Melanie Milburne

Nelauktas sugrįžimas

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš Melanie Milburne,

The Unclaimed Baby, 2011

© Melanie Milburne, 2011

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Inga Stančikaitė,

vertimas iš anglų kalbos, 2012

© Rima Milaševičienė, dizainas, 2010

© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-524-8

Pirmas skyrius

Brontė darė kojų tempimo pratimus prie turėklo, kai išgirdo, kaip atsidaro studijos durys. Ji žvelgė į didžiulį veidrodį, o jos širdis kone sustojo, pamačius iš nugaros prieinančią aukštą tamsią figūrą. Iš nuostabos jos akys išsiplėtė, o delnai taip sudrėko, kad prilipo prie turėklo. Širdis vėl ėmė plakti, tik šįsyk staccato ritmu, lyg aidu atkartodama chaotiškai šokčiojančias mintis.

Negali būti.

Jai tikriausiai vaidenasi.

Žinoma, kad vaidenasi!

Tai negalėjo būti Luka.

Jos sąmonė tyčiojasi iš jos. Visada taip nutikdavo, kai Brontė būdavo pavargusi ar nervinga. O dabar kaip tik tokia ir buvo.

Ji pirštais suėmė turėklą, kelis kartus sumirksėjo, kad atsitokėtų. Tada vėl atsimerkė, o jos širdis vėl nesuvaldomai šoktelėjo.

Tai tiesiog negali būti Luka Sabatinis. Juk yra šimtai, ne, gal net tūkstančiai stulbinamai gražių tamsiaplaukių vyrų, kurie atsitiktinai galėtų užsukti į jos studiją ir...

– Sveika, Bronte.

O gerasis Dieve, tai jis.

Brontė lėtai ir giliai įkvėpė ir, ištiesusi pečius, atsisuko į jį.

– Luka, – pasakė ji mandagiai, bet šaltai. – Tikiuosi, neatėjai užsirašyti į pirmąją popietės pamoką. Vietų nebėra.

Jo tamsios akys lėtai rijo jos aptemptą šokių triko palaidinę, pačią beprotiškiausią akimirką žvilgsnis sustojo prie jos lūpų, tada susiliejo su jos žvilgsniu.

– Atrodai gražiai ir elegantiškai kaip visada, – tarė jis, lyg ji nebūtų nieko pasakiusi.

Vos išgirdusi jo sodrų, žemą ir gilų balsą su ryškiu ir žavingu itališku akcentu, Brontė pajuto užliejančią jausmų bangą. Luka atrodė lygiai taip pat, kaip ir tada, kai matė jį paskutinį kartą, gal dabar tik kiek liesesnis. Daugiau nei metro aštuoniasdešimties, žvilgančiais juodais plaukais, kurie buvo nei ilgi, nei trumpi, nei tiesūs, nei garbanoti, ir tamsiausiomis jos kada matytomis rudomis akimis, palyginti su ja, Luka atrodė lyg bokštas, verčiantis ją jaustis tokia maža ir žavia, kaip vaikiškos muzikinės dėžutės balerina.

– Įžūliai pasielgei, ateidamas čia, – tarė Brontė blykstelėdama akimis. – Maniau, kad pasakei viską, ką turėjai pasakyti, prieš dvejus metus Londone.

Pasirodė, kad jo akyse blykstelėjo mažytė liepsnelė. Tai truko vos mirksnį, ir Brontė būtų visai jos nepastebėjusi, jei nebūtų taip atidžiai į jį spoksojusi.

– Aš čia darbo reikalais, – tarė Luka gergždžiančiu balsu. – Maniau, bus puiki proga vėl susitikti.

– Susitikti ir ką? – paklausė Brontė kilstelėdama smakrą. – Pasikalbėti apie senus laikus? Pamiršk tai, Luka. Laikas ir atstumas padarė savo. Aš pagaliau pamiršau tave.

Ji apsisuko ir nuėjo prie turėklo.

– Už penkių minučių prasideda pamoka, – kreipėsi ji į jo atvaizdą veidrodyje. – Jei nenori būti apsuptas dvidešimties mažų mergaičių su puantais ir triko, siūlau išeiti.

– Kodėl mokai, užuot pati šokusi? – paklausė jis, nepaleisdamas jos žvilgsnio veidrodyje.

Užvertusi akis Brontė atsisuko į jį. Ji uždėjo vieną ranką ant klubo, ir kilstelėjo viršutinę lūpą, lyg klausdama: Koks tavo sumautas reikalas?

– Paskutinę minutę nespėjau į perklausą.

Jai prie antakio susimetė smulki raukšlelė.

– Susižeidei?

Brontė sulaikė karčią šypseną. Sudaužyta širdimi ir nėščia, gal tai ir galima pavadinti sužeista...

– Galima sakyti ir taip, – atsakė mesdama jam aštrų žvilgsnį. – Mokymas – antrasis pasirinkimas. Namie, Melburne, tam buvo tinkamiausia vieta.

Luka dairėsi po buvusį seną sandėlį, kurį Brontė ir jos verslo partnerė Reičelė Braugem pavertė šokių studija.

– Kiek kainuoja tokios vietos nuoma? – paklausė jis.

Brontės nugara nubėgo šiurpuliukai.

– Kodėl klausi?

Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Tai gera vieta investuoti. Aš visada ieškau gero komercinio nekilnojamojo turto.

Susiraukusi Brontė atidžiai žvelgė į neįskaitomą jo veidą.

– Maniau, tu dirbi savo šeimai viešbučių administravimo srityje?

Luka vos pastebimai šyptelėjo.

– Aš daug ką pakeičiau nuo tada, kai matėmės paskutinį sykį. Dabar turiu keletą kitokių reikalų. Komercinė nuosavybė yra užtikrintas reikalas; dažniausiai jos grąža būna didesnė nei gyvenamo nekilnojamojo turto.

Brontė suspaudė lūpas, stengdamasi susivaldyti. Toks nelauktas ir netikėtas apsilankymas visiškai išmušė ją iš vėžių. Taip sunku atrodyti šaltai ir nejautriai, kai jautėsi toli gražu ne taip.

– Esu tikra, jei susisieksi su nuomotojais, jie tau pasakys, kad ši vieta neparduodama, – atsakė ji kiek patylėjusi.

– Jau susisiekiau su jais.

Akimis tučtuojau ieškodama jo akių ji juto, kaip nutirpsta nugara.

– Ir... ką?

Ironiškai šypsodamas jis atrodė tikras dabita. Tai buvo vienas dalykų, kurie įplieskė jos širdį, kai jie pirmąkart susitiko Londono knygyne. Brontės širdis panašiai reagavo ir dabar, – tai tiek iš tų šnekų, kad jį pamiršo.

– Pateikiau jiems pasiūlymą, – kalbėjo Luka. – Tai – viena priežasčių, kodėl aš čia, Australijoje. Sabatinių viešbučių įmonė vis plečiasi. Planuojame statyti prabangų viešbutį Melburne ir Sidnėjuje, dar vieną – Kvynslande, Aukso Krante. Tikriausiai skaitei apie tai laikraščiuose.

Brontė stebėjosi, kaip galėjo tai praleisti. Nors pyko ant Lukos, kartkartėmis, negalėdama susivaldyti, laikraščiuose ir paskalų žurnaluose ji vis ieškodavo jo ar jo šeimos pavardės. Vos prieš kelis mėnesius ji sužinojo apie jo vyresniojo brolio Džordžijo ir jo žmonos Majos skyrybas. Kažką girdėjo ir apie jaunesnįjį brolį Nikolą, apie tai, kad jis laimėjo milžinišką sumą, žaisdamas pokerį Las Vegaso kazino. Bet nieko negirdėjo apie Luką. Atrodė, kad pastaruosius dvejus metus jis buvo visiškai dingęs iš žiniasklaidos radaro.

– Ne, turiu įdomesnės veiklos, – atkirto ji.

Tamsios jo akys vis nepaleido jos žvilgsnio. Tai buvo mūšis, kurį ji privalėjo laimėti. Brontė stengėsi atrodyti rami, bet jo artumas vis tiek ją labai stipriai veikė. Mergina jautė, kaip pašiurpsta oda, kaip daužosi širdis, o pilve, rodos, apsigyveno pulkas drugelių aštriais skustuvėliais vietoj sparniukų. Ji niekada neleido sau galvoti apie tai, kad galbūt jie dar pasimatys. Šaltą, liūdną ir pilką lapkričio dieną prieš dvejus metus jis šiurkščiai ir netikėtai nutraukė jų pusmetį trukusį romaną. Brontės meilė per tą laiką nurimo, virto kietu ledo gabalu, įstrigusiu krūtinėje. Kokia ji buvo naivi kvailutė, kad įsimylėjo tokį beširdį vyrą! Jis nė karto neatsakė į jos skambučius ar elektroninius laiškus. Jai net atrodė, kad jis pasikeitė adresus ir numerius, kad ištrintų ją iš savo gyvenimo.

O dabar jis grįžo, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Kodėl tu čia? – paklausė ji spoksodama į jį. – Kodėl tu iš tiesų čia?

Luka vis dar žiūrėjo į ją iš savo bokšto, bet jo veidas sušvelnėjo. Tamsios akys priminė ištirpusį šokoladą, o lūpos – pagundą, kuriai neįmanoma atsispirti. Brontė beveik juto jo tobulas lūpas, bučiuojančias ją. Jos lūpos suvirpėjo, o prisiminusi jo svaigų glėbį, pasijuto taip, lyg iš jos širdies kažkas trauktų ką tik suvarytas strėles.

Brontė pajuto, kaip pamažu tirpsta jos ledo šarvai, ir užsisklendė, sustingusi stovėjo priešais jį sukryžiavusi rankas, ryžtingai sučiaupusi lūpas.

– Norėjau tave dar sykį pamatyti, Bronte, – tarė Luka. – Norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

Ji su pasibjaurėjimu atsiduso.

– Viskas gerai? Kodėl man turėtų nebūti viskas gerai? Tavo ego turėtų būti daug didesnis, nei įsivaizdavau, jei manai, kad vis dar verksiu tavęs po visų tų metų. Praėjo beveik dveji metai, Luka. Dvidešimt du mėnesiai ir keturiolika dienų. Mano gyvenimas iš tikrųjų tęsiasi.

– Ar su kuo nors susitikinėji? – paklausė jis, vis dar žiūrėdamas į ją tuo savo stingdančiu vanagišku žvilgsniu.

Brontė kilstelėjo smakrą.

– Taip, jeigu atvirai, tai taip.

Luka neparodė jokio ženklo, kad išgirstas atsakymas būtų nors kiek jį paveikęs, bet ji jautė vidinę įtampą, kurios anksčiau nebuvo.

– Ar tavo vaikinas prieštarautų, jei pavogčiau tave šįvakar vakarienei?

– Niekur su tavimi neisiu, Luka, – atkirto Brontė. – Nei šįvakar, nei rytoj vakare, niekada.

Jis žengė arčiau, uždėjo savo delną jai ant rankos, kad ji nesitrauktų. Brontė pažvelgė į jo ilgus, tamsius, įdegusius pirštus ant savo it pienas baltos odos ir sudrebėjo. Atrodė, kad nuo to vienintelio prisilietimo jos kraujas tuoj užvirs. Jautė, kaip daužosi širdis ir susitraukia pilvas, jam švelniai sugniaužus ranką.

– Argi vienas vakaras yra tiek daug?

Ji pastūmė Lukos ranką, bet jis uždėjo kitą ir tvirtai laikė. Jis buvo per arti. Ji jautė jo šiltą mėtinį kvapą sau ant veido. Užuodė citrininį losjoną po skutimosi. Jautė, kaip jos kūnas atsako jam.

– Nedaryk to, Luka, – sušnibždėjo ji trūksmingai.

– Ko nedaryti? – paklausė jis, vis dar į ją žiūrėdamas ir nykščiu lėtai, užburiamai perbraukdamas jai per ranką.

Ji nurijo kančios gumulą.

– Manau, tu žinai, – tarė ji. – Tau tai – žaidimas. Tu čia, Australijoje, ir tau reikia žaidimų draugės. Ir kas gi tinka labiau nei ta, kurią jau pažįsti ir kuri, nekeldama problemų, išeis, kai viskas baigsis?

Luka liūdnai šyptelėjo.

– Tavo nuomonė apie mane daug blogesnė, nei tikėjausi. Ar aš nepakankamai atlyginau už tai, kad nutraukiau mūsų romaną?

Daugiau, nei nutuoki, – pagalvojo Brontė.

– Pakabuką su opalu nusiunčiau atgal, – atsakė ji, abejingai žvelgdama į Luką. – Jie neša nelaimes. Pamaniau, kad man jų pakanka, ypač po pažinties su tavimi.

Jam prie lūpų iš pykčio atsirado duobutė.

– Labai negražiai pasielgei, grąžindama jį tokios būklės, – tarė jis. – Tai – brangus papuošalas. Kaip tu jį sudaužei? Pervažiavai buldozeriu?

Ji dar aukščiau kilstelėjo smakrą.

– Panaudojau kūjį. Buvo nenusakomai malonu.

– Tai – nederamas reto juodojo opalo išniekinimas. Jei būčiau žinojęs, kad būsi tokia irzli, būčiau padovanojęs deimantų. Jie bent jau nesudaužomi.

– Esu tikra, būčiau radusi būdą, kaip tai padaryti.

Jis nusišypsojo, parodė tobulus baltus dantis, o apie akis susimetė smulkios raukšlelės.

– Taip, neabejoju, kad būtum, cara.

Brontė vėl pajuto tą patį drebuliuką pilve ir beviltiškai stengėsi jį suvaldyti. Kodėl šis vyras verčia ją jaustis tokia silpna ir prieraišia? Vien tik jo artumas atmintin grąžino kiekvieną akimirką, kurią jie praleido kartu. Atrodė, kad jos kūnas pabudo iš ilgo miego ir kabinosi į aistringą gyvenimą. Visi jos pojūčiai persijungė į ypač jautrų registrą, kiekviena ląstelė tvinkčiojo laukdama, kada jis vėl ją palies.

Luka buvo nuostabiausias meilužis. Vienintelis jos meilužis. Brontė romantiškai ir galbūt kvailai tausojosi tam vieninteliam. Nenorėjo kartoti savo motinos klaidų, kurių ji padarė įsimylėdama netikėlį ir paskui pasilikusi viena su kūdikiu. Užuot taip padariusi, Brontė įsimylėjo milijardierių, kuris apie kūdikį, su kuriuo ji liko viena, taip nieko ir nesužinojo.

Ir atsimindama, kaip pasibaisėtinai jis su ja pasielgė, neketino nieko keisti.

– Turiu paprašyti tavęs išeiti, Luka, – tarė ji. – Man po kelių minučių pamoka ir aš...

– Noriu tave pamatyti šįvakar, Bronte, – pareiškė jis. – Ir netoleruosiu neigiamo atsakymo.

Ji įtūžo ir rado jėgų išsivaduoti iš jo glėbio.

– Nepriversi manęs nieko daryti, Luka Sabatini, – tarė ji. – Neprivalau su tavim susitikti, vakarieniauti ar net žiūrėti į tave. Jeigu tuojau pat neišeisi, iškviesiu policiją.

Tamsios vyro akys virto juodais angliukais.

– Kiek, sakei, moki už šios vietos nuomą? – paklausė jis.

Brontė pajuto, lyg jai krūtinę suspaudė plieninės replės, ir atrodė, kad ji nebegali kvėpuoti.

– Nesakiau ir nesiruošiu sakyti.

Jo šypsena tapo nuožmi. Luka kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę ir padavė jai sidabru dekoruotą vizitinę kortelę.

– Mano duomenys. Lauksiu tavęs šįvakar aštuntą savo viešbutyje. Pavadinimą ir adresą parašiau kitoje pusėje. Gyvenu liukso apartamentuose.

– Neatvyksiu, – įspėjo Brontė, Lukai besisukant išeiti.

Jis sustojo prie studijos durų ir atsisuko.

– Gal geriau pasikalbėk su savo buvusiais nuomotojais, prieš padarydama sprendimą.

– Buvusiais? – Brontės akys užsiliepsnojo, ji staiga viską suprato. – Nori pasakyti, kad nusipirkai šį pastatą? – Jos širdis sudrebėjo. – Tu... tu – mano naujasis nuomotojas?

Jis nusišypsojo pasitenkinimo kupina šypsena.

– Vakarienė aštuntą, Bronte, kitaip tau gali sunkiai sektis susitvarkyti su pakilusia nuomos kaina.

Brontė pajuto, kaip kyla pyktis, lyg lava vulkane. Ji drebėjo visu kūnu. Kumščius suspaudė taip stipriai, kad maudė pirštus, o kraujas pulsavo taip stipriai, kad, rodėsi, net girdi jo šniokštimą.

– Tu mane šantažuoji? – paklausė ji kone springdama.

Luka šaltakraujiškai atrėmė jos įniršio kupiną žvilgsnį.

– Aš kviečiu tave į pasimatymą, tesore mio, – tarė. – Juk žinai, kad nori sutikti. Ožiuojies tik dėl to, kad vis dar pyksti ant manęs.

– Tu velniškai teisus, pykstu, – atrėžė ji.

– Rodos, sakei, kad pamiršai mane. – Jis lėtai nusišypsojo.

Brontė norėjo antausiu nubraukti tą šypseną jam nuo veido, ir tik likęs menkas savitvardos ir sveiko proto krislelis ją sustabdė.

– Viena mano dalis visada nekęs tavęs, Luka. Pažaidei su manimi ir numetei kaip nusibodusį žaislą. Tau net neužteko drąsos susitikti ir akis į akį išsiaiškinti, kas buvo blogai.

Jis vėl įsitempė, bet Brontė nekreipė dėmesio ir tęsė:

– Koks vyras pasiunčia vieną iš savo suknistų liokajų, kad sutvarkytų nemalonius reikalus už jį?

Jis atrėmė jos žvilgsnį aptemusiomis akimis.

– Maniau, taip bus paprasčiau. Nemėgstu sąmoningai liūdinti žmonių. Patikėk, Bronte, susitikti akis į akį būtų buvę sunkiau mums abiem.

Brontė užvertė akis.

– Labai arogantiška. Lyg akimirkai tau būtų prabudę jausmai. Tu – beširdis, žiaurus šunsnukis, Luka Sabatini, ir gailiuosi, kad apskritai teko su tavimi susipažinti.

Studijos durys vėl atsidarė.

– Atleisk, kad pavėlavau. Nepatikėsi, kokios spūst... Oi, atsiprašau, – tarė Reičelė Braugem. – Nepastebėjau, kad tu ne viena.

Brontė nutirpusiomis kojomis priėjo prie registratūros staliuko.

– Ponas Sabatinis jau ruošėsi išeiti, – tarė ji, nuožmiai žvelgdama į jį.

Reičelės žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito kaip teniso kamuoliukas.

– Jūs – ne vienas iš tėvų, ar ne? – paklausė ji Lukos.

– Ne, – atsakė jis kreivai šypsodamas. – Dar nepatyriau malonumo tapti tėvu.

Brontė negalėjo į jį nė pažvelgti. Jos veidas liepsnojo, ir ji tylomis meldė, kad Reičelė nepaminėtų Elos.

– Tai... – Reičelė plačiai nusišypsojo, jos pilkos akys suspindėjo iš smalsumo. – Pažįsti Brontę, ką?

– Taip, – atsakė Luka. – Susipažinome prieš kelerius metus Londone. Aš Luka Sabatinis. – Jis ištiesė ranką Reičelei.

Prašau, Viešpatie, neleisk jai suprasti, – tylomis maldavo Brontė.

– Reičelė Braugem, – prisistatė Reičelė, paimdama jo ranką ir entuziastingai ją purtydama. – Ė, man rodos, skaičiau apie tave laikraštyje prieš porą dienų. Tu viešbučių verslininkas, ar ne?

– Teisingai, – tarė Luka. – Turiu čia reikalų ir pamaniau, kad bus puiki proga vėl susitikti su Bronte. Planuojame šiandien drauge pavakarieniauti.

– Tiesą sakant, būsiu užsiė... – pradėjo Brontė.

– Ji mielai su tavimi nueitų, – greitai išbėrė Reičelė, pažvelgdama į Brontę taip, lyg ji būtų paskutinė kvailė. – Ji labai retai kur išeina. Kaip tik neseniai jai sakiau, kad reikia prasiblaškyti.

Brontė pažvelgė į draugę žvilgsniu, kuris būtų sustabdęs net ir įsisiautėjusį bulių. Ši tik geranoriškai nusišypsojo ir vėl atsisuko į Luką.

– Tai ar ilgai būsi Melburne? – paklausė, alkūnėmis atsiremdama į registratūros staliuką ir patogiai įsitaisydama, o jos žvilgsnis tiesiog liepsnojo iš smalsumo.

– Pradžiai mėnesį, – atsakė Luka. – Čia turiu kelis tolimus giminaičius. Praleisiu šiek tiek laiko ir Sidnėjuje bei Aukso Krante.

Brontė nenumanė, kad Luka čia turi giminių. Melburne buvo didžiulė italų bendruomenė, taigi nebuvo visai netikėta, kad jis gali čia turėti pusseserių ar pusbrolių, gal net dėdžių ar tetų. Kai buvo kartu, jie neaptarinėjo vienas kito praeities. Brontei visuomet vienas labiausiai intriguojamų dalykų buvo jo uždarumas dėl šeimos reikalų. Atrodė, lyg nori pamiršti, kad yra kilęs iš turtingos ir privilegijuotos šeimos. Luka retai kalbėdavo apie darbą ir, nors jie susitikinėjo pusmetį, niekada nesišvaistė pinigais, kaip dažnai mėgsta elgtis turtuoliai. Žinoma, jie valgydavo prabangiuose restoranuose, bet, be siaubingai brangios išsiskyrimo dovanos, pristatytos vieno iš jo pavaldinių, ji daugiau nieko iš jo negaudavo, išskyrus kartais gėlių. Bet vis dėlto argi jis, pats to nežinodamas, neįteikė jai pačios brangiausios dovanos?

– Na, esu tikra, kad, būdamas čia, Australijoje, puikiai praleisi laiką, – Reičelė nė kiek nesidrovėdama kalbėjo toliau. – Tu nuostabiai kalbi angliškai. Ar esi čia buvęs anksčiau?

– Ačiū. Mokiausi Anglijoje, būdamas paauglys, o kelerius praėjusius metus praleidau keliaudamas tarp mano namų Milane ir Londone. Iki šiol man nebuvo tekę būti Australijoje, bet abu mano broliai čia jau pabuvojo. Vyresniojo brolio žmona – australė, nors jie susipažino užsienyje.

Pradėjo rinkis pirmieji popietinės pamokos dalyviai. Brontė stebėjo, kaip Luka pasisuko į mažų vaikų, atėjusių su savo motinomis arba auklėmis, grupelę. Jis švelniai jiems nusišypsojo ir kelios motinos užsispoksojo; netgi mergaitės spoksojo į jį, lyg jis būtų koks dievas ar įžymybė.

– Atsiprašysiu, – šiurkščiai tarė jam Brontė, pasitraukdama nuo registratūros stalo. – Man reikia dirbti.

– Pasimatysime šįvakar, – tarė Luka, sutikdamas jos žvilgsnį. – Išsinuomojau automobilį, todėl galiu tavęs užsukti, jei duosi savo adresą.

Brontė prisiminė kuklų mažą močiutės butą, kuriame gyvena su Ela, savo motinos namo gale. Prisiminė ir visus vaiko reikmenis, dėl kurių reikėtų pasiaiškinti, jei Luka panorėtų užeiti. Ji nesiruošė jam nieko pasakoti. Jis turėjo progą sužinoti apie kūdikį ir šaltakraujiškai ją praleido.

– Ačiū, ne, – atsakė ji. – Atvyksiu pati.

Jis akinamai nusišypsojo.

– Tai vis dėlto nusprendei sutikti?

Atsakydama ji irzliai į jį pažvelgė.

– Neturiu kito pasirinkimo. Tu grasini man lupikiškai didele nuomos kaina, jei nepaklusiu tavo norams.

Luka ištiesė ranką ir piršto galiuku perbraukė jai per skruostą.

– Tu net neįsivaizduoji, kokie yra mano norai, cara, – švelniai tarė jis ir, nespėjus jai atsakyti, pasisuko išeiti.

Antras skyrius

– Žinoma, pabūsiu su Ela, – vėliau tą vakarą pasakė Brontei Tina Benet. – Šiaip ar taip, ji tuo metu vis tiek jau bus lovoje. Vėl susitinki su Reičelės pusbroliu Deividu? Žinau, kad jis ne tavo skonio, bet, regis, visai neblogas vyrukas.

Brontė apkabinusi ant kelių laikė savo keturiolikos mėnesių dukrelę, uosdama ką tik išmaudyto kūdikio aromatą.

– Ne, – atsakė ji ir pažvelgė į mamą. – Su kai kuo, ką sutikau Londone. Jis Melburne tik kelioms savaitėms ir nusprendė mane susirasti.

Tina suraukė savo plonyčius antakius.

– Bronte, brangioji, ar tai jis? Elos tėvas?

Brontė susiraukusi linktelėjo.

– Kvailai tikėjausi, kad ši diena niekada neišauš. Jam nutraukus mūsų santykius, gavau žinutę, kad jis niekada nebenori manęs matyti. Švari pabaiga, – parašė. O dabar staiga pakeitė taisykles.

– Tau nebūtina su juo susitikti, jei nenori, brangioji, – tarė Tina. – Jis juk net nežino apie Elą. Šiaip ar taip, po to, kaip jis su tavimi pasielgė, nemanau, kad privalai jam pasakyti.

Brontė atsiduso ir pašiaušė tamsiai rudus, švelnius it plunksnelės dukrytės plaukus.

– Mama, aš jaudinuosi tik dėl laiko. Jis viską nutraukė dar nežinodamas, kad aš nėščia. Jei būčiau sužinojusi prieš savaitę, gal viskas būtų kitaip. Galbūt, jei jis būtų žinojęs, nebūtų buvęs toks... toks tikras, kad nebenori manęs matyti.

– Brangioji, ką būtų pakeitusi savaitė šen ar ten? – paklausė jos motina. – Aišku, kad jis jau buvo apsisprendęs. Jis nesutiko su tavimi pasikalbėti net telefonu, ką jau kalbėti apie susitikimą. Ką turėjai daryti? Pasakyti jam per tarpininkus?

Žiūrėdama į motiną, Brontė prikando lūpą.

– Gal kaip tik taip ir reikėjo pasielgti. Gal tada jis būtų sutikęs dar kartą pasimatyti. Mes bent jau būtume aptarę įvairius variantus.

Tina Benet apdovanojo dukterį išmintingu žvilgsniu.

– Ir kokie gi tie variantai? Spėju, jis tave tiesiu taikymu būtų nusiuntęs nutraukti nėštumo. Toks vyras tikrai nenorėtų išlaikyti meilės vaisiaus. Netiktų prie gyvenimo būdo.

– Niekada nebūčiau sutikusi, – tarė Brontė, stipriau prispausdama Elą. – Niekas manęs neįtikintų atsikratyti kūdikio.

– Brangioji, buvai jauna ir iki ausų įsimylėjusi. Žinau pakankamai moterų, kurios padarė tai, dėl ko paskui gailėjosi, tik todėl, kad to reikalavo mylimas vyras.

Brontė pažvelgė į mažylę, prisiglaudusią jai prie krūtinės, kovojančią su miegu ir besistengiančią neužmerkti tamsiai mėlynų akių. Brontę sujaudino mamos žodžiai. Ji buvo jauna ir beprotiškai įsimylėjusi. Ji būtų padariusi beveik viską, kad išlaikytų Luką šalia. Bet ji pasirodė visiška kvaiša, sekiodama paskui jį kaip įsimylėjusi paauglė, palikdama begalę žinučių jo telefone ir atsakiklyje, ką jau kalbėti apie maldaujamus elektroninius laiškus, kuriuos prisiminusi dabar tik susiraukdavo.

– Nesakysi jam apie Elą? – paklausė motina.

Brontė švelniai nubraukė plaukus nuo miegančio kūdikio veidelio.

– Kai jis taip, nepranešęs, šiandien įsiveržė į studiją, teįstengiau galvoti, kaip jo nekenčiu. – Ji pakėlė akis į mamą. – Bet vieną dieną Ela paaugs tiek, kad supras, jog neturi tėvo. Ji norės žinoti, kas jis toks ir kodėl nėra jos gyvenimo dalis. Ką man reikės sakyti? Kaip jai paaiškinsiu?

– Paaiškinsi taip, kaip aš tau, – tarė motina. – Kad vyras, kuris, kaip tu tikėjaisi, bus su tavimi, tave paliko. Prisimink, Bronte: tėvas yra tėvas tiek, kiek jis tai parodo. Kiek aš matau, Luka Sabatinis yra ne daugiau nei spermos donoras. Vieną dieną sutiksi puikų vyrą, kuris mylės tave ir Elą. Jis bus jai kur kas geresnis tėvas, nei vyras, kuris išbraukė tave iš savo gyvenimo nė neatsisukdamas. Kas užtikrins, kad jis anksčiau ar vėliau taip nepasielgs dar kartą? Tik tada jis įskaudins ne tik tave, bet ir Elą.

– Tikriausiai tu teisi, – tarė Brontė atsidusdama ir pakildama, atsargiai supdama Elą glėbyje. – Bet kažkuri mano dalis jaučia, kad jis nusipelnė žinoti, kad turi kūdikį.

– Tokie vyrai kaip jis net nemėgsta vaikų, – pareiškė Tina. – Jiems tai pernelyg didelė atsakomybė. Patikėk, aš pažįstu juos kaip nuluptus.

Brontė kilstelėjo antakį.

– Šią popietę atvykus mano jaunėlių grupei, jis pasižiūrėjo į juos... Nežinau... Beveik ilgesingai, lyg pats norėtų vieną dieną tapti tėvu.

– Bronte, – mamos balsas skambėjo griežtai. – Gerai apie tai pagalvok, prieš padarydama ką nors, dėl ko vėliau gailėsies. Jis labai turtingas vyras. Labai turtingas ir galingas. Jis gali nuspręsti tau atkeršyti už tai, kad nesakei jam apie vaiką. Jis gali paduoti tave į teismą. Tu neturi jokios vilties prieš jį laimėti, o jei ir turėtum, tau reikėtų mokėti už visas teisines paslaugas. Ir, nepamiršk: atsižvelgiant į jo veislę, jis turės geriausius advokatus. Šeimos teismas šiais laikais daug nuolankesnis, kai kalbama apie tėvus, tuo labiau apie tokius. Net jei jis gautų dalinę globą, Ela turėtų skraidyti pirmyn atgal į Italiją, ar kur jis šiuo metu gyvena. Gali būti, kad nematysi jos ištisus mėnesius, o vieną dieną, kai paaugs, gali nuspręsti ir iš viso pas tave nebegrįžti.

Brontė pajuto, kaip jos širdis susitraukė iš baimės, vien apie tai pagalvojus. Luka kilęs iš tokios galingos dinastijos. Sabatinių klanas būtų pats baisiausias priešas, kurį gali įgyti. Jų galia ir įtaka justi visame pasaulyje. Ji neturėjo jokios vilties, stodama į kovą dėl globos prieš Luką, ką jau kalbėti apie jo šeimą.

Ironiškiausia buvo tai, kad ji visai neplanavo laikyti Elos paslaptyje. Nepaisant Lukos pareiškimo, kad jis nebenori jos matyti, Brontė, vos sužinojusi, kad laukiasi, bandė su juo susisiekti. Po kelių bevaisių savaičių galiausiai ji nuskrido į jo vilą Milane, bet tarnautojai jos neįleido. Namų tvarkytoja miglotai paaiškino, kad Luka Amerikoje su nauja meiluže.

Naujienos pribloškė Brontę kaip smūgis į veidą. Ją sugniuždė tai, kaip greitai jis viską pamiršo. Ji net galvojo, kad jis visą tą laiką, kol jie susitikinėjo Londone, turėjo tą amerikietę meilužę. Visgi jis nė karto neliko nakvoti jos bute ir neleido jai nakvoti jo prabangiame Londono name. Jis niekada niekur jos neišsivežė savaitgaliui; ji niekada net negyveno su juo viešbutyje. Jis visada parveždavo ją namo, pasiteisindamas tuo, kad yra vyturys, labai anksti keliasi ir nenori jos trukdyti. Ji suprato, kad buvo tokia naivi, jog tikėdavo jo pasiteisinimais. Kaip patiklu niekada neabejoti, kodėl jis nelieka nakčiai po pasimylėjimo. Kokie meilužiai nemiega vienas kito glėbyje? Gatvių plaštakės ir joms mokantys vyrai, štai kas, – pamanė Brontė karčiai. Luka su ja elgėsi kaip su kekše, o ji buvo pernelyg akla, kad tai pastebėtų. Bet šįkart ji nebedarys tos pačios klaidos. Ji susitiks su juo, ir viskas. Tai bus kaip padėtas taškas, kažkas, ko jai taip reikėjo, taip netikėtai nutrūkus jų romanui. Iš tikrųjų atsisveikinti bus labai malonu. Brontė pagaliau išsilaisvins nuo vyro, suteikusio jai tiek skausmo ir kančios, ir tik tada ji galės gyventi toliau.

Kad nereikėtų ieškoti stovėjimo aikštelės mieste, Brontė pasigavo taksi. Ji norėjo pasilikti galimybę skubiai pasišalinti, jei reikalai pasisuks ne visai palankiai. Logiška, kad taksi yra daug saugesnė pabėgimo strategija, nei jos murzinas automobilis su vaikiška kėdute, pilnas trupinių ir išmargintas sulčių dėmėmis.

Šia proga ji rūpestingai rinkosi apdarą. Nors nebuvo visiška vargšė, bet tiek pinigų, kad galėtų spintą užpildyti dizainerių kurtais drabužiais, neturėjo. Turėjo kelis drabužius, kuriuos nusipirko per išpardavimus ir kuriais apsirengusi jautėsi moteriška ir elegantiška, bet nepernelyg išsipusčiusi ar pamaiva.

Viešbutis buvo vienas prabangiausių Pietų komplekse palei Jaros upę. Ištaigingas marmurinis vestibiulis su aukštyn šaunančiais laiptais iš abiejų pusių ir fontanu viduryje suteikė viešbučiui holivudinio žavesio. Brontė pasijuto kaip kino žvaigždė, atvykusi į elitinį vakarėlį, kai uniformuotas durininkas elegantiškai atvėrė jai duris.

Laiptai vedė į prašmatnų barą su intymiai sustatytomis giliomis odinėmis sofomis, kad svečiai, gurkšnodami kokteilį ir kalbėdamiesi, turėtų daugiau privatumo. Brontė išvydo Luką pakylantį, vos įžengė į barą. Jam einant prie jos, krūtinėje plazdėjo drugeliai, ir ji pastebėjo, kad visos moterys nusekė jį žvilgsniu.

Jis dėvėjo pilką kostiumą ir sniego baltumo marškinius, ryšėjo raudoną sidabriškai dryžuotą kaklaraištį. Luka atrodė dar aukštesnis nei tada studijoje, nors šįkart Brontė avėjo aukštakulnius.

Ji jautė, kaip Luka atidžiai nužvelgė jos mažutę juodą suknelę, per juosmenį sujuostą juodu lakuotos odos diržu, derančiu prie dešimties centimetrų aukščio aukštakulnių ir delninukės. Ji džiaugėsi, kad daugiau laiko skyrė makiažui. Brontė pasipudravo mineraline pudra ir skaistalais, akis apvedė tamsiai pilku pieštuku, o putlias lūpas paryškino vaiskiu rausvu blizgiu. Tamsiai rudus plaukus sušukavo atgal ir susisegė taip, kad jie atrodė rafinuotai ir netgi prabangiai. Tegul jis žiūri ir gailisi, ko neteko, – patenkinta mąstė ji, jo vyzdžiams išsiplečiant iš susižavėjimo.

– Atrodai stulbinamai, cara, – tarė priėjęs prie jos, vis dar vertinamai nužiūrinėdamas.

Ji oficialiai jam nusišypsojo.

– Greičiau pabaikime visą šį reikalą, gerai?

Jis įkvėpė ir nusišypsojo.

– Bronte, nebūk tokia dygi. Mes juk tik du ilgai nesimatę seni draugai, sì?

Brontė suspaudė delninukę.

– Tu man – ne draugas, Luka. Laikau tave apmaudžia savo klaida. Kažkuo, ką norėčiau pamiršti. Nemėgstu prisiminti nesėkmių.

Luka suraukė kaktą.

– Tai ne tau nepavyko, Bronte. Tai buvo mano bėda. Mano reikalai. Tai niekada nebuvo tavo kaltė.

Brontė nustebusi sumirksėjo. Ar tai buvo atsiprašymas? Ar tik jos budrumo užmigdymo dalis? Ji puikiai žino Sabatinių žavesį. Tai mirtini nuodai, galėję apsukti galvą kiekvienai nieko nenutuokiančiai moteriai. O ji buvo ne tik nenutuokianti, bet ir naivi bei nekalta. Ji taip lengvai jam pasidavė. Taip lengvai, kad dabar buvo gėda net prisiminti. Tik vienas žvilgsnis, viena šypsena ir tos bedugnės šokoladinės akys.

– Tai tu pasiruošęs pripažinti, kad elgeisi beširdiškai? – paklausė ji atsargiai.

Luka vos pastebimai šyptelėjo.

– Gailiuosi dėl daugelio dalykų, Bronte. Bet praeities nė vienas iš mudviejų nepakeis. Vis dėlto norėčiau tau atsilyginti už tai, kad nutraukiau mūsų romaną taip staigiai ir nieko nepaaiškinęs.

Ji karčiai pažvelgė į jį.

– Kaipgi tu man atsilyginsi? Šantažuodamas mane, kad susitiktume? Taip nieko nebus, Luka. Gali mane šantažuoti, kiek tik nori, bet aš tavęs vėl neįsimylėsiu.

Jo tamsios akys vieną mirksnį sutviskėjo, šmėkštelėjo kažkoks neatpažįstamas šešėlis.

– Suprantu, kad po viso šio laiko prašau labai daug, – tarė jis. – Būčiau laimingas, galėdamas kol kas tiesiog pasižiūrėti, kas išeis.

Brontė suspaudė lūpas.

– Turi vieną vakarą, Luka, ir viskas. Daugiau to nedarysiu. Pasakyk, ką nori pasakyti, ir palikime viską, kaip yra.

Kažkokia pora susikibusi rankomis praėjo pro juos, mergina atsisuko pasižiūrėti į Luką. Ji šnibžtelėjo kažką savo partneriui, jis taip pat sustojo ir įsispoksojo.

