčiau... po galais, tikriausiai vis vien būčiau padaręs tą patį. – Jis rado jėgų truputį atsitraukti ir pažvelgti jai į veidą. Akys užmerktos, lūpos truputį pravertos, kvėpuoja pro burną. – Tikriausiai sukėliau tau skausmo. Tau skauda?

Ji atsimerkė. Aukso spalvos akyse buvo matyti plonas tamsus ratukas aplink vyzdžius. Jis nustebo kai ji šyptelėjo pilnomis lūpomis.

– Ne, nesukėlei man skausmo. Aš nuostabiai jaučiausi. Nuostabiai jaučiuosi.

– Bet...

– Ar visada taip būna? – Rebeka patenkinta giliai atsiduso. – Apima toks... galingas jausmas, lyg niekas negalėtų sustabdyti vienos už kitą nuostabesnių akimirkų. Tai taip... – ji vėl atsiduso, – primityvu.

– Aš... ne... taip. – Ką, po galais, jis galėjo atsakyti? Ką jai pasakyti? – Dar nepajėgiau aiškiai protauti.

Nuo to ji dar labiau nušvito.

– Nebuvau tikra, kad mokėsiu tai daryti, bet man pavyko, tiesa?

– Tu... – Kas čia, po velnių, darosi? Ji neverkia ir nėra nusiminusi. Greičiau panaši į katę, ką tik sušlamštusią būrį kanarėlių. Labiau dėl savęs nei dėl jos jis kalbėjo lėtai ir atsargiai. – Rebeka, tu niekuomet anksčiau nebuvai su vyru.

– Joks vyras manęs itin nedomino. – Ji rado savyje jėgų ir kilstelėjo rankas norėdama jį apkabinti. Staiga jos šypsena nublanko. – Ar aš nebuvau gera? Ar ką nors neteisingai dariau? Tu nesijauti taip kaip aš?

– Tu mane sunaikinai. – Šeinas nusirito nuo Rebekos ir, atsigulęs ant nugaros, delnais persibraukė veidą. – Nekontroliavau savęs. Netgi kai viską suvokiau, nepajėgiau sustoti. O turėjau.

– Gailiuosi, jeigu ne viską gerai dariau. – Sutrikusi ji atsisėdo. – Man tai pirmas kartas, tikėjausi, kad tau užteks kantrybės.

Šeinas nusikeikė ir nutvėrė ją už rankos, jai nespėjus išdidžiai išlipti iš lovos.

– Pažiūrėk į mane. Į mane, – pakartojo jis, galiausiai ji paniurusi pažvelgė į jį. – Neketinu tavęs vertinti pažymiu, bet štai ką pasakysiu. Noriu tavęs. Jau vėl noriu taip, kad galėčiau praryti. Man net netrukdo kaltės jausmas, jog šiurkščiai su tavimi elgiausi. Jei būčiau žinojęs, būčiau buvęs švelnesnis. Būčiau buvęs atsargesnis. Labiau pasistengęs.

– Tu nesukėlei man skausmo, Šeinai. – Jo širdis virptelėjo, kai Rebeka pakėlė ranką jam prie skruosto. – Nesakiau, nes bijojau, kad sužinojęs nebenorėsi manęs. Rinksiesi labiau patyrusią.

– Po galais, kas tu esi? – sušnabždėjo jis. – Kodėl negaliu tavęs perprasti?

– Aš pati vis dar mėginu save perprasti. – Pasilenkusi ji prisilietė prie jo lūpų ir atsiduso, kai jis ją apkabino. – Tai viena nuostabiausių mano pirmųjų patirčių. Vėl noriu taip jaustis. Tu neįtikėtinai puikus meilužis.

– Iš kur gali žinoti? – Jis uostinėjo jos kaklą. – Iš kur, Rebeka?

– Hmm?

– Ar kas nors negerai su tais akademiniais tipais? Kaip jie galėjo tavęs nepastebėti?

Šypsodamasi Rebeka lūpomis perbraukė jam petį.

– Jei būtum sutikęs mane prieš metus, neklaustum. Net nepažvelgtum antrą kartą.

– Visuomet pažvelgiu į moterį bent jau du kartus. Į bet kurią moterį.

Ji sukikeno, džiugiai čiupinėdama jo raumenis.

– Atrodžiau baisiai, patikėk. – Dabar nebijojo to pripažinti, jo apkabinta ir vis dar apdujusi nuo mylėjimosi. – Buvau tikra apkiautėlė.

Šypsodamasis Šeinas prisitraukė ją arčiau.

– Apkiautėlės neturi tokių akių kaip tavo. Nežinau, kas dedasi tavo galvoje, bet šios akys tikrai stumia į nuodėmę.

Ji sumirksėjo.

– Iš tiesų?

Jis nusijuokė ir dar tvirčiau ją suspaudė.

– Mums reikės mylėtis dažnai. Tai prislopina tavo protą. – Šeinas atlošė jos galvą ir švelniai pabučiavo. – Turiu neatidėliotino darbo, bet paskui galėtume tučtuojau pasimylėti.

Rebeka atsargiai perbraukė ranka jam per krūtinę.

– Ar gali darbus nudirbti greitai?

Jo širdis suvirpėjo. Kol neįpuolė į bėdą, jis paėmė jos rankas ir pabučiavo.

– Manau, šiandien dirbsiu tikrai sparčiai.

Rebeka irgi turėjo darbo, bet, Šeinui nulipus laiptais, liko kambaryje. „Jo pusryčiai atšalo“, – pagalvojo ji ir pasidžiaugė, kad Šeinas jos norėjo labiau nei maisto. Ji jį sugundė. „Sunaikino“, – mintijo šypsodamasi luboms. Jo žodžiais tariant. Kaip galinga, kaip nuostabu būti moterimi.

Nors jai būtų patikę visą rytą gulėti lovoje prisiglaudus prie jo, bet ir vienai neblogai. Galėjo iš naujo išgyventi kiekvieną akimirksnį, pasigėrėti visais pojūčiais, netikėtumais.

Daktarė Rebeka Nait, išskirtinių gabumų, bet tikra nuoboda, pasiekusi akademinių aukštumų, tačiau keistuolė visuomenėje, dabar turėjo tokį meilužį, dėl kurio moterys išdrįstų žudyti. Ir bent jau kurį laiką jis bus vien jos.

Kimiai atsidususi ji atvirto ant suglamžytų pagalvių, norėdama pasidžiaugti visu tuo, ką išgyveno. Jis turėjo tamsaus, protingo angelo veidą, darbštaus fermerio rankas, o kūną... Na, kam būti konservatyviai? Jo kūnas dieviškas. Po nuostabia išore slėpėsi švelni, miela siela. O jo kaprizingumas ir nepastovumas tik daro jį žavesnį. Jis buvo tvirto charakterio vyras. Darė tai, ką privalėjo daryti, sunkiai dirbo, mylėjo šeimą, gerbė savo šaknis, turėjo humoro jausmą.

Jis net virti mokėjo, dėl Dievo meilės.

Jos vertinimu buvo beveik tobulas vyras. O ar nėra sėkmė įsimylėti tobulybę?

Staiga Rebeka pašoko. Jos reakcija vadovėlinė, pagalvojo mėgindama nuvyti šalin paniką. Ji suplaka emocijas ir fizinę patirtį. Meilę ir potraukį surašo į vieną sudėtingą lygtį. Tai labai tipiška moterų reakcija. Seksas lygu meilei.

Tačiau ji juk žino, kad taip nėra. Ji psichiatrė.

Labai lėtai Rebeka vėl atsigulė. Nei protas, nei išsilavinimas, nei blaivi nuovoka su tuo neturėjo nieko bendra. Ji atsargiai pridėjo ranką prie širdies.

Neabejotinai jį įsimylėjo. Nuo pat pirmo akimirksnio – tipiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Mėgino nekreipti dėmesio į tą jausmą, vadino jį visaip, bet jis vis vien nepranyko.

Tai kas dabar bus? Ne taip seniai ji būtų sprukusi šalin lyg kiškis. Nėra jokios abejonės, jei prisipažintų Šeinui, kad yra įsimylėjusi, jis nertų šalin lyg kiškis. Tačiau ar tai nebūtų dar viena nauja patirtis? Verčiau tai pripažinti ir, kad ir kas nutiktų, elgtis kuo protingiau. Jai dar liko daug savaičių pasidžiaugti tuo, kas gali būti jos. Be to, turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties susitaikyti su tuo, kas negali būti jos. Galbūt galiausiai liks labai įskaudinta, bet ištvers ir tai.

Daug blogiau už patirtą skausmą – iš viso nieko nepatirti.

Pirmoms rugsėjo dienoms džiaugsmingai žeriant paskutinius vasaros karščio likučius, Šeinas vidurdienį namo grįžo suprakaitavęs, purvinas ir sukruvintu, sklendės nudrėkstu krumpliu. Jis bijojo, kad nuo jo sklinda ir mėšlo kvapas, nes ką tik baigė jį kratyti.

Dirbo sunkiai ir greitai, kad paskui turėtų dvi geras valandas laisvo laiko. Ketino kiekvieną to laiko minutę praleisti su Rebeka.

Jis jautė, kad kvailai šypsosi, bet nekreipė dėmesio. Norėjo ją vėl kuo greičiau nusitempti į lovą. Norėjo įsitikinti, ar Rebeka jį traukia tik kaip naujas potyris, ar tai šis tas daugiau. Neabejojo tik dėl vieno: niekada anksčiau jo taip nebuvo sudominusi jokia moteris.

Kadangi niekuomet nebuvo pajutęs nieko daugiau, manė, kad mylėjimasis yra tiesiog malonumas. Tačiau su Rebeka tai buvo daugiau nei malonumas, tai virto apsėdimu. Jis nekantriai laukė kito karto.

Rado ją dirbančią prie stalo: akiniai ant nosies, ilgi pirštai lakstyte laksto. Jis ėmė šypsotis ir pajuto skausmingai nudiegiant širdį, kai Rebeka pakėlė akis ir nusišypsojo jam, o jos veidas nušvito.

– Tu tikrai nuostabi, – sušnabždėjo jis ir pajuto, kad nesąmoningai spaudžia durų rankeną, norėdamas neprarasti pusiausvyros. Ar kada nors kokia nors moteris buvo jį taip sutrikdžiusi?

Ji spoksojo į jį. Niekas niekada dar nebuvo jos pavadinęs nuostabia. Be to, rodos, jis kalbėjo nuoširdžiai. Paskui nusišypsojo ir svaigulys dingo iš jo akių. – O jeigu dar mokėtum virti valgį.

– Paruošiau šaltos arbatos.

– Nebloga pradžia. – Be to, arbata atvėsins ir sudrėkins jo staiga išdžiūvusią gerklę. Jis paėmė ąsotį, negailėdamas įsipylė pilną stiklinę ir nugėrė didelį gurkšnį. Užspringo. – Kiek pakelių arbatos sunaudojote, daktare?

– Gal tuziną.

Jis pakratė galvą tikėdamasis, kad akys neiššoks iš akiduobių. Skystis stiklinėje buvo tirštas ir stiprus kaip sunkvežimio vairuotojo kumštis.

– Tada tikrai turėtų pravarinėti kraują.

Ji prunkštelėjo.

– Atsiprašau. Virtuvėje iš manęs jokios naudos. Tikriausiai nereikėjo leisti arbatai prisitraukti tris valandas.

– Tikriausiai ne. – Jis atsargiai padėjo stiklinę. Nebūtų per daug nustebęs, jei stiklinė pati būtų nužingsniavusi į vietą nuo tokios stiprios arbatos. – Galime ją praskiesti. Lauke turiu penkiasdešimties galonų talpyklą.

– Nori, sutepsiu sumuštinį?

Kai Rebeka atsistojo, Šeinas sustabdė ją rankos mostu.

– Ačiū už gerus ketinimus. Aš pats tai padarysiu. Nesiartink. Nuo manęs trenkia karvės mėšlu.

Gėrėdamasi mažais džiaugsmingos nuojautos burbuliukais kraujyje ji liežuviu persibraukė lūpas.

– Tu labai purvinas, – pastebėjo. Jai tai visai patiko. – Ir suprakaitavęs. Nusivilk marškinius.

Geismas lyg žaibas perskrodė jį.

– Tu labai reikli. Man tai patinka. – Tačiau jis vėl pasitraukė atatupstas. – Nenoriu tavęs liesti. Tu tokia tvarkinga ir švari, o mano rankos taip suteptos, juk nenorėtum, kad jomis liesčiau tavo gražų nertinį.

Ji pažvelgė į jo rankas ir susirūpino.

– Tu kraujuoji.

– Tik nusibrozdinau krumplį. Tuoj nusiplausiu.

– Aš pasirūpinsiu. – Rebeka suėmė jį už rankos pirmiau, nei jis spėjo atsukti čiaupą.

Ji rūpestingai nuplovė ranką ir suraukusi antakius pažiūrėjo į nubrozdinimą. Šeinui buvo malonu stovėti ir jausti, kaip ji muiluoja jo rankas, o paskui švelniai trina tarp savo delnų.

Jis jau įsivaizdavo, kaip maudosi duše su ja. Šlapi kūnai, slidi oda, kylantys garai.

– Gyvensi, bet reikėtų būti atsargesniam. – Ji sušnarpštė, suraukė nosį ir paklausė: – Ką ten darei?

Jis nusišypsojo.

– Kračiau mėšlą.

Ji išpūtė akis.

– Rankomis?

Intriguojanti fantazija, iš tiesų. Jis vos nesprogo iš juoko.

– Ne, mieloji, net ir šiame užkampyje turime technikos.

– Malonu girdėti. – Rebeka pasisuko ketindama jam padėti ruošti priešpiečius ir skaudžiai atsitrenkė į šaldytuvą. – Po galais, jau seniai to nepatyriau. – Jausdamasi kvailai ji nusiėmė akinius. – Anksčiau pamiršdavau, kad esu su akiniais, ir vis atsitrenkdavau į ką nors.

Jis smalsiai pažvelgė į ją.

– Maniau, kad nieko neužmiršti.

– Pamirštu tik tai, kas yra asmeniška. Paklausk manęs apie ką nors kita ir nurodysiu ne tik skyrių, bet ir eilutę.

– Vilna.

Ji atsigręžė laikydama iš šaldytuvo ištrauktą pusdubenį su kumpiu.

– Atsiprašau?

– Galvoju nusipirkti keletą avių. Papasakok man apie vilną.

– Nebūk juokingas.

Jis gūžtelėjo pečiais ir pasisiekė duonos.

– Ar atradau, ko tu nežinai?

Nė nepažiūrėjęs į ją žinojo, kad ji prisimerkė. Suprato tai iš balso.

– Vilna – tai apsauginis gyvulių sluoksnis, dengiantis avis ir kitus kailinius žinduolius, kaip antai ožkas ar kupranugarius. Vilna daugiausia gaunama kerpant gyvus gyvūnus. Valant pašalinami riebalai, jie išgryninami ir iš jų gaminamas lanolinas. Ar tęsti?

Patenkintas ir sužavėtas Šeinas tyrinėjo ją.

– Šaunu. O kur tu buvai, kai aš lankiau vidurinę mokyklą?

– Prestižiniame internate Šveicarijoje, jei tiksliai apskaičiavau.

– O tu visuomet skaičiuoji tiksliai, – sumurmėjo jis. Pagalvojo, kad vėliau reikės išsiaiškinti, kodėl ji tai pasakė tokiu šaltu tonu. Rebeka kalbėjo apie internatą taip, kaip jis kartą kalbėjo apie vieną tokį nekenčiamą šykštuolį. – Tu ne tik atsimeni faktus, – nerūpestingai pridūrė, – bet ir tinkamai juos pritaikai. Kaip pasirinkai, ką studijuoti?

Rebeka pasijuto nesmagiai; nieko negalėjo padaryti. Kad ir kaip lėkšta ir neteisinga tai būtų, jai labiau patiko, kai jis domėjosi jos kūnu, o ne protu.

– Iš pradžių mokiausi tai, ką liepė tėvai. Jie buvo susikūrę labai aiškią mano lavinimo viziją. Vėliau susitelkiau į tai, kas domino mane pačią.

Ji kalbėjo šaltai ir glaustai, bet Šeinas dar nenorėjo keisti temos, tik pasisuko išimti garstyčių.

– Tikriausiai stebinai savo mokytojus.

– Mano mokytojai buvo labai kvalifikuoti, atrinkti dirbti su gabiais vaikais.

– Mano tėvams palengvėdavo, jei manęs per visą savaitę nė karto nenutempdavo į direktoriaus kabinetą. O tavo tėvai turbūt nesiliovė džiaugęsi tavimi.

– Jiems ir patiems puikiai sekasi, – pasakė ji bespalviu balsu. – Tėtis yra vienas iš geriausių kraujagyslių chirurgų šalyje, o mama gerbiama pramonės chemikė. Jie visada tikėjosi, kad aš juos pranoksiu. Dar turi klausimų?

Ir vėl tenka brautis per pelkę, pagalvojo Šeinas ir pasigailėjo, kad pats kaltas dėl tokio oficialaus tono. Jis atsisuko pažiūrėti į Rebeką ir nusiminė išvydęs jos nutolusį žvilgsnį. Taip norėjo, kad ji vėl nusišypsotų.

– Tik vieną, – atsakė jis. – Ką vilki po marškinėliais?

Įsitempę jos pečių raumenys atsipalaidavo.

– Tą patį, ką visada.

– Iš tiesų?

Ji nusišypsojo dėdama pusdubenį su kumpiu ant stalo.

– Gal norėtum pats įsitikinti?

– Kaip tik tai ir turėjau omenyje.

Tačiau kai jis pamėgino prie jos prieiti, ji nulėkė į stalo galą.

– Po pietų.

Jis šypsojosi, o akys džiaugsmingai spindėjo. Atrodė nuostabiai pavojingas.

– Nenoriu pietų.

Šeinas ėmė eiti aplink stalą, ji taip pat.

– Tau reikia sukaupti jėgų mėšlui kratyti.

– Gausiai papusryčiavau. Sukirtau sočius vėlyvus pusryčius.

Jis padarė apgaulingą judesį ir vos jos nenutvėrė, tačiau Rebeka juokdamasi išsisuko.

– Tu greita.

– Žinau.

Šeinas vėl padarė apgaulingą judesį ir, Rebekai pasisukus, apkabino ją per liemenį. Kai jis ją kilstelėjo, ji sucypė iš juoko.

– Bet aš greitesnis.

Ji svaigo nuo minties, kad jis gali laikyti ją pakėlęs viena ranka. Tai jaudino.

– Aš leidausi pagaunama.

– Meluoji. – Šeinas ją stipriai pabučiavo ir tris kartus staigiai apsuko.

– Vėl apsvaigsiu. – Rebeka juokdamasi apkabino jį per pečius ir mėgavosi sukimusi.

– Puiku. – Apimtas džiaugsmo jis ją suko ir suko. Jos juokas buvo jaudinantis ir toks pažįstamas. Jos kūnas prigludęs prie jo staiga tapo toks gyvybiškai svarbus kaip namai...

– Pastatyk mane ant žemės, nekvailiok, Džonai, – jai sukosi galva, kambarys skriejo ratu, – sudegs vakarienė.

Ji užuodė degėsių kvapą. Tikrai bus pridegęs puodo dugnas. Užuodė ir nuo jo sklindantį kvapą – prakaito, dūmų ir gyvulių. Po jos prijuoste krustelėjo nešiojamas kūdikis...

Šeinui gerklę suspaudė panika ir dar kažkas. Jis pastatė ją ant kojų, bet iš glėbio nepaleido.

– Rebeka, kas čia darosi?

– Taip buvo ir praėjusią naktį.

Jos veidas išblyško kaip drobė, o balsas tapo silpnas ir svajingas...

– Puode svyla troškinys. Ar tu atnešei daugiau malkų krosniai? – Žvelgdama nereginčiomis akimis ji prispaudė ranką prie pilvo. – Šįkart gims mergaitė. Džonis turės sesutę... – Staiga jos akys praskaidrėjo, žvilgsnis paaštrėjo, lyg kas nors būtų įžiebęs šviesą. – Mano aparatūra. – Rebeka išsiveržė iš glėbio ir nulėkė į svetainę. – Tik pažvelk! Tik pažvelk. Impulsai stipresni nei vakar. Oda jaučiu sklindančią energiją, lyg kokius elektros smūgius.

Kol jis stebėjo nieko nesakydamas, ji murmėjo po nosimi ir tikrino prietaisų skales, daviklius, monitorių. Buvo pasinėrusi į veiklą ir viską darė tiksliais judesiais. Paėmusi diktofoną įrašė pasakojimą.

– Pradžia – trylika valandų dvidešimt minučių ir penkios sekundės. Viskas prasidėjo nuo jutimų, regimųjų ir uoslės. – Rebeka nerūpestingai persibraukė ranka plaukus, o paskui labai tiksliai nupasakojo atsitikimą. – Galiausiai tapo labai ramu, – baigė ji. – Užplūdo laimės ir meilės jausmas. Galimų kūniškų malonumų nuojautą sukėlė arba sustiprino greičiau ne pats antgamtinis reiškinys, o išankstinė stimuliacija. – Ji susimąsčiusi prispaudė pirštą prie lūpų. – Tai baigėsi tryliktą valandą dvidešimt keturios minutės ir penkiasdešimt aštuonios sekundės. Neįprastas reiškinys tęsėsi keturias minutes, penkiasdešimt tris sekundes ir yra pats ilgiausias iš visų anksčiau buvusių.

Pratisai atsidususi Rebeka padėjo diktofoną.

– Ir stipriausias, – sumurmėjo ji.

– Išankstinė stimuliacija?

Ji atitrūko nuo savo minčių ir paklausė:

– Atsiprašau, ką sakei?

– Ar tu tai taip vadini? Išankstine stimuliacija?

