Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai. Ir visa tai — garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose.

Romanas

Net ir tokia garsi rašytoja kaip Nora Roberts, kurios plunksnai priklauso beveik 200 romanų, nedrįstų išsižadėti savo pirmųjų kūrinių. Vienas iš jų — trilogija „Airių svajos”.

Pirmojoje trilogijos knygoje — „Gražioji arklininke” — susipažinote su Adelija.

Antroji trilogijos knyga — „Laukinė rožė” — apie Adelijos pusseserę Eriną. Erina Makinon taip pat, kaip ir Adelija, ryžtasi palikti žaliąsias Airijos kalvas. Žavusis širdžių ėdikas Berkas Loganas pasiūlo jai puikų darbą. Tačiau mergina nė nenujaučia, kad jos svajonės išsipildys šio atskalūno glėbyje.

Trečiojoje trilogijos knygoje — „Kietas riešutėlis” — pasakojama apie Brajeną Donelį.

Malonaus skaitymo!

PIRMAS SKYRIUS

Jos vardas buvo Erina — taip pat kaip ir gimtosios šalies [* Erin — romantiškas Airijos pavadinimas (čia ir toliau — vert. past.).]. Ir taip pat kaip gimtoji šalis ji buvo tikras prieštaravimų raizginys, kuriame derėjo maištingumas ir poezija, aistra ir prasta nuotaika. Erinai pakako jėgų kovoti už savo įsitikinimus, ji buvo tokia užsispyrusi, kad nesudėdavo ginklų net tada, kai kova būdavo pralaimėta, ir tokia kilniaširdė, kad prireikus galėdavo atiduoti kitiems viską iki paskutinio siūlo. Ji buvo švelnios sielos ir aštraus proto moteris. Turinti saldžių svajonių ir didelių ambicijų.

Jos vardas Erina, Erina Makinon — ir dabar ji buvo įsitempusi it katė.

Tiesa, per savo gyvenimą ji viso labo trečią kartą lankėsi Korko oro uoste. Atvirai kalbant, kituose visai nesilankė. Ir vis dėlto ne dėl žmonių spūsties ar triukšmo spurdėjo širdis. Jai visai patiko klausytis pranešimų apie besileidžiančius ir kylančius lėktuvus. Patiko mąstyti apie jais vienur ar kitur skrendančius žmones.

Londonas, Niujorkas, Paryžius. Pro storą stiklą Erina stebėjo nosimi į viršų kylančius lėktuvus ir įsivaizdavo, kur jie galėtų skristi. Galbūt kurią nors dieną ji irgi lips į vieną iš jų ir patirs tą širdį gniaužiantį jausmą, kuris apima lėktuvui kylant.

Erina papurtė galvą. Ji buvo įsitempusi kaip styga ne dėl kylančio lėktuvo, o dėl to, kuris turėjo nusileisti. Tai turėjo įvykti netrukus. Jau ketino persibraukti ranka per plaukus, bet susivaldė. Tikrai nereikėtų dabar savęs glostinėti ar tampyti. Dar po pusės minutės ji perėmė rankinę į kitą ranką ir pasitaisė švarkelį. Nenorėjo atrodyti išsitaršiusi ar įsitempusi... arba nuskurusi. Erina pasilygino delnu sijoną.

Visa laimė, kad mama taip meistriškai siuva. Tamsiai mėlynas sijonas ir prie jo tinkantis švarkelis pabrėžė šviesų jos gymį.

Nors kostiumėlio modelis buvo kiek per daug konservatyvus Erinos skoniui, spalva labai tiko prie akių. Ji norėjo atrodyti dalykiška, pasitikinti savimi — netgi sugebėjo neklusnius tamsiai rudus plaukus susisukti į tvarkingą kuodą. Nusprendė, kad taip atrodo vyresnė. Vylėsi, kad ir rafinuotesnė.

Nusipudravo strazdanomis pabarstytą nosytę ir pasiryškino lūpas. Rūpestingai pasidažė akis, o į ausis įsisegė senovinius, be galo mielus auksinius pusmėnuliukus, kuriuos buvo dovanojusi senelė.

Mažiausiai troško pasirodyti pilka ir neskoninga. Kaip vargšė giminaitė. Nuo šios minties jai kilo noras dantimis griežti. Apie tokius jausmus kaip gailestis ar net užuojauta Erina net pagalvoti negalėjo. Ji — Makinon, ir nors likimas jai nenusišypsojo taip kaip pusseserei, Erina buvo pasiryžusi visko pasiekti savo rankomis.

Štai ir jie. Erina nurijo gerklėje įstrigusį gniutulą. Ji stebėjo lėktuvą, riedantį nusileidimo taku link oro uosto vartų — nediduką grakštų lėktuvėlį, kokį įstengia išsinuomoti tik turtingieji ir galingieji. Įsivaizdavo, kaip jaustųsi sėdėdama viduje, gurkšnodama šampaną ar kramsnodama kokius retus skanėstus. Vaizduotę Erina turėjo labai lakią. Trūko vienintelio dalyko — galimybių savo fantazijoms įgyvendinti.

Pirmoji iš lėktuvo išlipo pagyvenusi ponia, vedina maža mergaite. Moteris buvo žila, tvirtai sudėta. Šalia jos mergytė atrodė kaip miniatiūrinė rudaplaukė fėja. Kai jiedvi pasiekė žemę, iš paskos nubildėjo kokių penkerių šešerių metų berniukas.

Net ir pro storą stiklą Erina beveik girdėjo, kaip moteris jį bara. Laisvąja ranka ji čiupo berniuką ir šis šelmiškai nusišypsojo. Erina akimirksniu pajuto jam giminišką artumą. Jeigu teisingai atspėjo berniuko amžių, tai turėjo būti Brendonas, Adelės vyresnėlis. Moteriai į ranką įsikibusi ir aplamdytą lėlę glaudžianti mergaitė tikriausiai Kilė, maždaug metais jaunesnė dukrelė.

Paskui pasirodė vyras ir Erina atpažino Trevį Grantą. Pusseserė prieš septynerius metus ištekėjo už šio vyro — Karališkųjų pievų šeimininko, auginančio grynakraujus ristūnus. Jis buvo aukštas, plačiapetis ir šypsojosi sūnui, nekantriai trypčiojančiam asfaltuotoje oro uosto aikštėje. Miela šypsena, — nusprendė Erina. Tokia bet kurią moterį priverstų sutrikti ir kelis kartus atsisukti užplūdus netikrumui, ar galima atsipalaiduoti, ar reikėtų pasitempti. Erina trumpai matėsi su juo prieš ketverius metus, kai į Airiją buvo parvežęs žmoną. Valdingas vyriškis, — pamanė tada. Iš tų vyrų, kuriais moteris gali pasikliauti, jei žengia koja kojon.

Ant rankos Trevis nešėsi dar vieną vaiką, tamsiaplaukį berniuką tankiomis kaip tėvo garbanomis. Šis taip pat šypsojosi, bet ne į brolį su seserimi apačioje žvelgdamas. Užvertęs galvą jis siuntė šypseną dangui, iš kurio ką tik nusileido. Pastatęs berniuką ant žemės Trevis pasisuko ir ištiesė ranką.

Adelijai pasirodžius lauke, jai į plaukus įsisuko saulės spinduliai — veidą ir pečius gaubė sodrus kaštonų spalvos debesis. Ji irgi juokėsi. Net iš tolo Erina matė, kad pusseserė švyti. Ji buvo nedidelio ūgio. Kai čiupęs už liemens Trevis nukėlė žmoną nuo laiptelių ir pastatė ant žemės, ji nesiekė jam nė iki peties. Erina atkreipė dėmesį, kad jis nepaleido jos, laikė apkabinęs ne tiek valdingai, kiek globėjiškai, saugodamas ją ir joje augantį kūdikį.

Erinai juos stebint Adelija paglostė delnu vyrui skruostą ir jį pabučiavo. Visai kaip meilužė, — nusprendė Erina, — o ne seniai už jo ištekėjusi moteris.

Erina pajuto, kaip ją persmelkė pavydas. Nesistengė jo užgniaužti. Niekada nevengdavo jokių jausmų, leisdavo jiems laisvai joje keroti, ir visai nesvarbu, kuo tai baigsis.

O kodėl turėtų jai nepavydėti? — klausė savęs Erina. Adelija Kanein, našlaitėlė iš Skibereno, ne tik išsikapstė iš vargų, bet sugebėjo iškilti aukštai virš jų. Toks pavyzdys tik suteikia daugiau pasitikėjimo. Erina irgi ketina tai padaryti. Atlošusi pečius ji žengė į priekį, tuo metu lėktuvo tarpduryje pasirodė dar vienas žmogus. Erina pamanė, kad tarnas, bet paskui įsižiūrėjo atidžiau. Ne, šis vyras niekam netarnautų.

Įsikandęs nepridegtą cigarą jis palengva nusileido ant žemės. Iš lėto, šiek tiek nepatikliai apsidairė aplinkui. Visai kaip pantera, — pagalvojo

Erina. Pantera, ką tik gracingai nušokusi nuo vienos uolos ant kitos. Jo akis slėpė akiniai nuo saulės, bet ji nujautė, kad žvilgsnis bus aštrus, kiaurai smingantis ir nelengvai atremiamas.

Vyras buvo toks pat aukštas kaip Trevis, tik lieknesnis. Tvirtas. Šis žodis sukosi ant liežuvio galo, kai Erina spoksojo į jį papūtusi lūpas. Jis pasilenkė pasikalbėti su vienu iš vaikų — judesiai atrodė tingūs, bet ne abejingi. Poilgiai tamsūs tiesūs plaukai krito ant medvilninių marškinių apykaklės. Avėjo sunkius batus ir mūvėjo nutrintus džinsus, bet Erina atmetė mintį, kad jis ūkininkas. Neatrodė panašus į artoją, greičiau į žemvaldį.

Ir kodėl toks vyras leidosi į kelionę su jos pusseserės šeima? Gal irgi koks giminaitis? Erina nejaukiai pasimuistė. Galiausiai visai nesvarbu, kas jis toks. Ji pasičiupinėjo kuodą ir užčiuopusi du išsipešusius smeigtukus susmeigė giliau. Ką gi, puiku, jeigu jis Trevio Granto giminaitis.

Bet nepažįstamasis neatrodė priklausąs pusseserės vyro giminei. Tiesa, gymio panašaus, bet visi panašumai tuo ir baigiasi. Jis buvo prakaulus ir griežtas pažiūrėti. Erina prisiminė mokyklinius tikybos vadovėlius su piešiniais, kuriuose buvo vaizduojamas šėtonas.

Geriau jau valdyti pragare nei tarnauti danguje.

Taip... Pirmą kartą šiandieną jos lūpas suvirpino šypsena. Panašu, kad ir šis vyras gali būti tokios nuomonės. Giliai atsikvėpusi Erina žengė į priekį pasitikti giminaičių.

Pirmas pro duris įkurnėjo Brendonas su vienu atrištu batu ir smalsiai degančiomis akimis. Paskui jį neįtikėtinai mitriai įskuodė žiloji moteris.

— Sustok, šelmi. Neleisiu tau vėl pasprukti.

— Aš tik noriu ją pamatyti, Hana. — Berniuko balsas buvo linksmas, be lašelio atgailos, kai moteris čiupo jį už rankos.

— Jau tuoj pamatysi. Nėra jokio reikalo mirtinai gąsdinti mamos. Kile, laikykis šalia manęs.

— Gerai. — Mažoji dairėsi aplinkui taip pat smalsiai kaip ir brolis, bet niekur nesiveržė. Staiga ji pastebėjo Eriną.

— Štai ji. Čia mūsų pusseserė Erina. Tokia pat kaip nuotraukoje. — Nė kiek nesivaržydama mergytė priėjo artyn ir nusišypsojo. — Tu mūsų pusseserė Erina, tiesa? Aš esu Kilė. Mamutė sakė, kad lauksi mūsų.

— Jo, aš Erina, — džiaugsmingai prisipažino mergina ir pasilenkusi suėmė mažylę už smakriuko. Nerimas staiga virto nuoširdžiu susižavėjimu. — Kai paskutinį kartą tave mačiau, buvai dar visai mažikė, suvystyta į antklodikę nuo lietaus ir bliovei taip, kad būtumei ir mirusį prikėlusi.

Kilė išpūtė akis.

— Ji kalba visai kaip mamutė, — pranešė mergaitė. — Ateik čia, Hana. Paklausyk, ji kalba visai kaip mamutė.

— Laba diena, panele Makinon. — Viena ranka Hana stipriai laikė Brendoną už peties, o kitą ištiesė jai. — Malonu susipažinti. Esu Hana Bleikli, jūsų pusseserės namų šeimininkė.

Namų šeimininkė... Erina suėmė jai ištiestą visko mačiusią ranką. Kaneinų moterys, kurias ji pažinojo, yra dirbusios namų šeimininkėmis, bet pačios niekada jų neturėjo.

— Sveiki atvykę į Airiją. O tu tikriausiai Brendonas.

— Aš jau esu buvęs Airijoje, — išdidžiai pareiškė jis. — Bet dabar pats skraidinau lėktuvą.

— Nejaugi? — Žvelgdama į jį, elfiškuose veido bruožuose ir giliose žaliose akyse Erina išvydo pusseserę. Turbūt šis vaikas — tikras vijurkas. Jos motina sakydavo, kad ir Adelija tokia buvusi. — Nuo to laiko, kai jus mačiau, visi labai paaugote.

— Aš vyriausias. Dabar Bredis mažius.

— Erina? — Pakėlusi akis ji išvydo atskubančią Adeliją. Nors besilaukianti ir apsunkusi, ši judėjo gracingai. O kai apkabino, Erina jos rankose pajuto jėgą. Iškart atpažino savą kraują — jiedvi priklausė tai pačiai šeimai, buvo iš tų pačių šaknų. — Ak, Erina, kaip gera grįžti namo, kaip gera tave pamatyti. Leisk, noriu tavimi pasigrožėti.

Adelija nė kiek nepasikeitė, — pamanė Erina.

Nors jau beveik trisdešimties, bet atrodė gerokai jaunesnė. Lygus, be menkiausios raukšlelės, veidas spindėjo apsuptas kupetos žvilgančių plaukų, kuriuos ji vis dar nešiojo palaidus. Pusseserė švytėjo tokiu tikru, tokiu nuoširdžiu pasitenkinimu, kad Erina pajuto, kaip jis persismelkia pro jos santūrumą.

— Atrodai nuostabiai, Di. Amerika išėjo tau į naudą.

— O gražiausia Skibereno mergikė tapo gražuole moterimi. Ak, Erina. — Ji pabučiavo pusseserę į abu skruostus, nusijuokė, tada vėl pabučiavo. — Tu primeni man namus. — Vis dar stipriai gniauždama Erinos ranką Adelija pasisuko į vyrą. — Juk pameni Trevį?

— Žinoma. Malonu vėl jus matyti.

— O tu per ketverius metus užaugai. — Jis irgi pabučiavo Eriną į skruostą. — Bredžio anąkart dar nebuvo.

— Taigi kad nebuvo, — sutiko ji, o mažylis, apsikabinęs tėčio kaklą, nudelbė ją didelėmis pelėdos akimis. — Vaje, jis tikras jūsų atspindys. O tu gražuoliukas, pusbroli Bredi.

Bredis šyptelėjo ir nusisukęs įsikniaubė tėčiui į kaklą.

— Ir labai drovus, — paaiškino Adelija, glostydama sūnui galvelę. — Priešingai nei tėtis. Labai ačiū, Erina, kad pasisiūlei mus sutikti ir nuvežti į užeigą.

— Nedažnai sulaukiame svečių. Aš turiu mažą autobusiuką. Iš ano karto tikriausiai prisimenate, kad čia keblu išsinuomoti automobilį, todėl paliksiu jį jums, kol svečiuositės. — Kalbėdama Erina pajuto, kaip panižo kaklą, lyg kas kutentų ar bandytų perspėti. Iš lėto atsisukusi ji sutiko žvilgsnį liesojo vyriškio, kurį matė lipantį iš lėktuvo.

— Erina, čia Berkas. — Pajutusi judėjimą įsčiose Adelija palietė ranka pilvą. — Berkai Loganai, susipažink su mano pussesere Erina Makinon.

— Malonu susipažinti, pone Loganai, — linktelėjo galvą Erina ir vos nekrūptelėjo pamačiusi savo atspindį veidrodiniuose jo akinių stikluose.

— Ir man malonu, panele Makinon. — Berkas iš lėto nusišypsojo, paskui vėl įsikando cigarą.

Per tamsius akinius Erina nematė jo akių, bet neapleido nejaukus jausmas, kad jie netrukdo jam kiaurai varstyti ją žvilgsniu.

— Neabejoju, kad esate pavargę, — tarė ji Adelijai, bet atkakliai nenusuko žvilgsnio nuo Berko. — Autobusiukas laukia prie išėjimo. Palydėsiu jus į lauką, o tada pasirūpinsiu bagažu.

Jiems žingsniuojant per nediduką oro uosto terminalą, Berkas laikėsi kiek atokiau. Taip jam labiau patiko — patogiau stebėti. O dabar jis buvo nusitaikęs į Eriną Makinon. Mazute dailutė mergaičiukė, — mąstė stebėdamas, kaip juda jos ilgos kojos, aptemptos klasikinio stiliaus sijonu. Skrupulingai tvarkinga ir įsitempusi it kumelaitė prie starto linijos. Ir kokiose varžybose ji mano dalyvaujanti?

Pakeliui iš Jungtinių Valstijų į Kerą, o paskui iš jo į šį mažytį taškelį žemėlapyje Berkas prisigaudę pokalbių nuotrupų ir susidarė šiokį tokį vaizdą. Makinonai ir Kaneinai nebuvo pirmos eilės giminaičiai. Kiek pavyko suprasti, Adelijos motina ir įdomiosios Erinos Makinon gimdytoja — trečios eilės pusseserės ir augo gretimuose ūkiuose.

Berkas nusišypsojo, kai Erina kiek sutrikusi pažvelgė į jį per petį. Jeigu Adelija Kanein Grant nori giminiuotis su Makinonais, tebūnie. Jis pats neieško šeiminių ryšių, netgi atvirkščiai — jų vengia.

O Erina pažadėjo sau, kad jeigu Berkas nesiliaus į ją šitaip spoksojęs, tikrai išrėš, ką apie jį mano. Mergina užvedė furgoną. Bagažas buvo sukrautas, vaikai smagiai čiauškėjo ir dabar jai reikėjo nepametant galvos išvairuoti iš oro uosto.

Matė jį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, išsiskėtojusį ant siauros sėdynės — vieną ranką buvo užsimetęs ant nutrinto atlošo, o akis įsmeigęs į ją. Kad ir kaip stengėsi, susikaupti ir atsakyti į Adelijos klausimus apie šeimą Erinai sekėsi sunkiai.

Išsukusi į kelią ji puse ausies klausėsi ir kaip įmanydama atsakinėjo. Visi gyvena gerai. Ūkis taip pat laikosi neprastai. Pagaliau šiek tiek atsipalaidavusi pamalonino gandais. O Berkas ir toliau varstė ją žvilgsniu.

Ir tegul, — galiausiai nusprendė Erina. Aiškiai matyti, kad to vyruko manieros nė kiek ne geresnės už darbinio mulo, bet jai nė motais. Atkakliai vengdama Berko žvilgsnio veidrodėlyje ji pasitaisė vėl atsilaisvinusį smeigtuką.

Jai ir pačiai kilo klausimų. Meistriškai apvažiuodama kelyje pasitaikančias duobes Erina žvelgė tiesiai prieš save. Visų pirma — kas per velnias tas Berkas Loganas? Bet nepaklausė, tik nusišypsojo pusseserei kažką pasakius ir dar kartą patikino, kad šeima laikosi kuo puikiausiai.

— Vadinasi, Kalenas dar nevedęs.

— Kalenas? — Nors atkakliai stengdamasi to nedaryti, Erina vis dėlto žvilgtelėjo į Berko atvaizdą veidrodėlyje. Ir mintyse nusikeikė. — Ne. Mūsų mama, žinoma, dėl to labai apgailestauja, bet jis vis dar nevedęs. Kartkartėmis nuvažiuoja į Dubliną padainuoti savo dainų ir pagroti. — Užvažiavus ant nelygaus kelio furgoną ėmė purtyti. — Atsiprašau.

— Nieko tokio.

Erina pasuko galvą ir nuoširdžiai susirūpinusi pažvelgė į Adeliją.

— Taip manai? Kažin ar tau išvis galima keliauti.

— Esu sveika kaip bet kuri iš Trevio kumelių. — Adelija meiliai pasiglostė pilvą. — Be to, dar

ne vieną mėnesį teks laukti jų gimimo. — Jų?

— Šįkart dvyniai. — Jos veidas nušvito šypsena. — Labai to tikėjausi.

— Dvyniai, — tyliai pakartojo sutrikusi Erina, nežinodama, džiaugtis ar stebėtis.

Adelija pasimuisčiusi įsitaisė patogiau. Grįžtelėjusi pažvelgė į vaikus: mažieji jau miegojo, tik Brendonas iš visų jėgų stengėsi neužmigti, nors akys pačios merkėsi.

— Visada norėjau turėti didelę šeimą — tokią kaip tavo.

Furgonas įvažiavo į miestelį ir Erina jai nusišypsojo.

— Atrodo, netrukus pasivysi. Tegul tau padeda gerasis Dievas.

Adelija sukikenusi vėl pasimuistė ir ėmė grožėtis vaizdais ir garsais miestelio, kurį prisiminė iš vaikystės.

Nedideli pastatai, nors kiek labiau apšiurę, vis dar atrodė tvarkingi. Sodriai žalios žolės plotai net švietė tamsiai rudos žemės fone. Miestelio aludės iškaba su užrašu Trilapis dobilas girgždėjo judinama lietumi dvelkiančio vėjelio nuo jūros.

Adelija puikiai prisiminė tą kvapą, beveik užuodė jį. Čia stačios aukštos uolos nėrė žemyn tiesiai į siautėjančią jūrą. Kadaise ji stovėdavo ant uolos ir stebėdavo žvejų valtis, matydavo, kaip žvejai grįžta su dienos laimikiu, iškabina džiūti tinklus ir eina į aludę išmesti burnelės.

Čia būdavo kalbama apie žvejybą ir ūkį, apie vaikus ir mylimuosius.

Čia jos namai. Adelija atsirėmė ranka į atvirą langą ir pažvelgė pro jį. Čia namai — tos vietos ir tokio gyvenimo būdo ji niekaip nepajėgė išstumti iš širdies. Jie pravažiavo pro vežimą šieno, kuris buvo tokios pat spalvos ir kvepėjo taip pat kaip Amerikoje. Bet čia Airija — širdis niekada nesiliovė jos ilgėtis.

— Niekas nepasikeitė.

Erina sustabdė automobilį prie užeigos ir apsidairė. Ji pažinojo kiekvieną šio miestelio lopinėlį ir kiekvieną ūkį šimtus mylių aplinkui. Tiesą sakant, tik tiek ir tepažinojo.

— Tikėjaisi, kad pasikeis? Pas mus niekas nesikeičia.

— Čia juk Odonelio krautuvė. — Adelija išlipo iš furgono. Kažkodėl panoro kojomis paliesti savo jaunystės žemę, troško į plaučius įtraukti Skibereno oro. — Ar jis vis dar pats dirba?

— Senasis ožys ir numirs užsikniaubęs ant prekystalio, skaičiuodamas, ar netrūksta kokio cento.

Nusikvatojusi Adelija paėmė iš Trevio Bredį ir pamylavo glausdama prie savęs, o mažylis nusižiovavo ir pasidėjo galvą jai ant peties.

— Jo, vadinasi, nė jis nepasikeitė. Trevi, ar matai ana tą bažnyčią? Kiekvieną sekmadienį eidavome į ją mišių. Senasis tėvas Fineganas sakydavo tokius monotoniškus pamokslus. Ar vis dar tebesako, Erina?

Erina įsimetė furgono raktelius į rankinės kišenėlę.

— Jis mirė, Di, daugiau nei prieš metus. — Pastebėjusi, kaip apniuko pusseserės veidas, Erina paglostė jai skruostą. — Jam buvo jau per aštuoniasdešimt, jeigu pameni, ir mirė jis ramiai miegodamas lovoje.

Gyvenimas eina į priekį, o žmonės miršta, nori tu to ar nenori — Adelija tai gerai žinojo. Ji atsisuko į bažnyčią. Šie Dievo namai jau niekada nebeatrodys tokie pat.

— Jis palaidojo mamutę su tėveliu. Nepamiršiu, koks geras man buvo.

— Dabar turime jauną kunigėlį, — guviai išbėrė Erina. — Atsiuntė iš Korko. Jis net patį velnią įtikintų atsiversti, nė gyva dvasia nemiega, kai jis aukoja mišias. Maiklas Rajenas sugeba įpūsti Dievo baimės, todėl vyrai į sekmadienio mišias kiekvieną savaitę ateina blaivūs. — Ji sukosi norėdama padėti iškelti bagažą ir įsirėžė tiesiai į Berką. Jis uždėjo ranką jai ant peties lyg norėdamas nuraminti ir kiek per ilgai užlaikė. — Atsiprašau?

Erinai nepavyko susivaldyti — išdidžiai kilstelėjo smakrą, o akys sviedė žaibą. Berkas tik nusišypsojo.

— Tai aš kaltas, — tarė jis ir čiupęs du sunkius lagaminus iškėlė iš furgono. — Trevi, tu geriau veskis Di su vaikais vidun. Aš pasirūpinsiu daiktais.

Kitokiomis aplinkybėmis Trevis nebūtų palikęs draugo su krūva nešulių, bet šįkart suprato, kad žmonos jėgos baigia išsekti. Jis žinojo, kokia ji užsispyrusi ir kad vienintelis būdas priversti nusnausti pogulio — pačiam paguldyti ją į lovą.

— Ačiū. O aš paskubėsiu mus įregistruoti. Erina, ar šįvakar pamatysime tave ir tavo šeimą?

— Mes visi atvažiuosime čia. — Erina nesusilaikė ir pabučiavo Di į skruostą. — Pailsėk. Kitaip mamutė pakels tokį triukšmą, kad išvarys tave iš proto. Šitą galiu pažadėti.

— Ar tau jau reikia važiuoti? Gal užeitum į vidų?

— Turiu sutvarkyti keletą reikalų. Eik, kitaip vaikai sumigs gatvėje. Netrukus pasimatysime.

Nors Brendonas ir protestavo, Hana suritino juos vidun. Apsisukusi Erina čiupo dar porą lagaminų ir ėmė kelti lauk. Toptelėjo, kad brangūs drabužiai turbūt daugiau sveria, ir vėl susidūrė akis į akį su Berku.

— Dar keli liko, — burbtelėjo ji ir movė pro šalį.

Užeigoje buvo prietema, bet ramybe toli gražu nedvelkė. Susijaudinę, kad sulauks svečių iš Amerikos, darbuotojai visą savaitę lakstė kaip pakvaišę. Baldai buvo nublizginti, grindys iššveistos. O senoji ponia Maloj, vesdama Di laiptais viršun, paniro į prisiminimus. Vaikai buvo išmyluoti ir pavaišinti karšta arbata bei gaiviaisiais gėrimais. Nusprendusi, kad svečius palieka gerose rankose, Erina išėjo lauk.

Diena buvo vėsi ir giedra. Anksčiau dangų niaukusius debesis jau seniai buvo išsklaidęs vakaris vėjas, taigi saulės šviesa, kaip dažnai pasitaiko Airijoje, buvo ryški, tarsi perlamutrinė. Erina stabtelėjusi nužvelgė miestelį, kuriuo taip žavėjosi pusseserė. Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų — tykus, ramus, daugiausia gyvenamas darbininkų ir dažnai atsiduodantis žuvimi. Beveik iš bet kurios vietos galėjai matyti nedidelį uostą, į kurį su dienos laimikiu suplaukdavo valtys. Parduotuvių fasadai visada skrupulingai prižiūrimi. Tai buvo garbės reikalas. O durys paliekamos nerakintos. Toks įprotis.

Miestelyje nebuvo nė vieno, kuris jos nepažinotų, ir nė vieno, kurio nepažinotų ji. Paslaptys čia neilgai likdavo paslaptimis, jos keliaudavo iš lūpų į lūpas lyg mažyčiai lobiai, labai branginami ir apdūsaujami.

O Dieve, kaip ji troško pamatyti ką nors daugiau savo gyvenime. Didžiulius miestus, kuriuose gyvenimas virte verda, lekia pašėlusiu tempu, aistringai ir anonimiškai. Troško pereiti gatve, kur niekas jos nepažįsta ir niekam tai nė motais.

Nors kartą, vieną vienintelį kartelį troško pasielgti beprotiškai, impulsyviai — ir kad niekas, nei šeimynykščiai, nei kaimynai, dėl to neplaktų liežuviais. Tik vieną kartelį.

Trinktelėjusios furgono durelės sugrąžino ją į tikrovę. Erina susigriebė vėl bespoksanti į Berką Loganą.

— Tai jau viskas sunešta? — paklausė stengdamasi būti mandagi.

— Ko gero, taip. — Jis atsišliejo į furgoną. Užsimetęs koją ant kojos išsitraukė žiebtuvėlį ir prisidegė cigarą — niekada nerūkydavo prie Adelijos iš pagarbos jos būklei. Dabar kažkodėl nepajėgė atplėšti akių nuo Erinos. — O judvi su ponia Grant ne itin panašios, tiesa?

Pirmą kartą jis vienu metu ištarė daugiau nei du žodžius. Erina atkreipė dėmesį, kad jo akcentas kitoks negu Trevio. Berkas kalbėjo labiau tęsdamas žodžius, lyg nebūtų jokio reikalo jų skubinti.

— Nebent iš plaukų, — kalbėjo jis toliau, kai Erina nieko neatsakė. — Bet jos labiau panašūs į Trevio prizininko kaštonio, o tavieji... — jis neskubėdamas įtraukė dūmo, — tavieji primena raudonmedžio staliuką mano miegamajame. — Jis šyptelėjo nepaleisdamas cigaro iš dantų. — Nusipirkau, nes man jis atrodė labai dailus.

— Graži mintis, pone Loganai, bet aš nesu nei žirgas, nei stalas. — Pasiraususi kišenėje ji išsitraukė raktus. — Paliksiu juos jums.

Tačiau užuot paėmęs raktelius, jis delnu suėmė juos drauge su jos ranka ir sugniaužė. Jo delnas buvo kietas ir šiurkštus kaip uolų akmenys, krintantys į jūrą. Berkui patiko šios airės laikysena, patiko, kaip ji kilstelėjo antakius — labiau su panieka nei įsižeidusi.

— Ar dar ko nors norėtumėte, pone Loganai?

— Parvešiu tave namo, — tarė jis paprastai.

— Nebūtina. — Ji sukando dantis ir linktelėjo dviem didžiausioms miestelio liežuvautojoms, kurios kaip tik ėjo pro šalį. Aišku kaip dieną, vakare miestelis jau skambės nuo naujienos, kad Erina Makinon stovėjo gatvėje susikibusi už rankų su nepažįstamu vyriškiu. — Tereikia paprašyti, ir mane parveš.

— Nereikia nė prašyti, aš parvešiu. — Nepaleisdamas jos rankos Berkas atsistūmė nuo furgono. — Pažadėjau Treviui tuo pasirūpinti. — Paleidęs Erinos ranką jis mostelėjo į automobilį. — Nesijaudink, aš pratęs vairuoti priešinga kelio puse.

— Jus patys važinėjate priešinga puse. — Šiek tiek padvejojusi Erina įsiropštė vidun. Laikas skriete skriejo ir jai reikėjo skaičiuoti kiekvieną minutę, kad viską spėtų.

Berkas įsitaisė prie vairo ir pasuko užvedimo raktelį.

— Tuoj pamesi savo smeigtukus, — švelniai perspėjo ją.

Erina pakėlė rankas ir susismaigstė juos atgal, kol jis suko iš miestelio.

— Privažiavęs išsišakojimą suk į kairę. Nuo tos vietos bus likę vos keturi ar penki kilometrai. — Erina susidėjo rankas nusprendusi, kad jau pakankamai su juo pasikalbėjo.

— Gražus kraštas, — tarė Berkas, dairydamasis po žalias vėjo taršomas kalvas. Čia augo dygiosios slyvos, kiek palenktos vyraujančio vakario. Minkštais violetiniais debesimis kūpsojo šiliniai viržiai, o toli šviesiame horizonte stūksojo tamsūs niūrūs kalnai. — Esate netoli jūros.

— Gana arti.

— Ar nemėgsti amerikiečių?

Erina pasisuko į jį, vis dar pabrėžtinai oficialiai susidėjusi rankas.

— Nemėgstu vyrų, kurie į mane spokso.

Berkas nukratė pro langą cigaro pelenus.

— Na, tada tavo juodasis sąrašas gerokai trumpesnis.

— Mano pažįstami vyrai yra gerai išauklėti, pone Loganai.

Jam patiko, kaip ji ištarė jo vardą, vos pastebimai caktelėjusi liežuviu.

— Po perkūnais. Buvau mokomas, kad reikia ilgai ir atidžiai apžiūrėti tai, kas domina.

— Esu tikra, kad manai pasakęs komplimentą.

— Tik šiaip užuominą. Ar šis išsišakojimas.

— Jo. — Erina giliai įkvėpė suprasdama, kad neturi nė menkiausios priežasties pratrūkti, atvirkščiai, aplinkybės taip susiklostė, jog reikia laikytis santūriai. — Ar tu dirbi Treviui?

— Ne. — Jis šyptelėjo, kai užvažiavus ant provėžų pakratė furgoną. — Galima sakyti, mudu su juo partneriai. — Jam patiko čionykštis kvapas — sodrus ir drėgnas Airijos aromatas ir šiltas žemiškas šalia sėdinčios moters dvelksmas. — Turiu ūkį greta jo.

— Jodinėji? — Ji vėl kilstelėjo antakį ir nužvelgė jį pagauta smalsumo.

— Šiuo metu taip.

Erina papūtė lūpas ir susimąstė. Vaizduotėje matė jį, lekiantį jojimo trasa, o aplink — žirgų kanopų keliamas triukšmas, prakaito kvapas. O štai sėdinčio prie stalo, tvarkančio atsiskaitymus ir pildančio sąskaitų knygas niekaip nepajėgė įsivaizduoti.

— Trevio ūkis gerai laikosi.

Berko lūpas vėl perkreipė šypsena.

— Ar šitaip bandai paklausti, kaip sekasi manajam?

Ji kilstelėjo smakrą ir nusisuko.

— Tai visai ne mano reikalas.

— Aišku, kad ne tavo. Tačiau man sekasi visai neblogai. Nesu tam gimęs, ne taip kaip Trevis, bet man tai tinka — bent kol kas. Jeigu paprašytum, jie pasiimtų tave kartu.

Iš pradžių Erina nelabai suprato, ką Berkas pasakė. Paskui iš nuostabos išsižiojo ir pasisuko

ui-

— Iškart atpažįstu neramią sielą, vos pamatęs. — Berkas išpūtė dūmą ir šis išnyko išvinguriavęs pro langą. — Juk iš visų jėgų trokšti dingti iš šio musės kakučio žemėlapyje. Nors jeigu manęs paklaustum, tai pasakyčiau, kad jis turi žavesio.

— Niekas neklausė.

— Teisybė, bet kai stovėjai ant šaligatvio ir žvelgei į miestelį, buvo sunku nesuprasti, kaip trokšti pasiųsti jį velniop.

— Netiesa. — Eriną užplūdo kaltė, nes akimirką — tik vieną akimirką — ji iš tiesų beveik troško to.

— Na gerai, galima pasakyti ir kitaip, tarkim — trokšti būti kur nors kitur. Žinau, koks tai jausmas, aire.

— Nieko tu nežinai, net neįsivaizduoji, ką jaučiu. Nė kiek manęs nepažįsti.

— Žinau geriau, nei tu manai, — burbtelėjo Berkas. — Jautiesi įkalinta, baigi čia užtrokšti. — Šįkart ji nieko neatsakė. — Žiūri į tą patį vaizdą, kurį išvydai vos gimusi, ir svarstai, ar daugiau nieko taip ir nepamatysi per visą gyvenimą. Pati nesupranti, kodėl neiškeliauji — neiškeli nykščio ir nepatrauki kur kojos neša. Kiek tau metų, Erina Makinon?

Jo žodžiai smigo pernelyg giliai, kad būtų malonūs.

— Dvidešimt penkeri, o kas iš to?

— Aš buvau penkeriais metais jaunesnis, kai išėjau ant kelio ir pakėliau nykštį. — Jis atsisuko į Eriną, bet ji ir vėl išvydo tik savo pačios atspindį. — Ir nepasakyčiau, jog kada nors to gailėjausi.

— Ką gi, labai džiaugiuosi, kad tau pavyko, pone Loganai. O dabar gal galėtum pristabdyti? Įvažiuojamasis keliukas štai čia. Bet geriau sustok šalikelėje. Nuo čia jau pareisiu pėsčiomis.

— Kaip sau nori. — Sustabdęs furgoną Berkas uždėjo delną jai ant rankos, kol ji dar nespėjo išlipti. Nė pats nesuprato, kodėl pasisiūlė ją pavėžėti ir kam pradėjo šį pokalbį. Tiesiog pasikliovė nuojauta — taip darė visą gyvenimą. — Ambicingą žmogų atpažįstu iš pirmo žvilgsnio, nes tokį kasryt matau veidrodyje. Kai kurie žmonės laiko tai nuodėme, o aš — Dievo dovana.

Ir kodėl šalia šito vyro Erina jautėsi tokia įsitempusi, kodėl taip džiūvo gerklė?

— Ką nori man pasakyti, pone Loganai?

— Man patinka dailus tavo veidelis, Erina. Nenorėčiau, kad jis susiraukšlėtų iš nepasitenkinimo. — Berkas vėl nusišypsojo ir kilstelėjo nematomą skrybėlę. — Linkiu kuo geriausios kloties.

Nesuprasdama, ar bėga nuo jo, ar nuo savo pačios demonų, Erina šoko iš furgono, trinktelėjo dureles ir nuskubėjo per pievą.

ANTRAS SKYRIUS

Ji turėjo labai daug ką apgalvoti. Erina vakarieniavo užeigoje drauge su šeimynykščiais, kurie kalbėjo vienas per kitą ir drebino orą juoko bangomis. Balsai buvo pakelti, norint perrėkti indų tarškėjimą, stalų bildėjimą ir šiaip atsitiktinius šūksnius. Tvyrojo gero maisto ir viskio kvapų mišinys. Šviesos buvo ryškios, kaip per didelę šventę. Tačiau draugija, užėmusi ponios Maloj valgomąjį, buvo neką didesnė nei paprastai susirenka per sekmadienio pietus ūkyje.

Erina valgė nedaug, bet ne todėl, kad vienas iš brolių nuolat trukdė jai prašydamas paduoti tai tą, tai aną, o negalėdama pamiršti tą popietę pasakytų Berko žodžių.

Ji tikrai buvo nepatenkinta, nors ir labai nemalonu pripažinti, kad nepažįstamasis taip lengvai pastebėjo tai, ko nepastebėdavo artimieji. Prieš daugelį metų Erina įtikino save, jog tai nieko bloga. Ir kaip gali būti bloga tai, kas taip natūralu? Tiesa, ji buvo mokoma, kad pavydas yra nuodėmė, bet...

Velniop viską — ji ne šventoji ir nė nenori tokia būti. Pavydas, kurį jautė jaukiai prie vyro besiglaudžiančiai Di, visiškai sveikas, anokia čia nuodėmė. Pagaliau juk netroško, kad Di neturėtų to, ką turi — tik labai norėjo ir pati tai turėti. Abejojo, ar dėl tokių troškimų jos kūnas degs pragaro liepsnose. Bet nesitikėjo ir angelo sparnų.

Tiesą sakant, Erina džiaugėsi, kad Grantai vėl atvyko į svečius. Bent kelias dienas bus galima klausytis jų pasakojimų apie Ameriką, ją įsivaizduoti. Ir klausinėti, mintyse piešti didžiulį mūrinį namą, kuriame dabar gyvena Di, ir akies krašteliu žvilgtelėti į lenktynių pasaulį, gaudyti jo jaudulio ir galios trupinėlius. O kai svečiai išvažiuos, viskas grįš į senas vėžes.

Bet ne amžiams, — pažadėjo sau Erina. Ne, ne amžiams. Po metų, gal dvejų, kai bus pakankamai susitaupiusi, ji išvažiuos į Dubliną. Gaus darbą didelėje kontoroje ir turės savo butą. Savo pačios. Ir niekas jos nesulaikys.

Nuo šios minties lūpos ėmė kreiptis į šypseną, bet staiga iš kito stalo galo Erina sugavo Berko žvilgsnį. Dabar jis buvo be tų maskuojamųjų akinių. O ji beveik norėjo, kad būtų su jais. Akiniai trikdė, bet ne taip smarkiai kaip tamsiai pilkos skvarbios akys. Tokios turėtų būti vilko akys: dulsvos, kantrios ir klastingos. Jis neturi jokios teisės taip spoksoti, — nusprendė Erina ir įrėmė į Berką atkaklų žvilgsnį.

Triukšmas ir sumaištis prie stalo tęsėsi, bet ji nieko nebegirdėjo. Kas tose akyse ją taip traukia — linksmos kibirkštėlės ar arogancija? Galbūt tai, kad vieno ir kito derinys spinduliavo savotišką išmintį. Tą akimirką Erina kažką pajuto tam vyrui — kažką, ko, žinojo, neturėtų jausti ir ko, buvo įsitikinusi, dar pasigailės.

Airijos rožė, — pagalvojo Berkas. Nebuvo tikras, ar yra kada nors tokią matęs, bet neabejojo: jų dygliai stori ir aštrūs. Airijos rožė, laukinė rožė negali būti gležna, reikalaujanti rūpestingos priežiūros. Atvirkščiai — ji sveika, tvirta ir užsispyrusi, pajėgi įveikti visas kliūtis. Tokią gėlę jis galėtų gerbti.

Jam patiko Erinos šeima. Tikriausiai tokius žmones būtų galima vadinti žemės druska. Paprasti, bet ne prasti. Dirbo septynias dienas per savaitę, todėl ir ūkis laikėsi neblogai. Prie ūkio Merė Makinon dar turėjo ir siuvyklą, bet, regis, su Di mieliau kalbėjosi apie vaikus nei apie madas.

Visi broliai šviesiaplaukiai, išskyrus vyriausiąjį, Kaleną — šis panašus į tamsiaplaukį airių karžygį [* Užuomina į tamsaus gymio ispanų ir airių palikuonis.], kalbantį poeto balsu. Jeigu tik jis neklysta, Erina šiam broliui puoselėja itin švelnius jausmus.

Per vakarienę Berkas ją smalsiai stebėjo, tikėdamasis aptikti dar kokių nors silpnybių, o jai baigiantis džiaugėsi, kad Treviui pavyko įkalbėti jį pasilikti Airijoje kelias dienas ilgiau. Kelionė buvo naudinga, apsilankymas Keros hipodrome pamokantis, o dabar atėjo metas darbą pagardinti lašeliu malonumo.

— Juk pagrosi mums, Kalenai, tiesa? — Adelija jau siekė per stalą vyriausiojo Erinos brolio rankos. — Prisiminsime senus gerus laikus.

— Jo ilgai raginti nereikia, — įsiterpė Merė Makinon. — Geriau padarykite vietos. — Ji mostelėjo dviem jaunesniesiems sūnums. — Neturime iš ko rinktis, reikia ištrepsėti tai, ką sukišome į pilvus.

— Kaip tyčia pasiėmiau dūdelę. — Iš liemenės kišenės Kalenas išsitraukė liauną dūdelę. Atsistojo ir pasirodė visu gražumu: aukštas, plačiapetis, siaurais klubais. Nuo darbo sugrubę pirštai uždengė skylutes ir instrumentas pakilo prie lūpų.

Berkas sėdėjo nustebęs, kad didelis griežtos išvaizdos vyras geba skleisti tokią subtilią muziką. Atsilošęs kėdėje ir mėgaudamasis airiško viskio svaiguliu jis stebėjo, kaip Merė Makinon ima už rankos jauniausiąjį sūnų ir, regis, nė nesijudindama iš vietos ima kilnoti kojas pagal muzikos ritmą. Berkui jų šokis pasirodė labai santūrus ir sudėtingas kaukšėjimo kulnais, spragsėjimo pirštais ir krypavimo kūnu derinys. Netrukus tempas ėmė greitėti — palengva, beveik nepastebimai. Kiti palaikė ritmą plodami delnais ir retkarčiais sutrepsėdami kojomis.

Atsisukęs į Eriną pamatė ją stovinčią šalia tėvo, mergina buvo uždėjusi ranką jam ant peties ir šypsojosi taip, kaip besišypsančios jos Berkas dar nebuvo matęs.

Kažkas jo krūtinėje suvirpėjo — suvirpėjo, sustingo ir nurimo vos per du širdies dūžius.

— Ji vis dar juda kaip mergaitė, — pasakė Metjus Makinonas apie žmoną.

— Ir vis dar tokia pat graži. — Erina stebėjo brolio rankose besisukančią motiną, sijonas plaikstėsi ir akimirką apnuogino kojas.

— Ar sugebėtum taip kaip ji?

Nusikvatojusi su vos juntamu ilgesiu Erina

papurtė galvą.

— Man niekada taip nepavyks.

— Nagi, eime. — Tėvas apkabino dukrą per liemenį. — Statau už tave.

Nespėjusią pasipriešinti Metjus įsuko ją į ratą. Plačiai išsišiepęs ir aukštai laikydamas ranką jis ėmė trypti laikui nepaklūstantį liaudies šokį, kurio ji išmoko vos pradėjusi vaikščioti. Dūdelės muzika buvo smagi ir uždeganti. Pagauta šeimos entuziazmo Erina ėmė instinktyviai judėti. Rankomis įsirėmė į klubus, kilstelėjo smakrą.

— O tu ar pajėgtum?

Adelija pažvelgė į aštuoniolikmetį pusbrolį.

— Ar aš pajėgčiau? — pakartojo primerkusi akis. — Nesulauksi tos dienos, kad nepajėgčiau sutrypti džigo, berneli.

Trevis bandė prieštarauti, kai Adelija atsistojo ir nutrepsėjo prie šeimynykščių šokių aikštelėje, bet netrukus nurimo. Mieloji Di kuo puikiausiai jaučia savo kūną, kurio gyvybingumas nesiliovė jo stebinęs.

— Graži draugija, ką? — burbtelėjo jis Berkui.

— Tikrai graži. — Nenuleisdamas akių nuo Erinos Berkas išsitraukė cigarą. — Kaip suprantu, tu pats džigo nešoki.

Trevis sukikenęs atsišliejo į sieną.

— Di mėgino mane išmokyti, bet galiausiai nusprendė, kad esu beviltiškas. O štai tu, man regis, esi tam gimęs. — Trevis pastebėjo, kaip Brendonas pakilo ir priėjęs prie motinos pareiškė savo teises. Motinos sūnus, it iš akies luptas, — išdidžiai pagalvojo. Iš visų vaikų Brendonas buvo didžiausias užsispyrėlis ir visada žinojo, ko nori. — Jai viso to reikėjo labiau, nei maniau.

Berkas pagaliau atplėšė akis nuo Erinos ir atidžiai pažvelgti į šonu stovintį Trevį.

— Dauguma žmonių retkarčiais ima ir pasiilgsta tėvynės.

— Per septynerius metus Di buvo grįžusi tik du kartus. — Trevis stebėjo žmoną, kuri iš malonumo įraudusiais skruostais linksmai žvelgė į Brendoną, bandantį kopijuoti jos judesius. — To negana. Žinai, ginčydamasi ji gali prikalti žmogų prie sienos savo argumentais — pusė iš jų sveiku protu nesuvokiami. Bet niekada nesiskundžia ir nieko neprašo.

Berkas kurį laiką tylėjo. Netgi po ketverių metų jį vis dar stebino, kad jųdviejų draugystė su Treviu taip greitai tapo tokia artima. Jis nelaikė savęs žmogumi, greitai užmezgančiu draugystes, ir neturėjo jokio noro prie ko nors prisirišti. Beveik pusę iš trisdešimt dvejų savo gyvenimo metų praleido pats vienas ir nieko jam netrūko. Ir nieko neieškojo. O su Grantais kažkaip nejučia susidraugavo.

— Apie moteris aš ne kažin ką išmanau, — tarė jis, bet pamatęs Trevio šypseną pasitaisė: — Apie žmonas. Vis dėlto pasakyčiau, kad taviškė laiminga, ir nesvarbu — čia ar Amerikoje. Atvirai kalbant, Trevi — jeigu ji mažiau tave mylėtų, pats jau būčiau išbandęs laimę.

Treviui toliau stebint Adeliją užplūdo prisiminimai.

— Kai pirmą kartą ją pamačiau, pamaniau — berniokas.

Berkas išsitraukė iš burnos cigarą.

— Juokauji?

— Buvo tamsu.

— Nevykęs pasiteisinimas.

Trevis meiliai sukikeno ir atsisuko į jį.

— Ir Di taip pasirodė. Beveik nurovė man galvą. Ko gero, tada ją ir įsimylėjau. — Išgirdęs žmonos juoką jis pažvelgė ton pusėn ir pamatė, kaip papurčiusi galvą ji išėjo iš šokėjų būrio. Priėjo prie jo išskėtusi rankas. Kadaise jo dovanotas žiedas su brangakmeniu žibėjo kaip naujas.

— Būčiau dar šokusi ir šokusi, — pasakė šiek tiek pridususi. — Bet šitiems dviem jau gana. — Ji apglėbė laisvąja ranka pilvą. — O tu ar nenorėtum pabandyti, Berkai?

— Nesulauksi.

Nusijuokusi Adelija palietė jo ranką su tokiu paprastu draugiškumu, prie kurio Berkas taip ir nesugebėjo priprasti.

— Jeigu vyras retkarčiais neapsikvailina, vadinasi, jis visai negyvena. — Ji kelis kartus giliai atsikvėpė, bet kojos pačios nenustygo vietoje. — Ak, Kaleno muzika stebuklinga, o dar didesnis stebuklas, kad esu čia ir jos klausausi. — Ji prisitraukė Trevio ranką prie lūpų, paskui priglaudė prie jos skruostą. — Merė Makinon vis dar nepralenkiama šokėja, nors Erina irgi puikiai juda, tiesa?

Berkas maktelėjo didelį gurkšnį viskio.

— Akių neskauda į ją žiūrint.

Dar kartą nusijuokusi Adelija padėjo galvą vyrui ant peties.

— Kaip vyresnė pusseserė tikriausiai turėčiau ją perspėti, kokią esi pelnęs reputaciją dėl moterų.

Berkas pateliūškavo viskį stikle ir pažvelgė į ją švelniu žvilgsniu.

— Ir kokia gi ta mano reputacija?

Vis dar atsišliejusi į Trevį Adelija jam nusišypsojo.

— Ak, pone Loganai, esu girdėjusi įvairiausių kalbų. Nuostabiausių dalykų. Juk žinai, žirgų lenktynių pasaulis nedidelis. Nugirdau šnibždantis, kad tau esant šalia vyrai turi saugoti ne tik dukteris, bet ir žmonas.

— Jeigu domėčiausi svetimomis žmonomis, tu pirmoji apie tai sužinotum. — Berkas paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų. Adelijos akys juokėsi.

— Trevi, ko gero, Berkas su manimi flirtuoja.

— Ir man taip atrodo, — sutiko jis ir pabučiavo žmoną į viršugalvį.

— Perspėju, pone Loganai. Bepigu flirtuoti su moterimi, kuri jau šeštą mėnesį nėščia, laukiasi dvynukų ir puikiai žino, koks esi nenaudėlis. Bet pasisaugok. Airiai — nuovoki tauta. — Pasistiebusįjį pabučiavo jį į skruostą. — Jeigu ir toliau taip į ją spoksosi, Metjus Makinonas griebsis šautuvo.

Erinai atsiskyrus nuo šokėjų Berkas vėl atsigręžė į ją.

— Juk įstatymai nedraudžia spoksoti.

— Tau turėtų drausti. — Adelija vėl prigludo prie Trevio. — Atrodo, Erina eina į lauką įkvėpti tyro oro. — Berkui kilstelėjus antakį ji nusišypsojo. — Turbūt norėtum prisidegti tą savo cigarą ir pats truputį pasivaikščioti lauke.

— Tu teisi, mielai taip ir padarysiu. — Linktelėjęs jai Berkas pasuko prie durų.

— Ar norėjai jį perspėti, ar paskatinti? — nesuprato Trevis.

— Aš tik mėgaujuosi tuo, kas vyksta, meile mano. — Di pasisuko ir pabučiavo jį į lūpas.

Erina stipriau susisiautę švarkelį. Vasarį naktys būna šalčiausios, bet jai nė motais. Oras gaivus, šviečia pusmėnulis. Džiaugėsi, kad tėvas įkalbėjo ją pašokti. Pastaruoju metu per mažai tokių švenčių. Darbo baisiai daug, o rankų trūksta, ypač dabar, kai Frankas vedė ir ėmė rūpintis savo šeima. Tikėjosi, kad nė metams nepraėjus ir Šonas pasipirš Henesių mergiotei. Kadangi Kalenui labiau rūpi jo muzika nei melžimas, liko tik Džo su Brajenu. Ir ji pati.

Šeima auga, bet ir barstosi. Vis dėlto ūkį reikia išlaikyti. Erina suprato, kad tai nediskutuotinas klausimas. Be ūkio tėvas paprasčiausiai suvys. O ji suvys, jeigu ilgiau čia pasiliks. Vienintelė išeitis — sugalvoti, kad abiem būtų gerai.

Ji apglėbė save rankomis, gindamasi nuo vėjo, kuris atnešė ponios Maloj erškėtrožių ir rododendrų aromato. Dabar ji apie tai negalvos. Netrukus Grantai išvažiuos ir jos pačios širdies troškimai kiek prislops. Ateis laikas ir kas nors nutiks. Erina pakėlė akis į mėnulį ir nusišypsojo. Argi nepažadėjo sau, kad ir pati ką nors darys?

Išgirdusi džergžtelint ir plykstelint žiebtuvėlį ji įsitempė.

— Gražus vakaras.

Erina neatsisuko. Kiek suirzo, jog įsibrauta į jos erdvę. Ne, ji visai nenorėjo, kad jis ateitų. Kodėl turėtų norėti? Bet jeigu jau pasirodė, tai turi išlikti ori.

— Vėsoka.

— Atrodai sukaitusi. — Ji neatsitrauks nė per žingsnį. Tai jam tik suteiktų malonumo. — Man patiko tas šokis.

Erina pamažu pasisuko ir nuėjo tolyn nuo užeigos. Nė kiek nenustebo, kai Berkas žengė su ja koja kojon.

— Praleisi kitą.

— Tu nebešoki. — Jis įtraukė dar vieną dūmą ir cigaro galiukas blykstelėjo raudonai. — Tavo brolis talentingas.

— Jo. — Erina išgirdo, kaip smagi muzika perėjo į liūdną. — Šitą jis pats parašė. Klausydamasis jos taip ir girdi, kaip dūžta širdis. — Tokia muzika jai kėlė ilgesį, baimę ir smalsumą, kokie jausmai užplūsta taip stipriai mylint kitą žmogų. — O tu ar mėgsti muziką, pone Loganai?

— Tik gražią. — Tai buvo valsas, lėtas ir ašaringas. Berkas impulsyviai apkabino Eriną ir ėmė sukti pagal muziką.

— Ką darai?

— Šoku, — paprastai atsakė jis.

— Vyras pirmiausia turi pakviesti šokti. — Bet ji neatsitraukė ir lengvai priderino žingsnelį prie jo. Judesys ir muzika privertė nusišypsoti. Erina pasisuko į Berką. Žolė po kojomis buvo minkšta, o mėnesiena švelni. — Nesi panašus į vyrą, kuris moka šokti valsą.

— Tai vienas iš nedaugelio mano kultūrinių įgūdžių. — Buvo gera jausti ją savo glėbyje — liekną, bet ne gležną, švelnią, bet ne nuolaidžią. — O ši naktis tinka šokiams.

Kurį laiką Erina tylėjo. Tai buvo lyg stebuklas — žvaigždės, rožės ir muzika. Drugeliai, plevenantys pilve, ir kaistanti oda perspėjo ją, kad moteris, po žvaigždėtu dangumi šokanti valsą su nepažįstamuoju, smarkiai rizikuoja. Ir vis tiek leidosi jo vedama.

— Melodija pasikeitė, — sumurmėjo ji ir atsitraukė iš jo glėbio jausdama palengvėjimą, bet ir apgailestaudama, kad jis nesulaikė. Ir vėl pasisuko eiti. — Ko čia atvažiavai?

— Pasižiūrėti žirgų. Kildere porą nusipirkau. — Jis vėl įtraukė dūmą. Pačiam dar reikėjo susivokti, kokie svarbūs pasidarė jam žirgai ir ūkis. — Niekas neprilygsta grynakraujams Airijos nacionalinio žirgyno ristūnams. Velniškai brangūs, bet aš visada mielai statau už laimėtoją.

— Tai atvažiavai pirkti žirgų, — pasmalsavo ji, nors visai to nenorėjo.

— Ir pasižiūrėti lenktynių. Ar esi buvusi Keroje?

— Ne. — Ji vėl pakėlė akis į mėnulį. Kera, Kilkenis, Kilderas — visos tos vietos taip toli, kaip ir ši sidabrinė dėmė danguje. — Čia, Skiberene, grynakraujų nėra.

— Tikrai? — Berkas nusišypsojo žvelgdamas į ją, nušviestą mėnesienos, ir jo šypsena privertė Eriną pasijusti nejaukiai. — Tada, tarkim, aš tiesiog keliauju. Airijoje esu pirmą kartą.

— Ir kaip patinka? — Erina sustojo nenorėdama per daug nutolti nuo muzikos.

— Man pasirodė labai graži ir kupina priešybių.

— Nešiodamas Logano pavardę ir pats tikriausiai turi airiško kraujo.

Berkas susimąstęs pažvelgė į cigarą.

— Gali būti.

— Rasit, — švelniai patikslino ji. — Minėjai, kad esi Trevio kaimynas, bet kalbi kitaip nei jis. Turiu galvoje akcentą.

— Akcentą? — Berkas šyptelėjo ir jo nuotaika vėl pasitaisė. — Na, jei jau taip nori jį kaip nors vadinti, tai jis šalies vakarų.

— Vakarų? — Erina akimirką pagalvojo. — Amerikos vakarų? Ten, kur kaubojai?

Šįkart jis taip skaniai ir skambiai nusikvatojo, kad Erina nesusizgribo priešintis, kai Berkas paglostė jai skruostą.

— Šiais laikais pas mus jau niekas nebenešioja šešiomis kulkomis užtaisomų pistoletų.

Ji akimirksniu pasipūtė.

— Galėtum iš manęs nesišaipyti.

— Argi aš šaipausi? — Jos oda buvo tokia vėsi, lygi ir Berkas paglostė dar kartą. — O ką tu pasakytum, jei paklausčiau apie gnomus ir šmėklas?

Ji nesusilaikė ir nusišypsojo.

— Pasakyčiau, kad paskutinį kartą gnomą šiose apylinkėse matė Maiklas Rajenas po pintos airiško viskio.

— Netiki legendomis, Erina? — Berkas žengė arčiau ir įsispoksojo jai į akis, kuriose it ežeruose atsispindėjo mėnesiena.

— Netikiu. — Ji neatsitraukė. Ne jos būdui trauktis, nors nugara ir nuvilnijo perspėjantys šiurpuliai. Nesvarbu, laimi ar pralaimi — geriausia tuo metu tvirtai remtis į žemę abiem kojomis. — Tikiu tik tuo, ką matau ir galiu paliesti. Visa kita — svajokliams.

— O gaila, — burbtelėjo Berkas, nors ir pats galvojo taip pat. — Svajokliams gyvenimas lengvesnis.

— Niekada netroškau lengvo gyvenimo.

— O ko troškai? — Jis palietė pirštu plaukų sruogą, besiraitančią prie skruosto.

— Man reikia grįžti. — Tai ne bėgimas, — tarė pati sau. Ir akimirksniu persmelkė šaltis iki pat kaulų. Bet pasisukus eiti Berkas sulaikė ją už rankos. Erina pažvelgė į jį atviru žvilgsniu, ne tiek piktu, kiek vertinančiu. — Atsiprašau, pone Loganai, bet kyla vėjas.

— Pastebėjau. Tu neatsakei į klausimą.

— Neatsakiau, nes tai ne tavo reikalas. Liaukis, — paprašė, kai jis pirštais švelniai suėmė už smakro, bet nenusisuko.