Luka mandagiai, bet šaltai nusišypsojo porai, tuomet suėmė Brontės alkūnę ir tyliai tarė:

– Pasitraukim iš viešumos. Nespėsim susiprasti, kaip kas nors praneš apie mus žiniasklaidai.

Brontė negalėjo pakelti minties apie buvimą akis į akį su juo viešbučio kambaryje, bet lygiai taip pat negalėjo ir įsivaizduoti savo nuotraukos pirmajame rytdienos laikraščio puslapyje. Ji net matė antraštes: Italas viešbučių magnatas susitikinėja su baletą dėstančia vieniša motina. Ji nenusikratytų savo mokinių tėvų priekaištų, ką jau kalbėti apie Reičelę ir motiną.

Ji nusekė paskui jį prie liftų ir tylėdama įžengė į vieną, jam atsidarius. Durys užsivėrė, ir ji pasijuto taip, lyg kartu su viešbučio triukšmu už jų liko ir oras. Lyg būtų kokioje kapsulėje. Liftas buvo didelis, bet ji jautėsi kaip degtukų dėžutėje, jam stovint šitaip arti. Jos skrandis nervingai suvirpėjo. Brontė nebuvo viena su vyru nuo... na, nuo tada, kai buvo su Luka. Jos neseniai įvykęs pasimatymas su ką tik išsiskyrusiu Reičelės pusbroliu vyko sausakimšame restorane. Deividas Braugemas net nepalietė jos visą tą laiką, jiems stengiantis įveikti aštuonių patiekalų degustacinį valgiaraštį. Įsidėmėk tai, – pamanė ji. – Niekada neik į prabangų restoraną su neviltyje skendinčiu ką tik išsiskyrusiu vyru. Brontė kantriai klausėsi, jam liejantis apie savo santuokos griūtį ir susitarimus dėl vaikų globos, tylomis melsdamasi, kad vakaras kuo greičiau pasibaigtų.

Liftui kylant iki apartamentų aukšto, Brontė pro nuleistas blakstienas pažvelgė į Luką. Jo kaktoje buvo matyti įrėžtos susikaupimo raukšlės, o prie lūpų – įtampos duobutės. Rankos buvo nuleistos prie šonų, jis vis gniaužė kumščius, lyg kažkam ruoštųsi.

– Maniau, jau būsi pripratęs prie žiniasklaidos dėmesio, – ištarė ji spengiančioje tyloje.

Luka pasuko galvą, kad į ją pažvelgtų.

– Patikėk, Bronte, prie to niekada nepriprantama. Ar žinai, ką reiškia, kai sekama kiekviena tavo gyvenimo akimirka? Neįtikėtinas privatumo trūkumas. Kartais negaliu net išgerti puodelio kavos, niekieno nefotografuojamas. Tai mane veda iš proto.

– Tikriausiai tokia sėkmės kaina, – tarė ji. – Tu gimei labai turtingoje šeimoje. Visuomenė žavisi tokių žmonių gyvenimo būdu.

Jis kreivai nusišypsojo ir paklausė:

– Ar ir tu žaviesi, cara?

Ji susiraukė ir žengė pro jį, išdidžiai pakėlusi galvą.

– Tu ir tavo šeima man nekelia jokio susižavėjimo. Savo pačios gyvenime turiu pakankamai veiklos, neturiu kada domėtis dar ir kitais.

Jiems priėjus prie jo kambario, Luka įkišo kortelę ir palaikė duris atdaras, kad ji įeitų.

– Tai tu nesekei visų mano reikalų pastaruosius dvejus metus?

Brontė atsakė nepagalvojusi:

– Laikraščiuose ir žurnaluose apie tave beveik nieko nebuvo rašoma. Viskas tik apie tavo brolius. Atrodo, kad dingai nuo žemės paviršiaus tais pačiais metais, kai išsiskyrėme.

Jis ilgai ir susimąstęs į ją žiūrėjo, uždarė paskui save duris.

– Ilgą laiką kaip tik tai ir norėjau padaryti, – tarė, rodydamas jai kelią per didelį prieškambarį. – Ko norėtum atsigerti? – paklausė per petį.

Brontė vis dar svarstė, kodėl jis norėjo išnykti. Jo balse pasigirdo apgailestavimo gaidelė, ir viena jos dalis spėliojo, ar tai susiję su ja.

Žinoma, ne! – griežtai sudraudė ji save. Jis – mergininkas, turėjęs begalę romanų, prieš pasirodant jai. Vienintelis dalykas, galėjęs ją išskirti iš kitų – tai naivumas ir nekaltumas. Akivaizdu, jam tai buvo nauja, ir dabar jis tikėjosi viską pakartoti. Ji matė tai tamsiose jo akių gelmėse kaskart, susitikus jų žvilgsniams. Jautė kaistant kraują ir tai priminė, kad ji nėra jam tokia abejinga, kokia norėtų būti.

– Bronte? – paragino jis, laikydamas butelį šampano.

– Ak... Taip, ačiū, – atsakė ji jausdamasi nepatogiai.

Netrukus jis ištiesė jai taurę putojančio prancūziško šampano, kurio kaina galėtų padengti ne tik Brontės močiutės buto praėjusio mėnesio sąskaitą už elektrą, bet tikriausiai ir studijos nuomą.

– Už mus, – tarė Luka, paliesdamas jos taurę savąja.

Prieš gurkštelėdama, Brontė delsė. Luka sutrikęs žiūrėjo į ją, pakėlęs vieną antakį.

– Ne tavo skonio, Bronte?

– Šampanas, esu tikra, puikus, – atsakė ji. – Bet tostas – ne mano skonio.

Jis ramiai atlaikė jos žvilgsnį.

– Tada sakyk tu, – pasiūlė, laikydamas savo taurę visai šalia josios. – Už ką gersime?

Brontė pakėlė savo taurę ir stuktelėjo į jo.

– Už gyvenimą toliau.

Jo antakis pakilo dar aukščiau.

– Įdomu. Ar tai reiškia, kad vyras, su kuriuo susitikinėji, yra ilgalaikis draugas?

Brontė troško atsakyti taip. Ir jei tai būtų bet kuris kitas vyras, tik ne Deividas Braugemas, ji taip ir padarytų. Jai reikėjo pasiteisinimo, gero pasiteisinimo, kodėl daugiau nebesusitiks su Luka. Tai pernelyg pavojinga; ne tik dėl Elos, bet ir dėl to, kad jau su juo taip gera. Net ir dabar ji jautė, kaip bunda jausmai. Pavojingi jausmai: skausmingi poreikiai, kuriuos reikėjo patenkinti, ilgesys, kurio, net ir labai stengdamasi, ji nepajėgė užgniaužti.

Ji turi nekęsti jo.

Ji nekenčia jo.

Luka apleido ją, paliko tada, kai ji buvo tokia vieniša ir pažeidžiama. Ir štai vienas susitikimas, o jos vaizduotėje jau sukasi mintys apie juos kartu: kaip jis bučiuoja ją, jo lūpos taip aistringai prisiglaudžia prie jos, jo rankos apsiveja jos kūną, prispaudžia ją prie savo karščiu pulsuojančio geismo. Kaip ji galėjo pamiršti, kaip jis privertė ją pasijusti? Ar kada ateis laikas, kai neskaudės širdies, išgirdus ar laikraštyje pamačius jo vardą? Ar ji kada nors galės jam atleisti už tai, kad nemylėjo jos, kad negerbė pakankamai, kad žmoniškai, akis į akį, atsisveikintų?

– Regis, tu per ilgai neatsakai į mano klausimą, – sumurmėjo Luka. – O tai gali reikšti tik viena: jūsų nesieja rimti santykiai. Jei būtum beprotiškai ką nors įsimylėjusi, tikrai nebūtum šitaip delsusi, prieš atsakydama.

Brontė gurkštelėjo šampano, tempdama laiką, kad įsidrąsintų.

– Man rodos, tau nesvarbu, ką aš atsakysiu. Turi savo scenarijų. Štai dėl ko visas šis pasimatymas, ar ne?

Jis priėjo prie vienos iš masyvių odinių sofų ir mostelėjo jai sėstis. Palaukė, kol ji pritūpė ant vienos iš sofos pagalvių kampučio, tada prabilo:

– Noriu matyti tave, Bronte. Ne tik šįvakar. Net ne retsykiais. – Jis akimirką luktelėjo, įdėmiai pažvelgė į ją. – Kol esu čia, noriu matyti tave taip dažnai, kaip įmanoma. Noriu tave susigrąžinti.

Brontės rankos drebėjo. Ji stengėsi kuo stipriau laikyti taurę, jos širdis daužėsi kaip išprotėjusi švytuoklė.

– Aš... tu... aš... manau, kad tai neįmanoma, – išlemeno ji.

Luka atsisėdo šalia, paėmė iš jos virpančių rankų taurę.

– Aš rimtai, cara, – tarė suimdamas jos rankas savo šiltais ir sausais delnais. – Niekada tavęs nepamiršau.

Brontė pajuto kylantį pyktį. Ji ištraukė rankas ir pašoko ant kojų.

– Aš ne kvailas žaisliukas, kurį gali pakelti ar numesti, kai užsimanai. Tu viską užbaigei. Norėjai švarios pabaigos, ir tokią gavai. Apsireikšdamas po tiek laiko ir sakydamas, kad persigalvojai, elgiesi ne tik arogantiškai, tu įžeidi mane.

Luka atsistojo ir ranka perbraukė plaukus.

– Bronte, aš nebuvau pasirengęs santykiams prieš dvejus metus. Tu pasirodei netinkamu metu. Dieve, kaip trokštu, kad būčiau sutikęs tave po metų. Bent po pusmečio. Viskas būtų visiškai kitaip.

Ji piktai pažvelgė, ir Luka pajuto peilio dūrį į krūtinę. Jis nesitikėjo, kad Brontė šitaip jo nekęs. Bus šiek tiek sudėtingiau, nei tikėjosi, bet jis buvo pasiryžęs pasiekti tai, ko norėjo. Jei pakeliui pasitaikys kliūčių, jis pašalins jas. Jeigu yra būdas ją susigrąžinti, jis tai padarys, net jei teks elgtis beprotiškai. Tik vylėsi, kad nereikės jos spausti. Tas nuomos reikalas buvo tik apsidraudimas. Pirmiausia reikėjo ją pamatyti asmeniškai. Toliau jis negalvojo. Tiesiog be galo troško vėl ją pamatyti.

Brontė vis dar svaidė jam aštrius žvilgsnius.

– Tai kas gi privertė tave taip staiga persigalvoti, Luka? – paklausė ji.

Ar pasakyti jai? – svarstė Luka. Jis niekam nesakė; net motina, broliai ir senelis nežinojo tiesos apie jo kelionę į Ameriką tol, kol jis sutvarkė reikalus ir saugiai grįžo. Jis nenorėjo, kad jo šeima jaudintųsi, kad gali jo netekti, ar, dar blogiau, kad jis gali grįžti neatpažįstamai sudarkytas. Jis matė savo tėvą, prijungtą vamzdeliais, pusiau sąmoningą, kelias savaites iki mirties. Tai jam padėjo apsispręsti. Jis nenorėjo, kad jo motina ir broliai dar kartą tai pamatytų.

Luka labai nemėgo apie tai kalbėti, ypač dabar, kai viskas jau buvo praeityje. Jis nustumdavo tai į giliausius sąmonės užkaborius ir užrakindavo. Savaites ir mėnesius jis beveik kasdien trumpam atverdavo tą slaptą skrynelę, žavėdavosi tuo, kad vis dar yra čia, veiklus, kvėpuojantis ir kalbantis. Dabar jis tenorėjo pamiršti, kad tai apskritai įvyko. Gėda dėl jo kūno išdavystės buvo nepakeliama. Pasakydamas tai Brontei, jis tik atvers vartus, ir tai vėl ims jį persekioti. Tai buvo pernelyg asmeniška, ir jis negalėjo rizikuoti, kad tai suuostų žiniasklaida, jeigu Brontė nuspręstų atkeršyti. Geriau, jei ji nežinos. Jis tik norėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Pradėti nuo

balto lapo.

– Aš pasiekiau tą lygmenį, kai gyvenime norisi daugiau stabilumo, – pasakė jis. – Mums buvo gera, Bronte. Geriausios mano gyvenimo akimirkos buvo praleistos su tavimi.

Jos mėlynos akys patamsėjo.

– Ar tos geriausios akimirkos buvo tik su manimi, Luka? Ar tu manęs nepainioji su kuo nors kitu?

– Aš tavęs niekada neišdaviau, cara, – atsakė jis. – Tuo metu buvai tik tu. Nieko kito.

Užvertusi akis ji pasitraukė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi atsitverdama nuo jo.

– Tu išdavei mane, nutraukdamas mūsų santykius be paaiškinimo, – karčiai pasakė ji.

Luka giliai įkvėpė ir kelioms sekundėms sulaikė kvapą, prieš lėtai iškvėpdamas.

– Niekada nenorėjau tavęs šitaip įskaudinti, Bronte. Prisiimu už tai visišką atsakomybę. Žinau, kad tai sunku suprasti, bet neturėjau kito pasirinkimo. Mums buvo dar ne laikas. Susitikome per anksti.

Ji atsisuko ir pažvelgė su tokia niekinama veido išraiška, kad jam buvo skaudu į ją žiūrėti.

– Taigi, dabar jau išsilakstei, tai ko nori? Juk nesiperši man?

Luka nenorėjo siūlyti nieko, kas būtų panaudota prieš jį, bent jau ne dabar. Buvo kitų būdų pasiekti tikslą. Subtilesnių.

– Ne. Kol kas nesiūlau nieko ilgalaikiško. Aš esu tavo šalyje ir norėčiau pasižiūrėti, ar galime atgaivinti tai, ką turėjome.

Ji suspaudė lūpas taip, kad jos net pabalo. Po trumpos įtemptos akimirkos Brontė garsiai iškvėpė.

– Tu neįtikėtinas. Manai, kad gali vėl pradėti nuo ten, kur baigei, kad viskas atleista? Iš kokios planetos nukritai? Lyg aš sutikčiau vėl būti su tavimi. Lyg sutikčiau!

Tonas, kuriuo ji ištarė lyg sutikčiau, buvo paskutinis lašas. Luka jautė, kad jo kantrybė trūko lyg pertempta guma.

– Gali būti, kad neturi kito pasirinkimo, – ištarė jis.

Jos akys žybtelėjo.

– Tu neišdrįstum...

Luka nutaisė grėsmingą išraišką ir įsmeigė į ją žvilgsnį.

– Noriu tavęs savo lovoje, Bronte. Jei nesutinki, daugiau nebeturime apie ką kalbėti. Turi savaitę išsikraustyti iš studijos. Jeigu po savaitės neišsikraustysi, nuoma pastebimai padidės.

Ji prasižiojo, o jos akys buvo plačios kaip lėkštės.

– Juk tu ne rimtai... – Ji nurijo seiles, paskui dar sykį, bet jos balsas dar labiau džeržgė. – Negali būti, kad... kad tu rimtai...

Luka priėjo prie jos ir atsistojo taip, kad galėtų paliesti, vis dar žiūrėdamas į akis.

– Tai tavo sprendimas, Bronte, – ištarė, ranka perbraukdamas jos ranką nuo peties iki alkūnės, o jos oda suvirpėjo ir pašiurpo. – Ką renkiesi?

Trečias skyrius

Brontė negalėjo blaiviai mąstyti. Jos galva sukosi kaip per greitai paleista karuselė. Luka nori su ja permiegoti. Nori pratęsti jų romaną. Jis nenori nieko ilgalaikiško. Pasinaudos ja ir pames, kaip anksčiau. Mintys sukosi ratu, kol Brontė pasijuto apsvaigusi, įskaudinta, ją pykino. Kaip jis galėjo taip su ja pasielgti? Jis pats išėjo. Juk ji nepadarė nieko, kad jį įskaudintų. Jis sudaužė jai širdį, sugriovė gyvenimą ir štai dabar elgiasi taip, lyg tai ji būtų skolinga!

Brontė atsitraukė, iki kraujo kandžiodama lūpas. Tuomet pasisuko ant kulno ir ėmė žingsniuoti po kambarį. Jai reikėjo sugalvoti, kaip išsisukti. Ar įmanoma išsisukti?

– Ateik čia.

Brontei šie du jo žodžiai buvo lyg plaktuko smūgiai širdin. Koks jis vis dėlto negailestingas! Ji tėra daiktas, nuosavybė, dėl kurios jis derasi. Ji sustojo ir pakėlusi smakrą pasirengė gintis, žaibuodama akimis.

– Jeigu nori manęs, turėsi atsitempti besispardančią ir rėkiančią, nes savo noru aš neateisiu.

Lukos lūpų kampučiai lėtai pakilo, papuošdami veidą seksualia šypsena.

– Ar tu tikra, tesore mio? – paklausė žemu balsu.

Na, dabar, kai paklausei... – pagalvojo Brontė, apimta panikos, prisiminusi jo šiltą, it elektra nukrečiantį prisilietimą. Vienu prisilietimu Luka ant jos kūno uždegė šimtus liepsnelių. Jis pažadino visas jos ląsteles, privertė širdį plakti dukart greičiau ir atvėrė bedugnę, skausmingą tuštumą, kurią, žinojo iš patirties, užpildyti gali tik jis pats.

Luka priėjo prie virpančios Brontės. Savo plačiu piršto galu palietė jos smakrą ir lėtai, bet užtikrintai jį pakėlė, o Brontė nežinojo, kur nukreipti akis.

– Ji niekur nedingo, ar ne, cara? Trauka tarp mūsų. Pajutau ją, vos įėjęs į tavo studiją. Jaučiu ir dabar. Ir tu jauti. Matau tai tavo akyse. Jaučiu ją, kai liečiu tave. Tu visa virpi.

Brontė sulaikė kvėpavimą, kai jis pasilenkė. Luka perbraukė lūpomis jos odą, švelniai kaip su plunksna, ir jos kūnas ėmė virpėti, patvirtindamas jo žodžius. Kūnas buvo jos išdavikas; Brontė neturėjo vilties nuslėpti Lukos poveikio. Jo šiltas mėtinis aromatas, sklindantis iš burnos, slydo per jos lūpas, prieš nusileisdamas, perbraukdamas per jas, svaigindamas, kaip anksčiau. Ji išgirdo tylų atodūsį ir nustebusi suprato, kad tai ji atsiduso. Brontė lėtai prasižiojo, atvirai kvietė jo grobuonišką liežuvį.

Bet jis neatsiliepė į jos kvietimą.

Luka tingiai nusišypsojo, pažvelgęs Brontei į nerimo kupinas akis, ir lėtai, beveik nepastebimai, pabučiavo abu jos antakius.

– Tavo pačios nuostabiausios mėlynos akys, – tarė žemu, giliu ir švelniu it šilkas balsu. – Kaip liepsnos šerdis, tamsios ir ugningos. Vieną minutę jos dega, o kitą jau švyti kaip giliausio vandenyno paviršius.

Ji sudrebėjo, kai jis delnais perbraukė abi rankas, pirštais kaip antrankiais suėmė riešus. Brontė pajuto švelnų truktelėjimą, jos pilvas lietė jo iškilusį susijaudinimo įrodymą. Ją užliejo karščio banga, nuvilnijusi tarp šlaunų. Kaip ji gali šitaip jo geisti, kai taip jo nekenčia? Nesąžininga, kad jos kūnas taip begėdiškai ją išduoda. Brontė negalėjo pakęsti savo silpnumo. Ji nekentė Lukos už tai. Ji nekentė, kad norėjo jam atsiduoti. Geismas vis labiau kilo: troškimas, pulsavimas, būgnų smūgiai, kurių ji nebepajėgė ignoruoti.

– Gražioji, mieloji Bronte, – sukuždėjo Luka. – Ar bent nutuoki, kaip aš tavęs geidžiu?

Brontė pajuto jo karštą kietą pasididžiavimą ir atsakydamas ją užvaldė geismas. Atrodė, kad viduje, melsdamas pasotinimo, urzgia alkanas žvėris. Jos kūnas maldavo numalšinti troškulį, kankindamas ją trumpais to malonumo, kurį patyrė su šiuo vyru, prisiminimais. Galva dūzgė nuo vaizdų, kuriuose jie buvo susipynę erotinėse pozose: Lukos kūnas, besispaudžiantis prie jos iš viršaus, iš apačios, iš nugaros arba prie artimiausios sienos ar net ant virtuvinės spintelės, jo kūnas, besismelkiantis į ją, jo rankos, apsivijusios jos kaklą, jos kūnas, gal kokį tūkstantąjį kartą skylantis į mažas daleles.

– Pasakyk, kad ir tu tai jauti, – vėl sukuždėjo Luka, švelniu kvapu glamonėdamas ją, viliodamas ir kankindamas. – Pasakyk, kad prisimeni, kaip buvo.

Brontė nebegalėjo kalbėti. Ji tik norėjo jausti jo lūpas ant savųjų, net jei tai būtų paskutinis kartas. Juk tai nebuvo taip blogai? Tik trumpam, kad prisimintų, kaip Luka bučiuodavo ją iki sąmonės netekimo. Ji ištraukė rankas iš jo gniaužtų ir apsivijo jam kaklą. Pažvelgė į akis, vėl paskęsdama tamsioje jų gelmėje. O tada pasistiebė ant pirštų galiukų ir prispaudė savo lūpas prie jo nutuokdama, kad, šitaip elgdamasi, peržengia ribą ir nebegalės grįžti.

Liepsna įsižiebė. Ilgesio ugnis, iš pradžių rusenanti, paskui siautėjanti it gaivalas, naikinanti viską savo kelyje. Vos ją pajutusi, Brontė prasižiojo, ieškodama jo liežuvio, savo liežuviu šokdama su Lukos, iš pradžių droviai pasitraukdama, o paskui begėdiškai, gašliai flirtuodama. Jis sudejavo, pagilindamas bučinį, nusivedė ją ir prispaudė prie artimiausios sienos, bučiuodamas vis intensyviau, karščiau ir aistringiau, kol ji pasijuto įtraukta į beviltiško troškimo sūkurį.

Prirėmęs Brontę prie sienos, Luka ją kone užgulė. Ji jautė jo kietą iškilumą, prispaustą prie pilvo, jautė kraują, pulsuojantį jo gyslomis, kaip atsaką į jo pirmapradį troškimą suartėti. Brontė taip pat juto laukinį potraukį. Tas troškimas daužė ją iš vidaus kaip pirmykštis būgnas, jos moteriškumas virpėjo, laukdamas saldaus ir valdingo vyriško įsiskverbimo.

Luka ją degino savo bučiniais. Brontė atsakė tokiu pat karščiu, liežuviu žaisdama it katė su pele. Jo rankos slydo jos kūnu aukštyn, suėmė krūtis, švelniai, bet savininkiškai, nykščiais braukdamas per susijaudinusius spenelius, lyg turėtų visas teises glostyti juos, patenkinti ir erzinti.

Brontė begėdiškai išsirietė prisispausdama prie jo. Ji troško, kad Luka vienu judesiu nuplėštų jai drabužius, norėjo pajusti jo šiltas raumeningas rankas ant nuogos savo odos. Ji patraukė jo marškinėlius, išlaisvindama juos iš kelnių, rankomis braukė jam per krūtinę, pirštais tyrinėdama tvirtus raumenis, kurie kadaise ją taip žavėjo. Ji pajuto kietus, plokščius jo spenelių gumbelius ir šiurkščius plaukelius ant raumeningos krūtinės. Jis buvo tikras vyras: stiprus ir tvirtas, lieknas, bet raumeningas, sportiškas ir judrus, neatsispiriamai seksualus.

Jis pradėjo bučiuoti lūpas; Brontė suglebo nuo karštų ir drėgnų Lukos glamonių. Ji sudejavo, bet nesuprato, ar tai buvo atodūsis, ar aiktelėjimas.

– Svajojau apie tai, – sukuždėjo Luka. – Svajojau liesti tave, jausti, kad atsakai taip pat. Niekas kitas manęs niekada nejaudino taip kaip tu.

Tai buvo kaip tik toks priminimas, kurio Brontei ir reikėjo. Kad ji – ne vienintelė, su kuria jis buvo, ir tikrai tokia nebus. Jis buvo su begale moterų jau nuo paauglystės. Jiems susipažinus, ji jau žinojo jo mergininko reputaciją, bet kažkodėl vis tiek neįstengė atsispirti jo apžavams. Dabar ji – vyresnė ir išmintingesnė. Ir turi įsipareigojimų. Ela jai buvo pati svarbiausia. Brontė padarytų viską, kad tik apgintų savo dukrelę. Atsisakyti to, kas dabar vyksta, būtų auka, kurią ji privalo paaukoti. Bent jau dabar, kol sugalvos, kaip išsisukti iš Lukos paspęstų spąstų.

Brontės rankos nusviro, ji pažvelgė jam į akis.

– Negaliu, Luka, – tarė. – Ne čia. Ne taip. Dar... dar per anksti.

Begalinę akimirką jis žvilgsniu degino ją, judindamas žandikaulį, stengdamasis suvaldyti savo geismą.

– Prisimink mūsų susitarimą.

Brontė išslydo jam iš rankų, atremtų į sieną, ir atsitraukė. Buvo beprotiškai sunku nurimti, nes pulsas spurdėjo it išgąsdintas kolibris.

– Susitarimą? – paklausė ji įsižeidusi. – Ar turi omenyje tą kyšį, kurio tikėjaisi, Luka? Pinigai už seksą?

– Šiurkštokas apibrėžimas, – tarė jis.

– Bet tai tiesa, ar ne? Nori paversti mane kekše. Atveri savo piniginę, o aš išskečiu kojas. Toks tas vadinamasis susitarimas, ar ne?

Jam virptelėjo lūpos.

– Nenusipigink taip, Bronte.

Ji springdama isteriškai nusijuokė.

– Sakai nenusipiginti, kai pats įžeidinėji mane labiau nei bet kuris kitas žmogus?

Jis įkvėpė ir nužingsniavo per kambarį, sustodamas prie langų, pro kuriuos matyti mirgančios miesto šviesos. Brontė pastebėjo, kaip sustingo jo platūs pečiai, tiesi nugara ir ilgos kojos.

Ji troško prieiti prie jo, apsivyti jį rankomis, priimti tai, ką jis siūlo, bet žinojo, kad pasekmės bus dar skaudesnės. Kaip ji galėjo patikėti, kad jis vėl neišeis? Antrą kartą ji to neištvertų. Vos ištvėrė ir pirmąjį. Tik Ela privertė ją susiprasti ir greitai suaugti. Bet netgi dabar tai viliojo. O gerasis Dieve, kaip viliojo. Dar kartą pajusti jo glėbį, kad jis laikytų ją, lyg ji būtų brangiausias turtas visame pasaulyje. Kaip ji ilgėjosi ir troško su juo pasimylėti visus tuos dvejus metus.

– Gerai, – ilgokai patylėjęs burbtelėjo Luka. – Gali eiti.

Brontės širdis suspurdėjo.

– Bet aš maniau...

Jis atsisuko.

– Eik, Bronte. Kol neapsigalvojau.

Ji nurijo seiles ir netvirtai žengė durų link, bet tuomet prisiminė, kad ant sofos paliko delninukę. Žvilgtelėjo į ją, bet, nespėjus jai pajudėti, jis žengė į priekį ir paėmė rankinę.

Tuomet priėjo ir padavė jai.

– Viskas turėtų būti ne taip, ar ne?

Ji apsilaižė lūpas nežinodama, privalo atsakyti ar ne. Žinoma, viskas vyksta ne taip. Neteisinga jo geisti, nepaisant visų sąlygų. Tai buvo gėdinga, vargana ir apgailėtina, ir beviltiška, bet būtent tokia jis pavertė ją. Joks vyras nevertė Brontės pasijusti tokia jo reikalinga. Joks vyras taip neužgavo jai širdies, nevertė taip beprotiškai jo ilgėtis. Joks vyras nevertė jos taip geisti.

Ji privalo išeiti.

Ji privalo išeiti dabar, kol Luka nepastebėjo, kaip ji trokšta jam atsiduoti, kad jis toliau galėtų ją skaudinti. Ji turi išeiti, kol šios minutės nevirto valanda ar dviem pavogto malonumo, kuris, kaip ir anksčiau, privers ją patikėti romantiška idėja apie bendrą jųdviejų ateitį.

– Aš elgiausi nederamai, – prabilo jis vėl. – Turėjau pirmiausia tau paskambinti, įspėti tave. Gal tada taip manęs nesipurtytum. Būtum geriau pasiruošusi, sì?

– Kodėl taip ir nepadarei? – sausai paklausė ji.

Jis trūktelėjo petį.

– Norėjau pamatyti tavo natūralią reakciją.

Brontė pažvelgė į jį niekinamai.

– Kalbi taip, lyg tai būtų koks nors socialinis eksperimentas.

Jo akys, tamsios, viliojančios, bedugnės, vis dar žvelgė į ją.

– Norėčiau vėl tave pamatyti, cara. Rytoj vakare. Šį kartą – jokių sąlygų. Jokių grasinimų, kyšių ar šantažo, tik du kartu vakarieniaujantys žmonės. Jei nori, galim apsimesti, kad susitikom pirmą kartą.

Brontė kramtė lūpą, svyruodama tarp vilionių ir abejonių. Ar tai vėl kokie nors spąstai? Kas, jeigu jis vis dar ketina sugriauti jos finansinį stabilumą?

– Nuomos reikalas... – tarė ji. – Neturiu tiek pinigų. Manau, žinai tai.

– Pamiršk nuomą, – atsakė jis. – Nenoriu tavęs savo lovoje todėl, kad neturi kito pasirinkimo. Žinau, kad ateisi pas mane, Bronte. Tai neišvengiama. Žinojau tai, vos įėjęs į studiją.

Nejaugi buvau tokia nuspėjama?

– Tu apgaudinėji pats save, Luka, – pasakė ji, išdidžiai kilstelėjusi smakrą. – Supainiojai nuostabą su kitu jausmu.

Jis plačiai nusišypsojo.

– Tokia graži, – tarė, pirštu braukdamas jos skruosto linkį. – Labai graži.

Brontė krūptelėjo, kad visiškai neišsiduotų. Jo prisilietimas buvo kaip plunksnelė, bet pasiekė kiekvieną jos nervą ir skatino maldauti daugiau.

– Kas yra, Luka? – paklausė ji, pasitrindama skruostą, lyg jis būtų ją sutepęs.

Lukos veidas suakmenėjo.

– Ką turi omenyje?

– Visa tai... – Ji mostelėjo rankomis, rodydama apartamentus. – Tave. Mane. Mus. Nesu tikra, kad suprantu, kas čia iš tiesų vyksta. Jaučiu, kad tu man kažko nesakai.

Jis kreivai šyptelėjo.

– Ar tau taip sunku suprasti, kad norėjau vėl tave pamatyti? Ar neatrodytų keista, jei nukeliaučiau visą tą kelią žinodamas, kad tu gyveni tame pačiame mieste, kur apsistosiu aš, ir nė nebandyčiau susisiekti?

Brontė taip pat ironiškai šyptelėjo.

– Ar susisieki su visomis savo buvusiomis meilužėmis, keliaudamas po pasaulį? Jei taip, manau, tavo meilužių sąrašiuko dėl svorio turėtų nepriimti į lėktuvą.

Kurį laiką jo veidą puošė šypsena, lyg ši mintis jam būtų pasirodžiusi juokinga.

– Neturėjau tiek daug meilužių, kaip tu manai. Buvau užsiėmęs... kitais reikalais.

Brontė svarstė, kokie kiti reikalai užėmė jo laiką. Žinojo, kad jis sunkiai dirbo šeimos versle, bet anksčiau rasdavo pakankamai laiko pasižaisti. Jei jis nemergino kokio nors eilinio būsimojo modelio ar Holivudo žvaigždutės, kaip jo taip pat vienišas brolis Nikolas, ką gi tuomet veikė?

– Atvažiavai automobiliu ar taksi? – paklausė Luka.

– Taksi. Nenorėjau jaudintis dėl stovėjimo aikštelių.

Jis paėmė raktelius nuo lentynėlės.

– Parvešiu tave namo.

Brontė pajuto, kaip suvirpėjo iš baimės, lyg perlieta lediniu vandeniu.

– Neprivalai to daryti, – skubiai pasakė ji. – Turiu omenyje... pasigauti taksi – tikrai ne problema. Man tai net labiau patiktų...

Jo akys vos pastebimai susiaurėjo.

– Kas yra, Bronte? Juk pasitiki, kad saugiai parvešiu tave namo? Juk žinau, kuria kelio puse čia vairuojama.

– Ne tai svarbu. Norėčiau pati tvarkyti savo problemas.

– Ar tavęs kas nors namie laukia?

– Mano asmeninis gyvenimas su tavimi nesusijęs, Luka. Jau nebesusijęs.

Jis vis dar žiūrėjo į ją tamsiomis mįslingomis akimis. Luka tylėjo, todėl tarp jų kaip bedugnė stojo tyla.

– Klausyk, – pagaliau pratarė Brontė, nekantriai mindžikuodama. – Rytoj turiu dirbti. Be to, nenoriu, kad mano mama jaudintųsi.

– Tavo mama? – Jis suraukė antakius. – Tu gyveni su mama?

Ji išsitiesė.

– O kas čia blogo? Nekilnojamasis turtas Melburne nenusakomai brangus. Negaliu sau leisti studijos nuomos ir paskolos. Aš tik pradedu.

– Ar seniai mokai studijoje? – paklausė Luka vis dar susiraukęs.

– Apie metus. Mudvi su Reičele mokėmės akademijoje. Prieš kelerius metus ji automobilio avarijoje susilaužė kulkšnį ir nebegalėjo šokti. Nusprendėme įkurti savo baleto mokyklą.

Vėl įsivyravo tyla, bet Brontei atrodė, kad ji truko valandų valandas. Kiekviena slėgė; net oras buvo sunkus ir pernelyg tirštas, kad galėtum kvėpuoti.

– Sakei, praleidai konkursą, – tarė jis. – Ar tai kaip nors susiję su manimi?

Brontė pajuto, kaip virpteli širdis ir išvengė jo žvilgsnio.

– Kodėl... kodėl klausi?

– Mes išsiskyrėme, kai tau buvo likusios maždaug keturios savaitės iki konkurso, ar ne?

Ji patraukė pečiais, o pirštais žaidė su delninukės dirželiu.

– Nemačiau prasmės bandyti, nes nenorėjau likti Londone, – tarė ji, vėl pakeldama akis ir pažvelgdama į Luką. – Buvo metas keliauti namo. Londone manęs niekas nelaukė. Šiaip ar taip, konkurencija ten žiauri. Neturėjau vilties patekti. Konkursas tebūtų dar vienas neigiamas atsakymas, kurio nebenorėjau girdėti.

– Taigi, nusprendei geriau visai nepasirodyti, negu susikirsti. – Tai buvo greičiau ne klausimas, o tinkamas jos tuometinių jausmų apibendrinimas.

Brontė nenutuokė, kad jis taip gerai ją pažįsta. Ji nekalbėjo su juo apie savo abejones dėl įvertinimo. Jų santykiai nebuvo tokie, kad jie lietų vienas kitam širdis. Ji visada jautė, kad Luka laikosi per atstumą, ne tik fiziškai, bet ir emociškai, todėl ji elgdavosi taip pat.

– Taip, – ištarė ji, sąmoningai žiūrėdama jam į akis. – Vis dėlto asmeniškai pasikalbėjau su konkurso vadovu ir paaiškinau, kad pasitraukiu. Bent jau tam man pakako padorumo.

Vėl stojo slogi tyla.

– Žinau, kad tau buvo sunku, Bronte, – pasakė Luka prikimusiu balsu. – Nenorėjau tavęs skaudinti, bet bijau, kad tai buvo neišvengiama. Turėjau viską užbaigti. Nebuvo kito pasirinkimo.

Brontė pamirksėjo, kad išsklaidytų ašaras. Ji neverks prie jo. Visas ašaras, kurias turėjo dėl jo išverkti, išverkė prieš dvejus metus.

– Ar visą tą laiką buvo kita? – šaltai paklausė ji. – Gali būti atviras, Luka. Aš jau didelė, ištversiu. Manęs neužteko tau patenkinti, ar ne? Aš toli gražu netikau tavo rafinuotam skoniui.

Jis susiraukė.

– Ar tu tikrai taip manei?

Ji stipriai sučiaupė lūpas.

– Aš tai žinau. Iš pradžių buvau tau neįprasta, bet po kurio laiko turėjau įgristi. Buvau tinkama seksui, bet ne kelionėms į užsienį. Be abejo, buvo pakankamai moterų mano vietai užimti.

Jis vis dar buvo susiraukęs.

– Buvo visai ne taip, Bronte. – Luka perbraukė plaukus ranka, suveldamas juos, lyg būtų ką tik atsikėlęs. – Visada mėgdavau keliauti vienas. Taip paprasčiau.

Brontė sukando lūpą, kad susivaldytų. Kodėl ji neišėjo prieš penkias minutes, iki šio pokalbio?

– Mes susitikinėjome beveik pusmetį, – tarė ji. – Tu nė karto nepraleidai su manimi visos nakties. Nė karto, Luka. Niekada net nebuvome išvykę savaitgaliui. Net į užmiestį. Buvau tavo miestietiška meilužė. Lengvai prieinama mergina, kurią galėjai įsitempti į lovą, kada panorėjęs. Reikėjo tik pakelti ragelį, ir aš atlėkdavau.

Luka priėjo artyn ir pagriebė Brontės rankas.

– Baik, Bronte. Tu nebuvai tokia. Ne man.

Ji pažvelgė nuo ašarų blizgančiomis akimis.

– Tu pasinaudojai manimi, Luka. Negali to paneigti. Tu pasinaudojai manimi, o kai atsibodau, pametei.

Luka pažvelgė į jos rankas, besistengiančias ištrūkti iš jo gniaužtų. Jo rankos buvo tokios tamsios ir didelės, palyginti su smulkutėmis ir baltomis Brontės rankelėmis. Jie panėšėjo į mažus karvelius, beplasnojančius, kad ištrūktų. Jos kūnas toks gležnas. Viskas joje taip skoninga ir elegantiška. Jos šokėjos figūra, stovėsena, jos akys, tokios didelės ir tamsios tobulo ovalo veide.

Žiūrėdamas į tas dideles tamsias akis Luka svarstė, kaip atitaisyti padarytą žalą. Matė skausmą, sukeltą jo atstūmimo. Jis žvilgėjo ašarose, kurių ji buvo sau prisiekusi jam nerodyti.

