Išdidusis Džeradas Makeidas Нора Робертс

Keturių knygų serija „Broliai Makeidai“. Antra knyga. Ką pasirinks Džeradas – šaltą išdidumą ar šiltą nuotaką? Džeradas Makeidas pripratęs, kad visuomet būtų jo viršus, ypač santykiuose su moterimis, tačiau su Savana Moningstar viskas klostosi kitaip. Šios mirtinai žavios moters elgesys užgauna jo išdidumą. O kai mindomas Makeido išdidumas, užverda pragaras. Broliai Makeidai Nevengiantys iššūkių... ir visada jų randantys. O jei vienas iš jų – meilė?

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

Nora Roberts

Išdidusis Džeradas Makeidas

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš: Nora Roberts,

The Pride of Jared MacKade,

Silhouette Books, an imprint

of Harlequin Books, 1995

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l.“

Iš anglų kalbos vertė

Gražina Nemunienė

Redagavo

Emilija Grigulaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

vertimas iš anglų kalbos, 2011

knygos dizainas, 2012

viršelio nuotrauka

ISBN 978-609-406-500-2

Bestselerių autorė Nora Roberts

pristato keturlogiją

Aukšti, tamsūs ir beprotiškai vyriški.

Jaudinantys kiekvienos sutiktos moters širdį.

Broliai, kuriems neįmanoma atsispirti.

Broliai Makeidai nevengia iššūkių... ir visada jų

randa. O jei vienas iš jų – meilė?

REIFO MAKEIDO sugrįžimas

Išdidusis DŽERADAS MAKEIDAS

DEVINO MAKEIDO meilė

ŠEINO MAKEIDO sutramdymas

Gero laiko su šauniaisiais broliais Makeidais!

PROLOGAS

Miške aidėjo karo šūksniai ir bėgančiųjų trepsėjimas. Kariai atkakliai kovėsi, kartkartėmis apšaudydami artilerijos sviediniais lauką už medžių. Oras net gaudė nuo ginklų žvangėjimo ir sužeistųjų šūksnių. Daug karių žuvo, o likę gyvi troško kraujo.

Virš jų galvų lyg baldakimas vis dar sodriai vešėjo žalia besibaigiančios vasaros lapija, pro kurią sunkiai skverbėsi skysti, blausūs saulės spinduliai.Tvankiame drėgname ore tvyrojo troškus žemės ir gyvūnų kvapas.

Šiame baugiame miške Džeradas jautėsi laimingas.

Jis buvo karininkas, vadas. Neturėjo iš ko rinktis, teko būti vadu, nes jis vyriausias, dvylikos metų, ir tai jo teisė. O kariuomenė – dešimtmetis brolis Devinas, kuriam teko tenkintis kapralo vaidmeniu.

Jie vykdė aiškią misiją – reikėjo sunaikinti sukilėlius.

Kadangi karas – dalykas rimtas, Džeradas suplanavo karo veiksmus. Deviną savo kariu pasirinko todėl, kad jis paklusdavo įsakymams. Ir buvo geras mąstytojas.

Be to, jis nirtus, į nelaisvę priešų neimantis karys.

Reifas ir Šeinas, kiti du broliai Makeidai, taip pat nuožmūs kariai, tik labai ūmūs. Ir dabar jie lakstė po mišką šūkaudami, kol Džeradas kantriai tykojo pasaloje.

– Žiūrėk, jie sklaidosi, – sumurmėjo Džeradas, jiedviem su Devinu sutūpus krūmuose. – Reifas tikisi mus išvilioti ir sumušti. – Džeradas nusispjovė. Kai esi dvylikos, spjaudymasis yra vienas iš šaunumo požymių. – Jis nemąsto kaip karys.

– O Šeinas išvis neturi proto, – įkišo trigrašį Devinas, rodydamas broliams būdingą panieką.

Jie nusišypsojo, du berniukai išsidraikiusiais juodais plaukais ir dailiais veideliais, kurie buvo murzini nuo prakaito ir purvo. Džeradas nužvelgė mišką žaliomis lyg žolė akimis. Jam čia viskas buvo pažįstama – kiekvienas akmuo, kiekvienas kelmas, kiekvienas pramintas takelis. Dažnai ateidavo čia paklajoti arba pasėdėti. Ir pasiklausyti – vėjo šiurenimo medžiuose, voverių ir zuikių keliamo šnaresio, vaiduoklių atodūsių.

Jis žinojo, kad seniau čia kiti kariai kovojo ir žuvo. Tai kėlė susižavėjimą. Džeradas užaugo pilietinio karo mūšio lauke Antietame, Merilande, todėl kaip bet kuris kitas berniukas žinojo apie tos lemtingos 1862 metų rugsėjo dienos manevrus ir klaidas, triumfą ir tragediją.

Mūšis, į istoriją įrašytas kaip kruviniausias per visą pilietinį karą, žadino berniuko vaizduotę. Drauge su broliais jis išžvalgė kiekvieną mūšio lauko pėdą, prireikus apsimesdavo, kad guli negyvas Kruvinojoje alėjoje, skuosdavo per kukurūzų laukus, kuriuose kadaise, labai seniai, parakas buvo išdeginęs sausus jų stiebus.

Daug naktų Džeradas praleido mąstydamas apie tai, kaip brolis stojo prieš brolį, ir spėliodamas, ką jis būtų daręs, jei būtų gimęs tais baisiais, tačiau didvyriškais laikais.

Vis dėlto labiausiai Džeradą žavėjo mintis, kad vyrai aukodavo gyvybę už idėją. Sėdėdamas miške jis įsivaizduodavo, kaip pats kaunasi už tai, kas jam brangu, ir didingai žūsta.

Mama jam dažnai sakydavo, jog vyras turi turėti tikslą ir tvirtus įsitikinimus, be to, tikslo reikia siekti garbingai. Paskui ji nusijuokdavo jai būdingu sodriu juoku, suveldavo jam plaukus ir pasakydavo: ko jau ko, o išdidumo jis nepritrūksiąs. Jau dabar jo turįs į valias.

Džeradas troško būti geriausias, greičiausias, stipriausias ir protingiausias. Tai buvo nelengva užduotis, ypač turint tris ne mažiau ryžtingus brolius. Todėl jis labai stengėsi. Mokėsi ilgiau už kitus, narsiau kovėsi, sunkiau dirbo.

Džeradas Makeidas nenorėjo pralaimėti.

– Jie ateina, – sušnabždėjo Džeradas.

Devinas linktelėjo. Jis klausėsi šakelių traškėjimo, krūmų šnarėjimo ir laukė tinkamos akimirkos.

– Reifas nuėjo ana ten, o Šeinas apeina mus iš užpakalio.

Džeradas neabejojo tuo, ką pasakė Devinas. Brolio pojūčiai lyg katės.

– Aš sudorosiu Reifą. Tu būk čia, kol pamatysi mus kaunantis. Šeinas bėgte atbėgs. Tada tu ir sutvarkysi jį.

Džerado akys nušvito iš nekantrumo. Broliai sumušė rankomis. „Pergalė arba mirtis!“

Džeradas pirmąkart pastebėjo pablukusius melsvus marškinius, kai jie šmėkštelėjo prieš akis priešui bėgant nuo medžio prie medžio. Jis tykojo kantriai lyg gyvatė. Paskui, šūktelėjęs kraują stingdančiu balsu, šoko į priekį.

Šis šuolis juos abu pernešė per purvynę tiesiai į spygliuotą gervuogyną.

Užpuolimas buvo puikus, netikėtas, bet Džeradas ne toks kvailas, kad patikėtų, jog tai jau visko pabaiga. Reifas – klastingas priešas, tai patvirtintų bet kuris Antietamo pradinės mokyklos mokinys. Jis kovėsi su kažkokiu šėtonišku džiaugsmu, puikiai suprantamu Džeradui.

Juk iš tiesų nieko nėra smagiau kaip karštą vasaros dieną velėti kam nors šonus, kai ore jau tvyro mokyklos grėsmė, o visi sunkūs rytiniai darbai nudirbti.

Dygliai draskė drabužius ir odą. Berniukai, ieškodami atramos į purvą klimpstančiais sportbačiais, apsidaužę kumščiais ir alkūnėmis išsikapstė atgal į taką. Netoliese vyko kitos kautynės – buvo girdėti keiksmai, kriokimas ir ausiai malonus išdžiūvusių lapų čežėjimas kariams voliojantis ant žemės.

Broliai Makeidai jautėsi lyg danguje.

– Esi miręs, tu niekše sukilėli! – sušuko Džeradas sugriebęs Reifą už kaklo.

– Į pragarą keliausi kartu su manimi, lavone! – jam atsakydamas šūktelėjo Reifas.

Galiausiai smagiai apsikumščiavę jie nusirito tolyn vienas nuo kito, purvini, uždusę, springdami juoku.

Šluostydamasis kraują nuo prakirstos lūpos Džeradas grįžtelėjo pažvelgti, kaip jo kariai puola priešą. Regis, Devinui pamušta akis, o Šeinui pradrėksti džinsai. Dėl to jie turės rūpesčių.

Jis palaimingai atsiduso žvelgdamas į saulės nutviekstus medžių lapus.

– Ketini juos išskirti? – nelabai susidomėjęs paklausė Reifas.

– Nee... – Džeradas nerūpestingai nusišluostė kraują nuo smakro. – Jie patys tuoj baigs.

– Žadu eiti į miestą. – Vis dar trykštantis energija Reifas pašoko ir nusivalė kelnes. – Nusipirksiu gazuoto gėrimo pas Edę.

Devinas su Šeinu liovėsi imtis ir žvilgtelėjo į jį.

– Ar turi pinigų?

Iššiepęs dantis Reifas sužvangino monetas kišenėje.

– Galbūt.

Garsiai riktelėjęs jis nusibraukė plaukus nuo akių ir pasileido tekinas.

Tik tiek ir tereikėjo, kad Devinas su Šeinu pultų iš paskos. Paskatinti džiuginančios progos iškratyti centus Reifui iš kišenių jie atsitraukė vienas nuo kito ir nurūko jam iš paskos.

– Bėgame kartu, Džeri! – atsigręžęs šūktelėjo Šeinas. – Mes lekiame pas Edę!

– Lėkite, aš jus pasivysiu!

Tačiau jis ir toliau gulėjo ant nugaros įsispoksojęs į saulę, žvilgčiojančią pro tankią lapiją. Brolių žingsniams nutilus jam pasirodė, kad girdi senojo mūšio garsus. Mortyrų dundėjimą ir mirštančiųjų šauksmus.

Paskui, visiškai šalia savęs, pajuto trūkčiojantį nuo savųjų pasimetusių, išsigandusių karių kvėpavimą.

Jis užsimerkė. Buvo taip pripratęs prie šio miško vaiduoklių, kad nebijojo. Gaila, negalėjo su jais susitikti ir paklausti, kaip jaučiasi žmogus, pasiryžęs rizikuoti gyvybe ir siela. Troško suprasti, kaip galima taip mylėti idealą, gyvenimo būdą ar dar kažką, kad viską atiduotum stengdamasis jį apginti.

Nusprendė, jog ir jis galėtų pasiaukoti dėl šeimos, dėl tėvų ir brolių. Tačiau tai visai kas kita. Tai... šeima.

Pasižadėjo sau vieną dieną išgarsėti. Žmonės žvelgdami į jį žinos, kad tai jis, Džeradas Makeidas, vyras, apgynęs savo idealus, daręs tai, ką reikėjo daryti, ir niekada nevengęs kovos.

Džeradas norėjo šalto alaus. Jau juto skonį to pirmo didelio gurkšnio, kuris padės nuplauti bjaurios dienos teisme nuosėdas, pamiršti kvailį teisėją ir klientę, lėtai varančią jį iš proto.

Jam buvo nė motais, kad ji tikrai kalta – buvo bendrininkė daugybės smulkių įsilaužimų vakariniame Heigerstaune prieš ir po tiriamojo įvykio. Tiek to. Jis gali ginti ir kaltą žmogų. Toks jo darbas. Tačiau mirtinai pavargo nuo nesiliaujančio klientės priekabiavimo.

Šios moters požiūris į advokato ir kliento santykius buvo gerokai iškreiptas. Beliko tikėtis, jog pakankamai aiškiai leido jai suprasti, kad jei dar kartą sugriebs jį už užpakalio, jis paliks ją vieną ant ledo.

Kitomis aplinkybėmis jis gal būtų tai priėmęs tik kaip nereikšmingą įžeidimą, netgi iš to pasišaipęs, bet dabar užgriuvo tiek rūpesčių ir darbų, kad juokauti nebuvo noro.

Irzliu judesiu Džeradas įstūmė kompaktinę plokštelę į automobilio grotuvą ir leido Mocartui lydėti jį vingiuotu keliu namo.

Tik vieną kartą sustos, pažadėjo pats sau. Vieną kartą ir trumpam, o tada jau bus šalto alaus eilė.

Nereikėtų nė trumpam stabtelėti, jei ta Savana Moningstar teiktųsi atsiliepti į jo skambučius.

Džeradas pajudino pečius stengdamasis juos atpalaiduoti, o paskui spustelėjo pedalą, norėdamas truputį pasimėgauti neleistinu greičiu. Pažįstamu keliu lėkė greitai, beveik nepastebėdamas nei pirmųjų gležnų pavasario pumpurų ant medžių, nei švelnaus besiskleidžiančių sedulų žiedų rūko.

Jis pristabdė praleisdamas skuodžiantį kiškį, aplenkė į Antietamą važiuojantį pikapą. Tikėjosi, kad Šeinas jau bus pradėjęs ruošti vakarienę, bet prisiminė, jog šiandien jo paties eilė virti, ir nusikeikė.

Rūstumas tiko jo griežtų bruožų veidui su ne visai tobula du kartus sulaužyta nosimi ir kampuotu smakru. Už tamsintų akinių, po juodais lenktais antakiais švietė šaltos ryškiai žalios akys. Nors lūpos buvo piktai suspaustos, vis tiek atrodė patraukliai.

Žvelgdamos jam į lūpas moterys susimąstydavo... Džeradui šypsantis smakre išryškėdavo duobutė, tada jos atsidusdavo ir klausdavo savęs, kaip jo žmona galėjo jį paleisti.

Teismo salėje Džeradas išsiskirdavo iš kitų. Plačiapetis, siaurų klubų, tvirtas ir liemeningas jis visuomet atrodė nepriekaištingai su pagal užsakymą siūtu kostiumu, tačiau net elegantiški drabužiai negalėjo paslėpti iš jo trykštančios jėgos.

Ant iškrakmolytos baltų marškinių apykaklės patraukliai krito juodų plaukų garbanos.

Teismo salėje jis jau nebe tas Džeradas Makeidas, kuris kone nuo pat gimimo dienos nutrūktgalviškai siautė su broliais po apylinkes. Čia jis advokatas Džeradas Makeidas.

Vos išvažiavęs į užmiestį žvilgtelėjo į aukštai ant kalvos stovintį pastatą. Tai buvo senasis Barlou namas, kurį nusipirko į miestą sugrįžęs brolis Reifas. Džeradas pastebėjo Reifo automobilį stataus šlaito viršuje ir sudvejojo.

Kilo pagunda užsukti pas brolį ir pamiršus visus nemalonumus išgerti alaus drauge su juo. Tačiau žinojo – jeigu Reifas nedirba, nekala plaktuku, nepjauna pjūklu ar nedažo kurios nors namo, rudenį turinčio tapti viešbučiu, dalies, tai laukia grįžtančios žmonos.

Džeradą vis dar stebino, kad blogiausias iš blogiausių Makeidų – vedęs vyras.

Taigi jis prariedėjo pro šalį ir pasuko į kairę keliu, kuriuo galima apvažiuoti Makeidų namą ir nedidelį šalia jo esantį žemės sklypą.

Jam buvo pranešta, kad prieš du mėnesius Savana Moningstar nusipirko mažą namelį miško pakraštyje. Dabar jame gyveno su sūnumi uždarą gyvenimą, nes paskalų malūnas apie ją nepateikė jokių žinių.

Džeradas pagalvojo, kad ši moteriškė yra arba kvaila, arba įžūli. Paprastai žmonės, gavę pranešimą iš advokato, į jį atsako. Jos atsakiklyje skambantis balsas buvo žemas, gerklinis ir stulbinamai seksualus, bet jis nelabai troško išvysti to balso savininkę. Tiesiog norėjo padaryti paslaugą kolegai... ir gana nemalonią.

Tarp medžių šmėkštelėjo namelis. Greičiau trobelė, nors prieš kelerius metus ir buvo pristatytas antras aukštas. Džeradas pasuko įvažiuojamuoju keliuku pro Moningstarų pašto dėžutę, dėl duobių smarkiai sumažinęs greitį, ir artėdamas prie namelio atidžiai jį apžiūrėjo.

Rąstinis, vieno miesto gydytojo pasistatytas poilsiui. Bet gydytojas čia ištvėrė neilgai. Miestiečiai dažnai mano norintys kaimiško gyvenimo, tačiau greitai atsikanda jo malonumų.

Ramybė, medžiai ir tylus nuo vakarykščio lietaus patvinusio upelio čiurlenimas netašytų rąstų namelio su veranda aplinkai teikė jaukumo.

Priešais jį esantis status šlaitas buvo akmenuotas ir nelygus, Džeradas žinojo, kad vasarą jis apželia aukštomis neišbrendamomis piktžolėmis. Kažkieno čia jau pasidarbuota, pagalvojo ir vos nestabtelėjo. Žemė, sukasta ir išpurenta, buvo tamsiai rudos spalvos. Kai kurie akmenys palikti kaip natūralios puošybos detalės. Tarp jų ir už jų kažkas jau prisodino gėlių.

Staiga suvokė, kad ne prisodino, o sodina. Apsukęs ratą ir sustojęs keliuko gale prie nedidelio apysenio automobilio, pamatė judančią figūrą.

Pasiėmęs portfelį Džeradas išlipo iš automobilio ir nužingsniavo per šviežiai nupjautą pievutę. Kai pamatė Savaną Moningstar, labai apsidžiaugė, kad dėvi akinius tamsintais stiklais.

Ką tik ji klūpėjo ant žemės tarp sodo įrankių ir gėlių dėžučių, o dabar lėtai ir labai įspūdingai stojosi. Buvo aukšta – maždaug penkių pėdų ir dešimties colių, nepadoriai apsitempusi murzinai geltonais marškinėliais ir sudriskusiais džinsais. Kojos kone iki kaklo.

Pėdos basos, o rankos purvinos.

Tokiuose pat kaip jo juoduose tankiuose plaukuose, supintuose į laisvą kasą ant nugaros, žvilgėjo saulė. Akis ji irgi slėpė po akiniais nuo saulės. Ta veido dalis, kurios nedengė akiniai, atrodė žavingai.

Džeradui toptelėjo, kad jei kokiam vyrui pasiseka atplėšti žvilgsnį nuo beprotiškai žavingo jos kūno, jis ilgam užkliūva už veido.

Aukšti lyg išskobti skruostikauliai laikė įtempę aukso dulkių spalvos odą. Lūpos putlios, be šypsenos, nosis tiesi ir smaili, o smakras kiek atsikišęs.

– Savana Moningstar?

– Taip, jūs teisus.

Džeradas pažino atsakiklyje girdėtą balsą. Jam dar neteko girdėti labiau prie kūno derančio balso.

– Aš Džeradas Makeidas.

Ji pakreipė galvą, akiniuose žybtelėjo saulė.

– Jūs panašus į advokatą, bet pastaruoju metu nepadariau nieko tokio, kad mane reikėtų ginti.

– Aš nevaikštau nuo durų prie durų medžiodamas klientus. Esu palikęs jums keletą pranešimų atsakiklyje.

– Žinau. – Ji vėl atsiklaupė pasodinti violetinių flioksų krūmelio. – Atsakiklis geras tuo, kad nebūtina šnekėtis su žmonėmis, jei nenori. – Ji rūpestingai apspaudė žemę apie augalą. – Akivaizdu, kad nenorėjau šnekėtis su jumis, advokate Makeidai.

– Nekvaila mintis, – sutiko jis. – Tačiau taip elgtis nemandagu.

Ji šypsodamasi pakėlė į jį akis.

– Teisingai. Aš nemandagi. Bet jei jau esate čia, tai klokite, ką nekantraujate man pasakyti.

– Aptikęs, kur gyvenate, su manimi susisiekė kolega iš Oklahomos.

Savanai staiga persivertė žarnos. Ji tyčia paėmė dar vieną flioksų krūmelį. Neskubėdama ėmė kapstyti žemę kastuvėliu.

– Oklahomoje nebuvau beveik dešimt metų. Neatsimenu, jog ten būčiau pažeidusi kokį nors įstatymą.

– Jūsų tėvas pasamdė mano bičiulį advokatą, kad jus surastų.

– Man tai visai neįdomu. – Ūpas sodinti gėles staiga dingo. Nenorėdama apkrėsti niekuo dėtų augalų jos viduje kunkuliuojančiais nuodais Savana atsistojo ir nusibraukė rankas į džinsus. – Pasakykite savo bičiuliui advokatui, tegul jis perduoda mano tėvui, kad man tai nerūpi.

– Jūsų tėvas mirė.

Džeradas neketino apie tai pranešti šitokiu būdu. Neužsiminė apie jos tėvą ir jo mirtį telefonu – širdis neleido tokios žinios pranešti per aparatą. Puikiai prisiminė, kokį deginantį skausmą jam pačiam sukėlė tėvo mirtis. Ir motinos.

Savana nei žioptelėjo, nei susiūbavo, nei sukūkčiojo. Smūgį priėmė stovėdama, nerodė sielvarto. Taip, kadaise ji mylėjo tėvą. Kadaise jai jo reikėjo. Bet dabar nebejautė jam nieko.

– Kada?

– Prieš septynis mėnesius. Užtrukome, kol jus suradome. Užjaučiu...

Savana jį nutraukė.

– Kaip?

– Kiek žinau, jis dalyvavo rodeo turnyre ir nukrito nuo žirgo. Smarkiai susitrenkė galvą. Be sąmonės buvo neilgai, todėl atsisakė važiuoti į ligoninę persišviesti. Jis susisiekė su mano bičiuliu advokatu ir davė nurodymus. Po savaitės jūsų tėvas mirė. Nuo embolijos.

Savana klausėsi netardama nė žodžio, nejudėdama. Vaizduotėje matė vyrą, kurį kadaise pažinojo ir mylėjo, prigludusį prie besispardančio mustango nugaros, vieną ranką iškėlusį į dangų. Ji įsivaizdavo jį besijuokiantį, įsivaizdavo girtą. Įsivaizdavo, kaip jis šnabžda padrąsinančius žodžius nebejaunai kumelei arba liepsnoja įsiūčiu ir gėda varydamas iš namų vienturtę dukterį.

Tačiau mirusio jo Savana niekaip nepajėgė įsivaizduoti.

– Ką gi, dabar jau viską man pranešėte. – Tai tarusi ji pasuko namų link.

– Ponia Moningstar.

Jeigu balse būtų išgirdęs sielvartą, Džeradas būtų palikęs ją ramybėje. Tačiau šios moters balsas buvo bejausmis.

– Ištroškau. – Savana nuėjo takeliu per veją iki prieangio, užkopė laipteliais ir įėjusi užtrenkė už savęs tinklines duris.

„Nejaugi?“ – niršdamas pagalvojo Džeradas. Jis taip pat buvo ištroškęs. Ir ryžtingai nusiteikęs kuo greičiau užbaigti visą šį reikalą, kad galėtų atsigerti ko nors šalto. Net nepasibeldęs jis įėjo į vidų.

Nedidelė svetainė buvo įrengta jaukiai ir patogiai. Kėdės su minkštomis pagalvėlėmis, tvirti staliukai tikrai išlaikytų poilsiui ištiestas kojas. Rudo atspalvio sienos dailiai derėjo prie pušinių grindų. Ryškiaspalvės dėmės – paveikslai, pagalvės, išmėtyti žaislai – kontrastavo su blyškiais atspalviais ir priminė, kad Savana turi vaiką.

Per svetainę jis nuėjo į baltais baldais švytinčią virtuvę tokiomis pat žvilgančiomis pušinėmis kaip svetainės grindimis. Savana stovėjo prie kriauklės ir šveitė nuo darbo sode įjuodusius pirštus. Nieko nesakydama ji nusišluostė rankas ir nuėjusi prie šaldytuvo išėmė ąsotį limonado.

– Aš ne mažiau už jus noriu kuo greičiau sutvarkyti šį reikalą, – pareiškė Džeradas.

Ji atsiduso ir nusiėmusi akinius nuo saulės numetė ant bufeto. Priminė sau, kad šis vyras čia niekuo dėtas. Bent jau nevisiškai. Kai gerai pagalvoji ir viską sudėlioji į vietas, nėra ką kaltinti.

– Atrodote sukaitęs. – Savana pripylė limonado į aukštą stiklinę ir padavė jam. Greitomis žvilgtelėjusi įkypomis skysto šokolado spalvos akimis nusisuko paimti kitos stiklinės.

– Ačiū.

– Ar ketinate pasakyti, kad jis turėjo skolų ir man teks jas sumokėti? Jeigu taip, tai iš anksto įspėju: nemokėsiu. – Jaudulys skrandyje beveik nurimo, Savana atsirėmė į bufetą ir susikryžiavo kojas. – Viską užsidirbau pati ir nieko nežadu atsisakyti.

– Tėvas jums paliko septynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt penkis dolerius. Ir dar šiek tiek smulkiųjų.

Džeradas pastebėjo, kaip ranka su stikline stabtelėjo, sudvejojo ir tęsė kelionę prie lūpų. Savana gėrė lėtai, susimąsčiusi.

– Iš kur jis gavo tuos septynis tūkstančius dolerių?

– Neturiu supratimo. Tačiau pinigai šiuo metu yra einamojoje sąskaitoje Talsos banke. – Jis pasidėjo portfelį ant staliuko mėsai ir atsegė. – Jums reikia tik parodyti kokį nors asmens dokumentą, pasirašyti šiuos popierius ir paveldėta suma bus pervesta į jūsų sąskaitą.

– Man nereikia tų pinigų. – Jos jausmus išdavė stiklinės barkštelėjimas į bufetą. – Aš nenoriu jo pinigų.

Džeradas padėjo popierius ant stalo.

– Tie pinigai jūsų.

– Sakiau – man jų nereikia.

Džeradas kantriai nusiėmė akinius ir užsikabino už viršutinės švarko kišenės.

– Suprantu, kad jūsų ryšiai su tėvu buvo nutrūkę.

– Nieko jūs nesuprantate, – atšovė Savana. – Jums tereikia žinoti, kad tų prakeiktų pinigų aš nenoriu. Todėl susidėkite popierius į savo prašmatnų portfelį ir dinkite iš čia.

Džerado, puikiai pripratusio prie ginčų, žvilgsnis išliko ramus.

– Jūsų tėvo valia, jei pati nenorėsite ar negalėsite priimti palikimo, pinigai atiteks jūsų vaikui.

Jos akys sužvilgo it išlydytas metalas.

– Palikite mano sūnų ramybėje.

– Įstatymai...

– Pasikarkite su tais savo įstatymais. Jis yra mano sūnus. Mano. Ir toks yra mano sprendimas. Mes nenorime tų pinigų, mums jų nereikia.

– Ponia Moningstar, jūs galite atsisakyti vykdyti tėvo valią, bet tada į procesą įsitrauks teismai ir reikalas, kurį galima visai paprastai išspręsti, taps labai sudėtingas. Po galais, neapsisunkinkite gyvenimo. Paimkite pinigus ir išleiskite juos per savaitgalį Rine, atiduokite labdarai arba sudėkite į skardinę ir užkaskite kieme.

Ji prisivertė nusiraminti, nors jausmams įsisiautėjus buvo nelengva.

– Pasakiau paprastai ir aiškiai. Jo pinigų aš neimsiu. – Išgirdusi trinktelint laukujes duris Savana pasuko galvą. – Čia mano sūnus, – pasakė ir metė Džeradui žudantį žvilgsnį. – Nedrįskite jam nieko pasakoti.

– Labas, mama! Mudu su Konoru... – Jis staiga sustingo, tas aukštas liesas berniukas su motinos akimis ir po atbulai užmaukšlinta beisbolo kepuraite bet kaip sukištais plaukais. Pastebėjęs Džeradą nužvelgė jį smalsiai, nors ir su nepasitikėjimu. – Kas jis?

Šiai šeimai būdingos prastos manieros, nusprendė Džeradas.

– Esu Džeradas Makeidas, kaimynas.

– Jūs Šeino brolis. – Berniukas priėjo prie motinos, paėmė jos limonado stiklinę ir keliais gurkšniais godžiai ją ištuštino. – Šeinas šaunus. Pas jį mes su Konoru ir buvome, – paaiškino motinai. – Makeidų ūkyje. Didelė ruda katė atsivedė kačiukų.

– Ir vėl? – sumurmėjo Džeradas. – Šį kartą aš pats nuvešiu ją pas veterinarą sterilizuoti. Tu buvai su Konoru, – dar pridūrė. – Konoru Dolinu.

– Taip. – Berniukas įtariai stebėjo jį per akinių viršų.

– Jo mama yra mano draugė, – paprastai paaiškino Džeradas.

Savana raminamai uždėjo ranką sūnui ant peties.

– Brajanai, lipk į viršų ir apsitvarkyk. Tuoj pradėsiu ruošti vakarienę.

– Gerai.

– Buvo malonu susipažinti su tavimi, Brajanai.

Berniukas nustebo, paskui šyptelėjo.

– Taip, šaunu. Iki pasimatymo.

– Jis panašus į jus, – tarė Džeradas.

– Taip, tikrai. – Jos veidas sušvelnėjo klausantis laiptais liuoksinčio sūnaus. – Ketinu name pagerinti garso izoliaciją.

– O aš mėginu įsivaizduoti, kad jis bičiuliaujasi su Konoru.

Linksmumą jos akyse taip vikriai pakeitė susierzinimas, kad Džeradas liko pakerėtas.

– Jums tai sunkiai sekasi?

– Mėginu įsivaizduoti, – pakartojo Džeradas, – kaip toks gyvas ką tik laiptais užlėkęs berniūkštis galėjo išsirinkti į draugus tylų ir be galo drovų Konorą. Tokie savimi pasitikintys vaikai, koks yra jūsų sūnus, paprastai nesirenka į Konorą panašių tylenių.

Susierzinimas atlėgo.

– Jie prisiderino vienas prie kito. Brajanas nedaug turėjo progų įsigyti draugų. Mes ne kartą kraustėmės iš vietos į vietą. Viskas keitėsi.

– Kas atviliojo čia?

– Aš buvau... – Ji nutilo ir kreivai šyptelėjo. – Stengiatės elgtis kaimyniškai, kad suminkštėčiau ir problema išsispręstų. Nieko iš to neišeis.

Savana pasisuko ir paėmė iš šaldytuvo supakuotą vištienos krūtinėlę.

– Septyni tūkstančiai dolerių yra didžiulė suma. Jeigu dabar padėsite juos į studijų sąskaitą, kai ateis laikas, jūsų sūnui bus gera parama.

– Jei baigęs mokyklą Brajanas norės studijuoti, aš pati jį finansuosiu.

– Man pažįstamas išdidumas, ponia Moningstar. Gal todėl iškart suprantu, kada neverta leisti jam pasireikšti.

Ji vėl atsisuko ir persimetė kasą per petį.

– Jūs tikriausiai esate iš tų kantrių, mandagių vyrų, kurie gyvena pagal taisykles, pone Makeidai.

Nuo Džerado šypsenos Savana vos nesumirksėjo. Neabejojo, kad kai kuriose valstijose toks ginklas kaip šypsena yra nelegalus.

– Matyt, nedažnai būnate mieste, ar ne? – suniurnėjo jis. – Ten apie mane išgirstumėte kitokių dalykų. Kada nors paklausinėkite apie Makeidus Konoro mamą, ponia Moningstar. O dokumentus jums paliksiu. – Jis vėl užsidėjo akinius nuo saulės. – Viską apgalvokite ir man paskambinkite. Telefono numerį rasite abonentų knygoje.

Ji sustingo kaip įbesta, susiraukusi, su pakuote žalios vištienos rankose. Nė nesujudėjo, kol užriaumojo Džerado automobilio variklis, o sūnus skriste nuskrido laiptais žemyn.

Savana skubiai pagriebė dokumentus ir įmetė į artimiausią stalčių.

– Ko jam reikėjo? – panoro sužinoti Brajanas. – Ir kodėl jis vilki kostiumą?

– Daugybė vyrų dėvi kostiumus. – Ji vengė tiesiai atsakyti, bet meluoti nenorėjo, ypač Brajanui. – Nelįsk prie šaldytuvo. Aš ruošiu vakarienę.

Įsitvėręs šaldytuvo rankenos Brajanas pabalino akis.

– Mirštu iš bado. Nesulauksiu vakarienės.

Savana paėmė iš dubens obuolį ir metė per petį. Nusišypsojo išgirdusi, kaip Brajanas jį pagavo.

– Šeinas mums leido užeiti pas juos rytoj po pamokų vėl pažiūrėti kačiukų. Jų ūkis iš tiesų nuostabus. Reikėtų ir tau jį pamatyti, mama.

– Esu mačiusi ne vieną ūkį.

– Bet šis labai tvarkingas. Ten yra ir du šunys. Fredas ir Estela.

– Fredas ir... – Savana prapliupo juoku. – Gal tikrai reikės ten užsukti.

– Nuo pastogėje sukrauto šieno puikiai matyti miestas. Konoras sako, kad kai kurie mūšiai kadaise vyko čia, šiuose laukuose. Tikriausiai jie buvo pilni žuvusiųjų.

– Dabar tai iš tikrųjų žadina jausmus.

– Aš pamaniau... – Brajanas atsikando obuolio ir stengėsi kalbėti nerūpestingai. – Pamaniau, gal norėtum nueiti pasižiūrėti kačiukų.

– O, tikrai?

– Na, taip. Konoras sako, kad Šeinas tikriausiai juos išdalys, kai jie atjunks nuo katės. Ko gero, ir tu norėtum.

Ji uždengė kepamą vištieną.

– Norėčiau?

– Taip, žinoma, kad nebūtų liūdna, kai aš išeinu į mokyklą. – Jis kerinčiai nusišypsojo. – Nesijaustum vieniša.

Savana perkėlė svorį ant vienos kojos ir atidžiai pažvelgė į jį.

– Gerai pasakei, Brajau. Tikrai gerai.

Kaip tik to jis ir tikėjosi.

– Tai ar galiu pasiimti kačiuką?

Ji būtų mielai padovanojusi jam visą pasaulį, ne vien mažą kačiuką.

– Žinoma.

Brajanas puolė jai į glėbį ir Savana skambiai nusijuokė.

Po vakarienės, kai indai buvo suplauti, namų darbai, kurie ją taip gąsdino, atlikti, o vaikas, pats brangiausias žmogus šiame pasaulyje, su visa beisbolo kepuraite paguldytas į lovą, Savana įsitaisė sūpuoklėse priekinėje verandoje ir įsispoksojo į mišką.

Jai patikdavo stebėti, kaip čia temsta, lyg naktis turėtų pirmumo teisę. Vėliau galbūt pasigirs pelėdos ūbavimas arba Šeino Makeido galvijų baubimas. Kartais, kai būdavo labai tylu arba po lietaus, galėjai išgirsti ir upelio čiurlenimą.

Pavasaris buvo pernelyg ankstyvas ir jonvabaliai, tos žybčiojančios švieselės, neskraidė. Savana nekantriai laukė pasirodant jonvabalių, tikėjosi, kad Brajanas dar neišaugo iš to amžiaus, kai labai smagu juos vaikytis. Ji norėjo matyti, kaip jis bėgioja po kiemą šiltą vasaros naktį, kai danguje mirksi žvaigždės, oras prisisunkęs žydinčių gėlių kvapo, o tankaus miško uždanga užstoja juos nuo viso pasaulio.

Norėjo, kad jis turėtų kačiuką, su kuriuo galėtų žaisti, draugų, kuriuos vadintų savais, ir vaikystę, nestokojančią akimirkų, kurias pameni iki dienų galo.

Tokią vaikystę, kokios ji niekada neturėjo.

Įsiūbavusi sūpuokles Savana atsilošė ir paniro į tobulą kaimiškos nakties ramybę.

Prireikė dešimties ilgų ir sunkių metų, kol atsidūrė čia, ant šių sūpynių šio namo prieangyje. Tačiau ji nė akimirką nieko nesigailėjo. Nei savo pasiaukojimo, nei skausmo, nei rūpesčių, nei rizikos. Gailėdamasi dėl ko nors vieno turėtų gailėtis dėl visko. Gailėtis dėl ko nors vieno būtų tas pats kas gailėtis, kad turi Brajaną. O tai neįmanoma.

Dabar ji turėjo viską, ko siekė, ir visa tai pelnė pati, kad ir kokius sunkumus teko įveikti.

Ji buvo kaip tik ten, kur ir norėjo būti, buvo tas, kas norėjo būti, ir jokiems praeities vaiduokliams neleis visko sugadinti.

Kaip tėvas drįso siūlyti jai pinigus, kai visą gyvenimą ji iš jo troško vienintelio dalyko – meilės?

Vadinasi, Džimas Moningstaras mirė. Daug gėręs, sunkiai gyvenęs užsispyręs kalės vaikas jau prisijodinėjo savo paskutiniu žirgu ir užmetė lasą ant savo paskutinio buliaus. Dabar ji turėtų gedėti. Dabar ji turėtų būti dėkinga, kad galiausiai jis prisiminė ją. Ir anūką, kurio nenorėjo ir niekada nematė.

Išdidumas jam buvo svarbesnis už dukterį ir mažą gyvybės kibirkštėlę joje. Dabar, kai prabėgo šitiek metų, jis panoro viską užglaistyti mažiau nei aštuoniais tūkstančiais dolerių.

„Po velnių“, – pagalvojo nuvargusi Savana ir užsimerkė. Net aštuoni milijonai nepadėtų visko pamiršti ir nenupirktų jos atlaidumo. Ir joks advokatas su prašmatniu kostiumu, žudančiomis akimis ir sidabriniu liežuviu jos nuomonės nepakeis.

Tegul tas Džeradas Makeidas keliauja pragaran kartu su Džimu Moningstaru.

Jam nebuvo jokio reikalo atvažiuoti čia lyg į savo namus, stovėti jos virtuvėje, siurbčioti limonadą, kalbėti apie sąskaitą studijoms ir meiliai šypsotis jos sūnui. Jis neturėjo jokios teisės nukreipti tos šypsenos į ją... bent jau ne taip įžūliai... ir žadinti seniai užmigdytus jausmus.

Na, galų gale, ji dar nemirė, pagalvojo ir nuoširdžiai atsiduso. Kai kurie vyrai atrodo gimę vien tam, kad moteriai sudrėktų tam tikra vieta.

Savana nenorėjo tokią nuostabią pavasario naktį sėdėti čia ir galvoti, kaip seniai neglaudė glėbyje jokio vyro ir pati nebuvo glaudžiama. Tiesą sakant, ji visai nenorėjo galvoti, tačiau jis atžingsniavo per jos pievutę ir greičiau nei per akimirką supurtė jos kruopščiai susikurtą pasaulį.

Tėvas mirė, o ji netgi labai gyva. Trumpas advokato Makeido vizitas leido aiškiai įsisąmoninti šiuos abu dalykus.

Ir nors labai norėtų to išvengti, jai teks pripažinti ir viena, ir kita. Ilgainiui vėl turės susidurti su Džeradu. Jeigu pati į jį nesikreips, jis vėl čia atvažiuos. Su atkaklia veido išraiška, dailiu kostiumu, su kaklaraiščiu arba be jo.

Todėl reikės nuspręsti, ką daryti. Be to, teks viską papasakoti Brajanui. Jis turi teisę žinoti, kad jo senelis mirė. Ir turi teisę žinoti apie palikimą.

Tačiau šįvakar ji apie tai negalvos, nesirūpins ir į tai nesigilins.

Savana ilgai nejuto, kad skruostai šlapi nuo ašarų, pečiai krūpčioja, o rauda drasko gerklę. Susigūžusi į kamuoliuką ji nuleido galvą ir priglaudė veidą prie kelių.

– Ak, tėveli...

Džeradas nebuvo nusistatęs prieš ūkio darbus. Neketino kaip Šeinas tokiu būdu pelnyti duonos kasdieninės, tačiau vieną kitą valandą per dieną pasidarbuoti ūkyje buvo visai neblogai. Nuo tada, kai nusprendė parduoti namą mieste ir grįžo namo, griebdavosi ūkio darbų, kai tik turėdavo laiko. Tai buvo darbai, kurių negali pamiršti – raumenys tuoj patys prisimena. Ir tu melži, šeri, ari, sėji.

Išsirengęs iki prakaitu permirkusių marškinėlių ir senų džinsų jis tempė karvėms glėbius šieno. Juodmargės drimbino prie ėdžių kliūdamos viena už kitos, mojuodamos uodegomis. Jų kvapas jam priminė jaunystę, o labiausiai tėvą.

Bakas Makeidas laikė karves ir savo sūnus išmokė vertinti jas atsakingai, kaip pragyvenimo šaltinį. Jam ūkininkavimas buvo gyvenimo būdas – kaip dabar Šeinui. Pasinėręs į ūkio darbus Džeradas susimąstė, ką tėvas pagalvotų apie sūnų advokatą.

Tikriausiai šiek tiek apstulbtų pamatęs jį su kostiumu ir kaklaryšiu, nuolat rengiantį įvairiausius dokumentus ir dedantį į aplankus. Džeradas vylėsi, kad tėvas juo didžiuotųsi. Jam reikėjo tikėti, kad tėvas didžiuotųsi.

Tačiau po savaitės teismo salėse ir sėdint prie dokumentų visai neblogai šitaip praleisti savaitgalį, mąstė jis.

Netoliese gindamas karves prie šėryklos nerūpestingai švilpavo Šeinas. Jis atrodė visai kaip kadaise tėvas: dulkėtais džinsais, dulkėtais marškiniais ant tvirto išmankštinto kūno, nutrinta kepure ant seniai žirklių nemačiusių plaukų.

– Ką galvoji apie naująją kaimynę?! – šūktelėjo Džeradas.

– Ką?

– Klausiu apie naująją kaimynę, – pakartojo Džeradas ir nykščiu parodė į Moningstar sklypą.

– Kalbi apie deivę? – Šeinas pasitraukė nuo ėdžių ir pažvelgė svajingomis akimis. – Man reikia akimirkos tylos, – sumurmėjo ir priglaudė ranką prie širdies.

Pralinksmėjęs Džeradas persibraukė delnu plaukus.

– Ji įspūdinga.

– Taip sudėta, kad... man trūksta žodžių. – Šeinas meiliai pliaukštelėjo karvei per pasturgalį. – Mačiau ją tik kartą. Sutikau, kai su sūnumi ėjo į turgų. Kalbėjomės vos kelias minutes, o paskui visą valandą seilėjausi.

– Ji taip tave pritrenkė?

– Kaip žaibas, brolyti.

– Ar gali trumpam atitraukti mintis nuo to, kas dedasi tavo šortuose?

– Pamėginsiu. – Šeinas pasilenkė norėdamas paskleisti šieną. – Atrodo, ji savarankiška moteris ir neieško draugijos, – pareiškė jis. – Jos santykiai su sūnumi geri. Galima spręsti iš to, kaip jie stovi vienas šalia kito.

– Taip, ir aš tai pastebėjau.

Tai sukėlė Šeinui smalsumą.

– Kada?

– Buvau užsukęs ten prieš porą dienų. Turėjau sutvarkyti vieną teisinį reikalą.

– A... – Šeinas kilstelėjo antakius. – Konfidencialų?

– Taip. – Džeradas atitempė dar vieną ryšulį šieno ir atrišo virvę. – Ką apie ją žmonės šneka?

– Nieko ypatinga. Kiek teko girdėti, ji gyveno Frederiko apygardoje ir vieną dieną pamatė laikraštyje skelbimą, kad čia parduodamas namas. Tada iškart atvažiavo, nusipirko jį, įtaisė vaiką į mokyklą ir užsidarė nuo visų tame namelyje ant kalvos. Ponią Mec tai varo iš proto.

– Nė kiek neabejoju. Jeigu jau paskalų karalienė ponia Mec nieko apie ją neiškapstė, ir kitiems nepavyks.

– Juk tvarkai kažkokį jos juridinį reikalą, gal ką nors sužinosi.

– Ji ne mano klientė, – priminė Džeradas, bet daugiau nieko nepridūrė. – Ar jos sūnus čia užeina?

– Retkarčiais. Su Konoru.

– Keista pora.

– Malonu juos matyti kartu. Galiu pasakyti, kad Brajanas tikrai šaunus. Užduoda milijonus klausimų, turi savo nuomonę ir drąsiai ją gina. – Šeinas kilstelėjo antakį. – Jis man kai ką primena.

– Nejaugi?

– Tėtis mėgdavo sakyti: jei apie ką nors yra dvi nuomonės, tai jos abi tavo. Tas berniukas irgi toks. Jis pralinksmina Konorą. O tai labai smagu girdėti.

– Kai turi tokį tėvą kaip Džo Dolinas, nedaug pasitaiko progų juoktis.

Šeinas kažką burbtelėjo ir pakėlė numestą virvę.

– Na, Dolinas dabar tupi už grotų ir niekam nebetrukdo. – Jis žengtelėjo atatupstas, nužvelgė savo bandą ir lauką. – Daugiau jis nebemuš Kesės ir neterorizuos vaikų. Ar greitai skyrybos įsiteisės?

– Galutinis sprendimas turėtų būti priimtas per šešiasdešimt dienų.

– Nelabai greitai. Man reikia eiti pas kiaules. Ar gali dar atnešti šieno iš daržinės?

– Žinoma.

Šeinas nuėjo prie aptvaro pasiruošęs įkrėsti ėdalo. Pamatę jį riebūs paršeliai sukruto ir ėmė kriuksėti.

– Taip, taip, tėvelis čia, mano berniukai ir mergaitės.

– Jis visada su kiaulėmis kalbasi, – už nugaros pasigirdo Brajano balsas.

– O jos jam atsako. – Šeinas šypsodamasis atsisuko ir pamatė, kad berniukas ne vienas.

Uždėjusi jam ant peties delną šalia stovėjo ir nerūpestingai šypsojosi Savana. Jos palaidi plaukai lyg juodo lietaus srautas krito ant nutrinto džinsinio švarkelio. Nusprendęs, kad kiaulės gali palaukti, Šeinas pasirėmė ant tvoros.

– Labas rytas.

– Labas rytas. – Ji žengtelėjo link jo. – Regis, paršeliai gerokai išalkę.

– Jie visuomet alkani. Kaip tikri paršeliai.

Ji nusijuokė ir atrėmė koją į apatinį aptvaro skersinį. Buvo pripratusi prie gyvulių, prie jų skleidžiamų garsų ir kvapų.

– Šita kiaulaitė atrodo tikrai gerai įmitusi.

Šeinas priėjo arčiau įkvėpti Savanos plaukų aromato.

– Ji turi paršiuotis. Netrukus reikės atskirti nuo kitų.

– Ūkyje pavasaris, – suniurnėjo Savana. – O kas tėtis?

– Anas glotnus kuilys.

– A, tas, kuris į ją nekreipia dėmesio. Patinams tai būdinga. – Vis dar šypsodamasi ji atmetė plaukus. – Mes čia su reikalu, pone Makeidai.

– Šeinai.

– Šeinai. Sklinda gandai, kad turite kačiukų.

Šeinas nusišypsojo Brajanui.

– Tai įkalbėjai mamą, ką?

Apsimetęs, kad jis čia niekuo dėtas, Brajanas gūžtelėjo pečiais, bet veide šmėkštelėjusi džiugi šypsena jį išdavė.

– Jai reikia draugijos, kai aš mokykloje.

– Gerai sakai. Kačiukai daržinėje. Parodysiu.

– Nereikia. – Savana uždėjo delną jam ant rankos norėdama sustabdyti. Jos akyse kažkas žybtelėjo – buvo aišku, kad ji suprato, kur krypsta Šeino mintys. – Netrukdysime jums dirbti. Jūsų kiaulės nori ėsti, o aš esu tikra, kad Brajanas žino, kur rasti kačiukus.

– Aišku, žinau. Eime, mama. – Jis truktelėjo ją už rankos. – Jie tikrai nepaprasti. Šeinas turi daug visokių nuostabių gyvulių, – paaiškino Brajanas.

– Hmm... – Metusi dar vieną linksmą žvilgsnį į aptvarą ji leidosi sūnaus nutempiama. – Nuostabūs gyvuliai. – Ir pamačiusi Džeradą, išeinantį iš daržinės su šieno ryšuliu ant peties, mintyse pridūrė: „Štai dar vienas.“

Jųdviejų žvilgsniai susitiko, kurį laiką jie žiūrėjo vienas į kitą, galiausiai Džeradas sustojo ir numetė šieną ant žemės. Savana suprato: kostiumas ją suklaidino. Nors juo vilkintis Džeradas neatrodė romus, bet buvo elegantiškas. O dabar elegancijos nė su žiburiu nerastum.

Kūnas – vieni raumenys.

Jei ji būtų ne tokia kieta moteris, ištįstų seilės. Tačiau Savana tik pakreipė galvą ir ramiai tarė:

– Labas rytas, pone Makeidai.

– Labas rytas, ponia Moningstar. – Džerado balsas irgi buvo ramus, tačiau jam reikėjo susiimti, kad atslūgtų paširdžius sukausčiusi įtampa. – Sveikas, Brajanai.

– Nežinojau, jog jūs čia dirbate, – prisipažino Brajanas. – Anksčiau nepastebėjau.

– Kartkartėmis padirbėju.

– O kodėl vakar vilkėjote kostiumą? – paklausė jis. – Šeinas niekada nevilki kostiumo.

– Aprengtum nebent gerokai trinktelėjęs, kad prarastų sąmonę. – Berniukui nusišypsojus Džeradas pastebėjo plyšį tarp dantų, kurio prieš dieną dar nebuvo. – Kai ką pametei?

Brajanas išdidžiai įspraudė į tarpą liežuvį.

– Iškrito šįryt. Dabar patogu spjaudytis.

– Kadaise buvau šios srities čempionas. Nuspjaudavau devynias pėdas ir tris colius. Nevėjuotą dieną.

Berniukui tai tikrai padarė įspūdį, jam kilo noras susirungti. Sukaupęs burnoje seilių Brajanas spjovė. Džeradas suspaudė lūpas ir linktelėjo.

– Neblogai.

– Galėčiau dar toliau nuspjauti.

– Esi vienas iš geriausių savo grupėje, Brajau, – santūriai pagyrė Savana. – Tačiau ponui Makeidui reikia dirbti, o mes atėjome pasižiūrėti kačiukų.

– Taip, jie čia ir yra. – Berniukas lėkte įlėkė į daržinę. Savana gerokai lėčiau nusekė jam iš paskos.

