Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

Nora Roberts

Reifo Makeido sugrįžimas

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš: Nora Roberts,

The Return of Rafe MacKade,

Silhouette Books, an imprint

of Harlequin Books, 1995

© Nora Roberts, 1995

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l.“

Iš anglų kalbos vertė

Eva Čepurnova

Redagavo

Indrė Viliūnaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Eva Čepurnova, vertimas

iš anglų kalbos, 2011

© Živilė Adomaitytė,

knygos dizainas, 2012

© Dreamstime.com,

viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-501-9

Bestselerių autorė Nora Roberts

pristato keturlogiją

Aukšti, tamsūs ir beprotiškai vyriški.

Jaudinantys kiekvienos sutiktos moters širdį.

Broliai, kuriems neįmanoma atsispirti.

Broliai Makeidai nevengia iššūkių... ir visada jų

randa. O jei vienas iš jų – meilė?

REIFO MAKEIDO sugrįžimas

Išdidusis DŽERADAS MAKEIDAS

DEVINO MAKEIDO meilė

ŠEINO MAKEIDO sutramdymas

Gero laiko su šauniaisiais broliais Makeidais!

Prologas

Broliai Makeidai ieškojo nemalonumų. Beveik visada. Mažame Antietamo miestelyje, Merilande, jų rasti ne visada buvo lengva, tačiau ieškojimas ir suteikė pusę malonumo.

Suvirtę į seną Džerado „Chevy“ jie susiginčijo, kas sės prie vairo. Automobilis – Džerado, be to, jis vyriausias, tačiau kitiems trims broliams tai buvo nė motais.

Vairuoti norėjo Reifas. Jis troško greičio, geidė švilpti tamsiais vingiuotais keliais, nuspaudęs iki dugno greičio pedalą, kad bjauri, beatodairiška nuotaika nespėtų paskui. Tikėjosi palikti ją toli už savęs arba susidurti kaktomuša. Jei taip nutiktų, žinojo, nugalėtų ir važiuotų tol, kol susivoktų esąs kur nors kitur.

Bet kur, tik ne čia.

Prieš dvi savaites jie palaidojo mamą.

Vairuoti jam niekas neleido, nes pavojinga nuotaika atsispindėjo žaliose akyse ir kietai sučiauptų lūpų linkyje. Galiausiai vairuotoju buvo išrinktas Devinas, šalia jo atsisėdo Džeradas. Reifas paniuręs įsitaisė gale kartu su jauniausiu broliu Šeinu.

Makeidai buvo šiurkštūs ir pavojingi. Visi aukšti ir grakštūs kaip laukiniai eržilai, su nuolat gniaužiamais ir dažnai nekantriai ieškančiais taikinio kumščiais. Jų akys, Makeidų akys, įvairių žalsvų atspalvių, galėjo suraižyti žmogų į gabalėlius dešimties žingsnių atstumu. Kai juos apimdavo niūri nuotaika, protingas žmogus laikydavosi nuo jų tolėliau – per vienuolika ar daugiau žingsnių.

Jie nusprendė pažaisti pulą, išgerti alaus. Šeinas nesidžiaugė, nes dar neturėjo dvidešimt vienų ir Dafo užeigoje alaus jam niekas neduos.

Blausus, prirūkytas baras jiems tiko. Rutuliai kaukšėjo trankiai ir įnirtingai, o prakaulus Dafas Demsis nerimastingai žvalgėsi. Atsargumas kitų klientų akyse ir tylios paskalos prie alaus bokalų glostė broliams savimeilę.

Niekas neabejojo, kad Makeidai ieško nemalonumų. Galiausiai ir rado.

Su cigarete, karančia nuo lūpos, Reifas prisimerkė ir įsižiūrėjo per dūmus į taikinį. Buvo kelias dienas nesiskutęs ir šiurkštūs šeriai atitiko nuotaiką. Garsiai taukštelėjęs pasiuntė rutulį į sienelę, atšokęs jis stuktelėjo į septintą kamuolį ir šis įriedėjo į kišenę.

– Gerai, kad bent pulas tau sekasi. – Prie baro sėdintis Džo Dolinas ramiai nuleido butelį alaus. Ir vėl, kaip dažniausiai po saulėlydžio, jis buvo girtas ir prastai nusiteikęs. Kadaise Džo, mokyklos futbolo komandos žvaigždė, varžėsi su Makeidais dėl gražių merginų dėmesio. Dabar, nors jam tebuvo dvidešimt vieni, veidas pradėjo pampti, o kūnas – linkti.

Prieš išeidamas iš namų jis įtaisė jaunai žmonai po akimi mėlynę, bet jam to neužteko.

Reifas trindamas kreida lazdos galiuką abejingai žvilgtelėjo į Džo.

– Vien stumdydami rutulius, Makeidai, ūkio neprikelsite dabar, kai mamytės nebėra. – Judindamas butelį tarp dviejų pirštų Džo nusiviepė. – Girdėjau, turėsite išsiparduoti, kad padengtumėte skolas.

– Blogai girdėjai. – Reifas ramiai apėjo stalą galvodamas apie kitą smūgį.

– O ne, girdėjau labai gerai. Jūs, Makeidai, visada buvote kvailiai ir melagiai.

Šeinas šoko į priekį, tačiau Reifas ištiesė lazdą užkirsdamas kelią.

– Jis kalbasi su manimi, – tarė tyliai. Dar akimirką pastovėjo įbedęs akis į brolį ir atsisuko. – Tiesa, Džo? Tu kalbiesi su manimi?

– Kalbuosi su visais. – Pajudinęs alaus butelį dar kartą Džo nužvelgė visus keturis brolius. Dvidešimtmetis ūkio darbus dirbantis Šeinas buvo tvirtai sudėtas, tačiau vis tiek panašesnis į berniuką nei į vyrą. Devinas žvelgė ramiu, mąsliu, neįskaitomu žvilgsniu. Džeradas, nerūpestingai atsirėmęs į automatinį muzikos grotuvą, laukė kito jo žingsnio.

Džo vėl pasižiūrėjo į Reifą. Šis jau buvo užkaitęs ir pasirengęs. Jis pasižymėjo beatodairišku elgesiu.

– Bet tiksi ir tu. Visada laikiau tave didžiausiu liurbiu iš visos šutvės, Reifai.

– Ar ne? – Reifas užgesino cigaretę ir pakėlė alų. Kai baigdamas ritualą prieš muštynes išgėrė, klientai pasisuko ant kėdžių stebėti jų.

– Kaip sekasi fabrike, Džo?

– Aš bent jau gaunu atlyginimą, – atšovė Džo. – Turiu pinigų kišenėje. Niekas iš manęs neatims namų.

– Tikrai ne, kol tavo žmona dirbs po dvylika valandų aptarnaudama staliukus, kad sumokėtų už nuomą.

– Užčiaupk srėbtuvę ir nekalbėk apie mano žmoną. Tai aš šeimoje uždirbu pinigus. Jokia moteris už mane nemokės, ne taip kaip jūsų mamytė turėjo dirbti už savo senį. O tas išleido jos palikimą tarsi vandenį pro pirštus ir pakratė kojas palikęs vieną.

– Taip, jis mirė ir paliko ją vieną. – Pyktis, kaltė ir sielvartas suspaudė Reifui krūtinę. – Bet niekada jos nemušė. Jai nereikėjo vaikščioti mieste prisidengus šaliku, su tamsiais akiniais ir pasakoti, kad pargriuvo. O tavo motina vis užkrisdavo ant to paties daikto, Džo, – tavo tėvo kumščio.

Džo trenkė alaus butelį į stalą ir šis sudužo.

– Šlykštus melas. Išlupsiu tau jį iš gerklės.

– Pabandyk.

– Jis girtas, Reifai, – sumurmėjo Džeradas.

Žalių pavojingų akių žvilgsnis kryptelėjo į brolį.

– Na ir kas?

– Nėra prasmės daužyti jo girto veidelio. – Džeradas gūžtelėjo. – Jis to nevertas.

Tačiau Reifui prasmė nerūpėjo. Jam reikėjo veiksmo. Jis pakėlė biliardo lazdą, apžiūrėjo ją ir lėtai paguldė skersai stalo.

– Meti man iššūkį, Džo?

– Tik ne čia. – Nors ir žinojo, kad jau per vėlu, Dafas parodė į telefoną, kabantį ant sienos. – Jei tik pradėsite muštis, iš karto paskambinsiu šerifui. Galėsite šiek tiek atvėsti kalėjime.

– Nekišk rankų prie prakeikto telefono, – perspėjo jį Reifas. Atšiaurus žvilgsnis baro savininką privertė atsitraukti.

– Lauke, – tarė jis.

– Tik mudu. – Sugniaužęs kumščius Džo stebeilijosi į Makeidus. – Nenoriu, kad tavo broliai šokinėtų ant manęs, kai lupsiu tau kailį.

– Man neprireiks pagalbos. – Vos tik jie išėjo pro duris, įrodydamas tai Reifas greitai pasisuko, kad išvengtų Džo smūgio, tvojo kumščiu jam į veidą ir pajuto pirmą malonų kraujo pliūpsnį.

Jis net gerai nežinojo, kodėl mušasi. Džo jam reiškė mažiau nei dulkės gatvėje. Bet jausmas buvo geras. Net kai Džo netikėtai jį užpuolė ir pataikė į tikslą, vis tiek jautėsi gerai. Kumščiai ir kraujas – vienintelis aiškus atsakymas. Girdėdamas, kaip maloniai traška krumpliai, atsitrenkę į kaulus, galėjo pamiršti visa kita.

Kai broliui iš burnos pliūptelėjo kraujas, Devinas krūptelėjo, bet stojiškai susikišo rankas į kišenes.

– Manau, užteks penkių minučių.

– Po perkūnais, Reifas nokautuos jį per tris. – Šypsodamasis Šeinas žiūrėjo į ant žemės besiritinėjančius kriokiančius priešininkus.

– Statau dešimt žaliųjų!

– Tinka. Nagi, Reifai! – šūktelėjo Šeinas. – Išplak jo apgailėtiną pasturgalį!

Prireikė trijų minučių ir dar trisdešimties bjaurių sekundžių. Reifas, apsižergęs Džo, kumščiais pliekė jam veidą. Kai Džo užvertė akis, o rankos bejėgiškai nusviro prie šonų, Džeradas nutempė brolį šalin.

– Viskas baigta. – Džeradas prispaudė Reifą prie mūrinės užeigos sienos. – Viskas baigta, – pakartojo jis. – Nusiramink.

Baisus įniršis seko lėtai, pamažu išnyko iš Reifo akių, jis atgniaužė kumščius. Pasijuto tuščias ir išsekęs.

– Paleisk, Džeri. Daugiau jo neliesiu.

Pasižiūrėjo į gulintį ir dejuojantį, beveik praradusį sąmonę Džo. Virš sumušto jo kūno Devinas skaičiavo banknotus Šeinui.

– Turėjau atsižvelgti į jo girtumą, – tarė Devinas. – Su blaiviu Reifas būtų užtrukęs penkias minutes.

– Reifas nešvaistytų visų penkių minučių tokiam niekšeliui.

Džeradas papurtė galvą. Ranka, kuria laikė prispaudęs Reifą, draugiškai apglėbė jį per pečius.

– Dar nori alaus?

– Ne. – Jis žvilgtelėjo į užeigos langą, prie kurio susigrūdę lankytojai stebėjo muštynes. Išsiblaškęs nusibraukė kraują nuo veido. – Ei, kas nors partempkite jį namo! – šūktelėjo jis. – Nešdinamės iš čia.

Atsisėdus į automobilį ėmė skaudėti sumuštas ir nubrozdintas vietas. Reifas viena ausimi klausėsi Šeino entuziastingų susirėmimo komentarų, Devino kaklo skarele šluostydamasis kraują nuo burnos.

Jo gyvenimas be jokios krypties, galvojo. Jis nieko nedaro. Yra niekas. Vienintelis skirtumas tarp jųdviejų su Džo Dolinu tik toks, kad Džo dar ir girtuoklis.

Jis nekentė prakeikto ūkio, prakeikto miesto ir prakeiktų spąstų, į kuriuos, kaip pačiam atrodė, kasdien lindo vis giliau. Džeradas turi savo knygas ir mokslus, Devinas kupinas keistų, nesuprantamų minčių, Šeinas, regis, tikrai myli ūkį ir žemę. O jis neturi nieko.

Išvažiavus iš miesto, kur kelias po truputį kilo aukštyn, o medžiai tankėjo, Reifas pamatė namą. Senojo Barlou namai. Tamsūs, apleisti ir, kaip pasakojama, vaiduoklių lankomi. Namas stovėjo vienišas, niekam nereikalingas, gaubiamas tokios reputacijos, kad miestelėnai stengdavosi jo apskritai nepastebėti.

Taip elgėsi ir Reifas Makeidas.

– Sustok.

– Po perkūnais, Reifai, tave pykina? – Ne tiek susirūpinęs, kiek išsigandęs Šeinas griebėsi durelių rankenos iš savo pusės.

– Ne. Sustok, po paraliais, Džeradai.

Vos tik automobilis sustojo, Reifas iššoko lauk ir pradėjo kopti akmenuotu šlaitu. Dygliuotos, tankiai suaugusios gervuogės kibo į džinsus. Net neatsigręžęs girdėjo plūdimąsi ir murmėjimą, suprato, kad broliai seka iš paskos.

Pasiekęs kalvos viršūnę pakėlė akis į trijų aukštų namą, pastatytą iš vietinių akmenų. „Atvežti, – galvojo jis, – iš akmenų skaldyklos už kelių mylių nuo miesto.“ Kai kurie langai buvo išdaužyti ir užkalti lentomis, verandos sulinkusios kaip senos moteriškės nugara. Anksčiau žaliavusioje vejoje dabar vešėjo laukinės gervuogės, usnys ir varpučiai. Virš jų dunksojo nudžiūvęs ąžuolas, gumbuotas ir belapis.

Tačiau, pakilus mėnuliui ir vėjeliui švilpaujant tarp medžių ir aukštos žolės, ši vieta kažkuo traukė akį. Namo pamatai išlieti prieš du šimtus metų, o jis vis dar stovi, nepaisydamas slenkančio laiko, orų ir nepriežiūros. Bet svarbiausia, mąstė Reifas, kad jis stūkso virš miesto, nesileidžia sugniuždomas įtarumo ir sklandančių gandų.

– Ieškosi vaiduoklių, Reifai? – paklausė Šeinas tamsoje spindinčiomis akimis.

– Galbūt.

– Prisimenate, kaip sykį čia praleidome naktį, sugalvoję išbandyti drąsą? – Devinas išsiblaškęs ištraukė žolės stiebelį ir sukiojo tarp pirštų. – Gal prieš dešimt metų. Džeradas nusėlino į antrą aukštą ir pradėjo girgždinti duris. Šeinas prisišlapino į kelnes.

– Pasvajok!

– Tikrai!

Žinoma, du broliai ėmė stumdytis, tačiau vyresnieji nekreipė į juos dėmesio.

– Kada išvyksti? – tyliai paklausė Džeradas. Suprato tai pamatęs, kaip Reifas žvelgia į namą, pro jį ir į tolį.

– Šiąnakt. Turiu iš čia bėgti, Džeri. Ką nors nuveikti toli nuo šios vietos. Jei liksiu, tapsiu toks pat kaip Dolinas. Gal net blogesnis. Mamos nebėra. Jai manęs daugiau nereikia. Po galais, ji niekada neprašė niekieno pagalbos.

– Bent jau žinai, kur trauksi?

– Ne. Galbūt į pietus. Iš pradžių. – Jis negalėjo atplėšti akių nuo namo. Būtų galėjęs prisiekti, kad namas stebi jį ir vertina. Laukia. – Atsiųsiu pinigų, kai tik galėsiu.

Nors jautėsi taip, tarsi kas bandytų nuplėšti vieną jo galūnę, Džeradas tik gūžtelėjo pečiais:

– Kaip nors išgyvensime.

– Turi baigti studijas teisės koledže. Mama to norėjo. – Reifas žvilgtelėjo už savęs, kur stumdymasis pamažu virto imtynėmis piktžolėse. – Jie neprapuls, kai tik supras, ko iš tikrųjų nori.

– Šeinas žino, ko nori. Ūkio.

– Taip. – Šyptelėjęs Reifas išsitraukė cigaretę. – Ir kas galėjo pamanyti? Parduok dalį žemės, jei reikės, bet neleisk jiems visko atimti. Turime išsaugoti tai, kas mūsų. Dar ne vėlu, šis miestas pamatys, kokie iš tikrųjų yra Makeidai.

Reifo šypsena praplatėjo. Pirmą kartą po daugybės savaičių maudimas krūtinėje apmalšo. Broliai sėdėjo ant žemės purvini, apsibraižę ir juokėsi kaip pamišėliai. Jis prisimins juos tokius, pažadėjo sau Reifas, būtent tokius. Makeidai, visi kartu ir išvien, akmenuotoje žemėje, kurios niekas nenori.

1

Blogas berniukas sugrįžo. Antietame visi tik ir kalbėjo apie tai, perduodami vieni kitiems žinias, gandus ir užuominas panašiai, kaip pensiono svečiai siunčia dubenėlius su garuojančiu troškiniu. Troškinys buvo riebus, pagardintas skandalais, seksu ir paslaptimis. Reifas Makeidas sugrįžo po dešimties metų.

Kai kas sakė, kad bus nemalonumų. Turi būti. Nemalonumai, kaip buliui varpelis, kabojo Reifui Makeidui po kaklu. Ar tik ne Reifas Makeidas vieną pavasario rytą pargriovė mokyklos direktorių ant žemės ir buvo išmestas iš mokyklos? Ar tik ne Reifas Makeidas sudaužė velionio tėvo fordą pikapą, dar neturėdamas vairuotojo pažymėjimo? Ir neabejotinai Reifas Makeidas kartu su tuo kvailiu Meniu Džonsonu vieną karštą vasaros vakarą išmetė stalą pro veidrodinį Dafo užeigos langą.

Dabar jis grįžo į miestą prašmatniu sportiniu automobiliu, – kaip jums tai patinka? – ir sustojo tiesiai priešais šerifo būstinės langus. Žinoma, jo brolis Devinas dabar šerifas – eina šias pareigas jau penkerius metus. Tačiau buvo metas, – ir dauguma tai prisimena, – kai Reifas Makeidas praleido ne vieną ir ne dvi naktis vienoje iš dviejų nuovados kamerų.

O, jis toks pat išvaizdus kaip ir anksčiau – taip kalbėjo moterys. Tokiu pragarišku grožiu buvo apdovanoti – ar nubausti – visi Makeidai. Jei tik moteris dar turi gyvasties, ji būtinai žvilgtelės du kartus, o gal net ir atsidus pamačiusi aukštą, liekną, tvirtą figūrą ir laisvą eiseną, kuria, regis, Makeidas meta iššūkį kiekvienam, pasitaikiusiam jo kelyje.

O dar tie tankūs juodi plaukai, akys, žalios ir atšiaurios kaip tos mažos kiniškos statulėlės antikvariato „Praėję laikai“ vitrinoje. Jos nė kiek nesušvelnino griežto veido su tvirtu, ryškiu smakru ir nedideliu randu prie kairės akies. Vienas Dievas težino, kur jį įsitaisė. Tačiau kai nusišypsodavo, kai pakildavo gražių lūpų kampučiai ir skruoste pasirodydavo duobutė, moters širdis imdavo plazdėti. Toks jausmas apėmė ir Šarliną Feniman, išvydus jo šypseną ir paėmus dvidešimt dolerių už degalus „Prisipilk ir važiuok“ degalinėje čia pat už miesto.

Nespėjus Reifui vėl užvesti variklio, Šarlina jau kaitino telefono laidus pranešdama apie jo sugrįžimą.

– Taigi Šarlina paskambino savo mamai, o ponia Mec suskubo pranešti universalinėje parduotuvėje dirbančiai poniai Hobeiker, kad Reifas tikriausiai ruošiasi čia pasilikti.

Kalbėdama Kasandra Dolin ruošė kavą Reganai. Šią sausio popietę sniegas be perstojo krito iš dangaus ir storai nuklojo gatves bei šaligatvius, todėl Edės užkandinėje žmonių buvo nedaug. Kesė lėtai atsitiesė stengdamasi nepaisyti klubo skausmo, atsiradusio nuo tada, kai Džo parmušė ją ant žemės.

– O kodėl gi ne? – Šypsodamasi Regana Bišop sėdėjo prie tirštos aštrios sriubos dubenėlio ir kavos. – Jis juk čia gimė, tiesa?

Pragyvenusi Antietame trejus metus, antikvariato savininkė Regana vis dar nesuprato, kodėl čionykščiai taip žavisi išvykstančiais ir atvykstančiais miestelio svečiais. Jai tai buvo įdomu ir juokinga, bet nesuprantama.

– Na taip, bet jis labai ilgai čia negyveno. Buvo grįžęs dienai ar dviem keletą kartų per pastaruosius dešimt metų. – Kesė pažvelgė pro langą, kur be paliovos krito mažytės snaigės. Svarstė, kur jis buvo, ką matė ir ką darė. Ak, kaip įdomu, kas ten – išoriniame pasaulyje.

– Atrodai pavargusi, Kese, – sumurmėjo Regana.

– Hm? Ne, tiesiog užsisvajojau. Jei taip ir toliau snigs, atšauks pamokas. Liepiau vaikams eiti iš karto čionai, jei taip nutiktų, bet...

– Jie ir ateis. Tavo vaikai puikūs.

– Taip. – Ji nusišypsojo ir iš akių trumpam pradingo nuovargis.

– Gal pasiimk puodelį. Išgerk su manimi kavos. – Regana peržvelgė kavinę: prie stalelio snūduriavo vienas lankytojas su puodeliu kavos, dar keli sėdėjo prie bufeto ir šnekučiavosi srėbdami aštrią sriubą. – Darbo šiuo metu ne per daugiausiai. – Matydama, kad Kesė abejoja, ji išmetė kozirį. – Galėtum man papasakoti apie tą Reifą.

– Ką gi. – Kesė krimstelėjo lūpą. – Ede, pasidarysiu pertraukėlę, gerai?!

Pašaukus iš virtuvės išlindo kaulėta moteris su smulkiai garbanotų rudų plaukų kupeta. Ant liesos krūtinės, virš viršutinės prijuostės dalies, kabėjo akiniai žėrinčiais rėmeliais.

– Gerai, mieloji. – Kimus balsas džeržgė nuo per dieną surūkomų dviejų pakelių cigarečių. Rūpestingai padažytas veidas – raudonos lūpos, rusvi antakiai – buvo paraudęs nuo įkaitusios viryklės. – Sveika, Regana. Tau jau prieš penkiolika minučių baigėsi pietų pertraukėlė.

– Vidurdienį uždariau parduotuvę, – atsakė jai Regana, gerai žinodama, kad jos kaip laikrodis tikslus darbo grafikas kelia juoką Edvinai Kramp. – Tokiu oru žmonės neieško antikvarinių daiktų.

– Sunki žiema. – Kesė atsinešė puodelį prie stalo ir įsipylė kavos. – Dar nesibaigė sausis, o vaikams jau nusibodo važinėtis rogutėmis ir lipdyti sniego senius. – Ji atsiduso ir atsargiai atsisėdo stengdamasi nesiraukyti suskaudus klubui. Ji buvo dvidešimt septynerių, metais jaunesnė už Reganą. O jautėsi senutė.

Po trejų metų draugystės Regana atpažino ženklus.

– Vėl blogai, Kese? – uždėjusi ranką Kesei ant plaštakos tyliai paklausė. – Jis vėl tave mušė?

– Viskas gerai. – Tačiau Kesė sėdėjo nudelbusi akis į puodelį kavos. Kaltė, pažeminimas, baimė kėlė tokį pat skausmą kaip ir smūgis atgalia ranka. – Nenoriu kalbėti apie Džo.

– Ar perskaitei lankstinukus, kuriuos tau atnešiau, apie smurtą šeimoje ir moterų prieglobstį Heigerstaune?

– Skaičiau. Regana, aš turiu du vaikus. Pirmiausia turiu galvoti apie juos.

– Bet...

– Prašau. – Kesė pakėlė akis. – Nenoriu apie tai kalbėti.

– Gerai. – Stengdamasi užgniaužti nekantrumą Regana spustelėjo jai ranką. – Papasakok apie blogąjį berniuką Makeidą.

– Reifą. – Kesės veidas pragiedrėjo. – Man jis visada patiko. Jie visi. Mieste nebuvo merginos, kuri nors kelias naktis nebūtų svajojusi apie brolius Makeidus.

– Man patinka Devinas. – Regana gurkštelėjo kavos. – Jis atrodo rimtas, kartais paslaptingas, bet patikimas.

– Taip, Devinu galima pasikliauti, – sutiko Kesė. – Niekas netikėjo, kad iš jų išeis kas nors gera, bet Devinas – puikus šerifas. Jis teisingas. Džeradas didmiestyje dirba teisininku. O Šeinas, na, jis kartais elgiasi šiurkštokai, bet triūsia savo ūkyje sunkiau už du mulus. Kai jie buvo jaunesni ir atidumdavo į miestą, motinos užrakindavo dukras, o vyrai vaikščiodavo pasieniais.

– Tikri garbingi piliečiai, tiesa?

– Jie buvo jauni ir visą laiką lyg ant ko nors širstantys. Pikčiausias atrodė Reifas. Tą naktį, prieš išvykdamas iš miesto, jis susikivirčijo su Džo. Reifas sulaužė jam nosį ir išmušė kelis dantis.

– Tikrai? – Regana pamanė, kad jai tikriausiai jis patiks.

– Reifas nuolat ieškodavo dingsties susimušti. Jų tėvas mirė, kai jie dar buvo vaikai. Man tikriausiai buvo dešimt, – susimąstė ji. – O vėliau mirė ir mama, netrukus Reifas išvyko. Ji sirgo beveik metus. Tada ir prasidėjo sunkumai ūkyje. Dauguma manė, kad Makeidai turės jį parduoti, tačiau jie sugebėjo išsilaikyti.

– Bent jau trys iš jų.

– Mmm... – Kesė pasigardžiavo kava. Ji taip retai galėdavo tiesiog pasėdėti ir pailsėti. –

Jie buvo vos išaugę iš berniūkščių. Džeradui tada buvo apie dvidešimt trejus, o Reifas – vos dešimčia mėnesių jaunesnis. Devinas maždaug ketveriais metais vyresnis už mane, o Šeinas metais jaunesnis už jį.

– Atrodo, poniai Makeid teko labai daug dirbti.

– Ji buvo nuostabi. Stipri. Viską laikė savo rankose, nors ir sunku kartais būdavo. Visada ja žavėjausi.

– Kartais reikia būti stipriai, kad ko nors atsisakytum, – sumurmėjo Regana. Tada papurtė galvą. Buvo pasižadėjusi jos nespausti. – Kaip manai, kodėl jis sugrįžo?

– Nežinau. Sako, dabar jis turtingas. Užsidirbo krūvą pinigų pirkdamas ir parduodamas žemes, namus. Atrodo, turi savo įmonę. „Makeidas“. Taip ją pavadinęs. Tiesiog „Makeidas“. Mano mama visada sakydavo, kad jis atsidurs už grotų arba žus, bet...

Kesė žvilgtelėjo pro langą ir jos balsas nutrūko.

– Oho, – sumurmėjo ji. – Šarlina buvo teisi.

– Hm?

– Jis atrodo dar geriau nei anksčiau.

Smalsaudama Regana pasisuko kaip tik tuo metu, kai sužvangėjusios atsivėrė durys. Šeimos gėdai įžengus vidun, ji buvo priversta pripažinti, kad tai vienas nuostabiausių jos matytų patrakėlių.

Jis nusipurtė sniegą nuo tankių, juodų kaip naktis plaukų ir nusivilko trumpą juodą odinę striukę, kuri visiškai netiko Rytų pakrantės žiemoms. Reganai jis pasirodė panašus į karį – nedidelis randas, neskustas smakras ir kreivoka nosis, kuri jo gražiam veidui teikė atšiaurumo. Kūnas atrodė tvirtas kaip granitas, o ryškiai žalios akys nė kiek ne švelnesnės. Su padėvėtais flaneliniais marškiniais, suplėšytais džinsais ir nutrintais batais nebuvo panašus į labai turtingą, klestintį verslininką. Tačiau neabejotinai atrodė pavojingas.

Reifas su malonumu pastebėjo, kad Edės užeiga beveik nepasikeitusi. Prie bufeto stovėjo tikriausiai tos pačios kėdės, kurių sėdynes jis, dar vaikas, šildydavo laukdamas ledų su sirupu ar gazuoto gėrimo. Sklandė tokie pat kvapai – riebalų, kepinamų svogūnų, nuolat Edės rūkomų cigarečių dūmo ir vos juntamo pušų kvapo valiklio.

Neabejojo, kad Edė darbuojasi virtuvėje – keptuvėje varto suvožtinius arba maišo puodus. Ir jau tikrai prie galinio staliuko knarkia senasis Tidas, net nepastebėjęs, kad kava atšalo. Kaip visada.

Jis ramiai, vertinamai peržvelgė akinamai baltą bufetą su permatomomis plastiko indaujomis, kuriose buvo sudėti tortai ir pyragai, sienas, ant kurių kabėjo nespalvotos pilietinio karo mūšių nuotraukos, ir sustojo žvilgsniu prie staliuko už aukštos pertvaros. Prie jo sėdėjo dvi moterys su kavos puodeliais rankose. Vienos jų nepažinojo. Atrodė įspūdingai. Medaus atspalvio rudi plaukai, lygiai nukirpti iki smakro, gražiai įrėminantys švelnių bruožų kreminės odos veidą. Ilgos blakstienos virš tamsiai mėlynų smalsių akių. Ir įžūlus mažytis apgamas prie pat putlių nesišypsančių lūpų kampučio. „Idealus paveikslėlis“, – pamanė jis. Tarsi iškirptas iš žvilgančio moteriško žurnalo.

Jie tyrinėjo vienas kitą, vertino taip, kaip moteris ar vyras vertintų įdomų papuošalą parduotuvės vitrinoje. Tada Reifas nukreipė žvilgsnį į droviai besišypsančią trapią neaukštą blondinę baikščiomis akimis.

– Po perkūnais. – Žybtelėjusi jo šypsena penkiais laipsnis pakėlė kavinės temperatūrą. – Mažoji Kesė Konor.

– Reifai. Girdėjau, kad sugrįžai. – Išgirdusi, kaip Reifo pakelta nuo kėdės Kesė sukikeno, Regana išrietė antakį. Retai galėdavai išgirsti taip laisvai besijuokiančią Kesę.

– Graži kaip visada, – pasakė jis ir pabučiavo ją tiesiai į lūpas. – Pasakyk, kad pagaliau išspyrei lauk tą idiotą ir atlaisvinai man kelią.

Ji šiek tiek atsitraukė nuo jo bijodama liežuvautojų.

– Dabar turiu du vaikus.

– Berniuką ir mergytę. Girdėjau. – Jis timptelėjo jos prijuostės dirželį ir šiek tiek susirūpinęs pagalvojo, kad ji netekusi daug svorio. – Vis dar čia dirbi?

– Taip. Edė virtuvėje.

– Tuoj nueisiu su ja pasisveikinti. – Draugiškai uždėjęs ranką Kesei ant peties jis atsigręžė į Reganą. – Kas tavo draugė?

– Oi, atsiprašau. Čia Regana Bišop. Jai priklauso „Praėję laikai“ – antikvariatas ir apdailos parduotuvė už kelių durų nuo čia. Regana, čia Reifas Makeidas.

– Vienas iš brolių Makeidų. – Ji ištiesė ranką. – Žinia jau pasklido.

– Neabejoju. – Jis suėmė jos ranką ir palaikė žiūrėdamas į akis. – Antikvariniai daiktai? Koks sutapimas. Aš taip pat tuo domiuosi.

– Tikrai? – Nenorėdama prarasti orumo ji ištraukė ranką iš jo delno. Iš suspindusių akių pamatė, kad jis ją suprato. – Kuriuo nors konkrečiu laikotarpiu?

– Devyniolikto amžiaus antrąja puse – viskuo nuo pradžios iki pabaigos. Turiu trijų aukštų namą, maždaug tūkstančio dviejų šimtų kvadratinių pėdų, kurias reikia apstatyti baldais. Kaip manai, ar įstengtum?

Prireikė daug valios, kad Regana susitvardytų neišsižiojusi iš nuostabos. Jos parduotuvė buvo mėgstama turistų ir miestelėnų, tačiau toks užsakymas tris kartus padidintų įprastas pajamas.

– Žinoma, įstengčiau.

– Nusipirkai namą? – pertraukė juos Kesė. – Maniau, kad apsigyvensi ūkyje.

– Kol kas ten apsistojau. Name negyvensiu. Truputį perstatęs ir sutvarkęs atidarysiu nedidelį viešbutį. Įsigijau senąjį Barlou namą.

Iš nuostabos Kesė apvertė kavinuką.

– Barlou namą? Bet jame...

– Vaidenasi? – Jo akyse suspindo nutrūktgalviškos liepsnelės. – Po galais, tu teisi. Ar galėčiau gauti gabalėlį to pyrago su kava, Kese? Staiga pakilo apetitas.

Regana išėjo, o Reifas dar pabuvo apie valandą gėrėdamasis iš apsnigtos gatvės atbėgusiais Kesės vaikais. Jis stebėjo, kaip ji tupinėjo aplink juos, kaip išbarė berniuką, kad šis pamiršo užsimauti pirštines, klausėsi didžiaakės mergytės iškilmingo pasakojimo apie šios dienos nuotykius.

Jam pasidarė šiek tiek liūdna, tačiau kažkaip ir ramu, žiūrint į seną pažįstamą, sodinančią vaikus prie stalo su knygomis ir spalvotomis kreidelėmis.

Daug kas liko nepakitę per pastarąjį dešimtmetį. Bet daug kas buvo ir kitaip. Jis puikiai žinojo, naujiena apie jo atvykimą tebesklinda telefono linijomis. Tai glostė savimeilę. Norėjo, kad miestas žinotų, jog jis sugrįžo nepabrukęs uodegos, kaip daugelis pranašavo.

Dabar turėjo pinigų ir ateities planų.

Barlou namas – jo planų šerdis. Jis netikėjo vaiduokliais, dažniausiai, bet tas namas nedavė ramybės. Dabar jis priklausė jam, kiekvienas senas akmuo, kiekvienas gervuogių krūmas – ir visa kita, kas jame buvo. Jis atgaivins, prikels jį taip, kaip prisikėlė pats. Vieną dieną stovės viršutiniame aukšte prie lango ir žiūrės žemyn į miestą. Įrodys visiems, netgi pats sau, kad yra šio to vertas.

Reifas paliko po puodeliu dosnių arbatpinigių, bet ne per daug, nenorėdamas trikdyti Kesės. „Ji per laiba, – pamanė jis. – Ir akys budrios.“ Tačiau sėdėdama su Regana atrodė atsipalaidavusi, ne tokia nuvargusi ir trapi.

„O toji moteris, – mąstė Reifas, – žino savo vertę.“ Ramios akys, ryžtingai atkištas smakras, švelnios rankos. Ji nė nemirktelėjo, kai jis pasiūlė parūpinti baldų viešbutukui. O taip, širdis tikriausiai net pašoko, bet moteris nė nemirktelėjo. Jis gerai pažinojo verslo pasaulį ir negalėjo ja nesižavėti. Laikas parodys, ar ji atlaikys mestą iššūkį.

O pats geriausias laikas – dabartis.

– Tas antikvariatas – už dviejų namų?

– Taip. – Virdama kavą Kesė viena akimi stebėjo vaikus. – Kairėje. Nors nemanau, kad ji jau atidarė.

Reifas užsimetė striukę ir šyptelėjo.

– Galiu lažintis, kad atidarė!

Jis išėjo laukan be kepurės, prasegta striuke. Žingsnius slopino minkštas sniegas. Kaip ir tikėjosi, „Praėjusiuose laikuose“ jau degė šviesos. Užuot iš karto užėjęs, jis apžiūrėjo vitriną, kuri jam pasirodė tinkamai sutvarkyta.

Įvairiame aukštyje patiestas mėlynas brokatas žėravo kaip tekantis vanduo. Ant vaikiško supamojo krėslo sėdėjo porcelianinė lėlė ryškiomis akimis, prie jos kojų gulėjo dailiai išdėlioti senoviniai žaislai. Paniuręs žalsvas drakonas tupėjo susirangęs ant pjedestalo. Žvilgančios raudonmedžio papuošalų dėžutės stalčiukai buvo ištraukti, iš jų virto spindintys mažmožiai – atrodė, tarsi po juos ką tik būtų naršiusi moters ranka. Ant emaliuotos lentynos stovėjo gražiai išrikiuoti spalvingi kvepalų buteliukai. „Padėk priekyje blizgučių ir jie pritrauks klientus“, – linktelėjęs pagalvojo jis.

Žengiant vidun suskambo prie durų kabantys varpeliai. Ore tvyrojo cinamono, gvazdikėlių ir obuolių kvapas. Giliai įkvėpęs Reifas suprato, kad kvepia ir pačia Regana Bišop. Jis užuodė lengvą subtilių ir kartu aistringų kvepalų aromatą, kurį pajuto dar užkandinėje.

Reifas lėtai apsižvalgė. Baldai sustatyti taip, kad viską būtų galima apeiti. Minkštasuolis čia, staliukas ten. Lempos, vazos, dubenys turėjo dvigubą paskirtį – buvo išstatyti parodai ir puošė parduotuvėlę. Ant valgomojo stalo puikavosi porceliano indai ir stiklo dirbiniai, žvakės ir gėlės, tarsi bet kurią akimirką pro duris turėtų įžengti svečiai. Senas „Victrola“ gramofonas stovėjo šalia spintelės, kurioje buvo sudėtos 78 apsisukimų per minutę plokštelės.

Iš viso parduotuvėje buvo trys kambariai, visi išpuošti ir puikiai sutvarkyti. Niekur nė dulkelės. Reifas sustojo prie virtuvės spintelės su baltais moliniais indais ir melsvai išdažytais uogienių stiklainiais.

– Graži spintelė, – tarė Regana jam už nugaros.

– Panašią turime ir mes virtuvėje. – Reifas neatsisuko. Žinojo, kur ji stovi. – Motina joje laikydavo kasdienius indus. Baltus kaip ir šitie. Ir stiklines. Storo stiklo, kad nesudužtų. Vieną tokią kartą metė į mane, kai pasakiau jai kažką šiurkštaus.

– Pataikė?

– Ne. Būtų pataikiusi, jei būtų norėjusi. – Jis atsigręžė ir apdovanojo ją žavia šypsena. – Buvo velniškai taikli. Ką tu veiki šioje dykynėje, Regana Bišop?

– Pardavinėju prekes, Reifai Makeidai.

– Tavo prekės visai neprastos. Kiek norėtum už drakoną vitrinoje?

– Tavo puikus skonis. Penkių penkiasdešimt.

– Šiek tiek per daug, Regana. – Ištiesęs ranką jis atsegė vienintelę auksinę jos švarkelio sagą.

Gestas jai pasirodė pernelyg intymus, bet ji nutylėjo.

– Kiek moki, už tiek ir gauni.

– Jei būsi sumani, gausi dar daugiau. – Jis susikišo nykščius į priekines džinsų kišenes ir vėl pradėjo vaikštinėti. – Kaip seniai čia gyveni?

– Praėjusią vasarą suėjo treji metai.

– Iš kur? – Nesulaukęs atsakymo Reifas atsigręžė ir kilstelėjo juodą patrauklų antakį. – Tiesiog palaikau pokalbį, brangioji. Noriu geriau pažinti žmones, su kuriais mezgu verslo santykius.

– Kol kas jokio verslo dar nepradėjome. – Ji užsikišo plaukų sruogą už ausies ir nusišypsojo. – Brangusis.

Reifas pratrūko skambiai, žaviai juoktis. Nedidelės jaudulio bangelės nusirito jos kūnu. Regana jautė, kad šis vyras iš tų, kurių saugotis savo dukroms liepia motinos. Nors jis ir traukė akį, verslas buvo svarbesnis. Darbui ji visada teikė pirmenybę.

– Manau, tu man patiksi, Regana. – Jis pakreipė galvą. – Atrodai pritrenkiamai.

– Ir vėl palaikai pokalbį?

– Tik atkreipiau dėmesį. – Vis dar šypsodamasis jis apžiūrėjo jos rankas. Regana nešiojo gražius žiedus su spindinčiais akmenėliais ir aukso aptaisais. – Ar nors vienas iš jų reiškia, kad kas nors stovi man skersai kelio?

Jos krūtinėje suplazdėjo drugeliai. Nugara pašiurpo.

– Sakyčiau, nelygu, kur link suki.

– Ne, – paskelbė jis. – Tu netekėjusi. Ką tik pati pasakei. Taigi. – Patenkintas jis atsisėdo ant raudonos aksominės kušetės ir atmetė ranką ant išlenkto atlošo. – Gal norėtum prisėsti?

– Ne, ačiū. Atėjai aptarti darbo reikalų ar įsivilioti mane į lovą?

– Aš niekada neįkalbinėju moterų eiti su manimi į lovą. – Reifas jai nusišypsojo.

„Ne, – pagalvojo ji. – Tau pakanka akinamai nusišypsoti ir pamoti pirštu.“

– Darbas, Regana. – Atsipalaidavęs jis sukryžiavo kojas. – Tik darbo reikalai, kol kas.

– Gerai. Tada pasiūlysiu tau karšto sidro.

– Mielai išgersiu.

Ji nuėjo į galinę parduotuvės patalpą. Likęs vienas Reifas susimąstė. Nenorėjo elgtis taip tiesmukai, pats nesuprato, kodėl ji taip smarkiai jį traukia. Kažkuo viliojo jos laikysena, dailus pagal užsakymą siūtas švarkelis, ramios ir linksmos akys, karštas kvėpavimas.

Regana Bišop yra neabejotinai iš tų moterų, pas kurias vedantis kelias – ilgas ir nuklotas erškėčiais. Reifas nebijojo sunkumų, bet šiuo metu buvo pernelyg užsiėmęs, kad ryžtųsi tokiam iššūkiui.

O tada pamatė ją sugrįžtant: ilgos dailios kojos ir žaviai siūbuojantys, pusę veido dengiantys plaukai.

„Po šimts, – pagalvojo jis. – Tokiai moteriai visada galima rasti laiko.“

– Ačiū. – Reifas paėmė garuojantį emaliuotą puodelį. – Ketinau pasisamdyti kokią nors įmonę iš Vašingtono ar Baltimorės, galbūt net pats pasidairyti po vieną kitą parduotuvę.

– Galiu gauti viską, ką gautų Vašingtono ar Baltimorės įmonės, ir pasiūlyti geresnę kainą.

– Galbūt. Svarbiausia, aš ir pats noriu dirbti su šalia gyvenančiais žmonėmis. Pažiūrėsime, kaip mums pavyks. – Reifas gurkštelėjo sidro, jis buvo karštas ir aštrus. – Ką žinai apie Barlou namą?

– Jis po truputį griūva. Manau, tai nusikaltimas, kad iki šiol niekas nebandė jo išsaugoti. Šio krašto žmonės mielai rūpinasi savo istorinėmis vietovėmis ir pastatais. Tačiau šis namas jiems nerūpi. Jei turėčiau lėšų, būčiau ir pati jį nusipirkusi.

– Ir būtum gavusi daugiau nei suderėjusi. Namas tvirtas kaip uola. Jei nebūtų buvęs taip gerai suręstas, dabar iš jo būtų likusi tik nuolaužų krūva. Vis dėlto reikės nemažai padirbėti... – Jis susimąstė ir ėmė piešti vaizdą mintyse. – Išlyginti, nušlifuoti ir apšiltinti grindis, sienas nutinkuoti arba visai išgriauti, pakeisti langus. Stogas – gyva bėda. – Sugrįžęs į dabartį jis gūžtelėjo. – Reikia laiko ir pinigų. Noriu, kad namas vėl atrodytų kaip 1862-aisiais, kai jame gyveno Barlou šeima, pro svetainės langus stebėjusi Antietamo mūšį.

– Tikrai? – šypsodamasi paklausė Regana. – Maniau, jie drebėjo pasislėpę daržovių rūsyje.

– Aš viską kitaip įsivaizduoju. Turtingi ir privilegijuoti miestelėnai stebi spektaklį, galbūt šiek tiek suirzę, kad dėl patrankų griausmo įskilo langas arba kad mirštančiųjų riksmai prikėlė jų kūdikį iš popietinio miego.

– O tu cinikas. Jei esi turtingas, dar nereiškia, kad neišgyveni siaubo matydamas, kaip ant tavo pievelės miršta žmonės.

– Didysis mūšis vyko šiek tiek toliau. Na, šiaip ar taip, aš noriu būtent to – tinkamų spalvų, apdailos, tapetų, baldų ir kitų dalykų. – Staiga jis užsigeidė surūkyti cigaretę, bet nuvijo šią mintį šalin. – Ar tau patiktų įrengti namą, kuriame vaidenasi?

– Taip. – Ji pažvelgė į Reifą pro puodelio kraštą. – Be to, aš netikiu vaiduokliais.

– Patikėsi dar nebaigusi darbų. Kai buvau vaikas, kartą ten praleidau naktį su broliais.

– Girdėjai girgždančias duris, žvangančias grandines?

– Ne. – Šįkart jis nesišypsojo. – Girdėjau tik tai, ką buvo parengęs Džeradas, norėdamas velniškai mus išgąsdinti. Laiptinėje yra vieta, kur stovint net kraujas sustingsta. Gali užuosti dūmus netoli svetainės židinio. Ima atrodyti, tarsi kažkas žiūri tau per petį, einant koridoriumi. Jei viduje gana tylu, įsiklausęs gali išgirsti žvangant kardus.

Nors ir nenorom, Regana nusipurtė.

– Jei mėgini atbaidyti mane nuo užsakymo, nepavyks.

– Tiesiog pasakoju savo planus. Noriu, kad apžiūrėtum namą, kartu apeitume kambarius. Pamatysime, kokių minčių tau kils. Rytojaus popietė tinka? Apie antrą valandą?

– Tinka. Turėsiu viską išsimatuoti.

– Gerai. – Jis padėjo į šalį puodelį ir atsistojo. – Malonu dirbti su tavimi.

Ištiesė jai ranką.

– Sveikas sugrįžęs namo.

– Tu pirmoji mane pasveikinai. – Juokdamasis ir nenuleisdamas akių nuo Reganos Reifas pakėlė jos ranką prie lūpų. – Kita vertus, tu daug ko nežinai. Pasimatysime rytoj. Beje, Regana, – pridūrė eidamas prie durų, – išimk drakoną iš vitrinos. Aš jį perku.

Išvažiavęs iš miesto Reifas pasuko į šalikelę ir sustojo. Nekreipdamas dėmesio į sniegą ir ledinius vėjo pirštus stovėjo ir žvelgė į namą ant kalvos.

Išdaužyti langai ir smengančios verandos nieko neatskleidė, kaip ir jo paties apniukusios akys. „Vaiduokliai“, – mąstė jis, baltoms snaigėms tyliai sukantis aplinkui. Galbūt. Tačiau Reifas pamažu suvokė, kad vieninteliai vaiduokliai, kuriuos jis nori nuraminti, gyvena jo širdyje.

2

Nuosava parduotuvė, mąstė Regana, gerai tuo, kad gali pirkti ir parduoti, kas tau patinka, nustatyti norimas darbo valandas ir susikurti trokštamą atmosferą.

Vis dėlto „Praėjusių laikų“ savininkei ir vienintelei darbuotojai Reganai Bišop nepatiko sąstingis. Savo personalui ji būtų buvusi griežta viršininkė, dažnai nepakanti ir visuomet besitikinti didžiausių pastangų. Pati dirbo sunkiai ir tuo nesiskundė.

Turėjo tai, ko visada troško, – namus ir nuosavą verslą nedideliame miestelyje, toli nuo didmiesčio įtampos ir rūpesčių. Pakako didmiestyje praleistų dvidešimt penkerių gyvenimo metų.

Persikėlusi į Antietamą ir įkūrusi nuosavą verslą jį įgyvendino dalį savo plano, kurį puoselėjo penkerius metus po Amerikos universiteto baigimo. Dabar ji turėjo istorijos mokslų ir verslo vadybos diplomus ir, dar nespėjusi užsidėti universiteto baigimo kepurės ir apsisiausti mantijos, jau buvo įgijusi penkerių metų prekybos antikvariniais daiktais patirtį.

Tada ji dirbo kitiems.

O dabar buvo pati sau viršininkė. Kiekvienas parduotuvės ir aukščiau jos esančio jaukaus butuko colis priklausė jai – ir bankui. O Makeido užsakymas padės tapti daug didesnės nuosavybės dalies savininke.

Tą popietę, vos tik Reifui išėjus, Regana uždarė parduotuvę ir nuskubėjo į biblioteką. Iš jos išsinešė glėbį knygų, kurios turėjo papildyti jos sukauptą nemažą tyrinėjimų medžiagą.

Vidurnaktį, kai akys merkėsi iš nuovargio, ji buvo perskaičiusi ir pasižymėjusi užrašuose visas čionykščio gyvenimo smulkmenas Merilande pilietinio karo metu.

Ji žinojo viską apie Antietamo mūšį – nuo generolo Li atsitraukimo per upę, nuo Maklelano dvejonių iki prezidento Linkolno apsilankymo ūkyje šalia Šarpsbergo. Žinojo, kiek žuvo ir kiek buvo sužeista, skaitė apie kruviną mūšio kelią per kalvą ir pro kukurūzų lauką.

Tai buvo liūdna, standartinė informacija, ji mokėsi apie tai anksčiau – mokykloje. Tiesą sakant, Reganos susidomėjimas mūšiu ir ramia vietove, kurioje netikėtai užvirė kova, padėjo apsispręsti ieškant sau namų.

Tačiau šį kartą ji daug sužinojo apie Barlou šeimą – ir faktų, ir spėlionių. Barlou gyveno name ant kalvos beveik šimtą metų iki tos siaubingos 1862 metų rugsėjo dienos. Jie buvo klestintys žemvaldžiai ir verslininkai, gyveno poniškai. Į jų rengiamas puotas ir iškilmingas vakarienes atvykdavo svečių net iš Vašingtono ir Virdžinijos.

Regana sužinojo, kaip jie rengėsi – surdutais, nėriniais ir sijonais su lankais. Nešiojo šilkines skrybėles ir atlasines šlepetes. Išsiaiškino, kaip jie gyveno – su tarnais, pilstančiais vyną į krištolines taures, namuose, išpuoštuose oranžerijos gėlėmis ir apstatytuose bičių vašku išblizgintais baldais.

Važiuodama snieguotais, vėjuotais, saulės nutviekstais keliais ji tiksliai žinojo, kokios spalvos ir medžiagos, baldai, ir puošnūs niekučiai juos supo.

Šifonjerės iš brazilinės dalbergijos, mintyse vardijo ji. Vedžvudo keramika ir ašutiniai minkštasuoliai. Daili Čipendeilo komoda šeimininkui ir subtilus vyšnios bei facetuoto stiklo sekreteras jo poniai. Brokato portjeros ir sodrios kolonijinių laikų mėlynos spalvos svetainės sienos.