Brontė buvo visiškai kitokia nei moterys, su kuriomis jis buvo praeityje. Luka dievino tai, kad buvo jos pirmasis meilužis. Atrodė, kad ji to gėdijasi, bet jis slapčia tuo mėgavosi. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl jis nuolat apie ją galvojo. Ji lietė jį taip, kaip niekas kitas ligi šiol nelietė. Giliai buvo kertelė, kurios niekas niekada nesugebėdavo pasiekti, ir šitai jis jautė, kad ji prie jos pernelyg priartėjo. Jis nenorėjo nieko įsimylėti, tikrai ne tokios sveikatos, kokios buvo tada. Bet su Bronte jis prie to priartėjo. Pernelyg. Kaip tik todėl jis turėjo atsitraukti, kol neįklimpo taip giliai, kad negalėtų racionaliai mąstyti. Kuo daugiau laiko jis su ja praleisdavo, tuo geriau suprato, kaip nesąžininga būtų ją prisirišti be jokių garantijų, kad jis sugebės jai ką nors taip pat duoti.

Luka paleido vieną Brontės ranką, kad savąją galėtų uždėti jai ant nugaros ir prisitraukti prie savęs. Jis dievino tą jausmą, kai jos kūnas prisiglaudžia prie jo. Ji taip puikiai jam tiko, lyg būtų jam sukurta. Jautė, kaip susijaudina, ir troško parodyti jai tai, ką jam buvo taip sunku ištarti balsu. Bet tai tik išgąsdintų ją. Dar per anksti. Šį kartą reikėjo elgtis lėtai ir apgalvotai. Ji buvo kaip bailus elniukas su įgimtu baimės instinktu. Jai reikėjo laiko ir saugumo. Jis turėjo kantrybės saugumui, bet laiko stigo. Luka teturėjo mėnesį, kad susigrąžintų ją, kad parodytų, jog ta magija vis dar yra, ir jie galėtų kurti ateitį drauge. Ar to pakaks?

– Nesipriešink man, Bronte, – švelniai tarė jis. – Tu pyksti ir aš žinau, kad nusipelniau to, bet tarp mūsų vis dar kažkas yra. Žinai, kad yra.

Jos akys užsidegė, kaip plėšrūno į kampą įspeisto žvėrelio.

– Mes... tarp mūsų nieko nėra, – mikčiojo Brontė. – Nenoriu tavęs matyti. Nenoriu būti tavo sekso verge. Nenoriu būti tavo... tavo niekuo.

Jis pakėlė kitą jos ranką, pabučiavo kiekvieną sustingusį piršto galiuką, kol pajuto, kaip jie virpa. Luka stebėjo, kaip jos liežuvis nervingai kyščioja, laižydamas lūpas.

– Aš nieko daugiau neprašau, tik būti mano partnere per rytojaus vakarienę, – tarė jis.

Ji nurijo seiles.

– O... o paskui?

Jis pabučiavo jos krumplius, vis dar žiūrėdamas į akis.

– Jeigu nenorėsi daugiau manęs matyti, man neliks nieko kita, kaip sutikti.

Jos akys susiaurėjo.

– Paleisi mane? Taip paprastai?

Luka pridėjo pirštą jai ant raukšlelės, atsiradusios tarp antakių.

– Jeigu visą laiką raukysies, turėsi raukšlių.

Ji atsilošė, patraukdama galvą nuo jo rankos.

– Neatsakei į mano klausimą, Luka.

Luka atsiduso, jo ranka nusviro.

– Anksčiau man nereikėjo šantažuoti tavęs, kad su manimi permiegotum. Nematau reikalo to daryti ir dabar.

Brontė kilstelėjo smakrą, o iš akių plykstelėjo mėlyni žaibai.

– Taigi tu manai, kad aš tiesiog nersiu stačia galva, ar ne?

Akimirką jis tyrinėjo jos įtampos kupiną veidą.

– Manau, kad atsitiks, kas turi atsitikti, cara, – pagaliau atsakė. – Palikime viską likimui, sì?

Ji vis dar buvo atsargi.

– Likimui? Lyg tai likimo užgaida, kad tu staiga tapai mano nuomotoju.

– Tau tikrai negresia atsidurti gatvėje, – tarė Luka.

– Ar gali tai užrašyti?

Jis ilgai stovėjo tiesiog žiūrėdamas į ją, uosdamas jos aromatą, tą sausmedžio ir saulėje įšilusių žirnelių dvelksmą.

– Tu iš tikrųjų manimi taip nepasitiki, ar ne?

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Kad ir kaip tai keistai atrodytų, bet ne, nepasitikiu. Man tu nepatinki ir negaliu sulaukti, kol dingsi.

Luka pajuto, kaip įsitempė jo nugara. Ar ji būtinai turėjo jam priminti, kaip stipriai jo nekenčia? Ar manė, kad dėl to jis mažiau jos norės? Atvirkščiai, dabar jis užsigeidė jos dar labiau. Galbūt ji to ir tetroško? Gal ji vaidino nepasiekiamą, kad pamokytų jį arba kad šįsyk iš santykių išpeštų daugiau? Gal pastarieji keleri metai ją sutvirtino? Gal ji išmoko barakudų amato ir žino, kaip priversti vyrus jai tarnauti? Šiaip ar taip, nesvarbu. Jis troško gauti ją bet kuriuo įmanomu būdu. Jei ji pasikeitė, tebūnie, juk jis irgi nebe toks. Prieš dvejus metus jis buvo visai kitas žmogus. Kaip jis galėjo nepasikeisti? Pernelyg daug visko atsitiko.

Jis priėjo ten, kur anksčiau paliko šampano taures. Pakėlė jos taurę ir nunešė jai.

– Gaila nuleisti tokį gerą šampaną šuniui ant uodegos, – tarė pasiūlydamas jai taurę. – Gal pasilik dar kelioms minutėms ir padėk man jį pabaigti?

Ji pažvelgė į taurę taip, lyg jis tiestų jai užnuodytą obuolį.

– Tai tik šampanas, Bronte. Pabaikim savo gėrimą ir pasikalbėkim apie pastaruosius dvejus metus.

Jis gurkštelėjo iš savo taurės tikėdamasis, kad ji paseks jo pavyzdžiu. Jis padarys viską, kad ilgiau pabūtų su ja, jei ji nuspręstų rytoj nepasirodyti.

– Papasakok apie savo mokytojos darbą. Ar tau tai patinka?

Ji gurkštelėjo šampano, tuomet paėmė taurę abiem rankomis už kojelės.

– Taip, patinka. Vaikai labai mieli.

Jis patapšnojo sofą, siūlydamas jai prisėsti šalia. Ji vėl pritūpė ant paties kraštelio, pasiruošusi tuoj pat sprukti.

– Kiek turi mokinių? – paklausė jis, stengdamasis išsklaidyti įtampą.

– Šiuo metu turime šešiasdešimt, bet norėčiau, kad būtų apie du šimtus, – atsakė ji. – Norėčiau plėsti pamokas. Nusisamdyti kelis džiazo ar stepo mokytojus ir pradėti pamokas suaugusiesiems.

Luka gurkštelėjo šampano.

– Mokai suaugusiuosius? Ar jiems ne per vėlu mokytis? Maniau, baleto reikia mokytis kuo jaunesniame amžiuje, kuo anksčiau, tuo geriau.

– Tiesa, bet yra nemažai moterų, kartais ir vyrų, kurie šoko praeityje, bet metė. Kartą ar du per savaitę pašokti su bendraamžiais – geras būdas palaikyti formą.

Luka nužvelgė jos liekną figūrą.

– Na, taip, tau tai tikrai nepakenkė. Tu liekna kaip visada. Kaip dažnai treniruojies?

Ji švelniai paraudo ir nuleido žvilgsnį į taurę.

– Po kelias valandas kasdien. Norėčiau šokti dažniau, bet su El... – ji nutilo viduryje sakinio ir, prieš neryžtingai tęsdama, įsikando į lūpą. – ...turiu omenyje, turiu tiek reikalų, kad tam lieka mažai laiko.

Luka stebėjo, kaip jos raudonis vis tirštėja. Ji panėšėjo į mokinukę, nervingą ir drovią, nepasitikinčią savimi, nesuvokiančią savo talento. Tai buvo taip miela, kad jam net suspaudė širdį. Luka prisiminė visas išmintingas moteris, kurios praeityje korėsi jam ant kaklo. Jo dėmesiui patraukti jos pasitelkė išvaizdą, žavesį ir sąmojį. Brontė nedarė nieko panašaus. Ji visuomet buvo susikausčiusi ir dalies savęs niekam nerodė. Tai jį tik dar labiau paskatino ištraukti ją iš kiauto. Ji buvo retenybė, tokia tyra ir nesugadinta. Kaip retas deimantas.

Ji pakilo nuo sofos ir pastatė savo taurę.

– Atleisk, Luka, bet turiu eiti.

– Kur skubi? – paklausė jis atsistodamas.

Ji atsisuko ir pažvelgė į jį, bet tuoj nukreipė žvilgsnį, ieškodama delninukės.

– Mano mama pradės jaudintis, kad man kas atsitiko. Pasakiau, kad išeinu tik trumpam.

– Bronte, tau dvidešimt penkeri, – sumurmėjo jis. – Ar tau tikrai reikia atsiskaitinėti motinai, lyg būtum penkiolikos?

Ji piktai žybtelėjo akimis.

– Mano mama man buvo labai gera. Ji buvo šalia ir visada mane palaikė. Neprivalau jai atsiskaitinėti, bet pati renkuosi taip elgtis, nes labai ją gerbiu, be to, ji daug dėl manęs paaukojo.

– Bet ji tikrai nepyks, jei negrįši, – tarė jis. O paskui išsišiepęs pridūrė: – Ar tai labiau susiję su tuo kitu vyru?

Ji pažvelgė į jį provokuojamu žvilgsniu.

– Kas, jei ir susiję?

Luka pajuto, kaip jį lyg cunamis užlieja pavydas. Jo skrandis susitraukė, jam įsivaizdavus Brontę su kitu vyru. Jį net išpylė prakaitas, įsivaizdavus juos kartu. Pykino vien galvojant apie tai. Jis negali apie tai galvoti.

– Kuo jis vardu? – paklausė ramiu balsu, nors širdis, regis, tuoj iššoks.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Neprivalau tau atsakinėti.

Luka pastatė taurę, nes buvo besutraiškąs jos trapią kojelę. Jis slapta gniaužė kumščius, trokšdamas susivaldyti. Ji tyčia erzino jį, brukdama savo meilužį kaip raudoną skepetą buliui.

– Ar miegi su juo? – paklausė, nenorėdamas išgirsti atsakymo.

– Tai – ne tavo reikalas.

Jis stebėjo, kaip ji pagriebė savo delninukę, įkritusią tarp sofos pagalvėlių. Uždarė ją ir nužingsniavo prie durų.

– Ačiū už gėrimą. Lik sveikas.

– Rytoj pasimatymas.

Ji sustingo, lyg akimoju būtų suledėjusi.

– Negalėsiu ateiti, – atsakė, nė neatsisukdama į jį.

– Velnias, Bronte, prašau tik vienos nakties, – tarė jis vis labiau irzdamas. – Ar tiek daug noriu?

Tik tuomet ji atsisuko, lėtai, pažvelgdama į jį begalinio pykčio kupinu žvilgsniu.

– Taip, Luka. To per daug. Per visą tą laiką, kai buvome kartu, neskyrei man nė vienos nakties.

Luka pajuto, kaip jo žandikaulis sustingo lyg plieniniai spąstai.

– Tai – kerštas?

– Ne, Luka, – atsakė Brontė atidarydama duris. – Tai – teisingumas.

Ir užtrenkė duris jam prieš nosį.

Ketvirtas skyrius

Luka negalėjo rasti mobiliojo telefono dar valandą, kai Brontė išėjo. Jis piktas žingsniavo po kambarį, kol galiausiai sustojo įsipilti dar šampano.

Jis paėmė butelį, savo taurę ir nusinešė ant sofos, kur anksčiau sėdėjo Brontė. Pirmąją taurę išpylė, o antrą susivertė, vos jusdamas skonį. Šią akimirką jam nerūpėjo, kad pasigers. Šiaip ar taip, būtų geriau, nei dabar.

Jis bjauriai nusikeikė ir nuo kaktos nusibraukė plaukus. Tikėjosi, kad viskas bus kitaip, bet akivaizdu, kad apsikvailino. Brontė iš tiesų buvo jį pamiršusi. Ji išėjo užtikrindama, kad tikrai nebegrįš. Jis taip tikėjosi, kad ji bent šį tą jam dar jaučia. Tai buvo beprotiška viltis, tuščia, gal net arogantiška, bet vis dėlto viltis...

Brontei prireikė daug laiko pripažinti, kad myli jį, bet kai ji pagaliau tai pasakė, Luka žinojo, kad tai tikra. Tuomet jis dar nebuvo tikras, kad myli ją; tik žinojo, kad jautėsi ypatingai, kai ji buvo šalia, taip, kaip niekada dar nesijautė. Bet tąkart jis nežinojo, ar gali Brontei pasiūlyti ateitį. Todėl savo jausmų neatskleidė. Žinojo, kad kartais būdavo šaltas. Dažnai po sublogavimo būdavo su ja šiurkštus ir nekantrus ir, nors žinojo, kad mergina dėl to jautėsi nesaugi, niekada jai neaiškindavo, kodėl taip nutikdavo. Luka nenorėjo, kad Brontė būtų su juo iš pareigos. Ji buvo iš tų žmonių, kurie, jei reikėtų, pasiaukotų, o tam jis nebuvo pasiruošęs. Tai buvo jo našta, jo kryžius, kurį privalėjo nešti ir nešė, kol galiausiai atsikratė jo.

Luka ištiesė ranką, kad įsipiltų dar šampano, kai šlaunimi pajuto kažkokį kietą daiktą. Jis žvilgtelėjo žemyn ir pamatė ploną mobilųjį telefoną, kyšantį iš sofos pagalvėlių.

Ištraukdamas jį Luka nusišypsojo. Telefonas buvo to paties modelio, kaip ir jo, tik šiek tiek senesnis. Jis apvertė jį, paspaudė šoninį mygtuką, kad įjungtų garsą. Telefonas tuoj ėmė pypsėti, ateinant žinutėms; jos viena paskui kitą žybtelėdavo ekrane. Buvo neįmanoma jų neperskaityti, net jei jo sąžinė ir kuždėjo, kad taip elgtis nedera.

Kaip sekėsi?

Koks jis?

Ar pasakei jam apie pati žinai ką?

Paskambink man!!!

Luka nuslinko telefono paveikslėlius, bet jo pirštai sustojo prie nuotraukų galerijos. Akimirką padelsęs jis spustelėjo, kad ši atsivertų. Ten buvo daugybė mažos mergaitės nuotraukų. Jis negalėjo nustatyti jos amžiaus, bet ko gero jai nėra nė metukų. Ji buvo maža kaip lėlė, tamsiais plaukais ir didelėmis mėlynomis akimis.

Jo skrandis susitraukė, o rankos drebėjo, peržvelgiant dar kelias nuotraukas. Ji buvo miniatiūrinė Brontės kopija. Vis dar dėvėjo šliaužtinukus; atrodė, kad ką tik pradėjo vaikščioti. Luka pajuto krūtinėje skausmą kaip storą metalinę ietį. Nesitikėjo to. Nenumatė. Jautėsi toks kvailys, kad nesuprato. Nenuostabu, kad ji nenorėjo su juo turėti jokių reikalų. Brontė iš tiesų gyveno toliau.

Ji turi kūdikį.

Ji turi kito vyro vaiką.

Ši žinia jam buvo pernelyg skaudi. Krūtinė staiga susitraukė, buvo skausminga kvėpuoti. Kiekvienas kvėptelėjimas buvo lyg peilis tarp šonkaulių. Atrodė, kad jo plaučiai sprogs.

Jis nebegalėjo žiūrėti daugiau nuotraukų. Bijojo, kad nesusivaldys ir suknežins telefoną, vienoje iš jų pamatęs kūdikio tėvą. Jis nenorėjo žinoti, nei kas jis toks, nei kaip atrodo. Neabejotina, jis – koks nors solidus, patikimas priemiesčio tipo vyras, apsukęs Brontei galvą ir pasiūlęs saugumą, kurio jai taip stigo. Luka nepastebėjo vestuvinio žiedo ant jos piršto, bet kūdikis šiais laikais dažnai ateina pirmiau. Ji sakė, kad gyvena su mama, bet ar jos meilužis ir vaiko tėvas irgi ten gyvena? Žinoma, todėl ji ir nenorėjo, kad jis pasiimtų ją ar net žinotų, kur ji gyvena. Dio, jis negalėjo pakelti minties, kad ji grįš namo į kažkieno kito glėbį. Netgi dabar ji galbūt mylisi su savo vaiko tėvu, gal net pradeda antrąjį, kaip tik dabar, šią akimirką.

Jo pirštai suspaudė telefoną, o galva nusviro ant sofos pagalvėlių. Jis stipriai užmerkė akis, net skausmingai, o smegenys iš visų jėgų stengėsi neįsileisti vaizdinių, jis tik mąstė, kiek daug galėjo pakeisti vos kelios akimirkos.

Telefonas jo rankoje ėmė vibruoti.

Luka atsimerkė ir pažvelgė į ekraną. Tuomet atsiliepė.

– Klausau.

Stojo trumpa tyla ir pasigirdo alsavimas.

– Luka?

– Bronte... – tęsiamai ištarė Luka, ramiai užsimesdamas koją ant kojos. – Kaip malonu, kad paskambinai.

Vėl stojo tyla.

– Palikau telefoną, – dalykiškai tarė ji. – Jis tikriausiai iškrito iš mano rankinės.

– Taip, tikriausiai, – atsakė jis. – Nori ateiti ir jį pasiimti ar atnešti tau rytoj, kai eisim vakarienės?

– Aš...

– Arba galiu užvežti jį tau dabar.

– Ne!

Luka apsilaižė lūpas, stengdamasis ignoruoti skausmą skrandyje.

– Man nesunku, Bronte. Kur gyveni?

– Nenoriu, kad važiuotum čia, Luka, – atkirto ji.

– Nepatiktų meilužiui?

Šį kartą tyla buvo dar sunkesnė.

– Man reikia telefono, – tarė ji. – Ateisiu ir pasiimsiu jį dabar... Ar gerai? Turiu omenyje, jei dar ne per vėlu ar panašiai.

Luka pasižiūrėjo į laikrodį ir nusišypsojo.

– Lauksiu tavęs.

Pokalbis baigėsi, jo šypsena dingo, o kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

Brontė sustojo prie pagrindinio viešbučio įėjimo ir labai nenoriai davė raktelius vaikinui, statančiam automobilius. Ji bandė paaiškinti, kad ilgai neužtruks, bet viešbučio taisyklės draudė palikti mašinas prie įėjimo net ir trumpam. Apsižodžiavimas tikrai nepadėjo nuraminti ir taip įtemptų nervų. Ta panikos akimirka, kai suprato, kad paliko telefoną, beveik sukėlė širdies smūgį. Esant dvidešimt penkerių, jis mažai tikėtinas, bet Brontė jautėsi taip, lyg būtų visai arti to.

Ar Luka pamatė Elos nuotraukas? Ten jų buvo šimtai. Laimei, nebuvo tokių, kur ji vos gimusi arba kelių mėnesių. Visas ankstesnes nuotraukas Brontė vos prieš kelias savaites perkėlė į kompiuterį, todėl liko tik naujausios.

Bet net ir taip...

Ar Luka pastebės panašumą? Jos motina užtikrino, kad tai – mažai tikėtina, Ela buvo dar visai mažytė, o jos plaukų spalva tokia pat kaip Brontės ir tokios pat mėlynos akys, smulkūs veido bruožai ir kreminė oda.

Brontė nebuvo tikra, kad mama teisi. Kartais dukroje ji atpažindavo Luką. Kai Ela susikaupusi dėliodavo dėlionę ar žaisdavo sudėtingesnį žaidimą, ji susiraukdavo lygiai taip pat, kaip Luka. O dabar, kai Ela ėmė vaikščioti ir tapo smalsesnė, ji dažnai pažiūrėdavo į Brontę su tokiu pasitenkinimu, kaip mokėjo tik Luka.

Nuo tada, kai suprato, kad paliko telefoną, Brontė keikė save. Kodėl nepastebėjo, kad kišenėlė rankinėje tuščia? Jai nereikėjo susitikti su juo. Ką ji sau galvojo? Kas iš to būtų išėję? Buvo visiškai aišku, kad jam tereikėjo trumpo romano. Ji matė tai jo tamsiose žėrinčiose akyse. Jis geidė jos. O tas bučinys! Kam ji šitaip jam atsakė? Kokia beprotystė ją užvaldė? Jis tikrino ją, o ji pasielgė kaip tik taip, kaip jis tikėjosi.

Kvailė, kvailė, kvailė! Kodėl ji patikėjo juo? Reikėjo labiau pasitikėti savimi, būti ryžtingesnei, tvirtesnei... labiau tvardytis.

Brontė priglaudė karštą kaktą prie lifto sienos, stengdamasi nurimti. Tereikia paimti telefoną ir išeiti. Paprasta. Tik paimti ir išeiti. Nekalbėti, nedelsti ir, dėl Dievo meilės, nežiūrėti į jį pernelyg ilgai, jei jis netyčia pamatė daugiau, nei ji norėjo.

Atrodė, kad liftas iki Lukos aukšto kyla visą amžių, o Brontė kiekvieną sekundę vis labiau prakaitavo ir panikavo.

Pagaliau liftas sustojo ir ji išėjo, tačiau kojos neklausė kaip ką tik atvesto veršelio. Pabeldus į duris, teko kankinamai ilgai laukti. Ji svarstė, ar jis specialiai taip elgėsi.

– Užeik, – ištarė Luka, plačiai atvėręs duris.

– Ne, ačiū. Tik pasiimu telefoną ir išeinu.

Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės, pasisūpavo ant kulnų.

– Kad jau atvažiavai tokį kelią, gal pabūk, pasišnekučiuosime?

Brontė ištiesė ranką.

– Telefoną.

Luka paėmė jos ranką ir įsitraukė į apartamentus, uždarydamas duris. Jis pašaipiai nusišypsojo, žiūrėdamas į nustebusią ir pasipiktinusią Brontę.

– Daryk, kaip sakau, Bronte, arba neatgausi telefono.

Ji spigino jį žvilgsniu, smailesniu už ploniausią adatą.

– Tai vagystė, šunsnuki.

– Atgausi telefoną, kai pasikalbėsime, – atsakė jis, vesdamas ją į kambarį.

Ji veltui stengėsi ištrūkti iš jo gniaužtų.

– Nenoriu su tavimi kalbėtis, Luka.

– Ar norėtum atsigerti? – paklausė jis, ignoruodamas jos mėginimą ištrūkti. – Deja, šampano liko visai nedaug. Bet galiu atkimšti dar vieną butelį.

– Esu čia ne tam, kad bendrautume, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Noriu atgauti savo telefoną ir važiuoti namo.

Jis laikė ją priešais save, iš viršaus žiūrėdamas į jos degantį veidą ir suspaustas lūpas.

– Kodėl nepasakei man apie savo vaiką? – paklausė jis. – Spėju, kad jis tavo? Ji labai panaši į tave.

Brontė išblyško, o akys apsiblausė.

– Žiūrėjai mano nuotraukas? – šiurkščiai sušnibždėjo ji.

– Neradau ten nieko kompromituojamo. Galiu užtikrinti. Jokių miegamojo scenų.

Brontė šiek tiek atsigavo.

– Neturėjai teisės liesti mano telefono.

– Priešingai, Bronte, jis gulėjo ant mano sofos ir suskambėjo mano rankose, – tarė jis. – Ar norėjai, kad ignoruočiau tavo skambutį?

Ji pažvelgė į jį lediniu žvilgsniu.

– Anksčiau būtum taip ir padaręs, argi ne taip?

Luka turėjo pripažinti, kad šį raundą laimėjo ji. Jis negalėjo pasakyti jai, kaip sunku jam tuomet buvo matyti jos vardą telefono ekrane ir neatsiliepti. Galų gale jis pasikeitė telefoną ir numerį, kad silpnumo akimirką nesusigundytų. O ateinančiais mėnesiais tokių akimirkų buvo labai daug.

– Ar tavo ir vaiko tėvo santykiai rimti? Nemūvi vestuvinio žiedo, tad darau prielaidą, kad nesi ištekėjusi.

Ji ilgai žiūrėjo į jį, jos akyse buvo kažkas neatpažįstamo. Brontė kandžiojo apatinę lūpą.

– Ne, aš nesu ištekėjusi... Aš... Reikalas tas, kad... – Ji susigūžė, lyg ši tema būtų skausminga.

– Jūs nebe kartu, taip?

Ji vėl sukando lūpą.

– Taip... Galima pasakyti ir taip...

– Na, tuomet mes bent išsiaiškinome šią mažutę smulkmenėlę. Padaryčiau daug ką, kad susigrąžinčiau tave, bet priešintis pavydžiam vyrui – tikrai ne mano jėgoms.

– Aš ne...

Luka pirštu užspaudė jai lūpas.

– Nekalbėk taip anksti, cara, – įspėjo.

Jos akys vėl užsidegė, kai jis pirštu perbraukė jai lūpas. Brontės lūpų švelnumas visada stebino Luką. Jos burna buvo klasikinės formos, putli, negalėjai atsispirti jos nepabučiavęs. Jis pakreipė galvą ir švelniai perbraukė savo lūpomis per josios, paragaudamas to saldumo, norėdamas dar, bet susitvardė, davė jai laiko suprasti, kaip jis veikia ją. Brontė užsimerkė ir lėtai apsilaižė lūpas. Jis jautė jos kvapą, jos artumą.

Luka vėl pakreipė galvą ir laukė, kol ji pasitiks jį.

– Nagi, cara, – sukuždėjo jis. – Juk žinai, kad to nori.

– Nenoriu... – Jų akys trumpam susitiko, tuomet ji vėl jas nusuko. – Nenoriu tavęs matyti. Nemanau, kad tai – gera mintis.... žinai... prikelti praeitį. Tai niekada nesibaigia geruoju.

Jis vėl kilstelėjo jos smakrą, žiūrėdamas jai į akis.

– Mes galėtume padaryti taip, kad baigtųsi geruoju. Tik tu ir aš. Daugiau niekam nebūtina žinoti.

Ji stumtelėjo jį ir išsilaisvino iš Lukos glėbio, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusisuko.

– Mūsų daugiau nebėra, – tarė ji. – Aš turiu dukterį. Turiu galvoti apie ją. Ji man svarbiausia. Ir visada tokia bus.

Luka ranka persibraukė plaukus. Jis nenorėjo galvoti apie jos meilės vaisių. Ne todėl, kad nemylėjo vaikų; jis mylėjo juos ir tikėjosi kada nors pats sukurti šeimą. Tik negalėjo pakęsti minties, kad Brontė – svetimo vyro kūdikio motina.

Ar šis vaikas buvo meilės romano, kuriuo ji stengėsi nuvyti mintis apie jį, vaisius? Kažkodėl tai atrodė dar blogiau. Jei viskas būtų buvę kitaip, jis būtų vedęs Brontę ir suteikęs jai šeimą, kurios, jis žinojo, ji troško. Ji užsiminė apie tai kelis kartus, bet jis tyčia apsimetė negirdįs. Tuo metu buvo pernelyg skausminga galvoti apie gyvenimą, kurio jis norėjo, ir gyvenimą, kuris buvo jam duotas. Vaikas buvo labai svarbu. O jei ji tam vyrui dar ką nors jaučia? Kūdikis labai mielas. Kaip Brontė gali nieko nejausti savo dukrelės tėvui?

Luką užgriuvo kur kas didesnė sumaištis, nei jis tikėjosi. Jei pavyktų ją įtikinti vėl būti kartu, tektų išmokti būti patėviu. O tai nebuvo taip paprasta. Jis turėjo keletą draugų, kurie nesutarė su savo tėvų partneriu. Tai kėlė daugybę pykčių ir neapykantos, kartais trunkančios metų metus. Brontės mergytė labai maža, bet niekas negali pakeisti fakto, kad Luka nėra tikrasis jos tėvas. Aplinkybės neleido jam to tada, o dabar jis negali nieko pakeisti.

– Kiek jai dabar? – paklausė jis.

Brontė užsikišo plaukus už ausies ir pažvelgė jam į akis.

– Neseniai suėjo vieni. – Neseniai, tai yra prieš du mėnesius, – pridūrė mintyse.

Jis skaičiuodamas suraukė kaktą.

– Tai tu susidėjai su jos tėvu vos po kelių mėnesių, kai atvykai į Melburną?

Brontė nekentė meluoti, bet kas jai beliko? Ji neturėjo laiko to apgalvoti. Viskas nutiko taip staiga. Luka pasirodė studijoje – ar tai nutiko dar šią popietę? Paskui nesmagus šio vakaro susitikimas ir nelemtas telefonas...

– Ar tai blogai? – paklausė ji išsisukinėdama. – Tu tai padarytum taip pat greitai, jeigu ne dar greičiau.

– Bet pastoti nuo vyro, kurį vos pažįsti...

– Nepamokslauk, Luka. – Brontė suirzo. – Pažinojau jį. Maniau, kad gerai jį pažįstu. Mums tiesiog nepavyko.

– Ar vis dar mataisi su juo? Ar jis bendrauja su vaiku?

Brontė tik dabar suvokė, kokį melą teks sukurti. Nebuvo jokio kito kelio. Šią akimirką ji savęs labai neapkentė. Atrodė taip neteisinga meluoti Lukai, bet kitas kelias buvo dar baisesnis. Gal, laikui bėgant, ji taps drąsesnė. Gal ateis tinkamas metas viską jam pasakyti. Gal pirmiausia jie taps draugais, o paskui ji pasakys, kad jis – Elos tėvas. Taip, žinoma, ji kvailina pati save. Ji žvelgė į vis gilėjančią jo raukšlę ir nurijo seiles. Taip, ji tikrai kvailina pati save.

– Ne.

– Ką? Nori pasakyti, jis net nenori bendrauti su savo paties kūnu ir krauju? – paklausė jis nustebęs.

– Klausyk, Luka. Nenoriu apie tai kalbėti. Ar galiu pasiimti savo telefoną ir...

– Tai kaip tvarkaisi? – paklausė Luka. – Ar tėvas bent jau prisideda prie vaiko auginimo finansiškai?

Vaikas. Kaip nuasmenintai jis tai sako, – mąstė Brontė.

– Ji vardu Ela. O susitvarkau puikiai ir be niekieno kito pagalbos.

– Kaip tu dirbi ir prižiūri mažą vaiką? – paklausė jis, vis dar susiraukęs.

– Taip pat, kaip tūkstančiai kitų dirbančių vienišų mamų. Žongliravimas, kompromisai ir kaltė.

– Tai štai kodėl gyveni su motina.

– Taip, – tarė ji. – Taip geriau mums abiem. Ji dirba puse etato, o aš dirbu per jos laisvadienius, tada ji prižiūri Elą.

Jis vis žiūrėjo į ją. Rankos sukištos į kelnių kišenes, ir monetų barškėjimas buvo vienintelis garsas, trikdantis tylą.

– Man jau tikrai reikia eiti, – tarė Brontė. – Mama yra močiutės bute su Ela. Ji negali eiti namo miegoti, kol negrįžau.

– Jei nebūčiau visko taip pabaigęs, ar manai, kad dabar būtum tokioje situacijoje? – paklausė Luka, įdėmiai į ją žiūrėdamas.

Brontė jautė jo žvilgsnio trauką, jos širdis klupo, kaip ilgakojis žirgas, įsmukęs į duobę.

– Nėra prasmės apie tai kalbėti. Toks gyvenimas. Jis ne toks suplanuotas, kaip norėtume.

– Ar planavai pastoti?

– Ne, tai buvo atsitiktinumas, – atsakė ji. – Bet ne toks, dėl kurio gailiuosi. Ela – geriausia, kas man kada nutiko.

Luka ištraukė telefoną iš kišenės ir padavė jai.

– Tikriausiai jo tau prireiks. Ji labai miela. Atrodo visiškai kaip tu.

Brontė gerklėje pajuto gumulą.

– A... ačiū. – Ji prispaudė telefoną prie virpančios krūtinės, mirksėdama, kad paslėptų palengvėjimo ašaras ir didžiulę neapykantą pačiai sau.

Luka priėjo arčiau ir uždėjo delną jai ant skruosto, laikydamas jos veidą taip švelniai, kad į akis priplūdo dar daugiau ašarų.

– Kodėl verki, cara? – tyliai paklausė.

Ji nurijo seiles ir sukūkčiojo.

– Viskas galėjo būti visai kitaip... – Ji kelis kartus mirktelėjo, bet ašaros tekėjo nesustabdomai. – Norėjau, kad būtų kitaip... Bet dabar per vėlu...

Jis priglaudė jos galvą sau prie krūtinės, jo pirštai paniro į jos plaukus, o jam šnekant, žemas balsas draskė Brontei širdį.

– Žinau, bet tai mano kaltė, mio piccolo. Aš nebuvau pasiruošęs. Buvo netinkamas metas. Negalėjau tau duoti to, ko troškai. Negalėjau net sau duoti to, ko troškau. Tiesiog buvo netinkamas metas.

Brontė stovėjo jo glėbyje, trokšdama likti taip amžinai. Bet po akimirkos jis atsitraukė. Buvo sunku įžvelgti, ką jis mąsto. Luka šypsojosi, bet akis temdė šešėliai.

– Turėčiau leisti tau keliauti namo pas savo mažylę, – tarė, delnais perbraukdamas jos rankas, riešus, švelniai suimdamas juos ilgais pirštais.

Skausmas tarsi surakino Brontę, ji vos įstengė kalbėti.

– Buvo... buvo malonu vėl tave pamatyti, Luka.

Jis pakėlė jos ranką ir prispaudė lūpas prie sulenktų jos pirštų.

– Tikiuosi, vieną dieną atleisi man už tai, kaip viską pabaigiau.

– Viskas gerai, – tarė Brontė. – Turėjau priimti tavo sprendimą. Manau, siaubingai apsikvailinau. Žinau, kad siaubingai apsikvailinau. Beveik persekiojau tave. Taip troškau pasakyti, kad aš... – Ji nutilo ir staiga persimainė. – Turiu omenyje... Taip troškau sužinoti, ar padariau ką nors, kas tave įskaudino. Turėjau suprasti, kad mūsų santykiai tiesiog baigėsi. Tu niekada nesiūlei nieko pastovaus, o aš buvau kvaila, nes tikėjau ir svajojau, kad pasiūlysi. Buvau pametusi galvą dėl pirmosios meilės romantikos. Pernelyg nesubrendusi, kad pamatyčiau tiesą. O gal ir nenorėjau jos pamatyti.

– Negalvok apie tai, Bronte, – tarė jis. – Dabar turime galimybę pasižiūrėti, ar galime geriau.

Brontės širdis suplazdėjo it drugelis.

– Tu... tu nori... Tai yra tu vis dar nori... Negaliu, Luka. Negaliu matytis su tavimi. Sakiau tau.

Jis įtempė žandikaulį.

– Pati pasakei, kad tavo gyvenime nieko nėra. Kas stabdo mus nuo antrojo bandymo, jeigu abu to norime?

– Tu to nori. Aš – ne.

– Netikiu tavimi, – tarė jis, suspausdamas jos riešus. – Tai, kaip tu mane pabučiavai, parodė, kaip stipriai vis dar manęs geidi.

– Tu privertei mane pabučiuoti tave.

– Nesiginčyk, Bronte. Mes bučiavomės. Norime vienas kito lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

– Negaliu vėl su tavimi suartėti. Turiu pareigų. Mano gyvenime tau nėra vietos.

– Tai padaryk, kad būtų, – tarė jis, prisitraukė ją ir vėl pabučiavo.

Penktas skyrius

– Viešpatie, atrodai lyg visą naktį nemiegojusi, – pasakė Reičelė, kai kitą dieną Brontė atėjo į studiją. – Kas tave taip nukamavo, tavo vakarykštis draugas ar mieloji dukrelė?

Brontė pažvelgė į ją reikšmingu žvilgsniu.

– Nagi, Bronte, – kamantinėjo Reičelė. – Tu net neatsakei nė į vieną mano žinutę. Kas atsitiko? Argi nepasakei jam apie Elą?

Brontė garsiai atsiduso.

– Ne, neprisiruošiau.

Reičelė kilstelėjo antakius.

– Tai ką padaryti prisiruošei? – Ji pasilenkė arčiau ir įsispoksojo į Brontės smakrą. – Ei, ar tai yra tai, apie ką aš galvoju?

Brontė uždėjo ranką ant paraudusio smakro, kur vakar ją savo smakru lietė Luka.

– Nieko tokio, – atsakė.

Reičelė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsilošė parodydama, kad jos taip paprastai neapmulkinsi.

– Nuo barzdos šitaip išberia tik tuomet, kai prieini labai arti. Tai ugnelė vis dar dega, ką?

Brontė susirišo plaukus aukštai į uodegą, vis vengdama draugės akių. Dėl vakar vakaro ji jautėsi labai pasimetusi. Tas paskutinis bučinys nudegino lyg liepsna. Ji vis dar tirpo nuo geismo, nuo troškimo dar vieno Lukos prisilietimo. Jis paleido ją namo tik tada, kai ištraukė iš jos pažadą susitikti šį vakarą pavakarieniauti. Ji nusvirduliavo iki automobilio, o mintys sukosi lyg karuselė, galvojant apie tokį artimą ir grėsmingą pavojų.

Didžiąją dalį likusios nakties ji praleido ginčydamasi su savimi, turėjo pasakyti jam tiesą apie Elą ar ne. Bet argumentas visuomet buvo toks pat: kaip ji galėjo pasitikėti, kad jis neatims Elos? Vis dėlto Londone jis paliko ją be menkiausio paaiškinimo. Kas sustabdys jį nuo tokio pat poelgio ir dabar, tik šįkart dar ir su Ela? Tai buvo pernelyg rizikinga. Ji privalėjo apginti savo dukterį. Ji privalėjo apsiginti pati.

– Ar susitiksi su juo vėl? – paklausė Reičelė.

– Taip, – atsakė Brontė, nusiaudama batus, kad galėtų pradėti tempimo pratimus. – Vakarienė šįvakar. Nežinau, kodėl sutikau. Taip tik prašausi problemų. Jis nori tęsti mūsų santykius, lyg nieko nebūtų įvykę.

– Tokie tie vyrai. – Reičelė užvertė akis. – Tai ar bent jau pasakė, kodėl nutraukė viską tada anksčiau?

– Ne visai. – Brontė susiraukė. – Tik kad jam buvo netinkamas laikas ar panašiai.

– Manai, kad buvo kita?

Brontė vėl lėtai atsiduso.

– Nežinau, ką galvoti. Kai kalbėjau su jo tarnaite Milane, ji tikino mane, kad jis susitikinėja su kažkuo Los Andžele.

– Bet?

Brontės akys susitiko su draugės žvilgsniu.