– Devynias pėdas? – perklausė ji žvilgtelėjusi per petį.

– Ir tris colius.

– Stebinate mane, pone Makeidai.

Ji taip ypatingai žengė tomis ilgomis kojomis, kad vyrui galėjo kilti įvairiausių minčių. Šiek tiek pasiginčijęs pats su savimi Džeradas pasidavė ir įėjo paskui ją.

– Argi jie ne puikūs? – Brajanas plumptelėjo ant šieno šalia miegančių kačiukų ir jų nuobodžiaujančios mamos. – Dar daug savaičių turės būti su kate. – Jis atsargiai piršto galu paglostė dūmų pilkumo pūkuotą kačiuko galvelę. – Bet paskui galėsime vieną pasiimti.

Savana nieko negalėjo padaryti. Ėmė ir ištižo.

– Ak, kokie mažyčiai! – Neatsispyrusi pagundai ji pritūpė ir atsargiai paėmė vieną kačiuką. – Žiūrėk, Brajanai, jis telpa man į delną. Ak, argi tu ne mielas, katinėli? – Ji priglaudė veidą prie puraus kailiuko. – Argi ne gražuolis?

– Man šitas patinka labiausiai. – Brajanas toliau glostė mažą pilką kamuoliuką. – Ketinu jį pavadinti Kelu. Pagal Kelą Ripkeną¹.

– O! – Minkštas rusvas kamuoliukas jos rankose sujudėjo, plonai miauktelėjo. Savanai suspaudė širdį. – Gerai. Tegu bus pilkas.

– Galite paimti du, – pasiūlė į daržinę įžengęs Džeradas. Nes jos veidas buvo it atversta knyga. – Dviese kačiukams bus smagiau.

– Abu? – Mintis žybtelėjo Brajano galvoje tūkstančio vatų stiprumu. – Mama, paimkime du. Vienam jam bus blogai!

– Brajau...

– Tikrai neatsiras daugiau rūpesčių. Pas mus pakanka vietos. O Kelui juk reikės su kuo nors žaisti ir šiaip leisti laiką.

– Ačiū, Makeidai.

– Nėra už ką.

– Be to, – tęsė Brajanas, primiršęs savo paties jaudulį ir nukreipęs dėmesį į mamą, kuri glaudė rusvą kačiuką, – tokiu atveju mes abu galime išsirinkti po kačiuką. Taip teisingiau, tiesa? – Šypsodamasis Brajanas pirštu perbraukė per rusvą kačiuko kailį. – Tu jam patinki. Matai, kaip jis stengiasi palaižyti tau ranką?

– Jis alkanas, – atsiliepė Savana, tačiau puikiai žinojo, kad neatsispirs šio mažo kamuoliuko, telpančio delne, žavesiui. – Tikiuosi, jie bus draugai.

– Kaip gerai, mama! – Brajanas pašoko ir pabučiavo ją visiškai nesivaržydamas, nors dauguma devynmečių berniukų jaustųsi sutrikę. – Pasakysiu Šeinui, kuriuos mes išsirinkome.

Brajanas išdundėjo iš daržinės.

– Juk to ir norėjote, – pasakė Džeradas.

– Esu jau suaugusi ir suprantu, kad visko, ko noriu, negaliu turėti. – Savana atsiduso ir padėjo kačiuką šalia katės pažįsti kartu su broliukais ir sesutėmis. – Su dviem katėmis nė kiek ne daugiau rūpesčių nei su viena. – Ji ėmė stotis žvilgtelėjusi iš apačios į Džeradą ir šis skubiai pakišo ranką jai po pažastimi norėdamas padėti. – Ačiū. – Ji apėjo jį ir patraukė į šviesą. – Kas jūs esate iš tikrųjų: ūkininkas, apsimetantis advokatu, ar advokatas, apsimetantis ūkininku?

– Šiuo metu jaučiuosi esąs ir advokatas, ir ūkininkas. Pastaruosius kelerius metus praleidau Heigerstaune. – Jis prisiderino prie jos, iš lėto žengiančios dideliais žingsniais. – Kai prieš keletą mėnesių grįžau, turėjau begalę reikalų mieste, tai nelabai galėjau padėti Šeinui ir Devinui.

– Devinui? – Savana stabtelėjo lauke, kur skaisčiai švietė kaitri saulė. – A, tiesa, šerifui. Taip, Brajanas jį minėjo. Ar ir Devinas čia gyvena?

– Retkarčiais pasilieka pernakvoti, bet gyvena šerifo būstinėje.

– Kovoja su nusikaltėliais mieste, kuriame tik du šviesoforai?

– Devinas į viską žiūri rimtai. – Jis pažvelgė į Brajaną, kuris zujo aplink Šeiną, ginantį karves atgal į ganyklą. – Ar apgalvojote, kaip elgsitės su tėvo palikimu?

– Palikimas. Koks rimtas žodis. Taip, galvojau apie tai. Reikės pasikalbėti su Brajanu. – Pastebėjusi, kad Džeradas kilstelėjo antakį, ji ramiai paaiškino: – Mes esame lygūs, pone Makeidai. Jis turi teisę pareikšti nuomonę. Tačiau šiandien po pietų vyks Mažosios beisbolo lygos rungtynės, aš nenoriu atitraukti nuo jų sūnaus dėmesio. Iki pirmadienio jums atsakysiu.

– Puiku. – Džeradas vėl nusuko akis ir prisimerkė. Savana šyptelėjo pastebėjusi jose susierzinimą.

– Leiskite spėti. Jūsų brolis vėl žiūri į mano užpakalį?

Nustebęs Džeradas pažvelgė į ją.

– Iš kur žinote?

Ji sodriai nusijuokė.

– Moterys tokius dalykus jaučia, branguti. Tik kartais apsimeta nepastebinčios. – Ji žaibiškai grįžtelėjo per petį ir pamerkė Šeinui. – Eime, Brajanai, turi dar daug darbų padaryti prieš rungtynes.

Ji ėjo per mišką klausydamasi, kaip šalia be perstojo Brajanas čiauška apie kačiukus, rungtynes ir Makeidų ūkio gyvulius.

Jis buvo laimingas – o tai svarbiausia. Ir saugus. Ji pasielgė teisingai. Pati priėmė sprendimą. Laiku susigriebė, nepradėjo dūsauti ir neišklojo savo rūpesčių sūnui. Kartais taip sunku nuspręsti, kas teisinga.

– Brajanai, gal pabėgėk greičiau? Padaryk tuos darbus ir apsivilk sportinę aprangą. Aš truputį pasėdėsiu čia.

Jis sustojo, paspyrė akmenuką.

– Kodėl tu taip dažnai čia sėdi?

– Dėl to, kad man ši vieta patinka.

Jis atidžiai žvelgė jai į veidą ieškodamas ženklų.

– Ar mes tikrai liksime čia gyventi?

Savanai truputį suspaudė širdį, ji pasilenkė jo pabučiuoti.

– Taip, liksime.

Brajano veidą iškart nušvietė šypsena.

– Šaunu, – tarė ir nubėgo palikdamas ją vieną stovėti ant tako.

Ji atsisėdo ant išvirtusio medžio, užsimerkė ir pamėgino atsikratyti visų minčių.

Daug kas trukdė medituoti – prisiminimai, klaidos, abejonės. Savana atkakliai vijo juos nuo savęs, pasinerdama į aplink tvyrančią ramybę ir stengdamasi negalvoti apie rūpesčius.

To ji išmoko vaikystėje, kai pasidarydavo per sunku ištverti gyvenimo sumaištį. Ilgas keliones barškančiu pikapu, daugybę valandų dvokiančiuose arklių aptvaruose, garsius balsus, iš alkio maudžiantį skrandį, piktą kūdikių rėkimą, menkai šildomų kambarių vėsą. Visa tai ji pajėgė ištverti tik retkarčiais atsiribodama nuo viso pasaulio ir bent kelioms minutėms panirdama į save.

Tada sprendimai tapdavo aiškesni, ji atgaudavo pasitikėjimą savo jėgomis.

Džeradas žvelgė it užburtas – lyg miške aptikęs kokią mistinę būtybę. Egzotiškas jos veidas visiškai ramus, kūnas sustingęs. Nenustebtų pamatęs jai ant peties nutupiant drugelį ar kokį ryškiaspalvį paukštį.

Šie miškai nuo seno buvo jo. Jo asmeninė erdvė. Intymi vieta. Tačiau būdama čia ji miško ramybės netrikdė. Džeradas nenustebo pamatęs čia šią moterį. Tikėjosi ją rasti, kažkuriame sąmonės užkaboryje slėpėsi mintis, kad tereikia žinoti, kada ieškoti.

Jis bijojo net sumirksėti, lyg ji galėtų akimirksniu išnykti visiems laikams.

Savana lėtai atsimerkė ir pažvelgė jam į akis.

Kurį laiką nė vienas iš jų nepajėgė ištarti nė žodžio. Savana juto, kaip oro gurkšnis įstrigo gerklėje. Buvo įpratusi, kad vyrai spokso į ją. Jie spoksodavo netgi tada, kai ji buvo dar vaikas. Kartais tai erzindavo, kartais keldavo juoką arba susidomėjimą. Tačiau dar niekada nebuvo taip netekusi žado kaip dabar, susidūrusi su nemirksinčių vasaros žolės žalumo akių žvilgsniu.

Džeradas pajudėjo pirmas, žengė žingsnį artyn ir pasaulis vėl ėmė suktis.

– Nemėgstu sakyti to, kas ir taip aišku. – Jis prisėdo šalia jos ant rąsto – ir dėl to, kad norėjo, ir kad jam linko keliai. – Bet jūs pribloškianti.

Pasijutusi truputį tvirčiau Savana pasuko galvą.

– Argi dabar neturėtumėte arti lauko ar dirbti kokio kito darbo?

– Jau daugybę metų Šeinas niekam nepatiki savo traktoriaus. O jums ar nereikia eiti į beisbolo rungtynes?

– Dar turiu porą laivų valandų. – Savana giliai atsikvėpė ir apsidžiaugė, kad lengvai pavyko. – Tai kas čia įsibrovėlis, jūs ar aš?

– Ko gero, mes abu. – Džeradas išsitraukė cigariuką ir susirado degtukus. – Čia mano brolio valdos.

– Maniau, ūkis jūsų visų.

– Taip ir yra. – Jis užsitraukė, paskui išpūtęs dūmų debesį stebėjo, kaip jie plaikstosi saulėje. – Šis rėžis priklauso Reifui.

– Reifui? – Savana kilstelėjo antakius. – Tik nesakykite, kad jūsų yra ir daugiau

– Mes keturi.

Džeradas stengėsi neparodyti nustebimo, kai čiupusi jam iš rankos cigariuką Savana nerūpestingai patraukė dūmo.

– Keturi Makeidai, – ištarė susimąsčiusi. – Keista, kad miestas išliko nesugriautas. Ir nė viena moteris nesugebėjo jūsų supančioti?

– Reifas vedęs. Aš irgi buvau.

– A. – Ji atidavė jam cigariuką. – O dabar grįžote į ūkį.

– Teisingai. Beje, jeigu nebūčiau taip ilgai dvejojęs, dabar gyvenčiau namelyje, kuriame gyvenate jūs.

– Tikrai?

– Taip. Savo namą mieste parduodu ir dairausi ko nors čia. Bet kai ėmiau ieškoti būsto šiose apylinkėse, jūs jau buvote pasirašiusi pirkimo sutartį. – Jis paėmė pagaliuką ir ėmė piešti ant žemės. – Čia ūkis, – paaiškino nubrėžęs kelias linijas. – Čia Reifo namai. O čia jūsų namelis.

Žiūrėdama į trikampį Savana suspaudė lūpas.

– Hmm... Tada Makeidams priklausytų geras gabalas kalno. Prašovėte pro šalį, advokate Makeidai.

– Taip atrodo, ponia Moningstar.

– Manau, galite vadinti mane Savana, jeigu jau esame kaimynai. – Paėmusi iš jo pagaliuką ji pabaksnojo į viršutinį trikampio kampą. – Ar tai tas mūrinis namas, kuris matyti ant kalvos nuo kelio, vedančio į miestą?

– Taip. Senasis Barlou namas.

– Jame vaidenasi.

– Jau girdėjote tokias kalbas?

– Negirdėjau. – Savana smalsiai pažvelgė į jį. – O ką, sklando kalbos?

Džeradui užteko akimirkos, kad suprastų, jog ji nejuokauja.

– Kodėl sakote, kad ten vaidenasi?

– Tai lengva pajusti, – paprastai paaiškino ji. – Šiuose miškuose irgi tas pats. Čia neramu. – Jam įsispoksojus į ją Savana nusišypsojo. – Turiu indėnų kraujo. Aš iš apačių. Mano tėvas mėgo girtis, kad jis grynakraujis, bet... – Savana nutilo ir nusisuko.

– Bet?

– Jis turėjo italų, meksikiečių ir netgi šiek tiek prancūzų kraujo.

– O jūsų motina?

– Anglų ir meksikiečių. Ji buvo rodeo jojikė. Čempionė. Kai buvau penkerių, mama pakliuvo į automobilio avariją. Blankiai ją beprisimenu.

– Mano abu tėvai taip pat jau mirę. – Džeradas draugiškai pasiūlė jai cigariuką. – Skaudi patirtis.

Savana įtraukė dūmo.

– Tėvo mirtis manęs neturėtų labai skaudinti. Praradau jį jau prieš dešimt metų, kai jis mane išspyrė iš namų. Buvau šešiolikmetė ir laukiausi Brajano.

– Kaip gaila, kad jis taip pasielgė, Savana.

– Ai, nieko tokio, juk nepražuvau. – Ji atidavė cigariuką. Pati nežinojo, kodėl jam viską papasakojo, gal kad aplinkui tvyrojo tyla, o šis vyras atidžiai klausėsi. – Atvirai kalbant, pastarosiomis dienomis apie tėvą galvojau daugiau nei kada nors anksčiau. Net neįsivaizduojate, ką aštuoni tūkstančiai dolerių man būtų reiškę prieš dešimt metų. Netgi prieš penkerius. – Gūžtelėjusi pečiais ji atmetė plaukus. – Buvo laikas, kai net aštuoni doleriai man būtų buvę tikras lobis... Et, tai neturi reikšmės.

Jis impulsyviai uždėjo delną jai ant rankos.

– Žinoma, kad turi.

Savana suraukusi antakius pažvelgė į jųdviejų rankas, paskui lėtai ištraukė savąją ir atsistojo.

– Man reikia galvoti apie Brajanas. Todėl viską aptarsiu su juo.

– Leiskite pasakyti dar vieną akivaizdų dalyką. Jūs puikiai išauklėjote sūnų.

Ji nusišypsojo.

– Mes abu vienas kitą auklėjome. Bet dėkui už gerą žodį. Susisieksime.

– Savana. – Džeradas pakilo ir atsistojo priešais ją ant tako. – Čia geras miestelis, žmonės daugiausia malonūs. Niekas čia nesijaučia vienišas, nebent pats to nori.

– Apie tai irgi reikės pagalvoti. Iki pasimatymo, advokate Makeidai.

Džeradas jau daugelį metų nesilankė Mažosios beisbolo lygos rungtynėse. Kai sustabdęs automobilį aikštelėje už miesto įtraukė į save aplink tvyrančių kvapų ir išgirdo šurmulį, susimąstė kodėl. Medinės tribūnos buvo pilnos triukšmingų žmonių. Vaikai arba buvo aikštėje, arba bėgiojo už neaukštos vielinės tvoros, arba stumdėsi tribūnų šešėlyje.

Maisto kioskai viliojo siųsdami mėsainių ir dešrainių kvapus.

Džeradas pasistatė mašiną į ilgą automobilių eilę duobėtame siaurame kelkraštyje ir išlipęs nužingsniavo per nelygiai nupjautą pievelę. Jis žvalgėsi, bene pamatys Savaną, bet žvilgsnis užkliuvo už mažojo Konoro Dolino.

Šviesiaplaukis berniukas ramiai stovėjo eilėje prie maisto ir spoksojo į kojas, o keli stambūs vyresni berniūkščiai kibo prie jo.

– Ei, čia juk tas pusgalvis Dolinas? Kaip tavo seniui patinka kalėjimo kamera?

Konoras didvyriškai niekur nesitraukė, nors jie stumdė jį ir kumščiavo. Priešais stovinti moteris atsigręžė ir kažką piktai pasakė, bet priekabiautojai jos nepaisė.

– Kodėl tu neiškepi jam pyrago su dilde viduje, bukagalvi? Galiu lažintis, toks ištižėlis kaip tu kepa puikius pyragus.

– Sveikas, Konorai, – pasisveikino Džeradas ir perliejo berniūkščius tokiu žvilgsniu, kad priekabiautojai nurūko šalin. – Kaip laikaisi?

– Gerai. – Nuo pažeminimo jo skruostai buvo išmušti raudonomis dėmėmis, pinigus gniaužiantis delnas sudrėkęs iš baimės. – Turiu nupirkti dešrainių ir dar ko nors.

– Hmm... – Džeradas buvo vyras ir suprato: geriau neužsiminti apie tai, ką matė prieš akimirką. – Kodėl tu nežaidi beisbolo?

– Man nelabai sekasi, – dalykiškai paaiškino Konoras. Jis buvo taip įpratęs girdėti, kad yra nevykėlis, jog tuo neabejojo. – Bet Brajanas žaidžia. Brajanas Moningstaras. Jis geriausias komandos žaidėjas.

– Tikrai? – Pastebėjęs, kaip nušvito drovios pilkos berniuko akys, Džeradas susijaudino ir ištiesė ranką pakelti Konoro beisbolo kepuraitės snapelio. Šis instinktyviai atsitraukė, paskui sustingo, ir tai priminė Džeradui, kad gyvenimas šiam devynerių metų vaikui – ne vien beisbolo rungtynės ir dešrainiai. – Labai noriu pamatyti, kaip jis žaidžia, – tęsė Džeradas, lyg nieko nebūtų atsitikę. – Kas jis komandoje?

Susigėdęs dėl bailumo Konoras nudelbė akis į žemę.

– Saugas.

– Nejaugi? Kadaise ir aš buvau saugas.

– Jūs žaidėte beisbolą? – Konoras apstulbęs spoksojo į jį.

– Taip, žaidžiau. Devinas buvo trečios bazės gynėjas, o...

– Šerifas Makeidas irgi žaidė beisbolą? – Dabar nustebimas sumišo su nuoširdžiausia pagarba didvyriams. – Galėčiau lažintis, kad žaidė puikiai.

– Taip, neblogai. – Prisiminimas, kad jam taip ir nepavyko beisbole pranokti Devino, šiek tiek žeidė Džerado išdidumą. – Kiek dešrainių nori, Konorai?

– Aš turiu pinigų. Mama davė. Ir ponia Moningstar. – Jis pamėgino ištiesinti banknotus. – Jai taip pat turiu nupirkti dešrainį. Su garstyčiomis.

– Aš vaišinu. – Džeradas iškėlęs parodė pardavėjui tris pirštus, o Konoras kramtydamas lūpą spoksojo į savo pinigus. – Tada galėsiu būti su tavimi ir ponia Moningstar.

Pirmą dešrainį Džeradas padavė berniukui ir atidžiai stebėjo, kaip šis ant jo išspaudžia ryškiai geltonų garstyčių juostelę.

– Ar tavo mama ir sesuo čia?

– Ne, pone. Mama dirba, o Ema užkandinėje kartu su ja. Bet man leido ateiti čia pasižiūrėti rungtynių.

Džeradas dar nupirko gėrimų ir viską sudėjo į plonu popieriumi išklotą kartoninę dėžutę.

– Ar galėsi visa tai panešti?

– Taip, pone. Žinoma. – Patenkintas, kad juo pasitikima, Konoras nuėjo prie tribūnų nešdamas dėžutę taip, lyg dešrainiai būtų sprogmenys, o gėrimai – degusis skystis. – Mes sėdime ten, viršuje, ponia Moningstar sako, kad iš ten geriau matyti.

„Ji ten irgi gerai matoma“, – pagalvojo Džeradas, kai jie priartėjo prie tribūnų. Savana sėdėjo alkūnėmis įsirėmusi į kelius, delnus pasikišusi po smakru. O jos akys – tai jam teko įsivaizduoti, nes jas slėpė tamsūs akiniai, – žvelgė į sporto aikštelę.

Dėl akių jis suklydo. Savana stebėjo jį, einantį šalia berniuko, vis nušvintantį žudančia šypsena arba trumpai pasisveikinantį, kai kas nors jį užkalbindavo. Jai pro akis neprasprūdo, kad kelios įvairaus amžiaus moterys jam einant pro šalį atlošė pečius arba persibraukė plaukus.

Štai ką priverčia daryti vyras, atrodantis taip kaip Džeradas. Savana staiga suvokė, kad ir jos kūnas nevalingai reaguoja į jo artumą. Matyt, šis vyras gausiai paskleidžia aplink save feromonų. Sekso kvapo.

Dideliais žingsniais jis užkopė į tribūną paskui berniuką. Kartkartėmis paliesdavo kam nors petį ar paspausdavo ištiestą ranką. Savana pakėlė striukę, kurią buvo numetusi į Konoro vietą, ir pasvėrė ant turėklo.

– Graži diena beisbolo rungtynėms, – tarė Džeradas sėsdamasis šalia jos. Jis paėmė iš Konoro dėžutę ir norėdamas padaryti jam vietos, prisislinko prie Savanos. – Daug žmonių susirinko.

– Dabar jau daug. Ačiū, Konai.

– Viską nupirko ponas Makeidas, – paaiškino Konoras ir grąžino jai pinigus.

Savana jau norėjo jų atsisakyti, bet prisiminusi, kas yra išdidumas, susilaikė.

– Ačiū, pone Makeidai.

– Koks rezultatas?

– Mes atsiliekame vienu tašku. – Ji atsikando didelį kąsnį dešrainio. – Tačiau mūsiškiai netrukus atakuos.

– Brajanas muš trečias. – Konoras mandagiai sukramtė ir nurijo kąsnį, tada vėl prabilo: – Jis surinko daugiausia taškų.

Džeradas pamatė, kad aikštėje pasirodė pirmasis berniukas su ryškiai oranžine apranga, ant kurios puikavosi komandos rėmėjos Edės užkandinės reklama.

– Ar jau susipažinai su Edvina Kramp? – sušnabždėjo Džeradas Savanai į ausį.

– Dar ne. Ji tos užkandinės, kurioje dirba Kasandra, savininkė, tiesa?

– Taip. Džiaukitės, kad jūsų berniukas neišterliotas rausvais lūpų dažais.

Savana jau norėjo kažką sakyti, bet išgirdusi beisbolo lazdos smūgį staiga padrąsinamai šūktelėjo. Minia staugė kartu su ja, kai puolėjas nubėgo į pirmąją bazę.

– Rezultatas lygus, ar ne, Konai?

– Taip, tai Bristolis, jis geras žaidėjas.

Ji šlamštė dešrainį ramindama nervus, tuo metu antrasis mušėjas atsivėdėjo ir trenkė lazda. Kažkas iš žiūrovų pasiuntė teisėjui keiksmažodį ir tribūnose įsiplieskė karštas ginčas.

– Atrodo, į šias rungtynes visai rimtai žiūrima, – nusprendė Džeradas.

– Beisbolas yra rimtas žaidimas, – burbtelėjo Savana. Jai apsivertė skrandis, kai pastebėjo Brajaną žengiantį prie namų bazės.

Žiūrovai suūžė.

– Tai Moningstaras! – kažkas sušuko. – Jis gerai smūgiuoja.

– Bet metikas taip meta, kad ir Moningstarui gali nepasisekti. Šiandien niekam nesiseka mušti kamuoliukų.

Savana atlošė galvą ir keliu stuktelėjo priešais sėdintį vyrą.

– Geriau žiūrėkite netauškę niekų, – pareiškė, kai šis atsisuko. – Jis smūgiuos taikliai.

Džeradas nusišypsojo ir atsirėmė į metalinį turėklą.

– Taip, beisbolas – dalykas rimtas.

Brajanas užsimojo, bet nepataikė. Savana susiraukė.

– Lažinuosi iš dolerio, kad jis išlygins rezultatą.

– Nenoriu lažintis prieš jūsų sūnų ar vietinę komandą, – prisipažino Džeradas. – Tačiau Makeidai mėgsta lažintis. Jei doleris, tai doleris.

Savana sulaikiusi kvėpavimą sekė, kaip Brajanas ruošiasi smūgiui. Jis paspardė žemę kaire koja, paskui dešine, pasitaisė šalmą, du kartus bandydamas užsimojo.

– Nenuleisk akių nuo kamuoliuko, Brajau, – sušnabždėjo ji, kai sūnus žengė į bazę. – Nenuleisk akių nuo kamuoliuko.

Jis taip ir darė, bet kamuoliukas pralėkė pro jį tiesiai gaudytojui į rankas.

– Antras smūgis.

– Ką čia tas teisėjas tauškia? – pasipiktino Savana. – Juk padavimas buvo žemas, kraštinis. Visi matė, kad jis žemas ir kraštinis.

Priešais sėdintis vyras atsisuko ir rimtai linktelėjo.

– Žinoma, taip ir buvo. Bo Perkinso akys kaip mano močiutės, o ji be akinių toliau savo nosies neįžiūri.

– Na, kas nors turėtų įspirti Bo Perkinsui į... – Prisiminusi Konorą, kuris spoksojo į ją išpūtęs akis, Savana nurijo beišsprūstantį žodį ir užbaigė: – Jis turėtų skirti baudos smūgį.

– Gerai išsisukote, – tyliai pagyrė ją Džeradas stebėdamas, kaip Brajanas vėl atsistoja ant plokštės. Metikas apsisuko ir metė. Brajanas užsimojo ir lazda pataikė tiesiai į kamuoliuką. Šis praskriejo virš aikštės ir išvengęs jo siekiančių pirštinėtų rankų pasiekė užribio žolę.

– Jam pavyko! – riktelėjo Savana pašokusi kartu su urduliuojančia minia. – Štai taip, Brajanai!

Ji taip judino klubus šokdama pergalės šokį, kad atitraukė Džerado žvilgsnį nuo žaidėjų, kurie bėgiojo po bazes. Savana šūkčiojo pridėjusi delnus iš šonų prie burnos, kad geriau sklistų garsas. Tuo metu Brajanas apibėgęs bazes vėl atsistojo namų bazėje.

Nenustygdama iš džiaugsmo Savana apkabino savo naująjį draugą, sėdintį priešais ją, ir pabučiavo į lūpas.

– Jis šauniai žaidžia, tiesa?

Trisdešimt metų vyresnis už ją vyras išraudo kaip mokinukas ir pritarė:

– Taip, ponia, tikrai.

– O jūs ne tokia jau drovi, – pareiškė Džeradas, kai Savana klestelėjo į savo vietą.

– Kur mano doleris? – Ji ištiesė ranką delnu į viršų.

Džeradas išsitraukė banknotą ir padėjo jai į saują.

– Reginys vertas užmokesčio.

– Iš tikrųjų tai jūs dar nieko nematėte, advokate Makeidai.

Džeradas susimąstė apie pažadus, slypinčius jos judriame, gundančiame kūne, ir nuoširdžiai su tuo sutiko.

1 Cal Ripken (1960) – garsus beisbolo žaidėjas, vadinamas „Geležiniu žmogumi“ (Iron Man) (čia ir toliau – vert. pastabos).

Sėdėdama Edės užkandinėje priešais Džeradą Makeidą ir valgydama ledus Savana mąstė, kad gal suklydo čia ateidama. Šiaip ar taip, jam pavyko ją įkalbėti. Be to, Brajanas ir Konoras labai apsidžiaugė, kai Džeradas pasisiūlė Antietamo komandos „Patrankos“ pergalės proga pavaišinti juos ledais.

Kita vertus, jai knietėjo pamatyti Džeradą su Kasandra Dolin.

Konoro mama buvo maža trapi būtybė. Šviesiaplaukė ir daili lyg porcelianinė lėlė, su liūdesį keliančiomis baikščiomis akimis. Džeradas elgėsi su ja labai švelniai, buvo be galo malonus ir stengėsi priversti nusišypsoti.

Regis, jam patiko drovios, silpnos moterys.

– Prisėsk prie mūsų, Kese, ir drauge pasivaišink ledais.

– Negaliu. – Ji ilgėliau stabtelėjo prie jų staliuko ir paglostė galvą savo dukrelei Emai, kuri mažais kąsneliais rimtai valgė ledus su šokolado sirupu. – Turiu daug darbo. Nuoširdžiai dėkoju, kad vaišini vaikus, Džeradai.

Džeradas pagalvojo, kad tokią liesą moterį lengvai gali nupūsti pavasario vėjas, ir ištiesė jai šaukštelį ledų.

– Bent paragauk.

Kesė paraudo, bet klusniai prasižiojo, kai jis pakėlė šaukštelį jai prie lūpų.

– Labai skanu.

– Ei, Kese, imk mėsainius.

– Jau einu.

Kesė nuskubėjo prie baro, kur karaliavo Edvina Kramp.

Užkandinės savininkė vylingai pamerkė Džeradui. Tai, kad buvo dvidešimt metų už jį vyresnė, jai nesutrukdė atkreipti dėmesio į dailų vyriškį.

– Klausyk, bičiuli, retokai čia tave matau. – Ji pasitaisė smulkiai garbanotų rausvai rudų plaukų šukuoseną. – Kada nusivesi mane į šokius?

– Kai tik liepsi, Ede.

Ji sukikeno ir pakrutino kaulėtą kūną.

– Šįvakar „Legione“ groja puiki grupė. Su malonumu pasilinksminčiau, – pareiškė ji ir nulėkė atgal į virtuvę.

Pralinksmėjusi Savana atsirėmė alkūnėmis į stalą.

– Hmm, „Legione“? Guldau galvą, kad ten rengiami pašėlę vakarėliai.

– Net neįsivaizduojate kokie. – Jis kilstelėjo antakį. – Norėtumėte nueiti?

– Tiek to, šįkart praleisiu. Kaip manai, Brajau, gal tau pavyktų susikimšti į burną dar daugiau ledų?

Brajanas pakabino kupiną šaukštelį ledų su karamele ir pabarstais.

– Nepaprastai gardu, – pasakė mėgaudamasis. – O koks tavo ledų skonis, Konai? – Norėdamas pats įsitikinti jis pasilenkė per stalą ir šaukšteliu pasisiekė Konoro ledų. – Skanu ir braškiniai, – nusprendė paragavęs, – bet karameliniai patys skaniausi.

Tada godžiai nužvelgė Emos ledus su šokolado sirupu, tačiau vylėsi, kad jo skanesni.

– Nebandyk, – švelniai sudraudė sūnų Savana, o penkiametė Ema apglėbė ranka savo dubenėlį su ledais. Nors ir tyli, ji žinojo, kas priklauso jai. – Kirsk juos vikriau, mieloji, – paragino Savana. – Tau juk vieni niekai aplenkti tuos berniukus, tiesa?

– Aš mėgstu ledus, – prisipažino Ema šypsodamasi retai jos veidelį nušviečiančia šypsena.

– Aš taip pat. – Smagiai nusiteikusi Savana pasikabino šaukštelį ledų. – Ledai su šokolado sirupu patys skaniausi, tiesa?

– Aha. Ir dar plakta grietinėlė. Ponia Edė jos labai daug prikrauna. – Ji atsargiai padėjo šaukštelį šalia tuščio dubenėlio ir paskelbė: – Dabar galiu eiti į Reganos parduotuvę. Mama leido.

– Kas yra Regana? – panoro sužinoti Brajanas.

– Mano mamos draugė, – paaiškino Konoras. – Turi senienų parduotuvę gatvės gale. Ten yra daug puikių daikčiukų.

– Eime pažiūrėti.

Brajanui nespėjus pašokti iš vietos Savana uždėjo delną jam ant rankos.

– Brajanai.

Jis akimirką stabtelėjo.

– A, taip, ačiū, pone Makeidai. Ledai buvo labai skanūs. Eime, Konai.

– Ačiū, pone Makeidai. – Kadangi Ema jau traukė jį už rankos, Konoras nuslydo nuo sėdynės. Susiraukęs jis pažvelgė į seserį.

– Ačiū, – pasakė Ema tvirtai įsikibusi broliui į ranką.

– Nėra už ką. Perduokite Reganai nuo manęs linkėjimų.

– Gerai. Mama! – šūktelėjo Konoras. – Mes einame pas Reganą.

– Tik nieko ten nelieskite, – įspėjo juos Kesė, dėdama vieną lėkštę ant stalo ir stengdamasi neišmesti iš rankų kitų dviejų. – O jeigu ji bus užsiėmusi, tuoj pat grįžkite čia.

– Gerai, mama.

Brajanas jau buvo išlėkęs pro duris, Konoras nusekė jam iš paskos, tik šiek tiek trukdė lėtai šalimais žingsniuojanti Ema.

– Galima sakyti, Džeradai, kad uždirbote tašką – kaip beisbole, – pasakė Savana užmetusi ranką ant suolelio atkaltės.

– Ir jūs uždirbote vieną, nes ilgesnio pokalbio su Ema dar nesu girdėjęs.

– Tikriausiai sunku gyventi tokiai droviai mergaitei. Ji panaši į angelą. Kaip ir jos mama.

„Angelai, kuriems teko pagyventi pragare“, – pagalvojo Džeradas.

– Kesė tikra šaunuolė, viena susitvarko su dviem vaikais. Turėtumėte tai įvertinti.

– Taip, tikrai šaunuolė. – Savana žvilgtelėjo į staliuką valančią Kesę. – Ar judu... artimi?

– Pažįstu ją kone visą gyvenimą, bet taip, kaip jūs manote, artimi nesame. Ji mano draugė. – Patenkintas, kad Savana juo gana rimtai susidomėjo, jeigu to klausia, Džeradas išsitraukė cigariuką. – Be to, ir klientė. Jei peržengtume draugystės ribą, būtų neetiška jai atstovauti.

– O jūs esate labai etiškas žmogus, tiesa, advokate Makeidai?

– Taip, tiesa. Neužsiminėte, kuo jūs verčiatės.

– Ką norite sužinoti?

– Na, kaip užsidirbate pragyvenimui?

– Daug ką teko daryti. – Metusi į jį svilinantį žvilgsnį ji paėmė iš Džerado cigariuką.

– Neabejoju, – burbtelėjo jis.

– Šiuo metu dirbu knygų iliustratore, daugiausia iliustruoju vaikiškas knygas. – Nusijuokusi ji atidavė jam cigariuką. – Toks darbas man visai ne prie veido, tiesa?

– Nežinau. Reikėtų užmesti žvilgsnį į jūsų iliustracijas. – Jis pakėlė akis ir nusišypsojo. – Sveikas, Devai.

Savana pasisuko ir pamatė ką tik įėjusį vyrą. Jis buvo tokio pat velniškai tamsaus gymio kaip Džeradas, liesas, tvirtai sudėtas, aukštas. Akys irgi žalios kaip Džerado, tik truputį kito atspalvio.

Savanai neprasprūdo, kaip jis nužvelgė užkandinę įsidėmėdamas kiekvieną smulkmeną ir tyrinėdamas, ar nėra jokių nesklandumų. Savanos raumenys nevalingai įsitempė, o veidas tapo bereikšmis. Jai nereikėjo pamatyti ženkliuko jam ant krūtinės, kad suprastų, jog tai šerifas. Netgi šuoliuodama ant arklio policininką pažintų už pusės mylios. Užuostų per dvidešimt žingsnių.

– Pamačiau tavo automobilį. – Greitai apsižvalgęs po salę ir šyptelėjęs Kesei Devinas sudribo šalia brolio.

– Savana Moningstar – Devinas Makeidas, – pristatė juos Džeradas.

– Malonu susipažinti.

„Gražuolė“, – toks buvo pirmas Devino įspūdis. Galima paganyti akis. Paskui pajuto nuo jos dvelkiantį šaltuką ir susimąstė.

– Tai jūs nusipirkote tą trobelę? Buvusius daktaro namus?

– Taip. Dabar jie mano.

„Ne šiaip šaltukas, – nusprendė Devinas. – Šaltis kaip reikiant.“

– Tikriausiai jūsų berniuką buvau sutikęs ūkyje. Jo vardas Brajanas, tiesa?

– Taip, Brajanas mano sūnus. Jis gerai maitinamas, lanko mokyklą ir yra paskiepytas. Atleiskite, geriau eisiu pažiūrėti, ką daro vaikai.

„Galima ir sušalti“, – pagalvojo Devinas jai keliantis nuo suolo. Ir susiraukė, kai Savanai išėjus užsivėrė durys.

– Ei! Kas atsitiko?

– Nežinau, – burbtelėjo Džeradas. – Bet sužinosiu.

Jis išsitraukė iš kišenės piniginę.

– Nori, atspėsiu? – Devinas pasitraukė, kad Džeradas galėtų išlįsti iš už stalo. – Ši ledi yra turėjusi reikalų su įstatymų sergėtojais.

Velniop, velniop, velniop! Žingsniuodama šaligatviu Savana stengėsi atgauti pusiausvyrą. Graužėsi, kad pasielgė kvailai. Tiesiog idiotiškai. Kai tik pernelyg atsipalaiduoji, tuoj nemalonumai pradeda lįsti iš visų kampų ir iš pasalų tave užpuola.

Dabar, kai jau buvo lauke, susikišusi rankas į aptemptų džinsų kišenes Savana susigriebė nežinanti, kas ta Reganos parduotuvė ir kur ji yra. Troško vienintelio dalyko – surasti sūnų ir parsivežti jį namo.

– Ar pasakysite man, kas atsitiko? – paklausė Džeradas, kai pasivijęs palietė jos petį.

Savana giliai įkvėpė, tada atsigręžė.

– Aš baigiau valgyti ledus.

– Vadinasi, po ledų jums reikia pasivaikščioti.

Jis suėmė Savaną už rankos, bet ji piktai ją nusipurtė.

– Nelieskite manęs, jei neprašau!

Džeradas pajuto savyje bundantį Makeidų užsispyrimą, tačiau užgniaužė jį.

– Gerai. Bet gal vis dėlto paaiškinsite, kodėl buvote tokia atšiauri?

– Aš dažnai būnu atšiauri, – atšovė Savana. – Ypač su farais. Nemėgstu farų. Jie nelabai skiriasi nuo advokatų. Todėl nenoriu turėti reikalų nei su vienais, nei su kitais. Kur vaikai?

– Man atrodo, ką tik užėjo audra.

– Dabar jau nurimo. Grįžkite ir kalbėkitės su broliu apie įstatymus ir tvarką. – Ankstesnis pyktis ir ankstesnės baimės dar nevisiškai buvo ją apleidę. – Jūs galite jo paprašyti, kad pasidomėtų mano praeitimi. Esu neteista. Turiu legalų darbą ir pinigų banke.

– Jums gerai, – ramiai tarė Džeradas. – O kodėl Devinas turėtų domėtis jūsų praeitimi?

– Todėl, kad policininkai ir teisininkai mėgsta kaišioti nosį į kitų žmonių reikalus. Juk tą ir darote nuo tos akimirkos, kai atvažiavote pas mane į namus. Kaip aš gyvenu ir kaip auginu sūnų – tik mano reikalas, ne kieno kito. Todėl atstokite.

Tai buvo žavu. Nors pats vos valdėsi nepratrūkęs, buvo smagu matyti, kaip ji kunkuliuoja ir spjaudyte spjaudo piktus žodžius.

– Aš dar neatsistojau jums skersai kelio, Savana. Kai tai įvyks, sužinosite. Patikėkite manimi, tikrai sužinosite. O dabar tik prašau paaiškinti, kas atsitiko.

Savana nežinojo, kaip jam tai pavyksta. Džerado akys svaidė žaibus, o balsas išliko stebėtinai ramus. Ji nekentė tokių žmonių.

– Ką tik paaiškinau, daugiau neturiu ką pridurti. Geriau pasakykite, kur mano sūnus.

Džeradas nenuleido nuo jos akių.

– Už poros namų.

Tačiau kai ji nusisuko norėdama sprukti, jis vėl stvėrė už rankos.

– Sakiau jums ne...

– Paklausykite manęs. Nesielkite kaip kokia ugnimi spjaudanti amazonė.

Ji žvilgsniu galėjo pradeginti odą.

– Geriau atitraukite ranką, kol neišvagojau jūsų dailaus veidelio!

Džeradas tik dar tvirčiau suspaudė gniaužtus. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai mielai būtų leidęs jai įvykdyti grasinimus.

– Toje parduotuvėje yra du vaikai, patyrę smurtą, – pasakė jis ir pamatė, kaip keičiasi jos veidas. Pyktis virto nustebimu, o nustebimas – skausminga užuojauta.

– Konoras su Ema. Turėjau suprasti. – Jos žvilgsnis nukrypo į platų Edės užkandinės langą. – Ir Kasandra.

– Tie vaikai ne kartą matė, kaip tėvas muša jų mamą. Per savo trumpą gyvenimą jie patyrė gerokai per daug smurto. Jeigu įsiveršite į parduotuvę...

– Neturiu įpročio gąsdinti vaikus, – pertraukė jį Savana. – Kad ir ką galvotų tokie tipai kaip jūs, esu gera motina. Brajanui niekada nieko netrūko. Jis gaudavo viską, ką geriausia galėjau jam duoti, ir...

Savana užsimerkė stengdamasi užgniaužti pyktį. Džeradui ji atrodė panaši į ugnikalnį, mėginantį sulaikyti lavos išsiveržimą.

– Paleiskite mano ranką, – jau ramiau paprašė ji. – Ketinu parvežti savo sūnų namo.

Džeradas dar kurį laiką žvelgė jai į veidą ir skysto šokolado spalvos akyse pastebėjo žybčiojant pykčio liepsneles. Tada paleido ją, matė, kaip ji priėjo prie Reganos parduotuvės, giliai atsikvėpė stengdamasi nusiraminti ir atidariusi duris įėjo vidun.

Devinas išėjo į lauką. Stabtelėjęs prie Džerado pasikasė pakaušį.

– Buvo visai įdomus spektaklis.

– Manęs neapleidžia jausmas, kad čia tik įžanga. – Suintriguotas Džeradas susikišo rankas į kišenes ir pasisuko ant kulnų. – Ji slepia daug paslapčių.

– Tokia moteris gali priversti vyrą pamiršti savo vardą. – Šyptelėjęs Devinas pažvelgė į brolį. – Ar tu savąjį dar atsimeni?

– Taip, dar prisimenu. Ko gero, tu buvai teisus sakydamas, kad jai teko susidurti su teisėsauga.

Devinas prisimerkė. Jis atsakingas, kad mieste būtų laikomasi įstatymų ir visi jo gyventojai būtų saugūs.

– Galėčiau surinkti apie ją duomenis.

– Ne, nereikia. Kaip tik to Savana ir tikisi. – Susimąstęs Džeradas pasuko prie automobilio. – Jaučiu nenumaldomą norą nustebinti tą ledi tuo, ko ji visiškai nesitiki. Pamatysime, kas išeis.

– Tau pirmenybė, – sumurmėjo Devinas, kai Džeradas įsitaisė prie vairo. „Tau pirmenybė, – dar kartą pagalvojo. – Kol ta ledi neturi bėdų su teisėsauga.“

Brajanas spoksojo pro automobilio langą, nusukęs nuo motinos nelinksmą veidą. Jis nesuprato, kodėl Konoras negali pas juos permiegoti. Juk dar tik šeštadienis, marios laiko iki bjauraus pirmadienio ryto, kai žadintuvas prikels į mokyklą.

Ką jam taip ilgai veikti be geriausio draugo? Tvarkyti namus, ruošti namų darbus? Brajanas užvertė akis. Tai tas pats kas sėdėti kalėjime.

– Tai tas pats kas sėdėti kalėjime, – pasakė jis garsiai ir atsigręžęs metė į motiną piktą žvilgsnį.

– Taip, kurgi ne, kaliniai kalėjime žaidžia beisbolą ir valgo karamelinius ledus.

– Bet namuose aš neturiu ką veikti, – verkšleno berniukas, visai kaip daugybė kitų devynmečių.

– Aš duosiu tau darbo, – atšovė Savana, kaip ja dėta atšautų bet kuri kita nusiminusi mama. Susigriebusi, ką pasakė, ji vos nesudejavo. – Atleisk, Brajau, turiu daug rūpesčių ir ši naktis ne pati tinkamiausia pasikviesti ką nors pas mus miegoti.

– Tada aš galėjau pasilikti pas Koną. Jo mama neprieštarautų.

„Taiklus smūgis“, – niūriai pagalvojo Savana sukdama į keliuką.

– O tavo mama prieštarauja, čempione, ir tu neturi iš ko rinktis. Pirmiausia gali išnešti šiukšles, kurių neišnešei iš ryto, o paskui susitvarkyti tą juodąją skylę, iki šiol laikomą tavo kambariu. Vėliau imkis matematikos, jei nenori mokytis vasarą.

– Nuostabu. – Kai tik Savana sustabdė automobilį, Brajanas iššoko iš jo ir užtrenkė dureles. Paskui kažką sumurmėjo apie tai, kad jam dar blogiau negu kalėjime, kai ji net per ausis leidžia dūmus.

– Brajanai Moningstarai! – pratrūko Savana. Jam atsisukus, abu kurį laiką stovėjo žaibuodami akimis, kurios buvo beveik juodos iš įsiūčio, skruostai paraudę. – Kodėl, po perkūnais, tu toks panašus į mane? – griežtai paklausė. Tada pakėlė veidą į saulę. – Labiau pasistengusi galėjau turėti mielą, tylią, gerai išauklėtą mergaitę, o ne piktą berniūkštį didelėmis pėdomis.

Jo lūpos sutrūkčiojo.

– Tada pati turėtum išnešti šiukšles. Mergaitė verkšlentų ir sakytų, kad tai per daug nešvarus darbas.

– Aš ir pati galiu išnešti šiukšles, – atrėžė ji. – Manau, taip ir padarysiu, kai ir tave išmesiu į šiukšlinę.

Ji pamėgino jį sučiupti, bet berniukas juokdamasis atšoko.

– Tu per sena mane pagauti.

– Nejaugi? – Ji metėsi į priekį ir puolė šlaitu aukštyn paskui jį. Brajanas sustojo, ėmė šūkauti tyčiodamasis. Tai buvo klaida. Savana sučiupo jį – ne todėl, kad bėgo greitai, o kad labiau patyrusi, be to, bėgti reikėjo netoli, ir abu nugriuvo ant žolės.

– Kuris iš mudviejų senas, gudruoli?

– Tu! – suklykė jis juokdamasis, kai ji negailestingai suleido pirštus jam tarp šonkaulių. – Tau beveik trisdešimt.

– Ne. Atsiimk savo žodžius. – Ji sugriebė jį apkabinusi už kaklo ir krumpliais patrynė plaukus. – Atsiimk savo žodžius ir skaičiuok, Einšteine. Kiek bus iš trisdešimt atimti dvidešimt šešis?

– Nieko! – sušuko jis. – Nulis! – Išsigandęs, kad gali prišlapinti kelnes, jei mama nesiliaus kutenusi, berniukas pasidavė: – Gerai, jau gerai, bus keturi.

– Prisimink tai. Ir nepamiršk, kas vis dar pajėgia tave nugalėti. – Ji apkabino sūnų taip vikriai ir taip stipriai, kad jis net sumirksėjo. – Aš myliu tave, Brajanai. Labai myliu.

– Jėzau, mama! – Jis beviltiškai mėgino ištrūkti. – Žinau.

– Atsiprašau, kad piktai su tavimi kalbėjau.

Jis sutrikęs pabalino akis. Jose jau buvo galima įžvelgti apgailestavimą.

– Ko gero, ir aš turiu atsiprašyti.

– Konoras galės nakvoti pas mus kitą savaitgalį. Pažadu.

– Gerai, puiku.

Savana nepaleido sūnaus ir jis susiraukė. Tačiau buvo ne taip jau blogai, kad ji laikė apkabinusi... nes kitų berniukų arti nebuvo ir jie to nematė. Mama nuostabiai kvepėjo, o jos rankos buvo švelnios. Atmintyje blykstelėjo prisiminimas, kaip ji supo jį ir ramino.

Jis buvo dar mažas ir tikėjo, kad viskas amžinai bus taip, kaip yra. Mama visada buvo ir bus. Brajanas padėjo galvą jai ant peties ir nepasitraukė, kai ji ėmė glostyti jam plaukus.

– Gal kiek vėliau išsikepsime ko nors lauko kepsninėje?

– Žinoma. Nori gardžiųjų mėsainių?

– Taip. Ir keptų bulvyčių.

– Koks mėsainis be bulvyčių? – sumurmėjo ji ir atsiduso. – Brajanai, ar Konoras tau pasakojo ką nors apie savo tėvą?

Ji pajuto, kaip sūnus sustingo, ir švelniai pabučiavo jį į galvą.

– Ar tai paslaptis?

– Panašiai.

– Nenoriu versti tavęs išduoti paslaptį. Tačiau šiandien sužinojau, kad Konoro tėvas mušdavo jo mamą. Pamaniau, jeigu Konoras tau apie tai pasakojo, gal nori pasikalbėti su manimi?

Brajanas iš tikrųjų norėjo pasikalbėti su mama nuo tos minutės, kai Konoras jam viską papasakojo. Konoras net apsiverkė... o Brajanas apsimetė nepastebintis. Tokių dalykų berniukai motinoms nepasakoja.

– Konas sakė, jo tėvas sėdi kalėjime už tai, kad sumušė mamą. Dar sakė, kad jis mušdavo ją žiauriai, iki mėlynių, be to, smarkiai gėrė. Dabar jie skiriasi.

– Suprantama. – Gyvenime Savana buvo mačiusi daugybę tokių vyrų kaip Džo Dolinas ir nepaliovė jų niekinusi. – Ar jis mušdavo ir Konorą? Ir Emą?

– Emos ne. – Buvo dar vienas dalykas, apie kurį kalbėti rizikinga, tačiau Brajanas nesusivaldė ir išpliurpė viską. – Užtai Konui kliūdavo. Tada, kai šalia nebūdavo mamos. Jis pravardžiuodavo jį ir stumdydavo. Sakydavo, kad Konas ištižėlis lepūnėlis, nes mėgsta skaityti knygas ir rašyti rašinius. Bet juk Konas ne ištižėlis.

– Žinoma, ne.

– Jis tikrai labai protingas. Jam beveik nereikia mokytis, ir taip viską žino. Tačiau ranką klasėje kelia retai. Mokytoja turi jo paklausti. – Brajanas spoksojo į mišką nuo įniršio patamsėjusiu veidu. – Kai kurie vaikai kimba prie jo, šaiposi. Dėl tėvo ir dėl to, kad jam nepavyksta toli numesti beisbolo kamuoliuko, vadina jį mokytojos numylėtiniu. Bet kai aš prieinu, jie palieka jį ramybėje.

Savana užsimerkė ir skruostu prisiglaudė Brajanui prie galvos.