– Techniškai taip. – Ji taip persibraukė plaukus, kad šie atsistojo piestu. – Tai buvo neįtikėtina, visiškai neįtikėtina. Vakar vakare sėdėdama virtuvėje pastebėjau, kaip ji keičiasi. Virtuvė lyg susitraukė, nedidelėje akmeninėje krosnyje degė ugnis, ant lango stovėjo pintinėlė su pyragėliais. Girdėjau kūdikio verksmą, Šeinai. – Jos akys spindėjo iš jaudulio ir atrodė, kad net oras aplink virpa. – Įrašiau kūdikio verksmą.

Rebeka nusijuokė priglaudusi delnus prie skruostų.

– Vargiai pati tuo galėjau patikėti, netgi kai perklausiau įrašą kokius šešis kartus. Štai dėl ko atsikimšau butelį vyno. Norėjau išgerti tik pusę taurės, o galiausiai ištuštinau net kelias. Norėjau tau šį rytą viską papasakoti, bet mes nukrypome kitur.

– Nukrypome.

Pagaliau pro jos pakilią nuotaiką prasiskverbė jo aštrus tonas ir blankus žvilgsnis. Rebeka nustojo džiūgauti. Šeinas atrodė išblyškęs, rimtu veidu, žvelgė niūriai.

– Kodėl pyksti?

– Tu kalbi nesąmones. – Jis atlošė galvą, geriau pasirinkęs pyktį nei svaigų baimės jausmą. – Be to, man nepatinka, kai vadini mane išankstine stimuliacija ar nukrypimu.

– Aš taip negalvoju.

– Nekibk prie manęs. Pasilaikyk savo diplomus kišenėje ir nesiknisk po mano smegeninę.

– Tu nepyksti, – tyliai pasakė Rebeka. – Tu bijai.

Šeinas metė jai žudantį žvilgsnį.

– Man reikia dirbti.

Ji puolė iš paskos ir sugriebė jį už rankos.

– Žadėjai man padėti, Šeinai. Davei žodį.

– Paleisk. – Jis šiurkščiai nusipurtė jos rankos. – Palik mane ramybėje.

Tačiau Rebeka nesitraukė, o atsistojo priešais ir užtvėrė jam kelią. Kitas vyras būtų ją pastūmęs ir nuėjęs. Šeinas gal irgi būtų norėjęs taip pasielgti ir jam būtų užtekę jėgos, tačiau jis buvo kitoks.

– Tu patyrei tą patį ką aš, jautei tuos pačius dalykus. Matau tai iš tavo veido.

Jis pasiekė ją, pakėlė ir pastatė šalia.

– Sakiau, kad paliktum visa tai ramybėje.

– Kas buvo Džonas ir Sara? – Rebeka atsikvėpė, kai Šeinas stabtelėjo. – Ji vardu Sara. Kas jie, Šeinai? Kas buvome mes prieš keletą minučių?

– Esu lygiai tas pats žmogus, koks buvau prieš keletą minučių. Tu taip pat. Jei ketini toliau žaisti šį žaidimą, aš jame nedalyvausiu.

– Džonas ir Sara, – pakartojo ji. – Ar jie Džonas ir Sara Makeidai? Ar rasčiau jų vardus jūsų šeimos knygoje?

Jis apsisuko ir išdidžiai nuėjo prie šaldytuvo. Viena ranka atidarė jį ir išsitraukė butelį alaus. Energingai nusukęs dangtelį vienu mauku nugėrė pusę butelio.

– Jie mano proseneliai.

Rebeka pratisai atsiduso.

– Supratau. Jie gyveno čia, šiame name. Kaip tik jie mūšio dieną mėgino išgelbėti jaunąjį sąjungininkų kareivį.

– Taip pasakojama.

– Tai, kas čia dabar atsitiko, esi patyręs anksčiau.

Šeinas pagavo jos greitą žvilgsnį į kompiuterį ir sukando dantis.

– Ne. Jokiu būdu nesinaudosi manimi kaip kokia laboratorine žiurke.

– Gerai. Atsiprašau. Matau, kad tai tave liūdina. – Rebeka priėjo prie jo ir delnais perbraukė per jo rankas aukštyn. – Turbūt tau reikėtų žinoti, jog keletą pastarųjų metų nuolat sapnuodavau sapnus. Dabar suprantu, kad jie buvo apie šį namą ir šiuos žmones.

Jis nuleido butelį, bet nieko nepasakė. Rebeka lūkuriavo galvodama, kad galbūt tokiam artumui jie dar nėra pasiruošę.

– Sapnai – viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios ėmiausi tyrinėti šią sritį. Jie buvo ir yra tikroviški, Šeinai. Sapnuose mačiau šį kambarį, šį namą, koks jis buvo daugiau nei prieš šimtą metų. Mačiau čia ir Džoną su Sara. Nežinau, ar turi senų nuotraukų, kurios galėtų tai patvirtinti. Tikrai galiu apibūdinti juos įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais, kai jie čia kartu gyveno. Galiu netgi pasakyti, ką ji galvojo, jautė, ko norėjo. Manau, kad tu galėtum papasakoti apie jį.

– Ne, – kategoriškai pareiškė Šeinas. Melas sąžiningam žmogui, apsigynimas drąsuoliui. – Aš tuo netikiu.

Nusiminusi Rebeka pakėlė rankas.

– Ar manai, kad viską išsigalvojau? Kad tai, kas čia nutiko, mano fantazijos?

– Manau, jog esi per daug visko prisikimšusi į tą savo aukščiausio lygio galvelę. – Įkaitusiai gerklei atvėsinti Šeinas dar nugėrė gurkšnį alaus. – O man labiau rūpi tikrovė.

Rebeka norėjo jam pasakyti, kad be reikalo viską neigia, bet tai būtų jį tik įsiutinę ir jis dar labiau užsispirtų. „Kantrybė, – nusprendė ji, – kantrybė ir supratimas atneš daugiau naudos.“

– Gerai, pamirškime tai. Bet jei norėsi, gali apie tai su manimi pasikalbėti bet kuriuo metu.

– Tu nesi mano gydytoja.

– Taip, nesu tavo gydytoja.

Jos balsas nuskambėjo per daug protingai. Jis triukšmingai pastatė butelį.

– Geidžiu tavęs lovoje, suprask. Štai ko aš noriu ir štai ko man reikia. Noriu, kad būtume tik mudu. – Pagriebęs už rankos jis išsitempė ją iš kambario. – Sapnai lieka sapnais, o vaiduokliai tinka nevykusiems filmams. Taigi gali išjungti tas savo smegenėles. Atsipalaiduok, po velnių.

Jis ją tempte tempė laiptais aukštyn, o ji jautė ir geismą, ir nerimą.

– Nenorėjau tavęs įžeisti.

– Tu man per daug sudėtinga. Aš mėgstu paprastus dalykus.

Šeinas jai leido atsisėsti ant lovos krašto ir nutraukti jam batus.

– Aš nesu paprasta, – tyliai pasakė Rebeka. – Tikrai ne tokia, kokios norėtum.

– Bet tai yra paprasta. – Kai ji nutraukė batus, jis atsistojo nusivilkti marškinių, atsisegti diržo. – Aš noriu tavęs. Suprakaituoju vien nuo minčių apie tave. Tai esminis instinktas, Rebeka. Tai paprasta.

Ją prie jo stumtelėjo meilė, ne tik geismas. Ji apsivijo jį rankomis.

– Aš čia, – pasakė ir prisitraukė jį prie savęs, lūpas prie lūpų.

Rebeka ramino jį taip, kaip jis būtų raminęs baikštų gyvulį. Raminančios rankos, noriai jį pasitinkančios lūpos. Pasakė sau, kad visa tai, tas pasinėrimas į ją, leidimas jai išsklaidyti jo rūpesčius, atrodo pažįstama, nes visai neseniai, dar šį rytą, gulėjo su ja.

Kai Šeiną užvaldė saldus, gundantis mylėjimosi su ja ritmas, jam pasirodė, kad niekada su niekuo nebuvo mylėjęsis ir su niekuo daugiau nesimylės. Jis prisimins tik jos odą, jos burnos skonį, jos atodūsius. Kai ji švelniai pasikeldavo jo pasitikti, kad abiem būtų patogiau, jam rodėsi, jog jis daugiau niekada nenorės ir negalės norėti nieko kito.

Netgi perkopęs paskutinį malonumo slenkstį, jis turėjo vengti dar didesnio, dar pavojingesnio kritimo.

9

Jau patyriau tris neįprastus reiškinius fermoje. Paskutinis atsitiko naktį. Pajutau baisią, sielą draskančią širdgėlą. Prie lovos degė žvakė. Akimirksnį man rodėsi, kad prie lango kažkas stovi. Tiesiog stovi ir žiūri į naktį. Mane graužė širdgėla, bet atrodė, jog ji sklando ir aplink stovintį prie lango žmogų. Pasidalytas, bet kartu ir atskiras skausmas. Pamaniau, kad ten Šeinas, ir ėmiau lipti iš lovos norėdama prieiti prie jo. Bet Šeinas miegojo šalia manęs. O prie lango iš tiesų niekas nestovėjo.

Labai gerai žinojau, kad čia yra Džonas ir Sara, kad jų sūnus yra miręs. Supratau tai anksčiau, nei Šeinas ėmė neramiai vartytis šalia manęs. Jis sapnuoja tuos pačius sapnus kaip aš ir jaučia tą patį, bet nenori apie tai kalbėti. Tie žmonės, kurie čia kadaise gyveno ir kažkodėl užsiliko, yra jo dalis. Jie ne tik kraujo, bet ir sielos giminės. Spėlioju, kodėl man atrodo, kad jie ir mano dalis.

Tai galėjo nuliūdinti Šeiną, todėl nieko jam nepasakojau. Galbūt tai klaida. Neprofesionalus elgesys. Tačiau supratau, kad meilė pati žino, ką daryti. Myliu jį be galo karštai ir mėginu apsaugoti nuo to, kas jam neduoda ramybės.

Spėlioju, ką jis jaučia man, bet neklausiu. Turiu saugoti ir save. Galiu su juo kalbėti apie bet ką, tik ne apie jausmus. Šiaip kalbu apie viską ir nepritrūkstu žodžių. Dabar jis laukuose. Čia visada yra labai daug darbo, bet atrodo, kad jis nepavargsta ir dėl to nesipiktina. Aš pati, apsvaigusi nuo staiga užplūdusios meilės, jaučiu, kad galėčiau praleisti su juo kiekvieną kiekvienos dienos sekundę ir vis tiek to būtų per mažai. Meilė yra nuostabus dalykas, ji išlaisvina, bet ir paverčia nuolankiu. Esu labai dėkinga, kad galėjau ją patirti.

Jei tik būtų įmanoma, pasirinkčiau kokią nors akimirką iš mūsų buvimo drauge, sukristalizuočiau ją, išsaugočiau ir visada nešiočiausi. Galėčiau bet kada ją išsitraukti ir ne tik pasinerti į prisiminimus, bet ir iš naujo išgyventi šį jausmą.

Meilė gimdo keisčiausias svajones.

Rebeka išgirdo šunų lojimą ir balsus. Lyg moteris, slepianti paslaptingą lobį, ji išsaugojo dokumentą ir uždarė darbalaukį. Duris pravėrė Devinas, o paskui jį sekė berniukai ir šunys. Kartu su jais įsiveržė ir triukšmas.

– Atsiprašau. Neketinau taip įsibrauti.

– Nieko tokio. – Ji automatiškai nuleido ranką, norėdama paglostyti prie jos pasisveikinti pribėgusius šunis. – Jau baigiau rašyti.

– Kesė galvoja panašiai kaip ir kitos apygardos moterys. Jai atrodo, kad Šeinas badauja. – Jis padėjo dubenį su obuolių pyragu ant bufeto.

– Pyragas labai skanus, – paaiškino Brajanas Rebekai. – Mes ragavome kito tokio paties jos kepto.

Tikriausiai namuose jis landžiojo po šaldytuvą.

– Ar jūs rašote knygą?

Konoras lėtai priėjo prie jos ir įsispoksojo į nešiojamąjį kompiuterį.

– Šiuo metu ne. O tu ar naudojiesi kompiuteriu?

Jis pavydžiai tyrinėjo jos kompiuterį.

– Mes kartais naudojamės jais mokykloje. Tik ne tokiais.

– Jis įjungtas. Nori išmėginti?

Konoras išpūtė akis.

– Galiu? Iš tiesų? – Jis žvilgtelėjo į tėvą ir susidėjo rankas už nugaros. – Nemoku tokiu naudotis.

– Nieko sudėtinga. – Pastebėjusi berniuko žvilgsnį Rebeka paėmė jį už rankos ir pritraukė arčiau. – Galiu parodyti.

– Va, dabar tai jau padarėte paslaugą, – sumurmėjo Devinas. – Jis pradės kaulyti tokio kompiuterio.

– Galiu padėti įsigyti naudotą. – Ji atsistojo šypsodamasi ir parodė pirštu į savo kėdę. – Sėsk ir pamėgink. Tikriausiai šiek tiek išmanai apie kompiuterį.

– Žinoma.

Jis pirmiausia surinko savo vardą. „Konoras Makeidas.“

– Ar šiuo kompiuteriu galima žaisti žaidimus? – pasiteiravo Brajanas.

– Ne. Jis darbinis.

Akimirksniu praradęs susidomėjimą Brajanas įsispoksojo į pyragą.

– Pamiršk jį, – įspėjo Devinas. – Atėjome padėti Šeinui su šienu, – paaiškino Rebekai. – Galite tikėtis, kad netrukus užgrius ir kiti.

– Ak. – Rebeka pažiūrėjo pro langą. – Jis ten, šienauja.

– Vynioja šieną į ritinius, – paaiškino Devinas. – Iš pradžių šienas pjaunamas, paskui grėbiamas, dar vėliau vyniojamas į ritinius.

– Teisingai.

– Jūs, vaikai, paskui eikite į lauką. Nekamuokite daktarės Nait.

Ji išsekė paskui jį į verandą ir stabtelėjo prie durų.

– Devinai, jūs čia ilgai gyvenote?

– Didžiąją gyvenimo dalį.

– Ar kada nors patyrėte ką nors neįprasta? Antgamtiška, – patikslino ji, kai jis šyptelėjo.

– Klausiate, ar tikiu, kad šiame name vaidenasi? Žinoma, vaidenasi.

Rebeka papurtė galvą.

– Taip nerūpestingai tai sakote.

– Ilgainiui pripranti prie to.

– Ne visi pripranta.

Devinas pasekė jos žvilgsnį. Ji žiūrėjo į Šeiną, važiuojantį traktoriumi per nupjautą žolę.

– Šeinas yra užsispyręs.

– Pastebėjau.

– Be to, jautrios prigimties. – Devinas vėl nusišypsojo. – Už tokius žodžius jis man sukruvintų nosį, bet taip yra. Gyvena fermoje nuo pat vaikystės, o kenčia, jei gyvuliui skauda arba jei kuris iš jų padvesia. Jam tai nėra savaime suprantama. Šiame name tvyro daug praeities emocijų. Jis jas jaučia.

– Tačiau vis tiek čia gyvena.

– Jam čia labai patinka, – paprastai paaiškino Devinas. – Šeinas brangina kiekvieną šio namo akmenį. Ar jūs galite įsivaizduoti jį kur nors kitur?

Rebeka vėl pažvelgė į lauką ir nusišypsojo.

– Ne. Ne. Negaliu. Galėčiau jam padėti susidoroti su tuo, kas čia vyksta, jeigu tik leistų.

– Gal ir galėtumėte, – atsiduso Devinas. Jis buvo pripratęs prie to, kad moterys dėl Šeino krinta lyg musės, bet nesunkiai pastebėjo, jog Rebeka kitokia. Jis abejojo, kad jai pavyks išvykti iš čia nesužeista širdimi. – Geriau eisiu padėti jam su šienu.

Ji kažką pritariamai sumurmėjo, kurį laiką palūkuriavo ir grįžo į vidų.

Eidamas per lauką Devinas priminė sau, kad tai ne jo reikalas. Jis lengvai pataikė į žingsnį su šieno vyniotuvu, nes buvo pratęs prie tokio darbo. Jie tyliai dirbo kartu, kol Šeinas išjungė variklį.

– Ar atvažiuos Reifas su Džeradu?

– Jie tikriausiai jau pakeliui.

Šeinas linktelėjo ir prisimerkęs pažiūrėjo į dangų.

– Greičiausiai lis. Mums liko tik valanda ar dvi šienui tvarkyti.

Jo žvilgsnis nukrypo į namą ir stabtelėjo prie jo.

– Po velnių, Šeinai. – Pasibjaurėjęs Devinas išsitraukė kaklaskarę ir nusišluostė kaktą. – Tu miegi su ja.

– Su kuo?

– Nevedžiok manęs už nosies. Ar nepakanka aplink tave besisukiojančių moterų, kad ėmei merginti Reganos draugę? Ji net nėra tavo tipo moteris.

Šeinas stengėsi neprarasti savitvardos.

– Visada sakei, kad aš nesu nusistatęs jokio tipo.

– Puikiai žinai, ką turiu galvoje. Ji rimta moteris. O rimtų moterų jausmai yra rimti. Jeigu Rebeka dar neįsimylėjo tavęs, vėliau įsimylės. O ką tada tu, po galais, darysi?

Jis pataikė į labai jautrią vietą. Šeinas visuomet stengėsi, kad moterys jo neįsimylėtų – arba bent jau tai nebūtų rimta. Su Rebeka prarado budrumą.

– Tai mano reikalas. Mudviejų su Rebeka. Aš jos nespaudžiau.

Kad negirdėtų nepageidaujamų patarimų, Šeinas vėl užvedė traktorių. Jis neketino apie tai daugiau kalbėti ar dėl to nerimauti. Norėjo tęsti pradėtą darbą. Šiuo metu svarbiausia baigti tvarkyti šieną, kol pradės lyti.

Šeinas nudžiugo, kai pasirodė kiti šeimos nariai. Bus daugiau rankų krauti šieno ritiniams, o nuvežus į daržinę iškrauti. Visi buvo per daug užsiėmę, kad kamuotų jį klausimais apie asmeninį gyvenimą.

Kiekvienas turi teisę į privatumą.

Šeinas apsiramino, kai suprato, kad darbas bus baigtas prieš prasidedant audrai. Jis matė kieme žaidžiančius vaikus, aplink lakstančius šunis ir moteris, tai įeinančias, tai išeinančias iš namų. Jį ramino tolygiai po juo vibruojantis traktorius, brolių balsai, saldus ir stiprus šieno kvapas. Kalnus užtemdė iš vakarų plaukiantys debesys. Lietus pravers jo pasėtiems žiemkenčiams.

„Virtuvėje kažkas daro valgyti“, – pagalvojo jis ir atsisuko pažiūrėti per petį, kaip sekasi krauti šieno ritinius į vežimą. Verda ne Rebeka. Ji tikriausiai žaidžia su vienu iš kūdikių. Kai jis šienuotas įeis vidun, ji pažvelgs į jį ir nusišypsos.

Jos šypsena gražiausia iš visų.

Iki to laiko, kai jie ėmė vilkti ritinius iš priekabos į daržinę, Šeinas įtikino save, kad Devinas ne tik netinkamai elgiasi, bet iš viso yra nesveiko proto.

– Taigi, – Reifas nutarė padaryti pertraukėlę ir atsigerti šalto vandens iš šaldytuvo daržinėje, – taip ir neturėjau progos pasišnekėti su Rebeka. Kaip sekasi tyrinėti vaiduoklius?

– Ji pasinėrusi į tai. – Šeinui pakėlus šieno ritinį, pro darbines pirštines ėmė aštriai durti sausas šienas. – Labai jau atsidavusi tam savo pomėgiui.

– Na, kai kas žaidžia golfą, – įsiterpė Džeradas kraudamas šieną.

– Ten bent jau yra tikslas. Reikia įvaryti kamuoliuką į duobutę, laimėti žaidimą.

– Jai tai galvosūkis, – pridūrė Džeradas. – Ji iš tų moterų, kurios mėgsta spręsti galvosūkius, rasti atsakymus.

– Gal reikės jai nupirkti dėlionę, – sumurmėjo Šeinas.

– Tave tai baugina, tiesa? – Pralinksmėjęs Reifas vėl įsitraukė į darbą. – Ar pastaruoju metu girdėjai barškant grandines? O gal bekūnių dvasių dejones?

– Pabučiuok man į užpakalį.

– Kaip tau apskritai sekasi? – paklausė Džeradas, turėdamas menkutę viltį nutraukti ginčą. Jau pradėjo krapnoti, o darbo dar buvo likę. – Po mamos mirties jokia moteris negyveno šiame name. Ar Rebeka griauna tau įprastą tvarką?

Šypsena iškreipė Šeino lūpas.

– Ne.

– Ak, po velnių. – Pagavęs Šeino žvilgsnį, Reifas nuleido šieno ritinį, kurį ką tik buvo pakėlęs. – Tu miegi su ja.

– Kas yra? Ar aš pažymėtas kokiu ženklu?

– Ar negali bent kartą jo pasilaikyti kelnėse? – Pasibjaurėjęs Reifas kabliu užkabino ritinį. – Regana jaučiasi atsakinga už draugę.

Kaltės jausmas, sumišęs su baime, tik paskatino įniršio protrūkį.

– Kodėl, po šimts pypkių, kas nors turi jaustis atsakingas? Ji suaugusi moteris.

– Ar pagaliau paduosite tą paskutinį ritinį?! – iš pastogės šūktelėjo Devinas.

– Užsičiaupk. – Šeinas metė žvilgsnį į jį, o paskui atsigręžė į Reifą. – Tai ne jo ir ne tavo reikalas.

– Viskas, kas susiję su Regana, yra mano reikalas. O tai susiję su Regana. Ką tu apie ją žinai? Ar žinai, kaip ji buvo auklėjama? Kaip leido laiką per pamokas, su mokytojais ir auklėtojais, internatuose?

