ЛитагентVERSUS AUREUS59f8b6d0-226c-11e6-9c02-0cc47a5203ba Kokainas 9789955346142

Kokainas

Sidui ir Elinai

PRATARMĖ

1989 M. RUGPJŪČIO 18-OSIOS VAKARĄ Bogotoje taksi važiavau susitikti su draugu. Automobilis riedėjo per kolonijinį kvartalą bandydamas išvengti duobių, o kai mums kertant Avenida Jiménez žibintai pagaliau apšvietė kelią ir gavau progą geriau apsižvalgyti, supratau, kad miesto centras miręs. Parke prie statulos nebuvo nė gyvos dvasios, nieko, išskyrus los gamines – gatvės vaikus, kurie sėdėjo lyg bedvasiai šešėliai, sukišę nosis į maišelius, ir uostė klijus stengdamiesi nejausti artėjančio nakties šalčio.

– Mataron a Galán! Nužudė Galáną, – pasakė vairuotojas.

Luisas Carlosas Galánas buvo politikas – kairysis liberalas, aiškus artėjančių 1990-ųjų prezidento rinkimų lyderis. Žadėjo reformuoti atsilikusią Kolumbijos žemėtvarkos struktūrą, o svarbiausia – kovojo su elito pastangomis apsaugoti Pablo Escobarą Gavirią, kuris į istoriją įėjo kaip visų laikų kruviniausias gangsteris ir „kokaino karalius“.

Tęsėme kelionę per miestą. Norėjau dar pasikalbėti apie žmogžudystę, tačiau vairuotojas tik truktelėjo pečiais ir nulenkė galvą, vėliau supratau, kad tai – vienas populiariausių kolumbietiškų gestų. Tuo pat metu jis sušnabždėjo du žodžius – frazę, kuri, kaip vėliau man paaiškės, papildo gestą. Kai neturtingi kolumbiečiai sako lo mataron (verčiant pažodžiui tai reiškia „jie jį nužudė“, tačiau šioje situacijoje norima pasakyti: „jis buvo nužudytas“, taip neįvardijant veiksnio), jie atlieka sumenkinantį gestą – atpalaiduoja kaklo raumenis ir nunarina galvą. Šis judesys reiškia, kad diskusija baigta; tu palietei užsieniečiams nesuprantamą temą – kone kiekvienas Kolumbijoje turi draugą ar giminę, kuris buvo nužudytas. Vaikas. Tėvas. Draugas. Sesuo ar brolis. Tai kolektyvinė patirtis.

Šiuo atveju komentaras buvo ne apie šeimos narius, o apie kandidatą į prezidentus. Taigi žodžiai ir gestas įgijo ne tiek asmeninę, kiek visuomeninę reikšmę. Patvirtino, kad įvykis toli gražu nebuvo netikėtas, juk šioje šalyje daugelis rimtesnių konfliktų baigiasi net ne viena, o keliomis žmogžudystėmis.

Kai toliau bandžiau išsiaiškinti vairuotojo nuomonę apie šį nutikimą, jis atsakė tais pačiais dviem žodžiais, tad pasiekęs kelionės tikslą be garso ištiesiau jam ritinėlį pesų ir išlipau iš automobilio. Jis nuvažiavo, bet tas griežtas atsakymas paliko mane su daugybe naivių klausimų apie neįvardijamus Kolumbijos veikėjus. „Lo mataron.“

KARTĄ 1990 M. su kolumbiečiu draugu Alfonso leidomės į vakarų Bogotą nusipirkti gramo perico – kokaino. Tai buvo tipiška vidurinės klasės kaimynystė, kai kuriuose dviaukščiuose namuose šeimos įsirengdavo tiendas – nedideles krautuvėles priekiniame pirmojo aukšto kambaryje – kur prekiaudavo cigaretėmis ir maisto produktais. Į vieną tokių užsukome. Alfonso paklausė jauno vyruko, rūšiuojančio kramtomosios gumos dėžutes už prekystalio, ar „filosofas“ namie. Tas linktelėjo galva:

– Si, miegamajame antrame aukšte.

Alfonso puikiai žinojo, kad klausimas beprasmis, filosofas buvo paralyžiuotas ir negalėjo išeiti iš namų. Tačiau kolumbiečiai – mandagiausi žmonės pasaulyje, o puikios manieros kyla iš to, kad jie niekada nieko nelaiko savaime suprantamu dalyku.

Kai mums įėjus į kambarį pamačiau, kas ten sėdi, krūptelėjau, bet Alfonso pašnibždomis mane patikino: viskas bus gerai. Prie vakarienės stalo dorodami viščiuką šnekučiavosi keturi policininkai, filosofo žmona visiškai atsipalaidavusi šmaikštavo su uniformuotais vyrais ir padėjo šeimininkei juos aptarnauti.

– Labas vakaras, labas vakaras, – sveikinomės su visais aplenkdami kompaniją, o tada užkopėme laiptais į viršų.

Prie lovos prikaustyto filosofo negyvas galūnes dengė sunkios antklodės, jis junginėjo popietinės televizijos muilo operas. Filosofo amžius buvo tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties. Alfonso pasiteiravo, kaip jis jaučiasi, o tas, atrėžęs kažką sąmojingo, iškart paklausė:

– Kiek?

Alfonso ištiesė rodomąjį pirštą.

Filosofas ištraukė baltą voką iš po šilkinės vyšninės spalvos pagalvės, padėjo ant apkloto ir paėmė pinigus.

Nusileidome laiptais į apačią ir vėl apėjome pareigūnus, šįkart linkėdami gero apetito. Jie vienbalsiai padėkojo:

– Gracias.

2007 M. PAVASARĮ turėjau laikiną darbą Bogotoje Švedijos paramos organizacijoje. Kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis surengėme lobistinį susitikimą su vienu įtakingiausių šalies diplomatų Adrianusu Koetsenruijteriu – Europos Komisijos delegacijos Kolumbijoje vadovu.

Susitikimo tikslas buvo išsiaiškinti Europos Sąjungos nuomonę apie žmogaus teisių situaciją šioje šalyje. Naujausiais statistikos duomenimis, skaičius žmonių, išstumtų iš savo namų dėl ilgiausiai pasaulyje trunkančio ginkluoto konflikto, buvo bepasiekiąs keturis milijonus, visi žinojo, kad kokaino industrija tapo pagrindine varomąja šio karo jėga. Šiurkščiai apibendrinant, partizanai kontroliavo koką auginančius valstiečius, sukarintos grupuotės – aukštesnio lygio kokaino gamybą, o vyriausybė, padedama JAV kariuomenės, pradėjo karą prieš partizanus ir paskelbė, jog tai esąs karas prieš narkotikus. Tai buvo keistas kovos trikampis, kuriame visus ginklus finansavo kokainas.

Adrianusas Koetsenruijteris buvo puikiai nusiteikęs, ruošėsi palikti postą, o kitame pasaulio krašte jo laukė naujos pareigos. Taip nutiko, kad susitikimas vyko jam laisvu nuo darbo laiku, ir Koetsenruijteris jautėsi galįs atsipalaiduoti ir pasikalbėti su mumis neformaliai. Sakė, jog džiaugiasi reta proga pasišnekučiuoti nusimetęs diplomato apdarą. Dėl visa pikta jis pageidavo, kad šis pokalbis nepasklistų, ir mes supratingai linktelėjome.

Kalbėjo iš širdies. Jo nuomone, dabartinė dešiniųjų vyriausybė buvo naudinga Kolumbijos visuomenei: miestai tapo saugesni, žmonės buvo labiau linkę pranešti apie ginkluotų grupuočių išpuolius, Kongrese netgi buvo kairiosios pakraipos partijos atstovų ir jie galėjo atvirai pasisakyti nebijodami dėl savo gyvybės. Tačiau kai uždavėme esminį klausimą – ar įmanoma ir toliau palaikyti tokį progresą, jis giliai atsiduso:

– Ne.

Tada pasakė tai, ką dažnai girdėdavau iš žmonių, gyvenančių Kolumbijoje, tačiau niekada – iš aukščiausio lygio ES pareigūno.

– Legalizavimas. Kito kelio nėra. Nežinau nė vieno aukštas politines pareigas užimančio žmogaus, kuris pasisakytų prieš narkotikų legalizavimą. Tačiau, žinoma, politiškai tai neįmanoma.

ŠIE EPIZODAI atskleidžia, kad kiekvienas pasakojimas apie Kolumbiją – ypač apie kokainą – yra labai sudėtingas ir daugiasluoksnis. Kai tik tariesi pagaliau radęs atsakymą, supranti, kad giliau slypi dar vienas, kur kas sudėtingesnis, klodas. Ir tai tęsiasi tol, kol tampa visiškai miglota, ir visi įsivėlusieji ima taip išsisukinėti, kad vienintelė aiški tikrovė lieka ta, jog niekas nėra taip, kaip atrodo.

Nuo to šalto vakaro, kai buvo nužudytas Galánas, jau praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai. Draskomas prieštaringų jausmų pristatau knygą, kuri iš dalies yra mano nesėkmės įrodymas. Prieš daugiau nei dešimtmetį daviau sau pažadą, kad vieną dieną parašysiu apie Kolumbiją knygą, kurioje nebus žodžių „kokainas“ ir „smurtas“. Ši unikali vieta yra kur kas daugiau nei viena liūdniausiai pagarsėjusių šalių pasaulyje – ji ir viena gražiausių. Mano meilė Kolumbijai ir stulbinamai gausiai šios šalies kultūrai augo kasmet nuo pirmosios kelionės 1989-aisiais, toji aistra pažadino manyje norą parašyti knygą apie kitokią Kolumbiją. Jaučiau, kad ji to verta. Tai neturėjo būti paviršutiniška knyga, kurioje vengiama socialinių ir politinių problemų, ketinau aprašyti šią šalį panaudodamas visai kitus pasakojimus, ne tuos senuosius apie Kolumbiją – narkotikų ir smurto valstybę.

Kai 2007 m. vasarį gavau stipendiją, galėjau persikelti į Bogotą ir imtis šio sumanymo. Pradėjau rinkti nuostabias Kolumbijos istorijas: apie švedų poros įvaikintą revoliucijos naujagimį Julio, kuris be paliovos ieškojo savo šaknų Kalio priemiesčiuose; apie senąją Kartacheną ir jos virsmą iš niūraus uosto į modernų miestą, tobulai pritaikytą visiems naujojo pasaulio elito poreikiams tenkinti; apie nėščią partizanų kovotoją Andreą ir jos desperatišką troškimą išsaugoti kūdikį, nors partizanai reikalavo darytis abortą; apie grožio karalienę Ximeną ir jos bevaises pastangas tapti pirmąja Mis Kolumbija, kuriai neatlikta nė viena plastinė operacija.

Bandant įgyvendinti šį sumanymą vis iškildavo problema: nors istorijos buvo nuostabios, atrodė, kad ir kur pasisukčiau, kad ir ką daryčiau, kad ir kokį pasakojimą aptikčiau – vis tiek susiduriu su vienu dalyku. Nebuvo kaip jį apeiti – kokainas buvo persmelkęs viską. Aš, politikos žurnalistas, negalėjau to ignoruoti. Pasakojimai apie Kalį, Kartacheną, partizanus ir grožio verslą – kaip ir dauguma kitų su šia šalimi susijusių reiškinių – buvo pernelyg susipynę su kokaino industrija ir jos įtaka Kolumbijos visuomenei, kad galėtum išmesti tai iš galvos. Kokainas svarbesnis nei visa kita. Jis jungia beveik viską.

Netrukus suvokiau, kad būtina iš naujo apsvarstyti savo sumanymą. Nusprendžiau, kad kokainas, jo istorija ir pasekmės turi būti pagrindinė mano knygos tema. Atsisakiau ankstesnės idėjos ir parašiau knygą apie Kolumbiją ir kokainą. Daugeliu atžvilgių tai tragiškas posūkis, tačiau, mano galva, – neišvengiamas.

ŠIOS KNYGOS TIKSLAS nėra, kaip kai kas galėtų tikėtis, pasiūlyti sprendimą problemų, susijusių su kokaino industrija, norėjau paprasčiausiai papasakoti apie tas problemas. Neatsakysiu į klausimus, kaip įveikti su narkotikais susijusias bėdas, jei tai apskritai įmanoma, mano tikslas yra iš pamatų atskleisti labai sudėtingą globalią situaciją: pateikti Jums detalų pasakojimą, išsamią patirtį ir retai išgirstamų nuomonių iš šalies, kuri dėl kokaino bumo ir su tuo susijusio narkotikų karo kentėjo daugiau nei kuri kita.

Aš nenoriu, kad kokainas būtų pardavinėjamas prekybos centruose, bet taip pat nesiekiu gyventi visuomenėje, kurioje narkotikai neegzistuoja. Viliuosi, kad ši knyga sudomins ir išprovokuos tiek tuos, kurie mėgsta narkotikus, tiek tuos, kurie jų nekenčia, taip pat ir visus kitus.

„Kas yra Kolumbija?“ – klausimas, kilęs važiuojant taksi tą šaltą naktį, kai buvo nužudytas Galánas, privertė mane ketvirtį savo suaugusiojo gyvenimo praleisti šios šalies sostinėje. Tačiau tik gerokai vėliau supratau, kad tą lemtingą vakarą Bogotoje atsidūriau pačiame pasaulio politinės dramos centre; kad kokainas buvo daugybės šiuolaikinių konfliktų ir diskusijų esmė, tarsi paviršinis rodiklis rimtų problemų, apibūdinančių turtingų ir vargstančių žemynų ateities santykius. Trečiojo pasaulio žemdirbiai, išstumiami laisvosios rinkos ekonomikų, Jungtinių Valstijų poreikis ieškoti naujų grėsmių posovietinėje eroje, populizmo suvešėjimas Lotynų Amerikoje, žūtbūtinės postmoderniosios visuomenės pastangos užpildyti egzistencinę tuštumą, likusią mirus Dievui, ir taip toliau.

Ši knyga yra bandymas išsiaiškinti pačią esmę to, kas nutiko per dvidešimt metų – nuo 1989 iki 2009-ųjų. Naudodamas sudėtingą Kolumbijos patirtį kaip prizmę, tačiau drauge tikėdamasis, kad šalis ir jos gyventojai daugiau nebus terorizuojami, pabandžiau atkreipti dėmesį į visam pasauliui aktualias istorijas apie jėgą ir skurdą. Viliuosi, kad skaitytojas čia ras peno apmąstymams.

KOKATURIZMAS

Medeljino rojus

„Nesileidžiu niekieno įžeidinėjamas. Visi, kas pavadino mane gėjumi, – mirę, išskyrus mano motiną.“

ALONSO, SAMDOMAS ŽUDIKAS

JAUNO ŠVEDO Håkano galva iškyla virš visos šokėjų jūros. Įkišęs raktą į trijų gramų maišelį truputį pakapsto ir ištraukęs nedidelį žiupsnelį sniego baltumo miltelių paduoda savo merginai, ši paskubom juos sušniaukščia.

– Klubai čia tik šiiiiiek tiek geresni nei namie.

Jis nulaižo miltelius, įstrigusius metalinio rakto grioveliuose, nekreipdamas dėmesio į policininkus, kuriems sumokėta, kad nepastebėtų, kas vyksta klube. Ketvirta valanda ryto, dar nespėjus „įspirti“ kokainui, Håkanas padeda piliulę ant vidurinio piršto ir ištiesęs ranką sukiša jį savo merginai į burną. Ji godžiai praryja piliulę, žaismingai laižydama Håkanui delną.

– Dievinu kolumbietes. Jos – tikros moterys. Tokios velniškai moteriškos.

Ji kone perpus žemesnė už Håkaną, vis bando pakibti jam ant kaklo, tačiau tas nustumia – nenori bučiuotis. Po kurio laiko griebia merginą iš už nugaros, pakelia nuo grindų ir sugrūda liežuvį jai į ausį.

Klubas įsikūręs šešiakampiame pastate pramoniniame rajone. Bosų dunksėjimas užpildo patalpą, kurios tamsoje juda šimtai šokėjų su akiniais nuo saulės.

– Truputį anksčiau grojo Alexi Delano, – sako Håkanas, – geriausias vakarėlis, kokiame tik esu buvęs. Neįtikėtina. Jis irgi švedas.

Švedas. Lygiai taip pat galėjo būti vokietis, amerikietis, britas ar ispanas. Tiesą sakant, galėjo būti iš bet kurios turtingos Vakarų šalies, Håkanas – tik vienas iš tūkstančių naujųjų keliautojų po pasaulį, traukiančių į Medeljiną – naująją narkotikų turizmo Meką. Miestas, XX a. paskutiniame dešimtmetyje garsėjęs kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė, virto beribių galimybių rojumi turtingiesiems.

El Poblado – Medeljino rajonas, kuriame įsikūrę daugybė prekybos centrų, sušių barų ir interneto kavinių, pastaraisiais metais kone kas antrą mėnesį čia atsidaro nauji nakvynės namai. Dėl ekonominės globalizacijos tradiciniai backpackeriai virto flashpackeriais – pasiturinčiais keliautojais, tuo pat metu siekiančiais komforto ir nuotykių, ir tai atskleidžia bendrą turizmo tendenciją – keliautojai kur kas labiau domisi savimi nei turistiniais objektais. Šiuolaikiniam jaunajam keliautojui pamatyti Amazonę ar Patagoniją neatrodo nė iš tolo taip įdomu, kaip patirti Buenos Aires, Rio de Žaneirą ar Medeljiną. Leidybos milžinai, tokie kaip Lonely Planet, siūlo daugiau miestų gidų nei kelionių gidų, nes tradiciniai turistų traukos objektai tapo tokie nuvalkioti ir komerciški, kad siekiant išlaikyti pinigų srautus turi būti parduodamos vadinamosios „neatrastos vietos“. Laiko leidimas, o ne lankymas. Trečiojo pasaulio šalys yra naujoji banga.

Visa tai lėmė staigią Medeljino sėkmę. Miestas labai patrauklus išoriškai – idealaus klimatas, parduotuvės, pašėlę naktiniai klubai, madingi žmonės, ir viskas griežtai atskirta nuo žiaurių gaujų – tačiau labiausiai jaunąjį avangardą traukia tai, ką tiksliausiai apibūdina pasakymas „elektros užtaisas, tvyrantis ore“. Mitas. Kitaip nei senos nostalgiškos Buenos Airių tango istorijos, Rio de Žaneiro paplūdimiai ar Havanos revoliucija, Medeljinas gali pasiūlyti kur kas labiau intriguojantį produktą, kurį dailiai supakavus įmanoma labai sėkmingai parduoti, – kokainą. Tačiau supakuoti jį reikia taip, kad patys milteliai sudarytų tik dalį visos siūlomos patirties.

Šiandien sąvoka flashpacker įsitvirtino kelionių versle ir yra svarbus veiksnys nakvynės namų valdytojams daugelyje skurdžiausių pasaulio valstybių. Tie, kurie vadovauja nakvynės namams, paprastai patys yra buvę backpackeriai, dažniausiai iš Jungtinių Valstijų ar Europos, jie puikiai žino, kad šiuolaikiniai keliautojai siekia ne tik įsigyti rimto kalibro narkotikų žemomis kainomis, bet nori ir kultūrinės patirties. Dėl šios priežasties itin išpopuliarėjo tokios pramogos, kaip Pablo Escobaro turas (tai ekskursija, kurios metu keliautojai gauna progą žvilgtelėti į didžiausio pasaulio nusikaltėlio gyvenimą), ir nesunku suprasti populiarumo priežastis: žiauri Medeljino kartelio iškilimo ir žlugimo istorija yra lengvai parduodamas produktas.

Netoli nuo Medeljino stūkso Hacienda Nápoles griuvėsiai – 3000 hektarų Escobaro ranča, kurioje įrengtas aerodromas, bulių kautynių arena ir privatus zoologijos sodas. Klestėjimo laikais devintajame dešimtmetyje kasdien Majamio kryptimi iš čia kildavo keturi lėktuvai, pilnutėliai kokaino, o grįždavo lygiai tokie pat pilni pinigų. Medeljine yra Barrio Pablo Escobar – 400 namų, kuriuos Escobaras pastatė ir dovanojo benamėms miesto šeimoms. Čia stūkso ir La Catedral liekanos, kadaise pats Escobaras suprojektavo šį legendinį kalėjimą, o 1992 m. be jokių pastangų iš jo pabėgo. Viso pasaulio akyse Baltieji rūmai ir Kolumbijos vyriausybė užsitraukė gėdą. Kitoje miesto dalyje galima aplankyti stogą, ant kurio 1993 m. buvo nukautas šis vyras, visų žinomas kaip El Patrón ir 1989 m. „Forbes“ įtrauktas į dešimties turtingiausių pasaulio žmonių dešimtuką. Escobaras buvo nužudytas CŽV, nacionalinės Kolumbijos policijos ir Jungtinių Valstijų Kovos su narkotikais administracijos (Drug Enforcement Administration – DEA) bendromis pastangomis, taip pat bendradarbiauta su samdomais žudikais ir narkotikų mafija – tai buvo jungtinė operacija, tačiau ji lėmė rimtus politinius nesutarimus ir turėjo įtakos abiejų valstybių santykiams dar daugelį metų.

Medeljinas naujovių ištroškusiems keliautojams patrauklus dar ir dėl to, kad vis labiau domimasi – žinoma, per saugų atstumą – vieta, iš kurios kilo vienas didžiausių pasaulio kriminalinių tinklų. Nelegali prekyba narkotikais šiuo metu pasaulyje generuoja apytiksliai 300 milijardų JAV dolerių – tai yra gerokai daugiau nei daugumos valstybių bendrasis vidaus produktas, o du pagrindiniai sunkieji narkotikai – heroinas ir kokainas – siejami su dviem valstybėmis: Afganistanu, kur pagaminama 90 procentų viso pasaulio heroino, ir Kolumbija, iš kur atkeliauja 60 procentų kokaino.

Heroinas asocijuojasi su kančia, o kokaino įvaizdis sėkmingai formuojamas kaip narkotiko, skirto norintiems atsiriboti nuo padugnių. Kokainas yra neabejotinai mėgstamiausias pasaulio turtingųjų narkotikas, o jo populiarumas nenumaldomai auga nuo pat 1860 m., kai vokiečių chemikai pirmą kartą išgavo alkaloidą. Kokainas prigyja naujose teritorijose (Rytų Europa ir kai kurios Azijos dalys tampa klestinčiomis rinkomis) ir socialiniuose sluoksniuose, kuriems baltieji milteliai iki šiol buvo nepažįstami. Europos ir Jungtinių Valstijų elitas, kuris paprastai yra socialiai apsaugotas nuo piktnaudžiavimo narkotikais, vis dažniau propaguoja „švarų gyvenimą“, tačiau tarp vidurinės klasės europiečių ir amerikiečių kokaino vartojimas auga.

Håkanas nustumia savo merginą į šalį ir išnyksta šokėjų minioje. Aplink jo burną matyti raudono ledinuko pėdsakų, jaunasis švedas prieina prie kito šviesiaplaukio jaunuolio, kurio užpakalinėje kišenėje pūpso plastikinis butelis.

– Neblogas vakarėlis, tiesa? Rūgšties? Ekstazio? Kokaino?

Vyrų akys susitinka ir jie apsikeičia „prekėmis“.

Staiga įgriūva ir po šokių aikštelę išsibarsto buvusių modelių kariauna, jos lyg žalios kulkos šauna į minią. Reklamuoja naujas cigaretes, visos vilki vienodas aptemptas palaidines, derančias prie cigarečių pakelio. Modeliai laksto aplink ir siūlo nemokamai užtraukti dūmą. Visi priima. Håkanas ir jo naujasis draugas skraidžioja padebesiais, jie iškelia rankas ir ploja, toks vaizdas grąžina į dešimtojo dešimtmečio reivo laikus.

Globalizacija ir padidėję žmonių srautai suartino įvairias subkultūras, ir jos per gana trumpą laiką susiliejo. Vienoje šalyje nepriimtinas ar net draudžiamas elgesys kitur gali būti ne tik leistinas, bet ir skatinamas, taip daugybė vargingų pietų pusrutulio valstybių virto poilsio regionais, pritaikytais daugeliui kitose pasaulio dalyse niekinamų ar kriminalizuotų veiklų. Šie saugūs prieglobsčiai atsiranda ne tiek dėl kitokių tų šalių įstatymų, kiek dėl milžiniškos korupcijos, nes neturtingi policininkai yra lengvai paperkami. Šio klubo pavadinimas „Karnavalas“, netyčia, tačiau gana ambicingai jis atsiduria katalikybės, hedonizmo ir komercializacijos sandūroje, visi trys elementai matomi čia kasnakt. Šioje šalyje korumpuotas policininkas akimirksniu gauna išrišimą, jauni europiečiai – kūnišką pasitenkinimą, ir visi susitinka velniškame šokio cirke, kur pinigai yra nenuginčijamas karalius.

Visos cigarečių merginos išeina vienu metu. Netrukus grosiančių atlikėjų vardų projekcijos švyti ant sienų futuristiniais šriftais, klubas jau visiškai sausakimšas. Oras prisipildo prakaito ir cigarečių dūmų kvapo, o klubo lankytojai nagais ir kreditų kortelių kampais kelia nedideles krūveles baltų miltelių prie nosies. Håkanas savo kokaino maišelį pirko rajone, kurį vadina „prekybos centru“.

– Velniškai puiku. Vienas gramas kainuoja vos septynis tūkstančius pesų. Keturis JAV dolerius.

„PIT STOP“ NAKVYNĖS NAMAI, septinta valanda vakaro, penktadienis. Gregas, Lucy, Brentas ir Ana garsiai šnekasi, susėdę aplink didelį stalą pasakoja savo kelionių nuotykius.

– Nieko sau! Pasiutai, – sako vienas.

Paplūdimio šlepetės šlepsi plytelėmis aplink baseiną, kreivas teniso stalas nustumiamas į šalį. Pora vyrukų tatuiruotais kūnais suka ratus, o trys šviesiaplaukės merginos susikaupusios atnaujina savo „Facebooko“ profilius prie bendrųjų kompiuterių vestibiulyje. Dvidešimt trejų kanadietis Gregas patraukia visų dėmesį:

– Buvau vos trylikos, kai viena mergaitė mokykloje privertė mane išbandyti rūgštį. Išėjau ieškoti tualeto ir pamačiau vyrą be rankų ir kojų, važiuojantį dviračiu. Pedalai sukosi ir dviratis važiavo savaime. Jis tiesiog sėdėjo ten lyg gumbas ant pro šalį plaukiančio rąsto. Tada pradėjau šlapintis ir staiga pajutau, kad jei nesiliausiu, galiu iššlapinti visą save. Atrodė, kad visas kūnas teka iš mano pimpalo. Ir vis tiek negalėjau sustoti. Buvau siaubingai persigandęs.

Jis nusijuokia.

Luz, valytoja, vienintelė ten esanti kolumbietė, nesupranta nė žodžio, tačiau bando juoktis kartu su visais. Ji paklausia vaikino su skiautere, kiek šis mokėjo už savo mobilųjį telefoną, tačiau niekas jos neišgirsta.

Brentas, kitas dvidešimtmetis, pradeda pasakoti savo istoriją:

– Kartą buvau visiškai tikras, kad visas mano kūnas yra vien iš vėmalų ir viduriai teka lauk per kiekvieną angą. Atrodė, mano oda tokia plona, kad galėčiau bet kurią akimirką sprogti. Dariau viską, bandydamas sulaikyti vidurius: stipriai užsimerkiau, suspaudžiau užpakalį ir užgniaužiau nosį. Po kurio laiko išėjome pasivaikščioti, ir aš vėl pradėjau nevaldomai „tripinti“. Staiga pasidarė beprotiškai baisu judinti kojas, išsigandau, kad kraujo krešulys gali įstrigti mano išangėje ar kurioje nors akyje ir viskas plūstelės lauk. Stovėjau lyg įkaltas ir visiškai paralyžiuotas. Cha cha cha.

Tada ateina Lucy, dvidešimt ketverių metų airės, eilė.

– Vankuveryje sutikau merginą, kuri buvo pasiryžusi paskrajoti skraidykle „tripindama“ nuo rūgšties. Ji ėjo palei kalno skardį laikydamasi sparno ir staiga šoko nuo uolos, nė nespėjusi sureguliuoti įrangos. Susilaužė stuburą dviejose vietose, tačiau išgyveno.

Tarp keturių medžių siūbuoja du hamakai. Už kampo dideliame ekrane rodo „Eurosport“ kanalą, kai kurie žmonės tyso užsimerkę. Galima suskaičiuoti apie keturiasdešimt, dauguma jų – dvidešimtmečiai backpackeriai. Pagrindinė čia vartojama kalba – anglų, girdėti pačių įvairiausių dialektų: airių, amerikiečių, australų, britų ir dar daugybė laužytų versijų. Nors visi atkeliavę iš skirtingos aplinkos, pagrindinė pokalbių tema viena – artėjantis kokaino vakarėlis. Ta pati kaip ir vakar. Ir užvakar. Visi žino, kad po dvylikos valandų šėlsmo klube, kai saulė pakyla, vienintelis išties įdomus dalykas yra nesibaigiantys pokalbiai nakvynės namuose, ir kuo išgyvenimai absurdiškesni ir labiau sukrečiantys – tuo smagiau juos pasakoti. LSD istorijos sulaukia kur kas daugiau dėmesio nei kokaino, paprastai jos daug smagesnės, nes kokainas nėra „tripinimo narkotikas“, jis – „kalbėjimo narkotikas“.

Dauguma nakvynės namų Medeljine pasiryžę patenkinti augantį kokaino poreikį, kurį jaučia keliautojai. „Pit Stop“ šeimininkas įrengė bunkerį, visiškai atskirtą nuo kambarių, kad iš klubų parsibeldusių keliautojų rytinis klegesys netrukdytų kitiems svečiams išsimiegoti. Kiekvieni nakvynės namai turi prekeivių tinklą, kuris privalo patenkinti visų norus. Ant kiekvienų durų yra ženklas, įspėjantis, kad narkotikai griežtai draudžiami, skirtas valdžiai nuraminti netikėto reido atveju.

2009 m. Bolivijoje buvo atidarytas pirmas pasaulyje kokaino baras, ir tai buvo ryškus neišvengiamo besiplėtojančio proceso ženklas. Medeljino nakvynės namuose, kaip ir visur kitur, pirminis backpackerių tikslas nėra pamatyti kažką naujo, kur kas svarbiau yra sutikti panašiai mąstančių žmonių, turinčių panašių pomėgių ir istorijų. Kelionių istorijų perpasakojimas, nesvarbu, ar jos būtų pagrįstos realybe, ar haliucinacijomis, virto labai svarbia šiuolaikinių nakvynės namų patirtimi. Paskutinį XX a. dešimtmetį backpackerius Lotynų Amerikoje traukė neištirti Brazilijos paplūdimiai ar slapti keliai į Maču Pikču. XXI a. pradžioje liudijimai sukosi apie asmeninius išgyvenimus ir fizinius potyrius, tokius kaip sklandymas Venesueloje, kelionės kalnų dviračiais Bolivijoje ar plaukimas kalnų upėmis Ekvadore. Įsibėgėjus antrajam dešimtmečiui matyti dar vienas backpackerių istorijų posūkis – ekstremalius fizinius išbandymus pakeitė ekstremalūs vidiniai išgyvenimai: dabar didžiausią susidomėjimą kelia yajé ceremonijos su Pietų Amerikos indėnų gentimis, LSD praturtintas nardymas Ramiajame vandenyne, metamfetamino naktys San Paulo klubuose ar ištisos dienos, praleistos šniaukiant kokainą gimtajame Pablo Escobaro mieste.

Taigi kokaino turizmo suklestėjimas Anduose ir baltųjų miltelių populiarumas uždaroje backpackingo kultūroje Lotynų Amerikoje yra visiškai suprantamas. Išaugus asmeninių ir unikalių patirčių poreikiui, kur kas svarbiau pasidarė tomis patirtimis pasidalyti. Kokainas yra puikus šių pasakojimų ritualų prieskonis. Nedaug yra vietų, kurios patenkintų išaugusius Amerikos ir Europos vidurinės klasės turistų poreikius geriau nei Medeljinas.

– Mes čia išties nemažai kalbamės.

Lucy atsilošė kėdėje prie plastikinio stalo, ant kurio primėtyta greitojo maisto likučių, cigarečių nuorūkų ir nukarpytų nagų. Raudoni dredai nukarę ant jos skruostų lyg puikūs variniai laidai. Pasak Lucy, iš pradžių Kolumbijos nebuvo jos kelionių planuose, juo labiau čia nebuvo ir prastai pagarsėjusio Medeljino, tačiau kai atvyko į Pietų Ameriką, visi, ką sutikdavo, pasakojo pačių nuostabiausių dalykų apie šią šalį. Ir tai nebuvo vien istorijos apie kokainą, visi pasakojo, kaip čia gražu ir kokie nuostabūs žmonės.

– Visi tikino, kad turiu ten nuvažiuoti, taigi aš ir atvažiavau.

Tačiau praėjus savaitei nuo atvykimo Lucy šalyje ničnieko nepamatė ir nesutiko vietinių žmonių. Ji šėlo klubuose.

– Daugiau nieko ir neveikiau, – nusijuokia ji. – Kol kas dar nieko nemačiau, tik linksminausi. Bet vartoju tik kokainą. Čia gali rasti visko, ko tik nori, bet kur. Bet man užtenka vien kokaino. Ir viskas. Gali jo gauti čia, nakvynės namuose. Visi turi. Kas nors nuperka, o tada visi pasidalijame. Žemų kainų ir aukštos kokybės derinys tiesiog veda žmones iš proto, – sako Lucy, – ypač turistus iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, šios šalys labai nutolusios nuo didžiųjų rinkų ir narkotikų kainos ten neįtikėtinai aukštos.

Prieš atvykdama į Andus Lucy niekada nebuvo bandžiusi kokaino. Ji pirmą kartą pavartojo Bolivijoje. Tada Peru. Dabar Kolumbijoje.

– Kuo toliau į šiaurę, tuo geresnė kokybė ir žemesnė kaina, visi, kuriuos sutinku, sako, kad čia be proto pigu, manau, todėl visi ir vartoja.

Pasirodo Gregas. Jo veidas sveikas, pečiai platūs, užsidėjęs baltus akinius nuo saulės. Jo kelionės į Medeljiną istorija – visai tokia kaip Lucy ir visų kitų: atvyko į Pietų Ameriką be jokių ketinimų užsukti į Kolumbiją, tačiau apsisprendė aplankyti šią šalį prisiskaitęs blogų ir „Facebooko“ rekomendacijų, pasak jų, naktinis Medeljino gyvenimas – vienas geriausių pasaulyje.

– Namuose apie Kolumbiją neteko girdėti nieko gero. Tačiau vos atvyksti į Pietų Ameriką ir pradedi kalbėtis, visi tvirtina priešingai. Žmonės, kurie daug keliauja, sako, jog tai – viena gražiausių šalių pasaulyje, ir bent kol kas manau, kad jie neklysta. Patyriau čia nuostabių dalykų.

Tačiau, visai kitaip nei Lucy, Gregas kol kas išbandė tik vieną potyrį.

– Pirmieji mano sutikti žmonės pasiūlė kokaino. Ne pirkti, tiesiog pasiūlė pasivaišinti. Draugiškai. Jie buvo iš Kolumbijos. Man nėra tekę patirti nieko panašaus – dalija koksą nemokamai! Tai nutiko, vos tik kirtau sieną. Jie nė nespėjo uždėti antspaudų ant mūsų pasų.

PASAKOJIMĄ, kaip kokainas užkariavo Kolumbiją, galima pradėti nuo įvairių praėjusio tūkstantmečio laikotarpių. Iki ispanų užkariautojui Francisco Pizarro 1502 m. atvykstant į Naująjį Pasaulį, rytinių Andų gyventojai jau tūkstančius metų kramtė kokos lapus – ne vėliau kaip nuo 3000 metų prieš Kristų. Šie lapai visada buvo ir vis dar yra svarbus simbolis ir religinis objektas daugelyje tenykščių kultūrų. Kokos lapas pats savaime yra nekenksmingas, net naudingas. Kokaino ir kokos lapo ryšys yra panašus kaip vynuogės ir vyno – gali kramtyti kiek nori ir neapsvaigti labiau nei nuo puodelio kavos. Architektai ir darbininkai, pastatę Maču Pikču, kramtė koką, kaip ir aimarai, kurie prieš tūkstančius metų pastatė Kalasasajos šventyklą dabartinėje Bolivijos teritorijoje, ir daugybė kitų tenykščių Andų genčių.

Koka buvo vienas pirmųjų augalų, pradėtų kultivuoti vakarų pusrutulyje, ir kai XVI a. ispanai turėjo pasirinkti – uždrausti ar leisti vietinę tradiciją kramtyti ją, kolonizatorių materialūs interesai nulėmė sprendimą: lapai ir jų lengvos psichotropinės savybės teigiamai veikė vergus sidabro kasyklose, tad buvo nutarta leisti vietiniams juos vartoti. Kai ispanai nuspręsdavo sumokėti savo baudžiauninkams atlygį, jie mokėdavo kokos lapais. Kai vyrai, vadovaujantys kasykloms, pamatė, kokį poveikį lapai turi jų darbuotojams, nutarė atverti kiek komerciškesnę kokos rinką. Tomas Feilingas knygoje „The Candy Machine: how cocaine took over the world“ („Saldainių mašina: kaip kokainas užvaldė pasaulį“) rašo, kad XVI a. buvęs šventas vietiniams gyventojams augalas buvo pradėtas naudoti kaip įrankis jiems eksploatuoti, taigi galima sakyti, kad ispaniškosios karūnos katalikų pasiuntiniai tapo pirmaisiais narkotikų prekeiviais Amerikoje.

Europoje šis augalas dar šimtus metų liko nepastebėtas, nes kelios kokos siuntos, pasiekusios Senąjį Pasaulį, buvo taip prastai supakuotos, kad per ilgą kelionę jūra jų turinys supuvo. Tik 1860 m. vokiečių chemikas Albertas Niemannas atrado, kaip iš lapų išgauti kokainą. Metodas buvo visai paprastas ir šiuo metu žinomas kiekvienam Bolivijos, Peru ir, žinoma, Kolumbijos ūkininkui. Praėjus keletui dešimtmečių po Niemanno mirties, farmacininkas iš Korsikos užregistravo kokaino prisotinto Bordo vyno – „Vin Mariani“ – patentą. XIX a. pabaigoje šis vynas pasaulyje tapo plačiai žinomas kaip gaivinantis gėrimas. Jis kaipmat išpopuliarėjo tarp intelektualų ir kultūrinio elito. Markas Twainas, Jules Verne, Abrahamas Lincolnas, Thomas Edisonas, Emile Zola, caras Aleksandras III, popiežius Leonas XIII ir daugelis kitų gyrė kokos vyną dėl jo gydomųjų savybių.

Davidas T. Courtwrightas knygoje „Forces of Habit: drugs and the making of the modern world“ („Įpročio jėga: narkotikai ir modernusis pasaulis“) teigia, kad „Vin Mariani“ visai netyčia tapo vieno garsiausių visų laikų prekės ženklo „Coca-Cola“ pirmtaku. 1892 m. įsteigus pirmąją „Coca-Colos“ bendrovę prasidėjo pirmoji kokos manijos banga pasaulyje. Gėrimas, kuris iš pradžių trumpai buvo pardavinėjamas kaip Peru vyno kola, tapo didžiule sensacija visame pasaulyje, ir dvidešimt dvejus metus kokaino ekstraktas buvo pagrindinis legendinio slaptojo „Coca-Colos“ recepto ingredientas. Tačiau kai 1914 m. JAV kongresas priėmė Harrisono narkotikų mokesčių aktą, „Coca-Cola“ turėjo pašalinti kokaino ekstraktą iš gėrimo formulės. Šiandien raudona ir balta – Peru vėliavos spalvos – pasak Tomo Feilingo, „vienintelis priminimas apie andišką „Coca-Colos“ kilmę“.

Panaši yra ir kokaino, kaip pramoginio narkotiko, istorija. Legendinėje 1884-ųjų esė „Über Coca“ („Apie koką“) Sigmundas Freudas entuziastingai susistemino teigiamus šio narkotiko, tuo metu priskiriamo prie medicininių preparatų, poveikius, gyrė jo efektyvumą kovojant su prastu virškinimu, alkoholizmu ir impotencija. Netrukus kokainą Europoje atrado kaip efektyvią vietinio nuskausminimo priemonę. Gabenimo problema buvo išspręsta, kai didelės farmacinės bendrovės, tokios kaip „Merc“, ėmė gaminti grynąjį kokainą Anduose, dar prieš paleidžiant jį į transatlantinę kelionę, o ne po jos. Industrializacija ir platus kokaino paplitimas ligoninėse ir tarp gydytojų lėmė, kad dideli narkotiko kiekiai pasklido ne tais keliais, kuriais turėjo, – vėliau tai nutiks ir su daugybe kitų narkotikų. XX a. pradžioje įprotis uostyti ir leistis miltelius paplito įvairiuose andergraundo sluoksniuose Europoje ir JAV. Pasaulyje, ar bent jau turtingosiose šalyse, prasidėjo pirmoji kokaino epidemija.

Tačiau jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui kokaino bumas nurimo. Iki pat aštuntojo dešimtmečio nebuvo užfiksuota jokių didesnių narkotiko konfiskavimo atvejų. Nors būtent septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai pasaulis ruošėsi įžengti į antrą didžiąją kokaino epidemiją, buvo pastebėtos kolonijinės šios problemos šaknys ir pasėta sėkla to, kas vėliau išaugs į naujojo tūkstantmečio neorevoliucinę etnopolitiką. Jungtinės Tautos, siekdamos uždrausti visas kokos formas, neatsižvelgė į svarbų šio augalo vaidmenį vietinėse kultūrose; 1961 m. buvo nuspręsta visą kokos augalą, įskaitant ir nekenksmingus lapus, įtraukti į draudžiamų narkotikų sąrašą. Taip buvo praskintas kelias herbicidams – tokia veikla iki šių dienų verčia Kolumbijos žemdirbius kreiptis pagalbos į partizanus.