– Tu tikras šaunuolis.

– Po velnių... po galais, – vikriai pasitaisė. – Juk priekabiautojai iš tikrųjų patys yra tikri ištižėliai, tiesa?

– Tiesa. Konas ne vienintelis yra protingas. – Ji atsiduso. – Brajanai, mums reikia pasikalbėti. Ar prisimeni tą dieną, kai grįžęs namo radai čia poną Makeidą?

– Žinoma.

– Jis advokatas ir buvo atvykęs su reikalu.

– Ar mes papuolėme į bėdą?

– Ne. – Ji atsuko sūnų veidu į save. – Mes neturime bėdų. Viskas gerai. Ponas Makeidas buvo atvažiavęs pranešti... Mirė mano tėvas, Brajanai.

– A... – Jis nieko nepajuto, tik truputį nustebo. Nebuvo matęs senelio. Žinojo tik tai, ką pasakė mama – senelis dalyvauja rodeo turnyruose ir daug keliauja. – Tikriausiai buvo labai senas.

– Taip. – Kiek iš tikrųjų jam buvo? Penkiasdešimt? Šešiasdešimt? Pati nežinojo. – Aš tau papasakojau ne viską. Prieš daug metų aš susipykau su tėvu ir išėjau iš namų.

Juk negalėjo ji pasakyti vaikui, nuostabiam savo sūnui, kad jis ir buvo to konflikto priežastis. Ne, to ji nepasakys. Jokiu būdu.

– Šiaip ar taip, aš palikau namus ir mūsų ryšiai, taip sakant, nutrūko.

– Kaip ponas Makeidas sužinojo, kad jis mirė? Ar pažinojo senelį?

– Ne, išgirdo iš kito advokato. Tavo senelis susižeidė, ko gero, tai privertė jį susimąstyti. Oklahomoje jis pasamdė advokatą, kad mus surastų, o tas advokatas paskambino ponui Makeidui. Tai šiek tiek užtruko, galų gale ponas Makeidas atvažiavo ir pranešė man šią žinią. Ir tai, kad tavo senelis paliko pinigų.

– O, tikrai?

– Taip, maždaug septynis tūkstančius...

– Dolerių? – užbaigė sakinį Brajanas išpūtęs akis iš nustebimo. Tai buvo didžiulė krūva pinigų. Pakaktų nusipirkti naują dviratį, naują beisbolo pirštinę ir Kelo Ripkino beisbolo kortelę, kurios taip troško. – Ar mes juos gausime? Taip paprastai?

– Man dar reikia pasirašyti kai kuriuos dokumentus.

Brajanas susirūpinęs pažvelgė į motiną ir dolerių vaizdas išnyko jam iš akių.

– Kodėl tu nenori tų pinigų?

– Aš... Ak, Brajanai. – Nusiminusi Savana prisitraukė kojas ir nuleido galvą ant kelių. – Nežinau, kaip tau paaiškinti. Visus tuos metus aš labai pykau ant tėvo. Ir dabar pykstu, kad jis per ilgai laukė ir galiausiai numirė.

Brajanas susimąstęs paglostė jai galvą.

– Gal jis taip atsiprašo? O jeigu tu priimsi jo pinigus, tai irgi savotiškai atsiprašysi, argi ne?

Viskas paprasta. Savana nusijuokė.

– Kaip aš pati apie tai nepagalvojau? – Ji vangiai pakėlė galvą ir atidžiai nužvelgė sūnaus veidą. – Manai, turėtume juos priimti?

– Nebūtinai. – Brajanas pamatė, kaip jo išsvajota Kelo Ripkino kortelė nusklendžia į tolį. – Juk tu turi darbą, dabar mes jau įsigijome namą.

– Ne, – sušnabždėjo ji, – nebūtinai. – Savanai nuo pečių tarsi kalnas nusirito. Jiems ne taip labai tų pinigų reikėjo, kaip tik todėl ir galėjo juos priimti. – Pirmadienį nuvažiuosiu pas poną Makeidą ir paprašysiu, kad pervestų mums pinigus.

– Šaunu! – Brajanas pašoko iš džiaugsmo. – Paskambinsiu Konui ir pasakysiu, jog mes praturtėjome.

– Ne.

Jis staigiai sustojo.

– Bet, mama...

– Ne. Labai negražu girtis pinigais. Be to, bus geriau, jei iš karto tau pasakysiu, čempione. Gavę tuos pinigus mes netapsime turtingi. Aš juos padėsiu į sąskaitą tavo studijoms.

Brajanas išsižiojo iš nustebimo.

– Studijoms? Juk studijuosiu aš dar po šimto metų. O gal išvis nestosiu į koledžą.

– Tai priklausys nuo tavęs, bet pinigus tam reikalui palaikysime.

– O Dieve! – Būdamas vos devynerių metų Brajanas patyrė, ką reiškia įgyti turtą ir čia pat jį prarasti. – Visus?

– Visus. – Nelaimingas sūnaus veidas privertė ją šiek tiek pakeisti nuomonę. – Tiksliau – beveik visus. Galėsi nusipirkti kokį nors vieną daiktą kaip senelio dovaną.

Vėl atgimė viltis.

– Kokį norėsiu?

– Vieną daiktą, bet pirkti reikia protingai. Paauksuota korvetė² jau slysteli už sveiko proto ribų.

Brajanas šūktelėjo ir prilėkęs apkabino mamą.

– Eisiu pavartyti beisbolo kortelių kainų katalogą.

Ji žiūrėjo, kaip jis visu greičiu skuodžia link namo, užlekia į prieangį ir įpuolęs vidun su kurtinamu trenksmu užtrenkia paskui save duris.

Vėliau, kai Savana lauko kepsninėje kepė kepsnius, o Brajanas sėdėjo susirangęs netoliese su kainų katalogu rankose ir svajojo apie šlovę, Džeradas kitoje vaiduoklių pilno miško pusėje galvojo apie ją.

Jis degte degė pagunda nueiti per mišką ir užbaigti kivirčą, kurį Savana pradėjo šią popietę ant šaligatvio priešais Edės užkandinę.

Tačiau dygaus būdo moterys jam nepatinka, priminė sau Džeradas ir ėmė sūpuotis krėsle. O dygliuotos, negana to, ūmios ir su miglota praeitimi jam patinka dar mažiau. Vis dėlto negalima tvirtinti, kad Savana visai jo nedomina, be to, jam patinka dėlioti dėliones.

Džerado gyvenimas šiuo metu tekėjo ramia vaga. Žinoma, jis mielai pabendrautų su šia moterimi... bet apie rimtesnius santykius neverta nė galvoti. Užtektų vieno kito pasimatymo, kurie baigtųsi fizine sueitimi. Galų gale, net miręs vyras norėtų pasivolioti su taip atrodančia moterimi.

O Džeradas Makeidas dar ne numirėlis.

Bet nėra kvailas. Iš moters, užsipuolusios jį šią popietę, gali laukti tik rūpesčių. Ūmaus būdo žmogui, tokiam kaip jis, mažiausiai reikia susidurti su kitu tokiu pat. Štai dėl ko jam labiau patiko ramios, susitvardančios, protingos moterys.

Tokios kaip jo buvusi žmona. Ją prisiminus Džerado veidą iškreipė grimasa. Ji buvo tokia šaltakraujiška, kad jam kartais kildavo noras prikišti jai prie burnos veidrodėlį ir pažiūrėti, ar ji dar kvėpuoja.

Bet tai jau kita istorija.

Pirmas dalykas, kurį jis padarys pirmadienį iš pat ryto, tai parašys gražų oficialų laišką Savanai Moningstar apie jai priklausantį palikimą ir nurodys, kokius žingsnius ji turi žengti jį priimdama arba jo atsisakydama.

Dėl savo klientų jis nebijojo susitepti rankų, nevengdavo dėl jų paprakaituoti, kartais per naktis nemiegodavo, tačiau Savana juk ne kokia sumauta jo klientė, tik iš profesinio solidarumo jis sutiko pagelbėti kolegai iš Vakarų.

Čia ne jo reikalas.

Po galais, ta moteris turi vaiką. Labai mielą berniuką, bet tai nieko nekeičia. Jeigu užmegztų su ja romaną, tada, žinoma, tektų atsižvelgti ir į vaiką. Jo negalima nepaisyti, nusprendė Džeradas.

Nereikėtų išleisti iš akių ir fakto, kad po pribloškiančiu tos moters grožiu slepiasi kietas charakteris. Galima neabejoti dėl jos gyvenimiškos patirties, ji moka įvairiausių gudrybių ir nesibodi jomis pasinaudoti. Akys nebūntų tokios protingos, jei vien tik keptų sausainius.

Džeradas galėjo dėti galvą, kad Savana Moningstar sugeba vyrą sukramtyti, išspjauti ir vėl priversti pas ją atšliaužti.

Na, tik jau ne šį vyrą.

Jis sutvarkys ją kaip šiltą vilną. Jei tik norės.

Bet nepamirštamas, egzotiškas jos veidas tvirtai įsikūrė mintyse ir dabar iš jo šaipėsi.

Dieve, juk aišku, kad jis jos nori!

Pasibjaurėjęs savimi Džeradas pašoko ir nužirgliojo į mišką. Nusprendė pasivaikščioti. O kai esi apniktas tokių minčių, vaiduokliai – pati geriausia draugija.

2 Sportinis automobilis.

– Laba diena, čia advokato Makeido kontora, – atsiliepė Sisi Bliker, Džerado sekretorė. Jau buvo be penkiolikos penkios, lygiai po valandos jai karštas pasimatymas, o viršininkas visą dieną piktas lyg meškinas su skaudančiu dantimi. – Sveiki pone Brilai. Ne, ponas Makeidas dabar dalyvauja konferencijoje.

O kai dar ir kontoros durys atsivėrė, Sisi vos nesprogo iš pasiutimo. Kaip, velniai griebtų, po valandos ji pajėgs atrodyti neatsispiriamai seksuali, jeigu negali iš čia ištrūkti?

– Mielai perduosiu jam jūsų žinutę. – Paėmusi bloknotą Sisi pakėlė akis ir iš karto suprato: net jei turėtų savaitę iki pasimatymo, seksualumu ji neprilygtų būtybei, kuri ką tik įžengė į Makeido kontorą.

Savana nenorėjo čia eiti. Jai nepatiko, kad buvo priversta džinsus pakeisti į kostiumą. Vis dėlto suprato: jei jau eini į oficialią įstaigą, reikia padaryti gerą įspūdį.

O ši vieta tikrai atrodė oficiali. Gražūs augalai ir švelnūs pasteliniai paveikslai ant matinių baltų sienų aiškiai bylojo, kad čia karaliauja įstatymas. Ant grindų dulsvai pilkas kilimas, o kiek tamsesnio pilko atspalvio kėdės laukiamajame nežadėjo būti patogios.

„Čia niekas nenori, kad žmogus jaustųsi laisvai“, – karčiai pagalvojo Savana. Tiesą pasakius, jokiose valdžios įstaigose ji nematė patogumų – nei socialinės rūpybos skyriuje, nei mokyklos direktoriaus kabinete, nei darbo biržoje. Tačiau tikėjosi, kad šis vyras yra stilingesnis ir jo darbo aplinka nebus tokia šalta ir oficiali.

Sekretorė prie žvilgančio rašomojo stalo buvo jauna, gyvų akių ir profesionali – tai nekėlė abejonių. Savanai skirtoje šypsenoje, trumpą mirksnį nušvietusioje veidą, nebuvo matyti smalsumo, ji neskleidė nei šilumos, nei šalčio.

Savana net neįsivaizdavo, kad sekretorės širdį drasko pavydas.

– Taip, pone Brilai, aš pasirūpinsiu, kad jis gautų jūsų žinutę. Nėra už ką. Sudie.

Spėliodama, iš kur paslaptingoji lankytoja ištraukė tokį nuostabų švarką – puikaus kirpimo ir drąsių spalvų, Sisi padėjo telefono ragelį ir nutėškė pačią profesionaliausią šypseną.

– Laba diena, kuo galiu padėti?

– Norėčiau pamatyti poną Makeidą.

– Ar esate iš anksto susitarusi dėl priėmimo? – paklausė Sisi, nors puikiai žinojo, kad nėra. Džerado dienotvarkę ji mokėjo atmintinai, ne blogiau už savąją.

– Ne, aš buvau... – Po galais, tokių dalykų Savana nemėgo. – Kadangi vis tiek atvažiavau į miestą, pamaniau, gal jis ras man laisvą minutę.

– Deja, ponas Makeidas konferencijoje, ponia...

– Moningstar. – „Žinoma, kad konferencijoje“, – pyktelėjo Savana. Kur daugiau gali būti advokatas, jei jo nėra golfo aikštėje? – Tada paliksiu jam žinutę.

Moningstar pavardė Sisi atmintyje sukėlė šiokius tokius prisiminimus. Ji buvo tariama pro sukąstus dantis, kai Džeradas šįryt diktavo jai oficialų pranešimą su įvairiausiais nutylėjimais tarp eilučių.

– Žinoma, palikite žinutę. Jeigu ji asmeniška, galite užrašyti ir aš... O! – Sisi nusišypsojo žiūrėdama į telefoną. – Matau, kad ponas Makeidas jau laisvas, telefoninė konferencija baigėsi. Galiu jam paskambinti ir paklausti, gal jis ras jums minutėlę.

– Gerai, puiku.

Sunerimusi Savana nusisuko ir ėmė žingsniuoti po kabinetą.

Sisi nusprendė, kad jeigu paūgėtų bent šešis colius ir dar šiek tiek pridėtų reikiamose vietose, ir ji vaikščiodama atrodytų taip įspūdingai.

– Pone Makeidai, čia laukia ponia Moningstar, ar galite jai skirti keletą minučių? Taip, ji dabar kontoroje. Taip, pone. – Stengdamasi nesišypsoti Sisi padėjo ragelį. – Jis priims jus, ponia Moningstar. Palypėkite laiptais ir pasukite į kairę. Jo durys pirmos.

– Ačiū. – Savana nuėjo prie trumpų įvijų laiptų, įsikibo į senovinius baltus turėklus ir ėmė kopti.

Turbūt anksčiau čia buvo sublokuotas gyvenamasis namas. Arba dviejų butų namas. Nors šio pastato nepavadintum jaukiu, turėjo pripažinti, kad jis nestokoja savotiškos elegancijos... aišku, jei patinka nenusakomas, įmantrus stilius.

Užlipus laiptais buvo nedidelis prieškambaris, ant sienos kabėjo reprodukcija, vaizduojanti baltų orchidėjų šakeles baltoje vazoje, – toks paprastas ir besielis paveikslas žeidė jos, menininkės, akį. Priešpriešiais buvo dvejos durys.

Savana žengė prie durų kairėje, pabeldė vieną kartą ir atidarė.

„Žinoma, su medžio anglies pilkumo kostiumu jis atrodo nuostabiai“, – pagalvojo. Daug geriau negu nuobodžiai pilkų ir varginamai baltų spalvų biuras. Kas nors jam turėtų pasakyti, kad daug maloniau dirbti šiek tiek spalvingesnėje ir gyvesnėje aplinkoje.

Bet pasakys ne ji.

Džeradas atsistojo, toks elegantiškas su trijų dalių kostiumu ir rūpestingai pasirištu kaklaryšiu, kurį iškart timptelėjo į vietą. Savana pasipiktinusi pamanė, kad dabar jis dar panašesnis į advokatą nei anksčiau.

– Laba diena, ponia Moningstar. – Jis pakreipė galvą. Jos pasirodymas kabinete prilygo žaibo trenksmui į ramų tvenkinį. – Sėskitės.

– Ilgai neužtruksiu. – Ji užsispyrusiai liko stovėti. – Esu dėkinga, kad sutikote mane priimti.

– Tiesiog turėjau laiko. – Tarsi patvirtindamas savo žodžius jis pastūmė dokumentų segtuvą iš stalo vidurio į kraštą ir atsisėdo. – Kuo galiu padėti?

Užuot atsakiusi, Savana išsitraukė iš rankinės keletą lapų ir numetė ant stalo.

– Pasirašiau tris egzempliorius ir patvirtinau pas notarą. – Vairuotojo pažymėjimas smagiai nusileido ant viršaus. – Štai mano tapatybės dokumentas. – Kad nepasirodytų per mažai, pridėjo ir socialinio draudimo pažymėjimą. – Gimimo liudijimo neturiu.

– Hmm... – Džeradas neskubėdamas išsitraukė iš švarko kišenės akinius rudais raginiais rėmeliais ir užsidėjęs ėmė skaityti jos pateiktus dokumentus.

O Savana spoksojo į jį sunkiai rydama seiles. Tvirtino sau, kad tai paprasčiausiai juokinga, bet nepadėjo. Širdis šoktelėjo ir praleidusi tvinksnį vėl ėmė plakti. Su tais prakeiktais akiniais jis atrodė žavingai – protingas ir be galo patrauklus.

– Jie tvarkingi… – pradėjo ji.

– Deja, taip nėra. – Jis paėmė vairuotojo pažymėjimą ir atidžiai įsižiūrėjo. – Negaliojantis.

– Nė velnio. Vos prieš porą mėnesių pasikeičiau.

– Galbūt, – tęsė jis, dabar jau tiriamai žiūrėdamas jai į veidą. – Nors nuotrauka, regis, tikrai jūsų, bet joje atrodote maloni, todėl akivaizdu, kad pažymėjimas – klastotė, vadinasi, negalioja.

Savana kietai sučiaupė lūpas ir susikišo rankas į kišenes.

– Jūs juokaujate? Ar rimtose įstaigose tai leidžiama?

– Prašau sėstis, Savana.

Piktai gūžtelėjusi pečiais ji atsisėdo.

– Ar jūs esate ką nors girdėjęs apie spalvas? – griežtai paklausė. – Jūsų biuras nuobodus lyg vadovėlis, o meno kūriniai beviltiškai prasti.

– Jūs visiškai teisi, – iškart sutiko Džeradas. – Šią kontorą dekoravo mano buvusi žmona. Ji buvo buhalterė, turėjo kabinetą kaip tik priešais manąjį. – Jis atsilošė ir apsižvalgė. – Aš pripratau nepastebėti, kas yra aplink mane, bet jūs visiškai teisi. Šiek tiek spalvų čia nepakenktų.

– Toks interjeras tiktų laidojimo biurui. – Siusdama ant savęs Savana persibraukė delnu plaukus. – Man čia nepatinka.

– Tai nesunku suprasti. – Jis dar kartą peržiūrėjo dokumentus. – Jūs tikrai sutinkate gauti visą tėvo jums paliktą sumą banko čekiu?

– Sutinku.

– O ką daryti su jo daiktais?

– Aš maniau... maniau, kad kalbama tik apie pinigus. Kas dar yra?

– Tikriausiai kokie nors jo asmeniniai daiktai. Jeigu norite, galiu paprašyti, kad atsiųstų tikslų daiktų sąrašą, tada ir nuspręsite, juos jums atsiųsti ar išmesti. Persiuntimo išlaidos bus išskaičiuotos iš palikimo.

„Išmesti“, – pagalvojo Savana. Taip kaip ji buvo išmesta iš namų.

– Ne, tegu jų neišmeta, tegu atsiunčia.

– Gerai. – Džeradas viską kruopščiai užsirašė į geltoną bloknotą. – Rytoj mano sekretorė parašys raštą, patvirtinantį esamą padėtį ir garantuojantį, kad visą palikimą jūs gausite per keturiasdešimt penkias dienas.

– Kam reikia to rašto, jeigu ką tik man viską pasakėte?

Džeradas pakėlė žvilgsnį nuo popierių, jo akys už akinių stiklų linksmai žibėjo.

– Teisė mėgsta dangstytis popieriais ir daro tai radusi menkiausią progą.

Jis pasirašė dokumentus kaip kito advokato įgaliotasis asmuo, tada atidavė Savanai vairuotojo ir socialinio draudimo pažymėjimus.

– Tai šįkart viskas?

– Viskas.

– Ką gi. – Savana atsistojo – jautėsi nesmagiai, bet drauge ir palengvėjusia širdimi. – Buvo ne taip skausminga, kaip tikėjausi. Jeigu man kada nors prireiks advokato pagalbos, ko gero, kreipsiuosi į jus.

– Nesutikčiau, kad būtumėte mano klientė, Savana.

Ji sužaibavo akimis, kai Džeradas nusiėmė akinius ir pakilo norėdamas apeiti stalą.

– Elgiatės labai kaimyniškai.

– Nesutikčiau, kad būtumėte mano klientė, – pakartojo Džeradas, atsistojęs priešais ją, – nes tai būtų neetiška.

Jis užklupo Savaną netikėtai. Vargiai būtų galėjusi patikėti, kad koks nors vyras dar gali ją užklupti netikėtai, tačiau nespėjo išsisukti – atsidūrė Džerado glėbyje ir pasijuto jo bučiuojama.

Kažin ar norėjo išsisukti.

Žinoma, užliejo karštis. Ji to tikėjosi ir tuo mėgavosi. Tačiau vienas dalykas ją nustebino, tai buvo pojūčių skaidrumas – šilkinis prabangus jausmas, pasklidęs kūnu susilietus lūpoms.

Jis laikė ją priglaudęs prie savęs tvirtai ir užtikrintai – nebuvo jokių abejonių nei grabaliojimo. Jis suteikė jai progą pasipriešinti, bet kol platus delnas glostė jai nugarą, Savana galvojo, kad tik paskutinė kvaiša galėtų bėgti nuo šitokių glamonių, nuo jo lūpų karščio.

Todėl prigludo dar arčiau, perbraukė delnais jam per nugarą iš apačios į viršų ir apkabino už kaklo.

Džeradas spėliojo, kokia ji yra iš tikrųjų. Spėliojo nuo tos akimirkos, kai ji atsistojo savo sode, kur sodino gėles, ir pažvelgė į jį. Dabar jis pajuto jos ilgų gražių rankų jėgą, švelnių putlių lūpų karštį. Ji atsivėrė jam taip, lyg jau būtų ją lietęs šimtus kartų, o jos skonis buvo nuostabiai pažįstamas. Prie jo prigludęs kūnas, kiekvienas tvirtas, išraiškingas jo linkis buvo erotiškas ir savas.

Džeradas panardino pirštus į plaukus ir iš lėto atlošė jos galvą, norėdamas pasimėgauti lūpomis. O kai šiltos lūpos prigludo prie jo, pajuto, kad ji atsako į bučinį ir taip pat mėgaujasi.

Palengva, atsargiai jis atsitraukė patyrinėti veido. Savanos akys žvelgė ramiai. Gal tik buvo kiek patamsėjusios. Džeradas jautė – jų širdys plaka vienu ritmu ir ji jaučia tą patį ką ir jis. Tačiau Savana nė nevirptelėjo.

Ko reikia, kad ši moteris pradėtų virpėti?

Džeradas suprato, kad jam reikės atskleisti šią paslaptį, kaip ir daugelį kitų, kurios slepiasi tamsiose, neįžvelgiamose jos akyse.

– Bet jeigu prireiks, – tarė jis, – tikrai galėsiu rekomenduoti kitą advokatą.

Ji kilstelėjo antakį. Koks jis šaltakraujis, kalba ramiai, o jos viduje viskas verda. Dėkinga jam už pažadą Savana nusišypsojo.

– Ką gi, ačiū.

– Atsiprašau, – tarė Džeradas suskambėjus telefonui. – Klausau, Sisi. – Jis nukreipė žvilgsnį nuo Savanos į laikrodį. – Tikrai, – sumurmėjo pamatęs, kad jau šiek tiek po penkių. – Gerai, eikite. Aš pats užrakinsiu kontorą. Beje, Sisi, dėl to laiško, kurį padiktavau ryte. Pirmojo? Taip. Nesiųskite jo. Noriu dar šį tą pakeisti.

Savana susimąsčiusi žvelgė į Džeradą. Jis sekretorei leidžia eiti namo, vadinasi, jie liks vieni. Puikiai suprato, ką reiškia toks žvilgsnis, kokiu Džeradas į ją žiūrėjo. Žinojo, kas nutinka tarp vyro ir moters po tokio geidulingo bučinio.

Metams bėgant ji išmoko būti labai atsargi ir labai... išranki. Vienai auginti vaiką – didelė atsakomybė. Vyrai gali atsirasti ir išnykti, o sūnus atėjo amžiams. Ji ne iš tų moterų, kurios aklai leidžiasi į nuotykius, tenkina vyrų užgaidas ar reaguoja, kai kas nors parodo dėmesį.

Vis dėlto į gyvenimą Savana žiūrėjo blaiviai. Vyras, kuris paleidžia namo sekretorę ir šiuo metu varto kalendorių tikrindamas dienotvarkę, ketina tapti jos meilužiu.

– Sekretorė skuba į pasimatymą, – paaiškino Džeradas padėjęs telefono ragelį. – Atrodo, kontorą šiandien uždarysime laiku. – Pakreipęs galvą jis nužvelgė Savaną. – Norėčiau kaip nors taktiškai jūsų paklausti, iš kur gavote šį švarką?

– Švarką? – suglumusi Savana žvilgtelėjo į apačią. – Pasisiuvau.

– Juokaujate.

Savana timptelėjo apatinę lūpą, veidas įgavo keistą išraišką tarp nepasitenkinimo ir pašaipos, jai būdingu judesiu ji kilstelėjo smakrą – tai kuo aiškiausiai rodė, kad vos valdosi.

– Ką? Ar aš nepanaši į moterį, kuri moka siūti? Neatrodau laiminga namų šeimininkė?

Susidomėjęs Džeradas prisėdo ant stalo krašto ir suėmęs už jos puikaus švarko atlapo perbraukė tarp pirštų.

– Gražiai pasiūta. Ką dar mokate daryti?

– Ką tik reikia. – Ji nesipriešino, kai Džeradas prisitraukė ją prie savęs. Atvirkščiai, uždėjo rankas jam ant pečių ir paniro į bučinį.

– Dar anksti, – suniurnėjo jis.

– Kaip pažiūrėsi.

– Kur Brajanas?

– Pas Kesę. – Truputį nustebusi, kad jis to klausia, Savana pakreipė galvą ir vėl paskendo bučinyje. – Man reikia pasiimti Brajaną apie šeštą. Turiu dar pusvalandį.

– Tai truks ilgiau. – Jis sujudėjo, apkabino ją per klubus ir intymiai truktelėjo sau į tarpkojį. – Gal gali paskambinti ir paklausti, ar Kesė neprieštarautų, jei Brajanas pabus pas ją iki septynių? – Jis švelniai krimstelėjo jai apatinę lūpą. – Arba iki pusės aštuonių?

Ji jautė malonumą atrišdama jam kaklaryšį.

– Tikriausiai galiu.

– Gerai. Išsiaiškink, o tada eisime į kitą gatvės pusę.

– Į kitą gatvės pusę?

– Ankstyvos vakarienės.

Savana atsitraukė ir įsistebeilijo į jį.

– Vakarienės?

– Taip. – Kiek abejodamas, ar išsilaikys ant kojų, Džeradas paskubomis atsistojo, kol dar pajėgė atsispirti troškimui nuplėšti nuo jos drabužius, parversti ant grindų ir užvaldyti. – Noriu nusivesti tave vakarienės.

– Kodėl?

– Man būtų malonu praleisti su tavimi valandą kitą. – „Ant tavęs, – pagalvojo jis. – Tavyje.“ O varge. Stengdamasis atrodyti visiškai ramus Džeradas apėjo stalą ir ėmė vartyti adresų kartoteką. – Štai Kesės numeris.

– Aš žinau Kesės numerį. – Tikra nesąmonė, kad ji turi giliai atsikvėpti norėdama nusiraminti, o jis stovi šaltas ir ramus. – Kas čia vyksta, Džeradai? Juk abu suprantame, kad ne vakarienė mums rūpi.

Jam viduriai susigniaužė į mazgą. Galėtų paimti ją. Čia. Dabar. Viskas taip paprasta. O viskas, kas paprasta, yra įtartina.

– Norėčiau pavakarieniauti su tavimi, Savana. Ir pasikalbėti. – Jis pats surinko Kesės telefono numerį ir ištiesė ragelį Savanai. – Gerai?

Ji kurį laiką dvejojo. Paskui gūžtelėjo pečiais ir paėmė ragelį.

– Gerai.

***

Restoranas buvo neprašmatnus, valgiaraštyje įprasti amerikietiški kepsniai. Savana sukiojo tarp pirštų taurę ir laukė, ką toliau darys Džeradas.

– Vadinasi, siuvi drabužius?

– Kartais.

Šypsodamasis jis atsirėmė į medinio suolelio atkaltę.

– Kartais? – atkartojo klausiamai žvelgdamas į ją.

Ji pamanė, kad Džeradas bando užmegzti pokalbį. Na, jeigu taip, galima ir pasikalbėti.

– Išmokau siūti, nes taip pigiau nei pirkti krautuvėje, o aš nenorėjau vaikščioti nuoga. Ir dabar kartais pasisiuvu ką nors savo malonumui.

– Tačiau pragyvenimui užsidirbi kaip knygų iliustratorė, ne kaip siuvėja?

– Mėgstu žaisti spalvomis ir piešti. Man pasisekė.

– Pasisekė?

Abejodama jo draugišku domėjimusi Savana truktelėjo pečiais.

– Juk iš tikrųjų tau visai nerūpi išgirsti mano gyvenimo istoriją, tiesa, Džeradai?

– Rūpi. – Jis nusišypsojo padavėjai, atnešusiai užsakytus patiekalus. – Gali pradėti nuo bet kurios vietos, – paragino.

Savana papurtė galvą ir pasmeigė šakute gabalėlį aštrios vištienos, kurios užsisakė patarta Džerado.

– Gyveni čia visą gyvenimą, tiesa? – paklausė ji.

– Tiesa.

– Didelė šeima, seni draugai ir kaimynai. Čia tavo šaknys.

– Taip.

– Aš noriu, kad mano sūnus įleistų šaknis. Turėtų ne tik stogą virš galvos, bet ir šaknis.

Kurį laiką Džeradas tylėjo. Jos balse nuskambėjęs nuožmus, ugningas ryžtas jį žavėjo, bet kėlė ir abejonių.

– Kodėl čia?

– Todėl, kad čia ne Vakarai. Tai pirmoji priežastis. Norėjau pabėgti nuo dulkių, lygumų, saulės kepinamų mažų miestelių. Ši vieta man patiko, – paaiškino ji. – Dešimt metų traukiau Rytų kryptimi. Atrodo, jau ganėtinai toli nukeliavau.

Džeradas nieko nesakė ir ji truputį atsipalaidavo. Jis tikrai mokėjo klausytis.

– Aš neieškojau Brajanui jokio konkretaus miesto. Tik norėjau, kad pasijustų priklausantis kokiai nors vietai...

– Bendruomenei?

– Taip. Kad gyventų mažame miestelyje, turėtų draugų, o kaimynai jį pažinotų ir šauktų vardu. Bet pati norėjau šiokio tokio privatumo. Man to reikėjo. Be to...

– Ko dar?

– Mane čia kažkas traukė, – galiausiai prisipažino Savana. – Gal tai kraujo šauksmas, protėvių balsas, nes aš jaučiau... supratau, kad čia bus mano namai. Ši žemė, šios kalvos. Miškai. Jūsų miškai mane šaukė. – Ji linksmai nusišypsojo. – Argi ne keista?

– Mane jie šaukia visą gyvenimą, – atsakė Džeradas taip paprastai, kad jos šypsena pranyko. – Niekur kitur negaliu jaustis laimingas. Kurį laiką gyvenau mieste, nes tai atrodė patogu. Maži miesteliai ir ilgi pasivaikščiojimai po mišką nepatiko mano buvusiai žmonai.

Jeigu jis gali jos klausinėti, tai gali ir ji.

– Kodėl ją vedei?

– Atrodė, kad taip reikia. – Dabar jau jis susiraukė. – Aišku, tai nieko gero nesako apie mus abu. Mes nuosaikiai vienas kitam patikome, gerbėme vienas kitą ir sudarėme itin civilizuotą, protu pagrįstą, bet visiškai beaistrę vedybų sutartį. Po dvejų metų įvykusios skyrybos taip pat buvo civilizuotos, pagrįstos protu ir beaistrės.

Buvo sunku, o gal net neįmanoma įsivaizduoti, kad ką tik ją bučiavęs vyras gali ką nors daryti be aistros.

– Nepraliejote nė lašo kraujo?

– Nė lašo. Abu buvome pernelyg protingi, kad pradėtume draskytis. Vaikų neturime. – Džeradas su kartėliu prisiminė, kad jo buvusioji nenorėjo gimdyti. – Ji pasiliko savo pavardę.

– Šiuolaikiška, gerai apgalvota santuoka.

– Teisingai supratai. Viską pasidalijome per pusę ir pasukome savais keliais. Elgėmės garbingai, niekas nenukentėjo.

Susidomėjusi Savana pakreipė galvą.

– Tau nepatiko, kad ji nepasirinko tavo pavardės?

Jis norėjo paneigti, bet paskui tik gūžtelėjo pečiais.

– Taip, man tai nepatiko. Nesu tokių laisvų pažiūrų. Tai vienas iš tų dalykų, kurie racionaliems dviejų žmonių santykiams suteikia emocinį atspalvį. Esu išdidus.

– Iš dalies esi teisus, – sutiko Savana. – Antra vertus, savo pavardę, kuria didžiuojiesi ir kuri kadaise buvo suteikta tau, troškai perduoti savo vaikams.

– O tu nuovoki, – sumurmėjo Džeradas.

– Ne vien teisininkai sugeba skaityti žmonių mintis. Be to, aš suprantu, ką žmogui reiškia vardas. Kai gimė Brajanas, ilgai spoksojau į blanką, kurį reikėjo užpildyti. Galvojau, ką įrašyti skiltyje „Tėvas“. Juk įrašiusi jo tėvo pavardę suteikčiau ją ir sūnui. Savo sūnui, – pakartojo tyliai.

– Tai ką įrašei?

Ji atsitokėjo, sugrįžo iš tų laikų, kai sulaukusi vos septyniolikos jau buvo viena. Visiškai viena.

– Įrašiau, kad tėvas nežinomas, – atsakė ji. – Nes jis buvo nebesvarbus. Užteko mano pavardės.

– Jis niekada nematė Brajano?

– Nematė. Tą dieną, kai pasakiau esanti nėščia, jis susikrovė daiktus ir lyg raketa išlėkė nežinoma kryptimi. Tik nesakyk, kad tau manęs gaila, – perspėjo ji, užbėgdama Džeradui už akių. – Jis padarė man paslaugą. Šešiolikmetei lengva pamesti galvą dėl gražuolio nutrūktgalvio, bet gyventi su juo lengva nebūtų.

– Ką pasakei Brajanui?

– Tiesą. Visada jam sakau tiesą... arba tai, kas labai arti tiesos, nes nenoriu jo įskaudinti. Man negėda prisipažinti, kad kadaise buvau ganėtinai kvaila ir įsivaizdavau esanti įsimylėjusi. Dėkoju likimui, už kvailumą jis apdovanojo mane tokiu puikiu sūnumi.

– Tu nuostabi moteris.

Ji sutriko ir susijaudino.

– Ne, man tiesiog pasisekė.

– Tikriausiai buvo nelengva.

– Man nereikia, kad būtų lengva.

Jis kurį laiką mąstė apie tai ir nutarė, jog yra dar kažkas, dėl ko jai nereikia, kad viskas būtų lengva. Tai jis suprato.

– Ką darei išėjusi iš namų?

– Aš buvau išvaryta, – pataisė Savana. – Nereikia pagražinti. Tėvas man trenkė per veidą ir išvadino... išvadino tokiais žodžiais, kuriuos nemandagu kartoti prie vyro, dėvinčio tikrai puikų kostiumą... ir parodė duris. Tokios ten ir durys, – prisiminė ji ir nustebo pamačiusi, kad Džeradas ima ją už rankos ir suneria jųdviejų pirštus. – Tuo metu mes gyvenome automobilio priekaboje.

Jis jautėsi priblokštas. Nors tikriausiai neturėtų. Savo kontoroje buvo girdėjęs panašių ir netgi dar baisesnių istorijų. Tačiau įsivaizdavęs, kaip šešiolikmetė nėščia Savana liko vienui viena visame pasaulyje, buvo sukrėstas.

– Neturėjai nieko, pas ką būtum galėjusi prisiglausti?

– Ne, neturėjau. Mamos giminaičių nepažinojau. Po dienos kitos tėvas tikriausiai apgailestavo dėl savo poelgio. Toks jis buvo – karštakošis. Tačiau jo žodžiai įskaudino mane labiau nei antausis, todėl susikroviau kuprinę ir išvažiavau pakeleivingu automobiliu net neatsigręždama. Oklahomoje įsidarbinau padavėja. – Ji pakėlė taurę su gėrimu. – Štai kuo mudvi su Kese panašios. Abi žinome, ką reiškia visą dieną praleisti ant kojų ir aptarnauti žmones. Tik ji tai daro geriau už

mane.

Džeradas suprato, kad Savana daug ką praleido. Pasakoja toli gražu ne viską.

– Kaip nutiko, kad iš padavėjos tapai vaikiškų knygų iliustratore?

– Iki to ilgai klaidžiojau. – Prisivalgiusi iki soties ji atsilošė ir nusišypsojo. – Nustebtum sužinojęs, ką man teko dirbti. – Žvelgdama į jo ramų veidą ji dar plačiau išsišiepė. – Tikrai nustebtum.

– Išvardyk bent porą darbų.

– Padavinėjau gėrimus girtuokliams pigiame restorane Vičitoje.

– Jei nori mane priblokšti, sugalvok ką nors rimtesnio.

– Abiline dirbau striptizo bare. – Savana sukikeno ir čiupo jam iš rankos cigariuką, kurį jis kaip tik išsiėmė iš kišenės. – Tai verčia tave susimąstyti, tiesa?

Pasiryžęs nerodyti nustebimo Džeradas uždegė degtuką ir kai ji palinko į priekį, prikišo jį prie cigariuko galo.

– Tu šokai striptizą?

– Egzotiškus šokius. – Savana išpūtė dūmus ir nusišypsojo. – Esi priblokštas.

– Suintriguotas.

– Hmm... Norėdama sužadinti vaizduotę aš niekada nesileidžiu į smulkmenas. Paplūdimyje galima pamatyti moterų, prisidengusių kūną ne daugiau nei aš, tik man už tai mokėjo pinigus. Ne tokius jau didelius. – Ji nerūpestingai atidavė jam cigariuką. – Daugiau uždirbdavau kurdama ir siūdama kostiumus kitoms merginoms nei nusirenginėdama. Todėl nulipau nuo scenos.

– Tu daug ką praleidi, Savana.

– Tiesa. – Kai kurie dalykai buvo tik jos reikalas. – Tarkime, man nepatiko darbo valandos. Dar kurį laiką dalyvavau šuns ir ponio šou.

– Šuns ir ponio?

– Taip, vieno neturtingo žmogaus cirke. Kiek atsikvėpiau Naujajame Orleane, ten pardavinėjau paveikslus su upelių ir gatvių vaizdais ir anglimi piešiau turistų portretus. Man ten patiko. Naujajame Orleane geras maistas ir gera muzika.

– Bet nepasilikai ten gyventi, – mestelėjo Džeradas.

– Niekada neužsibūdavau vienoje vietoje. Įprotis. Kaip tik tuo metu, kai jau ketinau kelti sparnus, man pasisekė. Viena iš pozavusių turisčių, vaikų rašytoja, ką tik buvo atsisakiusi iliustratorės paslaugų. Paaiškino, kad dėl kūrybinių nesutarimų. Jai krito į akis mano darbai ir pasiūlė pamėginti. Turėjau perskaityti jos rankraštį ir nupiešti keletą iliustracijų. Jeigu leidėjui patiks, gausiu darbą. Jeigu nepatiks, ji man sumokės šimtą dolerių už sugaištą laiką. Kaip galėjau praleisti tokią progą?

– Ir tu gavai tą darbą.

– Gavau gyvenimą, – atsakė ji. – Man nebereikėjo palikinėti Brajano su auklėmis, rūpintis, kaip mėnesio pabaigoje sumokėsiu nuomą, nerimauti, kad mus gali aplankyti socialinė darbuotoja ir patikrinti, ar esu gera motina. Galėjau nesibaiminti, kad policininkai kabinėsis norėdami išsiaiškinti, ką aš pardavinėju – paveikslus ar save. Po kurio laiko susitaupiau tiek, kad įstengiau nupirkti sūnui namą su kiemu, leisti jį į gerą mokyklą, jis gali žaisti beisbolą Mažojoje lygoje. Ir priklausyti bendruomenei. – Ji pastatė taurę ant stalo. – Ir štai mes čia.

– Ir štai mes čia, – pakartojo Džeradas. – Kaip manai, kas toliau?

– Šį klausimą aš turėčiau užduoti tau. Kodėl, užuot mylėjęsi, mudu vakarieniaujame ir kalbamės?

Jam pasisekė susitvardyti, todėl neužspringo ir ramiai išpūtė dūmus.

– Tai nesubtilu.

– Teisininkai mėgsta paberti dvidešimt žodžių, kai užtenka vieno, – atrėmė ji. – Man taip nepatinka.

– Ką gi, tarkime, tu tikėjaisi sekso. O aš nemėgstu būti nuspėjamas. – Pasimiglojusiose jo akyse spindėjo jėga ir ji susierzino. – Ta akimirka bus nenuspėjama. Tačiau tiksliai žinosi, su kuo esi, ir ilgai tai prisiminsi.

Savana tuo neabejojo. Tačiau kaip tik dėl to labiausiai ir nerimavo.

– Ir tą žingsnį žengsite jūs, advokate Makeidai? Jūs pasirinksite laiką ir vietą?

– Visiškai teisingai. – Jis nušvito tokiu džiugesiu, kuriam buvo sunku atsispirti. – Esu toks kaip visi vyrai.

„Tik pamanykite – toks kaip visi“, – pagalvojo Savana. Kitą dieną po netikėtos vakarienės su Džeradu ji stovėjo virtuvėje rankomis įsirėmusi į šonus ir spoksojo į dėžutę iš gėlių parduotuvės.

Jis atsiuntė jai rožių. Dvylika ilgakočių raudonų gražuolių.

Įprasta, savaime aišku. Galima sakyti, lengvai nuspėjama. Nebent žinotum, kad dar niekada gyvenime niekas jai nebuvo atsiuntęs žvilgančios baltos dėžutės su raudonomis rožėmis.

Savana neabejojo, kad jis tai suprato.

Dėžutėje buvo kortelė.

Kol sužydės Tavo sodas.

Iš kur jis žino, kad gėlės – viena iš didžiausių jos silpnybių, kad visus tuos metus, kai gyveno mažyčiuose, ankštuose triukšmingų miestų kambarėliuose, ji skausmingai ilgėjosi ryškių kvepiančių žiedų? Kad pasižadėjo turėti nuosavą sodą ir pati auginti gėles?

Matyt, visko sočiai gyvenime prisižiūrėjo, nusprendė ji ir apėjo gėles labai atsargiai, tarsi šuo nepažįstamą žmogų. Taip sutelkė dėmesį į gėles, kad pašoko suskambėjus telefonui. Keiktelėjusi čiupo ragelį.

– Klausau...

– Ne laiku paskambinau?

Ji rūsčiai dėbtelėjo į gėles, gražiai suvyniotas į žalsvą popierių.

– Esu užsiėmusi, jei to klausi.

– Tada negaišinsiu, tik pamaniau, gal norėtum atsivežti šįvakar Brajaną pas mus į ūkį pavakarieniauti.

Vis dar raukydamasi ji ištraukė iš dėžutės vieną rožę. Ši nesibadė.

– Kodėl?

– O kodėl ne?

– Visų pirma dėl to, kad jau esu paruošusi padažą spagečiams. – Savana patylėjo. Jis taip pat nieko nesakė. – Man regis, tu pats tikiesi būti pakviestas vakarienės.

– Atspėjai.

Sukinėdama rankoje rožę ji mėgino sugalvoti priežastį atsisakyti.

– Gerai. Bet Brajanui po pamokų beisbolo treniruotė. Man reikia paimti jį apie šeštą, todėl...

– Aš jį paimsiu. Man pakeliui. Tai iki vakaro.

Savana pajuto nebevaldanti padėties.

– Sakiau, kad tai nebūtina, – sumurmėjo ji. – Kalbu apie gėles.

– Ar tau jos patinka?

– Žinoma, jos puikios.

– Tada gerai. – Atrodė, kad reikalas išspręstas. – Susitiksime truputį po šešių.

Sutrikusi Savana padėjo ragelį. Dar kurį laiką spoksojusi į rožes galiausiai nusprendė surasti joms vazą.

***

Po šešių penkiolika Savana išgirdo privažiuojant automobilį. Rūpestingai baigė piešti piktosios karalienės iliustracijos detalę tradicinių pasakų pakartotiniam leidimui ir nusigręžė nuo darbo stalo. Kol ji iš studijos nuėjo į virtuvę, Brajanas jau bildėjo laiptais aukštyn.

– ...tada jis staiga pašoko, o tas gvėra Tomis nesugebėjo pakišti pirštinės. Jo mama įniršo, kai kamuoliukas trenkė jam į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas. Buvo taip šaunu. Labas, mama.

– Brajanai. – Pamačiusi jo drabužius ji kilstelėjo antakius. Sūnus buvo smarkiai išsiterliojęs purvu. – Šiandien kelis kartus griuvai?

– Taip. – Brajanas patraukė tiesiai prie šaldytuvo sulčių.

– Tomiui Mardsonui paleido kraują iš nosies, – įsiterpė Džeradas.

– Girdėjau.

– Jo mama klykė visa gerkle. – Sujaudintas prisiminimų Brajanas vos nepamiršo pasiimti stiklinės, bet susidūręs su plieniniu mamos žvilgsniu atsitokėjo. – Jam nosies nesulaužė, tik gerokai suknežino.

– Šįvakar mokysimės gramatikos, čempione.

Brajanas pabalino akis.

– Niekas nekalba taip kaip knygose. Be to, iš rašybos aš gavau B.

– Ką gi, tau pasisekė. Tada mokysimės matematikos?

Brajanas skubiai išgėrė sultis.

– Man reikia tvarkytis, – pranešė jis ir dingo.

Savana susiraukė dėl tokio išsisukinėjimo.

– Jis nemėgsta daugiaženklių dalybos.

– O kas mėgsta? – Džeradas padavė jai butelį vyno. – Tačiau B iš rašybos – tai ne smulkmena.

„Prancūziškas vynas su įmantria etikete – taip pat“, – pagalvojo Savana.

– Toks vynas užgoš mano makaronus.

Džeradas patraukė nosimi. Ore tvyrojo prieskonių ir burbuliuojančio raudono padažo kvapas.

– Nemanau, – pasakė jis.

– Bent jau nusirišk kaklaryšį. – Savana nusisuko kamščiatraukio. – Jis baugina. Tu gali... – Džeradas sugriebė ją už pečių, atgręžė į save ir palenkęs galvą prigludo prie lūpų. Ji šiek tiek atsilošė. – ...mane pabučiuoti, – iškvėpė. – Aišku kaip dieną, kad gali mane pabučiuoti. – Paėmusi ant bufeto nukritusį kamščiatraukį ji sklandžiu patyrusios barmenės judesiu atkimšo butelį. – Fantastiškas vynas ir nuostabios gėlės. Viskas per vieną dieną. Gali apsukti man galvą.

– Puiki mintis.

Ji pasistiebė paimti vyno taurių nuo viršutinės lentynos.

– Maniau, po sutrumpintos Savanos Moningstar gyvenimo istorijos, kurią tau papasakojau, supratai, kad manęs nepapirksi vynu nei gėlėmis.

Džeradas perbraukė pirštu per vazoje pamerktų rožių žiedlapius.

– Man atrodo, jos tau tinka.

Kol Savana pylė vyną, Džeradas sulankstė kaklaryšį, įsidėjo į kišenę ir atsilaisvino marškinių apykaklę.

– Kokia aš nemandagi, net nepadėkojau tau už jas. Taigi... – Ji padavė jam taurę. – Ačiū.

– Nėra už ką.

– Dabar Brajanas slapstysis tol, kol pamanys, kad pamiršau apie matematiką. Kvailelis. Jei tu išalkęs, galiu pakviesti jį žemyn.

– Nėra ko skubėti. – Siurbčiodamas vyną Džeradas nuėjo į svetainę geriau apžiūrėti paveikslų.

Jie buvo ryškiaspalviai, beveik rėžiantys akį. Teptuko potėpiai drąsūs, temperamentingi. Temos įvairios – žydinčių gėlių natiurmortai, išraiškingi pagyvenusių žmonių portretai, gumbuotų medžių, akmenuotų kalvų ir audringo dangaus vaizdai.

Nepanašu į ramų svetainės interjerą, mintijo jis. Vis dėlto lengvai žvilgsnio neatitrauksi. Džeradui tie darbai padarė įspūdį.

– Nenuostabu, kad raukei nosį žvelgdama į paveikslus, kurie kaba mano biure, – burbtelėjo jis.

– Menas neturi būti šaltas. – Savana gūžtelėjo pečiais. – Bet tai mano asmeninė nuomonė.

– O koks jis, tavo nuomone, turi būti?

– Gyvas.

– Tada tau tikrai pavyko. – Jis atsigręžė į ją. – Ar parduodi paveikslus?

– Jeigu man už juos gerai sumoka.

– Ketinau prašyti Reganos, kad ji šį tą pakeistų mano biure. Regana yra mano brolienė, – priminė jis. – Ji šauniai pasidarbavo viešbutuke, kurį atnaujino kartu su mano broliu. Gal ir tu norėtum pasirūpinti mano biuro interjeru?

Stebėdama Džeradą ir gurkšnodama vyną Savana mąstė. Buvo jau palaidojusi tokius troškimus. Priminė sau, kad tapyba tėra pomėgis. Kas daugiau galėtų būti moteriai, neturinčiai specialaus išsilavinimo?

– Juk jau sakiau, kad mylėsiuosi su tavimi.

Jam pavyko nusijuokti, nors juokas strigo staiga perdžiūvusioje gerklėje.

– Taip, sakei, bet dabar mes kalbame apie tavo tapybą. Gal norėtum parduoti kai kuriuos darbus?

– Nori pasikabinti savo kontoroje?

– Ar dar neaišku?

Savana priminė sau, kad nereikia skubėti, nebūtina parodyti, kiek daug jai tai reiškia.

– O ar ne geriau būtų pasikabinti keletą gražių pastelių?

– Man patinka tavo audringas potėpis, Savana.

Ji nusijuokė pradžiugindama Džeradą.

– Pirmiausia pažiūrėkime, ką pasiūlys tavo brolienė. Tada ir pasikalbėsime. – Ji grįžo į virtuvę užkaisti vandens makaronams.

– Tu teisi. Gal užsuk į tą viešbutuką ir pasižiūrėk, ką juodu su Reifu ten nuveikė.

