Liudininkė Нора Робертс

Elžbietos Fič trumpos paauglystės maištas prasidėjo juodais "L‘Oréal" plaukų dažais, žirklėmis ir suklastotu vairuotojo pažymėjimu. O baigėsi kruvinai. Paklusni valdingos motinos ir anonimo donoro dukra Elžbieta vieną vakarą galiausiai neišlaiko – pasprukusi iš namų naktiniame klube per daug išgeria ir vėlesni įvykiai visam laikui pakeičia jos gyvenimą. Po dvylikos metų nedidelio Ozarko miestelio prieigose apsigyvena moteris. Abigailė Louveri – laisvai samdoma programuotoja, kurianti sudėtingas apsaugos sistemas. Jauna moteris gyvena atsiskyrusi, mažai kalba. Abigailės Louveri kruopščiai slepiama paslaptis suintriguoja vietinės policijos nuovados viršininką Bruksą Glisoną. Jos logiškas mąstymas, paslaptinga prigimtis ir neromantiškos pažiūros jį ir žavi, ir erzina. Bruksas įtaria, jog Abigailę reikia nuo kažko saugoti, bet nežino nuo ko. Prie smulkių triukšmadarių įpratusiam Glisonui tenka susidurti su labai galingais ir pavojingais žmonėmis.

Nora Roberts

liudininkė

Iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė

Jotema

Nora Roberts THE WITNESS

UDK 821.111(73)-31 Ro-04

G. R Putnam’s Sons, New York, 2012

Indrė Žakevičienė, 2012

ISBN 978-9955-13-367-4

Skiriama Laurai Rit,

detalių meistrei

Elžbieta

Vaikystės kančių strėlės smaigalys —

aštriai juntama vienatvė; aitrus nežinojimas.

Olivija Šreiner

2000-ųjų birželis

Elžbietos Fič trumpos paauglystės maištas prasidėjo juodais L’Oreal plaukų dažais, žirklėmis ir suklastotu vairuotojo pažymėjimu. O baigėsi kruvinai.

Beveik visus nugyventus šešiolika metų, aštuonis mėnesius ir dvidešimt vieną dieną Elžbieta pareigingai vykdė motinos direktyvas. Daktarė Suzana L. Fič pateikdavo direktyvas, o ne nurodymus. Elžbieta uoliai laikėsi motinos suplanuotos dienotvarkės, valgė motinos dietologų parinktą ir motinos virėjo pagamintą maistą, dėvėjo asmeninės motinos stilistės pasiūlytus drabužius.

Daktarė Suzana L. Fič rengėsi konservatyviai, jos manymu, kaip ir derėjo Čikagos Silva Memorial ligoninės Chirurginio skyriaus vadovei. Ji tikėjosi — ir jau buvo paliepusi, — kad dukra pasuks motinos pėdomis.

Elžbieta stropiai mokėsi, be vargo įveikdama visas motinos nurodytas akademines programas. Rudenį ji grįš į Harvardą, kad įgytų medicinos mokslų laipsnį, kad kaip mama taptų daktare, kad kaip mama būtų chirurgė.

Elžbieta — tik jau ne Liza, Elzytė ar Beta — puikiai kalbėjo ispaniškai, prancūziškai, itališkai, pakenčiamai rusiškai ir šiek tiek japoniškai. Ji skambino pianinu ir griežė smuiku. Keliavo po Europą ir Afriką. Galėjo išvardyti visus žmogaus kūno nervus ir raumenis, taip pat atmintinai pagroti Šopeno koncertus pianinui — tiek pirmąjį, tiek antrąjį.

Ji niekada nebuvo nuėjusi į pasimatymą ar bučiavusi vaikino. Niekada nevaikštinėjo po prekybos centrą su būreliu draugių, nedalyvavo pižamų vakarėlyje ir nekikeno su bičiulėmis kirsdama picą ar smaližiaudama ledais su karšta karamele.

Sulaukusi šešiolikos metų, aštuonių mėnesių ir dvidešimt vienos dienos Elžbieta buvo motinos kruopščiai sudarytos ir smulkmeniškai apgalvotos dienotvarkės rezultatas.

Ir visa tai turėjo pasikeisti.

Elžbieta stebėjo daiktus besikraunančią motiną. Vešlius rudus plaukus Suzana jau buvo susipynusi į jai įprastą prancūzišką kasą; moteris tvarkingai lankstė dar vieną kostiumėlį ir gaubė jį drabužiams skirtu maišu, paskui dirstelėjo į programą, kurioje buvo nurodyta visą savaitę truksiančios medikų konferencijos darbas grupėse. Programoje atskirai buvo išvardyti visi renginiai, susitikimai, susirinkimai ir dalykiniai pietūs, taip pat nurodyta numatyta apranga, prie drabužių priderinti bateliai, rankinės ir aksesuarai.

Kostiumėliai siūti dizainerių, bateliai, savaime suprantama, — itališki, mąstė Elžbieta. Privalu vilkėti nepriekaištingai sukirptais, kokybiškos medžiagos drabužiais. Tik nevertėtų rinktis sodrių, ryškių spalvų, išsiskiriančių iš juodų, pilkų ir rusvų tonų. Elžbieta svarstė, kaip jos mama gali būti tokia graži sąmoningai rinkdamasi nuobodžias spalvas.

Po dviejų intensyvių semestrų koledže Elžbieta apsisprendė (galbūt) ugdyti savo mados pojūtį. Tiesą sakant, Kembridže ji jau nusipirko džinsus, sportinę palaidinę su gobtuvu ir aulinukus storais padais.

Viską pirko už grynuosius, kad pirkiniai neatsispindėtų banko kortelės sąskaitoje, jeigu kartais mama ar jų sąskaitininkas sumanytų patikrinti Elžbietos santaupas; dabar visos šios gėrybės buvo paslėptos jos kambary.

Apsivilkusi tais drabužiais Elžbieta pasijuto esanti visai kitas žmogus — tiek kitas, kad iškart patraukė į „McDonald’s“ ir pirmą kartą užsisakė Big Mac su didele porcija keptų bulvyčių ir šokoladiniu kokteiliu.

Patirtas malonumas buvo toks didžiulis, kad jai teko eiti į tualetą, užsidaryti kabinoje ir truputį paverkti.

Elžbietos manymu, tą dieną ir buvo pasėtos pirmosios maišto sėklos, o gal visada joje tyliai snaudė laukdamos, kol riebalai ir druska jas pažadins.

Bet dabar ji tikrai jautė, kaip kažkur pilve tos sėklos dygsta.

— Mama, tavo planai pasikeitė. Tačiau tai nereiškia, kad ir manieji turi keistis.

Gražiomis, sumaniomis chirurgės rankomis su tobulu manikiūru — visada tik prancūzišku, jokios ryškesnės spalvos — Suzana spėjo tvarkingai įdėti į lagaminą maišelį su batais.

— Elžbieta, — mamos balsas buvo ramus ir nupoliruotas, kaip drabužių spinta, — prireikė nemenkų pastangų pakeisti grafiką ir suteikti tau galimybę šį semestrą studijuoti pagal vasaros semestro programą. Visus reikalavimus įstoti į Harvardo medicinos mokyklą įvykdysi visu semestru anksčiau.

Vien nuo tokios minties Elžbietai susuko pilvą.

— Bet man buvo pažadėta trijų savaičių pertrauka, taip pat ir visa kita savaitė Niujorke.

— Tačiau kartais pažadus tenka laužyti. Jeigu kitą savaitę nebūčiau buvusi laisva, nebūčiau galėjusi konferencijoje pavaduoti daktarės Daseki.

— Galėjai atsisakyti.

— Atsisakyti būtų savanaudiška ir trumparegiška, — Suzana perbraukė delnu per ką tik pakabintą švarkelį ir žengė žingsnį atgal, norėdama dirstelėti į sąrašą. — Tu, žinoma, jau pakankamai subrendusi, kad suvoktum, jog darbas svarbiau už malonumus ir pramogas.

— Jeigu esu pakankamai subrendusi, kad šitai suprasčiau, kodėl nesu pakankamai subrendusi, kad galėčiau spręsti pati? Noriu pertraukos. Man jos reikia.

Suzana nė nepažvelgė į dukrą.

— Tavo amžiaus, fizinės būklės bei intelekto merginai vargu ar reikėtų studijų ir kitos veiklos pertraukos. Be to, ponia Lein jau išvyko į dviejų savaičių kruizą, o aš vargu ar galėjau jos prašyti atidėti atostogas. Nėra kam gaminti tau valgyti ir tvarkyti namus.

— Pati galiu pasigaminti valgyti ir sutvarkyti namus.

— Elžbieta, — dabar mamos balse nuskambėjo ir „ilgai gniaužta kančia“. — Viskas jau sutvarkyta.

— Ir aš negaliu tarti savo žodžio? Tai kaip man ugdytis savarankiškumą, atsakomybės jausmą?

— Savarankiškumas ugdomas pamažu, kaip ir atsakomybė bei laisvė rinktis. Tau vis dar reikia patarimų ir nurodymų. Elektroniniu paštu išsiunčiau tau atnaujintą kitos savaitės darbo grafiką, o ant darbo stalo rasi visą paketą informacijos apie būsimą programą. Būtinai padėkok daktarui Friskui asmeniškai, kad išrūpino tau vietą vasaros semestrui.

Kalbėdama Suzana užsegė suknelės maišą, o paskui ir mažąjį lagaminą. Nuėjusi prie veidrodžio ji pasitaisė plaukus, patikrino, ar dailiai padažytos lūpos.

— Tu visai nesiklausai, ką sakau.

Veidrodyje Suzanos akys sutiko dukters žvilgsnį. Elžbieta pagalvojo, kad nuo tada, kai atėjo į miegamąjį, mama tik dabar susiprato pažvelgti jai į akis.

— Aišku, kad klausausi. Labai gerai girdėjau viską, ką sakei.

— Klausytis ir girdėti — ne tas pat. Nors gal tu ir teisi, Elžbieta, bet dabar diskusijos baigtos.

— Tai ne diskusijos, o dar vienas tavo potvarkis.

Suzana tik kiečiau suspaudė lūpas, ir tai buvo vienintelis pasipiktinimą išduodantis ženklas. Atsigręžusi ji pažvelgė šaltomis, ramiomis mėlynomis akimis.

— Apgailestauju, kad tau taip atrodo. Kadangi esu tavo motina, privalau daryti viską, kas, mano manymu, tau geriausia.

— Ką man, tavo manymu, geriausia daryti, kuo būti, ką sakyti, kaip mąstyti, ką veikti, ko norėti ir kuo tapti jau buvai nusprendusi dar iki apsivaisindama kruopščiai pasirinkta sperma.

Elžbieta girdėjo, kaip kyla jos balsas, bet niekaip neįstengė susivaldyti; karštos ašaros graužė akis, bet tų ašarų ji niekaip negalėjo sulaikyti.

— Pavargau būti tavo eksperimentu. Pavargau nuo suorganizuotų dienų, nuo suplanuotos kiekvienos minutės, nuo orkestruočių ir choreografijų, sukurtų taip, kad tik pateisinčiau visus tavo lūkesčius. Noriu pati spręsti ir rinktis, noriu pirktis drabužius, skaityti tokias knygas, kokios patinka man. Noriu gyventi savo, o ne tavo gyvenimą.

Lengvai susidomėjusi Suzana kilstelėjo antakius.

— Na, turint galvoje tavo amžių, toks požiūris manęs nestebina, bet tokiam įžūlumui ir ginčams pasirinkai labai netinkamą laiką.

— Atsiprašau. Dienotvarkėje šito nebuvo numatyta.

— Sarkazmas irgi įprasta, nors taip kalbėti nedera, — atsegusi portfelį Suzana nužvelgė jo turinį. — Apie viską pasikalbėsime, kai grįšiu. Susitarsiu su daktare Bristou.

— Man nereikia tavo terapijos! Man reikia išklausančios motinos, kuriai nors truputį rūpėtų, kaip jaučiasi jos dukra.

— Tokios kalbos tik liudija brandos ir intelekto stoką.

Įpykusi Elžbieta ėmė mojuoti iškeltomis rankomis. Jeigu ji nebūtų išmokusi elgtis ramiai ir racionaliai kaip motina, dabar visai pasiustų.

— Šūdas! Šūdas! Šūdas!

— Vargu ar pakartojimais sustiprinsi įspūdį. Per savaitgalį galėsi apmąstyti savo elgesį. Sužymėti maisto produktai — šaldytuve arba šaldiklyje. Reikalingų daiktų sąrašas — ant darbo stalo. Pirmadienį, aštuntą ryto, būk universitete ir prisistatyk poniai Vi. Dalyvaudama šioje programoje kitam rudeniui užsitikrinsi vietą Harvardo medicinos mokykloje. O dabar prašyčiau nunešti į apačią krepšį su drabužiais. Bet kurią akimirką gali atvažiuoti mano automobilis.

Oi, bet tos sėklos jau kelia dyką žemelę ir skausmingai kalasi: pirmą kartą gyvenime Elžbieta pažvelgė tiesiai motinai į akis ir ištarė „ne“.

Ji apsigręžė, išėjo iš kambario ir užsidarė savo miegamajame. Elžbieta griuvo ant lovos ir ašarodama įsispoksojo į lubas. Ir laukė.

Bet kurią akimirką, bet kurią akimirką, kartojo sau, įeis motina, ims reikalauti, kad atsiprašytų ir paklustų. Bet Elžbieta neatsiprašys ir nepaklus.

Jos susigrums, susiims iš tikrųjų, pasipils grasinimai ir gąsdinimai pasekmėmis. Gal jos net rėks viena ant kitos. O jeigu tikrai rėks, gal motina pagaliau ją išgirs.

Gal, jeigu jos rėks, Elžbieta galės išsakyti viską, kas susikaupė per pastaruosius metus, kas, kaip jai dabar atrodė, amžinai tūnojo širdyje.

Ji nenorėjo būti gydytoja. Ji nenorėjo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą gyventi pagal grafiką ar slėpti kvailų džinsų tik todėl, kad jie nedera prie motinos parinkto aprangos kodo.

Elžbieta norėjo turėti draugų, o ne vaikščioti į iš anksto numatytus susitikimus. Ji norėjo klausytis tokios muzikos, kokios klausosi jos amžiaus merginos. Norėjo sužinoti, apie ką jos šnabždasi, iš ko juokiasi, apie ką plepa, kol ji tupi užčiaupta.

Ji nenorėjo būti genijus ar vunderkindas.

Ji norėjo būti normali. Tik norėjo būti tokia kaip visi.

Elžbieta nusibraukė ašaras, susirietė į kamuoliuką ir įsispoksojo į duris.

Bet kurią akimirką, vėl pagalvojo. Dabar jau bet kurią akimirką. Mama turbūt pyksta. Ji turėtų ateiti ir paaiškinti, kuri iš jųdviejų viršesnė. Tikrai turėtų.

— Prašau, — kuždėjo Elžbieta, o sekundės virto minutėmis. — Neleisk man vėl pasiduoti.

Parodyk man šiek tiek meilės. Tik šį kartelį.

Tačiau lėtai slenkant minutėms Elžbieta galiausiai išsiropštė iš lovos. Ji žinojo, kad kantrybė — geriausias motinos ginklas. Visus priešus triuškino kantrybė ir neįveikiamas žinojimas, kad tiesa — tavo pusėje. Suprantama, dukrai šių žodžių nepritaikysi.

Jausdamasi pralaimėjusi Elžbieta išėjo iš savo kambario ir patraukė pas motiną.

Krepšio su drabužiais, lagamino ir mažojo lagaminėlio su ratukais nebuvo. Leisdamasi laiptais žemyn Elžbieta žinojo, kad ir mamos nebėra.

— Ji mane paliko. Ėmė ir paliko.

Vieniša Elžbieta dairėsi po gražų, tvarkingą kambarį. Viskas tobula — medžiagos, spalvos, meno kūriniai, apstatymas. Antikvariniai daiktai buvo perduodami vienos Fičų kartos kitai; visur rami elegancija.

Tuščia.

Niekas nepasikeitė, labai aiškiai suvokė Elžbieta. Ir niekas nesikeis.

— Vadinasi, pasikeisiu aš.

Ji neleido sau galvoti, svarstyti, dvejoti, tik vėl ryžtingai užlipo į antrą aukštą ir iš kambario pasiėmė žirkles.

Vonios kambaryje Elžbieta įsižiūrėjo į savo veidą veidrodyje, į paveldėtas spalvas ir bruožus: tamsiai rudi plaukai tankūs kaip motinos, tik be tos švelnios, gražios bangos, ryškūs motinos skruostikauliai, o gilios žalios akys paveldėtos iš biologinio tėvo, kad ir kas jis buvo, blyški oda, plati burna.

Fiziškai patraukli, pamanė ji, nes tokia DNR, be to, nepatrauklumo motina netoleruotų. Bet ne graži, ne tokia stulbinama kaip Suzana, ne. Elžbietos manymu, tai ir buvo didysis motinos nusivylimas, kurio net tokia kaip ji negalėjo kontroliuoti.

— Išsigimėlė, — Elžbieta prispaudė prie veidrodžio delną, negalėdama pakęsti atspindžio jame. — Tu — išsigimėlė. Bet nuo dabar — bent jau ne bailė.

Giliai įkvėpusi ji suėmė storą sruogą pečius siekiančių plaukų ir juos nurėžė.

Sulig kiekvienu žirklių čirkštelėjimu ji jautėsi tampanti vis galingesnė. Jos plaukai — jos pasirinkimas. Nurėžtas sruogas ji metė tiesiog ant grindų. Taip karpant ir čiaukšint mintyse Elžbieta išvydo atitinkamą įvaizdį. Prisimerkusi, pakreipusi galvą ji kirpo vis lėčiau. Tikrai, tai tik geometrija, nusprendė ji. Ir fizika. Veiksmas ir atoveiksmis.

Visas svoris — fizinis ir metaforiškas — ėmė ir nukrito. Mergaitė veidrodyje atrodė lengvesnė, akys — didesnės, veidelis — ne toks liesas, ne toks nukamuotas.

Elžbieta nusprendė, kad atrodo... naujai.

Ji atsargiai padėjo žirkles ir suvokusi, kad labai tankiai alsuoja, pamėgino susitvardyti ir kvėpuoti ramiau.

Nusikirpo trumpai. Norėdama patikrinti ji pakėlė ranką prie dabar atidengto kaklo ir ausų, perbraukė delnu per kirpčiukus. Per lygiai, — nusprendė. Pastvėrusi manikiūro žirklutes Elžbieta ėmėsi stilistės darbo.

Neblogai. Nėra labai gerai, pripažino ji, bet kitaip. Tokia ir yra esmė. Ji atrodė ir jautėsi kitaip.

Bet dar ne viskas.

Palikusi ant grindų sumestus plaukus Elžbieta nuėjo į miegamąjį ir išsitraukė iš slėptuvės drabužius ir persirengė. Jai reikėjo galutinio rezultato — girdėjo taip kalbančias merginas. Baigtos šukuosenos. Ir kosmetikos. Ir dar daugiau drabužių.

Jai reikėjo į prekybos centrą.

Apimta jaudinančio virpulio ji nuėjo į namuose įrengtą mamos kabinetą ir paėmė atsarginius automobilio raktelius. Skubant garažo link Elžbietai iš susijaudinimo daužėsi širdis. Ji atsisėdo prie vairo ir akimirkai užsimerkė.

— Na, štai, — tyliai pratarė ji, spustelėjo garažo durų mygtuką ir išriedėjo.

Ji prasidūrė ausis. Tai buvo drąsus, nors ir šiek tiek skausmingas gestas, tinkantis prie plaukų dažų, kuriuos ji paėmė nuo lentynos ilgai dvejojusi ir viską skrupulingai ištyrinėjusi. Taip pat nusipirko plaukų vaško, nes buvo mačiusi, kaip koledžo merginos juo naudojasi; Elžbieta pamanė, kad ir pati galės pamėginti nukopijuoti jų išvaizdą. Bent jau apytiksliai.

Ji prisipirko kosmetikos už du šimtus dolerių, nes gerai nežinojo, kas jai tinka.

Tada jai teko prisėsti, nes drebėjo keliai. Tačiau dar ne viskas, priminė sau Elžbieta, stebėdama pro šalį einančius paauglių būrelius, moterų pulkelius ar ištisų šeimų komandas. Jai tiesiog reikia persiorientuoti.

Jai reikėjo drabužių, tačiau nebuvo nieko susiplanavusi, neturėjo jokio sąrašo, jokio grafiko. Toks impulsyvus apsipirkinėjimas ir žvalina, ir vargina. Taip toli ją nuvedęs jaudulys peraugo į galvos skausmą, be to, truputį tvinkčiojo ausų speneliai.

Logiškiausia ir protingiausia būtų važiuoti namo ir valandėlę pagulėti. Paskui — susiplanuoti, susidaryti pirkinių sąrašą.

Tačiau tokia buvo senoji Elžbieta. O naujoji dabar mėgino atgauti kvapą.

Dabar didžiausia jai iškilusi problema — nežinojimas, į kokią parduotuvę ar parduotuves reikėtų eiti. Tų parduotuvių tiek daug, visos vitrinos pilnos įvairiausių daiktų. Taigi Elžbieta nutarė stebėti savo amžiaus merginas. Eis ten, kur patrauks jos.

Elžbieta pasiėmė krepšius, atsistojo... ir į kažką atsitrenkė.

— Atsiprašau, — ištarė ji, bet paskui pažino kliudytą merginą. — Oi, Džiulė...

— Na, — tarstelėjo blondinė žvilgančiais glotniais plaukais; į Elžbietą pažvelgė sutrikusios ištirpusio šokolado spalvos akys. — Ar aš tave pažįstu?

— Turbūt ne. Kartu lankėme mokyklą. Per ispanų kalbos pamokas pavaduodavau mokytoją. Elžbieta Fič.

— Žinoma, Elžbieta. Ekspertė, — Džiulė primerkė paniurusias akis. — Atrodai pasikeitusi.

— Ai, aš... — dabar jau išties sutrikusi Elžbieta kilstelėjo prie plaukų ranką. — Nusikirpau plaukus.

— Jėga. Maniau, gal kur išsikraustei, ar ką.

— Išvažiavau į koledžą. O vasarai grįžau namo.

— Aa, taip, tu anksti baigei mokyklą. Keista.

— Tikriausiai. Ar šį rudenį ir tu pradėsi studijas koledže?

— Turėčiau vykti į Brauną.

— Tai nuostabi mokykla.

— Na, gerai...

— Apsipirkinėji?

— Išsiskyriau, — Džiulė patraukė pečiais, o Elžbieta nužvelgė jos drabužius: tvarkingi džinsai, labai žemai nuleisti ant klubų, plonyčiai bambą apnuoginantys marškinėliai, didžiulis per petį permestas krepšys ir pilnapadės basutės aukšta pakulne. — Atėjau čia susitikti su savo vaikinu — buvusiu vaikinu, nes aš jį mečiau.

— Kaip gaila.

— Tuščia jo... Jis dirba „Gap“ parduotuvėje. Šįvakar turėjome susitikti, bet dabar sako, kad iki dešimtos jam teks dirbti, o paskui nori pasilinksminti su savo broliu. Man to visko jau iki kaklo, todėl jį ir mečiau.

Elžbieta jau žiojosi sakyti, kad vaikinas neturėtų būti baudžiamas už tai, kad sąžiningai vykdo pareigas, bet Džiulė nesiliovė kalbėjusi; tada Elžbietai šovė į galvą, kad nuo jų pažinties pradžios ši mergina nebuvo su ja persimetusi nė tuzinu žodžių.

— Ketinu užsukti pas Tifani; paklausiu, ar ji nenorėtų kur nors nueiti, juk jau neturiu vaikino, su kuriuo galėčiau leisti vasarą. Užknisa. O tu turbūt susitikinėji su vaikinais iš koledžo, — Džiulė tiriamai pažvelgė į Elžbietą. — Vaikštai į studentų klubus, aludes...

— Aš... taip, Harvarde daug vyrukų.

— Harvardas... — Džiulė pervertė akis. — Ar nors kiek jų atvyks vasarai į Čikagą?

— Negaliu pasakyti.

— Vaikino iš koledžo — štai ko man reikia. Ir kas gali norėti kokio nors prekybcentry dirbančio nevykėlio? Man reikia tokio, kuris mokėtų linksmintis, galėtų mane visur vedžioti, nupirkti alkoholio. Jeigu nepatenki į klubą, su šiuo reikalu prastai. Klubuose viskas kitaip. Tik reikia išsirūpinti suklastotą tapatybės kortelę.

— Galėčiau parūpinti, — vos šiems žodžiams ištrūkus Elžbieta nusistebėjo, iš kur jie išsprūdo. Bet Džiulė iškart stvėrė ją už rankos ir nusišypsojo taip, tarsi jos būtų draugės.

— Rimtai?

— Rimtai. Juk nėra labai sudėtinga padaryti suklastotą tapatybės kortelę turint tinkamus įrankius: šabloną, nuotraukėlę, plastiko ir kompiuterį su Photoshop programa.

— Ekspertė. Kiek tau reikėtų, kad padarytum vairuotojo pažymėjimą, su kuriuo galėčiau prasmukti į klubą?

— Kaip jau sakiau, plastiko...

— Ne, Jėzau, kiek norėtum už darbą?

— Aš... — Elžbieta suvokė, kad jai siūlomas sandėris. Mainai. — Turiu nusipirkti drabužių, tik nežinau ką rinktis. Man reikia, kad kas nors padėtų.

— Tau reikia apsipirkinėjimo draugužės?

— Taip. Išmanančio žmogaus. Tu juk išmanai?

Džiulės akys jau neatrodė paniurusios, balse nebeliko nuobodžio — ji švytėte švytėjo.

— Dabar jau aš būsiu ekspertė. O jeigu aš padėsiu tau išsirinkti drabužių, ar pagaminsi man kortelę?

— Taip. Ir dar norėčiau kartu su tavimi nueiti į klubą. Taigi man ir šiai progai prireiks tinkamų drabužių.

— Tu? Į klubą? Liza, pasikeitė ne tik tavo šukuosena?

Liza. Dabar ji Liza.

— Man reikia nuotraukėlės; šiek tiek užtruks, kol padarysiu kortelę. Bet rytoj jau turėčiau būti padariusi. Į kokį klubą eitume?

— Galėtume nueiti į karščiausią klubą visame mieste. „Warehouse 12“. Ten lankėsi ir Bradas Pitas, kai viešėjo mūsų mieste.

— Ar tu jį pažįsti?

— Norėčiau... Na, traukiam į parduotuves.

Elžbietai sukosi galva ne tik nuo to, kaip Džiulė skraidina ją po parduotuves ir išrenka drabužius vos metusi žvilgsnį; ji svaigo vien nuo pačios idėjos. Ji turi parduotuvių bičiulę, o ne ką nors, kas iš anksto išrenka neva tinkamus drabužius ir tikisi, kad jai patiks. Ši bičiulė stveria bet kokius drabužėlius aiškindama, kaip atrodyti šauniai, kietai ir net seksualiai.

Dar niekas nebuvo Elžbietai sakęs, kad ji galėtų atrodyti seksualiai.

Užsidariusi persirengimo kabinoje ji atsidūrė spalvų miške, žibukų blizgesio ir metalo spindėjimo apsupty; jai nieko kita neliko, kaip įsprausti tarp kelių galvą.

Viskas vyko pašėlusiai greitai. Tarsi tave būtų užtvindęs cunamis ir kažkur nubloškęs.

Elžbietai rengiantis virpėjo pirštai; ji atsargiai sulankstė savo drabužius ir įbedė akis į mažytėje kabinoje sukabintas drapanas.

Ką jai vilktis? Kas su kuo dera? Kaip sužinoti?

— Radau stulbinamą suknelę! — nė nepasibeldusi įpuolė Džiulė. Elžbieta instinktyviai sukryžiavo ant krūtinės rankas. — Ar dar nieko nepasimatavai?

— Nežinojau, nuo ko pradėti.

— Pradėk nuo tos pribloškiančios, — Džiulė metė Elžbietai suknelę.

Nors iš tikrųjų, sprendžiant iš ilgio, suknelė panašesnė į tuniką, pamanė sau Elžbieta; drabužėlis buvo rėksmingos raudonos spalvos, surauktais šonais, puoštas sidabru žvilgančiais skustuvo ašmenų storio raišteliais.

— O ką prie tokios suknelės reikėtų autis?

— Batelius žudikus. Ne, pirmiausia nusisek liemenėlę. Po tokia suknele liemenėlės nereikia. O tavo figūra išties puiki, — pareiškė Džiulė.

— Figūra genetiškai nulemta; be to, aš kasdien mankštinuosi, nes rūpinuosi gera fizine forma ir sveikata.

— Supratau.

Elžbieta sau priminė, kad nuogas — arba beveik nuogas — žmogaus kūnas yra visai natūralu. Tik oda, raumenys, kaulai, nervai.

Ji padėjo liemenėlę ant sulankstytų drabužių krūvelės ir užsimetė suknelę.

— Labai trumpa... — pradėjo Elžbieta.

— Tau reikės atsikratyti tų „šeimyninių“ kelnaičių ir nusipirkti apatinukes su juostele. Tik su tokiom kelnaitėm tinka eiti į klubą.

Elžbieta giliai įkvėpė ir pažvelgė į trijų dalių veidrodį.

— Oi.

Kas ji? Kas toji mergina, vilkinti trumpa raudona suknele?

— Aš atrodau...

— Stulbinamai, — pareiškė Džiulė, ir Elžbieta pamatė, kaip jos pačios lūpose pražydo šypsena.

— Stulbinamai.

Ji nusipirko tą suknelę ir dar dvi. Ir sijonų. Taip pat nusipirko juosmens nedengiančių palaidinių, bambą apnuoginančių kelnių. Nusipirko ir kelnaičių su juostele. Cunamis ją nubloškė ir prie batelių sidabriniais kulniukais, su kuriais dar teks išmokti vaikščioti.

Elžbieta juokėsi; ji juokėsi kaip bet kuri kita mergina, prekybos centre vaikštinėjanti su drauge po parduotuves.

Ji nusipirko skaitmeninį fotoaparatą, paskui žiūrėjo, kaip nuėjusi į tualetą Džiulė dažosi. Šviesiai pilkų tualeto kabinos durų fone Elžbieta kelis kartus nufotografavo Džiulę.

— Ar pavyks?

— Taip, aš sugebu. Kiek tau bus metų? Manau, bus geriau, jei pasirinksime kiek įmanoma artimesnį tavo tikrajam amžiui. Duomenis galiu nukopijuoti nuo tavo vairuotojo pažymėjimo, tik metus pakeisti.

— Ar anksčiau esi taip dariusi?

— Esu eksperimentavusi. Esu skaičiusi apie klastojamas tapatybes, studijavau apie nusikaltimus elektroninėje erdvėje. Labai įdomu. Norėčiau...

— Ko norėtum?

— Norėčiau rimčiau studijuoti kompiuterinius nusikaltimus ir jų prevenciją, nusikaltimų tyrimą. Norėčiau dirbti Federaliniame tyrimų biure.

— Nejuokauji? Kaip Dana Skali?

— Aš jos nepažįstų.

— Liza, kalbu apie „X failus“. Nejau nežiūri televizoriaus?

— Populiarias komercinių televizijų laidas galiu žiūrėti tik ribotą laiką — valandą per savaitę.

Džiulė pavartė dideles šokolado spalvos akis.

— Kiek tau metų, šešeri? Jėzau Kristau...

— Mano mama tvirtai laikosi savo nuomonės.

— Dėl Dievo, juk studijuoji koledže. Žiūrėk, ką tik nori. Beje, rytoj vakare pas tave ateisiu. Gal kokią devintą? Išsikviesime taksi. Tik norėčiau, kad man paskambintum, kai baigsi gaminti kortelę, gerai?

— Gerai.

— Žinai, pavariusi Darilą jaučiuosi žengusi protingiausią žingsnį savo gyvenime. Kitaip būčiau pražiopsojusi viską, ką turėsiu dabar. Šauniai paūšime, Liza, — juokdamasi Džiulė pradėjo šokti siūbuodama klubais tiesiog čia, moterų tualete. — Puikiai prakišim laiką. Dabar turiu eiti. Devintą valandą. Tik neapgauk.

— Ne, tikrai neapgausiu.

Įraudusi po tokios dienos Elžbieta tempė pirkinių krepšelius į automobilį. Dabar ji žinojo, apie ką merginos kalbasi susitikusios prekybos centruose.

Apie vaikinus. Apie tai, ką su jais veikia. Džiulė ir Darilas tai jau darė. Apie drabužius. Muziką. Mintyse Elžbieta jau turėjo sąrašą artistų, apie kuriuos reikės sužinoti daugiau. Apie televizijos ir kino aktorius. Apie kitas merginas. Apie tai, ką kitos merginos dėvi. Su kuo jau buvo tai dariusios. Ir vėl apie vaikinus.

Elžbieta suprato, kad tokios šnekos ir temos yra tam tikras socialinis generacinis tropas, tačiau iki pat šios dienos ji buvo nuo viso to atribota.

Beje, atrodė, kad Džiulei ji patinka; bent šiek tiek. Gal jos pradės susitikinėti. Gal ji susipažins ir su Džiulės drauge Tifani, kuri jau yra tai dariusi su Maiku Dauberiu, kai šis grįžo namo pavasario atostogų.

Elžbieta pažinojo Maiką Dauberį, kartu su juo mokėsi. Kartą jis padavė raštelį. O gal jis jai perdavė tą raštelį, kad ji perduotų kam nors kitam, bet vis tiek šis tas nutiko, vis šioks toks kontaktas.

Grįžusi namo visus krepšius padėjo ant lovos.

Šįkart Elžbieta viską išdėliojo matomoje vietoje. Išėmė viską, kas jai nepatiko; galima sakyti, iškraustė viską, ką turėjo, ir sudėjo į dėžes, kurias ketino atiduoti labdarai. Ir jeigu tik panorės, ji pasižiūrės „X failus“, pasiklausys Kristinos Agileros, N Sync ir Destiny Child.

Ir dar ji pakeis pagrindinį specializacijos dalyką.

Apie tai pagalvojus jos širdis šoktelėjo į galugerklį. Ji studijuos tai, ką nori studijuoti. O kai turės kriminologijos ir kompiuterijos mokslų diplomus, kreipsis į FTB.

Viskas pasikeitė. Šiandien.

Kupina ryžto Elžbieta susirado plaukų dažus. Vonios kambaryje pasiruošė juos ir atliko rekomenduojamą odos jautrumo testą. Laukdama reakcijos sušlavė nukirptus plaukus, išsivalė spintelę, komodą, tvarkingai sukabino arba sulankstė naujus drabužius.

Išalkusi ji nuėjo į virtuvę ir pasišildė vieną iš etikete pažymėtų patiekalų. Valgė nešiojamojo kompiuterio ekrane skaitydama straipsnį apie tai, kaip klastoti tapatybės korteles.

Suplovusi indus užlipo į viršų. Virpėdama iš jaudulio, laikydamasi visų nurodymų ji užsitepė plaukų dažus, nustatė laiko matuoklį. Laukdama, kol plaukai nusidažys, Elžbieta pasiruošė viską, ko prireiks kortelei gaminti. Atidariusi Džiulės pasiūlytos Britnės Spirs kompaktinės plokštelės dėžutę, įkišo ją į kompiuteryje esantį grotuvą.

Elžbieta nustatė tokį garsą, kad girdėtų ir duše, skalaudamasi nudažytus plaukus.

Koks juodas vanduo!

Ji skalavo, skalavo ir skalavo, kol galiausiai įsirėmė rankomis į dušo kabinos sienelę; iš nekantros jai traukė skrandį; dabar nė trupučio nebijojo. Kai nuo plaukų ėmė bėgti švarus vanduo, Elžbieta nusausino galvą rankšluosčiu, paskui, pasiėmusi kitą rankšluostį, apsuko juo plaukus.

Elžbieta sau priminė, kad jau ištisus šimtmečius moterys nuolat keičia plaukų spalvą naudodamos uogas, žoleles, šaknis. Ji nutarė, jog plaukų dažymas — tai... perimtas ritualas.

Tai — asmeninis pasirinkimas.

Užsimetusi chalatą ji pažvelgė į veidrodį.

— Mano pasirinkimas, — pratarė ji ir nutraukė nuo plaukų rankšluostį.

Ji žvelgė į blyškios odos merginą didelėmis žaliomis akimis, į merginą trumpais, pasišiaušusiais varnos juodumo plaukais, rėminančiais siaurą aštrių bruožų veidą. Pakėlusi ranką perbraukė pirštais per plaukus, jausdama jų švelnumą, stebėdama, kaip jie sukrinta.

Paskui ji išsitiesė ir nusišypsojo.

— Labas. Aš — Liza.

Turint galvoje visą Džiulės suteiktą pagalbą, Elžbietai Atrodė teisinga pirmiausia padaryti Džiulei vairuotojo pažymėjimą. Sukurti šabloną pasirodė ganėtinai paprasta. Iš perskaitytų straipsnių Elžbieta žinojo, kad kortelės kokybė daugiausia priklauso nuo popieriaus ir laminavimo kokybės.

Ne bėda, nes motina nebuvo linkusi taupyti visada reikalingiems reikmenims.

Pasinaudojusi skeneriu ir kompiuteriu Elžbieta pagamino pusėtiną kopiją; pasitelkusi Photoshop programą pridėjo ir skaitmeninę nuotrauką, paskui viską tinkamai sulygiavo ir sutvarkė.

Rezultatas buvo geras, bet nepakankamai.

Elžbietai prireikė kelių valandų ir trijų bandymų, kol galiausiai suprato padariusi kažką, kas padėtų prasmukti pro naktinio klubo apsaugininką. Tiesą sakant, ji manė, kad su tokiu pažymėjimu kuo puikiausiai būtų galima prasmukti ir pro griežtesnę policijos apsaugą. Vis dėlto tikėjosi, kad šito neprireiks.

Ji padėjo jau padarytą Džiulės pažymėjimą.

Džiulei skambinti buvo per vėlu; pažvelgusi į laikrodį Elžbieta pamatė, kad jau beveik pirma nakties.

Vadinasi, Džiulei ji paskambins ryte, pamanė Elžbieta ir ėmėsi savosios kortelės gamybos.

Pirmiausia nuotrauka, nusprendė ji ir kone visą valandą dažėsi naujais dažais, kruopščiai atkartodama visus Džiulės žingsnelius, matytus prekybos centre. Patamsino akis, paryškino lūpas, padažė skruostus.

Ji nė nenumanė, jog bus taip smagu — ir gana daug darbo — žaisti su spalvomis, šepetėliais ir pieštukais.

Liza atrodo vyresnė, pamanė apžiūrinėdama darbo rezultatus. Liza atrodo graži, pasitikinti ir... normali.

Išraudusi nuo tokios sėkmės ji atidarė priemonių plaukams flakonėlius.

Čia jai viskas pasirodė sudėtingiau, bet kelis kartus pamėginusi išmoks. Elžbietai patiko išdykėliškai, kiek netvarkingai styrančios sruogelės. Kaip skiriasi šie trumpi žvilgantys, pasišiaušę juodi karčiukai nuo vario atspalvio rudų, ilgų, tiesių, nuobodžių plaukų.

Liza visai kitokia. Liza galėtų elgtis taip, kaip Elžbieta niekada nė nebūtų galėjusi įsivaizduoti; ji taip ir elgsis. Liza klausėsi Britnės Spirs ir dėvėjo džinsus, nedengiančius bambos. Šeštadienio vakarais Liza su bičiule lankosi klubuose, šoka, juokiasi ir... flirtuoja su vaikinais.

— O vaikinai flirtuoja su Liza, — sumurmėjo Elžbieta. — Nes Liza graži, su ja smagu, ji nieko nebijo.

Viską gerai apskaičiavusi, parinkusi tinkamą foną Elžbieta paėmė naująjį fotoaparatą ir, nustačiusi atitinkamą režimą, padarė kelias savo nuotraukas.

Darbą ji baigė gerokai po trečios; gaminant antrą dokumentą visas procesas atrodė paprastesnis. Kai Elžbieta padėjo visus reikmenis bei instrumentus ir sąžiningai nusivalė makiažą, buvo beveik ketvirta. Elžbieta nė neabejojo, kad neužmigs — galvoje ūžė daugybė neramių minčių.

Galiausiai ji užsimerkė.

Ir pirmą kartą savo gyvenime, jeigu neskaičiuotume prasirgtų dienų, ji kietai išmiegojo iki vidudienio. Nubudusi pirmiausia nuskubėjo prie veidrodžio, norėdama įsitikinti, kad viskas, kas nutiko, — ne sapnas.

Paskui ji paskambino Džiulei.

— Jau sutvarkyta? — kone akimirksniu atsiliepusi paklausė Džiulė.

— Taip. Viską turiu.

— Ir viskas labai gerai, taip? Tiks?

— Nepriekaištingos klastotės. Nematau jokių trūkumų.

— Jėga! Devintą valandą. Iškviesiu taksi, paprašysiu, kad palauktų, todėl būk pasirengusi. Ir pasistenk gerai atrodyti, Liza.

— Vakar vakare mėginau pasidažyti. Popiet dar pamėginsiu, pažiūrėsiu, kaip geriau tinka plaukai. Ir pasimokysiu vaikščioti aukštakulniais.

— Pasimokyk. Pasimatysime. Paūšim!

— Taip, aš... — bet Džiulė jau baigė pokalbį.

Elžbieta ištisą dieną darbavosi vykdydama, jos žodžiais tariant, „projektą Liza“. Ji apsivilko naujomis trumpomis kelnėmis ir palaidinuke, dažėsi, tvarkėsi plaukus. Vaikščiojo apsiavusi naujus batelius, o kai pasijuto galinti žengti drąsiai, pradėjo šokti.

Susiradusi popmuziką transliuojančią radijo stotį Elžbieta repetavo priešais veidrodį. Ji ir anksčiau yra taip šokusi — viena priešais veidrodį, mokydamasi judesių, kurių prisižiūrėdavo per mokyklos šokius. Bet visada laikydavosi nuošaly, buvo per jauna ir per pilka, kad kas nors pastebėtų.

Su aukštakulniais buvo sunkoka atlikti kai kuriuos judesius ir apsisukti, bet Elžbietai patiko, kad jais avint nėra paprasta išlaikyti pusiausvyrą, kad reikia atpalaiduoti kelius ir klubus.

Šeštą valandą ji pasiėmė paruošto maisto ir valgė tikrindamasi elektroninį paštą. Tačiau iš motinos ji negavo jokios žinutės, nors tikrai tikėjosi ką nors gauti — gal kokią paskaitą, ar ką...

Tačiau Suzanos kantrybė beribė; ji meistriškai geba pasinaudoti tylėjimu.

Tik šįkart tai nepadės, ryžtingai tarė sau Elžbieta. Šįkart Suzanos lauks akibrokštas. Išvykdama ji paliko Elžbietą, bet namo grįš pas Lizą. O Liza nesutiks mokytis pagal tą universitetinę vasaros programą. Liza pati susiplanuos būsimo semestro grafiką ir paskaitas.

Liza neketina būti chirurgė. Liza ketina dirbti su FTB žmonėmis, tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

Trisdešimt minučių ji ieškojo universitetų, siūlančių geriausiai įvertintas pasirinktos naujos studijų srities programas. Gali būti, kad jai prireiks pereiti iš vieno universiteto į kitą ir dėl to gali kilti sunkumų. Nors studijas koledže apmoka seneliai, jie gali nutraukti finansavimą. Jie paklausys dukters ir vykdys jos nurodymus.

Jeigu taip nutiks, Liza kreipsis prašydama stipendijos. Iš registracijos sąrašų ji niekur nedings. Taip, ji praras vieną semestrą, bet susiras darbą. Ji eis dirbti. Pati skinsis kelią, siekdama savo tikslo.

Elžbieta išjungė kompiuterį primindama sau, kad šis vakaras skirtas linksmybėms, atradimams, o ne naujiems planams ar rūpesčiams.

Ji užlipo laiptais ketindama persirengti pirmajam savo gyvenime pramogų vakarui. Pirmajam tikrosios laisvės vakarui.

Anksti apsirengusi Elžbieta turėjo daug laiko apmąstymams, klausimams ir dvejonėms. Gal ji netinkamai apsirengė, blogai pasidažė ir ne taip susišukavo. Ir niekas jos neiškvies šokti, nes iki šiol niekas niekada nebuvo iškvietęs.

Džiulei jau aštuoniolika, ji vyresnė, patyrusi, žino, kaip rengtis, kaip elgtis tarp žmonių, kaip kalbėtis su vaikinais. O Elžbieta turbūt pasakys ar padarys ką nors netinkama. Ji sutrikdys Džiulę, ir tada bičiulė daugiau niekada su ja nesikalbės. Tas netvarus bičiulystės ryšys amžiams bus nutrauktas.

Elžbieta tiek visko prisigalvojo, kad galiausiai puolė į paniką, ją išpylė karštis ir apėmė silpumas. Ji du kartus atsisėdusi įspraudė tarp kelių galvą mėgindama įveikti nerimo priepuolius, visgi išgirdusi durų skambutį prakaituotais delnais ir besidaužančia širdimi sugebėjo atidaryti Džiulei duris.

— Jėzus Marija!

— Blogai. Viskas blogai, — pamačiusi spoksančią Džiulę Elžbieta pajuto, kaip visos abejonės ir baimės pavirto į pasibjaurėjimą savimi ir didžiulį nusivylimą. — Atleisk. Tu tik pasiimk savo pažymėjimą.

— Tavo plaukai...

— Net nežinau, kas man šovė į galvą. Aš tik norėjau pamėginti...

— Tu fantastiškai Atrodai absoliučiai nerealiai. Niekada nebūčiau tavęs pažinusi. Oi, Dieve Dieve, Liza, atrodai kaip dvidešimt vienerių ir tikrai labai seksuali.

— Tikrai?

Džiulė atkišo vieną klubą ir rankomis įsisprendė į šonus.

— Kokia tu slapukė...

Elžbietos širdis kaip pašėlusi daužėsi galugerklyje.

— Vadinasi, viskas gerai? Atrodau tinkamai?

— Atrodai geriau nei tinkamai, — Džiulė pirštu nubrėžė ore apskritimą ir pažvelgė bereikšmiu žvilgsniu. — O dabar apsisuk. Įvertinsime visumą.

Išraudusi, kone apsiašarojusi Elžbieta apsisuko.

— Oo, taip. Šįvakar visus išversim iš koto.

— Ir tu atrodai pritrenkiamai. Kaip visada.

— Malonu girdėti.

— Man patinka tavo suknelė.

— Suknelė sesers, — Džiulė irgi apsisuko demonstruodama juodą mini suknelę nuoga nugara. — Jeigu ji sužinos, kad pasiskolinau šitą suknelę, mane užmuš.

— Ar gera turėti seserį?

— Visai neblogai turėti vyresnę seserį, nešiojančią tavo dydžio drabužius, net jeigu ji dažniau elgiasi kaip tikra kalė nei būna normali. Parodyk kortelę. Liza, taksi skaitiklis sukasi.

— Aa, taip taip, — Liza atsegė iš motinos rankinių kolekcijos išsirinktą vakarinį delninuką ir išėmė padirbtą Džiulės vairuotojo pažymėjimą.

— Atrodo kaip tikras, — sumurmėjo Džiulė. — Tu gabi, panelyte. Galėtum susikrauti krūvą pinigų. Pažįstu vaikių, kurie už tokius dokumentus paklotų solidžias sumeles.

Elžbietą vėl apėmė panika.

— Niekam negali prasitarti. Čia tik šiam vakarui. Tai nelegalu, ir jeigu kas nors išsiaiškins...

Džiulė pridėjo pirštelį prie krūtinės, o paskui — prie lūpų.

— Iš manęs niekas nieko nesužinos, — na, išskyrus Tifani ir Amber, tyliai sau pagalvojo. Ji nusišypsojo Elžbietai būdama tikra, kad įkalbės naująją bičiulę ir artimiausioms draugėms padirbti dar porą tokių dokumentų. — Na, pirmyn, vakarėlis prasideda.

Kai Elžbieta uždarė namų duris ir kelis kartus jas užrakino, Džiulė paėmė ją už rankos ir beveik bėgte nusitempė prie laukiančio taksi. Ji įlipo į automobilį, pasakė vairuotojui klubo pavadinimą ir pasisuko sėdynėje.

— Taigi, veiksmų planas. Pirmiausia — laikytis šaltai.

— Gal vis dėlto reikėjo pasiimti megztuką?

Džiulė nusijuokė ir suklapsėjo akimis supratusi, kad Elžbieta kalba rimtai.

— Ne, norėjau pasakyti, kad turime elgtis šaltai, taip, tarsi dažnai lankytumėmės klubuose. Tarsi tokios pramogos mums nieko ypatinga nereikštų. Tik dar vienas šeštadienio vakaras.

— Nori pasakyti, kad turėtume laikytis ramiai ir susilieti su minia.

— Taip ir norėjau pasakyti. Kai tik pateksime vidun, susirasime staliuką ir užsisakysime „Kosmo“.

— Kas tai?

— Na, žinai tas merginas iš „Sekso ir miesto“?

— Nežinau, kas jos tokios.

— Nesvarbu. Tiesiog dabar taip madinga. Liza, mums — dvidešimt vieneri, esame siautulingame klube. Užsisakome madingų gėrimų.

— Oi, — Elžbieta prisislinko arčiau ir nuleido balsą. — Ar tavo tėvai nepastebės, jei grįši išgėrusi?

— Praėjusią žiemą jie išsiskyrė.

— Oo. Atleisk.

Džiulė patraukė pečiais ir minutėlę įsistebeilijo pro langą.

— Kartais taip atsitinka. Šiaip ar taip, iki trečiadienio tėčio nematysiu, o mama savaitgaliui išvažiavusi su savo nuobodžiais draugužiais. Ema išėjusi į pasimatymą, be to, aš jai vis tiek nerūpiu. Galiu daryti ką noriu.

Elžbieta linktelėjo. Jos abi vienodos. Namuose nėra nieko, kam jos rūpėtų.

— Išgersime „Kosmo“.

— Kita šneka. Ir dar reikės gerai apsižvalgyti. Todėl iš pradžių šoksime abi — laimėsime laiko vaikinams apžiūrėti ir pačios leisimės apžiūrimos.

— Ar todėl merginos ir šoka drauge? Dažnai svarstydavau...

— Be to, būna labai linksma... Beje, daugelis vaikinų nešoka. Ar turi mobilųjį?

— Taip.

— Jeigu išsiskirsime, susiskambinsime. Jeigu vaikinas paprašys tavo telefono numerio, namų numerio neduok. Pasakyk mobiliojo numerį, jeigu tavo skambučių nekontroliuoja mama.

— Ne. Man apskritai niekas neskambina.

— Sprendžiant iš to, kaip atrodai, nuo šio vakaro viskas pasikeis. Jeigu nenori, kad vaikinas turėtų tavo telefono numerį, pasakyk išgalvotą. Toliau: jeigu jau mokaisi koledže, vadinasi, esi kieta. Sakysime, kad esame kambario draugės. Aš studijuoju humanitarinius mokslus. Beje, ką, sakei, studijuoji?

— Turėčiau tęsti studijas medicinos mokykloje, bet...

— Geriau taip ir sakyk. Jeigu tik galima, nemeluok. Tada nesipainiosi.

— Vadinasi, studijuoju medicinos mokykloje, pradedu internatūrą, — jau vien mintis apie tokias studijas Elžbietą prislėgė. — Bet nenorėčiau kalbėti apie aukštąsias mokyklas, jeigu to būtinai neprireiks.

— Šiaip ar taip, vaikinai vis tiek nori kalbėti tik apie save. Oo, Dieve, beveik atvažiavom, — Džiulė atsisegė kosmetinę, pažvelgė į veidrodėlį, blizgiu brūkštelėjo lūpas; tą patį padarė ir Elžbieta. — Gal gali sumokėti už taksi? Iš mamos slėptuvės paėmiau šimtinę, bet kartais ir pasiskolinu.

— Sumokėsiu, žinoma.

— Paskui galėsiu grąžinti. Tėtis lengvai palenkiamas.

— Tikrai galiu sumokėti, — Elžbieta paėmė iš vairuotojo čekį ir atskaičiavo arbatpinigių.

— Vaje, man net oda pašiurpo. Negaliu patikėti, kad einu į „Warehouse 12“! Tikra bomba!

— O ką dabar darysim? — joms išlipus iš taksi paklausė Elžbieta.

— Galime stoti į eilę. Žinai, juk įleidžia ne visus, net ir turinčius pažymėjimus.

— Kodėl?

— Todėl, kad šitas klubas labai kietas, visokių pašlemėkų čia neįleidžia. Bet visada įleidžia karštas pupytes. O juk mes ir esame karštos pupytės.

Eilė buvo ilga, naktis šilta. Pro šalį skriejo automobiliai, gaudesiu nustelbdami laukiančiųjų pašnekesius. Elžbieta skonėjosi akimirka — garsais, kvapais, vaizdais. Šeštadienio vakaras, mąstė Liza, o ji stovi eilėje prie karščiausio miesto klubo, tarp gražių žmonių. Ji vilki naują suknelę — raudonų suknelę — ir avi batelius aukštais aukštais kulniukais, todėl ir pati jaučiasi aukšta bei galinga.

Niekas į ją nežiūrėjo, tarsi jos čia nė nebūtų.

Vyras, prie durų tikrinęs pažymėjimus, vilkėjo kostiumą, jo batai buvo nepriekaištingai nublizginti. Tamsūs plaukai nubraukti nuo veido ir suimti į uodegėlę. Kairysis skruostas paženklintas randu. Dešinėje ausyje žiba auskariukas.

— Jis apsaugininkas, — sušnabždėjo Elžbieta. — Šiek tiek pasidomėjau. Jis pašalina tuos, kurie gali pridaryti bėdos. Atrodo labai stiprus.

— Mums tereikia pro jį prasmukti ir įsigauti vidun.

— Klubas priklauso kompanijai „Penkių žvaigždučių pramogos“. Kompanijai vadovauja Michailas ir Sergejus Volkovai. Manoma, kad jie susiję su Rusijos mafija.

Džiulė pervertė akis.

— Mafija būna italų. Žinai „Sopranus“?

Elžbieta nesuprato, ką bendra turi dainavimas ir mafija.

— Sovietų Sąjungoje žlugus komunizmui, Rusijoje labai išplito organizuotas nusikalstamumas. Iš tikrųjų jis ir anksčiau buvo labai gerai organizuotas, jam vadovavo sovietiniai...

— Liza, gana tų istorijos pamokų.

— Taip. Atsiprašau.

— Tu tik pakišk jam savo pažymėjimą ir toliau kalbėkis su manimi, — joms priėjus prie pat durų Džiulė vėl pradėjo garsiau kalbėti. — Teisingiausias mano poelgis per visus šiuos mėnesius ir buvo apsisprendimas mesti tą nevykėlį. Ar sakiau tau, kad šiandien jis man tris kartus skambino? Dieve, tarsi tai ką nors pakeistų.

Šyptelėjusi apsaugininkui Džiulė parodė savo kortelę nesiliaudama kalbėti su Elžbieta.

— Pasakiau jam, kad pamirštų. Jeigu jis nesugeba manęs palinksminti, sugebės kas nors kitas.

— Geriausiai neįsipareigoti tam vieninteliam, bent jau ne dabar.

— Ir aš taip manau, — Džiulė ištiesė ranką laukdama, kol apsaugininkas uždės klubo antspaudą. — Ir esu pasirengusi išžvalgyti platesnį lauką. Pirmas raundas mano.

Džiulė žengė pro apsaugininką, kol šis tikrino Elžbietos pažymėjimą ir antspaudavo ranką, o jos šypsena buvo tokia plati, kad Elžbieta nusistebėjo, kaip ji to vyruko neprarijo.

— Ačiū, — tarstelėjo Elžbieta, kai jis paženklino jos riešą.

— Pasilinksminkit, panelės.

— Su mumis tikrai bus linksma, — atsakė Džiulė, čiupo Elžbietą už rankos ir nusitempė per triukšmo sieną.

— Oi, Dieve Dieve, įėjom! — suspiegė Džiulė, nors jos žodžius beveik visiškai nustelbė muzika; tada ji pašoko ir apsikabino Elžbietą.

Sutrikusi Elžbieta tik krūptelėjo, bet bičiulės neapkabino, netrukus Džiulė vėl ėmė šokinėti.

— Tu — genijus.

— Taip.

Džiulė nusijuokė žvelgdama šelmišku žvilgsniu.

— Gerai. Staliukas, „Kosmo“, šokis ir žvalgyba.

Elžbieta vylėsi, kad per trankią muziką nesigirdės, kaip daužosi jos širdis, juk Džiulės spiegimo irgi nesigirdėjo. Tiek daug žmonių. Elžbieta nebuvo pratusi būti tarp tokios daugybės žmonių.

Visi juda, kalba, o muzika vis liejasi, liejasi, liejasi, muzikos tvanas persunkia kiekvieną oro gurkšnį. Šokių aikštelėje susigrūdę žmonės kratosi, sukasi, prakaituoja... Jie susigrūdę atskirtose zonose, prie staliukų, palei ilgą, lenktą, nerūdijančiu plienu dengtą barą.

Jai buvo prisakyta laikytis „šaltai“, bet megztuko tikrai nereikia. Visur pulsavo kūniškas karštis.

Braudamasi pro minią — judančius, banguojančius, vienas į kitą besidaužančius kūnus — Elžbieta juto, kaip beprotiškai plaka širdis. Nerimas užgniaužė gerklę, ėmė spausti krūtinę. Ir tik tvirti Džiulės gniaužtai, patikimai suėmę ją už rankos, neleido Elžbietai sprukti.

Galiausiai Džiulė nusigavo iki pietų lėkštės dydžio stalelio.

— Mums pasisekė! Dieve, atrodo, kad čia susirinko visi. Reikėtų nusižiūrėti stalelį arčiau šokių aikštelės. Nerealu. Diskotekos vedėjas viską nustelbia, — galiausiai Džiulė įbedė akis į Elžbietą. — Ei, ar tau viskas gerai?

— Čia labai daug žmonių ir labai šilta.

— Na, taip. Bet kas norėtų eiti į tuščią ir šaltą klubą? Klausyk, mums nedelsiant reikia išgerti, einu prie baro. Kadangi sumokėjai už taksi, gėrimus pirksiu aš. Ir kartu pradėsiu žvalgytis. O tu žvalgykis sėdėdama čia. Tuoj atnešiu du „Kosmo“!

Nebejausdama Džiulės gniaužtų Elžbieta susinėrė rankas. Ji atpažino nerimo ir klaustrofobijos požymius, todėl susikaupusi stengėsi kuo ramiau kvėpuoti. Lizai nereikia pulti į paniką tik dėl to, kad ją prarijo minia. Elžbieta paliepė sau atsipalaiduoti; ji susikoncentravo į kojų pirštų galiukus, o paskui „keliavo“ savo kūnu aukštyn.

Pasiekusi pilvą jau buvo tiek aprimusi, kad galėjo imtis stebėtojos vaidmens. Klubo savininkai ir jų architektas puikiai išnaudojo sandėlio erdvę, pasitelkę urbanistinės pramonės motyvus: vamzdžius, latakus, senas plytų sienas. Nerūdijantis plienas, iš kurio buvo pagamintas baro viršus, stalai, kėdės, atspindėjo blykčiojančias prožektorių šviesas; šviesos — lyg pulsas, mąstė Elžbieta, derantis su muzika.

Atviri geležiniai laiptai vedė į taip pat atvirą antrą aukštą, kur prie turėklų spietėsi ar prie stalelių grūdosi žmonės. Sakytum, dar vienas baras antrame aukšte, svarstė Elžbieta. Gėrimai tikrai pelningi.

O apačioje, ant plačios pakylos, po blyksinčiais prožektoriais darbavosi diskotekos vedėjas. Dar vienas stebėtojas, svarstė Elžbieta. Sėdi toks pagerbtas bei autoritetingas ir stebi visą minią. Jam besidarbuojant plaikstėsi ilgi tamsūs plaukai. Vilkėjo marškinėlius su piešiniu. Iš tolo to piešinio Elžbieta neįžiūrėjo, bet juodame marškinėlių fone švietė akį rėžianti oranžinė.

Už pakylos gyvatiškai rangėsi kelios moterys, banguodamos klubais ir kviesdamos poruotis.

Aprimusi Elžbieta įsiklausė į muziką. Jai patiko pasikartojantis metalo ritmas, tratantys būgnai, čaižus metalinis gitaros riksmas. Ir dar jai patiko žiūrėti, kaip skirtingai įvairūs šokėjai juda pagal tą patį ritmą. Rankos iškeltos, rankos sulenktos kaip boksininkų, atkištos alkūnės, pėdos — tai ant grindų, tai ore.

— Ohoho. Tiesiog „ohoho“, — prieš atsisėsdama Džiulė pastatė ant stalelio dvi martinio taures su rožiniu skysčiu. — Grįždama vos neišpyliau, va tada būtų blogai. Kokteilis kainuoja aštuonis dolerius.

— Baruose ir klubuose alkoholiniai gėrimai neša didžiausią pelną.

— Gali būti. Bet kokteiliai skanūs. Truputį gurkštelėjau iš savo taurės; nerealu! — Džiulė nusijuokė ir pasilenkė. — Turėtume gurkšnoti iš lėto, kol nerasime vaikinų, galinčių mums dar nupirkti.

— Kodėl jie mums turėtų pirkti kokteilius?

— Ooo. Mes — karštos, pasiekiamos. Išgerk, Liza, o tada jau parodysim viską, ką turim.

Elžbieta klusniai gurkštelėjo.

— Skanu. — Skonėdamasi ji atsigėrė dar. — Ir labai gražiai atrodo.

— Noriu sužibėti, noriu atsipalaiduoti! Ei, man patinka šita daina. Metas pajudėti.

Džiulė vėl stvėrė Elžbietą už rankos.

Aplink susispietus miniai, Elžbieta užsimerkė. Tik muzika, galvojo ji. Vien tik muzika.

— Ei, gražūs judesiukai.

Elžbieta atsargiai atmerkė vieną akį ir pažvelgė į Džiulę.

— Ką?

— Žinai, maniau, būsi kaip stagaras. Bet tu gražiai judi. Tu gali šokti, — gražbyliavo Džiulė.

— Ai, muzika — gentinis mūsų palikimas; ji sukurta stimuliuoti. Tiesiog svarbu koordinuoti kojų ir klubų judesius. Ir mėgdžioti. Esu daug stebėjusi, kaip šoka kiti.

— Gal ir taip, Liza.

Elžbietai patiko siūbuoti klubais. Kaip ir avėdama aukštakulnius, siūbuodama klubais ji jautėsi galinga; jusdama odą glostantį suknelės audinį pati sau atrodė seksualesnė. Nuo blyksinčių šviesų viskas rodėsi nerealu, ir muzika, sakytum, taikėsi viską praryti.

Minioje ji ėmė jaustis laisviau; kai Džiulė klubais bakstelėjo jai į šoną, Elžbieta iš visos širdies nusijuokė.

Jos šoko ir šoko. Grįžusios prie mažojo stalelio gėrė „Kosmą“, ir kai priėjo padavėja, Elžbieta smagiai užsisakė dar.

— Kai šoki, labai nori gerti, — pasakė ji Džiulei.

— Man jau maloniai apsvaigo galva. O tas vyrukas štai ten tikrai mus stebi. Ne, nežiūrėk!

— Kaip aš jį pamatysiu, jei nežiūrėsiu?

— Patikėk manim, jis nepaprastas. Aš dirstelėsiu į jį ir permesiu per petį plaukus, o tu irgi atsargiai atsigręžk, lyg norėdama pastumti kėdę. Jis — šviesiaplaukis, šiek tiek garbanotas. Apsivilkęs prigludusiais baltais marškinėliais, su juodu švarkeliu ir džinsais.

— Aa, taip, jau anksčiau prie baro jį mačiau. Jis kalbėjosi su kažkokia moterimi, kuri buvo ilgais šviesiais plaukais, vilkėjo ryškiai rožinę suknelę su gilia iškirpte. Kairėje ausyje jis segi auksinį lankelį, o ant dešinės rankos didžiojo piršto mūvi auksinį žiedą.

— Jėzau, nejau ir tu, kaip mano mama, turi dar vienas akis pakaušyje? Iš kur žinai, jei nepažiūrėjai?

— Mačiau jį prie baro, — pakartojo Elžbieta. — Aš jį pastebėjau, nes pasirodė, kad toji šviesiaplaukė labai ant jo pyksta. Viską prisimenu, nes turiu vadinamąją eidetinę atmintį.

— Ar tai mirtina?

— Ne, tai ne liga, ne sutrikimas. Oi, — kiek nuraudusi Elžbieta patraukė pečiais. — Tu tik pajuokavai... Paprastai eidetinė atmintis vadinama fotografine atmintimi, bet taip vadinti nėra tikslu, nes tai šis tas daugiau nei regimoji atmintis.

— Nesvarbu. Ruoškis.

Bet Elžbietą labiau domino Džiulė, ketinanti „dirstelėti“, tiksliau, pakreipusi galvą, vos vos šyptelėjusi ir šelmiškai pažvelgusi akies krašteliu iš po blakstienų. Paskui Džiulė krestelėjo galvą, ir subangavę plaukai vėl gražiai sugulė kaip buvę.

Ar tai įgimta? Ar tai — išmoktas elgesys? O gal abiejų variantų kombinacija? Kad ir kaip ten būtų, svarstė Elžbieta, ji gali mėgdžioti, nors ir nebeturi plaukų, kuriuos galėtų krestelėti.

— Žinutė gauta. Oo, jo šypsena dieviška. Dieve, jis ateina. Jis tikrai ateina.

— Bet juk tu ir norėjai, kad ateitų. Štai todėl tu... ir pasiuntei jam tą žinutę.

— Taip, bet... lažinuosi, kad jam mažiausiai dvidešimt ketveri. Lažinuosi. Viską daryk taip, kaip darysiu aš.

— Atleiskite?

Elžbieta kaip ir Džiulė pakėlė akis, bet nerizikavo nusišypsoti. Pirmiausia jai reikėtų pasitreniruoti.

— Įdomu, ar galėtumėte man ką nors pasiūlyti?

Džiulė įgudusiu judesiu vėl krestelėjo plaukus.

— Gal.

— Baiminuosi, ar tik neprastėja mano atmintis, nes niekada nepamirštu gražių moterų, o jūsų niekaip neprisimenu. Turbūt čia dar niekada nesilankėte.

— Mes čia pirmą kartą.

— Aa, tada viskas aišku.

— O tu čia turbūt dažnai lankaisi.

— Kas vakarą. Šitas klubas mano, štai todėl, — svaiginamai šypsodamasis kalbėjo jis. — Todėl čia mane domina viskas.

— Tu — vienas iš Volkovų? — nepagalvojusi paklausė Elžbieta ir pajuto užplūdusią karščio bangą, kai vyras pažvelgė į ją deginančiomis akimis.

— Aleksas Gurevičius. Pusbrolis.

— Džiulė Masters, — Džiulė ištiesė jam ranką, ir Aleksas stilingai pakštelėjo jai į krumplius. — Ir mano draugė Liza.

— Sveikos atvykusios į „Warehouse 12“. Ar jums linksma?

— Gera muzika.

Kai prie jų staliuko priėjo gėrimais nešina padavėja, Aleksas paėmė nuo padėklo sąskaitos talonėlį.

— Pirmą kartą mano klube besilankančioms gražioms moterims neleidžiama pačioms pirkti gėrimų.

Po staleliu Džiulė bakstelėjo koja Elžbietai ir plačiai nusišypsojo Aleksui.

— Vadinasi, turėsi prie mūsų prisidėti.

— Norėčiau, — jis kažką sumurmėjo padavėjai. — Ar jūs atvykote apžiūrėti Čikagos?

— Mes čia gimėm ir augom, — atsakė Džiulė, gurkštelėjusi gerą mauką. — Abi. Atvažiavome namo vasaroti. Studijuojame Harvarde.

— Harvarde? — pakreipęs galvą, jis žybtelėjo akimis. — Gražios ir sumanios. Jau beveik įsimylėjau. Jeigu dar ir šokate, visai pamesiu galvą ir pasiklysiu.

Džiulė vėl sriūbtelėjo.

— Vadinasi, tau prireiks žemėlapio.

Jis nusijuokė ir ištiesė rankas. Džiulė paėmė jo ranką ir atsistojo.

— Einam, Liza. Parodykim jam, kaip Harvardo merginos verčia iš koto.

— Oi, bet jis nori šokti su tavim.

— Su abiem, — Aleksas nenuleido kitos ištiestos rankos. — Ir tada būsiu laimingiausias vyras visame klube.

Elžbieta jau ketino atsisakyti, tačiau Aleksui už nugaros Džiulė jai sumirksėjo jau visai kitaip: pavartė akis, pakilnojo antakius ir išsivėpė. Taigi Elžbieta paėmė jai ištiestą ranką.

Iš tikrųjų Aleksas jos nekvietė šokti, bet Elžbieta įvertino taktišką jo elgesį — nepaliko jos sėdėti prie staliuko vienos. Ji kaip įmanydama stengėsi šokti kartu su jais nesipainiodama. Nesvarbu, jai patiko šokti. Jai patiko muzika. Ūžiantis triukšmas, judėjimas, kvapai...

Elžbieta nusišypsojo paprasta, natūralia, neištreniruota šypsena. Aleksas jai mirktelėjo ir taip pat nusišypsojo uždedamas ranką Džiulei ant klubo.

Paskui jis pakėlė smakrą lyg norėdamas pasakyti, kad kažkas stovi jai už nugaros.

Elžbietai gręžiantis pažiūrėti kažkas paėmė ją už rankos ir staigiai apsuko; ji vos išsilaikė ant kulniukų.

— Mano pusbrolis kaip visada godus. Pasiėmė dvi, o aš neturiu nė vienos, — vyro balse egzotiškai suskambėjo Rusija. — Nebent pasigailėsi ir su manimi pašoksi.

— Aš...

— Nesakyk „ne“, gražioji mergele, — jis prisitraukė ją arčiau šokdindamas. — Tik vieną šokį...

Elžbieta tik spoksojo į jį, ir tiek. Jis buvo aukštas, tvirtai sudėtas. Aleksas buvo šviesus, o šitas — tamsus, poilgiais banguotais plaukais, kone juodomis akimis, žibančiomis įdegusiame veide. Jam nusišypsojus, skruostuose išryškėjo duobutės. Elžbietai kūliais apsivertė širdis ir niekaip nesiliovė virpėti.

— Man patinka tavo suknelė, — pasakė jis.

— Ačiū. Suknelė nauja.

Jis dar plačiau nusišiepė.

— Ir mano mėgstamos spalvos. Aš — Uja.

— Aš... Liza. Aš — Liza. Eeee... Prijatno poznakomitsa.¹

— Ir man malonu. Kalbi rusiškai.

— Taip. Na, labai nedaug. Eee...

— Graži mergina, vilkinti mano mėgstamos spalvos suknelę, kalba rusiškai. Šįvakar man pasisekė.

Ne, pagalvojo Liza, kai Uja, tebelaikydamas ją prisiglaudęs, pakėlė jos ranką sau prie lūpų. O, ne. Šį vakarą pasisekė jai.

Šis vakaras — geriausias vakaras jos gyvenime.

Jie nuėjo į atskirtą zoną. Viskas nutiko taip paprastai, taip lengvai, tarsi būtų įvykęs stebuklas. Toks pat stebuklas, kaip ir Elžbietos panosėje atsiradęs gražusis rožinis gėrimas.

Ji — Pelenė pokylyje, o vidurnaktis nutolęs šviesmečius.

Atsisėdus Uja nesitraukė, nenuleido nuo jos akių, jo kūnas veržėsi arčiau, tarsi minios ir muzikos nė nebūtų. Kalbėdamas jis ją lietė, ir kiekvienas brūkštelėjimas pirštų galiukais per riešą, ranką ar petį pašėlusiai jaudino.

— Na, tai ką Harvarde studijuoji?

— Mokausi medicinos mokykloje, — iš tikrųjų jos žodžiai nevirs tiesa, bet dabar ji lyg ir nemelavo.

— Gydytoja. Reikia mokytis daug metų, tiesa? Kokios srities gydytoja būsi?

— Mano mama nori, kad eičiau jos pėdomis, kad būčiau neurochirurgė.

— Smegenų chirurgė? Tik labai geri ir įtakingi gydytojai gali lįsti į smegenis, — Ilja perbraukė piršto galiuku jai per smilkinį. — Turėtum būti labai sumani.

— Tokia ir esu. Labai sumani.

Jis nusijuokė, tarsi Elžbieta būtų pasakiusi kokią nors žavią frazę.

— Gerai, kai save pažįsti. Sakai, to nori tavo motina. Ar tu irgi nori to paties?

Elžbieta gurkštelėjo kokteilio ir pamanė, kad jis irgi labai sumanus ar bent jau nuovokus.

— Tiesą sakant, ne.

— Tai kokios srities gydytoja norėtum būti tu?

— Aš nenoriu būti gydytoja.

— Nenori? Tai kuo nori būti?

— Noriu dirbti FTB ir tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

— FTB? — tamsios jo akys išsiplėtė.

— Taip, noriu tirti naujausių technologijų nusikaltimus, kompiuterinius sukčius — teroristus ir seksualinius išnaudotojus. Tai labai svarbi sritis, kuri keičiasi kasdien, nes technologijos nuolat tobulėja. Kuo daugiau žmonių naudojasi kompiuteriais ar elektronika ir yra nuo jų priklausomi, tuo labiau kriminaliniai nusikaltėliai ta priklausomybe naudojasi — vagys, sukčiai, pedofilai ir net teroristai.

— Tai — tavo aistra.

— Aš... aš manau.

— Vadinasi, turi jos paisyti. Visada turime paisyti savo aistrų, taip?

Kai vyro ranka perbraukė per kelį, Elžbieta pajuto, kaip pilve pasklido drėgna šiluma.

— Aš niekada nepaisau...

O šitai ir yra aistra? — mąstė Elžbieta, — ši drėgna šiluma?

— ... bet noriu pradėti paisyti.

— Tu turi gerbti motiną, bet ir ji turi tave gerbti, tave, suaugusią moterį. Kiekviena mama nori, kad jos vaikas būtų laimingas.

— Ji nenori, kad vėjais švaistyčiau savo intelektą.

— Bet juk intelektas tavo.

— Jau pradedu tuo tikėti. Ar tu studijuoji koledže?

— Jau baigiau. Dabar dirbu šeimos versle. Ir jaučiuosi laimingas.

Jis mostelėjo padavėjai atnešti dar taurę kokteilio, Elžbietai nė nesusivokus, kad jos taurė beveik tuščia.

— Nes šis darbas tavo aistra.

— Taip. Paisau savo aistros... štai taip.

Jis norėjo ją pabučiuoti. Taip, anksčiau jos niekas nėra bučiavęs, bet Elžbieta dažnai įsivaizduodavo besibučiuojanti. Tačiau dabar suprato, kad jos vaizduotė nėra labai laki.

Elžbieta žinojo, kad bučiuojantis feromonais perduodama biologinė informacija, kad šis aktas stimuliuoja lūpose ir liežuvyje esančias nervų viršūnėles. Šis stimulas išprovokuoja cheminę reakciją — malonią reakciją ir šitai paaiškina, kodėl — su retomis išimtimis — bučiavimasis yra žmonijos kultūros dalis.

Tačiau dabar ji suprato, kad būti bučiuojamai yra visai kas kita nei visos tos teorijos.

Iljos lūpos buvo minkštos ir švelnios, jis lengvai spaudė jas prie Elžbietos burnos, iš lėto slysdamas ranka nuo jos šlaunies iki krūtinės. Virš jo delno spurdėjo Elžbietos širdis, o jo liežuvis slystelėjo jos lūpomis ir tingiai slinko burna.

Jai užėmė kvapą, o paskui ji įkvėpė nevalingai šūktelėjusi, tarsi iš skausmo... ir pasaulis apsivertė.

— Saldu, — sukuždėjo Ilja, ir lūpomis pajutusi ištartų žodžių virpesius, o burnoje — šiltą jo alsavimą, Elžbieta sudrebėjo. — Labai saldu, — jis krimstelėjo apatinę jos lūpą ir atšlijęs pažvelgė į akis. — Tu man patinki.

— Ir tu man patinki. Man patiko tave bučiuoti.

— Vadinasi, turime viską pakartoti šokdami. — Jis padėjo atsistoti, vėl perbraukė lūpomis per jos lūpas. — Tu neatrodai... koks tas žodis... persisotinusi gyvenimu, štai kaip. Tu visai nepanaši į daugelį kitų moterų, kurios čia ateina pašokti, išgerti ir paflirtuoti su vyrais.

— Nesu patyrusi klubų lankytoja ar flirtuotoja.

Pulsuojančioje prožektorių šviesoje sublizgėjo juodos akys.

— Vadinasi, kitiems vyrams ne taip pasisekė kaip man.

Kol Ilja vedė ją į šokių aikštelę, Elžbieta dairėsi Džiulės; ji pamatė, kad draugė irgi bučiuojama. Ne taip švelniai, ne taip lėtai, bet atrodė, kad Džiulei patinka; tiesą sakant, ji ir pati buvo labai aktyvi, vadinasi...

Tada Ilja paėmė ją į glėbį ir ėmė linguoti visai kitaip nei aplink besikratantys ir besisukiojantys šokėjai. Jiedu tik iš lėto lingavo, kol galiausiai jo lūpos vėl atsidūrė prie pat Elžbietos lūpų.

Ji liovėsi galvojusi apie chemines reakcijas ir nervų viršūnėles. Užuot galvojusi pati ėmėsi veikti. Ji instinktyviai apsikabino jo kaklą. Pajutusi, kaip jis pasikeitė ištikus erekcijai, suprato, kad tai paprasta nevalinga fizinė reakcija.

Tačiau Elžbieta taip pat suvokė, kaip visa tai nuostabu. Tokią reakciją išprovokavo ji. Ilja jos geidė, kaip niekas kitas anksčiau.

— Ką tu su manim darai, — sukuždėjo Ilja jai į ausį. — Tavo skonis, tavo aromatas...

— Tai feromonai.

Jis pažvelgė į ją suraukęs kaktą.

— Kas?

— Nieko, — ji prisiglaudė skruostu prie jo peties.

Elžbieta suvokė, kad alkoholis jai trukdo blaiviai mąstyti, bet dabar jai niekas neberūpėjo. Nors būtent dėl alkoholio jai niekas nerūpėjo, ji vėl pakėlė akis. Šį kartą pirma bučiuoti pradėjo ji.

— Mums reikėtų atsisėsti, — po ilgos pauzės pratarė Ilja. — Per tave man linksta keliai.

Ilja nuvedė ją už rankos prie stalelio. Įraudusiais skruostais ir liepsnojančiomis akimis Džiulė iškart pašoko. Kiek susverdėjusi ir nusijuokusi ji pasičiupo rankinę.

— Mes tuoj grįšim. Liza, einam.

— Kur?

— Kurgi dar? Į tualetą.

— Oi. Atsiprašau.

Džiulė įsikibo Elžbietai į parankę, bet ne tiek iš bičiulystės, kiek stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą.

— Oi, Dievulėliau, ar gali patikėti? Mes pasičiupome karščiausius vyrukus visame klube. Jėzau, jie tokie seksualūs. O taviškis kalba su akcentu. Norėčiau, kad ir manasis kalbėtų su akcentu, bet jis bučiuojasi kur kas geriau už Darilą. Žinai, galima sakyti, jis ir yra klubo savininkas, ir dar turi namą prie ežero. Mes visi iš čia išeisime ir važiuosime ten.

— Į jo namus? Ar manai, kad turėtume ten važiuoti?

— Oi, tai aišku, — Džiulė atlapojo tualeto duris ir nužvelgė eilutę prie kabinų. — Kaip visada; o aš tikrai labai noriu sisioti. Kaip svaigsta galva! Kaip tavo vaikinas, ar gerai bučiuojasi? Beje, kuo jis vardu?

— Ilja. Taip, jis labai geras. Jis man labai patinka, bet nemanau, kad turėtume su jais važiuoti į Alekso namus.

— Oi, Liza, atsipalaiduok. Dabar jau negali manęs nuvilti. Aš tikrai norėčiau tai padaryti su Aleksu, bet juk nevažiuosiu su juo viena; tik jau ne per pirmą pasimatymą. Tau nereikės to daryti su Ilja, jeigu dar esi nekalta mergaitė.

— Seksas — natūralus aktas, reikalingas ne tik giminei pratęsti, bet ir tam, kad patirtum malonumą ir sumažintum stresą.

— Pritariu, — Džiulė bakstelėjo Elžbietai alkūne į pašonę. — Vadinasi, nemanai, kad esu šliundra, jei ketinu tai padaryti su Aleksu?

— Nuomonė, kad sekso malonumais mėgaujasi ištvirkusios ir pigios moterys, o seksas gyvybiškai svarbus tik vyrams, yra atgyvenusi patriarchalinės visuomenės nuostata. Nekaltybė — tai ne kokia nors dovana, kurią reikia laimėti ar saugoti. Mergystės plėvė nesuteikia jokių išskirtinių savybių ir negarantuoja jokių ypatingų galių. Moterys turėtų — ne, privalėtų — laisvai tenkinti seksualinius poreikius, nepaisydamos to, ar jų tikslas — giminės pratęsimas ir neatsižvelgdamos į tai, ar jos susisaisčiusios monogaminiais ryšiais, nes vyrams šitai leidžiama.

Išstypusi raudonplaukė pasikedeno plaukus ir praeidama pro Elžbietą išsišiepė jai iki ausų.

— Kalbi — kaip dainuoji, sesute.

Merginai išėjus, Elžbieta pasilenkė prie Džiulės ausies.

— Kodėl jai pasirodė, kad aš dainuoju? — sušnabždėjo ji.

— Tai tik toks posakis. Žinai, Liza, o aš maniau, kad tu niekam neleidi savęs liesti žemiau juosmens arba leidi tik per drabužius, ką jau kalbėti apie galimybę praskėsti kojas.

— Aš nepatyrusi, bet tai nereiškia, kad esu šventoji.

— Supratau. Žinai, jau buvau sumaniusi tavęs atsikratyti, vos tik čia pateksiu ir ką nors pakabinsiu, bet su tavim linksma, nors beveik visą laiką kalbi kaip mokytoja. Na, atleisk, kad taip galvojau.

— Viskas gerai. Juk neatsikratei. Suprantu, kad esu kitokia nei tavo draugės.

— Ei, — Džiulė apsikabino Elžbietą per pečius ir bičiuliškai spustelėjo. — Bet nuo dabar tu — mano draugė, taip?

— Tikiuosi. Aš niekada...

— Oo, ačiū Dievui, — džiugiai šūktelėjusi Džiulė klupinėdama puolė į laisvą kabiną. — Vadinasi, važiuojam pas Aleksą, taip?

Elžbieta apsidairė: moterys dažėsi, tvarkėsi plaukus, laukė eilėje, juokėsi, šnekučiavosi. Turbūt visame tualete ji vienintelė dar nekalta.

Nekaltybė — ne dovana, priminė sau. Vadinasi, ir ne našta. Jos valia, ar ją saugoti, ar prarasti. Jos pasirinkimas. Jos gyvenimas.

— Liza?

— Taip, — stengdamasi kvėpuoti lygiau įėjo į gretimą laisvą kabiną. — Taip, — pakartojo ji. Elžbieta uždarė duris ir užsimerkė. — Mes važiuosim. Abi.

Prie stalelio Ilja pakėlė alaus bokalą.

— Jeigu šioms merginoms dvidešimt vieneri, man — šešiasdešimt.

Aleksas tik nusijuokė ir patraukė pečiais.

— Jeigu dar nesukako, greitai sukaks. O maniškė labai karšta, patikėk.

— Aleksi, ji girta.

— Na, ir kas? Per jėgą jai į gerklę nepyliau. Norėčiau šviežienos, be to, šįvakar jau užsiknisau. Tik nesakyk, brol, kad pats neketini primygti tos karštos brunetės.

— Ji miela, — Ilja šyptelėjo. — Tik šiek tiek nepribrendusi. Ji ne tokia girta kaip taviškė. Jeigu ji norės, pasiguldysiu. Man patinka jos mąstymas.

Aleksas išsiviepė.

— Po velnių, nepradėk vėl.

— Pradėsiu. Ji kažkokia... — Ilja apsidairė. Per daug vienodų, mąstė jis žvalgydamasis į praeinančias moteris; per daug lengvai nuspėjamų. — ... kažkokia gaivinanti — štai tinkamiausias žodis.

— Blondinė neprieštarauja, važiuosim pas mane. Visi. Ji sakė, kad nevažiuos, jei nevažiuos ir jos draugė. Galėsit eiti į svečių kambarį.

— Mieliau važiuočiau pas save.

— Klausyk, arba jos abi, arba nė vienos. Ištisas dvi valandas girdžiau ją ne tam, jog išneštų iš čia savo dailų užpakaliuką tik todėl, kad tu nesugebi baigti kalbos su jos drauge.

Ilja perbėgo akimis per alaus bokalą.

— Greitai galiu baigti tą kalbą, dvojurodny brat.²

— Ir kaip manai, pusbroli, kuri vieta užmegs tvirtesnį mazgelį?

Varganas tavo būstas, kuriame vis dar gyveni, ar mano namas prie ežero?

Ilja patraukė petį.

— Man labiau patiktų kuklūs mano namai, bet sutinku. Važiuosim pas tave. Tik jokių kvaišalų, Aleksi.

— Oi, dėl Dievo...

— Jokių kvaišalų, Aleksi, arba nevažiuoju; galėsi ir toliau užsiknisinėti.

— Gerai. Jos jau ateina.

— Atsistok, — po stalu Ilja spyrė Aleksui į koją. — Dėkis esąs džentelmenas.

Ilja atsistojo ir ištiesė Lizai ranką.

— Norėtume iš čia išeiti, — pareiškė Džiulė apsikabindama Aleksą. — Norėtume pamatyti tavo namus.

— Vadinasi, taip ir padarysim. Nieko nėra geriau už privatų vakarėlį.

— Ar tu sutinki? — jiems einant sumurmėjo Ilja.

— Taip. Džiulė tikrai labai nori važiuoti, o mes čia atėjom kartu, vadinasi...

— Ne, aš neklausiu, ko nori Džiulė. Klausiu, ar nori tu.

Elžbieta pažvelgė į jį ir pajuto lengvą virpulį. Jam svarbu, ko ji nori.

— Taip, noriu važiuoti su tavim.

— Tai gerai, — Ilja paėmė jos ranką, prispaudė sau prie širdies ir toliau yrėsi per minią. — Noriu su tavimi būti. Tada galėsi daugiau papasakoti apie Lizą. Apie tave noriu žinoti viską.

— Džiulė sakė, kad vaikinai... vyrai tenori kalbėti apie save.

Ilja nusijuokė ir apkabino ją per liemenį.

— Iš kur tada jie sužinotų, kaip apžavėti moteris?

Jiems nusigavus iki durų priėjo kostiumuotas vyriškis ir paplekšnojo Iljai per petį.

— Minutėlę, — pasitraukdamas tolėliau tarstelėjo Lizai Ilja.

Ji menkai ką teišgirdo, be to, jie kalbėjosi rusiškai. Tačiau metusi žvilgsnį į Iljos profilį suprato, kad tai, ką išgirdo, jo nenudžiugino.

Tačiau Elžbieta net nesuabejojo, kad suurgztas čiort vozmi³ yra keiksmažodis. Vyriškiui jis davė ženklą palaukti ir išsivedė Lizą į lauką, kur jau stoviniavo Aleksas su Džiulė.

— Turiu šiuo tuo pasirūpinti. Atsiprašau.

— Gerai. Suprantu.

— Paistalai, Ilja, tegu kas nors kitas susitvarko.

— Darbo reikalai, — trumpai atsakė Ilja. — Neturėčiau užtrukti, ilgiausiai — valandą. Važiuok su Aleksu ir savo drauge. Kai tik baigsiu darbus, atvažiuosiu.

— Oi, bet...

— Važiuojam, Liza, viskas bus gerai. Iljos galėsi palaukti pas Aleksą. Jis turi visokios muzikos... ir dar plokščiaekranį televizorių.

— Palauk, — Ilja pasilenkė ir pabučiavo Elžbietą karštai įsisiurbdamas lūpomis. — Neilgai trukus atvažiuosiu. Atsargiai vairuok, Aleksi. Veži brangų krovinį.

— Vadinasi, dabar turėsiu dvi gražias moteris, — nenorėdamas praleisti progos Aleksas paėmė už parankių abi merginas. — Ilja į viską žiūri labai rimtai, o man patinka švęsti. Mes per jauni, kad būtume rimti.

Prie šaligatvio pričiuožė tamsus visureigis. Aleksas pamojo ranka ir sugavo kamerdinerio mestus raktelius. Jis atidarė dureles. Pakliuvusi į gerų manierų ir įsipareigojimo spąstus Liza įsitaisė ant galinės sėdynės. Ištempusi kaklą ji žvelgė į klubo duris net ir Aleksui pajudėjus; Džiulė dainavo pritardama grotuvui.

Elžbieta jautėsi sėdinti ne savo rogėse. Be Iljos visas žavesys ir jaudulys išgaravo, visa aplink atrodė banalu ir nuobodu. Nuo išgerto alkoholio ir kelionės ant galinės sėdynės ją pradėjo pykinti. Kamuojama šleikštulio ir staiga pajutusi didžiulį nuovargį Elžbieta atrėmė galvą į šoninį langą.

Jiems jos nereikia, svarstė Elžbieta. Džiulė ir Aleksas dainavo ir juokėsi. Jis važiavo tikrai per greitai, sukdamas į kitas gatves taip staiga, kad Elžbietai sutraukdavo pilvą. Bet ji nevems. Pilama karščio Elžbieta paliepė sau kvėpuoti lėtai ir lygiai. Ji neapsijuoks ir neprivems ant galinės Alekso visureigio sėdynės.

Ji keliais coliais nuleido langą, kad į veidą pūstų vėjas. Norėjo atsigulti ir pamiegoti. Ji per daug išgėrė; dar viena cheminė reakcija.

Ir ne tokia maloni kaip bučinys.

Elžbieta galvojo apie kvėpavimą, apie skruostus glostantį vėją, apie namus, automobilius, gatves. Apie viską, tik ne apie bloguojantį pilvą ir galvą.

Aleksui lekiant Ežero kranto gatve Elžbieta pagalvojo, kad dabar ji visai netoli savo namų Linkolno parke. Kaip būtų gerai, jei dabar ji galėtų grįžti namo, atsigulti ir tyliai, ramiai užmigti, o pamiegojus jau nebepykintų ir nebesvaigtų galva. Tačiau Aleksui sustojus prie gražaus tradicinio dviejų aukštų namuko Elžbieta džiaugėsi ir tuo, kad pagaliau išlips iš automobilio ir atsistos ant tvirtos žemės.

— Iš čia atsiveria gražūs vaizdai, — kartu su Džiulė lipdamas iš automobilio kalbėjo Aleksas. — Norėjau pirkti kooperatinį butą, bet privatumas pasirodė mielesnis. Čia yra daug vietos švęsti ir niekas neurzgia, kad per garsiai klausausi muzikos.

Džiulė susverdėjo ir kiek per garsiai nusikvatojo; Aleksas ją sugriebė ir delnu sugniaužė užpakaliuką.

Elžbieta — varganas penktas ratas — cimpino iš paskos.

— Gyveni čia vienas? — pralemeno ji.

— Turiu daug vietos draugams, — atrakinęs lauko duris jis mostelėjo kviesdamas užeiti. — Moterims pirmenybė.

Elžbietai žengiant pro duris Aleksas ir jai paplekšnojo per sėdynę.

Ji norėjo Aleksui pasakyti, kad jis turi gražius namus, bet iš tikrųjų čia viskas buvo per ryšku, per nauja, per modernu. Visur — aštrūs kampai, blizgūs paviršiai, žvilganti oda. Didžiajame kambaryje dominavo ryškiai raudonas baras, milžiniška juodos odos sofa ir didžiulis kabantis plokščiaekranis televizorius ant sienos, nors iš tikrųjų turėjo būti išryškintos plačios stiklinės durys ir į terasą žvelgiantys langai.

— Oo, Dieve, kaip man čia patinka, — Džiulė nedelsdama sudribo ant sofos ir išsitiesė. — Kaip dekadentiška...

— Toks ir buvo sumanymas, mažute, — Aleksas paėmė nuotolinio valdymo pultelį, spustelėjo mygtuką ir kambarį užtvindė muzika. — Atnešiu išgerti.

— Ar gali sumaišyti „Kosmos“? — paklausė Džiulė. — Mėgstu „Kosmą“.

— Sumaišysiu.

— O man gal galėtum atnešti vandens? — paprašė Elžbieta.

— Oi, Liza, nebūk tokia blaivininke.

— Tik truputį ištroškau. — Dieve Dieve, kaip jai reikėtų įkvėpti oro. — Ar nieko, jei išeisiu apsidairyti į lauką? — Elžbieta priėjo prie durų į terasą.

— Žinoma. Mi casa es su casa.

— Noriu šokti!

Džiulei pašokus ir pradėjus trypti bei siūbuoti klubais Elžbieta atlapojo duris ir išėjo. Gali būti, kad vaizdas buvo nuostabus, bet jai raibo akyse, galiausiai Elžbieta prislinko prie turėklo ir į jį atsirėmė.

Ką jos daro? Ką jos sau mano? Jos padarė klaidą. Kvailą nutrūktgalvišką klaidą. Joms reikia išeiti. Privalo įtikinti Džiulę, kad reikia išeiti.

Tačiau net ir per trankią muziką ji girdėjo „Kosmo“ persunktą Džiulės juoką.

Jeigu pasėdės čia kelias minutes, galbūt jai prašviesės galvoje ir aprims pilvas. Galėtų pasakyti, kad paskambino mama. Na ir kas, kad dar kartą pameluos, juk meluoja visą vakarą. Ji sugalvos kokią nors priežastį — tinkamą, logišką priežastį išeiti. Sugalvos, kai tik prašvis galvoje.

— Na, štai.

Atėjus Aleksui ji atsigręžė.

— Ir vieno, ir kito, — nuauksuotas blausios šviesos Aleksas vienoje rankoje laikė stiklinę vandens su ledukais, o kitoje — martinio taurę su gražiuoju rožiniu gėrimu, kurį išvydus Elžbietai sutraukė pilvą.

— Ačiū, bet, manau, pakaks vandens.

— Tikrai mielai pavaišinčiau, mažute, — pasakė Aleksas, bet kokteilio nebesiūlė. — Tau nereikia būti čia vienai, — jis prispaudė ją prie turėklo. — Galėtume pasilinksminti ir trise. Galiu pasirūpinti jumis abiem.

— Nemanau, kad...

— Kas žino, ar Ilja atvažiuos? Darbas, darbas, darbas, jam daugiau niekas nerūpi. Vis dėlto tu kritai jam į akį. Ir man kritai. Eime vidun. Pasismaginsim.

— Man atrodo... Palauksiu Iljos. Man reikėtų į vonią.

— Daug prarandi, mažute. — Nors Aleksas tik gūžtelėjo, Elžbietai pasirodė, kad jo akyse blykstelėjo piktos kibirkštys. — Suk į kairę. Prie virtuvės.

— Dėkoju.

— Jeigu kartais persigalvotum... — šūktelėjo Aleksas jai bėgant pro duris.

— Džiulė, — Elžbieta sugriebė Džiulę už rankos, kai ši svirduliuodama mėgino suktis šokio žingsneliu.

— Aš taip šauniai smaginuosi. Tai geriausias vakaras mano gyvenime.

— Džiulė, tu per daug išgėrei.

Paniekinamai prunkštelėjusi Džiulė nusipurtė Elžbietos ranką.

— Tai neįmanoma.

— Mums reikia eiti.

— Mums reikia likti ir švęsti!

— Aleksas sakė, kad mes abi turim su juo gultis.

— Vaaau, — prunkšdama iš juoko Džiulė vėl mėgino suktis. — Liza, jis tik kvailioja. Nebūk tokia pamokslaujanti nuoboda. Po kelių minučių čia bus ir tavo vaikinas. Išgerk dar taurę, atvėsk.

— Nebenoriu gerti. Man bloga. Noriu namo.

— Namo neisim. Nusišikt čia visiems. Eikš, Liza! Pašok su manim.

— Negaliu, — Liza prispaudė prie pilvo ranką; ją išpylė šaltas prakaitas. — Man reikia... — nebegalėdama susilaikyti ji puolė į kairę, bet dar spėjo pamatyti į terasos duris atsirėmusio Alekso vypsnį.

Klupinėdama ir kone kūkčiodama ji perlėkė virtuvę ir, darydama vonios kambario duris, vos nenukrito ant grindų plytelių.

Rizikuodama ji sugaišo pusę sekundės užsklęsdama duris, o paskui puolė ant kelių priešais klozetą. Ji vėmė rožiniais glitėsiais ir vos spėjo tarpais įkvėpti oro. Įsitvėrusi kriauklės ji mėgino atsistoti; iš akių upeliais liejosi ašaros. Lyg pusaklė Elžbieta atsuko šaltą vandenį, sriūbtelėjo į burną, apsišlakstė vandeniu veidą.

Drebėdama pakėlė galvą ir išvydo save veidrodyje — balta kaip vaškas, po akimis juoduoja nutekėjusio blakstienų tušo ir vokų pieštuko dėmės, panašios į mėlynes. Tušo žymės, lyg juodos ašaros, buvo nutepliojusios ir skruostus.

Kai ją vėl parklupdė naujas šleikštulio priepuolis, Elžbieta kamavosi dar ir dėl baisios gėdos.

Nuvargusi, svaigstančia galva ji susirietė ant grindų ir pravirko. Nenorėjo, kad kas nors ją tokią pamatytų.

Ji norėjo važiuoti namo.

Ji norėjo numirti.

Elžbieta gulėjo drebėdama, prispaudusi skruostą prie šaltų grindų plytelių, kol galiausiai nutarė surizikuoti ir atsisėsti. Vonioje dvokė vėmalais ir prakaitu; Elžbieta negalėjo išeiti nenusipraususi.

Ji čiupo muilą, atsuko vandenį ir trynė veidą, kol įraudo oda; stabčiojo kas minutę, vis pasilenkdama ir mėgindama įveikti niekaip nesiliaujančias šleikštulio bangas.

Dabar Elžbieta tikrai buvo labai išblyškusi, išmarginta dėmėmis; akys stiklinės, paraudusiais vokais. Jai drebėjo rankos, todėl nė nevertėjo mėginti pasidažyti iš naujo — jau geriau būti be makiažo.

Jai teks nuryti pažeminimą. Išeis į terasą, įkvėps gaivaus oro ir palauks, kol atvažiuos Ilja. Paprašys parvežti namo; Elžbieta vylėsi, kad Ilja ją supras.

Jis tikrai nebenorės jos matyti. Ilja daugiau niekada jos nebučiuos.

Priežastis ir pasekmė, priminė sau Elžbieta. Ji melavo, melavo ir melavo, o rezultatas — dar viena nuoskauda ir skaudus suvokimas, kad tai, kas galėjo nutikti, atimta negrąžinamai.

Nuleidusi klozeto dangtį Elžbieta atsisėdo, rankose gniauždama delninukę, kaupdamasi kitam žingsniui. Vargais negalais nusiavė batelius. Na ir kas? Jai skaudėjo kojas; Pelenės vidurnaktis jau išmušė.

Sukaupusi paskutinius orumo likučius ji perėjo virtuvę, prikimštą įvairiausių didelių juodų įrenginių bei aparatų ir akinančią baltais paviršiais. Tačiau prieš įsukdama į didįjį kambarį pamatė ant odinės sofos besimylinčius nuogus Aleksą ir Džiulę.

Sutrikusi ir susižavėjusi Elžbieta minutėlę pastovėjo kaip įkirsta, stebėdama, kaip besikilnojant Alekso klubams ant jo nugaros ir pečių mirga tatuiruotės. Po juo kimiai dejavo Džiulė.

Susigėdusi, kad žiūri, Elžbieta tyliai pasitraukė ir pro virtuvės duris smuko į terasą.

Pasėdės tamsoje, gryname ore, kol jie baigs. Ji — ne dorovės sergėtoja. Kad ir kaip ten būtų, jie tiesiog mėgaujasi seksu. Vis dėlto geriau jau jie būtų mylėjęsi už uždarų miegamojo durų.

Paskui Elžbieta pasigailėjo, kad neturi vandens, kuriuo galėtų suvilgyti džiūstančią gerklę, ir antklodės, nes buvo vėsu; jai buvo šalta, jautėsi visiškai tuščia ir labai labai pažeidžiama.

Ir tada susigūžusi ant kėdės tamsiame terasos kamputyje Elžbieta užsnūdo.

Nesuprato, kas ją pažadino — balsai, bruzdesys, bet nubudo toje pačioje kėdėje nutirpusi ir sušalusi. Dirstelėjusi į laikroduką Elžbieta suprato — miegojo tik kokias penkiolika minučių, bet dabar ji jautėsi dar blogiau.

Jai būtinai reikėjo važiuoti namo. Ji atsargiai nuslinko prie durų, norėdama pažiūrėti, ar Džiulė su Aleksu jau baigė.

Džiulės ji visai nematė; matė tik Aleksą, dėvintį vien juodomis trumpikėmis; su juo buvo dar du apsirengę vyrai.

Prikandusi lūpą Elžbieta prislinko artėliau. Gal jie atvažiavo pasakyti Aleksui, kad Ilja užtruks. Oi, Dieve, kaip norėtų, kad jis atvažiuotų ir nugabentų ją namo.

Prisiminusi, kaip atrodo, Elžbieta stengėsi likti šešėlyje; ji atsargiai prisliūkino prie durų, kurias Aleksas buvo palikęs praviras.

— Neknisk, kalbėk angliškai. Aš gimęs Čikagoj, — aiškiai įpykęs Aleksas priėjo prie baro ir prisipylė stiklinę degtinės. — Ko nori, Korotki? Kas užsidegė, kad negali palaukti rytojaus?

— Kam atidėlioti iki rytojaus? Ar tau gana tos amerikietės?

Kalbėjęs vyriškis buvo tvirtai sudėtas, atletiško kūno. Trumpos juodų marškinėlių rankovės buvo glaudžiai aptempusios treniruotus rankų raumenis. Visos rankos išmargintos tatuiruotėmis. Jis buvo gražus šviesiaplaukis kaip Aleksas. Giminaitis? — svarstė Elžbieta. Panašumas labai subtilus, bet nepaneigiamas.

Kartu su šiuo šviesiaplaukiu atėjęs vyras buvo didesnis, vyresnis ir stovėjo kaip kareivis.

— Taigi, suknistas janki, — Aleksas užsivertė stiklinę su degtine. — Darbo valandos baigėsi.

— O tu darbuojiesi iš peties, — aksominiu balsu pratarė Korotkis, tačiau pro pikantiško akcento aksomą kalėsi dantytos akmenų atplaišos. — Vogti iš dėdės — labai sunkus darbas.

Ant nedidelio kvadratinio veidrodėlio, padėto ant baro, iš permatomo maišelio Aleksas bėrė baltus miltelius. Išgirdęs Korotkio žodžius jis sukluso.

— Apie ką kalbi? Iš Sergejaus nevagiu.

— Vagi iš klubų, restorano; nusigriebi grietinėlę nuo internetinių pelnų, nuo prostitučių. Pasipelnai iš visko, prie ko tik gali prikišti nagus. Manai, tai nėra vagystė iš dėdės? Manai, jis — kvailys?

Šaipydamasis Aleksas paėmė plono metalo mentelę ir pradėjo grūsti miltelius.

Kokainas, pamanė Elžbieta. O, Dieve, ką ji padarė, kodėl čia važiavo?..

— Aš Sergejui ištikimas, — grūsdamas miltelius kalbėjo Aleksas. — Ir apie visus tuos paistalus rytoj aš su juo pasikalbėsiu.

— Aleksi, manai, jis nežino, kaip sumoki už roleksus, Armani, Versace, už namą ir visus kitus savo žaisliukus... už kvaišalus? Manai, jis nežino, kad sudarei sandėrį su farais?

Subarškėjo Alekso numesta mentelė.

— Su farais nesideru.

Jis meluoja, pamanė Elžbieta. Iš balso ir akių ji suprato, kad Aleksas meluoja.

— Prieš dvi dienas jie sučiupo tave už narkotikų laikymą, — neabejotinai pasibjaurėjęs Korotkis mostelėjo į kokainą. — Ir tu su jais susiderėjai, gudruti. Dėl laisvės ir gero gyvenimo išduodi savo šeimą. Aleksi, ar žinai, kas nutinka vagims ir išdavikams?

— Pasikalbėsiu su Sergejum. Viską paaiškinsiu. Juk turėjau jiems ką nors pasakyti, bet viskas — tik paistalai. Skiedalai. Aš juos apstūmiau.

— Ne, Aleksi, tai jie tave apstūmė. Tu pralaimėjai.

— Pasikalbėsiu su Sergejum.

Aleksui žengus žingsnį atgal, pripuolė ir antras vyriškis ir užlaužė rankas. Dabar jo veide aiškiai matėsi išgąstis; baimė virpėjo ir balse. Dabar Aleksas kalbėjo rusiškai.

— Nereikia, Jakovai, juk mes pusbroliai. Mūsų motinos — seserys. Mes — vieno kraujo.

— Tu darai gėdą savo motinai ir kraujo giminėms. Ant kelių.

— Ne. Nereikia.

Antrasis vyriškis bloškė Aleksą ant grindų.

— Nereikia. Prašau. Mes — vieno kraujo. Suteikit man dar vieną šansą.

— Taip, maldauk. Maldauk niekingo gyvenimo. Norėčiau, kad Jegoras sudraskytų tave į gabalėlius, bet tik dėl savo sesers tavo dėdė prašė tavęs pasigailėti.

— Prašau, pasigailėk.

— Gerai, pasigailėsiu.

Korotkis išsitraukė iš dėklo revolverį, prispaudė vamzdį Aleksui prie kaktos ir iššovė.

Elžbietai ėmė linkti kojos. Ji suklupo ir užsidengė burną delnu, kad nesuriktų.

Korotkis kažką tyliai kalbėjo, prikišdamas revolverį Aleksui prie smilkinio ir iššaudamas dar du kartus.

Žudant jo veido išraiška nė kiek nepasikeitė, liko kokia buvusi, tarsi kaukė. Tačiau pakėlęs akis ir pažvelgęs virtuvės pusėn jis pasidarė nuožmesnis. Iš kažkur pasirodė mergina.

— Aleksai, prastai jaučiuosi. Man reikia prigulti, o gal mes geriau... Kas jūs? — nustebo Džiulė.

— Oo, kas per šūdas, — sumurmėjo Korotkis ir du kartus šovė į Džiulę, šiai nė nespėjus krustelėti. — Kodėl niekas nepasakė, kad jis buvo atsivedęs šliundrą?

Antrasis vyriškis priėjo prie Džiulės ir papurtė galvą.

— Čia kažkokia nauja. Labai jauna.

— Vyresnė jau nebus.

Elžbietai aptemo akyse. Viskas — tik sapnas. Košmaras. Tai tik dėl to, kad ji per daug išgėrė, kad jai bloga. Bet kurią sekundę ji gali nubusti. Susigūžusi tamsoje ji spoksojo į Aleksą. Ji atkreipė dėmesį, kad kraujo beveik nebuvo. Jeigu viskas būtų realu, nejau nebūtų daug kraujo?

Nubusk, nubusk, nubusk.

Tačiau išvydus įeinantį Ilją ją apėmė dar didesnis siaubas.

Jie nužudys ir jį. Tas vyras jį nužudys. Ji turi jam padėti. Ji turi...

— Po velnių, ką tu padarei?

— Įvykdžiau, kas man buvo liepta.

— Tau buvo liepta sulaužyti jam rankas, o nušauti ryt vakare.

— Įsakymas pasikeitė. Gavome informatoriaus pranešimą. Aleksis pergulėjo su farais.

— Viešpatie... Močkrušys...

Apimta siaubo Elžbieta žiūrėjo, kaip Ilja spardo negyvą Aleksą — spiria kartą, antrą, trečią...

Vienas iš jų, pamanė ji. Ilja — vienas iš jų.

Ilja liovėsi spardęs, nusibraukė nuo veido plaukus ir tada pastebėjo Džiulės kūną.

— Oo, velnias. Ar būtinai reikėjo?

— Ji mus pamatė. Mums buvo pasakyta, kad jo kekšė liko su kitu vyru.

— Šitai nepasisekė, kad jis ieškojo šviežienos. O kur kita?

— Kita?

Gražios tamsios akys sublizgo ledu.

— Jos buvo dviese. Šita ir kita — trumpais juodais plaukais, raudona suknele.

— Jegorai...

Linktelėjęs stambusis vyras išsitraukė peilį ir ėmė lipti laiptais aukštyn. Ilja pamojo ranka, ir Korotkis pasuko į virtuvę, o pats Ilja priėjo prie durų, vedančių į terasą.

— Liza, — šnabždėjo jis. — Liza, viskas gerai. Aš tavimi pasirūpinsiu.

Iš bato aulo Ilja išsitraukė peilį ir laikydamas jį už nugaros uždegė terasos šviestuvus.

Jis pamatė jos batelius, nužvelgė terasą ir nuskubėjo prie turėklų.

— Ten nieko nėra, — nuo tarpdurio pareiškė Korotkis.

— Bet buvo. Surask ją.

Elžbieta lėkė nieko nematydama, išpūtusi paklaikusias akis, sunkiai alsuodama, kūkčiodama ir gaikščiodama. Ji negalėjo duoti valios gerklę gniaužiančiam riksmui. Jie gali išgirsti. O jeigu išgirs, jeigu ją sučiups, tikrai užmuš.

Kaip Džiulę.

Ji įveikė instinktyvų norą bėgti gatve. Ten gali būti daugiau tokių — daugiau tokių kaip Ilja. Kaip jai sužinoti, ar koks nors stabdomas automobilis nėra vienas iš jiems priklausančių? Kaip sužinoti, ar pasibeldus į kurio nors namo duris, jų neatidarys vienas iš tos šutvės žmonių?

Jai reikėjo bėgti, nešdintis kuo toliau ir kuo greičiau. Jai reikėjo slėptis.

Kelyje pasitaikius tvorai, Elžbieta ją perlipdavo. Kelią pastojus gyvatvorei, pro ją prasibraudavo. Kai basas pėdas perrėždavo ant žemės pasitaikiusi šukė, ji užgniauždavo dejones. Ji slėpėsi nuo mėnesienos, kaip kurmis ieškodama kuo tamsesnių ir atkampesnių vietų.

Jai bėgant per kažkieno kiemą, kaip pasiutęs ėmė loti šuo.

Kad tik jie neišgirstų, kad tik nepasivytų.

Nesigręžiok...

Kažkas dūrė jai į šoną. Vieną klaikią akimirką krisdama Elžbieta pamanė, kad ją pašovė. Gulėjo ant žemės prisitraukusi kelius, degančia gerkle sunkiai gaudydama kvapą.

Mėšlungio dieglys, tik dieglys. Bet nudiegus pilvą sukilo naujas šleikštulio priepuolis. Atsiklaupusi ir atsirėmusi rankomis ji žiaukčiojo, verkė, vėl žiaukčiojo nieko neišvemdama.

Šokas, tarė sau kalendama dantimis. Ją pylė prakaitas, krėtė šaltis, svaigo galva, baisiai pykino, kaip pašėlęs tvinksėjo pulsas. Ją ištiko šokas, bet vis tiek reikėjo galvoti.

Mėgindama apšilti trynė rankas delnais, stengdamasi kvėpuoti ramiau ir lygiau. Elžbieta nušliaužė kelis žingsnius norėdama pasiekti delninukę, išsprūdusią jai iš rankų krintant. Iki šiol bėgdama buvo tą delninukę išsaugojusi, todėl dabar Elžbieta guodėsi nors tuo, kad vis tiek dar šiek tiek mąstė.

Ji privalo paskambinti policijai; jai reikia pagalbos.

— Pasiimk telefoną, — paliepė ji sau. — Paspausk vieną mygtuką. Pranešk jiems... pranešk jiems...

— Devyni vienas vienas. Kas jums nutiko?

— Padėkite. Ar galite padėti?

— Kas jums atsitiko?

— Jis juos nušovė, — iš akių plūstančios ašaros skandino Elžbietos balsą. — Jis juos nušovė, o aš pabėgau.

— Panele, ar norite pranešti apie susišaudymą?

— Jis juos nužudė. Jis nužudė Džiulę. Aš pabėgau.

— Tuoj atsiųsiu pagalbą. Pasakykite, kur dabar esate.

— Nežinau, kur esu, — ji prisidengė delnu burną, stengdamasi galutinai neprarasti žado. — Aš bėgau. Bėgau ir bėgau. Manau, esu netoli Ežero Kranto gatvės. Palaukite. Ar palauksit? Niekur nedinkit.

— Klausau. Kuo jūs vardu?

— Aš — Elžbieta. Elžbieta Fič.

— Elžbieta, ar ką nors atpažįstat? Gal matote kokį nors ypatingą objektą, gal kur nors užrašytas adresas?

— Tuoj išsiaiškinsiu. Esu už namo, pilko akmeninio namo su bokšteliais. — Ji prišlubčiojo prie namo ir krūptelėjo įsijungus prožektoriui. — Prie namo... prie namo yra grįstas kelias, didelis garažas, terasos ir... sodai.

— Ar galite išeiti į gatvę?

— Galiu. Jau matau gatvę. Matau gatvės žibintus. Jeigu eisiu ten, kur šviesu, ir tuo metu ateis jie, mane pamatys.

— Jūs tik kalbėkite. Neišjunkite telefono, Elžbieta. Mes mėginame jus rasti pagal telefono signalą.

— Jau matau adresą. Matau numerius, — Elžbieta perskaitė adresą.

— Policija jau važiuoja. Elžbieta, pagalba jau atskuba. Ar jūs sužeista?

— Ne. Ne, aš bėgau. Kai jie atėjo, buvau lauke. Buvau terasoje. Jie nežinojo. Jie manęs nematė. Jis juos nušovė. Jis juos nušovė. Jis nušovė Džiulę.

— Apgailestauju. Kur visa tai nutiko?

— Nežinau. Adreso nežinojau. Kažkur Ežero Kranto gatvėje. Mums nereikėjo ten važiuoti. Nereikėjo važiuoti į tuos namus. Džiulė negyva.

— Elžbieta, kas toji Džiulė?

— Džiu... Džiulė Masters. Mano draugė Džiulė. Atvažiuoja automobilis. Man reikia slėptis.

— Tai patrulių automobilis. Atvažiavo pagalba.

— Ar tikrai? — panika gniaužė krūtinę, Elžbietai buvo sunku kvėpuoti. — Ar tikrai pagalba?

— Dabar mes kalbam su jais per radijo ryšį; jie privažiavo prie namo nurodytu adresu. Paprašysiu, kad įjungtų švyturėlius. Pamatysite.

— Taip. Taip. O, Dieve. Jau matau, — Elžbieta klupinėdama ėjo apšviestos gatvės link. — Ačiū.

— Dabar jūs saugi, Elžbieta.

Jie norėjo nuvežti ją į ligoninę, bet pamatę, kad mergina pradeda vis labiau jaudintis, nutarė gabenti į poskyrį. Elžbieta susisupo į antklodę, kurią vienas patrulis buvo užmetęs jai ant pečių, ir sėdėdama ant galinės policijos automobilio sėdynės nesiliovė drebėjusi.

Jie nuvedė Elžbietą į kabinetą, kuriame buvo stalas ir kėdės. Vienas pareigūnas liko su ja, o kitas nuėjo atnešti kavos.

— Papasakokit, kas atsitiko.

Ji prisiminė, kaip pareigūnas prisistatė. Policininkas Bleiklis. Pareigūnas buvo rūstaus veido, nuvargusių akių, bet jis davė jai antklodę.

— Nuėjome į klubą. Abi su Džiulė nuėjome į klubą.

— Su Džiulė Masters.

— Taip.

— Į kokį klubą?

— “Warehouse 12“ Aš... — Ji turėjo pasakyti tiesą. Daugiau meluoti negalima. — Suklastojau abiejų vairuotojo pažymėjimus.

Viską užsirašydamas į nedidelį bloknotą policininkas beveik nesistebėjo.

— Kiek jums metų?

— Šešiolika. Rugsėjį sueis septyniolika.

— Šešiolika, — pakartojo jis žiūrėdamas į Elžbietą bereikšmiu žvilgsniu. — Kur jūsų tėvai?

— Turiu tik mamą. Ji išvykusi iš miesto; dalyvauja medikų konferencijoje.

— Reikėtų jos vardo ir pavardės, vietos, kur apsistojusi.

Elžbieta užsimerkė.

— Taip. Ji — daktarė Suzana L. Fič, užsiregistravusi „Westin Peachtree Plaza“ viešbutyje Atlantoje.

— Gerai. Jūs suklastojote pažymėjimą, kad patektumėte į „Warehouse 12“ klubą.

— Taip, atsiprašau. Galite mane suimti, bet jums vis tiek reikės rasti žmones, nužudžiusius Džiulę.

— Sakėte, kad buvote name, o ne klube.

— Su Aleksu susipažinome klube. Nuvažiavome pas jį į namus. Nereikėjo važiuoti. Gėrėm. Nereikėjo gerti. Man pasidarė bloga ir aš išėjau į lauką, nes... — Elžbietos skruostais vėl pasipylė ašaros. — Išėjau į lauką, tada atėjo du vyrai. Jie nušovė Aleksą, o kai į kambarį įėjo Džiulė, nušovė ir ją. Aš pabėgau.

— Jūs nežinote, kur yra tas namas?

— Galėčiau surasti. Galėčiau jums parodyti arba nubraižyti planą. Bet adreso nepažiūrėjau. Kvaila. Visiška kvailė. Labai prašau, negalime jos ten palikti.

— Ar žinote to Alekso pavardę?

— Aš... Taip! — ačiū Dievui. — Aleksas, bet žmogus, kuris jį nužudė, vadino jį Aleksiu. Aleksis Gurevičius.

Bleiklis tarsi sustingo, jo žvilgsnis pasidarė aštresnis.

— Jūs teigiate, kad buvote Aleksio Gurevičiaus namuose ir tapote dvigubos žmogžudystės liudininke?

— Taip. Taip. Taip. Prašau.

— Minutėlę, — Bleiklis atsistojo tuo metu, kai grįžo kava nešinas antrasis pareigūnas. Jis kažką sumurmėjo kolegai. Kad ir ką jis pasakė, Bleiklio partneris metė į Elžbietą žvilgsnį ir išskubėjo iš kabineto.

— Atsižvelgdami į jūsų amžių, — aiškino jai Bleiklis, — apie viską pranešime Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Su jumis tuoj pasikalbės detektyvas.

— Bet Džiulė... Gal pirmiausia galėčiau parodyti jums tą namą? Aš ją palikau. Aš ją ten palikau...

— Žinome, kur gyvena Gurevičius.

Policininkas Bleiklis išėjo, bet po penkiolikos minučių atėjo kitas žmogus ir atnešė jai puodelį vištienos sultinio iš aparato. Elžbieta nemanė, kad dabar įstengtų ką nors praryti, bet sulig pirmuoju gurkšneliu nukamuotas skrandis ėmė reikalauti dar.

Išgėrus sultinio ir kavos, mergaitę įveikė mirtinas nuovargis. Elžbieta padėjo ant stalo galvą ir užsimerkė.

Už kabineto sienų detektyvas Sinas Railis atsistojo greta savo partnerės prie stiklinės pertvaros.

— Vadinasi, ji — mūsų liudininkė.

— Elžbieta Fič, šešiolikos metų, daktarės Suzanos L. Fič, Silva Memorial ligoninėje dirbančios žinomos chirurgės dukra.

Brenda Grifit užsivertė Starbuck kavos puodelį ir nugurgė gerą mauką. Policininke ji dirba jau penkiolika metų, todėl telefono skambučiai vidurnaktį jai įprasti. Vis dėlto kava sušvelnina padėtį. Socialinė darbuotoja jau pakeliui.

— Ar nusikaltimo faktas jau patvirtintas?

— Gurevičiui paleista viena kulka į kaktą ir dvi — už ausies. Šauta iš arti mažo kalibro ginklu. Moteriškos lyties auka — Džiulė Masters, kaip rašoma pas ją rastoje kortelėje; jai — dvidešimt vieneri, bet liudininkės teigimu, jos amžius suklastotas. Nusikaltimo vietoje dirbantys pareigūnai pranešė, kad mergina nušauta dviem šūviais į galvą.

— Suknista šešiolikinė, — purtė galvą Railis, dvidešimt metų policijoje išdirbęs veteranas, kamuojamas lėtinių nugaros skausmų, jau retėjančių rudų plaukų. — Jai pasisekė, kad liko gyva.

— O jeigu jau liko, išsiaiškinkime, ką ji žino. — Brenda žengė prie durų. — Leisk pradėti man; nebūk šiurkštus. Jeigu nors pusė to, ką mergina papasakojo, yra tiesa, jai teko išgyventi pragarišką naktį. Štai ir socialinė darbuotoja.

— Atnešiu tam vaikui kolos, ar ko, — pratarė Railis. — Mėginsime kalbėtis švelniai.

Elžbieta nubudo krūptelėjusi iš siaubo ir įsižiūrėjo į gražią moterį juodais, į kuplią uodegą surištais plaukais.

— Atleisk, nenorėjau tavęs išgąsdinti. Aš — detektyve Grifit. Čia — ponia Petri iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Mano partneris tuoj ateis. Jis pamanė, kad gal norėtum kokio nors gazuoto gėrimo.

— Užmigau. Kaip ilgai... — Elžbieta pažvelgė į laikroduką. — O, Dieve, jau beveik rytas. Džiulė...

— Tikrai užjaučiu dėl tavo draugės.

— Tai aš kalta. Mums nereikėjo važiuoti. Supratau, kad blogai darom. Aš tik norėjau... Suklastojau vairuotojo pažymėjimą.

— Girdėjau. Gal parodytum savo pažymėjimą?

— Gerai, — Elžbieta išėmė iš delninuko pažymėjimą.

Grifit apžiūrėjo kortelę, pavartė rankose, kilstelėjo antakius ir pažvelgė į Elžbietą.

— Sakai, pažymėjimą pati padarei?

— Taip. Eksperimentavau, aiškinausi, kaip jie gaminami. O Džiulė norėjo nueiti į „Warehouse 12“, todėl juos ir padariau. Žinau, nusižengiau įstatymui. Nėra jokio pateisinimo. Ar aš suimama?

Grifit pažvelgė į Petri, paskui vėl į Elžbietą.

— Manau, susilaikysim. Ar iki vakar vakaro buvai pažįstama su Aleksiu Gurevičiumi?

— Ne. Jis priėjo prie mūsų stalelio. Gėrėme „Kosmą“, — Elžbieta rankomis užsidengė veidą. — Dieve, nejau visa tai nutiko iš tikrųjų? Prieš mums ten važiuojant, internete paskaičiau apie tą klubą. Niekada nesu lankiusis naktiniame klube. Perskaičiau kelis straipsnius, kuriuose buvo rašoma, esą įtariama, kad klubo savininkai priklauso Rusijos mafijai. Bet niekada nepagalvojau... kai jis priėjo, Ilja...

— Ilja? Ar tai Ilja Volkovas?

— Taip. Mes su jais šokome, sėdėjome atskiroje zonoje, jis mane bučiavo. Dar niekas nebuvo manęs bučiavęs. Norėjau sužinoti, koks tai jausmas. Jis man buvo toks malonus ir tada...

Ji nutilo; prasivėrus durims akyse vėl sužibo baimingos ugnelės.

— Elžbieta, tai mano partneris detektyvas Railis.

— Atnešiau kokakolos. Mano dukra negali pradėti ryto neišgėrusi kokakolos.

— Ačiū. Man negalima gerti... — Elžbieta pamėgino nusijuokti. — Kvaila, tiesa? Kol man nepasidarė bloga, gėriau alkoholį. Mačiau, kaip buvo nužudyti du žmonės. Ir vis tiek negaliu nepaklusti motinos nuostatoms nevartoti gazuotų gaiviųjų gėrimų.

Elžbieta atidarė kokakolą ir įsipylė gėrimo į plastikinį puodelį.

— Ačiū, — pakartojo ji.

— Elžbieta, — Grifit luktelėjo, kol Elžbieta vėl sutelks dėmesį į ją: — Ar tu, Džiulė, Gurevičius ir Ilja Volkovas išėjote iš „Warehouse 12“ ir nuvažiavote į Gurevičiaus namus?

— Ne, važiavome tik mes trys. Ilja turėjo kažką sutvarkyti klube. Jis žadėjo atvažiuoti... ir atvažiavo, tik vėliau. Po visko.

— Ar Gurevičių ir Džiulę nužudė Ilja Volkovas?

— Ne. Juos nužudė žmogus, vardu Jakovas Korotkis. Galiu jį apibūdinti arba nupiešti, galiu padėti policijos dailininkui. Prisimenu jo veidą. Labai gerai prisimenu. Mano atmintis eidetinė. Niekada nieko nepamirštu. Nepamirštu, — pakartojo ji vis labiau kylančiu balsu ir virpėdama visu kūnu.

— Detektyvai, — įsiterpė ponia Petri. — Elžbieta patyrė sunkią psichologinę traumą. Šiam kartui jai tikrai pakaks.

— Ne. Ne. Būtinai turiu padėti. Privalau ką nors daryti.

— Mes turime motinos leidimą ją apklausti, — pareiškė Grifit.

— Mano mamos?

— Jai buvo pranešta. Ryte ji parskrenda namo.

Elžbieta užsimerkė.

— Gerai.

— Elžbieta, tai svarbu. Iš kur žinai, kad žmogus, nužudęs Gurevičių ir Džiulę, yra Jakovas Korotkis?

— Kai jie kalbėjosi, Aleksas į jį kreipėsi pavarde. Džiulė... turbūt ji buvo vonioje. Terasoje trumpam buvau užmigusi. Jų balsai — Alekso ir dviejų vyrų — mane pažadino.

— Dviejų vyrų.

— Antrasis vyriškis buvo didesnis, stambesnis. Korotkis jį pavadino Jegoru. Korotkis sakė, kad Aleksas vagia iš dėdės. Aleksas dėdę vadino Sergejumi. Jis neigė vogęs, bet melavo. Mačiau, kad meluoja. Korotkis buvo... Ar esate matę, kaip kobra žudo pelę? Kaip kantriai ji tą pelę stebi... Kaip mėgaujasi akimirkomis prieš kirtimą... tos akimirkos jai malonesnės už patį smūgį. Ten taip ir buvo. Aleksas nekreipė dėmesio, tarsi būtų už visus viršesnis. Bet jis nebuvo viršesnis. Korotkis buvo viršiausias. Ir Aleksas išsigando, kai Korotkis pasakė, jog jie visi žino, kad Aleksas bendradarbiauja su policija. Ir Sergejus žinojo. Jis maldavo. Ar jums būtina sužinoti, ką jie vienas kitam sakė?

— Prie to klausimo grįšime vėliau.

— Stambusis vyriškis pastūmė Aleksą ir paklupdė. Ir tada Korotkis išsitraukė revolverį. Turbūt turėjo prisisegęs dėklą. Nemačiau. Jis šovė jam čia. — Elžbieta palietė pirštu kaktą. — Jis pridėjo revolverį jam prie kaktos ir nušovė. Nebuvo jokio garso. Tada jis šovė dar du kartus. Čia. Aš norėjau rėkti. Užsispaudžiau delnu burną, kad nerėkčiau. Korotkis pavadino Aleksą... Tai labai riebus rusiškas keiksmažodis.

— Tu moki rusiškai?

— Nelabai gerai. Anksčiau niekada nebuvau girdėjusi to keiksmažodžio, bet jis... bet ir taip viskas buvo aišku. Tai pasakoju tik norėdama pasakyti, kaip greitai viskas įvyko. Jis pavadino tuo žodžiu Aleksą, nors tas jau buvo negyvas. Tada nuo virtuvės pusės atėjo Džiulė. Prie virtuvės yra tualetas. Ji pasakė: „Aleksai, prastai jaučiuosi. Mums reikėtų...“ Ir viskas, tik tiek ji ir pasakė. Korotkis atsigręžė ir į ją šovė. Džiulė nukrito. Mačiau, kad ji negyva, bet jis šovė dar kartą. Ir rusiškai nusikeikė. Minutėlę nieko negirdėjau. Mintyse rėkiau ir rėkiau. Nieko negirdėjau. Paskui išgirdau Ilją. Pamaniau, kad jie ir jį nužudys. Norėjau jį įspėti, padėti. Ir tada...

— Neskubėk, — švelniai įsiterpė Railis; Grifit žinojo, kad dabar jis nuoširdžiai susirūpinęs Elžbieta ir tikrai tyčia nešvelnina tono. — Atsikvėpk.

— Jie kalbėjo rusiškai, viską supratau... na, beveik viską. Ilja pyko, bet, sakyčiau, ne dėl to, kad Aleksas negyvas.

Elžbieta užsimerkė, atsikvėpė ir žodis žodin atkūrė girdėtą pokalbį.

— Labai gerai viską atsimeni, — pareiškė Railis.

— Mano atmintis eidetinė. Pabėgau, nes Ilja žinojo, kad važiavau į tuos namus. Žinojau, kad jis ims klausinėti apie mane. Supratau, kad jie nužudys ir mane. Todėl ir bėgau. Nekreipiau dėmesio, kur, tiesiog bėgau. Palikau batelius. Negalėjau bėgti su bateliais, aukštakulniais, todėl palikau juos terasoje. Nieko nemąsčiau. Tiesiog taip sureagavau. Jeigu būčiau mąsčiusi, batelius būčiau pasiėmusi. Turbūt jie tuos batelius rado. Todėl dabar žino, kad viską mačiau. Jie žino, kad viską girdėjau.

— Mes tave saugosim, Elžbieta. Pažadu, — Grifit ištiesė ranką ir paėmė Elžbietos delną. — Mes pasirūpinsime, kad būtum saugi.

Grifit ir Railis išėjo iš kabineto; Grifit susiėmė už galvos.

— Jėzau Kristau, Raili, Jėzau Kristau, gerasis Dieve... Ar supranti, kas mums teko?

— Mums teko tiesioginė liudininkė, kurios atmintis kaip kompiuterio, ir ji kalba rusiškai. Dar mums teko sumautas Korotkis ir šlykštus galvijas Ilja Volkovas. Jeigu Dievulis padės, mums teks ir Sergejus. Jeigu ji atsilaikys, sulaužys Volkovo šutvės stuburą.

— Atsilaikys, — rūsčiomis žibančiomis akimis Grifit pažvelgė į duris. — Raili, reikia paskambinti vadovybei, reikia nugabenti merginą į saugius namus. Mums prireiks Maršalų tarnybos⁴ pagalbos.

— Pamiršk.

— Arba prašome, arba jie viską perims. Jei prašysime, galėsime dirbti patys.

— Prakeikimas; negaliu pakęsti, kai taip blaiviai samprotauji. Tai pradėkime veikti. Beje, kalbant apie tą liudininkę, ar žinai, kas man dar krito į akį?

— Kas?

— Sužinojus, kad grįžta motina, jai vėl pasidarė bloga.

— Man atrodo, kad dabar jai mažiausiai rūpi, kur teks apsistoti.

Elžbieta viską matė lyg pro rūką. Visai nesvarbu, kur ją veža. Ji tik norėjo pamiegoti, todėl ir snaudė automobilyje, važiuodama su dviem detektyvais ir ponia Petri. Automobiliui sustojus ji klusniai išlipo ir kaip lunatikė nupėdino į lentomis apkaltą namelį. Paėmė detektyvės Grifit paduotus marškinėlius bei medvilnines kelnes ir palydėta į nedidelį miegamąjį su siaura dvigule lova kažkaip net įstengė persirengti. Ji baiminosi sapnų, bet buvo bejėgė prieš nuovargį.

Elžbieta atsigulė ant lovos ir užsiklojo policininko paduota antklode. Užsimerkusi pajuto pro blakstienas besisunkiančias ašaras.

O paskui jau nieko nebejautė.

Ji nubudo vidurdienį; buvo negera ir labai troškino.

Ji nežinojo, kas dabar bus. Visą gyvenimą Elžbieta gerai žinodavo, ko iš jos tikimasi, kada tikimasi. Tačiau dabar ji neturėjo jokio sąrašo, jokios dienotvarkės, kuria galėtų vadovautis.

Jautėsi nepatogiai — buvo alkana, norėjo kavos, palįsti po dušu, išsivalyti dantis. Visa tai — įprasta kasdienybė. Džiulė jau niekada nebus alkana ir nesiims kasdienių ritualų.

Vis dėlto Elžbieta išlipo iš lovos ir, subraižyta pėda palietusi grindis, susiraukė. Jai skaudėjo visą kūną. Ir turi skaudėti, griežtai tarė sau. Jai turi būti bloga.

Tada Elžbieta prisiminė mamą. Jos mama grįžta; gal jau dabar yra grįžusi. Ir tai, jos manymu, bus didesnė bausmė nei skausmas ar alkis.

Trokšdama bausmės ji garsiai atlapojo duris. Įsiklausė.

Ji išgirdo balsus — tylų gaudesį, užuodė kavą. Vėl susiraukus jai teko pripažinti, kad užuodžia ir save. Taip, ji norėjo bausmės, vis dėlto vylėsi, kad prieš įvykdant bausmę jai bus galima palįsti po dušu.

Elžbieta pasuko ten, iš kur sklido balsai.

Ir nustėro.

Nedidelėje baltai ir geltonai dažytoje virtuvėje stovėjo nepažįstamas žmogus. Aukštas, sakytum, per daug išstypęs vyriškis iš kavinuko pylėsi kavą į baltą storo stiklo puodelį. Nebaigęs pradėto darbo jis nusišypsojo Elžbietai.