Reifas Makeidas už pinigus gaus, ko tik panorės. Regana tikėjosi, kad jo kišenės pilnos.

Prie namo vedantis siauras keliukas nutrūko, jis buvo storai padengtas sniegu. Dailios, švarios – ir labai nepatogios – baltos antklodės nebuvo palietusios nei padangos, nei sniego valytuvas.

Susierzinusi, kad Reifas nepasirūpino nuvalyti sniego, Regana sustojo šalikelėje.

Pasiėmusi lagaminėlį ji ėmė klampoti į kalvą.

Kojoms iki kulkšnių smingant sniegan, pasiguodė, kad susiprotėjo apsiauti aulinius batus. Norėjo apsivilkti dalykinį kostiumėlį ir apsiauti batelius aukšta pakulne, tačiau prisiminė, kad nebuvo numačiusi padaryti įspūdžio Reifui Makeidui. Pilkos kelnės, pagal užsakymą siūtas švarkelis ir juodas megztinis aukšta atlenkiama apykakle buvo tinkama dalykinė apranga tokiai užduočiai. Kadangi abejojo, ar namas šildomas, raudonas vilnonis paltas bus labai parankus tiek lauke, tiek viduje.

Pastatas išties nepaprastas, kerintis, pagalvojo ji pakilusi ant kalvos. Kaip stiklas saulėje spindinčios žėručio dėmelės akmenyje atsvėrė lentomis užkaltų langų niūrumą. Nors verandos buvo susmegusios, pats namas stūksojo tiesus ir išdidus mėlyno dangaus fone.

Jai patiko, kaip rytinis sparnas išsikišęs į priekį griežtu kampu. Patiko, kaip nuo stogo stiebiasi trys kaminai, tarsi tik ir laukdami paleisti dūmus. Jai netgi patiko sulaužytų langinių vaizdas.

„Reikės juo pasirūpinti“, – užjaučiamai pagalvojo Regana ir pati nusistebėjo savo jausmais. Namas trokšta, kad jį kas nors mylėtų, priimtų tokį, koks yra. Jam reikia ko nors, kas vertintų jo jėgą ir suprastų trūkumus.

Regana papurtė galvą ir nusijuokė iš savęs. Atrodė, tarsi ji galvotų ne apie namą, o apie vyrą – Reifą Makeidą.

Ji priėjo arčiau per gilias pusnis. Akmenys ir peraugę brūzgynai atrodė kaip gruoblėti luitai po sniegu, tarsi vaikai po antklodėmis, sumanę iškrėsti kokį pokštą. Gervuogės iš pasalų kabinosi į kelnes aštriais plonais dygliais. Kadaise pievelė buvo vešli, žalia, pilna ryškiaspalvių gėlių.

Jei Reifas turi vaizduotę, ji ir vėl bus tokia.

Priminusi sau, kad aplinkos tvarkymas jai neturėtų rūpėti, Regana nuklampojo prie aplūžusios fasadinės verandos.

„Jis vėluoja“, – susiraukusi pamanė ji.

Apsidairė, patrepsėjo norėdama sušilti ir žvilgtelėjo į laikrodį. Negi jis tikisi, kad ji stovės šaltyje ir vėjyje? Lauks jo dešimt minučių, ne daugiau. Tada paliks raštelį, labai griežtą raštelį apie pareigą laikytis susitarimų, ir pasišalins.

Bet nepakenks, jei pasižiūrės pro langą.

Atsargiai statydama kojas, kad nepataikytų ant sulūžusios pakopos, ji užlipo verandos laiptais. „Medinėmis kopėtėlėmis turėtų vytis visterijos arba sukučiai“, – pamanė ji ir akimirką beveik užuodė silpną, saldų pavasario dvelksmą.

Tik priėjusi prie durų ir suėmusi apvalią rankeną Regana suprato, kad toks ir buvo jos ketinimas. „Žinoma, bus užrakinta“, – pagalvojo. Net ir mažuose miesteliuose atsiranda vandalų. Tačiau rankena lengvai pasisuko.

Būtų protinga užeiti vidun, pasislėpti nuo vėjo ir pradėti dairytis po namą. Tačiau Regana staigiai atitraukė ranką. Tyloje jos pagreitėjęs kvėpavimas atrodė neįprastai garsus. Dailiomis odinėmis pirštinėmis apmautos rankos staiga sužvarbo ir ėmė tirtėti.

„Matyt, pritrūkau kvapo lipdama laiptais, – pagalvojo Regana. – Drebu nuo vėjo.“ Tik tiek. Tačiau atsėlinusi baimė neapleido.

Susigėdusi ji neramiai apsidairė. Niekas nematė jos juokingos reakcijos. Tik sniegas ir medžiai.

Regana giliai įkvėpė, nusišaipė iš savęs ir atvėrė duris.

Jos, žinoma, sugirgždėjo. To buvo galima tikėtis. Išvydusi erdvų vestibiulį ji taip apsidžiaugė, kad užmiršo visas baimes. Regana uždarė duris, atsirėmė į jas nugara ir atsiduso.

Visur buvo pilna dulkių ir pelėsių, sienos išmargintos drėgmės dėmių, grindlentės sugadintos pelių, voratinkliai karojo it purvinos marlės gabalai. Tačiau ji matė sodrią, tamsiai žalią spalvą, kreminės dramblio kaulo spalvos apdailą, nupoliruotas pušines grindis, žydintį centifolijos ūsą.

Štai ten, pamanė ji, tiktų ovalus medžioklės staliukas su Drezdeno porceliano vaza, pilna rožių, o iš šonų – po sidabro žvakidę. Nedidelė riešutmedžio prieškambario kėdė su išdrožinėtu atlošu, kaltinio žalvario lietsargių stovas, veidrodis paauksuotais rėmais.

Reganos galvoje sukosi mintys apie tai, kaip viskas atrodė ir atrodys ateityje, vaikščiodama po kambarius ji nejuto šalčio, nuo kurio iškvepiami garai virsdavo debesėliais.

Svetainėje ji gėrėjosi Roberto Adamo židiniu. Marmuras buvo nešvarus, bet nesugadintas. Parduotuvėje turi dvi vienodas vazas, kurios puikiai tiks ant židinio atbrailos. Ir suolelį siuvinėtu apmušalu pavargusioms kojoms ištiesti prie ugnies.

Sužavėta Regana išsitraukė užrašų knygelę ir ėmėsi darbo.

Voratinkliai kibo prie plaukų, nešvarumai ištepė skruostą, batai apdulkėjo, o Regana vis matavo ir braižė. Jautėsi devintame danguje. Nuotaika buvo tokia pakili, kad kai išgirdo žingsnius, atsisuko su šypsena, visai užmiršusi, jog norėjo jį išbarti.

– Tai nuostabu. Aš negaliu... – Priešais ją nieko nebuvo.

Susiraukusi Regana išėjo iš svetainės į vestibiulį. Norėjo pašaukti, bet pastebėjo, kad ant dulkinų grindų matyti tik jos pačios pėdsakai.

„Tikriausiai pasigirdo“, – nuramino save ir nusipurtė. Dideli, tušti namai skleidžia įvairiausius garsus. Smenganti mediena, į langus pučiantis vėjas... graužikai. Regana nusivaipė. Ji nebijojo pelių, vorų ar girgždančių lentų.

Tačiau kai virš galvos sudejavo grindys, ji suspiegė. Širdis pradėjo daužytis kaip persigandusio paukštelio. Nespėjusi susitvardyti išgirdo aiškų užveriamų durų garsą.

Tą pačią akimirką Regana pasileido per vestibiulį prie lauko durų ir staiga suprato.

Reifas Makeidas.

„Ak, jis mėgina gudrauti“, – piktai pagalvojo Regana. Turbūt įsliūkino į namus pirma jos pro užpakalines duris. Dabar sėdi viršuje ir juokiasi, kad ji kaip kokia kvaila gotikos laikų herojė lekia iš namų su baimingai besikilnojančia krūtine. Na jau ne. Ji ryžtingai ištiesino pečius. Pakėlusi smakrą nužygiavo prie įvijų laiptų.

– Labai juokinga, Makeidai! – sušuko ji. – O dabar, jei jau baigei apgailėtinai pokštauti, norėčiau imtis darbo.

Kai šaltas vėjo gūsis palietė odą, Regana iš netikėtumo sustojo. Ranka, kuria rėmėsi į turėklą, nutirpo, o veidas sustingo. Grakščiai išlenktų laiptų pusiaukelėje ji susvyravo. Iš sąstingio pabudino jos pačios tylus aiktelėjimas. Keturiais lengvais šuoliais Regana užbėgo iki pirmos laiptų aikštelės.

„Skersvėjis, – tikino save pykdama, kad vos nekūkčioja. – Tik bjaurus skersvėjis.“

– Reifai... – balsas užlūžo ir Regana dar labiau supyko ant savęs. Prikandusi lūpą žiūrėjo į ilgą koridorių ir besirikiuojančias uždaras paslaptingas duris. – Reifai! – dar kartą šūktelėjo stengdamasi, kad balse būtų justi irzlumas, o ne baimė. – Privalau laikytis darbų grafiko, net jei tau nerūpi, tai gal pradėkime?

Staiga ji išgirdo, tarsi kas brūžintų medį į medį, paskui garsiai pokštelėjo durys ir koridoriumi nuaidėjo širdį veriantis moters verksmas. Pamiršusi orumą Regana skriste nuskrido laiptais žemyn. Jau beveik apačioje išgirdo šūvio garsą.

O tada durys, prie kurių galvotrūkčiais lėkė, sudejavusios lėtai atsivėrė.

Kambarys apsisuko vieną kartą, kitą... ir pranyko.

– Nagi, mieloji, atsipeikėk.

Regana pasuko galvą, sudejavo ir suvirpėjo.

– Atsipeikėk, drauguže. Atmerk savo dideles mėlynas akis.

Paklususi be galo meiliam balsui ji atsimerkė. Ir įsismeigė tiesiai Reifui į akis.

– Tai visai nejuokinga.

Jis su palengvėjimu nusišypsojo ir paglostė jai skruostą.

– Kas?

– Slėptis viršuje ir mane gąsdinti. – Ji sumirksėjo, kad pasaulis vėl nušvistų ryškiomis spalvomis, ir suprato gulinti jo glėbyje svetainėje ant suolelio prie lango. – Leisk atsisėsti.

– Geriau nereikia. Tu tebedrebi. Pagulėk minutėlę. – Jis kilstelėjo Reganą, kad ji galėtų padėti galvą ant jo sulenktos rankos.

– Man viskas gerai.

– Tu balta kaip popierius. Jei turėčiau gertuvę, sugirdyčiau šlakelį brendžio. Dar nebuvau matęs taip gracingai nualpusios moters. Spėjau tave sugauti, kol nesusmukai ant žemės ir neatsitrenkei galva į grindis.

– Jei tikiesi, kad už tai padėkosiu, pamiršk. – Regana pabandė jį atstumti, bet jis nepajudėjo. – Tu dėl to kaltas.

– Ačiū. Labai malonu, kai vien mane pamačiusi moteris krinta po kojomis. Štai. – Jis vėl pirštu perbraukė jai per skruostą. – Po truputį atgauni spalvą.

– Jei tu šitaip ruošiesi su manimi dirbti, geriau atsiimk užsakymą ir... – Ji sugriežė dantimis. – Leisk atsisėsti.

– Pabandykime šitaip. – Jis kilstelėjo ją ir pasodino ant suolo šalia savęs. – Rankas šalin, – pridūrė ir pakėlė savąsias. – O dabar papasakok, kodėl taip širsti ant manęs?

Susiraukusi ji pasivalė išpurvintas kelnes.

– Pats puikiai žinai.

– Žinau tik tiek, kad man įžengus pro duris tu kaip gulbė nėrei žemyn.

– Dar niekada nebuvau nualpusi. – Jai buvo siaubingai gėda, kad taip nutiko dabar – ir dar jam matant. – Jei nori, kad dirbčiau šiame name, gąsdinti mane iki nualpimo – ne pati geriausia mintis.

Jis įdėmiai pasižiūrėjo į ją, tada paieškojo kišenėje cigarečių, kurių buvo atsisakęs lygiai prieš aštuonias dienas.

– Ir kaip aš tave išgąsdinau?

– Vaikščiodamas viršuje, atidarinėdamas bei uždarinėdamas duris ir skleisdamas tuos kvailus garsus.

– Galbūt turėčiau tau iš karto pasakyti, kad mane užlaikė ūkyje. Išvažiavau iš ten tik prieš penkiolika minučių.

– Netikiu.

– Visai tavęs nekaltinu. – Jis negalėjo rūkyti, todėl turėjo judėti. Atsistojęs nuėjo prie židinio. Atrodė, kad pastebėjo dūmelį nuo, regis, ką tik užgesusios ugnies. – Šeinas buvo namie. Taip pat ir Si Martinas. Dabar jis meras.

– Žinau, kas toks Si Martinas, – irzliai atšovė Regana.

– Būtum jį pažinojusi mokykloje, – nusijuokė Reifas. – Jis buvo tikras asilas. Na, nesvarbu. Si užsuko paklausti, ar Šeinas nenuvalytų jo keliuko. Jis vis dar buvo ten, kai išvažiavau. Prieš penkiolika minučių. Pasiskolinau iš Šeino keturiais ratais varomą visureigį, kad užkopčiau į šią kalvą. Pastačiau jį ir įžengęs pro duris spėjau pamatyti, kaip tu griūvi apalpusi.

Jis sugrįžo prie jos, nusivilko paltą ir apklostė jai kojas.

– Beje, o kaip tu patekai vidun?

– Aš... – ji pažvelgė į jį ir sunkiai nurijo seiles. – Atidariau duris.

– Jos buvo užrakintos.

– Ne, nebuvo.

Pakėlęs antakį Reifas subarškino raktais kišenėje.

– Įdomu.

– Juk tu nemeluoji, – akimirką patylėjusi tarė ji.

– Šį kartą ne. Tai ką gi tu girdėjai?

– Žingsnius. Bet čia nieko nebuvo. – Norėdama sušilti Regana pakišo rankas po paltu. – Viršuje girgždėjo grindys. Aš nustebau. Netikėtai pasidarė labai šalta ir aš išsigandau. Todėl užlipau laiptais viršun.

– Išsigandai, todėl užlipai laiptais, užuot išbėgusi laukan?

– Pamaniau, kad tai tu vaikštai viršuje. Norėjau apšaukti. – Ji blankiai šyptelėjo. – Įsiutau, kam privertei krūpčioti iš baimės. Pažvelgiau į koridorių. Tikriausiai supratau, kad tavęs ten nėra. Išgirdau girgždant medį, tada garsiai užsitrenkė durys ir kažkas pravirko. Aš puoliau bėgti.

Reifas atsisėdo šalia ir draugiškai apkabino ją per pečius.

– O kas nebėgtų?

– Šūvis, – prisiminė Regana. – Jau buvau beveik laiptų apačioje, kai išgirdau šūvį. Man net ausyse suspengė. O tada atsidarė lauko durys ir užgeso šviesos.

– Neturėjau vėluoti. – Jis netikėtai palinko ir pabučiavo ją. – Atleisk.

– Nesvarbu.

– Vieni žmonės kažką jaučia šiame name, o kiti – ne. Tu man pasirodei ramaus, praktiško būdo.

Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tikrai?

– Ryžtinga, – pridūrė jis šypsodamasis. – Regis, turi lakesnę vaizduotę, nei maniau. Jau geriau jautiesi?

– Taip.

– Tikrai nenori dar pasėdėti man ant kelių?

– Tikrai ne, ačiū.

Nenuleisdamas žvilgsnio Reifas nubraukė voratinklį jai nuo plaukų.

– Nori išeiti?

– O taip.

Jis pasiėmė paltą.

– Norėčiau tave kai kur nusivežti.

– Nebūtina. Sakiau, kad man... – Ji atsistojo, o kadangi jis nesitraukė, atsitrenkė jam į krūtinę. – Viskas gerai, – išstenėjo.

– Verslo reikalais, mieloji. – Reifas užkišo plaukų sruogą jai už ausies, sprigtelėjo keturkampį akvamariną jos ausyje. – Neilgam. Manau, turėtume susirasti šiek tiek šiltesnę ir svetingesnę vietelę smulkmenoms aptarti.

Regana turėjo sutikti, kad pasiūlymas protingas. Netgi labai. Ji pasiėmė lagaminėlį ir nuėjo priešais jį durų link.

– Regana?

– Ką?

– Tu išsitepei veidą. – Reifas nusijuokė pamatęs piktą žvilgsnį ir pakėlė ją ant rankų. Nepaisydamas protestų nusinešė per sulūžusią verandą. – Turi žiūrėti, kur eini, – pasakė statydamas ant kojų prie visureigio.

– Visada žiūriu.

– Neabejoju, – sumurmėjo jis eidamas aplink automobilį.

Jis nusileido keliuku žemyn, apvažiavo jos automobilį ir nuvairavo tolyn.

– Maniau, seksiu paskui tave, – tarė Regana.

– Tikriausiai nenorėjai pasakyti, kad seksi paskui mane iki gyvenimo galo, tad geriau važiuokime vienu automobiliu. Vėliau tave parvešiu.

– Iš kur?

– Iš namų namučių, brangioji.

Saulei nutvieskus baltus laukus, apsnigtas Makeidų ūkis priminė gražią „Currier & Ives“ graviūrą. Akmeninis namas su dengta veranda, skliautuotas raudonų plytų daržinės stogas, visokių orų matę ūkiniai pastatai ir pora auksaspalvių šunų, lojančių ir drabstančių sniegą iš po kojų, visiškai užpildė paveikslėlį – Reganai jis atrodė nuostabus.

Jai daugybę kartų teko važiuoti pro Makeidų ūkį – kai rusvi laukai buvo suarti, kai juose džiūvo šienas ir augo kukurūzai. Netgi buvo kartą ar du sustojusi – pamatė traktoriumi važiuojantį Šeiną ir pagalvojo, kad jis nuostabiai tinka šiai žemei.

Tačiau Reifo Makeido tokiame paveikslėlyje negalėjo įsivaizduoti.

– Neatrodo, kad būtum sugrįžęs gyventi ūkyje?

– Ne, po perkūnais. Šeinas ūkį myli, Devinas toleruoja. Džeradas vertina jį kaip veikiančią įmonę.

Reifui pastačius visureigį prie savo automobilio, Regana pakreipė galvą.

– O tu?

– Nekenčiu jo.

– Nejauti jokių saitų su žeme?

– Taip nesakiau. Nekenčiu ūkininkavimo. – Reifas iššoko iš visureigio, caktelėjo liežuviu šokinėjantiems retriveriams. Reganai nespėjus nužengti į sniego pusnį, jis vėl pakėlė ją ant rankų.

– Nustok mane nešioti. Aš kuo puikiausiai moku vaikščioti per sniegą.

– Su miestiškais batais. Nors ir dailiais, – pakomentavo jis nešdamas ją į verandą. – Tavo mažos pėdos. Nelįskit! – sukomandavo šunims. Sklandžiai atidarė duris ir prilaikydamas alkūne įnešė ją vidun.

– Ei, Reifai, ką čia turi?

Šypsodamasis Reifas kilstelėjo Reganą rankose ir mirktelėjo Šeinui.

– Susiradau moterį.

– Labai patrauklią. – Šeinas įmetė rankoje laikytą malką į židinį ir atsitiesė. Jo akys, kurių spalva priminė virš jūros kylantį rūką, linksmai spindėjo. – Sveika, Regana.

– Labas, Šeinai.

– Gal turi karštos kavos? – paklausė Reifas.

– Žinoma. – Šeinas bato galu stumtelėjo malką į vietą. – Virtuvė visada veikia.

– Gerai. O dabar pranyk.

– Nemandagiai pasielgei. – Regana nusipūtė plaukus nuo veido, Reifui nešant ją prieškambariu į virtuvę.

– Tu šeimoje vienturtė, ar ne?

– Taip, bet...

– Taip ir maniau. – Jis nuleido ją į vieną pintų kėdžių prie virtuvės stalo. – Kokią kavą geri?

– Juodą, be cukraus.

– Kokia moteris. – Reifas nusivilko paltą ir užmetė ant durų kablio, kur jau kabėjo sunki darbinė brolio striukė. Iš spintelės stiklinėmis durelėmis išėmė du žvilgančius baltus puodelius. – Gal nori ko nors prie kavos? Vilties neprarandančios moterys dažnai iškepa Šeinui sausainių. Matyt, kaltas tas jo dailus, doras veidelis.

– Tikrai dailus. Jūs visi dailūs. – Ji nusivilko paltą murmėdama iš malonumo, kad pagaliau šilta. – O sausainių atsisakysiu.

Reifas padėjo garuojantį puodelį priešais ją. Kaip įpratęs, apsuko kėdę ir apsižergęs ją atsisėdo.

– Tai gal ir darbo atsisakysi?

Neskubėdama Regana patyrinėjo savo kavą, paragavo ir suprato, kad ji nuostabi.

– Turiu keletą daikčiukų parduotuvėje, kurie, mano manymu, tau patiks. Kai jau galėsime imtis namo. Taip pat pasidomėjau tradicinėmis to laikotarpio spalvomis ir audiniais.

– Tai reiškia „taip“ ar „ne“, Regana?

– Ne, aš neatsisakysiu. – Ji pakėlė akis į jį. – Ir tau tai nemažai kainuos.

– Dėl nieko nesijaudini?

– Aš taip nesakiau. Bet dabar žinau, ko laukti. Patikėk, antrą kartą nenualpsiu tau po kojomis.

– Labai tikiuosi. Siaubingai mane išgąsdinai. – Ištiesęs per stalą ranką jis pradėjo žaisti su jos pirštais. Jam patiko jų švelnumas ir gležnumas, brangakmenių ir aukso spindesys. – Tyrinėdama nieko neatkasei apie du kapralus?

– Du kapralus?

– Turėtum paklausti senosios ponios Mec. Jai patinka pasakoti tą istoriją. Koks čia laikrodis? – Susidomėjęs Reifas užkišo pirštą už dvigubo juodo guminio dirželio.

– Maždaug 20 amžiaus trečio dešimtmečio. Guma ir markazitas. O ką turiu žinoti apie tuos du kapralus?

– Atrodo, du kareiviai pasimetė nuo savo pulkų mūšio metu. Kukurūzų laukas į rytus nuo čia skendėjo dūmuose sproginėjant parakui. Kai kurie būriais klaidžiojo tarp medžių, kiti tiesiog pasiklydo ar merdėjo.

– Dalis mūšio vyko čia, jūsų laukuose?

– Dalis. Parko tarnyba yra pažymėjusi tai specialiais ženklais. Taigi tie du – vienas priklausė Sąjungai, kitas Konfederacijai – atsiskyrė nuo savo pulkų. Jie buvo dar visai jauni, tikriausiai baisiai išsigandę. Nelaimei, abu susitiko girioje, kuri skiria Makeidų ir Barlou žemes.

– A. – Susimąsčiusi ji nusibraukė atgal plaukus. – Buvau pamiršusi, kad abu ūkiai ribojasi.

– Tiesiai per girią nuo mūsų namų iki jų – mažiau nei pusė mylios. Taigi jie susidūrė akis į akį. Jei nors vienas būtų turėjęs bent kruopelę sveikos nuovokos, būtų nėręs į krūmus ir dėkojęs Dievui, kad spėjo pasislėpti. Bet jie taip nepadarė. – Reifas pakėlė puodelį. – Vienas kitam įtaisė po skylę. Neaišku, kuris pirmas nušliaužė tolyn. Konfederatų kareivis nusigavo iki Barlou namų. Tikriausiai buvo leisgyvis, bet sugebėjo užropoti verandos laiptais. Viena iš tarnaičių pamatė jį ir, kadangi buvo pietinių valstijų šalininkė, įsitraukė vidun. O gal tiesiog pasigailėjo kone mirtinai nukraujavusio vaikio.

– Ir jis numirė namuose, – sumurmėjo Regana gailėdamasi, kad visa tai labai aiškiai įsivaizduoja.

– Taip. Tarnaitė nubėgo pakviesti šeimininkės. Abigalės Obrajan Barlou, Karolinos Obrajan dukros. Abigalė paliepė užnešti vaikinuką į antrą aukštą, kur galėtų sutvarstyti žaizdas. Bet atėjo jos vyras ir nušovė tą vaikį tiesiai ant laiptų.

Liūdesį staiga pakeitė siaubas.

– O Dieve! Kodėl?

– Jo žmona neturėjo net prisiliesti prie konfederatų kareivio! Ji mirė po dvejų metų savo kambaryje. Pasakojama, kad nuo to karto savo vyrui nepratarė nė žodžio – nors tikriausiai ir anksčiau jie nelabai turėjo apie ką kalbėtis. Tai buvo iš anksto tėvų suplanuotos vedybos. Sklido gandai, kad jis dažnai ją mušdavo.

– Kitais žodžiais tariant, – įsitempusi pasakė Regana, – jis buvo tikras despotas.

– Tokia štai istorija. Abigalė buvo švelni ir labai nelaiminga.

– Pakliuvusi į spąstus, – sumurmėjo Regana galvodama apie Kesę.

– Vargu ar tais laikais žmonės kalbėdavo apie smurtą šeimoje. Skyrybos... – Jis gūžtelėjo pečiais. – Tikriausiai tokios galimybės ji neturėjo. Šiaip ar taip, vaikinuko nugalabijimas jos akyse perpildė kantrybės taurę. Tokio žiaurumo ji nepakėlė. Bet tai tik dalis istorijos. Ta, kurią yra girdėjęs visas miestas.

– Ar žinoma ir daugiau? – Regana atsidususi pakilo. – Mielai išgerčiau dar kavos.

– Jankis nusvirduliavo į kitą pusę, – tęsė Reifas, prieš tai tyliai padėkojęs, kad įpylė kavos ir jam. – Mano prosenelis rado jį be sąmonės prie rūkyklos. Prosenelis buvo netekęs vyriausiojo sūnaus prie Buliaus upelio – jis mirė vilkėdamas pilką konfederatų uniformą.

Regana užsimerkė.

– Jis nušovė vaikiną.

– Ne. Gal ir toptelėjo tokia mintis, gal norėjo tiesiog nueiti ir palikti jį mirtinai nukraujuoti. Tačiau parsinešė namo, į virtuvę. Jis, žmona ir dukterys sutvarstė žaizdas ant stalo. Ne, ne ant šito, – pridūrė Reifas, vos pastebimai šyptelėjęs.

– Tai bent nuraminai.

– Kelis kartus jis buvo atgavęs sąmonę, norėjo kažką pasakyti. Bet buvo per silpnas. Ištempė visą dieną ir beveik visą naktį, o paryčiais mirė.

– Jie bent jau stengėsi jam padėti.

– Taip, bet jų virtuvėje gulėjo negyvas Sąjungos kareivis, grindys buvo išteptos krauju. Visi jų pažįstami žinojo, kad jie yra užkietėję Pietų šalininkai, jau praradę vieną sūnų šiame kare, o kiti du vis dar kovojo konfederatų pusėje. Jie išsigando ir paslėpė kūną. Sutemus palaidojo jį su uniforma, ginklu ir motinos laišku kišenėje. – Reifas ramiai pažvelgė į Reganą. – Štai kodėl vaidenasi ir šiuose namuose. Pamaniau, kad tau bus įdomu.

Ji kurį laiką tylėjo, paskui pastūmė į šalį kavos puodelį.

– Ir šitame name vaidenasi?

– Name, girioje, laukuose. Pripranti prie viso to, prie nedidelio triukšmo, keistų pojūčių. Mes niekad apie tai daug nekalbėjome – tiesiog taip yra. Gali kažką pajusti girioje arba laukuose, kai rytas ūkanotas ir tylus. – Jis šyptelėjo pastebėjęs smalsumą jos akyse. – Netgi niekuo netikinčius buvusio mūšio lauke apima keistas jausmas. Po mamos mirties net ir namas atrodė neramus. O gal tai tik aš buvau praradęs ramybę.

– Todėl ir išvažiavai?

– Išvažiavau dėl daugybės priežasčių.

– O sugrįžai?..

– Taip pat esama vienos kitos priežasties. Papasakojau tau pirmą istorijos dalį, nes, manau, turėtum žinoti apie Barlou namus, jei ruošiesi ten dirbti. O visa kita papasakojau... – jis ištiesė ranką ir atsegė dvi juodas jos švarkelio sagutes, – nes ketinu kurį laiką čia pagyventi. Dabar apsispręsk, norėsi, kad tave atsivežčiau čia, ar man atvažiuoti pas tave.

– Mano prekės parduotuvėje, taigi...

– Aš kalbu ne apie prekes. – Jis suėmė už smakro ir nenuleisdamas akių pabučiavo ją į lūpas.

Iš pradžių švelniai, lyg tirdamas. Tada, sumurmėjęs iš malonumo, giliau, praverdamas ir šildydamas jos lūpas. Jis matė tankiai plazdančias blakstienas, juto, kaip ji atsiduso, kaip smarkiai ėmė tvinkčioti pulsas žemiau smakro, po jo pirštais. Miglotas odos kvapas ir vėsaus vandens skonio lūpos sudarė gundantį kontrastą.

Regana laikė rankas tvirtai sugniaužusi sau ant kelių. Ir pati stebėjosi, kad trokšta jas pakelti. Perbraukti pirštais jam per plaukus, paliesti raumenis po nublukusiais flaneliniais marškiniais. Tačiau to nedarė. Akimirką gal ir leidosi užliejama saldaus malonumo, netgi stulbinančio geismo, bet galvos nepametė.

Kai jis atsilošė, ji vis dar laikė rankas ant kelių ir kurį laiką tylėjo bijodama, kad suvirpės balsas.

– Mes esame verslo partneriai, ne draugai.

– Taip, dirbsime kartu, – sutiko jis.

– Ar būtum taip pasielgęs, jei būčiau vyras?

Reifas išpūtė akis. Pradėjo kikenti, paskui užsikvatojo, o ji pasijuto nesmagiai dėl tokio kvailo klausimo.

– Galiu tvirtai atsakyti „ne“. Nujaučiu, kad tokiu atveju ir tu nebūtum atsakiusi į mano bučinį.

– Paklausyk, išsiaiškinkime viską. Aš daug girdėjau apie brolius Makeidus, apie tai, kaip jiems neįstengia atsispirti moterys.

– Tai mūsų gyvenimo prakeiksmas.

Ji nesišypsos – net jei teks tvirtai sukąsti dantis.

– Manęs nedomina greitas pasivoliojimas, trumpas nuotykis ar meilės romanas – tai yra viskas, kas su tuo susiję.

Po galais, būdama tokia pabrėžtinai ori ji dar labiau jį traukė.

– Man bus labai malonu stengtis pakeisti tavo nuomonę. Gal norėtum pradėti nuo greito pasivoliojimo ir pamažu pereiti visas stadijas?

Regana pašoko ir apsivilko paltą.

– Pasapnuok.

– Tu teisi, tikrai sapnuosiu. Ar galėčiau pakviesti tave vakarienės?

– Ar galėtum nuvežti mane prie automobilio?

– Gerai. – Visai neįsižeidęs Reifas atsistojo ir nusikabino paltą nuo kablio. Apsivilkęs ištiesė ranką ir ištraukė Reganos plaukus iš po jos palto apykaklės. – Šiuo metų laiku naktys šaltos ir ilgos.

– Nusipirk knygą, – atrėžė ji eidama koridoriumi. – Ir atsisėsk prie židinio.

– Tu taip ir darai? – Jis papurtė galvą. – Tavo gyvenime trūksta jaudulio.

– Man patinka mano gyvenimas. Nekelk manęs... – Ji tyliai nusikeikė, kai Reifas vėl paėmė ją ant rankų. – Makeidas... – atsidususi pasakė Regana, nešama prie visureigio. – Imu tikėti, kad tu tikrai esi toks blogas, kaip kiti pasakoja.

– Gali tuo neabejoti.

3

Buvo gera tai girdėti. Taukšėjo plaktukai, zvimbė pjūklai, dūzgė grąžtai. Batų trepsėjimas ir vyriški balsai sumišo su iš radijo sklindančia kantri muzika ir aimanuojančiu Vinonos balsu.

Toks triukšmas, darbo muzika, Reifui buvo gerai pažįstamas. Kitaip nei melžiamų karvių maurojimas karvidėse ar laukuose ariančio traktoriaus burzgimas. Jam šie garsai patiko labiau. Tai juos Reifas pasirinko tą dieną, kai išvažiavo iš Antietamo.

Statybos tikriausiai jį išgelbėjo. Prieš dešimtmetį išriaumojęs iš Vašingtono apygardos senutėliu harlėjumi tik ir ieškojo progos susimušti. Tačiau reikėjo ir valgyti, todėl susirado darbą. Apsijuosė statybos įrankių diržą ir išliejo didžiausią pyktį ir neviltį kartu su prakaitu.

Vis dar prisimena, kaip paėjęs atbulas nužvelgė pirmąjį savo statytą namą. Tuomet suprato, kad ir jis gali padaryti ką nors naudingo kitiems. Taip pat ir sau.

Taigi taupė, liejo prakaitą ir mokėsi.

Pirmas namas, kurį nusipirko centrinėje Floridoje, priminė lūšną. Dusdamas nuo dulkių jis daužydavo plaktuku tol, kol raumenis imdavo nežmoniškai skaudėti. Tačiau sugebėjo užsidirbti ir už gautus pinigus pirko kitą namą. Jį suremontavo.

Per ketverius metus mažytė, nedidelio biudžeto firma, pavadinta „Makeidu“, įgijo patikimos, kokybiškai dirbančios įmonės reputaciją. Vis dėlto jis taip ir nesiliovė dairytis atgal. Dabar stovėdamas Barlou namo svetainėje suprato, kad ir vėl grįžo į pradinį tašką.

Ruošėsi kai ką nuveikti mieste, iš kurio anksčiau žūtbūtinai norėjo pasprukti. Dar nebuvo apsisprendęs, ar įgyvendinęs savo planą čia liks, ar vėl išvažiuos. Bent jau bus palikęs žymę.

Atsitūpęs priešais židinį Reifas atidžiai apžiūrėjo akmeninį dugną. Jis jau buvo pradėjęs remontuoti kaminą ir visas išsisuodinęs. „Trauks gerai“, – patenkintas pagalvojo. Vos tik baigs taisyti akmeninį židinį, iš karto užkurs ugnį.

Reifas norėjo prie židinio derančių geležinių atramėlių malkoms, tinkamos uždangos. Patikėjo tuo pasirūpinti Reganai. Šypsodamasis jis paėmė mentę cemento skiediniui maišyti. Nujautė, kad Regana galima pasitikėti.

Rūpestingai, tiksliai ir džiaugsmingai Reifas pradėjo glaistyti akmenis.

– Maniau, kad viršininkas sėdės prie stalo ir skaičiuos.

Reifas atsigręžė ir kilstelėjo antakį. Kambario vidury stovėjo Džeradas, juodais nublizgintais batais užlipęs ant aptaškyto užtiesalo nuo dulkių. Juodi „Wayfarer“ akinių stiklai derėjo prie pilko su šviesiais ruoželiais kostiumo.

– Tegul tuo rūpinasi advokatai ir buhalteriai.

Džeradas nusiėmė akinius ir įsikišo į švarko kišenę.

– Tik pagalvok, koks būtų pasaulis be jų.

– Paprastesnis. – Reifas įsmeigė mentę į skiedinį ir smalsiai nužvelgė brolį.

– Vyksti į laidotuves?

– Turėjau mieste reikalų, todėl užsukau pasižiūrėti, kaip tau sekasi. – Jis apsidairė po kambarį ir, išgirdęs kažką dūžtant ir keikiantis, atsigręžė į vestibiulį.

– Tai kaip einasi?

– Po truputį. – Reifas atsiduso, kai Džeradas išsitraukė cigariuką. – Nejaugi dabar čia užsirūkysi? Aš mečiau prieš dešimt labai ilgų dienų.

– Mėgini pasitaisyti? – Džeradas paslaugiai priėjo artyn ir pasilenkė. Tingiai rūkė ir kartu su Reifu susiraukęs žiūrėjo į židinį. – Neatrodo labai blogai.

Reifas bilstelėjo kumščiu į rausvą grūdėtą marmurą.

– Adamo darbas, drauguži.

Džeradas suniurnėjo ir sukando tarp dantų cigariuką.

– Nereikia pagalbos?

Reifas žvilgtelėjo žemyn.

– Su šitais advokato batais?

– Turiu omenyje savaitgalį.

– Pagalba visada praverstų. – Apsidžiaugęs pasiūlymu Reifas vėl paėmė mentę. – O kaip sekasi tau?

– Kaip ir tau.

– Tebesportuoji? – Jis niuktelėjo kumščiu Džeradui į bicepsą. – Vis tiek manau, kad sporto salės – tik lepūnėliams.

Džeradas išpūtė dūmus.

– Gal susiremkime, broliuk?

– Būtinai, kai būsi ne taip gražiai apsirengęs. – Norėdamas save pakankinti Reifas įtraukė brolio išpūstų dūmų. – Ačiū, kad padedi tvarkyti teisinius namo reikalus.

– Dar negavai iš manęs sąskaitos. – Šypsodamasis Džeradas atsitiesė. – Kai paskambinai ir paprašei padėti jį nusipirkti, pamaniau, kad išprotėjai. Tada juo pasidomėjau. – Jis atsisuko vis dar šypsodamasis. – Ir supratau, jog tikrai išprotėjai. Namą gavai beveik už dyką, bet nujaučiu, kad paklosi dvigubai tiek, kol jis taps tinkamas gyventi.

– Trigubai, jei suremontuosiu taip, kaip iš tikrųjų noriu.

– O ko tu nori?

– Kad jis atrodytų kaip kadaise. – Reifas perbraukė mente per akmenį išlygindamas skiedinį.

– Bus nelengva, – sumurmėjo Džeradas. – Regis, tau netrūksta darbo jėgos. Svarsčiau, ar nekils sunkumų, turint omeny namo reputaciją.

– Pinigai – visagaliai. Vis dėlto šįryt praradau santechniko padėjėją. – Reifo akyse suspindo šelmiški žiburėliai. – Jie tikrino vamzdžius viename iš antro aukšto tualetų. Tas vyrukas sako, kad kažkas suėmė jį už peties. Bėgo iki pat kelio. Nemanau, jog čia dar pasirodys.

– Daugiau bėdų neturi?

– Neturiu, bent jau susijusių su advokatais. Ar girdėjai anekdotą apie advokatą ir barškuolę?

– Girdėjau juos visus, – sausai atrėžė Džeradas. – Visus užsirašau.

Kikendamas Reifas nusibraukė rankas į džinsus.

– Gerai, kad baigei mokslus. Mama džiaugtųsi matydama tave taip išsipusčiusį. – Kurį laiką jis tylėjo. Buvo girdėti tik mentės brūžavimas į akmenį. – Keista ir vėl gyventi ūkyje. Dažniausiai būname dviese su Šeinu. Devinas pusę naktų praleidžia ant gulto šerifo būstinėje. Tu gyveni prašmatniame name mieste. Kai rytais Šeinas keliasi, lauke dar būna tamsu. Tas kvailys švilpauja, tarsi melžti karves sausį – pats nuostabiausias dalykas.

– Jam visada tai patiko. Jis ir išsaugojo mūsų namus.

– Žinau.

Džeradas pažino jo balso toną ir papurtė galvą.

– Tu savo pareigą atlikai, Reifai. Tavo siųsti pinigai labai padėjo. – Apniukusiomis akimis Džeradas pažvelgė pro purviną langą. – Planuoju parduoti namą Heigerstaune. – Kai Reifas nieko neatsakė, Džeradas truktelėjo pečiais. – Atrodė protinga pasilikti jį po skyrybų. Parduodančiųjų buvo daugiau nei perkančiųjų, o mes už jį vos kelerius metus buvome mokėję. Barbara jo nenorėjo.

– Tau vis dar skaudu?

– Ne. Išsiskyrėme prieš trejus metus – ramiai, civilizuotai. Tiesiog pradėjome vienas kitam nebepatikti.

– Man ji niekada nepatiko.

Džerado lūpos persikreipė.

– Žinau. Šiaip ar taip, noriu jį parduoti. Pagyvensiu kurį laiką ūkyje, kol rasiu ką nors tinkamo.

– Šeinui tai patiktų. Man taip pat. Pasiilgau tavęs. – Reifas trinktelėjo purvina ranka per purvinas kelnes. – Tik sugrįžęs čia supratau, kaip smarkiai pasiilgau. – Patenkintas savo darbu jis perbraukė mente per kibiro su skiediniu kraštą. – Tai nori iš peties padirbėti šeštadienį?

– Tu perki alaus.

Reifas linktelėjo ir atsistojo.

– Parodyk savo rankas, miesto berneli.

Šiurkštus, trumpas Džerado atsakymas nuskambėjo tą akimirką, kai pro duris įžengė Regana.

– Gražiai pasakei, advokate, – nusijuokė Reifas. – Sveika, brangioji.

– Ar aš trukdau?

– Ne. Šis vaikinas iš lūšnynų yra mano brolis Džeradas.

– Žinau. Jis mano advokatas. Sveikas, Džeradai.

– Labas, Regana. – Džeradas susirado tuščią gėrimo skardinę ir užgesino joje nuorūką. – Kaip tavo verslas?

– Klesti. Tavo broliuko dėka. Turiu apytikrę sąmatą, pasiūlymų, dažų ir audinių pavyzdžių, – tarė ji Reifui. – Gal norėsi juos peržiūrėti.

– Laiko veltui neleidi. – Reifas pasilenkęs atvertė nedidelio nešiojamo šaldytuvo dangtį. – Nori išgerti?

– Ne, ačiū.

– O tu, Džeri?

– Vieną kelionei. Dar turiu susitikimą. – Džeradas sugavo jam mestą skardinę su gazuotu gėrimu ir išsitraukė saulės akinius. – Leisiu jums užsiimti savo reikalais. Buvo malonu susitikti, Regana.

– Šeštadienį! – šūktelėjo Reifas, Džeradui einant iš kambario. – Pusę aštuonių. Ryto, drauguži. Ir nusivilk tą kostiumą.

– Nenorėjau jo išvyti, – tarė Regana.

– Tu ir neišvijai. Gal atsisėsi?

– Kur?

Jis paplekšnojo per apverstą kibirą.

– Dėkoju, bet užsukau trumpam. Man pietų pertrauka.

– Juk viršininkė neišmes iš darbo.

– Bijau, kad išmes. – Atsegusi lagaminėlį Regana išėmė du storus aplankus. – Viskas yra čia. Kai peržiūrėsi, pranešk. – Kadangi daugiau nebuvo kur, Regana padėjo aplankus ant lentos, permestos per du ožius. Apsigręžusi nužvelgė vestibiulį. – Matau, ilgai nelaukęs ėmeisi darbų.

– Kai žinai, ko nori, nėra ko švaistyti laiko. Tai kaip dėl vakarienės?

Ji atsisuko primerkusi akis.

– Vakarienės?

– Šį vakarą. Galėtume kartu peržiūrėti tavo aplankus. – Jis pabaksnojo juos pirštu ištepdamas viršelį. – Sutaupysime laiko.

– Ak. – Vis dar susiraukusi ji persibraukė ranka plaukus. – Tikriausiai tu teisus.

– Septintą tiktų? Nuvažiuotume į „Žibintininką“.

– Kur?

– Į „Žibintininką“. Nedidelis restoranėlis netoli centro, Bažnyčios gatvėje.

Regana kilstelėjo galvą įsivaizduodama miestelio išsidėstymą.

– Pagrindinės ir Bažnyčios gatvių sankirtoje yra vaizdajuosčių parduotuvė.

Nusikeikęs Reifas susikišo rankas į kišenes.

– Anksčiau buvo restoranas. O tavo antikvariate – metalo dirbinių parduotuvė.

– Pasirodo, net ir maži miesteliai keičiasi.

– Taip. – Jis ir pats nesuprato, kodėl susierzino. – Patinka itališkas maistas?

– Taip, bet artimiausias italų restoranas yra kitame upės krante, važiuojant į vakarų Virdžiniją. Galėtume paprasčiausiai susitikti Edės užkandinėje.

– Ne. Valgysime itališką maistą. Atvažiuosiu apie pusę septynių. – Norėdamas pasitikrinti laiką, Reifas išsitraukė iš kišenės laikrodį. – Taip, pusę septynių spėsiu.

– Gražus. – Negalvodama Regana priėjo arčiau ir norėdama geriau įsižiūrėti į kišeninį laikrodį dviem pirštais atsargiai suėmė jį už riešo. – Hm... Amerikos laikrodžių kompanija, devyniolikto amžiaus vidurys. – Įvertinusi apvertė, norėdama apžiūrėti korpusą. – Su praba, geros būklės. Duosiu už jį septyniasdešimt penkis.

– Sumokėjau devyniasdešimt.

Regana nusijuokė ir atmetė už nugaros plaukus.

– Vadinasi, gerai suderėjai. Jis vertas šimto penkiasdešimties. – Ji pakėlė akis į Reifą. – Tu nepanašus į mėgstantį kišeninius laikrodžius.

– Rankinį laikrodį dirbdamas sudaužyčiau. – Norėjo ją paliesti. Regana atrodė tokia daili, gaivi ir jis beprotiškai užsigeidė truputį ją sutaršyti. – Po paraliais, gaila, kad mano rankos purvinos.

Sunerimusi ji paleido jo riešą ir nusivalė rankas vieną į kitą.

– Kaip ir veidas. Bet tu vis tiek gražus. – Pasitaisiusi lagaminėlio dirželį ji apsigręžė ir nuėjo. – Susitiksime pusę septynių. Neužmiršk pasiimti aplankų.

Ji persirengė tris kartus, kol pagaliau sudraudė save. Tai tik verslo vakarienė, priminė sau sėsdamasi ant minkštos kėdės prie tualetinio staliuko. Išvaizda, žinoma, reikia pasirūpinti, bet tai ne svarbiausias dalykas.

Regana prikando lūpą svarstydama, ar vis dėlto turėtų apsivilkti juodą trumpą suknelę.

Ne, ne, ne. Supykusi ant savęs ji čiupo plaukų šepetį. Geriausia rinktis paprastus drabužius. Restoranas vakarų Virdžinijoje – neįmantrus, šeiminis. Susitikimo tikslas – profesinis. Tam labiausiai tiks švarkelis, laisvos kelnės ir tamsiai žalio šilko palaidinė. Aprangą pagyvins įsisegdama į atlapą mėnulio akmens sagę. O vietoj įspūdingų kabančių auskarų įsivers paprastus auksinius žiedus.

Po perkūnais. Ji numetė šepetį ir užsitempė zomšos batus iki kulkšnių. Čia joks pasimatymas. Ji nenori susitikinėti su Reifu Makeidu. Šiuo metu, kai verslas pagaliau pradėjo teikti vilčių, ji netroško su niekuo susitikinėti.

Apie rimtus santykius, jei kada nors nuspręs tokius užmegzti, pagalvos gal už kokių trejų metų. Mažiausiai. Ji nedarys motinos klaidų ir netaps priklausoma nuo kito žmogaus nei finansiškai, nei emociškai. Pati pasirūpins savo saugumu ir susikurs tvirtą pagrindą po kojomis. Ir tik tada, jei panorės, pasiieškos gyvenimo draugo.

Niekas jai nenurodinės, dirbti ar ne. Jai neteks kaulyti iš vyro kelių atliekamų dolerių naujai suknelei. Galbūt toks gyvenimas tiko tėvams – juk jie visada atrodė patenkinti. Tačiau Regana Bišop troško gyventi kitaip.

Kaip gaila, kad Reifas toks pavojingai patrauklus. „Ir toks punktualus“, – pridūrė ji mintyse išgirdusi beldimą į duris. Drąsindamasi Regana išėjo iš miegamojo, perkirto jaukiai apstatytą mažą svetainę ir atidarė duris. „Ak, – darsyk atsiduso mintyse, – tikrai labai gaila.“

Jis pamalonino ją nuostabia šypsena, o neįtikėtinai žalios akys nužvelgė nuo galvos iki pėdų.

– Gerai atrodai. – Reganai nespėjus atsitraukti, jis pakštelėjo į lūpas.

– Pasiimsiu paltą, – pasakė ji tebelaikydama atlapotas duris. – O kas čia?

– Čia? – Jis krestelėjo krepšius rankose. – Mūsų vakarienė. Kur virtuvė?

– Aš... – Jis žengė vidun ir koja uždarė duris. – Maniau, kur nors važiuosime.

– Ne, sakiau, valgysime itališką maistą. – Jis greitai apžvelgė kambarį. Minkšti foteliukai, spindintys stalai, dailūs mieli niekučiai ir ką tik nuskintos gėlės. „Labai moteriška“, – pagalvojo. O paveikslas su niūriu karvės snukiu virš sofos teikė bendram vaizdui linksmumo. – Gražūs namai.

– Nori pasakyti, kad ruoši man vakarienę?

– Tai pats greičiausias būdas prisivilioti moterį į lovą jos neliečiant. Virtuvė čia?

Pagaliau įstengusi užčiaupti pražiotą burną, Regana nusekė paskui Reifą į kambuzo stiliaus virtuvę.

– Nelygu, ar gerai gamini?

Patenkintas jos atsaku jis šyptelėjo ir pradėjo traukti iš krepšių produktus.

– Pati man pasakysi. Turi keptuvę?

Ji išėmė iš spintelės didelę ketaus keptuvę ir suspaudusi lūpas patapšnojo per ją delnu.

– Jei man su ja užvoši, negausi ziti makaronų su bazilikais ir pomidorais.

– Ziti? – Perbraukusi liežuviu per dantis Regana pastatė keptuvę virš degiklio. – Palauksiu, kol paruoši. – Tada išėmė puodą makaronams ir padavė jam.

Įpylęs vandens ir uždėjęs virti Reifas ėmėsi plauti žalumynus salotoms.

– Kur išmokai gaminti?

– Mes visi mokame. Turi didelį peilį? Mano mama nemanė, kad vieni darbai yra vyriški, o kiti – moteriški. Ačiū, – padėkojo Reifas ir pradėjo greitai, įgudusiai pjaustyti, priversdamas Reganą kilstelėti iš nuostabos antakius. – Tai buvo tiesiog darbai, – tęsė jis.

– Ziti nepanašus į ūkyje dažnai valgomą patiekalą.

– Jos močiutė buvo italė. Ar gali atsistoti arčiau?

– Hm?

Gardžiai kvepi. Man patinka šis kvapas.

Reganos širdis suvirpėjo, bet ji nekreipdama į tai dėmesio kilstelėjo jo atneštą vyną.

– Gal jį atkimšti?

– Gali.

Palikusi atkimštą vyną ant bufeto ji praėjo pro Reifą paimti iš spintelės salotų dubens. Kai jis paprašė įjungti muziką, Regana vėl prasispraudė pro jį į svetainę ir tyliai įjungė Kauntą Beisį¹. „Kodėl, – svarstė ji, – morkas salotoms tarkuojantis vyras su atraitotomis rankovėmis atrodo toks patrauklus?“

– Neatidaryk to alyvuogių aliejaus, – perspėjo jį. – Aš turiu savo.