– Mielai pažiūrėsiu, – pažadėjo Savana.

– Galiu po vakarienės tave ten nuvežti.

– Manęs laukia Brajano namų darbai. – Nuoširdžiai apgailestaudama ji papurtė galvą. – Jaučiu, teks užsiimti daugiaženklių dalyba.

– Tuo atveju... – Džeradas paėmė butelį ir pripylė abi taures vyno, – leisk pasiūlyti truputį svaigalų dėl drąsos.

Savana tikrai nesitikėjo, jog jis pasiliks pas juos po vakarienės. Dar mažiau tikėjosi, kad galiausiai įsitaisys su jos sūnumi prie virtuvės stalo su atverstu aritmetikos vadovėliu.

Ji padavė jam puodelį kavos – jis tuo metu uždavinių sprendimą susiejo su beisbolu. Pamačiusi, kaip tai įtraukė sūnų, Savana apgailestavo pati nesugalvojusi tokios gudrybės.

Tikriausiai dėl to, kad skaičiai ją gąsdino. Ir išvis mokymasis varė siaubą. Suprato – vieną dieną sūnus ją pralenks, tai ir jaudino, ir žadino gėdos jausmą.

Net Brajanas nežinojo, kiek naktų ji negalėjo užmigti, atsikėlusi vartė jo vadovėlius, pasiryžusi išmokti tiek, kad prireikus galėtų jam padėti.

– Vadinasi, tau reikia padalyti visą sumą iš mušimų skaičiaus, – pasakė Džeradas ir pasitaisė raginius akinius, tai pamačius Savaną užplūdo geismas.

– Taip, taip! – Brajano akys nušvito. – Tai šaunu. – Prikandęs liežuvį jis rūpestingai, netgi pagarbiai rašė skaičius. Juk jie dabar žaidėjai. – Patikrink, mama.

Kruopščiai tikrindama sprendimus Savana šypsojosi.

– Gerai padirbėjote. – Ji pabučiavo Brajano suveltus plaukus. – Abudu.

– Tai kodėl manęs niekas nepabučiuoja? – pasiteiravo Džeradas.

Ji nekaltai pakštelėjo jam į skruostą, bet Brajanas vis tiek springo juoku.

– Argi taip dera elgtis prie stalo?

– Užsimerk, – pasiūlė jam Džeradas ir pats pabučiavo Savaną.

– Dingstu iš čia... – pareiškė Brajanas garsiai užvertęs vadovėlį.

– Tiesiai į vonią, – pabaigė jo mintį Savana.

– Ai, o kam? – Jis maldaujamai pažvelgė į Džeradą.

– Iš tiesų, – pradėjo Džeradas, – man regis, mano klientas nusipelnė pertraukos.

– Tikrai? – pašaipiai nutęsė Savana, bet jos žodžius užgožė Brajano džiaugsmo šūksniai.

– Taip, pertraukos! Pavyzdžiui, valandos prie televizoriaus.

– Teismas neprieštarauja, – Džeradas metė Brajanui reikšmingą žvilgsnį ir uždėjo ranką jam ant peties, – kad mano klientui būtų leidžiama atsipalaiduoti trisdešimt minučių priešais televizorių, nes jis įvykdė ankstesnį teismo sprendimą ir stengėsi pasitaisyti. Paskui laisva valia ir neprieštaraudamas privalės vykdyti naują teismo sprendimą.

Savana iškvėpė pro sukąstus dantis.

– Šviesos gesinamos pusę dešimtos, – sumurmėjo.

– Gerai! – Brajanas iškėlė aukštyn kumštį. – Reikėjo prašyti valandos, – pasakė Džeradui.

– Tai palankiausias sprendimas, kokio galėjai tikėtis. Pasikliauk manimi, juk esu tavo advokatas.

Brajano veide nušvito šypsena.

– Nuostabu. Ačiū, pone Makeidai. Labanakt, mamyte.

– Pasakei puikią spontanišką kalbą, – pašnibždomis tarė Savana, kai sūnus nulėkė laiptais į jos miegamąjį pasiimti mažo nešiojamojo televizoriaus.

– Neištvėriau. – Kiek susidrovėjęs Džeradas susikišo rankas į kišenes. – Jis man priminė, ką reiškia, kai esi devynerių metų vaikas ir beviltiškai trokšti dar vieną valandą neiti miegoti. Ar mane už tai niekinsi?

Savana atsiduso, paskui paėmė tuščius kavos puodelius ir nunešė į kriauklę.

– Ne. Gražiai pasielgei, kad jį užstojai. Be to, jis vis tiek būtų iškaulijęs tą pusvalandį iš manęs.

– Jis jo užsitarnavo. – Džeradas nusišypsojo, kai ji žvilgtelėjo į jį per petį. – Aš taip pat. Galų gale, mes įveikėme tą matematikos užduotį.

– Ir tu nori trisdešimt minučių atsipalaiduoti priešais televizorių?

– Ne. – Jis nusiėmė akinius ir įsikišo į marškinių kišenę. – Aš noriu, kad eitum su manimi į mišką pasivaikščioti. – Savana suraukusi antakius žvilgtelėjo į laiptus ir Džeradas paėmė ją už rankos. – Toli neisime. Ei, Brajanai! – sušuko jis. – Mes einame pasivaikščioti!

– Puiku, – atskriejo abejingas atsakymas.

Džeradas nukabino jos džinsinę striukę nuo vagio prie virtuvės durų.

– Saulei nusileidus oras atvėsta.

– Tik į miškelį, – perspėjo Savana vilkdamasi striukę. Iš ten bus girdėti, jei Brajanas ją pašauks.

– Gerai, tik į miškelį, – sutiko Džeradas ir paėmė ją už rankos. – Ar jautiesi čia vieniša, kai lieki viena visą dieną?

– Ne, man patinka būti vienai. – Ji išėjo su juo į lauką. Oras buvo vėsokas, o giedrame danguje ryškiai spindėjo žvaigždės. – Mėgstu tylą ir ramybę.

Jie nulipo nelygiais laipteliais, sumeistrautais atšlaitėje, ir siauru takeliu patraukė į tamsų mišką.

– Čia pirmąkart pabučiavau mergaitę.

Jie žengė tarp žaliuojančių medžių.

– Tikrai?

– Taip. Pusseserę Džoaną.

– Pusseserę?

– Trečios eilės, – paaiškino Džeradas. – Iš motinos pusės. Tada auksaplaukė garbanė birželio dangaus spalvos akimis pasigrobė mano širdį. Man buvo vienuolika.

Jaukiai jausdamasi žvaigždžių šviesoje ir miško šešėliuose Savana nusijuokė.

– Vėlai subrendai.

– Jai buvo dvylika.

– Vadinasi, tau patiko vyresnės moterys.

– Dabar, kai pasakei, galvoju, gal iš tiesų ji man patiko, nes buvo vyresnė. Įsiviliojau ją į mišką vieną malonų vasaros vakarą, kai leidosi raudona saulė ir šūkavo lėliai.

– Labai romantiška.

– Man teko sukaupti visą drąsą, kad pabučiuočiau ją prie vingiuojančio upelio vasaros vakaro prieblandoje, kvepiant sausmedžio žiedams.

– Kaip miela.

– Būtų buvę, jeigu ne mano broliai, kurie mus sekė ir viską matė. Jie ėmė šūkauti lyg šmėklos. Pusseserė Džoana pradėjo verkti ir bėgte pasileido į mūsų namus. Broliai paskui ilgai mane erzino. Todėl teko su jais susiremti ir apginti savo garbę. Devinas sulaužė man pirštą ir nuo tada aš nustojau domėtis pussesere Džoana.

– Tai taip pat miela. Brendimo ritualai.

– Nuo to laiko geriau išmokau bučiuoti miške gražias mergaites.

Kai Džeradas atgręžė ją į save ir ėmė bučiuoti, Savana turėjo pripažinti, kad jis teisus. Daug ko išmoko.

– Kur dabar tavo pusseserė Džoana?

– Gyvena su trimis vaikais gražiame dviejų aukštų name Virdžinijos Bičo priemiestyje. Dirba ne visą darbo dieną, prekiauja nekilnojamuoju turtu. – Atsidusęs jis priglaudė lūpas Savanai prie kaktos. – Ji vis dar auksaplaukė garbanė vasaros dangaus akimis.

– Vienas iš Makeidų miško vaiduoklių. – Ji atsigręžė ir pažvelgė pro medžius. Matė savo namelyje degančias šviesas. Sūnus ten saugus. – Papasakok man apie kitus.

– Garsiausi yra du kapralai. Vienas vilki mėlyna uniforma, kitas pilka. Per Antietamo mūšį jie pasimetė nuo savo būrių. – Džeradas apkabino ją per pečius ir jie nuėjo draugiškai, vienodu žingsniu. – Kapralai susitiko čia, šiame miške. Jaunuoliai buvo ką tik pradėję skustis barzdą. Iš baimės ar pareigos, o gal ir dėl abiejų priežasčių, jie puolė vienas kitą. Abu buvo sunkiai sužeisti ir nušliaužė į priešingas puses. Vienas iš jų į ūkį.

– Jūsų?

– Taigi... Sąjungos armijos kareivis, sužeistas priešo kardu. Mano prosenelis, kuris nebuvo šiauriečių šalininkas, rado jį prie rūkyklos. Pasakojama, kad tas mirštantis vaikinas jam priminė kare žuvusį sūnų, todėl ir įnešė jį į namus. Padarė viską, ką galėjo, bet buvo per vėlu. Vaikinas mirė kitą dieną ir prosenelio šeima, bijodama pasekmių, palaidojo jį viename iš mūšio laukų, bet kapo vietos nepažymėjo.

– Tai jis pasiklydo, – sumurmėjo Savana, – ir dabar klaidžioja po mišką negalėdamas rasti kelio namo.

– Panašiai.

– O kitas kapralas?

– Sugebėjo nusigauti iki Barlou namo. Tarnaitė įleido jį vidun, šeimininkė jau norėjo sužeistu kariu pasirūpinti, bet jos vyras staiga ėmė ir nušovė jį.

Savana nesudrebėjo. Ji buvo pripratusi prie žiaurumų, mažų ir didelių.

– Ar todėl, kad jis matė ne berniuką, o tik ne tos spalvos uniformą?

– Taip ir buvo. Tada namų šeimininkė Abigalė Barlou nusigręžė nuo savo vyro ir užsisklendė savyje. Po kelerių metų ji mirė.

– Liūdna istorija. Daug beprasmių mirčių, todėl daug ir neramių vaiduoklių. Tačiau čia... – Savana užsimerkė ir atsigręžė į vėją. – Čia visuomet jauku. Tie vaiduokliai nenori būti užmiršti. Ar tau įdomu sužinoti, kur tiksliai jie kovėsi?

Kažkas jos balse privertė Džeradą pažvelgti atidžiau.

– Kur?

Ji vėl atsimerkė. Akys atrodė tamsesnės už šešėlius, paslaptingesnės už naktį.

– Penkiasdešimt jardų į vakarus, prie akmenų krūvos po rauplėtu medžiu.

Džeradas pajuto, kaip šalti pirštai suėmė už sprando. To negalėjo būti, juk jos ranką jis laikė savojoje.

– Taip. Sėdėjau prie tų akmenų ir girdėjau žvangant kardus.

– Aš taip pat. Spėliojau, kas juos žvangina ir kodėl.

– Ar tu turi kokių nors ypatingų galių? – paklausė jis prikimusiu balsu. Gal tai dėl to, kad kalbėjosi naktį miške. O gal dėl jos akių, tamsių ir bedugnių, kuriose palaimingai nuskęstų bet koks vyras.

– Tavo prosenelis buvo ūkininkas, pamatė mirštantį jaunuolį ir mėgino jį išgelbėti. Manasis buvo šamanas, jis matydavo vizijas ugnyje ir stengdavosi jas suprasti. Tu vis dar bandai gelbėti žmones, tiesa, Džeradai? O aš bandau suprasti vizijas.

– Ar tu?..

– Aiškiaregė? – Savana nusijuokė sodriu juoku. – Ne, tik jaučiu įvairius dalykus. Visi juos jaučiame. Stipriąja savo prigimties puse priimu tuos jausmus ir juos gerbiu. Išvykau iš Oklahomos vadovaudamasi jausmais. Žinojau, kad rasiu sau tinkamą vietą. Užteko mesti vienintelį žvilgsnį į šį namelį, į šiuos miškus, ir supratau esanti namie. Žvelgiau į tave ateinantį per žolę tą pirmą kartą ir jau žinojau, kad norėsiu tavęs. – Ji pasilenkė ir prigludo jam prie lūpų. – Dabar žinau turinti grįžti pas sūnų ir paguldyti miegoti, kol jis nenusiaubė šaldytuvo.

– Savana! – Jis sugriebė už rankų dar jai nespėjus nusigręžti. Pažvelgė į akis atidžiai, beveik nuožmiai. – Kaip manai, kas mūsų laukia?

Ji pajuto, kaip per nugarą perbėgo karštis, paskui šaltis, tada vėl karštis. Tačiau balsas skambėjo nerūpestingai.

– Pastebėjau, kad žvelgdamas per toli į ateitį užkliūvi už dabarties. Rūpinkimės tuo, kas yra dabar, Džeradai.

Jis kilstelėjo jos ranką prie lūpų ir Savana suprato, kad pakliuvo į bėdą.

Tik savaitės pabaigoje Savana pasinaudojo Džerado pasiūlymu ir nuvažiavo į Barlou namus. Tiksliau, į Makeido namus, pasitaisė ji ir šyptelėjo, kad taip pavadino tą seną mūrinį namą ant kalvos.

Barlou šeima jame nebegyveno daugiau nei penkiasdešimt metų. Paskutiniai gyventojai, sutuoktinių pora iš apygardos šiaurės, nusipirko jį prieš dvidešimt metų, bet visai trumpai pagyvenę pardavė. Per pastaruosius du dešimtmečius tas namas dažnai būdavo parduodamas, nes niekas jame ilgiau neužsilikdavo.

Pagaliau pasirodė Reifas Makeidas.

Savana mąstė apie tai sukdama iš kelio į taką, vedantį šlaitu aukštyn. Kažkas jau buvo pradėjęs tvarkyti krūmus ir gervuogyną, tačiau darbo dar buvo daug. Tam kažkam prireiks lakios vaizduotės.

Pats namas buvo gražus triaukštis mūras. Langai – aukšti, arkiniai, su vidlotėmis, žvilgantys. Dauguma jų dar prieš kelis mėnesius buvo užkalti lentomis... bent jau taip Savanai sakė ponia Mec, kai jiedvi susitiko turguje.

Namą puošė dviaukštė veranda. Antras jos aukštas dabar kaip tik buvo ardomas. Jį tikrai reikėjo nuardyti – atrodė supuvęs, sutrešęs ir aiškiai nepatikimas. Bet apatinė dalis – nauja, tik dar nenudažyta.

Rytinis pastato sparnas buvo apstatytas pastoliais, žole apžėlusiame kieme gulėjo sukrautos statybinės medžiagos, užklotos neperšlampama danga. Ji sustojo prie pikapo su statybinėmis atliekomis ir išjungė variklį.

Pasibeldusi išgirdo šiek tiek irzlų atsakymą. Įžengusi vidun sustojo priblokšta užplūdusių emocijų. Juoko ir ašarų, siaubo ir laimės. Jos užtvindė ją, paskui atslūgo lyg bangų mūša.

Laiptų viršuje Savana išvydo vyrą. Šyptelėjusi žengė pirmyn.

– Džeradai, nesitikėjau tavęs čia pamatyti. Ak.

Ji akimirksniu susivokė suklydusi. Tai ne Džeradas. Akys tamsesnės žalios spalvos, plaukai šiek tiek ilgesni ir ne tokie išpuoselėti. Džerado veidas truputį siauresnis, o antakiai labiau išlenkti.

Tačiau Makeidų šypsena visiškai tokia pat – aštri ir mirtina, lyg patyrusio lankininko paleista strėlė.

– Aš už jį dailesnis, – pareiškė Reifas lipdamas žemyn.

– Sunku pasakyti. Panašumas pribloškiantis. – Ji ištiesė ranką. – Jūs tikriausiai Reifas Makeidas.

– Tikriausiai.

– O aš...

– Savana Moningstar. – Jis nepakratė jai rankos, tik šiek tiek palaikė ir nužvelgė Savaną nuo galvos iki kojų. – Regana buvo visiškai teisi, – nusprendė.

– Atsiprašau?

– Jūs matėtės su mano žmona praėjusį savaitgalį jos parduotuvėje. Ji man liepė įsivaizduoti Izidę³. Bet iš to nieko gero neišėjo. Tada liepė įsivaizduoti moterį, į kurią pažvelgęs per dešimt metrų vyras pameta galvą, o priartėjęs prie jos per penkis žingsnius parklumpa ant kelių.

– Tai bent apibūdinimas!

– Jis nepaprastai tikslus, – patikino Reifas. – Džeradas minėjo, kad galite čia užsukti. – Jis užsikišo pirštus už įrankių diržo.

– Nenorėčiau atitraukti jūsų nuo darbo.

– Dėl Dievo meilės, atitraukite. – Jis vėl nusišypsojo jai ta ypatinga šypsena. – Nieko rimta nedarau. Tiesiog stumiu laiką, kol Regana grįš iš parduotuvės. Kol kas mudu čia gyvename. Gal norite alaus?

Tokius vyrus ji suprato, jie jos netrikdė.

– Dabar, kai pasiūlėte, užsinorėjau.

Tačiau Savana dar nespėjo žengti nė poros žingsnių, kai staiga stabtelėjo ir įsispoksojo į įvijus laiptus.

Reifas susidomėjęs žvelgė į ją.

– Kas atsitiko?

– Ten. Jis buvo ten, ant laiptų.

– Ko gero, Džeradas jums pasakojo apie mūsų vaiduoklius, – pasakė Reifas.

Jai pasidarė silpna, ėmė krėsti nervinis drebulys.

– Jis man pasakojo apie jauną Konfederatų armijos kareivį, kurį Barlou nušovė, kai tarnaitė įsileido jį į namus. Bet nesakė... jis man nesakė, kurioje vietoje.

Tarsi vatinėmis kojomis Savana priėjo prie laiptų, apimta nenugalimo noro lipti į viršų. Šaltis lyg aštrus peilis įsismelkė į kaulus, palietė širdį. Laiptų turėklą spaudžiantys pirštai pabalo.

– Čia, – ji vos išspaudė žodžius. – Čia, ant laiptų. Jis užuodė rožių kvapą, buvo kupinas vilčių, o tada... Jis tenorėjo grįžti namo. – Savana pasipurtė, žengė žingsnį atatupsta, paskui dar du žingsnius, tada atsigręžė. – Norėčiau to alaus.

– Taip, – Reifas sunkiai atsiduso, – ir aš norėčiau.

– Ar dažnai jaučiate tokius dalykus? – paklausė virtuvėje Reifas atidaręs du butelius alaus.

– Ne, – užtikrintai atsakė Savana. – Tik šiose apylinkėse yra keletas tokių vietų... šis namas, miškas... – Ji nutilo ir pažvelgė pro langą. – Viena vieta prie mano namų, kur pasodinau sinavadų, ir dar buvę mūšių laukai, juose man tiesiog plyšta širdis. – Tik valios pastangomis ji atsikratė užplūdusios nuotaikos ir paėmė iš Reifo alų. – Užsilikusios emocijos. Labai stiprūs išgyvenimai nedingsta per amžius.

– Sapnavau sapną. – Jį Rafas papasakojo tik Reganai, bet dabar atrodė, kad reikia papasakoti ir Savanai. – Atrodė, bėgu per mišką, pilka kariška mano uniforma aptaškyta krauju. Aš noriu grįžti namo. Gėda prisipažinti, bet aš bijau. Tada pamatau kitą kareivį, priešą. Kurį laiką mudu spoksome vienas į kitą, paskui puolame. Tai blogai – kautis. Žiauru, kvaila ir beprasmiška. Galiausiai atsirandu čia. Atšliaužiu. Man atrodo, esu namie. Pamatau ją, ji man sako, kad viskas bus gerai, aš ja tikiu. Ji eina šalia, kai mane kažkas neša laiptais. Užuodžiu ją ir dar rožių kvapą. Staiga ji suklinka žiūrėdama į kažką besileidžiantį laiptais. Pakėlęs akis pamatau jį su šautuvu. Paskui viskas dingsta. – Reifas nugėrė didelį gurkšnį alaus. – Manęs ilgai neapleido didžiulis noras grįžti namo. O dabar jau keletą mėnesių nebesapnuoju.

– Galbūt todėl, kad esate namie.

– Panašu. – Ūmai Reifas nusišypsojo ir stuktelėjo savo alaus buteliu į jos. – Keistai susipažinome. Norite apžiūrėti šį namą ar apsigalvojote?

– Neapsigalvojau, norėčiau apžiūrėti. Kiek žinau, jūs čia gerai padirbėjote.

– Taip. – Dar daug ką reikia nuveikti virtuvėje, mintijo Reifas, bet bufetai jau padaryti, jų paviršius šiltas, pilkai melsvas, neužgožiantis dramblio kaulo spalvos naujų virtuvės prietaisų ir žvilgančių gelsvos pušies spintelių stiklinėmis durimis. – Regana paskelbė man ultimatumą, – prisipažino jis. – Jai reikia virtuvės, kurioje galėtų šeimininkauti, ir vonios, tada dar kurį laiką ištvers šioje statybų aikštelėje.

– Atrodo, ji praktiška moteris.

– Taip, tokia jau ji yra. Eime, pavedžiosiu po namą.

Jis paėmė Savaną už alkūnės ir nusivedė koridoriumi.

– Norėčiau pradėti apžiūrą nuo viršaus, – pasakė ji dar jam nespėjus atidaryti durų dešinėje.

– Žinoma. – Dauguma žmonių pageidaudavo pradėti nuo svetainės ar bibliotekos, bet Reifas mokėjo prisitaikyti. Jiems ėmus kopti laiptais Savana staiga sudvejojo ir įsitempė. Jie ėjo toliau ir jis jautė, kaip ji virpa. – Daugiau niekas nieko čia nebejaučia, – ramino ją Rafas. – Jau senokai.

– Jiems sekasi, – išspaudė Savana ir apsidžiaugė, kai jie pagaliau užlipo į viršų. Ji pažvelgė už brezento gabalų, kibirų ir įrankių ir pamatė tvirtas sienas, kurioms lemta ilgai stovėti.

– Mes baigėme... – Reifas staiga nutilo pamatęs, kad Savana nusisuko nuo jo ir Reganos miegamojo. Tas kambarys kadaise priklausė namo šeimininkei, dabar jis buvo su meile iš naujo suremontuotas ir apstatytas. Netaręs nė žodžio Rafas nusekė paskui Savaną į kitą namo sparną.

Tas kambarys buvo be durų, bet aukštais langais, kurie žvelgė į miestelio pakraštį. Sienos nudažytos sodria žalia spalva, su plačiu ornamentuotu marmuro spalvos apvadu, priderintu prie marmurinio židinio.

Grindys buvo neseniai pabarstytos smėliu. Savana užuodė ir medžio dulkes. Mažas kambarėlis už jo – gal buvusi tarno kamaraitė? – dabar paverstas vonia.

– Šeimininko kambarys, – sušnibždėjo ji.

– Ir mes taip nusprendėme.

It užburtas Reifas stebėjo, kaip ji eina nuo durų prie lango, nuo lango prie židinio.

O taip, čia buvo jo, pono Barlou, kambarys, Savana tuo neabejojo. Tikriausiai pro šiuos langus jis susimąstęs žvelgdavo į miestelį. Paskui įsitempdavo į lovą kokią jauną tarnaitę, neklausdamas, ar ji to nori, o tada panirdavo į miegą be sapnų, kokiu miega sąžinės neturintys žmonės.

– Jis buvo tikras niekšas, – tyliai tarė Savana. – Na, jo čia beveik neliko. – Šypsodamasi ji atsisuko į Reifą. – Jūs puikiai dirbate.

Reifas pasitrynė smakrą.

– Ačiū. Jūs aiškiaregė, Savana.

– Kartais būnu. Atrakcionuose buriu iš delno. Tiesą sakant, tai gerokai varginantis darbas. Man regis, namą remontuoti daug įdomiau. – Ji paskui Reifą vėl išėjo į koridorių ir patraukė tiesiai į šeimininkės kambarį. – Čia labai gražu, – sušnibždėjo.

– Ir mums jis patinka. – Reifas iš tarpdurio nužvelgė kambarį. Užuodė jame tvyrantį rožių ir Reganos kvapą. – Čia bus medaus mėnesio apartamentai.

– Kambarys tobulas.

Ji kalbėjo tiesą. Dar nebuvo mačiusi gražesnio. Švelniai rožinius sienų apmušalus rėmino rausvo atspalvio mediniai apvadai. Pro nuostabius arkinius langus su nėriniuotomis užuolaidomis ant žvilgančių grindų krito saulės spindulių pluoštas. Krištolo žvakidės su skirtingo ilgio jau kiek nudegusiomis dramblio kaulo spalvos žvakėmis puošė židinio atbrailą. Rutulio formos lempa stovėjo ant tualetinio staliuko. Krėslai ir staliukai buvo suapvalintais kampais. Blyškiai rausva vaza primerkta saulės spalvos narcizų.

Ji išties niekada nebuvo mačiusi tokio grožio. Kur galėjo matyti? Jos gyvenimas slinko purvinuose nameliuose ant ratų, ankštuose pakelės viešbutukų kambariuose.

Staiga Savaną pervėrė pavydas, ji net susiraukė.

– Džeradas sakė, kad namą dekoravo jūsų žmona.

– Daugiausia ji.

Savana susimąstė: kažin kaip jaučiasi žmogus, turintis tokį tobulą skonį ir tiksliai žinantis, kas prie ko tinka?

– Viskas labai gražu, – pakartojo Savana. – Kai būsite pasiruošę viešbutį atidaryti, nuo klientų teks gintis lazda.

– Ketiname pradėti nuo rugsėjo. Viltys kiek per daug optimistiškos, bet gal pavyks. – Išgirdęs apačioje atidaromas duris Reifas pasuko galvą ir jo žvilgsnis iš karto pasikeitė. – Tai Regana.

Dabar Savana matė, kaip atrodo iki ausų įsimylėjęs Makeidas. Ir nustebo, kai akimirksniu ją užplūdo pavydas.

– Aš viršuje, brangioji! – sušuko Reifas. – Esu miegamajame su žavinga moterimi.

– Ar turėčiau nustebti? – paklausė Regana įėjusi į kambarį. – Sveika, Savana. – Ji tiek tespėjo pasakyti, nes Reifas apkabino ją ir prisitraukęs pabučiavo ilgu pasisveikinimo bučiniu. – Sveikas, Reifai.

– Sveika.

Jie spindulingai šypsojosi žvelgdami vienas į kitą. Savana nerado geresnio žodžio apibūdinti tam, ką matė. Nebent galėtų pasakyti, kad juodu tobulai vienas kitam tinka. Rusvi žvilgantys Reganos Makeid plaukai, jos dailus veidas su žavingu mažu apgamėliu prie burnos, dangaus mėlynumo akys – viskas atrodė tobula tą akimirką, kai ji apkabino savo vyrą.

Ji vilkėjo puikiai pasiūtus drabužius – žalsvai mėlyną trumpą švarkelį, kelnes su kantu ir dailius baltus marškinėlius su variniu smeigtuku susegta apykakle. Iš jos skliste sklido moteriškumas. Ne atviras ir ne manieringas. Tiesiog tobulas.

Savana pasijuto lyg nevalyva amazonė, susidūrusi su princese.

– Surengiau Savanai ekskursiją, – paaiškino Reifas.

– Puiku. – Regana nusibraukė nuo veido iš dešinės krintančius plaukus ir ant pirštų sužvilgo žiedai. – Ką apie visa tai manote?

– Viskas nuostabu. – Savana prisiminė rankoje laikanti alų ir pakėlė butelį prie lūpų.

– Neužsibūkime čia. – Draugiškai šypsodamasi Regana pirma kitų išėjo iš kambario. – Šįryt į parduotuvę buvo užsukęs Džeradas ir pareiškė norintis, kad mes abi atnaujintume jo kontoros interjerą.

– Tikrai jau pats laikas, – pritarė Reifas. – Ten nuėjęs pasijunti tarsi papuolęs į mauzoliejų. Jokių kitų spalvų, tik balta ir pilka. Jis sėkmingai galėtų dirbti ir kape.

– Mes viską pakeisime.

Regana ėmė vedžioti po namą su begaliniu pasitikėjimu ir entuziazmu. Kiekvienas kambarys, jau užbaigtas ar dar remontuojamas, pilnas dulkių ir voratinklių, griovė Savanos pasitikėjimą savimi. Ji nieko neišmanė apie senovinius daiktus, brangius kilimus ar langų dekoravimą.

Ir nenorėjo išmanyti.

– Džeradui tikrai padarė įspūdį jūsų menas, – tęsė Regana jiems leidžiantis laiptais į pirmą aukštą. – Tikriausiai jis ir įkvėpė Džeradą keisti aplinką, kurioje dirba. Norėčiau pamatyti jūsų paveikslus.

– Nieko ten ypatinga. Aš to niekur nesimokiau.

Savana atidžiu žvilgsniu nužvelgė šeimininkų svetainę su grakščių formų minkštasuoliu, elegantiškais šoniniais staliukais ir susikišo rankas į džinsų kišenes. Marmurinis židinys su žalvarinėmis grotelėmis ir žarstekliu švytėjo it stiklas. Viskas iki paskutinės žvakidės atrodė tobulai – lyg iš paveikslo.

– Esu tikra, kad niekas iš mano darbų nei čia, nei advokato kontoroje netiktų. Ačiū už ekskursiją. Ir už alų, – pridūrė ištiesusi Reifui tuščią butelį. – Turiu važiuoti pasiimti vaiko.

– O! – Nustebinta, kad Savana taip staigiai nusprendė išvažiuoti, Regana nusekė paskui ją iki durų. – Jei turėtumėte šiek tiek laisvo laiko savaitgalį, aš prisiderinčiau. Galėtume aptarti spalvas ir apdailos medžiagas.

– Turiu daug darbo. – Savana atidarė duris trokšdama kuo greičiau iš čia ištrūkti. – Geriau patys viską nuspręskite. Iki pasimatymo.

– Gerai, bet... – Regana susierzinusi nutilo, kai durys užsitrenkė jai tiesiai priešais nosį. Pasijuto akivaizdžiai ir nelabai subtiliai atstumta. – Kas čia atsitiko? – paklausė ji atsisukusi į Reifą.

– Manęs neklausk. – Jis susimąstęs paglostė žmonai žvilgančius plaukus. – Ta moteris aiškiaregė, brangioji. Eime, atsisėskime ir aš tau viską papasakosiu.

3 Senovės egiptiečių mitologijoje – gyvybės ir sveikatos, vandens, vėjo, vėliau jūreivystės deivė; derlingumo ir motinystės globėja.

Kai Džeradas sustojo prie Savanos namų, buvo sutrikęs, truputį susierzinęs ir nesitvėrė smalsumu. Jis netruko sužinoti, kad Savana bėgte išbėgo iš jo brolio namų atsisakiusi darbo, kurį Džeradas jai pasiūlė.

Dabar norėjo išgirsti jos pasiaiškinimą.

Kieme pamatęs Brajaną ir Konorą jis jiems pamojavo. Berniukai atsakydami šūktelėjo ir vėl ėmė mėtyti beisbolo kamuoliuką.

Kadangi niekas neatsiliepė į beldimą, Džeradas įėjo vidun nekviestas. Suabejojo, ar būtų išgirdęs kvietimą, nes viduje griaudėjo rokenrolas. Per virtuvę jis nužingsniavo į šalimais esantį kambarį, vidurius draskančio gitaros brazdėjimo link.

Savana sėdėjo palinkusi prie darbo stalo. Vyriški balti apatiniai marškiniai, kuriais vilkėjo, buvo aptaškyti dažais. Plaukai supinti į kasą ant nugaros, džinsai skylėti, kojos basos.

Džeradas nurijo seilę.

– Labas.

Ji nepakėlė akių. Labai susikaupusi pamirkė ploną teptuką į ryškiai raudonus dažus.

Džeradas apsidairė po užgriozdintą kamaraitę. Laukujės durys piršo mintį, kad čia anksčiau būta prieškambario. Regis, savo darbo kambaryje jai nereikėjo jaukumo arba trūko laiko jį susikurti.

Pro langus krintanti šviesa išryškino kiekvieną dulkelę. Linoleumo grindys buvo aptaškytos dažais. Į rąstines sienas šliejosi neįrėmintos drobės, metalinėse įrankių lentynose prikrauta įvairiausių buteliukų ir stiklainių, tūbelių ir skardinių. Džeradas užuodė terpentino kvapą.

Pamatęs tarp daiktų įgrūstą nešiojamąjį grotuvą, nuo kurio grojamos muzikos ir plyšo ausys, pajuto palengvėjimą.

Jis priėjo prie jo, išjungė ir kone sudrebėjo nuo staiga stojusios spengiančios tylos.

– Nekišk nagų prie mano muzikos, – atžariai metė Savana.

– Tikriausiai negirdėjai, kaip įėjau.

– Tikriausiai dirbu. – Ji įmetė teptuką į stiklainį ir išsirinko kitą. – Dink iš čia.

Jo akys žybtelėjo, bet pasistengė kalbėti mandagiai.

– Taip, ko gero, alaus išgersiu, ačiū. Ar ir tau atnešti?

– Aš dirbu, – pakartojo Savana.

– Matau. – Nekreipdamas dėmesio į šiurkštų jos toną Džeradas pasilenkė prie stalo. Piktoji karalienė buvo beveik baigta, jos veidas siaubingai gražus. Vilkėjo ilgu, elegantišku tamsiai raudonu drabužiu, papuoštu šermuonėlių kailiu. Auksinė karūna, aštri lyg peiliai, žvilgėjo aštriabriauniais deimantais. Siauroje karališkoje rankoje karalienė laikė ryškiai raudoną obuolį.

– Žavinga, – suniurnėjo Džeradas. – Išgrynintas blogis. Ar ji iš ,,Snieguolės?“

– Ne, iš ,,Trijų pajacų“. Užstoji man šviesą.

– Atsiprašau. – Jis truputį pasitraukė, nors žinojo, kad ji nori visai ne to.

– Negaliu dirbti, kai kas nors spokso, – pro dantis iškošė Savana.

– Maniau, esi įpratusi piešti net gatvėje.

– Tai ne tas pats.

– Savana. – Jis rūpestingai nuvalė raudoną dryžį jai nuo skruosto. – Gal Reifas ar Regana pasakė ką nors, kas tave užgavo?

– Kodėl taip manai?

– Atsakyk į klausimą.

– Jie buvo labai mandagūs. Labai. – Džeradas tik kilstelėjo antakį ir ji atsiduso. – Man patiko ir tavo brolis, ir jo namas. Tai, kas ten vyksta, – nuostabu. O tavo brolienė nepaprastai žavinga.

Veikiausiai tai kokie nors moteriški nesutarimai, pagalvojo jis ir atsargiai žengtelėjo atatupstas.

– Gal nesutarėte su Regana?

– Kas galėtų nesutarti su Regana? Tik kartu dirbti mes negalėtume. Be to, aš nenoriu, kad mano darbai kabėtų tavo kontoroje.

– A... O kodėl?

– Tiesiog nenoriu ir tiek. Turėjau laiko viską apgalvoti ir nusprendžiau, kad man tai neįdomu. – Ji pažvelgė į jį bejausmiu, šaltu žvilgsniu. – Visiškai neįdomu, Džeradai. Geriau pamiršk tai.

Jo judesiai buvo vikrūs. Ji galėjo suprasti, kad netgi apsirengęs kaip advokatas jis judės greitai. Savana nespėjo nė mirktelėti, kaip čiupęs už rankos Džeradas pakėlė ją nuo kėdės.

Tačiau ją užčiaupti buvo ne taip lengva.

– Sakiau, kad negrabaliotum manęs, jei neprašau.

– Taip, sakei. Daug ką sakei. – Spjovęs į viską jis sugriebė ją už antros rankos ir įbedė žvilgsnį į liepsnojančias akis. – Kodėl nepasakai man, kas čia darosi?

– Neprivalau aiškintis. Manai, jeigu kelis kartus leidausi pabučiuojama, tai jau esu tavo nuosavybė? Daugelio vyrų leidausi bučiuojama, ase. Bet nė vienam iš jų nepriklausau.

Ji gerai nusitaikė. Džeradas pajuto, kad strėlė įsmigo į taikinį, ir stebėjosi, koks aštrus jos smaigalys.

– Galėtum paaiškinti nors iš mandagumo.

– Mandagumas man nerūpi.

– Puiku. – Jis neketino sustoti. Prisitraukė ją prie savęs ir piktai pabučiavo.

Savana nesipriešino. Instinktas ją įspėjo, kad priešindamasi tik pablogins padėtį. Todėl tiesiog sustingo ir išjungė mintis. Žinojo, kad šaltas atstūmimas yra veiksmingesnis nei karštas protestas.

Tačiau kūnas ir protas ją išdavė – Savana sudrebėjo.

Toks greitas nevalingas virpulys ir bejėgiška tyli dejonė Džeradą sujaudino. Tačiau jis atšlijo nuo jos vis dar susierzinęs.

Savanos veidas buvo išraudęs, kvėpavimas pagreitėjęs. Iš jos žvilgsnio Džeradas suprato, kad ji nori to paties, ko ir jis. Kažkodėl jis dar labiau suirzo.

– Buvau tau skolingas, – sausai pasakė. – O dabar gali dar sykį pakartoti, kad tau tai visai nerūpi.

Jai rūpėjo. Savana troško, kad koks nors vyras į ją nors kartą pažvelgtų taip, kaip Reifas žvelgė į Reganą. O suvokimas, jog yra tokia pažeidžiama, gniuždė.

– Nori greituko? – Tyčia užgauliai ji perbraukė jam per skruostą. – Žinoma, meiluti, kai turėsiu laiko.

– Po velnių, Savana!

– Matai. – Ji atsiduso ir papurtė galvą. – Taip ir maniau, kad priimsi tai asmeniškai. Toks jau esi. Kaip sakiau, ne mano skonio. Gražus pažiūrėti, karštas. Ir vis dėlto... – Savana truktelėjo jį už kaklaryšio. – Vis dėlto esi toks kaip visi ir gyveni griežtai pagal taisykles. Tikiuosi, advokate Makeidai, tu žinai įstatymus, saugančius asmens privatumą ir jo nuosavybę. Todėl dabar ketinu labai maloniai, nes tu mėgsti mandagų elgesį, paprašyti tavęs išeiti. Juk nenori, kad paskambinčiau tavo broliui, tam griežtam miestelio šerifui, tiesa?

– Kas, po velnių, tave apsėdo?

– Tiesiog atsivėrė akys. O dabar eik iš čia, Džeradai, kol dar gražiai prašau.

Būtų kvaila maldauti. Kvaila leisti jai suprasti, kad sužeidė jį taip, kaip jis visai nesitikėjo būti sužeistas. Džerado akyse sustingo geležinis išdidumas. Netaręs nė žodžio jis apsisuko ir išėjo.

Išgirdusi, kaip jis užvedė variklį ir automobilis nuvažiavo keliuku, Savana vėl klestelėjo ant kėdės ir užsimerkė.

Ji leido Brajano draugui nakvoti pas juos ir džiaugėsi girdėdama dviejų judrių berniukų bruzdesį, nors jau buvo vėlu. Šeštadienį, įsitaisiusi stadione pigių vietų sekcijoje, ji sirgo už sūnaus komandą. Jeigu retkarčiais ir dairėsi norėdama pamatyti aukštą tamsiaplaukį vyrą, to niekas nepastebėjo.

Vėlyvą šeštadienio popietę Kesės prašymu ji nuvežė abu berniukus pas Konorą. Likusi viena dabar neramiai klaidžiojo po namus nežinodama ko nusitverti ir galiausiai vėl ėmėsi piešti.

Karalienė buvo baigta, dar reikėjo sukurti princą. Tik ne kokį geibų švelniaakį svajoklį Snieguolei, galvojo Savana, pradėjusi vedžioti pieštuku po baltą popieriaus lapą. Jos Snieguolė verta ugningesnio vyro, aistringo, galinčio jai pažadėti ilgą ir laimingą gyvenimą.

Nieko nuostabaus, kad pirmas eskizas priminė Makeidą. Tie princai – drakonų žudikai, pagalvojo niūriai šypsodamasi Savana. Ramybės drumstėjai. Kas sakė, kad princas turi elgtis mandagiai? Argi ne mūšiuose jie dažniausiai laimėdavo karalystę?

Taip, Džeradas tikrai panašus į pasakų princą. Jos stiliaus pasakų. Tokių istorijų, kurios keliauja iš lūpų į lūpas, perduodamos iš kartos į kartą ir galiausiai tampa tokios švelnios, kad yra sekamos vaikams prieš miegą, o ne norint juos pagąsdinti.

Karį, keršytoją, nuotykių ieškotoją. Štai kokį princą ji norėjo sukurti.

Savanai buvo smagu. Galimybė sukurti kažką savo, įkūnyti tai, kas gimsta širdyje ir mintyse, ją visada žavėjo, nors ne visada ramino.

Jei viskas klostytųsi kiek kitaip, ji gyventų ne iš užsakymų, o iš širdžiai mielos kūrybos. Tapytų tai, ką mato, ką jaučia ir ko nori, tiesiog savo malonumui ir džiaugsmui.

Ir iškart priminė sau, kad turi džiaugtis tuo, ką turi. Ji niekada gyvenime nesimokė dailės, tik kartkartėmis, radusi laisvą minutę, griebdavosi bloknoto ir spalvotų pieštukų. Niekas niekada nesuprato jos svajonių apie tapybą.

Taip, jai pasisekė, nes turėjo darbą, o už jį gaunamas atlygis leido skirti laiko piešimui, nežalingam ir nelabai brangiam laisvalaikio pomėgiui.

Ji vikriai ėmė piešti naujas detales – deimanto ryškumo duobutę juslingų lūpų kamputyje, arogantiškai išlenktus antakius, raumenų kontūrus po mantija, pavojingą akių, kurios būtinai bus žolės žalumo, žvilgesį.

Po galais, mąstė ji, jei nieko gero iš to neišeis, Džeradas Makeidas bus bent jau puikus modelis iliustracijoms. Šis piešinys tikrai vykęs. Negali norėti geresnio.

Tiesą sakant, jai nereikėjo užkibti už minties dirbti Džeradui arba parduoti jam paveikslus, kuriuos ketino pasilaikyti.

Ūmai išgirdo automobilio burzgimą lauke ir atgijo, bet pamėgino nuslopinti rusenančią viltį.

Pravėrusi duris pamatė Reganą Makeid. Abi moterys šaltai nužvelgė viena kitą. Ilgokai pamąsčiusi Savana atlapojo duris ir atsitraukė.

– Nežinau, kas yra tarp tavęs ir Džerado, – be užuolankų pradėjo Regana, – bet jei manai, kad tai ne mano reikalas, klysti. Jis yra šeimos narys. Norėčiau sužinoti, kodėl tu manęs taip nekenti, netgi atsisakai pelningo darbo vien todėl, kad tektų kartais susidurti su manimi.

– Aš nenoriu to darbo.

– Melas.

Savanos akys sublizgėjo lyg išsilydęs metalas.

– Klausyk, sese...

– Ne, tai tu paklausyk, – įsiaudrinusi Regana bedė pirštu Savanai į krūtinę. – Mums nebūtina draugauti. Man draugių užtenka. Vis dėlto glumina tai, kad mes abi draugaujame su tokia miela moterimi kaip Kesė Dolin. Ji laiko tave žavinga, aš neketinu išsklaidyti jos iliuzijų ir pasakyti, kad tu elgiesi paprasčiausiai nemandagiai. Kai Džeradas pasiūlė darbą, tu juo susidomėjai. Taip susidomėjai, kad net atvažiavai apžiūrėti mūsų namo. Reifas sakė, jog viskas buvo puiku, kol pasirodžiau aš. Nagi, klok, kas negerai. Kur čia šuo pakastas, sese?

Savanos įniršis grūmėsi su linksmumu ir savotišku susižavėjimu. Nejaugi ta moteris nesuvokia, kad ji lengvai galėtų perlaužti ją per pusę?

– Man atrodo, tu jau viską pasakei.

– Tai kodėl tu nieko nesakai?

– Man nepatinka tavo išvaizda.

– Tau... Atsiprašau?

– Nepatinka ir tai, kaip tu kalbi. – Patenkinta savimi Savana nusišypsojo. – Leisk spėti – tu mokeisi privačioje mokykloje, vaikščiojai į šokius užmiesčio klube, dalyvavai debiutančių pokylyje.

– Nebuvau debiutantė. – Jei būtų buvusi ne tokia priblokšta, Regana būtų įsižeidusi. – Galų gale, argi tai svarbu?

– Atrodai lyg nužengusi nuo prašmatnaus moteriško žurnalo viršelio.

Regana iškėlė rankas.

– Ir viskas dėl to?

– Taip, dėl to.

– O tu panaši į statulą, kurioms vyrai kadaise aukodavo nekaltas mergeles. Tačiau aš nieko prieš tave neturiu. Tikrai.

Akimirką jiedvi piktai spoksojo viena į kitą. Paskui Savana atsiduso ir gūžtelėjo pečiais.

– Nori šaltos arbatos?

– Mielai atsigerčiau.

Gerdama antrą stiklinę Regana jau buvo užlipusi į viršų ir apžiūrinėjo Savanos darbo kambarį. Stabtelėjo prie rudens peizažo su kalvomis ir medžiais.

– Štai šitas tiks vietoj to klaikaus natiurmorto su baltomis orchidėjomis Džerado kontoroje.

– Aš maniau, kad tau patinka tos orchidėjos, – tarė Savana, o Regana atsigręžė ir net prisimerkė iš netikėtumo, nes pirmą kartą pamatė ją išsišiepusią iki ausų. – Kaip suprantu, klydau.

– Spalvos – žalia ir rausvai violetinė, – pareiškė Regana. – Sodriai žalia. Tas kėdes iš priimamojo reikia išmesti. Jų vietoje pastatyti kelis minkštus, su aukštomis atkaltėmis bibliotekos krėslus. Aptrauktus oda. Galvoju apie kietmedžio grindis su kilimėliais vietoj tos pilkos dangos per visą kambarį.

Taip, žinoma. Savana visa tai jau įsivaizdavo. Akivaizdu, kad Regana Makeid iš tų moterų, kurios žino, ko nori.

– Klausyk, aš nenuvertinu savęs, bet ar tau tikrai atrodo, kad mano paveikslai tiks tavo... ir Džerado skoniui?

– Net neabejoju. Aš viską apsvarsčiau ir esu įsitikinusi, kad mudvi puikiai galėsime dirbti kartu. – Regana ištiesė ranką. – Ar ištrauksime Džeradą iš to kapo?

– Ištrauksime. – Savana paėmė dailią rankutę su žvilgančiais žiedais. – Kodėl ne, po perkūnais?

Vėliau Savana išėjo pasivaikščioti po mišką. Turėjo pripažinti, kad pati pasielgė taip, kaip nekentė darant kitus. Priėmė sprendimą neįsigilinusi. Žvelgdama į Reganą Makeid ji matė tik tai, kas buvo paviršiuje – eleganciją, išskirtinumą ir prašmatnumą.

Kas galėjo pagalvoti, kad po išoriniu blizgesiu slypi tokia tvirtybė?

Turėjo nujausti.

Pamačiusi Džeradą, kuris sėdėjo ant akmens ir rūkė, susivokė jautusi, kad jį čia ras.

Jis neištarė nė žodžio, kai ji prisėdo šalia ir paėmė iš jo cigariuką. Tvyrojo jauki tyla, trikdoma tik paukščių čiulbesio ir vėjelio šiurenimo.

– Turiu tavęs atsiprašyti, – žodžiai truputį strigo gerklėje. Ji atidavė jam cigariuką. – Tada tu užėjai netinkamu laiku.

– Tikrai?

– Neapsimesk, kad tau tai nieko nereiškia, Makeidai.

– Neapsimetu.

Ji apmaudžiai gūžtelėjo pečiais ir atsisėdo parietusi po savimi kojas.

– Nebuvau su tavimi visiškai atvira. Sugebu daryti daugybę dalykų, bet įtikinamai meluoti nemoku. Aš norėjau to darbo. Man jo reikia. Tačiau... išsigandau.

– Išsigandai? – Tokią priežastį Džeradas mažiausiai tikėjosi išgirsti. – Kas tave išgąsdino?

– Visų pirma tavo brolienė.

– Regana? – Nuostaba išstūmė blogą nuotaiką, kankinusią jį pastarąsias dvidešimt keturias valandas. – Negali būti!

Džeradas nusijuokė abejonių sklidinu juoku, ir tas juokas išmušė Savaną iš pusiausvyros. Įniršusi ji pašoko nuo akmens ir užsipuolė jį:

– Turiu teisę bijoti ko tiktai noriu. Galiu jaustis taip kaip noriu. Nedrįsk iš manęs juoktis.

– Atsiprašau. – Džeradas išmintingai nutilo, kostelėjo ir pažvelgė į ją. – Kodėl tu išsigandai Reganos?

– Todėl, kad ji tokia... prašmatni, graži ir protinga, kad jai sekasi. Aš niekada nebūsiu tokia kaip ji. Esu visai patenkinta savimi, bet kai susiduriu su kuo nors, kas už mane pranašesnis, skaudžiai suvokiu, kokia niekada nebūsiu ir ko niekada neturėsiu. Man nepatinka jaustis menkesnei už kitą žmogų. – Pasišlykštėjusi pati savimi Savana susigrūdo rankas į kišenes. – Tiesą sakant, nesitikėjau, kad Regana man taip patiks. Neseniai buvo užsukusi pas mane į namus.

– Taip ir maniau, kad ji gali tave aplankyti. Regana nemėgsta nebaigtų reikalų. – Jis susimąstęs tyrinėjo cigariuko galą. – Kurią nors dieną paprašyk, kad ji tau papasakotų, kaip vieną vakarą ji įplaukė į Dafo užeigą ir privertė Reifą taip sugraužti biliardo lazdą, kad iš jos liko tik dantų krapštukai.

Įsivaizdavusi, kaip tai gali atrodyti, Savana vos nenusišypsojo.

– Reikės paprašyti. Beje, norėčiau parinkti paveikslų tavo kontorai, jei dar nepersigalvojai.

– Nepersigalvojau. – Jis apsuko cigariuką ir pasiūlė jai. Savana papurtė galvą, tada jis paskutinį kartą trūktelėjo dūmo ir rūpestingai užgesino cigariuką į akmenį.

– Dar kai ko tau nepasakiau, Džeradai. – Tokioje padėtyje ji atsidūrė pirmą kartą ir nežinojo, kaip elgtis, todėl nutarė kalbėti kuo paprasčiau. – Aš tau neabejinga. Tai taip netikėta, kad sunerimau.