Jis vilkėjo džinsais ir baltais marškiniais, buvo apsijuosęs ginklo dėklą.

— Labas rytas. O gal laba diena. Aš — Jungtinių Valstijų maršalas Džonas Barou. Viskas gerai, Elžbieta. Mes čia, kad būtum saugi.

— Jūs — Jungtinių Valstijų maršalas.

— Taip. Šiandien, kiek vėliau, nuvešime tave į kitus saugius namus.

— Ar yra detektyve Grifit?

— Ji atvyks vėliau. Ji atvežė tau drabužių, kitų daiktų. — Vyras minutėlei nutilo; Elžbieta ir toliau į jį spoksojo. — Davei jai savo raktą, pasakei, kad gali nuvažiuoti į tavo namus ir paimti drabužių, dantų šepetėlį ir visa kita.

— Taip. Prisimenu.

— Tau būtinai reikėtų išgerti kavos ir aspirino.

— Aš... pirmiausia norėčiau nusiprausti po dušu, jei galima.

— Žinoma, — jis vėl nusišypsojo, padėjo kavinuką ir puodelį. Vyro akys buvo mėlynos, bet ne tokios, kaip jos motinos. Jo akys buvo sodresnės ir šiltos. — Atnešiu tavo krepšį. Mes čia kartu su maršale Teresa Norton. Noriu, kad jaustumeisi saugi, Elžbieta... Ar tave vadina Liza?

Akių kampučiuose jai susitvenkė ašaros.

— Džiulė mane vadino Liza. Džiulė taip į mane kreipdavosi.

— Apgailestauju dėl tavo draugės. Tau tikrai buvo nelengva, Liza. Mes su Teresa pasirūpinsime tavimi.

— Jeigu jie mane suras, užmuš. Viską suprantu.

Šiltos mėlynos akys žvelgė tiesiai jai į akis.

— Jie tavęs neras. Ir aš neleisiu jiems tavęs skriausti.

Elžbieta norėjo juo tikėti. Jis buvo gero veido — lieso, kaulėto, pats buvo liesas ir kaulėtas, sakytum, panašus į moksliuką.

— Kaip ilgai man reikės slapstytis?

Elžbieta kaip įbesta stovėjo toje pačioje vietoje, kol jis priėjo ir padavė kelioninį krepšį.

— Geriau paruošiu tau ko nors užkąsti, kol prausiesi, — pasiūlė Džonas. — Aš geresnis kulinaras nei Terė. Žinoma, šitai menkai ką tepaaiškina, bet pažadu tavęs nenunuodyti.

— Dėkoju. Jeigu jums nebūtų sunku...

— Nesunku.

— Atleiskite, nežinau, kur dušas.

— Štai ten, — parodė jis. — O tada suk į dešinę.

Jis žiūrėjo į nueinančią Elžbietą, paskui paėmė puodelį su kava ir įsispoksojo. Į virtuvę atėjus partnerei Džonas vėl padėjo puodelį.

— Ji jau atsikėlė, — pasakė Džonas. — Jėzau, Tere, jai greičiau dvylika nei dvidešimt vieneri. Į tą klubą jai nebuvo galima nė kojos kelti.

— Matei jos suklastotą pažymėjimą. Galėjo užsidirbti pragyvenimui. — Mažutė, tvirta, graži kaip ramunėlė Terė įjungė kavos aparatą. — Kaip ji laikosi?

— Sakyčiau, kaip už šiaudo. Mandagi kaip tavo antros eilės tetulė Marta.

— Jeigu turėčiau antros eilės tetulę Martą, ji būtų bjauri kalė.

— Ji nė nepaklausė apie motiną. Klausė apie Grifit, bet ne apie motiną. Šitai kai ką sako. Iškepsiu jai kiaušinienės su kumpiu.

Atidaręs šaldytuvą Džonas išėmė reikalingus produktus.

— Ar turėčiau susisiekti su prokuroru? Juk žinai, kad jis nori kuo greičiau su ja pasikalbėti.

— Leiskime jai įmesti į skrandį kelis kąsnelius. Taip, bus geriau, jei jis susitiks su ja dar iki išvežant merginą kitur. Bus geriau, jei ji ne iš karto sužinos, kad saugomai jai teks gyventi mėnesių mėnesius.

— Gal net metų metus. Ir kaip galėjo tokia sumani mergina, šešiolikos metų jau studijuojanti Harvarde, susipainioti su Volkovais?

— Kartais pakanka vien fakto, kad tau šešiolika, — Džonas čirškino keptuvėje kumpį.

— Paskambinsiu. Pasakysiu, kad mums reikia dviejų valandų, kad ji turėtų laiko apsirengti, pavalgyti, nurimti.

— Kai galėsi, pažiūrėk, kokiu laiku turėtų atvykti jos motina.

— Pažiūrėsiu.

Kai džinsais ir mėlyna plonų nėrinių šarma puošta trikotažine palaidinuke apsivilkusi Elžbieta grįžo į virtuvę, Džonas jau buvo prikrovęs į lėkštę kiaušinienės su kumpiu ir skrebučių.

— Ar detektyve Grifit tau atvežė viską, ko reikėjo?

— Taip. Neišmaniau, ką daryti su lagaminu. Sakėte, kad čia neužsibūsim.

— Dėl to nesijaudink. Valgyk, kol karšta.

Elžbieta spoksojo į lėkštę.

— Labai daug maisto.

Kiauliena? Jos dietologę ištiktų infarktas.

Įsivaizduodama tokią reakciją ji net nusišypsojo.

— Atrodai išalkusi.

— Ir esu alkana, — pakėlusi akis Elžbieta tebesišypsojo. — Bet neturėčiau valgyti kiaulienos.

— Kodėl?

— Perdirbtas maistas, natris, gyvūninės kilmės riebalai. Viso to man sudarytame valgiaraštyje nėra. Mano mama ir dietologe yra sudariusios labai ypatingą mitybos grafiką.

— Tikrai? Bet būtų labai negerai, jei viską tektų išmesti.

— Suvalgysiu, — kiaušinienės aromatas atviliojo Elžbietą prie stalo. — Jūs tiek vargot man gamindamas. — Ji atsisėdo, pasmeigė riekelę kumpio ir atsikando. Užsimerkė. — Skanu.

— Su kiauliena viskas skaniau, — prie Elžbietos lėkštės Džonas padėjo aukštą stiklinę sulčių ir tris tailenolio tabletes. — Nuryk ir užsigerk. Matau, kamuoja pagirios.

Šypsena išblėso.

— Mums nereikėjo gerti.

— Taigi, nereikėjo. Bet ar tu visada elgiesi taip, kaip turėtum elgtis?

— Taip. Na, iki vakar. Ir jeigu vakar būčiau elgusis taip, kaip turėjau elgtis, Džiulė būtų gyva.

— Liza, Džiulės nebėra, nes Jakovas Korotkis yra žmogžudys, nes Volkovai — labai blogi žmonės. Jūs su Džiulė iškrėtėte kvailystę. Ji nenusipelnė dėl to mirti. Ir tu nesi už tai atsakinga. Nuryk tailenolį, išgerk sulčių. Valgyk.

Elžbieta pakluso daugiau dėl įpročio nei iš noro. Bet... vaje, maistas tikrai labai skanus ir taip ramina.

— Gal galėtumėte pasakyti, kas dabar bus? Nežinau, kas bus toliau, o man visada ramiau, kai žinau, ko iš manęs tikimasi.

Džonas atsinešė prie stalo puodelį kavos ir prisėdo.

— Tai, kas bus toliau, labai priklausys nuo tavęs.

— Nes mano liudijimas apie tai, kas nutiko, ką mačiau ir girdėjau, yra būtinas, kad Jakovas Korotkis būtų patrauktas atsakomybėn už nužudymą, kitas vyriškis būtų apkaltintas kaip bendrininkas, o Ilja — kaip netiesioginis bendrininkas. Dar būtų galima įtraukti ir Sergejų Volkovą, nors liudijimas prieš jį būtų grįstas gandais, dėl jo nesu visiškai tikra. Jis ir būtų svarbiausias taikinys, nes, kaip atrodo, Sergejus Volkovas ir yra organizacijos vyriausiasis arba vienas iš vyriausiųjų.

Džonas atsilošė kėdėje.

— Atrodo, puikiai orientuojiesi susiklosčiusioje situacijoje.

— Klausiausi kelių kriminalinės teisės kursų ir daug skaičiau.

— Nuo vakar?

— Ne, — Elžbieta kone nusijuokė, bet juokas įstrigo gerklėje. — Nuo tada, kai pradėjau studijuoti koledže. Man įdomu.

— Bet tu ketini tapti gydytoja.

Elžbieta nudūrė akis į lėkštę ir kruopščiai pakabino šakute kiaušinienės.

— Taip.

Džonas atsistojo, atidarė šaldytuvą, ištraukė kolos skardinę, o paskui ir antrą. Jis klausiamai suraukė kaktą.

— Neturėčiau gerti kolos... Taip, prašyčiau. Mielai išgersiu.

Džonas atkimšo abi skardines ir atsisėdo; tada įėjo žema moteris šviesiais plaukais, suimtais į glotnią, žvilgančią uodegėlę.

— Liza, tai — maršale Norton. Tere, čia — Liza.

— Kaip šiandien laikaisi, Liza?

— Ačiū, jau geriau.

— Liza ką tik klausė apie tolesnį procesą, nors, atrodo, ir pati viską puikiai žino. Terė susisiekė su Jungtinių Valstijų prokurorais. Kol jie su tavimi kalbėsis, kartu bus ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, jeigu iki tol nespės grįžti tavo mama. Liza, tavo bendradarbiavimas turėtų būti savanoriškas, bet...

— Galėčiau būti traktuojama kaip svarbiausia liudininkė. Mano sutikimo nė nereikėtų. Privalau bendradarbiauti, turiu liudyti. Gal galėtumėte pasakyti, ar Volkovai tikrai yra Rusijos mafija?

— Tai, kuo esame įsitikinę, ir tai, ką galime įrodyti...

— Norėčiau žinoti, kuo esate įsitikinę, — nutraukė Elžbieta. — Manau, turėčiau žinoti savo padėtį. Oficialiai esu nepilnametė, bet vis tiek jau ne vaikas. Mano intelekto koeficientas — du šimtai dešimt, mano gebėjimai kuo puikiausi. Suprantu, kad pasielgiau kvailai, bet nesu kvaiša. Suprantu, kad tapusi žmogžudysčių, kurias užsakė pakhan — mafijos bosas, liudininke, tapsiu taikiniu. Jeigu liudysiu, Korotkis ar koks nors kitas į jį panašus padarys viską, kad tik mane surastų. Net ir man paliudijus, net ir mano liudijimui padėjus paskelbti nuosprendį, vis tiek liksiu taikiniu, nes mane reikės nubausti.

Elžbieta nutilo ir tiesiai iš skardinės gurkštelėjo kolos. Nuostabu.

— Vakar vakare... tiksliau, šiandien rytą man buvo labai bloga. Nuo svaigalų, nuo vėmimo, paskui — nuo patirto šoko. Negalėjau tinkamai įvertinti susiklosčiusių galimybių. Bet dabar galiu. Jeigu Volkovai — tiesiog labai blogi žmonės, susibūrusi galvažudžių ir nusikaltėlių gauja, padėtis prasta. Jeigu jie — organizuotų nusikaltėlių grupė, Raudonoji mafija, padėtis gerokai prastesnė. Noriu žinoti.

Elžbieta matė, kaip abu maršalai susižvalgė.

— Kai tik galėsiu prisėsti prie kompiuterio, — pridūrė Elžbieta, — pati viską išsiaiškinsiu.

— Net neabejoju, — sumurmėjo Džonas. — Mes manome... po velnių, mes žinome, kad Volkovai yra organizuotos nusikaltėlių grupuotės nariai. Žinome, kad jie įsivėlę į prekybą ginklais ir žmonėmis, sukčiauja elektroninėje erdvėje — šie nusikaltimai jiems ypač būdingi, užsiima protekcionizmu, vagia, platina narkotikus. Tai labai išsikerojusi organizacija, deklaruojanti sąlyginai teisėtus interesus, tokius kaip naktiniai klubai, restoranai, striptizo barai ir nekilnojamasis turtas. Teisingumo vykdytojai juos buvo užkabinę, bet grupuotė išliko nepajudinama. Žinome, kad Korotkis yra Sergejaus Volkovo „mechanikas“, smogikas. Bet mums taip ir nepavyko jo pričiupti.

— Jis su malonumu nužudė Aleksą. Jis Aleksą nuoširdžiai niekino. O Džiulę... ją žudydamas jis pyko. Nei daugiau, nei mažiau. Atsiprašau, bet nepabaigsiu pusryčių.

— Viskas gerai.

Minutėlę Elžbieta sėdėjo nudūrusi žvilgsnį į rankas, o paskui pažvelgė Džonui į akis.

— Nebegalėsiu grįžti į Harvardą. Nebegalėsiu grįžti namo. Jeigu liudysiu, turėsiu dalyvauti liudininkų apsaugos programoje. Ar man taip ir nutiks?

— Tu net pati sau skubi užbėgti už akių, — pratarė Terė.

— Visada mąstau apie ateitį. Vakar vakare nemąsčiau ir sumokėjau baisią kainą. Ar galėsiu studijuoti kitame universitete, prisidengusi kita pavarde?

— Galėtume tuos reikalus sutvarkyti, — pasakė Džonas. — Mes gerai rūpinamės savo liudininkais, Liza. Ir šitai galėsi patikrinti prisėdusi prie kompiuterio.

— Patikrinsiu. Jie nežino, kas aš. Na, Iljai pasakiau tik savo vardą. Jis tik žino, kad esu Liza, nors visi į mane kreipdavosi „Elžbieta“. Ir aš... prieš eidama į klubą nusikirpau ir nusidažiau plaukus. Paprastai atrodau kitaip.

— Man patinka tavo plaukai, — įsiterpė Terė. — Tau taip labai tinka.

— Dabar atrodau visai kitaip. Vakar vakare, pasidažiusi, apsivilkusi tą suknelę, susišukavusi atrodžiau visiškai kitaip nei visada. Gal ir galėčiau liudyti, jiems taip ir neišsiaiškinus, kas esu. Suprantu, kad šansų labai mažai, bet norėčiau tuo patikėti. Bent jau šiuo metu.

Suskambėjo Terės mobilusis, ir ji pasisukusi išėmė telefoną iš dėklo, prisegto prie diržo.

— Norton. Taip. Supratau.

Ji padėjo telefoną.

— Atveža tavo mamą.

— Gerai, — atsistojusi Elžbieta nunešė į kriauklę lėkštę. — Suplausiu indus.

— Aš tau padėsiu, — pasisiūlė Džonas.

— Ne. Jeigu neprieštarausite, prieš atvažiuojant mamai norėčiau pabūti viena.

— Žinoma, — jis padėjo jai ant peties ranką. — Liza, viskas bus gerai.

Ji tik linktelėjo ir nežiūrėdama į jį darbavosi toliau, kad niekas nepastebėtų, kaip dreba rankos.

Kai uniformuoti pareigūnai ir jos motina stovėjo prie durų, Liza jau buvo susitvardžiusi. Suzanai įėjus į keliais baldais apstatytą kambarį, Elžbieta atsistojo. Vienas vienintelis žvilgsnis jai pasakė, kad visi surepetuoti atsiprašymai bus nieko verti.

— Elžbieta, dėl Dievo, ką padarei plaukams?

— Aš... — taip staiga išmušta iš vėžių ji pakėlė prie plaukų ranką. — Atsiprašau.

— Net neabejoju, kad turėtum.

— Daktare Fič, aš — maršalas Barou, o čia — maršale Norton. Mes suprantame, kad padėtis labai sudėtinga. Jeigu galėtume visi susėsti, tiksliai išdėstytume, kokių atsargumo priemonių imsimės, kad apsaugotume jūsų dukrą.

— Šito neprireiks. Mane jau trumpai informavo. Jeigu neprieštaraujate, norėčiau pasikalbėti su savo dukra viena.

— Atleiskite, daktare Fič, kadangi ji saugoma, bent vienas mūsų visą laiką privalo būti šalia Elžbietos.

Elžbieta atsigręžė į Džoną svarstydama, kodėl jis buvo palikęs ją vieną virtuvėje.

— Labai gerai. Sėskis, Elžbieta, — Suzana liko stovėti. — Tavo elgesio niekaip negalima paaiškinti sveiku protu. Jeigu man pateikti faktai teisingi, tu pažeidei įstatymą padirbdama dokumentus, kuriais pasinaudojusi kartu su kita nepilnamete patekai į naktinį klubą. Ten jūs vartojote alkoholį. Ar šie faktai teisingi?

— Taip. Taip, visi faktai teisingi.

— Negana to, tu ir toliau elgeisi nesuvokiamai — važiavai į visiškai nepažįstamo vyro namus. Ar su tuo vyru lytiškai santykiavai?

— Ne.

— Privalai pasakyti teisybę, nes galėjai užsikrėsti kokia nors lytiniu būdu plintančia liga arba pastoti.

— Su niekuo lytiškai nesantykiavau.

Suzana šaltai nužvelgė dukrą, lyg pro mikroskopą stebėtų kokią nors naują rūšį.

— Negaliu tikėti tavo žodžiais. Turėsi kiek įmanoma greičiau pasitikrinti. Elžbieta, ir pati labai gerai žinai, kad kiekvienas veiksmas turi atitinkamas pasekmes.

— Su niekuo nesimylėjau, — be jokių emocijų pakartojo Elžbieta. — Džiulė mylėjosi su Aleksu ir dabar ji negyva. Sakyčiau, pasekmės per žiaurios, turint galvoje veiksmą.

— Bet tu savo veiksmais labai rimtai rizikavai ir privertei rizikuoti tą kitą merginą.

Šie žodžiai krito lyg akmenys, daužantys rankas ir kojas, trupinantys kaulus.

— Žinau. Neturiu kuo pasiteisinti.

— Nes ir nėra kaip teisintis. Dabar toji mergina negyva, o tu saugoma policijos. Ir tau gali būti pateikti įtarimai dėl kriminalinių...

— Daktare Fič, — nutraukė ją Džonas. — Jus ir Elžbietą norėčiau patikinti, kad nebus pateikta jokių įtarimų.

— Ar jūs dėl to sprendžiat? — atkirto Suzana ir vėl atsigręžė į Elžbietą. — Žinau, tavo amžiaus merginos dažnai pasirenka netinkamai, dažnai nepaiso autoritetų. Toleravau tavo požiūrį, kurį išdėstei mūsų pokalbio metu prieš man išvykstant į Atlantą. Tačiau iš tokios intelektualios merginos, turinčios tokias galimybes ir taip išauklėtos, tokio nuopuolio nesitikėjau. Tavęs nenužudė tik Dievo apvaizdos dėka.

— Aš pabėgau.

— Bent jau tada parodei sveiką nuovoką. O dabar susirink daiktus. Prieš važiuojant namo susitarsiu, kad tave apžiūrėtų ginekologė.

— Bet... aš negaliu važiuoti namo.

— Dabar ne laikas ir ne vieta įrodinėti, kokia esi savarankiška.

— Elžbieta saugoma Jungtinių Valstijų maršalų tarnybos, — pareiškė Džonas. — Ji yra vienintelė dvigubos žmogžudystės liudininkė. Žmogus, įvykdęs tas žmogžudystes, įtariamas esąs samdomas Volkovo bratvos žudikas. Daktare Fič, kalbame apie rusų mafiją, jeigu iki šiol jums dar niekas to nepasakė.

— Žinau tik tai, ką policijai išdėstė Elžbieta.

Šis chirurgų vadovės tonas, netoleruojantis jokių nesąmonių ir ginčų, nesileidžiantis į jokias diskusijas, Elžbietai buvo labai gerai pažįstamas.

— Man taip pat buvo pasakyta, kad tas vyras jos nematė, kad jam ir jo bendrams Elžbietos vardas nėra žinomas. Ketinu pasiimti dukrą namo, kur jai bus deramai išaiškinta, kaip netinkamai pasielgė.

— Jūsų ketinimai gali būti kokie tik norite, daktare Fič, bet Lizą saugo Jungtinių Valstijų maršalų tarnyba.

Džonas kalbėjo taip ramiai ir taip reikšmingai, kad Elžbieta tik spoksojo į jį apstulbusi.

— Šįvakar ji bus išgabenta į kitą vietą, kur, mūsų manymu, jūsų dukrai bus saugiau. Jūsų namai nėra saugi vieta, o Elžbietos saugumas — mūsų prioritetas. Manyčiau, ir jūsų.

— Išgaliu pasamdyti privačius apsaugininkus, jeigu tai būtina. Kalbėjau su savo advokatu. Elžbieta negali būti priversta liudyti.

— Jie manęs ir neverčia. Pati sutikau liudyti.

— Tavo sprendimai ir toliau nevykę. Dabar sprendžiu aš.

Jis į ją kreipėsi „Liza“, pagalvojo Elžbieta. Jis vadino ją Liza ir akivaizdžiai nepakluso daktarės Suzanos L. Fič direktyvoms. Vadinasi, ji ir bus Liza. Nepraskys kaip Elžbieta.

— Ne, ne tu, — Lizai ištarus šiuos žodžius pasaulis vis dėlto nenustojo suktis. — Privalau liudyti. Negaliu važiuoti namo.

Šaltą pyktį Suzanos veide pakeitė šokas.

— Ar bent nutuoki, kokios gali būti tokio liudijimo pasekmės? Negalėsi dalyvauti vasaros programoje ir rudenį negalėsi studijuoti Harvarde. Tu sugaiši laiko, suprastės tavo studijų kokybė, be to, savo gyvenimą, Elžbieta, savo gyvenimą tu atiduosi į rankas žmonių, kurie bet kokia kaina nori nuteisti tą vyriškį.

— Džiulės nebėra.

— Niekas to nebepakeis, tačiau toks sprendimas gali sugriauti tavo gyvenimą, suardyti planus, tavo ateitį.

— Ir kaip galėčiau grįžti namo, tarsi nieko nė nebūtų nutikę? Kaip galėčiau grįžti į ankstesnį gyvenimą? O planai... tai tavo planai, aš savųjų niekada neturėjau. Jeigu jų tikslas — nuteisti žudikus, tokiam tikslui pritariu. O tu siūlai nieko nedaryti, paklusti, gyventi tokį gyvenimą, kokį man suplanavai. Negaliu. Daugiau taip negaliu. Turiu pamėginti elgtis taip, kaip manau esant teisinga. Štai tokios visa ko pasekmės, mama. Ir su tomis pasekmėmis turiu susitaikyti.

— Ir vėl darai klaidą, apsunkini padėtį.

— Daktare Fič, — įsiterpė Džonas. — Federalinis prokuroras atvyksta pasikalbėti su Liza...

— Elžbieta.

— Išgirsite, ką jis turi pasakyti, ko bus imamasi. Jūs dar turite laiko. Suprantu, patyrėte šoką. Jus kartu su dukra nuvešime į kitą vietą, kur kelias dienas galėsite viską apsvarstyti, pasikalbėti.

— Nė neketinu su jumis važiuoti, aš niekur neprivalau važiuoti. Tikiuosi, po dienos kitos atgausi sveiką protą, — pasakė ji Elžbietai. — Ir tada suprasi, kokios susiklostė aplinkybės, kokios pasekmės tavęs laukia. Daktarui Friskui pasakysiu, kad sergi, bet paskui turėsi pasivyti kitus studentus. Gerai pamąstyk, Elžbieta. Neapgalvotai žengus žingsnį gali daugiau jau niekada negrįžti atgal.

Ji laukė; Elžbietai nesumetus, ką atsakyti, nusišiepė.

— Kai būsi pasirengusi vykti namo, paskambink man. Maršalai, — atsisveikindama tarė Suzana ir pasuko durų link.

Džonas ją sulaikė.

— Minutėlę, daktare, — jis pasiėmė radijo aparatėlį. — Barou, daktarė Fič išeina. Ją reikės palydėti į namus.

— Supratau. Pas mus ramu.

— Jūs nepritariate mano sprendimui, susiklosčius tokioms aplinkybėms, — pratarė Suzana.

— Jums mano pritarimo nereikia, jūs nė nenorite, kad pritarčiau, bet aš tikrai nepritariu. Nė iš tolo.

— Jūs teisus. Nei man reikia to pritarimo, nei aš jo noriu.

Suzana išėjo iš kambario nė neatsigręžusi.

Grįžęs Džonas pamatė ant Elžbietos kėdės ranktūrio prisėdusią Terę; ji buvo užmetusi ranką mergaitei ant peties.

— Išsigandę ir nerimaujantys žmonės reaguoja skirtingai, — paaiškino Džonas.

— Ji nebuvo nei išsigandusi, nei sunerimusi — ne tai jai svarbiausia. Dabar ji įpykusi ir nepatenkinta, kad viskas klostosi ne taip, kaip nori ji. Suprantu.

— Ji neteisi, — pasakė Terė. — Suprantu, ji — tavo mama, bet atrodo, kad ji nelabai gerai įvertino susiklosčiusią padėtį.

— Ji niekada nebūna neteisi ir niekada nebuvo mama. Ar nieko, jei valandėlei nueisiu į savo kambarį?

— Žinoma. Bet, Liza, — Elžbietai atsistojus pridūrė Džonas, — taip nebūna, kad žmogus niekada neklystų.

— Kalė, — tyliai leptelėjo Terė, kai Elžbieta išėjo iš kambario. — Kalė akmenine širdim; atėjo visa glotnutė, žibanti ir suspardė tą vargšę mergaitę.

— Ji jos nė nepalietė, — niurnėjo Džonas. — To vaiko nė neapkabino, nepaklausė, kaip jaučiasi, nepasidžiaugė, kad jos nesužeidė. Jėzau Kristau, jeigu toji mergaitė štai taip gyveno visą laiką, liudininko apsauga jai — tikra dovana.

Elžbieta dvi valandas kalbėjosi su ponu Pomerojumi, Jungtinių Valstijų prokuroru. Ji vėl turėjo viską išgyventi, kiekvieną tos nakties akimirką, tik šįkart ją pertraukdavo ir prašydavo ką nors paaiškinti ar patikslinti, grįžti atgal ar užbėgti įvykiams už akių, o paskui vėl grįžti. Su prokuroru atvyko dar trys žmonės, visi vilkėjo tamsiais kostiumais. Vienas jų viską užrašinėjo, nors interviu buvo įrašomas.

Atėjo ir detektyvai Railis bei Grifit, todėl dabar namelis atrodė išties labai mažas ir ankštas.

Vienu metu Pomerojus patogiau įsitaisė kėdėje ir suraukė kaktą.

— Elžbieta, jūs pripažįstate, kad išgėrėte ne vieną alkoholinį kokteilį. Kiek jų išgėrėte? Tris, keturis? Daugiau?

— Šiek tiek daugiau nei keturis. Paskutinio negalėjau baigti. Kai nuvažiavome pas Aleksą, atsigėriau vandens. Jis man sumaišė dar vieną taurę kokteilio, bet aš nenorėjau. Prastai jaučiausi.

— Ir jus supykino. Po šleikštulio priepuolio užmigote terasoje. Kaip dažnai geriate?

— Aš negeriu. Na, esu ragavusi įvairaus vyno, nes mano mama įsitikinusi, kad reikia ugdyti gerą skonį, bet niekada nesu maišiusi alkoholinių gėrimų.

— Vadinasi, tokio alkoholio gėrėte pirmą kartą, per vakarą išgėrėte beveik penkias taures, jums pasidarė bloga ir lauke jūs užmigote arba praradote sąmonę. Ir vis tiek teigiate galinti atpažinti į tuos namus atėjusius asmenis ir nušovusius Aleksį Gurevičių bei Džiulę Masters? Ir iš kokio atstumo šovė?

— Maždaug iš dešimties pėdų. Bet aš niekuo neabejoju. Juos labai aiškiai mačiau. Jie buvo apšviesti.

— Ar neturėjote būti pernelyg apsvaigusi nuo tiek alkoholio, kad net sublogavote?

Sugėdinta Elžbieta žvilgsnį įbedė į ant kelių sunertas rankas.

— Net neabejoju, kad išgėrus sulėtėjo reakcija, kad negalėjau tiksliai įvertinti situacijos. Tačiau regėjimas ir klausa tikrai nesuprastėjo.

Pomerojus linktelėjo vienam su juo atvykusių vyriškių. Tas žengė žingsnį į priekį ir padėjo ant stalo kelias nuotraukas.

— Ar atpažįstate kurį nors iš šių vyrų? — paklausė jis Elžbietos.

— Taip, — ji parodė į vyrą dešiniajame nuotraukos kampe. — Čia — Jakovas Korotkis. Tai žmogus, nušovęs Aleksą, o paskui ir Džiulę. Nuotraukoje jo plaukai ilgesni.

— Ar pažįstate šį žmogų? — paklausė Pomerojus. — Ar matėtės su juo anksčiau?

— Niekada nebuvau jo mačiusi. Mačiau jį tą vienintelį kartą, tą vienintelę naktį, kai jis nušovė Aleksą ir Džiulę.

— Gerai, — prokuroras paėmė išdėliotas nuotraukas, o tada tas pats vyriškis padėjo kitą nuotraukų krūvelę. — O iš šių ką nors atpažįstate?

— Šitą vyrą. Jie į jį kreipėsi Jegoro vardu. Pavardės nežinau. Jis buvo su Korotkiu. Jis užlaužė Aleksui rankas, o paskui parklupdė.

— Ir dar, — nuotraukos vėl buvo paimtos, o kitos išdėliotos.

— Čia — Ilja, — kadangi jai virpėjo lūpos, Elžbieta jas kietai sučiaupė. — Ilja Volkovas. Jis atėjo po to, kai... kai Džiulė ir Aleksas jau buvo mirę. Vos po kelių minučių. Jis buvo įpykęs. Kalbėjo rusiškai.

— Iš kur žinote, kad jis buvo įpykęs?

— Aš moku rusiškai, tik nelabai gerai. Jie sakė... pasakysiu jau išvertusi, ar gerai?

— Taip.

Elžbieta atsikvėpė ir vėl papasakojo visą vyrų pokalbį.

— Tada aš pabėgau. Žinojau, kad jie manęs ieškos, o radę nužudytų, nes aš viską mačiau. Kai lioviausi bėgusi, paskambinau bendruoju pagalbos telefonu devyni vienas vienas.

— Gerai. Labai gerai padarėte, Elžbieta. Mes tuos žmones suimsime. Gali būti, kad jums teks vėl atpažinti juos išrikiuotus tarp kitų. Jie jūsų nematys.

— Taip, žinau.

— Jūsų liudijimas padės pasodinti už grotų labai pavojingus žmones. Jungtinių Valstijų prokurorai jums labai dėkingi.

— Nėra už ką dėkoti.

Išgirdęs Elžbietos žodžius, jis nusišypsojo.

— Mes dar pasikalbėsime. Artimiausiomis savaitėmis mums teks dažnai susitikti. Elžbieta, jeigu jums ko nors prireiks, na, bet ko, vienas iš maršalų jums visko parūpins, arba galite kreiptis į mane. Norime, kad jums būtų kiek įmanoma patogiau.

— Dėkoju.

Jam išėjus ištirpo įtampa, kurią iš pradžių Elžbieta nė nesuprato juntanti.

Grifit, kaip kiek anksčiau Terė, prisėdo ant Elžbietos kėdės ranktūrio.

— Jis kalbėjo griežtokai, nes ir toliau bus nelengva. Tau bus sunku, nes gynyba visaip mėgins diskredituoti tavo liudijimą. Teks nueiti sunkų kelią.

— Žinau. Ar jūs ir toliau dalyvausite tyrime?

— Nusikaltimą tiria jungtinės pajėgos, nes mes su Railių to išsireikalavome. Federalinis tyrimų biuras čia svarbiausias, bet ir mes dirbame. Kaip tu laikaisi?

— Gerai. Visi man labai malonūs. Ačiū, kad atvežėte mano daiktus.

— Man nesunku. Gal dar ko nors reikia?

— Norėčiau savo nešiojamojo kompiuterio. Turėjau anksčiau paprašyti, bet mintys buvo susijaukusios.

— Tau nebus galima siųsti elektroninių laiškų, dalyvauti pokalbių svetainėse, rašyti ant „sienų“.

— Kompiuterio man reikia ne tam. Noriu mokytis, tyrinėti... Jeigu tik turėčiau kompiuterį, kelias knygas...

— Aš paklausiu.

Gal viskas bus gerai.

Atėjus vakarui Elžbieta kartu su Džonu ir Tere buvo įsodinti į automobilį. Iš paskos važiavo Grifit ir Railis; su jais buvo dar keli maršalai.

Jiems važiuojant greitkeliu Elžbieta pagalvojo, kad vos prieš dvidešimt keturias valandas ji apsivilko naują raudoną suknelę ir apsiavė žibančius aukštakulnius batelius.

O šalia jos taksi automobilyje žibančiomis akimis ir linksmai čiauškėdama sėdėjo Džiulė. Gyva.

Viskas buvo kitaip.

O dabar viskas vėl kitaip.

Jie privažiavo prie paprasto dviaukščio namo su dideliu kiemu garažo. Garažas skirtas tik automobiliui; čia nebuvo daugiau nieko — jokių įrankių, dėžių, nereikalingų daiktų.

Ant namo durų buvo pakabinta spyna.

Duris atrakinusio vyriškio tamsiai rudi plaukai buvo išmarginti žilomis gijomis. Jis buvo kone toks pat aukštas kaip Džonas, tik kresnesnis, raumeningesnis; vilkėjo džinsais ir polo marškinėliais, prie šono buvo prisisegęs dėklą su ginklu.

Vyriškis pasitraukė nuo durų, kad jie galėtų įeiti į virtuvę, didesnę už ankstesniąją. Virtuvės įranga buvo modernesnė, grindys išklotos tamsiai geltonomis plytelėmis.

— Liza, tai maršalas Kosgrouvas.

— Bilas, — jis ištiesė Elžbietai ranką ir padrąsindamas nusišypsojo. — Sveika atvykusi namo. Pareigūnė Peski, žodžiu, Linda tikrina apylinkes. Šįvakar mes pasirūpinsime tavo saugumu.

— Ooo... Bet...

— Mes grįšime rytą, — tarė jai Džonas. — Prieš išvykdami dar padėsime įsikurti.

— Kodėl gi man nepalydėjus tavęs į viršų ir neparodžius tavo kambario? — garsiai pasvarstė Terė, Elžbietai nespėjus nei sutikti, nei paprieštarauti. Terė paėmė Elžbietos lagaminą ir pasuko prie laiptų.

— Ji atrodo jaunesnė nei maniau, — pareiškė Bilas.

— Ji labai pavargusi, vis dar pagiringa, bet tas vaikas — kietas riešutėlis. Ji ištvėrė dvi valandas Pomerojaus draugijoje ir nė kartelio nenusišnekėjo. Prisiekusiesiems ji patiks.

— Paauglė taršo Volkovus, — pakraipė galvą Bilas. — Tik pamanykit...

Sergejus Volkovas buvo vyras pačiame jėgų žydėjime, turtuolis, išaugęs iš juodžiausio skurdžiaus. Vos dešimties jis jau buvo įgudęs vagis, žinantis kiekvieną savo vargano Maskvos rajono kampelį, kiekvieną žiurkės urvą. Pirmą žmogų jis nužudė būdamas trylikos — nudūrė amerikietišku koviniu peiliu, pavogtu iš priešininko. Priešininkui, suktam šešiolikmečiui, jis sulaužė ranką.

Tą peilį Sergejus tebeturėjo.

Jis sparčiai kilo maskviškės bratvos hierarchijos laiptais ir dar prieš aštuonioliktąjį gimtadienį tapo „brigadininku“.

Ambicijos skatino kopti vis aukščiau ir galiausiai, brolio Michailo padedamas, negailestingai liedamas kraują ir manipuliuodamas kitais, jis užvaldė bratvą. Tuo metu subyrėjo Sovietų Sąjunga; Sergejaus nuomone, tai buvo galimybių ir pokyčių metas.

Jis vedė mielo veido moterį, mėgstančią gražius daiktus. Ji padovanojo jam dvi dukras, ir Sergejus pats stebėjosi, kaip karštai mergaites pamilo nuo pat pirmo jų įkvėpimo. Pirmą kartą paėmęs ant rankų naujagimes, apimtas džiaugsmo, nuostabos ir pasididžiavimo, jis apsiverkė.

O kai galiausiai ant rankų paėmė sūnų, ašarų nebraukė. Tada apėmęs džiaugsmas, nuostaba ir pasididžiavimas buvo stipresni už ašaras.

Jo vaikai — meilė jiems ir didžiulės ambicijos — paskatino Sergejų emigruoti į Ameriką. Šioje šalyje jis galėjo suteikti jiems naujų galimybių ir turtingesnį gyvenimą.

Šioje šalyje jis dar labiau suklestėjo.

Volkovas pasirūpino, kad vyriausioji dukra ištekėtų už teisininko; jis laikė ant rankų savo pirmą anūką. Ir verkė. Jaunesniajai dukrai, menininkei, svajotojai, jis nupirko galeriją.

Bet sūnus, oo, jo sūnus, jo verslininkas su Čikagos universiteto diplomu, buvo tikrasis Sergejaus palikimas. Jo berniukas buvo sumanus, stiprus, blaiviai mąstantis, šaltakraujis.

Sūnus įgyvendino visas vargano Maskvos rajono jaunuolio viltis ir troškimus.

Dabar Sergejus triūsė sode, savame Aukso Kranto dvarelyje, ir laukė atvykstant Iljos. Jis buvo tvirtas, gražus vyras tamsiais banguotais plaukais, išmargintais baltų sruogų, vešliais juodais antakiais, gaubiančiais onikso juodumo akis. Jis nuolat sportavo, tad buvo atletiškas ir vis dar galėjo patenkinti savo žmoną, meilužę bei kokią nors atsitiktinę kekšę.

Jo sodai buvo dar vienas pasididžiavimo šaltinis. Žinoma, turėjo nusisamdęs landšafto specialistų ir sodininkų, bet, kai tik galėdavo, kelias valandas per savaitę Sergejus savomis rankomis čia kasdavo, purendavo žemę, sodindavo kokius nors nematytus augalus.

Sergejus kartais pagalvodavo, kad jei nebūtų tapęs pakhanu, dabar gyventų laimingą ir paprastą sodininko gyvenimą.

Apsivilkęs palaikius šortus, žemėmis ir mulčiumi aplipusiais žvaigždėmis tatuiruotais keliais jis nesiliovė kasti, nors ir girdėjo ateinantį sūnų.

— Vištų šūdai, — pratarė Sergejus. — Pigu, lengva gauti ir augalai labai patenkinti.

Kaip visada suglumintas tėvo pomėgio purvui ir žemėms Ilja papurtė galvą.

— Bet ir smirda kaip vištų šūdai.

— Na ir kas? Matai, kaip džiaugiasi mano melsvės? Ir plautės greitai pražys. Kiek daug paslapčių pavėsinguose šešėliuose.

Sergejus pakėlė galvą ir pašnairavo.

— Taigi. Radot ją?

— Dar neradom. Rasim. Mano žmogus Harvarde jau tikrina. Netrukus sužinosime jos pavardę, o tada turėsim ir ją.

— Ilja, moterys meluoja.

— Nemanau, kad ji man pamelavo, kur mokosi. Ten ji studijuoja mediciną ir studijomis nėra patenkinta. Čia, Čikagoje, jos mama dirba chirurge. Manau, šitai irgi tiesa. Ieškome motinos. — Ilja atsitūpė. — Į kalėjimą nesėsiu.

— Ne, į kalėjimą tikrai nesėsi. Ir Jakovas nesės. Ir aš savo ruožtu darbuojuosi. Tik man nepatinka, kad dabar cypėje sėdi vienas geriausių mano brigadininkų.

— Jis neprasižios.

— Šitai manęs nejaudina. Jis nieko nepasakys; ir Jegoras nieko nepasakys. Amerikos policija? Musor,⁵ — mostelėdamas ranka Sergejus pabrėžė savo panieką. — Tokių jie niekada nepalauš. Jie ir tavęs nepalaužtų, jeigu mums nepavyktų įkalbėti teisėjų paleisti tave už užstatą. Bet man neramu dėl tos mergaitės. Ilja, man neramu, kad ji ten buvo ir tebėra gyva. Man neramu, kad Jakovas nežinojo, jog ji ir ta kita ten buvo.

— Jeigu manęs nebūtų užlaikę, būčiau ten viskam padaręs galą. Tada nebūtų jokių liudininkų.

— Bendravimas — štai kur tikroji bėda. Šią bėdą reikėtų šalinti.

— Tėti, liepei jį stebėti, laikytis arčiau, kol nebus pamokytas dėl vagysčių. — Ilja atsistojo ir nusiėmė akinius nuo saulės. — Aš ir pats būčiau nukirtęs jam ranką už tai, kad vagia iš šeimos. Tu jam davei viską, bet jo galvoje sukosi vienintelė mintis — gauti dar ir dar. Dar pinigų, dar kvaišalų, moterų ir linksmybių. Mano pusbrolis. Suka, — Ilja drėbė žodį, kuriuo vadinami išdavikai. — Jis nesiliovė spjaudęs mums į veidą. Tėti, tu jam buvai geras.

— Tavo motinos pusbrolio sūnus. Kaip galėjau dėl jo nesistengti? Turėjau vilčių.

— Tu jį priėmei — jį ir Jakovą.

— Ir Jakovas kartkartėmis įrodo esąs vertas tos dovanos. O Aleksis? — Sergejus patraukė pečiais. — Vištos šūdas, — šyptelėjęs puse lūpų pratarė jis. — Dabar jis bus trąša. Kvaišalai. Narkotikai ir buvo jo silpnybė. Todėl tau ir tavo seserims buvau toks griežtas. Narkotikai — tik verslas. Dėl kvaišalų — tai ir buvo svarbiausia priežastis — Aleksis iš mūsų vogė, mus, savo kraują, išdavė...

— Jeigu būčiau žinojęs, būčiau pasistengęs ten būti ir pažiūrėjęs, kaip jis maldauja lyg boba, kaip miršta.

— Informacija apie jo areštą ir apie to galvijo sandėrį su farais mus pasiekė tik tą vakarą. Su juo susidoroti reikėjo greitai. Pasiunčiau Jakovą ir Jegorą apžiūrėti jo namus, išsiaiškinti, ar jis ten. Galbūt tikrai su juo susidorota per greitai. Neišvengta klaidų, kaip sako amerikiečiai. Prie Aleksio ištvirkavimų tu neprisidėdavai. Jo skonis visada buvo ne toks rafinuotas kaip tavo.

— Turėjau nuolat būti šalia jo, — pakartojo Ilja. — O toji mergina mane tikrai suintrigavo. Šviežutėlė, nesugadinta. Liūdna. Truputį liūdna. Ji man patiko.

— Yra daugybė kitų. Ji jau mirusi. Pasiliksi vakarienės. Mama apsidžiaugs, aš irgi.

— Žinoma.

Praėjo dvi savaitės; prasidėjo trečioji. Vienos rankos pirštų Elžbietai pakako suskaičiuoti, kiek kartų jai buvo leista išeiti iš namų. Ir niekada negalėjo išeiti viena.

Ji niekada nebūdavo viena.

Jai, kažkada taip troškusiai draugijos, vienatvės stoka dabar atrodė labiau slegianti nei keturios kambario sienos.

Elžbieta turėjo nešiojamąjį kompiuterį. Jos elektroninio pašto dėžutė buvo užblokuota, negalėjo bendrauti pokalbių svetainėse. Iš nuobodulio ir smalsumo ji „nulaužė“ visus tuos blokus. Ne, ji neketino su niekuo bendrauti, tiesiog „nulaužusi“ pajuto pilnatvę.

Apie šį mažą triumfą niekam neprasitarė.

Sapnuose ji regėdavo košmarus, bet ir apie juos niekam nepasakodavo.

Elžbietai atnešdavo knygų ir muzikinių kompaktinių plokštelių. Tereikėdavo paprašyti. Ryte rydama populiarius romanus ir klausydamasi muzikos, apie kurią jos motina buvo susidariusi kategorišką neigiamą nuomonę, Elžbieta lyg ir turėjo pajusti laisvės skonį, tačiau knygos ir muzika tik dar aiškiau parodė, kiek daug ji buvo praradusi, kaip mažai išmanė apie tikrąjį pasaulį.

Mama jos nė karto neaplankė.

Kas rytą Džonas ir Terė pakeisdavo naktinę pamainą, kas vakarą vėl pasirodydavo Bilas ir Linda. Kartais jie gamindavo valgyti; pusryčiai buvo Džono arkliukas. Visgi dažniausiai pusryčius jie atsiveždavo — valgydavo picą arba mėsainius, vištieną arba kinų maistą. Jausdama kaltę — o gal ir savigynos sumetimais — Elžbieta pradėjo eksperimentuoti virtuvėje. Ji įsitikino, kad receptai — visai kaip formulės, o virtuvė — tarsi laboratorija.

Tokie eksperimentai ją išties patraukė. Merginai patiko pjaustyti ir maišyti, jai patiko kvapai ir faktūros.

— Kas meniu?

Įėjus Džonui tebesėdėdama prie stalo Elžbieta pakėlė akis.

— Nutariau pamėginti iškepti viščiuką.

— Skamba viliojančiai. — Džonas įsipylė kavos. — Mano žmona viščiuką kepa norėdama įkalbėti vaikus valgyti daržoves.

Elžbieta žinojo, kad jis su žmona Medi turi du vaikus. Septynmetis Maksfildas taip pavadintas tapytojo Maksfildo Parišo garbei, o penkerių Emilė — pagerbiant Emilę Brontę.

Išsiėmęs iš piniginės jis rodė Elžbietai vaikų nuotraukas ir pasakojo apie juos linksmas istorijas.

Ji suprato, kad tokiu būdu Džonas stengiasi daugiau papasakoti apie save. Jam pavyko; bet tuo pačiu Elžbieta buvo priversta labai aiškiai suvokti, kad apie jos vaikystę niekas negalėtų papasakoti jokios linksmos istorijos.

— Ar jie dėl jūsų nerimauja? Na, kad dirbate teisėsaugos srityje.

— Maksas ir Ema? Jie per maži nerimauti. Abu žino, kad aš persekioju blogus vyrukus; ir dabar jiems to pakanka. O Medi? — vyras atsisėdo laikydamas kavos puodelį. — Taip, šiek tiek nerimauja. Tai neišvengiama. Jai nėra lengva — mano darbo valandos ilgos, daug laiko praleidžiu ne namie...

— Sakėte, kad ji — stenografistė.

— Taip, buvo, kol gimė Maksas. Toji diena teismo salėje buvo geriausia mano gyvenime. Nors tada, kai šalia sėdėjo ji, vos įstengiau prisiminti savo vardą. Tai gražiausia kada nors mano matyta moteris. Neįsivaizduoju, kaip man pavyko įkalbėti ją nueiti su manimi į pasimatymą, ką jau kalbėti apie vestuves.

— Jūs — labai solidus vyriškis, — pradėjo Elžbieta, — fiziškai patrauklus. Esate geras, plačių pažiūrų, daug kuo domitės. O faktas, kad priklausote jėgos struktūroms ir nešiojatės ginklą, moterims jau savaime gali būti patrauklus.

Pro puodelio viršų besišypsančiomis akimis jis žvelgė į Elžbietą.

— Liza, tu visai nepanaši į kitas.

— Gaila.

— Nesigailėk. Tu — šauni mergina, net bauginamai smarki, drąsi, gailiaširdė, be to, irgi labai daug kuo domiesi. Net negalėčiau lygintis interesais. Mokslas, teisinė sistema, sveikata, mityba, muzika, knygos, dabar dar ir kulinarija... įdomu, kas toliau?

— Ar išmokysite mane naudotis ginklu?

Džonas nuleido puodelį.

— Iš kur toks noras?

— Gal tai viena iš daugelio mano interesų sričių.

— Liza...

— Sapnuoju košmarus.

— Oi, mieloji, — jis paėmė merginos delną. — Papasakok.

— Sapnuoju tą vakarą. Žinau, kad tai normali reakcija, kad to ir reikėjo tikėtis.

— Bet dėl to ne lengviau.

— Nėra lengviau, — Elžbieta sėdėjo nudūrusi akis į kulinarijos knygą svarstydama, ar jos pasaulis kada nors bus toks paprastas kaip patiekalų sudedamosios dalys ir jų kiekiai. — Dar sapnuoju, kaip dalyvauju akistatoje. Mane mato tik jis, Korotkis. Žinau, kad jis mane mato, nes šypsosi. Jis užkiša ranką už nugaros kaip tą naktį, o kai išsitraukia revolverį, viskas sulėtėja. Niekas nereaguoja. Per stiklą jis į mane šauna.

— Liza, jis tavęs nematė.

— Žinau. Racionalu ir logiška. Bet kalbu apie baimę ir emocijas — pasąmonėje slypinčias baimes ir emocijas. Stengiuosi apie tai nemąstyti, stengiuosi nuolat kuo nors užsiimti, kad neliktų laiko blogoms mintims.

— Kodėl man nepakalbėjus su tavo mama?

— O kam?

Jį pribloškė nuoširdi Elžbietos nuostaba.

— Juk žinai, kad galime tau parūpinti psichologę. Esi sakiusi, kad nenori su ja kalbėtis, bet...

— Vis dar nenoriu. Kokia prasmė? Suprantu, kas ir kodėl vyksta. Žinau, kad mano sąmonė visą šį procesą turi iškęsti. Bet, matote, jis mane žudo. Arba tame name, nes sapne jis mane suranda, arba akistatos metu, nes jis mato kiaurai stiklo sieną. Vis bijau, kad jis mane suras, pamatys, nužudys. Ir jaučiuosi bejėgė. Neturiu jėgų, neturiu ginklo. Negaliu apsiginti. Noriu išmokti apsiginti. Nenoriu jaustis bejėgė.

— Ir manai, kad išmokusi šaudyti jausiesi turinti daugiau galių, būsi mažiau pažeidžiama?

— Manau, tai galėtų būti vienas iš atsakymų.

— Tada aš tave pamokysiu, — Džonas išsitraukė ginklą, išėmė dėtuvę ir pastūmė tolėliau. — Tai standartinis Glock 19. Dėtuvėje yra penkiolika šovinių.

Elžbieta paėmė jai ištiestą ginklą.

— Polimerinis. Tikrinau.

— Net neabejoju.

— Ne toks sunkus, kaip įsivaizdavau. Bet pistoletas neužtaisytas, todėl ir sveria mažiau.

— Dabar dar neužtaisysime. Pakalbėkime apie saugumą.

Elžbieta pažvelgė jam į akis.

— Gerai.

Pasakęs keletą esminių dalykų jis paprašė jos atsistoti, parodė, kaip nusitaikyti, kaip laikyti ginklą. Ir tada įėjo Terė.

— Džonai, Jėzau Kristau...

— Neužtaisytas, — paskubėjo pranešti Elžbieta.

— Kartoju, Jėzau Kristau...

— Liza, leisk mums minutėlę pasikalbėti.

— Aa. Gerai. — Nenorėdama labiau, nei galėjo įsivaizduoti, ji atidavė ginklą Džonui. — Būsiu savo kambaryje.

— Ką, po velnių, sau manai? — ėmė bartis Terė, vos tik Elžbieta išėjo iš virtuvės.

— Ji nori išmokti naudotis ginklu.

— Na, o aš noriu, kad mano lovoje atsirastų nuogas Džordžas Klunis, bet nesirengiu jo grobti. Ne dabar.

— Tere, ji sapnuoja košmarus.

— Paistalai, — Terė atidarė šaldytuvą ir paėmė kolos. — Džonai, man tikrai labai gaila, kad ta mergaitė taip įklimpo. Tačiau leisdamas naudotis savo tarnybiniu ginklu jokios išeities jai nepasiūlysi.

— O ji mano, kad tai ir yra išeitis. Liza nenori jaustis bejėgė. Ir kas galėtų ją kaltinti? Mes galime kiaurą dieną kartoti, kad yra saugi, kad apginsim, bet ji vis tiek bejėgė. Svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip ji jaučiasi.

— Žinau, Džonai, žinau. Suprantu, kad ji įbauginta, kad ją kamuoja negeros mintys. Bet mes to tikrai nepakeisime.

— Tere, jos gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo, ir mes negalime to pamiršti. Negalime pamiršti, kad ji — ne tik liudininkė, bet ir paauglė. Jeigu jai padės žinios, kaip saugiai naudotis ginklu, aš tikrai pasirūpinsiu, kad ji visko išmoktų. Ko jau ko, bet ramaus nakties miego Liza tikrai nusipelnė.

— Paistalai, — pakartojo Terė. — Gerai, supratau. Tikrai. Bet...

— Bet?..

— Vis mąstau.

— Gerai, mąstyk ir toliau. O aš pamėginsiu paveikti viršininką tavo metodais. Noriu išsiaiškinti, ar mums leis naudotis šaudykla.

— Aš tegaliu palinkėti tau kuo didžiausios sėkmės.

Džonas nusišypsojo ir paėmęs telefoną nuėjo į kitą kambarį.

Terė giliai atsiduso. Minutėlę pasvarsčiusi ji paėmė antrą kolos skardinėlę, užlipo laiptais ir pasibeldė į Elžbietos miegamojo duris.

— Užeikit.

— Nuo žaidimų su ginklais mane visada ima troškinti, — Terė priėjo prie lovos, ant kurios sėdėjo Elžbieta, ir padavė kolos skardinėlę.

— Tikiuosi, nesupykote ant Džono. Tai aš kalta.

— Aš dar neišprotėjau, — Terė prisėdo šalia. — Praradau pusiausvyrą, štai ir viskas. Džonas sakė, kad sapnuoji košmarus. Tu išsigandusi. Galėčiau patarti nesibaiminti, bet, tiesą sakant, tavo vietoje ir aš bijočiau.

— Nieko negalėjau padaryti. Tuose košmaruose aš taip pat nieko negaliu padaryti, todėl jis mane ir nužudo. Noriu išmokti savimi pasirūpinti. Juk jūsų šalia manęs visą laiką nebus. Nei jūsų, nei Džono, Bilo, Lindos ar dar ko nors, ką sumanys pasiųsti. Ateis diena, kai jūsų visų nebebus, ir aš turėsiu žinoti, kad galiu apsisaugoti. Mano mama man nepadės.

— Tu nežinai...

— Žinau, — ramiai atsakė Elžbieta, nerodydama jokių emocijų ir pati stebėdamasi, kad yra tokia rami bei šalta. — Kai ateis laikas perkelti mane į kitą vietą, suteikite man naują tapatybę, kad ji su manimi niekur nevažiuotų. Jos gyvenimas čia, čia jos karjera. Greitai man sukaks septyniolika. Jeigu reikės, galėsiu užpildyti dokumentus, reikalaudama nepriklausomybės nuo motinos. Ji man bus suteikta. Kai sukaks aštuoniolika, gausiu pinigų iš draudimo fondo. O kai sukaks dvidešimt vieneri, bus dar geriau. Galiu studijuoti, dirbti. Dabar jau šiek tiek moku ir gaminti. Bet jeigu kas nors nutiktų, apsiginti negalėčiau.

— Tu esi ganėtinai sumani ir, neabejoju, pastudijavai mūsų vykdomos programos reikalavimus. Nepraradome nė vieno liudininko, kuris laikėsi saugumo taisyklių.

— Aš visą gyvenimą laikiausi man diktuojamų taisyklių ir esu prie jų pripratusi.

— Oi, Liza... Prakeikimas.

— Mano žodžiai nuskambėjo kaip pasyvi agresija, — atsiduso Elžbieta. — Atsiprašau. Bet juk jie niekada nesiliaus manęs ieškoję. Jie įsitikinę, kad būtina keršyti ir priversti už viską sumokėti. Žinau, padarysite viską, ką galite, kad tik jie manęs nerastų, bet turiu žinoti, kad nutikus blogiausiam ir jiems mane suradus galėsiu su jais susigrumti.

— Yra ir daugiau būdų susigrumti, ne tik pistoletas.

— Bet jūs nešiojatės būtent pistoletą.

— Du, — Terė paplekšnojo per kulkšnį. — Legalus atsarginis ginklas. Jeigu nori išmokti šaudyti, Džonas — tinkamas žmogus. Bet yra ir daugiau galimybių. Galėčiau pamokyti tave savigynos. Vienas prieš vieną.

Suintriguota Elžbieta atsilošė.

— Tikros kovos?

— Turėjau galvoje gynybinius veiksmus, bet... taip, tai tikra kova.

— Norėčiau išmokti. Aš gera mokinė.

— Pagalvosim.

Prie pravirų durų priėjo Džonas.

— Penktą ryto. Būk pasirengusi. Gavome leidimą pasinaudoti šaudykla.

— Ačiū. Labai labai.

— Tere?

— Penktą. Ryte. Po velnių. Būsiu.

Tris kartus per savaitę prieš patekant saulei Džonas ją vesdavosi į rūsyje įrengtą šaudyklą. Elžbieta pratinosi prie ginklo — prie jo formos, svorio, prie atatrankų. Jis mokė ją taikytis į žmogų, paskirstyti šūvius, užtaisyti pistoletą.

Sužinojusi, kad teismas nukeliamas, Elžbieta pasipiktinimą išliejo šaudykloje.

Kitomis savaitės dienomis Terė ją mokė savigynos. Elžbieta išmoko pasinaudoti priešininko kūno svoriu, sužinojo, kaip ištrūkti iš užpuoliko gniaužtų, kaip smogti.

Ji vis dar sapnavo košmarus, bet ne kasnakt. Ir kartais sapnuose ji laimėdavo.

Praėjus pirmam mėnesiui senasis gyvenimas jau nebeatrodė esąs jos. Elžbieta gyveno tuščiame dviaukščiame name, aptvertame aukšta tvora, ir kiekvieną naktį miegojo saugoma maršalų.

Linda iš savo knygų kolekcijos skolindavo Elžbietai meilės istorijas, detektyvus, siaubo romanus. Vasarai įsibėgėjus, atėjus rugpjūčiui, Linda vėl pakirpo Elžbietai plaukus — dabar jau gerokai profesionaliau — ir pamokė, kaip dažyti plaukų šaknis. Ilgais ramiais vakarais Bilas ją mokė žaisti pokerį.

Ir laikas tįso į amžinybę.

— Norėčiau šiek tiek pinigų, — pasakė ji Džonui.

— Reikia paskolos, vaike?

— Ne, bet vis tiek dėkoju. Norėčiau savų pinigų. Savo sąskaitoje turiu santaupų ir norėčiau šiek tiek pasiimti.

— Veždami tave į banką be reikalo rizikuotume. Jeigu tau ko nors reikia, mes atgabensime.

— Pinigų galėtų paimti mano mama. Pinigai — kaip ginklas. Saugumui.

Elžbieta viską buvo apgalvojusi. Ji turėjo laiko nuosekliems apmąstymams.

— Kai galiausiai paliudysiu ir būsiu pervežta kitur, manau, viskas klostysis labai greitai. Kai tai nutiks, norėčiau turėti pinigų, savų pinigų. Noriu žinoti, kad galėsiu nusipirkti visko, ko man reikės, ir nesijausiu įpareigota prašyti.

— Apie kokią sumą galvoji?

— Penkis tūkstančius.

— Dideli pinigai, Liza.

— Nelabai dideli. Man reikės naujo kompiuterio ir kitokių daikčiukų. Noriu galvoti apie rytojų, o ne apie šiandieną. Šiandiena ir yra šiandiena.

— Suprantu, kad labai neramu taip laukti.

— Jie dels, kiek tik galės, tikėdamiesi mane rasti arba manydami, kad galiausiai pristigsiu drąsos. Bet jiems nepavyks bylos vilkinti amžinai. Privalau mąstyti apie tolesnį savo gyvenimą, kad ir koks jis būtų, kad ir kuo tapčiau. Noriu grįžti į mokyklą. Ir koledžui turiu skirti tam tikrą sumą pinigų. Yra ir kitokių išlaidų.

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Elžbieta nusišypsojo.

— Man patinka, kai taip sakote. Mama žino tik du atsakymus: „taip“ arba „ne“. Ji retai kada, tiksliau, beveik niekada nesako „galbūt“, nes tai rodo neapsisprendimą. Jūs sakote: „Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti“, o tai nėra tas pat, kas „galbūt“, vadinasi, nereiškia neapsisprendimo. Vadinasi, jūs imsitės kokių nors veiksmų. Jūs pamėginsite. Toks atsakymas visada geresnis už „ne“ ir kone toks pat geras kaip „taip“.

— Beje, — Džonas minutėlę padvejojo. — Niekada neužsimeni apie savo tėvą. Suprantu, kad jis nedalyvauja tavo gyvenime, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms...

— Nežinau, kas jis. Jis buvo donoras.

— Donoras?

— Taip. Kai mama nutarė pagimdyti vaiką, patirti šį įvykį, ji patikrino daugybę donorų, įvertino jų charakteristikas: domėjosi fizinėmis vyrų savybėmis, ligos istorijomis, šeimos istorijomis, jų intelektu ir taip toliau. Ji išsirinko geriausią kandidatą ir susitarė dėl apvaisinimo.

Elžbieta nutilo ir įsižiūrėjo į nuleistas rankas.

— Suprantu, kaip keistai viskas skambą.

— Ar tikrai? — sumurmėjo Džonas.

— Intelekto prasme aš viršijau jos lūkesčius. Mano sveikata visada buvo kuo puikiausia. Esu fiziškai stipri ir vikri. Tačiau jai nepavyko užmegzti su manimi dvasinio ryšio. Ši viso proceso grandis liko silpniausia. Mama visada kiek galėdama manimi rūpinosi, kuo geriausiai maitino, ji man suteikė pastogę ir patį geriausią išsilavinimą. Tačiau ji nesugebėjo manęs mylėti.

Jam sutraukė skrandį ir suspaudė širdį.

— Gal ji tikrai nesugeba...

— Taip ir yra. Žinant, kad vienas proceso etapas nepavyko, jai labai sunku ką nors jausti ar parodyti man savo meilę. Ilgai maniau, kad dėl visko kalta aš. Bet dabar žinau, kad tai netiesa. Supratau, kai ji mane paliko. Ji paliko mane, nes galėjo taip padaryti, nes aš pasirinkau tai, kas leido jai išeiti. Galėjau padaryti taip, kad mama manimi didžiuotųsi, kad puikuotųsi tuo, ką iš manęs padarė, bet niekada neįstengiau jos priversti manęs mylėti.

Džonas nesusilaikė. Jis apglėbė Elžbietą ir glostė jai plaukus, kol ji giliai atsiduso ir prie jo prigludo.

— Tau viskas bus gerai, Liza.

— Norėčiau, kad taip būtų.

Džonas sutiko Terės žvilgsnį ir jos akyse pamatė gailesčio ašarų miglą. Gerai, kad ji viską girdėjo, pamanė Džonas. Yra du žmonės, kuriems ši mergaitė išties labai rūpi, ir jie padarys viską, kas tik įmanoma, kad jai būtų gerai.

Sergejus susitiko su broliu, sūnėnu, Ilja ir vienu patikimiausiu savo brigadininkų. Stebimi budrių moterų akių baseine taškėsi vaikai, visi kiti sėdėjo prie ilgų iškylos stalų, jau nukrautų gausiomis vaišėmis. Plačiuose nerūdijančio plieno kibirėliuose, kupinuose ledukų, pūpsojo gėrimų buteliai. Pievelėje, kur netilo tranki muzika, vyresni vaikai žaidė petankę, tinklinį.

Niekas kitas taip nedžiugino Sergejaus kaip triukšmingos iškylos su daugybe svečių — giminaičių ir draugų. Pats jis stovėjo prie milžiniškos kepsninės, kurią gimtadienio proga jam padovanojo šią amerikiečių tradiciją pamėgusi vyriausioji dukra ir žentas. Kaitrioje vasaros saulėje tviskėjo jo auksinis roleksas ir ant kaklo kabantis kryžius; medvilninius marškinius ir kelnes dengė ryški raudona prijuostė, visus kviečianti pabučiuoti virėją.

Rūkstant kepsninei Sergejus vartė riebius mėsainius, rūkytas dešreles ir ant ilgų iešmų suvertas marinatu pagal slaptą receptą apšlakstytas daržoves.

— Motina vaikšto į ligoninę, — pasakojo Sergejaus sūnėnas Miša. — Ji ten praleidžia po daugelį valandų dieną, dažnai pasilieka ir nakčiai. Su vyru, su kuriuo miega, pietauja maždaug kartą per savaitę. Keturis kartus per savaitę eina į madingą sporto klubą, kur jos laukia asmeninis treneris. Dar eina į grožio saloną, kur jai tvarko plaukus ir nagus. Ji gyvena taip, tarsi nė neturėtų dukters.

Sergejus tik linktelėjo ir dėliojo ant padėklo daržoves.

— Apžiūrėjau jos namus, — dėstė toliau brigadininkas. — Patikrinau telefoną. Skambinta į ligoninę, draugui, kitam gydytojui, į kirpyklą. Nė vieno skambučio policijai, maršalams, FTB. Bet ji turi susitikinėti su ta mergina, — neatlyžo Michailas. Jis buvo apkūnesnis už brolį, plaukai sruogomis pražilę. — Juk ji — motina, — vyras pažvelgė į baseiną, prie kurio sėdėjo jo žmona, besijuokianti su dukra, o baseine žaidė jų anūkai.

— Manau, jos nėra artimos, — tarė Ilja ir gurkštelėjo alaus.

— Motina yra motina, — nesiliovė Michailas. — Ji turi žinoti, kur yra dukra. Galime ją paimti, — pasiūlė Miša. — Pakeliui į ligoninę. Galime... įtikinti, kad ji privalo pasakyti, kur mergaitė.

— Jeigu motina yra tikra motina, ji nepasakys, — paaiškino Sergejus, ant kito padėklo dėliodamas mėsainius. — Jau greičiau mirs. Jeigu ta moteris nėra gera motina, o būtent tokią informaciją aš ir turiu, ji gali ir nežinoti. Jeigu mes ją paimsime, jie perkels mergaitę kitur, skirs dar daugiau apsaugos. Vadinasi, sekame motiną, kuri ne tokia jau ir gera motina.

— Tuose namuose, — tęsė brigadininkas, — nėra jokio jos dukters pėdsako, tik šis tas mergaitės miegamajame. Bet ir ten ne kažin kas. Be to, viskas sukrauta į dėžes. Kaip sandėlyje.

— Na, matai, — linksėjo Sergejus. — Turiu sumanęs kitą būdą; viskas bus baigta, neliks jokių pėdsakų. Miša, pasakyk Jakovui, kad dar šiek tiek kantriai palūkėtų. Kai kitą kartą taip puotausime, švęsime jo sugrįžimą. O dabar... — jis pakėlė mėsainių ir dešrainių prikrautą padėklą, — pavalgykime.

Toliau slenkant vasarai Elžbieta priminė sau, kad dabar būdama namie ji tikriausiai būtų pasidavusi ir dalyvavusi vasaros programoje ligoninėje. Kitu atveju jos veikla menkai tesiskirtų nuo dabartinės.

Mokymasis, skaitymas. Tik dabar ji klausėsi muzikos ir žiūrėjo filmus — per televizorių arba per vaizdo grotuvą. Per visą vasarą kartojant „Bafi — vampyrų žudikę“, tarėsi pradėjusi mokytis modernaus slengo.

Kai ji vėl galės lankyti koledžą, galbūt mokės įvairesnės kalbos ir galės lengviau pritapti.

Ir toliau rūpindamasi saugumu Elžbieta vaikščiojo į šaudyklą. Ji išmoko savigynos ir žaisti pokerį.

Džiulės jau niekas nesugrąžins, taigi iš tų žaidimų „kas, jeigu“ — jokios naudos. Kur kas protingiau mąstyti apie šios „izoliuotos vasaros“ privalumus.

Elžbieta niekada nebus chirurgė.

Tam tikra prasme ji įgis kitą tapatybę, gyvens naują gyvenimą ir ras būdą pasinaudoti visais jo privalumais. Ji gali studijuoti ką tinkama. Elžbieta nujautė, kad dirbti FTB jau negalės, bet niekieno to neklausė. Gal ir kvaila, bet nežinant konkretaus atsakymo vis dar lieka lašas vilties.

Ji susitaikė su rutina ir jautėsi ganėtinai patogiai.

Elžbietos gimtadienis rutinos nepakeitė, tik tiek, kad tądien jai sukako septyniolika. Ji nepasijuto kitaip, neatrodė kitaip. Šiais metais gimtadienio pietų — nugarinės su keptomis daržovėmis ir morkų pyrago — nebus. Taip pat neverta tikėtis mamos žadėto automobilio (atsižvelgiant į akademinius pasiekimus ir elgesį, žinoma).

Šis gimtadienis — tik dar viena diena, priartinusi teismo datą, o po teismo Elžbieta tikėjosi sulaukti laisvės.

Kadangi nei Terė, nei Džonas apie gimtadienį nė neužsiminė, Elžbieta pamanė, kad jie bus pamiršę. Kita vertus, kodėl gi jie turėtų prisiminti? Taigi ji pasidovanojo dieną be mokymosi ir nusprendė pagaminti ypatingus pietus — be nugarinės ir taip atšvęsti.

Lijo — merkte merkė ir griaudė. Elžbieta tarė sau, kad dėl to virtuvėje tik jaukiau. Ji svarstė, ar nereikėtų iškepti pyrago, tačiau toks apsisprendimas būtų savanaudiškas. Iki šiol ji dar nebuvo išmėginusi jėgų gamindama tikrus pietus. Spagečiai su mėsos kukuliukais pasirodė visai neblogas iššūkis.

— Dieve, kaip nuostabiai kvepia, — uosdama kukulių aromatą Terė sustojo virtuvės vidury. — Jau beveik įtikinai pamąstyti apie galimybę pasigaminti ką nors kita nei mėsainis.

— Man patinka gaminti, ypač ką nors nauja. Kukulių dar niekada negaminau. Buvo smagu.

— Visi savaip smaginamės.

— Galiu įdėti kelis kukulius su padažu į dėžutę parsinešti namo. Tereikės išsivirti makaronų. Daug prigaminau.

— Na, skambino Linda, ji serga, todėl su tavimi bus Bilas ir Stivas Kiganas. Lažinuosi, kad jie tą dėžutę atims.

— Oo. Labai gaila, kad Linda negaluoja, — rutina, pamanė Elžbieta. Ji visada sunerimdavo, kai rutina pasikeisdavo. — Ar pažįstate maršalą Kiganą?

— Nelabai. Džonas jį šiek tiek pažįsta. Liza, jis dirba jau penkerius metus. Nesijaudink.

— Ne, nesijaudinu. Tik, manau, man reikia laiko priprasti prie naujų žmonių. Nesvarbu. Po pietų kiek paskaitysiu ir turbūt anksti eisiu miegoti.

— Per gimtadienį?

— Oi, — Elžbieta mažumėlę nuraudo. — Nemaniau, kad žinote.

— Čia nėra jokių paslapčių, — nusijuokusi Terė dar kartą įkvėpė gardaus aromato. — Žinau, tau patinka skaityti, bet ar gimtadienio proga negalima sugalvoti ko nors linksmesnio?

— Tiesą sakant, ne...

— Vadinasi, tau reikia pagalbos, — prieš išeidama ji paplekšnojo Elžbietai per petį.

Skaityti smagu, priminė sau Elžbieta. Ji pažiūrėjo, kiek valandų, ir pamatė, kad greitai keisis maršalų pamaina. Kol Bilas ir tas naujasis maršalas panorės valgyti, padažas gali dar pavirti; vaišių ji prigamino daug, tad galės įdėti į dėžutes Džonui ir Terei.

Bus tarsi „atvirkštinė“ gimtadienio dovana.

— Pagalba atvyko.

Spintelėje ieškojusi dėžučių su dangteliais Elžbieta atsigręžė.

Išsišiepusi Terė laikė į žvilgantį rožinį popierių suvyniotą dėžutę, perjuostą dideliu baltu kaspinu. Greta stovintis Džonas rankose turėjo nedidelį dovanų maišelį ir baltą kepyklėlės dėžę.

— Jūs... jūs atnešėt man dovanų.

— Aišku, kad turime tau dovanų. Juk šiandien — tavo gimtadienis. Ir tortą turim.

— Tortą...

Džonas padėjo ant stalo dėžę ir nukėlė jos viršų.

— Karamelinis ir šokoladinis tortas su plakta grietinėle.

— Aš išrinkau, — pareiškė Terė. — Su gimtadieniu, Liza.

— Ačiū.

Ant torto rožine spalva buvo išvedžioti tokie patys žodžiai. Tortas buvo papuoštas rožyčių pumpurais ir šviesiai žaliais lapeliais.

— Ne morkų pyragas, — sumurmėjo Elžbieta.

— Aš lyg religinė fanatikė nusistačiusi prieš kepinius iš daržovių, — pasakė Terė.

— Tas morkų pyragas tikrai labai skanus. Bet tortas atrodo daug gražiau. Jis kaip... kaip tikras gimtadienio tortas. Labai gražus.

— Reikės palikti vietos tortui ir ledams, — įsiterpė Džonas. — Na, po gimtadienio pietų. Ketinome užsakyti picą, bet kadangi pradėjai gaminti kukulius, persigalvojome.

Viskas nušvito, tarsi pro pliaupiantį lietų būtų suspindusi saulė.

— Ketinate pasilikti...

— Kartoju, šiandien — tavo gimtadienis. Tikrai negaliu nebūti ten, kur valgomas tortas ir ledai. Palauksime, kol ateis kiti, tada puotausim, o dabar, manau, galėtum išpakuoti dovanas.

— Tikrai? Ar galiu?

— Akivaizdu, kad genijai nesuvokia tikrosios gimtadienio esmės. Štai, — Terė įbruko Elžbietai į rankas dėžutę. — Išpakuok manąją. Mirštu iš smalsumo, ar tau patiks.

— Man jau dabar patinka, — Elžbieta atsargiai rišo juostelę.

— Taip ir žinojau. Ji — viena iš tų. Viena iš tų, kurioms reikia dešimties minučių atrišti kaspiną; jos riša, užuot paprasčiausiai nutraukusios, — aiškino Terė.

— Koks gražus popierius. Nesitikėjau dovanų.

— Turėjai tikėtis, — atsakė Džonas. — Turi pradėti tikėtis.

— Šita staigmena — pati mieliausia, — išvyniojusi popierių Elžbieta nukėlė dėžutės dangtį. Ji išėmė plonytę megztą palaidinę, priekyje puoštą raukinukais ir išmargintą mažytėmis našlaitėlėmis. — Kokia graži. Oo, dar ir marškinėliai pridėti.

— Tai ne tavo motinos dviejų dalių kostiumėlis, — pareiškė Terė. — Galėsi dėvėti prie džinsų arba segėdama sijoną. Palaidinė man priminė tave.

Dar niekas Elžbietai nebuvo sakęs, kad ji atrodo kaip raukinukai ir našlaitėlės.

— Man labai patinka. Tikrai labai patinka. Labai labai ačiū.

— Dabar — mano eilė. Man truputį padėjo išrinkti. Taigi, jei tau nepatiks, kaltink mano žmoną.

— Ji jums padėjo? Kaip miela. Jums teks jai nuo manęs padėkoti.

— Pirmiausia turėtum pažiūrėti, kas maišelyje.

Išraudusi, susijaudinusi Elžbieta šiureno plonytį popierių, kol galiausiai rado dėžutę. Dėžutėje buvo auskarai — plonyčiai sidabro lašeliai, kybantys nuo nedidelio perliuko.

— Oi, jie nuostabūs. Kokie gražūs...

— Žinau, visada segi auksinius burbuliukus, bet Medi pamanė, kad šitie tau irgi turėtų patikti.

— Patinka. Labai patinka. Daugiau nieko ir neturiu, tik tuos burbuliukus. Ausis man pradūrė dieną prieš... dieną prieš. Šitie auskarai — pirmi tikri mano auskarai.

— Gražaus septyniolikto gimtadienio, Liza.

— Eik ir viską pasimatuok, — paliepė Terė. — Juk miršti iš nekantrumo.

— Tikrai mirštu. Ar nieko, jei dabar eisiu?

— Juk gimtadienis. Eik.

— Ačiū, — genama malonaus jaudulio ji apsikabino Terę. — Labai labai. Ačiū.

Tada ji ėmė dėkoti Džonui.

— Aš laiminga. Laiminga septyniolikmetė, — suėmusi dovanas Elžbieta pasileido laiptais į viršų.

— Didžiulis laimėjimas, — Terė giliai atsiduso. — Ji apsikabino. Juk ji niekada neapsikabina.

— Ir jos niekas niekada neapsikabindavo. Jos motinai vėl daviau saugios linijos numerį. Pasakiau, kad Lizos gimtadienio proga ketiname nupirkti tortą, kad viską sutvarkėme taip, kad ji galėtų pasimatyti su dukra. Ji atsisakė. Mandagiai.

— Mandagi kalė vis tiek lieka kalė. Žinai, džiaugsiuosi, kai jai viskas baigsis. Ir kai mums baigsis. Bet labai ilgėsiuosi tos mergaitės.

— Ir aš. Paskambinsiu Medi, tegu žino, kad Lizai patiko auskariukai, — Džonas pažvelgė į laikrodį. — Dar paskambinsiu Kosgrouvui ir Kiganui, pasitikslinsiu dėl laiko. Tikiuosi, jie jau pakeliui.

— Padengsiu stalą; gal pavyks sugalvoti ką nors gražiau, kad atrodytų šventiškiau.

Terė išėmė lėkštes, stalo įrankius ir pagalvojo apie gėles.

— Ei, Džonai?

Ji instinktyviai žengė kambario link.

— Paklausk, gal Kosgrouvas galėtų sustoti ir nupirkti gėlių. Padarykim viską, kaip pridera.

Linktelėjęs Džonas toliau kalbėjosi su žmona.

— Taip, jai patiko. Ji viršuje, matuojasi. Klausyk, paguldyk vaikus. Turbūt negrįšiu iki jiems einant miegoti.

Terė grįžo į virtuvę ketindama paragauti raudonojo padažo — na, juk vis tiek reikia paragauti, ar nieko netrūksta. Vos jai paėmus šaukštą, Džonas sušuko:

— Jie jau atvažiavo.

— Supratau.

Iš įpročio vieną ranką uždėjusi ant ginklo Terė nuėjo prie garažo durų ir laukė ženklo. Trys greiti pabeldimai ir trys reti.

— Vyručiai, pataikėte į puotą. Mes ką tik...

Įpuolė Bilas.

— Gali būti, kad turėsim bėdų. Kur Džonas?

— Kambary. Kas...

— Bilas mano, kad pastebėjo „uodegą“, — išbėrė Kiganas. — Kur liudininkė?

— Ji... — Kažkas negerai. Kažkas ne taip. — Ar skambinai? — paklausė ji imdama telefoną.

Terei kone pavyko išsisukti nuo pirmo smūgio, kliuvo į smilkinį. Viena akis apėjo krauju; traukdama ginklą ji sušuko Džonui:

— Išdavystė!

Jai į pakaušį smogė Kigano revolverio buožė. Terė nukrito ant plytelėmis klotų grindų garsiai nuversdama kėdę.

Išsitraukęs ginklą Džonas kambaryje prisiplojo prie sienos. Jam reikėjo nusigauti iki laiptų ir patekti pas Lizą.

— Tu į jį nešauk, — tyliai kalbėjo Kiganas, dėdamas į dėklą savo revolverį ir imdamas Terės pistoletą. — Nepamiršk, kad kūne neturi būti jokių skylių.

Bilas linktelėjo.

— Džonai, sučiupau jį. Sučiupau tą šunsnukį. Terei blogai! Jai labai blogai! Čia Kiganas. Saugok liudininkę.

Skubiai vertindamas padėtį, per barbenantį lietų Džonas klausėsi Kigano žodžių.

Jis išgirdo girgždančias grindis.

Išsitraukęs ginklą jis išėjo ir pamatė į jį einantį Bilą. Išvydo jo akis.

— Mesk ginklą. Mesk!

— Terei blogai! Jie mėgins brautis pro priekines duris.

— Dabar pat nuleisk ginklą!

Džonas pastebėjo Bilo žvilgsnį kairėn, pasisuko, atsistūmė alkūne ir išvengė Kigano smūgio. Džonui puolus dešinėn, Kosgrouvas šovė. Kulka kliudė šoną ir nudegino kaip fakelas. Galvodamas apie Elžbietą Džonas taip pat iššovė ir puolė prie laiptų. Kita kulka pataikė į koją, bet jis nesulėtino žingsnio. Matė, kad Kiganas vėl taikosi, ir šovė bėgdamas.

Ir tada jis gavo trečią kulką į pilvą.

Aptemo akyse, bet jis vis tiek kažkaip lėkė laiptais. Džonas pamatė iš miegamojo išbėgusią Elžbietą.

— Eik vidun. Grįžk į kambarį!

Džonas puolė prie durų grūsdamas Elžbietą į kambarį; prieš parpuldamas ant kelių jis dar spėjo užrakinti duris.

— O, Dieve, — Elžbieta čiupo ką tik nusivilktus marškinius, mėgindama jais suveržti Džonui pilvą.

— Kosgrouvas ir Kiganas.

— Jie — maršalai.

— Kažkas juos nusamdė, — grieždamas dantimis Džonas surizikavo ir pažvelgė į žaizdą pilve; jam pasidarė bloga. — Oo, Jėzau. Gal jie visą laiką buvo nešvarūs. Terei. Ji apačioje, jai blogai. Galbūt ji negyva.

— Ne.

— Jie žino, kad aš čia, su tavimi, kad šausiu į kiekvieną, kas mėgins žengti pro duris, — na, šaus, kol įstengs nulaikyti ginklą. — Tačiau jie žino, kad aš sužeistas, — kaire ranka jis čiupo Elžbietai už riešo. — Liza, blogai.

— Jums viskas bus gerai, — bet Elžbieta niekaip negalėjo sustabdyti kraujavimo. Marškiniai jau visai permirko, o kraujas ir toliau plūdo, pliaupė kaip lietus. — Iškviesime pagalbą.

— Pamečiau telefoną. Kiganas... jis turi ryšių... jis su jais susijęs. Jis greitai kilo karjeros laiptais. Nežinau, kas dar galėtų būti įkliuvęs. It kaip galėčiau žinoti... Nesaugu, vaike. Nesaugu.

— Jums reikia ramiai pagulėti. Turiu sustabdyti kraujavimą. — Spausti, kartojo ji sau, reikia dar stipriau spausti.

— Jie būtų mane iškart puolę. Jie planuoja dar kažką. Nesaugu. Klausyk. Klausyk, — Džono pirštai smigo jai į riešą. — Turi ištrūkti. Pro langą. Nusileisk, iššok, bet ištrūk. Bėk. Slėpkis.

— Aš jūsų nepaliksiu.

— Turi ištrūkti. Pasiimk pinigų. Dabar tikrai negali pasitikėti policija. Jų bus įsipainioję ir daugiau. Turėtų būti. Pasiimk pinigų, visko, ko reikia. Greitai. Po velnių. Judinkis!

Elžbieta vykdė nurodymus, kad tik jis nurimtų. Bet ji jo nepaliks.

Ji susikišo pinigus į krepšį, paėmė kelis po ranka pasitaikiusius drabužius, nešiojamąjį kompiuterį.

— Štai. Nesijaudinkit, — kalbėjo ji. — Kas nors ateis.

— Ne, neateis. Liza, mane pašovė, netekau labai daug kraujo. Neišsikapstysiu. Nebegaliu tavęs apginti. Turi bėgti. Imk mano antrą ginklą... jis dėkle, man prie kulkšnies. Imk. Jeigu kuris nors tave pamatys, jeigu vysis, šauk.

— Neprašykite jūsų palikti. Prašau, prašau, — Elžbieta priglaudė skruostą jam prie veido. Jis buvo šaltas. Gerokai per šaltas.

— Neprašau. Liepiu. Toks mano darbas. Neleisk man suklupti. Eik. Bėk kuo greičiau.

— Iškviesiu pagalbą.

— Bėk. Nesustok. Nesigręžiok. Pro langą. Dabar pat.

Jis laukė, kol Elžbieta prieis prie lango.

— Skaičiuok iki trijų, — šliauždamas durų link paliepė Džonas. — Tada lipk. Aš juos sulaikysiu.

— Džonai...

— Noriu tavimi didžiuotis, Liza. Skaičiuok.

Ji suskaičiavo ir išlipo. Elžbieta apsikabino lietvamzdį; skruostais varvėjo lietaus čiurkšlės. Nežinojo, ar lietvamzdis ją išlaikys, bet... koks skirtumas. Tada ji išgirdo šūvių papliūpą ir nusliuogė žemyn lyg beždžionėlė.

Reikia iškviesti pagalbą, tarė sau ir pasileido bėgti.

Tenubėgus mažiau nei penkiasdešimt jardų, jai už nugaros sprogo visas namas.

Bruksas

Ir šitai ims atrodyt kaip tiesa tavoji.

Taip turi būt, kaip po dienos naktis.

Vadinasi, ir kitas lygiai taip manys.

Viljamas Šekspyras

Arkanzasas, 2012-ieji

Kartais užknisa būti mažo miestelio, lyg apsnūdęs katinas įsispraudusio Ozarko plynaukštės glėbyje, policijos viršininku.

Pavyzdžiui, kai reikia suimti vyrioką, su kuriuo dar mokykloje žaidei beisbolą, vien dėl to, kad užaugęs jis tapo dideliu šikniumi. Nors Bruksui atrodė, kad būti šikniumi yra prigimtinė Dievulio suteikta teisė, o ne kriminalinis nusižengimas. Tibalas Kru ir dabar miegojo išlenkęs gerokai daugiau nei vieną viskio stiklą viršaus.

Brukso manymu, kartkartėmis pasilepinti viskiu — taip pat Dievulio suteikta teisė. Bet kai taip pasilepinęs vyriškis parlinguoja namo ir skelia žmonai porą smagių antausių, tenka kalbėti apie kriminalinį nusižengimą.

Ir tai knisa. Žiauriai.

O dar žiauriau knisa tai, kad Misė Kru, buvusi Bikfordo vidurinės mokyklos šokėjų komandos kapitonė, savaime suprantama (kaip pievas nubarsčiusios ramunės pavasarį), dar prieš vidurdienį atlėks į nuovadą tvirtindama, esą Tibis tikrai jos nemušė, oi, ne, tikrai ne. Tai ji pati atsitrenkė į duris ar į sieną, suklupo ant laiptų...

Ir jos — ar jo — neįtikins niekas, jokios kalbos, užuojauta, įžeidinėjimai, gražūs žodeliai ar grasinimai; šie žmonės nesutiks, kad jiems reikia pagalbos. Jie bučiuosis ir elgsis taip, tarsi Tibis būtų grįžęs iš metus trukusio karo; jie pareis namo ir dulkinsis kaip pasiutusios ūdros.

Po savaitės ar dviejų Tibis vėl atsikimš Rebel Yell viskio butelį, ir viskas prasidės iš naujo.

Bruksas sėdėjo pamėgtoje vietelėje Lindžio kavinėje, prekybos centre, ir pusryčiaudamas neramiai mąstė apie susiklosčiusią padėtį.

Niekas nemokėjo iškepti tokios skanios kiaušinienės su kumpiu ir paskrudinti bulvyčių taip, kaip Lindis, tačiau Brukso nedžiugino nei riebus maistas, nei malonus bulvyčių traškumas.

Į Bikfordą jis grįžo prieš šešis mėnesius po tėvą ištikusio širdies smūgio ir užėmė laisvą policijos viršininko vietą. Lorenas Glisonas, mėginęs išmokyti Tibį Kru ir kitus mokinukus algebros paslapčių, atsigavo. Laikydamasis Brukso motinos nustatytų mitybos nurodymų ir uoliai atlikdamas fizinius pratimus žmogelis dabar buvo sveikesnis nei kada nors gyvenime.

Vis dėlto šis nelaimingas nutikimas Bruksą sukrėtė; jam reikėjo namų. Taigi dešimt metų išdirbęs Liti Roko policijos valdyboje, o paskutinius penkerius metelius ragavęs detektyvo duonos, jis susirinko savo daiktus ir užėmė neseniai tapusią laisvą viršininko vietą.

Bruksui buvo gera vėl būti namie. Jis nė nežinojo, kaip labai tų namų trūko, kol pradėjo čia dirbti. Jam šovė į galvą mintis, kad tą patį turbūt pasakytų ir apie Liti Roką, jeigu kada nors tektų ten grįžti, tačiau šiuo metu Bikfordas tiko kuo puikiausiai. Tiesiog nuostabiai.

Nors darbas ir kniso.

Jam patiko kartą ar du per savaitę pusryčiauti pas Lindį, patiko pro kabineto langą atsiveriantis kalnų peizažas, patiko nuolatinis darbas. Bruksui patiko miestas — menininkai, keramikai, audėjai, muzikantai, jogos ir aiškiaregystės studijos, parduotuvės, restoranai ir viešbučiai, viliojantys turistus prekėmis bei paslaugomis.

Septintajame dešimtmetyje čia atkeliavo ir apsistojo hipiai; vienas Dievas težino, kodėl jo motina, pakeitusi vardą iš Marijos Elenos į Saulutę ir dabar save vadinanti Saule, čia atkeliavo maždaug dešimtmečiu vėliau. Taigi toji Saulutė ir sužavėjo arba ištvirkino — priklausomai nuo to, kas tą istoriją pasakoja — jauną matematikos mokytoją, mokykloje dirbantį pirmus metus.

Ant upės krantų jie prisiekė vienas kitam ir pradėjo statytis namą. Po kelerių metų ir dviejų sugyventų kūdikių Saulė pasidavė švelniam tėvo spaudimui — tik jis vienas sugebėjo taip subtiliai spausti — ir jų santykius legalizavo.

Bruksas mėgo erzinti seseris sakydamas, kad jis — vienintelis Glisonas, gimęs tikroje santuokoje. O šios atkirsdavo, esą jis — vienintelis Glisonas, kuriam reikia ginklo, kad dorai atliktų savo darbą.

Jis įsitaisė su kavos puodeliu rankoje, pro langą ramiai stebėdamas praeivius.

Nors buvo dar ankstyvas metas ir daugelis parduotuvių dar nedirbo, „Daržovių laukas“ jau buvo išsikėlęs iškabą. Bruksas stengėsi aplankyti kuo daugiau užeigų ar krautuvėlių, todėl kartkartėmis ten stabtelėdavo suvalgyti sriubos, bet apskritai jis buvo prisiekęs mėsėdis ir niekaip nesuprato, kam reikia tokius produktus kaip sojų varškė vadinti mėsa.

Kepyklėlė... taip, jie jau juda kruta. Ir Cup O’Joe kavinukė ant prekystalio išsidėliojusi įvairiausių gėrybių. Ką tik baigėsi vasaris, pirmosios kovo dienos; nuo žiemos šaltuko bėgantys turistai iš šiaurės jau metų pradžioje ima šlifuoti šaligatvius. Tuoj pražys Bredfordo kriaušės. Po savaitės jos bus tikros gražuolės. Šaligatvius puošiančiuose vazonuose jau spietėsi geltoni kaip sviestinės lazdelės narcizai.

Griausmingai pabezdėjo pro šalį riedantis Sido Fairhoko sunkvežimis. Atsidusęs Bruksas pagalvojo — reikės Sidą dar kartą įspėti, kad pakeistų tą prakeiktą duslintuvą.

Girti žmonų mušeikos ir aplinkai kenkiantys triukšmadariai, mąstė Bruksas. Velniškai tolimas kelias iki Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriaus. Bet iš esmės jam tiko. Nors ir kniso.

Kita vertus, kada gi darbas neknisa, svarstė jis atsilošdamas kėdėje, kad geriau matytų.

Bruksui teko prisipažinti: čia taip anksti atsisėdo tikėdamasis, kad į miestą atvažiuos ji.

Šiltai rudų plaukų, išskirtinio užpakaliuko ir neįtikėtinai paslaptinga Abigailė Louveri. Ir labai gražiomis žaliomis kaip katės akimis, mąstė jis, nors akis ji dažniausiai slėpdavo po akiniais nuo saulės.

Abigailė Louveri vaikščiojo labai ypatingai. Ji niekada neslampinėdavo, nevaikštinėdavo, nesliūkindavo. Kas dvi savaitės ji atvykdavo į miestą nusipirkti maisto produktų — visada anksti rytą, bet niekada tą pačią savaitės dieną. Kartais užsukdavo ir į kokią nors kitą parduotuvę, bet visada savo reikalus sutvarkydavo greitai.

Ir Bruksui patiko šitas tikslingumas, greitumas. Jo manymu, galėtų apie ją žinoti ir daugiau, bet Abigailė Louveri buvo ganėtinai uždara — tarsi atsiskyrėlė, mėginanti atrodyti kaip draugiška lengvabūdė.

Ji vairavo didelį griozdą — juodą visureigį, nors Bruksas spėjo įsitikinti, kad mergina važinėdavo retai.

Anot vyrukų iš FTB ir pasiuntinių tarnybos, kurių jis subtiliai paprašė informacijos, Abigailė gyveno nuosavos žemės sklypelyje, gražiame kaip iš paveikslėlio ir pedantiškai tvarkingame.

Bruksas žinojo, kad ji turi pasisodinusi daržą ir augina gėlių darželį, pražystantį pavasarį, turėjo šiltnamį ir stambuolį rudmargį mastifą vardu Bertas.

Ji buvo netekėjusi, na, bent jau gyveno tik su Bertu ir nemūvėjo žiedo. Pasiuntinių tarnybos vyrukai ją apibūdino kaip mandagią ir dosnią, Kalėdų metą negailinčią arbatpinigių, bet santūrią ir dalykišką.

Dauguma miesto gyventojų šią merginą laikė keistuole.

— Gal dar įpilti? — paklausė Kim, jį aptarnaujanti padavėja, laikydama kavinuką.

— Neatsisakyčiau, dėkoju.

— Turbūt kava veikia. Kai atėjai, buvai piktas kaip lokys, o dabar šypsaisi, — ji paplekšnojo Bruksui per skruostą.

Nors Kim už jį buvo vyresnė vos penkeriais metais, elgėsi su juo kaip motina, todėl Bruksas tik dar plačiau išsišiepė.

— Taip, kava užvedė varikliuką.

— Na, sakyčiau, varikliuką užvedėki, — Kim kryptelėjo smakru į Abigailę, kuri žengė į gatvės kampe įsikūrusį turgelį. — Graži, visi pripažįsta, bet ir keista. Čia ji gyvena beveik metus, bet nei pas mus, nei į kokį kitą restoranėlį nė kojos nebuvo įkėlusi. Ir po parduotuves nevaikšto, ir į jokias kitas firmas neužsuka. Dažniausiai viską užsisakinėja internetu.

— Girdėjau.

— Nieko neturiu prieš internetinę prekybą. Ir pati kartais šį tą nusiperku. Bet ir čia, mieste, daug visko turime pasiūlyti. O ji beveik niekada nekalba. Jeigu jau prabyla, tai labai mandagiai, bet tik žodelį kitą. Ištisas dienas būna savo namelyje. Viena.

— Tyli, mandagi, uždara. Turbūt ji — žudikė maniakė.

— Bruksai, — Kim suprunkštė ir purtydama galvą nuėjo prie kito staliuko.

Jis įsidėjo į kavą cukraus ir tingiai maišė viena akimi stebėdamas turgelį. Ir kodėl jis negalėtų ten nueiti? Slampinėti juk moka. Gal nusipirks kolos, kad turėtų ką gurkšnoti nuovadoje, arba... šiaip ką nors sumąstys.

Bruksas pasikėlė, užpakalinėje kelnių kišenėje ieškodamas piniginės, išėmė kelis banknotus ir išsirangė iš užstalės.

— Ačiū, Kim. Iki, Lindi.

Išstypėlis su sėdynę siekiančia žila kasele kažką sumurmėjo ir pamojo medine mentele.

Bruksas išėjo. Jis buvo tėvo ūgio ir liesas kaip tėvas po privalomų gydomųjų pratimų. Motina tvirtino, kad rašalo juodumo plaukus jis paveldėjo iš algonkinų drąsuolio, pagrobusio jo proprosenelę — o gal proproprosenelę — ir paėmusio ją į žmonas.

Kita vertus, jo motina dažnai paistydavo visokias nesąmones, be to, tai darydavo tyčia. Nuolat spalvą mainančios jo akys būdavo tai žalsvos, tai gintarinės, tai net truputį melsvos. Nosis lengvai pakrypusi kairėn — nevykusio šuoliuko žaidžiant beisbolą rezultatas. Kartais apie tai pasiteiravusioms moterims Bruksas atsakydavo, kad nosis liko kreiva po pasimosavimų kumščiais.

Kartais ir jis paistydavo visokias nesąmones kaip motina.

Šiame išskirtiniame turgelyje buvo fantastiškų prekių už neįtikėtinas kainas. Bruksui patiko šviežių žolelių aromatai, sodrios įvairiausių produktų spalvos, ypatingų aliejų sklidinų butelių žvilgesys, net ir virtuvinių įrankių, apie kurių naudojimą jis nieko nenutuokė, spindesys.

Jo manymu, žmogus kuo puikiausiai gali išsiversti su pora aštrių peilių, mentele ir kiaurasamčiu. Visa kita — tik parodai.

Kad ir kaip ten būtų, kai reikėdavo nusipirkti maisto — nors šio proceso jis nekentė kaip žiurkės nuodų, — dažniausiai užsukdavo į „Piglio Viglio“ parduotuvę.

Ją buvo lengva pastebėti — ji rinkosi brangų aliejų ir vieną iš tų keistų acto rūšių.

Bruksas matė, kad po švarkeliu su gobtuvu ji segi ginklo dėklą, nors jis tikrai nekrito į akis.

Mąstydamas Bruksas žingsniavo prekystalių tarpueiliu.

— Panele Louveri...

Ji atsigręžė, ir Bruksas pirmą kartą pažvelgė tiesiai jai į akis. Plačios žalios akys kaip samanų kilimas ūksmingame miške.

— Taip.

— Aš — Bruksas Glisonas. Esu policijos viršininkas.

— Taip, žinau.

— Gal leisite panėšėti pirkinių krepšį? Turbūt sunkus.

— Ne, ačiū. Nesunkus.

— Niekaip nesuprantu, ką žmonės iš tokių produktų daro. Aviečių actas, — pridūrė jis čiupinėdamas į krepšį įdėtą butelį. — Neatrodytų, kad labai derėtų.

Išvydęs nieko nesakantį jos žvilgsnį Bruksas nutaisė žavingiausią šypsenėlę.

— Avietės ir actas. Man šie du dalykai niekaip nedera. Ir kam šauna tokios mintys?

— Žmonėms, kurie verda ir kepa. Jeigu neprieštarausite, aš...

— O aš iš tų, kuriems pakanka kepsninėje iškepto didkepsnio.

— Vadinasi, jums aviečių acto tikrai neprireiks. Atleiskite. Turiu sumokėti už prekes.

Bruksas savo šypsena visada laimėdavo moterų malonę, tad ir šįkart neketino lengvai pasiduoti. Jis nuėjo su Abigailė prie prekystalio.

— Kaip jums sekasi senojoje Skiterių sodyboje?

— Ačiū, labai gerai, — iš rankinės skyrelio, užsegamo užtrauktuku, Abigailė išsiėmė ploną piniginę.

Bruksas atkreipė dėmesį, jog piniginę mergina laiko taip, kad jis nematytų, kas viduje.

— Aš čia užaugau, o paskui kuriam laikui buvau išvykęs į Liti Roką. Grįžau maždaug po pusmečio, kai įsikūrėte. Kokiais vėjais atklydote į Bikfordą?

— Ne vėjais, automobiliu, — atsakė Abigailė priversdama pardavėją nusikvatoti.

Kietas riešutėlis, pamanė Bruksas, bet jam tekę gliaudyti ir kietesnių.

— Ir automobilis gražus. Norėjau paklausti, kas jus atginė į šiuos Ozarko kraštus?

Pardavėjui pasakius, kiek mokėti, ji išsiėmė pinigus ir padavė.

— Man patinka peizažas. Mėgstu ramybę.

— Nesijaučiate vieniša?

— Man patinka ramybė, — pakartojo imdama grąžą.

Bruksas pasirėmė ant prekystalio. Jis pastebėjo, kad Abigailė nervinasi. Jaudulio neišdavė nei jos veidas, nei akys, nei kūno kalba, bet jis tai juste juto.

— Ką jūs ten veikiate?

— Gyvenu. Dėkoju, — tarstelėjo pardavėjui, kuris padavė jai pirkinių krepšį.

— Malonu jus matyti, panele Louveri. Iki kito karto.

Ji užsimetė ant peties krepšį, užsidėjo akinius nuo saulės ir išėjo, netarusi nė žodelio.

— Neką tepasikalbėsi, tiesa? — tarstelėjo Bruksas.

— Aha... Visada labai mandagi, bet tikrai nekalbi.

— Ar ji visada atsiskaito grynaisiais?

— Ee... na, kad jau paklausėt... manau, kad taip.

— Aišku. Laikykitės.

Eidamas prie automobilio Bruksas mąstė. Nenoras ar nemokėjimas bendrauti — vienas dalykas, bet nešiojamas ginklas — visai kas kita.

Daugybė jo pažįstamų turi ginklus, bet tik labai nedaugelis segtųsi ginklą po švarku eidamas pirkti aviečių acto.

Rodos, pagaliau jis rado pretekstą nuvažiuoti pas ją į namus.

Pirmiausia Bruksas užsuko į nuovadą. Jis vadovavo trims visą darbo dieną skirtingomis pamainomis dirbantiems pareigūnams, dviem pareigūnams, dirbantiems nevisą darbo dieną, ir dviem dispečeriams, iš kurių vienas dirbo visą darbo dieną, o kitas — ne visą. Kai ateis vasara ir užslinks pragariška kaitra, nevisą darbo dieną dirbančius pareigūnus jis skirs dirbti visą dieną, kad suvaldytų karštakošius ir vandalus, kurių padaugėdavo iš neturėjimo ko nusitverti, taip pat turistus, daugiau dėmesio skiriančius peizažui, o ne įvykiams keliuose.

— Tibis — kaip rakštis subinėj, — niurzgėjo prie stalo sėdintis jauniausias pareigūnas Ešas Haidermanas. Per žiemą jis nesėkmingai bandė užsiželdinti smailą barzdelę ir vis dar nebuvo linkęs pasiduoti.

Dabar Ešas atrodė taip, tarsi viršutinę lūpą ir smakrą būtų išsitepliojęs karameliniu kremu.

— Nunešiau jam pusryčius, kaip liepei. Jis dvokia kaip pigi kekšė.

— Ešai, iš kur žinai, kaip dvokia pigi kekšė?

— Mano laki vaizduotė. Bruksai, einu namo, gerai? Užtempiau naktinę pamainą, nes areštinėje sėdi tas smirdintis Tibis. O tas prakeiktas gultas laužia nugarą.

— Turiu išbėgti. Tuoj turėtų ateiti Boidas. Jis tave pakeis. Ir Alma tuoj bus čia. Kai tik jie ateis, galėsi eiti.

— O kur bėgi tu? Gal reikia pastiprinimo?

Bruksas pamanė, jog Ešas turbūt užvis labiau norėtų, kad miestą užgriūtų kokių nors aršių, pakeliui viską niokojančių banditų gauja. Tada jis galėtų jaustis esąs pastiprinimas.

— Tik noriu šį tą patikrinti. Neužtruksiu. Jeigu kas nutiktų, susisieksime radijo ryšiu. Pasakyk Boidui, kad pasistengtų įkrėsti Misei sveiko proto, kai toji atbėgs verkdama ir dievagodamasi, esą Tibis jos nė pirštu nepalietė. Be abejo, jo žodžiai nepadės, bet pamėginti vis tiek reikėtų.

— Tiesą sakant, Bruksai, man atrodo, jai taip patinka.

— Niekam nepatinka gauti kumščiu į veidą, Ešai. Bet gali būti, kad jie abu prie to jau priprato. Radiją turiu, — pakartojo jis ir išėjo.

Abigailė nervinosi, apmaudavo ir pyko, kad jos itin mėgstamai veiklai sutrukdė smalsus policininkas, nesumanęs nieko geriau, kaip tik prie jos kabinėtis.

Į šį gražų Ozarko kampelį ji atsikėlė todėl, kad nenorėjo kaimynų, nenorėjo žmonių, nenorėjo, kad kas nors trikdytų nusistovėjusią rutiną.

Ji važiavo tai kylančiu, tai vėl nusileidžiančiu vingiuotu privačiu keliuku savo namelio miške link. Prireikė kelių savaičių, kol buvo parengti specialių daviklių projektai; sumanymas toks, kad šie prietaisai neįsijungtų prie namo pribėgus triušiui ar voverei. Dar daugiau laiko reikėjo kameroms įtaisyti ir joms patikrinti.

Vis dėlto paplušėti buvo verta. Abigailė mėgo šį grubiai tašytų rąstų namą su dengtu priebučiu. Vos pirmą kartą pamačiusi ji pagalvojo, kad tai — pasakų namelis, jos namai.

Ji suprato padariusi klaidą. Ji jau buvo atpratusi prie ko nors prisirišti, tačiau šiai vietai neatsispyrė. Čia buvo taip nuostabiai tylu, kad girdėjosi marmančio upelio daina. Čia buvo taip privatu, taip nuošalu, aplink — vien platūs miškai. Čia buvo saugu.

Saugumu Abigailė rūpinosi pati ir niekuo kitu nepasitikėjo.

Na, svarstė ji stabdydama automobilį, nepasitiki niekuo kitu, išskyrus Bertą.

Stogeliu dengtoje dviejų aukštų trobelės verandoje tupėjo didelis šuo — budriai laukiantis, degančiomis akimis. Išlipusi iš automobilio Abigailė davė jam ženklą bėgti. Šuo puolė jos pasitikti; šimto trisdešimties svarų milžinas nesitvėrė džiaugsmu.

— Geras berniukas. Geriausias šuo pasaulyje. Toks šaunus, toks gudrus... — Prieš paimdama pirkinių krepšį ji pakasė jam paausį. — Nepatikėsi, koks man buvo šis rytas.

Abigailė išsiėmė raktus ir siauru akmeniniu takeliu jiedu nuėjo į namelį.

— Tvarkau savo reikalus, perku reikalingus produktus ir į turgelį atėjęs policijos nuovados viršininkas ima mane tardyti. Ką manai?

Ji atrakino dvi spynas, atsklendė skląstį ir įėjo vidun ketindama išjungti signalizaciją, kurios kodą keisdavo kas tris ar penkias dienas.

— Taip, ir aš taip pamaniau, — ji užrakino duris ir užšovė skląstį. — Jis buvo labai nemalonus.

Abigailė perėjo kambarį, kurį buvo paskyrusi poilsiui. Jai patiko patogiai susirangyti ir prie kojų tupint Bertui klausytis spragsinčios ugnies. Ji skaitydavo arba įjungusi grotuvą žiūrėdavo filmus. Pakakdavo paspausti mygtuką, ir dideliame plokščiame ekrane išvysdavo apsaugos kamerų transliuojamą vaizdą.

Vėl grįžo į virtuvę, kur vietoj valgomojo buvo įsirengusi atskirą darbo zoną.

Iš įpratimo patikrino galinių durų užraktus, ant langų paliktus specialius tik jai žinomus ženklus. Tačiau čia ji nebijojo. Manė, kad pagaliau rado vietą, kur nebijo būti. Vis dėlto niekada nereikia prarasti budrumo. Abigailė įjungė virtuvėje esantį ekraną, kad matytų saugumo kamerų fiksuojamą vaizdą. Ji galėjo pasidėti produktus — ką spėjo nusipirkti, kol jos nesutrukdė, — ir gerai apžiūrėti apylinkes.

Ji padavė Bertui gurmanišką šunų skanėstą iš skardinėlės. Buvo įsitikinusi, kad šiuos skanėstus jis tikrai atskiria nuo mažesnių sausiukų šunims.

Kadangi Bertas — jos asmens sargybinis, jis yra vertas visko, kas geriausia.

— Paskui turėsiu padirbėti. Privalau užsitarnauti atlygį. O tada išeisim, pasportuosim. Duok man valandą, o tada...

Ji nutilo, Bertas sukluso — pasigirdo automobilio signalas.

— Šiandieną nelaukiame jokių užsakytų prekių, — Abigailė uždėjo ranką ant pistoleto dėklo, kabančio prie šono. — Tikriausiai kas nors ne ten įsuko. Turėčiau pasistatyti vartus, bet mes gauname tiek daug siuntų...

Stebėdama artėjantį automobilį, ji suraukė kaktą, paskui nuėjo prie kompiuterio ir padidino vaizdą.

— Oo, dėl Dievo. Ko jis dabar nori?

Išgirdęs tokį Abigailės toną, Bertas ėmė kimiai urgzti.

— Pagalvėlė, — sukomandavo Abigailė ir šis žodis, Berto žodyne reiškiantis leidimą atsipūsti, suveikė, bet šuo vis tiek stebėjo šeimininkę — gal jai prireiks pagalbos. — Pagalvėlė, — pakartojo ji ir pamojo Bertui eiti kartu.

Bertui visada puikiai sekėsi „nuginkluoti“ jų namų lankytojus.

Ji išjungė signalizaciją, atrakino laukujės duris ir išėjo į priebutį kaip tik tada, kai policijos viršininkas sustojo už jos visureigio.

Abigailė susierzino. Ne, nepasakytum, kad jis mėgina blokuoti jos automobilį. Jeigu reikėtų, ji galėtų išvažiuoti. Vis dėlto galima numanyti tokius ketinimus, ir Abigailei tai nepatiko.

— Panele Louveli...

— Viršininkas Glisonas. Ar kas nutiko?

— Na, keista, kad klausiate jūs, nes šį klausimą norėjau užduoti aš. Tik prieš užduodamas norėčiau pasakyti, kad šuo tikrai labai didelis.

— Taip, didelis.

Koja atmesta, nykščiai kelnių kišenėse; kūno kalba bylojo, kad jis atsipūtęs ir abejingas, bet akys... Abigailė aiškiai matė, kad jo žvilgsnis skvarbus ir tiriantis. Ir dar autoritetingas.

— Ar jis perkąs man gerklę, jei prisiartinsiu?

— Neperkąs, jei nepaliepsiu.

— Būtų labai malonu, jei nepalieptumėte. Kodėl mums neįėjus vidun?

— O kodėl turėtume ten eiti?

— Taip būtų draugiškiau. Bet ir čia gerai. Gražu. Atrodo geriau nei prisimenu, — Bruksas linktelėjo į juoda plėvele pridengtą žemės lopinėlį. — Kas čia augs, gėlės ar daržovės?

— Gėlės. Jeigu jūs sukorėte tokį kelią tik tam, kad paklaustumėte, ar kas nors nutiko, atsakau, kad nieko nenutiko. Neturiu jokių bėdų.

— Tada pateiksiu kitą klausimą. Kodėl nešiojatės ginklą?

Abigailė numanė, kad jos akys išduoda nuostabą, todėl pasigailėjo neužsidėjusi akinių nuo saulės.

— Gyvenu viena. Jūsų nepažįstu, atvykote nekviestas. Taigi nešiojuosi ginklą ir laikau šunį, kad apsiginčiau. Leidimą turiu.

— Gerai, kad turite. Ginklą turėjote ir atėjusi pirkti to įmantraus acto. Nemanau, kad jums reikėtų ko nors saugotis maisto produktų turgelyje.

Skvarbus ir tiriantis, vėl pagalvojo Abigailė ir plūdo save už tai, kad nepaėmė mažesnio ginklo.

— Turiu teisę nešiotis paslėptą ginklą. Nieko nepažeidžiau.

— Jeigu neprieštarausite, norėčiau pamatyti leidimą.

— Prieštarausiu. Kodėl žmonės to klausia puikiai žinodami, kad klausiamasis tikrai prieštarauja?

— Manyčiau, iš paprasto mandagumo, — jis kalbėjo maloniai, kantriai. Abigailei šie sugebėjimai atrodė kaip tikras talentas ir ginklas.

— Noriu pamatyti leidimą, kad įsitikinčiau... Abigailė, juk mane suprantate?

Netarusi nė žodžio ji apsigręžė ir išsiėmė raktus. Už nugaros Abigailė girdėjo jo žingsnius.

— Atnešiu.

— Žinote, man tikrai keista, kodėl taip primygtinai norite, kad likčiau kieme. Gal turite įsirengusi kvaišalų gaminimo laboratoriją arba viešnamį, gal prekiaujate ginklais arba gaminate sprogmenis?

— Tokiais dalykais neužsiimu, — jai atsigręžiant susiūbavo pečius siekiančių aukso rudumo plaukų skraistė. — Aš jūsų nepažįstu.

— Bruksas Glisonas, policijos nuovados viršininkas.

Taip, nusprendė ji, šitaip maloniai, pikantiškai sarkastiškai kalbantis ir lengvabūdiškai besišypsantis žmogus išties turi būti talentingas.

— Jūsų pavardė ir pareigos niekaip nekeičia fakto, kad aš jūsų nepažįstu.

— Sutinku. Betgi jūs turite dideliausią šunį, kuris į mane skersakiuoja, nes puikiai supranta, kad esate nepatenkinta, o to nepasitenkinimo priežastis esu aš. Turbūt jis sveria kokius šimtą dvidešimt svarų.

— Šimtą trisdešimt tris.

Bruksas įdėmiai pažvelgė į Bertą.

— Aš gal trisdešimčia svarų sunkesnis, bet jo dantys aštresni, o jūs turite ginklą.

— Ir jūs turite. — Abigailė atidarė duris ir, kai Bruksas žengė per slenkstį, ji ištiesė ranką. — Noriu, kad palauktumėte čia. Liepsiu šuniui jus saugoti. Jei ramiai nestovėsite, jis jus sulaikys. Neturite teisės vaikštinėti po mano namus.

— Gerai.

— Bertai, laikyk, — tarė ji, apsigręžė ir ėmė lipti laiptais.

— Suprask „sulaikyk“.

Kone praradusi kantrybę — šiuo atžvilgiu policijos viršininkas buvo už ją pranašesnis — Abigailė stabtelėjo ir drėbė:

— Likite savo vietoje ir nereikės nieko aiškintis.

— Gerai, — jis atsiduso, o ji dingo viršuje. Bruksas ir šuo apžiūrinėjo vienas kitą. — Na, Bertai, tai ką gi tu čia veiki per dienas? Nekalbi, a? Čia gražu. — Bruksas buvo atsargus ir stovėjo labai ramiai, sukiodamas tik galvą. — Kai tylu ramu ir darbo nėra.

Triguba spyna, skląstis, langai su apsauginėmis žaliuzėmis, naujausia signalizacijos sistema.

Kas, po velnių, toji Abigailė Louveri ir ko ji bijo?

Ji nusileido laiptais ir padavė jam dokumentą.

— Glock 19? Rimtas ginklas.

— Visi ginklai rimti.

— Teisybę sakot, — Bruksas grąžino jai dokumentą ir pažvelgė į akis. — Jūs taip pat neklystat sakydama, kad manęs nepažįstat. Galiu jums pasakyti buvusio savo vadovo Liti Roke pavardę. Prieš grįždamas namo aš ten dešimt metų dirbau policininku. Aš — geras policininkas, Abigailė. Jeigu pasakysite, į kokią bėdą patekote, pasistengsiu jums padėti.

Abigailė sau priminė, kad viršininkas Glisonas ne vienintelis talentingas. Jos žvilgsnis ir intonacija buvo visiškai ramūs.

— Neturiu jokių bėdų. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Turiu darbo; net neabejoju, kad ir jūs turite. Dabar norėčiau, kad išeitumėte.

— Gerai. Jei kartais persigalvotumėte, — jis išsiėmė vizitinę kortelę ir padėjo ant stalelio prie laukujų durų. — Čia užrašytas ir mano mobiliojo numeris. Jeigu prireiks pagalbos, skambinkite.

— Man pagalbos neprireiks.

— Laukujėse duryse įtaisytos trys itin patikimos spynos ir skląstis, langai pridengti grotelėmis, o signalizacija geresnė nei mano banke... Nemanau, jog tokiu būdu stengiatės užtikrinti, kad neištrūktų šuo.

Bruksas atidarė duris ir atsigręžęs pažvelgė į Abigailę.

— Ar jums patinka galvosūkiai?

— Taip, tik nesuprantu, kodėl klausiat.

— Ir man patinka. Pasimatysime, Bertai, — jis uždarė duris. Priėjusi prie durų, Abigailė jas užrakino, paskui užsimerkė, atsiklaupė ant grindų ir veidu įsikniaubė į stambų šuns sprandą.

Prie darbo stalo sėdėjo žilstelėjęs pilvotasis Boidas Ficvoteris. Bruksui einant pro šalį jis liovėsi stuksenęs kompiuterio klaviatūra.

— Buvo užėjusi Misė Kru. Kaip ir sakei, vakarykštė mėlynė paakyje tebuvo nelaimingas atsitikimas. Šįkart moteris buvo kūrybinga — pasakė, kad paslydo ant kilimėlio, o Tibis mėgino ją sugauti.

— Ir ji užvirto ant jo kumščių?

— Na, ji taip pasakojo. O kadangi jis buvo truputį išgėręs, mėgindamas ją sučiupti neapskaičiavo jėgų.

— O kaip paaiškino, kodėl mums paskambino jų kaimynas, kai ji pusnuogė ir klykianti išlėkė iš namų?

— Aa, šitai? — puse lūpų šypsodamasis Boidas papurtė galvą. — Ji pamatė pelę, per stipriai sureagavo, ir tiek, o kaimynui tikrai nereikėjo mūsų varginti. Kol dar nepaklausei, pasakysiu: kad Tibis ją vakar primušė, ji pasiskundė tik todėl, kad jautėsi labai sutrikusi. Na, fiziškai jis jai sudavė, bet tik todėl, kad bandė sulaikyti griūvančią.

— Tu jį paleidai?

— Kitaip pasielgti negalėjau.

— Suprantu. Vis dėlto tos nesąmonės turi baigtis. Kai kitą kartą sulauksime jų skambučio, budėtojas tegul iškart skambina man. Noriu padaryti tam galą.

— Labai prašom. Aš mėginau, Bruksai. Net prašiau, kad su ja pasikalbėtų Alma, pamaniau, galgi Misė paklausys moters.

— Na, nepaklausė, — iš poilsio kambario atėjo Alma Sloup. Šiandien jos nagučiai buvo nulakuoti melsvai žalsva spalva ir derėjo prie kaklą juosiančių stambių karolių. Geltonų garbanotų plaukų kupeta sušukuota atgal ir susegta mėlyno šilko gėle.

Užsivertusi kavos puodelį ji gurkštelėjo ir ant kraštelio paliko ryškiai raudonų lūpų dažų žymę. Iš už katės akies akinių rėmelių, puoštų netikrais deimantais, žvelgė blyškiai žalios akys — vienintelės blyškios dėmelės, kalbant apie visą Almos esybę.

Ji stovėjo viena ranka įsisprendusi į nublukusiais Levis džinsais aptemptą šoną; smulkių raukšlelių tinklu išvagotame veide aiškiai matėsi apmaudas.

Almai buvo netoli šešiasdešimties, bet kadangi netoli šešiasdešimties jai buvo dar iki Bruksui išvykstant į Liti Roką, jis nė nemėgino atspėti tikrojo dispečerės amžiaus.

Bruksas net nebuvo tikras, ar pati Alma žino, kiek jai metų.

— Nusivedžiau ją į poilsio kambarį, pasisodinau ir kalbėjausi kaip pamokslininkė, kad ir kokį velnią tas žodis reiškia. Misė pradėjo verkti, todėl pamaniau, kad jau šio to pasiekiau. Bet paskui ėmė dėstyti, kaip labai myli Tibį, kaip bjauriu skandalistu jis tampa tik tada, kai pasigeria... Viskas susiklostytų gerai, jei tik ji galėtų pastoti...

— Jėzau Kristau.

— Ji sako besistengianti iš paskutiniųjų... Neva, kai tik jie susilauks kūdikio, Tibis iškart nurims.

— Noriu, kad kitą kartą man paskambintumėt, — pakartojo Bruksas. — Ačiū už pastangas, Alma. Boidai, keliauk patruliuoti. Aš sėsiu tvarkyti dokumentų.

— Supratau.

— Gal kavos, viršininke? — pasiūlė Alma.

— Neatsisakyčiau.

— Paruošiu. Anoks čia darbas. Šiandien ramu.

— Kad ir toliau taip...

Bruksas nuėjo į savo kabinetą, įjungė kompiuterį ir paėmė nuo stalo seną žaisliuką — vaivorykštinę spyruoklę. Eidamas prie lango jis vartė rankose spyruoklę ir klausėsi, kaip šnabžda žaisliuko vijos. Jam patiko šis garsas — toks raminantis, kaip senos antklodės šiugždesys ar per šiltą žolę brendančių basų kojų šiurenimas.

Jis manė esantis — o ir visi jį pažįstantys taip manė — ramus, pastovus žmogus. Gal kas nors pasakytų, kad jis net per lėtas ir per ramus. Todėl pats stebėjosi, kaip labai jį išmušė iš vėžių incidentas su Abigailė Louveri.

Kad ir tas šuo... Gražus kalės vaikas, bet net nekyla abejonių, kad būtų suleidęs į jį dantis, jei tik jis būtų neapdairiai krustelėjęs ar šeimininkė būtų sumaniusi cyptelėti.

Bruksui nekėlė nerimo neaiškios situacijos, nes jam patiko aiškintis, rasti atsakymus ir sprendimus. Dirbk, ir bus ramu. Bet jam velniškai nepatiko jausti keblią ginkluotos moters ir jos didžiašiknio šuns-sargybinio viršenybę.

Įstatymas nepažeistas, svarstė jis. Joks įstatymas. Ir vis dėlto...

Yra žmonių, kurie nedraugiški iš prigimties. Bruksas niekada tokių žmonių nesuprato, bet jų pažinojo, su jais bendravo. Tačiau, kalbant apie šią moterį, ji daugiau nei nedraugiška. Kur kas, kur kas daugiau.

Ji jam pasirodė esanti keistas ir įdomus nervingumo, pasitikėjimo, tiesmukumo bei uždarumo mišinys. Ji kalba šiaurietišku akcentu, svarstė Bruksas. Dar neturi trisdešimties, na, bent jau jis taip „išmatavo“, o jis tikrai retai apsirikdavo, jei neminėtume Almos atvejo.

Grakšti, bet įsitempusi. Graži, nors be jokio grimo, dėvinti paprastus drabužius. Geri batai, ilgai nešioti. Jokių papuošalų, nagų lako, jokių ryškių spalvų.

Nežiūrėk į mane, — štai ką, jo nuomone, Abigailė norėjo pasakyti. Nepastebėk manęs.

— Kas tau taip neduoda ramybės? — į kabinetą įėjusi Alma padėjo ant stalo kavos puodelį. — Žaidi su spyruokle, — pridūrė ji Bruksui atsigręžus.

— Mąstau.

— Ar tik nebus čia kuo nors dėta toji moteris, nusipirkusi senąją Skiterių sodybą?

— Ar tik nebūsi prisiskaičiusi knygų apie aiškiaregystę?

— Tokias knygas skaito mano mergaitė.

— Kaip laikosi Kaliopė?

Almos dukra mokėjo burti taro kortomis, skaityti iš delno ir aiškinti auras; ji buvo viena iš negausaus Brukso motinos bičiulių ratelio.

— Aną vakarą ji būrė sužadėtuvių šventėje ir ten sulaukė dar trijų užsakymų.

— Jai pasisekė.

— Ji iš to gyvena. Girdėjau, turgelyje mėginai prakalbinti Louverių mergaitę?

— Ji nešneki. — Bruksas atsisėdo, paėmė kavos puodelį ir užsikėlė ant stalo kojas — taip jis pasiūlė sėstis ir Almai. — O ką tu apie ją žinai?

— Ne kažin ką, ir tas nežinojimas mane velniškai erzina. Iš Dino Makvino, tvarkiusio nekilnojamojo turto pardavimo dokumentus, sužinojau tik tiek, kad toji mergina su juo susisiekė elektroniniu paštu. Ji pamatė, kad namą galima nusipirkti internetu, taigi pateikė kelis klausimus ir mandagiai padėkojo. Po kelių dienų vėl atsiuntė elektroninį laišką su pasiūlymu pirkti. Ji siūlė ne tą kainą, kurios buvo prašoma; Dinas man sakė, kad gavo šiek tiek daugiau nei tikėjosi; ji siūlė sumokėti grynaisiais.

— Grynaisiais.

— Taip. Užsilipus ant statinės. Skiteriams toks variantas tiko. Na, juk pažįsti Diną, prisiekusį prekeivį; jis mėgsta pašnekėti. Tačiau iš jos tesulaukė trumpučių „taip“ arba „ne“. Rankpinigius ji atsiuntė iš banko Kanzas Sityje. Į susitikimą atvyko su priekaba ir tuo savo šunimi. Pasirašė dokumentus, padavė čekį gryniesiems pasiimti; šįkart čekis buvo iš banko Aliaskoje. Tokia proga Dinas pakvietė pietų, bet ji atsisakė. Norėjo kartu nuvažiuoti į sodybą, viską aprodyti, bet ji ir vėl atsisakė. Ji pasiėmė dokumentus, raktus, visiems padėkojo, ir viskas.

— Galvosūkis, — sumurmėjo Bruksas.

— Žmonės, norintys, kad jiems leistų ramiai gyventi? Kiek žinau, toks ten jų ir gyvenimas... — Išgirdusi dispečerių kabinete sužvigusį radiją Alma atsistojo. — Būtų įdomu sužinoti, kuo ji užsiima.

— Tikrai įdomu, — sutiko Bruksas. Almai nuėjus priimti radijo signalo, suskambo jo telefonas. — Bikfordo policijos poskyris, viršininkas Glisonas. — Abigailei Louveri teks palūkėti.

Jis tvarkė dokumentus, atsakinėjo į telefono skambučius, pakeitė budintį patrulį, išklausė keramikos parduotuvės savininko skundą dėl to, kad gretimos žvakių parduotuvės savininkas vėl pastatė savo automobilį toje vietoje, kur turėtų sustoti prekes vežiojanti mašina.

Bruksas dar kartą pasikalbėjo su pažeidėju.

Jis nusipirko sumuštinį su sūriu ir kumpiu, atsisėdo prie savo darbo stalo vėlyvų priešpiečių ir ėmėsi galvosūkio.

Įnikęs į bulvių traškučius, kurių buvo nusipirkęs su sumuštiniu, perbėgo akimis visus jos duomenis. Perskaitęs gimimo datą sužinojo, kad jai dvidešimt aštuoneri, vadinasi, jis neapsiriko. Jos vairuotojo pažymėjimas galiojo; ji — organų donorė, nė karto nebuvo pažeidusi kelių eismo taisyklių.

Bruksas naršė po duomenų bazę tikrindamas, ar ji nėra padariusi kokių nors nusikaltimų.

Jokių įrašų apie nusikaltimus.

To turėtų pakakti, tarė jis sau. Kaip teigiama duomenų bazėje, ji — įstatymus vykdanti pilietė, tik kartelį viršijusi greitį.

Bet...

Genamas smalsumo Bruksas įvedė Google paiešką. Rado kelias Abigailes, bet Abigailės Louveri internete nebuvo.

Dabar jau pajutęs azartą jis kapstė giliau. Žino jos vardą, pavardę, adresą, asmens kodą, vairuotojo pažymėjimo duomenis. Žinodamas, kad jai išduotas leidimas įsigyti ginklą, jis patikrino ginklų registracijos sąrašą.

Išvydęs jos duomenis atšlijo.

— Ohohoo, koks arsenalas, — sumurmėjo.

Be Glock 19 ji turėjo leidimą naudotis Glock 36, Glock 26, devynių milimetrų Beretta, toliašaudžiu Sig, devynių milimetrų Colt Defender, Smith&Wesson 1911 ir pora Walther P22.

Ką moteris galėtų veikti su tokia daugybe ginklų? Dėl Dievo, jis — policininkas, be tarnybinio ginklo, teturi du kitus.

— Kas tu, po velnių?

— Sveikas, Bruksai.

Tarpduryje jam pozavo žavinga blondinė. Žvilgantys Silbės plaukai bangomis krito ant pečių, balta nėriniuota palaidinė lengvai sujuosta dirželiu, o džinsai taip aptempę ilgas kojas, kad šios atrodė kaip nudažytos. Merginos žvilgsnis jam priminė tigrės akis — toks gelsvai rudas ir kiek laukinis.

Mokydamasis mokykloje Silbės jis troško labiau nei oro. O kai ją gavo, jo gyvenimas ėmė siūbuoti tarp palaimos ir kančios.

Bruksas instinktyviai išjungė internetinį puslapį.

— Kaip laikaisi, Silbe?

— Oi, puikiai. Plušau nuo aušros, tad dabar nutariau padaryti pertraukėlę, — ilgomis kojomis ji grakščiai žingsniavo po kabinetą ir nutūpė ant stalo krašto, paskleidusi provokuojantį kvepalų debesėlį. — Pamaniau, užsuksiu tavęs aplankyti, paklausiu, ar nenorėtum šįvakar kur nors nueiti.

— Turiu daug ką nuveikti.

— Jeigu policijos nuovados viršininkas negali skirti sau laisvo vakaro, tai kas tada gali?

— Teisėsauga budi nuolatos.

Silbė nusijuokė supurtydama žavingas plaukų vilnis.

— Liaukis, Bruksai. Pamaniau, nupirksiu gero vyno butelį, — ji pasilenkė arčiau, — ir tu galėsi manimi pasinaudoti...

Šie žodžiai jo vyriškos savimeilės nepaglostė, nors turėjo pripažinti, kad tuos kelis kartus, kai jam grįžus namo jiedu buvo suėję, Bruksas jautėsi taip, tarsi būtų naudojamasi juo.

Tada jis į tai nekreipė dėmesio. Bet paskui...

— Mielas kvietimas, Silbe, bet šįvakar turiu daug darbo.

— Tai ateik po darbo.

— Nemanau.

— Tu žeidi mano jausmus.

— Visai to nenoriu.

Bet jis taip pat nenorėjo vėl užkibti ant jos kabliuko. Baigus vidurinę mokyklą jie nukeliavo ilgą kelią; Silbė spėjo užgrobti jo širdį ir paskui ją sudaužyti, ką jau kalbėti apie dvejas jos skyrybas.

— Jeigu mėgini žaisti sunkiai pasiekiamą... — pradėjo ji šliuoždama nuo stalo.

— Nieko aš nežaidžiu. — Jeigu Bruksas nebūtų atsistojęs, Silbė būtų nuslydusi tiesiai jam ant kelių. — Silbe, klausyk...

Kadangi Bruksas stovėjo veidu į duris, tarpduryje jis pamatė stabtelėjusią nustebusią ir kiek sutrikusią Abigailę.

— Panele Louveri, — pratarė Bruksas jai nespėjus nueiti.

— Atleiskite, kad sutrukdžiau. Užeisiu kitą kartą.

— Ne, viskas gerai. Pasikalbėsime vėliau, Silbe.

— Tai vyno aš nupirksiu, — vangiai nusišypsojusi tyliai pratarė Silbė. Tada ji apsigręžė ir pakreipusi galvą įsižiūrėjo į Abigailę. — Jūs — toji moteris, gyvenanti Skiterių sodyboje.

— Taip.

— Visi svarsto, kokį galą jūs ten veikiate gyvendama vienui viena.

— Neverta svarstyti.

— Žmonės smalsūs. Natūralu. Aš — Silbė Makena.

— Viena iš vietos keramikių. Jūsų darbai labai geri. Nusipirkau vieną jūsų dubenį. — Abigailė vėl pažvelgė į Bruksą. — Su jumis galėčiau pasikalbėti ir vėliau, viršininke Glisonai.

— Bet jūs jau atėjote. Silbė vis tiek rengėsi išeiti.

— Koks oficialumas. Anksčiau jis toks nebuvo, — Silbė gudriai šyptelėjo Abigailei. — Pasimatysime, Bruksai.

— Ji labai patraukli, — pasakė Abigailė.

— Visada tokia buvo.

— Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Toji moteris, jūsų...

— Dispečerė?

— Taip. Ji pasakė, kad galiu užeiti.

— Ir puiku. Prisėskite.

— Ar galėčiau uždaryti duris?

— Žinoma.

Jai uždarius duris ir atsisėdus ant lankytojams skirtos kėdės, kelias akimirkas buvo tylu.

— Ar jums dėl ko nors neramu? — paklausė jos Bruksas.

— Taip. Supratau, kad šįryt... netinkamai elgiausi. Ir turguje, ir kai atvykote į mano namus. Nebuvau pasirengusi.

— Ar pokalbiui reikia rengtis?

— Nesu labai bendraujantis žmogus, todėl nedažnai kalbuosi, ypač su žmonėmis, kurių nepažįstu. Turguje nepatogiai pasijutau, kai susidomėjote, ką perku.

— Mano domėjimasis tuo, ką perkate, tebuvo pretekstas užmegzti pokalbį.

— Taip.

Ji tokia šauni, tokia rami, mąstė Bruksas. Jis pagalvojo, kad Abigailė — tikra priešingybė Silbei — nuolat nenustygstančiai, rodos, visad judančiai krutančiai.

— Mūsų miestelis mažas, Abigailė. Mažas kurortinis miestelis, kuriame daug Naujojo Amžiaus atstovų, senų hipių, antrosios kartos hipių ir menininkų. Mes draugiški.

— O aš — ne. Apgailestauju, jei šiurkščiai nuskambėjo, bet tokia yra tiesa. Nesu draugiška, čia atsikrausčiau ieškodama ramybės ir vienatvės. Kai iškart po susitikimo turguje atvažiavote pas mane, susinervinau ir supykau. Turiu priežasčių nešiotis pistoletą. Tik neprivalau tų priežasčių atskleisti. Nepadariau nieko bloga.