– Jaučiu, kad Luka nesako tiesos. Nepasitikiu juo. Nemanau, kad kada nors pasitikėsiu, ypač po tokio poelgio. Teturi po moterį kiekvienoje šalyje, man nerūpi.

– Sakei, jis nori tęsti jūsų santykius, – tarė Reičelė. – Bet kaip tai įmanoma, nepasakant jam apie Elą?

– Jis žino apie Elą, tik nežino, kad ji – jo. Palikau savo telefoną, ir jis pamatė keletą jos nuotraukų. Leidau jam manyti, kad ji – kito vyro vaikas.

Reičelė susiraukė.

– Kaip tau tai pavyko?

– Na, pamelavau apie jos amžių, – sumurmėjo Brontė.

Reičelė nepritariamai papurtė galvą.

– Melo kojos trumpos, Bronte. Reikėjo jam pasakyti. Kuo ilgiau viską tempsi, tuo bus blogiau.

– Negaliu, – atkirto Brontė, prispausdama delną prie skaudamos galvos. – Jis gali ją iš manęs atimti. Tu nežinai, kokie Sabatiniai yra iš tiesų, Reičele. Jie – viena galingiausių dinastijų ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Beveik karališka šeima. Jie turi tiek pinigų, galios ir prestižo, kad net neįtikima. Vakar, negalėdama užmigti, šiek tiek panaršiau apie juos internete. Jo tėvas mirė treji metai prieš mums susipažįstant, bet Džiankarlas ir Džiovana Sabatiniai užaugino tris sūnus nenusakomoje prabangoje. Lukos senelis, Salvadoras, sakoma, yra turtingiausias žmogus visoje Europoje. Luka labai mažai man pasakojo apie savo kilmę, kai buvome kartu. Nesu tikra, kodėl, bet gal dėl to, kad tiek daug moterų jis su broliais traukė tik dėl turtų. Kai susipažinome, net nežinojau, kas jis. Jis manė, kad tai puiki aplinkybė. Manau, tai buvo viena priežasčių, kodėl mūsų santykiai tęsėsi tiek ilgai, jam tai buvo tikra atgaiva. Jis nepakentė pataikūnų. Kartą pasakė, kad, kai turi pinigų, labai sunku suprasti, kas yra tavo tikrieji draugai.

– Tu supranti, kad Elai priklauso dalis tų pinigų, ar ne? Jos venomis teka Sabatinių kraujas. Skaičiau laikraštyje apie pasibaigusią bevaisę Lukos brolio santuoką, taigi kol kas ji – vienintelė paveldėtoja.

Brontė suspaudė lūpas. Apie tai ji nepagalvojo. Nemąstė apie Elos teisę į Sabatinių palikimą. Kas, jeigu ateityje dukra nekęs jos už tai, kad neleido jai susipažinti su tėvu ir jo šeima?

– Klausyk, Bronte, – tęsė Reičelė. – Žinau, kad Luka tave įskaudino ir tu juo nebepasitiki, bet negali jo kūdikio laikyti paslaptyje amžinai. Ką gali žinoti, gal jis puikiai tai priims. Galų gale jis tave išmetė iš savo gyvenimo. Tu stengeisi susisiekti su juo, taigi, jei kas ir kaltas dėl to, kad jis nebuvo šalia pirmaisiais Elos gyvenimo metais, tai tik jis.

Brontė nuleido pečius.

– Žinau, kad kada nors turėsiu jam pasakyti. Tik ieškau tinkamo momento.

– Niekada nebus tinkamo laiko įterpti į pokalbį tokią naujieną, – tarė Reičelė. – Bet geriau tegul jis tai išgirsta iš tavęs, nei iš ko kito, ar, dar blogiau, pats išsiaiškina. Nuotraukos – ne tas pat, kaip susitikti akis į akį. Vos Lukai įėjus vakar, supratau, kas jis. Dėl to ir tylėjau. Gal Ela tave mylės labiau, bet niekas nesuabejos, kad ji – jo dukra. Kai tik jis pamatys ją, pats tai supras.

Visą dieną Brontė stengėsi nemąstyti apie savo baimę, bet buvo neįmanoma negalvoti apie laukiantį vakarą. Ji grįžo namo pakankamai anksti, kad spėtų pamaitinti ir išmaudyti Elą bei šiek tiek su ja pažaisti, prieš paguldydama į lovą. Ela buvo šiek tiek išbalusi ir vis graužė pirštukus, todėl Brontė nenorėjo jos

palikti.

– Man rodos, jai vėl dygsta dantukai, – atėjusi prižiūrėti anūkės tarė Brontės mama. – Vakar ji taip pat buvo irzloka.

Brontė uždėjo ranką dukrytei ant kaktos ir susiraukė.

– Pamatuosiu jai temperatūrą. Ji karšta.

Tina ištraukė termometrą ir padavė Brontei. Temperatūra buvo normali, bet Brontei buvo labai neramu palikti dukterį tokios neaiškios būklės.

– Gal paskambinsiu Lukai ir atsisakysiu, – tarė ji. – Jis davė man savo numerį. Arba tiesiog paliksiu jam žinutę viešbutyje.

Tina griebė niurzgančią mergytę iš Brontės rankų ir priglaudė.

– Pabaik tai, vaike. Pavakarieniauk su juo, o tada atsisveikink ir palik viską kaip yra. Galų gale jis supras, kad tau neįdomu. Žinau, kad Reičelė mano, jog turėtum pasakyti jam apie Elą, bet, mano nuomone, geriausia būtų palikti šį šunį pakastą.

Brontė žinojo, kodėl jos motina buvo taip tvirtai pasiryžusi slėpti Elą nuo Lukos. Tina bijojo, kad jos mažąją anūkėlę išsiveš toli į svetimą šalį. Be Brontės ir Elos, Tina daugiau nieko neturėjo. Ji pati nuo pat jaunystės buvo vieniša motina, teturėjo tik darbą mašinų dalių fabrike, ir to tikrai negalima pavadinti karjera. Brontė, o dabar ir mažoji Ela, buvo svarbiausios jos gyvenime. Ji nevaikščiojo į pasimatymus, retai bendraudavo ir turėjo nedaug hobių. Reičelė yra daug kartų perspėjusi Brontę, kad jos motina savo gyvenimą stengiasi nugyventi per Brontę, bet jai buvo pernelyg baisu ką nors pakeisti. Jai reikėjo motinos lygiai taip pat, jei ne labiau, nei motinai – jos.

– Jei ji nenurims, pažadėk, kad paskambinsi, – tarė Brontė, rausdamasi drabužių spintoje.

– Jai viskas bus gerai, – patikino Tina. – Pasupsiu ją kurį laiką, ir ji užsnūs. – Ji pažvelgė į kūdikį glėbyje ir tęsė: – Dievinu žiūrėti, kaip ji miega. Primena tave, kai dar buvai maža. Tuomet buvome tik mudvi. Nežinau, ką daryčiau, jei tau būtų kas nutikę. Buvai visas mano pasaulis.

Brontė nusišypsojo ir pasilenkė pabučiuoti mamos ir dukrelės.

– Ilgai neužtruksiu, – švelniai tarė ji. – Ir ačiū, mama, už viską.

Tina nusišypsojo, bet Brontė jos akyse matė nerimo šešėlį.

Luka išsitiesino kaklaraištį ir timptelėjo maršinių rankogalius. Visą dieną jis dalyvavo susitikimuose ir jo galva tiesiog ūžė nuo visų reikalų, kuriuos reikės sutvarkyti per ateinantį mėnesį. Ši kelionė į Melburną, rodos, buvo geriausias sprendimas jo karjerai ir šeimos verslui. Jis pradėjo derybas dėl prabangaus viešbučio mieste ir dėl komercinių investicijų: didelio biurų pastato verslo rajone ir stovėjimo aikštelės, kurią bus galima išplėsti.

O štai dar Brontė. Vakar, jai išėjus, jis negalėjo užmigti. Luka vis dar negalėjo patikėti, kad leido jai išeiti. Tiek mažai trūko, kad būtų nusitempęs ją į lovą ir išsprendęs visas problemas taip, kaip jiems visada sekėsi geriausiai. Bėda ta, kad jis norėjo, jog ji pati savo noru pas jį ateitų. Vilioti lengva, o išsaugoti santykius, štai kas yra sunku. Jis nenorėjo pasekti savo brolio pėdomis ir baigti atitolus nuo žmonos, gresiant visai nepigioms skyryboms. Luka norėjo, kad šįsyk viskas pavyktų. Norėjo pradėti iš naujo, pamiršti praeitį ir kurti ateitį, kurios anksčiau manė neturėsiąs. Dabar jis norėjo gyventi. Kiekvieną dieną sutiko kaip stebuklą ir judėjo į priekį, turėdamas vis naują tikslą. Brontė buvo vienintelė, dėl ko jis nebuvo tikras. Jam reikėjo žinoti, ar yra galimybė būti su ja. Pamatyti, ar tai, ką jie turėjo, neužgeso.

Tai, kad ji turi kūdikį, padėtį šiek tiek komplikavo, bet vaikas dėl to nekaltas ir jis žinojo, kad, praleidęs su ja daugiau laiko, pamils mergaitę kaip savo dukrą. Jo šeima tikriausiai su tuo nesutiks, bet su jais jis susitvarkys vėliau. Spaudimas dėl Sabatinių įpėdinio jau išardė jo brolio šeimą. Džordžijus ir Maja po kelių varginančių dirbtinio apvaisinimo mėginimų nepadovanojo vaikaičio ir provaikaičio savo motinai ir greitai senstančiam seneliui.

Kažkas nedrąsiai pasibeldė į duris, Luka paskutinį kartą persibraukė ranka plaukus ir nuėjo atidaryti. Jis norėjo užsukti pasiimti Brontės, bet ji reikalavo susitikti čia. Restoranas buvo visai netoli, todėl jis sutiko žinodamas, kad jei spaus ją, ji apskritai atsisakys. Jis nenorėjo kelti jai priešiškumo. Troško kuo greičiau susigrąžinti ją į savo gyvenimą ir į savo lovą, pažadinti jausmus, kuriuos, jis tikėjosi, ji vis dar jam jaučia. Tai buvo loterija, bet jis nenurims, iki įsitikins. Matė, kaip užsidegė jos akys, susitikus jų žvilgsniams, kaip iškišo liežuvio galiuką, lyg laukdama kito bučinio. Juto nematomą įtampą ore, lyg elektros srovė būtų traukusi juos vieną prie kito, kaip ir anksčiau. Galbūt ji ir miegojo su kitu vyru, bet Luka jautė, kad Brontė vis dar jo geidžia.

Jis atidarė duris, ten stovėjo ji, vilkėdama intriguojamos mėlynos spalvos kokteilinę suknelę. Suknelės spalvos jos tamsiai mėlynos akys atrodė it bedugniai ežerai. Ji kvepėjo nuostabiai: apelsinų žiedų ir imbiero mišiniu, pikantiškai ir viliojamai. Jos tiesūs tamsiai rudi plaukai buvo paleisti ant pečių, blizgūs lyg šilkas, perrišti plona juoda juostele. Visa tai sukūrė nepaprastai seksualų vaikiškos moters įspūdį. Ji avėjo aukštakulniais, bet vis tiek turėjo pakelti galvą, kad pažvelgtų jam į akis. Jos burna buvo švelni, lūpos blizgėjo, bet jis iš karto pastebėjo, kad kramtė jas iš vidaus, nes labai nervinosi.

– Bronte, – tarė Luka, vesdamas ją į kambarį. – Kaip tau pavyksta visuomet atrodyti taip gražiai ir elegantiškai?

Ji nedrąsiai jam nusišypsojo, bet taip trumpai, kad jam pasirodė, jog tai buvo tik jo vaizduotės žaismas.

– Radau ją padėvėtų drabužių parduotuvėje. Už dešimt dolerių negalėjau neimti. Neturiu daug prabangių drabužių.

Luka svarstė, ar ji specialiai bandė priminti, kokiuose skirtinguose pasauliuose jie gyvena. Jį visada stebino tai, kad jos nežavėjo pinigai. Brontė rasdavo džiaugsmą menkiausiuose dalykuose. Per tą trumpą laiką, kai jie buvo kartu, jis daug iš jos išmoko. Suprato, kad pinigai gali suteikti komfortišką gyvenimą ir privilegijų, bet nebūtinai atneš laimės ir pasitenkinimo, ką jau kalbėti apie sveikatą.

Luka nuvedė ją į svetainę ir, merginai atsisėdus, padavė į dovanų popierių suvyniotą dėžutę.

Brontė pažvelgė į jį išpūtusi akis.

– Kam tai?

– Išvyniok, – atsakė jis. – Pamaniau, po praėjusio vakaro tau tai pravers.

Ji atrišo šilko juostelę ir atsargiai nuplėšė popierių. Ten buvo garsaus dizainerio delninukė, kurią Luka nupirko jai šiandien, ištaikęs minutę tarp susitikimų. Jis stebėjo, kaip Brontė pirštu perbraukė emblemą, prieš pakeldama akis į jį.

– Ji labai graži... ačiū... bet nereikėjo išleisti šitiek pinigų.

– Geriau patikrink, ar veikia užsegimas. – Jis gudriai nusišypsojo.

Brontė sukando lūpą, atidarydama ir uždarydama rankinę su spragtelėjimu, nuskambėjusiu lyg šūvis. Jis matė, kaip ji sunkiai nurijo seiles ir kaip drebėjo jos pirštai, išvyniojant delninukę. Kaktoje susimetė raukšlelė, o kai ji pakėlė akis, jose šmėkščiojo netikrumo šešėlis.

– Luka... – Ji apsilaižė lūpas ir vėl kreipėsi į jį: – Turiu tau kai ką pasakyti... Turėjau pasakyti jau vakar, bet neradau tinkamo...

Luka atsisėdo šalia ir uždėjo ranką jai ant peties.

– Jeigu pradėsi bambėti dėl to, kad perku tau dovanas, tai nereikia. – Žinau, kad pinigais tavęs nepapirksiu. Nereikėjo man pradėti su ta nuoma. Žaviuosi tavo nepriklausomybe. Bet šįsyk tiesiog priimk tai kaip dovaną.

Ji sučiaupė lūpas ir pasižiūrėjo į ant kelių gulinčią delninukę.

– Labai malonu. Man labai reikėjo naujos rankinės. Ačiū.

Jis ištiesė ranką.

– Eikš. Eime į restoraną. Rezervavau staliuką ankstesniam laikui, nes pamaniau, kad norėsi grįžti anksčiau pas savo mažylę.

Ji skubiai nuleido akis.

– Taip... Taip, norėsiu.

Jiems einant į restoraną, Luka paėmė Brontę už rankos. Jos maži piršteliai susipynė su jo, bet jis jautė įtampą, plasnojantį nerimą, todėl svarstė, ar ji ėmė abejoti dėl šio susitikimo. Jis pasakė, kad tai nieko nereiškia, tik vakarienė, bet toji įtampa, jau įsižiebusi tarp jų, priminė viską, ką jie jau patyrė kartu. Ar Brontė galvojo apie tai, kiek kartų vakarienė baigdavosi svaigiu seksu? Luka krūptelėjo, kraujas suplūdo į slėpsnas, užplūdus geidulingiems vaizdiniams. Tuos prisiminimus jis saugojo tamsiausioms valandoms. Jie skatino jį kautis su savo demonais, nugalėti juos, kad atsikovotų savo gyvenimą.

Iš restorano matyti Jaros upė ir miestas už jos. Naktiniame danguje plaukė debesys, tarsi keliaujantys įtampos spiečiai, traškantys spengiančioje tyloje.

– Kaip manai, ar sulauksime audros? – paklausė Luka, rodydamas į itin piktai atrodantį debesų pulką tolumoje. – Atrodo, kaip taip ir bus, ar ne?

– Girdėjau kažką apie tai per orų prognozę taksi, – atsakė ji.

Luka sustojo ir susiraukė.

– Maniau, atvažiuosi automobiliu. Būčiau tave paėmęs. Kodėl nepaskambinai ir nepasakei, kad persigalvojai?

Brontė nukreipė žvilgsnį į dundančius debesis.

– Vėlavau. Ela buvo nerami. Nebuvau tikra, kad rasiu kur palikti automobilį.

Luka palaukė, kol jie vėl pajudės, tuomet paklausė:

– Ar todėl tu šįvakar tokia įsitempusi? Jaudinies, kad nesi su ja?

– Kartais sunku nesijaudinti, – atsakė ji, nežiūrėdama nei į Luką, nei į atsivėrusį vaizdą, o tik į žemę po kojomis. – Tokia ta motinystė. Nesiliauji jaudintis nuo pat jų gimimo.

– Tikriausiai tu teisi, – tarė Luka. – Mes su broliais jau perkopėme per trisdešimt, bet mama visada jaudinasi dėl menkiausių su mumis susijusių smulkmenų. Žinoma, manau, kad kartais tam tikrai būdavo rimta priežastis. Visi trys nebuvome šventi, o dar mano sesers mirtis, kai buvo visai kūdikis, tikrai nepagerino padėties.

Brontė sustingo ir nustebusi pažvelgė į jį.

– Niekada nesakei, kad turi seserį.

Luka truktelėjo pečiais.

– Tai buvo labai seniai. Miglotai ją prisimenu. Ji mirė, kai man tebuvo treji, o Nikui – pusantrų. Jis visai jos neatmena. Džordžijus prisimena ją aiškiausiai. Tai labai jį paveikė. Jis niekada apie tai nekalba, net po tiek metų.

– Kas nutiko? – paklausė Brontė.

– Staigios kūdikių mirties sindromas, kitaip vadinamas lopšio mirtimi. Mano tėvams tai buvo siaubinga, ypač mamai. Nežinojome jokių priežasčių. Mano mama jautėsi be galo kalta. Iš tiesų save ji kaltino labiausiai. Policija, atvykusi į vilą po Čiaros mirties, situacijos nepagerino. Nutekėjo daug vandens, kol mama susitaikė, nors dar ir dabar kartais svarstau, ar susitaikė iš viso. Ji beprotiškai nori vaikaičių, mano senelis – taip pat, ypač mirus tėvui. Tai labai pakenkė Džordžijui ir jo žmonai. Esu tikras, kad tai – viena jų skyrybų priežasčių. Maja neįstengė pakelti spaudimo dėl to, kad negali pastoti.

Brontė pajuto užliejantį kaltės jausmą. Ji net suklupo eidama, lyg būtų stumtelėta. Luka ranka tvirčiau suėmė jos delną, padėjo jai išlaikyti pusiausvyrą, o jo antakis išsilenkė, kai pažvelgė į ją.

– Atsargiai, – tarė jis. – Nenorėčiau, kad susilaužytum kulkšnį per mūsų pirmąjį pasimatymą.

Ji įtemptai jam nusišypsojo ir nuėjo toliau.

– Man labai gaila dėl jūsų šeimos netekties, – tarė Brontė, akimirką patylėjusi. – Ir dėl tavo brolio bei jo žmonos. Jiems abiem tikriausiai dabar labai sunkus metas.

– Taip, – atsakė Luka. – Kad ir kaip norėčiau juos abu gerokai papurtyti, kad pamatytų, ko atsisako, privalau nesikišti. Džordžijus gali būti labai užsispyręs ir kai tik ką nusprendžia, – viskas. Jis pernelyg išdidus. Bet kas aš toks, kad kritikuočiau?

Brontė nuleido tai negirdomis, jiems įėjus į restoraną. Praėjo šiek tiek laiko, kol jie vėl liko vieni. Padavėjas atnešė gėrimus, aptarė valgiaraštį ir dienos patiekalus, vėliau grįžo su pašildytomis alyvuogėmis ir šviežia duona bei mažyčiais indeliais su aukščiausios kokybės itin tyru alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu, ir tik tada tyliai pasitraukė, palikdamas juos intymiame kampelyje.

Luka pakėlė savo taurę.

– Už naują pradžią.

Brontės ranka drebėjo, kai ji savo taure palietė jo.

– Už... už naują pradžią.

Tyla užgulė juos kaip stora dusinanti antklodė.

Kuo toliau, tuo sunkiau Brontei sekėsi kvėpuoti. Išnyko restorano indų, įrankių ir taurių triukšmas, ausis užpildė riaumojantis artėjančios pražūties garsas. Lauke nudundėjo garsus griaustinis, nuo kurio ji krūptelėjo ir vos neišpylė savo vyno.

– Ei, – Luka paėmė jos laisvą ranką ir švelniai ją spustelėjo. – Ar viskas gerai? Ar audra tave trikdo? Gąsdina?

Brontė papurtė galvą.

– Ne, ne visai.

Akimirką jis atidžiai žvelgė į ją.

– Atrodai labai nervinga, cara. Neturėtum tokia būti. Atsipalaiduok. Mes – tik du draugai, vakarieniaujantys kartu. Nespausiu tavęs. Tegul viskas bus, kaip bus. Jokio spaudimo, gerai?

Brontę nuo įtampos supykino. Nebuvo lengva pasakyti tai, ką turėjo. Pamelavusi iš pradžių, ji viską tik pablogino. Reikėjo iškloti viską, vos tik jam pamačius Elos nuotraukas. Kodėl ji viską taip apsisunkino, kankinamai ištęsdama? Ji nugėrė didelį gurkšnį vyno, kad išlaikytų besitraukiančią drąsą. Sausas vynas sudrėkino išdžiūvusią gerklę, bet alkoholis visai neramino įtemptų nervų.

– Luka, – pradėjo ji. – Turiu tau šį tą pasakyti.

– Nesakyk, kad nebenori manęs matyti, – pertraukė jis, neleisdamas jai tęsti. – Abu žinome, kad tai – netiesa. Žinau, kad tada viską sugadinau, bet dabar noriu už tai atlyginti. Manau, mus sieja kažkas ypatinga, Bronte. Manau, mums pavyks, jei tik pabandysime.

Brontė žaidė su savo taurės kojele.

– Nori pasakyti, kad... kad man kažką jauti?

Luka paslaptingai nusišypsojo.

– Tavęs čia su manimi nebūtų, jei nieko nejausčiau. O dėl to, kas tai yra, na... Ar dar ne per anksti apie tai kalbėti?

Ji perbraukė pirštu savo taurės pagrindą, nebežiūrėdama į jį.

– Nesu tikra, kaip tau tai pasakyti, Luka. Niekada nemaniau, kad atsidursiu tokioje padėtyje.

Jos širdis atrodė tokia sunki. Užliejo kartus skausmas, nuo kurio ji norėjo pasiduoti ir verkti dėl to, koks nesąžiningas jos gyvenimas. Praeityje mergina troško, kad jis bent užsimintų apie savo jausmus, o dabar, kai jis pagaliau tai padarė, ji tuoj juos sutryps.

Brontė pakėlė akis ir sutiko jo žvilgsnį.

– Kai palikai mane Londone, buvau sužlugdyta. Žinau, kad niekada man nieko nežadėjai. Žinau, kad mylėjau tave daug labiau, nei tu kada nors būtum mylėjęs mane. Niekada nesakei, ką jauti. Žinau, daugelis vyrų tokie. Daugelis mano draugių jautė lygiai tokią pat neviltį nežinodamos, ką vyras, su kuriuo jos susitikinėja, apie jas mano. Jei atvirai, kartais galvodavau, kad net nemėgsti manęs, kad buvai su manimi tik dėl sekso. Tu taip mane trikdydavai. Susitardavome susitikti, o tu staiga paskambindavai ir atšaukdavai pasimatymą, likus pusvalandžiui. Vieną dieną būdavai irzlus ir nepakantus, o kitą – žavus ir dėmesingas. Niekada nežinojau, kas tarp mūsų vyksta, bet stengiausi būti kantri, nes labai tave mylėjau.

Luka vėl siektelėjo jos rankos, sunerdamas jųdviejų pirštus.

– Tada negalėjau pasiūlyti tau įsipareigojimų, kurių troškai, Bronte. Žinau, kad tai – nekoks paaiškinimas, bet nenorėčiau gilintis į savo elgesio priežastis. Dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia, kad mes vėl kartu ir esame pasiruošę kovoti dėl to, ką turėjome. Gavome antrą šansą. Nepraleiskime jo. Susitelkime į tai, kas esame dabar, o ne į tai, kas buvome.

Brontė pažvelgė į susipynusias jų rankas ir kelias sekundes patylėjo. Lyg lauktų sprogstančios bombos, žiūrėtų, kaip laikmatis skaičiuoja kankinančias sekundes ir negalėtų nieko padaryti. Žinojo, kad vos tik ištars tuos žodžius, viskas akimirksniu pasikeis. Ji lėtai pakėlė akis į jį, o jos skaudama gerklė trūkčiojo.

– Bronte! – moteriškas balsas pašaukė ją iš restorano galo.

Brontė ištraukė ranką iš Luko delno ir pasisuko kėdėje; prie jų priėjo viena jauna motina iš studijos drauge su savo vyru. Brontei prireikė kelių akimirkų atsigauti, bet jaudinosi, kad šypsena neatrodo tikra.

– Sveika, Džude... Labas, Denai.

Džudė kilstelėjo antakius, žiūrėdama į Luką, prieš vėl atsisukdama į Brontę.

– Tai... kas tavo draugas?

– Ak... atleiskit, – tarė Brontė. – Džude, Denai, tai – Luka Sabatinis. Luka, Džudės ir Deno dukra Matilda lanko baletą studijoje.

Luka pakilo ir mandagiai paspaudė porai rankas.

– Malonu susipažinti su jumis abiem, – tarė šypsodamasis savo nuostabiąja šypsena.

Brontė pastebėjo, kaip sulinko Džudės keliai.

– Malonu susipažinti, Luka, – tarė Džudė. – Oho, Brontė turėjo paslaptį. Ar jūs seniai pažįstami?

– Susitikome prieš kelerius metus Londone, – tarė Luka.

– Jūs čia darbo reikalais, ar ne? – paklausė Denas. – Aš – architektas. Įmonė, kurioje dirbu, tariasi dėl sutarties plėtoti jūsų viešbučius.

– Duokite savo vizitinę kortelę, – paprašė Luka, iš švarko kišenės ištraukdamas savąją ir paduodamas ją Denui. – Man būtų malonu peržiūrėti jūsų pasiūlymą su jumis. Turiu laikiną biurą mieste. Mano sekretorė ras laiko, kada galėtumėte ateiti pasišnekučiuoti.

– Jūs labai malonus, Luka, – švytėdamas tarė Denas.

– Ar jūsų dukrai patinka šokti baletą? – kiek patylėjęs paklausė Luka.

– O taip, – užsidegė Džudė. – Ji išprotėjusi dėl to jau nuo tada, kai buvo Rubės metų. Rubė – kita mūsų dukra, kūdikis. Na, dabar jau ne visai kūdikis, bet visada ją taip vadiname. Atrodo, jie užauga taip greitai. Jai tiek pat kiek Elai. Taip mes su Bronte ir susipažinome, ligoninėje, gimdydamos mažyles, ar ne, Bronte?

Brontė linktelėjo, vos sugebėdama išstenėti:

– Na... taip.

Džudė tarškėjo toliau:

– Elos ir Rubės gimtadieniai tą pačią dieną. Jos gimė tą pačią valandą. Argi tai ne nuostabiausias sutapimas?

Kokį mirksnį Brontė tik beviltiškai tylėjo.

Džudė tarė:

– Jos gimė praėjusių metų liepos ketvirtąją, Nepriklausomybės dieną. Ir, būdamos keturiolikos mėnesių, abi yra stiprios ir savarankiškos, ar ne, Bronte?

Šeštas skyrius

– T-taip, – sutrikusi atsiliepė Brontė. – Taip...

Džudė nusišypsojo savo vyrui.

– Reikėtų eiti prie savo staliuko. Šiandien – mūsų sukaktuvės.

Ji vėl atsisuko į Brontę ir Luką, kuris neištarė nė žodžio ir nepajudino nė vieno veido raumenėlio.

– Buvo malonu susipažinti, Luka. Tikiuosi, dar susitiksime.

– Esu tikras. – Luka vėl paspaudė jiems rankas.

– Ir ačiū už pasiūlymą, – pridūrė Denas. – Tai labai dosnu.

– Nėra už ką, – nuramino Luka.

Pora nuėjo, bet Luka liko stovėti.

Brontė žiūrėjo žemyn į padengtą stalą, jos liekni petukai susitraukė, ir ji įsikando į apatinę lūpą.

– Mes išeiname, – pareiškė Luka, numesdamas ant stalo keletą banknotų.

Brontė pažvelgė į jį išsigandusi.

– Bet... bet žmonės stebėsis, kas...

Luka pagriebė jos ranką ir nusitempė.

– Man visiškai nerūpi, ką galvos žmonės, – negailestingai nukirto jis. – Nesiruošiu to aptarinėti viešoje vietoje.

Brontė klupinėdama išėjo su juo iš restorano, beviltiškai tikėdamasi, kad Džudė ir Denas jų iš savo vietų nepastebėjo. Luka šiurkščiai spaudė jai ranką. Jo pirštai lyg negailestingi spąstai susirakino, o lūpos buvo kietai sučiauptos. Tamsios akys ir suraukti antakiai kėlė baimę. Kai jie išėjo į lauką, jis nužirgliojo šaligatviu. Audra, kuri anksčiau tik kaupėsi, dabar siautėjo visa savo rūstybe, lyg būtų Lukos pusėje. Žybčiojanti perkūnija ir dundantis griaustinis atkartojo jo veido išraišką, elektra purtančią neapykantą jo akyse, nušvintančią lyg perkūnija, kaskart jam pažvelgus į ją.

Brontė apsilaižė išdžiūvusias lūpas.

– Luka... Norėjau pasakyti tau, prieš ateinant Džudei su Denu...

Jo gniaužtai susiveržė, jis timptelėjo ją priešais save.

– Ką norėjai man pasakyti? Kad sąmoningai melavai man nuo tada, kai vakar susitikome? Sakei, kad vaikui vieni metukai. Aš suskaičiavau, o tu žinojai, kad skaičiuosiu, ar ne? Todėl numetei kelis mėnesius, kad neįtarčiau, jog jis – mano.

Brontė nuleido galvą.

– Atleisk...

Jis prispaudė ją prie sienos.

– Per vėlu atsiprašinėti, velniai rautų. Tu skolinga man velniškai daug pasiaiškinimų. Aš toks piktas, kad turėtum dėkoti Dievui, kad mes viešoje vietoje. Bet tik palauk, kol atsidursime viešbutyje. Geriau būk pasiruošusi pasiaiškinti.

Kiekvienas jo žodis buvo lyg smūgis į krūtinę. Ji žinojo, kad jis nesutiks naujienų džiugiai, bet tokia reakcija padėtį tik pablogino. Jis buvo šokiruotas, piktas ir turėjo tam teisę. Jis praleido nuostabiausius pirmuosius savo kūdikio mėnesius. Net jam atsisakius su ja susitikti po skyrybų, Brontė žinojo, kad privalo jam tai pasakyti, bent jau išsiųsti laišką į jo vilą ar namus Londone. Anksčiau ar vėliau jis būtų jį gavęs. Bet skausmas privertė ją pasielgti kitaip. Dabar ji tai suprato. Slapta mėgavosi tuo, kad jis nežino apie Elą. Tai buvo jos mažytis kerštas už visą skausmą. Tai buvo pasibjaurėtina, ir jai dėl to buvo labai gėda.

Brontė negalėjo atiduoti to, ką atėmė iš Lukos. Kiekviena diena iš keturiolikos Elos gyvenimo mėnesių buvo nepakartojama. Žinoma, ji turėjo nuotraukų, įamžinusių kiekvieną akimirką, bet ar tai gali prilygti gyvenimui? Net jei jis ir nebūtų norėjęs tapti vaiko gyvenimo dalimi, jam bent jau turėjo būti suteiktas pasirinkimas. Ji atėmė tai iš Lukos, ir dabar jis troško keršto. Ji žinojo tai. Luka Sabatinis – ne iš tų, kurie, truktelėję pečiais, pasitrauks. Jis norės, kad ji sumokėtų už tai, ką padariusi.

Kildama liftu į Lukos kambarį Brontė jautėsi taip, lyg būtų vedama į kartuves. Sulig kiekvienu aukštu jos širdis plakė vis greičiau. Ją pykino nuo kančios, kaltės ir nervų. Skrandis šokčiojo iš baimės, kad jis atims Elą. Juk pasakojo, kaip jo motina trokšta vaikaičių. O kas gali būti geriau, nei mergytė, pakeisianti tą, kurią ji prarado? Brontė tikrai neteks dukrelės. Kaip ji gali sau leisti kovoti su jais? Ji uždirbo per daug, kad gautų nemokamą teisinę pagalbą, bet per mažai, kad stotų prieš Sabatinių dinastiją. Tačiau be kovos ji nepasiduos. Padarys viską, kad neleistų atimti savo mažylės.

Viską iki paskutinio siūlelio.

Luka perbraukė duris kortele ir įstūmė Brontę į kambarį. Jis užtrenkė duris taip, kad sudrebėjo visos sienos.

– Kodėl, po velnių, nepasakei, kad esi nėščia?

Ji sustingusi žiūrėjo į jį.

– Vis stengiausi susisiekti su tavimi, bet tu nesutikai.

Luka pajuto, kaip kaltė lyg peilis susminga į krūtinę, bet nustūmė tą jausmą, kad jį pakeistų kunkuliuojantis pyktis.

– Kaip tai atsitiko? Sakei, kad geri kontraceptikus, o aš visuomet saugojausi.

– Nežinau, kaip tai atsitiko, – atsakė ji. – Gal praleidau dieną. Be to, vieną kartą juk apsauga plyšo.

Luka atsiminė tą kartą, lyg tai būtų įvykę vakar. Jis po komandiruotės buvo išsiilgęs Brontės. Jis vos spėjo laiku užsimauti, o paskui apsauga plyšo.

– Kada sužinojai, kad pastojai?

– Po savaitės, kai pasakei, kad viskas baigta. – Ji įsikando lūpą, o Luka netikėtai pajuto dar vieną kaltės dūrį.

Jis giliai įkvėpė, bet jautė, lyg kvėpuotų pro spygliuotą vielą. Jam gniaužė gerklę, o krūtinę spaudė nepakeliamas skausmas. Jis perbraukė ranka plaukus. Kūnas tirtėjo iš įtūžio. Įtūžis ir gailestis – du visiškai priešingi jausmai, trukdę jam aiškiai mąstyti.

Jis turi vaiką.

Mažą mergaitę.

Jai keturiolika mėnesių, o jis su ja nebuvo nė sekundės. Jis nematė jos augant Brontės įsčiose; jis nedalyvavo gimdyme. Jis nieko nežinojo apie jos gimimą, kiek viskas truko, ar ji gimė natūraliai, ar teko daryti cezario pjūvį. Nežinojo, ar Brontė pati maitino mažylę. Jis nieko nežinojo apie ją: negirdėjo jos balso, nejuto jos švelnios kūdikiškos odelės, minkštų plaukų ar mažų rankyčių prisilietimo. Kaip jis susigrąžins tą laiką? Kaip gali Brontei už tai atleisti? Jis jautė, kad tai užnuodijo jo jausmus. Jis grįžo, tikėdamasis susigrąžinti mylimą moterį. Bet dabar jautėsi taip, lyg visai nepažinotų Brontės. Ji pasikeitė. Tapo intrigas rezgančia vagiliūkšte, ir neapykanta vertė jį dar kartą išbraukti šią moterį iš savo gyvenimo. Bet jis to negalėjo dėl dukrelės. Jo širdis dar sykį susitraukė, pagalvojus apie mažylę, kurią matė nuotraukose.

– Norėjau pasakyti tau akis į akį, – tyliai tarė Brontė. – Bet neatsiliepei į mano skambučius nei į elektroninius laiškus. Buvau tavo viloje Milane, bet manęs neįleido. Tavo namų tvarkytoja pasakė, kad tu – Jungtinėse Valstijose su meiluže.

Luka pajuto užgriūvančią kaltės laviną. Jis pasirūpino, kad jai būtų neįmanoma su juo susisiekti. Taip gerai sumėtė pėdsakus, kad net jo šeima nežinojo, kur jis ir ką veikia. Visiems pasakojo tą pačią pasakėlę: audringas romanas Valstijose. Ir tai suveikė, galbūt net pernelyg gerai.

– Galėjai atsiųsti laišką, – atsakė, vis dar nepasiruošęs prisiimti kaltės.

– Ar šitaip būtum norėjęs sužinoti, kad pradėjai kūdikį?

– Būtų tūkstantį kartų geriau, nei sužinoti restorane, visiškai svetimų žmonių akivaizdoje, – atrėžė jis.

Ji nuleido akis ir vėl prikando lūpą.

– Juk sakiau, buvau bepasakanti tau, kai jie priėjo...

– Kada? – paklausė jis. – Tarp pagrindinio patiekalo ir deserto? Kaip būtum tai įterpusi į pokalbį? Beje, prieš keturiolika mėnesių pagimdžiau tavo vaiką, maniau, norėsi žinoti dabar, kai esi Melburne. Dėl Dievo meilės, Bronte, ką, po velnių, sau galvojai?

Ji pakėlė į jį akis, jose spindėjo ašaros.

– Nesitikėjau vėl tavęs pamatyti. Tu labai aiškiai pasakei, kad tarp mūsų viskas baigta.

– Taigi tu nubaudei mane, laikydama paslaptyje mano kūdikį. Taip? Ar todėl neįdėjai daugiau pastangų, kad su manimi susisiektum?

Brontė skaisčiai nuraudo.

– Nenorėjau, kad šitaip atsitiktų...

– Reiškia, nenorėjai, kad aš kada nors apie tai sužinočiau, – sunkiai pratarė jis. – Na, turiu tau naujienų, Bronte Benet. Noriu savo vaiko. Įsivelsi į pragarišką kovą, jei tikiesi, kad sulaikysi mane.

Brontė įtūžo.

– Negali atimti jos iš manęs, Luka. Aš to neleisiu. Ji – mano dukra. Kovosiu iki paskutinio atodūsio.

– Tu ir nususę teisininkai? – paklausė jis piktdžiugiškai. – Juk supranti, prieš ką stoji, ar ne? Neturi jokios vilties laimėti, Bronte. Jokios vilties.

Brontė nekentė savęs už tai, ką daro, bet šią akimirką nugalėjo pyktis.

– Pirmiausia turėsi įrodyti, kad ji – tavo, – tarė kilstelėjusi smakrą. – Ar pagalvojai apie tai, Luka? Iš kur žinai, kad ji – ne kito vyro kūdikis? Būdami kartu, susitikdavome vos du tris kartus per savaitę, kartais ir dar rečiau. Turėjau pakankamai laiko pasižaisti, tau nežinant.

Jo veido išraiška aptemo lyg audringas dangus lauke. Rankos susigniaužė į kumščius, jis šnopavo sukandęs dantis.