– Aukščiausios rūšies?

– Žinoma. – Ji parodė pirštu varinį ąsotį ilgu kakleliu ant stalviršio.

– Kauntas Beisis, alyvuogių aliejus. – Jis pažvelgė į ją ir nusijuokė. – Nori ištekėti?

– Taip. Esu laisva šeštadienį. – Patenkinta, kad Reifas nesumetė, ką greitai atsakyti, Regana pasistiebė paimti vyno taurių.

– Šeštadienį ketinau dirbti. – Žvelgdamas į ją Reifas padėjo į šalį salotas.

– Jūs visi taip sakote.

Kad ją kur, ji tikras šedevras. Reganai pilant vyną jis priėjo arčiau.

– Pasakyk, kad mėgsti žiūrėti beisbolą per televizorių tvankiais vasaros vakarais, ir susitarsime.

– Atleisk. Sportas manęs nedomina.

Jis priėjo dar arčiau, Regana, laikydama rankose po taurę, atsitraukė.

– Gerai, kad sužinojau šį trūkumą dabar, o ne tada, kai jau turėsime penkis ar šešis vaikus ir šunį.

– Tau pasisekė. – Širdžiai stipriai suplazdėjus, ji vėl žingtelėjo atgal.

– Man jis patinka, – tarė Reifas ir palietė pirštu jos apgamėlį prie lūpų. Priėjęs dar arčiau nuslydo pirštu žemyn ir atsegė švarkelio sagą.

– Kodėl tu visą laiką taip darai?

– Kaip?

– Žaidi su mano sagomis.

– Tiesiog praktikuojuosi. – Jo veidą it žaibas nušvietė įžūli šypsena. – Be to, tu visą laiką atrodai tokia tvarkinga, kad man norisi tave suvelti.

Regana atsirėmė nugara į šaldytuvo kraštą ir toliau trauktis nebegalėjo.

– Atrodo, įspraudei save į kampą, brangioji.

Reifas lėtai priėjo, apkabino ją per juosmenį ir priglaudė lūpas jai prie burnos. Šį sykį neskubėdamas ją lietė, apčiuopė pirštais šonkaulius ir sustojo prie pat krūtų linkio.

Regana ėmė greičiau kvėpuoti ir atsakė į bučinį. Jo liežuvis įslydo į jos burną, susitiko su josios liežuviu. Jo sodrus, itin vyriškas skonis supurtė ją iki sielos gelmių, tarsi strėlei pataikius į tikslą.

Mažytė vis dar gebančių veikti smegenų dalis perspėjo, kad Reifas puikiai numano apie savo poveikį moterims. Visoms. Bet kuriai iš jų. Tačiau jos kūnui tai buvo nė motais.

Kraujas pradėjo greičiau tekėti venomis, oda virpėjo, lyg badoma tūkstančių mažyčių adatėlių. Atrodė, kad jos kaulai tirpsta.

Ją stebėti buvo įdomu. Neužmerkdamas akių Reifas skausmingai lėtai pakreipė lūpas ir pradėjo bučiuoti giliau. Jos blakstienos jaudinamai virpėjo, švelniai nuraudę skruostai gundė. O trūksmingas kvėpavimas ir virpulys, kai jis pirštais švelniai palietė krūtų spenelius, jį visiškai nuginklavo.

Tik didžiulėmis pastangomis Reifas prisivertė sustoti.

– O varge. Kiekvieną kartą vis geriau. – Jis prigludo jai prie ausies. – Pabandykime darsyk.

– Ne. – Pati nustebo pasakiusi visai ne tai, ko norėjo. Tarsi gindamasi ji įrėmė vyno taurę jam į krūtinę.

Reifas žvilgtelėjo į taurę, tada vėl į ją. Jo akys nebesišypsojo. Tai, kas jose spindėjo, buvo aštru, tamsu ir pavojinga. Nepaisydama sveikos nuovokos Regana jautė šiam vyrui neįtikėtiną potraukį ir pasekmės jai nerūpėjo.

– Regana, tavo ranka dreba.

– Žinau.

Ji kalbėjo atsargiai, žinojo, kad vienas neteisingas žodis, klaidingas judesys, ir tai, kas slypi jo akyse, išsiverš ir ją sunaikins. O ji leistųsi sunaikinama. Ir jai tai labai patiktų.

Šitai ji būtinai turės permąstyti.

– Paimk vyną, Reifai. Jis raudonas. Ant tavo marškinių liks bjauri dėmė.

Kelias akimirkas jis neįstengė prabilti. Nelauktas geismas laikė sugriebęs už gerklės mažomis surūdijusiomis žnyplėmis. Ji bijo jo ir protingai elgiasi, pagalvojo Reifas. Regana neturi nė menkiausio supratimo, ką toks vyras kaip jis sugeba.

Paėmęs taurę jis susidaužė su ja, krištolas suskambo ir Reifas nusisuko į viryklę.

Regana jautėsi tarsi ką tik išvengusi kritimo žemyn galva nuo uolos. Ir suprato, kad gailisi to nepadariusi.

– Turbūt turėčiau ką nors pasakyti. Aš... – Ji giliai atsikvėpė, nurijo didelį gurkšnį vyno. – Neapsimetinėsiu – tu mane trauki ir man patiko bučiuotis, to nepaslėpsi.

Norėdamas atsipalaiduoti Reifas atsirėmė į virtuvės stalviršį ir žiūrėjo į ją pro taurės kraštą.

– Ir... – Regana nužėrė atgal plaukus. – Manau, kad sudėtingi santykiai yra... sudėtingi, – ištarė ji užsikirsdama. – Aš nenoriu, tiksliau, nemanau, kad... – Ji užsimerkė ir vėl gurkštelėjo vyno. – Pradėjau mikčioti.

– Pastebėjau. Tai glosto savimeilę.

– Tavo savimeilės ir taip nereikia glostyti. – Regana atsikvėpė ir kostelėjo. – Tu mane tikrai stipriai veiki. Neabejoju, kad seksas su tavimi būtų įsimintinas... Nesišypsok taip!

– Atleisk. – Tačiau šypsena neišnyko. – Tai tikriausiai dėl tavo žodžių. Gerai pasakei: „įsimintinas“. Man patinka. Gal netuščiažodžiaukime? Suprantu, ką ketini pasakyti. Nori viską apsvarstyti ir žengti kitą žingsnį, kai būsi pasiruošusi.

Regana apgalvojo jo žodžius ir lėtai linktelėjo.

– Na, panašiai.

– Gerai. O štai mano nuomonė. – Jis uždegė ugnį po keptuve ir įpylė aliejaus. – Aš tikrai tavęs noriu, Regana. Iš karto tai pajutau, vos įžengęs į Edės užeigą ir pamatęs tave sėdinčią su mažąja Kese. Atrodei tokia elegantiška ir spindinti.

Regana pasistengė nuraminti plazdančius krūtinėje drugelius.

– Todėl ir pasiūlei man darbą Barlou name?

– Esi per daug protinga, kad to klaustum. Tai potraukis. Ir tai asmeniška.

– Gerai. – Regana vėl linktelėjo. – Gerai.

Paėmęs apvalų pomidorą Reifas gerai jį apžiūrėjo.

– Visa bėda, kad aš nenoriu gerai apgalvoti. Kad ir ką manytum, seksas – grynai gyvuliškas instinktas. Užuodei, palietei, paragavai. – Jo akys vėl patamsėjo, tapo beatodairiškos. Jis pakėlė peilį, palietė pirštu smaigalį. – Ir paėmei, – pridūrė. – Tačiau tai tik mano požiūris, o mes esame dviese. Taigi tu mąstyk, kiek tau patinka.

Suglumusi Regana stebeilijosi į Reifą, kol šis išsirinko česnako skiltelę.

– Negaliu suprasti – nejau tikiesi, kad už tai padėkosiu?

– Ne. – Įgudusiu judesiu jis peilio plokštuma sutraiškė česnaką. – Tiesiog tikiuosi, kad suprasi mane taip, kaip aš suprantu tave.

– Esi tikras šiuolaikinis vyras, Makeidai.

– Ne. Nesu toks. Ir netrukus vėl priversiu tave mikčioti. Gali tuo neabejoti.

Išdidžiai pakėlusi smakrą ji paėmė butelį vyno ir vėl pripildė jų taures.

– Ką gi, o tu gali neabejoti kuo kitu. Jei nuspręsiu žengti kitą žingsnį, pats imsi mikčioti.

Jis sumetė smulkintą česnaką į keptuvę ir šis ėmė čirškėti.

– Man patinka tavo stilius, brangioji. Net labai.

1 Džiazo atlikėjas (čia ir toliau – vert. pastabos).

4

Saulėtos dienos ir pietų vėjas atnešė taip lauktą sausio pabaigos atlydį. Nuo pakraigių tįso vaivorykštės spalvomis žaižaruojantys varvekliai. Kiemuose ir pūdymuose sniego danga pradėjo plonėti. Regana maloniai praleido savaitę, rinkdama prekes Barlou namui ir pildydama parduotuvės atsargas aukcione.

Kai darbo būdavo nedaug, ji tobulindavo būsimo Makeido viešbučio Antietame dekoravimo projektą. Net ir dabar, vienai porai dėstydama riešutmedžio komodos pranašumus, ji nesiliovė galvojusi apie namą. Dar nesuprato, kad mintys apie Barlou namus apsėdo ne tik Reifą, bet ir ją pačią.

„Pirmame antro aukšto miegamajame, – mintijo ji, – stovės lova su baldakimu, puošni atlasmedžio spinta, o sienos bus išklijuotos rožiniais tapetais.“ Romantiškas ir kartu įprastai įrengtas jaunavedžių kambarys su kvapniais sausų žiedlapių mišiniais dubenyse ir šviežiomis gėlėmis vazose.

Pirmame aukšte esančios svetainės langai išeina į pietų pusę. Žinoma, Reifas turės parinkti tinkamus langus ir kambarys atrodys nuostabiai, skendėdamas saulės šviesoje, su trimis fikusais, žemyn svyrančiais paparčiais glazūruotuose vazonuose ir grupelėmis sustatytomis kėdėmis ryškiais gėlėtais apmušalais ir dideliais krėslais.

Ten būtų galima įrengti puikią oranžeriją, pro kurios langus atsivertų vaizdas į girią ir sodą, joje auginami narcizai ir hiacintai pagyvintų niūrų viduržiemį.

Regana nekantravo imtis darbo, papuošti kambarius dailiomis smulkmenomis ir vėl paversti seną pastatą tikrais namais. Viešbučiu, priminė sau. Tai tik verslas. Patogi, žavi, bet laikina priebėga. Be to, namas ne jos. Regana papurtė galvą norėdama nusikratyti įkyrių minčių ir vėl sutelkė dėmesį į klientus.

– Matote, medžio inkrustacija – aukštos kokybės, – pratęsė ji maloniu, santūriu prekybininkės tonu. – Išlenkti spintelių šonai yra iš autentiško stiklo.

Moteris pirštu palietė nedidelę etiketę su kaina. Regana pastebėjo, kaip viltingai ji pažvelgė į ne taip entuziastingai nusiteikusį vyrą.

– Ji tikrai puiki, bet tikėjomės išleisti šiek tiek mažiau.

– Suprantu. Tačiau tokios kokybės...

Durims atsidarius Regana nutilo ir pyktelėjo ant savęs, kad širdis ėmė smarkiau plakti, o išvydus, jog įėjo ne Reifas, užplūdo nusivylimas. Nespėjusi nusišypsoti Kesei ji pastebėjo ant jos skruosto sumušimo žymes.

– Aš trumpam jus paliksiu, kad galėtumėte pasitarti.

Regana greitai perėjo parduotuvę, skimbčiodama senovine apyranke ant riešo ir kaukšėdama patogiais batais. Be žodžių paėmė Kesę už rankos ir nusivedė į pagalbines patalpas.

– Ateik. Sėskis. – Švelniai pasodino draugę ant kėdės prie geležinio staliuko. – Ar labai tave sužeidė?

– Nieko baisaus. Aš tik...

– Patylėk. – Užgniaužusi pyktį Regana trinktelėjo virdulį ant viryklės. – Atleisk. Išvirsiu arbatos. – Turėjo nusiraminti, kad galėtų blaiviai mąstyti. – Kol vanduo užvirs, baigsiu kalbėtis su klientais. Pasėdėk čia truputį ir atsipalaiduok.

Kesė susigėdusi nudelbė akis į savo rankas.

– Ačiū.

Po dešimties minučių, smarkiai nuleidusi kainą už komodą ir atsikračiusi klientų, Regana atskubėjo pas Kesę. Tikino save, kad jau pavyko numalšinti pyktį. Troško užjausti ją ir palaikyti. Tačiau užteko pažvelgti į Kesę, susmukusią kėdėje šalia šnypščiančio virdulio, ir Regana vėl pratrūko.

– Kodėl, po galais, tu leidi jam šitaip elgtis? Kada pagaliau nustosi buvusi to sadisto bokso kriauše? Nejaugi apsispręsi jį palikti tik atsidūrusi ligoninėje?!

Sugniuždyta Kesė užsikniaubė rankomis ant stalo ir pravirko.

Perštinčiomis nuo ašarų akimis Regana suklupo prie jos savo jaukiame kabinete su aukštomis kėdėmis ir dailiu senoviniu rašomuoju stalu. Ji susidūrė akis į akį su smurtu šeimoje.

– Atleisk man, Kese. Labai apgailestauju – neturiu teisės šaukti ant tavęs.

– Nereikėjo čia ateiti. – Pakėlusi galvą Kesė užsidengė delnais veidą ir pasistengė nusiraminti. – Nereikėjo ateiti. Bet labai norėjau su kuo nors pasikalbėti.

– Labai gerai, kad atėjai. Kaip tik čia ir turi eiti. Parodyk, – sumurmėjo Regana traukdama Kesės rankas nuo veido – nuo smilkinio iki žandikaulio apačios nusėto bjauriomis purpurinėmis mėlynėmis. Viena padūmavusių pilkų akių buvo užtinusi, net neatsimerkė. – Ak, Kese, kas nutiko? Papasakok.

– Jis... Džo... prastai jautėsi. Tas siaučiantis gripas. – Kesės balsas suvirpėjo. – Kurį laiką nebuvo darbe, nes sirgo, ir vakar jį atleido. – Vengdama Reganos žvilgsnio ji ėmė raustis rankinėje nosinės. – Jis supyko, juk dirbo ten su pertraukomis beveik dvylika metų. Tada pamatė sąskaitas. Aš buvau ką tik pirkusi naują skalbimo mašiną išsimokėtinai, o Konoras norėjo naujų sportinių batelių. Žinojau, kad jie per brangūs, bet...

– Baik, – tyliai pasakė Regana ir suėmė Kesę už rankos. – Nustok save kaltinti. Negaliu to klausytis.

– Taip, aš jį teisinu. – Giliai, trūksmingai įkvėpusi Kesė užsimerkė. Bent jau su Regana turėjo būti atvira. Juk per trejus pažinties metus ji visada ją palaikė. – Jis nesirgo gripu. Visą savaitę dieną naktį gėrė. Jie ne atleido jį, o išvijo, nes atėjo į darbą girtas ir susivaidijo su darbų vadovu.

– Tada parėjo namo ir išsiliejo ant tavęs. – Atsistojusi Regana nuėmė virdulį nuo viryklės ir užplikė arbatą. – Kur vaikai?

– Pas mano mamą. Vakar vakare nuėjome pas ją. Šįkart jis mane stipriai apdaužė.

Kesė nesąmoningai palietė kaklą. Žemiau atverčiamos apykaklės buvo matyti daugiau mėlynių, ten, kur Džo laikė ją sugriebęs ir smaugė, kol ji pamanė mirsianti. Beveik tikėjosi to.

– Turėjau kur nors pernakvoti, todėl išsivedžiau vaikus pas mamą.

– Gerai padarei. – Nusprendusi žengti po nedidelį žingsnelį į priekį, Regana padėjo du porcelianinius puodelius ant stalo. – Nuo to geriausia ir pradėti.

– Ne. – Kesė atsargiai apglėbė delnais puodelį. – Ji tikisi, kad šiandien sugrįšiu namo. Neleis mums pasilikti dar vieną naktį.

– Juk papasakojai, kaip buvo, ji matė, ką tau padarė, ir vis tiek nori, kad sugrįžtum namo?

– Moteris priklauso savo vyrui, – paprastai atsakė Kesė. – Ištekėjau už jo, tad turiu gyventi ir džiaugsme, ir varge.

Reganai buvo sunku suprasti savo mamą – jos nuolaidumą, patarnavimus, maisto ruošimą. Tai dažnai ją siutindavo, bet ji niekada nebuvo taip apstulbusi kaip šįkart.

– Tai siaubinga, Kese.

– Tokia jau mama, – sumurmėjo Kesė ir tankiai sumirkčiojo, karštai arbata nudeginus sutinusią lūpą. – Anot jos, moteris turi stengtis, kad santuoka būtų laiminga. Tai moters pareiga.

– Tu tuo tiki? Kad tai tavo pareiga? Tiki, jog turi leistis mušama, kai tik jam užeina noras?

– Aš taip maniau. Stengiausi tuo save įtikinti. Be to, daviau priesaiką, Regana. – Kesė sunkiai įkvėpė; jai tai buvo labai svarbu. Ji pasižadėjo. – Galbūt buvau per jauna, kai tekėjau už Džo. Galbūt suklydau, bet aš laikiausi duotos priesaikos. Jis nesilaikė. Buvo kitų moterų, o jam net nerūpėjo, ar aš žinau. Niekada nebuvo man ištikimas, niekada nebuvo švelnus. Tačiau aš pasižadėjau ir norėjau laikytis santuokos įžadų. – Kesė tyliai pravirko jausdamasi nevykėle. – Mes vedę jau dešimt metų. Turime du vaikus. Aš padariau tiek klaidų – iš arbatpinigių nupirkau Konorui tuos batus, leidau Emai žaisti su savo lūpų dažais. Mes iš tikrųjų neišgalime nusipirkti skalbimo mašinos. Niekada nebuvau gera lovoje, ne taip kaip tos kitos, su kuriomis jis miegojo. Žinojau...

Kesė nutilo, o Regana toliau žiūrėjo į ją.

– Ar pati girdi, ką sakai? – po akimirkos tyliai paklausė Regana. – Ar klausaisi savęs, Kese?

– Negaliu daugiau su juo gyventi. – Jos balsas nutrūko, sudužo kaip plonas, trapus stiklas. – Jis muša mane, vaikams matant. Anksčiau laukdavo, kol jie nueis miegoti, tarsi taip būtų geriau... O dabar muša prie jų ir kalba siaubingus dalykus, kurių jie neturėtų girdėti. Taip negalima. Jie tampa viso to liudininkais, o tai nėra gerai.

– Teisybė, Kese, taip negalima. Dabar tau reikia pagalbos.

– Visą naktį galvojau. – Kiek padvejojusi ji lėtai atsmaukė megztinio apykaklę.

Pamačiusi siaubingas žymes, sudarkiusias baltą švelnią odą, Regana perbalo ir sudrebėjo.

– O Dieve, jis bandė tave pasmaugti.

– Nemanau, kad iš pradžių norėjo pasmaugti. Aš verkiau ir jis bandė nutildyti. Tačiau vėliau jam tikrai kilo tokia mintis. – Kesė vėl nuleido ranką. – Mačiau tai jo akyse. Turbūt jis nori ne tik gerti, turėti pinigų ar kitų moterų. Jis tiesiog nekenčia manęs vien todėl, kad aš esu. Ir vėl mane skriaus, jei tik galės, bet aš privalau galvoti apie vaikus. Ketinu eiti pas Deviną ir parašyti pareiškimą dėl sumušimo.

– Ačiū Dievui.

– Norėjau pirmiau pasikalbėti su tavimi, suimti save į rankas. – Kesė nusišluostė ašaras, nes verkti nebebuvo prasmės. – Sunku kreiptis į Deviną. Pažįstu jį visą gyvenimą. Žinoma, tai jokia paslaptis. Jis buvo atvykęs pas mus į namus daugybę kartų, paskambinus kaimynams. – Ji atsiduso. – Tačiau vis vien sunku eiti pas jį.

– Eisiu su tavimi.

Kesė užsimerkė. Todėl ir atėjo čia – kad turėtų ką nors šalia. Ne, susigėdusi pasitaisė, kad būtų kam palaikyti už rankos.

– Ne, privalau tai padaryti pati. Negalvojau, kas bus paskui, – tarė ji ir gurkštelėjo arbatos, kad apramintų perštinčią gerklę. – Negaliu parsivesti vaikų atgal į namus, kol nežinau, kas bus.

– Prieglauda...

Kesė atkakliai papurtė galvą.

– Suprantu, Regana, bet negaliu ten eiti. Negaliu ten vestis vaikų. Dar ne dabar.

– Gerai, tada liksi čia. Pas mane, – pareiškė Regana nepaisydama Kesės prieštaravo. – Turiu tik vieną laisvą miegamąjį, todėl tau su vaikais teks pasispausti.

– Negalime taip suvirsti pas tave.

– Tu pirmoji tapai mano drauge, kai čia atsikrausčiau. Noriu padėti. Būk gera, leisk tau padėti.

– Negaliu tavęs to prašyti, Regana. Esu šiek tiek susitaupiusi iš arbatpinigių ir viršvalandžių. Pakaks moteliui kelioms dienoms.

– Tik jau neįžeidinėk manęs! Apsistosi pas mane. Vaikų labui, – sumurmėjo Regana žinodama, kad niekas kitas taip stipriai nenusvers svarstyklių.

– Pasiimsiu juos po susitikimo su Devinu. – Kesė negalėjo būti išdidi, kai reikėjo pasirūpinti vaikais. – Esu tau labai dėkinga, Regana.

– Džiaugiuosi galėdama padėti.

– Kas gi čia? Arbatos ceremonija darbo metu? – Žiūrėdamas į Reganą Reifas įžengė į kabinetą, numetė paltą ant kėdės ir tik tada pamatė Kesės veidą.

Regana apstulbusi stebėjo, kaip per sekundės dalį žavesys virto siaubingu įtūžiu. Užburianti šypsena persikreipė į piktą vypsnį. Akys užsiliepsnojo. Jo lieknas kūnas įsitempė ir Reganos galvoje šmėstelėjo pasiruošusio pulti vilko vaizdinys.

Reifui ištiesus ranką, Kesė krūptelėjo, o Regana pašoko ant kojų, tarsi ketindama ją apginti. Tačiau nespėjus jai atsidurti tarp jų, Reifas švelniai pirštais perbraukė per sumuštą veidą.

– Džo?

– Aš... netyčia susimušiau, – sumikčiojo Kesė.

Reifas piktai nusikeikė. Jis apsigręžė eiti, akys buvo pasruvusios krauju. Kesė taip pat pašoko ant kojų ir nusivijo jį.

– Ne, Reifai, būk geras, nieko nedaryk. – Ji beviltiškai griebė jį už rankos ir vos neužšoko ant sprando. – Prašau neiti ir neieškoti jo.

Reifas galėjo nustumti ją viena ranka. Tai jį dar labiau įsiutino.

– Pasilik čia. Pabūk su Regana.

– Ne, prašau tavęs. – Kesė vėl pradėjo bejėgiškai verkti. – Negėdink manęs dar labiau, nei jau esu sugėdinta.

– Šį kartą tas niekšas gaus, ko nusipelnė, – jis spjaute išspjovė žodžius stumdamas Kesę į šalį. Tačiau jos ašaros paveikė labiau nei kumščiai ar grasinimai. Reifas sustojo. – Kese. – Pasidavęs jis apkabino ją ir priglaudė prie krūtinės. – Neverk, mažyte. Neverk, viskas bus gerai.

Regana stebėjo jį iš kabineto tarpdurio. „Kaip gali toks švelnumas, – stebėjosi ji, – derėti su barbariškumu?“ Reifas laikė Kesę kaip vaiką glėbyje ir palenkęs galvą kažką švelniai murmėjo.

Reganai perštėjo gerklę, o skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Reifas pažvelgė į ją. Taip, jo akyse vis dar kunkuliavo nuožmus pyktis. Reganai užgniaužė kvapą, o pilvo raumenys susitraukė. Sunkiai nurijusi seiles ji prabilo:

– Atvesk ją čionai, Reifai. Prašau.

Kiekvienas jo raumuo buvo įsitempęs. Jis troško medžioklės, kovos ir kraujo. Tačiau jo glėbyje drebėjo moteris. O kita žvelgė išsigandusiomis maldaujančiomis akimis.

– Eime, mažyte. – Reifas pasikišo Kesę po pažastimi, tarsi ji būtų persigandęs vaikas. – Eikš, atsisėsi.

– Atleisk man.

– Neatsiprašinėk. – Jam prireikė begalinės savitvardos nuvesti ją atgal į kabinetą ir kalbėti ramiu, lygiu balsu. – Neprivalai niekieno atsiprašinėti.

– Ji eis pas Deviną. – Drebančiomis rankomis Regana surinko puodelius ir lėkšteles. – Parašys pareiškimą. Tai ir yra teisingas sprendimo būdas.

– Vienas iš kelių. – Nors norėjo pasielgti savaip, Reifas pasodino Kesę ant kėdės, nubraukė plaukus nuo ašaroto veido. – Ar turi kur apsistoti?

Kesė linktelėjo, paėmė Reganos ištiestą popierinę nosinę.

– Kurį laiką pagyvensime pas Reganą. Tik kol...

– Vaikams nieko nenutiko?

Ji papurtė galvą.

– Atsivesiu juos, kai pasimatysiu su Devinu.

– Pasakyk, ko reikia, aš nuvažiuosiu į tavo namus ir paimsiu.

– Aš... nežinau. Išeidama nieko nepasiėmiau.

– Gerai, pasakysi man vėliau. Gal tave palydėti į šerifo būstinę?

Ji virpėdama iškvėpė, nusišluostė veidą.

– Ne, turiu tai padaryti pati. Jau eisiu.

– Štai. – Regana ištraukė stalo stalčių. – Imk raktą nuo durų viršuje. Įsikurkite su vaikais. – Ji įdėjo raktą Kesei į delną ir užlenkė pirštus. – Nepamiršk užsirakinti, Kese.

– Gerai. Jau eisiu. – Tai buvo sunkiausia – atsistoti ir eiti prie durų. – Visada maniau, kad viskas pasikeis į gera, – pasakė tyliai. – Tikėjausi to. – Ji išėjo nuleidusi galvą ir susikūprinusi.

– Nežinai, kur jis? – paklausė Reifas.

– Ne.

– Aš jį susirasiu. – Jam imant paltą Regana sugriebė už rankos. Reifas lėtai pakėlė degančias akis. – Nestok man skersai kelio.

Ji instinktyviai palietė kita ranka jo skruostą ir lūpomis prigludo prie burnos. Švelnus bučinys nuramino juos abu.

– Už ką?

– Už keletą dalykų. – Giliai įkvėpusi Regana uždėjo rankas jam ant pečių. – Už tai, kad nori išspardyti tam niekšui sėdynę. – Ji vėl jį pabučiavo. – Už tai, kad šito nepadarysi, nes Kesė nenorėtų. – Dar sykį pabučiavo. – Galiausiai už tai, kad parodei jai, jog dauguma vyrų, tikrų vyrų, yra geri.

– Po galais. – Nugalėtas jis kilstelėjo antakį. – Tai bent būdas sustabdyti, kad neužmuščiau to niekšo!

– Iš dalies to norėčiau. Ir tuo nesididžiuoju. – Vėl sukilus pykčiui ji nusisuko į karštą viryklę. – Su malonumu stebėčiau, kaip jį sumuši iki sąmonės netekimo. Dar blogiau – aš ir pati mielai jam užvožčiau.

Priėjęs Reifas atgniaužė jos į kumštį suspaustus pirštus. Susimąstęs pakėlė ranką ir pabučiavo į delną.

– Na, na... O aš maniau, kad tu švelni kaip bandelė su kremu.

– Sakiau, jog tuo nesididžiuoju. – Bet ji šyptelėjo. – Vis dėlto dabar Kesei reikia ne to. Ji turi atsitolinti nuo smurto. Net jei jis ir pateisinamas.

– Pažįstu ją nuo vaikystės. – Reifas pasižiūrėjo į arbatą, kurios jam įpylė Regana, ir papurtė galvą. Arbata kvepėjo kaip pavasario pieva, tikriausiai ir skonis toks pat. – Ji visada buvo smulkutė, daili ir baikšti. Labai miela. – Pamatęs smalsų Reganos žvilgsnį Reifas vėl papurtė galvą. – Ne. Niekad nebandžiau jos merginti. Saldumas – ne mano skoniui.

– Ačiū.

– Nėra už ką. – Jis paglostė jai plaukus, pirštai paniro į juos. – Prisiimi didelę atsakomybę apgyvendindama ją su vaikais pas save. Galėčiau nusivežti juos į ūkį. Ten daug vietos.

– Jai reikia moters draugijos, Reifai, o ne krūvos vyrų, kad ir kokie geri būtų jų ketinimai. Devinas prigriebs jį, tiesa? Pasirūpins viskuo?

– Gali neabejoti.

Patenkinta ji pakėlė puodelį su arbata.

– Tai ir neabejosiu. Tu taip pat turėtum nusiraminti. – Dabar, kai viskas tapo aiškiau, ji pažvelgė į jį pro puodelio kraštą. – Tikriausiai atėjai čia ne atsitiktinai?

– Norėjau pasižiūrėti į tave. – Pamatęs ramų jos žvilgsnį Reifas šyptelėjo. – Ir dar svarsčiau, kaip reikės užbaigti sienų apdailą, taip pat norėjau pasitarti dėl svetainės baldų. Ketinu iki galo įrengti vieną kambarį, kad geriau suprasčiau, ko reikia visam namui.

– Puiki mintis. Aš... – Ji nutilo išgirdusi bruzdesį ir balsus parduotuvėje. – Atėjo pirkėjų. Čia viską rasi – dažų, audinių pavyzdžių, išsamius baldų sąrašus.

– Aš ir pats parinkau keletą pavyzdžių.

– O, nejaugi? Tokiu atveju... – Regana perėjo kambarį, palinko prie stalo ir įjungė kompiuterį. – Turiu detalų kiekvieno kambario apstatymo planą. Gal norėtum panagrinėti? Keletą siūlomų baldų turiu čia, parduotuvėje. Kai baigsi, galėsi juos apžiūrėti.

– Gerai.

Po pusvalandžio, iškaitusi ir pardavusi tris prekes, Regana grįžo į kabinetą. „Jis atrodo toks didelis, – pamanė ji. – Toks... vyriškas prie nediduko Čipendeilo stalo.“ Užuodė jo kvapą – medienos, suodžių ir alyvos.

Jo batai buvo subraižyti, marškiniai įplėšti ties petimi. Plaukai dulkėti, pribyrėję tinko. Reifas jai pasirodė esąs pats nuostabiausias gyvas padaras, kokį tik kada nors buvo mačiusi. Ir ji ėmė geisti jo su pirmaprade, beatodairiška aistra.

Užteks! Norėdama nusiraminti Regana prispaudė ranką prie suvirpėjusio pilvo ir tris kartus giliai įkvėpė.

– Na, ką manai?

– Tu labai kvalifikuota, Regana. – Neatsisukęs jis atsivertė aplanką su jos išspausdintais sąrašais. – Atrodo, nepraleidai nė mažiausios smulkmenos.

Pamaloninta ji prisiartino pasižiūrėti jam per petį.

– Neabejoju, kad reikės kai ką pakeisti, pridėti kelias naujas detales, kai tik pamatysime įrengtą svetainę.

– Aš jau šį bei tą pakeičiau.

Regana nustebusi atsitiesė.

– Tikrai?

– Išbraukiau šią spalvą. – Jis bakstelėjo spalvų paletę, kompiuterio ekrane susirado puslapį su spalvomis. – Išmečiau žirnių žalumo spalvą ir pakeičiau... Kaip ji vadinasi? Taip, pilkšvai žalia.

– Mano pasiūlyta spalva yra autentiška.

– Ji bjauri.

Taip, iš tiesų.

– Bet labiau tinka, – nenusileido Regana. – Aš labai kruopščiai išnagrinėjau. Tavo pasirinkta spalva yra per daug moderni devynioliktam amžiui.

– Galbūt. Bet ji niekam nesugadins apetito. Nenusimink, brangioji. – Išgirdęs, kaip piktai ji iškvėpė orą, Reifas kikendamas atsigręžė kėdėje. – Paklausyk, tu labai stengiesi ir puikiai dirbi. Turiu pripažinti, nesitikėjau, kad viską atliksi taip smulkmeniškai ir, žinoma, greitai. Turi gerą nuojautą šiems dalykams.

Ji nekreipė dėmesio į pagyras.

– Pasamdei mane, kad padėčiau atkurti tam tikrą epochą. Tai ir darau. Pats norėjai tokio namo kaip anksčiau.

– Todėl ir turiu teisę daryti pakeitimus. Estetika ir šiuolaikiškumo pojūtis taip pat svarbūs. Mačiau tavo butą viršuje, Regana. Man jis atrodo pernelyg moteriškas...

– Laimei, tai šiuo atveju visai nesvarbu, – atrėžė ji, vėl pasipiktinusi.

– Vyras bijotų įkelti koją į tokį švarų ir tvarkingą butą, – ramiai tęsė Reifas. – Tačiau skonį tu turi. Tiesiog norėčiau, kad pasitelktum ir savo skonį, ne vien tyrinėjimus ir tikslumą.

– Man regis, mes kalbame apie tavo skonį. Jei ruošiesi keisti pagrindinius principus, tai bent paaiškink.

– Tu visada tokia šiurkšti ar tik su manimi?

Ji neketino žemintis atsakydama į įžeidžiamą klausimą.

– Pats prašei tikslumo. Man nesvarbu, jei vykstant darbams keiti taisykles.

Susimąstęs Reifas paėmė spalvų paletę, nuo kurios ir prasidėjo ginčas.

– Vienas klausimas. Tau patinka ši spalva?

– Ne tai svarbiausia.

– Paprastas klausimas. Ar patinka?

Ji iškvėpė net su švilpesiu.

– Žinoma, ne. Ji šlykšti.

– Na štai. Principai gerai, bet jei kas nors nepatinka, tu juos apeini.

– Tada negaliu prisiimti atsakomybės.

– Aš tau už tai moku. – Pamanęs, kad nesutarimai jau išspręsti, Reifas vėl nusisuko į monitorių ir pasižiūrėjo žemiau. – Turi šitą – kaip ten jį vadina – parduotuvėje, ar ne? Tai ir reiškia S.?

– Taip, sandėlyje. Dvivietis minkštasuolis su atlošu. – Reganos širdis nusirito į kulnus. Ji nupirko jį prieš savaitę aukcione galvodama apie Barlou namo svetainę. Jeigu jam nepatiks, patirs nemažų nuostolių. – Minkštasuolis parduotuvėje, – pasistengė pasakyti ramiu balsu. – Kol kas jo neketinau parduoti. Palikau tau.

– Na, tai pažiūrėkime. Dar norėčiau pamatyti šią židinio uždangą ir šituos stalus.

– Tu čia bosas, – tyliai sumurmėjo ji vesdamasi Reifą paskui save.

Regana susijaudinusi sustojo prie minkštasuolio. Jis buvo nuostabus, o kaina atitiko prekę. Vis dėlto ji nebūtų dalyvavusi aukcione, jei nebūtų pažinojusi kliento, kuriam šis baldas tinka.

O dabar pažvelgė į savo klientą – nunešiotais batais, suplėšytais marškiniais ir gaubiamą galingos vyriškumo auros. Ką ji sau galvojo, karštligiškai mąstė Regana ir jau įsivaizdavo, kaip Reifas Makeidas linkteli galva, pamatęs tokį elegantišką ir neabejotinai moterišką baldą.

– Iš riešutmedžio... – pradėjo pasakoti ji braukdama staiga sužvarbusia ranka per drožinėtą atramą. – Maždaug 19 amžiaus šešto dešimtmečio. Naujai apmuštas, žinoma, medžiaga tokia, kokios buvo madingos tuo laikotarpiu. Atlošas dviejų dalių, iš ovalios medžiaga aptrauktos plokštės. Tikrai dailus baldas, o sėdynė stebėtinai patogi.

Jis suniurnėjo ir pasilenkęs apžiūrėjo sėdynės apačią.

– Brangus daikčiukas.

– Šešiasdešimt devynių colių pločio ir vertas kiekvieno cento.

– Gerai.

Ji nustebusi sumirksėjo.

– Gerai?

– Taip. Jei laikysiuosi grafiko, svetainę baigsiu remontuoti iki savaitgalio. Galėsi atsiųsti man jį pirmadienį, o jei kas nors pasikeis, pranešiu. – Reifas pakėlė akis į ją. – Tau tinka?

– Taip. – Regana pajuto, kaip kojos nutirpo žemiau kelių. – Žinoma.

– Sumokėsiu grynaisiais, kai atveši, gerai? Nepasiėmiau čekių knygelės.

– Viskas gerai.

– Dabar noriu pamatyti Pembruko stalą.

– Pembruko stalas. – Ji išsiblaškiusi apsidairė po parduotuvę. – Štai jis.

Reifas atsitiesė vos sulaikydamas šypseną. Svarstė, ar Regana nutuokia, kad kelias pastarąsias minutes buvo permatoma kaip stiklas. Kažin ar ji tai suprato.

– Kas tai?

Regana sustojo.

– Stalelis iš atlasmedžio ir raudonmedžio.

– Man jis patinka.

– Tau jis patinka, – lėtai pakartojo ji.

– Tiks svetainei, tiesa?

– Taip, ir aš pagalvojau apie tai.

– Atsiųsk jį kartu su minkštasuoliu. Čia Pembruko stalas?

Regana vos įstengė linktelėti. Kai jis po valandos išėjo, ji vis dar linksėjo galva.

Reifas patraukė tiesiai į šerifo būstinę. Turėjo darbo dar kelioms valandoms, tačiau prieš išvažiuodamas iš miesto privalėjo sužinoti, ar Džo Dolinas už grotų.

Įžengęs vidun pamatė Deviną atsilošusį krėsle ir užsikėlusį kojas ant aplamdyto metalinio stalo. Jis vilkėjo medvilninius marškinius, nublukusius džinsus ir avėjo batus nunešiotais kulnais. Jo pareigas išdavė tik žvaigždės formos ženklelis ant krūtinės.

Devinas skaitė sutrintas „Rūstybės kekes“².

– Tai tu atsakingas už tvarką ir įstatymų laikymąsi šiame mieste?

Devinas iš lėto pasižymėjo skaitomą vietą ir padėjo knygą į šalį.

– Taip man visi sako. O tau visada turiu paruošęs vienutę.

– Jei vienoje jų sėdi Dolinas, neatsisakyčiau būti uždarytas su juo kokioms penkioms minutėms.

– Taip, jis čia.

Linktelėjęs Reifas priėjo prie kavavirės.

– Neturėjai su juo vargo?

Devinas tingiai, šelmiškai šyptelėjo.

– Šiek tiek pasilinksminau. Ir aš išgersiu puodelį.

– Kaip ilgai jį čia laikysi?

– Tai ne nuo manęs priklauso.

Devinas paėmė Reifo ištiestą įskilusį puodelį. Kadangi kavą jis visą laiką virdavo pats, ji buvo makeidiška. Karšta, stipri ir juoda kaip naktis.

– Pervešime jį į Heigerstauną, – tęsė Devinas. – Gaus valstijos skiriamą advokatą. Jei Kesė nepersigalvos, jam teks stoti prieš teismą.

Reifas atsisėdo ant popieriais apversto stalo kampo.

– O ji gali persigalvoti?

Truputį susierzinęs Devinas trūktelėjo pečiais.

– Tai pirmas kartas, kai ji ryžosi ko nors imtis. Tas šunsnukis daužo ją daugybę metų. Matyt, pradėjo vestuvių naktį. Ji tikriausiai sveria ne daugiau nei penkiasdešimt kilogramų. Kaulai kaip paukštelio. – Paprastai ramios jo akys užsiliepsnojo. – Ant kaklo smaugimo žymės.

– Nemačiau jų.

– Nufotografavau.

Pasitrynęs rankomis veidą Devinas nukėlė kojas nuo stalo. Susirėmimas su Džo, antrankių uždėjimas ir keli nubrozdinimai, įgyti atliekant pareigą, nenumalšino pykčio.

– Priėmiau jos pareiškimą, nufotografavau ją, o ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane taip, tarsi vėl būtų mušama. Dievas žino, kaip ji įstengs nueiti į teismą ir dar kartą viską papasakoti.

Devinas staigiai atsistūmė nuo stalo ir nužingsniavo prie lango, pro kurį atsivėrė miestelio vaizdas. Jis davė priesaiką tarnauti miestui, ginti jo gyventojus. O ne lieti pyktį, daužydamas ką nors kumščiais.

– Daviau jai įprastų patarimų, – tęsė jis. – Dėl psichoterapijos, socialinės pagalbos, prieglobsčio. Kai pradėjo dvejoti, ar pasirašyti pareiškimą, šiek tiek paspaudžiau. Ji sėdėjo ir verkė, o aš jaučiausi kaip didžiausias šunsnukis.

Reifas suraukęs antakius žiūrėjo į kavą.

– Tau ji vis dar patinka, Devai?

– Tai buvo mokyklos laikais, – atkirto Devinas. Prisivertęs atgniaužė kumščius ir pasisuko į brolį.

Jie galėjo būti dvyniai, Reifas vos metais vyresnis. Tokie pat įžūlūs, tamsūs žvilgsniai, ilgos kojos ir rankos. Tik Devino akys buvo ramesnės, samanų, ne nefrito spalvos. Ir randuota širdis, ne veidas.

– Žinoma, man ji rūpi, – ramiu balsu atsakė jis. – Po perkūnais, Reifai, mes pažįstame ją nuo vaikystės. Netvėriau kailyje matydamas, kaip jis ją skriaudžia, tačiau nieko negalėjau padaryti. Kiekvieną kartą, kai būdavau iškviestas į jų namus, kiekvieną kartą, kai pamatydavau naują mėlynę, ji sakydavo, kad pati susižeidė.

– Šįsyk viskas kitaip.

– Taip. Pasiunčiau pavaduotoją su ja, kad pasiimtų vaikus ir viską, ko reikės.

– Žinai, kad ji apsistos pas Reganą Bišop?

– Sakė. – Jis išpylė kavos likučius iš puodelio ir įsipylė dar. – Ką gi, ji žengė pirmą žingsnį. Tikriausiai patį sunkiausią.

Kadangi daugiau nebuvo ką daryti, Devinas vėl atsisėdo prie stalo ir nustūmė niūrias mintis šalin.

– Jei jau užsiminei apie Reganą Bišop, sklinda gandas, kad rėži aplink ją sparną.

– Ar įstatymai tam prieštarauja?

– Jei toks įstatymas ir būtų, tu seniai būtum jį sulaužęs. – Devinas vėl atsistojo, išnaršė savo pavaduotojo stalo stalčius ir nugvelbė du šokolado batonėlius. Vieną mestelėjo Reifui. – Ji ne tavo stiliaus.

– Skonis keičiasi.

– Pats laikas. – Devinas atsikando šokolado. – Tai rimta?

– Įsiversti moterį į lovą visada yra rimta, broliuk.

Pritariamai sumurmėjęs Devinas vėl klestelėjo ant kėdės.

– Vadinasi, tik tiek?

– Nežinau. Bet nujaučiu, kad tai tik pradžia. – Jis pakėlė akis ir išsišiepė, kai pro duris įžengė Regana.

Ji sutrikusi stabtelėjo – o kuri moteris nesutriktų pamačiusi, kad ją stebi du išvaizdūs vyrai.

– Atsiprašau. Tikriausiai sutrukdžiau.

– Ne, ponia. – Devinas iš lėto atsistojo. – Visada malonu jus matyti.

Pakreipęs galvą Reifas uždėjo ranką jai ant peties ir tarsi perspėdamas tarė:

– Mano.

– Atsiprašau? – Regana žioptelėjo ir žingtelėjo atgal. – Ar tu ką tik pasakei „mano“?

– Taip. – Reifas atsikando šokolado ir pasiūlė batonėlio likutį jai. Kai Regana nustūmė jo ranką, jis tik gūžtelėjo ir pats baigė valgyti.

– Ne tik juokinga, bet ir kvaila – tu, suaugęs vyras, stovi valgydamas šokoladą ir šauki kaip vaikas „mano“, tarsi aš būčiau paskutinė ledų porcija šaldytuve.

– Taip, mano vaikystėje svarbiausia buvo spėti greitai pareikšti savo teises. – Norėdamas tai įrodyti jis suėmė Reganą už alkūnių, kilstelėjo ant pirštų galiukų ir karštai pabučiavo. – Turiu eiti, – arogantiškai pareiškė ir ją paleido. – Pasimatysime, Devinai.

– Taip. – Devinas susilaikė garsiai nenusikvatojęs ir tik atsikrenkštė. Praėjo kelios sekundės, o Regana vis dar žiūrėjo į duris, kurias išeidamas trinktelėjo sau už nugaros Reifas. – Nori, kad jį sulaikyčiau ir uždaryčiau?

– Gal turi čia guminę lazdą?

– Deja, ne. Bet kartą, kai buvome vaikai, sulaužiau jam pirštą. Tikriausiai vėl galėčiau tą patį padaryti.

– Tiek to. – Ji nusipurtė. Pasikalbės su Reifu vėliau, akis į akį. – Atėjau sužinoti, ar suėmei Doliną?

– Ir Reifas to paties teiravosi.

– Turėjau suprasti.

– Gal nori kavos, Regana?

– Ne, negaliu užsibūti. Atėjau tik paklausti, ar jis suimtas ir ar turėtume imtis kokių nors atsargumo priemonių, nes Kesė su vaikais apsistos pas mane.

Devinas ramiai, vertinamai pasižiūrėjo į ją. Pažinojo Reganą jau trejus metus, ji buvo graži, jie kelis kartus draugiškai pasikalbėjo kavinėje ir šnektelėdavo susitikę gatvėje. Dabar suprato, kuo ši mergina patraukė brolį. Valios jėga, protu ir gailestingumu.

Jam parūpo, ar Reifas bent nutuokia, kaip toks derinys gali pakeisti jo gyvenimą.

– Gal atsisėsk? – pasiūlė jai. – Aptarsime keletą dalykų.

2 Džono Steinbeko knyga.

5

Pirmadienio rytą Regana atsikėlė anksti su daina lūpose. Po kelių valandų pirmieji baldai bus nugabenti į namą ant kalvos. Gavusi už juos pinigus nulėks į Pensilvanijoje šią popietę vyksiantį aukcioną.

Gera priežastis visai dienai uždaryti parduotuvę.

Ji įjungė kavavirę, įmetė duonos riekeles į skrudintuvą. Tada atsisuko ir iš netikėtumo vos nepargriuvo.

– Ak, Konorai, – nusijuokė ji prispaudusi ranką prie smarkiai plakančios širdies. – Išgąsdinai mane.

– Atsiprašau. – Berniukas buvo liesas, išblyškęs, didelėmis šešėlių spalvos akimis. „Motinos akys“, – pagalvojo Regana vis dar jam šypsodamasi.

– Nieko tokio. Nežinojau, kad jūs atsikėlę. Dar labai anksti, netgi ruoštis į mokyklą. Gal nori pusryčių?

– Ne, ačiū.

Ji vos neatsiduso. Joks aštuonmetis berniukas neturėtų taip mandagiai kalbėti. Regana kilstelėjo antakį ir išėmė dėžutę dribsnių, kurie, jau žinojo, buvo jo mėgstamiausi. Mirktelėjusi pakratė ją.

– Gal nori pasiimti dubenėlį ir palaikyti man draugiją?

Jis šyptelėjo taip nedrąsiai, kad jai suspaudė širdį.

– Gerai, jei ir jūs valgysite.

– Išimk pieną ir padėk ant stalo, gerai? – Jai buvo graudu žiūrėti, kaip lėtai ir atsargiai jis atliko paprastą užduotį, todėl nutaisė linksmą balsą. – Per radiją girdėjau, kad žada snigti. Gal netgi smarkiai.

Regana paėmė dubenėlius, šaukštus ir padėjo ant stalo. Kai pakėlė ranką norėdama paglostyti susivėlusius berniuko plaukus, jis sustingo. Keikdama Džo Doliną ji vis tiek šypsojosi.

– Galiu lažintis, kad rytoj uždarys mokyklą.

– Man patinka mokykloje, – pasakė berniukas ir prikando lūpą.

– Ir man patiko. – Ryžtingai ir linksmai nusiteikusi ji nulėkė į virtuvę atsinešti kavos. – Būdavo smagu, kai retkarčiais nereikėdavo ten eiti, bet apskritai man mokykloje patiko. Koks tavo mėgstamiausias dalykas?

– Anglų kalba. Man patinka rašyti.

– Tikrai? O ką rašai?

– Istorijas. – Jis susikūprino ir nudelbė akis. – Tiesiog kvailystes.

– Nemanau, kad tai kvailystės. – Regana tikėjosi, kad nedaro klaidos lįsdama į teritoriją, kurią geriausia būtų palikti žinovams. Tačiau širdis paskatino ištiesti ranką. Ji suėmė Konorą už smakro ir atsisėdusi šalia švelniai kilstelėjo jo galvą. – Turėtum didžiuotis. Žinau, mama tavimi didžiuojasi. Ji sakė, kad gavai apdovanojimą už rašinį.

– Tikrai sakė? – Jis nežinojo, kaip elgtis – šypsotis ar vėl nuleisti galvą. Tačiau Regana laikė suėmusi jo veidelį. Jam pasidarė gera, šilta. Nespėjęs susivaldyti pajuto akyse besitvenkiančias ašaras. – Ji verkia naktimis.

– Žinau, vaikeli.

– Jis nuolat ją mušdavo. Žinojau tai. Girdėdavau. Bet nieko nepadariau, kad jį sustabdyčiau. Kad jai padėčiau.

– Tu dėl to nekaltas. – Regana instinktyviai pasisodino vaiką ant kelių ir apsikabino. – Negali savęs kaltinti, Konorai. Tu nieko negalėjai padaryti. Bet dabar tu, tavo mama ir mažoji sesutė esate saugūs. Jūs pasirūpinsite vienas kitu.

– Aš jo nekenčiu.

– Ššš... – Sukrėsta, kad toks pyktis gali lietis iš šito mažo žmogučio, Regana prispaudė lūpas jam prie plaukų ir ėmė sūpuoti berniuką.

Koridoriuje Kesė žengė žingsnį atatupsta. Draskoma įvairiausių jausmų ji pastovėjo ten akimirką, užsidengusi burną ranka. Tada sugrįžo į nedidelį miegamąjį kelti dukters į mokyklą.

Regana atvyko į Barlou namą anksčiau už furgoną ir baldams atvežti pasamdytus žmones. Vos atidarius duris ją pasitiko nuotaikingi statybų garsai. Tai dar labiau pakėlė nuotaiką.