— Malonu girdėti.

— Man patinka mano namas ir sklypas. Man patinka šis miestas. Čia jaučiuosi patogiai. Tik noriu, kad visi mane paliktų ramybėje.

— Tai, ką Silbė pasakė apie smalsumą, — tikra tiesa. Ir tai natūralu. Kuo paslaptingesnė esate, tuo daugiau žmonės svarsto.

— Nesu paslaptinga.

— Jūs — vaikščiojanti paslaptis.

Bruksas atsistojo ir apėjo stalą. Eidamas matė, kaip Abigailė įsitempė, liko budri net ir tada, kai jis atšlijo į stalą.

Jis norėjo paklausti, kas ją nuskriaudė, ko bijo. Bet jeigu ims ir paklaus, ją praras.

— Esate labai patraukli moteris, gyvenanti užmiestyje viena, tik su dideliu raumeningu šunimi. Niekas nežino, iš kur ir kodėl čia atvykote, kaip užsidirbate pragyvenimui. Kadangi čia — Pietūs, niekas nežino, kas yra jūsiškiai žmonės. Esate iš jankių, todėl žmonės jums suteiks daugiau laisvių. Mums patinka keistuoliai ir ekscentrikai, jie puikiai pritampa prie bendruomenės. Jei žmonės nuspręs, kad jūs — ekscentrike, liausis svarstę ir kalbėję.

— Pagal tam tikrus standartus aš ir esu ekscentrike. Galėčiau dar labiau pasistengti tokia būti, jeigu tik visus tai patenkintų.

Bruksas nesusilaikė nenusišypsojęs.

— Jūs tikrai kitokia. Abigailė, kaip užsidirbate pragyvenimui? Jeigu tai ne paslaptis ar nacionalinio saugumo klausimas, galėtumėte man atsakyti. Ir tai būtų tik paprastas pokalbis.

— Aš — laisvai samdoma programuotoja ir programinės įrangos dizainerė. Taip pat kuriu apsaugos sistemų dizainą, taisau ar perkuriu jau esančias sistemas, prioritetą teikiu korporacijoms.

— Įdomu. Ir visai nesudėtinga apie tai kalbėtis.

— Mano darbo sritis labai delikati. Viskas konfidencialu.

— Supratau. Turbūt esate labai sumani.

— Taip, labai sumani.

— Kur studijavote?

Ji žvelgė į jį labai šaltai, ramiai, santūriai.

— Matote, kai pateikiate man tiek klausimų, nesijaučiu dalyvaujanti paprastame pokalbyje. Jaučiuosi taip, lyg būčiau tardoma.

— Teisybė. Tada jūs manęs ko nors paklauskite.

Abigailė suraukė antakius nenuleisdama akių.

— Klausimų neturiu.

— Jeigu esate tokia sumani, nors vieną galėtumėte sugalvoti. — Bruksas pasitraukė nuo stalo, priėjo prie kambario dydžio šaldytuvo ir išėmė dvi skardines kolos. Vieną skardinėlę jis padavė Abigailei, o kitą atsikimšo pats. — Ar kas nors negerai? — paklausė jis, kai Abigailė įsispoksojo į skardinę savo rankoje.

— Ne. Ne. Viskas gerai, tuoj paklausiu. Kodėl nusprendėte dirbti teisinėje sistemoje?

— Na, matote, koks geras klausimas, — patenkintas Bruksas pirštu dūrė jos pusėn ir vėl pasirėmė į stalą; jam už nugaros pro langą matėsi kalnai. — Man patinka narplioti problemas. Aš daug kuo tikiu. Na, likimu netikiu, bet tvirtai žinau, kad yra gera ir bloga. Na, ne visi vienodai tą gėrį ir blogį supranta. Šitai gali būti subjektyvu. Kai esi policininkas, kartais matai tik juoda ir balta, o kartais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, susidūrus su konkrečiais žmonėmis, reikia nuspręsti, ar susidūrei su blogiu, ar tik su kažkuo, ką gali pakeisti.

— Turėtų būti labai sudėtinga.

— Iš tikrųjų nelabai. Tereikia spręsti problemas, o vienintelis tikras būdas jas išspręsti — mąstyti. Ir dar reikia širdies.

— Intelektas — tikslesnis matas nei emocija. Intelektas remiasi faktais. Emocijos — kintančios ir nepatikimos.

— Ir žmogiškos. Ko verti įstatymai, jeigu jie nėra humaniški?

Jis pastatė kolą, norėdamas paimti Abigailės skardinę. Atidaręs gėrimą grąžino skardinėlę Abigailei.

— Gal jums reikia stiklinės?

— Aa... Ne. Dėkoju. — Ji nurijo gurkšnelį. — Viršininke Glisonai.

— Bruksas. Nejau nepaklausite, kodėl man davė tokį vardą — Bruksas?

— Manyčiau, tai senas giminės vardas.

Jis vėl bakstelėjo pirštu Abigailės pusėn.

— Klystate. Jums nesmalsu?

— Aš... Taip, truputį smalsu.

— Bruksas Robinsonas.

— Atleiskite?

— To ir bijojau. Abigailė, prisiminkite beisbolą. Bruksas buvo vienas geriausių žaidėjų, visada atsidurdavęs karščiausiuose taškuose. Mano mama kilusi iš Baltimorės, kur jis žaidė. Mano mama — beisbolo fanatikė. Net kai septintojo dešimtmečio pabaigoje persikėlė čia, nesiliovė domėtis beisbolu ir garbinti Baltimorės „Orioles“. Kaip pati pasakojo, kai 1970-aisiais pasaulio čempionate Bruksas žaisdamas Cincinačio „Reds“ komandoje pelnė naudingiausio žaidėjo titulą, ji prisiekė, kad susilaukusi sūnaus pavadins jį Bruksu.

— Turbūt ji labai rimtai žiūri į beisbolą.

— Oo, taip. O iš kur atsirado Abigailė?

— Paprastas vardas.

— Abigailė man patinka. Toks senovinis.

— Dėkoju, — ji atsistojo. — Turiu eiti. Šiandien dar teks baigti savo darbus. Atsiprašau, jei šįryt elgiausi nemandagiai; tikiuosi, viską paaiškinau.

— Malonu, kad užsukote. Beje, rytą pasakyti mano žodžiai galioja — jeigu jums ko nors prireiks, paskambinkite.

— Neprireiks, bet ačiū už kolą ir pokalbį, — ji grąžino Bruksui skardinę. — Viso geriausio.

Jai išėjus, Bruksas apžiūrinėjo skardinę. Ir ką gi galėtų reikšti, mąstė jis, užplūdusios mintys apie galimybę nusiųsti skardinę į laboratoriją DNR ir pirštų atspaudų tyrimams?

Svarstyk nesvarstęs, toks sprendimas nėra tinkamas, nutarė jis.

Vis dėlto Bruksas nusinešė skardinę į poilsio kambarį ir išpylė likusį gėrimą į kriauklę. Grįžęs į kabinetą įkišo tuščią skardinėlę į įkaičiams skirtą maišelį ir paslėpė jį apatiniame stalčiuje.

Dėl visa ko.

Visą likusią dieną Bruksas buvo neramus, ir tokia būsena jam nebuvo įprasta. Pats sau buvo nemielas; kadangi buvo pasakęs Silbei, kad turi daug darbo, užuot paprasčiausiai padėkojęs ir atsisakęs jos kvietimo, dabar jau negalėjo užsukti į Makgru aludę išgerti alaus, sužaisti biliardo partijos ar su kuo nors pasišnekučiuoti.

Užuot patraukęs namo, Bruksas nuvažiavo iki Parduotuvės gatvės galo, pasuko kairėn ir sustojo už mamos automobilio Prius, palikto prie keistai padriko, sakytum, niekaip nebaigiamo statyti namo.

Pro namo šone sumontuotus pastolius jis galėjo pasigrožėti naujausiomis mamos nutapytomis freskomis. Bruksas apžiūrinėjo seksualias fėjas banguojančiais plaukais ir grakščiais sparneliais. Prie pat stogo grakštūs vyrukai ir moterys vadeliojo vaivorykštinius — rubininius, smaragdinius ir safyrinius — drakonus.

Įspūdinga, svarstė Bruksas. Gal kiek keistokai tokios freskos atrodo ant namo ar namų sienų, bet visiškai aišku, kad tikrai niekas nepraeis nepastebėjęs O’Haros-Glison būsto.

Jis žengė į vyšninį priebutį, smailiaausių elfų apsuptų durų link...

... ir įžengė į muzikos, aromatų bei spalvų sklidiną erdvę. Čia viešpatavo chaosas ir jaukumas, viršų ėmė jo motinos menas, praskaidrintas gėlių, kurių jo tėvas parnešdavo namo mažiausiai du kartus per savaitę.

Tulpės skirtos atšvęsti pavasario pradžiai, nusprendė Bruksas. Visų vaivorykštės spalvų tulpių buvo primerkta į vazas, dubenis, vazonus ir išbarstyta po kambarį. Ant sofos susirangęs katinas, tėvo pavadintas Čaku, žvelgė pusiaumirka sveikindamasis su Bruksu.

— Ne, nesikelk, — pasakė Bruksas vildamasis, kad bus išgirstas per visus namus užliejusius Fergi dainos garsus.

Bruksas patraukė atgal, praėjo pro tėvo kabinetą, mažytę knygų prigrūstą biblioteką ir pasuko į visų namų širdį — virtuvę.

Didžiausioje namų patalpoje žvilganti moderni įranga — kaitlentė su orkaite ir kepintuvu, stiklinė spintelė vynui laikyti — puikiai derėjo prie žavingų keraminių vazonų, kuriuose vešėjo prieskoniniai žolynai, o viename žydėjo kuplus citrinmedis. Languose žėrėjo saulės spindulius laužiantys įvairių formų krištoliniai lašai. Pro stoglangį krito dar daugiau šviesos, išryškinančios švelniai geltoname fone motinos ištapytas kuplias gėles, vijoklių šakas ir vaisius.

Bruksas užuodė ką tik iškeptą duoną ir gaminamo patiekalo aromatą; dainuodama su Fergi mama stovėjo prie viryklės ir maišė prikaistuvį. Brukso manymu, jo mama gerokai lenkė Fergi.

Bruksas buvo įsitikinęs, kad mama sugeba beveik viską.

Jos aukso atspalvio rudi plaukai buvo supinti ir atmesti ant nugaros, ausyse sūpavosi sidabriniai karoliukai. Basomis kojomis ji mušė į taktą.

Ant dešinės kulkšnies ištatuiruotas pacifistų ženklas bylojo apie atitinkamus septintojo dešimtmečio polėkius.

— Sveika, žavingoji.

Gręždamasi ji aiktelėjo ir ėmė juoktis žvelgdama šiltomis rudomis akimis.

— Sveikas, gražuoli. Negirdėjau, kaip įėjai.

— Ir kaip gali girdėti. Vaikai, kiek kartų sakiau pritildyti muziką?

— Muzika padeda kūrybiniam procesui. — Vis dėlto ji paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir pritildė Fergi. — Kaip laikaisi?

— Ir šiaip, ir taip. Kur tėtis?

— Išėjęs į tėvų susirinkimą. Greitai grįš. Liksi pietauti?

— Ko duosi?

— Itališkos daržovių sriubos, duonelės su rozmarinais ir šviežių salotų.

— Pietausiu, — Bruksas atidarė šaldytuvą ir išėmęs butelį alaus juo pamojavo.

— Na, jei primygtinai reikalauji...

— Reikalauju, — jis išėmė antrą butelį ir abu atkimšo.

— Nagi, — ji niuktelėjo Bruksui į pilvą. — Kas yra? Pažįstama veido išraiška.

— Pati tokį veidą ir parūpinai.

— Taip, puikiai padirbėjau. Turi bėdų, širduk?

— Neturiu. Popiet į nuovadą buvo užsukusi Silbė.

Mama nurijo mauką alaus.

— Mmm.

— Žinau, ką reiškia tavo „mmm“. Šįvakar ji norėjo su manimi susitikti.

— Bet dabar tu sėdi motinos virtuvėje, seksą išmainęs į itališką daržovių sriubą.

— Tu verdi labai skanią daržovių sriubą. Aš jai sumelavau.

— Sumelavai būdamas toks retas egzempliorius — sąžiningas policininkas.

Dabar jau Bruksas niuktelėjo motinai.

— Niekaip negali pamiršti gėlių vaikams įprastos paniekos autoritetams. Kad ir kaip ten būtų, vienas dalykas — meluoti įtariamiesiems; toks jau mūsų darbas. Visai kas kita — meluoti apskritai. Man taip nepatinka.

— Žinau. Kodėl melavai?

— Turbūt tam, kad išvengčiau scenos, nors taip elgtis kvaila. Viską tik atidėlioju. Nenoriu grįžti į vidurinės mokyklos laikus. Ten jau buvau, siaučiau, vilkėjau mokyklos komandos uniformą. O ji manęs nė nenori; jai tinka bet kas. Taip, seksas — labai gerai, bet tai tik seksas.

— Vadinasi, ieškai šio to daugiau nei seksas, — Saulė nusibraukė įsivaizduojamą ašarą. — Mano berniukas užaugo.

— Gal. Nežinau. Bet gerai žinau, kad sekso su Silbe nenoriu. Viliuosi, kad viskas ramiai baigsis. Gal jos žvilgsnį patrauks kas nors kitas, ir liausis manimi domėjusis.

— O aš maniau, kad tikrai nenori grįžti į mokyklos laikus.

— Taip. Suprantu, pats turiu viską baigti, taip ir turėjau padaryti, kai šiandien ji buvo užsukusi. Dabar kremtuosi, kad nepadariau. Bet padarysiu.

— Gerai. Bruksai, ji nėra laiminga. Save ji įkainoja vertindama išvaizdą ir seksualumą, bet kol taip manys, laiminga nebus. Man atrodo, kad tapti laiminga ir padaryti laimingą kitą Silbė galėtų tik suvokusi, jog gali pasiūlyti ir šį tą daugiau. Nepamiršk, kad gali išspręsti iškilusią problemą, bet jos pakeisti negali.

— Tu teisi. Pamąstysiu apie tai.

— Na, o kas dar? Tave dar kažkas slegia, — ji paglostė Bruksui smilkinį.

— Šiandien oficialiai susipažinau su Abigailė Louveri.

— Oho, tai gerai. Dabar jau teks prisėsti ir iškloti viską iki menkiausios smulkmenos, — mama įsitaisė prie virtuvės stalo ir patapšnojo per šalia pastatytą kėdę. — Miriau iš smalsumo norėdama ką nors apie ją sužinoti. Kokia ji?

— Pirmas įspūdis — šiurkšti, atžari, stačiokė ir nedraugiška, bet pakalbėjęs su ja ilgėliau galiu pasakyti, kad jai tiesiog nelabai sekasi bendrauti.

— Vargšelė.

— Toji vargšelė į maisto produktų turgelį vaikšto prie šono prisisegusi pistoletą.

— Pistoletą? Kada gi žmonės pagaliau supras, kad vaikščiodamas su ginklu tiesiog prašaisi...

Ji nutilo Bruksui pridėjus prie lūpų smilių.

— Žinau, ką manai apie pistoletus ir ginklų kontrolę arba iškraipytą Antrąją pataisą, Saulele.

Įsižeidusi motina patraukė pečiais.

— Diskusijų tuo klausimu niekada nebus per daug. Gerai, tęsk.

Bruksas jai papasakojo apie turgelį, apie tai, kaip važiavo pas ją į namus, apie šunį ir užraktus. Kai pradėjo porinti, kaip tikrino jos vairuotojo pažymėjimą, kai užsiminė apie registruotų ginklų skaičių, Saulė nusprendė, kad tokia istorija išties verta antro alaus butelio.

— Ko ji bijo?

— Matai? Pataikei kaip pirštu į akį. Ir aš norėčiau žinoti. Man būtina tai išsiaiškinti, nes esu policijos nuovados viršininkas. Bet galiausiai atėjo Silbė.

Kai Bruksas papasakojo visą istoriją iki galo, motinos pyktis dėl ginklų atslūgo, nuomonė pasikeitė.

— Man tiesiog plyšta širdis.

— Dėl ko?

— Mielasis, ji tokia vieniša. Savaime suprantama, kodėl ji nemoka bendrauti, juk saugosi savęs ir dar Dievas žino ko. Ji nepanaši į vieną iš tų, laukiančiųjų pasaulio pabaigos, taip pat nepanaši į ginklais apsikarsčiusią pamišėlę, sėdinčią po devyniais užraktais ir besirengiančią revoliucijai ar pagrobimui. Sakei, kad ji — programuotoja, susijusi su apsaugos sistemų verslu. Gal ji ką nors rado ar išrado, gal dabar ją persekioja vyriausybė?

— Mama, kodėl visada kalta vyriausybė?

— Nes man taip atrodo. Vyriausybė dažnai dėl visko kalta, štai kodėl. Gali būti, kad ji — elektroninės erdvės šnipė ar kas nors panašaus.

— Aš tave myliu.

Saulė prisimerkė ir bakstelėjo Bruksui į blauzdą.

— Taip gražiai kalbi norėdamas atrodyti linksmas ir globėjiškas.

Bruksui nepavyko paslėpti šypsenėlės.

— Sakyčiau, ji man nepasirodė panaši į šnipę.

— Na, šnipai ir neturėtų būti panašūs į šnipus, juk taip? Jie turi likti nepastebimi, susilieję su minia.

— Tada reikėtų pasakyti, kad ji — nevykusi šnipė, nes su minia niekaip nesusilieja.

— Na, gerai, gal ji bėga nuo skriaudusio buvusio vaikino?

— Dokumentuose neradau jokių įrašų apie kokias nors apkaltas.

— Yra moterų, kurios į policiją nesikreipia. Jos paprasčiausiai ima ir pabėga.

Bruksas susimąstė apie Misę ir šviežiausią jos mėlynę paaky.

— Yra ir tokių, kurios gyvena toliau. Žinau tik viena: kad ir nuo ko Abigailė Louveri slėptųsi (jeigu tikrai slepiasi), kad ir prieš ką ginkluotųsi bei barikaduotųsi, jos priešas tikrai baisus. Ir jei tasai pabaisa ją suras, ji bus rasta čia. Už šias apylinkes atsakingas aš; patinka jai, ar ne, bet esu atsakingas ir už ją.

— Aš tave myliu.

— Ar kalbėjau linksmai ir globėjiškai?

— Ne, — ji apgaubė delnais sūnaus veidą. — Tik išdėstei faktus.

Skriedama keliu Abigailės Louveri trobelės link Saulė abejojo, ar sūnus pritartų tokiam sumanymui. Tačiau ji buvo pratusi pildyti visus savo įgeidžius, jeigu tik jie niekam nekenkdavo, o jeigu ir kenkdavo, vadinasi, kažkas to būdavo nusipelnęs. Kad ir kaip būtų, jos sūnaus vakarykštis vizitas į Abigailės namus buvo kuo puikiausias pretekstas užsukti ten ir jai.

Saulė pastatė automobilį ir išvydusi dujas ryjantį visureigį mintyse sucaksėjo liežuviu.

Jai patiko namelis gamtos apsupty. Saulė pastebėjo, kad netoliese besidriekiančios lysvės jau paruoštos pavasarinei sėjai. Pavydžiai akies krašteliu ji nužvelgė ir šiltnamio kamputį.

Viešnagei rytas puikus, nutarė Saulė; ore šnabžda pavasaris, medžiai pasipuošę gaivia žalia miglele, aplink augančios sedulos jau taikosi pražysti.

Norėdama apsidrausti Saulė iš pat ankstyvo ryto iškepė mėlynių pyragą. Jos mėlynių pyragui nepajėgė atsispirti niekas.

Ji išlipo iš automobilio ir nuėjusi prie durų pasibeldė.

Durims atsargiai prasivėrus kelis colius, Saulė nušvito plačia šypsena.

— Sveiki, aš — Saulė O’Hara, Brukso mama.

— Taip.

— Žinau, kad Bruksas vakar buvo pas jus užsukęs, todėl pamaniau, kad turėčiau užsukti ir aš. Pamaniau sau, ši mergina gyvena čia beveik metus, o aš dar jos neaplankiau.

— Dėkoju, ponia O’Hara, bet...

— Saulė. Iškepiau jums mėlynių pyragą.

— Oi.

Saulė niekada gyvenime nebuvo mačiusi labiau sutrikusio pyragą gavusio žmogaus.

— Ačiū. Labai miela. Deja, turiu darbų, tad...

— Visiems įmanoma rasti kelias minutes pyragui. Ar tiesa, kad jus vadina Abi?

— Ne, ne, niekas manęs taip nevadina.

— Taip, Abigailė — labai gražus senoviškas vardas. Abigailė, turiu jums iškart pasakyti, kad esu moteris, visada pasiekianti, ką užsibrėžusi. Greitai įsitikinsite, kad bus daug paprasčiau kelioms minutėms pasikviesti mane vidun negu derėtis, kol galiausiai vis tiek pakviesite. Numanau, kad su savimi ar kur nors netoli turite ginklą. Nepritariu ginklams, bet nepradėsiu skaityti pamokslo. Vis dėlto...

Moteris vėl nusišypsojo šypsena, skaisčia kaip ir jos vardas.

— Ginklo aš neturiu, neturiu nieko pavojinga, tik pyragą. Jis velniškai kaloringas, bet jūs — liekna kaip nendrelė, todėl kelios kalorijos nepakenks.

— Nenorėčiau būti nemandagi, bet...

— Oo, man atrodo, kad norite, — linksmai ją nutraukė Saulė. — Ir kas galėtų jus kaltinti? Sudarykime sandorį. Jūs pakviečiate mane užeiti suvalgyti gabalėlį pyrago, paskui su manimi elgiatės nemandagiai, bet aš neįsižeidžiu.

Užspeista į kampą pyktelėjusi Abigailė patraukė ranką nuo ginklo, pakišto po prie durų stovinčiu stalu.

Abigailė neabejojo, kad ši moteris — Brukso Glisono motina. Ji tokia pat kibi, ir šį kibumą reikėtų suprasti kaip bičiulystę, tokio pat sudėjimo.

Nieko netarusi Abigailė plačiau pravėrė duris ir žengė žingsnį atgal.

— Na, štai, ir viskas nebuvo taip jau labai... Ohohoo, koks nuostabus šuo, — nė trupučio neišsigandusi Saulė įbruko Abigailei į rankas pyragą ir pasilenkė. — Na, sveikas, vaikine, — ji pakėlė akis. — Ar galiu jį paglostyti? Mes savojo Torio netekome prieš šešias savaites. Sulaukęs septyniolikos jis buvo aklas kaip šikšnosparnis.

— Man labai gaila.

— Oo, ir man buvo gaila. Akis išverkiau. Senį Čaką vis dar turime. Čakas — mūsų katinas, bet jis — kas kita. Ketiname įsigyti kitą šunį, bet aš dar nesu pasirengusi jį mylėti taip, kaip mylėjau Torį. Labai skaudu ištarti „sudie“.

Abigailė bejėgiškai spaudė pyragą.

— Ami, — ištarė Abigailė šuniui. — Ami, Bertai. Dabar jau galite paglostyti.

Bertas leidosi glostomas ir net tyliai suurzgė iš malonumo.

— Ami? Prancūziškas žodis. Ar jūs prancūzė?

— Ne. Tik moku prancūziškai.

— Vadinasi, Bertai, ir tu moki prancūziškai? Tu toks gražus. Jo akys riešuto spalvos, kiek panašios į Brukso. Koks tu geras šuo...

Moters akyse sužibo ašaros; stodamasi Saulė mėgino jas suturėti.

— Atsiprašau. Dar nesusitaikiau su netektimi.

— Sunku susitaikyti su mirtimi.

— Tikrai sunku, — Saulė atmetė kasą, atsiduso ir apsidairė. — Jūs labai tvarkinga, tiesa?

— Aš... na, turbūt taip. Man patinka, kai visi daiktai savo vietose.

— O man labiau patinka netvarka. Niekaip nepavyksta išlaikyti tvarkos ilgesnį laiką. Turiu paveikslą, kuris labai tiktų jūsų kambariui. Aš tuo ir užsiimu — esu dailininkė.

— Supratau.

— Dažniausiai tapau mistiškas ir mitines būtybes — fėjas, undines, dievus ir deives, drakonus, kentaurus... na, visokius tokius.

— Mitologija — puiki dirva dailininkams ir rašytojams. Ee... ar tai jūs nutapėte tas freskas ant namo Parduotuvės gatvėje sienų?

— Taip. Tai mūsų namas.

— Labai įdomios freskos. Labai geras darbas.

— Dėkoju. Ir man patinka. Ar gersime prie pyrago kavos?

Abigailė nudūrė akis į pyragą.

— Ponia O’Hara....

— Saulė.

— Saule, aš — prasta pašnekovė.

— Oi, širdele, viskas gerai. Aš — čiauškutė.

Kad ir kaip nejaukiai bei neramiai jautėsi Abigailė, ji suprato, kad bus daug paprasčiau, jei toji moteris galės kelias minutes pasisvečiuoti. O tada — viskas.

— Užkaisiu kavos.

Abigailė pasuko į virtuvę galvodama apie tai, kad per dvi dienas jau antrą kartą jos namuose vieši svetimi. Kita vertus, ši moteris nenori nieko bloga. Nebent...

— Ar jūsų sūnus prašė čia atvažiuoti?

— Ne. Tiesą sakant, kai sužinos, kad čia buvau, jis bus labai nepatenkintas, kad jus sutrukdžiau. Bet aš... Ohoho! Oi! Kaip man patinka jūsų virtuvė! Kiek daug vietos ant stalo ir spintelių... Ir aš turiu tokią pačią viryklę, tik senesnį modelį. Jūs ir prieskonius auginatės... Ir aš auginu. Tik pažiūrėkit, jau radome bendrumų. Man patinka gaminti. Kulinarija — kaip tapyba, tik vietoje dažų maišai žoleles, prieskonius ir padažus.

— O man kulinarija — tarsi mokslas. Yra tam tikra formulė, jei nuo tos formulės nukrypsi, sukursi ką nors nauja ar šiek tiek kitaip.

Saulė tik nusišypsojo.

— Kad ir kaip žvelgsi į valgio gaminimą, aišku viena: jeigu jums nepatiktų gaminti ir nebūtumėte puiki kulinarė, neturėtumėte tokios virtuvės.

Saulė nuėjo prie lango ir pažvelgė pro jį.

— Pavydžiu jums šiltnamio. Ir aš turiu mažytį; kažkada statėme jį kartu su Lorenu. Dideliam neturime vietos. Kaip matau, jau išdygo salotos. Jūsų šiltnamyje — visai nemenkas daržas.

— Beveik visas daržoves ir prieskonius pati užsiauginu.

— Ir mes. Kartu su būreliu neramių sielų atsikrausčiau čia septintojo dešimtmečio pabaigoje. Subūrėme tokią lyg ir komuną, sakytum, menininkų bendruomenę; auginomės maistą, audėme drobes drabužiams, pardavinėdavome savo dirbinius. Daugelis mūsų čia tebegyvena. Senieji hipiai...

— Jūs buvote tos subkultūros dalis...

— Norėčiau manyti, kad vis dar esu.

Kol Abigailė ruošė kavą, ieškojo puodelių ir lėkštučių, Saulė dirstelėjo į jos kabinetą ir iš nuostabos pakėlė antakius — kompiuterio ekrane ji išvydo keliuką prie namo, ištisą už namo plytintį plotą ir zonas šonuose.

— Kas čia dabar? Niekam nepavyktų prie jūsų pritykoti, tiesa? Jūs dirbate apsaugos sistemų srityje, taip?

— Taip.

— Buvo laikas, kai šiose apylinkėse nakčiai niekas nerakindavo durų, o jeigu krautuvėlių savininkams prireikdavo kur nors išbėgti, jie paprasčiausiai palikdavo raštelį. Žmonės galėdavo įeiti, išsirinkti reikiamą prekę, palikti ant prekystalio pinigus ir išeiti pardavėjui nė negrįžus. Kartais progresas ir pokyčiai būna gerai, o kartais — ne.

— Geriau jaustis saugiai.

Nemoka bendrauti, sakė Bruksas. Vis dėlto ši mergina išdėliojo gražias lėkšteles, į mažą ąsotėlį įpylė pieno, padėjo cukraus, patiesė medžiagines servetėles. Ji išmano, kaip užimti svečius, nors tie svečiai netikėti ir ne itin laukiami.

Saulė atsisėdo prie stalo. Jos manymu, Abigailės virtuvėje dvi taburetės buvo tik todėl, kad jas teko pirkti kaip viso komplekto dalį. Saulė įsipylė į kavą pieno ir įsidėjo nemažai cukraus, o tada patapšnojo per antrą taburetę.

— Ateikite ir prisėskite. Papasakokite man apie Abigailę.

— Nėra ko pasakoti.

— Visada būna ką pasakoti. Kuo jūs domitės?

— Man patinka darbas, kurį dirbu, — akivaizdžiai nenoromis Abigailė prisėdo.

— Man gaila žmonių, kuriems jų darbas nepatinka. O be darbo?

— Gana daug dirbu. — Kai Saulė pakraipė antakius, Abigailė pamėgino sugalvoti dar ką nors. — Bertui reikia mankštintis, todėl einame pasivaikščioti arba leidžiamės į žygius. Šis namas man patiko dar ir todėl, kad čia nemažai žemės. Taigi darbuojuosi šiltnamyje arba sode. Man smagu. Dar mėgstu skaityti, žiūrėti televizorių.

— Ir man patinka, na, gal net daugiau nei derėtų. Bet kas tą derėjimą išmatuos... Ir dar jums patinka vienatvė.

— Patinka.

— Kai auginau tris vaikus, manydavau, kad už kelias valandas vienatvės galėčiau sumokėti bet kokią kainą.

— Nemaniau, kad jūsų sūnus turi brolių ar seserų.

— Jis turi dvi vyresnes seseris.

— Sakyčiau, esate labai jauna mama — turite vaikų, kuriems jau apie trisdešimt.

— Kai atvykau į Bikfordą, buvau devyniolikos. Skrajojau dvejus metus.

— Jūs... jūs išėjote iš namų septyniolikos?

— Išėjau kitą dieną po mokyklos baigimo. Labai ilgai tam žingsniui rengiausi, bet kai žengiau, tai ir nužengiau, — Saulė spragtelėjo pirštais. — Nesutariau su tėvais; nieko keista, nes mes viską matėme visiškai priešingai. Galima sakyti, kad ir dabar niekas nepasikeitė, tik šį tą pakoregavome. Atvykusi čia susipažinau su jaunu mokytoju. Jis buvo drovus, mielas, sumanus, gražiomis riešutų spalvos akimis. Aš jį suviliojau.

— Suprantama.

— Nebuvo sunku, atrodžiau visai žavi, — nusijuokė Saulė. — Bet nebuvo lengva įsisąmoninti, kad myliuosi su žmogumi, kurį pamilau. Buvau įsitikinusi, kad nenoriu tokio gyvenimo. Nenoriu vyro, namų, šaknų, šeimos... Bet jam atsispirti nebuvo įmanoma. Jis norėjo mane vesti. Pasakiau „ne“, aiškinau, kad man tai nepriimtina.

— Santuoka kaip institucija yra dalis mūsų kultūros, bet vis tiek tai — tik kontraktas, nebūtina sutartis, kurią paprasta sulaužyti.

— Kalbate tokiais pat žodžiais, kokiais anuomet būčiau kalbėjusi ir aš. Sužinojusi, kad po širdimi nešioju Miją, sutikau, kad mums būtų surištos rankos. Tuo metu šiek tiek domėjausi pagoniškais papročiais ir raganavimu. Taigi po mielos ceremonijos paupy persikėlėme į mažą trobelę; oi, ji buvo perpus mažesnė už šią. Neturėjome vandentiekio, bet man buvo gerai.

Užplūdus prisiminimams Saulė atsiduso laikydama kavos puodelį.

— Ten susilaukiau dviejų kūdikių. Ir tada jau nebuvo taip smagu. Mano žmogus norėjo tikrų vestuvių, tikrų namų. Beveik trejus metus jis man leido gyventi taip, kaip noriu. Tada supratau, kad atėjo metas atsižvelgti ir į jo pageidavimus. Taigi pasiėmėme vaikus, nuvykome pas taikos teisėją ir sudarėme oficialią sutartį. Už pinigus, kuriuos uždirbau iš savo meno — buvau sudariusi sutartį ir piešiau sveikinimo atvirukus, beje, darbas buvo ganėtinai pelningas — ir kuriuos jis buvo sutaupęs mokytojaudamas, įsigijome tą kiuženą Parduotuvės gatvėje. Pradėjome tą namelį tvarkyti; tada atsirado Bruksas. Niekada dėl nieko nesigailėjau. Nė vienos akimirkos.

Abigailė abejojo, ar galima pavadinti pokalbiu menkai pažįstamos viešnios pateiktą trumpą viso gyvenimo konspektą. Bet jai buvo žavu klausytis.

— Jūs — labai laiminga.

— Oo, taip. Na, kaip pyragas?

Abigailė sumirkčiojo ir nuleido akis. Įsijautusi į Saulės pasakojimą ji jau buvo suvalgiusi kone pusę gabalėlio.

— Nuostabus.

— Pasakysiu receptą.

— Niekada nesu kepusi pyrago. Gyvenu viena. Kepti pyragą būtų nepraktiška.

— Kalbant apie pyragą praktiškumą reikia pamiršti. Mainykimės. Pasakysiu jums receptą mainais už kokį nors jūsiškį.

— Nežinau, ką mėgstate.

— Nustebinkite mane.

Kiek padvejojusi Abigailė nuėjo prie kompiuterio ir susirado receptų aplanką. Ji išspausdino vištienos su paprikomis receptą.

— Prieskonių galite berti pagal skonį.

— Rodos, bus skanu. Manau, pakeliui į namus sustosiu turgelyje nusipirkti visko, ko man trūksta, ir receptą išmėginsiu dar šįvakar. O dabar užrašysiu savojo pyrago receptą, — iš rankinės ji išsitraukė bloknotą ir rašiklį.

— Mokate mintinai?

— Tą pyragą kepu jau daug metų. Lorenas jį labiausiai ir mėgsta.

— Tardama jo vardą šypsotės.

— Tikrai? Esame susituokę, skaičiuojant nuo rankų surišimo dienos, jau trisdešimt šešerius metus. Ir jis vis dar moka padaryti mane laimingą.

Vėl likusi viena Abigailė pagalvojo, kad tai ir yra svarbiausias, įdomiausias faktas, mąstant apie santykius — laimė gali tęstis.

Laikydama rankoje ji skaitė receptą. Kiek vėliau viską suves į kompiuterį. Abigailė pareigingai surinko lėkšteles bei puodelius ir nustebo pamačiusi, kiek valandų.

Virtuvėje ji buvo praleidusi šiek tiek daugiau nei pusvalandį; valgė pyragą, gėrė kavą ir maloniai šnekėjosi su nepažįstamąja.

— Turbūt šitai reiškia, kad ji jau nėra nepažįstamoji.

Abigailė negalėjo apsispręsti, kaip dabar jaučiasi, negalėjo iššifruoti savo jausmų. Ji pažvelgė į savo darbus, į šunį.

— Velnias. Einam pasivaikščioti.

— Ką tu padarei? — paklausė Bruksas spoksodamas į motiną.

— Puikiai girdėjai. Abigailei nuvežiau pyragą. Prie puodelio kavos ir gabalėlio pyrago maloniai pasišnekėjome. Ji man patinka.

— Mama...

— Manau, pasakymas „nejaukiai jaučiasi bendraudama“ yra teisingas. Ji nėra drovi, tik kiek rūstoka. Bet kai įsikalbėjome, viskas buvo gerai. Apsikeitėme receptais.

— Tu... — sėdėdamas prie darbo stalo Bruksas pasirėmė galvą rankomis. — Ar girdėjai, ką tau vakar vakare sakiau?

— Aišku, kad girdėjau.

— Gali būti, kad ji nuo ko nors bėga. Gal ji turi bėdų. Jeigu ta bėda užklups, gali būti, kad jai kils pavojus. O tu įsiverži pas ją su pyragu?..

— Su mėlynių pyragu. Kad neįsižeistų tavo tėvas, turėjau iškepti du. Abigailės virtuvė nuostabi. Pažvelgusi į jos duotą receptą galiu galvą guldyti, kad yra puiki virėja. Ir dar — po visus jos namus iškabinėtos kameros. Mačiau pažvelgusi į jos kompiuterio ekraną. Ji stebi keliuką, viską, kas dedasi už namo, ir taip toliau.

— Jėzau Kristau...

— Su šunimi ji kalbėjo prancūziškai.

Tai išgirdęs Bruksas vėl pakėlė galvą.

— Ką?

— Tik pamaniau, kam reikia mokyti šunį prancūzų kalbos? Ji labai gerai išauklėta. Moka klausytis širdimi. Kažkodėl ji tarsi lipte man prilipo. Prisiekiu, man norėjosi ją paglostyti taip, kaip glosčiau jos šunį.

— Tu... tu glostei tą storašiknį pabaisą?

— Prancūziškai ji jam pasakė, kad viskas gerai. Jis buvo labai mielas. Aiškiai mačiau, koks atsidavęs jai. Nė akimirkai nepasitraukė toliau nei per dvi pėdas. Labai geras šuo; net neabejoju, kad ir labai geras draugas. Bet tai merginai reikia bičiulio. O dabar turiu lėkti į parduotuvę šio to nusipirkti. Norėčiau išmėginti jos duotą receptą.

— Mama, nenorėčiau, kad tu pas ją vėl važiuotum, kol neišsiaiškinsiu ko nors daugiau.

— Bruksai...

Jam buvo trisdešimt dveji, bet nuo šio tono ir žvilgsnio vis dar visas kūnas nueidavo pagaugais.

— Esi suaugęs vyras, bet vis tiek negali man nurodinėti, ką turėčiau daryti. Jeigu nori sužinoti ką nors daugiau, kodėl pas ją nenuvažiuoji ir nesistengi susibičiuliauti kaip aš?

— Kodėl nevažiuoju valgyti jos pyrago?

— Galėtum pamėginti nusivežti butelį vyno.

Jis pasirinko malonaus skonio švelnų baltąjį vyną Pinot Grigio. Išmintingas pasirinkimas, bičiuliškas gestas be jokių užuominų. Jam pasirodė, kad per daug apie tai galvoja, todėl liovėsi svarstęs ir nuvairavo tiesiai ten.

Iš vakaro pylęs lietus paskleidė dar daugiau žalumos. Dabar pro žaliuojančias šakas mirgėjo ankstyvo vakaro saulė, besitaškanti spinduliais ant kelio, žibanti netoliese marmančio upeliuko Vilnelėse.

Įsukęs į keliuką Bruksas sustojo ir pamatė iš kamino rūkstančius dūmus.

Paskui jis pamatė ją.

Didysis šuo tupėjo jai prie kojų, apautų kelius siekiančiais juodais aulinukais. Ji dėvėjo džinsus, juodą odinį švarkelį, prie šono segėjo ginklą.

Bruksas nutarė nesureikšminti fakto, kad tą akimirką ji atrodė stulbinamai seksuali.

Pakanka pripažinti, kad... jos veide aiškiai matėsi apmaudas.

Bruksas čiupo vyno butelį ir išsliuogė iš automobilio.

— Labą vakarą, — jis ramiai patraukė prie Abigailės, tarsi ji nė nesegėtų pistoleto ir neturėtų šuns, galinčio suleisti dantis jam į sprandą net nespėjus išsitraukti iš dėklo ginklo.

Abigailė nužvelgė vyno butelį.

— Kas čia dabar?

— Tiesą sakant, pora dalykų. Pirmas — labai geras vynas. Antras — atsiprašymas.

— Dėl ko?

— Dėl mamos. Aną vakarą buvau pas ją pietauti ir užsiminiau, kad čia lankiausi. O ji ir užsikabino. Todėl... labai atsiprašau už tokį įsiveržimą.

— Vadinasi, vėl įsiveržiate, kad atsiprašytumėte už įsiveržimą.

— Pažodžiui suprantant, taip. Bet vynas tikrai labai geras. Buvote išėjusi pasivaikščioti?

— Iš ko sprendžiate?

— Aulinukai purvini. Vakar lijo. Po lietaus viskas sužaliuoja, bet ir purvo atsiranda. Ar visada, eidama pasivaikščioti su šunimi, nešatės ginklą?

Ji visada nešiojasi ginklą, ir taškas, bet čia ne jo reikalas.

— Šaudžiau į taikinius. Vynas nebūtinas.

— Vynas nebūtinas, tai tik malonus priedas, — Bruksas pakreipė butelį taip, kad šiaudų geltonio spalva suspindėtų saulėje visu grožiu. — Kur jūs įsirengusi šaudyklą?

— Kodėl jūs tiek daug klausinėjate? Kodėl pas mane vaikštote tai su vynu, tai su pyragu? Kas jums, žmonės, yra? Ir ko dabar išsišiepėt?

— Į kurį klausimą atsakyti pirmiausia? — sulaukęs akmeninio Abigailės žvilgsnio jis tik patraukė pečiais. — Vadinasi, atsakysiu į visus iš eilės. Aš smalsus iš prigimties, be to, dar ir policininkas. Taigi klausimai — mano darbo dalis. Gali būti, kad smalsumą paveldėjau iš motinos, kuri čia lankėsi su pyragu, nes yra smalsi, be to, draugiška moteris. Dėl vyno jau paaiškinau. Mano supratimu, mes visai normalūs. Esam tokie, kokie esam. Gali būti, kad jūsų požiūris kitoks. Šypsojausi todėl, kad mėginau įspėti, ar tie klausimai reiškia jūsų susierzinimą. Klausimai jus uždega. Malonu matyti šviesą. Ar aiškiai atsakiau?

Vėlyvos popietės saulėje jo akys spindėjo kaip gintarai, šypsena buvo žavinga. Abigailė pamanė, kad toks lengvabūdiškas, malonus tonas jam yra toks įprastas, kaip kitiems vyrams įprasta mūvėti kojines.

— Manote, kad esate labai žavus.

— Taip. Gal tai ir yda, bet juk tobulų nebūna. Aš į jūsų klausimus atsakiau, o jūs į manąjį neatsakėte. Kur jūsų šaudykla?

— Kodėl taip norite sužinoti?

— Dėl poros priežasčių. Pirmoji — ir vėl kaltas smalsumas. Antroji — esu policininkas, žinantis, kad viena moteris nuolat nešiojasi ginklą; taigi noriu išsiaiškinti, ar ji moka tuo daikčiuku naudotis...

— Aš — puiki šaulė.

— Tai jūsų nuomonė. Aš galėčiau pasakyti, kad šoku tango kaip tikras argentinietis, bet kol neparodysiu, nebus aišku, ar nemeluoju, neperdedu.

— Abejoju, ar visi argentiniečiai moka šokti tango.

— Na, tada kaip mokantis šokti argentinietis.

— Jeigu parodysiu, kaip šaudau, ar paliksite mane ramybėje?

— Na, Abigailė, taip tartis negaliu. Galbūt man teks čia sugrįžti. Kas, jeigu jus mėgins pagrobti gauja ekstremistų? Arba ateivių. Čia gyvena daugybė žmonių, galinčių prisiekti matę ateivius, na, susidūrę su paranormaliais reiškiniais. Tiesą sakant, Bju Magslis tvirtina, kad ateiviai jį pagrobia du kartus per metus — reguliariai.

— Absurdas.

— Bju Magslis taip nepasakytų. Tik neleiskite jam užsiminti apie analinius zondus. Be kita ko, jūs labai intriguojanti moteris.

— Nenoriu būti intriguojanti.

— Matote? Dabar jūs dar labiau intriguojanti.

— Beje, jei kitose planetose yra protaujančių būtybių, nemanau, kad jos gaištų laiką mėgindamos pagrobti kažką, kas užsiima tik savo reikalais.

— Bet niekada negali žinoti, tiesa?

Abigailė tiesiog neišmanė, kaip ginčytis su tokiu kaip jis — su žmogumi, pliauškiančiu kažin ką, ir vis tiek taip mielai atrodančiu. O kur dar jo kibumas ir policininko smalsumas... Abigailė suprato, kad įklimpo.

— Patenkinsiu jūsų ne vietoje demonstruojamą smalsumą ir atskleisiu savo šaulės gabumus. Tada galėsite eiti.

— Puiki pradžia, — Bruksas pastebėjo, kad prieš nusisukdama ji uždėjo šuniui ant galvos ranką. — Mama man sakė, kad jūsų šuo kalba prancūziškai, — mėgindamas prisigretinti prie Abigailės tarė Bruksas. — Mokykloje šios kalbos dvejus metus mokiausi iš dalies todėl... na, gerai, tik todėl, kad prancūzų kalbos mokytoja buvo karšta. Rūkanti. Nepasakyčiau, kad būčiau kritęs jai į akį, bet aš ištisus dvejus metus spoksojau į aistringąją panelę Gardner.

— Kaip rodo moksliniai tyrimai, vyriškos lyties paaugliai atitinkamas išvadas dažnai daro remdamiesi seksualinėmis fantazijomis. Daugelis taip ir neišauga iš to įpročio.

— Vadinasi, negalima mūsų kaltinti dėl to, kas nulemta genetiškai. Įspūdinga šaudykla, — Bruksas sustojo apžiūrinėdamas iškabintus taikinius.

Vietoje numanytų dviejų taikinių apskritimų jis pamatė tris siluetus, įprastus naudoti policijoje; taikiniai buvo pritvirtinti prie slankiojančių skridinių ir kruopščiai pritaisyti prie storų lentų. Ant medinio suolo buvo padėtos akių ir ausų apsaugos bei atsarginės apkabos. Brukso apskaičiavimu, taikiniai buvo už gerų penkiasdešimties pėdų nuo šaulio.

— Neturiu dar vienos poros ausinių ir akinių, — dėdamasi akinius pasakė Abigailė.

— Ne bėda.

Abigailei nusitaikius Bruksas pasitraukė ir užsidengė ausis rankomis.

Jis pastebėjo, kad ji stovi policininkų poza; visi judesiai puikiai treniruoti, tolygūs. Nė nemirktelėjusi iššovė šešis šūvius; prieš prisitraukdama taikinį ji įdėjo pistoletą į dėklą.

— Puikiai pataikyta, — pareiškė Bruksas. Visi šeši šūviai buvo tiesiai į centrą, kone tobulai išrikiuoti vienas po kito.

— Kaip matote, esu puiki šaulė. Sugebu.

— Dėl to abejonių nekyla, — atsakė Bruksas; Abigailė sumetė tuščius šovinius į kibirėlį. — Neprieštarautumėte, jei pamėginčiau aš?

Abigailė neatsakė, tik nusiėmė ausines bei akinius ir padavė juos Bruksui.

Ji atsigręžė į tupintį ir kantriai laukiantį šunį.

— Pagalvėlė.

— Ką?

— Tai komanda šuniui. Kitaip jis... prieštarautų, jei išsitrauktumėt ginklą.

— Nesinorėtų. — Bruksas padavė Abigailei vyno butelį, tada užsidėjo akinius ir ausines.

— Šaudote Glock 22, — atkreipė dėmesį į jo pistoletą Abigailė. — Geras ginklas.

— Jis man padeda dirbti.

Bruksas nusitaikė, atpalaidavo pečius ir šešis kartus iššovė.

Įdėjęs ginklą į dėklą jis pažvelgė į šunį. Bertas nė nekrustelėjo.

Abigailė pritraukė taikinį ir minutėlę tyrinėjo beveik identišką jos rezultatui „piešinį“.

— Jūs irgi puikus šaulys.

— Man visada atrodė, kad jeigu jau nešiojiesi ginklą, geriau pataikyti į numatytą taikinį. Gerai šaudau ilgavamzdžiais. Mano mama, kaip ir visi gėlių vaikai, nepripažįsta jokių ginklų, galbūt todėl aš ištobulinau šaulio įgūdžius; turbūt tai — paprasčiausias maištas.

— Taip, — Abigailė pažvelgė jam į akis. — Ar esate ką nors nušovęs?

— Iki šiol ne. Norėčiau ir toliau taip atsakinėti. Kelis kartus teko išsitraukti ginklą, bet taip ir neiššoviau.

— O galėtumėte?

— Taip.

— Iš kur žinote, jei niekada nešovėte?

— Gink ir tarnauk, — jis žvelgė į ją skaidriomis nuolat besikeičiančiomis akimis. — Svarbiausia — ginti. Kaip gali segėti policininko ženklelį, jei nesugebi apginti. Vis dėlto būčiau laimingas, jei niekam netektų įsūdyti kulkos, — Bruksas susirinko tuščius šovinius. — O jūs?

— Ar esu ką nors nušovusi? Ne. Kita vertus, jeigu ir būčiau nušovusi, prisipažindama išprovokuočiau dar daugiau klausimų.

— Jūs teisi. Galėtumėte nušauti?

— Taip. Galėčiau. — Abigailė minutėlę palaukė. — Neklausiate, iš kur žinau.

— Neturėčiau klausti. Ar dar likę to pyrago? Prieš jums paklausiant, kodėl tuo domiuosi, atsakysiu iškart. Kai parodėme vienas kitam, kokie esame geri šauliai, sakau, gal galėtume atkimšti tą vyno butelį ir išgerti po taurę vyno su gabaliuku pyrago.

— Vynas — tik taktinis manevras.

— Iš dalies, bet jis vis tiek labai geras.

Abigailė nusprendė, kad jis toks pat žavus kaip ir jo motina; kaip ir motina jis moka pasiekti, ko nori. Nėra prasmės neigti, kad ir iš išvaizdos Bruksas jai atrodė labai patrauklus. Kaip ji reaguoja į jo išvaizdą, stotą, elgesį, net į balsą? Visiškai natūraliai.

— Negaliu suvalgyti viso pyrago. Vienam žmogui jo gerokai per daug.

— Bet ir nebūtų gerai, jei pyragas sugestų.

Ausines ir akinius ji padėjo ant suolo.

— Gerai, gausite pyrago ir vyno. Bet aš su jumis nesimylėsiu.

— Dabar jūs mane įžeidinėjate.

— Ne, neįžeidinėju, — nutarusi aiškiai parodyti savo poziciją, Abigailė patraukė namų link. — Mylėtis man patinka.

— Na, matote, nuolat atrandame bendrumų. Jei ir toliau taip, per savaitę tapsime geriausiais draugais.

— Jeigu ieškočiau draugų, įstočiau į knygų bičiulių klubą.

Ji jau pradeda atsipalaiduoti, pamanė Bruksas, džiaugdamasis Abigailės sarkazmu.

— Man patinka skaityti, ir tai — dar vienas mus siejantis panašumas. Bet mes kalbėjomės apie mylėjimąsi.

— Mylėjimasis — normali fizinė funkcija ir malonūs potyriai.

— Vadinasi, mūsų nuomonės sutampa.

Abigailė išsiėmė raktus ir atrakino duris. Įžengusi vidun išjungė signalizaciją.

— Gal aš jums pasirodžiau fiziškai patraukli.

— Tiesą sakant, jūs man visomis prasmėmis atrodote patraukli.

— Taigi gali būti, kad todėl ir atvažiavote čia su vyno buteliu. Išgersiu su jumis taurę vyno, bet nesimylėsiu.

— Gerai, — iš džiaugsmo nesitverdamas savame kailyje Bruksas nusekė paskui ją į virtuvę. — Gal pasakytumėte kokią nors rimtą priežastį, kodėl nesimylėsite, išskyrus tą, kad mes dar nespėjome kartu suvalgyti po gabalėlį mėlynių pyrago?

— Jūs per daug klausinėjate. Atsakinėdama susierzinu ir pavargstu.

— Prakeiktas smalsumas... Jėzau, Abigailė, ar jūs nusišypsojote?

— Turbūt tik vyptelėjau.

— O dabar dar ir juokaujate. Sakyčiau, bet kurią akimirką galite užsidėti popierinę kepuraitę ir pradėti šokti ant stalo.

— Jūs linksmas žmogus, o aš — ne, bet palankiai žiūriu į mokančius pokštauti. — Ji nusivilko švarkelį, atidarė duris, vedančias į, Brukso manymu, nedidelę pagalbinę patalpą, ir pakabino jį ant pakabo. — Jūs fiziškai patrauklus, raumeningas ir sportiškas. Man patinka mylėtis su sportiškais, treniruotais žmonėmis.

Abigailė paėmė kamščiatraukį ir iškart atkimšo butelį, nors Bruksas ir pats mielai būtų tai padaręs.

Kas per velnias, tarė jis sau ir atsisėdo.

— Vadinasi, vienintelis mano minusas — smalsumas?

— Yra ir daugiau minusų. Pavyzdžiui, artumo poreikis. Kai nebenorėsiu su jumis mylėtis, dėl to kils daug bėdų ir nepatogumų.

— Kodėl manote, kad galiausiai nebenorėsite su manimi mylėtis?

Abigailė atnešė dvi taures, dvi mažas lėkšteles ir dvi desertines šakutes.

— Remiuosi vidurkio dėsniu.

— Aa, jūs apie tikimybes. O aš to dėsnio nepaisau.

— Daugybė žmonių mano, kad nepaiso. Bet yra kitaip, — ji įpylė vyno ir, ištiesusi Bruksui taurę, įdėmiai į jį pažvelgė. — Man patinka jūsų nosis.

— Abigailė, jūs velniškai mane žavite. Kodėl jums patinka mano nosis?

— Jūsų nosis buvo lūžusi. Kadangi dabar ji nesimetriška, jūsų veidas įdomesnis, savitesnis. Man patinka savitumas.

— Ir vis tiek su manimi nesimylėsite.

Abigailė vėl nusišypsojo, tik šįkart jau plačiai.

— Net neabejoju, kad ir be manęs turite iš ko rinktis.

— Teisybė. Visos turi gauti numerėlius kaip pas odontologą, — Bruksas palaukė, kol Abigailė išims pyragą ir jį atidengs. — Ar norite sužinoti, kodėl neketinu su jumis mylėtis?

Jis pastebėjo, kad šie žodžiai Abigailę nustebino, sužadino jos smalsumą.

— Taip, noriu.

— Jūs patraukli, graži... sakyčiau, fiziškai stipri, sportiška. Į mane žiūrite taip, tarsi žvilgsniu skrostumėte kiaurai, tarsi matytumėte kiaurai smegenis. Nesuprantu, kodėl man šitai atrodo seksualu, bet taip jau yra. Jums reikia pagalbos.

— Nenoriu jokios pagalbos.

— Nekalbėjau apie norus ar nenorus. Jums reikia pagalbos, o aš jaučiu silpnybę žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Man patinka jūsų šuo, nors puikiai suprantu, kad jis pavojingas, kaip ir tasai Glock jums prie šono. Man patinka, kaip kalbate, patinka, kad esate šiurkštoka. Norėčiau pajusti jūsų lūpas savosiomis. Šito norėčiau labiau nei galėčiau pamanyti. Bet...

Artistiškai atsidusęs Bruksas skėstelėjo rankomis.

— Visada turėsiu klausimų. Čia ir yra bėda. Kadangi esu vyras, niekada neatsisakysiu sekso, jei kokia moteris pažvelgs mano pusėn, bet pirmiausia norėsiu su ja susipažinti — papietauti, pasišnekučiuoti ir panašiai.

— Pasimatymas... Į pasimatymus nevaikštau.

— Žinote, nesistebiu girdėdamas jus taip kalbančią. Mes jau kiek pabuvome kartu — abu šaudėme į taikinius. Pasišnekučiavome, sužinojome vienas kito nuostatas. Dabar kartu geriame vyną ir valgome pyragą. Jei dar šiek tiek, galėčiau ištempti ir iki pasimatymo.

Jos mestas žvilgsnis išdavė jaudulį bei sumišimą.

— Tai — ne pasimatymas.

— Jūsų požiūriu, ne pasimatymas, — Bruksas pamojavo šakute su mėlynių pyragu. — O aš turiu savo požiūrį. Tai reiškia, kad pasimylėti su jumis trukdo tik mano smalsi prigimtis. Bet galėčiau tai suvaldyti. Manau, man nebūtų sunku; ir tada nuo pasimylėjimo su jumis mane stabdys tik jūsų nenoras.

— Aš nenoriu, taigi, jeigu ketiname kalbėtis, turėtume kalbėtis apie ką nors kita. Ir jokio iššūkio aš jums nemečiau, — kiek pamąsčiusi pridūrė Abigailė. — Neketinau jūsų provokuoti mylėtis.

— Taip, neketinote, nieko ir nesakau, bet pokalbis ėmė ir pakrypo ta linkme. Be to, mylėtis skanu. Tarsi valgytum pyragą.

Bruksas įsimetė kąsnelį.

— Ar pati suprojektavote šią apsaugos sistemą?

Abigailė ir vėl pasidarė labai atsargi.

— Taip.

— Ir kameras?

— Taip. Na, savaime suprantama, visa įranga ne mano.

— Taigi. Savaime suprantama. — Bruksas pasisuko norėdamas geriau apžiūrėti kompiuterį. — Galinga įranga.

— Tai — mano darbas.

— Ir aš neblogai dirbu kompiuteriu. Padarau viską, ką turiu padaryti, dažniausiai randu viską, ką reikia rasti. O mano tėvas nepakartojamas. Jeigu kas sugenda, iškart sulaukiu jo pagalbos. Turbūt todėl, kad jis — nuoboda matematikas. Ar jūs irgi buvote nuoboda matematikė?

Abigailė prisiminė, kad buvo metas, kai ji jautėsi esanti nuoboda apskritai. Gal ir dabar tokia tebėra.

— Man patinka matematika. Viskas grįsta logika.

— Galima numanyti. — Bruksas vėl atsisuko į ją ir gurkštelėjo vyno. — Man patinka jūsų namai. Mano mama nori tokios virtuvės kaip jūsų.

— Turėtumėte parūpinti jai šunį.

— Ką?

— Ji sako, jog dar nėra pasirengusi, bet iš to, kaip reagavo į Bertą ir kaip su juo elgėsi, akivaizdu, kad jau pasirengusi. Jai labai trūksta šuns. Ji... atleiskite, — Abigailės skruostai nuraudo. — Tai ne mano reikalas.

— Na, čia mes neskirstome reikalų į savus ir svetimus. Mama mylėjo tą šunį. Mes visi mylėjome. Ir jautėmės labai prislėgti, kai teko jį užmigdyti.

Bruksas pažvelgė į Bertą ir susilaikė nepaglostęs šuns, nes tikrai nenorėjo atsisveikinti su ranka.

— Tikrai manote, kad ji jau pasirengusi auginti kitą?

— Man nereikėjo apie tai pradėti...

— Bet pradėjote. Klausiu jūsų nuomonės.

— Tada atsakau: taip. Man pasirodė, jei pati išsirinktų kitą šunį, jaustųsi neištikima buvusiam augintiniui. Bet vieno iš vaikų dovana — visai kitas reikalas, tiesa?

— Tiesa. Dėkoju. Jūs patikote mano mamai.

— Ir ji man patiko. Jums reikėtų paimti likusį pyragą ir jos lėkštę, — Abigailė atsistojo ketindama uždengti pyragą.

— Dar anksti ieškoti kepurės.

— Jūs atėjote be kepurės.

— Tai tik toks posakis. Dar sakoma: „Neskubėk ir būsi pirmas.“

— Aa. Tada taip, jums jau reikia eiti. Turiu pašerti šunį, darbas laukia... Pasakykite mamai, kad pyragas man labai patiko.

— Pasakysiu, — Bruksas atsistojo ir paėmė lėkštę.

— Ir ačiū už vyną. Aš jus palydėsiu.

Prie lauko durų Bruksas palaukė, kol ji atrakins spyną ir išjungs signalizaciją. Tada jis padėjo ant stalelio pyragą.

— Liepkite šuniui atsipalaiduoti.

— Kodėl turėčiau?

— Todėl, kad noriu jus paliesti, o rankų man prireiks, nes turėsiu vairuoti. Nenorėčiau, kad jis man nukąstų plaštaką.

— Man nepatinka, kai mane liečia.

— Jums patinka mylėtis. Bučinys yra tarsi grandelė tarp lietimo ir mylėjimosi. Abigailė, nejau jums neįdomu?

— Truputį, — Abigailė pažvelgė į jį perverdama rentgeno žvilgsniu, paskui atsisuko į šunį. — Ami, — pratarė ji lengvai užmesdama ranką ant Brukso rankos. — Bertai, ami.

Vis dėlto ji tarsi suakmenėjo Bruksui paėmus delną — ranką, kuria ji laiko ginklą.

— Ami, — tyliai pakartojo Bruksas. — Manęs neatsikratysi. Gyvenkime draugiškai.

Kitą ranką jis švelniai priglaudė jai prie skruosto. Abigailė nenuleido nuo jo akių — atviras, ramus, įdėmus jos žvilgsnis palietė Brukso širdyje kažkokią stygą. Jis bučiavo švelniai, gal kiek daugiau nei bičiuliškai, bet švelniai ir lengvai. Lūpos susiliejusios, akys plačiai atmerktos...

Jis glaudė ją stipriau ir stipriau, kol jos ranka prigludo prie jo peties, kol delnas pasiekė kaklą ir pirštai paniro į plaukus, kol jos liežuvis ėmė žaisti su jo liežuviu, o budrios akys tapo dar žalesnės.

Atšlijęs Bruksas paleido jos delną. Krestelėjęs galvą jis paėmė pyragą.

— Žinai, man teks grįžti.

— Padarėme klaidą.

— Kuris?

— Abu.

— Nepamiršk, būna skirtingų požiūrių, — jis pasilenkė ir šįkart tikrai bičiuliškai pakštelėjo jai į lūpas. — Aš grįšiu. Iki, Bertai, — pridūrė Bruksas eidamas automobilio link.

Abigailė uždarė duris ir dar prieš išgirsdama užvedamą variklį jas užrakino. Ji garsiai atsiduso ir pažvelgė į šunį.

— Padarėme klaidą, — pakartojo ji.

Bruksas leido eilinę darbo dieną: įvarė baimės paaugliams vagišiams parduotuvėje, aiškinosi eismo įvykį, po kurio teko vėsinti abu vairuotojus, kol šie nepradėjo mojuoti kumščiais, tvarkė su minėtais nutikimais susijusius dokumentus ir klausėsi Sido Fajerhoko verkšlenimų, kai šis galiausiai buvo iškviestas į nuovadą dėl netvarkingo duslintuvo.

Norėdamas save apdovanoti Bruksas nusprendė nulėkti į kepyklėlę išgerti puodelio kavos su sausainiais, bet į jo kabinetą galvą kyštelėjo Alma. Jos ausyse kadaravo kūdikio kumščio dydžio vaivorykštiniai taikos simboliai.

— Skambino Groveris. Ozarko dailės salone kilo ginčas.

— Koks ginčas?

— Jis tik pasakė, kad atmosfera kaista, todėl prašė užsukti.

— Gerai. Nueisiu, Grįždamas galėčiau užsukti į kepyklėlę; gal ko norėtum?

— Atstok, šėtone.

— Aš tik paklausiau, — Bruksas pakilo nuo stalo ir pasiėmė švarką.

— Jeigu ant mano stalo atsirastų šokoladinis pyragaitis su makadamijų riešutais ir kava su nugriebtu pienu, būčiau niekuo dėta.

— Taip, tikrai niekas negalėtų tavęs kaltinti.

Išėjęs Bruksas svarstė, kodėl Alma nutarė gerti kavą su nugriebtu pienu, jei vis tiek skanaus pyragaitį. Kita vertus, tai tik viena iš tų moteriškų paslapčių, dėl kurių jis nesuko sau galvos. Žingsniuodamas pažvelgė į dangų. Temperatūra niekaip nenusistovėjo — tai staiga kilo, tai krito, sudarydama puikiausias sąlygas tornadams, tačiau dangus tebebuvo blyškiai mėlynas ir neatrodė grėsmingas.

Bruksas perėjo Parduotuvės gatvę, džiaugėsi matydamas šeštadienio popietę čia šurmuliuojančius vietinius ir turistus. Jis praėjo pro delikatesų turgelį, prisiminė Abigailę ir patraukė į kitą kvartalą, Ozarko dailės salono link.

Pažvelgęs pro langą nepamatė jokių ginčo ženklų. Tiesą sakant, jis nepamatė nei Groverio, nei pirkėjų — nieko. Jam įėjus skimbtelėjo varpelis; Bruksas nužvelgė ekspozicijos salę su ant sienų sukabintais paveikslais, skulptūrų pakylomis, lentynomis, ant kurių rikiavosi rankų darbo stiklo gaminiai ir vietinių keramikų darbai.

Iš vieno nendrinio sklaidytuvo dvelkė pavasarinio miško aromatas. Groverio darbas, išsiblaškęs pamanė Bruksas. Tas vyrukas atrodė kaip nykštukas iš pasakų knygos ir buvo tikras kvapų burtininkas.

Bruksas pasuko sandėlio ir kontoros link; prie kasos irgi nieko nerado.

Tada jis išgirdo medinėmis grindimis kaukšinčius kulniukus.

Iš galinio kambario atėjo Silbė — susitaršiusiais plaukais, mieguistomis akimis.

— Na, štai ir atėjai... viršininke.

— Silbe, kas nutiko?

— Tuoj pasakysiu, — atidarydama galinio kambario duris ji pamojo pirštu ir permetė per petį plaukus, paskleisdama savąjį aromatą. — Štai čia.

— Kur Groveris?

— Po kelių minučių grįš. Kažkam juk reikia saugoti saloną.

Bruksas išgirdo, kaip po kojomis sugirgždėjo grindyse įrengtas liukas.

— Silbe, Groveris paskambino į nuovadą ir pasakė, kad čia kilo kažkoks ginčas, kad reikia policijos pagalbos.

— Yra apie ką pakalbėti, bet jokios pagalbos nereikia. Eime į galinį kambarį ir viską išsiaiškinsim.

— Viską išsiaiškinsim čia.

— Tada gerai.

Ji vilkėjo juodos ir baltos spalvos suknelę, bet po akimirkos — jau nebe.

— Jėzau Kristau, Silbe...

Ji nusijuokė vėl kedendama plaukus ir paskleisdama aromatą; paskui atsirėmė į durų staktą ir stovėjo visai nuoga, tik su raudonais aukštakulniais, iš kurių kyšojo panašaus atspalvio laku nutepti kojų nagučiai.

— Bruksai, neatėjai pas mane tą vakarą. Vyną turėjau išgerti viena.

— Juk sakiau, kad buvau užimtas. Apsirenk.

— Oho, neprisimenu, kad anksčiau būtum to prašęs.

Bruksas stovėjo neatitraukdamas žvilgsnio nuo jos akių, nustebęs ir kiek sutrikęs, kad jam visai nesunku valdytis neslystant akimis žemyn.

— O dabar prašau. Silbe, apsivilk suknelę.

— Eikš ir paimk mane.

— Kas tau pasidarė? — jau griežčiau tarė Bruksas. — Įkalbi Groverį, kad šis paskambintų į nuovadą, reikalauji pareigūno...

— Ne eilinio pareigūno, meiluti, — Silbė sudėjo lūpas taip, lyg kviestų bučiniui. — Norėjau tavęs.

— Užsičiaupk, — Bruksas retai pykdavo, bet dabar nujautė, kad tuoj pratrūks. — Jeigu per kelias sekundes neapsivilksi suknelės, aš tave suimsiu.

— Ooo... vadinasi, nori pažaisti kitaip.

— Po velnių, pažvelk į mane. Ar aš žaidžiu?

Galiausiai Silbė suvokė, ką reiškia toks Brukso tonas ir veido išraiška. Lenkdamasi paimti suknelės ir rengdamasi ji taip pat ėmė žaibuoti pykčiu.

— Nė nemanyk, kad gali štai taip su manimi kalbėtis.

— Jeigu vėl ką nors panašaus iškrėsi, man teks ne tik kalbėtis. Silbe, aš — policijos nuovados viršininkas, trauk velniai. Dirbu savo darbą.

Ji spragtelėjo dvi nepaklusnias suknelės dirželių sagteles.

— Tarsi čia kada nors kas būtų nutikę...

— Pasakysiu, kas nutiks dabar. Surasiu Groverį ir išrašysiu jam baudą už tai, kad be reikalo iškvietė policiją.

— Neišrašysi.

— Patikėk.

Ji mikliai priėjo arčiau.

— Bruksai, nedaryk to. Nereikia. Jis skambino tik todėl, kad aš paprašiau.

— Vadinasi, kitą kartą prieš skambindamas gerai pagalvos. Tu taip pat.

— Kodėl taip elgiesi? — Silbės skruostais pasipylė piktos ašaros. — Iš pradžių darai viską, kad pulčiau tau ant kaklo, o paskui imi ir pasiunti. Mokykloje negalėdavai nuo manęs atsiplėšti.

— Dabar mes ne mokykloje. Nebenoriu mokyklos.

— Nebenori manęs.

Šios ašaros Bruksui buvo gerai pažįstamos. Jis jau buvo perplaukęs marias tokių ašarų ir žinojo, kad jos pakankamai nuoširdžios.

— Silbe, tu graži, gal net pati gražiausia kada nors mano matyta moteris. Tu talentinga, pasistengusi gali būti puiki pašnekovė. Bet aš tavęs nebegeidžiu taip, kaip geidžiau anuomet. Nenoriu pakartoti to, kas buvo tada.

— Bet prieš porą savaičių, kai gulėjai mano lovoje, šito nesakei.

— Ne, nesakiau, todėl labai atsiprašau, Silbe. — Jis suprato, kad atsiprašinėti teks labai ilgai. — Mudviejų seksas visada buvo šaunus, bet tarp mūsų niekada nieko daugiau nė nebuvo.

— O ar tau pačiam dar kas nors rūpi?

— Mieloji, pamąstyk pati. Aišku, kad rūpi.

— Tau kažkas negerai, — pyktis bei sumišimas įkaitino ir nudažė Silbės skruostus. — Turi manęs norėti, kai siūlausi.

— Jeigu tau tiek tereikia, yra daugybė kitų, kurie tikrai norėtų.

— Bet ne tu.

— Ne, ne aš. — Bruksas suprato, kad jie priėjo liepto galą, ir pajuto šį tą daugiau nei palengvėjimą. — Daugiau jau ne. Gal nesimylėdami mes labiau vienas kitam patiksime. Gerai įsiklausyk, aš tau pažadu: jeigu dar kada nors sumanysi iškrėsti tokį pokštą, tau teks savo kailiu išbandyti mūsų nuovados vienutes.

Silbė tebebuvo įraudusi, tik dabar jos veidas tarsi suakmenėjo, pasidarė šaltas.

— Tu pasikeitei, Bruksai.

— Dieve, tikiuosi. Būtų geriausia, kad iki grįžtant Groveriui prižiūrėtum saloną, — pasukęs prie durų Bruksas atsigręžė. — Graži suknelė, Silbe. Nenusirenginėk.

Išėjęs jis pamatė apskritutį pasikūprinusį pliktelėjusį Groverį, sėdintį ant suolelio tarp savojo salono ir gretimos parduotuvės ir rūkantį Marlboro.

— Oo, viršininke, sveiki.

— Sveikas, Groveri. Eime su manimi.

— Eee...

— Tau skirta bauda už klaidinantį iškvietimą; teks sumokėti.

— Bet aš...

— Kai kitą kartą graži moteris tavęs paprašys iškrėsti kokią nors kvailystę, pirmiausia gerai pagalvok.

— Bet ji sakė...

— Tai, ką ji sakė, išsiaiškinsi su Silbe. O aš sakau, kad negalima skambinti ir šauktis pagalbos, jeigu tos pagalbos visai nereikia. Daugiau negaišinsi nei mano, nei Bikfordo policijos nuovados laiko. Už tai, ką padarei, galėčiau pasodinti tave į kalėjimą.

Groverio veidas dabar buvo dėmėtas — raudonis sumišęs su liguistu blyškumu; jis vos atsistojo ant drebančių kojų.

— Į kalėjimą? Gerasis Dieve, aš tik...

— Daugiau jokių „tik“. Bauda — du tūkstančiai dolerių.

Bruksas buvo pasirengęs sugauti Groverį, jei šis staiga nualptų; beje, žmogeliui vos taip ir nenutiko.

— Aš... aš... aš...

— Baudą sumažinu iki dvidešimt penkių dolerių — už kvailumą gauni nuolaidą. Iki darbo dienos pabaigos privalai ateiti į nuovadą ir sumokėti baudą, nes kitaip ji vėl padidės iki dviejų tūkstančių. Aišku?

— Taip, pone. Atsiprašau. Aš tik pamaniau...

— Ne, tu nieko nemanei. Kitą kartą geriau pagalvosi.

— Aš sumokėsiu, Groveri, — iš salono išėjo Silbė. — Juk aš kalta. Sumokėsiu baudą.

— Man nesvarbu, kas mokės; turi būti sumokėta iki penktos.

— Tau nereikėjo jo taip baisiai gąsdinti, — Silbė atsisėdo ant suolo, šalia pasisodino Groverį ir apsikabino jį per sukumpusius pečius. — Juk aš kalta.

— Tai — ne argumentas. Sumokėta bauda — atgauta reputacija.

Nors Bruksas sausainių nebenorėjo, vis tiek nuėjo į kepyklėlę ir įvykdė Almos užsakymą. Viską palikęs ant jos stalo, nuėjo į savo kabinetą ir užpildė baudos taloną.

Bruksas svarstė, kaip pavadinti nusižengimą, ir galiausiai pasirinko „klaidingo iškvietimo“ formuluotę. Jo manymu, tai labiausiai atitiko tiesą, be to, toks įrašas nieko netrikdys.

Išrašytą kvitą jis padėjo prie Almos kavos.

— Kvito apmokėti ateis arba Groveris, arba Silbė. Nieko neklausinėk.

— Kai kas nors išgirsta prašymą nieko neklausinėti, jaučiasi įpareigotas paklausti.

— Bet ne tada, kai tam kam nors atnešta kavos su riešutiniu ir šokoladiniu pyragaičiu.

Mėlynai lakuotais nagučiais Alma pabarbeno į popierinį kavos puodelį.

— Vadinasi, čia — kyšis.

— Galima ir taip sakyti. Alma, neklausinėk, — įėjus Ešui Bruksas pakėlė akis.

— Iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie banko, vėl teko išvyti kelis riedlentininkus. O Doilį Parsinsą sustabdžiau viršijusį greitį. Eilinį kartą. Yra žmonių, kurie niekada nepasimoko. Turi sausainių?

— Pyragaitį. Vieną. Jis mano, — atsakė Alma.

— Prasukau pro Mažosios lygos parką. Mačiau, kaip puikiai smūgiuoja golfą žaidžiantis Draperių mažylis. Ir aš trumpam prisidėjau. Sausainiai gražiai vainikuotų visas mano pramogas.

Alma nusišypsojo ir atsikandusi didelį kąsnį pyragaičio patenkinta pervertė akimis.

— Mmm-mmm!

— Kaip žema...

Palikęs kolegas Bruksas grįžo į kabinetą ir užsidarė duris. Kurį laiką jis naršė internete, ieškodamas informacijos apie Abigailę Louveri, ir sužinojo, kad ji turi informatikos magistro laipsnį ir dar vieną magistro laipsnį apsaugos sistemų inžinerijos srityje. Abu diplomus ji gavo Masačūsetso technologijos institute. Išties įspūdinga.

Dar valandėlę sugaišęs išsiaiškino, kad ji dirba kaip laisvai samdoma specialistė įmonėje „Pasaulinis tinklas“.

Bruksas ėmė aiškintis, kokia tai įmonė.

Jis sužinojo, kad ši įmonė privati. Ją įkūrė kažkokia trisdešimt trejų metų Kora Fiens. Bruksas nerado jokios šios moters nuotraukos, bet nuskenavo porą straipsnių, kuriuose buvo rašoma apie nedidelę išskirtinę įmonę, kurią įsteigė žiniasklaidos besidrovinti agorafobijos kamuojama moteris.

Tinklalapyje nebuvo konkrečios informacijos apie įmonės savininkę ar darbuotojus; tebuvo pateikta „Pasaulinio tinklo“ produkcijos analizė ir dizainas.

Bruksas atsilošė kėdėje pats savęs klausinėdamas, kodėl taip primygtinai ieško bet kokios informacijos. Kiek jam žinoma, Abigailė nepadarė nieko bloga. Ji jam patiko, bet širdyje kirbėjo kažin koks neramumas, kurio jis niekaip neįstengė nepaisyti. Vis atrodė, kad jei nesiliaus knistis, vis tiek ką nors atskleis.

Išgirdęs beldimą į duris Bruksas atsipeikėjo.

— Prašau.

— Aš išeinu, — pasakė Alma. — Visi skambučiai nukreipiami į tavo telefoną. Ešas budės iki aštuntos, Boidas jau pakeliui.

— Gerai.

— Silbė ir Graveris atėjo abu; baudą sumokėjo.

— Gerai.

— Nežinau, ar pyragaitis buvo to vertas. Beje, tavo darbo laikas baigėsi prieš dešimt minučių. Eik namo.

— Tuoj. Dėkoju, Alma.

Bruksas pažvelgė į darbo kalendorių ir pamatė, kad pirmadienį turės eiti į kasmėnesinį miesto tarybos narių susirinkimą; kaip smagu... Taip pat iki mėnesio galo reikės baigti ketvirčio ataskaitas. Jis galėtų eiti namo ir šiek tiek padirbėti. Nepasakytum, kad vadinamasis „socialinės veiklos kalendorius“ plyštų nuo įsipareigojimų...

Bet dėl to pats kaltas tik jis pats, pripažino Bruksas. Jis galėtų užsukti į aludę arba paskambinti kokiam nors draugui ir paklausti, kaip laikosi. Tačiau tam dabar Bruksas nebuvo nusiteikęs. Po incidento su Silbe jis jautėsi kiek prislėgtas, suerzintas. Ir seksualiai sujaudintas. Būtent šis faktas jį labiausiai ir kniso.

Praėjus šokui ir įniršiui Bruksas vis dėlto pasijuto suviliotas. Na, truputį sugundytas.

Ir sunku būtų jį kaltinti, svarstė stodamasis ir eidamas prie lango. Turėtum būti jau metus negyvas, jei nesusigundytum išvydęs nuogą Silbę.

Jautėsi sunerimęs ir sudirgęs, nors iki vizito į Ozarko dailės saloną buvo labai gerai nusiteikęs. Galutinai surūgęs Bruksas svarstė apie praleistą progą greitai ir karštai pasimylėti, maloniai išgerti puodelį kavos ir sukrimsti sausainėlį.

Vis dėlto Silbė buvo teisi. Jis pasikeitė. Manė, kad niekada negalės atsisakyti greito, karšto sekso, bet jam jau nesinorėjo patirti kaltės ir tuštumos jausmo, užplūstančio taip pasimylėjus.

Dabar jam reikia prasiblaškyti. Gal jis ims ir nuvažiuos pas Miją, įsiprašys pietų, pabus su vaikais. Niekas geriau iš vyro smegenų neišmuš noro pasimylėti kaip pora išdykusių vaikų, besipešančių dėl vietos prie žaidimų kompiuterio.

Bruksas išjungė kompiuterį ir vėl pasiėmė švarką. Išeidamas palinkėjo gero vakaro Ešui. Likus penkioms minutėms iki krautuvėlės uždarymo, pagautas šišo jis dar spėjo užlėkti pas gėlininkę.

Puokštę tulpių bus galima pelningai išmainyti į pietus ir galimybę prasiblaškyti, svarstė Bruksas.

Jis išvažiavo iš miesto ir jau ketino sukti didelio triukšmingo sesers namo prie upės link. Betgi galiausiai pasuko priešinga kryptimi, net nesusivokdamas, kad persigalvojo.

Abigailės namuose jaukiai spragsėjo židinys. Ant viryklės kunkuliavo gardi makaronų sriuba. Ji buvo iškepusi duonelės su alyvuogėmis ir pripjausčiusi daržovių, kurias ketino apšlakstyti aviečių actu.

Visus numatytus tos dienos darbus buvo baigusi. Devyniasdešimt minučių ji mankštinosi su svarmenimis ir treniruokliais, paskui išvedė pasportuoti Bertą.

Dabar Abigailė ketino apdovanoti save pietumis ir filmu — gal net dviejų serijų filmu ir dubeniu spragėsiu.

Turint galvoje visus trukdžius, galima sakyti, kad savaitė buvo labai gera ir produktyvi. Už ką tik baigtą darbą gautas užmokestis papildys banko sąskaitą ir užtikrins sielos ramybę.

O sekmadienį? Sekmadienį ji leis kompiuteriui pailsėti. Išsivalys pistoletus, padirbės sode ir šiltnamyje, gal leisis į netolimą žygį. Paskui pasišildys nuo šių pietų likusią sriubą ir visą vakarą skaitys knygą.

Abigailei toks ir atrodė tobulas savaitgalis.

— Manau, iš pradžių žiūrėsime veiksmo filmą, o paskui — komediją, — pamaišiusi sriubą tarė ji Bertui. — Ir dar gersime vyno. Policijos nuovados viršininkas buvo teisus. Vynas labai geras. Jau neilgai vakarais kūrensime židinį — greitai visai atšils, todėl galime pasimėgauti. Man atrodo, mums reikėtų...

Supypsėjus signalizacijai jie abu sukluso.

— Kažkas atvažiuoja, — sumurmėjo Abigailė ir uždėjo ranką ant ginklo, prisegto prie juosmens.

Pamačiusi į keliuką įsukantį policijos automobilį, suraukė antakius.

— Kodėl jis vėl čia?

Priėjusi prie kompiuterio Abigailė padidino vaizdą ekrane norėdama įsitikinti, kad prie vairo sėdi Bruksas, kad jis vienas. Minutėlę pasvarsčiusi nusisegė pistoletą. Pamatęs, kad šeštadienio vakarą namuose ji vaikšto su pistoletu, jis vėl pradės klausinėti.

Ji įdėjo pistoletą į stalčių ir laukė, kol Bruksas pastatys automobilį. Gerai nors tiek, kad šįkart mašiną jis pastatė šalia jos visureigio, o ne už jo.

Abigailė nuėjo prie durų, jas atrakino, pakėlė skląstį. Kelis colius pravėrusi duris, kitą ranką laikė po staleliu, uždėjusi ant pistoleto rankenos.

Pamačiusi tulpes ji dar labiau suraukė antakius.

— Dėl ko šįkart nori atsiprašyti?

— Nenoriu atsiprašyti. Aa, dėl gėlių... Keistai nutiko. Ketinau jomis papirkti seserį, norėjau, kad ji mane pamaitintų, bet galiausiai atvažiavau čia.

Gęstančioje šviesoje jo akys buvo dar panašesnės į gintarus, bet atsaini šypsenėlė Abigailės neįtikino.

— Gėlėmis nori papirkti mane?

— Apie tai nepagalvojau. Ar jos man padėtų žengti per slenkstį?

Abigailė dar keliais coliais plačiau pravėrė duris.

— Gėlės labai gražios. Turėtum nuvežti jas seseriai.

— Gal, bet įteiksiu jas tau. Buvo bjauri diena. Prasidėjo visai gerai, bet baigėsi bjauriai. Ketinau važiuoti pas Miją, kad jos šeima praskaidrintų man nuotaiką. Bet paskui supratau, kad tai nepadės.

— Nepasakyčiau, kad viešnagė pas mane padėtų praskaidrinti nuotaiką.

— Jau praskaidrino, — Bruksas nerūpestingai nusišypsojo, ir šįkart šypsena beveik suspindo jo akyse. — Čia kažkas tikrai labai skaniai kvepia.

— Nesuprantu, ko čia atvažiavai.

— Ir aš nelabai suprantu. Gali užtrenkti man duris. Gėles vis tiek gausi.

Abigailei dar niekas nebuvo dovanojęs gėlių ir ji vos apie tai neprasižiojo, bet galiausiai prikando liežuvį.

— Ketinau išgerti taurę tavo atnešto vyno, o dabar dar ir gėlių atvežei. Jaučiuosi įpareigota.

— Su viskuo sutinku; štai ir įrodymas, kad diena baigiasi tikrai bjauriai.

Abigailė žengė žingsnį atgal, įleidusi Bruksą uždarė ir užrakino duris. Jai atsigręžus Bruksas ištiesė puokštę.

— Ačiū, nors gėles pirkai seseriai.

— Vis tiek nėra už ką.

— Reikia pamerkti.

Bruksas nusekė paskui Abigailę į virtuvę, iš kur sklido malonūs kvapai.

— Puikus vakaras sriubai prie židinio, — pareiškė Bruksas vildamasis, kad gaus ir to, ir to. — Šiąnakt gali būti šalna. O rytoj temperatūra šoktels iki dvidešimties. Ar kada nors teko matyti tornadą?

— Esu pasirengusi, — iš spintelės ji paėmė keraminį žalių ir rudų atspalvių ąsotį.

— Ar ąsotis iš kokios nors mūsų parduotuvės?

— Taip. Vietiniai keramikai labai geri.

Iš po kriauklės ji paėmė dėžutę trąšų skintoms gėlėms ir prieš pildama vandenį įbėrė jų į ąsotėlį. Kol Abigailė merkė tulpes, Bruksas sėdėjo tylėdamas.

Ji pastatė ant stalo ąsotėlį su gėlėmis ir pažvelgė į Bruksą taip, kaip jis galėtų žvelgti į įtariamąjį.

— Gali išgerti taurę vyno.

— Mielai.

Abigailė atnešė butelį, taures, įpylė vyno.

— Rodos, nori man papasakoti apie šiandienines bėdas. Tik nesuprantu, kodėl turėtum pasakoti, nes aš nesu iš tavo rato.

— Gal todėl ir noriu. Kita vertus, supratau, kad netiesiogiai esi mano rato žmogus.

— Kaip taip galėtų būti?

— Paaiškinsiu, — Bruksas paragavo vyno, bet Abigailė nei ragavo, nei ketino sėstis. Bruksas patraukė pečiais. — Na, gerai. Šiandien man teko patirti netikėtą ir nemalonų incidentą su moterimi. Mokykloje ji buvo mano didžioji meilė. Supranti, apie ką kalbu?

Abigailė iškart neįtikėtinai aiškiai prisiminė Iljos Volkovo veidą. Ji jam buvo artima tiek, kiek jis buvo artimas jai, vadinasi, apie jokį artumą nė negalima kalbėti.

— Tiesą sakant, ne.

— Vadinasi, nebuvai patyrusi kvapą gniaužiančių akimirkų?

— Mokiausi pagal programą pažengusiesiems, todėl mokyklą lankiau ne su savo amžiaus mokiniais.

— Vis tiek... Na, o kalbant apie mane... — Bruksas pakėlė taurę ir išgėrė į Abigailės sveikatą. — Ji man buvo pirmoji. O pirmoji visada lieka širdyje, tiesa?

— Kalbi apie pirmą seksualinę sueitį. Aš savo pirmam sekso partneriui nejaučiu jokių emocijų.

— Tu labai kieta, Abigailė. Kai ji mane metė ir nubėgo paskui koledžo pirmakursį, futbolo komandos kapitoną, man buvo labai sunku. Tarsi būčiau gavęs į snukį, tikrai baisiai sunku.

— Nesuprantu, kodėl eidami pas kitus žmonės taip skaudina buvusius savo partnerius. Man labai gaila, kad ji taip pasielgė.

— Viską vargais negalais ištvėriau ar tariausi ištvėręs. Paskui persikėliau į Liti Roką ir ten gyvenau dešimt metų. Kai grįžau, moteris, apie kurią kalbame, jau ketino mesti savo antrą vyrą.

— Suprantu.

Bruksas suvokė, kaip viskas skamba klausantis iš šalies, kai jis kalba apie Silbę iš savo varpinės.

— Ji nėra tokia kietaširdė, kaip mėginu nupiešti, bet aš vis dar jaučiuosi užknistas, todėl taip ir kalbu. Taigi, kai grįžau, kai susiradau čia darbą, pirmus porą mėnesių buvau labai užimtas. Man reikėjo įsikurti, be to, negalavo tėvas.

— Užjaučiu. Tikiuosi, jam jau geriau.

— Taip, dėkoju. Jis jau sveikas. Taigi ilgainiui mudu su Silbe atgaivinome praeitį.

— Tu su ja mylėjaisi.

— Taip, kartą ar du. Prieš porą savaičių vėl pakartojome. Bet aš jaučiausi kitaip, — suraukęs kaktą Bruksas įsižiūrėjo į vyno taurę. — Turbūt grįžti atgal neįmanoma.

— Kodėl reikėtų grįžti, jei tai, kas kažkada nutiko, tebuvo klaida?

— Geras požiūris. Bet, žinai, tas seksas... Nusprendžiau atsisakyti dar vieno tokio spektaklio, nutariau jai pasakyti... Žodžiu, man reikėjo viską iškloti tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų. Šiandien popiet ji... na, ji paprašė tokio vyruko, salono, kuriame ji eksponuoja dalį savo kūrinių ir dirba nevisą darbo dieną, savininko, man paskambinti ir oficialiai mane ten iškviesti.

Abigailė pagalvojo, kad Brukso kalbėjimo būdas labai panašus į jo motinos. Jis dėsto asmeniškus dalykus, kalba kiek padrikai. Žavingai.

— Jis pranešė apie kokį nors nusikaltimą?

— Jis pasakė, kad salone kažkas susiginčijo, kad reikia mano įsikišimo. Bet atėjęs radau ją vieną, ketinančią atitinkamai pasinaudoti galiniu kambariu.

— Ji norėjo ten pasimylėti?

— Taip. Net neabejoju, kad taip ir buvo suplanavusi, bet, kai ta mintis man nepatiko, ji nusimetė suknelę. Ji tiesiog... — Bruksas mostelėjo ranka, — nusimetė tą suknelę ir stovėjo visai nuoga, tik su raudonais bateliais.

— Ji labai pasitikinti; be to, turbūt neabejojo, kad su pasiūlymu sutiksi.

— Tam tikra prasme ji pasitikinti, bet aš nesutikau. Aš...

— Pasakei, kad jautiesi nejaukiai ir nepatogiai.

— Taip ir buvo. Bet nepasakyčiau, kad aš...

— Tu susijaudinai. Natūralu.

— Tarsi suveikė kažkoks refleksas. Bet apskritai... Užsiknisau. Dėl Dievo, juk viskas vyko tarnybos metu, o ji visaip mėgino užkalbėti man dantį.

Abigailė pamanė, kad tai puikus pavyzdys, parodantis, kas yra žmonijos varomoji jėga ir nesusikalbėjimas.

— Aiškėja, kad ji menkai tesuprato, kaip tau svarbu uoliai vykdyti pareigas.

— Bet aš — ne koks seksualiai susijaudinęs paauglys. Aš — nelemtos policijos nuovados viršininkas.

Abigailė dar labiau susidomėjo pamačiusi, kaip jis apmaudauja kartu jausdamasis kaltas.

— Tu vis dar ant jos pyksti; ir ant savęs pyksti dėl paprasčiausio natūralaus reflekso.

— Turbūt taip. Turėjau pasakyti, kad jos nenoriu — iš dalies dėl čia užimamos padėties, iš dalies dėl to, kad ji, Dievas mato, mums abiem neparodė nė lašelio pagarbos. Be to, žinojau, jog turėsiu išrašyti vargšeliui Groveriui baudą už skambutį ir gerokai jį pagąsdinti, kad jis daugiau nekrėstų tokių nesąmonių.

— Vadinasi, daug priežasčių apmaudauti.

— Yra dar viena. Kai žiūrėjau į tą gražią nuogą moterį, kurią kažkada mylėjau taip, kaip mylima sulaukus šešiolikos, jos netroškau dėl visų mano išvardytų priežasčių ir dar dėl to, kad trokštu tavęs.

Abigailė nusisuko pamaišyti sriubos. Jos manymu, sriuba jau buvo išvirusi; beje, Bruksas suvirpino jai širdį.

— Juk sakiau, kad su tavim nesimylėsiu. Manai, kad taip sakiau norėdama sužadinti tavo dėmesį?

— Ne. Manau, kad sakai tai, ką galvoji, tik neprasitari apie kruopščiai slepiamus dalykus. Bet man atrodo, kad nebūtum apie tai prasitarusi, jeigu ir pati nenorėtum pasimėgauti seksu.

Abigailė atsigręžė, bet liko, kur stovėjusi, atokiai nuo Brukso.

— Sakyčiau, neprotingai pasielgei čia atvažiuodamas įpykęs ir jausdamasis sužadintas įvykusio incidento.

— Dieve, kaip man patinka tavo kalbėjimo maniera. Taip, tu teisi, mano sprendimas ne pats geriausias.

— Jeigu aš persigalvočiau dėl to, kad...

Bruksui pakėlus ranką, Abigailė nutilo.

— Padaryk man paslaugą. Dabar nieko negalvok. Jeigu tu persigalvotum, jausčiau spaudimą. Jeigu nepersigalvotum, likčiau dar labiau prislėgtas. Čia atvažiavau ne norėdamas su tavimi pasimylėti, bet, kaip sakiau, slegiamas blogos nuotaikos. Šįvakar išvis apie tai nekalbėkime. Mielai suvalgyčiau sriubos ir pasišnekučiuočiau.

Abigailė nenorėjo pajusti jam simpatijos, nenorėjo užmegzti artimesnių santykių su žmogumi — policijos pareigūnu, kuris prasibrovė pro visas jos užtvaras, sėdi jos virtuvėje ir mėgina laimėti jos dėmesį pasakodamas asmenines istorijas.

Logiškai mąstant, ji turėtų paliepti jam išeiti. Bet ji to nenorėjo ir susimąstė, kas nutiktų, jeigu iškrėstų kvailystę.

— Pietaudama ketinau žiūrėti filmą.

— Filmai man patinka.

— Ketinau žiūrėti „Plienines magnolijas“.

Bruksas giliai atsiduso.

— Turbūt to nusipelniau.

Abigailei nusišypsojus, rodos, nušvito visas kambarys.

— Tiesą sakant, ketinau žiūrėti „Kietą riešutėlį“.

— Man reikėjo atvežti didesnę puokštę gėlių.

Bruksas suprato, kad Abigailė velniškai gera virėja ir kad jam patinka aviečių actas. Jis taip pat sužinojo, kad filmus ji žiūri labai susikaupusi, neplepėdama.

Visa tai Bruksui labai patiko dar ir dėl to, kad šuo, rodos, buvo bepradedąs prie jo priprasti ir dabar miegojo susirangęs prie Abigailės kojų. Vis dėlto Bruksas neabejojo, kad jam padarius netinkamą judesį Bertas kaipmat sureaguotų ir prismeigtų jį nemirksinčių akių žvilgsniu arba net įsikibtų dantimis.

Bruksas atsipalaidavo. Gardus maistas, įdomus filmas, mirganti ugnis ir rami moteris. Ekrane pasirodžius titrams Abigailė pakilo rinkti indų.

Kaip ir buvo tikėtasi, šuo irgi sujudo ir pažvelgė į Bruksą taip, tarsi sakytų: „Stebiu tave, drauguži.“

— Aš viską sutvarkysiu.

— Ne. Aš tvarkausi savaip.

— Tada padėsiu nunešti indus į virtuvę. — Abigailei nespėjus paprieštarauti jis sudėjo dubenėlius vieną ant kito. — Abigailė, tu iš esmės pakeitei man nuotaiką, — pasakė jis jau virtuvėje.

— Džiaugiuosi, kad galėjau pagelbėti. — Padėjusi indus ant spintelės ji atsisuko į Bruksą. — Dabar tau jau reikėtų važiuoti.

Bruksas nesusilaikė nenusijuokęs.

— Gerai. Klausyk, kodėl man neatsilyginus už grąžintą gerą nuotaiką ir nepakvietus tavęs pietų.

— Mes ką tik papietavome.

— Kada nors kitą kartą.

— Nepietauju niekur kitur.

— Niekada?

— Laikausi savo taisyklių; man patogiausia pietauti čia.

— Vadinasi, pietus man teks atgabenti pas tave. Puikiai moku užsakyti picas.

Abigailė mėgo picą.

— Nebūtina.

— Taip pat nebuvo būtina manęs vaišinti sriuba ir Briusu Vilisu. Žiūrėk į šią situaciją kaip į svarstyklių lėkšteles. Galiu lažintis, kad tau patinka darna ir pusiausvyra.

— Iš manęs — prasta draugija.

— Klysti. Aš tau paskambinsiu.

— Bet aš tau nedaviau jokio telefono numerio.

— Abigailė, — jis perbraukė pirštu jai per skruostą taip šiltai ir bičiuliškai, kad jai ėmė tankiau plakti širdis. — Aš policininkas.

Ji priminė sau, kad tikrai negalima to pamiršti. Negali sau leisti to pamiršti.

— Palydėsiu tave.

— Ar kiekvieną kartą, kai norėsiu tave pabučiuoti, tau reikės priminti šuniui, kad aš — draugas? — paklausė Bruksas, kai Abigailė atrakino duris.

— Ne, nebent duočiau kokį nors kitą nurodymą.

— Gerai.

Šįkart Bruksas apglėbė ją per klubus ir stipriai prisiglaudė. Jis bučiavo slysdamas rankomis visu jos kūnu, jaudindamas ir žadindamas geismus.

Akimirką Abigailė užsimiršo. Vėsioj nakty jusdama šiltas jo lūpas, pagauta prisilietimo malonumo ji užmiršo viską. Pasiduoti malonumui, glaustis prie jo dar stipriau... Praviros lūpos, gundantis liežuvis, malonus drėgnas sunkumas pilve...

Ji troško delnais pajusti jo raumenis, visa savimi patirti drėgną, įkaitusį jo kūną. Ji troško jo rankų, jo delnų ant savo krūtų ir ant visos savęs. Ji troško pajusti jį — tokį stiprų — savyje.

Abigailė troško šio esminio žmogiško kontakto, kurio nebuvo leidusi sau geisti kone metus.

Po šio bučinio Abigailė kovojo su savimi. Jeigu ji leis kūnui laimėti...

Tada Bruksas pratarė:

— Labanakt, Abigailė.

— Labanakt.

— Ramiai, Bertai.

Bruksas išėjo; Abigailė pajuto plūstelint vėsų nakties orą. Stabtelėjęs Bruksas atsigręžė, pažvelgė besimainančiomis akimis ir nusišypsojo nerūpestinga šypsena.

— Vynas, pašnekesys, pietūs, filmas ir puikus bučinys. Be jokių abejonių, tai — antras pasimatymas.

— Bet...

— Gali patikrinti apibrėžimą. Viskas atitinka. Lauksiu trečio pasimatymo.

Kai netarusi nė žodžio Abigailė uždarė duris, jis nusišypsojo.

Susijaudinimas, žingsniuodamas prie automobilio šypsodamasis, mąstė Bruksas, ne visada tik refleksas. Kartais susijaudinimas būna rezultatas.

Pirmadienį po miesto tarybos narių susirinkimo, kur Bruksas visada jausdavosi kaip koks apgavikas, jis su savo draugu Rasų Konrojumi patraukė į Lindžio užeigą. Rasas Konrojus buvo senas Brukso bičiulis, miesto tarybos narys ir ką tik išrinktas kandidatas į mero postą; mero rinkimai turėjo vykti rudenį.

— Meras Konrojus.

— Taip suplanuota. Balsuok nedelsdamas, balsuok dažnai.

Bruksas papurtė galvą. Jie draugavo nuo vaikų darželio laikų, kartu baigė tą pačią mokyklą. Drauge žaisdavo beisbolą — Rasas pirmojoje bazėje, Bruksas — trečiojoje. Jie girdavosi pasakodami apie merginas, vėliau — apie moteris; jeigu Rasas nemelavo, su juo susipažinusios merginos jau tą pačią savaitę prarasdavo nekaltybę.

Prieš trejus metus vykusiose Rašo vestuvėse Bruksas buvo vyriausiasis pabrolys, o paskui pakrikštijo po aštuoniolikos mėnesių gimusią jo dukrą Sesilę.

Bruksas matė, kaip raudonplaukis strazdanotas nuodvėsa Rasas su gerokai jo burnai per dideliais dantimis iš eilinio bambančio juodnugario, dirbančio Konrojams priklausančiame viešbutyje, virto supratingu ir taktišku minėto viešbučio valdytoju.

Jo smagių jaunystės dienų ir kelionių bičiulis tapo apsukriu verslininku, mylinčiu vyru ir beatodairiškai atsidavusiu tėvu.

Tačiau Bruksas niekada nemanė, kad ateis diena, kai jis atiduos savo balsą už merą Raselą Konrojų.

— Kodėl taip suplanuota?

— Aš būsiu geras meras, — Rasas atlapojo užeigos duris, pamojo padavėjai ir patraukė prie stalelio. — Bikfordas man buvo geras. Jis suteikė namus, gyvenimą, davė dar daugiau — Seliną ir Sisi. Noriu pasinaudoti proga ir padėti jam augti, suklestėti, plėtoti turistų verslą.

— Tu būsi geras meras, — atsakė Bruksas, kai Kim nė neprašyta atnešė jiems kavos, o Rasas iškart ėmė ją kalbinti.

Turbūt jis tam ir gimęs, pagalvojo Bruksas.

— Mere Konrojau, — sumurmėjo Bruksas, pakėlęs puodelį kavos.

— Viršininke Glisonai...

— Koks akibrokštas... Mes suaugę. Ypač tu, tėtuk.

— Rugsėjį būsiu dvigubas tėtukas.

— Vėl? Tikrai?

Rašo veide švietė pasididžiavimas ir džiaugsmas.

— Tikriau nė nebūna.

— Oi, Rasai, sveikinu. Ir toje srityje puikiai darbuojiesi.

— Dar kokį mėnesį apie tai niekam nepasakosim, bet kalbos vis tiek sklinda. — Jis palinko arčiau Brukso: pirmadienio priešpietės tyloje visada atsiranda gandus gaudančių ausų. — Rytais Seliną velniškai pykina. Beje, pora mokytojų, įskaitant ir tavo tėvą, pastebėjo, kad ji keistai švyti.

— O jis man nieko nesakė, nors vakar trumpam buvom susitikę.

— Ji prašė niekam nepasakoti. Tavo tėtis kaip uola.

— Tai jau taip.

— Taigi, kadangi esu vedęs senis ir kone dviejų vaikų tėvas, turiu gyventi visiems atsidavęs, — Rasas kryptelėjo raudonais antakiais. — Gal savaitgalį buvai kokiame nors aistringame pasimatyme?

— Prieš pat vienuoliktą sulaukiau skambučio; turėjau padėti numaldyti muštynes pas Bitersą. Džastinas Bleikas puola kiekvieną ten atėjusį.

— Su tuo vaikiu — vienos bėdos.

— Jis labai agresyvus, visai pagedęs, nors dar nepilnametis. Dar pridurčiau jo polinkį į žalingus įpročius. Bet tėvukas nesutinka, kad pasodinčiau jo pirmagimį į areštinę.

— Linkolnas — jau patyręs triukšmadarys, be to, su dideliais pinigais. Vis dėlto keista, kad Biterso bare jie tą vaiką aptarnavo.

— Visi liudininkai, su kuriais kalbėjau, sakė, kad niekas nieko jam nepardavė. Jis įsiveržė ten jau „šiltas“, ir kai jo neaptarnavo, be to, pamėgino išmesti lauk, vaikis pradėjo triukšmauti. Kad ir kaip būtų, į policijos nuovadą Bleikas atsivilko su advokatu.

— Nepasakyčiau, kad šeštadienis tau būtų buvęs smagus.

— Ir sekmadienis nebuvo smagus, — pridūrė Bruksas. — Vaikas paleistas už užstatą. Dabar jam teks lankyti paskaitas apie alkoholio žalą, padirbėti viešųjų darbų, sumokėti baudą ir atlyginti padarytą žalą. Neseniai jam sukako devyniolika, o jis jau pašalintas iš dviejų koledžų, du kartus baustas už vairavimą išgėrus ir daugybę kartų už kitokius eismo pažeidimus — net skaičių pamečiau. Oficialiai jis dar metus negalės vairuoti, bet, rodos, tai šitam vaikiui netrukdo vartoti alkoholio ir narkotikų, o pavartojus eiti muštis.

— Ech, jaunystė...

Bruksas mostelėjo ranka, kuria laikė kavos puodelį.

— Bet mes niekada nebuvome tokie kvaili ar arogantiški.

— Bes buvome ganėtinai kvaili, bet ne tiek. Niekada nesėsdavome prie vairo išgėrę alaus, kurio mums nederėjo pirkti ar gerti, nes buvome per jauni, — Rasas atsilošė ir nusibraukė nuo kaktos morkų sulčių spalvos gaurų kuokštą. — Kito šeštadienio vakarą tau reikia gerai pailsėti, sūnau. Žinai, Selina turi sudariusi savo draugių, kurias mirtinai norėtų su tavimi suporuoti, sąrašą.

— Bet pirmiausia aš tave nudėsiu; kadangi esu policijos viršininkas, žinosiu, kaip paskui susitvarkyti.

— Tu tik taip kalbi. Na, nebent dar dulkiniesi su Silbe.

— Viskas baigta. Ir labai gerai.

— Vadinasi...

— Tiesą sakant, buvau užsukęs pas Abigailę Louveri.

— Tu rimtai? — dabar jau žibančiomis akimis Rasas vėl pasilenkė. — Pasakok. Klok viską.

— Turiu grįžti į darbą.

— Kam prasitarei, jei neketini pasakoti.

— Na, sakykim, ji įdomi, paslaptinga ir seksuali, nors visai nesistengia tokia būti. Ji turi šunį, kuris yra toks didelis ir protingas, kad galėtų valdyti buldozerį. Ir dar ji moka šaudyti Glock pistoletu.

— Tai kodėl ji gaišta laiką su tavimi?

— Kad aš vis stojuosi jai skersai kelio. Tikrai turiu grįžti į darbą. Sumokėk už kavą, ir aš už tave balsuosiu.

— Smagu girdėti. Ei, kai ateisi pietų, atsivesk tą panelę.

— Aš vis dar ją pratinu įsileisti mane į namus, — eidamas nuo stalo metė Bruksas. — Kad kur nors ją išsivesčiau, reikės paplušėti.

Vėlyvą popietę Bruksas rado valandėlę numatytai misijai įvykdyti. Kol jis viską sutvarkė ir nuvažiavo į tėvų namus, tėtis jau buvo spėjęs persirengti sodininko drabužiais.

Priekinėse lysvėse Saulė ir Lorenas sodino spalvingų vienmečių gėlių daigelius.

Abu buvo užsidėję kepures: tėtis — beisbolo laikus menančią nublukusią sportinę Brukso kepuraitę, o mama — plačiakraštę šiaudinę skrybėlę su raudonų gėlių puokštele, užkišta už kaspino.

Bruksui patiko, kaip jiedu dirba — petys į petį, klausydamiesi pro atlapotus langus ir duris, nors lauke dar vėsoka, sklindančios muzikos.

Bruksui atvažiavus Lorenas pašoko ant ilgų kojų. Bruksas džiaugėsi, kad tėvo skruostai sveikai įraudę, veide šviečia šypsena, iš po kepuraitės kyšo žilstelėjusios, bet dar tankios garbanos.

Gal išauš diena, kai jis, žvelgdamas į tėvą, liausis matęs jį tokį, kokį regėjo ligoninėje prieš širdies šuntavimo procedūrą — išblyškusį, papilkėjusį, susenusį ir kiek išsigandusį.

Mama taip pat atsistojo ir įsisprendė rankomis į šonus. Bruksas prisiminė baimę ir jos akyse. Jiems laukiant, vaikštinėjant ir meldžiantis mama prikalbėjo marias, bet baimė iš jos akių niekur nebuvo dingusi.

Dabar, mąstė Bruksas, jie atrodė taip, kaip ir turėtų atrodyti — žemėti, besidžiaugiantys matydami sūnų ir vis dar petys petin.

Bruksas išlipo vildamasis, kad nepadarė didelės klaidos, ir iš automobilio galo iškėlė dėžę.

— Ei, sveikas, — pirmas pasisveikino tėtis.

— Ir tu sveikas. Labas, mama.

— Ką ten turi?

— Atvežiau jums dovaną, — Bruksui kalbant nubudęs dėžės turinys iš jaudulio ir džiaugsmo ėmė viauksėti.

— Oi, — Saulė sunėrė už nugaros rankas. — Bruksai, juk sakiau, kad nesu pasirengusi...

— Jis čia atkeliavo su teise būti grąžintas. Žinai Petį iš apygardos prieglaudos? Jis sutiko truputį nusižengti taisyklėms, kad galėtumėte apžiūrėti šunelį, o šunelis — jus, kol dar nesutvarkyti visi dokumentai.

— Bruksai, bet aš negaliu... Oo, Dieve, tik pažiūrėkite į jo snukutį.

— Petis sako, kad jis turi aviganio, retriverio ir dar dievai žino kieno bruožų. Bet jis mielas ir su charakteriu — tikras mažas padūkėlis.

— Oi, Bruksai... Lorenai, daryk ką nors.

— Ar tau neatrodo, kad reikėtų jį išleisti? — Lorenas apkabino Saulę per pečius. — Bent jau kaip reikiant į jį įsižiūrėtume.

— Geras iš tavęs pagalbininkas... Gerai, išleisk. Neteisinga jį laikyti narve kaip nusikaltėlį.

— Būtent. — Padėjęs dėžę Bruksas ją atidarė ir ištraukė viauksintį, besilaižantį ir uodegą vizginantį gauruotą džiaugsmelį. — Jam maždaug dešimt savaičių. Jeigu per mėnesį neras namų, jam galas. Mirtininko kamera. Pasijodinėjimas žaibais.

Saulė kietai sunėrė rankas.

— Liaukis.

— Viauksinčio šuns likimas, — pridūrė Bruksas, kai mama atsiduso, o tėvas vos sulaikė juoką. — Ką? — Bruksas prisikišo prie ausies šunelio snukutį. — Neabejoji? Gerai. Jis prašo, kad jums pasakyčiau... Niekas nė nenutuokia, kiek vargų man teko iškęsti, — liūdnai išdainavo.

— Oi, duok man tą mažylį, — Saulė priėjo arčiau ir paėmė šunelį, drebantį iš džiaugsmo, apimtą meilės iš pirmo žvilgsnio; šis iškart puolė laižyti jai veidą. — Oi, velnias. Prakeikimas. Prakeikimas, — trečią kartą švelniai pakartojo ji, kone įsikniaubusi į minkštą kailiuką.

Prieš pakasydamas šuniukui paausį Lorenas parodė sūnui iškeltą nykštį.

— Ar jis jau vakarieniavo?

— Dar ne, bet automobilyje turiu visko, ko prireiks. Na, jeigu mama nori išgelbėti jam gyvybę.

— Na, man reikėjo bent pamėginti su tavim susigrumti, — Saulė laikė šunelį taip, kad šio letenėlės ir uodega tabalavo ore. — Lorenai, jis iškapstys visas gėlių lysves ir prikakos ant grindų. Jis sukramtys viską, į ką tik galės suleisti savo pieninius dantukus.

— Tai jau taip, — Lorenas ištiesė ranką ir pakuteno šuniukui pilvelį. — Jis mums pridarys kalnus bėdų.

Saulė nuleido šuniuką ant žemės ir jį apsikabino.

— Eikš, vaikėze.

— Ar į mane kreipiesi? — paklausė jos Bruksas.

— Tu — vienintelis vaikėzas mano kieme. — Bruksui priėjus pakankamai arti, ji čiupo sūnui už ausies ir prisitraukė dar arčiau. — Ačiū.

Paskui ji padėjo galvą Bruksui ant peties ir truputį paverkė.

— Meilė randa pačių įvairiausių kelių. Nemaniau, kad dar kartą galėsiu tai pajusti, nemaniau, kad savyje šitai vis dar turiu. Bet meilė randa kelius.

Pašniurkščiojusi ji atsitiesė.

— Aš jam viską aprūdysiu, paaiškinsiu, kur turės tvarkytis savo reikalus. O tu gali atnešti iš automobilio jo daiktus.

— Kaip sumanei atvežti jai tą šunelį? — paklausė Lorenas.

— Tiesą sakant, kai kas man pakišo šią mintį, ir aš užkibau.

— Gerai, kad užkibai. Eime paimti jo daiktų.

— Pamaniau, jog reikėtų atgabenti jo seną mantą, kad šuniukas nepasijustų perkraustomas. Viską ir surinkau, — kalbėjo Bruksas iškraudamas ką atvežęs. — Žaisliukai, guolis, kramtukai, pasaitėlis, antkaklis, dubenėliai, ėdalas mažyliams. Dokumentus irgi turiu. Jį reikės nuvežti pas veterinarą atlikti likusius skiepus ir... — Bruksas pirštais pavaizdavo žirkles. — Rytoj nuvešiu Pečiui dokumentų kopijas.

— Mes viskuo pasirūpinsim. Man ir jai ši dovana nepaprastai brangi. Man labai trūko šuns. Lažinuosi, kad jis pralinksmins ir senąjį Čaką.

— Bent jau porą kartų per dieną pakels tą katiną nuo lovos.

— Galbūt. Mama dabar bus užsiėmusi su šuneliu. Gal užmesti ant grotelių kelis mėsainius?

— Sakyčiau... velnias, — nusikeikė Bruksas išgirdęs radijo signalą. — Viršininkas Glisonas.

— Sveikas, Bruksai, ar vis dar vieši pas tėvus?

— Taip, stoviu jų kieme, — atsakė jis Almai.

— Ponia Viloubai vėl pranešė apie įsibrovėlius.

— Gerai. Esu už dviejų minučių kelio nuo jos namų. Užsuksiu.

Baigęs pokalbį Bruksas patraukė pečiais.

— Senoji ponia Viloubai apie įsibrovėlius praneša maždaug kartą per savaitę. Sėda namas, laša čiaupas, ne taip ant lango stiklo krinta saulės spinduliai, vadinasi, jos jau ateina grobti. Kai apieškosiu visą namą, turėsiu pasilikti puodeliui silpnutės arbatos su suplėkusiais sausainiais.

— Vadinasi, mėsainius kepsim vėliau.

— Būtų šaunu. Neturėčiau užtrukti ilgiau nei pusvalandį.

— Mes niekur neskubam.

Kartą ar du per savaitę, priklausomai nuo to, kiek turėdavo darbo, kelias vakaro valandas Abigailė skirdavo asmeniniams reikalams tvarkyti. Paprastai ji apmokėdavo sąskaitas (jeigu nebūdavo galima sudaryti tiesioginio debeto sutarties), apsipirkdavo internetinėse parduotuvėse (kartais todėl, kad tikrai reikėdavo, kartais — tik tenkindama savo įgeidžius). Dar perskaitydavo naujienas, apsilankydavo keliuose kas savaitę ar kasdien atnaujinamuose tinklalapiuose ir net šiek tiek laiko skirdavo žaidimams.

Kadangi Abigailė ir pati buvo apipavidalinusi bei suprogramavusi vieną žaidimą, tikėdamasi vieną gražią dieną sukurti jų ir daugiau, ji jautė poreikį žengti koja kojon su paskutinėmis tos srities tendencijomis ir technologijomis.

Kartą ar du per savaitę ji įsilauždavo į kitas duomenų bazes.

Abigailė sekdavo motiną įsilauždama į jos banko ir brokerio tarpininkavimo sąskaitas, tikrindavo jos darbo ligoninėje grafiką.

Ji žinojo, kad daktarė Suzana L. Fič gegužės mėnesį tris savaites ketino atostogauti Provanse. Ji žinojo, kokį viešbutį Suzana užsisakė, kokiomis paslaugomis naudosis kartu su savo pastarųjų kelių mėnesių bičiuliu kažkokiu Volteriu P. Feningtonu III.

Apie savo motinos gyvenimą, veiklą ir finansinę padėtį Abigailė žinojo visai nemažai.

Nuo tos nakties, kai Suzana ją paliko su Tere ir Džonu pirmame saugiame name Čikagoje, jos nei matėsi, nei kalbėjosi.

Tačiau Abigailė kartkartėmis pašniukštinėdavo — ir iš smalsumo, ir tam, kad įsitikintų, jog Volkovai prieš ją dar nesiėmė jokių veiksmų.

Kita vertus, kodėl turėtų imtis, svarstė ji. Juk jie turi savų šnipų teisėsaugoje. Ir tiems šnipams aišku, kad Suzana Fič nieko nežino ir nenori nieko žinoti apie dukrą, kurią taip skrupulingai planavo pradėti ir kurią paskui paliko.

Abigailė sekė ir Džono šeimos gyvenimą. Ji tikėjo, kad Džonas būtų laimingas žinodamas, jog praėjus aštuoneriems metams po jo žūties jo žmona ištekėjo antrą kartą. Jis būtų laimingas žinodamas, kad jo vaikai gyvena gerai ir, rodos, laimingai. Abigailė žinojo, kur jie gyvena ir dirba, kokią mokyklą lanko. Ji taip pat žinojo, kad Terės tėvai persikėlė gyventi į Sarasotą.

Savo kompiuteryje savaiminės paieškos komandą ji užprogramavo taip, kad ekrane pasirodytų bet koks žiniasklaidoje atsiradęs straipsnelis apie Volkovus. Abigailė atidžiai juos visus sekė. Ilja buvo susižadėjęs; vestuvės suplanuotos rudenį. Jo sužadėtinė iš turtingos šeimos, turi ryšių su kita bratva. Abigailės manymu, tos vestuvės bus tarsi dviejų gaujų susijungimas, nors, kaip jai atrodė, Ilja turėtų būti visai patenkintas, nes moteris labai graži.

Nuolatiniams įsilaužimams į Iljos kompiuterius reikėjo daugiau pastangų, daugiau laiko ir gerokai nuoseklesnių tyrinėjimų. Tačiau Abigailė nesuko dėl to galvos. Kiekvienąkart apsilankiusi Iljos elektroninėje erdvėje ji nusikopijuodavo visas jo bylas, elektronines žinutes ir viską išsaugodavo savo kompiuteryje; ji peržvelgdavo visus jo lankytus tinklalapius.

Tokie žmonės kaip Ilja tariasi esą atsargūs, bet tokie nėra. Abigailė jo verslo reikalus išmanė taip pat gerai, kaip, jos manymu, ir jis pats. Ji turėjo visą informaciją apie jo gyvenimą, nuotakas, merginas, kaip jis leidžia pinigus, kur perka drabužius ir batus.

Abigailė žinojo viską.

Žinojo ir tai, kad Volkovai jos tebeieško.

Ji nebuvo svarbiausias jų darbas, bet, kiek jai pavyko išsiaiškinti, nebuvo ir eilinis nebaigtas darbas. Elžbieta Fič jiems — principo reikalas.

Ją reikėjo rasti ir pašalinti. Kol Sergejus Volkovas bus bratvos galva, ji bus jų taikinys. Abigailė neabejojo liksianti taikiniu ir tada, kai Sergejaus vietą oficialiai užims Ilja.

Abigailė žinojo, kad Jakovas Korotkis ir toliau darbavosi kaip samdomas žudikas. Buvo sudariusi, jos manymu, Jakovo pribaigtų žmonių sąrašą, kurį pildydavo elektroninių vizitų metu. Abigailė žinojo, kad tokius pačius sąrašus turi ir FTB, Jungtinių Valstijų maršalų tarnyba bei Interpolas, nes ji įsilauždavo ir į šių agentūrų elektronines erdves.

Tačiau Jakovui niekas nepajėgė pasipriešinti. Galbūt jos dėka šis žmogus buvo labai branginamas ir gerai saugomas įrankis.

Abigailė taip pat žinojo, kad jos — arba Elžbietos Fič — ir toliau ieško FTB bei maršalai.

Ji tebebuvo Džiulės Masters ir Aleksio Gurevičiaus žmogžudysčių liudininkė, taip pat galėjo paliudyti Džono Barou ir Teresos Norton mirtis.

Džonas sakė tiesą — jis saugojo ją iki mirties. Ji daugiau niekuo negalėjo pasitikėti. Volkovams ji buvo taikinys, kurį reikia pašalinti ginant savigarbą ir principus, taip pat stengiantis išvengti vis dar galimo jos liudijimo. Pareigūnams ji buvo dviejų federalinių maršalų nužudymo liudininkė. Arba, priklausomai nuo požiūrio, pabėgėlė, kuri iš nevilties, nuobodulio ar sutrikusios psichikos galbūt vieną federalinį maršalą nuginklavo, kitą nužudė, o dar vieną sužeidė, nes per grumtynes Kosgrouvas buvo pašautas į šlaunį.

Buvo tokių, kurie darė prielaidą, esą prieš pabėgdama Elžbieta sukėlė dujų sprogimą norėdama sunaikinti savo įvykdytų nusikaltimų pėdsakus.

Planas ją pašalinti buvo sumanytas likus kelioms dienoms, o gal net kelioms savaitėms iki Elžbietos septynioliktojo gimtadienio. Planą sumanė Kiganas ir Kosgrouvas.

Ji turėjo žūti kartu su Džonu ir Tere sprogimo metu.

Pirmus mėnesius po pabėgimo, pirmus metus, kai gyveno slapstydamasi, kęsdama siaubą ir nerimą, Elžbieta retai kada apie tai susimąstydavo. Bet galiausiai ji išsikapstė.

Dabar ji gyveno savo gyvenimą ir neketino išleisti jo iš rankų.

Prie kojų tupint šuniui Abigailė prisikapstė prie Iljos sąskaitų. Jis nuolat keisdavo slaptažodžius, atnaujindavo antivirusines programas ir tinklalapių blokus.

Visgi Abigailė ištisus dešimt metų studijavo ir tobulino įvairias kompiuterines programas. Ji galėdavo pralaužti bet kokias jo sukurtas užtvaras. Įsibrovusi į Iljos puslapius ir šnipinėdama jo privatų gyvenimą, pažeisdama jo privatumą ji jausdavo didžiulį malonumą.

Ji tik gailėjosi, kad pats Ilja to nežino ir niekada nesužinos.

Jis niekada nebijos taip, kaip bijojo ji.

Bet jis sumokės.

Kartkartėm, kai Abigailė pasisotindavo, kai neabejodavo surinktais duomenimis ir savo saugumu, ji rasdavo būdų turimos informacijos trupinius nutekinti FTB agentui, kurį jau buvo nuodugniai patikrinusi, kurį tarėsi pažįstanti taip, kaip save pačią...

... kad ir kas ji dabar būtų.

Trumpas, bet gausias informacijos žinutes ji pasirašydavo tvoi drug. Rusų kalba ši frazė reiškia „tavo bičiulis“. Su šiuo parašu adresatą pasiekdavo elektroninės bylos, asmeniniai duomenys, savarankiškų tyrimų išvados, užklausos. Taigi labiausiai tikėtina, kad informatorius yra vyras, turintis ryšių su Volkovo bratva.

Tvoi drug kainavo gyvybes. Abigailė vylėsi, kad jai pavyko kelias gyvybes išgelbėti. Didžiausias jos pasiekimas — surinkta informacija, paskatinusi surengti reidą į vieną iš sandėlių pietinėje Čikagos dalyje, po kurio buvo išardytas ir sunaikintas prievartine prostitucija besiverčiančiųjų ratas.

Dabar ji gilinosi į naujausią grupuotės veiklą. Kodai, slaptažodžiai, netikri vardai. Ji išsiuntė informaciją apie sukčiavimo virtualioje erdvėje atvejus. Jei federalinės tarnybos pareigūnai nesugebės susitvarkyti, vadinasi, jie nenusipelnė pagalbos.

Buvo malonu žinoti, kad galima sumažinti Volkovų sąskaitos likutį. Na, gal ne taip labai saldu ir malonu, kaip žinoti, kad šiuo tuo prisidėjai išlaisvindama iš sekso vergijos daugiau nei dvidešimt merginų; vis dėlto turint mažiau pinigų gaujai sunkiau veikti.

Taip, pinigų plovimas bus naujasis jos sumanytas projektas. Abigailė šį sumanymą pavadino vestuvių dovana Iljai.

Ji ėmė rinkti informaciją iš Iljos, sąskaitininko, kelių kitų žmonių elektroninių žinučių. Visada stebėdavosi, kiek daug žmonės gali atskleisti keliais klavišų paspaudimais, kokie tie žmonės neapdairūs. Darbuodamasi Abigailė mąstė rusiškai, buvo panirusi į svetimą kalbą, todėl suskambus telefonui nusikeikė rusiškai.

Abigailė nelaukė jokių skambučių, bet keliems jos klientams labiau patikdavo pasikalbėti telefonu ar palikti trumpąja žinutę, nei parašyti elektroninį laišką. Ji pažvelgė į ekraną ir suraukė kaktą.

Bruksui pavyko atkapstyti jos mobiliojo numerį. Na, gal ir nebuvo labai sunku, bet vis tiek reikėjo sugaišti laiko ir pasistengti.

Kam to reikia?

Pasirengusi būti atsargi ji atsiliepė.

— Klausau.

— Labas. Čia Bruksas.

— Taip, pažinau.

— Kokios picos norėtum?

— Aš... Man tas pats.

— Abigailė, labai svarbu, kas ant picos uždėta. Ir kepant pyragą įdaras labai svarbu.

Abigailė sutiko, kad jis teisus. Ji priešinosi, tačiau Bruksas viskuo žavėjo ir jaudino.

— Man labiausiai patinka juodosios alyvuogės ir pipirai.

— Šaunu. O paprikos irgi tiks?

— Taip.

— Nuostabu. Būsiu maždaug po pusvalandžio.

— Aš tavęs nekviečiau užeiti.

— Taip, pastebėjau. Tiesą sakant, galėtum pradėti kviesti.

— Aš dirbu.

— Kai atvažiuosiu, bus septinta. Padarysi pertraukėlę. Beje, turiu tau naujienų.

— Kokių naujienų?

— Naujienos — kartu su pica. Maždaug po pusvalandžio. Iki.

Padėjusi telefoną Abigailė dar kurį laiką nenuleido nuo jo akių.

Ji nebuvo pasirengusi. Kodėl jis visą laiką ją nutraukia ir įsikiša, kai ji nebūna pasirengusi? Dabar jai teks baigti dirbti.

O pietums ji ketino išsikepti viščiuką.

Jis norės pasikalbėti, o jos lengvų pokalbių atsargos jau išseko. Abigailė nebeišmanė, kaip palaikyti Bruksui ir jo motinai įprastus neįpareigojančius pašnekesius.

Vis dėlto įdomu, ką jis turėjo galvoje užsimindamas apie naujienas.

Su viskuo susitaikiusi ji išjungė kompiuterį ir nenorom padėjo į stalčių dėklą su pistoletu.

Ji pamanė, kad Bruksas norės ko nors išgerti, todėl peržvelgusi puikių vynų kolekciją išsirinko Chianti.

Paskui stabtelėjo įsižiūrėjusi į butelį.

Ji ir vėl su juo pietaus. Jau antrą kartą per savaitę, neskaitant mėlynių pyrago.

Ji susitikinėja su policijos nuovados viršininku.

— Dėl Dievo, kaip jam taip pavyksta? Aš nesusitikinėju. Negaliu susitikinėti.

Abigailė padėjo butelį ir ėmė elgtis taip, kaip niekada nesielgdavo, — pradėjo žingsniuoti po kambarį. Jai reikėjo rasti sprendimą, reikėjo ryžtingai apsispręsti ir... kontroliuoti padėtį. Aiškiai parodžiusi, kad nenori jo matyti, tik dar labiau sustiprintų jo ryžtą ir įtarimus. Kad ir kaip būtų, jos pastangos bus visiškai bergždžios.

Ji nutuokė, ką reiškia persekioti ir nugalėti. Vyras jaučiasi sulaukęs iššūkio — turįs įtikinėti, užkariauti, nugalėti. Gal vertėtų persigalvoti dėl sekso. Pasimylėjus liausis persekioti, nebeliks iššūkio. Brukso susidomėjimas ims blėsti.

Visai logiškos prielaidos...

Taip pat ir jos nekamuos geismas. Kai bus patenkinti jos fiziologiniai poreikiai, kai jis bus įveikęs iššūkį ir susidomėjimas išblės, jai nebeliks priežasčių ne laiku ir ne vietoj svajoti. Viskas grįš į savo vėžes.

Abigailės manymu, ši teorija buvo teisinga.

Jie pasimylės ir pasuks savais keliais, grįš prie savo įprastų darbų.

Palengvėjusia širdimi, patenkinta sprendimu Abigailė užlipo laiptais norėdama įsitikinti, kad nei jos miegamajame, nei vonios kambaryje, nei apskritai visame antrame aukšte nėra nieko, kas galėtų patraukti Brukso dėmesį; paskui sekė Bertas.

Jis neturi preteksto klausti, kas yra kitame miegamajame, be to, kambario durys uždarytos. Abigailė vėl susimąstė klausdama savęs, ar tikrai išmintinga laužyti savo nuostatas bei pažadus neužmegzti artimų santykių su vietiniu ir nesimylėti čia, savuose namuose.

Jis nutarė, kad nieko bloga nenutiks. Vieną kartą nukrypusi nuo įprastų normų tarėsi sugebėsianti susitvarkyti.

Pasigirdus signalizacijos garsui Abigailė pažvelgė į miegamojo kamerą ir paliepė Bertui laikytis ramiai.

Bruksas punktualus, pamanė ji, žiūrėdama, kaip jis privažiuoja prie namelio.

Abigailė priminė sau, kad picą tikrai mėgsta, ir ėmė leistis laiptais. Jai ir mylėtis patinka. Rakindama duris ji patikino save, kad planas tikrai geras, ir abi pusės mielai jo laikysis.

Štai ji, su šunimi prie šalies, žvelgianti budriomis akimis, neabejotinai sauganti kažkokią paslaptį, svarstė Bruksas.

Šįkart ji neparodė apmaudo, bet vis tiek akylai stebėjo kiekvieną judesį jam lipant iš automobilio su pica ir šešių butelių alaus pakuote.

Abigailė ir šuo nenuleido nuo jo akių ir tada, kai jis atėjo iki priebučio ir pasilenkęs ją pabučiavo.

— Labas.

— Labas, — ji žingsnelį pasitraukė ir kaip įprasta ėmėsi užraktų. — Atsivežei alaus. Turiu vyno, bet...

— Išgersime ir vyno. O alų padėsime į šaldytuvą, — Bruksas padavė Abigailei alaus pakuotę ir iš kišenės ištraukė odinį kauliuką. — Atnešiau Bertui dovanėlę, jei galima.

Dovanėlė Abigailę sujaudino. Nesvarbu, tai taktinis manevras ar ne, Bruksas pademonstravo gerumą.

— Iš tavęs neims.

— Tai paduok tu.

Bruksas padavė jai kaulą ir pamatė, kaip Bertas pašnairavo iš pradžių į juos abu, o paskui — į kaulą. Tačiau nesukrutėjo nė vienas šuns raumuo.

— Labai miela iš tavo pusės. Jis mėgsta tokius kaulus.

Abigailė pasisuko į šunį ir kažką jam paliepė. Bertas atsitūpė.

— Kalbėjai ne prancūziškai.

— Itališkai.

Dar kažką paliepusi Abigailė metė Bertui kaulą.

— Vadinasi, jis kalba ir itališkai. Koks išprusęs šuo. Jis šypsosi.

— Šunys nesišypso.

— Palauk, pažvelk į tas akis. Jis šypsosi. Kur norėtum valgyti picą?

— Geriausia būtų virtuvėje. Tu gerai nusiteikęs.

— Su gražia moterimi, mėgstančia aitriąsias paprikas, kurios ir man labai patinka, ketinu valgyti picą. Ji jau atkimšusi vyno butelį. Iki aštuntos man nereikia į darbą. Būčiau kvailas, jei nebūčiau gerai nusiteikęs.

— Tu nekvailas, — Abigailė paėmė vyno taures. — Nors tavo darbas toks, kad nuolat tenka patirti stresą, retai kada būni prislėgtas. Jau pastebėjau.

— Man patinka mano darbas.

— Bet jei tavo tėvas nebūtų susirgęs, tebegyventum Liti Roke.

— Taip, tikriausiai. Man buvo lemta grįžti čia, pradėti dirbti ir įsikurti.

Imdama lėkštes Abigailė papurtė galvą. Jai šovė mintis, kad vis dėlto ji randa apie ką kalbėtis.

— Nėra tokio dalyko kaip lemtis ar likimas. Gyvenimas — pasirinkimų ir susiklosčiusių aplinkybių virtinė, veiksmas ir atoveiksmis, kitų žmonių pasirinkimų rezultatai. Susirgus tėvui tam tikru metu pasirinkai tam tikrą darbą. Manau, pasirinkimas buvo tinkamas ir noriai priimtas, bet negalima sakyti, kad taip buvo lemta.

Bruksas papilstė vyno.

— Tikiu pasirinkimo galimybe ir lemtimi.

— Kaipgi taip? Negalime vienu metu rinktis laisva valia ir kartu būti valdomi lemties.

— Galvosūkis, ką?

Jis taip natūraliai atrodė šioje virtuvėje, jos erdvėje, su džinsais ir marškinėliais, auliniais sportiniais bateliais ir aptrintu odiniu švarku. Ar dėl to jai reikėtų nerimauti?..

— Kodėl mums neišėjus valgyti į verandą už namo? Toks gražus vakaras.

Abigailė suglumo. Ji niekada nevalgydavo lauke, niekada neidavo į kiemą be ginklo.

— Žiūrėk, kaip sukasi ratukai, — Bruksas perbraukė pirštu jai per smilkinį. — Turbūt visą dieną dirbai plušai. Negaliu patikėti, kad įsigijai šią sodybą ir nesimėgauji švelniais pavasario vakarais.

Dar vienas pasirinkimas, pamanė Abigailė.

— Gerai, — ji ištraukė stalčių ir išsiėmė dėklą su pistoletu. — Į lauką be ginklo neinu.

— Gerai, — ir vėl Glock 19; turbūt jos mėgstamiausias. — Norėčiau, kad pasakytum, ko bijai.