Į pasaulinę sceną kokainas sugrįžo 1969 m., pasirodžius filmui „Easy Rider“ („Nerūpestingas keliautojas“), kurio epizoduose Dennis Hopperis ir Peteris Fonda kiša miltelius į savo motociklų degalų bakus. Tai buvo paskutiniai revoliucingo septintojo dešimtmečio metai, kai dominavo marihuana ir LSD, o kokainas vis dar buvo narkotikas, apie kurį plačioji auditorija žinojo labai nedaug. Būtent todėl jį pasirinko filmo scenarijaus kūrėjai: kanapės – pernelyg paprasta, o heroinas – pavojinga. Kokainas buvo iš tiesų spalvingas: naujas, egzotiškas ir smagus.

Kokainas pasižymėjo dar viena savybe, kuri lėmė jo įtaką Vakarų kultūroms. Bohemos ir avangardo sluoksniuose narkotikų vartotojai siekė pašėlusių haliucinacijų be jokių stabdžių, tačiau kokainas siūlė kitokių potyrių – nuo jo protas tapdavo aiškus, todėl šis narkotikas patraukė visai kitą žmonių sluoksnį. Viename žurnalo Time straipsnyje kokainas buvo pavadintas „narkotiku, kurį renkasi daugybė solidžių žmonių, siekiančių aukštesnio socialinio statuso“. Priešingai nei marihuana ar LSD, kokainas nebuvo siejamas su jokiu maištingu politiniu judėjimu ar kruvinais švirkštais, o tai, kad jis buvo per brangus paprastam žmogui, formavo nuomonę, jog tai aukštos klasės narkotikas. Kokainas idealiai tiko žmonėms, negalintiems pakęsti narkomanų. Kaip pastebėjo Tomas Feilingas ir kiti istorikai, 1975 m. priklausomybė nuo kokaino dar nebuvo plačiai pripažįstama.

Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje kokainas ėmė plisti lyg maras, jis pakeitė populiariąją kultūrą, milijonai žmonių tapo priklausomi, o svarbiausia – kokainas sunaikino demokratiją daugybėje neturtingų šalių. Tuo laiku išryškėjo trys bruožai, iki šiol būdingi augančiam ir vis kruvinesniam kokaino karui pasaulyje: paklausa neslūgsta; Jungtinių Valstijų karas su narkotikais plečiasi, kaip ir karas su terorizmu; tiek kokaino produkcija, tiek ir kova su šiuo narkotiku koncentruojasi vienoje vietoje: Kolumbijoje.

VIENAS GRAŽIAUSIŲ NATŪRALIŲ ANDŲ stebuklų – snieguota viršukalnė Karibų jūroje. Vos 45 kilometrus nuo kokosų palmių saulėtuose Karibų paplūdimiuose nutolusiai Šventosios Mortos kalnų grandinei priklauso aukščiausias pasaulyje pakrantės kalnas, o masyvo viršūnės siekia net 5800 metrų aukštį. Jei galėtume nukeliauti į praeitį ir užkopti į kalnus apsirūpinę tolimojo matymo žiūronais, atsidurtume tragiškos tris dešimtmečius trunkančios kokaino dramos geografiniame centre su nuostabiais vaizdais.

Žiūrint tiesiai į šiaurę, visai netoliese matyti Majamis, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ten prasidėjo karas tarp Kubos ir Kolumbijos gangsterių dėl pagrindinės prieigos prie tuo laiku klestėjusios JAV kokaino rinkos, jis įamžintas Briano De Palmos filme „Scarface“ („Žmogus su randu“).

Vakaruose, dar arčiau, – Panamos miestas, 1989 m. subombarduotas JAV prezidento George’o Busho vyresniojo nurodymu tada, kai šalies lyderis, CŽV agentas ir kokaino prekiautojas Manuelis Noriega nebegalėjo patenkinti JAV interesų Panamoje.

Šiek tiek šiauriau nuo Panamos kanalo, šalia Kolumbijai priklausančios narkotikų kontrabandai naudojamos San Andreso salos, yra Nikaragva – 1986 m. Irano–Kontros skandalo centras. Jungtinės Valstijos sumokėjo 48 milijonus dolerių Kontrai – teroristinei organizacijai, kurios karą prieš kairiosios krypties sandinistus finansavo kokaino kontrabanda ir JAV.

Dar šiauriau – Meksika, šiuo metu balansuojanti ties žlugimo riba, 2007–2010 m. čia užfiksuota daugiau nei 22 000 su narkotikais susijusių nusikaltimų. Situaciją paaiškina tai, kad išardžius Medeljino ir Kalio kartelius mafija ėmė kontroliuoti narkotikų kelią tarp Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų.

Rytuose, Šventosios Mortos kalnų papėdėje, prasideda 354 kilometrų ilgio džiunglių siena su Venesuela – socialistine valstybe, vos per keletą metų tapusia vienu svarbiausių kokaino kontrabandos kelių pasaulyje. Pasak Jungtinių Tautų, šiuo metu 40 procentų kokaino, kontrabanda gabenamo iš šiaurinių Andų į Europą, keliauja per Venesuelą.

Į pietus nuo snieguotų viršūnių matyti pati širdis – Kolumbija, viso pasaulio kokaino prekybos centras, iš kurio kiekvieną dieną į įvairius planetos kampelius išsiunčiama milijonai paketų miltelių. Tai chaotiška šalis, kurioje po Pablo Escobaro nužudymo 1993 m. nubudo patys baisiausi monstrai – sukarintos dešiniosios politinės krypties teroristinės grupuotės. Padedamos narkotikų pinigų, XXI a. pirmajame dešimtmetyje jos sugebėjo išsikovoti trečdalį vietų šalies Kongrese.

Įdomiausia, kad Šventosios Mortos kalnai yra vieta, kur visa ši istorija prasidėjo. Pastaruosius dešimtmečius Kolumbija gamino pagrindinę pasaulyje suvartojamo kokaino dalį, klausimas – kaip tai nutiko? Kokainas gali būti auginamas ir perdirbamas apytiksliai trisdešimtyje pasaulio šalių, tačiau laikui bėgant auginimo ir gamybos procesai susikoncentravo šioje šalyje. Kolumbija yra vienintelė valstybė, kurioje dideliais kiekiais gaminami visi trys labiausiai geidžiami pramoginiai narkotikai – kokainas, heroinas ir marihuana, jokiai kitai šaliai nelegali narkotikų gamyba nesukėlė tokių dramatiškų pasekmių. Buvimas svarbiausia kokaino tiekėja iš esmės pakeitė Kolumbiją daugeliu atžvilgių – nuo teisinių institucijų pertvarkymo iki esminių pokyčių gyventojų vertybių sistemoje, finansinių sąlygų šalyje diktavimo ir to, kad ginkluotas konfliktas tapo nuolatine visuomenės būsena. Narkotikams tenka vis svarbesnis vaidmuo ir Kolumbijos politikoje.

Šventosios Mortos kalnams būdinga klimato įvairovė – ledynai ir saulėti paplūdimiai, o žemiau esančiuose regionuose plyti tankūs atogrąžų miškai ir sausringos dykumos, kuriose gyvena pirmykštės vietinės gentys. Ši vietovė visada buvo atskiras organizmas – kultūriškai ir geologiškai ji lyg sausumos sala, kurią, kaip ir daugelį kitų Kolumbijos vietų, metų metus buvo vienodai sunku pasiekti tiek valdžiai, tiek įsibrovėliams.

Daugumoje Pietų Amerikos kampelių, kitaip nei dabartinėje Peru, Bolivijoje ar Meksikoje, nebuvo viešpataujančių inkų ar actekų imperijų, kurių lyderiai ar jėgos struktūros galėtų būti nugalėtos ir pavergtos ispanų. Kolumbijoje buvo šimtai mažų nepriklausomų genčių, kiekvienai jų būdinga sava kultūra, kalba, ekonomika ir istorija. Ispanai rado sprendimą problemos, kylančios iš jų nesugebėjimo valdyti šias gentis – jie ėmė gabenti vergus iš Afrikos. Tačiau dėl nepalankių geografinių Kolumbijos sąlygų – net trys kalnynai, ilgos abiejų vandenynų pakrantės, nė neminint to, kad pusėje šalies teritorijos veši džiunglės – daug vergų sugebėjo pabėgti, pasislėpti ir ilgainiui įsteigti mažas ir nepriklausomas bendruomenes toli nuo centrinių valdžios organų.

Narkotikų industrijai tokia socialinė ir kultūrinė regiono atskirtis, besitęsianti ir šiais laikais, neabejotinai buvo naudinga. Iki šių dienų decentralizacija ir diversifikacija – unikaliausi šalies bruožai, kurie, deja, yra neatskiriama idealių sąlygų kriminalinėms veikloms plisti dalis. Nelegali narkotikų gamyba ir prekyba Kolumbijoje prasidėjo septintojo dešimtmečio viduryje, Šventosios Mortos kalnai buvo pirmasis šios veiklos centras. Tačiau viskas prasidėjo ne nuo kokaino, o nuo marihuanos, kuri buvo mėgstamiausias kolumbiečių ir paties Pablo Escobaro narkotikas. Tada, kaip ir dabar, greito narkotikų gamybos struktūrų vystymosi varomoji jėga buvo nesibaigianti narkotikų paklausa Jungtinėse Valstijose.

Septintajame dešimtmetyje kanapių paklausos protrūkis JAV lėmė, kad Meksikoje ir Jamaikoje labai padaugėjo didelių marihuanos plantacijų. Dešimtmečio pabaigoje Baltieji rūmai įgyvendino didžiulę kampaniją prieš narkotikus: Meksikoje nuodingaisiais pesticidais buvo nupurkšta daugybė marihuanos laukų, tai sukėlė staigų naujų auginimo teritorijų poreikį – Kolumbijos ūkininkai mielai ėmėsi atsiradusios nišos. Izoliuoti, tinkamo klimato ir geografiškai pernelyg nenutolę nuo JAV rinkos Šventosios Mortos kalnai pasirodė pakankamai patraukli vieta amerikiečiams kanapių augintojams perkelti savo veiklą. Herbicidų purškimui Meksikoje artėjant prie pabaigos, 75 procentai visos Jungtinėse Valstijose surūkomos žolės buvo užauginama Kolumbijoje, Karibų jūros pakrantėje.

Iš pradžių Amerikos kanapių pionieriai keliavo į kalnus ir aprūpindavo nepasiturinčius ūkininkus sėklomis ir kitais ištekliais, reikalingais kanapėms auginti. Jau po keleto metų kolumbiečiai, įsikūrę kalnuose, buvo pajėgūs perimti plantacijų valdymą ir išstumti amerikiečius iš gamybos ir eksporto. Tačiau los gringos, amerikiečiai, kontroliavo pagrindinę rinką – JAV. Kalnų papėdėje įsikūrusio Santa Martos miesto laikraščiuose 1972 m. vis pasirodydavo straipsnių apie keistus vyrus, kurie atvirai gyrėsi uždirbantys didelius pinigus nelegaliai prekiaudami marihuana. Žinios apie pelningą žaliąjį derlių greitai sklido ir jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje marihuanos laukai ėmė dygti visoje šalyje. Visiems regionams, kur vyko šis procesas, buvo būdingi du bruožai, ateityje tapsiantys itin svarbūs kitam Kolumbijos narkotikų bumui: šie regionai buvo neseniai apgyvendinti ir nepasiekiami vyriausybės institucijoms.

Tų laikų eksporto organizacijų, Medeljino ir Kalio kartelių pirmtakų, struktūros buvo gana paprastos. Jas sudarė daugiausia ūkininkai – tenykščiai žmonės, vergų palikuonys arba mestizo naujakuriai, ieškantys naujų žemių – dirbdavę žemę vietiniams eksportuotojams, kuriems paprastai priklausydavo keletas lėktuvų pakilimo takų ar nedidukas uostas ir kurie susitardavo su importuotoju kitame Karibų jūros krante.

Dauguma augintojų, įsikūrusių aplink Šventosios Mortos kalnus, buvo kilę iš šio regiono, ir daugelis jų nusprendė atsisakyti kanapių auginimo po kelių pelningų sezonų. Uždirbtų pinigų pakako grįžti prie legalios žemdirbystės, nerizikuojant savo patogiu gyvenimu. Marihuanos karštinė, la bonanza marimbera, šiandien Kolumbijos folklore romantizuojama kaip laukinė ir nerūpestinga era – tikriausiai todėl, kad ji akivaizdžiai kontrastavo su vėliau prasidėjusiu smurtu, o ne todėl, kad buvo ypatinga pati savaime.

Žaliąjį bumą nuo netrukus prasidėsiančio baltojo skyrė vienas svarbus kultūrinis bruožas, turėjęs didelės įtakos tam, kas įvyks kiek vėliau, kai jau devintajame dešimtmetyje Kolumbija taps viena žiauriausių vietų pasaulyje. Šis bruožas taip pat padėjo kurti to laikotarpio „rožinių akinių“ reputaciją – žaliasis bumas buvo aristokratiškas. Kolumbijos kaimo vietovės, kaip Karibų jūros pakrantės gyvenvietės, visada buvo feodalinės. Kultūriniu kapitalu apsirūpinę žemių savininkai giliomis kišenėmis ramiai ir taikiai karaliavo. Turėdami daugiau galios nei politikai ir ekonomistai, jie vadovavo gyventojams ir valdė infrastruktūrą. Jei žemių valdytojas nebuvo meras, gubernatorius, prezidentas ar koks nors kitas išrinktas pareigūnas, jis buvo kaimynas, pusbrolis, verslo partneris arba bičiulis la clase política – politikų klasės, kuri amžių amžius valdė Kolumbijos kaimo vietoves naudodama strateginį smurtą. Kai tik pradėjo gausiai byrėti iš kanapių gaunamas pelnas, vietinis valdžios elitas sustiprino su narkotikais susijusios veiklos kontrolę ir atotrūkis tarp neturtingų kalnų ūkininkų ir transportuotojų, prekybininkų ir eksportuotojų (los marimberos) dar padidėjo. Natūralu, kad esant tokiai situacijai įtakingos žemvaldžių šeimos – šioje patriarchalinėje visuomenėje dažniausiai jauni vyrai – ėmė kontroliuoti prekybą. Ši dinamika tarp izoliuotos ir neraštingos žemdirbių populiacijos ir elito klasės, turinčios lengvą prieigą prie pakrantės ir jos infrastruktūros (jie arba buvo tos žemės savininkai, arba galėjo papirkti tuos, kurie ją administruoja), buvo būtina sėkmingam eksportui.

Iš pradžių kanapes transportavo mažais krovininiais laiveliais ir nedideliais lėktuvais, kylančiais iš prieplaukų ir besileidžiančiais siauruose privačių žemių ruoželiuose. Tačiau, visame pasaulyje augant paklausai, atsirado naujų, efektyvesnių būdų. Kanapių magnatai investavo į didesnius orlaivius, ypač DC-3, lėktuvai naktimis kilo iš komercinio oro uosto Santa Martoje. Oro eismo kontrolieriai, apsauga ir Kolumbijos civilinės aviacijos tarnyba (KCAT) buvo papirkti siekiant užtikrinti oro uostų slaptumą. Kylant lėktuvams su kanapių kroviniais būdavo išjungiama elektra.

Nuo to laiko KCAT direktoriui priklausė svarbiausias vaidmuo narkotikų prekyboje (artėjančio bumo metu šis vaidmuo taps dar reikšmingesnis), ir labai dažnai tai turėjo lemtingų pasekmių šias pareigas einančiam žmogui. KCAT tapo dūzgiančiu epicentru, jį apraizgė žmogžudystės ir politiniai skandalai. Tarnyba vis dar yra dėmesio centre tų, kurie bando atskleisti tikrąjį valdžioje buvusių politikų vaidmenį narkotikų prekyboje. Álvaro Uribe, garbinamas dešiniosios pakraipos Kolumbijos prezidentas 2002–2010 m., nuo 1980 iki 1982 m. ėjo KCAT direktoriaus pareigas. Pasak Césario Gavirios, kuris buvo prezidentas 1990–1994 m., Uribe buvo priverstas atsistatydinti, nes ignoravo savo artimiausio pavaldinio, politiko ir valstybės tarnautojo Césario Villegaso veiksmus. Pastarasis daugelį metų bendradarbiavo su mafija ir garantavo oro uostų prieinamumą stiprėjantiems kokaino karteliams. Nežinia, kiek tiesos Uribe žodžiuose apie jo vaidmenį tuometiniuose narkotikų sandoriuose, tačiau, šiaip ar taip, narkotikų magnatų veikla, susijusi su Civilinės aviacijos tarnyba, paliudija: marimbos (marihuanos) suklestėjimas buvo korumpuotos politinės kultūros pradžios taškas, netrukus tai tapo nuolatine realybe, sistema, kurioje žemės savininkai, politikai, generaliniai direktoriai ir narkotikų prekeiviai susivijo į nuolat augantį klampų ir kruviną tinklą.

Tai, jog marimbos bumas kilo iš aristokratiškų sluoksnių, suteikė jam kiek absurdišką „gerų vyrukų“ sėkmės atspalvį, tačiau kokaino bumo, kurį kontroliavo Pablo Escobaro Medeljino kartelis ir kurio šaknys siekė kur kas mažiau idealizuojamą vidurinę miesto klasę, įvaizdis buvo visai kitoks. Los marimberos jau turėjo galią, kurią Escobaras ir jo vyrai siekė užsitikrinti žudydami visus, stojusius jam skersai kelio. Šiuolaikinėje Kolumbijos literatūroje ir liaudies muzikoje gausu dažnai itin kandžiai vaizduojamų kultūrinių kontrastų tarp marimberos ir coqueros (kokaino rinkos atstovų). Garsi Kolumbijos televizijos žvaigždė, turinti ryšių abiejose barikadų pusėse, apibūdino šį kontrastą aprašydama susitikimą su Dávilomis – viena galingiausių pakrantėje žemvaldžių šeimų, kuri kontroliavo kanapių bumą ir visai atsitiktinai artimai draugavo su Kolumbijos numylėtu prezidentu Alfonso Lópezu Michelsenu. Ji rašė:

„Kitaip nei kokos vyrukai, kurie, išskyrus keletą išimčių (pavyzdžiui, Ochoa), priklausė žemiausiajai arba žemesniajai vidurinei klasei, Dávilų šeima buvo neatskiriama pakrantės aristokratijos dalis. Los coqueros – žemi ir nepatrauklūs, o kanapių karaliai – aukšti ir išvaizdūs. Daugybė Dávilų šeimos moterų ištekėjo už galingų vyrų – prezidento Lópezo Pumarejo, prezidento Turbay’aus sūnaus ar Julio Mario Santo Domingo – turtingiausio žmogaus Kolumbijoje.“

Kitas aristokratiškas bruožas, neatsiejamas nuo žaliosios karštinės, – nebaudžiamumas. Kolumbija buvo ir yra vieta, kur viską galima nupirkti: jei tik tavo vardas ir odos spalva tinkami, o banko sąskaitoje guli solidi suma – gali būti ramus, bent jau dėl valdžios. Regionuose, išlaikiusiuose patriarchalines ir feodalines tradicijas bei nebaudžiamumo suvokimą ir susijusiuose su marimbos bumu, neretai vešėjo kraštutinė, kartais nutrūktgalviška jaunų vyrų iš turtingų baltųjų šeimų arogancija. Los marimberos būdingas nerūpestingas laisvumas ir svaiginantis buvimo bangos viršūnėje pojūtis virto begėdišku nesiskaitymu, kartais išeinančiu net už šalies ribų. Juanas Miguelis Retalis, jaunuolis iš Santa Martos aukštuomenės, skraidino savo DC-6, pilną marihuanos, į Džetmorą Kanzase. Lėktuvas nusileido penkių kilometrų ilgio kelio ruože – tik pirma jo partneris sukėlė dvi netikras sunkvežimių avarijas abiejuose atkarpos galuose ir šitaip sustabdė eismą. Retalį suėmė, jo išpirka siekė milijoną JAV dolerių. Vaikinas lengva ranka susimokėjo ir juokdamasis išskrido atgal į Santa Martą.

1978 m. marimbos karštinė ėmė slūgti, vyko procesai, vėliau tapsiantys įprastu reiškiniu. Jungtinės Valstijos atskleidė ryšius tarp marihuanos prekybininkų ir Julio Césario Turbay’aus, Kolumbijos prezidento Lópezo Michelseno įpėdinio; kai Baltieji rūmai pradėjo abejoti Kolumbijos vyriausybės siekiu kovoti su narkotikų industrija, siekdamas sugrąžinti pasitikėjimą Turbay’us gerokai padidino karines pajėgas. Jis pradėjo narkotikų valymo kampaniją: buvo išnaikintas marihuanos derlius, susprogdintos perdirbimo įmonės, o eksportui naudojami laivai ir lėktuvai – konfiskuoti. JAV imta auginti vis daugiau kanapių, nes pavyko išveisti atsparesnes rūšis. Naujoji veislė sinsemilla, kurią galima auginti beveik visur, net ir tokiose mažose erdvėse kaip balkonas, netrukus paplito Jungtinėse Valstijose, taip pat atsirado daugybė auginimo vadovų. Sutapus šiems įvykiams, Kolumbijos marihuanos verslo pelnas ėmė smukti.

Tuo metu apsukrūs narkotikų verslo atstovai jau žinojo apie fatališką situaciją Kolumbijoje. Marimbos karštinė atskleidė išbaigtą ir jų tikslams puikiai tinkamą sistemą: visa apraizgęs skurdas, rasizmas, nebaudžiamumas, korupcija ir smulkūs narkotikų magnatai, taip pat puiki strateginė geografinė padėtis, – tai ideali vieta nelegalioms gėrybėms gaminti. Paaiškėjo, kad Kolumbija nesunkiai gali prisitaikyti prie pačių įnoringiausių impulsų, sklindančių iš, atrodo, nepasotinamų narkotikų rinkų šiaurėje. Marimbos karštinės metu prekeiviai neskaičiavo dolerių, o juos svėrė. Be to, iškilo nauja armija budrių narkotikų pionierių, puikiai užuodžiančių pelną, tuo pat metu viso pasaulio turtingųjų svetainėse ėmė populiarėti naujas narkotikas. Toks buvo devintasis dešimtmetis, kurį geriausiai apibūdina pasakymai „klestėjimas“ ir „auksinis jaunimas“. Praėjus vos keletui metų vienas produktas, vienas miestas ir vienas vyras patrauks viso pasaulio dėmesį, o Kolumbija, kaip ir pasaulis, pasikeis visiems laikams.

MEDELJINO MIESTAS nusidriekęs per visą žaliąjį slėnį, nuo ten, kur vakarų ir centrinė kalnų grandinė susilieja į didžiulę rodyklę, nukreiptą Karibų link. Kalnų žiedas supa dangoraižius miesto centre, o šiaurėje ir vakaruose lūšnynai nusėja kalnų šlaitus lyg paskleistos čerpių šukės. Piečiau įsikūręs El Poblado metropolis daug kuo primena prestižinius Los Andželo rajonus: visureigiai rieda miesto gatvėmis, kuriose rikiuojasi žėrintys pastatai, susipinantys į bankų, prabangių parduotuvėlių ir restoranų labirintą. Per visą rajoną čiurlena vandens srovelės, šen bei ten augančios kokosų palmės meta ant praeivių taip reikalingą šešėlį nuo nepaliaujamai spiginančios saulės. Paulas Thoresonas – trisdešimt trejų metų norvegų kilmės amerikietis iš Sietlo – visai netyčia atvyko čia prieš šešerius metus ir pamanė, jog atsidūrė danguje:

– Idealus klimatas, „karštos“ merginos, ir nuostabus naktinis gyvenimas. Dievinu šią vietą.

Žemesnė El Poblado dalis nusėta „Blockbuster“ nuomos punktų ir restoranų „McDonald’s“, kiek aukščiau į kalvą kylančiose gatvėse galima rasti įmantresnių europietiškų vyno krautuvėlių, kavinių ir itališkų kepyklėlių. Vienos iš šių gatvių gale, tarp skrudinamos kavos ir ką tik iškeptų keksiukų kvapų, įsispraudęs Paulo Thoresono „Casa Kiwi“ – pirmieji El Poblade atsidarę svečių namai.

Braukdamas į uodegą surištus plaukus Paulas paaiškina, kad nebepriima svečių, kurie vartoja kokainą prie jo darbuotojų:

– Netrukus tai tapo nebevaldoma. Teko išspirti būrį žmonių, kai sužinojau, kuo jie užsiima. Svečiai pradėjo prekiauti narkotikais, daugelis jų apsistodavo net keletui mėnesių. Žmonėms pernelyg patiko šis miestas, jie ėmė ieškoti būdų užsidirbti, tačiau nenorėjo mokyti anglų kalbos. Tada jie sudarė sandorį su kažkokiu kolumbiečiu, kuris pardavinėjo pigų kokainą, – pasakojo Thoresonas, – tokie ilgalaikiai svečiai pirkdavo didelius kiekius ir pasidalydavo. Jie pardavinėdavo žmonėms, apsistodavusiems svečių namuose, ir riebiai užsidirbdavo. Buvo beprotiška. Kokainas čia neįtikėtinai pigus. Tačiau pagaliau susivokiau.

„Casa Kiwi“ atsidarė prieš penkerius metus. Netylant klegesiui apie Medeljiną tinklaraščiuose ir „Facebooko“ tinkle, reikalai judėjo pasakišku greičiu. Thoresonas jau pastatė kelis priestatus, o šioje miesto dalyje tai tėra vieni iš daugybės svečių namų, veikiančių lyg mažytės oazės žalioje klestinčioje jūroje. Klimatas ketinantiems čia investuoti fantastiškas, o „Casa Kiwi“ nebeturėjo laisvų vietų praėjus vos šešiems mėnesiams nuo atidarymo dienos. Visa tai tęsėsi, pinigai tiesiog plaukė. Thoresonas jau milijonierius.

– Negaliu skųstis.

Vienas iš svečių namų darbuotojų ateina paklausti Don Paulo, ar galėtų paskambinti. Prašymas atmetamas. Iš nedidelės terasos jis apžvelgia savo kūrinį. Apačioje liesas vaikinas Che Guevaros marškinėliais į internetinį tinklalapį kelia paskutinio vakarėlio nuotraukas, atvyksta keletas vyrukų, nešinų vaškuotomis banglentėmis, visur primėtyta naktines linksmybes reklamuojančių skrajučių.

Norint išlaikyti šį klestintį verslą, Thoresonui tereikia pasirūpinti, kad narkotikų vartojimas svečių namuose būtų kontroliuojamas. „Casa Kiwi“ nėra betoninio bunkerio ir atviros prekybos narkotikais, svečių namų internetiniame tinklalapyje – aiškūs įspėjimai su antrašte „Ketinate vartoti kokainą Kolumbijoje?“ Visais būdais siekiama skatinti lankytojus „gražiai elgtis“: nepersistengti mėgaujantis įvairiausiais malonumais, o svarbiausia – nedaryti to atvirai. Atsakingas elgesys čia labai vertinamas.

– Daugybė jaunuolių atvyksta vien dėl narkotikų. Tikrai dėl nieko kito. Jie mano, kad yra jėgiška šniaukti kokainą Pablo Escobaro mieste, be abejo, kai tik atsidarėme ir ėmėme garsėti savo vakarėliais, vyko daug šitokių dalykų. Tačiau toks elgesys sukuria prastą atmosferą ir pripildo erdvę neigiamos energijos. Kai daug žmonių vartoja narkotikus, įtampa tokia, kad gali peiliu pjaustyti. Tai labai intensyvu. Iš pradžių maniau, kad vakarėliai padeda verslui, ir šitai, žinoma, iš dalies tiesa: kai žmonėms smagu ir jie gerai leidžia laiką, jie leidžia pinigus. Taigi buvau labai atviras, tačiau žvelgiant plačiau tokie dalykai prišaukia bėdos. Tai tampa žemyn besisukančia spirale.

Brendimas, kurį patyrė „Casa Kiwi“, atspindi viso Medeljino miesto patirtį – nuo tada, kai jis garsėjo kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė. Prekyba narkotikais nė kiek nesumažėjo ir dabar. Nusikalstamumo tinklai liko lygiai tokie pat stiprūs kaip ir praeityje, o Medeljino, kaip pasaulio prekybos narkotikais centro, vaidmuo nė kiek ne mažiau ryškus nei kartelio laikais. Vienintelis skirtumas, kad nieko nebedaroma atvirai. Tuo jau pasirūpinta. Escobaro įpėdiniai – gudresni ir įžvalgesni verslininkai, suvokiantys, kad verslui, ypač nelegaliam, niekas nekenkia labiau nei smurtas, karas ir žiniasklaidos dėmesys. Dešimtajame dešimtmetyje kokaino gamyba Kolumbijoje padvigubėjo, tačiau šį kartą Medeljinas buvo pagerbtas viso pasaulio antraštėse, nes iš „žmogžudysčių miesto“ virto „ateities miestu“.

Ir tai nebuvo melas. 1991 m., kai situacija buvo prasčiausia, Medeljine 100 000 gyventojų teko 381 žmogžudystė, 2007 m. skaičius sumažėjo iki 26, tai prilygsta Vašingtonui ir Los Andželui. The Washington Post pavadino tai „Medeljino stebuklu“, The New York Times paskelbė straipsnį antrašte „Narkotikų kontrabandininkų tvirtovė randa kitus namus“, o Newsweek išspausdino „Geri laikai Medeljine“.

Naujoji saugaus Medeljino miesto reputacija dominavo žiniasklaidoje, kol įvyko vienas didžiausių Lotynų Amerikos istorijoje politinių skandalų – buvo atskleista, kad naujosios vertybės grįstos visai ne taika ir ramybe, kaip buvo skelbiama, o giliai įsišaknijusiais narkotikų pinigais ir teroru, visai kaip Pablo Escobaro laikais. Akademikas Forrestas Hyltonas apybraižoje „Extreme Makeover – Medellín in the New Millennium“ („Ekstremalūs pokyčiai: Medeljinas naujajame tūkstantmetyje“) rašė: „Po 2000 m. teroras buvo tikroji sutaikymo priemonė, lėmusi reformas, reikalingas siekiant paversti Medeljiną turistų ir investuotojų rojumi. Ši civilizacija – barbariška. Kaip liudija masinių kapaviečių ekshumacija, net mirusieji nėra saugūs.“

Tai ilga, žiauri ir sudėtinga istorija. Tiesa buvo slepiama daugelį metų, kol 2009 m. povandeninės narkotikų industrijos srovės, kurios vis dar buvo labai galingos, iškilo į paviršių. Skurdas ir žiaurumas vėl susivienijo, kaip tai nutiko daugybę kartų Kolumbijos istorijoje, ir vėl liejosi kraujas. Tačiau visa tai vyko šešėlyje, patogiau buvo šitai nuslėpti nuo laimingo jaunimo „Pit Stop“, „Casa Kiwi“ ir kitose Medeljino oazėse.

ŠŪVIAI PASIGIRDO praėjus kelioms akimirkoms nuo tada, kai Diego išėjo iš namo. Iš viso buvo septyni. Vilkėdama vien marškinius ir apsijuosusi rankšluosčiu Lina išbėgo į gatvę, ten tysojo kūnas žmogaus, su kuriuo ji praleido dvidešimt šešerius metus. Diego gulėjo kraujo klane prie durų. Lina nualpo. Jam buvo šauta keturis kartus į galvą ir tris į pilvą. Mažyčiai tarsi plastikiniai smegenų gumulėliai buvo įstrigę plaukuose.

– Tai įvyko prieš penkis mėnesius ir devynias dienas.

Lina Cuevas sėdi šalia papuoštos eglutės viename prasčiausiai pagarsėjusių Medeljino mikrorajonų – Comuna 13. Ji skaičiavo dienas nuo šio įvykio. Nors Linai dvidešimt šešeri, ji neatrodo vyresnė nei aštuoniolikos, pasakodama savo istoriją suka plaukus į uodegėlę, veidas dar apvalus, tačiau kiek sumenkęs. Ji tvardosi ir neatrodo nė trupučio nustebusi dėl to, kas nutiko.

– Jie kovoja siekdami pasidalyti Medeljiną tarpusavyje.

Diego buvo Linos brolis, jis tik vienas iš daugybės jaunų vyrų, netekusių gyvybės kovose dėl narkotikų veiklos centrų pasidalijimo. Medeljinas, Kalis ir Bogota nėra vien finansų metropoliai ir nepakeičiami pinigų plovimo, prekybos ginklais ir viso kito, kas susiję su pasauliniu kokaino eksportu, centrai – šie miestai yra savarankiškai augančios rinkos. Nors JAV ir Europoje taip geidžiami milteliai niekada nebuvo itin populiarūs Kolumbijoje, situacija greitai keičiasi. Augant turizmui, tarptautinės pagalbos sektoriui, daugėjant užsienio investicijų ir kalbos mokyklų, suvokimas apie amerikiečių ir europiečių psichotropinių medžiagų pomėgius taip pat išsiplėtė. Vietinė paklausa įsisiautėjo.

Diego dirbo organizacijai, kontroliuojančiai narkotikų prekybą viename Medeljino mikrorajonų, ir buvo eilinė auka kruvinoje visos šalies realybėje. Kai viena ginkluota grupuotė viešpatauja teritorijoje, būna ramu, žmonės – patenkinti ir laimingi. Paprastai gyventojams, bent jau neturtingiems, visai nerūpi, ar kontrolė partizanų, sukarintų grupuočių, ar valdžios rankose, svarbiausia, kad būtų taika ir stabilumas. Tikrasis chaosas įsisiautėja, kai prasideda kovos dėl teritorijų ir didelio masto žudynės.

Taip pat ir su narkotikais. Maršrutai, laboratorijos, auginimo teritorijos ir pardavimai – viskas gana ramu ir visai nekrinta į akis tol, kol vienas narkotikų baronas ir jo karinis aparatas kontroliuoja teritoriją. Tačiau vos tik jį suima arba nužudo, užverda pragaras: buvusios taikios teritorijos netrukus virsta sunkiai įsivaizduojamo žiaurumo karo zonomis. Skurdas taip plačiai paplitęs visoje kokaino teritorijoje nuo Bolivijos iki Peru, Kolumbijos, Centrinės Amerikos, Meksikos ir Venesuelos, kad, subyrėjus nors vienai grandinės daliai, atsiranda tūkstančiai kandidatų, pasirengusių užimti atsilaisvinusį postą. Dalis smurto, kurį skatina kokaino industrija, – tai žudynės policininkų, prokurorų, politikų, žurnalistų ir kitų, stojančių skersai kelio mafijai ir jos finansiniams interesams, tačiau daugiausia žūsta neturtingų jaunų vyrų, kovojančių dėl vietos kriminalinėje hierarchijoje.

Mirus Escobarui, Medeljino kriminalinius elementus prižiūrėjo Diego Murillo, dar žinomas kaip Don Berna, vienkartinis El Patróno partneris, tuo metu buvęs Kolumbijos kariuomenės ir JAV karo prieš Medeljino kartelį sąjungininkas. Kol jis geležiniu kumščiu valdė miesto kriminalinį pasaulį, buvo ramu. Bernos filosofija buvo gana paprasta – nesiūbuok valties. Jis paisė įstatymų ir stiprino esamas jėgos struktūras, todėl jam buvo leista veikti netrukdomam. 1998–2002 m. Don Berna, padedamas kariuomenės, sėkmingai susidorojo su visomis partizanų grupėmis Medeljine, ir tada laikinai sumažėjo žmogžudysčių skaičius, bet 2001 m. miestas vėl paskelbė beprecedentę statistiką – 220 žmogžudysčių 100 000 gyventojų. Tačiau sudavus smūgį paskutinei miesto tvirtovei – Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia (FARC) – įsivyravo taika. Netrukus Don Berna valdė 200 nusikalstamų gaujų, kurioms priklausė 8000 jaunų vyrų. Žmogžudysčių skaičius gerokai sumažėjo. Kol teisėsauga nekišo nagų prie narkotikų verslo ir kitų, rafinuotesnių, nelegalių veiklų, susijusių su jo kriminaliniu sindikatu, Berna mielai bendradarbiavo su vyriausybe: kovojo su vietiniais revoliucionieriais ir stengėsi pažaboti gatvės nusikaltimus, tokius kaip plėšimai, automobilių vagystės, prievartavimai, riaušės ir kiti prieš visuomenę nukreipti veiksmai.

Atrodė, kad Medeljinas pagaliau įžengė į savo aukso amžių. Deja, su tuo buvo susijusios ne tik partizanų, bet ir tūkstančių nekaltų žmonių mirtys. Už žmogaus teises kovojančios organizacijos nuolat pranešdavo apie lūšnynuose randamus kūnus. Don Berna vėliau aiškins, kad tai buvo kaina, kurią tenka mokėti siekiant atkurti „klimatą investicijoms, ypač užsienio, tai yra būtina, jei nenorime būti palikti globalizacijos užnugaryje“.

Diego Cuevaso nuosmukį lėmė tai, kad Don Bernos valdymas baigėsi, kaip ir prieš jį karaliavusio Escobaro. Siekdama demobilizuoti Kolumbijos sukarintas grupuotes, 2000 m. vyriausybė įgyvendino demobilizacijos programą. Berna kartu su daugybe kitų narkotikų teroristų nusprendė pasiduoti mainais į gerokai trumpesnį bausmės už vykdytas masines žudynes laiką. Dauguma kalinių, įskaitant ir Berną, sėkmingai tęsė nelegalią veiklą iš kalėjimo, kaip kadaise tai darė ir Escobaras, todėl 2008 m. gegužę vyriausybė išdavė trylika sukarintų organizacijų lyderių Jungtinėms Valstijoms. Po metų JAV pripažino Don Berną kaltu dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų ir nuteisė šį antikomunistą, atnešusį Medeljinui taiką, trisdešimt vieniems metams kalėjimo.

Kai Jungtinėse Valstijose nuteisė Don Berną, jo mafijos tinklas – La Oficina de Envigado – ėmė byrėti. Prasidėjo masinis sumišimas, netrukus buvo atlaisvinti nauji postai. Niekas nežinojo, kieno įsakymams paklusti, paranoja ir žmogžudystės išplito visose narkotikų industrijos pakopose. Tapo aišku, kad viena pelningiausių kokaino infrastruktūrų pasaulyje, langas į Karibus, jau nebėra tvirta sistema kaip kadaise. Niekas nebelaikė vairo savo rankose – buvo galima imti viską. Karas tapo realybe, prasidėjo gaujų karai, pašoko žmogžudysčių skaičius, ir netrukus tapo aišku, kad be paties Don Bernos naujojo Medeljino saugumo negalėjo užtikrinti nei policija, nei kariuomenė. 2009 m. vien Medeljine buvo įvykdytos 2185 žmogžudystės, tai du kartus daugiau nei 2008 m., ir beveik visi nužudymai buvo susiję su narkotikais.

Linos brolio Diego rangas toli gražu nebuvo vienas aukščiausių, o jo likimas susiklostė kaip ir daugybės kitų. Diego darbas, kurį šis atlikdavo važinėdamas motociklu, buvo paprastas – surinkti kasdienę duoklę iš įvairių taškų ir nuvežti ją reikiamam žmogui tam tikru laiku – visiškai aiški užduotis. Tačiau kai gaujos lyderis buvo nužudytas, prasidėjo kovos tarp gaujos vidurinių rangų ir grupė, kuriai dirbo Diego, išsiskirstė. Tai sukėlė chaosą. Kuri gauja, kuris lyderis yra stipriausi? Kas galėtų užimti aukščiausią postą? Tai itin aktualūs žemiausiems rangams klausimai; jie turi greitai pasirinkti naują lyderį, kurį rems ir kuriam dirbs, o tada belieka melstis, kad sprendimas būtų teisingas ir kad grupė, iš kurios išėjo, neturėtų laiko keršyti tol, kol naujoji organizacija užtikrins apsaugą. Būtent čia Diego padarė lemtingą klaidą.

Lina nuduria akis į žemę. Jos brolis nebuvo vienintelis iš jos pažįstamų žmonių, kuris sumokėjo gyvybe, – du artimiausi Linos draugai taip pat neseniai buvo nušauti. Nors tos dvi mirtys nebuvo susijusios, abu buvo nužudyti tą pačią dieną. Prieš šešis mėnesius, prieš pat jos brolio mirtį, buvo nužudytas ir Linos vaikinas. Dar seniau jos dėdė.

– Šitoks smurtas – visiškai naujas. Iki tol niekada nebijojau. Mano dukrai septyneri, prieš šiuos įvykius leisdavau jai žaisti kieme. Dabar niekuomet taip nepasielgčiau. Mama nebuvo išėjusi iš namų nuo tada, kai nužudė Diego. Mums teks kraustytis iš čia. Fakto, kad jį nužudė prie pat namų durų, tiesiog negali pamiršti. Niekada negalėsi. Kaskart atidarius duris persmelkia.

VIETOJE, KURIĄ HÅKANAS vadina „prekybos centru“, – Barrio Antioquia, pirmaujančiame Medeljino narkotikų rajone, – 50 000 pesų kupiūros keliauja iš vienų nekantraujančių rankų į kitas. Visa tai vyksta vietoje, primenančioje įprastą biuro reikmenų parduotuvę, kol žmonės maloniai leidžia laiką lauke. Rajonas vibruoja nuo įvairiausių veiklų. Laiminga motina vaikštinėja vežimėlyje stumdama čiauškančią dukrą. Senukas rieda gatve ant dviračio, kukurūzų spragėsių dėžutė pavojingai balansuoja ant vairo. Vyrai, susėdę ant plastikinių kėdžių, išrikiuotų palei šaligatvio kraštą, iš rankų į rankas siunčia mažas brendžio taureles. Garsiakalbiai plyšauja salsos garsais ir oras prisipildo marihuanos kvapo. Penktadienis. Žmonės juokiasi ir linksminasi. Paskutinį kūną jau nutempė, šaligatvį nuvalė.