Koridoriuje buvo patiestas brezentas, užtiesalai nuo dulkių. Voratinkliai ir pelėsiai pradingę. Dabar grindis buvo nuklojusios naujos ir kažkokios švarios dulkės.

Jai tai pasirodė tarsi savotiška egzorcizmo forma. Juokdamasi iš šios minties Regana pasižiūrėjo į laiptus. Tarsi norėdama patikrinti priėjo prie jų ir pradėjo lipti. Staiga ji pajuto šalčio gūsį, lyg kas būtų trenkęs kumščiu, ir atšoko dviem laipteliais žemyn. Sustojusi viena ranka įsikirto į turėklus, kitą prispaudė prie krūtinės bandydama atgauti kvapą.

– O tu drąsi, – už nugaros sumurmėjo Reifas.

Vis dar iš siaubo išplėstomis akimis Regana atsisuko į jį.

– Maniau, kad tai tik mano vaizduotė. Kaip darbininkai užlipa ir nusileidžia šiais laiptais?

– Ne visi tai jaučia. O tie, kurie pajunta, sakyčiau, sukanda dantis ir galvoja apie būsimą atlygį. – Jis priėjo prie laiptų ir paėmė ją už rankos. – O kaip tu?

– Niekada tuo nepatikėčiau, jei pati nebūčiau patyrusi. – Neprieštaraudama ji leidosi jo nuvedama laiptais žemyn. – Kai atidarysi viešbutį, svečiai bent turės apie ką pasikalbėti prie pusryčių stalo.

– Brangioji, ir aš to tikiuosi. Duokš paltą. Apačioje sutvarkėme šildymą. – Reifas nutraukė paltą jai nuo pečių. – Šildo nedaug, bet jau nešalta.

– Džiaugiuosi. – Patenkinta, kad nebereikia drebėti, Regana atmetė plaukus už nugaros. – Kas vyksta viršuje?

– Visko po truputį. Noriu įrengti papildomą vonios kambarį. Gal surastum vieną tų senovinių vonių su liūto letenomis vietoj kojų ir kriauklę su pjedestalu? Tiks ir kopijos, jei nerasi originalių.

– Duok man kelias dienas. Ką gi. – Ji pasitrynė rankas ne tiek iš šalčio, kiek iš susijaudinimo. – Pats parodysi ar teks maldauti?

– Parodysiu. – Reifui labai knietėjo parodyti, kas penkios minutės jis vis žvalgėsi pro langą jos laukdamas. Tačiau dabar ėmė nerimauti. Vergiškai dirbo ilgiau nei savaitę po dvylika, keturiolika valandų per parą, kad tas vienas kambarys, vienintelė vieta, pirmasis žingsnelis atrodytų idealiai.

– Manau, spalva tinka. – Užuot paėmęs ją už rankos, Reifas susikišo rankas į kišenes ir nuėjo prieky jos į svetainę. – Puikiai kontrastuoja su grindimis ir kitais papuošimais. Buvo šiek tiek vargo su langais, bet užteko tik truputį pajudinti rėmus.

Regana tylėjo. Kelias akimirkas tiesiog stovėjo tarpduryje. Tada tyliai kaukšėdama batais įžengė vidun.

Kambarys spindėjo. Pro aukštus dailius grakščiai išlenktus langus saulės šviesa liejosi ant nušveistų senų pušinių grindų. Sienos buvo tamsios, blyškios mėlynos spalvos su dailia dramblio kaulo spalvos apdaila. Vieta prie lango buvo paversta žavinga niša, o židinio marmuras nugramdytas iki blizgesio. Ant sienų vėl sužydo nuostabių gėlių žiedų lipdiniai, kurie per tiek metų buvo apsinešę suodžiais ir purvu.

– Reikia tik baldų, portjerų ir veidrodžio virš židinio. – Reifas norėjo, kad ji ką nors pasakytų. Bet ką. – Dar turėsiu pakeisti slankiąsias duris. – Susiraukęs jis giliau susigrūdo rankas į kišenes. – Na ką, kas nors ne taip? Gal pamiršau kokią svarbią autentišką detalę?

– Nuostabu. – Sužavėta Regana perbraukė pirštais per žvilgančią palangę. – Tiesiog idealu. Nemaniau, kad taip sugebėsi. – Trumpai nusijuokusi ji atsigręžė į Reifą. – Atsiprašau, nenorėjau įžeisti.

– Neįsižeidžiau. Ir pats gerokai nustebau supratęs, kad moku derinti detales.

– Tu sugebi daug daugiau. Įpūtei šiam kambariui gyvybės. Turėtum didžiuotis.

Reifas susijaudino nuo tokių žodžių ir šiek tiek susigėdo.

– Toks mano darbas. Plaktukas, vinys ir nuojauta.

Regana pasuko galvą, jis pastebėjo, kaip saulės spinduliai nuauksino jos plaukus. Reifui burnoje prisirinko seilių, o paskui ji išdžiūvo.

– Ko jau ko, bet kuklumo iš tavęs nesitikėjau. Tikriausiai nusivarei nuo kojų, per tokį trumpą laiką tiek daug padaręs.

– Daugiausia laiko atėmė apdaila.

– Nuostabiai padirbėjai, – sumurmėjo Regana lėtai, grakščiai sukdamasi ratu. – Neįtikėtina.

Jam nespėjus nieko pasakyti, ji suklupo ant kelių ir pirštais perbraukė grindis.

– Lygios kaip stiklas. – Ji vos neuždainavo liesdama auksu nutviekstas lentas. – Tik pažiūrėk, matyti visos gyslelės ir rievės! Ką naudojai? Kiek kartų lakavai? – Reifui vis dar tylint ji pakėlė galvą ir atsitūpė ant kulnų. Svaigi šypsena nubluko pamačius jo žvilgsnį. – Kas yra? Kas nutiko?

– Geriau atsistok.

Jo balsas buvo šiurkštus. Reganai pakilus, Reifas laikėsi nuo jos nuošaliai. Dabar bijojo ją paliesti. Jei palies, neįstengs susivaldyti.

– Tu labai tinki šiai vietai. Turėtum pamatyti save iš šalies. Esi tokia pat švari ir nublizginta kaip ši svetainė. Noriu tavęs taip smarkiai, kad nieko aplinkui nematau.

Jai, regis, širdis krūtinėje sustojo.

– Vėl pradėsiu mikčioti, Reifai. – Ji turėjo sąmoningai įkvėpti ir iškvėpti.

– Kaip ilgai dar versi mane laukti? – paklausė jis. – Mes nebe vaikai. Žinome, ką jaučiame ir ko norime.

– Būtent. Mes ne vaikai ir turime elgtis protingai.

– Protingai tegul elgiasi senos bobos. Taip, mylėtis reikia atsakingai, bet tik ne protingai.

Nuo minties apie laukinį, nežabotą seksą su juo visas jos kūnas nutirpo.

– Aš neišmanau, kaip elgtis. Nenoriu jausti to, ką jaučiu būdama su tavimi. Paprastai žinau, ką turiu daryti. Praverstų apie tai pasikalbėti.

– Ne, tai tau reikia pasikalbėti. Aš jau pasakiau viską, ką norėjau. – Netikėtai susierzinęs ir nusivylęs, kad nesugeba tvardytis, Reifas nusigręžė į langą. – Atvažiavo tavo sunkvežimis. Aš turiu darbo viršuje. Sustatyk baldus, kur tik nori, po perkūnais.

– Reifai...

Jis sustabdė ją, kol ji dar nespėjo paliesti.

– Dabar geriau manęs neliesk. – Balsas buvo tylus ir sunkiai valdomas. – Būtų klaida. O tau klaidos nepatinka.

– Taip nesąžininga.

– O kas, po galais, sakė, kad aš sąžiningas? – Ūmus jo mestas žvilgsnis, atrodo, suraižė ją į daugybę juostelių. – Paklausk bet ko, kas mane pažįsta. Tavo čekis ant židinio atbrailos.

Siusdama Regana nudrožė paskui jį į koridorių.

– Makeidai!

Reifas sustojo ant laiptų ir atsigręžė.

– Ko nori?

– Man neįdomu, ką kiti kalba ar galvoja apie tave. Jei būčiau į tai kreipusi dėmesį, nebūčiau prisileidusi tavęs arčiau kaip per tris pėdas. – Susidomėjęs darbininkas kyštelėjo galvą į laiptinę. – Pranyk! – šūktelėjo ji ir Reifas nenorom nusišypsojo. – Aš apsisprendžiu pati ir tada, kada noriu, – tai išrėžusi ji apsisuko ant kulno ir nužingsniavo prie durų įleisti nešikų. – Pats paklausk bet ko.

Kai atsigręžė, jo jau nebuvo. Pranyko kaip tie namo vaiduokliai.

„Vos visko nesužlugdžiau“, – vėliau galvojo Reifas. Jis ir pats gerai nesuprato, kodėl taip sureagavo. Bendraudamas su moterimis paprastai nepratrūkdavo pykčiu ir nekeldavo reikalavimų. „Galbūt čia ir bėda“, – mintijo jis glaistu tepdamas gipso kartono siūlę. Visada lengvai pavergdavo moterį.

Jam moterys patiko. Patiko jų išvaizda, mintys, kvapas ir kalbėjimo maniera. Švelnios, šiltos ir kvapnios, jos buvo viena įdomesnių gyvenimo pusių. Susiraukęs tekštelėjo daugiau glaisto, išlygino jį.

Moterys svarbios. Jam patiko bendrauti su jomis. „Intymūs ryšiai, – pripažino jis šykščiai šyptelėjęs, – taip pat labai malonūs.“

Po galais, juk jis vyras.

Ir namai svarbūs, mąstė Reifas tinkuodamas kitą sienos siūlę. Jis jausdavo pasitenkinimą remontuodamas namus; savo rankomis, liedamas prakaitą paversdavo juos ilgam kam nors tarnausiančia buveine. Patiko ir uždirbti pinigų.

Žmogui reikia valgyti.

Tačiau nė vienas namas iki šiol jam nebuvo toks svarbus kaip šis.

Ir nebuvo moters, tokios svarbios, kokia jam tapo Regana.

Aišku, ji sukapotų jį į gabalus ir sušertų šunims, jei išgirstų ją lyginant su akmeniu ir mediena. Abejojo, ar ji suprastų, kad jis pirmą kartą gyvenime taip stipriai ir besąlygiškai kuo nors – žmogumi ar namu – susidomėjo.

Šis namas buvo apsėdęs Reifą nuo vaikystės. Ją pamatė vos prieš mėnesį. Tačiau abu tarsi įaugo į kraują. Jis nė kiek neperdėjo sakydamas, kad per ją nieko daugiau aplinkui nemato. Regana persekiojo jį kaip ramybės nerandantis vaiduoklis, slankiojantis šio namo kambariais ir koridoriais.

Pamatęs ją šį rytą Reifas tarsi pakvaišo, užvirė kraujas, ir jis suklydo. Tikriausiai kaip nors galėjo viską ištaisyti. Tačiau pirmą kartą jį užvaldė jausmai – jausmai, atmiešti geismu, ir Reifas nebežinojo, kaip elgtis.

„Apsiramink, Makeidai“, – sudraudė save ir pasėmė glaisto iš kibiro. Ji nori erdvės, tai ir suteik ją. Juk jis turi laiko, o ir Regana nenulems viso jo gyvenimo. Galbūt ji tikrai nepaprasta, daug įdomesnė nei tikėjosi, tačiau vis tiek tik moteris.

Reifas išgirdo aimaną ir pajuto ledinį oro gūsį. Šiek tiek padvejojęs vėl ėmėsi lyginti siūlę.

– Taip, taip, girdžiu tave, – sumurmėjo jis. – Ir tu turėtum pratintis prie draugijos, nes aš niekur iš čia nedingsiu.

Garsiai trinktelėjo durys. Dabar šios mažytės, nesibaigiančios dramos jam kėlė juoką. Žingsniai ir girgždesiai, aimanos ir šnabždesiai. Beveik jautėsi viso to dalimi. Tarsi koks globėjas, bandantis atgaivinti namą tiems, kurie taip ir nepaliko jo.

Gaila, kad niekas iš nuolatinių gyventojų iki šiol jam nepasirodė. Būtų įdomu pamatyti juos, ne tik girdėti. Staiga nugara perbėgo šiurpuliukai, tarsi kažkas būtų jį palietęs lediniais pirštais.

„Ir pajusti“, – mintyse pridūrė Reifas.

Kai pradėjo glaistyti kitą gipso kartono dalį, koridoriuje pasigirdo žingsniai. Jo nuostabai, žingsniai sustojo už kambario, kuriame jis dirbo, durų. Atsigręžęs Reifas pamatė, kaip sukasi apvali durų rankena, tuo metu už nugaros užgeso lempa ir kambarys paskendo tamsoje.

Kad ir kaip savigarba neleido to pripažinti, bet širdis ėmė pašėlusiai plakti. Norėdamas atsikvošėti Reifas tyliai susikeikė ir nusibraukė staiga sudrėkusius delnus į dėmėtus džinsus. Aklinoje tamsoje apgraibomis nužingsniavo prie durų. Jos staigiai atsivėrė ir trenkė jam į veidą.

Dabar Reifas jau ne murmėjo, o spjaudėsi keiksmais. Akyse sukosi žvaigždutės. Pasipiktinęs pajuto iš nosies varvant kraują.

Išgirdo baugų klyksmą, koridoriaus šešėliuose pamatė vaiduoklišką figūrą ir nedvejojo. Skausmo ir pykčio genamas šovė priekin. Vaiduoklis ar ne, vis tiek turės atlyginti už suknežintą nosį. Tik po kelių akimirkų suvokė, kad rankose rangosi šiltas kūnas, paskui atpažino ir kvapą.

„Ji iš tikrųjų man vaidenasi“, – piktai pagalvojo jis.

– Ką, po perkūnais, čia darai?

– Reifai? – cyptelėjo Regana. Ji išskėtė tamsoje rankas, viena dar spėjo trinktelėti jam per smakrą, o tada širdingai apsikabino. – Varge, siaubingai išgąsdinai. Maniau... nežinau. Išgirdau... užlipau. Ak, čia tu.

– Tai, kas iš manęs liko. – Plūsdamasis jis tvirtai atstūmė ją. Iš laiptinės sklindančios šviesos pakako, kad įžiūrėtų išblyškusį veidą ir iš baimės išplėstas akis. – Ką čia darai?

– Aukcione nupirkau keletą daiktų ir pamaniau, kad pastatysiu juos... tu kruvinas!

– Negali būti! – Susiraukęs žiūrėdamas į ją jis nusivalė ranka panosę. – Tikriausiai nesulaužei. Tikiuosi.

– Aš... – Regana pasitrynė krūtinę, tarsi norėdama įsitikinti, ar širdis neplyšo pusiau. – Ar aš tau sudaviau durimis? Atsiprašau. Štai. – Iš kišenės ištraukė popierinę nosinaitę. – Labai atsiprašau, – pakartojo ir pradėjo valyti kraują. – Aš tik... – Ji bejėgiškai pabandė apsimesti, kad žagsi, užuot juokusis. – Nepagalvojau... – Ji pasidavė, susiėmė nuo tramdomo juoko skaudamą pilvą ir nuslydo ant žemės.

– Tikrai beprotiškai juokinga.

– Atleisk. Negaliu susivaldyti. Pamaniau... nežinau, ką galvojau. Išgirdau jį arba ją, kad ir kas tai būtų. Tiesiog įsigeidžiau užlipti į viršų ir savo akimis pamatyti. O tada tu išlėkei pro duris.

– Džiaukis, kad neužtvojau tau, – maloniai tarė Reifas.

– Suprantu. Suprantu.

Reifas prisimerkė žiūrėdamas į juoko purtomą Reganą.

– Vis dar galėčiau.

– Ak, padėk man atsistoti. – Kikendama ji nusivalė ištryškusias ašaras. – Uždėkime ledo tau ant nosies.

– Galiu ir pats savimi pasirūpinti. – Reifas suėmė ją už riešo ir ne per švelniausiai pastatė ant kojų.

– Aš tave išgąsdinau? – Leisdamasi paskui jį laiptais Regana stengėsi, kad jos balsas skambėtų nuolankiai ir atsiprašomai.

– Atsipeikėk.

– Bet juk girdėjai – girdėjai, tiesa? – Ji įsitempė, sulaikė kvapą, abiem einant pro šaltą vietą.

– Aišku, girdėjau. Taip būna kiekvieną naktį ir keletą kartų per dieną.

– Ir... tai tavęs nė kiek nebaugina?

Reifas apsidžiaugė galįs išdidžiai žvilgtelėti į ją per petį.

– O kodėl turėtų bauginti? Tai ir jų namai.

– Tikriausiai. – Ji apsidairė po virtuvę. Ši buvo visiškai tuščia ir vis dar suodina. Čia stovėjo mažas aplamdytas šaldytuvas, viryklė su dviem veikiančiais degikliais ir stalą atstojančios senos durys, paguldytos ant dviejų ožių. Reifas pasuko tiesiai prie rauplėtos ketaus kriauklės ir paleido šaltą vandenį. – Ar turi švarų rankšluostį?

Užuot atsakęs, jis pasilenkė ir šliūkštelėjo šalto vandens rieškučias ant savęs. Nutaisiusi kaltą veido išraišką Regana susinėrė rankas.

– Aš labai atsiprašau, Reifai. Ar skauda?

– Taip.

Jis čiupo atspurusį rankšluostį ir nusišluostė veidą. Tylėdamas nužingsniavo prie šaldytuvo, ištraukė iš jo butelį alaus.

– Kraujuoti jau liovėsi.

Reifas nusuko dangtelį, numetė šalin ir iš karto nugėrė trečdalį. Regana nusprendė, kad esant tokioms aplinkybėms neprošal pasiteisinti dar kartą.

– Aš nemačiau tavo automobilio. Todėl ir maniau, kad name nieko nėra.

– Devinas mane pavežė. – Jis nusprendė, kad esant tokioms aplinkybėms reikia liautis ant jos pykus. – Norėjau dar šiek tiek padirbėti naktį, įsikurti čia. Šiąnakt turėtų užklupti pūga, todėl pagalvojau, kad geriau nepalikti automobilio prie namo. Jei prireiktų, galiu ir pėsčiomis nueiti į miestelį.

– Na taip. Dabar viskas aišku.

– Nori alaus?

– Ne, ačiū, aš negeriu alaus.

– Šampano nebeturime.

– Man laikas važiuoti. Tiesą sakant, pradeda snigti. – Nesmagiai pasijutusi ji nusibraukė atgal plaukus. – Atsivežiau keletą žvakidžių ir labai gražių židinio įrankių. Tik norėjau pasižiūrėti, kaip jie čia atrodytų.

Jis vėl pakėlė prie lūpų butelį nenuleisdamas nuo jos akių.

– Na, tai kaip jie atrodo?

– Nežinau. Viską palikau prieškambaryje, nes išgirdau šitą... vakaro šou.

– Ir nusprendei geriau medžioti vaiduoklius nei puošti namus.

– Atrodo. Gal dabar viską išdėlioti, prieš išvažiuojant?

Su alumi rankoje Reifas nusekė paskui Reganą.

– Tikiuosi, atvėsai nuo šįryt?

– Ne visai. – Ji mestelėjo į jį žvilgsnį ir nuėjo į pagrindinį vestibiulį. – O buvo gana malonu suknežinti tau nosį, nors ir netyčia. Elgeisi kaip tikras mulkis.

Jis prisimerkęs stebėjo, kaip Regana paima vestibiulyje paliktą dėžę ir grakščiai nuplaukia į svetainę.

– Buvau su tavimi atviras. Kai kurioms moterims patinka sąžiningi vyrai.

– Kai kurioms patinka ir mulkiai. – Ji padėjo dėžę ant apskrito stalelio, kurį nešikams buvo paliepusi pastatyti prie lango. – Tik ne man. Mėgstu paprastumą, mandagų elgesį ir taktiškumą. Tau, beje, šios savybės nebūdingos. – Atsisukusi nusišypsojo. – Bet manau, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms galėtume paskelbti taiką. Kas anksčiau buvo sulaužęs tau nosį?

– Džeradas, kai dar buvome vaikai ir mušėmės klojime. Jam pasisekė.

– Hmm... – Ir kodėl broliška meilė Makeidams siejasi su sukruvintomis nosimis? – Vadinasi, čia įsirengei stovyklavietę? – Ji mostelėjo į miegmaišį, numestą prie židinio.

– Tai šilčiausias kambarys visame name. Ir švariausias. O kokios tos aplinkybės, išlyginančios rezultatą tarp mūsų?

– Nestatyk to butelio be padėkliuko. – Atsidususi ji priėjo, paėmė vieną iš pasidabruoto krepšelio ir padavė jam. – Negali elgtis su antikvariniais baldais kaip su...

– Baldais? – Užbaigė jis, bet padėkliuką paėmė. – Tai kokios tos aplinkybės, Regana?

– Pirmiausia, mūsų darbo santykiai. – Vėl susijaudinusi ji ėmėsi sagstytis paltą eidama prie lango. – Abu stengiamės sutvarkyti šį namą, todėl neapsimoka pyktis. Jie gražūs, tiesa? – Ji ištraukė židinio įrankius, perbraukė pirštu per išlenktą anglių semtuvėlio rankeną. – Dar reikėtų nublizginti.

– Tiks labiau nei laužtuvas, kuriuo dabar naudojuosi. – Susikišęs nykščius į kišenes jis žiūrėjo, kaip Regana nunešė įrankius prie židinio, visus kruopščiai išrikiavo stove ant akmeninio pado.

– Nežinau, kokias malkas kūreni, bet ugnis dega gražiai. – Draskoma drąsos ir abejonių ji įsistebeilijo į liepsnas. – Vis dar ieškau tinkamos uždangos. Ši nelabai tinka. Galime ją panaudoti viename iš kambarių viršuje. Manau, jie visi bus veikiantys. Židiniai.

– Galiausiai, taip.

Jis pažinojo ją vos kelios savaitės. Tai iš kur galėjo atspėti, kad ji kovoja pati su savimi? Nušviesta židinio ugnies, tiesia nugara ir su plaukų banga, dengiančia pusę veido, atrodė atsipalaidavusi ir pasitikinti savimi. Galbūt įtarimą sukėlė kietai sunerti pirštai ar akys, vengiančios jo žvilgsnio? Vis dėlto Reifas suprato, kad jos širdyje verda kova.

– Kodėl atvažiavai, Regana?

– Jau sakiau. – Nuleidusi rankas ji sugrįžo prie dėžės. – Automobilyje turiu ir daugiau daiktų iš aukciono. Bet tu dar jiems nepasirengęs. O šitos... – Regana atsargiai išvyniojo sunkias krištolines žvakides. – Jos labai čia tiks. Štai ant šio stalo. Į vazą reikės pamerkti gėlių. Netgi žiemą. – Ji gražiai sustatė žvakides šalia Doultono vazos, kurią jau buvo jam atvežusi anksčiau. – Labai tiks tulpės, kai tik jų atsiras, – toliau kalbėjo ji išvyniodama atsineštas dvi plonas baltas žvakes. – Tačiau bus gerai ir chrizantemos, ir rožės, žinoma. – Ji šypsodamasi atsigręžė į Reifą. – Na, ką manai?

Nieko nesakęs jis paėmė nuo židinio atbrailos degtukų dėžutę ir priėjęs uždegė žvakes. Pažvelgė į ją švelnioje jų skleidžiamoje šviesoje.

– Jos tikros.

– Turėjau omenyje bendrą įspūdį, visą kambarį. – Radusi gerą pretekstą pasitraukti nuo jo, Regana pradėjo žingsniuoti po kambarį, perbraukė ranka per išlenktą minkštasuolio atlošą.

– Tobula. Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau.

– Aš nesu tobula. – Žodžiai ištrūko iš lūpų netikėtai jiems abiem. – Pradedu nervintis, kai taip kalbi. Iš manęs visada buvo laukiama idealumo, o aš tokia nesu. Nesu tokia harmoninga kaip šis kambarys, nors ir labai to norėčiau. Manyje tikra painiava. – Ji nervingai persibraukė pirštais plaukus. – Anksčiau tokia nebuvau. Nebuvau. Ne, lik, kur esi. – Ji greitai atšoko, kai Reifas žengė link jos. – Tiesiog stovėk ten.

Susinervinusi ji mostelėjo, tarsi norėdama nubaidyti jį, tada pradėjo žingsniuoti po kambarį.

– Išgąsdinai mane šįryt. Supykdei, bet labiau išgąsdinai.

Reifas vos nulaikė rankas.

– Kodėl?

– Niekas iki šiol taip manęs negeidė kaip tu. Žinau, jog manęs geidi. – Ji sustojo, pasitrynė rankas virš alkūnių. – Žiūri taip, tarsi žinotum, kas mūsų laukia. Ir aš negaliu nieko pakeisti.

– Maniau, kad leidžiu tau rinktis, atvirai pasakiau, ką galvoju.

– Ne, ne, – pakartojo Regana staigiai pakėlusi rankas. – Aš negaliu užgniaužti savo jausmų. Turi tai žinoti. Pats puikiai supranti, kokį poveikį darai aplinkiniams.

– Mes nekalbame apie kitus žmones.

– Gerai žinai, kaip veiki mane! – beveik sušuko ji, tada sugniaužė kumščius bandydama susitvardyti. – Supranti, kad trokštu tavęs. O kodėl neturėčiau? Pats sakei, jog esame suaugę ir žinome, ko norime. Ir kuo labiau aš spyriojuosi, tuo kvailiau jaučiuosi.

Jo akyse mirguliavo šešėliai nuo plazdančios žvakių šviesos.

– Nejaugi tikiesi, kad aš liksiu ramus girdėdamas tavo samprotavimus?

– Aš tikiuosi priimti protingą sprendimą. Nenoriu, kad hormonai užgožtų smegenis. – Ji giliai iškvėpė. – Bet vos pasižiūriu į tave ir užsinoriu nuplėšti nuo tavęs drabužius.

Jis turėjo nusijuokti. Tai buvo saugiausias būdas nukenksminti jame tiksinčią bombą.

– Nesitikėk, kad tave stabdysiu. – Kai žingtelėjo artyn, ji atšoko kaip spyruoklė. – Tik alaus. – Reifas pakėlė butelį. – Man reikia išgerti. – Jis nurijo didžiulį gurkšnį, tačiau tai neužgesino vidinės liepsnos. – Ką mes čia turime, Regana? Du laisvus, sveikus suaugusius žmones, norinčius vienas iš kito beveik to paties.

– Žmones, labai menkai pažįstančius vienas kitą, – pridūrė ji. – Ką tik susipažinusius. Privalančius turėti užtektinai sveikos nuovokos, kad nešoktų į intymius santykius tarsi į kokį baseiną.

– Aš niekada netikrinu, ar vanduo šiltas.

– O aš tikrinu. Brendu iš lėto, žingsnis po žingsnio. – Įsakiusi sau nusiraminti ji susinėrė rankas. – Man labai svarbu žinoti, į ką veliuosi ir kur tiksliai einu.

– Jokių apylankų?

– Jokių. Kai ką nors suplanuoju, to plano ir laikausi. Ir tada viskas gerai sekasi. – Dabar ji ramesnė, pasakė sau. Racionali. – Turėjau daug laiko apmąstymams, kol suvažinėjau į Pensilvaniją. Privalome sulėtinti tempą, kad pamatytume bendrą vaizdą.

Jeigu ji rami, tai kodėl nenustoja tampiusi savo švarkelio, sukinėjusi žiedų ant pirštų?

– Tai kaip šis namas, – greitai pratęsė ji. – Užbaigei remontuoti vieną kambarį, jis gražus, tiesiog nuostabus. Tačiau viso to ėmeisi jau turėdamas galvoje bendrą planą. Manau, kad intymumą reikia taip pat nuodugniai suplanuoti.

– Protingi žodžiai.

– Gerai. – Regana lėtai įkvėpė, tada iškvėpė. – Vadinasi, žengsime kelis žingsnius atgal, kad viską aiškiai matytume. – Jos ranka vis dar virpėjo, kai ištiesė ją norėdama pasiimti paltą. – Taip elgtis būtų protinga ir atsakinga.

– Taip. – Reifas padėjo alaus butelį. – Regana?

Ji čiupo paltą tarsi gelbėjimosi ratą.

– Ką?

– Pasilik.

Pirštai nutirpo. Virpėdama ji iškvėpė ir atsiduso.

– Jau maniau, kad nepaprašysi.

Ir nervingai nusijuokusi puolė jam į glėbį.

6

– Tai beprotybė. – Jau dabar uždususi, ji suėmė pirštais jo plaukus ir prisitraukė lūpas. Visas kūnas įsitempęs laukė bučinio, jo karščio, pavojaus ir pažado. – Aš nesiruošiau to daryti.

– Viskas gerai. – Reifas atitraukė lūpas nuo jos burnos ir nubučiavo veidą. – Aš viską padarysiu.

– Aš gerai apgalvojau. – Pajutusi, kad dreba keliai, Regana trumpai bejėgiškai nusijuokė. – Tikrai. Viskas, ką pasakiau, atrodo, labai protinga. Tai tik abipusė trauka. Paviršutiniškas susižavėjimas.

– Taip. – Vienu sklandžiu judesiu jis nutraukė jai nuo pečių švarkelį, įkalino jame jos rankas ir prispaudė ją prie savęs. Jai aiktelėjus, jam stipriau suplakė širdis. Pamatęs atsargų didžiulių akių žvilgsnį Reifas pajuto, kaip įsitempė strėnos. – Nustok galvojusi.

Jis nusišypsojo ir trūktelėjęs susiglamžiusį Reganos švarkelį dar stipriau priglaudė ją prie savęs. Matė, kaip suliepsnojo jos akys, o prigludęs prie lūpų išgirdo duslią dejonę. Brūkštelėjo lūpomis jai per kaklą. Šis buvo švelnus ir kvapnus, kaip ir įsivaizdavo. Jis džiūgavo.

Regana rankomis suspaudė jo klubus ir atlošė galvą siūlydama viską, ko tik jis panorės. Per kūną vilnijančios karščio bangos vertė šaižiai kvėpuoti.

Vienu staigiu judesiu jis išlaisvino Reganos rankas. Jai nespėjus jų pakelti, jo platūs, švelnūs delnai nėrė jai po megztiniu. Kūnas ir nėriniai, linkiai ir virpuliai. Rado viską, ko troško, ir įsigeidė dar daugiau. Lūpomis nenumaldomai puolė ją, pirštais degino odą, o jos oda degino jį.

Lengvai spragtelėjęs Reifas atsegė jos kelnes, pirštų galiukais nuslydo virpančiu pilvu palei nėriniuotą kelnaičių kraštą. Ji sujudėjo, stipriau prisiglaudė prie jo, krimstelėjo dantimis, godžiai bučiuodama jam kaklą.

Galėjo paimti ją dabar, greitai ir karštai, ten, kur abu stovėjo. Būtų greičiau atsikratęs siaubingo spaudimo viduje. Bet jis norėjo daugiau.

Per galvą nutraukė megztinį, numetė šalin ir uždengė delnais krūtis. Nėriniai buvo glotnūs, švelnūs, o oda po jais jau paraudusi ir karšta nuo apėmusios aistros. Negailestingai malšindamas norą skubėti Reifas žiūrėjo į liepsnų ir šešėlių atspindžius, šokančius jai ant veido, ir sugrubusiais nuo darbo nykščiais lietė krūtis.

– Tokią tave ir įsivaizdavau.

– Žinau.

Jis vėl nusišypsojo ir smalsiai ją stebėdamas nubraukė siaurą petnešėlę nuo peties

– Tikriausiai nenutuoki, ką noriu su tavimi daryti. Kažin ar galėtum. Todėl parodysiu.

Nenuleisdamas nuo jos akių, stebėdamas ir vertindamas, Reifas nuslydo pirštu slėniu tarp jos krūtų, pakilo kalvele aukštyn ir vėl sugrįžo atsegti per vidurį esančios sąsagos.

Matė, kaip mielas dangaus spalvos akių mėlis patamsėjo nuo staiga kilusios audros. Pajuto, kaip nežabota stichija prasiveržė abiejų kūnuose.

Jai užėmė kvapą, kai Reifas staigiai stumtelėjo ją ant žemės ir puolė alkanomis lūpomis. Apstulbusi ji išrietė nugarą, rankos nuslydo per plaukus, pečius ir karštligiškai įsikibo jam į marškinius. Jis krimstelėjo dantimis, kone su laukiniu įsiūčiu, lyg norėdamas suteikti skausmo. Liežuviu kankino ją, kėlė aistras, kurias pats vos galėjo iškęsti.

Paklaikusi ji įsikabino į jį. Net jausdama, kad krinta, bandė nuplėšti nuo jo marškinius. Pasijuto gulinti ant plonos miegmaišio pagalvėlės ir ėmė rangytis po juo.

Pagaliau nutraukė marškinius, nusikeikė pamačiusi, kad juos skiria dar vienas drabužių sluoksnis. Troško jo kūno, geidė su beprotišku alkiu. Vos tik Reifas nusivilko plonus apatinius marškinius, ji suleido dantis jam į petį.

– Paliesk mane, – skubino jį. – Noriu pajusti tavo rankas ant kūno.

Jos ten ir atsidūrė, klaidžiojo visur. Reganos pasaulis tapo pirmykštis, pavojingai jaudinantis, pasiruošęs sprogti ir išsilieti bauginančiais pojūčiais. Kiekviena šiurkšti, nekantri glamonė siuntė po naują malonumo bangą, kol suprakaitavęs kūnas ėmė kibirkščiuoti iš jaudulio.

Šalia Reganos židinio liepsnos spjaudė karštas, šnypščiančias žarijas į uždangą. Siautulingais verpetais liepsnos kilo ir jos viduje. Ji matė jį pro miglą, aptemdžiusią akis. Tamsius plaukus, veriantį akių žvilgsnį ir nuo prakaito žvilgančius raumenis. Kai Reifas atitraukė lūpas jai nuo burnos, Regana protestuodama suaimanavo, bet kai lūpos nuslydo žemyn jos kaklu, krūtimis ir pilvu, aimana virto svaiginančio malonumo dejone.

Kai Reifas atsilošė, ji, apakinta geismo, kilstelėjo ir, egoistiškai apsikabinusi jį, lūpomis ėmė ieškoti naujų, nepažintų skonių.

– Batai, – pralemeno Reifas ir keiktelėjo bandydamas nutraukti jai nuo kojų. Ji buvo prisispaudusi prie jo kūnu, nuostabiu, slysčiojančiu virš jo kūnu, o rankos... tos neįtikėtinos, dailios rankos...

Numesti batai dunkstelėjo į grindis ir Reifas staigiai it gyvatė prispaudė ją prie žemės.

Regana apsivijo jį ilgomis švelniomis rankomis ir kojomis. Reifas geidė, kad ji nuoga raitytųsi po juo. Norėjo, kad šauktų jo vardą, troško matyti, kaip jos akyse virpa malonumo liepsnos. Nelygiai kvėpuodamas jis nutraukė jai nuo klubų kelnes. Vienu judesiu suplėšė nėriniuotas kelnaites. Jos aiktelėjimas aidu atsimušė nuo sienų, o jis tik stumtelėjo ją vėl ant nugaros. Ir pripuolė su burna.

Užliejusi palaima parbloškė ją tarsi smūgis kumščiu ir privertė netekti žado. Po truputį atsikvošėjusi Regana kūkčiodama ištarė jo vardą. Ir visa virpėdama užsigeidė dar.

Jis davė jai daugiau. Ir pasiėmė daugiau. Kaskart, kai Regana pagalvodavo, kad jis jau baigs, turėtų baigti, Reifas rasdavo naują būdą sužadinti aistrą. Dabar buvo tik jis, skonis, pojūčiai ir kvapai. Jie ritinėjosi grindimis su laukiniu, pergalingu įkarščiu, ji nagais negailestingai kabinosi jam į nugarą, jo burna ieškojo josios.

Alkdamas iš geismo jis sugriebė ją už rankų, suspaudė pirštus. Pamanė, kad taip pašėlusiai kvėpuojant plaučiai perplyš pusiau. Matė tik veidą, kai įslydo į ją. Abiejų dejonės susiliejo. Židinyje garsiai trakštelėjusi suskilo malka. Abu virpėjo žiūrėdami vienas į kitą, mėgaudamiesi neišsenkančiu malonumu.

Įtempęs raumenis Reifas palenkė galvą ir prigludo jai prie lūpų. Kai bučinys tapo gilus, kai jos skonis visiškai užpildė jį, kaip ir jis ją, abu pradėjo judėti vienu ritmu.

Reganą pažadino šaltis. Nors atrodė neįmanoma, ji tikriausiai buvo užmigusi. Pagaliau supratusi, kur yra, pajuto, kad guli ant šaltų, kietų medinių grindų, sunkiai prispausta Reifo svorio.

Apsvaigusi apsidairė. Jie buvo pasislinkę nuo židinio per kelias pėdas.

– Prabudai? – mieguistu, kimiu balsu paklausė Reifas.

– Turbūt. – Ji pamėgino giliai įkvėpti ir apsidžiaugė, kad pavyko. – Nors tiksliai nežinau.

Jis pakėlė galvą, lūpomis nuslydo jos krūties linkiu. Išvargintas Reganos kūnas kaipmat suvirpėjo.

– Vis dėlto prabudau, – tarė ji.

– Tu sušalai. – Reifas pasislinko, prisitraukė ją arčiau ir pasiguldė ant miegmaišio. Būtų norėjęs jai pasiūlyti minkštą pūkų patalą. – Geriau?

– Taip. – Ji nesąmoningai truktelėjo miegmaišio kampą ir užsidengė juo iki pat smakro. Prieš nieką dar nebuvo taip apsinuoginusi kūnu ir siela. – Matyt, užsnūdau.

– Vos kelioms minutėms, – šyptelėjo Reifas. Jis jautėsi taip, tarsi būtų įkopęs į kalną. Ir dar galėjo įkopti į dešimt tokių pat. – Įmesiu dar vieną malką.

Nė kiek nesivaržydamas nuogumo jis atsikėlė ir nuėjo prie dėžės su malkomis. Pastebėjusi įbrėžimus ant jo pečių Regana išsižiojo. Tai ji taip padarė. Iš tikrųjų... O varge.

– Aš... turėčiau jau eiti. Kesė ims nerimauti.

Reifas vėl pastatė židinio uždangą. Nieko netaręs paėmė kelioninį krepšį, gulintį šalia malkų dėžės, ir ištraukė mobilųjį telefoną.

– Paskambink jai.

– Aš... nežinojau, kad turi telefoną.

– Tokiame darbe tai – dar vienas įrankis. – Padavęs jai atsisėdo šalia. – Paskambink, – pakartojo. – Ir pasilik.

Ji turėjo išeiti dėl daugelio priežasčių. Tačiau surinko savo namų numerį ir žiūrėjo į Reifą laukdama, kol kas nors atsilieps.

– Kese, čia Regana. Taip, viskas gerai. Sninga? – Akimirką sutrikusi ji nusižėrė plaukus nuo veido. – Taip, tikrai drebia kaip iš maišo. Todėl ir skambinu. Aš... užtrukau ir... – Ji nutilo, kai Reifas ištraukė jai iš rankos miegmaišio kraštą ir brūkštelėjo pirštais per krūtį. – Ką? – Ji nurijo seiles stengdamasi užgniaužti dejonę. Dabar jis lietė ją ne pirštais, o lūpomis. Netekusi jėgų Regana parvirto ant miegmaišio. – Pensilvanijoje? – sumurmėjo. – Ne, aš jau grįžau.

Reifas paėmė telefoną iš jos suglebusių pirštų.

– Ji su manimi. Pasiliks pas mane. Nejuokauji? Paskambins tau rytoj. Gerai.

Jis išjungė telefoną ir padėjo į šalį.

– Kesė sako, kad prisnigo daugiau nei per pėdą, gatvėse sumaištis ir tau geriau pasilikti čia.

– Ak. – Regana užsimerkė ir iškėlė rankas. – Labai protinga mintis.

Kai ji prabudo, žvakės jau buvo sudegusios, o židinyje ruseno žarijos. Namai skendėjo tyloje, galėjai net girdėti, kaip plaka širdis. Kambaryje karaliavo tamsa ir šešėliai, bet buvo justi netrikdoma ramybė. „Galbūt vaiduokliai miega“, – pamanė Regana. O gal ji jaučiasi tokia saugi, nes šalia miega Reifas?

Pasisukusi pažvelgė į jo veidą blėstančioje židinio šviesoje. „Jis niekada nebūna panašus į nekaltą berniuką, nors ir miegotų“, – galvojo ji. Jėga ir šiurkštumas tarsi įsirėžę jo veide.

Jis galėjo būti ir švelnus, rūpestingas. Regana matė, kaip elgėsi su Kese. Tačiau Reifas buvo reiklus, nepalenkiamas ir šiurkštus meilužis. O ir ji – tokia pat, pirmą kartą gyvenime.

Dabar, kai tyla apklojo ją tarsi antklode, Regana negalėjo patikėti, kad ji tai darė ir leido jam daryti, netgi norėjo to.

Kūną skaudėjo nuo mėlynių – kažin ar dienos šviesoje nesusigės prisiminusi, kaip jas įgijo. Kaip geidė, virpėjo ir alko jo didelių, sunkių rankų. Dar daugiau – ką pati darė su savo rankomis.

Sukrėsta pagalvojo, kad ir vėl norėtų tai patirti.

Negiliai įkvėpusi ji palengva išsilaisvino iš savininkiškai uždėtos Reifo rankos. Stengdamasi judėti kuo tyliau užsimetė jo flanelinius marškinius. Užsisegusi tyliai nupėdino į virtuvę. Nutarė atsigerti šalto vandens. Kelias akimirkas pagalvoti ir įvertinti padėtį.

Prie kriauklės įsipylė stiklinę vandens. Kai akys priprato prie tamsos, žiūrėjo, kaip už lango krinta snaigės.

Regana nesigailėjo. Būtų kvaila. Likimas lėmė sutikti tokį nepaprastą meilužį. Nedaugeliui moterų pasitaiko susipažinti su tokiu vyru. Ji pasimėgaus fiziniu artumu. Tačiau neleis, kad tai apsunkintų jos gyvenimą.

Jie abu suaugę, kaip jis ir sakė. Abu žino, ko nori. Baigęs remontuoti namą, jis tikriausiai nenustygs vietoje ir iškeliaus. O kol kas juodu džiaugsis vienas kito draugija. Kai viskas baigsis, jie draugiškai išsiskirs ir, reikia tikėtis, vis dar puoselės švelnius jausmus.

Turbūt būtų protinga aptarti lūkesčius, kol jų santykiai nepažengė dar toliau. Tačiau kalbėti apie tokius dalykus nelengva.

Reifas stovėjo tarpduryje ir stebėjo ją atsirėmusią į kriauklę ir žvelgiančią pro langą. Stikle atsispindėjo jos veidas. Susidėvėję flaneliniai jo marškiniai siekė jai šlaunis, liesdami kreminės spalvos odą.

Staiga jam toptelėjo, kad nieko gražesnio iki šiol nėra matęs. Norėjo tai jai pasakyti; paprastai jam sekdavosi kalbėti. Tačiau šįkart nerado žodžių, nė vienas neatrodė tinkamas nusakyti, kokia ji jam svarbi. Taigi pasirinko paprastus, kasdienius žodžius ir pasistengė nepaisyti skausmo, kuris ėmė gniaužti krūtinę žiūrint į ją.

– Man patinka tavo suknelė, brangioji.

Ji krūptelėjo vos neišmesdama iš rankos stiklinės ir atsisuko. Jis mūvėjo džinsus, tik nesiteikė jų užsisegti. Stovėjo atsišliejęs į neįrėmintą tarpdurį ir šypsojosi.

– Labai patogi, – atsakė ji tokiu pat tonu.

– Šitiems seniems marškiniams pirmą kartą taip pasisekė. Nesimiega?

– Norėjau atsigerti. – Tačiau ji padėjo stiklinę nugėrusi vos gurkšnį. – Tikriausiai tyla mane prikėlė. Keista, kad čia taip tylu, ar ne?

– Kai sninga, visada tylu.

– Ne, turiu omenyje namą. Jis atrodo kitoks. Aprimęs.

– Net mirę kareiviai ir nelaimingos moterys turi kartais pamiegoti. – Perėjęs kambarį Reifas paėmė stiklinę ir pats atsigėrė. – Jau aušta, – sumurmėjo. – Vaikystėje kartą su broliais praleidome čia naktį. Tikriausiai pasakojau.

– Džeradas žvangino grandinėmis. Pasakojote vieni kitiems istorijas apie vaiduoklius ir rūkėte vogtas cigaretes.

– Taip ir buvo. Tada taip pat buvau įėjęs į šį kambarį. Beveik tokiu pat paros metu, tik vėlyvą vasarą. Viskas aplinkui žaliavo, giria buvo tokia tamsi ir tanki, kad susimąstydavai, kas gali joje tūnoti. Virš žemės kaip spindinti upė tvyrojo rūkas. Buvo labai gražu ir aš pagalvojau... – Jis nutilo, gūžtelėjo pečiais.

– Netylėk. – Ji suėmė jį už rankos. – Papasakok man.

– Tariausi girdįs būgnų ir mūšiui besiruošiančios stovyklos garsus. Užuodžiau baimės ir jaudulio kvapą. Tada išgirdau bundančio namo šnabždesius, girgždėjimą. Suakmenėjau iš siaubo. Jei būčiau įstengęs pajudėti, būčiau sprukęs iš čia. Bėgęs kaip zuikis, nors ir žinojau, kad broliai vėliau metų metus šaipytųsi iš manęs.

– Buvai dar vaikas.

– Tai daug blogiau, nei gali įsivaizduoti – juk tu nebuvai berniukas. Pratūnojau čia visą naktį, netgi juokavau. O išaušus rytui ėmiau kalenti dantimis. Kai baisumas praėjo, tiesiog stovėjau ir žiūrėjau pro langą. Pasakiau sau, kad šis prakeiktas namas neįveiks manęs. Niekas manęs neįveiks. Galų gale jis priklausys man. – Reifas šyptelėjo, padėjo stiklinę. – Nežinau, kiek kartų buvau čia sugrįžęs vienas. Laukiau, kol kas nors nutiks – norėjau prieš jį atsilaikyti. Apėjau visus kambarius. Girdėjau, mačiau ir jutau. Tą naktį, kai išvažiavau iš miesto, prisiekiau sugrįžti.

– Dabar tu jį turi, – tyliai pasakė Regana.

– Taip. – Truputį susigėdęs jis pažvelgė į ją. – Niekam nesu to pasakojęs.

– Tai ir aš niekam nepasakosiu. – Ji pakėlė ranką, palietė jam skruostą. – Kad ir kokie būtų motyvai, tu darai kai ką svarbaus. Šis namas per ilgai buvo apleistas.

– Ar bijojai pasilikti čia visą naktį?

– Ne. Namo nebijojau.

Jis kilstelėjo vieną antakį.

– Manęs?

– Taip. Aš bijau tavęs.

Linksmumas pranyko iš jo akių.

– Buvau su tavimi šiurkštus, – atsargiai tarė jis.

– Ne tai turiu omenyje. – Regana nusisuko. Iš įpročio uždėjo ant viryklės virdulį ir įjungė. – Tai, ką šiąnakt patyriau su tavimi, man buvo nauja. Tiesiog nesivaldžiau. Taip... tavęs geidžiau. Šiek tiek stebiuosi, kai prisimenu... Ne. – Ji suvirpėjusi iškvėpė ir susirado naują kavos filtrą.

– Stebiesi? Ar gailiesi?

– Nesigailiu, Reifai. – Ji prisivertė atsisukti ir pažvelgti jam į akis. – Ne, visai nesigailiu. Esu šiek tiek sunerimusi, nes dabar žinau, ką gali man padaryti. Nujaučiau, kad bus gera su tavimi mylėtis. Bet nenutuokiau, kad taip nuostabu. Tu toks nenuspėjamas. Priešingai nei aš.

– Aš noriu tavęs. Dabar. Tai turėtų būti nuspėjama.

– Ima virpėti širdis, – vos įstengė ištarti ji, – kai taip kalbi. Bet man reikia tvarkos ir aiškumo. – Atidariusi dėžutę Regana rūpestingai pasėmė samteliu kavos. – Manau, tavo darbininkai pasirodys po valandos ar kiek vėliau. Dabar ne metas apie tai kalbėtis.

– Šiandien niekas neatvažiuos. Lauke prisnigo daugiau nei per dvi pėdas.

– Ak. – Jos ranka suvirpėjo ir ant viryklės nubyrėjo kavos kruopelių.

– Esame užpustyti, mieloji. Taigi gali kalbėti, kiek nori.

– Ką gi. – Atsikrenkštusi Regana vėl atsigręžė į Reifą. – Tiesiog manau, kad reikėtų viską aptarti.

– Ką aptarti?

– Viską. – Pakartojo ji supykusi ant savęs dėl neryžtingumo. – Dalykus, apie kuriuos nespėjome pasikalbėti vakar vakare. Kad tai, kas mus sieja, yra abipusiškai malonūs intymūs santykiai, be jokių artimesnių ryšių, įsipareigojimų ar...

– Painiavos?

– Taip. – Linktelėjo ji su palengvėjimu. – Būtent.

Nustebęs, kad susierzino dėl tokių šaltakraujiškų žodžių, nors jie atitiko jo paties norus, Reifas pasikasė galvą.

– Protingai kalbi. Bet jeigu ruošiesi susitikinėti su kuo nors kitu, kils tikra painiava, kai perlaušiu jį perpus.

– Nebūk juokingas...

– Ir nukirsiu jo...

– Baik! – Ji garsiai iškvėpė. – Nesiruošiu su niekuo susitikinėti, kol mudu kartu, bet jei aš...

– Būtų išmintingiau nebetęsti, – tyliai tarė jis. – Tiesiog sakykime, kad mus sieja abipusiškai malonūs ir itin intymūs santykiai. Tinka?

Apsiraminusi Regana nusisuko pilti verdančio vandens per filtrą.

– Taip, galime ir taip sakyti.

– Tu neįtikėtina, Regana. Gal nori sutarties trimis egzemplioriais?

– Aš tik noriu būti tikra, kad abiem rūpi tie patys dalykai. – Ji susikaupusi stengėsi užpilti kavą vandeniu, kad jo nebūtų nei per daug, nei per mažai. – Neturėjome laiko geriau vienas kito pažinti. O dabar tapome meilužiais. Nenoriu, kad galvotum, jog siekiu ko nors daugiau.

– O jeigu aš siekiu daugiau?

Jos pirštai ant virdulio rankenos pabalo.

– Ar tikrai?

Reifas nusuko žvilgsnį nuo jos į langą ir įsistebeilijo į krintančias snaiges.

– Ne.

Regana užsimerkė patikinusi save, kad jaučia palengvėjimą, ne nusivylimą. Tik palengvėjimą.

– Tada viskas gerai.

– Ne, viskas tiesiog puiku. – Jo balsas buvo ramus ir bejausmis kaip ir jos. – Tu nenori romantikos ir man nuo to tik geriau. Netrokšti pažadų, tad man nereikės meluoti. Norime vienas kito tik lovoje. – Jis paėmė abu puodelius. – Viskas labai paprasta.