— Aš nebijau. — Na, gal ji ir meluoja, bet melas nekaltas. Abigailė tarėsi esanti labai gerai pasirengusi ir apsisaugojusi, kad rimtai bijotų. — Būdama kieme ginklą mieliau laikau prie savęs.

— Gerai. — Bruksas palaukė, kol ji užsisegs dėklą ir atrakins virtuvės duris. — Bet kai apsispręsi viską man papasakoti, rasiu būdų, kaip tau padėti.

— Iš kur žinai, kad aš ne nusikaltėlė, kad nebėgu nuo teisingumo?

— Ar tiki intuicija?

— Taip, žinoma. Intuicija — tai...

— Tau nereikia aiškinti. Manyk, kad intuityviai numanau.

Verandoje stovėjo nedidelis stalelis ir kėdė. Bruksas padėjo picą ir nuėjo vidun paimti dar vienos kėdės.

— Kaip lauke gražu — koks vaizdas, oras... Jau pradėjai darbus sode. — Jis atsisėdo ir gurkštelėjo vyno. — Ką augini šiltnamyje?

— Augalus. Gėles, truputį daržovių. Turiu kelis žemaūgius vaismedžius. Jie labai puošia šiltnamį.

— Neabejoju.

Abigailei davus ženklą, Bertas atsigulė jai prie kojų ir ėmė graužti kaulą.

— Jis vėl šypsosi.

Šįkart ji papurtė galvą, bet nusišypsojo.

— Tavo labai laki vaizduotė.

— Gal ji kompensuoja patiriamą stresą.

Jis paėmė Abigailės paduotą picą, pasidėjo lėkštę ant kelių, ištiesė kojas ir sėdėjo tylėdamas. Abigailė irgi tylėjo.

— Tu nė neketini klausti, — pareiškė Bruksas. — Sugebi valdytis, Abigailė.

— Atsiprašau?

— Sakiau, kad turiu naujienų, bet tu nė neketini pasiteirauti. Dauguma žmonių imtų klausinėti jau po trijų minučių.

— Gal tai buvo tik dar vienas tavo taktinis manevras.

— Ne, šįkart ne. — Bruksas nurijo kelis kąsnius ir giliai atsiduso. — O dabar neklausi, nes nenori su manimi prasidėti.

Abigailė vėl pražydo šypsena; po šimts, kiekvieną kartą ją privertęs kryptelėti lūpomis Bruksas jautėsi esąs tikras nugalėtojas.

— Gerai, gerai, kad nepradėtum zyzti, pasakysiu. Paklausiau tavo patarimo. Išgelbėjau iš prieglaudos šunytį ir nuvežiau mamai.

— Ar ji patenkinta?

— Ji verkė iš gerumo. Šiandien mano sesuo parašė žinutę, kad aš netikėlis, kad mama vis tiek ją labiau myli. Na, toji vidurinioji. Bet ji juokavo, — pridūrė Bruksas Abigailei suraukus kaktą. — Mums patinka vienas kitą traukti per dantį. Po karštų ginčų, kurių metu aš tylėdamas valgiau mėsainį, laimingi tėvai suteikė naujajam savo vaikeliui — patikėk, jie ir elgsis su juo kaip su vaiku — Platono vardą. Tėtis norėjo pavadinti Bobų arba Sidu, bet mama įrodinėjo, kad šunytis yra filosofiškos išvaizdos ir labai sumanus, todėl nusipelnė svarbaus vardo.

— Geras vardas. Jeigu varde yra kelios priebalsės, šunį lengviau dresuoti. Geros naujienos. Smagu.

— Ir aš taip manau. — Bruksas nusisegė nuo diržo mobilųjį telefoną. — Turiu šunelio nuotrauką, — jis surado telefone atvaizdą.

— Jis labai gražus, žibančiomis budriomis akimis. — Į tas akis pažvelgusi Abigailė sušvelnėjo, įsivaizdavo šunelį gyvenantį geruose, mylinčiuose namuose. — Tu geras sūnus.

— Kai turi tokius tėvus, būti geru sūnumi nesudėtinga. O kokie tavo tėvai?

— Turiu tik mamą. Mes svetimos.

— Man labai gaila. Kur ji?

— Jau daug metų nebendraujam.

Toliau žengti draudžiama, suprato Bruksas. Tiesiog draudžiama.

— O aš su tėvais kone kasdien bendrauju. Tai gali būti gyvenimo mažame miestelyje trūkumas, o gal privalumas, priklausomai nuo požiūrio.

— Man atrodo, kad tavo atveju — privalumas; ir dar didelis patogumas.

— Taip. Kai augau, maniau, kad kitaip ir būti negali; visiems vaikams atrodo, kad kitaip negali būti. Gyvendamas Liti Roke dažnai su jais kalbėdavausi arba susirašinėdavau elektroniniais laiškais. Kone kas mėnesį atvažiuodavau aplankyti, pasisvečiuoti pas seseris ir čia gyvenančius draugus. Bet niekada nesusimąstydavau apie galimybę grįžti.

— Gyvendamas ir dirbdamas Liti Roke jauteisi laimingas.

— Taip, buvau laimingas. Bet kai mano tėvas susirgo, ne tik jaučiau pareigą sugrįžti, bet ir supratau, kad noriu grįžti.

Jis mostelėjo Abigailei pirštu.

— Buvo lemta.

Ji vėl lengvai papurtė galvą ir nusišypsojo. Kuo toliau, tuo labiau tos šypsenos žavėjo Bruksą.

— Tavo šeima labai darni, kaip vienas branduolys.

— Galima ir taip sakyti. Kaip pica?

— Labai skani. Mano pica būna iš viso grūdo miltų ir traški, bet šita man labiau patinka.

— Tavo pica? Iš dėžutės?

— Jeigu pica iš dėžutės, ji nėra tavo.

— Aš beveik viską gaminu iš dėžučių. O tu picą kepi pati, nuo pradžios iki galo?

— Taip, kai užsinoriu.

— Net mano mama taip nedaro. — Bruksas įdėjo Abigailei į lėkštę dar vieną gabalėlį picos, paskui įsidėjo sau. — Gal vėliau parodysi man savo šiltnamį?

— Kanapių neauginu.

Jis taip greitai ir taip skaniai nusijuokė, kad Abigailė net krūptelėjo.

— Bet argi nebūtų įdomu? Ne, apie tai nepagalvojau. Užaugau tarp sodininkų, todėl domiuosi. Nesakyčiau, kad šiose apylinkėse nėra tokių, kurie augina žolę savo reikmėms ar gauna iš jos šiek tiek pajamų. Mano mama irgi augino, kol neturėjo vaikų. Kilus kalboms apie žolės legalizavimą, ji ir dabar pradėtų ginčytis.

— Legalizavus kanapes, kontroliuojant ir apmokestinant augintojus būtų sumažintos išlaidos, skiriamos dabartinio įstatymo laikymuisi garantuoti, ir padidintos biudžeto įplaukos.

— Ir vėl viskas priklauso nuo konkretaus požiūrio.

Šuo sukrutėjo, atsitūpė ir pažvelgė į Abigailę.

— Allez, — pasakė ji, tada šuo nulipo nuo priebučio ir nubėgo prie medžio.

— Vėl prancūziškai. Ar šuo paprašė leidimo pakelti koją?

— Be mano leidimo jis negali išeiti iš verandos. — Abigailė patogiau įsitaisė ir atsigėrė vyno. — Aš persigalvojau.

— Per vėlu; antrą gabaliuką jau pradėjai.

— Kalbu ne apie picą. Persigalvojau dėl sekso su tavimi.

Bruksas apsidžiaugė, kad burnoje neturi kąsnio, antraip būtų paspringęs.

— Ar tu konstatuoji faktą?

— Taip. Pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“ aš nusprendžiau, kad seksas su tavimi patiktų mums abiem. Tu — patrauklus ir malonus. Ir švarus. Labai gerai bučiuojiesi; nors, kaip pastebėjau, šitai negarantuoja tokių pačių talentų lovoje, ne visada mokantys bučiuotis būna geri meilužiai. Jeigu sutinki, galime baigti pietauti, apžiūrėti mano šiltnamį, o paskui pasimylėti. Aš geriu kontraceptikus, bet vis tiek prašysiu, kad naudotum sargį.

Bruksas sėdėjo praradęs žadą.

— Supratau tavo pasiūlymą.

— Tu jo nepriimi? — Abigailė nepagalvojo, kad jis galėtų atsisakyti. — Maniau, fiziškai manęs geidi. Negeidi?

Bruksas padėjo lėkštę ir atsistojo. Per daug apstulbęs, kad susimąstytų, kaip viskas pasirodys šuniui, Bruksas pakėlė Abigailę ir papurtė.

Šįkart jokių švelnių bučinių ar lengvų prisilietimų. Abigailė patyrė sprogimą, pajuto skeveldrų galią. Ji susverdėjo; arba ji įsitvers Brukso, arba pargrius.

— Palauk. Palauk.

Gal išgirdęs drebantį Abigailės balsą, gal tyliai, įspėjamai suurzgusį šunį, Bruksas dar tvirčiau ją sugriebė, bet dabar jau laikė švelniau.

— Ami. Ami, — lengvai kaip ir balsas virpančia ranka Abigailė palietė Brukso skruostą. Paskui ji pamojo šuniui. — Ami, Bertai. Ramiai.

Kai šuo atsitūpė, Abigailė virpėdama atsiduso.

— Jis pamanė, kad mane skriaudi.

— Ar skriaudžiau?

— Ne. Bet aš norėčiau prisėsti.

— Pažvelk į mane.

Ji įkvėpė ir pakėlė į Bruksą akis.

— Pyksti.

— Ne. Nepykstu. Nežinau, koks esu, bet tikrai dar neišprotėjau.

— Tu manęs nenori.

— Ar man ir vėl reikia atsakyti į šį klausimą? O jeigu tikrai reikia, ar man prireiks greitosios pagalbos, kai tavo šuo mane puls?

— Aš... oi. Oi, — iš jos balso Bruksas suprato, kad ji jaučiasi pažeminta. Abigailė užsimerkė ir linktelėjo galva. — Suprantu. Pasielgiau stačiokiškai, netaktiškai. Turėjau palaukti, kol pats imsi kalbėti ta tema; man nereikėjo dėstyti visų savo išskaičiavimų. Tikrai norėčiau atsisėsti.

Bruksas ją paleido ir atsisėdo šalia.

— Pirma, man labai malonu, kad išreiškei norą eiti su manimi į lovą. Man tik nemielas jausmas, kad į šitai žiūri kaip į kažkokį darbą, kurį norėtum išbraukti iš numatytų darbų sąrašo.

Labai tiksliai pasakyta, pamanė Abigailė.

— Atleisk. Pamaniau, kad teisingai elgiuosi kalbėdama tiesiai šviesiai. Tu nepyksti, bet jautiesi įžeistas. Atleisk, — ji sukaupė drąsos ir pažvelgė į Bruksą. — Žinau, kad yra žmonių, kuriems svarbu, kaip kas nors pasakoma. Viską suprantu. Netinkamai išsakiau savo norus, negražiai pasielgiau, kaip toji moteris Ozarko dailės salone.

— Šitaip nesakyčiau. Beje, vyliausi, kad galiausiai persigalvosi.

— Man nereikėjo... Nervinausi ir viską ne taip pasakiau.

— Nervinaisi?

— Na, paprastai aš taip ne... Nežinau, kaip paaiškinti.

— Nereikia man sakyti daugiau, nei pati norėtum. Gerai. Pamėginkime štai kaip: baigsime gerti savąsias taures, ir tu parodysi man šiltnamį. O tada ir žiūrėsim, kas bus.

— Nelabai moku žiūrėti, kas bus.

— O aš tikrai labai gerai moku. Pamėginkime. Jeigu tau nepatiks, kaip viskas klostysis, visada galėsime pasielgti, kaip norėsi tu. Nemoku pralaimėti.

— Nori pasakyti, kad mylėtumeisi bet kokiu atveju.

Bruksas vėl nusijuokė, o tada ištiesęs ranką paėmė jos delną ir suspaudė.

— Kokia moteris... Po velnių, pažiūrėsim. — Bruksas nutilo, nes suskambo jo mobilusis. — Pamąstyk apie tai. Klausau, Ešai, kas nutiko?

Abigailė matė, kaip Bruksui klausantis keičiasi veidas, matė, kaip jis rimtėja ir rūstėja.

— Ne, pasielgei teisingai. Jau važiuoju. Palauk, girdi? Palauk, kol atvažiuosiu.

— Atleisk, — pasakė jis Abigailei baigęs pokalbį telefonu.

— Viskas gerai, — tačiau stodamasi surinkti lėkščių Abigailė į jį nepažvelgė.

— Tokių nutikimų irgi nepavyksta išvengti, — pridūrė jis.

— Suprantu, žinoma. Bet tavo darbo valandos baigėsi.

— Nejau tai galėtų būti pasiteisinimas? Ne, — Bruksas švelniai paėmė ją už parankės. — Ne, Abigailė. Tai tokia problema, dėl kurios kiekvienam, kad ir kas atsilieptų į telefono skambutį, kurio išvengti nebuvo įmanoma, liepiau būtinai susisiekti su manimi, nesvarbu, dirbčiau ar ilsėčiausi. Turiu tą bėdą išspręsti.

— Aišku. Suprantu.

— Norėčiau sugrįžti.

— Tau nereikia jaustis...

— Abigailė, norėčiau sugrįžti, jei tik galėsiu. Jeigu negalėsiu, paskambinsiu. Net nežinau, kaip viskas baigsis.

— Nes turi išsiaiškinti, kaip viskas klostysis.

— Būtent. Turiu važiuoti, — pasilenkęs jis pabučiavo Abigailę. — Mieliau pasilikčiau.

Ji tikėjo Bruksu, ir šis tikėjimas šildė širdį; Bruksas išėjo iš priebučio ir pasukęs už kampo nuėjo automobilio link.

Šįvakar darbas knisa, tyliai svarstė Bruksas važiuodamas į Tibio ir Misės Kru namus. Tačiau po pastarojo Tibio mirtino nusigėrimo Bruksas tvirtai apsisprendė viskam padaryti galą. Šįvakar jis ketino vienaip ar kitaip viską sutvarkyti.

Kru namuose švietė visi langai — kaip per Kalėdas; kieme ant pievelės būriavosi kaimynai, tarsi šeiminis ginčas būtų koks smagus vakarėlis. Ešas neleido jiems prieiti dar arčiau; pro plačiai atlapotas Kru namelio duris sklido kantri muzikos garsai, kartkartėmis pasigirsdavo dūžtančio daikto garsas.

Bruksui išlipus iš automobilio, prie jo priėjo Džilė Haris, Kru kaimynė iš kairės.

— Kam nors reikia ten nueiti, kol jis dar nesugriovė viso namo.

— Ar Misė viduje?

— Ji išbėgo basa, verkdama, kruvina burna. Koks tikslas man vis skambinti ir skambinti, jei niekas nieko nedaro?

— Ar parašysite skundą?

— Bet man ir toliau teks gyventi jų kaimynystėje, — Džilė susinėrė ant rožinės prijuostės rankas. — Kartą mėginau kalbėtis su Mise, kol ji sėdėjo mano virtuvėje, prie pamuštos akies laikydama maišelį su šaldytais žirneliais. Galiausiai ji išvadino mane išdvėsusią sena kale, negalinčia nesikišti į kitų reikalus. Dabar ji su manimi nesikalba. Ar norit, kad vieną naktį prisigėręs jis imtų daužytis ir į mano duris?

— Gerai, ponia Haris. Einam, Ešai.

— Ar norit, kad ką nors pasiųsčiau ieškoti Misės?

— Ne, ji kur nors netoliese arba nulėkė pas seserį. Ji žino, kad atvyksime.

Vis dėlto Bruksas dvejojo, ar Misė tikrai ateis pasižiūrėti būsimos dramos, o dvejoti jam nepatiko.

— Ji palauks, kol atvažiuosim jo paimti, — tęsė Bruksas. — Paskui grįš namo, pabus iki ryto ir tada ateis pas mus pranešti, kad iš tikrųjų pati paslydo ant muilo ar kokio šūdo. Noriu, kad čia būtumėte, bet su juo nekalbėtumėte. Nenoriu, kad ką nors sakytumėte.

— Gerai, galiu.

Belstis Bruksui nereikėjo, nes išbėgdama Misė paliko plačiai atvertas duris. Atsistojęs prieangyje jis pašaukė Tibį.

— Kažin ar jis girdi, — pasakė Ešas.

— Išgirs. Vidun neisim. Liksime čia, kur mus matys daugiau nei tuzinas liudininkų.

— Ko liudininkų?

— To, kas dabar bus. Tibi! Prie durų tavęs laukia draugai.

— Aš užsiėmęs. — Bruksas pamatė, kaip per kambarį nuskrieja lempa. — Dažau namus.

— Matau. Norėčiau sutrukdyti minutėlei.

— Tada užeik. Kviečiu į sušiktą vakarėlį!

— Jeigu įeisiu, man teks išvežti tave į kalėjimą. O jei išeisi tu, mes tik pasikalbėsime.

— Dėl Dievo... Nejau žmogus negali pasitvarkyti savo namuose? — Tibis atsvirduliavo iki durų — aukštas, stiklinėmis akimis, kruvinu veidu; Bruksas pamanė, kad skruostą jis galėjo susižeisti stiklo šuke. — Sveikas, Ešai. Tai kuo šįvakar galiu padėti prakeiktiems įstatymo sergėtojams?

— Atrodo, gerokai prisisiurbei viskučio, — pasakė Bruksas, kol Ešas užsimiršęs jam neatsakė.

— Įstatymas nedraudžia. Aš suknistuose savo namuose, savo namučiuose. Nevairuoju. Nestoviu prie staklių, — Tibis prapliupo juoktis, net susilenkė švokšdamas, vos gaudydamas kvapą.

— Kur Misė?

— Velnias žino. Grįžau namo. Vakarienės nėr. Bet jai užteko laiko zirzti. Zirzė, zirzė, zirzė, gręžė, gręžė, gręžė... Kur buvau, ką veikiau, su kuo...

— Ar tada jai ir trenkei?

Stiklinės akys klastingai prisimerkė.

— Juk žinai, kokia ji nerangi. O kai zirzia ir gręžia, dargi prastai mato. Ta kvaiša kalė trenkėsi tiesiai į duris. Tada ir išėjo. — Tibis sumosavo rankomis ir pamatė kaimynus. — Tų šiknių gauja neturi ką veikti... stovi sau susirinkę kieme... Aš savo namuose, — kad būtų įtikinamiau, dar mostelėjo ranka į kojas...

— Dažai.

— Teisingai!

— Jei mažiau laiko dažytum ir dažniau dulkintum savo žmoną, gal ji nesitrankytų į sienas ir paskui nebėgiotų iš namų.

— Aš tik pasiimsiu dažų ir... Ką tu pasakei?

— Ką girdėjai. — Šalia stovintis Ešas spoksojo nustebęs, bet Bruksas nenuleido nuo Tibio akių. — Man atrodo, kad nebegali tinkamai pasinaudoti savo lazdele, kurią vadini gaiduku.

Tibis svirduliavo vos išsilaikydamas milžiniškuose batuose, mirksėdamas krauju pasruvusiomis akimis.

— Geriau užsikišk suknistą srėbtuvę.

— Kita vertus, kai tasai gaidelis agurkėlio dydžio, kokia prasmė stengtis?

— Dink nuo mano nuosavybės, šikniau. — Tibis jį pastūmė ir to pakako. Tačiau Bruksas norėjo įvaryti vinutę iki galo.

— Tik tiek tegali? — šaipėsi Bruksas. — Nieko keista, kad šitas bepautis stebuklas stumdosi kaip įžūli mergiotė. Dabar turbūt kibsi man į plaukus ir pradėsi verkti.

Nors Tibis vos laikėsi ant kojų, pasirengusiam smūgiui Bruksui gerokai kliuvo. Burnoje jis pajuto kraujo skonį, šalia stovintis Ešas apstulbęs ėmė šauktis Kristaus.

Suriaumojęs Tibis puolė.

Bruksas pasitraukė ir šiek tiek pasuko pėdą; Tibis užkliuvo ir nuo prieangio nuskriejo į kiemą.

— Dabar jau neišsisuksi. Tu suimamas už tai, kad puolei pareigūną.

— Aš tave užmušiu, — šiaip taip atsistojęs Tibis vėl puolė prie Brukso mojuodamas kumščiais.

— Dar pridėsiu už priešinimąsi suimant, — Bruksas išvengė arba atrėmė daugumą smūgių. — Ešai, gal nori man padėti suimti kaltinamąjį?

— Taip, pone, — pakirdęs iš šoko Ešas pribėgo prie Brukso.

— Patrauk nuo manęs rankas, suknistas pidere, — Tibis puolė Ešą, bet atsimušė į jo petį.

— Štai ir antras kartas, kai puolamas pareigūnas. Manau, ir taip aišku, kad girtumas bei chuliganiškas elgesys apsunkins kaltinimus.

Dviese jie paguldė Tibį ant žemės ir uždėjo jam antrankius. Kol jiedu vilko besimuistantį ir besikeikiantį Tibį, Bruksas nužvelgė visų ant pievelės susirinkusių kaimynų veidus.

— Ilgai netrukęs atsiųsiu savo pavaduotoją, — pakeltu balsu kalbėjo jis. — Jis surinks visų parodymus. Nenoriu jokių paistalų, girdit? Pasakokite tai, ką matėte. Jeigu kas nors nepasakos, išrašysiu baudą už trukdymą įvykdyti teisingumą. Nemėginkite mano kantrybės.

Jis uždėjo Tibiui ant pakaušio ranką, įgrūdo į automobilį ir atgalia ranka persibraukė per kruviną lūpą.

— Pavaduotojau Haidermenai, palydėkite mane.

— Klausau, pone viršininke.

Važiuodamas į nuovadą Bruksas visiškai nereagavo į Tibio riksmus, taip pat stengėsi negalvoti apie sumuštą skruostą. Metęs į Ešą žvilgsnį, įspėjo laikyti liežuvį už dantų; galiausiai Tibis buvo uždarytas į kamerą.

— Noriu advokato. Išspardysiu tau subinę už tai, ką prikalbėjai.

— Kokį šūdą čia mali? — Bruksas rakino kameros duris.

— Sakei, kad neturiu pautų, kad negaliu dulkinti Misės. Tu pats pideras.

— Tibi, po velnių, pasirodo, esi girtesnis nei atrodo. Tavo pautų nemačiau nuo tada, kai mokykloje po kūno kultūros pamokų prausdavomės dušuose; nepasakyčiau, kad ir tada man tavo pautai būtų rūpėję. Niekada nieko apie juos nesakiau.

— Melagi, sakei, kad mano daiktas tokio didumo kaip... kaip... kažkas labai maža.

— Tu girtas, be to, labai garsiai klauseisi muzikos. Nė pats nesupranti, ką girdėjai. Pavaduotojau, ar aš tikrai sakiau ką nors, kas galėjo įžeisti suimtojo orumą ir sumenkinti jo vyriškumą?

— Aš... eee... Aš nieko negirdėjau.

— Pasiųsiu pavaduotoją Ficvoterį išklausyti kaimynų parodymų. Tai štai kas dabar bus, Tibi, ir šįkart gerai įsiklausyk. Taip, gali kviestis advokatą. Tau jo prireiks. Aš oficialiai apkaltinsiu tave užpuolimu, pateiksiu kaltinimus dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui, už chuliganišką elgesį išgėrus ir viešosios tvarkos pažeidimus. Tu sėsi į kalėjimą, ir ne vienai nakčiai. Tik jau ne šį kartą.

— Paistalai.

— Kad užpuolei policijos pareigūną? Tai sunkus nusikaltimas, Tibi. Užpuolei du pareigūnus, be to, priešinaisi suimamas. Galėtum gauti penkerius metus.

Įraudęs Tibio veidas išblyško.

— Paistalai, — atrėžė jis, bet Brukso žodžiai jį sukrėtė.

— Pamąstyk apie tai. Advokatas šį terminą galėtų sumažinti iki... na... aštuoniolikos mėnesių nuteisiant lygtinai. Bet šįkart tikrai pasėdėsi, pažadu.

— Negali manęs patupdyti į kalėjimą. Turiu uždirbti pragyvenimui.

— O ką veikei pastaruosius porą metų? Tokio gyvenimo nepavadinčiau pastangomis užsidirbti.

Bruksas prisiminė Tibalą — greitakojį beisbolo žaidėją miklia lyg raketa ranka. Prisiminė, kaip mokyklos laikais Tibis ir Misė spinduliavo būdami kartu.

Jis tarė sau, kad tai, ką padarė ir ką dar padarys, bus šios giedrios, spinduliuojančios poros labui.

— Šįvakar pamąstyk apie tai, Tibi. Pamąstyk, kaip metus dvejus ar dar daugiau praleisi Liti Roke. Pamąstyk apie šansą, kurį tau galiu suteikti, — galėtum būti nuteistas lygtinai, jei sutiktum dalyvauti alkoholikų reabilitacijos programoje, pykčio priepuolių valdymo kursuose ir konsultuotumeisi su šeimos psichologu.

— Nesuprantu, apie ką kalbi. — Tibis susmuko ant gulto ir pasirėmė galvą rankomis. — Man bloga.

— Tu sergi. Pamąstyk apie tai, — Bruksas išėjo ir užrakino kameros duris.

— Tu jį išprovokavai.

— Ką čia šneki, Ešai?

— Liaukis, viršininke, čia jis mūsų negirdi. Tu išprovokavai jo išpuolį.

— Ešai, daugiau nekartosiu. Anksčiau ar vėliau ne tik Misė vaikščiotų su praskelta lūpa ar pamušta akimi. Kaimynai jau pavargo mums skambinėti. Gal vienas kuris ilgainiui nebeištvers ir pats imsis kokių nors priemonių. Gal Misė pavargs nuo jo kumščių ir stversis vieno iš namuose laikomų šautuvų. Gal Tibis pavargs nuo Misės bėgiojimų ir vieną gražią dieną trenks taip, kad ji nebegalėtų pabėgti.

— Jis dar niekada nebuvo nuniokojęs namų taip, kaip šįvakar.

— Tikrai nebuvo. Jis darosi vis aršesnis. Nenorėčiau, kad man būtų paskambinta ir pasakyta, jog turiu išgabenti Misės arba jų abiejų kūnus.

— Ar gali padaryti taip, kaip sakei? Ar galėsi priversti jį dalyvauti alkoholizmo gydymo programoje ir visur kitur?

— Taip, tikrai stengsiuosi, kad taip ir būtų. Kaip tvarkysimės formaliai? Tai, ką jam sakiau šįvakar, tau jau esu sakęs anksčiau. Aiškinomės, ar jis mušė Misę, kur ji nubėgo, kokios bėdos juos slegia, ir taip toliau. Supratai?

— Supratau.

— Tada gerai, aš viską surašysiu, paprašysiu, kad Boidas nuvažiuotų ir surinktų liudininkų parodymus, išsiaiškintų, ar Misė grįžo namo.

— Ji ateis rytoj, kaip visada.

Taip, ateis, pamanė Bruksas. Tik šįkart ji turės apsispręsti kitaip.

— Aš su ja pasikalbėsiu. Gali važiuoti namo.

— Ne, pone. Šįvakar pasiliksiu.

— Jau praėjusį kartą pasilikai.

— Pasiliksiu. Tau reikėtų palaikyti prie skruosto ledo. Kaip reikiant gavai. O rytoj rytą gal galėtum atnešti iš kepyklėlės tų lipnių bandelių?

— Galėčiau. Ir dar geros kavos?

— Jie ten turi tokios su šokoladu ir plakta grietinėle.

— Taip, žinau. Kaip petys?

— Neblogai. Gal ir bus mėlynė, bet ne daugiau. Tibis šaunus, kai negeria. Jei pasiseks, ką sumanei, gal jam viskas bus gerai.

Viskas užtruko ilgiau, nei Bruksas tikėjosi, bet jam grįžus pas Abigailę namelio langai tebešvietė. Keturios nuskausminamųjų tabletės palengvino skausmą, ir dabar jam tik nemaloniai maudė žandikaulį. Maudulys būtų dar visai neblogai, bet dabar, suveikus vaistams, paaiškėjo, kad jo kūne yra dar kelios vietos, kurias kliudė Tibio kumštis ar batas.

Jam derėjo važiuoti namo, lipdamas iš automobilio tarė sau Bruksas. Reikėtų važiuoti namo, valandą pastovėti po karštu dušu, išgerti du stiklus viskio ir eiti miegoti.

Vis tiek susidūrimas su Tibiu sugadino nuotaiką.

Bet kad jau čia atvažiavo, tik paprašys leidimo vėliau pasinaudoti pateiktu pasiūlymu.

Abigailė atidarė duris jam nė nespėjus pasibelsti ir stovėjo, kaip jai įprasta, pasirengusi bet kokiam netikėtumui, įdėmiai žiūrėdama.

— Kas atsitiko?

— Ilga istorija.

— Tau reikia ledo, — traukdamasi nuo durų pasakė ji.

Bruksas pamanė, kad Abigailė pirmą kartą įsileidžia jį neprašyta ir neįkalbėta. Jis įėjo.

— Užtrukau. Atsiprašau.

— O aš padirbėjau.

Ji ir šuo apsigręžė ir pasuko į virtuvę. Abigailė atidarė šaldytuvą ir išėmusi „kompresą“ padavė Bruksui.

— Tokiu atveju žmonės dažniausiai naudoja šaldytus žirnelius.

— Efektyvu ir greita.

Bruksas atsisėdo ir pridėjo maišelį prie skruosto.

— Dažnai gauni į veidą?

— Ne. O tu?

— Jau seniai negavau. Buvau pamiršęs, kaip bjauriai skauda. Turbūt neturi kokio lašo viskio?

Netarusi nė žodžio Abigailė nuėjo prie spintelės. Išėmusi butelį Jamesono — Bruksui norėjosi išbučiuoti jai kojas — į storo stiklo stiklinę ji įpylė viskio per du pirštus ir padavė jam.

— Ačiū. — Po pirmo lėtai nuryto gurkšnio bjauri nuotaika ėmė taisytis. — Ar yra kas nors, ko po ranka neturi?

— Neturiu to, ko man tikrai niekada neprireiks.

— Suprantama.

— Ar nori papasakoti man tą ilgą istoriją?

— Širdele, aš iš Ozarko. Ilgos istorijos — gyvenimo būdas.

— Tai gerai. — Ji pasiėmė antrą stiklinaitę, įsipylė viskio ir atsisėdo.

— Dieve, kokia rami moteris...

— Nelabai.

— Dabar rami, ir man to labai reikia, — Bruksas atsilošė ir nekreipdamas dėmesio į dilgsėjimą skruoste gurkšnojo viskį. — Vadinasi, Misė ir Tibalas... Mokyklos laikais jie buvo auksinė porelė. Supranti, apie ką kalbu?

— Tarp moksleivių jie buvo labai svarbūs asmenys.

— Karalius ir karalienė. Jis buvo atletas, žvaigždė. Stebuklingas rankas turintis pagrindinis beisbolo žaidėjas, greitas kaip kulka, kai reikėdavo atmušti kamuoliuką. Ji — šokėjų vadovė, graži kaip braškiniai ledai. Jis išvyko į Arkanzasą, nes gavo atletams skiriamą stipendiją, ir ji išvyko kartu. Kiek girdėjau, jie ir ten sublizgėjo. Visa tai tęsėsi iki trečio kurso, o tada žaisdamas jis susižeidė kelį. Subliūško visos jo viltys tapti profesionaliu žaidėju. Galiausiai jis grįžo namo. Jiedu išsiskyrė, paskui vėl suėjo, paskui vėl išsiskyrė... ir taip toliau. Galiausiai jie susituokė.

Bruksas vėl gurkštelėjo viskio. Vaistai ir moters ramybė jam padėjo pasijusti geriau.

— Kurį laiką Tibis treniravo mokyklos futbolo komandą, bet jam prastai sekėsi. Manau, tokiam darbui jam nepakako polėkio. Tada pradėjo dirbti statybose. Misė pamėgino lipdyti, bet ir jai nesisekė. Dabar ji dirba gėlių parduotuvėje. Man atrodo, jie niekada nesusitaikys su mintimi, kad negalima visą gyvenimą spindėti, todėl akistata su nuobodžia kasdienybe pareikalavo duoklės. Tibis šią duoklę moka padedamas Rebel Yell, maištininko rėksnio.

— Jis rėkia?

— Ne, mieloji, tai viskio, kuris ne toks geras kaip šis, kurio įpylei, pavadinimas. Žmogus, vietoj kurio atėjau dirbti, man išdėstė visas bėdas: vairavimas išgėrus, muštynės baruose, buitiniai konfliktai...

— Buitiniai konfliktai — barniai namuose. Išgėręs jis tampa agresyvus ir pradeda smurtauti.

— Teisingai. Pastaraisiais metais viskas dar labiau paaštrėjo.

— Kodėl jo nesuimate?

— Suimame, bet viskas baigiasi įspėjimu arba viešaisiais darbais. Sumušta Misė nepateikia jam kaltinimų ir apskritai neigia buvusi sumušta. Ji sako, kad nukrito, paslydo, atsitrenkė į duris...

— Ji leidžia jam taip elgtis.

— Būtent. O žmonės tarsi užsimerkia prieš visas jų bėdas. Tokiame mieste kaip šis kažkada visus akinęs spindesys ilgai neblėsta. Bet aš šiek tiek laiko praleidau kitur, todėl ir matau juos kiek kitaip. Kadangi nuolatinės mano pastangos įkalbėti juos kreiptis pagalbos į specialistus, kalbėtis su šeimos psichologais nuėjo vėjais, griebiausi kito būdo.

— Rezultatas — sužalotas veidas.

— Galima sakyti ir taip. Kai mano įgaliotinis paskambino ir pasakė, kad Tibis namo grįžo girtas, primušė Misę, o toji pabėgo, priverčiau Tibį išeiti į priebutį stebint keturiolikai žmonių. Namuose jis daužė viską, kas tik pakliuvo po ranka, ir labai garsiai leido muziką. Toji muzika buvo pliusas, nes niekas, išskyrus Tibį ir mano įgaliotinį, negirdėjo, kaip išprovokavau tą girtą šiknių muštynėms, suabejojęs jo penio dydžiu ir gyvybingumu. Jeigu šitai nebūtų suveikę, buvau pasirengęs pasakyti, kad jo idiotei kankinei žmonai labiau patinka mano penio ilgis ir galia.

Giliai atsidusęs Bruksas papurtė galvą.

— Džiaugiuosi, kad nereikėjo to sakyti. Jis smogė man į veidą liudininkų akivaizdoje ir dabar laukia realios bausmės už sunkų nusikaltimą ar net kelis.

— Labai gera strategija. Vyrai labai jautriai reaguoja, kai kalbama apie jų genitalijas.

Bruksas paspringo viskiu; juokdamasis jis pasitrynė skruostą.

— Dievas mato, tikra tiesa, — atsigavęs jis vėl gurkštelėjo. — Dievas mato, mes jau tokie...

— Tavo metodas neįprastas, bet rezultatas geras. Vis dėlto tu nuliūdęs ir susikrimtęs. Kodėl?

— Kažkada jis buvo mano draugas. Ne pats geriausias, toli gražu ne geriausias, bet vis tiek draugas. Jie man patiko, manau, patiko ir jų spindesys. Labai gaila matyti juos tokius puolusius. Man labai gaila, kad prie to nuopuolio turiu prisidėti ir aš.

— Klysti. Jie patys turėjo kreiptis į specialistus ir spręsti savo bėdas, bet kadangi nei vienas, nei kitas to nepadarė, niekada tų bėdų ir nebūtų išsprendę. Tavo poelgis jiems palieka du kelius — kalėjimą arba pagalbą. Išblaivėjęs ir supratęs, iš ko gali rinktis ir kokios galimos pasekmės, veikiausiai jis pasirinks pagalbą. Kadangi ji priklausoma nuo jo, turbūt vyrui pritars. Man atrodo, kad tavo veiksmai kuo puikiausiai atitiko visas pareigines instrukcijas ir nė kiek nepakenkė draugystės sampratai.

Bruksas padėjo stiklinaitę su nebaigtu gerti viskiu.

— Sakiau sau, kad taip nusiteikęs, maudžiančiu skruostu, įsiskaudinęs turėčiau važiuoti namo. Be galo džiaugiuosi, kad nenuvažiavau.

Jis paėmė ją už rankų.

— Abigailė, eime į lovą.

Ji nenuleido nuo jo akių.

— Gerai.

Gerai.

Buvo labai miela ir gera, kad ji į viską žiūrėjo taip paprastai. Gerai.

Bruksas atsistojo, padėdamas atsistoti ir Abigailei.

— Gal galėtum parodyti kelią?

— Į miegamąjį?

— Taip. Ten jau žinosiu, ką daryti.

Abigailė nusišypsojo šypsena, kuri atsispindėjo ir jos akyse.

— Nusivilčiau, jei meluotum.

Bruksas nepaleido jos rankos pereidamas kambarį, lipdamas laiptais į viršų.

— Turėdamas omenyje tai, ką dabar veiksime — beje, tikiuosi, kad nediskutuosime dėl mano dydžio ir potencijos, — norėjau paklausti, kaip į šį procesą reaguos Bertas?

— Jis puikiai dresuotas, todėl teoriškai neturėtų trukdyti.

Bruksas atsigręžė į šunį.

— Teoriškai — slidus žodis. Ar sakydama „trukdyti“ turėjai omenyje patikinimą, kad jis neperkąs man gerklės?

— Neturėtų.

Prie miegamojo durų Bruksas ją apgręžė ir prisimerkęs įsižiūrėjo.

— Stengiuosi išsiaiškinti, ar nejuokauji.

— Humoras gali sušvelninti nejaukias situacijas, jeigu tokios susiklosto. Gerai nežinau. Jeigu Bertui pasirodytų, kad nori mane sužeisti, jis iškart pultų manęs gelbėti ir tave stabdytų. Jis matė, kad mane lieti, pasakiau jam, kad tu — draugas, paliepiau ramiai tupėti. Bertas mato, kad savo noru atsivedžiau tave čia, kad irgi tave liečiu.

Ji uždėjo ranką Bruksui ant krūtinės, pažvelgė į šunį ir kažką jam pasakė.

— Kokia kalba kalbėjai? — paklausė Bruksas, kai šuo nuėjo prie didžiulio guolio, tris kartus apsisuko ir giliai atsidusęs atsigulė.

— Persų.

— Rimtai? Tu ir Bertas kalbate persiškai?

— Nelabai gerai, bet aš stropiai mokausi. Liepiau jam pailsėti. Nenoriu, kad išeitų iš kambario. Jis nesuprastų.

— Gerai. Ar jo guolyje yra pliušinė meška?

— Šunys — gaujos gyvūnai.

— Aha, o pliušinis meškinas — Berto gauja?

— Jam taip ramiau. Norėčiau į lovą.

— Padėsiu.

— Ne. Aš...

— ... pati. Puiku, — Bruksas įėjo į miegamąjį ir nužvelgė kameras, beveik tokias pat, kaip ir pirmame aukšte.

— Stebiesi, — Abigailė sulankstė apklotą ir padėjo ant medžiaga traukto suolelio lovos kojūgaly. — Tai mano darbas. Saugumas turi būti garantuotas, be to, privalau patikrinti visus savo sukurtus produktus ir sistemas.

— Manau, tu teisi. Bet tai dar ne viskas, — jis atsigręžė ir patenkintas žiūrėjo, kaip Abigailė išima iš komodos stalčiaus prezervatyvą ir deda ant naktinio stalelio. — Dabar mums nereikia apie tai kalbėti. Ar nieko, jei savo ginklą padėsiu ant staliuko?

— Gerai, padėk. Ar man nusirengti?

— Ne. Aš elgiuosi savaip.

Nusijuosęs ir pasidėjęs pistoletą Bruksas perbraukė ranka jai per plaukus, skruostą ir petį.

— Pats norėčiau atrasti, kas slypi po drabužiais.

Jis atsargiai, gundomai ją pabučiavo, pirštų galiukais tebeglostydamas skruostus, smilkinius ir nugarą. Švelniai, lengvai, jusdamas ją prisiglaudžiančią ir atšlyjančią...

— Tavo geros rankos.

— Menkai ką su jomis dariau, būdamas su tavim.

— Bet darysi. Norėčiau pamatyti, — sagstydama Brukso marškinius kalbėjo Abigailė. — Nenešioji uniformos, ne taip, kaip tavo įgaliotiniai.

— Atpratau. Nenorėčiau vėl pratintis.

— Man patinka, kad nenorėtum. Savo viršenybę moki parodyti kitaip. — Praskleidusi marškinius, ji uždėjo delnus jam ant krūtinės. — Tu labai raumeningas.

— Dėkoju.

Abigailė pažvelgė jam į akis.

— Aš irgi.

— Pastebėjau.

— Aš labai tvirtai sudėta, sportuoju ir esu išskirtinai ištverminga.

— Tu keisčiausiai seksualiausias kada nors mano sutiktas žmogus, — Bruksas pašiojo jos marškinėlius.

— Aš...

— Ššš... — jis prispaudė lūpas prie jos lūpų ir parvertė ant lovos.

Šuo tylėjo, bet pasilenkęs virš Abigailės Bruksas nugara juto įbestą budrų Berto žvilgsnį.

Jos oda buvo švelni, šilta ir lygi, rankų bei pečių raumenys tvirti. Nors jos lūpos godžiai pasitiko Brukso lūpas, akys tebebuvo budrios kaip ir šuns.

— Užsimerk, — sušnabždėjo Bruksas bučiuodamas jos kaklą ir lūpas.

— Man patinka, kai viską matau, — pakartojo Abigailė.

— Užsimerk minutėlei ir pasistenk tik jausti.

Jis palaukė, kol ji užsimerkė, tada užsimerkė pats ir dar tvirčiau ją prisiglaudė.

Abigailė pajuto: užsimerkus viskas erotiškiau — kiekvienas pojūtis, spustelėjimas, kūno įlinkis. Kompromisas nuolatiniam budrumui.

Ji saugi, priminė sau Abigailė. Ji viską gali. Ji nori.

— Nieko negalvok, — Bruksas krimstelėjo jai skruostą. — Tik pajusk.

Abigailė nebuvo tikra, ar tikrai moka negalvoti, bet tylėjo, nes Bruksui taip patiko, tad mėgino atsipalaiduoti ir apie nieką nemąstyti.

Čia dabar su juo viskas kitaip. Ji norėjo pasiaiškinti kodėl, bet buvo taip malonu tik jausti.

Tik šįkart, tarė ji sau.

Abigailė suglebo, tik truputį, tik tiek, kiek reikia. Bruksas vedžiojo lūpomis per dailius krūtų iškilumus, palei paprastos drobinės liemenėlės kraštelius, kyštelėjo liežuvį po drobele ir pajuto, kaip Abigailė sulaiko kvapą. Čia jis ir apsistojo, klaidžiodamas rankomis po visą jos liemenį.

Abigailė buvo pravėrusi langą, kad jaustųsi plevenantis vakaro vėjas, nešantis miškų aromatą ir netilstančią upelio muziką.

Blausiais spinduliais virpėjo mėnesiena.

Bruksas prasegė jos kelnes, šiek tiek nusmaukė ir kiek aukščiau kirkšnies užčiuopė nedidelį randą.

Bruksas neskubėjo, norėjo pažinti ją visą, kiekvieną įlinkį ir iškilumą, kiekvieną duobutę, norėjo skonėtis gaiviu odos kvapu, mėgautis jusdamas virpančius jos pilvo raumenis, kai tik jis perbraukdavo lūpomis.

Abigailės atsakas buvo paprastas — atsidavimas, prisilietimas, drėgmė, banguojantys klubai; jis toliau ją nurenginėjo.

Ir tada...

... ji ištrūko iš po jo ir akimirksniu, švystelėjusi ilgomis, tvirtomis kojomis, pasisukusi visu raumeningu kūnu atsidūrė viršuje. Abigailės burna įsisiurbė jam į lūpas, svajingas jo glamones sudaužė į šipulius, o šipulius paleido pelenais. Tankiai alsuodama suleido jam į pečius dantis, burna slydo žemyn, lanksti ir nuodinga kaip gyvatė ji krimsčiojo jam krūtinę mėgindama atsegti diržą.

Bruksas pasilenkė, norėdamas sugauti jos lūpas ir gerti spinduliuojamą kaitrą — dabar jau nekantriai, mėgindamas kuo greičiau pasisotinti.

Ji išsilenkė kaip lankas spausdama jo galvą prie krūtinės.

— Aš noriu, — išgirdo jis Abigailės dejonę. Jį apžergusi šokinėjo taip, jog teko ją prilaikyti saugantis, kad pats nesusprogtų. — Aš noriu.

Ji — šėlstanti, šokinėjanti beprotybė. Pagautas tokios audros Bruksas leidosi nupučiamas ir sutraiškomas; dabar jie vienas kitą niokojo.

Per stipriai, bet vis dar negana, įsisiautėjusi galvojo Abigailė, draskoma ir kandžiojama geismo. Jai reikėjo paimti, reikėjo turėti, kol šis kvaitinantis malonumas nesubyrėjo į šipulius. Stiprus, tvirtas Brukso kūnas žadino tiek troškimų, burna ir rankos — tiek pojūčių. Jis gali ją nuskraidinti į palaimos viršūnę.

Ji desperatiškai čiupo sargį ir perplėšė pakuotę.

— Leisk man, — šnabždėjo ji sutrikusi, kad pirštai dabar ne tokie miklūs.

Abigailė jį priėmė. Švelnioje miegamojo šviesoje jis matė žibančias jos akis, švytinčią odą. Ji įsileido Bruksą. Vieną kvapą gniaužiančią akimirką viskas sustojo. Atodūsis, garsas, judesys... Degančios akys žvelgė tiesiai jam į akis; jų kūnai susiliejo.

Viesulo akis, pamanė Bruksas, ir tada ji nušlavė jį nuo žemės paviršiaus.

Ji vadeliojo jį taip, lyg nuo to priklausytų gyvybė — godžiai, nepailsdama. Jis lėkė kartu, nebesupaisydamas beprotiškai kalančios širdies.

Kai surikusi ir kone pravirkusį ji pasiekė palaimą, kerinčios akys užsimerkė, svaiginantis kūnas išsilenkė, rankos užlūžo virš galvos. Kokia svaigi palaima...

Kai Bruksas vėl ją prisitraukė po savimi, kerinčios akys atsimerkė. Jis vėl užkariavo minkštas, švelnias jos lūpas, prarydamas nuostabos sklidiną aimaną vėl įsiskverbus.

Dabar vadeliojo jis, gindamas ją pirmyn, pašėlusiai mėgaudamasis, skonėdamasis jos atsaku. Pajuto jos orgazmą, į nugarą smingančius nagus ir pats pasiekė palaimos viršūnę subyrėdamas į šimtus duženų.

Po kelių akimirkų Bruksas susivokė begulįs susmukęs ant jos ir švokščiąs kaip finišo liniją kirtęs maratono bėgikas.

Nusiritęs išsitiesė ant nugaros vildamasis, kad negaus širdies smūgio, nes tada Abigailei tektų daryti dirbtinį kvėpavimą.

Jis įstengė tik trumpai drūtai, su pagarba pratarti:

— Vajėėė.

Apsidairęs pamatė, kad Bertas likęs guolyje, bet atsistojęs ir įbedęs į jį akis.

— Nežinau, ar tavo šuo tik smalsauja, ar miršta iš pavydo, bet būtų geriau, jog pasakytum jam, kad tau viskas gerai.

Abigailė davė Bertui komandą gulėti ramiai. Vėl įsitaisydamas guolyje Bertas nenuleido nuo lovos akių.

— Ar tau tikrai viskas gerai? — paklausė Bruksas, nesulaukęs jokių Abigailės pastabų.

— Taip. Jau kelis mėnesius nesimylėjau. Supratau, kad tave skubinu.

— Mano nuomone, mes abu visur laiku suspėjome. Jėzau, Abigaile, koks tavo kūnas... Tikra tobulybė.

— Ir man tavasis labai patinka — puikios proporcijos, puikiai treniruoti raumenys.

Tie žodžiai velniškai jį pralinksmino, ir jis pasisuko norėdamas pabučiuoti. Pažvelgus į jos akis Brukso šypsena išblėso. Su motina ir dviem sesėmis užaugęs vyras labai gerai žinojo, kaip atrodo bepravirkstanti moteris.

— Kas negerai?

— Nieko. Seksas buvo nepakartojamas. Ačiū.

— Šventas Dieve, Abigailė...

— Noriu gerti, — skubiai išbėrė ji. — O tu ar nori vandens?

Abigailei lipant iš lovos Bruksas uždėjo jai ant rankos delną.

— Abigailė...

— Noriu vandens ir minutėlę pabūti viena.

Ji nuėjo nuogut nuogutėlė. Bruksas nustebo, nes įsivaizdavo, kad ji labai drovi. Kita vertus, ši moteris — vaikščiojantis galvosūkis.

— Tu žinai visas paslaptis, — tarė jis Bertui. — Kaip blogai, kad nemoki kalbėti.

Nors Abigailė turėjo vandens ir antrame aukšte, vis tiek nusileido į virtuvę. Jai tikrai reikėjo šiek tiek pabūti vienai.

Ji žinojo, kad mylintis ir pasimylėjus tenka išgyventi metą, kai tiek kūnu, tiek siela būni labai pažeidžiamas. Ji didžiavosi tuo, kad gali aistringai mylėtis ir paskui labai greitai vėl suimti save į rankas. Išties kone akimirksniu.

Kodėl dabar ji jaučiasi tokia sukrėsta ir... nė gerai nesuprato, ką jaučia. Gal viskas dėl to, kad Bruksą ji pažįsta geriau, asmeniškiau, nei pažinojo kitus partnerius. Dėl vieno ji neabejojo — ji dar niekada nebuvo patyrusi to, ką patyrė dabar.

Ir kodėl jai norisi verkti? Jeigu dabar ji būtų viena, susiriestų lovoje ir išverktų šį nesuprantamą jausmą.

Abigailei nepavyko mąstyti racionaliai. Seksas buvo labai labai geras. Ir jam patiko. Jai patiko Brukso draugija, gal dėl to ji ir nerimauja. Bet ji velniškai pavargo nerimauti.

— Ką nors sugalvosiu, — sumurmėjo ji ir išėmė iš šaldytuvo du butelius šalto vandens.

Ji ir toliau graužėsi lipdama laiptais; Bruksas sėdėjo lovoje atsirėmęs į pagalvę ir žiūrėjo į ją.

— Nežinau, kaip man elgtis, — tarė ji. — Štai tau! — ir padavė jam butelį vandens.

— Ar yra kokių nors atitinkamų standartų?

— Yra įprasti.

— Įprasti, — palinksėjo Bruksas, atsuko kamštelį ir nugėrė porą gerų maukų. — Gerai, galiu tau padėti. Grįžk į lovą.

— Norėčiau dar kartą su tavim pasimylėti, bet...

— Ar nori, kad parodyčiau, kas yra įprasta?

— Taip.

— Tada grįžk į lovą.

— Gerai.

Abigailė atsigulė šalia jo ir stengėsi kiek įmanoma atsipalaiduoti, kai Bruksas prisitraukė ją arčiau. Bet, užuot vėl pradėjęs mylėtis, prisiglaudė Abigailę taip, kad jos galva būtų ant peties, o visas kūnas šlietųsi prie jo.

— Matuojant mano standartais, tai ir yra įprasta. Na, arba būtų, jei atsipalaiduotum.

— Gera. — Abigailė skaitė knygas, žiūrėjo filmus. Ji žinojo, kad taip būna. Bet dar niekada pati nebuvo taip mėginusi. Niekada nenorėjo pamėginti. — Patogu, ir tavo kūnas šiltas.

— Kai abu išskyrėme tiek šilumos, neatšalčiau ir savaitę po mirties.

— Ir pajuokavai, ir pasakei komplimentą. — Ji pakėlė galvą norėdama pažvelgti jam į akis ir nusišypsojo. — Na, cha cha cha, ačiū tau.

— Na, štai, tu ir vėl linksma, — paėmęs jos delną uždėjo jį sau ant širdies. — Bet aš per silpnas, kad juokčiausi. Tu išvertei mane išvirkščią, Abigailė. Tai dar vienas komplimentas, — pridūrė Bruksas, kai ji neatsiliepė.

— Ir aš turėčiau sugalvoti ir pasakyti tau komplimentą.

— Na, jeigu tau reikia galvoti...

— Aš nenorėjau... — sutrikusi ji vėl pažvelgė į Bruksą ir pamatė žibančias jo akis. — Tu mane erzinai...

— Na, matai, pagal man įprastus standartus turėtume sakyti vienas kitam, kokie buvome nuostabūs. Ypač tu man turi sakyti.

— Taip, nes vyro ego dažnai priklauso nuo seksualinių jo galių.

— Na, žvelgiant vienu aspektu, taip ir yra. Tokiais atvejais sakomos tokios klišės kaip „mačiau Dievą“ arba „jutau, kaip pasisuko žemė“.

— Žemė nuolat juda, todėl šitas komplimentas netinka. Geriau sakyti „žemė paliovė suktis“, nors tai būtų neįmanoma, o jeigu taip ir nutiktų, ištiktų katastrofa.

— Vis tiek šiuos žodžius priimu kaip komplimentą.

Jis glostė jai nugarą taip, kaip ji kartais glosto Bertą. Nieko keista, kad šuniui patinka. Abigailės širdis vėl ėmė plakti ritmingai, įtampa atslūgo.

„Įprasta“ išties yra taip miela, kaip ji ir įsivaizdavo.

— Pasakyk man vieną dalyką, — paprašė Bruksas. — Tik vieną dalyką apie save. Nebūtinai svarbų, — pridūrė jis pajutęs, kaip Abigailė įsitempia. — Nebūtinai kokią paslaptį. Pavyzdžiui, kokia tavo mėgstamiausia spalva.

— Mėgstamiausios neturiu, nes spalvų yra labai daug. Nebent kalbi apie pagrindines.

— Na, gerai, spalvos — per daug sudėtinga. Kuo norėjai būti užaugusi, kai dar buvai maža mergaitė? Pirmiausia pasakysiu aš. Norėjau būti Volverinas.

— Norėjai būti mičiganietis? Labai keista.

— Ne, Volverinas iš „Iksmenų“.

— Oi, jau žinau. Volverinas — tai mutantas superdidvyris iš filmų.

— Taip, tas pats.

— Bet kaip galėjai juo būti, jei jis jau egzistavo ir egzistavo tik menamoje erdvėje?

— Abigailė, tada buvau dešimties.

— Aa.

— Otų?

— Aš turėjau būti gydytoja.

— Turėjai būti? — Bruksas minutėlę palaukė. — Tu nenorėjai būti gydytoja.

— Nenorėjau.

— Vadinasi, į klausimą neatsakei. Kuo norėjai būti?

— Turėjau būti gydytoja, maniau, kad ir teks gydytojauti, todėl dešimties nė negalvojau, kad galiu būti kuo kitu. Prastas atsakymas. Taviškis buvo geresnis.

— Čia ne varžybos. Bet gali būti Audra. Ji labai karšta.

— Hali Beri sukurtas filmų personažas. Ji labai graži. Ji valdo orus. Bet Volverinas su ja nesimyli. Jis myli Džeinę, gydytoją, o ši savo ruožtu neapsisprendžia, kam skirti savo meilę — Ciklopui ar Volverinui.

— Puikiai išmanai „Iksmenų“ personažų peripetijas.

— Mačiau filmą.

— Kiek kartų?

— Tik kartą, prieš kelerius metus. Buvo įdomi; Volverinas neprisimena savo praeities, o dar įdomiau, kad jis nenorom kažką instinktyviai jaučia Išdykėlei. Volverinas — geras personažas, į kurį tikrai galėtų lygiuotis jauni vaikinai. Rašytojai sunkią dalią paskyrė Išdykėlei, nes mutavusi ji nebegali saugiau prisiliesti prie kito žmogaus. Pačioje pradžioje tas epizodas su ja ir jos vaikinu labai jau liūdnas.

— Filmą matei tik kartą, o tiek daug smulkmenų prisimeni.

— Mano atmintis eidetinė. Yra knygų, kurias skaičiau ir du, ir tris kartus, yra filmų, kuriuos žiūrėjau ne kartą, bet ne todėl, kad jų neprisimenu.

Bruksas pakėlė galvą norėdamas į ją pažvelgti.

— Na, štai, jau šį tą ir papasakojai. Vadinasi, viską saugai štai čia, — jis perbraukė pirštu jai per smilkinį. — Kodėl tavo galva nėra daug didesnė už kitų?

Abigailė nusijuokė ir nutilo sudvejojusi.

— Ar tu pajuokavai?

— Taip, — jis nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogą ir palietė tą vietą lūpomis. — Ar esi kada nors kepusi blynų?

— Taip.

— Gerai; vadinasi, atsiminsi, kaip juos gaminti.

— Tu alkanas? Nori blynų?

— Ryte norėsiu, — Bruksas slydo rankomis jos kūnu, nykščiais kliudydamas krūtų spenelius.

— Šįvakar nori čia ir pasilikti, nori čia nakvoti?

— O kaip kitaip galėčiau paragauti blynų, kurių man iškepsi?

— Aš nemiegu su kitais žmonėmis. Niekada nesu pernakt miegojusi su vyru.

Brukso rankos akimirkai nurimo, o paskui keliavo toliau.

— Vadinasi, nežinai, ar knarki.

— Aš neknarkiu!

— Aš pasakysiu, knarki ar neknarki.

Ji dėl daugelio priežasčių negalėjo — neturėjo — leisti jam nakvoti. Bet jis vėl ją bučiavo, vėl lietė, kaitino.

Ji pasakys jam „ne“. Bet tik paskui.

Ji nubudo prieš pat auštant ir gulėjo labai ramiai. Girdėjo, kaip Bruksas alsuoja — lėtai, ramiai, visai kitaip, kur kas švelniau nei Bertas. Bertas knarkdavo. Truputį.

Jiems antrą kartą pasimylėjus Abigailė užmigo. Ji nepaprašė jo išeiti, nors ketino. Nepatikrino namelio prieigų, nepažvelgė į kameras. Nepasidėjo ant naktinio stalelio pistoleto.

Ji tik įsitaisė patogiai, kaip sakoma, normaliai, ir užmigo Bruksui kažin ką pasakojant.

Ne tik nepadoru, bet ir baugu. Kaip būdama su juo galėjo prarasti budrumą? Nesvarbu, su juo, ar su kuo kitu...

Ką ji padarė? Juk turėjo nusistačiusi aiškią dienotvarkę, kurioje nebuvo numatyta jokių naktinių svečių.

Jai reikėjo išleisti Bertą į lauką, jį pašerti, patikrinti kameras, perskaityti elektroniniu paštu gautus laiškus ir žinutes mobiliajame.

Ką ji padarė?

Abigailė pamanė, kad reikėtų iškepti blynų.

Jai išlipus iš lovos, šuns alsavimas pasikeitė. Prieblandoje ji matė, kaip Bertas atsimerkė, kaip suvizgino uodegą linkėdamas labo ryto.

Imdama chalatą sušnabždėjo Bertui vokišką komandą eiti laukan, ir šuo pasirąžė. Jiedu tyliai išsliūkino iš kambario ir nusileido laiptais.

Kai durys užsidarė, Bruksas atsimerkė ir nusišypsojo. Turėjo numanyti, kad ji — ankstyvas paukštis. Jis nebūtų atsisakęs dar valandėlę pamiegoti, bet apmąstęs visą situaciją rado jėgų išlipti iš lovos.

Gal jam pavyktų įkalbėti Abigailę grįžti į patalus, kai jos šuo atliks visus rytinius reikalus. Išsiritęs iš lovos Bruksas nuėjo į vonią. Vos ištuštinęs šlapimo pūslę panoro kavos. Paskui perbraukė liežuviu per dantis.

Jam nesmagu raustis po svetimus daiktus ieškant atsarginio dantų šepetuko, bet išsispausti lašą dantų pastos — tikrai nieko bloga.

Pravėręs spintelės stalčių Bruksas pamatė kruopščiai susuktą dantų balinimo juostelę ir Abigailės pistoletą.

Kas, po velnių, šalia tarpdančių siūlų ir dantų pastos stalčiuje laiko ginklą? Patikrinęs Bruksas pamatė, kad ginklas užtaisytas.

Jis priminė sau, kad vakare ji šį tą jau papasakojo. Dabar telieka ją įkalbėti papasakoti daugiau.

Bruksas patrynė juostele dantis ir grįžo į kambarį kelnių. Nusileidęs laiptais jis užuodė kavą, išgirdo tylų rytines žinias skaitančio diktoriaus balsą.

Abigailė stovėjo prie virtuvės stalo ir tamsiai mėlyname dubenyje kažką maišė. Bruksas vylėsi, kad tai blynų tešla.

— Labas rytas.

— Labas. Išviriau kavos.

— Jau per miegus užuodžiau. Tu neknarki.

— Juk sakiau, kad aš... — ji nutilo ant lūpų pajutusi jo lūpas.

— Aš tik patvirtinau, — pasakė Bruksas imdamas vieną iš Abigailės padėtų puodelių. — Pasiskolinau dantų pastos. — Bruksas įpylė kavos jai, įsipylė sau ir pasitiko jos žvilgsnį. — Gal norėtum man pasakyti, kodėl dantų pastos stalčiuke laikai pistoletą?

— Ne. Turiu leidimą.

— Žinau, tikrinau. Turi kelis leidimus. Cukraus yra? Aa, taip, cukrus čia, — jis įkišo į cukrinę šalia puodelio rastą šaukštelį ir įsibėrė du kaupus. — Galėčiau ir toliau tikrinti tą ir aną, aš moku kapstytis. Bet netikrinsiu. Daugiau nieko netikrinsiu, kol iš pradžių pats tau apie tai nepranešiu.

— Netikrinsi, kol su tavimi mylėsiuosi.

Bruksui nuleidus puodelį jo akys suliepsnojo žaliai geltonomis liepsnelėmis.

— Neįžeidinėk mūsų abiejų. Netikrinsiu, nes nesiknisiu tau už nugaros, nes mes... nesvarbu, kas mes vienas kitam esame. Norėčiau su tavimi miegoti, bet ne apie tai kalba. Noriu su tavimi susitikinėti, nes mes džiaugiamės vienas kitu lovoje ir ne lovoje. Ar tiksliai suformulavau?

— Taip.

— Man nepatinka meluoti. Na, nesakau, kad man nėra tekę meluoti. Bet niekada nemeluoju išėjęs iš darbo. Abigailė, aš tau nemeluosiu, o mėginimas ką nors apie tave išsiaiškinti tau nežinant labai panašu į melą.

— Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

— Tavo reikalas tikėti ar ne. Aš tik galiu tau pažadėti. Velniškai skani kava, ir ne todėl, kad ne pats viriau. Blynai?

— Taip.

— Dabar tu dar gražesnė nei prieš dešimt sekundžių. Ar ieškodamas lėkščių ir norėdamas padengti stalą rasiu dar vieną ginklą?

— Taip.

— Tu — pati įdomiausia moteris iš visų mano pažįstamų, — Bruksas atidarė spintelę, iš kurios anąkart Abigailė išėmė lėkštes picai.

— O aš maniau, kad liausiesi.

— Ką liausiuosi?

— Maniau, kai pasimylėsime, tu nebenorėsi čia būti, liausiesi viskuo stebėtis.

Bruksas pravėrė stalčių ieškodamas stalo įrankių ir pamatė Glock.

— Gal tu jau pamiršai, bet žemė buvo sustojusi. — Kol Abigailė pylė į keptuvę tešlą, Bruksas dėliojo peilius ir šakutes. — Abigailė, tai — ne tik seksas. Jeigu būtų tik seksas, būtų lengviau. Bet tai... kažkas. Velnias, dar nežinau kas, bet kažkas yra. Pagyvensim, pamatysim.

— Nežinau, ką man daryti. Jau sakiau.

Bruksas vėl paėmė kavos puodelį ir priėjęs pabučiavo jai į skruostą.

— O man atrodo, kad viską darai gerai. Kur sirupas?

Abigailė

Ko vertas personažas be aiškiai nupiešto epizodo?

Ko vertas epizodas be ryškiai sukurto personažo?

Henris Džeimsas

Nubudusi šalia Brukso, pagaminusi pusryčius, susitaikiusi su pasikeitusiu įprastos dienos ritmu Abigailė nukrypo nuo darbotvarkės. Bruksas neskubėjo pusryčiauti. Atrodė, jis niekada nepristigs temų pokalbiams, o mėgindama gaudyti jo žodžius sunkiai besupaisė savo minčių. Kai Bruksas išėjo, ji buvo daugiau nei valandą atsilikusi nuo suplanuotų darbų grafiko, ką jau kalbėti apie vakar prarastą laiką.

O dabar, užuot važiavus į turgelį vos šiam atsidarius, jai reikėjo baigti aiškintis Volkovų pinigų pervedimo iš Čikagos į Atlantik Sitį operaciją. Jeigu per dvi dienas ji neperduos duomenų žmogui iš FTB, jie pražiopsos didžiulį mėnesinį įnašą.

Toks darbas užtruks, pamanė Abigailė sėsdama prie kompiuterio. Reikės laiko duomenims surinkti, jiems iššifruoti, viską susieti, apibendrinti ir išsiųsti. Informacija turi būti aiški ir nepriekaištingai tiksli.

Ir galbūt šįkart Ilja kaip nors užklius. Gal šįkart jis sumokės. Arba bent pridarys jam bėdų kaip anksčiau, privers nervintis, prarasti pinigų ir nusivilti žmonėmis.

Abigailė fantazavo apie tai, kaip nuosekliai besidarbuodama ji sunaikina Volkovus, juos demaskuoja, paleidžia plikus nuogus. Korotkis, Ilja ir visi kiti visą likusį gyvenimą praleidžia kalėjime. Kiganas ir Kosgrouvas taip pat demaskuojami, praranda gerą vardą ir nuteisiami.

Įsijautusi į fantazijas svajojo, kad visi kažkaip sužino, jog tai ji privertė juos už viską sumokėti.

Ir vis tiek to būtų negana. Džiulė visiems laikams liks mirusi aštuoniolikos. Džonas ir Terė — nužudyti stengdamiesi užtikrinti jos saugumą.

Bet geriau neatitrūkti nuo realybės ir daryti viską, kas tik įmanoma, stengiantis sumažinti jų pajamas, sutrikdyti įprastus jų darbus, suardyti pusiausvyrą.

Abigailė dirbo iki popietės, kol galiausiai liko patenkinta. Dabar bus geriau valandai ar dviem atsitraukti, pamanė ji, o paskui šviežia galva dar kartą patikrinti visus duomenis, prieš juos išsiunčiant.

Dabar ji nuvažiuos į turgų, nors metas netinkamas. Tiesiog netinkamas laikas. Tada grįš namo ir išves Bertą pabėgioti ir pasimankštinti.

O tada ji dar kartą patikrins surinktą informaciją ir nusiųs savam žmogui iš FTB elektroninį laišką. Paskui iki devinto prakaito pasportuos, nes po įvykdytos užduoties bus smagu išsikrauti fiziškai.

Kelias laisvo vakaro valandas ji skirs pastaruosius aštuoniolika mėnesių tobulinamam virusui kurti.

Abigailė pasikeitė ginklą — prie juosmens prisisegė kompaktiškesnį Glock, kurį pridengė megztiniu su gobtuvu. Neilgai trukus bus per šilta dėvėti nertinius, tad jai teks ginklą nešiotis prie kulkšnies.

Patikrinusi apsaugos sistemas, išleidusi Bertą ir prisakiusi jam saugoti namus ji ėmė svarstyti, ar nevertėtų įsigyti naujo pistoleto. Vakare leis sau paieškoti kokio nors tinkamo modelio.

Nuo tokių minčių Abigailė atsipalaidavo ir pripažino, kad labai gera važiuoti į miestą šviečiant popietės saulei, miela matyti, kaip švelniuose, ką tik prasiskleidusiuose lapeliuose žaidžia spinduliai.

Ji grožėjosi švelniomis plukėmis, drąsiai iškėlusiais ryškiai geltonas saulės numargintas galveles eritroniais, nutūpusiais upelio krantus ten, kur vanduo putodamas krinta per didžiulius akmenis. Švelnią žolynų žalumą sodriai spalvino laukinė slyva.

Viskas atrodė be galo gaivu, nauja ir viltinga. Atgimstantis pavasaris žada naujo ciklo pradžią, galvojo ji. Tai pirmasis Abigailės pavasaris naujoje vietoje, kur ji troško susikurti namus.

Dvylika metų. Nejau tiek nepakanka? Nejau ji negalėtų šioje vietoje ir pasilikti, sodinti sodą, jį prižiūrėti, stebėti, kaip auga, nuimti derlių, dirbti, mokėti skolas... ir tiesiog gyventi?

Kodėl jie turėtų ją rasti čia, šiuose kalnuose, kur taip ramu? Ar jie kada nors galėtų susieti Abigailę Louveri su ta jauna mergina, kuri kažkada buvo tokia kvaila, tokia neapdairi ir... toks lengvas taikinys?

Kol ji bus pasirengusi, budri, niekam nepasirodys išskirtinė — kol bus nematoma, — galės kurti savo namus ir gyvenimą.

Ji bus saugi. Kol bus saugi, ir toliau galės mažinti Volkovų turtus ir taip išmokėti skolą.

Įsukdama į Parduotuvės gatvę Abigailė pagalvojo, kad šis miestas jai tikrai labai patinka. Ji mėgo gražias gatveles ir šurmuliuojančias parduotuves, džiaugėsi miestą užliejusiomis spalvomis — vazonuose ir statinaitėse žydinčiais saulėtais narcizais ir ledinukų spalvų tulpėmis. Turistai, kaip ir nuolat kažkur einantys nepažįstamieji, teikė dar daugiau gyvybės. Labai tikėtina, kad daugelis turistų grįš čia per kitas atostogas arba nors trumpam užsuks. Jie čia atvyksta ieškodami ramybės, norėdami pasigėrėti peizažais, ketindami leistis į žygius, pamėgę vietinę kultūrą ir amatus. Niekas čia nesitiki naktinių klubų ir didmiesčio pramogų, kurios traukia tokius žmones kaip Ilja.

Abigailė tikėjosi galinti ramiai čia gyventi, nes niekada nebuvo mačiusi nei jo, nei su juo susijusių žmonių vaikštinėjančių miesto gatvėmis, žvejojančių upėse ar kopiančių į kalnus.

Ji, savaime suprantama, nebūtų atpažinta, jei čia apsilankytų kas nors iš Jungtinių Valstijų maršalų, FTB ar net Čikagos policijos. Dabar ji gyvena kitur, yra tuzinu metų vyresnė, kitos spalvos ir kitokio kirpimo plaukais.

Jeigu jie akylai įsižiūrėtų, gal ir pažintų. Bet čia, turistų pamėgtame gražiame Ozarko miestelyje, nėra jokios priežasties ieškoti Elžbietos Fič.

Bet jeigu tokia diena išauštų, ji žinotų, kaip pabėgti, kaip pasikeisti, kaip pasislėpti kitoje vietoje.

Tačiau tai nutiks ne šiandien, pažadėjo ji sau, netoli turgaus statydama automobilį. Ir kiekviena diena, kurią galima pavadinti „ne šiandien“, Abigailei buvo kaip dovana.

Abigailė išlipo iš automobilio ir įkišo raktą į spynelę. Išgirdusi pasisukantį raktą pamatė per gatvę jos link einantį Bruksą.

Ji nežinojo, kaip elgtis, kai taip staiga sutankėjo pulsas, kai kažkas... suplazdėjo pilve. Tas vyras žingsniuoja taip, tarsi jo valioje būtų viso pasaulio laikas, pagalvojo Abigailė, bet vis tiek šalia atsidūrė kone po akimirkos. Jis priėjo Abigailei nesumetus, nei ką sakyti, nei ką daryti.

— Arba aš pataikiau pačiu tinkamiausiu laiku, arba man labai pasisekė, — jis paėmė ją už rankos — Bruksas visada ją liečia — ir plačiai nusišypsojo.

— Einu į turgų.

— Taip, supratau. Iš pradžių pasivaikščiok su manimi. Būtent tavęs man ir reikia.

— Kam?

— Sakykim, apskritai. Prastas rytas, ir tos nuotaikos nenusikračiau per visą dieną.

— Man reikia apsipirkti.

— Ar vėliau esi su kuo nors susitarusi?

— Susitarusi? — matė, kaip Abigailė į juos dirsčiojo žmonės. Nugara juto jų žvilgsnius. — Ne.

— Gerai. Eikime parko link. Užtruksime tik pusvalandį. Paprastai tokią vėlyvą popietę neini apsipirkti.

— Apsipirkti mieliau važiuoju rytais, — bet reikėtų paįvairinti apsipirkinėjimo laiką, pamanė Abigailė. Negalima leisti, kad būtų įspėtas jos dienos ritmas.

— Ar šįryt nutiko kas nors įdomaus?

Kažkodėl jie vis dar ėjo, o Bruksas tebelaikė ją už rankos. Ir ką ji dabar turėtų daryti?

— Atsiprašau, ką?

— Ar šįryt veikei ką nors įdomaus?

Abigailė pagalvojo apie plaunamus pinigus, rusų gaujas, FTB.

— Nieko ypatinga.

— Dabar tu paklausk, ar aš ką nors veikiau.

— Aa. Gerai. O tu?

— Ant manęs beveik visą rytą rėkė ir pamokslavo. Kaip ir buvo tikėtasi, atėjusi Misė tvirtino, jog pargriuvo; norėjo, kad paleisčiau Tibį. Ji neapsidžiaugė vyrui pateiktais kaltinimais ar galimomis pasekmėmis. Dabar, būdamas blaivas, Tibis elgiasi protingiau nei ji.

Kai Bruksas pakėlė ranką norėdamas pamoti kažkokiam žmogui, einančiam kita gatvės puse, Abigailė vos ištvėrė nesusiraukusi.

Taip nematoma nebūsi.

— Kai ji baigė ant manęs rėkti, — tęsė Bruksas, — prapliupo verkti. Kai leidau jiems pasikalbėti, abu labai verkė. Paskui Misė susirado ir atsitempė advokatą, kuris visą gyvenimą buvo didelis mižnius. Tada ir prasidėjo pamokslai. Jam atrodo, kad aš peržengiu įgaliojimus siūlydamas reabilitaciją ir psichologo konsultacijas vietoje teismo ir galimos realios laisvės atėmimo bausmės.

— Bet ne tavo valioje derėtis dėl gynybos.

— Jūs abu teisūs, todėl pasakiau mižniui, kad jo tiesa. Pasakiau, kad Tibis gali likti pas mus iki teismo, gali būti paleistas už užstatą, bet iš tikrųjų jis rizikuos artimiausius kelerius metus praleisti kalėjime. Ponia Haris, kaip laikotės? — šūktelėjo Bruksas smulkutei moterytei, prie knygyno laistančiai kubiliuką su įvairiomis svogūninėmis gėlėmis.

— Laikausi, Bruksai. O kaip tu?

— Negaliu skųstis. Kur baigiau? — paklausė jis Abigailės.

Jiems einant toliau susikibus už rankų, Abigailė pajuto į save įbestas moterytės akis.

— Tu pasakei tam mižniui advokatui, kad Tibiui gresia keleri metai kalėjimo. Man tikrai reikia...

— Teisingai. Taigi tada Tibis ir Misė pradėjo vienas ant kito rėkti. Asmeniškai aš nesuprantu, kaip du žmonės gali būti kartu, kai vienas kitam jaučia tiek pykčio ir paniekos, kad gali svaidytis tokiais žodžiais. Galiausiai Tibis taip susinervino, kad ėmė prisiekinėti baigsiąs, ką pradėjęs vakar vakare, tai yra išspardysiąs man subinę.

— Skamba dramatiškai ir labai nemaloniai.

— Kitaip nė nepasakysi. Mižniui nepatiko Tibio priesaika, nes jo teiginiai dėl riboto pakaltinamumo ir dar galas žino ko subyrėjo kaip supuvusi lenta po kirviu. Jis jautėsi dar labiau nepatenkintas, kai Tibis iškišo pro grotas rankas ir čiupo jam už gerklės. Sveika, Kaliope. Rožės nuostabios.

Ilgą spalvingą sijoną seginti moteris su milžiniška šiaudine skrybėle ir gėlėtomis sodininkų pirštinėmis pamojo iš savo kiemo.

— Žinojau, kad taip pasakysi.

Bruksas nusijuokė.

— Almos dukra. Ji aiškiaregė.

Abigailė žiojosi išdėstyti, kiek abejonių kelia teiginys, kad nuostabius rožių krūmus tvarkanti moteris turi aiškiaregystės dovaną, bet Bruksas jau tęsė savo pasakojimą.

— Sutiksiu, kad dėl visų tų riksmų ir pamokslavimų sureagavau kiek per vėlai, taigi iškart nepuoliau vaduoti mižniaus iš Tibio gniaužtų..

Taip, Abigailei šiek tiek sukosi galva, bet ji vis tiek įdėmiai klausėsi.

— Tu leidai savo kaliniui smaugti advokatą ir jutai malonumą, nes ir pats norėjai jį uždusinti.

Bruksas pasupo jos ranką ir nusišypsojo.

— Nors šitai man garbės nedaro, tavo žodžiai — tikra tiesa. Taip tas mižnius ir baigė savo darbą. Baigėsi ir Tibio sentimentai; jis visa gerkle išrėkė, kad mižnius turėtų pats apsimokėti už tokias paslaugas, bet aš abejoju, ar jam tai pavyks. Rėkdama ir raudodama Misė išbėgo paskui mižnių. O po tokios dramos ir nemalonumų mėgaujuosi pusvalandžiu su gražia moterimi.

— Man atrodo, yra žmonių, kurie mano, kad taisyklės ar įstatymai neturėtų būti taikomi susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nes jie vargšai arba turtuoliai, yra nuliūdę, gailisi arba serga. Jie gali sugalvoti kokių tik nori pasiteisinimų, priklausomai nuo savo padėties ir aplinkybių.

— Negaliu ginčytis.

— Tačiau būtent dėl minėtų priežasčių teismai patiki tokiais pasiteisinimais ir nuolaidžiauja tiems, kas sulaužo taisykles arba pažeidžia įstatymus.

— Ir su šiuo teiginiu negaliu ginčytis, bet teisėsauga ir visa sistema taip pat turi laisvai kvėpuoti.

— Nesuprantu.

— Teisininkams reikia erdvės, šiokio tokio lankstumo, jie turi atsižvelgti ir į žmogiškąjį faktorių, į konkrečias aplinkybes. — Išgirdęs automobilio signalą Bruksas pažvelgė į gatvę ir pamojavo vyriškiui vešlia juoda barzda, vairuojančiam aprūdijusį pikapą. — Į žmogų, pavogusį duonos kepalą iš bado ir nevilties, — nė nemirktelėjęs tęsė Bruksas, — negalima žiūrėti taip pat, kaip į tą, kuris vagia, kad parduotų ir iš to pasipelnytų.

— Galbūt. Bet jei teisininkai būtų nuoseklesni, vagiantys pasipelnymo tikslais žmonės turėtų mažiau galimybių pakartoti nusikaltimą.

Bruksas jai taip nusišypsojo, kad Abigailė susimąstė, ar ji pasakė kažką žavinga, ar labai kvaila.

— Ar kada nors mąstei apie policininkės darbą?

— Nepasakyčiau. Man tikrai reikėtų grįžti ir...

— Bruksai! Atsivesk čia tą mergaitę.

Krūptelėjusi Abigailė atsisuko ir pažvelgė į drakonais, undinėmis ir fėjomis išmargintą namą. Pamatė nuo pastolių lipančią Brukso motiną. Ji vilkėjo dažais išteptą darbinį kombinezoną ir avėjo taip pat nutaškytais sportiniais bateliais. Ryšėjo ryškiai raudoną skarelę.

Vos tik moters kojos palietė žemę, mažasis šunytis ėmė taip šokinėti ir inkšti, išgirdęs jos balsą, kad galiausiai kone apsivertė ore ir nusileidęs pasidriekė.

Moteris nusijuokė, paėmė mažylį ant rankų ir atsegė pavadėlį.

— Ateik! — dar kartą sušuko ji. — Ateik ir supažindink Abigailę su savo mažuoju broliuku.

— Dabar jis — mylimiausias sūnus, — tarė Abigailei Bruksas. — Eime pasisveikinti.

— Bet man tikrai reikia į turgų.

— Nejau manai, kad šiandien man dar negana riksmų ir pamokslų? — jis pažvelgė į Abigailę liūdnu, skausmingu žvilgsniu. — Būk man gailestinga, gerai?

Ji negali tapti nematoma, jei žmonės vis dėlto ją pastebi, svarstė Abigailė; būtų dar blogiau, jei būtų akivaizdu, kad ji nori likti nematoma. Nors labai norėjo, kad Bruksas paleistų ranką — šitaip buvo pernelyg intymu, — ji perėjo kiemą ir atsidūrė prie, jos manymu, stebuklingo namelio.

— Tikėjausi, kad užeisi trumpam pasisvečiuoti, — kreipėsi į Abigailę Saulė.

— Tiesą sakant, aš...

— Įkalbėjau ją pasivaikščioti, prieš apsiperkant turgelyje.

— Nėra prasmės tokią gražią dieną sėdėti namie. Susipažink su Platonu.

— Jis labai gražus.

— Ir labai išdykęs. Man patinka išdykėliai, — kalbėjo Saulė kedendama šuneliui kailiuką, o paskui prisiglausdama prie Brukso. — Jis šaunus.

— Aš ar šuo?

Saulė nusijuokė ir paplekšnojo Bruksui per skruostą.

— Abu. Šitas atsisėda palieptas, bet dar neišbūna vienoje vietoje. Žiūrėkite. Platonai, sėst.

Saulė padėjo šunelį ant žemės, vieną ranką uždėjo jam ant pasturgalio, o kita ranka kišenėje ieškojo skanėsto.

— Sėst. Na, štai, genijus! — vos tik Platono uodega palietė žolę, ji leido šuneliui sušlamšti skanėstą.

Po dviejų sekundžių mažylis jau šokinėjo vizgindamas uodegėlę ir braukydamas nagučiais Abigailės blauzdas.

— Mes dar tik mokomės gero elgesio.

— Jis dar mažytis, — nepajėgusi atsispirti šuneliui Abigailė šypsodamasi atsitūpė; Platonas stengėsi užlipti jai ant kelių, o kai jis galiausiai užsiropštė ir pradėjo Abigailę laižyti, ji nusijuokė. — Jo laimingos akys. — Kai šunelis pamėgino kąsti, Abigailė švelniai užčiaupė jam snukutį. — Dabar negalima. Taip, tu labai gražus ir laimingas.

Tarsi įveiktas komplimento Platonas nušoko ant žolės ir atsigulęs išvertė pilvuką.

— Be to, jo labai geras skonis, — pareiškė Saulė, kol Abigailė kasė šuneliui pilvuką. — Abu mano berniukai turi gerą skonį. Šiandien ir tavo akys laimingos, Abigailė.

— Man patinka šunys, — ji pažvelgė į namelį. — Jūsų namas toks įdomus ir spalvingas. Turėtų būti labai gera dalintis savo menu su praeiviais.

— Kuo mažiau būni gatvėse, tuo mažiau turi bėdų. Dažniausiai.

— Nuostabu. Nuo tada, kai čia atsikėliau, žavėjausi ir žaviuosi viskuo, ką darote. Man patinka, kad šiose freskose nėra jokios prasmės.

Kai Saulė nusijuokė, Abigailė pajuto, kaip ima kaisti sprandas.

— Na, aš ne taip pasakiau. Turėjau galvoje...

— Kuo puikiausiai žinau, ką turėjai galvoje; tu visiškai teisi. Ir man tai patinka. Užeik. Šįryt sutaisiau šaltos persikų arbatos, iškepiau Brukso mėgstamų imbierinių sausainių su citrininiu glajumi.

— Mielai sukrimsčiau sausainių, — apsidžiaugė Bruksas ir perbraukė ranka Abigailei per plaukus.

— Labai ačiū, bet turiu eiti į turgų, o paskui — namo, pas savo šunį, — stodamasi Abigailė paėmė šunelį ir padavė visą spurdantį Saulei. — Buvo malonu vėl su jumis susitikti ir susipažinti su Platonu.

Abigailė nuėjo kiek įmanydama greičiau, nebūdama tikra, kaip visa tai atrodo iš šalies — kaip skuba ar kaip pabėgimas.

Jie ją apžavėjo, sugundė. Tas vyras, jo motina ir net mažasis šunelis. Ji leidosi užkalbama. Pašnekesys, kvietimas, pyragas, seksas...

Žmonės matė, kaip ji vaikštinėja su Bruksu, kaip eina susikibę už rankų. Matė, kaip ji šnekučiuojasi su jo motina. Žmonės ims apie tai kalbėti. Kalbės apie ją.

Tai, kad ji nėra socialinio tinklo dalis, dar nereiškia, kad nežino, kaip tas tinklas veikia.

Ji negali būti niekuo neišsiskirianti, beveik nepastebima moteris, gyvenanti Bikforde, jeigu Bruksui padedant taps Bikfordo bendruomenės dalimi.

Kodėl jis nesielgia taip, kaip būdinga vyrams? Jie pasimylėjo. Jis ją užkariavo. Dabar turėtų ieškoti kito iššūkio.

Kai kažkas čiupo už rankos, Abigailė sureagavo nieko negalvodama. Ji instinktyviai apsigręžė ir atsivedėjusi užsimojo kumščiu galingam smūgiui.

Bruksas sulaikė jos kumštį likus pusei colio iki taikinio, tik jam reikėjo labai pasistengti, kad ją suturėtų.

— Ohohoo, — tepasakė jis, vargais negalais išvengęs smūgio. Puikūs refleksai, Ksena.

— Atsiprašau. — Paprasčiausia kelionė į turgų virto tikru košmaru, pagalvojo ji. — Tu mane išgąsdinai.

— Nors tiek... Laimei, mano refleksai irgi geri. Kitaip būčiau pasipuošęs dar viena mėlyne.

— Aš labai atsiprašau, — dabar Abigailė kalbėjo griežčiau. — Priėjai iš nugaros ir čiupai mane.

— Viską supratau, — tarsi norėdamas nuraminti jis paglostė jai plaukus. — Vaikeli, galiausiai teks papasakoti, kas tau kelia nerimą.

— Nekalbėk su manimi tokiu tonu. Viskas klostosi ne taip, kaip turėtų. Tu jau pasimylėjai.

— Manau, kad abu pasimylėjome. Beje, kodėl tau neužsiminus, kaip viskas turėtų klostytis?

— Tu turėtum pasitraukti, — Abigailė suirzusi perbraukė ranka sau per plaukus ir apsidairė. — Negaliu čia ir dabar apie tai diskutuoti. Nesuprantu, kodėl reikėtų diskutuoti. Dabar tu jau neturėtum manimi domėtis.

— Na, tu, rodos, tokia išmintinga, bet kartais būni visiškai nenuovoki. Mylėjausi su tavimi, nes man įdomu. O kai abu permiegojome, domiuosi dar labiau.

— Kodėl? Ne, neatsakyk. Tu visada žinai, ką atsakyti. Tu mane trikdai. Nenoriu taip jaustis.

— Kaip?

— Nežinau! Turiu eiti į turgų, turiu važiuoti namo, turiu baigti dirbti ir...

— Turi atsipūsti, — dabar jis uždėjo ranką Abigailei ant pečių. — Abigailė, atsipūsk.

— Man reikia atsipūsti, — ji užsimerkė mėgindama įveikti panikos priepuolį. O, Dieve, o, Dieve, kodėl ji nepasiliko namie?

— Gerai, atsikvėpk. Ramiai. Štai ką mes dabar padarysim.

— Nepasakok, ką dabar darysim. Negali būti jokių „mes“.

— Bet, atrodo, yra. Žinai, ką siūlau? Kodėl mums nenuėjus pas mane, į mano kabinetą? Galėtum pasėdėti, atsigerti vandens.

Abigailė papurtė galvą.

— Turiu eiti į turgų.

— Gerai, eik į turgų. O vėliau, apie šeštą ar pusę septintos, aš baigsiu darbą. Nupirksiu porą kepsnių ir pakepsiu ant grotelių. Papietausime ir pažiūrėsime, ar galime viską išsiaiškinti.

— Mums nereikia kartu pietauti ar ko nors aiškintis. Man tik reikia...

Bruksas labai švelniai, labai lengvai palietė jos lūpas savosiomis. Jam pakėlus galvą Abigailė virpėdama atsiduso.

— Man atrodo, kad tu jauti tai, ko jausti nenorėtum. Vis dėlto jauti; ir aš jaučiu. Vadinasi, turime išsiaiškinti.

— Tu vis tiek nepaliksi manęs ramybėje...

— Pamėginkime išsiaiškinti. Jeigu nepavyks, aš pasitrauksiu.

Abigailė, neketinu tavęs skaudinti, stengsiuosi iš paskutiniųjų, kad nesijaustum nelaiminga. Bet kai du žmonės kažką vienas kitam jaučia, jie turi gerbti tuos jausmus ir stengtis juos suprasti.

— Tu nesupranti...

— Ne, širdele, bet noriu suprasti. Einam į turgų.

— Nenoriu, kad mane ten lydėtum. Noriu eiti viena.

— Gerai. Susitiksime vakare.

Dar vienas pokalbis, nuskubėjusi į turgų pagalvojo Abigailė. Dar vienas pokalbis, kurio metu ji bus rami ir racionali. Ji paprasčiausiai paaiškins, kad šie santykiai jos nedomina, neketina jų tęsti. Ji turi per daug darbų, kad galėtų švaistyti laiką pietaudama, bendraudama ir priiminėdama svečius nakčiai.

Ji bus tvirta; ji bus protinga.

Ir viskas baigsis, kad ir kokios draugystės būtų užsimezgusios.

Ir vėl viskas bus ramu.

Kai tik ji grįš namo, parepetuos, ką ir kaip pasakyti.

Ji bus pasirengusi.

Repeticiją Abigailė atidėjo priminusi sau, kad svarbiausia — darbas. Išsiųsti elektroninį laišką su atitinkama informacija pasirodė sudėtingiau nei ji tikėjosi, bet Abigailė kruopščiai peržiūrėjo visus surinktus duomenis, šiek tiek pataisė ir parašė elektroninę žinutę.

Ši informacija jums gali būti naudinga. Dėkoju už dėmesį ir bet kokius veiksmus, kurių galbūt imsitės.

Tvoi drug

Naudodamasi tokioms žinutėms siųsti susikurta sistema ji pasiuntė duomenis keliais skirtingais keliais ir uždarė laikinąją sąskaitą. Pagalvojo, kad būtų smagu pabendrauti su žmogumi iš FTB, pasikeisti idėjomis ir nuomonėmis, bet dabar jai reikėjo rankioti informaciją iš atskirų elektroninių bylų ar žinučių, į kurias pavyko įsilaužti.

Baigusi darbą Abigailė saugiai paslėpė gautų duomenų kopijas.

— Eisime pasivaikščioti, — tarė ji Bertui. — Kol vaikščiosim, parepetuosiu, ką reikės sakyti Bruksui. Rytoj vėl viskas grįš į savas vėžes. Juk mums irgi reikia užsidirbti pragyvenimui, tiesa?

Abigailei įsidėjus į kišenę raktus, Bertas pasitrynė jai į koją.

— Šiandien susipažinau su kitu šuneliu. Jis labai mielas. Manau, tau patiktų.

Jai išėjus į lauką Bertas stengėsi neatsilikti.

— Draugas tau patiktų. Kitais metais įsitaisysiu šunytį. Padėsi man jį dresuoti, jis mums abiem bus puiki draugija. Juk tik tiek mums tereikia, tiesa? Tik tiek mums visiems tereikia.

Lydima Berto ji nuėjo pažiūrėti ką tik apsėto daržo.

— Jau reikia ravėti; pats metas pasodinti daugiau gėlių. Pastaruoju metu mane vis trukdydavo, bet dabar vėl laikysimės dienotvarkės. Man dar reikia padirbėti kuriant virusą. Vieną dieną, Bertai, kai ateis tinkamas metas, kai virusą būsiu ištobulinusi, užpulsime Volkovus kaip maras.

Abigailė atsiduso.

— Bet dabar negaliu apie tai galvoti. Turiu apmąstyti susidariusią padėtį.

Jiems pasukus miško link, Abigailė prasisegė švarkelį su gobtuvu ir uždėjo ranką ant pistoleto rankenos.

Jau pražydo laukinės slyvos — kvapnūs žiedlapiai švelniame žaliame rūke; prieš daugelį metų kažkieno pasodintas gluosnis stovėjo sumerkęs nėriniuotus pirštus į marmantį upelio vandenį. Laukinės našlaitės jau spėjo nukloti mišką sodriai purpuriniu kilimu.

Apgaubta tylos, kvapų ir spalvų Abigailė aprimo; jie vaikštinėjo džiaugdamiesi saule ir šešėliais.

Virpėdamas iš nekantros Bertas metė į Abigailę žvilgsnį, ir jai leidus, džiaugsmingai pasileido kranto šlaitu žemyn ir pūkštelėjo į vandenį. Ji kaip visada nusijuokė pamačiusi, kaip šis milžinas galiūnas šuo žaidžia lyg mažylis varlinuke.

Abigailė leido jam pliuškentis ir pati ėmė dairytis po mišką. Čiulbėjo paukščiai; jų melodijoms ritmingai pritarė priešpiečių ieškantis genys. Pro jaunų lapelių tinklą sunkėsi svajinga saulės šviesa.

Abigailė žinojo, kad einant toliau toji šviesa vis skaistės, kol galiausiai atsivers kalnų peizažas. Jai patikdavo žvelgti nuo aukštumų, stebėti kalvas ir slėnius. Čia, kur tokia švelni šviesa ir šešėliai, kur čiulba paukščiai, marma upelis, kur taškosi šuo, čia, mąstė Abigailė, ji jaučiasi esanti labiau namie nei savo namelyje.

Ji nusipirks suolelį. Taip, vėliau panaršys internete ir susiras ką nors natūralaus, iš medžio, ką nors, kas atrodytų taip, lyg būtų čia išdygęs. Taip, žinoma, suoleliai nedygsta ir neauga, bet susidarys tokia iliuzija. Ir kol jos šuo pliuškensis upelyje, pati galės sėdėti ten, kur atsiveria kalnai. Gal ateis diena, kai jausis tokia saugi, kad galės atsinešti knygą. Tada sėdės ant suolelio miške, prieš akis stūksos kalnai, ji skaitys, o Bertas taškysis.

Tačiau dabar jai reikėjo liautis svajoti apie ateitį ir mąstyti apie dabartį arba artėjantį vakarą.

— Gerai. — Abigailė davė ženklą šuniui ir kiek pasitraukė, kai šis atbėgęs nusipurtė visą statinę vandens. — „Bruksai, — pradėjo ji, kai jiedu pasuko atgal. — Nors tu man atrodai patrauklus ir man tikrai labai patiko su tavimi mylėtis, aš neketinu tęsti šių santykių...“ Ne, „Aš nenoriu su tavimi užmegzti jokių santykių“. Jis paklaus kodėl. Taip jau įpratęs. Vadinasi, turiu būti parengusi atsakymą. „Mano prioritetas — darbas, ir tam darbui reikia ne tik daug laiko, bet ir susikaupimo.“

Ji pakartojo šiuos sakinius skirtingomis intonacijomis.

— Šito turėtų pakakti, bet jis labai kibus. Turėčiau pasakyti, kad jo dėmesys man malonus. Nenoriu jo pykdyti ar liūdinti, nenoriu įžeisti jo orumo. „Man malonus tavo dėmesys. Labai glosto savimeilę. Gera, kai tavimi domisi. Taip.“

Abigailė giliai atsiduso palengvėjusia širdimi, kad šįkart jos neištiko panikos priepuolis.

— Taip, — pakartojo ji. — Galėčiau pasakyti: „Man malonus tavo dėmesys“ Ir tikrai malonus. Lengviau kitą įtikinti, kad kalbi nuoširdžiai, jei ir jautiesi taip, kaip kalbi. „Man malonus tavo dėmesys ir man labai patiko su tavimi šnekučiuotis.“ Ar reikėtų dar kartą užsiminti apie seksą? Dieve. Dieve! Kaip žmonės tokiu atveju elgiasi? Kodėl? Viskas taip sudėtinga ir pavojinga.

Išėjusi iš medžių pavėsio Abigailė atsuko veidą saulei, alsuodama šiluma ir šviesa. Pažvelgusi į kalnus susimąstė. Kiek daug žmonių, visi su savais ryšiais, savais tarpasmeniniais santykiais. Tėvas, vaikas, sesuo, brolis, draugas, meilužis, mokytojas, darbdavys, kaimynas...

Ir kaip jiems visiems pavyksta? Kaip jie visi supina, sujungia, susieja savo poreikius ir gyvenimo tempą? Visas viltis, lūkesčius ir jausmus?

Paprasčiau gyventi tyliai ir vienišai, turint savo dienotvarkę, savo tikslus, įgyvendinant lūkesčius ir poreikius, nejaučiant nuolatinio spaudimo įtraukti į tokį gyvenimą ir kitus.

Taip gyveno ir jos motina; niekam nekyla abejonių, kad Suzaną Fič kiekviename žingsnyje lydi sėkmė. Taip, galiausiai paaiškėjo, kad dukra ją nuvylė, kita vertus, štai kas nutinka, kai tavo gyvenime atsiranda dar vienas individas.

— Bet aš — ne motina, — sumurmėjo Abigailė, uždėjusi Bertui ant pakaušio delną. — Ir nenoriu tokia būti. O jei ir norėčiau kokių nors santykių ir komplikacijų, nieko negalėčiau padaryti. Neįmanoma. Na, pamėginkime dar kartą. „Nors tu man ir labai patrauklus...“ — pradėjo Abigailė.

Grįždama su Bertu namo ji kone valandą tobulino būsimos kalbos turinį, intonacijas, sakinių struktūrą, net kūno kalbą, kol galiausiai viską suderino.

Tikėdamasi, kad pokalbis ir pietūs bus labai kultūringi, Abigailė atkimšo butelį Shiraz vyno ir išgėrė pusę taurės nervams nuraminti. Pusę septintos ji paliepė sau nurimti ir liautis blaškytis po kambarį arba įsipilti dar pusę taurės vyno.

Kai be penkiolikos septintą Bruksas privažiavo prie jos namelio, Abigailė vėl buvo bepradedanti nervintis. Mintyse kartojo parengtą kalbą ir taip mėgindama nusiraminti nuėjo prie durų.

Į JĮ IŠTIES LABAI MALONU ŽIŪRĖTI, MĄSTĖ JI. GALI PRIREIKTI LAIKO, kol jį išvydus prasidėjusi cheminė reakcija išsivadės.

— Atleisk, kad vėluoju, — rankoje laikydamas krepšelį su pirkiniais Bruksas žengė į priebutį. — Turėjau sutvarkyti porą reikalų.

— Viskas gerai.

— Labas, Bertai, — eidamas vidun Bruksas lengvai perbraukė ranka Bertui per galvą, o paskui pasisukęs pabučiavo Abigailę į lūpas. — Kaip laikaisi?

— Ačiū, gerai. Galiu nunešti krepšį į virtuvę.

— Pats nunešiu, — dėdamas krepšį Bruksas pamatė ant stalo pastatytą vyno butelį ir mostelėjo smakru ton pusėn. — Kaip miela.

— Sakei, kad kepsi jautienos kepsnį. Šis vynas turėtų tikti prie raudonos mėsos.

— Gerai, nes atnešiau porą riebių Niujorko išpjovėlių.

— Nesakei, ko norėtum prie kepsnio, todėl nežinojau, ką gaminti.

— Nieko, visko turiu, — jis ištraukė iš krepšio dvi laivelių dydžio bulves ir maišelį salotų.

— Kas čia? — Abigailė dūrė pirštu į maišelį.

— Salotos. Maišelis salotų.

— Maišelis salotų, — nors ir nervindamasi, ji nusišypsojo. — Turiu krūvą šviežių daržovių salotoms.

— Bet tas daržoves tau reikėtų supjaustyti, visa kita... Maišelis salotų gerai tuo, kad viskas jau paruošta. Kodėl tau neprisėdus? Užkalsiu bulves.

Abigailei neatrodė, kad jai derėtų sėdėti. Ji nebuvo surepetavusi kalbos sėdint.

— Gal norėtum pasikalbėti prieš pietus?

— O kalbėsimės tik kartą?

— Nesupratau?

Sudėjęs bulves į kriauklę ir ketindamas jas skusti Bruksas pažvelgė į Abigailę.

— Pakalbėsim, ir viskas? Manau, galima kalbėtis prieš pietus, per pietus ir po pietų.

— Na, taip, žinoma. Bet aš turiu galvoje pokalbį apie susidariusią padėtį. Ar apie tai kalbėsimės dabar, ar norėtum palaukti pietų?

— Apie kokią padėtį?

— Apie tave ir mane... Apie bendravimą, tarpusavio santykius.

Bruksas padėjo ant stalo bulves ir suėmęs delnais jos veidą taip šiltai nusišypsojo, kad Abigailei net suskaudo širdį.

— Apie tarpusavio santykius... Per tave aš tuoj pamesiu protą. — Jis bučiavo ilgai, karštai, taip, kad net plyšo širdis. — Gal įpiltum man to vyno?

— Aš... taip. Ne, na, žinoma, vyno įpilsiu. Mums reikia aptarti...

— Žinai, kai sakai „aptarti“, atrodo, kad kalbėsimės apie politiką, — suraukęs kaktą Bruksas dirstelėjo į orkaitę, o paskui uždėjo ant viryklės bulves. — Kodėl mums tiesiog nepasikalbėjus?

— Gerai. Mums reikia pasikalbėti.

— Apie mūsų bendravimą ir tarpusavio santykius.

Abigailė iškart įsitempė, tarsi būtų suveikęs koks nors refleksas.

— Tu iš manęs šaipaisi.

— Truputį. Šiek tiek užtruks, kol išvirs. Gal abu galėtume prisėsti. Įkurčiau židinį...

Tada bus per jauku, pamanė Abigailė.

— Bruksai.

— Vadinasi, moki ištarti.

— Ką ištarti?

— Mano vardą. Tu pirmą kartą jį ištarei.

Negali būti. Nejau tikrai?

— Tu mane trikdai. Aš nė nepradėjau, o tu jau mane trikdai.

— Tu nerimauji dėl to, kas tarp mūsų vyksta. Ar aš teisus?

Palengvėjusia širdimi, kad pagaliau galės pradėti, Abigailė atsikvėpė.

— Nors tu man ir labai patrauklus, nors man patiko su tavimi mylėtis, aš nenoriu užmegzti jokių santykių.

— Bet jau užmezgei.

— Aš... ką?

— Abigailė, mes jau bendraujame, vadinasi, santykius jau užmezgei.

— Bet neketinau. Nenoriu šių santykių tęsti.

— Kodėl?

— Man malonus tavo dėmesys, man patinka mūsų pokalbiai. Tačiau mano darbui reikia labai daug laiko ir susikaupimo. Nenorėčiau, kad mane kas blaškytų, be to, manau, tau reikėtų bičiuliškesnio ir labiau linkusio bendrauti pašnekovo.

Bruksas atsigėrė vyno.

— Ar repetavai? — jis dūrė pirštu į Abigailę. — Repetavai.

Ji net apmirė nuo tokio pažeminimo.

— Nesuprantu, kodėl faktas, kad norėjau kuo aiškiau išdėstyti savo mintis ir išreikšti savo nuomonę, tave taip labai linksmina.

Ledinis Abigailės tonas nė trupučio neaptemdė Brukso šypsenos.

— Turbūt tau reikėjo stovėti šitoje kambario pusėje, kur dabar esu aš.

— Čia tik dar vienas būdas išdėstyti savo nuomonę, kuri daug racionalesnė už tavąją.

— Taip, aš mąstau visai kitaip. Abigailė, man atrodo, kad tą kalbą turėtum patobulinti, nes dabar kone viskas, ką sakei, — paistalai.

— Jeigu nesugebi protingai kalbėtis, turėtum išeiti.

Rankoje laikydamas taurę, atšlijęs į stalą, Bruksas buvo tiek ramus, kiek ji įsitempusi.

— Tu neketinai kalbėtis. Tu planavai pasakyti iš anksto pasirengtą kalbą, o aš turėjau vilktis tau iš paskos. Abigailė, jei nori, kad išeičiau, tada, manyčiau, turėtum man pasakyti, kas tave verčia nerimauti, ko tu bijai ir ką jauti.

— Jau sakiau, kad man nerūpi mūsų santykiai.

— Bet tu kalbi netiesą. Nenoriu būti su moterimi, kuri nenori būti su manimi. Na, jeigu šiuo atveju taip ir yra, mandagiai pagerbk mane viską paaiškindama; tada aš iškepsiu kepsnius. Gražiai papietausime, ir aš išeisiu. Kiek neša mano galva, taip būtų teisingiausia.

— Aš jau sakiau. Mano darbas...

— Abigailė...

Viename jo ištartame žodyje tilpo marios kantrybės, ir Abigailė užsidegė.

— Kodėl būnant su tavimi niekada niekas nevyksta taip, kaip turėtų? Kodėl negali reaguoti logiškai? Negaliu diskutuoti su žmogumi, kuris atsisako racionaliai mąstyti.

— Rizikuodamas tave suerzinti turiu pasakyti, kad racionaliau mąstyti, nei mąstau aš, neįmanoma.

— Tada liaukis.

— Liautis racionaliai mąstyti?

Ji skėstelėjo rankomis.

— Net nežinau, ką galvoti!

— Atsakyk man į vieną klausimą. Ar tu man ką nors jauti?

— Nenoriu jausti.

— Supratau, kad atsakymas teigiamas. Kodėl nenori jausti?

— Nežinau, kaip su tais jausmais elgtis. Ką daryti su tavimi. Su viskuo. Aš tik noriu vėl gyventi ramiai. Tenoriu įprastos kasdienybės. Man rodos, visai suprantama, — Abigailė kalbėjo vis garsiau, pasiduodama panikai, ir dabar jau niekaip nebegalėjo nurimti. — Kai būni čia, nelieka ramybės, viskas vyksta ne pagal dienotvarkę, nieko neįmanoma planuoti. Net į turgų negaliu nuvažiuoti, nes tada einu su tavim pasivaikščioti, pradedu kalbėtis su tavo motina ir žaisti su šuneliu, o tavo motina man siūlo šaltos persikų arbatos. Aš tik noriu, kad mane visi paliktų ramybėje. Moku gyventi viena.

— Eime įkvėpti gryno oro.

— Nenoriu jokio gryno oro!

— Širdele, tu drebi, tau sunku kvėpuoti. Išeikim trumpam į lauką, nusiraminsi.

— Tu manimi nesirūpink! Aš jau nuo septyniolikos pati savimi rūpinuosi. Man nereikia niekieno pagalbos.

Bruksas atrakino galines duris.

— Eikš, Bertai, — paėmęs Abigailę už rankos, jis ištempė ją į lauką. — Jeigu tikrai taip yra, vadinasi, jau seniai neturėjai šalia žmogaus, kuris norėtų kartkartėmis tavimi pasirūpinti, kuriam tu svarbi. Kvėpuok, po velnių.

— Nesikeik.

— Kvėpuok, ir man nereikės keiktis.

Ji atsiplėšė nuo Brukso ir atsirėmė į medinę priebučio koloną. Pradėjus lygiau kvėpuoti pabiro ašaros, todėl Abigailė priglaudė veidą prie rąsto.

— Nori mane parklupdyti, todėl taip ir elgiesi, — trindamas rankomis skruostus Bruksas mėgino išlaikyti savitvardą. — Abigaile, jeigu tikrai aš kaltas, kad dabar esi tokia nelaiminga, prisiekiu, paliksiu tave ramybėje. Bet, dėl Dievo, leisk tau padėti.

— Negali man padėti.

— Iš kur žinai?

Ji pažvelgė į Bruksą.

— O kodėl tu taip rūpiniesi?

— Dabar turėčiau pasakyti, kad tu nepakankamai bendravai su kitais ir per mažai buvai užmezgusi tarpasmeninių santykių, jeigu nesupranti, kodėl reikėtų rūpintis.

— Tu vėl iš manęs juokiesi.

— Šįkart ne. — Bruksas jos nelietė, bet jo balsas glostyte glostė sudirgusią Abigailės širdį. — Aš tau labai daug ką jaučiu. Dar neišsiaiškinau visų jausmų, bet džiaugiuosi, kad jų tiek daug.

Abigailė papurtė galvą.

— Tai tik cheminė reakcija.

— Jau sakei. Mokykloje mokiausi chemijos. Užkniso. Nejau tikrai aš kaltas, kad esi tokia nelaiminga?

Abigailė norėjo atsakyti „taip“, nes manė, kad tada jis išeis ir daugiau negrįš. Bet negalėjo meluoti, kai jis žvelgė tiesiai jai į akis.

— Ne. Tave matydama jaučiuosi laiminga. Nenoriu dėl tavęs būti laiminga.

— Vadinasi, dėl to, kad esi laiminga, jautiesi nelaiminga.

— Suprantu, kad kvailai skamba, bet taip ir yra. Atsiprašau, kad taip elgiausi.

— Neatsiprašinėk.

Pasirausęs kišenėje Bruksas ištraukė sulankstytą mėlyną nosinę.

— Štai, imk.

Nekęsdama savęs Abigailė išsišnirpštė nosį.

— Ačiū.

— Noriu tavęs kai ko paklausti. Jeigu nesi pasirengusi atsakyti, taip ir sakyk. Tik nemeluok. Ar tu nerimauji dėl kada nors tave įskaudinusio vyriškio, buvusio vyro, vaikino ar dar ko nors panašaus?

— Ne. Ne. Nieko panašaus. Niekas manęs neįskaudino.

— Bet tu visa įsiskaudinusi. Tu nori pasakyti, kad tavęs niekas niekada nėra fiziškai sužeidęs?

— Ne, nėra, — kiek aprimusi Abigailė išblukusia minkšta nosine nusišluostė akis ir įsižiūrėjo į šiltnamį. — Pati galiu savimi pasirūpinti. Neturiu vyrų, vaikinų, nesu užmezgusi jokių santykių.

— Dabar jau esi, — žengęs artyn Bruksas viena ranka paėmė ją už smakro, o kita perbraukė per ašarotus skruostus. — Ir dabar tau reikės pasukti savo šviesią galvelę, kaip tvarkytis toliau.

— Bruksai, aš ne tokia kaip visi.

— Tu unikali. Kodėl turėtum būti kitokia?

— Tu nesupranti.

— Tai padėk man suprasti.

Kiek ji galėtų jam papasakoti? Jeigu jis ką nors suprastų, gal viskas baigtųsi?

— Noriu vyno.

— Atnešiu.

Abigailei nespėjus nieko pasakyti, Bruksas nuėjo į vidų. Pasinaudojusi proga ji mėgino tvarkingiau surikiuoti mintis. Nėra prasmės gailėtis, kad trūksta laiko pasirengti, tarė ji sau.

— Man nereikia, kad už mane ką nors darytum, — pradėjo ji, kai nešinas taure vyno grįžo Bruksas. — Man svarbu, kad viską pati pasidaryčiau.

— Ir vyno pati įsipiltum? Tu rimtai? — Pasiėmęs savo taurę Bruksas atsisėdo ant priebučio laiptelių. — Betgi geros manieros irgi svarbu. Na, elementarus mandagumas. Mano mama — labai gabi, savarankiška moteris, bet vyno jai įpilu aš. Kiek mačiau, kiek žinau, tu taip pat labai gabi, bet tai nereiškia, kad negaliu tau asistuoti.

— Kvailystės, — kiek sutrikusi Abigailė pažvelgė į nosinaitę ir pavartė ją rankose. — Negaliu pakęsti, kai elgiuosi kvailai. Na, bet vis tiek ne tai norėjau pasakyti.

— Kodėl tau neprisėdus ir neišdėsčius visko, ką norėjai pasakyti?

Kiek padvejojusi, Abigailė davė ženklą Bertui bėgti į kiemą ir atsisėdo.

— Taip, aš daug ką sugebu, tik nemanau, kad galėčiau užmegzti šiltesnius santykius.

— Kodėl nemanai?

— Kai mano mama nusprendė, kad nori vaiko, ji ieškojo donorų.

— Vadinasi, ji neturėjo jokio širdies draugo.

— Ne, neturėjo. Ji neturėjo žmogaus, su kuriuo būtų norėjusi gimdyti palikuonis.

„Gimdyti palikuonis“, pamanė Bruksas. Iškalbingi žodžiai.

— Jos gyvenime atėjo toks metas, kai panoro vaiko. Na, netiksliai pasakiau, — suabejojo Abigailė. — Ji norėjo palikuonio, todėl donorui buvo parengusi labai smulkius ypatingus reikalavimus. Mano mama — labai protinga moteris; savaime suprantama, ji norėjo pagimdyti labai protingą... palikuonį. Iš donoro ji reikalavo aukšto intelekto, puikios sveikatos, taip pat sveikų jo giminaičių. Ji ieškojo atitinkamų fizinių duomenų, tam tikros išvaizdos, kūno sudėjimo, ištvermės.

— Man viskas aišku.

— Radusi donorą, atsižvelgdama į asmeninį ir profesinį kalendorių, ji paskyrė konkrečią dirbtinio apvaisinimo datą. Suprantama, visą nėštumą mama buvo kuo rūpestingiausiai prižiūrima, aš gimiau numatytą dieną atlikus Cezario pjūvį, labai sveika, reikiamo svorio ir ūgio. Mama, žinoma, jau buvo radusi auklę, todėl manimi buvo puikiai rūpinamasi; nuolat buvau tikrinama testais, nuolat egzaminuojama, kad niekas neabejotų, jog sparčiai vystausi.

Prie tokio pasakojimo visiškai nederėjo džiugi paukščių giesmė ir prie raudonų gvazdikų kubilėlio besisukiojantis kolibris.

— Ar visa tai pati išsiaiškinai, ar mama papasakojo?

— Ji man papasakojo. Bet aš visada žinojau. Žinios buvo mano auklėjimo dalis. Lavinimas ir švietimas, kaip ir mano fizinė sveikata, buvo prioritetai. Mano mama išskirtinai graži, todėl ji truputį nusivylė, kad mano išvaizda ne tokia, kokios tikėjosi, nors veido bruožai ganėtinai malonūs, odos spalva irgi gera. Vis dėlto šį trūkumą kompensavau intelektiniais ir motorikos gebėjimais, ypatinga atmintimi. Apskritai ji buvo patenkinta.

— Oo, vaikeli...

Abigailė susigūžė, kai Bruksas apkabino ją per pečius.

— Nesigailėk manęs.

— Tau teks praryti šį kartėlį.

— Aš visa tai pasakoju tam, kad geriau suprastum mano genetinę prigimtį. Nors mano mama apskritai buvo manimi patenkinta, ji niekada manęs nemylėjo ir nenorėjo mylėti. Niekada nepagalvojo, kad galiu turėti savų tikslų, norų ar planų. Ji man viską labai kruopščiai ir tiksliai suplanuodavo. Aš labai ilgai maniau, kad mama manęs nemyli, nes kažkurioj srity tinkamai nepasireiškiu, bet galiausiai supratau, kad ji nemyli, ir tiek. Ji nemoka ar negali mylėti, nesugeba parodyti šiltų jausmų. Atsižvelgiant į genetiką ir aplinką, kurioje augau, galima numanyti, kad ir aš nepasižymiu tokiais gebėjimais. Gal aš ir nesugebu užmegzti šiltų santykių, bet suprantu, kad emocijos ir meilė yra svarbiausi dalykai tuos santykius stiprinant.

Kiek jos smegenyse mėšlo, pagalvojo Bruksas, bet į Abigailės svarstymus atsakė atsargiau:

— Norėčiau viską paprasčiau performuluoti: kadangi tavo motina šalta, savanaudė ir jaučia tiek, kiek jaučia blusa, tau genetiškai nulemta būti tokiai pačiai.

— Labai šiurkščiai pasakyta.

— Galiu pasakyti dar šiurkščiau.

— Nereikia. Sudėjus abu faktorius — genetiką ir aplinką, kas dažnai vadinama prigimtimi ir auklėjimu...

— Po velnių, žinau, apie ką kalbi.

— Dabar tu pyksti.

— Švelniai pasakyta, bet pykstu ne ant tavęs. Norėčiau tavęs dar kai ko paklausti. Jeigu tu genetiškai neįgali mylėti, kaip nutiko, kad myli tą šunį, o jis myli tave. Tik nemėgink visko suversti dresūrai.

— Mums vienam kito reikia.

— Kad reikia, dar ne viskas. Jeigu jis susižeistų ar susirgtų ir negalėtų tau tarnauti kaip sargas, ar tu juo atsikratytum?

— Aišku, kad ne.

— Nes tokiu atveju pasirodytum esanti šalta, savanaudė ir tikra niekše, bet tu ne tokia. Tu jį myli.

— Jis — šuo, ne žmogus. Yra žmonių, kurie labai myli gyvūnus ir itin jais rūpinasi, bet menkai ką jaučia žmonėms.

— Bet man tu kažką jauti.

Nesumesdama atsakymo Abigailė įsispoksojo į vyną taurėje.

— O ką žinai apie tėvą?

— Donorą.

— Gerai, ką žinai apie donorą? Jeigu mama tyčia tau nepasakojo, kas jis, pati išsiaiškinai. Tu pernelyg sumani, kad nesidomėtum.

— Ji nenorėjo sakyti jo pavardės, pasakoti smulkmenų. Bet būdama dvylikos aš... atkapsčiau tą informaciją.

— Ji saugojo elektronines bylas?

— Padariau išvadą, kad mamai svarbu nuolat stebėti jo sveikatą, aiškintis, kokios bėdos gali laukti. Taip, ji saugojo elektronines bylas, ir aš į jas įsilaužiau.

— Būdama dvylikos.

— Visada domėjausi kompiuteriais. Jis — fizikas. Labai gerbiamas, lydimas sėkmės. Spermos davė būdamas kiek vyresnis nei dvidešimties; jis keleriais metais jaunesnis už mano mamą.

— Ar jis apie tave žino?

— Ne, ir neturi žinoti.

— Galėjai su juo susisiekti.

— O kam? Kodėl turėčiau griauti jo gyvenimą, ardyti šeimą? Tarp mūsų — tik biologinis ryšys, nieko daugiau.

— Jis turi šeimą.

— Taip, trisdešimt vienerių vedė. Tuo metu, kai radau visą informaciją, jis jau turėjo vieną vaiką ir laukė antro. Dabar augina tris vaikus. Ir aš nesu viena iš jų. Aš — donorystės rezultatas.

— Ar jis vis dar vedęs?

— Taip.

— Vadinasi, jis gali užmegzti santykius ir juos išlaikyti. Juk tu turi ir jo genų.

Minutėlę — ilgą minutėlę — Abigailė stebėjo safyro spalvos kolibrį, kol galiausiai paukštelis dingo jai iš akių.

— Kodėl norėtum būti su žmogumi, kurio gebėjimai užmegzti asmeninius santykius yra tokie menki?

— Gal man patiktų stebėti, kaip tie gebėjimai skleidžiasi, gal patiktų būti tų santykių dalimi. Be to, tu mane gerokai užkabinai. O dabar viską sudėk ir apibendrink.

— Yra ir kitų priežasčių, dėl kurių negaliu leisti, kad viskas tęstųsi. Bet jų negaliu pasakyti.

— Ir vis dėlto... Žinau, kad nuo kažko bėgi, nuo kažko, kas tave gąsdina taip, jog tau net reikia šuns, tų apsaugos sistemų, ginklų. Kad ir kas tai būtų, dėl to ir sėdi po užraktais tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai jau ganėtinai manimi pasitikėsi, kai suprasi, kad prašyti pagalbos nėra tas pat, kas pasirodyti silpnai ir vargšei, tu man papasakosi. Bet dabar man reikėtų įjungti orkaitę.

Atsistojus Bruksui atsistojo ir Abigailė.

— O kaip labai tau rūpi, kas už tų užraktų, turint omenyje tavo domėjimąsi manimi apskritai?

Galbūt labiau už viską dabar Abigailei reikėjo nuoširdumo, todėl jis tikrai bus atviras ir nuoširdus.

— Iš pradžių tik tiek ir rūpėjo — kas už užraktų. Ir dabar rūpi, nes policininkams visada rūpi. Bet žinai, kaip yra dabar? Kai pravėrei duris, tik vos vos pravėrei, Abigailė, iškart mane ir pasičiupai. Pasičiupai, — pakartojo Bruksas imdamas jos ranką ir spausdamas sau prie širdies.

Ji pažvelgė į savo ranką, pajuto stiprų, tolygų plakimą ir pasidavė — leido sau skruostu prisiglausti prie jo krūtinės. Kai Bruksas ją apkabino, Abigailė užsimerkė ir pasidavė ūmai užplūdusioms galingoms emocijoms — kaip gera, kai tave štai taip apkabina vėsų pavasario vakarą kažkas, kam tu svarbi.

Visa tai buvo lyg stebuklas, nors Abigailė stebuklais netikėjo.

— Aš vis tiek nežinau, ką man daryti, ką daryti su tavimi, su viskuo...

— Pažiūrėkim, kaip bus toliau.

— Galiu pamėginti. Ar šįvakar pasiliksi?

Bruksas prispaudė lūpas prie jos pakaušio.

— Maniau, kad niekada nepaklausi.

Abigailė žengė žingsnelį atgal ir jau ramesnė pažvelgė jam į akis.

— Pagaminsiu padažą salotoms iš maišelio.

Ji pamatė, kaip Brukso akyse įsižiebė linksmos ugnelės.

— Būtų šaunu.

Abigailei nuėjus vidun Bruksas atidengė kepsninę. Ojojoj, ji tikrai jį pačiupo, svarstė Bruksas, net darosi nejauku. Jis vylėsi, kad prie visko pripras, kad po truputį įveikdamas visus užraktus galės džiaugtis, jog stengtis buvo verta.

Čikagoje, vos už dviejų kvartalų nuo klubo, kuriame vieną vasaros vakarą Ilja susipažino su Elžbieta Fič, jis vaikščiojo po tamsų, niūrų butą, kuriame buvo vykdomos vienos pelningiausių kompiuterinių operacijų — sukčiavimas internetinėje erdvėje. Dažnai Ilja pats tikrindavo, kaip čia dirbama, ir nors jo buvimas visus kiek nervino, darbas vyko sklandžiai.

Keli operatoriai prie kompiuterių siuntinėjo reklamas apie siūlomą darbą namuose, Kanados vaistinėse, apie internetinius pasimatymus ar galimybę dykai atsisiųsti kokią nors informaciją. Kai kurios tokios reklamos atneš pinigų, kuriuos išmes telefonu skambinantys naivūs ar į beviltišką padėtį patekę apgautieji. Kitos paprasčiausiai pavogs kreditinių kortelių duomenis, o šie pavirs greitais ir lengvais pinigais arba pavogta tapatybe.

Taip dirbant išlaidos labai menkos, o pelnas didžiulis ir pastovus.

Jis pats sukūrė išmėginto ir pasiteisinusio Nigerijos „skamo“ versiją, kuri ir toliau sėkmingai kalė jiems pinigus.

Ir Ilja tuo didžiavosi.

Jam patiko toks darbas; jo manymu, tai savitos intelektualios pratybos. Verslas sekėsi puikiai, per pastaruosius metus net išsiplėtė. Ir jokie internete pasirodantys įspėjimai, jokios žinutės vakarinių naujienų puslapiuose negalėjo pažaboti žmogaus prigimčiai būdingo alkio lengviems pinigams.

Tereikėjo kelių ginklų, kad kvailių piniginės atsidurtų jo rankose, tai kompiuterio ir telefono.

Ilja nebuvo priešiškai nusiteikęs smurto atžvilgiu; kai būdavo būtina, jis smurtaudavo, kai būdavo gyvybiškai svarbu, samdydavo žudikus, irgi mieliau imdavosi nusikaltimų be kraujo praliejimo.

Save jis laikė verslininku; greitai turės žmoną, sukurs šeimą. Savo sūnus jis išmokys būti verslininkais, kruvinus žaidimus paliks kitiems. Tokie žmonės kaip Korotkis visada bus naudingi, bet savo sūnums jis suplanavo kitokį gyvenimą.

Jis džiaugėsi girdėdamas skambančius telefonus ir iš anksto parengtus tekstus skaitančius „operatorius“, kartais vis dėlto priverstus improvizuoti. „Taip, jūs galite uždirbti pinigų būdamas namuose! Galite pasididinti pajamas pasirinkdamas sau patogų laiką. Už nedidelį mokestį mes jums duosime viską, ko reikės.“

Suprantama, niekas nieko neduos, bet mokestis jau bus nuskaičiuotas. Suma nedidelė, kiek daugiau nei keturiasdešimt Amerikos dolerių. Tikrai menka suma už išmoktą pamoką.

Jis persimetė keliais žodeliais su grupės vadovu, patikrino, kiek tą dieną įplaukė pinigų, ir pasuko durų link.

Ilja taip pat džiaugėsi, kai už nugaros pasigirdo visuotinis palengvėjimo atodūsis, jam žengus pro duris.

Jis gimęs valdyti ir šią galią „dėvėjo“ taip, kaip pamėgtus Versace kostiumus.

Ilja išėjo iš pastato ir pasuko laukiančio automobilio link. Atsisėdęs gale vairuotojui nieko nepasakė. Kai visureigis pajudėjo, jis telefonu išsiuntė žinutę meilužei. Tikėjosi, kad po dviejų valandų toji bus pasirengusi jį priimti. Paskui dar išsiuntė žinutę sužadėtinei. Jis vėluos, bet viliasi, kad iki vidurnakčio spės baigti susirinkimą ir sutvarkys visus kitus reikalus.

Automobilis sustojo prie restorano, šįvakar rezervuoto privačiam vakarėliui.

Tėvas primygtinai reikalavo kas mėnesį susitikti akis į akį, nors, Iljos nuomone, viską daug efektyviau būtų galima atlikti pasinaudojus Skype ar internetinėmis konferencijomis.

Kita vertus, Iljos akimis, toks asmeniškas bendravimas turi ir pliusų — bus skanaus maisto, geros degtinės ir vyriška draugija.

Restorane kašmyro paltą jis padavė gražiai brunetei migdolinėmis akimis. Radęs laiko mielai ją išdulkintų, kol dar nenusiėmusi tų akinių juodais rėmeliais.

Iljos tėvas jau sėdėjo pagrindinėje restorano salėje kartu su keliais kitais. Pamatęs sūnų Sergejus plačiai išsišiepė.

— Eikš, sėskis, sėskis. Vėluoji.

— Turėjau reikalų. — Ilja pasilenkė, pabučiavo tėvui į abu skruostus, tada pasisveikino su dėde. — Jau žinau operacijos Penkiasdešimt pirmojoje gatvėje sumas. Šįvakar norėjau tau jas pasakyti. Būsi patenkintas.

— Labai gerai, — Sergejus pats įpylė Iljai degtinės ir pakėlė savo stiklą. Sulaukęs septyniasdešimties jis tebebuvo sveikas ir energingas, džiaugėsi žemiškais malonumais ir godžiai sėmė visas gyvenimo dovanas. — Už šeimą. Už draugus ir gerą verslą.

Valgydami jie aptarė verslo reikalus; per tokius susirinkimus jie visada valgydavo tradicinius rusų patiekalus. Klausydamasis brigadininkų ir patikimų eilinių pėstininkų ataskaitų Ilja srėbė barščius. Iš pagarbos jis klausdavo tik tada, kai pastebėdavo tėvą linksint. Patiekus troškintą ėrieną, Ilja papasakojo apie verslo, už kurį buvo asmeniškai atsakingas, reikalus.

Buvo aptartos ir iškilusios bėdos: eilinio pėstininko suėmimas gabenant narkotikus, tvarkos pareikalavusios kekšės maištas, įtariamojo informatoriaus tardymas ir mirties bausmė.

— O dabar, — pranešė Sergejus, — Miša papasakos apie policijoje dirbančius mūsiškius.

Ilja pastūmė lėkštę. Jeigu per daug prisikimš pilvą, negalės kaip reikiant pasidžiaugti meiluže. Jis pažvelgė į vyną gurkšnojantį pusbrolį.

— Pikto sako dar neišsiaiškinęs, kokiu būdu FTB nutekinama tam tikra mūsų verslo informacija.

— Tai už ką mes jam mokam? — pyktelėjo Sergejus.

— Taip, dėde, to aš ir paklausiau. Kelis kartus jis laiku įspėjo, kad suskubtume apginti savo interesus, bet jis nepajėgia identifikuoti FTB informatoriaus ar informacijos perdavimo būdų. Pikto manymu, informatorius gali būti vienas iš trijų, bet šitai laikoma paslaptyje. Jis prašo laiko ir resursų.

— Dar daugiau pinigų.

— Jis sako, kad pinigų reikia kyšiams.

Keturių vaikų tėvas Miša ir toliau valgė pasigardžiuodamas. Ilja žinojo, kad pusbrolis neturi meilužės, kurią reikėtų patenkinti.

— Jo lojalumas man nekelia abejonių, bet jau pradedu manyti, jog Pikto ir dar du kiti ten dirbantys neužima deramos vietos mitybos grandinėje, kad atitiktų mūsų reikalavimus.

— Į tą trijulę pažvelgsime atidžiau. Ilja, tu ir Miša užsiimsite šiuo reikalu. Kad ir kas tas FTB policininkas, kad ir kas tas informatorius, mes viskam padarysime galą. Viskas kainuos pinigų, žmonių ir laiko. Ir nusižengimų.

Dabar Sergejus pastūmė savo lėkštę.

— Tokios kalbos man primena senus reikalus. Nepamirškime Elžbietos Fič.

— Su motina ji nebendrauja, — atsakė Ilja. — Nenustatėme, kad ji bendrautų ir su policija. Jeigu ji dar gyva, turėtų gyventi kamuojama baimės. Ji mums nepavojinga.

— Kol ji gyva, tol pavojinga. Be to, ji mus įžeidė. Kiganui mes mokame, jis naudingas, bet jos neranda. Ir kitiems jos rasti nepavyksta. Ji — tik moteris, — Sergejus trenkė kumščiu į stalą. — Kaip galime jaustis išdidūs, jei mus įveikė viena moteris?

— Mes nesiliausime ieškoti, — patikino tėvą Ilja.

— Taip, mes niekada nesiliausime. Tai — garbės reikalas. Jakovai?

— Taip, dėde.

Metų našta, rodos, nė trupučio neslėgė Korotkio pečių; taip jau būna, kai žmonės dirba mėgstamą darbą.

— Pasikalbėk su Kiganu. Primink jam, kodėl šitai taip svarbu. Ir dar pasikalbėk su Pikto. Taip, pinigai motyvuoja. Kaip ir baimė. Pagąsdink juos.

— Klausau, dėde.

— Gerai. Tada gerai. O dabar, — Sergejus pliaukštelėjo delnais, — valgysime desertą.

Pasirodo, viskas paprasta, natūralu. Abigailė svarstė, ar jai išties pavyko peržengti kažkokį barjerą ir dabar gyventi tokį gyvenimą, apie kokį visada svajojo. Ji stebėjosi, kaip taip gali būti, kiek gali tęstis šis natūralus paprastumas, žibantis ir švytintis kaip brangiausi deimantai.

Bruksas būdavo su ja kone kas vakarą. Kartais ji gamindavo valgyti, kartais pietus atveždavo jis. Kartais jiedu sėdėdavo lauke, kartais eidavo pasivaikščioti ir nukeliaudavo iki jos pamėgtos vietos, kur atsiveria kalnų peizažas. Bruksas padėdavo jai dirbti darže, lietingais vakarais mokydavo lošti kortomis, o paskui pykdavo, kai ji laimėdavo visus lošimus.

Jis ją prajuokindavo.

Kai tamsoje jis ją paliesdavo, dingdavo visas nerimas, visos abejonės. Kaskart pabudusi šalia jo kelias valandas džiaugdavosi negalėdama atsistebėti, kad gali jaustis tokia laiminga.

Iš Brukso ji daug sužinojo apie miestelio žmones — susikūrė jų paveikslus klausydamasi linksmų istorijų ar atsainių pastabų. Pasirodė, kad turguje dažnai ją aptarnaujantis pardavėjas — neginčijamas pyrago valgymo čempionas, o tokios varžybos rengiamos kiekvieną liepos ketvirtąją parke. Banko valdytojas — savamokslis magas, visada laukiamas vaikų šventėse. Seniausias ir artimiausias Brukso bičiulis laukia antro vaikelio...

Būdavo, kad vakare Bruksui paskambindavo iš darbo, du kartus jam teko atsiliepti į skambutį vidurnaktį. Kai tik Abigailė likdavo viena, namuose viskas jai atrodydavo kitaip. Ne taip, kaip būdavo dieną, kai ji darbuodavosi, tvarkydavosi, bet kitaip — tarsi trūktų kokios esminės būtinybės.

Kai taip nutikdavo, stengdavosi nekreipti dėmesio į kirbančią nuojautą, kad kai viskas baigsis, ji niekada nebegalės patirti harmoningo buvimo ir pilnatvės jausmo. Todėl Abigailė stengdavosi mąstyti apie konkrečią akimirką, valandą, dieną, naktį... Kitą dieną — vėl taip pat.

Abigailė stengėsi atsipalaiduoti ir pažiūrėti, kaip jai tai seksis.

Jiedu apžiūrinėjo ką tik baigtą gėlių lysvę. Abigailė džiaugėsi matydama, kad šiltnamyje išauginti daigeliai, perkelti į nuolatinę vietą, atrodo taip, kaip ji ir įsivaizdavo.

Abigailė susivokė, kad pagalbininkas šio džiaugsmo nė kiek nesumenkino.