Alonso, Javieras ir Deyneris taupo naujam pirkiniui – Llama Martial.38 – ypatingam revolveriui. Nežinia, kam jis bus naudojamas. Galbūt atkeršyti žmogui, lygiai prieš šešis mėnesius čia nužudžiusiam Javiero brolį. Arba Alonso jį panaudos kitai užsakomajai žmogžudystei įvykdyti. O gal Deyneriui jo prireiks naujai suformuotoje vigilante grupėje, kuri savo rajone stengiasi sumažinti nusikalstamumą. Gal visiems šiems dalykams.

Alonso, samdomas žudikas, dabar valosi akinius, jis šiek tiek pasitraukia į šalį prieš pradėdamas filosofuoti apie specifines sritis, kurias apima jo kompetencija: žmogžudystes ir narkotikus. Daugiausia apie pastaruosius, nors pirmoji dažniausiai visuomet būna antrųjų pasekmė.

– Čia valdžia priklauso ne žmonėms, o narkotikams. Tai jie nulemia visus priimamus sprendimus ir viešpatauja. Visus karus ir susirėmimus tarp gaujų, lyderių, vaikų, mafijų, miestų, rajonų – viską galima priskirti narkotikams. Kokainas – pagrindinis kaltininkas, tačiau marihuanos vaidmuo taip pat svarbus. Tiesą sakant, santykis yra penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Priežastis, kodėl Barrio Antioquia tiek smurto, ta, kad istoriškai šioje miesto dalyje vyksta daugiausia su narkotikais susijusios veiklos. Narkotikai parduodami ties kiekvienu gatvės kampu. Kiekviename užkaboryje ir plyšyje.

Iš kitapus gatvės esančio balkono blykčioja Kalėdų dekoracijos, gatvėje zuja motoroleriai, taksi automobiliai ir visureigiai. Kartkartėm kas nors atlieka staigų judesį tarp automobilio lango ir pagrindinių pastato durų, bet šiaip narkotikai čia juda nepastebimai, išnyksta maloniame kasdieniame bruzdesyje. 80 procentų vietinių gyvena iš narkotikų, likę 20 sukasi, nes gauna remesas – tai pinigų perlaidos, kurias šeimos nariai siunčia iš JAV ar Europos. Vaistinės, raštinės reikmenų parduotuvės ir barai veikia kaip narkotikų prekybos priedanga, didžioji dauguma narkotikus čia perkančių klientų tiksliai žino, kurio prekeivio jie ieško ir kokia kaina gali įsigyti prekę bet kuriuo metu. Visa prekyba vyksta tyliai.

Staiga pasirodo du policijos motociklai ir sustoja pačiame sankryžos viduryje. Alonso suprunkščia:

– Čia nedidelis reidas, ilgai netruks.

Įprastiniai policijos patikrinimai Barrio Antioquia – tik pareigūnų pastangos pagerinti savo įvaizdį. Alonso paaiškina, kad šie du vyrai žėrinčiomis liemenėmis sustojo viduryje gatvės todėl, kad yra nepatenkinti savo mažu uždarbiu. Šiaip jie tiesiog pravažiuoja ir susirenka kyšius, kurie lyg atlyginimai laukia jų vienoje iš parduotuvių. Tačiau šįvakar kažkas negerai – jie gavo mažiau nei įprastai, todėl suirzo. Motociklai blokuoja kelią ir policininkai puikiai žino: kol jų transporto priemonės stovės viduryje sankryžos lyg švytintys protestuotojų plakatai, narkotikų prekyba nepajudės. Pirkėjai nieko negaus, kol policininkai neišvažiuos. Tai tęsis, iki prekeiviai paskubomis surinks pakankamai pinigų pareigūnams nuraminti.

Policininkai tiksliai žino, ką daro. Po dešimties minučių jų jau nebėra.

– Listo. Štai, – sako Javieras.

Alonso kalėjime praleido trylika metų, buvo nuteistas už devynias žmogžudystes, tačiau prieš dvejus metus jį paleido. Nuo to laiko Alonso tęsia savo smurtinę veiklą. Kitose šalyse jis būtų išskirtinis, tačiau Kolumbijoje per kokaino bumą devintajame dešimtmetyje tokia profesija tapo priimtinu užsiėmimu: jis vienas iš los sicarios – samdomų žudikų.

Alonso niekada neima mažiau nei cinco – tai 5 milijonai pesų, arba 2500 JAV dolerių. Tiesą sakant, dažnai ir gerokai daugiau. Priklausomai nuo to, kas taikinys, ir visai nesvarbu – kodėl.

– Motyvai – ne mano rūpestis. Klientas tiesiog pasako, ko jis nori, ir aš tai įvykdau. Neužduodu klausimų. Kaina, vieta, žmogus – tai viskas. Ne ką sudėtingiau, nei užsisakyti restorane. Aš kaip padavėjas: pasakyk, ko nori ir kaip, bet aš niekada nepaklausiu, kodėl tu to nori. Aukos – kaip patiekalai, kainos gali gerokai skirtis. Užsieniečiai brangūs. Mano paskutinė auka buvo amerikietis, už jį pareikalavau septyniasdešimties milijonų pesų.

Amerikiečio nužudymas yra iš lūpų į lūpas keliaujanti legenda apie smurto labirintus šioje visuomenėje, kur melas, narkotikai, įskundinėjimai, žmogžudystės ir greiti pinigai taip įsipynė į socialinį gyvenimo audinį, kad beveik viskas sukasi aplink juos. Užmezgę romaną amerikietis ir jo kolumbietė meilužė nusprendė atsikratyti sutuoktinio – taip pat kolumbiečio. Alonso pareikalavo 12 milijonų pesų ir atliko užduotį. Kai buvo įvykdyta žmogžudystė, amerikietis buvo išvykęs į Jungtines Valstijas, tad jo meilužė paprašė atsiųsti pinigų sumokėti Alonso, tačiau ji pasakė, kad darbas kainavo 40 milijonų. Gavusi pinigus ji įsidėjo į kišenę 28 milijonus pesų. Sugrįžęs į Medeljiną amerikietis kaipmat suuodė apgaulę ir netrukus viską išsiaiškino. Įvyko didžiulis kivirčas. Moteris paskambino Alonso.

– Man čia buvo geras sandoris. Gavau ne dvylika, o septyniasdešimt milijonų pesų. Net turint omeny, kad abiem atvejais man dirbo dešimties žmonių komanda, kai padengiau visas išlaidas ir visiems sumokėjau, man liko dvidešimt penki milijonai. Tarp šių darbų buvo dviejų mėnesių tarpas. Paprastai niekada nesiimu daugiau kaip vieno darbo per tris mėnesius.

Alonso beveik visą gyvenimą praleido tarp Medeljino kriminalinių elementų. Brutaliais Pablo Escobaro laikais jis dar buvo paauglys, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje įsitraukė į žiaurias kovas prieš Las Milicias Populares – miesto partizanų tinklą, kuris kėsinosi į Medeljino lūšnynų kvartalų kontrolę. Gaujų nusikalstamumas Medeljine buvo dažnas reiškinys nuo pat septintojo dešimtmečio, tačiau iki Escobaro jis nekėlė rimtos grėsmės lūšnynų gyventojams. Viskas pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai gaujų veikla paplito it maras ir tapo pavojinga neturtingoms bendruomenėms ir gyventojams, bandantiems organizuoti infrastruktūrą – pastogę, vandenį, sveikatos apsaugą, mokyklas ir teisėsaugą valstybės pamirštose miesto dalyse. Su keletu partizanų grupių derybos buvo tęsiamos valstybiniu lygiu, buvo sudaryta nauja, progresyvi konstitucija ir įsteigta keletas kairiųjų pažiūrų partijų. Kilo pagrindinis klausimas: ar miesto masės vaidins aktyvų vaidmenį priimant sprendimus dėl šalies ateities, ar neturtingose miesto dalyse klestės banditizmas?

Esant realiai tokio scenarijaus grėsmei ir trūkstant valdžios įsikišimo, jauni vyrai ir moterys ėmėsi organizuoti vietinius ginkluotuosius būrius kovai su šitokia degeneracija kaimynystėje. Taip buvo stengiamasi užtikrinti saugumą, spręsti ginčus ir suteikti žmonėms bent jau teorinę apsisprendimo galimybę. Naktimis jie patruliavo gatvėse, palaikė tvarką, o dienos metu organizavo sporto renginius. Per pirmąjį etapą iki 1991-ųjų šie ginkluotieji būriai buvo daugiausia nepriklausomi ir stipriai remiami visuomenės, jie greitai augo, nes sugebėjo išlaikyti su kriminaline veikla susijusias gaujas atokiau. Tačiau netrukus kaimų partizanai – Nacionalinė išsivadavimo armija šiauriniuose lūšnynuose ir FARC vakariniuose – perėmė kontrolę, ir Medeljino priemiesčiai ėmė kentėti nuo labiausiai paplitusių demokratijos problemų Kolumbijoje: stambūs politiniai judėjimai dėl sudėtingų istorinių priežasčių tapo vis labiau priklausomi nuo ginklų, dėl to jų populiarumas labai sumenko ir galiausiai jie pasidarė kur kas labiau panašūs į ginkluotas sektas, o ne visuomenės remiamus judėjimus.

Pasak Alonso, kuris tuo metu buvo stipriai į marihuaną įjunkęs paauglys, ginkluotieji būriai buvo itin pavojingi tiems, kurie nesutiko su jų socialinėmis ir politinėmis taisyklėmis.

– Jie žudė žmones už narkotikų rūkymą ar trynimąsi gatvių pakampėmis vakarais. Nužudžiau tris milicianos, ir visai ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad jei nebūčiau to padaręs, jie būtų nužudę mane. Ėmėme plėšti, kad įstengtume nusipirkti ginklų, tada įsteigėme lūšnynų grupuotę, kad išvytume partizanus iš kaimynystės. Žmonės mums buvo nepaprastai dėkingi.

Tai, kas prasidėjo kaip judėjimas, siekiantis pagerinti visuomenę, galiausiai visai išsigimė, ginkluotieji būriai vis labiau klimpo į nusikaltimus, su kuriais kovoti buvo įkurti. 1993 m. Alonso atsidūrė už grotų, o jo draugai iš vietinės ginkluotos grupuotės pradėjo vis glaudžiau bendradarbiauti su policijos pajėgomis ir kariuomene, siekdami išguiti partizanus iš Medeljino. Viskas baigėsi tuo, kad Don Berna perėmė miesto kontrolę. Ginklai ir narkotikai tapo neatskiriama visuomenės dalimi, korporacijų ir teisėsaugos akimis, visuomeninės organizacijos niekuo nebesiskyrė nuo partizanų veiklos.

Ši smurto tendencija siekia šeštojo dešimtmečio pilietinio karo laikus ir yra labai susipynusi su religinėmis dogmomis, tai lėmė stipriai iškreiptą tam tikrų Kolumbijos jaunimo grupių vertybių suvokimą. „Įstatymų sistema“ – partizanai, valstybė, sukarintos grupuotės, bažnyčia – keitėsi taip greitai, kad daugelis jaunuolių nė neturėjo progos išsiugdyti etikos jausmo. Ko verta gyvybė? Kieno gyvybė? Kaip turėtų būti interpretuojama pagarba gyvybei, kai esantys valdžioje patys jos beveik nerodo, kai žmogžudystės vykdomos viešai?

Sicarios prieš žudydami visada nubrėžia kryžių, taip užsitikrindami, kad yra teisingoje jėgų pusėje. Ypač jei daro tai, kas susiję su jų biologinės šeimos interesais, kiti apmąstymai ir sentimentai būna nereikalingi. Paklausus, kas „sunkiausia“ žudant kitą žmogų, Alonso atsakymas neturi nieko bendra su moraline dilema, jis kalba apie geriausius metodus.

– Nupjauti galūnes. Subadyti, – vardija jis, – tai sudėtingiausia. Nužudyti gali bet kas, bet ne kiekvienas sugeba tai padaryti tinkamai, nepalikdamas jokių užuominų ir pėdsakų, jokių įrodymų. Viską reikia atlikti švariai. Subadyti ką nors nepaliekant kraujo pėdsakų yra meno forma. Tai labai sudėtinga. Iš manęs kur kas geresnis samdomas žudikas nei vagis. Vogdamas aš jaudinuosi, sunkiau viską sutvarkyti atlikus reikalus ir apskritai kur kas rizikingiau. Auka gyva. Gali pranešti apie nusikaltimą. Galėjo pastebėti, kaip atrodai. Užuosti tavo kvapą. Gal net išgirsti balsą.

Ant šaligatvio lauke suskamba pora lošimo automatų. Atmosfera gatvėje primena pramogų parką vasarą: ore tvyro skrudintų riešutų kvapas, iš garsiakalbių sklinda įvairios dainos, aplink prakaituoti kūnai, linksmi įvairiausio amžiaus žmonės ir užkrečiamas juokas. Smurto nė žymės.

– Jis tikrai sugeba vadovauti rajonui.

Sakydamas „jis“ Alonso turi galvoje rajoną valdančios sukarintos organizacijos vadeivą. Pakrikusi sistema, kurią paliko Don Berna, ne visus kvartalus paveikė vienodai, ir nors būta Javiero brolio ir daugybės kitų mirčių, Barrio Antioquia susidorojo palyginti neblogai. Per pastaruosius kelerius metus smurtas Kolumbijoje ištobulėjo arba, kaip sako Alonso, buvo „profesionalizuotas“: skerdynės ir gatvės kovos beveik visai išnyko. Darosi vis „švariau“. Naujausia statistika popieriuje atrodo prastai, tačiau žudynės koncentruojasi Comuna 13 ir keliuose kituose skurdžiuose kvartaluose. O apskritai miestas klesti ir įsivyravo „naujas klimatas“.

– Mafija griežtai draudžia plėšimus, – sako Alonso, – bet kas, įvykdęs žmogžudystę, sulaukia mirties nuosprendžio. Jie velniškai griežti dėl šito. Kiekvienas rajonas turi savo valdovą, žmogus, valdantis šį, dirba išties gerai. Svarbiausia, kad viskas veiktų be jokių trikdžių. Kiekvienas, norintis prekiauti narkotikais, turėtų gauti galimybę tai daryti, tačiau tik ne kitų žmonių sąskaita. Pratinti vaikus prie narkotikų, plėšti pagyvenusius žmones ir prievartauti moteris yra netoleruotina.

Alonso pasideda kairiąją alkūnę ant kelio ir parėmęs delnu smakrą susimąsto. Mokslinčiaus išvaizda keistai atspindi jo dvigubą prigimtį. Nors rengiasi kaip gangsteris, šukuosena ir akiniai suteikia jam akademiškumo. Jo rankos dailiai sutvarkytos, nagų lakas žėri fluorescencinėje parduotuvės šviesoje. Užtrukusi tyla ir sustingusi išraiška sukuria įspūdį mąslaus žmogaus, galbūt užsigalvojusio apie keistą visuomenę, kurią ką tik apibūdino, arba gyvenimą, savo du vaikus. O gal apie tai, ką ateitis turi numačiusi tokiam kaip jis.

Staiga Alonso nubunda iš svajingo transo ir siekia savo mobiliojo telefono. Pašėlusiai maigo mygtukus ir netrukus paaiškėja, kad jis visai nebuvo nuklydęs į egzistencinius apmąstymus, tiesiog supanikavo, ar teisingai buvo padalyti Llama Martial pinigai. Ekrane pasirodę skaičiai suteikia palengvėjimą.

– El futuro? – nustemba dėl tokio klausimo. – Niekada nesusimąsčiau apie ateitį.

JAU BEVEIK ŠEŠTA VALANDA, ryto saulė Medeljine tokia intensyvi kaip staiga įžiebti stipriausi automobilio žibintai. Klube nėra langų, taip siekiama užtikrinti, kad visi, norintys šėlti iki vidurdienio, galėtų mėgautis apsvaigimo būsena netrukdomi saulės. Klientų džiaugsmui, išaušus naujai dienai pastatas nesiliauja pulsavęs technomuzika, tokiu metu čia galima sutikti daugiausia gringų, prepagos ir traquetos – tris socialines grupes, atliekančias svarbiausią vaidmenį šiuolaikiniame Medeljine.

– Motinos diena! Velnias, šiandien juk Motinos diena. Reikia paskambinti mamai.

Håkanas išeina iš klubo. Jo marškinėliai, išsitampę ir po visą naktį trukusių šokių nusėti prakaito dėmių, plazda lyg sijonas virš džinsų. Nei jis, nei jo mergina dar neketina baigti vakarėlio.

Gatvės prekeiviai nusileido iš kalvose esančių lūšnynų ir stoviniuoja prie klubo, ties pilvu laikydami mažas medines dėžutes, kuriose esančiomis gėrybėmis – nuo kramtomosios gumos, cigarečių, saldainių ir riešutų iki paslėptų mažų maišelių psichotropinių narkotikų – vilioja ateinančius ir išeinančius klubinėtojus.

Kartkartėm lyg iš megafono sklindantis balsas išbaido prekeivius perspėdamas, kad jie maišosi kelyje; signalizuojantys visureigiai įrieda į stovėjimo aikštelę ir iš jų išlipa būriai energingų prepagos ir traquetos. Prepagos – tai moteriškosios lyties palydovės, didžiulis augantis Kolumbijos verslas nuo tada, kai šalis tapo greitų pinigų visuomene; traquetos – jauni vyrai iš vargingų šeimų, staiga praturtėję iš vienos ar keleto misijų kokaino industrijoje.

Šiandien visur – atokiuose kaimuose ir miesto lūšnynuose – jaunuoliai, pasipuošę baltais Nike bateliais ir tepaluotais „Diesel“ džinsais, „Dolce & Gabbana“ marškiniais ir sunkiomis aukso grandinėmis, kontrastuoja su monotonija ir skurdu, siejamais su jų kilme. Traqueto išvaizda yra tiesioginė jų finansinės sėkmės išraiška, kilusieji iš gerų šeimų jų būdingiausiais bruožais laiko prastą skonį ir lengvabūdišką išlaidavimą. Nors neskoningai pasidabinusio traqueto perdėtas ir trumparegiškas elgesys gali atrodyti neracionalus, tačiau iš tiesų jis gana lengvai paaiškinamas: vakar jis buvo vargšas, šiandien turtingas, ir labai tikėtina, kad rytoj gali būti negyvas, taigi jo filosofija – „patirk viską, nes rytojus gali niekada neateiti“ – čia visai lengvai suprantama. Vienas labai svarbus „gyvenimo patiriant viską“ komponentas šiandieniniame pasaulyje yra seksas, ne su vargingomis putliomis mergaitėmis, kartu užaugusiomis kaime, bet su moterimis, kokias matai per televiziją, – aukštomis, lieknomis, šviesiaplaukėmis, – kurias gali užkariauti vėjavaikiškais pirkiniais ir turto demonstravimu.

Sąvoka traqueto apibūdina ir kultūrą, ir žmogų: artėjant rytui atmosfera tampa vis labiau traqueto, silikonas ir auksas pabyra iš ištįsusių limuzinų ir susimaišo su flashpackeriais. Dauguma eilinių kolumbiečių, kurie mėgsta savo žolę, tačiau yra pavargę nuo kokaino, jau paliko sceną žinodami, kad ankstyvos ryto valandos skirtos šiam keistam ménage á trios: prastai apsirengusiems keliautojams, išsipuošusiems traqueto ir vos prisidengusioms prepago – iš pirmo žvilgsnio tai gana padrika kompanija, tačiau visos trys grupės mielai buriasi aplink klubo baltąjį auksą ir jo teikiamą greitą ir stiprų pasitenkinimą.

Staiga į aikštelę įvažiuoja policijos automobiliai. Išlipa du pareigūnai. Sustoja pačiame eilės prie įėjimo į klubą viduryje, tiesiai priešais merginą, dėvinčią aukštakulnius ir ankštą suknelę. Pareigūnai apeina porą ratų aplink savo automobilį, vienas kelias akimirkas stabteli ir trina kaklą stebėdamas aplinką, mąstydamas apie savo ir savo kolegos oficialiai įteisintą degradavimą. Baigę įlipa atgal į furgoną ir nuvažiuoja tolyn nuo šviesos.

Håkanas naršo vieno iš pardavėjų dėžutę, tačiau neranda ko ieškojęs. Staiga kažką prisimena ir laimingas šūkteli:

– Tiesa!

Iš savo mobiliojo telefono išima bateriją. Sėkmė! Viduje lyg suspausta balta gėlė guli ekstazio tabletė. Po nakties nepaliaujamo kokaino vartojimo ryto vėsoje jo dantys barška lyg vaiko, Håkanas įsideda tabletę į burną ir sumurma:

– Motinos diena, Motinos diena… Reeeikia paskambinti.

Įdeda bateriją atgal. Įjungia telefoną. Randa motinos numerį ir paspaudžia „skambinti“.

Stovi tiesus, žvilgsnis įsmeigtas į klubo įėjimą, kur abiem kryptimis plaukia smagūs traquetos ir vienodi gringai. Håkanas skambina motinai į kitą pasaulio kraštą. Jis laukia.

Iš viršaus Medeljinas primena vulvą: iš šiaurės į pietus teka upė, lyg plyšys, skiriantis ovalų miestą į dvi dalis. Per pastaruosius penkiasdešimt metų šioje vietoje kartojosi daugybė smurto ciklų, kurie kyla iš įvairiausių patriarchų troškimų, ypač troškimo valdyti. Sėkmę čia visada garantavo fizinė jėga ir ginklai. Šie žiaurūs ciklai tęsiasi. Turint omenyje subtilius simbiotinius santykius tarp mafijos ir abiejų, aukštesniojo ir žemesniojo, visuomenės sluoksnių, nesunku suprasti, kad miestas ne tik pasidarė saugesnė ir patrauklesnė vieta daugybei investuotojų, bet ir svarbiausias kokaino kelio punktas. Jis puikiai tinka postmodernaus backpackingo avangardui; jaudinanti, tačiau saugi stotelė gringams gangsterių, kekšių ir kokaino apsuptyje, kur mamos kartais nutolusios vos per telefono skambutį.

Tačiau šįkart ne. Håkanas nuleidžia telefoną.

– Velnias. Ji neatsiliepia.

ŽALIASIS AUKSAS

Karo karuselė

„Vos prieš šešerius metus regione neaugo nė vienas kokos medis. Dabar čia nebeauga nieko kita.“

GRACIANO, KOKOS AUGINTOJAS

SEPTYNIOS NEDIDUKĖS KANOJOS šoka vandenyje lyg laivų nuolaužos. Pakilus ryto saulei vaizdas nesikeičia – džiunglės, paplūdimys, miestai, uolos, dangus ir žmonės išlieka tamsūs. Anglies pilkumo debesys neįleidžia dienos šviesos ir, kaip įprasta, smulkus lietus krinta ant gyvenančių prie Ramiojo vandenyno. Tačiau staiga šviesos spindulys pralaužia pilkumą ir sutinka Leo žvilgsnį.

– Vamos! – sako jis.

Kiekvienas žvejys turi savo kanoją. Leo laivelis, kaip ir visi kiti, tėra tuščiaviduris rąstgalys su giliomis įpjovomis šonuose, kur įtvirtinamas žvejybos valas. Valą naudoja išsekinti žuvims, dydžiu prilygstančioms žmogui, jas tempia vandeniu, kad apsvaigintų ir galėtų įtraukti į valtį. Kanojos jau apie kilometrą nutolusios nuo kranto, septyni vyrai pagaliau pagavo pakankamai sardinių, vėliau jas naudos kaip masalą. Su pilnais kibirais jie dreifuoja per bangas, tikėdamiesi po poros valandų grįžti su vienu iš dviejų laimikių, o geriausia, žinoma, abiem. Jie irkluoja išsirikiavę ilga, grandinę primenančia eile, kanojas vieną nuo kitos skiria 20 metrų. Leo atsistoja. Kiti sėdi. Jo kanoja kiek didesnė, joje telpa ne dvi, o trys žuvys, jei pasiseka.

– Taip pat gerai turėti truputį daugiau vietos, jei netyčia pavyktų sugauti stebuklingąjį laimikį.

Leo trisdešimt treji, jis – vienas geriausių žvejų kaime, bet, nors užaugo per patį kokaino bumą, jo didžioji sėkmės valanda taip ir neišmušė. Leo kojos kyšo lyg degtukai iš guminių batų, „Tommy Hilfiger“ etiketės imitacija ant aptrintų šortų plevėsuoja vėjuje iš po didžiulių futbolo marškinėlių.

– Atėjo mano eilė, – sako jis, – daugybė žmonių kaime jau sulaukė savo progos, o aš dar ne.

Pozonas – vienas iš šimtų žvejų kaimų, kurių gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai el Pacifico, Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė, tapo magistrale, kuria JAV pasiekia 90 procentų kokaino. Karibuose gerokai suintensyvėjo apsauga, o Meksikos karteliai paveldėjo JAV rinkos kontrolę, kažkada priklausiusią Medeljino ir Kalio karteliams, todėl tūkstantmečių sandūroje neturtingos provincijos, įsikūrusios Kolumbijos vakarinėje pakrantėje, tapo kokaino gamybos centru. Šiandien Narinjo, Kaukos, Kaukos Slėnio ir Čoko regionus galima apibūdinti dviem žodžiais: kokainas ir žuvis.

Visoje 1300 kilometrų ilgio pakrantėje – vos du keliai, jungiantys Buenaventūros ir Tumako uostus, išskyrus juos, visa teritorija apaugusi tankiais atogrąžų miškais, kuriuose įsikūrę vergų palikuonys ir izoliuotos Amerikos indėnų gentys. Daugybė upių, sudarančių sudėtingą kokaino prekybos tinklą, teka iš kalnų grandinių vakaruose per džiungles ir galiausiai įsilieja į jūrą. Atokiausiame krašte, prie pat kalnų, įsikūrusios kokos pastos laboratorijos ir plyti kokos plantacijos. Dar toliau, paprastai vos už kelių kilometrų nuo pakrantės, – perdirbimo laboratorijos, vadinamosios las cocinos, arba „virtuvės“. Tūkstančiuose upių žiočių paslėpti gausiai pakrauti laiveliai – pakrantės apsaugos arba JAV kovos su narkotikais būrio dažnai vadinami „greitaisiais laivais“ – jie paruošti plaukti į Panamą, Salvadorą, Kosta Riką arba Meksiką.

Kasmet apytiksliai 200 tonų kokaino gabenama Pozono vandenimis. Pakrantės apsauga įsigijo daugiau sraigtasparnių, geresnę radarų sistemą ir greitesnių laivų, todėl pagaunama vis daugiau perkrautų laivų, dideliu greičiu mėginančių įveikti pavojingą kelionę į šiaurę. Kai tik policija pradeda vytis kontrabandininkus, jie išmeta krovinį už borto. Sučiupti kontrabandininkai ima įtikinėti policiją, kad jie „tik žvejojo“, tačiau kadangi tokiuose laiveliuose būna įmontuoti 250 arklio galių varikliai, šie pasiaiškinimai skamba nelabai įtikinamai. Jauni vyrai atsiduria kalėjime, tačiau Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė – vienas vargingiausių regionų Lotynų Amerikoje, todėl niekuomet nepritrūksta naujų darbuotojų, pasiryžusių pakeisti įkliuvusius. Jie neturi ko prarasti, o mafija gali pasiūlyti darbo visiems.

– Atplaukia dvidešimties arba šešiasdešimties kilogramų statinės, – pasakoja Leo, – kartais jos sulūžta, tada paketai po vieną kilogramą tiesiog plūduriuoja vandenyje.

Kitose šalies teritorijose stebuklingasis laimikis – tai partizanų rengiami turtingų žmonių pagrobimai, tačiau čia jis reiškia patrauklų laimikį, randamą vandenyje. Lucho – jaunam vyrui iš šio regiono – net keletą kartų pavyko rasti gėrybių, tad dabar jis turi didelę plastikinę valtį su dviem Yamahos varikliais. Nieko kito ir nebedaro, tik plaukioja aplinkui ir ieško kokaino. Žvejyba – jau praeitis.

Sužėruoja drėgnos Leo rankos, jis ilgesingai įsistebeilija į jūrą. Paskutinius dvidešimt metų jis išplaukdavo savo kanoja penktą valandą ryto, šešias dienas per savaitę, vis tikėdamasis pagauti vieną, dvi ar tris buriažuves, galingas Ramiojo vandenyno kardžuves, ir parduoti jas po 20 000 pesų, arba 11 dolerių, už kiekvieną. Tačiau pastaruoju metu jis kas rytą kryžiuoja pirštus, tikėdamasis, kad netrukus galės mesti šią profesiją ir stumti laiką gerdamas alų ir žiūrėdamas televizorių. Šiai veiklai norėtų atsiduoti, kai tik jį aplankys sėkmė, kaip ir daugybę kaimelio gyventojų, kurių maldos buvo išklausytos.

Kai lietus atslūgsta, vyrai pasiekia vietą, kurioje susirenka gausybė buriažuvių. Šis nedidelis apskritimas žalioje jūroje, kur ištikimos žuvys kasryt atplaukia vien tam, kad būtų sugautos, – pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis. Tai tęsiasi metų metus. Tokia gerovė yra palaiminimas, tačiau bėda ta, kad ramus, monotoniškas gyvenimas nusibosta. Niekas niekada nesikeičia. Vakar ir rytoj, visada yra taip pat kaip šiandien, tačiau Pozono žmonės svajoja gyventi taip, kaip per televiziją mato gyvenant kitus: važinėtis automobiliais, eiti į kiną, apsipirkinėti, studijuoti.

Pelikanų būrio šešėlis prasklendžia virš vandens lyg banguojanti grandinė – visai prie pat paviršiaus. Leo ir vėl ieško atsiritančiose bangose. Iki šiol jis visuomet grįždavo tuščiomis, neskaitant žuvies.

– Vis taip pat, bet nenusimenu. Gal rytoj man pasiseks.

POZONAS – TIK VIENA iš daugybės Kolumbijos gyvenviečių, kuriose matyti visas šiuolaikinės kokaino prekybos absurdas. Kaimelio likimą lemia vieta didžiausiame pasaulyje kontrabandos maršrute ir, patinka tai vietiniams gyventojams ar ne, jie priklausomi nuo prekybos narkotikais – dėl vertingų krovinių, kuriuos išplauna į krantą ir su kuriais turi būti kažkaip susidorojama.

Pirmą kartą krovinį bangos išmetė į krantą daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai kaimo gyventojai dar nebuvo išsiugdę modernaus prekybos suvokimo. Pozonas, įsikūręs Čoko provincijoje, vargingiausiame Kolumbijos regione, yra geografiškai, kultūriškai ir socialiai atkirstas nuo likusios šalies teritorijos. Daugiau nei 70 procentų los chocoanos yra neraštingi – tai triskart daugiau nei vidutinis šalies rodiklis – nuo 1819 m., kai buvo įsteigta Kolumbijos Respublika, centrinė valdžia ignoravo regioną. Aukso ieškotojai, perlų medžiotojai ir medkirčiai kartais atvykdavo (su valstybės palaiminimu), lydimi privačių mažųjų armijų. Palikę savo baltus interjerus ir tikėdami esantys šventojo kryžiaus kariai, įvykdydavo mirties nuosprendžius keletui laukinių, drįsusių stoti jiems skersai kelio. Taip yra ir šiandien, nors dabar kraujo praliejimo priežastis yra kokainas, o partizanai tapo dar viena suinteresuota šalimi. Nemažai patyrę, todėl skeptiškai valstybės atžvilgiu nusiteikę chocoanos nėra linkę susitapatinti su kolumbiečiais. Ir vis dėlto, ar jie būtų vergų palikuonys, ar tenykščiai gyventojai, bendradarbiavimas ir kolektyvizmas – gerai tai ar blogai – jiems visuomet buvo vienintelė išgyvenimo priemonė.

Kai Pozono gyventojai po truputį pradėjo suprasti, kokios gėrybės plūsta iš jūros, jie pusvelčiui pardavė jas Leopoldui, vieninteliam kaime parodžiusiam susidomėjimą. Tai atrodė padori kaina žvejams, kurie nebuvo pratę prie didelių pinigų; atsiradus šlamančiųjų, kaime įsisiausdavo savaitę trunkančios šventės. Niekas neplaukdavo žvejoti, kol maisto trūkumas priversdavo miestelio moteris ir vaikus sukilti. Kai pinigai išsekdavo, visi grįždavo prie kasdienių darbų.

Šiandien kaimas tėra purvinų pašiūrių saujelė. Vietovė apsupta tropinių miškų, kuriuose knibžda neįtikėtina gausybė gyvūnų ir augalų rūšių; netoliese – didžiulė lagūna, kiekvieną rugsėjį ji virsta besiporuojančių banginių namais; ilgi juodo smėlio paplūdimiai su kur ne kur kyšančiais klinčių stulpais. Čia beveik nuolatos lyja. Tik viena vieta Havajuose, vulkano viršūnėje, sulaukia didesnio kritulių kiekio per metus nei Čoko, ir kai po audros pagaliau pavyksta prasibrauti saulei, atogrąžų miškas ir didžiausias vandenynas pasaulyje apšviečiami dramatiškos gražios šviesos.

Vis daugiau žvejų namo grįžta nešini plastike įpakuotu baltuoju laimikiu, o ne žuvimi, bendruomenės jausmas nuslopo, o naujosios jėgos ėmė stumti kaimą kita kryptimi. Daugėja policijos, auga kaimo gyventojų suvokimas apie tikrąją kokaino vertę, tad verslo sandoriai darosi diskretiškesni, o žvejai kaip įmanydami stengiasi sumažinti dalyvaujančių turto dalybose skaičių. Tačiau čia visi žino vieni kitų reikalus.

Leopoldas vis dar yra žmogus, apie kurį miestelyje kalbama daugiausia, pasak kaimo paskalų, jis ir toliau superka rastus krovinius, tačiau mokėti už juos turi vis daugiau. Organizuojant nelegalaus krovinio perkėlimą į kitą laivą, keliaujantį į šiaurę, reikalingi ryšiai su policija ir mafija, pinigai bei asmeninės pažintys, tai turi tik Leopoldas.

Kitas žmogus, susišlavęs nemažą sumą ir užsitraukęs Leo pavydą, yra Lucho – jis stengiasi išsiskirti brangiais šortais ir banglente, ir dažnomis kelionėmis į jūrą savo nauju laivu, aprūpintu galingais varikliais. Paklaustas, kaip jo gyvenimas apsivertė per naktį, Lucho nusišypso ir sako „nekomentuosiu“, tačiau net keletas vyrų kaime patvirtino Leo versiją: prieš penkerius metus Lucho rado dvi nesugadintas 64 kilogramų statines ir iškart pardavė jas už standartinę kainą – 2,7 milijono pesų, arba 1500 JAV dolerių, už kilogramą – už šiuos netikėtus pinigus jis nusipirko greitaeigį laivą. Dabar jam kur kas lengviau rasti plūduriuojančius krovinius nei žvejams su lėtomis valtelėmis; bėgant laikui Pozono gyventojai išmoko nustatyti vandenyno sroves ir suprato, kad statinės, išmestos toli jūroje, dažniausiai plukdomos įlankos, keletą jūrmylių nutolusios į pietus, pusėn ir vienintelis būdas iki ten nusigauti – motorinis laivas. Šiuo metu Lucho ir keletas kitų vyrų turi šio verslo monopolį, jie nuolat ieško šios gamtos lobių skrynios. Ryšiai tarp vyrų su motoriniais laivais, policijos ir partizanų sustiprėjo, todėl vis dažniau neturtingi žvejai su lopytomis kanojomis lieka be savo moderniųjų jūros dovanų dalies.

Ivanas, žvejys sudiržusia oda, vienas iš daugybės kaimo vyresniųjų, radusių didelius kiekius kokaino, tačiau jam tokia sėkmė į naudą neišėjo. Nors chroniškas alkoholizmas yra įprastas kaime, ištraukęs vieną iš nežinia kelių kilogramų, Ivanas pasirinko kiek kitokio pobūdžio psichologines atostogas – žolę. Kokaino vartojimas prieštarauja Čoko kultūrinėms normoms, ir žinodami, kaip greitai jis gali virsti pinigais, kaimo gyventojai retai patys jį vartoja; kita vertus, kanapės čia – gerai įsitvirtinęs narkotikas. Ivano vaikai stebėjo, kaip smuko jų tėvo, klestinčio žvejo, statusas, šiandien jis bando kompensuoti savo šlovingą praeitį pasakodamas pagražintus mitus.

VIENĄ DIENĄ į miestą atkeliavo žmogus vardu Johnas Wayne’as. Jam atvykus prasidėjo čia įprastos atogrąžų liūtys ir visi murzini kaimo keliai patvino. Jis taria savo vardą „Džonas Veineris“, paaiškina, kad jo motina garbino kažkokią kino žvaigždę, apie kurią jis nežino beveik nieko, išskyrus vardą.

– Atvykau čia vakar, – sako jis, – ten jau tapo pernelyg sudėtinga.

Jo kairiojoje ausyje blyksi kalnų krištolo auskaras, nesunku atspėti, kad Johnas – ne vietinis. Tai išduoda ne tiek drabužiai ar veido bruožai, kiek nerimastinga mimika, nervinga kūno kalba ir į akis krintantis noras dalyvauti visuose įvykiuose, įsitraukti. Jis nori susirasti draugų. Tokių, kurie turi lanchą – motorinę valtį. Jis girdėjęs apie Lucho.

Johnas Wayne’as kilęs iš Buenaventūros, miesto, kurio gyventojų dauguma – motinos, netekusios savo sūnų ir dukrų narkotikų karuose. Viena šių moterų – Fabiola Rodriquez – turėjo sūnų vardu Jeffrey, jį nušovė sukarintos grupuotės. Po žmogžudystės į jos namus atėjo du vyrai ir perspėjo, kad jei Fabiola kreipsis į policiją, jie išžudys visus šeimos narius. Tačiau netrukus buvo nukautas pats žudikas. Luz-Dary Santiesteban, motinai iš Buenaventūros La Glorios rajono, visai neseniai pranešė, kad šeši berniukai iš kaimynystės, prieš keletą savaičių išvykę „dirbti į Čoko“, rasti negyvi. Melba Canga, gyvenanti Punta del Este, vieną dieną rado savo sūnaus Pepe palaikus dvylikos nužudytų jaunuolių krūvoje. Žudikai – pasak Melbos, su tuo susiję penki policininkai – išdūrė berniukams akis, panardino kūnus į rūgštį ir nulupo odą. Toks procesas vadinamas „paversti neidentifikuojamais“. Tačiau jie nepasirūpino sudeginti drabužių, todėl Melba ir kitos motinos – tėvų paprastai nebūna – iš džinsų, batų ir kūno dalių sugebėjo atskirti, kuris sūnus kurios.

– Mama liepė man išvykti, – sako Johnas Wayne’as. – Nesvarbu kur. Tiesiog išvykti.

Kokaino industrija – modernūs decentralizuoti „mini karteliai“, kurie dažnai bendradarbiauja su policija ar partizanais, – ilgą laiką buvo didžiausias darbdavys Buenaventūroje. Siūlomų darbų sąrašas begalinis: slėpti ginklus, pernešti paketus, ištraukti laivus, pakuoti, pirkti degalus, žudyti vagis, ieškoti kitų darbuotojų, surinkti pinigus, papirkti valdžią, grasinti, nukreipti apsaugos dėmesį ir t. t. Tačiau gandai apie atsiradusias naujas pareigas, kurioms reikėjo itin daug žmonių, vertė jaustis nejaukiai net žemiausio rango atstovus. Narkotikų skyriui įgyjant vis daugiau išteklių ir geresnes žvalgybos sistemas, sindikatams staiga prireikė jaunuolių, kurie atliktų masalo funkciją ir sukeltų sumaištį. Norint sėkmingai paleisti laivą su 500 kilogramų kroviniu, dažnai reikėdavo išsiųsti keletą kitų laivų, pakrautų mažesniais kiekiais. Taip buvo siekiama nukreipti teisėsaugos pareigūnų dėmesį, kad didieji kroviniai galėtų išplaukti, kol atsakingi organai bus užsiėmę kitur. Žmonės, plukdantys laivus, – vadinamieji masalai, – arba pagaunami ir baigia dienas kalėjime, arba pasibaigus kurui tiesiog pražūva jūroje, o pervežantys didžiuosius siuntinius paprastai uždirba po 25 000 JAV dolerių. Bėda ta, kad jaunuoliai niekada nežino, kokia kelionės baigtis jų laukia: mirtis ar pinigai. Rodrigo, vienas iš miestelio paauglių, teigia, kad pusė jo bendraklasių užsiima narkotikų gabenimu. Rodrigo mano, kad galimas atlygis yra vertas rizikos būti pagautam:

– Kiekvienas jaunuolis Buenaventūroje svajoja, kad kas nors jam pasiūlys plaukti laivu į Panamą už penkiasdešimt milijonų pesų – tai dvidešimt penki tūkstančiai JAV dolerių per aštuonias dienas. Kas galėtų atsisakyti? Kas?

Iš pradžių Johnas Wayne’as nė pats nežinojo, kodėl atsidūrė būtent Pozone, kažkokioj skylėj tankiame atogrąžų miške už keleto dienų kelio nuo savo namų. Vaivorykštė už jo suformuoja tarsi didžiulę aureolę, supančią vėjo nugairintą veidą, vaivorykštė baigiasi ten, kur galėtų būti Panama, vieta, kur dauguma narkotikų perkraunami ir sumokama desperatiškiems keliautojams. Už nugaros spalvinga arka, tvyro miško kvapas. Sprendžiant iš Johno Wayne’o šeimos istorijos, tikimybė, kad tokia kelionė pasiseks, – ne pati didžiausia. Jis pasiryžęs rizikuoti, kad gautų pinigų, tačiau rizikuoti iki tam tikros ribos. Jo tėvas sėdi Panamos kalėjime, buvo sučiuptas vos atvykęs; brolis kali dėl tos pačios priežasties, ten pat ir jo krikšto tėvas. Ir vis dėlto kokaino pakrantė tebėra patrauklesnė nei kitos vietos, į kurias paprastai keliasi vietiniai migrantai, dažniausiai jie tampa Bogotos ar Medeljino lūšnynų gyventojais. Ieškoti išmestų krovinių – gana lengva, ir tai nelaikoma nelegalia veikla, greičiau jau pasyviu nusikaltimu, kai randamas ir grąžinamas plūduriuojantis krovinys, tai nėra daroma turint piktų ketinimų. Net ir valdžiai neatrodo, kad įmanoma iš vargingų žmonių atimti jų rastą kokainą.