Jis žvelgė į ją ramiai, įdėmiai. Įdomu, kiek liudininkų teisme palūžo nuo tokio jo žvilgsnio?

– Su vyrais man daug lengviau bendrauti, kai netrukdo jausmai, – tęsė Savana. – Gal ir neteisingai supratau, bet man pasirodė, kad tu nori su manimi užmegzti santykius, o aš šioje srityje esu skaudžiai nudegusi nagus. Todėl viską apgalvojau ir nutariau, kad geriausia bus pasitraukti.

Džeradas nieko nesakė – visiškai nieko – ir ji ėmė batu krapštyti žemę.

– Ar taip čia ir sėdėsi?

– Klausausi tavęs, – tyliai tarė jis.

– Gerai, paklausyk. Privalau galvoti apie sūnų. Negaliu sau leisti susidėti su žmogumi, kuris sukels jam nepagrįstų vilčių. Žinau, kad turiu būti atsargi ir kontroliuoti padėtį.

Jis atsistojo nenuleisdamas nuo jos akių.

– Ketini kontroliuoti mane, Savana?

Ją suėmė baimė, pamanė, jeigu Džeradas ją palies, ji išlėks į orą lyg raketa.

– Neketinu, nes esu tau neabejinga. Štai kas svarbiausia.

– Keista. – Jis nė neįtarė, kad ji tokia pažeidžiama. – Nes ir aš tau neabejingas.

– Tikrai? – Savana vis dar gniaužė kumščius kišenėse. – Ką gi.

– Ką gi, – pakartojo jis ir žengtelėjo į priekį. Palietė delnu jai skruostą ir prigludo prie lūpų.

Ji nebuvo pratusi prie tokių bučinių. Lyg bučinys būtų ypatingas... lyg ji būtų pati svarbiausia. Bučinys ją apsvaigino, ėmė linkti kojos. Kumščiai atsileido. Širdis nebesipriešino.

– Ar dabar tarp mūsų viskas aišku? – paklausė Džeradas.

Savana linktelėjo ir pajuto: vien tai, kad gali padėti galvą vyrui ant peties, yra didžiulis malonumas.

– Nemėgstu jaustis kvaila.

– Esi tai sakiusi.

– Nenoriu jaustis sukvailėjusi dėl tavęs.

Jis šyptelėjo ir lūpomis palietė jai plaukus.

– Ir aš nenoriu kvailai jaustis.

– Tada susitarkime: kad ir kas nutiktų, mudu neversime vienas kito kvailai jaustis.

– Aš sutinku. – Jis kilstelėjo jos smakrą norėdamas dar kartą pabučiuoti. – Gal galėčiau palydėti tave namo?

– Gerai.

Savana neturėjo jėgų jam atsispirti. Jautėsi kvailai sentimentali, nes jie ėjo mišku susikibę už rankų ir ji gerte gėrė kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną kvapą, kiekvieną garsą. Būtų netgi galėjusi prisiekti, kad girdi, kaip virš galvos skleidžiasi medžių lapai ir į saulę stiebiasi gėlės.

Meilė paaštrina jausmus, mintijo ji.

– Netrukus turiu pasiimti Brajaną. – Ji žvilgtelėjo į Džeradą. – Paskui galėsiu paskambinti Kesei ir dėl visko susitarti.

Džeradas suprato, ką ji siūlo, ir jam užvirė kraujas. Pakėlęs jų sunertus pirštus sau prie lūpų pastebėjo jos akyse blykstelint malonų nustebimą. „Dar ne“, – pasakė sau. Dar ne dabar.

– Abu jį paimsime. Paskui galėsime pažiūrėti filmą ir suvalgyti picą.

Dabar jau Savana vengė žiūrėti į jį. Jai gniaužė gerklę. Nes suprato, ką jis siūlo.

– Puiku, – šiaip ne taip išspaudė ji. – Ačiū.

– Džeradas labai šaunus. – Brajanas šokinėjo ant viršutinio lovos gulto. Jo galvoje skriejo vaizdai iš ką tik matyto veiksmo filmo, o pilvas buvo apsunkęs nuo picos su dešra. – Jis išmano ir apie beisbolą, ir apie ūkininkavimą, ir apie šiose vietose vykusius mūšius. Džeradas protingesnis už Konorą.

– Tu irgi šaunuolis, čempione. – Savana suvėlė jam plaukus.

– Džeradas sako, kad visi žmonės kam nors gabūs.

Savana atsirėmė į lovos kraštą ir smalsiai pasilenkė prie sūnaus.

– Jis taip sakė?

– Taip, kai ėjome pirkti kukurūzų spragėsių. Jis kalbėjo apie tai, kad kiekvienas žmogus turi ką nors, kas išskiria jį iš kitų. Jis tai žino, nes turi tris brolius – jie visi iš išvaizdos labai panašūs, bet skirtingo charakterio. Be to, sakė, kad aš esu gabus.

Savana nusišypsojo.

– O kokie tie tavo gabumai?

– Mama. – Brajanas atsisėdo ir užvertė akis. – Man sekasi žaisti beisbolą, juk aišku. O žinai, ką jis dar sakė?

– Ne. Ką?

– Sakė, kad net jeigu nuspręsčiau nežaisti Didžiojoje lygoje, galėčiau savo įgūdžius panaudoti kitur. Žinoma, aš ketinu žaisti Didžiojoje lygoje, bet gal būtų gerai tapti dar ir advokatu.

– Advokatu?

Ją užplūdo panika. Jos sūnus pajuto meilę Džeradui taip pat greitai kaip ir ji.

– Taip, tada galėčiau eiti į teismą, dalyvauti bylose ir sodinti nusikaltėlius į kalėjimą. Tačiau tam reikia labai ilgai mokytis, iki senatvės. Džeradas mokėsi koledže, teisės mokykloje ir taip toliau.

– Galėsi ir tu tiek mokytis, jei norėsi.

– Man dar reikės apie tai pagalvoti.

Jis plumptelėjo atgal ant pagalvės ir įsikniaubė į ją taip, kaip mėgdavo daryti ir ji. Tai nuramindavo. Jos sūnus buvo dar vaikas. Jos mažas berniukas.

– Labanakt.

– Labanakt, Brajanai.

Ji pabučiavo jį į smilkinį ir pastovėjo prie lovos kiek ilgiau nei paprastai. Tol, kol jis susirietęs užsnūdo.

Tada užgesino šviesą ir išeidama uždarė duris, nes jam patiko turėti asmeninę erdvę.

Jos sūnus – advokatas, mintijo Savana ir persibraukė delnais per veidą. O mama net vidurinės mokyklos nebaigė.

Vėliau, kai pasididžiavimas tuo, kuo sūnus vieną dieną gali tapti, išstūmė nerimą, Savana nusišypsojo. Tyliai nuėjusi į savo kambarį atsistojo prie lango ir pažvelgė į mišką. Už jo žiburiavo Makeidų ūkis. O jame buvo vyras, kurį ji mylėjo.

Savana nusišypsojo dar kartą ir priglaudė delną prie vėsaus lango stiklo. Galiausiai nusprendė, kad gerai padarė neskubėdama įsimylėti, kol sutiko Džeradą Makeidą.

Džeradas atsiuntė geltonų tulpių ir ji visą valandą užsisvajojusi merkė jas į senus butelius.

Jis nusivežė ją ir Brajaną į Mažosios beisbolo lygos rungtynes gretimoje apygardoje, kur suolai tribūnose buvo nežmoniškai kieti, o žiūrovai žiauriai triukšmingi – sugavęs lekiantį beisbolo kamuoliuką ten jis galutinai laimėjo jos sūnaus širdį.

Kavinėje su nuzulintais mediniais suoleliais ir muzikos bei kiniškojo biliardo automatais jie sušveitė picą. Visi trys valgė netvarkingai, stengėsi perrėkti muziką ir lyg pamišę varžėsi dėl greitai lekiančių sidabrinių kiniškojo biliardo kamuoliukų.

Dar jis nusivežė ją į restoraną vakarienės. Jie valgė žvakių šviesoje, krištolinėse taurėse burbuliavo šampanas, o jis laikė jos ranką, padėtą ant sniego baltumo staltiesės. Ir atvežė jai pilną sunkvežimį mulčio sodui. Savana nebežinojo, ką galvoti.

– Jis tave mergina, – pasakė Kesė joms geriant limonadą ir apžiūrinėjant dažų pavyzdžius prie virtuvinio stalo Savanos namuose.

– Ką daro?

– Siekia tavo palankumo, – atsiduso Kesė. Metai, praleisti su Džo Dolinu, nesugniuždė jos romantiškos prigimties. Ypač jei tai susiję su kuo nors kitu. – Argi ne taip, Regana?

– Be jokios abejonės. Geltonos tulpės, – pabrėžė Regana pakėlusi akis į vidury stalo besipuikuojančias gėles, – tai neginčijamas įrodymas.

– Mes tiesiog puoselėjame santykius, – nerūpestingai pareiškė Savana ir nusibraukė į džinsus staiga sudrėkusius delnus. – Tik tiek.

– Jis atgabeno mulčio ir padėjo išbarstyti, tiesa? – paklausė Kesė.

– Taip. – Savana kvailai išsišiepė tai prisiminusi. Prisiminė ir kaip beprotiškai jis ją bučiavo – jie abu buvo purvini, suprakaitavę ir aplipę pjuvenomis.

– Tu iki ausų įsimylėjusi, – pabrėžė Regana.

– Ko gero, taip ir yra. – Slėpdama šypseną Savana stvėrė stiklinę limonado. – Na ir kas?

– Nieko. Ką manai apie šį atspalvį?

– Per daug geltonas.

Regana atsiduso.

– Tu teisi.

Susižavėjusi Kesė stebėjo, kaip dvi draugės renkasi spalvas. Tikėjosi, kai susitaupys šiek tiek pinigų, Regana padės jai išsirinkti dažus svetainės sienoms. Ji dažnai plauna tas baltas sienas, gremžia, kol įskausta pečiai, bet jos vis vien jau nebespindi.

Paskui, jei Savana padės išsirinkti tinkamo audeklo gabalą, ji pasiūs užuolaidas Emos kambariui. Kokias nors šviesias, tinkamas mažai mergaitei.

Net tokie paprasti dalykai jai buvo sunkiai pasiekiami. Labai sunkiai, niekam to nebūtų galėjusi prisipažinti, nors daugumai moterų tai atrodo kasdieniai darbai. Kaip galėtų paaiškinti, kad dabar, pirmą kartą gyvenime – išties pirmą kartą per visą gyvenimą – niekas jai nenurodinėja, ką daryti, o ko ne? Kad niekas jos nežemina ir nekritikuoja?

Ji nuolat turi sau priminti, jog dabar už viską yra atsakinga pati ir jeigu pasistengs, tai palengvėle nuomojamą namą pavers jaukiais namais. Tikrais namais, kurie nedvoks prarūgusiu alumi, kur niekas ant nieko nešauks ir nesimuš.

Kesė ilgesingai apsižvalgė po Savanos namelį. Jis buvo ne didesnis už tą namą, kuriame gyveno ji su vaikais, bet atrodė daug panašesnis į tikrus namus. Jame vyravo ryškios spalvos, buvo nerūpestingai primėtyta pagalvėlių. Ant baldų matyti dulkių.

Kesė vis dar maniakiškai grūmėsi su dulkėmis bijodama, kad pro duris įeis Džo ir užpuls ją, jog pamiršo jas nuvalyti. Nors vis primindavo sau, kad jis nepareis, negali pareiti, nes yra uždarytas kalėjime, vis vien naktį ilgai neužmigdavo ir virpėdavo nuo kiekvieno krebždesio.

Kas rytą ji prabusdavo palengvėjusia širdimi. Ir apimdavo gėda.

Staiga ji ištempė ausis.

– Grįžta vaikai, – pranešė ji iškart užmiršusi visas senas baimes. – Ar galiu paruošti daugiau limonado?

Savana tik burbtelėjo kažką ir toliau tyrinėjo spalvas, kurias Regana buvo išrinkusi Džerado teisinės literatūros bibliotekai.

Į vidų lyg vėjas įlėkė vaikai.

– Liko tik trys savaitės! – riktelėjo Brajanas džiaugsmingai mojuodamas kumščiais – Po trijų savaičių parsinešime kačiukus.

– Laimingos dienos, – sumurmėjo Savana ir nusišypsojo, kai Ema prilėkusi prie Kesės įsitvėrė į ją. – Labas, angelėli.

– Labas. Brajanas man leido paglostyti kačiukus. Jie tokie švelnūs.

– Ji irgi nori kačiuko. – Brajano nebūtum galėjęs apkaltinti drovumu. Jis įkišo ranką į sausainių dėžę ir pasiėmė pilną saują. – Gal ir ji gali paimti vieną, ponia Dolin?

– Ką?

Brajanas susikimšo sausainį burnon ir dėbtelėjo į Kesės ruošiamą limonadą.

– Ar gali Ema paimti kačiuką? Šeinui dar liko vienas.

– Kačiuką... – Kesė nesąmoningai lyg gindama uždėjo ranką Emai ant galvos. – Mes negalime laikyti gyvūnų, nes... – Ji nutilo ir pažvelgė į Konorą, kuris stovėjo nuleidęs akis.

Nes Džo jų nemėgsta. Ji vos nepasakė to garsiai, įprotis buvo įsigėręs į kraują. Įprotis, kuris neleido jai pastebėti, kaip ilgesingai Konoras kalba apie būsimuosius Brajano gyvūnėlius. Nei to, kaip Ema mėgsta žaisti su mažu rudu kaimynų šuniuku.

– Nematau priežasties, kodėl mes negalėtume jo paimti.

Sūnus atsilygino iš dėkingumo žibančiomis akimis.

– Tikrai? – jo viltingas, abejonių kupinas balsas vos nepravirkdė Kesės. – Tikrai galime?

– Aišku, kad galime. – Kesė sugriebė Emą į glėbį ir suspaudė. – Tu nori Šeino kačiuko, Ema?

– Jie švelnūs, – pakartojo Ema.

– Kaip ir tu. – Laikas išmokti pačiai priimti paprastus sprendimus ir nesirūpinti, ar tai patiks Džo. – Pasakyk Šeinui, kad norėsi kačiuko, Konorai.

– Šaunu. – Nesuvokdamas padėties dramatizmo Brajanas sukrimto dar vieną sausainį. – Kartais galėsite jį čia atvežti pažaisti su broliais. Eime, patreniruosime ranką, Konai.

– Gerai. – Konoras pasileido paskui draugą, paskui stabtelėjo. – Ačiū, mama.

– Ei! – Tarpduryje Reifas kaktomuša vos nesusidūrė su Konoru. Apsimetęs, kad nepastebėjo, kaip berniukas sustingo ir išblyško, jis nerūpestingai paplekšnojo jam per petį. – Na ir greiti jūs, vaikai. Mudu su Džeradu miške atsilikome nuo jūsų.

– Atsiprašau.

– Jei esi toks greitas, kitais metais turėsi pamėginti žaisti pirmosios bazės gynėju. – Jis įėjo į vidų ir nusišypsojo moterims. – Dėl šito vertėjo klampoti per mišką.

– Mes tuoj baigsime, – pasakė Regana ir atstatė lūpas bučiniui.

– Niekur neskubame. Sveika, gražuole.

– Sveikas, gražuoliuk. – Savana paėmė vieną iš sūnaus pamirštų sausainių ir pasiūlė Reifui.

– Ačiū. Norėčiau pasikalbėti su Kese.

– O. Ar kas nors atsitiko?

– Turiu rūpestį. – Norėdamas išpešti šypseną iš Emos jis ištiesė jai sausainį. – Ar galiu už tai tikėtis bučinio? – paklausė.

Nenuleisdama akių nuo sausainio Ema palinko į priekį ir papūtusi lūputes pabučiavo jam į nosies galą.

– Rūpestį? – perklausė Kesė. Susijaudinusi ji pastatė Emą ant grindų ir liepė jai eiti laukan pažiūrėti, kaip žaidžia berniukai. – Kokį rūpestį?

– Gerai, aš jums pasakysiu. – Jis atsirėmė į bufetą. – Mudu su Regana susiradome namą užmiestyje, Skaldyklos gatvėje. Ten dar reikia daug ką padaryti. – Jis nusišypsojo žmonai. – Ketiname persikelti po poros mėnesių. Gal birželį.

– Tai puiku.

– Bet mums reikia, Kese, kad kas nors prižiūrėtų viešbutuką. Kaip tu ten sakei, brangioji?

– Rūmų šeimininkės.

– Mano galva, labai jau įmantrus žodis, paprasčiau būtų – administratorės, – dėstė Reifas. – Ji turėtų pasirūpinti viešbučiu ir svečiais, jei tokių bus. Ieškome žmogaus, kuris sutiktų ten gyventi ir viskuo pasirūpinti.

– A... – Kesė nusiramino ir nusišypsojo. – Norite, kad paklausinėčiau žmonių? Galiu pasiteirauti užkandinėje.

– Ne, ne, nereikia, mes jau esame numatę vieną žmogų. – Ereliškos Reifo akys užkliuvo už dėžutės ir jis paėmė vieną sausainį. – Mums reikia žmogaus, kurį pažįstame ir kuriuo pasitikime. – Jis nutilo ir išgėrė Kesės paduotą limonadą. – Ką apie tai manai?

– Ką manau? – pakartojo Kesė.

– Niekas taip darbo nesiūlo, Reifai, – atsiduso Regana. – Kese, mes norime, kad persikeltum pas mus ir prižiūrėtum viešbutuką. Vieni nesusitvarkysime, nes aš dar turiu parduotuvę, o Reifui irgi netrūksta užsakymų.

– Jūs norite manęs? – Jei Kesė būtų laikiusi stiklinę, ši būtų pažirusi šukėmis ant grindų. – Aš nieko neišmanau apie viešbučio reikalus. Neturiu patirties ir...

– Juk susitvarkai su namais ir dviem vaikais, – nenusileido Reifas. – Ruoši maistą beveik taip pat gerai kaip ir aš. Moki elgtis su Edės užkandinės klientais, prireikus vadovauji virtuvei. Be to, esi malonus žmogus. Tokio mums ir reikia.

– Bet...

– Tikriausiai norėsi pagalvoti, – švelniu lyg šilkas balsu įsiterpė Regana. – Aišku, mums tai būtų didžiulė paslauga, Kese. Tu taip ilgai dirbi pas Edę, bus nelengva keisti darbą. Tačiau Reifas trečiame aukšte baigia įrengti puikų butą su atskira virtuve. Būtų tau priedas prie atlyginimo. Ten galėtum ramiai gyventi, niekas netrukdytų. Gal norėtum nuvažiuoti su vaikais ir apžiūrėti? Tikrai.

Atskiras butas, ramybė. Jokio nuomos mokesčio. Gyvenimas tame puikiame name ant kalvos. Administratorė. Mintys skriejo Kesės galvoje lyg neryškus spalvotas sapnas.

– Tikrai norėčiau jums padėti, bet...

– Na ir puiku. – Nusišypsojęs žmonai Reifas paplekšnojo Kesei per petį. – Atvažiuok, apžiūrėk viską, o tada vėl pasikalbėsime.

– Gerai. – Apsvaigusi ji pasisodino Emą ant kelių. – Atvažiuosiu. Dabar man jau reikia eiti, nes pažadėjau Konorui ir Brajanui iškepti kepsninėje dešrelių.

– Eik ir pasakyk jiems, kad baigtų žaisti, – paprašė Savana. – Nubėgsiu atnešti Brajano kuprinės. – Ji palaukė, kol Kesė išeis pro duris. – Jūs puiki komanda, – pasakė žvilgtelėjusi į Reganą ir Reifą. – Ir labai geri draugai.

Savana jau buvo beveik ant laiptų, kai staiga verandoje pamatė Deviną, besikalbantį su Kese. Ji akimirksniu pasitempė ir paklausė:

– Ar galiu jums kuo nors padėti, šerife?

Šiek tiek suirzęs dėl trukdymo jis pažvelgė pro tinklines duris.

– Ne. Aš tik palydėjau Džeradą ir Reifą. Gražiai susitvarkėte aplinką.

– Ačiū.

Kai Ema ištiesė savo brangųjį sausainį šerifui paragauti, Savana suraukė antakius. Matė, kaip Devinas pasilenkia ir atkanda mažą gabaliuką.

– Tu skanesnė, – pareiškė jis ir Ema sukikeno, kai jis nosimi perbraukė jai per švelnų kakliuką.

– Ačiū, panele. – Jis pakėlė ją, skruostu prisiglaudė prie plaukų, paskui pasisodino ant kelių. Kesei nuskubėjus pašaukti berniukų Devinas atsigręžė su Ema glėbyje. – Kai kurioms moterims aš patinku.

Ramiai žvelgdama į jį Savana linktelėjo galvą.

– Panašu.

– Aš neturiu ginklo, ponia Moningstar. – Devinas nusišypsojo jai žudančia Makeidų šypsena. – Tik su savo dama gėriuosi pavasario vakaru.

– Tačiau esate prisisegęs šerifo žvaigždę.

– Iš įpročio. Čia neturiu jokių tarnybinių reikalų.

– Pasistengsiu, kad neturėtumėte. – Ji žvilgtelėjo į Džeradą, mėtantį berniukams beisbolo kamuoliuką.

– Man jūs nekeliate rūpesčių, – ramiai tęsė Devinas, vėl patraukdamas jos žvilgsnį.

– Puiku. – Savana linktelėjo galvą ir nuėjo paimti sūnaus nakvynės krepšio.

Su Ema glėbyje Devinas nulipo verandos laiptais. Jam pavyko trumpai pakalbinti Kesę ir sulaukti iš jos nedrąsios šypsenos, kai atidavė Emą, o paskui stebėjo ją, su vaikais einančią prie automobilio.

Ji buvo nebe tokia liesa kaip pastaraisiais mėnesiais, prieš Džo papuolant į kalėjimą. Nors vis vien atrodė, kad net neatsargus riksmas gali ją pargriauti. Vyras su ja turi elgtis atsargiai. Ratilai po akimis pranyko, tačiau žvilgsnis vis tiek liko neramus.

Ji rūpėjo jam ir kėlė susidomėjimą. Automobiliui nuvažiavus Devinas pasistengė atsikratyti įkyrių minčių ir priėjo prie Džerado.

– Aš nepatinku tavo damai.

Džeradas paskutinį kartą užsimojo lazda.

– Jai nepatinka tavo šerifo žvaigždė.

– Taip ir sakau – nepatinku jai.

Džeradas pažiūrėjo į verandą, kurioje stovėjo ir į juos žvelgė Savana, jo širdis apsivertė krūtinėje.

– Jos gyvenimas buvo nelengvas.

– Neabejoju. – Įžvelgė tai jos akyse. – Ar ji tavo tikroji, brolau?

– Panašu.

– Tada gerai. – Devinas pasitrynė smakrą, visu kūnu jausdamas šaltą Savanos žvilgsnį. Pagalvojo, kad šios moters riksmu nepargriausi. – Turiu pasakyti, kad po skyrybų tavo skonis renkantis moteris smarkiai pagerėjo.

Nustebęs Džeradas pasirėmė ant beisbolo lazdos.

– Maniau, Barbara tau patiko.

Devinas prunkštelėjo.

– Taip, kurgi ne.

– Niekada nesakei, kad nepatinka.

– Niekada neklausei. – Devinas pakėlė nuo žolės kamuoliuką, aukštai išmetė ir pagavo viena ranka – tai būtų pradžiuginę Brajaną. – O ši tavo moteris man patinka.

Suglumęs Džeradas papurtė galvą.

– Juk ką tik sakei, kad ne.

– Sakiau, kad aš jai nepatinku. – Devinas lėtai, vylingai nusišypsojo. – O tokios moterys mane traukia.

Džeradas žaibiškai čiupo jį už sprando. Gerai treniruotas Devinas netrukus įgijo persvarą ir jie abu nugriuvo ant žemės.

Susiraukusi Savana stebėjo, kaip jie galynėjasi – visai kaip Brajanas su Konoru. Jai už nugaros pro duris išėjo Reifas ir Regana.

– Po galais, jie pradėjo be manęs.

– Mes jau važiuojame. – Regana tvirtai suėmė Reifą už rankos. – Pažadėjai nusivesti mane vakarienės.

– Bet, brangioji...

– Galėsi pasiraičioti su jais rytoj. Sudie, Savana.

– Iki...

Reifas šūktelėjo, Devinas nusirito nuo Džerado, atsistojo ir vos per plauką vėl neatsidūrė ant žemės. Nusipurtęs džinsus jis ristele nubėgo paskui Reifą ir Reganą. Dar pamojo ranka Savanai ir dingo miške.

– Dėl ko grūmėtės?

Kiek pridusęs Džeradas užkopė į verandą. Susiraukęs pasitrynė šonkaulius.

– Jis kelis kartus man smagiai trinktelėjo.

– Judu žaidėte ar rimtai susiėmėte?

– O koks skirtumas?

Savana nusijuokė.

– Tai dėl ko jūs čia raičiojotės?

– Dėl tavęs. Ar turi ko nors šalto atsigerti?

– Dėl manęs? – Ji lėkte įlėkė į namą paskui jį. – Ką tuo nori pasakyti?

– Jis pasakė... – Džeradas nutilo, išsitraukė iš šaldytuvo butelį alaus, patenkintas atsiduso ir atsidaręs godžiai nugėrė didelį gurkšnį. – Jis pasakė, kad tu jam atrodai patraukli, tai turėjau iškaršti kailį.

– Tavo brolis šerifas Makeidas mano, kad esu patraukli?

– Taip, – patvirtino Džeradas ir pasilenkęs virš kriauklės apsitaškė veidą šaltu vandeniu. – Tu jam patinki.

– Aš jam patinku? – suglumusi perklausė Savana. – Kodėl?

– Iš dalies dėl to, kad jis tau nepatinka. Devas truputį keistas. Iš dalies dėl to, kad tu man patinki, o jis tiesiog lojalus. – Jis indų šluoste nusibraukė nuo veido vandenį. – O dar dėl to, kad pasižymi puikia nuojauta ir yra teisingas.

– Ar stengiesi mane sugėdinti?

– Ne, tik pasakoju apie brolį. Reifas pasitikintis savimi ir trokštantis sėkmės. Šeinas geraširdis ir nerūpestingas. Devinas doras. – Susimąstęs jis padėjo rankšluostį į šalį. – Man kelia nerimą, kad tu to nepastebi.

– Senų įpročių sunku atsikratyti. – Vis dėlto ji pastebėjo. – Devinas maloniai elgėsi su Ema.

Patenkintas, kad taip pakrypo pokalbis, Džeradas nusišypsojo.

– Mes visi mokame elgtis su damomis.

– Atkreipiau dėmesį. – Ji paėmė iš jo alų ir pati atsigėrė. – Gal nori pasilikti vakarienės?

– Maniau, kad nori vakarieniauti ne namie.

– Ne. – Pažvelgusi į geltonas tulpes ant stalo Savana nusišypsojo. – Norėčiau likti namie.

Didysis Mėjus iš atrakcionų, kuriuose vienus metus dirbo ir Savana, dažnai sakydavo: jeigu ji ras vyrą, kuris mokės ruošti maistą ir nekels pasibjaurėjimo prie pusryčių stalo, tai galės liautis pramogavusi ir pradėti sėslų gyvenimą.

Kai Džeradas Makeidas pavaišino ją savo aštriu vištienos kepsniu su ryžiais, Savana nusprendė, kad Didysis Mėjus buvo net labai teisus. Ji gurkšnojo vyną – Džeradas įprato pasirūpinti, kad jos šaldytuve jo nepritrūktų – ir atidžiai tyrinėjo jį ant vakarienės stalo degančių žvakių šviesoje.

– Kur išmokai ruošti maistą?

– Sėdėdamas ant kelių savo šventai motutei. – Jis nusišypsojo. – Ji mokė mus visus, o kadangi turėjo tiksliausiai ir greičiausiai skriejantį medinį šaukštą visoje apygardoje, mes gerai viską išmokome.

– Buvote draugiška šeima.

– Taip. Dėl to mums pasisekė. Tėvai viską darė lengvai, o gal labiau tiktų žodis „natūraliai“. Augdamas ūkyje kiekvienas turi prisiimti kokią nors naštą, visi priklauso vienas nuo kito. – Jo žvilgsnis pasikeitė ir nukrypo kažkur kitur. – Aš vis dar jų ilgiuosi.

Širdyje dilgtelėjęs pavydas priminė Savanai, jog ji nė vieno iš savo tėvų nepažinojo taip, kad galėtų ilgėtis.

– Jie šauniai jus užaugino. Visus.

– Kadaise kai kurie miestelio žmonės būtų pasakę priešingai. Kai kurie ir dabar taip pasakytų. – Džerado akys vėl šypsojosi. – Savo gerą vardą mes susikūrėme senoviniu būdu – pelnėme patys.

– O, esu girdėjusi pasakojimų apie nenaudėlius brolius Makeidus. – Šypsodamasi ji parėmė smakrą ranka. – Ponia Mec tai pavadino „puikavimusi prieš visą miestą“.

– Jos stilius. – Džerado šypsena vėl pasikeitė, tapo kone arogantiška. – Dėl mūsų ji eina iš proto.

– Ir man taip pasirodė. Prieš keletą dienų, kai pyliausi degalų į automobilio baką, ji įvažiavo į degalinę ir prie benzino kolonėlės įtraukė Šarliną į prisiminimus ir apkalbas.

– O! – Džeradas kostelėjo. – Sakai, Šarliną?

– Ji dalijosi labai mielais prisiminimais apie jus ir... 1964 metų dodžą.

Džerado garbei reikia pasakyti, kad jis net nesusiraukė.

– Velniškas automobilis. Kaip gyvuoja brangioji Šarlina?

– Atrodo puikiai, išsidabinusi. Siunčia jums linkėjimų. – Pralinksmėjusi ji pakeitė pokalbio temą: – Tai kuris iš jūsų, nenaudėlių brolių Makeidų, įkišo bulvę į šerifo policijos automobilio išmetamąjį vamzdį?

Džeradas persibraukė liežuviu per dantis.

– Nors apkaltino Reifą, – jis pakėlė taurę, – tai mano darbas. Mes susitarėme: ką padaro vienas iš mūsų, padaro visi, ir tas, kuris įkliūva, prisiima kaltę.

– Labai demokratiška. – Savana atsistojo ir sukrovė indus į kriauklę. – Per rodeo turnyrus aš taip pat mielai būčiau suvertusi kaltę broliui arba seseriai. Tačiau nieko neturėjau.

– Tavo tėvas šiurkščiai elgėsi su tavimi.

– Ne, nelabai. Jis... – Kaip ji galėtų apibūdinti Džimą Moningstarą? – Jis buvo labai impozantiškas ir kietas kaip akmuo. Mėgo gerus žirgus ir pigų viskį. Puikiai mokėjo suvaldyti žirgus, bet su viskiu sekėsi gerokai sunkiau. Kadangi neišmanė, ką daryti su manimi, stengėsi iš paskutiniųjų. Nebuvo gerai nei jam, nei man.

Ji atsilošė, kai Džeradas palietė jos pečius ir paklausė:

– O tu ar išmokai joti?

– Taip anksti, kad net neatsimenu, kada tai nutiko. Be to, sugebėdavau virve surišti buliuką. Gavau keletą prizų. – Savana nusijuokė ir patogiai padėjo rankas jam ant klubų. – Mielasis, tada, kai tu terliojai 1964 metų laidos dodžo langus ir kišai bulves į jo išmetamąjį vamzdį, aš išdarinėjau pašėlusius ir pavojingus dalykus.

– Tikrai? – Jis pakėlė jos smakrą ir dabar jie žvelgė vienas kitam tiesiai į akis.

– Taip, išsirinkdavau arklį, kuris atrodydavo tarsi kelias mylias šuoliavęs per didžiausią purvyną, ir iššukuodavau iki žvilgesio. Man patiko žirgai su charakteriu, – prisipažino Savana ir perbraukė delnais jam per šonus. – Kurių akyse dega ugnis, apie kuriuos sakoma, kad jie velnių priėdę. Priversdavau tokį žirgą prieiti prie pat manęs. O tada jodavau. – Žiūrėdama Džeradui į akis ji dantimis grybštelėjo jam per apatinę lūpą. – Jodavau greitai ir ilgai. Po tokio pasijodinėjimo tas žirgas nieko kito nebeprisileisdavo.

Džeradui užvirė kraujas.

– Mėgini mane suvilioti?

– Kas nors juk turi tai padaryti. – Tvirtai apkabinusi ji įsisiurbė jam į lūpas, ją užplūdęs karštis persidavė Džeradui.

Jis desperatiškai įsitvėrė kriauklės krašto Savanai už nugaros ir prigludo prie jos visu kūnu. Ji judėjo prie jo, slysčiojo ir sukiojosi, kol jo penis tapo geležies kietumo, tada atsitraukė ir trūksmingai įkvėpė.

– Glamonėk mane, Džeradai. – Ji priglaudė jo ranką prie krūties, kur širdis daužėsi lyg kūjis į priekalą. – Glamonėk mane, glamonėk... – vis kartojo netgi tada, kai jis slystelėjo delnais po marškinėliais ir jau laikė apglėbęs krūtis.

Ji buvo lyg tamsus, uždraustas sapnas, šiltos šlaunys, aptemptos džinsai, prisiplojo prie jo ir trynėsi keldamos skausmingą troškimą. Jo godžios rankos jautė tvirtą ir karštą jos kūną. Jis bučiavo jai kaklą. Staiga apėmė nežmoniškas alkis, kilo noras suleisti į jį dantis.

Suprato – jei negaus jos šiąnakt, iki ryto išprotės.

Kai Džeradas atsitraukė apsvaigęs iš geismo, Savana sudejavo.

– Dėl Dievo meilės, ar nori išvaryti mane iš proto?

Jis spoksojo į ją stengdamasis atgauti kvapą, ji taip pat mėgino atsikvėpti. Nors rankas laikė nuleidęs, vis tiek jautė ją pirštų galiukais.

– Tai buvo pirmoji plano dalis, – pareiškė jis giliai atsikvėpęs, paskui pridūrė: – Aš pirmą dalį baigiau.

– Aleliuja.

Džeradas vos nenusijuokė.

– Ar Brajanas pas Konorą?

– Taip. – Sudirgusi ji nekantriai čiupo jį už rankų. – Eime į viršų.

– Ne.

Savana lėtai, geidulingai nusišypsojo.

– Gerai – sutiko ji, tačiau kai pakėlė rankas pasirengusi pasimylėti su juo čia pat, kur jie stovi, jis sulaikė ją.

– Ne.

– Džeradai, nenorėk, kad tave primuščiau.

Jis kone nusikvatojo.

– Galėsi primušti. Paimk patiesalą.

– Patiesalą?

– Noriu mylėtis su tavimi miške. – Jis pasuko jos ranką ir krimstelėjo riešą. – Jau seniai trokštu pasimylėti su tavimi miške.

– Tuoj atnešiu, – išlemeno ji ir vos nesuklupo skubėdama.

Juodu ėjo po švelnia pavasarine medžių lapija, žibant žvaigždėms, šviečiant priešpilniam mėnuliui ir Savana suėmė save į rankas. Šiąnakt ji ketino jį suvilioti lėtai, apgalvotai. Troško nustebinti.

Bet suėsti gyvo nesiruošė.

Jis stabtelėjo, kur žemė buvo minkšta, ir paklojo patiesalą. Savana labai bijojo, kad nepajėgs susivaldyti.

– Papasakok man ką nors, advokate Makeidai.

Džeradas žvilgtelėjo į ją kitapus patiesalo – stovėjo į priekį atkištu klubu, pakėlusi smakrą, akys spinduliavo jėgą ir žadėjo palaimą. Dabar jis būtų padaręs bet ką, kad tik gautų šią moterį.

– Apie ką?

– Pavyzdžiui, ar tavo sveikatos draudimas galioja.

Jis žybtelėjo baltais dantimis.

– Tu manęs neišgąsdinsi.

– Meiluti, kai aš tave sudorosiu, nepajėgsi net savo vardo ištarti.

Ji prišoko prie jo mitriai lyg ponis ir apsivijo kojomis liemenį, o pirštais įsikibo į plaukus. Jis apsuko ją ratu, juokdamiesi jie nugriuvo ant antklodės ir Džeradas atsidūrė po Savana.

Kol jis bandė atgauti kvapą, ji išnaudojo pranašumą.

Džeradas jautė Savanos rankas, jos viską darė vienu metu – nutraukė jo marškinius per galvą ir nuslinkusios žemyn atsegė džinsus. Paskui rankas sekė lūpos, akimirksniu jį apsvaigindamos.

– Palauk! – Gindamasis jis užsirito ant jos. – Jei nenustosi, viskas truks tik dvidešimt sekundžių.

Jis laikė ją prispaudęs, kol galiausiai prisiminė, kad jam jau ne šešiolika metų. – Aš tausojau jėgas tau, Savana. – Pasilenkęs pabučiavo ją protą temdančiu giliu bučiniu.

Ji sumurkė lyg laukinė katė ir tas murkimas suvirpino jį nuo galvos iki kojų. Kol lūpos bučiavo jos lūpas, rankos įniko tyrinėti liauną žydintį kūną. Nuo Džerado glamonių standus ir lygus jos kūnas rangėsi viliodamas ilgiau prie jo užtrukti. Savana kvepėjo lyg miškas – tamsus, mįslingas, pilnas paslapčių ir neįvardytų malonumų. Godžios lūpos buvo karštos ir dvelkė prieskoniais.

Savana glostė jam nugarą ir Džerado raumenys įsitempė, ji suleido nagus į odą ragindama jį prisiglausti dar arčiau ir apkabinti tvirčiau. Vis imti, imti ir imti. Ji kimiai dejavo, tie garsai buvo tokie jaudinantys, kad jis neabejojo, jog vėl išgirs juos sapnuose.

Džeradui atsitraukus ji atsilošė, sukryžiavo rankas, žiūrėdama jam į akis nusimovė per galvą marškinius ir numetė šalin.

Savana matė, kaip jo akyse įsižiebė nevaldomas troškimas, ir tuo mėgavosi. Anksčiau jos kūnas buvo it prakeiksmas... kai kas sakė, kad jis pražudė ją. Tačiau dabar, kai mylimas vyras pažvelgė į ją pirmą kartą, ji juto pasididžiavimą savo kūnu.

– Reikėtų priimti įstatymą, – ištarė jis žemu prikimusiu balsu, – draudžiantį atrodyti taip kaip tu. – Džeradas nelietė jos, dar ne. Pakerėtas atsegė ir numovė džinsus. Garbingai laikėsi pažado. Paskui rankos nusliuogė nuo jos kulkšnių iki kelių ir toliau, iki šlaunų, klubų. Prisilietęs prie raumeningo pilvo netikėtai suvirpėjo. – Esi pati nuostabiausia iš visų.

Ji lėtai nusišypsojo savimi pasitikinčios moters šypsena. Tada atsisėdo, apkabino už kaklo ir prisitraukusi arčiau pabučiavo Džeradą į lūpas. Kol jis tyrinėjo ją po lopinėlį, ji pritariamai murkė. Galvojo apie tai, kokios nuostabios, tvirtos ir maloniai šiurkščios yra jo rankos. O kai jis nykščiu ėmė glamonėti krūties spenelį, svajingai užmerkė akis.

Savana mėgavosi jųdviejų glamonėmis, švelnaus vėjelio šiurenimu, patiesalo šiluma apačioje. Medžiuose ūbavo pelėdos, ore sklandė vaiduokliai.

Dar niekada gyvenime ji nebuvo patyrusi meilės burtų ir jos dosnumo. Dabar suvokė norinti atiduoti jam viską, ko tik paprašys, ko tik panorės.

Kai jis apsuko jos plaukus apie ranką ir suspaudęs į kumštį truktelėjo galvą, Savana buvo pasiruošusi bet kam. Tačiau Džeradas tik prigludo lūpomis jai prie peties ir švelniai brūkštelėjo per jį.

Ji suvirpėjo lyg išgąsdinta stirna.

– Nustebai? – Be galo patenkintas jis kilstelėjo galvą ir pažvelgė į sutrikusias, padūmavusias Savanos akis. – Tavo pečiai gražūs. – Jis lyžtelėjo. Iš pradžių vieną petį, paskui kitą. Ji trūkčiojamai įkvėpė. – Ir jautrūs. Atrodo lyg išskobti iš marmuro, tačiau švelnūs.

Jis atsargiai kandžiojo jos raktikaulį ir būtų galėjęs prisiekti, kad nuo to jis minkštėja. Sužavėtas tokio atradimo tyrinėjo toliau, pasisodinęs ją ant kelių nesiliovė glamonėti.

Kai Savana suglebo ir jis pajuto, kad ji jam visiškai atsivėrė, greitai ir meistriškai nuskraidino ją iki debesų.

Ji šūktelėjo ir suspurdėjo.

Užplūdo nepakeliamas karštis ir Savana alpėjo iš meilės ir malonumo. Jie bučiavosi ir glamonėjosi. Vėliau Džeradas galvos, kad abu elgėsi lyg išprotėję. Tačiau šią akimirką tai, ką jie darė vienas kitam ir vienas dėl kito, atrodė protinga ir reikalinga.

Savana vertė Džeradą kartoti jos vardą, jo balsas jai skambėjo it muzika. O kai jo širdis lyg griaustinis dundėjo po jos lūpomis, žinojo, kad ta širdis plaka vien tik jai. Ją pakerėjo sūri nuo prakaito jo oda.

Jis kilstelėjo Savaną, tarsi ši būtų besvorė. Ji praskleidė šlaunis, išsilenkė ir leido jam įeiti taip giliai, kad iš malonumo net sugriebė jį už rankų. Ir moteris, kuri anksčiau verkdavo tik iš vienatvės, dabar verkė iš džiaugsmo.

Ji prisiderino prie jo ritmo ir prie laukinių, bebaimių širdies tvinksnių. Ir jie visiškai atsidavė vienas kitam iš dangaus lyjant žvaigždžių lietui, o pro medžių šakas žvilgčiojant mėnuliui.

Jis kone apako nuo jos veido grožio, įjautrintas to, ką jam suteikė jos kūnas. Džeradui atrodė, kad kažkas subyrėjo krūtinėje – galbūt tai buvo širdį juosianti gynybinė siena? Tada tarsi senovės deivė, besistengianti sukaupti galias, Savana iškėlė rankas į dangų. Žvaigždžių šviesoje švytintis jos kūnas įsitempė, susitraukė aplink jį lyg aksominis kumštis ir bloškė už proto ribų.

Savana prabudo ir sudejavusi prisidengė ranka akis nuo saulės. Jautėsi taip, lyg ilgai būtų jojusi mustangu per akmenuotą žemę.

Paskui prisiminė, kad išties darė kažką panašaus.

Nakties vaizdai ėmė skrieti galvoje ir ji nusišypsojo. Manė jau žinanti, ką reiškia trokšti – namų, tikro gyvenimo, vyro. Manė jau patyrusi, ką reiškia alkti – maisto, prieglobsčio, meilės. Tačiau niekas iš to, ką kadaise patyrė, nebuvo panašu į jos jausmus Džeradui Makeidui.

Jos gyvenime buvo vyrų – kai kurie praėjo beveik nepalikę pėdsakų, kai kurie sujudino kraują. Tačiau jai nė vieno iš jų nereikėjo. Tai, kas vyko dabar, buvo rizikinga – ir stebuklinga.

Kito vyro nebebus – jis užkariavo jos širdį, pirmas ir paskutinis.

Kai pabudo ir kūnas, ir protas, Savana išgirdo čiulbant paukščius, tolumoje viauksėjo Šeino šunys. Juto karštus saulės spindulius, besiskverbiančius pro pavasario lapiją, vėsų ryto vėjelio dvelksmą. Vis dar prisidengusi akis ji tingiai išsitempė, lyg katė laukianti, kol ją paglostys.

– Turi tatuiruotę.

Savana patenkinta atsiduso ilgu atodūsiu, pasirąžė ir galiausiai atsimerkė.

Džeradas sėdėjo šalia susivėlusiais nuo miego ir jos rankų plaukais, akių vokai dar buvo apsunkę, ir susimąstęs žvelgė į jos dešinę šlaunį. Savanai toptelėjo, ar dar kur nors pasaulyje yra tokia laiminga moteris, kuri prabudusi mato panašų vaizdą.

– Tu iš ryto gerai atrodai. – Ji ištiesė ranką jį paglostyti. – Nuogas ir susivėlęs.

Jis pats nenutuokė, ar seniai spokso į ją miegančią. Bet kai nubloškė antklodę norėdamas pasigėrėti jos kūnu saulės šviesoje, pastebėjo ant šlaunies spalvingą paukštuką.

Ir nebepajėgė atplėšti žvilgsnio.

– Tu turi tatuiruotę, – pakartojo.

– Žinau. – Nusijuokusi ji pasirėmė alkūne. Tamsaus šokolado spalvos akys buvo linksmos. – Tai feniksas, – paaiškino pamačiusi, kad jis spokso į tatuiruotę suraukęs antakius. – Paukštis, atgimstantis iš pelenų. Pasidariau jį Naujajame Orleane, kai suvokiau, kad negyvensiu skurde visą likusį gyvenimą.

– Tatuiruotę.

– Kai kuriuos vyrus tatuiruotės jaudina. – Žinoma, ji pasidarė ją ne dėl vyro, o dėl savęs. Kaip simbolį, kad gali pasikeisti, pakilti į aukštesnį lygį. – O ką tu manai?

– Turėsiu apie tai pagalvoti.

Džeradas nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl tatuiruotė jį taip sužavėjo. Ir sukrėtė. Kokių dar paslapčių Savana turi? Kokių dar neišdildomų praeities ženklų? Jis nukreipė žvilgsnį nuo tatuiruotės į veidą – besišypsančios mieguistos akys ir lūpos jį vėl apstulbino.

– Kaip jautiesi?

– Lyg po beprotiškos nakties miške su vyru. – Juokdamasi Savana apkabino jį už kaklo. – Jaučiuosi puikiai. – Ji pabučiavo jį švelniomis šiltomis lūpomis. – O tu?

– Lyg po beprotiškos nakties miške su moterimi.

Ji to ir tikėjosi. Jautė, kad būtų laiminga, jeigu jis jaustų jai nors dalį to, ką ji jautė jam.

Džeradas prisitraukė ją prie savęs ir laikė apkabinęs taip, kaip dar niekas nebuvo laikęs. Lyg ji būtų jam labai svarbi.

– Nemanau, kad galime čia pasilikti amžinai, – sušnabždėjo ji.

– Ne, tačiau galime grįžti kada panorėję. – Jam reikėjo apie viską pagalvoti, o laikydamas glėbyje Savaną galvoti neįstengė. Be to, ūkyje Džeradas turėjo pareigų, kurių negalėjo ignoruoti. – Man reikia eiti. – Tačiau vis tiek nepaleido jos, sustingo įsikniaubęs veidu į plaukus. – Ūkyje išeiginių nebūna.

– Man netrukus reikės pasiimti Brajaną. – Savana sėdėjo apsikabinusi jį ir įsikniaubusi į petį.

– Kodėl tau jo neparsivežus ir... Tiesiog parsivežk ir viskas...

– Gerai.

– Savana.

– Hmm?

Jis vėl suėmė už plaukų ir atlošė jos galvą. Tada desperatiškai prigludo prie lūpų.

– Dar kartelį, – sušnabždėjo guldydamas ją ant pakloto.

Galvoje tvyrojo rūkas, kai Džeradas žingsniavo atgal į ūkį. Dar niekada nebuvo sutikęs moters, nuo kurios taip svaigtų galva ir linktų keliai. Einant pro kiaulidę paršeliai pajuto žmogaus kvapą ir viltingai sukriuksėjo. Vištidėje prie lesalo kudakavo ir sparnais plazdeno vištos. Išsiblaškęs Džeradas vos neužmynė ant vienos iš daržinės kačių, kuri buvo išlindusi pasišildyti prieš saulę.

Ranka persibraukęs per veidą jis nuėjo prie užpakalinių namo durų. Pusryčių kvapai priminė, kad jis alkanas kaip vilkas. Būtų galėjęs suvalgyti ne tik Devino kepinamas dešreles, bet kartu su jomis ir keptuvę.

– Kavos, – sudejavo Džeradas klupinėdamas link bufeto.

Devinas pažvelgė į jį, paskui į Šeiną, geriantį jau antrą puodelį. Jie linksmai susižvalgė.

– Tu apsivilkęs išvirkščiais marškiniais, – ramiai pasakė Devinas.

Džeradas nusidegino kava liežuvį ir nusikeikęs susmuko prie virtuvės stalo.

Linksmai išsišiepęs Šeinas atsirėmė į bufetą šalia viryklės, kur Devinas kepė pusryčiams dešreles.

– Brolis Džeradas šįryt prastokai atrodo. Lyg visą naktį būtų šliaužiojęs po mišką.

– Ko gero, reikėjo išsiųsti paieškų būrį jo ieškoti. – Patenkintas savimi Devinas ėmė kulti kiaušinius į dubenėlį. – Žmogui nelengva praleisti naktį miške, kuriame vaidenasi. Vienam.

– Dabar labai gailiuosi, kad nėjau ieškoti. Leisk, įpilsiu tau dar kavos, Džeri. – Be galo susirūpinęs Šeinas atnešė kavinuką ant stalo. – Gali mums viską papasakoti. Nepraleisk nė menkiausios smulkmenos. Mes dėl tavęs nerimavome.

Džeradas gurkštelėjo ką tik Šeino atneštos kavos ir vėl nusiplikė liežuvį.

– Įsimylėjau buvusią egzotiškų šokių šokėją su tatuiruote.

Devinas meistriškai plakė kiaušinius.

– Ar ji šoko striptizą?

– Kurioje vietoje jos tatuiruotė? – panoro sužinoti Šeinas ir užsidirbo nestiprų smūgį į pilvą. – Gerai, jau gerai, pasakyk bent maždaug kur.

– Aš ją įsimylėjęs, – pakartojo Džeradas, pasverdamas kiekvieną žodį.

– Na, velniai rautų, ir anksčiau kartais įsimylėdavai. – Šeinas nuėjo paimti iš orkaitės sausainius. – Šį kartą bent jau išsirinkai įdomią moterį.

– Užsičiaupk, – burbtelėjo Devinas. Jis sukrovė maistą į pusdubenį ir padėjo ant stalo. Tada atsisėdęs įsispoksojo į Džeradą. Pagaliau atsilošė ir sunkiai atsiduso. – Rimtai įsimylėjai?

Lyg tikrindamas Džeradas delnu pasitrynė krūtinkaulį, skaudantį nuo išsiplėtusios širdies.

– Atrodo, rimtai.

Papurtęs galvą Šeinas sukratė sausainius į dubenėlį.