Jai patiko jaustis truputį murzinai, suprakaitavusiai, pavargusiai, ji džiaugėsi žinodama, kad anksčiau pagamintą lazaniją su špinatais dabar tereikia įkišti į orkaitę.

— Gražiai atrodo.

— Nuostabiai atrodo, — pataisė Bruksas.

— Nuostabiai atrodo. Bet po kelių savaičių atrodys dar geriau. Miela, kad padėjai.

Bruksas nusišypsojo Abigailei.

— Tikrai?

— Tikrai. Norėtum alaus?

— Man gali paskambinti, tai geriau negersiu. Išgerčiau kokakolos.

— Gerai.

Kaip paprasta, pamanė Abigailė eidama vidun. Jai buvo malonu atnešti jam atsigerti, gaminti maistą. Ji suprato, kad maisto gaminimas kitam, ne tik sau, teikia didžiulį malonumą. Bet taip pat nuoširdžiai džiaugdavosi, kai Bruksas pasisiūlydavo atvežti picą, kiniško maisto ar kepsninėje pašildyti mėsainių.

Abigailė manė, kad jos namuose, gyvenime, kasdienybėje atsiradus Bruksui bus per mažai vietos, bet kažkodėl jai rodėsi, kad dabar tos erdvės atsirado dar daugiau. Nerimavo, kad jos darbas — verslas ir asmeniniai reikalai — gerokai nukentės, nes laiką praris kažkas kitas, bet pastarąsias porą savaičių ji dirbo itin produktyviai. Daugybei kasdienių darbelių prireikdavo mažiau laiko, nes į pagalbą ateidavo Bruksas arba pats juos atlikdavo.

Ant ledukų pildama kokakolą Abigailė sau priminė, kad jie kartu negyvena. Ji negali leisti, kad viskas taip toli pažengtų. Vis dėlto vonios kambaryje jis turėjo savo tualetinių reikmenų rinkinuką, o spintoje kabojo keli jo drabužiai.

Abigailei patikdavo į juos žiūrėti, kai Brukso nebūdavo, — tiesiog žiūrėti į jo marškinius, skutimosi peiliuką, kojines.

Visi šie daiktai buvo apčiuopiami įrodymai, kad Bruksas dalyvauja jos gyvenime.

Arba gyvenime, kurį ji stengiasi susikurti.

Išgirdusi lojantį šunį ir besijuokiantį Bruksą ji pažvelgė pro langą.

Paskui geltoną teniso kamuoliuką Bertas bėgo taip, tarsi nuo to, ar tą kamuoliuką sučiups, priklausytų visas jo gyvenimas. Toks žaidimas — ne tik smagumas, bet ir gera mankšta. Vis dėlto buvo keista, kad šuo taip klusniai reaguoja į vyro komandas.

Ami, pagalvojo Abigailė.

Taip, jie taps draugais.

Abigailė paėmė stiklinę vandens sau ir stiklinę kokakolos Bruksui.

— Ačiū. Šuo nusivytų kamuoliuką iki Teksaso, jei tik galėčiau taip toli numesti.

— Jam smagu bėgioti, be to, sveika. Jam patinka, kai meti tu, nes numeti toliau už mane.

— Jis mane patreniruos. Šeštadienį nebereikės papildomos treniruotės.

Suskambus telefonui Abigailei palengvėjo. Jis nebeprašys, nebespaus sutikti. Tačiau ji puikiai žinojo, jog Bruksas labai norėtų, kad šeštadienį ji ateitų į parką, kur jis žais mažąjį beisbolą.

Ji nebuvo pasirengusi — ir nežinojo, ar kada nors bus pasirengusi — susitikti su visais ten ateisiančiais žmonėmis, kurie kalbėsis su ja arba apie ją.

Abigailė pakėlė šlapią suknežintą teniso kamuoliuką ir metė jį Bertui, kad šuo žaistų toliau.

Ji išgirdo Bruksą sakantį „jau važiuoju“. Įsikišęs mobilųjį į dėklą, prisegtą prie diržo, jis sumurmėjo:

— Mėšlas.

— Bėdos?

— Turtingas lepūnėlis apsikvaišina, nuniokoja viešbučio kambarį, žiebia į veidą viešbučio valdytojui.

— Oo. Tavo draugui Rasui Konrojui?

— Taip. Tasai lepūnėlis — Džastinas Bleikas. Jis mėgino grumtis su viešbučio apsauga ir dabar yra sulaikytas, kol atvažiuosiu. Atleisk.

— Toks tavo darbas.

— Turbūt užtruksiu, nes turėsiu reikalų su agresyviu triukšmadariu šiknium, knisančiu viską sau leidžiančiu įtakingu tėvu ir kantriuoju advokatu, kuris iš to vaikio malonės avi Gucci batus ir geria Chivas Regai viskį. Gali būti, kad šįvakar negrįšiu.

— Gerai.

— Lengva tau kalbėti, kai neprašaps lazanija.

— Paliksiu tau gabaliuką. Lazanija ilgai negenda.

— Ačiū. Aš tau vis tiek paskambinsiu. Einu, prieš važiuodamas nusiprausiu. — Jis paėmė Abigailę už rankų ir pasilenkė jos pabučiuoti. — Pasiilgsiu tavęs.

Ji džiaugėsi tai girdėdama — na, vis tiek nors truputį pasiilgs. Ji pirmą kartą gyvenime patyrė, ką reiškia žinoti, kad kažkas tavęs pasiilgsta.

Bruksui įėjus vidun atbėgęs šuo sustojo lekuodamas, dantyse įsikandęs kamuoliuką, įsmeigęs akis į duris.

— Jis grįš, jei tik galės, — pasakė Abigailė. — Mums ir be jo reikia mokėti gerai jaustis. Labai svarbu, kad ir vieni mokėtume gyventi.

Vėl numetusi Bertui kamuoliuką Abigailė pagalvojo, kad pietums pasigamins tik salotų. Valgydama lazaniją ji jausis pernelyg vieniša.

Ozarko viešbutis stovėjo ant nedidelės kalvos, visai prie miesto ribų. Keturių aukštų Viktorijos stiliaus namas iškilo trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai sėkmės lydimas kontrabandininkas sumanė pasistatyti čia vasarnamį. Tačiau likus kelioms dienoms iki sauso įstatymo panaikinimo sėkmė nuo jo nusigręžė — jam išėjus į verandą surūkyti cigarą ir išlenkti stiklą naminukės, konkurentas jį nušovė dvivamzdžiu šautuvu.

Našlė į tą namą taip ir negrįžo, po kelerių metų pastatas gerokai apgriuvo. Stiklelį pamėgęs vyriausiasis sūnus pardavė namą, vos tik šis pateko jam į rankas.

Rašo senelis beveik pats vienas namą atstatė ir pertvarkė, o 1948-ųjų pavasarį rekonstruotame name atidarė viešbutį. Sesilės Konroi laikais viešbutis nesuklestėjo, bet ir neužsidarė. Kai aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje susikūrė menininkų bendruomenė, viešbutis pasipuošė daugeliu drobių, iš kurių viena patraukė turtingo niujorkiečio kolekcininko akį.

Paveikslo įkvėptas kolekcionierius, keli jo draugai ir pažįstami pradėjo rengti tame viešbutyje išvažiuojamuosius posėdžius ir visokius slaptus vakarėlius.

Galiausiai, baigiantis šimtmečiui, viešbutyje buvo pradėtas daryti veido masažas, spa procedūros, įrengtas uždaras baseinas.

Ketvirtame aukšte visą parą buvo teikiamos liokajaus paslaugos, įrengtas prašmatniausias viešbučio numeris.

Bruksas kaip tik ir stovėjo tame numeryje šviesiomis aukso spalvos sienomis, dekoruotame tamsiais antikiniais meno kūriniais, puikiais vietinių meistrų darbais. O šalia buvo ir Brukso bičiulis Rasas.

Ant išblizgintų riešutmedžio grindų žibėjo stiklo šukės — pažirę buvusio itin įspūdingo sietyno karuliai. Vietinių stiklių rankų darbo sunki vaza, akivaizdžiai mesta į šešiasdešimties colių įstrižainės plokščiaekranį televizorių, pabirusi į šukes gulėjo ant rankomis austo kilimo, išteplioto vieno iš trijų tuščių raudonojo vyno butelių turiniu. Tiffany lempos lūženos apšvietė indų šukes, maisto likučius, nuorūkomis perpildytas muilines ir išmėtytus pornografinių filmų diskelius.

Aukso gijomis atausto mėlyno šilko sofos medžiaga pradeginta cigaretėmis; skylės žiojėjo kaip šlykščios akys.

— Pamatytum miegamąjį... — vos judindamas ištinusią lūpą tarstelėjo Rasas. — Kalės vaikai.

— Man labai gaila, Rasai.

— Vonioje irgi pilna vyno, myžalų dėmių. Kažkuris nulaužė čiaupą. Nė neklausk, kaip atrodo tualetas.

— Mums reikės nuotraukų, kaip viskas atrodė iki jų viešnagės ir po. Gal galėtum nors apytikriai pinigais įvertinti padarytą žalą, kad susidaryčiau bendrą įspūdį?

— Daugiau nei septyniasdešimt penki tūkstančiai, gal net netoli šimto. Jėzau, Bruksai, net nežinau. Kai viską gerai apžiūrėsime ir išuostysime, gal paaiškės, kad žala dar didesnė.

— Kiek jų čia buvo?

— Trys. Merginos tai ateidavo, tai išeidavo. Jie užsiregistravo Džastino tėvo vardu, pasinaudojo jo kreditine kortele. Na, Džastinas su mergina. Užsiregistravo vakar vakare. Taip pat vakar vakare, kažkuriuo metu — patikrinsime vestibiulyje įrengtų apsaugos kamerų įrašus, — atėjo dar du vaikinai. Įprasta Džastino komanda — Čadas Kartraitas, Doilis Parsinsas ir dvi merginos. Džastinas liepė administratoriui juos įleisti. Viešbučio taisyklės nedraudžia priiminėti svečių. Jie liko per naktį. Administratorius ir apsaugos darbuotojai priėmė kitų viešbučio svečių skundus dėl triukšmo. Kiek žinau, merginos išėjo šiandien po pietų, o likusi trijulė liko: rūkė žolę, užsisakinėjo kambarių tarnybos paslaugas, žiūrėjo pornografinius filmus. Apie šeštą vėl pradėjome gauti skundus — jų numeryje rėkiama, kažkas daužoma, pašėlusiai juokiamasi, trankomasi. Tie piktadariai užrėmė duris ir neatidarė aukšto valdytojui. Atėjau aš. Jėzau, tos prakeiktos žolės kvapas buvo pasklidęs po visą koridorių.

Bruksas tik palinksėjo; tegu Rasas išsilieja. Bičiulio rankos tebedrebėjo iš pykčio ir apmaudo; Bruksas jį kuo puikiausiai suprato.

— Pasakiau tam subingalviui, kad jei neatidarys durų, iškviesiu policiją ir paskambinsiu jo tėvui. Bruksai, nieko neturiu prieš baimę ir pagarbą, bet man atrodo, kad būtent grasinimai paskambinti Džastino ir kitų dviejų vaikių tėvams padėjo man įsigauti vidun. Tada tas šiknius pradėjo iš manęs tyčiotis. Jis tyčiojosi ir paliepė atsiknisti. Už kambarį juk sumokėta. Mačiau, kas pridaryta, nors tada dar ne viską. Kitus du mačiau išsikėtojusius ant grindų. Buvau per daug įsiutęs, kad į viską žiūrėčiau pro pirštus; supranti, apie ką aš.

— Suprantu.

— Paprašiau, kad su manimi atėjęs aukšto valdytojas iškviestų apsaugą. Tada tas šūdo gabalas man trenkė, — Rasas atsargiai perbraukė pirštu per prakirstą lūpą. — Kerolė... pažįsti Kerolę?

— Pažįstu.

— Ji čiupo radijo stotelę, iškvietė Beną ir paprašė, kad jis atsivestų porą stambesnių vyrukų. Ji labai apsukri. O aš laikiau tą mižnių prirėmęs prie durų; kiti du buvo taip nusitašę, kad tik drybsojo leipdami juokais. Džastinas pradėjo vaipytis, iššiepė savo sušiktą snukį ir pasakė Kerolei, kad mielai ją išdulkintų ir įpūstų gyvybės.

— Jėzau Kristau.

Mėgindamas nurimti Rasas užsidengė delnais akis.

— Bruksai, jis nė neketino liautis. Atbėgo Benas ir tie kiti, tada Džastinas pradėjo spardytis, vis taikėsi smogti, rėkė. Kerolė paskambino į nuovadą, labai greitai atvažiavo Boidas. Į pagalbą jis išsikvietė Ešą, o tada jau visi nusprendėme, kad reikėtų pranešti ir tau.

— Teisingai nusprendėte. Jis turbūt pavogė tėvo kreditinę kortelę, bet tėvai jį užstos sakydami, kad patys davė. Ir negalėsiu įrodyti, kad buvo kitaip, bet čia padaryta žala, muštynės...

Bruksas susivokė, kad jam ir pačiam reikėtų apsiraminti.

— Iškviesiu Boidą ir Almą. Ji labai gerai fotografuoja. Alma viską dokumentuos, dalyvaujant tau arba Kerolei Boidas surašys oficialų ieškinį dėl padarytų nuostolių. Jeigu jie rūkė ar uostė kvaišalus, bus likę įkalčių. Po velnių, pats mačiau muilinėse sumestas nuorūkas ir suktinukių galus. Šįkart savo niekšelio šunsnukio tėtukas neišsuks. Na, jeigu tik tu pateiksi kaltinimus.

— Būk ramus, tikrai pateiksiu.

— Gerai. Dabar pat jiems paskambinsiu. Jeigu patikėsi tolesnius darbus Kerolei, gali važiuoti su manimi. Gali parašyti pareiškimą, pateikti kaltinimus. Išsikviesk draudikus, tegu jie viską atidžiai inventorizuoja, tiksliai įvertina padarytą žalą ir viską man praneša.

Rasas linktelėjo. Jo skruostus nutvieskęs raudonis išbluko; dabar jis buvo liguistai išbalęs ir atrodė neką geriau.

— Aš jiems jau paskambinau.

— Tada gerai. Gal norėtum kiek atsipūsti?

— Ne, — Rasas užsidengė veidą rankomis ir pasitrynė skruostus. — Dieve, man bloga. Viską turėsiu papasakoti savo tėvams. Man bloga nuo to, ką jie čia pridarė, bet atsipūsti nereikia.

— Tada ruoškimės.

Bruksas pagalvojo, kad ir pats galėtų viską surašyti į tris aktus. Džastinas Bleikas eilinį kartą pradėjo siautėti, iškviesti pareigūnai, jie tą šiknių suėmė ir išvežė. Nė nespėjus ištarti „jūs turite teisę tylėti“, įėjo Linkolnas Bleikas, o paskui jį — advokatas.

Kol Bruksas nuvažiavo į viešbutį, apžiūrėjo padarytą žalą, pasikalbėjo su Rasų ir nukako į nuovadą, Linkolnas Bleikas suskubo čia atvykti su savo advokatu.

Bleikas nesnaudė.

Jis atrodė įspūdingai — plačios krūtinės, apsivilkęs puikiai sukirptą kostiumą, ant stambaus kaklo užsirišęs dryžuotą kaklaraištį. Virš smailos nosies žvelgė šaltos mėlynos akys.

Žilstelėjusius plaukus jis kirpdavo trumpai kaip armijoje, nors sklido gandai, kad jis visada išsisukdavo nuo karinės tarnybos, kai tik sulaukdavo šaukimų.

— Raselai, suprantu, kad mano sūnus ir jo draugai gali būti atsakingi už šiokią tokią netvarką tavo viešbutyje. Noriu tave patikinti, jei pasirodys, kad tikrai taip buvo, mes viską sutvarkysime. Dabar jau nesirūpink.

— Pone Bleikai, labai atsiprašau, jei pasirodysiu nemandagus, nors, tiesą sakant, kalbu nenuoširdžiai; dabar nenoriu su jumis kalbėtis. Bruksai, jei neprieštarausi, pasėdėsiu tavo kabinete.

— Eik.

— Klausyk, Raselai, — kreipėsi Bleikas, bet Rasas nesustojo. Bleiko veidas apsiniaukė. — Viešbučio savininkas turėtų suprasti, kad tam tikras procentas pridėtinių išlaidų turėtų būti skiriamas sugadintiems ar nusidėvėjusiems daiktams.

— Pone Bleikai, dabar ir aš nenorėčiau su jumis diskutuoti.

Kadangi Bruksas buvo aukštesnis, Bleikas per nosį nematė jo akių, tačiau abiejų požiūriai į šį reikalą buvo aiškūs.

— Jūs — šio miesto tarnautojas, kuriam mokama alga; nekeisdamas tokio požiūrio šiose pareigose neišsilaikysite nė metų.

— Stengsiuosi išsilaikyti. O dabar turbūt pasakysite, kad Džastinas turėjo leidimą pasinaudoti jūsų kreditine kortele ir sumokėti už viešbučio numerį, taip pat kambarių tarnybos ir kitokias paslaugas.

— Žinoma.

— Vadinasi, tai — jūsų reikalas. O visa kita — mano.

— Noriu, kad mano sūnus būtų kuo greičiau paleistas. Savaime suprantama, visus viešbučio patirtus nuostolius apmokėsime.

— Tada turėtumėte žinoti, kad šie nuostoliai sieks, o gal ir viršys, šešiaženklę sumą. Taip, — linktelėjo Bruksas, kai Bleiko akys išsprogo, o skruostai paraudo. — Pasiautėjo jie tuose kambariuose.

— Jei Raselas Konrojus ar jo tėvas, kurį visada gerbiau, nors akimirką pamanė, kad gali išpūsti visą šį reikalą savanaudiškais tikslais...

— Dabar viešbutyje dirba du mano pareigūnai — registruoja viešbučio patirtus nuostolius. Draudimo agentūros darbuotojas taip pat pakeliui. Aš pats ką tik iš ten grįžau, savo akimis viską mačiau. Mano pareigūnai atlieka tyrimą dėl galimų neteisėtų veiksmų, nes numeryje tvyrojo stiprus marihuanos kvapas. Nežinau, kur jūsų sūnus arba jo draugai gavo raudonojo vyno ar brendžio, alaus ar kitokio alkoholio, nes buteliai išmėtyti po visus kambarius, bet jie visi dar nėra sulaukę tokio amžiaus, kokio leidžiama vartoti svaigalus. Be to, jūsų sūnus užpuolė Rasą, ir šįkart prašau manęs negąsdinti, — drėbė Bruksas. — Rasą jis užpuolė liudininkų akivaizdoje. Taip pat liudininkų akivaizdoje jis užpuolė viešbučio apsaugininką.

— Noriu pasikalbėti su sūnumi. Nedelsiant.

— Ne. Tai aš su juo pasikalbėsiu; pokalbyje gali dalyvauti ir kalbėtis advokatas. Nors įstatymiškai jis dar negali vartoti alkoholio, juridiškai Džastinas jau pilnametis. Gal ir keistai skamba, bet toks yra įstatymas. Jūs su sūnumi kalbėsitės tik tada, kai su juo būsiu pasikalbėjęs aš. Beje, pone Bleikai, Konrojų jūs nepapirksite, kaip papirkinėjate kitus. Jie neparsiduos. Šįkart Džastinas sumokės už viską, ką padarė.

— Perspaudi, Glisonai. Jeigu ir toliau taip spausi, neteksi darbo.

— Aš jau sakiau, stengsiuosi dirbti sąžiningai. Manyčiau, Džastinas jau paprašė advokato, bet vis tiek pasitikslinsiu. Kol nesužinosiu, ar jis ta teise pasinaudojo, niekas su juo nesikalbės.

Bruksas priėjo prie Džefo Noelio, vieno iš nevisą darbo dieną dirbančių pareigūnų, kuris iš paskutiniųjų stengėsi likti nepastebėtas.

— Džefai, ar jis prašė advokato? Gal žinai?

— Taip, pone. Kai Ešas ir Boidas visus atvežė, jis zyzė prašydamas advokato, be to, rėkė ant kitų suimtųjų, liepdamas tiems užsičiaupti.

— Tada gerai, — Bruksas grįžo. — Hari, turi klientą.

— Norėčiau pasikalbėti su savo klientu akis į akį.

— Žinoma. Džefai, palydėk poną Darnelą pas klientą.

— Klausau, viršininke.

Nekreipdamas į Bleiką dėmesio Bruksas nuėjo į savo kabinetą ir uždarė duris.

— Kaip ir tikėjomės, Džastinas pareikalavo advokato. Jie draugiškai pasišnekučiuos, o tada jau aš su juo pakalbėsiu. Nori kavos?

— Ne. Išgėriau vandens. Nemanau, kad galėčiau dar ką nors suvirškinti.

— Surašysiu tavo oficialų pareiškimą. Rasai, atliksime viską nuosekliai, kaip dera. Noriu tave įspėti, kad Bleikas ketina daryti spaudimą tau ir tavo šeimai, jis siūlys tau atpildą, kad tik išsuktų savo vaikį.

Rašo skruostai nusidažė skaisčiai raudonai ir dabar buvo kone plaukų spalvos.

— Tai kad visame pasaulyje nėra tiek pinigų. Mano mama tą sietyną pirko Vaterforde, Airijoje; jis buvo gabenamas laivu ir skirtas pakabinti būtent toje svetainėje. Sietynas buvo mamos džiaugsmas ir pasididžiavimas. Jau vien dėl to, Bruksai...

— Suprantu. Viską užrašysiu.

— Gerai, — Rasas minutėlei užsimerkė ir palinksėjo. — Gerai.

Jiems baigus Bruksas įdėmiai pažvelgė į draugą. Pykčio raudonis buvo išblėsęs; liguistai blyškiame veide aiškiai matėsi strazdanų taškeliai.

— Galėčiau paprašyti, kad Džefas parvežtų tave namo, bet tu tikriausiai norėsi grįžti į viešbutį.

— Turiu ten grįžti.

— Suprantu. Jis tave nuveš. O aš dar kiek pabūsiu čia. Jeigu nori, susitvarkęs atvažiuosiu pas tave.

— Būtų labai miela, Bruksai. Jeigu galėsi, paskambink man; norėtųsi žinoti, kaip viskas klostosi.

— Paskambinsiu ir susitvarkęs atvažiuosiu. Tik dar nenorėčiau, kad kas nors pradėtų tvarkyti tą sujauktą numerį, gerai?

— Kaip manai, kiek ilgai... na, nesvarbu, — Rasas iškėlė ranką. — Gerai.

— Pasakiau Boidui, kad ant durų užrištų „Stop“ juostą. Numanau, kad tau nepatiks, bet kuo griežčiau viso to imsimės, tuo didesnius šansus turėsime teisme, jei vis dėlto Bleikas nuspręs bylinėtis.

— Daryk, ką privalai daryti.

— Ir dar vienas dalykas, — Bruksas atidarė stalčių ir išėmė skaitmeninį fotoaparatą. — Pasakyk „šūdas“.

Rasas nusijuokė ir atsiduso, o paskui suraukęs kaktą pažvelgė į kamerą.

— Šūdas.

Išėjęs iš savo kabineto Bruksas įsitikino, kad Bleiko arti nėra. Turbūt nulėkė pakurstyti mero, o gal kaitina mobiliųjų stotis skambindamas valstijos atstovui, keistuoliui gubernatoriui.

— Kaip apgailėtina, — tarė Alma duodama Bruksui voką. — Kaip prašei, prifotografavau krūvą nuotraukų. Man plyšo širdis.

— O štai šitai širdies neplėšys, — įsiterpė Boidas, rodydamas tris maišelius su įkalčiais. — Radome marihuanos, kokaino ir dar cheminių kvaišalų.

— Tiks. Ar viską užfiksavote?

— Viską kuo puikiausiai, kaip priklauso. Kaip sakei, atsivežėme vaizdo kamerą; kol ieškojau įkalčių, Ešas filmavo. Aiškiau ir neužfiksuosi.

— Visi gerai padirbėjote. Ar Haris vėl ten?

— Nė nebuvo išėjęs.

— Eisiu pasikalbėti su gaujos vadu. Boidai, kodėl tau nesiėmus Čado Kartraito? O tu, Ešai, pasikalbėk su Doiliu Parsinsu. Tik dar kartą abiem priminkite jų teises, girdit? Ir viską įrašykite. Jei kuris nors pareikalaus advokato, liaukitės klausinėję.

— Iki šiol nepaprašė; taip pat dar neprašė leidimo kam nors paskambinti, — pasakė Ešas. — Kai paskutinį kartą žiūrėjau, abu dar nebuvo atsipeikėję.

— Tai pasistenk, kad nubustų.

Bruksas grįžo į mažytį posėdžių kambarį. Pabeldęs į duris jas atidarė.

— Metas mudviem pasikalbėti, Džastinai.

Džastinas ir toliau sėdėjo išsikėtojęs ant kėdės, atsainiai permetęs vieną ranką per atlošą. Jis tik išsiviepė, ir tiek.

— Viršininke, norėčiau su tavimi persimesti keliais žodeliais, — Haris atsistojo ir kažką sumurmėjo Džastinui; vaikinas patraukė pečiais.

Haris išėjo ir uždarė duris. Už Bruksą jis buvo galva žemesnis ir kokiais penkiolika metų vyresnis. Kažkada Haris treniravo mažosios lygos beisbolo komandą, kurioje žaidė ir Bruksas.

— Bruksai, suprantu, kad šie trys jaunuoliai aplaužė viešbučio numerį, suprantu, kad jie gėrė alkoholį neturėdami tam teisės. Bet iš tikrųjų jie atlygins padarytą žalą, jeigu toji žala bus įrodyta, o mano klientui leista pasinaudoti nepriklausomo konsultanto paslaugomis. Abu žinome, kad dėl svaigalų vartojimo nieko rimta jiems neprikirpsi. Na, gal gaus per pirštus, gal bus paskirta psichologo konsultacija. O dėl kaltinimų užpuolimu... Džastinas man sako, kad Rasas, savaime suprantama, buvo labai įpykęs, todėl jie ir susistumdė. O dabar...

Bruksas parodė skaitmeninę prakirstos ir sutinusios Rašo lūpos nuotrauką.

— Ar šitai tau panašu į susistumdymą?

Haris pažvelgė į nuotrauką, paskui atsiduso ir persibraukė ranka per trumpai kirptus rudus plaukus.

— Nejau nepavargsti šokdamas pagal jų dūdelę?

Haris numojo ranka ir papurtė galvą.

— Turiu dirbti savo darbą, Bruksai.

— Žinai, būna dienų, kai mane šis darbas užknisa. Bet tave turėtų užknisti dar labiau, — Bruksas atidarė duris. Jis išsiėmė diktofoną ir padėjo jį ant stalo.

Bruksas pastebėjo, kad auksu ir bronza žvilgančio miestelio princo veide praėjusi naktis buvo palikusi pėdsaką. Gerai, pamanė jis žvelgdamas į įžūlias krauju pasruvusias akis.

— Ar žinai savo teises, Džastinai?

— Taip. Turiu teisę tau pasakyti „užsikrušk“.

— Džastinai, — įspėjo jį Haris.

— Žodžio laisvė.

— Ir aš pasinaudosiu ta pačia teise. Gal norėtumėte pažiūrėti, advokate, — sėsdamasis Bruksas paskleidė ant stalo nuotraukas.

Kol Haris jas apžiūrinėjo, Bruksas stebėjo vaikiną.

Džastinas Bleikas, vienintelis Linkolno ir Dženės Bleikų vaikas, gimė džiaugtis pinigais, prestižu ir puikia išvaizda. Dailūs bruožai, griežtoka burna, deginančios mėlynos akys ir vešlūs saulės nubalinti plaukai nekėlė abejonių, kad mokyklos metais jis galėjo mėgautis merginų dėmesiu.

Jis galėjo šio to pasiekti, svarstė Bruksas, na, gal dar pasieks, bet iki šiol pinigai, prestižas ir puiki išvaizda buvo virtę arogancija, bjauriu būdu ir aršia nepagarba bet kokiems autoritetams.

— Džastinai Bleikai, esi kaltinamas nuosavybės niokojimu, vandalizmu, svaigalų vartojimu neturint tam teisės ir trimis užpuolimais.

— Atsiknisk, labai čia man rūpi.

— Ojojoj, galiausiai parups. Kaip ir kaltinimas narkotikų laikymu. Radome kanapių, kokaino ir sintetinių kvaišalų, kuriuos tu su savo niekšeliais bičiuliais vartojai viešbučio numeryje.

Džastinas tik kvailai išsišiepė.

— Nesuprantu, apie ką kalbi.

— Jau turime tavo pirštų atspaudus. Lažinuosi, kad jų rasime ir ant maišelių su kanapėmis, kitais kvaišalais, gal net ir ant tablečių. Tau jau anksčiau paskirtas bandomasis laikas; viena iš būtinų sąlygų — nevartoti kvaišalų, negerti alkoholio, neprisivirti košės. Tu nusižengei trigubai.

— Per valandą tėvas mane iš čia ištrauks. Jeigu Haris norės gauti savo didįjį kąsnį, visa kita sutvarkys iki ryto.

— Ne ne, tikrai ne. Šį kartą ne. Raselas Konrojus ką tik pateikė oficialius kaltinimus. Mano įgaliotiniai jau apklausė liudininkus. Kaip matai, turime nuotraukas — įrodymus, kaip nuniokotas viešbutis. Turime kvaišalų, alkoholio, neilgai trukę rasime ir merginas, kurias vakar linksminote. Beje, tikras desertas būtų paaiškėjęs faktas, kad kuri nors iš jų dar neturi aštuoniolikos, nes tada prie visų kaltinimų turėčiau pridėti išžaginimą ir neteisėtus veiksmus prieš nepilnametę. Bet net ir be deserto šįkart tau nebus paskirtas bandomasis laikotarpis, psichologo konsultacijos ar viešieji darbai. Kažkiek gausi atsėdėti.

Džastinas parodė vidurinį pirštą.

— Valandą.

— Nusižengei bandomojo laikotarpio taisyklėms; pažvelk į laikrodį! Jau po aštuonių. Šįvakar jau per vėlu paleisti tave už užstatą. Iki rytojaus dešimtos valandos būsi jaukių mūsų namų svečias, o tada stosi prieš teisėją ir viską išklosi.

— Paistalai.

— Viršininke Glisonai, — kreipėsi Haris. — Mano kliento tėvai — gerbiami bendruomenės žmonės. Neabejoju, kad vienai nakčiai drąsiai galime patikėti Džastiną jų globai.

Bruksas pažvelgė į Harį kietu kaip granitas žvilgsniu.

— To nebus. Jis lieka čia. Taip, gal aš ir nesugebėsiu perkalbėti teisėjo, kad jis nepaleistų Džastino už užstatą, bet iki tol jis mano.

— Tu esi niekas. Tu — išliaupsintas parsidavėlis faras, sukantis uodegą. Mano tėvas šimtus kartų galėtų tave nupirkti ir parduoti vien už kišenpinigius. Tu man nieko negali padaryti.

— Būtų negražu, jeigu ir savo vertę matuotum tėvo sąskaitos dydžiu, nors man nė velnio nerūpi tavo mažvaikiška asmenybė. O aš tau galiu padaryti štai ką: galiu tave suimti ir pateikti kaltinimus, beje, tai jau padaryta; galiu tave įkalinti, kol teisėjas palieps kitaip; galiu — patikėk, taip ir padarysiu — liudyti tavo teisme, jei byla pasieks teismą, ir kuo smulkiausiai papasakoti apie tavo niekingą, aršų, chuliganišką elgesį.

— Norėčiau minutėlę likti su savo klientu akis į akį.

— Tu jau pusvalandį su juo kalbėjaisi.

— Bruksai, norėčiau minutėlę pasikalbėti su savo klientu.

— Gerai. Kai baigsite, jis keliaus į kamerą.

Bruksas išėjo. Mažiau nei po dešimties sekundžių pasigirdo klyksmas. Bruksas suprato, kad nereikėtų taip jaustis, kad tai neprofesionalu, bet, po velnių, jam buvo taip miela klausytis Džastino įsiūčio priepuolio, tiesa, būdingesnio dvimečiams.

Namelio tyloje, prie kojų parpiant šuniui, Abigailė žiūrinėjo „nulaužtas“ FTB bylas. Ji jautėsi patenkinta pamačiusi, kad specialioji agentė Eliza Garison pasinaudojo jai nutekinta informacija. Daugiau nei penki su puse milijono, konfiskuoti po FTB operacijos, Abigailės nuomone, buvo nemenkas kąsnis. Kaip ir šeši areštai.

Vargu ar to pakaktų Volkovų verslui sugriauti, bet tokie dalykai juos įsiutins, privers giliau pasikapstyti tarp savo gaujos narių mėginant surasti informacijos nutekinimo šaltinį.

Patenkinta Abigailė išjungė kompiuterį, tarusi sau, kad metas eiti miegoti. Greitai vidurnaktis, o šią savaitę ji gavo du naujus užsakymus. Rytą, kai sės prie darbo, turės būti šviežia galva.

Tačiau ji nesijautė pavargusi. Prisipažino, kad nerimauja. Tiesą sakant, prisidengusi darbo reikalais ir visokiais tyrinėjimais, ji laukė telefono skambučio.

Kiek kartų, svarstė Abigailė, ji skaitė knygą ar žiūrėjo filmą gluminama moters, laukiančios vyro skambučio? Jai atrodydavo, kad taip besielgiančios moterys arba kenčia nuo žemos savivertės, arba yra paprasčiausios kvaišos.

Dabar jai teliko suglumti nuo savo jausmų.

Abigailei nepatiko šie jausmai — nekantra ir nerimas. Taip, tie jausmai nelabai aštrūs, bet jie vis tiekim.

Ji priminė sau, kad nė nenorėjo užmegzti šių santykių, tikrai nenorėjo patekti į tokią nemalonią ir nepatogią padėtį, kokioje jaučiasi esanti.

Ji neprašė telefono skambučių, draugijos pietų metu, pokalbių... ar dar ko nors. Visa tai trikdė įprastą jos dienotvarkę, trukdė nusistovėjusiam grafikui, dar svarbiau — galėjo baigtis komplikacijomis, kuriomis ji tikrai negalėjo rizikuoti.

Ir vis dėlto turėjo pripažinti — malonu šnekučiuotis, pietauti ne vienai, visa kita, malonu nors kartais užsimiršti ir tiesiog būti Abigailė...

... būti Abigailė, kuri jį traukė, su kuria jam patiko būti.

Bet ar tai ne tos pačios pinklės, į kurias buvo įkliuvusi prieš daugelį metų? Ar ji nesistengia savęs įtikinti, kad gali būti tuo, kuo nėra, kad gali turėti tai, ko turėti negali?..

Būtų gerai, geriau... ne, būtų labai gerai, jeigu jis išvis nepaskambintų. Galėtų nedelsdama pradėti persiorientuoti į buvusį įprastą gyvenimą, kol jo dar nebuvo pakeitęs Bruksas.

Ji užsiplikys žolelių arbatos. Nusineš arbatą į viršų ir skaitys, kol užmigs. Išmintingas sprendimas. Ji ir yra išmintinga.

Abigailei pakilus šuo akimirksniu nubudo. Jis nusekė paskui į virtuvę ir pamatęs, kad ji kaičia arbatinį su vandeniu, atsitūpė laukti.

Geras šuo, mąstė Abigailė statydama ant viryklės arbatinį, patogus, gerai apsaugotas namas ir mėgstamas darbas. To pakako, kad jaustųsi patenkinta; ko daugiau reikia...

Ir vis dėlto išgirdusi suveikusią signalizaciją ji nepajuto ankstesnės įprastos įtampos, nesukluso. Galima sakyti, pajuto užplūdusią viltį. Pyktelėjusi dėl tokių emocijų Abigailė atsisuko į monitorių ir pamatė namelio link važiuojantį Bruksą.

Jis per daug sau leidžia, atsirasdamas prie jos durų jau po vidurnakčio, pamanė Abigailė. Dabar ji gailėjosi, kad neišjungė šviesos ir nenuėjo miegoti. Jeigu būtų taip ir padariusi, Bruksas neturėtų pagrindo manyti, kad ji jo laukė.

Pasakys jam, kad jau rengėsi miegoti ir yra per daug pavargusi bendrauti. Paprasta ir išmintinga, eidama prie durų svarstė Abigailė.

Bruksui lipant iš automobilio ji atidarė duris ir signalizacijos lempų šviesoje pamatė jo veidą, judesius, nuovargį, pyktį ir liūdesį.

— Atleisk, — minutėlę jis stovėjo prie priebučio laiptelių nutviekstas ryškios šviesos. — Turėjau anksčiau paskambinti. Man reikėjo važiuoti namo.

— Bet nenuvažiavai.

— Nenuvažiavau. Viskas pasirodė sudėtingiau nei maniau, — jis persibraukė ranka per plaukus. — Pasukau čia nė nesusimąstęs, kaip vėlu. Dar nemiegi...

— Nemiegu, — įsižiūrėjus į Brukso veidą, Abigailės ryžtas išblėso. — Pilkiausi arbatos. Nori?

— Maloniai skamba. — Jis užlipo laipteliais. — Atleisk, jog neįspėjau, kad tiek užtruksiu.

— Tai — tavo darbas. Ir aš dirbau.

Nieko nesakęs Bruksas ją apsikabino ir veidu įsikniaubė į plaukus. Ne iš gero, pagalvojo Abigailė. Tik po minutėlės ji iššifravo, ką reiškia toks jo apsikabinimas. Bruksas ieškojo paguodos. Jis atvažiavo pas ją tikėdamasis paguodos, ir anksčiau niekas kitas tokiu tikslu čia nesilankė.

— Arbatinis verda, — pratarė ji išgirdusi švilpuką.

— Taip, — atsakė jis, bet prieš ją paleisdamas dar kiek padelsė.

— Užeik. Turiu užrakinti duris.

— Aš užrakinsiu.

— Ne, aš...

Jeigu neužrakins pati, nesijaus pakankamai saugi.

— Gerai. Nukelsiu arbatinį.

Grįžusi nuo durų Abigailė rado Bruksą pilantį vandenį į storo stiklo puodelį, kuriame jau buvo įberta žolelių.

— Melisa, taip? Kartais mano mama vakarais irgi plikosi tokios arbatos.

— Melisa atpalaiduoja.

— Ir aš išgerčiau ko nors, kas atpalaiduoja.

Abigailė paėmė dar vieną puodelį su lėkštele.

— Ar tavo draugui jau viskas gerai?

— Nelabai.

— Aa. — Akimirksniu susigėdusi anksčiau parodyto apmaudo Abigailė atsigręžė. — Jį sužeidė?

— Gavo kumščiu į veidą, bet jau ne pirmą kartą. Tikriausiai ateityje irgi gaus.

Tylėdama Abigailė dėliojo ant stalo puodelius, šaukštelius, cukrinę, arbatinį.

— Prisėsk. Atrodai labai pavargęs. Turėsime pasidalyti arbatžolių sieteliu. Vieną teturiu.

— Gerai.

Bruksui atsisėdus Abigailė neapsispręsdama liko stovėti.

— Gal nori valgyti? Turiu lazanijos. Galiu pašildyti.

— Ne. Nenoriu, bet ačiū.

— Tu toks liūdnas, — išsprūdo Abigailei.

— Truputį liūdnas, truputį užknistas. Iki rytdienos turiu nusikratyti ir viena, ir kita.

— Ar norėtum pasipasakoti, ar turėčiau pakeisti pokalbio temą?

Bruksas šyptelėjo.

— Abigailė, turėtum prisėsti ir išgerti arbatos.

— Nežinau, ar aš tam tinkama, — atsisėdusi pasakė Abigailė.

— Ar tinkama arbatai gerti?

— Ar tinkama guosti, nuotaikai praskaidrinti. Kadangi tu piktas ir liūdnas, turėčiau sugebėti ir viena, ir kita.

Bruksas trumpam uždėjo delną jai ant rankų, o paskui įpylė arbatos.

— Išsiaiškinkime. Iki šiol Rašo viešbutis priklausė trims jo giminės kartoms. Jiems viešbutis — ne tik verslas ar pragyvenimo šaltinis.

— Tai esminė jų giminės istorijos dalis, garantuojanti tam tikrą padėtį bendruomenėje.

— Taip. Jie myli tą viešbutį ir juo didžiuojasi. Džastinas Bleikas... Ar esi girdėjusi apie Džastiną Bleiką?

— Taip. Jis iš labai turtingos ir įtakingos vietinės šeimos.

— Džastinas — išlepintas chuliganaujantis šiknius, turintis daugybę nuobaudų už vairavimą išgėrus ir netinkamą elgesį. Jeigu ne jo tėvo pinigai, įtaka ar politinis spaudimas — priklausomai nuo to, kas parankiausia stengiantis jį išsukti, — to niekšelio nuobaudų sąrašas būtų ilgesnis už mano koją. Tas vaikas negerbia nei įstatymo, nei nieko kita.

— Sunku ką nors išauklėti, jei už blogą elgesį nebaudžiama. Atsiprašau, — skubiai tarstelėjo Abigailė. — Turėčiau tavęs klausytis.

— Tikrai neturėtum. Taigi dabar — apie šviežiausią jo nusikaltimą. Džastinas ir dar pora šiknių jo draugelių išsipirko geriausią viešbučio numerį ir jį prišnerkštė. Nuniokojo.

— Kodėl?

— Kad nuniokotų, todėl, kad galėjo sau leisti, kad jiems buvo nuobodu. Gali pasirinkti, kas labiausiai patinka, — Bruksas patraukė pečiais ir pasitrynė rankomis skruostus. — Šįvakar, kai svečiai pasiskundė dėl kilusio triukšmo, Rasas nuėjo aiškintis, kas vyksta. Rezultatas: Džastinas jam trenkė, užpuolė apsaugos darbuotojus ir buvo suimtas. Ir šįkart jis neišsisuks. Ši žinia malonesnė už šimtatūkstantinę sumą, kurią jiems teks pakloti žalai atlyginti. O gal toji suma bus dar didesnė.

— Neblogai.

— Taip, neblogai, be to, Rasas ir jo tėvai nepasidavė, kai Linkolnas Bleikas ėmė juos spausti. Šįvakar kalbėjausi ir su juo, ir su jo vaikiu.

— Tu irgi nepasiduosi.

— Ne, nepasiduosiu. Džastinas ir jo draugužiai naktį praleis kalėjime. Bleikas pasirūpins, kad rytoj jie būtų išleisti už užstatą. Tačiau Džastinas gali rinktis iš dviejų variantų: arba jis prisipažįsta ir sėda į kalėjimą, arba stoja prieš teismą ir vis tiek sėda į kalėjimą. Šįkart jam teks pralaimėti. Bet kokiu atveju Bleikams už padarytą žalą teks sumokėti iki cento. Jėzau, kaip aš užsiknisau...

Bruksas atsistojo ir nuėjo prie lango.

— Man reikėjo važiuoti namo.

— Namuose nesijaustum užknistas?

— Ne, taip jausčiausi bet kur. Tas storas savimi patenkintas cigarus rūkantis subingalvis mano, kad gali man grasinti išmetimu iš darbo, o aš imsiu ir išsigąsiu?

— Kalbi apie tėvą?

— Taip, apie tėvą.

— Ar jis gali tave atleisti?

— Jeigu jis gali mane atleisti, tai trauk devynios tokį darbą. Nereikia man to darbo, jei negaliu tinkamai jo dirbti, jei bet kuris privilegijuotas šiknius gali daryti ką tinkamas, o man telieka nusigręžti.

— Pinigai — galybė, — ramiai pratarė Abigailė. — Bet ne vienintelė galybė.

— Na, pažiūrėsim. Pasikalbėjęs su advokatu, nuvažiavau pas Rašo tėvus, pas Rasą ir Seliną, jo žmoną. Ji verkė. Ponia Konroi. Ta miela, linksma moteris, stikliniame inde visada turinti sausainių su riešutų sviestu, buvo visiškai palūžusi ir verkė. Privalėjau rasti būdą pažaboti tą suknistą kalės vaiką, kol viskas nenuėjo taip toli.

— Nėra prasmės kaltinti savęs už tai, ką tas asmuo padarė, ką galėjo padaryti jo tėvas, ypač turint galvoje, kad viskas prasidėjo tau dar netapus policijos nuovados viršininku. Protingiausia jį suimti — beje, tu taip ir padarei — ir surinkti kuo daugiau įkalčių, kad teismo metu kaltintojui būtų lengviau ir kad teisiamasis būtų pripažintas kaltu. Deja, mano žodžiuose visai nėra užuojautos, — susivokė Abigailė.

Bruksas paėmė puodelį arbatos ir atsilošė.

— Vis dėlto tavo žodžiai suveikė labai gerai. Perkandau logiką, Abigailė.

— Sužeistas tavo draugas, įskaudinta jo šeima. Kalbame tiek apie emocinius, tiek apie finansinius dalykus, tiek apie fizinius ir kriminalinius. Žmonės turėtų sumokėti už savo veiksmus. Turėtų akivaizdžiai pamatyti padarinius. Teisingumas turi būti.

Ant stalo Abigailė sugniaužė kumštį, bet galiausiai įsakė sau atsipalaiduoti.

— Sunku neliūdėti ir nepykti, sunku išsaugoti viltį, kai dedasi negeri dalykai, nes baimė, įtaka ir pinigai dažnai atsveria teisingumą.

Bruksas palinko į priekį ir paėmė jos ranką.

— Kas tave skaudina?

Abigailė tik papurtė galvą ir nieko nepasakė.

— Vadinasi, dar ne dabar.

— Ką rytoj darysi?

— Pusę aštuonių — susitikimas su kaltintoju; dar kartą viską aptarsime. Kaltintojas pateiks pareiškimą, paskui teks tvarkyti paleidimo už užstatą dokumentus. Manau, iki teismo Džastinas ir kiti liks laisvėje. Nemanau, kad jis iškart prisipažins. Gal vėliau, gal supratęs, kad teismas neišvengiamas, jeigu advokatai vėl jų neišsuks. Konrojai tokie įpykę, kad tikrai pateiks civilinį ieškinį. Ir aš juos paskatinsiu taip pasielgti. Atėjo metas ir kitai pusei paspausti.

— Vadinasi, žinai, ką ir kaip turi daryti. Ar jie aršūs?

— Tam vaikiui patinka viską jaukti.

— Ne, norėjau paklausti, ar jie gali mėginti pakenkti tau ar tavo bičiulio šeimai? Na, smurtaudami ir grasindami.

— Tvirtai atsakyti negaliu, bet nemanyčiau. Bleikas renkasi savo ginklą — pinigus.

Abigailė susimąstė.

— Nemanau, kad jie galėtų tave atleisti.

— Tikrai?

— Objektyviai mąstant, tavo šeima jau nuo seno žinoma šiai bendruomenei. Tavo tėvai visiems patinka, visi juos gerbia. Tu taip pat mėgstamas ir gerbiamas. Man atrodo, kad tavo draugas ir jo šeima taip pat vertinami, nes verslą perima jau kelinta giminės karta, bendruomenė juos gerai pažįsta. Jų nuosavybei buvo padaryta žala kažkam pasielgus neapgalvotai ir savanaudiškai, vadinasi, visi užjaus tavo bičiulį ir piktinsis pažeidėjais. Visa tai — irgi saviti ginklai. Iš to, ką šįvakar papasakojai, galiu ekstrapoliuoti, kad Bleikų bijoma, jie nėra mėgstami. Bendruomenėje neturėtų trūkti žmonių, kurie apsidžiaugtų, jei Bleikų sūnus būtų nubaustas už savo veiksmus.

— Ekstrapoliuoti... Kaip tau taip pavyksta — vartoji tokius žodžius, bet man kažin kodėl akivaizdžiai darosi geriau.

— Tikrai?

Šįkart jis vėl paėmė ją už rankų, bet dabar jau nepaleido.

— Buvai teisi kalbėdama apie liūdesį. Buvau nusiminęs, įpykęs, dar reikėtų primesti žiupsnį gailesčio sau. O dabar mano emocijos atlėgo ir man pasiutusiai norisi įspirti kam nors į užpakalį... teisiškai kalbant.

— Ir tai yra gerai?

— Tikrai gerai, — Bruksas paspaudė jai ranką. — Jau turėčiau eiti.

— Norėčiau, kad pasiliktum.

Jis apvertė jos delną taip, kad jų pirštai susipintų.

— Ačiū Dievui.

— Mums reikėtų eiti į lovą.

— Du protai, viena mintis.

— Jau vėlu, — pasakė Abigailė stodamasi ir rinkdama indus. — Tu pavargęs. Ir, manyčiau, vis tiek truputį liūdnas. Seksas padeda išsiskirti endorfinams, todėl nors trumpam pasijusi... — Ji nutilo atsigręžusi ir pamačiusi, kad Bruksas šypsosi.

— Aš tave jau pusiau įsimylėjęs, — pratarė jis. — Ir sparčiai artėju prie trijų ketvirčių.

Kažkas joje sprogo — lyg saulės pliūpsnis — ir pasklido po visą kūną; tuoj užplūs panika.

— Nedaryk to.

— Nemanau, kad būtų teisinga kalbėti apie darymą ar nedarymą. Tiesiog taip nutinka arba ne.

— Tai fizinio ir seksualinio potraukio mišinys, taip pat naujumo pojūtis ir įtampa tarp abipusių interesų bei interesų konfliktų. Hormonų reakcijas ir tam tikrą suderinamumą žmonės dažnai klaidingai palaiko meile.

Stodamasis Bruksas nepaliovė šypsotis ir kažkaip keistai sužibusios jo akys privertė Abigailę atsargiai žingtelėti atgal, kai jis priėjo arčiau.

Bruksas apkabino ją per pečius ir palinkęs perbraukė lūpomis per jos burną. Tarstelėjęs „ša“, vėl ją pabučiavo.

— Tu tikrai nenori išdėstyti, ką aš jaučiu, ko nejaučiu, nes kitaip ir vėl galėčiau pasijusti užknistas. Bet juk mes to nenorim, tiesa?

— Tiesa, bet...

— Ša, — sušnabždėjo jis prie pat Abigailės lūpų. — Gražioji Abigailė, sklidina įtarimų ir intelekto. Ir nervų.

— Aš nesinervinu.

— Nervai... — pakartojo Bruksas braukdamas nykščiais jai per krūtis ir burna žaisdamas su jos lūpomis. Švelnūs prisilietimai, lengvos glamonės... — ... kai gerai nežinai, kas bus toliau, kai nėra ištobulintas kiekvienas žingsnis, kai nukrypstama nuo įprastumo... Man patinka nervai.

— Kodėl?

— Ir man patinka tas smalsaujantis „kodėl“, — jis pašiojo Abigailės marškinius stebėdamas, kaip jos akyse įsižiebia nuostabos — taip, ir lengvo nerimo — kibirkštys. — Man patinka žinoti, kad tu dar neperpratai visko — manęs, viso šito... — Brukso rankos slydo jos šonais, krūtine, paskui vis žemyn. — Veiksmas ir atoveiksmis, tiesa? Man patinka tavo reakcijos.

Taip, ji nervinasi, pripažino sau Abigailė. Jai atrodė, kad Brukso rankos prasiskverbia pro odą, kutena pilvą, spaudžia širdį, spartindamos jos ritmą. Visas Abigailės kūnas suglebo, paskui vėl įsitempė, tada atsipalaidavo ir lyg susiraizgė. Kaip jai atsispirti?

— Mums reikėtų lipti į viršų.

Ji juto kaklu slystančias jo lūpas, nugara bėgančius pirštus.

— Kodėl? — sumurmėjo jis ir atsegė liemenėlę. — Man patinka tavo virtuvė, — Bruksas nusispyrė batus. — Čia šilta. Jauku. Man patinka, kaip tu jautiesi po mano delnais. Abigailė...

Ji stačia galva nėrė į jo bučinius, jai trūko kvapo, svaigo galva, linko kojos. Gundymas. Nors ji niekada nesileido gundoma — juk tai nėra būtina, protu atpažino šį pojūtį. Kūnas jam pasidavė.

Trokšdama pajusti Brukso odą, raumenis, kaulus ji pakišo rankas jam po marškiniais, kur buvo šilta, stangru, lygu. Aiktelėjo pajutusi, kaip jo rankos užkėlė ją ant virtuvės stalo. Dar nespėjusi kaip reikiant įsisąmoninti, kas nutiko, pajuto, kaip jis burna siurbiasi jai į krūtį.

Karšta, drėgna, tvirta... ji suaimanavo iš malonumo. Jau vėliau ji pamanys, kad staiga perliejęs orgazmas buvo tiek patirto šoko, tiek susitelkusių pojūčių rezultatas. Tačiau dabar jis ją ištiko nepasirengusią, virpančią ir bejėgę.

— Bruksai, — norėjo paprašyti, kad jis palauktų, kol ji aprims, bet jo lūpos gėrė ją taip godžiai, kad ji tegalėjo krūpčioti ir aimanuoti.

Bruksas suprato, kad ji niekada nebuvo štai taip paimta — taip, kad turėtų besąlygiškai pasiduoti, kad nespėtų savęs suvaldyti.

Dievas mato, jis norėjo ją paimti ir sunaikinti tą žavią įgimtą savitvardą.

Bruksas atsegė užtrauktuką ir šiek tiek kilstelėjęs nusmaukė džinsus. Nepalikdamas laiko atsigauti vėl apžiojo jos lūpas, prarydamas instinktyvų protestą. Jis glamonėjo švelniai gundydamas ir viliodamas. Ji jau buvo įkaitusi, apsvaigusi, kone apkvaitusi. Bruksas norėjo, kad ji mėgautųsi šiais pojūčiais iki visiškos pilnatvės.

Jis norėjo į ją tokią žiūrėti.

Nuo tiršto, saldaus oro sulig kiekvienu kvėpsniu Abigailė jautėsi girtėjanti. Brukso teikiamas malonumas buvo toks nenusakomas, toks absoliutus, kad ji jautėsi užspeista, įklimpusi, panirusi... Grybštelėjęs dantimis spenelį jis kaitino ją dar labiau.

Kai ji tarėsi ilgiau nebeištversianti, nebeišlaikysianti, viskas nušvito ir nuskaidrėjo. Ji išgirdo ilgą kimią savo dejonę ir pajuto, kaip sunkiai nusvyra jam ant peties galva.

Norėjo jį apsivyti, susiriesti į kamuoliuką ir būti jame, bet Bruksas ją atlošė ir virpančias kojas užmetė sau ant juosmens. Ir tada jon įsigavo.

Naujas šokas, naujas malonumas. Sodrus, greitas, įnirtingas. Kylantis potvynis, pasitinkantis šniokščiančią galingą bangą. Jis skraidino ją ta banga, skandino joje, kol ta pati galinga banga iškėlė į paviršių. Ji tegalėjo plūduriuoti apkvaitusi, kol prie jos prisijungė ir jis.

Po truputį atsigaudama Abigailė pajuto šalia savo širdies besidaužančią jo širdį, išgirdo trūkčiojantį jo alsavimą. Po savimi ji pajuto lygų stalo paviršių, užsimerkusi „matė“ plieskiančias virtuvės lempas.

Jai reikėjo minutėlės kitos, tik minutėlės kitos, kad atgautų pusiausvyrą, o tada jau galės...

Bruksas vėl ją nustebino griebdamas nuo virtuvės stalo į glėbį.

— Tau nereikia...

— Ša, — dar kartą pasakė jis ir laiptais užnešė Abigailę į miegamąjį.

Rytą Abigailė pirma nusileido į apačią, o nusileidusi tegalėjo stovėti ir žiūrėti. Ji paliko degančią šviesą; taip lengvabūdiškai iššvaistė tiek energijos. Bet dėl to pernelyg nesijaudino. Ant grindų mėtėsi jos ir jo drabužiai.

Sutrikusi ir nustebusi Abigailė apžiūrėjo virtuvės stalą. Ji niekada nesuprato, kuo gali žavėti seksas keistose ir neįprastose vietose. Kokia prasmė ten mylėtis, jei lova ar net kušetė daug patogesnė ir minkštesnė? Nors kartais jai patikdavo pasimylėti duše.

Akivaizdu, kad jos akiratis per siauras. Kita vertus, dabar Abigailė svarstė, kaip ilgai negalės imtis įprastų darbų virtuvėje neprisimindama patirto nuotykio.

Vis dėlto ji užkaitė vandenį kavai, surinko drabužius ir tvarkingai juos sulankstė. Kai iš antro aukšto nusileido nuogas Bruksas, ji jau buvo aptvarkiusi virtuvę ir pradėjusi gaminti pusryčius.

— Rodos, čia palikau savo drabužius, — akivaizdžiai džiūgaudamas jis paėmė Abigailės sulankstytus džinsus ir juos apsimovė. — Tau nereikėjo taip anksti keltis ir eiti ruošti pusryčių.

— Man patinka anksti keltis ir visai nesunku paruošti pusryčius. Tavęs laukia sunki diena. Pavalgęs jausiesi geriau. Iškepiau omletą su skrebučiais.

Kai Abigailė atsigręžė, Bruksas vilkosi marškinius ir žiūrėjo į ją; tiesiog žiūrėjo į ją tomis protingomis žaižaruojančiomis akimis.

— Norėčiau, kad taip į mane nežiūrėtum.

— Kaip?

— Aš... — Abigailė nusisuko norėdama įpilti kavos. — Aš nežinau.

Jis priėjo prie jos iš už nugaros, švelniai apkabino per juosmenį ir pabučiavo į kaklą.

— Iš trečios bazės bėgu namo, — sumurmėjo jis.

— Kalbi beisbolo sąvokomis. Mes beisbolo nežaidžiam. Nesuprantu, ką tie žodžiai reiškia.

Bruksas ją apgręžė ir lengvai pabučiavo į lūpas.

— Ne, supranti. Nėra dėl ko pulti į paniką, — jis paglostė įtemptus Abigailės pečius. — Viską nuveiksime ramiai. O koks bus omletas?

— Su trijų rūšių sūriu, špinatais ir pipirais.

— Skamba puikiai. Paskrudinsiu skrebučių.

Bruksas taip mikliai sukosi po jos virtuvę, jog atrodė, kad čia jam ir vieta. Panika ir vėl užgniaužė jai gerklę.

— Aš ne... — kaip žmonės apie tai pasako? — Aš tam nesukurta.

— Kam?

— Niekam šitam.

— O aš sukurtas, — Bruksas įdėjo į skrudintuvą duonos riekeles ir pasirėmė ant stalo. — Kol nesutikau tavęs, nebuvau tuo tikras. Bet aš tikrai visam šitam sukurtas. Mano manymu, tu — taip pat. Taigi pagyvensim, pamatysim.

— Aš ne ta, kaip tau atrodo.

Bruksas atidžiai pažvelgė į ją ir ramiai linktelėjo.

— Kai kuriais aspektais gal ir ne ta. Gal tikrai ne ta. Bet, Abigailė, aš į tave žiūriu, tavęs klausausi, ir man tu tikrai esi tu.

— Tai ne mano... — ji vos neprasitarė, kad Abigailė nėra tikrasis jos vardas. Kaip galėjo būti tokia neapdairi, kaip galėjo taip pamesti galvą? — Niekada negali būti garantuotas.

— Esu garantuotas, kad ne tai ketinai pasakyti. Moku skaityti žmones. Tai neišvengiama mano darbo dalis. Žinau, kad kažko bijai. Esi patyrusi kažkokį skaudų smūgį, gal net kelis, ir iš paskutiniųjų stengiesi tai nuslėpti. Negaliu dėl to tavęs kaltinti.

Pro langą Bruksui už nugaros sunkėsi šviesa ir tarsi aureolė gaubė jo plaukus — tamsius, vis dar susivėlusius po nakties, sušiauštus jos rankų.

— Nežinau, ką tau pasakyti.

— Tavo akys slepia daug paslapčių, o tavo pečius slegia velniškai sunki našta. Bet aš ir toliau tikiu, kad vieną dieną tu pasidalinsi su manimi tomis paslaptimis ir našta. Tada ir nutarsim, ką būtų geriausia daryti.

Abigailė tik papurtė galvą ir nusisuko įdėti į lėkštes omleto.

— Mums nereikėtų apie tai kalbėtis, ypač dabar. Pavėluosi į susitikimą, o man reikia pradėti vykdyti du naujus užsakymus.

— Sveikinu. Kodėl man šįvakar neatsivežus ko nors skanaus?

— Turiu lazanijos.

— Tai dar geriau.

Iš skrudintuvės iššokus skrebučiams, Abigailė padėjo lėkštes ir atsisėdo apniukusiu veidu.

— Aš tavęs nekviečiau.

— Šitai — praeitas etapas.

— Nesuprantu, kaip gali būti praeitas.

Bruksas paėmė skrebučius, įdėjo riekelę Abigailei į lėkštę ir atsisėdo.

— Skaniai atrodo.

— Užuot ginčijęsis tu keiti temą arba su viskuo sutinki. Nes niekada neabejoji, kad galiausiai bus taip, kaip nori tu.

— Ir tu moki skaityti žmones, — Bruksas įsimetė į burną kąsnį omleto. — Labai skanu. Galėtum iš to pragyventi.

— Tu mane erzini.

— Žinau, bet užtat aš labai gražus.

Abigailė visai nenorėjo šypsotis, bet nesusiturėjo.

— Ne toks jau ir gražus.

Bruksas nusijuokė ir pusryčiavo toliau.

Jam išėjus Abigailė susimąstė, kaip jai elgtis toliau.

Žinoma, negali jam nieko pasakoti, vis dėlto, tarkim, imtų ir papasakotų, kokių būtų galima tikėtis pasekmių?

Jos ieško norėdami apklausti dėl dviejų Jungtinių Valstijų maršalų žūties. Kadangi Bruksas yra teisėsaugos sistemos pareigūnas, jis privalės ją įduoti. Labai abejotina, ar ji liks gyva iki teismo, kuriame turės liudyti. Volkovai ras būdų prisikasti ir ją pašalinti; gali būti, kad jie pasinaudos vienu iš teisėsaugos sistemoje infiltruotų saviškių.

Svarstant toliau, jei Bruksas ja patikėtų, jei patikėtų, kad įvykdęs savo pareigą sužlugdytų jos gyvenimą, jis nesiveržtų tos pareigos vykdyti.

Abigailė mėgino įsivaizduoti galinti papasakoti jam apie Džoną ir Terę, apie Džiulę, apie viską, kas nutiko po tų siaubingų vakarų. Bet ji paprasčiausiai negalėjo įsivaizduoti, net teoriškai nenumanė, kaip galėtų jaustis su juo pasikalbėjusi — su bet kuo pasikalbėjusi ir pasidalijusi savo našta.

Jis geras, svarstė Abigailė, atsidavęs teisingumui, dėl siekiamo tikslo pasirengęs padaryti viską. Daugeliu atvejų — esminių, gyvybiškai svarbių atvejų — jis jai priminė Džoną.

Jeigu jam pasipasakotų, jei Bruksas ja patikėtų, gal jis, kaip ir Džonas, stengtųsi ją apsaugoti, padėti. Bet ar tada jo gyvybei negrėstų pavojus?

Tai dar viena priežastis saugoti paslaptį, gyventi taip, kaip gyvena jau tuziną metų.

Bet viskas jau ir taip pasikeitė, priminė sau Abigailė. Viskas ne taip, kaip buvo. Bruksas taip padarė; ir ji leido.

Taigi jeigu viską papasakotų — nes pusiausvyra jau vis tiek sutrikdyta, — turėtų būti pasirengusi išeiti, vėl bėgti, vėl pasikeisti vardą, nesvarbu, patikės ja Bruksas ar ne.

Vadinasi, logiškai ir protingai mąstant, ji negali jam nieko pasakoti. Jųdviejų santykiai po truputį vės, galiausiai vėl įsivyraus anksčiau buvusi pusiausvyra. Ir jos gyvenimas grįš į senas vėžes.

Po tokių išvadų ji turėtų labiau savimi pasitikėti, būti ramesnė ir tvirtesnė. Tačiau Abigailė jautėsi nelaiminga ir sutrikusi.

Rytą reikalai klostėsi taip, kaip Bruksas ir tikėjosi; šaunieji vyriokai menkai ką tepešė.

Bruksas numanė, jog Džastinas ir kvailiai jo bičiuliai prašysis paleidžiami už užstatą, ir buvo apskaičiavęs, jog teisėjas nustatys ganėtinai solidžią sumą, kad lengvai jiems įgeltų. Tačiau Bruksas pasiūlė tokią sumą, kad kaip reikiant jiems įgeltų.

Haris, žinoma, prieštaravo — jis juk turėjo dirbti savo darbą, — bet teisėjas laikėsi kietai. Gal Konrojai ir nėra tokie turčiai kaip Bleikai, bet jie išties gerbiami ir gerokai labiau mylimi nei pastarieji.

Brukso manymu, šįkart Džastinas apsišovė.

Sėdėdamas teismo salėje Bruksas matė, kaip Bleikas kunkuliuoja pykčiu, kaip šaiposi Džastinas, kaip kiti du klausydamiesi kaltinimų knapso nuleidę galvas ir nudūrę akis, o jų tėvai sėdi akmeniniais veidais.

Bruksui teko sulaikyti mylios platumo šypseną, kai teisėjas sutiko su kaltintojo reikalavimu iš visų trijų kaltinamųjų atimti pasus.

— Tai įžeidimas! — pašoko Bleikas išgirdęs teisėjo sprendimą, ir dabar Bruksas tikrai labai džiaugėsi. — Netoleruosiu šios šmeižikiškos užuominos, esą mano sūnus gali pabėgti vengdamas šių absurdiškų kaltinimų. Mes norime sulaukti teismo!

— Ir sulauksite, — trinktelėjo plaktuku teisėjas Reingoldas, kiekvieną sekmadienį žaisdavęs su Bleiku golfą. — Ir tu, Linkolnai, šioje salėje elgsiesi pagarbiai. Sėskis ir elkis ramiai, nes kitaip liepsiu tave išvesti.

— Nemanyk, kad gali taip sėdėti ir man grasinti. Tai aš tau padėjau apsivilkti šią mantiją!

Akinių vieliniais rėmeliais pridengtos Reingoldo akys sublizgo.

— Ir kol aš šią mantiją dėviu, tu ją gerbsi. Sėsk ir tylėk, nes, Dievas mato, sulaikysiu tave už nepagarbą teismui.

Kai į šį dialogą norėjo įsikišti advokatas, Bleikas nustūmė Harį šalin.

— Aš tau parodysiu nepagarbą...

— Ką tik parodei, — Reingoldas dar kartą stuktelėjo plaktuku. — Už tai — penki šimtai dolerių. Beilifai, išvesk poną Bleiką iš salės, kol suma nepadidėjo iki tūkstančio.

Įraudęs, dantis sukandęs Bleikas apsisuko ant kulnų ir demonstruodamas savo galybę patraukė durų link. Akimirką jis stabtelėjo ir nutvilkė Bruksą piktu žvilgsniu.

Bruksas sėdėjo klausydamasis visų teisinių ginčų, nurodymų, įspėjimų, planų. Jis sulaukė, kol Džastiną ir jo draugelius nuvedė į areštinę, kol bus parengti dokumentai, leidžiantys paleisti už užstatą.

Daugiau nei patenkintas Bruksas turėjo valdytis ir nešokinėti iš džiaugsmo pakeliui pas Rasą ir jo šeimą. Jis nė neabejojo, kad pamatęs visą Konrojų šeimą — išvydęs prakirstą Rašo lūpą ir tvardomas ponios Konroj ašaras — teisėjas Reingoldas lengviau priėmė sprendimą.

— Pasipūtėlis pagyrūnas Bleikas tik dar pablogino savo ir tų aršių berniokų padėtį, — pasakė Selina, viena ranka globėjiškai apglėbusi anytą per pečius; tamsios Selinos akys žibėjo kontrastuodamos su įprasta jose atsispindinčia sekmadienio rytmečio ramybe. — Man patiko. Tik gaila, kad jis dar kartą neprasižiojo ir neužsidirbo daugiau.

— Nebuvau tikras, kad Stenas stos prieš Linkolną, — Mikas Konrojus kryptelėjo galva suolo pusėn. — Dabar man jau geriau. Nuvešiu mamą namo, — tarė jis Rasui.

— Nori, kad ir aš važiuočiau?

Hilė papurtė galvą; jos akys tebebuvo apsiniaukusios, šviesūs plaukai, kuriuos paveldėjo ir sūnus, buvo suimti į išsipašiojusią uodegėlę. Ji pabučiavo Rasui į skruostą.

— Mums viskas bus gerai. Bruksai... — ji pakštelėjo į skruostą ir Bruksui. — Dėkingi tau.

— Nėra už ką.

— Ji vis dar labai nusiminusi, — sumurmėjo Selina, kai uošviai išėjo. — Niekaip negali išlieti pykčio. Norėčiau, kad išsilietų. Tada pasijustų geriau.

— Tavo pykčio pakaks mums visiems.

Selina puse lūpų nusišypsojo.

— Dievas mato. O dabar man reikia į mokyklą. Vaikai turbūt jau įvarė mane pavaduojančiai mokytojai kokią ligą.

Ji stipriai apkabino Bruksą, atsisuko į Rasą ir prie jo prisiglaudė.

— Labai nesinervink, mano geruti, — tarė ji Rasui.

— Nupirksiu tau puodelį kavos, — pasakė Bruksas Rasui, kai jiedu liko vieni.

— Man reikėtų grįžti į viešbutį.

— Kelias minutes atsipūsk.

— Gerai, gal ir atsipūsčiau. Ateisiu į užkandinę.

Kai tik Bruksas įžengė į užkandinę, Kim čiupo kavinuką ir nudrožė tiesiai prie jo. Ji parodė į tuščią staliuką, atvertė ant staliuko buvusį puodelį ir įpylė kavos.

— Klausau, — pratarė ji.

— Tik kavos, dėkoju.

Ji bakstelėjo jam į petį.

— Kaip aš išsaugosiu Naujienų karalienės titulą, jei neduosi man peno? Nejau nori, kad mane pažemintų?

— Ne, tikrai nenoriu. To negali būti. Jie bus paleisti už užstatą.

Kim lūpų kampučiai liūdnai nusviro žemyn.

— Taip ir žinojau, kad Stenas Reingoldas dangstys Linkolną Bleiką.

— Ne, Kim, nepasakyčiau. Aš ir maniau, kad juos paleis už užstatą. Tik nemaniau, kad teisėjas paskirs tokią didelę sumą; garantuoju, Bleikas irgi to nesitikėjo.

— Vadinasi, šis tas pasiekta.

— Ir dar iki teismo atėmė iš jų pasus.

— Na, dabar aš atsiimu visus savo žodžius, — sučiaupusi lūpas Kim palinksėjo. — Paspirgino storą Bleiko užpakalį...

— Ooo, jam tikrai buvo karšta. Jis nelaikė liežuvio, tad teisėjas skyrė baudą už nepagarbą.

Šįkart Kim paplojo Bruksui per petį.

— Tu vedžioji mane už nosies.

— Prisiekiu Dievu.

— Dabar jau dvigubai atsiimu savo žodžius. Kai Stenas Reingoldas užsuks, duosiu jam į namus pyrago. Lindi, girdėjai? — ji šūktelėjo prie kepsninės stovinčiam vyriškiui. — Stenas Reingoldas skyrė Linkolnui Bleikui penkių šimtų baudą už nepagarbą.

Rankoje laikydamas mentelę Lindis atsigręžė.

— Pagaliau nepagarba jam nors šiek tiek atsiėjo... Tas kalės vaikas to „gero“ turi į valias. Bruksai, kava vaišinu. Ir jį taip pat, — Lindis mostelėjo smakru durų pusėn.

Pamačiusi įėjusį Rasą Kim atvertė ir antrą puodelį.

— Sėskis štai čia, mielasis, — norėdama pabučiuoti jam į skruostą Kim pasistiebė ant pirštų galiukų. — Kava ir viskas, ko panorėsite, — veltui. Būtinai pasakyk saviškiams, kad kiekvienas šio to vertas šiame mieste velniškai gailisi dėl to, kas nutiko, ir šimtu procentų jus palaiko.

— Gerai, pasakysiu. Ačiū, Kim. Šitai mums labai svarbu.

— Atrodai labai nuvargęs. Gal suvalgytum didelį gabalą mėgstamo prancūziško obuolių pyrago, kad pralinksmėtum?

— Dabar nepraryčiau nė kąsnio. Gal kitą kartą.

— Tada paliksiu jus pasikalbėti, bet, jei ko prireiks, tik sušukit.

Bruksas apsimetė nuliūdęs.

— O man ji nė velnio nepasiūlė pyrago.

Rasas išspaudė blausią šypsenėlę.

— Kad pasiūlytų, turėtų tavęs gailėtis. Ar žinojai, kad iš jų atims pasus?

— Žinojau, kad to reikalausime, bet nemaniau, kad Reingoldas apsispręs mūsų naudai. Jis mane nustebino, bet gal ir nereikėjo stebėtis.

— Iki šiol jis daugybę kartų leido Bleiko vaikiui išsisukti.

— Taip, leido ir, manau, šitai jį slegia. Nors jis ir žaidžia su Bleiku golfą, vis dėlto negali — manau, niekada negalėtų — praleisti tokio nusikaltimo pro pirštus. Man atrodo, kad gerbiamas teisėjas šįryt buvo kaip reikiant įtūžęs. Tikiuosi, Bleikas neleis Hariui įkalbėti to vaikio prašyti malonės. Jis nori teismo, nes yra absoliučiai įsitikinęs, jog jis ir jo vaikas yra pernelyg svarbūs, kad nusilenktų įstatymui. Rasai, tas berniukas puola vis žemiau; pasirodo, jis gali pulti dar žemiau nei maniau. Bet man jo visai negaila.

— Nepasakyčiau, kad ir man būtų gaila.

Bruksas pasilenkė arčiau Rašo.

— Norėjau kelias minutes su tavimi pasikalbėti, nes net neabejoju, kad Bleikas padarys viską, norėdamas tave papirkti ar kaip nors kitaip priversti atsisakyti kaltinimų užpuolimu. Nelikus šių kaltinimų, jo manymu, tereikėtų sutvarkyti piniginius reikalus. Na, sumokės dolerį kitą, pamėgins pažaisti viešųjų darbų, perauklėjimo korta, išrūpins berniukui lygtinę bausmę.

Rasas buvo kietas kaip uola.

— Bruksai, to nebus. Ar matei šįryt mano tėtį? Jis atrodo dešimčia metų pasenęs. Man nė velnio nerūpi tas jo smūgis; jeigu ne visa kita, į tą sumušimą nekreipčiau dėmesio. Bet tikrai neketinu atsiimti kaltinimų ir suteikti galimybės tam šunsnukiui išsisukti.

— Gerai. Jei Bleikas pradės tave persekioti, pasakyk. Pateiksiu kaltinimus priekabiavimu ir jį suimsiu.

Rasas atsilošė ir dabar jau giedriau nusišypsojo.

— Tai kurį iš jų tu iš tikrųjų nori pamokyti?

— Man jie abu vienodi. Abiem reikėtų smagiai įspirti. Nežinau, gal Džastinas jau gimė šiknius, bet jo tėtis velniškai daug prisidėjo prie to, kad sūnus taptų dar didesnis šiknius, — Bruksas pamaišė kavą, bet suprato, kad visai jos nenori. — Salėje nemačiau jo motinos.

— Sklinda kalbos, kad ponia Bleik labai sutrikusi ir pavargusi. Jau nepakelia to visko. Ir Bleikas jai liepė niekur neiti. Namuose vadovauja jis.

— Gal ir taip, bet miestui vadovauja ne jis.

— Tai gal tu, viršininke?

— Aš saugau ir tarnauju, — žvelgdamas pro langą atsakė Bruksas. — Bleikai sužinos, ką tai reiškia. Na, greit vadovausi tu, pone mere?

— Gali būti sunkiau laimėti rinkimus, nes Bleikas palaikys visus mano priešininkus, bet aš viskam pasirengęs.

— Nauji laikai, — Bruksas pakėlė kavos puodelį, lyg sakytų tostą, — geri laikai.

— Šįryt tu labai žaismingas, sūnau. Ar dėl Reingoldo sprendimų?

— Jo sprendimai man irgi patiko, bet aš sutikau žavią, gražią moterį, kurią baigiu įsimylėti. Beprotiškai įsimylėti...

— Greitai apsisukai.

— Paveldėjimas. Mano mamai ir tėčiui pakako vienam į kitą dirstelėti. Rasai, ji man taip įsmigo... tiesiai čia, — jis pastukseno kumščiu į krūtinę.

— Ar tikrai tau nereikėtų pastuksenti gerokai žemiau?

— Reikėtų ir ten. Jėzau, Rasai, ji tikrai mane pakerėjo. Man pakanka apie ją pagalvoti, ir aš jau ten. Žiūriu į ją ir... Prisiekiu, galėčiau į ją žiūrėti ištisas valandas, dienų dienas.

Bruksas pats stebėdamasis nusijuokė.

— Mane pribaigė. Manęs jau nėra.

— Jeigu neatsivesi jos pas mus pietų, Selina pasistengs, kad mano gyvenimas virstų į pragarą.

— Pamėginsiu ją įkalbėti. Man atrodo, kad mano šeimos moterys to pareikalaus gerokai anksčiau. Abigailė — iš tų, kurias reikia įkalbinėti. Jai kažkas nutiko, — pridūrė Bruksas. — Kažkas nutiko praeityje. Ji dar nepasirengusi apie tai pasakoti. Bet aš stengiuosi, kad pasipasakotų.

— Tai ji dar nesuprato, kad tu kasiesi tol, kol prisikasi, kaišiosi nosį, kol viską sužinosi, kol gausi tai, ko nori?

— Aš ją akinu meilumu ir žavesiu.

— Kaip manai, kiek ilgai visa tai truks?

— Dar kiek užgaišiu. Jai reikia pagalbos. Tik ji to nežino arba nėra pasirengusi tos pagalbos priimti. Dar nepasirengusi.

Rytą Abigailė praleido prie kompiuterio, su pasitenkinimu kurdama apsaugos sistemą vienai teisininkų firmai iš Ročesterio. Rezultatais ji ypač džiaugėsi, nes šį darbą buvo gavusi rekomendavus kitai institucijai ir buvo jį beprarandanti, kai vyresnis partneris ėmė spyriotis jai atsisakius susitikti asmeniškai.

Ji tikėjosi, kad ir jis, ir kiti partneriai bus daugiau nei patenkinti sukurta sistema ir pateiktais pasiūlymais. O jeigu ne? Pati pasirinko tokį darbą, pati už viską ir sumokės.

Norėdama leisti smegenims pailsėti ji nutarė padirbėti sode.

Prie pietinio namelio kampo Abigailė norėjo pasodinti gėlyną; ji buvo daug skaičiusi ir aiškinusis, kaip geriausiai tai padaryti. Lydima Berto ji susirinko visus įrankius ir susidėjo juos į karutį. Abigailė liko patenkinta pamačiusi, kaip sparčiai auga jau anksčiau darže pasėtos daržovės, užuodė saulėje įkaitusių prieskoninių žolių aromatą. Linksmai čiurleno upeliukas, jam pritardami čiulbėjo paukščiai. Vis gausiau lapojančiuose medžiuose šoko žvitrus vėjelis, tai šen, tai ten lyg puošnūs vaiduokliukai šmėkščiojo laukinės sedulos.

Kuoliukais ir virvėmis žymėdama būsimo gėlyno plotą Abigailė pasijuto išties laiminga. Tikrai laiminga. Ji džiaugėsi pavasariu, darbu, savo namais. Jautėsi laiminga turėdama Bruksą.

Ar kada nors anksčiau ji yra buvusi tikrai laiminga? Taip, tikrai buvo akimirkų, kai jautėsi esanti laiminga, na, bent jau vaikystėje ir vėliau, kai mokėsi Harvarde, net tada, kai viskas absoliučiai pasikeitė.

Tačiau ji neprisiminė, kad kada nors būtų jautusis štai taip. Ji nervinga. Bruksas buvo teisus kalbėdamas apie jos nervus; Abigailė net negalėjo pasakyti, ar jai smagu, kad jis neklysta. Vis dėlto, be nuolatinio nerimo, ji jautė ir kažin kokį lengvumą, bet vis dar nežinojo, kaip į jį reaguoti.

Įjungusi kultivatorių Abigailė niūniavo pritardama aparato burzgesiui, upeliuko čiurlenimui ir paukščių giesmėms. Ne, ji tikrai nežino, kaip reaguoti, bet, jeigu tik galėtų, visiems laikams sustabdytų tokias akimirkas ir užplūdusius jausmus.

Ji dirbo mėgstamą darbą — dirbo žemę; ši veikla jai patiko labiau, nei ji kada nors galėjo įsivaizduoti. Turėjo žmogų, kurį labai gerbė ir juo džiaugėsi labiau, nei kada nors galėjo įsivaizduoti, ir tas žmogus kartu pietaus, kalbėsis, juoksis, su ja bus.

Visa tai negali ilgai trukti, bet kokia prasmė iš anksto projektuoti ir jaustis nelaimingai?. Reikia stengtis tokias akimirkas sulaikyti, priminė sau berdama į dirvą komposto. Nors trumpam.

Ji vėl nurideno karutį į šiltnamį, mėgavosi riebios, drėgnos žemės kvapu, sudygusiomis gėlėmis, tvirtais, stipriais daržovių daigais; Abigailė rinkosi augalus, kurių buvo prisidaiginusi sumanytam gėlynui.

Geras, ramus fizinis darbas šiltą popietę. Ir šitai jai teikė laimės. Kas galėjo žinoti, kad turės tiek daug priežasčių jaustis laiminga?

Prieš pradėdama sodinti daigelius pagal planą, kurį buvo nusibraižiusi šaltais žiemos vakarais, ji keturis kartus suvaikščiojo į šiltnamį ir atgal, prie šono prisisegusi pistoletą, lydima šuns.

Darželyje sužydės raudonos lobelijos ir ežiuolės, saldžiai kvepiantys mėlyni raukšliai, maišyti su gracingais geltonaisiais šalavijais, vešliosios verbenos, žaviosios Naujosios Anglijos astros, elegantiškosios rytietiškos lelijos, prikaupiančios daug nektaro. Abigailė pasodins saulėgrąžų, piliarožių ir karpažolių, kad šios gėlės priviliotų suaugusius drugius, kurie ten sudės kiaušinėlius, kad išsiritę vikšrai turėtų kuo misti.

Ji dėliojo, perdėliojo, grupavo ir vėl pergrupavo daigelius, po truputį vis labiau krypdama nuo pirminio sumanymo, matematiško išdėstymo, kol galiausiai rado tinkamą variantą — ne tokį griežtą, daug malonesnį akiai.

Dėl visa ko ji mobiliuoju telefonu iš kelių skirtingų taškų nufotografavo darželį, tik tada paėmusi kastuvėlį iškasė pirmą duobutę.

Po valandos Abigailė atsistojo atokiau ir nužvelgė, kiek pavyko padaryti, o paskui nuėjo vidun atsinešti ledukų saulėje bręsti paliktai arbatai.

— Bus gražu, — pasakė ji Bertui. — Mes galėsime sėdėti verandoje ir stebėti drugelius. Man atrodo, kad gėlynas privilios ir kolibrių. Man labai patiks stebėti, kaip gėlės auga, žydi, kaip skraido drugeliai ir paukščiai. Bertai, mes jau pradedame įleisti šaknis. Kuo jos giliau įsišaknija, tuo labiau man jų norisi.

Abigailė užsimerkė ir atsuko veidą į saulę.

Oi, kaip jai patiko ore plevenantys garsai, sklandantys aromatai... Abigailei patiko darbo ir atokvėpio ritmas, kuriuo čia galėjo džiaugtis, patiko ramios ir užimtos akimirkos. Ji džiaugėsi jusdama prie kojų atsigulusio šuns kailio šilumą, šaltos arbatos skonį.

Ji myli Bruksą.

Staiga Abigailė atsimerkė.

Ne ne, tiesiog ji užsimiršo mėgaudamasi laimės akimirkomis, užsimiršo apimta euforijos, kad viskas susiklostė taip, kaip ir norėjo. Ir ji leido sau visa tai supinti su šįryt Brukso ištartais žodžiais, su jai skirtu žvilgsniu.

Veiksmas ir atoveiksmis, tarė ji sau. Daugiau nieko.

O kas, jei yra ir kažkas daugiau?

Suveikė Abigailės signalizacija; uždėjusi ranką ant pistoleto ji akimirksniu įsitempė.

Ji nelaukė jokių siuntų.

Abigailė nuskubėjo prie verandoje įrengto monitoriaus. Dar prieš pamatydama vairuotoją ji prisiminė mačiusi automobilį. Brukso motina — o, Dieve — ir dar dvi moterys.

Saulei sukant namelio link jos visos kalbėjosi ir juokėsi.

Abigailei nespėjus sumesti, ką daryti, automobilis įveikė paskutinį posūkį. Pastebėjusi Abigailę Saulė linksmai sutrimitavo automobilio signalu.

— Ei, sveika! — pravėrusi mašinos langą sušuko Saulė, trijulei dar neišvirtus lauk.

Priekyje sėdinti moteris turėtų būti Brukso sesuo, pamanė Abigailė. Odos spalva, kaulų struktūra, akių ir burnos forma per daug panaši, kad nebūtų genetiškai nulemta.

— Tik pažvelkit! Gėlių darželis.

— Taip. Sodinau šią popietę.

— Na, bus nuostabu, — tarė jai Saulė. — Jau užuodžiu mėlynąjį raukšlį! Automobilyje yra Platonas. Kaip manai, ar Bertas norėtų su juo susipažinti?

— Aš... manyčiau, kad norėtų.

— Mama taip nekantrauja supažindinti šunis, kad visai nesirūpina žmonėmis. Aš — Mija, Brukso sesuo, o čia mūsų vidurinioji sesuo Sibilė.

— Malonu su jumis susipažinti, — pralemeno Abigailė, kai abi moterys viena po kitos spaudė jai ranką.

— Šią dieną paskyrėme sau, — plačiai šypsodamasi kalbėjo Mija, ilgakojė moteris laumiškais tamsiai rudais plaukais. — Darbas, vaikai, vyrai... Šiandien leidome sau drauge papietauti, o dabar ketiname pavaikščioti po parduotuves.

— Pamanėm, gal ir tu norėtum su mumis, — pridūrė Sibilė.

— Su jumis? — sutrikusi, išmušta iš pusiausvyros, viena akimi stebėdama šunį Abigailė stengėsi suvokti, kas jai siūloma.

— Taip, po parduotuves, — pakartojo Mija. — Paskui ketinome pasivaišinti tekilos kokteiliais.

Mažasis šunelis šokinėjo, ritinėjosi ir visaip kitaip kraustėsi iš proto lakstydamas aplink Bertą, kuris tupėjo tirtėdamas ir šnairuodamas į Abigailę.

— Ami. Jouer.

Akimirksniu Bertas atsistojo nuleidęs galvą, pakėlęs vizginamą uodegą ir žaismingai parvertė Platoną, kuris nusirito kaip kamuoliukas.

— Oi, kokie jie mieli! — pareiškė Saulė.

— Jis mažylio nenuskriaus.

— Mieloji, matau. Tas didysis vyriokas švelnus kaip ėriukas; Dievas mato, Platonas dabar palakstys... Jis visą popietę išbuvo automobilyje arba vedžiojamas už pavadėlio. Ar susipažinai su abiem mano mergaitėm?

— Taip.

— Mes mėginame ją įkalbėti mesti kastuvėlį ir važiuoti su mumis apsipirkti bei išgerti kokteilio, — Sibilė šiltai ir linksmai nusišypsojo Abigailei, ir jos skruostuose išryškėjo dailios duobutės.

— Dėkoju už kvietimą, — Abigailė pajuto įtampą savo balse, kontrastuojančią su linksmomis kitų moterų intonacijomis. — Bet man tikrai reikia baigti sodinti. Ir taip susivėlinau.

— Na, atrodo labai gražiai, — Sibilė priėjo iš arčiau apžiūrėti darželio. — Nepaveldėjau mamos ir tėčio gebėjimų sodininkauti, todėl man pavydu.

— Labai miela, kad atvažiavote manęs pakviesti.

— Na, taip, — sutiko Mija. — Bet mes su Sibile labiausiai norėjome iš arčiau su tavimi susipažinti ir išsiaiškinti, kokia gi toji moteris, kuri taip suvystė Bruksą.

— Oo.

— Tu ne tokia, kokia, kaip maniau, galėtų jį sutaršyti kaip šiltą vilną.

— Oo, — Abigailė ir dabar tik tiek teišspaudė.

— Kas Mijos galvoje, — kalbėjo Saulė, apsikabindama dukrą, — tas ir ant liežuvio.

— Moku būti taktiška ir diplomatiška, bet tada jaučiuosi nenatūrali. Beje, mano žodžiai — komplimentas.

— Ačiū.

Mija nusijuokė.

— Nėra už ką. Matai, anksčiau Bruksas žiūrėdavo į išvaizdą, nekreipdamas dėmesio, kas slypi giliau. O tu — graži, natūrali, stipri ir sumani, gyveni čia viena, išmanai, kaip pasodinti puikiai suplanuotą gėlyną — aš paveldėjau gabumus sodininkauti — ir kaip valdyti savo verslą. Beje, kadangi prie šono turi prisisegusi didelį ginklą, manau, mokėtum ir apsiginti.

— Taip, mokėčiau.

— Ar esi kada nors ką nors nušovusi?

— Mija. Nekreipk į ją dėmesio, — pasakė Sibilė. — Ji — vyriausia ir didžiausia plepė. Ar tikrai nenori su mumis važiuoti?

— Tikrai turiu baigti sodinti gėlyną, bet vis tiek labai ačiū.

— Sekmadienio popietę rengiame iškylą, — pareiškė Saulė. — Bruksas tave atveš.

— Oi, ačiū, bet...

— Nieko ypatinga. Kieme išsikepsim kepsnelių. Turiu geltonųjų vilkdalgių, kuriuos reikia retinti. Duosiu tau kelis. Jiems patiks ta saulėta vietelė prie upeliuko. Pasiimu šunytį ir pasimatysim sekmadienį.

— Tu jau kuris laikas susitikinėji su Bruksu, — leptelėjo Mija.

— Na, taip.

— Turbūt jau žinai, kaip jis moka meiliai burkuoti, kol pasiekia savo?

— Taip.

Mija mirktelėjo ir nusišypsojo.

— Jam natūraliai taip išeina. Pasimatysim sekmadienį.

— Nesijaudink, — Sibilė nustebino Abigailę paimdama ją už rankos, kai jos sesuo nuėjo padėti motinai sugauti šunytį. — Viskas bus gerai. Ar tavo šuo nepyksta ant vaikų?

— Jis nieko nesužeis, — jeigu neliepsiu, pamanė sau Abigailė.

— Tai ir jį atsivežk. Jei šalia bus šuo, laisviau jausiesi. Mes visai geri žmonės ir tikrai mylėsime tuos, kurie suteiks Bruksui laimės. Tau patiks, — pasakė Sibilė ir spustelėjo Abigailei ranką prieš ją paleisdama ir eidama prie automobilio.

Trijulė daug juokėsi, plepėjo, mojavo ir pypsėjo signalu. Abigailė stovėjo priblokšta su beprotiškai laimingu šunimi prie šalies ir mandagiai pakėlė ranką atsisveikindama su nuvažiuojančiomis O’Haros-Glison moterimis.

Tarsi būtų pervažiavęs iš gėlių padarytas volas, pamanė Abigailė. Neskauda, volas labai gražus ir kvapnus, bet vis tiek lieki suplotas.

Ji, aišku, tikrai ten nevažiuos. Tai neįmanoma dėl daugelio priežasčių. Galbūt ji parašys Brukso mamai mandagų atsiprašymo laiškelį.

Abigailė vėl užsimovė sodininko pirštines. Ji norėjo baigti lysvę; be to, nevažiavo su jomis teisindamasi, kad turi baigti darbą, vadinasi, privalo ir tikrai baigs.

Jos niekas niekada nekvietė kartu apsipirkti ar išgerti kokteilio; kasdama žemę svarstė, kaip tada jaustųsi. Abigailė žinojo, kad žmonės vaikšto po parduotuves ir tada, kai jiems nieko nereikia. Ji nesuprato, kur slypi viso to žavesys, bet žinojo, kad kiti supranta.

Ji prisiminė tą dieną prieš daugybę metų, kai prekybos centre susitiko Džiulę. Kaip jai tada buvo smagu, kaip žavu ir linksma su drauge matuotis drabužius, batus.

Taip, žinoma, jos nebuvo draugės. Netikros draugės. Jos susitiko atsitiktinai, jų draugystė buvo nulemta susiklosčiusių aplinkybių ir abipusės naudos.

Ir tas susitikimas baigėsi košmaru bei tragedija.

Logiškai mąstant, aišku, kad nekaltas maištas perkant drabužius ir batus tragedijos neišprovokavo. Net ir jos nutrūktgalviškas kvailas sutikimas padirbti pažymėjimus, net ir sutikimas eiti į klubą nebuvo tolesnių įvykių priežastis.

Dėl visko kalti Volkovai ir Jakovas Korotkis.

Vis dėlto net ir po tiek laiko ji negalėjo nesieti visų tų įvykių, neįstengė nusimesti kaltės naštos; kaip galėtų būti kitaip? Kivirčas su motina pradėjo grandininę reakciją, pasibaigusią saugių namų sprogimu. Gal ir neturėtų jaustis už tai atsakinga, vis dėlto ji buvo viena iš tos grandinės jungčių.

Sodindama gėlyną Abigailė svarstė, kokie jausmai užplūstų važiuojant automobiliu su besijuokiančiomis moterimis, perkant nereikalingus daiktus, geriant tekilos kokteilį ir liežuvaujant.

Šie svarstymai ar svaičiojimai irgi teikė malonumo, kaip ir jos vienatvę turtinantys garsai bei kvapai.

Abigailė pasodino visus sumanytus augalus ir dar daugiau, darbavosi visą popietę ir gaivų vakarą, į lysves karučiu vežiodama mulčių. Žemėta, prakaituota, patenkinta ji įjungė purkštuvus ir vėl išgirdo suveikusią signalizaciją.

Šįkart ji pamatė namelio link važiuojantį Bruksą.

Abigailė susivokė praradusi laiko nuovoką. Prieš jam atvažiuojant ketino grįžti vidun ir orkaitėje pašildyti lazaniją. Savaime suprantama, ji tikėjosi spėti nors kiek apsiprausti.

— Oi, tik pažvelk, — Bruksas išlipo rankoje laikydamas violetinių vilkdalgių puokštę. — Dabar jie atrodo tokie menkučiai.

— Labai gražūs. Tu jau antrą kartą atveži man gėlių. Niekas niekada man jų nėra dovanojęs.

Bruksas mintyse pasižadėjo atvežti jų dažniau. Jis įteikė Abigailei puokštę, o Bertui ištraukė odinį kramtuką.

— Ir tavęs nepamiršau, milžine. Turbūt visą pusdienį darbavaisi lysvėje.

— Na, gal ne taip ilgai, bet šiek tiek užtrukom. Noriu drugelių.

— Ir turėsi. Neįtikėtinai gražu, Abigailė. Kaip ir tu pati.

— Aš purvina, — pasakė ji, kai Bruksas pasilenkė jos pabučiuoti.

— O man nė kiek nerūpi. Žinai, galėjau padėti tau sodinti. Man puikiai sekasi.

— Kai pradėjau, tai ir įsijaučiau.

— Kodėl man neatnešus vyno? Galėtume čia pasėdėti ir pasigėrėti tavo darbu.

— Turiu nusiprausti po dušu ir įkišti į orkaitę lazaniją.

— Eik ir nusiprausk. O aš pašildysiu lazaniją ir papilstysiu vyno. Kaip matau, šiandien dirbai daugiau nei aš. Duok, — jis paėmė iš Abigailės gėles, — pamerksiu. Kas yra? — paklausė Bruksas pamatęs įbestą Abigailės žvilgsnį.

— Nieko. Aš... aš ilgai neužtruksiu.

Nelabai žino, ką jai daryti, padarė išvadą Bruksas; jis pasiūlė tik menkutę pagalbą, bet ji ją priėmė, svarstė jis jau namelyje pildamas į vazą vandenį. Ir nesiginčijo, neišsisukinėjo. Tai — žingsnis į priekį.

Bruksas pastatė vazą ant stalo numanydamas, kad puokštę Abigailė susidėlios vėliau, kai jis išeis. Tada įjungė orkaitę, nustatė neaukštą temperatūrą ir įkišo keptuvą su lazanija.

Iš verandos jis atsinešė vyną ir dvi taures; pripildęs abi taures jis nusinešė savąją į priebutį ir atsirėmęs į medinę koloną įsižiūrėjo į Abigailės gėles.

Bruksas gana gerai išmanė sodininkystę, kad suprastų, kiek laiko ji sugaišo sodindama gėlyną. Iškart pastebėjo, kaip puikiai parinktos spalvos, gėlių dydžiai ir formos.

Ir jis gana gerai pažinojo žmones, kad suvoktų, jog gėlyno sodinimas — dar vienas savininkiškumo ženklas, dar viena pastanga įsikurti. Tai jos vieta, sutvarkyta taip, kaip jai norisi.

Geras ženklas.

Abigailei išėjus į priebutį, Bruksas atsigręžė. Drėgnų plaukų garbanėlės buvo apkibusios Abigailės veidą, ji pati kvepėjo gaiviai kaip pavasaris.

— Tai pirmasis mano pavasaris grįžus į Ozarką, — pasakė Bruksas tiesdamas jai vyno taurę. — Matau, kaip viskas atgyja. Vis labiau žaliuoja kalnai, sprogsta lauko gėlės, šniokščia upės. Šviesa, šešėliai, saulė, nutvieskusi javų želmenis. Viskas vėl šviežia, vėl naujas ciklas. Ir žinau, kad nenorėčiau būti niekur kitur. Čia ir vėl mano namai. Ir visada bus.

— Ir aš taip jaučiuosi. Pirmą kartą taip pasijutau. Man patinka.

— Tai gerai. Žiūriu į tave, Abigailė, uodžiu pavasarį, jau žydinčias ar žydėjimo laukiančias tavo gėles, į tokias rimtas, tokias velniškai gražias tavo akis ir jaučiu tą patį. Niekur kitur. Su niekuo kitu.

— Neišmanau, kaip man reaguoti į jausmus, kuriuos man sukeli. Bijau pagalvoti, kaip gyvensiu, jei viskas pasikeis ir daugiau niekada taip nesijausiu.

— Ir kokius aš tau sukeliu jausmus?

— Jaučiuosi laiminga. Tokia laiminga... Ir išsigandusi, sutrikusi...

— Stengsimės, kad būtum laiminga, kol nurimsi ir atsipalaiduosi.

Abigailė padėjo vyno taurę ir priėjo prie Brukso.

— Gali būti, kad nenurimsiu niekada.

— Bet į priebutį išėjai nepasiėmusi pistoleto.

— Tu turi ginklą.

Bruksas nusišypsojo įsikniaubęs jai į plaukus.

— Vadinasi, jau gerai. Tu manimi pasitiki, ir tai — gera pradžia. Abigailė nebesusivokė, nebegalėjo analizuoti užplūdusių jausmų.

— Galime prisėsti ant laiptelių, ir tu papasakosi, kas nutiko šįryt.

— Galime, — Bruksas atlošė jos galvą ir švelniai pabučiavo. — Nes man sekėsi gerai.

Bruksas dėstė savo įspūdžius, kol ėmė ilgėti šešėliai, kol naujasis Abigailės gėlynas sudrėko nuo įjungtų purkštuvų dušo.

Abigailę visada traukė teisė, nuodugnus procesas, nelogiški ir dažnai šališki žingsniai, kurių neišvengiama siekiant laikytis taisyklių, kodeksų ir procedūrų. Jai teisingumas atrodė visiškai aiškus, bet teisingumo ieškanti ir jį užtikrinanti teisė — miglota ir slidi.

— Nesuprantu, kodėl juos reikia paleisti tik todėl, kad turi pinigų.

— Kol neįrodyta jų kaltė, jie nekalti.

— Bet juk jie kalti, — neatlyžo Abigailė. — Ir tai įrodyta. Jie išsinuomojo kambarį ir jį nuniokojo. Džastinas Bleikas užpuolė tavo draugą liudininkų akivaizdoje.

— Jie turi teisę į laisvę iki teismo.

Abigailė papurtė galvą.

— Bet dabar jie gali papirkti liudininkus arba grasinti liudininkams ir kitiems, susijusiems su byla, jie gali pabėgti arba tyčia vilkinti bylą. Tavo draugai daug prarado, o žmonės, kurie dėl to kalti, gali toliau sau gyventi ir užsiimti savais reikalais. Teisinė sistema labai netobula.

— Gal ir taip, bet be jos — chaosas.

Iš savo patirties Abigailė galėjo pasakyti, kad chaosas prasideda būtent dėl tam tikros teisinės sistemos.

— Padariniai, bausmė, teisingumas turėtų sietis su skuba ir pastovumu; neturėtų būti jokių galimybių išsipirkti, apsistatyti gudriais advokatais ar sulaukti nelogiškų sprendimų.

— Turbūt ne vienas apie tai susimąsto.

Suraukusi kaktą Abigailė pažvelgė į Bruksą.

— Tu suiminėji įstatymus pažeidusius žmones. Suimdamas žinai, kad jie pažeidė įstatymą. Turėtum pykti, niršti žinodamas, kad kai kurie iš jų gali rasti kokią nors įstatymo skylę ar dėl kieno nors įsikišimo likti nenubausti.

— Jau geriau matyti, kaip kaltas žmogus lieka nenubaustas, negu kaip nekaltas sėda į kalėjimą. Kartais būna dėl ko laužyti įstatymus. Aš nekalbu apie tuos tris šiknius; kalbu apskritai.

Akivaizdžiai atsipalaidavęs Bruksas ištiesė kojas ir pėda paglostė Bertą.

— Ne visada būna tik juoda ir balta, teisinga ir neteisinga. Jeigu neatsižvelgsi į atspalvius ir įvairiausias aplinkybes, teisingumo nepasieksi.

— Ir tu manai, — Abigailei sugniaužė skrandį, — kad gali būti priežasčių pažeisti įstatymą.

— Aišku, kad gali. Savigyna, kitų gynimas. Ar tiesiog paprasčiausias greičio viršijimas. Gimdo tavo žmona? Aš tikrai neskirsiu baudos už tai, kad važiuodamas į ligoninę viršiji leistiną greitį.

— Tu atsižvelgtum į susiklosčiusias aplinkybes.

— Žinoma. Kai dar patruliavau, mus iškvietė dėl užpuolimo. Vienas vyriokas nuėjo į barą ir pridaužė savo dėdę. Pavadinkime jį dėde Hariu. Taigi turėjome suimti tą vyrioką už užpuolimą, bet išaiškėjo, kad dėdė Haris blogai elgėsi su dvylikamete to vyrioko dukra. Taip, jam reikėjo kreiptis į policiją ir Vaiko teisių tarnybą, bet ar jis neteisingai pasielgė sugurindamas dėdei Hariui nosį? Nemanau. Privalu matyti visumą, pasverti visas aplinkybes. Tą ir turėtų daryti teismai.

— Viskas priklauso nuo požiūrio, — sumurmėjo Abigailė.

— Taip, nuo požiūrio, — Bruksas nuvedė pirštu jai per alkūnę. — O tu ar esi pažeidusi įstatymą, Abigailė?

Ji suprato, kad tai durys, pro kurias Bruksas kviečia ją užeiti. Bet kas bus, jei tos durys užsitrenks jai už nugaros?

— Niekada nebuvau bausta už greičio viršijimą, bet esu važiavusi greičiau nei leidžiama. Einu pažiūrėti lazanijos.

Kai po kelių minučių pas ją nuėjo Bruksas, Abigailė stovėjo prie stalo ir pjaustė pomidorus.

— Iš šiltnamio atsinešiau kelis pomidorus ir bazilikų.

— Netinginiavai.

— Man patinka darbuotis. Anksčiau nei buvau planavusi baigiau darbą pagal sutartį, todėl atlyginau sau darbu darželyje. Ir dar turėjau svečių.

— Tikrai?

— Buvo tavo mama ir seserys.

Bruksas kone perpylė jos vyno taurę.

— Pakartok?

— Jos važiavo pro šalį. Tavo mama sakė, kad visa moteriška jų kompanija maloniai papietavo ir ketino važiuoti apsipirkti, o paskui — išgerti po kokteilį. Jos kvietė ir mane.

— Ahaaa.

— Mija paaiškino, kad iš tikrųjų jos atvažiavo apžiūrėti manęs. Man patiko jos atvirumas, nors kartais truputį nervino.

Bruksas neva nusijuokė.

— Taip, ji tokia.

— Jos vežėsi ir Platoną. Bertui patiko su juo žaisti.

— Neabejoju.

— Daug juokėsi.

— Bertas ir Platonas?

— Ne, — dabar jau nusijuokė Abigailė. — Tavo mama ir seserys. Jos atrodė labai laimingos. Jos atrodė kaip draugės, ne tik kaip giminės.

— Na, taip. Mes visi draugai.

— Kita tavo sesuo Sibilė gera ir švelni. O tu, man atrodo, panašus į abi seseris. Ir iš išvaizdos esate labai panašūs, ypač tu ir Mija.

— Ar Mija pasakojo tau apie mane kokių nors keistų istorijų?

— Ne, nors man būtų buvę įdomu. Man atrodo, kad ją labiau dominau aš. Mija sakė, kad kalbant apie moteris ar apie santykius su jomis... — Abigailė minutėlei nutilo sluoksniuodama mocarelos sūrio riekeles su pomidorų gabaliukais. — ... anksčiau tu daugiau žiūrėdavai į išvaizdą, nekreipdamas dėmesio, kas slypi giliau.

Bruksas žvelgė į ją kalbančią, dėliojančią ant lazanijos pomidorų raštą.

— Galiu lažintis, kad pakartojai pažodžiui.

— Perfrazuojant žodžiams galima suteikti kitokį atspalvį, net kitokią prasmę.

— Negaliu ginčytis.

— Ar tai — tiesa?

Bruksas pamąstė ir patraukė pečiais.

— Na, kai dabar pagalvoju, turbūt tiesa.

— Man tie žodžiai paglostė savimeilę, — ir dar bylojo apie naujus vėjus, kurių ji įpūtė tą rytą. Naujumo žavesys priblėso.

— Stebiuosi, kad stojus trims prieš vieną atsakymas buvo neigiamas.

— Jos matė, kad aš tikrai iki kaklo pasinėrusi į darbus darželyje. — Abigailė paėmė vyno taurę ir dabar jau atsigėrė. — Beje, tavo mama mane pakvietė į sekmadienį rengiamą improvizuotą iškylą su kepsniais jūsų kiemelyje.

Bruksas nusijuokė ir kilstelėjo taurę.

— Matai? Neigiamas atsakymas joms netiko.

Abigailė nebuvo apie tai pagalvojusi ir dabar suprato, kad Bruksas teisus.

— Tavo mama nekreipė dėmesio į mano savaime suprantamą atsisakymą vykti drauge. Pamaniau, būtų geriau parašyti jai mandagų atsiprašymo laiškelį dėl sekmadienio.

— Kodėl? Ji gamina puikias bulvių salotas.

— Sekmadienį turiu numačiusi įvairių darbų sode ir namuose.

— Višta.

— Net neabejoju, kad tavo mama nuostabiai kepa vištą, bet...

— Ne. Tu — višta, — Bruksas sukudakavo, o Abigailė pyktelėjusi dar labiau susiraukė.

— Nereikia taip nemandagiai.

— Kartais norint kalbėti atvirai tenka būti nemandagiam. Klausyk, tau tikrai nėra dėl ko nervintis — tik pabūsi kiemelyje, suvalgysi bulvių salotų. Bus linksma.

— Ne, nebus, nes negalėsiu laikytis numatytos dienotvarkės. Ir dar nežinau, kaip turėčiau elgtis iškyloje. Nežinau, kaip kalbėtis su visais tais žmonėmis, kurių nepažįstu arba tik šiek tiek pažįstu, kaip atremti jų smalsumą mano atžvilgiu; jie tikrai smalsaus, nes mes su tavimi mylėjomės.

— Taip, daug nežinomųjų, — nusprendė Bruksas, — bet aš tau padėsiu. Prieš tai galėčiau padėti sode ir pasitvarkyti namuose. Tau puikiai sekasi šnekučiuotis, bet aš būsiu šalia, kol pasijusi patogiai. Taip, gal jie ir smalsaus, bet visi jau iš anksto nusiteikę tau simpatizuoti, nes tu patinki man ir mano mamai. Be to, aš tau šį tą pažadėsiu.

Bruksas nutilo laukdamas, kol Abigailė pakels į jį akis.

— Ką pažadėsi?

— Pabūsi valandą ir, jei tau nepatiks, aš atsiprašysiu. Pasakysiu, kad man paskambino, kad turiu eiti, ir mes išeisim.

— Tu meluotum savo šeimai?

— Taip, galėčiau pameluoti. Jie suprastų, kad meluoju, ir mane pateisintų.

Štai ir viena iš komplikacijų, prisiėmus socialinius įsipareigojimus ir užmezgus asmeninius santykius, pamanė Abigailė.

— Man atrodo, kad geriausia viso to išvengti ir nusiųsti atsiprašymo raštelį.

— Ji atvažiuos tavęs ieškoti.

Abigailė vėl liovėsi pjausčiusi.

— Netiesa.

— Tikra tiesa, doktrina, mieloji. Ji pamanys, kad esi per drovi arba pernelyg užsispyrusi. Jeigu nuspręs, kad tu per drovi, ji tave motiniškai globos neišleisdama iš akių. Jei nutars, kad pernelyg užsispyrusi, tempte atitemps pas save.

— Nesu nei drovi, nei užsispyrusi.

— Tu ir tokia, ir tokia; ir dar — višta.

Abigailė tyčia nuleido ant lentelės peilį garsiau nei galėjo nuleisti.

— Nesuprantu, kam reikia mane įžeidinėti, kai gaminu tau maistą.

— Nepasakyčiau, kad „drovi“ arba „užsispyrusi“ yra įžeidimas. O tuo kudakuojančiu paukščiu gali pavirsti kiekvienas, priklausomai nuo aplinkybių.

— O kada tu juo pavirsti?

— Tu jau keiti temą, bet aš atsakysiu. Kai kas pusmetį einu pas odontologą pasitikrinti, kai pamatau plaukuotą vorą ir dainuodamas karaokę.

— Karaokė. Smagu.

— Tik ne tada, kai dainuoju aš. Na, patikėk manimi. Pabūk nors valandą. Juk per tą valandą tau nieko bloga nenutiks.

— Aš pagalvosiu.

— Ir gerai. Aš jau kartojuosi, bet tikrai labai gardžiai kvepia.

— Tikėkimės, šįvakar bus tyliau ir ramiau nei praėjusį.

Taip ir buvo, bet tik iki antros ryto.

Įsijungus signalizacijai Abigailė išsirito iš lovos ir dar nespėjusi kojomis paliesti grindų rankose jau laikė nuo naktinio stalelio pačiuptą pistoletą.

— Ramiai, — Brukso balsas buvo visai ramus. — Nurimk, Abigailė. Ir tu, — tarė jis šuniui, kuris tyliai urgzdamas jau sukosi Abigailei apie kojas.

— Kažkas atvažiuoja.

— Supratau. Ne, nedek šviesos. Jeigu kas nors turi piktų kėslų, bus geriau, jei nežinos, kad juos matom.

— Neatpažįstu automobilio, — nusisukusi į monitorių pasakė Abigailė.

— O aš atpažįstu. Šūdas. — Brukso atodūsis reiškė nuovargį, o ne apmaudą. — Tai Doilio Parsinso automobilis. Vadinasi, važiuoja Džastinas Bleikas, jo draugužis Čadas Kartraitas ir Doilis. Leisk apsimauti kelnes. Viskuo pasirūpinsiu.

— Automobilyje tik du žmonės.

Bruksas užsitempė kelnes, čiupo marškinius ir eidamas arčiau monitoriaus mėgino juos apsivilkti.

— Arba Čadui pakako sveiko proto likti namuose, arba paliko jį stebėti užnugario. Kadangi nemanau, kad jiems šautų tokia puiki mintis, sakyčiau, Čadas pats nutarė nedalyvauti vakarėlyje.

Bruksas uždėjo tvirtą ranką jai ant peties.

— Abigailė, jie čia ne dėl tavęs. Nurimk.

— Nenurimsiu, kol kažkas brazdinsis po mano asmenines valdas antrą valandą ryto. Neprotinga tikėtis, kad nurimčiau.

— Gerai pasakyta, — Bruksas paėmė jos rankas ir švelniai paglostė. — Aš tik noriu pasakyti, kad dabar jie nori man pakenkti. Man, o ne tau. Labiausiai tikėtina, kad jie čia atslinko — matai, jie suka tolėliau nuo namo supjaustyti mano automobilio padangas, o gal dažais užpurkšti kokių nors šlykščių žodžių. Jie įsivaizduoja, kad rytą būsiu nemaloniai nustebintas. Jėzau, jie abu apsikvaišinę, kaip karšto oro pripūsti balionai.

— Jeigu jie paveikti kvaišalų, vargu ar elgsis racionaliai.

— Ar apsikvaišinęs, ar blaivas, Džastinas niekada nebus racionalus.

Ši Džastino kelionė Bruksui buvo tarsi ženklas, kad bernioko negalia progresuoja kaip Tibalo atveju.

Stebėdamas automobilį Bruksas sagstėsi marškinius.

— Eik ir paskambink pagalbos telefonu. Šiąnakt budi Ešas. Tik nupasakok jam visą padėtį. O aš eisiu pažiūrėti.

Bruksas apsiavė batus, jei kartais reikėtų juos vytis, prisisegė ginklą.

— Judu su Bertu likite viduj.

— Manęs nereikia ginti nuo poros chuliganų; nenoriu.

— Abigailė, policininko ženklelį turiu tik aš, — pareiškė Bruksas tokiu tonu, kad niekam neturėtų kilti jokių abejonių. — Ir jie čia atvažiavo susidoroti ne su kuo kitu, o su manimi. Nėra prasmės nukreipti jų pyktį į tave. Paskambink ir lauk manęs.

Bruksas neskubėdamas nulipo laiptais; lauke plieskė apsaugos sistemos lempos. Suėmimas bus aiškesnis ir operatyvesnis, jei užklups juos ką nors darančius arba ketinančius padaryti, o ne tyliai sliūkinančius ir besistengiančius užgniaužti girtų ar apsikvaišinusių juoką.

Dabar Abigailė pamatys, kaip vykdomas teisingumas, pagalvojo Bruksas, nes šita porelė teismo lauks kalėjime.

Bruksas juos stebėjo pro langą; kaip ir manė, jie pasilenkė prie jo automobilio. Džastinas atsegė krepšį ir metė Doiliui purkštuvą su dažais.

Jis leis jiems pradėti savo darbelius. Automobilį reikės perdažyti, bet įkalčiai bus nenuginčijami.

Galiausiai Bruksas nuėjo prie durų, atrakino visas spynas ir žengė į priebutį.

— Ar jūs, vaikinai, pasiklydot?

Doilis metė purkštuvą ir nukrito ant užpakalio.

— Atleiskit, kad sutrukdžiau iškylą, bet, man rodos, judu, pusgalviai, piktnaudžiaujate savo laisve. Prie visa ko pridursime vandalizmą, o kadangi suniokojote policijos nuosavybę, į nusižengimą bus žiūrima griežčiau. Galiu lažintis, kad tarp tavo daiktų ir kraujyje rasiu alkoholio ar kitų draudžiamų medžiagų. Taigi, berniukai, viską sudėjus galima padaryti išvadą, kad jūs karališkai susiknisot.

Doiliui pamėginus atsistoti Bruksas papurtė galvą.

— Doili, jei bėgsi, pridėsiu pabėgimą ir pasipriešinimą policijai. Žinau, kur gyveni, idiote, todėl ir toliau ramiai gulėk. Džastinai, tau teks parodyti man rankas.

— Nori pamatyti mano rankas?

Rankoje laikydamas peilį Džastinas smeigė į galinę automobilio padangą ir pašoko ant kojų.

— O dabar ir iš tavęs išleisiu orą, šikniau.

— Pasakysiu tiesiai šviesiai. Tu turi peilį. Aš turiu šaunamąjį ginklą. Matai? — Bruksas atsainiai išsitraukė pistoletą. — Aš — šiknius? Džastinai, tu baisiai baisiai kvailas. O dabar mesk peilį ir pažvelk į savo truputį blaiviau mąstantį bičiulį. Matai, kaip jis guli veidu į žemę, sunėręs už galvos rankas? Ir tu gulk.

Signalizacijos lempų šviesoje Bruksas pamatė, kad Džastino akių lėliukės didumo sulig smeigtuko pradurta skylute.

— Tu į mane nešausi. Blauzdos per skystos.

— O man atrodo, kad šaus, — nuo kitos namo pusės atėjo Abigailė, rankoje laikydama pamėgtą Glock. — Bet, jei jis į tave nešaus, šausiu aš.

— Ką, Glisonai, slepiesi už moters?

Bruksas neramiai į ją pasisuko — ne tik norėdamas užstoti Abigailę, jei Džastinas būtų toks kvailas ir pultų juos su peiliu, bet dėl to, kad nebuvo tikras, ar ji tikrai nešaus į tą niekšą.

— Ar atrodau taip, lyg slėpčiausi?

— Norėčiau į jį šauti, — paprastai, tarsi šnekučiuotųsi tarė Abigailė. — Jis nusižengia įstatymui, yra ginkluotas, todėl manau, kad jokių teisių nepažeisčiau. Galėčiau šauti jam į koją. Kaip žinai, aš — labai gera šaulė.

— Abigailė, — neišmanydamas, kaip reaguoti, smagintis ar nerimauti, Bruksas žengė žingsnį į priekį. — Džastinai, mesk peilį, kol neprasidėjo bjaurastys.

— Nepasodinsi manęs į kalėjimą.

— Kiek pažeidimų žadi padaryti per vieną vakarą? — stebėjosi Bruksas.

Staiga Džastinas metėsi į priekį.

— Dėl Dievo, nešauk į jį! — sušuko Bruksas.

Kaire ranka jis čiupo Džastinui už rankos, kurioje šis laikė peilį, o dešine alkūne smogė jam į nosį. Prieš pasipilant kraujui, Bruksas išgirdo širdį glostantį trakštelėjimą. Kai peilis iškrito, Bruksas čiupo Džastiną už pakarpos ir taip pastūmė, kad tas suklupo ant kelių.

Netekęs kantrybės jis paguldė Džastiną kniūbsčią ir koja primynė sprandą.

— Abigailė, padaryk paslaugą, užlipk į viršų ir atnešk antrankius, gerai?

— Antrankius turiu.

Kai Abigailė iš užpakalinės kelnių kišenės ištraukė antrankius, Bruksas nustebęs pakėlė antakius.

— Viską suplanavai... Mesk juos man.

Bruksas sugavo antrankius ir atsiklaupęs surakino Džastinui už nugaros rankas.

— Doili, gulėk ramiai, nes panelė Louveri peršaus tau koją.

— Klausau, pone. Prisiekiu, nežinojau, ką jis ketino daryti. Mes tik norėjom subjauroti policijos automobilį. Prisiekiu Dievu.

— Tylėk, Doili, tu per kvailas kalbėti. — Išgirdęs sireną Bruksas pakėlė galvą. — Jėzau, ką jis daro, kam tos sirenos?

— Pasakodama, kas vyksta, pamačiau peilį. Tavo įgaliotinis labai susirūpino.

— Gerai. Velnias. Džastinai, tu ką tik peiliu puolei policininką. Tai labai rimtas pareigūno užpuolimas. Jeigu pridėtume tavo bjaurias šnekas, kaltintojas viską galėtų išpūsti iki pasikėsinimo nužudyti. Tau galas, vaikine, nors viskas galėjo susiklostyti kitaip. Tu suimamas už nusižengimą įstatymui, vandalizmą, policijos nuosavybės niokojimą ir policijos pareigūno užpuolimą naudojantis mirtinu ginklu. Turi teisę tylėti.

— Sulaužei man suknistą nosį. Užmušiu tave už tai.

— Padaryk sau paslaugą ir pasinaudok teise tylėti, — tai pasakęs Bruksas pamatė keliu atriedančio Ešo automobilio žibintus. — Doili? Kur Čadas Kartraitas?

— Jis nenorėjo važiuoti. Pasakė, kad jam ir taip pakanka bėdų, o jeigu dar kur nors įsipainios, tėtis išspardys jam šikną.

— Štai kur sveiko proto blyksnis.

Kai Ešas išlipo iš automobilio, Bruksas atsistojo.

— Viršininke? Ar viskas gerai? Jėzau, tu kraujuoji.

— Ką? Kur? Šūdas, — Bruksas nuleido akis ir pasibjaurėjęs sušvokštė. — Tai kraujas iš Džastino nosies. Po šimts, kaip man patiko šitie marškiniai...

— Reikėtų juos pamerkti į šaltą vandenį ir įberti druskos.

Bruksas ir jo įgaliotinis pakėlė akis į Abigailę; šalia jos stovėjo viskam pasirengęs šuo.

— Panele, — pratarė Ešas.

Vėl pasigirdo sirena.

— Ešai, koks čia velnias?

— Turbūt Boidas. Kai panelė Louveri pranešė mačiusi peilį ir pasakė, kad pastebėjo tik du tipus, nors šiaip jie trankosi trise, pamaniau, kad pastiprinimui reikėtų iškviesti Boidą. Ar įsitikinęs, kad jis tau neįdūrė?

— Taip, įsitikinęs. Jis buvo toks kvailas, kad mėgino durti, todėl dabar yra kaltinamas policijos pareigūno užpuolimu. Tikiuosi, judu su Boidu juos paimsite. Aš atvažiuosiu netrukus.

— Gerai, viršininke. Atleiskite už rūpesčius, panele Louveri.

— Ne jūs dėl tų nepatogumų kaltas, įgaliotini Haidermanai.

Prie jos priėjo Bruksas.

— Kodėl tau nepasikvietus Berto ir nėjus vidun? Po poros minučių ateisiu.

— Gerai.

Abigailė davė ženklą šuniui ir grįžo į namelį tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo.

Virtuvėje ji apdovanojo Bertą mėgstamu skanėstu, o paskui užkaitė vandenį kavai. Minutėlę pasvarsčiusi ji atidarė dėžutę su skanėstais žmonėms ir ant lėkštelės padėjo kelis sausainius.

Taip jai pasirodė teisinga. Ji atsisėdo prie stalo ir ekrane stebėjo Bruksą bei visus kitus. Vaikinas, kurį jis vadino Doiliu, truputį verkšleno, tačiau Abigailė susivokė nejuntanti jam jokio gailesčio. Džastinas tebebuvo įniršęs, urzgė kaip piktas šuo ir, jos manymu, mėtėsi pašaipiais žvilgsniais, nors neilgai trukus dėl sumuštos nosies jam aptins akys ir pamelš paakiai.

Kai suimtieji buvo susodinti ant galinės pirmojo įgaliotinio automobilio sėdynės, Bruksas trumpai pasikalbėjo su savo žmonėmis, o paskui pasakė kažką, kas juos prajuokino.

Mėgina sumažinti įtampą, padarė išvadą Abigailė. Taip, tai — gero vadovo ženklas. Ji jau stojosi ketindama atrakinti fasadines duris, bet pamatė, kad Bruksas kaip ir ji pasuko galinių link. Taigi ji įpylė kavos ir įdėjo daug cukraus, kaip jis ir mėgo.

Atėjęs į virtuvę Bruksas pamatė lėkštę.

— Sausainiai?

— Pamaniau, gal norėsi.

— Norėsiu. Turiu važiuoti tvarkyti tų reikalų.

— Taip, žinoma.

Jis paėmė puodelį kavos ir sausainį.

— Man nereikia klausti, ar tau viskas gerai. Tu — tvirta kaip uola; tiek tada, tiek dabar.

— Jis — kvailas vaikis, aršus peštukas, bet rimto pavojaus mums tikrai nekėlė. Tau galėjo įpjauti; būtų buvę labai negerai. Ar jis sakė tiesą?

— Kas ir kokią tiesą?

— Džastinas Bleikas sakė, kad tu į jį nešautum.

Atsikandęs sausainio Bruksas atsilošė ir kuo ramiausiai įsitaisė.

— Beveik taip. Jeigu man būtų reikėję šauti, taip, būčiau šovęs, bet nereikėjo. Visada geriau išsisukti kaip nors kitaip. O tu ar būtum šovusi?

— Taip, — Abigailė nesudvejojo. — Buvau susimąsčiusi, ar galėčiau, ar šaučiau, nes jis toks jaunas ir kvailas, bet... taip. Jeigu jis būtų tau įdūręs, būčiau šovusi. Bet tavo nepriekaištingi refleksai, o jis aiškiai išsidavė, ką ketina daryti, be to, jo judesiai buvo labai lėti, matyt, dėl alkoholio ar kvaišalų. Bet tu ir nebijojai.

— Akimirką buvau išsigandęs dėl tavęs. Juk sakiau, kad liktum viduj.

— O aš tau sakiau, kad man nereikia jokios pagalbos, aš nenoriu. Čia — mano nuosavybė, mano valdos, be to, aš ginkluota.

— Kaip visada, — Bruksas vėl atsikando sausainio.

— Be to, nors ekrane nieko nesimatė, norėjau būti tikra, kad nėra trečio, galinčio pulti iš už nugaros.

— Man labai malonu.

— Tau reikėtų pamerkti marškinius, kol dėmės neįsisenėjo.

— Nuovadoje turiu kitus marškinius. Abigailė, norėčiau, kad parašytum pareiškimą. Gali važiuoti į nuovadą arba galėčiau atsiųsti vieną iš savo žmonių pas tave.

— Oo. Taip, žinoma. Taip susiklosčius aplinkybėms, tau to pareiškimo parašyti negaliu.

— Negali.

— Manau, bus geriau, jei pati nuvažiuosiu. Galėčiau ir dabar.

— Bus gerai ir rytą.

— Jeigu važiuočiau dabar, viskas būtų jau sutvarkyta. Man taip geriau. Persirengsiu ir važiuosiu dabar.

— Galiu tavęs palaukti.

— Nieko, nereikia. Važiuok dabar ir dirbk savo darbą.

— Taip. Spręsdamas iš to, kaip laikeisi, galiu daryti prielaidą, kad ir anksčiau tau teko pakliūti į bėdą. Tikiuosi, netrukus išauš diena, kai manimi pasitikėsi tiek, kad norėsi viską papasakoti.

Trokšdama jo artumos Abigailė minutėlei suėmė Brukso rankas už riešų.

— Jeigu tik galėčiau kam nors papasakoti, papasakočiau tau.

— Tai gerai, — Bruksas padėjo kavos puodelį, apglėbė delnais jos veidą ir pabučiavo. — Ačiū už pagalbą. Ir už sausainius.

— Nėra už ką.

Pusvalandžiu vėliau nei Bruksas į nuovadą atvyko Abigailė. Vyresnis įgaliotinis — ji prisiminė, jog jis vardu Boidas Ficvoteris — akimirksniu pašoko nuo stalo ir nuėjo jos pasitikti.

— Panele Louveri, mums tikrai labai malonu, kad netrukote atvykti. Viršininkas savo kabinete, kalbasi su kaltintoju. Padėsiu jums parašyti pareiškimą.

— Gerai.

— Gal norėtumėte kavos? O gal ko nors gaivaus atsigerti?

— Ne, dėkoju.

— Galime čia ir prisėsti. Niekas neturėtų trukdyti. Ešas dabar su greitosios pagalbos gydytoju, kurį iškvietėme apžiūrėti Bleiko sūnaus nosies, — tardamas šiuos žodžius Boidas šypsojosi. — Gerai sugurinta.

— Net neabejoju, kad sulaužyta nosis geriau nei kulka. Tikiuosi, viršininkas Glisonas būtų išteisintas, jei būtų šovęs iš savo ginklo, kai Džastinas šoko ant jo su peiliu.

— Taip, nesiginčysiu. Bet būtų gerai viską pradėti iš pradžių. Jūsų pareiškimą įrašysiu, taigi galėsime pradėti. Viską dar ir užrašysiu. Ar pasirengusi?

— Žinoma.

— Tada gerai. — Boidas įjungė diktofoną, garsiai ištarė datą, laiką, įvykyje dalyvavusių asmenų pavardes. — Panele Louveri, gal galėtumėte papasakoti, kas šiąnakt nutiko?

— Antrą valandą septynios minutės mano apsaugos sistema, įrengta namelio prieigose, davė ženklą, kad kažkas įsigavo į mano valdas.

Abigailė kalbėjo aiškiai, nuosekliai.

— Kaip teigė viršininkas Glisonas, Džastinas Bleikas paprastai keliauja su dviem kitais. Norėjau įsitikinti, jog tikrai nėra trečio žmogaus, galbūt tykančio kitur. Mano apsaugos sistema to nefiksavo, bet man atrodė, geriausia pačiai įsitikinti. Pakalbėjusi telefonu su įgaliotiniu Haidermanu, pasikviečiau šunį ir išėjau pro galines namo duris. Šalia namo šuo nieko nepastebėjo, todėl ėjau fasadinių durų link, kol pamačiau viršininką Glisoną ir du pažeidėjus. Vienas, atpažintas kaip Doilis Parsinsas, jau gulėjo ant žemės, o Džastinas Bleikas tupėjo prie kairės galinės viršininko Glisono tarnybinio automobilio padangos.

— Ar girdėjote ką nors kalbantį?

— O, taip, gana aiškiai. Naktis buvo tyli. Viršininkas Glisonas pasakė Džastinui: „Tau teks parodyti man rankas.“ Turėčiau pridurti, kad tuo metu viršininko Glisono ginklas nebuvo išimtas iš dėklo. Džastinas atkirto: „Nori pamatyti mano rankas?“ ir tada jis smeigė dešinėje rankoje laikytą peilį į kairę galinę padangą.

Abigailė tęsė pasakojimą viską pakartodama pažodžiui, itin nuosekliai. Norėdamas šį tą išsiaiškinti Boidas ją pertraukė tik du kartus.

— Tikrai labai detalus pasakojimas.

— Mano atmintis eidetinė, kitaip tariant, fotografinė, — pridūrė Abigailė, nors ji visada susierzindavo, kai reikėdavo šitai aiškinti vartojant netikslų žodį.

— Jūs mums labai padėjote, panele Louveri.

— Tikiuosi. Jeigu tik būtų galėjęs, jis būtų užmušęs Bruksą.

Nors Boidas jau tiesė ranką norėdamas išjungti diktofoną, tačiau ją patraukė ir vėl atsilošė.

— Panele?

— Džastinas Bleikas. Jis būtų nudūręs viršininką Glisoną, jeigu tik būtų galėjęs, būtų jį užmušęs. Jo ketinimai buvo visiškai aiškūs, aiškiai matėsi jo įniršis ir, manyčiau, baimė. Matote, tik tiek jis ir moka — sužeisti arba pašalinti visus, kas stoja jam skersai kelio, kas trukdo. Yra žmonių, manančių, kad jų norai ir troškimai yra aukščiau visko ir visų kitų.

Ji matė žudiką, pamanė sau Abigailė. Tas vaikis jai nepriminė šalto, automatiškai įsakymus vykdančio Korotkio. Berniokas nebuvo toks greitas, toks šaltakraujis. Tačiau į jį žiūrėdama ji prisiminė Ilją, aitrų įtūžį Iljos veide, kai jis plūsdamasis spardė negyvą pusbrolį.

— Gal iki šios nakties jis ir nebuvo užmušęs žmogaus, nebuvo rimtai ko nors sužeidęs. Manau, jei būtų kitaip, jo judesiai būtų buvę miklesni. Bet, nors šiąnakt to nenutiko, galbūt galėtų nutikti kurią nors kitą naktį kam nors kitam, žmogui, neturinčiam viršininko Glisono jėgų, refleksų ir dvasinės ramybės. Gal tada reikėtų apžiūrėti ką nors daugiau nei sulaužytą nosį.

— Taip, panele.

— Atsiprašau. Tas įvykis mane labai prislėgė. Labiau nei įsivaizdavau. Mano nuomonė neturėtų būti svarbi. Jeigu jums daugiau nieko nereikia, norėčiau važiuoti namo.

— Galėčiau paprašyti, kad kas nors jus nuvežtų.

— Ne, pati parvažiuosiu. Ačiū, įgaliotini, jūs buvote labai malonus.

Abigailė pasuko durų link ir sustojo išgirdusi Bruksą, šaukiantį ją vardu. Priėjęs arčiau jis paėmė ją už parankės.

— Aš tik minutėlei, — pratarė Bruksas Boidui ir palydėjo Abigailę į lauką.

— Ar gerai jautiesi?

— Taip. Jau sakiau.

— Bet Boidui ką tik pasakei, jog įvykis tave prislėgė labiau nei manei.

— Taip, sakiau, bet tai nereiškia, kad blogai jaučiuosi. Aš pavargau. Man atrodo, kad važiuosiu namo ir dar truputį pamiegosiu.

— Gerai. Vėliau paskambinsiu arba užsuksiu, pažiūrėsiu kaip tu.

— Neturėtum dėl manęs jaudintis. Man tavo nerimo tikrai nereikia, — kaip ir nereikia Džastino Bleiko keliamų aliuzijų į Ilją Volkovą. — Ar pamerkei marškinius į šaltą vandenį su druska?

— Marškinius išmečiau. Jo kraują matyčiau visur, nesvarbu, būtų jie ištepti, ar ne. Tie marškiniai man neberūpi.

Abigailė prisiminė krauju suteptą gražų megztuką.

— Suprantu. Ir tu pavargęs, — ji leido sau paliesti jo skruostą. — Tikiuosi, galėsi nors trumpam numigti.