– O koks skirtumas? – susierzinęs, nes iš tiesų nieko apie tai nežinojo ir apskritai žinojo mažai, Šeinas nebekreipė dėmesio nei į darbą, nei į lietų ir išliejo visą nusiminimą ant brolio. – Svarbu, kad ji turi smegenis ir sėkmingai jomis naudojasi.

– Tik tuo jai ir buvo leista naudotis. Ji neturėtų jokių šansų apsiginti, jei tu nusitaikytum į ją.

– Kokios bėdos? – Devinas išėjo į lietų. – Ar galų gale sunešime šieną, kol dar nespėjo permerkti, ar tiesiog paliksime taip?

– Įjunk atbulinį bėgį, – suurzgė Šeinas Reifui. – Ir nekišk nosies į mano asmeninį gyvenimą.

Džeradas atsiduso.

– Panašu, kad mes jį paliksime ramybėje.

– Ar tai dėl Rebekos? – susidomėjęs Devinas ištraukė šiaudą ir ėmė jį kramtyti. – Turėjome numanyti, kad jis už jos užkibs.

– Aš neužkibau.

– Nemeluok. Vos tik ji spėjo išsipakuoti daiktus, tu užpuolei ją mano virtuvėje. Jau tada reikėjo tave išmesti lauk.

Šeino akys susiaurėjo.

– Pamėgink tai padaryti dabar. Viską apskaičiavai, tiesa? Dabar, kai turi gražią žmoną ir gražių vaikučių. Kai visi jų turite. – Jis virte virė pykčiu. – Gyvenu vadovaudamasis savo galva, o ne jūsų. Taigi įsikišk savo patarimus ir nuomonę į...

Rebeka stebėjo visus keturis vyrus pro virtuvės langą. Jautėsi sutrikusi. Iš pradžių atrodė, jog jie diskutuoja kažkokiomis rimtomis temomis, tikriausiai apie šieno krovimą. Paskui ėmė įtarti, kad bręsta ginčas.

– Ten kažkas vyksta, – tarė ji. Savana su kūdikiu ant peties priėjo prie lango.

– Jie tikriausiai mušis.

– Su kuo?

– Vienas su kitu, su kuo gi daugiau? – Ji papurtė galvą ir šūktelėjo Reganai su Kese, kurios buvo užsiėmusios prie viryklės. – Mūsų berniukai tuoj susipeš.

– Jie mušis? – Priblokšta Rebeka išpūtė akis. – Nori pasakyti, kad jie mušis vienas su kitu? Bet kodėl?

Regana nuėjo ir atidarė virtuvės duris.

– Jie mėgsta retkarčiais susipešti.

– Gal dar spėtume juos sustabdyti? – garsiai spėliojo Kesė.

– Galėtume. Ne. – Regana nutilo su pirmuoju smūgiu. – Per vėlu.

Siaubo kupinomis akimis Rebeka stebėjo, kaip Šeinas trenkia Reifui į veidą. Po akimirkos jie jau ritinėjosi purve.

– Bet, bet...

– Pasižiūrėsiu, ar yra pakankamai ledo. – Kesė nusisuko nuo besimušančiųjų ir priėjo prie šaldytuvo.

– Kodėl jų niekas nesustabdo? – paklausė Rebeka. – Juk Džeradas ir Devinas stovi ten.

– Neilgai stovės, – spėjo Savana.

Kaip tik tuo metu Devinas ištiesė ranką. Jeigu jis ketino juos išskirti, tai jam labai nepasisekė. Dabar jau trys vyrai voliojosi lietaus merkiamoje purvynėje.

– Tai juokinga.

Kol Rebeka priėjo prie virtuvės durų, į peštynes įsivėlė ir Džeradas. Ji nesuprato, kaip jie atskiria, kas su kuo mušasi. Tikrai nesuprato. Tik matė rankų, kumščių ir kūnų kamuolį. Girdėjo niurzgėjimą ir keiksmus. Peštynes buvo mačiusi tik kino filmuose ir per televizorių. Tikrovėje jos atrodė daug bjauresnės ir skausmingesnės.

– Ar jūs nieko nedarysite? Juk jie jūsų vyrai.

– Ką gi. – Savana lėtai ranka perbraukė Mirandai per nugarą. – Galėtume lažintis iš kokios nors sumos. Statau penkis už Džeradą – iš lojalumo.

– Gerai, tegu bus penki, – sutiko Regana. – Kese?

– Sutinku, nors Devinas nemiegojo pusę nakties. Elei dygsta dantukai.

– Jokių nuolaidų, – pareiškė Savana. – Lygios galimybės. Nori statyti už Šeiną, Rebeka? Būtų teisinga.

Rebeka apstulbusi spoksojo į moteris.

– Jūs tokios pat blogos kaip ir jie. – Ji ištiesė pečius. – Ketinu visa tai sustabdyti dabar pat.

Rebekai išėjus, Savana pašnairavo į Reganą.

– Brajano žodžiais tariant, ji tikrai ant jo užkibo.

– Bijau, kad taip ir yra. Tai kelia man rūpestį.

– Manau, jog ji jam tinka. – Kesė prisivijo jas prie durų. – Kaip ir jis jai. Jiems abiem reikia antrosios pusės, net jei jie dar to ir nesuprato.

Eidama į daržinę Rebeka suvokė tik viena – kad šie keturi suaugę vyrai, broliai, yra visiški kvailiai.

Kol priėjo mūšio lauką, jau buvo kiaurai permirkusi. Plaukai lyg kepurė prilipo prie galvos. Pamačius vaizdą ji tik papurtė galvą. Į veiksmą įsitraukė ir šunys. Jie lakstė aplinkui, retkarčiais užšokdavo ant besigrumiančių vyrų ir džiaugsmingai lojo.

– Baikit! – Jos riksmas sustabdė šunis, bet ne vyrus. Fredas ir Estela klusniai atsitūpė iškorę liežuvius, o vyrai toliau kumščiavosi. – Sakiau baikit, tučtuojau.

Džeradas padarė klaidą atsigręždamas ir gavo alkūne į smakrą. Jis atsilygino trenkdamas kumščiu į artimiausią pilvą.

Teisėtai pasipiktinusi Rebeka įsisprendė į šonus. Dabar girdėjo ne tik niurzgimą ir keiksmus. Jie juokėsi. Tikri babuinai, pagalvojo, juokiasi mušdami vienas kitą.

Ji turėjo gerą, raiškų balsą. Ne viena studentų auditorija jį girdėjo. Taigi pasinaudojo juo dabar.

– Tučtuojau baikite šią nesąmonę. Namuose yra vaikų.

Devinas stabtelėjo, purvina ranka gniauždamas Reifo veidą.

– Ką?

– Liaukitės. Jums turėtų būti gėda. – Rebeka nužvelgė juos deginančiu žvilgsniu. – Pasakiau, stokitės. Ei, tu. – Konkrečiai nesirinkdama ji pasipiktinusi pirštu dūrė į Deviną. – Esi šerifas, dėl Dievo meilės. Turėtum palaikyti tvarką, o voliojiesi purve lyg chuliganas.

– Taip, ponia. – Jis ryžtingai užgniaužė kikenimą ir išsilaisvino iš surizgusių galūnių kamuolio. – Nežinau, kas man užėjo.

– O tu. – Šaunus pirštas dūrė į Džeradą. – Esi advokatas. Ką tu sau galvoji?

– Nieko. – Prieš atsikeldamas jis pasitrynė skaudantį žandikaulį. – Visiškai nieko.

– Reifai Makeidai. – Jai patiko, kad jis susiraukė. – Esi verslininkas, bendruomenės ramstis. Kokį pavyzdį rodai savo vaikams?

– Blogą. – Reifas atsikrenkštė ir atsistojo. Jautė, kad jei pratrūks juokais, ji vėl pasodins jį ant žemės.

– O tu, – Rebeka tai ištarė su tokia panieka balse, kad Šeinas nutarė verčiau likti purve. – Buvau apie tave geresnės nuomonės.

– Ji kalba kaip mama, – sumurmėjo Šeinas, o jo broliai pritardami linktelėjo. – Ne aš pradėjau.

– Tipiškas atsakymas. Tiesiog tipiškas. Ar taip jūs sprendžiate problemas ir nesutarimus?

Jis nusišluostė purvą nuo skaudančio veido.

– Taip.

– Tai apgailėtina. Baisiai apgailėtina. – Jos įsakmus žvilgsnis vertė tris vyrus brūkščioti kojomis, o Šeiną šypsotis. – Smurtas – jokia išeitis. Nėra tokios problemos, kurios nebūtų galima išspręsti protingai bendraujant.

– Mes ir bendravome, – paaiškino Šeinas ir užsidirbo žudantį žvilgsnį.

– Tikiuosi, kad problemą išspręsite kaip mąstantys žmonės. Jeigu negalite tvardytis, tai laikykitės atstumo.

– Argi ji ne ypatinga? – paklausė Šeinas tokiu tonu, kad visi trys broliai sužiuro į jį. – Ar matėte kada nors ką nors panašaus? Prieik ir pabučiuok mane, meilute.

– Jei manai, kad gali... – Rebeka suspiegė, kai jis pagriebė ją, ir griuvo tiesiai ant jo. – Tu, idiote. Besmegeni...

Dabar jau ji tysojo ant nugaros, o ant jos gulėjo tvirtas sušlapęs vyras. Virpančiomis nuo juoko lūpomis Šeinas prigludo prie jos lūpų.

– Ji tokia gražutė.

Jis vėl ją pabučiavo. Per jos marškinius sunkėsi purvas.

– Lipk nuo manęs, beždžione!

Rebeka spardėsi, rangėsi ir galiausiai trinktelėjo jam.

– Smurtas. – Dabar jis tirtėjo iš juoko ir sumuštu, purvinu veidu šypsojosi jai. – Matote?! – sušuko broliams. – Ji trenkė man. Kažkodėl pati nesprendžia problemos protingai bendraudama.

– Pabendrausime kuo puikiausiai. – Ji trinktelėjo jam per ausį, nespėjus Šeinui vėl įsisiurbti į lūpas.

Jis bučiavo ją lyg beprotis. Pylė lietus, rankos slydinėjo nuo purvo, o aplinkui spietėsi džiūgaujantys žiūrovai. Jai niekas nerūpėjo.

Reifas šypsojosi stebėdamas juos.

– Tegu mane velniai, – sumurmėjo. – Jis tikrai užkibo.

– Tu teisus. – Devinas pasitrynė kruviną skruostą į purviną petį. – Niekada nemačiau jo taip žiūrinčio į moterį. Ar jis pats tai žino?

– Nemanau, kad kuris nors iš jų apie tai nutuokia.

Džeradas džiugiai nusibraukė plaukus nuo akių.

– Bus malonu. – Reifas, užsikišęs nykščius už kišenių, sūpavosi ant kulnų. – Bus tikrų tikriausias malonumas matyti Šeiną Makeidą parklupdytą.

– Gal mums reikėtų eiti į vidų ir palikti juos vienus? – Devinas svarstydamas pakreipė galvą. – Arba gal nutraukime jį nuo jos ir dar truputėlį apkulkime?

Reifas priglaudė pirštus prie akies, į kurią Šeinas jam labai netikėtai užvožė. Dabar tikrai prireiks ledo, kurio, jis neabejojo, bus parūpinusi žmona.

– Neturiu nieko prieš dar truputį pavėlėti jam šonus, bet tai vėl įsiutins Rebeką.

– Nepalikime jų lauke, – nusprendė Džeradas. – Jie gali pasigauti plaučių uždegimą.

– Tik ne dabar, kai yra taip įkaitę.

Linktelėjęs galvą Devinas žengė pirmyn, o broliai kartu su juo iš abiejų pusių. Jie pagriebė Šeiną už rankų, kojų ir pakėlė aukštyn.

– Paleiskite mane. Turite savo moteris. Ši mano. – Bet jie jį taip stipriai laikė, kad jis galėjo tik kvailai šypsotis Rebekai. – Mieloji, tu visa purvina. Eime, išsimaudysime po dušu.

Prisimerkusi Rebeka šiaip taip atsistojo. Ji žinojo, kad išsipurvino net tas vietas, kurių garsiai geriau neminėti. Taip oriai, kaip tik įmanoma, nusivalė rankas į išpurvintas kelnes ir persibraukė nešvarius plaukus.

– Ar jūs stipriai jį laikote? – paklausė ramiai.

– Taip, ponia. – Perpratęs jos žvilgsnį Devinas išsišiepė. – Manau, kad taip.

Šeinas taip pat perprato tą žvilgsnį ir pamėgino išsilaisvinti.

– Nurimk, mieloji. Pirmiausia protas, prisimeni? Smurtas nieko neišsprendžia. Dieve, kokia tu graži. Galėčiau tave tučtuojau praryti. Kodėl mums ne...

Jis švilpiančiai iškvėpė orą, kai sugniaužtas Rebekos kumštis trenkė jam į pilvą.

– Geras smūgis, – išstenėjo Šeinas, paskui atsikosėjo ir šiaip taip vėl įkvėpė. – Daug žadantis.

– Idiotas.

Krestelėjusi galvą ji varvėdama purvu nuėjo į namą.

– Argi ji ne ypatinga? – Apsvaigęs nuo susižavėjimo ir skausmo Šeinas spoksojo Rebekai pavymui. – Argi ji ne ypatinga?

Galiausiai jis nutarė pasitelkti gėles. Kai dienos darbai buvo baigti, vakarienė suvalgyta, o šeimos nariai išsiskirstė, Šeinas nusprendė kaip nors sušvelninti padėtį. Jis išėjo tamsoje į lietų ir pasišviesdamas žibintuvėliu priskynė lauko gėlių.

Grįžęs rado Rebeką dirbančią prie kompiuterio. Ji vėl pažvelgė į jį tuo šaltu žudančiu žvilgsniu, kaip žiūrėjo visą vakarą.

Jis padėjo šlapias gėles ant stalo ir pasilenkė prie jos.

– Ar dar labai pyksti?

– Nepykstu.

Rebeka buvo sutrikusi, o tai dar blogiau.

– Nori man trenkti?

– Žinoma, ne.

– Kaltas purvas. – Šeinas pakėlė jos ranką prie lūpų. – Bet išsipurvinusi tu gerai atrodei.

Ji būtų ištraukusi ranką, tačiau jis pradėjo ją krimsčioti.

– Mėginu dirbti.

– Ar tai reiškia, kad vengi manęs? – Kai ji pasuko galvą norėdama rūsčiai pažvelgti, Šeinas jai ištiesė gėles. – Einu dėl tavęs iš proto.

Rebeka atsiduso. Argi orumas jau toks svarbus?

– Tikrai išprotėjai, kad renki gėles naktį per lietų.

– Jos visada suminkštindavo širdį mano mamai. Tu man priminei ją šiandien, kai davei mums velnių. Žinoma, ji būtų mus tiesiog paėmusi už pakarpos, o paskui išrėžusi moralą. Bet tada mes buvome mažesni.

Negalėdama atsispirti Rebeka pauostė varvančias gėles.

– Tikriausiai ji buvo ypatinga moteris.

– Pati geriausia, – paprastai pasakė Šeinas. – Geresnių nebūna. Mano tėvai buvo nuostabūs. Žinojome, kad kai reikės, jie visada padės arba įspirs į užpakalį. – Jis pirštu perbraukė jai per skruostą. – Tikriausiai dėl to aš ir nežinau, kas yra vienatvė.

– Didelės šeimos ne visada apsaugo nuo vienatvės. Nelygu, kokie žmonės jas sudaro. Pamerksiu gėles.

Jis suprato, kad ji jam visko nepapasakos. Nekalbės apie savo kilmę ir šeimą, nebent ją ims spausti.

– Rebeka...

– Dėl ko tu mušeisi su broliais? – paskubėjo paklausti ji, lyg nujausdama būsimą jo klausimą.

– Šiaip sau. – Šeinas gūžtelėjo pečiais. Jei jis tikėjosi atvirumo iš jos, turėjo pats būti atviras. – Dėl tavęs.

Ji atsigręžė priblokšta.

– Dėl manęs? Juokauji.

– Nieko labai rimta ten nebuvo. Reifas pasakė kažką, kas mane supykdė. Paprastai to ir užtenka. – Jis nuėjo prie bufeto ir ištraukė iš jo dailų seną butelį. – Jie mano, kad naudojuosi tavimi.

– Suprantu. – Iš tiesų ji nieko nesuprato. Paėmė butelį, pripylė vandens ir ėmė rūpestingai merkti gėles. – Tu pasakei jiems apie mudu?

– To nereikėjo. – Jis suprato, apie ką ji galvoja. Įsivaizduoja tas visas kalbas, vykstančias persirengimo kambariuose, kai šaipomasi ir prunkščiama, kumščiuojama vienas kitą alkūnėmis. – Rebeka, aš jiems nieko nepasakojau.

O juk jis galėjo viską išpasakoti ir tikriausiai būtų tai padaręs, jei moteris būtų kita. Raukydamasis nuėjo įsipilti kavos, nors iš tikrųjų jos nenorėjo. Šiaip nesigirdavo nuotykiais su moterimis, bet broliams tikriausiai būtų užsiminęs apie naująjį susidomėjimo objektą. Tačiau apie savo jausmus Rebekai nenorėjo kalbėti.

Jis laisvai būtų leidęs Reifui ir kitiems klausinėti apie jo žygius ir erzinti, jei į tai nebūtų įpainiota Rebeka. Su Rebeka viskas kitaip. Tai skaudino ir pykdė.

– Kas čia, po velnių, yra? – sumurmėjo jis.

– Maniau, kad kava.

– Kas? – Jis spoksojo į savo puodelį. – Buvau kažkur nuklydęs. Nieko rimta neatsitiko. Tiesiog tokie esame. Mes mušamės. – Jis šyptelėjo. – Anksčiau mušdavomės dažniau. Dabar švelnėjame.

– Ką gi. – Susimąsčiusi Rebeka nunešė gėles prie stalo ir pastatė jo viduryje. – Niekas niekada dėl manęs nesimušė, juo labiau keturi suaugę vyrai. Turbūt turėčiau jaustis pamaloninta.

– Aš tau neabejingas. – Šie žodžiai savaime išlėkė jam iš burnos. Sukrėstas Šeinas pakėlė puodelį ir vienu mauku išgėrė kavą. – Nenoriu, kad kas galvotų, jog įsitempiau tave į lovą.

Ją užplūdo šiluma. Kaip ji jau žinojo, pavojinga šiluma. Meilės šiluma. Rebeka pasistengė, kad balsas skambėtų nerūpestingai.

– Abu žinome, kad tu to nedarei.

– Tu buvai nepatyrusi, o aš tavęs geidžiau. Persekiojau.

– O aš labai smarkiai tam priešinausi, tiesa?

– Ne itin. – Tačiau nusišypsoti jis nepajėgė. – Juk esu labiau patyręs šioje srityje.

– Ar tu giriesi?

– Ne, aš... – Šeinas nutilo. Jos akyse švietė linksmumas, supratimas ir dar kažkas sunkiai apibrėžiamo. – Tik mėginu pasakyti, kad aš palauksiu, jei nori viską apgalvoti.

Rebeka nurijo baimės kamuolį. Balsas drebėjo, o ji norėjo, kad skambėtų tvirtai.

– Ar tikrai to nori?

Žiūrėdamas į ją Šeinas lėtai papurtė galvą.

– Ne, pastaruoju metu tenoriu tik tavęs. Vien žiūrint į tave burnoje ima rinktis seilės.

Rebeką vėl užplūdo šiluma, kuri pulsavo ir plito po visą kūną. Ji perėjo per kambarį ir apkabino jį už kaklo.

– Tai kodėl nieko nedarai, tik žiūri?

10

Pasikalbėti su vaiduokliais buvo galima daugelyje vietų. Atviram protui nebūtinai reikia tamsios nakties, staugiančio vėjo ir rūko. Diena buvo giedra ir graži. Ankstyvo rudens paliesti medžių lapai mirgėjo aukso ir gelsvai ruda spalvomis tokio mėlynumo dangaus fone, lyg jis būtų nutapytas ant drobės.

Aplinkui čiulbėjo paukščiai, kvepėjo šviežiai nupjauta žolė. Laukuose braškėjo džiūstantys kukurūzų stiebai, o lauko pakraštyje prie medžių stovėjo elnė, ore uosdama žmonių kvapą.

Rebeka į mūšio lauką atėjo viena. Anksti. Ji užsibuvo šalia ilgos lomos, pavadintos „Kraujo takas“. Buvo daug skaičiusi apie šį mūšį, apie kiekvieną puolimą ir atsitraukimą, apie tą baisų laiką, kai vyrai kriste krito ir krūvomis gulėjo ant dabar nekaltai atrodančios žemės.

Gale lomos stovėjo bokštas, pastatytas gerokai po karo. Rebeka jau seniau buvo į jį įkopusi ir žinojo, koks nuostabus vaizdas atsiveria iš aukštai. Iš bokšto buvo matyti viešbutis, miškas, dalis Šeino laukų. Tačiau labiausiai ją traukė ši vieta. Čia, ant žemės, gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai buvo labai arti. Rebeka atsisėdo ant žolės žinodama, kad jaus tik liūdesį ir sąmonės ryšį su praeitimi. Tokį keistą, tokį šventą kaip pati žemė. Čia ji jautėsi esanti istorikė.

Vaiduokliai čia su ja nesikalbėjo. Paslapties raktas buvo ferma, kuri dabar jau ją persekiojo ne tik sapnuose, bet ir būdraujant. Ji nesipriešino. Bet kokia viso to prasmė? Iš kur toks emocinis užtaisas? Toks stiprus, kad daugybę metų traukė ją per tūkstančius mylių.

To ji nežinojo.

Žinojo tik viena – kad yra įsimylėjusi.

Rebeka atsuko veidą vėjui. Leido jo pirštams šiurenti plaukus taip, kaip dažnai darydavo Šeinas. Kaip ji gali būti tokia patenkinta ir tuo pat metu tokia nerami? Kankino daugybė neatsakytų klausimų, nepaaiškinamų jausmų. Ji spėliojo, ar meilė tokia ir būna?