Tačiau tam, kad šis nekenksmingas, tačiau kartais labai pelningas užsiėmimas sektųsi, Johnui reikia valties, geriausia motorinės, ir žmogaus, kuriam arba su kuriuo galėtų dirbti. Jis pakelia akis.

– Kur gyvena Lucho?

ŽVELGIANT IŠ JŪROS pakrantė atrodo lyg didžiulė naftos dėmė, užslinkusi ant paplūdimių, upių ir džiunglių. Viskas tik juoda ir balta. Kai saulė pasislepia už debesų ir pila lietus, miškas tampa juodas, o jūra pilka. Tačiau vos pasirodžius saulei spalvos sugrįžta ir jūra vėl nusidažo smaragdo žalumu. Vanduo minkštas ir šiltas, o jūros kvapas pasklinda ore. Gyvenimas.

Leo stipriai įsikanda į storą valą, labiau primenantį virvę, ir toliau matuoja, kiek sieksnių yra nuo plastikinės dėžutės, naudojamos vietoj plūdės. Ją prikabins prie kabliuko, ant kurio pamauta ką tik sugauta sardinė. Jo draugai daro tą patį, ir netrukus ant nedidukių bangų sūpuojasi spalvingos namų gamybos plūdės. Neturėtų tekti ilgai laukti, kol nutiks kas nors svarbaus.

Ir galų gale įvyksta – tik ne visai tai, ko jie tikėjosi. Leo atsisėda, nuleidžia irklą lyg mentelę prie valties krašto ir ima semti vandenį nukirptu plastikiniu buteliu. Tačiau jam pavyksta išsemti vos tris kaušus, ir plieno mėlynumo kūnas šauna iš jūros lyg raketa.

– Hijoepucchhha! O Dieve!

Žuvis šauna į dangų, nusinešdama kabliuką, valą ir svarelį, tačiau už dešimties metrų nuo kanojos bejėgiškai teškiasi žemyn. Mažytė valtis susiūbuoja nuo sukeltų bangų ir kiti vyrai ima švilpti sveikindami.

Tačiau jie neturi laiko stebėti, kaip rutuliojasi ši istorija, nes žuvys pagriebia dar keletą kabliukų. Viduryje rato, suformuoto iš kanojų, plūduriuojančių apie šimtą metrų viena nuo kitos, lyg mažyčiai sprogimai iš vandens šokinėja mėlyni kūnai. Kiekvienas žvejys turi po tris plūdes. Leo plūdė sukasi lyg pašėlusi, vanduo tyška, o jis atsisėda ir ima ramiai semti vandenį iš valties.

– Laukti, – sako Leo, – dabar tereikia laukti. Šuo tuoj pavargs.

Kai buriažuvė, vietinių vadinama perro, šunimi, – praryja kabliuką, ji iššoka lyg delfinas. Trumpai išnyksta gelmėse, o tada penkių metrų gylyje žalios jūros vanduo ima švytėti sidabrine ir juoda spalvomis. Leo džiugiai stebi procesą ir paaiškina, kad dažniausiai jis leidžia žuviai iššokti tris ar keturis kartus prieš įtraukdamas ją, kitaip būtų neįmanoma susidoroti.

Po kelių minučių ramus vanduo ir vėl sudrumsčiamas. Buriažuvė ima šokinėti vandens paviršiuje ir galiausiai nebeneria į vandenį kardu į priekį, o nukrenta ant peleko, lyg delfinas, nesugebėjęs užbaigti rato ore.

– Dabar jau laikas, – pareiškia Leo.

Jis prisiiria prie plūdės ir ima tempti valą. Ramiai, metras po metro, kaire ranka jis traukia valą į save, kol galiausiai pasirodo žuvis. Ji jau pavargusi, tačiau kartkartėmis vis dar sutrūkčioja. Leo apsuka kanoją, taip priartėdamas prie žuvies. Lyg griežtas šeimininkas, laikantis šunį už pavadėlio, jis griebia valą. Nuo žuvies Leo skiria vos pusmetris. Jis griebia už irklo.

Ilgas kardas netenka tvirtumo ir nulinksta į kairę pusę lyg didžiulė mačetė, vis atšokanti nuo vandens, buriažuvės nasrai liūdnai pražioti. Žuvies ilgis prilygsta pusei kanojos.

Vienas iš vyrų prisitraukia artyn.

– Mátalo! – šaukia jis. – Užmušk ją!

Leo pakelia irklą ir akimirką stabteli lyg matadoras, besiruošiantis perverti kardu išsekusio buliaus galvą. Jis susikoncentruoja ruošdamasis atlikti itin tikslų rankos judesį, o tada kerta iš visų jėgų. Pataiko tiesiai tarp akių. Žuvis paskutinį kartą sutrūkčioja ir lieka plūduriuoti vandenyje lyg rąstas. Leo atsiklaupia, sukiša visą ranką žuviai į gerklę ir ištraukia širdį. Pokštaudamas meta raudoną gniužulą į draugą.

– Listo. Viskas, – sako jis.

Kanoja plūduriuoja kraujo baloje, tačiau žuvis vis dar vandenyje. Ima griausti. Netoliese į valtis traukia kitas žuvis. Vanduo nusidažo raudonai.

Leo iš lėto traukia į kanoją savo „šunį“. Pirmiausia per kraštą įverčia kardą ir trečdalį žuvies kūno, prieš atsitraukdamas kanojoje keletą metrų, subalansuoja žuvies svorį ant krašto. Jis pagriebia peleką abiem rankomis ir įtraukia visą žuvį į valtį.

Buriažuvė neturi aštrių kampų. Paviršius lygus, o burę primenantis pelekas – didžiulis ir juodas, tačiau minkštas lyg akordeono dumplės. Kūnas, nors jau be gyvybės ženklų, dar nesustingęs. Užima visą kanojos dugną, tačiau Leo nė nespėjus tinkamai jo įtaisyti, kita plūdė ima suktis. Tekšteli vanduo, iš dugno šauna dar viena raketa, ir ritualas kartojasi.

Praeina pusvalandis, jau devinta valanda vakaro. Dangus tamsus. Vėl lis. Kanoja jau tokia sunki ir nugrimzdusi, kad dar vienas decimetras – ir ji nuskęs prisipildžiusi vandens. Leo sako, kad jam reikėtų paskubėti, kaime yra vieta, kur jo laimikį nupirks, tačiau kuo vėliau jis ten nusigaus, tuo mažiau jam sumokės.

– Vamos.

Jis iriasi tolyn nuo savo draugų, tačiau pusiaukelėje Leo kelias susikerta su krovininio laivo, pakrauto iškirstų atogrąžų miškų medžių. Aplink kitų laivų nematyti. Aukščiausios rūšies mediena tempiama paskui laivą lyg ryšuliai aukso luitų, jie palieka ilgą geltoną skiedrų pėdsaką vandenyje. Leo signalizuoja kapitonui sulėtinti. Laivas juda Buenaventūros link, jei jam pavyktų parduoti žuvį įgulai, gautų daugiau pinigų, nei grįžęs į kaimą. Be to, nebereikėtų jos vilkti į krantą.

Jie sutinka nupirkti Leo laimikį. Jūreivis tris metrus nuo laivagalio iki mažytės Leo valtelės nuleidžia masyvų mėsos kablį ir pakelia buriažuves lyg porą paskerstų kiaulių. Tada jūreivis nuleidžia plastikinį maišelį su 40 000 pesų – 22 JAV doleriais.

Laivas nuburzgia savo keliais. Leo nusispjauna į vandenį, duria nykščiu į laivą ir žėrinčią medieną.

– Nelegalu, – sako, – čia viskas nelegalu.

Skamba, lyg mėgintų paguosti save ir vėl nesulaukus „stebuklingojo laimikio“. Lyg norėtų pasakyti, kad gyvena pakankamai sąžiningai, palyginti su visais kitais, kurių laivai kursuoja pirmyn ir atgal šia pakrante. Jis toliau pasakoja istorijas apie kokainą ir kaimo žmones, tarsi bandydamas įrodyti, kad staigus praturtėjimas negarantuoja amžinos laimės. Šiandien Ivanas – pajuokos objektas, o kuo daugiau pinigų pavyksta uždirbti Leopoldui, tuo labiau jį atstumia miestelio gyventojai, ir taip su visais. Išskyrus Lucho. Jam sekasi gerai.

Kanoja vis dar iki pusės pilna kruvino dumblo, Leo atsisėda ir vėl ima semti. Jis gaižus lyg rūgščios vynuogės, tačiau viskas, ką sako, turi rimtą pagrindą: Čoko labai pasikeitė. Daug žmonių net drįstų pasakyti: buvo sugadintas, tačiau tai nesusiję su kartais pasitaikančiu baltuoju laimikiu, kuris per naktį žvejus paverčia turtuoliais arba alkoholikais. Taip nutiko dėl čia perkeltos gamybos infrastruktūros – tiek plantacijų, tiek laboratorijų. Tai visiškai nauja.

Nelegaliai gabenama laivais buvo dar Pablo Escobaro laikais (nors ir mažesniais mastais), tačiau dabar piktas socialinis ir politinis vėžys, paskleidęs karą vargingiausiuose Kolumbijos kampeliuose, įsišaknijo ir čia. Vos prieš aštuonerius metus Čoko nebuvo nė vienos plantacijos. Dabar jos visur.

Čoko yra paskutinė dalis pasakojimo, kaip didžiuma viso pasaulio kokaino produkcijos – nuo auginimo iki gamybos ir eksporto – susikoncentravo vienoje valstybėje. Istorija prasideda provincijoje, kurios vaidmuo buvo bene reikšmingiausias tiek gaminant kokainą, tiek ir kovojant su šiuo narkotiku, – Putumajuje. Pasakojimas daugiasluoksnis: apie tai, kaip kokos auginimas tapo galingiausiu partizanų ginklu, kaip žlugo JAV paskelbtas karas prieš narkotikus ir galiausiai – kaip baltieji milteliai tapo vienos didžiausių visų laikų pabėgėlių katastrofos varomąja jėga.

Leo leidžia bangoms nešti kanoją į krantą. Grįžta dešimtą valandą vakaro. Jo kasdienis darbas baigtas, atėjo laikas pažiūrėti, ką rodo televizija, atsikimšti alaus ir paplepėti. Jei būtų milijonierius, tikriausiai darytų lygiai tą patį. Leo apverčia valtį, iš jos išbėga likęs kruvinas vanduo. Pasako du sakinius ir lieka neaišku, ar kalba apie šios dienos laimikį, ar apie savo gyvenimą, šiaip ar taip, jis pareiškia, kad jo šeima gali likti gyventi čia. Vis mažiau ir mažiau žmonių gali taip pasakyti. Kartu su narkotikais atsirado ir problema: pelnas yra individualizuojamas, o išlaidos – kolektyvinės. Žmonės jau žino, kad su šia industrija visuomet susijęs ir smurtas, partizanai, korupcija, žudynės, gamtos nuskurdinimas, o jūroje plaukiojantį statinių derlių su savo motorinėmis valtimis nuima tokie vyrukai kaip Lucho. Ir vis dėlto tiek Leo, tiek Lucho moka beveik vienodą kainą. Ilgametės Čoko kolektyvizmo tradicijos buvo sužlugdytos, ir dabar po lygiai dalijama jau tik kančia.

Leo sako, kad iki pagaudamas savo „stebuklingąjį laimikį“ jis bandys „laikytis nuošalyje“. Galvoti apie savo šeimos, o ne visuomenės poreikius.

– Man sekasi normaliai. Kol pagaunu žuvų.

MANGO MEDŽIUOSE žaidžia trys beždžionės. Kai Edgaras įjungia žoliapjovę, plieno mėlynumo dūmų debesis iššauna iš variklio. Jo sūnus tuoj pat padeda į šoną žaislinę mašinėlę, o dukra pasislepia už statinės. Tėtis pradeda darbą.

– Šiandien turiu devynis maišelius. Tai trys šimtai gramų.

Jis apsižergia krūvą kokos lapų ir įstumia į ją žoliapjovę. Mašina smulkiai pjausto ratu besisukančius lapus, vos po penkiolikos minučių krūva tampa daugiau nei perpus mažesnė. Lapų smulkinti nebūtina, tačiau taip sutaupoma vietos.

Laboratorija, įsikūrusi vos per ištiestą ranką nuo lūšnelės, kurioje gyvena Edgaras ir jo šeima, įrengta visai paprastai – septynių kvadratinių metrų ploto medinės grindys, iškeltos ant stulpų, o pastatas uždengtas plonu skardiniu stogu, apsaugančiu nuo tropinio lietaus. Dar ten stovi keturios aprūdijusios alyvos statinės, šeši kanistrai degalų, trys plastikinės statinės, du maišai rišamosios medžiagos, nedidelis maišelis trąšų ir keletas kibirų su kitomis būtiniausiomis priemonėmis: sieros rūgštimi, natrio hidroksidu ir kalio permanganatu. Vienoje pusėje stovi gofruotosios geležies latakas – svarbiausias laboratorijos įrenginys.

Šiuo metu ant grindų lyg ką tik nupjautos žolės kalnas guli 111 kilogramų neapdirbtos medžiagos, kuri netrukus virs geidžiamiausiais milteliais pasaulyje.

– Bus gerai, – sako Edgaras, – dabar vietoj trijų statinių viskas tilps į vieną. Vadinasi, mažiau degalų, mažiau rišamosios medžiagos ir mažiau chemikalų. Dviem trečdaliais mažiau. Taip taupom pinigus.

Septinta valanda ryto, Edgaras vienas iš šimtų tūkstančių kokos augintojų, paleidusių pjovimo mašinas Andų šlaituose. Pietinėse Kolumbijos provincijose, kaip ir kiekvieną rytą, mažyčiai varikliukai burzgia neraštingų šeimų vyrų ir moterų rankose, jie lieja prakaitą, kad patenkintų nuolat augančią pasaulinę paklausą. Jungtinėse Valstijose paklausa per pastaruosius metus stabilizavosi ar net sumažėjo, tačiau visai kitokie procesai vyksta Europoje, Australijoje, kai kuriose Azijos dalyse, Afrikoje ir labiausiai išsivysčiusiose Lotynų Amerikos šalyse – Čilėje, Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Meksikoje ir Kolumbijoje – čia paklausa per paskutinį dešimtmetį smarkiai išaugo.

Edgaras pakelia lapą, kurį praleido mašina, ir pagarbiai lyg neįkainojamą pašto ženklą laiko tarp smiliaus ir nykščio, tada švelniai sulenkia ir perplėšia į dvi dalis.

– Gerai plyšta. Liečiant turi priminti popierių. Jei minkštas lyg audinys – vadinasi, derlius nuimtas per anksti ir masė nesukietės taip, kaip turėtų. Niekas neperka prasto produkto. Kartą nepavyko sukietinti, todėl teko viską išmesti lauk. Mano šeimai tai buvo finansinės tragedija, nes turėjau sumokėti visiems ūkininkams, iš kurių pirkau lapus, taip pat daug pinigų išleidau chemikalams ir degalams. Tačiau jei gauni subrendusius lapus, sunku būtų ką nors sugadinti. Tai paprastas procesas.

Edgaras mitologinius kokos krūmo lapus paverčia kokos pasta, tai pirmoji ir daugiausia darbo reikalaujanti, tačiau mažiausiai pelno duodanti kokaino grandinės dalis. Jis parduoda pastą vietiniams pirkėjams, besiglaudžiantiems po partizanų arba sukarintų grupuočių sparnu, o šie perkelia ją į modernesnes laboratorijas – cocinas, dažniausiai įsikūrusias strategiškai patogiose vietose netoliese išėjimo – kur vyksta paskutiniai gamybos proceso etapai. Paskui karteliai transportuoja la mercancía (gėrybes) – tai vienintelis čia vartojamas terminas – šiuolaikinei mafijai, kuri platina naujojoje ir senojoje rinkose.

Dėl prasidėjusio karo prieš narkotikus regione nebeįmanoma auginti didelių plantacijų, todėl hierarchiją sudaro tinklas, susidedantis iš tūkstančių smulkiųjų augintojų ir gamintojų. Nors Edgaro ir jo kolegų žemiausio lygio darbas yra labai svarbus šioje sistemoje, finansinis narkotikų piramidės pasiskirstymas yra žiaurus. Mažiau nei 1 procentas galutinės kainos atsiduria kokos augintojų kišenėse. 4 procentai keliauja grupėms, susijusioms su miltelių perdirbimu, 20 procentų kontrabandininkams, tačiau didžiausią pelną susišluoja žmonės, kontroliuojantys pardavimus JAV ir Europos rinkose. Būtent čia ir išplaunama daugiausia pinigų: 75 procentai žvėriškos pridėtinės vertės, kurią sukuria kokainas, lieka šalyje, kur produktas parduodamas.

Norint pagaminti gramą kokaino, reikia 1,2 gramo grynosios kokos pastos, pagal šiandieninę gatvės kainą Europoje ir JAV kasdieninis mažytis Edgaro derlius yra vertas apytiksliai 21 000 JAV dolerių. Jo dviejų dienų uždarbis, atskaičius lapų kainą, išlaidas kurui ir chemikalams, yra 50 000 pesų, arba 27 JAV doleriai. Tai apytiksliai 1,5 JAV dolerio per valandą. Tačiau jis patenkintas.

– Taip, labai. Tai keturis kartus daugiau, nei gaunu už kitus augalus. Joks produktas neneša tiek pelno kiek koka. Kartais pasirodo valdžia, surenka visus kaimo gyventojus ir bando mus įtikinti, kad yra kitų augalų, kurie gali duoti didesnį pelną, tačiau tai netiesa. Jei auginčiau ananasus arba jukas, niekas nenorėtų jų pirkti. Kokos pastą galiu parduoti per penkias minutes.

Putumajas – tamsiosios šiuolaikinės kokaino istorijos epicentras. Atoki provincija, iki pat devintojo dešimtmečio buvusi neapgyventa džiunglių teritorija, žmonių pritraukusi tik per kokaino bumą; tačiau XXI a. pirmajame dešimtmetyje ji tapo svarbiausiu JAV vykdomo karo prieš narkotikus taikiniu. Keletą metų prieš ateinant naujajam tūkstantmečiui beveik pusė šalies kokos plantacijų plytėjo būtent čia, tai paaiškina, kodėl provincija tapo strateginiu didžiausios kokos naikinimo kampanijos taikiniu. Planas „Kolumbija“ – JAV vadovaujama kampanija, kurios tikslas buvo per penkerius metus išnaikinti visas kokos plantacijas Putumajuje purškiant herbicidus.

BANANŲ LAPAI BRAUKIA per ploną laboratorijos stogą, kai Estera, liesutė moteris dideliais batais, įžengia tempdama milžinišką krūvą žalumos, jos spėjimu – apie 20 kilogramų. Estera – penktoji, atėjusi parduoti Edgarui kokos lapų. Šis pasveria prekę ir pažada užmokėti, kai tik parduos pastą.

Žalieji lapai čeža lyg dolerių kupiūros, Edgarui kratant Esteros atitempto maišo turinį ant medinių grindų. Prieš aštuonerius metus, kai Amerikos ir Kolumbijos armijos pradėjo purkšti herbicidus Putumajuje, jis, kaip ir kiti, pasirašė kontraktą, kuriuo pažadėjo nebeauginti kokos. Tačiau kontraktai, susitarimai, formos ir parašai yra svarbūs tik sostinės biurokratams; neraštingiems fermeriams, kurių gyvenimas priklauso nuo ekonomikos, grindžiamos vien lojalumu tam, kas reikiamu momentu turi ginklą, šie valstybės tarnautojų žaidimai tėra miglotos sąvokos. Edgaras ir jo šeima – žmona Nelcy ir jų keturi vaikai – 2007-aisiais pardavė bulių, kad galėtų investuoti į DMG, tuo metu didžiulio populiarumo sulaukusią pinigų plovimo piramidės schemą, keletą metų iki žlugimo lėmusią didelį sujudimą regione. Visi prarado pinigus. Todėl dabar mano, kad tai Dievo palaiminimas, jog jie gali užauginti vienintelį derlių, kuris kompensuoja praradimus ir neša greitą pelną.

Pasaulinės kokaino paklausos pasekmės jaučiamos net pačioje kokaino hierarchijos apačioje. Vos spėji pagaminti kelis kilogramus kokaino pastos, ir pasaulinė narkotikų prekyba jau puola į Andų kaimo vietoves lyg aštuonkojis ir savo grėsmingais nelegaliais čiuptuvais iščiulpia žemdirbių darbo vaisius, o mainais pasiūlo nedaug, tačiau greitų šlamančiųjų.

Edgaras vėl paleidžia pjovimo mašiną.

– Es lo mismo acá. Koka čia – pinigų sinonimas.

Edgaro, kaip ir viso krašto, istorija yra spiralinė kronika, atspindinti karo su narkotikais sėkmes ir pralaimėjimus, ji parodo, kaip kokaino gamyba susijusi su kitais Kolumbiją kamuojančiais sunkumais: kaimo vietovių skurdu, ginkluotu konfliktu, valdžios veiksmų stoka ir kokos „ekonominio čiužinio“ efektu.

Devintajame dešimtmetyje Kolumbijoje buvo perdirbama kokos pasta, importuojama iš Bolivijos ir Peru. Tačiau dešimtmečiu vėliau, kai tose šalyse pradėjo veikti naikinimo kampanijos, plantacijų skaičius Kolumbijoje greitai išaugo. Dėl „baliono efekto“ – kai yra paklausa, spaudžiant vieną sritį, visada atsiranda naujų – ėmė kurtis naujos auginimo zonos, tokios kaip Putumajas – džiunglėse įsikūręs miestelis, kur dėl blėstančio naftos bumo žmonės liko be darbo ir nebegalėjo aprūpinti savo šeimų.

Naftos bumo laikotarpiu užsienio bendrovės, žinoma, padedamos Kolumbijos vyriausybės, susišlavė visą pelną, o šiam pasibaigus jos pasitraukė nepalikdamos jokių ilgalaikių socialinių investicijų. Tai buvo žinomas socialinis ekonominis šablonas – resursams išsekus, vietiniai gyventojai paliekami skursti. Valstybinės institucijos, kurios jau prieš šiuos įvykius turėjo labai nedaug galios, dabar liko visai bejėgės, ir partizanai pasiūlė kur kas patikimesnį regiono valdymą, galintį suteikti apsaugą vilties netekusiems gyventojams, atradusiems naują pragyvenimo šaltinį – kokos auginimą.

Gandas, kad pakrantėse upės, žyminčios sieną su Ekvadoru, galima rasti baltojo aukso, pasklido po gretimas provincijas lyg ugnis, ir vos per penkiolika metų Putumajo populiacija patrigubėjo. Edgaro žmona Nelcy, kaip ir dauguma krašto gyventojų, kilusi iš gretimos Narinjo provincijos. Tačiau gimtinėje nebuvo darbo, todėl 1997 m. ji kartu su vyriausiomis dukterimis pabėgo į Putumają. Čia jos galėjo raspar – skinti kokos lapus ir taip išgyventi. Edgaras taip pat iš Narinjo, jis atvyko 1996 m. su broliu ir keletu draugų. Pieš sutikdamas Nelcy jis irgi dirbo lapų skynėju, tačiau suvieniję jėgas jie įstengė nusipirkti porą hektarų žemės ir patys ėmėsi auginti. Netrukus susilaukė dviejų vaikų.

Esteros maršrutas į Putumają buvo kiek kitoks, tačiau nė kiek ne mažiau įprastas. Ji ir jos šeši vaikai per kokos bumą imigravo į Putumają iš Huilos, centrinio kalnų regiono provincijos. Kaip ir kiti naujakuriai, Esteros šeima apsigyveno giliai džiunglėse, tačiau kai vyriausiajam sūnui suėjo aštuoniolika ir jį pašaukė į kariuomenę, teko spręsti vieną iš įprastų problemų, kamuojančių Kolumbijos kaimo vietoves. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Putumają kontroliavo FARC, todėl kiekviena šeima, bendradarbiaujanti su kariuomene, buvo teisėtas partizanų taikinys. Tūkstančiai matė, kaip dėl šios priežasties sukilėliai baudė, dažnai net žudė jų mylimus artimuosius, dabar atėjo Esteros šeimos eilė. Tai buvo įprasta partizanų praktika: sūnus, išvykęs tarnauti karinėse pajėgose, tapdavo sapo – skundiku, informatoriumi, ir jam būdavo liepiama skubiai grįžti namo ir prisidėti prie partizanų, antraip jo šeima per dvidešimt keturias valandas bus išžudyta. Estera susirinko vaikus ir jiems pavyko pabėgti, spėjo pasiimti tik keletą drabužių, visa kita teko palikti – namus, žemę, gyvulius, baldus ir žaislus. Tačiau jie neįstengė nusigauti toliau nei iki kito Putumajo krašto. Įsikūrė netoli Edgaro šeimos ir vėl galėjo užsiimti vienintele jiems įprasta veikla – kokos auginimu.

José, žmogus, kuris ištiesė Edgarui pagalbos ranką, atvyko 1981 m. ir dabar yra neatskiriama mito, supančio Putumają ir žaliąjį auksą, dalis. Dar 1952 m. rašytojas Williamas S. Burroughsas, tuo metu Putumajuje ieškojęs yajé – vienos mėgstamiausių bytnikų kartos psichotropinių medžiagų, – savo laiške Allenui Ginsbergui nurodė amžinąją šio krašto bėdą. „Tiesą sakant, – rašė Burroughsas pasakodamas apie žemdirbių gyvenimą, – žemė Putumajo regione yra prasta ir joje neįmanoma nieko išauginti.“ José atvyko čia dar būdamas jaunas, pasak jo, vietovės raidą nulėmė kelių trūkumas. Kai žemdirbiams pavykdavo išauginti bananų, jukų, kukurūzų ar kitų produktų perteklių, jis tiesiog likdavo pūti, nes nebuvo įmanoma nugabenti produktų pirkėjams. Nuo to laiko prasto dirvožemio ir pardavimo rinkos stokos derinys geriausiai apibūdina kiekvieną kokaino industrijos atstovams strategiškai patrauklią vietovę.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, jau blėstant marihuanos ir prasidedant kokaino bumui, atvyko naujakuriai iš šiaurės ir atvežė nuostabių augalų, kurie iškart išsprendė problemas: koka gerai auga prastame dirvožemyje, duoda keturis derlius per metus ir svarbiausia – turi tokią paklausą, kad pirkėjai patys prisistato prie durų paimti produkto. Žemdirbiams nė nereikėjo pirkti sėklų, jas gaudavo iš atsitiktinių geradarių. Didžiausios nevilties metais atrodė, tarsi Dievas būtų atsakęs į jų maldas.

Netrukus Putumajo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Lijo pinigais. Milžiniška kokaino vertė neseniai globalizuotuose didmiesčiuose turėjo ekstremalių pasekmių: pasikeitė neturtingų žemdirbių supratimas apie lapus, po kuriuos jie braidė. Iš kokos auginimo gaunami pinigai atvėrė vartus kapitalui, o plataus vartojimo prekės, iki tol nematytos skurstantiems krašto gyventojams, tapo prieinamos. Pasak švedų antropologo Oscaro Janssono, knygos „The Cursed Leaf“ („Prakeiktas lapas“) autoriaus, ūkininkams atrodė, kad doleriai – drabužiai, laikrodžiai, įrankiai, motociklai, alus, televizoriai, alkoholis, vakarėliai, muzika ir grynas džiaugsmas – auga ant jų kokos krūmų šakų.

„Rodėsi, lyg pati gamta būtų sąvadautoja, pasiūliusi ryšį tarp jų troškimo ir objekto. Lapas buvo „žaliasis auksas“, o kokos pasta – „baltasis auksas“. Vargšams pionieriams, ieškojusiems žemės lopinėlio ir kolonizavusiems Putumają, tai buvo dangaus dovana, ir jie džiūgavo ja naudodamiesi.“

Tačiau visi geri dalykai baigiasi. Putumajas patyrė tai, ką mokslininkai vadina „kosmetiniu modernizavimu“ – ir šitai buvo organizuotų tarptautinių nusikalstamų grupuočių rankose, o devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo pagirios. Žmonės tapo godūs ir ėmė pirkti ginklus, siekdami apsaugoti savo pinigų krūvas, tarp fermerių paplito įprotis rūkyti kokos pastą – basuco; galiausiai nutiko neišvengiama – kilo smurto banga. Nuo 1987-ųjų Putumajas buvo lyg knyginis pavyzdys šiuolaikinio Kolumbijos konflikto, vėliau išplisiančio visoje šalyje. Tačiau dabar, kitaip nei praeityje, viskas sukosi apie kokainą. Narkotikų industrija yra nelegali, todėl ji reikalauja tam tikrų smurtinių priemonių. Tokios santvarkos formos įvairiose valstybėse gali skirtis, tačiau Kolumbijoje narkotikų mafija sugebėjo augti laisva ir netrukdoma. Netrukus ji tapo pagrindine valstybinių institucijų ir politinės sistemos korupcijos varomąja jėga.

Kai 1987 m. Magdalenos slėnyje policija surengė Medeljino karteliui priklausančių plantacijų ataką, grupuotė pradėjo steigti naujas plantacijas atokiose Putumajo vietovėse, o lapų rinkėjams mokėjo kokos pasta. Netoli nuo vietos, kur dabar gyvena Edgaras, kartelis pastatė garsiąją El Azul, didžiulę laboratoriją, joje buvo perdirbama šiame krašte pagaminta ir iš Peru ir Bolivijos atskraidinta pasta. Kiekvieną savaitę laboratorijoje buvo pagaminama tona aukštos kokybės kokaino. Tačiau vos po kelių mėnesių FARC, kontroliuojanti šią teritoriją, iškėlė savo reikalavimus – kartelis gavo ginkluotą apsaugą su sąlyga, kad bus laikomasi tam tikrų taisyklių: narkotikų magnatai turi gerbti FARC ginklų gabenimo monopolį jūroje, mokėti partizanams nustatytą mokestį ir liautis mokėję laboratorijų darbuotojams kokos pasta. Pastaroji sąlyga labai džiugino vietos gyventojus, nes daugybė šeimų matė, kaip jų artimieji tapo pastos aukomis.

Kurį laiką susitarimą šalys gerbė, tačiau netrukus kapitalizmo įstatymai nugalėjo vietinius sandorius. Medeljino kartelio atstovai – Pablo Escobaras, José Rodríguezas Gacha, Fabio Ochoa ir Carlosas Lehderas – ėmė laikyti FARC ekonominiais parazitais; partizanai apkrovė juos eksporto „mokesčiais“, kurie, kaip ir pajamos, augo lyg ant mielių. Nors pelnas buvo didžiulis, kartelis manė, kad pinigų sumos, atitenkančios partizanams, per didelės, ir narkotikų baronai norėjo sumažinti išlaidas. Kai kurios militarizuotos Gachos grupuotės iš Magdalenos Medio buvo perkeltos į Putumają, ir 1988 m. čia gimė Kolumbijos mafijos karo prieš partizanus tradicija. Plačiai žinomas Escobaro prielankumas kairiųjų pažiūrų politinėms jėgoms ir įvairioms partizanų grupėms baigėsi. Los Masetos ir Los Combos, privačios kartelio armijos, pradėjo žudyti FARC vyrus, ir neilgai trukus Putumajas tapo besiplečiančia karo zona. Nors FARC iš tiesų buvo dėlės, siurbiančios kraują iš pelningo, tačiau nelegalaus verslo, privačios armijos griežtai saugojo šeimininkų interesus. Narkotikų varomame kare Kolumbijoje išsikerojo klasikinis marksistinis konfliktas, kuris iki pat šių dienų yra nepaprastai svarbus bandant suprasti, kas vyksta ir kodėl tai niekada nesibaigia. Partizanai ne tik rinko mokesčius, kad įstengtų nusipirkti ginklų, bet ir didino išlaidas. Jie atliko tiek profesinės sąjungos vaidmenį mėgindami derėtis dėl darbininkų darbo sąlygų, tiek valstybės funkcijas – investuodami į infrastruktūrą. Sukarintų grupuočių veikla buvo ir vis dar yra visai kitokia – jie siekia eliminuoti visa, kas galėtų padidinti gamybos išlaidas. Ši įtampa tarp darbininkų klasės ir kapitalistų, prasidėjusi Putumajuje, metams bėgant stiprėjo ir šiandien turi didelę įtaką santykiams tarp mafijos, sukarintų grupuočių, partizanų ir kokos augintojų.

Paskutiniajame dešimtmetyje FARC pagaliau atkeršijo: sukurstė žiaurią ataką prieš Los Masetos stovyklą El Azul, žuvo 77 sukarintos grupuotės nariai. Taip partizanai susigrąžino įtaką regione ir gimė dar viena baisi tradicija, kurią ilgainiui sėkmingai įsisavino smurto Kolumbijoje varomosios jėgos, – FARC strateginiai žaidimai su civiliais, dažniausiai kokos augintojais. Nuo to laiko partizanai, paprastai naudodami ginklus, itin pamėgo versti fermerius dalyvauti įvairiose demonstracijose prieš centrinę valdžią. Jie dengėsi socialinio teisingumo siekiu, tačiau iš tiesų gynė teisę auginti koką. Medeljino kartelis neteko Putumajo kontrolės, o FARC buvo naudinga, kad ten būtų auginama kuo daugiau kokos, visų pirma todėl, kad mokesčiai, kuriuos buvo priversti mokėti ūkininkai, padėjo stiprinti finansinę ir karinę organizacijos jėgą; taip pat didėjantys kokos auginimo mastai rodė, kad vyriausybė praranda valdžią – partizanams tai labai svarbu siekiant kurti savo teisėtumo įspūdį.

Tiek partizanai, tiek sukarintos Kolumbijos grupuotės sukūrė savo identitetą padedami populistinės retorikos apie „aukas“. Nors tiek vieni, tiek kiti dažnai taiko vienodus metodus, o jų kariai kilę iš tų pačių socialinių sluoksnių, šių grupių interesai ir pasaulėžiūra labai skiriasi. FARC teigia atstovaujantys išstumtiems, nušalintiems valstiečiams, iš kurių kapitalizmas atėmė ekonomines ir pilietines teises, jie tiki saugantys engiamųjų teisę auginti koką, kai nėra kitų būdų išgyventi. Sukarintos grupuotės taip pat suteikia apsaugą, tačiau jie remiasi visai kitokia logika: jie „aukomis“ laiko ambicingus verslininkus, kurių sėkmingai veikiančios įmones žlugdo partizanų grobimai, prievartavimai, žudymai ir „mokesčiai“. Šias dvi grupes sieja bendra nuomonė, jog vyriausybė yra nepajėgi apsaugoti savo piliečių ir nuosavybės; jų požiūriu, tai legitimizuoja ginkluotas grupuotes, o naudojami žiaurūs metodai yra ne tik pateisinami, bet ir būtini.

Nuo 1993 iki 1996 m. FARC augo rekordiškai greitai, ir neilgai trukus partizanai visiškai perėmė pietų Putumajo kontrolę. Policijos pareigūnai, merai ir ūkininkai nebegalėjo nieko imtis nepasitarę su maištininkais, o šie ne tik leido ūkininkams auginti tiek kokos, kiek jie nori, bet net reikalavo taip elgtis; kokos auginimas buvo efektyvus įrankis įgyvendinant revoliucingus projektus, todėl tokių veiksmų imtasi visose kaimiškose Kolumbijos vietovėse. Pasak jų lenininės logikos, pozicija tarp „už“ ir „prieš“ neegzistavo – visi atsisakę auginti koką buvo laikomi FARC opozicija. Visos šeimos, gyvenančios partizanų valdomose teritorijose, turėjo paklusti šiam įsakymui, kitu atveju jos rizikavo būti išžudytos. Dėl šios priežasties dirbami plotai plėtėsi neįtikėtinai greitai. Ištisų kaimų ir mažesnių miestų pagrindiniu pragyvenimo ir vystymosi šaltiniu tapo koka, 2000-aisiais žaliasis auksas Putumajuje užėmė 66 000 hektarų, tais metais ten buvo išauginta 40 procentų visos Kolumbijos kokos produkcijos. Šie faktai nepatiko JAV ir Kolumbijos vyriausybėms, ir po rugsėjo 11-osios atakų 2001 m. jos pradėjo istorinę atsakomųjų veiksmų kampaniją pavadinimu Plan Colombia (planas „Kolumbija“) – strateginius karinius veiksmus, kurie pakeis ne tik Putumają ir Kolumbiją, bet visą Lotynų Ameriką.

EDGARAS APSIAUNA GUMINIUS BATUS, apšlaksto krūvą trupučiu vandens, rišamosios medžiagos ir trąšų, tada brenda į žalią kauburį maišyti jo tol, kol virs tiršta lapų mase. Paskui dumblas kraunamas į degalų pripildytas alyvos statines. Chemikalams pradėjus reaguoti, ore pasklinda amoniako tvaikas, keturmetis Luisas užsispaudžia nosį. Tėtis pakelia jį ir patraukia toliau.

– Mane pričiupo tik kartą, – pasakoja Edgaras. – Pro šalį žygiavo kariuomenė, bet daviau jiems maišą žuvies. Padėkojo man ir išėjo. Jie vargšai, kaip ir mes. Policija – blogiau, bet neteko jų čia matyti.

Ateina Nelcy ir praneša, kad pietūs jau paruošti. Šeima susirenka ir kartu su José perbrenda upelį, žėrintį vaivorykštės spalvomis, nes Edgaras įmetė į vandenį panaudotą degalų kanistrą. Jie paėjėja kokius 200 metrų per purvą, aplenkia rudą žuvų tvenkinį ir pasiekia namų laiptus. Sieninis kalendorius su bikinius vilkinčiomis merginomis – vienintelis ryškus objektas, visas namas medinis ir pilkas. Jis stovi ant stulpų, po grindimis sugrūsti degalų kanistrai, supakuotos žarnos ir sulaužyti žaislai. Du įsiaudrinę pririšti gaidžiai pašėlusiai plačiai plasnoja sparnais nujausdami savaitgalio gaidžių dvikovas, šis sportas Kolumbijos kokos augintojams toks pat svarbus kaip futbolas europiečių darbininkų klasei.

Nelcy patiekia porą stiklinių šviežio pieno ir keletą keptų žuvų iš savo ūkio, atsiprašo, kad jos tokios nedidelės. Šeima teišgali sulaukti, kol žuvys užsiaugina šiek tiek mėsos ant kaulų. Ji paduoda maisto savo vaikams ir tada ima papasakoti apie „lėktuvus“:

– Mes verkėm. Jie purškė viską: vandenį, gyvūnus, derlių. Mes išsikasėm šulinį – ir jį sugadino. Buvo siaubinga matyti, kaip naikinama koka, nes tai buvo mūsų pragyvenimo šaltinis. Sunaikino viską. Nusibaigė net beždžionės, nes ant medžių neliko nieko, ką jos galėtų ėsti.

Kai Baltieji rūmai, valdomi Richardo Nixono, žmogaus, sukūrusio terminą „karas prieš narkotikus“, ėmė telkti dėmesį ne į paklausą, o į pasiūlą, gimė teorija, kuri pakeitė visų būsimųjų Vašingtono administracijų požiūrį į pasaulinę kokaino problemą. Manyta, kad, herbicidais nupurškus kokos laukus, sunaikinus laboratorijas, konfiskavus laivus ir areštavus kontrabandininkus, sumažėtų JAV ir Europos rinkas pasiekiančio kokaino kiekis, todėl kristų produkto kokybė ir pakiltų kainos, po kurio laiko kreivės susikirstų ir visa industrija žlugtų, nes pasidarytų nepelninga gaminti ir transportuoti vis labiau skiedžiamus narkotikus turtingoms pasaulio rinkoms. Tačiau realybėje kreivės krypo į priešingas puses, o išrinkus Obamą prezidentu teorija imta abejoti. Šiaip ar taip, XXI a. antrajame dešimtmetyje ši logika vis dar diktuoja karo prieš narkotikus taisykles.

Plano „Kolumbija“ naujovė, inicijuota Billo Clintono 1999 m., – didelio masto purškimas herbicidais. Kolumbijos vyriausybei buvo suteiktas penkių milijardų vertės paketas (70 procentų sumos buvo skirta kariuomenei), vykdant sistemišką herbicidų purškimo kampaniją per penkerius metus šalyje turėjo dvigubai sumažėti kokos laukų. Vidutinė ūkininkų šeima, kaip Nelcy ir Edgaro, paprastai turi apie keturis hektarus žemės, gyvena trobelėje be tekančio vandens ir džiaugiasi iš degalais varomo generatoriaus gavę elektros porą valandų per parą. Ūkininkai uždirba mažiau nei bet kuri kita grupė pelningoje kokaino grandinėje, jiems tenka kęsti ne tik skurdą, bet ir visų šalių, dalyvaujančių Kolumbijos konflikte, terorą. Putumajuje trumpas kokos bumas sukėlė keletą metų trukusią vartotojų isteriją, tačiau visai nepaveikė vietinių gerovės ir nepakeitė fakto, kad 85 procentai kaimo vietovių populiacijos gyvena skurde.

Būtent šie socialiai suluošinti ūkininkai tūkstantmečių sandūroje tapo JAV vadovaujamo karo prieš narkotikus taikiniais, ir daugybė aplinkos apsaugos, žmogaus teisių ir vietinių bendruomenių organizacijų įsiuto. Putumajas – šiltnamis, kuriame užauginama beveik pusė visų pasaulyje suvartojamų narkotikų, – tapo centrine karo zona. Pradėjus purkšti herbicidus, pagrindinis tikslas buvo sunaikinti visą ten auginamą koką per penkerius metus; po poros metų buvo išpurkšta daugiau kaip 104 000 hektarų, tai kone dvigubai viršija auginimo plotą. Sunaikinti buvo net ir legalūs ūkininkų derliai, todėl padedami aplinkos apsaugos ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų jie protestavo, o vyriausybė skelbė rezultatus: 2004 m. kokos laukų Putumajuje sumažėjo nuo 66 000 iki 4400 hektarų.