– Tėvystės testas labai greitai viską parodys. Jau ryte jį užsakysiu. Jei nesutiksi, lauk žinių iš mano advokato.

Užuot pasijutusi nugalėtoja, Brontė jautėsi pralaimėjusi daugiau, nei paprastą žodžių mūšį. Ji prarado jo pagarbą. Matė tai jo akyse, žvilgsnyje. Vienas dalykas jam susitikinėti su kuo patinka, bet visai kitas, jei ji darytų tą patį. Ji buvo jo nuosavybė, jo žaisliukas, ir jis įtūžtų sužinojęs, kad ji atsidavė kitam, dar būdama su juo.

– Kas jis? – iškošė Luka. – Kas nors, ką pažinojau?

Brontė nusisuko.

– Neprivalau tau aiškintis. Tu man niekada neaiškinai, ką veikei, būdamas ne su manimi.

Jis pagriebė ją už rankos ir atsuko į save, jo veido išraiška vis dar buvo grėsminga, kaip lauke siautėjanti audra.

– Su kuo, po velnių, susitikinėjai?

Brontė trūktelėjo ranką iš jo gniaužtų ir susigūžė nuo kietai surakintų pirštų.

– Baik, Luka. Man skauda.

Jo pirštai šiek tiek atsileido.

– Pasakyk, su kuo susitikinėjai, velniai rautų.

Ji pajuto kylant ašaras ir stengėsi narsiai atsilaikyti.

– Pasakyk, su kuo buvai Los Andžele. Kuo ji vardu? Ar ji kokia garsenybė, o gal ištekėjusi, kad turėjai šitaip slėpti?

Akimirką jo akys degė, o lūpos taip smarkiai susičiaupė, kad net pabalo jų kampučiai.

– Ar ji graži? – paklausė Brontė, stengdamasi išlaikyti ramų balsą. – Ar mylėjo tave? Ar tu ją mylėjai?

Jis paleido jos ranką ir žingtelėjo atgal. Pasitrynė sprandą, lyg norėdamas numalšinti maudulį. Tylėjo. Tik stovėjo priešais langą ir žiūrėjo į rimstančią audrą. Jo nugara – lyg tvirtovė, plati neįveikiama siena, už kurios patekti ji neturėjo vilties. Nors jis pyko, ji troško prieiti, apkabinti jį, laikyti, įkvėpti skausmingai pažįstamo kvapo.

– Luka?

Jis atsisuko į ją, griežtas ir ryžtingas.

– Noriu pamatyti ją. Noriu pamatyti savo vaiką.

Brontė žingtelėjo atgal.

– Turi omenyje... Dabar?

– Žinoma, dabar, – tarė, griebdamas automobilio raktelius nuo stalelio.

– Bet ji miega, – prieštaravo Brontė. – Ir... ir mano mama ten, ir...

– Tuomet metas tavo motinai susipažinti su jos anūkės tėvu. Ji turės priprasti prie to, kad būsiu to vaiko gyvenimo dalis.

– To vaiko, – tarė Brontė, plačiai išskėsdama rankas. – Gal bent gali vadinti ją vardu? Ji – Ela.

– Ar ji turi antrą vardą? – paklausė jis, šaltai žiūrėdamas į ją.

Brontė suspaudė lūpas.

– Jos visas vardas yra Ela Liucija Benet.

Jis mirktelėjo, o ryjant seiles, gerklėje sujudėjo gumulas.

– Pavadinai ją... mano vardu?

Ji trumpai atsiduso.

– Norėjau, kad ji turėtų nors šį tą tavo, net jei niekada nesusipažintų su tavimi. Jaučiausi jai bent tiek skolinga.

Luka kurį laiką svarstė.

– Noriu, kad mano pavardė būtų jos gimimo liudijime, – tarė. – Jos juk ten nėra, ar ne?

Brontė papurtė galvą.

– Ne, tuo metu nemačiau prasmės.

– Ar pasakei kam nors, kad aš jos tėvas?

– Visai neseniai, – atsakė ji. – Mama galiausiai išgavo tai iš manęs. Reičelė pati suprato, kai vakar atėjai į studiją.

Kelias akimirkas viešpatavo įtempta tyla.

– Pradedu manyti, kad tėvystės testas nereikalingas. Nebuvai man neištikima, ar ne, Bronte?

Ji papurtė galvą.

– Ne. Nebuvo nieko kito, tik tu.

Luka sugniaužė raktelius, kol šaltas ir kietas metalas įsikirto į delną. Jam reikėjo laiko viską suvokti. Galva vis dar svaigo nuo minties, kad jis – tėvas. Jautėsi lyg sudaužytas. Viską skaudėjo nenusakomu skausmu. Taip blogai dar niekada nesijautė. Neįsivaizdavo, kaip reikės susitvarkyti gyvenimą, kuris staiga virto chaosu. Bus velniškai sunku. Jis gyveno tarp Milano ir Londono. Brontė – Melburne. Nuo dukters jį skyrė tūkstančiai kilometrų. Tai turės pasikeisti pirmiausia.

– Eime, – tarė jis, puldamas prie durų.

– Luka... ar nebūtų geriau padaryti to rytoj, kai abu būsime viską apgalvoję? Nurimę, racionaliai viską apsvarstę?

– Apie ką galvoti? – paklausė jis. – Noriu pamatyti savo dukterį. Nesu jos matęs, o jai jau keturiolika mėnesių. Nesu pasiruošęs laukti daugiau nė valandos, ką jau kalbėti apie visą dieną.

Nuleidusi galvą Brontė praėjo pro jį, veidą temdė nerimo šešėlis. Luka norėjo, kad ji jaudintųsi. Troško, kad suprastų, ką padariusi. Ji turėjo pajusti bent dalelę to, ką jautė jis, apgautas ir be jokio įspėjimo sugniuždytas.

Paklausęs, kur ji gyvena, Luka grėsmingai nutilo. Jis negali tikėtis ilgai nuslėpti šitokios naujienos. Žiniasklaida labai greitai paskelbs tai per žinias. Reikia paskambinti mamai, broliams ir seneliui. Nenorėjo, kad jie apie tai sužinotų iš laikraščių. O kur dar teisiniai reikalai, kaip kad testamento keitimas, kad, jam mirus, Elai nieko netrūktų.

Ir, žinoma, klausimas, kaip bus su juo ir Bronte. Jis žvilgtelėjo į ją, sėdinčią nuleista galva, įsmeigusią akis į sunertas rankas ant kelių. Pagalvojus apie tai, kaip ji nėščia bandė susisiekti su juo, jį netikėtai pervėrė aštrus dūris. Jis svarstė, kaip ji jautėsi, vieniša ir palikta, toli nuo šeimos ir draugų. Galvojo ir apie šokių egzaminą, kurio taip laukė. Vienintelė galimybė, kurios ji atsisakė dėl kūdikio. Daugelis moterų būtų pasirinkusios kitaip, bet tik ne ji. Ji kovėsi, atsisakė svajonės, kad paaukotų gyvenimą dukteriai.

– Papasakok apie nėštumą, – paprašė jis. – Ar viskas buvo gerai?

Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į jį.

– Iš pradžių labai pykino, – švelniai tarė. – Per pirmuosius tris mėnesius netekau daug svorio, bet paskui viskas susitvarkė.

Luka pajuto dar vieną kaltės smūgį.

– O kaip gimdymas? Ar kas nors su tavimi buvo?

– Mano mama.

Jis tvirčiau suėmė vairą, mąstydamas apie tai, ką praleido. Tas pirmas žvilgsnis į naują gyvybę, pirmojo verksmo stebuklas.

– Ar gimdei natūraliai? – paklausė, kai sutvardė drebantį balsą.

– Taip. Manau, tai, kad buvau sportiška ir sveika, labai padėjo. Skaudėjo, bet norėjau, kad viskas būtų kuo natūraliau.

– Ar maitinai ją krūtimi?

– Taip, bet teko pavargti, – tarė ji. – Kad ir kaip tai natūralu, vis dėlto nėra taip lengva. Kitu maistu pradėjau ją maitinti prieš kelis mėnesius, prieš pirmąjį gimtadienį.

Tarp jų iškilo tylos siena. Jis dar nebuvo pasirengęs jos paleisti. Žinojo, kad viską apsunkino, būdamas toks paslaptingas dėl jų santykių pabaigos, bet vis tiek jautė, kad ji būtų galėjusi labiau pasistengti, privalėjo tai padaryti.

Artėdamas prie Brontės motinos namų, jis vis labiau nervinosi. Jo skrandis vartėsi. Atrodė, kad iš jo bando ištrūkti spiečius aštriasparnių vabzdžių.

Netrukus pirmą kartą pamatys savo dukrelę. Galės ją paliesti, apkabinti, pajusti, kaip jos mažutis kūnelis prisiglaudžia prie jo.

Jis jau ją mylėjo.

Tai nustebino. Manė turįs pirma ją pamatyti, bet ne, vos apie ją sužinojus, kažkas įsijungė. Instinktas ją ginti ir aprūpinti buvo toks stiprus, kad jis daugiau apie nieką nebegalėjo galvoti. Jis buvo pasiruošęs duoti jai viską, ką tik galima nupirkti, sukurti tokią vaikystę, kuri suteiks jai galimybę žydėti ir užaugti gražia jauna moterimi, išsilavinusia, jausminga ir pasiruošusia užkariauti pasaulį.

– Trečias namas kairėje, – tarė Brontė. – Tas, be tvoros.

Luka pastatė automobilį priešais mažą dailylentėmis apkaltą namą. Jis buvo tvarkingas, bet tikrai ne prabangus. Kuklus – tikriausiai tinkamiausias žodis. Sodo nebuvo, tik veja ir kelios azalijos bei kamelijos, žyminčios sklypo ribas. Kontrastas tarp jo tėvų vilos, jo vaikystės namų Milane ir Romoje ir vasarnamio Beladže nebegalėjo būti ryškesnis. Jis buvo tikras, kad jų nepasitiks jokie tarnai, nebuvo ir sodininkų, kurie tvarkytų aplinką, nei vairuotojo, padedančio tvarkyti reikalus.

Brontės automobilis – jis nusprendė, kad jis – jos, dėl vaikiškos kėdutės ant užpakalinės sėdynės – buvo pastatytas ant įvažiavimo. Garažo irgi nebuvo. Automobilis buvo bent penkiolikos metų senumo ir atrodė, kad jam reikia naujų padangų. Mintis, kad jo vaikas vežiojamas šiuo laužu, kuris, rodėsi, tik ir laukė nelaimės, baugino, bet jis nusprendė atidėti šį pokalbį kitam kartui.

Iki nedidelio močiutės buto jie nuėjo tylėdami. Luka jautė nuo Brontės sklindančią baimę. Viena užuolaida pasitraukė, ir jis pamatė moterį, kuri tikriausiai buvo Brontės motina, žiūrinčią į jį plačiomis, įtampos kupinomis akimis.

Brontė atidarė duris ir įleido Luką vidun. Jos motina priėjo prie jų, jos veido išraiška buvo šalta ir nedraugiška.

– Jūs tikriausiai Luka, – tarė ignoruodama ištiestą Lukos ranką.

– Teisingai, – atsakė jis ir nuleido ranką prie šono.

– Mama... – Brontė skausmingai pažvelgė į ją. – Neprieštarausi, jeigu?..

Tina Benet, nekreipdama dėmesio į dukrą, kreipėsi į Luką:

– Tai, ką padarėte Brontei – neatleistina. Palikote ją nėščią ir visiškai vieną. Jai tebuvo dvidešimt treji. Jos visas gyvenimas buvo priešakyje, o jūs jį sugriovėte.

– Mama, prašau...

Tina, nė kiek nesutrikusi, tęsė puolimą:

– Ar kada susimąstėt, kas jai atsitiko tada, kai išspyrėte ją iš savo gyvenimo? Ar tiesiog perėjote prie kitos mergšės, tinkamesnės jums?

Luka atrodė labai aukštas, kai stovėjo, žiūrėdamas žemyn į jos mamą. Jis puikiai laikėsi. Neparodė jokio pykčio ženklo.

– Ponia Benet... – pradėjo jis.

– Panele, – pratrūko Tina. – Kokia mama, tokia ir dukra, pone Sabatini. Aš taip pat buvau palikta mylimo vyro, kai pastojau. Niekada nebuvau ištekėjusi. Kai esi vieniša motina, sunku susirasti vyrą, kuris mylėtų tavo vaiką kaip savą. Galite paklausti Brontės. Ji tebuvo išėjusi į vieną pasimatymą, vieną nuobodų, niekur nevedantį pasimatymą, kuris iš tiesų tebuvo paslauga draugei Reičelei.

– Mama, – prabilo Brontė. – Noriu pabūti viena su Luka. Turime kai ką aptarti vieni. Ačiū, kad pabuvai su Ela.

Tina suspaudė lūpas, pažvelgė į Luką lyg liūtė, ginanti savo mažylius.

– Neleisiu jums dar kartą jos įskaudinti. Galite būti tuo tikras, pone Sabatini. Brontė ir Ela yra viskas, ką turiu. Nestovėsiu ir nežiūrėsiu, kaip kažkoks mergišius bent vieną jų iš manęs atima.

– Neketinu nieko skaudinti, – ramiai atsakė Luka. – Esu čia, nes noriu pamatyti dukterį. Dabar tai man yra svarbiausia. Mudu su Bronte dar neaptarėme ateities, bet, vos tai padarysime, jūs sužinosite pirmoji.

Tina pažvelgė į jį taip, lyg norėtų dar kažką pasakyti, bet, sugavusi dar vieną griežtą Brontės žvilgsnį, pasisuko ant kulnų ir išėjo.

Septintas skyrius

Luka liūdnai pažvelgė į Brontę.

– Kažkodėl manau, kad nepadariau gero pirmojo įspūdžio.

– Būčiau norėjusi ją įspėti, kad ateisi, – papriekaištavo Brontė.

– Nepasakok man apie perspėjimus, – atrėžė jis. – Vakar buvau laisvas vyras be jokių įsipareigojimų, išskyrus darbą. Dabar sužinau, kad esu keturiolikos mėnesių kūdikio tėvas.

Brontė stengėsi atremti jo kaltinantį žvilgsnį.

– Žinau, kad tau – šokas. Ir atsiprašau dėl mamos, bet ji tiesiog elgiasi kaip mama. Ji išsigandusi, nes nežino, kas bus toliau.

– Taip ir turėtų būti, – tarė jis, grėsmingai susiraukdamas.

– Ką... ką turi omenyje?

Vieną įtemptą akimirką jis karčiai, piktai ir kerštingai žiūrėjo tiesiai jai į akis.

– Apsidairyk, – tarė jis, mostelėdamas į nediduką kambarį, apstatytą kukliais baldais. – Nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje vietoje. Čia nėra net tvoros, dėl Dievo meilės. Kas, jei Ela išeitų į gatvę? Ar pagalvojai apie tai?

Brontė sukaupė visus savigarbos likučius.

– Čia nėra nieko blogo. Tvora atsiras, kai tik įgalėsime ją pasistatyti. Be to, Ela vos pradeda vaikščioti ir niekada nėra paliekama viena. Nė akimirkai.

– Ne tai svarbiausia, – užginčijo jis. – Ji verta daug geresnių sąlygų ir aš pasirūpinsiu, kad jas gautų. Dabar, prašau, nuvesk mane pas ją. Noriu ją pamatyti.

Brontė nutylėjo ir nuvedė jį į mažą miegamąjį šalia josios. Degė žydro angeliuko formos naktinė lemputė, švelniai nušviesdama kambarį. Ela gulėjo ant nugaros, rankytes užmetusi prie galvos, rožinė burnytė pravira, o antklodė nuspirta. Brontė švelniai užtempė antklodę ir juto, kad šalia stovintis Lukas žiūri į miegantį kūdikį.

Vienintelis garsas buvo ramus Elos alsavimas.

Luka pažvelgė į angelišką savo kūdikio veidelį ir pajuto, kaip jo krūtinėje kažkas sukirbėjo. Jį visiškai užvaldė emocijos. Jausmai kunkuliavo, jis jautėsi visiškai sutrikęs. Jis sunkiai nurijo seiles ir nustebęs pajuto, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Mirktelėjo jas išsklaidydamas, ištiesė drebančią ranką ir palietė švelnų it aksomas Elos žanduką. Ji tyliai šniurkštelėjo, lyg ką sapnuodama, tada nurimusi giliai atsiduso.

Luka paėmė vieną jos mažytę rankytę. Ji priminė jam jūros žvaigždę – mažučiai pirštukai su tobulais nageliais, tokie maži, palyginti su jo. Jos piršteliai suėmė vieną jo pirštą, suspaudė jį, ir ant krumplių pasirodė mažytės duobutės. Atrodė, kad ji supranta, jog priklauso jam. Luka nemokėjo apibūdinti to jausmo. Nieko stipresnio nėra jautęs. Jis norėjo išlaikyti šią akimirką, išsaugoti ją atmintyje.

Koks jausmas, metams bėgant, laikyti šią mažą patiklią rankelę? Pirmą kartą vesti ją į mokyklą, mokyti važiuoti dviračiu, vieną dieną lydėti ją prie altoriaus pas vyrą, kuris taps jos sutuoktiniu? Pernelyg daug jausmų vienam kartui. Kiti vyrai tam ruošiasi devynis mėnesius. Iš jo tai atėmė. Jis turėjo atsigriebti, ir tai skaudino. Taip stipriai, kad jis vos įstengė kvėpuoti.

– Gali pakelti ją, jei nori, – sukuždėjo Brontė. – Paprastai ji miega gana kietai.

– Galiu? – paklausė jis, laukdamas Brontės patvirtinimo.

Ji pajudino lūpas, o akys buvo keistai drėgnos.

– Žinoma, – tarė pasilenkdama patraukti antklodės.

Luka nebuvo tikras, kaip tai daryti, bet pernelyg išdidus, kad prašytų pagalbos. Jam yra tekę pašokdinti draugų vaikus ant kelio, bet iki šiol niekada nėra pakėlęs miegančio kūdikio. Ar nereikia kažkaip saugoti jų kaklo?

– Tiesiog kilstelėk ją po keliukais ir pečiais, – pasufleravo Brontė tyloje, pajutusi jo abejones.

– Taaaip... – Jis padarė kaip lieptas, ir mažoji jo dukrelė prisiglaudė prie jo, švelniai murmėdama.

– Ten yra kėdė, – Brontė stumtelėjo ją pirmyn ir jis atsisėdo, priglausdamas Elą prie krūtinės.

Luka negalėjo atitraukti nuo jos akių. Jos tobulumas jį stebino. Jos veidelis buvo gražiausias pasaulyje, kaip angeliuko. Buvo labai panaši į Brontę, bet dabar, kai įsižiūrėjo geriau, pamatė ir savo mamos bruožų, ir net savo mirusios sesutės. Ji kvepėjo saldžiai, talku ir kūdikiu, ir tas kvapas buvo nenusakomai malonus. Jis perbraukė pirštu mažyčius dukrelės antakius ir riestą nosytę, lygiai tokią pat, kaip Brontės. Meilė užpildė jį visą; viduje nebuvo nė mažiausios kertelės, kuri nebūtų kupina meilės šiam vaikui.

– Ar norėtum pabūti su ja vienas? – ilgokai tylėjusi paklausė Brontė.

– Viskas gerai, – tarė Luka, atsargiai atsistodamas ir nunešdamas Elą atgal į lovelę. Jis švelniai ją paguldė ir užklojo, apkamšydamas iš abiejų pusių. – Nenoriu jos pažadinti. Ji tikriausiai išsigąstų, pabudusi ir pamačiusi mane.

Jis atsistojo ir giliai įkvėpė, prieš atsisukdamas į Brontę.

– Mums reikia pasikalbėti.

Ji linktelėjo ir išvedė jį iš kambario.

Virtuvė, sujungta su svetaine, ir taip buvo nedidelė patalpa, bet, įėjus Lukai, regis, sumažėjo iki lėlių namelio dydžio. Kambaryje nebuvo vietos, kur ji galėtų nuo jo pasitraukti. Švelniai tariant, buvo nepatogu. Vienas jo žingsnis, ištiesta ranka, ir ji spąstuose. Bet labiausiai nerimą kėlė tai, kad Brontė nebuvo tikra, ar bandytų pabėgti, jei jis imtų ir paliestų ją.

Brontė susijaudino, žiūrėdama į jį su Ela. Nežinojo, ko tikėtis, bet, pamačiusi jo veide meilę dukrai, tvirtai žinojo, kad daugiau jis savo mažosios dukrelės nepaliks. Jis norės būti aktyvus tėvas. Jo šeima – labai artima, giminė – sena ir turtinga, o Ela, būdama Sabatini, yra jos dalis. Vienintelė problema – koks šiuose ateities planuose Brontės vaidmuo?

– Gal norėtum puodelio arbatos? – paklausė ji, nutraukdama tylą.

– Ne, ačiū.

Ji mostelėjo į vienintelę sofą.

– Gal prisėstum?

– Ne, bet tu geriau taip ir padaryk, – burbtelėjo Luka grėsmingai.

Brontė prisėdo ant paprastos sofos ir rankas prispaudė prie kelių, kad šie nedrebėtų.

– Neatimk jos iš manęs, Luka, maldauju, – žodžiai veržėsi lyg skausminga srovė. – Aš taip ją myliu. Padarysiu viską, kad atlyginčiau tau. Žinau, kad buvo neteisinga ją nuo tavęs slėpti. Dabar suprantu. Neištverčiau, jei tu... – Ji nebegalėjo tęsti, nes iš akių pasipylė ašaros. Todėl tik nulenkė galvą ir užgniaužė kūkčiojimą.

– Ašaros man nieko nereiškia, Bronte, – pasakė jis suspaustomis lūpomis. – Praradau daugiau nei metus savo vaiko gyvenimo. Ar bent nutuoki, kaip jaučiuosi?

Ji pakėlė į jį paraudusias akis.

– Žinau, koks turėtum būti nusiminęs...

– Nežinai nė pusės to, – lyg išspjovė jis. – Žiūriu į Elą, ir kiekviena praleista diena – lyg smūgis į pilvą.

– Turiu nuotraukų ir vaizdo įrašų...

– Dėl Dievo meilės, Bronte, vaiko gyvenimas – ne vietiniame kino teatre rodytas filmas, kurį praleidau. Niekada nesusigrąžinsiu to laiko. Kai ji paaugs, negalėsiu jai pasakoti, kaip ji gimė. Negalėsiu papasakoti, koks jausmas buvo laikyti ranką tau ant pilvo ir jausti, kaip ji spurda. Nei apie pirmus jos žingsnius ar šypseną.

– Ji dar labai maža, – tarė Brontė. – Ji net neprisimins, kad nebuvai su ja iš pradžių. Vaikai neprisimena nieko iki maždaug trejų metų. Turi pakankamai laiko atsigriebti už tai, ką praradai.

– Ir kaip siūlai tai padaryti? – paklausė jis. – Ar nieko nepamiršai?

Brontė suspaudė lūpas. Ji žinojo, kas jos laukia, todėl giliai įkvėpė pasiruošdama.

– Tu gyveni Australijoje. Aš pusę savo laiko praleidžiu Italijoje, o kitą pusę – Londone.

– Aš... aš žinau... – ji teįstengė tik šnibždėti.

– Tai reiškia, kad vienas iš mūsų turi persikraustyti.

Jos akys išsiplėtė, burna perdžiūvo.

– Tu tai padarytum? Persikraustytum, kad būtum arčiau Elos?

– Ne aš, Bronte, – ironiškai atsakė jis. – Tu.

– Aš? – cyptelėjo ji.

– Žinoma, tu, – tarė jis. – Negaliu valdyti tokios didžiulės įmonės per atstumą. O tu baleto gali mokyti bet kur.

Brontė vienu staigiu judesiu pašoko ant kojų.

– Ar tu išprotėjai? Negaliu kraustytis į Italiją ar kur tu panorėsi. Aš siekiu karjeros. Kaip tik dabar galiu plėstis ir priimti daugiau mokytojų. Be to, čia mano draugai ir mama. Man labai svarbus palaikymas.

Jo lūpos virto plonyčiu brūkšniu.

– Kraustysies arba prarasi Elą, – tarė jis. – Ji tikrai neskraidys pirmyn atgal, mus lankydama. Noriu dalyvauti jos gyvenime. Nesiruošiu dėl to derėtis.

Brontė išsižiojo ir užsičiaupė, stengdamasi sugalvoti, kaip priversti jį mąstyti. Ji negalėjo patikėti Lukos atkaklumu. Ar jis tikrai manė, kad ji turinti viską mesti, vos jam paliepus? Kokį vaidmenį ji vaidins jo gyvenime? Ar ji bus tik jo kūdikio motina, o gal jis tikisi šio to daugiau?

– Noriu, kad mano šeima kuo greičiau susipažintų su Ela, – pareiškė jis. – Ir, savaime suprantama, turime kuo skubiau susituokti.

Brontė nustėrusi spoksojo į jį.

– Išprotėjai?

– Nesileisiu dėl to į ginčus, Bronte. Ela yra Sabatinių giminės. Ji turi paveldėtojos teises ir privilegijas. Neleisiu niekam jos vadinti pavainike. Noriu, kad ji turėtų mano pavardę.

– Ji gali turėti tavo pavardę, ir mums nesusituokus, – tarė Brontė. – Galiu pasirūpinti, kad tai būtų įrašyta jos gimimo liudijime.

– Bronte, leisk tau kai ką paaiškinti. – Jis buvo nesukalbamas. – Esame atsakingi savo vaikui. Jai reikia motinos ir tėvo. Vienintelis būdas pasirūpinti, kad ji tai gautų, yra susituokti.

– Bet aš tavęs nebemyliu, – tarė Brontė, nors nebuvo tikra, ar tai tiesa.

Ji nežinojo, ką jam jautė. Buvo tokia sutrikusi. Jis įsiveržė į jos gyvenimą ir grasino atimti viską, ko ji laikėsi įsikibusi ir kas padėjo jaustis saugiai. Skausmas dėl jo atstūmimo buvo kaip iš naujo atsivėrusi žaizda. Jai skaudėjo, ir ji bijojo vėl likti įskaudinta.

– Man nereikia tavo meilės, – tarė jis. – Pasaulyje yra pakankamai santuokų, kurios sėkmingai gyvuoja, pagrįstos abipuse pagarba ir bendrais interesais. Pradėsime nuo to ir pažiūrėsim, kad bus paskui.

Brontė nepatenkinta pažvelgė į jį.

– Bet nesitikėk, kad miegosiu su tavim, nes tikrai nesiruošiu to daryti. Jei reikės už tavęs tekėti, tai bus tik dėl vaizdo.

Jo akys buvo lyg spindintys juodi deimantai.

– Ne tu čia diktuoji sąlygas, Bronte. Būsi mano žmona visomis to žodžio prasmėmis.

Brontės širdis nervingai sudrebėjo. Ji matė jo akyse ugnį. Luka jos geidžia ir tikrai nepasitenkins platonišku susitarimu. Mintis, kad jai teks su juo miegoti, gąsdino, nes Brontė buvo tikra, kad vėl įsimylės. Ji negalėjo intymaus akto atskirti nuo jausmų, kaip kai kurie jos pažįstami. Ji jautė gilų emocinį ryšį. Praeityje mylėjo šį vyrą ne tik visa širdimi ir siela, bet ir kūnu.

– Regis, viską apgalvojai, – tarė ji, stengdamasi kalbėti kuo ramiau.

– Taip bus geriau, Bronte. Bėgant laikui, suprasi tai. Žinau, kad prašau labai daug, bet tavo mama galės mus lankyti kada tik panorės. Ir tu galėsi skraidyti pas ją. Nelaikysiu tavęs užrakinęs.

Ji apsisuko ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal.

– Man reikia laiko apie tai pagalvoti, – pratarė, prispausdama ranką prie smilkinio, kur, regis, susikaupė visa įtampa.

– Nėra laiko. Turime pradėti veikti. Reikia suplanuoti vestuves. Noriu, kad jos būtų tikros, o ne koks farsas.

Brontė atsisuko į jį.

– Nesakiau, kad tekėsiu už tavęs, Luka. Neskubink manęs. Juk sakiau, man reikia laiko viską apgalvoti.

Jis priėjo, o jo veido išraiška buvo tokia valdinga ir gąsdinanti, kad Brontės nugara perbėgo nerimo virpulys.

– Jeigu atsisakysi tekėti, niekada nebepamatysi savo dukters. Ar pakankamai aiškiai pasakiau?

Brontė pasiuto.

– Tu – niekšas, – sušnypštė ji. – Arogantiškas, žiaurus, beširdis niekšas.

Jo primerktos akys tyrinėjo jos įniršio kupiną veidą, Luka stovėjo taip arti, kad ji jautė vyrišką jo karštį. Brontei nebuvo kur bėgti. Jis prirėmė ją prie sienos, širdis krūtinėje daužėsi kaip išprotėjusi, kai Luka pridėjo rankas prie sienos, tarsi įrėmindamas jos galvą ir drebantį kūną. Jos liežuvio galiukas išslydo ant lūpų, o nesuvaldomas troškimas perliejo lyg potvynio banga.

Lukos žvilgsnis nuslydo jai ant lūpų, blakstienos viliojamai nusileido. Brontė sulaikė kvėpavimą, jam priartėjus, pajuto šiltą atodūsį, paleidusį širdį šuoliais. Kai jis pagaliau palietė jos lūpas, ji pajuto viduje išsiveržiantį geismo vulkaną. Ją prarijo geismo liepsnos. Brontė prasižiojo ir įsileido erotiškai agresyvų Lukos liežuvį, o pilve atsivėrė tuštuma, kurią reikėjo užpildyti. Tai nebuvo drovus ir švelnus prisiminimų kupinas bučinys. Tai buvo pykčio ir nevaržomų poreikių bučinys. Brontė gėrė Lukos nusivylimą ir įniršį, atsakydama jam taip pat. Ji kandžiojo jo apatinę lūpą, ne švelniai, kaip anksčiau, o piktai it laukinė katė, kol pasirodė kraujas. Jis perėmė iniciatyvą, dar stipriau prispausdamas ją prie sienos savo susijaudinusiu, karštu ir kietu kūnu.

Ją šokiravo tai, koks stiprus jo geismas.

Šokiravo ir tai, kaip stipriai ji geidė jo.

Brontės kūnas buvo kurčias visiems argumentams, kuriuos bandė pakišti protas, kad ji atsispirtų Lukai. Bet tiesa ta, jog ji norėjo su juo mylėtis, kad jos kūnas vėl priklausytų jam, kad būtų jo pažymėtas.

Neatitraukdamas lūpų, Luka kilstelėjo Brontės suknelę, ieškodamas slidžiosios drėgmės. Pirmiausia suėmė ją per kelnaitės, jau drėgnas nuo geismo. Brontė išsirietė, kai jis patraukė kelnaites ir įkišo pirštą. Jausmai kunkuliavo, ji troško daugiau. Luka stengėsi atsisegti kelnių užtrauktuką. Ji padėjo jam, ranka braukdama per kietą it plienas pasididžiavimą, mėgaudamasi tokiu galingu Lukos susijaudinimu. Jai patiko jo geismo karštis. Galbūt jis nemyli jos, galbūt niekada neatleis už nuslėptą kūdikį, bet jis geidžia jos, kaip nieko kito.

Ji galėjo jį atstumti. Galėjo sustabdyti, kol viskas nenuėjo per toli, bet to nepadarė. Brontė suėmė standžius jo sėdmenis, taip dar labiau jį pakurstydama.

Jis įėjo į ją giliai, it įkaitęs strypas, ir Brontė galva atsitrenkė į lovūgalį. Jis judėjo greitai ir šiurkščiai, bet ji prisitaikė. Nesvarbu, kad jie vis dar buvo apsirengę; nesvarbu, kad nė vienas neužsiminė apie apsaugą.

Jo stipraus kūno judesiai nunešė Brontę į viršūnę per kelias akimirkas. Anksčiau ji neatsipalaiduodavo be glamonių, bet dabar kūnas, regis, subyrėjo į tūkstantį mažų dalelių, o jos reakcija paskatino lygiai tokį pat galingą jo sprogimą. Brontė pajuto, kad Luka taip pat pasiekė viršūnę.

Vis dar trūksmingai kvėpuodamas jis pasitraukė ir užsisegė kelnių užtrauktuką.

– To neturėjo atsitikti, – tarė jis niūriai. – Tikiuosi, nenuskriaudžiau tavęs.

Brontė pasitaisė suknelę.

– Maniau, tavo tikslas ir buvo kuo stipriau mane nuskriausti, nes slėpiau nuo tavęs Elą.

Luka pasigailėjo išsprūdusių žodžių.

– Pyktis yra labai pavojingas, kai jis nekontroliuojamas. Neturėjau teisės šitaip jo ant tavęs išlieti. Atsiprašau, daugiau tai nepasikartos.

Brontė pasijuto priblokšta tokio staigaus jo nuotaikos pokyčio. Ji nežinojo, kaip susitvarkyti su savo pačios jausmais, ką jau kalbėti apie Lukos. Jos kūnas vis dar gaũdė nuo patirto malonumo. Ji vis dar jautė jį viduje, jautė dilgčiojant pamirštus raumenukus ir drėgną jo šilumą. Tie troškimai dabar buvo patenkinti, bet ar ilgam? Jei ji už jo ištekės ir jie gyvens kartu, tikrai nepavyks ignoruoti tos seksualinės traukos, žiežirbuojančios tarp jų kaip elektra. Brontė atsitraukė nuo sienos.

Luka dar labiau susiraukė.

– Įskaudinau tave, taip?

Brontės skruostai paraudo.

– Viskas gerai. Aš tik seniai... Na, žinai...

Kurį laiką tvyrojo nesmagi tyla.

– Aš irgi seniai... – tarė jis, pasitrindamas sprandą ranka.

Brontė pažvelgė į Luką, nežinodama, tikėti ar ne. Kai jie susipažino, jis garsėjo kaip mergišius. Gaudavo viską, ko užsigeisdavo. Jokia moteris negalėjo jam atsispirti. Brontė negalėjo įsivaizduoti jo besilaikančio celibato daugiau nei savaitę. Jis buvo pernelyg gyvybingas, pernelyg vyriškas.

Jis pašnairavo.

– Netiki manimi?

– Kodėl turėčiau? Nieko nepasakojai apie savo pastarųjų dvejų metų gyvenimą. Įsivaizduoju, tikriausiai turėjai begalę romanų. Ilgesnis tarpas tarp meilužių tau, matyt, yra kelios dienos.

Kurį laiką jis žiūrėjo jai į akis, tada nusisuko.

– Nebuvo taip, kaip tu manai, Bronte. Turėjau kitų reikalų. Jau seniai buvau su kuo nors suartėjęs.

– Kokia savitvarda, – sarkastiškai sumurmėjo Brontė.

Lyg neišgirdęs, jis priėjo prie knygų lentynėlės ir paėmė Elos nuotrauką.

– Sakei, turi jos nuotraukų ir vaizdo įrašų. Norėčiau gauti jų kopijas, jei neprieštarauji.

– Žinoma, ne. Surinksiu. Atnešiu rytoj į viešbutį. Dauguma jų – pas mamą. Čia nėra vietos jiems laikyti.

Luka atsisuko ir pažvelgė į ją.

– Kodėl gyveni čia, o ne name su motina?

– Pamaniau, kad svarbu išsaugoti bent šiek tiek laisvės sau ir Elai. Mano mama – kaip pats matei – labai mane saugo. Ji linki tik gero, bet kartais tai smaugia. Pakenčiu tai, nes ji taip ilgai buvo viena. Gyvenimas čia – kompromisas. Mama arti, todėl gali padėti man ir Elai, bet pakankamai toli, kad būtų tam tikrų ribų.

– Kaip, tavo nuomone, ji reaguos į mūsų vedybas?

– Taip pat, kaip aš. Išsigąs.

Luka priėjo prie jos ir pirštu perbraukė per skruostą. Brontė nepasitraukė, bet jis pastebėjo, kad ji vis dar atsargi. Jos lūpos paburko nuo bučinių, minkštos ir rausvos, viliojančios bučiuotis.

– Nėra kito kelio, Bronte. Juk supranti tai?

Ji skubiai atsikvėpė.

– Tu šantažuoji mane, argi to nematai?

Jis stengėsi išlikti ramus.

– Pripažįstu, tai nebuvo tobulos piršlybos, bet juk svarbiausia – rezultatas. Noriu savo vaiko. Noriu rūpintis ja. Noriu, kad ji taptų mano šeimos dalimi. Noriu, kad ji didžiuotųsi savo itališka kilme, kad išmoktų mano kalbos. Aš negaliu jai to suteikti per atstumą, o viena tu tuo irgi nepasirūpinsi.

– Bet santuoka be meilės... – Brontės akys buvo kupinos nerimo. – Dabar Ela – dar kūdikis, bet netrukus ji ims suprasti, kad kažkas tarp jos tėvų ne taip. Jokie pinigai to neatpirks. Juk supranti?

Luka uždėjo rankas jai ant pečių, žiūrėdamas tiesiai į akis.

– Sutvarkysime savo santykius. Tarp mūsų yra neabejotina trauka. O tai – geras pagrindas.

– Prašai manęs atsisakyti visko, ką turiu, – tarė Brontė, o mėlynose akyse vis dar mirgėjo nerimas. – Turiu daug daugiau ką prarasti, nei tu. Būsiu viena Italijoje. Nemoku kalbos, net kelių žodžių. Kas, jei tavo šeima manęs nepriims? Ar pagalvojai apie tai? Aš jų nepažįstu. Jie, be abejonės, lygiai taip pat, kaip ir tu, supyks, kad visą tą laiką slėpiau Elą.

Luka atitraukė rankas.

– Bus nelengva. Pats pirmas tai pripažinsiu. Padarysiu viską, ką galiu, kad būtų kuo lengviau. Mano šeima tave priims. Pasirūpinsiu tuo. Jie dievins Elą, o ilgainiui ims dievinti ir tave. Tam prireiks laiko. Turėsi būti kantri.

Jis kiek atsitraukė, prieš prabildamas.

– Aš tau dosniai atsilyginsiu už tai, kad ištekėsi už manęs. Mano finansininkai ir teisininkai sudarys sutartį. Tai turėtų padėti išsklaidyti kai kurias tavo abejones.

Brontė suraukė kaktą.

– Manai, gali sumokėti man už tai, kad būčiau tavo žmona? Manai, gali mane nupirkti?

Jo žvilgsnis buvo ciniškas.

– Viena, ko išmokau versle, – visi turi savo kainą. Esu tikras, tu taip pat.

Jos akys žaibavo.

– Manai, išgalėsi mane įsigyti? – paklausė ji užsimiršusi, kad nuėjo per toli.

Jis klastingai šyptelėjo.

– Sakyk kainą.