O gal ji pernelyg pasyvi ir nereikli kitiems, todėl nesvarstydama stveria tai, ką siūlo Šeinas? Yra išbadėjusi meilės, todėl nerimauja ir geidžia daugiau, nors gavo pakankamai?

Šiaip ar taip, esminė, giluminė jos asmenybės dalis nepasikeitė. Ir tikriausiai niekada nepasikeis.

Ji Šeinui rūpi, jis jos geidžia. Rebeka jam buvo graudžiai dėkinga už tai. Tačiau neabejojo: jei jis tai sužinotų, išsigąstų. Todėl pasilaikys tai sau, kaip ir begalinę meilę jam.

Jau išmoko nerodyti emocijų.

Sveikas protas kuždėjo, kad yra per godi. Ji norėjo sau visos tos meilės, aistros, saugumo, kurie tvyrojo tame name. Norėjo pastovumo ir pripažinimo.

Ji visuomet buvo pažymėta laikinumo ženklu.

Tačiau šį kartą tuščiomis neišvyks. Ta mintis ją ramino. Šįkart ji ne tik gaus ir perduos kitiems žinias. Čia bus paliesti jausmai. Ji gaus ir atiduos daugiau jausmų nei kada nors anksčiau. Tai reikėjo garbinti ir branginti.

To kiekvienam turėtų užtekti.

Sėdėdama čia viena Rebeka žvalgėsi po laukus, kalvos šlaitą ir siaurus griovius. Ją supo ramybė, pirmapradis tyrumas ir neįtikėtinas grožis. Ji domėjosi istorija ir daug žinojo apie karo strategiją, socialinius, politinius ir asmeninius motyvus. Karą gaubiančią romantiką. Muziką, būgnų tratėjimą, vėliavų plevėsavimą, ginklų žvangėjimą.

Galėjo įsivaizduoti puolimą, kai vyrai paraudusiomis akimis, iššiepę dantis pašėlusiai bėga per patrankų dūmus. Jų gyslose kraujas tiesiog kunkuliuoja, o širdys pasiutusiai plaka. Juk jie vyrai. Viskas susimaišo – baimė, šlovė, viltis ir beprotybė.

Pirmas šautuvų durtuvų susidūrimas. Pliene tikriausiai sužvilga saulė. Ar varnos, bjaurios varnos, kantriai laukia, priviliotos kardų žvangėjimo ir mortyrų dundesio? Tiek šiaurėje, tiek pietuose jie visi skuba į mirtį. Kaip jaučiasi generolai ant žirgų, žaisdami šachmatais iš gyvybių, ką jie galvoja stebėdami skerdynes? Čia auga krūvos lavonų mėlynomis ir pilkomis uniformomis, pralietas kraujas suvienija visus. Ore aidi liūdni sužeistųjų ir mirštančiųjų šauksmai.

Rebeka vėl atsiduso. Karas visuomet susijęs su praradimais, kad ir kas laimėtų.

Visada bus tokių kaip Džonas ir Sara, liūdinčių dėl sūnaus mirties. Karas griauna šeimas. Išplėšia gabalėlį širdies, palikdamas neužgyjančią žaizdą.

Taigi statome paminklus karui ir žuvusiems sūnums. Liepiame sau nepamiršti. Džonas ir Sara niekada nepamiršo. Meilė nepražuvo.

Rebeka atsistojo šypsodamasi. Žolė žaliavo, ore tvyrojo ramybė. Pasauliui reikia tokių vietų, kad žmonės nepamirštų praeities.

Ji nuėjo namo rašyti.

Rebeka nusijuokė pastebėjusi, kad jau beveik vakarinio karvių melžimo laikas. Kaip keista, kad ji ėmė skaičiuoti valandas pagal fermos darbus. Papurčiusi galvą parašė dar vieną sakinį.

Kurių galų ji praleido visą gyvenimą rašydama techninius tekstus? Juk pasidavimas jausmams, vaizduotei teikia nenusakomą laisvės pojūtį. Gal kada nors ji net sukurs romaną. Rebeka nusijuokė nuo tokios minties ir įkišo ją kuo giliau. Daugybė žmonių dabar jos aprašomus dalykus laikys antgamtine fantastika.

Kai suskambo telefonas, galvoje spėjo šmėstelėti dar viena mintis. Ji pakilo atsiliepti. Išsiblaškiusi vienu metu siekė ir ragelio, ir kavinuko.

– Alio?

– Prašau pakviesti daktarę Rebeką Nait.

Ji iš pradžių sustingo, paskui liepė sau atsipalaiduoti.

– Čia Rebeka. Sveika, mama.

– Rebeka, man teko susisiekti su tavo telefonų bendrove, kad tave surasčiau. Maniau, esi Niujorke.

– Ne, nesu. – Ji išgirdo atidaromas duris ir apsimestinai nerūpestingai šyptelėjo Šeinui. – Leidžiu laiką Merilande.

– Skaitai paskaitas? Negirdėjau apie tai.

– Ne. Neskaitau. – Ji įsivaizdavo motiną verčiančią užrašų knygutę, kad tai pasižymėtų. – Atlieku... tyrimus.

– Merilande. Tyrimus. Apie ką?

– Apie Antietamo mūšį.

– Jis jau išsamiai aprašytas, ar tau taip neatrodo?

– Ketinu pažvelgti į jį kitu kampu. – Rebeka pasitraukė, kad Šeinas galėtų prieiti prie kavinuko, bet nepakėlė akių. – Ar galiu tau kuo nors padėti?

– Tai aš tau noriu padėti. Kur, po galais, apsistojai, Rebeka? Kodėl nepalikai jokio pranešimo apie tai. Man reikia tavo fakso numerio.

– Esu pas draugą. – Ji atsuko Šeinui nugarą, vengdama jo žvilgsnio. – Čia nėra fakso.

– Juk gali jį susirasti, dabar ne viduramžiai.

Pagaliau ji pažvelgė į Šeiną. Jis kvepėjo žeme ir buvo gerokai išsiterliojęs.

– Ne visai, – ištarė Rebeka sausai. – Pasidomėsiu tuo ir susisieksiu su tavimi. Ar tu Konektikute?

– Tavo tėvas Konektikute. Aš seminare Atlantoje. Apsistojau „Ritz-Carlton“ viešbutyje.

– Gerai. O apie ką norėjai pasikalbėti?

– Apie puikią progą. Semestro pabaigoje mūsų universiteto Istorijos katedros vedėjas išeina į pensiją. Turėdama tokią kvalifikaciją ir pasitelkusi mano ryšius tu lengvai gausi šias pareigas. Galėtum perimti jo vietą. Tau tai būtų puikus žingsnis. Būdama dvidešimt ketverių metų taptum pačia jauniausia katedros vedėja iš visų, kada nors ėjusių šias pareigas.

– Praėjusį kovą man sukako dvidešimt penkeri, mama.

– Vis vien tai būtų puiku.

– Na taip, bet manęs tai nedomina.

– Nebūk juokinga, Rebeka.

Ji akimirkai užsimerkė. Tas balso tonas, greitakalbė, duodanti suprasti, kad Rebekos argumentai nesvarbūs, visą gyvenimą vertė eiti jai parinktu gyvenimo taku. Reikėjo

daug skausmingų pastangų savo pozicijai apginti.

– Teks būti juokingai. – Jos balsas nuskambėjo neįprastai šaltai, sarkastiškai. – Aš nenoriu dėstyti, mama.

– Dėstymas – tik nedidelė šių pareigų dalis. Pačios pareigos...

– Nenoriu vadovauti jokiam istorijos fakultetui nei katedrai, – Rebeka suskubo įsiterpti į pokalbį, nuo kurio taip pažįstamai gniaužė skrandį. – Bet ačiū, kad apie mane pagalvojai.

– Manęs nedžiugina tavo požiūris, Rebeka. Tavo pareiga – panaudoti savo talentą ir galimybes, kurias tau suteikia tėvai. Šios pareigos leis padaryti karjerą.

– Kieno karjerą?

Atodūsis. Persmelktas kančios.

– Akivaizdu, kad esi blogos nuotaikos, ir suprantu, jog dėkingumo nesulauksiu. Tačiau pasitikiu tavo sveiku protu. Kai tik galėsi, pranešk man savo fakso numerį. Dabar skubu, bet tikiuosi iki ryto sulaukti žinių iš tavęs. Sudie.

– Sudie, mama.

Rebeka padėjo ragelį ir džiugiai, pernelyg džiugiai, nusišypsojo Šeinui.

– Ar visos karvutės suguldytos miegoti?

– Sėskis, Rebeka.

– Mirštu iš bado. – Ji pasitraukė, nes bijojo, kad jo paliesta subyrės į gabalus. – Tikiuosi, dar liko to šokoladinio torto, kurį atnešė viena iš tavo haremo moterų?

– Rebeka, – jo balsas skambėjo ramiai, o akys žvelgė su rūpesčiu. Ji vis spaudė skrandį ranka, lyg skaudėtų. – Tau reikėtų prisėsti.

– Galiu išvirti dar kavos. Jau išmokau naudotis šiuo daiktu. – Jai siekiant dėžutės su kava, jis priėjo ir švelniai apkabino per pečius. – Ką? – paklausė ji krūptelėjusi.

Reikia būti atsargiam, pagalvojo Šeinas, susirūpinęs dėl jos nervingo žvilgsnio.

– Vadinasi, esi iš Konektikuto?

Rebeka kurį laiką dvejojo, paskui gūžtelėjo pečiais.

– Mano tėvai ten gyvena.

– Tai tu ten užaugai?

– Ne visai. Gyvendavau ten, kai nesimokydavau. Juk tu jos negersi. – Ji metė žvilgsnį į kavinuką. – Ji jau čia stovi valandų valandas. Sakiau, kad išvirsiu šviežios.

– Ką tokio ji pasakė, kad taip nuliūdino tave, mieloji?

– Nieko. Visiškai nieko.

Tačiau jis laikė ją apkabinęs ir žvelgė į akis su beribe kantrybe ir rūpesčiu.

– Ji nori, kad dalyvaučiau konkurse dėl pareigų jos koledže. Tai labai prestižinės pareigos. Bet manęs nedomina. Mūsų nuomonės išsiskyrė, o ji nepratusi, kad aš turėčiau savo nuomonę.

Šeinas pagalvojo, kad situacija visai paprasta ar bent turėtų tokia būti, bet Rebeka reagavo liguistai.

– Pasakei jai „ne“.

– Tai neturėjo reikšmės. Visada taip buvo, nors kartais ir drįsdavau pasipriešinti. Jaučiu, kad netrukus paskambins tėvas ir primins mano įsipareigojimus bei atsakomybę.

– Kam esi įsipareigojusi?

– Jiems, savo išsilavinimui, būsimoms kartoms. Privalau panaudoti savo talentą ir susirinkti pelnytus vaisius. Tai akademinio šūkio „Spausdink arba žūk“ variacija. Pamirškime tai. – Šeinas supratingai leido jai atsitolinti. Semiant kavą ir pilant vandenį į kavinuką jos rankos nedrebėjo, o veidas neišdavė jokių emocijų.

Staiga suvirpėjusi Rebeka viską padėjo į šalį.

– Negaliu patikėti, kad vėl taip elgiuosi. Juk būtent taip įsigijau opų.

– Apie ką, po galais, tu kalbi?

– Opas, migreną, nemigą ir vos ne visišką nervų išsekimą. Ar dėl to studijavau psichiatriją?

Šeinas suprato, kad ji kalba ne su juo, ir tylėjo. Tačiau jautė viduje plintantį karštį.

– Slopinimas – ne išeitis. Žinau tai. Nuo slopinamų emocijų tik kūnas kenčia. Visada yra kur kas lengviau analizuoti kitus, o ne save. – Ji persibraukė plaukus sustirusiomis rankomis. – Šį kartą jie man nevadovaus. Nesileisiu įveikiama. Po velnių juos. Velniop, velniop. Jie nieko gero man nepadarė, tik pavertė nelaiminga neurotike.

Rebeka vėl atsigręžė į jį. Veidas nebebuvo tuščias, ji atrodė įniršusi.

– Ar žinai, ką reiškia ketverių metų amžiaus itališkai skaityti Dantės kūrinius, o paskui juos aptarinėti? Arba sėdėti prie pietų stalo, jei nesi nugrūsta kur nors kitur, ir būti klausinėjamai iš fizikos arba priversta prancūziškai kalbėtis apie renesansą.

– Ne, – ištarė jis ramiai. – Kodėl nepapasakoji man apie tai?

– Tai siaubinga. Siaubinga. Kai tėvai elgiasi su tavimi lyg su daiktu. Žiūri į tave kaip į gyvą genetinį stebuklą. Nekenčiau to, bet argi vaikas gali rinktis? Darai tai, ko iš tavęs tikimasi. Paskui taip prie to pripranti, kad ir toliau taip elgiesi, nors jau nebesi vaikas. O vieną dieną pasižiūri į veidrodį ir pamatai apgailėtiną žmogystą, net skaudu žiūrėti. Ir tada pagalvoji: kodėl viso to nepabaigus?

Jo pyktis virto šoku, nuo kurio net išdžiūvo burna.

– Rebeka.

Ji nekantriai papurtė galvą.

– Imi įsivaizduoti tai, net persekioja mintys apie savižudybę. Esi protinga, sumautai protinga, todėl galėtum pasirinkti veiksmingiausią ir mažiausiai skausmingą savižudybės būdą. Ir patį švariausią.

Jis nepajėgė ištarti nė žodžio. Tai sukrėtė jį iki širdies gelmių, iki kaulų smegenų. Ši moteris, ši nuostabi, brangi moteris yra svarsčiusi savižudybės galimybę.

Rebeka išsiblaškiusi pasitrynė iš skausmo plyštančią kaktą.

– Tačiau kadangi esi per daug protinga, per gerai užprogramuota, negali to pateisinti. Išsigąsti minties, kad iš tikrųjų galėtum tai padaryti, ir būdama praktiška nusprendi jau geriau studijuoti žmogaus elgseną, psichiatriją. Viską pasvėrus, tai juk produktyvesnė išeitis.

– Kiek tau buvo metų? – išlemeno Šeinas ir prieš patikslindamas klausimą turėjo įkvėpti oro. – Kiek tau buvo metų, kai...

– Svarsčiau apie savižudybę? – paklausė ji ramiai. – Dvylika. Pavojingas amžius, kai siaučia visi tie paauglystės hormonai. Gerai suderinta sistema supurtoma. Tenka sau priminti, kad gyvenimas labai brangus, ir gyventi toliau. O gyventi lengviau, kai atsiskiri, užsidarai su knygomis ir teorijomis, pasislepi už savo titulų ir laipsnių. Kol pagaliau suvoki, kad tai tiesiog kitas žudymosi būdas. – Ji trūksmingai įkvėpė. – Pavargau, – sušnabždėjo delnais trindama veidą. – Jie mane taip vargina.

Opos, nervinis išsekimas. Gerasis Dieve, savižudybė. Ką, po galais, jie padarė jai? Jis norėjo juos sudraskyti. Visus. Visus, kurie stengėsi pasinaudoti jos protu, nepaisydami širdies. Šeinas desperatiškai troško atsukti laiką atgal ir suteikti tai jaunai mergaitei viską, ko trūko ir ko ji buvo verta. Tačiau padėti galėjo tik šalia esančiai moteriai.

– Eikš. – Jis priėjo artyn, švelniai priglaudė ją, nepaisydamas savo kunkuliuojančių jausmų. Jai reikėjo jo nuraminimo, o ne įsiūčio. – Atsiremk į mane.

– Man viskas gerai.

– Ne. Ne viskas. Bet viskas bus gerai. – Jis, po galais, tuo pasirūpins. – Remkis į mane, mieloji.

Ji atsirėmė ir jai labai palengvėjo.

– Mama nieko blogo man nepadarė. Iš tikrųjų. Jau daugiau kaip metus nesimatėme. Abejoju, ar juodu su tėvu mane pažintų gatvėje. Juos nustebintų mano pokyčiai.

Šeinas skruostu prisiglaudė jai prie plaukų. Rebeka atrodė tokia trapi. Kodėl jis anksčiau to nepastebėjo? Kur žiūrėjo, kad nematė, kokia ji pažeidžiama?

– Nesvarbu, ko jie tikisi. Svarbiausia, ko nori tu.

– Ne visada gauni tai, ko nori. Kadaise norėjau, kad jie mane mylėtų. Būčiau padariusi viską, jei tik būtų pasakę, kad myli. Ar žinai, kuo blogai turėti tokią atmintį kaip mano? Nieko nepamiršti – netgi jei norėtum. Prisimenu, kaip jie pirmąkart išsiuntė mane į internatą. Jaučiausi labai išsigandusi, vieniša ir nelaiminga. Jie įlaipino mane į lėktuvą vieną, nelydėjo. Man buvo šešeri.

– Ak, mieloji. Apgailestauju.

– Tėvai suprato, kad turiu brandų protą, o į vaiko širdį nekreipė dėmesio. Dabar esu suaugusi. Turėčiau geriau su viskuo susidoroti.

– Tu puikiai su viskuo susidoroji.

– Ne puikiai, bet geriau. – Ji truputį atsitraukė nuo jo. – Atleisk. Jei būtum atėjęs valanda vėliau, jau būčiau susitvardžiusi.

– Noriu, kad pasakytum, ką jauti. – Jis labai švelniai palenkė galvą ir lūpomis prisilietė prie jos lūpų. – Noriu sužinoti, kas tu esi ir kaip tapai tuo, kuo esi. Dar ne viską žinau apie tave, Rebeka. Tu susidedi iš skirtingų dalelių, kurios lyg ir nedera tarpusavyje. Dabar vaizdas darosi kiek aiškesnis. Ar gali padaryti paslaugą?

– Kokią?

– Neskambink jai. Tegu pasinervina.

Ji šyptelėjo.

– Būtų nemandagu.

– Būtų. Tai kaip?

– Ji vėl paskambins. Tėvas taip pat skambins. Jie... – Lyg to įrodymas sučirškė telefonas. – Štai.

Jis apkabino ją tvirčiau, dar jai nespėjus atsistoti. Kol jis yra čia ir gali ją apginti, daugiau jos veide neatsiras ta nukamuota išraiška.

– Aš nieko negirdžiu.

– Skamba telefonas.

– Mes neturime telefono. – Galvodamas tik apie tai, kaip ją nuraminti, jis vėl pabučiavo. Pats taip pat turėjo nurimti. – Be to, čia mūsų nėra.

– O kur mes?

Šeinas pakišo rankas jai po keliais ir pakėlė.

– Ten, kur tik tu nori. – Telefonui šaižiai skambant jis išsinešė ją iš kambario. – Ir ten, kur reikia ilgai eiti.

Kai jie nusigavo į miegamąjį, jis ją pastatė ant kojų. Telefonas jau buvo nustojęs skambėti. Dėl visa ko jis nukabino aparatą ir įkišo į stalčių, kad skambutis skambėtų dusliau.

– Na, štai. Dabar gerai.

– Tu net neturi atsakiklio. Tai išvarys juos iš proto.

– Ir puiku. – Būtų norėjęs pats pasikalbėti su kuriuo nors iš tėvų. Kada nors vėliau. Dabar svarbiausia buvo ištrinti susirūpinimą iš Rebekos akių. – Tai kur tu nori eiti?

Ji papurtė galvą ir nusišypsojo sutrikusi.

– Maniau, kad jau atėjome.

– Čia tik pradžia. – Jis pirštu perbraukė per liemenę, kurią Rebeka vilkėjo ant vyriškų marškinių. – Gal nori į atogrąžų salą? Ar kaip ji ten vadinasi? Kalnų trobelę? Bet ten mus gali užsnigti. Gal į kokią pilį? – Šeinas lūpomis prisilietė prie jos kaktos. – Įsivaizduokime.

– Įsivaizdavimas dažnai yra...

Jo lūpos nuslydo prie jos lūpų.

– Tik įsivaizduokime. Ilgą tuščią paplūdimį, baltą smėlį, palmes. Gėlių kvapą. – Jis švelniai pabučiavo jos užmerktas akis. – Išgirsk bangų mūšą. Keliaukime ten. Man patinka, kaip tavo oda atrodo mėnesienoje. – Krimsčiodamas jai lūpas, jis nuvilko liemenę ir labai lėtai ėmė atseginėti marškinių sagutes. – Mėnulio šviesa krinta ant vandens, ant tavęs, gražioji Rebeka. – Jis švelniai suėmė jos krūtį. – Keliauk su manimi.

– Kur tik nori, – sušnabždėjo ji.

– Ten nieko nėra, tik mes. – Šeinas nusivilko marškinius, neatsitraukdamas nuo jos lūpų, skruosto, ausies. – Ir nėra ką daugiau veikti, tik mylėtis. Noriu mylėtis su tavimi, Rebeka. Tik su tavimi, Rebeka. Dieną ir naktį.

Ją gundė jo žodžiai. Ji žinojo, kad žodžiai yra galingi, o jo žodžiai žavėjo. Delnais lietė jo lygią ir šiltą odą. Prie savo širdies jautė lėtai, bet stipriai plakančią širdį. Galėjo prisiekti, kad girdi bangų šniokštimą ir kaip jos atsimuša į smėlį.

– Mes ant bangos, – svajingai pasakė Rebeka glamonėjama nuostabių rankų. – Ji mus pakelia ir nuneša.

– Taip. Tavo oda šlapia ir vėsi. Slidi. – Pasakė jis baigdamas nusirengti ir nurengti ją. – Ir sūri. – Vis dar šnabždėdamas žodžius paguldė ją ant lovos. – Tavo akyse atsispindi žvaigždės. – Šeinas tikrai tai matė, nors per langą krito paskutiniai saulės spinduliai. – Aukse žvilga sidabras. Ir galime būti čia kiek tik norime. Kiek tik tau patinka.