– O varge, krintame lyg musės. Iš pradžių Reifas, dabar tu. – Jis atnešė sausainius ant stalo, atsisėdo ir pasirėmė galvą rankomis. – Darosi baugu.

– Ar jai pasakei?

– Pirmiausia turiu pats susivokti.

– Atrodo, netrukus mums teks vilktis kostiumus ir eiti į vestuves. – Burbėdamas Šeinas ėmė krautis maisto į lėkštę.

– Aš nieko nesakiau apie vedybas, – skubiai pareiškė Džeradas. Panika užgniaužė jam gerklę. – Jau buvau vedęs. Apie vedybas šįkart nekalbėjau.

– Tu buvai ne vedęs, o tik sudaręs sutartį. – Pralinksmėjęs Šeinas prisikimšo pilną burną kiaušinienės. Gardūs, sotūs pusryčiai visada pakeldavo jam nuotaiką. – Taip pat sėkmingai būtum galėjęs gulėti ir su kompiuterio skaičiuokle.

– Ką, po velnių, tu apie tai išmanai?

Šeinas atsigėrė kavos.

– Dar nesu matęs tavęs taip atrodančio, brolau.

Devinas lėtai valgė ir pritariamai linkčiojo.

– Ar vaikas tau kelia nerimą?

– Ne, Brajanas šaunus. – Susiraukęs Džeradas susikrovė viską, kas buvo likę pusdubenyje. Jam patiko Savanos sūnus, patiko su juo leisti laiką ir kalbėtis. Tiesą sakant, viena iš priežasčių, kodėl jo santuoka buvo pasmerkta žlugti, ta, jog jis norėjo vaikų, o žmona nenorėjo.

Ne, tas berniukas jam netrukdė. Greičiau jau vyras, kuris padėjo jam atsirasti, stovėjo skersai gerklės. Ir kiti vyrai, kurie vėliau buvo jos gyvenime.

Protas nepajėgė jų ignoruoti ir Džeradas pats sau dėl to nepatiko.

Jis sutiko ramų, supratingą Devino žvilgsnį ir neramiai gūžtelėjo pečiais.

– Man reikia prie to priprasti.

Devinas ant kiaušinienės užsibėrė dar druskos.

– Advokatų bėda ta, kad jie mėgsta surankioti visus, net ir menkiausius faktus. Tada gali pagrįstai ginti bet kurią šalį. Tau tai visada sekėsi, Džeri. Tėtis sakydavo, jog tu lengvai gali viską apsukti taip, kad tai, kas buvo teisinga, atrodytų klaidinga ir atvirkščiai. Gal bent šįkart tau viską reikėtų priimti taip, kaip yra.

Džeradas to ir norėjo. Tikėjosi, kad jam pavyks.

Jis neatsikraustė pas ją gyventi, bet daugumą naktų praleisdavo Savanos namuose. Kai kurie jo drabužiai kabėjo jos spintoje, ant lentynų gulėjo jo knygos.

Džeradas įprato pasibaigus darbo dienai paimti Brajaną po treniruotės. Dažnai jie dar kurį laiką pasilikdavo beisbolo aikštyne pamėtyti kamuoliuko.

Jeigu dėl kokios nors bylos tekdavo užtrukti kontoroje, jis Savanai paskambindavo. Kartais paskambindavo vien norėdamas išgirsti jos balsą.

Dažnai parnešdavo jai gėlių, o Brajanui beisbolo kortelių ar kokį kitą lobį. Jie visi trys kartu traukdavo į iškylas ir tai davė peno miestelio paskalų nešiotojams.

Brajanas priėmė jį be jokių išlygų – tai ir džiugino, ir liūdino Džeradą. Jis troško tikėti, kad berniukas taip elgiasi iš meilės jam, laiko jį lyg ir šeimos nariu. Bet gal Brajanas tiesiog pripratęs, kad namuose būtų vyras.

Kai ši bjauri mintis lyg rupūžė įšoko į galvą, Džeradas pasistengė kuo greičiau jos atsikratyti. Galų gale, juk tik dabartis yra svarbi. Svarbu tai, kaip Savana į jį žiūri. Kaip ji juokiasi, kai juodu su Brajanu eina imtynių ant pievutės. Kaip atsilošia padirbėjusi prie savo auginamų gėlių arba susikaupusi piešia studijoje.

Svarbu jos kvapas, kai išeina iš garinės pirties. Tai, kaip kasnakt glaudžiasi prie jo, lyg jai būtų jo negana. Ir tai, kaip paima jį už rankos, kai vakarais abu atsisėda į sūpuokles verandoje.

Šiandien Džeradas iki vėlumos užtruko teisme ir negalėjo atsikratyti dienos įtampos. Pasiėmė darbo į namus ir žinojo: kol jį baigs, pulsuojantis skausmas galvoje dar labiau sustiprės.

Jis stabtelėjo mieste nusipirkti aspirino ir parduotuvės lentynoje ieškojo, kas dar galėtų numaldyti galvoje dundančius būgnus.

– Sveikas, Džeradai. – Ponia Mec, apsiginklavusi duonos kepalu ir dėžute keksiukų „Ring Dings“, prilipo prie jo it vantos lapas. Ji buvo tikra paskalų atoslūgių ir potvynių žinovė.

– Labas, ponia Mec. – Jame buvo per daug įsišaknijęs mažo miestelio gyvenimo ritmas, kad skubėtų, be to, ponia Mec jam patiko – gerai prisiminė, kaip ji vaišindavo jį naminiais sausainiais. Prisiminė ir tai, kaip vaikė jį su šluota. – Kaip jums sekasi?

– Visaip, gerai ir ne taip gerai. Reikia lietaus, labai reikia. Pavasaris pernelyg sausas.

– Šeinas taip pat dėl to nerimauja.

– Atrodo, šįvakar palis, – išpranašavo ji. – Telkiasi audra. Girdėjau, Moningstar berniukas gerai žaidė beisbolą šeštadienį.

– Pelnė tris taškus, padėjo pašalinti du žaidėjus.

Ponia Mec sukikeno, jos trigubas pagurklis sudrebėjo.

– Kalbi kaip besididžiuojantis sūnumi tėtis, – pareiškė ir jam nespėjus nieko pasakyti tęsė: – Tai vienur, tai kitur matau tave su tuo berniuku ir jo mama. Kaip mano sūnus Pitas sakytų, ji tikra gražuolė.

– Taip, tikrai gražuolė. – Džeradas paėmė nuo lentynos pirmus pasitaikiusius vaistus nuo skausmo.

– Vis dėlto sunku, – tęsė ponia Mec, savo galingu kūnu užtvėrusi kelią, – vienai auginti berniuką. Nors, žinoma, daugybė moterų šiais laikais atsiduria tokioje padėtyje. Ji iš Vakarų, tiesa? Berniuko tėvas tikriausiai vis dar ten gyvena?

– Neįsivaizduoju.

Kadangi visa tai buvo gryna tiesa, tvinkčiojimas Džerado galvoje dar labiau sustiprėjo.

– Gerai pagalvojus, tai vyras turėtų norėti retkarčiais aplankyti savo sūnų, tiesa? Jie čia gyvena jau beveik keturis mėnesius. Gerai pagalvojus, jis turėtų atvažiuoti pas tokį mielą berniuką.

– Gerai pagalvojus, turėtų, – sutiko Džeradas laukdamas, kas bus toliau.

– Nors, aišku, kai kuriems vyrams jų vaikai visiškai nerūpi. Pavyzdžiui, Džo Dolinui. – Ji suraukė linksmą negražų veidą. – Nepaprastai džiaugiuosi, kad tu tvarkai Kesės skyrybų reikalus ir stengiesi palengvini jai gyvenimą. Dažniausiai tokie dalykai taip paprastai nepraeina. Kai skyrėsi mano sesers antrasis sūnus, žiežirbos skraidė. Galėčiau lažintis, kad ir Savanos Moningstar skyrybos buvo audringos.

„Nieko tu iš manęs neišpeši“, – nusprendė Džeradas. Jis neketino jai pasakoti, kad nebuvo skyrybų, nes niekada nebuvo ir vedybų.

– Ji apie tai neužsiminė.

– Anksčiau tu buvai smalsesnis, Džeradai. – Dar nespėjus jam atsikirsti, ji plačiai nusišypsojo. – Tik pažiūrėk, kaip dabar atrodai, advokatas su portfeliu. Kelis kartus buvau nuėjusi į teismą tavęs pasiklausyti.

Džerado pyktis išgaravo.

– Žinau.

Jis pastebėjo ją salėje – vilkėjo plačia gėlėta suknele, avėjo patogiais batais. Buvo tarsi jo asmeninė palaikymo komanda.

– Į tave žiūrėti maloniau negu į Perį Meisoną, štai ką aš pasakiau ponui Mecui. Taip ir pasakiau: tas Džeradas Makeidas geresnis už Perį Meisoną. Tavo tėvai tavimi didžiuotųsi. O juk galvodavome, kad jūs visi nuolat pyksitės su įstatymais. – Jai tai pasirodė taip šmaikštu, kad net susirietė iš juoko. – Dievulėli, tu buvai tikras nenaudėlis, vaikine. Nemanyk, kad nežinau, kas pamušė mano Pitui akį po mokyklos šokių pavasarį.

Prisiminimai jam paglostė širdį.

– Jis ketino pasiglemžti mano mergaitę.

– Tuo metu tu vaikščiojai su Šarlina, tiesa?

– Trumpai.

– Šiaip ar taip, ji buvo tikra lakstūnė; tu irgi toks buvai, kiek pamenu. Aplink tave ir tavo brolius nuolat sukosi merginos. To vaikio Brajano motina turi būti labai patenkinta, kad pasigavo Makeidą, noriu pasakyti, jūs visi trys kartu puikiai atrodote. Nors jaučiu, jog tavo mamai ši moteris nepatiktų.

– Taip. – Džeradui sugniaužė skrandį. Ką mama pasakytų apie tokią moterį kaip Savana?

Pakeliui į namus jis visą laiką apie tai mąstė ir galvą dar labiau įsiskaudėjo. Jeigu mama būtų gyva, kaip jis pristatytų jai Savaną? Vienišą motiną, egzotiškų šokių šokėją, atrakcionų darbuotoją, bulių pančiotoją, gatvės dailininkę...

„Ir išsirink tu man tokią“, – pamanė ir pasitrynė smilkinį.

Keista, tačiau jis lengvai įsivaizdavo Savaną kiekviename jos gyvenimo tarpsnyje. O dar lengviau įsivaizdavo, kokią įtaką kiekvienas tarpsnis padarė namie jo laukiančios moters asmenybei.

Džeradą suėmė pagunda užsukti pas Reifą arba važiuoti tiesiai į Makeidų ūkį. Kad įrodytų galįs tai padaryti. Kad įrodytų, jog Brajano mama jo nepasigavo. Bet vis vien įsuko į keliuką, vedantį prie jos namų, nes visa kita būtų bailumas.

Makeidai ne bailiai.

Savana vėl visu garsu leido muziką. Paprastai tai jį pralinksmindavo – ji taip pagarsindavo grotuvą, kad rokas aidėdavo virš kalvų. Tačiau dabar Džeradas sėdėjo automobilyje trindamas skaudančius smilkinius.

Jis įėjo į verandą, sunkus portfelis tempė žemyn ranką. Per tinklines duris matė jos nugarą, stovėdama prie kriauklės virtuvėje Savana plovė indus ir aistringu prikimusiu balsu, galinčiu užvirinti vyrui kraują, pritarė iš grotuvo sklindančiai melodijai. Jos klubai judėjo muzikos ritmu.

„Ji puikiai juda“, – pagalvojo Džeradas, pavydas ir įsiūtis supurtė jį kartu su dangų vakarų pusėje perskrodusiu žaibu.

Nesusivaldęs jis užtrenkė duris paskui save. Tas garsas lyg pistoleto šūvis perskrodė muziką. Savana atsisuko ir jos palaidi plaukai subangavo.

– Ar negali pritildyti to prakeikto grotuvo?!?? suriko jis.

– suriko jis.

– Žinoma, galiu. – Vis dar siūbuodama klubais ji lėtai nuėjo prie grotuvo ir jį išjungė. – Atsiprašau, negirdėjau, kaip privažiavai.

– Nebūtum išgirdusi net krovininio traukinio.

Išgirdusi jo balse susierzinimą Savana tik kilstelėjo antakį ir nusišluostė drėgnas rankas į aptemptus džinsus.

– Buvo sunki diena?

Jis nuslinko prie stalo, ant kurio vis dar saulėtai šypsojosi prieš kelias dienas jo atneštos ramunės, ir šalia jų numetė portfelį.

– Ar taip šokdavai už pinigus?

Smūgis buvo toks žaibiškas ir toks skausmingas, kad Savana nė nežioptelėjo. Jis supurtė iki sielos gelmių, bet ji susiėmė ir įveikė skausmą.

– Ne, nedaug būčiau uždirbusi tiek teįdėdama pastangų. – Ji nuėjo prie šaldytuvo alaus, kurio visai nenorėjo, o paėmė tik tam, kad ką nors laikant nedrebėtų rankos. – Nori alaus?

– Ne. Ar tavęs nejaudino, kad vyrai į tave spokso ir dėl tavęs seilėjasi?

– Nelabai. – Ji tyčia iš lėto, susikaupusi nugėrė gurkšnį.

– Vadinasi, tau tai patiko, – tardė jis tarsi priesaiką davusį liudininką. – Tau patiko šokti, patiko, kad į tave spokso ir seilėjasi.

– Todėl galėdavau susimokėti nuomos mokestį. Vyrams patiko žiūrėti į mano kūną, pamaniau, kad galėtų už tai mokėti pinigus.

– O jeigu moka už žiūrėjimą, tai moka ir už... – Džeradas nutilo sukrėstas to, kas jam vos neišsprūdo iš burnos. Nesitikėjo galintis ką nors panašaus pasakyti.

Tačiau Savana nė nekrūptelėjo. Šį kartą tai nebuvo netikėta.

– Jeigu jau apie tai prakalbai... – Ji lėtai, abejingai gūžtelėjo pečiais. – Buvo kilusi tokia mintis. Vienu metu jaučiausi užspeista į kampą, daugiau neturėjau ką parduoti.

Atsiprašymas sustingo jam ant liežuvio galo.

– Ir parsidavei?

Ji pažvelgė į jį šaltu tuščiu žvilgsniu.

– Eisiu į viršų, pasakysiu sūnui labanakt. – Žvilgsnis iš ledinio virto žudikišku, kai Džeradas sugriebė ją už rankos. – Nekišk prie manęs nagų, Makeidai. Pasilik arba išeik, gali rinktis, bet nekišk prie manęs nagų.

Ji ištraukė ranką ir skubiai užlėkė laiptais.

Džeradui kilo noras ką nors sudaužyti. Geriausia ką nors tokio, kad paskui griebęs šukę galėtų susižaloti. Tačiau tik atidarė aspirino dėžutę, atsuko dangtelį ir nuo Savanos likusiu alumi užgėrė tris tabletes.

Savana viršuje paguldė Brajaną miegoti. Uždariusi jo kambario duris užsirakino vonioje ir ėmė prausti šaltu vandeniu degantį veidą.

Priekaištavo sau, kad buvo tokia kvaila, tokia akla ir nematė, ką jis slepia savyje. Nenujautė, ką jis slapčiomis apie ją mąsto, nesusikūrė jokios gynybinės sistemos.

Daugiau to nebebus, pažadėjo pati sau. Ji neleis jam savęs skaudinti nei tais klausimais, kuriuos jis ištarė, nei tais, kurie švietė jo akyse. Prisiekė sau, kad jis neprivers jos gėdytis atsakymų.

Per ilgai ir per sunkiai jai teko kovoti už tai, kad jos niekas nemenkintų.

Tačiau nors labai stengėsi, nerado savyje jokios ramios, nesudrumstos vietos, kurioje galėtų pasislėpti.

Atrodė, jis bet kur ją atras.

Savana rūpestingai nusišluostė veidą, tada išvalė kriauklę. Ir visą laiką klausėsi, ar neišgirs, kaip išvažiuoja Džerado automobilis. Bet aplinkui daužėsi perkūnija pliekdama žaibais ir murmėjo seni vaiduokliai – tik tiek.

Kai Savana vėl nulipo į apačią, Džeradas sėdėjo prie virtuvės stalo išskleidęs parsivežtus dokumentus. Ji neryžtingai stabtelėjo, jis nusiėmė akinius, tada ji atsuko nugarą ir išėjo į lauką pasitikti audros.

O audra lėtai slinko iš vakarų ir stiprėjo lyg į paviršių kylantis ilgai slėptas pyktis. Pakilo vėjas, ėmė ošti medžiai. Audra riaumodama nusirito per kalvas, prašvilpė per mišką ir sprogo.

Ore tvyrojo ozono kvapas. Stiprus, magiškas kvapas. Savana atkragino galvą ir giliai įkvėpė. Vėjas bloškė į verandą lietaus šuorą, bet ji liko stovėti kur stovėjusi. Žaibas trenkė taip arti, kad atrodė, jog uždegs medžius – ji tik pasveikino jį.

Galiausiai Džeradas atidėjo darbus į šalį ir išėjo pas ją. Savana stovėjo permerkta

lietaus, nuo plaukų lašėjo vanduo, marškiniai buvo prilipę prie kūno. Oras atvėso, tačiau ji nedrebėjo. Pagaliau atsisuko, atsirėmė į verandos stulpą ir sukryžiavo basas kojas.

– Dar kažkas tau kelia nerimą?

Nors jis buvo nusirišęs kaklaryšį ir pasiraitojęs rankoves, vis tiek jautėsi lyg advokatas.

– Klausimas buvo pateiktas tiesmukai, – pradėjo jis nekęsdamas ramaus savo balso tono. – Atsiprašau, tačiau ne už tai, kad paklausiau. Klausiu tavęs, ar verteisi prostitucija.

– Tai vadinama klausimo perfrazavimu, tiesa, advokate?

– Turiu teisę žinoti.

– Kodėl?

– Po velnių, aš miegu su tavimi. Darau su tavimi viską, tik negyvenu kartu.

Savanai sugniaužė paširdžius, ji pakreipė galvą.

– Ar aš tau už ką nors skolinga, advokate? – Jos akys pavojingai žybtelėjo, kai jis žengė link jos. – Nekišk prie manęs rankų. Tu drįsti, Makeidai, lyg niekur nieko įplaukti į mano namus, tarytum čia viskas priklausytų tau, ir blokšti man tiesiai į akis klausimą apie mano praeitį, lyg turėtum teisę. Bet čia niekas tau nepriklauso ir tu neturi teisės į mano praeitį.

Jis priėjo grėsmingai arti. Audra siautėjo ne tik aplinkui, ji siautė ir jo viduje.

– Klausiu: taip ar ne?

Savana ėmė stumti jį nuo savęs, tada jis viena ranka suspaudė ją, kita sugriebė už smakro. Ji iššiepė dantis, o akys svaidė žaibus.

– Manai, kad tik smalsauju? Ne, aš privalau sužinoti atsakymą. Todėl, kad tave myliu. – Jis kilstelėjo jos smakrą aukščiau. – Aš myliu tave, Savana.

Akimirksniu jos akys priplūdo ašarų, kurios ėmė riedėti skruostais, ir Džeradas apstulbo, jo pirštai apmirė. Savana atsitraukė ir iš visų jėgų jį stumtelėjo.

– Ir tai tu man sakai šitaip?! – suriko ji. – Ar tu buvai kekšė, Savana, nes aš tave myliu? Eik velniop, Džeradai. Neleisiu nupiginti mano jausmų tau. Negaliu pakęsti, kad savo kalbomis verti mane jaustis parsiduodančia moterimi, ir jau nebesuprantu, ką iš tikrųjų tu nori iš manęs išgirsti. Aš myliu tave, myliu taip karštai, kad tenkinuosi tuo, ką teikiesi duoti. Pakenčiu netgi tokį tavo elgesį.

– Nenueik. – Jis vos susitvardė nepuolęs iš paskos, kai ji pasisuko į duris. Juto, kad šią akimirką neturi teisės jos liesti, nėra jos vertas. – Būk gera, nenueik. Tu teisi. Visiškai teisi.

Ji pažvelgė pro tinklines duris į namus, kuriuos turėti svajojo visą gyvenimą. Paskui užsimerkė ir pagalvojo apie už nugaros stovintį vyrą – apie vyrą, kurio niekada gyvenime nesitikėjo turėti.

Staiga pasijuto labai pavargusi, pribaigta savo pačios jausmų.

– Aš neparsidavinėjau, – pasakė tyliu bespalviu balsu. – Net tada, kai vaikščiojau alkana. Nors ir galėjau, progų buvo daugybė, o kai kurie žmonės manė, kad taip ir darau. Bet aš neparsidavinėjau. Ne dėl savęs. Dėl Brajano, nes jis nenusipelnė motinos, kuri parsiduoda už maistą ar stogą virš galvos. – Savana giliai įkvėpė ir atsigręžė į jį. – Ar dabar tu patenkintas, Džeradai?

Jei būtų galėjęs, jis būtų atsiėmęs savo žodžius. Tačiau žinojo: jeigu jie nebūtų visko išsiaiškinę, nežinia būtų užnuodijusi ir sugadinusi jų santykius. Liko dar daug neatsakytų klausimų, bet šįvakar jis jų neužduos.

– Ar supranti, kad man labai skaudu dėl to, ką tau teko patirti. Kad buvai palikta viena su savo vargais.

– Negaliu pakeisti nieko, kas įvyko per pastaruosius dešimt metų, be to, ir nekeisčiau.

Jis lėtai ir atsargiai priėjo prie jos.

– Ar gali suprasti, kad myliu tave? Tik dabar suvokiau, jog dar niekada iš tikrųjų nemylėjau moters, ir siaubingas troškimas turėti tave varo mane iš proto. – Džeradas pakėlė ranką ir pirštų galiukais palietė šlapius jos plaukus. – Leisk tave apkabinti, Savana. Tik apkabinti. – Jis švelniai apkabino ir ėmė sūpuoti ją glėbyje. Ir kai ji atsakė į apkabinimą tuo pačiu, Džeradui atlėgo širdis. – Aš įskaudinau tave. Atleisk. Net nepagalvojau, kad galiu taip įskaudinti. – Susigėdęs jis lūpomis prigludo jai prie plaukų. – Maniau, tik mane užvaldė šis jausmas. Jis toks galingas, kad net nepagalvojau, jog ir kitas gali jausti tą patį. Prisipažįstu, elgiausi lyg beprotis.

– Nesvarbu. – Ji pagalvojo, kad norėtų įsigauti į jo vidų, jei tik būtų įmanoma. – Dabar tai nebeturi reikšmės.

– Leisk man dar kartą pakartoti. – Džeradas švelniai atlošė jos galvą ir pažvelgė į tamsias drėgnas akis. – Aš myliu tave, Savana. Beprotiškai myliu. – Prigludo prie lūpų ir ji suvirpėjo. – Esu beviltiškai įsimylėjęs. Kiekvieną kartą, kai tave pamatau, man užima kvapą.

Savana negalėjo ištarti nė žodžio. Juk kaip tik apie tai ir svajojo – kad jis pažvelgs į ją meilės kupinomis akimis ir ištars žodžius, apie kuriuos ji buvo uždraudusi sau galvoti. Savana apsivijo rankomis jo kaklą ir stipriai prisiglaudė.

– Tu drebi, – sušnabždėjo jis. – Šalta?

– Ne. Ne. Aš myliu tave. Man trūksta žodžių apsakyti, kaip myliu.

– Bus gerai taip, kaip pasakei. Audra rimsta. – Džeradas išgirdo kiek toliau nugrumėjusį griaustinį. – Atrodo, sulaukėme ūkininkų taip trokštamo lietaus. Tokio, kuris permerkia viską. Naudingo augalams. – Jis pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų. – Noriu mylėtis su tavimi ir klausytis lietaus.

Jo švelnumas graudino. Nešdamas į kambarį Džeradas bučiavo jos skruostus ir kaklą. Uždaręs duris prieblandoje nužingsniavo prie lovos ir ją paguldė.

Savana išgirdo, kaip sušnypštė degtukas, paskui suvirpėjo žvakės šviesa. Jis nuvilko jos šlapius drabužius, paglostė odą. Staiga ji pasijuto pažeidžiama ir nervinga.

Atsiklaupė ant lovos norėdama negrabiais pirštais atsegti jo marškinius. Džeradas pakėlė jos ranką ir ėmė vieną po kito bučiuoti pirštus.

Ore tvyrojo lietaus ir šlapios žemės kvapas, buvo girdėti tolstantis griaustinis. Čiužinys po ja įdubo.

Savana jautė tik jį. Šnabždesiai ir atodūsiai sumišo su lietaus barbenimu. Džeradas buvo toks švelnus, kad jos kūnas jo rankose išsilydė lyg vaškas. Kiekvieną kartą, kai jų lūpos susiliedavo, bučinys būdavo vis gilesnis ir tikresnis. Kiekvieną kartą, kai kūnai priglusdavo vienas prie kito, jie būdavo minkštesni ir šiltesni.

Juodu virpėjo nuo bučinių ir lengvų pirštų prisilietimų. Apsvaigę nuo meilės Džeradas ir Savana žvelgė vienas į kitą ir klausėsi greitėjančio širdžių plakimo.

Jis įslydo į ją lyg šilkas, jo atodūsis paskendo jos atodūsyje, o kūnai ėmė judėti vienu ritmu. Lūpos susiliejo bučinyje.

Džeradas juto, kaip ją užplūdęs pasitenkinimas užliejo jį lyg didelė lėta banga ir nusinešė kartu.

Brajanas mėgo leisti laiką ūkyje. Jam patiko gyvuliai, vyrai ir grynas oras. Vis dar prisiminė miestų sumaištį ir ankštas erdves – namus, kurių mažuose kambarėliuose jiems teko gyventi. Langų stiklai ten nuolat drebėdavo nuo triukšmo, o sienos buvo tokios plonos, kad galėjai girdėti kaimynų juoką ir keiksmus.

Iš tikrųjų tai jis nebuvo nusistatęs prieš miestą. Ten visada būdavo kas veikti, kur nueiti. Mama nuveždavo jį į parką ar žaidimų aikštelę... aišku, kai nedirbdavo.

Jis lyg per rūką prisiminė laikus, kai mama dirbdavo iki vėlyvos nakties, kartais net iki ryto. Tada dažnai būdavo žiauriai pavargusi ir liūdna. Nors Brajanas nelabai suprato kodėl.

Prisiminė Naująjį Orleaną su nuotaikinga muzika ir lėtai kalbančiais žmonėmis. Prisiminė, kad mama ant palangės laikė vazoną su raudonomis gėlėmis.

Kartais jis sėdėdavo motinai prie kojų ir žaisdavo mašinytėmis arba skaitydavo knygas su paveikslėliais, ji piešdavo įvairius daiktus arba žmones, atėjusius pozuoti. Jie įsitaisydavo ant mažos sulankstomos kėdutės, o ji ant didelių popieriaus lapų piešdavo eskizus medžio anglimi ar spalvota kreida.

Kaip tik tada viskas ėmė keistis į gerąją pusę. Ji nustojo dirbti naktimis, iš akių dingo liūdnas, pavargęs žvilgsnis.

O dabar jie gyvena geriau nei bet kada. Turi namą, kokį ji jau seniai žadėjo. Turi kiemą ir draugų, kurie yra tavo draugai vien todėl, kad ir tu esi jų draugas. Tokių draugų kaip Konoras. Jis tikrai puikus draugas, nors kai kurie vaikai mokykloje jį erzina ir kalba bjaurius dalykus apie jo tėvą.

Brajanas kartais pagalvodavo, jog taip yra todėl, kad jie nežino, ką reiškia apskritai neturėti tėvo. Kaip neturi jis.

Tačiau Brajanui užtenka ir mamos. Ji išsprendžia visas problemas, parodo, jog jie neatskiriami vienas nuo kito. Yra pati geriausia iš visų mamų.

Pavyzdžiui, ji pasiteiravo, gal Brajanas norėtų gyventi namelyje prie miško, o ne tiesiog pranešė, kad jie ten gyvens, kaip daro kiti tėvai. O kai jau turėjo tą namą, – jo manymu, patį šauniausią pasaulyje, – mama leido jam pačiam išsirinkti daiktus savo kambariui: puikią dviaukštę lovą, plakatus ant sienos, didelę medinę komodą žaislams.

Dabar jis beveik kiekvieną kartą, kai tik užsinori, gali nueiti į ūkį.

Šeinas labai šaunus. Niekada nepyksta, jei Brajanas sukiojasi aplinkui ir visko klausinėja. Devinas taip pat nieko sau, nors yra šerifas. Jis mėgo ir Reifą, Brajanui patikdavo žiūrėti, kaip kartais jis nugriūna ant žemės ir galynėjasi su šunimis.

Džeradas jį šiek tiek baugina, nes kyla minčių, kaip jaustųsi, jei Džeradas visą laiką būtų šalia. Lyg tėvas. Jie galėtų žaisi kamuoliu. Kasdien po darbo jis grįžtų namo ir klausytųsi, jei jis norėtų jam pasipasakoti. Lyg niekur nieko virtuvėje bučiuotų mamą.

Džerado jis norėjo labiausiai, kaip tik todėl daug apie jį galvodavo, kiekvieną vakarą. Nes jei labai ko nors trokšdavo, beveik visada jo noras išsipildydavo.

Makeidų ūkyje skaisčiai švietė saulė ir šildė drėgną po nakties lietaus žemę. Ryto rūkas jau buvo išsisklaidęs, oras giedras ir drėgnas. Sėdėdamas ant žemės su Konoru ir šunimis Brajanas jautėsi laimingas, netoliese skambėjo suaugusiųjų balsai. Sekmadienio pietus jie ketino valgyti pas Makeidus.

Valgį ruošė vyrai, Brajanui tai atrodė keista, bet labai įdomu.

– Kaip manai, ar Fredas ir Estela turės vaikų?

Galvodamas, ką atsakyti į klausimą, Konoras glostė auksaspalvį šalia gulinčio šuns kailį.

– Tikriausiai turės. Juk taip nutinka, kai susituokia žmonės. Manau, su šunimis būna tas pats.

Brajanas prunkštelėjo ir trenkė kumščiu Konorui į petį.

– Žmonėms nebūtina tuoktis, kad turėtų vaikų. Jiems užtenka įsimylėti.

Jei taip būtų pasakęs kas nors kitas, Konoras būtų paraudęs, bet tai buvo Brajanas, todėl jis tik supratingai linktelėjo.

– Tada Fredas ir Estela turės šuniukų, nes yra įsimylėję.

Brajanas žvilgtelėjo į namą. Per virtuvės langą sklido juokas.

– Man regis, Džeradas įsimylėjęs mano mamą.

Šviesiai pilkos Konoro akys išsiplėtė.

– Ar jie turės vaiką?

– Ne. – Brajanas apsikabino Estelą už kaklo. Kartais jis ir apie tai pagalvodavo. – Nors būtų šaunu, jei turėtų. Tau juk smagu, kad turi Emą, tiesa?

– Žinoma.

– Brolis būtų geriau, tačiau tiktų ir sesuo. Manau, jei jie turėtų... na, supranti, vaiką... tai Džeradas apsigyventų su mumis.

– Kartais tai blogai, – tyliai pasakė Konoras. – Kartais blogai, kai vyras gyvena kartu. Tada jis barasi ir mušasi, pasigeria ir... ir taip toliau.

Pagalvojęs apie tai Brajanas susiraukė.

– Juk ne visi vyrai tokie.

– Tikriausiai ne visi. – Bet Konoras neatrodė tuo tikras. – Nenorėčiau, kad su mumis dar kada nors gyventų vyras, – pasakė jis tyliu, bet kietu balsu. – Niekada.

Suprasdamas jo jausmus Brajanas pakėlė ranką nuo Estelos kaklo ir palietė Konorą.

– Jei tavo tėvas išėjęs iš kalėjimo pamėgins pas jus grįžti, tu būsi tam pasiruošęs. Mes būsime pasiruošę, – pridūrė Brajanas ir akinamai nusišypsojo. – Mudu abu, Konai.

– Taip. – Konoras beveik troško, kad atsirastų proga tai įrodyti. – Mudu abu.

– Atrodo, jie kalbasi apie rimtus dalykus, – pažvelgusi pro virtuvės langą pasakė Savana.

– Konoras niekada anksčiau nėra turėjęs artimo draugo.

„Negalėjo turėti“, – pagalvojo Kesė prisiminusi, kad Džo susikivirčydavo su kiekvienu į jų namus užėjusiu žmogumi.

– Ir Brajanas neturėjo. Jie tinka vienas kitam. – Savana nusišypsojo, kai berniukai pradėjo raičiotis su šunimis ir vienas su kitu. Iki pietų visi keturi bus purvini.

– Pažįstamas vaizdelis, – tarė Devinas, kuris priėjo prie moterų susikišęs rankas į užpakalines džinsų kišenes. Savana iš visų jėgų stengėsi neįsitempti. – Mes daugybę sekmadienio popiečių praleidome raičiodamiesi po purvą.

– Praleidome kiekvieną popietę raičiodamiesi po purvą, ne tik sekmadienio, – pataisė jį Reifas.

– O ar prisimeni tą dieną, kai mama mus perliejo vandeniu iš laistymo žarnos? – Atsidusęs Šeinas įsimetė į burną ridikėlį. – Tai bent nuostabios buvo dienos. Mama supyko, nes pas mus pietų turėjo atvykti močiutė su seneliu, o mes susipešėme vilkėdami geriausius drabužius.

– Tu pradėjai, – prisiminė Džeradas. – Nudžiovei mano beisbolo kamuoliuką ir pametei kukurūzų lauke.

– Aš pasiskolinau tavo beisbolo kamuoliuką, – pataisė jį Šeinas. – Tai Devinas jį pametė lauke.

– Jį pametė Reifas, – švelniai patikslino Devinas. – Nes turėjo jį pagauti.

– Tu blogai metei, – nepatenkintas purkštelėjo Reifas. – Pagauti buvo neįmanoma.

– Po velnių, kitaip negalėjau.

Norėdama nutraukti ginčą Regana pakėlė rankas.

– Pertrauka. Matant tokį akivaizdų šeimos solidarumą, manau, atėjo tinkamas metas kai ką paskelbti. – Ji nusišypsojo Reifui. – Kaip manai?

– Manau, pats metas. – Reifas prisitraukė žmoną arčiau, paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų. Šypsena jo veide blykstelėjo lyg žaibas. – Mes turėsime kūdikį.

Akimirką tvyrojo mirtina tyla, paskui Šeinas šūktelėjo ir pakėlė Reganą nuo žemės. Visi ją bučiavo, o Reifą apdovanojo niuksais.

– Grąžinkite man žmoną, – pareikalavo Reifas.

– Palauk minutėlę. – Šeinas dar kartą stipriai ją pabučiavo ir jau norėjo perduoti Reifui, kai įsikišo Džeradas ir sugriebęs pasūpavo. Vis dar juokdamasi Regana atsidūrė Devino glėbyje.

– Po galais, atiduokite man mano moterį.

Kol jie stumdėsi ir ginčijosi dėl būsimosios motinos, Savana atsirėmė į bufetą.

– Nauja Makeidų karta, – sušnabždėjo ji Kesei. – Šiurpi mintis.

– Susidoros. – Kesė sumirksėjo vydama šalin ašaras. – Regana su bet kuo gali susidoroti.

Kadangi visi buvo užsiėmę, ji nuskubėjo patikrinti troškinio.

Savana priėjo prie Džerado ir pasilenkusi pabučiavo į skruostą.

– Sveikinu, dėde Džeri.

Jis švytėte švytėjo šypsena.

– Reifas bus tėvelis.

Pakėlusi antakius Savana žvilgtelėjo į Reganą, kurios broliai nepaleido iš rankų.

– Šitaip jūs, vaikinai, pažymite svarbų įvykį – mėtydami moteris.

– Dar niekada to nėra buvę. Tai mūsų pirmas kūdikis.

Kai Džeradas apkabino Savaną per pečius, ji suvokė, kad jis pasakė tiesą. Tas kūdikis bus Makeidų, jis priklausys jiems visiems.

Ji daug apie tai galvojo, o linksmybės tęsėsi ir per pietus, skambant dažnai juokingiems pasiūlymams, kaip prižiūrėti kūdikį. Kokį jam išrinkti vardą ir kokios yra tėvo pareigos. Buvo keista, kad tik dabar, kai jau turėjo savo namus, o Brajanas gavo viską, ką ji galėjo duoti, staiga suvokė, jog iš tikrųjų jie abu niekada nepatyrė šeimos pilnatvės.

Juodu turėjo vienas kitą, tai buvo labai svarbu. Gyvybiškai svarbu. Brajanas buvo laimingas vaikas, jai neteko raudonuoti dėl jo elgesio. Kad sūnus laimingas, ji galėjo spręsti iš to, kaip jis sėdi šalia jos kimšdamas maistą ir kikena iš Šeino pasiūlymo, jei gims mergaitė, pavadinti ją Lulubela Makeid. Širdyje Savana neabejojo, kad jos sūnus yra toks, koks ir turi būti.

Ir vis dėlto...

Jis niekada nepažino nei džiaugsmų, nei vargų, kylančių tada, kai turi dėdžių, tetų ir senelius. Brolių ir seserų. Jų ji negalėjo jam duoti. Dabar Savana tikėjosi, kad tik ji viena supranta, ko jos sūnui trūksta.

– Ar gerai jautiesi, Regana? – išgirdo ji tylų Kesės balsą per vyrų klegesį.

– Puikiai. Niekada nesijaučiau geriau. Manęs nekankina nei šleikštulys, nei nuovargis, nei kiti dalykai, apie kuriuos rašoma knygose.

– Mane kankino. – Ji susimąsčiusi perbraukė delnu Emai per garbanas ir nusišypsojo. – Nesmarkiai, bet to pakako suprasti, kas su manimi darosi, kai pastojau antrą kartą. O kaip tu jauteisi, Savana?

– Man tris mėnesius buvo siaubingai bloga. – Ji padavė Brajanui lėkštę su keptomis bulvėmis, kurių jis siekė. – Manau, buvo verta pakentėti. – Ji pamerkė sūnui

– Tris mėnesius? – Regana nuoširdžiai sudrebėjo. – Kiekvieną dieną?

– Kiekvieną, – džiugiai atsakė Savana. – Brajanai, jei truputį plačiau išsižiotum, ko gero, galėtum susigrūsti į burną iškart tris bulves.

Jis nusišypsojo pilna murzina burna.

– Labai skanios.

– Tokias ruošdavo mama, – įsiterpė Devinas ir įdėjo Brajanui į lėkštę dar bulvių. – Mes varžydavomės, kas daugiau tų bulvių suvalgys. Paprastai laimėdavo Džeradas... tiesa, Džeri?

– Taip. – Jis liovėsi valgęs ir keistu žvilgsniu pažvelgė į Savaną.

– Atrodo, šis vaikis sumuš tavo rekordą. – Šeinas metė Džeradui sausainį, šis vikriai sugavo.

Mėgdžiodamas jį Brajanas čiupo vieną sausainį ir metė Konorui, šis spėjo nutverti dar jam nenukritus ant grindų.

– Gerai gaudai, – pagyrė jį Reifas. – Užrašykite jį į komandą. Ar ketini pradėti žaisti beisbolą kitais metais, Konai?

– Nežinau. – Konoras atsilaužė gabalėlį sausainio ir prisimerkęs pažvelgė į mamą.

– Konoras yra geresnis metikas už bet kurį iš mūsų pradedančiųjų žaidėjų. – Brajanas džiugiai paėmė dar vieną sausainį ir storai užsitepė sviesto. – Jis meta labai taikliai.

– Konorai, tu niekada nesakei, kad norėtum žaisti beisbolą. – Vos ištarusi šiuos žodžius Kesė iš karto pasigailėjo. Žinoma, sūnus nieko nesakė. Juk su juo niekas nenorėdavo žaisti. O tai, kad sūnus gerai mokėsi, jo tėvo nuomone, buvo gryni niekai – tikram vyrui mokslo nereikia.

– Aš beveik niekada neatmušu kamuoliuko, – paraudęs sumurmėjo Konoras. – Kartais pavyksta neblogai mesti, nes Brajanas parodė, kaip tai daryti.

– Reikės su tavimi pasitreniruoti, – nerūpestingai pareiškė Devinas. – Po pietų galėsiu pamokyti stovėsenos.

Konoro lūpose suvirpėjo šypsena – toks buvo jo atsakymas.

Netrukus pro virtuvės langą iš kiemo atsklido šūksmai ir ginčai. Pilnomis rankomis indų Kesė pažvelgė į lauką. Devinas stovėjo pasilenkęs už Konoro, jų abiejų rankos buvo ant medinės lazdos, o Džeradas metė kamuoliuką.

– Kaip smagu, kad jie žaidžia su vaikais.

– O mus palieka suplauti indų, – pabrėžė Savana.

– Tas, kuris verda, indų neplauna. – Regana pripylė į kriauklę karšto vandens. – Viena iš Makeidų taisyklių.

– Ko gero, tai teisinga, – sutiko Savana. Tačiau atidžiau nužvelgusi netvarkingą virtuvę su kalnais neplautų puodų ir indų nebebuvo tikra, kas iš tikrųjų šiuo atveju laimi.

– Gal galėčiau tavęs paklausti... – Regana nutilo ir nervingai susijuokė. – Aišku, kvailas klausimas.

Savana paėmė indų šluostę ir pasiruošė klausyti.

– Koks?

– Na, – suraukusi antakius Regana čiupo lėkštę ir ėmė plauti, – kadangi jūs abi turite patirties, gal galite papasakoti, kaip būna. Per gimdymą.

Savana žvilgtelėjo į Kesę ir šelmiškai nusišypsojo.

– Gimdymas – tai kelionė per mirties slėnį.

– Nėra taip baisu, nereikia jos gąsdinti. – Susirūpinusi Kesė padėjo stirtą lėkščių ir paglostė Reganai petį. – Tikrai ne taip baisu.

– Gal nori pasakyti, kad panašų į pasivaikščiojimą po paplūdimį? – paklausė Savana. – Tada gimdydama ji galės keikti ne tik Reifą, bet ir tave.

– Tai natūralus procesas, – neatlyžo Kesė ir sukikeno. – Bet skauda siaubingai.

– Jau gailiuosi, kad paklausiau. – Regana atsiduso, tačiau nesiliovė smalsauti. – Kiek užtruko?

– Konorą gimdžiau maždaug dvylika valandų, o Emą mažiau nei dešimt.

– Kitaip tariant, – įkišo trigrašį Savana, – tai trunka visą amžinybę.

– Liepčiau tau užsičiaupti, bet noriu sužinoti, per kiek laiko tu pagimdei. – Regana suraukė nosį. – Turbūt per dešimt minučių, tiesa?

Savana paėmė dubenį.

– Tas malonumas truko trisdešimt dvi valandas.

– Trisdešimt dvi? – apstulbusi Regana vos nepaleido iš rankų šlapios lėkštės. – Tai nežmoniška.

– Čia kaip loterijoje, – nerūpestingai tarė Savana. – Ir gimdymo palata, kurioje gulėjau, buvo ne pirmarūšė. Na, tai nesvarbu. – Ji truktelėjo pečiais. – Kūdikiai gimsta, kai ateina laikas. Viskas bus gerai, Regana. Juk Reifas nuo tavęs nesitrauks. O jeigu tavo gydytojas neturės atitvarų, naudojamų futbolo sirgaliams sulaikyti, visi kiti Makeidai irgi bus drauge.

– Tu buvai viena, – sušnabždėjo Regana.

– Taip jau atsitiko. – Prie tinklinių durų Savana pastebėjo Džeradą. – Žaidimas baigtas?

– Ne. – Jis pažvelgė į ją neįskaitomu slėpiningu žvilgsniu. – Metėme burtą, kuriam eiti atnešti alaus.

– Paduosiu. – Kesė nuskubėjo prie šaldytuvo. – Gal ir vaikai ko nors nori?

– Visko, ką tik gali duoti. – Džeradas paėmė šešių skardinių alaus pakuotę ir kelis pakelius sulčių, kuriuos jam padavė Kesė, ir išėjo daugiau netaręs nė žodžio.

– Jei nori greitai atsikratyti vyrais, pradėk kalbėti apie gimdymą, – ištarė Savana lyg ir nerūpestingai, bet iš tikrųjų buvo sunerimusi. Jai pasirodė, kad Džerado akyse žybtelėjo kažkas, ko ji neturėjo pamatyti.

– Kai Reifui užsiminiau apie pasirengimo gimdymui kursus, jis išbalo lyg drobė. – Šypsodamasi Regana įstatė dar vieną lėkštę į džiovyklę. – O paskui sugriežė dantimis.

– Susiims ir viskas bus gerai. – Dar kartą žvilgtelėjusi į duris Savana čiupo kitą lėkštę. – Jis tave myli, o tai svarbiausia.

– Taip. – Svajingai atsidususi Regana vėl panardino rankas į vandenį. – Tai svarbiausia.

Eidama namo Savana pastebėjo žybčiojant jonvabalį. Nebetoli vasara, pagalvojo žvelgdama į Brajaną, kuris bėgo ristele puldinėdamas nematomus priešus. Ji laukė vasaros. Svajojo apie karštas, ilgas miglotas dienas ir tvankias, troškias naktis.

Savana žinojo, ko nori. Leisti laiką su šiuo vyru. Visus metus, keturis metų laikus, kaip tik čia, šiuose namuose.

– Apie ką galvoji? – tyliai paklausė ji Džerado.

– Apie daug ką. – Džeradas norėjo, kad jie ilgėliau pabūtų miške. Kad pajustų čia žuvusių žmonių sielvartą ir kančias. Žmonių, kurie mirė, kai jie dar buvo negimę. – Turiu porą bylų, kurios varo mane iš proto. Dažytojai kontoroje viską apvertė aukštyn kojomis. Reikia užbaigti Kesės skyrybų reikalus. Ir pamąstyti, kaip pasikeis mano statusas, kai tapsiu dėde.

– Tu, Makeidai, kaip tikras advokatas žodžiais pridengi esmę.

– Aš ir esu advokatas.

– Gerai, nuo to ir pradėkime. Palauk minutėlę. Brajanai, marš į vonią! – sušuko ji.

– Ak, mama...

– Ir gerai nusiprausk, čempione. Aš po tavęs.

Jis pasileido namų link, stovėdama miško pakraštyje Savana matė, kaip viduje viena po kitos įsižiebia šviesos. Pro atvirą langą sklido daina ne į natą, tačiau ji džiaugėsi, kad jis nusiteikęs maudynėms.

– O kodėl tu tapai advokatu?

Klausimas Džeradą suglumino, gal dėl to, kad jo mintys klaidžiojo visai kitur.

– Kodėl tapau advokatu?

– Atsakyk dvidešimčia tūkstančių arba mažiau žodžių.

– Todėl, kad man ši profesija patinka. – Toks atsakymas buvo pats paprasčiausias. – Man patinka nagrinėti abiejų šalių argumentus ir surasti geriausią sprendimą. Man patinka laimėti. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Ir dėl to, kad teisingumas turi nugalėti. Nors teisinė sistema ne be trūkumų, ji gyvybiškai svarbi. Be jos būtume niekas.

– Vadinasi, tu tiki teisingumu, mėgsti ginčytis ir laimėti. – Ji pakreipė galvą. – Matai, kaip paprasta visa tai sudėti į vieną sakinį?

– Ką tuo nori pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad tu mėgsti apsunkinti reikalus. – Ji paglostė jam skruostą. – Ką dabar stengiesi apsunkinti?

– Nieko. – Neįstengdamas atsispirti Džeradas paėmė jos ranką ir pabučiavo delną. – Aš nieko nesistengiu apsunkinti. Man patiko, kad judu su Brajanu pas mus svečiavotės. Kad visi sėdėjome prie virtuvės stalo ir kalbėjomės.

– Ir mėtėmės sausainiais.

– Ir mėtėmės sausainiais. Kai lauke žaidėme beisbolą, man buvo smagu girdėti, kaip tu, Regana ir Kesė barškinate indais virtuvėje.

– Nieko naujo. – Savana nusišypsojo. – Galima sakyti, tradicinis pasiskirstymas darbais tarp vyrų ir moterų.

– Iškelk man bylą. – Džeradas apkabino ją ir prisitraukė. Jam pasirodė, kad miško tyloje girdi grumtynių garsus. Amžinos kovos tarp vienas kito nepažįstančių žmonių, vyro su vyru, atgarsius. Teisiojo su teisiuoju. – Jauti? – sušnabždėjo jis.

– Taip. – Savana pagalvojo, kad jaučia baimę. Neviltį. Ir amžinai kraujuojančią viltį. Gal ji visa tai jautė todėl, kad tokie išgyvenimai buvo gerai pažįstami? – Ar kada nors klausei savęs, kodėl tie vaiduokliai vis dar čia? Ką jie čia veikia, ką nori pasakyti?

– Kova dar nebaigta. Ir niekada nesibaigs.

Ji papurtė galvą.

– Nesibaigia poreikis. Poreikis rasti namus ir sulaukti taikos. Toks poreikis niekada nedingsta. Aš visa tai radau čia.

Savana pamėgino nuo jo atsitraukti ir jis suėmė tvirčiau.

– Stovėdamas už durų girdėjau, apie ką jūs kalbėjotės virtuvėje. Mane sujaudino, kad gimdydama Brajaną likai viena, kad jo laukiantis tau visą laiką buvo bloga.

– Rytinis šleikštulys – įprastas dalykas nėščiosioms.

– Būti paliktai vienai, kai tau šešiolika, esi nėščia ir tave kankina šleikštulys, nėra įprastas dalykas. To neturėtų būti.

– Gailėdamasis manęs tik tuščiai gaišti laiką. Tai nutiko labai seniai. – Dabar ji ryžtingai atsitraukė nuo Džerado ir pažvelgė jam į veidą. – Bet ne tai tau neduoda ramybės.

– Pats tiksliai nežinau, kas man neduoda ramybės. – Niekada jis nesijausdavo prasčiau, kaip negalėdamas atsakyti į iškilusius klausimus. – Kai kurių klausimų negaliu suformuluoti. Tu verti mane klausinėti, nes pati kažką nutyli. Tu teisi, man gaila tavęs, gaila tos mergaitės, kuri buvo palikta viena pasirūpinti savimi ir priimti sprendimus, per sunkius tokio amžiaus vaikui.

– Tada jau nebuvau vaikas. – Savanos balsas skambėjo ramiai, tačiau pečiai įsitempė. – Jaučiausi suaugusi, jei tapau nėščia, todėl turėjau atsakyti už pasekmes. Pati priėmiau sprendimą ir pasirinkau. Niekas negalėjo to padaryti už mane. Gimdyti Brajaną buvo vienas iš nedaugelio teisingų mano sprendimų.