— Man įdomu. Kai vyras sutinka moterį, kurią supranta, jam darosi įdomu.

— Mudu beveik nepažįstame vienas kito. — Tačiau Erina suprato, ką Berkas norėjo pasakyti. Kai jis apkabino ją valsui, pasijuto jaukiai jo glėbyje. Juodu keistai atpažino save vienas kitame. Kad ir kas tai buvo, privertė širdį smarkiai plakti, oda nubėgo šiurpuliukai. — Ir nors pasirodysiu nemandagi, pasakysiu tiesiai: neturiu jokio noro susipažinti.

— Ar tu visada taip atšiauriai reaguoji į nepažįstamus žmones?

Erina loštelėjo galvą, bet jo pirštai liko kur buvę.

— Šiuo metu vienintelė mano reakcija — susierzinimas. — Tai buvo bene didžiausias melas per visą jos gyvenimą. Nes jau žvilgčiojo Berkui į lūpas svarstydama, koks jausmas būti jo bučiuojamai. — Tikriausiai manai, kad turėčiau jaustis pamaloninta tavo užgaidos praleisti su manimi truputį laiko. Nesu kvaila ūkininkaitė, kuri bučiuojasi su vyru vien todėl, kad skamba muzika ir tokia graži mėnesiena.

Berkas kilstelėjo antakį.

— Erina, jei norėčiau tave pabučiuoti, jau būčiau tai padaręs. Niekada nešvaistau laiko. Su moterimis.

Akimirką ji pasijuto apsikvailinusi, nors verk. Po galais, juk būtų jį pabučiavusi — Erina neabejojo, kad Berkas tai suprato.

— Užtat dabar švaistai manąjį. Todėl sakau tau labanakt.

Ir kodėl jis jos nepabučiavo? To Berkas pats negalėjo suprasti, stebėdamas atgal į užeigą skubančią Eriną. Labai norėjo. Aiškiai viską įsivaizdavo. Vieną akimirką, kai ji kilstelėjo mėnulio šviesos nutviekstą veidą, jis beveik juto jos lūpų skonį.

Bet nepabučiavo. Kažkas jį perspėjo, kad to užtektų ir jų abiejų gyvenimai apvirstų aukštyn kojomis. Dar nesijautė esąs tam pasirengęs. Tačiau nebuvo tikras, kad sugebės išvengti. Paskutinį kartą įtraukęs dūmo jis nuspriegė cigarą tolyn į naktį. Į Airiją atvažiavo žirgų. Galėtų tuo ir pasitenkinti. Bet jis iš tų vyrų, kuriuos patenkinti nelengva.

Erina vėlavo tyčia. Pristūmusi dviratį prie užeigos virtuvės durų atrėmė į sieną. Suprato — tai tuštybė, bet nenorėjo, kad Adelija sužinotų, jog ji čia dirba. Ne dokumentų tvarkymas ar sąskaityba kėlė nerimą. Šioje srityje ji jautėsi tvirtai. Bet apie tai, kad papildomai triūsia virtuvėje, verčiau nutylėti.

Ponia Maloj pažadėjo neprasitarti. Tačiau išreiškė nepasitenkinimą. Įžengusi į virtuvę Erina atsikratė tokių minčių. Tegul sau burba, kad tik laikytų liežuvį už dantų.

Adelija su šeima nuo pat ryto išvyko į miestą. Taigi Erinai pakako laiko nudirbti nuobodžius ruošos darbus namie ir neskubant atvažiuoti iš ūkio į užeigą, kur turėjo suplauti pusryčių indus ir sutvarkyti kambarius. Kadangi dokumentai buvo sutvarkyti, ji džiaugėsi galėsianti po pietų kelioms valandoms nuvažiuoti į ūkį, kuriame užaugo pusseserė.

Ir jokios apgaulės čia nėra, — tarė pati sau, leisdama vandenį į didžiulę kriauklę. O jeigu ir yra, nieko nepadarysi. Ji nė už ką neleis, kad Di jos gailėtųsi. Dirba dėl pinigų — viskas labai paprasta. Kai susitaupys pakankamai, galės parsisamdyti kokiame nors biure Korke arba Dubline. Ir jei šventieji padės, vieninteliai indai, kuriuos turės plauti, bus jos pačios. Erina ėmė niūniuoti, šveisdama užeigos svečiams skirtas lėkštes. Dar maža būdama išmoko: jeigu yra darbo, geriau kibti į jį tuojau pat, nes aišku kaip dieną, kad rytoj bus dar daugiau.

Dirbdama pažvelgė pro langą į lauką, kur praėjusį vakarą vaikščiojo su Berku. Kur šoko su juo. Mėnesienoje, — pagalvojo ir tuoj pat save sustabdė. Kvailystės. Jis tik vyras, sumanęs paflirtuoti su mergina. Nors ji nedaug keliavo ir didelių miestų neregėjo, bet nėra naivi.

Vis dėlto per tas kelias minutes, kurias praleido su juo, kažką pajuto — tai buvo nauja. Berkas kitoks, bet tai dar nereiškia, kad ypatingas. Ir tikrai nesuteikia pagrindo galvoti apie jį vidury baltos dienos, rankas iki alkūnių panėrus į muiliną vandenį.

Išgirdusi už nugaros atsiveriant duris Erina ėmė darbuotis dar greičiau.

— Žinau, kad vėluoju, ponia Maloj, bet iki pietų viską sutvarkysiu.

— Ji turguje, čiupinėjasi su daržovėmis. — Išgirdusi Berko balsą Erina net užsimerkė. O kai priėjęs jis uždėjo ranką jai ant peties, iš visų jėgų ėmė trinti lėkštę. — Ką čia darai?

— Man regis, pats turi akis. — Padėjusi lėkštę džiūti čiupo kitą. — Atsiprašau, bet aš susivėlinau.

Netaręs nė žodžio Berkas nuėjo prie viryklės ir įsipylė kavos, kuri čia nuolat buvo laikoma karštai. Erina vilkėjo apsmukusį kombinezoną, kuris anksčiau tikriausiai priklausė kuriam nors iš jos brolių. Plaukai palaidi — jie buvo ilgesni, nei jis įsivaizdavo. Perrišti raiščiu, kad nelįstų į akis, bet ant pečių krito tankiomis garbanomis. Iš lėto siurbčiodamas kavą Berkas ją stebėjo. Pats nelabai gerai suprato, ką pajuto radęs ją čia, prie kriauklės, bet jos savijauta buvo kaip ant delno. Gėda.

— Neminėjai, kad čia dirbi.

— Neminėjau. — Erina tarkštelėjo į džiovyklą dar vieną lėkštę. — Būčiau labai dėkinga, jei ir tu daugiau neminėtum.

— Kodėl? Juk tai legalus darbas, ar ne?

— Norėčiau, kad Di nesužinotų, jog plaunu jos indus.

Išdidumas buvo ir jam labai gerai pažįstamas jausmas.

— Gerai.

Erina atsargiai žvilgtelėjo per petį.

— Tu jai neišplepėsi?

— Juk sakiau, kad ne. — Berkas užuodė dezinfekavimo priemonių kvapą, kuris kilo nuo karšto vandens. Prabėgo jau daug metų, bet šio kvapo vis dar negalėjo pakęsti.

Erinos pečiai kiek atsipalaidavo.

— Ačiū.

— Nori kavos?

Ji nesitikėjo, kad jis neapsunkins jai gyvenimo. Nusišypsojo — dar atsargiai, bet jau kiek atšilusi.

— Ne, neturiu laiko. — Erina nusisuko, nes Berkas traukė akį kur kas labiau, nei ji būtų norėjusi. — Aš, hm, maniau, kad būsite išvykę.

— Aš jau grįžau, — paprastai paaiškino Berkas. Ketino paskubomis išgerti kavos ir išeiti — lėtai pasivaikščioti po miestelį ar įsmukti į vietos aludę su kuo nors pasikalbėti. Bet dabar stebėjo ją, tiesiai stovinčią prie kriauklės, giliai į muiluotą vandenį pamerkusią rankas. — Gal nori, kad padėčiau?

Šįkart jau ji įsispoksojo į Berką, draskoma nuostabos ir baimės.

— Ne, ne, gerk savo kavą. Esu tikra, kad spintelėje rastum pyragaičių. O gal nori išeiti į lauką ir pasivaikščioti? Šiandien puiki diena.

— Ir vėl bandai manimi atsikratyti? — Jis priėjo artyn ir paėmė pašluostę.

— Liaukis, ponia Maloj...

— Ji turguje. — Berkas paėmė lėkštę ir ėmė šluostyti.

Dabar jis stovėjo taip arti, kad jie beveik lietėsi. Erina atsispyrė pagundai atsitolinti. O gal ją tiesiog traukė artyn? Ji vėl sukišo rankas į vandenį.

— Man nereikia pagalbos.

Jis padėjo pirmą lėkštę ir ėmėsi antros.

— Daugiau neturiu ką veikti.

Susiraukusi ji ištraukė lėkštę.

— Man nepatinka, kai būni toks malonus.

— Nesirūpink, nedažnai pasitaiko. Kuo tu dar užsiimi, be to, kad plauni indus ir šoki?

Erina suprato, kad tai daryti ją skatina išdidumas, bet atsisuko ir įsmeigė į jį žibančias akis.

— Tvarkau buhalteriją, jeigu nori žinoti. Ir užeigos, ir tekstilės parduotuvės, ir ūkio.

— Regis, labai daug dirbi, — sumurmėjo Berkas ir susimąstė. — O kaip sekasi?

— Nusiskundimų dar negirdėjau. Kitais metais žadu ieškotis darbo Dubline. Biure.

— Neįsivaizduoju tavęs ten.

Ji rankoje laikė ketaus keptuvę ir mielai būtų užvožusi jam per galvą.

— Neprašiau, kad įsivaizduotum.

— Biure pernelyg ankšta, — paaiškino jis ir paėmęs keptuvę iš jos rankų pats nuleido į kriauklę. — Išprotėtum.

— Tai mano rūpestis. — Erina čiupo metalinį šveistuką lyg ginklą. — Suklydau sakydama, kad man nepatinka, kai būni malonus. Tu man joks nepatinki.

— Juk žinai — tereikia paprašyti ir Di pasiimtų tave į Ameriką.

Ji sviedė šveistuką į vandenį ir muilo putos išsitaškė per kriauklės kraštus.

— O ką daryčiau toliau? Gyvenčiau iš jos labdaros? Manai, to aš trokštu? Naudotis kitų žmonių gerumu?

— Ne. — Berkas padėjo lėkštę ant kitų. — Tik labai norėjau pamatyti, kaip tu vėl užsiplieski.

— Tu tikras šiknius, pone Loganai.

— Teisybė. O dabar, kai jau pradėjome taip intymiai kalbėtis, geriau vadink mane Berku.

— Yra daugybė žodžių, kuriais norėčiau tave pavadinti. Kodėl tau nesinešdinus iš čia ir neleidus man baigti darbo? Neturiu laiko tokiems kaip tu.

— Teks minutėlę surasti.

Jis užklupo ją nepasiruošusią, nors vėliau Erina pasakė sau turėjusi nujausti. Jai panardinus rankas iki alkūnių į vandenį, Berkas apkabino ją už kaklo ir pabučiavo. Bučinys buvo trumpas ir labiau priminė grasinimą nei pažadą. Jo lūpos buvo tvirtos, netikėtai šiltos. Jautė jas sekundę ar dvi. Erina nesuspėjo nieko padaryti, netgi susimąstyti apie tai, nes ją paleidęs Berkas iškart čiupo kitą lėkštę.

Ji sunkiai nurijo gumulą gerklėje, o rankos vandenyje susigniaužė į kumščius.

— O tu drąsus.

— Be drąsos vyras toli nenueis — moteris taip pat.

— Tik prisimink vieną dalyką. Jeigu norėsiu, kad mane liestum, pasakysiu.

— Tavo akys labai iškalbingos, aire. Tikras malonumas į jas žvelgti.

Erina nesiginčijo. Nežemins savęs ir nekels audros stiklinėje. Ji ištraukė kamštį iš kriauklės.

— Dar reikia išplauti grindis. Turėsi patraukti nuo jų savo kojas.

— Tada geriau pasivaikščiosiu. — Berkas papurtė pašluostę ir pakabino džiūti. Tada netaręs nė žodžio ir neatsisukęs išėjo pro užpakalines duris. Palaukusi geras dešimt sekundžių Erina išliejo pyktį sviedusi jam iš paskos šlapią skudurą.

Po dviejų valandų, greitai nusitraukusi darbinius drabužius ir apsivilkusi sijoną su megztiniu, Erina užeigos svetainėje susitiko su Grantais. Džo kombinezoną ji buvo susukusi į ryšulį ir pritvirtinusi prie dviračio bagažinės, o rankas, kad atsigautų po dienos darbo, pasitepusi brangiuoju ponios Maloj kremu. Berkas buvo su jais. Žinoma, o kur kitur? Erina tyčia stengėsi nekreipti dėmesio į jį, ant kelio supantį mažąjį Bredį.

— Štai ką mama siunčia jums. — Erina įdavė

Adelijai į audeklą tvirtai suvyniotą lėkštę. — Čia jos pyragas su razinomis. Nenorėjo, kad manytumėte, jog ponia Maloj geresnė šeimininkė už ją.

— Prisimenu tavo mamos razinų pyragą. — Adelija pakėlė audeklo kraštą ir pauostė. — Kartkartėmis iškepdavo vienu daugiau ir liepdavo kuriam nors iš jūsų mums atnešti. — Kvapas sugrąžino prisiminimus — kai kurie buvo malonūs, kai kurie skaudūs. Ji vėl uždengė pyragą. — Džiaugiuosi, kad šiandien gali važiuoti su mumis.

— Pameni — tik su sąlyga, kad paskui užsuksi ir pas mus. Mama labai tikisi.

— Tada jau turiu pradėti rinkti savo paukščiukus. Berkai, jeigu duodi berniokui šokolado, tai pats esi kaltas, kad jis išterlina tau marškinius. Brendonai, Kile, marš į furgoną. Važiuojame pasivažinėti.

Dukart kartoti nereikėto.

Iš pradžių visi nuvažiavo į kapines: žolė jose žėlė aukšta ir žalia, o akmenys buvo pilki, vėjo nugairinti. Augo laukų gėlės, lyg žadėdamos amžinąjį gyvenimą. Čia buvo palaidota dalis Erinos giminių, daugumą ji vos beprisiminė. Jai dar neteko prarasti jokio artimo žmogaus ir skausmingai gedėti. Saviškius ji labai mylėjo, bet neįsivaizdavo, kaip jaustųsi jų netekusi.

Adelija tai patyrė jau seniai, — mąstė Erina, stebėdama tarp savo tėvų kapų stovinčią pusseserę. Ar laikas gali palengvinti praradimo skausmą? Adelija buvo visai vaikas, kai jie mirė, vos devynerių ar dešimties. Argi prisiminimai apie juos dar neišblėso? Erina buvo įsitikinusi, kad pajėgtų gyventi atskirai nuo šeimos, bet įsivaizduoti gyvenimo visai be jų negalėjo.

— Vis dar skaudu, — sumurmėjo Di, žvelgdama į akmenis su tėvų vardais.

— Suprantu. — Trevis perbraukė ranka jai per plaukus.

— Prisimenu, tėvas Fineganas po laidotuvių sakė, kad tokia buvusi Dievo valia, o aš galvojau, kaip tai neteisinga. Ir dabar taip manau. — Atsidususi ji pažvelgė į vyrą. — Juk niekada nesužinosiu, kodėl taip nutiko, tiesa?

— Nesužinosi. — Trevis suėmė jos ranką. Labai norėjo apkabinti Adeliją ir apsaugoti nuo baisios širdgėlos. Bet širdis jam sakė, kad ji pakankamai stipri ir susitaikė su šia netektimi dar gerokai prieš jiems susipažįstant. — Būčiau norėjęs juos pažinoti.

— Būtum jiems patikęs. — Ji leido ašaroms ristis per skruostus, bet šypsojosi. — O vaikai. Tėtis su mama būtų šokinėję apie mudviejų vaikus, lepinę juos. Netgi dar labiau nei Hana. Mane guodžia tai, kad juodu kartu. Aš tuo tikiu, tu juk žinai. Tik liūdna, jog jiems neteko pažinti tavęs ir mažylių.

— Neverk, mamute. — Kilė įspraudė rankutę Adelijai į delną. — Pažiūrėk, aš nupyniau vainikėlį. Berkas pamokė. Jis sakė, kad jiems patiks, nors jie ir danguje.

Adelija pažvelgė į mažą vainikėlį iš smilgų ir žolių.

— Labai gražus. Padėkime jį per patį vidurį, štai taip. — Pasilenkusi ji padėjo vainikėlį tarp kapų. — Jo, net neabejoju, kad jiems patinka.

Koks keistas vyras, — mąstė Erina, furgone sėdėdama šalia Berko ir klausydamasi Brendono čiauškėjimo. Matė jį sėdintį ant žolės ir pinantį Kilei iš smilgų vainiką. Nors laikėsi gana atokiai ir negirdėjo, ką jis kalba, pastebėjo, kad mergaitė atidžiai klausosi ir žvelgia į jį besąlygiškai pasitikėdama.

Jai neatrodė, kad Berkas — pasitikėjimo vertas vyras.

Erina žinojo kelią į buvusį Kaneinų ūkį. Adelijos tėvus ji prisiminė labai miglotai, bet Letę Kanein — tetą, su kuria liko gyventi našlaitė Adelija — prisiminė puikiai. Tai buvo šiurkšti rūstaus veido moteris, dėl jos Erina retai teužsukdavo į jų ūkį. Dabar jau viskas praeityje, — priminė ji sau ir parodė Brendonui pro langą:

— Matai, ana už tos kalvos vaikystėje gyveno jūsų mama.

— Ūkyje, — žinovo balsu pareiškė Brendonas.

Žalių ganyklų plotai ir geltoni dygliakrūmiai jam nieko nereiškė. — Mes irgi turime ūkį. Geriausią visame Merilande. — Jis šyptelėjo Berkui, lyg tai būtų buvęs senas pokštas.

— Kai aš baigsiu, ką esu pradėjęs, jis liks antroje vietoje, — atrėžė Berkas.

— Karališkosios pievos jau seniai priklauso mūsų fami... fami...

— Familijai, — padėjo jam Berkas.

— Jo. O tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, kaip sakė dėdė Padis.

— Brendonai Patrikai Grantai! — tokio Hanos perspėjimo užteko. Tada ji nukreipė rūstų žvilgsnį į Berką. — O jūs turėtumėte gėdytis, kad jį kurstote.

Berkas šyptelėjo ir pataršė berniukui plaukus.

— Daug kurstyti nereikia.

— Berkas savo ūkį išlošė žaisdamas pokerį, — paskelbė Brendonas furgonui sustojus. — Jis ir mane moko lošti.

— Tik tam, kad kai Karališkosios pievos priklausys tau, galėčiau ir jas išlošti. — Atidaręs duris jis čiupo berniuką už liemens ir iškėlė.

— Ar tikrai? — prislopinusi balsą paklausė Erina Hanos, imančios už rankos Kilę. — Nejaugi savo žirgų ūkį jis išlošė kortomis?

— Taip sako. — Hana perdėtai atsargiai išlipo iš furgono. — Sklando gandai, kad išlošė ir pralošė jis gerokai daugiau nei vien ūkį. — Ji pažvelgė į

Berką, kuris jau spėjo Brendoną pasisodinti ant pečių. — Tačiau sunku už tai ant jo pykti.

Erina nė neketino pykti. Taip nusprendusi ji prisivijo kitus. Juk yra grynakraujė airė ir neries nosies prieš lošėją. Ypač tokį, kuriam sekasi. Eidama paskui Adeliją ji įrėmė žvilgsnį į apačioje atsivėrusį vaizdą.

Kiek atmintis siekė, tas ūkis nelabai tepasikeitė. Ak, taip, atsirado nauja melžykla, o prieš porą metų ant svirno buvo užteptas šviežių dažų sluoksnis. Tik tas vienas ūkis ir tebuvo matyti. Rytuose vaizdą užstojo kylančios kalvos. Daržas jau buvo sukastas ir užsodintas, o po ganyklą maklinėjo viena kita pieninga karvė. Nedideliame mūriniame namelyje, labai panašiame į tą, kuriame gyveno Erinos šeima, iš kamino vertėsi dūmai. Vėjas atnešė stiprų ir malonų durpių kvapą.

— Sjūneriai — graži šeima, — po kurio laiko tarė ji, nes pusseserė tylomis pernelyg ilgai žvelgė žemyn. — Žinau, kad jie neprieštarautų, jeigu norėtum nusileisti ir apsidairyti.

— Ne, — skubiai atsisakė Adelija ir supratusi, jog paskubėjo, pabandė sušvelninti atsaką rankos prisilietimu. — Man patinka ir iš čia žiūrėti. — Iš tikrųjų tai buvo pernelyg sunku prieiti arčiau prie to, kas kadaise priklausė jai, o dabar nebepriklauso. — Ar pameni, Erina, kai tetulė Letė labai sirgo, judvi su mama ateidavote aplankyti?

— Taip, tada tu mamai padovanojai rožę iš ano krūmo. — Ta rožė buvo Adelijos mamos. Tai prisiminusi Erina stipriau suspaudė pusseserės ranką. — Rožė žydi kiekvieną vasarą.

Adelija nusišypsojo.

— Koks mažas ūkelis. Mažesnis nei buvo įstrigęs mano prisiminimuose. Pažvelk, Kile. Ar matai tuos langus? — Ji pasilenkė ir parodė dukteriai: — Ten buvo mano kambarys, kai turėjau tiek metų, kiek tu dabar.

Adelija vėl atsitiesė. Kiti patraukė keliu pirmyn ir juodu su Treviu liko stovėti dviese.

— Juk esu tau sakęs, Di, kad tau tereikia panorėti ir mes jį atpirksime. Sjūneriams už jį galime pasiūlyti gerą kainą.

Adelija žvelgė žemyn, panirusi į prisiminimus. Pagaliau tyliai atsiduso ir apkabino Trevį per liemenį.

— Žinai, išvažiavusi iš čia visus tuos metus maniau, kad viską praradau. — Ji pakėlė galvą ir pabučiavo vyrą. — Bet klydau. Pasivaikščiokime truputį. Tokia graži diena.

Erina juos stebėjo. Šalia plytėjo nedidelė pieva — ji buvo dar žalia, bet po kelių savaičių pražys lauko gėlėmis. Už savęs ji išgirdo einantį Berką ir tarė negalvodama:

— Jei aš išvažiuočiau palikusi namus ir rasčiau kitus, niekada nesižvalgyčiau atgal.

— Jei kartkartėmis neatsigręži per petį, prisiminimai pasiveja greičiau, nei tikiesi.

— Nesuprantu tavęs. — Erina atsisuko, plaukai plaikstėsi jai aplink veidą ir pečius. — Vieną minutę kalbi kaip žmogus, neturintis jokių šaknų, o kitą — lyg būtum suleidęs jas ten, kur tau patogiau.

— Bet ne per giliai. — Berkas sugriebė jos plaukų sruogą. Tie plaukai jau baigė jį užburti. Ne šilkas, pernelyg neklusnūs, kad būtų galima lyginti su šilku. — Gal tai ir svarbiausia, aire, kad aš neleidžiu joms per daug įsišaknyti. Tu gali nukirsti savąsias, — taip ir padaryk, nes tikrai uždusi, jei nepadarysi, — bet pasiimk bent kiek su savimi. — Jis pasilenkė ir pasėmė saują žemių. — Regis, derlingoje dirvoje augai.

— O tu?

Jis žvelgė į riebią žemę rankoje.

— Ar esi mačiusi dykumos smėlį, aire? Ne, ne, tikrai nematei. Jis birus. Kad ir kaip spausi saujoje, vis tiek išbyrės pro pirštus.

— Smiltelės prilimpa prie odos.

— Jas lengva nusibraukti. — Berkas apsidairė išgirdęs klyksmą ir kvatojimą — pamatęs nuo jūros atskridusią žuvėdrą Bredis nenustygo vietoje

— Kodėl mane pabučiavai? — Erina neketino to klausti. Nenorėjo, kad jis suprastų, jog jai tai rūpi. Bet paklausė. Jis nusišypsojo jai iš lėto ir šypsena vos vos palietė jo akis.

— Moteriai niekada neturėtų kilti klausimas, kodėl vyras ją bučiuoja.

Ji gūžtelėjo pečiais ir nepatenkinta savimi nusisuko eiti.

— Šiaip ar taip, tai nebuvo tikras bučinys.

— Norėtum tikro?

— Ne. — Erina nesustojo, bet ant peties tupintis velniūkštis nugalėjo. Ji atsisuko su vos įžiūrima šypsena veide. — Kai norėsiu, pranešiu.

TREČIAS SKYRIUS

Artinosi audra. Erina jautė ją, bręstančią savyje, matė ir danguje besikaupiančius debesis, kurie paslėpė saulę ir it švininiai pakibo virš kalvų. Ji dirbo sparčiai ir monotoniškai — segė segtukus nuo išdžiūvusių skalbinių ir nutraukusi juos nuo virvės metė besiplaikstančius į krepšį po kojų.

Jai visai patiko tokia rutina, kai nereikia galvoti, ką darai. Smegenys buvo laisvos, ji galėjo mąstyti, prisiminti ir planuoti. Šią akimirką, kai vėjas traukė paklodes jai iš rankų, o dangus grėsmingai niaukėsi, Erinai ypač patiko toks nesudėtingas užsiėmimas lauke. Troško pamatyti, kaip prasideda audra, norėjo būti įvykių dalyvė, kai vėjas ir lietus sukels čia pragarą. Audrai praėjus viskas vėl sugrįš į nuobodžią kasdienybę, kuri, ji buvo įsitikinusi, palengva išvarys iš proto. Kokia musė ją įkando? Erina timptelėjo nuo virvės vieno iš brolių darbinius marškinius ir senu įpročiu sulankstė, kad nenusiglamžytų. Ji myli savo šeimą, turi draugų ir darbą, kuris aidžia sudurti galą su galu. Tai ko taip nerimsta, :o tokia sudirgusi? Juk negalima dėl visko kalinti pusseserės, kuri sugalvojo atvykti, ar tarsi š dangaus nukritusio Berko Logano.

Erina nerimo dar prieš jiems atvykstant, bet dabar, kai jie jau čia — kai jis čia — nerimas dar labiau sustiprėjo.

Gaila, kad negali pasikalbėti apie tai su mama. Nusegusi vieną iš mamos prijuosčių ji panardino veidą į vėsią, gaiviai kvepiančią medžiagą. Mama paprasčiausiai nesuprastų, kokie dar gali būti nepasitenkinimai ar troškimai, kai virš galvos — tvirtas stogas, o maisto užtenka visiems. Kartais Erina trokšdavo turėti tokią romią širdį kaip mamos. Bet jai nelemta.

Negalėjo nueiti nė pas tėvą, nors žinojo, kad jis suprastų joje siaučiančią audrą. Jis nebuvo nei ramus, nei paprastas žmogus. Iš pasakojimų Erina susidarė nuomonę jaunystėje jį buvus tikrą nenuoramą ir tik santuoka su mieląja Mere ir keli vaikučiai šiek tiek sutramdė smarkuolį. Bet netgi suprasdamas ją tėvas vis tiek susijaudintų. Pasijustų kaltas, kad suteikė ne viską, jeigu dukra trokšta kažko daugiau.

Aišku, dar yra Kalenas. Su Kalenu ji visada galėdavo pasikalbėti. Bet dabar brolis toks užsiėmęs, o jos jausmai tokie sumišę, troškimai tokie neapibrėžti, kad nežinia, ar apskritai sugebėtų išreikšti žodžiais.

Todėl nutarė palaukti — tegul išsisiaučia audra, tešvilpia vėjai.

Jis jau senokai ją stebėjo. Berkui neatrodė nemandagu paslapčia stebėti žmones. Daugiau sužinai, kai jie mano esą vieni.

Erinos judesiai buvo gražūs pažiūrėti. Net dirbant tokį paprastą darbą atsiskleidė įgimtas jos jausmingumas. Ugnies šioje merginoje daugiau, nei galima spręsti pagal plaukų spalvą. Ji rusena sieloje. Berkas iškart tai suprato, nes ir pats gimė su ugnele širdyje. Toks karštis ir aistra gali prasiveržti — aišku, taip ir bus anksčiau ar vėliau. Tereikia, kad sutaptų keli veiksniai: laikas, vieta ir palankios aplinkybės.

Dabar ji neniūniavo dirbdama, tik retkarčiais dirsčiojo į dangų, lyg drąsindama jį pratrūkti ir išlieti ant jos visą įsiūtį. Nuo veido nušukuoti plaukai taip ir taikėsi išsprūsti iš kaspino vergijos. Kaip ir ji pati, trokštanti pabėgti nuo to, kas ją čia laiko. Berkui buvo baisiai smalsu, kaip atrodys, kai pagaliau ji pratrūks. Nusprendė, kad norėtų būti šalia ir pamatyti savo akimis.

— Jau seniai nemačiau moters, dirbančios tokį darbą.

Erina apsisuko kulnais smigdama į minkštą žemę, rankoje gniauždama pagalvės užvalkalą.

Jis jaučiasi kaip namie, — pagalvojo ji. Pasistatęs švarko apykaklę, bet sagų nesusisagstęs. Nykščiais užsikabinęs už kišenių, o lūpas puošia ta prakeikta velniška šypsenėlė. Erina dar niekada nebuvo mačiusi vyro, kuris taip tiktų prie žvarbaus oro ir siautėjančio dangaus. Ji nusisuko ir išsegė dar vieną segtuką suprasdama, kad tokiu elgesiu tik bėdą prisišauks.

— Argi tavo gimtinėje moterys nedžiausto skalbinių?

— Pažanga dažnai išstumia tradicijas. — Berkas ėjo lengvais žingsniais kaip vyras, pratęs siekti tikslo. Nukabinęs medvilninį pa vilkinį — jos medvilninį pavilkinį! — sulankstė ir įmetė į krepšį. Erina sugriežė dantimis ir nusprendė, kad tik didžiausia vėpla dėl to imtų drovėtis.

— Nėra jokio reikalo tau kišti rankų prie skalbinių.

— Nesijaudink, mano rankos švarios. — Tarsi norėdamas įrodyti jis ištiesė į ją rankas. Erina pirmą kartą pastebėjo jam ant krumplių siaurą rantytą randelį.

— Ką čia veiki?

— Atėjau pasižiūrėti į tave.

Kurį laiką ji nieko nesakė. Su juo nelengva, nes nė nesiruošia susigalvoti kokio rimto pasiteisinimo.

— Kodėl?

— Todėl, kad norėjau. — Berkas, paėmęs baltas patogias jos kelnaites, kuo ramiausiai sulankstė ir padėjo ant pavilkinio.

Erina pajuto, kaip palengva į ją įsirango nesmagumas.

— Ar neturėtum būti su Treviu ir Di?

— Nuoširdžiai tikiuosi, kad vieną popietę jie išgyvens ir be manęs. Vakar man labai patiko tavo namai. — Jis nužvelgė tvarkingus pastatus. Troba buvo pusantro karto didesnė už tą, kurioje užaugo Adelija Grant, bet stogas iš tokių pat gelsvų šiaudų ir sienos tvirto akmens. Ir čia žydėjo gėlės. Airiai, regis, mėgsta leisti joms augti laisvai, todėl jos ir yra tokios margos, neprijaukintos, tvirtos. Laukinių fuksijų gyvatvorė jau apsipylusi žiedais. Staiga Berkas prisiminė gimtuosius namus ir snieguotus laukus.

Svirno stogas buvo šviežiai dažytas. Siloso bokšto balti dažai — pageltę ir nusilupinėję, o viščiukai vištidėje atrodė gerai nupenėti ir patenkinti. Jis įsivaizdavo, jog Makinonai turi dirbti septynias dienas per savaitę, kad išlaikytų ūkį. Tokia ūkininko lemtis.

— Čia geras žemės gabalas. Akivaizdu, kad tavo tėvas išmano, kaip su juo elgtis.

— Toks jo gyvenimas, — paprastai atsakė Erina, įmetusi į krepšį paskutinius skalbinius.

— O tavasis?

— Nesuprantu, ką nori pasakyti.

Berkas pakėlė krepšį jai nespėjus to padaryti.

— Jūsų puikus ūkis, kai kuriems žmonėms čia tikrai gera gyventi. Bet tu ne tam gimusi.

— Dar taip gerai manęs nepažįsti, kad galėtum spręsti, kam esu gimusi. — Erina paėmė krepšį jam iš rankų ir pasuko link virtuvės durų. — Bet to, jau sakiau, kad po metų kitų ketinu traukti į šiaurę ir susirasti darbą biure. — Giliai atsidususi ji atidarė duris. Mama pasibaisėtų, jeigu ji nepakviestų svečio vidun ir nepasiūlytų bent puodelio arbatos. Ji pasisuko į jį, bet nespėjo nieko pasakyti, nes Berkas žengė pirmą žingsnį.

— Eime pasivaikščioti. Turiu tau pasiūlymą.

Erina atsišliejo į duris ir šaltai jį nužvelgė.

— Net neabejoju, kad turi.

Jis vėl paėmė iš jos krepšį, įnešęs vidun pastatė ant grindų ir stumtelėjo koja.

— Tu užbėgi sau už akių, aire. Kad būtų aišku, pasakysiu: kai norėsiu tave pamylėti, nesiklausiu.

Juodu įsistebeilijo vienas į kitą ir Erina suprato, kad taip ir bus. Berkas ne iš tų, kurie merginasi moteriai gėlėmis ir gražiais žodžiais, ir tikrai ne iš tų, kurie švelniai įkalbinėja atsiduoti. Na, o ji ne iš tų, kurioms patinka būti švelniai įkalbinėjamoms, bet ir ne iš tų, kurias galima lengvai įsprausti į kampą.

— Ir ko gi tu nori, Berkai?

— Pasivaikščioti su tavimi, — pakartojo jis ir paėmė ją už rankos.

Erina galėjo atsisakyti, bet tada taip ir liktų nesužinojusi, ką jis nori pasakyti. Jei išsilaisvinusi iš jo gniaužtų užtrenks duris priešais nosį, Berkas nužingsniuos susikišęs rankas į kišenes, o susinervins ji pati.

Juk nieko bloga nenutiks, jeigu pasivaikščios. Pagaliau apsisprendusi Erina nuėjo su Berku. Mama sukiojosi po namus, o tėvas ir broliai dirbo kažkur ūkyje. Bet ji ir pati kuo puikiausiai gali savimi pasirūpinti.

— Mažai teturiu laiko, — pabėrė ji. — Šiandien dar daug ką reikia padaryti.

— Ilgai netruksime. — Daugiau Berkas nieko nepasakė ir juodu patraukė tolyn nuo namų.

Neatrodė, kad jis atidžiai ją stebi, bet matė viską — jos rūpestį ir prakaitą, išlietą ūkyje, ilgas darbo valandas ir viltis. Suskaičiavo trisdešimt karvių. Žmogus galėtų išgyventi ir turėdamas mažiau. Neseniai Berkas ir pats dar sunkiai lenkė nugarą. Nepamiršo to. Ir dar kai ko — kad likimas taip pat lengvai gali atimti, kaip ir apdovanoti.

— Jeigu norėjai pasidairyti po ūkį... — prakalbo Erina.

— Vakar jau dairiausi. — Akimirką jis stabtelėjo ir nužvelgė laukus. Žinojo, ką reiškia rinkti iš jų akmenis, lieti prakaitą per šienapjūtę ir keikti žemę ne mažiau nei ją garbinti. — Auginate javus?

— Jo. Netrukus bus metas arti.

— Ir tu dirbi laukuose?

— Taip esu auginta.

Berkas atvertė jos ranką delnu į viršų ir įsmeigė žvilgsnį. Erinos delnas nebuvo šiurkštus nei suskilinėjęs, bet kietas ir su nuospaudomis. Nagučiai trumpai nukirpti, nelakuoti.

— Tu jų nelepini.

— O kokia būtų iš to nauda? Aš nesigėdiju sunkaus darbo.

— Nesigėdiji, nes esi pernelyg praktiška. — Jis vėl apvertė ranką ir pažvelgė į veidą. — Tu ne iš tų moterų, kurios svajoja apie riterį ant balto žirgo.

Tai išgirdusi Erina norėjo nusišypsoti, bet nuo jo žvilgsnio pasijuto nejaukiai.

— Visada maniau, kad riteriai ant balto žirgo iki skausmo nuobodūs, o aš mažiausiai noriu būti sielvartaujanti dama. Jau geriau kovosiu su savo pačios drakonais.

— Puiku. Man nelabai reikia moters, kuri nori, kad kiti ja rūpintųsi. — Nepaleisdamas jos rankos Berkas stebėjo, kaip įsiutęs vėjas taršo jai plaukus. — Kodėl tau neišvažiavus su manimi į Ameriką, Erina?

Ji spoksojo į jį praradusi žadą. Staiga dangus prasivėrė. Per kelias sekundes juodu permirko kiaurai. Erina taip ir būtų likusi stovėti pražiota burna ir išpūtusi akis, bet Berkas čiupo ją už rankos ir įsitraukė į pašiūrę.

Viduje tvyrojo prieblanda, dvelkė dirva ir drėgme. Ant sienų buvo sukabinti žemės ūkio padargai. Ant lentynų sustatyti durpiniai mamos indeliai, sudėtos sėklos laukė sėjos. Lietus kalė į plonytį stogą, o vėjas staugdamas veržėsi pro plyšius tarp lentų. Erina drebėdama visu kūnu sustojo vos įėjusi pro duris. Jos plaukai buvo priplakti prie galvos, nuo megztinio vanduo varvėte varvėjo. Bet ji staiga atsipeikėjo ir pratrūko visu smarkumu.

— Tu beprotis, Berkai Loganai! Dėl Dievo meilės, toks pat pamišėlis kaip Skrybėlius [* Luiso Kerolio (Louis Carroll) knygos Alisa stebuklų šalyje veikėjas.]! Nejaugi manai, kad viską mesiu ir susirinkusi sijonus skrisiu su tavimi per vandenyną?! — Ji vis dar virpėjo, bet juo toliau, juo labiau kaito iš pasiutimo. — Esi savimi patenkintas pasipūtėlis, jeigu manai, kad užtenka pamoti piršteliu, ir aš bėgsiu iš paskos. Nė nepažįstu tavęs. — Erina persibraukė delnu per varvantį veidą, paskui dar kartą, o tada smarkiai kumštelėjo jam į krūtinę. — Ir Dievas mato, kad nė nenoriu pažinti.

Apsisukusi ant kulno ji jau siekė pašiūrės durų, bet Berkas sulaikė už pečių.

— Patrauk nuo manęs rankas, gyvate. — Erina apsidairė ir impulsyviai čiupusi grėblį atsisuko į jį. — Jeigu dar kartą mane paliesi, sukaposiu į gabaliukus, tokius mažulyčius, kad bus nelengva sudėti atgal.

Regis, su savo drakonais ji kovoja mosuodama grėbliu. Berkas ištiesė rankas delnais į priekį, rodydamas, kad pasiduoda.

— Tau nereikia ginti savo garbės, aire. Aš jos nesiekiu — kol kas. Kalbu tik apie verslą.

— Ir kokį gi verslą aš galiu su tavimi turėti? — Erina sumojavo grėbliu, kai Berkas žingtelėjo žingsnį artyn. — Tik prieik, ir aš tau pažadu, kad liksi mažų mažiausiai be ausies.

— Gerai. — Jis apsimetė atsitraukiąs, o tada žaibiškai šoko į priekį. Erina nusikeikė, kai jis ištraukė grėblį jai iš rankų. Šis bildėdamas nukrito ant žemės, o ji jau stovėjo nugara prispausta prie sienos. — Turėsi išmokti neprarasti budrumo. — Jo veidas buvo visai arti — taip arti, kad ji tematė tik padūmavusias tamsias akis ir ne kažin ką daugiau. Erina pasimuistė, bet jo gniaužtai tik dar labiau susirakino. — Ar gali bent minutėlę pabūti ramiai? Elgiesi kaip kokia kvaiša.

Šie žodžiai trenkė it žaibas ir Erina užsiplieskė — sugriežė dantimis ir suurzgė:

— Išauš diena, kai tu už visa tai sumokėsi.

— Visi sumoka, aire. O dabar giliai įkvėpk, užsičiaupk ir paklausyk. Aš siūlau tau darbą, tik tiek. — Ji sustingo ir įsispoksojo į Berką. — Man reikia žmogaus, turinčio aštrų protą ir nusimanančio apie skaičius, kad tvarkytų mano buhalteriją.

— Tavo buhalteriją?

— Na, supranti, ūkio išlaidos, sąskaitos, atlyginimai. Iki šiol šiuos reikalus tvarkęs vyrukas buvo pernelyg kūrybingas. Kadangi kelerius ateinančius metus jis gyvens gerai užrakintas ir bus išlaikomas valstybės, man reikia naujo darbuotojo. Noriu, kad mano pinigus tvarkytų pažįstamas žmogus, su kuriuo galiu susitikti ir pasikalbėti, o ne kokia įmantri apskaitos įmonė, nė velnio nenutuokianti nei apie ūkį, nei apie mane.

Erinai svaigo galva ir ji giliai atsikvėpė prieš prabildama:

— Nori, kad važiuočiau į Ameriką tvarkyti tavo buhalterijos? — Šiuos žodžius Erina ištarė beveik nusivylusi ir Berkas nusišypsojo.

— Nesiūlau tau bilieto už dyką. Turi dailų veidelį, Erina, bet šiuo metu ketinu tau mokėti už smegenis.

— Pasitrauk! — pareikalavo ji, staiga atgavusi savitvardą. — Negaliu kvėpuoti, jau beveik priplojai mane prie sienos.

— Daugiau nepulsi pasičiupusi kokį padargą?

Ji kilstelėjo smakrą.

— Gerai, tik pasitrauk. — Jam pasitraukus Erina kelis kartus giliai atsikvėpė. Dabar reikėjo šviesios galvos. Ji buvo visai nieko prieš pasukti nauju keliu — tiesą pasakius, dažnai grauždavo save, kodėl nesiryžta. Tik iš pradžių norėjo kaip reikiant ištardyti šį vyriškį. — Nori mane samdyti?

— Noriu.

— Kodėl?

— Ką tik pasakiau.

Erina nepatikliai papurtė galvą.

— Sakai, reikia buhalterio? Esu tikra, kad Amerikoje jų pilna.

— Tarkim, man patinka tavo stilius. — Berkas pasilenkęs pakėlė grėblį ir padėjo į vietą. Akimirką svarstė, ar Erina būtų juo pasinaudojusi. Turbūt būtų, jis šyptelėjo pats sau. Tikrai būtų.

— Jei nori žinoti, aš net nemoku prie dviejų pridėti du.

— Ponia Maloj ir Odonelis iš tekstilės parduotuvės sako ką kita. — Berkas atsirėmė į darbastalį. Stebėdamas ją iš šios vietos suprato nė kiek nesumelavęs. Nors peršlapusi iki paskutinio siūlo, veidelį Erina turėjo nepaprastai dailų.

— Ponia Maloj? Tu kalbėjaisi su ja? Nuėjai pas Odonelį ir klausinėjai apie mane?

— Tik rinkau rekomendacijas.

— Neprašiau tavęs baladotis po miestelį ir šniukštinėti.

— Tai verslas, aire. Tik verslas — nieko daugiau. Sužinojau, kad esi nepaprastai kruopšti ir patikima. Tavo skaičiai tikslūs, o buhalterinės knygos tvarkingos. Man to visai pakanka.

— Tikra beprotybė. — Stengdamasi įveikti staiga kilusį susijaudinimą Erina persibraukė ranka per vis dar varvančius plaukus. — Niekas nesamdo žmogaus, kurį pažįsta vos kelias dienas.

— Aire, šiais laikais žmonės samdomi pasikalbėjus dešimt minučių.

— Aš ne tai turiu galvoje. Čia ne taip paprasta — išsiunčiu gyvenimo aprašymą ir gavusi darbą kitame miesto gale šoku į autobusą. Siūlai man dangintis į Ameriką ir imtis darbo, kuris gerokai rimtesnis nei užeigoje, ūkyje ir tekstilės parduotuvėje drauge sudėjus.

Berkas tik truktelėjo pečiais.

— Na, bus šiek tiek daugiau skaičių, tiesa? Minėjai šiais metais ketinanti traukti į šiaurę. Suteikiu tau progą neatidėliojant važiuoti į Ameriką. Pakeisti gyvenimą.

— Viskas ne taip paprasta. — Jaudulys grėsė virsti panika. Bet argi ne to ji visada troško? O dabar, kai jau beveik ranka pasiekiama, išsigando.

— Tai savotiškas lošimas. — Berkas ramiai ir labai įdėmiai įsistebeilijo į ją. — Dažniausiai verta rizikuoti. Sumokėsiu už tavo bilietą — tai bus sėkmės garantas. Algą gausi kas savaitę. — Truputį pagalvojęs jis pasakė sumą, kurią išgirdusi Erina išsižiojo. — Jeigu mums gerai seksis, po pusmečio pridėsiu dar dešimt procentų. Už tai turėsi rūpintis visa apskaita, sąskaitomis ir panašiais dalykais. Kiekvieną savaitę norėsiu gauti ataskaitą. Išvykstame po dviejų dienų.

— Po dviejų dienų? — Erina prarado amą ir spoksojo į jį negalėdama pratarti daugiau nė žodžio. — Net jeigu ir sutikčiau, taip greitai jokiu būdu negalėčiau išvažiuoti.

— Tau tereikia susikrauti daiktus ir su visais atsisveikinti. Visu kitu pasirūpinsiu aš.

— Bet...

— Turi apsispręsti, Erina. Pasilieki ar skrendi. — Jis vėl žingtelėjo link jos. — Pasilikusi būsi saugi, bet nuolat svarstysi: O kas, jeigu...

Berkas teisus. Šis klausimas jau kuteno jos smalsumą.

— O kur aš gyvensiu, jeigu sutiksiu važiuoti?

— Turiu daugybę kambarių.

— Ne. — Šiuo klausimu Erina nusprendė būti tvirta nuo pat pradžių. — Taip aš nesutinku. Gal ir sutiksiu tau dirbti, bet gyventi drauge nesutinku.

— Kaip nori. — Berkas vėl gūžtelėjo pečiais, tarsi jam būtų vis viena. Jis ir tikėjosi, kad dėl to Erina užsispirs. — Manau, Adelija mielai tave priglaus. Ko gero, ir pati supranti, kaip ji apsidžiaugtų, jei važiuotum drauge. Tai visai ne labdara, — tarė užbėgdamas jai už akių. — Juk pati užsidirbsi pinigų. Todėl būstą galėsi nuomotis. Man regis, iš pradžių būtų tiesiog smagiau pagyventi pas pusseserę. O mūsų ūkiai visai netoli vienas kito, tau bus patogu.

— Aš pasikalbėsiu su ja. — Kažkurią akimirką per pastarąsias dvi minutes ji apsisprendė. Skris. Gal tiltų paskui save ir nedegins, bet jie jau rūksta. — Dar turiu pasikalbėti su saviškiais, bet norėčiau priimti pasiūlymą.

Erina ištiesė jam ranką. Berkas paėmė ją paprastai ir vis dėlto nustebo, koks velniškas palengvėjimas nuvilnijo per kūną.

— Tikiuosi doro darbo už dorą atlygį. Neabejoju, kad taip ir bus.

— Ir aš to norėčiau. Esu dėkinga už suteiktą progą.

— Priminsiu apie tai, kai kelias dienas pasikapstysi po jovalą, kurį paliko mano buvęs buhalteris.

Akimirką ji stovėjo ramiai virškindama informaciją. Tada apsisuko ratu ir nusijuokė.

— Negaliu patikėti. Skrendu į Ameriką! Tai lyg koks pamišėliškas sapnas. Vargu ar esu buvusi toliau kaip už penkiasdešimt kilometrų nuo Skibereno, o dabar akimirksniu atsidursiu už tūkstančių.

Tokia ji Berkui patiko — iš pasitenkinimo nuraudusiais skruostais, švytinčiomis akimis. O lietus vis dar barbeno į stogą.

— Perskristi per Atlantą užtrunka kiek ilgiau.

— Nesikabinėk prie žodžių. — Erina buvo pernelyg susijaudinusi, kad įsižeistų. — Po kelių dienų aš būsiu kitoje šalyje, kituose namuose, turėsiu kitą darbą. Ir pinigų.

Jis jau siekė į kišenę cigaro, bet apsigalvojo.

— Nuo minties apie pinigus tavo akys sužibo.

— Bet kuriam vargšui sužimba akys nuo minties, kad turės pakankamai pinigų.

Berkas linktelėjo pritardamas. Kadaise jis ir pats buvo neturtingas, nors kažin ar Erina galėtų suprasti tokį skurdo lygį. Uždirbęs pinigų džiaugėsi, bet jeigu staiga viską prarastų, kaip jau buvo nutikę, tik nusipurtytų dulkes nuo batų ir užsidirbtų vėl.

— Tu užsidirbsi.

— Kitaip nė būti negali. — Erina nutilo, nes tikrovė jau ėmė skverbtis į mintis. — Tačiau man reikia paso ir žaliosios kortos, kad turėčiau teisę dirbti. Turbūt reikės užpildyti krūvą popierių.

— Juk sakiau, kad viskuo pasirūpinsiu. — Berkas išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą. — Užpildyk ir vakare atsinešk į užeigą. Čia prašymas, — paaiškino, kai ji puolė skaityti. — Jau susitariau, kad rytoj jį svarstys. Savo pasą ir visus kitus dokumentus atsiimsi Korke, kai nuvažiuosime.

Erina iš lėto tapšnojo lapu per delną.

— Esi velniškai pasitikintis savimi, tiesa?

— Tai apsimoka. Tau prireiks nuotraukos. Nesenos.

— O jeigu būčiau atsisakiusi?

Berkas nusišypsojo.

— Būtum buvusi kvailė ir aš tą prašymą būčiau paprasčiausiai išmetęs.

— Niekaip tavęs neperprantu. — Ji įsikišo dokumentą į apsmukusių kelnių kišenę ir nenuleisdama nuo Berko akių papurtė galvą. — Pasiūlymas be galo dosnus — suteiki man progą įgyvendinti savo seną svajonę. Tačiau nors ir siūlai, regis, tau vis viena, kokį priimsiu sprendimą.

Jis prisiminė, koks palengvėjimas užplūdo, kai išgirdo jos atsakymą, bet nutarė neužsiminti.

— Žmonės per daug viską ima į galvą. Ir galiausiai lieka įskaudinti.

— Nori pasakyti, kad pats nieko neimi galvon? Visiškai nieko? O kaip ūkis?

Berkas šiek tiek pasimuistė nustebęs, kad jos klausimas privertė pasijusti nejaukiai.

— Tai tik ūkis. Patogi ir gana pelninga vieta. Nieko daugiau. Aš nesu prie jos prisirišęs taip, kaip tu prisirišusi prie šios žemės, Erina. Jeigu man tektų išvykti, iškeliaučiau nė neatsisukdamas. O tau skaudės širdį palikus Airiją, nors ir labai to trokšti.

— Tai nieko bloga, — burbtelėjo ji. — Juk čia mano namai. Natūralu ilgėtis namų.

— Kai kurie žmonės namų neturi. Jie tiesiog kažkur gyvena ir tiek.

Dabar Erinos akys matė kur kas aiškiau, nors tebebuvo prieblanda. Matė, nors sakė pati sau — velniop, jai nerūpi, kad šio vyro širdyje yra kampelių, kurių niekas, jokia moteris, niekada nepalies.

— Bet juk toks gyvenimas liūdnas ir nemielas.

— Kiekvienas gali rinktis, — priminė Berkas ir tuoj pakeitė temą. — Būtinai atnešk man tą prašymą šįvakar. Rytoj iš pat ryto išvažiuoju į Korką.

— Juk sakei, kad išvykstame tik po poros dienų.

— Susitiksime ten

— Tada gerai. Man jau reikia eiti. Daug visko turiu nuveikti.

— Palauk, mudviem dar kai ką praverstų išsiaiškinti. — Akimirką jis pasisupo ant kulnų, tada sugriebė Eriną už rankų ir prisitraukė prie savęs, nustebindamas ją. — Ir tai neturi nieko bendra su verslu.

Ji įsiutusi abiem rankomis stipriai įsirėmė jam į krūtinę. Tačiau Berkas nė nekrustelėjo. Tik palenkė galvą ir įsisiurbė į lūpas — šiurkščiai ir ryžtingai, be menkiausio nekantrumo. Erina būtų galėjusi jį sudraskyti. Norėjo priešintis, kandžiotis ir keiktis. Štai ką troško padaryti, tikino pati save, bet tas karštis apstulbino ir atėmė jėgas. Jo lūpos buvo tvirtos. Tai ji jau patyrė. Tik nežinojo, kad jos tokios karštos, tokios aistringos ir tokios viliojančios.

Erinos galva prisipildė garsų, skambesnių ir aiškesnių nei piktas lietaus barbenimas į stogą virš galvos. Rankos buvo įkalintos tarp jųdviejų kūnų, ji juto besidaužančią širdį ir nesuprato, kurio iš jų širdis taip blaškosi.

Štai koks tikriausiai buvo skonis to uždrausto obuolio, kurio pirmą kąsnį kadaise atsikando Ieva, — apsvaigusi pagalvojo Erina. Tas obuolys sultingas, gaivus ir toks gardus, kad neįmanoma atsispirti. Paskendusi išgyvenimų jūroje ji pravėrė lūpas ir leido Berkui pasiimti dar truputį.

Jis žinojo, ko trokšta, bet nebuvo tikras, ko gali tikėtis. Jeigu ji būtų sušnypštusi ant jo, būtų nekreipęs dėmesio ir vis tiek gavęs, ko nori. Jeigu būtų piktai ant jo šokusi, lengvai būtų įveikęs pasipriešinimą ir pasimėgavęs įsiūčiu. Viską, ko iš gyvenimo norėjo, jis išplėšė jėga arba išlošė. Ne vieną dieną stengėsi save įtikinti, kad su Erina Makinon bus lygiai taip pat. Bet nebuvo. Ji atsiliepė. Pirmajai nuostabai praėjus atsiliepė taip aistringai ir su tokia neviltimi, kad jis apstulbo ir troško dar. Erinos lūpos buvo godžios ir judrios, kūnas įsitempęs ir virpantis. Jis juto, kaip juo ritasi sunkiai tramdomas aštrus geismas, kaip kyla ir įgauna vis didesnį pagreitį, susiliedamas su jo geismu.

Berkas troško paimti ją čia pat, ant drėgnos žemės, kur aplinkui kvepia lietumi ir arimu. Troško justi jos miklias rankas ant savo kūno.

Išgirsti, kaip ji taria jo vardą. Stebėti, kaip jos akys apsiniaukia it gili naktis, kai jis priglunda prie jos.

Ir tai galėjo nutikti tuojau pat. Kitu metu su kita moterimi Berkas būtų nedvejojęs. Nė pats nesuprato, kodėl sudvejojo dabar. Vis dėlto atstūmė Eriną nuo savęs, nors tebelaikė suėmęs už pečių, žvilgsnį įrėmęs į palengva atsimerkiančias akis.

Kurį laiką ji negalėjo nė žodžio pratarti. Jausmas buvo toks galingas, kad nereikėjo žodžių. Neįsivaizdavo, jog kūną taip greitai gali užvaldyti pojūčiai, kurie mintis akimirksniu šluote iššluoja. Dabar jau žino. Jei kas nors būtų pasakęs, kad gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis per vieną širdies dūžį, būtų tik nusijuokusi. O dabar suprato — gali.

Berkas tylėjo. Jam netariant nė žodžio Erina stengėsi atsipeikėti. Negali leisti, kad vėl apimtų tokia beprotystė, jokiu būdu. Jeigu ketina skristi su juo per vandenyną, dirbti jam ir bent per nago juodymą jį pažinti, daugiau to neturi nutikti. Tik ne su tokiu vyru kaip Berkas. Erina giliai įkvėpė ir išsitiesė. Ne, su juo — niekados! Per kelias pastarąsias minutes ji šį tą suprato: Berkas pažįsta moteris ir puikiai jaučia jų silpnybes.

— Tu neturi jokios teisės šitaip elgtis. — Ji stengėsi kurstyti įsiūtį jausdama, jog palengva netenka jėgų priešintis.

Berkas buvo sujaudintas iki kaulų smegenų, iki pat širdies gelmių, bet suprato: dabar ne laikas apie tai galvoti.

— Šįkart derėtų kalbėti ne apie teisę, o apie norą. Tai buvo tikras bučinys, aire. Mes turėjome pasibučiuoti, kad jis netvyrotų virš mudviejų kaip audros debesis, nesvarbu, važiuoji tu su manimi ar ne.

Erina linktelėjo tikėdamasi, kad ir jos balsas skambės taip pat kasdieniškai kaip ir Berko. Verčiau prasmegtų skradžiai žemę nei išsiduotų, kokia yra nepatyrusi.

— Bet dabar, kai tą debesį išvaikėme, jis daugiau neužgoš mums saulės.

— Neprašyk manęs pažadų. Teks nusivilti. — Berkas priėjo prie durų ir atvėręs įleido lietingo vėjo gūsį. Gaivus oras atvėsino galvą ir apramino širdį. — Atnešusi dokumentus gali pasikalbėti su Di ir Treviu. Perduok saviškiams labų dienų.

Tai taręs Berkas dingo audroje. Erinai pripuolus prie durų, jis jau buvo tik prieblandoje tirpstantis šešėlis.

Šešėlis, apie kurį ji nieko nežino. Ir su kuriuo išskrenda į Ameriką.

KETVIRTAS SKYRIUS

Amerika. Erina nebuvo tokia naivi, kad įsivaizduotų auksu grįstas gatves, bet ketino pasinaudoti šio krašto teikiamomis galimybėmis. Savo galimybėmis.

Visų pirma ją pribloškė greitis ir skuba, kuri, atrodė, buvo įtraukusi kiekvieną gyvą būtybę. Na, ir pati šiek tiek paskubėjo, — nusprendė įsitaisiusi pusseserės limuzine ir stengdamasi ne vėpsoti.

Gerokai nustebino šaltis — stingdantis, iki kaulų smelkiantis, tokio ji nebuvo patyrusi švelnaus klimato Airijoje. O sniegas — ne tik naujovė, jis kėlė ir šiokių tokių nepatogumų. Kelkraščiuose buvo sustumtas į krūvas — tiek daug sniego Erina dar nebuvo mačiusi. Virš galvos buvo kitoks dangus, o aplinkui — kitoks oras. Na ir kas, kad spokso, — pamanė Erina ir nusišaipė iš savo pastangų pamatyti viską iš karto.

Berkas laikėsi žodžio. Dokumentai buvo sutvarkyti sklandžiai ir po kelių dienų nuo jo pasiūlymo Erina jau skrido per Atlantą. Virdžinijos oro uoste jis paliko ją su Adelijos šeima tepasakęs, kad pasimatys po kelių dienų, kai ji įsikurs. Ir viskas.

Erina vis dar stengėsi atgauti žadą.

Tikėjosi, jog Berkas paaiškins ką nors daugiau. Vylėsi — gal ir kvailai — kad jis bus patenkintas, jog ji skrenda drauge. Netgi laukė, kad šyptelės puse lūpų, kaip buvo įpratęs, akyse žybtelės linksmos kibirkštėlės ar kad brūkštelės pirštu jai per skruostą. Bet jis atsisveikino su ja taip, kaip darbdavys atsisveikina su darbuotoju. Erina priminė sau, kad dabar taip ir yra. Daugiau jokių valsų nei aistringų apsikabinimų.

O ar ji norėtų, kad būtų? Tikra velniava, bet apie Berką Loganą ji mąstė nė kiek ne mažiau nei apie kelionę į Ameriką. Kažkas jai kuždėjo, jog ir šis vyriškis, ir šalis daug ką žada. Kartais Erina nejučia suplakdavo juos į viena, kol pagaliau suprato trokštanti abiejų. Tada pagalvojo, kad vėl elgiasi kvailai, ir nusprendė pasirinkti šalį.

Čia buvo nuostabiai gražu. Tolumoje dunksantys kalnai šiek tiek priminė namus, ir to pakako, kad pasijustų jaukiai, o trimis juostomis lekiantys automobiliai buvo visiškai neįprastas dalykas ir kėlė jaudulį. Erinai tai atrodė malonus derinys, ji jau troško išvysti daugiau.

Adelija pasikėlė sėdynėje ir atsisukusi šyptelėjo pusseserei.