Jo lūpos kantriai siekė tikslo, davė ir ėmė, ir pasistengė paimti dar truputį daugiau, kai jai atsidusus jos lūpos sušvelnėjo. Jautė, kaip ji po juo atsipalaiduoja ir pasiduoda. Žinojo, kad ji dabar su juo. Abiejų pulsai tvinksėjo vienu ritmu. Jis norėjo parodyti jai, ką reiškia būti branginamai.

Todėl jo rankos ir lūpos buvo švelnios, judesiai minkšti ir kantrūs. Persmelkti meilės. Jis stabtelėdavo ten, kur jai labiausiai patiko būti liečiamai. Viską darė ramiai, lengvai, kaskart glostydamas vis stipriau ir panirdamas vis giliau į fantaziją, kurią jai sukūrė.

Rebeka plūduriavo. Jo rankos glostė taip jautriai – atrodė, kad per ją ritasi bangos. Jo dovana jai buvo skaidrus sielos ir kūno ilgesys.

Ji įsivaizdavo: po jais šlapias ir lygus smėlis, o vėjas už lango tai bangų mūša. Prieblanda kambaryje atrodė sidabrinė nuo kylančios pilnaties. Ji jautė salos gėlių kvapą, matė vidurnakčio tamsoje skendinčią begalinę jūrą, girdėjo romantišką atogrąžų paukščių čiulbesį.

O mylimasis šalia jos.

– Kur tu dabar, Rebeka?

– Su tavimi.

– Tai ir lik su manimi.

Ji apsivijo jį rankomis.

Šeinas mylavo ją be galo, savo ritmu, leisdamas srovei ją pagriebti ir nusinešti aukštyn. O kai ji nukrisdavo žemyn, jis ją pagaudavo ir kelionė prasidėdavo iš naujo. Žinojimas, kad ji visiškai jam atsiduoda, kad jie atsiduoda vienas kitam, buvo labiausiai jaudinantis dalykas iš jo kada nors patirtų. Kiekvienas atodūsis, kiekviena dejonė, kiekvienas kvapo užgniaužimas lyg vynas tekėjo jo gyslomis.

Šnibždėdamas jos vardą Šeinas prisitraukė ją prie savęs, kol liemuo prigludo prie liemens ir mylėjimosi tempas turėjo pagreitėti, antraip būtų išprotėjęs. Jis glamonėjo jos krūtis, čiulpė spenelius tol, kol Rebeka išsirietė lanku ir sušuko jo vardą. Jis nuskambėjo lyg muzika, lyg ritminga melodija jo kraujyje.

Šeinas parodė jai, kad yra branginama. Dabar parodys, kokia yra geidžiama.

Jiems atrodė, jog artinasi audra. Pakilo vėjas, jūra šėlo, bangos atsimušdavo į Rebeką, grasindamos įtraukti į sūkuriuojančią tamsą. O ji nesipriešino – svarbiausia, kad galėjo likti su juo. Tik įsikibo į jį ir desperatiškai įsisiurbė į lūpas. Jos kūnas įsitempdavo nuo kiekvieno staigaus kritimo. Ji panardindavo rankas jam į plaukus, o kai jis kilstelėdavo ją, kad galėtų lūpomis ir dantimis perbėgti per jos kūną, Rebeka sugriebdavo juos į saujas. Ji skendo ir tuo mėgavosi. Lyg pro miglą išgirdo savo pačios balsą, maldaujantį dar daugiau glamonių.

Mėnulio nebebuvo matyti. Dangų skrodė žaibai, dundėjo griaustinis. Jis laikė ją pakėlęs virš savęs ir tai jaudino. Kai jis pasijudindavo, ji pajusdavo, kaip dreba įsitempę jo rankų raumenys. Dabar jis gulėjo po ja.

– Pažvelk į mane, – ištarė jis šiurkštesniu balsu, tvirtai įsikibęs jai į šlaunis. – Pažvelk į mane. Noriu matyti tavo akis.

Ji atsimerkė ir prieš akis sumirguliavo jo veidas. Įsitempęs. Gražus.

– Eikš pas mane. Dėl Dievo meilės, Šeinai. Man reikia tavęs.

– Kas tu esi?

– Esu tavo dalis, – atsakė ji ir šūktelėjo, kai jis nuleido ją ant savęs.

Ji negalėjo kvėpuoti ir buvo tikra, kad sustojo širdis. Jos kūnas išsilenkė lyg įtemptas lankas. Siūbuodama ji rankomis persibraukė per savo pačios virpantį kūną, nuo pilvo iki krūtų, paskui aukštyn per susivėlusius plaukus, kur rankos susijungė lyg ją pritvirtinantis inkaras.

Jam neteko matyti nieko gražesnio, labiau gundančio ir jaudinančio nei palaimoje skendinti Rebeka. Šeinas stebėjo, kaip ji atmeta galvą, kokį stiprų orgazmą patiria. Gėrėdamasis akimirka jis nejudėjo, leido jai pajusti jausmų antplūdį.

Paskui ji ėmė suptis ir ritmiškas judesys paragino jį prisiderinti. Vis greičiau ir greičiau, kol galiausiai tik greitis ir terūpėjo. Kai jis nebegalėjo tęsti, suspaudė jai rankas ir nusitempė po savimi.

Kai truputį prablaivėjo galva, Šeinas pamatė, kad saulė jau nusileido, o kambarį gaubia šešėliai. Ir suprato: dar niekada gyvenime nesijautė toks laimingas.

Jis palaukė, kol jos kūnas liausis virpėti, o kvėpavimas taps lygus.

– Tai kur dabar norėtum nukeliauti?

Jos juokas kilo iš gerklės gilumos, o tada išsiveržė visu garsu, kaip jam labiausiai patikdavo.

– Kodėl mums neišmėginus tos kalnų trobelės? Sniegas būtų gera permaina.

– Gerai sugalvojai. Po pietų galime...

– Po pietų, po galais. – Ji pakėlė galvą, šelmiškai pažvelgė ir ėmė jį krimsnoti.

– Ak, paklausyk, brangute, aš... – Jis nustojo kvėpuoti, kai ji pasislinko žemyn ir dantimis brūkštelėjo per spenelį. – Gal jei duotum man kelias minutes... – Jos ranka nuslydo žemiau, daug žemiau. Šeinas tyliai nusikeikė.

– Negriauk savo reputacijos, – sumurmėjo Rebeka nusprendusi, kad jai visai patinka vaidinti pavargusio vyro suvedžiotoją. – Miestelyje girdėjau, kad tu esi... sakykim, nepasotinamas.

– Na, žmonės visada truputį perdeda. – „Man reikia dešimties minučių, – pagalvojo jis. – Na, ne, gal penkių“, – pasakė pats sau, stebėdamas, kaip jos grakštus, lieknas nuogas kūnas slysta jo kūnu. Jam reikėjo tik penkių minučių atsigauti. – Paklausyk, kodėl mums... Dieve, tau tai gerai sekasi.

Ji juokdamasi ir džiūgaudama pakėlė akis.

– Mano atmintis fotografinė, jei kartais pamiršai, o protas labai guvus.

– Nereikia nė sakyti. Kodėl mums neišsimaudžius po dušu ar truputėlį nenusnūdus? Nemanau, kad šiuo metu iš manęs būtų daug naudos. – Jis žioptelėjo gaudydamas orą, kai jos burna nuslinko dar žemiau. Spėliojo, ar tik jo akys nepradėjo žvairuoti. – Nors gal ką nors ir galėčiau padaryti.

– Tikėkimės.

Vėliau jie iš tikrųjų išsimaudė. Ji žiūrėjo, kaip Šeinas pakiša galvą po dušu ir dūsauja patenkintas. Tada stipriai apkabino jį iš užpakalio ir prispaudė lūpas prie šlapios nugaros.

– Jėzau, moterie, ar aš panašus į triušį?

Tačiau atsigręžė į ją pasiruošęs pamėginti.

– Ne. – Ji juokdamasi pakėlė rankas prie jo varvančių plaukų. – Apkabinau tave norėdama padėkoti.

– Gerai. – Jis užpylė jai ant galvos šampūno ir patrynė. – Už ką?

Ji sumirksėjo, nes krintančios putos graužė akis.

– Kai parėjai, turėjai būti pavargęs ir alkanas, bet pasistengei mane išblaškyti.

– Na taip, buvo labai sunku. Nežinau, kaip aš ir atlaikiau. – Šeinas linksmai kumštelėjo ją.

– Labai dėkoju. – Rebeka spjaudėsi ir nesėkmingai mėgino nusišluostyti akis. – Buvai nuostabus. Niekada nepamiršiu.

– Visos taip sako. – Jis išsišiepė, kai ji atsigręžė ir prisimerkė. – Juokauju.

– Tu, aišku, žinai, kad dauguma nelaimingų atsitikimų namuose įvyksta būtent duše.

– Esu girdėjęs. Todėl nepaslysk.

– Tu pats nepaslysk.

Jis įsirėmė rankomis į plyteles ir neleido jai niekur eiti.

– Prisimeni, kaip čia pirmą kartą mylėjomės? Žinoma, kad prisimeni, juk nieko nepamiršti.

Rebeka kilstelėjo antakius.

– Tau nepasiseks nukreipti mano dėmesio.

– Galėčiau nukreipti, jei labai norėčiau. – Šeinas pasilenkė jai prie lūpų. – Tačiau jei nepavalgysiu, nukrisiu.

– Ar bus gerai, jei išvirsiu tau sriubos?

Jis atrodė įskaudintas.

– O ar būtina?

Ji truktelėjo nosį, pasilenkė, pralindo pro jo ranką ir išėjo iš dušo kabinos.

– Tada pats pasiruošk vakarienę.

– Žinai, ką aš pastebėjau? – Jis nerūpestingai užsuko dušą ir pasisiekė rankšluostį. – Tu viską išmoksti akimirksniu. Noriu pasakyti, jog klausinėji daugybės dalykų, viską apmąstai ir suklasifikuoji. Galiu lažintis, kad lengvai galėtum ryte pamelžti karves.

– Neprasimanyk, – įspėjo ji. Tuomet nusišluostė ir įsisupo į chalatą.

– Mačiau, kaip išsprendei kryžiažodį greičiau nei per dvi minutes. O kai nuvažiavome į parduotuvę nusipirkti maisto, teisingai atskaičiavai pinigus iki paskutinio cento dar nemačiusi, kiek reikia mokėti.

Rebeka gūžtelėjo pečiais, paėmusi nuo kriauklės šukas persibraukė plaukus ir pasakė:

– Esu gabi įvairiems triukams.

– Tikriausiai galėtum svetainėje pastatyti branduolinį reaktorių, jeigu tik norėtum. Tačiau kiaušinienės iškepti nemoki. – Stebėdamas ją jis apsivyniojo klubus rankšluosčiu. – Tiksliau, tu nenori kepti kiaušinienės, todėl ir nesivargini išmokti.

Ji per petį žvilgtelėjo į jį.

– Pagavai mane. Ką nori tuo pasakyti?

– Kad valgyti darysiu aš, o tu statyk branduolinius reaktorius.

Ji nusišypsojo, bet Šeinas pastebėjo, kad jos žvilgsnis kiek apniuko.

– Rebeka, – Šeinas kantriai delnais suėmė jai veidą, – tavo smegenys – tik vienas iš dalykų, kurie man tavyje patinka. Man patinka stebėti tave, kai tu galvoji ir kai negalvoji. Nesvarbu, kaip tai atsitiko. Tiesiog taip yra.

Ji atsiduso.

– Vis vien noriu tapti normali.

– Mieloji, tu esi normali. Tačiau tai nereiškia, kad negali būti ypatinga.

Tai taip paprasta, pagalvojo ji. Ir taip išmintinga. Ir taip panašu į jį. Pasistiebusi vėl jį pabučiavo.

– Ačiū.

– Visada tavo paslaugoms.

Rebeka atsiduso.

– Gerai. Eime žemyn. Pamokysi mane virti.

11

– Dėkoju, kad skyrei man laiko, Savana.

Savana ištiesė ilgas kojas ir žvilgtelėjo į diktofoną, kurį Rebeka buvo padėjusi ant stalo tarp jų.

– Nieko tokio. Laiko aš turiu.

Rebeka nužvelgė namo gyvenamąją erdvę. Ji buvo šviesi ir užgriozta. Leila sėdėjo šalia jų ant kilimėlio ir mėgdžiojo variklio garsus, žaisdama su dideliu plastikiniu sunkvežimiu.

– Moteris, auginanti judrų sūnų ir du kūdikius su palutėmis, negali turėti daug laisvo laiko.

– Ši vieta virsta beprotnamiu tik dešimt, dvylika kartų per dieną. – Savanos žvilgsnis nukrypo į dukrą. – Atrodo, dabar išaušo ramybės valandėlė.

– Kaip tu su viskuo susidoroji? – leptelėjo Rebeka. – Turi tris vaikus – vienas ką tik gimęs, darbą, prižiūri namus, o kur dar asmeninis gyvenimas?

– Visų pirma reikia tuo džiaugtis. Ir aš džiaugiuosi. Kadangi čia nėra mano vyrų ir jie negalės pūstis nuo pagyrų, pasakysiu, kad ir jie įneša indėlį.

– Turi nuostabią šeimą. – Pati savo balse išgirdusi ilgesį Rebeka nusipurtė. – Paaiškinsiu, kas man rūpi. Žadu rašyti knygą apie Antietamą ir, žinoma, apie čia įvykusį mūšį. Mane labiausiai domina šią vietą supančios legendos ir asmeninės patirtys.

– Istorijos apie vaiduoklius.

– Jos mane domina tiek, kiek yra susijusios su Makeidais, – tęsė Rebeka. – Pavyzdžiui, Regana ir Reifas. Juos abu kažkas traukė į viešbutį ir abu patyrė neįprastų reiškinių. Reifas grįžo iš miesto, o Regana čia atsirado dėka jo. Viešbutis turėjo didžiulę įtaką Kesės ir Devino gyvenimui ir santykiams. Kalbėjausi su kiekvienu iš jų atskirai ir jie abu patvirtino vienas kito patirtį ir jausmus. Kai kurios jų patirtys buvo abiem bendros, o kai ką jie patyrė atskirai, bet panašu, kad visa tai susiję su dviejų kapralų istorija.

– Ir tu nori, kad papasakočiau savo versiją.

– Taip. Šį rytą kalbėjausi su Džeradu jo biure. Norėčiau pasakyti, kad man labai patiko tavo paveikslai. Ypač tas, kuriame pavaizduotas miškas.

– Ačiū. Jeigu norėtum pavartoti žodį „ryšys“, tai būtent miškas mus sujungė. – Savana prisimerkė. – Viešbutis turi didžiulę trauką. Regana ir Reifas labai smarkiai pakeitė pastatą, be to, ten apsigyvenus Kesei ir Devinui, išsisklaidė didelė dalis liūdesio. Daug metų tai buvo labai liūdna vieta. Regana sakė, kad tau pavyko šį tą sužinoti apie konfederatų kapralą.

– Apie Frankliną Grėjų.

– Sakei, kad Abigalė išsiaiškino jo tapatybę ir pasirūpino parvežti jo kūną namo, pas šeimą. – Galvodama apie tai Savana linkčiojo galvą. – Tai labai drąsus ir kilnus poelgis.

– Abigalė turėjo savo vaikų, taigi galėjo įsivaizduoti, ką išgyveno to berniuko motina. Suprato, ką reiškia niekada nesužinoti, kas nutiko tavo sūnui. Jankių vaikino šeima būtų niekada nieko nesužinojusi. Kitas kapralas... – Rebeka liūdnokai atsiduso. – Išsiaiškinau tik tiek, kad jis buvo sąjungininkų kareivis, kapralas. Tokią informaciją suteikė man Makeidai.

– Tai, ką Makeidai padarė dėl to berniuko, taip pat buvo drąsu ir kilnu, – pasakė Savana. – Tu nori identifikuoti jį, tiesa? Sužinoti vardą, pamatyti jo kapą, viską sudėlioti į vietas.

– Manau, kad taip. Jie žuvo labai seniai, tačiau atrodo, kad tai dar... nesibaigė. Jie kovėsi ir mirė, galima sakyti, vienas nuo kito rankos, dar beveik nematę gyvenimo. Jų mirtis paveikė daugelį žmonių. Ir, atrodo, vis dar veikia. Ar ne tai tu ir jauti miške, Savana?

Savana pakreipė galvą.

– Kokios emocijos, tavo manymu, yra stipriausios, Rebeka?

– Meilė ir neapykanta. Visa kita kyla iš jų.

– Taip. – Savana patenkinta nusišypsojo. – Na taip, inteligentai taip mano. Būtent tai jaučiau miške. Meilę, manau, meilę Džeradui ir namams. Neapykantą, o gal greičiau baimę ir smurtą, kurie sužadina neapykantą. Kodėl mus abu ten traukė ir ypač į tą vietą, kur abu vaikinai kovėsi daugiau nei prieš šimtmetį? Ryšys? – Ji kilstelėjo pečius. – Poreikis viską sudėlioti į vietas, sušvelninti, suprasti.

– O ar taip atsitiko?

Savana kilstelėjo antakį.

– Ar Džeradas tau sakė, kad pirmą kartą mes mylėjomės būtent miške?

– Ne. Nesakė.

– Tikriausiai nenorėjo trikdyti. – Savana nusišypsojo lėta, šilta, labai moteriška šypsena. – Namas buvo tuščias, viršuje stovėjo puiki lova, bet mes nuėjome į mišką. Mums tai buvo tinkama vieta, jautėme tarpusavio ryšį. Nes meilė gydo.

Rebeka pagalvojo apie Šeiną ir koks jis švelnus jai.

– Taip, meilė gydo.

– Sėdėjau ten ir girdėjau lapų šiurenimą po batais, virpantį išsigandusių berniukų kvėpavimą, karo šūksnius ir šautuvų durtuvų žvangėjimą. Jaučiau visa tai, nors dar nebuvau girdėjusi pasakojimo.

Rebeka iš susidomėjimo primerkė akis.

– Nieko nežinojai apie du kapralus, kai atvykai čia?

– Ne. Vėliau Džeradas man papasakojo, bet aš jau pati žinojau. Tiksliau – jaučiau.

– Ar tu aiškiaregė?

Dabar sukikeno Savana.

– Ne didesnė už kitus. – Irzlus klyksmas privertė ją pažvelgti į laiptus. – Maitinimo laikas, – sumurmėjo ji. – Netrukus grįšiu.

– Kūdikis, – ištarė Leila, kai jos mama pasileido laiptais. Atkrypavusi prie Rebekos ji padavė jai lėlę. – Kūdikis.

– Gražus kūdikis. – Rebeka supratingai pabučiavo lėlę, paskui mergaitę. – Beveik toks pat gražus kaip tu.

Leila nusišypsojo Makeidų šypsena, nuo kurios skruostuose atsirasdavo duobutės, paskui stipriai suspaudė lėlę ir vėl padavė Rebekai.

– Mama. – Ji pasisukiojo ir sucypė iš džiaugsmo, kai Savana nulipo žemyn su rankose spurdančia Miranda. – Kūdikis! Mano kūdikis!

– Eikš pasižiūrėti, – pakvietė Savana sėsdamasi. Laisvąja ranka ji nubraukė tamsius Leilos plaukus nuo veiduko, kai ši pasilenkė virš kūdikio.

– Kūdikėlis, kūdikėlis, kūdikėlis, – burkavo ji ir bučiavo šlapiais bučinukais raudoną, piktoką Mirandos veiduką.

– Kūdikis alkanas, – paaiškino Savana ir pabalino akis Rebekai. – Ji tikrai garsiai apie tai praneša.

Rebeka stebėjo, kaip Savana plepėdama su dukrelėmis įgudusiai atsisega sagas. Kūdikis kuitėsi rankele maigydamas krūtį, kol surado spenelį. Rebeka apstulbo pajutusi gryną, pirmykštį pavydą. Galva knibždėte knibždėjo klausimų. Koks jausmas, kai savo pienu maitini kūdikį? Ar žvilgsnis sušvelnėja būtent nuo intymios akimirkos?

– Gal nori pokalbį baigti vėliau?

– Ne. Galime tęsti.

– Regana atrodo kaip madona, kai maitina kūdikį, – tarė Rebeka. – Tu atrodai kitaip. – Savanai kilstelėjus antakį ji nusijuokė. – Tai joks įžeidimas. Nusipirkau taro kortas, jos padės mano tyrimui. Imperatorė yra vaisingumo, moteriškos galios korta. Tu atrodai kaip ji.

– Man tai netrukdo.

– Ką gi, – giliai įkvėpusi Rebeka vėl ėmėsi darbo.

Ji klausinėjo Savanos įvairiausių dalykų. Nuo bendrų iki specifinių ir net ezoterinių. Kai baigė, kūdikis vėl nurimęs miegojo pienuota burna.

– Ar dabar galiu paklausti aš? – Savana atsistojo paguldyti Mirandos į lopšį šalia kėdės.

– Žinoma.

– Ką tu su visu tuo darysi? Suprantu, kad rašysi knygą, bet kaip sukiši į ją viską, ką pasakiau, ką pasakėme mes visi?

– Noriu susitelkti į jūsų, trijų porų, patirtį. Ir į tai, kokią įtaką jūsų gyvenimams daro legendos. Įdomu ir romantiška, kaip praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi. Šeši žmonės sukūrė tris šeimas, – aiškino ji mojuodama rankomis. – Trys šeimos, kurios iš esmės yra viena šeima. Visų jūsų santykiai buvo paveikti to, kas čia įvyko daugybė metų iki jūsų gimimo. Taigi, kiek praeitis turi įtakos mums? Kiek vieta ir tai, kas ten įvyko, veikia tuos, kurie yra tam atviri?

– Prie viso to pridėsi savo surinktus duomenis, įrodymus ir teorijas?

– Teisingai.

– Ar tai nepakenks tavo reputacijai? – atsigręžusi paklausė Savana. – Ką visi tie institutai ir jų vadovai pasakys apie daktarės Nait domėjimąsi magija?