– Buvo baisūs laikai, – pasakoja Nelcy. – Nudžiūvo visi jukų ir bananų medžiai. Turėjome kreiptis pagalbos į žmones, kurių gyvenamas sritis aplenkė lėktuvai su herbicidais. O tada vėl sodinome, tačiau lėktuvai grįžo. Po antrojo purškimo liovėmės, tačiau jie vis tiek grįžo ir purškė.

2006 m. Kolumbijoje nupurkšta beveik 900 000 hektarų, daugiausia Putumajuje. Taip sunaikinta 85 000 hektarų kokos laukų, taigi siekiant sunaikinti vieną hektarą kokos laukų buvo nupurkšta daugiau kaip dešimt hektarų. Herbicidų purškimas pasirodė esantis itin neefektyvus metodas, pasekmės aplinkai buvo siaubingos, tačiau laikui bėgant didžiausia buvo socialinė kaina.

Nelcy nuvalo pieną Luisui nuo burnos.

– Lyg jie visi būtų prieš mus: policija ir kariuomenė. Lyg visi būtume priešai. Atrodo, kad jiems nerūpi, kokioje situacijoje atsidūrėme. Jei užaugini truputį kokos – keliauji į kalėjimą. Jei čia kas nors nužudomas – nieko. Negaliu atsistebėti, kodėl taip yra.

Putumajo gyventojams sąvoka „vyriausybė“ neegzistuoja, yra tik la ley – įstatymas. Edgaras sako, kad čia daug įstatymų, tačiau jam ir jo kaimynams „įstatymas“ reiškia ne taisykles, bet tuos, kurie nustato tuo metu galiojančias taisykles. Jis kalba apie įstatymą, lyg tai būtų gyvas padaras. Įstatymas yra miškuose. Įstatymas juda. Įstatymas yra gyvas. Jei padarai tą ar aną, „įstatymas supyksta“ arba „įstatymas ginkluotas“. Atrodo, lyg kalbėtų apie miegančią mešką, kuri bet kada gali pabusti, taip yra todėl, kad čia „įstatymas“ yra terminas, skirtas bet kuriai valdžioje esančiai ginkluotai grupuotei apibūdinti. Pirmiausia įstatymas buvo partizanai, tada Los Masetos, tada vėl partizanai, o galiausiai 2000 m. gruodį atskrido nuodingųjų herbicidų pakrauti lėktuvai, lydimi keleto sraigtasparnių „Black Hawk“, ir niekas nesuprato, kas juos siuntė. Los Masetos? Kariuomenė? Vyriausybė? Jungtinės Valstijos? Kažkas kitas? Kad ir iš kur atkeliavo, dabar buvo aišku, kad jie – įstatymas. Vėliau ūkininkams buvo pasakyta, kad lėktuvai siųsti vadinamosios „vyriausybės“, ir jei bendradarbiaus, jie gali jaustis ramūs.

Ūkininkams buvo sunku suvokti. „Įstatymas“ įgavo pernelyg daug skirtingų reikšmių – jei supykdei vieną „įstatymą“, kitas gali ateiti ir tave nužudyti. Likus metams iki valstybei išpurškiant ūkius herbicidais, vienas iš įstatymų – seno ir naujo mišinys, los paras, arba sukarintos grupuotės, – sustiprino savo pozicijas regione keistu ir sunkiai suvokiamu būdu. 1997 m. Carlosas Castaño – kovotojas prieš partizanus, vėliau sujungsiantis visos šalies sukarintas grupuotes į nelegalią antikomunistinę organizaciją Autodefensas Unidas de Colombia (AUC), – pranešė ketinąs nusiųsti keletą savo karių į Putumają išvaryti sukilėlių iš „jų pačių džiunglių“ ir nužudyti visų merų, kurie yra „partizanai civilių drabužiais“.

Po metų buvo įkurta AUC. Visos žmogaus teisių organizacijos pradėjo skambinti pavojaus varpais, kai per aštuonerias žudynes – dauguma jų buvo įvykdytos regionuose, kur auginama koka, – neteko gyvybės 96 žmonės. Dar po metų pranešta apie trylika žudynių ir 77 aukas. Daugiausia žmonių buvo nužudyta kruvinąją naktį – 1999 m. sausio 9 d. 150 AUC vyrų, padedami 24-osios nacionalinės armijos brigados, užtvėrė kelią į mažą Tigrės kaimelį, sutemus jie ėmė šaukti vardus iš sąrašo. Tai vyko visoje šalyje – žmonės, kurie galbūt simpatizavo ar bendradarbiavo su partizanais, buvo žudomi vienas po kito. Terorizuojamus kaimų gyventojus „pedagoginiais tikslais“ vertė stovėti ir žiūrėti, buvo siekiama pademonstruoti, kas nutiks, jei kas nors pasiūlys partizanui maisto ar stiklinę vandens. Pasak ataskaitų, policija ir kariuomenė praktiškai ir ideologiškai veikė kaip AUC sąjungininkai ir jos veiksmams neprieštaravo; 2001 m. JAV paskelbė AUC teroristine organizacija. Taip nutiko daugybėje izoliuotų regionų, kurių kontrolę iš partizanų perėmė valstybė: AUC surengdavo „pedagoginius“ žudymus, o tada ateidavo kariuomenė. Putumajas – tik vienas iš pavyzdžių. Praėjus metams po žudynių į Tigrės kaimelį atvyko lėktuvai, pakrauti herbicidų (planas „Kolumbija“), nuo tada čia vadovauja kariuomenė, policija ir sukarintos grupuotės. Partizanai buvo išstumti už sienos į Ekvadorą ar gilyn į Amazonės džiungles.

– Jau nebegalima vaikštinėti ten, kur nori, – sako Edgaras. – Pagavę jie klausia, ar pažįsti to kaimo žmonių, jei akimirksniu nenurodai, kas galėtų patvirtinti tavo tapatybę ir gyvenamąją vietą, jie mano, kad eini išvien su partizanais, ir tave išveža. Taip nužudė daugybę žmonių. Kurį laiką kaimas buvo pilnas karių. Jie nuolat ką nors išsiveždavo. Žinoma, aš čia gyvenu, todėl visada galiu pasakyti, kad pažįstu tą ar aną. Tačiau visi, kurie negalėjo, buvo nužudyti.

Susidūrimai tarp AUC ir partizanų lėmė atgimimą informatorių kultūros, išlikusios nuo šeštojo dešimtmečio pilietinio karo. Masinės žudynės, jau daugelį metų būdingos šiai šaliai, nėra vien pasekmė politinių konfliktų tarp daugiau ar mažiau racionalių, nors ir iškrypėliškų, suinteresuotųjų pusių – dažnai tai susiję su asmeniniais interesais. Kai siautėjo ginkluotos grupuotės, o įstatymai neegzistavo, ilgainiui žmonės išmoko naudotis tokiais „valymais“, sezoniškai nuūžiančiais pirmyn ir atgal per visą šalį, ypač narkotikų kontrabandos klestėjimo laikais. Nesvarbu, ar tai būtų ginčas su kaimynu, ar pavydas, nesutarimas dėl skolos ar paveldėjimo, lengviausias būdas atkeršyti – įskųsti, esą, žmogus bendradarbiauja su viena ar kita grupuote. Tai labai dažnai baigiasi mirtimi ir neturi nieko bendro su tiesa. Įprastas metodas, skatinantis melą, šis maitina paranoją, o toji kuria naujus melus – taip plinta smurtas.

José pakelia akis nuo lėkštės. Vakar nužudė jo geriausią draugą. Kulka pataikė į akį. Palaidojo šį rytą. Kas tai padarė? Kodėl? Niekas nežino. Niekas nenori žinoti.

– Čia labai lengva bet ką nužudyti. Tereikia nueiti pas los paras ir pasakyti, kad tas ar anas yra partizanas. Arba nueiti pas partizanus ir sakyti, kad tas ar anas yra paraco.

Edgaras baigia pietauti ir nusilaižo pieno ūsus, sako, kad jau laikas grįžti prie darbo. Pirmasis lapų „plovimas“ jau baigtas. Dabar reikia juos triskart išmirkyti degaluose, mažiausiai po 40 minučių – taip iš „produkto“ pašalinamas lapų minkštimas. Prieš pakildamas nuo stalo pabučiuoja Luisą ir pasidalija apmąstymais apie la ley. Įstatymas jam – nuolatinė kitimo būsena, tai, ką jis reprezentuoja, visą laiką keičiasi, taip pat keičiasi ir jį skelbianti grupė, tačiau bet kuriuo atveju įstatymas yra tas, kas turi stipriausią kariuomenę.

– Įstatymas yra tas, kas duoda įsakymus, – taria jis.

APLINK STATINES šmirinėja šunys ir viščiukai, o aštuonmetė Diana tvirtai laikosi įsitvėrusi tėvo kojos. Iš lapų jau pašalinti alkaloidai ir netrukus iš degalų, vandens ir chemikalų bus išskirtas neapdorotas kokainas – balta, į sūrį panaši substancija – pasta.

– Rytoj parduosiu ją kaime, – sako Edgaras, – ten apstu pirkti norinčių vyrukų. Tada jie nugabens produktą ten, kur šis bus perdirbtas į gryną kokainą; niekas tiksliai nežino, kur tai bus atlikta. Kažkur giliai džiunglėse. Labai pavojinga žinoti tikslią vietą.

„Vyrukai“, apie kuriuos kalba Edgaras, pagal rangą kokaino gamybos hierarchijoje yra laipteliu aukščiau nei augintojas. Hierarchiją sudaro keturios pakopos, augintojas ir jo primityvi pastos laboratorija – pačioje apačioje. Laipteliu aukščiau – klajojantis tarpininkas, kuris perka pastą iš ūkininkų ir parduoda ją perdirbimo laboratorijoms, būtent šioje grandyje daugiausia smurto, siejamo su kokaino gamyba. Mainus tarp ūkininko ir perdirbimo laboratorijos visada stebi ginkluota grupė, partizanai ar viena iš sukarintų grupuočių, organizacija arba pati prižiūri sandorius (dažniausiai rajonuose, valdomuose FARC), arba patiki šią užduotį žmonėms, gavusiems leidimą užsiimti tokia veikla. Kadangi tūkstantmečių sandūroje FARC buvo išstumta iš Putumajo kaimų, procesą čia kontroliuoja sukarintos grupuotės; kaimyniniuose regionuose nebėra cocinų, todėl norėdami įveikti vienintelio kelio užtvaras pirkėjai turi bendradarbiauti su policija ir kariuomene. Kuo toliau nuo cocinos parduodama pasta, tuo mažesnė ūkininkams mokama kaina, taip yra todėl, kad atsiranda daugiau mokesčių, kurių didžiausias – papirkinėjimo išlaidos. Pagal dabartinę rinkos kainą Putumajuje kilogramas pastos vertas 700 JAV dolerių. Buenaventūroje ar prie Venesuelos sienos, kur įsikūrę šimtai laboratorijų, už kilogramą galima gauti 1000 JAV dolerių.

– Pasiseka, jei netoliese būna cocina, – sako José, – kaina iškart kyla.

Edgaras su José ištuština degalų statines. José sako tikįs, kad kai kurios Putumajo cocinos ilgainiui bus atkurtos. Vyriausybė, policija ir DEA – pastaroji kontroliuoja narkotikų karą – deda milžiniškas pastangas siekdamos įgyvendinti planą „Kolumbija“, jie teigia, kad situacija suvaldyta, pasak oficialiosios statistikos, kokos auginimas provincijoje beveik sustabdytas. Tačiau bet kuris regiono naujakurys pamatys užsiėmusius ūkininkus. Čia vis dar auga daugybė kokos krūmų, tačiau kitaip nei seniau, kai jie vešėjo didelėse plantacijose, lengvai aptinkamose iš lėktuvų ar stebint per palydovą. Šiandien kokos krūmai auga tarp kitų pasėlių. Užmaskuoti.

José mano, kad kriminalinės grupuotės, pasirinkdamos vietą laboratorijai, ne tik bando išvengti policijos ir DEA, bet ir ieško tam tikros kultūros.

– Dabar čia ramu, nėra didelių laukų, todėl policija per daug nesikiša. Mafiozui būtų nesudėtinga čia pastatyti cociną. Jie visada nori būti ten, kur gyventojai augina koką ir pardavinėja pastą, nes tada viskas einasi labai sklandžiai. Jie žino, kad žmonės čia nepliurps. Mes tylūs. Tik dirbam. Ir jie, ir mes suprantam, kad taip visiems geriausia.

Tarpininkai, perkantys ir parduodantys pastą, dažniausiai jauni vyrai, uždirba kur kas daugiau nei ūkininkai, nes pardavimo kainos gerokai viršija pirkimo. Tačiau kovos ir nesutarimai dėl regiono kontrolės dažnai baigiasi tarpininko mirtimi, jei šis žengia klaidingą žingsnį: perka arba parduoda be „įstatymo“ sutikimo, parduoda agentui, nepriklausančiam valdančiai organizacijai, ar neatsargiai pasielgia su mirtinai pavojinga informacija – laboratorijos vieta.

Trečioji hierarchijos pakopa – atsakingieji už perdirbimo procesą, t. y. pastos pavertimą grynu kokainu. Būtent čia kriminalinės struktūros išnyksta socialinėje ir ekonominėje migloje; viskas yra aukščiausio lygio paslaptis, laboratorijos rūpestingai slepiamos, o vadai maskuojasi netikrais vardais. Būtent čia pradedamas generuoti didelis pelnas. Vienas kilogramas pastos perkamas už 700 JAV dolerių, perdirbtos į gryną kokainą gatvės vertė siekia 27 000 JAV dolerių. Prieš paleidžiant į rinką kokainas bus padalytas į vieno gramo pakelius, skirtus grupuotei, esančiai mažmeninės prekybos grandinės pabaigoje. Šiame tarpsnyje vieno gramo kaina – 100 JAV dolerių, taigi pelnas siekia iki 100 000 JAV dolerių už kilogramą. Paskutiniame gamybos etape kokainas bus maišomas su įvairiais milteliais, siekiant padidinti svorį. Į gryną kokainą primaišius vidutiniškai trečdalį kukurūzų krakmolo ar talko miltelių, jo vertė gatvėje gali pakilti iki 130 000 JAV dolerių už kilogramą. Didžiuliai pelnai, kurie bus sukuriami galutinėse rinkose, ten ir pasiliks – Šveicarijos, Amerikos ir pakrančių bankuose visame pasaulyje. Kolumbija ir kitos valstybės, kuriose vyksta gamyba, ir ypač labiausiai izoliuotos vietovės tose šalyse, nuo šio finansinio tinklo atkirstos.

Ši trečioji pakopa yra pati žemiausia perdirbto kokaino hierarchijoje, tačiau net ir šie prekybininkai vos per mėnesį gali virsti milijonieriais. Jų užduotis yra pasiūlyti būtiniausią žemos pakopos infrastruktūrą ir pasirūpinti būtiniausiais kontaktais – daugiausia papirkti policiją, kariuomenę ir politikus – ir užtikrinti, kad kokainas sklandžiai iškeliautų iš šalies.

Hierarchijos viršūnėje Kolumbijoje yra vadinamieji narkotikų baronai – los traficantes, kurie „valdo“ kelius, jie turi pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių užtikrinti, kad kroviniai pasiektų galutinį tikslą. Medeljino ir Kalio kartelių laikais Kolumbijos mafija kontroliavo ir mažmeninę prekybą, tačiau per pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį JAV rinka perėjo į Meksikos ir JAV organizuotų nusikaltėlių rankas. Tačiau neturint kontaktų kilmės šalyje negalėtų vykti jokia kokaino prekyba, todėl didelė dalis Europos rinkos vis dar kontroliuojama Kolumbijos mafijos, bendradarbiaujančios su pogrindinėmis senojo pasaulio organizacijomis, ypač itališkosiomis.

Žinoma, šių miltelių imperatorių niekuomet nesutiksi murzinuose Putumajo užkampiuose. Pasitraukus Escobarui, Kolumbijoje ir Meksikoje buvo suimta ir nužudyta daugybė jo įpėdinių, tačiau visuomet atsirasdavo naujų, laukiančių savo eilės. 2009 m. gruodžio 11 d. buvo nužudytas vieno didžiausių Meksikos kartelių galva Arturo Beltránas Leyva. Viskas įvyko didžiulės prabangos apsuptyje: per Kalėdų vakarėlį namuose, kur smulkioms išlaidoms skiriama 280 000 JAV dolerių, narkotikų baronus linksmino pasaulinio garso muzikantai ir 20 aukštos klasės prostitučių. Labiausiai stebino valdžios elgesys kitą dieną po įvykio. Dar nespėjus nudžiūti Beltráno Leyvos kraujui, policija visą savo dėmesį sutelkė į žmogų, užimsiantį Beltráno vietą; niekas, o ypač DEA, nesitikėjo, kad narkotikų barono mirtis turės nors menkiausios įtakos narkotikų kontrabandai. Vien Meksikoje narkotikų karas pareikalavo 22 000 aukų per trejus metus – palyginti su Kolumbijos statistika, skaičius visai nedidelis, tačiau situacija vis dėlto rimta, nes žmogžudysčių skaičius kasmet augo, o narkotikų kontrabanda nesustojo.

Edgaras per žarną ištuština talpyklą su šlapimo spalvos skysčiu ir pripažįsta, kad kartais susimąsto, jog jo gaminamas produktas kuria kančią ir kad šis darbas yra svarbi nelegalios, mirtį ir smurtą visame pasaulyje sėjančios veiklos dalis. Tačiau tokie svarstymai ilgai netrunka. Jis niekada nematė gryno kokaino, jis nežino, kas yra Pietų Amerikos žemynas, ir nuo tada, kai prieš keturiolika metų čia atsikraustė, nėkart nebuvo išvykęs toliau kaip 70 kilometrų – iki tos vietos, kur gyvena jo motina. José – kur kas labiau patyręs, jis ne tik augino ir gamino pastą, bet ir dirbo kokaino kurjeriu – gabendavo galutinį produktą per kalnus į Ekvadorą. Kadaise. Kai aplinkui dar veikė cocinos, jis su draugu, kiekvienas nešinas po 12 kilogramų, iškeliaudavo šeštadienį per pietus ir pirmadienį ryte pasiekdavo Ekvadorą. Restorane jų laukdavo du pagyvenę vyrai, kurie sumokėdavo po 300 JAV dolerių. José ir jo draugas niekada iki tol nebuvo uždirbę tokios didelės pinigų sumos, net už kelių mėnesių darbą. Dabar jie tai padarė vos per 48 valandas.

– Mums koka visuomet padėjo susidoroti su ekonominiais sunkumais, – sako jis, – nemąstom apie tai, kad mūsų darbas padeda kažkokiems mafioso praturėti, pirkti ginklus ir žudyti. Mūsų žmonės negalvoja apie tokius dalykus. Visi augina koką norėdami čia gyventi, kad jiems nereikėtų išsikraustyti. Čia nėra tokio požiūrio, kad koka – tai absoliutus blogis. Aišku, mes žinom, kad tas ar anas narkotikų baronas daro siaubingus dalykus, tačiau tai jo problema.

PRADINIS PLANO „KOLUMBIJA“ tikslas buvo perpus sumažinti kokos laukų plotą per penkerius metus. 2000–2006 m. įvairiose šalies dalyse herbicidais buvo nupurkšta 857 000 hektarų, sunaikinta 85 000 hektarų kokos laukų. 2004 m. nupurkšta 136 000 hektarų, sunaikinta – vos 6000 hektarų, 2005 m. situacija buvo dar prastesnė: padidinus pesticidų dozę, nupurkšta net 139 000 hektarų, tačiau tais metais kokos laukų padaugėjo net 6000 hektarų. Dešimtmečio pabaigoje buvo nupurkšta milijonas hektarų, tačiau auginimas ir gamyba nesiliovė. Veikė baliono efektas: dėl nuolatinių purškimų herbicidais 2004 m. laukai Putumajuje susitraukė iki 4400 hektarų, tačiau, vos dėmesiui nukrypus į kitą regioną ir kariuomenei pradėjus jį purkšti, Putumajo kokos augintojai ir vėl ėmė darbuotis. Kitais metais Putumajas tapo provincija, kurioje kokos laukų skaičius augo greičiausiai, tai tęsėsi, kol grįžo lėktuvai.

Viskas tęsėsi. Tačiau šie drastiški statistiniai pakilimai ir nuosmukiai, susiję su Edgaro namų žeme, toli gražu nebuvo vienintelė plano „Kolumbija“ pasekmė. Aršiausius jo kritikus labiausiai liūdina, kad purškimas herbicidais vijo kokos augintojus tolyn, išblaškė juos po visą šalį lyg žiurkes iš lizdo; siekiant nustatyti kokos laukų plitimą per pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį, buvo tyrinėjamos satelito nuotraukos, atrodė, lyg kas būtų nusičiaudėjęs į peleninę. Pradedant įgyvendinti planą „Kolumbija“ laukai koncentravosi šešiose provincijose, šiuo metu jie, kaip ir smurtas, jau paplitę visoje šalyje, kokos laukai plyti 24 iš 32 valstybės provincijų. Tikrosios emigracijos bangos laikotarpiu Putumajo kokos augintojai bėgo į dar skurdesnę gretimą Narinjo provinciją, iš kur dauguma jų buvo kilę. O kai lėktuvai atsekė ir iki ten, laukai buvo perkelti į ekologiškai pažeidžiamą Ramiojo vandenyno pakrantę. Šiandien didelė dalis šalies ir toliau purškiama nuodingaisiais herbicidais.

Nuo to laiko aplinkos apsaugos ir žmogaus teisių organizacijos skambina pavojaus varpais, teigdamos, kad visoje šalyje vykdomas ecocidio – ekocidas. Kolumbijoje egzistuoja daugiau augalijos ir gyvūnijos rūšių nei bet kurioje kitoje šalyje, išskyrus Braziliją: 1800 vietinių paukščių rūšių, tai sudaro 20 procentų visame pasaulyje egzistuojančių paukščių rūšių, 3300 žvėrių rūšių ir daugiau nei 55 000 augalų rūšių. Kolumbija – namai 90 tenykščių genčių, gyvenančių 638 rezervatuose įvairiomis klimato sąlygomis – nuo ledynų iki didžiulių dykumų. Daugiau nei 40 procentų šalies auga gležni Amazonės atogrąžų miškai, o didžiausia rūšių įvairovė aptinkama teritorijose, esančiose nuo 600 iki 1200 metrų virš jūros lygio – būtent tokiame lygyje plyti beveik visos kokos plantacijos.

Iš pradžių šalies draustinius saugojo įstatymai, tačiau ilgainiui Kolumbijos vyriausybė buvo priversta pasiduoti antrosios Busho administracijos spaudimui purkšti visus regionus, po šešerių prastų rezultatų metų pastangos išnaikinti kokos laukus buvo padidintos; 2006 m. Kolumbijoje pirmą kartą nupurkšti pagrindiniai nacionaliniai parkai ir čiabuvių rezervatai. Vašingtono biuras Lotynų Amerikoje (The Washington Office on Latin America – WOLA) – viena iš gausybės organizacijų, aršiai kritikavusių planą „Kolumbija“ ir ypač ekologines jo pasekmes. Ataskaitoje pavadinimu „Failed Strategy“ („Nesėkminga strategija“) WOLA teigia: „Dauguma kokos laukų, nupurkštų pavojingais herbicidais, yra regionuose, kur gyvuoja didžiausia biologinė įvairovė ir kurie yra ekologiškai nepakeičiami.“

Tačiau ne visi sutinka, kad nepasiekta jokių rezultatų. Pasak Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro (United Nations Office on Drugs and Crime – UNODC), reguliariai tiriančio auginimo modelius Kolumbijoje, remiantis palydovo nuotraukomis, 2006 m. dirbamų hektarų skaičius sumažėjo iki 80 000, tai dvigubai mažiau nei 2000 m. Bėda ta, kad šia statistika, kasmet sulaukiančia žiniasklaidos fanfarų, jau metų metus negalima pasitikėti. Kritikai teigia, kad stebint iš oro neįmanoma atskirti naujų, mažų ir paslėptų laukų, nes kokos augalai iš esmės nesiskiria nuo kitų rūšių krūmų. Tais pačiais metais kita dosniai finansuojama organizacija, prižiūrinti kovos su narkotikais progresą Kolumbijoje, – Baltųjų rūmų nacionalinės narkotikų kontrolės politikos biuras (White Houses Office of National Drug Control Policy) – paskelbė ataskaitą ir, pasak jos, 2006 m. šalyje buvo 160 000 hektarų kokos laukų, tai yra 13 000 hektarų daugiau nei 2005 m. ir toks pat plotas, kokį kokos laukai užėmė 2000-aisiais, kai pradėta purkšti. Dviejų organizacijų pateikti skaičiai skyrėsi 80 000 hektarų. Po nesėkmingų bandymų išsiaiškinti tikrąją situaciją WOLA pareiškė, kad iš tiesų niekas neturi nė menkiausio supratimo, kiek kokos auginama Kolumbijoje, tik viena aišku – neįtikėtinai daug.

Dėl nesutampančių skaičių buvo prarastas pasitikėjimas, o politinis populizmas kulminaciją pasiekė, kai 2007 ir 2008 m. pasirodė UNODC ataskaitos. Stiprėjant plano „Kolumbija“ kritikai darėsi vis svarbiau pateikti skaidrius rezultatus, ir keletas Jungtinių Tautų statistikos specialistų atsistatydino dėl itin išaugusio politinio spaudimo paskelbti melagingus duomenis. Kai 2007 m. duomenys parodė, kad kokos laukų Kolumbijoje per metus padaugėjo 27 procentais, prezidentas Álvaro Uribe pasipiktinęs pareiškė, kad tai neįmanoma, nes pastangos sunaikinti kokos laukus tais metais dar labiau suintensyvėjo. Kolumbijos valdžia paskelbė organizaciją esant nekompetentingą. 2008 m. UNODC, taikydama tuos pačius tyrimo metodus, pranešė apie tokį pat dramatišką kultivuojamų hektarų sumažėjimą. Remdamasi šiuo dar visai neseniai demaskuotos organizacijos pranešimu, vyriausybė surengė didelio masto žiniasklaidos kampaniją, skelbiančią, kad karas prieš narkotikus jau beveik laimėtas. Pasak 1999–2001 m. Vienoje gyvenusio ekonomikos profesoriaus Francisco Thoumi, kurį Jungtinės Tautos paskyrė koordinuoti UNODC World Drug Report (Pasaulinės narkotikų ataskaitos), visa sistema – tiek Kolumbijos, tiek ir JT lygiu – buvo veikiama politinių interesų. Kai pavyko įrodyti, kad tyrimai iš tiesų buvo nuolat klastojami, jis protestuodamas atsistatydino. Francisco Thoumi pareiškė: „Narkotikų ir narkotikų gamybos statistika, kurią šiais laikais skelbia JT, yra grynai politiška. Duomenys sistemingai klastojami siekiant įvairių tikslų. Tai yra labai baisu.“

Net jei pasitikėtume Kolumbijos vyriausybės logika, kad 2007 m. statistiniai duomenys buvo absoliučiai klaidingi, o 2008-ųjų, surinkti remiantis tais pačiais metodais, – tikslūs, tokia sėkmė būtų reikšminga tik žvelgiant iš nacionalinės perspektyvos, bet ne pasaulinės. Pasak UNODC skaičiavimų, tais metais Bolivijoje ir Peru kokos laukai augo tiek, kiek jų mažėjo Kolumbijoje, taigi naujojo tūkstantmečio pirmojo dešimtmečio pabaigoje Anduose buvo auginama lygiai tiek pat kokos kaip ir jo pradžioje. Tą patį galima pasakyti ir apie kokaino gamybą: 2002 m. Anduose buvo pagaminta 730 tonų, o 2008 m. – 820 tonų, daugiau nei pusė šio kiekio – Kolumbijoje. Po dešimties metų, sukišus 6,8 milijardo JAV dolerių ir nupurškus milijonus hektarų Kolumbijoje, Anduose nebuvo pasiekta nieko – nesumažėjo nei auginimas, nei gamyba.

Kad ir ką bylotų statistiniai duomenys, kai atėjo laikas spręsti tikrąją problemą, plano „Kolumbija“ prioritetai ėmė atrodyti itin migloti. Rankinis šalinimas – kai kariai tiesiog rankomis rauna kokos augalus, siekdami išvalyti laukus, – pasirodė esanti kur kas efektyvesnė ir pigesnė priemonė, jos kaštai sudaro vos ketvirtį herbicidų purškimo kaštų: iš lėktuvo nupurkšti vieną hektarą kainuoja 750 JAV dolerių, o tą patį plotą „išvalyti“ rankomis, nesukeliant skausmingų pasekmių gamtai, – vos 180. Tačiau JAV ir Kolumbijos vyriausybės ir toliau naudojo herbicidus. Kritikai skelbė, kad sutaupytos lėšos padėtų kur kas geriau atskleisti socialinį plano „Kolumbija“ potencialą ir atvertų galimybes investuoti į mokyklas, sveikatos apsaugą, infrastruktūrą ir mikrokreditus nuskurdusiems valstiečiams, taip pat alternatyvaus pragyvenimo programas ūkininkams nukentėjusiose šalies teritorijose. Tačiau kraštas ir toliau buvo purškiamas.

Vakare beždžionės sugrįžta ir Nelcy turi padėti Edgarui. Šalia laboratorijos po degalų garų debesimi kaupiasi lapų atliekų krūva, garai kyla iki medžių šakų, kur primatai priversti mėgautis dvoku. Edgaras ir Nelcy paskutinį kartą apdoroja skystį chemikalais, jis nusidažo pieno spalva ir ima stingti. Atskyrę masę suvynioja ją į rankšluostį ir ima gręžti, kol visai išsunkia ir suspaudžia boulingo kamuolio dydžio gniužulą.

– Fu. Dar vienas.

– Oi, gerai, cha cha.

Jie stovi įsmeigę akis vienas į kitą lyg per rankų lenkimo varžybas. Tuo metu José šluoja pabirusius lapus, o Luisas burgzdamas „brum brum“ žaidžia plastikine mašinėle tarp alyvos statinių. Jau šešta valanda vakaro, nuo kalnų sklinda pažįstamas duslus motorų garsas – kariniai sraigtasparniai. Nuo naujojo tūkstantmečio pradžios tai čionykščių žmonių, afrokolumbiečių ir neseniai įsikūrusių ūkininkų, gyvenimo garso takelis.

Joks kitas reginys Kolumbijos oro erdvėje nėra labiau įprastas nei atvykstantys „Black Hawks“, jie pasirodo danguje lyg laivų rikiuotė, kiekvienas su skirtinga užduotimi, susijusia su DEA vykdomu karu prieš narkotikus. Kontrolė, buvimas čia ir jėga – siunčiama tokia žinutė. Tai simbolinė kalba, skirta partizanams ir visiems, kurie galbūt jiems simpatizuoja. Nors purškimas yra neefektyvus ir netgi neigiamai veikia kovą prieš narkotikus – tie veiksmai danguje atlieka svarbų vaidmenį kare su partizanais. Ekologinis naikinimas, finansinis išeikvojimas ir nepasiekti rezultatai yra kaina, kurią JAV ir Kolumbijos vyriausybės pasiryžusios mokėti už FARC kontrolę ir įspūdį, kad valstybė vis tiek laiko vadžias savo rankose.

KITĄ RYTĄ lietus teškena į namo stogą. Edgaras lydo baltą pastą prikaistuvyje ant ugnies, o tada leidžia kreminio atspalvio baltai masei sukietėti dugne. Paruošta.

– Iš jos nieko gero, jei nesukietėja. Negali parduoti minkšto produkto.

Konsistencija turi būti kaip minkšto guminuko, o spalva kaip morengo. Jis samčiu maišo masę, kol išgauna reikiamą tirštumą. Po kurio laiko ji išdžiūva taip, kad gali būti laužoma į gabalėlius lyg sukietėjęs šokoladas. Edgaras atrodo patenkintas. Ir vis dėlto procesą, kuriam Edgaras paskyrė pastarąsias dvi dienas, gaubia kažkoks liūdesys. Viskas pasikeitė. Kadaise žalieji lapai laikyti klestėjimo ženklu, dabar jie siejami su visai kitais dalykais ir niekas nebepatiria malonumo vien žiūrėdamas į kokos augalą ar kilogramą pastos.

– Jau nebeišgyventume vien iš kokos, – sako Edgaras. – Mes tai darom dėl pesų. Tiesiog nėra kito būdo gauti pinigų. Maistas, kurį valgome, ne iš kokos, maitinamės iš to, ką čia turim: žuvys, viščiukai, bulvės, jukos, kukurūzai. Visko po truputį. Dar laikom dvi karves.

Putumajo, kaip ir visos šalies, ūkininkai kokos auginimą visuomet laikė teisėta veikla, ne tik todėl, kad šis augalas paklausus, bet ir todėl, kad jie visada manė esantys išnaudojami, to niekuomet nepamiršdavo pabrėžti ir partizanai. Prabėgus penkiolikai metų po bumo žaliasis auksas imtas laikyti lazda su dviem galais; lapas, kadaise buvęs kone šventas, dabar yra lyg prakeiksmas. Pašėlusios Putumajo klestėjimo dienos iki regionui tampant kruvinu mūšio lauku irgi negali būti prilyginamos rojui. Edgaras teigia nesiilgintis praeities ir besaikio pinigų švaistymo, jis žvelgia į ateitį. Žmonės, gyvenantys kaimuose ir miestuose, įsikūrusiuose iš kokos bumo, devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį buvo įtarūs ir pavydūs, o gatvėse rikiavosi viešnamiai ir šlaistėsi tipai, bandantys atsigauti po beprotiško girtuokliavimo ir vakarėlių. Šiandien jau visi gerai supranta, kad vėliau užklupusios kančios yra vienaip ar kitaip susijusios su koka. Supranta, kad pagirios neišvengiamos.

Edgarui, Nelcy, Esterai, José ir daugumai kitų provincijos ūkininkų la coquita – koka – tai tik papildomos pajamos. Planas „Kolumbija“ nebuvo vien cheminės oro bombos; penktadalis išteklių buvo skirta socialiniam finansavimui, siekiant mažinti paskatas auginti koką, kitais žodžiais – kovoti su skurdu. Nors didžiąją dalį pinigų surijo korupcija ir biurokratija, nedidelė suma nulašėjo ir ūkininkams, ir Edgaro žuvų veisimo ferma buvo įkurta iš šios paramos. Žinoma, pajamos niekada neprilygs gaunamoms iš kokaino, tačiau ilgainiui tai gali tapti pelningu verslu, nes žuvis, kaip ir koka, turi tiesioginę rinką.

Deja, pamokos, kurias Putumajo, ilgiausiai koką kultivuojančio regiono, ūkininkai išmoko dirbdami kokaino industrijai, kitų Kolumbijos teritorijų nepasiekė. Greitų pinigų pažadas skrieja per šalį lyg galinga audra, nušluojanti viską, kas pasitaiko kelyje, tačiau nė vienas iš socialiai pažeidžiamų regionų, dabar esančių ant šios karuselės slenksčio, nėra tokie tipiški kaip pakrantės džiunglės, kur Leo ir jo žvejai medžioja stebuklingąjį laimikį: Chocó.

Pakrapštęs produktą pirštu Luisas nulaižo baltą plėvelę nuo pirštų galiukų. Sukikena, kai liežuvis nutirpsta. Tėtis daro tą patį ir pritariamai linkčioja. Gera kokybė. Nelcy sako, kad yra mažiau, nei ji tikėjosi. Diana erzina vieną iš kovinių gaidžių. Maria, vyriausioji duktė, grįžta į namus su mokykline uniforma ir praeidama pro tėvus mesteli:

– Telaimina jus Dievas.

Edgaras ir Nelcy atsitraukia nuo kokaino ir sutelkia dėmesį į dukterį, juodu vienu balsu atsako:

– Telaimina tave Dievas.

KANOJA ŠVELNIAI SIŪBUOJA, kai Graciano iriasi tolyn, pačios verslo širdies link. Virš vandens kabo vijokliai, raizgosi šakos, krūmokšniai, medžiai ir lapai, didumo sulig plačiomis paklodėmis, o jis rūpestingai vairuoja kanoją per tamsius, urvus primenančius lapijos koridorius, lyg plonytį siūlą per adatos skylutę.

– Beveik atvykome.

Saulė kartkartėmis blyksteli pro tankias džiungles, staigus perėjimas nuo visiškos tamsos prie intensyvios saulės šviesos sukuria greitai besisukančios tamsiai rudų atspalvių kino kronikos įspūdį. Tirštas upės vanduo garstyčių spalvos, šen bei ten stabteli ir lyg sraigtasparniai kabo laumžirgiai. Graciano staiga švilpteli ir parodo į dešinę.

– Ten, – sako jis.

Trys vyrai juodais maudymosi kostiumais stovi laukymėje ir pilsto vandenį vienas ant kito, jie pažvelgia į Graciano, kai šio kanoja apiplaukia juos, draugiškai pasisveikina. Partizanai maudosi, jų ginklai guli ant upės kranto. Kiek tolėliau – namo griuvėsiai, juose juda ginkluoti siluetai. Tai pasienio punktas – siena, apsauga. Už šitai moka ūkininkai; čia nepateks jokia kariuomenė, policija ar sukarinta grupuotė. Kitapus šio punkto – saugu. Mažytė motorinė Graciano valtis paplaukia dar porą kilometrų kalnų link, tada, pasiekęs dumblo sąnašą, jis išjungia variklį ir slenka kartu su kitomis penkiomis valtimis, nukreiptomis medžio pusėn, jos primena žuvis, supančias maisto šaltinį.

– Štai čia viskas prasideda. Viskas nauja. Prieš aštuonerius metus šioje vietoje nebuvo nė vieno kokos augalo. Niekas nė nežinojo, kas ta koka. Dabar čia nebėra nieko kita. Ir niekas nekalba apie nieką kita. Daugelis šių laukų yra ne senesni kaip poros metų. Visi supranta, kad tai auksinė galimybė, tačiau jos valandos jau beveik suskaičiuotos ir ji niekada negrįš.

Tai žemyninė Čoko dalis, paskutinė iš naujųjų kokaino industrijos sienų. Provincija, įsprausta tarp Ramiojo vandenyno ir vakarinės kalnų grandinės, apaugusi neįžengiamais atogrąžų miškais, išraižyta tūkstančių upių, sudarančių vieną didžiausių baseinų pasaulyje. Atrato upė, tekanti į šiaurę, į Karibų jūrą, yra Čoko ekonominė arterija, San Chuanas, antroji pagal dydį upė regione, teka į pietus – į Ramųjį vandenyną. Jei būtų įmanoma sujungti šiuos du vandens kelius, Kolumbija turėtų laivybai tinkamą kanalą tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų, kuris galėtų varžytis su Panamos kanalu; apie tokį pinigų lietų jau svajojo ne viena vyriausybė. Tačiau iki to dar toli. Kol kas Čokas turi vienintelį sunkiai įveikiamą pagrindinį kelią, jo gyventojai – vien vandens žmonės, kurie niekuomet niekam nerūpėjo. Žemiau skurdo ribos čia gyvenančių vergų palikuonių, čiabuvių ir atvykėlių, kurių ramus gyvenimas sukasi apie žuvininkystę ir smulkų ūkininkavimą, kasdienybę kartais sudrumsčia ekonominiai pakilimai, sukuriami staigių išorinio pasaulio įgeidžių – aukso, vilnos, sidabro, kokos.

– Buenos días. Ar jau? – nusijuokia Graciano.

Raspachínes, lapų rinkėjų, grupė baigė šios dienos darbus ir keliauja atgal į kaimą. Graciano pasilabina su jais, paklausia, kaip praėjo diena, o tada užlipa stačiu šlaitu ir prasibrauna iki slėnio su nusitęsusiais spindinčiais kokos laukais. Hektaras po hektaro kruopščiai išvalyti ir naujai pasodinti kokos krūmai žėri lyg smaragdai juodame sudegusių rąstų fone. Staiga pasigirsta pažįstamas garsas, paskui dar vienas. Greta kiekvieno sklypo stovi laboratorija. Proskynoje ant paprastos medinės konstrukcijos ištemptas brezentas, po juo nuo popietės saulės slepiasi Solinas, Césaris ir Andrea. Procesas pačiame įkarštyje, riaumoja pjovimo mašinos variklis, sukasi lapai ir baidosi vabzdžiai. Andrea verda, Césaris pjausto lapus, Solinas maišo chemikalus. Netrukus laboratoriją užlieja aitri amoniako ir degalų smarvė.

– Pasidaro truputį silpna, – sako Solinas, – bet mes pripratę. Čia dirbam jau aštuonias dienas iš eilės.

Šioje trijų žmonių komandoje kiekvienas turi savo vaidmenį, visi apdirba derlių iš Césario lauko. Šiandien surinkta 12 arrobų, iš jų gamins pastą. Kai baigs, iš šito derliaus gaus apytiksliai 3,5 kilogramo pastos ir ją, jei leis partizanai, parduos vietiniams už 8,4 milijono pesų, arba 5320 JAV dolerių. Viena arroba, arba 12 kilogramų, yra pagrindinis kokos matavimo vienetas. Los raspachínes, žemiausieji kokaino hierarchijoje, už vieną arrobą gauna 6000 pesų, tai reiškia, kad vidutinis jų dienos uždarbis – 15 000 pesų, arba 11 JAV dolerių. Be to, jie tris kartus per dieną maitinami, už tai atsakinga Andrea. Vieno hektaro derlius yra apie 150 arrobų, per metus nuimami keturi derliai. Smulkieji ūkininkai dažniausiai turi plotus, siekiančius nuo dviejų iki penkių hektarų.