Brontė pasakė jam skaičių, kosminę sumą, kuri daugumą vyrų sutrikdytų. Lukos veidas atrodė lyg kaukė. Jame nebuvo jokio jausmo. Atrodė, kad jie aptarinėja verslo sandorį.

– Gerai, – tarė jis. – Pasirūpinsiu, kad pinigai būtų pervesti į tavo banko sąskaitą kuo skubiau. Turėsi duoti man savo banko duomenis, nebent nori, kad čia ir dabar išrašyčiau čekį.

Brontė surašė savo duomenis ant lapelio, o jos viduje vyko kova dėl to, ką ji ką tik padarė. Ji parsidavė. Jos ateitis dabar – jo rankose. Ji padavė jam lapelį, negalėdama išlaikyti jo žvilgsnio.

– Turėsiu perspėti savo mokinių tėvus iš anksto, – tarė.

– Esu tikras, tavo verslo partnerė galės viskuo pasirūpinti, – atsakė jis. – Noriu, kad Italijoje būtume jau mėnesio pabaigoje. Noriu, kad susituoktume šeimos viešbutyje Milane. Taip visi mano šeimos nariai galės dalyvauti. Mano seneliui per toli keliauti į Australiją.

– Ar išprotėjai? Negaliu visko sutvarkyti čia tik per tris savaites!

– Aš – užsiėmęs vyras, Bronte, – tarė jis. – Čia turiu įsipareigojimų, kuriuos dabar turėsiu atidėti, iki grįšiu.

Ji vėl susiraukė.

– Tai tikiesi, kad sekiosiu paskui tave pirmyn atgal skersai pasaulį?

Jis nenuleido nuo jos akių.

– Juk taip elgtųsi dauguma mylinčių žmonų, ar ne?

Brontei prireikė akimirkos atsigauti.

– Tu... tu nori, kad apsimesčiau, jog mūsų santuoka normali?

– Na, žinoma, – tarė jis.

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Apie tai negali būti nė kalbos. Nedarysiu to.

– Tai ne derybų klausimas, Bronte. Nebūsiu pajuokos objektas dėl to, kad mano žmona manęs negali pakęsti. Visada ir visur vaidinsi atsidavusią žmoną.

Brontė užsipuolė jį.

– Ar ši santuoka bus išskirtinis sandoris, ar tu tęsi savo ankstesnį gyvenimo būdą?

Jis žiūrėjo į ją, išlaikydamas sunkią pauzę.

– Tai, cara, visiškai priklausys nuo tavęs. Kodėl turėčiau eiti į šalį, jei visi mano poreikiai bus patenkinti namie?

– O kaip mano poreikiai? – paklausė, spigindama į jį akimis.

Jis paėmė automobilio raktelius ir, priėjęs prie durų, atsakė:

– Manau, prieš kelias minutes tau parodžiau, kaip stropiai tenkinu tavo poreikius.

Jis nužvelgė ją, tarsi nurengdamas, glamonėdamas, viliodamas.

– Būdama mano žmona, Bronte, daugiau nieko netrokši.

Jis uždarė paskui save duris ir Brontė pagaliau iškvėpė orą, kurį, net pati to nejausdama, buvo sulaikiusi.

Daugiau nieko netrokši, – pasakė jis. Bet kaip jos troškimai? Jokie pinigai nenupirks jai meilės, kurios taip beviltiškai reikėjo.

Aštuntas skyrius

Kitą dieną Brontė nusprendė pasiimti Elą į Lukos viešbutį. Ne tik todėl, kad jis galėtų daugiau laiko praleisti su savo dukra, jei ji ten jį užtiks, o labiau tam, kad nepultų jam į glėbį, kaip jau atsitiko praėjusią naktį.

Jos kūnas vis dar buvo ištiktas šoko, oda jautri tose vietose, kur jis aistringai ją glamonėjo. Brontei buvo gėda, kad taip greitai atsidavė. Jos veiksmai paneigė viską, ką ji sakė apie jų santykių pratęsimą. Tai suteiks Lukai dar daugiau galios. Jis visada buvo pranašesnis. Argi ne tiesa, kad žmogus, dominuojantis santykiuose, myli mažiau? Kai mylėjo Luką anuomet, Brontė labiausiai rizikavo būti įskaudinta, kaip tik tai ir atsitiko. Bet šį kartą rizika buvo dar didesnė, nes ant svarstyklių buvo ir Ela.

Vos tik Brontė išlipo iš automobilio, būrys paparacų pribėgo prie jos, regis, iš po žemių.

– Panele Benet! – Žurnalistas kišo jai į veidą mikrofoną. – Ar tiesa, kad jūsų dukra – slaptas jūsų ir Lukos Sabatinio, viešbučių magnato, meilės vaisius?

Brontė bandė sustabdyti Elai į veidą blyksinčius fotoaparatus.

– Gal malonėtumėte? – pratrūko ji. – Pasitraukit nuo jos.

Keletas fotoaparatų spragtelėjo kaip orinių šautuvų kulkos. Ela ėmė verkti, Brontė atidarė užpakalines automobilio dureles, ištraukė ją iš kėdutės ir, prispaudusi prie krūtinės, nuskubėjo į viešbutį, o maišas su Elos vaizdo įrašais ir nuotraukomis skausmingai trankėsi jai į šlaunį.

Žurnalistai nusekė paskui kaip ruja alkanų šunų, lipdami jai ant kulnų. Ji nulėkė prie registratūros ir, bandydama nuraminti Elą ir ignoruoti fotoaparatų blykstes, padavė maišą registratorei.

– Ar galėtumėte perduoti tai Lukai Sabatiniui? Jis gyvena apartamentuose.

Registratorė nusišypsojo ir priešais ją padėjo durų užrakto kortelę.

– Ponas Sabatinis paprašė jums perduoti šitą. Jeigu duosite man savo raktelius, pasirūpinsime jūsų automobiliu. Jei galime kuo nors padėti rūpinantis mažąja, tik pasakykite. Turime lovyčių ir kūdikių maistelio, ir auklių, jei jums prireiktų.

– A... Aš čia negyvenu, – sumurmėjo Brontė. – Aš tik palieku maišą su... Eee... Tik palieku tai jam. – Ji mostelėjo maišo, numesto ant spintelės, link.

Registratorė maloniai nusišypsojo.

– Ponas Sabatinis labai aiškiai pasakė duoti jums raktus nuo jo apartamentų. Šiuo metu jo čia nėra, bet netrukus turėtų sugrįžti. Jis norėtų, kad palauktumėte, kol jis sugrįš.

Brontė sugriežė dantimis. Ji galėjo rinktis: apsisukti ir priversti Elą iškęsti žurnalistų antpuolį, arba pakilti į Lukos apartamentus ir prastumti laiką, kol išsinešdins paparacai, su viltimi, kad Luka iki to laiko negrįš. Ji paklusniai atsiduso, paėmė raktą ir maišą su vaizdo įrašais ir nuotraukomis.

– Ačiū. Palauksime jo.

Apartamentuose buvo palaimingai tylu, ir Brontei pagaliau pavyko nuraminti Elą, kuri dėl sujudimo apačioje buvo kone ištikta isterijos. Jos mažas veidelis buvo skaisčiai raudonas, iš akių vis dar plūdo ašaros, o krūtinė kilnojosi nuo mažučių širdį veriančių žagtelėjimų.

– Neverk, brangute, – švelniai tarė Brontė supdama dukrelę. – Ša, viskas gerai. Jų nebėra.

Bet ar ilgam? – svarstė ji. Ir kaip, po velnių, jie suuodė, kad Ela – Lukos duktė? Ar Luka paskelbė apie tai, nepranešęs jai? Baisu net pagalvoti, kad jiedvi dabar turės nuolat šitaip gyventi – nuolat puolant žiniasklaidai. Kaip ji tai ištvers? Kaip apgins Elą? Ji nenorėjo, kad dukra išsigąstų, kaskart išėjus į lauką. Ar šitaip gyvena žvaigždės ir karališkosios šeimos nariai? Jei taip, tai – visiškai nepakenčiama.

Ela paskutinį kartą žagtelėjo ir padėjo galvytę Brontei ant peties, o jos tamsios blakstienos nusileido. Brontė nunešė ją į Lukos miegamąjį, o jos pilve trumpam pabudo drugeliai, pamačius jo futbolo aikštės dydžio lovą. Ji įsivaizdavo save, gulinčią joje Lukos glėbyje, ne iš pykčio ar nekontroliuojamos aistros, bet dėl abipusio ilgesio ir poreikio.

Ir meilės...

Ne, – tuojau pat sudraudė save. Tu nebemyli jo. Jis nužudė visus tavo jausmus, kai taip žiauriai išbraukė ją iš savo gyvenimo.

Bet vis dėlto.

Kambaryje sklandė jo kvapas, muskatas su citrusų užuomina, kurio ji negalėjo pamiršti net po dvejų metų.

Ji švelniai paguldė Elą į lovos vidurį, o iš šonų padėjo po pagalvę, kad ji nenusiristų. Brontė negalėjo atsispirti nepauosčiusi rankoje laikomos kitos pagalvės, įkvėpė Lukos kvapo ir ją užliejo prisiminimų banga.

Nė vienos nakties, – priminė ji pati sau, piktai numesdama pagalvę ant grindų. – Jis neskyrė man nė vienos nakties. Kaip, po velnių, jis galės susitaikyti su santuoka ir vaiku? Jis norėjo globos ir visaip stengėsi ją gauti. Brontė buvo nereikalinga. Jis atsikratys ja iš karto, kai nuslops aistra. Jis nemokėjo išlaikyti santykių. Buvo pernelyg savanaudiškas, pernelyg užsidaręs, jam pernelyg rūpėjo karjera. Jis nemokėjo aukotis dėl kitų žmonių. Nemokėjo mylėti.

Ir vis dėlto, regis, jis myli Elą.

Brontė išlėkė iš miegamojo, kad pabėgtų nuo išdavikiškų minčių, bet jos atsekė iš paskos, kaip anksčiau paparacai. Spragt, spragt, spragt, spragsėjo jos smegenys, prikeldamos akimirką, kai Luka pirmąsyk pamatė Elą.

Brontė visada manė Luką esant emociškai šaltą, bet praėjusią naktį ji pamatė tą jo pusę, kurią iki šiol jis slėpė. Jis žiūrėjo į kūdikį savo rankose, jo akys buvo kupinos susižavėjimo, kad ji – jo. Brontė manė, kad pamatė jo drėgnas akis, kai jis atsisuko į ją, bet, jam mirktelėjus, blizgesys dingo, tad gal ji tik įsivaizdavo.

Staiga apartamentų durys atsidarė ir įėjo Luka, nešinas lagaminėliu ir žaislų parduotuvės maišu, plyštančiu nuo žaislų.

– Bronte, – tarė jis susiraukdamas. – Registratorė man sakė, kad prie viešbučio buvo šioks toks susidūrimas su spauda. Ar Elai viskas gerai?

Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ji buvo persigandusi. Užtruko visą amžinybę, kol ją nuraminau. Ji miega ant tavo lovos.

Jis padėjo lagaminėlį ir žaislus, atsilaisvino kaklaraištį.

– Turėjau tave įspėti. Nesu tikras, kaip jie sužinojo. Norėjau padaryti pranešimą, pasikalbėjęs su šeima.

– Ar pasakei savo šeimai?

Jis nusivilko švarką ir padėjo jį ant sofos.

– Taip. Jie buvo šokiruoti, kaip ir gali įsivaizduoti, bet patenkinti, ypač mano mama. Ji trokšta pamatyti Elą. Pažadėjau elektroniniu paštu persiųsti kelias nuotraukas. Ar atsinešei jas?

Brontė mostelėjo į maišą ant grindų.

– Atsinešiau viską, ką sugebėjau rasti. Turiu net jos kūdikiškų plaukučių sruogą degtukų dėžutėje. Šįryt radau dar vieną ir padalijau į dvi dalis. Pamaniau, norėsi vieną turėti.

Jis pakėlė maišą ir susirado degtukų dėžutę. Padėjo jį atgal ant grindų ir akimirką žiūrėjo į dėžutę. Brontė stebėjo, kaip jo ilgi įdegę pirštai atidarė ją, tamsios akys tyrinėjo mažytę šilkinių plaukų garbaną. Jis palietė ją ir nusišypsojo, bet veide atsispindėjo liūdesys.

Ji nurijo seiles ir priėjo arčiau, pakėlė maišą nuo grindų, kad ištrauktų albumą su pirmosiomis Elos nuotraukomis.

– Neturėjau laiko padaryti visų kopijų. Maniau, gal norėsi tai padaryti profesionaliai. Šiame – pirmųjų jos mėnesių nuotraukos.

Luka paėmė albumą ir atsisėdo ant sofos. Brontė nežinojo kaip elgtis. Nežinojo, ar atsisėsti šalia, ar palikti jį vieną ramiai peržiūrėti nuotraukų.

– Eee... Manau, nueisiu pasižiūrėsiu, kaip ten Ela, – tarė ji ir išskubėjo iš kambario.

Jai pagaliau sugrįžus, Luka sėdėjo neatitraukdamas akių nuo didžiulio plokščiaekranio televizoriaus, žiūrėdamas vieną iš jos vaizdo įrašų. Kambarį pripildė skambus Elos juokas. Kitame įraše buvo pirmoji Elos plaukimo pamoka, kai jai tebuvo šeši mėnesiai. Buvo ašarų ir riksmų, kol ji pagaliau priprato prie vandens purslų.

Luka pakėlė akis, išjungdamas televizoriaus garsą.

– Nerandu įrašo, kur Ela dar naujagimė. Ar turi tokį?

Brontė ėmė raustis maiše, susigėdusi, kad atrodo tokia išsiblaškiusi. Ar jis kritikuoja ją, neva ji bloga motina? Ar jis mąsto, kad gera motina būtų viską tvarkingai susidėjusi ir surašiusi, kas kur, chronologiškai, o ne sumetusi į žalią pirkinių maišą? Be abejonių, jo motina būtų įsidėjusi savo sūnų plaukučius į prabangias aksomo dėžutes su išgraviruota pavarde, ne į degtukų dėžutes. Knisdama maišą ji kramtė lūpą, o vis ilgėjanti tyla kėlė dar didesnę įtampą.

– Nerandi? – paklausė jis.

Ji atsitūpė ant kulnų.

– Turbūt nepaėmiau jo, kai rinkau viską mamos bute.

– Norėčiau jį pamatyti. Užsuksiu rytoj ir pasiimsiu, jei, žinoma, tau pavyks surasti.

Brontė atsistojo ir tūžmingai pažvelgė į jį.

– Žinau, ką turi omenyje, tai kodėl nepasakai tiesiai šviesiai?

Jis nepakilo nuo sofos. Atvirkščiai, atsilošė ir atsakė į jos žvilgsnį pakeldamas vieną iš savo juodų kaip naktis antakių.

– Ir ką gi aš turiu omenyje?

Ji iškvėpė pro sukąstus dantis.

– Manai, kad esu bloga motina. Matau tai tavo akyse. Manai, kad jei visi šie įrašai tvarkingai nesudėlioti, tai tikrai negaliu būti gera motina.

Šį kartą jis pakilo. Kambarys, regis, net susitraukė, koks jis atrodė aukštas.

– Manau, kad kaltini mane savo pačios būgštavimais. Tai tu manai, kad esi netinkama motina, ne aš.

Brontė pajuto, kaip pasišiaušė plaukeliai ant sprando, jam prabilus apie tai, apie ką ji taip dažnai galvojo.

– Tu nieko nežinai apie tėvystę, – burbtelėjo ji. – Nežinai, ką reiškia stengtis užsidirbti pragyvenimui ir auginti kūdikį. Nežinai, ką reiškia vakarais būti tokiai pavargusiai ir persidirbusiai, bet vis tiek nemiegoti pusę, o kartais ir visą naktį, kad pasirūpintum kūdikiu. Tu gyveni rožiniame pasaulyje, Luka, visada jame gyvenai. Tau net nereikia lovos pačiam pasikloti, dėl Dievo meilės.

Jo lūpos įsitempė, o tyla vis tęsėsi, kol oras tapo tirštas ir sunkus.

Brontė svarstė, ar ne per daug pasakė ir ar jis nepanaudos jos žodžių prieš ją kovoje dėl globos. Šitaip nesusivaldydama, ji viską tik apsunkino. Kad ir vakar vakare, taip paprastai krisdama jam į glėbį, taip atvirai rodydama, kaip stipriai vis dar jo trokšta. Ji įsikando į lūpą ir nuėjo į kitą kambario pusę, žiūrėdama žemyn, nenorėdama matyti pergalės jo tamsiose akyse. Jai reikėjo pasitraukti, kad galėtų susivaldyti. Jai reikėjo susikaupti. Viršų paėmė jausmai. Jei taip bus ir toliau, netrukus ji kris ant kelių maldaudama priimti ją atgal, su santuoka ar be.

– Pripažįstu, man reikia daug ko išmokti, – atsakė Luka. – Bet aš bent jau to noriu. Daugelis vyrų tiesiog vengia atsakomybės. Bet aš taip nesielgsiu. Noriu visais įmanomais būdais padėti auginti Elą.

Brontė apsisuko.

– Na, tai kodėl gi tau nepradėjus čia ir dabar?

Jis susiraukė, o Brontė nuėjo prie durų ir trumpam stabtelėjusi iš rankinės ištraukė maišelį sauskelnių Elai. Ji tiesiog įgrūdo jam maišą, o akys žėrėjo iš įniršio.

– Praleisk vakarą su ja. Galėsi pamaitinti, pakeisti sauskelnes ir pamėginsi nuraminti, kai bus irzli, grįšiu po kelių valandų.

Luka prisimerkė, kai, jai išeinant, užsitrenkė durys. Jis giliai atsiduso ir ranka persibraukė plaukus. Tada išgirdo tylų verkšlenimą, sklindantį iš savo kambario, ir nuėjo pasižiūrėti, ar Ela jau bunda.

Ji sėdėjo jo lovoje, apsupta pagalvių, o skruostais riedėjo dvi didelės ašaros.

– Mama? – Ji pasitrynė mėlynas akytes ir pasižiūrėjo taip liūdnai, kad Lukos širdis susitraukė iki skausmo. – Mama nėla?

– Mama trumpam išėjo, mio piccolo, – tarė jis, švelniai pakeldamas ją nuo lovos. – Bet papà visada bus su tavimi. Niekada nebūsi viena, mažute mano.

Ela nusišypsojo jam pro ašaras ir rankute atsirėmė jam į veidą.

– Papà.

Luka prispaudė ją, jos mažos kojytės apsivijo jį kaip beždžionėlės. Ji kvepėjo... tiesą sakant, ji nelabai maloniai kvepėjo. Jis pažiūrėjo į šlapią dėmę ant savo lovos ir susiraukė pajutęs, kaip drėgmė persisunkia per rožines pėdkelnes jam ant rankų.

– Tikriausiai negalėsi man padėti, – ironiškai tarstelėjo, nusinešdamas ją į svetainę, kur buvo sauskelnės.

Jis paėmė jas laisva ranka ir nusinešė Elą į vonios kambarį. Pastatė ją ant grindų, bet, prieš jam atsegant sauskelnių maišelį, ji išbėgo.

– Ela, palauk, – tarė jis ir buvo ją bepačiumpąs, bet ji juokdamasi išsisuko, o jos nusmukusi pižama, atrodė, šaiposi iš jo.

Luka nusivijo ją ir sugriebė kaip tik tada, kai ji nuvertė statulėlę nuo vieno iš jo staliukų, norėdama po juo pasislėpti. Bent gerai, kad statulėlė tik dusliai atsitrenkė į kilimą, nesudužo ir nesužeidė mažylės.

– Ak tu, mažoji išdykėle. – Luka nusišypsojo, švelniai timptelėjo ją už kojyčių ir paėmė į glėbį.

Ela nusijuokė ir vėl paplekšnojo jam veidą.

– Papà lado mane.

Luka nusišypsojo, nors jam gėlė krūtinę dėl ironijos mergaitės žodžiuose.

– Taip, Ela, papà rado tave.

Jis vėl nunešė ją į vonią, tik šį kartą viena ranka prilaikė ją, kita bandydamas atidaryti maišelį. Ela muistėsi ir sukiojosi, bet jam kažkaip pavyko ištraukti naujus šliaužtinukus ir drabužių pamainą.

Apžiūrėjęs nusprendė, kad čia paprasto sauskelnių pakeitimo neužteks, reikės nuprausti. Luka paleido šiltą vandenį ir, patikrinęs temperatūrą, patupdė Elą į vonią. Ji juokėsi ir spardėsi, aptaškydama jį. Luka gailėjosi, kad nenupirko žaislų į vonią. Prisiminė, kad vaikystėje turėjo guminę antytę, keletą mažų puodelių ir ąsotėlį. Mintyse pasižymėjo kitą dieną jų nusipirkti, taip pat ir kūdikių šampūno, nes viešbučio šampūnas gali suerzinti jos švelnią odelę.

Jis mąstė apie visus tuos kartus, kai tai darė Brontė, prausė Elą ir keitė vystyklus, tuo pat metu žongliruodama visais kitais savo įsipareigojimais. Nenuostabu, kad neturėjo laiko tvarkingai susidėlioti nuotraukų ir albumų.

– Daba lauk? – tarė Ela, ištiesdama rankytes.

– Ak... Teisingai, – tarė Luka ir siektelėjo pūkuoto balto rankšluosčio. Jis apsuko juo mergaitę, pakėlė ir atsargiai nušluostė. Ji nenorėjo vėl rengtis, norėjo lakstyti nuoga, bet jam šiaip taip pavyko ją įtikinti apsivilkti naujus šliaužtinukus, pėdkelnes ir derančią suknelę.

– Noliu valgyt, – pareiškė Ela.

Luka svarstė, ar kambarių tarnyba turi ko nors tokiems mažiems vaikams. Ką tokie vaikai iš viso valgo? Jis žinojo, kad ji turi dantukų; matė juos spindint, kai ji linksmai šypsojosi. Tik tikėjosi, kad ji nėra niekam alergiška. Brontė tikrai būtų įspėjusi. Ir apskritai Brontė jam mažai ką tepasakė. Ji tiesiog išėjo ir paliko jį vieną, kad įrodytų, jog jis neišmano, kaip būti tėvu. Luką erzino tai, kad ji teisi. Jis neturėjo nė žalio supratimo, viską darė instinktyviai ir jam nelabai sekėsi, o puikiausias įrodymas buvo Elos šliaužtinukai.

Jis sutvarkė juos kaip tik įstengė ir nusinešė ją į svetainę. Sėdėdama ant grindų ji žaidė su jo mobiliuoju, kol jis viešbučio telefonu skambino kambarių tarnybai. Netrukus į kambarį atėjo padavėjas su tinkamu vaikui maistu, ir Luka pasiūlė jo Elai.

Daugiau maisto atsidūrė ant grindų, nei jos burnoje, ir jis jau ėmė svarstyti galimybę vėl ją išmaudyti, kai ji ištepliojo suknelę jogurtu, ką jau kalbėti apie rankas ir veidą.

Luka mąstė, ką daryti toliau. Ar ji dar per maža knygelėms? Nors jis ir neturėjo jokių vaikiškų knygų. Mintyse pasižymėjo nupirkti ir jų.

Jis pasodino ją sau ant kelio ir sukūrė istoriją, kad užimtų ją. Ela pažvelgė į jį plačiai šypsodamasi ir priglaudė savo tamsią galvelę jam prie krūtinės, ten, kur plakė širdis. Vienas jos nykštys atsidūrė burnytėje, bet jis nusprendė jo netraukti. Tiesiog tęsė istoriją, kol ji užmigo jo glėbyje.

Luka dar ilgai taip ją laikė, tiesiog sėdėjo, jausdamas jos svorį sau ant kelių, troško būti šalia, kai ji gimė, ir kiekvieną gyvenimo akimirką. Kaip jis atsilygins jai? Kaip atsilygins Brontei? Ar Brontė jam atleis už tai, kad šitaip išbraukė ją iš savo gyvenimo? Tuo metu manė, kad elgiasi teisingai, bet dabar turėjo pripažinti, kad paprasčiausias telefono skambutis būtų viską pakeitęs. Jei kas ir buvo kaltas, tai jis, ne Brontė. Ji padarė viską, ką galėjo, kad jį pasiektų, bet jis pasirūpino, kad tai būtų neįmanoma. Net jei ji būtų jam parašiusi laišką, jis žinojo, kad nebūtų jo skaitęs. Jis buvo sudaręs paktą pats su savimi, ir dabar tai atsiliepė jam blogiausiai, kaip tik įmanoma.

Ela atsiduso ir kelis kartus čiulptelėjusi nykštį nugrimzdo į gilų ir ramų miegą.

Luka perbraukė ranka jos šilkinę galvelę, o akys sudrėko pagalvojus, kiek daug jis praleido. Jis padarys viską, kad atitaisytų tai.

Viską...

Brontė grįžo į viešbutį, jausdamasi kvailokai dėl savo protrūkio. Visą tą laiką, kol buvo išėjusi, ji jaudinosi galvodama, kaip Ela pabunda, pasimetusi ir nesiorientuodama. Ką ji sau galvojo, šitaip pabėgdama? Tai tikrai nepadės įtikinti Lukos, kad ji – atsakinga ir rūpestinga jauna mama.

Ji pakilo iki apartamentų ir, užuot pasinaudojusi raktu, švelniai pasibeldė į duris, kad nepažadintų Elos, jei ji miegotų.

Niekas neatsiliepė.

Ji palaukė dar minutę ir pasinaudojo raktu. Užėjusi į svetainę pamatė kietai miegantį Luką, o Ela snaudė prisiglaudusi jam prie krūtinės. Apartamentai atrodė kaip po uragano. Aplink mėtėsi žaislai ir drabužiai, ant stalo – Elos vakarienės likučiai.

Staiga Luka atsimerkė ir laisvąja ranka pasitrynė veidą.

– Ar seniai grįžai?

– Ne, – atsakė Brontė, perkeldama svorį ant kitos kojos. – Klausyk, atleisk, kad taip išlėkiau.

Jis kreivai nusišypsojo.

– Padarei man paslaugą, Bronte. Man rodos, kaip tik tai vadinama kokybišku laiko praleidimu, sì?

Ji įsikando apatinę lūpą, žiūrėdama į dėmę ant Lukos kostiumo.

– Tikiuosi, nebuvo pernelyg sudėtinga, – tarė ji. – Kartais Ela gali būti labai užsispyrusi.

– Ji – Sabatini. – Jis vis dar šypsojosi. – Mes visi šiek tiek užsispyrę, kad pasiektume, ko norime.

– Taip, na, nesiginčysiu su tavimi dėl to. – Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Luka pažvelgė į miegantį vaiką.

– Ji – nuostabi mažylė. Tik trokštu, kad būčiau žinojęs apie ją nuo pat pradžių.

– Pats pasirinkai nutraukti visus ryšius.

Jis pakėlė į ją akis.

– Taip, prisiimu už tai visą atsakomybę.

Brontė susiraukė.

– Tai tu... tu atsiprašai?

Jis truktelėjo pečiais.

– Ar padėtų, jei taip ir padaryčiau?

Ji giliai atsikvėpė.

– Gal, o gal ir ne.

Luka švelniai nukėlė Elą nuo savo kelių ir paguldė ant sofos, apkamšydamas pagalvėmis, kad ji nenusiristų. Tada pakilo ir priėjo prie Brontės.

– Dėl vakar vakaro... – pradėjo jis.

Brontė pajuto, kaip ima rausti.

– Nenorėčiau apie tai kalbėti, – tarė ji, žingtelėdama atgal, bet jis pagriebė ją už rankos.

– Manau, mums reikia apie tai pasikalbėti.

– Tai nieko nereiškė, juk žinai. – Ji atžariai dėbtelėjo. – Tai buvo tik seksas.

Jo akys tamsiai sublizgėjo, o nykštys ėmė glostyti riešą, ten, kur kaip išprotėjęs ėmė daužytis pulsas.

– Su tavimi niekada nebūna tik seksas, Bronte.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Galbūt aš pasikeičiau, kol nebuvome kartu.

Jis pakėlė jos riešą sau prie lūpų, švelniai jas prispaudė prie jautrios odos ir nė akimirkai nenuleido nuo jos akių.

– Tuomet, jei pasikeitei, tau neturėtų kilti sunkumų paversti mūsų santuoką tikra. Tai bus tik seksas, nei daugiau, nei mažiau.

Brontė pasijuto įkliuvusi į savo pačios spąstus.

– Žinau, ką mėgini padaryti, – atsakė ji ištraukdama ranką. – Nori, kad vėl įsimylėčiau tave.

– Noriu priversti tave pamatyti, kad drauge galime gyventi puikų gyvenimą. Žinau, kad turime daug ką pataisyti. Žinau, kad nepasitiki manimi ir manai, kad vėl išeisiu. Bet, Bronte, aš – ne tas pats vyras, koks buvau prieš dvejus metus.

Ji užvertė akis.

– Žmonės taip smarkiai nesikeičia, Luka. Turėsi padaryti daug daugiau, nei tik kalbėti, jei nori, kad bent apgalvočiau galimybę vėl būti su tavimi.

Luka pažvelgė į ją ryžtingai.

– Nepamiršk, su kuo turi reikalų, Bronte. Aš vis dar galiu viską tau labai apsunkinti, jei nesutiksi tekėti už manęs ir persikraustyti į Italiją.

Ela pasirinko kaip tik šią akimirką verkšlenti. Brontė priėjo prie jos ir pakėlė nuo sofos, prispausdama prie krūtinės, lyg mesdama iššūkį Lukai.

– Tu gali mane priversti tekėti už tavęs, Luka, – karčiai tarė ji. – Gali net priversti gyventi svečioje šalyje ir vaidinti atsidavusią žmoną. Bet privalai atminti viena: negali – nesvarbu, ką sakysi ar darysi, – priversti manęs tave mylėti.

Luka stebėjo, kaip ji surinko Elos daiktus. Jos staigūs, trumpi judesiai perteikė jos jausmus.

– Norėčiau matytis su Ela kasdien, kol išvažiuosime, – sukandęs dantis iškošė jis.

– Gerai, – tarė ji, dėbtelėdama į jį per petį, eidama pro duris.

– Bronte?

Ji piktai atsiduso ir suirzusi atsisuko į jį.

– Ką?

Jis įsispoksojo jai į akis.

– Vakar naktį nebuvo tik seksas. Bent jau man.

Akimirką Brontė susijaudino. Bet tik trumputę akimirką.

– Lažinuosi, kad sakai tai visoms savo meilužėms, – atrėžė ji ir, netarusi daugiau nė žodžio, išėjo, palikusi kambaryje tik savo kvepalų aromatą.

Devintas skyrius

Kitos trys savaitės buvo itin įtemptos. Brontės galva vis dar svaigo nuo ginčų su motina dėl sužadėtuvių su Luka. Galų gale Brontė nusprendė nesipriešinti žinodama, kad, jeigu atsisakys, niekada daugiau nebepamatys Elos.

Viskas buvo nuspręsta: ji privalo ištekėti už jo arba kentėti dėl pasekmių. Jai neliko pasirinkimo, bet slapčia kažkuri jos dalis svarstė, kaip viskas bus, kai jie susituoks. Tas aistros protrūkis, nuo kurio jos kūnas tirpo iki šiol, privertė suprasti, kad jų santuoka nebus tik sterilus paktas ant popieriaus, kaip ji manė iš pradžių. Net tą kartą viešbutyje, kai jis tik priglaudė lūpas prie jos riešo, visi jutimai pabudo, o nervai ėmė virpėti.

Vis dėlto po tos nakties Luka ėmė laikytis atstumo. Jų pokalbiai buvo trumpi ir dalykiški. Jis nė karto nepalietė Brontės, net nebučiavo pasisveikindamas ar atsisveikindamas. Elai jis buvo jautrus ir dėmesingas. Visą laisvą laiką tarp susitikimų praleisdavo su ja, Brontei stebint juos iš šalies. Jai suspausdavo širdį kaskart, pamačius dideles žydras Elos akis, taip patikliai žiūrint į jį. Jų santykiai labai greitai augo, ir Brontė ėmė jaustis taip, lyg Ela labiau mylėtų savo tėvą, nei ją. Jos mažos rankytės kilo aukštyn, kad paliestų jo apžėlusį veidą, tyras kaip varpelio skambėjimas juokas kėlė jam šypseną, o veidas taip sušvelnėdavo, kad Brontė dar labiau glumdavo dėl savo elgesio.

Luka surengė susitikimą su prabangiu vestuvių dizaineriu. Vos įžengusi į jo saloną, Brontė buvo įsprausta į nepriekaištingą suknelę, kainavusią pusę begalybės. Kiti reikmenys buvo pristatyti į jos butą arba studiją: dizainerio kurti drabužiai, nėriniuoti apatiniai, žaislai ir drabužėliai Elai.

Likus dviem dienoms iki išvykimo, Luka susitarė, kad galėtų ateiti pavakarieniauti į butą. Jis norėjo išmaudyti ir pamaitinti Elą, kaip tą naktį viešbutyje, nes nuo tada dėl susitikimų jam vis nepavykdavo.

Jis atvažiavo, kaip tik išeinant Brontės motinai. Tina pažvelgė į jį žudančiu žvilgsniu, praeidama pro jį ant slenksčio, bet jis sulaikė ją, paduodamas voką.

– Kas čia? – įtariai paklausė ji.

– Tai – kelionė į Italiją, į jūsų dukters vestuves. Tikiuosi, tai bus pirmas iš daugelio vizitų į mano tėvynę.

Tina išsižiojo žiūrėdama į voką, lyg jis turėtų sprogti, vos jai palietus.

– Noriu dalyvauti Elos gyvenime, – tarė Luka. – Jūs – jos močiutė. Iki šiol darėte didžiulę įtaką jos gyvenime. Nenoriu, kad tai pasikeistų.

Brontė stebėjo iš šalies, kaip sudrėko jos motinos akys. Tina paėmė voką, sumurmėjo padėką ir išėjo.

Luka uždarė duris ir atsisuko į Brontę.

– Kaip manai, ar ji atvyks?

Brontė užsikišo plaukų sruogą už ausies.

– Kalbėjau su ja apie tai. Ji turi pasą, bet niekada juo nesinaudojo. Planavo aplankyti mane Londone, bet aš grįžau, jai nespėjus išsiruošti.

Luka suraukė kaktą, o veido bruožai patamsėjo.

– Negali atsispirti nepriminusi, kaip tave nuvyliau, ar ne?

– Nedariau nieko panašaus, – atsiliepė ji. – Tik pasakiau...

– Papà! – Ela pribėgo, nešina Luko padovanotu pliušiniu meškučiu, beveik tokio pat dydžio, kaip ir ji. – Papà!

Luka nusišypsojo ir apglėbė mergytę.

– Mio piccolo, – tarė. – Kaip mano mažylė?

– Pastaruoju metu ji dažnai kartoja papà, – tarė Brontė. – Ypač pamačiusi žaislus, kuriuos jai nupirkai.

Jis nusišypsojo ir pabučiavo apvalią Elos nosytę.

– Ruošiuosi suteikti jai visa, kas geriausia.

Brontė paleido sunertas rankas.

– Luka... Nemanau, kad protinga ją šitaip lepinti taip anksti. Ji labai maža. Nenoriu, kad manytų, jog jai priklauso viskas, ką pamato. Ji turi išmokti vertinti daiktus, jų palaukdama.

Luka pažvelgė į Brontę. Jo žvilgsnis buvo kietas, šypsena dingo.

– Neaiškink man, ką galiu ir ko negaliu daryti su savo vaiku, – griežtai tarė jis.

Brontė kilstelėjo smakrą.

– Ji – dar kūdikis, Luka. Jai net nėra dvejų. Jai nereikia krūvos brangių žaislų ir drabužių. Jai reikia meilės, dėmesio ir saugumo.

– Ji gaus visa tai ir daugiau, – atsakė jis, nuleisdamas besimuistantį kūdikį ant grindų.

– Neįsivaizduoju, kaip ji jausis saugi, kai matys mus supančiotus santuokoje be meilės ir aistros. – Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Lukos žvilgsnis sutiko jos akis, ir Brontė suvirpėjo.

– Manai, mūsų santuokoje nebus aistros?

Brontė pajuto, kad kaista.

– Nežinau, ką galvoti. Tu viską suorganizavai žaibišku greičiu. Pareikalavai, kad susipakuočiau savo dabartinį gyvenimą, bet nežinau, ko iš manęs tikiesi ten.

Ilgokai patylėjęs jis giliai atsiduso.

– Žinau, kad tau sunku, Bronte. Visiems sunku. Užjaučiu tavo motiną, tikrai. Užjaučiu ir savo motiną, brolius ir senelį, kurie praleido Elos kūdikystę. Bet tu – Elos mama, o aš – tėvas. Kito kelio nėra.

Brontei sukilo ašaros, bet ji pasistengė jas nuryti.

– Nori, kad viskas būtų taip, kaip nori tu. Trokšti valdžios. Suprantu tai, bet man sunku. Daug dirbau dėl savo karjeros. O dabar tikiesi, kad viską mesiu? Ši santuoka pasmerkta žlugti.

– Ji nežlugs, jei abu stengsimės dėl jos, – tarė jis. – Suprantu, kokia tau svarbi tavo karjera. Tvarkau reikalus, kad galėtum mokyti Milane.

– Nekalbu itališkai. – Brontė suglumo. – Nemokėdama kalbos, daug nepasieksiu.

– Gali išmokti. Noriu, kad Ela kalbėtų mano kalba. Svarbu, kad, dar būdama maža, išmoktų tiek anglų, tiek italų kalbas. Labai padėtų, jei tu su ja šnekėtum abiem kalbom. Galiu surasti tau asmeninį mokytoją.

– Atrodo, kad gali suorganizuoti viską. – Ji susiraukė.

– Ne viską. – Luka persibraukė ranka plaukus. – Yra dalykų, kurių niekada nenupirksi už jokius pinigus.

Brontė stebėjo, kaip jis pritūpė, kad padėtų Elai. Jis suvėlė švelnius, purius Elos plaukučius, ramiai, bet liūdnai šypsodamas. Kartais atrodė, kad jis atsitveria nuo jos. Jo veidą uždengdavo kaukė, paslėpdama emocijas, priversdama Brontę svarstyti, ko reikia, kad jis imtų pasitikėti ja tiek, kad pasakytų, kas iš tiesų jį jaudina.

Luka pakilo, laikydamas Elą rankose.

– Manau, jai reikia pakeisti sauskelnes.

– Aš pakeisiu.

– Susitvarkysiu, – tarė jis. – Praėjusį kartą man pavyko. Turiu praktikuotis.

Brontė nuvedė jį į mažą vonios kambarį ir padavė kūdikių kremą.

– Paruošiu jos pižamą ir naujus šliaužtinukus, – tarė ji.