– Kai kurie linguos galva ir su apgailestavimu galvos, kad jauna mokslininkė išprotėjo. Kiti... kai kuriuose institutuose yra rimtai tyrinėjami antgamtiniai reiškiniai. O, – ji nusišypsojo, – kadangi tyrinėju savo malonumui, man nesvarbu, kas ką mano.

Savana vėl atsisėdo ir paėmė ant rankų Leilą.

– Kodėl nepasikalbėjai su Šeinu?

– Atsiprašau?

– Sakei, kad apklausei mus visus ir panaudosi tai knygoje. Tačiau Šeino neminėjai.

– Jam tai nepatinka. – Rebeka stengėsi įkišti diktofoną atgal į rankinę. – Jis elgiasi labai tolerantiškai, bet jam tai nepatinka. Be to, Šeinas netinka į šią lygtį. Šeši žmonės, trys poros. Ryšys.

Linktelėjusi Savana liežuviu persibraukė per dantis.

– Žinai, nesu stipri matematikė, bet matau aštuonis žmones, keturias poras.

Ji plekštelėjo Leilai per užpakalį, kai ši nusiropštė nuo jos kelių nusprendusi ieškoti kitų linksmybių.

– Ar nepastebėjai ryšio tarp Šeino, fermos ir tavęs?

– Tai nelabai tinkamas pavyzdys.

– Neabejotinai tinkamas, juk akivaizdu, kad jį įsimylėjai.

– Iš tiesų? – gana ramiai sugebėjo paklausti Rebeka. – Man atrodo, kad tu maišai tai su potraukiu, susižavėjimu ir fiziniu ryšiu. – Po velnių, ar tu tikrai nesi aiškiaregė?

„Vargšelė, – pagalvojo Savana, nes užjautė kiekvieną moterį, įsimylėjusią Makeidą. – Vargšė laimingoji.“

– Tu gerai valdaisi, Rebeka. Tavo veide jausmų neįskaitysi. Tačiau aš tai matau. – Savana pamojavo jai prieš nosį. – Esu dailininkė, o tarp mano protėvių buvo šamanų. Gali manyti, kad dėl to ir atspėjau, arba suprasti, jog viena įsimylėjusi moteris atpažįsta kitą įsimylėjusią moterį.

Rebeka pažvelgė į savo rankas.

– Nežinau, ar man reikėtų jausti palengvėjimą, ar atvirkščiai, susirūpinti dėl tokios įvykių eigos.

– Tu man patinki, o juk esu išranki ir man toli gražu ne kiekvienas patinka. Maniau, kad tu man tikrai nepatiksi. – Ji vėl patogiai ištiesė kojas. – Tu profesionali intelektualė, mokslininkė su laipsnių santrumpa prie pavardės. Aš vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą gavau tik laukdamasi Leilos ir, kai Regana papasakojo apie tave, įsivaizdavau tik be galo protingą moterį su raginiais akiniais.

Rebeka suprunkštė ir pagalvojo, kad nemažai pasiekė, nes užuot įsiskaudinusi dėl tokio apibūdinimo, juokiasi.

– Jei nupieši tokį mano portretą, pasikabinsiu savo bute.

– Sutarta. Juk tu man patinki. Tikrai patinki. Jei būtų reikėję atsisėsti ir nupiešti Šeinui tinkančią moterį, ji būtų buvusi nepanaši į tave. Pasirodo, klydau. Fermeris ir eruditė. – Savana šyptelėjo. „Vargšas Šeinas“, – pagalvojo. Pasisekė vargšeliui. – Panašu, kad jūs vienas kitam tinkate. Ką tu darysi toliau?

– Džiaugsiuosi tuo, ką turiu.

– Ir to užteks?

– Tai daugiau, nei kada nors esu turėjusi. – „Žinoma, už tai teks sumokėti“, – pagalvojo. Bet ji norėjo sumokėti. – Esu praktiška, Savana.

– Galbūt. Bet ar esi drąsi ir ryžtinga? Ar tikrai ketini parašyti knygą, paaukoti jai tiek laiko, įdėti visas įmanomas pastangas ir išmesti iš jos vieną epizodą? Apie save ir Šeiną? Nejau ignoruosi šį ryšį?

Ar ji pajėgs ignoruoti? Rebeka uždavė šį klausimą sau, kai ėjo atgal per mišką į fermą. Rašydama knygą pajėgs. Padarys tai dėl Šeino. Tačiau širdyje pripažino, kad šis ryšys amžiams liks su ja.

Vis dėlto ji ras jėgų išvykti ir išvyks. Bus skaudu, bet ji išgyvens. Protu suvokė, kad dar niekas niekada nemirė dėl sudaužytos širdies. Tik kai kuriuos ištikdavo emocinė mirtis.

Vis vien bus lengviau gyventi žinant, kad teko mylėti, nei gyventi visai nepažinus šio jausmo.

Buvo skaičiusi daugybę graikų legendų ir žinojo: už malonumus visuomet tenka sumokėti.

Ir ji už viską gaus sąskaitą. Jei Savana taip lengvai suprato, kas slypi jos širdyje, atspės ir kiti. Galbūt atspės ir pats Šeinas. Tada mokestis gali būti nepakeliamas.

Šeinas per daug jai reiškė, kad būtų norėjusi jį trikdyti. Reikia pradėti svarstyti, kokius žingsnius žengti toliau.

Rytoj mūšio metinės. Rebeka jautė, kad jai svarbu ir netgi būtina šią, o gal ir dar vieną dieną pabūti fermoje. Paskui tikriausiai bus geriau vėl įsikurti pas Reganą. Pabus pas ją keletą dienų prieš grįždama į Niujorką.

Rebeka išėjo iš už medžių ir pažvelgė į fermą. Iš kamino rūko dūmai, nes svetainėje, matyt, užkurtas židinys. Gana vėsu, todėl reikėjo jį užkurti. Ji nužvelgė namą iš akmenų ir dažyto medžio, siloso bokštą, tvartus ir kitus pastatus.

Suprato, kad palikti šiuos namus bus taip pat skausminga kaip ir patį Šeiną. Čia ji buvo laimingesnė nei kur nors kitur. Čia ji rado meilę.

Taigi greičiau liks dėkinga nei apgailestaus.

„Geriau pasitrauk nei rizikuok“, – paliepė įkyrus proto balsas.

Pajutusi šaltį Rebeka pasitrynė rankas ir nužingsniavo per pūdymą. Staiga pamatė iš už posūkio atšvilpiantį ir sustojantį prie namo automobilį. Išgirdo draugišką greitakalbę ir pamatė šunis, šokinėjančius ir sveikinančius iš automobilio lipančią raudonplaukę.

Oras buvo gana tykus, todėl jos juokas pasiekė Rebeką. O atstumas nebuvo toks didelis, kad ji nepastebėtų, kaip šypsosi Šeinas išėjęs pasitikti moters.

Pavydas tai užplūsdavo, tai atslūgdavo, vėl užplūsdavo ir vėl atslūgdavo stebint, kaip jie glėbesčiuojasi, kaip moteris stovi apsikabinusi jį už kaklo.

„O, ne. To nebus. Jis vis dar mano. Mano, kol aš iš čia išvyksiu.“

Jie kalbėjosi stovėdami arti vienas kito, juokėsi ir, prieš moteriai įsėdant į automobilį, vėl trumpai pasibučiavo.

Šeinas paglostė abu šunis, paskui atsitiesė ir pamojavo. Rebeka pajuto, kad jis pastebėjo ją lauke, ir žengė namų link. Automobilis pralėkė juos skiriančiu keliu ir išnyko už posūkio.

– Sveika. – Jis užsikišo nykščius už priekinių kišenių. – Kaip laikosi Savana?

– Puikiai. Turėjau progą pamatyti kai kuriuos jos paveikslus. Jie nuostabūs.

– Taip. – Jis instinktyviai jautė, kad reikia elgtis atsargiai. Mėgino įžvelgti, kas slypi Rebekos išraiškoje. – Buvo užsukusi Franė Spader. Tu buvai ją sutikusi anksčiau.

– Pažinau. – Šunys troško dėmesio ir, pasinaudojusi tuo, ji pasilenkė jų paglostyti.

– Franė tiesiog trumpam stabtelėjo.

– Mačiau. Norėčiau dabar įrašyti pokalbį į kompiuterį.

– Rebeka. – Jis palietė jos ranką norėdamas sustabdyti. – Tarp mūsų nieko nevyksta. Ji tik draugė. Tiesiog užsuko trumpam.

Grynai dėl savigynos ji kilstelėjo antakį.

– Kodėl tu man aiškiniesi?

– Todėl, kad aš... Klausyk, mudu su Frane buvome... buvome, – jis nutilo įsiutęs ant savęs. – Tačiau dabar nesame ir nebuvome kartu nuo to laiko... na, nuo tada, kai tu čia atvykai. Mes tik draugai.

Rebekai buvo smagu, kad jis jaučiasi sutrikęs.

– Ar manai, kad reikia man aiškintis?

– Ne. Taip. – Po velnių. Dabar jis įsivaizdavo, kaip atrodytų, jei jis pamatytų Rebeką besiglėbesčiuojančią su kitu vyru. Kas nors turėtų mirti. – Nenoriu, kad prisigalvotum to, ko nėra. Tik tiek.

– O aš prisigalvoju?

– Gal baigsi? – griežtai pasakė Šeinas ir nuėjo šalin. Paskui grįžo. – Nekenčiu, kai taip elgiesi. Nekenčiu.

– Kaip elgiuosi?

– Kai kalbi tik vienais klausimais. Kaip tu jautiesi? Ką galvoji? – Jis atsigręžė į ją. Akys svaidė žaibus. – Jei norėjai klausti, tai reikėjo rėžti taip: „Kodėl, po velnių, bučiuoji kitą moterį?“

– Ar manai, kad tiktų rodyti pavydą?

Kai Šeinas tik rūsčiai žvilgtelėjo į ją, Rebeka gūžtelėjo pečiais.

– Apgailestauju, kad negaliu prie tavęs prisiderinti. Aišku, tu gyvenai savo gyvenimą, prieš man atvykstant čia, ir gyvensi, kai išvyksiu.

– Na, taip. Dabar prikaišiok man praeitį.

– O aš tai darau?

Jis suurzgė.

– Ar tu negali bartis kaip normalus žmogus?

– Galiu, kai yra dėl ko. Tavo draugės – tavo reikalas. Kadangi neturiu jokio supratimo, kiek jų galiu sutikti kiekvieną kartą, kai kur nors išeinu, man visai neverta dėl to jaudintis.

Protas jam liepė nebetęsti, bet burna niekaip negalėjo užsičiaupti.

– Klausyk, Rebeka, jei būčiau miegojęs su tiek moterų, kiek kai kurie žmonės mano, tai būčiau niekada neišlipęs iš lovos. Tikrai nesimylėjau su kiekviena, su kuria tik susitikdavau. Aš ne... Bet kodėl, po velnių, tau tai pasakoju?

– Tai turėjo būti mano kitas klausimas. Manau, kad tu man primeti savo jausmus ir nuojautas apie mano galimą reakciją. Prie to dar prisideda kaltės jausmas ir jo sukeltas susierzinimas. Perkeldamas tą susierzinimą nuo savęs ant manęs tu...

– Užsičiaupk. – Šeinas suėmė jos veidą ir pažvelgė į ją audringomis lyg jūra akimis. – Ji užsuko manęs paklausti, ar nenorėčiau vėliau kur nors nueiti. Pasakiau jai „ne“. Tada ji paklausė, ar yra kas nors tarp manęs ir tavęs. Pasakiau, kad net labai yra. Dar truputį pasikalbėjome, ji pasakė, kad pasimatysime kada nors vėliau. Viskas. Dabar patenkinta?

Jos širdis plakė labai greitai. Tačiau balsas buvo ramus ir su smalsumo gaidele.

– O ar aš atrodžiau nepatenkinta?

Jo akys susiaurėjo ir žybtelėjo. Rebekai tai labai patiko. Taip pat patiko stebėti, kaip jis nusiminęs nusikeikia, apsisuka ant kulno ir išdidžiai nudrožia sau.

„Gerai padirbėta, daktare Nait“, – pasakė pati sau. Tikriausiai kurį laiką Šeinas nieko kito nebučiuos. Niūniuodama ji įėjo į namą.

Jai tikrai reikėjo padirbėti. Eidama pro šalį Rebeka palietė vieną iš vaizdo monitorių, tačiau norėjo dar minutėlę pasigardžiuoti pasitenkinimo jausmu.

Vargšelis taip lengvai nuspėjamas. Šeino reakcijos klasikinės. Jis sunerimo, kad jo nors ir nekaltas elgesys gali būti klaidingai suprastas. Dar labiau jį slėgė moterų mylėtojo reputacija. Ne mergišiaus. Vieną dieną ji jam išaiškins skirtumą tarp moteris mylinčio, jas vertinančio vyro ir to, kuris jomis tik naudojasi. Rebeka suprunkštė eidama į virtuvę. Šeino sutrikimas, paskui susierzinimas ir jos išmintinga reakcija. Didelis smūgis jo savimeilei. Daug įdomiau tyrinėti vyrų ir moterų tarpusavio žaidimus iš paties žaidimo lauko, o ne iš tribūnų.

Eidama prie lango pagalvojo, kad apie tai galėtų parašyti kokį nors straipsnį. Ateis laikas, kai ji bus emociškai nuo jo atsitolinusi. Tada jau žinos ne tik ką reiškia įsimylėti, mylėti, bet ir ką reiškia meilę prarasti.

Gal kada nors atras savyje pakankamai drąsos paklausti, ką ji jam reiškė, ką jam reiškė kartu su ja praleistas laikas. Taip, gal įgaus drąsos po dešimtmečio ar dviejų.

Pasakiusi sau, kad iš tiesų tik dabartis yra svarbi, ir spėliodama, ar po šio atsitikimo dar gaus daugiau gėlių iš Šeino, Regana nusprendė pamėginti išvirti pietus viena.

Galų gale, viskas yra formulės. Savo rankinėje ji turėjo Reganos formulę, ne, kepto viščiuko receptą. Susiradusi jį perskaitė kartą ir įsiminė. Kadangi Šeino virtuvėje prijuosčių nebuvo, ji už kelnių juosmens užsikišo rankšluostį ir ėmėsi rimtų eksperimentų.

Barstydama viščiuką miltais su žolelėmis pagalvojo, kad toks darbas ramina. Tol, kol darai valgyti savo malonumui. Bet jei reikėtų gaminti diena iš dienos ir viską paskui tvarkyti, vargintų.

Tačiau kaip pomėgis virimas turi žavesio. Jei pasisektų jo nepaversti darbu, kaip atsitiko su daugeliu kitų veiklų, viskas būtų puiku.

Kai viščiukas jau kepė ketaus keptuvėje karštame aliejuje, ji žengtelėjo atatupsta ir pasveikino save. Jis gerai kvepėjo, smagiai čirškėjo ir gražiai atrodė. Taigi pagal visus logikos dėsnius turėtų būti skanus.

Argi Šeinas neapstulbs, kai parėjęs pamatys paruoštą vakarienę?

„Melžimo laikas“, – pagalvojo ji, durdama į skrundantį viščiuką šakute. Temo jau anksčiau, nors žiema dar buvo toli...

***

Jeigu pažvelgs pro langą, ar pamatys stovyklavietės laužus? Kareiviai, apsistoję labai arti, laukė aušros ir mūšio.

Ji norėjo, kad Džonas pareitų kuo greičiau. Jeigu gyvuliai būtų apžiūrėti, o Džonas pareitų, jie galėtų užsidaryti namuose. Ir būtų saugūs. Ji negali prarasti dar vieno vaiko, nes to neištvertų. Džonas to irgi neištvertų. Ji susidėjo ant pilvo rankas, lyg norėdama apsaugoti dar negimusį kūdikį. Desperatiškai troško, kad jis būtų berniukas. Ne todėl, kad pakeistų žuvusį sūnų, nes Džonio niekas nepakeis ir jie jo neužmirš. Vis dėlto jei gims berniukas, tai šiek tiek sumažins Džono širdgėlą.

Jis kentėjo. Buvo neįmanoma paguosti. Galėjo jį mylėti, juo rūpintis, dalytis skausmu, bet ištrinti to skausmo negalėjo. Ji džiaugėsi mergaitėmis. Tačiau Džonio jos negalėjo atstoti. Kiekviena nauja karo diena primindavo praradimą.

Gal karas čia ir pasibaigs. Ji keptuvėje apvertė viščiuką kaip ne kartą buvo dariusi. Gal būtų teisinga, jei tas siaubingas karas baigtųsi čia, kur gimė sūnus? Ar tas vyras, užmušęs jos sūnų, dabar sėdi ir laukia sąjungininkų stovykloje? Ką jis rytoj nužudys? O gal jo paties kraujas įsigers į žemę, kuria ji vaikšto jau tiek daug metų?

Kodėl jie nepasitraukia? Tiesiog nepasitraukia ir nepalieka ramybėje čia gyvenančių žmonių su jų širdgėlomis...

Iš keptuvės tykštelėję karšti riebalai nudegino Rebekai plaštaką. Ji nelabai tai pajuto, tik žengtelėjo atatupsta. Emocijos, mintys, žodžiai, garsai, viskas susipynė galvoje.

„Mane apsėdo dvasios“, – blausiai pagalvojo ji. Tai dvasių apsėdimas. Ir pirmąkart gyvenime Rebeka apalpo.

Karingai nusiteikęs į virtuvę įlėkė Šeinas.

– Dar noriu pasakyti... – pradėjo jis ir staiga pamatė ant virtuvės grindų sukniubusią Rebeką. Jam stabtelėjo širdis. Jis prišoko ir atsiklaupęs šalia ją apkabino. – Rebeka, – Šeinas glostė jai veidą ir riešus. – Rebeka, atsipeikėk. – Tapęs nevikrus iš baimės jis ją supo, bučiavo ir kalbino, kol ji atsimerkė.

– Šeinai.

– Taip, čia aš. – Jį užplūdo palengvėjimas. – Tik gulėk ramiai, mieloji, kol pasijusi geriau.

– Aš buvau ji, – sumurmėjo Rebeka, stengdamasi išsklaidyti miglą galvoje. – Akimirką buvau ji. Reikia patikrinti aparatūrą.

– Velniop tą tavo aparatūrą. – Buvo graudžiai lengva ją sulaikyti. – Gulėk ramiai. Ar susitrenkei galvą? Ar tau ką nors skauda?

– Nemanau... nemanau. Kas nutiko?

– Tai tu man pasakyk. Kai įėjau, tu gulėjai ant grindų.

– Dieve. – Ji ramindamasi pratisai įkvėpė ir leido galvai ilsėtis ant jo sulenktos rankos. – Apalpau. Tik įsivaizduok.

– Man nereikia įsivaizduoti. Sutrumpinai man gyvenimą dešimčia metų, nes labai mane išgąsdinai. – Dabar jau pyktis ėmė viršų – Kurių velnių apalpai? Ar šiandien valgei? Visada valgai tiek, kad ir paukštukui neužtektų. Be to,nepakankamai miegi. Paguli keturias, penkias valandas ir imi slankioti aplinkui arba barškinti to kvailo kompiuterio klaviatūrą. – Jis elgėsi keistai, bet negalėjo sustoti. – Tai turės pasikeisti. Teks pradėti rūpintis savimi. Iš tavęs nieko nelikę. Vieni nervai ir kaulai. Ar tose tavo nuostabiose mokyklose nemokė apie esminius kūno poreikius? O gal su tavimi tai nesusiję?

Rebeka leido jam šnekėti, kol jai nustojo suktis galva. Šeinas aiškino, kad jai reikia nueiti pas daktarą ar nuvažiuoti į ligoninę, gerti vitaminų. Galiausiai ji delnu užspaudė jam burną.

– Niekada gyvenime nebuvau apalpusi, o kadangi man tai visai nepatiko, neketinu įgyti tokio įpročio. Būtų gerai, kad dabar patylėtum ir paleistum mane, viščiukas dega. Ruošiau valgį. Gana sėkmingai. Gal dar galima jį išgelbėti.

Jis kažką suniurnėjo ir pripylė jai stiklinę vandens.

– Gerk.

Rebeka žiojosi sakyti, kad vandens labiau reikia jam nei jai, bet nutylėjo. Ėmė paklusniai gurkšnoti.

– Kepdama apie kažką galvojau, – vėl pasakė ji. – Staiga pajutau, kad tos mintys jau ne mano. Bet jos buvo labai aiškios, asmeninės, galėčiau pasakyti. Tačiau ne mano. Jos buvo Saros.

Jam per nugarą perbėgo šiurpas.

– Tu per daug į visa tai įsijautei.

– Šeinai, esu protinga ir racionali moteris. Žinau, kas čia atsitiko. Ji kepė viščiuką. – Krestelėjusi galvą Rebeka pastatė stiklinę ant stalo. – Argi ne keista, kad nutariau išmėginti Reganos receptą būtent rugsėjo 16-osios vakarą? Sara prieš mūšį kaip tik kepė viščiuką.

– Vadinasi, dabar žinai, ką jie valgė.

– Taip, – atkirto ji į jo sarkazmą. – Dabar žinau. Ji kepė viščiuką nerimaudama dėl šeimos ir kūdikio įsčiose. Spėliojo, kas žus rytoj. Kareiviai buvo įsikūrę stovyklą netoli nuo čia ir laukė aušros. Ji kepė viščiuką, o vyras tuo metu išėjo pas gyvulius. Sara norėjo, kad jis sugrįžtų, įeitų vidun ir jie galėtų užsidaryti nuo viso pasaulio, tiesiog pabūti dviese. Nerimavo dėl jo. Būtų padariusi viską, kad tik jam palengvėtų.

– Tu per daug dirbi, – rūpestingai pasakė Šeinas. – Be to, labai sureikšminai tai, kad rytoj bus mūšio metinės.

Jausdamasi tvirtai Rebeka vėl atsistojo.