— Neprieštaraučiau. Saugiai grįžk namo, Abigailė. — Bruksas pabučiavo ją į kaktą, paskui — į lūpas, o tada atidarė automobilio dureles. — Buvai teisi sakydama, kad ilgai netrukęs jis būtų galėjęs išsitraukti peilį ar pistoletą, nusičiupti lazdą ir ką nors rimtai sužeisti.

— Žinau.

— Tau nebereikia dėl jo nerimauti.

— Tada nusiraminsiu, — apimta stiprių emocijų Abigailė apsikabino Bruksą ir prisiglaudė. — Labai džiaugiuosi, kad tavo tokie puikūs refleksai.

Abigailė sėdo į automobilį ir nuvažiavo.

Tą pačią popietę, kiek po trečios valandos, kompiuterio ekrane Abigailė išvydo jos namo link važiuojantį tamsų mersedesą sedaną. Per nugarą jai perbėgo šiurpas. Ji nebuvo mačiusi tokio automobilio ir vairuotojo — ketvirtą dešimtį baigiančio ar penktąją pradedančio plačiapečio trumpais tamsiais plaukais, — nepažinojo ir keleivio, plačiaveidžio žilstelėjusio vyriškio, vyresnio nei penkiasdešimties.

Ji įvedė į kompiuterio sistemą automobilio numerį priminusi sau, kad yra pasirengusi viskam. Paieškos rezultatų, panaršius Kelių transporto departamento įrašus, ilgai laukti nereikėjo: automobilio savininkas — Linkolnas Bleikas; Abigailė atsipūtė.

Nemalonus trukdis, bet ne rimta grėsmė.

Abigailė atkreipė dėmesį, kad iš automobilio išlipęs Bleikas atrodė kaip klestintis turtingas žmogus. Jai šovė mintis, kad jis specialiai stengiasi sudaryti klestinčio žmogaus įvaizdį — apsivilkęs nepriekaištingai sukirptą kostiumą ir apsiavęs dailiais batais. Antrasis vyriškis taip pat vilkėjo kostiumą ir nešėsi portfelį.

Abigailei pasirodė, kad dešinysis jo švarko skvernas kiek pakilęs. Jis turėjo ginklą.

Na, pamanė sau, ji irgi turi.

Abigailė svarstė, ar nevertėtų ignoruoti tų į duris beldžiančių žmonių. Juk neprivalo atidaryti, neprivalo kalbėtis su Bruksą mėginusio nužudyti vaikio tėvu. Tačiau ji pamąstė ir apie tai, kad toks žmogus kaip Bleikas, kiek ji buvo girdėjusi iš kitų ir pati nuspėjo, taip paprastai nenueis. Šiaip ar taip, jai buvo truputį smalsu.

Lydima Berto Abigailė atidarė duris.

— Panele Louveri, — ištiesęs ranką Bleikas plačiai nusišypsojo. — Atleiskite, kad trukdome. Aš — Linkolnas Bleikas, jūsų kaimynas.

— Tiesą sakant, jūsų namai už kelių mylių, kitoje Bikfordo pusėje. Taigi gyvenate ne taip arti mano valdų, kad galėtumėte vadintis kaimynu.

— Mes čia visi kaimynai, — bičiuliškai atsakė Bleikas. — Čia — mano asmeninis sekretorius Markas. Norėčiau atsiprašyti, kad mano sūnus praėjusią naktį taip neapdairiai įsibrovė į jūsų valdas. Gal galėtume užeiti ir aptarti susiklosčiusią padėtį?

— Ne.

Abigailė visada stebėdavosi, kodėl žmonės taip nustemba ir net supyksta, kai pateikę klausimą sulaukia neigiamo atsakymo.

— Panele Louveri, aš čia atvažiavau norėdamas atsiprašyti, kiek suprantu, mano sūnus sukėlė jums nepatogumų; norėčiau viską išsiaiškinti ir sutvarkyti. Būtų geriau, jei viską aptartume įsitaisę patogiau.

— Man patogu. Dėkoju už atsiprašymą, nors vargu ar jo reikia, nes vakar, vidury nakties, į mano valdas be jokio leidimo įsibrovė jūsų sūnus ir kėsinosi nudurti viršininką Glisoną. Tikiuosi, policija viską aiškinasi, o mums, tiesą sakant, nėra apie ką kalbėtis.

— Kaip tik dėl to ir atvažiavau. Man nepatinka kalbėtis per slenkstį.

— O man nepatinka, kai mano namuose lankosi svetimi. Dabar norėčiau, kad išeitumėte. Galite aptarti susiklosčiusią padėtį su policija.

— Aš dar nebaigiau, — Bleikas pamojo pirštu. — Suprantu, kad jūs bičiuliškai nusiteikusi Brukso Glisono atžvilgiu ir...

— Taip, mes bičiuliai. Kitaip jo čia nebūtų buvę antrą valandą ryto, kai jūsų sūnus su draugu, pažeisdami įstatymą, įsibrovė į mano privačią valdą, ketindami sudarkyti viršininko Glisono tarnybinį automobilį. Taigi mano ir viršininko Glisono santykiai niekaip nekeičia minėtų faktų.

— Vienas iš faktų — jūs čia gyvenate neilgai. Jūs dar gerai nežinote, kokia mano padėtis šioje bendruomenėje, nežinote visos mano istorijos.

Abigailė nuoširdžiai nesuprato, kaip visa tai galėtų sietis su naktiniu įvykiu, bet nesivargino klausti.

— Žinau, bet jūsų padėtis ir istorija niekaip nekeičia šio ankstyvo ryto faktų. Tikrai buvo labai nemalonu taip nubusti ir stebėti, kaip jūsų sūnus puola peiliu viršininką Glisoną.

— Faktas, — Bleikas bakstelėjo smiliumi į delną. — Buvo vidurnaktis, todėl tamsu. Net neabejoju, kad Bruksas Glisonas sukurstė mano berniuką, jam grasino. Džastinas paprasčiausiai gynėsi.

— Ne visai taip, — ramiai atsakė Abigailė. — Degė apsaugos sistemos lempos. Viską kuo puikiausiai mačiau, nes stovėjau mažiau nei už dešimties pėdų nuo pasikėsinimo vietos. Viršininkas Glisonas labai aiškiai paprašė jūsų sūnaus parodyti rankas, ir prieš parodydamas jūsų sūnus perdūrė policijos automobilio padangą, o paskui ėmė grasinti Bruksui peiliu.

— Mano sūnus...

— Dar nebaigiau taisyti jūsų netikslumų, — pareiškė Abigailė ir akimirksniu užčiaupė Bleiką. — Tik tada, kai jūsų sūnus žodžiais ir gestais jam pagrasino, Bruksas išsitraukė ginklą. Bet jūsų sūnus ir tada nemetė peilio. Net tada, kai aš žengiau kelis žingsnius į priekį laikydama ginklą, jūsų sūnus su peiliu rankoje šoko ant Brukso. Mano nuomone, Bruksas būtų tikrai išteisintas, jei tada būtų šovęs į jūsų sūnų, bet jis nutarė jį nuginkluoti pasikliaudamas plikomis rankomis, rizikuodamas savo gyvybe ir saugumu.

— Čia jūsų niekas nepažįsta. Esate vienišė, bendruomenėje neturinti jokio pagrindo, jokios istorijos. Kai šitaip papasakosite teismo salėje, jeigu apskritai papasakosite, — mano advokatai sumals jūsų liudijimą į miltus ir jus pažemins.

— Nemanau, bet net neabejoju, kad jūsų advokatai dirbs savo darbą. Jeigu jau viską pasakėte, norėčiau, kad išeitumėte.

— Po velnių, dar minutėlę, — Bleikas žengė žingsnį, ir Bertas sunerimęs suurzgė.

— Jūs pykdote mano šunį, — šaltai pratarė Abigailė. — Jeigu jūsų sekretorius mėgins išsitraukti ginklą, užsiundysiu šunį. Galiu jus patikinti, kad mano šuo puls greičiau, nei jis išsitrauks pistoletą. Kaip pats matote, aš irgi ginkluota. Labai gerai šaudau. Man nepatinka, kai į mano namus ateina nepažįstami žmonės, mėginantys įbauginti ir grasinti. Man nepatinka žmonės, auginantys aršius, piktus jaunuolius.

Tokie kaip Sergejus Volkovas, pagalvojo ji.

— Pone Bleikai, jūs man nepatinkate, todėl paskutinį kartą prašau išeiti.

— Aš čia atvažiavau su jumis pasikalbėti, atsiprašyti ir pasiūlyti kompensaciją už nepatogumus.

— Kompensaciją?

— Dešimt tūkstančių dolerių. Tai dosnus atsiprašymas už nemalonų nutikimą, už nesusipratimą.

— Tikrai dosnus, — sutiko Abigailė.

— Pinigai jūsų — grynaisiais, už jūsų pritarimą, kad tai tikrai buvo tik nesusipratimas.

— Jūs man siūlote paimti dešimt tūkstančių dolerių grynaisiais už tai, kad klaidingai pateikčiau viską, kas čia šįryt nutiko?

— Nebūkite užsispyrusi. Mano sekretoriaus portfelyje esančius grynuosius siūlau jums kaip atsiprašymą, o jūs paprasčiausiai sutiksite, kad tai, kas čia nutiko, buvo nesusipratimas. Taip pat duodu žodį, kad mano sūnus daugiau niekada nekels kojos į jūsų valdas.

— Pirma, vargu ar jūsų žodis gali kaip nors veikti jūsų sūnaus elgesį. Antra, ne jūs, o jūsų sūnus man skolingas atsiprašymą už tai, kas šįryt nutiko. Ir galiausiai jūsų pasiūlymas traktuotinas kaip kyšis — siūlote pinigus už tai, kad iškraipyčiau faktus. Kiek žinau, atliekant kriminalinį tyrimą, mėginimas papirkti liudininką yra nusikaltimas. Paprasčiausias sprendimas ir, savaime suprantama, jums tinkamiausias variantas — mano neigiamas atsakymas. Viso geriausio.

Abigailė pasitraukė nuo slenksčio, užtrenkė duris ir užrakino spynas.

Bleikas ėmė daužyti duris kumščiu. Abigailė susivokė visai tuo nesistebinti. Jo sūnus paveldėjo tokį pat nestabilumą ir iliuziją, kad yra visiems žinomas. Užmetusi ranką ant pistoleto rankenos Abigailė grįžo prie virtuvėje esančio ekrano ir stebėjo, kaip sekretorius stengiasi nuraminti darbdavį.

Ji nenorėjo kviesti policijos. Abigailei jau pakako bėdų, trukdžių ir bjauraus elgesio.

Taip, ji nebijojo sau prisipažinti, kad jautėsi kiek sukrėsta. Tačiau ji atsilaikė prieš bauginimus ir grasinimus. Šįkart jos neįveikė panika, nebesinorėjo bėgti, svarstė Abigailė.

Ji netikėjo likimu, jai neatrodė, kad viskas suplanuota iš anksto, bet, jei būtų tikėjusi, būtų išmąsčiusi, bent jau teoriškai šios dvi patirtys — primintas Ilja, o paskui ir jo tėvas, jai buvo nulemtos, kad sau įrodytų, jog gali prieš juos atsilaikyti ir atsilaikys.

Ji daugiau nebėgtų. Jeigu tikėtų lemtimi.

— Duosime jam dvi minutes, kad atgautų pusiausvyrą ir išvažiuotų. Jeigu neišvažiuos, vėl išeisime.

Bet šįkart, pasiryžo Abigailė, ginklą ji laikys rankoje, o ne dėkle.

Kadangi ji apsisprendė rimtai, nustatė chronometrą ir stebėjo toliau, kas vyksta ekrane.

Turbūt Bleiko kraujospūdis pavojingai padidėjo, svarstė Abigailė, nes jo skruostai dabar buvo vyšniniai, o akys kone visiškai išsprogo. Ji matė, kaip Bleikui rėkiant ant sekretoriaus kilnojasi įspūdinga jo krūtinė.

Vylėsi, kad jai nereikės kviesti greitosios pagalbos arba policijos.

Dabar Abigailė tenorėjo baigti darbą ir šiek tiek patriūsti sode. Šio žmogaus bėdos jos nejaudina.

Praėjus minutei ir keturiasdešimt dviem sekundėms Bleikas nulėkė prie savo automobilio. Kai sekretorius apgręžė mašiną ir nuvažiavo, Abigailė su palengvėjimu atsiduso.

Šitiek metų, svarstė ji. Ar ne ironiška, kad ji vėl tapo nusikaltimo liudininke, bauginimų ir grasinimų objektu?

Ne, ji netiki likimu ir vis dėlto... jautėsi taip, tarsi likimas būtų nusprendęs apsukti gyvenimą ir grąžinti ten, nuo ko ji ir pradėjo.

Ji turėjo apie ką pamąstyti.

Pažvelgusi į savo darbus Abigailė vėl atsiduso.

— Man atrodo, eisime pasivaikščioti, — kreipėsi ji į Bertą. — Dabar esu per daug įpykusi, kad galėčiau dirbti.

Gryname ore jos nuotaika pasitaisė; vaikščiodama tarp medžių, grožėdamasi prasiskleidusiomis lauko gėlėmis, pabuvusi savojoje vietelėje, iš kurios atsiveria kalnų vaizdas, Abigailė aprimo. Jau netrukusi ji imsis ieškoti tinkamo suolelio.

Abigailė pasijuto... turbūt laiminga; ir tada ji gavo Brukso žinutę.

Ar neprieštarautum, jei atsivežčiau kinų maisto? Nieko negamink. Turbūt esi pavargusi.

Kiek pasvarsčiusi Abigailė parašė atsakymą: Nesu pavargusi, bet mėgstu kinų maistą. Ačiū.

Visai netrukus ji gavo kitą žinutę.

Nėra už ką.

Abigailė nusijuokė, jos nuotaika dar labiau pagerėjo. Kadangi vis tiek buvo lauke, nutarė pramankštinti Bertą; jis bėgiojo ištisą valandą. Galiausiai Abigailė visai šviesia galva grįžo namo dirbti.

Ji prarado laiko nuovoką, nors taip retai nutikdavo, ir vėl išgirdusi suveikusią signalizaciją buvo besupykstanti. Jeigu tas nemalonus žmogus sumanė grįžti, ji nebebus tokia mandagi, nusprendė.

Pamačiusi tarnybinį Brukso automobilį Abigailė vėl pragiedrėjo. Pažiūrėjusi kelinta yra valanda, ji pamatė, kad darbavosi ilgiau nei iki šeštos.

Šiandien nebeteks triūsti sode, pamanė Abigailė, bėdą dėl prarasto malonumo suversdama nemaloniajam žmogui ir jo akmeninio veido sekretoriui.

Išjungusi kompiuterį ji vėl patenkinta nuėjo atidaryti durų, mąstydama apie laukiančius pietus su Bruksu.

Išvydus jo veidą džiugią šypseną pakeitė nerimastingas vypsnis.

— Nemiegojai.

— Daug darbų.

— Atrodai labai pavargęs. Duok, dalį paimsiu. Dviem žmonėms tiek maisto tikrai per daug.

— Žinai, kaip kalbama apie kinų maistą.

— Tos kalbos — netiesa. Jeigu tinkamai valgysi, po valandos nesijauti alkanas. Kaip matau, nupirkai ir pijin.

— Tikrai?

— Kiniškas alus, — kalbėjo Abigailė eidama į virtuvę. — Kinų valstiečiai alų gaminti pradėjo jau septyni tūkstančiai metų prieš Kristų.

— Nemanau, kad mano atvežtas Zhujiang toks senas.

— Tik pajuokavau. Alus — ne tas, kurio nupirkai — buvo naudojamas ritualų metu. Modernios alaus gamybos technologijos Kinijoje buvo įdiegtos tik septynioliktame amžiuje.

— Smagu sužinoti.

— Ir iš kalbos atrodai pavargęs. Tau reikėtų pasėdėti ir išgerti alaus. Aš dvi valandas pamiegojau, valandą pasivaikščiojau. Jaučiuosi pailsėjusi. Išdėliosiu maistą.

— Aš tik paprašiau, kad man ko nors parinktų. Nežinojau, ko labiausiai norėtum.

— Nesu išranki, — Abigailė atidarinėjo dėžutes. — Apgailestauju, kad diena buvo sunki. Jeigu nori, gali man pasipasakoti.

— Advokatai, ginčai, kaltinimai, grasinimai, — Bruksas atsidarė alų ir atsisėdo prie stalo. — Dokumentai, susirinkimai... Tu nedėk visko į dubenėlius. Kinų maistas geras tuo, kad galima valgyti tiesiai iš dėžučių.

— Bet tada nori nenori valgysi skubėdamas, o toks valgymas prastai ramina. — Abigailė numanė, kad Bruksą reikėtų apraminti. — Jeigu pasakytum, ko nori, viską sudėčiau į lėkštę.

— Įdėk bet ko. Aš irgi nesu išrankus.

— Po pietų mums reikėtų išeiti pasivaikščioti, o tada pagulėtum šiltoje vonioje ir pamėgintum užmigti. Atrodai labai įsitempęs, nors retai toks būni.

— Sakyčiau, mane labiausiai erzina persekiojantys advokatai, besistengiantys iš paskutiniųjų spausti, mėginantys įbauginti ir mane, ir įgaliotinius.

— Taip, jis labai nemalonus žmogus. — Abigailė įkrėtė iš dubens ryžių, ant jų uždėjo gerą samtuką saldžiarūgštės kiaulienos, dar įmetė virtinį, makaronų ir krevečių. — Kai šiandien po pietų jis išvažiavo, ir pačiai teko eiti pasivaikščioti, kad pagerėtų nuotaika.

— Išvažiavo? Iš čia? Bleikas buvo čia atvažiavęs?

— Šiandien popiet. Su savo sekretoriumi. Neva atsiprašyti už „neapdairų“ savo sūnaus elgesį. Bet jam prastai sekėsi slėpti sumanytą gudrybę. Jis liko labai nepatenkintas, kai neleidau užeiti ir aptarti susiklosčiusios padėties.

— Net neabejoju. Tas žmogus nemėgsta, kai jam atsakoma. Gerai, kad neatidarei durų.

— Duris atidariau, bet vidun nekviečiau. — Abigailė nusprendė, kad alų gers tiesiai iš butelio kaip Bruksas. — Ar žinai, kad jo sekretorius nešiojasi ginklą?

— Taip. Nori pasakyti, kad jis tą ginklą buvo išsitraukęs?

— Oi, ne. Ne, nesijaudink, — ji norėjo nuraminti, bet viskas susiklostė priešingai. — Aišku, kad neišsitraukė. Aš tik pamačiau, kad jo švarko skvernas pakilęs; ir dar jis išsidavė kūno kalba, kai Bertas suurzgė.

Bruksas nurijo mauką alaus.

— Kodėl nepasakoji, ką pasakė ir padarė?

— Tu ir taip prislėgtas, — atsakė Abigailė. — Man nereikėjo apie jį užsiminti.

— Būtinai reikėjo.

— Tiesą sakant, nieko svarbaus nenutiko. Jis pasakė, kad atvažiavo atsiprašyti, o kai atsisakiau pakviesti vidun, aiškiai supyko. Pareiškė, jog tai, kas nutiko, buvo nesusipratimas, ir dėl visko tu pats esi kaltas. Kadangi aš — liudininkė, atsakiau, kad viskas buvo ne taip. O jis pareiškė, kad aš nesuvokiu, kokia jo padėtis bendruomenėje, kad dėl mano ir tavo santykių mano liudijimas kelia įtarimų. Na, jis pavartojo kitus žodžius, bet jie reiškė tą patį. Ar nori, kad visą pokalbį pakartočiau pažodžiui?

— Ne dabar. Svarbiausia — esmė.

— Esmė. Gerai. Jis buvo labai nepatenkintas ir įpykęs, liepiau jam išeiti ir įspėjau, kad, jei sekretorius išsitrauks ginklą ir nukreips jį į Bertą, aš Bertą paleisiu, o šuo akimirksniu sekretorių nuginkluos. Ir dar jiems priminiau, kad taip pat esu ginkluota.

— Jėzau Kristau...

— Tikrai turėjau ginklą. Man pasirodė protingiausia išsakyti tai, kas ir taip buvo akivaizdu. Ponas Bleikas pakartojo, kad atvažiavo atsiprašyti, ir pridūrė norįs pasiūlyti kompensaciją — dešimt tūkstančių dolerių. Paėmusi pinigus turėčiau pripažinti, jog nutikimas naktį buvo tik nesusipratimas. Tai mane įsiutino.

— Kiek kartų prašei jų išeiti?

— Tris. Ketvirtą kartą nebeprašiau, tik pasakiau „viso gero“ ir uždariau duris. Paskui jis kone dvi minutes daužė duris. Jis buvo labai nemandagus. Paskui sekretorius įkalbėjo jį grįžti į automobilį.

Bruksas pakilo nuo stalo ir pradėjo žingsniuoti po virtuvę.

— Kodėl man nepaskambinai?

— Tai kad nereikėjo. Nebuvo sunku jų atsikratyti. Nemalonu, bet paprasta. Aš...

Abigailė nutilo, nes kai Bruksas atsigręžė, jo veide susitvenkęs įniršis užgniaužė jai gerklę.

— Paklausyk manęs. Du nepažįstami vyrai stovi prie tavo durų, vienas iš jų ginkluotas. Jie atsisako pasišalinti, kai kelis kartus to pareikalauji. Kaip elgtis logiškiausia?

— Uždaryti duris. Aš taip ir padariau.

— Ne, Abigailė. Logiškiausia uždaryti duris ir iškviesti policiją.

— Nesutinku. Atleisk, jei tau pikta, bet nesutinku. Jie išvažiavo.

Abigailė nusprendė nepykdyti Brukso dar labiau ir nepasakoti apie savo ketinimus po dviejų minučių išeiti su užtaisytu ginklu.

Kiek vėliau ji susimąstys apie tai, ar vengimas pykdyti Bruksą galėtų būti traktuojamas kaip painūs asmeniniai santykiai.

— Bruksai, aš buvau ginkluota, su manimi — Bertas. Man negrėsė joks pavojus. Tiesą sakant, Bleikas taip susinervino, kad jei nebūtų išvažiavęs, man būtų tekę kviesti ir tave, ir greitąją pagalbą.

— Ar nori pateikti jam kaltinimus?

— Ne. Tu ant manęs pyksti. Nenoriu, kad pyktum. Elgiausi taip, kaip tuo metu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, man atrodė geriausia. Jeigu tavo ego įžeistas dėl to, kad nepaskambinau paprašyti pagalbos...

— Gal šiek tiek. Taip, prisipažinsiu. Ir nepasakyčiau, jog man palengvėjo žinant, kad esu su moterimi, kuri gali savimi pasirūpinti. Bet aš pažįstu Bleiką. Jis prie tavęs kibo ir mėgino įbauginti.

— Taip, mėgino, bet jam nepavyko.

— Pakanka vien to, kad mėgino. Ir dar jis norėjo tave papirkti.

— Aš jam pasakiau, kad tiriant kriminalinę bylą mėginimas papirkti liudininką yra neteisėtas veiksmas.

— Net neabejoju, kad taip ir pasakei, — delnu persibraukęs per plaukus Bruksas vėl atsisėdo. — Tu jo nepažįsti. Tu net neįsivaizduoji, kokį priešą šiandien įsigijai, patikėk...

— Manau, kad žinau, — ramiai atsakė Abigailė. — Manau, labai gerai žinau. Bet dėl to, kad įsigijau priešą, nesu kalta nei aš, nei tu.

— Gal ir ne. Bet yra, kaip yra.

— Ir dabar tu su juo aiškinsiesi.

— Tu velniškai teisi.

— Bet ar tokiu būdu tik dar labiau nepadidinsi priešiškumo?

— Gal ir padidinsiu. Bet jei aš to reikalo nespręsiu, jis pamanys, jog tai ir yra silpnoji vieta. Gal jis vėl čia važiuos, vėl ką nors mėgins įsivaizduodamas, kad tu niekam nieko nesakei, gal tik stengiesi padidinti kainą.

— Aš labai aiškiai išdėsčiau savo požiūrį.

— Jeigu suprastum, su kokiu žmogumi susidūrei, tau būtų aišku, kad šitai jam nė velnio nerūpi.

Dvylika metų bėgimo, pamanė Abigailė. Ne, ji viską supranta.

— Tu teisus, bet man asmeniškai labai svarbu, kad aš aiškiai išdėsčiau savo požiūrį.

— Gerai, baigta. O dabar aš tau sakau: jeigu jis vėl čia grįš, neatidaryk durų. Skambink man.

— Mėgini pavergti mano ego savojo labui?

— Ne. Gal. Šūdas, menkai tuos dalykus išmanau, bet man ir nerūpi.

Abigailė šyptelėjo.

— Tai jau kito pokalbio tema.

Bruksui atsidusus ji suprato, kad jis mėgina kaip nors atvėsti.

— Aš tau apie tai kalbu, nes čia sugrįžęs Bleikas bus kibesnis ir dar labiau baugins. Noriu, kad suprastų, jog jam pamėginus tave ar ką nors kitą gąsdinti, bus imtasi veiksmų. Tą patį sakiau Rasui, jo žmonai, tėvams, paprašiau, kad tą patį savo šeimoms perduotų įgaliotiniai.

Dabar jau ne taip labai susierzinusi Abigailė linksėjo:

— Suprantu.

— Abigailė, Bleikas įsiutęs. Šįkart pinigai ir padėtis jam sunkiai gelbsti. Jo sūnus už grotų, ir labai tikėtina, kad ten liks labai ilgam.

— Jis myli sūnų.

— Prisiekiu Dievu, to nežinau. Tik žinau, kad šiuo atveju labai svarbu jo ego. Niekas nedrįs pasodinti jo berniuko į kalėjimą. Niekas nedrįs suteršti Bleiko vardo. Stengdamasis laimėti jis griebsis visko; jeigu jam atrodys, jog tave reikia paspausti, tai ir spaus.

— Aš jo nebijau. Šitai man irgi labai svarbu; aš jo nebijau.

— Matau. Nenoriu tavęs gąsdinti, bet tikrai norėčiau, kad man paskambintum, jei jis dar kartą čia atvažiuos, jei mėgins kalbinti tave gatvėje, jeigu pats ar koks nors jo žmogus mėgins kaip nors kitaip su tavimi susisiekti. Tu esi liudininkė, ir aš tave velniškai gerai saugosiu.

— Gali to nesakyti, — Abigailei vos nesustojo širdis. — Nenoriu, kad mane kas nors saugotų.

— Yra kaip yra.

— Ne. Ne ne, — dabar ji pajuto sparčiai kylančią paniką. — Jeigu jis dar kartą čia atvažiuos, aš tau paskambinsiu, nes mėgindamas mane kaip nors paveikti ir priversti meluoti jis elgtųsi neetiškai; mėginimas mane papirkti, kad meluočiau, yra neteisėtas veiksmas. Bet aš nenoriu, kad mane kas nors saugotų; man to nereikia.

— Nurimk.

— Aš pati už save atsakinga. Negaliu su tavimi būti, jei tu nesupranti ar nesutinki, jog sugebu savimi pasirūpinti.

Ji žengė kelis žingsnius atgal, ją užstojo šuo.

— Abigailė, gal tu ir sugebi... tu, kiek žinau, tikrai gali ištverti bet kokius nesklandumus. Bet mano pareiga apsaugoti visus mūsų bendruomenės narius. Įskaitant ir tave. Ir aš nenoriu, kad mėgindama viską pakreipti savaip mano jausmais pasinaudotum kaip ginklu.

— Aš taip ir nedarau.

— Po velnių, darai.

— Aš ne... — Ji nutilo mėgindama nurimti ir atgauti sveiką protą. — Aš taip nenorėjau. Atsiprašau.

— Trauk devynios atsiprašymą. Niekada nesinaudok mano jausmais vietoje kūjo.

— Tu taip ant manęs pyksti... Nenorėjau pasinaudoti tavo jausmais. Tikrai ne. Nemoku tinkamai elgtis susiklosčius tokioms aplinkybėms. Nežinau, ką daryti, ką ir kaip sakyti. Tik nenoriu, kad jaustumeis už mane ypač atsakingas. Net nežinau, kaip tau paaiškinti, bet man būtų labai nejauku, jei užsikrautum tą atsakomybę.

— O kodėl tau nepamėginus?

— Tu piktas ir pavargęs, tavo pietūs atšalo. — Abigailė pasibaisėjo pajutusi skruostais riedančias ašaras. — Tikrai nenorėjau, kad taip nutiktų. Niekada nemaniau, kad tu taip nerimausi dėl Bleiko. Elgiuosi netinkamai, bet net nežinau, kas man. Nenoriu verkti. Žinau, kad ašaros — dar vienas ginklas; nenoriu, kad taip būtų.

— Žinau, kad nenori.

— Aš... pašildysiu maistą.

— Viskas gerai. — Bruksas atsistojo, pasiėmė iš stalčiaus šakutę ir vėl atsisėdo. — Gerai, — pakartojo įsidėjęs į burną kąsnį.

— Reikėtų valgyti su lazdelėmis.

— Taip ir neišmokau.

— Galėčiau pamokyti.

— Gal kada nors kitą kartą. Sėsk ir valgyk.

— Aš... Tu vis dar pyksti. Neatlyžti, nes aš verkiau. Vadinasi, ašaros — ginklas.

— Taip, pykstu ir neatlyžtu, nes verki todėl, kad tave drasko kažkas, apie ką man nepasakoji ar jautiesi negalinti papasakoti. Neatlyžtu, nes tave myliu.

Ašaros, kurias ji buvo besuvaldanti, vėl pasruvo; karštos ašaros ritosi viena po kitos kaip kylanti panika. Sukūkčiojusi Abigailė puolė prie durų, atrakino spynas ir išlėkė į lauką.

— Abigailė...

— Nereikia. Nereikia. Nežinau, ką man daryti. Turiu pagalvoti, turiu susitvardyti. Tau reikėtų išeiti, kol įstengsiu kalbėti protingai.

— Nejau manai, kad galėčiau tave palikti vieną štai tokios būsenos? Juk sakau, kad tave myliu, o dabar man atrodo, kad per mane tau taip skauda širdį.

Ji atsigręžė prispaudusi kumščius prie krūtinės, ašaromis paplūdusiomis akimis, apimta galingų emocijų.

— Man niekas niekada nėra to sakęs. Per visą gyvenimą niekada niekas man nėra ištaręs tokių žodžių.

— Aš tiesiog čia pažadu, kad iš manęs juos girdėsi kasdien.

— Ne... ne, nežadėk. Nereikia. Nežinau, ką jaučiu. Kaip man sužinoti, kad tie žodžiai nėra tušti? Labai keista juos girdėti, į tave žiūrėti ir matyti, kad kalbi nuoširdžiai. Bent man taip atrodo. Kaip man žinoti?

— Negali visko žinoti. Kartais reikia pasitikėti. Kartais tereikia jausti.

— Norėčiau, — ji tebelaikė prie krūtinės prispaudusi kumščius, tarsi praskėtus pirštus visos emocijos išlėktų. — Noriu daugiau, nei galiu pakelti.

— Tai imk. Viskas čia pat.

— Taip neteisinga. Neteisinga tavo atžvilgiu. Tu nesupranti; tu negali.

— Abigailė...

— Tai net ne mano vardas!

Ji užsidengė delnu burną ir vėl sukūkčiojo. Bruksas žengė prie jos ir nubraukė nuo skruosto ašaras.

— Žinau.

Mirtinai išblyškusi Abigailė pasitraukė ir įsitvėrė priebučio turėklo.

— Iš kur žinai?

— Tu nuo kažko bėgi ar slepiesi. Esi per daug sumani, kad slėptumeisi nepasikeitusi vardo. Abigailė man patinka, bet žinojau, kad tai ne tavo vardas. Bet ne vardas svarbiausia. Svarbiausia, jog manimi pasitikėtum tiek, kad galėtum pasipasakoti. Rodos, dabar pats metas.

— Ar dar kas nors žino?

— Tu velniškai išsigandusi. Man nepatinka. Nesuprantu, kodėl kas nors turėtų žinoti, kam galėtų rūpėti... Ar esi dar ką nors prisileidusi taip arti, kaip prisileidai mane?

— Ne. Niekada.

— Dabar pažvelk į mane, — eidamas prie Abigailės tyliai kalbėjo Bruksas. — Paklausyk manęs.

— Klausau.

— Aš tau pasakysiu, kad niekada tavęs nenuvilsiu. Tau teks tuo patikėti; nuo to ir pradėsim. Pamėginkim dar kartą. Aš tave myliu, — jis švelniai bučiavo Abigailę, kol ši aprimo ir liovėsi drebėjusi. — Na, štai, nebuvo labai sudėtinga. Ir tu mane myli. Matau ir jaučiu. Kodėl tau nepamėginus to pasakyti žodžiais?

— Nežinau. Norėčiau žinoti.

— Tu tik pamėgink, pažiūrėk, koks apims jausmas. Aš tau nepadėsiu.

— Aš... aš tave myliu. Oo, Dieve, — ji užsimerkė. — Atrodo, tikrai.

— Pakartok ir pabučiuok mane.

— Aš tave myliu. — Abigailė pasijuto neįtikėtinai laisva. Ji troško to žinojimo, tos dovanos, to lengvumo. Meilė... Būti mylimai ir dalintis meile...

Ji netikėjo meile. Netikėjo stebuklais.

Vis dėlto tai meilė. Tikras stebuklas.

— Nežinau, ką dabar daryti.

— Viskas gerai.

Abigailė įkvėpė ir iškvėpė. Ji net kvėpavo kitaip — laisviau, giliau.

— Noriu pašildyti pietus. Noriu tave išmokyti naudotis lazdelėmis ir su tavimi pietauti. Ar galim? Ar galim valandėlę tiesiog pabūti?

— Aišku, kad galim. — Jeigu jai reikia šiek tiek laiko, jis palauks. — Tik dėl lazdelių nieko nežadu.

— Tu viską pakeitei.

— Į gera ar į bloga?

Ji minutėlę patylėjo.

— Nežinau. Bet pakeitei.

Pradėjusi šildyti maistą Abigailė aprimo — paprastumas ir rutina guodė. Bruksas jos daugiau nespaudė. Ji suprato, kad tai ir yra jo talentas, jo ginklas. Bruksas mokėjo laukti. Jis žinojo, kaip pakeisti toną, suteikti jai erdvės, padėti atsipalaiduoti, kad mintys neliktų surizgusios į kietus mazgus.

Žiūrėdama, kaip negrabiai jis mokosi valgyti lazdelėmis, Abigailė juokėsi, nors ir įtarė, kad jis kiek apsimeta.

Bruksui atėjus į jos gyvenimą Abigailė juokėsi daugiau nei per visus metus iki jo.

Jau vien dėl to vertėtų rizikuoti.

Ji galėtų atsisakyti, paprašyti daugiau laiko. Jis palauktų, o ji galėtų pasiieškoti naujos vietos, naujos tapatybės, vėl apmąstytų planus bėgti.

Ir jeigu ji vėl pabėgtų, niekada nesužinotų, kas būtų galėję nutikti. Niekada nebejaustų to, ką jaučia dabar, būdama su juo. Ir daugiau niekada neleistų sau nė mėginti to pajusti.

Ji galėtų rasti ramybę ir saugumą. Jau ir anksčiau buvo pavykę. Bet daugiau niekada neras meilės.

Taigi galėjo rinktis — išvykti ir gyventi saugiai arba rizikuoti viskuo: saugumu, laisve, net gyvybe, vardan meilės.

— Ar galėtume išeiti pasivaikščioti? — paklausė ji Brukso.

— Žinoma.

— Suprantu, kad esi pavargęs, — jiems išėjus į lauką tarė Abigailė. — Mums reikėtų palaukti, prieš kalbant apie... viską.

— Jeigu ne šiandien, tai rytoj.

— Nežinau, ar rytoj turėsiu tiek drąsos.

— Tada papasakok man, ko bijai.

— Tiek daug visko... Žinai, ko dabar labiausiai bijau? Jei tau viską papasakosiu, tu man to paties nebejausi, žvelgsi kitaip.

Bruksas pasilenkė, pakėlė pagalį ir jį metė. Bertas pažvelgė į Abigailę, pamatė jos duotą ženklą ir nubėgo į priekį.

— Meilės negalima įjungti ar išjungti kaip lempos spragtelėjus jungikliu.

— Nežinau. Niekada nebuvau įsimylėjusi. Bijau prarasti meilę ir tave. Viską. Tu vykdai savo pareigas; dar daugiau, tu laikaisi kodekso. Pažinojau tokį žmogų kaip tu; jis buvo panašus į tave labiau, nei iš pradžių maniau. Jis mirė mane gindamas.

— Nuo ko?

— Viskas labai sudėtinga.

— Aišku. Ar jis tave mylėjo?

— Ne taip, kaip tikriausiai manai. Jo meilė nebuvo romantiška ar sustiprinta seksu. Jis vykdė savo pareigą. Tačiau, be viso to, jis manimi rūpinosi, — Abigailė prispaudė prie širdies ranką. — Rūpinosi neatsižvelgdamas į tai, kas aš, ką buvau baigusi, nepaisydamas į mane dėtų vilčių. Jis rūpinosi manimi tokia, kokia tada buvau.

— Sakei, kad nežinai, kas tavo tėvas, vadinasi, kalbi ne apie jį. Tai buvo policininkas? Tuomet pareiga. Abigailė, ar tu buvai saugoma kaip liudininkė?

Jos ranka drebėjo. Ar jis tai pamatė, ar pajuto? — svarstė Abigailė. Bruksas paėmė jos delną, sušildė ir tvirtai suspaudė.

— Mane saugojo. Man turėjo būti suteikta nauja tapatybė, naujas gyvenimas, bet... viskas susiklostė labai blogai.

— Kaip seniai?

— Buvau šešiolikos.

— Šešiolikos?

— Tą dieną man sukako septyniolika... — Džono krauju suteptos rankos. — Pasakoju ne taip, kaip turėčiau. Niekada neįsivaizdavau, kad kam nors visa tai pasakosiu.

— Kodėl nepasakoji visko iš pradžių?

— Nelabai žinau, kur toji pradžia. Gal tada, kai supratau, kad nenoriu būti gydytoja, o tai nutiko pirmą parengiamųjų medicinos studijų semestrą.

— Paskui viskas pradėjo klostytis labai blogai?

— Ne. Baigiau parengiamąsias medicinos studijas, nes tada jos buvo būtinos, norint įstoti į aukštąją medicinos mokyklą. Jeigu ir toliau būčiau mokiusis, kaip buvo numačiusi mano motina, kitą rudenį būčiau tęsusi studijas medicinos mokykloje.

— Sakei, kad tada tau buvo septyniolika.

— Taip. Aš labai sumani. Mokiausi pagal sustiprintas programas, taigi mokyklą baigiau greičiau. Pirmą semestrą Harvarde gyvenau su motinos išrinkta šeima. Jie buvo labai griežti. Už tai ji jiems mokėjo. Vėliau semestrą gyvenau viena bendrabutyje, bet nuolat atidžiai stebima. Man atrodo, kad maištauti pradėjau tada, kai nusipirkau pirmus džinsus ir džemperį su gobtuvu. Net šiurpau iš jaudulio.

— Palauk. Šešiolikos mokeisi Harvarde, lankei parengiamąsias studijas, ir tik tada nusipirkai pirmuosius džinsus?

— Mano drabužių spintą prižiūrėjo ir pildė motina. — Kadangi toji spinta Abigailei ir dabar atrodė buvusi milžiniška, ji nusišypsojo. — Siaubas. Nebūtum į mane žiūrėjęs. Aš taip svajojau būti tokia, kaip kitos merginos. Norėjau kalbėtis telefonu apie vaikinus, susirašinėti žinutėmis. Troškau atrodyti taip, kaip atrodė visos mano amžiaus merginos. Ir, Dieve Dieve, nė per nago juodymą nenorėjau būti gydytoja. Svajojau dirbti FTB, tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje.

— Turėjau numanyti... — sumurmėjo Bruksas.

— Klausiausi įvairių kursų, mokiausi pasitelkusi kompiuterį. Jeigu tik ji būtų žinojusi... Neįsivaizduoju, ką būtų padariusi.

Abigailė sustojo toje vietoje, kur norėjo pastatyti suolelį, ir susimąstė, ar begalės kada nors jį įsigyti. Dabar jau buvo per vėlu liautis pasakojus.

— Motina man buvo pažadėjusi atostogų vasarą. Kelionė, savaitė Niujorke, paskui — paplūdimys. Ji pažadėjo, todėl ištempiau paskutinį semestrą. Bet paskui ji susitarė su savo kolega, kad dalyvausiu vasaros studijų programoje. Intensyvios studijos, darbas laboratorijose. Įrašas apie tokias studijas būtų papuošęs mano dokumentus, būčiau greičiau gavusi diplomą. Ir aš pirmą kartą gyvenime jai nepaklusau.

— Velniškai vėlai.

— Galbūt, bet tada ir ėmė vyniotis baisių įvykių grandinė. Ji krovėsi daiktus. Kažkokioje konferencijoje turėjo pavaduoti kolegą — skaityti pagrindinį pranešimą. Turėjo užtrukti savaitę. Ir mes susiginčijome. Ne, netiksliai pasakiau, — pati ant savęs pykdama Abigailė papurtė galvą.

Tokiais atvejais gyvybiškai svarbu formuluoti tiksliai.

— Ji nesiginčijo. Paprasčiausiai viską diktavo nė nedvejodama, kad paklusiu. Jos manymu, mano elgesys, reikalavimai, mano požiūris — normalu tokiam amžiaus raidos tarpsniui. Net neabejoju, kad ji viską įrašė į mano bylą. Taigi ji mane paliko. Virėjai buvo duotos dvi savaitės atostogų, namuose likau viena. Kol niršau ir liūdėjau savo kambaryje, netarusi nė žodžio motina išvažiavo. Net nežinau, kodėl mane ištiko šokas, kad ji štai taip ėmė ir išvažiavo, bet tada tikrai patyriau šoką. Pykau, o paskui nudžiugau. Paėmiau jos automobilio raktelius ir nuvažiavau į prekybos centrą.

— Į prekybos centrą?

— Kvailai skamba, tiesa? Tada pirmą kartą pajutau tikrą laisvės skonį, taigi nuėjau į prekybos centrą. Buvau prisifantazavusi, kaip vaikštau po parduotuves su būriu draugių, kaip visos kikename kalbėdamos apie vaikinus, padedame viena kitai matuotis drabužius. Ir susitikau Džiulę. Kurį laiką abi lankėme tą pačią mokyklą. Ji buvo gal kokiais metais už mane vyresnė, labai visų mėgstama, be galo graži. Man atrodo, kad tądien Džiulė kalbėjosi su manimi tik todėl, kad buvo išsiskyrusi su vaikinu ir neturėjo ko veikti. Tada viskas ir prasidėjo.

Ji papasakojo Bruksui apie pirkinius, apie tai, kaip tada jautėsi. Apie plaukų dažus, apie ketinimus suklastoti pažymėjimus ir patekti į klubą.

— Vieną dieną sprogęs galingas paaugliškas maištas...

— Manyčiau, viskas tvenkėsi labai ilgai.

— Net neabejoju. Būdama šešiolikos jau galėjai padaryti pakenčiamą pažymėjimą?

— Padariau kuo puikiausius. Mane itin domino pasų vagystės ir kibernetiniai nusikaltimai. Labai norėjau dirbti tyrėja.

— Nenustebčiau, kad taip ir būtų.

— Taip sakydamas glostai mano savimeilę. Kažkada šitai man buvo labai svarbu. Tądien nufotografavau Džiulę prekybos centre, o pati nusifotografavau vėliau. Nusikirpau plaukus, nusidažiau juodai. Labai juodai. Nusipirkau kosmetikos, pasidažiau, kaip pamokė Džiulė. Buvau prisižiūrėjusi kitų koledžo merginų, todėl dažytis mokėjau.

— Luktelk minutėlę. Mėginu tave įsivaizduoti trumpais juodais plaukais, — prisimerkęs jis įsižiūrėjo į Abigailę. — Lyg ir gotė, lyg ir fanki.

— Ir aš tiksliai nepasakysiu, bet tikrai atrodžiau visai kitaip, nei mane norėjo matyti motina. Turbūt tai ir buvo svarbiausia.

— Žinoma. Be to, turėjai tam teisę. Visi vaikai turi.

— Gal tu ir teisus. Tada ir turėjau sustoti. To ir būtų pakakę. Drabužių, nukirptų plaukų ir grimo. Tą pirmadienį turėjo prasidėti vasaros studijos, į kurias ji buvo mane užrašiusi; apsisprendžiau niekur neiti. Motina būtų įtūžusi, ir to būtų pakakę. Bet aš nesustojau.

— Tau sekėsi įgyvendinti sumanymus, — įsiterpė Bruksas. — Suklastojai pažymėjimus ir patekai į klubą.

— Taip. Klubą išrinko Džiulė. Nieko apie juos neišmaniau, bet pasidomėjau tuo, į kurį ji norėjo patekti; taigi sužinojau, kad to klubo savininkė — šeima, pasak sklandžiusių gandų, priklausiusi rusų mafijai. Toji šeima — Volkovai.

— Kažkur girdėta. Liti Roke niekada nesame turėję reikalų su rusais. Buvo airių, italų gaujų.

— Sergejus Volkovas buvo — yra — Volkovo bratvos bosas. Jis su broliu ir buvo to klubo savininkai. Jau vėliau sužinojau, kad iš pradžių klubui vadovavo Sergejaus sūnus Ilja. Ten neva dirbo ir jo pusbrolis Aleksis. Jau vėliau sužinojau, kad Aleksis ten gerdavo, kvaišindavosi, pasirinkdavo moterų. Bet kai su juo susipažinome, aš dar nieko nežinojau ir nesupratau. Mes, Džiulė ir aš, gėrėme „Kosmo“ kokteilį. Šis kokteilis buvo labai populiarus, nes tuo metu per televiziją rodė „Seksą ir miestą“. Mes gėrėm ir šokom — tai buvo nuostabiausias vakaras mano gyvenime. Mūsų nelaimei, pasirodė Aleksis Gurevičius.

Abigailė Bruksui papasakojo viską: koks jai atrodė klubas, kokia ten grojo muzika. Papasakojo, kaip atėjo Ilja, kaip jis žiūrėjo, kaip su ja kalbėjo, kaip ją pirmą kartą gyvenime pabučiavo... rusų gangsteris.

— Mes buvome tokios jaunos ir tokios kvailos, — tęsė Abigailė. — Nenorėjau važiuoti į Aleksio namus, bet neišmaniau, kaip nevažiuoti. Man pasidarė bloga, o kai Iljai teko likti klube, kai jis pažadėjo atvažiuoti vėliau, man pasidarė dar blogiau. Tiesą sakant, Aleksio namas buvo netoli mano motinos namų. Vis galvojau, kaip būtų gerai važiuoti namo ir atsigulti. Iki tol niekada nebuvau pasigėrusi. Tada jau nebebuvo malonu.

— Suprantama.

— O tu ar buvai kada pasigėręs... paauglystėje?

— Mudu su Rasų buvome kelis kartus pasigėrę ir sublogavę dar nesulaukę amžiaus, kai leidžiama pirkti alkoholį; ir vėliau kelis kartus buvome pasigėrę.

— Man tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Daugiau niekada negėriau to kokteilio. Vos į jį pažiūrėjus mane ima pykinti, — ir dar suima baimė, pripažino sau Abigailė. — Jis turėjo gražius namus su vaizdu į upę. Kambariai man atrodė pernelyg perkrauti, įrengti aiškiai vaikantis madų. Jis mums suplakė dar kokteilių, įjungė muziką, bet man buvo bloga; nuėjau į vonią, buvusią prie virtuvės, išsivemti. Iki tol dar niekada nebuvau taip vėmusi. Aš tenorėjau...

— Susirangyti ant grindų ir numirti?

— Taip. Taip, — prajuko Abigailė. — Turbūt šitaip žmonės ir pasijunta bent kartą gyvenime. Išėjusi iš vonios vis dar jaučiausi prastai, tada pamačiau... Džiulė ir Aleksis mylėjosi ant sofos. Aš žiūrėjau į juos susižavėjusi, paklaikusi ir sutrikusi vienu metu. Pro virtuvės duris išėjau į terasą. Gryname ore pasijutau geriau. Atsisėdau ant kėdės ir užmigau. Mane pažadino balsai.

— Tau šalta, — Abigailei pradėjus drebėti, Bruksas apglėbė ją per pečius.

— Tą naktį man buvo šalta, nes nuo upės pūtė vėjas, mane pykino ir... dėjosi tokie baisūs dalykai... Ir dabar tą patį jaučiu. Norėčiau grįžti. Kai žingsniuoju, man lengviau kalbėti.

— Gerai.

— Ketinau pastatyti čia suoliuką, kuris neišsiskirtų iš aplinkos, kuris atrodytų taip, tarsi būtų čia išaugęs. Man patinka iš šios vietos atsiveriantis vaizdas, čia taip ramu, girdėti tik upelio čiurlenimas ir paukščių čiulbėjimas. Matai, kaip Bertui patinka žaisti vandenyje? Man atrodo, kad čia viskas mano. Kvaila.

— Nekvaila.

Kvaila, mintyse pakartojo Abigailė.

— Tą naktį pažvelgiau pro stiklines stumdomąsias duris ir pamačiau du vyrus bei Aleksį. Džiulės nemačiau. Iš pradžių jie kalbėjosi rusiškai, bet man teko mokytis rusų kalbos. Man patinka kalbos, aš joms gabi. Viską supratau. Vieno vyro vardas buvo Korotkis. Jakovas Korotkis kaltino Aleksį, kad šis vagia iš šeimos pinigus. Jie susiginčijo, ir iš pradžių Aleksis elgėsi labai arogantiškai. Bet neilgai. Jie sakė, kad Aleksis dirbo policijai, teikė jiems informaciją, nes buvo suimtas už narkotikus. Kitas vyras — jis buvo labai stambus ir didelis — jėga parklupdė Aleksį, ir tada šis išsigando. Aleksis mėgino juos papirkti, paskui ėmė grasinti, galiausiai — maldauti. Gal duotum man savo ranką?

Bruksas paėmė jos delną ir švelniai spustelėjo.

— Nebepasakok, kai pajusi, kad nebegali.

— Turiu baigti. Korotkis šovė į jį kartą, o paskui — dar du kartus į smilkinį. Jis šovė taip, tarsi būtų mėginęs užvesti automobilį arba apsivilkti marškinius. Kuo paprasčiausiai... Tada atėjo Džiulė. Buvo neapsirengusi, ją pykino. Ji beveik nieko nesakė, nieko nematė, ir Korotkis į ją šovė — tarsi būtų suveikę refleksai, tarsi būtų pritrėškęs uodą. Dieve. Dieve...

— Atsiremk į mane, — Bruksas paleido jos ranką ir toliau ėjo ją apsikabinęs.

— Vis dėlto Korotkis buvo įpykęs, nes nežinojo, kad ji čia, nes jam niekas apie tai nepranešė. Nepranešė ir apie mane. Apie mane, besigūžiančią už stumdomųjų durų ir sustirusią, jie nieko nežinojo. Tikrai buvau sustirusi.

Nereikėjo eiti pasivaikščioti, pagalvojo Abigailė. Dabar jos kojos buvo lyg vatinės, ėmė traukti skrandį. Jai norėjosi prisėsti, labai norėjosi, kad po tiek metų taip aiškiai visko nematytų, negirdėtų ir nejaustų.

— Gal jau pakaks, — tyliai pratarė Bruksas. — Grįžkim namo.

— Atėjo Ilja. Jis buvo pirmasis, mane pabučiavęs. Jis buvo toks gražus, jis mane bučiavo, padėjo pasijusti taip, tarsi išties būčiau tikra. Nemanau, kad iki tol kada nors jaučiausi tikra. Na, gal tik tada, kai nusipirkau džinsus ir džemperį su gobtuvu, kai nusidažiau plaukus. Ir dar tada, kai mane pabučiavo Ilja Volkovas.

— Tai tiesiogiai nesusiję.

— Susiję. Jis atėjo ir buvo labai įpykęs. Ne todėl, kad rado nužudytą pusbrolį, bet todėl, kad Aleksį Korotkis turėjo nužudyti tik kitą vakarą. Supratau, kad tas žmogus, pirmas mane pabučiavęs vyras, užmuš ir mane. Jis žinojo, kad aš ten; jie turėjo mane surasti ir nužudyti. Jis plūdo Aleksį, spardė jį ir spardė. Aleksis jau buvo negyvas, bet Ilja taip niršo, kad nesiliovė jo spardęs. Vakar naktį visa tai vėl išvydau žiūrėdama į Džastiną Bleiką. Jame pamačiau tai, ką regėjau žvelgdama į Ilją. Tai baisiau už bet kokį ginklą.

Dabar Abigailė užuodė iš sodo sklindančius kvapus, lengvą tų sodrių, saldžių aromatų užuominą. Šitai guodė, kaip ir ją apglėbusi Brukso ranka.

— Puoliau bėgti. Nieko negalvodama nusiaviau naujuosius batelius. Bėgau negalvodama, kur lekiu. Mane buvo užvaldęs aklas siaubas, bėgau ir bėgau manydama, kad mane pagaus ir užmuš, nes nepaklausiau motinos, dariau, ką norėjau, o Džiulė nebegyva. Jai tebuvo aštuoniolika.

— Gerai. Dabar jau viskas gerai.

— Ne ne, visai negerai. Nė iš tolo negerai. Pargriuvau, išleidau iš rankų rankinę. Nė nesuvokiau, kad ją tebeturiu. Rankinėje buvo telefonas. Paskambinau policijai. Policija atvažiavo ir mane susirado. Papasakojau jiems, kas nutiko. Kalbėjausi su dviem detektyvais. Detektyve Grifit ir detektyvas Railis buvo man labai geri. Jie man padėjo.

— Gerai. Duok savo raktus.

— Savo raktus?

— Eisime vidun. Man reikia tavo raktų.

Suradusi raktus Abigailė juos padavė Bruksui.

— Jie mane nuvežė į namus, kur buvo saugu. Jie buvo su manimi, o paskui atėjo Džonas. Jungtinių Valstijų maršalas Džonas Barou ir Jungtinių Valstijų maršale Teresa Norton. Tu panašus į jį, į Džoną. Kantrus, įžvalgus ir geras.

— Prisėskim. Įkursiu ugnį, išvirsiu arbatos.

— Jau per šilta židiniui.

— Noriu įkurti židinį. Gerai?

— Žinoma, — Abigailė klusniai atsisėdo. — Keistokai jaučiuosi.

— Prisėsk ir pailsėk, kol aš viską paruošiu.

— Jie paskambino mano motinai. Ji grįžo. Motina nenorėjo, kad liudyčiau, kad apsigyvenčiau saugiame name, kurio paskiriant laukė maršalai, nenorėjo, kad man būtų paskirta liudininko apsauga.

— Ji dėl tavęs nerimavo, — degdamas prakurus spėjo Bruksas.

— Ne. Ji norėjo, kad imčiausi vasaros projekto, kad grįžčiau į Harvardą ir būčiau jauniausia istorijoje neurochirurgė, dirbanti Čikagos Silva Memorial ligoninėje. Aš laužiau jos sudarytą grafiką, kuriam ji skyrė tiek laiko ir pastangų. Kai nesutikau važiuoti su ja, motina išėjo, kaip ir tą dieną, kai viskas prasidėjo. Daugiau niekada su ja nekalbėjau.

Bruksas atsitūpė.

— Ji neverta nė vieno tavo žodelio; nė vienintelio. — Jis prikišo prie suglamžyto popieriaus gumulo degtuką, stebėjo kylančią liepsną, pradedančią laižyti prakurus. Jis susivokė besijaučiantis taip pat — įsižiebęs ir užsiliepsnojęs. Tik to Abigailei mažiausiai reikėjo. — Einu, užvirsiu arbatos. Pailsėk kelias minutes.

— Noriu tau papasakoti viską.

— Papasakosi, bet dabar pailsėk.

— Ar tu iškviesi maršalus? FTB?

— Abigailė, — jis suėmė delnais jos veidą. — Einu tau išvirti arbatos. Tikėk manimi.

Jam norėjosi ką nors nudaužti, sutrupinti į šipulius, trenkti kumščiais į ką nors kieta, kad sukruvintų krumplius. Ji buvo sužeista lygiai taip, kaip kad būtų rasta sumušta ir sulaužytais kaulais; ją sužalojo motina, palikusi traumos ištiktą, siaubo apimtą vaiką.

Bruksas užkaitė arbatinį. Jai reikia sušilti, vėl pasijusti saugiai, nurimti. Bruksui reikėjo sužinoti viską, ką ji papasakojo, bet dabar jis troško, kad viskas nuslūgtų, nukristų nuo jų abiejų pečių.

Arbatiniui užvirus Bruksas išsiėmė bloknotą ir užsirašė visas Abigailės paminėtas pavardes. Vėl įsidėjęs bloknotą užplikė jai arbatos.

Abigailė sėdėjo ant lovos labai tiesi — išblyškusi ir tiesi, apsiblaususiomis akimis.

— Ačiū.

Bruksas prisėdo šalia.

— Prieš tau tęsiant, norėčiau kai ką pasakyti.

Įsitempusi Abigailė įbedė akis į puodelį.

— Gerai.

— Dėl nieko nesi kalta.

Abigailės lūpos suvirpėjo, bet paskui ji susitvardė.

— Jaučiu šiokią tokią atsakomybę. Taip, buvau jauna, bet niekas manęs nevertė klastoti pažymėjimų ar eiti į klubą.

— Paistalai, nes šitai tau niekaip neužmetė atsakomybės už tai, kas nutiko paskui. Tavo mama — pabaisa.

Abigailė pakėlė galvą ir išplėtė blausias akis.

— Mano... tai kad... ji...

— Dar blogiau. Ji — sušikta robote; ji ir tave norėjo paversti tokiu robotu. Juk ir pati tau sakė, kad „sukūrė“ tave pagal savo instrukcijas. Esi sumani, graži, sveika ir už tai jai skolinga. Paistalai.

— Mano genetinė sandara...

— Užsičiaupk. Aš dar nebaigiau. Motina vertė tave rengtis taip, kaip norėjo ji, vertė tave studijuoti ten, kur norėjo ji, garantuoju, kad ji vertė tave bendrauti su jos parinktais žmonėmis, skaityti jos parinktas knygas, valgyti tai, ką ji, po velnių, liepdavo. Ar aš klystu?

Abigailė tik papurtė galvą.

— Taip, galbūt ji niekada nepakėlė prieš tave rankos, ji tave rengė, maitino, aprūpino puikiu stogu virš galvos, bet, širdele, pirmus šešiolika savo gyvenimo metų tu buvai žalojama. Daugybė vaikų būtų pabėgę ar padarę ką nors dar blogiau. O tu nusikirpai plaukus ir įsigavai į klubą. Jeigu dėl to, kas nutiko, nori kaltinti ką nors kitą, o ne žudiką ir jo bosą, kaltink motiną.

— Bet...

— Ar kada nors buvai pas psichologą?

— Nesu išprotėjusi.

— Nesi. Aš tik paklausiau.

— Kiek prisimenu, lankiausi pas psichologą dar iki išeidama iš namų. Ji buvo man suradusi vieną geriausių Čikagoje vaikų psichologų.

— Vadinasi, ir šiuo atveju negalėjai rinktis.

— Negalėjau, — atsiduso Abigailė. — Negalėjau, nes visada viską rinkdavo ji.

Apglėbęs delnais skruostus Bruksas ją pabučiavo.

— Abigailė, tu — stebuklas. Stebuklas, kad gimei iš tokio šaltakraujo, kietaširdžio žmogaus ir esi tokia, kokia esi. Nepamiršk to. Visa kita galėsi papasakoti tada, kai būsi pasirengusi.

— Ar pabučiuosi mane dar kartą?

— Du kartus klausti neteks.

Bruksas vėl apglėbė jos skruostus delnais ir šiltai priglaudė lūpas prie jos lūpų. Abigailė suėmė jam už riešų ir dar minutėlę užtęsė bučinį.

Ji nebuvo tikra, ar išgirdęs visą istoriją Bruksas panorės dar kartą ją pabučiuoti.

Tada papasakojo jam apie Džoną, Terę, apie patį namą, savo kasdienybę ir teisėtą gyvenimą. Abigailė sau pripažino, kad šiek tiek delsia pasakojimą baigti. Ji papasakojo Bruksui, kaip Bilas Kosgrouvas ją išmokė lošti pokerį, kaip Linda šukuodavo jai plaukus.

— Baisu, bet tai buvo geriausias metas mano gyvenime. Žiūrėjau televizorių, klausiausi muzikos, mokiausi, gaminau valgyti, studijavau, galėjau pasikalbėti su žmonėmis. Džonas ir Terė... suprantu, jie dirbo savo darbą, bet jie ir buvo mano šeima. Tada atėjo mano gimtadienis. Nemaniau, kad jie žino, kad galvos, kaip jį atšvęsti. Džonas man padovanojo auskarėlius. Ausis prasidūriau tą dieną, kai su Džiulė vaikščiojau po prekybos centrą, ir jis man padovanojo pirmus tikrus auskarėlius. O Terė padovanojo megztuką; jis buvo labai gražus. Nuėjau į savo kambarį įsisegti auskarų ir apsivilkti megztuko. Buvau tokia laiminga...

Abigailė minutėlei nutilo galvodama, kaip jam paaiškinti tai, ko pati niekada iki galo nebuvo išsiaiškinusi.

— Tądien viskas buvo kitaip nei tada, prekybos centre. Mane apėmusios laimės nekurstė maištas, nepažinti pojūčiai ar melas. Viskas buvo taip gilu, stipru. Žinojau, kad tuo megztuku ir tais auskarėliais pasipuošiu tada, kai liudysiu teisme. Kadangi negalėjau grąžinti Džiulei gyvenimo, norėjau dalyvauti vykdant teisingumą. O kai viskas baigsis, norėjau tapti tuo, kuo svajojau. Nesvarbu, koks man bus suteiktas vardas, tapsiu laisva būti savimi. Ir tada... Apie tai, kas nutiko, žinau ne viską. Galiu tik svarstyti. Visaip tas mintis dėliojau, daugybę kartų... Logiškiausia versija, kad Bilas Kosgrouvas ir tą vakarą Lindą pakeitęs agentas, pavarde Kiganas, kaip paprastai įėjo pro virtuvę. Manau, kad Terė ten buvo viena, o Džonas tuo metu buvo kambaryje. Turbūt Terė ką nors pajuto ar įtarė. Nežinau, ką ar kodėl. Jie ją nužudė, o gal tada dar tik stipriai sužeidė. Vis dėlto ji dar spėjo susisiekti su Džonu, todėl jis buvo pasirengęs. Tačiau Džonas negalėjo nusigauti iki manęs, negalėjo užbėgti laiptais nepastebėtas. Išgirdau šūvius. Viskas vyko labai greitai. Išbėgau iš miegamojo ir pamačiau Džoną. Kai Džonas pasiekė mane, jau buvo kelis kartus pašautas. Jis smarkiai kraujavo iš kojos ir pilvo. Įstūmęs mane į miegamąjį nualpo. Negalėjau sustabdyti kraujavimo.

Abigailė nudūrė akis į savo rankas.

— Negalėjau sustabdyti. Žinojau, ką reikia daryti, bet negalėjau jam padėti. Jis turėjo mažai laiko. Visai nebuvo laiko. Džonas liepė man bėgti. Liepė čiupti viską, ką tik galiu, ir sprukti pro langą. Policija pasitikėti negalėjau. Jeigu jie užverbavo Kosgrouvą ir tą kitą, vadinasi, tokių buvo ir daugiau. Kalbu apie Volkovus. Nenorėjau jo taip palikti. Bet paėmusi visus turėtus pinigus, nešiojamąjį kompiuterį, kelis drabužius ir Džono ginklą išlipau pro langą. Ketinau iškviesti pagalbą. Gal jis ir nebūtų miręs, jei tik būtų laiku atskubėjusi pagalba. Nežinojau, Terė gyva, ar mirusi. Vos man nubėgus iki kito kvartalo, namas sprogo. Manau, jie planavo jį susprogdinti man ten esant. Jie būtų pakeitę Džoną ir Terę, tada kaip nors išsisukę, o namą susprogdinę.

— Kur bėgai?

— Grįžau namo. Mama turėjo būti darbe, o virėjai — laisvadienis. Raktą tebeturėjau. Grįžau namo ir ketinau ten slėptis iki pareis mama. Pamačiau, kad visus mano daiktus ji buvo sudėjusi į dėžes. Kai kurių daiktų jau nebuvo. Nežinau, kodėl visa tai mane taip labai nuliūdino.

— O aš žinau.

— Gerai. Atsidariau seifą ir paėmiau man skirtus pinigus. Dešimt tūkstančių dolerių. Negerai padariau, bet apvogiau motiną ir išėjau. Niekada negrįžau. Ėjau ir stengiausi galvoti. Iš pradžių siautė audra, bet tada tik lijo. Lijo ir buvo tamsu. Žinojau, kad Džonas ir Terė nebegyvi, o paskutiniai man skirti Džono žodžiai buvo įsakymas bėgti. Prie kavinukės pamačiau furgonėlį su Indianos numeriais. Įlipau į galą ir palindau po brezentu. Važiuodama užmigau, o kai nubudau, buvau Tere Hote. Susiradau motelį, sumokėjau grynaisiais. Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau ryškiai raudonų plaukų dažų. Mano plaukai nusidažė oranžine spalva, bet atrodžiau kitaip. Vėl miegojau; labai ilgai. Tada įsijungiau televizorių. Per CNN pamačiau reportažą apie Džoną ir Terę, apie mūsų namą. Apie save. Jie manė, kad buvau tame name. Jie ieškojo mūsų palaikų. Aš vos nepaskambinau policijai. Turėjau detektyvės Grifit vizitinę kortelę, bet bijojau. Nutariau palaukti, dėl visa ko nusipirkau vienkartinį mobilųįį telefoną. Palaukiau dar vieną dieną, valgiau kambaryje, beveik visai iš jo neišeidavau, žiūrėjau žinių laidas, stengiausi surasti kuo daugiau informacijos internete.

Abigailė nutilo ir giliai atsikvėpė.

— Galiausiai sužinojau šį tą daugiau. Jie jau nemanė, kad buvau tame name. Žinojo, kad manęs ten nebuvo. Sklido kalbos, kad mane kažkas pagrobė, dar kalbėjo, kad aš pagrobiau ginklą, nušoviau Džoną ir Terę, susprogdinau namą. Kosgrouvas ir Kiganas surezgė istoriją apie tai, kaip jie vos kelias sekundes pavėlavo. Kosgrouvas irgi sužeistas.

— Bet juk liko Džono palaikai? Ką sakė ekspertai?

— Jie tik tyrė ir tyrė. Buvo sakoma, kad name užgeso šviesa, nesimatė, kas šaudo, bet Kiganas šiaip taip išvedė Kosgrouvą į lauką. Tada namas ir sprogo. Taigi aš bėgau toliau. Autobusu nuvažiavau į Indianapolį. Nusipirkau maisto, susiradau motelį, pasidariau naują tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, už grynus pinigus iš metalo laužo supirkėjo įsigijau seną mašiną; automobilio pardavėjas nugabeno mane į Nešvilį. Ten tris mėnesius laukiau, kol gausiu automobilio numerius. Tada vėl persidažiau plaukus, pasidariau naują tapatybės kortelę ir patraukiau pirmyn.

Abigailė giliai įkvėpė.

— Per žinių laidas nebeišgirsdavau nieko nauja, tada dar nemokėjau įsilaužti į Jungtinių Valstijų maršalų ar FTB elektronines bylas. Pasinaudojusi suklastota tapatybės kortele ir dokumentų kopijomis pradėjau studijuoti Masačūsetso technologijų institute, lankiau informatikos paskaitas, klausiausi visko, ko, kaip man atrodė, galėtų prireikti. Ten susipažinau su vienu studentu. Jis gerai išmanė įvairiausius įsilaužėlių metodus. Geriau už mane. Iš jo ir mokiausi. Su juo miegojau, paskui jį palikau. Man atrodo, kad aš jam kažkiek rūpėjau, bet, kai tik išmokau visko, ko galėjo mane išmokyti, palikau jį brūkštelėjusi trumpą laiškelį. Kas kelis mėnesius, vėliausiai — po metų, vis kraustydavausi kur nors kitur. Keisdavau tapatybės korteles, keisdavau išvaizdą. Smulkmenos tikrai nesvarbu.

Abigailė vėl kiek patylėjo.

— Manęs ieško norėdami apklausti dėl dviejų Jungtinių Valstijų maršalų nužudymo.

Nieko netaręs Bruksas atsistojo ir nuėjo prie lango.

Ir Abigailei iš po kojų išslydo žemė. Dabar jis ją paliks, pamanė. Dabar viskas baigsis.

— Ar pervisus tuos metus sekei Kosgrouvo ir Kigano gyvenimą?

— Taip. Kiganas kelis kartus buvo paaukštintas tarnyboje.

— Gerai. Tu žinai, kur jie yra, ką veikia. Sutaupysime laiko ir darbo.

— Nesuprantu.

Bruksas atsigręžė į ją.

— Turbūt nemanai, kad leisime tiems dviem galvijams išsisukti, kai jie nužudė du gerus policininkus ir dar įpainiojo tave? Kai per juos tau teko nuolat bėgti ir slapstytis nuo septynioliktosios gimimo dienos? Kai jie taip stengėsi, kad kitas žudikas ir visa prakeikta žmogžudžių šutvė galėtų ramiai vaikščioti pražudę nekaltą merginą?

Abigailė tik žiūrėjo įbedusi į jį akis.

— Tu manimi tiki...

— Jėzau, aišku, kad tikiu. Tikėčiau ir tada, jei tavęs nemylėčiau, juk akivaizdu, kad kalbi tiesą.

— Tu mane vis dar myli.

— Paklausyk, — Bruksas priėjo prie jos ir padėjo atsistoti. — Iš tavęs tikiuosi — ne, reikalauju — daugiau pagarbos. Aš ne koks nors bestuburis šiknius tešlagalvis, nusiplaunantis iškilus menkiausiam nesklandumui. Mylėjau tave prieš valandą. Myliu dabar. Ir visada tave mylėsiu, todėl pratinkis prie to ir liaukis maniusi, kad tave nuvilsiu. Tai mane žeidžia ir siutina.

— Atsiprašau.

— Gerai. Tau ir reikėtų atsiprašyti. — Bruksas prisitraukė ją pabučiuoti, o paskui vėl atšlijo. — Kur išmokai šaudyti?

— Iš pradžių mane mokė Džonas. Paskui kurį laiką gyvenau Arizonoje, mokiausi pas tokį senuką. Jis buvo sąmokslo teorijų specialistas ir išlikimo ekspertas. Jis buvo įdomus, bet nelabai stabilios psichikos. Tačiau aš tam senukui patikau; jis nepaprastai daug visko išmanė. Skirtingais vardais mokiausi daugelyje universitetų. Man reikėjo visko išmokti.

— O kas yra tame užrakintame kambaryje viršuje?

— Aš tau parodysiu.

Abigailė nusivedė jį į viršų ir atrakino tris spynas.

— Čia — mano slėptuvė, — atidariusi duris tarė ji.

Slėptuvė ir prakeiktas arsenalas, pagalvojo Bruksas. Čia buvo pistoletų, ilgavamzdžių šautuvų, peilių. Viską apžiūrinėdamas Bruksas pamatė, kad čia laikomi lentynose sukrauti maisto paketai, vandens buteliai, taip pat yra ne prastesnė nei apačioje kompiuterinė įranga, biotualetas, drabužių, perukų, plaukų dažų, baterijų, prožektorių, šunų ėdalo, knygų, kablys su virve, įrankių.

— Ar pati čia viską įsirengei?

— Taip. Kaip sakiau, turėjau mokytis. Ir išmokau. Rakinamoje dėžutėje turiu ir kelias atsargines tapatybės korteles bei pasus. Turiu grynųjų, kredito kortelių, turiu popieriaus ir plėvelės, kad prireikus galėčiau pasigaminti dar daugiau tapatybės kortelių. Šitai prieštarauja įstatymui.

— Oo, taip. Kiek vėliau tave suimsiu. Puiku, tu žinai, kaip apsisaugoti, puikiai mąstai į priekį. Kaip ilgai taip gyveni?

— Dvylika metų.

— Ganėtinai ilgai. Metas liautis bėgioti.

— Norėčiau. Šiandien pamaniau...

— Ką?

— Tai neracionalu.

— Jėzau, Abigailė, — nepaisant visko, Bruksas neištvėrė nenusijuokęs. — Būk iracionali.

— Viskas pasirodė kaip ratas. Džastino Bleiko asmenyje išvydau Ilją, Linkolno Bleiko asmenyje pamačiau Sergejų Volkovą, koks jis man visada atrodė. Tavyje įžvelgiau tai, kuo visada žavėjausi būdama su Džonu. Supratau, kad galiu atsilaikyti prieš Bleikus, galiu elgtis teisingai, nebėgti, nepulti į paniką. Man pasirodė, kad galiu liautis bėgusi, nors iš tikrųjų nežinau, ar galėčiau.

— Galėtum. Noriu dar alaus. Noriu pagalvoti. Viską apmąstysime ir sutvarkysime.

— Bruksai...

— Alus, svarstymai, mąstymai, sprendimai. Abigailė, tu jau ne viena. Ir prie to turėsi priprasti. Beje, koks tikrasis tavo vardas?

Abigailė įkvėpė.

— Elžbieta, — sausai ištarė ji savo vardą. — Elžbieta Fič.

Bruksas pakreipė galvą.

— Tau Elžbieta nelabai tinka.

— Kurį laiką buvau Liza.

— Taip, jau geriau. Aš neabejingas Abigailei, bet Liza irgi šaunu. Taigi, — jis priėjo ir paėmė ją už rankos. — Malonu susipažinti, Liza.

Sėdėdamas, gerdamas alų ir mąstydamas Bruksas suprato, kad pasakojimas ją išvargino. Ir pasakojimas, ir, kaip jis įsivaizdavo, dar kartą išgyventi visi įvykiai. Abigailė sėdėjo susirangiusi lovos kamputyje ir snūduriavo. Bruksas tylėjo, leisdamas jai nuplaukti; židinyje ruseno žarijos, į langus plakėsi vakaro vėjas.

Kyla audra, pamanė jis.

Dvylika metų pabėgėlės gyvenimo. Sulaukus septyniolikos jai teko kliautis tik savimi, daugiau niekuo kitu.

Bruksas prisiminė save septyniolikmetį, susimąstė, kokie tada buvo jo didžiausi rūpesčiai ir bėdos. Jis norėjo galingesnės lazdos, greitesnės pirštinės, kad įgyvendintų svajones ir taptų garsus didžiosios lygos beisbolo žaidėjas.

Ir dar jis labai ilgėjosi bei geidė Silbės.

Tik tiek, padarė išvadą Bruksas; tikrai tik tiek.

Nerimas dėl pamokų, grumtynės dėl išsvajotosios Silbės, apmaudas dėl tėvų išsakytų reikalavimų ir taisyklių... Bet jis turėjo tėvus, šeimą, namus, draugų — visa, ko reikia.

Jis negalėjo įsivaizduoti, ką reiškia būnant septyniolikos gyventi kankinamam nuolatinės baimės; ką reiškia pamatyti šaltakraujišką žmogžudystę, žiūrėti, kaip šeimą atstojęs ir saugumą garantavęs žmogus mirtinai nukraujuoja; ką reiškia iš paskutiniųjų stengtis įvykdyti priešmirtinį jo reikalavimą.

Džonas Barou liepė jai bėgti; Abigailė gavo įsakymą saugoti savo gyvybę. Ir ji nesiliovė šio įsakymo vykdyti.

Bruksas pasilenkė ir įsižiūrėjo į ją miegančią. Metas liautis bėgus, mąstė jis. Metas pasitikėti kitu ir sulaukti pagalbos, metas viską sustatyti į vietas.

Sergejus ir Ilja Volkovai, Jakovas Korotkis, Aleksis Gurevičius.

Reikėjo paieškoti informacijos apie visus žaidėjus arba pasinaudoti Abigailės surinktais duomenimis. Bruksas numanė, kad viskas, ką apie juos buvo galima sužinoti, yra elektroninėse jos bylose. Ir Abigailės galvoje.

Kalbant apie maršalus Kosgrouvą ir Kiganą, galima pasakyti tą patį.

Brukso manymu, susitepęs policininkas nusipelno vietos toje pačioje kameroje, kurioje sėdi ir jo sučiuptieji. O ko vertas susitepęs policininkas, kuris dėl naudos ar pinigų užmušė kitą policininką? Tokiam rezervuotas specialus pragaro ratas. Bruksas norėjo prisidėti prie to, kad Kosgrouvas ir Kiganas būtų patupdyti į karščiausią to rato tašką.

Taip, jis turėjo kelis sumanymus. Tik jam reikėjo viską permąstyti, šį tą patikrinti, viską gerai išanalizuoti. Palyginti su tuzinu metų, kelios dienos, net savaitės tyrimų ir apmąstymų nieko nereiškia. Brukso manymu, ir pačiai Abigailei prireiks laiko priprasti prie naujos padėties. Kai galutinai nuspręs, ką darys, jam dar reikės įtikinti Abigailę leisti įgyvendinti sumanymą. O dabar, pagalvojo jis, bus geriausia nugabenti ją į lovą. Jiems abiem nepakenktų pamiegoti.

Bruksas atsistojo ir jau buvo ją bepakeliąs. Ir tada ji spyrė jam keliu į tarpkojį.

Bruksas galėjo prisiekti pajutęs savo daiktą tilindžiuojantį galugerklyje ir galiausiai ten įstringantį, kai Abigailės alkūnė smeigė jam į gerklas. Spėjęs pajusti, kaip ant kaktos lipa akys, Bruksas krito ant grindų kaip akmuo. Be kvapo.

— O, Dieve, o Dieve! Bruksai. Labai atsiprašau.

Kadangi dabar jis tegalėjo švokšti, kartą pamėginęs nė nesistengė ko nors atsakyti. Geriau pagulės minutėlę... o gal jau ir niekada nebeatsikels.

— Turbūt užmigau. Tu mane išgąsdinai, — Abigailė mėgino jį apversti, nubraukė nuo veido plaukus. Šuo su užuojauta puolė jį laižyti. — Ar gali kvėpuoti? Ar kvėpuoji? Kvėpuoji.

Bruksas sukosėjo; gerklė liepsnojo visai kaip pragariškai skaudantis tarpkojis.

— Šūdas, — išstenėjo jis ir vėl sukosėjo.

— Atnešiu tau vandens su ledu. Stenkis kvėpuoti lėtai.

Turbūt ji buvo paliepusi šuniui likti prie jo, nes Bruksas atsigulė visai šalia.

— Kas per velnias? — Bruksui sušnypštus šiuos žodžius Bertas dar kartą palaižė jam veidą.

Bruksas vargais negalais nurijo seiles ir atsargiai apsivertė remdamasis rankomis ir keliais. Minutėlę jis taip ir stovėjo keturpėsčias, svarstydamas, ar viso gražaus ciklo nepabaigus išsivemiant. Jam pavyko atsisėsti ant grindų neišpylus skrandžio turinio; galiausiai atskubėjo šaltu maišeliu ir vandens stikline nešina Abigailė.

— Tik nedėk to ant mano kiaušių. Jau ir taip ne pyragai. — Bruksas paėmė stiklinę su vandeniu; pirmi du gurkšniai taip nudegino gerklę, jog atrodė, kad nurijo perlaužtus skutimosi peiliukus. Paskui peršulys kiek aprimo. — Kas per velnias? — pakartojo jis.

— Suveikė refleksai. Tikrai labai atsiprašau. Tu toks išbalęs. Labai atsiprašau. Užmigau ir vėl atsidūriau ten, Aleksio namuose. Ilja mane rado ir... turbūt tada mane palietei, o aš pamaniau, kad tai Ilja, ir sureagavau.

— Tai jau tikrai. Dieve jam padėk, jei jis į tave kėsinsis. Gali būti, kad dabar niekada neturėsim vaikų.

— Toks nestiprus smūgis į genitalijas neturėtų paveikti vaisingumo, — skubiai atsakė Abigailė, bet paskui nusuko žvilgsnį. Ji ir pati išblyško. — Aš labai atsiprašau, — pakartojo.

— Išgyvensiu. Kai kitą kartą nešiu tave į lovą, užsidėsiu apsaugas. Dabar tau gali tekti mane nešti.

— Aš tau padėsiu, — Abigailė švelniai pabučiavo jam į skruostą.

— Sakyčiau, man skauda ne ten, bet jei pabučiuotum ten, kur skauda, o aš normaliai sureaguočiau, paskui turbūt krisčiau negyvas. — Bruksas mostelėjo ranka atsisakydamas pagalbos ir atsistojo. — Ne taip jau ir blogai, — jis atsikrenkštė ir susiraukė.

— Padėsiu tau užlipti į viršų.

— Susitvarkysiu. Aš tik... nueisiu pasitikrinti. Dėl šventos ramybės.

— Gerai. Prieš lipdama į viršų išleisiu Bertą.

Užlipusi viršun Abigailė rado jį nusirengusį, tik su trumpikėmis; Bruksas stovėjo prie kameros ekrano ir jį apžiūrinėjo.

— Ar viskas... eee...

— Taip. Pataikei į dešimtuką, žudike.

— Toji vyrų vieta itin jautri.

— Galiu patvirtinti. Norėsiu, kad parodytum, kaip visa ši sistema veikia, kaip nuo vieno vaizdo pereini prie kito, kaip vaizdą padidini, kaip sumažini, visa kita...

— Viskas labai paprasta. Ar nori, kad parodyčiau dabar?

— Bus gerai ir rytoj. Turbūt turi surinkusi daug informacijos apie Volkovus, apie jų kišenėje sėdinčius agentus. Ir tai norėsiu peržiūrėti.

— Taip.

Bruksas atkreipė dėmesį į Abigailės intonaciją.

— Kas?

— Aš tau dar ne viską papasakojau.

— Dabar būtų tinkamas metas papasakoti.

— Pirmiausia norėčiau nusiprausti.

— Gerai, — turbūt norėtum tvarkingiau surikiuoti mintis, pamanė Bruksas.

Abigailė pasiėmė iš komodos naktinius marškinius.

— Grįšiu po minutėlės, — tarė ji ir nuėjo į vonią.

Kiek dar galima, pamanė sau Bruksas, išgirdęs tekantį vandenį; galiausiai jis nutarė, kad nėra prasmės spėlioti, tad paklojo lovą ir prigesino šviesą.

Išėjusi iš vonios Abigailė išėmė iš šaldytuvo du butelius vandens. Vieną butelį padavusi Bruksui, prisėdo ant lovos krašto.

— Man atrodo, tavo vietoje stebėčiausi, kodėl nemėginau kreiptis į pareigūnus, kodėl nepapasakojau, kas nutiko.

— Tu nežinojai, kuo gali pasitikėti.

— Taip, tiesa, bent jau iš pradžių taip ir buvo. Ir dar aš bijojau. Mane dar ilgai kamavo košmarai, iš praeities atklydę vaizdiniai, panikos priepuoliai. Dar ir dabar kartkartėmis mane ištinka nerimo priepuoliai. Na, pats matei. Net ir tada — nors šitai supratau tik praėjus nemažai laiko — maniau, kad privalau daryti tai, ką liepė Džonas. Jis mirė mane gindamas. Viskas vyko taip greitai, naršiai, jis kalbėjo taip primygtinai, griežtai. Dabar suprantu, kad tada abu gyvenome ta minute. Ir mano išlikimas tą minutę priklausė nuo galimybės pabėgti.

— Jeigu nebūtum pabėgusi, būtum mirusi. Savaime aišku.

— Taip, niekada tuo neabejojau. Pirmas dienas, pirmas savaites buvau puolusi į paniką. Nešdintis, laikytis atokiau, slėptis. Jeigu Volkovai mane rastų, užmuštų. Jeigu mane rastų pareigūnai, irgi užmuštų, nes jie susidėję su Volkovais. Jeigu mane rastų su Volkovais nesusidėję pareigūnai, suimtų už žmogžudystę. Todėl, kaip sakiau, ir bėgau, slapsčiausi.

— Niekas negalėtų tavęs dėl to kaltinti.

— Gal ir ne. Buvau jauna, dvasiškai traumuota. Nesvarbu, koks tavo intelektas; septyniolikos vis tiek esi nesubrendęs, nesuaugęs. Bet, prabėgus kiek daugiau laiko, ėmiau mąstyti blaiviau, į priekį. Juk turi būti daugiau tokių kaip Džonas ir Terė, tokių, kurie manimi patikėtų, išklausytų, padarytų bet ką, kad tik mane apgintų. Kiek galima taip bėgti ir bėgti, kiek galima slapstytis? Kaip galiu nieko nedaryti, jei aš vienintelė mačiau Džiulės nužudymą, jei žinojau tiesą apie Džono ir Terės mirtį? Todėl įsilaužiau į FTB ir Jungtinių Valstijų maršalų duomenų bazes.

— Tu... tu moki taip padaryti?

— Dabar man tai įprasta, bet pirmaisiais ir antraisiais slapstymosi metais labai daug ko išmokau. Kai ko išmokau iš to vaikino, apie kurį tau pasakojau, kai ką išsiaiškinau savo jėgomis. Norėjau kiek įmanoma daugiau sužinoti apie Kosgrouvą ir Kiganą, taip pat apie Lindą Peski. Tą dieną ji paskambino ir pasakė, kad serga. Ar tikrai taip ir buvo? Gal ji — dar viena Volkovo informatorė? Jos medicininiuose įrašuose pažymėta, kad ji buvo gydyta po apsinuodijimo maistu, todėl...

— Tu įsigavai ir į jos medicininius dokumentus?

— Aš pažeidžiau daug įstatymų. Juk sakei, kad kartais būtina pažeisti įstatymą.

Bruksas pasitrynė kaktą.

— Taip, sakiau. Pamirškim. Tau buvo gal devyniolika, gal dvidešimt metų ir tu galėjai įsilaužti į elektronines valstybinių institucijų bylas?

— Būčiau buvusi labai gera nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrėja.

— Teisėsauga patyrė didžią netektį.

— Maniau ir dabar manau, kad Linda Peski niekur nebuvo įsipainiojusi. Net ir dabar negaliu būti tikra, bet nėra jokių ženklų, rodančių, kad ji užsiiminėjo kuo kitu, o ne vien sąžiningai dirbo maršalo darbą. Dabar ji išėjusi į pensiją, augina du vaikus. Įtariu, kad tą dieną Kosgrouvas ko nors pribėrė į maistą, kad ji susirgtų. Tačiau niekaip negaliu to fakto įrodyti ir nesijaučiu pakankamai saugi, kad su ja susisiekčiau. Maniau tada ir dabar tebemanau, kad detektyvai Grifit ir Railis yra geri, sąžiningi policijos pareigūnai. Tačiau dvejojau, nes jie — Čikagos policininkai, ne iš FTB, o federaliniai pareigūnai dažnai perima vietinių policininkų pareigas. Be to, nerimavau, kad nesukelčiau ir jų gyvybėms pavojaus. Man atrodė veiksmingiau ir saugiau aiškintis, tyrinėti. Be to, man reikėjo pinigų. Kai pabėgau, turėjau penkiolika tūkstančių, tačiau reikėjo mokėti už skrydžius, dokumentų tvarkymą, keliones, drabužius ir visa kita. Kadangi buvau įgijusi kompiuterijos žinių, pradėjau dirbti programavimo srityje. Sukūriau programinę įrangą, pardaviau. Pelningai.

— Tikrai?

— Taip. Ir dar sukūriau kompiuterinį žaidimą; tiesą sakant, trijų žaidimų seriją. Tas darbas buvo dar pelningesnis.

— Kokį žaidimą?

— Jis pavadintas „Gatvės karai“. Atlikusi tyrimus padariau išvadą, kad kompiuterinius žaidimus dažniausiai žaidžia vyriškos lyties atstovai, kad jiems patinka mūšiai, karai. Aš...

— Žaidžiau tą žaidimą, — prisimerkęs Bruksas dūrė į ją pirštu. — Kai iš Liti Roko grįžau namo, mudu su Rasų žaisdavome turnyrinius maratonus. Žaidimas labai kruvinas ir žiaurus. Ir tikrai šaunus.

— Mano nusižiūrėtai auditorijai patinka žiaurūs ir kruvini žaidimai. Taip pat svarbu, kad jų būtų trys. Jeigu pirmasis sulauks populiarumo, potenciali auditorija panorės tęsinio ir už jį mokės. Man pavyko už nemenką sumą parduoti iš karto trijų dalių paketą. Turint galvoje mano padėtį, taip atrodė paprasčiau nei sudarant autorinę sutartį.

— Ar tu turtinga?

— Taip. Turiu daug pinigų, prie kurių nuolat pridedu lėšas, gaunamas už dabartinį darbą.

Bruksas jai nusišypsojo.

— Man patinka turtingos merginos.

— Niekada nebuvau kieno nors mergina.

— Na, tai būsi mano. Nes esi turtinga.

Bruksas ją pralinksmino.

— Sakei, kad myli mane, dar nežinodamas, jog esu turtinga. Turint pinigų ne taip sudėtinga persikelti kitur, jei reikia, paprasčiau susitarti dėl privataus transporto, lengviau įsikurti naujoje vietoje ir apsaugoti namus. Vogti nenorėjau.

— Būtum galėjusi?

— O, taip, žinoma. Buvau įsilaužusi į Kosgrouvo ir Kigano banko sąskaitas, radau, kaip supratau, Volkovų pervestas sumas. Būčiau galėjusi tuos pinigus perpumpuoti sau. Galėjau perpumpuoti net ir iš pačių Volkovų sąskaitų.

— Palauk, — dabar Bruksas pakėlė ranką. — Tu įsilaužei į Volkovų tinklą?

— Taip. Viską paaiškinsiu. Uždirbtus pinigus skirtingomis pavardėmis pervedžiau į skirtingas sąskaitas. Taip jaučiausi saugiau, man buvo ramiau dėl pinigų ir dėl iki tol sukauptos informacijos. Norėjau laimėti laiko. Pradėjau domėtis viena FTB agente. Prieš užmegzdama kokį nors ryšį, norėjau bent metus ją pasekti, pastudijuoti jos bylas, ataskaitas, vertinimus ir analizę. Persikėliau į Niujorką. Ten jaučiausi saugi. Ten tiek daug žmonių, visi tokie užimti... Per daug užimti, kad kreiptų į mane dėmesį. Galima sakyti, tada galėjau darbuotis neišeidama iš savojo smiltakmenio namo.

Abigailė ilgesingai nuklydo į prisiminimus.

— Soho rajone turėjau labai mielą namą. Ten apsigyvenusi pradėjau svarstyti, ar nevertėtų įsigyti šuns. Kad būtų saugiau ir linksmiau. Tada ėmiausi apsaugos sistemų verslo ir turėjau bendrauti su klientais akis į akį. Važiuodavau pas juos, įvertindavau jų turimą sistemą, aiškindavausi, ko jiems reikia.

— Kada taip buvo?

— Niujorke gyvenau prieš šešerius metus. Tada man buvo dvidešimt treji, nors pagal tapatybės kortelę — dvidešimt šešeri. Tokiais atvejais geriau būti vyresnei. Pradėjau nuo visai smulkių dalykų — kurdavau ir įdiegdavau apsaugos sistemas namams, smulkiesiems verslininkams, apsaugodavau verslininkų tinklalapius. Turėjau pakankamai laiko saviems tyrimams. Tyrinėdama radau agentę, nujaučiau, kad tai ir yra toji, kurios man reikia. Norėjau to paties, ko ir būdama šešiolikos — draugų, santykių, normalaus gyvenimo. Ir dar norėjau padaryti tai, ką privalėjau padaryti Džiulės, Džono ar Terės atminimui. Niujorke gyvenau ilgiau nei metus; iki tol dar niekada nebuvau tiek užsibuvusi vienoje vietoje. Svarsčiau apie galimybę nusipirkti namą kaime, nes supratau, kad, nepaisant miesto patogumų, man mielesnė tyla ir ramybė. Tačiau Soho jaučiausi saugi; daug žmonių, judri vieta. Tada gavau pelningą užsakymą iš teisininkų firmos. Vienam pažįstamam buvau sukūrusi asmeninę apsaugos sistemą; jis mane ir rekomendavo. Tariau sau, kad pabūsiu dar šešis mėnesius. Pagyvensiu Niujorke, įvykdysiu naująjį užsakymą, tyrinėsiu toliau; jei dėl pasirinktos agentės neliks nė menkiausių abejonių, su ja susisieksiu ir pradėsiu veikti.

— Ir kas atsitiko?

— Jau buvau beveik pasirengusi. Baigiau darbą pagal sutartį, vėliau kreipėsi kitas užsakovas — vienas iš tos firmos klientų. Pirmoji mano korporacija... Darbas buvo geras, įkvepiantis, kupinas iššūkių. Buvau įsitikinusi, kad vėl pradedu gyventi. Kartą išėjau iš kliento pastato miesto centre, Hiustono gatvėje. Planavau, kaip grįšiu namo, persirengsiu, eisiu į parduotuvę, nusipirksiu butelį gero vyno ir atšvęsiu. Galvojau apie tai, kad jau kone baigiasi tie šeši mėnesiai, kad turėsiu susisiekti su savo agente. Svarsčiau, kaip įsigysiu šunį, kur norėčiau gyventi, kai vėl galėsiu gyventi iš tikrųjų. Mąsčiau apie viską, tik ne apie Volkovus. O jis išdygo tiesiai man prieš nosį.

— Kas?

— Ilja. Ilja Volkovas ir kitas vyriškis; kaip išsiaiškinau vėliau, tas kitas buvo jo pusbrolis. Jie išlipo iš automobilio man pasukus prie kelkraščio ketinant susistabdyti taksi. Kone atsitrenkiau į jį. Toks miestas, tiek žmonių, o aš kone atsitrenkiau į žmogų, nuo kurio beveik aštuonerius metus bėgau. Jis pažvelgė tiesiai man į akis, ir aš sustingau taip, kaip tą naktį terasoje. Jis nusišypsojo; turbūt taip šypsosi vyras, pamatęs į jį spoksančią moterį. Jis mane pažino, ir šypsena išblėso.

— Jis tave pažino? Neabejoji?

— Jis ištarė mano vardą. „Liza, štai ir tu.“ Jis ištiesė ranką, vos nepaėmė man už parankės. Jo pirštai jau lietė mano rankovę, bet aš atšokau ir nubėgau. Jis pasileido paskui. Girdėjau jį rėkiantį rusiškai, išgirdau, kaip nuo šaligatvio pajudėjo automobilis. Pamaniau, kad jis šaus man į nugarą arba sučiups ir įsitemps į automobilį.

Abigailė prispaudė prie krūtinės delną ir perbraukė per kairę krūtinės pusę, nes dabar širdis daužėsi taip, kaip tądien Niujorke.

— Išbėgau į gatvę. Buvau kaip pamišusi; manęs vos nepartrenkė. Bet man tai nerūpėjo. Kad ir kas nutiktų, blogiau jau nebus. Pamečiau batus. Ir vėl, kaip tą naktį, bėgau basa. Tik šįkart buvau sumanesnė. Iš pradžių puoliau į paniką, bet buvau geriau pasirengusi. Žinojau gatves; gerokai atsiplėšiau išbėgusi į važiuojamąją gatvės dalį; Iljos vairuotojas toje vietoje negalėjo apsisukti. Nežinau, kaip toli buvau nubėgusi, kai suvokiau, kad pasprukau. Įlipau į autobusą, paskui susistabdžiau taksi.

Dabar jau per šilta, pamanė Abigailė ir nuėjo praverti lango.

— Buvau be batų, bet, kaip man atrodė, niekas nekreipė į tai dėmesio, niekas nė nepastebėjo. Tai ir yra didelio miesto privalumas.

— Turbūt esu kaimietis, nes man šitai nepanašu į privalumą.

— Tądien buvo privalumas. Grįžusi namo išsitraukiau kelioninį krepšį. Man vėl teks bėgti pasiėmus tik krepšį, bet pamažu nusiraminau, susikroviau viską, ko, įsivaizdavau, galėtų prireikti. Nenumaniau, kiek turiu laiko. Jeigu jis matė, iš kurio pastato išėjau, jei jam pavyks išsiaiškinti, kokia pavarde dabar gyvenu, jeigu sužinos mano adresą... Garaže turėjau kita pavarde registruotą automobilį. Man atrodė, kad toks sumanymas vertas papildomų išlaidų. Viskas pasiteisino. Paskambinau į privačią automobilių nuomos tarnybą, jie mane nuvežė į garažą. Jie galėjo mane susekti, bet juk viskam reikia laiko. Kol jie apsisuks, mano jau ir pėdos bus ataušusios, būsiu nusipirkusi naują automobilį, pasikeitusi tapatybės kortelę.

— Kur važiavai?

— Gyvenau ant ratų ištisas savaites. Apsistodavau moteliuose, mokėdavau grynaisiais. Tikrindavau Iljos elektroninį paštą. Sužinojau, kad manęs jie nesėkmingai ieškojo kelias dienas. Pasirodo, man nė nereikėjo taip skubiai bėgti. Jiems nepavyko manęs susekti, kai dingau iš savojo smiltakmenio namo. Niekas nematė manęs išvažiuojančios, niekas neatkreipė į mane jokio dėmesio. Bet aš pasimokiau. Jau buvau praradusi budrumą. Leidau sau planuoti normalų gyvenimą, net ketinau tokį pradėti. Jie niekada nesiliaus manęs persekioti, todėl turėjau su viskuo susitaikyti. Turėjau daryti viską, kad būtų pasiektas teisingumas vardan Džono ir Terės, vardan Džiulės.

Esu įsilaužusi į Volkovų internetinį tinklą — matau jų elektroninius laiškus, bylas, net mobiliaisiais siunčiamas žinutes. Kai randu ką nors, mano manymu, vertinga, anonimiškai nutekinu duomenis pasirinktai FTB agentei; beje, ji man tikrai nekelia jokių įtarimų. Tik nežinau, kaip ilgai bus saugu su ja bendrauti. Jeigu Volkovų žmonės iki jos prisikas, iškart ją pašalins. Bet, logiškai mąstant, prieš pašalindami jie turėtų ja pasinaudoti, mėgindami susekti nutekinamos informacijos šaltinį. Gali būti dar blogiau. Jie gali ją kankinti, o ji nieko nepasakytų, nes tikrai nieko nežino. Aš liksiu saugi, o ji — ne. Ir tau nebus saugu, jei į visa tai įsitrauksi.

— Man atrodo, kad būtum gera policininkė, nesvarbu, ar tirtum kibernetinius nusikaltimus, ar kokius kitokius. Bet iš tikrųjų policininkas esu aš. O tu — tik turtinga policininko mergina.

— Nejuokauk. Jeigu jie kaip nors išsiaiškins, kad mudu kažkaip esame susiję, jie tave užmuš. Ir ne tik tave. Jie išžudys tavo šeimą — tavo mamą, tėvą, seseris, jų vaikus. Visus, kurie tau brangūs.

— Abigailė, pasirūpinsiu savo šeima. Sakyčiau, gal kurį laiką dar pabūk Abigailė, — jis perbraukė delnu jai per plaukus. — Kai viskas baigsis, pratinsiuosi prie Lizos.

— Niekada niekas nesibaigs.

— Klysti. Noriu, kad kai ką man pažadėtum, — norėdamas matyti akis, Bruksas kilstelėjo jos smakrą. — Norėčiau, jog pažadėtum, kad nuo manęs nebėgsi, kad nepabėgsi manydama, jog elgiesi taip, kaip geriausia man ir maniškiams.

— Nenoriu duoti pažado, kurį galiu sulaužyti.

— Duok žodį. Aš pasitikėsiu tavo žodžiu, o tu turėsi pasitikėti manuoju. Pažadėk, ko prašau, o aš pažadėsiu, kad niekada nieko nedarysiu tau nežinant ar be tavo pritarimo. Man nelengva tai žadėti, bet vis tiek pažadu.

— Pažadi, kad nieko nedarysi be mano sutikimo?

— Taip, pažadu. O dabar laukiu tavo pažado. Kad nepabėgsi.

— O kas, jei jie mane suras, kaip Niujorke surado Ilja?

— Jeigu tau teks bėgti, bėgsi pas mane.

— Tu kaip Džonas. Džoną jie užmušė.

— Nes jis nežinojo, kas ateina. Jeigu tu žiūrėdama man į akis pasakysi, jog esi rimtai sunerimusi manydama, kad rusų mafija infiltruosis į Bikfordo policijos poskyrį, mes pasiimsim Bertą, viską, ko galėtų prireikti, ir šįvakar pabėgsim. Tik pasakyk, kur bėgti.

— Aš taip nemanau.

— Gerai. Tada pažadėk.

— Tu nieko nedarysi prieš tai man nepasakęs. O aš nepabėgsiu, nepasakiusi tau.

— Manau, jau geriau. Šiam vakarui pakaks. Mums reikėtų pamiegoti. Apie viską pamąstysiu. Turiu daugiau klausimų, bet jie gali ir palaukti. O kai mažumėlę pamąstysiu, pasikalbėsime apie tai, ko toliau imsimės. Dabar jau „mes“. Tu nebe viena. Ir viena daugiau jau nebūsi.

Bruksas paguldė ją į lovą ir užgesinęs šviesą stipriai prisiglaudė.

— Štai. Dabar gerai. O gal ir paklausiu vieno klausimėlio dabar pat.

— Klausk.

— Ar tu įsilaužei ir į mūsų nuovados sistemą?

Abigailė atsiduso, bet tamsoje nepamatė Brukso šypsnio tą atodūsį išgirdus.

— Man atrodė svarbu išsiaiškinti visas smulkmenas apie vietinę teisėsaugą. Jūsų tinklo apsauga nėra labai patikima.

— Gal man reikėtų pasikalbėti su specialistais, kad jie tave pasamdytų visko sutvarkyti?

— Aš labai brangi. Bet, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, galėčiau pasiūlyti nuolaidą nuo įprastų įkainių. — Ji vėl atsiduso. — O asmeninį tavo kompiuterį apsaugočiau veltui.

— Jėzau... — Bruksas ėmė juoktis. — Tu gali perskaityti mano asmenines elektronines žinutes ir visa kita?

— Atleisk. Tu vis vaikščiojai pas mane ir nuolat klausinėjai. Tu ieškojai apie mane informacijos. Na, tą informaciją pati tau ir perduodavau, bet vis tiek mane trikdydavai.

— Neabejoju.

— Turėtum būti atsargus ir nevadinti dabartinio mero šūdžium, nors ir susirašinėji su geru draugu. Niekada negali būti tikras, kas gali perskaityti tavo elektroninius laiškus.

— Jis ir yra Šūdžius, bet tavo žodžius įsidėmėsiu. — Bruksas pasuko galvą ir pabučiavo Abigailei į pakaušį. — Myliu tave.

Ji prigludo skruostu prie jo kaklo.

— Kaip gražiai skamba, kai guli lovoje, kai tamsu ir visur tylu.

— Todėl, kad tai — tiesa. Rytą irgi bus ta pati tiesa.

Abigailė užsimerkė ir išgirstais žodžiais skonėjosi taip, kaip Bruksas džiaugėsi ja. Ji tikėjosi, kad išaušus rytui tuos žodžius jis vėl pakartos.

Elžbieta

Teįvyksta teisingumas,

nors ir dangus grius.

Lordas Mansfildas

Rolandas Babetas Ozarko viešbutyje įsiregistravo pavasario popietę; buvo labai karšta, beveik kaip rugpjūtį. Atėjęs į kambarį, iš kurio atsivėrė kerintys vaizdai į kalnus, ant žvilgančio seno stalo jis padėjo nešiojamąjį kompiuterį. Vyras džiaugėsi viešbučio patogumais — nemokamu Wi-Fi ryšiu, plokščiaekranių televizoriumi, jo manymu, kruopščiai parinktais baldais ir puikiai veikiančiu dušu.

Labai daug laiko jis praleido dirbdamas pridvisusiuose moteliuose su išklerusiais dušais ir dvokiančio muilo atplaišomis prie praustuvų arba tiesiog automobilyje, kur tualetą jam atstojo paprastas stiklainis.

Štai koks tas privataus seklio gyvenimas.

Bet Rolandui toks gyvenimas patiko; patiko net pridvisę moteliai ir prišlapinti stiklainiai. Dvejus metus dirbęs policininku jis suprato, kad ne jam taisyklių ir reikalavimų sąvadai; nors pareigūnas jis tikrai buvo labai geras, todėl ir perėjo į Stubeno-Praiso tyrėjų biurą. Ten jis dirbo beveik dešimt metų, įrodė esąs patikimas, išradingas ir atkaklus. Biurui tokios savybės buvo labai priimtinos.

Jis džiaugėsi skiriamomis premijomis ir vylėsi už šį darbą gauti dar vieną.

Rolandas išsikrovė daiktus: išsiėmė šortus, kelnes, kelerius marškinėlius, megztinius ir aulinius batus. Babetas pasirinko nepriklausomo fotografo įvaizdį; taip apsirengęs galės vaikštinėti po miestą ir jo apylinkes, fotografuoti, šnekučiuotis su vietiniais gyventojais.

Klientas jam nepatiko. Rolando manymu, Linkolnas Bleikas — aukščiausios klasės šiknius, o Bleiko meilės vaisius — pūliuojantis skaudulys ant visuomenės užpakalio.

Bet darbas yra darbas, o Bleikas, būdamas aukščiausios klasės įkyruolis, landūnas ir intrigantas šiknius, gauna daug pajamų. Kai bosas liepė imtis šio darbo, Rolandas ir neatsikalbinėjo. Kaip nesiimsi, kai vienas vaikas lanko privačią mokyklą, kitas pradės lankyti rudenį, o pakeliui į šį pasaulį — koks netikėtumas! — dar ir trečias vaikelis.

Jis mylėjo savo šeimą; Stubeno-Praiso mokamas atlyginimas ir premijos garantavo gerą gyvenimą ir už paskolą įsigytą didelį keturių miegamųjų namą Vakarų Liti Roke.

Taigi, šiknius ar ne šiknius, bet klientas yra karalius. Jeigu Bleikas apie Abigailę Louveri nori sužinoti viską, kas tik įmanoma, ypač atkreiptinas dėmesys į nešvarius dalykėlius, Rolandas visut viską ir išsiaiškins. Tas pat pasakytina ir apie Bruksą Glisoną, Bikfordo policijos nuovados viršininką, kliento žodžiais tariant, Louveri meilužį.

Klientas tvirtino, kad du sekamieji, taip pat ir Konrojai, šio viešbučio su labai gražiais vaizdais pro langus ir visais patogumais savininkai, pričiupo jo sūnų norėdami išlupti pinigų. Bleikas labai aršiai ir garsiai paneigė, kad jo berniukas nuniokojo geriausią viešbučio numerį; jis taip pat neužpuolė Raselo Konrojaus ir grasindamas peiliu nesikėsino į policijos nuovados viršininką.

Rolando Babeto neapkvailinsi; jis visa širdimi, bet tyliai tikėjo, kad toji piktžaizdė padarė viską, kuo buvo kaltinamas, ir dar daugiau. Bet jis dirbs savo darbą, užsidirbs atlygį. Ir apmokės visas sąskaitas.

Rolandas pasitikrino, ar turi fotoaparatą, diktofoną, bloknotą ir įrankį spynoms atrakinti. Tada mobiliuoju paskambino žmonai pranešti, jog atvyko saugiai ir patogiai.

Pasakė apgailestaująs, kad jos nėra šalia; jis kalbėjo nuoširdžiai. Viešbučio kambaryje stovėjo karališko dydžio lova. Pastojusi Džena pavirto sekso bomba.

Susiruošęs į pirmą žygį po miestą jis pažadėjo sau būtinai čia sugrįžti su jau pagimdžiusia Džena; jos tėvai vis dar neatsidžiaugė anūkais ir tikrai sutiks pagloboti visus tris ilgąjį savaitgalį.

Rolandas persimetė per petį fotoaparato dėklą ir ant kaklo pasikabino Nikon, parištą pacifistų ženklais išmargintu dirželiu. Apsimovęs šortus, apsiavęs sportinius aulinukus ir apsivilkęs marškinėlius su užrašu R. E. M., jis užsidėjo akinius nuo saulės ir pažvelgė į veidrodį.

Iš ryto tyčia nenusiskuto; jo manymu, kelių dienų šereliai tik dar labiau stiprino kuriamą įvaizdį. Rolandui patiko laisvi personažai; galėdamas rinktis, jis į tokius ir įsikūnydavo. Natūralu, paprasta...

Jis įsivaizdavo esąs gražus vyriokas. Galėjo prakalbinti bet ką ir taukšti apie ką tik nori, o šis gebėjimas buvo gyvybiškai svarbus kaip ir kompiuteris. Taip, atrodo neprastai, pamanė jis prie viso kostiumo pridėdamas dar ir sportinę kepurėlę su užrašu Greenpeace.

Vis dėlto jis jau buvo bepradedąs nerimauti dėl plinkančio pakaušio. Vos dvejais metais vyresnis brolis — Rolandui buvo trisdešimt ketveri — jau švietė kumščio dydžio plike.

Paskubomis jis sumetė, kad gal ir vertėtų pavartoti vaistų nuo plikimo — kodėl nepasinaudojus prevencinėmis priemonėmis, ir išėjo iš kambario.

Jis apsigyveno viršutiniame aukšte esančiame kambaryje, nors dėl statybininkų keliamo triukšmo administratorius siūlė kitą numerį. Rolandas nepaisė įspėjimų ir galimų nepatogumų. Gyvendamas ten, kur nusprendė, jis galės atidžiau apžiūrėti numerį, kurio jo kliento sūnus tikrai nenuniokojo, jei tikėtum tais aukščiausios klasės šikniais.

Rolandas nužingsniavo koridoriumi ir pamatė uždarytas duris su prikabintu rašteliu, kuriuo buvo atsiprašoma už nepatogumus, susijusius su nenumatytais remonto darbais. Iš už durų sklindantys prislopinti garsai nepriminė statybininkų keliamo triukšmo — veikiau tik demonstruojama, kad dirbama.

Jis viską patikrins vėliau, kai aplink nesisukios tiek daug personalo ir darbininkų.

Vyriškis nutarė leistis žemyn laiptais, nes šiek tiek nerimavo ir dėl kiek per daug atsikišusio vidutinio amžiaus pilvuko; galiausiai išėjo laukan, į kaitrą.

Mažas gražus miestelis, mąstė jis. Dženai patiktų — krautuvėlės, meno dirbiniai. Prieš išvykstant reikėtų ką nors išrinkti jai ir vaikams, taip pat ir tam bevardžiui dar nepažįstamam netikėtumui.

Daug turistų, pamanė Rolandas. Vyrukas su fotoaparatu kuo puikiausiai prie jų dera. Jis padarė kelias viešbučio nuotraukas, stambiu planu nufotografavo nuniokoto kambario langą, kruopščiai uždengtą užuolaidomis.

Rolandas mokėjo fotografuoti. Baigęs privataus seklio darbą ir išėjęs į pensiją jis ketino imtis rimtai fotografuoti. Dabar Rolandas ramiai vaikštinėjo, kartkartėmis pasirinkdavo tinkamą kadrą, prisitaikydavo, nufotografuodavo. Įdomus langas, viskio statinaitėje pasodintos gėlės... Atsitiktinio praeivio akiai jis pasirodytų kaip eilinis be konkretaus tikslo vaikštinėjantis žmogus.

Tačiau mintyse buvo įsirėžę konkretūs adresai. Į Louveri namus reikės važiuoti, bet pro policijos nuovados viršininko namus ir namą, kuriame tebegyveno jo tėvai, jis praeis vaikštinėdamas. Dabar jam reikia įsijausti į miesto gyvenimą, į jo žmones, mąstė Rolandas ir kurį laiką apžiūrinėjo virš užkandinės įrengto Brukso Glisono buto langus.

Jis pastebėjo, kad užuolaidos atitrauktos. Čia nėra ko žiūrėti. Rolandas apėjo aplink namą, kelis kartus nufotografavo gėlių vazonus, apžiūrėjo galinį įėjimą.

Užraktai patikimi, bet nieko ypatinga, dėl ko norėtųsi pašniukštinėti būstą iš vidaus. Jeigu tik bus įmanoma, jis mėgins to išvengti.

Rankose laikydamas viešbučio maloniai dovanotą miesto planą, Rolandas patraukė šaligatviu.

Pakerėtas ir nustebintas jis sustojo prie freskomis ištapyto namo. Pasitikslinęs adresą įsitikino, kad tai policijos nuovados viršininko tėvų namas. Rolandas jau anksčiau buvo surinkęs šiek tiek informacijos ir žinojo, kad viršininko motina — dailininkė, o tėvas — vidurinės mokyklos mokytojas.

Jis numanė, kad vaivorykštine skarele plaukus persirišusi ir dažais aptaškytu kombinezonu apsirengusi moteris, stovinti ant pastolių, ir yra jo tyrimų objekto motina.

Prie pastolių pasaitėliu pririštas šunytis snaudė susirangęs namo šešėlyje.

Ne tiek paklusdamas susikurtam įvaizdžiui, kiek nuoširdžiai susidomėjęs Rolandas padarė kelias nuotraukas ir priėjo arčiau. Jam žengus į kiemą, pradėjo amsėti nubudęs šunytis.

Moteris pažvelgė nuo pastolių žemyn. Pakreipusi galvą ji paklausė:

— Gal reikia pagalbos?

— Atleiskit, kad trukdau. Ėjau pro šalį ir... tiesiog nuostabu. Ar tai jūs viską nutapėte?

— Taip. Turistaujate?

— Atvažiavau kelioms dienoms. Aš — fotografas, Ozarke praleisiu kelias savaites. Norėčiau padaryti vientisą seriją nuotraukų.

— Čia jums netrūks tinkamų fotografuoti objektų. Gerai, Platonai, jau ateinu.

Ji mikliai nulipo ir atrišo šunelį, kuris akimirksniu pripuolė prie Rolando ir ėmė jį uostinėti.

— Geras šunelis, — Rolandas pasilenkė norėdamas paglostyti šunį. — Turbūt jį pažadinau.

— Kaip matote, jis — aršus sarginis šuo. Saulė O’Hara, — pridūrė ji ištiesdama dažais išteptą ranką.

— Rolandas Babetas. Ar neprieštarausite, jei padarysiu kelias šio namo nuotraukas? Namas nuostabus.

— Fotografuokite. Iš kur jūs, Rolandai?

— Iš Liti Roko.

— Kelerius metus ten gyveno mano sūnus. Jis buvo policijos tyrėjas. Bruksas Glisonas.

— Nepasakyčiau, kad man ta pavardė girdėta; stengiuosi neprisidaryti bėdų.

Saulė nusišypsojo kartu su juo.

— Tai gerai, nes dabar jis dirba šio miesto policijos nuovados viršininku.

— Miestas man pasirodė labai mielas. Manau, jis čia nepersidirba.

— Oi, nuolat nutinka tai šis, tai tas... Kur apsistojote?

— Dabar gyvenu kaip tikras švaistūnas, nes kitą kelionės dalį ketinu gyventi palapinėje. Apsistojau Ozarko viešbutyje.

— Geriau nė nesugalvosi; šis viešbutis — ryškiausias brangakmenis visoje Bikfordo lobių skrynioje. Prieš kelias dienas ten nutiko tokia bėda. Miesto chuliganas ir du jo pakalikai nuniokojo geriausią Ozarko viešbučio numerį.

— Ar tikrai? Aš apsigyvenau tame pačiame aukšte ir mane perspėjo, kad bus šiek tiek triukšminga, nes vyksta remonto darbai.

— Remontuoti teks daug. Turbūt panorėsite persikelti į kitą aukštą.

— Ai, man nelabai terūpi. Miegu kaip užmuštas, — bičiuliškai šnekučiuodamasis Rolandas nerūpestingai timptelėjo dirželį ir nuleido fotoaparatą. — Bet apgailestauju dėl ištikusios bėdos. Viešbutis tikrai gražus. Ir architektūra, ir kambarių apstatymas... Jautiesi kaip tikruose namuose su visais įmanomais patogumais. Kodėl jie viską sulaužė?

— Na, sakyčiau, yra žmonių, kuriems patinka laužyti.

— Kaip negerai. Turbūt ir mieluose mažuose miesteliuose netrūksta chuliganų. Čia viešėdamas stengsiuosi nepakliūti jam į akis.

— Dabar jis kalėjime ir turėtų ten dar pabūti. Pamatysite, kad dauguma čia gyvenančių žmonių labai draugiški. Esame priklausomi nuo turistų ir menininkų, tokių kaip jūs. Turite rimtą fotoaparatą...

— Mano kūdikis... — Rolandas paplekšnojo per fotoaparatą. Jam tikrai reikėjo fotografuoti kone taip pat, kaip rinkti informaciją, kurią ši moteris taip greitai ir lengvai jam suteikė. — Kartkartėmis ir filmuoju, bet skaitmeninė fotografija — svarbiausias mano pasirinkimas.

— Jeigu norėtumėte ką nors parduoti, galėtumėte nunešti į Parduotuvės gatvės galeriją. Jie superka šių apylinkių nuotraukas.

— Labai ačiū už pasiūlymą. Pardavęs porą nuotraukų užsidirbčiau dešrainiams ir pupelėms — kelių savaičių racionui.

Rolandas dar kelias minutes su ja paplepėjo, o tada patraukė miesto centro link. Jeigu atsižvelgtų į Saulės O’Haros išsakytas mintis, jo klientas neapsidžiaugtų ataskaita.

Rolandas pasuko užkandinės link. Užkandinės padavėjos dažniausiai būna geri informacijos šaltiniai. Jis pasirinko gardelį, iš kurio gerai matėsi visi įeinantys ir išeinantys lankytojai, ir atsargiai padėjo ant stalo fotoaparatą.

Rolandas gundėsi nufotografuoti padavėją — jos veidas atrodė labai įdomus ir gražus; taip, jam tikrai patinka fotografo vaidmuo.

— Prašyčiau kavos.

— Gal ir pyrago prie kavos? Šiandien turime ypač skanaus vyšnių pyrago.

— Vyšnių pyrago? — jis susimąstė apie pūpsantį vidutinio amžiaus pilvuką. Na, gerai, šiandien jis padarys penkiasdešimčia atsilenkimų daugiau. — Nemanau, kad sugebėsiu atsisakyti.

— Ar pyragą pašildyti? Valgysite su vaniliniais ledais?

Gerai, septyniasdešimt penki papildomi atsilenkimai.

— Taip, panele. Nepažįstu tokio stipruolio, kuris galėtų atsisakyti. Jeigu pyragas bus toks skanus, kokį įsivaizduoju jūsų klausydamasis, čia užsuksiu kasdien, kol viešėsiu šiame mieste.

— Taip ir bus. Turistaujate? — paklausė ji kone tokiu pat smagiu tonu kaip Saulė.

Rolandas jai išdėstė tą patį ir net parodė kelias namo su freskomis nuotraukas.

— Niekada nežinai, ką ji dar sumanys nutapyti. Ir nuotraukos gražios.

— Dėkoju.

— Perduosiu jūsų užsakymą.

Laukdamas jis siurbčiojo kavą, kaip tikras turistas vartė kelionių vadovą. Padavėja atnešė didžiulį gabalą pyrago su gražiai tirpstančiais ledais, lašančiais nuo gundančiai apskrudusios plutelės.

— Ir skamba maloniai, ir atrodo gražiai, — Rolandas atsignybo šakute kąsnelį. — O skonis — dar geresnis. Ačiū, Kim.

— Į sveikatą. — Kim pažvelgė per petį, Rolandas taip pat; į užkandinę įėjo Bruksas. — Sveikas, viršininke! — Kai Kim mostelėjo į gardelį tiesiai priešais Rolandą, šis nutarė padvigubinti jai arbatpinigius.

— Tik kavos.

— Tu dar negirdėjai apie vyšnių pyragą. Išmintingi žmonės sakė, kad niekas neįstengtų jo atsisakyti, — kalbėdama ji pamirksėjo Rolandui, o jis kilstelėjo šakutę su pasmeigtu kąsniu, lyg sakydamas tostą.

— Dabar smaguriaudamas nepajusčiau jokio malonumo. Advokatai...

— Oi, branguti, tada prie pyrago reikėtų dviejų kaušelių vanilinių ledų.

— Kitą kartą. Atėjau išgerti puodelio geros kavos ir ramiai peržvelgti užrašų.

— Tada gerai. Advokatai Bleiko? — pildama kavą klausinėjo Kim.

— Visai nauji. Harį atleido. Tarp mūsų kalbant, man atrodo, kad dabar jis šoka iš džiaugsmo. Bleikas nusamdė firmą iš šiaurės.

— Advokatai jankiai? — Kim pašaipiai perkreipė lūpas. — Nereikėtų stebėtis.

— Kaip sako Džonas Simpsonas, bylą nagrinės Armani kostiumai ir Louis Vuitton portfeliai. Pasikeitimų labai daug. Jie nori keisti ir bylos nagrinėjimo vietą. Teisėjui advokatai nepatinka, tai jau šis tas.

— Norima jį iš čia išvežti — toliau nuo vietų, kur žmonės kuo puikiausiai žino, kas per vienas tas Bleiko vaikis.

— Nekaltinu jų. Ar čia, ar Plutono planetoje, faktas lieka faktu. Tik bėda, kad teismo salėje faktų ne visada pakanka.

Žengusi žingsnelį atgal Kim trinktelėjo abiem kumščiais per šlaunis.

— Tikiuosi, nemanai, kad jis išsisuks? Tik ne po to, ką padarė.

— Nemanau, nes jei šįkart jis išeis švilpaudamas, kitą kartą, visa širdimi jaučiu, ką nors tikrai užmuš.

— Jėzau, Bruksai...

— Atleisk, — Bruksas pasitrynė nuvargusias akis. — Bjaurią nuotaiką turėjau palikti savo kabinete.

— Pasėdėk ir išgerk kavos, nesileisk taip prislegiamas, — Kim pasilenkė ir pakštelėjo jam į viršugalvį. — Atlikai savo darbą, ir visi tai žino. Daugiau nieko ir negali, tik dirbti savo darbą.

— Na, lyg ir taip. Kad ir kaip būtų... tik kavos.

— Jeigu panorėsi dar ko nors, šūktelėk, — purtydama galvą Kim nuėjo; praeidama pro Rolando stalelį ji papildė jo kavos puoduką.

Rolandas sėdėjo susimąstęs. Visi policininko žodžiai jam nuskambėjo kaip gryniausia tiesa. Jis ir pats negalėjo pakęsti kai kurių policijos darbo „bjaurasčių“, bet, kaip sakė nuostabioji ir išmintingoji Kim, nieko daugiau ir negali, tik dirbti savo darbą.

O Rolando darbas — rasti ką nors, kas galėtų nusverti svarstykles jo kliento pusėn.

Jis vos nepaspringo pyragu išvydęs, jo manymu, įeinančią kažkokią viziją.

Puikiai žinojo, kad mažuose pietiniuose miesteliuose galima sutikti tikrų gražuolių; asmeniškai Rolandui atrodė, kad pietietės moterys puoselėja grožį kaip rožes šiltnamyje. Gal tam grožiui padeda klimatas, gal oras, o gal galimybė dėvėti plonas vasarines sukneles, kokią dabar ir vilkėjo netikėtai pasirodžiusi vizija. Galbūt grožiui padeda lėtesnis gyvenimo tempas, o gal motinos dukroms perduoda kokias nors paslaptis.

Kad ir kas tai būtų, akivaizdu, kad veikia.

Rolandas mylėjo savo žmoną ir per dvylika bendro gyvenimo metų — jie susituokę kiek daugiau nei dešimtmetį — nebuvo nuklydęs į šoną. Bet kartkartėmis vyrui galima truputį pafantazuoti, ypač kai jo horizonte pasirodo grakšti ir turbūt seksualiausia kada nors žemėje gimusi moteris.

Ji priplaukė tiesiai prie Glisono gardelio ir prisėdo šalia, priglusdama kaip tirpstantis sviestas ant šilto skrebučio.

— Netinkamas metas, Silbe.

Rolando pasaulyje Silbei visada būtų tinkamas metas.

— Aš tik norėčiau tavęs šio to paklausti. Neketinu stengtis tavęs susigrąžinti ar šiaip ko... Kovo mėnesį jau pasimokiau.

— Malonu girdėti, bet vis tiek dabar netinkamas metas.

— Atrodai labai įsitempęs, pavargęs, nusigalavęs. Man labai gaila. Kažkada buvom draugai.

Bruksui nieko neatsakius Silbė nusuko žvilgsnį ir atsiduso subanguodama žaviomis krūtimis.

— Sakyčiau, draugai nebuvom, ir dėl to turbūt kalta aš. Nuo tada, kai taip prieš tave nusižeminau, daug mąsčiau.

— Nekalbėkime apie tai.

— Lengva tau sakyti, kai ne tu stovėjai prieš mane nuogas.

Rolandas pasijuto seksualiai susijaudinęs ir mintyse atsiprašė žmonos.

— Tai buvo klaida; pats kaltas, kad su tavimi nepasikalbėjau. Tu gailiesi. Aš gailiuosi. Pamirškim.

— Nepamiršiu, kol neišsiaiškinsiu.

— Ko neišsiaiškinsi?

— Kodėl ji, o ne aš? Štai ir viskas. Turiu sužinoti, kodėl tu nori būti su Abigailė Louveri — juk visi žino, kad jūs pora, — ir nenori būti su manimi.

Ir Rolandas norėjo šitai sužinoti; ne tik dėl kliento. Jis matė Louveri nuotrauką; taip, ji tikrai patraukli. Miela, gal net graži, kaip pažiūrėsi... Bet palyginus ją ir stulbinančią Silbę?.. Taip, tikrai ne vyšnių pyragas.

— Net nežinau, kaip tau atsakyti.

— Pasakyk tiesą. Ar lovoje ji už mane geresnė?

— Jėzau Kristau...

— Nekorektiškas klausimas, — neramiai mostelėjusi ranka Silbė permetė per petį nuostabių plaukų sruogą. — Nors apie tai galvojau, nenorėjau klausti. Tu tik pasakyk ką nors, kad suprasčiau.

— Su ja būdamas jaučiuosi laimingas. Jaučiu, kad ten ir yra mano vieta, kad ten ir noriu būti. Man ten būnant atrodo, kad viskas prasminga. Silbe, nežinau, kodėl vienas žmogus pamilsta kitą. Tiesiog taip nutinka, ir viskas.

— Tu ją myli?

— Aš ją myliu.

Minutėlę ji sėdėjo įbedusi akis į stalą.

— Ar galėčiau atsigerti tavo kavos?

— Žinoma.

Silbė atsigėrė, susiraukė ir dar truputį gurkštelėjusi padėjo puodelį.

— Visada geri per saldžiai.

— Blogas įprotis.

— Ar kada nors mane mylėjai?

— Aš tavęs geidžiau. Buvo laikai, kai geidžiau tavęs lyg mirtinai išbadėjęs. Kai suėjome pirmą kartą, buvome per jauni, kad viską suprastume. O antrą kartą? Gal tada abu mėginome išsiaiškinti. Negalėjau suteikti tau laimės. Tu negalėjai suteikti laimės man. Ir viskas tada buvo beprasmiška.

— Tik ne seksas.

Bruksas prajuko.

— Gerai, tu teisi. Tačiau seksas, net ir labai geras seksas, negali būti pradžia, pabaiga ir viskas, kas yra tarp pradžios ir pabaigos.

— Maniau, kad tai supratau po pirmų savo skyrybų, bet turbūt nesupratau. O po antrųjų... Niekada nenorėjau būti moteris su dviejų skyrybų kupra.

Silbė nusigręžė ir pažvelgė pro didžiulį langą.

— Bet esu.

— Gal tau reikėtų apie tai galvoti kaip apie dvi santuokas. Man atrodo, kad žmonės, mėginantys tuoktis daugiau nei vieną kartą, yra optimistai.

— Optimistai, — puse lūpų nusijuokusi ji pastūmė Brukso puodelį su kava. — Gražiau skamba nei nevykėliai.

— Silbe, tu nesi nevykėlė.

— Na, lyg ir susitikinėju su Groveriu.

— Tu... ooo, — Bruksas pakėlė puodelį ir nugurgė mauką kavos. — Gerai.

— Žinau, jis ne to tipo, į kurį paprastai nusitaikau — nėra gražus, su pilvuku. Bet jis kažin koks mielas. Ir tu buvai mielas, bet tada to neįvertinau. O jo mielumą vertinu. Mes dar kartu nemiegam, bet leisdama laiką su juo gerai jaučiuosi. Pati sau atrodau geresnė. Sakyčiau, mes su juo tokie draugai, kokie su tavimi niekada nebuvome.

— Tai gerai.

— Su juo jaučiuosi laiminga, nors niekada to nesitikėjau. Manau, išsiaiškinsiu, ar apskritai galiu būti laiminga.

— Tikiu, kad gali.

— Ir aš tikiu, — Silbė išėjo iš gardelio. — Nemanau, kad jau esu pasirengusi pasakyti, jog viliuosi, kad būsi laimingas su Abigailė Louveri, bet jau tam kaupiuosi.

— Gera pradžia.

— Iki, pasimatysim.

Silbė išplaukė. Rolandas nutarė, kad dabar tikrai turės daug ką apmąstyti bet, kadangi pyragą jau suvalgė, apmąstymams teks pasirinkti kitą vietą. Kad ir kaip ten būtų, Glisonas jau irgi kilo išeiti, ant stalo palikęs pinigus už kavą.

Gal jis nuvažiuos apžiūrėti Louveri namų, pasigrožės apylinkėmis...

Šiek tiek nusiraminusi Abigailė internete skaitinėjo receptus. Skaitinėdama mažiau nerimavo. Kone visai pamiršdavo nerimą. Ji žinojo, kad pas ją atvažiavęs Bruksas norės pasikalbėti apie tai, ką jie darys toliau.

Ji dirbo, tvarkė skalbinius, dirbo, ravėjo daržą, dirbo, skaitinėjo receptus. Niekaip negalėjo nurimti, susitelkti ir ramiai imtis vieno kurio darbo.

Visai į ją nepanašu.

Abigailė norėjo, kad jis greičiau atvažiuotų.

Ji norėjo būti viena.

Ji troško išsiaiškinti, ko nori iš tikrųjų. Negalėjo pakęsti tokio neapsisprendimo, tokio graužiančio nerimo. Šitaip nieko dora nenuveikusi.

Išgirdusi signalizaciją ji pasisuko su visa kėde neabejodama, kad Bruksui — ar bet kam kitam — papasakota istorija prie jos durų jau atvedė Volkovus.

Nelogiška. Tiesą sakant, absurdiška, prisipažino Abigailė, bet ekrane žiūrėdama į vyriškį su sportine kepuraite ji pajuto, kaip smarkiai pradėjo daužytis širdis.

Geras fotoaparatas, atkreipė dėmesį ji. Aulinukai gerokai nudėvėti. Kuprinė.

Žygeivis ar turistas, kuris nekreipdamas dėmesio į riboženklius įžengė į jos valdas. Tikriausiai taip ir bus.

Kai vyriškis išsiėmė žiūronus ir nukreipė juos į namelį, Abigailė dar labiau sunerimo.

Kas jis? Ką jis čia veikia?

Eina arčiau. Dar arčiau.

Jis vėl sustojo, nužvelgė apylinkes pakėlęs žiūronus, iš lėto sukiodamasis; Abigailei pasirodė, kad pro žiūronus jis žiūri tiesiai į vieną iš jos kamerų. Paskui jis žingsniavo toliau, sukdamas ratą.

Žmogus nusiėmė kepuraitę, perbraukė ranka per plaukus, išsiėmė vandens butelį ir godžiai atsigėrė. Įkišęs į kišenę ranką išsitraukė kompasą, žengė žingsnį ir suklupo. Nesugraibęs kompaso vyriškis jį išmetė. Abigailė matė, kaip lenkiantis kompaso sukrutėjo žmogaus lūpos.

Paėmęs kompasą vyriškis jį pakratė, pakėlė veidą į dangų, atsisėdo ant žemės ir įbedė į kelius galvą.

Prieš atsistodamas jis kelias minutes taip pasėdėjo. Nusišluostęs veidą patraukė trobelės link.

Pasitikrinusi, ar turi ginklą, Abigailė išsivedė į kiemą šunį ir apėjo aplink namą.

Ji girdėjo, kaip jis ateina. Nepasakytum, kad sėlina vogčiomis, svarstė ji; žmogus kažką murmėjo panosėje, tankiai ir sunkiai alsavo. Stovėdama už šiltnamio matė jį ateinantį, o kai priėjo prie galinių durų, Abigailė labai aiškiai išgirdo jį sakantį „ačiū Dievui“.

Jis pasibeldė, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir laukė. Žmogus pabeldė dar kartą, tik dabar jau stipriau.

— Sveiki! Ar yra kas nors? Labai prašau, būkit...

Jis nužingsniavo priebučiu, pridėjęs prie stiklo delnus, pažvelgė vidun.

Tada priėjo šuns lydima Abigailė.

— Ko norite?

Žmogus pašoko kaip triušis ir atsigręžė.

— Jėzau, jūs taip mane išgąsdinote... — Pamatęs pistoletą jis išpūtė akis ir pakėlė rankas. — Jėzau, tik nešaukite. Aš pasiklydau. Pasiklydau. Ieškau kelio prie savo automobilio.

— Ką veikėte miške, mano valdose? Juk aiškiai parašyta.

— Atsiprašau. Atsiprašau. Aš fotografavau. Esu fotografas. Norėjau padaryti kelias nuotraukas, pajusti šių apylinkių dvasią; užsižiopsojau, nukeliavau toliau nei ketinau. Atsiprašau. Turėjau atsižvelgti į ženklą „Eiti draudžiama“. Galite iškviesti policiją. Tik nešaukite. Aš... Mano vardas Rolandas Babetas. Apsistojau Ozarko viešbutyje. Galite patikrinti.