– Taip, aš geidžiu tavęs. – Patenkinta, kad gali ramiai kalbėti, ji perėmė puodelius iš jo. – Bet jei būtum man nepatikęs, nebūtume taip toli nuėję. Praeityje norėjau ir kitų vyrų.

Apgaulingai ramiai Reifas užkišo plaukų sruogą jai už ausies.

– O dabar mėgini mane įsiutinti.

Regana džiaugėsi, kad jis nesupranta, kaip jai sunku būti tokiai atvirai ir taip kasdieniškai kalbėtis. Keista, tačiau toks atvirumas jam atrodė visai natūralus.

– Aš bandžiau pasakyti komplimentą. Nebūčiau vakar vakare atvažiavusi čia, jei tu man nerūpėtum.

– Atvažiavai pastatyti žvakidžių.

– Kvailys. – Pralinksmėjusi Regana įpylė abiem kavos. Nemanė, kad atviras pokalbis apie intymius dalykus gali būti smagus. – Juk tu nepatikėjai?

Susidomėjęs Reifas paėmė jos ištiestą puodelį.

– Patikėjau.

Ji gurkštelėjo ir nusišypsojo.

– Kvailys.

– Galbūt man nepatinka agresyvios, slaptų kėslų turinčios moterys.

– Ne, tau patinka. Tiesą sakant, tikiesi, kad aš tave suviliosiu dabar pat.

– Taip manai?

– Aš žinau. Bet pirmiausia noriu išgerti kavą.

Jis stebėjo, kaip ji subtiliai gurkštelėjo kavos.

– O gal aš noriu atsiimti marškinius? Neprašei paskolinti.

– Gerai. – Ji viena ranka atsisegė sagas. – Pasiimk.

Jis paėmė iš jos puodelį ir kartu su savo padėjo ant stalo. Pamatęs patenkintą šypseną pakėlė ją ant rankų. Regana nusijuokė ir pabučiavo jam į ausį, nešama per vestibiulį į svetainę. Staiga lauko durys atsivėrė, pro jas įsiveržė šalčio gūsis, pūga ir apsnigta figūra.

Šeinas nusitraukė kepurę ir pasipurtė tarsi šuo.

– Sveiki. – Jis nerūpestingai paspyrė duris, kad šios užsitrenktų. – Regana, tavo automobilis pusnyje iki sparnų.

– Ak, taip? – stengdamasi kalbėti įprastu tonu Regana virpančia ranka sugniaužė marškinių skvernus. – Tikriausiai daug prisnigo.

– Per dvi pėdas. – Nė kiek nesumišęs Šeinas šyptelėjo broliui. – Pamaniau, norėsi, kad kas nuvalytų kelią.

– Ar panašu, jog noriu būti išgelbėtas? – Supykęs Reifas nužingsniavo į svetainę ir nuleido Reganą ant minkštasuolio. – Pasėdėk čia.

– Reifai! – Ji bergždžiai bandė marškiniais prisidengti kojas. – O varge!

– Nejudėk, – pakartojo Reifas ir patraukė atgal į vestibiulį.

– Ar aš užuodžiu kavą? – draugiškai pasiteiravo Šeinas. – Ir man praverstų šlakelis.

– Pasakyk nors vieną priežastį, kodėl neturėčiau nusukti tau sprando?

Šeinas nusimovė pirštines, papūtė sustirusius pirštus.

– Nes atvažiavau čionai per klaikią pūgą tavęs gelbėti. – Jis palinko į priekį, bet nieko svetainėje nepamatė. – Jos kojos tikrai gražios.

– Kur nori numirti?

– Aš tik pasakiau savo nuomonę. – Šeinas plačiai nusišypsojo ir skruostuose pasirodė Makeidų duobutės. – Ei, o iš kur galėjau žinoti? Maniau, kad užstrigai čia vienas be transporto. Kai pamačiau jos automobilį, pagalvojau, gal jai reikia, kad kas nors pavežtų iki miesto. – Jis vėl viltingai žingtelėjo į priekį. – Gal turėčiau jos paklausti?

– Dar vienas žingsnis, ir iki pavasario niekas nesuras tavo kūno.

– Jei tave įveiksiu, ar galėsiu pasilikti ją sau? – Reifui suurzgus, Šeinas pratrūko juoktis. – Tik netrenk. Aš sušalęs, galiu sudužti.

Reifas murmėdamas čiupo Šeiną už apykaklės ir nusitempė koridoriumi.

– Žiūrėk tiesiai į priekį, Makeidai. – Virtuvėje surado termosą, įpylė į jį kavos. – O dabar dink iš čia.

– Jau einu. – Šeinas atsigėrė tiesiai iš termoso. – Vėjas pučia kiaurai. – Mėgaudamasis užliejusia šiluma jis dar kartą gurkštelėjo. – Paklausyk, nesiruošiau taip įsibrauti į tavo meilės lizdelį, – prabilo jis, bet nutilo, nuleido termosą ir pasižiūrėjo įpykusiam Reifui į akis. – Ei, o tu juk rimtai nusiteikęs!

– Rūpinkis savo prakeiktais reikalais.

Šeinas švilptelėjo, užsuko termoso dangtelį.

– Tu visada ir buvai mano reikalas. Regana – tikra dama. Aš kalbu rimtai.

– Na ir kas?

– Nieko. – Truputį susigėdęs Šeinas perkėlė svorį ant kitos kojos. – Man ji patinka, visada patiko. Pagalvojau... – Supratęs, kad ne taip pradėjo kalbą, vėl išsitraukė pirštines ir ėmė švilpauti linksmą melodiją.

– Ką pagalvojai?

Susimąstęs Šeinas persibraukė dantis liežuviu. Tikrai norėjo juos visus išsaugoti.

– Pats atspėk, ką aš galvoju. Po perkūnais, tik pažiūrėk į ją. Vyras visko gali prisigalvoti. – Jis vikriai išsisuko nuo Reifo smūgio. – Aš tik galvojau. Nesimušiu su tavimi tik dėl savo minčių. – Ir pasiduodamas iškėlė į viršų abi rankas. – Sakau, kad tai puiku. Tu laimėjai aukso puodą.

Pyktis atslūgo. Reifas paėmė kavinuką.

– Mes kartu miegame. Tik tiek.

– Turi nuo ko nors pradėti.

– Ji kitokia, Šeinai. – Pačiam tai pripažinti buvo sunku, tačiau su broliu šnekėtis daug paprasčiau. – Dar visko neišsiaiškinau, bet ji kitokia. Ir man ji rūpi.

– Visi kada nors suklumpa. – Šeinas pliaukštelėjo delnu per nuogą Reifo petį. – Net ir tu.

– Aš nieko nesakiau apie suklupimą, – sumurmėjo Reifas. Jis žinojo, ką tai iš tikrųjų reiškia. Pamilti. Įsimylėti.

– Tau ir nereikia sakyti. Paklausyk, aš nuvalysiu keliuką, jei vis dėlto prireiktų. Turite čia maisto?

– Taip, pakankamai.

– Tada einu. Iki ryto pūga turėtų nusilpti. Privalau apkuopti gyvulius, taigi jei ko prireiks, pirmiau skambink Devinui. Galiu būti išėjęs.

– Ačiū. Šeinai! – Jis nužvelgė brolį. – Jei išeidamas nors žvilgtelėsi į svetainę, turėsiu tave užmušti.

– Kojas spėjau neblogai apžiūrėti. – Linksmai švilpaudamas Šeinas nužingsniavo vestibiuliu. – Pasimatysime, Regana! – Nors ir buvo sunku, stengėsi žiūrėti tiesiai į duris.

Vos išgirdusi, kaip užsitrenkė durys, Regana priglaudė veidą prie sulenktų kelių. Įžengęs į svetainę Reifas apstulbo pamatęs ją susigūžusią, virpančiais pečiais.

– Paklausyk, mieloji, aš atsiprašau. Turėjau užrakinti tas prakeiktas duris. – Jis švelniai paplekšnojo jai per petį ir atsisėdo šalia. – Šeinas neketino elgtis kaip idiotas. Jis toks jau gimė. Jis nenorėjo nieko blogo, nenusimink.

Ji kažką dusliai sumurmėjo, o kai pakėlė galvą, veidas buvo šlapias nuo ašarų. Staiga pratrūko juoktis lyg iššovęs putojantis vynas.

– Ar gali įsivaizduoti, kaip mes visi trys atrodėme tame koridoriuje? – Ji prispaudė delną prie burnos ir susiūbavo. – Mes abu pusiau nuogi, o Šeinas įvirto vidun kaip sniego žmogus.

– Tau tai juokinga?

– Juokingiau ir būti negali! – Netekusi jėgų iš juoko ji atsirėmė į Reifą. – Broliai Makeidai. O varge, į ką aš įsivėliau?

Patenkintas Reifas pasisodino ją ant kelių.

– Atiduok man marškinius, mieloji, ir aš tau parodysiu, į ką įsivėlei.

7

Regana jaukiai snaudė miegmaišyje šalia židinio. Liepsna mirgėjo, malkos spragsėjo ir skleidė šilumą ant jos veido ir atmestos rankos. Ji atsiduso panirusi į sapną ir atsisuko į mylimąjį.

Sapnai buvo beveik tokie pat erotiniai kaip ir kelių pastarųjų valandų tikrovė, tokie ryškūs, kad jausmai ir troškimai vėlai prabudo. Ištiesusi ranką ir pajutusi, jog guli viena, Regana vėl atsiduso, tik šį kartą iš nusivylimo.

Ugnis gyvybingai liepsnojo, vadinasi, Reifas pakurstė ją prieš išeidamas. Kambaryje buvo taip tylu, kad ji girdėjo ant židinio atbrailos tiksintį laikrodį. Į akis krito nakties šėlsmo įrodymai – paskubom ant grindų numesti drabužiai, batai ir suplėšytos nėriniuotos kelnaitės. Pasirąžiusi ji taip pat pajuto įrodymus – šiltą aistros švytėjimą.

Troško, kad jis būtų šalia ir pakurstytų jos geismą, kaip pakurstė židinį. Vis dėlto su nuostaba turėjo pripažinti: ji ką tik šoko begalinį, nenumaldomą aistros šokį. Niekada anksčiau nebuvo to patyrusi, pagalvojo ji atsisėdusi ir mankštindama sustingusius skaudamus raumenis. Intymūs santykiai niekada nebuvo jos prioritetų sąrašo pradžioje. Kažin ar Reifas nustebtų sužinojęs, kad iki šios nakties ji laikė save neryžtinga, netgi drovia šioje srityje. Nusižiovavusi Regana pasiėmė megztuką ir užsimovė per galvą. Žinant jo būdą jis tik dar labiau pasipūstų.

Gaila, kad ji negalėjo pateisinti savo laukinės reakcijos ilgai trukusiu susilaikymu nuo intymių santykių. Atrodė, kad jos libido, vos Reifui palietus, užsiliepsnojo lyg sausa malka. Vis dėlto manyti, kad susilaikymas – pagrindinė jos nevaldomos reakcijos priežastis, būtų nesąžininga.

Atsidūręs jos kelyje Reifas ją neatpažįstamai pakeitė. Akivaizdu, kad nuo šiol visai kitaip galvos apie jaukius vakarus prie židinio. Abejojo, ar apskritai galės į viską žiūrėti taip kaip anksčiau, dabar, kai žino, ką sugeba būdama su... tinkamu vyru.

Argi įmanoma gyventi kaip anksčiau, kartą susidūrus su Reifu Makeidu? Kada nors teks. Tačiau dabar ji troško tik vieno – susirasti jį. Apsimovusi kojines Regana pradėjo vaikščioti po namą. Reifas galėjo būti bet kur ir ji šypsodamasi galvojo, kaip atitrauks jį nuo darbų.

Sužvarbusi nuo nešildomų grindų Regana pradėjo trintis rankas, kad sušiltų. Vis dėlto smalsumas privertė nepaisyti šio nepatogumo.

Pirmo aukšto kambarius anksčiau buvo apžiūrėjusi tik du kartus. Pirmą sykį, kai vaikščiojo po namą žymėdamasi kambarių matmenis ir kilusias mintis. Antrą sykį darkart viską pasitikslino. Dabar čia nebuvo darbininkų, nebekaukšėjo plaktukai.

Vis dar svajodama ji įžengė į kambarį už svetainės. Čia bus biblioteka – žvilgančios lentynos, pilnos knygų, pagalvėlėmis apdėti krėslai, masinantys svečius susiraityti juose ir skaityti. Stalas stovės ten, Šeratono, jei tik tokį ras, su brendžio grafinu, gėlėmis vazoje ir sena alavine rašaline. Ir dar, žinoma, bibliotekos kopetėlės; aiškiai įsivaizdavo jas, matė netgi medžio rieves. O prie plačių kėdžių, pastatytų šalia spragsinčio židinio, reikės dailių pakojų. Skaitymo staliuką su lenktine koja pastatys tolimajame kampe. Ant jo paguldys atverstą didelę seną Bibliją su paauksuotais puslapių kraštais.

Abigalė Obrajan ištekėjo už Čarlzo Ričardo Barlou 1856 m. balandžio 10 d.

Katerina Anė Barlou gimė 1857 m. birželio 5 d.

Čarlzas Ričardas Barlou jaunesnysis gimė 1859 m. lapkričio 22 d.

Robertas Maiklas Barlou gimė 1861 m. vasario 9 d.

Abigalė Barlou mirė 1864 m. rugsėjo 18 d.

Reganą nukrėtė šiurpas, ji susvyravo. Kai pamažu atsikvošėjo nuo sukrėtimo, pamatė, kad stovi rankomis stipriai apglėbusi save, saugodamasi nuo netikėto geliančio šalčio. Širdis pašėlusiai plakė, o vizija priešais akis pamažu nyko.

„Iš kur tai sužinojau?“ – svarstė ji drebančia ranka braukdama per veidą. Iš kur atsirado tie vardai ir datos? Tikriausiai kažkur perskaitė, bandė nuraminti save, tačiau ir vėl suvirpėjo. Juk tiek daug tyrinėjo, žinoma – perskaitė. Lėtai atbula išėjo iš kambario ir sustojo koridoriuje atgauti kvapo.

Aišku, ji žinojo, kad Barlou šeima turėjo tris vaikus. Juk skaitė. Ten tikriausiai buvo surašytos ir datos – tiesiog jas kažkaip įsiminė. Niekada nepripažins, nė akimirkai, kad matė tuos vardus ir datas kruopščiai surašytus atverstame baltame Biblijos lape.

Regana užlipo laiptais į viršų.

Šį kartą jis buvo palikęs duris praviras. Pasiekusi laiptų aikštelę išgirdo mentės brūžavimą į sieną. Su palengvėjimu atsikvėpusi Regana perėjo koridorių.

Iš karto sušilo bežiūrėdama į jį.

– Gal reikia pagalbos?

Jis žvilgtelėjo per petį, pamatė ją stovinčią tarpduryje su megztuku ir kelnėmis.

– Tik ne su tokia apranga. Ketinau baigti lipdyti sienos plokštes, maniau, kad tu norėsi ilgiau pamiegoti.

Regana atsirėmė į durų staktą ir stebėjo jį dirbantį.

– Kodėl kai kurie vyrai atrodo tokie seksualūs dirbdami fizinį darbą?

– Kai kurioms moterims patinka žiūrėti į prakaitą liejančius vyrukus.

– Man, matyt, patinka. – Susimąsčiusi ji stebėjo, kaip jis juda, kaip slysta mentė, kaip pasukamas riešas. – Žinai, tu dirbi geriau nei vyrukas, kurį pasamdžiau suremontuoti mano butą virš parduotuvės. Labai švariai.

– Nemėgstu dirbti su sienos plokštėmis.

– Tai kodėl tai darai?

– Tiesiog patinka matyti rezultatą. Be to, esu greitesnis nei mano pasamdyta brigada.

– Kur išmokai?

– Ūkyje nuolat tekdavo ką nors remontuoti. – Jis pasukiojo nuo darbo sustingusį kaklą, šis sutraškėjo. – Išvažiavęs dirbau įvairiausius darbus.

– O paskui įkūrei savo įmonę.

– Nemėgstu dirbti kam nors kitam.

– Ir aš nemėgstu. – Ji žiūrėjo, kaip jis valo įrankius. – O kur važiavai? Kai išvykai iš miesto.

– Į pietus. – Reifas pasilenkė nubraukti glaisto likučių į kibirą. – Susirasdavau įvairių darbelių šen bei ten. Supratau, kad man geriau sekasi mojuoti plaktuku nei arti laukus. – Iš įpročio įkišo ranką į marškinių kišenę ir pamatė, kad ji tuščia. Nusikeikė. – Mečiau rūkyti.

– Gerai padarei.

– Mane tai veda iš proto. – Norėdamas kuo nors užsiimti, priėjo patikrinti vakar užglaistytos siūlės.

– Patraukei į Floridą, – pasufleravo Regana.

– Taip, galiausiai atsidūriau ten. Floridoje daug statybų. Pradėjau pirkti apleistus namus, suremontuodavau ir parduodavau. Neblogai sekėsi. O tada grįžau. – Reifas atsisuko į ją. – Tai ir viskas.

– Nenorėjau smalsauti, – tarė ji.

– Aš ir nesakau, kad smalsauji. Tiesiog nėra ką daugiau pasakoti, Regana. Išvažiavau iš čia turėdamas prastą reputaciją. Paskutinį vakarą mieste įsivėliau į muštynes. Su Džo Dolinu.

– Taip ir maniau, kad jūs turite nesuvestų sąskaitų, – sumurmėjo ji.

– Ne tiek ir daug. – Jis nusitraukė skarelę, kuria buvo apsirišęs galvą, kad dirbant plaukai nekristų į akis, ir įsikišo į kišenę. – Tiesiog nemėgome vienas kito.

– Sakyčiau, puikiai moki pasirinkti priešus.

Nenustygdamas vietoje Reifas pajudino pečius.

– Jei ne jis, būtų atsiradęs kas nors kitas. Taip jau buvau nusiteikęs tą vakarą. – Reifas šyptelėjo, bet nelinksmai. – Po galais, tuomet aš dažniausiai būdavau taip nusiteikęs. Niekas netikėjo, kad ko nors pasieksiu, net ir aš pats.

Jis stengėsi jai kažką sakyti, bet Regana nelabai suprato ką.

– Atrodo, visi klydo. Net ir tu.

– Žmonės ims kalbėti. Apie mudu. – Jis susimąstė apie tai stebėdamas ją miegančią, ėmė nerimauti ir užsinorėjo ko nors imtis. – Įeisi į Edės užkandinę ar Kingstono parduotuvę ir visi staiga nutils. O kai išeisi, žmonės ims pliaukšti, kad štai – gražioji panelė Bišop susidėjo su peštuku ir triukšmadariu Reifu Makeidu.

– Gyvenu čia jau trejus metus, Reifai. Žinau, kaip būna.

Jis turėjo kuo nors užimti rankas, taigi čiupo gabalą švitrinio popieriaus ir ėmė brūžinti pirmą sausą siūlę.

– Nemanau, kad iki šiol būtum suteikusi jiems pagrindo per daug liežuvauti.

„Jis dirba taip, tarsi velnias žiūrėtų per petį“, – pamanė Regana. Regis, visą laiką turi tvardytis, kad nerimas neiškiltų į paviršių.

– Daug kalbų buvo, kai tik atidariau antikvariatą. „Ką ši mergužėlė iš lygumų sugalvojo, perėmusi seną Lerojaus parduotuvę ir pradėjusi pardavinėti senienas vietoj atsuktuvų ir vamzdžių detalių?“ – Regana šyptelėjo. – Smalsūs lankytojai ėjo būriais, daugelis vėliau tapo klientais. – Ji pakreipė galvą stebėdama Reifą. – O toks dalykas tikriausiai duos peno audringoms paskaloms bent jau kelioms savaitėms.

– Noriu, kad suprastum, į ką veliesi.

– Jau šiek tiek per vėlu. – Regana panoro jam truputį bakstelėti, tad taip ir padarė. – Gal tu bijaisi dėl savo reputacijos?

– Taip. – Dulkės kilo kamuoliais jam darbuojantis švitriniu popieriumi. – Planuoju kandidatuoti į mero postą.

– Turiu omenyje tavo kaip nenaudėlio reputaciją. „Makeidas tikriausiai suskydo, jei sukinėjasi aplink tą mielą Bišopų mergaitę. Nė nepastebės, kaip ims pirkti gėles vietoj alaus. Lažinamės, kad ji sugrąžins jį į doros kelią?“

Susidomėjęs jis numetė švitrinį popierių, susikišo nykščius į priekines džinsų kišenes ir atsigręžė į ją.

– Tą ir bandysi padaryti, Regana? Sieksi atvesti mane į doros kelią?

– O tu bijai, Makeidai? Gal ir įstengčiau.

Reifui ši mintis buvo ne itin maloni.

– Šimtai jau bandė. – Jis priėjo arčiau, perbraukė dulkinu pirštu Reganai per skruostą. – Greičiau aš tave išvesiu iš kelio, brangioji. Nė neapsižiūrėsi, kaip pradėsi žaisti pulą Dafo užeigoje.

– Arba tu pradėsi cituoti Šelį.

– Ką tokį?

Sukikenusi Regana pasistiebė ant pirštų galiukų ir draugiškai jį pabučiavo.

– Persį Bišą Šelį^{3. Saugokis!}

Jam tai pasirodė taip juokinga, kad įsitempę pečiai iš karto atsipalaidavo.

– Mieloji, tądien, kai aš pradėsiu deklamuoti eiles, Šeino priziniam meitėliui išdygs sparnai ir jis nuplasnos Pagrindine gatve.

Ji vėl šyptelėjo ir jį pabučiavo.

– Geriau jau nesilažink. Nagi, noriu pasižiūrėti, kaip vyksta darbai.

Reifas sugriebė ją už rankos.

– Iš ko lažinamės?

Regana juokdamasi nusitempė jį į koridorių.

– Reifai, aš juokauju. Aprodyk man namus.

– Palauk. Makeidai visada priima jiems mestą iššūkį.

– Argi tau tai iššūkis – vieną dieną imti ir padeklamuoti Šelį? – Ji atsiduso, papurtė galvą. – Gerai. Lažinamės.

– Ne, ne taip. – Susimąstęs jis pakėlė jos ranką ir pradėjo bučiuoti pirštus. Reganos akyse suspindusios aistros kibirkštėlės pakurstė jį dar labiau. – Sakau, jog per mėnesį tu taip dėl manęs pamesi galvą, kad įsisprausi į odinį mini sijonėlį. Raudoną. Nueisi į užeigą išgerti alaus ir sužaisti pulo partijos.

Aistrą greitai pakeitė juokas.

– Na ir keistos fantazijos, Makeidai. Nejau gali mane įsivaizduoti su vulgariu sijonėliu žaidžiančią pulą?

Jis šelmiškai šyptelėjo.

– O taip, įsivaizduoju kuo puikiausiai. Būtinai turėsi avėti batelius aukšta pakulne. Smailiais kulniukais.

– Prie odinių drabužių visada aunuosi batelius aukštais smailiais kulniukais. Noriu būti stilinga.

– Ir be liemenėlės.

Regana nusikvatojo.

– Tu tikrai to tikiesi?

– Žinoma. Ir tu ten ateisi. – Uždėjęs ranką jai ant klubo Reifas prisitraukė arčiau. – Kadangi būsi pamišusi dėl manęs.

– Akivaizdu, kad vienas iš mūsų jau dabar pamišęs. Gerai. – Atsakydama į iššūkį Regana uždėjo delną jam ant krūtinės ir atstūmė nuo savęs. – O aš sakau, kad po mėnesio klūpėsi prieš mane ant kelių ir rankose spausi... alyvų puokštę.

– Alyvų?

– Taip, man jos labai patinka. Taip pat kaip tikras poezijos mėgėjas deklamuosi Šelio eiles.

– Ką gaus nugalėtojas?

– Pasitenkinimą.

Reifas šyptelėjo.

– Manau, tiks. Sutarta.

Jie paspaudė vienas kitam ranką.

– Tai dabar aprodysi man namą?

– Žinoma. – Jis linksmai apglėbė Reganą per pečius, įsivaizduodamas ją su aptemptu raudonu sijonėliu. – Mes paklausėme tavo patarimo dėl jaunavedžių apartamentų. – Reifas nusivedė ją koridoriumi ir atvėrė šešių įsprūdų duris. – Jau beveik galima dekoruoti.

– Reifai! – nudžiugusi Regana įžengė vidun.

Beveik visos sienos buvo išklijuotos švelnių spalvų gėlėtais tapetais. Daugiakampė lubų arka spindėjo šviežiais dažais. Prancūziškosios stiklinės durys jau buvo įstatytos į rėmus ir vieną dieną atsivers į plačią verandą, išeinančią į spalvingus žydinčius sodus. Grindys buvo uždengtos aptiesalais nuo dulkių, tačiau ji įsivaizdavo jas žvilgančias ir papuoštas dailiu truputį pablukusiu kilimu.

Regana vaikščiojo tarp kibirų ir kopėčių, mintyse statydama baldus.

– Bus labai gražu, – sumurmėjo ji.

– Taip. – Reifas kilstelėjo židinį dengiančio brezento kraštą. – Židinio atbraila buvo visiškai sugadinta. Nepavyko sutaisyti. Tačiau radau gerą geltonos pušies gabalą. Stalius dabar pagal originalą bando išdrožti naują atbrailą.

– Rausva apdaila labai tiks. – Ji pažvelgė pro gretimas duris. – O čia vonia?

– Hmm... – Jis žiūrėjo į kambarį jai pro petį. Jis buvo tinkamo dydžio, santechnikai jame jau dirbo. – Anksčiau čia buvo persirengimo kambarys.

Ji sugriebė jį už rankos.

– Ar užuodi?

– Rožės. – Reifas išsiblaškęs pasitrynė skruostu jai į plaukus. – Čia visada kvepia rožėmis. Vienas tapetuotojų apkaltino kitą, kad tas kvepinasi.

– Tai buvo jos kambarys, tiesa? Abigalės. Ji čia mirė.

– Galbūt. Ei. – Jis kilstelėjo jos veidą, pastebėjęs skruostu bėgančią ašarą. – Neverk.

– Kaip gaila. Ji tikriausiai buvo labai nelaiminga. Žinodama, kad vyras, už kurio ištekėjo, jos vaikų tėvas, yra toks šaltakraujiškai žiaurus. Kaip jis su ja elgėsi, Reifai? Mylėjo ją ar tiesiog laikė nuosavybe?

– Mes to niekada nesužinosime. Neverk. – Jis nerangiai nušluostė ašarą. – Jaučiuosi labai bjauriai. Iš tikrųjų. – Nesumodamas, ką daryti, paplekšeno jai per galvą. – Nėra prasmės verkti dėl to, kas įvyko daugiau kaip prieš šimtą metų.

– Bet ji vis dar čia. – Apsikabinusi jį Regana prigludo veidu Reifui prie krūtinės. – Man labai jos gaila, kaip ir jų visų.

– Nebus nieko gero nei tau, nei man, jei kaskart čia atėjusi galvosi apie tai ir jaudinsiesi.

– Suprantu, – atsiduso ji ir pajuto palengvėjimą klausydamasi, kaip stipriai ir tolygiai plaka jo širdis. – Keista, bet prie to pamažu pripranti. Reifai, kai buvau viena apačioje...

– Kas nutiko? – Susirūpinęs jis kilstelėjo jos veidą.

– Ech, nieko.

– Kas? – pakartojo Reifas ir lengvai papurtė ją už smakro.

– Na, aš įėjau į biblioteką. Ten, kur buvo biblioteka, – tęsė ji, draskoma noro pasipasakoti ir sumišimo. – Tai yra – kur bus biblioteka. Ir... Reifai, aš tai mačiau.

Jis susidomėjęs primerkė akis.

– Ką matei?

– Kambarį. Ne purvinas grindis ir ką tik tavo išvedžiotus laidus. Tiesiog kambarį. Knygas lentynose, gėles ant stalo, užuolaidas ant langų. Iš tikrųjų mačiau, – pakartojo Regana suraukusi antakius. – Ne taip, kaip įsivaizduoju mintyse, kai ką nors planuoju. Na, tikriausiai man pasirodė, manau, aš įsivaizdavau skaitymo staliuką su sena atversta šeimos Biblija. Ir tada perskaičiau, kas parašyta viename puslapyje, beveik galėjau jį paliesti. Tuoktuvių, gimimo ir mirties datos.

Regana nutilo norėdama atgauti kvapą.

– Tu nieko nesakai.

– Aš klausausi tavęs.

– Žinau, kad tai skamba beprotiškai.

– Ne, tik ne šiame name.

– Viskas atrodė taip tikroviška, taip liūdna. Rožių kvapas šiame kambaryje taip pat tikras ir liūdnas. O tada pasidarė labai šalta, tarsi kas būtų atidaręs langą. – Ji trūktelėjo pečiais ir vėl prisiglaudė prie jo. – Tik tiek.

– Kaip vienai dienai, tai labai daug. – Norėdamas paguosti Reifas paglostė jai plaukus. – Galiu paskambinti Devinui, kad atvažiuotų ir tave paimtų.

– Ne, nenoriu išvažiuoti. Tuo metu buvau sukrėsta, bet kaip ir sakiau – reikia su tuo susitaikyti. Aš susidorosiu.

– Neturėjau palikti tavęs vienos.

– Nebūk kvailas. Manęs nereikia saugoti nuo sielvartaujančių vaiduoklių.

Bet jis norėjo ją saugoti. Norėjo, kad ji būtų pašaukusi jį. Net pats stebėjosi, kaip troško, kad jai jo reikėtų.

– Kai kitą kartą norėsi užsukti į biblioteką, pasakyk man. Eisiu kartu.

– Namas jau dabar keičiasi, – tyliai ištarė Regana. – Tu juo rūpiniesi. Džiaugiuosi žinodama, kad ir aš šiek tiek prisidėsiu.

– Jau prisidėjai. – Jis pabučiavo ją į plaukus.

– Kai jame pradės gyventi žmonės, mylėtis jame, juoktis, jis dar labiau pasikeis. Namui reikia žmonių.

Regana sujudėjo, kilstelėjo lūpas prie jo.

– Mylėkis su manimi.

Reifas suėmė delnais jos veidą ir ėmė bučiuoti.

Kai pakėlė ją ant rankų ir išsinešė iš kambario, rožių kvapas nusekė jiems iš paskos. Regana apsikabino jį, prispaudė lūpas prie kaklo. Jos kraujas jau kaito, širdis plakė tankiau.

– Tai tarsi narkotikai, – sumurmėjo ji.

– Tikrai. – Reifas sustojo laiptinėje, vėl susirado jos lūpas.

– Niekad anksčiau taip nesijaučiau. – Užplūdus jausmams Regana prisiglaudė veidu jam prie peties.

„Ir man anksčiau taip nebuvo“, – toptelėjo Reifui.

Jam nešant ją žemyn, nė vienas nepastebėjo, kad oras sušilęs ir aplinkui ramu.

Jis paguldė ją priešais židinį. Išsitiesęs šalia ir pasirėmęs ant alkūnės perbraukė piršto galiuku jai per veidą. Kažkas užsidegė joje, lėtai apėmė aistra ir užsiliepsnojo širdis.

– Reifai...

– Ššš...

Nutildydamas brūkštelėjo lūpomis jai per antakį. Regana nežinojo, ką būtų sakiusi, džiaugėsi, kad jis ją sustabdė. Užteko tik norėti. Turėjo palengvėti, kad jiems nereikia žodžių.

Reifas jau buvo užvaldęs jos burną, ji sušilo nuo jo lūpų ir liežuvio. Nors nekantriai virpėjo apimta geismo, viskas kažkaip sušvelnėjo. Ją apgaubė saldus ir netikėtas švelnumas. Regana tyliai atsiduso.

Reifas pajuto pasikeitimą joje, savyje. Nustebo. Kodėl jie vis skuba? Kodėl jis nesigardžiuoja ir neleidžia mėgautis juo pačiu, kai tiek daug jiems patiekta?

Jam patiko jos skonis, ramus, gundantis odos kvapas. Patiko ją liesti, braukti per švelnius linkius ir ilgas linijas. Patiko uosti kvapą, sklindantį nuo jos plaukų, drabužių ir pečių. Dabar iš lėto mėgavosi ilgais bučiniais, temdančiais sąmonę ir verčiančiais užmiršti, kad be šio kambario ir jųdviejų yra dar kas nors daugiau.

Jis atsargiai nutraukė jos megztinį, nuleido kelnes žemiau klubų. Bučiavo ją vėl, lietė lūpomis, kol jos kūnas nutirpo.

– Leisk man. – Apsvaigusi sumurmėjo Regana ir abu atsiklaupė ant kelių. Segdama jo marškinius žvelgė į jį padūmavusiomis akimis. Švelniai nutraukė juos ir uždėjusi rankas ant pečių prigludo prie Reifo.

Jie laikė vienas kitą glėbyje, lėtai ir ramiai skanavo vienas kitą ir glamonėjo rankomis. Regana nusišypsojo, kai jis pabučiavo jai petį, ir atsiduso pati prigludusi lūpomis prie jo kaklo.

Kai abu liko nuogi, jis pasiguldė Reganą ant savęs ir jos plaukai uždengė juos abu. Ji būtų galėjusi plūduriuoti ant šio trapaus pojūčių debesies amžinai, žiemos saulei įkypai metant šaltą šviesą pro langus, židinio liepsnai tyliai traškant, jusdama jo stiprų ir tvirtą kūną po savimi.

Jo glostančios, raminančios ir žadinančios rankos buvo tarsi netikėta dovana. Ji jautė tai kiekviena odos pora, kiekviena nervų galūne ir širdimi. Nebeliko šėlsmo, siautulingo dviejų kūnų susidūrimo, žūtbūtinio, tūžmingo noro susilieti. Dabar ji juto viską – saulės spinduliuose mirguliuojančias dulkeles ant grindų, raminamai spragsinčias malkas židinyje, rožių kvapą ir vyrą.

Girdėjo, kaip jo širdis pradėjo plakti greičiau ir stipriau, kai ji lūpomis ėmė slysti jo krūtine. Juto, kaip susitraukia ir virpa raumenys po delnais, girdėjo savo pačios greitėjantį kvėpavimą.

Reifas vėl paguldė ją ant nugaros ir Regana suaimanavusi apsivijo jį rankomis. Laikas išsitęsė ir virpėjo erdvėje. Laikrodis ant židinio atbrailos skaičiavo sekundes, minutes. Bet juodu tarsi buvo kitame pasaulyje. Jis nesiliovė švelniai ją myluoti. Ji tyliai šnabždėjo jo vardą išsiriesdama, įsitempdama ir vėl atsipalaiduodama. Atsivėrė jam ir prisitraukė arčiau dejuodama, kai jis įslydo į ją. Reifas įsikniaubė veidu Reganai į plaukus. Ir abu pasijuto nugalėti švelnumo.

Jie nesikalbėjo apie tai. Ryte išsiskyrė nusiteikę elgtis įprastai. Tačiau viską prisiminė. Ir jaudinosi.

Reifas žiūrėjo, kaip ji išvažiuoja, saulei rytuose lėtai kylant iš už kalnų. Kai Regana nebegalėjo matyti, jis pasitrynė delno šonu krūtinę ties širdimi.

Ten kilo skausmas, kurio neįstengė numalšinti. Nujautė, kad skausmo priežastis – Regana, ir kažkaip vos per kelias valandas nejučia įklimpo savo jausmuose.

O varge, jis jos jau ilgisi.

Reifas nusikeikė pagalvojęs apie tai, tada dar kartą nusikeikė ir lyg dresuotas šuo siektelėjo nesamų cigarečių. Abu dalykai – tik įprotis, patikino save. Jei panorėtų, nusipirktų cigarečių ir prarūkytų visus plaučius. Taip pat galėtų bet kada susigrąžinti Reganą.

Seksas yra galingas saitas. Nenuostabu, kad ir jis pakliuvo į jo pinkles.

Nebūtinai tai turi išaugti į ką nors daugiau. Juk jie taip susitarė. Vyras gali jaustis sukrėstas daugiau nei trisdešimt valandų praleidęs su nuostabia moterimi!

Jis nenorėjo nieko daugiau. Taip pat ir ji. Reifui tiesiog buvo smagu ir malonu turėti supratingą meilužę. Moterį, kuri nesitiki, kad jis žais žaidimus, žarstys netikrus pažadus ir tars žodžius, kurie iš tikrųjų nieko nereiškia.

Susiraukęs Reifas čiupo kastuvą ir puolė kasti sniegą nuo tako. Saulė vis labiau šildė, o jis dirbo greitai, todėl net pučiant geliančiam šiauriui suprakaitavo. „Ji tikriausiai eis tiesiai į dušą, – pagalvojo mesdamas sunkų sniegą. – Išsitrinks savo gražius elnės kailio spalvos plaukus.“ Staiga panoro pamatyti, kaip jie atrodo šlapi. Regana pasiraus spintoje ir susiras švarius madingus drabužius. „Ne, – pasitaisė jis. – Regana niekada nesirausia. Ji išsirenka.“ Pasiims švelnių spalvų, tiesių linijų drabužius. Apsivilks vieną iš tų tvarkingų, darbui skirtų švarkelių su sege atlape.

Pasidažys veidą, bet neryškiai. Tik truputį parausvins skaistalais skruostus, brūkštelės šepetėliu ilgas blakstienas. Tada pasiims lūpų dažus – ne raudonos, o rožinės spalvos, kuri paryškins putlias jos lūpas ir mažą apgamėlį šalia.

Nukasęs pusę tako Reifas sustojo, pasirėmė ant kastuvo ir susimąstė, ar jis pamažu nesikrausto iš proto. Juk iš tikrųjų galvoja apie jos makiažą! Koks, po velnių, jo reikalas, kaip ji pasidažys prieš nusileisdama atidaryti parduotuvės?

Regana įjungs virdulį arba ant lėtos ugnies virs sidrą, kol patalpa prakvips obuoliais ir prieskoniais. O tada praleis dieną visai negalvodama apie jį.

Reifas vėl puolė kasti sniegą, o šis krito į akis. Ką gi, ir pats turi daug darbo, todėl nėra kada galvoti apie ją.

Kai pagaliau prisikasė iki tako galo ir kantrybė buvo visiškai išsekusi, kelyje pasirodė šerifo Devino automobilis.

– Ko nori, po perkūnais?! – šūktelėjo Reifas. – Negi neturi ko suimti?

– Keista, kaip nedidelė pūga visus nuramina. – Atsirėmęs į praviras duris Devinas linksmai stebėjo brolį. – Pamačiau, kad Reganos automobilio nebėra, ir nusprendžiau, jog jau galiu užsukti.

– Netrukus pasirodys darbininkai. Neturiu laiko plepalams.

– Tai išvažiuoju su visomis spurgomis.

Reifas ranka persibraukė sužvarbusį veidą.

– Kokių turi?

– Su obuoliene ir ruduoju cukrumi.

Kai kurie dalykai yra šventi, o spurgos su obuoliene šaltą rytą atsiduria sąrašo viršuje.

– Tai stovėsi dabar visą rytą ir kvailai šypsosiesi? Duok greičiau prakeiktą spurgą.

Devinas paslaugiai paėmė maišelį iš automobilio ir iš lėto priėjo.

– Vakar net trys susilankstė automobilių buferius. Ne visi yra protingi ir pasilieka per pūgą namie.

– Antietamas – pasiutėlių miestas. Nieko nenušovei?

– Pastaruoju metu neteko. – Devinas išsiėmė spurgą ir perdavė maišelį Reifui. – Bet nutraukiau muštynes.

– Užeigoje?

– Ne. Parduotuvėje. Milė Jider ir ponia Mec susikibo dėl paskutinės tualetinio popieriaus pakuotės.

Reifas šyptelėjo.

– Žmonės šiek tiek sunerimsta dėl būtiniausių reikmenų, kai pranašaujama didelė pūga.

– O taip. Ponia Mec žiebė Milei per galvą su bananų keke. Teko ilgokai Milę įtikinėti, kad nerašytų pareiškimo dėl užpuolimo.

– Užpuolimas atogrąžų vaisiais. Būtų neblogai už tai gavusi. – Reifas nusilaižė obuolienę nuo nykščio. – Atvažiavai papasakoti apie naujausias Antietamo bylas ir kitas bėdas?

– Tai tik priedas prie viso kito. – Devinas sušveitė spurgą ir išsitraukė cigaretę. Plačiai ir nė kiek neapgailestaudamas išsišiepė, kai Reifas sudejavo. Prisidegė ją ir giliai įkvėpė. – Girdėjau, kad metus rūkyti maistas tampa skanesnis.

– Nieko panašaus, – atrėžė Reifas. – Tačiau kai kurie iš mūsų turi tvirtą valią. Pūsk čia, tu šunsnuki.

– Išpūstas dūmas – dar blogiau, – tarė jam Devinas ir išpūtė tiesiai į Reifą. – Atrodai prastai nusiteikęs, Reifai. Neramumai rojuje?

Reifas staiga užsinorėjo prikulti brolį su kastuvu ir atimti cigaretes. Bet priminė sau turįs susivaldyti ir parimo ant kastuvo.

– Ar greitai Šeinas viską išpliurpė?

– Galime paskaičiuoti. – Devinas susimąstęs rūkė ir žiūrėjo į kraštovaizdį. – Kadangi keliai vakar buvo užpustyti, Šeinas užtruko kokias septynias minutes, kol iš čia atvažiavo iki šerifo būstinės. – Jis nukratė pelenus. – Sakykime, septynias minutes ir dešimt sekundžių.

– Vadinasi, atvažiavai pasidalyti savo išmintimi?

– Ei, man tikrai prireikė išminties, kol įkalbėjau tas dvi sulaukėjusias moteriškes pasidalyti perpus šešis ritinėlius rausvo tualetinio popieriaus! Bet ne. – Kaltai šypsodamasis Devinas paskutinį kartą patraukė cigaretę ir numetė šalin.

Reifas ilgesingai žiūrėjo, kaip cigaretė šnypšdama užgęsta sniege.

– Makeidų šeimoje ne aš – meilės romanų žinovas. – Devinas suktai šyptelėjo ir vėl surimtėjo. – Pamaniau, kad tau bus įdomu sužinoti apie Džo Doliną.

– Jis uždarytas.

– Kol kas. Girdėjau, kad bus apkaltintas dėl antro laipsnio užpuolimo. Jei paklausys advokato, sutiks gydytis nuo alkoholizmo. Atsipirks bauda, lygtiniu teistumu ir griežtu perspėjimu daugiau nemušti žmonos.

– Po galais, koks gi čia sandėris?

– Kalėjimai perpildyti. Dėl šeiminių nesutarimų paprastai nesodina už grotų. Jis sakys: „Taip, aš tai padariau, atsiprašau. Netekau savitvardos, buvau girtas, praradau darbą. Labai blogai dėl to jaučiuosi.“ Teisėjas atsakys: „Gydykis, sūnau, ir daugiau neprasiženk.“

Reifas įdėmiai žiūrėjo į brolį. Po ramia išore pastebėjo pykčio ir nusivylimo ženklus.

– Ir leisi, kad taip nutiktų?

– Aš negaliu nuteisti. – Devinas vos tramdėsi dėl bejėgiškumo. – Nieko negaliu, nebent įkalbėčiau Kesę leisti man apriboti jo teises, kad negalėtų artintis prie jos ar vaikų.

– O dabar jie apsistoję pas Reganą. Ji yra įpainiota į visa tai.

– Ir man tai labai nepatinka. Tačiau turiu laikytis įstatymų.

– O aš ne.

Devino žvilgsnis buvo visiškai ramus.

– Taip, tu neprivalai. Bet jei kaip nors užkabinsi Doliną, tai jam išeis tik į naudą. Jis suklys, Reifai. Užteks vos vienos klaidos, ir aš jį vėl uždarysiu į vienutę. O kol taip nutiks... Nežinau, kokie jūsų su Regana santykiai, bet jei apsistotum pas ją, būtų daug paprasčiau ir veiksmingiau nei nustatyti kokius nors apribojimus.

– Nori, jog pasiprašyčiau Reganos priimamas?

– Ten taip pat yra ir Kesė su vaikais.

Mintis pasirodė stebėtinai patraukli. Prabusti ryte šalia jos, dalytis pirmu puodeliu kavos.

– Nori mane skirti savo pavaduotoju, Devai?

– Jokiu būdu.

– Gaila. Ką gi, pasikalbėsiu su Regana ir pranešiu tau.

3 Anglų poetas romantikas.

8

– Jokiu būdu! – Regana tvirtai įsirėmė kojomis į žemę ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Nemiegosi mano lovoje, kai kitame kambaryje gyvena du vaikai.

– Kalbame visai ne apie seksą, – kantriai pareiškė Reifas. – Tai būtų tik papildomas apdovanojimas. Sakau tau – šito manęs paprašė šerifas.

– Kuris, nors ir keista, yra tavo brolis. Ne. – Ji nusigręžusi padėjo stiklinį indą, nuo kurio valė dulkes, atgal į lentyną. – Kesė nesmagiai jaustųsi, be to, rodytume blogą pavyzdį vaikams.

O jeigu jų nebūtų? Klausimas kone ištrūko jam iš burnos. Vos suspėjo užsičiaupti.

– Tai dėl Kesės ir vaikų, – toliau įkalbinėjo Reifas. – Manai, Dolinas paliks juos ramybėje tik todėl, kad Kesė pasirašys popiergalį, draudžiantį jam artintis?

– Neįsivaizduoju, ką jis darys, bet pirmiausia turės susidurti su manimi.

Vien nuo šios minties Reifo kraujas suledėjo.

– O dabar paklausyk...

Regana nustūmė jo ranką sau nuo peties ir atsisuko.

– Ne, tai tu paklausyk. Tas vyras yra girtuoklis ir priekabiautojas. Aš nebijau girtų chuliganų. Pasiūliau Kesei savo namus ir ji galės pasilikti juose, kiek tik norės. Duryse įtaisyta gera, tvirta spyna. Žinau šerifo būstinės telefono numerį ir skambinsiu, jei tik reikės.

– Šitos durys nerakinamos. – Reifas pirštu parodė į paradines parduotuvės duris. – Kas uždraus jam užeiti vidury dienos ir užsipulti tave? Arba dar blogiau.

– Aš neleisiu.

– O taip. – Reifas svarstė: gal reikėtų Reganą truputį supurtyti, kad smegenys vėl pradėtų veikti. – Jei ruošiesi atstatyti Dolinui savo ryžtingą smakrą, tai jo tikrai nesustabdysi. Negi dar nesupratai, jam patinka skriausti moteris.

– Norėčiau tau priminti, kad aš čia gyvenau pastaruosius trejus metus, o tu – ne. Labai puikiai žinau, ką jis darė Kesei.

– Manai, jei jau nesi už jo ištekėjusi, gali būti saugi? – Reifas tikrai ją papurtė. – Nebūk kvaila!

– Aš nesu kvaila, – atšovė ji. – Žinau, kaip elgtis. Man nereikia asmens sargybinio.

Jo akyse liepsnojusi ugnis priblėso. Rankos ant jos pečių įsitempė, tada jis atsitraukė.

– Tai galutinis atsisakymas? Tau nereikia ir tu nenori mano pagalbos.

„Įžeidžiau“, – mintyse atsiduso Regana. Nėra nieko baisiau už jautrią vyro savimeilę.

– Iki šerifo būstinės penkios minutės kelio, jei reikės kviestis pagalbą. – Tikėdamasi nuraminti jį ir save, Regana suėmė Reifą už pečių. – Reifai, man malonu, kad jaudiniesi dėl manęs. Tikrai. Bet aš galiu pati savimi pasirūpinti. Ir Kese, jei prireiks.

– Tikriausiai.

– Kelerius metus dirbau parduotuvėje Vašingtone. Vieną įsimintiną vakarą mus apiplėšė, į mane buvo nutaikytas ginklas. Žinau, kaip nepamesti galvos, nerizikuoti ir apsiginti. Džiaugiuosi, kad tau rūpiu, bet aš ne Kesė. Jis manęs neišgąsdins.

– Regana...

– Palauk, leisk baigti. Kesė šiuo metu labai pažeidžiama, o vaikai tokie tylūs... Neįsivaizduoju, kaip jie reaguotų į šalia besisukinėjantį vyrą. Vaikai tavęs nepažįsta.

Reifas susigrūdo rankas į kišenes.

– Aš nesiruošiu jų mušti.

– Jie to nežino. Mažoji Ema tik sėdi prie Kesės kojų su lėle rankose ir nieko nekalba. O berniukas – Reifai, man tiesiog plyšta širdis. Jiems reikia laiko, kad vėl pasijustų saugūs. Tu per didelis, per stiprus ir per daug... vyriškas.

Jis atkakliai nenorėjo pripažinti, kad jaučiasi įskaudintas – kad apskritai jį galima įskaudinti, – ir galvojo tik apie dabartinę padėtį.

– Tu tikra kietakaktė.

– Darau tai, kas, mano manymu, yra teisinga. Patikėk, aš viską nuodugniai apgalvojau, pasvėriau galimybes. Leisti tau įsikraustyti pas mane – ne pats geriausias sumanymas.

– Pakviesk mane vakarienės, – netikėtai tarė Reifas.

– Nori ateiti vakarienės?

– Pakviesk susipažinti su vaikais, kad jie priprastų prie manęs.

– Kas dabar iš mūsų kietakaktis? – Regana atsiduso. Tai gana protingas kompromisas. – Gerai. Pusę aštuonių. Bet dešimtą išeisi.

– Ar galėsime pasiglamonėti ant sofutės, kai vaikai nueis miegoti?

– Galbūt. O dabar eik.

– Nejaugi nepabučiuosi manęs atsisveikindama?

Regana prunkštelėjo ir oriai pabučiavo jį į skruostą.

– Darbo metu kitaip negaliu, – tarė ji ir nusijuokė, kai jis čiupo ją į glėbį. – Reifai, mes stovime priešais langą. Aš...

Ji nieko daugiau nespėjo pasakyti, nes Reifas prigludo prie lūpų.

– Turės bent apie ką pakalbėti.

„Ir pati turės apie ką pagalvoti“, – pamanė Reifas. Ji tikrai nepamirš Reifo Makeido.

Jis krimstelėjo jai lūpą, paleido iš glėbio ir išėjo pro duris.

Už vieno kvartalo Kesė sėdėjo Devino kabinete ir gniaužė rankas. Deviną pažinojo visą gyvenimą, dėl to turėjo būti lengviau. Tačiau buvo tik dar labiau gėda.

– Atsiprašau, užkandinėje buvo daug žmonių ir negalėjau ateiti anksčiau.

– Nesijaudink, Kese. – Jis jau buvo įpratęs kalbėtis su ja tyliu balsu, tarsi kalbintų sužeistą paukštelį. – Užpildžiau dokumentus už tave. Tau tereikia pasirašyti.

– Jis nesės į kalėjimą?

Devinui suspaudė širdį, išgirdus neviltį jos balse.

– Ne.