– Sumokėjus darbininkams, įskaitant ir tuos, kurie pristatė chemikalus, man lieka vos pusantro milijono pesų, – sako Césaris. – Nepavadinčiau to puikiu verslu. Gal tik šiek tiek geresnis nei kiti.

Visai kaip Graciano, Césaris yra vienas iš tūkstančių naujųjų kokos augintojų, įsikūrusių palei San Chuano upę, tai augantis žemės ūkio proletariatas, besidžiaugiantis, kad į regioną pagaliau įplaukė šiek tiek pinigų, kita vertus, jie visi puikiai supranta, kad šis klestėjimas yra trumpalaikis, bet kuriuo metu gali atskristi lėktuvai, pakrauti chemikalų, ir viską nušluoti kaip Putumajuje. Todėl jie skuba. Tiesą sakant, vertimasis per galvą, kaip ir kokainas, tapo vienu ryškiausių Kolumbijos kultūros bruožų. Kai kurie vadina el cortoplazismo – trumparegiškumą – nacionaline liga.

Andrea nulupa bananą, kol Solinas ir Césaris bando sumaišyti visus lapus, prieš sumesdami tirštą masę į alyvos statinę, pripildytą degalų. Andreai dvidešimt ketveri, ji – Césario gyvenimo partnerė ir netrukus tikisi tapti nėščia. Andreai visa ši karštligė – lyg Dievo siųsta, kaip pati sako, tai išgelbėjo ją „nuo vergijos“:

– Dabar aš laisva. Galiu daryti, ką panorėjusi.

Nors vergija buvo uždrausta Kolumbijoje dar 1851 m., giliai įsišaknijęs istorinis rasizmas vis dar būdingas tiek miestams, tiek ir kaimo vietovėms. Neretai gali pamatyti jaunų baltaodžių poras, važiuojančias į atokius kaimus ieškoti mergaičių, kuriomis galėtų „pasirūpinti“, – tai yra pasiūlyti joms tarnystę visam gyvenimui mainais į lovą, maistą ir laisvus šeštadienius. Skurstančios šeimos iš televizijos sužino, kad gyvenimas mieste – kur kas geresnis nei kaime, tokios išvados dažniausiai būna teisingos, todėl dukterys ir tėvai mielai priima pasiūlymą. Baltieji manosi darantys gerą darbą, o afrikiečių ar čiabuvių šeima džiaugiasi atsikratę vienos burnos. Berniukų paklausa taip pat didelė, dažniausiai juos ima į apsaugą, tačiau ji neprilygsta mergaičių poreikiui, todėl tūkstančiai jaunų vyrų siunčiami prisidėti prie partizanų arba sukarintų grupuočių, šeimai tai atrodo geresnis pasirinkimas, nei gyventi namie.

Problemų kyla, kai mergaitė tampa nėščia, neretai tai nutinka, kai šeimos moteris taip pat pradeda lauktis vaikelio. Tarnaitė paprastai būna apytikriai penkiolikos, o namų ponia – dvidešimt penkerių. Kadangi pagrindinė tamsiaodės tarnaitės užduotis – padėti namuose ir pasirūpinti baltųjų šeimos vaiku, vieną iš naujagimių reikia atiduoti, dažniausiai pasirenkamas įvaikinimas. Surengiama kelionė į vaikų namus, kur tarnaitė, lydima ponios, atiduoda vaiką ir raštu patvirtina, kad viskas atlikta savo pačios valia. Paskui – vizitas į bažnyčią, kunigas duoda išrišimą ir reikalas visiems laikams pamirštamas. Iš jaunos tamsiaodės moters tikimasi, kad ji savo motiniškus jausmus atiduos baltajam vaikui.

Andrea dirbti namų patarnautoja pradėjo būdama dvylikos. Su dideliu miestu ir jo vilionėmis tesusidūrė vieną kartą pro autobuso langą. Laisvais šeštadienio vakarais Andrea neturėdavo pinigų arba bet kurią akimirką galėjo būti iškviesta į darbą, todėl jai niekada nepavykdavo pasimėgauti laisvadieniais. Po keleto metų ji vis dažniau ėmė jausti, koks beprasmiškas toks gyvenimas. Tada panoro turėti savo vaikų. Pagaliau supratusi, kokia ateitis laukia juodaodės tarnaitės, ji susisiekė su žmonėmis iš gimtojo miestelio ir šie jai pranešė, kad į kaimą atkeliavo koka ir atsirado galimybė užsidirbti pinigų.

– Aš tiesiog išvykau. Pabėgau. Ir čia daug neturim, tačiau bent jau nebesu užrakinta. Šiandien mums priklauso šis žemės plotas ir galim priimti savarankiškus sprendimus. Dar pardavinėju saldumynus gatvėse. Nuperku tolėliau esančiame mieste ir parduodu mūsų kaime.

Kaimas vadinasi El Karanjas, tai nedidelė šalia upės įsikūrusi bendruomenė, čia paprastuose mediniuose namuose gyvena kokos laukų aplinkinėse kalvose savininkai. Graciano visada gyveno El Karanjuje, o Césaris ir Solinas daugelį metų klaidžiojo po visą šalį vaikydamiesi pinigų, tačiau juos, kaip ir Andreą, koka parviliojo atgal. Solinas neturi žemės, bet, būdamas chemikas, jis yra svarbiausias komandos narys, be jo klajokliškų įgūdžių verslas negalėtų funkcionuoti. Tose šalies dalyse, kur šituo užsiimama jau daugelį metų, kaip, pavyzdžiui, Putumajuje, kone kiekvienas ūkininkas sugeba nustatyti cheminių medžiagų proporcijas ir reguliuoti paprastą kokos gamybos procesą, tačiau naujuosiuose regionuose chemikų vaidmuo yra labai svarbus.

– Tai nesudėtinga, tačiau negali sau leisti suklysti.

Murzina Solino kepurė lengvai siūbuoja ant garbanoto viršugalvio. Jis – vienas iš nedaugelio kaukaziečių, gyvenančių tarp tūkstančių afrokolumbiečių El Karanjuje. Jo balsas ramus, o ranka tvirta, už tai Césaris jam moka 60 000 pesų, arba 30 JAV dolerių, per dieną. Derliaus nuėmimo sezonu jie dieną naktį gyvena laboratorijoje, o baigę darbus kanoja keliauja penkis kilometrus į namus kaime, kur parduoda pastą ir keletą dienų pailsi.

Solinas atkeliavo iš Metos, regiono rytuose, kur nupurškus Putumają imta auginti koką, tačiau netrukus lėktuvai apsilankė ir ten.

– Turėjau nedidelį ūkį, auginau koką, jukas, bananus ir kitus augalus. Jie purškė visur, taigi vienintelė išeitis buvo išvykti. Žuvo viskas, net vištos. Tas daiktas labai nuodingas. Kai nupurškia pirmą kartą, pradedi iš naujo, viską persodini. Bet kai jie grįžta ir purškia vėl, pasidaro per sunku. Pažinojau vyruką iš El Karanjo, jis pasakė, kad čia ramu ir taiku. Todėl ir atvykau.

Solino žmona su trimis dukterimis gyvena Armenijoje, mieste kavos regione. Jis siunčia joms pinigų, tačiau, kol čia yra darbo, mato jas kas antrą mėnesį.

– Tokia situacija laikina. Jei gaučiau darbo mieste, išvykčiau. Bet jie mažai moka. Dirbau kartono perdirbimo gamykloje Viljavisensijuje, gaudavau po penkiolika tūkstančių pesų per dieną, užteko dukterims ir žmonai išmaitinti, bet man pačiam nieko nelikdavo. Tai atsibosta. Taip neįmanoma. Yra žmonių, sakančių, kad gali gyventi iš penkiolikos tūkstančių pesų per dieną, tačiau taip šnekantys paprastai dar užsiima kokia nors nelegalia veikla. Visi žino, kaip čia yra. Viena ranka švariame vandenyje, kita purviname.

Jis sutvarko likusius chemikalus ir pareiškia negalintis suprasti, kodėl jo gaminamas produktas turi tokią didelę paklausą.

– Čia niekas nevartoja kokaino. Mes, dirbantys šitoj srity, pernelyg gerai suvokiam, kokie mirtini chemikalai naudojami gaminant miltelius. Jau ir taip sau kenkiam, kasdien būdami apsupti šių kvapų, tiesiog nesuvokiama, kaip galėtume po darbų dar įkvėpti koncentrato. Pavojingas reikalas. Gali užsikabinti. Jei pamatau vaiką, vartojantį narkotikus, visada ką nors pasakau, bet suaugusiajam – ne. Tai jų pačių atsakomybė. Aš niekada nebandžiau. Niekada ir nebandyčiau. Žinau, kokia jų sudėtis. Pavojinga, pavojinga, pavojinga.

Césaris pamaišo lapus puode didele šaka ir pradeda pasakoti savo istoriją. Po tėvo mirties atvyko čia iš pakrantės kaimo Pisaro ieškoti aukso, jam buvo trylika. Kaip ir daugumą kitų, Césario tėvą pražudė palo, medžio kamienas, kuris tariamai užvirto dirbant miške. Čoke visi žino: kai sakoma, kad kažką užgriuvo palo, iš tiesų žmogus buvo nužudytas, o priežasčių pernelyg pavojinga teirautis. Todėl geriausia visiems sutikti, kad mirtis tebuvo nelaimingas atsitiktinumas, viską nulėmė virstantis medis, ir daugiau nesigilinti. Césaris, jo motina ir kiti šeimos nariai matė kūną, kurį kažkas užtempė laiptais ir paliko prie jų durų. Nuo ausies iki pat Adomo obuolio žiojėjo mačetės palikta žaizda, tačiau niekas nedrįso klausinėti. Devyni šeimos vaikai šiandien išsibarstę po visą šalį. Césaris ir Andrea rūpinasi artritu sergančia motina, didžiuma pajamų tenka jai gydyti.

– Visa tai labai keista, – staiga pareiškia Césaris.

Jis nekalba apie savo tėvus ar apie partizanų kontroliuojamą kokaino ekonomiką, į kurią ir pats įsitraukęs. Césaris užsimena, kad nors JAV gyvena daugiausia vartotojų, žmonės, kuriuos minėdamas jis sako „jie“, regis, yra nebaudžiami. Bausmė visada tenka tiems, kuriuos Césaris vadina „mes“.

– Beveik visas mūsų pagamintas produktas keliauja ten, ten nusėda ir visi pinigai. Tačiau gringų niekada nepagauna. Niekada. Kai žiūri siužetus per televiziją, į policijos rankas visada pakliūva meksikietis, kolumbietis, brazilas ar puertorikietis. Man tai labai keista. Visi žinom, kad pirkėjai Jungtinėse Valstijose. Ten visi pinigai. Bankai. Garsenybės. Viskas. Tikrai niekaip negaliu suprasti. Kodėl taip yra?

Andrea švilptelėjimu praneša, kad maistas paruoštas. Šiandien vištiena su ryžiais. Išdalija plastikinius dubenis, Solinas nusausina žalių dėmių nusėtas rankas į marškinėlius ir ima šlamšti, brezentas ant stogo šiurena nuo vėjo. Césaris nutyla. Jie valgo susėdę ant žemės. Solinas klausėsi Césario išvedžiojimų, tačiau jis teigia, kad gyvenantieji palei upę nebijo dėl kokos keliauti į kalėjimą; jie nerimauja dėl kur kas didesnės blogybės. Césaris lėtai palinksi pritardamas. Vištos šlaunelė jam kalbant juda tarp dantų pirmyn ir atgal. Andrea iš kibiro įpila rudų sulčių, demonstratyviai parodydama, kad pokalbio tema jai ne prie širdies. Tačiau Solinas tęsia, sušnabžda du žodžius, kurių skurstantys kolumbiečiai šiomis dienomis bijo labiausiai, nesvarbu, ar gyventų kaime, ar miesto lūšnynuose. Tiesą sakant, jie bijo ne žodžių, o to, kuo patys gali pavirsti.

Falsos positivos.

IŠ VISŲ METŲ METUS Kolumbiją purčiusių skandalų nė vienas neprilygsta tam, kuris vadinamas falsos positivos – melagingai teigiami. Reiškinys – sudėtingas ir gąsdinantis, pasak kolumbiečių autoriaus Danielio Sampero, jis užima išskirtinę vietą tautos istorijoje: „Kolumbijos siaubų rūmuose, kasdien besiplečiančiuose dėl naujų narkotikų industrijos žiaurumų, partizanų, sukarintų grupuočių, kriminalinių gaujų ar mūsų pačių kariuomenės, falsos positivos reiškinys yra neprilygstamas.“

Toli gražu nebaigta istorija atskleidžia, kaip skurdas ir korupcija skatino reikalauti tam tikrų rezultatų, kurie Kolumbijoje tapo itin svarbūs naujojo tūkstantmečio pirmajame dešimtmetyje.

Lyginimas, skaičiavimas, registravimas ir kariuomenės laimėjimų kovojant su partizanais ir narkotikais viešinimas virto pagrindiniu karo komponentu, iš to kilo nauja smurto tendencija – pasinaudoti palankia situacija, kad didelę populiacijos dalį sudaro niekam nerūpintys benamiai. Skaičiai, kuriantys pergalės įspūdį – susilpnintos partizanų pajėgos, išardytos sukarintos grupuotės, sumažinti kokos laukai – Uribe laikais virto valiuta, kuria mokama už balsuotojų prielankumą ir didesnę Jungtinių Valstijų paramą. Statistika, tiksli ar klastojama, tapo svarbesnė už tiesą, juk nacionalinė sėkmė ir geri rezultatai yra svarbiausi, kad ir kokia būtų politinė santvarka. Tikslas buvo pateisinti vyriausybės pažadus galutinai sunaikinti partizanus. Žuvusieji tapo karo valiuta, ir visi – nuo generolų iki kapralų – buvo verčiami stebėti, kiek partizanų kūnų jų kariai sugebėjo pristatyti.

2004 m. vasario 10 d. pasirodė pranešimas, kad Sinseleche, mieste netoli Karibų jūros pakrantės, dingo gatvės pardavėjas Edwinas Ariasas, o su juo dar trys jauni vyrai: Luisas Campo, José Perézas ir Alberto Ariasas. Po dviejų parų, vasario 12 d., buvo paskelbta, kad visi keturi žuvo per konfliktą, kuris, pasak kariuomenės atstovų, kilo tarp jų ir partizanų netoli nuo sienos su Panama. Bėgant laikui pradėjo kilti daugybė neatsakytų klausimų. Edwinas Ariasas jau kartą buvo paskelbtas mirusiu, tada, kaip ir dabar, jis buvo įvardytas kaip partizanas, praradęs gyvybę ginkluoto susirėmimo metu. Be to, sraigtasparnis, turėjęs gabenti keturis kūnus atgal į stovyklą, tą dieną atliko visai kitą užduotį.

Edwinas Ariasas buvo vienas pirmųjų falsos positivos – vėliau kilo masinių žudynių banga, per ją neteko gyvybės beveik 2000 jaunuolių – visi jie buvo civiliai, dauguma – nuskurdę ir benamiai, jų kūnai buvo patraukli prekė po visą šalį plintančioje baisioje rinkoje, kurios paskirtis – pagerinti statistikos duomenis. Kolumbijoje, šalyje, turinčioje ilgalaikes kūrybiško nusikalstamumo tradicijas, netrukus prigijo praktika surinkti mirusiųjų kūnus, aprengti partizanų drabužiais ir registruoti juos kaip nukautus maištininkus. Tai buvo naudinga visai kariuomenei: mainais į partizanų kūnus žemo rango kariai gaudavo laisvų dienų ir kitų privilegijų, vidutinio rango kariuomenės pareigūnai už puikius rezultatus būdavo paaukštinami. O esantieji hierarchijos viršūnėje – generolai – Kongresui, vyriausybei ir plačiajai visuomenei galėjo demonstruoti, kad karas laimimas.

Kai atsirado lengvai prieinamų grynų pinigų, terorizmas valstybėje dar labiau suvešėjo ir darėsi vis labiau organizuotas. 2008 m. Soačoje – milžiniškame darbininkų klasės priemiestyje pietų Bogotoje – įvyko vienas garsiausių incidentų. Viskas prasidėjo tada, kai 15-osios brigados seržantas Johnas Jairo Muñozas ėmė nuolat sulaukti vyresnybės pastabų dėl prastų savo būrio rezultatų.

Muñozas – kaip vėliau jis paaiškino teisme – paprašė kito seržanto Sandro Pérezo padėti jam pagerinti būrio statistiką. Kolega, tuo metu dirbęs karinėje žvalgyboje, pasiūlė jam štai ką: „Jei nori, galėčiau tau gauti žmonių, kuriuos nurodytum kaip žuvusius mūšyje.“ Kiekvieno kaina buvo milijonas pesų, arba 500 JAV dolerių. Pasak Muñozo, brigados pulkininkas Gabrielis Rincónas Amado patvirtino šį susitarimą. Buvo sukurtas tinklas: parduotuvės savininkas Soačoje turėjo būti pagrindinis jaunų vyrų įdarbintojas. Iš parduotuvės paleistas gandas, kad Okanjoje, bendruomenėje, įsikūrusioje netoli nuo sienos su Venesuela, yra darbų ir galima gerai užsidirbti. Pasiūlius nemokamą kelionę autobusu iki tos vietos, būrys jaunų Soačos bedarbių, įskaitant septyniolikmetį Jonathaną Orlando Soto ir dvidešimt ketverių Julio Césarį Mezą, stvėrė jauką.

2008 m. sausio 25 d. du jaunuoliai išvyko iš Soačos, o po dviejų dienų 15-oji armijos brigada jau galėjo pranešti, kad du sukilėliai buvo nukauti mūšyje. Už Soto ir Mezą sumokėta 2,2 milijono pesų, taip pat apmokėtos jų autobuso bilietų išlaidos. Tą vakarą, kai vaikinai buvo nužudyti, o jų kūnai parduoti, žudikai sudaužė romo taurėmis bare Okanjoje. Dalis pinigų, reikalingų sumokėti už kūnus ir ginklus, kurie padėtų mirusius vyrus pristatyti kaip sukilėlius, buvo paimta iš kariuomenės biudžeto, likusią dalį savo pačių iniciatyva surinko kareiviai ir pareigūnai. Kaip vėliau paaiškino parduotuvės savininkas Alexanderis Carretero, „kariai suvokė, kad surinkti pinigus už kūnus yra jų pareiga. Jie, kaip ir pareigūnai, prisidėjo iš savo pačių kišenės.“ Po šių mirčių pulkininkas Ricónas Amado parduotuvės savininkui Soačoje pateikė dar vieną užsakymą.

2009 m. Philipas Alstonas, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas dėl neoficialių egzekucijų, ištyrė šį skandalą ir pareiškė neradęs jokių įrodymų, kad vyriausybė žinojo apie tokią praktiką, tačiau žudymai buvo „daugiau ar mažiau sistemiški“ ir buvo įtrauktos „svarbios kariuomenės grandys“. Philipas Alstonas taip pat teigė, kad, jo manymu, žiniasklaidos sukurtas terminas falsos positivos yra netikslus eufemizmas, sudarantis klaidingą įspūdį apie veiklą, kurią kur kas geriau apibūdintų terminas „šaltakraujiškas ir sąmoningas nekaltų civilių žudymas siekiant pelno“; aukos, kurias kariuomenė pristatė kaip „pavojingus teroristus“, neretai buvo neįgalūs paaugliai. Daugybės tariamai kovoje žuvusių žmonių kūnai nufotografuoti aprengti ką tik išlygintomis uniformomis, jie apauti keliais dydžiais per dideliais batais. Be to, kai kuriose nuotraukose kairiarankiams vyrams ginklai buvo įsprausti į dešinę ranką. Alstono teigimu, blogiausia, kad išgyvenusieji arba giminaičiai, bandę pranešti apie įvykius ir liudyti teisme, būdavo pasmerkiami „sistemiškam kariniam persekiojimui“, o atskleistas kariuomenės ir samdomų žudikų bendradarbiavimas Soačoje, tapęs skandalo centru, tebuvo ledkalnio viršūnė. Šios struktūros buvo pasklidusios po visą šalį. Alstonas pateikė įprastą vienos motinos liudijimą apie tipinę situaciją: kai buvo nužudytas jos sūnus, jo brolis, likęs vyriausias, bandė išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko. Po poros mėnesių jį irgi rado negyvą. Netrukus motina taip pat sulaukė grasinimų.

Po šio skandalo vyriausybė atleido dvidešimt septynis pareigūnus, tarp jų tris generolus ir vienuolika pulkininkų, daug karių buvo suimta. Tačiau praėjus vos metams dauguma suimtųjų buvo paleisti, nes nebuvo pateikta kaltinimų. Vyriausybės teigimu, jie susidūrė su „techninio pobūdžio teisinėmis kliūtimis“. XXI a. antrojo dešimtmečio pradžioje atrodė, kad į jau ir taip ilgą Kolumbijos kariuomenės nebaudžiamumo už žmogaus teisių pažeidimus istoriją bus įrašytas dar vienas neišpainiotas skandalas. Danielis Saperis didžiausiame šalies laikraštyje El Tiempo išspausdino straipsnį pavadinimu „Legalizuotas barbarizmas“, kuriame teigė, kad blogiausia yra ne šaltakraujiškos žmogžudystės, įvykdytos siekiant pagerinti statistiką, o tai, kad tokie nusikaltimai netrukus galėjo būti legalizuoti:

„Kaltinamiesiems nereikėjo bėgti iš kalėjimo ir slėptis nuo valdžios – jie išžygiavo pro pagrindinį įėjimą, duris, skirtas jau išspręstiems teisiniams ginčams. Tokio teisėjų išmoningumo ir to pasekmių kombinacija ugdo vieną baisiausių Kolumbijos monstrų – valstybės sankcionuojamą nebaudžiamumą.“

SEKMADIENIO VAKARAS EL KARANJO kaime, kur gyvena Graciano ir kiti. Atrodo, jauni ir seni pajėgė pamiršti apie falsos positivos ir artėjantį purškimą herbicidais. Savaitgalis. Vyrai susidaužia taurėmis, o moterys meldžiasi. Mergaitė žaidžia su lazeriniu žymekliu, bando pataikyti į šuns išangę, ji juokiasi taip garsiai, kad girdėti net bažnyčioje, kur kunigas sako pamokslą.

– Atleisk mums mūsų nuodėmes.

Parapijoje beveik vien moterys ir vaikai, palei pagrindinę miestelio gatvę – kilometro ilgio purviną pakrantę – išsirikiavę mediniai namukai, pro pravirus langus ir duris sklinda Lotynų Amerikos muzikos ritmai, netoliese ramiai teka rudas San Chuano vanduo. Upė blykčioja. Televizorių ir apšviestų dekoracijų atspindžiai suteikia kukliems namukams iki šiol nematyto blizgesio, prie daugelio trobelių jau iškeltos palydovinės lėkštės, o jų viduje plyšauja stereogrotuvai. Jauni vyrai išdidžiai vaikštinėja dėvėdami džinsus, papuoštus sidabriniais drakonais, o kiekviena mergaitė, net ir dvimetė, didžiuojasi karoliukais padabinta šukuosena, primenančia vestuvių tortą. Viskas skaniai kvepia. Nuprausti kūnai. Katalikų sekmadienis.

Pririštos upėje ilsisi šeimų kanojos su neseniai įtaisytais varikliais; namie degalais varomi generatoriai suteikia gyvybės daiktams, apie kuriuos iki atsirandant kokai niekas nebūtų galėjęs nė pasvajoti: šaldikliams, garso sistemoms, karaokės aparatūrai. Visi – vaikai, tėvai ir vyresnieji miestelėnai – geros nuotaikos, jie šoka ir juokauja.

– Tačiau netrukus viskam ateis galas. Dabar žmonės atrodo laimingi, tačiau iš tiesų jie bijo tos akimirkos. Pabaigos.

Mišios baigiasi, kunigas gali atsikvėpti savo mažame namelyje, kiurksančiame už paprastos betono konstrukcijos – bažnyčios. Palei San Chuaną ir jo intakus išsidėstę šimtai kaimų, kuriuose įsikūrę vietiniai arba afrokolumbiečiai; El Karanjas – tik vienas iš pavyzdžių to, ką kunigas vadina „kokos vergija“, ji plinta lyg kapitalistinis vėžys. Tai – bumas, ir visi bando kaip galėdami pasinaudoti geromis dienomis, kol šios dar nesibaigė. Pasak kunigo, pats faktas, kad Andrea mano, jog koka išlaisvino ją iš vergijos, atskleidžia trumparegiškumą, jau tapusį išskirtiniu Kolumbijos bruožu.

– Dabar čia žmonės apsėsti pinigų. Tai lyg nuodas. Jie dirba ištisą parą ir niekuo daugiau nesirūpina. Kad visi būtų pamaitinti, reikia moterų: kai prasideda derliaus nuėmimas, jos ten gyvena savaičių savaitėmis, vaikai kaime vaikštinėja niekieno neprižiūrimi. Bažnyčia tapo vaikų priežiūros centru. Šeima kaip vienetas griūva, vyrai mieliau geria ir rūko, nei lanko mišias. Netrukus prasidės smurtas ir visiems teks bėgti. Visi čia jau susikrovę krepšius.

El Karanjo nestabilios situacijos istorija tokia pati kaip ir daugelio kitų Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantės kaimų. Prieš dešimt metų visi bendruomenės ūkininkai augino borojó, vaisius, labai populiarius Čoko, bet niekur kitur, per savaitę kaime nuimdavo 25 tonas derliaus, parduodavo tik tris. Nebuvo rinkos. Milžiniški vaisių kiekiai supūdavo, paplito visuotinis skurdas, nes trūko pinigų, reikalingų vietinei ekonomikai. Vieną dieną į El Karanją užsuko pora iki tol nematytų užsieniečių – señores, jie surengė susitikimą su vietiniais gyventojais ir pasiūlė šiems nemokamų kokos sėklų. Pagal šią schemą užsieniečiai aprūpina ūkininkus sėklomis, o pastarieji prižiūri derlių; tai lyg bendradarbiavimas. Pelnas dalijamas per pusę. Nusivylę dėl borojó nesėkmės, daugelis pasinaudojo šia proga. Kai kurie ūkininkai atmetė pasiūlymą, tačiau pamatę, kaip kaimynai renovuoja savo namus ir kabina palydovines lėkštes, jie apsigalvojo.

Neilgai trukus ėmė ryškėti visiems jau pernelyg gerai pažįstamos smurto tendencijos. Vieną dieną pasirodė du nauji señores, jie pareiškė, kad anksčiau čia lankęsi vyrai yra paracos, sukarintų grupuočių nariai, tad miestelis atsidūręs ties riba, kurią peržengus tampi partizanų priešų sąjungininku. Kai kurie ūkininkai išsigando FARC pasiuntinių ir iškart liovėsi auginę koką, tačiau kiti tikėjosi, kad viskas išsispręs, ir toliau augino. Po kelių mėnesių partizanai sugrįžo itin rimtai nusiteikę ir pareiškė, kad atėjo metas kaimo gyventojams visiems laikams pasirinkti, kieno jie pusėje; visi paracos ir ūkininkai, likę drauge su maištininkų priešais, buvo nužudyti. Prie upės įsikūrusiuose kaimuose prasidėjo susirėmimai. Partizanai užvaldė regioną ir kontroliuoja jį iki šiol.

– Dabar jie valdo viską.

Kaip įprasta kaime, kunigas partizanus vadina „jais“. Kolumbijos kaimuose nieko negalima vadinti tikraisiais vardais; Edgaras kalba apie Putumajo „įstatymą“, El Karanjo gyventojai – apie „juos“, tačiau visi omenyje turi tą patį: tuo metu valdžioje esančią ginkluotą grupę. FARC sudarė sandorius su visais, dirbančiais šioje grandyje: degalų ir chemikalų pardavėjais, pastos pirkėjais, las cocinų savininkais, o svarbiausia – su ūkininkais. Kaimo gyventojams viskas einasi kur kas sklandžiau, kai procesą prižiūri viena ginkluota organizacija, nes grupuotėms perimant valdžią prasideda baisūs smurto protrūkiai, žmonės turi išvykti. Paskui viskas nurimsta, kol pasirodo lėktuvai. Būtent dėl šios dienos visi laiko susidėję krepšius.

– Žmonės liovėsi auginę kitus pasėlius, – pareiškia kunigas, – seniau visos šeimos dalį žemės skirdavo ryžiams, kukurūzams ir kitoms namų ūkio reikmėms būtinoms kultūroms auginti, tačiau dabar liko vien koka. Ką daryti ūkininkams, kai jų laukai nupurškiami? Juk negali valgyti kokos.

Upėje prieš srovę iriasi trys kanojos, iki viršaus pakrautos degalų statinių ir rišamosios medžiagos maišų, tarp jų pakeliui į pietus zigzagais lekia kur kas greitesnė motorinė valtis, priklausanti tarptautinei organizacijai Doctors Without Borders. Tolumoje žaibai nutvieskia džiungles, palmių viršūnės įsitempia ir nušvinta baltame sproginėjančio dangaus fone. Kartu su kokos bumu visuose palei upę išsidėsčiusiuose kaimuose pridygo chemikalų angarų, jie vieninteliai veikia sekmadieniais. Šie angarai primena gerai aprūpintas techninės įrangos parduotuves – žėrinčias, šviesias ir visada pilnas švarių maišelių, skardinių ir įrankių; jie kontrastuoja su netvarkingais kaimų gyventojais.

Pakvimpa lietumi. Tarpduryje į salsos taktą siūbuoja platūs klubai, kunigas pažvelgia su kančia akyse.

– Tai, už ką turėtų būti atsakinga valstybė, šiandien yra partizanų ir labdaros organizacijų rankose. Čia vargiai rasi kolumbietę seselę ar gydytoją. Viskas, kas susiję su civilių gyvenimu, kontroliuojama užsienio nevyriausybinių organizacijų: Lutheran Help, Doctors Without Borders, UNICEF. O partizanai prižiūri kokaino gamybą. Labai liūdna.

GRACIANO, IŠTIESĘS RANKAS Į ŠALIS, stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ir pereiti terakotos spalvos upelį vietoje tilto permestu rąstu. Staiga jis susvyruoja, stengiasi įveikti likusius metrus vienu šuoliu, tačiau koja slysteli į vandenį. Pirmadienio popietė. Vis garsėjantis paukščių čiulbesys sklinda iš vešlių ir kunkuliuojančių miškų liekanų lyg iš muzikos dėžutės, neįprastai sausa. Saulė plieskia į skiautinį primenančią žemę, o viduryje kokos lauko stūkso apdegę iškirstų medžių likučiai.

– Čia jau beveik galima nuimti derlių.

Jis perbraukia ranka per subrendusius lapus ant kelių krūmų. Vos pora šimtų metrų skiria juos nuo Graciano priklausančio lauko ir laboratorijos.

Po mėnesio šeima nuims derlių. Šiandien Graciano pasirūpins savo viveros – nedideliais gėlynais, kur auginami sodinukai, vėliau perkeliami į laukus. Jam įžengiant į savo teritoriją, violetinės gabardino kelnės plevėsuoja vėjuje, o šiaudinė kepurė pūpso ant viršugalvio.

– Pažvelk čia, – sako jis rodydamas mačete.

Kitoje slėnio pusėje – keletas išvalytų hektarų, tačiau ten nematyti žaliosios citrinos spalvos kokos krūmų, kuriais paprastai apaugina iškirstas vietas. Viskas ruda ir pilka. Išdegę.

– Ta šeima išvalė savo žemę, bet jie neįstengia nieko auginti. Čia įprasta, kad pinigai žmonėms baigiasi įpusėjus darbus. Lieka negyva žemė. Baisiai gaila.

Norint išauginti vieną gramą kokaino, reikia iškirsti keturis kvadratinius metrus atogrąžų miškų. Ūkininkai stumiami vis giliau į džiungles ir jiems tenka dirbti žemę, kuri ne taip gerai tinka kokai auginti, todėl jie naudoja dar daugiau pesticidų. Vieną hektarą kokos perdirbant į pastą, į aplinką patenka apytiksliai 550 kilogramų herbicidų, degalų, amoniako, rišamosios medžiagos ir sieros rūgšties. 154 000 tonų cheminių atliekų per metus pasklinda po vieną sudėtingiausių ekosistemų pasaulyje, gamtos rezervatus ir nacionalinius parkus.

2006 m. Kolumbijos vyriausybė pradėjo kampaniją pavadinimu „Bendra atsakomybė“ („Shared Responsibility“), ja buvo siekiama atkreipti Europos ir JAV naujosios bangos gamtosaugos aktyvistų dėmesį į kokaino industrijos daromą žalą aplinkai. Nei su kokaino prekyba siejamas smurtas, nei korupcija nepajėgė atbaidyti Vakarų vartotojų nuo šio narkotiko, todėl vyriausybė nutarė, kad su gamtos apsauga susijęs požiūris gali turėti didesnės įtakos.

Tačiau netrukus ši iniciatyva sulaukė griausmingos kritikos – mat paaiškėjo, kad argumentai, kuriais remiantis buvo teigiama, jog kokos auginimas yra „pagrindinė Kolumbijos atogrąžų miškų taršos priežastis“, melagingi. Palyginti su kariuomenės purškiamais herbicidais, ūkininkų indėlis į gamtos naikinimą buvo visai nežymus. Beveik visi hektarai buvo išvalyti todėl, kad augintojai buvo priversti persikelti į kitas vietas, – nupurškus laukus herbicidais, jie neturėjo išeities. Vyriausybės subsidijuojamos kokos auginimo alternatyvos – biokuro gamyba ir galvijų auginimas – kur kas labiau kenkė aplinkai nei kokos kultivavimas. Kolumbijos teritorija prilygsta bendram Prancūzijos ir Ispanijos plotui; pagrindinę grėsmę šalies ekosistemoms ir maisto gamybai kelia galvijų auginimas, šios ūkio šakos suklestėjimas išstūmė smulkiuosius ūkininkus ir lėmė didelio masto miškų naikinimą. Tą patį galima pasakyti ir apie biokurą. Palmių aliejus – pagrindinė medžiaga, naudojama biodyzelino gamybai, į šią pramonės šaką vyriausybė investavo labai daug pinigų, nes tai dalis strateginio kokos išnaikinimo plano. Būtent ši ūkio šaka ne tik turėjo labai rimtų neigiamų pasekmių aplinkai, bet ir tapo sukarintų teroristinių organizacijų ekonominiu pagrindu ir narkotikų mafijos pinigų plovykla.

Graciano apžiūri kažką panašaus į tankų dobilų kupstą ir pareiškia, kad jo augalėliai atrodo išties neblogai. Kiekvienas augintojas šen bei ten savo žemėje turi pasėjęs nedidelių šviesiai žalių augalų, vos po kelių mėnesių jie išaugs į krūmus ir taip prisidės prie pasaulinės kokaino struktūros.

– Iš šio mažyčio lopinėlio išaugs kokie trys šimtai krūmų, – sako Graciano.

Jis – vienas vyriausių kaimo vyrų, gimusių ir augusių El Karanjuje. Graciano turi daugiau valdžios ir žvelgia į viską kur kas išmintingiau nei jaunimas. Jo naudojamas kaimo žmonių gerovės matas yra maistas: „jie valgo daugiau nei mes“, „jis valgo daugiausia“, „ji valgo mažiausiai“, o jo suvokimas apie kokos pasekmes El Karanjui siekia kur kas toliau, nei kiek namų žmonėms pavyko renovuoti už savo uždirbtus pinigus.

Pirmą kartą pasirodžius kokai, Graciano žvelgė į ją skeptiškai.

– Tačiau nebuvau tvirtai nusistatęs prieš. Dabar sutinku su tais, kurie sakė, kad koka pridarys daug bėdų. Vien mūsų kaime nužudyta daugybė žmonių. Savo gyvybes paaukojo visai nekalti vyrukai, jie buvo per kvaili, kad užsiimtų tokiais dalykais. Kai žmonės gauna pinigų, jie ima kvailai elgtis. Užduoda netinkamus klausimus. Kalba nederamus dalykus. Kovoja su ne tais žmonėmis. Dažniausiai tai smulkmenos, tačiau čia net smulkmenos gali pražudyti.

Čoko ūkininkai pateko į situaciją be išeities, keistos industrijos jėgos net tiems, kurie nori liautis auginę, užkerta kelią. Graciano įsitikinęs, kad valstybė iš tikrųjų nenori sustabdyti kokos auginimo, nes, pasak jo, jei vyriausybė ir kariuomenė norėtų, tai padaryti nebūtų labai sudėtinga.

– Tai, kad yra nepaprastai lengva gauti visų reikalingų priedų, įrodo mano teiginį. Vos prieš keletą metų norėdamas nusipirkti maišelį trąšų turėdavai trenktis iki paties Kibdo. Palei San Chuaną nebuvo nė vienos parduotuvės, kur galėtum jų gauti. Tačiau atkeliavus kokai palei upę atsidarė daugybė parduotuvių. Jas atidaryti reikia leidimo, suteikiamo valstybės. Prekybininkai atvyksta iš šalies gilumos. Nė vienas vietinis, nė vienas juodasis niekada neturėjo tokios parduotuvės. Šis verslas mums nepasiekiamas. Čia gali nusipirkti rišamosios medžiagos, trąšų, sieros rūgšties ir visko, ko tik gali prireikti. Didžiulė pasiūla. Jų visada yra. Kad ir kiek reikėtų. Jei kas nors tikrai norėtų sustabdyti kokos auginimą, jiems tereikėtų atkirsti priėjimą prie sudedamųjų dalių. Tačiau niekas to nedaro.

Graciano sėdi atsirėmęs į vieną iš strypų, remiančių jo nedidelę laboratoriją. Jau praėjo dvidešimt metų nuo to laiko, kai kokos bumas sudrebino Putumają, dešimt metų nuo tada, kai purškimas herbicidais privertė kokos augintojus išsibarstyti po visą šalį. Žvelgdamas į išvalytas teritorijas – žalias arba mirusias – jis sako, kad visi žino kunigą esant teisų – viskam ateis galas. San Chuano ūkininkai augino gerokai per daug ir per greit, kai kariuomenės satelitai ir kompiuteriai aptiks, kad laukų dydis viršija tam tikrą hektarų skaičių, bus paleisti lėktuvai. Dabar čia niekas neaugina maistui skirtų augalų, atvykus lėktuvams, jiems neliks nieko kito, kaip griebti jau supakuotus krepšius, šokti į kanojas ir leistis upe į Buenaventūrą, ten galės prisidėti prie keturių milijonų išstumtų kolumbiečių, apsigyvenusių visos šalies lūšnynuose.

– Arbaaaa… – sako Graciano ištęsdamas žodį.

Jis atrodo neužtikrintas, tampo savo dailius ūsus nykščiu ir smiliumi, kol minkštučiai lyg velveto skiautės drugeliai suka ratus aplink bananų medį. Žinoma, yra ir kita išeitis nei pabėgti – galima čiupti ginklus ir prisidėti prie partizanų. Kai ateis laikas rinktis, El Karanjo gyventojai tikriausiai pasiskirstys maždaug per pusę. Vaikai, motinos ir vyresnieji pabėgs, o jauni vyrai įsitrauks į FARC gretas. Taigi atotrūkis tarp valstybės ir gyventojų toliau augs, o karui reikalingi ištekliai gausės.

Graciano perbraukia ranka per lysvę žalių lapų ir nepatikslinęs, ką jis laiko pagrindinėmis kokaino aukomis ar blogio šaknimis – partizanus, vyriausybę, paklausą, JAV, draudimus, smurtą, pasaulinį neteisingumą ar naujus materialistinius ūkininkų poreikius, – sako, kad šiuo metu žvelgdamas į savo mirguliuojantį derlių daugiausia galvoja apie mirtį.

– Čia auga mirtis. Mes auginam mirtį.

PABLO VAKARĖLIS

Valstybė suserga vėžiu

„Yra dvi rūšys karinių veiksmų, kurių turi imtis kiti, kad valstybei nereikėtų.“

CARLOS CASTAÑO, AUC ĮKŪRĖJAS

VIRGINIA IR ANÍBALAS skriejo per smėlynus, o automobiliui padidinus greitį iš teliūskuojančios viskio taurės vairuotojo rankoje ji suprato, kad prasideda pašėlę dalykai. Virginia žinojo, kad Aníbalas, prezidento Julio Césario Turbay’aus sūnėnas, – tipinis Kolumbijos pakvaišėlis, tačiau jai patiko jaudulys ir nesibaigiantys vakarėliai, o šis savaitgalis, regis, žadėjo išties nemažai.

Bet kurioje kitoje tokio dydžio teritorijoje nebūtų įmanoma važiuoti taip greitai: tvoros, spygliuota viela, vartai, sienos ir kitos kliūtys dalytų nuosavybę, kad tik karvės ir buliai būtų savo vietoje. Čia viskas kitaip. Nors hacienda nutolusi nuo Medeljino vos per dešimt mylių, atrodė, lyg jie būtų važiavę per Afrikos savaną. Žemės savininkas – vietinis politikas, populiarus tarp neturtingųjų, – turėjo netrukus atvykti. Važiuojant per 3000 hektarų nuosavą žemę kelias vedė pro dramblius, žirafas, zebrus, kupranugarius, begemotus ir kitus Pietų Amerikai nebūdingus gyvūnus. Teritorijoje buvo kelios sraigtasparnių nusileidimo aikštelės, aerodromas, keli ežerai ir prabangios vilos, dinozaurų parkas ir brangiausių pasaulyje automobilių muziejus.

Ją sužavėjo, atėmė žadą. Toks ir buvo tikslas. Virginia – žymiausia šalyje televizijos žinių pranešėja, garsėjanti savo puikia išvaizda; žiniasklaidos atstovo reikia kiekvienam politikui ir verslininkui, kurio karjerai būtinas pozityvus viešumas. Visi norėjo būti jos dešinėje. Iš Bogotos intelektualų šeimos kilusi Virginia jau žinojo, kad jos dabartinis vaikinas Aníbalas, nors garsaus Turbay’aus politikų klano narys, buvo pernelyg linkęs į perico, kad galėtų pretenduoti į ilgalaikio partnerio vietą. Žolę galima rūkyti stilingai, o miltelius traukia tik gringai ir vyrai be perspektyvų. Ir vis dėlto kvietimas praleisti savaitgalį garsiojoje Hacienda Nápoles, priklausančioje žymiam vyrui, Virginiai žadino smalsumą ir pamalonino ją.