— Nusiimkite kuprinę, padėkite ant žemės ir atsitraukite.

— Gerai, būtinai.

Jis neturėjo ginklo; Abigailė jį matė iš visų pusių ir ginklą būtų pastebėjusi. Bet gali būti, kad kažką atsinešė kuprinėje.

— Galite tą kuprinę pasilikti, — pasakė jis nuleisdamas ją ant žemės. — Ten yra ir mano piniginė. Galite pasiimti pinigus.

— Man nereikia jūsų pinigų.

— Paklausykite, paklausykite, aš pasiklydau. Numečiau kompasą, ir jis sugedo. Su žiūronais stebėdamas apylinkes pamačiau jūsų namą. Atėjau prašyti pagalbos. Iškvieskite policiją.

— Kur palikote automobilį?

— Jeigu žinočiau, nebūčiau pasiklydęs. Nesu labai sumanus, — paskubėjo pridurti. — Išvažiavau iš Bikfordo, apie mylią važiavau pietų kryptimi, tada išsukau. Buvo labai geras apšvietimas, šešėliai... Norėjau nutraukti keletą vaizdų. Na, norėjau padaryti kelias nuotraukas, — kalbėjo jis, metęs dar vieną nerimo kupiną žvilgsnį į pistoletą.

— Turėtumėte gerbti privačią nuosavybę.

— Taip, jūs teisi. Tikrai labai atsiprašau.

Abigailė parodė pirštu.

— Jeigu eisite tuo taku, išeisite į kelią. Pasukite kairėn. Maždaug už ketvirčio mylios turėtumėte rasti savo automobilį.

— Gerai. Dėkoju. Aš tik...

— Pasiimkite kuprinę, — pasakė Abigailė, kai jis išėjo iš priebučio tuščiomis rankomis.

— Gerai. — Jis pakėlė kuprinę žvilgsniu lakstydamas nuo Abigailės akių iki jos ginklo, iki šuns, o paskui — vėl nuo pradžių. — Ačiū.

— Nėra už ką.

Abigailė žiūrėjo, kaip jis eina ganėtinai sparčiu žingsniu, o paskui dingsta jai iš akių. Grįžusi vidun ji stebėjo kameros ekrane — jis kone ristele liuoksėjo taku pagrindinio kelio kryptimi, kas kelias minutes vis gręžiodamasis per petį.

Ji tą žmogų išgąsdino, pagalvojo Abigailė. Na, o jis išgąsdino ją. Vadinasi, lygiosios.

Rolandas kuo puikiausiai žinojo, kur paliko automobilĮ.

Tik jis nemanė, kad bus pasitiktas su ginklu. Taip pat nemanė pamatysiąs kameras. Žinojo, kad namuose ji įsirengusi signalizaciją, kad ten yra ir kamerų. Tik niekas neminėjo, kad kamerų yra ir toli miške.

Jeigu jis nebūtų laiku pastebėjęs kameros, būtų susimovęs ir netekęs darbo.

Ji apsigavo pamaniusi, jog mato išsigandusį pasiklydusį žygeivį. O kodėl gi jai neapsigauti? Jis tikrai išsigando. Louveri laikė Glock kaip žmogus, gerai išmanantis, kaip juo naudotis. Kaip žmogus, kuris nedelsdamas juo pasinaudotų.

Dabar, nebematydamas į save nukreipto vamzdžio, Rolandas galėjo tuo žavėtis.

Ir dar tas šuo... Jis žinojo apie šunį, bet, trauk velniai, nenumanė, kad tas gyvulys toks didžiulis.

O galinių durų užraktai... Patikimesnių nė nebūna, svarstė Rolandas mesdamas kuprinę ant galinės automobilio sėdynės. Jis velniškai gerai mokėjo atrakinėti visus užraktus, bet tokių spynų dar niekada nebuvo įveikęs. Blogiausia, kad jis niekaip neprasigaus pro kameras, nebent turėtų kokią nors patikimą įrangą.

Tokia galinga apsauga? Ji perlenkia lazdą.

Dabar pradėtas darbas Rolandui ėmė atrodyti daug įdomesnis. Kam reikia tokios apsaugos, tokio didelio šuns, Glock, tokio atsargumo?

Ji turi ką slėpti. Rolandui patiko atrasti tai, ką žmonės norėdavo paslėpti.

Bruksas žengė į virtuvę nešinas glėbiu baltų ramunių skaisčiai geltonais viduriukais ir odiniu kramtuku Bertui.

— Tu vėl man atnešei gėlių.

— Mano tėtis dovanoja mamai gėlių kartą ar du per savaitę; manau todėl, kad žiūrėdama į gėles ji pradeda šypsotis, kaip dabar tu.

— Nerimavau, jog kai šįvakar ateisi, viskas bus blogai, kad po viso to jausimės nejaukiai. O tu man atnešei ramunių...

— Vadinasi, gali liautis nerimavusi.

Gailėdamasi, kad neturi mažo dailaus ąsotėlio, Abigailė atsinešė vazą; ji prisiekė sau nusipirksianti ąsotėlį kitos kelionės į miestą metu.

— Kaskart, kai čia atvažiuoju, vis kas nors gardžiai kvepia, lygiai kaip ir tu.

— Kvepia rozmarinai, — vazoje dėliodama puokštę atsakė Abigailė. — Jie labai kvapnūs. Radau naują vištienos receptą ir norėjau išmėginti.

— Džiaugiuosi galėdamas būti tavo degustatorius.

— Prie vištienos labai tiktų Pouilly-Fume.

— Jeigu jau tu sakai... — jis nubraukė jai nuo kaktos plaukus ir pakuteno kaklą. — Kaip praėjo dienelė?

— Buvau labai nerami ir išsiblaškiusi, bet šiaip taip baigiau kai kuriuos darbus. Ir dar man sutrukdė pasiklydęs žygeivis — fotografas. Nesuprantu, kodėl žmonės negerbia privačios nuosavybės. Aplink tiek daug viešų vietų, kad tikrai nebūtina brautis į privačias valdas.

— Privačioje valdoje žolė visada žalesnė. Jis buvo prie tavo namų?

— Taip. Suveikė signalizacija, pamačiau jį ekrane. Jis nukrito ir sudaužė kompasą, o paskui, kaip supratau, pro žiūronus pamatė mano namelį.

Vyną pilstęs Bruksas sustingo.

— Pro žiūronus?

Abigailė patikrino, kaip kepa vištiena.

— Taip. Įdomu, ar žiūrėdamas pro žiūronus jis pamatė kamerą, bet atrodė, kad ieško kelio, tikėdamasis sulaukti pagalbos. Išėjau į kiemą, apėjau šiltnamį, kad jį užklupčiau iš už nugaros.

— Išėjai į kiemą, kai kažkoks nepažįstamas vyrukas buvo priėjęs prie tavo namų?

— Aš moku savimi pasirūpinti. Jau labai seniai to išmokau, nepamiršai? Jis buvo vienas. Turėjau pistoletą, su manimi buvo Bertas. Jis beldėsi, šaukė. Kai atėjau su ginklu, jis labai susijaudino.

Bruksas baigė pilstyti vyną ir nurijo didelį mauką.

— Taip, įsivaizduoju.

— Nenorėjau jo išgąsdinti. Jam nederėjo eiti į privačias valdas. Trumpai šio to jo paklausinėjau, paskui parodžiau, kur ieškoti automobilio, jeigu jis tiksliai man viską nupasakojo. Jis greitai pasišalino.

— Ginkluota moteris su didžiuliu šunimi? Būtų kvailas, jei nebūtų pasišalinęs. Ką jis čia veikė?

— Fotografavo. Jis sakė esąs Rolandas Babetas, apsistojęs Konrojų viešbutyje.

— Labai paprasta patikrinti, — Bruksas išsitraukė mobilųjį. — Kaip jis atrodė?

— Įpusėjęs ketvirtą dešimtį, kokių penkių pėdų ir dešimties ar vienuolikos colių ūgio, galėtų sverti maždaug šimtą septyniasdešimt svarų. Vidutinio kūno sudėjimo, šviesiai rudų plaukų, rudų akių, atsikišusiu smakru. Buvo užsidėjęs rudą kepuraitę su Greenpeace logotipu, vilkėjo juodais marškinėliais su užrašu R. E. M., rusvai žalsvos spalvos šortais ir žygeivio aulinukais. Nešėsi mėlyną kuprinę ir ant dirželio buvo pasikabinęs Nikon fotoaparatą. Dirželis buvo išmargintas pacifistų ženklais.

— Taip, būtum buvusi gera policininkė, — sutiko Bruksas. — Šiandieną jį mačiau užkandinėje. Vyšnių pyragas a la mode.

— Ką tai reiškia?

— Nieko. Įdomu. Kokiu laiku jis čia buvo?

— Signalizacija įsijungė aštuoniolika minučių po ketvirtos.

— Taip, tikrai įdomu. Užkandinėje jį mačiau prieš keturias. Mažiau nei po pusvalandžio jis jau atsidūrė čia.

Abigailė tvirčiau suspaudė vyno taurės kojelę.

— Tu manai, kad jie mane surado.

— Širdele, nejau jis tau pasirodė panašus į rusų mafijos atstovą? Nejau tai galėtų būti jų stilius — po miškus braidantis landus vyrukas?

— Ne, — Abigailė kiek lengviau atsipūtė. — Jis nebuvo ginkluotas. Na, bent jau prie savęs ginklo neturėjo. Volkovai nebūtų siuntę vieno beginklio vyriškio.

— Manau, turėtum jaustis saugi. — Vis dėlto jis turi būti budrus; Bruksas surinko numerį mobiliojo klaviatūra. — Sveika, Daria, kaip laikaisi? Aha. Pavasariniai persišaldymai gali pridaryti daug nemalonumų. Pailsėk. Taip, tikrai, toks jau tas metų laikas. Klausyk, ar turi svečią, užsiregistravusį Rolando Babeto pavarde? Ne bėda. Aha, hmmm. Taip, niekas negali būti apsaugotas. Aha, — jis pervertė akimis žiūrėdamas į Abigailę. — Taip, Rolandas Babetas. Kuriame numeryje apsistojęs? Klausyk, Daria, aš juk ne prašalaitis iš gatvės. Aš — policijos nuovados viršininkas. Tik noriu šį tą išsiaiškinti. Juk žinai, kad galiu paskambinti Rasui ir paklausti. Aha. Tikrai? Mhmm. Ne ne, jokių bėdų, įprasti darbai, ir tiek. Tai gydykis peršalimą, girdi? Iki.

Bruksas vėl paėmė vyno taurę.

— Daria gali plepėti be paliovos. Taip, jis ten apsistojęs. Paprašė kambario prie geriausio Ozarko viešbučio numerio, koridoriaus gale.

— Prie to numerio, kurį nuniokojo Džastinas Bleikas ir jo draugeliai?

— Prie to paties. Na, nejau nekeista, kad aš mačiau Babetą mieste, paskui jis atvažiuoja čia su fotoaparatu ir žiūronais, o įsikuria prie pat to nelemto numerio?

— Galėtų būti ir sutapimas, bet atrodo, kad viskas suplanuota tyčia.

— Geras žodis „suplanuota“. Ir suplanuota Bleiko, — šonu atsirėmęs į stalą Bruksas pakėlė vyno taurę. — Iš ko lažinamės, kad pakapstęs giliau išsiaiškinsiu, jog Rolandas Babetas — gerai apmokamas privatus seklys?

— Man rodos, ir aš šias lažybas laimėčiau. Jis tikrai pamatė kamerą ir labai greitai apsisprendė dėtis pasiklydusiu, — o ji ėmė ir apsikvailino, pamanė Abigailė apmaudaudama. — Tik nesuprantu, ką jis pešė čia ateidamas.

— Pasivaikščiojo žmogus. Pasižiūrėjo, kaip tu čia įsikūrei, kokia čia atmosfera. Šiandien jam pasisekė — pamatė vieną iš tavo kamerų ir pasinaudojo ja mėgindamas užmegzti su tavimi kontaktą. Neabejoju, kad priėmimas jo nenudžiugino, bet apskritai jis šį tą išpešė — pasišnekėjo su tavimi, apžiūrėjo tave iš arčiau. Tas pat nutiko ir man, kai užėjau į užkandinę išgerti kavos ir jį ten radau. Jis sėdėjo prie staliuko, valgė pyragą, viską atidžiai stebėjo ir... šūdas.

— Nesupratau?

— Neabejoju, kad jis sėdėjo ištempęs ausis. Lažinuosi, kad klausėsi kiekvieno mano nelemto pokalbio su Silbe žodelio. Nereikėjo man su ja kalbėtis, — Abigailei nieko nepasakius pratarė Bruksas. — Blogai padariau, nes, sakyčiau, pokalbis buvo svarbus. Ir kalbėdamas minėjau tave.

— Su ja kalbėjaisi apie mane?

— Klausydamasis tavo intonacijos ir matydamas tavo žvilgsnį suprantu, kad man nereikėjo apie tą pokalbį užsiminti.

— Nesuprantu, apie ką kalbi. — Abigailė nusisuko norėdama užkaisti ant viryklės stovintį puodą su žaliomis pupelėmis, kurių buvo nusipirkusi prieš kelias dienas. — Paprastos tos mano intonacijos.

— Tavo ištartais žodžiais galima plytas skaldyti. Bet nieko, — Bruksas nė nemėgino slėpti kreivos šypsenėlės bičiuliškai pliaukštelėdamas jai per sėdynę. — Aš meilikauju.

— Nereikia meilikauti. Man visai nesvarbu, kad apie mane kalbėjaisi su buvusia savo... partnere.

— Mes su Silbe niekada nebuvom tikri partneriai. Ji atėjo, kai gėriau kavą ir atsisėdo prie mano staliuko. Šiaip ji norėjo atsiprašyti už tą nelemtą incidentą kovo mėnesį. Ir dar norėjo paklausti vieno klausimo. Ji norėjo sužinoti, kodėl tu, o ne ji.

Kiek pasvarsčiusi Abigailė ištraukė iš orkaitės vištieną.

— Žvelgiant iš jos pozicijos, klausimas visai pagrįstas. Ir tau taip turėtų atrodyti. Mano požiūriu, klausimas keblus ir įžeidžiantis. Taip atrodanti moteris turėtų būti pratusi gauti viską, ko tik užsigeidžia, ir manęs ji, suprantama, neįsivaizduoja savo vietoje. Nesvarbu, kad tai neabejotina tiesa, vis tiek pikta. Tu man meilikauji, nes aš įsižeidžiau, ir šitai dar labiau žeidžia.

— Kol dar visai nesusinervinai, gal norėtum išgirsti, ką jai atsakiau?

— Ne mano reikalas, ką atsakei privačiai besišnekučiuodamas. — Išėmusi lėkštes Abigailė trankiai jas padėjo ant stalo. — Taip, noriu išgirsti.

— Aš jai atsakiau, kad būdamas su tavimi labai gerai jaučiuosi. Jaučiuosi taip, tarsi tikrai būčiau savo vietoje. Ir tada viskas atrodo prasminga. Pasakiau jai, jog nežinau, kodėl vienas žmogus pamilsta kitą; tiesiog taip nutinka.

Abigailė atsigręžė ir pažvelgė jam į akis.

— Tu jai pasakei, kad mane myli.

— Pasakiau, nes myliu.

— Dabar jau ne taip pykstu.

— Gerai. Eini teisinga kryptimi. Nenorėjau su ja kalbėtis, bet pasikalbėjęs supratau, kad gerai padariau. Man atrodo, kad dabar mes geriau nei kada nors anksčiau vienas kitą suprantame, ir mums abiem lengviau.

— O man būtų lengviau, jei ji nebūtų apdovanota tokia puikia išvaizda. Kvaila. Nenoriu būti kvaila ir lėkšta.

— Kadangi augau su dviem sesėm, galiu kuo ramiausiai pasakyti, kad ir ji, ko gero, tą patį galvoja apie tave. Tik va, Rolandas Babetas gavo gurkšnį informacijos.

— Tačiau ši informacija niekaip negali būti svarbi kalbant apie Džastinui Bleikui pateiktus kaltinimus, jei Babetas tikrai yra Džastino tėvui dirbantis privatus seklys.

— Ne, bet pretekstas jau yra. Kaip ir faktas, kad nešiojiesi ginklą ir esi įsirengusi aukščiausios klasės apsaugos sistemą. Kiek patikimi yra tavo vadinamieji originalūs dokumentai?

— Visi mano dokumentai ir prieinama informacija apie mane neužkliūtų jokiems susidomėjusiems policininkams. Nėra jokių priežasčių suabejoti duomenų tikrumu.

— Bet privatus seklys — ne policininkas, — pareiškė Bruksas.

— Manau, jie nepuls manęs kratyti. Niekada neturėjau jokių bėdų.

— Ar kada nors buvai suimta, apklausta?

— Ne, bet prieš sudarydami sutartį mane visada tikrina klientai. Kadangi dirbu specifinį darbą ir gaunu nemažą atlygį, kiekvienas naujas klientas kruopščiai patikrina visus dokumentus ir informaciją apie mane.

— Tai gerai, — patenkintas linksėjo Bruksas. — Gerai, kad pasakei. Man nerimą kelia tik tai — beje, išties tik tai, — kad Babetas nėra tave norintis nusamdyti klientas; jis ieško kokių nors negražių dalykų, galinčių tave diskredituoti ar kelti grėsmę.

— Tada jis turėtų būti labai talentingas ir užsispyręs.

— Vis dėlto mums reikėtų būti atsargiems.

— Galėtum jį pagąsdinti. Esi autoritetingas, turi ginklų. Galėtum jį pričiupti, įbauginti ir priversti išvykti.

— Gal ir galėčiau, bet išvykęs jis taptų dar smalsesnis. Nebent turėčiau kokį nors svertą.

— Nenoriu niekur važiuoti.

— Ir neleisime, kad taip nutiktų.

Abigailė negalėjo pakęsti vėl užgulusio slogučio ir streso, šių papildomų komplikacijų, nieko, visiškai nieko bendra neturinčių su Volkovais.

— Jeigu nebūčiau išėjusi iš namų, nebūčiau atidariusi durų ir nepasakiusi, kur eiti...

— Nemanau, kad būtum ką nors pakeitusi. Jis dirba savo darbą. O mes — tiksliau, tu, nes tu tai išmanai daug geriau ir dirbi sparčiau, — sužinosime viską, ką tik įmanoma apie jį išsiaiškinti. Pažiūrėsim, su kokiu žmogumi susidūrėme. O dabar... Norėjau tavęs paprašyti paskolinti kelias kameras.

— Kam?

— Dėl visa ko. Ar nieko, jei dienelei ar dviem Bikfordo policijos nuovada pasiskolins kelis tavo įrenginius?

— Gerai, — Abigailė ištraukė iš kišenės žiedelį su raktais. — Skolinkis, ką tik nori.

— Dėkoju. Jeigu neprieštarausi, atsiųsiu Ešą ir Boidą jų paimti. Man reikia paskambinti porai žmonių ir šį tą sutvarkyti.

— Gerai. Turiu baigti gaminti pietus, — gal begamindama ji kiek aprims? — Nenoriu, kad pervirtų daržovės.

Abigailei reikėjo ką nors veikti, nuolat ką nors daryti, kad neužplūstų panika. Jei ji imsis įprastų darbų: į žaliąsias pupeles įbers čiobrelių, įdės sviesto, apšlakstys vištieną vyno padažu ir patieks lėkštėje su skrudintomis bulvėmis, gal įtikės iliuzija, kad viskas gerai.

Ji paruošė kuo puikiausius pietus, bet negalėjo prisiversti nuryti nė kelių kąsnelių.

Turėjo parengusi planą nenumatytam atvejui. Ji visada turėjo tokių planų. Visi naujai tapatybei reikalingi dokumentai buvo paruošti ir užrakinti slaptajame kambaryje. Jie jos laukia.

Tačiau Abigailė nenorėjo jais naudotis, nenorėjo dar kartą tapti kuo nors kitu. Vadinasi, jai teks pakovoti, kad apgintų dabartinę savo tapatybę, tai, ką turi šiuo metu.

— Jeigu šitas seklys tikrai yra labai talentingas ir užsispyręs, jam vis tiek prireiks laiko, kol išsiaiškins visą tiesą apie mano dokumentus ir istoriją, — tarė Abigailė. — Ir man reikia laiko suplanuoti ir suorganizuoti kokią nors sesiją su specialiąja agente Garison.

— Ar ji Čikagoje?

— Norėjau turėti kokį nors žmogų Čikagoje, kur įsikūrę Volkovai. Ir ji jaustų didesnį stimulą, lengviau pasiektų bet kokią informaciją. Be to, apsisprendusi pasitikėti mano siunčiama informacija, greičiau į viską sureaguotų.

— Gerai mąstai.

— Bet jei nerasiu jokios kitos išeities, jei pati su ja susisieksiu, agentė privalės vykdyti savo pareigą ir mane suimti. Jeigu taip nutiks, nemanau, kad turėsiu laiko ar galimybių kam nors ką nors paaiškinti, nes mane tiesiog pašalins.

Bruksas paėmė ją už abiejų rankų.

— Niekas tavęs nesuims ir jau tikrai nepašalins. Pažvelk į mane. Kad ir kas būtų. Aš jau sugalvojau ir tam tikrų alternatyvų, ir tam tikrų būdų.

— Pamaniau, gal vertėtų nusiųsti specialiajai agentei Garison žinutę į asmeninę elektroninio pašto dėžutę ir pasisakyti, kas esu, smulkiai išdėstyti visą istoriją. Laišką galėčiau nusiųsti taip, kaip siunčiu kitus duomenis, kad niekas manęs nesusektų. Tačiau informacija galėtų nutekėti. Jeigu jai siųsta informacija pakliūtų į netinkamas rankas, Volkovai sužinotų, kad aš ne tik gyva...

— Ilja Volkovas tave matė. Jie žino, kad tu gyva.

— Jie žinojo, kad aš gyva, prieš penkerius metus Niujorke. Galėjau patekti į avariją ar užsikrėsti kokia nors mirtina liga.

— Gerai, argumentas silpnas, bet aš jį išgirdau.

— Jie taip pat sužinotų, kad įsilaužiau į jų sąskaitas, elektronines bylas, kad persiunčiau informaciją FTB. Savaime suprantama, jie pamėgintų užblokuoti mano kelius, ir man vėl prireiktų laiko bei pastangų. Taip pat jie būtų daug atsargesni rašydami elektronines žinutes ir kaupdami elektronines bylas. Bet svarbiausia, jie labai įpyktų ir iš paskutiniųjų stengtųsi mane surasti ir pašalinti. Jie turi labai gabių informatikų. Dalį pajamų gauna sukčiaudami internetinėje erdvėje, grobdami tapatybės duomenis.

— Tu geresnė už visus jų informatikus.

— Taip, geresnė, bet turėjau marias laiko studijuoti ir programuoti, prasilaužti pro jų užtvaras ir išsisukti nuo antivirusinių programų. Jeigu jie imsis dar rimtesnių apsaugos priemonių, man prireiks laiko, kad vėl viską pakartočiau. Jų vietoje paspęsčiau spąstus. Jeigu suklysčiau, jie mane susektų. Ir vėl labai svarbu turėti laiko. Jeigu susisiekčiau su FTB, labai greitai turėtų būti suimtas Kosgrouvas ir Kiganas, identifikuoti jų šnipai, suimtas Korotkis ir Ilja.

— Subyrėtų visa domino kauliukų grandinė.

— Taip, galima sakyti. Bet biurokratai dažniausiai nesuskumba laiku. Ir iki prasidedant visam procesui, manimi turėtų patikėti pati agentė ir jos vadovybė.

— Patikės.

— Ko vertas bėglės, įtariamos žmogžudyste ir, kaip manoma, tikrai kaltos dėl dviejų Jungtinių Valstijų maršalų žūties, žodis prieš dviejų kitų apdovanotų ir paaukštintų maršalų liudijimą?

Bruksas uždėjo delną ant virpančios jos rankos.

— Ko vertas žodis moters, kuri būdama šešiolikos, atnešė jiems ant lėkštelės aukščiausios klasės mafijos žudiką. Tai jie susimovė.

— Tu esi šališkas, nes mane myli.

— Taip, myliu, bet turiu puikią nuojautą. Nejau manai, kad FTB, maršalai ir Čikagos policijos departamentas nesistengs perlaužti Volkovų grupuotės stuburo? Jie kalbėsis su tavimi, Abigailė.

Ji labai stengėsi neištraukti rankos iš Brukso delno.

— Ar tu manęs prašai patikėti, kad jie mane apsaugos?

— Ne. Prašau pasitikėti savimi ir manimi.

— Manau, galėčiau.

— Vadinasi, pirmiausia mums reikia ryšininko.

— Nesuprantu.

— Žmogaus, galinčio vietoj tavęs kalbėti, susisiekti su agente ir pradėti derybas.

— Tau negalima...

— Negalima, — sutiko Bruksas. — Aš negaliu. Tiek emociškai, tiek geografiškai esu pernelyg arti tavęs. Ryšininką jie patikrins. Bet neturės jokių priežasčių manęs ar tavęs sieti su buvusiu mano kapitonu iš Liti Roko policijos departamento.

— Aš jo nepažįstu.

— Pažįstu aš. Išklausyk manęs. Tai kapitonas Džozefas Ensonas. Gali jį patikrinti. Rimtas policininkas, pelnęs apdovanojimų, dirba dvidešimt penkerius metus. Turi pirmą ir vienintelę žmoną, du vaikus, yra geras viršininkas, sumanus policininkas, laikosi įstatymo raidės, bet ne tiek, kad negalėtų praleisti kokio žodžio, jeigu to reikėtų, kad laimėtų teisingumas. Departamente juo pasitiki ir gerbia, nes jis išties vertas pasitikėjimo ir pagarbos. Be to, jis labai kietas.

Abigailė atsistojo ir nuėjo prie lango mėgindama viską apmąstyti. Ryšininkas — geras sumanymas, galėtų būti nebloga apsauga. Bet...

— Kodėl jis turėtų manimi patikėti?

— Patikės manimi.

— Jeigu ir patikėtų, kodėl juo turėtų patikėti specialioji agentė Garison?

— Todėl, kad jis švarus, gerai dirba, pelnęs puikią reputaciją. Todėl, kad jis neturi priežasčių meluoti. Po kelerių metų bus išdirbęs jau tris dešimtmečius, išeis į pensiją. Kam jam viskuo rizikuoti meluojant FTB?

Supratusi Brukso logiką Abigailė palinksėjo.

— Bet kam jam pačiam rizikuoti ir painiotis į šiuos reikalus?

— Jis — geras žmogus ir geras policininkas, — dabar ir Bruksas atsistojo, priėjo prie Abigailės. — Jis užaugino dvi dukras; jeigu pats nemėgintų įsivaizduoti jų tavo vietoje, aš jam padėčiau.

— Prašai, kad pasitikėčiau žmogumi, kurio nepažįstu, kurio niekada nesu mačiusi.

— Suprantu ir kuo puikiausiai numanau, kiek daug prašau. Jeigu tau šitai nepriimtina, rasim kitų būdų.

Abigailė vėl nusigręžė į langą. Jos sodas taip gražiai veši. Pastaraisiais metais jos gyvenimas plaukė taip ramiai. Bet iš tikrųjų niekas nebuvo suvešėję, kol ji neatvėrė durų Bruksui.

— Ar patikėtum jam savo gyvybę?

— Patikėčiau. Bet dabar — tu mano gyvenimas.

— Oo, Dieve, ištarei šiuos žodžius, ir pajutau, kad pražūsiu, jei prarasiu tai, ką radau būdama su tavimi. Bruksai, verti mane rizikuoti ramybe, nors kažkada maniau, kad tik ramybės tenoriu.

— Negali nuolat bėgti ir slapstytis, Abigailė, — apglėbęs per pečius Bruksas atgręžė ją į save. — Negali gyventi užsisklendusi ir tylėdama.

— Maniau, kad galiu, bet... ne, nebegaliu. Dabar jau negaliu. Kaip įgyvendinsi savo sumanymą?

— Važiuosiu į Liti Roką. Negalime rizikuoti skambindami ar rašydami elektroninį laišką. Turime pasikalbėti akis į akį ir ne todėl, kad kitaip bendraudami galėtume palikti kokių nors pėdsakų, bet todėl, kad Ensonas yra toks žmogus — su juo reikia kalbėtis asmeniškai. Jau po dviejų valandų galėčiau būti ten, viską jam išdėstyčiau ir iki auštant grįžčiau.

— Važiuotum šįvakar?

— Koks tikslas atidėlioti? Garantuoju, kad privatus seklys dabar užgulęs savo kompiuterį mėgina ką nors atkapstyti. Mūsų padėtis dabar geresnė, todėl nereikia šio privalumo prarasti, — Bruksas atsistojo. — Pasiimk nešiojamąjį kompiuterį arba i-Pad. Pakeliui galėsi paieškoti informacijos apie manąjį kapitoną. Jeigu liksi kuo nors nepatenkinta, apsisuksim ir grįšim.

— Nori, kad važiuočiau kartu?

— Visada noriu. Bet šiuo atveju noriu, kad jis tave pamatytų ir išgirstų. Noriu, kad jam viską papasakotum taip, kaip papasakojai man. Tu išsigandusi. Nekaltinu, — jis paėmė Abigailę už parankių. — Tau reikia daugiau laiko, kad galėtum viską išanalizuoti, apskaičiuoti, įsižiūrėti į visas smulkmenas. Bet bėgdama iš to saugaus namo elgeisi kitaip. Ir kai Niujorke jie tave vijosi, elgeisi kitaip. Tada elgeisi instinktyviai ir juos pergalėjai.

— Pasiimsiu naują tapatybės kortelę ir grynųjų. Ir dar kelionkrepšį. Jeigu viskas pakryps į bloga, negalėsiu čia grįžti.

— Jeigu viskas pakryps į bloga, keliausiu su tavimi.

— Suprantu, kad dabar tau taip atrodo...

— Mums „dabar“ tęsis visada. Imk viską, ko, manai, galės prireikti.

— Noriu vežtis ir Bertą.

Bruksas nusišypsojo.

— Kitaip ir būti negali.

Bruksas vairavo Abigailės automobilį. Kaimynai neatkreips dėmesio į visureigį, stovintį prie Ensono kiemo, bet jei policininkai sumanytų juos apklausti, tikrai prisimintų matę Bikfordo policijos automobilį.

Bruksui vairuojant Bertas elgėsi taip, kaip elgiasi visi automobiliu važiuojantys šunys — tupėjo ant galinės sėdynės pro langą iškišęs kvailokai prašieptą snukį; Abigailė darbavosi ant kelių pasidėjusi kompiuterį.

— Tavojo kapitono Ensono charakteristika nepriekaištinga.

— Jis geras policininkas.

Privalumas ar trūkumas? — svarstė Abigailė.

— Jeigu jis sutiks padėti, ar suprasi, kad sako tiesą?

— Taip. Patikėk.

— Tikiu. — Abigailė pažvelgė pro šoninį langą į lekiančius pakelės vaizdus. — Tikiu tavimi labiau nei esu kuo nors tikėjusi pastaruosius tuziną metų. Jeigu mums pasiseks, jei kiti manimi patikės, prasidės suėmimai, teismai, liudijimai. Bus prisimintos senos istorijos. Privalai tai suprasti.

— Galėtume gyventi kaip iki šiol, dar nevėlu atsisakyti sumanymo. Tačiau mes abu — manau, tikrai abu — nesijaustume ramiai ir patogiai. Būtume saugesni, bet ne ramesni.

— Ilgą laiką man ir buvo svarbiausia saugumas. — Abigailė pažvelgė į Bruksą stebėdamasi, kad vienas žmogus gali viską pakeisti. — Bet ne dabar. Vis dėlto nepakaks smogti Volkovų grupuotei ir ją išardyti. Kad jaustumėmės saugūs ir ramiai gyventume, privalome ją sunaikinti.

— Stengiamės.

— Turiu sumanymų. Bet kai kurie iš jų kiek prieštarauja įstatymams.

Abigailė sugavo Brukso lūpomis perbėgusį šypsnį.

— Nesistebiu. Ką turi galvoje?

— Jau esu šį tą sumaniusi, bet man reikia dar kartą viską apmąstyti. Techniniai dalykai...

Bruksas atsisukęs nužvelgė jos kompiuterį.

— Nuobodybė...

— Sutinku. Nuobodybė. Jeigu apsispręsime, man reikės dar daugiau laiko skirti sukurtoms programoms tobulinti. O dabar, beje, jei tavasis kapitonas sutiks, tau reikės nuspręsti, kaip komunikuosite. Kai tik jis šiuo klausimu susisieks su FTB, jie iškart jį suseks.

— Pakeliui sustosime ir nusipirksime kelis mobiliuosius telefonus. Kurį laiką mūsų niekas nesuseks.

— Gal ir taip.

Bruksas ištiesęs ranką suėmė jos delną.

— Vis tiek rasime išeitį.

Abigailė juo tikėjo. Beprasmiška, nelogiška taip elgtis, bet ji vis tiek juo tikėjo.

Bruksui įsukus į ramią gatvelę, nutūptą dailių namų, Abigailė vos tvardėsi. Seni lapoti medžiai, žalios vejos, langų stikluose atsispindintys žibintai...

Kapitonas Ensonas gali pamėginti ją suimti tuojau pat. Jis gali pareikalauti susisiekti su FTB žmonėmis.

Gali būti, kad jo nėra namie. Tada įtampa lyg ir turėtų atslūgti, bet ji patirtų dar daugiau streso.

Gali būti, kad jis...

— Nurimk, — pratarė Bruksas sustodamas priešais tvarkingą dviaukštį namą su garažu ir kieme augančiu gražiu raudonlapiu klevu.

— Neįmanoma.

Bruksas pasisuko taip, kad jų akys atsidurtų viename lygyje.

— Abigailė, pradedam ar viską metam? Tau rinktis.

— Pradedam, bet niekaip negaliu nurimti.

Jeigu jai tektų bėgti, negalėtų jam leisti bėgti kartu. Tikrai jam neleistų atsisakyti įprasto gyvenimo, šeimos ir susikurto pasaulio. Krepšyje turėjo atsarginius automobilio raktelius; jeigu būtinai reikės, ji išeis ir nuvažiuos. Jeigu taip nutiktų...

— Kad ir kas nutiktų, noriu, kad žinotum, jog pastarosios kelios savaitės buvo pačios gražiausios mano gyvenime. Būdama su tavimi pasikeičiau. Nuo šiol mano gyvenime viskas bus kitaip ir aš tuo džiaugiuosi.

— Mes nugalėsime, ir kelias į pergalę prasideda dabar.

— Gerai. — Paliepusi Bertui tupėti Abigailė išlipo iš automobilio.

Apėjęs automobilį Bruksas paėmė Abigailę už rankos. Ji iš paskutiniųjų stengėsi sutelkti mintis į šį jo prisilietimą, nes dabar širdis daužėsi kažkur galugerklyje.

Languose degė šviesa; Abigailė uodė pavasarį ir artėjančią vasarą — žolės, raukšlių, gvazdikų ir ankstyvųjų rožių aromatus... Ji juto besikaupiantį nerimą, kūju besidaužančią širdį; Bruksui pabeldus, ji sekundei užsimerkė.

Duris atidarė plačiapetis vyriškis žilstelėjusiais tamsiais plaukais, kiek praskydusiais ties smilkiniais. Jis vilkėjo žalsvai rusvomis kelnėmis ir mėlynais sportiniais marškiniais; į kišenėlę buvo įsikabinęs akinius skaityti.

Žmogus buvo basas; jam už nugaros Abigailė išgirdo atskambantį beisbolo varžybų komentatoriaus balsą.

Vyriškio akys buvo plieno mėlynumo, bet nušvitusi šypsena tą žvilgsnį sušildė.

— Prie mano slenksčio — viršininkas Glisonas, kalės vaikas...

— Gera jus matyti, kapitone.

— Kalės vaikas, — pakartojo Ensonas ir, žvilgsniu matuodamas Abigailę, viena ranka apsikabino Bruksą. — Ar supažindinsi su panele?

— Abigailė Louveri. Kapitonas Džo Ensonas.

— Malonu susipažinti, Abigailė. Vaje, kaip Nadina gailėsis pražiopsojusi tokį susitikimą. Mamos gimtadienio proga ji suorganizavo mergaičių vakarėlį sveikatingumo centre. Iki sekmadienio ji negrįš. Na, užeikit.

Didysis kambarys Abigailei pasirodė labai patogus ir jaukus; ant lentynos buvo išdėliotos įrėmintos šeimos nuotraukos, ant palangių — dailiuose vazonuose pasodinti kambariniai augalai.

— Sėdėjau svetainėje ir žiūrėjau rungtynes. Tuoj išjungsiu.

— Atleiskite, kad taip netikėtai užgriuvom.

— Nieko. Jau antrą vakarą leidžiu vienišas. Velniškai nuobodu. — Jis išėjo iš kambario; po kelių sekundžių komentatoriaus balsas nutilo ir iš svetainės paskui Ensoną ištipeno senas gelsvas labradoras. — Jis nieko bloga nedarys, — kreipėsi į Abigailę Ensonas.

— Man patinka šunys. Jo snukis labai protingas.

— Hakas visada buvo labai sumanus. Dabar jau beveik aklas ir puskurtis, bet vis tiek sumanus. Kodėl mums neatsisėdus? Kaip laikosi tavo tėtis, Bruksai?

— Gerai. Tikrai gerai.

— Malonu girdėti. O kaip darbas?

— Man patinka, kapitone. Džiaugiuosi tuo, kas esu ir kur esu.

— Jis — geras policininkas, — Abigailei pasakė Ensonas. — Man buvo labai blogai, kai jis išėjo. Gal alaus?

— Neatsisakyčiau.

— O aš atsisakyčiau, — įsiterpė Abigailė ir iškart suprato, kad ši paprasta tiesa nuskambėjo nemandagiai. — Na, jeigu būtų galima, atsigerčiau vandens.

— Žinoma. Turiu limonado. Nėra labai prastas.

— Dėkoju, būtų gerai.

Ensono pakviesti jie susėdo didelėje baldais nuo pagrindinio kambario atitvertoje virtuvėje. Gale kambario plačios stiklinės durys vedė į kiemelį, kuriame Abigailė pastebėjo juodu dangčiu uždengtą lauko kepsninę, kelis krėslus ir stalelius.

Ensonui atnešus gėrimus, senasis šuo prislinko prie Abigailės, apuostė ir padėjo jai ant kelių galvą.

Abigailė paglostė jam galvą ir pakasė paausį.

— Jeigu jis tau įkyrės, liepk tūpti.

— Neįkyrės.

— Abigailė irgi turi šunį. Labai didelį šunį. Bertas laukia automobilyje.

— Ir kokių velnių jį ten palikot? Atsiveskit. Tegu abu vyručiai susipažįsta ir pabendrauja.

— Bertui patiktų. Jeigu tikrai taip sakot, einu jo atsivesti. Liepiau jam ramiai tupėti, todėl Brukso neklausys ir iš automobilio nelips.

— Eik ir atsivesk jį pro galinį įėjimą. Šoniniai varteliai kairėje.

— Dėkoju.

Abigailei išėjus Ensonas padavė Bruksui skardinę alaus ir pastūmė suveriamąsias duris.

— Kas čia dedasi, Bruksai? — jiems išėjus į kiemelį paklausė Ensonas.

— Daug kas.

— Tavo panelė puikiai tvardosi, bet ji taip nervinasi, kad įtampos pakaktų viso Liti Roko lempoms uždegti.

— Ji turi tam priežasčių. Įkalbėjau ją čia atvažiuoti, nes jai reikia pagalbos. Ir dar todėl, kad ją myliu.

Ensonas atsiduso ir nurijo mauką alaus.

— Kokia ją ištiko bėda?

— Noriu, kad pati jums papasakotų, reikia, kad jūs ją išgirstumėte. Viską išklausytumėte. Pasikliauju jumis, kapitone.

— Ji ne iš šių vietų ir ne iš ten, kur gyveni tu.

— Taip, ne iš ten. Bet dabar Bikfordas — jos namai. Mes abu norime, kad ir toliau taip būtų.

Jie išgirdo, kaip atsidaro ir vėl užsiveria vartai. Hakas pakėlė galvą; Ensonas žinojo, kad šuo kažką užuodė, o ne išgirdo.

Kai iš už namo pasirodė Bertu vedina Abigailė, Ensonas nustebęs pakėlė antakius.

— Koks didelis ir gražus gyvulys...

— Jis labai gražiai elgiasi, — patikino jį Abigailė. — Ami, — tarė ji, kai drebantis Hakas priėjo apuostyti atvykėlio. — Ami. Jouer.

Šunys vizgindami uodegas uostinėjo vienas kitą. Hakas priėjo prie tvoros ir pakėlė koją. Bertas jį nusekė. Paskui jie pradėjo bičiuliškai galynėtis.

— Hakas dar turi smarvės, — Ensonas padavė Abigailei limonado ir pamojo sėstis. — Abigailė, Bruksas sakė, kad turi man kažką papasakoti.

— Taip. Turėčiau pradėti prisipažindama, kad Abigailė Louveri nėra tikroji mano pavardė. Iš tikrųjų esu Elžbieta Fič. Būdama šešiolikos mačiau, kaip žmogus, vardu Jakovas Korotkis, Volkovų nusikalstamos grupuotės parankinis, nužudė savo pusbrolį Aleksį Gurevičių ir mano draugę Džiulę Masters.

Ensonas atsilošė. Po akimirkos jis pažvelgė į Bruksą.

— Minėjai, kad kalbos bus.

Paskui jis vėl plieninėmis akimis pažvelgė į Abigailę.

— Kodėl gi tau apie tai nepapasakojus?

Abigailė niekaip nesuprato, ar Emsonas ja tiki. Jo veidas nieko neišdavė — nei nuostabos, nei abejonės, nei supratimo. Kaip ir Bruksas, jos žodžių srautą jis pertraukė tik kelis kartus šio to paklausdamas, o paskui linktelėdamas, kad pasakotų toliau.

Dar iki baigiant pasakojimą grįžo nusižaidę šunys; Abigailei nutilus jie gulėjo išsikėtoję, laukdami, kol bus paglostyti.

— Kai ką iš tavo pasakojimo prisimenu, — tarė Ensonas. — Tais laikais šis nutikimas plačiai nuskambėjo, ypač tarp teisėsaugininkų. Du Jungtinių Valstijų maršalai nužudyti, dar vienas sužeistas, su nusikalstama grupuote siejamos dvigubos žmogžudystės liudininkė dingusi... Tavo veidas ir pavardė kelias savaites mirgėjo nacionalinės žiniasklaidos puslapiuose, informacija apie tave buvo siunčiama ir į kitus departamentus.

— Taip, žinau.

— Taip pat visi buvo įspėjami, kad pabėgai iš nusikaltimo vietos. Esi ieškoma norint apklausti dėl agentų mirčių ir sprogimo slaptame name.

Abigailė sėdėjo nuleidusi ant kelių rankas ir kietai sunėrusi pirštus.

— Policininkų apklausos rodo, kad Kiganu ir Kosgrouvu visi patikėjo. Teiginys, kad esu ieškoma norint apklausti, yra paprasčiausia gudrybė — man būtų pateikti kaltinimai žmogžudyste ar bendrininkavimu nužudant.

— Iš kur tau žinoma ši slapta informacija?

Netardamas nė žodžio Bruksas ištiesė ranką ir atgniaužęs Abigailės pirštus paėmė jos delną.

— Esu kompiuterių specialistė, specializuojuosi apsaugos sistemų srityje. Ir dar esu kompiuterių pirate.

— Nori pasakyti, kad gali įsilaužti į konfidencialias Jungtinių Valstijų maršalų ir FTB elektronines bylas?

— Taip. Aš labai talentinga, o elektroninės bylos man ir buvo svarbiausios. Kiganas ir Kosgrouvas pareiškė, kad įėję į slapto namo virtuvę rado Terę; ji ginklo neturėjo. Jiems mėginant susisiekti su kitais, kažkoks nepažįstamas asmuo ėmė į juos šaudyti, Kosgrouvą sužeidė. Kai Kiganas paleido atsakomąją ugnį, užgeso šviesa. Kiganui pavyko ištempti Kosgrouvą į lauką ir pranešti apie kilusį incidentą. Bet, jam nespėjus grįžti paimti Terės ar paieškoti manęs ir Džono, namas sprogo. Jis taip pat tvirtino matęs kažką bėgant.

— Taip, kiek prisimenu, tada ir aš tiek žinojau, — sutiko Ensonas.

— Viena iš dominuojančių teorijų — aš taip puoliau į paniką arba man taip viskas nusibodo, kad susisiekiau su Volkovais ir sudariau su jais sandėrį. Jie rado mane slaptame name, o aš susigrūmiau su Tere, nes norėjau ištrūkti. Aš arba kažkokie nežinomi asmenys, susiję su Volkovais, nušovė Džoną, apšaudė Kiganą ir Kosgrouvą, o aš išsigandusi pabėgau arba buvau sučiupta. Tada užpuolikai, mėgindami sunaikinti pėdsakus, susprogdino namą; arba namą susprogdinau aš.

— Šešiolikmetė mergina užpuola du mašalus ir susprogdina namą, — purtė galvą Bruksas. — Nepatikėčiau.

— Bet toji mergina labai protinga, ją mokė šaudyti maršalas, ji pareikalavo taupomosios sąskaitos išmokos ir gavo penkis tūkstančius grynaisiais, ji klastojo tapatybės korteles, visą vasarą mąstė, kas nutiks, kai ji paliudys, nes visas teisinis ratas sukosi labai lėtai, — Abigailei visa ši logika atrodė įtikinama. — Visai išmintinga manyti, kad mergina neišlaikė ir stengėsi visko atsikratyti.

— Išmintinga, — pareiškė Ensonas, — jei niekas neprieštarauja pareiškimams ir nurodytoms laiko atkarpoms — prieštaringiems liudininko tvirtinimams.

— Nemanau, jog būtų įmanoma ką nors įtikinti versija, kad nužudžiau Džoną ir Terę ar kaip nors prisidėjau prie jų nužudymo, — pasakė Abigailė. — Bet esu įsitikinusi, kad šitai nė nebus svarbu, jeigu mane suims. Jau po dvidešimt keturių valandų būsiu negyva. Galbūt šitai bus traktuojama kaip savižudybė, bet iš tikrųjų mane paprasčiausiai eliminuos.

— Tu taip šaltai apie tai kalbi, — stebėjosi Ensonas.

— Jau daugelį metų mąsčiau, ką jie man padarytų, jeigu tik galėtų.

— Tai kodėl dabar viską pradedi iš naujo?

Abigailė pažvelgė į Bruksą.

— Jeigu nepradėsiu, niekas nepasikeis. O taip daug kas jau pasikeitė. Bruksas prašė juo pasitikėti, o patikėjus juo, patikėti ir jumis. Stengiuosi.

— Ji anonimiškai teikė informaciją Čikagoje dirbančiai FTB agentei, nutekindama duomenis apie Volkovo grupuotę.

— O duomenis nutekini todėl, kad gali įsilaužti į Volkovo tinklą? — Išpūtęs žandus Ensonas atsilošė. — Turėtum būti velniškai gera pirate.

— Taip, taip ir yra. Volkovo grupuotė labai daug dirba kompiuteriais; jie mano, kad yra labai saugūs, atsitvėrę patikimomis užtvaromis. Jų darbuotojai tikrai geri, — pridūrė Abigailė, — bet aš už juos dar geresnė. Be to, Ilja ta sritimi visiškai nesirūpina. Mano galva, tai tam tikra arogancijos apraiška. Tiek asmeniniais, tiek verslo reikalais jis susirašinėja elektroniniais laiškais arba žinutėmis mobiliuoju telefonu.

— Kapitone, pasinaudojus Abigailės nutekinta informacija, jau buvo suimta daug žmonių, — pasakė Bruksas.

— Kas yra toji FTB agentė?

Abigailė pažvelgė į Bruksą ir sulaukė pritariančio linktelėjimo.

— Specialioji agentė Eliza Garison.

— Kodėl pas ją nenuvykai ir visko nepapasakojai?

— Jeigu nutekėtų informacija apie mūsų susitikimą — o aš žinau, kad Čikagos departamente dirba mažiausiai vienas Volkovų infiltruotas žmogus, — ji būtų pagrobta, kankinama ir nužudyta. Neabejotinai nužudyta. Ja būtų pasinaudota mėginant privilioti mane. Iki šiol jie nesusekė, kad toji agentė kaip nors susijusi su manimi. Jeigu susektų, jos ir mano gyvybėms iškiltų rimtas pavojus.

— Nori, kad kas nors vietoje tavęs susisiektų su agente — kas nors, kas niekaip negalėtų būti siejamas su Elžbieta Fič?

— Kas nors, — įsiterpė Bruksas, — kas teisėsaugininkams atrodytų doras ir sąžiningas, užsitarnavęs atitinkamą padėtį ir autoritetą, patikimas. Kas nors, kuo toji Garison patikėtų.

— Jeigu aš „pasirašau“, nuvykstu į Čikagą ir susitinku su agente, kas tada?

— Tada mums bus atvertos durys surengti jos ir Abigailės susitikimą mūsų pasirinktoje vietoje.

— Aš ir toliau stebėsiu teisėsaugos žmonių internetinius pokalbius bei susirašinėjimą, todėl iškart sužinosiu, jei bus rezgamos kokios nors pinklės, jei mano įtariami su Volkovais susiję žmonės kaip nors sužinos apie susitikimą su agente.

— Čia jūs pažeidžiate daug nustatytų ribų, — Ensonas griežtai pažvelgė į Bruksą. — Abu.

— Kapitone, pasakykite, kaip jums atrodo, kiek šansų Abigailė turi paliudyti, jei viską išklos tiesiai šviesiai, kai policijoje tiek šnipų, ką jau kalbėti apie pačius Volkovus?

— Bruksai, aš tikiu sistema. Tikiu, kad jie ją apsaugos. Bet negaliu Abigailės kaltinti už tai, kad ji netiki. Jei tos sistemos nemylėčiau, nemanau, kad pats ja tikėčiau.

Ensonas giliai atsiduso.

Kiemo tyloje, ramiai šnarpščiant šunims, čiurlenant sodo fontanui, Abigailė stebėjosi, kodėl vibruojantys nervai negręžia taip, kaip per juodą lentą braukiamų nagų girgždesys.

— Galime padaryti taip, kaip norite — išrūkyti Kiganą su Kosgrouvu ir visus kitus į juos panašius, — tęsė Ensonas. — Gal pavyktų suimti keletą svarbių žmonių, kurie gerokai susilpnintų Volkovo grupuotę. O kas paskui? Ar sutiktum, kad tau būtų paskirta liudytojų apsauga? — paklausė jis Brukso. — Sutiktum atsisakyti visko, ko pasiekei, kas tau patinka?

— Taip.

— Ne, — akimirksniu atsakė Abigailė. — Ne. Nebūčiau sutikusi čia važiuoti, jeigu būčiau tikėjusis tokio rezultato. Elžbieta Fič susitiks su specialiąja agente Garison ir paliudys. Kad Elžbieta Fič ir Abigailė Louveri yra tas pats asmuo, žino tik trys žmonės. Taip turi likti ir toliau. Jeigu Elžbieta ir Abigailė bus sutapatintos, aš dingsiu. Aš galiu.

— Abigailė...

— Ne, — tyliai, bet nuožmiai pratarė ji Bruksui. — Turi elgtis teisingai, turi mane ginti. Gali ir elgtis teisingai, ir mane ginti. Tikiuosi, pasirinksi abu variantus. Ir tu turi manimi pasitikėti. Trumpam vėl tapsiu Elžbieta, o paskui jos nebeliks. Elžbieta pradings, o Abigailė gyvens savo gyvenimą. Žinau, kaip sužlugdyti Volkovus, kad jie niekada neatsigautų. Kalbu ne apie šautuvus, peilius ir kraują. Kalbu apie paprasčiausius kompiuterio klavišėlius.

— Ketini juos sužlugdyti kompiuteriu? — stebėjosi Ensonas.

Abigailė pažvelgė į jį ramiu žalių akių žvilgsniu.

— Visai teisingai. Jeigu man pavyks įgyvendinti tai, ką teoriškai jau žinau, jei pareigūnai manęs klausys ir vykdys mano nurodymus, viskas baigsis. Kapitone Ensonai, perduodu savo gyvybę į jūsų rankas, nes Bruksas besąlygiškai jumis pasitiki ir jus gerbia.

— Eime į vidų, išgersim kavos, — po minutėlės pratarė Ensonas. — Viską aptarsim.

Abigailė primygtinai reikalavo jiems grįžtant namo vairuoti pati. Pastarąsias trisdešimt šešias valandas Bruksas beveik nemiegojo ir dar šešias valandas jam teks budėti. Taigi važiuodamas atgal jis atsitraukė sėdynę ketindamas kiek numigti.

O Abigailė galėjo dar kartą viską gerai apmąstyti.

Džozefas Ensonas važiuos į Čikagą ir susitiks su agente. Jis neatskleis tikrojo Abigailės Louveri vardo, tik pasakys agentei Garison, kad pas jį buvo atvykusi Elžbieta Fič, kad ji papasakojo visą savo istoriją ir pasakė agentės pavardę. Dar jis primins agentei visą informaciją, kurią Abigailė buvo jai nutekinusi.

Jei Garison elgsis kaip iki šiol, apie tai ji praneš tik savo tiesioginiam viršininkui. Tada ir prasidės visas procesas.

Tačiau labai daug kas gali susiklostyti ne taip, kaip sumanyta...

Bet, jei viskas susiklostys gerai...

Tada ji galėtų priklausyti šitam šalia miegančiam žmogui. Ji išmoktų naudotis lauko kepsninėmis. Ji galėtų tapti Abigailė, kad viskas, kad ir kas nuo tos akimirkos nutiktų, būtų tikra.

Tada ji pagaliau atsisėstų į teismo salėje jos laukiančią liudytojos kėdę, pažvelgtų į akis Korotkiui, Iljai, Sergejui Volkovui ir išklotų tiesą. Elžbietos vardu.

Ne, Lizos, pamanė ji. Bent jau mintyse minėdama Džiulę, Džoną ir Terę, ji kalbės kaip Liza.

Ir ji pasinaudos viskuo, ko išmoko per dvylika metų, kad sumaltų Volkovų grupuotę į miltus.

Abigailei pasukus namelio link, Bruksas sukrutėjo.

— Vis mąsčiau, — pratarė jis.

— Maniau, kad miegi.

— Truputį miegojau, truputį mąsčiau. — Jis patraukė sėdynę į vietą, delnais perbraukė per veidą. — Mąsčiau, jog tau vertėtų manęs paprašyti, kad persikelčiau pas tave. Aš ir dabar, galima sakyti, čia gyvenu, — pridūrė Bruksas Abigailei nieko neatsakius. — Bet gal galėtum oficialiai pareikšti.

— Ar nori čia apsigyventi, kad galėtum mane apginti?

— Šitai būtų jau papildomas privalumas. Dar kiti privalumai: po ranka esantys mano daiktai, kokia nors spintelė ar komodos stalčius, lengvai gaunamas seksas. Visa tai — pliusai, bet svarbiausia priežastis, dėl kurios noriu čia gyventi, yra faktas, jog aš tave myliu ir noriu su tavimi būti.

Minutėlę Abigailė sėdėjo žvelgdama į namą. Į savo namą. Čia viskas jos: namas, sodas, šiltnamis, upeliukas, miškas. Ji jau įprato apie visa tai galvoti kaip apie savo, ji jau juto tą priklausomybę. Ji pirmą kartą susimąstė apie šią vietą kaip apie namus.

Savus namus.

— Jei persikraustysi, tau reikės apsaugos kodų ir raktų.

— Aišku, kad praverstų.

— Jeigu neprieštarautum, norėčiau viską apmąstyti.

— Žinoma.

Taip lengvai ištartas vienintelis žodis, Bruksui lipant iš automobilio, atidarant galines duris, kad iššoktų šuo, jai pasakė, jog jis neabejoja įveiksiąs bet kokius jos prieštaravimus ir vis tiek pasieksiąs savo.

Ji turėtų supykti, svarstė Abigailė. Net įsižeisti. Bet dabar ji nei supyko, nei įsižeidė. Tik prisiminė, koks jis yra.

Jų. Abigailė pamėgino mintyse ištarti šį žodį ir juo stebėjosi, kol jiedu laukė Berto, po kelionės nutarusio išsituštinti.

Viskas jų šią gražią žvaigždėtą naktį, šviečiant gėlių žiedams, čiurlenant upeliukui ir pučiant lengvam vėjeliui, liepiančiam medžių lapams sušnabždėti atsakymą.

Jų namas, jų sodas, jų šiltnamis, upelis ir miškas.

Jos būtų saugiau. Ramiau.

Jų, vadinasi, galybė kompromisų ir klausimų.

Ir pažadų.

Abigailė atrakino lauko duris, išjungė signalizaciją.

— Ar norėtum persikelti pas mane?

— Na, man reikėtų žengti rimtą žingsnį. Turiu apie tai pamąstyti.

— Bet tu ką tik sakei... — Atsigręžusi Abigailė pamatė Brukso šypseną; jau iš vidaus rakindama duris ir pati pasijuto besišypsanti. — Tu mane erzini.

— Pričiupai mane, — jis apglėbė ją per pečius ir pažvelgė į akis. — Bet aš suprantu, kad tau tai — išties didelis žingsnis.

— Taip, tau šis pokytis būtų natūralesnis. Buvai auklėjamas tradiciniuose namuose, kur gyveno du tėvai.

— Vaje vaje, mano mama supyktų išgirdusi, kad kažkas ją pavadino tradicine, — apkabinęs Abigailę per pečius Bruksas lipo su ja laiptais. — Telieka tai tarp mūsų.

— Niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai, kad savo namais galėčiau dalintis su kitu. Dar tik pradedu įtikėti, jog galiu čia pasilikti, jog galiu šią vietą vadinti namais.

— Tikėk ir niekada nesiliauk tikėjusi. Nėra prasmės skleisti į aplinką neigiamas mintis.

— Nesvarbu, kokios tos mintys — optimistiškos ar pesimistiškos, jos vis tiek niekaip neveikia būsimų įvykių.

— Iš kur žinai? — Bruksas šelmiškai pakedeno jai plaukus. — Kaip gali žinoti, ką kiti žmonės mąsto, ko nori, kuo tiki, jeigu patys nepasako? Gal nežinai, kad tikėjimas ir kalną gali išjudinti?

— Niekada nesu mačiusi judančio kalno, ką jau kalbėti apie tikėjimo išjudintą kalną.

— Viską supranti paraidžiui, — Bruksas paglostė jai kaktą. — O vulkanai? Vulkanai velniškai gerai sujudina kalną.

— Absurdiška teigti, kad prasivėrusi žemės pluta, persislinkusios tektoninės plokštės, ugnikalnio išsiveržimo metu ištekėjusi lava, pasklidusios dujos ir pelenai gali būti išprovokuoti tikėjimo arba to tikėjimo trūkumo.

— Ar aš taip teigiau? Nesuprantu, kokia bitė man įgėlė, — jis pamatė, kaip eidama į vonią Abigailė pervertė akimis. — Būdamas šeštoje klasėje dariau vulkaną. Labai šaunus projektas.

Abigailė pirmą kartą ruošdamasi gulti neuždarė durų ir kalbėjosi su juo toliau.

— Labai geras projektas mažam mokinukui.

— Dar ir smagus, — Bruksas įėjo į vonią ir paėmė dantų šepetuką; Abigailė prausėsi veidą. — Ugnikalnį norėjau pavadinti „Velnio bezdalų“, bet tėtis mane įtikino, kad greičiausiai sulauksiu prieštaringos klasės draugų reakcijos.

— Išmintinga.

— Bet mintyse aš vis tiek jį taip vadinau, todėl ir įsiminiau visam gyvenimui tą tešla aplipdytą buteliuką su soda ir maistiniais dažais, spjaudantį acto lavą. Galiu lažintis, kad darant tokius projektus tau nebūdavo lygių.

— Man sekėsi, — buvo keista, bet ir įdomu dalintis su juo vonios kambariu. — Norėdama pademonstruoti, kaip susiformuoja salos, ant susiliečiančių plokščių padariau povandeninį vulkaną.

Bruksas nuleido dantų šepetėlį ir prisimerkęs pažvelgė į Abigailės atvaizdą veidrodyje.

— Povandeninį vulkaną...

— Taip. Karštas vanduo visada iškyla į šalto vandens paviršių ir ten pasiskirsto. Paėmusi degto molio modelį...

— Degto molio...

— ... taip, ir nuotoliniu būdu valdomas plokštes, galėjau sukurti labai įtikinamą išsiveržimą.

— Kiek tau tada buvo metų?

— Devyneri.

— Giriesi.

— Tikrai džiaugiausi, kad mokykloje man sekasi. Bet apie mokslinius projektus tu kalbi, kad aš nurimčiau ir geriau miegočiau.

— Man tai padeda.

Tamsoje gulėdama šalia Brukso ir snūduriuodama Abigailė pamanė, kad padeda ir jai.

Bruksas suėmė Rolandą Babetą iš pat ryto; tai ir buvo pirmasis jo suplanuotas darbas. Bruksas velniškai smagiai jautėsi belsdamasis į Babeto duris septintą valandą. Ir jam dar smagiau pasidarė, kai duris atidarė susitaršęs Babetas nuo miego užtinusiomis akimis.

— Rolandas Babetas?

— Taip. Kas nors atsitiko?

— Jums atsitiko. Aš — Bikfordo miesto policijos viršininkas Glisonas, o čia — mano įgaliotinis Boidas Ficvoteris. Turiu leidimą jus suimti.

— A?

— Turiu dar vieną leidimą atlikti kratą jūsų kambaryje ir apieškoti transporto priemonę. Jums reikės apsirengti ir vykti su mumis.

— Ką jūs kalbate? Suimate? Kažkokia beprotybė.

— Ne, jeigu atsižvelgsime į tai, kad jūs turite įsilaužimui skirtų įrankių ir šįryt, antrą valandą penkiolika minučių, jais pasinaudojote, mėgindamas įeiti į geriausią Ozarko viešbučio numerį, kuris yra užrakintas ir užantspauduotas.

Dabar jau ne tokiomis užtinusiomis akimis Rolandas įdėmiai pažvelgė į Bruksą.

— Noriu paskambinti.

— Ne bėda. Kai nuvyksime į nuovadą, galėsite skambinti. Aš net leisiu jums apsirengti, nors galite važiuoti ir vilkėdamas viešbučio chalatu. Gražus chalatas.

— Norėčiau apsirengti.

— Tada gerai. Boidai, kodėl tau neperskaičius ponui Babetui jo teisių, kol jis mausis kelnes, — prieš pradėdamas apžiūrinėti kambarį Bruksas pamojavo kratos orderiu. — Gražus vaizdas. Ponas Konrojus neapsiriko. Ar pietavote restorane?

— Naudojausi kambarių tarnybos paslaugomis. — Rolandas užsimovė kelnes ir apsivilko marškinėlius. — Valgiau didkepsnį.

— Ir kaip?

— Geras, su krauju.

— Taip, jie moka gaminti. — Bruksas atsegė mėlyną kuprinę, pasirausė ir, ištraukęs įsilaužimo įrankių rinkinuką, įdėjo jį į įkaičiams skirtą maišelį. — Turistaujate?

Nepaisydamas susiklosčiusių aplinkybių Rolandas suprunkštė.

— Visi klausinėja to paties. Dabar jau žinote, kad aš čia — darbo reikalais.

— Stubeno-Praiso agentūra iš Liti Roko, — dėdamas į įkalčių maišelį diktofoną Bruksas kalbėjo ramiu ir maloniu kaip šilta grietinėlė balsu. — Kažkada ten dirbau. Turbūt dabar ir jūs tai žinote. Puiki firma, puikios kainos, pone Babetai.

— Mes gerai dirbam.

— Neabejoju, — Bruksas bičiuliškai nusišypsojo Rolandui. — Tik labai blogai, kad jūsų skonis klientų atžvilgiu išties prastas.

— Ne man rinktis. Gal neprieštarausite, jei išsivalysiu dantis ir ištuštinsiu šlapimo pūslę?

— Prieštaraučiau, jei nuspręstumėte kitaip.

Bruksas toliau krėtė kambarį, o Boidas stovėjo vonios kambario tarpduryje.

— Gyvename ramiame mieste, — kalbėjo Bruksas. — Na, taip, kartais čia būna labai karšta, ypač tokiu metų laiku, taip pat ir visą vasarą. Daug turistų, daug visokių konfliktuojančių asmenybių, dar labiau kaitinančių atmosferą. Bet nedažnai susiduriame su privačiais sekliais iš prabangių didmiesčio firmų, šniukštinėjančių žymiausią miestelio viešbutį.

— Gausiu spyrį į subinę, — pritardamas tokiems samprotavimams Rolandas išspjovė į kriauklę dantų pastą. — Praradau premiją. Planavau, žmona pagimdys, atsivešiu ją čia, kad pailsėtų nuo vaikų.

— Kada jai gimdyti?

— Rugpjūčio penkioliktą.

— Spalis — geriausias mėnuo Ozarke, — išėjus iš vonios Rolandui pareiškė Bruksas. — Džiaugsimės jūsų sulaukę, kai atvyksite kaip turistai. Boidai, baik ieškoti, o aš nuvešiu poną Babetą.

— Jūs manęs nesurakinsite antrankiais?

Bruksas vėl bičiuliškai nusišypsojo.

— Norite, kad surakinčiau?

— Ne. Dėkoju.

— Nemanau, kad ketinate bėgti, o jeigu ir sumanytumėte? Kur nubėgtumėte?

Babetas nebėgo. Net jei ir būtų turėjęs kur bėgti, vis tiek nebūtų galėjęs dirbti toliau — jo maskuotė perprasta.

Policijos nuovadoje Bruksas jam davė puodelį visai padorios kavos, telefoną ir kelias minutes privatumo ne areštinėje, bet prie darbo stalo.

Paskambinęs Rolandas sėdėjo kažin ką svarstydamas.

— Jau baigėte? — paklausė Bruksas.

— Taip. Baigiau.

— Kodėl mudviem nepasikalbėjus mano kabinete? Džefai? — Bruksas kreipėsi į nevisą darbo dieną dirbantį pareigūną. — Nelandžiok į kabinetą ir neperadresuok jokių telefono skambučių, nebent nutiktų kas nors labai svarbaus.

— Gerai, pone viršininke.

— Sėskitės, — Bruksas uždarė kabineto duris ir priėjęs atsirėmė į savo darbo stalą. — Na, kalbėsiu tiesiai šviesiai. Pakliuvote į bėdą, Rolandai.

— Tuoj atvyks mano advokatas.

— Tikriausiai koks nors prašmatnus teisininkas iš prašmatnios agentūros. Bet mes vis tiek jus pričiupome beįsilaužiantį. Kamera jus užfiksavo koridoriuje, prie durų, kitos kameros jus „pričiupo“ besižvalgantį po viešbučio numerį. Turiu jūsų įsilaužimo įrankius, — lyg ir užjausdamas Rolandą Bruksas giliai atsiduso ir papurtė galvą. — Ar jums neatrodo, kad net ir prašmatnus advokatas turės gerokai paplušėti? Gali tekti pasėdėti kalėjime ir dar suspenduoti licenciją. O jūs laukiatės kūdikio. Labai nenorėčiau, kad jūsų nėščiai žmonai tektų jus lankyti kalėjime.

— Abejoju, ar man grėstų kalėjimas, bet suspenduota licencija... Velnias, — Rolandas spustelėjo pirštais akių vokus. — Na, gal ir nebus nieko baisaus. Tai būtų pirma dėmė mano charakteristikoje.

Bruksas patraukė pečiais.

— Gal ir taip.

— Šiaip nesu toks neapdairus. Pamaniau, pasivaikščiosiu, prasiblaškysiu. Nepastebėjau kamerų.

— Nebūkite sau toks griežtas. Kamerų ten nebuvo, kol nepasirodėte pas Abigailę.

— A-haa, — dabar Rolandas pažvelgė į Bruksą viską supratęs. — Mane ji velniškai išgąsdino; o dar tas jos šuo ir Glock.

— Tai jūs ją išgąsdinote. Miesto mergina, — išsijuosęs melavo Bruksas, — dabar gyvena viena, arti nėra jokių kaimynų. Be to, ji ir pragyvenimui užsidirba specifiniu būdu. Net neabejoju, kad jūs jau žinote kokiu. Ji kuria apsaugos sistemas, nuolat stebi, kas vyksta aplinkui, ką žmonės veikia. Ji kiek nervinga.

— Pasirodo, net miške turite įsirengę stebėjimo kameras.

— Oo, Abigailė nuolat eksperimentuoja, kuria programas ir, kaip pati sako, scenarijus. Taip jau atsitiko, kad jūs patekote į tą scenarijų. Jūs taip ją išgąsdinote, kad iki man grįžtant ji lindėjo užsirakinusi namie. Na, suprantate, gal jūs visai ne fotografas, o koks nors kirviu ginkluotas žudikas.

— Ji neatrodė išsigandusi, — sumurmėjo Rolandas.

— Na, Abigailė puikiai moka tvardytis, o šuo padeda jai neprarasti pasitikėjimo. Ji papasakojo apie jus, todėl man teko kai kuo pasidomėti. Jūs pasakėte jai tikrą savo vardą.

— Kuprinėje turėjau tapatybės kortelę. Ji buvo ginkluota. Nenorėjau jos pykdyti sakydamas ne savo pavardę, jeigu kartais būtų sumaniusi patikrinti, kas kuprinėje. Bet nemaniau, kad ji arba jūs mane demaskuosite.

— Tokie jau tie policininkai. Mes visada ciniški ir įtarūs. Štai kaip, Rolandai. Žinau, kas nusamdė įmantrios agentūros privatų seklį, kad šis šniukštinėtų Abigailę, mane, Konrojus ir visą viešbutį.

— Be advokato negaliu nei patvirtinti jūsų žodžių, nei paneigti.

— Aš to ir neprašau, tik konstatuoju. Linkolnas Bleikas padarys absoliučiai bet ką, kad tik ištrauktų savo šiknių sūnų iš mėšlo; jis taip pat gali ką nors papirkti, kad pakištų suklastotus įkalčius, kad išgautų klaidinančius pareiškimus.

Susmukęs kėdėje Rolandas dabar išsitiesė.

— Klausykite, aš tuo neužsiiminėju ir nenuolaidžiauju jokiems klientams, kad ir kiek man siūlytų. Agentūra taip pat dirba sąžiningai. Kitaip dirbdami nebūtume pelnę tokios reputacijos.

— Na, ne protokolui — aš jumis tikiu. O protokolui? — Bruksas abejingai patraukė pečiais.

— Ar galima tikėtis, kad kaip nors susitarsim?

— Galbūt. Konrojus — seniausias ir artimiausias mano bičiulis. Jo tėvai man kaip šeima, o pamačiusi, ko tas šiknius ir jo draugeliai tame viešbučio numeryje pridarė, jo motina visiškai palūžo ir marias priverkė. Dabar tas numeris atrodo kur kas geriau, bet...

Bruksas paėmė segtuvą ir padavė jį Rolandui.

— Nufotografavome po to, kai numeryje pasiautė Džastinas Bleikas ir kvailiai jo draugai.

— Jėzau, — sumurmėjo Rolandas peržvelgęs nuotraukas.

— Kaip pavadinti tokį vandalizmą? Tai ne kvaili vaikiški žaidimai. Tai — žemas, niekšiškas poelgis. Toks ir yra Džastinas Bleikas.

Bruksas ištiesė ranką, norėdamas paimti segtuvą.

— O kai tam subingalviui pavyko ištrūkti už užstatą, vidury nakties jis atvažiavo į mano mylimos moters namus apsikvaišinęs ir ginkluotas. Jis buvo toks kvailas, kad puolė mane peiliu, kurį buvo atsivežęs mano automobilio padangoms supjaustyti. Jis įskaudino mano moterį, o tai, Rolandai, tas pat, kaip įskaudinti mane. Dabar suprantate, kodėl ji būtent taip sureagavo, kai priėjote prie jos namų.

— Taip, galbūt. Taip.

— Džastino viešbučiui padaryta žala siekia daugiau nei šimtą tūkstančių, jis pradūrė mano automobilio padangą, mėgino durti man, išgąsdino mano ponią. Nuo pat pirmos mano darbo dienos čia jis man tarsi rakštis subinėj. Jis gaus, ko nusipelnė, Rolandai. Ir garantuoti, kad taip nutiktų, bus mano gyvenimo misija. Bleikas to nusipelnė; pasakyčiau tam blusiui tiesiai į akis. Jis turi kažką tokio, ką mes — aš ir jūs — matome kituose, kurie liūdnai baigia gaudami galą arba ką nors nužudydami.

— Norėčiau šį tą pasakyti ne protokolui.

— Tada gerai. Tik tarp mūsų.

— Man nepatinka dirbti Bleikui. Jis — kalės vaikas. Sutinku su viskuo, ką pasakėte apie jo sūnų. Jeigu reikės, pakelsiu visus likimo smūgius, tik mane siutina, kad tų smūgių sulauksiu per tuos du subingalvius.

— Negaliu jūsų kaltinti. Kol dar neatvyko jūsų advokatas, pasiūlysiu štai ką. Pasitraukit, Rolandai. Prašau jūsų ne tik išvykti iš miesto, nors, kaip sakiau, labai džiaugsimės vėl jus čia išvydę kartu su žmona. Prašau jūsų apskritai trauktis iš šitos košės. Jūs trikdote mano draugus, mano ponią. Jūs švaistote brangų laiką, nes šįkart Džastinas Bleikas nebeišsuks uodegos. Nekaltinu žmonių už tai, kad jie dirba darbą, kurį atlikti yra pasamdyti, jeigu tas darbas neprasilenkia su teisingumu. Bet visas šis reikalas jums gali bjauriai atsirūgti, o man pasistengus nukentėtų ir jūsų agentūra. Na, gal mano smūgis ir nebūtų labai skaudus, bet vis tiek nemanau, kad jiems norėtųsi viešai nuskambėti ne iš pačios geriausios pusės.

— Turiu peržvelgti savo ataskaitas.

— Tai ir nedelskite. Jūs neradote jokios tinkamos informacijos nei apie mane, nei apie Abigailę, nei apie Konrojus, nes jos tiesiog nėra. Bet jei ir toliau rausitės, aš sužinosiu, ir tada viskas pakryps kitaip. Jūs surinkote pakankamai žinių, kad suprastumėte, jog kompiuteriai — Abigailės sritis.

— Čia ir slypi grėsmė.

— Nieko neslepiu. Dėstau jums grynus faktus nieko neiškraipydamas. Galiu viską praleisti pro pirštus. Išsaugote nepriekaištingą charakteristiką, pakeičiate ataskaitas ir grįžtate namo, pas žmoną. Jūsų advokatas geresnio sandėrio nepasiūlys.

— Kodėl siūlote jūs?

— Dėl visų ką tik išsakytų priežasčių ir dar dėl vienos. Nenoriu jūsų sodinti, Rolandai, štai kas. Jeigu jūs man būtumėte pasirodęs kitoks, jeigu manyčiau, kad džiaugiatės dirbdamas tokiam žmogui kaip Bleikas, kad mėgaujatės galimybe įsibrauti į svetimas valdas ar įsilaužti į svetimą kambarį, jau šią akimirką sėdėtumėte vienutėje. Ir pasistengčiau, kad ilgai ten sėdėtumėte.

— Norėčiau paskambinti bosui ir pranešti apie susidariusią padėtį.

— Prašau, — Bruksas pakilo nuo stalo.

— Susipažinau su jūsų motina.

Bruksas vėl atsirėmė į stalą.

— Tikrai?

— Vaikštinėjau mėgindamas pajusti, kaip sakėte, miestelio dvasią. Tas namas nuostabus.

— Vadinasi, mes abu jam neabejingi. Skambinkite, nedelskite, — pasakė Bruksas ir išėjo.

Abigailė atidėjo visus kitus darbus ir susikaupė toliau kurti virusą. Jau daugybę kartų mėgino „prikabinti“ jį prie jau sukurto viruso, bet rezultatai jos netenkino.

Ir su ankstesniuoju virusu galėtų padaryti daug žalos, bet paleidus virusą, galintį atverti kelią į Volkovo tinklą, naujasis pasklistų labai plačiai ir nuniokotų viską.

Kad atliktų sumanytą užduotį, Abigailė turėjo veikti labai greitai, labai užtikrintai ir nesukeldama jokių įtarimų.

Į šį projektą ji visada žvelgė kaip į pomėgį, kuris, tikėjosi, vieną gražią dieną atsipirks.

O dabar pomėgis virto misija.

Jei tik ji turėtų daugiau laiko įsigyti daugiau įrangos, jeigu galėtų leisti sau prabangą pasisamdyti vieną kitą sumanų kompiuterių specialistą... Tačiau ji tokios prabangos neturėjo, todėl ir nebuvo prasmės daug svarstyti. Viskas priklauso tik nuo jos.

Dėl visa ko pati buvo sukūrusi programavimo kalbą — taip geriau apsiginti nuo tų, kurie galbūt stengsis įsilaužti į jos bylas; tad jeigu ir galėtų pasisamdyti specialistą, pirmiausia reikėtų išmokyti jį šios kalbos ir visų darbo principų.

Bus greičiau ir efektyviau, jei visko imsis pati.

Ji atliko dar vieną testą, stebėjo bėgančius kodus ir pamanė: ne, ne, ne. Vis dar sunkiai valdoma, padrika, per ilgai trunka.

Abigailė atsilošė kėdėje; plaukus ji buvo susisukusi į kuoduką ir persmeigusi pieštuku. Įdėmiai žvelgdama į ekraną ir norėdama praskaidrinti mintis ji gėrė žaliąją arbatą su ledukais.

Nepadėjo nei arbata, nei dvi jogos pratimų pertraukėlės, kurias ji prisivertė padaryti, nei visiška tyla.

Suveikus signalizacijai ir pašokus Bertui Abigailė pažvelgė į ekraną. Ji nesitikėjo taip anksti sulaukti Brukso; pamačiusi tarnybinį automobilį Abigailė pažvelgė į laikrodį.

Ji dirbo visą rytą ir nepastebėjo, kaip įpusėjo diena.

Šešios valandos, pagalvojo, ir jokio ją tenkinančio progreso.

Gal ši užduotis jai tikrai per sunki...

Abigailė jau rengėsi stotis ir eiti atrakinti Bruksui duris, bet paskui prisiminė, kad davė jam raktus ir pasakė apsaugos kodus. Taip, buvo nelengva žengti šį žingsnį, bet nūnai ji pasidžiaugė ir šiokiu tokiu privalumu — nereikia mesti darbo, kad jį įleistų.

Ir vis dėlto kažkas gyvens jos namuose, jos erdvėje. Kaip galės susikaupti dirbdama tokį sudėtingą ir subtilų darbą būdama ne viena?

Tokie svarstymai sklaidė jos fantazijas apie moderniausią kompiuterių laboratoriją ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų komandą. Aišku, tai tik fantazijos, nes visada ji dirbo viena, kol...

— Sveika, — įėjęs Bruksas padėjo ant stalo krepšį. — Kaip sekasi?

— Ne taip gerai, kaip norėtųsi. Turiu išmėginti dar vieną seką ir dar kartą viską patikrinti.

— Kaip ilgai dirbai?

— Nesvarbu, kaip ilgai. Niekas dar nepadaryta.

— Supratau. Paliksiu tave ramybėje, kai tik iškrausiu krepšį. Atsivežiau kelis savo daiktus, nusinešiu juos į antrą aukštą ir susitvarkysiu. Jeigu man baigus dar dirbsi, rasiu ką veikti.

— Mm, — teatsakė Abigailė. Ji stengėsi skaudžiai nereaguoti į trinksinčias šaldytuvo dureles, varstomą spintelę. Kai viskas nutilo, ji giliai atsikvėpė ir vėl paniro į darbą.

Abigailė pamiršo, kad namuose yra ir Bruksas. Kitas dvi valandas ji sėdėjo panirusi į kodus ir skaičių sekas. Kai galiausiai įsiskaudėjus galvą ir nebeatlaikius akims jai teko baigti darbą, atsistojo ir nuėjo ieškoti vaistų ir vandens.

Ir tada ji prisiminė Bruksą.

Abigailė užlipo į viršų. Čia buvo taip tylu, jog ji pamanė, kad Bruksas snaudžia, bet miegamajame jo nebuvo. Smalsaudama ji pravėrė spintą.

Spintoje šalia jos drabužių kabojo ir jo atsivežtieji. Marškiniai, kelnės. Kostiumas.

Ji niekada nematė Brukso vilkinčio kostiumą. Apžiūrinėdama spintos apačioje sudėtus batus ir aulinukus perbraukė pirštais per švarko rankovę.

Jie turi bendrą spintą, pagalvojo Abigailė. Dalintis viena spinta atrodo daug svarbiau ir intymiau nei miegoti vienoje lovoje. Priėjusi prie komodos pravėrė vieną stalčių. Abigailė norėjo sutvarkyti komodą taip, kad būtų vietos ir Bruksui, bet per darbus pamiršo.

Jis pats rado išeitį. Taip, jai teks šį tą pertvarkyti, bet tai tik smulkmenos.

Uždariusi komodos stalčių Abigailė pasisukiojo po kambarį. Gal reikėtų įsigyti dar vieną spintą, o gal komodą?

Ar jiems tikrai jos reikės?

Ar jis čia ir liks?

Jos žvilgsnis kliudė kažkokį judesį už lango; priėjusi arčiau pamatė darže triūsiantį Bruksą. Jis jau buvo apkaupęs bulves, nors ji pati dar šiandien ketino tai padaryti.

Marškiniai buvo permirkę prakaitu, rankos irgi šlapios; ant veido užsmaukta kepuraitė su snapeliu.

Oi, koks malonus šiurpuliukas bėga per nugarą... Koks netikėtas, koks smagus šiurpuliukas... Jo drabužiai kabo spintoje šalia jos drabužių, o ji stovi prie miegamojo lango ir žiūri, kaip jis dirba darže, po blyškiai mėlynu dangumi.

Abigailė nusisuko nuo lango, apglėbė save ir nubėgo laiptais.

Virtuvėje, šaldytuve, ji rado Brukso atvežto maisto; ten buvo ir tuzinas prieš kelias dienas jos nupirktų citrinų.

Abigailė pagamino šviežio limonado, į dvi aukštas stiklines pribėrė grūsto ledo ir pripylė gėrimo. Ąsotį ir stiklines ji sustatė ant padėklo ir viską nunešė į lauką.

— Per karšta purenti žemę! — šūktelėjo ji. — Perdžiūsi.

— Beveik baigiau.

Bruksui baigus paskutinę eilę Abigailė priėjo nešina stiklinėmis.

— Šviežias limonadas.

Bruksas vienu atsikvėpimu išmaukė pusę stiklinės; smilkiniais varvėjo prakaito lašai.

— Ačiū.

— Tiek daug nudirbai.

Pasirėmęs ant kauptuko jis žvalgėsi po daržą.

— Kai nuimsime derlių, tikiuosi paragauti šių sviestinių pupelių. Labai mėgstu sviestines pupeles.

— Čia — lenktasėklės pupelės.

— Stovi saulėkaitoje, širdele. — Pamankštinęs pečius Bruksas baigė gerti limonadą. — Nedirbau darže nuo tada, kai išvykau į Liti Roką. Net nesupratau, kad to darbo man labai trūko.

— Bet vis tiek dabar labai karšta ir tvanku, — Abigailė palietė Brukso ranką, norėdama pažvelgti jam į akis. — Nelabai svetingai tave priėmiau.

— Nieko nepadarysi, kartais darbas stoja skersai kelio. Mano atveju taip pat.

— O man dirbant jau darosi pikta. Maniau, kad būsiu pasistūmėjusi toliau.

— Niekuo negaliu padėti... Nė velnio nesuprantu, ką ten darai. Bet galiu dirbti darže, galiu iškepti jautienos kepsnelius, kurių atvežiau, todėl tau nereikės gaišti laiko, — Bruksas pakreipęs galvą žiūrėjo į Abigailę. — Nors, sakyčiau, tau tikrai reikia pertraukos, o man būtų velniškai gerai palįsti po dušu.

— Tu labai suprakaitavęs, — sutiko Abigailė ir paėmusi iš Brukso kauptuką nunešė jį į nedidelę pašiūrę. — Kol baigsi, paskinsiu salotų ir dar kokių nors daržovių prie kepsnių.

— O gal ne „tu“, o „mes“?

— Taip, darže tu jau padarei daugiau, nei tau priklauso.

— Kalbu ne apie daržą, — Bruksas paėmė ją už rankos ir nusitempė namų link. — Sakau „mes“ turėdamas galvoje dušą.

— Man tikrai reikėtų...

— Sušlapkim abu, — jis stabtelėjo nusiauti purvinų batų ir nusimauti prakaituotų kojinių. — Ar aš tau kada nors pasakojau apie daubą, kur dažnai maudydavomės?

— Ne.

— Ji netoli nuo čia, kiek pakilus į kalnus. Ten tik upės vingis, gal net ne dauba, bet vis tiek būdavo labai gerai.

Jiems einant per virtuvę Bruksas ištraukė jai iš rankų stiklinę ir padėjo ant stalo kartu su savąja.

— Vanduo toks vėsus, sakyčiau, tabako spalvos, bet skaidrus. Ilgomis vasaros atostogų dienomis mes su Rasų ir dar keliais kitais važiuodavome ten kalnų dviračiais, o paskui nusirengdavome ir atsivėsindavome. Toje Papartynų dauboje, kaip ją vadiname mes, vietiniai, pirmą kartą maudžiausi nuogas su mergaite. Dauba taip pavadinta todėl, kad aplink priaugę daug karpytųjų paparčių. Kada nors tave ten nuvesiu.

— Labai įdomu, bet dabar...

Bruksui pavyko ją nutempti į miegamąjį, o paskui ir iki vonios.

— Tau reikia nusirengti nuogai ir sušlapti. Leisk, padėsiu.

— Tu kažkoks labai jau ryžtingas, — pratarė Abigailė, kai Bruksas nutraukė jai per galvą marškinius.

— Oo, taip, labai, — jis atsegė liemenėlę.

— Tada turbūt nėra prasmės ginčytis.

— Tikrai nėra jokios prasmės.

Ištiesęs ranką Bruksas atsuko dušo vandenį ir atsegė Abigailės kelnių sagą.

— Vadinasi, turėčiau tau padėti.

— Išmintingai pasielgtum.

— Man patinka elgtis išmintingai, — Abigailė nuvilko Bruksui marškinius ir numetė ant grindų.

— Aleliuja. — Kai Abigailė žengė arčiau, Bruksas ją sulaikė. — Leisk man iš pradžių nusiplauti prakaitą.

— O man visai nesvarbu. Prakaitas — taip natūralu ir... — ji prispaudė jam prie kaklo lūpas, — ... sūru.

— Abigailė, tu mane pražudysi. Dievas mato.

Ji labai norėjo, kad Bruksas jos geistų, trokštų, kad virpėtų myluodamas. Ji mėgavosi muskusiniu jo odos kvapu, geru fizinio darbo išsunkto prakaito kvapu; dabar abu buvo visiškai nuogi.

Vėsus vanduo liejosi jai per pakaušį, per visą kūną.

— Kaip gera, — kartojo ji.

Kaip gera, kai jo lūpos apglėbia burną, kai jo rankos glamonėja visą kūną. Kaip gera justi jo alkį, jo geismą.

Abigailė įsivaizdavo, kaip jie grimzta į šaltą tabako spalvos vandenį upės vingyje, kur auga tankūs žali karpytieji paparčiai, kur pro medžių lapus sunkiasi mėnesienos spinduliai.

— Noriu su tavimi eiti į daubą.

— Eisim.

— Šviečiant mėnesienai, — pridūrė Abigailė atlošusi galvą, Bruksui bučiuojant kaklą. — Niekada nebuvau romantikė, kol nesutikau tavęs. Bet tu išmokei norėti mėnesienos, lauko gėlių ir šnabždesių sutemose.

— Aš tau duosiu visa tai ir dar daugiau, — Bruksas nubraukė jai nuo veido šlapius plaukus, suėmė delnais skruostus. — Ir dar daug daugiau...

— Pažadai ir paslaptys, viskas, ko niekada nesupratau. Noriu tavo paslapčių ir pažadų. Aš taip tave myliu. Aš tave myliu. Vien tai yra daugiau už viską, ką kada nors turėjau.

— ... ir dar daugiau.

Pliaupiant vandeniui jis bučiavo ją ilgai ir saldžiai. Jeigu tik būtų galėjęs, būtų nukabinęs jai ir patį mėnulį, būtų priskynęs jūrą lauko gėlių.

Pažadai... Žadėti jis gali. Gali pažadėti ją mylėti, padėti rasti dvasios ramybę ir saugų rojų.

Gali jai pažadėti tokias akimirkas kaip šios, kai jie vieni, kai gali glostyti ir myluoti vienas kitą, kai gali užsidaryti nuo bėdų, nerimo ir pareigų sklidino pasaulio.

Ji prausė jį, o jis — ją, colis po colio. Jaudinantys prisilietimai, lėti judesiai, pasklidęs medaus ir migdolų kvapas, slidžios rankos ir kūnai, tankus alsavimas, gilus atodūsis, tyli dejonė...

Kai Bruksas ją apkabino ir užskraidino į aukščiausią viršūnę, ten buvo ir mėnesiena, ir lauko gėlės, šnabždesiai ir pažadai. Ir dar daugiau.

Patyrusi ekstazę Abigailė pamanė, kad rado viską.

Šis gilaus pasitenkinimo jausmas nebuvo išsisklaidęs, Abigailei stovint virtuvėje ir svarstant, kaip prie kepsnio ir salotų įdomiau patiekti bulves; Bruksas mėgo bulves. Pildama į dvi taures vyno ji kaltu žvilgsniu nužvelgė kompiuterį.

— Dabar, po pertraukos, turėčiau vėl pamėginti.

— Leisk smegenims pailsėti. Pasėdėkime minutėlę. Turiu tau papasakoti porą naujienų.

— Naujienų? Kodėl iki šiol jų nepasakei?

— Kai grįžau, buvai užsiėmusi, — priminė Abigailei Bruksas. — O paskui mane išblaškė seksas duše.

Bruksas atsisėdo prie stalo ir paėmė jam jau paruoštą antrą stiklinę limonado.

— Man rodos, mes juos sutvarkysime. Kalbėjausi su Rolandu Babetu. Kameros, kurias man paskolinai, padėjo — pričiupau jį einantį į Ozarko viešbučio numerį su įsilaužimo įrankiais rankose.

— Tu jį suėmei?

— Galima ir taip sakyti. Turiu prisipažinti, kad tas vyriokas man patiko; mes viską išsiaiškinome.

Bruksas viską jai išklojo, bet Abigailė neprisėdo. Ji ir toliau darbavosi — skuto nedideles bulves raudona luobele ir pjaustė jas į keturias dalis.

— Tu jam pasakei, kad jis mane išgąsdino.

— Na, gal tavo reakciją nuspalvinau kiek kitokia spalva nei reikėtų, bet, manau, tavo išdidumas labai nenukentės.

— Tu... kalbėjai netiesą, kad jis pajaustų man užuojautą ir mažiau domėtųsi kameromis, ginklais ir taip toliau.

— Man patinka „kalbėjai netiesą“. Toks pasakymas skamba labai reikšmingai, klasiškiau nei „melavai“.

— Tu irgi juo patikėjai — patikėjai, kad jis išvažiuos ir liausis knistis.

— Patikėjau. Jis — šeimos žmogus, Abigailė; jo žmona laukiasi trečio vaikelio, todėl jis nenori rizikuoti savo gyvenimo gerove ir patirti visas teismo proceso įtampas bei nerimą. Jo agentūra nenorės tokio viešumo, kuris, mums įsikišus, bus neišvengiamas, ypač kai vienas iš agentūros darbuotojų pamatė nuotraukas, kuriose užfiksuota viešbučiui padaryta žala. Be to, jam nepatinka nei Bleikas, nei jo vaikis.

— Bet jis jiems dirba.

— Taip, tam tikra prasme. Ir aš tarsi dirbu jiems, nes esu pareigūnas. Bet tai nereiškia, kad jie turi man patikti.

— Tu, žinoma, teisus.

— Aš pasiūliau Babetui gerą sandėrį, kuris jam nepakenktų. Jis gali baigti savo ataskaitas, atidirbti pagal sutartį, sudarytą su klientu, ir toliau darbuotis.

— Jeigu iš tos pusės daugiau nėra jokių grėsmių, tavo pageidavimas būtent dabar susisiekti su kitais pareigūnais ir pagreitinti mano liudijimą yra nelogiškas.

Bruksas ištiesė ranką, norėdamas minutėlei sulaikyti jos rankas ir pažvelgti jai į akis.

— Logiškas, jei darysi prielaidą, kad kas nors panašaus į šį įvykį vėl gali nutikti, jeigu ir toliau manysi, kad negalėsi įleisti čia šaknų — o juk mums abiem to norisi, — kol viskas nesibaigs.

— Viskas tiesa, bet gal mes galėtume palaukti, skirti daugiau laiko... — Abigailė nutilo išvydusi Brukso žvilgsnį. — Delsimas — tik išsisukinėjimas. Tai baimės, o ne drąsos ženklas.

— Neketinu abejoti tavo drąsa ar kritikuoti tavo elgesio.

— Man šitai labai svarbu. Bruksai, tikrai noriu, kad viskas baigtųsi. Tikrai. Baisu žengti pirmuosius žingsnius į visa ko pabaigą, bet kartu jaučiu palengvėjimą.

— Tada, tikiuosi, tau palengvės sužinojus, kad kapitonas Ensonas jau Čikagoje. Šįvakar jis ketina susitikti su agente Garison.

— Jis tau skambino?

— Šiandien po pietų, mobiliuoju telefonu.

— Aš jam dėkinga, — nudūrusi akis į rankas ir peilį Abigailė pradėjo pjaustyti česnaką jausdama, kaip ima slėgti krūtinę. — Tikiuosi, ji juo patikės.

— Išsirinkai sumanią, talentingą, sąžiningą moterį.

— Taip, rinkausi labai atidžiai ir atsargiai.

— Ensonas — sumanus, talentingas ir sąžiningas žmogus. Geriau nė nepasirinksi.

— Mes abu pasirinkome vadovaudamiesi logika. Gerai, kad viskas klostosi greitai. Neprotinga delsti, kai sprendimas jau priimtas, todėl tikrai labai gerai, kad sparčiai judame į priekį.

Abigailė įpylė į dubenėlį alyvuogių aliejaus, įkrėtė šaukštą Dižono garstyčių. Minutėlę pasvarsčiusi, kliūstelėjo balzaminio acto.

— Tik aš stabdau.

— Prisivysi.

— Šiuo metu nesu įsitikinusi.

— O aš esu; pasiskolink iš manęs pasitikėjimo.

Bruksas žiūrėjo, kaip Abigailė deda į dubenėlį šaukštą Vorčesterio padažo ir dar įpila šlakelį itališko padažo, kurį paprastai naudoja gamindama marinatus. Galiausiai ji subėrė česnakų, pipirų ir smulkintų šviežio baziliko lapelių.

— Abigailė, ką čia darai?

— Šiuo padažu užpilsiu bulves ir jas pakepsiu. Pati sugalvojau, — pridūrė ji plakdama mišinį. — Tai ištisas mokslas, o mokslas mane ramina, padeda tvirčiau stovėti ant žemės. Labai malonu eksperimentuoti, kai rezultatai tenkina. Net ir kai netenkina, įdomus pats procesas.

Bruksas negalėjo atplėšti nuo jos akių.

Abigailė plakė, uostė, įtariai prisimerkusi viską apžiūrėjo, paskui dar kažko pridėjo.

Graži kaip paveiksliukas, mąstė Bruksas — plaukai dar drėgni po maudynių, sušukuoti atgal ir surišti į žvilgančią, striuką, rudą uodegėlę. Ji vilkėjo ramios pilkos spalvos berankovę palaidinę ir džinsus, atraitotus iki kelių.

Vienas iš devynių jos ginklų buvo padėtas ant stalelio, prie galinių durų.

Dedant bulves į didelį dubenį ir mediniu šaukštu jas šlakstant eksperimentiniu mišiniu Abigailės veidas ir didžiulės žalios akys atrodė tokios rimtos ir tokios protingos...

— Abigailė, tekėk už manęs.

Ji išmetė šaukštą. Priėjęs Bertas mandagiai jį apuostė.

— Na, man išsprūdo, — pratarė Bruksas, kai Abigailė vis nesiliovė į jį spoksojusi.

— Tu pajuokavai, — ji pakėlė šaukštą, įmetė jį į kriauklę ir iš lentynėlės paėmė kitą. — Nes aš gaminu pietus, nes esame namų aplinkoje.

— Nejuokauju. Prieš siūlydamas ketinau pasirinkti geresnį peizažą. Mėnesiena, kaip norėjai, daug gėlių, gal dar šampanas... Ketinau surengti iškylą — iškylą šviečiant mėnesienai, į tą vietą, kur tau labai patinka žiūrėti į kalnus. Bet štai dabar sėdžiu sau, žiūriu į tave ir man išsprūdo...

Bruksas apėjo stalą, paėmė iš jos šaukštą, kažkur padėjo ir suėmė abu jos delnus.

— Abigailė, tekėk už manęs.

— Tu negali blaiviai mąstyti. Juk negalime šio klausimo svarstyti, tuo labiau — diskutuoti, kol mano padėtis vis dar labai neaiški.

— Viskas visada neaišku... Tik ne šitai, — pridūrė Bruksas. — Prisiekiu, viskas baigsis, viską sutvarkysim. Bet visada atsiras dar kas nors. Man atrodo, kad dabar — pats tinkamiausias metas, kol dar niekas nesibaigę, kol niekas nenusistovėję, nes turėtume būti drąsūs ir pasižadėti vienas kitam, kol visa kita dar nėra tobula.

— Jeigu viskas susiklostys blogai...

— Vadinasi, bus blogai. Bet ne mums.

— Santuoka... — Abigailė ištraukė iš Brukso delnų rankas ir pamaišė ant bulvių užpiltą padažą. — Tai civilinis kontraktas, kurių pusė būna nutraukiami pasirašius kitą dokumentą. Žmonės vienas kitam pasižada iki mirties, bet iš tikrųjų.

— Pasižadu tau iki mirties.

— Negali žinoti.

— Aš tikiu.

— Tu... tu ką tik čia atsikraustei. Ką tik susikabinai į spintą drabužius.

— Pastebėjai, ką?

— Taip. Mes pažįstami mažiau nei tris mėnesius. — Abigailė ištraukė troškintuvą ir labai labai greitai sužėrė ten padažu apipiltas bulves. — Mūsų padėtis labai sunki. Jeigu tavo nuomonė šiuo klausimu ir toliau nepasikeis, jeigu vis tiek norėsi apie tai kalbėtis, galėsime aptarti savo nuostatas kitu, tinkamesnių, metu.

— Delsimas — išsisukinėjimas.

Abigailė įdėjo troškintuvą į orkaitę ir atsisuko į Bruksą.

— Tau atrodo labai išmintinga atakuoti mano pačios žodžiais.

— Man atrodo išmintinga.

— Ir kodėl vedi mane iš kantrybės? Man taip nepatinka. Kodėl pats visada išlieki ramus?

— O man visai nieko, jei ir užpykstu, — Bruksas patraukė pečiais ir paėmė stiklinę su limonadu. — Bet dabar nesijaučiu susierzinęs. Man įdomiau stebėti, kaip grieži dantimis tik dėl to, kad tave myliu ir noriu tave vesti.

— Aš negriežiu jokiais dantimis. Aš labai aiškiai išdėsčiau savo nuomonę apie vedybas ir...

— Ne, tu man labai aiškiai išdėstei savo motinos nuomonę.

Abigailė atsargiai paėmė popierinį rankšluostį ir nusišluostė rankas.

— Tai nepateisinama.

— O man taip neatrodo. Aš taip pasakiau nenorėdamas tavęs įskaudinti. Tu man šaltai dėstai apie logiką ir statistiką. Taip elgiasi tavo motina.

— Aš mokslininkė.

— Taip, mokslininkė. Taip pat ir rūpestinga, atsidavusi moteris. Tu — moteris, kuriai reikia mėnesienos ir lauko gėlių. Pasakyk, ko nori, ką jaučia būtent toji tavo dalis, o ne ko tau į galvą prikimšo motina.

— Kaip tu gali taip paprastai apie viską kalbėti?

— Nes tu esi tu. Nes dar niekam niekada nesu pajutęs to, ką jaučiu tau. Abigailė, su tavimi noriu nugyventi visą gyvenimą. Sukurti su tavimi šeimą, turėti bendrus namus. Noriu susilaukti su tavimi vaikų, kartu juos auklėti. Jeigu tu tikrai nenori viso to kurti su manimi, atiduosiu tau viską, ką turiu geriausia, ir vilsiuosi, kad persigalvosi. Man tik reikia, kad pasakytum, jog viso to nenori.

— Aš tikrai noriu! Bet aš...

— Bet?

— Aš nežinau! Kaip galima mąstyti, kai tiek daug visko jauti?

— Tu gali. Turi didžiules smegenis, kuo puikiausiai derančias prie didžiulės širdies. Abigailė, tekėk už manęs.

Jis, žinoma, teisus. Ji galėtų mąstyti. Galėtų pagalvoti apie tai, koks buvo jos gyvenimas be jo ir koks būtų, jeigu ji užgniaužtų visus jausmus ir pasikliautų tik plika, šalta logika.

— Santuokos liudijime negalėčiau pasirašyti tikra pavarde.

Bruksas kryptelėjo antakiais.

— Na, tada pamiršk, ką sakiau.

Abigailė nusijuokė.

— Nenoriu pamiršti. Noriu atsakyti „taip“.

— Tai ir sakyk „taip“.

— Taip, — ji užsimerkė ir svaigo iš džiaugsmo. — Taip, — Abigailė jį apsikabino.

— Dabar gerai, — sumurmėjo Bruksas spausdamas lūpas prie drėgno jos skruosto. — Aš — laimingiausias vyras pasaulyje. — Jis atšlijo nuo Abigailės norėdamas pabučiuoti jai į lūpas ir į kitą skruostą. — Mano mama sako, kad moterys verkia iš laimės, nes būna tokios sklidinos jausmų, jog nori juos išleisti, nori jais dalintis. O ašaros tą laimę plačiai paskleidžia.

— Gal ir tiesa. Tikiuosi, bulvės bus skanios.

Juokdamasis Bruksas kakta prigludo prie jos kaktos.

— Tu galvoji apie bulves? Dabar?

— Tu paprašei manęs tekėti, kai kūriau receptą. Jeigu man pavyks, patiekalas bus labai ypatingas. Papasakosime šią istoriją savo vaikams.

— Jei bulvės nepavyks, vis tiek galėsime papasakoti.

— Bet tada negalėsime jomis mėgautis.

— Jėzau, aš tikrai tave myliu, — Bruksas taip suspaudė, kad jai ėmė trūkti kvapo.

— Niekada netikėjau, kad šitai turėsiu, o dabar turiu tiek daug.

Mes susikursime savo gyvenimą, savo šeimą. Mes — vyras ir žmona, — Abigailė žengė žingsnį atgal ir paėmė Bruksą už rankų. — Dar daugiau — mes sujungsime savo gyvenimus. Nuostabu, kad žmonės taip gali. Jie lieka individualybės, unikalūs, išsaugo savastį, bet veikia kaip nedaloma vienovė. Tavo, mano, bet kartu ir galingasis mūsų...

— Geras žodis „mūsų“. Vartokime jį kuo dažniau.

— Man reikėtų pasiskinti salotų mišrainei; tada galėsime pietauti.

— “Mes“ — dar vienas geras žodis. Mes pasiskinsime.

— Man taip labiau patinka, — Abigailė jau sukosi eiti durų link, bet sustojo kaip įkirsta, tvarkingiau surikiavusi mintis. — Pora. Susilieję...

— Jeigu vėl nori poruotis ir susilieti, geriau ištrauk iš orkaitės bulves.

— Ne sujungti, ne prijungti ar pridurti. Integruoti. Susilieję. Atskiros savastys, individualūs kodai, bet sulieti į vienovę.

— Man atrodo, kad dabar kalbi jau ne apie mus.

— Štai kur atsakymas. Taip, bandžiau keisti tvarką, bet turi būti kažkas daugiau nei sujungimas. Reikia sulieti. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Aš galiu tai padaryti. Manau, kad galiu. Man reikia kai ką išmėginti.

— Tai ir eik. Baigsiu ruošti pietus. Tik nežinau, kada išimti tas bulves.

— Oi, — ji pažvelgė į laikrodį ir paskaičiavo. — Po penkiolikos minučių pamaišyk ir apversk. O paskui reikėtų kepti dar trisdešimt minučių.

Per valandą Abigailė perskaičiavo ir perrašė kodus, perstruktūravo algoritmą. Ji atliko preliminarius testus, pasižymėjo sritis, kurias reikėjo pataisyti ar sustiprinti.

Kai atsitraukė nuo darbo, nė nenutuokė, kur yra Bruksas ar Bertas, bet pamatė, kad Bruksas palikęs silpnai kaistančią orkaitę.

Juos abu ji rado priebutyje — Bruksas skaitė knygą, o Bertas graužė kramtuką.

— Priverčiau tave laukti pietų.

— Man tereikia pašildyti kepsnius. Kaip sekėsi?

— Dar reikės padirbėti, rezultatai toli gražu nėra tobuli. Net ir baigusi turėsiu viską romulanizuoti.

— Ką padaryti?

— Ai, šį žodį vartoju savo programavimo kalboje. Romulanai — pramanyta ateivių rasė. Iš „Žvaigždžių kelio“. Man patinka „Žvaigždžių kelias“.

— Visiems nuobodoms patinka.

Žodį „nuoboda“ jis visada tardavo labai meiliai, todėl Abigailė ir dabar nesiliovė šypsotis.

— Nežinau, ar tu teisus, bet man patinka. Romulanai turėjo tokį įrenginį, kuris jų laivą padarydavo nematomą.

— Vadinasi, tau reikia padaryti savo virusą nematomą — tau reikia jį romulanizuoti.

— Taip. Reikia jį užmaskuoti, kad atrodytų kaip visai nekaltutis, pavyzdžiui, kaip Trojos arklys, bet dar geriau būtų visai paslėpti. Radau teisingą kelią. Turi pavykti.

— Vadinasi, yra ką švęsti.

Jie grožėjosi saulėlydžiu ir valgė, Abigailės manymu, sužadėtuvių pietus.

Patekėjus mėnuliui suskambo Brukso kišenėje telefonas.

— Kapitonas.

Abigailė pasidėjo ant kelių rankas ir kietai sunėrė pirštus. Klausydamasi, kaip Bruksas kalba, ir mėgindama išsiaiškinti, ką jam sako Ensonas, Abigailė stengėsi kvėpuoti ramiai.

— Jam pavyko susitikti, — pratarė ji Bruksui baigus pokalbį.

— Pavyko. Ji klausė skeptiškai, įtariai. Visiškai suprantama. Ji patikrino visus jo dokumentus, pateikė daugybę klausimų. Galima sakyti, kaip reikiant ištardė. Tavo byla jai žinoma. Turbūt ją žino visi Čikagos agentai ir maršalai. Jis negalėtų prisiekti, jog ji nemano, kad jis nežino, kur esi, bet ji ir nelabai ką galėtų padaryti, nes tu ir kapitonas niekaip nebendraujate, jūsų niekas nesieja.

— Bet jiems reikės, kad atvažiuočiau. Jie norės mane apklausti, jiems reikės asmeniškai apklausti Elžbietą Fič.

— Viskas priklauso nuo tavęs, — Bruksas žvelgė jai į akis, uždėjęs delnus ant kietai sunertų jos rankų. — Važiuosi, kai būsi pasirengusi. Jie kalbėjosi ilgiau nei dvi valandas ir sutarė vėl susitikti rytoj. Tada žinosime daugiau.

— Dabar ji jau susisiekė su tiesioginiu savo viršininku.

— Praėjus dešimčiai minučių po to, kai Ensonas išėjo, ji irgi išėjo ir įlipo į savo automobilį. Ensonas negalėtų prisiekti, kad jos niekas nesekė, bet jis pats nuvažiavo paskui į viršininko pavaduotojo namus. Ensonas mums paskambino, kai tik ji įėjo vidun. Jis nebūna vienoje vietoje — jam neatrodo, kad būtų labai išmintinga sėdėti automobilyje prie to namo.

— Dabar jie jau žino, kad aš gyva. Jie žino, kad aš — tvoi drug.

— Ir viena, ir kita, jų požiūriu, yra privalumai.

— Logiška, — Abigailė giliai įkvėpė. — Dabar jau nėra kelio atgal.

— Mums abiem nėra.

— Noriu padirbėti nors kokią valandėlę kitą.

— Gerai, bet per daug nenuvark. Rytoj — kepsnių vakarėlis.

— Oi, bet...

— Viskas bus labai paprasta, viskas normalu, be to, man atrodo, kad mums abiem reikia pertraukėlės. Porai valandų viską pamiršim, — Bruksas perbraukė ranka jai per plaukus. — Abigailė, viskas bus gerai. Patikėk. Be to, mes turime naujieną. Mes susižadėjome.

— Oo, Dieve...

Nusijuokęs Bruksas peštelėjo Abigailei plaukus.

— Man atrodo, kad maniškiai kūliais ims vartytis. Man reikės išrinkti tau sužadėtuvių žiedą, — pridūrė Bruksas.

— Ar nereikėtų palaukti, prieš jiems pasakant? Jeigu kas nors bus blogai...

— Mes pasistengsim, kad blogai nebūtų, — Bruksas švelniai ją pabučiavo. — Nedirbk iki vėlumos.

Darbas, mąstė Abigailė likusi viena. Bent jau dirbdama ji žinojo, ką daro, ko imasi. Kelio atgal nėra, priminė sau, sėdusi prie kompiuterio. Nei vienam, nei kitam jokio kelio atgal nėra.

Ir vis dėlto ji labiau pasitikėjo savimi galvodama apie susidorojimą su rusų mafija, nei mąstydama apie vakarėlį galiniame Brukso tėvų kiemelyje.

Abigailė krūptelėjo ir tamsoje nubudo iš sapno.

Ne šaudo, o griaudžia, susivokė. Ne sprogimas, o žaibas.

Tik audra, galvojo ji. Tik vėjas ir lietus.

— Susapnavai blogą sapną? — tamsoje ieškodamas jos rankos paklausė Bruksas.

— Audra pažadino. — Abigailė išlipo iš lovos ir sunerimusi nuėjo prie lango. Norėdama įkvėpti vėsios gaivos ji plačiai atlapojo langą, leisdama vėjui glostyti visą kūną ir kedenti plaukus. — Taip, sapnavau. — Vėl plykstelėjus žaibui ji matė, kaip linguoja ir supasi medžiai. — Tu jau anksčiau klausei, ar sapnuoju košmarus, ar per miegus vėl visko neišgyvenu. Nieko tada neatsakiau. Dabar jau taip dažnai nesapnuoju, o tie sapnai — ne košmarai, bet tos pačios mano jau patirtos akimirkos.

— Bet ar tai ne tas pats?

— Gal ir tas pats.

Abigailė stovėjo prie lango pučiant vėjui, juodą dangaus kiaušinį aižant šakotiems žaibams.

Abigailė suprato, kad Bruksas laukia, kol ji papasakos sapną. Bruksas labai kantrus, ir toji jo kantrybė — visai kitaip nei jos motinos — apgaubia gerumu.

— Esu miegamajame, slaptame name. Mano gimtadienis. Jaučiuosi laiminga. Ką tik įsisegiau auskarėlius, apsivilkau megztuką — Džono ir Terės dovanas. Sapne, kaip ir tada, galvoju, kokie jie gražūs. Pagalvoju, kad taip pasipuošiu, kai reikės liudyti, ir šios dovanos suteiks man stiprybės. Tada išgirstu šūvius.

Palikusi plačiai atidarytą langą Abigailė atsigręžė ir pamatė, kad Bruksas sėdi lovoje ir į ją žiūri.

Gerumas, vėl pagalvojo. Ji niekada nebuvo iki galo įtikėjusi prigimtiniu jo gerumu.

— Sapne viskas vyksta labai lėtai, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Prisimenu viską — kiekvieną smulkmeną, kiekvieną garselį, kiekvieną judesį. Jeigu mokėčiau, viską nupieščiau — epizodą po epizodo — ir sukurčiau animacinį filmą.

— Tau turėtų būti labai sunku taip aiškiai viską prisiminti.

— Man... — Ji nebuvo apie tai pagalvojusi. — Turbūt taip ir yra. Buvo audra kaip šiąnakt. Griaustinis, žaibas, vėjas, lietus. Pirmas šūvis mane išgąsdino. Ėmė tankiau plakti širdis, bet tada dar nepatikėjau išgirdusi šūvį. Paskui nuaidėjo kiti šūviai, vadinasi, negalėjau apsirikti. Labai išsigandau, nežinojau, ką daryti, tad nuskubėjau ieškoti Džono. Bet šiame sapne atgal į miegamąjį mane įstūmė ne Džonas, ne jis įgriuvo paskui mane visas kruvinas, kone mirštantis, ne jam spaudžiau prie žaizdos permirkusius marškinius. Ten buvo ne Džonas. Ten buvai tu.

— Nieko keista, — žaibo šviesoje Abigailė pamatė į ją įsmeigtas ramias, protingas akis. — Labai paprasta viską sudėlioti į vietas.

— Ne, nepaprasta. Stresas, emocijos, vis iš naujo permąstomi visi įvykiai... Mano jausmai Džonui ir Terei, ypač Džonui, galima sakyti, buvo meilė. Dabar, kai geriau viską suprantu, manau, kad jį mylėjau — nekaltai, be jokių seksualinių fantazijų, bet labai stipriai mylėjau. Jis prisiekė mane ginti, aš juo tikėjau. Jis turėjo policininko ženklelį, ginklą, jautė pareigą, visai kaip tu.

Abigailė priėjo prie lovos, bet nesisėdo.

— Tiems, kuriuos myli, žmonės sako: aš dėl tavęs ir numirčiau. Žinoma, jie nesitiki, kad taip ir bus, nieko neplanuoja. Gal jie ir tiki savo žodžiais, gal tikrai numirtų, o gal tai tik paprastas pasakymas, įrodantis atsidavimą. Bet dabar aš žinau, ką šie žodžiai reiškia, dabar suprantu, kokios neišmatuojamai gilios gali būti emocijos. Žinau, kad dėl manęs numirtum. Mane gindamas paaukotum savo gyvybę. Ir šitai mane baugina.

Jis paėmė Abigailę už rankų; Brukso rankos buvo šiltos ir patikimos, kaip ir akys.

— Jo niekas neįspėjo. Džonas nežinojo, kas jo priešas. O mes žinome. Ne mus puola iš pasalų, Abigailė. Tai mes rengiame pasalą.

— Taip, — pakaks, tarė ji sau. Pakaks. — Noriu, kad žinotum: jeigu per tą pasalą būsi sužeistas, aš labai nusivilsiu.

Abigailė nustebo išgirdusi Brukso juoką.

— O kas, jei toji žaizda bus tik įdrėskimas? — čiupęs Abigailę už rankos Bruksas ją paguldė.

— Labai nusivilsiu, — atsisukusi į Bruksą ji užsimerkė. — Ir visai tavęs neužjausiu.

— Tu — kieta moteris. Turbūt man reikės stengtis išvengti net ir įdrėskimų.

— Taip būtų geriausia.

Abigailė šalia jo aprimo; ji klausėsi vakarų pusėn slenkančios audros.

Giedrą, vaiskų rytą sparčiai šylant Abigailė dirbo dar gerą valandą.

— Tau reikia pailsėti, — patarė Bruksas.

— Taip. Reikia viską nudailinti. Jau beveik padariau, bet dar netobula. Nenoriu blaškytis, kol nepatikrinsiu kelių variantų. Dabar darau kai ką kita, kas nesusiję su virusu.

— Kalbėjausi su Ensonu. Maždaug po pusantros valandos jis susitinka su Garison ir viršininko pavaduotoju Kebotu.

— Turbūt man prireiks dar dienos, kad ištobulinčiau programą, — dirstelėjo į Bruksą Abigailė. — Negaliu pareigūnams atskleisti, ką ketinu daryti. Juk tai nelegalu.

— Tiek tai suprantu. O kodėl savo planų nenori atskleisti man?

— Geriau palauksiu, kol baigsiu; viską paaiškinsiu, kai būsiu tikra, kad galiu tai padaryti. — Abigailė norėjo dar kažką pasakyti, bet tik papurtė galvą. — Viskas gali palaukti. Nežinau, kokią suknelę apsivilkti šiandien vakare... — Ji vėl nutilo ir apimta siaubo pasisuko su visa kėde. — Kodėl tu man nepasakei?

— Ko? — nuo tokios staigios ir karštos Abigailės reakcijos Bruksas vos neišmetė dubenėlio su javainiais. — Ko nepasakiau?

— Tavo mamai turiu nunešti kokį nors patiekalą. Juk labai gerai žinai, kad aš neišmanau tų taisyklių. Turėjai man pasakyti.

— Bet juk nėra jokių taisyklių. Aš tik...

— Čia aiškiai parašyta, — Abigailė bedė pirštu į kompiuterio ekraną. — Svečiai dažnai atsineša kokį nors patiekalą, geriausiai savo firminį.

— Kur taip parašyta?

— Šiame tinklalapyje. Skaitau apie kepsnių vakarėlių etiketą.

— Jėzau Kristau, — neišmanydamas, ar juoktis, ar stebėtis, Bruksas įsipylė į javainius pieno. — Tai paprastas namiškių susibūrimas ir nereikia laikytis jokio oficialaus etiketo. Nupirkau kelis butelius alaus. Dar paimsime butelį vyno.

— Turiu negaišdama ką nors pagaminti.

Nulėkusi į virtuvę Abigailė apžiūrėjo šaldytuvą ir spinteles.

Bruksas stovėdamas tik spoksojo į ją ir kimšo dribsnius.

— Abigailė, atvėsk. Tau nieko nereikia gaminti. Bus labai daug maisto.

— Ne čia esmė! Ryžių pavidalo makaronų salotos. Turiu viską, ko reikia tokioms pagaminti.

— Gerai, bet kam to reikia?

— Nusinešdama pačios pagamintą patiekalą pasirodysiu esanti mandagi ir dėkinga už tai, kad mane pakvietė. Jeigu nebūčiau paskaičiusi internete, nebūčiau žinojusi, nes tu man nieko nesakei, — ji uždėjo ant viryklės puodą su vandeniu ir įbėrė druskos.

— Mane reikėtų išplakti rykštėmis.

— O tau labai linksma. — Abigailė paėmė saulėje džiovintų pomidorų, alyvuogių aliejaus, juodųjų alyvuogių. — Gal aš ir nežinau, kaip čia viskas būna, bet kuo puikiausiai suprantu, kad tavo šeimos nuomonė apie mane bus labai svarbu.

— Tu jau labai patikai mano mamai ir seserims.

— Gal ir taip, kol nenuėjau į kepsnių vakarėlį be jokio pačios pagaminto patiekalo. Tu geriau eik į daržą ir nuskink man cikorijos galvutę.

— Mielai atneščiau, bet nežinau, kaip jos atrodo.

Prieš išlėkdama pati jos nusiskinti, Abigailė metė į jį triuškinantį žvilgsnį.

Šitai neabejotinai ją atitrauks nuo kompiuterinių virusų ir minčių apie susitikimą su FTB agentais, pamanė Bruksas. Kadangi dabar įsiaudrinusi, bus išmintingiausia porai valandų palikti ją ramybėje. Kai Abigailė vėl atskubėjo į virtuvę, Bruksas atkreipė dėmesį, kad cikorija — tai purpurinių lapų gūžė, jeigu kartais vėl kada nors prireiktų jos atnešti.

— Man reikėtų porai valandų nuvažiuoti į nuovadą, — tarė jis.

— Gerai. Važiuok.

— Gal tau ko nors reikia? Grįždamas galėčiau nupirkti.

— Visko turiu.

— Vadinasi, pasimatysime vėliau, — išeidamas Bruksas pažvelgė į Bertą tarsi linkėdamas sėkmės, atlaikant šeimininkės išpuolius.

Vos jam išėjus pro duris, suskambo mobilusis.

— Glisonas.

— Sveiki, viršininke. Neramumai Baptistų kalnelyje, — pasakė jam Ešas.

— Laisvadieniais neramumai man nerūpi.

— Na, neramumai susiję su ponu Bleiku ir Konrojais, todėl pamaniau, kad norėsi pats viską išsiaiškinti.

— Velnias. Jau važiuoju, — Bruksas įlipo į automobilį tebelaikydamas prie ausies telefoną. — Kiek dideli tie neramumai?

— Įžūlūs įžeidinėjimai, žodžiavimaisi; gali būti, kad padėtis dar pablogės. Ir aš ten važiuoju.

— Jeigu nuvažiuosi pirmas, pasistenk, kad padėtis nepablogėtų.

Mintyse nusikeikęs Bruksas įjungė sireną ir nurūko pagrindiniu keliu.

Ilgai netrukęs jis kone kaktomuša susidūrė su Ešo automobiliu, atvažiuojančiu iš priešingos pusės.

— Tu nusiskutai... — Tiesą sakant, Ešo šerių Bruksas niekaip negalėjo pavadinti barzda. — Nusiskutai skruostus.

— Taip, jau per karšta.

— Aha.

Kaip Bruksas ir manė, neramumai jau buvo virtę nemenku incidentu, per plauką nuo tikrų rietenų, todėl jis nutarė palaukti ir nepulti erzinti Ešo dėl nuskustų šerelių.

Vienas ant kito putojantys Linkolnas Bleikas ir Maikas Konrojus buvo apsupti šventadieniniais drabužiais pasipuošusių žmonių, susirinkusių ant žaliuojančios kalvos priešais raudonų plytų bažnyčią.

Net pastoriaus Gūdžio skruostai po sniego baltumo plaukų kupeta buvo įraudę kaip burokai; rankose pastorius tebelaikė šventraštį.

— Metas atvėsti! — šūktelėjo Bruksas.

Keli balsai nutilo; Bruksui einant artyn keli peštukai aprimo.

Bleikas buvo atsivedęs savo sekretorių akmeniniu veidu; Bruksas neabejojo, kad čia buvo ir daugiau jų šalininkų. Arkanzase tebegaliojo įstatymas, neleidžiantis bažnyčioje lankytis ginkluotiems — vienas Dievas težino, kada tas įstatymas buvo priimtas, — bet labai tikėtina, kad kai kurie stoviniuojantys ant šios žalios kalvelės, be puošnių drabužių, kaklaraiščių ir žvilgančių batų, „dėvėjo“ ir ginklus.

Trūksta tik ginklų, ir neramumai akimirksniu peraugs į incidentą, riaušes, kruviną susirėmimą.

— Visi sustokite prie bažnyčios, — aiškiai rodydamas nepasitenkinimą ir net kiek nusivylęs garsiai paliepė Bruksas. — Numanau, kad daugelis jūsų šįryt dalyvavote pamaldose. Eidamas girdėjau tokių žodžių, kurie tikrai nedera tokiu metu ir tokioje vietoje. Dabar prašau jūsų nors lašo pagarbos.

— Viską pradėjo Linkolnas, — Džilė Haris susinėrė ant krūtinės rankas. — Vos tik Maikas žengė pro duris, Linkolnas šoko jam į akis.

— Žmogus turi teisę pasakyti, ką galvoja, — vyresniąją moterį prigesino Modžina Parsins, Doilio motina. — O tau nederėtų kaišioti papūgos snapo į kitų reikalus.

— Nekaišiočiau, jei nebūtum išauginusi chuligano.

— Ponios, — žinodamas, kad gyvybė dabar tik jo paties rankose, nes moterys gali pulti ir kandžiotis, be to, kaip ir vyrai, gali būti ginkluotos, Bruksas žengė tarp moterų. — Būtų geriausia, jei jūs ir visi kiti dabar eitumėte namo.

— Tu mūsų berniukui paspendei pinkles; tu ir toji tavo Louveri. Linkolnas man pasakojo, ką padarei. O tie Konrojai... iš eilinio paaugliško paišdykavimo nori priskaldyti vežimą.

Hilė Konroi alkūne stumtelėjo vyrą ir prasibrovė į priekį. Ją išvydęs Bruksas suprato, kad galiausiai ir ji pašėlo.

— Modžina Parsins, juk pati žinai, kad meluoji. Pažįstu tave visą gyvenimą, iš veido matau, jog pati supranti, kad meluoji.

— Nevadink manęs melage! Tavo vaikas nugyveno viešbutį, o tu nori, kad už viską sumokėtų maniškis.

— Nedrįsk savo sūnaus lyginti su manuoju, Modžina. Jeigu ir toliau taip kalbėsi, jei ir toliau skleisi melagystes, pasigailėsi.

— Eik po velnių.

— Pakaks, — dabar į priekį žengė Modžinos vyras Klintas. — Pakaks, Modžina. Einam namo.

— Tu turi užstoti savo berniuką.

— Kodėl? Tu visą gyvenimą jį užstoji. Atleisk, Hile, atleisk, Maikai, jog nieko nedariau, kad Doilis netaptų toks, koks yra dabar. Modžina, einu prie automobilio ir važiuoju namo. Gali eiti kartu arba pasilikti, kaip nori. Jei pasiliksi, grįžusi namo manęs ten nerasi.

— Tik nesakyk, kad...

Bet Klintas apsigręžė ir nuėjo.

— Klintai! — išpūtusi akis ir visus nužvelgusi ji nutipeno paskui.

— Jau pavargau nuo visko, — pareiškė Džilė. — Ir aš eisiu namo.

— Ponia Haris, mes su Hile jus pavešime. — Maikas žengė žingsnį ir paėmė ją už parankės. — Atleisk, Bruksai.

— Nuvežkit ponią Haris namo.

— Dar niekas nebaigta, Konrojau.

Sunkiai tvardydamasis Maikas šaltai dėbtelėjo į Bleiką.

— Paskutinį kartą sakau: su tavimi nenoriu turėti jokių reikalų. Palik mane ramybėje, palik ramybėje mano šeimą ir mano nuosavybę. Savo sekretorių ir kitus į jį panašius taip pat laikyk atokiau nuo manęs, mano šeimos ir mano nuosavybės.

— Jeigu manai, kad gali iš manęs išsunkti dar daugiau pinigų, labai klysti. Pasiūliau pakankamai.

— Važiuokit namo, — tarė Bruksas Maikui ir atsigręžė į Bleiką.

Bruksui jau nerūpėjo nei prieštaravimai, nei nusivylimai. Jis tiesiog bjaurėjosi susidariusia situacija ir visai to neslėpė.

— Pasikalbėsiu su ponia ir ponu Konrojais.

— Manęs nedomina tavo istorijos.

— Pasikalbėsiu ir su pastoriumi, ir su ponia Gūdi. Ar nori pasakyti, kad tavo dvasininkas ir jo žmona — irgi melagiai? Mes su įgaliotiniais būtinai pasikalbėsime su visais šįryt čia buvusiais ir viską mačiusiais liudininkais. Jeigu sužinosiu, kad kaip nors priekabiavai ar įžeidinėjai, patarsiu Konrojams reikalauti tave izoliuoti ir suimti visus kitus, kuriems liepei juos persekioti. Tau šitai nepatiks. Ir dar labiau nepatiks, jei kaltinimai bus pateikti, o tu jų nepaisysi.

— Tu manęs neįbauginsi.

— Tai tau turėtų būti kuo puikiausiai žinomi visi bauginimo metodai; pats gerai supranti, ką sakau. Mėginu paaiškinti padėtį. Patarčiau pasikalbėti su savo advokatais, prieš darant ką nors, dėl ko paskui teks gailėtis. O dabar reikalauju važiuoti iš čia. Tavo žmona atrodo labai nelaiminga ir sutrikusi.

— Mano žmona — ne tavo reikalas.

— Tiesa. Bet man reikės įsikišti, jei vėl sukelsi rietenas.

— Linkolnai, — jau atgavęs įprastą veido spalvą ramiu balsu pratarė į priekį žengęs pastorius Gūdis. — Suprantu, kad esi sutrikęs. Jeigu nori sau palengvinti dūšią, aš išklausysiu. Bet turiu tavęs paprašyti parvežti Dženę namo. Rodos, ji sirguliuoja. Privalau tavęs paprašyti nesilankyti Dievo namuose, jei turi nekrikščioniškų ketinimų. O dabar, Linkolnai, važiuok namo ir pasirūpink žmona. Pasimelsiu už tave ir tavo šeimą.

— Pasilik savo maldas sau.

Bleikas nuėjo prie jo laukiančio automobilio, palikdamas sekretorių pagelbėti Dženei nulipti nuo kalvelės.

— Prireiks labai karštų maldų, pastoriau.

Gūdis atsiduso:

— Stengiamės kiek įmanydami.

Abigailė persirengė tris kartus. Ji niekada nesijaudindavo dėl drabužių, nebent reikėdavo rūpintis nauja tapatybe ar stengtis susilieti su minia. Internete perskaitė, kad reikėtų vilkėti laisvalaikio drabužius, nebent būtų nurodyta kitaip. Bet tie laisvalaikio drabužiai galėtų būti suknelė arba sijonas, o ji neturėjo nei viena, nei kita.

Abigailė nutarė, kad reikėtų šių drabužių įsigyti.

Jeigu jiems pasiseks — ne, kai jiems pasiseks, nes tikrai nieko bloga nenutiks, jei ji perims pozityvų Brukso mąstymą, — ji peržiūrės savo drabužius ir įsigis įvairesnių.

O dabar Abigailė pasirinko tamsiai mėlynas kelnes iki kelių, raudonus marškinius ir basutes, kurias retai kada avėdavo, nors kažkada silpnumo minutę nusipirko. Šiek tiek laiko ji skyrė makiažui, nors tapusi Abigailė dažydavosi retai — kitaip ir negalima, jei nori susilieti su minia ir likti nepastebima. Vis dėlto sau paliepusi ji dar sugeba visai pakenčiamai pasidažyti.

Ji pasinaudos kažkada įgytais įgūdžiais, jei — kai — vėl virs Elžbieta, kai pradės bendradarbiauti su pareigūnais ir liudys prieš Volkovus.

Dirstelėjusi į ekraną ir pamačiusi namo grįžtantį Bruksą, Abigailė įsisegė Džono auskarėlius, kuriais visada puošdavosi norėdama įgyti daugiau pasitikėjimo.

Ji nusileido laiptais ir virtuvėje rado Bruksą, įbedusį rūstų žvilgsnį į kolos skardinę.

— Kažkas atsitiko.

— Su mūsų reikalais nesusiję. — Jis atidarė skardinę ir godžiai gėrė. — Ant baptistų bažnyčios kalvos kilo incidentas, vos nevirtęs riaušėmis.

— Organizuotos religinės grupės dažnai išprovokuoja neramumus, žinome iš istorijos.

Bruksas prisidėjo prie kaktos šaltą skardinę.

— Religija čia niekuo dėta. Bleikas persekioja Konrojus... ir šįryt ėmėsi atitinkamų veiksmų prie bažnyčios. Jis visai nepaiso viešumo, nebijo pasirodyti esąs visiškas kvailys, nebegali valdytis... Bleikas tikrai nenurims. Man reikės pasikalbėti su Konrojais ir imtis atitinkamų teisinių veiksmų...

Galiausiai Bruksas pažvelgė į Abigailę.

— Tikrai labai gerai atrodai.

— Pasidažiau. Pamaniau, kad tiks.

— Tikrai gerai, — Bruksui nusišypsojus išsisklaidė visas pyktis ir įtampa, sušilo žvilgsnis.

— Kaip tau tai pavyksta? Na, kaip gali taip greitai atsipalaiduoti?

— Vežuosi gražią moterį į kepsnių vakarėlį; savaime suprantama, kad prastos nuotaikos kaip nebūta. Kur tavasis patiekalas?

Abigailė išėmė iš šaldytuvo salotas ir šešių alaus butelių pakuotę.

— Jeigu tau atrodo, kad nedelsdamas turėtum tą problemą išspręsti, net neabejoju, kad tavo šeima suprastų.

— Tu taip lengvai neišsisuksi. Kaip spalvinga, — pareiškė Bruksas paėmęs iš Abigailės dubenį. — Jau pasirengusi?

— Manyčiau, taip, — ji užsegė Bertui pasaitėlį. — Galėtum trumpai papasakoti apie ten susirinksiančių žmonių pomėgius. Tada man būtų lengviau užmegzti pokalbį.

— Patikėk, tau mažiausiai reikės rūpintis pokalbių temomis, — išeidamas Bruksas paėmė alaus pakuotę. — Kai tik pranešime, kad ketiname tuoktis, visos moterys tave apipuls ir ims aptarinėti vestuvių planus.

— Bet kad dar nėra jokių planų.

— Patikėk, širdele, vakare jų bus marios.

Abigailė mąstė apie Brukso pasakytus žodžius važiuodama tarnybiniu Brukso automobiliu ir laikydama ant kelių dubenį su makaronų salotomis; ant galinės automobilio sėdynės šnarpštė Bertas.

— Gal jie visai nebus patenkinti.

— Kuo? Tavimi ir manimi? — Bruksas metė į ją žvilgsnį. — Jie bus patenkinti.

— Nemanau, kad būtų patenkinti žinodami visą susiklosčiusią padėtį.

— Norėčiau jiems viską papasakoti, kad įrodyčiau tau, jog klysti, bet bus geriau, jei nepasakosim.