– Ar todėl, kad leidausi mušama?

– Ne. – Jis norėjo ištiesti ir paglostyti nerimstančias jos rankas. Tačiau juos skyrė stalas, oficialus barjeras. – Devinas prisipažino, kad mušė tave, tačiau teismas atkreipė dėmesį į kitus dalykus. Gėrimą, darbo, kuriame daug metų dirbo, netekimą. Jis turės lankytis pas psichologą konsultantą, sutartu laiku pasirodyti pas lygtinio paleidimo inspektorių. Ir neprisidaryti bėdų.

– Gal jam tai išeis į gera. – Ji pakėlė akis ir greitai vėl nuleido. – Psichologo konsultacijos. Jei nustos gerti, galbūt viskas susitvarkys.

– Taip. – „Ir galės atidaryti ledinukų kioskelį pragare“, – pamanė Devinas. – Tačiau kol kas turi imtis atsargumo priemonių. Tam ir reikalingas teisių apribojimas.

Ji vėl pakėlė akis, tačiau šį kartą atlaikė jo žvilgsnį.

– Tas dokumentas neleis jam artintis prie mūsų?

Devinas išsitraukė cigaretę iš pakelio, tada numetė ją ant žemės. Kai prabilo, balsas skambėjo ramiai ir oficialiai.

– Jam bus draudžiama artintis prie tavęs. Jis negalės ateiti į kavinę tuo metu, kai tu joje dirbsi. Negalės prieiti prie tavęs gatvėje arba užsukti į Reganos namus, kol juose gyvensi. Jei padarys nors vieną nusižengimą, nurodytą šiame dokumente, sulaužys lygtinio paleidimo sąlygas ir aštuoniolikai mėnesių atsidurs už grotų.

– Jis žino apie tai?

– Jam buvo pranešta.

Kesė krimstelėjo lūpą. Jis negalės prie jos prieiti. Ši mintis vis sukosi galvoje. Jei negalės prisiartinti, negalės jos mušti.

– Man tik reikia pasirašyti?

– Taip, tereikia pasirašyti. – Devinas atsistojo, apėjo aplink stalą ir padavė jai rašiklį. Kai ji jo nepaėmė, mintyse susikeikė. – Kese, ko tu nori? Ar gali pasakyti, ko nori?

Ji papurtė galvą, paėmė rašiklį. Ir greitai pasirašė, tarsi skaudėtų.

– Žinau, kad pridariau tau sunkumų, Devinai.

– Toks mano darbas, – trumpai atsakė jis.

– Tu geras šerifas. – Kai jis nustebęs žvilgtelėjo į ją, Kesė pabandė šyptelėti. – Taip, tu ramus, kompetentingas ir geras žmonėms. Visi žino, kad gali tavimi pasitikėti. Mano mama vis kartodavo, kad jūs, broliai, kada nors atsidursite už grotų. – Ji nuraudo ir nudelbė akis į grindis. – Atleisk. Kvailai pasakiau.

– Nieko čia kvailo. Aš ir pats taip maniau. – Devinas šyptelėjo, nes Kesė, nors ir trumpai, atrodė tokia, kokia buvo anksčiau. – Žinai, Kese, tai, ko gero, ilgiausia kalba, kokią iš tavęs girdėjau per pastaruosius dešimt metų.

– Visada pasakau kokią nors nesąmonę.

– Nekalbėk taip. – Nė nepagalvojęs jis suėmė ją už smakro, kad pakeltų galvą, ir ji krūptelėjo kaip išgąsdintas paukštelis. Devinas atsargiai nuleido ranką ir pasirėmė į stalo kraštą. – Kaip vaikai?

– Gerai. Jau geriau.

– Išsitenkate pas Reganą?

– Ji nuostabi. Net užsimirštu, kad užkroviau jai naštą, nes ji elgiasi tarsi viskas būtų normalu. Juodu su Reifu... – Kesė nutilo ir vėl paraudo. – Tikriausiai turi rimtesnių reikalų nei klausytis mano plepalų.

– Ne, neturiu. – Jis būtų bet ką padaręs, kad tik ji nenutiltų. Kad tik dar pabūtų. – Ką apie juos manai? Apie Reifą su Regana?

– Aš... Ji atrodė laiminga, kai šįryt grįžo namo.

– O Reifas atrodė prastai, kai ryte pas jį užsukau.

Kesė lėtai ir droviai nusišypsojo.

– Tai geras ženklas. Reifui visada reikėjo moters, dėl kurios jis pasijustų nelaimingas. Jam iki šiol per lengvai sekėsi. Jums visiems.

– Tikrai? – Devinas susimąstęs išsitraukė cigaretę, pasukiojo tarp pirštų. – Vis dar prisimenu, kaip mane atstūmei.

– Ak, – užsikirtusi ji nuraudo. – Tai buvo prieš šimtą metų.

– Mažiau nei prieš dvylika. Tau buvo šešiolika.

– Aš draugavau su Džo. – Vilkdamasi paltą Kesė susimąstė, ar ji apskritai kada nors buvo šešiolikos. – Nė neprisimenu, kokie mes tada buvome ar ko troškome. Ačiū, Devinai, už pagalbą.

– Tam ir esu čia. Kad padėčiau kitiems.

Prie durų ji sustojo, bet neatsigręžė. Lengviau kalbėti nematant tų ramių, gailesčio kupinų akių.

– Klausei, ko aš noriu, Devinai. Tiesiog noriu jaustis saugi. – Ji pasakė taip tyliai, kad jis vos išgirdo. – Tai ir viskas.

Apsivilkusi paltu, kuris buvo per plonas, kad apsaugotų nuo žvarbaus vėjo, Kesė nuėjo atgal į užkandinę.

Reifas atvyko vakarienės dešimt minučių per anksti ir nedrąsiai sustojo prie Reganos buto durų tarsi susijaudinęs gerbėjas. Vienoje rankoje laikė butelį vyno, o kitoje – dėžutę sausainių, kuriais ruošėsi papirkti vaikus. Gaila, kad per vėlai prisiminė, jog nieko nežino apie žmones, jaunesnius nei šešiolikos metų.

Pasuko durų rankeną. Apsidžiaugė, kad durys užrakintos. Garsiai pabeldė ir atsitraukė. Duris atidarė Regana, pravėrė jas tik tiek, kiek leido tvirta apsauginė durų grandinėlė.

– Gerai, kol kas egzaminą išlaikei. Bet vis tiek turėjai paklausti, kas atėjo.

– Aš pasižiūrėjau pro langą. – Ji užtrenkė jam prieš veidą duris, o tada subarškinusi grandinėle plačiai atvėrė. – Taip ir nujaučiau, kad imsi tikrinti. – Šypsodamasi ji apžiūrėjo dovanas. – Alyvų nėra?

– Na jau ne. – Būtų ją pabučiavęs, jei ne rimtos pilkos akys, stebinčios jį nuo pagalvėlėmis apkrautos sofos. – Regis, namuose turi pelytę.

Regana apsigręžė ir nusišypsojo pamačiusi Emą.

– Tokia pat tyli kaip pelytė, bet daug gražesnė. Ema, čia ponas Makeidas. Matei jį Edės užkandinėje, prisimeni? – Regana ištiesė ranką. Atsargiai į jį žiūrėdama mergaitė nuslydo nuo sofos.

Reifas žinojo, kad Emai penkeri; ji buvo smulkutė it fėjų princesė, šviesiais kaip motinos plaukais ir dulsvomis akimis.

– Pažinojau tavo mamą, kai ji buvo tavo metų, – tarė jai Reifas.

Ema pasislėpė už Reganos kojos ir pakėlė į jį akis.

Suprasdamas, kad tai begėdiškas papirkinėjimas, Reifas pakratė sausainių dėžutę.

– Nori sausainio, mažyte?

Už tai buvo apdovanotas drovia šypsenėle, tačiau Regana paėmė iš jo dėžutę.

– Tik ne prieš vakarienę.

– Nedrumsk džiaugsmo. Nors vakarienė kvepia skaniai.

– Kesės virtinukai su vištiena. Turėjau ją beveik surišti, kad nepasiimtų vaikų ir neišeitų. Vis dėlto pasiekėme kompromisą ir leidau jai gaminti. Eime, Ema. Nunešime sausainius į virtuvę.

Viena ranka įsikibusi Reganai į kelnes, Ema eidama vis žvilgčiojo per petį į Reifą. Pagalvojo, kad jis didelis, tačiau akys nepiktos. Jau mokėjo pažinti žmogų iš akių. Be to, jis buvo panašus į šerifą, kuris kartais paimdavo ją ant rankų ir duodavo citrininių ledinukų.

Vis dėlto Ema labai įdėmiai pasižiūrėjo į mamą, kad suprastų, kaip ji reaguoja į šį vyrą.

Kesė stovėjo prie viryklės.

– Sveikas, Reifai, – tarė ji ir nusišypsojo.

Jis priėjo prie jos, lengvai pabučiavo į sumuštą skruostą.

– Kaip sekasi?

– Gerai. Viskas gerai. – Ji uždėjo ranką ant peties šalia stovinčiam berniukui. – Konorai, prisimeni poną Makeidą?

– Džiaugiuosi ir vėl su tavimi susitikęs, Konorai. – Reifas ištiesė ranką. Berniukas šviesiais plaukais ir dulsvai melsvomis akimis droviai ją paspaudė. – Tu trečioje ar ketvirtoje klasėje?

– Trečioje, pone.

Reifas kilstelėjo antakį ir padavė Reganai butelį vyno. Vadinasi, jis aštuonerių, o kalba taip tyliai lyg senas kunigas.

– Ar ponia Vit vis dar mokytojauja?

– Taip, pone.

– Mes ją vadindavome ponia Bukuole. – Kai berniukas išpūtė akis, Reifas ištraukė morką iš šalia stovinčio salotų dubens. – Tikriausiai ir jūs ją taip vadinate.

– Taip, pone, – sumurmėjo Konoras, slapta žvilgtelėjęs į mamą. – Kartais. – Su visa drąsa, kurią kaupė nuo tada, kai sužinojo, kad į svečius ateis Reifas Makeidas, vaikas paklausė: – Jūs nusipirkote Barlou namą?

– Taip.

– Bet jame vaidenasi.

Reifas atsikando morkos ir šyptelėjo.

– Tikrai taip.

– Žinau apie mūšį ir visa kita, – greitai išbėrė Konoras. – Tai buvo pati kruviniausia pilietinio karo diena ir niekas iš tiesų mūšio nelaimėjo, nes... – Jis susigėdęs nutilo. Štai kodėl, pagalvojo, kiti vaikai mokykloje jį vadina moksliuku.

– Nes niekas nesiryžo pradėti paskutinės atakos, – užbaigė už jį Reifas. – Gal kada norėsi atvažiuoti ir apžiūrėti namą? Man praverstų žmogus, tiek daug žinantis apie mūšį.

– Aš turiu knygą. Su paveikslėliais.

– Tikrai? – Reifas paėmė Reganos ištiestą taurę vyno. – Gal gali parodyti?

Lengviausia buvo išjudinti Konorą, aptariant netikusią Maklelano strategiją arba mūšį prie Bernsaido tilto. Reifas matė protingą, bet užguitą berniuką, pernelyg mėgstantį knygas, kad gerai sutartų su bendraamžiais, ir pernelyg drovų, kad didžiuotųsi savo žiniomis.

Mergytė, miniatiūrinė mamos kopija, nesitraukė nuo Kesės arba Reganos, valgė vakarienę mažyčiais kąsneliais. Ir kaip vanago jauniklis stebėjo jį.

– Edei būtų geriau, jei įdarbintų tave virtuvėje, užuot liepusi aptarnauti klientus, – pakomentavo Reifas, sušveitęs antrą porciją. – Per mėnesį pelnas padvigubėtų.

Nustebusi Kesė sumirksėjo žiūrėdama į jį. Jau daug metų niekas negyrė jos kulinarinių gebėjimų.

– Džiaugiuosi, kad tau patiko. Galėčiau įdėti į dubenį tai, kas liko. Tereikėtų tik pašildyti.

– Gerai, paimsiu.

Kesė atsistojo nurinkti indų. Regana iškėlė ranką.

– Ne, nesitvarkyk. Tu ruošei valgyti, aš plaunu indus.

– Bet...

– Taip susitarėme. O kadangi Reifas valgė už du, tai dabar galės man padėti.

Dolinai su nuostaba žiūrėjo į Reifą, linksmai nuo stalo nurenkantį lėkštes. Vyrai, kuriuos jie pažinojo, būtų atsiraugėję, atsilaisvinę diržą ir pliumptelėję priešais televizorių su šešių alaus skardinių pakuote.

– Tėtė sako, kad tik moterys ir ištižėliai plauna indus, – pareiškė Ema neįtikėtinai aiškiu balseliu.

– Ema! – Perbalusi Kesė pažvelgė į Reifą laukdama pelnytos bausmės.

Jis norėjo ką nors pasakyti apie jos tėtės smegenis, bet nusprendė geriau nutylėti.

– O mano mama visada sakydavo, kad valgį reikia užsidirbti. – Linksmai pasakė Reifas ir mirktelėjo mergaitei. – Jeigu padėsiu Reganai suplauti indus, tikriausiai nusipelnysiu bučinio.

– Kodėl?

– Ji beveik tokia pat skani kaip tavo mamos virtinukai su vištiena!

Patenkinta atsakymu Ema pradėjo kramsnoti sausainį.

– Eisiu, išmaudysiu Emą. – Išraudusi Kesė paėmė vaikus už rankų. – Rytoj turiu anksti pasirodyti darbe. Laukia rytinė pamaina.

– Ačiū už vakarienę, Kese.

– Labai gražiai pasielgei, – sumurmėjo Regana. – Tikriausiai pirmą kartą per daugybę metų jie sėdėjo prie vakarienės stalo su vyru ir mandagiai kalbėjosi.

– Dolinas ne tik kiaulė, bet ir kvailys. – Reifas sudėjo lėkštes prie plautuvės. – Miela moteris, gražūs vaikučiai. Kiti vyrai be galo džiaugtųsi turėdami tokią šeimą.

„Ir savo namus, – mintyse pratęsė Reifas. – Mylinčią moterį. Vaikus, atbėgančius pasitikti, vakare grįžus iš darbo. Šeimos pietus prie stalo. Triukšmą virtuvėje.“

Keista, jis nė nemanė, kad gali norėti tokių dalykų.

– Padarei jiems įspūdį, – toliau kalbėjo Regana pildama į plautuvę šiltą muiluotą vandenį. – Gerą. Manau, nieko nėra geriau, kaip jiems pamatyti stiprų, protingą ir gražiai besielgiantį vyrą.

Ji žvilgtelėjo į jį ir šypsena sustingo veide, išvydus jo akis. Jau spėjo įprasti prie jo žvilgsnių. Tačiau šis buvo kitoks, neperprantamas.

– Kas yra?

– Hmm? – Staiga jis atsitokėjo, pasijuto taip, lyg būtų paslydęs ir nukritęs ant labai plono ledo. – Nieko. Visai nieko. – O varge, jis iš tikrųjų galvojo apie santuoką, vaikus ir baltą tvorelę aplink namą. – Tas berniukas. Konoras. Jis labai protingas, tiesa?

– Mokykloje gauna tik aukščiausius pažymius, – pasakė Regana taip išdidžiai, tarsi Konoras būtų jos pačios sūnus. – Jis protingas, jautrus ir mielas – todėl ir tapo Džo taikiniu. Tas tyčiojosi iš vaikio be gailesčio.

– Jis mušė jį? – Klausimas buvo ištartas ramiai, tačiau veide jau liepsnojo pyktis.

– Ne, nemanau. Kesė labai saugo savo vaikus. Tačiau emocinis priekabiavimas mėlynių nepalieka. – Regana gūžtelėjo. – Na, dabar jie čia. – Ji padavė Reifui iššluostyti lėkštę. – Tavo tėvas plaudavo indus?

– Tik per Padėkos dieną. – Reifas išvalė lėkštę ir padėjo į šalį. – Bakas Makeidas buvo labai vyriškas.

– Bakas? – nustebo Regana. – Skamba bauginamai.

– Jis buvo griežtas. Žvilgsniu galėjo perverti kiaurai, jei kuo nors neįtikdavai. Devino akys kaip tėvo. Aš turiu jo rankas. – Susimąstęs Reifas pasižiūrėjo į delnus, sulenkė pirštus. – Tai bent nustebau, kai kartą pažvelgiau žemyn ir pamačiau tėvo plaštakas.

Regana ir pati gerai nesuprato, kodėl taip susijaudino matydama jį besišypsantį ir žiūrintį į savo rankas, su rankšluosčiu, permestu per petį.

– Buvai artimas su juo?

– Neužtektinai. Ir per trumpai.

– Kada jo netekote?

– Man buvo penkiolika. Ant jo užvažiavo traktorius. Savaitę merdėjo.

Ji vėl panardino rankas į vandenį stengdamasi nuryti ašaras.

– Todėl ir nekenti ūkio?

– Taip, tikriausiai. – Keista, jis niekada nesusimąstė, kad viskas taip paprasta ir tiesiogiai susiję. Ūkis atėmė iš jo tėvą, todėl jis ūkio ir nekentė. – Jis mylėjo jį, kiekvieną akmenuotą akrą. Kaip dabar myli Šeinas.

– O ką iš jo paveldėjo Džeradas?

– Burną – Džeradas moka derėtis kaip senis, o sudaro įspūdį, kad susitarimas yra palankiausias kitam žmogui.

– Džiaugiuosi, kad jis mano advokatas. – Ji ištiesė kitą lėkštę. – Mano tėvas niekada gyvenime neplovė indų. Mama būtų pasibaisėjusi, jei būtų pabandęs. Anot jos, virtuvė yra moters valdos. Jie abu su tuo sutinka. Mama atneša tėvui puodelį kavos rytais, prieš jam išeinant į ligoninę. Jis chirurgas.

– Tau tai nepatinka?

– Anksčiau labai nepatiko, – prisipažino Regana. – Motina tapo būtent tokia moterimi, kokios jis ir norėjo. Jei kada nors buvo ar troško būti kitokia, dabar to nematyti. Ji daktaro Bišopo žmona, ir viskas.

Reifas pradėjo suprasti, kodėl Regana taip norėjo būti nepriklausoma, pati savimi pasirūpinti.

– Galbūt ji tik to ir trokšta?

– Tikriausiai. Aš tiesiog siusdavau matydama, kaip ji patarnauja jam, o jis maloningai patapšnoja jai per galvą. Jis jai skiria tam tikrą pinigų sumą ir vadina moteryte.

Vien pagalvojus apie tai Reganai užėjo noras griežti dantimis.

– Jai patiko gyventi Vašingtone, bet kai prieš kelerius metus tėvas užsigeidė persikelti į Arizoną, ji net nemurmtelėjusi susikrovė daiktus. – Regana atsiduso. – Bet jie laimingi. Aš juos gluminu tiek pat, kiek jie glumina mane.

– Kadangi neturi turtingo vyro, didelio namo ir nepriklausai užmiesčio klubui?

– Būtent. – Nustebusi ir pralinksmėjusi ji žvilgtelėjo į Reifą. – Gal tu juos pažįsti?

– Manau, ką tik susipažinau. – Ir kartu pamatė ją tarsi kitoje šviesoje. – Taigi, brangioji, kodėl nesusirandi turtingo vyro su dideliu namu ir neįstoji į kokį nors klubą?

– Man patinka būti nepriklausomai, noriu turėti savo namus, be to, klaikiai žaidžiu golfą. – Ji nužėrė atgal plaukus. – Tiesą sakant, motina turėjo didelių vilčių, kai susipažino su Džeradu.

Dubuo, kurį jis šluostė, subarškėjo staigiai padėtas ant stalo.

– Pakartok, ką sakei?

– Jie atvažiavo manęs aplankyti, kai tik čia įsikūriau. Jis pakvietė mus visus vakarienės.

– Džeradas, – lėtai pakartojo Reifas, – kvietė tave vakarienės.

– Mmm... Kelis kartus. Mamai labai patiko, kad susitikinėju su advokatu. Jos manymu, tai antras geriausias pasirinkimas po daktaro.

– Susitikinėjai? Ėjai į pasimatymus? Draugavai su Džeradu?

– Buvome kelis kartus susitikę. Iš karto po jo skyrybų. – Regana ištiesė kitą dubenėlį ir nustebusi kilstelėjo antakį, kai jis jo nepaėmė. – Kas nors negerai?

– Tu susitikinėjai su mano broliu?

– Aš ką tik tai pasakiau. – Ji nusprendė geriau prikąsti lūpą nei nusišypsoti. – Ar jis nekalbėjo apie tai?

– Ne. Norėčiau sužinoti, ką tu laikai susitikinėjimu?

– Nori žinoti, ar su juo miegojau? – Stengdamasi atrodyti rimta ji pakreipė galvą. – Ruošiesi jį primušti, milžine? Gal galiu eiti kartu ir pasižiūrėti?

Ji aiškiai nenumanė, kad gali būti savo gražiu veideliu panardinta į vandenį prausyklėje.

– Uždaviau visai paprastą klausimą.

– Reifai, tau trūkčioja raumuo prie žandikaulio. Bet tau tinka. Ne, – pasakė ji ir pradėjo juoktis. – Aišku, kad su juo nemiegojau. – Patenkinta savimi ji įdavė dubenėlį jam į rankas. – Tačiau atsisveikindama bučiavau. Kelis kartus. Galiu patvirtinti, kad mažiausiai penkiasdešimt procentų Makeidų bučiuojasi nuostabiai.

– Siūlyčiau pagalvoti du kartus, jei sumanysi įsitikinti šimtu procentų – arba septyniasdešimt penkiais. – Reifas padėjo dubenį į šalį, pasiėmė taurę vyno. – Tai kodėl su juo nemiegojai?

– Na jau, Reifai! – Ji užvertė akis. – Pirmiausia, jis man nesiūlė. O antra, ir aš jam nesiūliau. Mums daug geriau sekėsi būti tiesiog draugais. Patenkintas?

– Turbūt aš jį vis tiek primušiu. Iš principo.

Padėjęs vyną jis suėmė ją už pečių ir atsuko į save. Regana nusišypsojo ir jis prispaudė ją prie kriauklės. Tvirtai ir savininkiškai prigludo prie jos lūpų. Išgirdęs ją tarytum murkiant, ėmė bučiuoti švelniau, kol visi malonumo taškai susitelkė tik jų lūpose.

Kai ji pasidavusi atlošė galvą ir bejėgiškai delnais nuslydo jo rankomis, Reifas atsitraukė.

– Kad neužmirštum, su kuriuo Makeidu esi.

Ji turėjo prisiversti kvėpuoti.

– Primink, kuo tu vardu?

Jis šyptelėjo ir švelniai sukando jos jautrią apatinę lūpą.

– Štai ką siūlau. Gal praleiskime pasiglamonėjimą ant sofutės ir išbandykime užpakalinę mano automobilio sėdynę?

– Neblogas pasiūlymas. – Kaip malonu jausti svaigstančią galvą. – Taip, aš sutinku.

Reifas įžengė pro Barlou namo duris vidurnaktį. Jis atpažino automobilį kelio gale ir nenustebo pamatęs Džeradą svetainėje, mąsliai sėdintį su buteliu alaus rankoje.

– Jau bandai atimti turto naudojimosi teisę, advokate Makeidai?

Neužkibęs ant kabliuko Džeradas toliau spoksojo į alų.

– Šiandien padaviau skelbimą, kad parduodu namą. Nesinorėjo jame pasilikti.

Reifas kažką suniurzgė ir atsisėdęs ant miegmaišio nusitraukė batus. Jis suprato, kad brolį apėmusi bloga nuotaika, ir patį tokia dažnai kankindavo. Arba padės Džeradui jos atsikratyti, arba abiem teks tai išgyventi.

– Man jis niekad nepatiko. Jokio individualumo. Kaip ir tavo žmona.

Tai buvo taip žiauru ir taip teisinga, kad Džeradas nenorom nusijuokė.

– Tačiau gera investicija. Pardavęs uždirbsiu.

Reifas papurtė galvą, kai Džeradas ištiesė jam alų.

– Jis ne toks skanus, kai nerūkai. Be to, už šešių su puse valandos turėsiu keltis. Ruošiausi tavęs ieškoti, – pridūrė jis.

– Kodėl?

– Kad iškarščiau kailį. – Nusižiovavęs Reifas atsigulė. – Bet palauksime rytojaus. Dabar aš per daug atsipalaidavęs.

– Gerai. Bent pasakyk, už ką?

– Tu bučiavai mano moterį. – Reifas suprato, kad turi jėgų tik nusitraukti kelnes.

– Tikrai? – Džeradas užsikėlė kojas ant minkštasuolio. Lūpos lėtai išlinko į šypsnį. – Ak, taip. Taip... – šįkart pakartojo jausmingiau. – Jau prisiminiau. O nuo kada ji tavo moteris?

Reifas numetė į šalį džinsus, pradėjo segiotis marškinius.

– Štai ką reiškia gyventi didmiestyje. Jau nieko nebežinai. Dabar ji mano.

– O ji tai žino?

– Aš žinau. – Užsimerkęs jis užsitraukė miegmaišį. – Manau, pasilaikysiu ją sau.

Džeradas vos nepaspringo alumi.

– Turi omenyje, kaip žmoną?

– Turiu omenyje, kad ji mano, – pakartojo Reifas. Jis jokiu būdu nelaužys liežuvio tardamas „žmona“. – Viskas liks taip, kaip yra dabar.

„Įdomu“, – pagalvojo Džeradas. Įdomiau nei jo paties mintys.

– O kaip viskas yra dabar?

– Labai gerai. – Reifas užuodė jos kvapą, įsigėrusį į miegmaišio pamušalą. – Bet vis tiek turėsiu sulaužyti tau nosį. Tai principo reikalas.

– Supratau. – Džeradas patogiai išsitiesė. – Kiek prisimenu, taip ir neatsimokėjau tau už tai, kad nusivežei Šarliną Bester, dabar Feniman, į nuogalių maudynes karjere.

– Aš tik norėjau ją paguosti, kai ją metei.

– Taip, bet tai principo reikalas.

Susimąstęs Reifas pasikasė veidą.

– Gal tu ir teisus. Bet Šarlina, nors ir labai daili, – ne Regana Bišop.

– Aš Reganos nuogos akyse neregėjau.

– Todėl vis dar kvėpuoji. – Reifas pasikišo rankas po galva. – Gal ir galime laikyti, kad mes atsiskaitę.

– Dabar ramiai miegosiu.

Reifas šyptelėjo išgirdęs sausą brolio toną.

– Man gaila dėl tavo namo, Džeradai, jei ir tau pačiam gaila.

– Man jo negaila. Tiesiog atgijo daugybė prisiminimų. Aš susimoviau kaip ir Barbara, Reifai. Būtų buvę lengviau, jei būtume šaukę vienas ant kito, mėtę, daužę daiktus. – Jis išgėrė paskutinį gurkšnį alaus ir pastatė butelį ant žemės. – Nieko nėra blogiau už civilizuotas dviejų žmonių, kurie vienas kitam visiškai nerūpi, skyrybas.

– Bet turbūt geriau nei likti sudaužyta širdimi.

– Nežinau. Gaila, kad neturėjau galimybės viską ištaisyti.

Abu nutilo, kai nuo laiptų atsklido aimanos.

– Paklausk jos, – pasiūlė Reifas. – Neabejoju, ji pasakys, kad taip tau daug geriau.

– Gal turėtum pagalvoti apie egzorcizmą, – tarė Džeradas šyptelėjęs ir užsimerkė apimtas miego.

– Ne, man patinka, kad jie čia. Ir taip per ilgai buvau vienas.

9

Reifas retai sapnuodavo. Jam labiau patiko sąmoningai fantazuoti pamažu bundant iš miego.

Tačiau tą naktį, židinio ugniai pamažu smilkstant ir mėnuliui pakilus virš sniego pusnių, jis sapnavo (jei tai iš tikrųjų buvo sapnas)... Jis bėgo gelbėdamasis nuo siaubo ir virstančių dūmų. Akis skaudėjo iš nuovargio ir nuo ką tik matytų baisybių.

Matė į gabalus sudraskytus vyrus, kurie mirė net nespėję sušukti iš išgąsčio ir agonijos. Žemė sproginėjo varpoma mortyrų sviedinių, buvo persisunkusi krauju. Jis užuodė mirties kvapą ir suprato niekada jo neatsikratysiąs.

Ak, jis taip troško pajusti magnolijų ir rožių kvapą žaliuojančiose gimtose kalvose ir auksiniuose laukuose. Jei dar turėtų ašarų, būtų apverkęs per šeimos plantaciją ramiai vingiuojančią upę, linksmą seserų juoką ir sentimentalias laukuose dirbančių žmonių dainas.

Jis bijojo, mirtinai bijojo, kad viskas, ką turėjo ir brangino, amžiams pradingo. Žūtbūtinai troško sugrįžti ir dar kartą tai pamatyti.

Norėjo pamatyti tėvą, pasakyti jam, kad jo sūnus stengėsi būti vyru.

Aplink virė mūšis. Pievose, kukurūzų laukuose, jo širdyje. Tiek daug žygio draugų krito negyvi šiose Dievo užmirštose Merilando kalvose.

Jis pasiklydo. Nieko nematė per dusinančius dūmus, nieko negirdėjo per pabūklų gausmą ir klaikius žmonių riksmus. Staiga pradėjo bėgti, lėkė lyg bailys ieškodamas kokio nors plyšio pasislėpti.

Su siaubu sumišusi gėda tapo nepakeliama. Jis užmiršo savo pareigą, garbę. Dabar kažkaip turėjo jas atgauti.

Žemė tankioje girioje buvo nuklota džiūstančių rausvų ir auksinių lapų. Jis pirmą kartą atsidūrė taip toli šiaurėje, matė tokias spalvas, užuodė aitraus dūlėjančio rudens kvapą. Jam buvo vos septyniolika.

Pastebėjęs kažką bruzdant priekyje negrabiai atrėmė šautuvą į petį. Pamatė tik mėlyną uniformą ir net gerai nenusitaikęs iššovė. Nuo atsakomojo šūvio staiga ėmė svilti ranka. Skausmo ir baimės paakintas sušuko laukinį maištininkų šūkį ir puolė į priekį.

Geriau būtų nematęs priešo akių – jos buvo išsiplėtusios iš siaubo ir tokios pat jaunos kaip ir jo paties. Jie susirėmė durtuvais, pačiais smaigaliais. Jis užuodė kraujo ir siaubingą baimės dvoką.

Pajuto, kaip plieninis durtuvas įsmigo į svetimą kūną, ir jam pasidarė bloga. Kai priešo durtuvas perrėžė odą jam pačiam, jis suklykė iš skausmo. Kovojo aklai, žūtbūtinai, kol nebeliko jokių jausmų, tik įniršis. O kai abu pargriuvo kraujo klanuose, jį apėmė nuostaba.

Šliaužė paklaikęs iš skausmo. Turi sugrįžti namo vakarienės, galvojo. Turi sugrįžti. Ten stovėjo namas, dabar aiškiai jį matė. Jis sunkiai vilkosi per akmenis ir vystančias vasaros gėles, palikdamas paskui save krauju suteptą žolę.

Tada – jį keliančios rankos. Tylūs balsai. Virš savęs pamatė angelą. Jos plaukai spindėjo kaip aureolė, akys buvo šiltos, o balsas sklidinas Pietų muzikos, kurios taip ilgėjosi.

Veidas toks gražus, toks švelnus ir labai liūdnas.

Ji paglostė jam plaukus, paėmė už rankos, ėjo šalia, kai kiti nešė jį laiptais aukštyn.

Vykstu namo, – pasakė jis. – Turiu sugrįžti namo.

Viskas bus gerai, – pažadėjo ji. – Kai tik pasveiksi, grįši namo.

Ji pakėlė akis aukštyn ir mielas jos veidas išblyško, tarsi pamačius vaiduoklį.

Ne. Jis sužeistas. Jis dar tik vaikas. Čarlzai, ne!

Jis pamatė vyrą, ginklą, išgirdo balsą.

Mano namuose nebus konfederatų šiukšlės. Mano žmonos rankos nelies maištininko.

Reifas pašoko iš miego, ausyse nuaidėjus šūviui. Nejudėdamas sėdėjo, kol aidas pranyko ir buvo girdėti tik ramus brolio kvėpavimas. Sušalęs pakilo, įmetė malkų į židinį. Tada sėdėjo žiūrėdamas į liepsnas ir laukdamas aušros.

Naktį Regana miegojo kaip kūdikis. Vaikai buvo mokykloje, Kesė rytinėje pamainoje, o ji mėgavosi antru puodeliu kavos. Nors vis dar vertino privatumą, dabar suprato, kad jai patinka ir draugija. Smagu ryte girdėti tyliai šlepsinčius vaikus, gauti bučkį nuo Emos ar pamatyti retą šypsnį Konoro veide. Patiko ryte nubėgti anksčiau į virtuvę ir paruošti pusryčius, kol Kesė susišukuos bemiegant susitaršiusius šviesius plaukus. Motinystė niekada nebuvo Reganos tikslas, tačiau dabar pradėjo svarstyti, ar būtų gera mama.

Ji paėmė spalvotą Emos kreidelę, paliktą ant stalo. Pauostė ją ir šyptelėjo. Keista, kaip greitai namai prakvimpa vaikais. Kreidutės, balti klijai, karštas šokoladas ir ištižę pusryčių dribsniai. Keista, kaip ji apsidžiaugia, kai parėjusi iš darbo randa juos namuose.

Išsiblaškiusi įsimetė kreidelę į kišenę. Reikia dirbti. Iš įpročio išplovė puodelį, padėjo nudžiūti. Dar kartą apsidairiusi po virtuvę atidarė duris ir nusileido laiptais žemyn atrakinti parduotuvės.

Vos spėjo apsukti lentelę su užrašu „Atidaryta“, atrakinti duris ir nuėjusi prie prekystalio atrakinti kasos aparatą, kai vidun įėjo Džo Dolinas. Ją užplūdo panika. Tačiau prisiminusi, kad Kesės čia nėra, prisivertė nusiraminti.

Jis priaugo svorio net per tuos trejus metus, kai jį pažinojo. Žinoma, buvo ir raumenų, tačiau jų nesimatė, nes apaugo riebalais nuo per didelio alaus kiekio. Tikriausiai anksčiau jis buvo patrauklus vyras, kol kvadratinis veidas išpampo, o po paniurusiomis rudomis akimis nukaro maišeliai.

Vienas priekinis dantis buvo nuskeltas – Regana nežinojo, kad tai nuo Reifo kumščio, o nosis ne kartą lūžusi – tuo pasirūpino Reifas ir keli kiti vyrukai.

Regana pasibjaurėjusi prisiminė, kaip jis kartą ar du bandė ją liesti. Spoksodavo godžiomis akimis gudriai šypsodamasis. Ji nepasakojo to Kesei. Ir niekada nepasakos.

Regana pasiruošė kivirčui, tačiau jis uždarė duris tyliai, nusiėmė kepurę su snapeliu ir priėjo nuolankiai laikydamas ją rankose tarsi valstietis prieš karalienę.

– Regana, atleisk, kad trukdau.

Atgailaujantis balsas ir nuleista galva turėjo suminkštinti jai širdį. Tačiau ji neužmiršo mėlynių ant Kesės kaklo.

– Ko nori, Džo?

– Girdėjau, kad Kesė pas tave.

Jis minėjo tik Kesę. Apie vaikus nė žodžio.

– Taip.

– Tikriausiai žinai apie mūsų bėdas.

– Taip, žinau. Tu ją sumušei ir buvai suimtas.

– Buvau siaubingai girtas.

– Teismas gal ir priėmė tokį pasiteisinimą, o aš – ne.

Jis prisimerkęs žybtelėjo akimis, tačiau galvos nepakėlė.

– Labai blogai dėl to jaučiuosi. Per dienas tik ir jaudinausi dėl jos. O dabar jie taip padarė, kad net negaliu prie jos prieiti ir pasakyti, kaip jaučiuosi. Atėjau prašyti tavęs paslaugos. – Kai pakėlė galvą, jo akys buvo drėgnos. – Kesė labai tave vertina.

– Man taip pat ji labai brangi, – ramiai atsakė Regana. Nesileis sugraudinama vyro ašarų.

– Na, taip. Tikėjausi, gal tu užtarsi mane. Noriu, kad ji suteiktų man dar vieną galimybę. Pats negaliu prašyti, kol galioja tas prakeiktas įsakymas nesiartinti. Bet tavęs ji paklausys.

– Džo, aš niekaip negaliu paveikti Kesės sprendimų.

– Ji paklausys tavęs, – jis atkakliai laikėsi savo. – Kesė laiko tave protinga. Jei pasakysi jai sugrįžti namo, taip ir padarys.

Regana lėtai nuleido delnus ant prekystalio.

– Jei ji būtų manęs klausiusi, būtų palikusi tave senų seniausiai.

Jo neskusti žandai įsitempė.

– Dabar paklausyk. Vyras turi teisę...

– Mušti žmoną? – rėžė ji. – Mano knygose taip neparašyta, įstatymai irgi to neteigia. Ne, aš nepatarsiu jai sugrįžti pas tave, Džo. Ir jei tik to čia atėjai, gali jau drožti.

Jis sukando dantis, akys tapo nuožmios ir kietos kaip akmuo.

– Vis dar tokia pat pasipūtusi visagalė? Manai, kad esi geresnė už mane?

– Ne, nemanau. Aš žinau, kad esu geresnė už tave. Nešdinkis iš mano parduotuvės, antraip šerifas Makeidas įmes tave į cypę už priekabiavimą.

– Moteris priklauso savo vyrui. – Jis trenkė kumščiu į stalą taip stipriai, kad net suskilo stiklinis paviršius. – Liepsi Kesei nešti kaulėtą subinę namo, jei bent nutuoki, kas jai geriau. Ir kas geriau tau.

Reganai iš baimės suspurdėjo širdis, ji sunkiai nurijo seiles. Tarsi talismaną kietai suspaudė kreidutę kišenėje.

– Ar tu grasini? – ramiai paklausė. – Nemanau, kad tavo lygtinio paleidimo inspektorius tam pritartų. Gal man jam paskambinti ir paklausti?

– Kale! Tu tik frigidiška, išdžiūvusi kalė, negalinti susirasti tikro vyro. – Norėjo jai trenkti, tvoti kumščiu ledo karalienei į veidą. – Jei stosi tarp manęs ir žmonos, abi pasigailėsite. Kai pabaigsiu su ja, ateisiu tavęs. Pažiūrėsime, ar vis dar būsi pasipūtusi kalė.

Jis piktai užsivožė kepurę ir pasisuko į duris.

– Perduok, ką jai sakiau. Pasakyk, kad jos laukiu. Jau geriau tegul paprašo šunsnukio Makeido suplėšyti tuos popierius ir sugrįžta namo iki vakarienės.

Kai tik garsiai trinktelėjusios užsidarė durys, Regana susmuko ant kėdės už prekystalio. Rankos drebėjo ir ji pyko ant savęs, kad bijo ir yra tokia pažeidžiama. Ji griebė telefoną, jau norėjo pasidavusi pirmam impulsui skambinti Reifui, bet susilaikė.

„Būtų neteisinga“, – pamanė ji dėdama ragelį. Dėl daugybės priežasčių. Jis turbūt iš karto užsigeistų susirasti Džo ir jį primušti. Tikriausiai ir pats susižeistų, be to, muštynės nieko neišspręstų.

Regana atsitiesė ir kelis kartus giliai įkvėpė. Kur jos išdidumas ir savitvarda? Juk visada pasirūpindavo savimi, išsisukdavo iš bet kokios keblios padėties. Jausmai Reifui neturi ir negali pakeisti šios esminės jos būdo savybės. Ji negali sau to leisti. Taigi pasielgs teisingai, praktiškai, taip, kaip reikia. Regana vėl pakėlė telefono ragelį ir surinko šerifo numerį.

– Iš pradžių jis atrodė nusižeminęs ir atgailaujantis. – Regana teliūskavo arbatą puodelyje. Nutaisiusi grimasą ji nuleido puodelį ant stalo. – Tikriausiai išgąsdino mane labiau nei tikėjausi.

– Tu visa drebi, – tarė Devinas ir susiraukęs pasižiūrėjo į suskilusį prekystalio stiklą. „Galėjo būti dar blogiau, – niūriai pagalvojo. – Daug blogiau.“ – Tiesą sakant, nemaniau, kad jis bus toks kvailas ir iškrės tokį triuką.

– Neatrodo, kad jis būtų gėręs. – Regana atsikrenkštė. – Girtas tikrai nebuvo. Po truputį vis labiau pyko ir plūdosi. – Ji vėl paėmė puodelį. – Neturiu nė vieno liudininko. Buvome tik mudu.

– Parašyk pareiškimą ir aš jį suimsiu.

Jos lūpos suvirpėjo.

– Atrodo, nekantrauji jį suimti.

– Nė neįsivaizduoji kaip.

– Gerai, parašysiu. O Kesė?

– Kai tik paskambinai, pasiunčiau vieną savo pavaduotoją į užkandinę. Jis ten pasėdės ir dar gaus atlyginimą už tai, kad gers kavą ir flirtuos su Ede. Kitas nuvažiavo į mokyklą.

– Vaikai. – Jai ėmė stingti kraujas. – Juk jis nesiims persekioti vaikų?

– Ne, nemanau, kad jie jam apskritai rūpi.

– Tu teisus. – Regana pabandė nusiraminti. – Jis nė žodžiu apie juos neužsiminė. Kalbėjo tik apie Kesę. Tarsi vaikų nebūtų. Ką gi, aš uždarysiu parduotuvę ir važiuosiu kartu, jei tau tinka?

– Kuo greičiau, tuo geriau. Nors turbūt jis sėdi namuose atsidaręs butelį alaus ir laukia Kesės.

Parašiusi pareiškimą šerifo būstinėje Regana nuėjo į parduotuvę. Nujautė, kad joms su Kese reikės kažkaip pasikelti nuotaiką. Tam labiausiai tiktų maistas. „Spagečiai su mėsos kukuliais, – nusprendė ji, – ir šokoladiniai pyragaičiai.“

Laukdama, kol pirkiniai bus sudėti į krepšius, vos neužsikvatojo pajutusi į save įsmeigtus žvilgsnius ir šurmulį. „Gandai sklinda žaibišku greičiu“, – pamanė.

Ponia Mec, visas šimtas jos kilogramų, prikrypavo prie Reganos.

– Sveika, Regana, taip ir maniau, kad čia tu.

– Sveiki, ponia Mec. – „Apkalbų brigados vadeiva“, – tarė sau Regana. – Kaip manote, ir vėl bus pūga?

– Ledinė pūga, – tarė ji papurčiusi galvą. – Girdėjau per radiją. Tuoj baigsis vasaris, o žiema tebesitęsia. Keista, kad tu tokiu metu parduotuvėje.

– Vangi prekyba. – Regana suskaičiavo banknotus už maisto produktus. – Visi miega žiemos miegu.

– Suprantu. Bet vis tiek turi darbo senajame Barlou name, tiesa?

– Taip, tiesa. – Užsinorėjusi pažaisti Regana atrėmė pirkinių maišą sau į klubą. – Darbai vyksta sparčiai. Atrodys nuostabiai, kai bus įrengtas.

– Nesitikėjau sulaukti tokios dienos, kai kas nors ims jį remontuoti. Kaip ir niekad nemaniau, kad į miestą sugrįš Reifas Makeidas. – Jos smalsios akys suspindo. – Tikriausiai jam gerai sekėsi pietuose.

– Tikriausiai.

– Neįmanoma perprasti tų brolių Makeidų. Visą laiką apmauna. Žinai, kad Reifas sudaužė tėvo fordą Marmuro Karjero gatvėje, kai dar net neturėjo vairuotojo pažymėjimo? Kiek prisimenu, tai įvyko iš karto po Bako mirties. Jis buvo visiškai laukinis, tas Reifas. Lakstė paskui mergiotes, vėlėsi į muštynes su vaikinais, riaumodavo šunkeliais tuo savo klaikiu motociklu. Tuo metu, jei tik kildavo kokių bėdų, visada jų sūkury aptikdavai kurį nors iš Makeidų.

– Tikriausiai viskas keičiasi.

– Tik ne taip smarkiai. – Pagurkliai suliulėjo jai nusijuokus. – Mačiau jį mieste. Akyse dar neišblėsusios ugnelės. O paukštelis pačiulbėjo, kad jis nukreipęs jas į tave.

– Na, jūsų paukštelis visiškai teisus. Aš ir pati jį nusižiūrėjusi.

Prapliupusi garsiai juoktis ponia Mec turėjo padėti krepšį su kreminiais šokoladiniais pyragėliais, kad galėtų susiimti už pilvo.

– Akylai jį prižiūrėk, mieloji. Kadangi išlaikyti jį bus daug sunkiau nei nusispjauti į karštą keptuvę. Jis buvo tikras padauža, Regana. O tokie berniukai tampa pavojingais vyrais.

– Žinau. – Regana mirktelėjo. – Todėl jis man ir patinka. Netrukus pati galėsite tuo įsitikinti, ponia Mec.

– Taip ir padarysiu. – Kikendama ji iškrovė prekes iš vežimėlio. – Baik vėpsoti, vaiki, – rėžė ji liesam kasininkui, kuris vis dar žiūrėjo pavymui nueinančiai Reganai, – ir nuskaityk mano prekes. Tu niekada nebūsi toks pavojingas, kad apsuktum galvą tokiai moteriai kaip ji.

Pralinksminta pokalbio Regana žingsniavo šaligatviu. „Tai puikus miestas“, – pagalvojo ji ir pakėlė ranką sveikindamasi su pažįstamu anapus gatvės. Šaligatvis – nelygus, iškilnotas medžių šaknų ir šalčio, biblioteka veikia tik tris dienas per savaitę, o paštas kasdien uždaromas visai valandai pietų. Tačiau, nepaisant šių trūkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, tai buvo puikus miestas. Tikriausiai Reifas nemanė, kad bus čia labai laukiamas.

„Jo garbei miestelėnai neiškėlė vaišių, – mintijo ji, pasukusi už kampo ir eidama Pagrindine gatve. – Tai ne jų būdui. Sūnus palaidūnas buvo sutiktas be fanfarų, bet ir be priekaištų, tiesiog natūraliai prisiderino prie miesto ritmo.“

Kai ir vėl išvažiuos, niekas per daug nesijaudins. Keli komentarai pašte prie prekystalio, kelios spėlionės užkandinėje. Miestas ir toliau gyvens savo ramų gyvenimą. Tikėjosi, kad ir ji galės toliau gyventi.

Perėmusi krepšį į kitą ranką, ji pasuko už savo parduotuvės kampo. „Mėgaukis šia akimirka“, – priminė sau. Nekurti ateities planų. Tokios yra taisyklės, ji pati jas nustatė. Tereikia tik jų laikytis. O vėliau galbūt ras priežastį užsukti pas jį į namus ir praleisti valandėlę kartu. Galvodama apie tai ji iš kišenės išsitraukė raktus. Žvangino jais lipdama viršun su maisto produktais.

Jei nebūtų galvojusi apie Reifą, gal būtų buvusi dėmesingesnė ir pastebėjusi anksčiau. Bet ranka jau siekė durų, kai pamatė, kad jos ne ant vyrių, o tiesiog atremtos.

Galvoje buvo tuščia vieną akimirką per ilgai. Kai apsisuko bėgti, Džo patraukė duris į šalį. Nuo smūgio ji nevalingai suklykė. Tačiau iš karto ėmė gargaliuoti, nes jis ranka apsivijo jai kaklą.

– Svarsčiau, kuri iš judviejų pareisite pirma. Labai gerai. – Jis susijaudinęs sunkiai šnopavo iškvėpdamas viskio kvapą. – Jau seniai norėjau tave pričiupti. – Prispaudė burną jai prie ausies ir mėgavosi jausdamas, kaip ji raitosi bandydama ištrūkti. – Parodysiu tau, ką reiškia tikras vyras. Nuplėšiu tuos tavo manieringus ir tvarkingus drabužius ir kaip reikiant parodysiu.

Sunkiai šnopuodamas laisva ranka apgraibomis susirado jos krūtį ir smarkiai sugniaužė. Reganai pašiurpo oda ir vieną siaubingą akimirką ją apėmė tokia baimė, kad ji trumpam tarsi apako ir neteko sveikos nuovokos.

– Gausiu ir aš tai, kuo, girdėjau, mėgaujasi tas šunsnukis Reifas Makeidas. O tada padailinsiu tau veidelį taip, kad jau niekad niekam neatrodysi graži.

Kai pradėjo ją tempti pro išlaužtas duris vidun, Regana atsitokėjo ir su siaubu suvokė, ką jis gali padaryti. Ji palinko į priešingą pusę. Pirkiniai išsibarstė siauroje gatvelėje apačioje. Tačiau batų kulnai ėmė atbuli slysti per slenkstį.

– O kai pasirodys Kesė, ir jai padarysiu tą patį. Bet pirmiau su malonumu aplaužysiu tau ragus. – Laisvąja ranka jis stipriai truktelėjo ją už plaukų ir nudžiugo, kai Regana suinkštė iš baimės.

Staiga ji prisiminė, kad sustingusiame kumštyje vis dar laiko sugniaužusi raktus. Mintyse melsdamasi užsimojo ir atbula ranka kirto aštriu galu, iškištu pro kietai suspaustus pirštus.

Jis užkaukė kaip pasiutęs šuo ir baisūs gniaužtai atsileido. Įkvėpusi oro Regana puolė laiptais žemyn neabejodama, kad bet kurią akimirką jis vėl ant jos užšoks. Laiptų apačioje susipynė kojos ir ji skaudžiai krito ant rankų ir kelių. Pasiruošusi klykti atsigręžė.

Pamatė jį suklupusį laiptų aikštelėje, ranką prispaudusį prie veido, o pro pirštus lašėjo kraujas. Tarsi transe Regana atsistojo ir lėtai dėliodama į priekį vieną koją po kitos pasiekė užkandinę. Kadangi ausyse garsiai ūžė, ji kvėpavo giliai ir atsargiai.

Įėjo vidun, uždarė sau už nugaros duris, net nepastebėjusi, kad viena palto rankovė kabo atplyšusi, o kelnių keliai pradrėksti ir kruvini.

Kesei iš rankų iškrito padėklas su indais.

– Regana! Dieve mano!

– Reikėtų paskambinti Devinui, – lėtai ištarė Regana. – Džo laiptinėje prie mano buto. Tikriausiai jį sužeidžiau. – Patalpa pradėjo suktis akyse ir ji ranka atsirėmė į sėdynės atlošą. – Man reikia atsisėsti.

– Paskambink Devinui! – šūktelėjo Edė ir pribėgusi padėjo Reganai atsisėsti. – Nuleisk galvą. – Greitu judesiu neleido jos galvą žemyn prie kelių. – Kvėpuok giliai ir lėtai, štai, gera mergaitė. – Paskubomis peržvelgė patalpą, kur sėdėjo kokie šeši klientai. – Na, ko laukiate? Kuris nors iš jūsų, stipruolių, bėkite ir sulaikykite tą kalės vaiką, kol atvyks šerifas. Horacijau, pakelk savo storą subinę ir atnešk Reganai stiklinę vandens.