Porai zvimbiant tarp kalvų, popiečio saulės kaitra vis stiprėjo. Medžių, išsirikiavusių palei upes ir upokšnius, viršūnės atrodė lyg kruopščiai supakuotos brokolių galvutės, o kiekvienoje jų glaudėsi nesuskaitoma daugybė gyvūnų ir vaisių: tinginių, beždžionių, tukanų, mangų, papajų, kokosų.

Žemėlapyje Kolumbija primena kiek deformuotą žvaigždę, Virginia ir Aníbalas atsidūrė pačiame šios tropinės pasakų šalies centre, į šiaurę nuo pusiaujo. Jie buvo Magdalenos Medio slėnyje, tarp rytų ir centrinio kalnyno, kurio iš pirmo žvilgsnio idiliškų bendruomenių aplinkoje netrukus prasidės žudynės – vienos žiauriausių istorijoje, primenančios šeštojo dešimtmečio smurtą. Rio Magdalena – milžiniška legendinė Kolumbijos upė, apie šią vietą rašė Gabrielis García Márquezas romane „Meilė choleros metu“. Ši upė yra pagrindinis transporto maršrutas regione, ji driekiasi per visą šalį – nuo dviejų susijungiančių kalnų grandinių pietuose iki šiltų Karibų baseino vandenų šiaurėje.

Vėliau savo memuaruose Virginia aprašys, kaip po kelių valandų jie pateko į avariją. Angelo sargo dėka rimtų sužeidimų išvengė. Kol greitosios pagalbos punkte tvarkė jų nubrozdinimus, pasiuntinys pranešė, kad pagaliau atvyko el anfitrión – žemių savininkas, pas kurį jie svečiuosis šį savaitgalį. Vos spėjus prisėsti viename iš didžiųjų priėmimo kambarių, įžengė neaukštas vyriškis su plačia šypsena ir kruopščiai prižiūrimais ūsais. Jis buvo vos 170 centimetrų, tačiau laikysena piršo mintį, kad ūgis jam niekada nekėlė problemų. Virginia netruko pastebėti, kad jo kūnas buvo linkęs storėti bėgant metams; išraiškingas dvigubas pagurklis kabėjo virš tvirto, tačiau neįtikėtinai trumpo kaklo. Ir vis dėlto jis spinduliavo jaunatvišką, patrauklų žavesį ir kuklų, tačiau natūralų valdingumą.

– Džiaugiuosi pagaliau su jumis susipažinęs! – sušuko jis. – Šiek tiek susižeidėt? Nesijaudinkite, mes kompensuosime. Svarbiausia, kad Nápoles niekada nenuobodžiausite. Labai apgailestauju, kad negalėjau atvykti anksčiau, turėjau kai kur dalyvauti. Iš tiesų nepaprastai džiaugiuosi su jumis susipažinęs. Aš – Pablo Escobaras.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO PRADŽIOJE Hacienda Nápoles buvo Pablo Escobaro imperijos centras. 1979 m. su pusbroliu Gustavo Gaviria už 63 milijonus JAV dolerių jis nusipirko žemės – nuostabų tankių džiunglių ir atvirų erdvių derinį. Jie pastatė prabangius namus, iškasė keletą dirbtinių ežerų, įrengė šešis baseinus, du lėktuvų pakilimo takus ir daugybę kitų nuostabių dalykų. Šios valdos buvo patogus prieglobstis, naudojamas tiek verslui, tiek ir malonumui, čia Escobaras linksmindavo visus – tarptautinius verslo partnerius, mylimus šeimos narius, artimus draugus ir pažįstamus.

Didžiausias šių valdų pasididžiavimas buvo zoologijos sodas, visiškai nelegalus, tačiau geriausiai atskleidžiantis paradoksaliausius Escobaro bruožus, ypač svarbius jo karjerai: neprilygstamas talentas organizuoti kontrabandą, negailestingas šaltakraujiškumas, instinktyvus atsargumas ir sugebėjimas suprasti paprastus žmones, vainikuojamas didžiulio komplekso dėl savo kilmės.

Kaip patys įvairiausi gyvūnai – žirafos, drambliai, gazelės, buivolai ir liūtai – pateko į Nápoles, buvo daugiausia spėlionių sukėlęs klausimas nuo pat devintojo dešimtmečio. Ir vis dėlto jie čia. Escobaro zoologijos sodas buvo atviras visiems, įkurtas siekiant pasiūlyti kažką ypatingo žmonėms, kurių balsų jam prireiks svajonei įgyvendinti: patekti į Kongresą ar kada nors net tapti prezidentu. O pats Escobaras paaiškino: „Nápoles zoologijos sodas nėra mūsų, jis – visų Kolumbijos žmonių. Pastatėme jį tam, kad visi galėtų mėgautis – jauni ir seni, turtingi ir vargšai. Įėjimas nemokamas. Zoologijos sodo savininkai neturėtų mokėti už tai, kas jiems ir taip priklauso.“

1983 m. rugsėjį, po pirmųjų Kongreso debatų apie narkotikų pinigų įtaką Kolumbijai, egzotiniai gyvūnai buvo konfiskuoti. Pablo tai nesujaudino, jis su malonumu sumokėjo 4500 JAV dolerių baudą, per aukcioną nusipirko gyvūnus ir grąžino į Nápoles.

Maždaug tuo pačiu metu Escobaras investavo didžiules pinigų sumas į vargingiausių Medeljino rajonų atstatymą. Jis įrengė apytiksliai 100 futbolo aikščių, pasirūpino apšvietimu ir infrastruktūra, kad žmonės turėtų kuo užsiimti vakarais. Buvo nudažyta tiek pat mokyklų, renovuota daugybė katastrofiškos būklės bažnyčių. Tačiau svarbiausias politinis projektas, pavertęs jį herojumi darbininkų klasės akyse, – Barrio Escobar – 400 namų rytiniame miesto šlaite, skirtų šeimoms, gyvenusioms Medeljino šiukšlynuose.

Tai buvo išradingas sumanymas. Klientelizmas ir populizmas yra būdingiausi Kolumbijos politikos elementai, tačiau Escobaras skyrėsi nuo kitų balsus perkančių politikų. Anie, prišėrę publiką tuščių pažadų ir gavę paramą, tuos žmones kaipmat pamiršdavo, o Escobaras taip nesielgė. Jis laikėsi duoto žodžio. Praėjus vos dienai po kampanijos, skirtos proletariato balsams gauti, jis jau ėmėsi įgyvendinti duotą pažadą. Po keleto metų prasidėjo didybės kliedesiai – kaip tą kartą, kai jis iš lėktuvo barstė dolerio kupiūras į Medeljino lūšnynus – tačiau devintojo dešimtmečio pradžioje jo užmačios buvo kur kas žemiškesnės. Žmonės jį dievino – kur tik Escobaras ėjo, visur skandavo jo vardą.

Tačiau jo ego buvo stipresnis nei filantropiniai siekiai. Visi Escobaro darbai turėjo slaptą motyvą. 1981 m. įsigaliojo ekstradicijos sutartis tarp Baltųjų rūmų ir Kolumbijos vyriausybės, prekybą narkotikais imta laikyti nusikaltimu prieš Jungtines Valstijas; nuo to laiko kontrabandininkai ir įtariamieji būdavo perduodami Jungtinėms Valstijoms ir ten teisiami. Išimtis būdavo taikoma tik Kongreso nariams. Escobaras nusprendė, kad jei pavyktų laimėti vietą Kongrese, jis ne tik išvengtų gąsdinančios bausmės JAV kalėjime, bet ir išnaudotų šią situaciją savo siekiui įgyvendinti – t. y. legalizuoti kokainą ir prilyginti jį alkoholiui ir cigaretėms. Jis jautė, kad istorija nurodė šią kryptį. Vėliau vienas iš jam artimiausių žmonių pasakojo:

„Legalizavimas buvo jo svajonė. Pablo norėjo sukurti pramoninį produktą pavadinimu „Escobaro kokainas“. Jis prašydavo manęs iškirpti iš amerikietiškų laikraščių kiekvieną straipsnį apie „Pragaro angelus“ ir sudarinėti įvairių vardų sąrašus. Sakydavo: „Kai legalizuos kokainą, šie vyrukai bus mano platintojai.“

Siekiant politinės karjeros reikėjo, kad kuo platesnė auditorija sužinotų apie jo labdaringą veiklą ir gerus darbus. Todėl toks svarbus buvo žiniasklaidos, o ypač televizijos dėmesys. Escobarui reikėjo žurnalisto – kompaniono, kuris kartu keliautų per lūšnynus ir įamžintų jo pastangas pagerinti šių vargšų gyvenimą bei užfiksuotų, kaip jis virsta jų gelbėtoju. Jo supratimu, graži moteris buvo greičiausias būdas sulaukti taip trokštamo žiniasklaidos dėmesio. Prieš dvejus metus, apytiksliai 1980-aisiais, jis, kaip ir visi šalies vyrai, įsimylėjo merginą, kurią per televiziją pamatė Ricchi pėdkelnių reklamoje; vos pamatęs pareiškė: „Noriu jos!“ Negana to, ji buvo dar ir gudri bei socialiai sąmoninga žurnalistė, vedė savo laidą: Virginia Vallejo buvo betampanti garsiausia šalies žiniasklaidos moterimi kaip tik tuo metu, kai jam jos reikėjo. Naudodamasis visomis įmanomomis priemonėmis Escobaras darė viską, kad ji priimtų kvietimą atvykti į Nápoles, po kurio laiko jo vyrai perdavė žinutę, kad Virginia galiausiai sutiko. Señorita Vallejo atvyks.

1982 M. DIDELĖS MIESTŲ IR KAIMŲ teritorijos Kolumbijoje buvo valdomos įvairių partizaninių judėjimų, kovojančių su dviem amžiaus senumo problemomis: Bogota, politinis šalies centras, buvo visai negausaus turtingo elito rankose; 97 procentai visos žemės ir turto priklausė vos trims procentams populiacijos. Šie maištininkai buvo vienokie ar kitokie marksistai ir maoistai, atsidavę Kubos revoliucijos gerbėjai. Finansinę paramą jie gavo iš sovietų, taip pat grobdavo žmones ir vogdavo galvijus iš turtingų žemių savininkų, dar vienas pinigų šaltinis buvo kūrybingas bendradarbiavimas su smulkiais vietiniais ūkininkais ir naujuoju besiplečiančiu miesto proletariatu.

Lojaliausi Kubos rėmėjai buvo Nacionalinė išsivadavimo armija (Ejército de Liberación Nacional – ELN), judėjimas prasidėjo septintajame dešimtmetyje ir rėmėsi išsivadavimo teologija – tuo metu Lotynų Amerikoje klestėjusia ideologija, kuri atsirado sukryžminus marksizmą ir katalikybę. Paradoksalu, kad ELN tikslas buvo išspręsti istorines Kolumbijos problemas – skurdo, korupcijos, žemės nuosavybės koncentracijos ir politinės daugumos atskirties – ginkluota kova, kuri tuo pat metu buvo krikščioniška ir komunistinė.

Camilo Torresas Restrepo, radikalus ir labai populiarus patrauklios išvaizdos kunigas, prisidėjo prie ELN septintajame dešimtmetyje, tačiau žuvo jau per pirmąjį mūšį. Ir vis tiek daugybė dvasininkų, nusivylusių žemvaldžių elito ryžtu saugoti nelygybę panaudojant smurtą, nusprendė sekti Camilo Torreso Restrepo pėdomis, socialinė judėjimo atšaka ilgai buvo tokia pat svarbi kaip ir karinė. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kolumbijos kariuomenei beveik pavyko nuslopinti judėjimą, tačiau ELN įstengė atsigauti – ji atrado du naujus pajamų šaltinius: grobimus ir užsienio naftos bendrovių plėšimus. Krikščioniškos šaknys netrukdė surengti daugybės mirtinų sprogdinimų, tačiau moralinės normos neleido ELN įsitraukti į narkotikų gamybos revoliuciją – nors ateinančiais metais ji bus tvirtai susijusi su visais sėkmingais ginkluotais judėjimais Kolumbijoje. Šis strateginis žingsnis vėliau turės lemtingų pasekmių: nuo 1990 m. ELN, palyginti su kitomis ginkluotomis grupuotėmis, ims silpti. Po dvidešimties metų iš jos tebus likęs praeities stiprybės skeletas.

Panašiu metu, devintojo dešimtmečio pradžioje, veikė dar viena Populiarioji išsivadavimo armija (Ejército Popular de Liberación – EPL), susiformavusi iš maoistų partizanų grupės, itin aktyviai veikusios Uraboje – regione, kur auginami bananai. Ši neįprastai derlinga teritorija į rytus nuo Panamos sienos, geriau žinoma kaip Darien Gap, – tai mažytis, tačiau strategiškai svarbus žemės ruožas, jungiantis Pietų ir Šiaurės Ameriką.

Vos po dešimties metų, 1991-aisiais, EPL sudėjo ginklus ir įkūrė politinę partiją, tačiau jos atstovai netrukus buvo nugalabyti per istorines žudynes. Juos puolė tiek partizanų grupės, kaltindamos išdavyste ir bendradarbiavimu su revoliucijos priešininkais, tiek kariuomenė ir sukarintos grupuotės, priekaištaudamos, esą jie tęsia partizaninę veiklą prisidengę civilių apdaru. Paskutiniajame dešimtmetyje, kai per Urabą nusidriekė populiarus kokaino kontrabandos iš Šiaurės Amerikos ir ginklų kontrabandos į Šiaurės Ameriką maršrutas, vietiniai kasdien upėje ir grioviuose aptikdavo plūduriuojančių nutrauktų kūno dalių. Regione partizanai buvo sunaikinti, sukarintos grupuotės tai vadino operacija „Genezė“ – taip siekta sustiprinti šio narkotikų kelio į šiaurę kontrolę. Nužudyta tūkstančiai nekaltų žmonių, o stambus žemvaldys Carlosas Castaño, vadovavęs atakai ir priskyręs save naujojo amžiaus politikų kartai, dešimtajame dešimtmetyje užėmė kokaino viešųjų ryšių puoselėtojo vietą, devintajame dešimtmetyje priklausiusią Pablo Escobarui.

Tarp jų buvo vienas esminis skirtumas: būsimos kartos manė, kad didysis Kolumbijos kokaino bumas glaudžiai susijęs su Medeljino kartelio iškilimu, tačiau iš tiesų ir auginimas, ir gamyba nužudžius Escobarą dar labiau išaugo, kai vis labiau modernėjantis verslas buvo perimtas iš žemesnės socialinės klasės Medeljino žmonių. 1993 m., kai mirė Escobaras, Kolumbijoje buvo auginama 40 000 hektarų – t. y. 20 procentų pasaulyje auginamos kokos, tais pačiais metais šalyje pagaminta daugiau kaip 90 tonų kokaino (13 procentų pasaulio kokaino). Po septynerių metų Kolumbijoje koka buvo užsėta jau 160 000 hektarų – 73 procentai pasaulio kokos – ir iš jos pagaminta 640 tonų kokaino, o tai sudarė daugiau nei 80 procentų pasaulio rinkoje esančios prekės. Gamyba plėtėsi neįtikėtinai greitai, tai buvo pasekmė šiuolaikinės narkotikų industrijos priklausomybės nuo valstybės ir statuso, – Virginia Vallejo vėliau labai prisidės atskleidžiant šią nešvarią istoriją.

Kitas svarbus devintojo dešimtmečio revoliucijos veikėjas buvo miestiškas, intelektualus ir liberalesnės krypties judėjimas pavadinimu M-19 – ši partizanų grupė garsėjo savo įspūdingomis akcijomis. Ji buvo įkurta 1970 m. balandžio 19 d., kai po bene labiausiai suklastotų istorijoje rinkimų į valdžią ir vėl atėjo konservatoriai. M-19 subūrė akademikus, menininkus, darbininkus, feministes, radikalius vidurinės klasės atstovus ir marksistinės kariuomenės pareigūnus. Devintojo dešimtmečio pradžioje grupė tapo pirmaujančiu sukilėlių judėjimu Kolumbijoje. Kitaip nei daugelis ginkluotų revoliucionierių, kurie gyveno kalnuose ir džiunglėse, M-19 buvo išskirtinai miesto organizacija, dėl savo netradicinės ir ekscentriškos taktikos ji sulaukdavo daug žiniasklaidos dėmesio. 1979-aisiais, Naujųjų metų vakarą, siekdami įrodyti, kad kariuomenė yra neveiksminga, ir pademonstruoti savo galią, M-19 iškasė ilgą tunelį į slaptą bazę ir pagrobė 5000 ginklų. Kiek anksčiau iš akylai saugomo muziejaus jie išnešė istorinio šalies išlaisvintojo Simóno Bolívaro kardą, taip norėdami simboliškai pareikšti, kad vyriausybė yra neteisėta.

M-19 lygiavosi su kitais miesto partizanų judėjimais – Tupamaros Urugvajuje ar Montoneros Argentinoje – tačiau nepavojingos demokratijai organizacijos įvaizdis pradėjo byrėti, kai judėjimui priklausančios sukilėlių kuopelės ėmė grobti žmones, tarp jų ir įvairių mafijos šeimų narius, taip siekdamos gauti pinigų. Skaudžiausiai kirto Marthos Nieves Ochoa – vienos iš Ochoa mafijos šeimos seserų – pagrobimas: už ją buvo pareikalauta daugiau kaip 10 milijonų JAV dolerių išpirkos. Ochoa šeima buvo svarbiausi Escobaro sąjungininkai. Narkotikų baronas neįvykdė grupės reikalavimo ir įkūrė MAS – Muerte a Secuestradores („Mirtis pagrobėjams“) – kuri netrukus pradėjo naikinti M-19, jie negailestingai žudė maištininkus vieną po kito. Galiausiai ši unikali partizanų grupė buvo priversta su mafija pasirašyti taikos sutartį.

Netrukus, 1985 m., paskutinės išlikusios judėjimo kuopelės sukurstė vieną tragiškiausių incidentų Kolumbijos istorijoje. Šis išpuolis šokiravo šalį – trisdešimt penki M-19 nariai Kolumbijos Teisingumo rūmuose įkaitais paėmė daugiau nei 300 teisėjų, advokatų ir kitų teisininkų, jie reikalavo, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai patrauktų tuometinį prezidentą Belisario Betancurą baudžiamojon atsakomybėn už veiksmus, sukilėlių pavadintus išdavyste ir prieštaraujančius taikos troškimui žmonių, kenčiančių jau dvidešimt metų trunkantį konfliktą. Kai kariuomenė sužinojo apie incidentą ir atvyko prie Teisingumo rūmų, nepaisydamas aiškių įkaitų reikalavimų to nedaryti, nes buvo galima nesunkiai pasiekti kompromisą, Betancuras įsakė „išspręsti susidariusią situaciją“. Sostinės centre esantį pastatą šturmavo tankai, artilerija ir elitinės pajėgos. Žuvo per šimtą žmonių, įskaitant ir vienuolika Kolumbijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų; rūmai buvo sugriauti; tik vienas iš trisdešimt penkių partizanų sugebėjo ištrūkti gyvas. Taip pat buvo sunaikinta daugybė įrodymų ir teisinių dokumentų, vienuolika žmonių, kuriuos kariuomenė suėmė jiems išėjus iš pastato, vėliau dingo.

Nuo tada vyrauja nuomonė, kad Medeljino kartelio vyrai, o ypač Escobaras, sumokėjo partizanams du milijonus JAV dolerių, kad šie įvykdytų misiją, – tikslas buvo sunaikinti svarbius įrodymus prieš mafiją. Išgyvenę judėjimo atstovai, iš kurių ne vienas šiandien yra sėkmingas politikas, kategoriškai atmetė tokius kaltinimus, ir iki šiol nėra aišku, ar tai tiesa. Pasak kitų faktų ir teorijų (daugelis aprašoma Anos Carrigan knygoje „El Palacio de Justicia“), keli Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kai kurie jų – žymūs žmogaus teisių gynėjai, buvo bebaigią atskleisti daugybę neteisėtų veiksmų. Jie visiems laikams būtų įrodę, kad kariuomenė kankino žmones ir vaidino svarbų vaidmenį ne vienose neišaiškintose civilių žudynėse. Šios teorijos teigia, kad nesuvokiamą smurto naudojimą Teisingumo rūmuose galima paaiškinti tik tuo, kad kariuomenė turėjo planų nutraukti kai kurias bylas ir sunaikinti ten saugomus dokumentus. Pasak kitos panašios teorijos, Betancuro administracija, kad ir ką manytų maištininkai, iš tiesų daug pasiekė derėdamasi dėl taikos su keletu partizanų judėjimų, o socialinis ir politinis sutarimas šiame nacionaliniame konflikte buvo ranka pasiekiamas, tačiau oligarchai nusprendė žūtbūt užkirsti tam kelią.

Paslaptis taip ir liko neišaiškinta – Teisingumo rūmų tragedija yra vienas žiauriausių Kolumbijos istorijos epizodų ir iki šiol išlieka labai jautri tema. Kad ir kokia būtų tiesa, du dalykai yra akivaizdūs: pirma – pastato nesugriovė vien dėl trisdešimt penkių partizanų, antra – Pablo Escobaras turėjo nemažai naudos iš šio incidento. Įrodymai prieš jį buvo sunaikinti, o Kolumbijos teisėsaugos sistema parklupdyta.

Dar prieš įvykstant Teisingumo rūmų žudynėms, Escobaras ir jo sėbrai inicijavo bauginimo ir teroro kampaniją, kurios moto buvo „Geriau kapas Kolumbijoje nei kalėjimas Jungtinėse Valstijose“, taip siekdami užkirsti kelią, kad patys nebūtų perduoti JAV. Po žudynių paskirti Aukščiausiojo Teismo teisėjai, baimindamiesi dėl savo gyvybės, paskelbė žeminantį sprendimą, kad ekstradicija daugiau nebus svarstoma. Oficiali tokio nutarimo priežastis buvo „teisiniai formalumai“. Escobaras džiūgavo. Darbininkų klasė ir kairieji intelektualai rėmė jo kovą prieš ekstradiciją, nes pastaroji puikiai derėjo su jų antiimperialistine retorika, aukštinančia nacionalinį suverenitetą. Didžiausias savaitraštis Semana taip pat gyrė tokį sprendimą – jis skelbė, kad ekstradicija būtų „Kolumbijos orumo paniekinimas“. Kitas laikraštis pavadino tai „žmonių pergale“. Escobaras aplaistė nutarimą ir surengė fejerverkų šou Medeljino gyventojams.

Tačiau devintajame dešimtmetyje, kai partizanų judėjimų knibždėte knibždėjo, ELN, EPL ir M-19 tebuvo mažyčiai dygliai, badantys valstybei šonus, palyginti su ginkluotąja grupuote, nuo pat septintojo dešimtmečio valdžiusia didelę dalį šalies teritorijos (kai kuriais laikotarpiais net pusę), – Kolumbijos ginkluotosiomis revoliucinėmis pajėgomis (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Columbia – FARC). Kaip ir kitos ginkluotos organizacijos, FARC formaliai atsirado septintajame dešimtmetyje, tačiau jos šaknys siekia 1948 m. balandžio 9 d., sakoma, kad tą dieną Bogotoje gimė šiuolaikinė Kolumbija.

1948 M. BOGOTA BUVO vienas iš naujųjų Lotynų Amerikos intelektinių metropolių, vieta, kur žmonės aptarinėjo literatūrą ir filosofiją knygynuose ir kavinėse, išsirikiavusiose dailiose miesto alėjose. Tai buvo optimistiškas laikas, kai gatvės pulsavo gyvybe – nuo universitetų ir muziejų iki katedrų ir klestinčio centro, iš kur tramvajai skersai ir išilgai raižė miestą. Vis labiau politiškai aktyvi visuomenė nekantriai laukė artėjančio naujojo dešimtmečio.

Iki Kubos revoliucijos dar buvo likę dešimt metų, o jaunajai kartai socializmas atrodė vis patrauklesnė, jų supratimu, stiprėjančių žemyno anachronistinių realijų alternatyva. Daugelis manė, kad vienokia ar kitokia revoliucija yra neišvengiama; žmonės ne tik nenorėjo, kad valstybę ir toliau valdytų vien Lotynų Amerikos žemvaldžiai, bet ir netikėjo, jog tai įmanoma.

1948-ųjų balandis buvo išskirtinis – Kolumbijoje vyko istorinis aukščiausio lygio susitikimas, apie jį Markas Bowenas rašo knygoje „Killing Pablo“ („Nužudyti Pablo“). Visi Šiaurės ir Pietų Amerikos užsienio reikalų ministrai susirinko Kolumbijos sostinėje įsteigti Amerikos šalių organizacijos (Organization of American States – OAS) – Jungtinių Valstijų finansuojamo bendradarbiavimo projekto. Oficialus organizacijos tikslas buvo suteikti Pietų ir Centrinės Amerikos vyriausybėms stipresnį balsą, tačiau ne mažiau svarbi buvo kova prieš komunizmą, ši žaibolaidžio funkciją atliekanti tema kelioms dienoms pavertė Bogotą įvairiausių politinių debatų židiniu. Tarp oficialiai pripažintų grupių ir jaunų revoliucionierių vyko susirėmimai, labai panašūs į protestus, po penkiasdešimties metų prasidėsiančius per viršūnių susitikimus Sietle, Prahoje, Ženevoje ir Gotenberge. Tūkstančiai imperializmo kritikų, tarp jų dvidešimt vienų metų studentas Fidelis Castro ir dvidešimtmetis laisvai samdomas rašytojas Gabrielis García Márquezas, žygiavo gatvėmis, organizavo protestus ir rengė viešus susirinkimus, kuriuose plyšojo apie siaubingąją OAS – dėdės Semo išrastą įrankį kapitalizmui skatinti. Dieną prieš konferenciją įpykusi minia atakavo Ekvadoro delegaciją; po paros laikraščių antraštės jau skelbė apie „teroristus“ – policija suėmė nusikaltėlį, gaminusį bombą; netrukus kariai, policijos pajėgos ir įtūžę demonstrantai užplūdo gatves.

Šios politinės įtampos fone Kolumbijos politika taip pat pradėjo keistis. Liberalų partija – tuometiniai kairieji, sustiprinti urbanizacijos ir industrializacijos, išsirinko naują radikalų lyderį, kuris netrukus įeis į istoriją kaip vienas didžiausių Lotynų Amerikos numylėtinių: Jorge Eliéceris Gaitánas. Pirmą kartą Kolumbija turėjo politiką, kuris įstengė išjudinti miestų darbininkų klasę ir tradiciškai ignoruojamus valstiečius (dauguma jų buvo baudžiauninkai). Artėjant 1950 m. prezidento rinkimams, visos apklausos prognozavo keturiasdešimt devynerių metų teisininko Gaitáno pergalę. Vykstant OAS konferencijai jis nesispyriodamas užėmė savo vietą revoliucinėje dramoje, karštai kritikavo naująją organizaciją ir kreipėsi į žmones gatvėse. Gaitánas panaudojo savo oratoriaus sugebėjimus kalbėdamas prieš Kolumbijos žemvaldžių elitą ir kapitalizmą taip, kaip dar niekas niekada to nebuvo daręs. Bowdenas pažymi, kad CŽV vėliau jį vadins „nepalaužiamu oligarchų valdymo priešu ir užburiančiu oratoriumi“.

Jau tada savimi pasitikintis jaunasis Castro reikalavo susitikti su Gaitánu aptarti politikos, ateities ir naujų Lotynų Amerikos galimybių. Balandžio 9-ąją, apie vidurdienį, likus vos porai valandų iki paskirto susitikimo su Castro, Gaitánas su grupe paliko savo biurą Septintojoje alėjoje Bogotoje ir išėjo pietauti, neilgai trukus būtent čia tą dieną prasiverš didžiausias smurtas. Dar nespėję toliau nužingsniuoti jie sutiko nušiurusį vyrą, šis juos praleido, tačiau netrukus apsisuko ir, su revolveriu rankoje įsiveržęs į patį būrelio vidurį, ėmė šaudyti. Jis nieko nesakė. Gaitánas pasileido bėgti norėdamas pasislėpti netoliese esančiame pastate, tačiau jau buvo per vėlu: naujoji Kolumbijos kairiųjų viltis buvo sušaudyta į galvą ir krūtinę. Jis mirė prieš išmušant antrai valandai.

Incidentą mačiusi minia ten pat nulinčiavo Juaną Roa Sierrą, Gaitáno žudiką, ir tampė kūną gatvėmis, kol nukrito galūnės. Ką slėpė šis incidentas? Teorijos atrodė neišsemiamos ir netrukus buvo apkaltinta kone kiekviena įmanoma grupė nuo CŽV iki karštakošių komunistų, kurie tikriausiai manė revoliuciją esant neišvengiamą, jei Gaitáno reformos pasiektų prezidento rūmus. Pasak tikroviškiausios teorijos, konservatorių partijos dešiniosios pakraipos ekstremistai sumokėjo Roa Sierrai, kad šis įvykdytų išpuolį.

Žmogžudystės Kolumbijoje retai atskleidžiamos, 1948 m. birželio 9 d. žaizda liko atvira ir toliau skleidė liūdesį ir pyktį šalies sieloje. Ilgiausiai užsitęsė smurtas. Tą baisią popietę mirė ne tik Gaitánas ir jo žudikas, kartu su jais užgeso ir taikios ateities viltis. Toji diena penktojo dešimtmečio pabaigoje – kai netikėtai iškilo naujas populiarus politikas, pasirengęs spręsti socialinius klausimus, ir iškart buvo nužudytas – buvo šio klaikaus ciklo pradžia.

Drauge su Gaitáno nužudymu prasidėjo žiauriausios pasaulio šalies žiauriausias dešimtmetis. Svajonės apie būsimus laimės ir klestėjimo metus sudužo, po Gaitáno mirties Bogotoje prasidėjo masinės riaušės, vienos žiauriausių istorijoje, vadinamos El Bogotazo. Smurto banga, vėliau kruopščiai aprašyta kolumbiečių rašytojų Arturo Alape ir Orlando Falso Bordos, buvo tokia baisi, kad net įvykių dalyviai liko apstulbę. Prezidentas Mariano Ospina į pagalbą iškvietė kariuomenę, bet kai kariai ėmė šaudyti ne į pavienius riaušininkus, o į minią, situacija tik dar pablogėjo. Neilgai trukus smurtas šalyje išplito ir Kolumbija įžengė į brutalų dešimtmetį, per kurį buvo nužudyta 200 000 žmonių, šis laikotarpis žinomas kaip La Violencia.

Gaitáno nužudymas sukėlė priešiškumą ir kovas tarp interesų grupių visoje šalyje, galiausiai prasidėjo nirtulingas karas, kuriame visi kovėsi prieš visus – kariuomenė prieš valstiečius maištininkus, didelės korporacijos prieš profesines sąjungas, vyriausybė prieš opoziciją, konservatyvūs katalikai prieš liberalius ateistus. Žudymas virto liguista meno forma, ritualu. Katalikų bažnyčia, vaidinusi reikšmingą vaidmenį estetizuojant smurtą, naudojo savo valdžią ir įtaką idėjoms skleisti, esą, liberalizmas yra nepaprastai pavojingas – ne tik todėl, kad kursto politines reformas, bet ir todėl, kad skatina žmones trypti socialines normas ir visuotinai pereiti prie ateizmo. Liberalus imta laikyti ideologinio užkrato nešiotojais, o žudymas virto absurdišku būdu susidoroti su šventvagišku maru. Vaikus iš lėto žudė tėvų akivaizdoje, nupjautas vyrų kiaušides kišo jiems į burną, prievartavo ir žudė moteris, paskui prapjaudavo pilvus ir užtempdavo ant galvų. Netrukus tokius metodus pradėjo kopijuoti ir kitos šalys, kiekviena grupuotė turėjo savo skiriamąjį „braižą“. Viena iš daugybės šiurpių procedūrų atrodė taip: aukos gerklė būdavo perpjaunama, o liežuvis ištraukiamas per atsivėrusią skylę, iš suluošinto kūno likdavo kaboti „kaklaraištis“.

Šioje aplinkoje susiformavo du reiškiniai, ir vėliau jie suvaidino lemiamą vaidmenį moderniojoje Kolumbijoje: Pablo Escobaras ir FARC. Violencios laikotarpiu konservatoriai pjudė kariuomenę ant bet ko, kas kvepėjo progresyviu liberalizmu ar komunizmu. Vėliau dviejų dominuojančių partijų, liberalų ir konservatorių, elitas suprato, kad visuomenės reakcija gali padėti išpopuliarėti tarp vargšų, sudarančių didžiumą šalies gyventojų. 1953 m. kariuomenė užgrobė valdžią, o 1957 m. partijos pasirašė sutartį ir įsteigė Nacionalinį frontą. Šia sutartimi dvi grupės sutarė dalytis valdžia, paeiliui keisdamosi prezidento postu ir gaudamos vienodą skaičių vyriausybės mandatų. Frontas buvo būtinas norint nors laikinai pristabdyti smurtą, tačiau netrukus jis tapo nuolatiniu dariniu, reiškiančiu, kad bet kuri opozicija laikytina nelegalia. Jis veikė iki 1974 m., kai marihuanos bumas pasiekė viršūnę, tais metais partijos atgaivino demokratinę sistemą, kurioje siekiantys prezidento posto kėlė savo kandidatūras atviruose rinkimuose.

Smurto metais kariuomenė taip pat kovojo prieš mažas izoliuotas Centrinės Amerikos valstiečių bendruomenes, reikalaujančias socialinių ir ekonominių reformų. Bėgant laikui žmonės, priklausantys šioms valstiečių bendruomenėms, vadovaujami vyrų, tokių kaip Pedro Antonio Marínas, vėliau žinomas Manuelio Marulandos arba Tirofijo vardu, paėmė į rankas ginklus, jie siekė apsiginti nuo kariuomenės atakų ir pasiskelbti nepriklausomomis respublikomis. Reaguodama į tokius veiksmus vyriausybė, vadovaudamasi šaltojo karo logika ir remiama Jungtinių Valstijų, atnaujino karines kampanijas, todėl daugybė valstiečių ir jų lyderių, gyvenusių „respublikose“, paliko centrinius kalnus ir įsteigė naujas bendruomenes kitose vietovėse, daugiausia į pietryčius nusidriekusiuose slėniuose netoli Amazonės. 1964 m., praėjus šešiolikai metų nuo tos dienos, kai buvo nužudytas Gaitánas, valstiečių judėjimai po truputį ėmė virsti FARC. Praėjus pusei amžiaus ši seniausia Lotynų Amerikoje partizanų grupė vis dar kontroliuoja daugumą kaimiškų vietovių Kolumbijoje.

Tačiau ilgainiui pakito galia ir vertybės: septintajame dešimtmetyje FARC tebuvo silpnas sukarintas judėjimas, kurio politiniai tikslai sulaukė stiprios paramos, tačiau šiandien FARC virto karine mašina su miglotomis politinėmis idėjomis, o jos veiklos jau iš esmės niekas neremia. Bėgant metams partizanai tapo priklausomi nuo Sovietų Sąjungos, o kai Rytų bloko parama pradėjo tirpti, FARC, savarankiškai pasiskelbusi karo šalimi, įsitraukė į bet kokią veiklą, padedančią generuoti reikalingus išteklius, įskaitant pagrobimus ir ypač kokaino industriją.

VIRGINIA VALLEJO IR PABLO ESCOBARAS pradėjo draugauti 1982-aisiais, tais pačiais metais, kai susitiko, ir jų santykiai tęsėsi iki 1987 m. Virginia padėjo Escobarui parengti politinį planą, ir 1983-iaisiais Escobaras kėlė šampano taurę, kai pagrindinis Kolumbijos savaitraštis išspausdino istoriją, kurioje jis buvo vaizduojamas kaip „Medeljino Robinas Hudas“.

Vallejo buvo Escobaro meilužė tuo laiku, kai iš paprasto vietinio politiko jis virto žiauriausiu teroristu pasaulyje. Iš pradžių ji mylėjo jį. Kaip ir visiems kitiems, pasidavusiems Escobaro kerams, Virginiai patiko jo humoro jausmas ir pašėlęs būdas. Po daugelio metų, kai buvo nužudyta tūkstančiai žmonių, o Medeljinas apsuptas Amerikos ir Kolumbijos armijų, persekiojančių „pavojingiausią žmogų pasaulyje“, Escobaras neprarado ramybės ir humoro jausmo. Paskutiniame interviu prieš mirtį, kai Kolumbijos žurnalistas Germánas Castro Caycedo paklausė, ar jis mano esantis „didesnis“ už Al Capone, šis atsakė: „Nesu labai didelis, bet, jei gerai pamenu, Al Capone buvo penkiais centimetrais žemesnis už mane.“

Kai buvo jaunas, Escobaras su draugais mėgo išberti tabaką iš „Marlboro“ cigarečių ir prikišti į jas stiprios marihuanos, tada jas parduodavo nieko neįtariantiems praeiviams gatvėje. Sekiodavo nekaltas aukas, kamuojamas haliucinacijų, ir raitydavosi iš juoko – tokie dalykai jį linksmino.

Septintajame dešimtmetyje, kai Escobaras ir Virginia dar buvo paaugliai, šalis bandė atsigauti nuo La Violencios, o jaunoji karta vis aiškiau matė bažnyčios veidmainystę vertybių ir šventumo atžvilgiu. Vieną dieną žudyti buvo moraliai priimtina, o kitą – didžiausia nuodėmė. Gyvenimas daugeliui jaunuolių atrodė absurdiškas. Šis gana racionalus racionalumo nepaisymas vėliau ne tik bus neatsiejama savybė kūrinių, už kuriuos skiriama Nobelio premija, galiausiai ir pati priežasties sąvoka virs nacionaliniu juokeliu – regis, žmonės, tikėjęsi ar bandę logiškai ir racionaliai apibrėžti pasekmes, Kolumbijoje visada pralaimėdavo.

Akivaizdus gyvenimo absurdas ir pašėlusiai besikeičianti vertybių sistema Medeljine davė pradžią nadaizmo subkultūrai. „Niekizmas“ – tai Kolumbijos atsakas Jungtinių Valstijų bytnikų kartai; didžiam dievobaimingos motinos nusivylimui, Pablo buvo vienas aktyviausių judėjimo narių. Nadaizmo doktrina rėmėsi filosofo Fernando Gonzáleso knyga „The Right Not to Obey“ („Teisė neabejoti“) ir mąstytojo Gonzalo Arango „The First Manifesto of Nadaismo“ („Pirmuoju nadaizmo manifestu“). Abu autoriai buvo kilę iš Antiokijos provincijos, kurios sostinė – Medeljinas. Šis judėjimas buvo paremtas neracionaliais kontrastais tarp tvirto ateizmo ir gilaus dvasingumo, o esmė buvo kultūrinė praktika, vadinama locura – beprotybe. Nadaistai buvo kairiųjų pažiūrų, murzini ir visada opozicijoje, jie darė viską, kad supurtytų dabartinę tvarką. Bet dažniausiai jie rūkė žolę.

Vieną naktį, praėjus metams po pirmojo Virginios ir Pablo susitikimo, kai nadaizmas jau buvo praeitis, juodu susėdo su keliais vyrais viename iš atvirų barų Hacienda Nápoles, kur švelnus vėjelis gelbėjo nuo karščio. Tai buvo ypatingas susirinkimas. Pablo subūrė didžiausius 1983-iųjų Kolumbijos mafiosi. Jie buvo sužavėti, kai šis pristatė savo naująją kompanionę.

– Virginia, čia Gonzalo, ištikimas compañero, mėgstantis maistą ir besidžiaugiantis geriausiais gyvenimo siūlomais dalykais.

Kaip Alonso Salázaras pasakoja Escobaro biografijoje, priešais Virginią sėdėjo žmogus, rodos, mėginantis paslėpti provincialią praeitį demonstruodamas grupelei savo ryškiausią savybę ir nė neįsivaizduodamas, kad tokio elgesio rezultatas kaip tik priešingas. Užsimaukšlinęs išsižiojusiomis gyvačių galvomis ir gaidžių plunksnomis dekoruotą sombrerą, prie kurio dešiniojo šono buvo prisegta mažytė sėkmę nešanti pasaga, jis apžvelgė erdvę nepatikliu žvilgsniu ir burbtelėjo keletą žodžių keistu dialektu. Ant jo kaklo kabėjo stora sidabrinė grandinė su medalionu – Kristaus atvaizdu, riešai buvo papuošti apyrankėmis, o ant piršto puikavosi žiedas su didžiuliu smaragdu. Tačiau labiausiai iš visų jį skyrė prastas kvapas.

José Gonzalo Rodríguezas Gacha (El Mexicano) – buvo Escobaro sąjungininkas statant vieną didžiausių kokaino kontrabandos imperijų pasaulyje. Escobaras – diplomatiškas miestietis, siekęs žūtbūt pristatyti save kaip kairįjį politiką, El Mexicano – užkietėjęs konservatorius, kurio jautrumas, kaip ir polinkis į smurtą, kilo iš tos pačios vietos – Kolumbijos kaimo; jis buvo šiurkštaus būdo ir nepasitikėjo niekuo, kas šiuolaikiška. Nepasikliaudamas naujojo pasaulio bankų sistema, Gacha užkasė pinigus įvairiausiose slėptuvėse Magdalenoje Medio. Po jo mirties policija ir suktesni valstiečiai rado milijonus dolerių, nors iki pat šių dienų didžiuma jo turtų dūla atvirose erdvėse palei Magdalenos upę.