— Prisimenu savo pirmą dieną čia, kai dėdė

Padis pasitiko mane oro uoste. Pasijutau tarsi nukritusi tiesiai į cirką.

— Aš priprasiu, — pažadėjo šypsodamasi Erina ir vėl įsispoksojo pro langą. — Greitai priprasiu, tik pirma turiu patikėti, kad tikrai esu Amerikoje.

— Už vieną dalyką Berkui esu nuoširdžiai dėkinga, — mažumėlę išsiblaškiusi sumurmėjo Adelija. Bredis muistėsi automobilio sėdynėje ir norėdama jį nuramintų įdavė minkštą šuniuką. — Man nė į galvą nešovė, kad iš Airijos galime parsivežti giminaitę.

Kaltės jausmas šiek tiek pritemdė Erinai malonumą.

— Suprantu, viskas įvyko labai greitai ir turiu būti tau dėkinga, Di.

— Kokia nesąmonė. Aš vėl jaučiuosi kaip maža mergaitė, kurios draugė nusprendė pas ją pagyventi. Surengsime vakarėlį. — Užsikabinusi už šios minties Adelija ėmė ją plėtoti: — Tikrą vakarėlį! Ką manai, Trevi?

— Manau, kad ištvertume.

— Nenoriu sukelti jums jokių sunkumų, — įsiterpė Erina.

— Jeigu neleisi Di prisidaryti sunkumų, sudaužysi jai širdį, — tiesiai šviesiai rėžė Trevis. Jie kirto sieną ir įvažiavo į Merilando valstiją. — Mes jau netoli namų, mieloji.

— Su tokiu pat džiaugsmu sugrįžtu, kaip ir išvažiavau. Brendonai, jeigu nesiliausi erzinęs sesutės, iki rytojaus ryto nematysi daugiau nieko, tik keturias savo kambario sienas. — Adelija tyliai atsiduso ir pasimuistė.

— Ar viskas gerai? — Trevis metė į ją susirūpinusį žvilgsnį.

— Jie sumanė paišdykauti. — Ji raminamai paplekšnojo vyrui per ranką. — Tikriausiai jau kivirčijasi.

— Aš norėčiau padėti prižiūrėti vaikus. — Kuo arčiau jie buvo prie tikslo, tuo labiau Erina nerimavo. — Arba kaip nors kitaip atsilyginti už priėmimą.

— Tu juk mūsų giminaitė, — paprastai tarė Adelija ir atsisėdo tiesiai, kai įsukęs pro dvi akmenines kolonas automobilis nuriedėjo prie namo. — Sveika atvykusi į Karališkąsias pievas, pussesere. Būk čia laiminga.

Erina tiksliai nežinojo, ką tikisi pamatyti. Šiaip ar taip, ką nors didinga. Ir nenusivylė. Saulė šildė vasario sniegą ir jo paviršiuje susidarė traški žvilganti plutelė. Platybių platybės. Baltas žėrintis pasaulis. Net plikos juodos medžių šakos padengtos sniegu ir aplipusios žemyn svyrančiais skaidriais lediniais varvekliais. Kaip pasakoje, — pagalvojo ir tuojau pat išvadino save kvaiša.

Kai akiratyje pasirodė namas, tepajėgė tik spoksoti. Niekada nebuvo mačiusi tokio didelio ir tokio gražaus. Mūro sienos stiebėsi į viršų tvirtos ir didingos baltame sniego fone. Langus puošiantys balkonėliai su raitytos geležies turėklais teikė jam dar daugiau žavesio.

— Nepaprastai gražus, — sumurmėjo Erina. — Pats gražiausias namas, kokį kada nors esu mačiusi.

— Ir aš taip manau. — Treviui sustabdžius automobilį, Adelija pasilenkė atsegti Bredžio saugos diržo. — Be galo gera vėl čia sugrįžti. Nagi, vaikine, mes jau namie.

— Dėde Padi! — vienu balsu suriko Brendonas ir Kilė nuo užpakalinės sėdynės. Iššokę iš automobilio jie pasileido per sniegą. Neaukštas drūtas vyras garbanotais žilais plaukais ir elfo veidu laukė jų išskėtęs rankas.

— Duokite man kūdikį, panaite, — paprašė Hana, kreipdamasi į Adeliją. — Juk du jau ir taip nešate. O kol pakėlusi kojas išgersite puodelį arbatos, vyrai susidoros su bagažu.

— Liaukitės apie mane šokinėti, — paliepė Adelija ir nusikvatojo papuolusi į išsiilgusio dėdės glėbį.

— Kaip laikosi mano numylėtinė?

— Esu sveika kaip ridikas ir džiaugiuosi sugrįžusi namo. Pažiūrėk, ką parsivežėme iš Skibereno. — Vis dar juokdamasi ji ištiesė ranką į Eriną. — Juk pameni Eriną Makinon, dėde Padi. Merės ir Metjaus Makinonų dukrą.

— Eriną Makinon? — Atrodė, dėdės Padžio veidas net susiglamžė stengiantis prisiminti. Po akimirkos jis šūktelėjo visas nušvitęs: — Taip, taip, Erina Makinon! Kad tave kur, mergike, kai mačiau tave paskutinį kartą, buvai dar kūdikis. Retkarčiais su tavo tėvuku pakilnodavome bokalą, bet tu negali to prisiminti.

— Ne, bet miestelyje vis dar kalbama apie Padį Kaneiną.

— Nejaugi? — šyptelėjo senukas, tarsi puikiausiai suprasdamas, ką ji turi omenyje. — Na, eime vidun iš šito šalčio.

— Aš galiu padėti sunešti bagažą, — pasisiūlė Erina, kai Adelija ėmė ginti vaikus į namą.

— Būtų geriau, jeigu eitumėte su Di vidun, tegul ji parodo tau tavo kambarį. — Trevis jau traukė iš bagažinės pirmą lagaminą. Net statydamas jį šalia automobilio jis nenuleido akių nuo žmonos. — Ji nenori pripažinti, kad pavargsta, ir jeigu sukiosiesi aplinkui, gal nepersidirbs.

Erina akimirką dvejojo, ar nešti savo daiktus, ar daryti kas liepiama.

— Gerai, jeigu taip nori.

— Nepamaišytų, jeigu pasakytum, kad nori išgerti su ja arbatos.

Mažumėlę valdingas, — pamanė Erina. Ji impulsyviai pasilenkė ir pakštelėjo Treviui į skruostą.

— Tavo žmona laiminga moteris. Pasirūpinsiu, kad ji pailsėtų nė nesuprasdama, jog tai daroma tyčia. — Vis dėlto ji paėmė vieną lagaminą ir įsinešė vidun.

Ją akimirksniu užplūdo šiluma — ne tik dėl pasikeitusios oro temperatūros, bet ir dėl spalvų bei jaukumo. Vaikai jau lakstė po kambarius, lyg norėdami įsitikinti, kad jiems nesant niekas nepasikeitė.

— Turbūt pirmiausia nori užlipti į viršų apžiūrėti savo kambario. — Adelija nusimovė pirštines ir pasidėjo ant dekoratyvaus stalelio prieškambaryje. Įsikibusi Erinai į parankę ji pradėjo kopti laiptais. — Pasakysi, tinka jis tau ar ne, gal dar ko nors pageidausi. Kai įsikursi, aprodysiu visą namą.

Erina tik linktelėjo. Pakako to, ką pamatė, ir jau užėmė žadą. Adelija atidarė duris ir mostelėjo užeiti.

— Čia svečių kambarys. Deja, neturėjome laiko atnešti tau gėlių. — Ji apsižvalgė po kambarį apgailestaudama, kad neturėjo progos papuošti kambario keliomis asmeniškomis smulkmenėlėmis. — Vonios kambarys koridoriaus gale. Man labai gaila, bet vaikai dažnai tampo šlapius rankšluosčius ir viską sujaukia.

Kambarys buvo išdažytas pilka ir rožine spalvomis, jame stovėjo didelė žalvarinė lova, grindis dengė storas kilimas. Baldai buvo iš tamsaus raudonmedžio su blizgančiomis žalvarinėmis rankenėlėmis ir aukštu įrėmintu veidrodžiu virš staliuko. Šen bei ten buvo matyti mielų niekučių: mažytis porcelianinis šunelis, rožinės spalvos taurė ir įmantri žalvarinė liūto statulėlė. Pro terasos durų plonytes užuolaidas, kurios lyg stebuklinga riba skyrė šaltį ir šilumą, atsivėrė sniegu nukloti platūs laukai. Neįstengdama ištarti nė žodžio Erina laikė suspaudusi lagaminą abiem rankomis ir spoksojo išpūtusi akis.

— Ar tau tiks? Jeigu ne, gali pasirinkti bet kurį kitą kambarį.

— Nereikia kito. — Erina šiaip ne taip nurijo gniutulą gerklėje, bet rankos ir toliau gniaužė lagamino rankeną. — Tai pats gražiausias kambarys, kokį kada nors esu mačiusi. Nė nežinau, ką pasakyti.

— Tai sakyk, kad tau čia patinka. — Adelija švelniai atėmė iš jos lagaminą. — Erina, noriu, kad pas mus jaustumeisi patogiai, kaip namie. Pati patyriau, ką išgyvena žmogus, palikęs savo namus ir atvykęs į svečią šalį.

Erina sunkiai atsiduso. Atrodė, kad daugiau neištvers.

— Aš nenusipelniau viso šito.

— Kokia kvailystė. — Adelija dalykiškai padėjo Erinos lagaminą ant lovos, ketindama pagelbėti pusseserei išsikrauti daiktus.

— Būk gera, nereikia. — Erina sulaikė jos ranką ir prisėdo. Nenorėjo pusseserės varginti, o dar labiau nenorėjo, kad pamatytų, kiek mažai daiktų ji atsivežė. — Turiu kai ką prisipažinti.

Adelija nusijuokė ir prisėdo greta.

— Tai gal reikia kunigo?

Prisikvatojusi iki ašarų ir susigėdusi savo

juoko Erina papurtė galvą.

— Aš tau labai pavydėjau. — Viskas. Pasakė.

Adelija akimirką svarstė.

— Betgi tu kur kas gražesnė už mane.

— Ne, netiesa. Šiaip ar taip, aš ne apie tai. — Erina vėl žiojosi pasakyti, bet tik giliai atsiduso. — Ak, kaip nemėgstu prisipažinti.

— Aš taip pat. Bet nusidėti kartais taip lengva, tai nutinka visai natūraliai.

Erina pažvelgė į ją ir pamačiusi, kad pusseserė šiltai šypsosi, nusiramino.

— Man nutinka labai natūraliai. Aš tau pavydėjau. Ir vis dar pavydžiu, — pasitaisė nusprendusi išsiaiškinti viską iki galo. — Įsivaizduodavau, kaip tu gyveni čia, dideliame gražiame name, tarp gražių daiktų, dailiai apsirengusi, su šeima ir taip toliau — ir beveik mirdavau iš pavydo. Kai anądien pasitikau jus oro uoste, buvau kupina apmaudo ir įsitempusi.

— Įsitempusi? — Apmaudą Adelija nesunkiai suprato. — Dėl to, kad mane pamatysi? Bet juk mudvi drauge užaugome, Erina.

— Taip, tik tu atsikraustei čia ir tapai turtinga. — Ji užsimerkė. — Aš labai trokštu pinigų.

Adelijos lūpos suvirpėjo, bet ji sulaikė šypseną.

— Na, man neatrodo, kad tai labai didelė nuodėmė. Gal kelias dienas teks praleisti skaistykloje. Erina, aš suprantu, ką reiškia neturėti ir ko nors trokšti. Nemanau, jog esi blogesnė dėl to, kad man pavydi — iš tiesų netgi jaučiuosi pamaloninta. Ko gero, tai irgi nuodėmė, — pridūrė akimirką pamąsčiusi.

— Dar blogiau, kad tu man tokia gera, visi jūs geri, ir aš jaučiuosi taip, lyg jus išnaudočiau.

— Gal iš dalies taip ir yra. Bet juk ir aš naudojuosi tavimi, kad bent truputėlį priartinčiau prie savęs Airiją ir turėčiau artimą draugę. Turiu seserį — Trevio seserį. Bet maždaug prieš dvejus metus ji išvažiavo. Negaliu tau apsakyti, kaip jos ilgiuosi. Tikriausiai tikėjausi, kad tu užpildysi tuštumą.

Nuo prisipažinimo palengvėjusia širdimi Erina palietė Adelijai ranką.

— Turbūt nieko tokio, jeigu pasinaudosime viena kita.

— Pažiūrėsime, kaip seksis. O dabar padėsiu išsikrauti tau daiktus.

— Palikime juos. Mielai nusileisčiau į apačią ir išgerčiau arbatos.

Erina pakilo ir Adelija atidžiai ją nužvelgė.

— Ar Trevis tau liepė mane saugoti?

— Nesuprantu, apie ką kalbi.

— Melas — irgi nuodėmė, — priminė Adelija, bet Erina tik nusišypsojo ir patraukė į apačią.

Tą naktį ji sapnavo Airiją, kvapą gniaužiančias žalias jos kalvas ir švelnų šilinių viržių kvapą. Matė tamsius kalnus ir dangumi vėjo genamus debesis. Ir savo ūkį, derlingą suartą žemę, pievose besiganančias karves. Sapnavo mamą, su šypsena lūpose tariančią jai atsisveikinimo žodžius, nors ašaros ritosi skruostais. Stiprų tėvo apkabinimą, kad net šonkaulius susopo. Girdėjo, kaip vienas po kito ją erzina broliai.

Tą naktį ji verkė Airijos, ašaros ritosi dėl žemės, kurią paliko ir kurią atsivežė širdyje. Bet atsibudus akys jau buvo sausos, o mintys šviesios. Nutraukė ryšius, pasirinko kitą kelią, todėl dabar geriau juo džiaugtis.

Suknelė, kurią išsirinko, buvo gerai pasiūta ir gražiai jai tiko. Mama — gera siuvėja. Erina pradėjo sukti plaukus ant pakaušio, bet apsigalvojo ir susipynė kasą. Nužvelgė save, kaip pati manė, kritiškai ir objektyviai. Darbui tinkama, — nusprendė ir nusileido žemyn.

Pasiekusi pirmą aukštą Erina išgirdo iš virtuvės sklindantį šurmulį. Truputį sutrikusi pasuko ton pusėn.

— Juk turi tiek daug papasakoti draugams mokykloje, — stovėdama prie viryklės ir vartydama kiaušinienę pamokslavo Brendonui Hana.

— Dvi savaites jau praleidai, vaikine, — priminė Adelija, kuri, įsitaisiusi prie virtuvės stalo, mėgino įrišti kaspiną Kilei į plaukus. — Nesugalvoju nė menkiausios priežasties, kodėl turėtum šiandien neiti į mokyklą.

— Man sunku dėl laiko skirtumo. — Nusivaipęs sesutei Brendonas kibo į kiaušinienę, kurią priešais jį kaip tik pastatė Hana.

— Sunku dėl laiko skirtumo? — Adelija iš visų jėgų stengėsi išlaikyti rimtą veidą. Pabučiavusi Kilei į galvelę ji paragino dukrą valgyti pusryčius. — Na, jeigu taip, tai teks pamiršti apie skraidymo pamokas, kai sukaks šešiolika. Pilotai turi lengvai prisitaikyti prie laiko skirtumų.

— O gal ir ne dėl laiko skirtumo, — nė nemirktelėjęs atrėžė Brendonas. — Tikriausiai Airijoje pasigavau kokią nors užsieninę ligą.

— Tau pelkių karštinė, — iš tarpdurio prabilo Erina. Caksėdama liežuviu ji priėjo prie Brendono ir palietė ranka kaktą. — Matyt, taip ir bus, tai pats baisiausias užkratas Airijoje.

— Pelkių karštinė? — Adelija pasistengė, kad balsas nevirpėtų. — O ne, Erina, to negali būti! Tik ne mano vaikeliui!

— Gaila, bet dažniausiai ja užsikrečia maži berniukai. Juk žinai, tėra vienas vaistas.

Adelija nusipurtė ir užsimerkė.

— Saugok, Dieve! Vargšas mano mažylis. Nemanau, kad aš tai ištversiu.

— Jeigu berniukui pelkių karštinė, kitos išeities nėra. — Erina raminamai uždėjo ranką jam ant peties. — Dešimt dienų teks valgyti vien žalius špinatus ir ropes. Tai vienintelis būdas pasveikti.

— Žalius špinatus? — Brendonas pajuto, kaip apsivertė jo mažas skrandukas. Kas tos ropės, jis tiksliai nežinojo, bet skambėjo šlykščiai. — Aš jaučiuosi jau kur kas geriau.

— Ar tikrai? — Adelija palinko prie sūnaus ir priglaudė delną jam prie kaktos. — Lyg ir vėsi, bet nesu tikra, kad galime rizikuoti.

— Jaučiuosi puikiai. — Norėdamas tai įrodyti Brendonas pašoko ir čiupo paltą. — Eime, Kile, nes dar pavėluosime į autobusą.

— Na, jeigu jau taip... — Adelija pakilo ir pakštelėjo jam į skruostą, paskui pabučiavo Kilę. — Dėdė Padis nuveš judu iki kelio. Lauke šalta, todėl pabūkite automobilyje, kol atvažiuos autobusas. — Ji luktelėjo, kol vaikams išbėgus užsitrenkė durys, ir kritusi į kėdę pratrūko juoku. — Pelkių karštinė?! Iš kur tu ją ištraukei?

— Mama šitaip sakydavo, kai Džo norėdavo išsisukti nuo mokyklos. Padėdavo.

— O tu miklaus proto. — Hana kikendama atsisuko į Eriną. — Ką tau paruošti pusryčių?

— Oi, nereikia...

— Jeigu manai, kad ponia Maloj gera šeimininkė, tai paragauk Hanos keptų bandelių. — Suprasdama, kad pusseserė jaučiasi nejaukiai, Adelija nuėmė rankšluostėlį nuo nedidelio pinto krepšelio. — O prie jų gal pradžiai kokį kiaušinį. Aš laukdamasi būnu ėdri kaip vilkas, bet nemėgstu valgyti viena.

— Kavos? — Hana su kavinuku jau stovėjo šalia viešnios.

— Mielai. Ačiū. Ar Trevis dar neatsikėlęs?

— Atsikėlęs ir jau išėjęs, — ramiai pasakė Adelija. — Gerą valandą sukiojasi arklidėse. Kai išvyksta verslo reikalais, niekada nežinau, ko labiau pasiilgsta — manęs ar žirgų. — Ji pažvelgė į bandeles, mintyse atskaitė sau pamokslą ir vis tiek paėmė vieną. Šiaip ar taip, juk valgo už tris. — Brendonas eina į pirmą klasę, o Kilė rytais vaikšto į darželį. Namuose lieka tik Bredis. — Ji mostelėjo į aukštą vaikišką kėdutę, kurioje sėdėjo mažylis, iki ausų išsiterliojęs avižinių dribsnių koše, nes gugeno tapšnodamas delniuku per burną. — O jis geriausio būdo vaikas visame pasaulyje, dažnai pati sau taip sakau. Na, tai ką norėtum šiandieną veikti?

— Ketinau eiti pas poną Loganą ir imtis darbo.

— Jau? — Adelija dėkodama nusišypsojo Hanai, padėjusiai joms pusryčių lėkštes. — Juk ką tik atvažiavai. Manau, Berkas mielai duos tau dieną ar dvi, kad apsiprastum naujoje aplinkoje.

— Tikriausiai, bet aš pati nekantrauju pradėti, noriu pamatyti, kiek darbo manęs laukia. Ir pažiūrėti, ar sugebėsiu.

— Neįsivaizduoju, kad Berkas Loganas prie savo algalapių prileistų darbo neišmanantį žmogų.

— Man čia daug kas kitaip. Netgi skaičiuoti doleriais — ne visai tas pats kas svarais. Bet kai įsivažiuosiu, nebe taip bijosiu visko pripainioti.

Adelija prisiminė, kaip pati nerimavo prieš pradėdama dirbti Amerikoje, kaip troško įrodyti sau ir kitiems, ką sugeba, nors ir savais būdais.

— Gerai, tada po pusryčių pati tave nuvešiu.

— Nieku gyvu, panaite, — užprotestavo Hana nuo viryklės.

— Dėl Dievo meilės, Hana, juk dar telpu prie automobilio vairo.

— Niekur nevažinėsite iki kitos daktaro apžiūros. Panelę Makinon gali nuvežti Padis.

Adelija suraukė nosį Hanai už nugaros, bet neprieštaravo.

— Esu kalinė savo pačios namuose. Jeigu nueinu į arklides, Trevis šokinėja aplinkui ir stebi kaip vanagas. Galima pamanyti, kad nesu buvusi nėščia.

— Labai gerai žinote, jog dvyniai gimsta anksčiau.

— Kuo greičiau, tuo geriau. — Staiga ji nusišypsojo. — Na, tada pasiliksiu ir imsiu planuoti vakarėlį. Be to, mudu su Bredžiu pastatysime keletą namų iš kubelių, tiesa, branguti? — Atsakydamas berniukas suspiegė ir šleptelėjo rankute į košę. — Aišku, tada, kai būsi išpraustas.

— Aš galiu jį nuprausti, — pasisiūlė Erina ir nuėjo išlaisvinti Bredžio iš kėdutės.

— Tik tu nepradėk manęs lepinti. Kitaip išeisiu iš proto.

— Neketinu tavęs lepinti. Man tik atrodo, kad mudviem su šiuo dailiu jaunikaičiu pats metas artimiau susipažinti.

Baigusiai darbą Erinai ir nuo savęs teko gramdyti avižinę košę. Apsivilkusi šiltą megztinį ir paltą ji išvažiavo su Padžiu Kaneinu į gretimą ūkį pas Berką. Vėl apėmė jaudulys. Buvo įsitempusi, pirštai susigniaužė į kumštį.

Tikino save, kad grynas laiko švaistymas jaudintis dėl tokių kaip Berkas. Tai, kas aną audringą rytą nutiko pašiūrėje — buvo pražuvo. Dabar jų santykiai dalykiniai: jis bosas, ji darbuotoja. Berkas minėjo, kad tikisi iš jos atlyginimą atitinkančios darbo kokybės, ir Erina ketino pateisinti jo lūkesčius.

Jeigu anuomet ji kažką ir pajuto, tai buvo akimirkos jausmas. Geismas, — griežtai nusprendė ir priminė pati sau, kad yra pakankamai subrendusi vertinti tai kaip gyvenimo realybę. Jai užteks tvirtybės atsispirti geismui.

Dabar ji buhalterė. Iš susijaudinimo net šiurpuliukai perbėgo kūnu. Buhalterė, — tyliai pakartojo. Turi gerą darbą ir gaus gerą užmokestį. Po mėnesio jau ims siųsti pinigų namo ir dar liks, galės nusipirkti... Dievulėli, net nežinojo, nuo ko pradės.

Padis įsuko džipą pro arką. Užrašas buvo didelis, iškaltas iš geležies, masyvios raidės dvelkė kietumu, o ne prabanga. Trys tūzai. Erina prikando lūpą. Ar tokią kombinaciją turėdamas Berkas išlošė šį ūkį, ar su tokia kombinacija senasis šeimininkas jį pralošė?

Ir čia viskas apklota sniegu, tik kalva statesnė. Erina išvydo seną gumbuotą gluosnį žiemos speigo nublukintais lapais. Gal vasarą jis ramus ir mielas, bet dabar atrodė tūžmingas. Tada pamatė namą. Manė, kad po Grantų niekas nebegali jos nustebinti. Klydo.

Berko namą lyg kokią pilį puošė kupolai, o akmeninės sienos buvo niūrios ir pilkos. Langai arkiniai, kai kurie su parapetais. Priešais laiptus, apsupta kelio, buvo ovalo formos salelė, kurią dabar dengė nesutryptas sniegas.

— Nejaugi žmonės iš tiesų gyvena šitokiuose namuose? — nusistebėjo ji, nelabai tikėdamasi atsakymo.

— Kaningemas, kuris valdė šį ūkį iki Logano, tarėsi priklausąs karališkajam luomui. — Padis niekinamai prunkštelėjo, bet Erina taip ir liko nesupratusi, šis garsas skirtas senajam ar dabartiniam namo savininkui. — Daugiau pinigų sukišo į šiuos rūmus, negu į arklides ir inventorių. Netgi įsirengė baseiną viduje.

— Turbūt juokaujate.

— Visai nejuokauju. Jis tikrai yra name. Na, atvažiavome. Paskambink, kai baigsi. Aš arba kuris nors iš vaikinų atvažiuosime tavęs parsivežti.

— Esu jums dėkinga, — padėkojo Erina, bet pirštai sustingo ant durų rankenos.

— Sėkmės tau, mergike.

— Ačiū. — Sukaupusi visą drąsą ji išsiplėšė iš džipo. Jautėsi kiek drąsiau, kad Padis nenuvažiavo, kol ji užlipo akmeniniais laiptais iki paradinių durų.

O kokios durys! Didžiulės lyg svirno ir visos išraižytos. Erina perbraukė per jas ranka ir pakėlė belstuką. Pabeldusi užgniaužė kvapą ir laukė, mintyse lėtai skaičiuodama. Duris atidarė mažutė pasitempusi tamsiaplaukė moteris didelėmis akimis. Erina nurijo seiles ir kilstelėjo smakrą.

— Esu Erina Makinon, pono Logano buhalterė.

Moteris tylėdama ją nužvelgė ir žengė žingsnį atgal. Erina dar įstengė pasiųsti per petį Padžiui šypseną ir įėjo vidun. O visi šventieji, — pamanė ir vėl praradusi kalbos dovaną sustingo atriume. Nebuvo mačiusi nieko panašaus — aukštos lubos ir platūs langai. Atrodė, kad saulė šviečia iš visų pusių, šviesos pluoštai krito ant tankių žalių augalų lapų. Aplinkui dideliu ratu ėjo balkonas, jo turėklas žvilgėjo ir buvo išraižytas taip pat kaip ir durys. Erina žengė keletą žingsnių ir patogių jos batų kulnai sutaukšėjo į grindų plyteles. Ji vėl sustojo, nes staiga sutriko nebežinodama, ką daryti toliau.

— Pasakysiu ponui Loganui, kad jūs atvykote.

Erina tik linktelėjo. Moters akcentas atrodė

panašus į ispanišką ir ji pasijuto dar labiau ne savo vietoje nei anksčiau. Nusišluosčiusi sudrėkusius delnus į sijoną pamanė suprantanti, kaip jautėsi Alisa, įžengusi į veidrodžio karalystę.

— Nekantrauji pradėti dirbti ar tiesiog manęs pasiilgai?

Erina atsisuko pajutusi, kad yra užklupta bespoksanti. Berkas vilkėjo džinsus, avėjo batus ir šypsojosi įprasta savo šypsena. Pasitikėjimas, išgaravęs jai įžengus pro duris, pamažu sugrįžo. Tai geriausias ginklas.

— Nekantrauju dirbti ir užsidirbti.

Nuo šalčio ir iš susijaudinimo Erinos skruostai buvo nuraudę, akys žibėjo. Stovinti didžiulio vestibiulio viduryje Berkui ji atrodė panaši į moterį, kuri yra pasiruošusi — ir gali — užkariauti pasaulį.

— Reikėjo pasiimti dieną kitą įsikurti.

— Gal ir reikėjo, bet nenorėjau. Esu pratusi pragyvenimui užsidirbti.

— Na ir puiku. Čia tikrai užsidirbsi. — Berkas kilstelėjo ranką ir pamojo sekti iš paskos. — Morita, mano paskutinis buhalteris, prieš nusileidžiant kalėjimo grotoms sugebėjo pasisavinti trisdešimt tūkstančių dolerių, o popierius — klaikiai sujaukti. Pirmiausia tau teks viską atpainioti. Be to, turėsi pildyti algalapius ir tvarkyti gaunamas sąskaitas.

— Žinoma. — Žinoma, — nusišaipė silpnas balselis viduje.

Atidaręs duris Berkas įsivedė ją vidun.

— Dirbsi čia. Tikiuosi, kad neužversi manęs lavina erzinančių klausimų, bet jeigu norėsi ko nors paklausti, vietiniu telefonu galėsi paskambinti Rozai, ji man perduos. Sudaryk sąrašą, kokių priemonių tau gali prireikti, viskuo bus pasirūpinta.

Erina atsikrenkštė ir linktelėjo. Jos kabinetas buvo tokio dydžio kaip visas Odonelio sandėlis. Baldai senoviniai ir prabangūs, kilimas lyg iš karaliaus rūmų. Liepusi sau nespoksoti Erina priėjo prie stalo. Dėl vieno dalyko Berkas neklydo — čia buvo baisi netvarka. Pirmą kartą nuo to laiko, kai įžengė į šį prabangų akmeninį rūmą, Erina pajuto palengvėjimą. Pamatė bent kažką pažįstama.

Sąskaitų knygos ir įvairiausi dokumentai buvo sukrauti į didelę šūsnį. Pastebėjo ir skaičiuotuvą, nė kiek nepanašų į tą apgailėtiną griozdą, kuriuo ji naudojosi anksčiau. Šalia viso šito jovalo stovėjo telefono aparatas, porcelianinė pieštukinė, pilna rašiklių, ir dviejų skyrelių stovas su užrašais Gautieji ir Siunčiamieji.

Priėjęs prie stalo Berkas ėmė atidarinėti stalčius.

— Yra pašto ženklų, popieriaus, darbo laiko įskaitos blankų, čekių knygelių. Po to, ką iškrėtė Morita, nė vienas dokumentas nesiunčiamas be mano parašo.

— Jeigu tokio atsargumo būtum ėmęsis anksčiau, būtum trisdešimt tūkstančių turtingesnis.

— Supratau tavo požiūrį. — Berkas neužsiminė, kad Morita dirbo jam dešimt metų, ir sunkiais laikais, ir geresniais. — Dirbk sau įprastu tempu. Bet tikiuosi, kad netinginiausi. Roza ruoš tau pietus. Galėsi valgyti čia arba valgomajame. Galbūt kartais ir aš palaikysiu tau draugiją.

— Ar dažniausiai būni čia?

— Sukiojuosi kur nors netoliese. — Jis prisėdo ant stalo kampo. — Atrodai nelabai išsimiegojusi.

— Ne, aš... — norėjo paneigti Erina, bet pirštai patys pakilo prie patinusių akių. — Tikriausiai dėl laiko pokyčio.

— Ar pas Grantus tau patogu?

— Jo, jie man labai geri. Visi.

— Ypatingi žmonės. Nedaug tokių.

— Tu kitoks. — Ji neketino to sakyti, bet gailėtis buvo per vėlu. — Spygliuotas.

— Tai pasisaugok, kad neprieitum per arti. Gali įsidurti.

— Ko gero, jau priėjau, — linksmai tarė ji ir

ištiesė ranką į dokumentų šūsnį. Berkas neskubėdamas, bet tvirtai suėmė ją už riešo.

— Bandai mane provokuoti, aire?

— Ne, bet nemanau, kad būtų labai sunku.

— Čia tu neklysti. Atvirai pasakysiu: aš greitai užsiplieskiu, o tada tam, kuris netoliese, kyla pavojus.

— Buvau perspėta. — Eriną šis pokalbis pralinksmino, bet kai pamėgino išlaisvinti ranką, Berkas tik dar labiau sugniaužė pirštus.

— Tada perspėsiu dar dėl kai ko. Kadangi jau įžengei į nedidelę mūsų bendruomenę, netrukus išgirsi įvairiausių kalbų. Jeigu įsigeidžiu sutiktos moters, randu būdą, kaip ją gauti. Ir man nusišvilpt, sąžiningas jis ar ne.

Erina suprato — tai ne perspėjimas. Greičiau grasinimas. Pulsas it pašėlęs daužėsi po jo gniaužtais, bet žvilgsnio ji nenusuko.

— Tai ir taip aišku, nereikėjo nė sakyti, tačiau aš neturiu nė menkiausio noro tave gundyti.

— Per vėlu. — Berkas šyptelėjo ir paleido jos ranką. — Tu mane sudominai, todėl pakviečiau šokti mėnesienoje, pažadinai geismą, todėl pabučiavau toje pašiūrėje, o kadangi esi aistringa, jau įsivaizduoju, kaip mudu mylimės.

Erinos skrandis susitraukė iš baimės ir ilgesio.

— Na, tokios pagyros lengvai gali apsukti moteriai galvą, pone Loganai. Sakyk, ar į Ameriką mane atsivežei tam, kad su tavimi miegočiau, ar kad sutvarkyčiau buhalteriją?

— Dėl abiejų priežasčių. Bet verslui pirmenybė.

— Tai verslu ir apsiribokime. O dabar norėčiau imtis darbo.

— Puiku. — Tačiau užuot išėjėjęs, Berkas perbraukė delnais jai per rankas nuo plaštakų iki pečių. Erina sustingo, bet nesitraukė. Nevaidins kvailės ir nesipriešins. Jau susikaupė karštos aistros atakai, kokią buvo patyrusi anksčiau, tačiau jis tik švelniai pabučiavo į skruostą.

Nuo tada, kai grįžo namo, Berkas galvojo tik apie ją, kitiems dalykams nelabai liko laiko. Prisiminė, ką jautė laikydamas ją glėbyje, kaip jo kūnas reagavo į jos šypseną, kaip glostė šiltas, malonus jos balsas ir darėsi nebesvarbu, ką ji sako, kad tik kalbėtų.

Suprato, kad gali ją turėti. Į jo bučinį Erina atsiliepė taip greitai ir aistringai, kad nebuvo prasmės apsimetinėti, jog jie negeidžia vienas kito. Aišku, kad geidžia, nors dėl to ji nesijaučia gerai. Net dabar, nors tik švelniai pabučiavo, jos kvėpavimas ėmė virpėti. Jis dar nesutiko kitos tokios moters, kurios aistra būtų tokia apčiuopiama. O dabar, kai ji jo namuose, Berkas suprato: jis nenurims ir gaus viską.

Bet ji pati ateis pas jį. To reikalauja jo išdidumas. Todėl ir erzino ją lūpomis nujausdamas, kokią sumaištį kelia. Erzino suprasdamas, kad palengva žudo ir pats save.

— Nesvarbu, sąžiningais būdais ar ne, — vėl sumurmėjo ir švelniai krimstelėjo ausies lezgelį. — Aš geidžiu tavęs.

Erina stovėjo užsimerkusi. Kaip įmanoma taip lengvai išsižadėti to, ko negalima išsižadėti, ir pats kuo puikiausiai tai žinai? Ji įrėmė ranką jam į krūtinę, lyg norėdama atsiremti.

— Ir esi pratęs gauti tai, ko geidi. Aš suprantu. Neneigsiu, kad mane jaudini, bet atvažiavau čia ne kam nors atsiduoti, Berkai.

— Gal ir ne tam, — burbtelėjo jis. Kai kurios moterys čia buvo tik dėl pinigų. — Aš būsiu kantrus, aire. Turėdamas rankoje kortas vyras turi žinoti, kada pasilaikyti jas sau, o kada atskleisti. — Jis mąsliai perbraukė pirštu jai per kasą. — Anksčiau ar vėliau mudu sužaisime šią partiją. Bet pradėti leisiu tau.

Erina luktelėjo, kol jis išeis, o tada giliai atsiduso. Kaip gali būti, kad toks arogantiškas vyras vis dėlto sugeba priversti ją nusišypsoti? Papurčiusi galvą ji įsitaisė prie stalo ištaigingame odiniame krėsle ir dar kartą atsiduso.

Dėl vieno dalyko Berkas neklydo. Šią partiją juodu sužais — anksčiau ar vėliau. Visa bėda, kad ji vis vien praloš, net jei laimėtų.

PENKTAS SKYRIUS

Per savaitę Erina apsiprato naujoje vietoje ir liko patenkinta savo darbo sparta. Rytais keldavosi anksčiau, padėdavo Adelijai išleisti vaikus į mokyklą, o tada skolintu automobiliu važiuodavo į Tris tūzus, kad devintą jau būtų darbe.

Sakydamas netvarka Berkas toli gražu neįvertino tikrosios ūkio buhalterijos padėties. O Erina gerokai neįvertino viso jo turto. Gilindamasi į skaičius, tikrindama sąskaitas ji stengėsi mąstyti paprastai, praktiškai. Galų gale juk skaičiai tėra skaičiai.

Retai kas sutrukdydavo jai dirbti, nebent tylioji Roza atnešdavo pietus ir padėdavo ant stalo. Baigiantis pirmajai savaitei Erina buvo gerokai pasistūmėjusi į priekį ir jautėsi patenkinta savimi. Tik kelis kartus pasijuto kvailai.

Teko prašyti Berko paaiškinti, kaip naudotis skaičiuotuvu. Paskui paprašė nupirkti pieštukų drožtuką. Jis pakėlė nuo stalo nedidelį cilindrą su skylute ir ištiesė jai.

— O ką man su juo veikti? — paklaus ji. — Šis daikčiukas net rankenėlės neturi.

Berkas paėmė pieštuką, įkišo į skylutę ir — kad jį kur! — nusikvatojo, kai ji pašoko nuo netikėto burzgesio.

— Baterijos, — paaiškino. — Nėra jokios magijos.

Šį ne itin skaudų pažeminimą Erina išgyveno pasislėpusi tarp buhalterijos knygų. Tegul ji ir nepratusi prie technikos stebuklų, bet, dievai mato, jo knygose įvedė tvarką. Dabar sėdėjo prie mažutės spausdinimo mašinėlės ir spausdino savaitės ataskaitą. Sutvarkiusi stalą pasiėmė ją ir išėjo ieškoti Berko.

Jo namai dar buvo neištyrinėta teritorija. Atriume Erina stabtelėjo. Tikriausiai reikėjo vietiniu telefonu paskambinusi Rozai, bet kalbėdama į tą prakeiktą daiktą visada jausdavosi it paskutinė kvaiša. Galiausiai patraukė ten, kur tikėjosi rasti virtuvę.

Jai atrodė, kad šie namai be galo ir be krašto, buvo labai sunku susilaikyti neatidarius durų ir nepasižvalgius po kambarius. Išgirdusi dūzgimą apsidairė. Indaplovė arba skalbimo mašina.

Gūžtelėjusi pečiais nusprendė, kad pagaliau bus radusi Rozą.

Toji moteris Erinai buvo tikra paslaptis. Kalbėdavo nedaug, bet, atrodė, visada žino, kur rasti Berką. Nors namų šeimininkė į Berką kreipdavosi pone Loganai, Erina jautė, kad juos sieja kur kas artimesnis ryšys. Svarstė, — tiesa, be jokio džiaugsmo, — ar juodu yra, o gal buvo meilužiai. Nustūmusi šias mintis ji pasuko į pietinę namų dalį.

Tai, ką rado, buvo visai ne virtuvė ir ne skalbykla. Atidariusi vienas iš dvejų dvivėrių durų Erina pateko į atogrąžų rojų. Saulėje, kuri krito pro stiklinį stogą ir sienas, spindėjo žydras baseinas.

Čia buvo ir medžių, susodintų į keraminius vazonus — tokių Erina nebuvo regėjusi. Ir gėlių. Ji žengė tolyn apsvaigusi nuo kvapų. Už langų buvo matyti sniegas, o viduje — daugybė ryškiai raudonų, oranžinių, geltonų ir egzotiškos mėlynos spalvos žiedų. Užsimerkusi tikriausiai išgirstų čiauškant papūgas. Rojus, — pamanė ir šypsodamasi patraukė toliau.

Prisimerkęs ir jausdamas, kaip kūnas palengva atsipalaiduoja, Berkas stebėjo ją. Erina neatrodė tokia ryški kaip visa kita aplinkui, bet spinduliavo gaivą ir tyrumą. Saulė, įsisukusi jai į plaukus, įžiebė liepsną. Erina buvo susirišusi juos kaspinu ant pakaušio — šitaip šukuodavosi Airijoje. Berkas puikiai prisiminė, — netgi pernelyg gyvai, — koks apima jausmas, kai paneri pirštus į jų liepsnojančią tankmę.

Matė, kaip ji ištiesė ranką į žiedą, lyg niežtėtų nagučius jį nuskinti, tada atitraukė ją ir pasilenkusi pauostė. Tyliai nusijuokė patekinta ir Berkas suprato, kad ji mano esanti viena.

Airijos rožė jaučia silpnybę gėlėms, — toptelėjo mintis ir pamatė, kaip papurčiusi galvą ji ilgesingai dairosi aplinkui. Ir pinigams. Dėl pinigų jis tik gūžtelėjo pečiais. Žmogui, turinčiam tokią patirtį kaip jo, sunku būtų ją kaltinti.

Užtat nesunkiai galėjo įžvelgti jos kaltę, kad jo kūną apleido palaimingas atsipalaidavimas.

— Nori pasimaudyti, aire?

Ji apsidairė išgirdusi balsą. Jau buvo pamiršusi apie dūzgimą. O dabar išvydo jo šaltinį ir viduryje plūduriuojantį Berką. Dar vienas baseinas. Ne, ne baseinas, — pasitaisė. Juk nėra visiška bukaprotė. Yra mačiusi vandens laisvalaikio centrų su įvairiausiais dušais, sūkurinėmis voniomis ir garuojančiu vandeniu. Akimirką nepajėgė susivaldyti nepamėginusi įsivaizduoti, koks jausmas apimtų panirus į vieną iš jų.

— Gal nori prisidėti?

Kadangi pakvietęs ją Berkas šyptelėjo, Erina tik gūžtelėjo pečiais.

— Ačiū, bet po kelių minučių jau važiuosiu namo. Šios dienos darbus baigiau ir atnešiau tau pirmąją ataskaitą.

Berkas linktelėjo ir pamojo į baltą pintą krėslą prie baseino.

— Prisėsk.

Erina pakluso užgniaužusi atodūsį.

— Tu gal ir gali sau leisti poilsiauti, o aš turiu darbų.

Berkas atsirėmė į vonios kraštą išskėtęs rankas į šalis. Nutylėjo, kad iki pat aušros buvo arklidėse ir paskutines jėgas atidavė stengdamasis sukergti veislinį žirgą su itin jautria kumele.

— Laikrodis rodo, kad dar liko kelios minutės darbo laiko, aire. Tai kaip tie mano finansai?

— Tu turtingas žmogus, pone Loganai, nors neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma, kai buhalterijoje šitoks chaosas. Truputį pasukusi galvą sugalvojau naują sistemą. — Iš tiesų tai ji dvi naktis iki paryčių skaitė mokomąją literatūrą apie apskaitą. — Jeigu nori, luktelėsiu, kol baigsi, ir viską paaiškinsiu.

— Kitą kartą.

— Kaip nori. Iki kitos savaitės pabaigos turėčiau būti viską sutvarkiusi.

— Geros žinios. Gal papasakotum kaip?

Jis atsilošė. Erina stebėjo, kaip po drėgna oda juda raumenys, paskui prisivertė atitraukti žvilgsnį ir įsispoksojo Berkui virš galvos. Pagalvojo, kad jai nereikėtų čia būti. Ypač kai mintys taip toli nuo finansinės apskaitos.

— Viską rasi ataskaitoje, jeigu tik pasivarginsi išlipti iš vonios ir užmesti akį.

— Gerai, jei jau taip nori. — Paspaudęs mygtuką Berkas išjungė sūkurinę vonią ir atsistojo.

Erinai net kojas pakirto, kai pamatė jį kaip motina pagimdė. Apsidžiaugė, kad kraujas nesuplūdo į skruostus — atvirkščiai, ji truputį išblyško.

Išlipęs iš vonios Berkas pasiėmė rankšluostį ir lengvu judesiu apsivijo apie klubus.

— Tu neturi jokios gėdos, Berkai Loganai.

— Visiškai jokios.

— Na, jeigu norėjai mane šokiruoti, tau nepasisekė. Turbūt pameni, kad turiu keturis brolius ir... — Ji vėl pakėlė akis į Berką, ketindama demonstratyviai jį apžiūrėti. Ir tik tada pastebėjo tamsuojančią mėlynę kairėje pusėje, po šonkauliais. — Tu susižalojai. — Erina pašoko ir pribėgusi atsargiai palietė mėlynę pirštais. — Kokia baisi. — Ji nedvejodama ėmė čiupinėti šonkaulius, atsargiai tikrindama. — Atrodo, nieko nesusilaužei.

— Kol kas dar ne, — burbtelėjo Berkas. Jis stovėjo it mietą prarijęs, linksmumo kaip nebūta. Erinos pirštai buvo vėsūs ir be galo švelniai lietė odą. Ir tuose prisilietimuose galėjai justi tikrą rūpestį. Be šito Berkas jau seniai buvo išmokęs apsieiti.

— Rytoj atrodys dar blogiau, — pareiškė ji caktelėjusi liežuviu. — Turėtum pasitepti tepalu. — Ir staiga susivokė, kad jos pirštai jam ant krūtinės, o ta krūtinė — švelni ir drėgna. Erina greitai atitraukė ranką ir užsikišo už nugaros. — Kaip ją užsidirbai?

— Įtaisė naujasis eržilas, kurį parsivežiau iš Airijos.

Erina sugniaužė kumštį. Jis buvo drėgnas nuo jo odos.

— Kitą kartą turėsi duoti jam daugiau erdvės. — Ji viduje suvirpėjo, bet tuojau pat susiėmė.

— Taip ketinu ir padaryti. Jaučiu didžiulę pagarbą airiškam temperamentui.

— Taip ir turi būti. O dabar gal peržiūrėtum ataskaitą, prieš išeidama galėčiau atsakyti į klausimus.

Berkas paėmė tvarkingai išspausdintus lapus. Erinai užspaudė gerklę, ji atsikrenkštė ir nusisuko į langą, kuris nuo vonios buvo apsitraukęs plonyčiu garo sluoksniu. Sniego šįkart nematė. Vis dar regėjo Berką — ilgas raumeningas rankas, nuo vandens žvilgančią krūtinę, siaurus klubus ir tvirtas šlaunis.

Puikus egzempliorius, pasakytų žmonės, ir ji nesiginčytų. Tik dėl to, kad verčia taip geisti, galėtų jį nužudyti.

— Atrodo, čia viskas gana aišku. — Ji krūptelėjo, bet tuoj pat mintyse subarė save. — Išmanai šį darbą, Erina, tačiau ir anksčiau aš tuo tikėjau, kitaip nebūčiau tavęs samdęs. — Nebūtų samdęs, būtų suradęs kitą priežastį parsivežti ją į Ameriką. — Ar jau sugalvojai, kur išleisi pirmąją algą?

— Šį tą esu sumaniusi. — Ji atsipalaidavo ir šyptelėjo jam, tačiau turėjo susiimti, kad išlaikytų žvilgsnį aukščiau kaklo. Kitą rytą pusė pinigų jau skris į Airiją, o likusieji... Na, kol kas apie tai nepagalvojo. — Jeigu esi patenkintas, aš jau trauksiu namo.

— Aš toli gražu nesu patenkintas, prisipažino Berkas ir atsiduso. — Klausyk, ar nemanai, kad buhalterija tau pasidarytų įdomesnė, jeigu daugiau žinotum apie arklides ir lenktynes?

— Ne, — atšovė Erina, bet kiek pagalvojusi gūžtelėjo pečiais, tarsi supratusi, ką jis norėjo pasakyti. — Nors galbūt.

— Rytoj lenktynės. Galėtum apsilankyti jose, pamatytum, iš kur pinigai suplaukia ir kam yra išleidžiami.

— Ateiti į lenktynes? — Erina prikando lūpą ir susimąstė. — O ar galėsiu statyti?

— Štai tokios moterys man prie širdies. Būk pasiruošusi aštuntą. Iš pradžių aprodysiu arklides ir aptvarą.

— Puiku. Geros dienos. — Ji pasisuko eiti, bet grįžtelėjo per petį. — Ant tos mėlynės užtepčiau hamamelio [* Hamamelinių šeimos dekoratyvinis krūmas, kilęs iš Š. Amerikos.] tepalo.

Erina žingsniavo po svetainę. Pirmą laisvą dieną ji ketino praleisti lenktynėse. Bus tuntai nepažįstamų žmonių , ji pirmą kartą vienu metu girdės tūkstančius balsų. Erina persibraukė delnu per plaukus tikėdamasi, kad atrodo gerai. Ne dėl Berko, — greitai pagalvojo. Dėl pačios savęs, tik tiek. Norėjo atrodyti gražiai, jaustis, kad gražiai atrodo stovėdama tarp visų tų žmonių.

Vos išgirdusi, kaip privažiavo Berko automobilis, ji tą pačią akimirką išlėkė iš namo. Ant laiptų sudvejojo spoksodama į ugnies raudonumo sportinį gražuolį su ilgu variklio gaubtu. Mintyse pasižymėjo, kad nepamirštų parašyti apie jį namiškiams ir papasakoti Brajenui.

— O tu punktuali, — pagyrė Berkas, kai ji įsėdo šalia jo.

— Labai jaudinuosi. — Šįkart neatrodė kvaila prisipažinti. — Niekada anksčiau nesu buvusi lenktynėse. Kalenas buvo nuvykęs, paskui pasakojo, kad žirgai ten nuostabūs ir žmonės puošnūs. Vaje, tik pažvelk į visus šiuos prietaisus. — Erina apžiūrinėjo prietaisų skydą. — Turi būti labai protingas, kad sugebėtum vairuoti.

— Nori pabandyti?

Pažvelgusi į Berką ir supratusi, kad jis nejuokauja, Erina labai to užsigeidė. Bet prisiminė, kiek automobilių buvo kelyje jiems važiuojant iš oro uosto

— Iš pradžių geriau pažiūrėsiu. Kada prasideda lenktynės?

— Turime dar marias laiko. Kaip laikosi Di?

— Puikiai. Gydytojas išsamiai apžiūrėjo ir patarė daugiau ilsėtis. Ji niurzga, kad jau nebegali ilgai būti arklidėse, tai mes stengiamės užimti ją kaip nors kitaip. Sniegas tirpsta.

— Dar kelios tokios dienos — ir jo nebeliks.

— Tikiuosi, kad dar ne. Man patinka sniegas. — Erina atsilošė. Važiuoti sportiniu automobiliu jai atrodė beveik tas pats, kas joti pasikinkius vėją. — Ar nesušalsi? — paklausė žiūrėdama į jo lengvą švarką ir džinsus. — Oras dar vėsokas.

— Nesirūpink. Tai kas Amerikoje tau dar patinka, be sniego?

— Tavo kalba, — atsakė ji akimirksniu.

— Kalba?

— Kitaip sakant, akcentas. Jis žavingas.

— Žavingas. — Berkas ėmė kvatotis, kol suskaudo sumuštą vietą. Kikendamas jis nejučia pridėjo delną prie šono.

— Ar vis dar skauda?

— Ką? Ne.

— Ar pasitepei hamamelio tepalu?

. Berkas surimtėjo.

— Niekur negalėjau rasti.

— Nujaučiu, kad arklidėse turite dėžę kitą tepalo arkliams. O, tik pažvelk, kokie dailūs lėktuvėliai. — Jam pasukus link oro uosto Erina susirūpino. — Ką mes čia darysime?

— Paskraidysime vienu iš šių lėktuvėlių.

Jos skrandis persivertė kūliu.

— O aš maniau, kad važiuojame į lenktynes.

— Taip ir yra. Mano žirgas lenktyniauja Hajalijoje Floridoje.

— Kas ta Florida?

Berkas stabtelėjo prieš užtrenkdamas dureles. Erina spoksojo į jį iš kitos automobilio pusės.

— Ji pietuose, — paaiškino jis ir ištiesė jai ranką. Pernelyg susijaudinusi, kad galėtų mąstyti, ir pernelyg išsigandusi, kad prieštarautų, Erina atsidūrė lėktuve. Salonas buvo toks mažytis, kad net jai teko pasilenkti einant, bet sėdynė, kurioje netrukus įsitaisė, buvo minkšta ir erdvi. Atsisėdęs priešais ją Berkas parodė saugos diržą. Kai Erina prisisegė, jis spustelėjo vidinio ryšio mygtuką: — Tomai, mes jau pasirengę.

— Gerai, pone Loganai. Regis, bus nesunkus skrydis. Dangus giedras, išskyrus kelis lopinėlius Šiaurės ir Pietų Karolinoje. Turėtume išsisukti.

Išgirdusi užvedamų variklių gausmą Erina stipriai suspaudė sėdynės ranktūrius.

— Ar šiuo daiktu tikrai saugu skristi?

— Gyvenimas yra lošimas, aire.

Erina buvo bepuolanti į paniką, bet tada pamatė, kad jo akys juokiasi. Todėl prisivertė atsipalaiduoti.

— Teisybė. — Lėktuvui pradėjus riedėti ji pažvelgė pro langą. Po kelių minučių žemė apačioje ėmė tolti. — Nieko sau vaizdelis, ką? — Ji nusišypsojo ir pasilenkė arčiau lango. — Kai jūs visi nusileidote Korke, žvelgiau į lėktuvą ir svarsčiau, kaip jausčiausi būdama viduje. Dabar jau žinau.

— Ir kaip?

Ji pašnairavo į jį ir šyptelėjo.

— Na, čia nėra šampano.

— Gali atsirasti.

— Pusę devynių ryto? — Erina nusijuokė ir vėl atsilošė. — Geriau nereikia. Turėčiau padėkoti, kad pasikvietei mane šiandien. Grantai man be galo geri, esu dėkinga, jog galiu bent vienai dienai palikti juos ramybėje.

— Ar tik dėl to turi man padėkoti? — Berkas atsistojo ir nuėjo prie nedidelės nišos.

— Ne. Esu dėkinga ir už suteiktą galimybę išvažiuoti iš namų.

— Ar į kavą norėsi grietinėlės?

— Jo. — Galėtų bent jau pasakyti, kad nėra už ką, — pagalvojo Erina ir tuojau pat pamiršo. Niekas negalėjo sugadinti jai nuotaikos. Kai Berkas sugrįžo, ji paėmė puodelį, bet buvo pernelyg įsiaudrinusi, kad gertų. — Ar atsakysi, jeigu paklausiu to, kas visai ne mano reikalas?

Berkas išsitraukė cigarą ir prisidegė.

— Atsakysiu, bet tai nebūtinai bus tiesa. — Berkas ištiesė kojas ir susikėlė ant sėdynės greta jos.

— Ar tu tikrai kortomis išlošei Tris tūzus?

Jis išpūtė dūmą.

— Ir taip, ir ne.

— Tai visai ne atsakymas.

— Taip, aš lošiau pokerį su Kaningemu — smagi buvo partija ir jis gerokai prasilošė. Lošdamas turi žinoti, kada eiti pirmyn, o kada trauktis. Jis nežinojo.

— Vadinasi, tu išlošei iš jo ūkį.

Jai tai patinka, — galvojo Berkas, žvelgdamas Erinai į akis. Tikriausiai įsivaizduoja prirūkytą, viskiu pradvisusį kambarį, du prie kortų stalo palinkusius vyrus, pasidėjusius per vidurį ūkio nuosavybės dokumentus.

— Galima sakyti ir taip. Aš išlošiau iš Kaningemo pinigų, gerokai daugiau, negu jis turėjo. Kadangi negalėjo išsimokėti nei man, nei kitiems žaidėjams, kuriems anksčiau buvo prasilošęs, galiausiai nupirkau iš jo ūkį, pigiau grybo.

— A... — Viskas ne taip jau romantiška. — Tu jau ir tada buvai turtingas.

— Tarkim, tuo metu man jau šypsojosi laimė.

— Lošimas — netikęs būdas užsidirbti pragyvenimui.

— Vis geriau nei šluoti grindis.

Erina tylėjo, nes beliko tik sutikti.

— Ar anksčiau ką nors išmanei apie žirgus?

— Žinojau, kad jie turi keturias kojas, bet kai žaidime sukasi tavo paties pinigai, greitai išmoksti. O kur tu išmokai tvarkyti apskaitą?

— Aritmetika man visada gerai sekėsi. Pasitaikius progai lankiau kursus mokykloje, o paskui pradėjau tvarkyti ūkio buhalteriją. Tai buvo kur kas maloniau nei iš ryto melžti karves. Kadangi kaime visi viską žino vieni apie kitus, netrukus pradėjau dirbti pas ponią Maloj, o vėliau ir pas poną Odonelį. Kurį laiką darbavausi ir turguje, pas Francį Daganą, bet jo sūnus Donaldas sugalvojo, kad turiu už jo tekėti ir pagimdyti dešimt vaikų, todėl to darbo teko atsisakyti.

— Nenorėjai tekėti už Donaldo Dagano?

— Ir visą gyvenimą skaičiuoti bulves bei griežčius? Ačiū, nereikia. Viskas nuėjo taip toli, kad turėjau arba išbadyti jam akis, arba išeiti iš darbo. Nusprendžiau atsisakyti darbo. Ko šypsaisi?

— Pamaniau, tam Donaldui Daganui labai pasisekė, kad tau po ranka nepasitaikė grėblys.

Erina kilstelėjo galvą ir atidžiai pažvelgė į Berką.

— Tai tau pasisekė, kad susilaikiau. — Atsipalaidavusi ji pasikišo kojas po savimi ir gurkštelėjo pravėsusios kavos. — Papasakok man apie žirgą, kuris šiandien dalyvaus lenktynėse.

— Dvigubas Blefas — jam dveji metai. Temperamentingas ir nervingas, tik ne tada, kai bėga.

Ko vertas, parodė jau patį pirmą kartą — praėjusį savaitgalį laimėjo Floridos ristūnų lenktynes. Ten didžiausias prizinis fondas valstijoje.

— Jo, Trevis irgi apie jį užsiminė. Jis įsitikinęs, kad tokio gero žirgo nematė jau visą dešimtmetį. Ar tikrai taip yra?

— Gali būti. Šiaip ar taip, derbyje dalyvausiu su juo. Dvigubo Blefo tėvas per savo gyvenimą yra laimėjęs daugiau nei milijoną dolerių, o motina — Trigubos Karūnos laimėtojo palikuonė. Jis mėgsta bėgti iš paskos, o paskui netikėtai aplenkti. — Berkas išpūtė dar vieną dūmą ir Erina vėl atkreipė dėmesį į randą ant krumplių.

— Iš tavo žodžių aišku, kad labai juo žaviesi.

Tai buvo tiesa, stebinanti ir jį patį. Bet Berkas

tik gūžtelėjo pečiais.

— Jis nugalėtojas.

— O kaip tas, kurį parsivežei iš Airijos ir kuris tau įspyrė?

— Su juo ketinu pradėti vietos varžybose — Čarlzo taurėje, Lorelyje, Pimlike, kad galėčiau stebėti. Jeigu nuojauta manęs neapgauna, per metus jis uždirbs dvigubai tiek, kiek už jį sumokėjau.

— O jeigu nuojauta apgaus?

— Tai retai pasitaiko. Šiaip ar taip, jau dabar esu įsitikinęs, kad buvo verta keliauti į Airiją.

Nuo jo žvilgsnio Erina pasijuto šiek tiek nejaukiai.

— Esi lošėjas, — pareiškė ji be jokių emocijų, — tikriausiai sugebi ir pralošti.

— Man labiau patinka išlošti.

Ji pasidėjo kavą.

— Iš kur šis randas tau ant rankos?

Berkas nepažvelgė į randą, kaip būtų padaręs

bet kuris kitas žmogus, o nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio užgesino cigarą.

— Įsitaisiau per muštynes bare šalia EI Paso. Kliuvo nudaužtu viskio buteliu. Nesutarimai kilo prie kortų stalo dėl septynių žirgų ir dailios šviesiaplaukės.

— Laimėjai?

— Žirgus — taip. O moteris nebuvo verta.

— Regis, dėl žirgų muštis labiau verta negu dėl moters.

— Visaip pasitaiko.

— O nuo ko priklauso? Nuo moters?

— Nuo žaidimo, aire. Visada viskas priklauso nuo žaidimo.

Lėktuvui nusileidus Erina įžengė į naują pasaulį. Berkas patarė paltą palikti lėktuve, bet ji vis tiek nesitikėjo nei tokios šilumos, nei taip spiginančios saulės.

— Palmės, — išspaudė ji ir nusijuokusi sugriebė Berką už rankos. — Juk čia palmės!

— Nejuokauji? — Nespėjus jai susinervinti jis apkabino ją per pečius ir nusivedė. Automobilis jau laukė. Erina įsliuogė vidun, stengdamasi apsimesti, kad tai, kas čia darosi, jai visiškai įprasta.

— Nėra rankenėlės langui atidaryti, — prabilo ji. Berkas pasilenkęs spustelėjo mygtuką ir nuleido stiklą. — A... — Po dešimties sekundžių ji sviedė į šalį šaltakraujiškumo kaukę. — Negaliu patikėti. Čia taip šilta, žydi gėlės. Ak, mano mama paklaiktų pamačiusi tokią daugybę gėlių. Visai kaip toje patalpoje su daug stiklo tavo namuose. Vos prieš dvi savaites aš gramdžiau ponios Maloj grindis, o dabar spoksau į palmes.