Jai grįžus, Luka ir Ela taškėsi vonioje. Jis žaidė su geltona antimi kvaksėdamas, o Ela juokėsi. Tai buvo tipiška maudynių scena: mylintis tėvas ir patenkintas, laimingas kūdikis linksminosi drauge. Bet Brontė pasijuto esanti nuošaly. Ji įsivaizdavo, kaip, bėgant laikui, Elai iš jos nieko nebereikės. Viskas suksis apie Luką. Ji suprato, kad jis nori atsigriebti už praleistą laiką, bet juk negalėjo užgniaužti nuodijančio nepasitikėjimo.

Kai Ela buvo švarutėlė, Brontė paliko Luką skaityti jai pasakos, prieš paguldant į lovą. Ji pastebėjo, kad pasaka itališka, melodingi žodžiai priminė jai, kad netrukus ir kalba, kaip ir meilė tėvui, atskirs ją nuo dukters.

Patikrinusi apkepą orkaitėje, ji laukė jo svetainėje, sklaidydama žurnalą, kad nekramtytų nagų.

Luka atėjo po kelių minučių.

– Ji užmigo kaip angelas.

– Paprastai ji greitai užmiega, – tarė Brontė. – Tikriausiai man pasisekė. Nesu tikra, kaip būčiau susitvarkiusi su sudėtingu kūdikiu. Buvo pakankamai sunku ir su energingąją mažyle.

Luka įtempė lūpas.

– Va ir vėl kaltini mane. Pateiki save kaip auką. Mes abu – aukos, Bronte. Kada tai suprasi?

Brontė pašoko.

– Kada tu suprasi, kad negalima tiesiog pratęsti nuo ten, kur baigėm? Sudaužei man širdį, Luka. Sugriovei pasitikėjimą savimi. Nenoriu vėl likti įskaudinta. Neliksiu vėl įskaudinta.

– Šitaip manęs nekenti?

Brontė išsižiojo, bet tuoj vėl užsičiaupė ir nusisuko, kad jis nepamatytų jos akyse blizgančių ašarų.

Kelias akimirkas abu tylėjo.

– Bronte?

– Manau, jau žinai atsakymą, – atsakė ji, vis dar nusisukusi.

Luka uždėjo rankas jai ant pečių, ir plaukeliai ant jos sprando pasišiaušė. Kaip jos kūnas sužinojo, kad jis – taip arti? Pajutus jo tvirtą, aukštą kūną už savęs, jos nugara perbėgo šiurpuliukai. Jei pasilenktų į priekį, paliestų jį, jo karštį ir geismo įrodymą.

Ir pasimestų.

Jo šiltas kvėpavimas glostė jautrią jos kaklo odą, kai jis žemu ir tyliu balsu sukuždėjo jai prie ausies:

– Iš tiesų ne nekenti manęs, cara. Nekenti to, kad vis dar manęs nori.

Brontė atsakė sukandusi dantis:

– Nenoriu tavęs. Neapkenčiu.

Jis tyliai sukikeno, perbraukdamas delnu per visą jos ranką, pirštais lyg plienu sugniauždamas jos riešus.

– Gal parodytum man, kaip stipriai manęs neapkenti? – paprašė Luka, priartėdamas prie jos iš nugaros.

Ji stipriai užsimerkė, stengdamasi atsispirti pagundai. Jautė jo kūną, atsakantį į jos artumą, jo bundantį vyriškumą ir susijaudinimo kvapą. Jos kūne nerimo geismas, visos ląstelės kibirkščiavo, trokšdamos jo prisilietimo. Krūtys sustandėjo ir ėmė mausti, ilgėdamosi jo rankų ir lūpų. Visas kūnas alsavo troškimu, karštu, drėgnu troškimu, kuris niekada iš tiesų nebuvo dingęs. Tik prigesęs, kaip žarijos, laukiančios, kada vėl galės šokti į liepsną.

– Nagi, – tarė jis, švelniai kandžiodamas jos ausį savo stipriais baltais dantimis. – Parodyk man. Metu tau iššūkį.

Brontė vėl sudrebėjo, galva nusviro, kai jis pradėjo bučiuoti jai kaklą. Ji juto kiekvieną jo lūpų judesį, švelnius perbraukimus, krimsčiojimus, lėtas glamones ir seksualius liežuvio brūkštelėjimus. Ji vėl tarsi suskilo į mažutes šukeles, kojos nebeklausė...

Luka apsuko ją ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Dvigubą iššūkį, – švelniai, gundomai, viliojamai sukuždėjo.

Brontė užsimerkė, kai jo veidas ėmė artėti. Švelnus aromatas nutūpė ant veido, bet paskui jis sustojo. Laukė, kada ji atsilieps. Brontė valdėsi kiek įstengė, bet tokios kovos niekada nebūtų laimėjusi. Svarstė, ar tik ne todėl jis ištisas tris savaites jos nelietė, kad įrodytų, kad ji iš tiesų negali jam atsispirti, kai tik jis paskleidžia savo žavesį.

Na, Luka teisus. Ji negalėjo jam atsispirti. Negalėjo ilgiau kovoti. Išleidusi pralaimėtojos atodūsį, ji pasistiebė ir prispaudė savo lūpas prie jo.

Iš pradžių tai buvo švelnus bučinys, jausmingas, bet paprastas. Brontė nebuvo tikra, kada jis pasikeitė, ar kas jį pakeitė. Bet staiga jokio švelnumo nebeliko. Tik skuba, troškimas, karštis ir tikslas, ją valdė Lukos lūpos. Liežuvis prašėsi įleidžiamas ir, vos tik ji atsipalaidavo, įsliuogė vidun, jaudindamas ją, erzindamas rodė tai, kas netrukus įvyks.

Brontės kūnas pašėlo. Ji rankomis apsivijo jo kaklą, pritraukė jį arčiau, papilve trindamasi į kietą it akmuo jo vyriškumą. Jos krūtys prisispaudė jam prie krūtinės, kieti speneliai ėmė durti, bučinys tapo gilus ir nebevaldomas.

Ji atsakė jam tokiu pat nekantriu bučiniu. Kandžiojo lūpas erzindama, provokuodama, kol kūnas ėmė reikalauti ekstazės. Brontė girdėjo duslią Lukos dejonę, jos liežuvis nardė pirmyn atgal, švelniai laižė jam lūpas.

Luka atsuko ją nuo sienos ir prispaudė prie grindų. Vienas po kito nuskriejo drabužiai. Brontė girdėjo, kad kažkas plyšo, bet nekreipė dėmesio. Ji troško būti paimta jo galingo kūno ir nunešta į rojų.

Luka lietė ją visą. Vieną akimirką jis glostė jai veidą, kitą – krūtis, nykščiu glamonėdamas standžius spenelius, kol iš malonumo Brontei ėmė trūkti oro.

Ji juto šiurkštų kilimą prie švelnios savo nugaros, bet tai rūpėjo mažiausiai. Ji siektelėjo jo, vos jis išsilaisvino iš kelnių ir trumpikių.

– Jei tu ruošiesi daryti tai, ką manau, turiu perspėti, kad gali gauti daugiau, nei tikiesi, – tarė jis perspėjamai.

Brontė geidulingai pažvelgė į jį.

– Esu tikra, kad greitai atsigausi.

– Nedaryk to, Bronte. – Jis sukando dantis ir įtempė raumenis . – Nedaryk... Aaa...

Brontė nusišypsojo sau, kai Luka virpėjo iš pasitenkinimo. Galbūt jis ir laikėsi atstumo tas tris savaites, bet lygiai taip pat negalėjo atsispirti jai, kaip ir ji – jam.

Jis nustūmė ją ant grindų, pasilenkė virš jos, o lūpos ėmė keliauti žemyn.

– Mano eilė, – žaismingai urgztelėjo.

Brontė suvirpėjo, kai Luka priartėjo prie jos krūtų. Jis čiulpė spenelius, ir Brontė suaimanavo. Leidosi vis žemiau jos krūtinkauliu, panėrė liežuvį į bambą, prieš nusileisdamas gundančiai ir pavojingai žemai.

Ji giliai ir staigiai įkvėpė, kai jo pirštai švelniai ją atvėrė. Sugriebė jo pečius, kai lyžtelėjo pačią jautriausią vietelę. Ji kelis kartus suvirpėjo, o Luka vis glamonėjo, pajuto vidinį jos ritmą, vedė ją link viršūnės sūkurio. Brontės kūnas tarsi sprogo iš nubangavusio malonumo. Tai buvo begėdiška, erotiška, primityvu ir nesustabdoma.

Brontė susmuko ant kilimo, bet jis vis nesiliovė. Jis buvo kietas kaip akmuo ir pasiruošęs pradėti viską iš naujo. Ji suvaitojo, kai Luka giliai įėjo, įtempė vidinius raumenis ir skatino jį. Ji suspaudė jo sėdmenis, kai jis ėmė judėti smarkiau. Jautė kiekvieną jo kūno judesį. Malonumas varstė, pasišiaušė visi plaukeliai. Tarp jų visada taip būdavo: beribė aistros ir malonumo karuselė.

– Liepk man pristabdyti, – sukuždėjo Luka.

– Judėk greičiau, – begėdiškai sušnibždėjo ji.

Jis ėmė aistringai bučiuoti jos kūną, judėdamas vis aistringiau. Atsakydama į kiekvieną jo stūmį Brontė kėlė klubus skubindama jį, nes jos geismas vis augo.

Pabaiga buvo beprotiška. Brontė buvo sukrėsta, kiekviena jos konvulsija siuntė ekstazės bangas Lukai. Galvoje sprogo spalvos, kaip išprotėjusiame kaleidoskope. Malonumas išplito kaip narkotikas, ir ji gulėjo jo rankose bejėgė, negalėdama pajudėti.

Po akimirkos Brontė pajuto, kad Luka grimzta į nebūtį, dar keli greiti, šiurkštūs paskutiniai judesiai, ištraukiantys paskutines jėgas, ir jis galiausiai susmuko šalia.

Brontė staiga susigėdo. Tai tebuvo aistra, ne meilė. Taip, kaip ir anksčiau. Ji buvo patogumas, žaislas, linksminantis jį. Iš jos Luka daugiau nieko nenorėjo. Nemylėjo jos. Negalėjo jos mylėti. Norėjo ją vesti tik dėl vaiko.

– Tu labai tyli, – tarė Luka, pasikeldamas ant alkūnių, kad pažvelgtų į ją.

– Prašau, nulipk nuo manęs, – paprašė, nustumdama jį.

Jis sugavo jos ranką.

– Baik, po velnių. Kas tau yra?

Ji užvertė akis.

– Kaip gali to klausti?

– Bronte, mes bendru sutarimu pasimylėjome. Juk taip?

Ji sužaibavo akimis.

– Tau viskas – tik žaidimas. Tu nenori manęs sau į žmonas. Aš – tik priemonė. Gauni Elą, o kartu su ja ir mane. Kaip patogu – lovos partnerė pasilinksminti.

Akimirką Luka tyrinėjo jos veidą.

– Tai dėl pastarųjų trijų savaičių, ar ne?

Ji nusisuko, kad nematytų jo. Jis suėmė jos smakrą ir atsuko.

– Pažiūrėk į mane, Bronte. Laikiausi atokiai, kad duočiau tau erdvės pamąstyti apie ateitį. Buvau labai užsiėmęs. Reikėjo sukišti šešių savaičių planus į tris. Ne viskas sukasi aplink tave.

– Niekada niekas nesisuko aplink mane, ar ne? – karčiai mestelėjo ji. – Nuo pat pradžių mūsų santykiuose viskas sukosi aplink tave. Ko tu nori, ką buvai pasiruošęs duoti ar neduoti, padaryti ar nepadaryti. Niekada nebuvo svarbu, ko noriu aš.

Luka pasidavė. Ji sugriebė drabužius ir dingo savo kambaryje, iš paskos užtrenkdama duris.

Luka apsivertė ant nugaros ir ranka pasitrynė veidą. Žinoma, ji teisi. Tada jis neleido jai diktuoti sąlygų. Visada tai darydavo jis. Jis nepakęstų, jei ji nepranešusi pasirodytų jo namuose Londone. Negalėjo praleisti su ja ar su kuo kitu nakties. Jis niekada nepraleido visos nakties su niekuo. Iki šiol negalėjo sau to leisti.

Luka atsistojo ir susirinko drabužius. Nuėjo į tualetą, paskui patikrino, kaip Ela. Jis stovėjo, žiūrėdamas į jos miegančios angelišką veidelį, ir jautėsi taip, lyg širdį kažkas gniaužtų.

Išgirdo triukšmą prie durų ir apsisukęs pamatė Brontę.

– Ar viskas gerai? – sušnibždėjo ji.

– Taip. Tik tikrinau.

Ji apsisuko ir grįžo į virtuvę. Luka išgirdo, kaip Brontė atidaro spintelę, atsuka vandenį, o po kurio laiko sušvilpia virdulys. Jis švelniai pabučiavo pirštų galus ir prispaudė juos Elai prie žanduko, prieš išeidamas iš kambario.

Jam užėjus į virtuvę, Brontės veidas vis dar atrodė audringas. Ji trinktelėjo puodelį ir skardinę kavos į stalą, mesdama jam ugningą žvilgsnį.

– Vakarienė dar neparuošta, bet, jei nori, atsigerk kavos, kol lauki, daugiau nieko neturiu. Vyno taip pat.

– Bronte, šį tą išsiaiškinkim: aš niekada, nė karto, nesakiau ir negalvojau, kad iki šiol blogai auginai Elą.

Ji stovėjo suirzusi, mėlynos akys žvelgė nepatikliai.

– Ela yra aprūpintas ir laimingas vaikas, – tęsė jis. – Visa tai – tik tavo dėka. Tikiu, kad buvo sunku vienai ir be palaikymo. Jei galėčiau tai pakeisti, tikrai taip ir padaryčiau. Turime judėti į priekį su tuo, ką turime. O turime daugiau, nei dauguma. Tai, kas atsitiko ant grindų prieš pusvalandį, yra to įrodymas.

– Tai, kas atsitiko ant grindų, buvo kaip tik tai, ko iš tavęs tikėjausi, – atkirto Brontė.

Ji maišė savo kavą, kol ši ėmė tikšti per puodelio viršų. Pagaliau padėto ant stalo puodelio dzingtelėjimas, rodėsi, tik pabrėžė tylą.

– Jei nori kažką pasakyti, tai pasakyk tiesiai, – tarė Luka. – Nežaisk žaidimų.

Jos akys užsidegė mėlyna neapykantos ugnimi.

– Kilimas nutrynė man nugarą.

– Parodyk. – Lukos lūpos virptelėjo.

Ji išplėtė akis ir atsitraukė.

– Neliesk manęs.

Jis įvarė ją į kampą, šlaunis prie šlaunies, du įkaitę kūnai.

– Apsisuk, – švelniai paliepė.

Jos krūtinė pakilo ir vėl nusileido, akys prisipildė ašarų. Brontė greitai sumirksėjo, bet kelioms ašaroms pavyko ištrūkti.

Luka nubraukė jas nykščiais, o širdį vėl kažkas sugniaužė.

– Nagi, – tarė švelniai. – Ar tai dėl nutrintos nugaros, ar ko kito?

Ji netikėtai nustūmė jį šalin. Nuėjo į svetainę sukryžiavusi rankas.

– Ar nemanai, kad tau jau metas išeiti? – Ji demonstratyviai žvilgtelėjo į laikrodį. – Nenorėčiau, kad pavirstum vilkolakiu ar dar kuo, kai išmuš dvyliktą. Pusė vienuolikos visada buvo išsiskyrimo laikas, nepamiršau.

Luka įkvėpė, prisimindamas pirmąjį kartą, kai suprato, ką padarė per miegus. Jis taip savimi nusivylė, kad ir dabar to gėdijosi. Niekada apie tai nekalbėjo. Negalėjo pakęsti gailesčio ar pasibjaurėjimo. Viskas dabar buvo praeityje, tegul ten ir lieka.

– Išeisiu tada, kai būsiu patenkintas, kad išsiaiškinome keletą dalykų, – atsakė jis. – Pirmiausia ar tau reikia pagalbos, dedantis daiktus? Juk poryt išvykstame. Pats tau padėti negalėsiu, nes turiu kelis paskutinės minutės verslo reikalus, bet galiu suorganizuoti pagalbą.

– Nereikia, – kietai atsakė ji.

– Antra – studijos reikalai. Kalbėjau su Reičele. Ji mielai tęs nuomą. Žinoma, prireiks laiko, kol suras kitą verslo partnerę. Nereikalausiu iš jos nuomos mokesčio už pirmuosius šešis mėnesius, kad ji galėtų atsistoti ant kojų.

– Kodėl taip elgiesi? – atsargiai paklausė ji.

Luka patraukė pečiais.

– Tai mažiausia, ką galiu padaryti, esant tokioms aplinkybėms.

– Tai neatrodo labai patikimas verslo sprendimas.

– Ne visus mano sprendimus lemia pinigai.

Jis priėjo prie numesto savo švarko ir ištraukė iš jo aksominę dėžutę žiedui. Priėjęs prie Brontės, padavė jai.

– Tau jo prireiks. Tikiuosi, tiks. Turėjau atspėti dydį.

Jis nutilo ir nusisuko.

– Gali sudaužyti jį kūju, jei tau nepatiks.

Atvėrusi dėžutę, Brontė susigėdo. Joje gulėjo nuostabiausias deimantas, žibėdamas kaip ryški žvaigždė tamsiai mėlyname, aksominiame nakties danguje. Jos gerklė išdžiūvo, kai ji pasimatavo žiedą. Tiko tobulai. Nei per didelis, nei per mažas – kaip tik. Ji pažvelgė į jį, žiūrintį pro langą į sodą.

– Luka?

Jis apsisuko ir priėjo dideliais žingsniais, paėmė švarką ir raktelius.

– Man reikia eiti. Atsiųsiu jums automobilį penktadienį, dešimtą ryto. Nevėluokit.

Brontė susigūžė, kai Lukai už nugaros užsitrenkė durys. Suspaudė širdį, kai jo automobilis suriaumojęs nuvažiavo tolyn, ir iš akių paplūdo ašaros.

Dešimtas skyrius

Kai penktadienį Luka atvyko automobiliu su vairuotoju, aplink buvo per daug žmonių, kad Brontė išsakytų atsiprašymą, kurį repetavo ištisas dvi dienas. Kai ji ašaringai atsisveikino su motina ir Reičele, jos dėmesio pareikalavo Ela. Atvykus į oro uostą, Luka buvo pernelyg užsiėmęs dokumentais, todėl vieni jie liko tik privačiame lėktuve, Elai miegant netoliese stovinčioje lovelėje.

– Luka... – pradėjo ji ir lyžtelėjo lūpas. – Norėjau atsiprašyti už tai, kaip kalbėjau su tavim, kai davei man sužadėtuvių žiedą.

Jis užvertė dar vieną skaitomo dokumento puslapį ir ji išgirdo, kaip jis lėtai atsiduso, prieš pakeldamas į ją akis.

– Pamiršk tai.

Ji pasukiojo žiedą ant piršto, įsikando į lūpą žiūrėdama, kaip jis sklaido ilgą dokumentą. Spengė tyla... Na, iš tiesų tikriausiai spengė lėktuvas, išsilygindamas po pakilimo, bet Brontė pajuto, kad tarp jų atsivėrė bedugnė.

– Tik norėjau atsiprašyti, – ilgokai patylėjusi pratarė ji. – Tai – labai gražus žiedas. Tikriausiai labai brangus.

Luka atvertė kitą puslapį ir nepakeldamas galvos atsakė:

– Taip.

Brontė vėl apsilaižė lūpas ir dar kurį laiką jį stebėjo. Jis buvo labai susikaupęs, lūpos – įtemptos, o idealiai nuskusti skruostai išdavė pyktį. Aplink akis matyti nuovargio raukšlės, todėl ji svarstė, ar šią naktį jis iš viso miegojo.

– Ką skaitai? – ji vėl pamėgino užmegzti pokalbį po dar vienos ilgos tylos.

– Nieko svarbaus.

– Ar tai susiję su viešbučiais Australijoje?

Luka užvertė aplanką ir pažvelgė jai į akis per bedugnę tarp jų.

– Taip. Kodėl gi tau nepamiegojus, kol Ela snaudžia?

Brontė vėl pasukiojo žiedą.

– Pyksti ant manęs.

– Tai – pareiškimas ar klausimas?

– Pastebėjimas.

Jis kreivai nusišypsojo, bet žvilgsnis liko rimtas.

– Ir kodėl tu manai, kad galėčiau ant tavęs pykti?

Ji trūksmingai atsiduso.

– Nes elgiausi kaip tikra karvė. – Brontė pamojavo ranka, parodydama ją supančią prabangą. – Tu labai stengeisi visa tai organizuodamas, o aš tau nė sykio nepadėkojau.

– Neprivalai man dėkoti.

– Bet tu išleidai didžiules sumas man ir Elai. Ir mamai nupirkai tą bilietą. Ji atvyks į vestuves. Nemaniau, kad sutiks, bet pasakė man, prieš pat išvykstant. Nežinau, kaip atsidėkoti tau už viską, ką padarei dėl manęs... Dėl mūsų...

Luka padėjo aplanką ant sėdynės šalia, atsisegė saugos diržą ir priėjęs atsisėdo šalia jos. Paėmė Brontės ranką ir ėmė ramiai glostyti ją nykščiu.

– Pinigai man nieko nereiškia, Bronte. Gyvenime svarbiausia – ne tai.

Brontė pažvelgė į tamsias jo akis ir pajuto, kad jos krūtinėje kažkas sukirbėjo.

– Tu iš tiesų myli Elą, ar ne? – švelniai paklausė ji.

– Va čia tai tikras pastebėjimas. – Jis vėl šyptelėjo. – Be abejonių. Myliu ją labiau nei gyvenimą.

Brontė giliai viduje pajuto skausmą. Ji troško, kad jis tą patį pasakytų apie ją. Kaip ji ilgėjosi tų žodžių. Nuleido žvilgsnį į sunertas jųdviejų rankas: josios atrodė tokios mažos, ginamos ir saugomos jo. Lukos oda buvo tokia tamsi, tokia raumeninga, nusėta juodų plaukelių, o jos – švelni ir lygi, kreminio baltumo.

Jų akims susitikus, vėl prabudo atsargumas. Tamsiose Lukos akių gelmėse buvo matyti viskas, kas tarp jų įvyko prieš dvi dienas. Brontė juto, kaip pagreitėjo širdies plakimas, ir įsivaizdavo, kad jis jaučia tą patį. Ar jis prisiminė, koks jausmas būti įkalintiems nevaldomos aistros? It elektra smogiantį intymaus ryšio potyrį, kulminaciją, išvedusią iš proto lyg stipriausi narkotikai?

Luka suėmė jos smakrą dviem pirštais, – švelniai ir kartu geidulingai.

– Aš ir pats turėčiau atsiprašyti, – nedrąsiai tarė jis.

Brontė nuraudo.

– Nereikia dėl nieko atsiprašinėti.

– O ne, reikia, – atitarė jis tokiu pat žemu balsu, nykščiu perbraukdamas jos apatinę lūpą. – Buvau tau šiurkštus. Galėjau tave nuskriausti.

Brontė lyžtelėti jam nykštį.

– Nenuskriaudei, – sušnibždėjo sulaikiusi kvapą.

Jo nykštys sustingo, jis žvelgė jai į akis.

– Kažką minėjai apie nutrintą nugarą.

Ji nuleido akis, skruostai nuraudo.

– Pasakiau, kad suerzinčiau tave.

Jis vėl kilstelėjo jos smakrą, nenuleisdamas nuo jos tamsių akių.

– Aš kalbėjau rimtai, kai sakiau, kad turėtum pamiegoti. Ten, prie Elos, yra lova.

– Bet aš nesijaučiu pavargusi, – atsakė Brontė, nuleisdama akis į jo lūpas.

Jis gundomai nusišypsojo.

– Tada galbūt galiu sugalvoti ką nors, kuo galėčiau tave nuvarginti.

Brontės širdis sudrebėjo, ir ji pakėlė akis.

– Turi omenyje... čia? Lėktuve?

Lukos akys blizgėjo.

– Niekas mums netrukdys. Visa ši sekcija – mūsų.

Ji droviai į jį pažvelgė.

– Tu iš tiesų viską apgalvoji, ar ne?

Jis pabučiavo jos pirštų galiukus.

– Eik ir pasiruošk, – tarė. – Ateisiu po akimirkos.

Po kelių valandų Brontė nusižiovavo ir pasirąžė. Jos kūnas vis dar dilgčiojo nuo aistringų, bet švelnių Lukos glamonių. Ji pasuko galvą, kad pažiūrėtų į jį. Jis gulėjo ant nugaros užsimerkęs, jo krūtinė ramiai kilnojosi.

Ji nusišypsojo ir švelniai perbraukė pirštu jam per krūtinę iki pat bambos. Tai buvo ilgiausias laikas, kiek ji yra praleidusi lovoje su juo. Septynios valandos, beveik visa naktis.

Brontės pirštas keliavo per jo tamsius spenelius, kai nusileido kiek žemiau, Luka krūptelėjo, nors liko užsimerkęs. Ji apsuko kelis ratus aplink jo bambą, švelniai, erzindama. Tada leidosi žemiau, milimetras po milimetro, stebėdama, kaip įsitempė jo pilvo raumenys, jos glamonėms pasiekus kylančią erekciją. Ji suėmė ją ranka, švelniai suspaudė, braukė pirštais; ji sudrėko, jam vis labiau susijaudinant.

Netikėtai Luka sujudėjo, greitai apvertė ją ant nugaros, šiurkščiai įėjo į ją ir, regis, išstūmė visą orą iš jos plaučių. Luka palaimingai sudejavo, kai pajuto ritmą, o drėgnas Brontės kūnas padėjo jam judėti. Ji braukė nagais jam per nugarą, jausmai, regis, tuoj sprogs. Ji neįtikėtinai greitai artėjo link viršūnės, kūnas reagavo į kiekvieną prisilietimą. Jis užvaldė ją bučiniais, ir Brontė net pašiurpo iš malonumo.

Pasiekus viršūnę, jos kūnas vėl suskilo į tūkstančius dalelių. Sąmonė aptemo, kiekvienas raumuo, nervas ir sausgyslė dilgčiojo. Netrukus viršūnę pasiekė ir Luka, jo tvinkčiojimas giliai joje, jo dejonė sukrėtė Brontę.

Slinko ilgos minutės.

Brontei buvo gera gulėti jo glėbyje, mintyse įsivaizduojant, kad jis myli ją ir nori, kad ji visam laikui liktų jo gyvenime ne tik dėl Elos. Jos meilė jam iš tiesų niekada niekur nedingo. Ji tiesiog uždarė ją, kad ji ilgiau jos neskaudintų. Brontė vis dar sapnavo košmarus apie tai, kaip jis vėl ją palieka. Visi atstūmimai buvo sunkūs, bet tas, kurio ji iš pat pradžių tikėjosi, kažkodėl buvo visų sunkiausias. Jis sugriovė jos pasitikėjimą, o jos savigarba taip niekada iš tiesų ir negrįžo. Ji per greitai jam pasakė per daug, ir štai kur tai ją nuvedė. Ne, šį kartą ji elgsis ramiai. Jokių širdies išliejimų, jokių amžinos meilės prisipažinimų. Jokių ilgalaikių pažadų. Ji bus rami ir profesionali dėl jų susitarimo. Santuoka suteiks jai taip trokštamo saugumo, jei ne emocinio, tai bent finansinio. Ji visą gyvenimą matė, kaip sunku jos motinai buvo parūpinti maisto ant stalo. Brontei bent jau nereikės jaudintis dėl to. Tai buvo šiokia tokia kompensacija, bet ne tokia raminama, kaip ji norėjo.

Luka pakėlė galvą ir pabučiavo Brontės nosies galiuką.

– Labas, – tarė jis.

– Labas rytas, – atsakė ji.

Kelias akimirkas jis žiūrėjo jai į akis, tada pasakė:

– Ar šiuo metu geri kontraceptines tabletes?

Brontė pajuto nerimą.

– Taip, bet silpnas, tik tam, kad numalšinčiau mėnesinių skausmus.

– Bet, jei pastotum, mėnesinių skausmų iš viso nebeliktų, ar ne?

Tarp jos antakių susimetė maža raukšlelė.

– Ką turi omenyje?

Jis nubraukė išsidraikiusias plaukų sruogeles jai nuo veido. Brontė numanė, kad jis nori ištempti laiką, ir tai ją pykdė. Ji troško, kad jis liestų ją todėl, kad tiesiog negali atsispirti.

– Turiu omenyje, kad galbūt reikėtų pagalvoti apie antrą vaikelį, – tarė jis, lėtai sukdamas jos plaukų sruogą ant piršto. – Praleidau pirmuosius Elos metus. Jei padovanotume jai sesutę ar broliuką, nejausčiau tokio stipraus praradimo. Amžiaus skirtumas tarp jų būtų tobulas. Jei tu pastotum netrukus, ji būtų jau kiek savarankiškesnė gimus antrajam.

Brontė uždėjo rankas jam ant krūtinės ir pamėgino nustumti.

– Išleisk mane.

Jis nejudėjo, prispaudė ją savo kūnu, nepaleisdamas jos iš akių.

– Kas yra, cara?

Ji grėsmingai pažvelgė į jį.

– Viską suplanavai, ar ne?

Luka paleido jos plaukus.

– Nieko neplanavau, Bronte. Aš tiesiog siūlau...

Brontei pagaliau pavyko išsirangyti. Ji nuslinko link kojūgalio ir griebė chalatą su jo šeimos inicialais, skubiai jį užsirišo.

– Aš nesu kokia kvaila dauginimosi mašina, – iškošė ji.

Jis taip pat siektelėjo savo chalato ir lėtai jį apsivilko.

– Tu puikiai sugebi apversti mano žodžius, – tarė Luka, jau bepradedąs pykti. – Netrukus tapsi mano žmona. Nėra nieko nusikalstamo siūlyti pagalvoti apie antrą vaiką kada nors ateityje. Nebūtinai tuojau pat. Tiesiog manau, kad turėtume rimtai apie tai pagalvoti, ypač dėl to, kad taip jau nutiko su pirmuoju.

Brontės akys užsidegė.

– Visiška nesąmonė! Aš nepasiruošusi dar vienam vaikui.

Jis įsirėmė rankomis į šlaunis.

– Kokie tavo pagrindiniai argumentai?

Vieną įtemptą akimirką ji spoksojo į jį, paskui iškvėpdama atsakė:

– Kaip gali to klausti?

– Bronte, aš noriu daugiau vaikų, – ryžtingai pasakė jis. – Norėčiau sūnaus.

Brontė nusiuntė jam mirtiną žvilgsnį.

– Dukters tau negana? Taip?

Luka nekantraudamas užvertė akis.

– Va ir vėl iškreipi mano žodžius. Myliu Elą. Ji – visas mano pasaulis. Tiesiog sakau, kad, jei lemtis ar Dievas, ar dar kas, leistų, norėčiau sūnaus.

– Galbūt turėsime kelias dukteris. – Brontė kilstelėjo smakrą.

– Tada jas visas mylėsiu visa savo širdimi.

O kaip aš? – tylomis klausė Brontė. – Ar mane kada mylėsi visa širdimi?

– Suprantu, kodėl tavo brolio žmona paliko tavo brolį, – ciniškai tarė ji. – Ar tokia Sabatinių santuokos sąlyga – kuo greičiau pagimdyti paveldėtoją ir dar antrą, atsarginį?

Luka nuo veido nusibraukė plaukus.

– Gal verčiau aptarsime tai kitą sykį.

– Ne. Aptarkime tai dabar. Nesiruošiu būti inkubatoriumi. Nesutiksiu gimdyti dar vieno vaiko, iki kol būsiu tikra, kad ši santuoka stabili ir patikima.

– Mūsų santuoka bus patikimesnė nei daugumos, – pabrėžė jis. – Nieko daugiau nenorėsi. Didžioji dalis moterų bet ką atiduotų, kad atsidurtų tavo vietoje.

Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Pinigai man nieko nereiškia, Luka. Dabar jau turėtum tai žinoti.

– Žinau. Žaviuosi šia tavo savybe. Visada ja žavėjausi. Tai – vienas tų dalykų, kurie išskyrė tave iš visų moterų, su kuriomis buvau, iki pasirodant tau.

Ji pajuto, kaip jos pasitikėjimo savimi burės akimirksniu subliūško.

– Sakai tai taip, lyg po manęs daugiau nieko nebuvo. – Brontė nuleido akis į grindis.

Kurį laiką tvyrojo trumpa, tačiau iškalbinga tyla.

Brontė lėtai vėl pakėlė akis į jį. Jis žiūrėjo į ją, nutaisęs neįskaitomą veido išraišką.

– Luka?

Jo veidą nušvietė savimi patenkinto žmogaus šypsena.

– Nebeatitinku tavo mergišiaus su mergina kiekviename uoste stereotipo, ar ne, Bronte?

Ji suglumusi žvelgė į jį.

– Bet buvai Amerikoje... Tavo namų tvarkytoja papasakojo man apie... apie tavo meilužę...

– Nebuvo jokios meilužės.

Brontė troško juo patikėti. Visas kūnas to troško, bet protas tiesiog negalėjo suvokti ir priimti.

– Tada kodėl?.. – jos klausimas pakibo ore.

Jis pasitrynė veidą.

– Amerikoje buvau dėl kitų priežasčių. Asmeninių.

Brontė neatitraukė nuo jo išplėstų ir vis dar suglumusių akių.

– Nemanei, kad gali man pasakyti?

Jis greitai papurtė galvą.

– Nesakiau niekam, net savo šeimai.

Ji trūksmingai įkvėpė.

– Nesuprantu, Luka. Kodėl atstūmei mane? Buvai toks beširdis. Įskaudinai mane labiau nei bet kas kitas, labiau, nei maniau, kad įmanoma įskaudinti.

Jo veidą užtemdė kaltės šešėlis.

– Suprantu. Norėčiau pakeisti tai, kas įvyko, bet negaliu. Pasielgiau taip, kaip maniau esant tinkamiausia.

Brontė nusisuko, vis dar sukryžiavusi rankas, lyg skausmą ir pyktį gniaužtų prie krūtinės. Ji nebuvo pasiruošusi jų paleisti.

– Ar pasakysi man, ką iš tiesų veikei Jungtinėse Valstijose?

Praėjo, regis, visa amžinybė, kol jis pagaliau atsakė.

– Man darė operaciją.

Brontė atsisuko į jį.

– Kokią operaciją?

Prieš atsakydamas, jis vėl kiek padelsė.

– Šalino naktinę epilepsiją.

Brontė suraukė kaktą.

– Tu sirgai... epilepsija?

– Ne ta įprastąja, bet – taip.

Ji sustingusi vis dar žiūrėjo į jį.

– Visą tą laiką, kol buvome kartu, sirgai ja ir nieko nesakei?

– Ką galėjau pasakyti? Saugokis, jei netikėtai, kai miegosiu, mane ištiks priepuolis ir savo besitampančiomis galūnėmis išmušiu tau dantį ar sulaužysiu nosį? Dėl Dievo meilės, Bronte, norėjau tave apsaugoti. Ar žinai, kiek kartų, pabudęs ryte, radau ant grindų sudaužytą lempą ar žadintuvą? Nuo dvidešimt septynerių metų, kai patyriau, kaip tada maniau, nedidelę galvos traumą, kasnakt išgyvenau košmarą. Nukritau nuo savo kalnų dviračio. Net nevažiavau į ligoninę. Po savaitės patyriau pirmąjį priepuolį. Tai nutiko vidury nakties. Aš pabudau... – Jis nutilo ir perbraukė ranka plaukus, lyg atsiminimai apie tai vis dar kamuotų. – Aš pabudau, ir mano ankstesnis gyvenimas baigėsi. Nepasakosiu dabar visų smulkmenų. Nuo tos akimirkos negalėjau su niekuo praleisti nakties. Nedrįsdavau užmigti, kol nebūdavau visiškai vienas. Negalėdavau pasikliauti savo kūnu.

Brontė buvo priblokšta.

– Nesuprantu, kodėl nepasakei man. Būtum apsaugojęs mus nuo viso to skausmo, jei tik būtum tuo pasidalijęs.

Jis suraukė antakius.

– Padariau tai dėl tavęs, Bronte, negi nesupranti? Nebūčiau galėjęs sau atleisti, jei būčiau tave sužalojęs. Tu nežinai, ką tai reiškia. Praradau save. Prieš priepuolius kartais tapdavau irzlus ir nepakantus. O kartais jie ištikdavo netikėtai. Tiesiog prasidėdavo. Jaučiausi kaip antžmogis. Bijojau, kad suuos žiniasklaida. Ar įsivaizduoji, ką jie būtų padarę?

– Luka... – Brontė apsilaižė lūpas. – Suprantu, kad turėjo būti siaubinga, bet tu viską tik pabloginai, nuslėpdamas nuo manęs. Jei tik būtum paaiškinęs, kodėl toks buvai, vis tiek būčių tave mylėjusi.

Jo žvilgsnis tapo tuščias.

– Nesupranti, ką patyriau, Bronte. Niekada nesuprasi. Žinojau, kad operacija – vienas iš variantų. Atsirado proga nuvykti į Valstijas. Turėjau vos savaitę pasiruošti. Labai rizikavau, kaip ir per kiekvieną operaciją. Prisimink, kad man teko stebėti, kaip tėvas po avarijos tapo invalidu. Jis buvo visiškai bejėgis. Dėl Dievo meilės, jis turėjo dėvėti sauskelnes. Negalėjau tau užkrauti to. Negalėjau laikyti tavęs pririštos, jei man kas atsitiktų.

– Bet neatsitiko, – tarė Brontė, vis dar negalėdama atleisti už tai, kad atsiribojo nuo jos tokiu sudėtingu metu. – Būdamas toks vienpusiškas, sugriovei mūsų abiejų gyvenimus. Galvojai tik apie save.

– Po velnių, galvojau apie tave. Visą tą laiką galvojau apie tave. Kaip tavęs pasiilgau. Kaip norėjau susigrąžinti, bet negalėjau, kol nebuvau tikras, kad tikrai pasveikau.

– Žinai, Luka, iš tiesų viskas ne dėl to, ką veikei Valstijose, – sausai tarė ji. – Reikalas tas, kad tu manimi nepakankamai pasitikėjai, kad papasakotum, kas vyksta tavo gyvenime. Buvau tavo laikinas žaisliukas. Vienintelis intymumas, kuriuo dalijomės, – fizinis. Tu neatsivėrei man emociškai tada lygiai taip pat, kaip ir dabar.

Jis suspaudė lūpas, ranka vėl persibraukė plaukus.