– Aš ne tai turėjau galvoje. Ne Brajaną. – Pamatęs, kaip žybtelėjo Savanos akys, jis ją papurtė.– Juk tu neturėjai kur eiti, nežinojai, ką daryti, kaip gyventi. Viešpatie, juk neturėjai ką valgyti. Po velnių, Savana, tu tada dar buvai vaikas. Turėjai gauti gerokai daugiau nei gavai.

– Aš gavau Brajaną, – ramiai tarė ji. – O tai daugiau nei buvau verta.

Jis neįstengė priversti jos suprasti. Gal jam trūko žodžių? Gal kalbėjo per daug primityviai?

– Norėčiau žinoti, kaip jaučiasi moteris, pagimdžiusi tokį berniuką ir mylinti jį beribe meile. Užmiršdama save.

Dabar jau Savana nusišypsojo.

– Puikiai, tiesiog puikiai. Ar eisi namo su manimi?

– Taip. – Jis paėmė ją už rankos. – Eisiu namo su tavimi.

Kai Savana užmigo šalia, Džeradas susimąstė apie jų meilę ir apie jos gyvenimą. Tokios moters jis niekada nebūtų sugalvojęs ieškoti. Jam buvo sunku tai pripažinti – netgi sau.

Jos manieros nebuvo nugludintos, išpuoselėtos, joje nebuvo to rafinuoto žvilgesio, kurio jis ieškojo moteryje.

Tiksliau, kurio ieškodavo, priminė sau, ir kartą rado. Be abejonės, tai buvo beviltiška klaida. Antra vertus, argi vyrui nereikia moters, kurią galėtų suprasti ir pažinti? O Savanos gyvenime galybė dalykų, kurių jis nesupranta ir nepažįsta. Didelė jos gyvenimo dalis praėjo be jo, ir ta dalis gyva tik jos atmintyje.

Jaunutė mergaitė, nėščia, viena, apleista visų, iš kurių galėjo tikėtis paramos. Jam buvo gaila tos mergaitės, tačiau – nors tai pripažinti be galo skausminga – šiek tiek ja nepasitikėjo.

Kur ji ėjo, ką darė, kas buvo? Kad ir kaip jis troško išsklaidyti abejones, išdidumas neleido nieko imtis. Ji pagimdė kito vyro vaiką, žadino kitų vyrų fantazijas.

Tokios mintys žeidė jo išdidumą, užgavo savimeilę, tačiau jis nieko negalėjo padaryti.

Jo bėda. Džeradas tai žinojo, protu suvokė ir bandė užginčyti. Savana sukrutėjo šalimais, nusisuko nuo jo, užuot atsisukusi, ir jis sunerimo.

Kiek dar vyrų ji mylėjo? Kiek jų gulėjo šalia, trokšdami būti vieninteliai?

Nepaisydamas tokių minčių Džeradas ištiesė ranką ir apkabinęs ją priglaudė. Jos šiltas kūnas patogiai įsitaisė prie jo, jis užuodė odos kvapą – tikrą, ne kvepalų, žemišką ir geismą žadinantį aromatą.

Jis jau žinojo, ką ji veikia per dieną. Rytais pabunda anksti, bet keliasi lėtai, tarsi miegas būtų kažkas, iš ko reikia išlįsti lyg iš šiltos vonios. Tada paliečia jį, perbraukia per pečius, nugarą, rankas. O tada, kai jis susijaudina ir įkaista, ji atsikelia. Pasirąžo, išriečia nugarą tingiai it katė, pakelia aukštyn ilgus, tankius juodus plaukus, paskui juos paleidžia.

Lyg nebūtų jokio skirtumo tarp užsimiegojusios sirenos ir užsimiegojusios motinos, ji įslysta į išblukusį melsvą medvilninį chalatėlį ir eina žadinti Brajano į mokyklą.

Dažnai, labai dažnai jai nutipenus koridoriumi Džeradas dar ilgai gulėdavo lovoje kęsdamas maudžiantį skausmą.

Jis jau kone patikėjo, kad Savana kažkaip jį apžavėjo savo indėniškomis akimis, aistringa šypsena ir keistu elgesiu. Ji tai siųsdavo jį velniop, tai vėl viliodavo grįžti. Ji perprato Džeradą geriau už jį patį. Žinojo, kokie vaiduokliai jį persekioja, jautė juos – jie buvo pažįstami ir jai. Ji pirmoji moteris, įžengusi į mišką, kurį jis laikė savu, ir išgirdusi pasmerktųjų šnabždesius.

Tai susiejo Savaną su juo stipriau nei fizinis ar netgi emocinis ryšys. Jie pakilo į dvasinį lygmenį. Jis nebūtų galėjęs tam pasipriešinti net jei būtų norėjęs.

Kad ir kas traukė jį prie Savanos, tai buvo jėga, nepaliekanti kito pasirinkimo, tik eiti keliu, kuris vedė pas ją.

Džeradas užmigo ranka apkabinęs Savaną per liemenį, stipriai prisiglaudęs. Į miegą paniro be menkiausių pastangų.

Sapne jis pajuto skausmą šlaunyje, kurią susižalojo, kai sprogimo banga pakėlė jį į orą, o paskui bloškė žemėn. Skaudėjo galvą, akys ašarojo. Buvo labai sunku sukaupti dėmesį ir prisiversti eiti vos velkant kojas.

Neprisiminė, kaip įėjo į mišką. Įšliaužė ar įbėgo? Tik jautėsi siaubingai sutrikęs ir įsibaiminęs. Jo leitenantas žuvo. Žuvusiųjų be galo daug. Tas vaikinas iš Konektikuto, su kuriuo vakar valgė vakarienę ir šnibždėjosi ilgai, kol užgeso laužai, išdraskytas gulėjo negiliame griovyje. Mūšis buvo baisesnis už pragarą.

Dabar jis liko vienas. Turėjo rasti kokią nors saugią vietą ir pailsėti. Reikėjo pailsėti. Tik truputėlį pailsėti. Namai ne taip toli. Pensilvanijos šiaurėje. Merilando miškai nelabai skiriasi nuo tų, kurie auga prie jo namų.

Galbūt jis ras laikiną prieglobstį čia, kol vėl galės grįžti namo. Kol baigsis šis karas, kuris turėjo būti smagus nuotykis, o virto tūkstančiais košmarų.

Tik prieš mėnesį jam sukako septyniolika ir jis dar nepažįsta moters lūpų skonio.

Nežmoniškai pavargęs, gaudyte gaudydamas orą jis stabteli atsiremti į medį. Kaip gali miškas būti toks gražus, toks spalvingas, toks pilnas rudens kvapų? Kodėl nenutyla tas siaubingas triukšmas? Kodėl šautuvai nenustoja šaudę, o vyrai rėkę?

Kada jis galės grįžti namo?

Atsidusęs pasitraukia nuo medžio ir apeina uolą. Palengvėja pamačius taką. Vos tik pasuka į jį, išvysta pilkos spalvos uniformą.

Abejoja tik akimirką, tačiau atrodo, kad per tą laiką daug kas įvyksta. Prieš jį stovi priešas. Prieš jį mirtis. Kliūtis ant tako, vedančio ten, kur jis labiausiai trokšta nusigauti.

Jis prisideda prie peties šautuvą. Vaikinas priešais jį atkartoja jo judesį.

Jie abu nepataiko, tačiau kulka praskrieja pro ausį taip arti, kad akimirkai jam stabteli širdis. Staiga jis puola savo priešą, o šis atsako tuo pačiu.

Jų baimingi šauksmai nuaidi vienu metu, sužvanga durtuvai.

Priešo akys mėlynos lyg dangus. Jis jas įsidėmi, kai pajunta baisų į kūną įsmigusios geležies skausmą. Priešo akys jaunos ir sklidinos baimės.

Jie puola vienas kitą lyg laukiniai šunys. Jis nedaug ką prisimena iš to trumpo laiko, kuris dar liko. Tik savo paties kraujo kvapą, tą jausmą, kai kraujas pliaupia iš žaizdos. Prisimena, kaip atsipeikėja visiškai vienas gražiame rudeniniame miške.

Paskui klupinėja po tą mišką. Šliaužia verkdamas.

Visas jam likusias valandas jis prisimins namo už proskynos vaizdą. Mūro spalvą ir žvilgesį, stogo nuolydį, gyvulių ir augalų kvapą.

Vėl pravirksta graužiamas namų ilgesio.

Kažkas atsiranda šalia jo. Veidas nebejaunas, nugairintas vėjo, susiraukęs po skrybėle minkštais kraštais. Jis prisimena tėvą, pamėgina kalbėti, bet skausmas, perveriantis, kai tas žmogus jį pakelia, siaubingesnis už mirtį.

Aplink susirenka moterys, jos šūkauja ir šnabždasi. Šiltos rankos, ugnies šviesa. Vėsi drobulė ir skausmas, nuo kurio alpstama.

Kiekvienas ištartas žodis ugnimi nutvilko gerklę. Tačiau tiek daug ką reikia pasakyti. Ir kažkas klausosi. Kažkas, kas kvepia alyvomis ir laiko jį už rankos.

Jis nori jai pasakyti, jog džiaugiasi, kad yra kareivis, kad tarnavo tėvynei ir už ją kovėsi. Troško ir numirti išdidžiai, nors namų ilgesys nuožmesnis net už žaizdų skausmą.

Kai jis mirė, Džeradas prabudo besidaužančia širdimi. Šalia jo krustelėjo Savana. Ir šį kartą, šį kartą ji atsigręžė ir jį apkabino.

Šiąnakt to užteko.

Su trimis paveikslais rankose Savana šiaip ne taip atidarė Džerado kontoros duris. Nuo Brajano beisbolo kepuraitės, kurią ji paskubomis užsimaukšlino prieš važiuodama į Heigerstauną, lašėjo lietaus lašai. Sisi metė į ją žvilgsnį ir pašoko iš vietos.

– Leiskite jums padėti.

– Ačiū, – padėkojo Savana ir padavė jai tris suvyniotus paketus. – Automobilyje turiu daugiau.

– Tik padėsiu šiuos ir pagelbėsiu atnešti kitus.

– Nereikia. Nėra reikalo sušlapti abiem. – Ji paskubomis nužvelgė žalsvai melsva spalva šviežiai nudažytas sienas, sodrios rausvai violetinės spalvos sofutę ir oda trauktus krėslus. – Visai kitas reikalas.

– Nereikia nė sakyti. – Sisi padėjo paveikslus ant kavos staliuko. – Jaučiuosi taip, lyg būčiau dirbusi dėžutėje, o kažkas atidarė dangtelį ir įleido į ją šviežio oro. Paimkite nors skėtį.

– Neturėsiu kaip jį laikyti. Be to, jau vis tiek sušlapau. Tuoj sugrįšiu.

Savana išlėkė lauk ir nubėgo pusę kvartalo iki automobilio. Lietus buvo smarkus, bet bent jau šiltas. Daugiau nebereikės nerimauti dėl pavasarinės sausros... taip jai džiugiai paaiškino ponia Mec, kai šįryt jiedvi netyčia susitiko prie pašto.

Po šio lietaus, nors dabar jis ir kėlė nepatogumų, Savanos gėlės suvešės. Kol ji sunešė visus paveikslus, permirko iki paskutinio siūlo, o batai žliugsėjo.

– Ar bosas biure? – Savana padėjo paveikslus, nusiėmė kepuraitę ir persibraukė šlapius plaukus. – Gal jis norės apžiūrėti paveikslus, kol dar nepakabinau.

– Pas jį klientas. – Sisi nušvito šypsena. – Bet aš mirštu, kaip noriu į juos pažiūrėti. – Ji čiupo žirkles nuo rašomojo stalo. – Galima?

– Žinoma. Juk jums taip pat reikės šalia jų būti.

– Negaliu patikėti, kaip greitai viskas keičiasi. – Ji skubiai nukirpo viršutinio paketo virvelę. – Kai bosas ką nors nusprendžia, iš karto griebia jautį už ragų. Nesikrapštinėja, nedelsia... Man labai patinka! – sušuko entuziastingai, nuplėšusi storą popierių.

Paveiksle buvo nutapyta gatvė, o žmonės joje – ryškių spalvų potėpiai. Susigrūdę pastatai atrodė linksmi, pasipuošę ažūriniais balkonais su gėlėmis. Atidžiau įsižiūrėjusi Sisi pamatė gatvės smuikininką, juodaodę storulę su raudonu apdaru ir tris mažus berniukus, bėgančius paskui geltono kailio šunį. Ji kone girdėjo šūkalojimus ir muziką.

– Paveikslas nuostabus. Pasakykite, kad kabinsime jį čia.

– Čia ir norėjau kabinti. – Nustebinta ir pamaloninta Sisi reakcijos Savana vėl persibraukė plaukus. – Čia Naujasis Orleanas. Prancūzų kvartalas. Pamaniau, šis vaizdelis pagyvins laukiamąjį.

– Man trūksta žodžių apsakyti, kaip pavargau nuo tų rausvų gėlių pilkoje vazoje. Tikėjausi, kad atėjusi kurį nors rytą rasiu jas per naktį nuvytusias. – Sisi sukikeno. – Į šį paveikslą galėčiau žiūrėti amžinai. Ar jūs baigusi menų koledžą?

Išgirdus šį nekaltą klausimą Savanos šypsena sustingo.

– Ne, koledže aš nesimokiau.

– Aš vieną semestrą studijavau dailę, – džiaugsmingai tęsė Sisi, pakėlusi paveikslą. – Ir sužinojau, kad neturiu perspektyvos pojūčio. Vos ne vos baigiau semestrą.

Suskambėjus telefonui ji truputį susierzino, paskui atrėmė paveikslą į stalą ir nuėjo atsiliepti į skambutį.

Kvaila, baisiai kvaila jaustis nevisavertei, pasakė sau Savana. Ji nelankė koledžo, bet moka tapyti. Argi Sisi reakcija to neįrodo?

Keista, kad ji vis dar nervinasi, nors jos darbus daug kas matė ir gerai įvertino. Didžiąją gyvenimo dalį tikino save, kad tapyba jai yra... gali būti tik pomėgis, ne daugiau. Jos silpnybė, kuriai nuolaidžiavo tais laikais, kai tekdavo rinktis, ką pirkti – dažų ar priešpiečius.

Dažniausiai pirkdavo dažų.

Tos dienos nugrimzdo į praeitį. Seniai. Savanai puikiai sekėsi piešti iliustracijas, tas darbas jai patiko, tačiau paveikslai reiškė daugiau.

Parduoti peizažą ar portretą kokiam turistui – viena, o paveikslą, kuriame pavaizduota tai, kas jai buvo reikšminga tuo metu, kai pamatė ir nusprendė nupiešti, visai kas kita.

Šypsodamasi, drėgnomis rankomis ji pasirausė atsineštame ryšulyje, išsitraukė plaktuką ir matavimo juostą. Jau anksčiau buvo atvažiavusi ir išmatavo sieną, bet dabar vėl susirado centrą ir pažymėjo tą vietą pieštuku. Tada ėmė laukti, kol Sisi baigs pokalbį.

– Palaukti ar jau galiu kalti? – paklausė ji kilstelėjusi vagį.

– Kalkite. Nekantrauju pamatyti tą paveikslą ant sienos.

Savana meistriškai įkalė vagį. Paveikslo rėmai buvo paprasti, iš vyšnios medienos – Regana išrinko. Kabindama paveikslą ant sienos Savana turėjo pripažinti, kad pasiūlymas buvo geras.

– Truputį kilstelėkite kairį kampą... taip, gerai. – Įsirėmusi rankomis į klubus Sisi linktelėjo. – Puiku. Seniai laikas, kad kontora atrodytų kaip advokato Makeido, o ne jo...

– Ne jo buvusios žmonos? – užbaigė Savana, žvilgtelėjusi per petį.

Sisi suraukė nosį.

– Reikia pasakyti, kad ji labai blanki asmenybė. Iš tų moterų, kurių kiekvienas plaukelis visada vietoje, kurios niekada nepakelia balso ir nenusilaužia nago.

– Tačiau ji turėjo turėti kažką tokio, kas patraukė Džeradą.

Sisi dėl visa ko žvilgtelėjo į laiptus.

– Ji graži, tačiau visa savo išvaizda šaukte šaukia: „Nemėgink manęs paliesti, nes dar ką nors sugadinsi.“ Na, manau, suprantate, ką noriu pasakyti. Aukščiausios klasės – kaip Greisė Keli, tik neturi nei humoro jausmo, nei šilumos. Ir nepaprastai gabi. Tikrai. Negana to, kad pasiekė profesinių aukštumų, dar ir tobulai kalba prancūziškai, puikiai skambina pianinu. Yra skaičiusi Kafką.

– O... – Savana pasistengė nesusiraukti. Nelabai žinojo, kas tas Kafka, bet kad nebuvo jo skaičiusi, tai faktas.

– Ji savotiškai žavinga, tačiau tikra nuoboda. – Sisi plačiai nusišypsojo Savanai. – Apie jus to nepasakysi. – Mergina nusijuokė ir pakėlė suskambėjusio telefono ragelį.

Savana sutiko – jos tikrai niekas negalėtų apkaltinti nuobodumu. Nei tuo, kad yra labai talentinga ir elegantiška ar skaito Kafką. Prancūziškai ji truputį mokėjo, jei Kajeno tarmę galima laikyti prancūzų kalba.

Nusprendusi nesileisti įbauginama buvusios Džerado žmonos įvaizdžio Savana išvyniojo kitą paveikslą.

Tris nedidelius natiurmortus ji pakabino netoli durų, o Sisi grįžo prie savo darbų. Lauke pliaupiant lietui, Sisi barškinant klaviatūrą Savana mėgavosi patalpos dekoravimu, įliejo į interjerą gyvybės ir džiugesio. Kai užlipo į antrą aukštą, ji jau tyliai niūniavo.

Nenorėdama kelti triukšmo, kol Džeradas kalbasi su klientu, atrėmė paveikslus į sienas, ant kurių ruošėsi juos kabinti, ir nuėjo koridoriumi iki kabineto, esančio tiesiai priešais Džerado duris.

Buvęs buvusios ponios Makeid kabinetas, pagalvojo. Tada prisiminė, kaip Džeradas sakė, kad ji nepasirinko jo pavardės, vadinasi, nebuvo ponia Makeid.

Sienos buvo sodrios rožinės spalvos, apkraštuotos žalsvai, priešingai nei apatiniame aukšte. Regana šį kabinetą jau spėjo paversti tikra svetaine. Žinoma, čia buvo likęs rašomasis stalas, bet stovėjo ir jaukūs krėslai, keli staleliai, knygų lentynose prikrauta knygų. Pažvelgusi į spintą rado kavinuką ir kavos puodelių.

Štai čia, spėjo Savana, Džeradas gali pasikalbėti su klientais ne tokioje oficialioje aplinkoje. Arba pailsėti, atsipalaiduoti. O gal jis ketina čia įkurdinti kokį kompanioną.

Staiga suvokė labai mažai žinanti apie jo darbą, planus ir kokia būna jo darbo diena.

Na, pati ji niekada apie tai neklausinėjo... o kodėl jis turėtų aptarinėti su ja savo reikalus? Ji beveik nieko neišmanė apie teisę, tik tiek, kad stengdamasi išvengti teisinės sistemos rankos ir išlaikyti vaiką moteris gali pakliūti į bėdą.

Su žmona jis tikriausiai pasikalbėtų apie darbe iškylančius sunkumus, spėjo ji, bet tuoj išbarė save už tokį standartinį, nevykusį mąstymą.

Vėl nukreipusi mintis į darbą ji išėjo į koridorių kaip tik tą akimirką, kai atsidarė Džerado kabineto durys.

– Po poros dienų išsiųsime jums sutarties juodraštį, – pasakė Džeradas. Jis stabtelėjo, pažvelgė į ją ir nusišypsojo. – Sveika, Savana.

– Labas. Atsiprašau. Žvalgausi, kur pakabinti paveikslus.

– Ar supažindinsi mane su šia gražia jauna moterimi, Džeradai, ar pats turėsiu imtis veiksmų?

– Savana Moningstar. Hovardas Bilsas.

– Savana Moningstar⁴. Ši pavardė jums tikrai tinka. – Stambus kokių penkiasdešimties metų vyras išsipūtusia krūtine ištiesė nediduko kumpio dydžio ranką ir sugriebė Savanos plaštaką. Jo mėlynos akys, žibančios tarp odos raukšlių, degė vyrišku susižavėjimu. – Jūs dirbate šiam sukčiui?

– Galima ir taip pasakyti. – Savanai buvo pažįstamas toks žvilgsnis ir toks rankos paspaudimas. Šimtus kartų su tuo susidūrė, bet atidžiau pažiūrėjusi į Hovardą Bilsą nusprendė, kad jis nepavojingas. Šiltai nusišypsojo jam – žinojo, kad tą šypseną jis parsineš namo ir dūsaus prisiminęs. – O jūs samdote tą sukčių, Hovardai?

Jis griausmingai nusijuokė.

– Šiame nedorame pasaulyje reikia turėti protingą advokatą, – paaiškino jai Hovardas. – Džeradas yra mano advokatas... kiek? Penkerius metus?

– Panašiai, – sumurmėjo Džeradas nustebęs, kaip laisvai Savana bendrauja su vienu iš svarbiausių jo klientų.

– Kuo jūs verčiatės, Hovardai?

– O, viskuo po truputį. – Jis vis dar laikė ją už rankos. Ūmai pamerkė jai. – Aš diletantas. O jūs?

– Aš taip pat, – atsakė jam Savana ir vėl privertė jį nusijuokti.

– Savana yra dailininkė, – įsiterpė Džeradas. – Kai ateisite čia kitą kartą, pamatysite jos darbus, kabančius ant šių sienų.

– Tikrai? – Aštrus Hovardo žvilgsnis užkliuvo už į sieną atremto paveikslo. – Ar čia jūsų darbas?

– Taip.

Jis paleido jos ranką ir priėjo prie paveikslo. Nors buvo stambus vyras, pritūpė lengvai.

– Paveikslas tikrai puikus, – nusprendė – jam patiko spalvos ir tai, kaip sukomponuotos gėlės, kurios nebuvo tobulos, užtai atrodė neįtikėtinai tikros. – Kiek toks paveikslas gali kainuoti?

Savana perkėlė svorį ant vienos kojos.

– Tiek, kiek man pavyktų už jį gauti, – santūriai atsakė.

Hovardas plekštelėjo sau per kelį ir atsistojo.

– Man patinka ši mergina, Džeradai. Duosiu jums savo vizitinę kortelę, mieloji. – Jis išsitraukė ją iš švarko kišenės. – Paskambinkite man, gerai? Manau, galėtume pasiderėti dėl kelių paveikslų.

– Paskambinsiu, Hovardai. – Ji žvilgtelėjo į kortelę, bet ten nebuvo jokios užuominos apie jo profesija. – Būtinai paskambinsiu.

– Ilgai nedelskite. – Jis dar kartą pamerkė jai ir atsigręžė į Džeradą. – Lauksiu tų dokumentų.

Savana nusišypsojo žvilgsniu lydėdama nutolstantį Hovardą.

– Keistas tipas, – burbtelėjo ji.

– Bet tu su juo gerai susitvarkei, – pagyrė Džeradas.

– Esu įpratusi bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. – Ji paslėpė kortelę. – Apačioje jau viską baigiau. Jei tau netrukdysiu, galiu imtis darbo viršuje.

– Žinoma, gali. – Džeradas atsirėmė į durų staktą ir stebėjo, kaip ji pakelia paveikslą. – Kiek daugiau į dešinę, – patarė jis. – Hovardas neatsispiria gražioms moterims.

– Taip, supratau. – Patenkinta Savana padėjo paveikslą ir pasiruošė kalti į sieną vagį. – Drįstu manyti, kad jis ištikimas žmonai... na, kokius dvidešimt penkerius metus.

– Gegužę bus dvidešimt šešeri. Jis turi tris vaikus ir šešis anūkus. Hovardas jautrus moterų grožiui, – pakartojo Džeradas, – bet yra ir vienas iš sumaniausių mano pažįstamų verslininkų. Daugiausia verčiasi nekilnojamuoju turtu. Perka ir parduoda. Plečia verslą. Yra kelių mažų viešbučių savininkas ir pagrindinis penkių žvaigždučių restorano akcininkas.

– Tikrai?

– Aha... Jis yra Meno tarybos narys, bendradarbiauja su Vakarų Merilando muziejumi.

Kadangi vizitinė kortelė jos kišenėje staiga įgavo didesnį svorį, Savana vos netrinktelėjo plaktuku sau per pirštą.

– Įdomu. – Ji iš lėto padėjo plaktuką. – Atrodo, atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje.

– Jis nebūtų siūlęs tau paskambinti šiaip sau. Nors nežinau, ar dailininkams patinka, kai jų paveikslai kaba viešbučiuose, restoranuose, advokatų biuruose.

Savana trumpam užsimerkė.

– Man patinka. – Ji pakabino paveikslą ir žengtelėjo atatupsta pasižiūrėti. – Net labai patinka.

– Ir tai neužgauna tavo kaip menininkės savimeilės?

– Niekada negalėjau sau leisti paisyti savimeilės.

– O jei galėtum?

– Vis vien jausčiausi puikiai. – Ji atsigręžė ir pažvelgė į jį. – O kodėl turėtų būti kitaip?

– Keista, kad netrokšti ir nereikalauji daugiau.

Savana nebuvo visiškai tikra, kad jis turi omenyje tiktai meną, bet atsakymas vis tiek būtų toks pat.

– Aš esu patenkinta tuo, ką turiu.

Džeradas lėtai nusišypsojo ir paglostė jai veidą.

– Tu nepaprasta moteris, Savana, bet drauge ir labai paprasta. Tai nuostabus derinys. Gal važiuokime kur nors drauge papietauti?

– Labai norėčiau, bet turiu užbaigti darbą. Jei tu ruošiesi išeiti, aš per tą laiką sukabinsiu paveikslus tavo kabinete.

– Geriau pasiliksiu ir užsakysiu maisto į kontorą.

– Man tinka. – Ji neramiai susikišo rankas į kišenes, bet ir vėl ištraukė. – Tiesą sakant, noriu kai ką tau parodyti. To paveikslo tu neišsirinkai, bet pamaniau, jei tau jis patiks, būtų galima pakabinti tavo kabinete.

Džeradas pastebėjo jos akyse blykstelint nerimą.

– Pažiūrėkime.

– Puiku. – Savana nužingsniavo koridoriumi prie dar neišpakuoto paveikslo. – Jei jis tau ir nepatiks, nieko tokio. – Truktelėjo pečiais ir prasigrūdo su paveikslu pro Džeradą į kabinetą. – Beje, tai dovana. – Ji padėjo paveikslą ant rašomojo stalo, atsitraukė ir vėl susikišo rankas į kišenes. – Mokėti už jį nereikės.

– Dovana?

Eidamas pro šalį žirklių virvutei nukirpti Džeradas paglostė jai petį.

Žinia, kad gauna iš Savanos dovaną, jį nudžiugino. Bet kai nuvyniojęs popierių pamatė, kas ten yra, jo šypsena išblėso. Savana nusiminė.

Paveiksle miškas atrodė tankus ir vešlus, užlietas mėnesienos ir kupinas paslapčių. Tamsūs medžių kamienai, ruplėti ir gumbuoti, laikė į raizgalynę susipynusias šakas, apsipylusias šviežiais pavasariniais lapais. Vietomis bandė prasiveržti spalvos. Vaiduokliškoje miško šviesoje žydėjo azalijos ir sedulos. Akmenuotą žemę dengė pernykščio ir užpernykščio rudenio lapai – gyvenimo tėkmės ir permainų ženklas. Buvo matyti trys akmenys, prie kurių jis dažnai sėdėdavo, ir išvirtęs medis, ant kurio kartą sėdėjo juodu su Savana. Tolumoje, tarp medžių siluetų, žibėjo jo namų šviesa.

Džeradui atėmė žadą. Akimirką jis negalėjo ištarti nė žodžio.

– Kada tu jį nutapei?

– Tik prieš kelias dienas baigiau. – Tai klaida, keikdama save galvojo ji. Sentimentali, kvaila klaida. – Tapiau priebėgomis, radusi laisvą minutę. Kaip sakiau, nieko čia ypatingo. Jeigu tau nepatinka...

Dar Savanai nebaigus sakinio Džeradas pakėlė galvą ir nepaprastai susijaudinęs pažvelgė jai į akis.

– Nepamenu, jog kada nors būčiau gavęs dovaną, kuri man tiek daug reikštų. Miškas taip atrodė, kai mudu mylėjomės jame pirmą kartą. Jis taip atrodydavo ir tada, kai miške būdavau vienas.

Savanos širdis stabtelėjo, paskui šoko į gerklę ir ten įstrigo.

– Ketinau nupiešti mišką rudenį, kai vyko mūšis. Bet pirma norėjau parodyti tau jį tokį. Nebuvau tikra... Džiaugiuosi, kad patinka.

Jis suėmė delnais jos veidą.

– Aš myliu tave, Savana.

Jos lūpas suvirpino šypsena. Jos įkaito, prasivėrė ir atsidavė jo vis gilėjančiam bučiniui. Džerado pirštai pasiklydo dar drėgnuose nuo lietaus jos plaukuose. Joje lėtai ir maloniai budo geismas.

– Man reikia pakabinti tą paveikslą.

– Mmm... – Ir kai jos kūnas prigludo prie jo, o lūpos pradėjo judėti, ūmai Džeradui blykstelėjo daug geresnė mintis. Jis apkabino ją viena ranka, o kita pasiekė telefoną. – Sisi? Kodėl tau dabar nepapietavus? Taip, gali neskubėti.

Savana stebėjo, kaip jis padeda ragelį. Paskui pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Jei tikiesi dabar mane suvilioti čia, savo kontoroje, ir kad mudu voliosimės ant tavo prašmatnaus kilimo, kol sekretorė kažkur valgys pietus...

Džeradas nuėjo prie durų, užrakino jas ir kilstelėjo antakį.

– Kas tada?

Ji krestelėjo plaukus, šlaunimi atsirėmė į stalą.

– Tai teisingai galvoji.

Jis nusivilko švarką ir pakabino jį ant žalvarinio vagio prie durų. Paskui pakabino ten kaklaryšį. Nenuleisdamas akių nuo Savanos sugrįžo atgal. Tada vieną po kitos atsegė jos marškinių sagutes.

– Tavo drabužiai drėgni.

– Lauke lyja.

Labai lėtai, labai rūpestingai jis nuvilko jos ryškiaspalvės medvilnės marškinėlius. Nenuleisdamas nuo jos akių užkišo pirštus už liemenėlės užsegimo priekyje. Nenuleido nuo jos akių ir tada, kai pajuto virpant odą, išgirdo stringant kvėpavimą.

– Geidžiu tavęs kiekvieną kartą, kai tik pamatau. Geidžiu net tada, kai tavęs nematau. – Smiliumi ir nykščiu jis vikriai atsegė liemenėlės kabliukus. – Netgi tave pamylėjęs vis tiek geidžiu tavęs. – Pirštų galiukais jis lengvai perbraukė jai per krūtinę. – Tu užkerėjai mane, Savana, užkerėjai taip, kaip dar nė viena moteris nebuvo užkerėjusi. – Ji norėjo jį apkabinti, bet Džeradas papurtė galvą ir nuleido jos rankas prie šonų. – Ne, leisk viską daryti man. Leisk man. – Jis nykščiais perbraukė jai per krūtų spenelius, įdėmiai žvelgdamas į veidą. – Vos paliečiu tave, prarandu protą, – sušnabždėjo jis. – Šį kartą noriu matyti, kaip tu jį prarasi.

Jis glamonėjo jos kūną pirštais, nykščiais, delnais. Šiurkščiai ir švelniai, labai švelniai, paskui reikliai, lyg būtų nusiteikęs neleisti vienai nuotaikai įsivyrauti. Įaudrinta Savana norėjo prisitraukti jį arčiau. Bet kiekvieną kartą, kai tik pamėgindavo, Džeradas ją sustabdydavo ir kantriai nuleisdavo jos rankas, kol galiausiai ji įsikibo į stalo kraštą ir leido jam daryti viską, ką tik įsigeis.

Niekas jos taip nebuvo mylėjęs, lyg ji būtų svarbiausia, lyg apskritai čia būtų tik ji ir tik jos reikėtų. Lyg svarbiausia būtų suteikti jai malonumą. Jos odą badė adatėlės, glostė švelnūs lyg šnabždesiai pojūčiai, klastingai prasiskverbiantys iki pat kaulų smegenų. Kai Džeradas pradėjo ją kandžioti, Savana pasijuto įstrigusi kažkur tarp malonumo ir skausmo ir kone raudojo.

– Pamylėk mane...

Ji mojavo rankomis, jos įsitempęs kūnas tvinkčiojo.

Tačiau Džeradas suėmė jos rankas ir godžiai įsisiurbė į lūpas. Savanos burna buvo tikra palaima, karšta, skani ir išbadėjusi kaip ir jo. Tačiau šįkart jam neužteko paskęsti jos burnoje ar joje pačioje. Jis pradėjo ją kankinti dantimis ir erzinti liežuviu, galiausiai jos kvėpavimas ėmė trūkčioti.

– Leisk man tave glamonėti, – pareikalavo Savana.

– Ne šį kartą. Dar ne. – Jis vėl privertė ją įsikibti į stalo kraštą ir laikė prispaudęs jos rankas, o pats tuo metu nubučiavo kaklą, nusileido iki įsitempusių gražių pečių, tada apibėrė bučiniais ir juos.

– Aš pamylėsiu tave, Savana. – Jis atsitraukė norėdamas, kad ji matytų jo veide nenugalimą ryžtą. – Paimsiu tave lopinėlis po lopinėlio. Pamylėsiu taip, kaip dar niekas niekada nėra pamylėjęs.

„Viskas dėl jos“, – pasakė sau. Tačiau jautė, kad iš dalies kalta jo paties puikybė. Džeradas troško įrodyti Savanai, kad joks kitas vyras niekada nepriverstų jos jaustis taip, kaip sugeba jis.

Ir įrodė lyg žaibas leisdamasis krūtine žemyn. Savanos kūnas dabar jau buvo drėgnas nuo aistros, o ne nuo lietaus.

Ji atsidavė Džeradui taip kaip nebuvo atsidavusi nė vienam vyrui. Visiškai. Kūnu ir siela. Įsikibo į stalą ir leidosi jo siaubiama.

Jis nuavė jai batus. Ji atlošė galvą ir nebeslopino aistringų aimanų – nei tada, kai jis nusmaukė jai iki pusės šlaunų džinsus, nei kai bučiavo apnuogintą kūną. Ji virpėjo ir beveik raudojo nuo jo rankų glamonių, karštos lūpos susijungė, ugnis susitiko su ugnimi.

Ji pasitenkino greitai ir stipriai. Siaubingai. Nuostabiai. Džeradas nesiliovė jos glamonėti ir kai užplūdo negailestinga malonumo banga, ji tyliai meldėsi, kad jis niekada nenustotų. Nuoga, išlaisvinta iš drabužių, likusi be jokios apsaugos ji nieko daugiau negalėjo, tik skendėti pojūčių jūroje, imti ir duoti.

Jis dar niekada ir nieko nebuvo šitaip geidęs. Norėjo imti ir imti, o imdamas žinojo, kad teikia jai žodžiais nenusakomą malonumą. Kraujas subėgo jam į galvą jai vėl pasiekus orgazmą, jis pajuto, kaip ji slopina riksmą.

Stiprūs jos šlaunų raumenys drebėjo. Jis lyžtelėjo juos, ilgėliau sustojo prie ženklo, kuriuo ji buvo pažymėjusi save, tada vėl tęsė plėšrūnišką, tikslingą kelionę liaunu kūnu.

Ji stovėjo užsimerkusi. Jis nenustojo glamonėti jos lūpomis vien tam, kad ji būtų pasiruošusi, kai jis nusivilks marškinius. Džeradas nusispyrė batus, numetė šalin kelnes. Ir nusitempė Savaną ant grindų.

Žvėris, kuris neramiai blaškėsi jame, ištrūko į laisvę. Džeradas įsiveržė į ją nieko negalvodamas, drebėdamas iš jaudulio, o ji kartojo jo vardą, dūsavo iš malonumo ir nagais draskė jam nugarą.

Juos užvaldė laukinis geismas, užplūdo karštis, kūnai judėjo greitai, ritmingai. Kraujas nepaliaujamai tvinkčiojo galvoje, širdyje, strėnose. Savana įsitempė ir išsilenkusi prigludo prie jo.

Džerado akys apsiblausė, pasaulis susitraukė ir jis išsiliejo į ją.

***

Savanai toptelėjo mintis, kad labai pasistengusi pajėgtų prišliaužti prie savo drabužių. Bent jau pamėgins. Po minutės kitos.

Taip malonu gulėti po Džeradu ant senovinio kilimo jo elegantiškame kabinete.

Suvokė, kad yra visiškai, besąlygiškai nusiaubta. Nors ir anksčiau mylėtis su juo buvo be galo gera, tai, kas ką tik nutiko, tikrai ypatinga. Tikėjosi, kad nuo šiol tokia bus jų siekiamybė.

– Man reikia atsikelti, – sušnabždėjo Savana.

– Kodėl?

– Noriu įsitikinti, kad nesu suparalyžiuota.

– Ar užgavau tave?

Ji neatsimerkė, tik nusišypsojo.

– Dar kelios tokios minutės ir būtum mane pribaigęs. – Sutelkusi jėgas ji paglostė jam plaukus. – Ačiū tau.

– Visada tavo paslaugoms. – Džeradas nuoširdžiai atsiduso, o tada pabučiavo ją į kaklą. – Žinoma, visai neįsivaizduoju, kaip man reikės toliau čia dirbti. – Sudejavęs jis nusirito nuo jos. – Klientas kiurksos kėdėje priešais mane, aš vartysiu jo bylą, staiga prieš akis iškils tavo paveikslas: sėdi sau nuoga atsirėmusi į šį stalą.

Savana nusijuokė, bet tuoj pajuto, kad iš tiesų tegali šliaužti. Ko gero, kojos daugiau niekada jos nebelaikys.

– Klientui kils įtarimas, kai imsi kvailai šypsotis.

– Ir seilėtis. – Visiškai pribaigtas Džeradas pasisiekė marškinius. Pakreipęs galvą žvilgtelėjo į jos tatuiruotę. – Įdomiai pradėjome kontoroje keisti interjerą.

– Ar aną kartą irgi panašiai pradėjai?

Jam teko susikaupti ir prisiminti, kaip užsisegti marškinius, todėl minutėlę užtruko. Tada suprunkštė.

– Nori pasakyti – su Barbara? Neprisimenu, ar ji šiame kabinete apskritai kada nors buvo atsisagsčiusi savo dvieilį švarkelį. Jos ne toks stilius.

Jau apsivilkusi apatinius baltinius Savana atsigręžė į jį.

– Bet juk judu buvote vedę, tiesa?

– Taip buvo įrašyta santuokos liudijime.

– Kodėl?

– Na, ten taip turi būti parašyta. Toks įstatymas.

– Kodėl tu apskritai su ja tuokeisi?

– Maniau, kad tarp mūsų daug bendro. Abu norėjome įsitvirtinti kaip specialistai, pažinojome daugybę tų pačių žmonių, vykdėme daug panašių funkcijų. – Suvokęs, kaip tuščiai skamba jo žodžiai, Džeradas sutriko. – Ji protinga, rafinuota moteris. Man tokios ir reikėjo, bent jau maniau, kad reikia. Priešingybės mano karštakošiškam būdui. Juk nuo jaunystės buvau ramybės drumstėjas.

– Tave traukė orumas. – Sėdėdama ant grindų Savana segiojosi marškinius.

– Teisybė. Tada man tai atrodė svarbu.

– Ir dabar svarbu. Visada svarbu. – Nors suvokė, kad šie žodžiai maunantis džinsus gali skambėti truputį kvailai, Savana vis tiek juos ištarė. – Aš irgi visada norėjau būti ori. Tik nemanau, kad švarkelis su dviem eilėmis sagų prideda orumo. Tai ne mano stilius. Tačiau patiktų, kad žmonės žvelgtų į mane pagarbiai. – Ji užsitraukė batą. – Štai dėl ko gyvenu čia. Galiu viską pradėti iš naujo.

– Mes visi gręžiojamės į praeitį. – Džeradas nuėjo pasiimti kaklaryšio. – Tokia žmogaus prigimtis.

– Aš nesigręžioju, – beveik piktai metė Savana ir užsitraukė antrą batą. – Daugiau nebesigręžioju.

Jis susikaupęs rišosi kaklaryšį.

– Neprisimeni nė vieno žmogaus? Nė vieno iš tų, kuriuos pažinojai ir kurie tave lietė?

Iš pradžių ji norėjo nerūpestingai atsakyti į šį klausimą, bet staiga sustingo. Džeradas kalba ne apie žmones apskritai. Jis turi omenyje vyrus. Prisiminė, ką jis sakė, kai juodu mylėjosi, kai ji blaškėsi ir virpėjo po juo.

Pamylėsiu tave taip, kaip dar niekas niekada nėra pamylėjęs.

„Štai kur esmė“, – įskaudinta pagalvojo Savana.

– Turi galvoje meilužius?

– Tai tu pasakei „meilužius“, aš kalbėjau apie žmones.

– Pamenu, ką sakei, Džeradai. Ne, mano praeityje nėra tokio svarbaus žmogaus, apie kurį vertėtų galvoti.

„O kaip Brajano tėvas?“ Jis vos nepaklausė to garsiai, tačiau dar neištarti žodžiai įstrigo gerklėje.

– Tu pyksti, – pasakė jis pastebėjęs, kaip blizga jos akys.

– Tiesiog staiga suvokiau, kad tai, kas ką tik čia įvyko, tebuvo tavo galios demonstravimas. Tu norėjai įrodyti esąs geresnis už bet kurį mano anksčiau turėtą vyrą.

Dabar jis žybtelėjo akimis.

– Kvailai kalbi.

– Tik nesakyk man, kad esu kvaila, – atrėžė Savana, bet tuoj susivaldė. Reikia nekreipti dėmesio, priminė sau. Neskaudinti savęs. – Gali atsipalaiduoti, Džeradai, tikrai tai įrodei. Tu esi nepaprastas meilužis. Geresnis už kitus. – Ji iš lėto priėjo prie jo ir paglostė įsitempusį veidą. – Aš mėgavausi kiekviena akimirka. Tačiau nebeliko laiko, negalėsiu sukabinti paveikslų. Prieš grįždama namo turiu sutvarkyti dar keletą reikalų.

Jis suėmė Savaną už rankos. Jau spėjo ją perprasti ir žinojo, kad nerūpestinga arogancija ji dangsto pyktį.

– Man regis, mums reikia pasikalbėti.

– Tai nedega. – Savana atrakino duris. – Sugaišome visą pietų pertrauką, bet kurią minutę gali grįžti Sisi. – Ji nerūpestingai jį pabučiavo ir ištraukė ranką.

– Mums reikia pasikalbėti, – pakartojo jis.

– Gerai. Apmąstyk viską, o vakare pasikalbėsime. – Suprasdama, kad jį erzina, ji įžūliai šyptelėjo. – Ačiū už tai, ką parodei, Makeidai. Bus verta prisiminti.

Jai nebūtų pavykę nužengti nė poros žingsnių, jei į biurą nebūtų įlėkusi Sisi.

– Ei, Savana! – džiugiai šūktelėjo ji. – Lauke taip lyja, kad tau reikės automobilį išmainyti į laivą.

– Tada turiu kuo greičiau važiuoti iš čia, – pasakė Savana ir neatsigręždama nusileido laiptais.

4 Morning star (angl.) – ryto žvaigždė.

Jis nupirko gėlių. Džeradas pats nežinojo, ar dėl to, kad nori atsiprašyti, ar tiesiog įprato kartkartėmis parnešti Savanai gėlių, nes kai jis pareidavo su puokšte, ji labai nustebdavo ir apsidžiaugdavo.

Nenorėjo galvoti, kad vėlyvųjų pavasario gėlių puokšte stengiasi jai įsiteikti, nes nesijautė buvęs labai neteisus. Juk nieko atvirai neklausė, tik užsiminė. O kodėl, tiesą sakant, negalėjo paklausti?

Jis norėjo daugiau sužinoti apie Savaną – kas, kaip ir kodėl buvo jos praeityje. Neužteko tų epizodų, kuriuos ji retkarčiais papasakodavo. Džeradas norėjo matyti visą paveikslą.

Žinoma, pasirinko netinkamą laiką, tai galima pripažinti. Ir dar susierzino, jog ji kiaurai jį permato. Tačiau galų gale jis turi teisę viską žinoti. Todėl jie ramiai, protingai pasikalbės.

Gal todėl, kad buvo rimtai pasiruošęs pokalbiui ir jam nusiteikęs, Džeradas užvirė pykčiu, kai pamatė, jog prie namo nėra Savanos automobilio.

Kur, po velnių, ji gali būti? Juk jau po šešių. Džeradas stovėjo prie automobilio ir susiraukęs dairėsi aplinkui. Šlaite augančios gėlės buvo palinkusios nuo lietaus ir atrodė labai ryškios. Savanos pasodintų azalijų beveik visi žiedai buvo nubyrėję, tačiau lapai žvilgėjo sodriai žalia spalva.

Džeradas prisiminė tą dieną, kai pirmą kartą pamatė ją tarp vazonėlių su gėlėmis, akmenuotas šlaitas dar buvo nesutvarkytas.

„Ji tikrai čia neblogai padirbėjo“, – pagalvojo jis. Šaknys, apie kurias kalbėjo, dar nebuvo giliai suleistos, bet jau įsikabinusios į žemę. Džeradas norėjo tikėti, kad ji pamilo šią vietą ir rado nusiraminimą žalumoje žolės, kurią mėgo pjauti pati, margumyne gėlių, kurias taip rūpestingai prižiūrėjo, ir netoliese dunksančiame miške, kuriuo dalijosi su juo.

Ryškiai oranžinis Brajano dviratis buvo paliktas nuo šlaito vingiuojančio tako pusiaukelėje. Šalia verandos stovėjo karutis, pilnas mulčio.

Smulkmenos, pagalvojo jis, nereikšmingos smulkmenos, iš kurių susideda namai.

Ir staiga jis skausmingai pajuto, jog nori, jam reikia, kad šie namai būtų ir jo. Ne vieta, kur gali palikti kelis daiktus, kurių prireikia retkarčiais nusprendus čia pernakvoti, o tikri namai.

Jis troško, kad Savana jam būtų ne šiaip moteris, kurią jis myli ir su kuria mylisi. Viena santuoka jau nenusisekė, Džeradas buvo įsitikinęs, tvirtai įsitikinęs, jog daugiau nepaklius į tokią padėtį, kai vėl gali nepavykti ir jis viešai pasirodys esąs pažeidžiamas. Argi nesakė sau, kad jam visiškai pakaks malonaus neįpareigojančio ryšio su Savana?

Tačiau beveik nuo pat pradžių sau melavo, nes nebuvo patenkintas ir nebenorėjo tokio ryšio. Todėl ir kamantinėjo Savaną, subtiliai, o kartais ir ne, apie tai, ką ji veikė, kur gyveno. Ji pati nenorėjo apie tai kalbėti, tad Džerado išdidumui ir jausmams teko sunkus išbandymas.

Jis troško, kad Savana jam išsipasakotų, dalytųsi viskuo, jam rūpėjo jos praeitis, dabartis ir ateitis. Norėjo, kad tada, kai jai liūdna ar prislegia rūpesčiai, ji ieškotų jo paguodos. Ir dalytųsi su juo džiaugsmais.

Giliai atsidusęs Džeradas galiausiai pripažino: nori ją vesti, turėti su ja vaikų ir drauge pasenti.

Jis nužingsniavo taku. Stabtelėjo prie Brajano dviračio, palietė jį. Jam reikėjo ir šio berniuko. Tai buvo kažkas nauja. Džeradas norėjo, kad Brajanas būtų ne vien Savanos, o jųdviejų sūnus. Todėl padėjo Brajanui ruošti namų darbus, mokė žaisti beisbolą, sėdėdamas stadione sirgo už jo komandą. Džeradas prie to priprato ir nekantriai laukdavo susitikimo su Brajanu. Laukdavo to trumpo šypsnio, šūktelėjimo sveikinantis.

Tačiau to negana. Jie netapo šeima.

Tam reikia meilės. Brajaną jis pamilo labai greitai, net pats to nesuvokdamas. Vedybos galėtų viską pakeisti. Ne juridinis aktas, o pasižadėjimas likti kartu.

Juodu su Barbara nesilaikė pažado ir taip juridinis aktas neteko prasmės. Viskas vyko sklandžiai, tvarkingai, civilizuotai.

Argi ne tai svarbiausia? Nepasakytum, kad jo jausmai Savanai ir Brajanui labai jau civilizuoti. Išties pernelyg savininkiški. Džeradas troško, kad jie jam priklausytų ir jis galėtų juos ginti. Varginantys jausmai. Nesuvaldomi.

Užtai kokie nuostabūs.

Šiek tiek nusiraminęs, kad apsvarstė padėtį, Džeradas įėjo į vidų.

Batai voliojosi ten, kur jų neturėtų būti, knygos ir žaislai buvo išmėtyti. Ant stalo nutėkšti auskarai, purvo ruožas ant kilimėlio prie durų.

Namai.

O kur, po galais, namiškiai?

Buvo pripratęs rasti juos čia. Brajaną – kieme arba įnikusį į beisbolo kortelių rinkinį. Radijas turėtų plyšoti, televizorius griaudėti per garsiai. Savana turėtų būti virtuvėje, darbo kambaryje ar užsnūdusi ant sofutės.

Džeradas nuėjo į virtuvę. Padėjo gėles ant stalo. Niekur nebuvo matyti jokio raštelio. Paskubomis brūkštelėto pasiaiškinimo lapelyje, prisegtame prie šaldytuvo. Susiraukęs jis padėjo portfelį šalia gėlių. Bent raštelį tai galėjo palikti.

Juk buvo susitarę pasikalbėti, argi ne? Jis norėjo daug ką apšnekėti, o jos nėra. Džeradas nuėjo į Savanos darbo kambarį. Ant darbastalio, šalia žaismingo skraidančios varlės eskizo, stovėjo pusė stiklinės vandeniu skiesto limonado.

Kitą kartą jis būtų nusišypsojęs.

Tačiau dabar nuotaika nesulaikomai bjuro ir jis patraukė laiptais į antrą aukštą. Plėšdamas nuo kaklo kaklaryšį įėjo į jos miegamąjį. „Jos miegamąjį“, – pagalvojo niršdamas. Vieną kartą tai reikia pakeisti. Jis švystelėjo kaklaryšį ant lovos. Paskui jį nulėkė švarkas.

Jie turėjo ilgai ir rimtai kalbėtis. Juodu su Savana. Ji žadėjo jį išklausyti.

Bambėdamas Džeradas persirengė, apsimovė džinsus, o kostiumą pakabino į spintą prie jos drabužių. Sukandęs dantis. Vienas iš pirmųjų darbų, kurį reikės padaryti, tai nusipirkti dar vieną spintą. Vyras turi turėti savo spintą, po galais.