— Atrodai toks ramus. Aš irgi išmokau būti rami prieš kokius nors pokyčius, bet dabar viskas kitaip. Sunku išlikti ramiai, laukti kapitono Ensono skambučio, svarstyti, ką pareigūnai pasakys ir padarys. Sunku galvoti apie liudijimą, apie tai, kad jau beveik tinkamai ištobulinau savo programą.

— Kad ir kas nutiktų, mes esame drauge. Ir šitai mane ramina.

Abigailė to paties negalėjo pasakyti. Jai traukė skrandį, daužėsi širdis ir sulig kiekviena mylia reikėjo vis labiau stengtis nuslėpti nerimą. Ji stengėsi galvoti apie vakarėlį kaip apie žingsnį į naują bendruomenę — tarsi pirmąkart pasirodytų žmonėms pasikeitusi tapatybę. Ji kaskart nervindavosi, bet ir mokėjo šitai slėpti; Abigailė žinojo, kaip elgtis, kad kiekvienas regėtų ją tokią, kokia norėjo būti matoma.

Jau dvylika metų šie metodai jai padėjo. Jais galėjo naudotis iki sutikdama Bruksą. Jis išvydo kažką daugiau, ir dabar Abigailė apie tai mąstė kaip apie palaimą. Jeigu jis nebūtų išvydęs, ji neturėtų progos pradėti tikrą gyvenimą.

O tikrajame gyvenime, kurį ji galbūt gyvens, būna kepsnių vakarėlių po atviru dangumi.

Bruksui pastačius automobilį Abigailė tarėsi visai suėmusi save į rankas.

— Nurimk, — paprašė jis Abigailės.

— Ar atrodau įsitempusi?

— Neatrodai, bet esi. Aš viską paimsiu, o tu veskis Bertą.

Bruksas paspaudė po ranka dubenį, alaus pakuotę; Abigailė tvirtai suėmė pasaitėlį, ir jie patraukė prie namo — muzikos ir balsų klegesio pusėn, iš kur sklido kepamos mėsos aromatas.

Abigailė pažino tris moteris — Brukso mamą ir dvi jo seseris, bet kitų moterų, vyrų ir vaikų nepažinojo. Nuo minties, kad teks pulti į tokios daugybės nepažįstamų žmonių būrį, jai ėmė džiūti gerklė ir daužytis širdis.

Abigailei nė nespėjus susivokti Saulė pastatė padėklą ir atskubėjo prie jų.

— Na, štai ir jūs.

— Turėjau sutvarkyti vieną reikaliuką, — pasakė jai Bruksas.

— Girdėjau. — Abigailės liežuvis visai susimazgė, kai Saulė ją stipriai apkabino, prieš linksmai pasisveikindama su Bruksu. — Vaje, kaip gražiai atrodai. O kas čia?

— Makaronų salotos, — pralemeno Abigailė. — Tikiuosi, tiks prie jūsų meniu.

— Kadangi meniu yra ir šio, ir to, salotos kuo puikiausiai tiks. Be to, jos labai gražios. Bruksai, padėk viską ant stalo. Ir dar įpilk Abigailei išgerti. Mes jau kuris laikas plakame „Margaritas“.

— Tuoj atnešiu tau kokteilį, — pasakė jis Abigailei. — Kaipmat grįšiu.

— Mano mergaitė Mija — juk jau pažįsti Miją ir Sibilę — plaka mirtinai skanias „Margaritas“. Kodėl tau nepaleidus nuo pasaitėlio Berto, kad pažaistų su Platonu?

Abigailė atsitūpė; abu šunys ėmė vizginti uodegas ir vienas kitą uostinėti.

— Ils sont amis. Amis, Bertai. C’est tout.

— Ar jam nieko, kad aplink bėgioja vaikai? — paklausė Saulė.

— Nieko. Jis labai švelnus ir kantrus. Bertas nieko nepuls, jeigu neliepsiu, jeigu manęs niekas nepuls.

— Mes tikrai pasistengsim, kad tavęs niekas nepultų. Eikš, susipažink su Maiku ir Hile Konrojais. Jie — seni mūsų draugai, o ten — jų sūnus Rasas, geriausias Brukso bičiulis su žmona Selina ir jų mažyliu Sisi. Dabar jie turi bėdų, — pasakojo Saulė joms žingsniuojant. — Tikiuosi, mums pavyks juos pralinksminti.

— Labai nemaloni situacija. Bruksas itin susirūpinęs.

— Mes visi susirūpinę. Čia — Abigailė, — pareiškė Saulė, priėjusi prie būrelio svečių.

— Pačiu laiku. — Jaunesniosios moters rusva oda išryškino ryškiai žalias akis, dabar tiriančias Abigailę. — Jau pradėjau manyti, kad Bruksas tave išsigalvojo.

— Ne, neišsigalvojo. — Aš pati save išgalvojau, pamanė Abigailė.

— Tai Selina ir jos Sisi, o čia — mūsų Rasas. Rašo tėvai, mūsų draugai Maikas ir Hilė.

— Kelis kartus mačiau tave mieste, — pasakė Hilė. — Labai malonu pagaliau susipažinti.

— Dėkoju. Išties apgailestauju dėl viešbučio. Labai gražus pastatas.

— Miela girdėti, — Hilė priglaudė galvą prie vyro peties, lyg ieškotų paguodos. — Mes jį suremontuosime ir jis bus gražesnis nei bet kada. Tiesa, Maikai?

— Tikiuosi. Girdėjau, kad Bleiko berniokas ir tau bėdų pridarė.

— Norėjo pridaryti bėdų Bruksui, bet jam nepasisekė. Jis agresyviai nusiteikęs, labai piktas ir kvailas žmogus. Privalėtų sumokėti už viską, ką padarė.

— Ir visi galėtume už tai išgerti, — pridūrė Mija, priėjusi prie jų, rankose laikydama po kokteilį. — Tėtis minutėlei pagrobė Bruksą, todėl kokteilį atnešiau aš.

— Oi, ačiū. Koks... putotas. — Abigailė gurkštelėjo; tekila maloniai nutvilkė gerklę. — Labai skanu.

— Maloniai svaigina, tiesa? — kalbėdama Saulė apglėbė Abigailę per pečius. — Dėl Berto buvai teisi.

Abigailė pažvelgė Saulės nurodyta kryptimi ir pamatė tupintį bičiuliškai nusiteikusį Bertą; aplink jį bėginėjo mažasis šunelis, ilgakojė mergaitė buvo apsikabinusi jo kaklą, o šviesiaplaukis berniukas glostė nugarą.

— Jis moka labai gražiai elgtis, — patikino Saulę Abigailė. — Man atrodo, jis džiaugiasi tokiu dėmesiu.

— Jis didelis kaip arklys, — pakomentavo Selina.

Abigailė buvo bepradedanti prieštarauti. Kad ir kaip būtų, net ir vidutinio dydžio arklys kur kas didesnis už Bertą. Tačiau tuoj pat priminė sau, kad nereikėtų visko suprasti paraidžiui.

— Savo dydžiu jis turėtų išgąsdinti visus įsilaužėlius.

— Taip, velniškai išgąsdintų, — pareiškė Rasas. — Dabar, kai laukiamės antro vaikelio, mėginu įkalbėti Seliną įsigyti labradorą.

— Pudelį.

— Kalytę.

— Jau mes — mergaitės, — ji pakštelėjo dukrelei į skruostą. — Tada mūsų bus dauguma.

— Gali būti, kad skaičius išsilygins, — Rasas bakstelėjo pirštu Selinai į pilvą. — Berniukams reikia šuns, o ne kokio prancūziško žaisliuko.

— Pudeliai sumanūs.

— Taip, tai labai protinga veislė, — sutiko Abigailė. — Manoma, kad už juos protingesni tik škotų aviganiai. Jie judrūs, tinkamai dresuojami gali būti labai sumanūs ir paklusnūs.

— Matai?

— Labradoras — tikras šuo, — pridūrė Rasas, kreipdamasis į Abigailę.

— Taip, žinoma. Šioje šalyje ir Didžiojoje Britanijoje jie populiariausi. Labradorai — puikūs pagalbininkai. Jie ištikimi ir dažniausiai labai mėgsta žaisti. Nuostabiai bendrauja su mažais vaikais.

— Su mažais vaikais... — Rasas čiupo Sisi ir išmetė į orą mergytę prajuokindamas. — Vieną jau turim, laukiam kito.

— Vaikams tinka ir pudeliai.

Selinai atsigręžus į Abigailę Saulė nusijuokė.

— Štai ir pakliuvai. Šitie du besigrumdami jau spėjo pasirinkti tave teisėja. Aš tave išgelbėsiu — aprodysiu savo daržus. Po kelių minučių kepsniai bus paruošti.

— Gal jiems reikėtų pamąstyti apie labradorą, — sumurmėjo Abigailė, kai Saulė ją nusivedė.

Viskas ne taip jau ir sudėtinga, pamanė Abigailė. Gal dvidešimt minučių plepėdamos jos vaikščiojo po daržus, Abigailė kalbėjosi su Brukso šeimos nariais ir jų draugais, atsakinėjo į akis išpūtusių susijaudinusių vaikų klausimus apie Bertą.

Kai visi susirinko prie apvalių vaišių stalų, ji jautėsi labiau atsipalaidavusi. Ji dar labiau atsipūtė, kai visi įniko į vaišes ir svečių dėmesys nuo jos nukrypo kitur.

Tokios kepsnių iškylos turi privalumų, svarstė ji. Bendrauti tinkama aplinka, daugybė skirtingų rankų pagamintų patiekalų. Abigailės manymu, tokią iškylą galima palyginti su ritualu, savitu gentiniu vyksmu: suaugusieji padeda vaikams valgyti, juos prižiūri (tiek savus, tiek draugų vaikus), šalia sukiojasi šunys, besimėgaujantys jiems mėtomais kąsneliais, nors pati Abigailė kartkartėmis nepatenkinta dėl to pasiraukydavo.

Be to, jai patiko lengvai svaiginantys putoti kokteiliai.

— Ar tau linksma? — paklausė jos Bruksas.

— Taip. Tu buvai teisus.

— Nepamiršk, ką dabar pasakei. — Jis pasilenkė jos pabučiuoti, o paskui pakėlė stiklą alaus. — Manau, jums visiems bus įdomu išgirsti, — pradėjo Bruksas nekeldamas balso ir nesistengdamas nustelbti prie stalų gaudžiančių pašnekesių. — Mes su Abigailė ketiname susituokti.

Visi pokalbiai akimirksniu nutilo.

— Ką pasakei? — nepatikėjo savo ausimis Mija.

— Svarbiausia, ką pasakė ji, — Bruksas paėmė Abigailę už rankos. — O ji pasakė „taip“.

— O, Dieve, Bruksai! — Mijos veide nušvito šypsena. Ji čiupo brolio ranką, ją suspaudė, o paskui šoko nuo stalo ir nuskubėjusi prie Brukso apsikabino jį iš nugaros. — O, Dieve.

Paskui, rodos, visi iškart pratrūko kalbėti — kalbėjosi su Bruksu, su Abigailė, vieni su kitais. Ji neišmanė, kam atsakinėti, ką sakyti. Vėl ėmė tankiau plakti širdis; šalia stovintis Bruksas pažvelgė į motiną, o ši — į jį.

— Mama, — tarstelėjo jis.

Saulė linktelėjo, giliai atsiduso ir atsistojo. Bruksas irgi atsistojo; Saulė ištiesė rankas ir jį apkabino.

— Mano berniuk, — tyliai pratarė ji ir užsimerkė. — Aš truputėlį paverksiu, — pasakė visiems Saulė. — Kitaip negalima. O tada atnešiu šampano butelį, kurį išsaugojome nuo Naujųjų metų vakaro, kad išgertume sulaukę ypatingos progos.

Ji stipriai stipriai apkabino sūnų, o paskui pabučiavo į abu skruostus. Abigailės nuostabai, Saulė suėmė delnais jos veidą ir taip pat pabučiavo į abu skruostus.

— Labai džiaugiuosi. Einu atnešti šampano.

— Jai reikia minutėlę pabūti vienai, — tarė prie sūnaus priėjęs Lorenas. — Jaučiasi laiminga, bet jai reikia laiko susivokti.

Lorenas apkabino sūnų, paskui atsigręžė norėdamas apkabinti ir Abigailę.

— Sveika atvykusi į mūsų šeimą, — jis nusijuokė ir ją apkabinęs net pakėlė nuo žemės.

Vėl visi prapliupo kalbėti, Abigailė pasijuto visų glėbesčiuojama ir dabar jau menkai susivokė, kaip reikėtų atsakyti į klausimus apie tai, kokia bus jos suknelė, kada ir kur ją siūdinsis.

Per klausimų laviną Abigailė išgirdo iššovusį šampano kamštį, pasipylė juokas ir sveikinimo žodžiai. Ji prisiglaudė prie Brukso, pakėlė galvą ir sutiko jo žvilgsnį.

Šeima, pagalvojo Abigailė.

Ji gali turėti šeimą; dabar, kai tą šeimą galėjo lieste paliesti, Abigailė pamanė, jog padarys bet ką, padarys viską, kad tik ją išsaugotų.

Vestuvių planavimas... Abigailei tai buvo panašu į nuo kalno besiritančią mažą švytinčią sniego gniūžtę. Riedėdama ji vis auga ir auga, darosi vis sunkesnė ir sunkesnė, įgauna vis didesnę masę ir greitį, kol galiausiai išjudina didžiulę griausmingą griūtį.

Saulės nutviekstą popietę toji ūžianti griūtis ją ištiko galiniame Glisonų kiemelyje.

— Vadinasi, vestuves ketinate kelti kitą pavasarį? — klausinėjo Mija.

— Pavasarį? Aš...

— Ne, — po iškylos staleliu Bruksas paglostė Abigailei koją. — Taip ilgai nelauksiu.

— Kalbi kaip žmogus, nė nenutuokiantis, ką reiškia suplanuoti vestuves. Sibilės ir Džeiko vestuvėms ruošėmės dešimt mėnesių; dirbome išsišiepę, kad viską spėtume.

— Bet buvo gražu, — visiems priminė Sibilė.

— Man atrodo, kad mes tik nueisime į metrikacijos biurą, — atsakė Abigailė, ir iškart prapliupo viešnių aikčiojimai.

— Prikąsk liežuvį, — bedė į ją pirštu Mija.

Sibilė bakstelėjo alkūne sesei į pašonę.

— Vadinasi, nori ko nors paprasta.

— Taip. Labai paprasta, — Abigailė pažvelgė į Bruksą.

— Aišku, ko nors paprasta. Galiu lažintis, kad į žodį „paprasta“ telpa kažkas, kas yra tarp apsilankymo metrikacijos biure ir Mijos įsivaizduojamų deimantinių vestuvių. Aš galvoju apie rudenį — pakankamai laiko pasiruošti kukliai puotai ir per mažai išsinuomoti cirko palapinę.

— Bet juk tada lieka mažiau nei šeši mėnesiai! Mažiau nei šeši mėnesiai, per kuriuos reikia išsirinkti gražiausią suknelę, išsinuomoti tinkamą vietą puotai, apklausti maisto tiekėjus, fotografus...

— Fotografus? — nutraukė ją Abigailė.

— Žinoma. Juk nenori, kad vestuves fotografuotų koks nors dėdė Endis.

— Aš neturiu dėdės Endžio.

Abigailė visada vengdavo fotografų. Niujorko gatvėje Ilja akimirksniu ją atpažino. Jeigu jos nuotrauka kaip nors patektų į internetą arba į laikraštį, viskas galėtų baigtis — ir neabejotinai baigtųsi — demaskavimu bei katastrofa.

— Taigi reikėtų pamąstyti ir apie svečių sąrašą. Pasirūpinsiu mūsų pusės svečiais. Turiu sąrašą, likusį nuo Sibės ir mano vestuvių. O kiek svečių ketini pasikviesti tu?

— Nė vieno.

— Oi, bet... — Mijai nebereikėjo niukso į pašonę ar įspėjamo Brukso žvilgsnio; pati susiprato nutilti. Mija pervertė akimis, tarsi „nė vieno“ būtų visai įprasta, ir tęsė toliau. — Vadinasi, viskas bus tikrai paprasta. Tereikia susirinkti mums visoms ir kaip reikiant viską aptarti, nes tu čia niekuo dėtas, — plačiai šypsodamasi pareiškė ji Bruksui. — Vestuvėse svarbiausia — nuotaka.

— Man tinka.

— Liti Roke žinau labai šaunią parduotuvę nuotakoms, — tęsė Mija.

— „Baltosios vestuvės“, — įsiterpė Selina. — Ta parduotuvė tikrai nuostabi. Ten radau sau suknelę.

— Mums tereikia pasirinkti dieną ir visoms mergaitėms ten nuvažiuoti; viską apžiūrėsime, papietausime, pamąstysime, pasitarsime. Turiu dirstelėti į kalendorių, — Mija išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė ieškoti kalendoriaus. — Gal galėtume susitikti kitą savaitę?

— Kitą savaitę, — pralemeno Abigailė.

— Tu visada buvai linkusi vadovauti, — Saulė atsilošė krėsle gurkšnodama tekilos kokteilį. — Ir už tai mes ją mylime, Abigailė, bet prie jos tokios reikia priprasti. Mija, ar tau neatrodo, kad Abigailei reikėtų duoti kelias dienas apsiprasti su sužadėtinės statusu?

— Taip, aš linkusi vadovauti, — nusijuokė Mija permesdama per petį plaukus; jos vyras tik suprunkštė įbedęs nosį į alų. — O kai tapsime sesėmis, pasidarysiu dar baisesnė.

— Ji nemeluoja, — patikino Sibilė.

Abigailė išgirdo Brukso kišenėje tyliai burzgiantį mobilųjį. Jai pažiūrėjus į Bruksą, šis išsiėmė telefoną ir pažvelgė į ekraną.

— Atleiskit, turiu atsiliepti, — atsistodamas jis metė žvilgsnį į Abigailę, o paskui paėjo tolėliau.

Viskas atrodė nerealu. Mija ir toliau kalbėjo apie vestuvinių reikmenų parduotuves, gėles, svarstė, kokius derėtų rinktis patiekalus, kokius užkandžius. O Bruksas visą tą laiką kalbėjosi su Ensonu aiškindamasis, kokius derėtų priimti sprendimus, nuo kurių priklausytų jos gyvybė.

Ir vėl tarsi sniego gniūžtė, mąstė Abigailė, riedanti, riedanti, vis didėjanti ir sunkėjant!, kol galiausiai pavirs kalnu.

Ir dabar jos jau niekas nesustabdys, priminė sau Abigailė. Teks kaip nors kapstytis.

— Ar tau viskas gerai? — paklausė Sibilė.

— Taip. Taip, viskas gerai. Tik įspūdžių kiek per daug.

— Ir viskas — tik pradžia.

— Taip, — Abigailė pažvelgė į Bruksą. — Tik pradžia.

Bruksas priėjo prie jos ir uždėjo ant peties ranką.

— Atsiprašau, bet man reikia šį tą nuveikti.

— Tada važiuok ir dirbk tą savo policininko darbą, — pasiūlė Mija. — O mes grįždamos namo užvešime ir Abigailę.

— Oi, — akimirką Abigailės galvoje pasidarė visai tuščia. — Ačiū, bet man tikrai reikia važiuoti namo ir baigti pradėtą darbą.

— Tada paskambinsiu tau rytoj arba parašysiu elektroninę žinutę. Gal žinutė bus geriau, galėsiu pridėti ir kelias nuorodas. Tik duok man savo...

— Mija, — Saulė pakėlė antakius. — Juk sutarėme, kad kelias dienas leisi jai apsiprasti, pamiršai?

— Gerai, gerai. Juk aš nekalta, kad esu gimusi planuoti ir organizuoti šventes. Kai apsiprasi, parašyk man žinutę. — Stvėrusi popierinę servetėlę Mija brūkštelėjo savo elektroninio pašto adresą.

Abigailė nujautė, kad prireiks daugiau nei kelių dienų.

— Parašysiu. Labai ačiū už šią popietę.

— Abigailė, — Saulė priėjo prie jos, stipriai apsikabino ir sušnabždėjo: — Nesijaudink. Savaitėlę kitą mėginsiu Miją prilaikyti.

Jie užtruko. Pasirodo, po kepsnių vakarėlio žmonės taip paprastai neatsisveikina. Jie glėbesčiuojasi, niekaip negali baigti pradėtų pokalbių, tariasi dėl kitų susitikimų, žaidžia su šunimi. Net kai nueini iki automobilio, jie tau mojuoja ir šūkauja.

— Prieš tau pradedant pasakoti, ką išgirdai iš kapitono Ensono, norėčiau pasakyti, kad tavo šeima...

— Labai triukšminga ir įkyri?

— Ne. Na, taip, bet aš ne tai norėjau pasakyti. Tavo šeima mylinti. Nuoširdžiai mylinti. Dabar, praleidusi su jais visą popietę, aš geriau tave suprantu. Tavo mama... Nesigailėk manęs. Man nepatinka.

— Gerai.

— Tavo mama apglėbė mane per pečius. Paprasčiausias poelgis... Abejoju, ar ji susivokė, ką daranti; turbūt nesuskaičiuojamą daugybę kartų taip yra apsikabinusi ir kitus. Bet kai ji apkabino mane, pajutau, ne, pamaniau, kad taip apsikabina mama. Ji prisiliečia, apsikabina tiesiog šiaip, be jokios svarbios priežasties. Ir paskui pamaniau, kad jei turėčiau vaikų, norėčiau išmokti būti tokia mama, kuri paliečia ar apsikabina nepagalvojusi, be jokios svarbios priežasties. Tikiuosi, turėsiu progą pasimokyti.

— Turėsi.

— Ensonas kalbėjosi su FTB.

— Kone visą dieną. Bent iš pradžių jam atrodė, kad naudodamiesi juo FTB mėgino susekti tave. Bet jis pateikė klaidingą adresą. Jie kalbėjosi labai atsargiai, tačiau Ensonas net neabejoja, kad jie atidžiai patikrins Kosgrouvą ir Kiganą.

— Kaip jis mano, ar FTB patikėjo mano istorija?

— Tu viską nuosekliai išklojai, pažodžiui pakartojai Džono priesakus. Paskutinius porą metų teikei labai naudingą informaciją. Kodėl turėtum meluoti apie Kosgrouvą ir Kiganą?

— Taip, būtų nelogiška.

— Sutinku, nelogiška. Jie nori su tavimi kalbėtis asmeniškai. Nori, kad atvažiuotum. Jie pažadėjo skirti tau apsaugą.

— Jie nori mane apklausti ir įsitikinti, ar neprisidėjau prie Džono ir Terės mirčių. Tiksliau, kai jie tuo įsitikins, panorės, kad sutikčiau liudyti prieš Korotkį.

— Taip; jie norės dar daugiau. Radai kelią prie Volkovų kompiuterių, gali prieiti prie jų duomenų, todėl labai tikėtina, kad daugelį gaujos narių patupdysi į kalėjimą, o likusius suskaldysi.

— Kai tik iš anoniminio šaltinio ateis atitinkami duomenys, pareigūnai galės jais pasinaudoti. Kai tik bus nustatyta, kad duomenys gauti nelegaliai, pareigūnai jais naudotis nebegalės.

— Taip, nebegalės. Gal jiems ir pavyks rasti kokią nors gudrią išeitį.

Abigailė susimąstė svarstydama apie Brukso nusakytą situaciją.

— Aš jiems neatskleisiu viso proceso, net jei man bus garantuotas imunitetas dėl piratavimo. Pati privalau įgyvendinti sumanymą ir sunaikinti jų tinklą. Pareigūnai negalės padaryti to, ką aš tikiuosi padaryti; tam jie neturi nei techninių, nei teisinių priemonių. Jeigu man nepavyks įsiskverbti į jų tinklą ir perpumpuoti pinigų, aš vėl atsidursiu pavojuje.

— Perpumpuoti... Tu net gali prieiti prie jų pinigų?

— Taip, man pasiekiamos didelės pinigų sumos. Svarsčiau, kur derėtų tuos pinigų srautus nukreipti, kai būsiu pasirengusi juos pervesti iš įvairių sąskaitų. Pamaniau, kad dosnios anonimiškos aukos praverstų įvairioms patikimoms labdaroms organizacijoms.

Bruksas nukreipė žvilgsnį nuo kelio ir pažvelgė į Abigailę.

— Tu ketini juos šluote nušluoti.

— Taip. Aš ir maniau, kad suprasi. Sąskaitose turėdami apie šimtą penkiasdešimt milijonų, jie lengvai atsikurtų. O kur dar nekilnojamasis turtas; bet aš turiu idėjų, kaip tą turtą iš jų atimti.

— Atimti...

— Mokesčių problemos, netvarkingi pirkimo ir pardavimo aktai... Dalį nekilnojamojo turto pareigūnai galės paprasčiausiai konfiskuoti, nes juo buvo naudotasi siekiant įgyvendinti nelegalius tikslus. Bet yra ir labai sumaniai uždangstyto nekilnojamojo turto. Kai baigsiu, viso šito nebebus. Bruksai, vien liudyti negana, — kalbėjo Abigailė, Bruksui sustojus prie jos namų. — To nepakaks mėginant įkišti į kalėjimą Korotkį, gal dar Ilją ir net Sergejų. Turėdami tokius resursus, tokius pinigus jie persigrupuos, persidėlios ir sužinos, kad dėl visų bėdų kalta aš. Neketinu leisti jiems sužinoti, kaip buvo pažeistas jų internetinis tinklas. Ir pareigūnams neketinu apie tai pasakoti. Jie nepritartų mano ketinimams.

Abigailė išlipo iš automobilio ir per stogą pažvelgė į Bruksą.

— Nebevažiuosiu į jokią slėptuvę. Neleisiu jiems sužinoti, kur esu, net jei ir sutiksiu liudyti. Nepasitikiu jų apsauga. Pasitikiu tik savimi ir tavimi.

— Gerai, — Bruksas atidarė dureles išleisdamas šunį, paskui ištiesė ranką Abigailei. — Kai ateis laikas, rasim vietelę Čikagoje. Tik tu ir aš. Tik mudu abu žinosime, kur toji vieta. Ten ir būsime. O susitikimui vietą pati išsirink. Manau, geriausiai tiktų viešbutis Virdžinijoje ar Merilande, tik nesakyk jiems adreso, kol pati ten nenuvyksi.

— Labai gerai. Tu negalėsi būti su manimi.

— Galėsiu. Na, kol jie manęs nepastebės.

Jeigu nebūtų Brukso, niekas nepajudėtų iš vietos.

— Man atrodo, kad viešbučio kambaryje galime paslėpti ir „akis“, ir „ausis“, todėl viską matysiu ir girdėsiu; be to, ir įrašą turėsime, jeigu kada prireiktų.

— Nepagalvojau apie tai. Turėjau suprasti, kad taip būtų geriausia.

— Pagalvoji tu, pagalvoju aš... taip viskas ir sukasi.

Abigailė atsisuko ir priėjo prie Brukso.

— Kai viskas prasidės, turės rutuliotis greitai. Viskas turės vykti greitai ir nuosekliai.

Jeigu reikalai susiklostytų blogai, ji neišplėštų Brukso iš šeimos glėbio. Per kepsnių vakarėlį ji sužinojo dar ir šią tiesą.

— Turiu baigti programą. Be paskutinių potėpių ji tik iš dalies veiksminga.

— Tu padirbėk, o aš irgi šiuo tuo pasidomėsiu. Surasiu vietą susitikimui.

— Virdžinijoje, — pasiūlė Abigailė. — Ferfakso apygardoje. Toji vieta yra ganėtinai toli nuo Kolumbijos apygardos ir mažiau nei per valandą ją galima pasiekti iš nedidelio regioninio oro uosto Merilande. Užsakysiu lėktuvą.

— Užsakysi? Neišsigalvok.

— Gal pamiršai, kad tavo mergina labai turtinga.

Bruksas nusijuokė.

— Nesuprantu, kaip galėjau išmesti tai iš galvos.

— Jeigu jie panorės į susitikimą pasikviesti dar ką nors, jeigu mane seks, tuose keliuose galėsime juos paklaidinti; greičiausiai jie mūsų ieškos Daleso arba nacionaliniame Reigano oro uostuose.

— Puikus planas, — Bruksas pabučiavo Abigailę. — Eik pažaisti su virusais.

Kone visą vakarą Bruksas stengėsi nelįsti jai į akis. Bet, Dievulėliau, dvi valandas išsėdėjus prie kompiuterio sekmadienio vakarą vyrui norisi atsigerti alaus ir sukrimsti traškučių, kurių Bruksui teko atsivežti slapta, nes Abigailės namuose nebuvo jokio nesveiko maisto.

Bruksui įėjus į virtuvę ji sėdėjo įsistebeilijusi į ekraną, sudėjusi ant kelių rankas. Bruksas atidarė šaldytuvą, pasiėmė alaus, dirstelėjo į Abigailę ir pravėrė spintelę, kurion buvo įkišęs bulvių traškučių. Su grietine ir svogūnais.

Ir tada Abigailė atsigręžė.

— Po sekundės dingsiu.

— Padariau.

Bruksas įdėmiai į ją pažvelgė ir padėjo alų.

— Baigei savo programą.

— Taip. Programa veikia. Teoriškai. Tikrinau kelis kartus. Kol dar ne laikas, negaliu jos paleisti, todėl šimtu procentų nesu įsitikinusi. Bet aš tikrai manau, kad programa veiks.

Bruksas nusišypsojo, priėjo prie Abigailės, apglėbė ją ir pabučiavo.

— Tu — genijus.

— Taip.

— Tai kodėl neatrodai laiminga?

— Aš laiminga. Aš... gal net priblokšta. Maniau, kad galiu tai padaryti, bet kai padariau, supratau, jog iš tikrųjų netikėjau sugebėsianti, — kadangi jai truputį skaudėjo galvą, Abigailė prispaudė prie kairio smilkinio pirštus. — Kvailai skamba.

— Nekvailai.

— Bruksai, galiu sužlugdyti jų internetinį tinklą, įsigauti į kiekvieną elektroninę bylą, kiekvieną programą, galiu viską sugadinti. Galiu juos „išjungti“, nesvarbu, kokias operacines sistemas ar kompiuterius jie naudoja. Galiu tai padaryti; kai tik ištuštinsiu jų sąskaitas, viskas bus sunaikinta. Sužlugdyta.

Dabar ji prispaudė prie širdies ranką.

— Bet pirmiau galiu suteikti pareigūnams galimybę baigti visas operacijas ir patraukti atsakomybėn kitus vadus ir eilinius, kol Volkovų bratva visiems laikams dar nesutrinta į miltus.

— Tu jiems nepaliksi jokių šansų.

Abigailė be garso nusijuokė.

— Taip. Taip. Tiesą sakant, netikėjau galinti taip padaryti, — kuždėjo ji. — Jeigu būčiau tikėjusi, būčiau taip ir padariusi dar iki sutikdama liudyti.

Bruksas žvelgė į ją be jokios išraiškos.

— Gal dabar jau norėtum trauktis?

— Tu man leistum, — pakartodama dažną Brukso judesį, Abigailė suėmė delnais jo veidą. — Aš taip tave myliu. Leistum man trauktis, nors tai ir prieštarautų tavo nuostatoms. Bet ne, aš nesitrauksiu. Negaliu. Tai dalis visumos, dalis to, kuo norėčiau tapti. Dalis to, ko iš manęs tikiesi.

— Aš tik noriu, kad būtum tokia, kokia esi.

— O aš dabar tikiuosi daugiau. Tikiuosi daugiau iš Elžbietos. Tikiuosi daugiau iš Abigailės. Ir noriu, kad ir tu iš manęs tikėtumeisi daugiau. Mano liudijimas, surinkta informacija, piratavimas, supervirusas... viskas — viena visuma. Kai šitai baigsis, Elžbieta galės eiti sau ramia sąžine.

Abigailė užsimerkė, paskui atsimerkė ir nusišypsojo žvelgdama Bruksui į akis.

— Ir tada Abigailė galės už tavęs tekėti. Aš taip noriu už tavęs ištekėti. Gal net norėsiu važiuoti į tą vestuvinių reikmenų saloną.

— Ohoo.

— Aš truputį bijau, bet gal ir norėsiu.

— Dabar tu tikrai atrodai laiminga.

— Tokia ir esu. Aš labai laiminga. Kai tik rasime viešbutį, galėsiu pasirūpinti transportu. Galėtume paprašyti tavo kapitono, kad susitartų dėl susitikimo. Tada jau galėtume žengti kitą žingsnį.

— Viešbutį jau radau. Virdžinijoje, Taisono gatvės kampe. Jis ne pačios aukščiausios klasės, prie pat autostrados.

— Norėčiau pamatyti viešbučio tinklalapį ir apylinkių planą.

— Taip ir maniau, kad norėsi. Visą informaciją turiu savo nešiojamajame kompiuteryje.

— Galėtume rezervuoti kambarius ir ryt arba poryt surengti susitikimą. Taip pareigūnams liks mažiau laiko manęs ieškoti.

— Gal geriau poryt. Man reikia susidėlioti darbo grafiką, kad niekam nekiltų jokių įtarimų.

— Tikrai, taip bus geriau. Turiu pasirūpinti Bertu.

— Mano mama jį paims.

— Oi, bet... — Abigailė dvejodama pažvelgė į šunį. — Ketinau palikti jį šunų viešbutyje, su profesionalais.

— Nori įkišti jį į kalėjimą?

— Šunų viešbutis — ne kalėjimas, — dabar į Abigailę žvelgė dvi poros riešuto spalvos akių. — Šiandien jam tikrai ten patiko, bet ar patogu prašyti tavo tėvų jį priglausti?

— Jie bus labai patenkinti. Be to, taip elgiasi tikra šeima. Pratinkis. Eik ir pažiūrėk, koks tas viešbutis. Aš paskambinsiu mamai.

— Gerai.

Abigailei išėjus iš virtuvės Bruksas išsitraukė mobilųjį telefoną.

— Tu man skolingas, — tarė jis Bertui.

Viskas sutvarkyta, tarė sau Abigailė. Ji stovėjo slaptajame savo kambarėlyje kruopščiai rinkdamasi, ko gali prireikti žengiant antrą žingsnį.

Viešbučio kambarius ji rezervavo dviem skirtingais vardais, skirtingu laiku, iš dviejų skirtingų kompiuterių. Bruksas registruosis kaip Lukas Bomanas, pirmojo mažosios lygos, kurioje jis žaidė, trenerio vardu. Rytoj padarys jam tapatybės kortelę. Kai jiedu su Bruksu įsikurs viešbutyje, paprašys Ensono perduoti pareigūnams jos asmens dokumentą — Katerinos Kingston tapatybės kortelę, kurią ji jau turėjo pasidariusi. Abigailė peržiūrėjo perukų kolekciją ir plaukų dažų atsargas.

— Važiuosi būdama raudonplaukė? — jai pakėlus trumpų raudonojo aukso spalvos plaukų peruką replikavo Bruksas.

— Natūrali mano plaukų spalva tamsiai ruda. Panašios spalvos peruko neturiu.

— Palauk palauk, — Bruksas pakreipė galvą. — Tai tu tikrai raudonplaukė?

— Būtų tiksliau sakyti rudaplaukė, bet su rausvu atspalviu.

— Turiu pareikšti, kad esu matęs ir kitų tavo kūno vietų, kur plaukelių spalva buvo kitokia — ne ruda su rausvu atspalviu.

— Keisdama išvaizdą būnu labai atidi ir kruopšti.

— Įdomu. Tikrai labai įdomu. Gal tau tikrai reikėtų dirbti CŽV?

— Kažkaip netraukia. Man atrodo, kad jie tikėsis išvysti mane pakeitusią išvaizdą. Sakau, gal pakaks kiek pasidažyti ir įsikišti kamšalus, kad krūtys atrodytų didesnės.

— Vargu ar kada galima apsirikti pasididinant krūtis.

— O man atrodo, kad natūralių mano krūtų dydis daugiau nei normalus.

— Pažiūrėkim, — Bruksas suėmė delnais jos krūtis ir susimąstė. — Sakyčiau, daugiau nei geras.

— Manija dėl krūtų dydžio yra tokia pat kvaila kaip ir manija dėl penio dydžio.

— Man atrodo, kad natūralaus mano penio dydis daugiau nei normalus.

Abigailė nusijuokė ir atsigręžė į veidrodį.

— Gal nepulsi tikrintis, kad man įrodytum.

— Gal vėliau.

Įgudusiu judesiu Abigailė mikliai užsidėjo peruką; Bruksas suprato, kad perukus jai tekdavo keistis dažnai.

— Štai ir pasikeičiau.

Bruksui labiau patiko ilgaplaukė Abigailė — paprastesnė, ne tokia pompastiška.

— Taip. Gal ir bus gerai. Reikėtų įsigyti peruką, kurio spalva būtų panašesnė į natūralią mano plaukų spalvą; ir ilgesnių plaukų, kad galėčiau pasidaryti ne vieną šukuoseną. Norėsiu atrodyti panaši į tuometę Elžbietą, kurios nuotraukas, nors ir pasenusias, jie turi. Galiu įsidėti kontaktinius lęšius ir truputį pakeisti akių spalvą. Pilnesnės šlaunys, didesnė krūtinė. Pasinaudojus pudra keliais tonais tamsesnė oda. Taip, gal ir bus gerai, — pakartojo Abigailė.

Nusiėmusi peruką ji vėl uždėjo jį ant stovelio.

— CŽV žmonėms tenka meluoti ir apgaudinėti. Man atrodo, tai būtina norint įvykdyti jiems patikėtas užduotis. Pastaruosius dvylika metų daug melavau ir apgaudinėjau. Norėčiau gyventi taip, kad melui ir apgaulei mano kasdienybėje nebūtų vietos. Negaliu visai atsisakyti melo, bet...

Ji atsigręžė į Bruksą.

— Bet bus vienas žmogus, kuris žinos tiesą, kuris žinos viską, kuriam niekada nemeluosiu. Tai tikra dovana. Tu — manoji dovana.

— O aš turiu žmogų, kuris manimi taip pasitiki, kad visada sako tik tiesą, kuris manimi tiki visur ir visada. Tai irgi dovana.

— Vadinasi, mums abiem labai pasisekė. — Abigailė priėjo prie Brukso ir paėmė jį už rankos. — Man atrodo, mums reikėtų eiti į lovą. Turiu atlikti keletą testų, kad įsitikinčiau, jog tavo penis tinkamo dydžio.

— Mums abiem pasisekė, kad aš sėkmingai atlieku visus testus.

Brukso mobilusis suskambo be penkiolikos antrą ryto. Pasisukęs ant šono jis paėmė telefoną ir atsiliepė:

— Viršininkas Glisonas.

— Sveikas, Bruksai, čia Lindis.

— Kas nutiko, Lindi?

— Mums reikėtų pasikalbėti. Šalia manęs yra Tibalas.

— Šūdas.

— Taip, šūdas, bet ne dėl to, kaip tau atrodo. Turbūt norėsi išgirsti, ką Tibis turi tau pasakyti.

Bruksas skubiai atsisėdo lovoje.

— Kur jūs esat?

— Dabar sėdime mano sunkvežimyje ir esame maždaug pusmylis nuo Louveri namų. Kadangi mieste tavo automobilio nemačiau, pamaniau, kad tu ten.

— Dirbi kaip policininkas, Lindi. Kodėl mums visiems nesusitikus pas tave?

— Kadangi padėtis šūdiną, geriau to nedaryti. Bus geriausia, jei mes pas tave atvažiuosime ir pasikalbėsime privačiai. Mieste visi viską mato net ir tokiu ankstyvu metu. Sakyčiau, tokiu metu visiems tik dar labiau viskas užkliūva.

— Tavo tiesa. Palauk, — Bruksas pridengė delnu telefoną. — Skambina Lindis... iš užkandinės, žinai?

— Taip, žinau, kas jis.

— Sako, kad pas jį atėjo Tibalas Kru; jiems reikia su manimi pasikalbėti privačiai.

— Čia?

— Jei reikalas nebūtų svarbus ir nereikėtų privatumo, Lindis man neskambintų antrą valandą nakties.

— Tuoj apsirengsiu.

— Priimsiu juos apačioje, kad tau netrukdytume.

— Man atrodo, jei kažkam prireikė su tavimi pasikalbėti tokiu metu, turėčiau girdėti, ką žmonės ketina tau pasakyti.

— Tada gerai, — Bruksas vėl prisidėjo telefoną prie ausies. — Ar Tibis blaivus?

— Dabar jau beveik blaivus.

— Važiuokit.

Viena ranka persibraukęs per plaukus Bruksas padėjo telefoną.

— Atleisk, kad taip išėjo.

— Prieš kelias dienas niekam nebūčiau leidusi štai taip pas mane atvažiuoti. Bet dabar visai nesinervinu. Tiesiog man smalsu. Ar išvirti kavos?

— Kava nepakenktų.

Abigailė noriai ėmėsi virti kavos mąstydama apie tai, kaip gyvendama su Bruksu sulaukusi naktinių skambučių ji virs kavą į bėdą patekusiems žmonėms ir šitai taps jos kasdienybės dalimi.

Ji tikėjosi būti gera policininko žmona.

Ir vis dėlto ji džiaugėsi matydama virtuvės kamputyje gulintį Bertą; šuniui buvo liepta gulėti ramiai. Ji taip pat apdairiai pasirūpino, kad kompiuterių ekranuose būtų tik užsklandos.

Abigailė neišmanė, kaip būtų geriausia kreiptis į tuodu žmones, atvykstančius čia tokią vėlyvą naktį; nunešusi kavą į kambarį pamatė, kad Bruksas jau atidaręs jiems duris.

Pirmasis įėjo Lindis, apsivilkęs išblukusiais marškinėliais su roko grupės Grateful Dead atvaizdu, maskatuodamas ilga žila kasa.

— Panele, — linktelėjo jis sveikindamasis. — Tikrai labai atsiprašau, kad tokiu metu jus trukdome, — jis kumštelėjo Tibalui į pašonę.

— Taip, panele, — pratarė Tibalas. — Atsiprašome, kad išvertėm jus iš lovos.

— Net neabejoju, kad turite tam priežasčių.

— Priežastys tikrai turi būti rimtos, — sumurmėjo Bruksas. — Jėzau, Tibi, tu prakaituoji viskiu.

— Labai atsiprašau, — Tibis panarino galvą, ir aiškiai pasimatė paraudę jo ausų galiukai. — Yra tam tikrų lengvinančių aplinkybių.

Baigėsi man skirtos šešiasdešimt dienų, taigi dabar turėčiau viską pradėti iš naujo.

— Tibi, iš pradžių visi paslysta, — pasakė Lindis. — Tavo pirmoji diena prasideda tik dabar.

— Lankiau susirinkimus, — Tibalas trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos; Abigailei jis atrodė panašus į susigėdusį nevalyvą meškiną. — Lindis — mano rėmėjas. Aš jam paskambinau. Suprantu, kad reikėjo paskambinti prieš geriant, bet paskui vis tiek paskambinau.

— Gerai, gerai, sėskit abu, — paliepė Bruksas. — Ir papasakokit, kokį velnią čia veikiat antrą valandą nakties.

— Bruksai, reikalas tas, kad aš turėčiau tave užmušti, — Tibis grąžė ližių didumo rankas. — Bet aš nė neketinu.

— Iškart palengvėjo, kai išgirdau. Sėskis, po velnių.

— Nežinau, ką daryti, — Tibis atsisėdo ant lovos ir pasirėmė galvą. — Kai ėmiau galvoti išlenkęs viskio, vis tiek nieko dora neišmąsčiau. Todėl paskambinau Lindžiui, jis mane prablaivino, pasikalbėjo. O tada pasakė, kad mums reikia važiuoti pas tave ir viską papasakoti. Gal Lindis tau aiškiau išdėstys. Nežinau, kaip pradėti.

— Tibi, išgerk kavos, o aš papasakosiu. Atrodo, Linkolną Bleiką paliko žmona.

— Kada? — imdamas savąjį puodelį kavos suraukė kaktą Bruksas. — Šįryt ją mačiau.

— Taip, ji buvo bažnyčioje. Girdėjau apie tai, nes dabar jau visi viską žino. Man atrodo, kad dėl to ji ir išėjo. Kiek girdėjau, kai tik jie grįžo namo, ponia Bleik susidėjo daiktus į porą lagaminų ir išėjo. Ją matė ponios Haris anūkė Karle; ji matė, kaip Linkolno žmona dėjo lagaminus į automobilį; Karle pasiteiravo, ar ji važiuoja į kokią nors kelionę. O ponia Bleik kuo ramiausiai atsakė, kad ne, kad ji palieka vyrą ir daugiau niekada pas jį negrįš. Paprasčiausiai įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Kiek žinau, Linkolnas Bleikas užsidarė savo kabinete ir visą dieną iš ten nekėlė kojos.

— Nieko gera, — pareiškė Bruksas. — Šįryt Bleiko išdidumui ir taip buvo smogtas stiprus smūgis.

— Bet jis to nusipelnė, tiesa? Žodžiu, pas juos dirba Birdė Spicer; na, ji ne gandonešis, todėl ir dirba tokį darbą. Tai va, ji man ir pasakojo, negi nutylėsi tokias karštas naujienas. Birdė sakė, kad iš pradžių jis rėkė, bet tuose namuose dažnai rėkiama; aišku, rėkia Bleikas. Paskui ponia išėjo, o jis užsičiaupė. Kiek vėliau Birdė pabeldė į jo kambario duris, norėjo paklausti, ar ketina vakarieniauti, bet jis tik suriko nešdintis jai po velnių ir daugiau nesirodyti.

— Bleikas atleido Birdę? — nustebęs Bruksas pakėlė antakius. — Juk tuose namuose ji dirbo dvidešimt metų.

— Ji sako, kad rugpjūtį bus dvidešimt ketveri. Man atrodo, kad kaip tik todėl ji ir atnešė savo subinę į mano užkandinę. Birdė nė pati nebežino, ar dar turi tą darbą, ar jau nebe, ar nori dirbti, ar ne, ar Bleikas vis tiek mano, kad ji grįš, ar jau nemano.

— Dabar jis ten vienas, — tyliai pratarė Abigailė. — Atleiskite. Man nereikėtų kištis.

— Viskas gerai; taip, jūs teisi. Dabar jis vienas tame didžiuliame name; sūnus cypėj, žmona išėjo. Kaip man atrodo, jis sėdėjo ir galvojo, kol galiausiai sumojo, kad visa ko priežastis — Bruksas.

— Tokia išvada labai netiksli, paremta klaidingais kriterijais, — vėl įsiterpė Abigailė. — Kalbu ne apie jūsų, o apie pono Bleiko išvadą.

— Taip, panele, — šyptelėjo Lindis. — Tiksliau sakant, jo padėtis visai šūdiną, jei neprieštarausite, kad kalbėsiu tiesiai šviesiai.

— Ne, neprieštarausiu. Taip, visai šūdiną.

Bruksas atsigėrė kavos ir pažvelgė į Tibį.

— Tibi, kiek jis tau sumokėjo, kad mane nudėtum?

— Oi, Dieve, — vargais negalais pratarė Abigailė ir atsistojo.

— Nurimk, širdele, Tibis neketina nieko skriausti. Juk taip, Tibi?

— Taip, pone. Taip, panele, neketinu. Atvažiavau visko papasakoti. Lindis sakė, kad taip bus geriausia, todėl ir atvažiavau.

— Papasakok, kaip ten buvo su Bleiku.

— Gerai. Matai, jis pasikvietė mane į savo namus. Niekada nesu ten buvęs, savaime suprantama. Kaip filme... Pamaniau, gal jis man turi kokio darbo; aš, aišku, neatsisakyčiau. Jis pasikvietė tiesiai į savo kabinetą, pasodino į didelį odinį krėslą. Pasiūlė išgerti. Pasakiau — ne, ačiū, negersiu. Bet jis vis tiek įpylė ir pastatė man panosėje. Įpylė to paties, ką paprastai geriu. Turiu silpnybę, Bruksai...

— Žinau.

— Bet, Dievas mato, nuo to vakaro, kai mane suėmei, nė lašelio burnoj neturėjau, tikrai neturėjau iki pat šio vakaro. Sėdėdamas tame gražiame name nervinausi. Jis man vis kartojo, kad nuo vienos taurelės nieko bloga nenutiks. Juk aš vyras, ar ne? Bet negėriau.

— Gerai, Tibi.

— Bet jis vis kartojo ir kartojo, sakė turįs man darbo, bet tokių skystablauzdžių nesamdąs. Ir ką dar jis sakė? Lindi, koks ten buvo žodis, kur sakiau?

— Eunuchų nesamdo. Paprasčiau sakant, bepaučių.

— Sutinku su jūsų nuomone, — pasakė Lindžiui Abigailė ir pažvelgė į Tibį. — Jūsų silpnybę Bleikas susiejo su vyriškumu ir dar pasinaudojo jūsų noru gauti darbo. Jis pasielgė žiauriai, kaip tikras manipuliatorius.

— Niršau, bet tada viskas, ką jis kalbėjo, atrodė tikra tiesa. Jis priminė, kaip tu privertei mane pasijusti vištgaidžiu, kaip tu, Bruksai, mane žeminai ir iškastravai — jis pasakė, kad tu mane iškastravai; tada pasijutau labai blogai. Tikrai įniršau. O viskis stovėjo visai čia pat. Norėjau išgerti tik tą vieną stiklą, kad įrodyčiau, jog tikrai galiu, bet paskui išlenkiau dar vieną, o paskui gal ir dar vieną.

Tibio akys paplūdo ašaromis; kai jis panarino galvą, ėmė krūpčioti vyro pečiai.

Abigailė atsistojo ir išėjo iš kambario.

— Aš gėriau toliau, nes stiklinė buvo visai čia pat, nuolat pilna. Aš — alkoholikas, žinau, kad negaliu išgerti vienos taurelės ir daugiau nebegerti.

Abigailė grįžo su lėkšte sausainių. Lėkštę ji padėjo ant stalo.

Žiūrėdamas, kaip ji ima vieną sausainį ir perduoda lėkštę ašarojančiam Tibiui, Bruksas galvojo, kad myli ją labiau už gyvenimą.

— Jis jums buvo labai žiaurus, — tarė Abigailė. — Turėtų gėdytis to, ką jums padarė.

— Aš vis gėriau ir vis labiau siutau. O jis vis kalbėjo ir kalbėjo, ką man Bruksas padarė, kaip žmonos akivaizdoje privertė pasijusti silpnu ir skystu, kaip Bruksas nustekens visą miestą. Jau dabar įkišo jo sūnų už grotų. Vadinasi, reikia kažką daryti. Jis vis kalbėjo, o aš gėriau ir gėriau. Tada pasakė, kad reikia žmogaus su kiaušais, kieto. Paklausė, ar aš kietas, ar su kiaušais. Po velnių, aišku, atsakiau. Štai, eisiu ir išspardysiu Bruksui subinę.

Tibis papurtė galvą ir vėl ją panarino.

— Lankiau psichologo konsultacijas, anoniminių alkoholikų susirinkimus. Jau suprantu, kad išgėręs noriu ką nors primušti. Todėl ir Misę mušdavau. Man geriant, o jam kalbant viskas gulė į savo vietas; mane kaip reikiant „užnešė“. Tikrai jam pritariau, kai pasakė, kad išspardyti tau subinę nepakanka. Reikia ko nors užtikrintesnio. Tu užmušei mano vyriškumą, štai ką tu padarei. Vienintelis būdas tą vyriškumą susigrąžinti — tave užmušti. Kadangi ir jis jaustųsi man labai dėkingas, sumokėtų penkis tūkstančius dolerių. Tai būtų mano premija; jis taip sakė. Tada davė man pusę sumos.

— Jis tau davė pinigų? — paklausė Bruksas.

— Taip, aš juos paėmiau. Man gėda sakyti, bet jis man siūlė grynaisiais, ir aš juos paėmiau. Bet dabar jų neturiu. Lindis turi. Jis, ponas Bleikas, liepė man eiti namo ir pasiimti šautuvą. Paskui, sakė, turiu palaukti, kol sutems, ir išeiti prie kelio. Tada turiu tau paskambinti ir pasakyti, kad atsitiko bėda. O kai privažiuosi, telieka į tave šauti. Nuėjau pasiimti šautuvo. Misės namie nebuvo, ji išvažiavusi pas seserį. Paėmiau šautuvą, užtaisiau, pradėjau galvoti, kodėl, po velnių, namuose nėra Misės. Pamaniau, kad ji nusipelnė poros gerų niuksų. Nežinau, kaip paaiškinti, bet pats girdėjau save taip mąstantį; man pasidarė bloga. Išsigandau. Paskambinau Lindžiui, ir jis atvažiavo.

— Teisingai pasielgei, Tibi.

— Ne, neteisingai. Aš gėriau. Paėmiau pinigus.

— Ir paskambinai Lindžiui.

— Pone Kru, jūs sergate, — pratarė Abigailė. — Jis pasinaudojo jūsų liga; prisidengdamas liga jus išnaudojo.

— Ačiū, panele, ir Lindis tą patį sakė. Man bus gėda viską papasakoti Misei. Ji vis dar širsta ant tavęs, Bruksai, bet džiaugiasi, kad nebegeriu. Dabar mums viskas klostosi geriau, ir ji tai supranta. Misė dar labiau širstų, jei įkištum mane į kalėjimą. Lindis sakė, kad neįkiši.

— Lindis teisus. Lindi, man reikės tų pinigų.

— Turiu juos užrakinęs sunkvežimyje.

— Ir dar reikės, kad tu, Tibi, parašytum oficialų pareiškimą.

— Misė užpyks.

— Gal ji ir užpyks sužinojusi, kad gėrei, bet išgirdusi visą istoriją nuo pradžios iki pabaigos... Man rodos, ji tavimi didžiuosis.

— Tikrai taip manai?

— Taip. Aš didžiuojuosi tavimi. Džiaugiuosi, kad nemėginai manęs nudėti.

— Ir aš džiaugiuosi. Tai ką dabar darysi, Bruksai?

— Viską gražiai surašysiu, sutvarkysiu, o tada suimsiu Bleiką už kėsinimąsi nužudyti policijos pareigūną pažadėjus atlygį.

Dar vienas žingsnis, mąstė Abigailė grįžusi namo iš Saulės, pas kurią nuvežė Bertą. Ji susivokė, kad žengti į namus be Berto labai keista ir truputį liūdna. Bet jie išsiskyrė tik trumpam, priminė sau. Ji netruks grįžti iš kelionės... kuri pakeis viską.

Kai Bruksas grįš namo, jie nuvažiuos į oro uostą, privačiu lėktuvu nuskris į Virdžiniją, apsigyvens dviejuose atskiruose kambariuose. Ji turės daug laiko kameroms ir vaizdo aparatūrai įtaisyti.

Ji turės daug laiko kamuotis, nerimauti ir nuolat viską permąstyti, žinoma, jeigu tik sau tai leis.

Ne, neleis. Abigailė susikaupė ir suskato ruoštis — jai reikėjo pasiversti Katerina Kingston.

Atvažiavęs Bruksas sušuko „Kur mano moteris?“ ir privertė Abigailę nusišypsoti.

Ji — kažkieno moteris.

— Aš viršuje. Ar viskas gerai?

— Geriau ir būti negali. Bleikas jau sukėlė ant kojų savo advokatus, man atrodo, jis jau rezga kažkokį sandėrį. Gal jam ir pavyks išsisukti, nes Tibis, kaip žinome, buvo neblaivus, bet vis tiek šiame mieste jo dainelė jau sudainuota. Nemanau, kad... — atsistojęs tarpduryje ir pamatęs Abigailę Bruksas nutilo. — Kartoju, kur mano moteris?

— Gerai padirbėta, — nusprendė Abigailė žiūrėdama į veidrodį.

Nauja šukuosena ir makiažas išryškino skruostikaulius, kontaktiniai lęšiai patamsino žalias akis. Kruopščiai įsidėjusi kamšalus iš lieknos ji tapo itin moteriškų formų.

— Kai jie sužinos, kuriame viešbutyje susitinkame, tikriausiai pasiųs ten savo apsaugininkus. Tada jau būsime užsiregistravę, bet jie aiškinsis, kada užsiregistravau aš, ar atvykau viena. Todėl iš oro uosto turėsime važiuoti atskirais taksi automobiliais skirtingu laiku.

— Atrodai aukštesnė, — nužvelgęs Abigailę Bruksas priėjo jos pabučiuoti. — Tikrai aukštesnė.

— Mano batai paaukštintais padais. Tik colis, bet sukuriama atitinkama iliuzija. Jeigu informacija nutekės kokiam nors Volkovo šnipui, jis neturėtų manęs identifikuoti. Abigailės sistemoje nėra, tad bus labai sunku Kateriną Kingston arba Elžbietą Fič susieti su Abigailė Louveri. Aš jau pasirengusi, laukiu tik tavęs.

— Paimsiu krepšius.

Bruksas dar niekada neskrido privačiu lėktuvu ir dabar nusprendė, kad gal ir galėtų prie to priprasti. Jokių eilių, jokių atidėtų skrydžių ar spūsčių, o skrydis — patogus ir ramus.

Jam patiko platūs odiniai krėslai, įrengti taip, kad jis galėtų nuolat žiūrėti į Abigailę ar Kateriną ir grožėtis ant jos veido žaidžiančiais šviesos atspindžiais, jiems skrendant šiaurės kryptimi.

— Kosgrouvui ir Kiganui užvesta nauja byla, — pasakė jam Abigailė darbuodamasi nešiojamuoju kompiuteriu. — Kreiptasi dėl orderių, leidžiančių tikrinti jų elektronines bylas ir ryšius. Gal ką nors ir suras. Kosgrouvas man atrodo ypač neatsargus. Jis lošia, — pridūrė Abigailė. — Tiek internete, tiek kazino.

— Kaip jam sekasi?

— Peržvelgus jo finansus ir įpročius paaiškėjo, kad pralošia daugiau nei išlošia; kadangi jis lošė ir pralošinėjo tada, kai man buvo paskirta apsauga, Volkovai pradėjo spausti ir privertė dirbti jiems.

— Lošimo bėdos, — svarstė Bruksas. — Spaudžiamas pasiduoda. Kaip jis sureaguotų į anoniminį šaltinį, teigiantį, kad turi informacijos apie jo sąsajas su Volkovais?

Abigailė pakėlė akis ir nuleido didelius saulės akinius, kuriuos buvo užsidėjusi naujam įvaizdžiui sustiprinti.

— Įdomus klausimas.

— Jeigu jis pasiduoda spaudimui, šantažuojant galima priversti jį suklysti.

— Jis ne toks smarkus kaip Kiganas, todėl ir nesulaukė paaukštinimo nei dirbdamas maršalu, nei Volkovo grupuotėje. Mano skaičiavimais, dabar Volkovai jau turėtų būti jį pašalinę, bet, matyt, Kosgrouvas dar gali būti kuo nors naudingas.

— Ar esi kada nors žvejojusi? — paklausė jos Bruksas.

— Ne. Žvejyba — nuobodus užsiėmimas ar laisvalaikio leidimo būdas. Tik nesuprantu, ką žvejyba turi bendra su Kosgrouvu ar Volkovais.

Bruksas dūrė į ją pirštu.

— Pirma, kada nors nusivesiu tave žvejoti, kad pamatytum skirtumą tarp ramybės ir nuobodžio. Antra, kartais galima pagauti mažą žuvelę, kuri garantuoja stambų laimikį.

— Nemanau... oi, tu pasakei metaforiškai. Kosgrouvas — maža žuvelė.

— Teisingai. Gal ir verta pamėginti jį sučiupti.

— Taip, gal ir verta. Gobšumas pasiduoda gobšumui, o jam pagrindinė motyvacija — pinigai. Reikia jį pagąsdinti suteikiant pakankamai informacijos, įrodančios, kad šaltinis tikrai turi įrodymų. Jeigu jis naudojasi kompiuteriu ar telefonais, atsiras pagrindas jį apklausti.

— Ir tada atsivertų galimybė sučiupti stambią žuvį. Be to, tavo liudijimas būtų svaresnis, — Bruksas ištiesė jai ką tik atplėštą maišelį su sūriais riestainiukais, bet Abigailė papurtė galvą. — Koks bus masalas?

— Aa, net ir smulkiai žuvelei reikia masalo.

Linktelėjęs Bruksas įniko į riestainėlius.

— Palauki, kol panirs pirmasis sliekas...

— Man net klausytis nemalonu... Beje, vienai moteriai, liudijusiai prieš buvusį meilužį, Volkovų grupuotės prostitucijos verslo Čikagoje žemesnio rango banditą, buvo paskirta liudytojo apsauga. Praėjus trims mėnesiams po nuosprendžio paskelbimo ji buvo rasta Ohajo valstijoje, Akrone, išprievartauta ir mirtinai sumušta.

— Ar ją saugojo Kosgrouvas?

— Ne, jis nebuvo paskirtas, bet iš visų duomenų, kuriuos man tada pavyko surinkti, galima spręsti, kad būtent jis teikė informaciją apie liudytoją kitam Volkovo patikėtiniui. Kuo puikiausiai moku parašyti įtikinamą grėsmingą žinutę.

— Dar vienas akmenukas į upę.

— Į kokią upę? Kur plaukioja žuvys?

Juokdamasis Bruksas bakstelėjo jai į koją.

— Na, gal ir taip, tik, matai, jei laikytumės šios metaforos, tu nenorėtum mėtyti jokių akmenukų, nes bijotum išbaidyti žuvis.

— Nesuprantu...

— Mes mėtome į tą metaforišką upę akmenukus norėdami sukelti raibulius.

— Aa. Vadinasi, metame akmenuką, — minutėlę pasvarsčiusi Abigailė pradėjo rašyti žinutę.

Ania Rinki liudija prieš Dimitrijų Bardovą. 2008-ųjų liepos 8 d. ji dalyvauja liudytojų apsaugos programoje. Naujoji tapatybė — Saša Simka. Pergabenama į Akroną Ohajuje; įdarbinama pardavėja „Monikos salone“.

Paskirtas apsaugininkas — Jungtinių Valstijų maršalas Robinas Tričeris. 2008-ųjų spalio 12 ir 14 dienomis Viljamas Kosgrouvas įsigauna į elektronines bylas, nors nėra gavęs jokio oficialaus nurodymo ta byla domėtis.

2008-ųjų spalio 15 d. iš Viljamo Kosgrouvo pašto dėžutės į Igorio Bardovo, Dimitrijaus brolio, pašto dėžutę išsiunčiama atskira elektronine byla prisegta elektroninio laiško kopija.

2008-ųjų spalio 16 d. į asmeninę Viljamo Dvaerio, dar žinomo kaip Viljamas Kosgrouvas, banko sąskaitą įkrenta 15 000 dolerių.

2008-ųjų spalio 19 d. Ania Rinki, dar žinoma kaip Saša Simka, randama išprievartauta ir nužudyta.

Jeigu nesutiksi sumokėti 50 000 dolerių, po keturiasdešimt aštuonių valandų šie duomenys bus nusiųsti pareigūnui Veinui Povelui. Informacija dėl minėtos sumos perdavimo bus atsiųsta kita žinute.

— Man atrodo, parinktas geras akmenukas, — tarė Abigailė ir atsuko kompiuterio ekraną, kad Bruksas perskaitytų.

Atplėšęs akis nuo ekrano ir pažvelgęs į Abigailę jis šiepėsi vis plačiau ir plačiau.

— Ir gražu, ir svaru. Ar visus šiuos faktus nešiojiesi galvoje?

— Faktai tikslūs.

— O kokią informaciją ketini nusiųsti kita žinute?

— Ten bus parašyta: „Saša Simka, Akronas, Istvudo 539, butas 3 B.“

Pasitraukęs nuo kompiuterio Bruksas nebesišypsojo.

— Vadinasi, Kosgrouvas ją nužudė už penkiolika tūkstančių.

— Taip. Faktas, kad ne savo rankomis užmušė tą moterį, jo atsakomybės nepanaikina. Manau, kad jis sureaguos. Manau, sutiks sumokėti. Kai tik sužinosiu, kad jis sekamas, žinutę išsiųsiu.

— O kiek jam buvo sumokėta už tave?

Išgirdusi tokį griežtą ir šaltą Brukso toną Abigailė delsė išjungti kompiuterį.

— Lošdamas jis buvo prasiskolinęs penkiasdešimt tūkstančių. Skolas jie vadina taškais; Ilja nupirko Kosgrouvo taškus ir paskui nuolat jais grasindavo.

— O kai tavęs vis dėlto... nepašalino?

— Pusę skolos nurašė, o už kitą pusę reikėjo atidirbti. Nors likau gyva, mane įkainojo kur kas didesne suma nei Anią Rinki. Galima daryti išvadą, kad Korotkis Sergejui Volkovui yra daug vertingesnis nei Dimitrijus Bardovas.

Dabar Bruksas kalbėjo ramiai ir nė trupučio neabejodamas.

— Abigailė, jie sumokės už viską, ką tau padarė, ką padarė Aniai Rinki ir visiems kitiems. Prisiekiu.

— Nenoriu, kad prisiekinėtum padaryti tai, kas galbūt ne nuo tavęs priklausys.

Bruksas nenuleido nuo Abigailės akių.

— Kad ir kas būtų, kad ir kiek laiko prireiktų.

Susijaudinusi ir net truputį išsigandusi Abigailė pažvelgė pro langą.

— Mes jau pradedam leistis.

— Nerviniesi?

— Ne, — ji ir pati stengėsi tuo įtikėti. — Galvodama apie tai, kas dabar bus, nesinervinu. Tikrai keista, kad buvau visiškai įsitikinusi, jog niekada neįstengsiu to padaryti. O dabar net neabejoju, kad tikrai viską galiu ir privalau. Ir skirtumas... — Abigailė paėmė Brukso ranką, — tik toks. Štai toks.

— Toks, — Bruksas suspaudė jos delną. — Ir šitai velniškai svarbu.

Abigailė užsiregistravo geru pusvalandžiu anksčiau nei Bruksas, todėl jam pasibeldus ji jau buvo pritaisiusi kameras ir mikrofonus kambaryje, kurį viešbučio administracija vadino prabangiu. Brukso kambaryje, esančiame kitoje koridoriaus pusėje, už dviejų kitų numerių, Abigailė įtaisė ekranus.

Per valandą ji sujungė ir patikrino visus atsigabentus įrenginius.

— Kai tik paskambinsim, FTB į viešbutį atsiųs savo žmones, — pasakė Bruksas.

— Žinau. Kuo greičiau, tuo geriau. — Daugiau nebėra ko daryti, mąstė Abigailė. Geriau jau niekaip neapsisaugosi. — Skambinkim.

Abigailė turėjo laukti viena, bet žinodama, kad Bruksas ją stebi, jautėsi ramiau. Laukdama ji dirbo; pamačiusi, kad Kosgrouvo ir Kigano elektroninis paštas jau kontroliuojamas, ji užprogramavo dviejų valandų tarpsnį šantažuojamai žinutei išsiųsti; per tiek laiko žvalgyba susiorientuos.

Į upę mestas akmenukas, pamanė ji ir nusišypsojo pažvelgusi tiesiai į kamerą.

Jau planuodama visus veiksmus Abigailė tiksliai žinojo, kada pakils Tarptautiniame Daleso oro uoste nusileisiantis viršininko pavaduotoją Gregorį Kebotą ir specialiąją agentę Elizą Garison skraidinantis lėktuvas.

— Jie jau skrenda, — labai raiškiai ištarė ji. — Dalese turėtų nusileisti maždaug po valandos ir keturiasdešimties minučių.

Abigailė pažvelgė į laikrodį ir suskaičiavo.

— Manyčiau, viešbutyje jie bus prieš dešimtą. Gal jie norės apsižiūrėti, gal lauks ryto, bet man atrodo, kad ateis pas mane dar šįvakar, mėgins tapti padėties šeimininkais, na, jie tarsis esą šeimininkai.

Abigailė atsistojo; ji norėjo atitraukti užuolaidas, bet turint tinkamus prietaisus ir radus tinkamą kampą, iš gretimo namo būtų galima stebėti, ką ji veikia kambaryje.

— Gal užsisakysiu valgyti. Tada jiems atsiras galimybė vietoje kambarių tarnybos darbuotojo atsiųsti savo agentą; taip jie galės apžiūrėti ir mane, ir kambarį. Bus geriau, jeigu jie įsitikins, kad atvykau viena.

Abigailė užsisakė salotų, didelį butelį vandens ir arbatinį arbatos. Jai atrodė keistai intymu tęsti vienpusį dialogą su Bruksu; Abigailė įjungė televizorių, pritildė garsą; jos manymu, taip ir turėtų elgtis viešbutyje apsistojęs vienas žmogus.

Ji apžiūrėjo savo makiažą ir peruką, nors tikrai labai norėjo nusiprausti ir atsikratyti to peruko; kiek pasvarsčiusi lengvai sujaukė lovą, kad atrodytų, jog drybsojo priešais televizorių.

Padavėjui atnešus maistą Abigailė atidarė duris ir mostelėjo rodydama į staliuką poilsio kampelyje.

Padavėjas buvo tamsių plaukų, nestambus, kaip jai pasirodė, skvarbaus lakstančio žvilgsnio.

— Ar į miestą atvykote su reikalais, ponia?

— Taip, su reikalais.

— Tikiuosi, turėsite laiko ir pramogoms. Skanių pietų, — pridūrė jis, Abigailei pasirašius sąskaitą. — Jei ko prireiks, tik pakelkite telefono ragelį.

— Gerai. Dėkoju. Beje... gal galėtumėte atnešti dar vandens arba kavos, gal viršininko pavaduotojas ir specialioji agentė Garison norės atsigerti.

— Atleiskite?

— Jūsų batai, akys ir po švarku pūpsantis ginklas... Tikiuosi, perduosite viršininko pavaduotojui ir agentei, kad šįvakar galime pasikalbėti, jei jiems tinka laikas.

Šie Abigailės žodžiai aiškiai teigė, kad dabar padėties šeimininkė yra ji, ir viskas — jos rankose.

— Jeigu jie panorės atidžiau mane patyrinėti, galime laukti iki rytojaus, bet aš neketinu niekur išeiti. Jeigu pasikalbėtume šįvakar, sutaupytume laiko. Ačiū, kad atnešėte valgyti. Salotos atrodo labai skaniai.

Padavėjas vis nenuleido nuo jos akių.

— Ponia... — tarstelėjo jis ir išėjo.

— Ne, nepasidaviau impulsui, taip pat nesistengiau išsišokti.

Tikrai. Tik pamaniau, jeigu jie žinos, kad ir aš viską suprantu, galėsime viską sklandžiai baigti. Kalbėdama su padavėju iš FTB įmečiau į upę akmenėlį, — pridūrė Abigailė. — Gal ir pavalgysiu. Salotos tikrai labai skaniai atrodo.

Sėdėdamas savo kambaryje ir krimsdamas mini bare rastus riešutėlius Bruksas papurtė galvą.

Kokia moteris...

Baigusi valgyti padėklą Abigailė išnešė už durų. Ant padėklo liko daug pirštų atspaudų, būtų galima atlikti ir DNR tyrimus. Jie galėtų dabar pat ištirti atspaudus — sutaupytų dar daugiau laiko.

Abigailė sėdėjo, gėrė arbatą ir dirsčiodama į kompiuterį galvojo, kaip labai dabar norėtų būti namie — su Bruksu, su šunimi, su savo daržais ir sodais. Dabar ji tikrai puikiai žinojo, kaip miela ilgėtis namų.

Išgirdusi beldimą į duris ji išjungė kompiuterį, atsistojo, priėjo prie durų, pažiūrėjo pro akutę ir pamatė išstypusį vyriškį ir atletišką moterį.

— Taip?

— Elžbieta Fič?

— Gal galėtumėte parodyti tapatybės korteles, kad aiškiai matyčiau? — Abigailė, suprantama, pažino juos iš veidų, bet jai rodėsi kvaila nepaprašyti dokumentų. Ji atidarė duris. — Prašau užeiti.

— Viršininko pavaduotojas Kebotas, — jis ištiesė Abigailei ranką.

— Taip, ačiū, kad atvykote. Ir jums ačiū, specialioji agente Garison. Malonu asmeniškai susipažinti.

— Ir man malonu, panele Fič.

— Prašau mane vadinti Elžbieta arba Liza. Reikėtų prisėsti. Jei norėtumėte kavos...

— Mums jau sakė, kad siūlėte, — vos pastebimai nusišypsojo Kebotas. — Kava jau pakeliui. Jūsų demaskuotas agentas jau visko spėjo prisiklausyti iš kolegų.

— Aš atsiprašau. Taip ir maniau, kad ką nors pasiųsite, jei tik galėsite. O aš labai pastabi.

— Jums pavyko labai ilgai likti nepastebėtai.

— Norėjau likti gyva.

— O dabar?

— Trokštu gyventi. Atvykau čia, kad pajusčiau skirtumą.

Kebotas linktelėjo.

— Norėtume šį susitikimą įrašyti.

— Taip, aš sutinku.

— Pasiruoškite, agente Garison. Aš atidarysiu, — pasakė jis pabeldus į duris.

Garison ištraukė iš dėklo kompiuterį.

— Norėčiau paklausti, kodėl nutarėte susisiekti būtent su manimi.

— Suprantama, kad jums įdomu. Jūsų charakteristika nepriekaištinga. Esate kilusi iš labai geros, solidžios šeimos, puikiai mokėtės mokykloje, sugebėjote rasti laiko popamokinei veiklai, užmegzdavote ilgas bičiulystes. Padariau išvadą, kad esate apsiskaičiusi, protinga, labai aiškiai jaučiate, kas gera, o kas bloga. Visos šios jūsų savybės pasirodė labai svarbios, siekiant įgyvendinti mano tikslus. Be to, pasidomėjusi jumis studijų laikotarpiu ir darbo metais Kvantike bei Čikagoje, supratau, kad esate ambicinga ir norite visko pasiekti savo jėgomis. Jūs sveikai gerbiate vyresnybę ir atsižvelgiate į tarnybinio pavaldumo grandinę. Taisykles galite apeiti, bet gerbiate jas kaip visos sistemos pamatą, o sistema — priemonės teisingumui pasiekti.

— Ohoo...

— Atsiprašau, kad broviausi į jūsų privatumą. Visa tai pateisinau jums pasitarnaudama kaip informacijos apie Volkovo grupuotę šaltinis. Tikslas pateisina priemones. Šie žodžiai dažnai tebūna teisinimasis padarius ką nors bloga, bet šiuo atveju daugiau neturėjau iš ko rinktis.

— Ar norėtumėte, kad įpilčiau jums kavos, pavaduotojau?

— Jau įsipyliau.

Mėgindama įvertinti savo elgesį Abigailė trumpam nutilo. Taip, prisipažino, ji nervinasi. Jos širdis tankiai plakė, bet panikos priepuolis negrėsė.

— Manau, jau patikrinote mano tapatybę ant kambarių tarnybos padėklo radę pirštų atspaudus.

Ir vėl Kebotas vos susilaikė nenusišypsojęs.

— Teisingai manote. Agente?

— Taip, pone. Mes pasirengę.

— Gal įrašui pasakytumėte savo vardą?

— Aš — Elžbieta Fič.

— Panele Fič, per tarpininką jūs susisiekėte su FTB ir išreiškėte norą padaryti pareiškimą apie 2000-ųjų vasaros ir rudens įvykius.

— Taip, teisingai.

— Mes turime raštišką jūsų pareiškimą, bet gal galėtumėte šiam įrašui dar kartą savais žodžiais atpasakoti tuos įvykius?

— Taip. 2000-ųjų birželio trečią dieną susivaidijau su motina. Ir tai labai svarbu, nes iki tol niekada nebuvome taip susivaidijusios. Mano mama buvo — tikiuosi, yra ir dabar — dominuoti linkusi asmenybė. O aš buvau nuolanki. Tačiau tądien nepaklusau jos norams bei įsakymams ir išprovokavau visą tolesnių įvykių grandinę.

Vėl klausantis Abigailės pasakojimo ir mąstant apie tą jauną, į neviltį puolusią merginą, Bruksui plyšo širdis. Abigailė kalbėjo atsargiai, bet dabar Bruksui buvo aiški kiekviena jos balso gaidelė. Jis atpažino visas pauzes, kurių jai prireikdavo pusiausvyrai atgauti, visas subtilias intonacijas ir atsikvėpimus.

Kiek dar kartų jai teks viską pasakoti? — svarstė Bruksas. Prokurorams, teisėjui, prisiekusiesiems... Kiek dar kartų jai teks viską patirti iš naujo?

Kiek kartų ji turės pradėti ir nutilti, pradėti ir nutilti, klausytojui nutraukus klausimais, prašymais formuluoti aiškiau.

Bet jai pakako ryžto.

— Maršalai Kosgrouvas ir Kiganas pareiškė — o turimi įrodymai jų pareiškimą patvirtina, — kad jiems atėjus į slaptą namą atidirbti savo pamainos, maršale Norton buvo apačioje; į juos buvo pradėta šaudyti, ir tada jie paleido atsakomuosius šūvius į kažkokį nežinomą asmenį ar asmenis. Tuo metu jie negalėjo patekti į antrą aukštą. Kai Kosgrouvas buvo sužeistas, Kiganas išnešė jį iš namo. Paskambinęs ir iškvietęs pagalbą jis pamatė iš nusikaltimo vietos bėgantį kažkokį asmenį. Kiganas negalėjo nustatyti to asmens tapatybės, nes siautė audra ir smarkiai lijo, matomumas buvo prastas. Tada slaptas namas sprogo, kaip vėliau nustatyta, tyčia atsukus dujas.

— Taip, — vildamasi, kad atrodo visai rami, Abigailė linktelėjo Kebotui. — Jūs tiksliai pakartojote jų pareiškimą. Jie melavo.

— Tvirtinate, kad du Jungtinių Valstijų maršalai pateikė melagingus pareiškimus?

— Galiu prisiekti, kad tie du žmonės, susiję su Volkovo grupuote, nužudė maršalus Teresą Norton ir Džoną Barou.

— Panele Fič...

— Norėčiau baigti. Gavę Volkovų bratvos nurodymus Viljamas Kosgrouvas ir Stivenas Kiganas ketino mane nužudyti, kad neliudyčiau prieš Jakovą Korotkį ir kitus. Norėdami prisidengti jie sukėlė sprogimą. Galiu prisiekti, kad abu šie žmonės ir toliau dirba Volkovui. Džonas Barou mirė ant mano rankų stengdamasis mane apsaugoti. Gelbėdamas mano gyvybę jis paaukojo savąją. Jis išgelbėjo man gyvybę, paliepęs bėgti. Jeigu jis nebūtų liepęs man bėgti, būčiau pražuvusi tame name.

Abigailė atsistojo, priėjo prie ant lovos padėto praviro lagamino ir ištraukė sandariai uždarytą maišelį.

— Čia yra megztukas ir marškinėliai, kuriuos man tą vakarą gimtadienio proga padovanojo Terė. Užlipau į viršų norėdama pasimatuoti drabužius, kol dar nebuvo atvykę Kosgrouvas ir Kiganas. Tais drabužiais vilkėjau laikydama Džoną, kraujuojantį iš daugelio šautinių žaizdų. Tai jo kraujas. Tai Džono kraujas.

Užlūžus balsui Abigailė nutilo; ji labai stengėsi tvardytis.

Abigailė padavė maišelį Garison.

— Džonas ir Terė nusipelnė teisingumo, jų šeimos nusipelnė žinoti visą tiesą. Man prireikė daug laiko sukaupti tiek drąsos, kad tą tiesą galėčiau atskleisti.

— Nėra konkrečių įrodymų, paaiškinančių, kas tądien šaudė; kita vertus, galima numanyti, kad jauna mergina, neišlaikiusi neapsakomos įtampos, stengdamasi išsikapstyti iš sudėtingos padėties, nužudė savo gynėjus.

Abigailė vėl atsisėdo ir susinėrė ant kelių rankas.

— Jūs tuo netikite. Jūs netikite, kad galėjau užpulti bei nužudyti du patyrusius maršalus ir sužeisti dar vieną, kad galėjau susprogdinti namą ir pabėgti. Suprantama, tai įmanoma, bet visai nelogiška.

— Džonas Barou išmokė jus naudotis ginklu, — pareiškė Garison.

— Taip, jis labai gerai mane išmokė, nors laiko mokytis buvo nedaug. Taip, aš paprašiau ir gavau iš draudikų penkis tūkstančius grynųjų, — pridūrė Abigailė, Garison nespėjus nieko pasakyti. — Norėjau saugumo ir nepriklausomybės iliuzijos. Žinau, kad sprogimo metu buvo sunaikinti kai kurie įkalčiai, bet šį tą vis tiek būtų buvę galima atkurti. Būtumėte išsiaiškinę, kad Terė mirė virtuvėje, o Džonas — antrame aukšte. Iš jų ataskaitų ir iš man paskirtų Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų surašytų dokumentų, ataskaitų ir interviu būtumėte sužinoję, kad aš nejaučiau jokio streso.

Prieš tęsdama Abigailė kiek patylėjo.

— Jeigu jūs būtumėte pasidomėję mano auklėjimu, jeigu apskritai būtumėte ką nors žinoję apie mano gyvenimą iki to birželio, būtumėte supratę, kad užuot jautusi stresą, tuo metu aš pasitikėjau savimi labiau nei kada nors gyvenime.

— Jeigu Kosgrouvas ir Kiganas kalti dėl maršalų Norton ir Barou mirčių, jie stos prieš teismą. Jūsų liudijimas tiriant Aleksio Gurevičiaus ir Džiulės Masters nužudymus, taip pat aiškinantis Jungtinių Valstijų maršalų Norton ir Barou mirtis yra esminis. Mums reikės paskirti jums apsaugą ir nugabenti į Čikagą.

— Ne.

— Panele Fič, jūs — labai svarbi liudytoja ir įtariamoji.

— Pernelyg neįtikėtina, kad aš — įtariamoji, ir mes visi tai žinome. Skirdami apsaugą jūs mane pražudysite. Jie vis tiek prisikas iki manęs, nesvarbu, ką pasiųsite jiems skersai kelio.

— Elžbieta, Liza, — pratarė palinkdama į priekį Garison. — Jūs manimi pasitikėjote siųsdama svarbią informaciją, padėjusią mums daug ką suimti ir nuteisti. Patikėkite manimi ir dabar. Aš pati asmeniškai rūpinsiuosi jūsų apsauga.

— Nenoriu jaustis kalta dėl jūsų mirties, nenoriu prisiimti atsakomybės už jūsų tėvų sielvartą. Pažadu, jeigu tik liksiu gyva, pabėgsiu ir tikrai nesutiksiu liudyti. Moku slėptis, o jūs taip ir neišgirsite manęs liudijančios.

— Privalote patikėti, jog neleisime, kad jums kas nors atsitiktų.

— Ne, netikiu. Kam dar galėtumėte patikėti mano gyvybę? Gal agentui Pikto?

Garison atsilošė.

— O ką galite pasakyti apie Pikto?

— Trisdešimt aštuonerių specialusis agentas Entonis Pikto dirba Čikagos biure. Išsiskyręs, vaikų neturi. Jo silpnybė — moterys. Jam labiausiai patinka, kai jos nenori atsiduoti. Agentas Pikto nutekino informaciją apie nusikaltimų tyrimus mainais už galimybę pasinaudoti moterimis, kurias Volkovai iš Rusijos atgabena į Jungtines Valstijas ir verčia dirbti prostitutėmis. Jie jam dar ir moka, bet čia jau ne taip svarbu. Jis ieško FTB kontakto — jūsų, agente Garison. Jis kasasi vis arčiau ir arčiau. Jeigu Pikto sužinos, kas gauna informaciją, padedančią suimti gaujos narius, jus sučiups. Tada tardys, kankins, prievartaus. Jie ims grasinti kankinimais ir mirtimis visų, kuriuos mylite, gal ir išsirinks kurį nors vieną kaip pavyzdį, kad parodytų, jog kalba rimtai. Kai supras, kad iš jūsų nebus jokios naudos, jie jus užmuš. Pavaduotojau, Pikto yra jūsų pavaldinys.

— Taip, — patvirtino Kebotas. — Mano. Jūs metate labai rimtus kaltinimus puikiai užsirekomendavusiam agentui.

— Tai ne kaltinimai, o faktai. Ir tai tik viena iš priežasčių, dėl kurios nepatikėsiu jums savo gyvybės. Padėsiu jums atsikratyti tais žmonėmis, padėsiu sužlugdyti Volkovų grupuotę, bet nepasakysiu, kur būnu. Jeigu nežinosite, net prievartaujami negalėsite tos informacijos atskleisti. — Abigailė įkišo ranką į kišenę ir išsiėmė atmintuką. — Patikrinkite mano pateiktą informaciją apie Pikto, o paskui paklauskite savęs, ar visko neperskaitęs ir nepatikrinęs būtumėte patikėjęs tam žmogui mano, šios agentės ir kitų savo pavaldinių ar maršalų gyvybę. Jūs niekada nebūtumėte manęs radę, aš pati pas jus atvykau. Pasakysiu jums viską, ko tik reikės, iš jūsų prašau tik leidimo gyventi. Leiskite Elžbietai Fič gyventi, kad ji padėtų atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą vardan Džiulės, Terės ir Džono. O kai ji viską baigs, leiskit Elžbietai Fič numirti.

— Negaliu pažadėti visko padaryti taip, kaip norite jūs. Aš irgi turiu atsiskaityti savo viršininkams.

Abigailės kantrybė seko.

— Nejau manote, kad būčiau čia atvykusi, jeigu nebūčiau žinojusi, kad galite viską atlikti taip, kaip prašau? Esate galingas, jūsų rankose įrodymai, galite lengvai paveikti kitus. Sutikite su mano sąlygomis, ir Čikagoje, Niujorke, Naujajame Džersyje bei Majamyje su Volkovais bus susidorota. Atsikratysite laisva valia ar iš baimės jiems dirbančiais agentais ir kitais teisėtvarkos pareigūnais.

Nebegalėdama sėdėti ir dėtis esanti rami Abigailė pašoko ant kojų.

— Man buvo šešiolika, taip, priėmiau prastą sprendimą. Elgiausi nutrūktgalviškai. Vieną savo gyvenimo vakarą sulaužiau taisykles. Bet dėl to nenusipelniau mirties, kaip ir Džiulė nenusipelnė. Jeigu paskirsite man apsaugą prieš mano valią, informacija pateks į spaudą. Vėl bus kalbama apie tą jauną merginą, dvylika metų išbuvusią tremtyje ir atėjusią pasiūlyti pagalbos didžiulės rizikos kaina.

— Ar tai grasinimas?

— Taip, rimtas grasinimas. Jūsų viršininkai neapsidžiaugs sulaukę kompromituojančių straipsnių, ypač tokiu metu, kai stengiamasi sužlugdyti Volkovų bratvą, ypač kai čia įpainioti tokie patikimi FTB agentai kaip Entonis Pikto. Galbūt viską paaiškinęs tiems, kuriems turite atsiskaityti, tapsite dar įtakingesnis.

— Sustabdykite įrašą, agente Garison.

— Gerai, pone.

— Man reikia paskambinti, — taręs Kebotas išėjo iš kambario.

Abigailė vėl atsisėdo, susinėrė ant kelių rankas ir atsikrenkštė.

— Ee, gal galėčiau užsakyti dar kavos?

— Ne, ačiū. Man jau pakaks. Ryžtingai grumiatės, Liza.

— Grumiuosi už savo gyvenimą.

— Taip. Pikto. Jūs įsitikinusi?

— Jeigu nebūčiau įsitikinusi, neterščiau žmogaus gero vardo, negadinčiau reputacijos ir nežlugdyčiau karjeros.

— Aišku. Jis manęs šio to klausinėjo. Nieko, kas būtų sukėlę įtarimų, kas atrodytų keista, bet girdėjau, kad jis pateikė porą klausimų dėl pastarųjų dviejų Volkovo gaujos narių areštų. Kai tuos klausimus sau pakartoju šiandieniniame kontekste, man kyla nemažai įtarimų. Būčiau juo pasikliovusi, — prisipažino Garison.

— Žinoma.

— Jeigu jis būtų liepęs jus atgabenti į saugią vietą, Kebotas būtų patikimai jus užrakinęs. Noriu, kad žinotumėte — jeigu taip nutiktų, aš jus apsaugočiau.

— Jeigu jis mane kur nors nugabens, aš paspruksiu, kad ir kaip patikimai būčiau užrakinta. Rasiu būdų. Daugiau niekada manęs nematysite ir negirdėsite.

— Tikiu, — sumurmėjo Garison.

— Galiu būti labai išradinga.

Kebotas grįžo po dvidešimties minučių. Jis atsisėdo.

— Manau, galėtume rasti kompromisą.

— Tikrai?

— Kalbu apie elitinę dviejų tik man pažįstamų žmonių komandą, saugosiančią jus tik man žinomoje vietoje.

— O kai jie sužinos — neabejokite, tikrai sužinos, — kad turite vertingos informacijos, kai jie pagrobs jūsų žmoną arba vieną iš vaikų, kai atsiųs jums ranką ar ausį, ką tada gelbėsite?

Kebotas sugniaužė kumščius ant kelių.

— Jūs labai prastos nuomonės apie mūsų apsaugos žmones.

— Turiu jūsų adresą, žinau, kokią mokyklą lanko jūsų vaikai, kur dirba žmona, kokiose parduotuvėse jai patinka apsipirkti. Nejau manote, kad jiems tokia informacija nepasiekiama, kad neieškos būdų tai informacijai gauti, kai iškils grėsmė jų grupuotei? Aš bendradarbiausiu. Kalbėsiuosi su prokurorais, su jūsų viršininkais. Liudysiu teisme. Bet daugiau nevažiuosiu į jokias slėptuves ir nesutiksiu būti saugoma. Tokia mano siūloma kaina; ji labai nedidelė, jei pamąstysime, ką už tai gausite.

— O kas, jei mes paklausysime, imsimės veiksmų, o jūs vėl pabėgsite?

Abigailė ištiesė ranką ir paėmė maišelį su kruvinu megztuku.

— Terės megztukas, Džono kraujas. Saugojau drabužį dvylika metų. Kad ir kur eidavau, kad ir kuo tapdavau, megztuką visada turėdavau su savimi. Turiu nuo jo atsiplėšti, turiu atsikratyti bent dalies skausmo, kaltės jausmo ir sielvarto. Man to padaryti nepavyks, kol neatliksiu savo pareigos Džiulei, Džonui ir Terei. Aš kasdien palaikysiu su jumis ryšį kompiuteriu. Kai tik bus paskelbta, kad atsiradau, kad liudysiu, jie padarys viską, kas tik įmanoma, kad surastų tuos, kas žino, kur esu, kas mane saugo. Bet jie nieko neras, nes nebus ko rasti. Ir kai tik aš įžengsiu į teismo salę, jiems ateis galas. Mes visi viską baigsime. Sutarta.

Kai jie išėjo, kai pagaliau ją paliko, Abigailė prigulė ant lovos.

— Ar jis tesės savo žodį? — Abigailė užsimerkė įsivaizduodama, kad Bruksas čia pat, šalia, o ne stebi ją ekrane. — Ar tesės? Aš taip pavargau. Aš taip džiaugiuosi, kad tu čia, čia pat, — pasakė ji ir sugniaužusi kumštį padėjo ranką ant širdies.

Bruksas žiūrėjo, kaip ji snaudžia, mąstydamas: jei Kebotas nesilaikys žodžio, turės velniškai daug sumokėti. Ir tą mokestį iš jo paims pats Bruksas.

O dabar, kol Abigailė miegojo, jis budėjo.

FTB pareigūną Bruksas pamatė vos prisėdęs pusryčiauti viešbučio bufete. Atrodė, jis nė nepažvelgė Abigailės pusėn — ji sėdėjo prie vienviečio staliuko ir skaitė laikraštį. Kuo ramiausiai dairydamasis po bufetą Bruksas dėjosi įnikęs į mobilųjį telefoną — eilinis reikalais užsivertęs keliaujantis žmogus... Taip ir išėjo — tebelaikydamas prie ausies telefoną, persimetęs per petį kelioninį krepšį.

Pakeliui Bruksas įjungė priešgaisrinę signalizaciją.

Jis stabtelėjo — kaip bet kuris kitas žmogus — kiek pyktelėjęs bei nustebęs ir žiūrėjo, kaip nuo staliukų kyla bufete susirinkę žmonės; jis klausėsi vis stiprėjančio triukšmo, nes visi suskato kalbėti vienu metu.

Bruksas spėjo pamatyti, kad Abigailė laikosi gerai. Ji įsimaišė į susijaudinusią minią. Bruksas įsibrovė tarp jos ir ją sekančių agentų, prisijungdamas prie išeinančių žmonių, o Abigailė spruko į šoną ir užsidarė tualete. Jeigu Bruksas nebūtų jos stebėjęs, nebūtų iš anksto aptaręs viso plano, šio jos manevro nė nebūtų pastebėjęs.

Minutėlę jis sulėtino žingsnį.

— Priešgaisrinė sirena, — tarė jis į telefoną. — Ne, tikrai neužtruksiu. Jau išeinu, — pridūrė Bruksas žengdamas paskui agentus. Įsidėjęs į kišenę mobilųjį jis išsitraukė iš krepšio kepuraitę su snapeliu. Paskui nė nestabtelėdamas jis užsidėjo akinius nuo saulės, įsigrūdo į krepšį švarkelį, kurį buvo užsimetęs bufete, pasiilgino kelionkrepšio rankeną ir persimetė jį per petį.

Bruksas matė, kad dabar agentai ieško Abigailės; vienas agentas kiek atsiliko, ėmė dairytis po minią, pasuko vestibiulio ir pagrindinio išėjimo link.

Praėjus mažiau nei dviem minutėms po to, kai jis įjungė sireną, Abigailė išėjo iš tualeto ir prisigretino prie Brukso. Iš po kepuraitės su snapeliu — tokios pačios kaip Brukso — kyšojo ilga šviesių plaukų uodegėlė. Abigailė avėjo įsispiriamas basutes, vilkėjo rožinį džemperį su gobtuvu ir buvo numetusi gerus dešimt svarų.

Jie išėjo kartu, susikibę už rankų, paskui atsiskyrė nuo minios ir įlipo į taksi automobilį.

— Į Daleso oro uostą, — pasakė vairuotojui Bruksas. — Amerikos oro linijos.

— Jėzau, manai, kad tikrai gaisras? — paklausė Abigailė su lengvu niujorkietišku akcentu.

— Nežinau, mažyte, bet mes ištrukome.

Daleso oro uoste jie išlipo prie Amerikos oro linijų terminalo, įėjo vidun, apsuko ratą, paskui išėjo, įlipo į kitą taksi automobilį ir nuvažiavo į privačių užsakomųjų reisų terminalą.

— Tiesą sakant, nė negalima kaltinti FTB, kad tave seka, — pareiškė Bruksas jiems įsitaisius lėktuve.

— Negalima.

— O tu — tikra karšta blondinė.

Abigailė šyptelėjo ir arčiau prisitraukė nešiojamąjį kompiuterį.

— Kosgrouvas atsiliepė.

— Jau? — Bruksas pakreipė galvą.

Nenutuokiu, kas esi, bet žinok, kad mėgini šantažuoti federalinį pareigūną. Šis reikalas nedelsiant bus pradėtas tirti.

— Įprasta pirmoji reakcija.

— Taip, — sutiko Abigailė. — Tuoj jam atsakysiu, — ji pakėlė į Bruksą akis. — Aš labai gerai žaidžiu pokerį; ironiška, kad lošti kortomis mane išmokė Kosgrouvas.

Bruksas stebėjo ekrane atsirandantį tekstą.

— Mokinys tampa mokytoju...

Rudolfas Jankivičius buvo tavo ryšininkas, tarpininkavęs bendraujant su Volkovu. Dabar jis atlieka penkiolikos metų įkalinimo bausmę Džolieto kalėjime; dešimt metų jau atsėdėjo. Net neabejoju, kad tavo viršininkas tokia informacija susidomės. Dabar reikalaujama suma padidėjo iki 75 000 dolerių ir ji nuolat didės po 25 000 dolerių už kiekvieną primalto šūdo porciją. Tau liko trisdešimt septynios valandos.

— Už „primalto šūdo porciją“?..

— Taip, manyčiau, toks žargonas dabar labai tinkamas.

— Aš taip tave myliu.

Ši sentimentali frazė išspaudė Abigailės šypseną.

— Žinau, kaip „malti šūdą“ pasakyti keliomis kalbomis. Išmokysiu ir tave.

— Labai norėčiau.

Išsiuntusi žinutę Abigailė atsiduso.

— Negaliu sulaukti, kol pasiimsiu Bertą ir grįšiu namo.

Taip galėtų būti visada — ne, taip ir bus, pasitaisė Abigailė sėdėdama verandoje su taure vyno, prie kojų susirangius šuniui.

Ramu, tylu, bet ne vieniša, nes antrame krėsle, kurį nusipirko grįždamas namo, sėdėjo Bruksas.

— Kaip manai, ar aš priprasiu prie šito? Na, kad nuolat esu ta pati, saugi, kad esu su tavim?

— Tikiuosi, priprasi; galiausiai ims atrodyti, kad kitaip ir būti negali.

— Net negaliu įsivaizduoti, — Abigailė paėmė Bruksą už rankos. — Dabar jau viskas turėtų klostytis greitai.

— Būsime pasirengę.

Abigailė dar minutėlę pasėdėjo laikydama Brukso ranką, žiūrėdama į vešintį sodą, ramų mišką. Dar vienas švelnus vakaras, pagalvojo ji, pavasariui virstant į vasarą.

— Einu virti pietų.

— Nesivargink. Rasim ką nors užkrimsti.

— Norėčiau išvirti. Kaip visada. Kaip kasdien.

Bruksui į ją pažvelgus Abigailė neabejojo, kad jis viską supranta.

— Gražiai skamba — kasdien...

Jos manymu, tik tas, kas susidūrė su kasdienybe, gali suprasti tikrąją jos vertę.

Abigailė susirinko visus pietums reikalingus produktus ir apsidžiaugė, kai Bruksas atėjo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo paplepėti, kol ji dirbs. Ji pjaustė slyvinius pomidorus ir bazilikus, smulkino česnaką, tarkavo mocarelą, grūdo pipirus, paskui viską apšlakstė alyvuogių aliejumi ir paliko marinuotis. Kad būtų dar smagiau, ant padėklo ėmė dėlioti įvairiausių daržovių užkandžiui.

— Pamaniau, galėtume įsigyti dar vieną šunelį, kad Bertui būtų smagiau. Galėtum sugalvoti jam vardą, nes Bertui vardą išrinkau aš.

— Du šunys, be jokių kalbų, — sutiko Bruksas. — Kitas šunelis turėtų būti Ernis.

— Kodėl?

Bruksas nugvelbė nuo padėklo aitriosios paprikos gabaliuką.

— Bertas ir Ernis. Atsimeni Mapetus iš Sezamo gatvės?

— Aa, kalbi apie tą programą vaikams. Bertas ir Ernis — bičiuliai?

— Gal daugiau nei bičiuliai, bet kadangi toji programa skirta vaikams, sakykime, kad bičiuliai.

— Bertui vardą išrinkau Alberto Einšteino garbei.

— Turėjau susiprotėti.

— Jis labai sumanus.

Abigailės kompiuteris supypsėjo.

— Gavau žinutę, — pasakė ji ir pamiršo kasdienybę.

Priėjusi prie kompiuterio Abigailė pasilenkė ir „atidarė“ žinutę.

— Rašo Kosgrouvas.

— Prarijo jauką.

Šantažuoji mane — šantažuoji Volkovus. Tu tiek negyvensi, kad spėtum išleisti gautus pinigus. Nori gyventi — traukis.

— Taip atsakydamas pats susieja save su Volkovais. Nekonkrečiai, žinoma, bet vis tiek nebloga pradžia.

— Leisk į šitą žinutę atsakyti man, — paprašė Bruksas ir atsisėdo.

— Eee... — galiausiai Abigailė liovėsi abejojusi ir linktelėjo sutikdama. — Labai gerai.

Pasakyk Volkovams, kad tave šantažuoja, ir tapsi jiems kliuviniu. O kliuvinius jie pašalina. Sumoki — lieki gyvas. Suma padidėjo iki 100 000 dolerių. Tau liko dvidešimt devynios valandos.

— Išsiųsiu.

Bruksas užleido Abigailei vietą ir atsistojęs už nugaros glostė pečius stebėdamasis, kaip mikliai jos pirštai laksto po kompiuterio klaviatūrą; burtai, ne kitaip...

— Dabar jis galėtų mėginti nepasiduoti. Galėtų laukti iki paskirtos dienos.

— Ne, nelauks, — Bruksas pasilenkęs pabučiavo Abigailei į pakaušį. — Jis pasitiki Volkovais, o ne teisine sistema. Dabar jis deda į kelnes. Kitu laiškeliu pareikalaus garantijų. Kaip jam žinoti, kad mes nepanorėsime dar daugiau pinigų?

— Taip elgtis neprotinga, — išsiuntusi žinutę Abigailė atsisuko ir pažvelgė į Bruksą. — Taip nesąžininga, juk tai — turto prievartavimas. Nelogiška prašyti garantijų, be to, jam tai kainuotų dar dvidešimt penkis tūkstančius. Arba jis turėtų sutikti mokėti pinigus, arba jam reikėtų nekreipti dėmesio į mūsų laiškelius.

— Tada lažinkimės iš dešimties dolerių.

— Nesupratau?

— Statau dešimt dolerių, kad jis atrašys verkšlendamas dėl garantijų.

Abigailė suraukė antakius.

— Nori lažintis dėl jo atsakymo? Nepasakyčiau, kad elgiesi tinkamai.

Bruksas nusišypsojo.

— Bijai praardyti kojinę su santaupomis?

— Kvailas pasakymas. Ne, nebijau. Dešimt dolerių.

Bruksas pakėlė ją nuo kėdės ir suėmęs į glėbį apsuko lyg šokdamas.

— Ką čia darai?

— Noriu įsitikinti, kad šokdami savo vestuvėse atrodysime labai gražiai.

— Aš — labai gera šokėja.

— Taip, tikrai gera.

Abigailė padėjo jam ant peties galvą ir užsimerkė.

— Turėtų būti keista šokti be muzikos ir lažintis, užsiimant tokiais svarbiais reikalais.

— Tikrai?

— Ne, tiesą sakant, visai ne, — Abigailė atsimerkė išgirdusi kompiuterio signalą apie gautą žinutę. — Kaip greitai...

— Jam neramu. Pasuoja.

— Nesuprantu, ką tai reiškia.

— Beisbolo terminas. Vėliau paaiškinsiu. Pažiūrėkim, ką jis turi mums pasakyti.

Kaip man žinoti, kad vėliau nepanorėsi dar? Susitarkim.

— Koks kvailas atsakymas, — nusivylė Abigailė.

— Jis tau kainavo dešimt dolerių. Atrašyk trumpai: „Jokių susitarimų. Dabartinė suma — 125 000 dolerių; laikrodis tiksi.“

Minutėlę Abigailė žvelgė į Bruksą — kiek kumpa nosis, riešutų spalvos akys, dabar žaluma srūva į gintarą, susitaršę juodi plaukai, kuriuos reikėtų patrumpinti.

— Sakyčiau, esi labai gabus turto prievartautojas.

— Ačiū, širdele.

— Kol jis mąsto, užkaisiu makaronus. Juk jis dabar tą ir daro? Mąsto, taip?

— Prakaituoja, pilasi išgerti, stengiasi išsiaiškinti, kas jį pričiupo. — Oo, taip, pagalvojo Bruksas, jis kuo puikiausiai tai įsivaizduoja. — Gali būti, kad svarsto pabėgimo planą. Kita vertus, tokiems planams per mažai laiko, todėl jis sumokės, o tada jau planuos.

Priėjęs prie stalo Bruksas įsimetė į burną alyvuogę ir užgėrė ją Abigailės vynu. Kai Abigailė nusigręžė, jis numetė gabaliuką dešros Bertui.

Kai baigė virti makaronai ir Abigailė juos nusunkė, kompiuteris vėl supypsėjo.

Sumokėsiu tik kartą. Pareikalausi daugiau, pasinaudosiu ryšiais su Volkovais. Pinigus išleisk greit, nes vis tiek tave pričiupsiu.

— Šneka...

— Tu labai gerai jį supranti, — pareiškė Abigailė.

— Toks mano darbas. Jeigu nori sugauti blogą berniuką, turi tą blogą berniuką suprasti. Kur, tavo manymu, jam tuos pinigus pervesti?

— Turiu sukūrusi sąskaitą. Kai tik jis perves pinigus, skirsiu juos Žuvusių policijos pareigūnų vaikų šalpos fondui.

— Pagirtina. Nenorėčiau skriausti vaikų, bet...

— Turi kitą sumanymą?

— Kiganas. Ar galėtum Kosgrouvo pinigus pervesti į Kigano sąskaitą?

— Oi... — Abigailės veidas nušvito taip, lyg būtų gavusi rubinų. — Oi, kaip nuostabu.

— Kartais ir man šauna gerų minčių.

— Daugiau nei gerų. Taip jie abu įklius. FTB turės pretekstą apklausti juos abu.

— Širdele, jie bus kaip reikiant išdulkinti.

— Taip. Tikrai. Beje, galiu pervesti pinigus. Užtruksiu vos kelias minutes.

— Darbuokis. Kol dirbsi, mes su Bertu eisime pasivaikščioti.

Pakeliui Bruksas nugvelbė dar porą dešros gabaliukų, — vieną sau, kitą šuniui. Puikus vakaras pasivaikščioti, galvojo jis; galės apžiūrėti, kas nauja darže, pamąstyti, kokius lauko darbus bus galima atlikti ateinantį laisvadienį.

— Čia — mūsų vieta, — tarė jis šuniui. — Ji turėjo čia atvažiuoti, o aš turėjau ją čia rasti. Žinau, ką ji atsakytų į tokius mano žodžius, — Bruksas uždėjo ranką Bertui ant galvos ir lengvai pakedeno gaurus. — Bet ji klystų.

Bertui prigludus jam prie kojos, kaip dažnai priglusdavo prie Abigailės, Bruksas nusišypsojo.

— Taip, ką žinom, tą žinom, tiesa?

Jiems apsukus ratą Bruksas pamatė prie durų stovinčią besišypsančią Abigailę.

— Jau baigiau. Pietūs paruošti.

Tik pažvelkite į ją, tarė sau Bruksas, stovi sau prie juosmens prisisegusi pistoletą, veidą papuošusi šypsena ir pietums pagaminusi makaronų.

Oo, taip, ką jau jis žino, tai žino...

— Eikš, Bertai. Einam valgyti.

Dalį ryto — Brukso manymu, tikrai per didelę dalį — jis kalbėjosi su prokuroru apie Bleiko bylas.

— Tas vaikas tiesiog verkdamas prašo tartis, — auksaburnis Didysis Džonas Simpsonas, vis dar puoselėjantis viltis kelti koją į politiką, Brukso kabinete jautėsi kaip namie. Gal net kiek per daug kaip namie.

— Ir jūs tarsitės?

— Pataupyk mokesčių mokėtojų pinigus. Sakykim, jis pripažįstamas kaltu už tai, kad užpuolė pareigūną, nepakluso pareigūno nurodymams ir įsibrovė į privačią valdą. Sakykim, uždarysime jį apkaltinę vandalizmu viešbutyje ir ten buvusių žmonių užpuolimais. Galime jį nubausti už mirtino ginklo laikymą. Bet mums niekada nepavyks jam prikergti mėginimo nužudyti. Jis gaus nuo penkerių iki septynerių metų kalėjimo ir dar jam bus skirtos priverstinės psichologo konsultacijos.

— O realiai atsėdės dvejus su puse, gal trejus metus.

Didysis Džonas sukryžiavo it veidrodžiai išblizgintais batais apautas kojas.

— Taip, jeigu jis gerai elgsis ir vykdys visus reikalavimus. Ar pajėgsi su tuo susitaikyti?

— O ar kam nors rūpi?

Didysis Džonas kilstelėjo petį ir atsigėrė kavos.

Taip, jiems niekada nepavyks jam prikergti mėginimo nužudyti, pripažino Bruksas. Pora metų kalėjime gali baigtis dvejopai, svarstė jis. Arba Džastinas Bleikas taps pusiau padoriu žmogumi, arba visiškai žlugs.

Abiem atvejais dvejus metus Bikfordas galės nuo jo pailsėti.

— Taip, pajėgsiu susitaikyti. O kaip jo senis?

— Didelio miesto advokatai kelia didelį triukšmą, bet iš tikrųjų mes turime už ko užsikabinti. Turime pokalbio telefonu įrašus, įrodančius, kad jis skambino Tibalui Kru. Turime tris liudininkus, mačiusius tądien prie Bleiko namų stovintį Kru sunkvežimį. Turime grynuosius pinigus su Bleiko pirštų atspaudais ant daugelio banknotų.

Prokuroras trumpam nutilo ir perkryžiavo kojas.

— Jis tvirtina nusamdęs Tibį kažkokiems darbams atlikti ir sumokėjęs iš anksto, nes Tibiui reikėjo pinigų.

— Kosseh sher.

— Ką sakei?

— Persiškai bus „mala šūdą“.

— Tikrai, argi neaišku? — sukikeno Didysis Džonas. — „Malti šūdą“ kiekviena kalba ir yra malti šūdą. Galime rasti du tuzinus liudininkų, kurie patvirtins, kad Bleikas niekada nemoka iš anksto, niekada neatsiskaito grynaisiais ir visada išrašo čekį su parašu. Taip, teisybė, galiausiai Tibis buvo visai nusitašęs, bet savo parodymų nė karto nepakeitė. Taigi.

Jis patraukė pečiais ir vėl atsigėrė kavos.

— Jeigu Linkolnas Bleikas panorės teismo, neprieštarausiu. Visiems bus tikra sensacija. Jis kaltinamas įkalbinėjimu nužudyti policijos pareigūną už atlygį. Baigiantis procesui jie norės derėtis. Iš kurios pusės bežiūrėtum, jam teks atsakyti.

— Ir su tuo pajėgsiu susitaikyti.

— Tai gerai, — Didysis Džonas atsistojo visu šešių pėdų ir šešių colių ūgiu. — Pasikalbėsiu su vaikio advokatu. Gerai ir švariai susitvarkei suimdamas tuodu.

— Mums ir reikia dirbti gerai ir švariai.

— “Reikia“ ir „dirbama“ ne visada būna tas pat. Susisieksime.

Taip, tikrai ne tas pat, pamanė Bruksas. Bet jis norėtų visada dirbti gerai ir švariai. Ir viskas. Jis norėjo, kad viskas baigtųsi, kad ir kaip tie įvykiai intriguotų.

Abigailė šitai vadino kasdienybe. Jis net stebėjosi, kaip labai išmoko branginti kasdienybę.

Bruksas išėjo iš kabineto. Savo darbo vietoje sėdėjo pieštuką už ausies užsikišusi Alma, ties alkūne pasidėjusi rožinę stiklinę su saldžia arbata. Prie stalo susiraukęs Ešas baksnojo į kompiuterio klaviatūrą. Per radijo imtuvą girdėjosi Boido balsas, pranešantis apie nedidelį eismo įvykį ties Triušio keliu ir Malūno kalva.

Jam šitaip patiktų, susivokė Bruksas. Taip, šitaip jam patiktų. Kasdien.

Atėjo Abigailė.

Bruksas ją gerai pažinojo, todėl iškart pastebėjo, kad ji įsitempusi, nors ir stengėsi neišsiduoti.

Ją pamatė Alma.

— Oo, sveika. Girdėjau naujienas. Kadangi jūs jau šeima, norėčiau palinkėti didelės sėkmės, Abigailė. Jums kliuvo geras žmogus.

— Ačiū. Taip, tikrai geras. Labai geras žmogus. Sveiki, įgaliotini Haidermanai.

— Oi, panele, aš — Ešas. Malonu jus matyti.

— Aš — Abigailė. Dabar jau Abigailė. Atsiprašau, kad trukdau, bet gal turi minutėlę? — kreipėsi ji į Bruksą.

— Turiu ir daugiau. Užeik.

Jis paėmė ją už rankos ir nepaleido, kol neuždarė savo kabineto durų.

— Kas nutiko?

— Tai, kas nutiko, yra gerai, — nuo to gerumo jai net buvo sunku kvėpuoti. — Su manimi susisiekė Garison. Jos pranešimas labai trumpas, bet informatyvus.

— Abigailė, sakyk.

— Aš... oi. Taip. Jie pričiupo Kosgrouvą ir Kiganą. Juos apklausia, ir šitai kiek užtruks. Garison nieko neužsiminė apie šantažą, bet aš patikrinau jų susirašinėjimą. Jie tiki, kad Kiganas šantažavo Kosgrouvą, ir naudodamiesi šia informacija mėgina abu paspausti. Ir dar. Yra dar svarbesnė naujiena. Jie suėmė Korotkį ir Ilją Volkovą. Jie suėmė Korotkį už Džiulės ir Aleksio nužudymą, o Ilją — kaip netiesioginį bendrininką.

— Prisėsk, širdele.

— Negaliu. Viskas jau rutuliojasi. Viskas vyksta iš tikrųjų. Jie prašė manęs susitikti su federaliniu prokuroru ir jo komanda, kad pasirengčiau liudyti.

— Kada?

— Iškart. Turiu planą, — dabar Abigailė suėmė abi Brukso rankas ir tvirtai suspaudė. — Man reikia, kad manimi patikėtum.

— Pasakok.

Giedrą liepos rytą, praėjus dvylikai metų ir vienam mėnesiui nuo tos dienos, kai ji tapo žmogžudysčių liudininke, Elžbieta Fič įžengė į teismo salę. Ji vilkėjo paprastu juodu kostiumėliu ir baltais marškiniais, buvo šiek tiek pasidažiusi. Vieninteliai jos papuošalai — gražūs kabantys auskarėliai.

Atsistojusi ji prisiekė sakyti tik tiesą ir pažvelgė tiesiai Iljai Volkovui į akis.

Tikrai, kiek nedaug jis pasikeitė, pagalvojo ji. Kiek papilnėjęs iš veido, kiek sustambėjęs, kruopščiau apkirptais ir sušukuotais plaukais. Bet vis tiek labai gražus, labai dailus.

Ir šaltas. Dabar ji matė tai, ko niekaip negalėjo pastebėti jauna mergina. Po nugludintu paviršiumi — ledas.

Jis jai nusišypsojo, ir visi prabėgę metai kažkur dingo.

Ji nutarė, kad Iljos manymu, toji šypsena turėtų ją įbauginti. Tačiau, užuot įbauginusi, ji tik padėjo Abigailei prisiminti, padėjo atleisti sau už tai, kad tą vakarą jai susisuko galva, kad ji bučiavo žmogų, prisidėjusį prie jos draugės nužudymo.

— Prašau pasakyti, kuo jūs vardu.

— Esu Elžbieta Fič.

Ji papasakojo visą istoriją, kurią pastaruoju metu buvo tiek kartų kuo smulkiausiai kartojusi, kad vos begalėjo ištverti. Nepraleido nė menkiausios smulkmenos; kaip ir buvo nurodyta, nevengė reikšti ir emocijų.

— Visa tai nutiko prieš dvylika metų, — priminė jai federalinis prokuroras. — Kodėl taip ilgai delsėte šitai papasakoti?

— Viską papasakojau dar tą patį vakarą. Kalbėjau su Čikagos policijos departamento detektyvais Brenda Grifit ir Sinu Railių.

Jie irgi buvo teismo salėje. Abigailė pažvelgė į juos ir pamatė, kaip abu vos pastebimai linktelėjo patvirtindami jos žodžius.

— Mane nuvežė į slaptą namą, paskui pervežė kitur, kur mane saugojo Jungtinių Valstijų maršalų tarnybos pareigūnai; naujojoje vietoje mane saugojo maršalai Džonas Barou, Teresa Norton, Viljamas Kosgrouvas ir Linda Peski; buvau saugoma tris mėnesius, nes teismo procesas buvo vilkinamas. Ten gyvenau iki septynioliktojo savo gimtadienio vakaro.

— Kas tą dieną nutiko?

— Kai maršalas Kosgrouvas ir maršalas Kiganas, turėjęs pakeisti maršalę Peski, kėsinosi mane nužudyti, mane gynę maršalai Barou ir Norton buvo nužudyti.

Pasigirdus prieštaravimams ir pašaipioms replikoms Abigailė sėdėjo kietai sunėrusi ant kelių nuleistas rankas.

— Iš kur žinote? — paklausė prokuroras.

Ji kalbėjo ir kalbėjo, pasakojo apie gražųjį megztuką ir auskarėlius, apie gimtadienio tortą, riksmus ir šūvius, apie paskutines akimirkas, praleistas su Džonu Barou, apie paskutinius jai ištartus žodžius.

— Jis turėjo žmoną ir du vaikus, kuriuos labai mylėjo. Jis buvo geras žmogus, kilniaširdis ir drąsus. Gelbėdamas mano gyvybę jis paaukojo savąją. Supratęs, kad miršta, supratęs, kad negalės manęs apginti, liepė man bėgti, nes du žmonės, kuriais jis pasitikėjo, du žmonės, kažkada ištarę tuos pačius priesaikos žodžius kaip ir jis, tą priesaiką pamynė. Jis nežinojo, ar yra ir daugiau tokių, nežinojo, kuo dar, be savęs, galiu pasitikėti. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis Džonas Barou padarė viską, kad tik būčiau saugi. Todėl ir pabėgau.

— Ir dvylika metų gyvenote prisidengusi svetimu vardu, slapstydamasi nuo policijos.

— Taip. Ir nuo Volkovų, ir nuo tų policijos pareigūnų, kurie dirba Volkovams.

— Panele Fič, o kas pasikeitė? Kodėl dabar liudijate?

— Kol bėgau ir slapsčiausi, mano gyvybei, dėl kurios žuvo Džonas ir Terė, pavojus negrėsė. Bet man slapstantis negalėjo būti įvykdytas teisingumas nei vardan jų, nei vardan Džiulės Masters. Be to, jų išgelbėtas gyvenimas buvo tik pusiau gyvenimas. Noriu, kad žmonės žinotų, kas buvo padaryta, noriu, kad jų išgelbėtas gyvenimas būtų visavertis. Lioviausi klajoti.

Per kryžminę apklausą ji nė kartelio nesudvejojo. Abigailė manė, kad klaidingai interpretuoti teiginiai, motyvai ar veiksmai ją skaudins, kad jai bus sunku klausytis, kaip yra vadinama melage ar baile.

Bet nieko panašaus nenutiko. Ji tik stengėsi analizuoti giliau, kalbėti glausčiau. Nenuleido akių, kalbėjo tvirtu balsu.

Baigusi liudyti, lydima apsaugos Abigailė nuėjo į susirinkimų salę.

— Kalbėjote puikiai, — pasakė jai Garison.

— Tikiuosi.

— Nepalūžote, atsakinėjote aiškiai. Prisiekusieji jumis patikėjo. Liza, jie išvydo jus šešiolikos ir septyniolikos taip pat aiškiai, kaip kad matė dabar. Jūs privertėte juos pamatyti.

— Jeigu matė, vadinasi, pripažins juos kaltais. Privalau tikėti, kad pripažins.

— Patikėkite, jūs jau pasukote raktelį. Ar esate pasirengusi kitam žingsniui?

— Tikiuosi.

Garison trumpam paėmė ją už parankės ir tyliai tarė:

— Neabejokite. Galime jus saugiai išvesti. Galime jus apsaugoti.

— Dėkoju, — ji ištiesė Garison ranką. — Už viską. Aš pasirengusi važiuoti.

Garison linktelėjo ir apsigręžė duodama ženklą eiti. Ji įsimetė į kišenę Abigailės įbruktą atmintuką svarstydama, ką jame ras.

Apsupta apsaugos Abigailė nuėjo šoninio išėjimo, kur jau laukė automobilis, link. Buvo imtasi visų atsargumo priemonių. Kelią žinojo tik rinktinių agentų komanda, tik jie žinojo tikslų laiką, kada Abigailė išeis.

Jai truputį drebėjo keliai; kluptelėjusią už parankės ją sugriebė kažkieno ranka.

— Ramiai, panele. Mes jums padėsime.

Ji atsigręžė.

— Ačiū. Agentas Pikto, taip?

— Taip, — jis spustelėjo jai ranką. — Pasirūpinsime jūsų saugumu.

Abigailė išėjo į lauką apsupta žmonių ir sparčiu žingsniu pasuko laukiančio automobilio link.

Bruksas, pagalvojo ji.

Šūvis nuaidėjo tarsi kaltas į akmenį. Ji krūptelėjo visu kūnu, ant baltų marškinių pražydo kraujo dėmė. Akimirką ji stebėjo, kaip dėmė plečiasi. Raudona ant balto, raudona ant baltoji sukniubo, Garison ją pridengė savo kūnu; Abigailė išgirdo riksmus, sumaištį, pajuto, kaip kažkas ją pakelia, kaip spaudžia krūtinę.

Bruksas, vėl pagalvojo ji, ir daugiau nieko.

Ant galinės sėdynės Garison apglėbė Abigailę.

— Važiuok! Važiuok! Važiuok! — rėkė ji vairuotojui. — Vežk ją iš čia. Neužčiuopiu pulso, neužčiuopiu pulso. Liza, laikykis. Jėzau Kristau!

Bruksas, vėl galvojo ji. Bruksas. Bertas. Gražusis gėlių darželis, jos vieta miške, iš kurios atsiveria vaizdas į kalnus.

Jos gyvenimas.

Ji užsimerkė, ir daugiau nieko.

Trečią valandą šešiolika minučių popiet Elžbieta Fič buvo pripažinta mirusia.

Lygiai penktą valandą vakaro Abigailė Louveri įlipo į privatų lėktuvą, skrendantį į Liti Roką.

— Dieve. Dieve, — Bruksas bučiavo jos skruostus. — Štai ir tu.

— Nenutilk, kartok.

Priglaudęs kaktą prie josios Bruksas ją taip spaudė, kad Abigailė vos beatgavo kvapą.

— Štai ir tu, — pakartojo jis. — Galėčiau kartoti visą gyvenimą.

— Geras buvo sumanymas. Juk sakiau, kad sumanymas geras.

— Ne tu viena nuspaudei gaiduką.

— Kam dar būčiau galėjusi patikėti mane nužudyti... Elžbietos nužudymą?

— Šoviau iš tuščio, bet vis tiek ranka drebėjo.

— Per liemenę beveik nieko nepajutau.

Ir vis tiek ta akimirka ją sukrėtė. Raudona ant balta, vėl pagalvojo Abigailė. Net ir žinant, kad kraujo kapsulė ištiško pačios valia, plintanti dėmė ją sukrėtė.

— Garison ir viršininko pavaduotojas vaidino labai gerai. Jis vairavo kaip pamišęs, — truputį apsvaigusi juokėsi Abigailė. — Kadangi ten buvo ir Pikto, jis neabejotinai praneš Volkovams, kad Elžbieta mirė.

— Ir kadangi paskleidei kalbas apie atlygį už savo galvą, kas nors tuo pasinaudos. O jei ir nepasinaudos, viskas oficialu. Šiandien po pietų, paliudijusi federaliniame teisme, Elžbieta Fič buvo nušauta.

— Federalinis prokuroras Elžbietai buvo labai geras. — O dabar Elžbietos nebėra, pagalvojo ji. Galiausiai ji paleido Elžbietą. — Apgailestauju, kad apie mane jis nieko nežino.

— Nežinodamas labiau stengsis, kad visi būtų nuteisti.

— Be tavęs, tik kapitonas Ensonas, Garison, jos viršininko pavaduotojas ir FTB gydytojas, pripažinęs Elžbietą mirusia, žino, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Tais žmonėmis galima pasitikėti. Jie patikimesni už visus kitus, su kuriais man kada nors teko susidurti.

Bruksui reikėjo ją paliesti; jis norėjo nuolat ją liesti, todėl pakėlė sau prie lūpų Abigailės ranką.

— Ar tau gaila, kad jos nebėra?

— Ne. Ji padarė viską, ką privalėjo padaryti, ir turėjo likti patenkinta. Dabar jos labui man tereikia padaryti vienintelį dalyką.

Abigailė įjungė nešiojamąjį kompiuterį.

— Perdaviau Garison atmintuką, kuriame visos Volkovų medžiagos kopijos. Ten yra viskas — jų sąskaitos, susirašinėjimai, adresai, pavardės, įvairios operacijos. Dabar, vardan Elžbietos, Džiulės, Terės ir Džono, aš iš jų viską atimsiu.

Pasinaudojusi dabartinės jo meilužės elektroniniu adresu, Abigailė nusiuntė Iljai elektroninę žinutę su trumpučiu aistringu tekstu, panašiu į tuos, kokius ne kartą buvo skaičiusi.

Prisegtuko nė nesimatys. Abigailė didžiavosi savo sumanymu; nematomas prisegtukas — tik dalis viso grožio.

— Kiek užtruks, kol tavo sumanymas suveiks?

— Viskas prasidės tą pačią akimirką, kai jis perskaitys žinutę. Mano apskaičiavimu, viskas žlugs po septyniasdešimt dviejų valandų, bet griūtis prasidės akimirksniu.

Ji atsiduso.

— Žinai, ko norėčiau? Kai grįšim namo, norėčiau atkimšti butelį šampano. Šampano turiu. Sakyčiau, proga labai tinkama.

— Taip ir padarysim, o aš dar kai ką pridėsiu.

— Ką?

— Staigmena.

— Kokia gi ta staigmena?

— Netikėta.

— Nežinau, ar man patinka staigmenos. Jau geriau... Oi, žiūrėk. Jis jau perskaitė žinutę. — Patenkinta Abigailė išjungė kompiuterį. — Gerai, tebūnie staigmena.

Epilogas

Jis norėjo nusinešti šampaną į tą Abigailės pamėgtą vietelę, iš kurios matyti kalnai.

— Gal norėtum paiškylauti? Suruošti užkandžių?

— Pakaks ir šampano. Einam, Bertai.

— Jis tavęs klauso, eina paskui. Man atrodo, Bertui tu taip patinki todėl, kad, tavo manymu, man nematant nuolat nugvelbi nuo stalo skanėstų.

— Aš demaskuotas...

Ji nusijuokė ir paėmė Bruksą už rankos.

— Vaikštinėjant man patinka laikyti tave už rankos. Man daug kas patinka. Man patinka būti laisvai. Tu man padėjai išsilaisvinti.

— Ne, ne aš.

— Tu teisus, netiksliai pasakiau. Aš laisva, nes mes abu to norėjome. Taip geriau.

— Tu vis dar nešiesi pistoletą.

— Dar kiek užtruks, kol galėsiu jo atsikratyti.

— Dar gerokai užtruks, kol vėl kada nors nusitaikysiu.

— Bruksai.

— Viskas jau atlikta. Planas pasiteisino, bet taikytis į tave man buvo sunkiausia užduotis. Net ir žinodamas, kaip viskas baigsis, maniau, kad numirsiu.

— Atlikai pačią sunkiausią užduotį, nes mane myli.

— Myliu, — Bruksas vėl pakėlė jos ranką prie lūpų. — Žinok, būčiau mylėjęs ir Elžbietą, ir Lizą, kad ir kas būtum.

— Žinau. Tai geriausia, ką žinau, ir tasai žinojimas — labai daug.

— Mano visažinė.

Abigailė nusijuokė staiga supratusi, kad galėtų juoktis ištisas valandas.

— Aš vis mąsčiau...

— Visažinėms taip ir priklauso.

— “Visuotinis tinklas“ bus uždarytas, įmonės vadovas traukiasi. Noriu viską pradėti iš naujo.

— Kalbi apie darbą?

— Noriu vėl kurti programinę įrangą. Ir žaidimus. Man tikrai patiko žaidimai. Dabar jau nenoriu, kad visas gyvenimas suktųsi tik apie saugumą, apsaugos sistemas. — Abigailė nusišypsojo ir šįkart pati pakėlė Brukso ranką sau prie lūpų. — Tam turiu tave.

— Tu velniškai teisi. Aš — policijos viršininkas.

— Ir galbūt ateis diena, kai Bikfordo policijos nuovadai prireiks nusikaltimų virtualioje erdvėje tyrimo skyriaus. Aš labai kvalifikuota, galiu pateikti visus reikiamus dokumentus ir diplomus. Na, dėl diplomų pajuokavau, — pridūrė Abigailė, kai Bruksas įdėmiai į ją pasižiūrėjo.

— Daugiau jokių klastočių.

— Jokių.

— Jokio piratavimo.

Abigailė išpūtė akis.

— Negalima? Niekada? Gal galima ne taip griežtai? Norėsiu žinoti, kaip artimiausias dvi dienas veikia virusas, o paskui... jokio piratavimo, nebent abu pasikalbėtume ir susitartume.

— Na, galim derėtis.

— Tai — kompromisas. Poros tariasi ir randa kompromisą. Norėčiau tartis ir kalbėtis, pasikvietusi pietų tavo bičiulius ir gimines, norėčiau aptarti būsimas vestuves, norėčiau sužinoti, kaip...

Abigailė nutilo ir sustojo.

— Suolelis, — sušnibždėjo ji. — Gražus suolelis kaip tik ten, kur ir norėjau.

— Štai tau žadėtoji staigmena. Sveika sugrįžusi namo, Abigailė.

Vos beįžiūrėdama kelią Abigailė priėjo arčiau ir perbraukė rankomis per lygų lenktą atlošą, per ranktūrius. Suolelis atrodė kaip rąstas — dailiai išsklembtas, nublizgintas iki aksominio žvilgesio, o atlošo vidury buvo išdrožta širdelė su inicialais A. L. ir B. G. vidury.

— Oi, Bruksai...

— Taip, suprantu, banaloka, bet...

— Ne, visai ne! Kvailas žodis. Geriau sakyti „romantiška“.

— Ir man taip atrodo.

— Gražus siurprizas. Ačiū. Ačiū tau, — ji apsikabino Bruksą.

— Nėra už ką, bet ir aš norėsiu prisėsti.

Abigailė atsisėdo ir truktelėjusi pasisodino šalia Bruksą.

— Pažvelk į kalnus; kokie jie žali leidžiantis saulei, o dangus tik dažosi auksu ir raudoniu. Oi, kaip man patinka ši vietelė. Gal galėtume čia susituokti? Tiesiog čia?

— Geresnės vietos nė būti negali. Na, o kad jau negali, — Bruksas ištraukė iš kišenės dėžutę su žiedeliu. — Viską ir įteisinkim.

— Tu man padovanosi žiedą.

— Aišku, kad padovanosiu tau žiedą, — Bruksas atidarė dėžutę. — Ar patinka?

Švelnioje vakaro šviesoje žiedas sužibo kaip gyvenimas, kaip naujas gyvenimas, pamanė Abigailė, kaip visa, kas tikra ir teisinga, pašlovinimas.

— Labai patinka, — ji pakėlė sudrėkusias akis į Bruksą. — Laukei iki dabar, kol galėsi jį man įteikti, nes supratai, kad taip bus reikšmingiau. Dar niekas niekada manęs nesuprato taip, kaip supranti tu. Netikiu likimu, netikiu, kad mums iš anksto kas nors paskirta. Bet tikiu tavimi.

— O aš tikiu likimu, tikiu, kad mums viskas jau iš anksto paskirta. Ir tikiu tavimi, — jis užmovė Abigailei ant piršto žiedą.

Patvirtindamas savo žodžius jis ją pabučiavo, o paskui smagiai pokštelėjęs atkimšo šampaną.

Abigailė paėmė Brukso pripiltą plastikinį puodelį, palaukė, kol jis prisipils antrą, o paskui susiraukė pamačiusi, kad jis ima trečią puodelį ir kiek įpylęs stato jį ant žemės šuniui.

— Jam negalima gerti. Šuniui negalima duoti šampano.

— O kodėl ne?

— Nes... — Abigailė pažvelgė į Bertą, kuris pakreipęs galvą žiūrėjo į ją gražiomis riešuto spalvos akimis. — Gerai, bet tik šįkart.

Ji susidaužė su Bruksu puodeliais.

— Netrukus visam gyvenimui tapsiu Abigailė Glison.

Kol patenkintas šuo lakė savąjį šampaną, Abigailė padėjo Bruksui ant peties galvą ir žiūrėjo į už kalnų besileidžiančią saulę. Čia — jos namai.

Roberts, Nora

Ro-04 Liudininkė: [romanas] / Nora Roberts; iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė. — Kaunas: Jotema, [2013]. — 496 p.

ISBN 978-9955-13-367-4

Paklusni ir stropi valdingos motinos ir anonimo spermos donoro dukra Elžbieta vieną vakarą galiausiai neišlaiko — pasprunka iš namų į naktinį klubą ir patrauklaus nepažįstamojo leidžiasi nuviliojama į jo namus. Vėlesni įvykiai visam laikui pakeičia merginos gyvenimą.

Po dvylikos metų Ozarko miestelio prieigose apsigyvena moteris, pasivadinusi Abigailė Louveri, ir vengianti bet kokio bendravimo. Abigalės Louveri kruopščiai slepiama paslaptis suintriguoja vietinės policijos nuovados viršininką Bruksą Glisoną.

UDK 821.111(73)-31

Nora Roberts

LIUDININKĖ

Iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė

Redaktorė Renata Butnickienė

Viršelio dailininkė Vilūnė Grigaitė

Viršelyje fotografija iš 123rf.com

Maketavo Teresė Vasiliauskienė

SL 250. 31 sp. 1. Užsak. Nr. 13.19

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. 337695, ei. paštas: info@jotema.lt

http://vmw.jotema.lt

Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“, Vakarinis aplinkkelis 24,48184 Kaunas

Notes

[

←1

]

Malonu susipažinti (rus.).

[

←2

]

Pusbrolis.

[

←3

]

Po velnių.

[

←4

]

JAV Maršalų tarnyba — JAV federalinių teismų įstatymų priežiūros agentūra. Maršalai saugo teismų pareigūnus ir pastatus, svarbius liudininkus, perveža kalinius ir 1.1.

[

←5

]

Šiukšlės.