Berkas vairavo užtikrintai, lyg puikiai žinodamas kelią — nesustojo paklausti, nežvilgčiojo į žemėlapį. Erina suprato: jam šis pasaulis toli gražu nėra naujas. Tai ji čia vapalioja kaip kokia kvailė. Iš pradžių pamėgino susiimti, bet netrukus liovėsi. Koks skirtumas, kaip pasirodys.

Berkas nė neįsivaizdavo, kad bus taip malonu stebėti žmogų, kuris džiaugiasi smulkmenomis. Akimirką užplūdo troškimas važiuoti taip be galo ir klausytis Erinos plepėjimo, juoko ir klausimų. Jau buvo beveik pamiršęs, kad yra žmonių, mokančių kitomis akimis pažvelgti į tai, kas jam nebe nauja.

Keliauti jam įprasta, per gyvenimą Berkas tapo, galima sakyti, profesionaliu keliautoju, ir kaip dauguma profesionalų, nustojo dairytis aplinkui. O dabar, kai Erina baksnojo tai į baltą smėlį, tai į jaunus banglentininkus ar į dangų besistiebiančius viešbučius, ir jis pradėjo prisiminti, ką reiškia, kai kažką pamatai pirmą kartą.

Hipodrome jį atpažino. Jiedviem einant per veją link didžiulių arklidžių Erina pastebėjo, kad žmonės linksi jo pusėn ir sveikina poną Loganą. Jojikai, treneriai ir arklių prižiūrėtojai jau ruošėsi popietinėms lenktynėms.

— Sveikas, Loganai.

Pasukusi galvą Erina išvydo didelį pilvotą vyrą su šiaudine skrybėle. Jam ant piršto žybtelėjo deimantas, o veidas žvilgėjo nuo plonyčio kaitros išspausto prakaito sluoksnio.

— Sveikas, Durnamai.

— Nežinojau, kad atskrisi pats pasižiūrėti.

— Mėgstu prižiūrėti savo reikalus. O tavo žirgas praėjusią savaitę bėgo gerai.

— Taip, Čarlstone. Nežinojau, kad ten buvai.

— Nebuvau. Susipažinkite, čia Erina Makinon, o čia — Čarlis Durnamas. Jam priklauso žirgynas Leksingtone.

— Tikra žirgų karalystė, ponia. — Durnamas paspaudė jai ranką ir apdovanojo šypsena. — Malonu, tikrai labai malonu susipažinti. Niekas nemoka taip išsirinkti kumelaičių kaip Loganas.

— Aš neketinu dalyvauti lenktynėse, pone Durnamai, — šypsodamasi atsakė Erina, nusprendusi, kad jis nepavojingas.

— Iš Airijos, tiesa?

— Ji Adelijos Kanein pusseserė, — Berkas kalbėjo ramiai, bet neatitraukė akių, kol Durnamas nepaleido Erinos rankos.

— Na, argi tai ne ženklas? Sakau jums, ponia: Grantų draugai yra ir Čarlio Durnamo draugai. Labai šaunūs žmonės.

— Ačiū, pone Durnamai.

— Einu apžiūrėti savo žirgo, Čarli. Pasimatysime vėliau.

— Užmeskite akį ir į Čarlio Pasididžiavimą, jei būsite šalia! — šūktelėjo jiems pavymui Durnamas. — Ten tai žirgelis!

— Koks juokingas vyras, — burbtelėjo Erina.

— Tam juokingam vyrui priklauso vienos iš geriausių arklidžių šalyje ir mergišiaus reputacija.

Erina metė žvilgsnį per petį ir sukikeno.

— Gali garsėti kokia tik nori reputacija, bet neįsivaizduoju, kad jam sekasi su moterimis.

— Nustebtum, kiek sėkmės galima nusipirkti už dešimt ar penkiolika milijonų. — Berkas linktelėjo arklininkui. — Šiandien jis mano konkurentas.

— Tikrai? — Erina atmetė atgal plaukus. Buvo įsitikinusi, kad saulė dar niekada nešvietė taip skaisčiai. — Vadinasi, tau teks jį sutriuškinti, tiesa?

Šypsodamasis Berkas vėl apkabino ją per pečius.

— Taip ir ketinu padaryti. — Jie praėjo pro kelis gardus. Erina baikščiai atsitraukė nuo jo kuo toliau. Arklių ir šieno kvapas jai buvo pažįstamas, kaip ir tas gniutulas gerklėje. Nekreipk dėmesio, — paliepė sau ir žengė prie Berko, kai šis sustojo prie vieno aptvaro. — Čia Dvigubas Blefas.

Ji nužvelgė bėrį ir įvertino, kad jis kokių penkiolikos plaštakų [* Plaštaka — matas, apie 10 cm, juo matuojamas arklio ūgis.] aukščio, plačios krūtinės ir aptakių formų, tiesiog gimęs bėgti greitai. Iš pradžių ją pribloškė žirgo grožis, o kai jis krestelėjo galvą, Erina tiesiog sustingo.

— Koks didžiulis. — Burna išdžiūvo, bet ji prisivertė žengti žingsnį artyn.

— Pasirengęs laimėti? — juokdamasis paklausė Berkas ir ištiesęs ranką paglostė jam snukį. Žirgas pakarpė ausimis pažinęs šeimininką, bet nesiliovė trypęs kojomis. — Nekantrus. Nepakenčia laukti. Velniškas pasipūtėlis. Man regis, Trims tūzams jis gali laimėti pirmąją Trigubą Karūną. Kaip jis tau atrodo?

— Labai mielas. — Erina žengtelėjo atgal, vos žirgas pirmą kartą metė į ją žvilgsnį. — Esu tikra, kad galėsi juo didžiuotis.

— Ką gi, apžiūrėkime iš arčiau ir įsitikinkime, ir arklininkas gerai atliko savo darbą. — Atidaręs *ardo duris Berkas įėjo į vidų. Erina sudvejojo, bet galiausiai ryžosi ir, nors širdis daužėsi kaip pašėlusi, žengė vidun. — Gerai atrodai, biče. — Perbraukęs rankomis žirgui per šoną Berkas pralindo pro apačią pažiūrėti iš kitos pusės. Patikrino kanopas pakėlęs po vieną koją ir patenkintas linktelėjo. — Švarutėlaitės. Pamatysi, kas bus, kai jam uždės balną. Tą pačią minutę bus pasirengęs bėgti. Reikės prilaikyti jį prie starto vartų.

Dvigubas Blefas pakapstė kanopa žemę, lyg būtų supratęs, kas kalbama. Staiga jis atmetė galvą ir nusižvengė į Berko juoką. Erina apalpo.

Atsipeikėjusi pajuto, kad ją kažkas prilaiko ir pila į burną vėsų skystį, ir atsimerkė refleksyviai nurijusi seiles.

— Kas nutiko?

— Tai tu man pasakyk, — Berko balsas skambėjo šiurkščiai, bet skruostą glostanti ranka buvo švelni.

— Tikriausiai perkaito saulėje, — išgirdo Erina tingiai tariamus žodžius ir pakėlusi akis pažvelgė Berkui per petį. Ten išvydo jauną veidelį ir kupetą šviesių plaukų.

— Teisybė, — suskubo teisintis. — Dabar jaučiuosi daug geriau.

— Sėdėk ramiai, — sulaikė Berkas, kai Erina pamėgino atsikelti. — Viskas gerai, Bobi, gali eiti, dabar jau susitvarkysiu pats.

— Klausau, pone Loganai. Nusiraminkite, panele, ir pasistenkite likti šešėlyje.

— Ačiū. Ak... — Erina užsimerkė ir mintyse išvadino save paskutine kvaiša. — Atsiprašau, kad sukėliau šią sceną. Nesuprantu, kas nutiko.

— Vieną akimirką dar jauteisi puikiai, o kitą jau gulėjai susmukusi. — Ir dėl nieko, dėl ničnieko gyvenime Berkas dar nebuvo taip išsigandęs. — Tu vis dar išblyškusi. Ko gero, vertėtų paklausyti Bobio patarimo ir paieškoti tau pavėsio.

— Jo. — Erina su palengvėjimu atsiduso. Tuo metu, kai Berkas padėjo jai atsikelti, Dvigubas Blefas vėl iškišo galvą ir trinktelėjo į gardo duris. Tyliai riktelėjusi Erina apsikabino Berką už kaklo ir prisispaudė.

Jis netruko suprasti, kas čia vyksta.

— Dėl Dievo meilės, Erina, kodėl nesakei, kad bijai arklių?

— Nebijau.

— Mulkė, — burbtelėjo jis ir be ceremonijų pakėlė ją ant rankų.

— Nenešk manęs. Jau ir taip jaučiuosi pažeminta.

— Užsičiaupk. — Nusprendęs, kad jie jau pakankamai toli nuėjo nuo arklidžių, Berkas pasodino ją po palme. — Jei būtum turėjusi smegenų ir prisipažinusi, nebūtum sutrumpinusi man gyvenimo dešimčia metų. — Dar kartą nusikeikęs jis prisėdo šalia. Širdis jau plakė senuoju ritmu.

— Dabar man mažiausiai reikia tavo moralo. — Erina būtų atsistojusi ir nurūkusi tolyn, bet jautė, kad kojos dar neneš. — O ir ką turėjau sakyti? Maniau, kad jau nebebijau.

— Blogai manei. — Pamatęs, kad ji vis dar išblyškusi, Berkas atlyžo ir paėmė už rankos. — Papasakok, dėl ko taip nutiko.

— Tai vaikiška.

— Vis tiek papasakok.

— Mes laikėme kelis ristūnus — puikius arklius. — Ji giliai atsiduso. Dabar tai tikrai pasirodys Berkui esanti visiška vėpla. — Jie ganėsi lauke, artinosi audra. Brajenas vieną atrišo ketindamas nuvesti į tvartą. Smarkiai griaudėjo ir žaibavo, arkliai nerimo. Džo pamėgino atrišti kitą, o aš stengiausi jį nuraminti. Viskas įvyko taip greitai — pliekęs žaibas jį išgąsdino, arklys atsistojo piestu. Viešpatie, kad būtum matęs — tos didžiulės kanopos tiesiai man virš galvos. — Erina nusipurtė. — Aš kritau ant žemės ir jis peršoko per mane.

— O Dieve! — Berkas suspaudė jos ranką.

— Man pasisekė, viskas baigėsi gana laimingai. Lūžo keli šonkauliai, neapsiėjau be mėlynių. Visa bėda, kad nuo to laiko negaliu ramiai prieiti prie arklio, apima panika.

— Jeigu būtum pasakiusi, nebūčiau tavęs čia vežęsis.

— Maniau, kad jau būsiu pamiršusi. Tai nutiko daugiau nei prieš penkerius metus. Kvailystė. — Erina persibraukė ranka per veidą, paskui atmetė atgal plaukus. — Visą savaitę išsisukinėjau, rasdavau įvairiausių pasiteisinimų Adelijai ir Treviui, kodėl neinu į arklides.

— Ar nebūtų paprasčiau pasakyti tiesą? — nusistebėjo Berkas ir kai Erina gūžtelėjo pečiais, pasislinko arčiau jos. — Daug didesnė kvailystė gėdytis to negu bijoti.

Ji kilstelėjo smakrą, paskui atsiduso.

— Galbūt. — Vengdama Berko žvilgsnio ėmė pešioti žolės stiebelį. — Nesakyk jiems.

— Ir vėl paslaptys? — Jis atsargiai suėmė už smakro ir atsuko veidą į save. Dabar buvo kur kas sunkiau jai atsispirti — pablyškę skruostai, šiek tiek drėgnos akys ir pažeidžiamumas, kuriuo spindėjo oda. — Neturėtum taip rūpintis dėl to, ką apie tave pagalvos kiti. Nors žinau, kad plauni indus ir alpsti pamačiusi arklius, man tu vis tiek patinki.

— Patinku? — Erina nenoriai nusišypsojo. — Tikrai?

— Labai. — Nepratęs ilgai tramdyti aistros Berkas pasilenkė ir įsisiurbė jai į lūpas, trokšdamas pajusti jų skonį, mėgautis jų švelnumu ir tyrinėti. Ji pakėlė ranką jam prie krūtinės, lyg norėdama sulaikyti, bet pirštai patys sugniaužė marškinius ir prisitraukė jį arčiau.

Ankstesni Berko bučiniai neleido Erinai pasijusti ramiai ir saugiai. Užplūsdavo visai kitokie pojūčiai. O šis buvo naujas. Nors iš susijaudinimo švelniai kuteno skrandį, ji jautėsi saugi. Gal dėl to, kad jis švelniai apkabino ranka ir raminamai glostė. O gal dėl to, kad po jo lūpomis jos lūpos pasidarė švelnios ir jautrios.

Berkas troško prisitraukti ją arčiau, apkabinti, pasisodinti ant kelių ir murmėti visokius niekus. Dar niekada taip nesijautė su moterimi. Apėmė kažkoks keistas jausmas, nerimas ir tuo pat metu... nepaprastas jaukumas.

Jis lėtai atsitraukė, bet jos nepaleido.

— Parvešiu tave namo.

— Namo? Bet aš noriu pasižiūrėti lenktynes. — Kažkodėl tą akimirką Erinai atrodė, kad galėtų padaryti bet ką. — Jaučiuosi gerai, prisiekiu. Be to, jeigu įstengsiu stebėti žirgus iš tolo, gal nebesigąsdinsiu pamačiusi iš arti. — Erina atsistojo ir apsidžiaugė, kad kojos vėl laiko tvirtai. — Liaukis, Berkai, eime. Juk ne tam skridome tokį kelią... Kur mes dabar esame?

— Floridoje, — atsakė jis ir pakilo.

— Jo, į Floridą, kad apsisukę grįžtume atgal. Tavo galiūnas turi laimėti lenktynes, tiesa?

— Aš už jį pastačiau šiokią tokią sumą.

— O aš pridedu dar dešimt dolerių.

Nusijuokęs Berkas paėmė jos ištiestą ranką.

— Eime, atsisėsime.

Žiūrovai jau plūdo į tribūnas. Jose Erina išties išvydo begalę veidų — įdegusių ir įraudusių, susiraukšlėjusių ir lygių it kūdikio. Vieni pildė lošimo blankus, kiti rūkė storus cigarus, treti siurbčiojo iš plastikinių puodelių.

Bet viešpatavo čia elegancija, atskleidžianti pasitikėjimą savimi ir ramybę. Plonytės pastelinių spalvų suknelės pramaišiui su lengvos medvilnės kostiumais ir šiaudinėmis skrybėlėmis. Erina pastebėjo, kad ne viena liekna įdegusi moteris akimis nulydi Berką. Retkarčiais jis kilstelėdavo ranką, bet nesistengė užmegzti pokalbio.

Iš Berko ložės priekyje ji puikiai matė rudą ovalą, kuriuo bėgs žirgai, ir sodriai žalią pievą jo viduryje, išpuoštą atogrąžų gėlėmis ir rožiniais flamingais. Toliau buvo dar daugiau tribūnų ir dar daugiau žmonių. Ir sulig kiekviena minute jų vis daugėjo.

— Niekada nesu mačiusi šitiek žmonių vienu metu vienoje vietoje. Ir visi čia susirinko pasižiūrėti lenktynių.

— Nori alaus?

Erina nesąmoningai linktelėjo ir, Berkui nuėjus, toliau stebėjo aplinką. Netoliese pamatė Durnamą, besikalbantį su moterimi, mūvinčia trumpiausiais šortais, kokius Erinai teko kada nors matyti. Nuo jų jos žvilgsnis nukrypo į tablo, kuriame pradėjo mirgėti skaičiai, skelbiantys pirmojo bėgimo statymus.

— Norėčiau, kad paaiškintum, ką visa tai reiškia, — prakalbo Erina, Berkui dar nespėjus atsisėsti. — Kad suprasčiau, kaip reikia lošti.

— Jeigu nori mano patarimo — palauk trečio bėgimo ir statyk už penktą numerį.

— Kodėl?

— Tas žirgas iš Karališkųjų pievų. Atmetus visus sentimentus, jis puikus bėgikas. Rezultatai kiek svyruoja, bet šiandien jis atrodo gerai. Pirmajame bėgime gali laimėti bet kuris. Kol kas statymai neįspūdingi.

— Ar statysi už jį?

— Ne.

— Maniau, tu lošėjas.

— Aš mėgstu pats pasirinkti žaidimą.

Erina atsilošusi klausėsi pranešimo apie

pirmąjį bėgimą.

— Krištolinė Panelė — gražus vardas.

— Varžybas laimi ne gražūs vardai. Pataupyk pinigus, aire.

Erina atsilošė ir pasimėgaudama siurbė į save aplinkos garsus ir vaizdus. Kai žirgai buvo sustatyti prie starto linijos, ji pasilenkė į priekį.

— Jie labai gražūs, — tarė, bet kai Berkas švelniai palietė jos ranką, pasijuto kur kas geriau.

Jos pulsas mušė it pašėlęs. Berkas numanė, jog tai ir iš susijaudinimo, ir dėl nervų. Neklydo, kad joje dera priešybės.

Atsidarius vartams Erina tvirtai sunėrė su juo pirštus, bet neatšoko.

— Koks triukšmas, — sumurmėjo, nors širdis daužėsi ne tyliau nei žirgų kanopos į bėgimo taką. Kol jie bėgo pirmą ratą, ji stengėsi sukaupti visą dėmesį į žirgus. Štai kur jėga, — mąstė, — nevaržoma ir vis dėlto suvaldyta. Ir tegul žirgų lenktynės jau tapo verslu, ji puikiai suprato, kodėl jos buvo ir tebėra karalių sportas.

Bėgimui pasibaigus ji uždėjo delną sau ant krūties.

— Širdis vis dar daužosi. Nesišaipyk iš manęs, — perspėjo ji Berką ir tuoj pat nusijuokė. — Tai nuostabiausias dalykas, kokį esu regėjusi. Kiek spalvų ir kiek energijos. Ar gali įsivaizduoti, kad kasdien jodinėji žirgu?

— Daugybė žmonių jodinėja.

Erina papurtė galvą. Šiandien buvo ypatinga diena, tokia pasitaiko tik kartą gyvenime.

— Noriu lažintis per kitą bėgimą.

— Per trečią, — priminė Berkas ir gurkštelėjo alaus.

Kai atėjo laikas, ji primygtinai norėjo statyti pati. Iš pradžių bilietą įsikišo į marškinių kišenę, paskui apsigalvojo ir atsargiai įsidėjo į piniginę, vėl įsitaisiusi šalia Berko nerimavo, kol arklius sustatė prie vartų.

— Nieko tokio, jeigu ir pralošiu, — šyptelėjusi pareiškė. — Aišku, velniškai norėčiau laimėti. — Kai žirgai pradėjo bėgti, Erina atsistojo ir atsirėmė į turėklą. — Kuris iš jų? — paklausė ir čiupo Berką už rankos, norėdama, kad jis atsistotų šalia.

— Ketvirtas skaičiuojant iš vidinės rato pusės. Žokėjus raudonos ir auksinės spalvos marškiniais.

— A... — Ji spoksojo į jį ragindama paskubėti. — Gerai bėga, tiesa?

— Taip.

— Oi, pažiūrėk, jis veržiasi į priekį.

— Turėk kantrybės, aire, jiems dar liko pusė mylios.

— Bet jis veržiasi į priekį! — bedė pirštu Erina ir nusikvatojo. — Yra jau antras. — Aplinkui pasigirdo šūksmai, perrėkiantys komentatoriaus balsą ir kanopų griausmą. Erina kurį laiką klausėsi įsitempusi, staiga čiupo Berkui už marškinių ir truktelėjo. — Jis pirmauja! Tik pažiūrėk! — Kai žirgas, pusę kūno aplenkęs kitus, kirto finišo liniją, ji nusisuko nuo turėklo ir krito Berkui tiesiai į glėbį. — Jis laimėjo! Aš laimėjau! — nusikvatojo ir skambiai pabučiavo Berką. — O kiek?

— Ak tu, gobši raganiūkšte.

— Tai neturi nieko bendra su gobšumu — tik norėjau laimėti. Grįžusi namo galėsiu pasakyti Di, kad stačiau už jos žirgą ir išlošiau. O kiek?

— Santykiu penki prie vieno.

— Penkiasdešimt dolerių? — Erina dar kartą nusikvatojo. — Kitą bokalą alaus statau aš. — Ji paėmė Berką už rankos. — Kada bėgs tavo žirgas?

— Penktajame bėgime.

— Dėkui Dievui, turėsiu laiko atsigauti. — Ji nupirko jam alaus, paskui sumanė dar geriau ir nupirko abiem po dešrainį. Vienintelė vieta, kur anksčiau taip nerūpestingai leisdavo laiką, būdavo mugė. Ir čia Erinai viskas priminė mugę — garsai, kvapai, spalvos. Kai išgirdo pranešant penktąjį bėgimą, kišenėje ji jau turėjo lošimo bilietą, o ant nosies — Berko akinius nuo saulės. — Aš net neabejoju, kad tavo žirgas laimės, — pareiškė pilna burna. — Ir ne tik dėl to, kad už jį pastačiau.

— Aš taip pat.

— Ką jaučia žmogus, būdamas savininku? — pasidomėjo ji. — Ne šiaip paprasto žirgo, o galinčio įveikti kitus?

— Tai beveik tas pats, kas įsitaisyti brangią meilužę — neriesi dėl jos iš kailio, išleidi krūvas pinigų ir tenkiniesi trumpomis aistringo atpildo akimirkomis.

Erina atsisuko ir nusmaukusi akinius žemyn pažvelgė per jų viršų.

— Tu tikras aštrialiežuvis.

— Švelniai tariant.

Berkas pasisuko ir įrėmė žvilgsnį į savo žirgą, kuris tuo metu kaip tik išskriejo pro vartus. Ką jaučia? — paklausė pats savęs. Ką jaučia skurdžius pavainikis iš Naujojo Meksiko, stebėdamas jam prieš akis praskriejantį savo ristūną, kainuojantį šešiaženklę sumą? Tai nuostabu. Taip nuostabu, kad neįmanoma išreikšti žodžiais — net nežinojo, ar to nori. Juk rytoj visko gali nebelikti.

Na ir kas?

Jau seniai buvo patyręs, kad jeigu ką nors spaudi pernelyg stipriai, tai išsprūsta iš rankų. Trims tūzams Berkas atidavė visą širdį, nors iš pradžių neketino valdyti to ūkio. Juo labiau neketino prie jo prisirišti. Jam labiau patiko klajokliškas gyvenimo būdas. Ir vis dėlto jau ketverius metus gyvena vienoje vietoje.

Dar visai neseniai svarstė, ar nevertėtų ūkiui surasti valdytoją, o pačiam pasiimti ilgas atostogas. Ir patraukti į Monte Karlą, San Chuaną, Tahou. Kai įsitrauki į vieną žaidimą, ilgainiui pasidaro nuobodu. Bet tada išvažiavo į Airiją. Ir grįžo su Erina.

Tikra velniava, bet nebetraukia nei Monte Karlas, nei ruletė. Darosi vis lengviau gyventi sėslų gyvenimą. Ir galvoti apie vieną moterį.

— Tu laimėjai! — Erina staiga prapliupo juoku ir pripuolusi apkabino jį už kaklo. — Pralenkei varžovus dviem, o gal net trimis ilgiais, tiksliai negaliu pasakyti! Ak, Berkai, aš taip džiaugiuosi!

— Tikrai? — Jis pamiršo ir lenktynes, ir žirgą, ir lažybas.

— Žinoma, kad džiaugiuosi! Nuostabu, tavo žirgas laimėjo — ir dar taip gracingai. Dėl savęs irgi džiaugiuosi. — Ji nusišypsojo. — Juk statymas — aštuoni prie penkių.

Ir tada Berkas ją apstulbino — prisitraukė prie savęs ir įsisiurbė į lūpas su tokia jėga ir aistra, kad Erinai net kojas pakirto. Ji nesipriešino, tik įkalinta jo glėbyje leidosi blaškoma audros.

— Velniop tuos statymus, — suburbėjo Berkas ir dar kartą ją pabučiavo.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Erina nežinojo nė ką galvoti. Tą dieną, kai juodu su Berku drauge leido laiką, jis buvo be galo mielas. Ji stebėjo lenktynes, kuriose dėl greičiausiojo vardo varžėsi stiprūs ir gražūs žirgai. Žvalgėsi į dailiai pasipuošusias moteris ir jojikus prašmatniomis eilutėmis. Klausėsi tūkstančių į vieną vietą susirinkusių žmonių keliamo triukšmo. Matė daugybę egzotiškų paukščių ir gėlių, privačiame lėktuve gurkšnojo šampaną. Bet ryškiausiai prisiminė, kaip sėdėjo ant žolės Berko glėbyje.

Nežinojo nė ką galvoti.

Nuo to laiko dienos slinko įprastu ritmu. Erina turėjo sau priminti, kad daro tai, ko čia ir atvažiavo — dirba už pinigus, pradeda naują gyvenimą, atranda naujų dalykų. Tik Berkas vis rečiau užsukdavo į jos kabinetą. Ji nejučia susigriebdavo spoksanti į duris ir trokštanti, kad šios atsidarytų. Tikino save, jog jausmai, kuriuos jam jaučia — paviršutiniški. Jis prajuokindavo ją, parodė kvapą gniaužiančių dalykų ir būdavo labai mielas, kai pats to norėdavo. Tačiau nestokojo ir arogancijos, vertė ją jaustis taip, tarsi vaikščiotų ant bedugnės krašto, bet visai neatstūmė. Juk moteris gali žavėtis tokiu vyru nerizikuodama širdimi. Tai kodėl ji turėtų nesižavėti? Gali netgi su juo pasibučiuoti nenugrimzdama giliau. Argi ne?

Ir vis dėlto Erina jautėsi priėjusi ribą — pradėjo pernelyg lengvabūdiškai apie jį galvoti ir pernelyg dažnai jo laukti.

Jau gana ilgai jis laikėsi atokiai nuo Erinos. Berkas susimąstęs grįžo iš arklidžių ir pro užpakalines duris įėjo į namą. Šalinosi nuo tos trumpos jųdviejų kelionės į Floridą, kai ji visiškai sujaukė sielą. Jis buvo pratęs išlaikyti blaivų protą ir nepaleisti jausmų nuo virvelės, todėl jautėsi sutrikęs nuo šitokios tramdomų troškimų maišaties.

Berkas negalėjo liautis galvojęs apie tai, kaip ji atrodė hipodrome, stebėdama pro šalį lekiančius žirgus. Tokia gyvybinga, susijaudinusi, jaudinanti. Su tokia moterimi jis galėtų sutarti. Tačiau lindo ir kitokie prisiminimai — Erina guli nualpusi jam po kojų. Išblyškusi ir bejėgė, labai išsigandusi. Jam teko ją guosti ir raminti.

Jis netroško būti atsakingas už moterį, kurią reikia saugoti ir paremti. Bet Erina jį traukia.

Ji ne iš tų moterų, kurias galima nusitempti į lovą vienai nakčiai, patirti abipusį malonumą, o paskui ramiai palikti. Ir vis dėlto ji traukia. Kad ir ką sakytum, tokios kaip Erina giliai suleidžia šaknis. Berkas niekada nenorėjo suvaržymų ir atsakomybės, kuriuos užkrauna namai tikrąja to žodžio prasme. Kad ir ką sakytum, Erina Makinon jį traukia.

Jau gana ilgai jis laikėsi nuo jos atokiai.

Kai Berkas įžengė į kabinetą, ji tvarkingu, gal kiek neryžtingu braižu pildė buhalterijos knygą. Erina iškart suprato, kad čia jis — nereikėjo nė akių pakelti, bet prisivertė užbaigti ką buvo pradėjusi.

— Labas. Pastaruoju metu retokai matomės.

— Buvau užsiėmęs.

— Supratau iš dokumentų, kurie guli man prieš nosį. Ką tik apmokėjau veterinaro sąskaitą. Už pinigus, kuriuos kas mėnesį mokame veterinarui Hariganui, Airijoje jis pragyventų ištisus metus. Ar mažieji kumeliukai sveiki?

— Gyvens.

— Kaip matau, nusamdei naują arklininką.

— Samda rūpinasi mano treneris.

Erina kilstelėjo antakį. Tai ką, užsigeidė jai parodyti, kas čia dvaro šeimininkas, ar kaip?

— Mačiau, Lošimas gerai pasirodė Santa Anitoje.

— Pradėjai skaityti ir sporto puslapį?

— Pamaniau, kad gyvendama su Grantais ir dirbdama tau turėčiau sekti įvykius. — Erina vėl pakėlė pieštuką. — O dabar, kai taip mielai pleptelėjome, jau grįšiu prie darbo, nebent ko nors norėtum.

— Eime su manimi.

— Ką?

— Sakiau — eime su manimi. — Nieko nelaukdamas Berkas paėmė ją už rankos ir pastatė ant kojų. — Kur tavo paltas?

— Kam? Kur mes einame?

Berkas neatsakė, tik apsidairė ir pamatė jį, sulankstytą ant kėdės.

— Apsivilk, — paliepė ir įbrukęs jai paltą žengė pirmyn.

— Nuostabu, — sunkiai gaudydama kvapą išspaudė Erina, tempiama koridoriumi. — Vidury dienos pertrauki mano darbą ir išsitempi nieko nepaaiškinęs. Vien tai, kad moki man algą, dar nereiškia, jog šoksiu pagal tavo dūdelę, Berkai Loganai. Šioje šalyje darbuotojas turi teisių. Tiesa, prisiminiau ketinusi klausti, kiek man priklausys mokamų atostogų.

— Daug žinai, — burbtelėjo Berkas atidarydamas duris.

— Jeigu nepaleisi rankos, negalėsiu užsivilkti palto, — priminė Erina, ir kai Berkas paleido, įsikišo antrą ranką į rankovę, bet palto neužsisagstė. — Žinoma, dienelė nuostabi. Nors sniegas tirpsta ir ant žemės baisi pliurza, augalams pavasarį tai tik į naudą. Jeigu tik tiek norėjai man parodyti, tai gal jau grįšiu prie darbo, — nusprendė ji ir piktai sušnypštė, kai Berkas vėl čiupo už rankos ir nusitempė ją. — Berkai, kokia širšė tau įkando? Jeigu nori ką nors man parodyti arba paprašyti paslaugos — puiku, bet visai nebūtina tampyti.

— Kiek laiko jau man dirbi?

— Tris savaites, — nustojusi muistytis pasakė Erina.

— Ir per tas tris savaites beveik neiškišai nosies iš kabineto.

— Bet mano darbas kabinete, — priminė ji.

— Ar kada nors susimąstei, kad negali suprasti darbo, jeigu nesi mačiusi, iš kur pinigai ateina ir kur išeina?

— Na, juk dėl to vežeisi mane žiūrėti lenktynių.

— Vienos lenktynės — dar ne viskas.

— O kam man suprasti, jeigu skaičiai susieina?

Berkas to nė pats žinojo, bet norėjo, kad ji pamatytų jo valdas, perprastų, kas čia vyksta, ir susidomėtų.

Nusibraukusi nuo akių plaukus Erina pažvelgė į jį. Iš profilio Berkas atrodė ryžtingai nusiteikęs ir jai pasirodė, kad jo žvilgsnis paniuręs.

— Kažkas tau neduoda ramybės, ar ne?

— Ne, — griežtai, tarsi gindamasis atrėžė Berkas, bet tuoj pat prisivertė atsipalaiduoti. — Ne, nieko. — Tik dusino tas giliai užspaustas geismas, nuo kurio lyg styga įsitempė visas kūnas, vos jam užuodus jos kvapą. Kas, po galais, nutiko, kad mintyse viešpatauja tik viena moteris, persekioja vienas balsas ir vienas kvapas?

Erina tylėdama ėjo šalia jo, pakeliui žvalgydamasi į krokus — didelius, mėsingus, violetinius, kurie kalėsi iš įmirkusios žemės, nekreipdami dėmesio į vis dar plytinčius sniego lopinius. Matė, kaip banguoja laukai ir jais ritinėjasi saulė. Matė arklides, iš tolo blizgančias lentines jų sienas. Matė šachmatų lentą primenančias ganyklas ir didelį ovalų treką, kur net ir tokiu metu buvo treniruojami žirgai.

— Nieko sau, kaip gražu, — sumurmėjo. — Lyg paveikslėlis iš knygos. Tikriausiai didžiuojiesi, kad visa tai priklauso tau.

Kadangi Berkas nebuvo tuo tikras, stabtelėjo ir drauge su ja apsidairė. Šį ūkį išlošė sąžiningai, bet juk per savo gyvenimą yra laimėjęs ir pralošęs daug svarbių dalykų. Čia pasilikti jis neketino, tik norėjo pertvarkyti taip, kad lošimas atsipirktų.

Į šį verslą jis atėjo menkai išmanydamas apie žirgus, dar mažiau — apie jų veisimą ir lenktynes, bet nusprendė visko išmokti, kad gautų gerą pelną.

Tai buvo prieš ketverius metus, o jis vis dar čia. Žvalgydamasis su Erina pašonėje Berkas pradėjo suprasti kodėl. Čia gražu, viskas priklauso jam, be to, niekada netrūksta rizikos. Laikydamas Erinos ranką savo delne jis patraukė toliau.

— Turime trisdešimt žirgų, iš kurių du — veisliniai eržilai, jie nieko daugiau neveikia, tik tenkina damas.

— Ir patys save, — pridūrė Erina.

— Dvi kumelės ką tik atsivedė kumeliukų, turime dar dvi, kurios turėtų kumeliuotis šiomis dienomis. Beveik pusė kitų žirgų treniruojami kitam sezonui. Turiu penkis puikiausios formos dvimečius ir kelis veteranus, kurie dar kelis metus praleis treke, o tada bus palikti tik veislei arba išeis į užtarnautą poilsį. Pažvelk, matai tą žirgą, kuris dabar treniruojamas? Tai vienas iš dviejų, kuriuos parsivežiau iš Airijos.

Erina atsisuko į treką. Raitelis buvo atsistojęs balnakilpėse ir žemai pasilenkęs, bet į jį Erina vos akį teužmetė. Žirgas buvo fantastiškas — kaštonis su baltu dyžiu, kuris tarsi žaibas kirto snukį. Jo kojos jau skriejo pagavusios vėją, kanopos dunksėjo į drėgną treko taką.

— Greitas.

— Ir piktas kaip velnias.

— Tikriausiai jis tau ir įspyrė. — Erina vėl žvilgtelėjo į žirgą. Gal ir gražuolis, bet ji geriau laikysis atokiai. — Kodėl pirkai, jeigu žirgas tokio bjauraus būdo?

— Man patiko jo stilius. — Jis jau ketino eiti toliau, bet Erina sulaikė.

— Visai nenoriu susipažinti artimiau.

— Aš tau parodysiu ką kita.

Eidama su Berku Erina bandė įkalbėti save atsipalaiduoti.

— Jeigu būtum pasakęs, kad vaikščiosime po kiemą, būčiau apsiavusi batus.

Jis pažvelgė žemyn, bet nesustojo.

— Nauji batai tau šiaip ar taip praverstų.

— Labai ačiū.

— Maniau, kad jau būsi apsipirkusi, juk gavai kelis atlyginimo čekius.

— Ruošiuosi taip ir padaryti. — Einant pro arklides padvelkė stiprus arklių ir šlapios žolės kvapas. Viduje išgirdo vyrų balsus. Erina drąsino save, bet Berkas nesustojo. Tada pamatė diendaržį ir jame stovinčią kumelę su gelsvai rusvu kumeliuku.

— Tai vienas iš naujausių Trijų tūzų gyventojų.

Erina baimingai priėjo prie tvoros.

— Kol maži, jie be galo mieli, tiesa? — Truputį atsipalaidavusi ji susidėjo rankas ant skersinio ir pasilenkė arčiau. Oras buvo švelnus, šiek tiek dvelkė pavasariu. Trūko žalios spalvos ir Airija nekvepėjo, bet Erina staiga pasijuto laiminga. — Mes niekada neturėjome laiko pagalvoti, kad gyvūnai — ne vien dėl naudos. — Kai kumeliukas prisiglaudė prie mamos ir ėmė žįsti, ji nusišypsojo. — Džo labai myli gyvūnus, nuolat juos šnekina ir myluoja. Jam čia patiktų.

— Ilgiesi saviškių.

— Net keista, kad nematau jų kasdien. Nė neįsivaizdavau... — Ji nutilo. — Naujienos tokios: namie visi laikosi gerai. Kalenas vėl Dubline, groja kažkuriame klube, o Brajenas pasipiršo Merei Margaretai Šanesei. Mama sako, kad jis visai nukvako, bet to ir reikėjo tikėtis.

Pasisotinęs kumeliukas pradėjo lakstyti po užtvarą. Erina žvelgė į jį nieko nereginčiomis akimis ir mąstė apie namus.

— Frenko žmona netrukus gimdys. Gali būti, kad jau esu teta. Juokinga, tačiau ryte atsikėlusi dažniausiai pagalvoju, jog reikia nueiti į vištidę. O čia juk jokios vištidės nėra.

Kumeliukas priėjo prie tvoros ir apuostė Eriną. Ji instinktyviai ištiesė ranką ir pakasė jam tarpausį.

— Ar norėtum, kad būtų?

— Manau, galėčiau laimingai nugyventi gyvenimą, net jeigu daugiau nereikėtų rinkti kiaušinių. — Ji pažvelgė žemyn, į kumeliuką, ir išsigandusi atitraukė delną. Berkas suėmė jos ranką ir uždėjo kumeliukui ant galvos.

— Patiklus mažulėlis, tiesa?

— Jo, bet kumelė...

— Tikriausiai jaučiasi laiminga, kad jis kelioms minutėms nuo jos pasitraukė. Kartais, kai ko nors bijai, verčiau pratintis palengva.

— Tikriausiai. — Kumeliukas buvo švelnus kaip pūkas, iškišęs snukį pro tvorą jis pamėgino krimstelėti jos paltą. — Pasiieškok ko nors, labiau tinkamo kramtyti, — juokdamasi paliepė ji. — Šitą vienintelį atsivežiau. — Neradęs nieko įdomaus kumeliukas nušuoliavo atgal pas mamą ir ėmė trypti aplink ją. — Ar jis bus čempionas?

— Jeigu lemta.

Erina atsitraukė nuo tvoros ir susikišusi rankas į kišenes pažvelgė į Berką.

— Kodėl mane čia atsivedei?

— Nežinau. — Berkas nekreipė dėmesio į vyrus, kurie zujo po kiemą, tai įeidavo, tai išeidavo iš arklidžių. Visame pasaulyje liko tik ji viena ir jis pakėlė ranką jai prie skruosto. — O argi tai svarbu?

Kaip gali būti, kad užteko jam vos prisiliesti ir jos širdis ėmė pašėlusiai plakti? Kišenėse sudrėko delnai.

— Manau, kad svarbu ir kad man metas grįžti.

— Šiandien jau stojai akistaton su viena baime, kodėl nenori susidurti ir su kita?

— Aš tavęs nebijau. — Tai buvo tiesa ir Eriną užplūdo didelis palengvėjimas vien apie tai pagalvojus. Jos širdis neramiai daužosi visai ne iš baimės.

— Gal ir ne. — Berkas atitraukė ranką jai nuo skruosto ir apkabinęs per nugarą priglaudė prie savęs. Užtat jis bijojo — išsigando supratęs, kokią įtaką ji daro jam, nors jis visai to nenorėjo, nebuvo numatęs.

Erina prigludo prie jo, bet tuojau atsitraukė.

— Nemanau, kad būtų išmintinga dar kartą mane taip pabučiuoti.

— Gerai, pabandysiu kitaip.

Ir įsisiurbė Erinai į lūpas — erzinamai, vylingai, kankinamai. Ji pajuto aštrius jo dantis, paskui drėgną liežuvį. Pakėlusi ranką jam prie skruosto atsidavė emociniam šturmui, kokio dar niekada nebuvo patyrusi.

Tai jis gali būti mielas ir kantrus, ir kerintis? Šito ji nežinojo. Pirštais paniro jam į plaukus ir kviesdama pražiojo lūpas. Ne, ji nebijo — tik jau ne jo. Nors jis siūlė gerokai daugiau, nei ji pajėgė įsivaizduoti, Erina troško, netgi nekantravo tai patirti. Todėl atsidususi kilstelėjo galvą ir atsidavė bučiniui.

Berkas susilaikė. Kuo daugiau pasitikėjimo ji rodė, tuo baisiau jam darėsi juo pasinaudoti. Jis juto viduje liepsnojantį troškimą čiupti Eriną ir nusitempti į kokią nors nuošalią tamsią vietą, kur abu galėtų patenkinti aistrą. Troško ją glamonėti. Prispaudęs lūpas jai prie lūpų įsivaizdavo, koks jausmas apimtų, jei galėtų liesti ją rankomis. Be jokių kliūčių. O kai ji švelniai krimstelėjo jam dantukais, įsivaizdavo, kaip jaustųsi, jeigu ji glaustųsi prie jo šiltu kūnu.

Erina buvo neapsakomai skani, šilta, laukinė ir geidžianti. Bet jis troško daugiau, ne tik jos lūpų. Išgirdęs tylų atodūsį suprato, kad ir ji trokšta daugiau.

Berkas pakėlė ranką Erinai prie plaukų ir suėmęs į saują neleido atsitraukti.

— Noriu, kad šiąnakt pasiliktum su manimi.

— Pasilikčiau? — Ji išnėrė iš sapno ir stovėjo apstulbusi nuo karščio ir aistros, kuri niaukė žvilgsnį.

— Pasiliktum, — pakartojo jis. — Šiąnakt. Po galais, ne vien šiąnakt. Susirink daiktus ir vežkis čia.

Erina suvirpėjo. Kažkas jo balse ir žvilgsnyje ją labai traukė, nors nugara ėjo pagaugais.

— Kraustytis pas tave? — Stengdamasi išlaikyti ramų balsą Erina pakėlė rankas jam prie krūtinės. — Nori, kad gyvenčiau po tavo stogu, valgyčiau tavo maistą ir miegočiau tavo lovoje?

— Noriu, kad būtum su manimi. Velniškai gerai žinai, jog trokštu to nuo tos akimirkos, kai prie tavęs prisiliečiau.

— Jo, gal ir žinau. Bet susitarėme tik dėl to, kad tau dirbsiu. — Ji vėl kilstelėjo galvą, tik šįkart neketino jam paklusti. Taip, ji labai troško atsiduoti jausmams, kuriuos Berkas pažadino joje, bet nė nemanė eiti į kompromisą su savo principais. — Nejaugi manai, jog būsiu tavo meilužė? Negi tikiesi, kad būsiu išlaikytinė tavo prabangiame name?

— Niekas nekalba apie išlaikymą.

— Ne, tu ne iš tų vyrų, kurie išlaiko, o iš tų, kurie pasiima, pažaidžia ir palieka. Pasakysiu tau štai ką — nesvarbu, ką tau jaučiu ir kaip tavęs geidžiu, nebūsiu jokio vyro meilužė. — Buvo kvaila jaustis įskaudintai, absurdiška įsižeisti, bet Erina kaip tik taip ir jautėsi. Išsprūdusi iš jo glėbio ji tvirtai įsirėmė kojomis į žemę. — Bučiuoju tave tik todėl, kad man tai malonu, ir nieko daugiau. Aš negyvensiu tavo namuose, užtraukdama gėdą savo šeimai, ir nelauksiu, kada tau nusibosiu. — Ji krestelėjo atgal plaukus ir susinėrė rankas. — Dabar grįžtu prie darbo, o tu geriau laikykis nuo manęs atokiai, jeigu nenori aiškintis savo vyrams, kodėl dar nesutvarkyti algalapiai.

Apsisukusi ant kulno Erina nušiaušė tolyn. Berkas atsišliejo į diendaržio tvorą. Protingas vyras būtų sudėjęs kortas ir pasitraukęs nuo stalo. Bet jis nutarė likti dar vienam ratui ir žiūrėti, kaip seksis toliau.

Kad ir kokia šventiška ar nešventiška buvo jos pačios nuotaika, Eriną įsuko pasirengimo pusseserės sumanytam vakarėliui šurmulys. Be to, ar gali būti tinkamesnis metas švęsti už šventojo Patriko dieną? Bet Erina būtų įmaniusi lipti sienomis.

Iš tokių tipų kaip Berkas Loganas nesulauksi žodžių: Gyvenk su manimi ir būk mano moteris. Erina ėmė įnirtingai šveisti skudurėliu sidabrinę lėkštę, lyg būtų pasiryžusi pratrinti joje skylę. Betgi ne, iš jo gali išgirsti tik: Kraukis daiktus, ir paskubėk. Cha!

Lyg iš to kiaulės jai reikėtų švelnių žodžių. Iš tikrųjų tai Erinai Makinon švelnių žodžių nereikia nė iš vieno. Ji trokšta vienintelio dalyko — kad visi paliktų ją ramybėje ir leistų daryti karjerą. Po šešių mėnesių ji jau turės savo būstą ir naują darbą. Tai nuspręsta. Susiras tokį darbą, kuriame nesisukios vyras, vieną minutę priverčiantis ją juoktis, o kitą — širsti. Ir ne tik. Erina nusviedė į šalį skudurėlį.

Apsukusi lėkštę pasižiūrėjo į savo atspindį joje. Juk Berkas su ja tik žaidžia, ne kitaip. Argi ji nesuprato nuo pat pradžių? Na, jeigu tai tinka jam, gali tikti ir jai. Ir pati gali truputėlį pažaisti, o šis vakaras idealiai tinka žaidimo pradžiai. Kaip sakė Adelija, vakarėlyje bus daugybė vyrų. Tarp jų ir anas žaltys.

— Ar jau baigei niršti ant savęs? — Įsitaisiusi kitame stalo gale Adelija pastūmė į šalį padėklą.

— Beveik.

— Tai gerai, nes mums liko vos kelios valandos. — Atsistojusi ji sudėjo dubenis ir lėkštes šalia krištolo taurių. Visa kita ramiai galima palikti Hanai ir samdytiems pagalbininkams. — Gal nori apie kažką su manimi pasikalbėti?

— Ne.

— Tarkim, apie tai, kas pastarąją savaitę vertė tave burbėti po nosimi ar panašiai?

Erina sukando dantis ir ranka pasirėmė smakrą.

— Man regis, amerikiečiai vyrai dar šiurkštesni ir labiau pasipūtę už airius.

— Taip ir maniau, kad viskas dėl vyrų. — Adelija priėjo artyn ir uždėjo ranką jai ant peties. — Ar Berkas kelia tau rūpesčių?

— Švelniai tariant.

Gaidelė Erinos balse privertė Adeliją nusišypsoti.

— Toks jau jis yra.

— Bet aš ne tokia.

— Na, tai dėl jo daugiau nebesirūpinkime. Juk turime pasiruošti vakarėliui.

Erina linktelėjo ir atsistojo. Tą pačią akimirką, kai tik išvydo sidabrą ir krištolą, suprato pakliuvusi į bėdą. Dar labiau sumuro pamačiusi, kad pokylio pagalbininkai ėmė čiupinėtis su tokiais patiekalais kaip lašišų putėsiai ir žąsų kepenų paštetas. Negana to, pastebėjo kelias dėžes šampano. Dėžes, dėl Dievo meilės! Buvo ir juodųjų ikrų, kurių jai pavyko paragauti, kai niekas nematė. Ir kalnai gėlių, kuriomis buvo puošiamas net koridorius.

— Tikras beprotnamis, tiesa? — tarė Adelija, kai jos ėmė lipti į viršų. — Vėliau, kai jau persisotinsi kalbų apie žirgus, hipodromus ir veisimo kainas, duok man ženklą.

— Aš mėgstu klausytis. Tai šiek tiek panašu į svetimos kalbos mokymąsi.

— Tu teisi. — Įėjusi į savo kambarį Adelija nuo lovos paėmė didelę dėžę. — Sveikinu šventojo Patriko dieną.

Erina automatiškai paslėpė rankas už nugaros.

— Kas čia?

— Dovana, savaime suprantama. Nejaugi nepaimsi?

— Neprivalai dovanoti man dovanų.

— Ne, bet aš nė nelaikau to prievole. — Adelija puikiai suprato, kas yra išdidumas. Jos pačios išdidumas irgi neretai nukentėdavo. — Noriu, kad priimtum nuo mūsų visų — tai pasveikinimas atvykus į naujus namus. Aš čia atvažiavusi turėjau tik dėdę Padį. Ir tik dabar iš tikrųjų suprantu, koks laimingas jis buvo, kad galėjo man padėti. Prašau.

— Nenoriu pasirodyti nedėkinga.

— Na ir puiku, tada apsimesk, kad patinka, net jeigu ir nepatiks. — Prisėdusi ant lovos Adelija mostelėjo abiem rankomis. — Atidaryk. Aš niekada nepasižymėjau kantrumu.

Erina dvejojo tik akimirką — pasidėjo dėžę ant lovos ir nukėlė dangtį. Po vyniojamojo popieriaus sluoksniu buvo matyti tamsiai žalias šilkas.

— Ak, kokia spalva.

— Šios dienos spalva. Nagi, išimk, — paliepė Adelija. — Mirštu iš nekantrumo, taip noriu pamatyti, ar tau tinka.

Erina pirštų galais atsargiai palietė šilką, tada išėmė suknelę iš dėžės. Priekyje medžiaga buvo truputį paraukta, o nugaroje krito tiesiai ir į apačią siaurėjo. Adelija pakilo ir pridėjo suknelę prie pusseserės.

— Taip ir maniau! — nušvitusi šūktelėjo ji. — Buvau įsitikinusi, kad tiks. Ak, Erina, atrodysi kaip iš pasakos.

— Dar nesu mačiusi tokios gražios suknelės. — Erina beveik pagarbiai perbraukė pirštais per jos apačią. — Švelni kaip nuodėmė.

— Jo. — Adelija nusijuokė ir atsitraukė toliau, norėdama geriau apžiūrėti. — Ir nuodėmingai graži. Visiems vyrams akys ant kaktos išsprogs.

— Tu man per gera.

— Galbūt. — Adelija pakėlė dėžę ir įdavė Erinai. — Eik, apsivilk ir mažumėlę pasikrapštinėk prieš veidrodį.

Erina pakštelėjo jai į skruostą, bet neišlaikė — pasidavė jausmams ir kvatodama stipriai apkabino pusseserę.

— Ačiū. Būsiu pasiruošusi po dešimties minučių.

— Neskubėk.

Erina stabtelėjo prie durų.

— Bet juk kuo greičiau apsivilksiu, tuo ilgiau galėsiu panešioti.

Berkui atvažiavus vakarėlis jau buvo įsilingavęs. Nedaug trūko, kad jis būtų visai nepasirodęs. Negalėdamas rasti sau vietos ketino nulėkti iki Atlantik Sičio, sulošti porą partijų, kelis kartus pasukti ratą. Tai buvo jo stichija — ryškios kazino šviesos ir prieblandoje skendintys slapti kambariai. Vakarėliai su žirgų lenktynėmis gyvenančia piniginga visuomenės grietinėle jam buvo ne prie širdies.

Nusprendė, kad važiuoja tik dėl Grantų. O kad vakarėlyje bus Erina — jam nė motais. Taip ir pasakė sau. Po paskutinio susirėmimo jam jau beveik pavyko įsikalbėti, kad nieko tarp jųdviejų nėra.

Na gerai, kibirkštėlė, virpulys, vienas kitas liepsnos liežuvis, bet tik tiek. O tas visas mintis užvaldantis nepageidaujamas jausmas, kad giliai širdyje yra kažkas labai tikra — tik jo pramanai.

Šįvakar visai ne to įrodyti jis čia atvažiavo. Taip ir pasakė sau.

Duris atidarė Trevis. Berkas girdėjo iš svetainės ir valgomojo sklindančius pakeltus balsus, dūdmaišiai liejo airišką muziką, kuri suteikė vakarėliui ypatingą nuotaiką.

— Di dėl tavęs nerimavo. — Trevis uždarė duris, neleisdamas į namus žvarbaus kovo vidurio oro.

— Turėjau sužiūrėti kelis reikalus.

— Viskas gerai?

— Kuo puikiausiai, — užtikrino jį Berkas. Bet jeigu tai tiesa, kodėl jo pečiai it surakinti, o pats įsitempęs kaip styga?

— Tu daugiau ar mažiau visus čia turėtum pažinoti, — tarė Trevis vesdamas jį į svetainę.

— Na ir kamšatis pas jus, — burbtelėjo Berkas, o akys jau lakstė, nors pats neskubėjo žengti pro duris.

— Pamatysi, Adelija pranoko pati save, — nežymiai mostelėjęs ranka Trevis parodė Berkui kitame kambario gale stovinčią Eriną.

Jis nė neįsivaizdavo, kad ji gali šitaip atrodyti — rafinuotai seksuali, elegantiška. Gurkšnojo šampaną ir per taurės kraštą šypsojosi Loidui Penteliui, vieno iš seniausių ir garbingiausių Virdžinijos ūkių paveldėtojui. Greta stovėjo dar du jam pažįstami vyrai. Trečiosios ir ketvirtosios kartos lenktynių baronai, įgiję elitinės

Gebenės lygos išsilavinimą, grakščių manierų. Berkas pajuto, kaip užkaito kraujas, kai vienas iš jų pasilenkė ir kažką sumurmėjo Erinai į ausį.

Pralinksmėjęs ir kartu su užuojauta Trevis uždėjo ranką Berkui ant peties.

— Alaus?

— Viskio.

Pirmą stiklą jis ištuštino akimirksniu, mėgaudamasis aštriu gėrimu. Bet raumenys nė kiek neatsileido. Tada paėmė antrą ir ėmė gurkšnoti lėčiau.

Erina kuo puikiausiai žinojo, kad jis čia. Kokias dešimt sekundžių dvejojo, bet paskui pajuto jo buvimą. Šypsodamasi ji flirtavo su Loidu ir kitais, besisukiojančiais aplinkui, ir tikino save puikiai leidžianti laiką. Tačiau negalėjo liautis stebėjusi Berko ir aplink jį besibūriuojančių moterų.

Adelija neklydo — visos kalbos sukosi apie žirgus. Buvo aptarinėjami nauji pirkiniai, nuo kurių sumų net galva svaigo, svarstoma lenktynių politika. Erina siurbė į save informaciją, pasiryžusi nepasiduoti, bet gniaužydama rankose pirmą ir vienintelę taurę šampano niekaip negalėjo suvaldyti klaidžiojančio žvilgsnio.

Tas vyras net nenutuokia, kad iš mandagumo derėtų pasisveikinti, — pagalvojo. Atrodė labai susidomėjęs ilgakoje blondine, o ne geromis manieromis. Erina sutiko pašokti su Loidu ir tekreipė dėmesio, kai šis prispaudė ją kiek per irti prie savęs. Ir stebėjo Berką.

O ji, atrodo, nė kiek nesijaudina, kad jaunasis Antelių eržilas ją grabinėja, pastebėjo Berkas, teliūskuodamas stikle viskį. Ir iš kur, po galais, gavo tą suknelę? Pasidėjęs viskį jis prisidegė cigarą. Neverta dėl jos sukti galvos, — priminė sau. jeigu nori vilkėti tą suknią su iškirpte, peržengiančia visas padorumo ribas, ir vartyti mėlynas akutes prieš Pentelį, tegul sau.

Nė velnio! Užgesinęs cigarą ir palikęs greta kiurksojusią šviesiaplaukę jis nuėjo prie Erinos.

— Sveikas, Penteli.

Suirzęs, bet išdresiruotas neką prasčiau už savo tėvo lenktyninį žirgą, Loidas linktelėjo.

— Sveikas, Loganai.

— Turiu minutei pasiskolinti Eriną. Darbo reikalai. — Nė vienam iš jų nespėjus paprieštarauti Berkas įsiterpė tarp jų ir čiupo Eriną į glėbį.

— Tu storžievis ir baisus begėdis, Berkai Loganai. — Erina jautėsi pamaloninta.

— Patarčiau nekalbėti apie begėdiškumą, kol vilki šią suknelę.

— Tau ji patinka?

— Būtų įdomu išgirsti, ką apie ją pasakytų tavo tėvas.

— Tu nesi mano tėvas. — Erina šypsojosi, bet

šypsenoje buvo daugiau iššūkio nei linksmumo. — Negi toks žmogus kaip tu nesijaudina dėl sėkmės, Berkai? Kodėl šventojo Patriko dieną nevilki žalios spalvos drabužiais?

— Kas sako, kad nevilkiu? — Jo akys sviedė jai iššūkį atgal.

— Pinigai nesiskaito.

— Turėjau galvoje intymesnį daiktą už pinigus. Jei paėjėtum su manimi kur nors nuošaliau, mielai parodyčiau, ką žalio esu apsivilkęs.

— Nė kiek neabejoju, kad parodytum, — burbtelėjo Erina, stengdamasi nenusijuokti. — Na, kokie tie tavo darbo reikalai? — Berkas neglaudė jos taip arti savęs kaip Loidas, nė iš tolo, bet ji jautė nenugalimą trauką.

— O tu labai pasikeitei nuo tada, kai šokome lauke mėnesienoje, aire.

— Jo. — Ji pažvelgė į jį mažumėlę susirūpinusi. — Ką nori pasakyti?

— Esi ambicinga moteris, turi troškimų — ir didelių. — Dieve, jis kraustėsi iš proto nuo jos artumo, nuo jos kvapo, kaip ir tąsyk, blausioje pašiūrėje, lietui beldžiant į stogą.

— Na ir kas?

— Loidas Pentelis — nebloga partija, jeigu ką. Jaunas, turtingas ir ne toks gudrus kaip jo senis. Iš tų vyrų, kuriuos moteris gali lengvai vynioti apie pirštą.

— Malonu, kad perspėjai. — Erinos balsas buvo labai žemas ir beveik ledinis. Pati negalėjo suprasti, kas tempė ją už liežuvio, tačiau prisiekė sau, kad to nesigailės. — Tik kodėl turėčiau apsiriboti kumeliuku, jei galiu turėti eržilą? Juk senis našlys.

Berko lūpas perkreipė šypsena.

— O tu greita.

— Tu irgi. Džiūsna šviesiaplaukė vis dar laukia tavęs patempusi lūpą. Turėtų būti malonu, kai įėjusį į kambarį užpuola šešios moterys, pasiruošusios viena kitai akis iškabinti.

— Tai turi savotiško žavesio.

— Ir kodėl tau negrįžus pas jas? — Erina pamėgino pasitraukti, bet Berkas taip stipriai prispaudė ranka jos nugarą, kad jųdviejų kūnai susitrenkė. Plykstelėjo liepsna, kurios jai taip ir nepavyko sutramdyti. — Kad tave kur bala! — įširdo, kai jis skaudžiai suspaudė pirštus.

— Aš pavargau žaisti. — Berkas pervedė Eriną per kambarį ir išsitempė į koridorių jai nespėjus nė žado atgauti.

— Ką čia darai?!

— Mes išeiname. Kur tavo paltas?

— Aš niekur neisiu, be to...

Berkas nusivilko švarką ir užmetęs jai ant pečių išstūmė į lauką.

— Šok į automobilį.

— Eik velniop!

Jis žaibiškai čiupo Eriną į geležinį glėbį.

— Po šios nakties abejonių nebeliks. — Kai Berkas įsisiurbė jai į lūpas, Erinai kilo noras priešintis, nes šio vyro reikėjo bijoti. Bet šią reakciją taip greitai nušlavė geismas, kad ji pati prisiglaudė prie jo. — Erina, lipk į automobilį. Akimirką Erina stovėjo laiptų apačioje suprasdama, kad nesvarbu, koks stiprus ir ryžtingas jis yra, sprendimą vis tiek priims ji. Tada nė negrįžtelėjusi atgal atidarė dureles ir įsliuogė vidun.

SEPTINTAS SKYRIUS

Gal jau visai iš proto išsikraustė? Sėdėdama Berko automobilyje Erina stebėjo, kaip priekiniai žibintai skrodžia naktį. Ji negirdėjo nieko daugiau, tik ausyse kalantį savo širdies plakimą. Turbūt pamišo, jeigu spjovė į atsargumą, sveiką protą ir padorumą. Kodėl niekas niekada nesakė, kad pamišimas toks panašus į laisvę?

Ji nėra linkusi į savigriovą. O gal yra? — klausė pati savęs, beveik apsvaigusi nuo greičio, nakties ir šalia sėdinčio vyro. Galbūt jis įžvelgė joje šį bruožą? Troškimą rizikuoti — ir velniop visas pasekmes. Jei ne taip, tai kodėl ji neliepia jam apsisukti ir važiuoti atgal?