Gergždžiančiu balsu išrėkti Edės įsakymai visus išjudino. Patenkinta ji lėtai atlošė Reganos galvą.

– Šiek tiek atgavai veido spalvą, – pareiškė ir atsitūpė ant kulnų. Išsiėmė cigaretę iš prijuostės kišenės ir prisidegė degtuku. Įtraukusi vieną ilgą dūmą nusišypsojo. – Tikiuosi, smarkiai jį sužeidei, mieloji. Labai smarkiai.

Sėdėdama Devino būstinėje su kavos puodeliu, kurį jai buvo padavęs Šeinas, Regana tikėjosi, kad blogiausia jau praeityje. Viskas įvyko taip greitai ir jos vis dar neapleido jaudulys. Tačiau klaiki baimė atslūgo ir ji galėjo galvoti.

Šalimais tylėdama sėdėjo Kesė. Šeinas, kaip boksininkas prieš dvikovą, vaikščiojo pirmyn ir atgal. Devinas prie stalo ramiai pildė pranešimą.

– Atleisk, kad prašau dar kartą viską papasakoti, Regana, – pradėjo jis. – Kuo aiškesnis bus tavo pareiškimas, tuo greičiau viską užbaigsime.

– Nieko tokio. Dabar jau neblogai jaučiuosi, tikrai. – Išsiblaškiusi ji pačiupinėjo suplyšusias kelnes. Kelius vis dar degino skausmas. Tiek nuo staigaus kritimo ant asfalto, tiek nuo Edės gausiai užtepto antiseptinio tepalo. – Norėčiau kuo greičiau tai užbaigti. Galiu...

Ji staiga nutilo, kai su triukšmu atsivėrė durys. Akimirką matė tik Reifo veidą – išblyškusį, akmeninį, nušviestą žalių žudikiškai veriančių akių. Jos širdis ėmė beprotiškai daužytis. Nespėjus jai atsistoti, Reifas prišoko artyn, pakėlė ją ir suspaudė glėbyje taip stipriai, kad net suskaudo šonkaulius.

– Tu sveika? Nesužeista? – Jo balsas buvo šiurkštus ir aštrus tarsi stiklo šukė. Jis negalėjo galvoti. Jautė vien tik siaubą nuo tos akimirkos, kai išgirdo apie užpuolimą. Glaudė ją prie savo įsitempusio, ledinio kūno, o veidu įsikniaubė jai į plaukus.

Regana pradėjo nevaldomai virpėti.

– Man viskas gerai. Tikrai, aš... – Tačiau balsas sudrebėjo. Jei būtų galėjusi pasislėpti, taip ir būtų padariusi.

– Jis tave nuskriaudė? – Stengdamasis, kad nesudrebėtų ranka, jis paglostė Reganai plaukus, pakėlė jos veidą norėdamas pats įsitikinti. – Ar jis tave lietė?

Ji tik papurtė galvą ir vėl nuleido prie jo peties.

Globėjiškai ir švelniai ją apglėbęs, Reifas pažvelgė pro Reganos galvą į Deviną. Akys liepsnojo kaip deglai.

– Kur jis?

– Sulaikytas.

Reifas pasisuko į kameras pastato gilumoje.

– Jis ne čia, Reifai. – Nors kalbėjo ramiai, Devinas buvo pasirengęs pulti. – Tu negalėsi jo pasiekti.

– Manai, pajėgsi mane sulaikyti?

Jam už nugaros stovėjęs Džeradas, uždėjo ranką broliui ant peties.

– Gal geriau atsisėsk.

Piktai suniurzgęs Reifas nustūmė jį sulaikyti norinčio brolio ranką.

– Pasitrauk!

– Dabar tai teisėsaugos reikalas, – lėtai stodamasis pasakė Devinas.

– Velniop teisėsaugą ir tave kartu. Noriu žinoti, kur jis.

– Jei jį rastum, Reifai, aš palaikyčiau tavo paltą. – Nenustygdamas vietoje Šeinas kietai šyptelėjo. – Bet tu neturi palto. Niekad nemėgau to kalės vaiko.

– Užsičiaupk, – sumurmėjo Džeradas, žvilgtelėjęs į tylinčią Kesę.

– Susikišk tas teisininko kalbas kur nori, – atrėžė Šeinas ir sugniaužė kumščius. – Aš palaikau Reifą.

– Man nereikia nei tavęs, nei ko nors kito. Nestok man skersai kelio, Devinai.

– Aš jau stoviu. Atsisėsk, antraip įkišiu tavo subinę į kamerą.

Jis pajudėjo taip greitai, kad Regana vos spėjo suspigti, o Reifas jau buvo peršokęs stalą ir suėmęs Deviną už marškinių. Ji niekad nemanė, jog ją kas nors gali ginti, tačiau jų riksmai, dviejų už jos stovinčių Makeidų kovinė nuotaika privertė sudrebėti. Neabejojo, kad bet kurią akimirką pasilies kraujas.

– Liaukitės! – šūktelėjo ji, tačiau balsas buvo tylus ir virpantis, palyginti su niršiais žodžiais, kuriais buvo svaidomasi šiame kambaryje. – Pasakiau, liaukitės! – pakartojo Regana, apsikabinusi save rankomis. Kažkas už jos sudužo ir širdis ėmė plakti dar smarkiau. – Tuoj pat liaukitės! – garsiai suklykė ji.

Stebinanti jėga jos balse privertė Reifą nuleisti kumštį ir baigti grumtis. Keturi vyrai atšiauriomis akimis atsisuko į ją tarsi statulos, sustingusios mūšio įkarštyje.

– Jūs elgiatės kaip vaikai. Dar blogiau. Ką tuo pasieksite, jei dabar visi keturi susimušite? Visada taip! – tarė Regana, labiau pasibjaurėjusi nei išsigandusi. – Tipiškas būrelio kietakakčių babuinų elgesys. Tikri didvyriai! – Paniekinamai prunkštelėjusi ji griebė paltą. – Nesiruošiu čia stovėti ir žiūrėti, kaip daužote vienas kitą.

– Regana, atsisėsk. – Kadangi ji vis tiek žengė prie durų, Reifas nusikeikė ir nusekė paskui. – Sėskis, – pakartojo stengdamasis nuslopinti įniršį ir švelniai atsukti ją į save. – O varge, pasižiūrėk į savo rankas!

Sukrėstas jis suėmė jos rankas ir prispaudė lūpas prie nubrozdintų delnų. Pamatę tokį gestą kiti Makeidai pasijuto nesmagiai ir nusisuko.

– Ko iš manęs tikiesi? – Išgaravus pykčiui Reifas tapo bejėgis. – Kaip, manai, aš turėčiau jaustis?

– Nežinau. – Ji ir pati nesuprato, ką dabar jaučia matydama į ją įsmeigtą žvilgsnį. – Noriu, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, Reifai. Leisk man atsakyti į Devino klausimus ir eiti namo.

– Gerai. – Reifas paleido ją ir atsitraukė. – Daryk, ką reikia.

Ji sugrįžusi atsisėdo ant kėdės, paėmė dar vieną Džerado pasiūlytą puodelį. Devinas klausė, ji atsakinėjo. Reifas klausėsi. Tada, netaręs nė žodžio, išėjo.

Regana troško nesijausti įžeista, norėjo jį suprasti.

– Devinai, ar gali pasakyti, kas dabar bus?

– Mano pavaduotojas apžiūrės Džo ligoninėje ir iš karto atvažiuos čia. Džo bus pervežtas. Jis sulaužė lygtinio paleidimo ir apribojimo taisykles, todėl kalėjime prabus visą laiką, kiek buvo anksčiau priteista.

„Nors tiek“, – pagalvojo Devinas, žvilgtelėjęs į Kesę. Per pusę valandos ji nesujudėjo ir neištarė nė žodžio.

– Dabar jam bus pateikti papildomi kaltinimai, – tęsė jis. – Įsilaužimas, užpuolimas, bandymas išprievartauti. Taip pat sugadinta nuosavybė. Jei jis bus teisiamas, tau reikės liudyti.

– Aš paliudysiu.

– Tokiomis aplinkybėmis advokatas turbūt siūlys jam tartis ir prisipažinti kaltu.

Džeradas linktelėjo, pamatęs klausiamą Devino žvilgsnį.

– Ir aš taip siūlyčiau.

– Ką gi. – „Sunku neimti neapkęsti teisinės sistemos, – galvojo Devinas, – kai tai susiję su tavimi asmeniškai.“ – Bet kuriuo atveju jis ilgai bus uždarytas. Manau, gaus nuo trejų iki penkerių metų. Daugiau jums nekels rūpesčių. Nė vienai iš jūsų.

– Gerai. – Regana giliai įkvėpė. – Viskas baigta. Mes su Kese galime eiti namo?

– Žinoma. Dar susisieksime.

– Negaliu eiti su tavimi, – prabilo Kesė pirmą kartą nuo tada, kai įžengė į šerifo būstinę. Jos balsas buvo tylus ir gergždžiantis.

– Aišku, kad gali.

– Kaip aš galėčiau? – Ji pasižiūrėjo į pilkas bjauriai suplėšytas Reganos kelnes. – Kaip tu pati gali norėti po to, ką jis tau padarė?

– Ką jis padarė, – tyliai ištarė Regana. – Ne tu, Kese. Tu už tai nesi atsakinga.

– Žinoma, esu. – Nors ir sunkiai, Kesė pakėlė galvą ir pažvelgė Reganai į akis. – Žinau, ką būtų tau padaręs, jei nebūtum jo sustabdžiusi. Būtų nuskriaudęs tave, kad atsiskaitytų su manimi. Regana, tu esi geriausia mano draugė.

– Tai leisk man ir toliau būti tavo drauge.

– Norėčiau ir žinau, kad tu man jau atleidai.

– Kese, aš neturiu ko tau atleisti. Negalvok taip, – sumurmėjo Regana, suėmusi Kesę už rankų.

– Privalau sugalvoti, kaip atleisti sau pačiai. Parsivesiu vaikus namo ir stengsiuosi, kad jie turėtų tokį gyvenimą, kokio nusipelnė. Privalau pati pasirūpinti savimi ir jais.

– Po kelių dienų, – pasiūlė Regana.

– Ne, dabar. – Ji užsimerkė, nusiramino ir atsisuko į Džeradą. – Ar galėsi man padėti, Džeradai?

– Žinoma. Ko tik tau reikės, mieloji. Yra daugybė programų...

– Ne. – Kesė kietai sučiaupė lūpas. Atėjo laikas, nors ir pavėluotai, padėti tašką. – Noriu parašyti pareiškimą skirtis. Šiandien. Pasakyk, ką reikia daryti.

– Gerai. – Džeradas ištiesė jai ranką ir padėjo atsistoti, o tada apsikabino per pečius. – Eime su manimi. Aš tau padėsiu.

– Seniai laikas, – sumurmėjo Šeinas, vos tik durys užsidarė. Jis gūžtelėjo pamatęs deginantį Devino žvilgsnį. – Ei, visi žinome, kad ji seniausiai turėjo palikti tą šunsnukį!

– Nesiginčysime su tavimi. – Regana atsistojo ir nustebo, kad nesijaučia tokia tvirta, kaip tikėjosi. – Bet jai buvo be galo sunku taip pasielgti. O dar sunkiau bus eiti iki galo.

– Kesė nebūtų apsisprendusi, jei jis nebūtų sužeidęs kito žmogaus, – sumurmėjo Devinas. – Tik tai galėjo ją paskatinti veikti.

– Tai džiaugiuosi, jog taip ir atsitiko. Be to, džiaugiuosi, kad ir aš jam atsilyginau. – Regana giliai iškvėpė ir uždavė klausimą, kuris seniai nedavė ramybės. – Ar aš sužeidžiau jam akį, Devinai?

– Pasakysiu, kai pats žinosiu. Jei tik norėsi.

– Noriu žinoti. – Ji ištiesė ranką. Užuot paspaudęs, jis palaikė ją delne. – Tu buvai nuostabus. Žinau, kad Reifas supykęs, bet jis neturėjo taip kalbėti. Padarei viską, ką galėjai. Pasielgei teisingai.

– Jei būčiau viską daręs teisingai, to net nebūtų nutikę.

– Juk žinai, kad nelabai galėjai kuo padėti. – Ji spustelėjo jam ranką ir sumirkčiojo, kai jos ranka pradėjo virpėti. – Einu namo, išgersiu aspirino ir kelioms valandoms prigulsiu. Paskambink, kai ką nors sužinosi.

– Gerai. Šeinai?

– Jau tave pralenkiau. Kaip visada. – Jis laikė Reganos paltą, padėjo apsivilkti. – Parvešiu namo ir sutaisysiu duris.

– Ačiū. – Šyptelėjusi ji pabučiavo jį į skruostą. – Nors ir primena babuinus, broliai Makeidai nėra jau tokie blogi.

– Brangute... – Jis apkabino ją per liemenį ir išsivedė, – mes tikrai blogi. Pasimatysime vėliau, Devai. – Padėjęs įlipti į pikapą Šeinas tarė: – Reifas atsitokės. Jam tik reikia kam nors trinktelėti.

– Ir tai padeda?

– Kuo puikiausiai. – Jis uždarė dureles, apėjo automobilį ir atsisėdo prie vairo.

– Būtum ėjęs su juo? Ieškoti Džo.

– Visi būtume ėję. – Šeinas žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir staigiai, taip, kaip negalima, apsuko pikapą. – Devas su Džeradu būtų pagražbyliavę apie teisę ir įstatymus. Būtume apsistumdę. O tada nuėję visi kartu. – Apgailestaudamas jis papurtė galvą. – Būtų buvę linksma.

– Linksma! – Ji vos nesusijuokė atlošusi galvą į sėdynę.

– Niekam nevalia blogai elgtis su Makeido moterimi.

– Ak, tikrai? Tai toks šiuo metu mano statusas?

Išgirdęs jos balso toną Šeinas atsargiai žvilgtelėjo ir pastebėjo karingai spindinčias akis.

– Tik norėjau pasakyti... matant jus abu su Reifu... Tai yra – kaip jis į tave... – Net ir Makeidas suprato, kada atsitraukti. – Geriau apie tai nepostringausiu.

Jis sustojo prie laiptų į jos butą ir pažvelgė viršun į duris.

– Atrodo, mane kažkas aplenkė.

– Ką? – Ji vis dar nesitvėrė pykčiu.

– Aš patikrinsiu, bet iš čia atrodo, kad jos jau sutaisytos. – Šeinas išlipo iš pikapo, pakilo laiptais. – Taip. Kelios įpjovos ir įbrėžimai, bet durys jau ant vyrių. – Norėdamas patikrinti, pajudino jas, apžiūrėjo spyną. – Tvirtos. Tikriausiai Reifas tuo pasirūpino.

– Aišku. – Ji niekaip negalėjo nurimti. – Matyt, reikės jam padėkoti.

– Taip. – Šeinas pradėjo leistis laiptais. – Ar tau viskas bus gerai? Gal nori, kad ko nors atneščiau ar pabūčiau kartu?

– Ne, ne, viskas gerai. Tikrai. – Šiek tiek drebančiomis rankomis Regana išsitraukė raktus ir atrakino duris. – Ačiū, kad parvežei.

– Nėra už ką. – Skubėdamas į pikapą Šeinas pagalvojo, kad Reifo laukia nemalonumai. Dideli. Todėl ir šypsojosi visą kelią važiuodamas namo.

10

Buvo gera ką nors trankyti. Net jei tai tik vinis. Bijodamas, kad ko nors neužsipultų, Reifas užsidarė rytinio sparno miegamajame. Į darbininkus mestas žvilgsnis perspėjo laikytis nuo jo atokiau – jei nori išsaugoti visus dantis.

Plaktukų kaukšėjimas, aidu atsimušantis nuo sienų, ir kiti įnirtingi remonto garsai derėjo prie jo niūrios nuotaikos. Reifas nesinaudojo vinių šaudykle, kalė vinis plaktuku norėdamas duoti darbo raumenims. Kiekvienas statramstis, kurį mosuodamas ranka sutvirtino vinimis, jam buvo Džo Dolino veidas.

Kai durys už jo atsidarė, Reifas neatsisukdamas iššiepė dantis.

– Dink iš čia, po velnių, antraip išmesiu iš darbo.

– Gerai, imk ir atleisk mane. – Regana garsiai jas užtrenkė sau už nugaros. – Tada galėsiu pasakyti tai, ką noriu, nebijodama pakenkti mūsų darbo santykiams.

Jis grįžtelėjo per petį. Pastebėjo, kad Regana spėjo persirengti. Ne tik persimovė kelnes, pasikeitė viską – marškinėlius, švarkelį, papuošalus. Nuo plaukų iki batų vėl buvo švari ir tvarkinga. Bet Reifas prisiminė, kaip visai neseniai ji atrodė – išsekusi, išblyškusi, kruvinais drabužiais.

– Geriau šiuo metu tau čia nebūti. – Jis paėmė vinį ir ją suvarė į medį.

– Tu teisus, Makeidai, bet aš jau čia.

Pirmiausia ji turėjo išsimaudyti po dušu, nusitrinti kiekvieną odos lopinėlį ir išmesti visus drabužius, kuriais vilkėjo, kai ją lietė Džo. Dabar buvo aprimusi ir pasiruošusi susitikti su Reifu Makeidu.

– Noriu sužinoti, kas, po galais, tau darosi?

Jeigu jis pasakytų, ji tikriausiai nusijuoktų jam į akis. O tada jis nebeįstengtų tvardytis – Reifas buvo tuo įsitikinęs.

– Aš užsiėmęs, Regana. Dėl tokio oro praradau visą darbo dieną.

– Tik netaukšk nesąmonių. Atsisuk į mane, kai su tavimi kalbuosi, po perkūnais! – Bet jis neatsisuko, o toliau kalė vinis į medieną, tada ji sugniaužė kumščius ir įsisprendė į šonus. – Kodėl išėjai iš Devino kabineto? Tiesiog ėmei ir pasišalinai?

– Reikėjo šį tą padaryti.

Norėdama parodyti, ką apie tai mano, ji paspyrė įrankių dėžę.

– Tikriausiai turėčiau tau padėkoti už sutaisytas duris?

– Atsiųsiu sąskaitą.

– Kodėl pyksti ant manęs? – pareikalavo paaiškinti Regana. – Aš nieko nepadariau...

Ji sulaikė kvėpavimą, kai plaktukas nušvilpė per kambarį ir atsitrenkė į ką tik sutvarkytą sieną.

– Ne, po perkūnais, tu nieko nepadarei! Tiesiog tave stumdė, žalojo, apibrozdino, sukruvino ir vos neišprievartavo! Kodėl, po galais, man tai turėtų rūpėti?!

„Vienas iš mūsų privalo nusiraminti“, – pasakė sau Regana. O kadangi jo akys liepsnojo, rami turėjo būti ji.

– Žinau, kad susikrimtai dėl to, kas atsitiko.

– Taip, susikrimtau! – Jis paėmė įrankių dėžę, pakėlė ir numetė, nes tai buvo geriau nei užsipulti Reganą. Metalas ir plienas su trenksmu tarsi mažytės bombos pabiro ant žemės. – Aš tiesiog truputėlį nusiminęs. O dabar dink iš čia.

– Neišeisiu. – Ji kilstelėjo smakrą. – Nagi, pirmyn, galiūne, dar ką nors numesk. Kai išsiliesi, tada ir pasikalbėsime kultūringai.

– Kada tu įsikalsi sau į galvą, kad aš nesu ir niekada nebūsiu kultūringas?

– Manau, tuoj mane įtikinsi savo riksmu, – atšovė ji. – Kas toliau? Gal nori užpulti? Tik įrodysi, kad esi šaunesnis vyras už Džo Doliną.

Jo akys iš pykčio pajuodavo. Akimirką Regana pamanė, kad mato jose nuoskaudą, sumišusią su įniršiu. Ir jai pasidarė gėda.

– Atleisk. – Ji nerangiai pakėlė rankas. – Tu to nenusipelnei. Nenorėjau įžeisti.

Dabar liko tik pyktis, Reifas įnirtingai stengėsi jį užgniaužti.

– Tu dažniausiai sakai, ką iš tikrųjų galvoji. – Jis iškėlė ranką, kol ji nespėjo prasižioti. – Nori pasikalbėti, gerai. Pasikalbėkime, po perkūnais.

Reifas nuėjo prie durų ir dar labiau įširdo išvydęs, kaip ji nevalingai krūptelėjo. Atplėšęs duris sustugo visiems gaudžiančio namo kampams:

– Lauk! Visi lauk, dabar pat!

Vėl užtrenkė duris ir apsidžiaugė išgirdęs skubius žingsnius ir žvangančius įrankius.

– Nebūtina sustabdyti visų darbų, – prabilo Regana. – Užtruksime vos kelias minutes.

– Kartais tiesiog nebūna taip, kaip tikiesi.

– Nesuprantu, ką nori pasakyti?

– Ne, tikrai nesupranti. – Supykęs jis vėl atplėšė duris. – Ei, kas nors duokite man cigaretę! – sušuko. Tačiau niekas nedrįso prie jo prisiartinti, todėl Reifui teko vėl jas užtrenkti.

Regana žiūrėjo beveik susižavėjusi, kaip jis matuoja dideliais žingsniais kambarį ir plūstasi. Marškinių rankovės atraitotos iki alkūnių, įrankių diržas nusmukęs ant klubų tarsi pistoleto dėklas.

Galvą buvo apsijuosęs susukta skarele, kad sugertų prakaitą. „Jis atrodo, – pamanė ji, – kaip banditas, pasiruošęs žudyti ar vogti.“ Nors ir absurdiška, bet ją apėmė aistra.

– Galėčiau išvirti kavos, – prabilo ji, bet staiga nutilo pamačiusi jo aštrų kaip skustuvo ašmenys žvilgsnį. – O gal ir ne. Reifai...

– Užsičiaupk, gerai?

Ji ištiesino nugarą.

– Man nepatinka, kai su manimi taip kalbama.

– Pratinkis. Per ilgai tvardžiausi būdamas su tavimi.

– Tvardeisi? – Regana išpūtė akis. Jei Reifas nebūtų panašus į maniaką, ji būtų nusikvatojusi. – Vadinasi, tvardeisi? Norėčiau pamatyti, kaip elgiesi atsipalaidavęs!

– Tuoj pamatysi, – šiurkščiai suurzgė jis. – Įsiutai, kad aš išėjau? Ką gi, dabar pamatysi, kas būtų nutikę, jei būčiau neišėjęs.

– Neliesk manęs. – Ji greitai pakėlė sugniaužtus kumščius tarsi boksininkas, pasiruošęs kovai. – Nedrįsk.

Degančiomis akimis jis suėmė jos kumštį ir lėtai nustūmė Reganą iki sienos.

– Ir tu nedrįsk, brangioji. Siūliau išeiti, bet tu pasilikai.

– Nevadink manęs brangiąja tokiu tonu!

Pamačiusi, kaip jis išsišiepė, Regana beveik tikėjosi išvysti vilko iltis.

– Tu tikras šedevras. – Reifas nuleido jos ranką ir pasitraukė į šalį, nes taip buvo saugiau jiems abiem. – Nori žinoti, kodėl išėjau? Tai tau labai svarbu? Todėl čia ir atvažiavai? Pas mane?

– Taip.

– Bet ryte, kai jis tau grasino, manęs neieškojai. Neatskubėjai ir tada, kai jis tave užpuolė! – „Tai ir yra blogiausia“, – įskaudintas pamanė jis.

– Turėjau pasakyti Devinui, – pamėgino aiškintis Regana.

– Taip. Turėjai pasakyti Devinui. – Karčiai ramus jis atsisuko į ją. – Žinai, ką aš išgirdau tavo gražiame, išsamiame pasakojime, Regana? Dolinas atėjo į parduotuvę šįryt, kaip aš vakar ir maniau.

– Ir aš susitvarkiau, – atrėmė ji. – Kaip ir sakiau.

– Kurgi ne! Tu tiesiog puikiai moki susitvarkyti. Jis grasino tau. Išgąsdino.

– Taip, tiesa, aš išsigandau. – „Kaip ir dabar“, – pamanė ji, supratusi, kur link šis pokalbis krypsta. – Todėl ir paskambinau Devinui.

– Bet ne man. Nuvykai pas jį į būstinę ir parašei pareiškimą dėl užpuolimo.

– Taip, žinoma. Norėjau, kad Džo suimtų.

– Kaip gražu! O tada nuėjai nusipirkti maisto!

– Aš... – Regana susinėrė rankas, paskui vėl jas nuleido. – Pamaniau... žinojau, kad Kesė nuliūs, todėl norėjau... Pamaniau, kad jei pagaminsiu ką nors skanaus, abi geriau pasijusime.

– Visą tą laiką, kol ėjai pas Deviną, vėliau į parduotuvę ir atgal, tau nešovė mintis paskambinti man?

– Aš... – Regana išsižiojo ir vėl užsičiaupė. – Gerai. Taip. Aš iš karto norėjau skambinti tau, bet nusiraminusi persigalvojau.

– Nusiraminusi?

– Taip. Supratau, kad tai mano rūpesčiai ir pati turiu juos įveikti.

Jos atvirumas tarsi ašmenys pjaustė, žalojo jam sielą. Reifas beveik matė save padalytą perpus: viena dalis buvo aklas įsiūtis, kita – kančia.

– O kai jis tave sučiupo, kai lietė rankomis, sužeidė, norėjo... – Reifas negalėjo to ištarti garsiai. Jei ištars, suduš į daugybę šukių. – Ir po viso to nepanorai man paskambinti. Sužinojau tik iš Šeino, nes jis tuo metu buvo pas Deviną ir pamanė, jog man bus įdomu išgirsti!

Regana suprato, kad kažkaip užgavo jį. Nenorėjo to. Nežinojo, kad jį galima užgauti.

– Reifai, aš apskritai negalvojau. – Ji žengė artyn, tačiau sustojo suvokusi, jog nieko tuo nepasieks. – Buvau apdujusi. O kai vėl galėjau blaiviai mąstyti, jau sėdėjau Devino kabinete. Viskas įvyko taip greitai. – Regana troško, kad jis suprastų. – Kurį laiką atrodė, jog manęs ten nėra.

– Pati sprendei savo problemas.

– Turėjau. Kas iš to, jei būčiau sukiužusi?

– Tu tikrai moki suimti save į rankas. – Jis priėjo, paėmė plaktuką. – Viską darai pati viena.

– Aš noriu tokia būti. Stengiuosi, nes...

– Nes nenori būti panaši į savo mamą, – Reifas užbaigė už ją.

Dabar toks nusistatymas jai pasirodė tiesiog kvailas.

– Gerai, iš dalies tai tiesa. Aš kaip tik to ir trokštu, tačiau šiuo atveju viskas kitaip. Neskambinau tau tik todėl, kad...

– Tau manęs nereikėjo. – Dabar jo akys buvo ramios, jau nebeliepsnojo. Reifas jautėsi lyg sustingęs į ledą. – Tau manęs visai nereikia.

Reganą apėmė panika.

– Netiesa.

– O taip, seksas nuostabus. – Jis ramiai, bet nelinksmai šyptelėjo. – Mes puikiai derame. Aš pats kaltas, kad man tai tapo asmeniška. Daugiau nedarysiu tokios klaidos.

– Tai neturi nieko bendra su mūsų fiziniais santykiais.

– Aišku, kad turi. – Reifas ištraukė vinį iš maišelio, nusitaikė. – Nuo pat pradžių tai buvo susiję vien su seksu. Tik tiek tarp mūsų yra. Ir užtenka. – Trenkęs plaktuku įkalė vinį. – Žinai, kur mane rasti, kai užsinorėsi.

Regana išblyško, širdį sukaustė šaltis.

– Taip kalbėti – siaubinga.

– Tavo taisyklės, brangioji. Kam gadinti gerą dalyką, tiesa?

– Reifai, aš nenoriu, kad mūsų santykiai būtų tokie.

– O aš noriu. Sutik arba išeik. – Jis įkalė dar vieną vinį į medieną. Daugiau nesileis jos skaudinamas. Jokia moteris nebuvo jo taip sužeidusi.

Ji išsižiojo sakyti, kad išeina. Palieka jį. Akis ir gerklę degino ašaros. „Argi gali būti blogesnis metas, – pagalvojo Regana, – suvokti, kad jį myliu?“

– Ar tikrai to nori?

– Aš taip pat stengiuosi būti nuoširdus.

Nenorėdama žemintis ji nurijo ašaras.

– Viskas tik dėl to, kas atsitiko? Dėl to, kaip aš pasielgiau?

– Sakykime, aš tiesiog viską supratau. Tu nenori sujaukti savo gyvenimo, tiesa?

– Ne, aš...

– Po galais, aš taip pat! Gali vadinti tai savimeile. Man nepatiko, kad nubėgai pas brolį, užuot paskambinusi man. Tačiau pyktis jau praėjo. Galime bendrauti po senovei.

Jau geriau jis siautėtų iš įniršio nei būtų toks abejingai šaltas.

– Deja, tai neįmanoma. Iš karto galiu tau atsakyti.

– Apsvarstyk tai, Regana. Tau tai gerai sekasi.

– Gal tu norėtum... – Ji prispaudė ranką prie lūpų, palaukė, kol balsas nustos drebėti. – Jei norėtum nutraukti mūsų verslo santykius, galiu pasakyti pavardes kitų prekiautojų antikvariniais daiktais.

– Nebūtina. Aš ir taip vėluoju. – Kai atsigręžė į ją, pamatė tik jos sausas akis ir ramų veidą. – Maždaug po savaitės jau galėčiau statyti baldus šitame kambaryje, jei neturi, kur jų saugoti.

– Gerai. Aš juos atsiųsiu. – Ji nusisuko ir nežiūrėdama suėmė už rankenos. Bijodama palūžti skubiai išėjo. Atsidūrusi lauke puolė bėgti, o šaltas vėjas čaižė nuo ašarų šlapius skruostus.

Išgirdęs, kaip apačioje užsidarė durys, Reifas atsisėdo ant žemės. Orą suvirpinus šaižiai aimanai jis šiurkščiai pasitrynė veidą rankomis.

– Žinau, kaip jautiesi, – sumurmėjo jis.

Pirmą kartą per visą permainingą jo gyvenimą moteris sugebėjo sudaužyti jam širdį. Galėjo guostis vien mintimi, kad daugiau neleis tam nutikti.

Siautėjo išpranašauta pūga, aptraukusi ledu sniegą, pavertusi gatves slidžiu stiklu. Praėjo ne viena diena, kol temperatūra šiek tiek pakilo ir oras tapo nebe toks žvarbus. Tačiau kiekvieną naktį termometro stulpelis vis nukrisdavo žemyn, nublizgindamas ir sukietindamas visus paviršius.

Reifui tai nė kiek nerūpėjo. Bjaurus oras tik suteikė dingstį likti remontuojamame name ir dirbti po dvidešimt valandų per parą. Su kiekviena įkalta vinimi, kiekviena nuglaistyta siena namas darėsi vis savesnis. Kai negalėdavo užmigti, net ir pervargęs nuo darbo, klaidžiodavo po jį kartu su vaiduokliais. Buvo per daug užsiėmęs, kad galvotų apie Reganą. Arba bent jau bandė save tuo įtikinti. Kai tik prisimindavo, vos tik ji įsigaudavo į jo mintis pro tvirtai suręstą gynybinę sieną, Reifas puldavo dar sunkiau ir ilgiau dirbti.

– Atrodai truputį nuvargęs, drauguži. – Devinas užsidegė cigaretę žiūrėdamas, kaip Reifas kaukštelėjęs plaktuku įstato šviežiai nudažytą grindlentę į vietą. – Prisimeni knygą „Doriano Grėjaus portretas“⁴? Ima atrodyti, kad tu esi paveikslas spintoje, o šis namas – senasis Dorianas.

– Čiupk plaktuką arba pranyk.

Devinas pasilenkė, perbraukė pirštu per plačią raižytą medinę plokštę.

– Graži kaip paveikslėlis. Kaip ši spalva vadinama?

– Peleninės rožės spalva, – lyg mesdamas iššūkį pasakė Reifas.

– Taip, tikrai gražu. – Devinas panaudojo tuščią kavos puodelį pelenams. – Jei patinka rausva spalva.

Reifas žvilgtelėjo į jį.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Nieko. Tiesiog palaikau pokalbį. Šiandien Džo pervežė iš ligoninės į areštinę.

Reifui nespėjus nusigręžti, Devinas pastebėjo, kad jo žvilgsnis tapo ledinis.

– Ne mano reikalas.

– Akies neprarado, – toliau ramiai tęsė Devinas. – Kurį laiką nešios raištį. Daktarai dar nežino, ar bus ilgalaikių pasekmių.

– Ji turėjo taikyti į tarpkojį.

– Taip, gaila... Pamaniau, norėsi sužinoti, kad patartas advokato jis prisipažino kaltas dėl įsilaužimo ir užpuolimo. Jie atmetė kaltinimus dėl bandymo išprievartauti. Pripažinęs kaltę jis tikisi išvengti teismo, tačiau kalėti vis tiek teks.

Reifas nenorėjo, kad jam tai rūpėtų.

– Ilgai?

– Spėju, gaus mažiausiai trejus metus. Kol dar nepasakei, kad per mažai, rytoj eisiu išklausyti nuosprendžio ir pats pabandysiu paremti kaltinimą. Kai jau tikėsis būti paleistas anksčiau termino, po metų ar daugiau, vėl sugrįšiu ir pasirūpinsiu, kad to neįvyktų.

– Sakiau, tai ne mano reikalas. – Reifas įspraudė paskutinę grindlentę. – Kaip laikosi Kesė?

– Tikiuosi, gerai. Džeradas padeda jai greičiau išsiskirti. Esant smurtavimo ir neištikimybės įrodymų, tai neturėtų tęstis metus, kaip įprasta. Džo nelabai gali protestuoti. Kuo greičiau išsiskirs, tuo greičiau ji su vaikais

atsigaus ir galės gyventi toliau. – Devinas susimąstęs užgesino nuorūką. – Negi nepaklausi, kaip laikosi Regana?

– Ne.

– Ką gi, vis tiek pasakysiu. – Nekreipdamas dėmesio į Reifo purkštavimą Devinas atsisėdo. – Jei paklaustum, pasakyčiau, kad, man rodos, pastaruoju metu ji miega ne itin gerai.

– Bet aš neklausiau.

– Edė sako, kad ji nebeužeina į užkandinę priešpiečių, tai tikriausiai ir apetito neturi. Šiaip galima manyti, jog dėl visko kaltas susidūrimas su Džo. Tačiau man kyla kitokia nuojauta.

– Susidoros su tuo. Ji moka savimi pasirūpinti.

– Labai gerai. Tądien, kai Džo įsitempė ją vidun, kas nors galėjo pastebėti atviras duris, išgirsti triukšmą. Bet ir per trumpą laiką jis galėjo ją smarkiai sužaloti.

– Negi manai, kad nežinau? – užsipuolė Reifas. – Manai, nežinau, ką jis galėjo jai padaryti?

– Aišku, kad žinai. Ir tai tave nuolat graužia. Ar gali mane išklausyti?

– Ne.

Tačiau jis neigė be įkarščio ir Devinas ryžosi pasakyti tai, ką norėjo.

– Liudininkai užkandinėje sako, kad ji atrodė kaip girta, kai atėjo po užpuolimo. Būtų nualpusi, jei Edė nebūtų laiku prie jos pribėgusi ir pasodinusi.

– Nenoriu nieko apie tai girdėti.

– Ne, – sumurmėjo Devinas pamatęs, kaip išbalo Reifo krumpliai ant plaktuko, – nori. Reifai, kai atvažiavau, ji sėdėjo ištikta šoko. Ar supranti? Vyzdžiai buvo tokie siauri kaip tavo vinių smaigaliai. Norėjau iškviesti greitąją pagalbą, bet ji susiėmė. Mačiau, kaip pasikeitė. Tiesiog neįtikėtina.

– Ji ištverminga. – Jos vaizdas, prasiskverbęs į mintis, skaudžiai palietė širdį. – Nepasakok to, ką ir pats žinau.

– Gerai. Kažin ar pastebėjai, kaip ji į tave pažvelgė, kai įžengei į mano kabinetą. Ji prisivertė nusiraminti, nes privalėjo – tokia jau yra. O tada įėjai tu. Vyras gali nugyventi visą gyvenimą ir jokia moteris nepažvelgs į jį taip, kaip į tave žiūrėjo Regana.

– Jai manęs nereikia.

– Nesąmonė. Kad ir koks esi kvailas, tai turėtum suprasti.

– Buvau kvailas, kai per arti ją prisileidau. Man ji pradėjo per daug rūpėti, norėjau, kad ir aš jai būčiau svarbus. Daugiau tokios kvailystės nepadarysiu. – Reifas atsistojo, užsikabino plaktuką už diržo. – Man jos taip pat nereikia.

Devinas atsidusęs pakilo.

– Tu iš meilės jai apakęs.

– O ne. Buvau šiek tiek suskydęs, bet jau atsikvošėjau.

Devinas suspaudė lūpas. Žinojo vieną greitą ir veikiausiai skausmingą būdą jam padėti.

– Tikrai?

– Aš ką tik patvirtinau.

– Gerai. – Devinas šyptelėjo. – Vadinasi, kelias laisvas. Kol maniau, kad ji tau rūpi, nieko nesiėmiau. Bet dabar galėsiu nuvažiuoti pas ją ir pabandyti... vėl jai sugrąžinti dingusį apetitą.

Jis to ir tikėjosi, todėl stojiškai sutiko Reifo smūgį į skruostą. Visada malonu, kai pasieki tikslą. Palietė ranka žandikaulį, pakrutino jį ir apsidžiaugė, kad šis nelūžo.

– Taip, matyti, kad jau atsikvošėjai.

– Turėčiau tau dar kartą trinktelėti, – pro sukąstus dantis iškošė Reifas. Jis virė iš pykčio ir pažeminimo, kad taip lengvai leidosi įviliojamas į spąstus.

– Tavimi dėtas, to nedaryčiu. Šitą priėmiau nemokamai. – Budriai stebėdamas brolį Devinas dar kartą pajudino žandikaulį. – Po galais, Reifai, vis dar gerai smūgiuoji dešine.

Šiek tiek pralinksmėjęs Reifas sulenkė skaudamus pirštus.

– O tavo veidas vis dar akmeninis. Kalės vaikas!

– Ir aš tave myliu. – Devinas meiliai apkabino brolį per pečius. – Dabar geriau jautiesi?

– Ne. – Jis patylėjo. – Galbūt.

– Gal nori nuvažiuoti pas ją ir viską išsiaiškinti?

– Aš nešliaužiosiu paskui moterį, – subambėjo Reifas.

„Šliaužiosi, – pagalvojo Devinas. – Anksčiau ar vėliau.“

– Ką gi, – tarė jis. – Šį vakarą aš laisvas. Gal nori prisigerti ir pašėlioti?

– O taip. – Jie išėjo į koridorių ir pradėjo leistis laiptais. – Gal susitikime vėliau užeigoje? Dešimtą.

– Man tinka. Pažiūrėsiu, gal pavyks prikalbinti ir Šeiną su Džeradu.

– Kaip senais gerais laikais. Kai Dafas pamatys mus ateinančius, jam pagaugais... – Reifas nutilo, pajuto, kaip šoktelėjo širdis. Laiptų papėdėje tiesi kaip styga stovėjo Regana ir žvelgė į jį šaltomis akimis.

– Atvežiau baldus. – Ji labai stengėsi kalbėti lygiu balsu. – Tavo žinutėje buvo parašyta, kad galėsi priimti trečią valandą.

– Teisingai. – Reifas supyko ant savęs dėl suvirpėjusios širdies. – Liepk viską užnešti viršun.

– Gerai. Labas, Devinai.

– Sveika, Regana. Aš jau išeinu. Pasimatysime vakare, Reifai.

– Taip. – Neatitraukdamas akių nuo Reganos Reifas įveikė paskutinius laiptelius. – Keliai neslidūs?

– Ne. Beveik visur jau nuvalyti. – Kažin ar jis nemato, kaip kraujuoja jos širdis? – Radau pūkinį čiužinį, kokio norėjai lovai su baldakimu. Viską sutvarkysiu, kad galėtum pasižiūrėti ir nuspręsti, ar tinka.

– Gerai. Netrukdysiu tau. Man reikia... – „Nieko“, – suvokė jis. Jam nieko nereikėjo daryti. – Dirbti. – Galiausiai ištarė. – Pašauk, kai būsi pasiruošusi. Išrašysiu čekį.

Ji norėjo ką nors pasakyti, bet jis jau ėjo šalin. Ištiesinusi pečius Regana žengė pro duris duoti nurodymų nešėjams.

Buvo beveik penkta valanda popiet, kai Regana pagaliau sutvarkė viską, kaip planavo. Nejučia tolygų kaukšėjimą ir bruzdesį pakeitė tyla. Pradėjus temti ji įjungė apvalią rožių raštais išmargintą lempą šalia senovinio minkšto krėslo, atsukto į židinį.

Virš židinio dar nebuvo atbrailos, jame nespragsėjo ugnis. Galėjai užuosti vos juntamą dažų kvapą. Tačiau atrodė, kad kambarys tiesiog laukia, kol jame kas nors apsigyvens.

Ore tvyrojo ir rožių kvapas, primenantis liūdesį.

„Antklodė su vestuvinių žiedų raštais“, – mąstė Regana braukdama ranka per vieną iš lovos stulpelių. Kelios nėriniuotos pagalvėlės, derančios prie baldakimo audeklo. Kedro, dar vadinama „vilties“, skrynia lovos kojūgalyje, prikrauta kvepiančių drobių ir tinklinių maišelių su džiovintomis levandomis. Taip. Kambarys atrodys nuostabiai. Galbūt dar reikėtų airiškų nėrinių ant langų ir šepečio sidabrine nugarėle ant tualetinio staliuko. Būtų labai gražu. Tiesiog idealu.

Regana troško, kad niekad nebūtų mačiusi šio kambario, šio namo ir Reifo Makeido.

Jis stovėjo tarpduryje, tylomis stebėjo ją, grakščiai kaip vaiduoklis vaikštinėjančią po kambarį. Staiga Regana sustingo. Atsigręžė į jį. Praėjo kelios sekundės, nors abiem jos prilygo amžinybei.

– Jau baigiu, – galiausiai prabilo Regana.

– Matau. – Nepajudėjęs iš vietos Reifas atplėšė akis nuo jos ir peržvelgė kambarį. – Atrodo fantastiškai.

– Turiu kelias ferotipijas ir senovinius pasidabruotus rėmelius. Manau, jie gražiai atrodys ant įstatytos židinio atbrailos.

– Puiku.

Nuo įtampos jai darėsi silpna.

– Pastebėjau, kad jau daug padaryta kitame miegamajame.

– Po truputį judu į priekį. Dar kelių kambarių sienas bus galima lipdyti gipso kartono plokštėmis.

– Sparčiai dirbi.

– Taip, visi taip sako. – Jis išsitraukė iš kišenės čekį ir žengė link jos. – Čia tavo užmokestis.

– Ačiū. – Regana iš lėto atsegė ant stalo gulinčią rankinę ir įsidėjo čekį. Mintyse keikdama jį. – Važiuosiu jau, – tarė. Pasisuko ir netiktai atsitrenkė jam į krūtinę. – Atsiprašau. – Žengė žingsnį į šalį. Jis taip pat pajudėjo ir vėl užtvėrė kelią. Jos širdis ėmė taip smarkiai plakti, lyg muštų būgnais. – Tu stovi man skersai kelio.

– Teisingai. – Reifas ilgai žiūrėjo į ją. – Prastai atrodai.

– Labai tau ačiū.

– Po akimis tamsūs ratilai.

„Niekam tikusi kosmetika“, – susierzinusi pagalvojo ji.

– Buvo sunki ir ilga diena. Pavargau.

– Kodėl nesilankai pas Edę?

Regana nusistebėjo, kodėl jai apskritai anksčiau patikdavo maži miesteliai.

– Tau ir Antietamo gandonešiams neturėtų rūpėti, ką veikiu per priešpiečius!

– Dolinas uždarytas. Daugiau tavęs negąsdins.

– Aš nebijau Džo Dolino. – Ji išdidžiai atmetė plaukus. – Galvoju nusipirkti ginklą.

– Geriau pagalvok dar kartą.

Anksčiau įsakmus Reifo tonas jos neerzino.

– O taip! Tu vienintelis, sugebantis apsiginti ar apginti kitus. Pasitrauk, Makeidai. Mano darbai čia baigti.

Kai Reifas čiupo ją už rankos, Regana net nepagalvojusi užsimojo ir trenkė jam per žandą. Tada išsigandusi žengė atatupsta.

– Pažiūrėk, kaip privertei pasielgti! – Įniršusi, netoli ašarų ji metė žemėn rankinuką. – Negaliu patikėti, kad taip padariau! Dar niekada gyvenime nesu niekam trenkusi.

– Kaip pirmam kartui, neblogai pavyko. – Stebėdamas ją Reifas persibraukė liežuviu vidinę geliančio skruosto pusę. – Kitą sykį pasistenk kirsti iš peties. Jei užsimoji tik riešu, smūgis būna nestiprus.

– Kito karto nebus. Skirtingai nei tau, man nereikia mušti kitų, kad parodyčiau, ką galvoju. – Regana giliai įkvėpė tikėdamasi nusiraminti. – Atsiprašau.

– Jei eisi link durų, aš tau vėl užstosiu kelią, ir vėl viskas pasikartos.

– Gerai. – Ji paliko rankinę ant žemės. – Akivaizdu, kad nori kažką pasakyti.

– Jei stovėsi atkišusi smakrą, greitai įsiutinsi mane. Aš elgiuosi mandagiai, klausiu, kaip tu laikaisi. Juk tau patinka mandagus elgesys?

– Aš laikausi puikiai, – atžariai tėškė Regana. – O kaip tu?

– Neblogai. Gal nori kavos ar alaus?

– Ne, labai ačiū. – Kaip, po galais, jis drįsta taukšti beprasmes mandagybes, kai ji iš įtampos vos laikosi? – Nenoriu nei kavos, nei alaus.

– O ko nori, Regana?

Dabar ji atpažino jį. Aštriai, nekantriai prabilęs vėl sugrįžo senasis Reifas. Buvo jo pasiilgusi.

– Noriu, kad paliktum mane ramybėje.

Nieko nepasakęs jis pasitraukė į šalį. Ji pakėlė rankinę. Ir vėl padėjo.

– Tai netiesa. – Velniop savigarbą, protą ir netgi jausmus! Blogiau, nei yra dabar, nebus.

– Niekaip nebūtum pasiekusi durų, – tyliai ištarė jis. – Tikriausiai jau supratai.

– Aš nieko nesuprantu, tik žinau, kad pavargau su tavimi ginčytis.

– Aš nesiginčiju, tik laukiu.

Regana linktelėjo – žinoma, ji suprato. Jei jis nori tik tiek, tebūnie. Ir pačiai to pakaks. Nusiavė batus, atsisegė švarkelį.

– Ką tu darai?

– Atsakau į tavo praeitos savaitės ultimatumą. – Regana numetė švarkelį ant kėdės ir ėmė sagstytis palaidinę. – Sakei: sutik arba išeik. Aš sutinku.

4 Oskaro Vaildo romanas, kuriame pagrindinis veikėjas atrodė amžinai jaunas, o jo portretas seno ir raukšlėjosi.

11

Tokio žingsnio Reifas nesitikėjo. Kai atgavo žadą, ji jau stovėjo pusnuogė, prisidengusi vos keliomis juodo šilko skiautelėmis. Regis, jam visas kraujas ištekėjo iš smegenų.

– Taip paprastai?

– Juk visą laiką viskas buvo labai paprasta, Reifai. Tik gryna, laukinė aistra.

Jis geis jos, pažadėjo sau Regana. Kai jie pasimylės, niekada nesiliaus jos geidęs. Nenuleisdama nuo jo akių Regana lėtai prisiartino.

– Sutik arba išeik, Makeidai. – Ji suėmė jo marškinius ir perplėšė juos, tuo apstulbindama ir jį, ir save pačią. – Aš ruošiuosi tave užkariauti.

Jos lūpos degino lyg ugnis, blykčiojo ir spjaudė į jį liepsnas. Sukrėstas iki širdies gelmių jis suspaudė jos klubus, pro šilką pirštais pajuto odą.

– Glamonėk mane. – Regana gribštelėjo dantimis jam petį. – Noriu pajusti tavo rankas. – Ji traukė jo džinsus, bandė jį apglėbti.

– Palauk. – Tačiau viduje sproginėjantys jausmai nustelbė viską, jis jautė tik tvinkčiojimą ir beprotišką aistrą. Sužeista širdis, vienintelis apgailėtinas jo ginklas, neapsaugojo nuo smingančių geismo strėlių. Ir nuo Reganos. Reifas paskubomis nusitraukė drabužius, pakėlė ją nuo žemės. Buvo giliai joje, abiem nespėjus nukristi ant lovos.

Prakaitas, skuba ir aklas geismas. Įnirtingos kūnų imtynės, dusulingas, trūkčiojantis kvėpavimas. Dantys, nagai ir susipynę liežuviai vertė juos raičiotis ant prabangaus čiužinio. Šį mūšį abu jau buvo pralaimėję. Sukaitę, atšiaurūs ir skubantys, greiti, įtūžę ir pašėlę, jie daužėsi vienas į kitą. Troško daugiau, gavo mažiau. Rožių kvapas bemaž dusino aitriu, liūdnu aromatu.

Ji apsižergė jį ir išsilenkė, kai jo rankos nuslydo jos kūnu. Regana geidė, kad jis nusineštų ją ten, kur skausmą nuo malonumo skiria vos plonytė linija. Tik ten tikėjosi pasijusti gyva, kokia nesijautė nuo tada, kai jis nuo jos nusigręžė.

Turėjo žinoti, kad čia, bent jau čia, ir Reifas yra toks pat bejėgis, neįstengiantis atsispirti ir apgailėtinai geidžiantis jos. Jautė, kaip geismas užvaldo jo kūną, juto tai kiekvienąsyk, kai jis, nepasotinamai alkanas, pripuldavo prie jos lūpų.

Nors širdis meldė bent lašelio meilės, virpantis kūnas godžiai tenkinosi tuo, ką gavo. Neliko laiko išdidumui, neliko laiko švelnumui.

Kai Regana susmuko ant jo, Reifas negailestingai paguldė ją ant nugaros ir prispaudė savimi. Jis neįstengė kvėpuoti, galvoti, tik nuožmiai veržėsi į ją. Turėjo ją užpildyti, ištuštinti, pareikšti savo teises į ją vieninteliu jai priimtinu būdu. Krestelėjęs galvą nusimetė plaukus nuo akių. Jam buvo gyvybiškai svarbu matyti ją, pastebėti kiekvieną sukrėtimo, malonumo blykstelėjimą veide, kiekvieną lūpų virptelėjimą.

Meilė užtvindė jį. Ir sunaikino.