Iš tikrųjų tai reikia įrengti dar vieną miegamąjį, didelį, kad tilptų jų abiejų daiktai. Ir dar vieną vonią, nes turės ir daugiau vaikų.

Jam praverstų kabinetas. Ne tik jai reikia erdvės darbui.

Brajanui jis pastatys namelį medyje. Vaikas privalo turėti namelį medyje.

Dar reikės sandėliuko įrankiams, keliuką į namus taip pat būtina tvarkyti. Jis viskuo pasirūpins. Jis viskuo pasirūpins, nes... „Jau visai kraustausi iš galvos“, – nusprendė Džeradas ir atsisėdo ant lovos krašto.

Juk dar nepasakė Savanai, kad jie tuokiasi, o jis jau planuoja, ką patvarkys name.

Kas jam darosi? Kodėl jis taip pyksta ant jos ir ant savęs? Panikuoja. Šiek tiek baiminasi. Nerimauja, kad paminėjus apie vedybas ji nusikvatos ir pasakys, jog jos tai nedomina.

Džeradas atsistojo ir susiglostė plaukus. Jis privers ją susidomėti. Netrukus.

Geriau būtų nusiraminti, nusileisti žemyn ir imti ruošti visiems trims vakarienę. Jau ketino taip ir padaryti, kai ant tualetinio staliuko pastebėjo dėžutę.

Joje buvo sudėtos žvilgančios diržų sagtys. Didelės, įspūdingos. Paėmęs vieną apžiūrėjo žirgo ir raitelio reljefą. Savanos tėvo daiktai. Ji gavo juos. Tačiau nieko nesakė Džeradui.

Tų daiktų buvo nedaug. Džimo Moningstaro prieš daugelį metų laimėti prizai, visokie mažmožiai žmogaus, kuris daug keliavo ir daiktams nejautė didelių sentimentų. Šalia staliuko stovėjo ir didesnė dėžė. Joje gulėjo seni nudrengti batai, nunešiota skrybėlė ir keletas rūpestingai sulankstytų drabužių, prie kurių Savana, regis, nebuvo nė prisilietusi.

Pamatė ir savo bičiulio iš Oklahomos laišką, kuriame buvo smulkus persiunčiamų daiktų sąrašas ir pasiūlymas kreiptis į jį, jei kiltų kokių nors klausimų.

Džeradas padėjo laišką į šalį. Tada pastebėjo nuotraukas.

Dauguma jų buvo sulankstytos tikriausiai neatsargiai kišant į stalčius. Jose jis pirmą kartą pamatė Džimą Moningstarą. Neįtikėtinai išraiškinga nuotrauka: veidas griežtas ir ryžtingas, akys primerktos. Jis sėdi ant žirgo.

Savana paveldėjo jo tamsią odą ir aukštus skruostikaulius. Tačiau tame atšiauriame, diržingame veide buvo dar kažkas, kas persidavė jai. Gal smakras, kuris aiškiai rodė: jei gyvenimas trenks kumščiu, jis smūgį atlaikys.

Rado dar vieną nuotrauką paprastuose rėmeliuose, joje tas pats vyras stovi su jaunute Savana. Žiūrėdamas į ją Džeradas šyptelėjo. Savanai ten gal trylika ar keturiolika metų. Aukšta, apsivilkusi languotais, į džinsus sukištais marškiniais, po kuriais jau ryškėja besiformuojančios krūtys, palaidais plaukais, krintančiais iš po kaubojiškos skrybėlės.

Žiūrėjo tiesiai į fotoaparatą, o lūpose galėjai įžvelgti jai būdingos gudrios šypsenėlės užuominas. Stovėjo truputį arogantiškai, atkišusi į priekį vieną klubą, uždėjusi ranką tėvui ant peties. Džimas Moningstaras rankas buvo susikryžiavęs ant krūtinės. Prie dukters nesilietė.

Buvo viena dar jaunesnės Savanos, sėdinčios ant žirgo, nuotrauka. Klasikine poza, ant piestu stovinčio žirgo, iškeltoje rankoje laiko skrybėlę.

Atrodė galinti ryžtis bet kam.

Buvo ir daugiau nuotraukų, kuriose Moningstaras nufotografuotas su kitais vyrais, besišypsančiais atšiauriais veidais, su skrybėlėmis, auliniais batais ir džinsiniais drabužiais. O fone – gardai, arklidės, arkliai. Visose nuotraukose arkliai.

Galvon šovė mintis, kad ir jie tvarte galėtų įrengti gardą arkliams ir įsigyti vieną kitą žirgą. Savana tikriausiai juos myli, galbūt pamils ir Brajanas...

Tačiau kai pamatė dar vieną nuotrauką, iš galvos išlakstė visos mintys.

Joje Savana maždaug šešiolikos, nors kūnas visiškai subrendęs. Vilki aptemptais sportiniais marškinėliais, sukištais į siaurus džinsus. Veidas švelnus, kiek putlokas, dar gana vaikiškas. Nuotraukoje ji juokiasi. Pagauta kaip tik ta akimirka, kai kvatojasi visa gerkle. Džeradas kone girdėjo jos juoką.

Savana stovi apkabinusi vyrą. Ir jis laiko ją apkabinęs. Jųdviejų rankos susipynusios, abu linksmi. Vyro skrybėlė nusmaukta ant pakaušio, matyti pasišiaušusios šviesios garbanos. Jis įdegęs, lieknas, aukštas. Akys tikriausiai mėlynos, o gal žalios – sunku įžiūrėti nuotraukoje. Bet tikrai šviesios ir besišypsančios.

Brajanas paveldėjo to vyriškio kreivą šypseną.

Aišku, čia Brajano tėvas.

Džeradas pajuto pyktį. Štai tas vyras. Vyras, ne berniukas. Jo veidas neginčytinai gražus, netgi pribloškiantis, bet tikrai ne paauglio. Šis vyras suvedžiojo ir paliko šešiolikmetę. Tačiau niekas nieko nedarė.

Moningstaras išsaugojo nuotrauką. Nes viską žinojo. Džeradas tyliai suurzgė.

Viską žinojo, bet vis vien nieko nedarė.

Iš tarpdurio jį stebėjo Savana. Visą dieną jautėsi taip, tarsi važinėtųsi amerikietiškaisiais kalneliais. Dabar vėl nėrė žemyn.

Išėjusi iš Džerado kontoros ji pasiryžo atsikratyti susierzinimo ir pykčio. Ir dabar grįžo namo tikėdamasi pasidalyti su juo sėkme. Ji pardavė Hovardui Bilsui tris paveikslus, o ateityje galbūt parduos dar daugiau.

Pakeliui į namus ji visą laiką apie tai kalbėjosi su Brajanu. Apie patį Hovardą, apie tai, kaip jis mykė ir dvejojo dėl aiškiai per aukštos pradinės kainos, kurios ji užsiprašė, bet galiausiai sumokėjo gerokai daugiau, nei ji tikėjosi.

Ji netgi buvo sustojusi nupirkti šampano, kad juodu su Džeradu galėtų atšvęsti. Kad ji galėtų su juo atšvęsti, nes seniai palaidota svajonė užsidirbti iš tapybos ima pildytis.

Tačiau dabar suprato: šventės nebus. Tokią išvadą padarė pamačiusi Džerado veido išraišką jam tyrinėjant jos tėvo daiktus. Negalėjo suvokti, kodėl jo veide tiek pykčio. Tačiau jautė – netrukus sužinos.

„Velniop visa tai“, – pagalvojo Savana ir žengė iš tarpdurio. Reikėjo išsiaiškinti.

– Nedaug čia turto, tiesa? – Ji palaukė, kol Džeradas pakels galvą ir pažvelgs į ją. – Įsivaizduoju, kad dauguma tavo klientų paveldi gerokai didesnius turtus.

Jis sugebėjo viską daryti neskubėdamas, žingsnis po žingsnio, žinojo, kaip pradėti ir galiausiai prieiti prie reikalo esmės.

– Kada gavai siuntinį?

– Prieš savaitę ar dvi. – Savana gūžtelėjo pečiais ir nuėjo prie lango. – Brajanas kieme. Mes parsinešėme kačiukus. Iš laimės jis jaučiasi lyg danguje.

Džeradas Makeidas sugebėjo ir dar vieną dalyką – nenukrypti nuo temos.

– Prieš savaitę ar dvi. Nieko man nesakei.

– O ką čia sakyti? Gavau čekį ir perdaviau tavo rekomenduotam finansų makleriui. Prie viso kito nenorėjau kišti nagų, vis atidėliojau iki šio ryto. Ko gero, tas sagtis paliksiu Brajanui. Gal kada nors jis jų norės. Drabužius atiduosiu labdarai.

– Kodėl nieko nesakei man?

– O kodėl turėjau sakyti? – Ji atsisuko kiek susierzinusi, bet ir susidomėjusi. – Čia nieko įdomaus. Ne kokie nuo senų laikų užsilikę vertybiniai popieriai ar maišeliai su aukso dulkėmis. Viso labo keletas senų drabužių, batų ir laikraščių.

– Ir nuotraukų.

– Taip, kelios nuotraukos. Tėvas nelabai mėgo kaupti prisiminimus keliančius daiktus. Yra viena nuotrauka, kurioje jis man patinka. Ji tikrai atspindi, koks tėvas buvo iš tikrųjų – nuolat pasirengęs šokti ant žirgo. Pamaniau, gal Brajanas norės ją turėti.

– O kaip ši? – Džeradas iškėlė nuotrauką, kurioje Savana stovėjo su įžūliai besišypsančiu kaubojumi.

Ji kilstelėjo antakį ir papurtė galvą.

– Neįsivaizduoju, kaip tada tilpau į tuos džinsus. Klausyk, ketinu iškepti keletą kepsnių ant grotelių.

Kai Džeradas pastojo jai kelią, Savana nuoširdžiai nustebo. Pakreipusi galvą įsmeigė į jį žvilgsnį. Ir laukė.

– Ar rodei ją Brajanui?

– Ne.

– Ar žadi parodyti?

– Ne. Nemanau, kad jam įdomu, kaip jo motina atrodė būdama šešiolikos.

– Bet tikriausiai būtų įdomu, kaip atrodė tėvas.

Savana kone pajuto, kad gyslose stingsta kraujas.

– Jis neturi tėvo.

– Po velnių, Savana, negi neigsi, kad čia Brajano tėvas?

– Ne, jis nėra Brajano tėvas. Kelis kartus pasivoliojęs su moterimi šiene vyras netampa tėvu.

– Neišsisukinėk, Savana.

– Mano supratimu, tarp tų dviejų dalykų yra didžiulis skirtumas, advokate Makeidai. Kadangi tai, kas vyksta, labai panašu į kryžminę apklausą, paaiškinsiu viską paprastai. Taip, su tuo vyru nuotraukoje aš turėjau lytinių santykių ir pastojau. Istorijos pabaiga.

– Nė velnio! – Įsiutęs jis nutrenkė nuotrauką ant tualetinio staliuko. – Tavo tėvas tai žinojo, kitaip nebūtų laikęs šios nuotraukos.

– Taip. Ir aš taip pamaniau ją radusi. – Tai ją įskaudino, bet nelabai smarkiai, ji greitai to skausmo atsikratė. – Na ir kas?

– Kodėl niekas nieko nedarė? Juk jis buvo nebe vaikas. Tikrai vyresnis nei dvidešimt vienų.

– Man regis, tada jam buvo dvidešimt ketveri. O gal dvidešimt penkeri. Tiksliai neprisimenu.

– O tu buvai nepilnametė. Jį reikėjo įkišti į kalėjimą... bet pirma tavo tėvas turėjo nusukti jam sprandą.

Savana sunkiai atsiduso.

– Visų pirma, tėvas gerai mane pažinojo. Vadinasi, suprato: jei su kuo nors miegu, tai todėl, kad pati to noriu. Nors buvau nepilnametė, puikiausiai žinojau, ką darau. Tai nebuvo nei klaida, nei nelaimingas atsitikimas. Ir niekas manęs neprievartavo. Nenorėčiau, kad kaltintum tą vyrą.

– Bet jį reikia kaltinti, – atkirto Džeradas. – Tas kalės vaikas neturėjo teisės liesti tavo amžiaus mergaitės, o paskui nusišalinti nuo pasekmių.

Savana žybtelėjo akimis.

– Brajanas nėra pasekmė.

– Puikiai žinai, ką turiu omenyje. – Abiem rankomis braukdamas per plaukus jis paėjo į šalį. – Žinoma, dabar neįmanoma atsukti laiko ir atitaisyti klaidų. Tačiau norėčiau žinoti, ką ketini daryti toliau.

– Kepti kepsnius. O tu kaip nori – gali pasilikti arba važiuoti namo.

– Nesielk taip su manimi.

– Na, tokia jau aš esu. – Savana atsiduso. – Džeradai, kodėl tai neduoda tau ramybės? Su tuo vyru permiegojau prieš dešimt metų. Aš jį pamiršau. Jis pamiršo mane. – Tarsi norėdama patvirtinti savo žodžius ji paėmė nuotrauką ir įmetė į šiukšlinę prie tualetinio staliuko. – Štai ir viskas.

– Taip paprastai? – Štai kas jį iš tikrųjų graužė, suvokė Džeradas. – Jis tau nieko nereiškia?

– Teisingai.

– Tu nuo jo pastojai, Savana. Ir pagimdei berniuką, kuris dabar kieme žaidžia su kačiukais. Kaip gali vienu rankos mostu viso to atsisakyti?

Ją pagavo įniršis.

– Tau labiau patiktų kitokia istorija, tiesa, Džeradai? Istorija, su kuria įstengtum susigyventi. Istorija apie vargšę, nekaltą, visų apleistą mergaitę, ieškančią meilės. Mergaitę, suviliotą, išduotą ir paliktą suaugusio vyro.

– O argi ne taip ir atsitiko?

– Tu nežinai, kokia aš buvau ir ko norėjau. Iš tikrųjų tai net nenori žinoti. Nes kai sužinosi, kai išgirsi visą šią istoriją, ji tau atsistos skersai gerklės. „Su keliais vyrais ji miegojo? Ar galiu tikėti, kai ji sako neparsidavinėjusi? Jei net tėvas jos negynė, kokias galima daryti išvadas? Juk prisimenu, kad ji iš pat pradžių buvo pasirengusi šokti su manimi į lovą. Su kokia moterimi aš susidėjau?“ Ar ne tokie klausimai tave kankina, Džeradai?

– Negaliu suprasti, kodėl tu man nepapasakoji daugybės dalykų. Kodėl išbrauki dešimt savo gyvenimo metų, lyg jie tau nieko nereikštų. Taip, aš iš tikrųjų noriu žinoti, kokia tu esi.

Savana atmetė galvą.

– Atspėk. – Ji jau ketino lėkti lauk, bet sugrįžo ir sustojo prie jo taip arti, kaip tik galėjo. – Traukis man iš kelio.

– Aš stoviu tau skersai kelio, o tu – man. Jau seniai laikas šį reikalą išspręsti. Sakai, kad mane myli, bet vos prabylu kokia jautresne tema, tu iškart atšoki. Noriu suprasti, kas padėjo tau išgyventi iki šios dienos.

– Pati išgyvenau. Daugiau tau nieko nereikia žinoti.

– Ne, man reikia žinoti viską. Neįmanoma kurti ateities išbraukus praeitį.

– Aš tai galiu. O jei tu negali, Džeradai, tai tavo bėda. Žinai, kas yra? – metė jam klausimą Savana. – Tau neduoda ramybės tas veidas nuotraukoje. Jis tave skaudina ir kelia baimę.

– Tai juokinga.

– Nejaugi? Tu buvai vedęs, turėjai kitų moterų, bet tai nieko tokio. Aš tavęs neklausiau kodėl, kiek jų buvo, kas jos buvo, argi ne? Nieko tokio, kad buvai nutrūktgalvis palaidūnas ir slankiodavai su broliais po miestelį ieškodamas, ką tokio iškrėsti, prie ko prikibti. Tai šaunu. Berniukai yra berniukai. O štai aš – visai kas kita. Visa bėda, kad prasidėjai su manimi visko gerai neapgalvojęs. Dabar tu nori kai ką pakeisti, kad aš būčiau panašesnė į moterį, labiau tinkamą tokiam vyrui

kaip tu.

– Nekalbėk už mane. Tu klysti.

– O aš manau, kad esu teisi. Ir sakau: eik po velnių, Makeidai. Eik po velnių. Tau reikia aukos, dailaus veidelio, o gal moters, su kuria būtų negėda pasirodyti kokiame labdaros renginyje ar profesijos brolių susiėjime. Aš tokiam reikalui netinku. Neskaitau Kafkos.

– Ką čia paistai, velniai griebtų?

– Kalbu apie tikrą gyvenimą. O tikrovė štai kokia: nenoriu per tave užsitraukti bėdos.

Džeradas prisimerkė.

– Kalbame ne vien apie tai, ko reikia tau. Dabar jau ne. Štai tokia yra tikrovė, Savana. Aš neprivalau teisintis, kodėl noriu sužinoti, kam išmetei tą nuotrauką, nekreipi dėmesio į savo tėvo daiktus ir net neužsiminei man, kad jau gavai juos. Neprivalau aiškintis, kodėl klausiu tavęs, ko tu nori iš savęs, iš manęs. Iš mūsų. Nei sakyti tau, ko noriu, ko tikiuosi ir ką ketinu turėti. Bet sakau: aš noriu visko. Visko arba nieko.

– Griebiamės ultimatumų, a?

– Regis, taip. Pagalvok apie viską, – metė jis ir įsiutęs išžirgliojo pro duris.

Niršdama ji liko stovėti ten, kur stovėjo. Išgirdo, kaip apačioje trinktelėjo durys. Teko susiimti, kad nepultų prie lango pasižiūrėti. Gal net pašaukti atgal. Po kelių minučių išgirdo automobilio burzgimą.

Tai štai kaip. Visko arba nieko. Jis drįsta reikalauti, kad ji atiduotų jam viską, nepasilikdama sau nieko. Nieko, kas sušvelnintų kritimą. Jau kartą krito, mėlynės neišnyko daugybę metų. Dievas mato, ji nenori, kad tai pasikartotų.

Stengdamasi nusiraminti ji nulipo į apačią. Apsimetė nematanti nei gėlių ant stalo, nei šaldytuve vėstančio šampano. Gal išgers jį pati viena vėliau, pagalvojo imdama iš šaldytuvo mėsą. Išgers visą sumautą butelį ir maloniai apsvaigs. Tai geriau nei kamuotis panirus į liūdnas mintis, stengiantis išsilaižyti žaizdas. Ir geriau negu putoti pykčiu, kuris vis dar šniokštė kraujyje.

Trinktelėjus durims ji atsisuko ir supyko ant savęs pajutusi nusivylimą, kad įėjo sūnus.

– Ar Džeradas ant tavęs supyko?

– Kodėl klausi?

– Man taip pasirodė. – Sunerimęs Brajanas atsisėdo ir pasirėmė alkūnėmis į stalą. – Jis stabtelėjo pažiūrėti į kačiukus, bet iš tikro nekreipė į juos dėmesio. Be to, pasakė, kad negali likti pas mus.

– Regis, jis pyksta ant manęs.

– Ar tu irgi ant jo pyksti?

– Taip. – Ruošiant kepsnius buvo galima šiek tiek nuleisti garą. – Labai pykstu.

– Ar tai reiškia, kad daugiau jo nebemyli?

Ji pažvelgė į sūnų, pamatė nerimą Brajano akyse ir pyktis šiek tiek atlėgo.

– Ką nori pasakyti, Brajanai?

Jis gūžtelėjo pečiais ir ėmė koja spardyti grindis.

– Na, tu niekada anksčiau nebuvai nieko įsimylėjusi. Jis beveik visą laiką būna čia, atveža tau gėlių, žaidžia su manimi. Judu bučiuojatės ir glėbesčiuojatės.

– Tiesa.

– Tai mudu su Konu pagalvojome, gal ketinate susituokti.

Strėlė pataikė jai tiesiai į širdį.

– A...

– Pamaniau, tai būtų savotiškai šaunu, nes Džeradas – kaip reikiant.

Savana pastūmė mėsą į šalį. Stengdamasi laimėti laiko atsuko čiaupą, nusiplovė ir rūpestingai nusišluostė rankas. Ir visą laiką svarstė, ką ji padarė savo mažajam berniukui?

– Brajanai, juk žinai – žmonės dažnai bučiuojasi, bet nebūtinai tuokiasi. Esi protingas ir supranti, kad suaugę žmonės kartais draugauja, net labai artimai bendrauja, tačiau nesituokia.

– Taip, bet jei jie iš tikrųjų myli vienas kitą, tai tuokiasi, tiesa?

– Kartais. – Ji apėjo stalą ir uždėjo ranką sūnui ant peties. – Deja, meilės ne visada užtenka.

– Kodėl?

– Todėl... – Ką jam atsakyti? – Todėl, kad žmonės – sudėtingos būtybės. Šiaip ar taip, Džeradas pyksta ant manęs, o ne ant tavęs. Jūs galite likti draugais.

– Tikiuosi.

– Geriau eik laukan ir pažiūrėk, kad kačiukams nieko nenutiktų. Aš užkursiu kepsninę.

– Gerai. – Vilkdamas kojas Brajanas patraukė prie durų. – Tik pamaniau, kad jeigu susituoktumėte, tai jis man būtų lyg ir...

– Kas?

– Lyg ir tėvas. – Brajanas gūžtelėjo pečiais – visai taip pat kaip ji, kai norėdavo atsikratyti skausmo. – Man atrodo, būtų šaunu.

Ilgesingi Brajano žodžiai visą vakarą graužė Savanai širdį ir protą. Mėgindama sušvelninti Brajano nusivylimą ji pavertė jų paprastą vakarienę mažute švente.

Brajanas gavo tiek limonado, kiek pajėgė išgerti, prikepė jam daug bulvyčių, jie kūrė visokiausius juokingus ir pašėlusius planus, kaip išleis už paveikslus gautus pinigus.

Vien nuvažiuoti į „Disnėjaus pasaulį“ neužteks. Geriau jie jį nusipirks. Tada išsipirks vietas ložėje beisbolo varžyboms stebėti. Be to, nusipirks beisbolo komandą „Baltimorės volungės“, o Brajanas toje komandoje bus saugas.

Savana tęsė žaidimą, kol įsitikino, kad jie abu pamiršo, jog iš tikrųjų Brajanas nori vienintelio dalyko – Džerado.

Naktį ji praleido spoksodama į lubas ir kurdama nuostabiai bjaurius planus, kaip atsilyginti Džeradui Makeidui už tai, kad jis įspaudė tokį pėdsaką jos sūnaus širdyje.

Jos pačios širdis ne tokia svarbi, nes ji buvo išmokusi apsiginti. Padės laikas, darbas ir namai, kuriuos toliau puoš. Jai nebūtina turėti vyrą, kad puikiai jaustųsi. Niekada nebuvo būtina. Ji pasistengs, kad sūnui netrūktų tėvo. O Džeradą reikės nubausti už tuščiai sužadintas Brajano viltis.

Tas niekšas įsibrovė į jų gyvenimą. Tapo to gyvenimo dalimi. Dovanodavo jai gėlių, tebūnie jis prakeiktas. Žaisdavo kieme beisbolą su Brajanu, veždavosi jį į ūkį, žadindavo ją lovoje taip kaip niekas anksčiau. Tebūnie jis dar kartą prakeiktas.

Paskui pažvelgė į ją iš savo advokatiškųjų aukštumų. Suabejojo jos morale, elgesiu ir motyvais. Iš pradžių leido pasijusti vertesne, nei ji buvo anksčiau, o paskui sužlugdė. Privertė ją savimi suabejoti.

Jam tai geruoju nesibaigs. Savana nė nepajuto, kaip atsidūrė viduryje lovos, kad ši neatrodytų tokia tuščia. Jis neturėjo teisės įsibrauti į jų gyvenimą ir pradėti kelti reikalavimus. Klausinėti, kas ji buvo, kur buvo ir ko norėjo. Ji neprivalo atsakinėti į jo klausimus ir jam tai įrodys.

Na taip, jis sugebėjo įsibrauti į jos gyvenimą, galvojo Savana rūsčiai spoksodama į lubas. Privertė ją pasijusti kvaila nevykėle ir pirmą kartą per daugybę metų pažeidžiama. Dabar jis mano galintis išnykti iš jos gyvenimo, nes ji ne visai tokia, kokia turėtų būti jo...

Savana išsiviepė... Jo žmona.

Ji nekentė Džerado, nuoširdžiai nekentė už tai, kad jis leido jai galvoti, puoselėti viltis ir netgi planuoti bendrą ateitį jai pačiai to netgi gerai nesuvokiant. Tik kai Brajanas apie tai užsiminė, ji susivokė, kad kartais pasvajodavo – tik truputėlį – apie ilgą ir laimingą gyvenimą su juo.

Kaip tose pasakose, kurias iliustravo... pasakose apie stiprius ir aistringus princus.

Tai trikdė. Tai žemino. Ją, moterį, valios jėga ir ištverme sugebėjusią nugalėti gyvenimo sunkumus, pažemino vyras.

Ji buvo viena, bet išgyveno. Jai teko vaikščioti alkanai, dirbti, kol griūdavo iš nuovargio, imtis orumą žeidžiančių darbų. Tėvas ją išmetė iš namų kaip tik tada, kai jai labiausiai jo reikėjo.

Tačiau niekas, jokia skausminga gyvenimo patirtis jos nepažemino taip kaip pastaroji.

Ir niekas iki šiol taip nenuliūdino Brajano kaip Džeradas.

Savana sunkiai atsiduso – kartą, kitą. Na, ji dar parodys Džeradui Makeidui, kokia yra moteris. Parodys, kad jai jo nereikia.

Džeradas nusprendė, kad šeštadienio popietę sėdėti verandoje ir gerti alų – visai neblogas užsiėmimas. Diena graži, o jis maloniai nuvargęs nuo ryto darbų.

Broliai taip pat čia, o vėl būti visiems krūvoje – geras jausmas. Tiesiog praleisti valandą namie. Stebėti, kaip auga žolė, o po ją laksto šunys.

Galbūt – tik galbūt – netrukus jis nueis iki Savanos namų. Davė jai į valias laiko nuraminti kunkuliuojantį pyktį ir blaiviai įvertinti padėtį.

Ir jam užteko laiko. Jau buvo beveik pasiruošęs – ne visai, beveik – pripažinti, kad pasikarščiavo. Elgėsi nelabai protingai.

Tačiau ir Savana elgėsi kvailai. Apkaltino jį, kad bijo to tipo iš nuotraukos ir nori kitokios moters. Ir kad ji jam netinka, nes neskaito Kafkos.

Įdomu, iš kur tai ištraukė?

Džeradui nepatiko, jog ji lygina savo ir jo gyvenimą. Apibūdino jį lyg siauraprotį moterų niekintoją. Jis tikrai ne toks.

Tiesiog jo gyvenimas kitoks, ir viskas.

– Tai kalbiesi su savimi, – mestelėjo Devinas drožinėdamas medžio gabalą.

– Jis tai daro nuo tos akimirkos, kai pasirodė čia vakar. – Šeinas nusižiovavo ir paspyrė savo kėdę. – Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, kad Savana išgrūdo jį lauk.

Tie žodžiai ir griausmingas Reifo juokas patraukė Džerado dėmesį.

– Ne, neišgrūdo. Aš pats išvažiavau, kad ji kai ką suprastų.

– Taaaip... – Reifas mirktelėjo Devinui. – O ką ji turi suprasti?

Džeradas prisimerkęs atstūmė nuo savęs alų.

– Ji turi praregėti ir pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

Šiuos jo žodžius palydėjo šūksmai.

– Viskas turi būti taip, kaip nori jis! – pareiškė Reifas. – Tik taip, niekaip kitaip.

– Nesąmonės. – visai neįsižeidęs Džeradas sukryžiavo kojas. – Tiesiog viskas turi būti teisinga.

Ant viršutinio laiptelio sėdintis Devinas sujudėjo.

– O ką ji daro klaidingai?

– Nutyli kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, šįryt man paskambino Hovardas Bilsas ir padėkojo, kad supažindinau jį su Savana. Atrodo, vakar ji lankėsi pas jį ir pardavė jam tris savo paveikslus. – Prabilęs apie tai Džeradas vėl įniršo. – Ar ji man pasakė apie tai? Ne. Tai kokie tie mūsų santykiai? Jeigu jos tiesiai šviesiai nepaklausiu, nieko ir nesužinau. Net jei ir paklausiu, ji atsako tik į pusę klausimų.

Pralinksmėjęs Šeinas ištiesė rankas.

– Galėčiau lažintis, kad tu apibėrei ją klausimais: „Kas tada nutiko? Ką tu padarei? Kokie įvykiai prie to privedė? Kur buvai tą vakarą?“

Džeradas būtų kumštelėjęs stipriau, jei Šeinas nebūtų stovėjęs per toli nuo jo.

– Aš Savanos netardau, tik klausiu. Noriu viską apie ją žinoti. Vyras turi teisę viską žinoti apie moterį, kurią ketina vesti.

Reifas užspringo alumi.

– Kada tai atsitiko?

– Taip ir maniau. – Giliai atsidusęs Šeinas atsidarė šaldytuvą ir pasiėmė alaus. – Aš taip ir maniau.

Devinas ramiu žvilgsniu tyrinėjo Džeradą.

– Tu pasipiršai Savanai?

– Ne. Dar neturėjau progos to padaryti.

– Jis nepasipiršo. – Devinas nusišypsojo. – Kažkodėl nesistebiu.

– Galėtumėte pasistengti į viską pažvelgti mano akimis, – burbtelėjo Džeradas. – Supratau, kad noriu ją vesti. Ne kartą viską permąsčiau ir staiga pamačiau pas ją jos tėvo daiktus. Ji man nieko apie tai nesakė. Tarp daiktų buvo nuotrauka, kurioje ji nufotografuota su Brajano tėvu.

– Hmm... – už visus numykė Reifas.

– Kai pasiteiravau jos apie tą nuotrauką, iškart pasišiaušė.

– Priešiškai nusistačiusi liudininkė, – sumurmėjo Šeinas ir sulaukė pikto žvilgsnio.

– Ji išmetė tą nuotrauką, – tęsė Džeradas, – lyg kokį nereikšmingą popiergalį.

– Galbūt jai ji išties jau nieko nereiškia, – įsiterpė Devinas.

– Klausyk, tas niekšas užtaisė Savanai vaiką ir paliko. Tėvas išspyrė ją iš namų. Dėl Dievo meilės, jai tada buvo tik šešiolika. Negalėjo nieko nereikšti. Bet ji nepasakoja. Negana to, dar ir kaltina mane nebūtais dalykais. Sako, aš galėjau sau leisti jaunystėje kvailioti, muštis ir krėsti eibes. Tačiau noriu, kad ji būtų nekalta arba, blogiausiu atveju, auka. Tai mane žeidžia.

Reifas spoksojo į alaus butelio kaklelį.

– Taip ir yra.

– Nieko panašaus.

– Atleisk, brolau. Tu įsigijai advokato licenciją, nusipirkai keletą prideramų kostiumų...

– Ar nori, kad vėl suknežinčiau tau nosį?

– Palūkėk minutėlę. Kai pagaliau nuspręsi, kad jau laikas vesti, išsirink ledo karalienę be praeities, be paslapčių ir be jokių pastebimų trūkumų. Žinai kodėl?

Įniršęs Džeradas varstė jį akimis.

– Neabejoju, kad tu tuoj pasakysi.

– Todėl, kad tokio tipo moteris tau tinka. Būdamas aštraus proto gana greitai supratai: Savana ne tokia. Ji yra moteris su praeitimi, turi paslapčių ir vieną kitą trūkumą.

Džeradas norėjo prieštarauti, ginčytis, sumalti į miltus brolio teiginį. Ūmai susivokė negalįs to padaryti. Todėl nusikeikė.

– Kafka, – burbtelėjo jis viską supratęs. – Barbara skaitė Kafką.

– Manęs tai nestebina, – džiugiai pareiškė Reifas.

Ruošdamasis viską pateikti kitaip Džeradas išsitraukė cigariuką.

– Manau, vis dar teisingas teiginys: jei žmonės nori kurti bendrą ateitį, jie turi pasitikėti vienas kitu ir išdrįsti papasakoti apie savo praeitį. Man patinka jos berniukas, – pridūrė išpūtęs dūmus.

– Tai ar leisi, kad ta nuotrauka tave sustabdytų? – ramiai paklausė Devinas.

– Ne. Niekam neleisiu manęs sustabdyti.

– Juo blogiau man, – pasiskundė Šeinas. – Kai vaikino brolis veda, kitoms moterims kyla įvairiausių minčių.

– Išgyvensi, – paguodė jį Džeradas.

Staiga jie atsisuko išgirdę burzgimą ir pamatė greitai atlekiantį automobilį.

Vadinasi, ji atsipeikėjo, nusprendė Džeradas didžiuodamasis, jog davė jai laiko ir leido viską apgalvoti. Dabar ji atvažiavo, nes apgailestauja, kad nesusivaldė. Tikriausiai yra pasiruošusi atsisėsti ir viską protingai aptarti.

Džeradas atsistojo ir nuėjęs atsirėmė į stulpą priešais Deviną. Pagalvojo, kad ir jis galės Savanos atsiprašyti. Pasistengs viską išaiškinti. Buvo įsitikinęs, jog po daugelio metų jie iš to kvailo nesusipratimo tik pasijuoks.

Pakėlęs prie lūpų cigariuką jau ruošėsi pasisveikinti su ja, bet Savanos automobilis staiga cypdamas sustojo įvažiuojamojo keliuko gale.

Iš automobilio išsiropštusi moteris neatrodė nusiteikusi taikytis. Ji kunkuliavo pykčiu, svaidė kibirkštis ir buvo nepaprastai žavi.

– Oho, – tepasakė Šeinas ir metė Reifui linksmą žvilgsnį.

Savana neištarė nė žodžio, tik atsistojo, įsirėmė rankomis į klubus ir nužvelgė visus keturis vyrus. „Štai ir žiūrovai“, – pagalvojo ji. Spokso pasipūtę, patenkinti savimi vien todėl, kad yra vyrai.

Ji išdidžiai priėjo prie bagažinės ir ją atidarė. Pirmiausia iškėlė dėžę. Kol nešė palei automobilio šoną, aplinkui smagiai šokinėjo šunys. Plačiai šypsodamasi ji apvertė dėžę. Iškrito drabužiai – keli kostiumai, kaklaryšiai, marškiniai, puskojinės. Nepaliaujamai šypsodamasi ji keletą kartų spyrė į krūvelę ir drabužiai pasklido aplinkui.

Šunys džiūgaudami šokinėjo ant jų, uostė ir lojo. Patvirtindamas, kad pažino Džerado kvapą, Fredas pakėlė koją.

Keturi vyrai verandoje stebėjo tai, kas vyksta, apimti įvairiausių jausmų.

Mėgstamiausias Džerado kaklaryšis buvo apsivyniojęs Savanai apie koją. Žiūrėdama į Džeradą ji patrynė jį kulnu.

Reifas šypsojosi lyg pakvaišęs. Šeinas nusikvatojo visa krūtine. Devinas stebėjo viską apimtas susižavėjimo.

O Džeradas tiesiog spoksojo.

Tai buvo dar ne pabaiga. Toli gražu. Vėl nuėjusi prie bagažinės Savana ištraukė adresų knygutę odiniais viršeliais, kurią jis buvo palikęs ant naktinio staliuko. Šaltai šypsodamasi ji pakėlė ją ir atvertė, lyg norėdama parodyti. Tada ėmė plėšyti po lapą ir mėtyti ant purvinų, šunų nutampytų drabužių krūvelės.

Ji išėmė jo batus. Pirmiausia geros odos, itališkus. Davė juos pauostyti Estelai ir metė iš pradžių vieną, paskui kitą, o dėkingi šunys puolė paskui juos. Tada iškėlė sportinius batelius. Dvi poras, iš kurių viena, patenkinta prisiminė Savana, tebuvo dviejų savaičių senumo.

Tikėjosi, kad šunys juos sudraskys į skutus.

Dar reikėjo susidoroti su skutimosi reikmenimis. Ji išmėtė juos į visas puses. Mėtė tol, kol Šeinas iš juoko nusirito nuo kėdės ant verandos grindų.

Savana kai ką turėjo ir lemiamam smūgiui. Vyną.

Tik vienas butelis buvo atidarytas, tą ji išmetė dar prieš išvažiuodama iš namų. Dabar atkimšo kitus tris butelius aukščiausios rūšies brangaus prancūziško vyno. Iškėlusi smakrą, įžūliai žvilgančiomis akimis Savana priėjo prie suniokotų drabužių. Pasukusi galvą pamatė, kad Džerado akys virto žaliais plyšeliais, ir liko labai patenkinta. Patyrusios padavėjos judesiu ji išpylė vyną ant geriausio Džerado kostiumo.

Baigusi numetė butelius ant žolės ir jie dzingtelėjo atsitrenkę vienas į kitą. Neištarusi nė žodžio Savana nuėjo prie automobilio ir įsitaisė prie vairo. Dar kartą nusišypsojusi ir išdidžiai pamojavusi ranka ji pavažiavo atbula, apsisuko ir nušvilpė keliuku. Išskyrus Šeiną, kuris niekaip nepajėgė užgniaužti juoko, daugiau niekas nė necyptelėjo, kol galiausiai Devinas atsikrenkštė. Jis atidžiai apžiūrėjo netvarką ant pievutės ir patapšnojo Fredui galvą, kai šis paslaugiai atnešė jam sumaitotą Džerado batą.

– Ką gi, – galiausiai tarė jis. – Atrodo, ji aiškiai viską pasakė.

– Nenuspėjama moteris, – išstenėjo Šeinas, braukdamas iš akių trykštančias ašaras. – Man regis, esu ją įsimylėjęs.

Reifas, kuris žinojo, ką reiškia, kai širdis tau nepaklūsta, priėjo prie Džerado ir paplekšnojo per petį.

– Žinai, Džeri, dabar tu gali rinktis.

Džeradas drebėjo iš pykčio.

– Ką rinktis?

– Bėgti nuo jos kuo toliau arba važiuoti ir atsivežti ją čia. Aš tai žinau, ką pasirinkčiau.

Džeradas porą valandų nieko nedarė. Pats suprato, kad įsiutęs gali būti pavojingas. Todėl norėdamas nuleisti garą iki prakaito padirbėjo tvarte.

Kai pagaliau išėjo į kiemą, pyktis dar nebuvo išgaravęs, bet jau apmalšęs. Ji turbūt įsivaizduoja, kad gali išmesti jį taip, kaip išmetė jo daiktus.

Tačiau turės viską pergalvoti iš naujo.

– Ei, Džeri! – šūktelėjo Šeinas iš šoninio kiemo, kur su šunimis žaidė vienu iš Džerado batų. – Perduok Savanai, kad jos spektaklis mums tikrai patiko, gerai?

– Primink man, kai grįšiu, kad įspirčiau tau į užpakalį.

Džeradas virė pykčiu. Savana jį pažemino. Brolių akyse. Stengdamasis nusiraminti jis susikišo rankas į kišenes ir nužingsniavo link miško. Negana to, ji sunaikino didelę dalį jo drabužių.

Tikriausiai mano esanti labai protinga. Ko gero, sugaišo pusę nakties, kol tai sugalvojo. Jeigu smūgis nebūtų buvęs nukreiptas į jį, Džeradui būtų patikęs toks rafinuotas elgesys. Jos įžūli drąsa.

Deja, smūgis buvo nukreiptas į jį.

Įėjęs į mišką jis nepajuto įprastos ramybės. Mintys krypo į kitą miško pusę, į Savaną. Ir į kerštą, pagalvojo su pasitenkinimu. Kažin ar jai patiks, kai jis įlįs į jos spintą ir...

Džeradas pristabdė save ir giliai įkvėpė. Matote, prie ko privedė jį ta moteris? Jis jau ruošiasi nusiaubti jos spintą, vaikiškai norėdamas įrodyti esąs pranašesnis.

To nebus. Atkeršys jai kitaip, parodydamas, kad nors ji elgiasi klaikiai, jis yra protingas vyras. Kad būtų tikras, jog sugebės neprarasti sveiko proto, Džeradas pasuko iš tako ir atsisėdo prie akmenų.

Šį kartą nejautė vaiduoklių, klajojančių šiose vietose su savo sielvartais, viltimis ir baimėmis. Gal todėl, kad pirmą kartą po ilgo laiko jį patį per daug buvo apnikusios sunkios mintys.

Jam teko išgyventi netektį. Sukrečiančią, siaubingą tėvų netektį. Jis susitaikė su ta netektimi, nes neturėjo kito pasirinkimo, ir dar dėl to, kad liko daugybė gražių prisiminimų, kurie teikė paguodą.

Be to, visą laiką šalia buvo broliai.

Patyrė ir skausmą. Jis prislėgė tada, kai galiausiai teko pripažinti, kad jo vedybos buvo klaida. Ne nelaimė. Nors gal geriau būtų buvusi nelaimė, o ne paprasta, lengvai ištaisoma klaida.

Jis pažino viltį. Gyvenimas kupinas vilčių. Tai buvo jo tėvų ir protėvių iš kartos į kartą perduodama dovana. Tačiau ten, kur dega viltis, visada rusena ir baimė, kad teks sumokėti už visus malonumus.

Džeradui visi tie jausmai buvo pažįstami, jis jais pasinaudodavo arba juos užgniauždavo. Tačiau iki Savanos jie niekada nebuvo nei tokie aštrūs, nei tokie gyvybingi. Nei tokie gąsdinantys.

Taip besėdint pasikeitė vėjas, ėmė pūsti stipriau. Jis judino medžius, šiureno lapuose, pro kuriuos brovėsi saulės spinduliai. Oras atvėso.

Jie buvo čia atėję. Džeradas ramiai sėdėjo ir galvojo apie juos. Apie tuos du vaikinus, dėvinčius skirtingų spalvų uniformas. Jie abu troško vienintelio dalyko – grįžti namo. Iš beprotiškos sumaišties bėgti į pažįstamą pasaulį. Vėl surasti gyvenimo prasmę. Atsidurti šeimoje, tarp žmonių, kurie juos pažįsta ir myli. Priima juos tokius, kokie jie yra.

Gal tam tikra prasme jie už tai ir kovojo.

Už namus.

Džeradas suprato, koks kvailas jis buvo, ir užsimerkė. Vėjas pakėlė sausus lapus ir ėmė gainioti aplinkui. Pasirinkę tokį kelią tie vaikinai neturėjo nė menkiausio šanso sugrįžti namo. O jis turi. Tas pats likimas, kuris kadaise pasmerkė mirčiai du kareivėlius, dabar suvedė ją su Savana ir Brajanu.

O jis, užuot be jokių išlygų juos priėmęs, kelia įvairius klausimus. Užuot džiaugęsis, abejoja.

Džeradą gąsdino tokia akla meilė. Meilė, reikalaujanti, kad gintų, saugotų ir brangintų mylimus žmones. Tačiau jis niekaip negali apginti tos visų apleistos mergaitės, kokia ji kadaise buvo, nuo žiaurių gyvenimo smūgių. Ji viską turėjo ištverti viena, be jo. O jei reikės, ir vėl išsivers be jo.

Tai vertė jį jaustis bejėgiu, žeidė išdidumą.

Taip, jis priekvaiša. Tačiau Savana taip lengvai jo neatsikratys.

Staiga Džeradas išgirdo šnarėjimą ir nebūtų nustebęs, jei pramerkęs akis būtų pamatęs jaunutį kareivį, atstačiusį į jį šautuvo durtuvą ir žiūrintį ne nuo saulės, o iš baimės žvilgančiomis akimis.

Tačiau iš tikrųjų pamatė Brajaną, kuris nuleidęs galvą sunkiai vilko per lapus kojas. Būtų pasijuokęs iš savo pernelyg lakios vaizduotės, jei berniukas nebūtų buvęs taip beviltiškai nusiminęs.

– Sveikas, čempione, kaip laikaisi?

Brajanas pakėlė galvą. Jo lūpose nušvito šypsena, gal kiek atsargesnė, nei Džeradas buvo įpratęs matyti.

– Labas. Išėjau pasivaikščioti, nes mama blogai nusiteikusi.

– Žinau, – Džeradas paplekšnojo per akmenį, be žodžių kviesdamas Brajaną prisėsti šalia. – Ji siunta ant manęs.

– Sakė, kad ir tu ant jos siunti.

– Na, taip. Siutau. – Džeradas nieko negalvodamas apkabino Brajaną per pečius, kai šis atsisėdo šalia. – Dabar jau nebepykstu. Beveik.

– O ji vis dar siunta. – Apimtas vyriško solidarumo Brajanas pabalino akis. – Išspyrė mane lauk.

– Nejuokauji? Ir mane išspyrė.

Pagalvojęs apie tai Brajanas sukikeno. Jis neįsivaizdavo, kad mama galėtų išvaryti Džeradą lauk. Gink Dieve.

– Galėtume pagyventi jūsų ūkyje, kol ji atvės.

– Tu teisus, – kiek pagalvojęs sutiko Džeradas. – Arba man reikėtų nueiti pas ją ir pamėginti susitaikyti.

– O tu galėtum?

Džeradas pažiūrėjo į berniuką ir pirmą kartą jo akyse pamatė nerimą.

– Iš tikrųjų tai ji pyksta ne ant tavęs, Brajau. Ji siunta ant manęs.

– Taip, žinau. Ar gali padaryti, kad nebesiustų?

– Tikiuosi. Kai tu ją supykdai, ar ilgai pyksta?

– Ne, ilgai negali, nes... – Brajanas nežinojo, kaip paaiškinti. – Tiesiog negali. Bet ji niekada jokiam vyrui neleido taip ilgai lankytis pas mus, tai ant tavęs gali pykti ilgiau.

– Ji niekada... – Džeradas užsičiaupė. Negalima vaiko klausinėti tokių dalykų. – Gal galėtum duoti man kokį patarimą?

– Ką gi. – Brajanas mąstė papūtęs lūpas. – Ji tikrai džiaugiasi gavusi iš tavęs gėlių. Niekas niekada jai nedovanojo gėlių, tik aš kartą per jos gimtadienį atnešiau mažų gėlyčių. Tada ji visiškai išskydo.

– Niekas niekada nedovanojo gėlių, – sumurmėjo Džeradas. Jis elgėsi ne tik kaip kvailys. Jis elgėsi kaip kvailių karalius.

– Na, taip, – tęsė Brajanas. – Niekas mūsų nevežiojo į varžybas ir nepirko picų – jai ir tai patinka.

Šį klausimą jis galėjo užduoti, nes jis buvo apie Brajaną:

– Ir tavęs niekas niekada nesivežė į beisbolo varžybas ar valgyti picos?

– Ne. Turiu omenyje, kad važiuodavome dviese su mama, bet niekada su jokiu vyru, kuris viskuo pasirūpintų. – Brajanas susimąstė, ar labai jam tai patinka, ir staiga jį pagavo įkvėpimas. – Štai ką dar noriu pasakyti. Kai tu pakvieti ją į pasimatymą, ji duše dainuoja. Mama ir anksčiau kartais eidavo į pasimatymus, bet niekada nedainuodavo duše. Gal tau reikėtų ją pakviesti į pasimatymą. Moterims tai patinka.

Džeradas nusprendė: nuo šiol Savanos ir Brajano gyvenime bus daugybė beisbolo varžybų, daug picų, pasimatymų ir gėlių.

– Gal moki kokių nors meilės žodžių?

– Atsiprašau?

– Kaip filmuose, – paaiškino Brajanas. – Juk matei, kaip moterys išplečia akis, kai vyras ima kalbėti apie meilę. Tik, aišku, vyras turi būti įsimylėjęs, kad tai veiktų. Mamai tai gali patikti.

– Gali.

Brajanas atsiduso.

– Tikriausiai tai daryti baisiai nesmagu.

– Ne, jeigu tuos žodžius sakai iš visos širdies. Štai kas svarbiausia, Brajanai. – Džeradas skubiai paėjėjo kiek toliau, kad aiškiai matytų visą Brajaną. – Man regis, tau pirmam turiu tai pasakyti, nes tu visą laiką buvai vyras namuose. Aš myliu tavo mamą.

Brajanui sugniaužė skrandį ir jis nuleido akis.

– Aš supratau, kad tu ją įsimylėjęs.

– Ne, ne šiaip įsimylėjęs. Aš ją myliu. Visai pamečiau galvą. Ketinu paprašyti, kad už manęs tekėtų.

Brajanas pakėlė akis, šį kartą jis žvelgė ramiai ir įdėmiai.

– Tikrai?

– Net labai. Ką tu apie tai manai?

Jis nenorėjo iš karto prisipažinti. Nors jam patiko jausti ant peties stiprią Džerado ranką, skrandis vis dar nerimavo.

– Ar tada tu lyg ir gyventum su mumis?

– Ne lyg ir gyvenčiau. Aš iš tikrųjų su jumis gyvenčiau. Bet yra vienas toks reikalas.

Štai to Brajanas ir bijojo. Jis susiėmė, stengėsi neparodyti jausmų.

– Koks tas reikalas?

– Ketinu prašyti tavęs, Brajanai, priimti mano pavardę. Ir leisti man būti tavo tėvu. Man reikia ne tik tavo mamos. Man reikia jūsų abiejų, todėl ir jūs abu turite norėti manęs.

Brajanas pajuto keistą spaudimą krūtinėje, lyg kas nors ją slėgtų.

– Tai tu nori būti mano tėvu?

– Taip. Labai. Žinau, kad iki šiol puikiai laikeisi ir be tėvo. Galbūt man labiau reikia tavęs nei tau – manęs, bet manau, jog galiu būti geru tėvu.

Brajanas išpūtė akis.

– Tu nori būti mano tėvu?

– Taip, – sušnabždėjo Džeradas suprasdamas, kad vargu ar kada nors buvo labiau įsitikinęs tuo, ką sako. – Tikrai noriu.

– Tai aš būsiu Brajanas Makeidas?

– Taip išeina.

Kol jis abejojo, Džerado pasaulis stabtelėjo. Jei berniukas jį atstums, jam galas. Sužeis tiesiai į širdį.

Brajanas tiksliai nežinojo, kaip tvarkomi reikalai tarp vyrų. Žinodavo, ką daryti, kai mama pasiūlydavo ką nors nuostabaus, apie ką jis beveik nedrįsdavo svajoti, o tik sapnuodavo naktimis. Todėl galiausiai jis štai ką padarė.

Puolė Džeradui į glėbį.

Džeradas, pajutęs skausmingą palengvėjimą, su švilpesiu iškvėpė orą, kurį laikė užspaudęs plaučiuose. „Reikia parūkyti, – nusprendė apsvaigęs iš laimės. – Dabar aš turiu sūnų.“