Erina taip stipriai sunėrė pirštus, kad net krumpliai pabalo. Tiesą sakant, nesitikėjo, jog Berkas paklus, bet tylėjo ne dėl to. Ne, nė žodžio nepratarė, nes buvo praradusi ne tik protą. Širdis irgi blaškėsi sutrikusi. Nors gal tai vienas ir tas pats, — mąstė ji. Be abejo, mylėti jį — tikra beprotybė. Bet ji mylėjo, mylėjo taip karštai, kaip neįsivaizdavo galinti ką nors pamilti. Ta meilė buvo su nuožmumo ir aštrios nevilties, kuri neleido širdžiai dainuoti, prieskoniu. Užuot džiūgavusi, ji susigniaužė į akmenį ir dabar Erina jautė krūtinėje sunkų karštą gniutulą.

Ar tokia ir yra meilė? Juk ne? Tai turėtų būti šiltas, guodžiantis ir saldus jausmas, o ne laukinės jėgos ir baimės derinys. Kad ir kaip stengėsi, švelnumo savo jausmuose aptikti nepavyko. O gal jos jausmai — atspindys to, kas dedasi jo širdyje? Pažvelgusi į greta sėdintį vyrą Erina nepajėgė įžiūrėti jokio švelnumo. Jo rankos tvirtai gniaužė vairą, o žvilgsnis buvo įsmeigtas tiesiai prieš save.

Suspaudusi lūpas Erina paliepė sau liautis romantiškai svaičiojus. Tikra meilė nebūtinai turi būti švelni. Argi ji nuo pat pirmos akimirkos nenujautė, kad visi jos jausmai Berkui niekada nebus nei įprasti, nei paprasti? Netgi nenorėjo, kad tokie būtų. Ir vis dėlto dabar troško paliesti jo ranką, ištarti žodį — atskleisti, kokie gilūs jos jausmai ir kiek daug ji yra pasiryžusi jam duoti. Bet yra ne vien širdis. Juk nenumosi ranka į išdidumą ir savigarbą. Reikia suprasti, kad jos meilė — dar ne viskas, tai nereiškia, jog ir jis ją myli. Štai kodėl Erina atkakliai tylėjo, nors automobilis jau spėjo pravažiuoti ženklą į jo valdas.

Ir kodėl jis jaučiasi taip, tarsi gyvenimas būtų negrįžtamai pasikeitęs? Tolumoje išvydęs savo namų šviesas Berkas įsitempė lyg ruošdamasis smūgiui. Jis geidė jos, geismas buvo stipresnis, nei jis norėjo pripažinti, bet šiąnakt pagaliau jam palengvės. Erina neištarė nė žodžio. Privažiavus pirmą posūkį į namus jo nervai jau buvo įsitempę it styga. Nejaugi jai visa tai taip mažai reiškia, jeigu gali tylėdama kuo ramiausiai susitaikyti su viskuo, kas tarp jųdviejų vyksta?

Jis ne šiaip jos nori. Dar niekada gyvenime nieko netroško taip smarkiai.

O ką jaučia ji? Po velnių, kas darosi jos sieloje?! Argi Erina nemato, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kurią praleidžia drauge su ja, jis vis labiau artėja prie ribos? Kokios ribos? — pats savęs klausė. Ties kokia riba, kurios dar nėra peržengęs, jis dabar balansuoja?

Velniop viską! Sustojęs laiptų apačioje ir net nepažvelgęs į Eriną Berkas šiurkščiai atlapojo dureles ir išlipo iš automobilio. Virpančiomis kojomis Erina irgi išsiropštė lauk ir ėmė kopti laiptais. Durys dabar kažkodėl atrodė didesnės, lyg įėjimas į kitą pasaulį. Giliai atsidususi ji žengė pro jas.

Ar visada viešpatauja tokia pikta tyla, kai susieina mylimieji? — svarstė ji, lipdama laiptais į viršų. Jos ranka ant turėklo buvo bejausmė — bejausmė ir šalta. Erina troško, kad Berkas paimtų ją už rankos, apglėbtų delnais ir sušildytų. Nesąmonė, — subarė save. Juk ji ne vaikas, kurį reikia čiūčiuoti ir raminti, o moteris.

Berkas pirma jos įžengė į miegamąjį — tikėjosi, kad Erina nusišypsos ir išties jam ranką, duos kokį nors ženklą, kad džiaugiasi būdama su juo. Bet uždariusi duris paskui save ji tiesiog stovėjo pakėlusi smakrą ir įžūliai žvelgė į jį.

Velniop! — pagalvojo jis dar kartą. Jeigu jai nereikia švelnybių, nereikia nė jam. Abu suaugę žmonės, abu supranta, kaip susiklostė reikalai, ir abu nori to paties. Turėtų būti patenkintas, kad jai nereikia meilių žodžių nei žvakių, nei pažadų, kurių dažniausiai nesilaikoma.

Berkas prisitraukė Eriną prie savęs. Jųdviejų žvilgsniai susitiko ir viskas tapo aišku. Jis palenkė galvą ir įsisiurbė jai į lūpas, nusprendęs apsieiti be tylių žodžių ir švelnių glamonių.

Pakaks ir to, — tikino save Erina jausdama, kaip kūną užlieja galingas karštis. Turi pakakti, nes iš jo niekada negaus daugiau. Susitaikiusi su tuo ji prisiglaudė prie Berko, atiduodama jam sielą ir kūną su visa širdimi, kuri, nors jis to nežino, jau seniai priklausė jam. Nebeliko nė menkiausios abejonės — jos lūpos prasivėrė ir jųdviejų liežuviai susitiko karštame godžiame bučinyje. Berkas glostė delnu jai nugarą, prispaudęs Eriną prie savęs, o ji dar arčiau šliejosi prie jo. Buvo pasirengusi juo pasitikėti ir leisti jam atskleisti intymumo paslaptis. Ryžosi surizikuoti pralošti, jeigu tik jis dalyvaus žaidime.

Šiek tiek virpančiais pirštais Erina įsikabino Berkui į rankas. Jose slypėjo stiprybė, beveik brutali jėga, nuo kurios jos širdis ėmė plakti smarkiau, o kūnas tirpo iš geismo.

Gerasis Dieve, dar jokiai moteriai nepavyko taip greitai išvaryti jo iš proto. Užteko vien prisiliesti, paragauti. Kai ji atsiliepė į jo bučinį, vieną svaiginančią akimirką Berkas beveik patikėjo esąs jai vienintelis. Kažkokia beprotystė! Sveiko proto vyras galvotų tik apie vieną naktį, bet ji lyg narkotikas prasiskverbė į jo kūną ir sujaukė protą, o širdį privertė plakti greičiau.

Berkas nuvilko suknelę ir Erina murmėdama prisiglaudė prie jo. Jis matė, kokia ji susijaudinusi, kaip virpa iš nekantrumo, bet drovumo nebuvo nė ženklo. Išlaisvinęs iš drabužių jis ėmė glamonėti ją šiurkščiais delnais, ir jos kūną užliejo aistra, atmiešta panika. Dar niekas niekada Erinos taip neglamonėjo — tarsi turėtų teisę į kiekvieną jos kūno lopinėlį. Dar niekas niekada nebuvo pažadinęs joje tokio geismo, kad kiltų noras tuojau pat atsiduoti.

• Po akimirkos Erina nuoga griuvo į lovą, o jo kūnas atsidūrė ant jos. Berko rankos ją susirado ir privertė svaigti iš malonumo. Ji išsilenkė glausdamasi kuo arčiau, nors slapčiausioje sąmonės kertelėje užgimė baimė to, kas nepatirta.

Užgniaužusi kvapą Erina mėgavosi pojūčiais, kurie užplūdo jaučiant jo kūną ant savojo, ir svaigo apimta aistros. Jos pačios kūnas jai atrodė lyg svetimas, pripildytas galingų emocijų ir gąsdinančio malonumo.

Akimirką, bent vieną trumpą akimirką Erina troško pajusti savo jausmų atgarsį jame, išgirsti nors menkiausią jaudinantį žodį, sulaukti švelnaus prisilietimo. Bet ji negalėjo to prašyti, o jis nebūtų paklausęs.

Godžiai ir nekantriai gerdamas lūpomis jos kūną Berkas bandė išsivaduoti iš marškinių. Jis troško pajusti ją visą. Kiek kartų įsivaizdavo juodu šitaip — beviltiškai skubančius, nieko neklausinėjančius vienas kito? Ji dusdama desperatiškai šnabždėjo jo vardą ir Berko aistra augo lyg nuo kalno riedanti sniego gniūžtė. Keikdamasis jis plėšė nuo savęs drabužius, pats vos atgaudamas kvapą, praradęs gebėjimą mąstyti.

Jos kūnas po juo buvo it žaizdras ir sulig kiekvienu judesiu jis vis labiau kaito. Erina susmeigė nagus jam į pečius, o jis mėgavosi jos lūpomis. Ir paėmė ją, visai pamiršęs sveiką protą.

Ji gulėjo nusisukusi nuo jo ir virpėjo visu kūnu. Išsitiesęs tamsoje Berkas bandė sugaudyti pakrikusias mintis. Nekalta. Dieve brangus, jis paėmė ją apkvaitęs iš aistros, pamiršęs bet kokį atsargumą. O buvo jai pirmas. Turėjo suprasti. Bet juk iš pat pradžių ji atrodė tokia prisirpusi ir viskam pasirengusi. Atrodė stipri, stačia galva nėrė apimta geismo ir atsidavė jam nieko neklausinėdama. Berkui nė į galvą nešovė, kad ji nėra turėjusi vyro. Jis užsidengė delnais veidą ir smarkiai patrynė. Nesuprato, nes buvo tikras kvailys. Nekaltybė spindėjo jos akyse ir bet kuris vyras būtų pamatęs, jeigu tik būtų turėjęs ganėtinai smegenų atidžiai į jas pažvelgti. Jis nežiūrėjo — galbūt todėl, kad nenorėjo matyti. Ir ją įskaudino. Kad ir koks neatsargus ar beširdis jis buvo su moterimis praeityje, nė vienai nesuteikė skausmo. Nes moterys, kurias rinkdavosi, žaidė pagal taisykles, priminė sau Berkas. Erina jų nesilaikė. Nes niekas jos anksčiau nepamokė.

Ieškodamas tinkamo būdo atsiprašyti Berkas paglostė jai plaukus. Erina tik dar labiau susirietė.

Ji neverks. Stipriai užmerkė akis ir prisiekė sau: neverks. Ir be ašarų jautėsi pažeminta. O jei dar imtų šniurkščioti it kūdikis, Berkas palaikytų ją beviltiška kvaiša. Bet iš kur ji galėjo žinoti, kad meilei pakanka aistros, o visai nereikia širdies?

Kad jį kur bala, žodžiai vienas per kitą stengėsi išsiveržti jam iš krūtinės. Berkas ištiesė ranką link kojūgalio ir užtraukė ant jos antklodę.

Stengdamasis parinkti tinkamiausius žodžius jis ir toliau glostė jai plaukus.

— Erina, atleisk. — Dėl Dievo, kodėl iš žodžių knibždėlyno tik tokius jis tesugebėjo išrinkti.

— Neatsiprašinėk. Aš to neištversiu. — Įsikniaubusi veidu į pagalvę Erina troško, kad jis apie tai nekalbėtų.

— Gerai. Tik norėjau pasakyti, kad man nereikėjo... — Ko? Geisti jos? Paimti? — Turėjau elgtis su tavimi atsargiau. — Kokias nesąmones čia kalba? — pamanė šlykštėdamasis savimi. — Aš nesitikėjau, kad tu ne... kad šįvakar tau pirmas kartas. Jeigu būčiau žinojęs, būčiau...

— Pabėgęs ir pasislėpęs? — atsisėdusi mestelėjo Erina, bet nespėjo išlipti iš lovos, nes Berkas čiupo ją už rankos. Jos abejingumas jį skaudino it širdin įsmeigtas peilis.

— Tu turi teisę ant manęs pykti.

— Ant tavęs? — Erina prisivertė pasukti galvą ir pažvelgti į Berką. Jis tebuvo tik siluetas tamsoje. Juodu mylėjosi tamsoje, negalėdami matyti vienas kito, negalėdami dalytis jausmais. Gal ir gerai, kad buvo tamsu, nes jis nematė, kokia sugniuždyta ji jautėsi. — Kodėl turėčiau pykti ant tavęs? Tai ant savęs aš pykstu.

— Jeigu būtum pasakiusi...

— Tau pasakiusi? — Ji dar kartą šnirpštelėjo, bet šįkart balse pajuoka buvo kur kas ryškesnė. — Žinoma. Turėjau pasakyti tada, kai mudu nuogutėliai kaip kūdikiai voliojomės pataluose. Man reikėjo sakyti: Beje, Berkai, gal tau būtų įdomu sužinoti, kad anksčiau nesu to dariusi. Tikriausiai malonumas būtų buvęs didesnis.

Berkas pats nustebo, kad šypsosi, nors kai pabandė paglostyti Eriną, ši nusisuko.

— Na, laiką buvo galima pasirinkti tinkamesnį.

— Šaukštai po pietų, todėl neverta apgailestauti. O dabar noriu važiuoti namo, kol dar kartą nelikau pažeminta.

— Nereikia.

— Ko nereikia?

— Nevažiuok. — Berkui buvo sunku apversti liežuvį. Nesitikėjo, kad užteks jėgų paprašyti. — Tai, kas tarp mūsų nutiko, nėra blogai, tik ne taip viskas atlikta. Ir dėl to kaltas aš. — Erina norėjo nusisukti, tačiau jis sulaikė paėmęs už smakro. — Klausyk, man sunkiai sekasi, bet norėčiau, kad leistum tavęs atsiprašyti.

— Nėra jokio reikalo. — Ji nesuprato, kad dėl švelnumo jo balse ir pati darosi ramesnė. — Juk sakiau, kad nepykstu ant tavęs. Tiesa, man buvo pirmas kartas, bet aš juk ne vaikas. Pati čia atvažiavau, laisva valia.

— Aš prašau tavęs, kad pasiliktum. — Berkas paėmė jos ranką, atvertė delnu aukštyn ir įsegė bučinį į patį viduriuką. Kai vėl pažvelgė į Eriną, ji spoksojo net prasižiojusi iš nuostabos.

Jis dar kartą mintyse nusikeikė. — Prileisiu tau vonią.

— Ką padarysi?

— Prileisiu vonią, — pakartojo nukąsdamas žodžius. — Pasijusi geriau.

Berkas dingo gretimame kambaryje, o ji taip ir liko spoksoti jam pavymui. Kas, po galais, jį apsėdo?

Kai Berkas grįžo, Erina jau stovėjo šalia lovos susivyniojusi į antklodę. Jis vilkėjo laisvai ant juosmens surištą chalatą. Iš vonios pro praviras duris trikampiu krito šviesa.

Erina girdėjo, kaip bėga vanduo, ir pajuto — bet, aišku, ji klysta — jo abejonę.

— Eik ir atsipalaiduok. Gal ko nors nori? Arbatos?

Ji tylėdama papurtė galvą.

— Tai neskubėk. Aš grįšiu po kelių minučių.

Gerokai suglumusi Erina atsigulė į vonią.

Nuo vandens kilo garas ir ji juto, kaip įtampa ir skausmas beveik iškart ima slūgti. Pasinėrusi giliau užmerkė akis.

Šiuo metu labiausiai troško, kad šalia būtų kokia nors moteris ir ji galėtų pasikalbėti, paklausti, ar tik tiek tebūna mylintis. Troško turėti artimą sielą, kuriai išdrįstų išsakyti jausmus. Juk ji myli Berką, o pasimylėjusi su juo nepajuto pilnatvės. Buvo puiku. Kaip jis lietė ją, kaip jos kūnas šliejosi prie jo, kaip degė geismu ir virpėjo. Bet nematė didingo švytėjimo nei gražiausių spalvų, neužplūdo jausmas, kad viskas teisinga, nepatyrė pasitenkinimo.

Tikriausiai buvo kvaila to tikėtis. Galų gale juk tik poetai ir svajokliai žada kažką daugiau. Tai tik gražūs žodžiai, vylingi pažadai. O ji, šiaip ar taip, praktiška moteris.

Berkas buvo teisus, vonioje Erina pasijuto geriau. Nėra jokio reikalo jaustis pažemintai ar gailėtis. Juk pati norėjo prarasti nekaltybę, niekas jos nevertė atsiduoti. Tėvai dažnai sakydavo, kad reikia pasikliauti širdimi ir nieko kito nekaltinti.

Nurimusi ji išlipo iš vonios. Dabar jau gali stoti prieš Berką ir ramiai pažvelgti į akis. Nebus jokių ašarų, raustančio veido, jokių kaltinimų.

Neradusi daugiau kuo prisidengti Erina susisuko į rankšluostį ir žengė atgal į miegamąjį.

Berkas buvo uždegęs žvakių. Kelis tuzinus. Erina stovėjo tarpduryje ir spoksojo į neryškią šviesą. Skambėjo muzika, švelni ir romantiška, nuo kurios, regis, gėlių ir vaško kvapas tik dar labiau sustiprėjo. Patalai ant lovos buvo pakeisti, lova tvarkingai paklota. Erina dėbtelėjo į ją ir ką tik užgimęs pasitikėjimas savimi ėmė pamažu trauktis.

Berkas pastebėjo į lovą mestą žvilgsnį ir akimirką akyse atsispindėjusią su niekuo nesupainiojamą paniką. Iškart pasijuto kaltas ir pasiryžo viską ištaisyti. Yra ir kitų būdų, kur kas geresnių, ją pamaloninti. Šiąnakt jis parodys juos. Berkas pakilo ir priėjęs prie Erinos įteikė ką tik oranžerijoje nuskintą rožę.

— Geriau jautiesi?

— Jo. — Erina paėmė gėlę, bet pirštai vos neperlaužė stiebelio.

— Nenorėjai arbatos, tai atnešiau vyno.

— Kaip puiku, bet aš... — žodžiai užstrigo gerklėje, kai Berkas pakėlė ją ant rankų. — Berkai.

— Atsipalaiduok. — Jis priglaudė lūpas jai prie smilkinio. — Aš tavęs neįskaudinsiu, — pažadėjo ir nusinešęs prie lovos paguldė ant pagalvių. Tada paėmė dvi taures, jau pripiltas blyškaus gėrimo, ir ištiesė jai vieną. — Šiandien šventojo Patriko diena. — Šypsodamasis puse lūpų jis dzingtelėjo į jos taurę. Erina šiaip ne taip linktelėjo galvą ir nugėrė gurkšnelį.

— Gražus kambarys... — prabilo netvirtai. — Nepastebėjau... anksčiau.

— Buvo tamsu. — Berkas apkabino Eriną per pečius ir atlošė į pagalves, nors ji nenorėjo pasiduoti.

— Jo. Aš, hm, svarsčiau, kaip atrodo kiti kambariai.

— Galėjai apžiūrėti.

— Nenorėjau landžioti. — Ji gurkštelėjo dar šiek tiek vyno ir nejučiomis brūkštelėjo rože sau per skruostą. Švelnūs žiedlapiai turėjo tuoj prasiskleisti. — Vienam vyrui kiek per daug erdvės.

— Vienu metu aš būnu tik viename kambaryje.

Erina apsilaižė lūpas. Kas čia per muzika? Kalenas žinotų. Tokia miela ir romantiška.

— Girdėjau, kad paskutines lenktynes laimėjo Dvigubas Blefas. Trevis minėjo, jog Durnamo eržilą jis pralenkė per visą kūną. Visi jau kalba apie Kentukio derbį ir daug kas tavo žirgą laiko favoritu. — Pajutusi, kad jos galva remiasi jam į petį, Erina atsikrenkštė. Būtų atsitraukusi, bet Berkas glostė jai plaukus. — Turėtum būti patenkintas.

— Ir esu. Juk aš nugalėtojas.

— Šįvakar per vakarėlį Loidas man minėjo, kad su Blefu reikia elgtis griežtai.

— Dar nesakiau, kaip nuostabiai šįvakar atrodei.

— A, su ta suknele. Di man ją padovanojo.

— Kai pamačiau, man net širdis sustojo.

Erina sukikeno.

— Meilikauji.

— Turiu prisipažinti — buvo sustojusi ir tada, kai vilkėjai kombinezoną.

Ji metė į jį žvilgsnį.

— Jo, dabar matau, kad tikrai turi airiško kraujo.

— Visai netikėtai supratau jaučiąs silpnybę indus plaunančioms moterims.

— Aš pasakyčiau kitaip: jauti silpnybę moterims apskritai.

— Taip buvo anksčiau. Bet pastaruoju metu man labiausiai patinka strazdanės.

Erina liūdnai persibraukė per nosį.

— Jeigu bandai su manimi flirtuoti, turėtum labiau pasistengti.

— Tai svarbu abiem. — Berkas pakėlė jos ranką, kuri dar vis nepaleido rožės, ir pabučiavo pirštus. — Galėtum ką nors malonaus pasakyti ir apie mane.

Erina prikando lūpą ir tylėjo, kol jis pažvelgė i ją.

— Turiu pagalvoti, — tarė ir nusijuokė, kai jis krimstelėjo jai į krumplius. — Ko gero, man visai patinka tavo veidas.

— Esu priblokštas.

— Na, aš išranki, netgi labai, todėl gali jaustis pamalonintas. Ir nors nesi sudėtas kaip Trevis, man patinka liesi ir raumeningi.

— Ar Di žino, kad nužiūrinėji jos vyrą?

Erina nusijuokė pakėlusi taurę prie lūpų.

— Juk tai nieko bloga.

— Geriau žiūrėk į mane. — Berkas kilstelėjo jos veidą ir pabučiavo. Nepaprastai švelniai palietė lūpas.

— Tu tai moki, — sumurmėjo ji.

— Ką moku?

— Priversti širdį nusiristi į kulnus.

Neatsitraukdamas nuo lūpų Berkas paėmė taurę iš Erinos ir pastatė į šoną.

— Ar tai gerai?

— Nežinau, bet kažkodėl noriu, kad pakartotum.

Priglaudęs delną Erinai prie skruosto Berkas pasitrynė nosimi jai į nosį.

Mėgaudamasis švelnumu, kurio nė nemanė turįs, jis laukė, kol jos lūpos sušils ir atlėgs jas kaustanti įtampa. Erina dvejodama palietė jam petį. Dabar jau žinojo, koks jis stiprus, ko verta jo galia, ir vis dėlto... vis dėlto jo lūpos buvo tokios kantrios, saldžios ir nuostabiai švelnios. Kai Berkas ėmė bučiuoti stipriau, jos pirštai įsitempė. Jis akimirksniu atsitraukė, vėl ėmė švelniai kramsnoti, kol pajuto, kad Erina pradeda atsipalaiduoti.

Dabar Berkas troško ja rūpintis — ir ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs. Norėjo globoti, tyrinėti ir atverti duris jiems abiem. Tikra tiesa, jis ne iš tų vyrų, kurie kvaršintų sau galvą žvakių šviesa ar muzika — neįžvelgė tame romantikos. Bet dabar pats pasijuto raminamas ir gundomas jų ne mažiau už ją.

Erinos oda kvepėjo muilu, buvo gaivi ir švari. Ant jos kūno jo muilas kvepėjo moteriškai, netgi kažkaip paslaptingai. Oda buvo švelni, bet ne gležna. Ji dengė tvirtus raumenis, ištreniruotus atšiauraus gyvenimo. Gležnumas Berkui nebūtų atrodęs toks patrauklus. Vis dėlto juto, kaip spragsi jos nervai. Dabar jau elgėsi taip, lyg ji dar būtų nekalta. Ten, kur nekaltybė, turėtų būti ir atjauta. O ten, kur pasitikėjimas, turėtų būti ir pagarba.

Ir kažkaip keistai pajuto, kad tai vyksta jo paties valia.

Berkui pasijudinus Erina išgirdo, kaip šiugžda patalai. Jos kūnas tvinkčiojo iš geismo, nors baimė bandė sulaikyti. Tai natūralu, — priminė ji sau. Dabar, kai jau nieko nebesitiki — nė nenusivils. Tačiau tą akimirką oda nuvilnijo šiurpuliai ir jai užėmė kvapą. Erina sutrikusi ištiesė ranką ir įsirėmė jam į krūtinę.

— Daugiau nebesuteiksiu tau skausmo. — Berkas atsitraukė ir nubraukė jai nuo veido plaukus. Jo pirštai virpėjo. Dieve, reikia tvardytis. Negali leisti sau prarasti savitvardos. — Pažadu tavęs nebeįskaudinti.

Erina nepatikėjo. Nors ištiesė rankas jį kviesdama, Berkas matė, kad ji netiki. Todėl vėl įsisiurbė jai į lūpas, galvodamas tik apie ją.

Jis nebuvo savanaudis meilužis, bet nebuvo linkęs ir aukotis. O dabar pastebėjo, kad tramdosi dėl Erinos. Glamonėjo ją ne norėdamas numalšinti savo paties aistrą, o trokšdamas jai suteikti kuo daugiau malonumo. Pagaliau pajuto joje vykstančius pokyčius: palengva atsipalaiduodama ji ėmė svajingai murmėti jo vardą.

Erina tikėjosi skubos ir skausmo. Tačiau Berkas šįkart neskubėjo, leido jai mėgautis, suteikdamas kuo tyriausią malonumą. Kaip ir anksčiau, jis nesivaržydamas lietė kūną, bet šįkart visai kitaip. Glostė ir glamonėjo, kol Erina pasijuto taip, tarsi sklęstų ore. Vėl pasidarė labai pažeidžiama, bet nepanikavo. Berkas švelniai lietė lūpomis krūtis, kramsnojo jas ir čiulpė, o ji juto, kaip nuo jo prisilietimų kūną iki pat pirštų galiukų užlieja šiluma ir giliai viduje kažkas timpteli.

Suaimanavusi ji apsivijo rankomis jo kaklą, jau ne tik priimdama, bet nekantriai laukdama jo.

Dieve mano, kokia saldybė. Lūpomis liesdamas odą Berkas suprato, kad Erinos skonis ypatingas ir kad be jo jis jau nebegalės gyventi. Jos kūnas siuntė ženklus — jis suprato galįs paimti ją tuojau pat ir patenkinti juos abu. Bet šįkart godžiai troško kai ko kito. Šįkart pats troško duoti.

Berkas ištiesė ranką ir sunėrė su Erina pirštus. Tai buvo pats intymiausias gestas per visą jo gyvenimą. Žvakių šviesoje jis matė jos veidą, švelnų it šilkas ir švytintį iš malonumo, kuris gali tęstis valandų valandas. Todėl vėl grįžo prie jos lūpų, duodamas abiem daugiau laiko.

Ji kvepėjo vynu — liežuviu Berkas ragavo subtilų skonį. Paskui Erina pajuto, kaip jo lūpos nukeliavo jos kūnu šnibždėdamos žodžius, kuriuos ji girdėjo tik savo širdyje.

Štai ir švytėjimas, kurį kadaise įsivaizdavo, ir ryškios pasakiškos spalvos, kaip kad žada poetai. Švelni muzika ir blausi šviesa priminė rojų. Ji gavo viską, ko gali geisti moteris, atiduodanti širdį.

Ji mylėjo jį ir pirma. Bet dabar, jausdama supratimą ir pilnatvę, pamilo dar labiau.

Palengva, labai atsargiai jis atskleidė jai dar daugiau paslapčių, nuo jos atsako pats patirdamas neapsakomą malonumą. Erinos kūnas virpėjo ir glaudėsi prie jo be jokios dvejonės, be jokių suvaržymų. Pakylėjęs ją iki pirmosios viršūnės Berkas stebėjo, kaip nuo sukrėtimo ir užplūdusio malonumo ji atmerkia akis.

Erina glaudėsi prie jo negalėdama atgauti kvapo. Atrodė, siela lekia strimgalviais, stengdamasi suspėti su kūnu. O jis ir toliau rodė kelius, apie kuriuos ji nė nenutuokė. Kita palaimos banga užliejo su tokia jėga, kad ji net atsisėdo. Daugiau neįmanoma. Spalvos beveik per ryškios, kad liktum neapakęs, o geismo ir malonumo mišinys privedė prie ribos, kai užplūdo skausmingai saldūs išgyvenimai. Ji laikėsi už Berko, aimanuodama jo vardą. Daugiau jau tikrai nieko negali būti.

Bet jis įėjo į ją ir įrodė, kad gali.

Erina ir vėl virpėjo visu kūnu, bet šįkart nenusisuko. Gulėjo prispaudusi veidą jam prie peties, stipriai apkabinusi. Berkas ir pats jautėsi gerokai apsvaigęs, todėl tvirtai spaudė ją glėbyje ir nieko nesakė.

Priminė sau, kad šiame žaidime jis ne naujokas. Tai kodėl pasijuto, lyg kažkas ką tik būtų pakeitęs taisykles? Žvakių šviesoje kilę šešėliai krūpčiojo kambaryje ir jis papurtė galą. Regis, pats jas ir pakeitė. Prislopinta šviesa, švelni muzika, meilūs žodžiai. Visai ne jo stilius, bet atrodė, kaip tik to ir trūko.

Buvo pratęs, kad gyvenimas reikalauja didelių pastangų, kad meilė būna šiurkšti, o pasimylėjęs trauki toliau. Laimi, pralaimi arba pasitrauki. O šįkart pagalvojo: jei tik pajėgtų sustabdyti laiką, galėtų šitaip gyventi iki paskutinio atodūsio — ir būtų laimingas. Aišku, jeigu Erina liktų su juo.

Nuo šios minties Berkas apstulbo. Liktų su juo? Nuo kada jis ėmė mąstyti tokiomis sąvokomis? Nuo tos akimirkos, kai ją išvydo. Berkas giliai, neramiai atsiduso. Gerasis Dieve, juk jis įsimylėjo. Keliavo per gyvenimą, tik tam kartui susidomėdamas viena ar kita moterimi. O tada kažkas atšovė sklendę ir jis krito veidu žemyn tiesiai į meilės glėbį moteriai, kuriai šie vandenys dar neištirti. Jis tam neturi laiko. Jo gyvenimas nepastovus, toks, kokio ir norėjo. Jo dienos, jo sprendimai, jo veiksmai — viskas tik jo paties. Planai, vietos, kurias nori aplankyti. Jis turi... Nieko, — nusprendė galiausiai. Be jos jis neturi nieko.

Berkas užsimerkė ir pamėgino šias mintis ištrinti iš galvos. Juk tai beprotybė, jis pamišėlis. Kaip gali žinoti, ką reiškia mylėti? Per visą gyvenime mylėjo vienintelį žmogų, ir tai buvo be galo seniai. Jis bastūnas ir sukčius. Jei ir apsistodavo ilgėliau vienoje vietoje, tai tik todėl, kad nepasitaikydavo geresnio lošimo — nieko daugiau. Bet pats suprato, jog tai melas.

Turėtų padaryti paslaugą jiems abiem ir traukti į Monte Karlą. Ir geriausia būtų tai padaryti atsikėlus kuo anksčiau. Velniop ūkį ir atsakomybę. Susirinks daiktus ir iškeliaus — taip, kaip yra pratęs. Juk niekas nelaiko.

Bet jam ant širdies gulėjo Erinos ranka. Niekur jis nevažiuos. Gal dabar pats laikas pakelti statymą ir žaisti visomis kortomis?

— Ar gerai jautiesi? — paklausė Berkas.

Erina linktelėjo ir pakėlusi galvą pažvelgė į jį.

— Jaučiuosi... Pamanysi, kad esu visai kvaila.

— Gali būti. Tai kaip jautiesi?

— Graži, — prisipažino ji ir nusikvatojusi apsivijo rankomis jo kaklą. — Jaučiuosi esanti pati gražiausia moteris pasaulyje.

— Tokia ir esi, — sumurmėjo Berkas ir tą akimirką suprato: kad ir kaip stengtųsi neigti, jis jau įkalintas.

— Daugiau nenoriu jaustis kitaip nei jaučiuosi dabar. — Erina prisitraukė jį arčiau ir nubėrė bučiniais skruostą, kaklą.

— Jausiesi ir kitaip, bet nėra jokios priežasties, kodėl negalėtum jaustis šitaip kuo dažniau. Rytoj atsivešime tavo daiktus.

— Kokius daiktus? — Ji atsitraukė, nors vis dar šypsojosi ir laikė apkabinusi už kaklo.

— Tokius, kokius turi. Nebūtina persikraustyti šiąnakt. Bus gerai ir rytoj.

— Persikraustyti? — Erina iš lėto nuleido rankas. — Berkai, jau anksčiau tau sakiau, kad negyvensiu čia, su tavimi.

— Bet juk viskas pasikeitė, — paprastai priminė jai Berkas ir ištiesė ranką prie vyno. Troško, kad ten būtų viskis.

— Jo, bet tai nepasikeitė. Kas įvyko šiąnakt... — Buvo nuostabu, nuostabiausia jos gyvenimo patirtis, ir Erina nenorėjo to sugadinti kalbomis apie bendrą gyvenimą, kuris niekada nebus tikras. — Bus gera visa tai prisiminti. Norėčiau manyti, kad galbūt ateis laikas, kai mes galėsime... kai galėsime ir vėl taip mylėtis, bet tai nereiškia, kad paminsiu įsitikinimus ir tapsiu tavo sugulove.

— Meiluže.

— Ne taip jau svarbu, kaip pavadinsi. — Ji ėmė trauktis, bet Berkas sulaikė už pečių. Taurė krito ant grindų ir pažiro šukėmis.

— Aš geidžiu tavęs, po galais, argi nesupranti? Ne tik šį kartą. Būtų bjauru, jei man reikėtų temptis tave iš Grantų kaskart, kai norėsiu su tavimi praleisti valandą kitą.

— Niekur tu manęs netampysi. — Malonius meilės prisiminimus išstūmė piktas išdidumas. — Nejaugi manai, jog kraustysiuosi čia, kad tau būtų patogiau, kai užsimanysi pasičiupinėti lovoje? Na, nebūsiu patogi nei tau, nei kuriam kitam vyrui. Eik po velnių, Berkai Loganai.

Ji išsiplėšė iš jo rankų ir nuleido kojas nuo lovos, bet akimirksniu buvo pargriauta atgal ir atsidūrė po juo.

— Aš jau pavargau, kad nuolat siuntinėji mane po velnių.

— Na, teks priprasti. O dabar trauk rankas nuo manęs. Važiuoju namo.

— Ne, nevažiuoji.

Erina prisimerkė.

— Nesulaikysi manęs.

— Sulaikysiu bet kokia kaina. — Erina pasimuistė po juo. Berkas nespėjo susigaudyti, kai aštrūs dantys susmigo jam į ranką. Jis nusikeikė ir jie nusirito į kitą lovos kraštą. Jam šiaip ne taip pavyko vėl ją sulaikyti.

— Kitą kartą perkąsiu tau gerklę, prisiekiu. O dabar paleisk.

— Užsičiaupk, pamišusi karštakoše aire.

— Tai prasivardžiuoji? — Erina įtraukė oro pro dantis ir sumurmėjo kažką gėlų kalba.

Vargu ar dabar laikas juokauti, perspėjo save Berkas, bet nesusivaldė.

— Kas tai buvo?

— Prakeiksmas. Žmonės sako, kad mano senelė buvusi ragana. Jeigu tau pasiseks, mirsi greitai.

— Ir paliksiu tave našle? Nesulauksi.

— Gal ir išgyvensi, bet gyvenimas bus tokia kančia, kad norėsi... Ką pasakei?

— Mudu susituoksime.

Kadangi Erina jau buvo paleidusi jo ranką ir gulėjo po juo suglebusi, Berkas pasilaižė žaizdą.

— Ką gi, išsiaiškinau, kad turi gerus dantis, ir labai dėl to džiaugiuosi. — Jis ištiesė ranką ir nuo staliuko prie lovos pasiėmė cigarą. — Neturi ko pasakyti, aire?

— Susituoksime?

— Žinoma. Galėtume jau rytoj skristi į Las Vegasą, bet Di man per visą gyvenimą neatleistų. Todėl gal verčiau pasirūpinti leidimu ir po kelių dienų susituokti čia.

— Po kelių dienų. — Erina nieko nesuprasdama papurtė galvą, paskui atsisėdo. — Regis, vynas trenkė man į galvą. Nieko nesuprantu.

— Aš noriu tavęs. — Berkas prisidegė cigarą ir prabilo dalykiškai, nutaręs, kad toks stilius jai bus suprantamiausias. — Tu irgi manęs nori, bet su manimi negyvensi. Todėl santuoka atrodo visai logiška išeitis.

— Išeitis?

Ramiai, lyg jo gyvenimas nekabėtų ant plauko, Berkas išpūtė dūmus.

— Ar ketini visą naktį kartoti mano žodžius?

Erina dar kartą papurtė galvą. Spoksojo į jį

stengdamasi įžvelgti bent kokį ženklą ir išlikti rami. Bet jo akys nieko nesakė. Buvo sulošęs pernelyg daug partijų, kad dabar išsiduotų — rankose jis laikė pačias svarbiausias gyvenime kortas.

— Kodėl nori tuoktis?

— Nežinau. Niekada anksčiau nebuvau vedęs. — Berkas išpūtė dar vieną dūmą. — Ir neketinu to paversti įpročiu. Ko gero, vieno karto man būtų į valias.

— Nemanau, kad galima taip juokauti.

— Aš nejuokauju. — Berkas apžiūrėjo cigaro galą, tada pasilenkė ir jį užgesino. — Niekada nesu piršęsis jokiai moteriai, nes nė vienos nenorėjau vesti. Tau peršuosi.

— Ar tu... — Myli mane, — norėjo paklausti Erina. Bet negalėjo. Kad ir ką jis atsakytų, tai nebūtų nuoširdus atsakymas, nes ji užduotų klausimą. — Ar tikrai manai, kad to, kas čia tarp mūsų įvyko, pakanka santuokai?

— Ne, bet mudviem gera kartu. Mudu suprantame vienas kitą. Tu priversi mane juoktis, vaikščioti apie tave pirštų galais ir būsi ištikima. Negaliu tikėtis nieko daugiau. — Ir neišdrįstų. — O aš duosiu tau tai, ko visada norėjai: gražius namus, patogų gyvenimą, be to, tu būsi man svarbiausias žmogus.

Tai išgirdusi Erina pakėlė galvą. To galėtų užtekti. Jeigu ji iš tiesų bus jam svarbiausia.

— Tu rimtai?

— Retai kada kalbu nerimtai. — Berkas paėmė ją už rankos, nes kitaip negalėjo. — Gyvenimas yra lošimas, aire, ar pameni?

— Pamenu.

— Dauguma santuokų išyra, nes žmonės tuokiasi tikėdami laikui bėgant priversti kitą žmogų pasikeisti. Aš nenoriu pakeisti tavęs. Tu man patinki tokia, kokia esi.

Jis priglaudė Erinos pirštus prie lūpų ir jos širdis prabilo garsiau nei protas.

— Tada, matyt, ir aš turėsiu priimti tave tokį, koks esi.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Viskas vyksta taip greitai. — Adelija sėdėjo Erinos miegamajame, kur apvilkusi jos pusseserę balto satino suknia siuvėja smaigstė smeigtukais žymėdamasi, kiek palenkti, kur įsiūti. — Ar nemanai, kad tau reikėtų šiek tiek daugiau laiko?

— Kam? — Erina spoksojo pro langą svarstydama, ar kuris nors siuvėjos smeigtukas netyčia nebakstelės jai ir ar ji nepabus iš šio sapno.

— Kad atsipeikėtum ir viską gerai permąstytum.

— Net jei turėčiau dar šešis mėnesius, vis tiek nesugebėčiau atsipeikėti. — Erina pakėlė ranką prie korseto ir išgirdo mažyčių gėlavandenių perlų simfoniją. Kas galėjo pamanyti, kad ji kada nors turės tokią suknelę? Po dviejų dienų vilkės ją, stovėdama su Berku prie altoriaus. Taps jo žmona. Žmona. Nugara perbėgo šiurpuliukas. Pajutusi, kaip ji nusipurtė, siuvėja sumurmėjo atsiprašydama.

— Gerai apžiūrėkite, panele Makinon. Man regis, toks ilgis geras. Mano nuomone, suknelė jums tobulai tinka. Šitoks modelis — ne kiekvienai moteriai.

Sulaikiusi kvapą Erina pažvelgė į įrėmintą veidrodį. Suknelė lyg iš pasakos. Satinas, nusagstytas tūkstančiais perliukų, žėrėjo vėlyvos popietės šviesoje. Tokią suknią galėtų vilkėti kokia nors viduramžių princesė: aptemptos nėriniuotos rankovės, o sijonui tikriausiai prireikė mylios baltutėlaitės medžiagos.

— Ji nuostabi, ponia Viceroj, — įsiterpė Adelija, nes pusseserė tik spoksojo praradusi amą. — Ir tikras stebuklas, kad jums pavyko ją pasiūti per tokį trumpą laiką. Esame be galo dėkingos.

— Juk žinote, kad jums tereikia tik paprašyti, ponia Grant. — Siuvėja nužvelgė Eriną, kuri ir toliau spitrijo į veidrodį. — Gal norėtumėte ką nors pataisyti, panele Makinon?

— Ne. Nė vieno dygsnio. — Erina nedrąsiai, pačiais pirštų galiukais palietė sijoną, lyg bijodama, kad palietus jis ištirps ore. — Turiu prisipažinti, ponia Viceroj, kad tai pats gražiausias drabužis, kokį kada nors esu mačiusi.

Pasijutusi be galo pamaloninta ponia Viceroj ėmė kudakuoti:

— Tikiuosi, jūsų būsimasis vyras liks patenkintas. O dabar leiskite, padėsiu iš jos išsivaduoti.

Nusivilkusi suknelę Erina stovėjo vien su paprastučiais medvilniniais apatiniais, kuriuos kadaise Berkas nukabino nuo skalbinių virvės. Kai vestuvinis apdaras jau buvo supakuotas, ji įsmuko į sportišką suknutę ir puikiai suprato, ką vidurnaktį turėjo jausti Pelenė.

— Jeigu leistumėte, norėčiau patarti, — toliau tauškėjo siuvėja. — Suknelė gražiausiai atrodytų, jeigu plaukus sukeltumėte į viršų kaip nors labai paprastai ir senamadiškai.

— Jūs, be abejo, teisi, — sumurmėjo Adelija, neatitraukdama akių nuo Erinos, kuri spoksojo pro langą ničnieko nematančiu žvilgsniu.

— Savaime suprantama, papuošalų reikėtų kuo mažiau.

— Duosiu jai savo perlų auskarus, kad turėtų kokį skolintą daiktą [* Iš Viktorijos laikų Anglijos atkeliavusi tradicija, kad nuotaka per vestuves turi dėvėti ką nors sena, ką nors nauja, ką nors skolinta, ką nors mėlyna ir turėti įsimetusi į batelį sesių pensų monetą.].

— Kokia puiki mintis.

— Dar kartą ačiū, ponia Viceroj, — tarė stodamasi Adelija. — Palydėsiu jus iki durų.

— Jums nėra jokio reikalo vaikščioti laiptais aukštyn žemyn, kai esate tokios būklės. Kelią aš žinau. Suknelė bus pristatyta poryt iki dešimtos valandos.

Poryt. Erinai per nugarą vėl nubėgo šiurpuliai. Ar visada ji taip nerimaus pagalvojusi apie Berką?

— Miela moteris, — tarė Adelija, kai anoji uždarė miegamojo duris.

— Labai maloni, kad sutiko čia ateiti.

— Malonumas — viena, verslas — kita. — Kadangi dvyniai, atrodė, sunkėja sulig kiekviena diena, ji vėl prisėdo. — Ponia Viceroj nė už ką nebūtų praleidusi progos įsiteikti būsimajai poniai Logan. Erina... Aš, be abejo, džiaugiuosi dėl tavęs. Ak, jaučiuosi kaip tikra višta perekšlė. Ar tu tvirtai įsitikinusi, kad to nori?

— Aš dėl nieko nesu įsitikinusi, — pagaliau prisipažino Erina ir susmuko ant lovos. — Mirtinai bijau ir negaliu liautis galvojusi, kad atsibusiu ir suprasiu vėl esanti mūsų ūkyje, o visa tai tebuvo sapnas.

— Tai tikra, Erina. — Adelija suspaudė jai ranką. — Turi įsisąmoninti, kad viskas, kas dabar vyksta, yra visiškai tikra, tikriau nė būti negali.

— Suprantu, ir tai tik dar labiau mane baugina. Bet aš myliu Berką. Tik norėčiau geriau jį pažinti. Jis nieko nepasakojo apie savo šeimą, apie save. Norėčiau, kad čia būtų mamutė, tėtis ir visi kiti. Ir vis dėlto...

— Vis dėlto... — pakartojo Adelija, pakilusi priėjo ir atsisėdo šalia jos.

— Vis dėlto aš myliu jį. Juk to pakanka, tiesa?

— Iš pradžių pakanka. — Adelija prisiminė, kad iš pradžių ir pati tik tiek teturėjo: meilę

Treviui, tą aklą desperatišką jausmą. Visa kita atėjo laikui bėgant. — Berką ne taip paprasta pažinti.

— Bet tau jis patinka?

— Berkui visada jaučiau silpnybę. Jis geros širdies, nors ir slepia tai. Kietas vyras, bet aš tikiu, kad iš visų jėgų stengsis neįskaudinti mylimos moters.

— Nežinau, ar jis mane myli.

— Kaip tai?

— Nesvarbu, — greitai nutraukė Erina ir pakilusi ėmė žingsniuoti. — Aš myliu jį taip, kad tos meilės užteks mums abiem.

— Kodėl jis turėtų tave vesti, jeigu nemyli?

— Todėl, kad geidžia manęs, — pareiškė nusprendusi geriau jau dabar tiesiai šviesiai prisipažinti ir atsuko Adelijai nugarą.

— Suprantu. — O kadangi iš tiesų suprato, Adelija stengėsi labai atsargiai rinkti žodžius. — Bet santuoka — pernelyg svarbus žingsnis, kad vyras žengtų jį vien iš geismo, ypač toks vyras kaip Berkas. Jeigu jis šykšti žodžių, gal tiesiog dar nemoka jų pasakyti.

— Nesvarbu. Man nereikia žodžių.

— Žinoma, kad reikia.

— Jo, tu teisi, — Erina sunkiai atsiduso ir vėl atsisuko į Adeliją. — Bet aš galiu palaukti.

— Kartais žmogui pirma reikia pasijusti saugiam, kad galėtų atverti širdį.

— Tu man labai gera. — Erina paėmė Adeliją už rankų ir suspaudė. — Aš laiminga, todėl padarysiu laimingą ir jį, nors tektų verstis per galvą.

Kad ir kaip drąsiai anądien kalbėjo, po poros dienų, stovėdama laiptų aikštelėje ir remdamasi į Padžio ranką, Erina jau nebebuvo tikra, kad pajėgs nusileisti iki atriumo, kuriame turėjo vykti ceremonija. Užgrojo muzika. Iš tiesų ji nieko daugiau ir negirdėjo. Žengusi vieną žingsnį sustojo. Padis raminamai patapšnojo per ranką.

— Nagi, mergelike, atrodai nuostabiai. Tavo tėvas šiandien tavimi didžiuotųsi.

Ji linktelėjo, dukart iš lėto atsikvėpė ir ėmė leistis laiptais.

Berkas manė, kad smokingas jį užsmaugs. Jeigu būtų daręs savaip, juodu būtų nuėję į teismo rūmus, ištarę kelis žodžius ir išėję. Misija būtų atlikta. Bet Adelija grasinimais privertė jį iškelti vestuves. Paprastutes, — nusivaipė Berkas. Juk kartą gyvenime moteris nusipelno pasimaudyti baltuose nėriniuose ir gėlėse. Ji pati neturėjusi tokios galimybės, todėl norinti, kad bent Erina tai patirtų. Berkas nusileido, nes buvo tikras, kad Adelijai nepavyks per dvi savaites visko suruošti. O jai, aišku, pavyko.

Žadėtosios paprastutės vestuvės virto tuo, kas jam atrodė antraeilės reikšmės reikalas su dviem šimtais žmonių, trokštančių savo akimis pamatyti, kaip jis suvystomas. Namai skendėjo baltose ir rausvose rožėse, o jis pats buvo priverstas įsibrukti į smokingą. Adelija užsakė penkių aukštų vestuvių tortą ir tiek šampano, kad būtų galima sklidinai pripilti jo baseiną. Argi dar negana, kad jis ketina įsipareigoti visam gyvenimui — būtinai tuo metu smuikininkų trio turi griežti už nugaros?

Berkas stovėjo nuleidęs rankas prie šonų, stengdamasis paslėpti emocijas, ir svarstė, ką, po velnių, jis čia daro.

Bet tada išvydo ją.

Erinos plaukai po keliais sluoksniais balto tiulio žėrėjo ir spinduliavo. Atrodė pablyškusi, bet be menkiausios dvejonės pažvelgė jam į akis. Keista — jis iki šiol nepastebėjo, kokia ji mažutė ir trapi, iki dabar, kai netrukus Erina amžiams taps neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Amžiams. Berkas pajuto, kaip kūnu perbėgo panikos šiurpuliukai. Tada Erina nusišypsojo — iš lėto, beveik klausiamai. Jis ištiesė ranką.

Jos pirštai buvo lediniai. Su palengvėjimu pajuto, kad ir jo neką šiltesni. Stipriai įsikibusi Erina pasisuko į kunigą.

Neilgai truko susieti jųdviejų gyvenimus. Kelios akimirkos — keli žodžiai. Erina pajuto, kaip žiedas užslydo jai ant piršto, bet žiūrėjo Berkui į veidą. Ranka nesudrebėjo, kai paėmė iš Adelijos auksinį lankelį ir užmovė Berkui ant piršto.

Ir viskas. Pakėlęs šydą jis palietė jos šiltą odą. Prigludo prie lūpų — iš pradžių švelniai, paskui stipriau. Nusijuokusi Erina apkabino jį už kaklo ir prisiglaudė. Jųdviejų sąjunga tapo oficiali.

O tada, beveik tą pačią akimirką, kai Erina tapo jo žmona, ji buvo išplėšta jam iš rankų — užgriuvo sveikinimai, pabiro komplimentai, ėmė tvinkčioti slaptas pavydas.

Visa tai buvo tarsi sapnas, kupinas muzikos, nepažįstamų žmonių ir putojančio vyno. Už ją buvo keliami tostai, jai žarstomos pagyros. Spragsėjo fotoaparatai. Čia buvo ikrų, elegantiškų mažų sumuštinukų ir cukruotų vaisių, kurie it deimantai žėrėjo lempų šviesoje. Erina susivokė atsakinėjanti į klausimus, besišypsanti ir trokštanti atsidurti kuo toliau nuo čia. Paskui ji šoko su Berku ir pasaulis vėl grįžo į savo vėžes.

— Man viskas atrodė netikra. Iki dabar. — Ji atsiduso prigludusi skruostu jam prie skruosto. — Svajojau apie šitokią dieną. Ar mudu iš tiesų susituokę, ar aš tik fantazuoju?

Berkas pakėlė jos ranką ir perbraukė pirštu per žiedą.

— Man tai atrodo tikra.

Erina šypsodamasi pažvelgė žemyn ir sustingo.

— Ak, Berkai, koks jis gražus. — Apstulbusi pasuko ranką ir šviesoje sužvilgo deimantų ir safyrų eilės. — Niekada nieko panašaus nesitikėjau.

— Juk mūvi jį jau valandą. Nejaugi nė nepažvelgei?

— Ne. — Buvo kvaila dabar verkti, bet Erina juto, kaip akyse kaupiasi ašaros. — Ačiū. — Ji apsidžiaugė, kad nutilo muzika, kol ji dar valdosi. — Aš tuoj grįšiu.

— Paskubėk. Man galas, jeigu turėsiu pats vienas stoti prieš visą šitą minią.

Sugniaužusi kumštyje nykštį Erina skubėjo laiptais aukštyn ir čiupinėjo žiedą. Jai reikėjo minutės atsikvėpti. Susiimti, priprasti, patikėti.

Įžengusi į miegamąjį atsišliejo į duris ir sustingo užgniaužusi kvapą. Šiąnakt šis kambarys bus jos, o Berkas — jos vyras. Ji miegos jo lovoje, joje pabus, skalbs patalus, taisys užuolaidas. Ir vieną dieną tai taps įprastu dalyku.

Ne, — pagalvojo ji ir nusijuokusi apkabino save rankomis. Tai niekada netaps įprastu dalyku. Ji to neleis. Nuo šios dienos jos gyvenimas bus ypatingas. Juk ji myli ir priklauso mylimam vyrui. Pasitikrinusi, ar skruostai neliepsnoja ir neašaroti, Erina sukosi atidaryti durų. Pro šalį link laiptų ėjo trys moterys.

— Na, žinoma, kad dėl jo pinigų, — tarė moteris, kurią Erina buvo mačiusi per Adelijos vakarėlį -ji buvo nuostabiais baltutėliais plaukais ir vilkėjo muaro kostiumėlį. — Juk ji beveik jo nepažįsta. Dėl ko kito dar būtų tekėjusi? Turbūt nemanote, kad iš Airijos atskrido jo buhalterijos tvarkyti.

— Tikrai keista, kad Berkas vedė ją, juk ji tuščia vieta. O juk galėjo rinktis iš pačių geidžiamiausių apylinkės merginų. — Ilgakojė šviesiaplaukė, kurią Berkas paliko anąkart vakarėlyje, nervingai krapštėsi su rankinės sagtimi.

— O man jie atrodo labai miela pora, — gūžtelėjo pečiais trečioji, kai žilaplaukė matrona pažvelgė į ją. — Iš tiesų, Dorote, vyras retai veda neturėdamas tam rimtos priežasties.

— Neabejoju, kad ji sugebėjo apdumti jam akis. Vienas dalykas — įsiversti vyrą į lovą, o nusitempti prie altoriaus — visai kas kita. Vyrą lengva suvilioti, bet nespėsi apsidairyti, kai jis pradės nuobodžiauti. Aš manau, kad ilgiau kaip metus jis su ja neištrauks. Bet jeigu ji gudri, — o tuo aš net neabejoju, — tai per tą laiką užsitikrins gerą gyvenimą. Matėte, kokį žiedą jis jai padovanojo? Tik pamanykite, užsakė iš Cartier’s. Dešimt tūkstančių. Neblogai pradėjo ta kaimietukė iš nežinia kokio užkampio.

Šviesiaplaukė taisėsi plaukus, kai moterys pasiekė laiptus.

— Bus įdomu pamatyti, kaip artimiausiu metu ji mėgins įsilieti į vietos aukštuomenę.

— Ji ne mūsiškė, nepritaps, — mostelėjo ranka žilaplaukė moteris.

Erina stovėjo nusitvėrusi už durų rankenos ir stebėjo, kaip jos leidžiasi laiptais. Nepritaps? Praėjus pirmajam šokui ėmė drebėti iš pykčio. Tegul jas skradžiai, ji visai nenori pritapti prie to pulko perekšlių liežuvininkių, kurios neranda geresnio užsiėmimo, kaip mėtyti skaudžias pastabas ir žeisti kitų žmonių jausmus.

Dėl jo pinigų? Nejaugi visi iš tiesų mano, kad už Berko ji tekėjo dėl pinigų? O gal ir jis taip mano? Staiga Erina net krūptelėjo iš siaubo. Pyktis atlėgo ir jos ranka nuslydo nuo durų rankenos. Brangusis Dieve, nejaugi? Ar tai jis turėjo omenyje tada, kai sakė galįs jai suteikti viską, ko ji trokšta?

Erina vėl palietė delnais skruostus — šįkart jie jau liepsnojo. Nejaugi Berkas galėjo patikėti, jog ji myli jį už tai, ką jis turi, o ne už tai, kas yra? Staiga Erina suvokė nepadariusi nieko, kad jis galėtų manyti priešingai, ir širdis nusirito į kulnus.

Bet ji dar jam įrodys. Pakėlusi galvą Erina išėjo iš kambario. Įrodys Berkui, kad ne už jo puikaus namo ar turtingo ūkio tekėjo, o už jo paties. Visi kiti tegul eina velniop!

Šįkart nusileidusi laiptais žemyn Erina jau neatrodė pablyškusi nekalta jaunamartė. Jos skruostai liepsnojo, akys buvo apniukusios. Galbūt ji čia ir svetima, bet suras būdą pritapti. Berkas dar didžiuosis ja. Išspaudusi šypseną

Erina patraukė tiesiai prie moters su muaro kostiumėliu.

— Kaip džiaugiuosi, kad šiandien atvykote.

Moteris gurkštelėjo šampano ir gracingai

linktelėjo Erinai.

— Nė už ką nebūčiau to praleidusi, brangute. Tu be galo daili nuotaka.

— Ačiū. Bet moteris nuotaka būna tik vieną dieną, o žmona — visą gyvenimą. Dabar atsiprašau.

Ji perėjo per kambarį, suknelė nuostabiai vilnijo sulig kiekvienu žingsniu. Nors Berką supo būrelis svečių, Erina priėjo tiesiai prie jo ir apkabinusi už kaklo įsisiurbė į lūpas, nepaleido tol, kol visi aplinkui ėmė murmėti ir kikenti.

— Aš myliu tave, Berkai, — atsitraukusi paprastai pasakė Erina, — ir visada mylėsiu.

Jis nesitikėjo, kad žodžiai gali jį šitaip sujaudinti, ypač tokie nuvalkioti. Bet kai Erina nusišypsojo, Berkas pajuto, kaip krūtinėje kažkas suspurdėjo.

— Ar prie tokios išvados pagaliau priėjai po ilgų svarstymų?

— Ne, žinojau jau anksčiau, bet pamaniau, kad turiu ir tau pasakyti.

Berkui atrodė, kad paskutiniai svečiai niekada neišsinešdins pro duris. Niekas taip nemėgo vakarėlių ir veltui dalijamo šampano kaip aukštuomenė.

Erina sunėrusi rankas stovėjo atriumo centre.

— Prireiks visos armijos darbuotojų viskam sutvarkyti.

— Dvidešimt keturias valandas niekas neįžengs pro šias duris.

Ji nusišypsojo, bet nuovargį ir įtampą jau buvo sunku paslėpti.

— Eisiu į viršų persirengti.

— Palauk dar minutėlę. — Erinai nespėjus nė žingsnio žengti, Berkas paėmė ją už abiejų rankų. — Noriu tau pasakyti, kad be galo gražiai atrodai. Nepamenu, ar kada nors gyvenime dar taip nervinausi, kaip tą akimirką, kai stovėjau čia, apačioje, ir laukiau tavęs.

— Tikrai? — Ji prisiglaudė prie jo ir šypsena nušvito veide. — O aš buvau mirtinai išsigandusi. Jau ketinau pasipustyti padus.

— Būčiau pasivijęs.

— Tikiuosi, nes niekur kitur nenorėčiau gyventi, tik čia, su tavimi.

Berkas suėmė delnais jos veidą.

— Nelabai turi su kuo palyginti.

— Nesvarbu.

O Berkui buvo įdomu. Jis — pirmas vyras jos gyvenime. Dabar jau užsitikrino, kad ir paskutinis. Teisybė, tai savanaudiška, bet nevilties apimtas vyras priima nevilties kupinus sprendimus. Jis dar kartą pabučiavo Eriną ir neatitraukdamas lūpų pakėlė ant rankų.

— Nėra slenksčio, per kurį galėčiau tave pernešti.

Ji pažvelgė į jį, o akys juokėsi.

— Vienas yra — miegamajame.

— Juk sakiau, kad esi man tinkama moteris, — tarė Berkas ir nusinešė ją laiptais į viršų. Roza buvo pasirūpinusi palikti kibirėlyje su ledukais butelį šampano ir dvi taures.

— Berkai, ar tu nieko prieš, jeigu aš dingsiu dešimčiai minučių?

— O kas tau padės išsivaduoti iš suknelės?

— Pati susitvarkysiu. Man atrodo, blogas ženklas, jeigu tai daro jaunikis. Tik dešimt minučių, — pakartojo, kai jis nuleido ją ant žemės. — Aš paskubėsiu.

Jis gūžtelėjo pečiais ir išsitraukė iš spintos chalatą.

— Tikriausiai ir aš kur nors galiu išsivaduoti iš šių tramdomųjų marškinių.

— Ačiū.

Berkas nedavė nė minutės daugiau, tačiau Erina jau buvo persirengusi. Vis dar vilkėjo baltai, tik šįkart apdaras it debesis vilnijo žemyn ir kilnojosi sulig kiekvienu įkvėpimu. Palaidi plaukai krito ant pečių ir atrodė it liepsna sniege. Tyliai uždaręs duris paskui save Berkas įsmeigė į ją godų žvilgsnį.