– Negalėjau pasiūlyti tau ateities, nes pats nežinojau, ar ją turiu.

Brontė užvertė akis.

– Ak, prašyčiau. Baik, Luka. Net neįsivaizduoji, kas yra santykiai, kas yra tikra meilė. Norėjai, kad viskas būtų pagal tave, taip ir buvo. Pats kaltas, kad praleidai pirmuosius Elos gyvenimo metus.

Pokalbį nutraukė bundančios Elos knirkimas. Luka sumurmėjo, kad dabar jo eilė pabūti su ja ir išlėkė, brūkštelėdamas Brontei petį.

Atsisėsdama į sujauktą lovą ji atsiduso. Pažvelgė į pagalvę, ant kurios gulėjo Luka. Pakėlusi apkabino ją, įkvėpdama kvapo, likusio ant prabangios egiptietiškos medvilnės.

Vienuoliktas skyrius

Brontė vos spėjo nusiprausti po dušu ir apsirengti, kai buvo pranešta, jog jie pradeda leistis į vieną iš Milano oro uostų. Kai Ela saugiai sėdėjo savo vietoje, gerdama sultis iš buteliuko, kad apsaugotų ausytes nuo slėgio pokyčių, Brontė turėjo šiek tiek laiko pasikalbėti su Luka. Jis sėdėjo niauriai tylėdamas, pasidėjęs dokumentus ant kelių, ir atidžiai juos skaitė.

Jis taip pat nusiprausė ir persirengė, dabar dėvėjo smėlio spalvos medvilnines kelnes ir mėlynus marškinėlius atviru kaklu, kurių šviesi spalva pabrėžė jo įdegį. Vis dėlto jis atrodė įsitempęs, ir Brontė nežinojo, ar tai dėl to, kad netrukus pristatys savo sužadėtinę ir dukterį šeimai, ar dėl ankstesnio jų pokalbio. Ji mąstė apie jo operaciją. Tankūs Lukos plaukai uždengė fizinius randus, bet ji nebuvo tikra, kad kada nors išnyks emociniai. Kuo ilgiau ji galvojo apie tai, ką jam teko patirti, tuo labiau graužėsi dėl savo reakcijos į jo prisipažinimą. Jis buvo išdidus ir labai uždaras vyras. Nenuostabu, kad spaudoje pastaruosius dvejus metus jo nebuvo matyti. Jis būtų padaręs viską, kad toks asmeniškas reikalas nepatektų į žiniasklaidos akiratį.

Tarp jųdviejų vėl iškilo siena, ir Brontę graužė sąžinė, nes šįkart ją pastatė ji. Ji leido savo pykčiui ir nuoskaudai viską sugadinti. Galbūt jos jautrumas ir buvo viena priežasčių, kodėl jis nieko jai nepasakė. Prieš dvejus metus ji vis spaudė jį, reikalavo vis daugiau, o jis tik užsiverdavo. Dabar viskas paaiškėjo. Kodėl jis staiga, paskutinę akimirką, atšaukdavo pasimatymus, kodėl būdavo nervingas, nepakantus ir kandesnis, nei paprastai. Po poros dienų jis grįždavo, o ji būdavo tokia beviltiška, kad pasiduodavo, lyg nieko nebūtų nutikę. Jei tik būtų pasikapsčiusi giliau. Jei būtų pamąsčiusi apie priežastis, kitokias, nei kita moteris, galbūt širdis būtų likusi sveika.

Ji pasimuistė savo kėdėje ir tyliai atsikrenkštė.

– Luka?

Jis uždėjo pirštą ten, kur baigė skaityti, ir pažvelgė į ją.

– Nesijaudink dėl susitikimo su mano šeima, – tarė jis. – Jie priims tave be jokių klausimų.

Ji įsikando į lūpą.

– Tiesą sakant, dėl to nesijaudinu... Na, gal tik truputį... – Ji įkvėpė ir tęsė: – Ar tau viskas gerai... Turiu omenyje... Dabar?

Jis susiraukė ir tylėjo.

Brontė apsilaižė lūpas.

– Operacija, pašalinimas... Ar pavyko?

Jo veide nekrustelėjo nė raumenukas.

– Taip. Taip, pavyko.

Brontė nuleido akis į savo rankas.

– Norėčiau, kad būtum pasakęs man... – švelniai tarė ji. – Turiu omenyje tuo metu... Bet suprantu, kodėl nutylėjai.

Regis, praėjo amžinybė, kol jis atsakė.

– Ir aš to norėčiau, cara.

Vyresnysis Lukos brolis laukė jų prie oro uosto vartų. Brontė kaipmat įžvelgė panašumus. Abu buvo aukšti ir tamsiaplaukiai, su griežtais žandikauliais, iškiliomis nosimis ir tamsiai rudomis inteligentiškomis akimis.

Po trumpo pristatymo Džordžijus paėmė jos ranką ir pasilenkė į priekį, norėdamas pabučiuoti į abu skruostus.

– Sveikinu, tapus šeimos nare, – tarė melodingu balsu, labai panašiu į Lukos.

– Ačiū, – atsakė Brontė stebėdama, kaip Džordžijo žvilgsnis nukeliavo prie Elos, besispardančios vežimėlyje ir linksmai kikenančios.

Jis pasilenkė ir nusišypsojo, atidengdamas baltus dantis, o jo akių kampučiuose susimetė smulkios raukšlelės. Šypseną aptemdė liūdesio šešėlis, kai jis paėmė mažutę Elos rankytę.

– Tai tikriausiai mano mažoji dukterėčia Ela, – tarė jis.

Ela plačiai nusišypsojo ir ištiesė rankas.

– Aukstai aukstai!

– Galiu? – paklausė Džordžijus Brontės.

– Žinoma, – atsakė ji, skubiai atsegdama Elos vežimėlio diržus. – Ji nemėgsta sėdėti, kai jau pradėjo vaikščioti.

– Ak, mažoji nepriklausoma panelė, ką, Ela? – tarė Džordžijus, paėmęs mergytę ant rankų.

Luka nusišypsojo, įdėmiai stebėdamas brolį, ir, padėjęs ranką jam ant peties, paklausė:

– Kaip tu?

Džordžijus truktelėjo pečiais.

– Gerai. Kodėl turėtų būti kitaip? Ji paliko mane, ne aš ją. Vadinasi, ji to norėjo. Galiu delsti, tai ir darau, bet ne amžinybę. Jei atvirai, man tai jau įgriso.

Luka apniuko ir patraukė ranką.

– Atleisk.

– Nieko tokio, – atžariai atsakė Džordžijus. – Viskas tik į gera.

Brontė susižvalgė su Luka. Ji pamatė susirūpinimą jo veide ir pažvelgė į jį su užuojauta. Jis priėjo ir apkabino ją per juosmenį. Užuot pasitraukusi, jiems einant link jo brolio automobilio, ji dar labiau prie jo prigludo, kad pasijustų saugi.

Visą kelią iki Lukos vilos Džordžijus pasakojo apie lankytinus apylinkių objektus.

– Ar esi buvusi Milane, Bronte? – paklausė jis.

– Tik kartą, – atsakė ji, mestelėjusi trumpą žvilgsnį į Luką, kuris tylėdamas sėdėjo šalia brolio. – Iš tiesų tai buvo tik trumpas sustojimas. Neapžiūrinėjau miesto. Nebuvo tam laiko.

– Turėsi priversti Luką surengti tau ekskursiją, – tarė Džordžijus, įgudusia akimi nužvelgdamas eismą, prieš persirikiuodamas į kitą eilę. – Mūsų mama pabus su Ela. Ji miršta iš susijaudinimo nuo tada, kai sužinojo, kad pagaliau turi anūkę. Ji pripirko tiek žaislų, kad jos vila atrodo kaip didžiausia Londono žaislų parduotuvė.

Po kelių minučių Džordžijus sustojo šalia Lukos vilos. Iš išorės ji atrodė kone taip pat, kaip ir prieš dvejus metus, bet jos vidaus Brontė ir nepamatė, kai vieną vienintelį kartą buvo čia atvykusi. Vila buvo keturių aukštų, su keliais miegamaisiais ir keliais kambariais, skirtais praleisti laisvalaikį. Vidus buvo įrengtas nuostabiai; čia tikrai nepagailėta pinigų, kad vila taptų išskirtine. Ant sienų kabėjo neįkainojami meno kūriniai, stovėjo marmurinės statulos ir žalvarinės bei bronzinės skulptūros ir biustai. Marmurinė fojė ir iš jos kylantys įviji laiptai būtų atrodę šaltai, jei Lukos namų tvarkytoja – Brontė manė, kad tai jos nuopelnas, – įvairiose vietose nebūtų sustačiusi vazų su vėlyvosiomis vasaros rožėmis, kurių švelnus aromatas suteikė vilai jaukumo.

Brontė nustebusi apsisuko ratu.

– Čia nuostabu...

Džordžijus pakuteno Elai pasmakrę, prieš atsisukdamas į Brontę ir suglumęs pažvelgė į ją.

– Argi Luka tavęs čia nebuvo atsivežęs? Kai sakei, jog esi buvusi Milane, pamaniau, kad atvykai nakčiai ar dviem čia su juo.

Brontė nežiūrėjo į Luką, bet jautė jo žvilgsnio svorį.

– Ne, – atsakė ji, stengdamasi neišsiduoti. – Jis vis neprisiruošė.

Džordžijus padavė besirangančią Elą Brontei.

– Paliksiu jus dviese, įsikurkite, kol atvyks mama ir senelis.

– Ar neliksi vakarienei? – paklausė Luka.

Džordžijus papurtė galvą.

– Ne, esu susitaręs.

Luka suraukė antakius.

– Su kažkuo susitikinėji?

Brolis paniuro.

– Maja su manimi skiriasi, Luka. Tai – ne mano sumanymas. Laikas gyventi toliau. Viskas baigta.

– Bet juk dar per anksti būti pastebėtam su kuo nors...

Džordžijus kažką ugningai išbėrė italų kalba. Lukos atsakymas buvo pertrauktas, o oras, atrodė, tuoj ims traškėti nuo kelias sekundes tvyrojusios įtampos.

Brontė apsidžiaugė, kai Ela ėmė niurzgėti. Sausai atsisveikinęs su Bronte Džordžijus išėjo, paskui save trenkęs durimis.

Kai Luka priėjo paimti jų lagaminų, jo veido išraiška buvo audringa.

– Ar viskas gerai? – paklausė Brontė atsargiai.

Jis mestelėjo į ją pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį.

– Mano brolis – užsispyręs kvailys.

– Manau, kad neprotinga kištis į kitų santykius, – tarė ji. – Jie patys turi viską išsiaiškinti.

Jis ilgai žiūrėjo į ją.

– Galbūt tu teisi. – Jis giliai atsiduso.

Brontė apsižvalgė.

– Ar turi namų tvarkytojų ar kitų darbuotojų?

– Šią savaitę jie manęs dar nelaukė, – atsakė jis. – Mama paskolino man savo tvarkytoją, kol manoji grįš iš atostogų.

Ji susiraukė ir stipriau priglaudė Elą.

– Ar ji – ta pati, kuri neįleido manęs, kai atvykau pranešti tau apie Elą?

Jis pažvelgė keistu neįskaitomu žvilgsniu.

– Ne, – atsakė pasisukdamas ir pakildamas laiptais aukštyn.

Dėl pasikeitusio laiko Elai dar nebuvo metas miegoti, todėl Brontė nusprendė jos nemigdyti, kol atvyks Lukos mama ir senelis. Nuo tada, kai Luka aprodė jai vilą, ji daugiau jo nematė. Spėjo, kad jis atsakinėja į elektroninius laiškus ir praleistus skambučius didžiojoje savo studijoje antrame aukšte.

Jis nuvedė ją į pagrindinį miegamąjį, kur Brontė dabar ir buvo, ruošdamasi išsikrauti daiktus, o Ela sėdėjo ant grindų jai prie kojų, kai kažkas pasibeldė į duris. Maždaug šešiasdešimties metų moteris prisistatė Rosa, Sabatinių namų tvarkytoja. Ji žavėjosi Ela, nebloga anglų kalba pasakodama Brontei apie savo netrukus pasaulį išvysiantį anūką. Brontė iškart pamėgo Rosą. Ji nesmerkė jos ir nebuvo pasipūtusi.

– Jūs – labai laiminga moteris, – tarė Rosa, iškraudama pirmąjį lagaminą, kol Brontė rinkosi, ką apsivilkti šiandienos vakarienei. – Luka – geras vyras, sì?

Brontė nusišypsojo, paduodama Elai žaislą.

– Taip, taip, iš tiesų.

– Jis myli savo mažąją bambino, – tęsė Rosa, su šypsena žvelgdama į Elą. – Jis visada mylėjo vaikus. Kaip ir Džordžijus. – Ji atrodė nepatenkinta, dėdama marškinius į lygintinų drabužių stirtą. – Aš nepritariu skyryboms, na, nebent vienas iš partnerių buvo neištikimas, smurtavo arba turėjo priklausomybės problemų. Prie santuokos reikia dirbti.

– Galbūt jie tiesiog nebemyli vienas kito, – tarstelėjo Brontė.

Rosa susiraukė ir pažvelgė į ją suraukusi antakius.

– Meilė – kaip sodas. Ją reikia puoselėti, net jei, bėgant laikui, ji keičiasi. Luka tavęs taip paprastai nepaleis. Jis gali būti užsispyręs, bet ne toks kietakaktis, kaip jo vyresnysis brolis. O dar Nikas... – Ji svajingai nusišypsojo, lankstydama palaidinę. – Jis laukinis, tas Nikas. Prireiks ypatingos moters, kad jį suvaldytų.

Brontė mąstė, kokie skirtingi Lukos ir jos gyvenimai. Jis turi mylinčią šeimą, krūvas pinigų ir armiją darbuotojų, pildančių kiekvieną jo troškimą. Ji užaugo jausdama spaudimą, kad yra vienintelis vienišos motinos, nenorinčios jos paleisti, vaikas.

– Ar norėtumėt, kad išlyginčiau? – paklausė Rosa, rodydama į juodą suknelę, kurią Brontė spaudė prie krūtinės.

– Ak... Ne, išsilyginsiu pati.

Rosa išplėšė ją Brontei iš rankų.

– Esu čia, kad padėčiau jums, signorina Benet. Paimsiu Elą, kad galėtumėte ramiai nusiprausti ir apsirengti. Luka man sakė, kad auklė ateis tik pirmadienį.

Brontė sumirksėjo.

– Auklė?

Rosa pakėlė Elą nuo grindų ir pasisodino ant šlaunies.

– Jis nieko jums nesakė?

– Ne.

– Ak, štai ir jis, – tarė Rosa, nusišypsojo Lukai ir išėjo iš kambario drauge su kikenančia Ela, bandančia išverti jai auskarą.

Brontė pažvelgė į jį.

– Kokios čia kalbos apie auklę?

Jis uždarė miegamojo duris, jo veidas buvo kaip visuomet uždaras.

– Tu prieš?

– Žinoma, prieš, – atsakė ji, svilindama jį žvilgsniu. – Labiausiai dėl to, kad nepasitarei su manimi. Viską ir toliau darai man už nugaros.

– Frančeskos puikios rekomendacijos, – tarė jis. – Ji labai patyrusi. Esu tikras, kad puikiai sutarsite.

– Ne čia esmė. Kodėl neaptarei to su manimi?

– O ką čia aptarinėti? Australijoje tau padėjo motina. Maniau, panašios pagalbos reikės ir čia. Juk tu ruošiesi mokyti, pameni? Kaip tai darysi, kai reikės prižiūrėti Elą?

Brontė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pradėjo žingsniuoti po kambarį.

– Nekenčiu palikti Elos bet kam, – tarė ji. – Noriu mokyti, nesuprask neteisingai, tiesiog niekada nemaniau, kad reikės paaukoti tiek daug laiko – laiko, kurį mieliau praleisčiau su Ela. – Ji apsisuko ir pažvelgė į jį. – Žinau, kad jautiesi praradęs pirmuosius Elos metus, bet taip pat jaučiuosi ir aš. Manęs nebuvo šalia tą dieną, kai ji žengė pirmąjį žingsnį. Tik mano mama. Visada jausiuosi dėl to kalta.

Luka priėjo ir išlaisvino jos rankas, paėmė ją už riešų.

– Mes abu daug praleidome, bet nieko negalėjome pakeisti. Tačiau ateitį galime planuoti.

Ji pažvelgė į jį, jos mėlynose akyse atsispindėjo nepasitikėjimas.

– Viskas būtų kitaip, jei būtume įsimylėję.

Luka pajuto, kaip suspurdėjo širdis, lyg kažkas būtų jai sudavęs. Jis nutaisė abejingą veidą ir paleido jos rankas.

– Esu tikras, kad mums visai neblogai seksis. Laimei, meilė nėra būtina geram seksui.

– Seksas nėra labai tvirtas pagrindas santuokai, – nuraudusi tarė Brontė. – Kas nutiks, kai aistra užges? Ieškosi kitos, kuri patenkintų tavo poreikius?

– Tai visiškai priklausys nuo tavęs, – atsakė jis. – Nesu neištikimybės šalininkas. Kuris nors visuomet nori daugiau, nei gali būti duota. Žmonės lieka įskaudinti, ir ne tik suaugusieji. Bet jei nebenorėsi tęsti su manimi fizinių santykių, turėsiu apmąstyti kitus variantus.

Ji papurtė galvą, bet, jai nusisukant, jis spėjo pamatyti Brontės akyse liepsną. Pavydas – visada geras ženklas. Galbūt tai ir nereiškė, kad ji myli jį kaip anksčiau, bet ji tikrai nepasiruošusi juo su niekuo dalytis, o tai – gera pradžia.

– Pranešiu tau, – sumurmėjo ji.

Luka nusišypsojo sau.

– Tai dabar esi pasirengusi dalytis guoliu? – ramiai paklausė jis.

Ji atsisuko, skruostai degė raudoniu.

– Tave džiugina, kad aš tokia silpna, ar ne?

– Ne, – atsakė jis ramiai. – Aš tiesiog patenkintas.

Ji pažvelgė į jį pavargusiu žvilgsniu.

– Tai – tiesiog aistra, nieko daugiau. Manau, turėtum tai žinoti. Tikriausiai hormonai ar panašiai.

– Žinoma.

Akimirką ji tyrinėjo jo veido bruožus, Lukos akys šiek tiek susiaurėjo.

– Ko šypsaisi?

– Aš šypsojausi?

– Ne išorėje, o viduje, – atsakė ji. – Matau, kaip spindi tavo akys.

Luka uždėjo ranką jai ant pečių.

– Nes įsivaizduoju tave nuogą su manimi duše. – Jis prisitraukė ją, viena ranka perbraukė per šilkinius tamsius jos plaukus, kitą uždėjo ant nugaros linkio. – Turime pakankamai laiko, jei paskubėsime.

Jos akys suspindėjo, o žvilgsnis nusileido jam ant lūpų.

– Tai – hormonai. Be abejo. Esu tikra, – tarė ji švelniai, sulaikiusi kvėpavimą.

– Hormonai skamba visai gerai, – atsakė Luka ir apgaubė jos lūpas savosiomis.

Brontė giliai įkvėpė, kai Luka vedė ją laiptais žemyn supažindinti su savo ką tik atvykusiais motina ir seneliu. Ji girdėjo, kad jie šnekučiuojasi su Rosa svetainėje, jų balsai skambėjo nekantriai ir buvo kupini jaudulio.

Luka rankose laikė Elą, ir jo motina nuskubėjo prie jo, vos atsidarė durys.

– Luka, caro, – čiulbėjo ji, tiesdama rankas į Elą. – Ji – Čiaros kopija. O Dieve, kaip laukiau šios akimirkos.

Brontė pasitraukė į šalį, Lukos seneliui palinkus virš Elos. Buvo akivaizdu, iš ko Luka paveldėjo išvaizdą. Salvadorui Sabatiniui buvo jau beveik devyniasdešimt, bet jis vis dar buvo aukštas ir išdidus vyras. Jį gaubė tokia pat viršenybės aura, kaip ir Luką bei Džordžijų. Jo plaukai buvo žili, veidas šiek tiek raukšlėtas, bet, net būdamas tokio garbaus amžiaus, jis vis dar buvo labai patrauklus.

Lukos motina jaunystėje taip pat tikriausiai buvo gražuolė. Smulki ir gležna, su sidabrinėmis gijomis tamsiuose plaukuose, kurios turėtų ją sendinti, bet tik suteikė dar daugiau žavesio. Jos oda švytėjo, o ji visa spinduliavo įgimtą eleganciją.

– Mamma, Nonno, – tarė Luka, suimdamas Brontės alkūnę. – Tai – mano sužadėtinė, Brontė Benet.

Salvadoras priėjo pirmasis. Jis paėmė Brontės ranką ir, kaip ir Džordžijus, pasilenkė, kad pabučiuotų ją į abu skruostus.

– Mums tai – labai laiminga diena, – tarė jis tobula anglų kalba, nors ir su ryškiu akcentu. – Tu palaiminai mus pirmuoju Džiovanos vaikaičiu, o mano – provaikaičiu. Gyvenau dėl šios dienos. Neįsivaizduoji, kaip jaučiuosi žinodamas, kad mūsų giminė – pratęsta.

Brontė žinojo, kad jos šypsena atrodo nenatūraliai, bet nieko negalėjo padaryti.

– Gaila, kad susipažįstame tik dabar.

– Geriau dabar, nei niekada, – atsakė Salvadoras.

Akimirką tvyrojo tyla.

– Mamma, – paskatino Lukas.

Džiovana Sabatini vis dar laikė Elą, žiūrėdama į ją taip, lyg niekada nebenorėtų jos paleisti.

– Džiaugiuosi, kad pagaliau nusprendei pasakyti mano sūnui, kad jis – tėvas, – tarė ji. – Bet ar nepagalvojai, kad ne tik iš jo pavogei pirmuosius jos gyvenimo metus, bet ir iš jo šeimos?

– Mamma... – Lukos balsas buvo žemas ir įspėjamas. – Dabar ne laikas...

– Viskas gerai, Luka, – įsikišo Brontė, mesdama į jį skausmingą žvilgsnį. – Tavo motina visiškai teisi. Tuo metu apie nieką negalvojau. Jei būčiau pagalvojusi, galbūt viskas būtų buvę kitaip.

Bet Džiovana nenurimo.

– Mano vyriausiasis sūnus šiuo metu kenčia dėl bjaurių ir, mano nuomone, visiškai nereikalingų skyrybų, – tarė ji. – Jų būtų galėję ir nebūti, jeigu Luka būtų anksčiau sužinojęs apie savo dukrą.

Brontė pajuto, kaip jai pašiurpsta oda.

– Tikrai nemanau, kad esu kalta dėl jūsų sūnaus ir jo žmonos skyrybų, – paprieštaravo ji. – Sutinku, kad buvau neteisi, nes nepakankamai stengiausi susisiekti su Luka, bet buvau pikta ir įskaudinta, nes jis nutraukė mūsų santykius.

Salvadoras uždėjo tvirtą, bet švelnią tėvišką ranką Brontei ant peties.

– Atleisk mano marčiai, – tarė jis. – Mums visiems tai – sunkus metas. Teko daug iškęsti, kai, galima sakyti, netekome Lukos prieš dvejus metus ir, žinoma, mano sūnaus, jo tėvo Džiankarlo – prieš penkerius. O prieš tai netekome mažosios Čiaros, mano anūkėlės. Nesu tikras, kad žinai apie ją. Tai nutiko labai seniai, bet nešiojamės tą įvykį su savimi kasdien. Ela – palaiminimas, kurį mums atsiuntė Dievas, kad palengvintų mūsų kančias.

Beveik netekome Lukos... Kiti Salvadoro žodžiai nublanko, nes Brontės galvoje sukosi tik tie trys. Jie beveik neteko jo? Ji pažvelgė į Luką, taip tyliai stovintį, o jam tarp antakių įsirėžė raukšlė. Ji nurijo seiles ir pasistengė susitelkti į Salvadoro žodžius, bet jos mintys vis grįždavo prie tos siaubingos frazės.

Vakarienė buvo šiek tiek įtempta. Brontė neturėjo apetito ir, nors Lukos senelis buvo žavingas ir padarė viską, ką galėjo, kad įtrauktų ją į pokalbį, buvo akivaizdu, kad Džiovana nesileis palenkiama. Brontė galėjo tai suprasti, pati būdama motina. Ji nusprendė būti kuo kantresnė ir nerėžti atgal nieko, ko paskui gailėtųsi. Vis dėlto ši moteris – būsima jos anyta, o su anytomis net ir geriausiais laikais santykiai nebūna lengvi.

Lukos motinai ir seneliui išėjus, o Elai kietai užmigus savo lovelėje, Brontė laukė Lukos miegamajame. Jis atėjo po geros valandos, ir Brontė svarstė, kad galbūt jis tikėjosi, jog ji jau miegos.

– Luka, – be jokių įžangų tarė ji. – Papasakok, ką tavo senelis turėjo omenyje sakydamas, kad beveik neteko tavęs prieš dvejus metus.

Jis atrodė labai susirūpinęs.

– Mano senelis kalbėjo iš inercijos. Kaip ir mano mama. Atsiprašau už jos elgesį. Anksčiau ar vėliau ji suminkštės. Lygiai taip pat ji elgėsi ir su brolio žmona Maja. Nors negalėčiau pasakyti, kad ir dabar jos labai artimos.

– Klausyk, aš suprantu tą motinos liūtės instinktą. Bet dabar kalbame ne apie tai. Kas nutiko, Luka?

– Nieko nenutiko, – atkirto jis, nusukdamas akis. – Mano senelis perdėjo.

– Meluoji.

– Įsivaizduoji dalykus, kurių nėra, – atsakė jis, patraukdamas antklodę.

– Nelipsiu su tavimi į lovą, kol nepasakysi, kas nutiko, – griežtai tarė ji, kilstelėdama smakrą.

Lukos ranka nusviro, jis pažvelgė jai į akis.

– Nori pyktis ar mylėtis? – paklausė jis.

Brontės nugara nuėjo pagaugais.

– Nenoriu pyktis su tavimi, Luka. Noriu tave suprasti. Tu vis užsisklendi. Visada taip elgeisi. Visada ką nors nuo manęs slepi.

Jis giliai įkvėpė ir ranka persibraukė plaukus.

– Aš niekada nebuvau pernelyg atviras. Nesikeisiu ir dabar, dėl nieko.

– Tuomet lai mums padeda Dievas, – atsakė ji. – Nes nematau tolesnės šių santykių ateities, nei mėnuo ar daugiausia du.

Jis sugniaužė kumščius.

– Kodėl visuomet reikalauji, reikalauji ir reikalauji? Kodėl negali palikti praeities praeityje? Abu susimovėme. Suprantu tai. Nekaltinu tavęs. Jau nebe.

– N... ne? – jos žodžiai virto šnabždesiu.

Jis atsiduso ir pasitrynė ranka veidą.

– Ne, – galiausiai pasakė, ištiesdamas jai ranką. – Eikš čia.

Brontė pakluso.

Dvyliktas skyrius

Luka apglėbė ją, prispausdamas prie savęs ir panerdamas veidą į jos plaukus, tada pabučiavo jos pakaušį.

Praėjo amžinybė, kol jis pagaliau prabilo, o balsas buvo kimus.

– Atleisk, kad šitaip sužinojai. Norėjau apsaugoti tave nuo smulkmenų. Paprastai apsimetu, kad to iš tiesų nebuvo.

Brontė negalėjo sulaikyti ašarų.

– Ak, Luka, negi nesupranti, kad man reikia viską žinoti, nes tik tada mums pavyks išsaugoti santykius?

Jis nubraukė jos ašaras nykščiais.

– Nenorėjau, kad imtum manęs gailėtis. Nepakenčiu gailesčio. Iš kur man žinoti, kad būsi su manimi dėl to, kad to nori, o ne dėl to, kad manęs gailiesi?

Ji nurijo didelį gumulą.

– Tavo senelis sakė...

– Jis buvo teisus, – niūriai atsakė Luka. – Patyriau netikėtą komplikaciją. Prasidėjo kraujavimas, dėl kurio tris savaites gulėjau komos būsenos. Niekas nežinojo, koks būsiu pabudęs, ar iš viso pabusiu. Lygiai taip pat buvo ir mano tėvui. Nepakelčiau to, jei pabudęs tuščiu žvilgsniu, besiseilėdamas, sėdėčiau kėdėje, nepažindamas mane mylinčių žmonių. Kaip galėčiau šitaip pasielgti su savo šeima? Kaip galėčiau šitaip pasielgti su tavimi?

Brontė pagaliau suprato. Jis taip ja rūpinosi, kad atidėjo savo paties svajones ir viltis, kad paleistų ją, jei netyčia atsitiktų kas nors siaubinga. Užuot jo poelgį laikiusi siaubingu ir savanaudišku, ji dabar manė, kad tai – garbingiausia ir rūpestingiausia, ką žmogus gali padaryti dėl mylimojo.

– Todėl viską taip ir baigei, ar ne? – paklausė ji. – Norėjai, kad galvočiau, jog nieko man nebejauti. Todėl niekada nekalbėjai apie jausmus, kol buvome kartu. Visada žinojai, kad paleisi mane, norėdamas apsaugoti nuo visą gyvenimą truksiančio rūpinimosi tavimi, nes žinojai, kad niekada nuo tavęs nenusisukčiau.

Jis pažvelgė jai į akis, Adomo obuolys sujudėjo, jam sunkiai nuryjant seiles.

– Tai buvo sunkiausia, ką kada nors turėjau padaryti, – tarė jis. – Žinojau, kad jei būčiau tai padaręs akis į akį, negalėčiau nuo tavęs pasitraukti. Keletą kartų vos neprasitariau apie savo būklę, bet pavyko susilaikyti. Nenorėjau tavo gailesčio. Nenorėjau, kad prisirištum iš pareigos.

Brontė užsikirto.

– Aš... aš būčiau su tavimi, Luka, juk žinai tai?

– Tai ir buvo visa bėda, cara. Žinojau, kad būtum su manimi nepaisydama nieko, bet negalėjau to leisti. Kas, jei būtų nutikę blogiausia? Galėjau tapti invalidu ar ne viso proto. Tokių atvejų yra buvę. Smegenys negali ilgai būti be deguonies. Keli priepuoliai gali pridaryti nepataisomų nuostolių. Negalėjau rizikuoti sugriauti tavo gyvenimo. Pasaulis buvo tau po kojomis. Juk tu tokia talentinga. Buvau tikras, kad atsidursi Londono baleto akademijoje. Būčiau tau trukdęs. Privalėjau paleisti.

Brontė stipriai apkabino jį per liemenį, o nuo jos ašarų sudrėko jo marškiniai.

– Niekada nenustojau tavęs mylėti, Luka, – kūkčiojo ji. – Visą tą laiką melavau sau, kad nekenčiu tavęs, bet tai – netiesa. Negalėčiau tavęs nekęsti.

Luka įkvėpė jos plaukų aromato.

– Tikėjausi, kad nesunaikinau visko, ką man jautei, – liūdnai pasakė jis. – Turėjau palaukti, kol mano būklė pagerės. Pažadėjau sau, kad, kai tik praeis metai be priepuolių, susisieksiu su tavimi. Regis, praėjo visas gyvenimas. Nemaniau, kad tai ir buvo gyvenimas, Elos gyvenimas.

Brontė pakėlė į jį žvilgančias akis.

– Ji pamilo tave nuo pat pirmos akimirkos, Luka. Nesijaudink, kad ji nesupranta, jog nebuvai šalia pirmuosius jos metus. Kai ji paaugs, galėsim jai paaiškinti. Svarbiausia, kad dabar esi čia. Tu – jos tėvas. Visada toks buvai. Niekada kitaip apie tave negalvojau.

Jis šyptelėjo.

– Myliu tave, juk supranti tai, ar ne? Mylėjau tave nuo pat mūsų pažinties. Tu – mano širdis, gyvenu dėl tavęs, myliu tave taip, kad net skauda.

Jos akys vėl sudrėko.

– Man atrodo, tik dabar imu tai suprasti.

Jis švelniai nubraukė plaukų sruogą jai nuo veido, jo tamsios akys švelniai žvelgė į ją.

– Įsimylėjau tave tą dieną, kai susitikome Londono knygyne. Atmeni, kaip atsitrenkei į mane ir numetei savo rankinę, o visas jos turinys pabiro ant grindų?

Brontė nusišypsojo.

– Šitaip ir gavai mano adresą, ar ne? Patikrinai dienoraštį, prieš atiduodamas jį man.

– O ką dar daryti beviltiškam vyrukui? – Jis išsišiepė. – Norėjau dar sykį tave pamatyti. Iškart pajutau trauką. Niekada nieko panašaus nejaučiau. Kai susilietė mūsų pirštai, man ištiesus tau tavo lūpų blizgį, atrodė, kad trenkė elektra. Mano pirštai tvinkčiojo dar valandų valandas.

– Mano taip pat, – tarė ji, apsivydama jo kaklą.

Jis pasilenkė ir pabučiavo ją švelniu lėtu bučiniu. Kai pagaliau pakėlė galvą, Brontė svajingai žiūrėjo į jį.

– Negaliu patikėti, kad tai iš tiesų vyksta, – tarė ji. – Svajodavau, kaip mes vėl susitinkam. Niekada nemaniau, kad tai iš tiesų įvyks.

– Atsiprašau, kad viskas taip išėjo, – tarė jis. – Bet nesu tikras, kad ir vėl taip nepasielgčiau. Pernelyg tave mylėjau, kad sąmoningai sugriaučiau tavo gyvenimą.

– Ar kam nors pasakojai apie savo būklę?

– Tik tada, kai viskas praėjo, – atsakė jis. – Savo advokatui palikau laišką, jei kas nutiktų. Daktarams buvo liepta susisiekti su juo, jei kas vyktų ne pagal planą, jie taip ir pasielgė, kai ištiko koma. Mano šeima, žinoma, siaubingai jaudinosi, kaip gali įsivaizduoti, ypač mama. Ji jau prarado vieną vaiką ir niekada su tuo nesusitaikė. Džordžijus laikėsi pakankamai neblogai, o Nikui buvo sunkiau. Bet, manau, dabar jis man jau atleido.

Brontė meiliai glostė jam veidą.

– Labai džiaugiuosi, kad pasakei man, Luka. Labai nervinausi, kad teku už tavęs tik dėl Elos. Neatrodė, kad gerai elgiamės. Bijojau, kad atimsi ją iš manęs, na, žinai, kausies dėl globos ar panašiai.

Jis paniuro.

– Mačiau dramą, kurią šiuo metu dėl savo šuns kelia mano brolis ir jo žmona. Nė vienas nenori nusileisti. Nenorėjau jūsų versti šito kęsti. Buvau nusiteikęs, kad viskas išsispręs. Jaučiau, kad tau tiesiog reikia laiko.

Brontė pažvelgė ironiškai.

– Ir šiek tiek spaudimo.

– Na, – išsiviepė jis, – reikėjo daryti, kas priklauso.

Ji prisiglaudė dar stipriau.

– Žinoma, – sušnibždėjo. – Ypač jei rimtai kalbėjai apie Elos sesutę ar broliuką.

Jo akys užsidegė.

– Nori pasakyti, kad esi pasirengusi dar vienam kūdikiui?

Ji nusišypsojo ir viliojamai pasimuistė.

– Žinoma. Tai gal pradėkime?

Luka nusišypsojo, nusmaukdamas jos naktinukų petnešas.

– Pamėgink mane sustabdyti, cara, – sumurmėjo, prispausdamas jos nugarą prie lovos ir aistringai ją pabučiavo.

Po dviejų savaičių...

Brontė stovėjo bažnyčios gale žiūrėdama į Luką, laukiantį jos prie altoriaus. Grojo vargonai, susirinkusieji šypsojosi, vilties, laimės ir meilės sklidiną orą užliejo gėlių aromatas.

Ji pagavo motinos žvilgsnį ir nusišypsojo. Ela muistėsi Tinos Benet rankose ir šūktelėjo:

– Mama glazi, mama labai glazi!

– Mama iš tiesų graži, – tarė Luka, Brontei priėjus prie jo.

– Labas, – švelniai tarė ji.

– Sveika. – Jis paėmė jos rankas ir švelniai jas spustelėjo. – Tu drebi.

– Aš jaudinuosi.

– Nesijaudink, tesore mio. Tai – mūsų bendro gyvenimo pradžia. Mūsų šeiminio gyvenimo.

Kunigas pradėjo graudžiai malonią ceremoniją, kurios pabaigoje visi ašarojo. Jai pasibaigus ir porai išėjus iš bažnyčios, Brontę kaipmat apsupo Lukos šeima. Net Džordžijus ir Maja, atrodė, į šalį atidėjo savo nesutarimus, kad nesugadintų ypatingos Lukos ir Brontės dienos.

Lukos motina šluostėsi akis, šypsodamasi prisitraukė Brontę ir apkabino ją taip, kad, rodėsi, sutraiškys. Per pastarąsias kelias savaites ji sušvelnėjo ir praleido ne vieną laimingą dieną, padėdama jai pasiruošti vestuvėms. Brontė jautė, kad Džiovanos meilė Elai atpirko visus nemalonius jausmus, kuriuos ji patyrė pirmąją jų susitikimo dieną.

– Sveikinu, tapus šeimos nare, Bronte, – tarė Džiovana. – Tu suteikei mano sūnui šitiek laimės. Tu suteikei man šitiek laimės. Nežinau, kaip tau atsidėkoti.

– Jį lengva mylėti, – tarė Brontė, žiūrėdama į Luką, ir laimingai atsiduso. – Taip lengva mylėti.

Džiovana nusišypsojo didžiuodamasi.

– Taip, tai tiesa, – pritarė ji. – Labai džiaugiuosi, kad jis vėl tave surado. Nemanau, kad būtų pasilikęs su kokia kita. Lukos tėvas buvo toks pat, nors mūsų dukters mirtis viską šiek tiek sujaukė, bet jis grįžo pas mane. Žinojo, kad jokia moteris nemylės jo taip, kad mylėjau aš.

Brontė pajuto, kad jos širdis net šoktelėjo iš susijaudinimo, kai Luka grįžo ir apglėbė ją per juosmenį.

– Kokias šeimos paslaptis šį kartą išplepėjo mano mama? – žaismingai paklausė jis.

– Tavo mama kaip tik man pasakojo, kad tu – lygiai toks pat kaip tavo tėvas, – tarė Brontė, apsikeisdama sąmoksliškais žvilgsniais su anyta.

Luka pabučiavo Brontės riestos nosies galiuką.

– Ar ji tau sakė, kad kai Sabatinių vyrai įsimyli, tai amžinai?

– Jai nereikėjo man to sakyti. – Brontė laiminga atsiduso. – Šitai aš jau žinojau.