– Žiūrėk į mane, – gergždžiančiu balsu maldavo Reifas. – Žiūrėk į mane.

Ji atsimerkė, bet aistra ją akino. Reifas juto po savimi virpantį kūną, matė, kaip apsiblausė akys. Neįstengdamas susivaldyti beatodairiškai nusekė paskui ją į bedugnę. Tačiau krisdamas į nebūtį spėjo prakeikti ją ir save.

Atrodė, neįmanoma taip susijaudinti, leistis užvaldomam aistros ir kartu jaustis visiškai tuščiam. Iki šiol jis nenumanė, kaip vitališkai ir neatsiejamai susipynę jo širdis ir kūnas. Dabar, žiūrėdamas į lubas, Reganai tylomis gulint šalia, Reifas suprato, kad jie niekada negalės atsiskirti vienas nuo kito.

Tik ne su ja.

Troško vien jos.

Regana atėmė iš jo tai, ką daugelį metų jis stengėsi įgyti. Savigarbą. Keista, kad iki šiol to nesuprato.

Nežinojo, ar galės už tai atleisti jai ir sau pačiam.

Regana beviltiškai troško, kad Reifas ištiestų į ją rankas, priglaustų prie savęs kaip anksčiau. Liūdna būti taip paliktai – sušalusiai ir vienišai, nors vis dar virpėjo nuo jo prisilietimų. Bet kaip galėtų pasakyti, ką jaučia, kai pirma žengė šį žingsnį, sutiko su jo sąlygomis? „Jo sąlygomis“, – pagalvojo Regana užmerkusi akis, nenorėdama matyti švelniai rausvos nuo lempos sklindančios šviesos. „Nenaudėlis Makeidas sugrįžo, – karčiai mintijo ji, – ir viską pasiėmė sau.“

– Ką gi, šįkart nors pavyko pasimylėti lovoje. – Regana atsisėdo nugara į jį. Balsą suvaldė, tačiau bijojo, kad veidas gali išduoti, kokia ji sugniuždyta. – Mums viskas kaip pirmą kartą, tiesa, Makeidai?

– Taip. – Reifas norėjo paglostyti jai nugarą, bet ji buvo tokia šalta ir tiesi. – Kada nors turėsime pabandyti pasitiesę paklodę.

– Kodėl gi ne? – Jos rankos virpėjo, kai išslydusi iš lovos pasilenkė pasiimti apatinių drabužėlių. – Galėtume netgi užmesti kelias pagalvėles, kad atrodytų jaukiau ir ne taip monotoniška.

Jis piktai primerkė akis, kai ji spragtelėjusi užsisegė liemenėlę. Nuoskauda ir pyktis kunkuliavo bjauriame troškinyje. Atsikėlęs griebė džinsus, sugrūdo į juos kojas.

– Man jaukumas nerūpi.

– Ak, taip. – Regana čiupo palaidinę. Šilkas nusklendė oru ir nusileido ant pečių. – Tau viskas turi būti tiesmuka. Jokių pagražinimų.

– Kas, po galais, tau nepatinka? Gavai, ko norėjai!

– Tu nežinai, ko aš noriu! – Išsigandusi, kad nepradėtų raudoti, ji greitai užsimovė kelnes. – Aš ir pati nežinau.

– Tu pirma nusivilkai drabužius, brangioji, ne aš. – Balsas skambėjo netgi per daug ramiai. – Ir pirma juos apsivelki, nes tikriausiai laukia daugybė darbų.

– O tu iškart nuo manęs nusiritai, kai tik užbaigei savo darbą, tarsi tau tai nė velnio nerūpėtų. – Skubėdama ji greitai įkišo kojas į batus.

Jei būtų žiūrėjusi į jį, gal ir būtų turėjusi progą pasprukti. Bent menkutę. Bet Reifas buvo greitesnis ir Regana, nespėjusi dar kartą įkvėpti, pasijuto suspausta jo gniaužtų, pakilo šešis colius nuo žemės ir išvydo į save įbestas kiaurai gręžiančias akis.

– Nedrįsk taip kalbėti. Aš niekada taip su tavimi nesielgiau. Net minties tokios neturėjau.

– Tu teisus. – Keista, bet jo protrūkis Reganą nuramino. Ir turbūt neleido visiškai apsikvailinti. – Atleisk, Reifai. Neturėjau to sakyti.

Reifas lėtai nuleido ją ant žemės. Tik dabar pajuto, kaip smarkiai buvo ją suspaudęs, ir greitai patraukė rankas.

– Gal aš ir skubėjau, bet tu užklupai mane nepasirengusį.

– Ne. – Kai atsisuko pasiimti švarkelio, ji jautėsi labai rami. Rami ir labai pažeidžiama. Jei jis dar kartą ją palies, suduš kaip įskilęs stiklas. – Tai aš viską pradėjau ir sutikau su tavo sąlygomis.

– Mano sąlygos...

– Labai aiškios, – už jį užbaigė Regana. – Ir man priimtinos. Bėda ta, kad mes abu per daug įsiaudriname, susidarius tinkamoms aplinkybėms. Tavo atveju – esant bet kokioms aplinkybėms. Kelios pastarosios dienos man buvo sunkios. Bet tai nereiškia, kad turiu išsilieti ant tavęs.

– Ar tu visada tokia protinga, Regana?

– Ne, tačiau stengsiuosi būti. – Jos lūpos linksmai šypsojosi, tik akyse spindulėlių nebuvo. – Nežinau, kodėl pykstamės, nors abu radome puikų sprendimą. Paprasti intymūs santykiai. Tai tiesiog idealu, nes daugiau mūsų niekas nesieja. Todėl dar kartą atsiprašau, kad pradėjau ginčą. Aš truputį pavargusi ir blogai nusiteikusi. – Regana pasistiebė ant pirštų galiukų ir pakštelėjo jam į skruostą. – Jei panorėtum užsukti į svečius rytoj po darbo, pasistengčiau būti geresnė.

– Gerai, galbūt. – Kodėl, po galais, jis nesupranta, ką sako jos akys? Anksčiau, gerai įsižiūrėjęs, visada ją perprasdavo. – Parvešiu tave namo.

– Ačiū, nereikia. – Regana valios pastangomis prisivertė ne bėgti, o lėtai eiti prie durų. – Atvažiavau savo automobiliu, – pridūrė ji. – Be to, esu labai pavargusi. Norėčiau anksti atsigulti.

Reifas troško ją sulaikyti, apglėbti ir nepaleisti.

– Kaip nori. Vis tiek po kelių valandų turiu susitikti su broliais užeigoje.

– Gerai. Tada gal pavyks pasimatyti rytoj. – Regana įstengė pasiekti duris nesuklupusi. Jis nepasakė „sudie“, ji taip pat nutylėjo. Jei nebūtų pastebėjusi savo ryškiai raudono palto prie įvijų laiptų stulpelio, būtų išėjusi be jo. Dabar apsivilko, užsisegė sagas.

Lauke atsisėdo į automobilį, įjungė variklį. Atsargiai ir susikaupusi atbula nuvairavo keliuku nuo namo, lyg nuo to priklausytų visas gyvenimas. Pasuko link miesto, nuvažiavo pusę mylios. Tada sustojo šalikelėje, išjungė variklį. Ir pravirko kaip vaikas. Po dvidešimties minučių išsekusi atlošė galvą į sėdynę. Buvo šalta, tačiau neturėjo jėgų vėl užvesti variklio ir įjungti šildymo.

Juk ji protinga moteris. Visi taip sako. Nuovoki, susitelkusi, rami ir santūri, verslas taip pat neblogai sekasi. Kaip būdama tokia ideali sugebėjo taip susigadinti gyvenimą? Žinoma, kaltas Reifas Makeidas. Ji dar nespėjo kaip reikiant apsiprasti mieste, kai netikėtai pasirodė tas pasipūtėlis. Bjaurus, arogantiškas ir piktas. Ak, koks piktas. „Ir nuostabus“, – atsidususi pamanė Regana. Šiurkštus, bet kartais ir neįtikėtinai švelnus.

Kodėl užkibo ant jo kabliuko? Apsigavo manydama, kad galės užmegzti su juo artimus ryšius ir likti abejinga. Tačiau jis taip pat nebuvo objektyvus, prisiminė Regana. Ir jį buvo užvaldę jausmai. Anksčiau, kol ji visko nesugadino. Jei tik būtų elgusis nors truputį kitaip, jei nebūtų tokia užsispyrusi, pasiryžusi su viskuo susidoroti pati viena, gal ir dabar jo jausmai būtų nepakitę. O vėliau gal netgi būtų ją pamilęs.

„Ne, taip negalima“, – pagalvojo Regana ir trenkė kumščiu per vairą. Taip mąstytų jos mama. Padaryk ką nors gražaus, nuostabaus dėl vyro. Paglostyk jo savimeilę, tenkink užgaidas. Žaisk, viliok ir laimėsi aukso puodą. Ne, ji taip nesielgs. Nusistebėjo, kodėl apskritai svarstė tokią mintį. Ji neslėps, neužgniauš savo poreikių, savo asmenybės, kad įviliotų vyrą į meilės pinkles.

O argi ką tik taip nesielgė? Regana sudrebėjo, bet ne šalčio purtoma. Argi ne tai kaip tik ir darė tame miegamajame?

Sutrikusi ji atsirėmė alkūnėmis į vairą, veidą paslėpė delnuose. Jau nieko nebesuprato. Tik tai, kad jį myli. Myli ir per savo kvailą užsispyrimą neprisileido, o gal net atstūmė. Galiausiai nusižemino sutikdama su jo sąlygomis.

„Aš visiška idiotė“, – pagalvojo Regana.

O jeigu pabandytų šiek tiek pasikeisti? Argi jis nepadarė to paties?

Jis jautėsi įžeistas, priminė sau Regana. Ji užgavo ir įsiutino jį. Vis dėlto Reifas nuėjo kalti vinių, užuot baręsis. Tai ji bailė, bijojo pasitikėti, atsisakė nors šiek tiek nusileisti savo principams. Reifas nenorėjo valdyti jos gyvenimo, minčių, nesistengė jos pakeisti. Ne, jis suteikė jai erdvės, žavėjosi ja ir padovanojo tokią aistrą, apie kokią moteris gali tik pasvajoti. Tačiau ji kvailai susilaikė, sureagavo instinktyviai, nes tai buvo nuo vaikystės įaugę į kraują.

Kodėl nepagalvojo apie jo norus, savigarbą? Galbūt dabar turėtų apie tai pamąstyti? Juk ji gali būti lankstesnė. Kompromisas – tai ne kapituliacija. Dar ne vėlu parodyti, jog gali pasikeisti. Ji neleis, kad viskas taip baigtųsi...

Į galvą šovusi mintis atrodė tokia paprasta ir absurdiškai juokinga, kad Regana neabejojo jos teisingumu. Ilgai nedvejojusi užvedė automobilį ir paspaudė greičio pedalą. Po kelių minučių jau stovėjo prie Kesės namų ir beldė į duris.

– Regana! – Pasisodinusi Emą ant klubo Kesė persibraukė susitaršiusius plaukus. – Aš čia... tu verkei? – Ją apėmė panika. – Džo?

– Ne, ne. Atleisk, nenorėjau gąsdinti. Man reikia tavo pagalbos.

– Kas nutiko? – Kesė akimirksniu uždarė duris ir pasuko užraktą.

– Kas yra „Devynetukas“?

– Ką?.. – Kesė suglumusi nuleido Emą ant žemės, paplekšnojo per užpakaliuką ir paleido bėgti. – Kas yra „Devynetukas“ – turi galvoje pulą?

– Taip. Ir kur tokiu metu gauti trumpą raudoną odinį sijonėlį?

Kesė trumpam susimąstė šluostydama drėgną dėmę, užsilikusią ant megztinio po Emos prausimo.

– Jei taip, turėsime pasikviesti Edę.

– Įtrauk pilvą, mieloji.

– Jau įtraukiau. – Regana narsiai sukando dantis ir sulaikė kvėpavimą, kol Edė bandė užsegti užtrauktuką sijonėlio, ne didesnio už servetėlę ant užkandinės stalo.

– Bėda ta, kad tu turi figūrą. O aš turiu tik kaulus. – Tvirtai sučiaupusi lūpas Edė ryžtingai traukė ir tempė. Pagaliau pergalingai sušvokštusi atsisėdo ant Kesės lovos. – Užsegiau, bet, tavimi dėta, nedaryčiau staigių judesių.

– Nemanau, kad aš apskritai galėsiu pajudėti. – Regana atsargiai žengė žingsnelį. Sijonas, jau ir taip pavojingai aukštai užkilęs, pasislinko dar aukštėliau.

– Tu netgi aukštesnė už mane, – pareiškė Edė ir išsitraukė cigaretę. Jos akys linksmai suspindo, kai nuleido ant krūtinės akinius su netikrais briliantais. – Jei būtų dar trumpesnis, Devinas privalėtų tave suimti už nepadorią išvaizdą.

– Aš nieko nematau. – Nors Regana pasistiebė ant pirštų galiukų ir atsargiai pasisuko, Kesės veidrodyje matė save tik nuo juosmens aukštyn.

– Tau ir nereikia, mieloji. Patikėk, jis tikrai pamatys.

– Vaikus jau paguldžiau, – įeidama tarė Kesė. Staiga vidury žingsnio sustojo ir žioptelėjo iš nuostabos. – Oho...

– Tikrai žavingas apdaras, – sutiko Edė. Paskutinį kartą jį vilkėjo „Legiono“ šokiuose, tada vyrai žiūrėjo išpūtę akis. Dabar, kai jį segi Regana, žiūrovams akys tikrai išlėks iš orbitų. – Apsiauk tuos batelius, – paliepė. – Į galiukus prikimšau popieriaus, kad tiktų tavo kojai.

Regana atsirėmė ranka į Kesės tualetinį staliuką ir įsistojo į batelius su keturių colių kulniukais.

– Per juos susilaužysiu nosį.

– Brangioji, per tave šį vakarą daug kam bus sugurintos nosys. – Edė švokšdama nusijuokė. – O dabar išdažykime tave karo spalvomis. – Ji linksmai išvertė didžiulę rankinę ant lovos.

– Nežinau, ar įstengsiu šitaip pasirodyti. Kvaila mintis.

– Tik dabar neišsigąsk kaip viščiukas. – Edė naršė po gausybę kosmetikos priemonių. – Nori to vyro ar ne?

– Taip, bet...

– Tai sėskis ant lovos ir leisk tave nublizginti. Štai ši raudona – nepakartojama, – Edė meiliai sumurmėjo išsukdama lūpų dažus.

– Aš negaliu atsisėsti, – vos pabandžiusi pareiškė Regana. – Pažeisiu vidaus organus.

– Tada stovėk. – Išrinkusi kosmetiką Edė atsistojo ir ėmėsi darbo. – Tai sakei, „Devynetukas“?

– Taip.

Per savo keturiasdešimt dvejus metus – keturiasdešimt ketverius, jei girdi Dievas, – Edė nebuvo mačiusi moters, kuriai labiau netiktų kreiduota biliardo lazda kaip Reganai Bišop.

– Ar kada nors esi žaidusi pulą, brangioji?

– Angliškąjį biliardą. – Regana ėmė tyliai melstis, kai Edė brūkštelėjo kosmetiniu pieštuku. – Su tėte. Kelis kartus.

– Ech, mieloji, angliškasis – nieko vertas. Amerikietiškasis biliardas yra antras geriausias žaidimas, kokį tik galima žaisti ant stalo. – Kesei skaisčiai išraudus, ji sukikeno. – O dabar paklausyk, paaiškinsiu, kaip jį žaisti.

Reifui smogus lazdos galu, rutuliai sukaukšėjo ir nusirito. Penktas rutulys įriedėjo tiesiai į šoninę kišenę.

– Pasisekė, – tarė Džeradas tingiai kreida trindamas savo lazdą.

Reifas tik purkštelėjo.

– Šeštas iš devynių į šoninę kišenę. – Įmušęs jis vėl pasilenkė ir pasiruošė kitam smūgiui.

– Niekad nesu laimėjęs prieš Reifą. – Šeinas, labiau susidomėjęs raudonplauke prie bufeto nei žaidimu, atsirėmė į automatinį grotuvą. Ji sėdėjo viena ir atrodė tokia minkštutė kaip ką tik išpurenta pagalvė. – Devai, esi ją anksčiau matęs?

Devinas pakėlė akis.

– Tai Holovėjaus dukterėčia. Iš Mauntin Vju. Turi sunkvežimio dydžio vaikiną, kuris perlauš tave pusiau, jei tik kvėptelėsi į jos pusę.

Tokio iššūkio Šeinas tik ir laukė. Jis lėtai priėjo, atsirėmė į bufetą ir pasitelkė visą savo žavesį. Devinas atsidusęs šyptelėjo. Jei pasirodys jos vaikinas, turės išsitraukti šerifo ženklelį. Ir susigadins vakarą.

– Pinigai mano. – Reifas ištiesė ranką paimti dešimties dolerių, kuriuos jam buvo skolingas Džeradas. – Tavo eilė, Devinai.

– Man reikia alaus.

– Džeradas perka. – Reifas šyptelėjo vyresniajam broliui. – Ar ne, broliuk?

– Aš ir pirma mokėjau.

– O dabar pralošei partiją.

– Tai tu ir būk dosnus laimėtojas. Įrašyk į jo sąskaitą! – Džeradas šūktelėjo barmenui, iškėlęs tris pirštus.

– Ei, o man?

Džeradas dirstelėjo į Šeiną. Raudonplaukė jau buvo įsikibusi jam į parankę kaip greitai augantis vijoklis.

– Vaikuti, tu vairuoji.

– Metame monetą.

Džeradas paslaugiai išsitraukė iš kišenės monetą.

– Rinkis.

– Herbas.

Jis išmetė ją ir gražiai pagavo.

– Skaičius. Tu vairuoji.

Abejingai gūžtelėjęs Šeinas nusisuko į raudonplaukę.

– Ar jis taip kimba prie visų sijonų? – sumurmėjo Reifas, Devinui renkant rutulius.

– O kaipgi. Kažkas juk turėjo tave pakeisti, kai išvažiavai. – Devinas žengė atgal, išsirinko lazdą. – O kadangi tu jau užimtas...

– Kas sakė, kad aš užimtas? – Reifas gerai apžiūrėjo iškilių formų raudonplaukę, pajuto vos pastebimą malonų virptelėjimą krūtinėje. O tada pagalvojo apie Reganą, tik pagalvojo apie ją, ir širdis plyšo pusiau. – Mus sieja tik bendras susitarimas, – kietai pasakė jis ir pajuto kartumą burnoje. – Nieko rimta.

– Jis užkibęs ant meilės kabliuko, – šyptelėjo Džeradas ir kilstelėjo butelį alaus. – Net plika akimi matyti.

„Jokiu būdu neužkibsiu, – pamanė Reifas. – Užtenka, kad širdis sudaužyta, o dar jei broliai pamatys, kaip bandau susirinkti šipulius...“

– Gal norėtum paragauti šitos lazdos? – Reifas stuktelėjo lazda ir patenkintas stebėjo, kaip du rutuliai įrieda į kišenes.

– Šiandien ji buvo užsukusi į namą, – įprastu tonu pasakė Devinas, – ir jis nuskriejo žemyn laiptais tarsi upėtakis paskui muselę. Man atrodo, Reifo akyse netgi mačiau žvaigždutes. – Devinas ramiai atlaikė plieninį Reifo žvilgsnį. – Taip, tikrai.

– Netrukus pradės reguliariai skustis ir kasdien vilksis švarius marškinius. – Džeradas liūdnai papurtė galvą. – Tada ir bus aišku, kad jį praradome.

– Prasidės antikvarinių daiktų parodos, baletas. – Devinas sunkiai atsiduso. – Poezijos skaitymo vakarai.

Devinas pataikė beveik kaip pirštu į akį, Reifas susierzinęs per greitai stuktelėjo lazda ir rutulys nuriedėjo į šalį. Jis negalvos apie ją. Po galais, negalvos nei apie Reganą, nei apie sužeistą širdį.

– Jei neužsičiaupsite, abu pavaišinsiu lazda.

– O, aš jau drebu. – Susiradęs tinkamą vietą Devinas pasilenkė prie stalo. Lengvai pasiuntė rutulį į kišenę. Eidamas aplink stalą pauostė Reifą. – Ar tai odekolonas, meilės paukšteli?

– Aš nesikvepinu jokiu prakeiktu... – Reifas piktai sušnypštė. – Tu tiesiog pavydi, nes kas naktį miegi vienas ant suolelio šalia kurios nors kameros.

– Tu visiškai teisus!

Džeradas šypsodamasis įmetė keletą monetų į automatinį grotuvą.

– Kelintą valandą turi grįžti namo, Reifai? Tikrai nenorėtume, kad gautum su kočėlu per galvą už komendanto valandos pažeidimą.

– Ar jau seniai esi toks šiknius? – Gerai nors tiek, kad Reifas pastebėjo neramų Dafo žvilgsnį. Vis dėlto gėda, jog nebemoka sukelti muštynių. – Kokia bauda už kelių kėdžių sulaužymą?

Deviną maloniai užliejo nostalgija. Jei neskaičiuotum bandymų išskirti susirėmusius brolius, – o tai tikrai nieko nereiškia, – jis jau daug metų nedalyvavo gerose grumtynėse.

– Negaliu tau to leisti, – tarė jis šiek tiek apgailestaudamas. – Aš nešioju ženklelį.

– Tai išsisek jį. – Reifas šyptelėjo. – Ir prilupkime Šeiną prisimindami senus gerus laikus.

Džeradas pagal muzikos taktą barbeno pirštais į grotuvą. Jis pažvelgė į jaunylį brolį, kuris buvo jau gana toli pažengęs su raudonplauke. Vien tai – pateisinama priežastis keletą kartų jam užtvoti.

– Turiu užtektinai grynųjų išpirkai sumokėti, – pasakė broliams Džeradas. – Ir dar šiek tiek šerifui papirkti, jei reikės.

Devinas atsiduso, atsitiesė nuo stalo. Su broliška meile pasižiūrėjo į nieko neįtariantį Šeiną.

– Dar vakarui nesibaigus jam šiaip ar taip bus nudirtas kailis, jei ir toliau kvailios su ta mergina. Galėtume ir pirmi tai padaryti.

– Mes būsime humaniškesni, – sutiko Džeradas.

Užeigos savininkas pamatė juos einančius ir nusiminęs pastebėjo jau pažįstamą žvilgsnį akyse.

– Tik ne čia. Nagi, Devinai, tu dabar įstatymų sergėtojas.

– Atliksiu brolišką pareigą.

– Ką sumanėte? – Pajutęs nemalonumus Šeinas atsitraukė nuo raudonplaukės. Pasižiūrėjo į brolius, paėjo į šalį, kai šie bandė jį apsupti. – Trys prieš vieną? – Jis plačiai nusišypsojo, o kiti užeigos lankytojai atsitraukė toliau. – Ką gi, eikite šen!

Jis pasilenkė, tvirtai išsižergė ir suklydo žvilgtelėjęs į atsivėrusias duris. Jau buvo išsižiojęs iš nuostabos, kai Reifas čiupo jį per juosmenį ir abu su trenksmu griuvo ant stalo.

– Per lengvai pasiduodi. – Juokdamasis Reifas apsisuko ir sugriebė brolį už galvos. O tada nutirpo iki pirštų galų.

Sijonėlis buvo nepaprastai trumpas – trumpesnį nešioti jau būtų draudęs įstatymas. Ne aptemptas. Veikiau toks ankštas, kad vos įstengė apgaubti apvalius klubus, ir toks ryškiai raudonas, kad degino išsprogusias vyrų akis. Kojos begalinės. Apstulbęs Reifo žvilgsnis nusileido iki pat aštrių kaip skustuvas ir aukštų kaip dangoraižiai batelių kulnų.

Kai pagaliau pakėlė akis, pamatė, kad juoda palaidinė tokia pat aptempta kaip ir sijonas, su gilia iškirpte, atidengiančia stangrias, liemenėlės nesuvaržytas krūtis. Tik po dešimties sekundžių įstengė pažvelgti į veidą.

Lūpos buvo raudonos, drėgnos ir putlios. Apgamėlis šalimais tik pabrėžė seksualumą. Plaukai sušiaušti, o akys ryškios. Ji atrodė kaip moteris, ką tik išlipusi iš lovos ir vėl trokštanti ten sugrįžti.

– Jergutėliau! – prislopintas Šeino murmesys privertė Reifą atsitokėti iš šoko. – Ar čia Regana? Na ir karšta pupytė!

Reifas neturėjo jėgų stipriau jam trinktelėti. Žengė link durų, o galvoje spengė, tarsi pats būtų gavęs smūgį.

– Ką tu čia darai?

Ji pajudino petį ir aptempta bliuzelė dar labiau išryškino krūtinę.

– Užsinorėjau pažaisti „Devynetuką“.

Žodžiai užstrigo Reifui gerklėje.

– „Devynetuką“?

– Taip. – Ji lėtai priėjo prie baro ir atsirėmė į jį alkūne. – Na, Makeidai, nupirksi man alaus?

12

Jei jis ir toliau spoksos, ji neištvers, pamanė Regana. Jau dabar buvo tokia susijaudinusi, kad vos neišsprūdo iš veržiančių drabužėlių. Kadangi į užeigą norėjo įeiti efektingai, paltą paliko automobilyje. Tik dėl galimo pažeminimo išpylęs karštis neleido kalenti dantims. Pėdas beprotiškai skaudėjo.

Kai Reifas nieko neatsakė, ji apsižvalgė, o pamačiusi tiek į save įsmeigtų žvilgsnių turėjo susiimti, kad garsiai nenurytų seilių. Sukaupusi drąsą plačiai nusišypsojo barmenui. Net ir sunerimęs Dafas neįstengė nuleisti nuo jos akių.

– Gersiu tą patį ką ir jis. – Paėmusi butelį alaus atsigręžė. Niekas nepakrutino nė raumens. „Galiu arba sprukti, arba toliau vaidinti savo vaidmenį“, – priminė sau Regana ir greitai gurkštelėjo alaus. Ji nekentė šio gėrimo.

– Tai sudėsi rutulius ant stalo, Makeidai, ar man reikės?

– Aš juos sudėsiu, – paslaugiai įsiterpė Džeradas. Jo rankos vis dar buvo drėgnos nuo prakaito, bet jis jau spėjo atsikvošėti. Į Reifo veidą buvo beveik taip pat malonu žiūrėti kaip ir į siūbuojančius Reganos klubus, kai ji tingiai priėjo patikrinti lazdų arsenalo.

Reifas išgirdo kaukšinčius rutulius ir sumirksėjo atgavęs žadą.

– Sakei, eisi anksti gulti.

– Persigalvojau, – sunkiai kvėpčiodama atsakė ji. Oda ir elastanas neleido normaliai įkvėpti. – Staiga užplūdo... tiek energijos. – Atsispyrusi pagundai timptelėti sijoną žemyn, Regana lėtai priėjo prie pulo stalo. – Kas nori žaisti?

Bent šeši vyrai sukrutėjo, girgžtelėjo kėdės, sukaukšėjo batai. Reifas dusliai, niršiai suurzgė tarsi savo kaulą ginantis pasiutęs šuo. Vyrai nusprendė šiuo metu nesantys nusiteikę žaisti pulo.

– Ar čia koks pokštas?

Regana paėmė Devino pakištą lazdą, šyptelėjo ir perbraukė per ją pirštais. Kažkas sudejavo.

– Tiesiog norėjau prasimankštinti.

Stiprėjant pasitikėjimui savimi, Regana padavė alaus butelį Džeradui. „Bent jau tiek moku“, – pagalvojo ji. Tvirtai atsistojusi sulenkė vieną koją per kelį, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir palinko virš stalo. Odinė medžiaga įsitempė.

Reifas alkūne rėžė Šeinui į pilvą.

– Jei dar kartą pažiūrėsi ten, kur dabar žiūri, visą savaitę nieko nematysi.

– Vaje, Reifai. – Šeinas susikišo rankas į kišenes ir pasiruošė stebėti šou. – Tai kur vaikinui žiūrėti?

Ji gražiai išmušė rutulius, netgi pavyko vieną įridenti į kišenę. Greitai mintyse kartodama Edės įkaltas žaidimo taisykles, apėjo stalą. Sustojusi nusišypsojo, nes Devinas vis dar stypsojo kaip įbestas į žemę.

– Šerife, užstoji man taką.

– A, taip, tikrai. Atsiprašau. – Kai šį kartą ji išsitiesė virš fetro, Devino žvilgsnis nukrypo į Džeradą. Abu šyptelėjo vienas kitam kaip vaikai, pamatę naują žvilgantį dviratį.

Reganai pavyko įmušti dar vieną rutulį. ?gavusi daugiau pasitik?jimo ji nusprend? pabandyti sud?tingesn? ?jim?, bet tam reik?jo ?iek tiek persikreipti. Pajudinusi klubus pasiruo?? sm?giuoti. U? jos stovintis D?eradas paki?o rank? sau po mar?kiniais ir pavaizdavo stipriai plakan?i? ?ird?.

? Jei dar kart? pagalvosi apie tai, i?pl??iu tau plau?ius,?? sumurm?jo Reifas.

Įgavusi daugiau pasitikėjimo ji nusprendė pabandyti sudėtingesnį ėjimą, bet tam reikėjo šiek tiek persikreipti. Pajudinusi klubus pasiruošė smūgiuoti. Už jos stovintis Džeradas pakišo ranką sau po marškiniais ir pavaizdavo stipriai plakančią širdį.

– Jei dar kartą pagalvosi apie tai, išplėšiu tau plaučius, – sumurmėjo Reifas.

Kai rutulys nepataikė į kišenę gerais penkiais coliais, Regana papūtė raudonas lūpas.

– Oi! – Atsitiesusi pažvelgė į Reifą ir sumirksėjo storu dažų sluoksniu padengtomis blakstienomis. – Tavo eilė. – Perkėlusi svorį ant vienos kojos perbraukė pirštais per jo marškinių priekį. – Gal nori, kad nukreiduočiau lazdą?

Užeiga sugriaudėjo nuo šūksnių ir švilpesių. Vienas narsuolis pateikė pasiūlymą, nuo kurio Reifas tik dar niršiau iššiepė dantis.

– Pakaks.

Jis čiupo jai iš rankų lazdą, numetė ją Devinui, tvirtai suėmė Reganą už rankos ir nusitempė link durų.

– Bet mes nebaigėme žaisti, – paprieštaravo Regana, priversta mažais žingsneliais tipenti ant aukštų kulnų, kad suspėtų paskui.

Nutraukęs striukę nuo kabyklos prie durų Reifas apgaubė ja Reganą.

– Apsivilk, kol dar nieko neužmušiau.

Ji vis dar bandė išsilaisvinti, kai Reifas išstūmė ją pro duris.

Devinas palaimingai atsiduso.

– Jis pribaigtas.

– Taip. – Šeinas pasitrynė pilvą. – Ar pastebėjote, kaip ji...

Nusižiūrėjęs nuo Reifo Džeradas stuktelėjo jam lazda.

– Aš atvažiavau automobiliu, – pareiškė Regana, Reifui tempiant ją tolyn.

Jis atplėšė savo automobilio dureles.

– Lipk. Dabar pat.

– Galėčiau važiuoti paskui tave.

– Greitai.

– Gerai. – Atsisėsti buvo ne taip paprasta. Aptemptas raudonas odinis sijonėlis pakilo dar aukščiau, kai ji pabandė grakščiai ir oriai nusileisti ant sėdynės. Reifas garsiai sugriežė dantimis. – Kur mes važiuojame?

– Vežu tave namo. – Jis uždarė jos dureles, įsiutęs apėjo iš priekio ir taip garsiai trinktelėjo savo pusės durelėmis, kad automobilis susiūbavo. – Ir jei esi ganėtinai protinga, dabar patylėsi.

Regana buvo protinga. Kai stabdžiai sucypė prie jos buto laiptinės, ji liko sėdėti. Jokiu būdu nebūtų be jo pagalbos išlipusi iš žemo sportinio automobilio.

Reifas jai padėjo, nors staigus trūktelėjimas už rankos nepriminė džentelmeniško mosto.

– Raktus, – sušnypštė jis ir, pagriebęs juos jai iš rankų, pats atrakino duris.

Regana įsižeidusi įėjo pirma jo.

– Kaip suprantu, tu užeini...

Ji buvo staigiai prispausta prie durų, jo lūpos karštai užvaldė ją. Aukštakulniai abu sulygino ūgiu, tarp jųdviejų plykstelėjusi ugnis degino jau ir taip perkaitusias Reifo smegenis. Jo rankos ir burna buvo sunkios ir valdingos. Galvoje sukosi vienintelė mintis – įdeginti karšta ranka jai ženklą, kad visi žinotų, jog Regana priklauso jam.

Sunkiai šnopuodamas Reifas atsitraukė nuo jos. Tegul bus prakeiktas, jei dar kartą leisis taip sugundomas, taps savo geismų auka. Jis nutraukė jai nuo pečių striukę ir numetė šalin.

– Nusivilk tuos drabužius!

Regana nutirpo. Nuleidusi blakstienas suėmė sijono užtrauktuką.

– Ne, tik ne taip! – Jeigu jam matant nusimaus tą odinį sijoną, jis visai praras savitvardą. Sutrikęs jos žvilgsnis privertė Reifą nuleisti balsą. – Tiesiog labai norėčiau, kad persirengtum kitais drabužiais. Prašau.

– Maniau, kad...

– Žinau, ką manei. – Jam atrodė, kad tuoj mirs. – Persirenk ir pasikalbėsime.

– Gerai.

Reifas suprato – geriau nežiūrėti į ją, einančią į miegamąjį. Bet jis tik vyras.

Miegamajame Regana nusiavė kulkšnis laužančius batelius, nusimovė raudoną sijoną. Kaip gera vėl normaliai kvėpuoti! Norėjo pasijuokti iš jų abiejų, tačiau jautėsi neįtikėtinai kvailai. Ji pasityčiojo pati iš savęs, prarado net menkiausią dar likusią dalelytę orumo. Dėl nieko. „Ne, – paprieštaravo sau Regana segdamasi kelnes. – Dėl jo.“ Ji padarė tai dėl jo, o jis nė nepadėkojo.

Kai vėl pasirodė nusivaliusi makiažą, susišukavusi plaukus, su dramblio kaulo spalvos nertiniu, tvarkingai sukištu už juodų kelnių juosmens, Reifas vaikščiojo po kambarį.

– Noriu žinoti, ką tu sau galvojai? – tarė jis be užuolankų. – Ką sau manei, taip apsirengdama ir ateidama į barą?

– Čia juk tavo mintis! – atšovė Regana, tačiau jis nesiklausė, tik murmėjo pro sukąstus dantis.

– Dar penkios minutės, ir būtų kilusios muštynės. Pats būčiau jas pradėjęs. Mačiau tave nuogą, bet nė nenumaniau, kokia tavo figūra iš tikrųjų. O dabar visi mieste žinos.

– Sakei, kad nori...

– Man nusispjaut, ką jie kalba apie mane, bet niekas nesikuždės apie tave. Ir kur, po galais, radai tą sijoną? – prapliupo jis. – Kekšyno parduotuvėje?

– Na, iš tiesų tai...

– Taip, iš tiesų. Ir dar pasilenkei virš stalo taip, kad visi matytų tavo...

Regana primerkė akis.

– Atsargiai, Makeidai.

– Dabar turėsiu išmušti broliams iš galvų tai, ką jie tada galvojo.

– Tau, kaip matau, labai patinka muštis!

– Dabar tai visai nesvarbu.

– Tuoj pasidarys svarbu.

Ji paėmė savo mėgstamiausią Miltono vazą ir tėškė į žemę. Užuot sudužusi, ji atšoko ir nusirito elegantišku gėlėtu kilimėliu. Vis dėlto tai privertė Reifą užsičiaupti.

– Aš nusižeminau kitų akyse vien dėl tavęs. Prireikė vos ne laužtuvo, kad įsisprausčiau į tą sijoną, veikiausiai pakenkiau savo žarnynui! Tikriausiai niekada neišsivalysiu šito makiažo iš porų, beprotiškai skauda kulkšnis, o orumo neliko nė lašelio! Tikiuosi, tu patenkintas.

– Aš...

– Užsičiaupk. Dabar tiesiog užsičiaupk! Norėjai, kad taip pasirodyčiau, ir aš pabandžiau. Stengiausi būti tokia, kokios tau reikia, o tu dabar sugebi tik kritikuoti ir jaudintis dėl apkalbų! Eik tu velniop!

Regana pliumptelėjo ant kėdės, nes kojas sutraukė mėšlungis. Reifas palaukė, kol ji galutinai išsilies, matė, kaip sušnarpštė ir pasitrynė plikas pėdas.

– Padarei tai dėl manęs?

– Ne, man tiesiog patinka svirduliuoti ant keturių colių kulnų ir vidury žiemos vaikštinėti pusnuogei. Aš vien dėl to gyvenu! – piktai atrėžė ji.

– Taip pasielgei, kad aš pagaliau susiprotėčiau.

Pykčio banga nuslūgo. Ji atsilošė kėdėje ir užsimerkė.

– Pasielgiau taip, nes kraustausi dėl tavęs iš proto. Kaip ir pranašavai anksčiau. O dabar išeik ir palik mane vieną. Jei nori bartis, turėsi palaukti iki rytojaus – tada galėsi kaip orangutangas muštis sau į krūtinę kumščiais ir nusitempti mane už plaukų. Dabar aš per daug pavargusi.

Jis kurį laiką žiūrėjo į ją, tada nuėjo prie durų ir tyliai uždarė jas paskui save. Regana neatsistojo ir nesujudėjo. Netgi nenorėjo verkti. Jei ir apsijuokė, išgyvens. Atidavė jam viską ir nieko nebeatsiims. Kodėl turėtų dabar dėl to jaudintis? Juk nenustos jo mylėjusi.

Išgirdo, kaip durys vėl atsidarė, bet neatsimerkė.

– Aš tikrai pavargusi, Reifai. Negali sulaukti rytojaus?

Kažkas nukrito jai į sterblę. Regana nustebusi atsimerkė ir pamatė alyvų puokštę.

– Jos netikros, – prabilo Reifas. – Vasarį alyvos nežydi. Jau keletą dienų vežiojuosi jas bagažinėje, todėl tokios šaltos.

– Jos nuostabios. – Ji lėtai perbraukė pirštais vėsius šilkinius žiedlapius. – Keletą dienų, – sumurmėjo ir pakėlė akis.

– Taip, na ir kas? – Reifas susiraukė, susikišo rankas į kišenes, neramiai sujudėjo. – O žmogau! – Tikriausiai pasipiršti būtų lengviau nei padaryti tai. Gerklė išdžiūvo lyg molio šukė. Jis atsiklaupė.

– Ką tu darai?

– Patylėk, gerai? – perspėjo Reifas. – Jeigu imsi juoktis, pasigailėsi. – Paklaikęs iš baimės jis tyliai nusikeikė, persibraukė ranka plaukus. Ir pasirengė didžiausiam išbandymui. – Kai pakilau ir aušrą pamačiau, su ilgesiu prisiminiau tave...

– Reifai...

– Nepertrauk manęs. – Susigėdęs Reifas žvilgtelėjo į ją. – Turėsiu pradėti iš pradžių.

– Bet tau nebūtina...

– Regana.

Ji nutilo svarstydama, ar kokiai nors moteriai kas nors yra deklamavęs Šelio eiles žiūrėdamas į ją žudiko akimis.

– Atleisk. Ką sakei?

Jis susvyravo.

– Gerai. Kai pakilau ir aušrą pamačiau, su ilgesiu prisiminiau tave; / Kai saulė pakilo aukštai danguje ir išnyko rasa... Ak, po perkūnais. – Reifas vėl persibraukė plaukus bandydamas susikaupti. – Prisiminiau. Ir kai mėnuo sunkiai pakibo virš medžių ir gėlių; / Ir kai nuvargusi diena išnyko pailsėti, užsibuvęs lyg nemielas svetys, su ilgesiu prisiminiau tave.

Reifas su palengvėjimu giliai iškvėpė.

– Tik tiek temoku. Užtrukau ilgiau nei savaitę, kol įsiminiau. Jei kam nors apie tai prasitarsi...

– Nė nesvajočiau apie tai. – Beprotiškai sujaudinta Regana palietė jo skruostą. – Kaip nuostabu!

– Tai lyg ir atitinka mano jausmus tau. – Dabar, kai, ačiū Dievui, viskas baigėsi, jis suprato, jog nebuvo taip blogai, kaip baiminosi. – Aš galvoju apie tave, Regana, visą dieną. Kiekvieną dieną. Taigi jei nori poezijos...

– Ne. – Greitai papurčiusi galvą ji atsiklaupė šalia ir prigludo skruostu jam prie peties. – Ne, Reifai, man nereikia poezijos.

– Nebuvau labai romantiškas. – Matydamas švelnias ir svajingas jos akis, Reifas suprato turėjęs labiau pasistengti. – Tai tik dirbtinės gėlės ir kito žmogaus žodžiai.

Regana pravirko, tačiau ašaros buvo švelnios ir raminančios.

– Man patinka šios gėlės ir žodžiai labai gražūs. Bet man jų nereikia. Nenoriu, kad dėl manęs keistumeisi, Reifai. Aš nieko tavyje nekeisčiau. Sakiau, kad man patinki toks, koks esi, ir nemelavau.

– Ir tu man patinki tokia, kokia esi, Regana, – visa švari ir graži. Aišku, tai nereiškia, kad man nepatiko, kaip atrodei su tuo odiniu sijonėliu.

– Galėsiu ir vėl jį pasiskolinti iš Edės.

– Iš Edės? – Jis užvertė akis ir sukikeno. – Nenuostabu, kad jis tau tiko kaip antra oda. – Tada ant kaklo pajuto šiltus lašelius. – Ak, neverk, mažyte. Prašau neverkti.

– Aš neverkiu. Esu tiesiog sukrėsta, kad išmokai dėl manęs Šelio eilėraštį. Kad tau tai pasirodė svarbu. – Regana spustelėjo jam pečius ir atsitiesė. – Vadinasi, abu laimėjome lažybas arba pralaimėjome, nelygu, kaip žiūrėsi. – Ji atbula ranka nusišluostė skruostus. – Žinoma, kitų akyse tu tikrai nesi pralaimėtojas.

– Jei manai, kad įkalbėsi mane atlikti šį mažytį rečitalį užeigoje, tikriausiai išprotėjai. Gyvas iš ten neišeičiau.

Regana giliai įkvėpė.

– Abu turėtume būti tokie, kokie esame. Man tu tikrai patinki, koks esi, Reifai. Ir man reikia tavęs labiau, nei tu manai. Reikėjo tavęs, kai į parduotuvę atėjęs Džo išgąsdino mane. Tiesiog nenorėjau, kad tai žinotum. Bijojau išsiduoti, koks tu man svarbus.

Jis paėmė jos ranką, pabučiavo ir pajuto, kaip užsitraukia šimtai žaizdų.

– Nereikėjo bijoti.

– Dabar tai suprantu. Man patinka viską pačiai perprasti.

– O taip! – Reifas nusišypsojo, daugiau nesijautė kvailai klūpėdamas ant kelių. – Man patinka, kad moki viskuo pasirūpinti pati. Man patinka tavo būdas, Regana. Net jei ir įsiuntu, vis tiek žaviuosi tavo stiliumi.

– Ir man patinka tavo būdas. – Ji palinko į priekį ir švelniai jį pabučiavo. – Turiu surasti, į ką jas pamerkti.

Reifas nusigręžęs paėmė vazą, kurią ji buvo numetusi.

– Šita tiks?

– Taip. – Paėmusi vazą Regana atsistojo prie stalo ir pradėjo komponuoti šilkinę puokštę. – Negaliu patikėti, kad mečiau ją į žemę.

– Vakaras buvo siaubingas. Iki dabar.

Ji atsigręžė į jį, šyptelėjo.

– Tikrai. Gal nori pasilikti? Pažiūrėsime, kas bus vėliau.

– Na štai, jau pradedame susikalbėti. Žinai, Regana, aš manau, mes turime daug daugiau bendra nei patys suvokiame. Tu gerai žaidi pulą, aš domiuosi antikvariniais daiktais. – Jis atsistojo, pradėjo neramiai vaikštinėti, virpančiais pirštais paėmė porcelianinę katės figūrėlę ir vėl padėjo atgal. – Tai gal norėtum susituokti?

Ji įkišo alyvų šakelę į vazą.

– Hm... tu manęs to klausei ir anksčiau, kiek prisimenu. Tačiau nusprendei manęs nevesti, nes nežiūriu beisbolo.

– Šį kartą aš kalbu rimtai.

Regana atsigręžė į jį, staiga nutirpusi ranka nusviro ant stalo.

– Ką pasakei?

– Paklausyk, mes pažįstami ne taip seniai. – Reifas žingtelėjo artyn ir sustojo. Ji stebeilijosi į jį taip, tarsi būtų beprotis. Ir pats tokiu save laikė. – Tačiau mus sieja kai kas daugiau. Žinau, kad tarėmės vien tik dėl sekso, bet ką tik išsiaiškinome, jog iš tikrųjų vienas kitam labai patinkame.

– Reifai, aš negaliu...

– Gal leisi man baigti? – Jo tonas iš ramaus akimirksniu tapo irzlus. – Žinau, kokia tu – turi apsvarstyti galimybes, viską gerai apgalvoti. Bet juk gali nors trumpai pažvelgti į visa tai mano akimis? Man tai nėra vien seksas ir niekada nebuvo. Aš tave myliu.

Regana žiūrėjo į jo aštrias, piktas akis, girdėjo, kokiu šiurkščiu tonu jis ištarė šiuos brangius žodžius. Ir pajuto, tarsi širdis lyg gėlė būtų sužydėjusi krūtinėje.

– Tu mane myli? – perklausė ji.

Ištarti tokius žodžius nebūtų sunku, jei jie nieko nereikštų. Tai būtų tik žodžiai, o ne mažyčiai šratai, aštriai draskantys gerklę.

– Aš myliu tave, – pakartojo Reifas. – Tikriausiai įsimylėjau praėjus vos penkioms minutėms po mūsų pažinties. O gal dar penkiomis anksčiau. Nežinau. Man tai pirmas kartas.

– Man taip pat, – sumurmėjo Regana.

Jis negirdėjo jos, nieko negirdėjo, išskyrus baisų ūžimą galvoje.

– Niekam anksčiau manęs nereikėjo. Aš ir pats nenorėjau būti kam nors reikalingas. Tokie dalykai tik kliudė. Tačiau dabar to noriu iš tavęs. Ir prašau tavęs. – Jis nutilo stengdamasis nusiraminti. – O prašyti man nepatinka.

– Žinau. Tu ir neprivalai prašyti. – Regana priėjo prie Reifo, apglėbė rankomis jo veidą. – Reifai, tau nereikia nieko prašyti.

– Jei tik suteiktum man galimybę... – jis suėmė ją už riešų, – aš pasistengčiau, kad mums pavyktų. Abu pasistengtume. Nagi, Regana, surizikuok. Nebijok pavojų.

– Taip.

Jo rankos ant riešų suglebo.

– Kas – taip?

– Kodėl mums taip sunku išgirsti vienam kitą? – paklausė Regana. – Paklausyk, – paliepė ji ir tvirtai jį pabučiavo. – Taip, aš tekėsiu už tavęs.

– Taip paprastai? Nenori visko gerai apgalvoti?

– Ne.

– Gerai. Puiku. – Šiek tiek apsvaigęs jis žengė žingsnį atgal. – Mes galėtume... e... viskuo pasirūpinti... rytoj. Parašyti prašymą. Viską. Nori žiedo... ar dar ko nors?

– Taip, noriu. Reifai, tu mikčioji.

– Ne, nemikčioju. – Jis žengė atgal, o ji priėjo arčiau. – Tiesiog nesitikėjau, kad taip greitai atsakysi.

– Jei ketini persigalvoti, pamiršk. Ar viskas dėl to sijono?

Reifas sutrikęs pažvelgė į ją.

– Kokio sijono?

Reganai tai buvo pats nuostabiausias atsakymas.

– Manau, turėtum dar kartą pasakyti, kad mane myli. – Reifui nespėjus išsisukti, ji apsikabino jį už kaklo ir sunėrė pirštus. – Įprask dažnai tai kartoti.

– Aš labai tave myliu.

– Ir mylėjai mane tą pirmą naktį, kai buvome vieni name ant kalvos?

– Manau, kad taip.

– Aš nežinojau, nė nenutuokiau. Įdomu, ar namas tai suprato? Prisimenu, kaip tylu tąnakt buvo, atrodė, kad viskas nurimo. Gal norėtum ten šiąnakt sugrįžti?

– Taip. – Jis susiglaudė su ja kaktomis. – Norėčiau.

– Pirmiau turiu tau kai ką pasakyti, Reifai. Reikėtų tai iš karto išsiaiškinti.

– Regana, jei ruošiesi pateikti dar daugiau taisyklių ar kriterijų...

– Noriu pasakyti, – nutraukė jį Regana, – kad būčiau mylėjusis net ir nemylėdama tavęs, nes tu mane nepaprastai traukei ir žavėjai.

– Suprantu. – Jis nusprendė neįsižeisti. – Gerai.

– Būčiau tai dariusi, nes esi pats nuostabiausias vyras, kokį tik teko sutikti. Visomis prasmėmis. Tačiau jokiu būdu nebūčiau šį vakarą įsispraudusi į tą juokingą odinį sijonėlį, jei nebūčiau beprotiškai tavęs įsimylėjusi. – Jos akys švytėjo. – Ar supranti?

– Pakartok. – Reifas suėmė jos veidą delnais. – Pasakyk tai dar kartą žiūrėdama į akis.

– Aš myliu tave. Labai tave myliu, Reifai. Nenoriu nieko labiau, tik mylėti tave ir būti kartu visą likusį gyvenimą.

Reifą užliejusi džiaugsmo banga nuramino ir sušildė sielą.

– Tau teks priprasti dažnai tai kartoti.

– Aš labai greitai mokausi. Myliu tave, – sumurmėjo Regana prie pat jo lūpų ir suliejo žodžius į bučinį.

– Tai gana sudėtinga. – Jis apkabino ją. Laikė glėbyje. – Gyvenimas bus tikra painiava.

– Tikiuosi. – Užsimerkusi ji prigludo jam prie skruosto. – Labai to tikiuosi. Kodėl aš taip bijojau? – sumurmėjo Regana. – Kodėl bijojau tau pasakyti?

– Turbūt dėl tos pačios priežasties kaip ir aš. – Reifas kilstelėjo jos galvą. – Viskas įvyko labai greitai ir man tai buvo labai reikšminga. Visada taip bus.

– Visada, – sutiko ji.

Vėliau, kai abu gulėjo jaukiai susiglaudę gilioje pūkinėje lovoje, Regana uždėjo delną Reifui ant krūtinės, kur plakė širdis, ir nusišypsojo.

– Aš labai džiaugiuosi, kad sugrįžai į miestą, Makeidai. Sveikas sugrįžęs namo.

Namas buvo tylutėlis – miegojo kartu su jais.