— Neįsivaizdavau, kad gali būti dar gražesnė nei buvai šiandien.

— Norėjau šį vakarą padaryti ypatingą. Žinau, mudu jau... mudu jau buvome kartu, bet...

— Tai bus pirmas kartas, kai mylėsiuosi su savo žmona.

— Jo. — Erina ištiesė jam rankas. — Ir aš noriu, kad mane pamylėtum. Dabar geidžiu tavęs dar labiau nei anksčiau. Gal galėtum... — Atrodė kvaila tokią akimirką rausti. Juk ji ištekėjusi moteris. — Gal galėtum išmokyti mane?

— Erina. — Berkas nežinojo, ką sakyti. Tiesiog nepajėgė rasti žodžių. Todėl paėmė ją už rankos ir pabučiavo į kaktą. — Turiu tau kai ką.

Jis ištraukė iš kišenės dėžutę ir ištiesė Erinai, ji apsilaižė lūpas.

— Berkai, nenoriu, kad jaustumeisi privaląs pirkti man dovanas.

— Bet jeigu nedovanosiu, tai negalėsiu patirti malonumo, kurį jausčiau stebėdamas, kaip puikiai tau tinka mano išrinkti papuošalai. — Berkas pats atidarė dėžutę. Viduje gulėjo deimantais nusagstyta grandinėlė su vienu tobulu safyru.

— Ak, Berkai. — Erina vos neverkė, taip buvo gera. Ir dėl to, jog jis tikriausiai mano, kad ji to trokšta. — Tinka prie mano žiedo, — tesugebėjo išspausti.

— Toks ir buvo mano sumanymas, — paaiškino Berkas, nenuleisdamas nuo Erinos akių ir sekdamas žvilgsnį. — Ar tau nepatinka?

— Žinoma, kad patinka, ji karališka. Man regis, bijosiu net segėti.

Nusijuokęs jis pasuko Eriną į veidrodį.

— Nebūk kvailutė, jis tam ir sukurtas, kad būtų nešiojamas. — Berkas pridėjo papuošalą jai prie kaklo. Tamsus safyras žėrėjo blyškios odos ir spindinčių deimantų fone. — Kokia nauda iš brangakmenių, jeigu moteris jų nenešioja? Tau reikės jų daug daugiau. Galėsime ką nors išrinkti per medaus mėnesį. — Jis pabučiavo jos kaklo linkį. — Kur norėtum važiuoti? Į Paryžių? Arubą?

Į Airiją, — pagalvojo Erina, bet nepasakė — pabijojo, kad jis tik nusijuoks.

— Pamaniau, gal reikėtų truputį palaukti. Juk tau šis metų laikas prieš lenktynes labai įtemptas. Luktelėkime kelis mėnesius.

— Jeigu taip nori. — Berkas grąžino vėrinį į dėžutę ir atsuko ją į save. — Erina, kas atsitiko?

— Nieko, tiesiog man čia viskas nauja ir... Berkai, prisiekiu, nepadarysiu nieko, kas užtrauktų tau gėdą.

— Apie ką, po galais, tu kalbi? — Netekęs kantrybės jis čiupo ją už rankos ir pasisodino ant lovos. — Noriu žinoti, ką čia įsikalei į galvą ir kodėl.

— Nieko, — atsakė Erina, siusdama pati ant savęs, kad jam yra lyg atversta knyga, o jai niekaip nepavyksta prasiskverbti giliau pro viršutinį jo sluoksnį. — Tiesiog šiandien suvokiau, kad nederu prie tavo aplinkos žmonių ir jų gyvenimo būdo.

— Mano aplinkos žmonių? — Berkas nelinksmai nusijuokė ir Erina įsitempė. — Tu nieko nežinai apie mano aplinkos žmones, aire, todėl manyk, kad tau pasisekė. O jeigu kalbi apie tuos, kurie buvo susirinkę šiandien, tai du trečdaliai iš jų neverti nė tavo mažojo pirštelio.

— Maniau, kad jie tau patinka. Juk tarp jų yra tavo draugų ir verslo partnerių.

— Daugiausia — verslo partnerių. Tai laikina, rytoj jau gali būti kitaip. Mes galime vaikščioti į vakarėlius, jeigu tik nori, gali įsirašyti į bet kurį klubą, įsitraukti į kokio tik nori komiteto veiklą. Bet jeigu sugalvosi kam nors iš jų nušluostyti nosį, man visai nerūpi.

— Juk tu priklausai žirgų lenktynių pasauliui, — neatlyžo Erina. — Ištekėjusi už tavęs priklausau ir aš. Neleisiu, kad kas nors sakytų, jog vedei moterį, kuri nieko neverta ir nepritampa aukštuomenėje.

— Kažkas jau pasakė, — sumurmėjo Berkas. Jai nereikėjo žodžiais patvirtinti to, kas ir taip aiškiai atsispindėjo akyse. — Paklausyk manęs, Erina — svarbu tik tai, ką manome mes patys. Vedžiau tave todėl, kad man tavęs reikėjo — tokios, kokia esi.

— Tokia ir būsiu. — Erina pakėlė rankas jam prie veido. — Prisiekiu. — Tai tarusi įsisiurbė į lūpas, į tą bučinį sudėjusi visą savo aistrą, meilę ir ilgesį. Troško, kad ši naktis būtų ypatinga, bet tam nepakako baltų nėrinių ir šampano, reikėjo daugiau. Ji ketino atverti jam širdį, išsakyti tai, ką visai neseniai pradėjo suprasti pati — kad jos meilė jam neturi ribų. Nepaleisdama Berko iš glėbio ir neatitraukdama lūpų Erina atsigulė su juo ant lovos. Jųdviejų santuokinės lovos.

Jis parodė jai, kokia gali būti kūniška meilė. Dabar ji tikėjosi bent dalelę to grožio grąžinti jam. Kadangi patirtimi pasigirti negalėjo, neliko nieko kito, kaip pasikliauti širdimi. Erina neįsivaizdavo, ar vyras gali justi ką nors daugiau nei geismą ir pasitenkinimą, bet norėjo pabandyti suteikti jam tokios šilumos ir jaukumo, kokio jis suteikė jai.

Dvejodama ji palietė lūpomis kaklą. Čia skonis buvo aitresnis, stipresnis, po lūpomis ji pajuto tvinksintį pulsą. Ritmas vis greitėjo. Erina nusišypsojo neatitraukdama lūpų. Taip, ji tikrai gali jam šį tą duoti.

Jai patiko jausti jį delnais, braukti pirštais per iškilius raumenis. Erina nedrąsiai praskyrė Berko chalatą. Pajutusi, kaip jis įsitempia, akimirksniu atsitraukė ir jau žiojosi atsiprašyti.

— Nebijok. — Tyliai nusijuokęs jis paėmė jos ranką ir sugrąžino ant savo kūno. — Noriu, kad mane glamonėtum.

Berko rankos buvo švelnios, nors kiekvienas nedrąsus jos prisilietimas varė iš proto. Jį jau buvo pavergusi Erinos nekaltybė ir aistra, jos noras išmokti, gebėjimas teikti malonumą ir jį patirti.

Juodu mylėjosi lėtai, neskubėdami mokyti ir išmokti. Kai Berkas nutraukė nėrinius Erinai nuo pečių, jos akyse nebuvo jokio drovumo, greičiau nuostaba, kad jis šitaip jos geidžia. Atsakydama ji nusmaukė jo chalatą, leisdama sau pasigėrėti savo vyro jėga ir grožiu.

Gal ir smulkmena, bet dabar, kai jis jau priklausė jai, tai dar labiau jaudino. Stipriai kūną surakinęs geismas nemažėjo, nekantrus laukimas ir nerimas buvo vis dar tokie pat aštrūs. Bet dabar drauge su aistra aplankė ir paprastas džiaugsmas, kad vyras, kurio glėbyje yra, laikys ją apkabinęs dar daug naktų. Tai tik pradžia, — pagalvojo Erina ir nusijuokusi persirito per jį.

— Tau juokinga? — išlemeno Berkas. Atrodė, kad jo kūnas įsitempęs prieš pat kulminaciją.

— Aš laiminga. — Ji godžiai prisispaudė lūpomis jam prie lūpų, o tada pajuto, kaip nei iš šio, nei iš to apsunko galūnės. Ir švelniai sudejavusi įsileido jį į save. Kai aistros sūkurys sugriebęs nunešė, ji tik stipriai gniaužė jo rankas. Dabar ji valdė savo kūną, judėjo instinktyviai drauge su jo kūnu, o malonumas susikaupdavo, išsiliedavo ir kaupdavosi vėl.

Erina laikė atmetusi galvą. Berkui ji atrodė lyg deivė: vario spalvos plaukai ritosi per baltus pečius, o lieknas kūnas buvo stiprus ir paslankus. Jis troško laikyti ją glėbyje ir žvelgti tol, kol jos paveikslas įsispaus į atmintį. Staiga užliejo tokia palaima, kad net aptemo akyse.

Pirmą kartą prabudusi kaip ponia Logan Erina išvydo apniukusį, pavasarinio lietaus plaunamą rytą. Jai jis pasirodė nuostabus. Tada šypsodamasi pasisuko į Berką ir pamatė, kad jo nebėra. Išsigandusi, jog viską susapnavo, ji atsisėdo lovoje.

— Ar visada šitaip keliesi? — paklausė Berkas iš kito kambario galo, kur stebėjo ją segdamasis diržą.

— Ne, tik pamaniau... — Tai ne sapnas. Žinoma, kad ne sapnas. Ji nusijuokė pati iš savęs ir papurtė galvą. — Nesvarbu. Kur susiruošei?

— Į arklides.

— Taip anksti?

— Jau septynios.

— Septynios. — Pasitrynusi akis Erina išsivertė iš lovos. — Paruošiu tau pusryčius.

— Roza pusryčiais pasirūpins. Tu geriau dar pamiegok.

— Bet aš... — Ji norėjo paruošti jam pusryčius. Tai buvo vienas mažytis, bet gyvybiškai svarbus dalykas, kurį žmona gali padaryti savo vyrui. Norėjo pabūti su juo virtuvėje, pasikalbėti apie tai, kas laukia šiandieną, ir apie praėjusią naktį. Tačiau Berkas jau avėsi batus. — Aš išmiegojau. Galėčiau leistis į apačią ir sėsti prie popierių.

— Jie sutvarkyti, tikrai gali pasiimti kelias laisvas dienas. Na, mudu to dar neaptarėme, bet gali išvis nebedirbti, jei nori.

— Aišku, kad dirbsiu. Juk to čia atvažiavau.

Erinai užsivilkus chalatą Berkas kilstelėjo

antakį.

— Viskas pasikeitė. Nenoriu, kad mano žmona visą dieną sėdėtų užsidariusi darbo kabinete.

— Jeigu tu nieko prieš, aš norėčiau dirbti. — Kiek sutrikusi Erina ėmė kloti lovą. — Bet jei nenori, kad toliau tvarkyčiau tavo buhalteriją, susirasiu kitą darbą.

— Man nerūpi, tvarkysi tu tuos mano popierius ar ne, tik noriu, kad žinotum, jog gali rinktis. Ką čia darai?

— Kloju lovą, argi nematai?

Berkas priėjo prie jos ir paėmė už rankos.

— Roza paklos.

— Tikrai nėra jokio reikalo jai kloti mano... mūsų lovą.

— Toks Rozos darbas.

Jis pabučiavo Eriną į kaktą, tada apsigalvojo ir prisitraukė prie savęs.

— Labas rytas, — sumurmėjo prie pat lūpų ir Erina vos pastebimai šyptelėjo.

— Labas rytas.

— Grįšiu po kelių valandų. Kodėl tau nepasiplaukiojus?

Kai Berkas uždarė paskui save duris, Erina sukryžiavo rankas ant krūtinės. Pasiplaukioti? Pirmą vedybinio gyvenimo dieną jai nereikia nei pusryčių ruošti, nei lovos kloti, o tik pasiplaukioti? Priėjusi prie veidrodžio ji įdėmiai pažvelgė į save. Neatrodė labai pasikeitusi. Bet jausmai ne visada būna matomi. Argi ne keista? Atsisakė būti Berko meiluže, bet dabar jaučiasi esanti labiau meilužė negu žmona.

Ištekėjo dėl pinigų.

Erina atsitraukė nuo veidrodžio. Velniop! Jau po septynių ir ji turi darbo.

Iš Rozos pagalbos buvo neką daugiau nei iš Berko. Nėra reikalo, kad señora darytų tą. Nėra reikalo, kad señora darytų aną. Gal señora norėtų oranžerijoje paskaityti knygą? Kitaip tariant, iš tavęs čia jokios naudos, — pagalvojo Erina. Tai reikės pakeisti, nusprendė ryžtingai.

Ir visa galva pasinėrė į dokumentus. Kai Berkas negrįžo namo pietų, Erina pati ėmėsi iniciatyvos. Į kibirą prisipylusi karšto vandens ir plovimo skysčio pasiėmė šluostę ir išėjo į atriumą. Stiklinės ir lėkštės jau buvo nurinktos, bet prie plytelių Roza dar nebuvo spėjusi prieiti. Erina pajuto didžiulį malonumą, kad bent tiek ją aplenkė.

Čia mano namai, — tarė pati sau, taškydama aplink muiluotą vandenį. — Mano grindys, po perkūnais, jeigu norėsiu, tai ir plausiu jas.

Berkas ėjo per pliaupiantį lietų ir mąstė, jog žirgas, kurį užrašė į tą vakarą vyksiančias Čarlstono lenktynes, purviname treke turės pranašumą. Tada galvon šovė mintis, kad Erina tikriausiai labai apsidžiaugtų pasiūlymu vykti į Vakarų Virdžiniją pasižiūrėti lenktynių, o jam būtų proga po truputį pristatyti ją visuomenei.

Dieve, kaip gražiai ji atrodė šįryt užmiegotomis akimis ir skaisčia oda. Tiesą sakant, jis nebuvo tikras, ar teisingai pasielgė taip skubindamas ją tuoktis, tačiau nė kiek neabejojo priėmęs patį teisingiausią sprendimą savo atžvilgiu. Nebūtų galėjęs prisiminti, kada paskutinį kartą jautė tokią dvasios ramybę ir kiekviena diena buvo kupina gilios prasmės.

Jis gali suteikti Erinai viską, ko ji iš gyvenimo trokšta. Pinigai Berkui nerūpi, jam nė motais, kaip ji juos leis. O mainais už juos žmona jam suteiks tai, ko jis nė neįsivaizdavo galįs norėti — tvirtą pagrindą po kojomis.

Įėjęs vidun Berkas nusipurtė nuo plaukų lietaus lašus ir patraukė ieškoti Erinos. Bet vos įžengęs į atriumą sustojo it įbestas. Jo žmona klūpojo ant kelių ir šveitė grindis. Išgirdusi žingsnius Erina pakėlė akis, o jis prišokęs jau kėlė ją ant kojų.

— Ką, po galais, čia darai?

— Kaip tai ką? Plaunu grindis. Atrodo kaip po karo. Nustebtum sužinojęs, kiek visko žmonės sugeba numesti ant žemės ir nė kiek nepasivargina pakelti. Berkai, išsuksi man ranką.

— Kad daugiau niekada nematyčiau tavęs klūpančios ant kelių! Supratai?

— Ne. — Atidžiai žvelgdama jam į akis Erina pasitrynė skaudančią ranką. Berko veide ji matė nuoširdų pyktį. — Ne, nesupratau.

— Mano žmona nešveis grindų.

— Luktelėk minutėlę, — sulaikė Erina, kai Berkas jau sukosi eiti. — Šveis, jeigu tik to norės, ir nesileis vadinama mano žmona tokiu tonu, tarsi būtų koks dėžėje laikomas blizgutis. Gal pasakytum, kas tau pasidarė?

— Vedžiau tave ne tam, kad šveistum grindis.

— Ir ne tam, kad ruoščiau tau pusryčius, kločiau lovą. Tai jau supratau. Tik iki šiol neišsiaiškinau, kam mane vedei?

— Man regis, aiškiai leidau suprasti.

— Jo, — Erina atsitraukė nuo Berko, — leidai suprasti. Aš turėčiau būti tavo meilužė, tik dabar jau legali.

Jam prireikė neįsivaizduojamų pastangų pykčiui suvaldyti. Vis dėlto nepavyko.

— Nebūk kvailė! Ir palik čia tą prakeiktą kibirą!

— Turėtum prisiminti, kad vestuvių ceremonijoje žodis paklusti buvo pakeistas į branginti. — Keiktelėjusi Erina paspyrė kibirą ir paliejo muiluotą vandenį ant plytelių. — Bet man atrodo, kad teisingiau būtų buvę palikti senąjį.

— Kur, po galais, eini?

— Nežinau! — atrėžė ji per petį. — Tikiuosi, jog galiu pereiti per namą, nors nieko neturiu teisės paliesti.

— Liaukis. — Berkas sugriebė Eriną, skriejančią per vestibiulį, bet ji išsisuko ir nesustojo. — Po velnių, Erina, gali liesti, ką nori, tik nevalyk!

— Kaip matau, pats laikas nustatyti taisykles. — Prasispraudusi pro duris ji įėjo į oranžeriją. Čia buvo taip karšta, kad oras atrodė net tirštas ir puikiai tiko prie jos nuotaikos. — Liesti ir žiūrėti galima.

— Liaukis elgusis kaip beprotė.

— Aš? — Ji atsisuko į Berką ir vos neišvertė vazono su geranijomis. — Tai aš jau beprotė, ar ne? Už durų dar buvau kvailė, o čia jau beprotė. Bet juk ne aš pasiutau dėl to, kad kažkas plauna grindis.

— Maniau, atvykai čia norėdama tokių darbų atsikratyti, nes iš gyvenimo norėjai daugiau, ne vien plauti lėkštes.

Ji iš lėto linktelėjo.

— Jo, į Ameriką atvykau dėl to, bet už tavęs ištekėjau dėl ko kito. Kaip nors ištversiu, jei kiti manys, kad ištekėjau už tavęs dėl pinigų ir šio puikaus namo, tik ne tu. Vakar sakiau, jog tave myliu. Ar manimi netiki?

— Nežinau. — Berkas persibraukė ranka per veidą, stengdamasis nusiraminti. Jam reikėjo atgauti blaivų protą ir pradėti logiškai mąstyti, nes tik taip įmanoma laimėti bet kokį lošimą. — O argi tai svarbu?

Erina nusisuko, nes žvelgti jam į akis buvo pernelyg skaudu.

— Taip sakydama aš nemelavau, bet gali sau manyti, ką nori. Man vis vien. — Puikiai suprasdama, ką daro, Erina čiupo keraminį vazoną ir sviedė į plytelėmis išklotas grindis. — Gali nesijaudinti, šito netvarkysiu.

— Ar jau baigei?

— Dar neapsisprendžiau. — Susinėrusi rankas ji pažvelgė į skaidrų baseino vandenį.

Berkas uždėjo ranką jai ant peties. Gal tikrai ji truputį jį myli. Jis nebus toks kvailas ir jos neatstums.

— Mano motina daugiau nei pusę gyvenimo praleido ant kelių, šveisdama svetimų žmonių grindis. Ir mirė sulaukusi vos keturiasdešimties. Erina, nenoriu, kad tu prieš ką nors klauptumeisi.

Jis norėjo atitraukti ranką, bet ji uždengė ją savo delnu.

— Tai pirmas dalykas, kurį man apie save papasakojai. — Erina apsisuko ir apkabino Berką. — Nejaugi nesupranti, kad neįsileisdamas į savo vidų varai mane iš proto?

— Sutikai priimti mane tokį, koks esu.

— Sutikau. Ir priimsiu. Aš tikrai tave myliu, Berkai.

— Tai leisk man stebėti, kaip mėgaujiesi gyvenimu.

— Bet aš ir mėgaujuosi. — Ji atvertė galvą ir nusišypsojo. — Man patinka ginčytis.

Berkas perbraukė pirštu jai per nosį.

— Tada džiaugiuosi galėdamas suteikti tau malonumo. Ar pasiplaukiojai?

— Ne, sėdau tvarkyti knygų, o paskui kurį laiką ginčijausi su Roza.

— Įtempta diena. Tai dabar išsimaudykime.

— Negaliu.

— Nori dar pasiginčyti?

— Ne, ginčytis jau gana, bet nenoriu maudytis.

— Nemoki plaukti?

Kaip jis ir tikėjosi, Erina kilstelėjo smakrą.

— Aišku, kad moku, tik neturiu maudymosi kostiumėlio.

— Ne bėda. — Berkas pakėlė ją ant rankų ir priėjo prie baseino krašto, o ji kikendama stengėsi ištrūkti.

— Tu to nepadarysi, jeigu išdrįsi, prisiekiu, skrisi ten su manimi!

— Kitaip nė būti negali, — nuramino ją Berkas ir juodu krito į vandenį su visais drabužiais.

DEVINTAS SKYRIUS

Dar nė mėnuo nepraėjo nuo jųdviejų vestuvių, o Erina jau pabuvojo Niujorke, Kentukyje ir dar kartą Floridoje. Akys ir širdis priprato prie hipodromų — ir paprastų, ir itin prabangių. Priprato ji ir prie ten dirbančių žmonių, bet nesiliovė jais žavėtis — ir jaunais ambicingais arklininkais, ir senais lošėjais, kurie gyveno nuo lenktynių iki lenktynių, nuo lažybų iki lažybų.

Kontrastai nepaliovė jos stebinę. Iš savo ložės Erina stebėjo kitus žirgų savininkus, jų šeimas ir draugus, išsipusčiusius indiškos medžiagos medvilniniais kostiumais, su skrybėlėmis. O prie turėklų, alkūnė prie alkūnės, spaudėsi minios žmonių, atėjusios dėl smagumo arba dėl pinigų. Ji sužinojo, kad lažybos turi savotišką kvapą, dažniausiai jos atsiduoda neviltimi ir visada truputį prakaitu. Toliau nuo tribūnų buvo žirgai, svarstyklės, balnai ir raiteliai. Tik nedaugelis iš stebinčiųjų žinojo, koks jaudulys ir nerimas kamuoja savininkus.

Leksingtone juodu su Berku lankėsi žirgų fermoje ir matė tokias didžiules arklides, kokių ji neįsivaizdavo esant. Stebėjo pasaulines anglų grynakraujų lenktynes, susipažino su žmonėmis, kuriems tai buvo visas gyvenimas, ir pamažu daug ko išmoko.

Kokteilių vakarėliuose, prabangiose vakarienėse ir nedideliuose pokyliuose ji atidžiai klausėsi kalbų apie kergimą, treniravimą, strategijas. Sužinojo, kad savininkai žirgus dažniausiai laiko vien savo nuosavybe, o treneriai į treniruojamus žirgus dažniau žvelgia kaip į atletus, kuriuos reikia ir tramdyti, ir lepinti, elgtis su jais subtiliai, kaip su tikrais sportininkais. Bet užvis keisčiausia, kad žirgai buvo pasididžiavimo ir pavydo šaltinis.

Laikui bėgant Erinai pavyko sukaupti drąsą ir nueiti iki aptvarų, ten ji stebėdavo, kaip žirgai prajodinėjami ir balnojami lenktynėms. Nors žirgų kvapas ir keliami garsai ją vis dar trikdė, Erina prisiekė sau, kad nė vienas iš Berko verslo partnerių nepavadins jo žmonos baile.

Šiek tiek priprato ir prie vakarėlių — prašmatnių vaišių, kuriose dalyvauti galėdavo tik laimės kūdikiai ir privilegijuotieji. Būdavo kalbama apie žirgus ir jų savininkus. Erina nusprendė, kad ne toks jau didelis skirtumas nuo Skibereno. Be abejo, čia gyvenimas kur kas prabangesnis, bet jos gimtajame kaime pokalbiai būdavo lygiai tokie pat lėkšti.

Ji mokėsi — ryte rijo knygas apie anglų grynakraujus, lenktynes, jų istoriją. Sužinojo, kad anglų grynakraujų veislės pradininkai buvo trys arabų veislės eržilai [* Iš tikrųjų du buvo arabų, o vienas turkų veislės.], o patys brangiausi išvesti Airijoje, Airijos nacionaliniame žirgyne. Čia Erina nesusilakė ir nusišypsojo, ir ne vien todėl, kad pajuto pasididžiavimą savo gimtine — du tokie žirgai stovėjo ir Berko arklidėse.

Ji išmoko lažintis išmintingai ir laimėti — jos vyrui šis bruožas kėlė šypseną. Berkas neklydo sakydamas, kad ji priverčia jį juoktis. Lažybos Erinai suteikdavo kur kas daugiau malonumo nei jo dovanojami gražūs akmenėliai ar spintoje kabantys nauji drabužiai. Per tą santuokos mėnesį ji kai ką suprato. Dalykai, kurių anksčiau taip troško, pasirodė nesantys tokie jau svarbūs.

Be to, ji laukėsi.

Ši žinia ir jaudino, ir gąsdino. Ji nešioja kūdikį, Berko kūdikį, kurį pradėjo pačią pirmą naktį būdami drauge. Netrukus juodu jau nebus tik vyras ir žmona — taps tikra šeima. Erina nekantriai laukė progos jam tai pranešti. Ir bijojo, ką jis pasakys.

Apie vaikus jie niekada nesikalbėjo. Kita vertus, ne kažin kiek laiko turėjo diskusijoms. Erina apie savo vyrą žinojo neką daugiau nei tada, kai už jo tekėjo. Tiesa, suprato, kad, skirtingai nei daugumai žmonių, žirgai Berkui nebuvo nei nuosavybė, nei naminiai gyvūnėliai. Nei žaidimas su sėkme, nors pats taip tvirtino. Jis didžiavosi jais ir savotiškai mylėjo. Erina pradėjo suprasti, kad Berkas žavisi jais vien dėl to, jog jie yra tokie, kokie yra. Svarbiausia buvo ne jų laimėjimai, o siekis laimėti, čempiono širdis.

Štai ką jai pavyko išsiaiškinti apie savo vyrą. Ir dar šį bei tą. Jis daugiau niekada nebeprasižiojo nei apie motiną, nei apie kitus namiškius. Erina pamėgino atsargiai iškvosti, tačiau Berkas tiesiog nekreipė dėmesio. Ne, ne vengė kalbėti, o tiesiog nekreipė dėmesio.

Tai nesvarbu, — mąstė ji, patraukusi ieškoti Berko. Atkreipė dėmesį, kaip jis elgiasi su Adelijos vaikais — yra jiems švelnus, mielas ir rūpestingas. Be abejo, savo vaikus dar labiau mylės. Ji praneš jam naujieną, tada Berkas ją stipriai apkabins ir pasakys, koks yra laimingas. Juodu smagiai juoksis, ji parodys jam gydytojo duotus lankstinukus su pamokėlėmis apie vaikų auginimą ir dietą. Paskui ims planuoti, kaip atrodys vaikų kambarys, visas žydras ir rausvas, tarsi dangus tekant saulei.

Užtiko jį darbo kabinete ir turėjo užgniaužti nekantrumą, nes Berkas kalbėjosi telefonu.

— Aš net negalvoju parduoti, — tarė jis ir mostelėjo Erinai užeiti. — Ne, nei už tokią, nei už kitokią kainą. Paskambinkite po kelerių metų, tada galėsime pasikalbėti apie eržilų kainas... Taip, sakau kategorišką ne. Perduokite Durnamui, kad šiuo metu neparduodu nieko iš savo kaimenės. Taip, jums pirmiems pranešiu. — Padėjęs ragelį jis persibraukė ranka per plaukus.

— Turi bėdų? — Erina priėjusi pabučiavo jį į skruostą.

— Ne. Čarlis Durnamas nori įsigyti vieną iš mūsų kumeliukų. Tai verčia manyti, kad jis pats turi bėdų. Ką nusipirkai?

— Nusipirkau?

— Juk sakei, kad važiuoji pasivaikščioti po parduotuves.

— Na, taip. Bet nieko nepirkau. — Akimirką ji prisiglaudė skruostu jam prie plaukų. — Berkai, turiu kai ką tau pasakyti.

— Luktelėk minutę. Prisėsk, Erina.

Ji išsigando jo tono. Tokiu keistu bespalviu balsu Berkas kalbėdavo tada, kai ji suerzindavo jį.

— Kas nutiko?

— Gavau laišką iš tavo tėvo.

— Iš tėvelio? — Nespėjusi atsisėsti ji vėl pašoko. — Ar kažkas nutiko? Kas nors susirgo?

— Ne, nieko nenutiko. Prisėsk. — Jis pasisukiojo kėdėje ir pirmą kartą per visą mėnesį Erina pasijuto taip, lyg jie vėl būtų darbdavys ir darbuotoja. — Tavo tėvas sveikina mane įsiliejus į jūsų šeimą ir išreiškia viltį, kad tinkamai tavimi pasirūpinsiu.

— Kokia nesąmonė. Jis puikiai žino, kad ir pati sugebu savimi pasirūpinti. — Ji vėl nurimo ir nejučiomis priglaudė delną prie pilvo. — Ar tai viskas?

— Taip pat dėkoja už pinigus, kuriuos siuntei. Sako, jiems tai buvo didelė parama. — Akimirką Berkas tylėjo, paskui ėmė raustis po popierius ant stalo. — Kodėl man nesakei, kad daugiau nei pusę algos siųsdavai į Airiją?

— Niekada apie tai nesusimąsčiau... — pradėjo Erina, bet tuoj nutilo. — Iš kur žinai, kiek siųsdavau?

— Tu neįtikėtinai tvarkingai vedi buhalteriją, Erina. — Jis atsistūmė nuo stalo ir nuėjo prie lango.

— Nesuprantu, kodėl pyksti. Galų gale, tie pinigai juk mano.

— Tavo, — burbtelėjo Berkas. — Po galais, Erina, kabinete guli čekių knygelė. Jeigu norėjai išsiųsti pinigų namo, kodėl nepaėmei iš manęs?

— Mano algos buvo per akis.

— Velniai tave rautų, juk esi mano žmona, vadinasi, gali imti viską, ko nori. Laikai, kai turėjai stengtis sudurti galą su galu, jau praėjo.

Kurį laiką Erina tylėjo, paskui prabilo labai atsargiai rinkdama žodžius:

— Tai štai kaip. Tu vis dar manai, kad gyvenu čia dėl neišsemiamos tavo čekių knygelės, tiesa?

Berkas spoksojo pro langą. Jis pats nežinojo, ką mano. Erina tobula, šilta ir mylinti moteris. Bet juo ilgiau juodu gyveno drauge, juo labiau jį graužė nuojauta, kad čia turi būti kažkokia klasta. Niekas nieko neduoda besąlygiškai. Niekas neduoda nesitikėdamas gauti atgal.

— Ne visai, — pasakė jis po kurio laiko. — Bet nemanau, kad būtum už manęs tekėjusi, jeigu būčiau skurdžius. Jau anksčiau sakiau: man tai nerūpi. Mudu puikiai tinkame vienas kitam.

— Nejaugi?

— Svarbiausia, kad pinigų aš turiu, gali naudotis jais savo nuožiūra. Niekada nežinai, kiek tai truks. — Šyptelėjęs puse lūpų Berkas prisidegė cigarą. — Bet nespręskime neiškilusių problemų. Todėl mėgaukis, aire, tai įtraukta į sutartį.

Erina pagalvojo apie kūdikį savyje ir vos nepravirko. Tačiau susilaikė ir atsistojo.

— Dar kas nors?

— Noriu, kad eitum ir išrašytum čekį savo šeimai. Tiek, kiek jiems reikia.

— Gerai. Ačiū.

— Po kelių dienų važiuosime į Kentukį. Ten vyks bluegrass [* Polifoninė kantri muzika.] muzikos festivalis ir žirgų lenktynės. — Jis atsisuko ir atsirėmė į palangę. — Tau turėtų patikti. Geras reginys.

— Esu tikra, kad nuostabus. — Erina giliai atsikvėpė ir atidžiai pažvelgė į Berką. — Gaila, Di tuoj turi gimdyti, juodu su Treviu negalės važiuoti.

— Tokią kainą tenka mokėti už šeimą. — Berkas gūžtelėjo pečiais ir sugrįžo prie stalo.

— Jo, — tyliai tarė Erina, jos žvilgsnis apsiniaukė. — Netrukdysiu tau dirbti.

— Norėjai man kažką pasakyti?

— Ne. Smulkmena. — Užvėrusi paskui save duris Erina užsidengė veidą rankomis. Argi nesakė jam, kad myli? Argi neparodė to visaip, kaip tik mokėjo?

Štai dabar ji nešioja fizinį savo jausmų įrodymą, bet jam ničniekas nesvarbu. Vadinasi, jai turės rūpėti už abu. Erina kilstelėjo galvą ir nuėjo nuo durų, taip ir nesužinojusi, kad Berkas dvejodamas stovi kitoje pusėje, uždėjęs ranką ant rankenos.

Jis nenorėjo pykti. Įėjusi į jo kabinetą Erina atrodė tokia laiminga. Šypsojosi jam taip, lyg... lyg jį mylėtų. Kodėl jis negali nugalėti savo baimių ir nusiraminti? Todėl, kad netiki tokia meile, nors pats ją jaučia širdyje.

Berkas vylėsi, kad Erina gyvens su juo ir bus ganėtinai laiminga, jeigu jis sugebės duoti tai, ko ji nori. Sutikęs ją pastebėjo, kad ji nori turėti daugiau, ir pats visą laiką to troško. Tai buvo noras pamatyti kažką nauja, užkopti į naujas aukštumas ir būti nugalėtoju. Jiedviem tiesiog pasisekė, kad jis gali parodyti daugybę dalykų, sudaryti sąlygas paragauti, išgirsti ir pamatyti tai, apie ką anksčiau ji galėdavo tik pasvajoti.

Erina galėtų mylėti jį už tai, ir Berkas tai supratu.

O ar galėtų ji mylėti vyrą, kuris atkeliavo iš niekur? Vyrą, kuris gali ten grįžti nespėjęs nė mirktelėti? Ar ji mylėtų jį tokį? Deja, Berkas negali sau leisti to patikrinti. Nors ir įsitikinęs, kad meilė egzistuoja tik kažkieno patogumui, pats yra beviltiškai įsimylėjęs žmoną.

Erina to nė neįtarė. Eidama į virtuvę ji buvo įsitikinusi, kad Berkas norės jos tik tol, kol ji neneš sumaišties į nusistovėjusį jo gyvenimo ritmą.

Roza kriauklėje blizgino krištolą, bet pasirodžius Erinai liovėsi.

— Ar ko nors norite, senora?

— Tik užplikysiu dar arbatos.

— Aš užvirinsiu vandens.

— Ir pati galiu, — nukirto Erina ir garsiai taukštelėjo arbatinį ant viryklės.

— Kaip norite, senora.

Erina atsirėmė delnais į viryklę.

— Atleisk, Roza.

— De nada [* De nada (isp.) — nieko tokio.].

Roza vėl griebėsi krištolo, o Erina susiieškojo puodelį su lėkštele. Kokia ji žmona, jeigu net nežino, kurioje spintelėje laikomi indai? Kaip gali būti tokia laiminga ir vis dėlto be galo nelaiminga tuo pat metu?

— Roza, ar jūs seniai dirbate ponui Loganui?

— Jau daug metų, senora.

— Pradėjote seniau, nei jis atsikraustė į šiuos namus?

— Seniau.

Lyg rautų dantį, — pagalvojo Erina ir nusprendė truktelėti stipriau.

— O kur tada gyvenote?

— Kituose namuose.

Erina atsisuko nuo viryklės.

— Kur, Roza? — neatlyžo. Matė, kaip įsitempė ekonomės lūpos.

— Nevadoje. Vakaruose.

— Ką jis ten darė?

— Daug ką. Pati turėtumėte paklausti pono Logano.

— Bet klausiu jūsų, Roza. Negi nemanote, kad turiu teisę žinoti, kas yra mano vyras?

Roza akimirką sudvejojo, bet ir vėl ėmė blizginti taures.

— Tai ne mano reikalas, senora.

— Turiu ką nors sužinoti. — Piktu judesiu Erina išjungė ugnį. — Man nesvarbu, kas jis buvo, ką darė. Nesvarbu, net jeigu iškrėtė ką nors bloga.

Bet kaip galiu patekti į savo vyro širdį, jeigu jo net nesuprantu?

— Senora, — Roza atsargiai padėjo pirmąją taurę ir ėmėsi antrosios, — kažin ar suprasite net ir sužinojusi.

— Pasakyk man ir leisk pamėginti.

— Kai kuriuos dalykus geriau palikti ramybėje.

— Ne! — Erina norėjo čiupti ką nors ir trenkti į grindis, bet susilaikė. — Roza, pažvelk į mane. Aš myliu jį. — Ekonomė atsisuko ir Erina tęsė: — Myliu jį ir negaliu pakęsti, jog man neleidžiama nieko apie jį žinoti. Noriu, kad jis būtų laimingas.

Kurį laiką Roza stovėjo tylėdama. Jos akys buvo labai tamsios ir labai skvarbios. Vieną akimirką jose šmėstelėjo supratingumas, bet tuoj pat užgeso.

— Aš tikiu jumis.

— Norėčiau, kad ir Berkas patikėtų.

— Kai kuriems žmonėms nelengva patikėti tokiais dalykais.

— Kodėl? Kodėl Berkui nelengva patikėti?

— Ar žinote, ką reiškia badauti? Iš tikrųjų badauti. Kai trūksta maisto, žinių, meilės?

— Ne.

— Jis užaugo viso to stokodamas. Neturėjo nieko. Kai būdavo darbo, dirbdavo, kai nebūdavo — vogdavo. — Truktelėjusi pečiais Roza paėmė kitą taurę. — Vieniems toks gyvenimas ne toks jau ir blogas, kitiems — tikras pragaras. Jis niekada nematė tėvo. Jo motina nebuvo ištekėjusi, suprantate?

— Taip. — Erina prisėdo ir neprieštaravo, kai Roza nuėjo prie viryklės užplikyti jai arbatos.

— Motina labai sunkiai dirbo, bet iš skurdo neišsikapstė. Tokiose vietose žmogus visada yra skolingas daugiau nei pajėgia uždirbti. Retkarčiais berniukas eidavo į mokyklą, bet dažniausiai dirbdavo laukuose.

— Ūkyje? — paklausė ji prisiminusi, kaip Berkas apžiūrinėjo jos namus.

— Jis kurį laiką ir gyveno pas ūkininkus, kad galėtų atiduoti visą uždarbį motinai.

— Suprantu. — Ir iš tikrųjų Erina pamažu pradėjo suprasti.

— Jis nekentė gyvenimo ūkyje, nuolatinio purvo ir dvoko.

— Roza, kaip galėjote jį pažinoti vaikystėje?

Ji pastatė puodelį arbatos priešais Eriną.

— Mes to paties tėvo.

Erina apstulbo, o kai Roza sukosi eiti, čiupo ją už rankos.

— Jūs Berko sesuo?

— Netikra sesuo. Tėvas atsivežė mane į Naująjį Meksiką, kai buvau šešerių. Ten sutiko Berko motiną. Ji buvo graži, gležna ir be galo naivi. Gimus Berkui, tėvas paliko mane pas ją ir išvažiavo, pažadėjęs susirasti darbą ir siųsti mums pinigų. Bet nė karto neatsiuntė.

— Gal jam kas nors nutiko. Gal jis... — mėgino teisinti Erina, bet išvydusi Rozos akis nutilo.

— Berko mama sužinojo, kad Jutoje jis sutiko kitą moterį. Toks jau buvo mūsų tėvas. Taigi ji sunkiai dirbo, dvidešimt metų kuopė kitų žmonių paliktą purvą. Paskui mirė. Dėl sūnaus mama padarė viską, ką galėjo, bet Berkas buvo kaip laukinis, tikras nenuorama. Jis dingo tą pačią dieną, kai palaidojo mamą. Po to penkerius metus jo nemačiau.

— Jis jus susirado?

— Ne, tai aš jį susiradau. — Roza vėl ėmėsi taurių. — Berkas niekada nieko neieško. Rene jis buvo kazino dalininkas. Norėjo duoti man pinigų, bet aš nė už ką nebūčiau ėmusi, tai pasiūlė jam dirbti. Nesmagiai jautėsi dėl to, bet neišvarė iš savo namų.

— Nebūtų galėjęs. Juk jūs — jo sesuo.

— Jis taip negalvoja. Mūsų tėvas jam niekada neegzistavo. Berkas neturėjo nei šeimos, nei šaknų, nei namų.

— Visa tai gali pasikeisti.

— Tik pats Berkas galėtų pakeisti.

— Jo, — Erina linktelėjo ir atsistojo. — Ačiū, Roza.

Apie kūdikį ji taip jam ir nepasakė. Kelias dienas nervinosi dėl tos paslapties, bet jos neišdavė. Reikėjo rengtis lenktynėms. Svarbioms. Dabar, matydama, kaip Berkas tvarko verslą ir elgiasi su žirgais, Erina į viską žiūrėjo kitomis akimis.

Kokį jį suformavo ankstyvoji patirtis? Ji atkreipė dėmesį, kaip jis elgiasi su savo darbuotojais. Buvo griežtas ir reiklus, bet teisingas. Erina nė karto negirdėjo, kad kalbėdamasis su savo vyrais jis būtų pakėlęs balsą. Kažin, ar dėl to, jog žino, ką reiškia būti darbdavio išnaudojamam? Ar kad yra patyręs, ką jaučia žmogus, kai jo būtis priklauso nuo kito?

Berkas mylėjo žirgus. Erina nebuvo tikra, kad jis pats tai suvokia, bet ta meilė švietė žvilgsnyje stebint juos, bėgančius treku, ir jais rūpinantis. Gal ir tiesa, kad tada, kai išlošė ūkį, jam tai tebuvo paprastas žaidimas, bet dabar yra jo gyvenimas, nesvarbu, suvokia jis tai ar ne. Tai teikė Erinai vilties.

Atėjo laikas skristi į Kentukį. Erina prisiekė, kad grįžusi pasakys jam apie kūdikį.

Ji pasikeitusi. Viešbučio apartamentų svetainėje Berkas įsipylė išgerti. Nebūtų galėjęs pasakyti, kas nutiko, bet Erina atrodė kažkokia kitokia. Nuotaikos lyg karuselėje mainėsi nespėjus nė mirktelėti. Ne, jis nesiskundė — tai buvo netgi įdomu. Berkas niekada nenorėjo gyventi pernelyg patogiai, o su moterimi, kuri vieną akimirką siunta, o kitą meiliai šypsosi, tai sunkiai įsivaizduojama. Pastarosiomis dienomis Erina tapo visiškai nenuspėjama: galėdavo apsikabinti jį ir panirti į ilgą mąslią tylą arba atbėgusi išsitempti iš arklidžių ir surengti vaišes po gluosniu.

Taip pat ji elgėsi ir viešumoje — kartais vaidindavo nuolankią žmoną, paskui staiga virsdavo vilioke. Ir ne visada flirtuodavo tik su juo. Berkas negalėtų paneigti, kad suima pavydas, bet puikiai suprato, jog ji to ir siekia.

Kartais jis užklupdavo ją užsisvajojusią, tačiau netrukus ji jau sukdavosi it vijurkas ir kalbėdavo apie remontą. Kai Erina imdavo nenustygti vietoje, Berkas susirūpindavo, bet naktį ji priglusdavo prie jo ir atrodydavo pati laimingiausia moteris pasaulyje.

Jis pastebėjo, kad žmona, ko gero, bus praradusi potraukį prie šampano, nors abu dažnai lankydavosi pavasariniuose pobūviuose. Ji labai pamėgo sultis ir dažnai leisdavosi į diskusijas apie giminystės ryšius arba vieno ar kito treko trūkumus ir pranašumus.

Vieną dieną jis padovanojo jai safyrais padabintus auskarus, kurie turėjo tikti prie vėrinio. Atidariusi dėžutę Erina puolė į ašaras ir išbėgo, o grįžusi po valandos apkabino jį ir padėkojo.

Toji moteris varė jį iš proto, Berkas mėgavosi kiekviena su ja praleista akimirka.

— Ar tu jau beveik pasiruošusi, ar nori madingai vėluoti? — paklausė jis, eidamas link miegamojo.

— Beveik pasiruošusi. Kadangi rytoj ketiname laimėti lenktynes, pamaniau — turiu pasistengti šio vakaro nuotraukose atrodyti kuo gražiau. Nė nenutuokiau, kad žmonės taip mėgsta fotografuoti per pokylius.

— Iki šiol nesiskundei, kai tavo nuotraukos atsidurdavo spaudoje, — nusišaipė Berkas sustojęs tarpduryje. Erina nusišypsojo ir iš lėto apsisuko norėdama pasirodyti.

Suknelę ji rinkosi labai rūpestingai, nepamiršdama, kad netrukus pilvukas jau bus matyti ir ji nebesijaus patogiai su atviru drabužiu. Tamsiai mėlyną medžiagą puošė sidabro gijos, todėl apdaras žėrėjo net ramiai stovint. Pečiai buvo nuogi, o nuo krūtinės drabužis krito žemyn lygutėliai, be jokios klostės. Jeigu nebūtų skeltuko, vargu ar ji galėtų pajudėti.

— Na kaip, ar tau patinka? Ponia Viceroj sakė, kad turėčiau vilkėti ką nors, kas išryškina vėrinį.

— Ir kas gi pastebės tą vėrinį? — Berkas priėjo prie jos ir paėmęs už rankų pabučiavo vieną, paskui kitą, Erinai net širdis stabtelėjo. — Aire, tu nepakartojama.

— Nuodėmė norėti, kad kitos moterys man pavydėtų, tiesa?

— Tikriausiai.

— Bet aš noriu. Noriu, kad jos žiūrėtų į tave ir galvotų, jog esi pats gražiausias vyras visame pokylyje. Ir priklausai man. — Erina juokdamasi apsisuko dar kartą. — O aš žiūrėčiau į jas ir šypsočiausi... na, lyg ir su užuojauta.

— Kaip gaila, kad aš to nepastebėsiu, nes negalėsiu nuo tavęs atitraukti akių.

Ji atsisuko ir paglostė Berkui skruostą.

— Žinai, kai taip kalbi, man vis dar šiurpuliukai bėgioja kūnu. Berkai... — Ji troško pasakyti jam, kad myli, bet nujautė, jog jis tik nusišypsos ir pabučiuos jai į kaktą. Tada jos širdyje atsiras dar vienas įtrūkimas, nes Berkas negalės jai pasakyti to paties. — Ar nemanai, kad šie vakarėliai truputį... nuobodūs?

— Man atrodė, jog tau patinka.

— Na taip, patinka. — Priėjusi arčiau Erina perbraukė pirštu jam per atlapą. — Bet kartais... kartais norisi ko nors, kam reikia kiek daugiau energijos. — Ji nusišypsojo žvelgdama į jį pro primerktas blakstienas. — Kur kas daugiau. Tu labai gardžiai kvepi.

— Ačiū, — padėkojo Berkas ir kilstelėjo antakį, kai ji atlaisvino jo kaklaraištį. — Ar tu siunti man užuominas?

— O kas, jeigu taip? — Ji nusmaukė jam nuo pečių švarką.

— Tik pasitikslinau, — burbtelėjo jis, kai Erina ėmė sagstyti jo marškinius. — Taip nepriversi visų tų moterų tau pavydėti.

Erina nusijuokė ir perbraukė rankomis jam per krūtinę į viršų.

— Tai tu taip manai. — Šypsodamasi ji pargriovė jį į lovą ir šoko iš paskos.

Pirmą kartą nuo tada, kai buvo nualpusi, Erina primygtinai prašėsi Berko paimama į arklides. Sakė, tai garbės reikalas — taip ir buvo. Jis didžiavosi ja.

Erinai niekaip nepavyko įkalbėti savęs eiti į vidų, todėl paragino jį, o pati, likusi stovėti saulėje, ėmė stebėti žmones.

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai ji išvažiavo iš Skibereno. Jau pavasaris, šilta, žydėjo gėlės. Treneriai ir išjodinėtojai, kuriuos pažinojo iš matymo, eidami pro šalį lenkė galvą arba kėlė kepurę, sveikindami ją kaip ponią Logan.

Oras buvo pritvinkęs jaudulio ir beveik dūzgė nuo įtampos, kaip paprastai prieš svarbias lenktynes. Neilgai trukus prasidės lenktynės iš didžiosios raidės. Derbis. Bet dabar visų dėmesys nukreiptas į bluegrass festivalį ir šios dienos varžybas. Laimėjęs čia Dvigubas Blefas gautų papildomų taškų ir taptų favoritu. Pagalvojusi, kad tai sumažintų lažybų koeficientą, Erina nusišypsojo — juk iš tiesų tai visai nesvarbu. Ji troško, kad šiandien Čerčilio kalvose Berkas laimėtų. Jau beveik jautė pasitenkinimo skonį, kai Dvigubas Blefas bus paskelbtas metų žirgu. Troško, kad Berkas pajustų nuveikęs kažką ypatinga — kažką, ką sugeba tik patys geriausieji, ir to ji troško labiau už viską gyvenime.

— Gerą dieną, ponia Logan.

— Padi! — apsidžiaugė Erina ir apkabino jį. — Kokia graži diena, tiesa? Kaip laikosi Di?

— Sveika kaip agurkėlis ir pikta kaip vilkas. Liepė tau perduoti, kad jeigu nelaimės Trevio Apolonas, tegul laimi Berko Dvigubas Blefas.

— O už ką statei tu?

— Kaip tu manai? Juk pats treniravau Apoloną. Bet jei galėčiau, statyčiau ir už Trijų tūzų žirgą.

— Išmintingas žmogus statytų už Čarlio Pasididžiavimą, — priėjęs iš už nugaros Durnamas pliaukštelėjo Padžiui per petį.

— Teisybė, šaunų žirgą turite, pone Durnamai. Bet aš mieliau liksiu prie savojo.

— Jūsų teisė rinktis. Malonu jus matyti, ponia Logan. Atrodote graži kaip niekad.

— Ačiū. Linkiu jums šiandieną sėkmės.

— Kam ta sėkmė, kai turi geriausią žirgą. — Durnamas timptelėjo šiaudinės skrybėlės kraštą ir nuėjo.

— Dar pamatysime, kas geriausias, — tyliai sušnypštė Erina.

— Ir tu užsikrėtei, ką? — Padis kikendamas apkabino Eriną per pečius. — Šiame versle didžiulė konkurencija. Kitaip nė būti negali, nes pinigai ir garbė čia per minutę gali iš vienų rankų pereiti į kitas.

— O kaip suprasti, kad turi laimėtoją?

— Na, žinai, viskas priklauso nuo auginimo, treniravimo ir požiūrio. Nuo pašaro ir priežiūros. Ir nuo raitelio, kuris juo joja — svarbu rasti arkliui tinkamą žmogų. Vis dėlto, brangioji, užvis svarbiausia kraujas. Čia visai kaip su žmogumi — arba gavai gimdamas ir turi kraujyje, arba ne.

— Jo, svarbiausia kraujas. — Ji pažvelgė link arklidžių ir pagalvojo apie Berką. — Tai manai, kad net be tinkamos priežiūros, maisto ir auklėjimo gali išaugti laimėtojas?

— Ar kalbame apie žirgus, ar apie žmones?

— Argi svarbu?

— Nelabai. — Padis spustelėjo jai petį. — Nes tai vis tiek yra kraujyje ir širdyje. O dabar jau turiu eiti pas savo draugužį.

— Pamojuosiu tau iš nugalėtojų rato, Padi Kaneinai! — šūktelėjo ji jam pavymui.

— O tu labai pasitiki savimi, — eidamas prie jos tarė Berkas.

— Pasitikiu tavimi. — Jiems pasukus prie tribūnų ji čiupo jį už rankos. — Nereikia manęs lydėti. Žinau, kad nori pasilikti ir stebėti, kaip bus sveriamas tavo žokėjus ir balnojamas Dvigubas Blefas.

— Kai paskutinį kartą paleidau tave vieną, radau apspistą reporterių.

— Dabar jau žinau, kaip su jais elgtis. Beje, man patiktų išvysti savo nuotrauką laikraščiuose.

— Esi tuštybės pilna moteris, aire.

— Jo, o kodėl gi ne? — Erina perbraukė pirštu per gelsvus jo marškinius patenkinta, kad jos vyras nevilki dryžuotos indiškos medžiagos kostiumu, kaip dauguma čia suvažiavusių ponų. — Nesvarbu, tai pasididžiavimas ar tuštybė, man smagu matyti savo nuotrauką aukštuomenės skiltyje. Ar žinote, pone Loganai, kad esate labai svarbus asmuo?

— Nejaugi?

— Jo, jaugi, žmonės man dažnai tai kartoja. Todėl teisybės dėlei ir aš turiu būti svarbi moteris.

— Šiandien tau nesunkiai pavyktų tai įrodyti, — pareiškė Berkas, metęs žvilgsnį į jos šviesiai mėlyną kostiumėlį ir perlus. Erina dėvėjo paprastą plačiakraštę šiaudinę skrybėlę, bet buvo pakreipusi ją tokiu kampu, kad niekas nebūtų galėjęs pavadinti jos kuklia.

— Nusprendžiau šiandieną būti ori. — Erina nusijuokė ir palietė skrybėlės kraštą. — Na, gal ne visai. Aš susitvarkysiu, Berkai, tikrai. Juk žinau, kad nori likti prie žirgo.

— Mieliau likčiau su tavimi. Neprieštarausi?

— Ne. — Ji įsikibo jam į parankę ir nusišypsojo. — Gal galėčiau pavaišinti tave alumi?

Erina nusprendė, kad šiandien tobula diena. Pati tobuliausia per visą jos gyvenimą. Dangus buvo giedras, be menkiausio debesėlio, pavasariškai žydras ir spaudė šypseną vos pažvelgus į jį. Įėjusi į ložę ji pastebėjo moterį, kurią buvo įsidėmėjusi per savo vestuvių pokylį, ir kilstelėjusi galvą šaltai nusišypsojo sveikindama.

— Kodėl man atrodo, kad smaigstai adatomis Dorotę Geinsfild?

— Aš taip ir darau, brangusis. — Pasistiebusi ant pirštų galiukų Erina jį pabučiavo. — Ilgomis ir aštriomis adatomis. Ne per seniausiai sužinojau, kad perkarusi šviesiaplaukė, kuri kabinosi tau ant kaklo per šventojo Patriko dienos pokylį, yra mylimiausia ponios Geinsfild anūkė. — Ji nusišypsojo pagalvojusi, kad užsidirbo dar vieną dieną skaistykloje. — Gyvenimas kartais būna be galo malonus.

— Turėsi paaiškinti man vėliau.

— Gal ir paaiškinsiu po kokių dešimt ar dvidešimt metų. Pažvelk, Berkai, televizijos kameros. Ar gali įsivaizduoti? — Erina atsisėdo patenkinta gyvenimu. Šen bei ten ji pastebėjo pažįstamų veidų, pamojo Loidui Penteliui, Onorijai Luis, garbaus amžiaus poniai Bingem. — Žinai, šį mėnesį susipažinau su gerokai daugiau žmonių nei per visą gyvenimą. Keistas ir malonus jausmas. — Atsisukusi Erina pamatė, kad Berkas žiūri į ją ir šypsosi. — Kodėl taip į mane žiūri?

— Tikras malonumas žiūrėti į tave tokioje vietoje kaip ši, siurbiančią į save viską aplinkui. Man smalsu, ką darysi, kai nuskrisime į Paryžių arba į Rio.

— Tikriausiai stovėsiu išsižiojusi visą laiką ir darysiu tau gėdą.

— Ko gero, taip ir bus. — Jis tik nusijuokė, kai ji kumštelėjo jam alkūne. — Pasistenk elgtis tinkamai. Jau beveik per vėlu.

— O vargeli, aš nespėjau net pinigų pastatyti.

— Aš pastačiau už tave, kol pirkai man alų ir stengeisi apsispręsti, valgyti sūrainį ar du dešrainius. Gyvenimas Amerikoje pataisė tau apetitą.

Ne vien apetitą, — pagalvojo Erina svarstydama, kada pagaliau ji sukaups drąsą ir jam pasakys.

— Juk ne dėl mano kaltės nespėjome papusryčiauti, — priminė ji vyrui. — Kur mano bilietas?

Stebėdamas, kaip prie starto vartų vedami žirgai, Berkas pasirausė kišenėje. Erina paėmė šaknelę ir jau ketino įsikišti į rankinę, bet pastebėjo sumą.

— Tūkstantis dolerių? — net cyptelėjo ji ir keli aplinkiniai susidomėję atsisuko. — Berkai, iš kur aš gausiu tūkstantį dolerių, kad galėčiau statyti už žirgą?

— Nebūk juokinga. — Jis nė nepažvelgė į ją. Treneris prisiartino prie Dvigubo Blefo galvos ir eržilas ėmė stotis piestu. — Atrodo kiek labiau įsitempęs nei paprastai, — sumurmėjo, kai du arklininkai atėjo anam į pagalbą.

— Berkai, tai juk tūkstantis dolerių.

— Bijai pralošti?

— Ne. — Erina nutilo ir stipriai sugniaužusi bilietą rankoje sukalbėjo trumpą maldelę. — Ne, žinoma, kad ne.

Suskambėjo varpas. Atsivėrė vartai. Žirgai puolė bėgti.

Priekyje ji atpažino Pentelio žirgą. Jis greitai startuoja, — prisiminė Erina, — bet nėra ištvermingas. Vis dar gniauždama bilietą ji priglaudė ranką prie krūtinės. Šuoliuojanti banda priminė neryškią dėmę, bet ji įžiūrėjo žalią ir baltą Berko žokėjaus drabužį. Baigdamas pirmąjį ratą jis buvo ketvirtas, Trevio žirgas bėgo jam iš kairės. Minia jau staugė, todėl pranešėjo nebuvo girdėti. Bet tai buvo nesvarbu. Laisvąja ranka Erina įsitvėrė Berko lininių marškinių rankovės.

— Jis tuoj aplenks, — sumurmėjo Berkas. Erina matė, kaip raiteliai palinko į priekį, suplevėsavo uodegos ir žirgai šovė į priekį. Dvigubas Blefas veržėsi pirmyn. Jo šuoliai darėsi ilgesni ir atotrūkis didėjo. Atrodė, kad jis akyse auga, plaukas labiau blizga, kojos darosi ilgesnės.

Nugalėtojas, — prisiminė ji, — tai širdies savybė. O Erinos širdis dabar lėkė drauge su juo. Tai buvo daugiau nei lenktynės ir ji tai suprato, daugiau nei prestižo ir tikrai daugiau nei pinigų reikalas. Tai Berko garbės reikalas. Erina buvo patyrusi, ką reiškia iš pradžių neturėti beveik nieko, o paskui gauti viską.

Pentelio žirgas ėmė atsilikti. Išbėgus į finišo tiesiąją kova vyko tarp trijų, visas būrys liko už jų. Čarlio Pasididžiavimas lėkė pirmas, o Trevio eržilas ir Dvigubas Blefas atsiliko nuo jo per sekundę. Erina matė, kaip į šalis skrenda dulkės ir taškosi prakaitas. Aplinkui tvyrojo vientisas neperšaukiamas gaudesys.

— Jam pavyks! — ji nė nepajuto, kaip sušuko, kai Dvigubas Blefas susilygino su Čarlio Pasididžiavimu. Juodu šuoliavo nosis prie nosies, regis, visą amžinybę. Ir tada Dvigubas Blefas išsiveržė į priekį: iš pradžių per pusę ilgio, paskui per visą, dar didindamas greitį. Kirsdamas finišą jis pirmavo per du ilgius. — Ak, Berkai, jam pavyko! Tau pavyko! — Erina nejučia pašoko ir atsisukusi apsikabino jį. — Be jokios abejonės, tai pats gražiausias visų laikų žirgas. Aš taip tavimi didžiuojuosi.

— Juk lenktyniavau ne aš.

Erina atsitraukė ir paglostė jam skruostą.

— Tikrai tu.

— Gal ir taip, — sumurmėjo Berkas ir pabučiavo ją į nosies galiuką. Bet vis tiek neatitraukdamas akių žiūrėjo, kaip žokėjus vedą žirgą garbės ratu. — Ar tau nebus per sunku stoti į laimėtojų ratą drauge su manimi?

— Manau, kad nebus. — Žmonės sveikino juodu, bet Erina, nors ir atsakydama į sveikinimus, jau mąstė, kad stovės greta Berko, kai jis atsiims laimėjimą. Ji vis dar laikė jį apkabinusi, kai oficialiai buvo paskelbtas nugalėtojas. Čarlio Pasididžiavimas. Dvigubas Blefas diskvalifikuotas. — Diskvalifikuotas? Ką tai reiškia?