– Netiesa. Puikiai supranti, kas čia vyksta, bet nutarei to nepripažinti. Toks tavo pasirinkimas ir aš jį gerbiu. Nors žinau, kad kartais sapnuoji nerimą keliančius sapnus, vis tiek gerbiu tavo pasirinkimą. Norėčiau, kad ir tu gerbtum mano darbą ir mano poreikius.

– Mano sapnai – mano reikalas.

– Tiesiog pasakiau, ką žinau. Neprašau ką nors pasakoti.

– Ne, tu niekuomet neprašai, Rebeka. – Šeinas susikišo rankas į kišenes. – Tu tik lauki ir išsekini tuo laukimu kitą žmogų. Nenoriu su tuo turėti nieko bendro.

– Ar man išsinešdinti iš čia?

Kai jis nieko neatsakė, ji susiėmė ir prabilo ramiai:

– Turiu tavęs kai ko paprašyti. Man svarbu čia būti rytoj. Negaliu pasakyti kodėl, tai tik mano nuojautos. Tačiau būsiu dėkinga, jei leisi dar nors vieną dieną čia pasilikti.

– Niekas tau neliepia iš čia nešdintis, – atšovė jis, dabar pykdamas ant savęs. Kodėl jis panikuoja vien nuo minties, kad ji susipakuos daiktus? Juk jie vienas kitam nieko nežadėjo. Jis nežadėjo pats ir iš jos jokių pažadų nereikalavo. – Lik, jei nori, tik netrauk manęs į visa tai. Man reikia baigti kai kuriuos darbus, paskui turėsiu išvažiuoti.

– Gerai.

Šeinas desperatiškai troško, kad ji paklaustų, kur jis važiuos. Ir jei būtų ėmusi kamantinėti, būtų galėjęs nurauti jai galvą. Bet ji nieko neklausė. Todėl jam beliko išvažiuoti. Nors tetroško vieno – pasilikti namuose.

12

Pagalvojo, kad būtų gerai pasigerti. Aišku, gėrimas nieko neišspręs, bet pranašumų turėjo. Gaila, kad jis visai tam nenusiteikęs. Labiau norėjo su kuo nors pasiginčyti, o kadangi Rebeka neketino leistis į ginčus, Šeinas išvažiavo į miestelį, pas Deviną.

Kai kildavo noras pasipešti, visuomet galėjo pasikliauti Devinu.

Devino biure jis rado ir Reifą – tai dar geriau.

– Sveikas, kaip tik ketinome sužaisti pokerį, – pasveikino jį Reifas, plekštelėdamas per petį. – Ar turi pasiėmęs pinigų?

– Gal turite čia alaus?

– Čia tvarkos ir teisingumo vieta, – iškilmingai pareiškė Devinas, o galva parodė į kambarį gilumoje. – Ten yra keletas butelių šaldytuve. Tu nusiteikęs pažaisti?

– Galbūt.

Šeinas nuslinko į galinį kambarį.

– Galiu daryti ką noriu ir kada noriu. Man nereikia atsiklausti moters kaip jums, vaikinai.

Devinas susižvalgė su Reifu.

– Paskambinsiu Džeradui, – pasakė Reifas imdamas telefoną; tuo metu Šeinas grįžo godžiai gerdamas alų.

Reifui renkant numerį, o paskui kalbantis, Devinas užsikėlė kojas ant rašomojo stalo.

– Taigi, ką ketina daryti Rebeka?

– Ji man taip pat neprivalo aiškinti.

– Ak, matyt, susikivirčijote, tiesa? – Susižavėjęs šia mintimi Devinas susinėrė rankas už galvos. – Ji išspyrė tave lauk?

– Juk ten mano namai, – atšovė Šeinas. – Rebeka nesikivirčija, ji tik pasikeičia, – tęsė jis mojuodamas buteliu. – Vieną minutę būna kieta, protinga ir ori, o kitą – švelni, sutrikusi ir tokia miela, kad galėtum užmušti bet ką, kas norėtų ją nuskriausti. Paskui staiga tampa šalta ir santūri, oho, kokia šalta... – jis mauktelėjo alaus, – analitiška. Kas gali jai prilygti?

– Na, – pasakė Devinas, – tada ją vargiai būtų galima pavadinti nuobodžia.

– Bet kokia, tik ne nuobodi. Nors kartais ji laiko save nuobodžia. Po galais, iš tikrųjų nežinau, kas ji tariasi esanti. – Šeinas susimąstė. – Sakykim, šiandien užtinka mane besibučiuojantį su Frane. Ar ji pasiunta, ar pradeda kivirčą, ar apkaltina mane? Ne. Na, tai buvo visiškai nekaltas bučinys. Bet vis vien, jei su kuo nors miegi, nenori, kad tas žmogus bučiuotųsi su kitu. Tiesa?

Reifas jau buvo padėjęs telefono ragelį ir atidžiai stebėjo brolį.

– Sutinku. Ar tu su tuo sutinki, Devai?

– Taip, žinoma.

Patenkintas sielų vienybe Šeinas vėl pakėlė butelį.

– Na, štai. Daktarė Nait, ji gali būti labai šalta. Tyrinėja mane lyg kokį tepinėlį ant laboratorinio stikliuko. Nekenčiu, kai ji taip elgiasi.

– O kas pakęstų? – pasakė Reifas ir atsisėdo maloniai praleisti laiko.

Nuramintas broliško solidarumo Šeinas baigė tuštinti butelį ir atsidarė antrą.

– Dar vienas keistas dalykas – kodėl ji neklausia, kur visa tai veda? Pasakykite man. Juk moterys visuomet to klausia. Tada po truputį atidengi kortas ir tai santykius padaro ne tokius įtemptus.

– Štai kaip? – Devinas romiai nusišypsojo.

– Taip, bet ji neklausia. – Jis nugėrė gurkšnį alaus. Štai dėl ko santykiai tapo įtempti. Jam reikėjo tuo tikėti. – Jos buvimas name turėtų trukdyti, tiesa? Atrodytų, kad ji maišysis po kojomis, po šimts pypkių, bet ji nesimaišo. Ji kažkaip dera mano namuose.

– Iš tiesų? – Devinas nusišypsojo ir mirktelėjo Reifui.

– Na, taip. Iš ryto ateina pusryčiauti ir visuomet turi ką papasakoti. Dažniausiai ji dirba virtuvėje, tačiau tai visai netrukdo ir net pradedu laukti, kada ji ateis.

Reifas atsigręžė, nes atsidarė durys ir pro jas įžengė Džeradas nešinas dideliu popieriniu maišeliu. Padėjo ant Devino rašomojo stalo ir ištraukė iš jo pakuotę su šešiais buteliais alaus.

– Jau žaidžiate?

– Žaisime truputį vėliau. – Devinas ranka parodė Džeradui kėdę. – Šeinas nori išsipasakoti.

– Tikrai? – Džeradas pažiūrėjo į Šeiną. – Apie ką jis pasakoja?

– Apie Rebeką. Ką sakei?

– Miegamasis kvepia Rebeka, – sumurmėjo Šeinas. – Nors ji nepalieka jame jokių savo daiktų, jis vis vien kvepia ja. Muilu ir tais kremais, kuriuos ji tepa ant savęs.

– A, – tarė Džeradas ir pasiėmė butelį alaus.

– Žinote, tėvai išsiuntė ją į internatą, kai jai tebuvo šešeri. Visai dar vaiką. Jai taip ir neteko pabūti vaiku. Kartais, kai ji prajunka, pati truputį dėl to nustemba. – Jis patylėjo ir pagalvojo apie tai. – Ji nuostabiai juokiasi.

Džeradas atsigręžė į Reifą.

– Ar ji išspyrė jį iš namų?

– Jis sako, kad ne.

– Juk tai mano namai, po velnių, – priminė jiems Šeinas. – Mano namai ir mano žemė. Vadinasi, aš ir vadovauju tam, kas ten vyksta. Man nepatinka ta jos kvaila, idiotiška aparatūra. Man nepatinka, kad ji užsiima visomis tomis nesąmonėmis ir alina save. Daugiau nenoriu įėjęs į namus rasti ją sukniubusią ant grindų.

– Ką? – Surimtėjęs Devinas atsisėdo tiesiai. – Kas nutiko?

– Kiek suprantu, ji nualpo. Sako, kad buvo susitikusi su mūsų prosenele. – Jis išgėrė alaus, kad numalšintų nerimą. – Jos abi kepė viščiuką mūšio išvakarėse. Nenoriu į tai painiotis.

– Ar jai viskas gerai? – paklausė Reifas.

– Ar aš čia būčiau, jei būtų kitaip? – Jis pirštais persibraukė per plaukus, mėgindamas ištrinti jos blyškios, mažos figūrėlės ant virtuvės grindų prisiminimą. Tačiau nepavyko. – Ji mane velniškai išgąsdino. Po šimts pypkių. – Šeinas akimirkai užsimerkė ir pasitrynė maudžiančią širdį. – Negaliu ištverti, kai jai blogai. Negaliu to pakęsti. Ta moteris drasko man širdį. – Jis pasistengė susiimti. Dar nugėrė gurkšnį alaus. – Ji labai greitai atsigauna, – burbtelėjo. – Niekada nesu matęs nieko taip greitai atsigaunančio. Rebeka vėl jaučiasi kuo puikiausiai, susitvardžiusi. Ji manęs nespaudžia visu tuo užsiimti. Jai nepasiseks manęs į nieką įtraukti.

– Broli, – užjaučiamai tarė Džeradas. – Tu jau įtrauktas. Sugautas.

– Nieko panašaus.

– Leisk spėti. Kiek kartų per dieną tu apie ją pagalvoji?

– Nežinau. – Suirzęs Šeinas nusprendė, kad pasigerti nėra pati blogiausia mintis. – Neskaičiuoju.

Dabar Džeradas, būdamas advokatu, kryžmiškai apklausė liudininką.

– Ar anksčiau esi apie ką nors galvojęs taip dažnai ir tiek daug?

– O kas čia tokio? Ji juk gyvena su manimi. Apie tuos, kurie gyvena kartu, galvojame dieną naktį.

Reifas tyrinėjo savo nagus.

– Tai tik seksas.

– Nieko panašaus. – Šeinas lyg kulka šoko nuo kėdės sugniaužęs kumščius. – Ji nėra vien tik šiltas kūnas. – Jis susilaikė pastebėjęs šelmišką brolio šypseną. – Aš ne gyvulys.

– Čia tai bent pokytis. – Reifas nerūpestingai gurkšnojo alų. – Kelių moterų norėjai, kai čia pasirodė Rebeka?

Nė vienos. Siaubas.

– Ne čia esmė... – Jis vėl atsisėdo susimąstęs. – Pamiršau.

– Esmė ta, – tęsė Devinas, – kad tu praradai pusiausvyrą ir žaibiškai pasiduodi.

– Jis jau užkibo, – įsiterpė Džeradas. – Tik nenori pripažinti. Bet Rebeka protinga moteris ir gali taip lengvai nepasiduoti, ypač tau.

– O ko, po galais, man trūksta?

– Kaip minėjau, – tęsė Džeradas, – ji turi savo gyvenimą Niujorke, karjerą, interesų. Gali būti sunku ją sulaikyti, kad nepaspruktų iš čia. Tau reikės labai pasistengti, jei norėsi įtikinti Rebeką tekėti už tavęs.

Šeinas užspringo, ėmė kosėti ir dar atsigėrė alaus.

– Ar išprotėjai? Su niekuo nesivedu.

Reifas šyptelėjo.

– Gal nori lažintis?

Devinui pagailo akimirksniu išblyškusio Šeino.

– Išgerk dar alaus, drauguži. Paskui gali nueiti į galinį kambarį ir numigti.

Šeinui tai pasirodė puikus pasiūlymas.

Rebeka nemiegojo. Ne tik dėl to, kad šalia nebuvo Šeino ir atrodė, jog name kažkas vyksta. Jai prailgo laukti ryto, naktis atrodė begalinė.

Ji dirbo. Darbas visuomet padėdavo įveikti mažas ir dideles krizes. Pakavosi daiktus. Tvarkingas drabužių lankstymas ir jų dėjimas į lagaminą rodė, jog ji pasiruošusi gyventi toliau. Nerimą kėlė tik tai, kad nesmagiai išsiskirs su Šeinu. To ji nenorėjo. Kai jis grįš, pamėgins viską surikiuoti taip, kad būtų pusiausvyra.

Tačiau jis negrįžo, o valandos pamažu artino aušrą.

Vos pradėjus kilti saulei, o pilkšvam rūkui prarijus daržinę, Rebeka išėjo laukan. Buvo sunku patikėti, jog niekas kitas nejaučia to, ką jaučia ji. Baimės, laukimo, įniršio ir liūdesio.

Jai nereikėjo smarkiai įtempti vaizduotės, kad pamatytų rūke žygiuojančius pėstininkus, kūnais ir šautuvų durtuvais draskančius rūką, išgirstų jų duslius žingsnius, regėtų blausų žalvario ir plieno žvilgesį. Nuaidėjo pirmieji patrankų šūviai ir karių šūksmai. Tuoj atsivers pragaras.

– Ką tu čia darai?

Rebeka krūptelėjo ir įsispoksojo į rūką. Pamatė iš jo išlendantį Šeiną. Jis atrodė pablyškęs, lyg smėlio pilnomis akimis ir ganėtinai piktas, kad jai praeitų noras pribėgti ir jį apkabinti.

– Negirdėjau, kada tu grįžai.

– Aš grįžau ką tik. – Jis matė, kad ji neišsimiegojusi. Akys pavargusios, paakiuose šešėliai. Jam nepatiko jaustis dėl to kaltam. – Tu drebi. Esi basa, dėl Dievo meilės. Eik greičiau į vidų ir atsigulk.

– Atrodai pavargęs, – pasakė Rebeka jausdama, kad jos balsas greičiau lūžus nei šaltas.

– Man pagirios, – paaiškino jis neišraiškingu balsu. – Kai kuriems žmonėms taip būna, kai jie per daug išgeria. Ar neketini manęs paklausti, su kuo ir kur buvau?

Ji pakėlė ranką ir švelniai priglaudė prie širdies. Keista, ji vis dar plakė, nors buvo sudaužyta.

– Ar mėgini mane įskaudinti?

– Gal. Gal man įdomu, ar galiu tave įskaudinti.

Ji linktelėjo ir apsisuko eiti į namą.

– Aišku, kad gali.

– Rebeka... – Tačiau ji jau buvo uždariusi duris paskui save ir palikusi jį su šlykščiai gličiu jausmu. Keikdamas ją Šeinas pasuko į melžyklą.

Visą rytą jie stengėsi nesipainioti vienas kitam po kojų. Užuot dirbusi virtuvėje, Rebeka užsidarė svečių kambaryje ir susitelkė į darbą. Vadinasi, jie išsiskirs susipykę. Gal taip ir geriau. Laikui bėgant tikriausiai bus lengviau slėptis už apmaudo ir pykčio.

Pro langą matė jį. Neatrodė, kad dirbtų. Tikriausiai stūmė laiką laukdamas, kol ji išsinešdins. Ką gi, jam teks truputėlį palūkėti. Be vakaro neišvažiuos.

– Kur tu, Sara? – murmėjo ji, vaikščiodama po kambarį, dabar jau panašų į celę. – Žinau, kad norėjai, jog čia atvažiuočiau. Norėjai, bet kodėl?

Eidama pro langą ji vėl pažvelgė laukan. Dabar Šeinas ėjo per kiemą, pro daržą, kuriame augino vėlyvuosius pomidorus, žalumynus, moliūgus. Stabtelėjo kažką patikrinti. Tikriausiai – ar prinokusios daržovės.

Žiūrėti į jį buvo skaudu, bet dar skausmingiau nusigręžti. Nejau tikėjosi, kad gali patirti meilę ir praradimą kaip nuotykį, ar dar blogiau – kaip medžiagą žmogaus būsenoms patyrinėti? Kad gali tai ištirti, išnagrinėti ir aprašyti?

Ji niekada, niekada jo nepamirš.

Kai Šeinas vėl atsitiesė ir nuėjo prie vieno iš lauko pastatų, Rebeka nusisuko. Geriau nelauks dienos pabaigos, nes būtų per žiauru. Dar kartą su juo pasikalbės ir išvažiuos.

Vėliau ką nors atsiųs paimti aparatūros. Pati iškeliaus oriai, nors kiek skubotai. Pas Reganą, nusprendė ir atsargiai įkvėpė. Iš karto išlėkti į Niujorką būtų bailu. Nėra prasmės versti jį blogai jaustis, leisti sužinoti, kad sudaužė jai širdį.

Tegu mano, kad tai tiesiog buvo patirtis, kuri baigėsi ir kurią jie galės mielai prisiminti.

Ji čia niekada negrįš. Laiptų apačioje stabtelėjo ir prisidengė burną ranka. Niekada negrįš į šį miestą, mūšio lauką, šiuos namus. Nors ir atsitraukia, ji nebėga.

Rebeka net nepažvelgė į savo prietaisus ir monitorius. Perbraukė pirštais per koridoriaus sienas, kad prisimintų jų tekstūrą.

Virtuvės tarpduryje pasijuto taip, lyg kas būtų smogęs kumščiu...

Virė troškinys. Tolumoje poškėjo šūviai...

Nusilpusi atsirėmė į sieną. Durys prasivėrė.

Ji žinojo, kad ten Šeinas. Racionalusis protas atpažino jo figūrą, laikyseną ir netgi kvapą. Tačiau vidiniu matymu matė vyrą nešantį kraujuojantį vaikiną...

– Dieve, Dieve, Džonai, ar jis miręs?

– Dar ne.

– Paguldyk jį ant stalo. Man reikia rankšluosčių. Ak, kiek daug kraujo. Paskubėk. Jis toks jaunas. Visai dar berniukas.

– Kaip Džonis.

Ir panašus į Džonį. Jaunas, kraujuojantis, mirštantis. Uniforma purvina ir persigėrusi krauju. Karinio laipsnio juostelė vis dar ryškiai šviečia ant sudriskusio švarko peties. Nuvilkdama jį, kad apžiūrėtų siaubingas žaizdas, ji išgirdo sušlamant popierių uniformos kišenėje.

Visai dar berniukas. Per daug mirštančių berniukų...

Rebeka puikiai matė šią sceną virtuvėje. Kraują, vaikiną, tuos, kurie mėgino jam padėti. Saros laikomą laišką, susitrynusį tose vietose, per kurias jis buvo daug kartų lenktas. Daug kartų skaitytas. Ji ryškiai matė žodžius...

Brangusis Kameronai...

– Jie negalėjo jo išgelbėti, – atsargiai paaiškino Šeinas, – bet mėgino.

– Taip. – Iškvėpusi sulaikytą orą, Rebeka kietai suspaudė lūpas. – Jie labai stengėsi.

– Iš pradžių Džonas matė tik priešo uniformą. Džiaugėsi, kad žuvo jankis. Bet paskui pažvelgė jam į veidą ir jame pamatė savo sūnų. Todėl parnešė namo. Tik tiek galėjo padaryti.

– Jis pasielgė teisingai, žmogiškai.

– Jie norėjo, kad tas berniukas išgyventų, Rebeka.

– Žinau. – Ji trūksmingai kvėpavo. – Jie kovėsi už jo gyvybę taip smarkiai, kaip tik mokėjo. Sėdėjo prie jo visą likusią dienos dalį, paskui per naktį. Meldėsi. Klausėsi jo, kai jis įstengė kalbėti. Šeinai, šiuose namuose buvo per daug meilės, kad jie nemėgintų pakovoti už šio jaunuolio gyvybę.

– Bet jie jo neteko, – niūriai žvelgdamas Šeinas žengtelėjo pirmyn, – ir pasijuto taip, lyg ir vėl būtų praradę sūnų.

– Jis mirė ne vienas ir neužmirštas.

– Bet buvo palaidotas bevardžiame kape.

– Sara bijojo. – Rebekos skruostais nusirito ašaros. – Bijojo dėl savo vyro, savo šeimos. Juk neturėjo nieko brangesnio. Jeigu kas nors būtų sužinojęs, kad berniukas mirė čia, pas Džoną, sukilėlių šalininką, per jankius praradusį sūnų, Džonas galėjo būti nužudytas. O to ji nebūtų ištvėrusi. Meldė jo niekam nieko nepasakoti ir iškasti kapą naktį, kai niekas nematys. Sielvartavo dėl jaunuolio ir motinos, kuri niekada nesužinos, nei kur, nei kada, nei kaip mirė jos sūnus. Ji perskaitė laišką.

– Taip, jie palaidojo jį kartu su jo motinos laišku.

– Laiškas buvo be voko, Šeinai. Ir jokio adreso. Nieko, kas jiems pasakytų, iš kur jaunuolis kilęs ir kas jo laukia grįžtančio. Tiesiog du smulkiai prirašyti lapai, lyg juose norėta sutalpinti visas savo mintis, jausmus. – Rebeka trūksmingai iškvėpė. – Mačiau tą laišką. Galėjau jį perskaityti taip pat kaip Sara... Brangusis Kameronai.

Šeino akys patamsėjo, skrandis susitraukė.

– Tai mano antras vardas. Kameronas buvo mano senelio vardas. Kameronas Džeimsas Makeidas, Džono ir Saros antrasis sūnus. Jis gimė praėjus šešiems mėnesiams po Antietamo mūšio. – Šeinas įkvėpė, kad apsiramintų. – Nuo tų laikų Makeidai nepamiršta to vardo. Kiekviena Makeidų karta turi po savo Kameroną.

– Jie pavadino savo sūnų to vaikino, kurio nepajėgė išgelbėti, vardu. – Rebeka bejėgiškai šluostė ašaras nuo skruostų. – Jie nepamiršo jo, Šeinai. Padarė viską, ką galėjo.

– O paskui palaidojo nepažymėtame kape.

– Nekaltink jos už tai. Ji mylėjo savo vyrą ir bijojo dėl jo.