— Tuojau išsiaiškinsime. — Paėmęs ją už rankos Berkas patraukė iš tribūnų. Aplinkui prasidėjo šnabždesiai.

— Berkai, jie negali tvirtinti, kad jis nelaimėjo. Dėl Dievo meilės, juk savo akimis mačiau. Dvigubas Blefas buvo gerokai priekyje. Čia kažkokia klaida.

— Palauk čia. — Palikęs ją Berkas nuėjo prie diendaržio, kur buvo laikomas Dvigubas Blefas. Erina matė, kaip prie Berko priėjo nuplikęs kostiumuotas vyras, paskui dar du. Kaip oficialu, pamanė ji. Plikis kalbėjo ramiai, iš pradžių rodė į žirgą, paskui į kažkokį popierių. Jam kalbant žokėjus ir treneris ėmė karštai su juo ginčytis, o Berkas tik stovėjo ir klausėsi.

Erina pajuto, kad darosi karšta, ir pasitraukė į šešėlį. Tai klaida, be abejo, klaida, — sakė ji sau ir nusiėmusi skrybėlę ėmė vėdintis veidą. Niekas negali atimti to, ko Berkas nusipelnė, ko jam taip reikia, ko ji iš visos širdies jam linki.

— Kas nutiko? — pasiteiravo, kai Berkas sugrįžo.

— Amfetaminai. Kažkas sugirdė Dvigubam Blefui amfetaminų.

— Narkotikų? Bet juk tai nesąmonė.

— Akivaizdu, kad ne. — Berkas prisimerkęs žvelgė į aptvarą. — Kažkas labai smarkiai norėjo, kad jis laimėtų. Arba kad praloštų.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kaip tai siunti mane namo? Aš ne paketas, kurį galima suvynioti ir suštampuoti. — Erina nubėgo paskui Berką, kuris viešbučio numeryje išlėkė iš svetainės į miegamąjį. — Nuo to laiko, kai palikome treką, ištarei man vos kelis žodžius, o dabar tegali pasakyti tik tiek, kad išsiunti namo.

— Šiuo metu nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.

— Nežinai, ką pasakyti? — Ji prisėdo, nes užduso bėgdama iš paskos. — Dvigubas Blefas diskvalifikuotas per vienas iš pačių svarbiausių metų varžybų, nes kažkas davė jam narkotikų. Dar ir kaip yra apie ką kalbėti.

— Tai ne tavo rūpestis. — Berkas ištraukė iš spintos lagaminą ir padėjo atidarytą ant lovos. — Kraukis.

Erina nepajudėjo ir iš visų jėgų tvardėsi, kad nesprogtų iš pykčio, tik prisimerkė.

— A, suprantu. Vadinasi, yra dar vienas dalykas, kurio man neatskleisi.

Berkas sustingo ir pažvelgė į ją. Matė — žmona tuoj pratrūks. Bet nusprendė: geriau jau tegul išvažiuoja pikta, negu lieka ir kelias dienas leidžiasi blaškoma čia siautėsiančių audrų. Jis nelaikė savęs nepriekaištingos moralės vyru, bet savo žmoną ketino ginti.

— Gali manyti, kaip tik nori. Turiu kai kam paskambinti. Kraukis daiktus, o aš pasirūpinsiu, kad tau pakeistų skrydžio datą.

— Palauk vieną prakeiktą minutę! — Erina pašoko ir nuskuodė paskui vyrą į kitą kambarį. — Mane jau vemti verčia nuo tavo komandų. Beveik taip pat, kaip ir nuo to, kad turiu kalbėti su tavo nugara. Jeigu tuojau pat nepadėsi ragelio, aš su malonumu apvyniosiu laidą tau aplink kaklą.

— Erina, šiuo metu turiu daugybę rūpesčių ir be tavo pykčio priepuolių.

— Pykčio priepuolių?! — Sugniaužusi kumščius Erina puolė prie Berko. — O, aš tau dar parodysiu pyktį! Iki šiol nematei nė vieno tikro mano pykčio priepuolio! O dabar sėskis! — Sugriebusi už abiejų rankų ji stumtelėjo vyrą ant kėdės. — Pats laikas atsikimšti ausis ir paklausyti!

Berkas galėjo atsistoti, pasidavęs savo paties pykčiui. Bet susilaikė. Taip būtų daręs ir prie kortų stalo, nusprendęs blefuoti, užsimanęs susirinkti visą banką, nors rankoje tik pora dviakių. Geriausias būdas priversti ją kuo greičiau išvykti — nerodyti susidomėjimo.

— Ar ilgai užtruks?

— Tiek, kiek reikės.

— Tada gal galėčiau paprašyti išgerti?

Erina putodama priėjo prie baro ir čiupo

butelį su stikline. Grįžusi taukštelėjo priešais Berką ant stalo.

— Pirmyn, išmauk visą butelį. Paskęsk jame.

— Užteks ir vieno stiklo. — Įsipylęs per du pirštus Berkas sveikindamas kilstelėjo stiklą. — Na, klok, kas ant širdies guli, aire. Prieš tau išskrendant turiu sutvarkyti dar kelis reikalus.

— Jei iškločiau bent dalį to, kas ten guli, tau ausys užsiraitytų. Atsakyk man: ar ketini tvarkyti savo reikalus gulėdamas paslikas?

Berkas gurkštelėjo pakėlęs stiklą ir įsistebeilijo į Eriną per viršų.

— O kaip tu manai?

— Aš manau, kad kovosi — nė bluosto nesudėsi, kol išsiaiškinsi, kas prie to prikišo nagus. O kai išsiaiškinsi, sutrinsi tuos niekšus į miltus.

Jis dar kartą kilstelėjo stiklą ir išmaukė iki dugno.

— Išdėstei maždaug kaip iš rašto.

— Aš neketinu skristi namo, ir kol tu čia aiškinsiesi, krapštyti nosį.

— Kaip tik taip tu ir padarysi.

— Ar tau nešovė galvon, kad galėčiau padėti?

— Aš nenoriu, kad man padėtum. Man nereikia tavo pagalbos, Erina.

— Aišku, kad nereikia. Tau nieko nereikia. — Ji apsisuko ir ėmė žingsniuoti po kambarį niršdama, kad kitaip nesugeba išspręsti ginčo, tik pakėlusi balsą. — Pakanka kelių už pinigus dirbančių tarnų, kad sutvarkytų visokiausias smulkmenas, kol pats linksminiesi. Tau tikrai nereikia nei žmonos, nei gyvenimo draugės, kuri rūpintųsi tavo marškiniais ar palaikytų už rankos, kai patenki į bėdą.

Berkui kilo stiprus noras atsistoti ir apkabinti ją, bet jis tik sugniaužė stiklą, kad net krumpliai pabalo. Erina klydo. Ji žiauriai klydo dėl to, ko jam reikia.

— Vedžiau tave ne tam, kad man skalbtum.

— Žinau, vedei, kad galėtum su manimi miegoti, ir aš tai kuo puikiausiai suprantu. Bet gavai daugiau nei tikėjaisi, nes aš nesiruošiu lėkti namo kaip kokia silpnų nervų ašarojanti mergelė, negalinti susiimti ištikus bėdai.

Išdidi, — pagalvojo Berkas ir vos nesusijuokė. Atrodė, kad gyvenimas nuolat siunčia išmėginimus tai jo, tai jos išdidumui.

— Niekas nebando tavo narsos, Erina. Tiesiog visiems bus paprasčiau, jeigu tau nereikės susidurti su tuo, kas čia dėsis.

— Aš tau rūpesčių nekelsiu. Kai būsime dviese, galėsi užsiimti kuo panorėjęs, bet viešumoje būsiu šalia tavęs.

— Ištikima ir vyrą palaikanti žmona?

— O kas čia bloga?

— Nieko. — Berkas atsilošė ir ramiai nužvelgė Erina. Ji atrodė it kometa, tuoj išlėksianti iš orbitos. — Tau rūpi, ką pasakys ir pamanys žmonės?

— O kodėl turėtų nerūpėti?

Iš tiesų, kodėl turėtų nerūpėti? — susimąstė jis, spoksodamas į tuščią stiklą. Erina rūpinasi savo įvaizdžiu, o jos įvaizdis tiesiogiai priklauso nuo jo.

— Tada daryk kaip tinkama, kažin ar verta tempti tave į lėktuvą ir pririšti prie sėdynės. Bet perspėju: meilus nebūsiu.

— Sakei, kad supranti mane, ištarei šiuos žodžius vos ne pačią pirmą akimirką, kai susipažinome, ir aš tavimi patikėjau. Dabar matau, jog visai nesupranti. — Pykčio nebeliko. Jį užgožė kylanti neviltis. Jeigu jų santuoka būtų tikra ir nuoširdi, juodu galėtų pasikalbėti apie tai, kas nutiko, galėtų kovoti drauge, suvieniję jėgas, o ne draskyti akis vienas kitam. — Gali sau skambinti, aš einu pasivaikščioti.

Bet jai išėjus Berkas nepakėlė telefono. Jis norėjo išsiųsti žmoną ne tik dėl to, kad buvo nepratęs jausti ką nors šalia savęs, ir netgi ne dėl to, jog visada viskuo pasirūpindavo pats. Buvo šis tas daugiau: jis troško laikyti ją kuo toliau nuo visų šnabždesių ir klastingų žvilgsnių. Juk įtarimai galėjo kristi ant jos, kaip jau buvo kritę ant jo.

Ji net nepaklausė. Berkas pasitrynė rankomis veidą, stengdamasis sutramdyti pyktį. Svarbiausia — ne pralošti pinigai ar pralaimėtos lenktynės, o kad kažkas išniekino tai, kas priklausė jam. Erina net nepasiteiravo, ar tai ne jo paties darbas. Nejaugi ji gali taip aklai juo tikėti? O gal jai visai nesvarbu, kaip jis laimi?

Šiaip ar taip, jis nepajėgs apsaugoti jos nuo paskalų. O paskalų bus. Berkas dar labiau paniuro. Vos pajutusi jų skonį Erina su džiaugsmu grįš į palaimingą Trijų tūzų ramybę. O jam reikia pamėginti sužinoti, kas jį pakišo. Pastūmęs butelį į šalį Berkas pakėlė ragelį.

Veiksmas persikėlė į Čerčilio kalvas — prasidėjo derbio savaitė. Erina rūpestingai dalyvavo kiekviename pobūvyje, nepraleisdavo kvalifikacinių varžybų. Galvą laikė pakėlusi aukštai, o išgirdusi šnabždesius tik dar aukščiau pakeldavo.

Regis, ne visi buvo linkę tikėti, kad Berkas pats prišėrė žirgą narkotikais. Po kiekvienos užgaulios pastabos, kiekvieno šnabždesio pasigirsdavo ir šiltas, palaikantis žodis. Bet tas, kurio žodžiai Erinai iš tiesų rūpėjo, užsivėrė nuo jos. Ji nė nebandė prasiveržti pro užtvarą. Paskutines jėgas atimdavo bandymas demonstruoti aplinkiniams, kokia jie vieninga pora. Pastangos brangiai kainavo, ypač todėl, kad ji labai stengėsi viską daryti Berkui nepastebint.

Jis keldavosi anksti, todėl ir Erina anksti ropšdavosi iš lovos. Jis eidavo į treką pasižiūrėti rytinių Dvigubo Blefo treniruočių, ji irgi rytus leisdavo treke. Kartais jau apie pietus jausdavosi tokia išsekusi, kad norėdavo tik susiriesti kampe ir užmigti. Bet laukdavo lenktynės, oficialūs pietūs ir pobūviai, dažniausiai ištisa jų virtinė be jokios pertraukos. Ir ji buvo pasiryžusi nieko nepraleisti.

Erina Makinon Logan nesislėps tamsiame kamputyje ir nelauks, kol bėdos praeis. Ji aukštai iškėlusi galvą pažvelgs joms tiesiai į akis — ir tegul nors vienas žmogus apmėto ją kaltinimais. Buvo nelengva, o darėsi dar sunkiau, nes kasdien reikėjo vis labiau stengtis gerai atrodyti. Už šypsenų slėpėsi šnabždesiai ir klastingi žvilgsniai. Dauguma žmonių vengė jos, bet buvo ir tokių, kurie negailėjo užgaulių pastabų.

Derbio savaitei einant į pabaigą Erina rūpestingai pasipuošė oficialiai vakarienei. Jautė, kad graži išvaizda padeda sukaupti vidinę stiprybę. Dalyvauti vienai buvo dar sunkiau, bet Berką paskutinę minutę kažkur iškvietė.

Galėjo likti viešbutyje, kaip Berkas ir prašė. Tiesą sakant, už viską labiau Erina dabar troško ramaus vakaro lovoje su padėklu maisto ir knyga. Bet taip elgtųsi tik bailiai. Todėl ji užsivilko vidurnakčio mėlio šilkinę suknią, o ant kaklo lyg skiriamąjį ženklą užsisegė safyrų vėrinį.

Kol kiti gurkšnojo kokteilius, ji siurbčiojo apelsinų sultis ir palaikė pokalbį. Labiau nei bet kada džiaugėsi, kad šalia yra Padis. Sukiodamasis aplinkui jis kalbomis apie Airiją stengėsi praskaidrinti jai nuotaiką ir užimti mintis. Bet Erina negalėjo pasislėpti nuo žmonių.

— Brangute, kokia daili suknelė. — Dorotė Geinsfild pasuko prie jos, o akys spindėjo šaltai it deimantai.

— Labas vakaras, ponia Geinsfild.

— Papasakokite, kaip jums patinka pirmojo jūsų derbio savaitė? Juk jis jums pirmas, tiesa?

— Jo, man pirmas. — Ką Erina išmoko per šį laiką, tai atsilyginti lygiai tokia pat tuščia šypsena. — O jūs turbūt jau daugybę metų čia atvažiuojate?

— Be abejo, — valdydamasi atsakė šioji, nusprendusi nesileisti įžeidinėjama moters, kuri pagal padėtį visuomenėje jai nė iš tolo neprilygo. — Nematau jūsų vyro.

— Jis negalėjo dalyvauti.

— Tai juk suprantama, tiesa?

Erina pajuto, kad Padis tuoj šoks poniai Geinsfild į akis, ir švelniai palietė jo ranką.

— Lenktynės po kelių dienų, todėl Berkas užsiėmęs.

— Net neabejoju. — Šaltai nusijuokusi senoji moteris gurkštelėjo šampano. — Žinote, aš gerokai nustebau sužinojusi, kad jam leista dalyvauti po to... nelaimingo nutikimo anose lenktynėse.

— Teisėjų komisija mano, kad Dvigubo Blefo rezultatai labai iškalbingi ir yra Berko naudai. Kai bus baigtas tyrimas, jo išvadų niekas negalės užginčyti.

— Ak, brangute, nė akimirką tuo neabejojau. Neretai žmonės būna pernelyg entuziastingai nusiteikę laimėti. Tai tikrai ne pirmas kartas, kai siekiama sumažinti lažybų koeficientą.

— Berkas neapgaudinėja. Jam to nereikia.

— Esu įsitikinusi, kad jūs neklystate. — Ponia Geinsfild dar kartą nusišypsojo. — Bet aš ne jūsų vyrą turėjau omenyje... ponia Logan. — Patenkinta, kad pavyko įgelti, ponia Geinsfild nuėjo šalin.

— Ta dviveidė sena karvė! — užsiplieskė Padis. — Aš dar pasakysiu, ką apie ją manau...

— Nereikia. — Erina vėl palietė jo ranką. — Ši ponia to neverta. — Erina stebėjo, kaip ji pradingsta minioje. — Bus gana to, kad Dvigubas Blefas laimės.

Erina buvo šventai įsitikinusi: į savaitės pabaigą jie jau žinos, kas pasirūpino, kad Dvigubas Blefas būtų diskvalifikuotas, ir virš Berko galvos susitelkęs juodas debesis nuslinks į šalį. O dar labiau tikėjo, kad sekmadienį Čerčilio kalvose rengiamame derbyje Dvigubas Blefas pasirodys puikiai ir Berkas laimės tai, kas jam teisėtai priklauso. Tada ji ims glaistyti santuokos įtrūkimus ir gydyti žaizdas. Ko gero, Berkas klydo sakydamas, jog dauguma santuokų neišlaiko dėl to, kad sutuoktiniai stengiasi vienas kitą pakeisti. Dabar Erina suprato svarbų dalyką: jeigu jie abu nepasikeis, jų santuoka neilgai truks.

Ji stebėjo Berką, kuris su treneriu stovėjo prie treko. Dar tik aušo, dangus brėško palengva, vos rausvindamas baltas smailes. Buvo vėsoka ir tylu, todėl Erina girdėjo iš tolo atsklindančius balsus, nors žodžių nesuprato. Visos tribūnos aplink ją buvo tuščios. Nepraeis nė dvidešimt keturios valandos, kai jos ims pildytis, sekcija po sekcijos, kol galiausiai taps sausakimšos, net žolė aplinkui bus nugulta žiūrovų. Lenktynės tetruks kelias minutes, bet tas kelias minutes kiekvienas kvadratinis centimetras prisisunks susijaudinimo, širdžių nerimo ir vilties.

— Šis paros metas turi magijos.

— Trevi! — Erina pašoko ir apsivijo jį rankomis. Iki šios akimirkos pati nesuprato, kaip smarkiai jai reikėjo, kad kas nors apkabintų. — Ak, kaip džiaugiuosi tave matydama. Bet juk neturėtum čia būti. — Ji skubiai atsitraukė. — O kaip Di? Ar viskas gerai?

— Gana gerai, ji net išspyrė mane iš namų. Tik pamanykit, jai reikia kelių dienų laisvės ir kad nesimaišyčiau po kojų.

— Nesąmonė, aš viską suprantu, bet esu judviem be galo dėkinga. — Erina pažvelgė Treviui pro petį į savo vyrą. — Jam dabar reikia draugo.

— O kaip tu?

Ji susijuokė ir papurtė galvą.

— O ne, manęs jam, regis, nereikia.

— Netikiu, bet klausiau ne apie tai. Kaip tu laikaisi?

— Aš gana tvirta, išgyvensiu vieną kitą sunkesnę akimirką.

— Atrodai truputį pablyškusi, — sumurmėjo Trevis ir suėmęs jai už smakro kilstelėjo. — Netgi ne truputį, o gerokai.

— Viskas gerai, patikėk. Šiek tiek trūksta miego, bet nieko rimta. — Erina pasviro ir atsišliejo į jį. Nespėjo atsitraukti, o Trevis jau sodino ją ant suolo.

— Pasėdėk, aš pakviesiu Berką.

— Nereikia. — Erina čiupo jam už rankos ir suspaudė. — Tuoj pasijusiu geriau. Man tereikia tik trumpam užmerkti akis.

— Erina, jeigu sergi...

— Aš nesergu. — Nusijuokusi ji nejučiomis užsidėjo ranką ant pilvo, kuriame augo kūdikis. — Tikrai.

Trevis kilstelėjo antakį ir atidžiai ją nužvelgė.

— Tada sveikinu.

Erina palengva atsimerkė.

— O tu įžvalgus.

— Jau esu matęs tokių dalykų. — Jis glostė ją, kol spalva grįžo į skruostus. — O kaip jaučiasi Berkas dėl šeimos pagausėjimo?

— Jis nežino. — Pasijutusi tvirčiau Erina išsitiesė ir apsidžiaugė pamačiusi, kad Berkas vis dar stovi nugara į juos. — Šiuo metu jam ir taip užtenka rūpesčių.

— Ar nemanai, kad tai akimirksniu atkurtų pusiausvyrą?

— Ne. — Atsidususi ji vėl pakėlė akis į Trevį. — Ne, nemanau, nes nesu tikra, ar jis apskritai nori vaikų. O šiuo metu išvis nieko nenori, tik kad palikčiau jį ramybėje.

— Tu jį nuvertini.

— O tu esi jo draugas.

— Ir tavo.

— Tada paremk jį, kol viskas baigsis. Ir leisk man pasakyti apie kūdikį tada, kai bus tinkamas metas.

— Sutinku. Jeigu pažadi geriau savimi pasirūpinti.

Erina nusišypsojo ir pabučiavo jį į skruostą.

— Poryt gulsiu į lovą ir miegosiu visą savaitę.

— Sveikas, Trevi, — pasisveikino Berkas pralindęs pro turėklo apačią. — Nesitikėjau tavęs čia pamatyti.

— Negalėjau ištverti namuose ir praleisti derbį. Kaip reikalai?

Berkas žvilgtelėjo per petį, kur treneris vedžiojo jo žirgą.

— Žirgas pačios geriausios formos. Galima sakyti, kad mudu pasiruošę sustatyti viską į vietas.

— Kaip vyksta tyrimas?

— Lėtai. — Tai buvo tiesa, bent jau oficialusis beveik nepajudėjo iš vietos. Jo paties inicijuotam sekėsi kur kas geriau. Dabar, kai Trevis čia, jis turės žmogų, kuriam galės atskleisti savo įtarimus. Nors Berkas buvo su akiniais tamsintais stiklais, Erina pajuto, kad žvilgsnis įbestas į ją. Supratingai linktelėjusi ji pakilo.

— Paliksiu judu aptarti verslo reikalų.

— Ji rūpinasi dėl tavęs, — sumurmėjo Trevis, kai Erina pasuko iš tribūnų.

— Man būtų geriau, jei nesirūpintų. Verčiau grįžtų į Tris tūzus, kol čia viskas išsispręs.

— Jeigu norėjai ramios ir paklusnios žmonos, nereikėjo vesti airės.

Berkas išsitraukė cigarą ir susimąstęs įsispoksojo į jį.

— Kiek kartų tau buvo kilęs noras užsmaugti Di?

— Per pastaruosius septynerius metus ar per pastarąją savaitę?

Jau seniai Berkas taip nuoširdžiai nesišypsojo.

— Tiek to. Padaryk man paslaugą ir prižiūrėk ją, gerai? Man regis, ji nekaip jaučiasi.

— Galėtum pabandyti pats pasikalbėti.

— Man ne itin gerai sekasi kalbėti. Noriu, kad rytoj po lenktynių parsivežtum ją namo.

— O tu negrįši?

— Gali tekti dar kelias dienas pasilikti Kentukyje.

— Turi įrodymų?

— Ne, bet kai ką nujaučiu. — Berkas prisidegė cigarą ir išpūtė dūmą. — Visa bėda, kad lenktynių komisija labiau mėgsta daiktinius įkalčius.

— Nori apie tai pasikalbėti?

Jis sudvejojo, bet tik todėl, kad vis dar atrodė neįprasta pasikliauti kitu žmogumi.

— Taip. Turi kelias minutes?

Erina pati nesuprato kodėl, bet staiga panoro užsukti į arklides. Jeigu jai pavyktų įrodyti sau, kad yra stipri, gal ir Berkas imtų tuo tikėti. Ji neišsigando paskalų, drąsiai atsikirsdavo į bjaurias užuominas. Savo žodį tesėjo. Bet buvo dar vienas dalykas, dar viena baimė, kurią reikėjo įveikti. Ir ji tai padarys. Tada rytoj drąsiai įžengs su Berku į Dvigubo Blefo gardą, o paskui nė nevirptelėjusi atsistos šalia jo nugalėtojų rate.

Likus keliems žingsniams iki arklidžių Erina stabtelėjo atskaityti sau dar vieno pamokslo. Juk kvaila bijoti, kai jau praėjo šitiek laiko. Neverta laikytis įsikibus prisiminimų apie įvykį, kuris visai atsitiktinai nutiko prieš daugybę metų. Ji visą gyvenimą buvo apsupta gyvūnų. Ištekėjusi už Berko irgi niekur nuo jų nepabėgs. O vaikas... Erina palietė ranka pilvą. Vaikas neturi paveldėti tokios baimės.

Ji viena įeis į vidų. O rytoj, net jeigu Berkas pasiųs ją pragaran, vis tiek bus drauge su juo.

Erina priėjo arčiau. Pasitiko kvapai — šieno, salsvas grūdų, aštrokas žirgų ir prakaito. Ir garsai — kanopų taukšėjimas į betoną, pakinktų skambėjimas, atodūsiai ir tingus besiilsinčių žirgų prunkštavimas. Ji laikysis tyliai ir eis atsargiai, prisimindama, kad kiekvienas žingsnis — tai vienu žingsniu arčiau.

Šviesa pasikeitė beveik tą pačią akimirką, kai įžengė į vidų. Čia buvo švelni prieblanda, prisidėjo dar ir odos kvapas. Dauguma žirgų jau buvo išvesti treniruotis, arklininkai sėdėjo įsikniaubę į pusryčius ir laukė, kol bus laikas šukuoti, šveisti ir balnoti. Erina tyčia pasirinko patį ramiausią laiką — jeigu staiga apsigalvotų, niekas nepastebėtų.

Bet ji neapsigalvojo. Vienas žirgas iškišo galvą iš gardo ir ji žingsnelį atsitraukė, tačiau susilaikė nesprukusi. Tikino save, kad netgi galėtų jį paliesti. Juk gardo durys užsklęstos. Paglostytų delnu lygiai taip pat kaip Berko kumeliuką.

Pirštai truputį drebėjo, vis dėlto ji nedrąsiai palietė žirgo galvą. Jis nužvelgė ją ir perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos. Erina atšoko.

— Teks labiau pasistengti, — sumurmėjo ir jau tvirčiau palietė žirgo kaklą. Delnas buvo drėgnas, o ji pastirusi iš baimės, bet vis tiek truputėlį didžiavosi savo pergale. Koks gražus gyvūnas, — tarė sau ir brūkštelėjo delnu per kaklą. Tai buvo Pentelio žirgas, matydavo jį lenktyniaujantį beveik taip pat dažnai kaip ir Blefą. — Na štai, — išlemeno ir atsiduso. — Ne taip ir blogai. Širdis daužosi, bet nenualpau.

Štai ir esu čia, — kartojo ji mintyse, — ir dabar ateisiu kiekvieną dieną. Kaskart bus truputį lengviau. Erina atitraukė ranką, paskui prisivertė dar kartą paliesti žirgą. Tikrai buvo lengviau. Dabar bus lengviau stoti akis į akį su savo baimėmis ir prieš Berką. Ji neketina gyventi apimta baimės ir panirusi į liūdesį tik todėl, kad jos vyras beviltiškai užsispyręs ir nenori priimti meilės ir paramos. Tebūnie, ji mylės jį tokį, koks yra, bet ir jam teks šį tą pakeisti. Jau netrukus.

Išgirdusi balsus Erina sutriko ir atitraukė ranką. Nenorėjo, kad kuris nors iš arklininkų užtiktų ją čia. Dar nebuvo pasiruošusi stoviniuoti arklidėse ir palaikyti pokalbį. Nusišluosčiusi drėgną delną į kelnes ji nutaisė įprastą šypseną.

Jau buvo beeinanti lauk, bet atsklidęs pokalbis sulaikė. Balsai skambėjo piktai, ir nors vyrai kalbėjosi tyliai, viename iš jų buvo girdėti apmaudas. Erina dvejodama lūkuriavo ir per tą laiką spėjo vieną atpažinti.

— Jeigu nori gauti sutartus pinigus, rasi būdą tai padaryti.

— Sakau jums: jie žirgo nepalieka vieno nė penkioms minutėms. Koganas laiko jį po devyniais užraktais.

Erina išsižiojo, paskui įsitempė. Žengusi žingsnį atbula ji pasislėpė šešėlyje ir ištempė ausis.

— Turi padaryti darbą, už jį tau gerai mokama. Jei negali prieiti prie žirgo, gali prieiti prie jo pašaro. Noriu, kad rytoj jis nedalyvautų lenktynėse.

— Neketinu nuodyti jokio arklio ir man jau nusibodo šitaip rizikuoti.

— Nepamenu, kad būtum dvejojęs dėl injekcijos ar tada, kai susišlavei dešimt procentų nuo laimėtos sumos bluegrass lenktynėse.

— Amfetaminas — viena, o cianidas — jau visai kas kita. Žirgas nustips ir Loganas nenurims, vis tiek ką nors už tai pakars. Nenoriu rizikuoti savo galva.

— Tai pavaišink narkotikais. — Balsas buvo nekantrus ir nepagarbus, Erina pajuto, kaip jos rankos susigniaužė į kumščius. — Ką nors sugalvok, kitaip nieko negausi. Jeigu paaiškės, kad žirgui suleista narkotikų derbyje, jis bus pašalintas visam sezonui. Man reikia laimėti šias lenktynes.

O jai reikėjo surasti Berką. Erina stovėjo tyliai laukdama, kol jie praeis pro šalį. Bet sėkmė jai nesišypsojo. Pamačiusi dvi figūras, įeinančias į arklides, ji ištiesė nugarą ir žengė link jų. Tai buvo lošimas, kuriame ji galėjo tik blefuoti.

— Garą dieną, pone Durnamai. — Erina prisivertė nusišypsoti, nors pastebėjo, kaip jis apstulbo ją pamatęs. Paskui pažvelgė į vieną iš neseniai Berko nusamdytų arklininkų.

— Sveiki, ponia Logan. — Durnamas atsakė jai taip pat su šypsena, bet galvoje karštligiškai sukosi mintys. — Anksčiau niekada nematėme jūsų arklidėse.

— Nusprendžiau apžiūrėti konkurentus. O dabar atsiprašau, manęs laukia Berkas.

— Nemanau. — Jis čiupo Eriną už rankos, kai ši bandė praeiti. Erina beveik to ir tikėjosi, todėl buvo pasirengusi šaukti, bet Durnamas neįtikėtinai greitai užspaudė delnu jai burną.

— Ką jūs darote? — apstulbo arklininkas. — Loganas nuraus jums galvą.

— Nuraus ir tau, jeigu nuėjęs viską išpliurpsi. Juk ji viską girdėjo, idiote. — Uždusęs nuo pastangų išlaikyti besimuistančią Eriną Durnamas pastūmė ją arklininkui. — Palaikyk. Man reikia pagalvoti.

— Turime nešdintis iš čia velniop. Jeigu kas nors užeis...

— Užsičiaupk! Tuojau pat užsičiaupk! — Durnamo veidas blizgėjo nuo prakaito. Jis išsitraukė baltą nosinę ir nusišluostė. Viskam pasiryžęs vyras kartą jau priėmė neapgalvotą sprendimą. Dabar reikėjo priimti dar vieną. — Uždarysime ją furgone iki rytojaus, kol baigsis lenktynės. Iki to laiko ką nors sumąstysiu. — Nusitraukęs nuo kaklo skepetą jis aprišo jai burną. Padvejojęs čiupo purviną arklininko raištį ir užrišo akis. — Surask kokią virvę. Paskubėk, reikia surišti jai rankas ir kojas.

Springdama nuo raiščio Erina stengėsi išsiplėšti iš jųdviejų rankų, bet jau suprato, kad nepavyks. Nevilties pagauta ji nusimovė nuo piršto vestuvinį žiedą ir numetė ant žemės. Vyrai virvėmis suveržė jos riešus ir suvyniojo ją į gūnią.

Erina juto, kaip jie pakėlė ją nuo žemės, tačiau galėjo tik raitytis. Deja, pastangos išsilaisvinti buvo beprasmės — juo labiau ji priešinosi, juo sunkiau darėsi kvėpuoti. Išgirdo atidaromų durų garsą, tada ją kilstelėjo aukštyn ir paguldė ant kietų grindų.

— Ką, po galais, mes su ja darysime? — paklausė arklininkas, žiūrėdamas į pūpsantį ryšulį. — Kai paleisime, ji visiems išpliurps.

— Vadinasi, nepaleisime. — Durnamas atsišliejo į furgono šoną ir nusibraukė rankove nuo kaktos prakaitą. Bus taip, kaip jis nori. Per toli nueita ir per daug rizikuota, kad kažkokia moteris viską sugriautų.

— Aš tau nepadėsiu nužudyti tos moters.

Durnamas nuleido ranką ir prisimerkęs pažvelgė į arklininką.

— Tu tik pasirūpink žirgu, o moterį palik man.

Jie ruošiasi ją nužudyti. Išgirdusi, kaip uždarę furgono duris vyrai nuėjo šalin, Erina šiaip ne taip nusismaukė nuo veido gūnią. Jai galas — suprato tai iš Durnamo balso. Net jeigu būtų pažadėjęs arklininkui nieko jai nedaryti, ji vis tiek būtų supratusi. Nežinia, kas verčia Durnamą šitaip elgtis, bet dabar jo jau niekas nesustabdys.

Jos kūdikis. Suaimanavusi Erina pajudino riešus, stengdamasi išsilaisvinti iš virvės. Dieve gailestingas — ji turi išgelbėti kūdikį. Ir Berką.

Užplūdo panika ir Erina ėmė blaškytis. Kai pagaliau pavyko suimti save į rankas, riešus gėlė, o pečius buvo gerokai apsidaužiusi. Gulėjo nejudėdama tamsoje ir sunkiai šnopuodama bandė ką nors sugalvoti. Jeigu pavyktų pasiekti duris, gal pavyktų ir kaip nors jas atidaryti? Ji ėmė šliaužti link sienos, pasiekusi ją atsirėmė ir šiaip ne taip atsiklaupė ant kelių. Kol atsistojo, buvo visa šlapia nuo prakaito. Glausdamasi nugara prie sienos iš lėto slinko čiuopdama pirštais.

Suradusi rankeną vos nepravirko. Pasisukusi ir pasistiebusi ant pirštų galų suėmė pirštais.

Užrakinta. Papurtė galvą, mėgindama sulaikyti besiveržiančias ašaras. Gal Durnamas ir gyvulys, bet nėra kvailas. Ji pradėjo daužyti į duris, tikėdamasi atkreipti kieno nors dėmesį, bet buvo taip tvirtai supančiota, kad negalėdama užsimoti sukeldavo tik menką bilstelėjimą. Vėl nuslydusi ant grindų Erina užgniaužė paniką ir stengdamasi negalvoti apie skausmą ėmėsi virvių.

— Ar nematei Erinos?

Neatitraukdamas rankų nuo savo žirgo Trevis pakėlė akis į Berką.

— Nuo ryto nemačiau. Tikriausiai grįžo atgal į viešbutį.

— Gal. Ko gero, sėdo į taksi. — Logiškai mąstant, taip ir turi būti, pagalvojo Berkas. Nėra jokio pagrindo nerimauti. — Šįryt mudu atvažiavome drauge. Paprastai ji manęs palaukia.

— Atrodė šiek tiek pavargusi. — Trevis atsitiesė. — Gal nutarė grįžti ir pailsėti.

— Ko gero. — Tai atrodė įtikinama. Dabar Erina tikriausiai mirksta karštoje vonioje ir mąsto apie būsimą vakarėlį. — Bet geriau parlėksiu ir patikrinsiu.

— Pasiteirauk, ar pagailės vienišo vyro ir skirs man porą šokių.

— Būtinai.

— Berkai...

— Ką?

— Ar kažkas nutiko?

Jo rankos buvo šaltos. Baisiai šaltos.

— Ne, nieko. Pasimatysime po poros valandų.

Kol Berkas grįžo iš hipodromo į viešbutį,

rankos taip ir nesušilo. Buvo keista, kad Erina taip ėmė ir išėjo nieko jam nepasakiusi. Kita vertus, pastaruoju metu juodu mažai kalbėjosi. Jis dėl to kaltas. Pripažinęs tai Berkas gūžtelėjo pečiais. Jam nepatiko, kad ji čia. Buvo nepakeliama matyti, kaip drąsiai ji atremia pašaipas ir stengiasi nekreipti dėmesio į paskalas, kurių tik daugės, kol galiausiai viskas nurims.

Geriau jau ji taip atkakliai nesistengtų įsitvirtinti aukštuomenėje... Bet juk tai vienas iš tų dalykų, kuriuos jis pažadėjo tuokdamasis. Dabar turi būti dėkingas, kad ji laikosi šalia jo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių. Tačiau dėkingumas tik dar labiau stiprino kaltę ir didino atsakomybę.

O atsakomybė jį užvis mažiausiai žavėjo — kaip ir anksčiau. Galbūt pasukęs automobilį į vakarus ir nuvažiavęs tolyn pajustų didžiulį palengvėjimą. Pradėtų vėl viską nuo nulio, kaip jau ne kartą pradėjo. Bet tada nebuvo Erinos.

Kai tik lenktynės ir skandalas pasibaigs, juodu pasikalbės. Reikia išsklaidyti susikaupusius debesis ir iš naujo nustatyti taisykles. Galbūt, — bet tik galbūt, — kai tai padarys, jis papasakos jai apie savo praeitį. Kaip užaugo, ką per gyvenimą veikė. Jau geriau išsakyti viską dabar ir leisti jai išeiti negu laukti, kol ji pati sužinos.

Berkui nė į galvą nešovė gėdytis praeities. Tik Erina kažkaip keistai jį paveikė. Privertė į savo ankstesnį gyvenimą pažvelgti kiek per daug įdėmiai. Ir jam nepatiko tai, ką pamatė.

Kol pasiekė viešbutį, Berko nuotaika nepasitaisė. Suprato, kad absurdiška pykti ant Erinos už tai, jog išvyko iš treko — juk pats to reikalavo. Kad ją kur bala, ta moteris pavertė jį priklausomu nuo jos. Diena būdavo lengvesnė, kai žinodavo, kad apsidairęs pamatys ją. Bet jis nesivargindavo net apsidairyti.

Įpuolęs į jųdviejų numerį Berkas jau buvo pasiruošęs kivirčytis. Per ilgai užsitęsė ta mandagi, bet tuščia vaidyba. Jis aprėks ją ir leis jai šaukti ant jo. O paskui likusios įtampos atsikratys lovoje.

— Erina?! — Berkas trinktelėjo durimis, bet nuėjo tik iki svetainės vidurio, nes suprato, kad jos čia nėra. Ir rankos vėl tapo ledinės.

Keikdamas save jis nuskubėjo į miegamąjį. Gal Erina jį paliko? Ko gero, pernelyg šiurkščiai ją atstūmė ir darė tai per dažnai, jeigu ji nutarė žengti lemiamą žingsnį? Jis nenorėjo jos prarasti. Sukrėstas šios minties jis ištiesė ranką prie spintos durų. Jokiu būdu nenorėjo jos prarasti, kaip nenorėjo būti nuo jos priklausomas.

Sukaupęs visas jėgas Berkas prisivertė atidaryti spintą ir beveik apsvaigo iš palengvėjimo, kai pamatė visus jos drabužius.

Išėjo apsipirkti. Arba susitvarkyti plaukų. Bet nuo šių minčių nepalengvėjo ir jis uždarė spintos duris.

Kokį pusvalandį mynė ratus po kambarį, kol suskambėjo telefonas. Berkas šoko prie jo, ketindamas apstaugti žmoną, nesvarbu, kaip ji stengtųsi pasiaiškinti.

— Berkai, čia Trevis.

— Kas nutiko?

— Ar Erina grįžo į viešbutį?

— Ne. — Staiga jam išdžiūvo burna. — Kodėl klausi?

— Lordas Pentelis man ką tik atnešė jos vestuvinį žiedą. Rado arklidėse ant žemės.

— Ką? Arklidėse? — Berkas krito ant kėdės nė nepajutęs, kad apskritai pajudėjo. — Čia kažkas ne taip. Ji nebūtų ėjusi į arklides. Erina bijo arklių.

— Berkai, — Trevis bandė išlaikyti ramų balsą, — ar ji buvo grįžusi į viešbutį?

— Ne, nebuvo. Leisk man pasikalbėti su Penteliu.

— Aš jau pasikalbėjau. Pentelis nematė Erinos. Berkai, gal ir užbėgu įvykiams už akių, bet manau, kad turėtum paskambinti policijai.

Ji pametė laiko nuovoką. Kartą jau atrodė, kad virvės atsilaisvino, bet teko pripažinti, jog tai tik geri norai. Riešus skaudėjo dar labiau. Kūnas buvo nusėtas guzais ir mėlynėmis, nes mėgindama atsistoti parkrito. Išsigando, kad krisdama gali pakenkti kūdikiui, ir daugiau keltis nebandė. Kurį laiką pamiršo visa kita ir galvojo tik apie Berką, tarsi norėdama prisikviesti jį mintimis.

Ar jis jaudinasi? Ar jau pasigedo jos? Ar susirūpino? Erina pasimeldė, tada truputį pamiegojo. Pirmiausia susapnavo Airiją ir tėvų ūkį. Kodėl jai taip norėjosi dingti iš ten, juk buvo be galo gera ir saugu? Paskui sapne pamatė Berką ir suprato, kad juodu skirti vienas kitam.

— Ponia Logan.

Erina net pašoko, kai kažkas palietė petį. Raištis buvo nurištas ir ji pamirksėjo, stengdamasi ką nors įžiūrėti. Prieblandoje išvydo arklininko veidą ir vėl užplūdo panika. Jis atėjo jos nužudyti. Ir vaikelio.

— Atnešiau jums pavalgyti. Turite pažadėti, kad nerėksite. Durnamas mane nudėtų sužinojęs, kad čia atėjau. Jei pažadate neklykti, ištrauksiu kamštį, kad galėtumėte pavalgyti. Bet jeigu triukšmausite, įkišiu atgal ir liksite nevalgiusi.

Erina linktelėjo ir įkvėpė gaivaus oro. Nebuvo lengva sutramdyti instinktyvų norą rėkti, bet ji dar juto kamščio skonį burnoje.

— Sakykite, kodėl taip elgiatės? Jeigu dėl pinigų, tai aš jums duosiu.

— Per giliai įklimpau. — Jis ištiesė jai jau gerokai nebešviežią sumuštinį. — Valgykite, antraip susirgsite.

— O koks skirtumas? — Užuodusi tarp duonos riekelių mėsą Erina vos neapsivėmė. — Juk vis tiek mane nužudysite.

— Na, aš su tuo neturiu nieko bendra.

Arklininko akyse ji pamatė paniką, viršutinę

lūpą padengė prakaito lašeliai. Jis bijojo ne mažiau už ją. Jeigu tik jai pavyktų tuo pasinaudoti, galbūt dar ne viskas prarasta.

— Juk žinote, ką Durnamas man padarys. Jis negali manęs paleisti.

— Durnamas tenori laimėti. Jam to verkiant reikia. Jis turi rimtų finansinių bėdų, jo žirgai nebe tokie geri kaip anksčiau. Čarlio Pasididžiavimas — geriausias, bet Logano eržilas stipresnis. Todėl jis ir suveikė, kad įsidarbinčiau Trijuose tūzuose, stebėčiau padėtį ir pasirūpinčiau, kad lenktynės nepavyktų. Bet tik tiek, — pridūrė jis, dairydamasis aplinkui. Per daug kalba. Susinervinęs jis visada per daug kalba. Be to, labai norisi gerti. Burna išdžiūvo. — Aš tik kiek patepiau žirgą. To Durnamas ir norėjo. Jam tereikia, kad žirgas nedalyvautų bėgime. Turite suprasti, tai verslas. Tiesiog verslas.

— Jūs kalbate apie lenktynes. O aš kalbu apie žmogžudystę.

— Nieko nenoriu apie tai girdėti. Neturiu su tuo nieko bendra. O dabar valgykite.

— Pone... nežinau, kaip jus vadina.

— Berlis, ponia. Esu Tomas Berlis. — Kad ir kaip absurdiška atrodė, jis pakėlė pirštus prie kepurės.

— Pone Berli, meldžiu išgelbėti man gyvybę. Ne tik man, bet ir kūdikiui, kurį nešioju. Negalite leisti Durnamui nužudyti mano kūdikio. Dabar turėtumėte nemalonumų tik dėl žirgo, o čia juk žmogžudystė. Nekalto vaikelio, pone Berli.

— Nenoriu nieko girdėti apie žudymą. — Vyro balsas darėsi šiurkštus, bet rankos virpėjo rišant ant burnos raištį. Jis mirtinai norėjo gerti. Jau buvo beužrišąs ir akis, bet Erinos žvilgsnis privertė sudvejoti. Juk vis tiek ji čia nieko nemato. Furgono galas buvo be langų, o kėbulą nuo jo skyrė medinė pertvara. — Jūsų reikalas, jeigu nenorite valgyti. Mano reikalas buvo pasiūlyti. — Jis įsikišo sumuštinį į kišenę. Erina matė, kaip vyriškis apsidairė į abi puses, o tada išėjo palikdamas ją tamsoje.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Norėčiau, kad eitumėte ieškoti mano žmonos, leitenante, o ne sėdėtumėte čia ir uždavinėtumėte klausimus.

Leitenantas Halingeris, beveik šešiasdešimties metų vyriškis, buvo įsitikinęs, kad per trisdešimt septynerius tarnybos policijoje metus prisižiūrėjo ir prisiklausė dvigubai daugiau, negu priklausytų pagal pareigas. Nestokojo net ir sutrikusių, piktų sutuoktinių. O vyras priešais jį, regis, buvo ne tik piktas, bet ir gerokai sutrikęs.

— Pone Loganai, mes jau turime žodinį jūsų žmonos portretą, keli pareigūnai šnekina žmones hipodrome. — Leitenantas labai pavydėjo Berkui jo rūkomo cigaro, bet neužsiminė. — Jeigu suteiktumėte man daugiau informacijos, tai padėtų geriau išsiaiškinti visas aplinkybes ir padidintų tikimybę surasti jūsų žmoną.

— Juk jau sakiau: Erina negrįžo į viešbutį. Nuo pat ryto niekas nematė mano žmonos, o jos žiedas buvo aptiktas Čerčilio kalvų arklidėse.

— Kai kurie žmonės nuolat mėto papuošalus, pone Loganai.

Kai kurie žmonės. Po velnių, kuo čia dėti kai kurie žmonės? Juk dingo Erina — jo Erina. Kur, po perkūnais, ji yra? Berkas vėl pažvelgė į Halingerį ir labai įtaigiai tarė:

— Erina nemėto. Ypač vestuvinio žiedo.

— Hmm. — Leitenantas kažką užsirašė į knygelę. — Pone Loganai, tokie dalykai dažniausiai pasirodo besą paprasčiausias nesusipratimas. — Halingeris apie tai galėtų parašyti knygą. Taip, galėtų parašyti knygą vien tik apie nesusipratimus. — Ar judu su žmona šįryt kivirčijotės?

— Ne.

— Gal ji išsinuomojo automobilį ir nutarė pasivažinėti po apylinkes.

— Tai absurdiška. — Berkas pakėlė akis ir paėmė iš Trevio puodelį kavos, bet pasidėjo į šalį. — Jeigu Erina būtų norėjusi pasivažinėti, būtų važiavusi mūsų jau išsinuomotu automobiliu. Būtų perspėjusi mane, kad išvažiuoja, ir grįžusi bent prieš porą valandų. Šįvakar mudu turėjome planų.

Halingeris ir pats turėjo planų, svajojo apie malonų ir ramų vakarą su žmona. Ir apie voneles kojoms. Leitenantas pajudino batuose geliančius pirštus.

— Derbio savaitė būna labai chaotiška. Gal tie planai jai iškrito iš galvos.

— Aš nepažįstu atsakingesnio žmogaus už Eriną. Jeigu jos čia nėra, tai todėl, kad negali būti. — Berkas vėl prisiminė, su kokia baime skambino į ligonines. — Kažkas trukdo sugrįžti.

— Pone Loganai, pagrobėjai paprastai paskambina ir reikalauja išpirkos. Esate turtingas žmogus, bet pats sakėte, kad su jumis niekas iki šiol nesusisiekė.

— Ne, nesusisiekė, — patvirtino Berkas. Jį išpildavo prakaitas kaskart, kai suskambėdavo telefonas. — Klausykite, leitenante, pasakiau jums viską, ką žinau. Man jau bloga darosi, kad sukame ratus aplink, kai turėtumėte eiti ir dirbti savo darbą. Mėginčiau ieškoti ir pats, bet jaučiu, jog protingiau bus likti čia ir... — Laukti. Visą amžinybę.

Halingeris pažvelgė į savo užrašus. Jis buvo liesas, tyliu balsu kalbantis vyras mažomis geliančiomis pėdomis. Išvaizdai skyrė nė kiek ne mažiau dėmesio kaip darbui. Susižavėjęs pastebėjo, kokiais brangiais batais avi Berkas, bet atkreipė dėmesį ir į tai, kad yra įsitempęs ir sunerimęs.

— Pone Loganai, jūs patyrėte nemalonumų per bluegrass lenktynes. Kaip dėl to jautėsi jūsų žmona?

— Aišku, kad labai nusiminė. — Berkas užgesino cigarą ir pakilęs pradėjo žingsniuoti.

— Taip nusiminė, kad galėjo norėti šįvakar ir rytoj vengti žmonių? Tiesiog pabėgti nuo visų — taip pat ir nuo jūsų?

Berkas atsisuko į leitenantą, jo žvilgsnis buvo bejausmis ir grėsmingas.

— Erina nebūtų nuo nieko bėgusi. Atvirai kalbant, aš prašiau jos grįžti namo, kol viskas baigsis. Bet ji nesutiko. Net į kalbas nesileido, pareiškė liksianti iki pat pabaigos.

— Esate laimingas vyras.

— Pats žinau. O dabar gal vis dėlto pajudinsite pasturgalį ir pradėsite ieškoti mano žmonos?

Halingeris ramiai pasižymėjo kažką užrašuose ir atsisuko į Trevį:

— Pone Grantai, kaip išsiaiškinome, jūs esate paskutinis žmogus, šįryt kalbėjęsis su ponia Logan. Kokia buvo jos nuotaika?

— Erina nerimavo ir dėl lenktynių, ir dėl Berko. Atrodė kiek pavargusi. Sakė ketinanti pailsėti pasibaigus derbiui. Bet tikrai nesiruošė praleisti lenktynių ar palikti savo vyro. Juk ji neseniai ištekėjo ir labai jį myli.

— Hmm, — vėl siutinamai ramiai numykė leitenantas. — Jos žiedas buvo rastas arklidėse. Sakėte, kad į arklides jūsų žmona neidavo, pone Loganai, bet šįryt ji buvo pastebėta einanti link jų.

— Turbūt norėjo kažką įrodyti pati sau. Iš kur man žinoti? — Berko kantrybė seko. Geriau jau būtų palaukusi jo ir ėjusi drauge... bet juk jis pats ne kartą ją atstūmė ir galiausiai Erina liovėsi ko nors jo prašiusi.

— Ką įrodyti?

— Ką?

Kantrybė buvo būtina Halingerio darbe.

— Sakėte, kad ponia Logan galėjo eiti į arklides norėdama kažką įrodyti.

— Prieš kelerius metus nutiko nelaimingas atsitikimas ir nuo to laiko ji bijo arklių. Kelias pastarąsias savaites mėgino įveikti savo baimę. Po galais, koks skirtumas, ko ji ten ėjo? Svarbiausia, kad buvo ten, o paskui dingo.

— Man geriau sekasi dirbti, kai žinau smulkmenas.

Suskambėjo telefonas ir Berkas pašoko. Jo veidas buvo net pilkas nuo įtampos, kai pakėlė ragelį.

— Klausau. — Nuslopinęs aimaną jis perdavė ragelį Halingeriui. — Čia jums.

— Jie suras ją, Berkai. — Trevis praeidamas patapšnojo Berkui per petį. — Turi tuo tikėti.

— Kažkas čia ne taip. Nujaučiu, kad ji pakliuvo į bėdą. — Nuojauta jo neapleido, o praėjus pirmai panikos ir baimės bangai, sukaustė klaikus, tikras žinojimas. — Jeigu jie greitai jos nesuras, gali būti per vėlu. Turiu nešdintis iš čia. Ar pasiliksi prie telefono, jeigu kartais paskambintų?

— Žinoma.

Pamatęs, kad Berkas eina link durų, Halingeris mostelėjo vienam iš savo vyrų sekti paskui.

Tikriausiai ji buvo užmigusi. Erina pabudo iš košmaro permirkusi prakaitu ir drebėdama iš šalčio. Sumurmėjusi Berko vardą pamėgino jį pasiekti, bet negalėjo pajudinti rankų. Suvokusi, kad tai ne sapnas, ji vėl užsimerkė ir kelis kartus giliai atsikvėpė, stengdamasi iškvėpti dar vieną panikos bangą. Kiek visa tai truks? O Dieve, kiek? Gal jie ketina tiesiog palikti ją čia, kad išprotėtų ir mirtų iš bado?

Ji neišprotės, nes galvos apie Berką. Užsimerks ir prisimins, ką jaučia naktį gulėdama šalia jo, kai pro langą šviečia mėnesiena, o jo šiltas kūnas visai šalia. Galvos apie jo bučinius — lėtus ir atimančius žadą, nuo kurių apsunksta kūnas ir aptemsta protas. Beveik jautė jo skonį. Net dabar jį jautė, taip pat ir jo rankos prisilietimą, štai, paglostė skruostą ir kyla prie plaukų.

Jo rankos nuostabios — stiprios ir tvirtos. Ir visada tokios ramios, užtikrintos. Kartais naktį Erina susirasdavo jo ranką ir priglausdavo prie skruosto vien tam, kad jaustų šalia. Jis tikriausiai to nė nežino.

Jeigu kaip reikiant susikauptų, ir dabar galėtų pajusti jo ranką prie skruosto. Laikyti ją ten, kiek širdis geidžia. Kai akys pripras prie tamsos, ji pamatys jo galvą ant pagalvės, šalia savęs. Berko veidas be galo gražus — tvirti žandikauliai ir skruostų plokštumos. Erinai patikdavo, kai juos padengdavo neryškus barzdos šešėlis. Ar kada nors jam tai sakė? Jis tikras gražuolis.

O jeigu bus atsargi, netgi pavyks prisiglausti prie jo ir nepažadinti. Jo odos kvapas ją užliūliuos. Jis visada kvepėjo taip, kaip, jos nuomone, ir turi kvepėti vyras — nemėgo jokių svaigių kvepalų. Taigi ji prisiglausdavo prie Berko, kartais ir jis pasislinkdavo arčiau, ranka tingiai apkabindavo ją per liemenį. Tai būdavo pačios nuostabiausios akimirkos, ji murmėdavo jam, kad myli. Pati sau tvirtino: jeigu jis dažnai girdės tai per miegus, gal pagaliau patikės.

Erina gulėjo stipriai užsimerkusi ir galvojo tik apie Berką. Po kurio laiko vėl užmigo.

Jau beveik trys, o Berkas vis dar sėdėjo ant tos pačios kėdės. Buvo išvažiavęs tik valandai — nulėkė į hipodromą paklaikęs, vildamasis rasti Eriną ten jo laukiančią. Išnaršė arklides ir iškamantinėjo prižiūrėtojus bei arklininkus, klausdamas to paties, ko jau buvo klaususi policija.

Bet Erinos ten nebuvo, neaptiko nė menkiausio ženklo. Todėl grįžo atgal ir ėmė žingsniuoti po svetainę, užsukdamas į miegamąjį ir nekreipdamas dėmesio į Trevio įpiltą kavą. Pastarąją valandą sėdėjo nejudėdamas ir spoksojo į telefoną.

Liepė Treviui eiti namo ir numigti, bet šis jo žodžius nuleido negirdomis. Tai priminė Berkui, kad jis turi dar vieną žmogų, kuris niekada jo nepaliktų. O jeigu praras... Negalėjo apie tai net pagalvoti. Suprato, kad sėkmė — kaprizinga poniutė, ji gali nusisukti, gyvenimas kartais parodo kruvinas iltis. Bet Erinai nieko bloga nenutiks...

Ji dar neturėjo galimybės patirti, koks iš tikrųjų yra gyvenimas. Gal jis neteisus, kad taip greitai ją supančiojo, pririšo prie savęs? Bet Erinai prieš akis visas gyvenimas, o ji tokia gyvybinga. Tik kodėl negali išmesti iš galvos kvailos minties, kad dėl to, kas jai dabar nutiko, kaltas jis?

Suskambėjo telefonas ir Berkas čiupo ragelį abiem rankomis.

— Loganas, — atsiliepė jis. Žmogus, kalbantis telefonu, buvo smarkiai girtas, bet Berkas suprato, ką jis kalba. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. — Kur ji?

— Nenoriu jokių bėdų. Įbesti arkliui — viena, bet daugiau nenoriu jokių bėdų.

— Gerai. Tik pasakyk man, kur ji. — Pakėlęs akis Berkas pamatė, kad Trevis stovi prie jo ir laukia.

— Nenorėjau įsipainioti į šį reikalą. Jis užmuš mane, jei sužinos, kad jums paskambinau.

— Tik pasakyk, kur ji, ir aš viskuo pasirūpinsiu.

— Laiko ją hipodrome, furgone. Nežinau, ką ketina daryti. Turbūt nužudys.

— Kokiame furgone? Kokiame furgone, po galais?!

— Žmogžudystėje aš nedalyvauju.

Kai pokalbis nutrūko, Berkas numetė ragelį ir pakilo.

— Erina hipodrome. Jie laiko ją uždarytą furgone.

— Aš paskambinsiu policijai ir atvažiuosiu tau iš paskos.

Berkas vairavo kaip maniakas, nekreipdamas dėmesio į raudonus šviesoforų signalus ir greičio apribojimus. Turbūt ją nužudys. Šie trys žodžiai nepaliaujamai skambėjo galvoje, jis net nepastebėjo, kaip spidometro rodyklė peršoko per šimto aštuoniasdešimt padalą. Gatvės buvo tuščios. Žmonės miegojo, laukdami rytojaus lenktynių. Kai kurie jau buvo įsikūrę stovyklas prie hipodromo.

Jis meldėsi, kad ir Erina miegotų. O kai pabus, jis jau bus pas ją.

Žvyras pažiro iš po ratų, kai Berkas staigiai sustabdė automobilį prie arklidžių. Čia buvo sustatyti furgonai treneriams ir savininkams, kurie norėjo būti arčiau savo žirgų, arklininkams ir padėjėjams, negalintiems leisti sau didesnės prabangos.

Berkui reikėjo surasti vienintelį furgoną.

Patraukęs per automobilių stovėjimo aikštelę už savęs išgirdo žingsnius ir prisiminęs kalbas apie žmogžudystę atsisuko sugniaužęs kumščius.

— Ramiau, vaikine, — patarė jam Padis. — Trevis man paskambino.

Berkas tik linktelėjo. Mėnesienoje matė, kad senis irgi iki šiol bluosto nesudėjo.

— Kuris iš furgonų priklauso Durnamui?

— Durnamui? Trevis sakė, kad tu nežinai, kieno tai darbas.

— Vadink tai nuojauta. Tai kuris Durnamo?

— Ana tas, didelis juodas. — Padis atsisuko išgirdęs artėjančias sirenas. — Atvažiuoja policija. — Bet Berkas jau bėgo prie juodojo furgono.

— Erina! — Durys nepasidavė. Akimirką jis buvo pasiryžęs išplėšti jas plikomis rankomis.

— Pamėgink šituo. — Padis padavė laužtuvą. — Kai Trevis paskambino ir papasakojo, pamaniau, kad jis gali mums praversti.

Berkas nedvejodamas puolė laužti durų, vis šaukdamas ją vardu. Tegul Erina žino, kad čia jis. Nenorėjo dar labiau jos išgąsdinti. Metalas cypdamas laikėsi tvirtai, kol pagaliau pasidavė. Atkišęs laužtuvą tarsi ginklą Berkas šoko vidun. Išstūmė medinę pertvarą, skiriančią furgono kėbulą nuo kabinos.

— Erina?! — pašaukė. Tyla, jokio garso. O kas, jeigu jau per vėlu? Berkas pasukiojo laužtuvą prakaituotose rankose. — Erina, viskas gerai. Aš atėjau tavęs išlaisvinti. — Nusikeikęs dėl tamsos jis krito ant kelių. Tada pamatė ją, susirietusią kamputyje furgono gale. Akimirksniu Berkas atsidūrė šalia, bet paliesti bijojo. Pirmiausia paglostė skruostą. Koks šaltas, sustingęs. — Erina! — Apimtas įniršio jis atrišo jai burną. Kai pagaliau Erina atsimerkė, jis vos nepravirko iš palengvėjimo. — Erina, viskas gerai.

Bet kai Berkas ją palietė, Erina susirietė ir ėmė kūkčioti.

— Viskas gerai, — murmėjo jis. — Niekam neleisiu tavęs skriausti. Čia Berkas, mieloji, dabar jau viskas gerai.

— Berkai, — ištarė jo vardą Erina, nors akys vis dar buvo sklidinos siaubo.

— Tikrai čia aš, tuojau tave išgabensiu. — Jis pajudino ją, norėdamas apversti, ir mintyse nusikeikdavo kaskart jai sukūkčiojus. Pagaliau ji ėmė taip drebėti, kad jokie žodžiai negalėjo nuraminti.

Berkas apčiuopė virves, bet kai pabandė atrišti, Erina suaimanavo.

— Atleisk. Turiu jas nurišti. Nenoriu tavęs skaudinti. Ar gali pabūti nejudėdama?

Ji nieko neatsakė, tik nusuko veidą į sieną.

Furgonas sudrebėjo, kai į jį subėgo būrys vyrų.

— Man reikia peilio. — Pakėlęs akis Berkas išvydo leitenantą Halingerį. — Po velnių, duokite man peilį ir nešdinkitės. Ji nežmoniškai įbauginta.

Viena ranka Halingeris ėmė raustis kišenėje, kita pamojo savo vyrams eiti lauk.

— Pakentėk dar truputėlį, aire, tuoj viskas bus baigta, — kalbino ją Berkas. Erinai skaudėjo. Pjaudamas virves jis jautė kiekvieną jos krūptelėjimą, kiekvieną virptelėjimą pakartodavo jo paties kūnas. Kai pagaliau išlaisvino ir kojas, abu buvo šlapi nuo prakaito. — Aš tave išnešiu. Tik nejudėk.

— Mano rankos... — Erina prikando lūpą, nes net švelniausias prisilietimas kėlė baisų skausmą.

— Žinau. — Kaip įmanydamas atsargiau Berkas pakėlė ją ant rankų. Sudejavusi Erina priglaudė veidą jam prie peties.

Kai juodu išėjo į lauką, automobilių stovėjimo aikštelė buvo ryškiai apšviesta. Erina stipriai užmerkė perštinčias akis. Ji niekaip negalėjo pamiršti baimės ir skausmo, todėl stengėsi sutelkti dėmesį į Berko balsą.

— Laikykitės nuo jos kuo toliau, kad jus kur velniai, — tyliai sušnypštė jis, žiūrėdamas į Halingerį.

— Aš iškviečiau greitąją pagalbą. — Trevis įsiterpė tarp Berko ir policininko. — Jau atvažiavo. Mudu su Padžiu važiuosime jums iš paskos.

Lyg per sapną Erina juto, kaip ją guldo ant neštuvų. Šviesa vis dar buvo tokia ryški, kad ji nedrįso atsimerkti. Aplinkui aidėjo daugybė balsų, pernelyg daug balsų, bet ji dėmesį sutelkė tik į vieną vienintelį, kuris jai buvo svarbus. Staiga krūptelėjo pajutusi vėsą prie geliančių riešų, bet Berkas paglostė jai plaukus ir nesiliovė kalbėjęs.

Nė pats nežinojo, ką kalba. Dalijo pažadus, sakė priesaikas, pliauškė nesąmones. Bet negalėjo nematyti ant jos riešų ir kulkšnių sudžiūvusio kraujo ir mėlynėmis nusėtų rankų. Kiekvieną kartą Erinai krūptelėjus jis pagalvodavo apie Durnamą. Ir apie tai, kaip jį nugalabys.

— Arklidėse, — sumurmėjo ji. — Arklidėse išgirdau, kaip jie kalbasi... kad davė žirgui narkotikų.

— Tai nesvarbu. — Berkas nepaliaujamai glostė jai plaukus.

— Arklidėse... — pakartojo ji tyliu trūkinėjančiu balsu. — Negalėjau ištrūkti. Stengiausi...

— Dabar tu saugi. Tik gulėk ramiai.

Medikai neleido Berkui eiti drauge. Kai

greitosios pagalbos automobilis sustojo prie ligoninės, jie iškart nusivežė Eriną, o Berkas liko laukiamajame, bejėgis ir skaudama širdimi.

— Viskas bus gerai. — Trevis uždėjo ranką jam ant peties.

Berkas linktelėjo. Medikai jį patikino, kad taip ir bus. Riešai stipriausiai sužaloti, bet užgis, mėlynės išnyks. Tik niekas nežino, kaip smarkiai ji išgąsdinta ir įbauginta, sužalota emociškai.

— Pabūk čia. Aš turiu kai ką padaryti.

— Berkai, jai būtų geriau, jeigu liktum čia. Tau taip pat.

— Sakau — pabūk, — pakartojo jis ir išlėkė pro plačias stiklines duris.

Važiuodamas į Durnamo ūkį Berkas stengėsi apie nieką negalvoti. Įsiūtis nebuvo praėjęs, bet jis valdėsi neleisdamas šiam sujaukti minčių. Taigi apie nieką negalvojo, sąmonė buvo skaidri kaip ankstyvo rytmečio oras.

Pusvalandžio kelią Berkas įveikė per penkiolika minučių, bet policija buvo greitesnė. Iššokęs iš automobilio prie didingo Durnamo mūro Berkas vėl susidūrė su Halingeriu.

— Taip ir maniau, kad šįvakar jus čia pamatysiu. — Halingeris prisidegė vieną iš penkių cigarečių, kurias sau leisdavo surūkyti per dieną — lygiai penkiomis daugiau, nei žinojo žmona. — Toks nuovokus žmogus kaip jūs turėjo susiprasti, jog Durnamas apnuodijo jūsų žirgą.

— Susipratau. Kur jis?

— Šiąnakt Durnamas mano rankose. — Halingeris išpūtė dūmą, tada atsišliejo į Berko automobilio sparną. Jeigu pėdų vonelė nepadės, teks eiti pas prakeiktą specialistą. — Žinote, kartais ir farai turi smegenų. Mes apklausėme Durnamą kaip tik tuo metu, kai atėjo pranešimas, kad jūs važiuojate į hipodromą ieškoti žmonos.

— Kodėl?

— Na, sumetęs, jog jūsų žmonos dingimas susijęs su praėjusios savaitės nemalonumais — o tai buvo drąsi prielaida — supratau, kam iš to būtų daugiausia naudos. Durnamui. Atrodo, ir jūs tai jau išsiaiškinote.

— Išsiaiškinau, tik neturiu įrodymų.

— Dabar jau turime ir jų. Durnamas buvo priėjęs liepto galą. Užteko mūsų skambučio ir jis ištuštino savo banko sąskaitą, pasiėmė viską, kas ten buvo likę. Žinote tai, tiesa?

— Taip, žinau.

— Buvo netgi daiktus susikrovęs. Bet rytdienos lenktynių praleisti negalėjo. Šiandienos, — pasitaisė Halingeris, pažvelgęs į šviesėjantį dangų. — Jis velniškai norėjo laimėti šį derbį. Keista, kartais žmonės taip susitelkia į vieną tikslą, kad net nepagalvoja apie pasekmes. Kaip jūsų žmona?

— Sužalota. Kur laikote Durnamą?

— Dabar tai policijos reikalas, pone Loganai. — Atidžiai apžiūrėjęs cigaretę leitenantas užsitraukė dar vieną dūmą. — Suprantu, kaip jaučiatės.

Berkas žvilgsniu jį nutildė.

— Nesuprantate.

Halingeris lėtai linktelėjo galvą.

— Jūs teisus. Ir nors abejoju, kad esate nusiteikęs klausytis patarimų, vieną noriu duoti. Jūs nebuvote skautas, Loganai. — Jis kiek pašaipiai nusišypsojo, nes Berkas nenuleido nuo jo žvilgsnio. — Aš pasirūpinu išsiaiškinti visas smulkmenas. Jums yra tekę išgyventi keletą sunkių laikotarpių. Kartais jums sekėsi, kartais nesisekė. Dabar, sakyčiau, radote tinkamą moterį ir turite puikią progą daug ką pakeisti. Nerizikuokite netekti auksinės progos dėl tokio niekingo padaro kaip Čarlis Durnamas. Jis pralošė gerokai daugiau nei žirgų lenktynes. Ar to negana?

— Negana. — Berkas atplėšė automobilio dureles, tada stabtelėjo ir atsisuko. — Nesvarbu, kada jį paleis, po metų ar po dvidešimt, Durnamas — lavonas.

Šiek tiek apgailestaudamas Halingeris nuspriegė šalin nuorūką.

— Turėsiu omenyje.

Erina atsibudo ir atsargiai pramerkė akis. Ligoninė. Ją užplūdo palengvėjimo banga, kaip ir kaskart, kai atsibudusi suvokdavo esanti saugi. Šviesa prie lovos vis dar degė. Bjauru, kad pasirodė silpna, bet paprašė slaugytojos ją palikti, nors ėmė brėkšti.

Berko nebuvo šalia. Erina nerimavo ir kvietė jį, tačiau medikai nuvežė ją į atskirą palatą ir pažadėjo, kad jis greitai ateis. Liepė jai miegoti, atsipalaiduoti, uždraudė nervintis.

Bet Erina troško jį pamatyti.

Ji vangiai pasuko galvą. Kambaryje jau buvo gėlių. Tikriausiai Padis arba Trevis pasirūpino. Jie be galo geri.

Bet jai reikėjo Berko.

Erina pasikėlė lovoje ir pasimuistė ieškodama patogios padėties. Tada pamatė jį. Stovėjo prie lango, atsukęs jai nugarą. Viskas išsisklaidė, liko tik džiaugsmas — jis čia, su ja.

— Berkai.

Jis staigiai atsisuko. Pirma mintis buvo, kad ji jau sėdi ir kad skruostai atgavo spalvą. Paskui pagalvojo: jeigu ne jis, ji dabar negulėtų ligoninėje sutvarstytais riešais. Erina ištiesė ranką ir jis priėjęs švelniai ją spustelėjo.

— Jau geriau atrodai, — tarė nenatūraliu balsu.

— Ir jaučiuosi geriau. Nežinojau, kad tu čia.

— Senokai sukiojuosi netoliese. Ar ko nors nori?

— Mielai pavalgyčiau. — Nusišypsojusi ji vėl ištiesė ranką, bet Berkas stovėjo susikišęs rankas į kišenes.

— Pakviesiu slaugytoją.

— Berkai, — pakvietė Erina, kai jis jau buvo prie durų. — Galiu palaukti. Pasižiūrėk į save, juk esi nemiegojęs.

— Audringa naktis.

Ji vėl pamėgino nusišypsoti.

— Jo, tikrai audringa. Atleisk.

Staiga Berko žvilgsnis tapo įdėmus ir bejausmis.

— Neatsiprašinėk. Pakviesiu slaugytoją.

Likusi viena Erina vėl atsigulė. Tikriausiai

ji dar šiek tiek sutrikusi ir susipainiojusi. Juk Berkas negali pykti ant jos? Tyliai atsidususi ji užsimerkė. Aišku, kad gali. Vyrų niekada nesuprasi, ypač Berko. Nesvarbu, kalta ji ar ne, bet dėl jos jam teko pereiti pragarą. O dabar verčia jį leisti ligoninės palatoje svarbiausią savo gyvenimo dieną.

Kai durys vėl atsidarė, Erina užsiklijavo linksmą šypseną ir pasistengė, kad balsas skambėtų smagiai, nors gerklę vis dar gėlė.

— Turėtum būti hipodrome. Nė nemaniau, kad jau taip vėlu. Ar kas nors galėtų atnešti man drabužius? Būčiau pasiruošusi po dešimties minučių.

— Tu niekur neisi.

— Juk nesitiki, kad praleisiu savo pirmąjį derbį? Žinau, ką sako gydytojai, bet...

— Tada žinai ir tai, kad tau uždrausta keltis iš lovos dvidešimt keturias valandas. Nekvailiok.

Erina išsižiojo, bet tuoj pat vėl kietai sučiaupė lūpas. Nesiginčys. Pabuvusi taip arti mirties ji suvokė, kiek daug laiko žmonės iššvaisto niekniekiams.

— Žinoma, tu teisus. Sėdėsiu čia, spoksosiu į televizorių ir leisiuosi lepinama. — Kodėl jis neprieina arčiau? Kodėl jos neapkabina? Erina nepaliovė šypsotis, nors Berkas vėl nusisuko ir ėmė spoksoti pro langą. — O tu geriau važiuok.

— Kur?

— Į hipodromą, kur kitur? Jau beveik vidurdienis. Čia praleidai visą rytą.

— Liksiu čia.

Erinos širdis suspurdėjo, bet ji papurtė galvą.

— Nekvailiok. Negali to praleisti. Gaila, kad aš esu čia uždaryta. Bet bent jau turėsiu malonumo pamatyti, kaip tu žengi į nugalėtojų ratą. O čia tau nėra ką veikti.

Berkas prisiminė, koks bejėgis jautėsi naktį. Toks pat bejėgis jautėsi ir dabar.

— Ko gero, nėra.

— Tai važiuok, — paragino Erina stengdamasi, kad balsas skambėtų linksmai.

— Gerai. — Jis pasitrynė rankomis veidą.

— Ir pirma pailsėk, tik tada vėl atnešk čia savo užpakalį.

Ji pakėlė galvą laukdama bučinio, bet jis tik vos palietė lūpomis kaktą.

— Pasimatysime vėliau.

— Berkai, — vėl pakvietė Erina, kai jis jau ėjo lauk, — tu laimėsi.

Jis linktelėjo galvą ir uždarė duris paskui save. Atsišliejęs į sieną jautėsi toks išsekęs, kad vos pajėgė stovėti, galva buvo it iššluota. Jam nė velnio nerūpėjo nei derbis, nei jokios kitos lenktynės. Prieš akis visą laiką stovėjo tas pats vaizdas: furgono kampe susigūžusi, jo išsigandusi Erina.

Ji atsigavo, kalbėjo ir šypsojosi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Bet jis matė sutvarstytus riešus.

Bijojo ją paliesti, bijojo, kad ji vėl susigūš ir atsitrauks. O jei ir neatsitrauks, bijojo suteikti jai skausmo. Bijojo žiūrėti į ją pernelyg ilgai, kad vėl nepamatytų to paklaikusio žvilgsnio jos akyse. Bijojo ją apkabinti ir prisiglausti, kad neišslystų jam iš rankų — bijojo prarasti Eriną, kaip vos neprarado prieš kelias valandas.

Bet ji ragino jį eiti sakydama, kad jai nereikia jo šalia. Erinai reikia tik pergalės, raudonomis rožėmis kaišytos gūnios ir prizo. Po galais, jis duos žmonai, ko ji trokšta.

Ji nesitikėjo, kad šitaip nervinsis. Bet netgi žiūrint parengiamąsias varžybas, klausantis interviu ir diskusijų per televiziją širdis daužėsi. Kai pamatė Berką, išeinantį iš arklidžių, nusijuokė ir apsikabino pagalvę. O, kad galėtų būti ten, su juo, ir jį palaikyti. Tačiau Berkas atsisakė kalbėti su reporteriais ir Erina nusivylė. Ji norėjo išgirsti jį, pamatyti jo veidą per televizorių, kad vėliau abu galėtų iš to pasijuokti.

Tada ekrane pasirodė žurnalistas, jis papasakojo istoriją, kuri išaiškėjo nuo bluegrass lenktynių. Erina džiaugėsi, kad Berkas buvo išteisintas, o Dvigubas Blefas laikomas Rožių bėgimo favoritu.

Ji stengėsi kuo ramiau klausytis pasakojimo apie savo pagrobimą ir Durnamo sulaikymą. Arklininkas buvo aptiktas girtas miegantis garde ir taip pat areštuotas. Akivaizdu, kad iš jo traukti žodžių nereikėjo, pats papasakojo visą istoriją. Paskui operatorius nukreipė kamerą į furgoną išlaužtomis durimis ir policijos užtvaras, tai matyti Erinai buvo ypač sunku.

Pranešimas, kad ji ramiai ilsisi, Eriną beveik prajuokino. Žurnalistams kažkaip pavyko šį įvykį pateikti kaip didžiulį nuotykį, panašų į detektyvinį romaną su į bėdą patekusia dama, piktadariu ir gelbėtoju. Ji suraukė nosį. Nors ir malonu apie Berką galvoti kaip apie gelbėtoją, ji nė kiek nenorėjo būti į bėdą patekusi dama.

Tačiau viską pamiršo, kai pradėjo rodyti iš aptvaro vedamus žirgus. Buvo tarp jų ir Dvigubas Blefas, didelis ir gražus kaip visada. Dvigubas Blefas, trejų metų, iš Trijų tūzų žirgų ūkio. Savininkai — Berkas ir Erina Loganai. Tai išgirdusi Erina nusišypsojo. Aišku, žirgas Berko ir žurnalistai įvėlė klaidą, bet jai buvo malonu matyti ekrane užrašytą savo vardą greta Berko.

Ji dar kartą nusijuokė ir pajuto, kaip drėksta delnai. Hipodromas, kaip ji ir tikėjosi, buvo pilnut pilnutėlis. Kamera stabtelėjo prie Dorotės Geinsfild. Erina pasimėgaudama iškišo jai liežuvį.

Tada operatorius parodė Berką ir jai suskaudo širdį. Jis atrodė be galo pavargęs. Išsunktas iki paskutinio lašo. Štai kodėl buvo toks santūrus. Jis tiesiog išsekęs. Kai pailsės ir atgaus formą, viskas vėl bus kaip buvę.

— Aš myliu tave, Berkai, — sušnabždėjo glausdama skruostą prie pagalvės. — Tik meilė padėjo man viską išgyventi.

Ekrane vėl pasirodė žirgai. Tuoj turėjo prasidėti lenktynės.

Sutrimitavo trimitas ir minia suošė. Erina troško šokti iš lovos ir skubėti į hipodromą. Jeigu ne kūdikis, būtų spjovusi į gydytojų patarimus ir išlėkusi iš ligoninės. Bet prisivertė apsišarvuoti kantrybe.

— Į savo pirmąjį derbį eisime kartu, — sumurmėjo ranka glostydama pilvą. — Kitais metais eisime visi trys.

Suskambėjo varpas ir dvi minutes Erina neatitraukė žvilgsnio nuo ekrano. Atrodė, Dvigubas Blefas lekia varomas keršto angelų. Gal taip ir yra? Gal Berkas savo jausmus, visą įsiūtį perdavė žirgui?

Kai Dvigubas Blefas anksti atsiplėšė nuo būrio, Erina sulaikė kvapą. Per greitai. Ji žinojo, kad žokėjui buvo liepta prilaikyti jį pirmąją pusę mylios. Bet šiandien jis buvo nesulaikomas.

Netrukus susirūpinimą pakeitė nuoširdus susižavėjimas. Jų žirgas atrodė didingai, buvo piktas ir nesustabdomas. Lyg pats trokštų teisingumo ir keršto. Jis pirmas šuoliavo palei lenktynių tako tvorą. Trevio Apolonas laikėsi už jo per visą ilgį. Pentelio eržilas su nauju raiteliu stengėsi pasivyti. O minia jau buvo pakilusi ant kojų. Erina šaukė ir nė nepajuto, kada į palatą įėjo slaugytoja.

Pasiekęs finišo tiesiąją Dvigubas Blefas dar padidino greitį, nors tai atrodė neįmanoma, ir net pranešėjas prakalbo susijaudinusiu balsu. Du ilgiai, trys, pagaliau trys su puse. Finišą jis kirto tarsi būtų buvęs vienas visame treke.

— Jis nė karto neužleido pozicijų. — Erina persibraukė delnais per skruostus, šluostydamasi ašaras. — Nė karto.

— Sveikinu, ponia Logan. Galiu pasakyti, kad ką tik gavote dozę pačių geriausių vaistų.

— Pačių geriausių, — sutiko Erina, bet įsikabino pirštais į paklodę, laukdama oficialaus pranešimo. Mintyse įsivaizdavo žokėjaus svėrimo procedūrą ir atestaciją. Regis, tai truko visą amžinybę, bet tada švieslentėje pasirodė skaičiai. — Pats geriausias rezultatas. Štai ir Berkas. — Ji čiupo slaugytoją už rankos. — Jis tiek daug dirbo ir taip ilgai šito laukė. Kaip norėčiau dabar būti su juo.

Fotografai ir reporteriai lakstė aplinkui, Berkui su treneriu pasirodžius nugalėtojų rate. Kodėl jis nesišypso? — svarstė Erina braukdama ašarą. Ji matė, kaip jis spaudžia ranką savo žokėjui, bet negirdėjo, ką jam sako.

— Gera diena Trims tūzams, — tarė reporteris, prikišęs mikrofoną Berkui prie veido. — Tai turėtų atpirkti praėjusios savaitės diskvalifikaciją, pone Loganai.

— Visai nesvarbu ką nors atpirkti. — Berkas patapšnojo žirgui per kaklą. — Man regis, šiandien Dvigubas Blefas įrodė esąs nugalėtojas, patvirtino, kad ne veltui aš pasitikėjau savo komanda, bet šios dienos varžybos buvo skirtos mano žmonai. — Jis ištraukė vieną rožę iš gūnios, kuria buvo uždengtas jo žirgas. — Atsiprašau.

— Kaip miela, — sumurmėjo slaugytoja.

— Jo, — sutiko Erina, bet žvelgdama į žokėjų, iškėlusį taurę virš galvos, negalėjo suprasti, kodėl jaučiasi pralaimėjusi.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Namo jie išskrido iš karto, kai tik Eriną išrašė iš ligoninės, bet ji visai nebuvo nusiteikusi švęsti. Atrodė, viskas turėjo būti gerai. Berkas atgavo gerą vardą, jo geriausias žigas laimėjo derbį ir pasiekė rekordą, o ji vėl saugi. Tai kodėl jautėsi tokia nelaiminga?

Erina žinojo, kad Berkas gali būti abejingas, arogantiškas ir kietakaktis. Trys absurdiškiausios savybės, dėl kurių galima pamilti vyrą, bet vis dėlto to buvo gana. Tik nežinojo, kad jis būna užsisklendęs savyje ir nedraugiškas. Jos nė nepalietė. Pirmosiomis dienomis Erina pastebėjo, kad Berkas net išsuka iš kelio, kad tik nereikėtų prie jos prisiliesti. {lovą ateidavo vėlai, o keldavosi anksti. Kur kas daugiau laiko praleisdavo lauke arba išvykose nei namie.

Stengėsi save įtikinti, kad vyras intensyviai ruošiasi Priknesui — antrajam Trigubos Karūnos brangakmeniui, bet suprato, jog tai netiesa. Turėdama daug laisvo laiko ji panirdavo į apmąstymus. Prisiminė žodžius, kuriuos išgirdo vestuvių dieną. Vyrą lengva suvilioti, bet nespėsi apsidairyti, kai jis pradės nuobodžiauti.

Ar taip ir nutiko? Gal Berkui nuobodu su ja? Ieškodama atsakymo Erina atidžiai save apžiūrėjo. Veidas nepasikeitęs. Gal akys kiek per daug įkritusios, bet nieko keista, kai tiek rūpesčių ir bemiegių naktų. Kūnas vis dar tvirtas, nors moteris suprato, kad po kelių savaičių viskas pasikeis. O kas tada? Ar Berkas nuo jos nusisuks, kai sužinos apie kūdikį?

Ne, to negali būti.

Berkas niekada neatstums savo paties vaiko. Bet gal atstums ją? Jeigu jau dabar bodisi savo žmonos, kas bus tada, kai ji ims pilnėti ir tinti?

Erina troško su džiaugsmu stebėti savo kūno pokyčius, pagal kuriuos galėtų spręsti, kad kūdikis auga ir yra sveikas. Bet ar tie pokyčiai dar labiau neatitolins nuo jos Berko? Kaip gali neatitolinti, jeigu jau dabar jie nebesimyli? Kadangi fizinių pokyčių išvengti nepavyks, Erina nusprendė, kad reikia ką nors sugalvoti ir sugundyti vyrą.

Išrinko vyną. Džiaugėsi išmokusi šio subtilaus dalyko. Pati tik apsimes gerianti, bet jaukiai nuotaikai sukurti tai labai svarbu.

Nepamiršo žvakių. Daugybę jų sustatė įvairiose miegamojo vietose ir uždegė, kad kvapas ir liepsnelės prisidėtų prie bendros nuotaikos.

Apsivilko tą patį peniuarą kaip ir vestuvių naktį ir su baltais nėriniai pasijuto kaip nuotaka. Kadaise ji atrodė Berkui graži ir geidžiama. Ir vėl taip bus. Parinkusi Šopeną, kurį jis leido pirmąją jųdviejų naktį, svarstė, ar Berkas prisimins.

Šiąnakt bus dar viena pirmoji naktis, dar viena pradžia. Kai meilė sugrįš į jųdviejų santykius ir vėl viskas bus kaip buvę, Erina pasakys apie kūdikį. O tada jie pasikalbės apie ateitį.

Kai jau buvo visiškai nusivaręs nuo kojų, Berkas užlipo laiptais į viršų. Manė, kad lengviau ištvers, jeigu išsekins save prieš guldamas į santuokinį guolį. Tada ne taip sunku susivaldyti ir nepulti prie Erinos. Įmanoma negalvoti, kad ji visai šalia, švelni, miela ir nepaprastai viliojanti. Įmanoma prisiversti užmigti ir apsimesti, kad jos negeidžia. Bet visa tai melas.

Toks gyvenimas, kai ir esi kartu, ir nesi, Berką žudė. Vis dėlto jis nežinojo, kaip kitaip galėtų atpratinti ją nuo savęs, suteikti progą pačiai apsispręsti. Erina turi paslapčių, kurias saugo nuo jo. Berkas matė tai iš jos akių. Kartais kildavo noras sugriebti už pečių ir stipriai purtyti, kol prisipažins. Bet tada prisimindavo, ką dėl jo kaltės jai teko išgyventi, ir jos net nepaliesdavo.

Nuo to laiko, kai juodu grįžo po to nutikimo, Erina buvo tobula žmona. Nieko nereikalavo, nieko neklausinėjo, niekada nesiginčijo. Jis norėjo, kad sugrįžtų tikroji Erina.

Berkas įžengė į miegamąjį ir jam net kojas pakirto.

— Jau maniau, kad neateisi. — Erina priėjo prie jo ir ištiesė ranką. — Tu per daug dirbi.

— Turiu daug darbo.

Jis nepaėmė jos rankos, Erina sugniaužė pirštus į kumštį, bet ryžosi žengti paskutinį žingsnį.

— Gyvenime yra ne vien žirgai ir lenktynės.

Berkas nevalingai ištiesė ranką ir palietė jos

plaukus.

— Maniau, tu jau miegi.

— Laukiau tavęs. — Erina paglostė jam skruostą ir pasistiebusi pabučiavo į lūpas. — Pasiilgau. Noriu pabūti su tavimi. Eikš į lovą, Berkai. Pamylėk mane.

— Aš dar nebaigiau darbų apačioje.

— Jie niekur nepabėgs. — Šypsodamasi ji ėmė segioti jo marškinius. Buvo tikra — beveik tikra, kad pajuto jo atsaką, geismą. — Jau seniai neleidome laiko dviese.

Berkas netyčia palietė jos riešų tvarsčius ir to užteko.

— Atleisk, užlipau tik pažiūrėti, ar gerai jautiesi. Turėtum pailsėti.

Atstūmimas kirto skaudžiau nei botagas, Erina žengė atatupsta, Berkas irgi atsitraukė.

— Tu manęs nebenori, tiesa?

Nebenori? Geismas jį smaugte smaugė.

— Aš noriu, kad rūpintumeisi savimi, tik tiek. Tau teko ištverti daug įtampos.

— Jo, ir tau. Todėl turėtume pabūti kartu.

Berkas švelniai pirštais palietė jai skruostą.

— Pamiegok.

Erina nieko nematančiomis akimis spoksojo į duris, už kurių išnyko jos vyras, paskui pasisuko ir nuėjo užpūsti žvakių.

Užsidariusi savo darbo kabinete Erina pasinėrė į skaičius. Šiuos ji bent jau galėjo suprasti. Su skaičiais viskas aišku, prie dviejų pridėjęs du visada gausi logišką atsakymą, tuo gali neabejoti. Gyvenimas, o ypač su Berku, jai pasirodė esąs kur kas sudėtingesnis reikalas.

Kai Trevis paskambinęs pranešė, kad Adelija gimdo, Erina apsidžiaugė ne vien dėl pusseserės, bet ir dėl savęs — dabar turės kur nukreipti dėmesį. Paskubomis brūkštelėjo raštelį ir paliko ant savo stalo. Jeigu Berkas pasivargins jos ieškoti, suras ir raštelį. O jeigu ne... tada nesvarbu, kur ji yra.

Apie santuoką ji sužinojo dar šį tą. Abu, vyras ir žmona, turi laikytis kas sau. Idealiu atveju tai gali atsverti abipusė priklausomybė — bendras stogas virš galvos, meilė vienas kitam ir pasitenkinimas vienas kito draugija. Jeigu atvejis ne toks idealus, tiesiog reikia stengtis išlikti. O ji iš tų, kurios išlieka.

Važiuodama link pagrindinio kelio Erina žvelgė į tolstantį namą. Tikrai ypatinga vieta, tokioje ji seniai svajojo gyventi. Žolė jau buvo sužėlusi, žydėjo gėlės. Sunku patikėti, kad supama visų šių grožybių ji gali jaustis tokia nelaiminga. Bet juk šis namas galėtų būti kur kas daugiau nei vieta gyventi. O jos santuoka galėtų būti kur kas daugiau nei dviejų mąstančių suaugusių žmonių sandoris. Kada nors vis tiek ateis laikas, kai Berkui teks nuspręsti, ar jis nori ko nors daugiau.

Grįžęs į namus Berkas kovojo su savo paties demonais. Visą rytą ir pusę dienos niekaip nepajėgė ištrinti iš galvos, kaip gražiai Erina atrodė praėjusią naktį, kaip sunku buvo ją palikti ir užgniaužti savo jausmus. Jau nebesuvokė, ar tikrai daro jai paslaugą, bet kad žudo pats save, buvo aišku kaip dieną.

Gal jau atėjo laikas jiems pasikalbėti? Paprastais žodžiais išdėstyti paprastas mintis. Nemanė sugebėsiąs ką nors daugiau. Netruko suprasti, kad be jos jis yra niekas. Nesvarbu, kaip tai nutiko ir kodėl. Tai faktas. Ir vis dėlto jis nesuteikė jai galimybės išsiaiškinti, kas ji būtų be jo.

Ką gi, teks stoti akis į akį. Tai Berkas suprato. Ir dabar pats tinkamiausias metas. Žvilgtelėjęs į Erinos kabinetą ir radęs jį tuščią jis praėjo pro šalį. Atriume Roza laistė geranijas. Berkas stabtelėjo keikdamas save, kad iki šiol jaučiasi nesmagiai matydamas ją besitvarkančią.

— Roza, ar Erina viršuje?

Roza pažiūrėjo į jį ir laistė toliau.

— Señora išvyko prieš kelias valandas.

— Išvyko? — Jaudintis neverta. Taip jis sakė pats sau, nors jautė, kaip panika ima gniaužti gerklę. — Kur?

— Ji man nesakė.

— Ar išvažiavo savo automobiliu?

— Tikriausiai. — Kai jis nusikeikęs nusisuko, Roza priėjo prie vazono su astrais. — Berkai?

— Ką?

Roza nusišypsojo ir pastatė laistytuvą.

— Dabar turi šiek tiek daugiau kantrybės nei tada, kai buvai dešimtmetis.

— Nenoriu, kad ji būtų viena.

— Tačiau nuolat ją palieki. — Ji pažvelgė į jį pakėlusi antakį. — Sunku apsimesti, kad nematau, kas vyksta man po nosimi. Tavo žmona nelaiminga. Tu taip pat.

— Erina gerai jaučiasi. Aš taip pat.

— Taip sakydavai ir tada, kai grįždavai namo su pamušta akimi.

— Tai buvo labai seniai.

— Kvaila tikėtis, kad tai įmanoma pamiršti. Jeigu nori turėti ateitį, būtina susitaikyti su praeitimi.

— Ką tuo nori pasakyti, Roza?

Ji padarė tai, ko nebuvo dariusi nuo vaikystės. Priėjo prie Berko ir paglostė jam skruostą.

— Erina stipresnė, nei tu manai, brolau. O tu... tu nė iš tolo nesi toks kietas.

— Man jau nebe dešimt, Roza.

— Ne, bet iš dalies tada su tavimi buvo paprasčiau.

— Su manimi niekada nebuvo paprasta.

— Gyvenimas buvo nelengvas. Bet tu jį pakeitei.

— Galbūt.

— Motina tavimi didžiuotųsi. Tikrai, — neatlyžo Roza, kai jis ėmė trauktis.

— Ji niekada neturėjo tam progos.

— Ne, bet tu gali didžiuotis pats savimi. Ir aš galiu didžiuotis tavimi.

Berkas numojo ranka.

— Daviau tau darbą.

— Ir pirmus normalius namus per visą gyvenimą, — pridūrė Roza. — Kol dar nenuėjai, atsakyk į vieną klausimą. Kodėl leidai man pasilikti? Tik teisybę, Berkai.

Jis nenorėjo atsakyti, bet Roza visada mokėdavo žvelgti taip tiesiai ir laukti. Gal jis skolingas jai atsakymą į šį klausimą? Gal ir pats sau turi atsakyti neišsisukinėdamas?

— Todėl, kad tu jai rūpėjai. Ir man taip pat.

Roza nusišypsojo ir vėl pakėlė laistytuvą.

— Tavo žmona į savo klausimus nelauks atsakymo šitaip ilgai, ji nekantri, visai kaip tu.

— O tu kodėl pasilikai, Roza?

Ji pataršė paparčio lapus.

— Todėl, kad tave myliu. Tavo žmona taip pat. Jeigu tu nieko prieš, paskinsiu truputį gėlių svetainei.

— Taip, žinoma. — Palikęs Rozą laistyti augalus Berkas grįžo į Erinos kabinetą. Jis pirmą kartą išdrįso savęs paklausti, kodėl leido Rozai pasilikti. Kodėl leido jai dirbti, kad galėtų išsaugoti savigarbą. Todėl, kad ji jo sesuo. Tai taip paprasta, ir vis dėlto baisiai sunku pripažinti.

Roza teisi — Erina taip ilgai nelauks atsakymo.

Berkas troško, kad Erina būtų čia ir juodu galėtų susėsti drauge. Jis atskleistų jai savo jausmus. Tai būtų pradžia.

Nerasdamas sau vietos Berkas ėmė kuistis po jos popierius ant stalo. Erina velniškai puiki buhalterė, — liūdnai pagalvojo. Viskas sudėta tvarkingomis mažomis krūvelėmis, skaičiai surašyti tvarkingomis eilutėmis. Vargu ar vyras turi teisę skųstis sąžininga žmona. Juo labiau tramdyti norą surinkti visus popierius ir sumesti į šiukšliadėžę.

Pamatęs gydytojo sąskaitą Berkas susiraukė. Visi dokumentai, susiję su gydymo išlaidomis Kentukio ligoninėje, turėjo būti siunčiami jam. Bet ši sąskaita aiškiai adresuota Erinai. Susierzinęs jis pakėlė ją, nusprendęs pasiimti ir pats apmokėti. Nenorėjo, kad kas nors primintų Erinai aną nutikimą. Bet gydytojo adresas buvo ne Kentukyje, o Merilande. Be to, jis ginekologas.

Ginekologas? Berkas labai iš lėto atsisėdo ant kėdės. Atrodė, kad žodžiai „nėštumo testas” prie jo lipte prilipo. Nėščia? Erina laukiasi? To negali būti, juk jis žinotų. Ji būtų jam pasakiusi. Ir vis dėlto rankose jis laikė dokumentą. Jame gana aiškiai parašyta „teigiamas”, o testas darytas beveik prieš mėnesį.

Erina laukiasi. Ir nieko jam nepasakė. Ko dar ji jam nesako? Jis vėl pašoko ir ėmė raustis po popierius, lyg tikėdamasis juose rasti atsakymą. Tada ir surado paskubomis pakeverzotą raštelį: Berkai, išvažiavau į ligoninę. Nežinau, kiek tai užtruks.

Spoksodamas į raštelį Berkas jautė, kaip blykšta.

— Aš nesuprantu, kaip Di gali būti tokia rami ir kantri!

Padis pervertė žurnalo puslapį, kurį apsimetė skaitąs.

— Vaikelio nepaskubinsi.

— Man atrodo, tai trunka visą amžinybę. — Erina vėl perėjo per laukiamąjį. — Mano delnai prakaituoja, o ji atrodė taip, lyg eitų į parką pasivaikščioti. Tai baisu.

— Gimdyti? — Jis sukikeno ir vogčiomis, kai

Erina nematė, užmetė akį į laikrodį. — Di šiuose reikaluose patyrusi.

Erina priglaudė delną sau prie pilvo.

— Ar ji taip elgėsi ir gimdydama pirmą kartą? Na, su pirmuoju turbūt baisiausia. Ko gero, atsiduodi likimui į rankas ir tiki, kad negali nutikti nieko bloga.

— Di ne viena.

— Jo. — Erina meldėsi, kad ir ji būtų ne viena, kai ateis laikas. — Turbūt visai kas kita, kai Trevis kartu su Di nuo pat pradžių. — Ji juk matė, kaip jis elgiasi su Adelija: stovi prie lovos, laiko už rankos, kalbina, juokiasi, seka sąrėmius. Besąlygiška parama, nuoširdus atsidavimas. — Klausyk, Padi, kaip manai, ar dauguma vyrų taip daro?

Ar taip elgtųsi ir Berkas?

— Sakyčiau, jeigu vyras myli moterį taip, kaip Trevis myli Di, tai šiuo metu negalėtų būti niekur kitur. Mergike, tu pratrypsi grindyse duobę.

— Negaliu ramiai išbūti, — sumurmėjo Erina. — Einu į apačią, pažiūrėsiu, gal rasiu nupirkti gėlių. Pasirūpinsiu iš anksto.

— Gerai sugalvojai.

— Galiu atnešti tau arbatos.

— Atnešk. Dabar jau ilgai netruks.

Palaukęs, kol Erina nuėjo, Padis atsistojo ir

pats ėmė žingsniuoti.

Berkas it pamišęs įsiveržė į ligoninę ir priėmimo skyriuje puolė prie darbuotojos.

— Kur mano žmona?

Moteris pasisuko kėdėje prie kompiuterio.

— Pavardė?

— Logan, Erina Logan.

— Kada atvežė?

— Nežinau. Prieš kelias valandas.

Darbuotoja pradėjo maigyti klaviatūrą.

— Dėl kokios priežasties?

— Aš... — Berkas nebuvo tikras, kad pajėgs tai ištarti. — Ji laukiasi.

— Į gimdymo skyrių? — Darbuotoja ir toliau maigė klavišus. — Atleiskite, pone Loganai, bet jūsų žmonos pas mus nėra.

— Žinau, kad ji čia, po velniais! Kur?.. — Drabstydamasis keiksmais Berkas iš kišenės išsitraukė popierių. — Gydytojas Morganas. Noriu pamatyti gydytoją Morganą.

— Gydytojas Morganas šiuo metu priima gimdymą. Galite teirautis penktame aukšte slaugytojų poste, bet...

Berkui nubėgus moteris gūžtelėjo pečiais. Jau tie būsimieji tėveliai. Visada it pamišę.

Berkas kumščiu trinktelėjo per lifto iškvietimo mygtuką. Ligoninių jis negalėjo pakęsti. Vienoje iš jų prarado motiną. Dar prieš kelias dienas matė ligoninėje gulinčią Eriną, o dabar...

— Berkai, nesitikėjau tavęs čia pamatyti.

Atsisukęs jis išvydo link jo su didžiule puokšte rožių ir gubojų ateinančią Eriną. Jos plaukai buvo surišti ant pakaušio, o skruostai švytėjo. Gėlės vos nenukrito ant grindų, kai Berkas čiupo ją už pečių.

— Ką, po velnių, čia išdarinėji? — paklausė.

— Berkai, sumaigysi gėles.

— Nukentės šis tas daugiau, ne vien gėlių puokštė. Gal malonėtum pasakyti, ką čia išdarinėji?

— Nešu gėles į viršų. Jeigu tik atlaikys. Man atrodo, Di labiau patiktų neaplamdytos.

— Di? — Berkas papurtė galvą, bet niekaip nepajėgė praskaidrinti minčių. — Apie ką čia kalbi?

— O apie ką tu kalbi? — savo ruožtu paklausė Erina. — Man atrodo, nieko čia keista pirkti gėles gimdyvei.

— Di? Tu atvažiavai čia, nes Di gimdo?

— Na, žinoma. Negi neradai mano raštelio?

— Radau, — burbtelėjo Berkas ir čiupęs ją už rankos įsitempė į liftą. — Bet jis nelabai aiškus.

— Skubėjau. Gaila, kad nebuvo daugiau rožių, — sumurmėjo Erina. — Man regis, jeigu gimdai dvynius, tai ir gėlių turėtum gauti dvigubai daugiau. — Akimirką ji panardino veidą į puokštę, paskui nusišypsojo jam. — Džiaugiuosi, kad atvažiavai. Di tai labai svarbu.

Lifto durys atsidarė ir jis išlipo stengdamasis nusiraminti.

— Kaip ji?

— Puikiai. Mudu su Padžiu išsikankinę, o ji — kuo puikiausiai.

— Tau nereikėtų tiek daug vaikščioti. — Jis paėmė iš Erinos gėles, nes staiga susirūpino, kad ji nieko neneštų. — Turėtum nesivarginti.

— Kvailystė. — Erina pasuko į laukiamąjį ir rado Padį jau nebe vaikščiojantį pirmyn ir atgal, o šokinėjantį iš džiaugsmo.

— Ir berniukas, ir mergaitė! — šūktelėjo jis abiem. — Di pagimdė berniuką ir mergaitę!

— Ak, Padi! — Erina juokdamasi puolė jam ant kaklo, Padis čiupo ją ir apsuko aplink. — Ar Di gerai jaučiasi? O kūdikiai? Ar viskas gerai?

— Slaugytoja sakė, kad visi trys sveiki kaip ridikai. Netrukus juos visus išveš, galėsime užmesti akį. Labas, Berkai. Kokia puiki diena.

— Labas, Padi. Erina, tu geriau prisėsk.

— Prisėsti? — Erina juokdamasi papurtė galvą ir įsikibo Padžiui į parankę. — Nenusėdėčiau net jeigu man kojos nukristų. Mudu su Padžiu ketiname šokti, tiesa?

— Tikra tiesa. — Kilstelėjęs smakrą Padis ėmė niūniuoti. Atpažinusi melodiją Erina irgi prisidėjo ir abu ėmė trypti.

Su gėlėmis glėbyje Berkas stovėjo ir stebėjo juodu. Jau seniai jis negirdėjo tokio skambaus Erinos juoko. Nematė šitokios šypsenos. Kilo noras trenkti gėles į šalį ir čiupti ją glėbin. Išsitempti iš čia, parsivežti namo. O tada ilgai ilgai nepaleisti.

— Štai ir ji! — Padis dar kartą tryptelėjo išvydęs išvežamą Adeliją. — Štai mano mažoji mergaitė. Tik pažvelk. — Išsitraukęs nosinę jis nusišluostė akis. — Tikri gražuoliai, mergike. Visai kaip tu.

— O aš? — pasipiktino Trevis. — Ar aš — tuščia vieta?

— Tu puikiai padirbėjai. — Erina priėjo arčiau ir pabučiavo jį į skruostą. — Berniukas ir mergaitė. — Ji pažvelgė į du ryšulėlius šalia pusseserės. — Kokie mažyčiai.

— Vaikai greitai auga. — Di pasuko galvą į kairę, paskui į dešinę ir švelniai juos paglostė. — Gydytojas sako, kad jie turi viską, ko reikia. Dieve, abu išlindo klykdami. Ar ne, Trevi?

— Visai kaip jų motina.

— Tau pasisekė, kad mano rankos užimtos. Kaip gera, kad atvažiavai, Berkai. Dabar labiausiai noriu, kad su manimi būtų mano šeima.

— Ar viskas gerai? — Berkas jautėsi kvailai ir nejaukiai, duodamas gėles Treviui. — Gal ko nors nori?

— Sumuštinio su kumpiu, — tarė Adelija ir atsiduso. — Didžiulio. Deja, ko gero, dar kurį laiką jie man neleis valgyti.

— Atsiprašau, bet jau turime išvežti ponią Grant. Vakaro lankymo valandos prasideda septintą.

— Padi, atvažiuodamas vakare atvežk vaikus.

— Vaikų iki dvylikos metų neįleidžiame, ponia Grant, — paaiškino slaugytoja, veždama ją į palatą. Di šyptelėjo ir be garso pakartojo prašymą.

— Ji atrodo nuostabiai, tiesa? — susimąsčiusi tarė Erina.

— Tikra grynakraujė kumelaitė, manoji Di. Visada tokia buvo. — Padis vėl įsikišo nosinę į kišenę. — Na, geriau važiuosiu namo ir pagalvosiu, kaip vakare čia pravesti tą pulkelį.

— Jeigu reikės kokios pagalbos, sakyk.

— Būtinai, mergyt. — Padis pabučiavo Eriną į abu skruostus. Eidamas koridoriumi tolyn jis pašoko ir ore sumušė kulnais.

— Tu jau gana ilgai buvai ant kojų, — tarė jai Berkas. — Parvešiu namo.

— Turiu savo automobilį.

— Palik čia. — Jis vėl paėmė ją už rankos.

— Tai kvaila. Aš tik...

— Palik, — pakartojo Berkas, tempdamas ją į liftą.

— Kaip nori, — piktokai metė Erina. — Jeigu manai, kad ištversi viename automobilyje su manimi. — Susinėrusi rankas ji įsispoksojo į duris. Berkas susiraukė ir susikišo rankas į kišenes.

Pakeliui namo abu tylėjo. Įlėkusi į atriumą Erina pareiškė:

— Jeigu tau vis viena, aš lipu į viršų. O tu... tu gali neštis savo bjaurią nuotaiką į arklides pas bukus gyvulius.

Berkas svarstė, ar jai nenulūš kaklas laikant taip aukštai iškeltą galvą. Jis davė sau trisdešimt sekundžių nurimti. Kai nepavyko, užlėkė laiptais paskui ją.

— Sėskis! — įsakė užtrenkęs miegamojo duris paskui save. Erina tik prisimerkė ir susinėrė rankas ant krūtinės. — Sakau — sėskis.

— O aš sakau — eik velniop!

To užteko. Nespėjusią susivokti Berkas čiupo ją ir pasodino ant lovos.

— Gerai, jau sėdžiu. Tik nesakyk, kad tikrai nori su manimi pasikalbėti. — Erina atmetė plaukus ir lėtai užsikėlė koją ant kojos. — Aš net susijaudinau. — Pamačiusi, kad jo ranka susigniaužia į kumštį, ji pakėlė smakrą. — Nagi, pirmyn, trenk man. Juk jau seniai to nori.

— Negundyk manęs.

— Vakar vakare paaiškėjo, kad net labai norėdama negalėčiau to padaryti. — Erina nusiavė batus ir sviedė į šalį. — Jeigu jau taip užsidegei pasikalbėti, tai kalbėk.

— Taip, aš noriu su tavimi pasikalbėti, kai ko paklausti ir sulaukti atvirų atsakymų. — Bet užuot klausęs, Berkas susikišo rankas į kišenes ir ėmė sukti ratus po kambarį. Nežinojo, nuo ko pradėti. Pačiupinėjo Erinos žiedą, kurį jau senokai nešiojosi su savimi. Gal nuo to ir pradės. Ištraukęs jį ištiesė žmonai.

— Tu jį radai, — apsidžiaugė Erina, bet džiaugsmas tuoj išblėso, kai pamatė Berko žvilgsnį. — Nieko man nesakei.

— Tu nieko neklausei.

— Neklausiau, nes baisiai jo gailėjau. Kvailai padariau išmetusi jį arklidėse.

— Tai kodėl išmetei?

— Nieko kito nesugalvojau. Supratau, kad iš jų neištrūksiu. Jie jau rišo man rankas. — Erina žvelgė į žiedą, todėl nepastebėjo, kaip Berkas krūptelėjo. — Tikriausiai tikėjausi, kad kas nors jį ras ir nuneš tau, o tu viską suprasi. Nors nežinau, ko iš tikrųjų tikėjausi. Kodėl man jo neatidavei?

— Norėjau, kad turėtum laiko apsispręsti, ar jo nori. — Berkas paėmė jos ranką ir įmetė žiedą į delną. — Tau spręsti.

— Ir iki šiol aš sprendžiau, — lėtai ištarė ji, bet žiedo neužsimovė. — Vis dar pyksti ant manęs už tai, kas nutiko?

— Niekada nepykau ant tavęs už tai, kas nutiko.

— Tai puikiai apsimetinėjai.

— Aš dėl visko kaltas. — Berkas atsisuko į ją ir tada pirmą kartą pajuto, kaip įsiūtis rimsta. — Dvidešimt valandų. Tamsoje tu pragulėjai dvidešimt valandų, ir viskas per mane.

Žodžiai skambėjo šaltai, bet Eriną labiau sudomino jo reakcija.

— O aš maniau, kad viskas dėl Durnamo. Tu nerodei noro apie tai pasikalbėti, neleidai man paaiškinti, kas nutiko. Jei tik...

— Tu galėjai mirti. — Jam niekas daugiau nerūpėjo, tik tai. Jokie paaiškinimai, jokie ramūs įvykių atpasakojimai negalėtų pakeisti to siaubingo fakto. — Sėdėjau to prakeikto viešbučio kambaryje ir laukiau, kada suskambės telefonas. Laukiau ir miriau iš siaubo, kad jis suskambės, o aš nieko, ničnieko negalėsiu padaryti. O kai tave radau ir pamačiau, ką jie padarė tau... tavo riešams...

— Riešai užgis. — Erina atsistojo ir ištiesė į jį rankas, bet Berkas atsitraukė. — Kodėl taip elgiesi? Kodėl nuo manęs traukiesi? Net tada, kai buvai ligoninėje, iš tikrųjų ten nebuvai. Negalėjai net būti šalia manęs.

— Buvau išvažiavęs pribaigti Durnamo.

— Ak, Berkai!

— Nespėjau. — Kartėlis niekur nedingo, jis kunkuliavo krūtinėje, palikdamas burnoje bjaurų skonį, prie kurio jis jau beveik buvo pripratęs. — Kol nuvažiavau, policija uždarė jį ten, kur aš negalėjau pasiekti. Neliko nieko kito, tik stovėti ligoninės palatoje ir žiūrėti į tave. Ir galvoti, kiek nedaug trūko, kad būčiau tave praradęs. Taigi stovėjau ir galvojau apie tai, kad vos pamatęs išsitempiau tave su savimi, net nesuteikęs progos pačiai pasirinkti, neleidęs suprasti, su kokiu vyru susieji savo gyvenimą.

— Liaukis. Nejaugi iš tiesų manai, kad aš kokia silpnaprotė moterėlė, negalinti pasakyti taip arba ne? Aš galėjau rinktis ir pasirinkau tave. Tave, o ne tavo sumautus pinigus. — Dabar buvo Erinos eilė blaškytis po kambarį. — Man mirtinai nusibodo ieškoti būdų, kaip dar galėčiau tau įrodyti, kad tave myliu. Neneigiu, iš gyvenimo aš norėjau šiek tiek daugiau nei keli akrai purvo ir stirtos svetimų nešvarių indų. Ir to nesigėdiju. Bet gerai paklausyk, ką tau pasakysiu, Berkai Loganai: ir be tavęs būčiau radusi būdą iš ten ištrūkti.

— Niekada tuo neabejojau.

— Manai, kad ištekėjau už tavęs dėl šito namo? — Erina plačiai išskėtė rankas, tarsi norėdama aprėpti visą. — Jei atvirai, tai man jis nerūpi. Manai, kad dėl tų puikių daiktų ir ryšių? Pasiimk viską, viską iki paskutinio popierėlio ir pastatyk ant vieno ruletės skaičiaus. Laimėsi ar praloši — man vis viena. O gal dėl šių? — Atidariusi stalčių ji ištraukė dėžutes su papuošalais. — Dėl gražių blizgučių? Gali neštis juos velniop, Berkai. Aš myliu tave — ir tik vienas Dievas težino kodėl, kietakakti apgailėtinas vyrpalaiki. Sakai, nežinau, už kokio vyro ištekėjau, ką? — Sviedusi papuošalus į šalį Erina perskrido per kambarį. — Žinau, kas tu esi ir koks esi. Bet aš, paskutinė kvaiša, nekreipiu dėmesio į tai, ką žinau, o vis tiek tave myliu.

— Tu nieko nežinai, — tyliai tarė Berkas. — Bet jeigu atsisėsi, aš papasakosiu.

— Nepasakysi nieko naujo. Negi manai, kad man rūpi, jog užaugai skurdžiai ir be tėvo? Ak, tik nespoksok tokiomis akimis. Roza pasakė jau prieš kelias savaites. Negi manai, man rūpi, kad melavai, apgaudinėjai ir vogei? Žinau, ką reiškia būti neturtingam, visko stokoti. Aš bent turėjau šeimą. Manai, negaliu gailėtis to berniuko ir tuo pat metu jausti pagarbą iš jo išaugusiam vyrui?

— Nežinau. — Erina jį apstulbino, nors prie to jau turėjo priprasti. — Sėskis, Erina, prašau tavęs.

— Man jau iki gyvo kaulo įgriso sėdėti. Kaip ir iki gyvo kaulo įgriso vaikščioti aplink tave pirštų galais. Aš vos nenumiriau. Laukiau mirties ir negalėjau galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kiek laiko mudu iššvaistėme kivirčams. Prisiekiau, jeigu vėl būsime kartu, daugiau nebesibarsime. Dabar aš dienų dienas tvardausi, nieko nesakau, kai nuo manęs nusisuki. Daugiau to nebus. Jeigu turi klausimų, Berkai Loganai, geriau klok juos visus, nes aš pati turiu dar daug ką pasakyti.

— Kodėl nepasakei man, kad laukiesi?

Erina sustingo it stabo ištikta. Išsižiojo ir po tokios aistringos kalbos apie sėdėjimą pritūpė ant lovos.

— Iš kur žinai?

Berkas išsitraukė ant stalo rastą dokumentą ir ištiesė jai.

— Žinojai jau mėnesį. — Jo.

— Neketinai man pasakyti, gal manei galinti pati viskuo pasirūpinti?

— Ketinau pasakyti, bet... Ką turi galvoje sakydamas, kad pati galiu viskuo pasirūpinti? Sunkiai pavyktų išlaikyti paslaptį, kai... — Staiga ji nutilo supratusi. — Tai štai ko atlėkei man iš paskos kaip išprotėjęs. Manei, važiavau pasitvarkyti, kad to kūdikio nebūtų. — Erina pakilo, popieriaus lapas išslydo jai iš rankų. — Tu tikras niekšas, Berkai Loganai, jei galėjai taip apie mane pagalvoti.

— O ką, po velnių, turėjau manyti? Juk per mėnesį nesuradai laiko man pasakyti.

— Būčiau pasakiusi pačią pirmą dieną, kai sužinojau. Atėjau pasakyti. Sunkiai tramdžiausi, kad žodžiai patys neišsprūstų, bet tu pradėjai kalbėti man apie pinigus ir apie laišką nuo mano tėvo. Viskas visada galiausiai baigdavosi kalbomis apie pinigus. Aš kartkartėmis padėdavau tau savo širdį ant lėkštelės, o tu vis grąžindavai ją man. To taip pat daugiau nebus. — Ji gėdijosi ašarų, bet dar labiau gėdijosi jas nusišluostyti. — Grįšiu atgal į Airiją ir ten pagimdysiu kūdikį. Tada mudu nesipainiosime tau po kojų.

— Tu nori kūdikio? — paklausė Berkas jai dar nespėjus išlėkti iš kambario.

— Prasmek tu skradžiai, asile, aišku, kad noriu! Juk tai mūsų kūdikis. Pradėjome jį pačią pirmą mudviejų naktį šioje lovoje. Jau tada mylėjau tave visa širdimi. Bet dabar nebemyliu. Nekenčiu tavęs. Nekenčiu, kad leidai man taip smarkiai tave mylėti, bet neatsakei tuo pačiu. Niekada neapkabinai ir nepasakei, kad myli.

— Erina...

— Ne, nedrįsk dabar manęs liesti! Jau ir taip iki valiai apsikvailinau. — Ji sumojavo abiem rankomis norėdama, kad jis eitų šalin. Negalėjo pakęsti, kad atrodo tokia apgailėtina. — Maniau, sužinojęs apie kūdikį nenorėsi nei jo, nei manęs. Juk tai nebuvo įtraukta į sandorį, tiesa? Nebebūtum toks laisvas ir nerūpestingas, jeigu reikėtų galvoti apie kūdikį.

Berkas prisiminė tą dieną, kai Erina atėjo pasakyti jam apie kūdikį, ir tą žvilgsnį jos akyse. Prisiminė ir tai, kaip ji pažiūrėjo, o tada išėjo taip nieko ir nepasakiusi. Dabar jis atsargiai rinko žodžius, suprasdamas, kad jau ir taip pridarė daugybę klaidų.

— Prieš šešis mėnesius tu būtum buvusi teisi. Gal net prieš šešias savaites, bet dabar ne. Pats laikas mums liautis vaikščiojus ratais, aire.

— O ką darysime?

— Man nelengva pasakyti, ką jaučiu. Nelengva net jausti. — Berkas atsargiai priėjo prie Erinos, o kai ji neatsitraukė, suėmė už pečių. — Noriu tavęs ir mūsų kūdikio.

Ji stipriai sugniaužė žiedą, kurį vis dar laikė delne.

— Kodėl?

— Nemaniau, kad noriu šeimos. Vaikystėje prisiekiau, jog niekada niekam neleisiu taip manęs įskaudinti, kaip buvo įskaudinta mano motina. Ir niekada nieko neįsileidau į širdį, nes bijojau, kad tam žmogui dingus iš mano gyvenimo jausčiausi praradęs viską. Bet nuskridau į Airiją ir sutikau tave. Jeigu nebūtum skridusi su manimi, aš vis dar būčiau ten.

— Kvietei mane atvažiuoti čia tvarkyti tavo buhalterijos.

— Mums abiem tai buvo toks pat puikus pretekstas kaip bet kuris kitas. Aš nenorėjau, kad tu man rūpėtum. Nenorėjau, kad nepažvelgęs į tave negalėčiau išgyventi nė dienos. Bet taip jau nutiko. Norėjau kuo greičiau tave vesti, nes baiminausi, kad akyliau apsidairiusi gali susirasti geresnį.

— Man atrodo, turėjau pakankamai progų.

— Aš esu tau pirmas vyras.

— Nejau manai, kad ištekėjau už tavęs dėl to, jog esi baisiai geras lovoje?

Čia jau Berkas neišlaikė ir nusijuokė.

— Kaip kitaip būtum sužinojusi?

— Abejoju, ar moteriai reikia blaškytis nuo vieno meilužio prie kito, kad surastų tą vienintelį. Seksas, kaip ir pinigai, — prasta priežastis už ko nors tekėti. Galbūt mudu abu buvome kvailiai — aš, nes maniau, kad vedei mane dėl sekso, o tu — kad ištekėjau už tavęs dėl pinigų. Jau sakiau, Berkai, kodėl už tavęs ištekėjau. Gal pats laikas ir tau pasakyti, kodėl mane vedei?

— Bijojau, kad nepaspruktum.

Erina atsiduso, nusprendusi tenkintis ir tuo.

— Na gerai, tinka. — Ji ištiesė jam vestuvinį žiedą. — Jo vieta ant mano piršto. Turėtum prisiminti, ant kurio.

Berkas paėmė žiedą ir jos ranką. Galimybę pasirinkti turėjo abu — ir ji, ir jis. Ne kiekvieną dieną vyrui suteikiama antra proga.

— Aš myliu tave, Erina. — Pamatęs ašaras jos akyse jis prakeikė save, kad šitaip ilgai slėpė tai nuo jos ir pats nuo savęs.

— Pakartok dar kartą, — paprašė Erina. — Kartok, kol prie to priprasi.

Žiedas lengvai užslydo jai ant piršto.

— Aš myliu tave, Erina, ir visada mylėsiu. — Berkas apkabino Eriną ir pajuto, kaip viskas jo gyvenime stoja į savo vietas. — Man tu svarbesnė už viską pasaulyje. Pati svarbiausia. — Jų lūpos susitiko ir susiliejo bučinyje, kuris buvo toks pat saldus ir galingas kaip pirmąjį kartą. — Įleisime čia šaknis.

— Jau įleidome. — Šypsodamasi ji suėmė jo veidą delnais. — Tik tu nepastebėjai.

Jis atsargiai uždėjo ranką jai ant pilvo.

— Kada?

— Šiek tiek mažiau nei po septynių mėnesių. Per Kalėdas jau būsime trise. — Erina net šūktelėjo, kai Berkas pakėlė ją ant rankų.

— Nepaleisiu tavęs, — prisiekė jis, panardinęs veidą jai į plaukus.

— Žinau.

— Noriu, kad skrajotum padebesiais. — Kai Berkas paguldė ją ant lovos, Erina įsikibo jam į marškinius.

— Sutinku, jeigu ir tu skrajosi drauge.

Jis krimstelėjo jai į apatinę lūpą.

— Visada sakiau, aire, kad esi man skirtoji.