– Nekaltinu. – Staiga pavargęs Šeinas delnais pasitrynė veidą. – Dabar tai mano gyvenimas, mano žemė, Rebeka. Negaliu pakeisti to, kas atsitiko, ir pavargau, kad tai mane persekioja.

Ji ištiesė jam ranką.

– Ar žinai, kur jis palaidotas?

– Ne, niekuomet tuo nesidomėjau. – Taip, jis visą gyvenimą bandė tai pamiršti. Nekreipti dėmesio į visus tuos neaiškius prisiminimus, miglotus sapnus. – Nieko nenorėjau apie tai girdėti.

– O kodėl dabar tuo domiesi?

– Tiksliai nežinau. – Šeinas nuolankiai nuleido rankas. – Mačiau jį prie rūkyklos. Kraujuojantį ir prašantį pagalbos. – Jis giliai įkvėpė. – Tai ne pirmas kartas. Supratau, kad privalau tau pasakyti. Juk tu esi viso to dalis. Visą laiką tai žinojai.

– Jis palaidotas pievoje, – sušnabždėjo Rebeka. – Ten auga lauko gėlės. – Ji vėl paėmė jį už rankos ir suspaudė pirštus. – Eime.

Jie išėjo laukan ir pasuko pievos link. Ėjo šviečiant ryškiai saulei. Kalnai skendėjo spalvose, o gėlės po kojomis brandino sėklas. Kvepėjo žole. Ji stabtelėjo. Ašaros vis dar ritosi skruostais.

Kurį laiką negalėjo ištarti nė žodžio, tik spoksojo į žemę po kojomis, kur neseniai buvo numetusi puokštę savo suskintų laukinių gėlių.

– Jie padarė dėl jo viską, ką galėjo. Netoli nuo čia kitas jaunas kareivis užmušė jį vien dėl uniformos spalvos. Šie žmonės mėgino vaikiną išgelbėti nepaisydami uniformos. – Ji atsirėmė į Šeiną, kai jis ją apkabino per pečius. – Jie nebuvo abejingi.

– Tikrai nebuvo. Dar dabar negali palikti jo ramybėje.

– Savo mūšių laukus mes paverčiame parkais, kad neužmirštume, – pasakė ji tyliai. – Prisiminti yra svarbu. Reikėtų jam pastatyti kokį nors paminklą, Šeinai. Jie būtų tai padarę, jei būtų galėję.

– Argi tai taip paprasta? – spėliojo jis. – Ir taip žmogiška? Gerai. – Jis nustojo klausinėti ir linktelėjo. – Pastatysime jam paminklą. Gal tada įsivyraus ramybė.

– Čia yra daugiau meilės nei sielvarto, – sušnabždėjo ji. – Tai tavo vieta, Šeinai – tavo namai, tavo žemė, tavo paveldas. Kas gyvena dėka to, dėka tavęs, yra nuostabu. Turėtum didžiuotis tuo, ką turi, ir tuo, kas esi.

– Man visą laiką atrodė, kad jie mane spaudžia. Tai mane piktino. – Tačiau dabar jam palengvėjo, stovint čia, saulės atokaitoje, savo žemėje su ja. – Nesupratau, kodėl mane turėtų slėgti jų bėdos, jų emocijos. – Jis nužvelgė laukus, kalvas ir pajuto, kad nuovargis praeina. – Dabar gal jau viską suprantu. Ši žemė visuomet buvo daugiau mano nei bet kurio kito brolio. Labiau mano net negu tėvo ar motinos. Mes visi ją mylėjome, visi dirbome, bet...

– Tu čia likai, nes tu ją mylėjai labiausiai. – Rebeka pasistiebė ir švelniai jį pabučiavo. – Be to, tu geriausiai žemę supranti. Esi geras vyras, Šeinai. Ir geras fermeris. Nepamiršiu tavęs.

Rebeka apsisuko, dar jam nespėjus suvokti, ką ji ketina daryti.

– Apie ką čia kalbi? Kur tu eini?

– Pamaniau, gal nori pabūti čia vienas. – Ji nusišypsojo ir nusišluostė ant skruostų džiūstančias ašaras. – Man atrodo, kad tai labai asmeniška akimirka. Be to, reikia baigti susidėti daiktus.

– Kokius daiktus?

– Savo daiktus. – Ji žengtelėjo atatupsta. – Dabar, kai mes išsprendėme šį reikalą, ketinu porą dienų praleisti su Regana, prieš išvykdama į Niujorką. Nepabuvau su ja tiek, kiek ketinau.

Jam atrodė, lyg kas būtų trinktelėjęs per galvą plaktuku. Ramybės akimirką, kurią pajuto supratęs tai, kas jį taip ilgai persekiojo, užgožė panika.

– Tu išvyksti? Va taip, imi ir išvyksti? Eksperimentas baigėsi ir atia?

– Išvykstu keletui dienų pagyventi pas Reganą. Jau pabuvau čia ilgiau nei iš pat pradžių planavau. Esu tikra, kad mano viešnagė tau jau įgriso. Dėkoju už viską.

– Dėkoji, – pakartojo Šeinas, – už viską?

– Taip, labai. – Ji bijojo, kad jos šypsena virpės. Greičiau, reikia kuo greičiau iš čia dingti. – Norėčiau palaikyti ryšį su tavimi. Žinoti, kaip tau sekasi.

– Galime keistis atvirukais per Kalėdas.

– Galime sugalvoti ir ką geresnio. – Rebeka šypsojosi sukandusi dantis. – Fermeri, tai iš tiesų buvo gera patirtis.

Išsižiojęs iš nuostabos jis spoksojo į ją nueinančią. Ji palieka jį. Ką tik privertė išgyventi emociškai sunkiausią, labiausiai kankinančią, labiausiai pribloškiančią akimirką gyvenime ir dabar paprasčiausiai nueina.

Na, gerai, galvojo jis, rūsčiai žvelgdamas jai į nugarą. Viskas labai puiku. Švaru. Jis ir nenorėjo jokių komplikacijų ar jausmingų atsisveikinimo scenų.

Ne, po velnių, norėjo.

Šeinas ją pasivijo prie virtuvės durų, žengiančią per slenkstį. Lyg viesulas griebė už pečių ir atsuko.

– Viskas buvo tik seksas ir mokslas, daktare? Tikiuosi, pateikiau pakankamai duomenų kokiam nors jūsų sumautam straipsniui.

– Ką tu...

– Ar nenorite atlikti dar vieno eksperimento prieš kelionę?

Šeinas šiurkščiai prisitraukė ją ir ėmė niršiai bučiuoti. Ji pirmą kartą išsigando jo ir to, ką jis gali padaryti.

– Šeinai, – drebėdama Rebeka atsiplėšė nuo jo lūpų, – tu skaudini mane.

– Ir gerai. – Bet jis ją paleido ir taip pasisuko, kad ji vos nesuklupo. – Tu nusipelnei to. Tu, šaltakrauje... – Jis vos susilaikė nepasakęs to, ko būtų gailėjęsis visą gyvenimą. – Kaip galėjai miegoti su manimi, dalytis viskuo, o paskui apsisukti ir nueiti, lyg tai tau būtų buvęs tik smagus laiko praleidimo būdas?

– Maniau... maniau, kad taip elgiesi su visomis moterimis. Girdėjau žmones kalbant, jog palaikai draugiškus ryšius su visomis moterimis, su kuriomis...

– Neprikaišiok man praeities! – suriko Šeinas. – Po galais, juk niekas nebėra taip, kaip buvo iki tau čia atvykstant. Tu sujaukei mano gyvenimą. Noriu, kad išeitum, išsinešdintum.

– Išeinu, – išspaudė ji ir žengė vieną atsargų žingsnį, paskui kitą, kol pasiekė duris.

– Dėl Dievo meilės, Rebeka, nepalik manęs.

Ji atsigręžė, atsirėmė į durų staktą.

– Nesuprantu tavęs.

– Nori, kad maldaučiau. – Pažeminimas buvo toks pat baisus kaip ir pyktis. – Gerai, maldauju. Neišeik. Nepalik manęs. Negalėsiu gyventi be tavęs.

Spoksodama į jį Rebeka prisidėjo ranką prie kaktos. Matė tik jo akyse verdančias emocijas. Tiek daug emocijų, kad nebuvo galima jų visų perprasti.

– Nori, kad pasilikčiau? Bet...

– Ko tau reikia tame Niujorke? – griežtai paklausė Šeinas. – Ten yra muziejų ir restoranų. Nori restorano? Nagi, apsivilk paltą ir aš tave ten nuvešiu.

– Ne, aš nesu alkana.

– Puiku. Matai? Tau visai nereikia restorano. – Šeinas elgėsi kaip beprotis. Tikras beprotis. – Turi čia kompiuterį, modemą, visus tuos savo aparatus. Gali dirbti bet kur. Vadinasi, gali dirbti ir čia.

Rebeka nebuvo pratusi, kad kas nors jauktų jai smegenis. Gindamasi nusitvėrė jo paskutinės frazės.

– Nori, kad dirbčiau čia?

– O kas blogai? Juk dirbai čia, tiesa?

– Taip, bet...

– Tavo aparatūra gali gulėti bet kur, – Šeinas iškėlė rankas, – man tai nekliudo. – Jis žaibiškai prišoko prie jos ir, pakišęs rankas po alkūnėmis, pakėlė ją nuo žemės. – Man tai nekliudo, – pakartojo. – Gali įtaisyti siųstuvą daržinėje, o palydovinę lėkštę ant stogo. Tik neišvažiuok.

Rebeka šyptelėjo. Gal žmonių santykiai nebuvo jos stiprioji vieta, bet ji ėmė kai ką suprasti.

– Tu nori, kad aš čia pasilikčiau?

– Keliomis kalbomis tu kalbi? – iš nusivylimo Šeinas ėmė ją purtyti. – Gal nesupranti angliškai? – Jis vėl pastatė ją ant žemės, o pats pradėjo vaikščioti. – Ar ką tik to nepasakiau? Negaliu patikėti, kad tai sakau, bet taip yra. Negaliu tavęs prarasti, – sušnabždėjo. – Negaliu prarasti mudviejų ryšio. Niekada nieko panašaus niekam nejaučiau. Nenorėjau, kad taip atsitiktų, bet tu iš tikro viską pakeitei. Nuolat esi mano galvoje ir mintis apie tai, kad būsi kažkur, kur negalėsiu tavęs matyti ir liesti, drasko širdį. Plėšia mano sumautą širdį lauk iš krūtinės! – suriko jis ir atsisuko į ją. Jo akys sruvo krauju. – Neturi teisės sukelti tokių jausmų, o paskui lyg niekur nieko išvykti!

Ji žiojosi kalbėti, bet, pamačius jo veido išraišką, žodžiai sustingo ant lūpų.

– Myliu tave, Rebeka. O Dieve, myliu tave. Man reikia atsisėsti.

Jam linko keliai. Buvo tikras, kad tuoj ims šliaužti. Mėgindamas susiimti delnais užsidengė akis. Kad ir koks būtų pažeminimas, jis su juo susitaikys, jei tik ji pasiliks.

Šeinas pakėlė akis ir pamatė, kad ji verkia. Jo širdis nustojo tuksėti, plyšo ir jis labai nuliūdo.

– Atsiprašau, atsiprašau. Neturiu teisės taip su tavimi elgtis, taip kalbėti. Būk gera, neverk.

Ji kūkčiodama įkvėpė.

– Per visą gyvenimą nesu girdėjusi tokių žodžių. Niekas niekada man nieko panašaus nesakė. Nežinai, ką man reiškia išgirsti juos iš tavęs.

Šeinas vėl atsistojo piktindamasis kiekvienu, kas nepakankamai vertino Rebeką, savimi taip pat.

– Tik nesakyk, kad pasakiau juos per vėlai. Aš viską ištaisysiu, Rebeka, jei tik leisi.

– Bijojau prisipažinti, kaip labai tave myliu. Maniau, nenorėsi to išgirsti.

Jis luktelėjo, kol vėl galėjo kalbėti. Kol jos pasakyti žodžiai pasiekė jo sumaitotą širdį ir ją išgydė.

– Aš noriu tavęs. Man tavęs reikia. Tu niekur nevažiuosi.

Rebeka tik purtė galvą.

– Aš niekur ir nevažiuoju.

– Tu mane myli.

– O taip.

– Ačiū Dievui. – Apimtas džiaugsmo Šeinas puolė ją bučiuoti. – Įsimylėjau tave iš pirmo žvilgsnio, dar oro uoste. Tu atrodei tokia ori, kad negalėjau tau atsispirti. – Staiga jis susiraukė nuo kažkokios minties. – Rebeka, vakar...

– Tai neturi reikšmės.

– Turi. Buvau su broliais Devino būstinėje. Pasigėriau ir užmigau ant sofos galiniame kambaryje. Pykau dėl to, kas čia vyksta, ir dėl to, ką jaučiu tau. Kaip kvaila. – Jis prisiglaudė kakta prie jos kaktos. – Nenumaniau, kad jei leisiu sau truputį užsimiršti, viskas bus taip gerai. Tu tiesiog turėjai čia atvykti. Ar tiki tuo?

– Taip. – Ji suėmė jo veidą delnais. Lyg žaibas perskrodė galingas jausmas. – Tarp mūsų yra ryšys.

– Galima ir taip pasakyti, bet man labiau patinka žodžiai „aš myliu tave“. Tikrai labiau patinka šie žodžiai. Kas galėjo pagalvoti, kad taip bus?

– Man jie irgi patinka labiau už viską. – Rebeka džiugiai prisiglaudė prie jo. – Nepaliksiu savo aparatūros išmėtytos po visą namą. Kadangi ketiname gyventi kartu, reikės palaikyti tvarką.

– Gyvensime kartu. – Šeinas atlenkė jos galvą ir ėmė bučiuoti kaktą, nosį, lūpas. – Klysti. Panašu, kad jau savotiškai gyvename kartu. Tu tekėsi už manęs.

– Tekėti. – Jai ėmė svaigti galva. – Už tavęs. – Nusilpo kojos. – Man reikia atsisėsti, – pasakė ji.

– Ne, nereikia. Aš tave palaikysiu. – Veidą nušvietė žaibiška Makeidų šypsena ir jis vėl ėmė bučiuoti jai veidą, ją glostyti. Kokia ji graži, po šimts pypkių, kai išjungia tą savo protą. – Tekėk už manęs, Rebeka, – sušnabždėjo jis. – Gali sutikti iš karto, nes vis vien tave įkalbėsiu.

Santuoka. Šeima. Vaikai. Šeinas. Jam nereikės įkalbinėti, ji pati to nori labiau už viską pasaulyje.

– Dabar negaliu galvoti.

– Gerai. – Tegu kol kas viskas būna taip. Jis švelniai krimsčiojo jai skruostą. – Myliu tave. Mmm... gražioji Rebeka. Myliu tave, pasakyk, kad ir tu mane myli.

Jos šlaunys suglebo.

– Aš taip pat tave myliu.

– Tekėk už manęs, Rebeka. – Jis švelniai lūpomis palietė jai lūpas, smakrą ir vėl grįžo prie lūpų. – Būk mano žmona, gimdyk man vaikus, būk su manimi. Sutik. Pasakyk: ,,Taip, tekėsiu už tavęs.“

– Taip. – Jos rankos atgavo jėgą, kai apkabino jį. – Taip, tekėsiu už tavęs, Šeinai.

Jis krimsčiojo jai ausį.

– Pasakyk: ,,Virsiu tau dieną naktį, Šeinai.“

– Aš... – Rebeka atsimerkė. Ypatingiausia jos gyvenimo akimirka baigėsi juoku. – Na, bet ir pasalūniškas bandymas, tikrai pasalūniškas, fermeri.

– Vertėjo pabandyti, Beke. – Irgi juokdamasis jis pakėlė ją ir apsuko kelis ratus. – Renkuosi du geriausius iš trijų galimų.

EPILOGAS

Saulėje žvilgant sniegui ir ledui, žemė atrodė švari ir tyra. Tuoj visi čia susirinks, pagalvojo Rebeka. Visi energingieji, triukšmingieji Makeidai. Jie atvyks į šią pievą, kur iš nesutrypto sniego kyla paprastas akmens paminklas ir meta pilką šešėlį ant baltumos.

Ji čia atėjo pirma. Su vyru. Tas žodis vertė širdį plakti džiugiai netgi praėjus trims mėnesiams po vedybų. Šeinas Kameronas Makeidas yra jos vyras. Šią dieną, pirmą metų dieną, ji turi meilę, šeimą ir ateitį. Rebeka padavė jam ranką, ant vieno piršto blizgėjo paprastas auksinis žiedas, kurio ji taip troško. Jie stovėjo susikibę.

– Tai viskas, ko jie norėjo, – tyliai pasakė Šeinas. – Jų gyvenimo, kuris baigėsi per greitai, pripažinimo. Pripažinimas suteikia ramybę, tiesa?

– Kaip tik ramybė dabar ir tvyro ore. Surasiu jo šeimos palikuonis. – Rebeka pasisuko į Šeiną ir jam nusišypsojo. – Tam reikės laiko, bet juk mes jo turime.

– Padėsiu tau. – Jis kilstelėjo jos smakrą bučiniui. – Visi tau padėsime. Tai Makeidų projektas. Tau reikia pabaigti knygą. Norėsiu gauti patį pirmą, ką tik išspausdintą jos egzempliorių. Rebekos Nait Makeid „Antietamo legendas“.

– Daktarės Makeid, – pasakė ji ir sukikeno. – Netrukus baigsiu tą knygą. – Ji atsigręžė ir palietė šaltą akmenį, žymintį jaunojo vyro kapą. – Visa kita mes baigsime kartu. Kaip tik to iš mūsų norėjo Džonas ir Sara.

– Vis dar jaučiu juos. Name. Laukuose.

– Visada jausime. – Rebeka patenkinta prisiglaudė prie Šeino. Pakilęs vėjas žarstė sniegą. – Tačiau dabar viskas bus kitaip. Nusistovėję.

– Nusistovėję. – Jis nusišypsojo ir priglaudė skruostą jai prie pakaušio. Niekada nemanė, kad šis žodis tiks jam pačiam. Bet dabar jis jam tiko, puikiai tiko. – Myliu tave, Rebeka.

– Žinau. – Jos širdis kiekvieną kartą džiaugėsi šiais žodžiais. – Aš taip pat tave myliu.

Dabar labai tinkamas metas, pagalvojo ji. Tinkama vieta. Ji nežengė iš jo glėbio, tik atmetė galvą. Norėjo matyti jo išraišką, kai tai pasakys. Giliai įkvėpė, nes pirmąkart ištarti šie žodžiai turėjo būti labai brangūs.

– Mes turėsime kūdikį.

Jo akys ištuštėjo, o lūpos persikreipė.

– Ką?

Kaip nuostabu, pagalvojo ji, kad gali tai pakartoti.

– Turėsime kūdikį maždaug po aštuonių mėnesių. – Rebeka nusišypsojo plačiau, o akys priplūdo ašarų. Ji paėmė jo suglebusią ranką ir prispaudė sau prie pilvo. – Turėsime kūdikį, – pakartojo trečią kartą.

– Tu nėščia. – Šeinas garsiai iškvėpė, o žvilgsnis jau nebebuvo tuščias. Jis buvo kupinas nuostabos ir džiaugsmo. Ji jo akyse pamatė viską, ką norėjo pamatyti. – Mes laukiamės kūdikio. – Jo žvilgsnis nukrypo į jų abiejų rankas, dengiančias stebuklą. – Mudviejų kūdikio.

– Mudviejų kūdikio.

Rebeka sodriai nusijuokė, kai jis ėmė ją pašėlusiai sukti ratu, o iš po jos kojų saulėje pažiro sniegas.

Sustojo taip pat staiga, kaip ir pradėjo, o veide pasirodė susirūpinimas ir baimės šešėlis.

– Ar tu gerai jautiesi? Nekankina šleikštulys? Tu nepakankamai valgai. Teks pradėti valgyti. Ar tu tikra, kad viskas gerai?

– Jaučiuosi nuostabiai. Neįveikiama. – Rebeka lūpomis palietė jam lūpas. – Mylima.

– Rebeka. – Jis neatitraukė lūpų, tik švelniai pagilino bučinį ir dar tvirčiau ją priglaudė. – Esi mylima. – Jį užplūdo jausmai, kai ji padėjo galvą jam ant peties. Jo žmona. Jo vaikas. – Viskas eina ratu, – sumurmėjo vėl žvelgdamas į akmeninį paminklą. – Metų laikai keičia vienas kitą.

– Taip. Jeigu gims berniukas, norėčiau jam duoti Kamerono vardą.

– Tai atrodo teisinga. Viskas atrodo labai teisinga. – Šeinas išgirdo tolumoje lojančius savo šunis, jų greitą džiugų amsėjimą pažinus atvykėlius. – Atvažiavo šeima. – Jis dar kartą ją pabučiavo ir patraukė iš sniegu nuklotos pievos namų link. Po jo batais gurgždėjo sniegas. – Nekantrauju pasakyti jiems, kad dar vienas Makeidas yra pakeliui į šį pasaulį. Mums prireiks šampano ar ko nors panašaus. Ak, tu juk negali gerti alkoholio. Na, reikės ką nors sugalvoti. – Jis nuleido akis šypsodamasis lyg kvailys. – Štai dėl ko tu negėrei Naujųjų metų išvakarėse.

– Taip, dėl to. – Rebeka kilstelėjo antakį. Įdomu, ar jis mato, jog eina svirduliuodamas ir atrodo taip žavingai, kad jai norisi garsiai juoktis. – Šeinai, dabar gali mane pastatyti ant žemės, – tarė ji.

Jis tik stipriau ją priglaudė.

– Ne, negaliu.

– Nėra reikalo nešti mane visą kelią iki namų.

– Taip, yra toks reikalas. – Jo žvilgsnis susitiko su jos žvilgsniu. – Dabar turiu tave, Rebeka Makeid. Ir nebepaleisiu.