Kitame fotelyje sėdėjo Gustavo Gaviria, Pablo pusbrolis, kurį Virginia jau pažinojo, nes šiuodu vyrai buvo artimi lyg Siamo dvyniai. Jie ne tik viską darė kartu, bet ir viską darė vienodai. Jei Pablo nusipirkdavo namą, Gustavo pirkdavo tokį patį. Jei Gustavo lėktuvas nusileisdavo Nápoles, galėdavai lažintis iš paskutinio dolerio, kad netrukus pasirodys ir Pablo. Jei vienas susidomėdavo automobilių sportu, kitas neatsilikdavo. Ir taip toliau. Gustavo buvo ramus žmogus, pasikliaunantis sveiku protu labiau nei gryna aistra, gerokai vėliau, kai CŽV, DEA ir Kolumbijos armija užėmė Medeljiną, siekdamos sugauti Escobarą, Gustavo bandė įtikinti savo mylimą pusbrolį, kad juodu turėtų iškeisti šias žudynes į ramų ir taikų gyvenimą.

„Pablo, – sakė jis, – mes turim tiek pinigų, kad niekada nepajėgsim jų išleisti. Kodėl neišsikrausčius į kitą šalį?“

Bet Escobaras jo nesiklausė. Jis jautė, kad Medeljinas yra jo.

Nápolestaip pat buvo broliai Ochoa ir Carlosas Lehderis. Pastarasis atstovavo visai šeimai – aukštuomenės klanui, turėjusiam garbų socialinį statusą Medeljine. Ochoa šeima užsidirbo savo turtus veisdami ir pardavinėdami grynaveislius gyvulius dar gerokai prieš prasidedant kokaino bumui. Lehderis, paviršutiniškas vyras, nepriekaištingai kalbantis angliškai ir turintis išlavintą skonį, buvo svarbiausias ir ekscentriškiausias grupės narys. 1974 m., būdamas trisdešimt trejų, Jungtinėse Valstijose jis buvo suimtas už marihuanos kontrabandą, tačiau jau 1976 m. paleistas. Po šio įvykio Lehderis daugiausia iš visų prisidėjo prie kokaino prekybos industrializavimo – jis sukūrė sudėtingą logistinį tinklą nuo Kolumbijos iki Jungtinių Valstijų, kuris lėmė gamybos ir pajamų augimą vienu metu. Prieš sutikdami Lehderį, Pablo Escobaras ir Gustavo Gaviria tebuvo pora automobilių vagių. Gudrus vokiško kraujo vyras buvo grupės vizionierius ir turėjo visus reikalingus kontaktus Jungtinėse Valstijose. Vieną 1978 m. dieną jis sumokėjo 190 000 JAV dolerių grynaisiais už didžiausią namą Normano saloje Bahamuose, o po metų jau kontroliavo visą salą, netgi pastatė joje kilometro ilgio pakilimo taką. Sala virto degalų papildymo ir perpakavimo centru – čia kokainas buvo perkeliamas iš vieno lėktuvo į kitą lėktuvą arba laivą, galintį nugabenti iki Floridos likusius 120 kilometrų. Lehderis ėmė procentus už kiekvieną pergabenimą ir netrukus tapo vienu turtingiausių žmonių pasaulyje. Jo įdiegtos naujovės pagerino kokaino industrijos gamybos, gabenimo ir platinimo segmentų bendradarbiavimą, ir jo organizaciniai įgūdžiai neįtikėtinai padidino Medeljino kartelio pajėgumą.

Labiausiai stebino ne šio jauno vyro finansinės ambicijos, susijusios su kokainu, bet jo politiniai siekiai. Kaip ir Escobaras, Lehderis buvo radikalas, jo neapykanta Jungtinėms Valstijoms kurstė troškimą paversti kokainą klastingu ginklu prieš šiaurės imperiją – jis tikėjo, kad gali pakirsti dėdulę Semą iš vidaus, paversdamas jį apgailėtinu narkomanu ir tuo pat metu vogdamas iš jo pinigus.

Paskutinis Virginiai pristatytas vyriškis – Fidelis Castaño, Kolumbijos paramilitarizmo tėvas – žmogus, prisidėjęs prie šalies istorijos kūrimo ne mažiau nei pats Escobaras. 1983 m. Castaño liovėsi užsiiminėjęs narkotikų kontrabanda ir įsitraukė į projektą, kuris, palyginti su neišmatuojamomis Lehderio ambicijomis įkurti globalų politinį verslą, buvo gana lokalus ir žemiškas. Castaño turėjo neįprastų manierų: kalbėjo švelniai, bet elgėsi tvirtai, buvo atletiškas, bet rafinuotas, turtingas, bet santūrus. Jis neturėjo kompleksų dėl savo luomo ir, kitaip nei dauguma, keliaudavo į Nápoles ne lėktuvu ar „Ferrari“ su auksiniais numeriais, o autobusu arba pėsčiomis. Jis įsigijo Montecasino – architektūrinį stebuklą ir gražiausią Medeljino pastatą, kuriame saugomų milžiniškų meno ir vynų kolekcijų jam pavydėjo viso pasaulio žinovai. Castaño reikėjo ne pinigų, o strategijos, kaip išsaugoti tai, ką turėjo.

Atrodė, kad nauji partizanų judėjimai kasmet formavosi, mutavo, prisikeldavo ir plėtėsi, o žemes valdančios šeimos, tokios kaip Castañų, stebėjo, kaip uniformuoti revoliucionieriai grobia ir žudo jų šeimos narius kone kiekvieną savaitę. Kai 1981 m. FARC paėmė įkaitu Fidelio tėvą Jesúsą Maríą Castaño, Fidelis – vyriausiasis sūnus – iškart leidosi į derybas dėl saugaus jo išlaisvinimo. FARC reikalavo 10 milijonų pesų (200 000 JAV dolerių) išpirkos. Kai pinigus sumokėjo, maištininkai pareiškė, kad išpirkos suma išaugo iki 50 milijonų pesų. Surinkęs reikalaujamą sumą Fidelis nusiuntė ją sukilėliams per kurjerį, Castaños lyg ant adatų laukė tėvo sugrįžtant. Tačiau senolio taip niekada ir nepaleido. Gavę pinigus FARC nužudė Jesúsą Maríą Castaño. Kai Fidelis sužinojo, kas nutiko, prisiekė sau ir savo šaliai, kad nenurims, kol neišvaduos Kolumbijos nuo „maro, besidengiančio komunizmo vardu“. Jei nerastų pagalbos, jis buvo pasirengęs padaryti tai vienas.

Taip gimė Rembo. Ateinančiais metais Fidelis ir jo jaunesnysis brolis Carlosas nužudys tūkstančius žmonių – iš pradžių partizanus, tačiau netrukus neteks gyvybės vis daugiau civilių. Castaño broliai sukūrė dviejų pakopų strategiją – ne tik sunaikinti „žuvį“, bet ir „išdžiovinti ežerų, kuriuose ši plaukioja, vandenį“: profesinės sąjungos, kairiųjų partijos, studentų susibūrimai, socialiniai darbuotojai, moterų organizacijos – visi visuomeniniai judėjimai, kuriuose tariamai galėjo knibždėti partizanų, turėjo būti išnaikinti. Kita strategijos dalis buvo grindžiama mintimi, kad šis karas bus labai brangus ir jį įmanoma laimėti tik turint pakankamai lėšų, jie jau žinojo, kad yra vienintelis būdas surinkti reikiamus išteklius – narkotikai. Ginkluotas atsakas rėmėsi neįsivaizduojamomis pajamomis, gaunamomis iš narkotikų kontrabandos ir kontrabandininkų poreikio turėti apsaugą. Fidelis virto Pablo karine dešiniąja ranka.

Virginios žinios apie visa tai buvo labai paviršutiniškos, ji nesuprato tikrųjų šios veiklos mastų. Nors 1983 m. priklausomybė nuo kreko ir kokaino jau buvo virtusi didžiule problema Jungtinėse Valstijose, dauguma žmonių Kolumbijoje buvo akli ir kurti šiai informacijai; kokaino vartojimas buvo niekinamas, tačiau suvokimas, kad tai gali būti labai pavojinga, pražudyti žmones ir jų šeimas, nebuvo plačiai paplitęs. Truktelėję pečiais piliečiai ir politikai pareikšdavo, kad baltasis auksas – tai kažkas, ko gringai, atrodo, trokšta didžiuliais kiekiais, o kadangi paklausa tokia didelė, dauguma kolumbiečių įsivaizdavo, kad nėra nieko blogo tą prekę gaminti. Kitas devintojo dešimtmečio pradžioje Kolumbijoje plačiai paplitęs įsitikinimas – artėjanti kokaino legalizacija; žmonės tikėjo, kad tuometinis bumas buvo puiki proga esamiems šio verslo atstovams pasiruošti įsilieti į legalią rinką. Escobaras, siekdamas iliustruoti savo užmojus, kaip pavyzdį nurodydavo Kenedžių šeimą, kuri turtus susikrovė iš alkoholinių gėrimų kontrabandos alkoholio draudimo metais, šie turtai vėliau padėjo jiems įsitvirtinti tarp galingiausių Amerikos politikų dinastijų. Pirmoji karta nusikaltėliai, antroji prezidentai – tokia buvo jo svajonė.

Dauguma ekscentriškųjų vyrų, tą vakarą susirinkusių prie stalo, jau buvo įžengę į ketvirtąją dešimtį, atrodė neįsivaizduojama, kad tokia tvirta brolija galėtų išnykti visą šalį apėmusiose skerdynėse, dar sunkiau buvo nuspėti, kaip rutuliosis likusi istorijos dalis – kad visi šie draugai paeiliui smeigs peilį vienas kitam į nugarą.

1986 M. LAPKRIČIO 17 D. pulkininką Jaime Ramírezą Gómezą nužudė jo šeimos akivaizdoje. Jis buvo pagrindinis liudininkas teisingumo ministro Rodrigo Laros Bonillos, į kurį 1984 m. balandžio 30 d. pasikėsino ginkluotas motociklininkas, nužudymo byloje. Praėjus lygiai mėnesiui po Ramírezo mirties buvo nušautas laikraščio El Espectador vyriausiasis redaktorius Guillermo Cano Isaza, pasikėsinimas įvyko vos šiam palikus redakciją savo kukliu automobiliu.

Pasak Fabio Castillo knygos „Riders of Cocaine“ („Kokaino raiteliai“), šiuos vyrus – Ramírezą, Bonillą ir Cano – siejo trys dalykai. Kitaip nei dauguma to meto žmonių, jie ne tik nusprendė įvardyti ir sugėdinti tokius veikėjus kaip Escobaras ir Gacha, jie išdrįso papasakoti, kad narkotikų mafija ketino nupirkti visą šalį ir kad ji buvo jau gerokai įsibėgėjusi siekdama šio tikslo. Nuo 1976 iki 1980 m. įnašų didmiesčių bankuose visoje šalyje daugiau nei padvigubėjo. Net keli politiniai judėjimai, įsteigti iš narkotikų pinigų, buvo pakeliui į Kongresą. Teisingumo sistema jau buvo nupirkta. Trijulė paviešino šią informaciją, o lygiai toks pats išskirtinis žmogus juos nužudė. Jis buvo tarsi keliaujantis mirties prekeivis, reikšminga figūra moderniojoje Kolumbijoje – el sicario.

Kai Escobarui kilo įtarimas, kad tokie kaip Bonilla ir Cano trukdo jam kopti į viršūnę, jis panaudojo strategiją, iki šių dienų taikomą jo sekėjų Meksikoje: visi iki paskutinio oponentai turi būti nužudyti. Tačiau aukštą statusą turinčios aukos – politikai, žurnalistai, policijos vadai ir prokurorai – tebuvo mažytis kraujo lašas nepaliaujamai augančioje 1985-ųjų Medeljino kraujo jūroje, tais metais buvo įvykdytos 1698 žmogžudystės. Kitais metais šis neįtikėtinas skaičius dar padvigubėjo ir pasiekė 3500. Dar vienas terminas – el sicariato, žudymas pagal sutartį, – buvo įtrauktas į Kolumbijos žodyną, o šio chaoso sūkuryje Escobaro sekėjas Isaacas Guttnanas, vienas nuodėmingiausių personažų istorijoje, įsteigė efektyviausią žudymo mašiną Kolumbijos istorijoje – žudymo akademiją ginkluotiems Medeljino banditams – motociklininkams.

Žmogžudysčių poreikis viršijo žudikų, ar bent kompetentingų žudikų, pasiūlą. Lūšnynų berniūkščiams reikėjo įgūdžių, būtinų nepriekaištingai žmogžudystei įvykdyti. Norėdamas jiems suteikti visų reikalingų žinių ir įgūdžių, Guttnanas nusipirko žemės ir pradėjo mokyti jaunus vyrus meno, kaip važiuojant motociklu didžiuliu greičiu preciziškai iššauti į taikinį iš automatinio ginklo. Svarbiausia buvo šiuos du veiksmus atlikti laiku ir ryžtingai: atsižvelgiant į judėjimą, iššauti devyniasdešimties laipsnių kampu taip, kad kulkos trajektorija ir judėjimo kryptis sudarytų idealų stačiakampį kryžių.

Paskutinio egzamino užduotis buvo įvykdyti tobulą pasikėsinimą, pagrindinis vertinimo kriterijus – staigi subjekto mirtis ir pasprukimo greitis. Aliasas Quesito – sicario, įvykdęs Laros Bonillos žmogžudystę ir pradėjęs Escobaro karą prieš valstybę, baigė šią akademiją, vėliau viename interviu britų žurnalistams Jamesui Mollisonui ir Rainbow Nelsonui jis sakė: „Buvau tik vaikas, ieškantis, kur gauti pinigų.“

Nuo Guttnano studentų rankos dažniausiai krisdavo kiti neturtingi berniukai: sicarios, kontrabandininkai, apsaugininkai ir visi, žudę vienas kitą vedami paranojos ir konfliktų dėl rango ir pinigų šioje dolerių valdomoje hierarchijoje. Kokaino bumas JAV ir Europoje prasidėjo tuo pat metu, kai besivystančios šalys vis labiau urbanizavosi, tai turėjo tiesioginės įtakos Kolumbijos narkotikų industrijai, kurioje dirbo vis daugiau žmonių, nes gyvybės vertė perpildytuose šalies lūšnynuose nepaliaujamai krito. Netrukus iškilo pavojus ir policininkų – ne tik viršininkų, bet ir eilinių pareigūnų – gyvybei, o smurtas atskleidė vis labiau ryškėjantį klasių modelį – policijos pareigūnai, kaip ir samdomi žudikai, buvo kilę iš darbininkų klasės. Po kurio laiko nacionalinės policijos pajėgos turėjo statyti koplyčias, skirtas policininkų laidotuvėms, reikėjo patenkinti paklausą; El Profe, vienas iš Pablo vyrų, vėliau sakė, kad jie padarė klaidą, pradėję šaudyti pareigūnus, nes policijos pajėgos „yra institucija su neišsenkančiais žmonių ištekliais“.

Kelios jaunų no futuro žmonių kartos užaugo su kultūra „gyvenk šiandien, nes rytoj būsi negyvas“, savo gyvenimo būdą tokiu požiūriu grindė visų didžiųjų miestų gyventojai, o labiausiai Medeljino. Tai atspindėjo ir žmonių stilius – tam tikrų prekių ženklų sportbačiai, kailiu dekoruoti džinsai ir žargonas – viskas buvo siejama su šia kultūra, o ryškiausias bruožas, iki šiol gyvuojantis Medeljine, – šukuosena „reikalai priekyje, vakarėlis gale“ (viršugalvis apkerpamas, o užpakalinėje galvos dalyje paliekama pašiaušta uodegėlė). Praėjus dvidešimčiai metų nuo tų laikų, kai vešėjo kartelio smurtas, ir kokaino turizmui išplitus į Andus, tokią šukuoseną pamėgo turistai; 2010 m. neretai galėjai pamatyti britus, švedus, ispanus ar gringus, palinkusius prie kompiuterių Medeljino espresso baruose, besipuikuojančius savo sicario. Mažiau privilegijų nei turistai turintiems ir istorijos įbaugintiems kolumbiečiams nugara vis dar perbėga pagaugai, kai eismo gaudesyje pasigirsta motociklo garsas. Tūkstančiai lūšnynų šeimų neteko bent vieno sūnaus ar dukters nuo motociklininko – žudiko rankos. Ironiška, kad patį Isaacą Guttnaną 1986 m. idealiu statmenu kryžiumi nušovė buvęs mokinys.

El sicariato yra puikus religijos užkoduoto smurto pavyzdys, apibūdinantis gaujų fenomeną Lotynų Amerikoje, kur žudymas ir motiniškas rūpestis paradoksaliai eina koja kojon. Žinojimas, kad mirtis – kažkieno kito arba tavo paties – visuomet tūno už kampo, yra priimamas kaip duotybė. Nė vienas sicario neplanuoja gyventi labai ilgai. Vienintelis žmogus, kurį sicario iš tikrųjų myli ir garbina, yra jo motina. Ji yra ta, kuri dovanojo gyvybę, rūpestinga būtybė, dažniausiai palikta tėvo, ją reikia remti visomis išgalėmis ir jokiais būdais negalima palikti likimo valiai.

Būtent taip klostėsi Escobaro santykiai su savo motina Doña Hermilda: jis rėmė šeimą, todėl užsitarnavo mylimiausio sūnaus vardą, o jų abipusis vienas kito idealizavimas tęsėsi visą gyvenimą. Escobaras savo motinos garbei pastatė bažnyčią, o ši iki pat dienų pabaigos (mirė 2006 m.) tvirtino, kad jos sūnaus gyvenimas – tai gerų darbų sąrašas, patvirtintas Dievo. Katalikų bažnyčia atsisakė palaiminti Doños Hermildos bažnyčią, o ši, desperatiškai bandydama įtikinti dvasininkus, kad jos sūnaus altorius buvo šventas, kasmet kiekvienam vyskupui šalyje siuntė ne tik maldų laiškus, bet ir šventųjų skulptūrėles. Jie atsisakė priimti siuntinius, bijodami, kad tai bombos laiškuose.

PASAK JAMESO MOLLISONO IR RAINBOW NELSONO knygos „The Memory of Pablo Escobar“ („Prisiminimai apie Pablo Escobarą“), 1984 m. viduryje Medeljino kartelis kontroliavo 80 procentų visame pasaulyje suvartojamo kokaino, iki šių dienų nė vienas pasaulio narkotikų rinkos kriminalinis sindikatas nepajėgė nė priartėti prie tokio skaičiaus. Pagrindinė verslo idėja buvo susijusi ne su gamyba ar platinimu, o su kontrole. Kolumbijoje bet kuri kontrolės siekianti organizacija privalo turėti tris šakas – finansinę, karinę ir politinę.

Gacha, Ochoa šeima ir Gustavo valdė finansus, o Castaño broliai, padedami tokių žmonių kaip Guttnanas, rūpinosi kariuomene. Lehderis ir Escobaras (ypač pastarasis) buvo atsakingi už politines kartelio ambicijas. Virginia Vallejo padėjo sukurti Pablo įvaizdį, reikalingą jo politinei karjerai, – tobulą mesijui būtino populizmo ir nacionalinio antiimperializmo mišinį, abu bruožai buvo nepaprastai vertinami Lotynų Amerikoje. Tačiau tariamas revoliucingumas tebuvo priedanga kur kas svarbesnių politinių poreikių: palenkti į savo pusę įvairių lygių politikos formuotojus ir taip užtikrinti sklandų verslą. Escobaras gerinosi visiems – nuo merų ir gubernatorių iki senatorių ir administracijos vadovų, nuo generalinių direktorių iki kandidatų į prezidentus. Pasiūlius deramą kainą, dauguma jų buvo galima nesunkiai manipuliuoti.

1984 m. Escobaras valdė Medeljiną lyg generalinis direktorius savo bendrovę, tačiau Bogota – galios centras – buvo kas kita. Didelei kartelio nuostabai ir rūpesčiui, Bogotoje daugybė garbingų, nekorumpuotų ministrų, senatorių, redaktorių ir pulkininkų pareiškė nepriimą kyšių, ir Escobaras netrukus suprato, kad jo specialiuosius darbo metodus – plata o plomo, pinigai arba paskatinimas, – reikia koreguoti taip, kad pastarojo atsirastų daugiau. Daugelis tų, kurie atsisakė jo kyšių, jau buvo nušauti, tačiau darėsi akivaizdu, kad tokią kalbą reikės vartoti vis dažniau.

Iš pradžių kartelis veikė kaip nelegali draudimo ir logistikos bendrovė, kurią Escobaras naudojo siekdamas užtikrinti, kad nė gramas kokaino nepaliktų Kolumbijos be jo žinios. Jis ėmė 35 procentus visų už siuntas gaunamų pajamų, mainais užtikrindamas saugų jų pristatymą, tačiau verslas greitai plėtėsi ir paskatinti sparčiai augančio pelno Escobaras ir jo partneriai pradėjo didinti gamybos apimtis. Jario upės pakrantėje palei sieną su Peru jie įrengė didžiausią kada nors egzistavusią kokaino laboratoriją pasaulyje, į ją iš Peru ir Bolivijos keliavo pasta, skirta apdoroti pramoniniu būdu. Keturiolikos laboratorijų konglomeratas su bendrabučiais keturiasdešimčiai darbuotojų, pajėgus pagaminti 20 tonų gryno kokaino kiekvieną mėnesį, neoficialiai buvo vadinamas Tranquilandia. Nápoles Escobaras leido savo pinigus, o Tranquilandia jam juos uždirbo.

Tačiau abi šias žaidimų aikšteles iš Escobaro kėsinosi atimti. Teisingumo ministras Rodrigo Lara Bonilla surengė debatus apie mafijos bandymą ateiti į valdžią, kai Escobaras balotiravosi į Kongresą, Bonillai einant ministro pareigas. Negana to, 1984-ųjų kovą policija areštavo beveik 14 tonų supakuotų ir paruoštų siųsti narkotikų mažytėje narkotikų respublikoje, įsikūrusioje džiunglėse, – Tranquilandijoje. Tai buvo didžiausias narkotikų reidas istorijoje. Escobaras suprato, kad Lara Bonilla – naujos rūšies politikas, tikriausiai subursiąs šalininkų, todėl praėjus mėnesiui po reido teisingumo ministras buvo rastas negyvas.

Escobaras, žinoma, nesitikėjo, kad bus taip sunku nutildyti oponentus. 1985 m. liepos 28 d., praėjus penkioms dienoms po Tulio Castro – teisėjo, pasirašiusio Escobaro ir Gachos arešto orderį, – nužudymo, El Espectador redaktorius Guillermo Cano paskelbė kandų vedamąjį:

„Mafijos lyderiai pasiūlo pinigų, jei kyšis nepriimamas, prasideda grasinimai. Jei grasinimai ignoruojami, samdomi žudikai atlieka savo darbą naudodami automatus, pistoletus ir granatas. Teisėjas, kuris atsisako pasiduoti šantažui, iškart nuteisiamas mirtimi be teisės į apeliaciją. Situacija, kurioje atsidūrė mūsų teisinė sistema, yra siaubinga.“

Jau po metų Cano rastas negyvas, tačiau jo ir Laros Bonillos žmogžudystės pakurstė naujas baimes Kolumbijoje, o Escobaro populiarumas tarp vargingų ir išstumtų Medeljino gyventojų blėso. Fabio Castillo, El Espectador tyrimų reporteris, paviešino informaciją apie Escobarą tuo metu, kai jis laimėjo vietą Kongrese kaip liberalų atstovas, klimatui darantis vis atšiauresniam, Escobaras ir Lehderis turėjo liautis svaičioję apie idealią visuomenę, finansuojamą narkotikų pinigais, ir pradėti gintis sunkiai įsivaizduojamu smurtu, kad nebūtų perduoti Jungtinėms Valstijoms, ko buvo vis garsiau reikalaujama. Dešimt metų nuo 1983-iųjų iki Escobaro mirties 1993-iaisiais narkotikų baronams buvo sunkus laikotarpis, jie velniškai bijojo atsidurti JAV kalėjime, tai patvirtino ir 1991 m. įvykdytų žmogžudysčių skaičius, jis sumušė visus rekordus. Vien Medeljine, kur gyventojų buvo apie 1,5 milijono, 1991 m. nužudytas 7081 žmogus. Po septyniolikos metų, 2008-aisiais, Meksikoje, šalyje, kur gyvena 108 milijonai, įvykdyta 6000 žmogžudysčių, šis faktas privertė pasaulį prabilti, kad Meksika yra ant visiško žlugimo ribos, puolama narkotikų mafijos. Tačiau kai kalbama apie smurtą, susijusį su narkotikais, nėra lygių Kolumbijai.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo nužudyti visi, skelbęsi esą Escobaro priešai, išskyrus vieną. Luisas Carlosas Galánas ne tik kandidatavo į prezidentus kaip liberalų partijos atstovas per 1990 m. rinkimus (jo pergalę pranašavo visos nuomonių apklausos), jis buvo ir tvirtas ekstradicijos šalininkas. Galánas, iš tiesų labiau palaikęs socialdemokratų idėjas nei liberalų, manė, kad narkotikų mafija tebuvo vėlyvoji stadija ilgoje kolumbiečių, pripratusių pirkti savo laisvę iš valstybės politikų, istorijoje, jis niekino šį fenomeną. Escobaras žinojo – jei Galáną išrinktų prezidentu, visas Medeljino kartelis netrukus atsidurtų Šiaurės Amerikos kalėjimų celėse.

SEPTYNIOLIKMEČIAM JUANUI MANUELIUI GALÁNUI 1989 m. rugpjūčio 18 d., penktadienis, buvo kaip ir bet kuris kitas: pilkas dangus, mokykla ir artėjantis savaitgalis. Jis buvo bebaigiąs mokyklą, turėjo naują merginą ir, kai negalvodavo apie meilę, svarstydavo, kurį universitetą pasirinkti.

Septynioliktą valandą jis sulaukė tėvo skambučio, šis išbarė, kad nuėjo pas savo merginą, o ne tiesiai namo, kaip žadėjęs. Šeimoje galiojo griežtos saugumo taisyklės, kurių buvo nevalia ignoruoti. Juanas Manuelis atsisveikindamas pabučiavo merginą ir išėjo, po trijų valandų jis jau sėdėjo namie priešais televizorių su visa šeima – motina Gloria ir dviem broliais. Tą vakarą per žinias rodė jų tėvą, jis sakė kalbą apie Soačą – vieną vargingiausių Bogotos priemiesčių – priešais didžiulę minią gerbėjų.

Džiūgaujant darbininkams į sunkvežimio priekabą lipantis Galánas priminė velionį Gaitáną, jis irgi degė politine aistra ir buvo puikus oratorius, mėgstamas žmonių ir nepakenčiantis paveldimų elito privilegijų. Ore ir vėl tvyrojo apdairus optimizmas. Kolumbiečiai seniai neturėjo tiek vilčių, kad naujoji era, žadanti daugiau teisingumo, demokratijos ir mažiau smurto, jau matyti horizonte.

Tačiau kai pagaliau atrodė, kad viskas tuoj keisis į gera, per visas Kolumbijos televizijas nuvilnijo pernelyg gerai pažįstamas garsas.

Telefono skambutis, nuaidėjęs šeimos namuose vos kelios minutės iki naujienų transliacijos, išgelbėjo vaikus nuo šiurpių vaizdų, tačiau visa šalis stebėjo, kaip jų herojus virsta nuo kulkų lietaus. Sargybinis šviesiai mėlynu kostiumu buvo visai šalia – pašovė abu. Šaudymui tęsiantis, chaosas ir klykiantys liudininkai šmėžavo televizijos ekranuose, kūnai gulėjo ten lyg dvi nejudrios drabužių krūvos. Po kelių minučių kruvinas Galáno kūnas buvo įkeltas į juodą automobilį ir nuvežtas į artimiausią ligoninę. Juanas Manuelis, Gloria ir broliai šoko į taksi ir nulėkė į ligoninę. Tačiau žlugo visos viltys – Galáno, jo šeimos ir Kolumbijos.

Pasikėsinimas į Luisą Carlosą Galáną buvo brangiausiai Pablo Escobarui kainavusi klaida: 1989 m. rugpjūčio 18 d. Kolumbija atsuko jam nugarą, o Medeljino kartelis pradėjo savo kelionę žemyn. Virginia Vallejo jau seniai buvo jį palikusi. Carlosą Lehderį suėmė. Escobaras buvo paskelbtas ieškomiausiu pasaulio teroristu. Jis atsidūrė beviltiškoje situacijoje. Griūvant Berlyno sienai Jungtinės Amerikos Valstijos buvo pakviestos į pagalbą valant patį neramiausią Lotynų Amerikos kampelį, vienintelis būdas karteliui apsiginti buvo smurtas. 1989–1991 m. JAV išlaidos pasaulinei kovai prieš narkotikus išaugo nuo 300 iki 700 milijonų dolerių, didžioji dalis atiteko Kolumbijai. CŽV, Kolumbijos armija, DEA ir Kalio kartelio narkotikų baronai (pastaruosius viliojo galimybė perimti Medeljino kartelio maršrutus ir rinkas) suvienijo jėgas ir įkūrė grėsmingą sąjungą; 1989 m. gruodį jie jau galėjo kelti taures už pirmąją auką: Rodriguezas Gacha (El Mexicano) buvo nukautas per operaciją Karibų jūros pakrantėje.

Prie Gachos žlugimo daugiausia prisidėjo buvęs sąjungininkas: jis perbėgo į konkuruojantį Kalio kartelį ir įspėjo policiją. Escobaras prarado ne tik pelningus maršrutus, bet ir keletą sukarintų grupių Magdalenoje Medio, iš kur Gacha buvo kilęs, – šios pasekė Gachos išdaviko pėdomis, atsuko nugaras savo narkotikų baronui ir pradėjo bendradarbiauti su policija.

Tą rudenį Bogotoje ir Medeljine bombos sproginėjo kasdien, tai džiugino tik stiklintojus. Kuo labiau Escobarą spaudė, tuo žiauresni darėsi jo metodai. Bogotoje, kur visi jau gerai žinojo, kas yra juokas pro ašaras, susėdę seni alkoholikai kikendavo kaskart pasigirdus sprogimui. Kiekvienas jų sukeldavo smūgio bangas, kurios nusirisdavo gatvėmis ir išdauždavo ištisas dangoraižių sienas. Rugsėjį bomba El Espectador redakcijoje išsprogdino visą aukštą; lapkritį sprogo oro bendrovės „Avianca“ 203-iojo reiso lėktuvas, žuvo 107 juo skridę keleiviai; po dviejų savaičių, gruodžio 6 d., buvo subombarduota saugumo policijos štabo būstinė, žuvo 89 darbuotojai, sužeista – 500.

Tačiau Escobaras vis dar buvo laisvas.

Per reidą suimtas vienas svarbiausių Escobarui žmonių – Hacienda Nápoles turto vadybininkas Hernánas Haneo. Naudodama amerikietišką sekimo technologiją 1990 m. rugpjūčio mėnesį policija susekė Escobaro pusbrolį Gustavo Gavirią, jis kontroliavo kartelio operacijas iš namo Medeljino šiauriniame priemiestyje. Mirties bausmė Gaviriai buvo įvykdyta vietoje, o Escobaro imperija ėmė ristis žemyn dar didesniu greičiu; karteliui gyvybiškai svarbūs narkotikų maršrutai liko be priežiūros ir artėjanti kartelio baigtis atrodė neišvengiama. Escobaras, apimtas nevilties, bandė didinti kontrabandos maršrutų, kurių kontrolę pavyko išlaikyti, mokesčius ir vis dažniau griebdavosi grobimų ir turto prievartavimo. Kalio kartelis su pasitenkinimu stebėjo, kaip valstybė silpnina jų konkurentus, o El Patrón po truputį suprato, kad įstojus į karą Jungtinėms Valstijoms, kurių dabar ypač neapkentė, laimėti jau tikrai nepavyks.

Nors laikinai pirmavo, Kolumbijos vyriausybė taip pat buvo beveik nokautuota. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Escobaras ir valstybė lyg du sunkiasvoriai kovotojai sudavė vienas kitam lemtingus smūgius tuo pat metu: abu buvo išsekę ir teisėjas jau skaičiavo atgal iki nulio. Iš esmės visi Escobaro priešai, dirbę vyriausybėje, buvo nužudyti, 1990-ųjų prezidento rinkimai į istoriją įėjo kaip kruviniausi – likviduoti net keturi kandidatai, 1991 m. vien Medeljine įvykdyta 7000 žmogžudysčių. Vyriausybė priėjo prie išvados, kad įspeistas į kampą sužeistas teroristas gali pridaryti daugiau bėdos nei sveikas. Niekas neabejojo, kad Escobaras pasiryžęs imtis bet kokių veiksmų, kad išsaugotų savo verslą ir svarbiausia – išvengtų ekstradicijos. Buvo vedamos derybos, kad jis pasiduotų, ir netrukus prasidėjo vienas keisčiausių periodų Lotynų Amerikos istorijoje.

1991-ŲJŲ GEGUŽĘ LABAI POPULIARUS KUNIGAS Rafaelis García, tarpininkas tarp Escobaro ir vyriausybės, savo televizijos laidoje „Dievo minutė“ pranešė, kad Kolumbijos laukia nuostabi ateitis: „Kai Pablo pasiduos, ši šalis gyvens dieviškai. Ši šalis bus nuostabi!“

Vyriausybė patenkino daugybę Escobaro reikalavimų – neperduoti jo Jungtinėms Valstijoms, taip pat leisti kalėti savo paties „kalėjime“, iš kurio atsiveria vaizdas į Medeljiną, – daugelio nusivylimui, birželio 19 d. policijos sraigtasparnis nuskraidino Escobarą į nuostabius kalnus, supančius jo mylimą miestą, ir ten Escobaras buvo laikomas namų arešto sąlygomis.

Rašytojas Markas Bowdenas atkreipia dėmesį, kad daugelis suinteresuotų šalių daug labiau troško Escobaro mirties. Jungtinės Valstijos nerimavo, kad Kolumbijos teisinė sistema nepakankamai kompetentinga susidoroti su tokiu nusikalstamos finansinės veiklos genijumi ir netrukus Escobaras papirkinėjimais sugebės sutrumpinti savo bausmę iki kelerių metų. Politikai, susiję su prekyba narkotikais, iš pat pradžių drebėjo, kad juos įduos, Kalio kartelio narkotikų baronai, sėkmingai perimantys rinką, bijojo, kad Escobaras iš už grotų neatgaivintų Medeljino kartelio.

Kalėjimas, pavadintas La Catedral, seniau buvęs spartietiška aukščiausio lygio apsaugos institucija, nusipelniusi po savo stogu priimti vieną baisiausių tarptautinių žudikų, netrukus virs didžiausia Pietų Amerikos gėda. Nors policija ir kariuomenė iš pradžių rimtai žiūrėjo į savo pareigas ir laikėsi griežtų saugumo reikalavimų už kalėjimo ribų, viduje dirbančius sargybinius pasirinko pats Escobaras. Padedamas pranašiško tėvo Garcíos entuziazmo, Escobaras sugebėjo atkurti šalyje vilties ir taikos nuotaiką, žiniasklaida, kurią Virginia Vallejo padėjo jam valdyti, gerokai išpūtė šį įvaizdį, taip leisdama Escobarui skrieti bangos ketera paskutinį kartą. Vyriausybė jautė tokį palengvėjimą uždariusi jį už grotų, kad sutiko su ištisu sąrašu nuolaidų, o pasekmių niekas neapskaičiavo. Sargybiniai viduje buvo artimiausi Escobaro draugai, gebantys manipuliuoti narkotikų pirkliai ir užgrūdinti sicarios, taigi po vienu stogu susirinko tokia gausybė talentingų kyšininkų ir kontrabandininkų – tokių, kurie nelegaliai importavo žirafas ir vežė jas į Nápoles, – kad neilgai trukus įvairiausios gėrybės ir paslaugos ėmė plūsti į La Catedral. Escobaras ir toliau susirinkdavo daugiau nei milijoną dolerių siekiantį mėnesinį atlyginimą iš tų maršrutų, kuriuos dar kontroliavo. Išverstakis, vienas žiauriausių žudikų, tuo metu, galima sakyti, ėjęs namų prižiūrėtojo pareigas, vėliau pasakojo turėdavęs 500 000 JAV dolerių mėnesinį biudžetą, kurį El Patrón nuolat didino.

Mėnesio išlaidos, skirtos įvairiems asmenims papirkti, siekdavo apytiksliai 100 000 JAV dolerių, tačiau vis vien likdavo nemažai pinigų. Papirkus žmogų, atsakingą už maisto pristatymą į kalėjimą, taip pat pareigūnus, dirbančius šešiuose policijos kontrolės punktuose aplink La Catedral, buvo atverti vartai viskam, ko tik geidė Escobaras, – prostitutėms (dažniausiai penkiolikmetėms), barui, pripildytam aštuoniolikos metų senumo viskio, stipriai žolei iš Šventosios Mortos kalnų. Taip pat baldams, meno kūriniams, artilerijai, prietaisams ir naujausiai elektroninei įrangai. Vos po kelių mėnesių asketiškas pastatas nuobodžiomis betoninėmis sienomis buvo užtvindytas prabangos. Sūnui Escobaras nupirko motociklą, o dukrai žaidimų namą, jais galėjo džiaugtis kaskart lankydami tėvą. Pasak Escobaro sesers Luz Marinos, tai buvo nuostabus laikas. „La Catedral vėl suvedė draugėn visą šeimą, – pasakojo ji duodama interviu knygai „The Memory of Pablo Escobar“. – Ten vyko nuostabūs šeimos susibūrimai.“

Pirmaisiais įkalinimo metais Escobaras įstengė atgaivinti savo kažkada buvusią neįveikiamą imperiją. Jam taip pat pavyko atkovoti vieną klasikinių kartelio maršrutų – La Fany, prie to daugiausia prisidėjo du seni Escobaro kompanionai, su kuriais šis sudarė naują sutartį, – Gerardo Moncada (Kiko) ir Fernando Galeano (El Negro) – abu jie buvo vis dar pavojingi ir laisvi. Kiekvieną mėnesį daugiau kaip 10 tonų narkotikų keliaudavo iš Buenaventūros į Meksiką, iš kur kateriais pasiekdavo galutinį kelionės tikslą – Los Andželą. Vos per metus La Fany užsidirbdavo 240 milijonų JAV dolerių, o Escobaras kas mėnesį gaudavo pusę milijono. Tačiau to jam buvo maža, todėl vieną dieną atviliojo du savo kompanionus į La Catedral, ir čia „kalėjimo prižiūrėtojai“ juos iškart užmušė. Vertinant trumpalaikę perspektyvą, tai buvo genialus ėjimas, tačiau ilgalaikę – grynų gryniausia katastrofa. Galáno nužudymas buvo pirmoji neatitaisoma Escobaro klaida, Moncados ir Galeano žmogžudystės – antrasis nedovanotinas liapsusas, dar labiau priartinęs Escobarą prie kapo duobės.

Dabar jau visi, net artimiausi Escobaro bendražygiai, ėmė laikyti jo elgesį neracionaliu ir pavojingu, jie puikiai suprato, kad vieną dieną jis lygiai taip pat lengvai gali nužudyti bet kurį jų. Nuo tada kai kurie Escobaro sąjungininkai kreipėsi pagalbos į buvusius priešus. Kolumbijoje kiekvieno žmogaus socialiniam, kriminaliniam ir politiniam gyvenimui didžiulę įtaką daro tai, kurį ginkluotą autoritetą jis pasirenka – partizanus, valstybę, sukarintas grupuotes ar vieną iš narkotikų kartelių. Tai leidžia numanyti įsišaknijus visuotinę baimę ir tokią valstybę, kurioje visiems reikia nuolatinės apsaugos; pati pavojingiausia situacija, į kurią gali pakliūti, – tai likti „vienas“. Išgyvenę Medeljino kartelio nariai buvo priversti ieškoti prieglobsčio Kalio kartelyje.

Po La Catedral skerdynių vyriausybė ėmė įtarti, kad situacija vis labiau slysta jai iš rankų. Buvo užsakytas tyrimas, kurio rezultatai visus šokiravo. Ataskaita atskleidė, kad kalėjimas „buvo absoliučiai nesaugus“: advokatų, narkotikų prekeivių, žurnalistų, gydytojų, grožio karalienių ir žudikų, trokštančių parduoti savo paslaugas Escobarui, srautas, rodėsi, niekada nenutrūkdavo. Escobaro šeimai linksminti buvo pastatyta sporto salė, kartodromas ir futbolo aikštė; susprogdinus apačioje esančias uolienas, atsirado erdvės dar keliems naujiems butams, iš kurių Escobaras galėjo vadovauti savo verslui naudodamas naujausias komunikacijos priemones. La Catedral taip pat buvo gerai aprūpinta artilerija. Césarį Gavirią, Kolumbijos prezidentą, nepaprastai išgąsdino nuotraukos ataskaitoje, ir planai perkelti Escobarą į kitą kalėjimą iškart pajudėjo iš vietos.

Tačiau buvo jau per vėlu.

Ankstų 1992 m. birželio mėnesio rytą, kai kariuomenė pagaliau sulaukė įsakymo įeiti į La Catedral ir išvesti Escobarą, didžiausias Pietų Amerikos siaubas siurbčiojo kavą su draugu Envigade – regione netoli Medeljino, kur jis praleido vaikystę. Pakeliui į kalėjimą kariai nužudė sargybinį, o siekdami rasti kamerą, kurioje, jų įsitikinimu, slėpėsi Escobaras, išsprogdino sienas ir grindis, taip galiausiai sunaikino visą pastatą. Tačiau pastangos buvo bergždžios, nes Escobaras pabėgo. Arba „tiesiog išėjo“, kaip prezidentas Gaviria vėliau pripažins Mollisonui ir Nelsonui: „Jo pabėgimas buvo neįtikėtinas. Tiesiog išėjo. Kada mes suklydome? Iš esmės nuvertinome Escobaro sugebėjimus, jo korupcijos įgūdžius.“

Kai žinia apie Escobaro pabėgimą pasklido po pasaulį, Kolumbijos vyriausybė virto pajuokos objektu. Ji galutinai neteko pasitikėjimo. Medeljino gyventojai juokėsi garsiausiai. Jiems patiko, kaip Pablo provokavo Jungtines Valstijas. Šioje situacijoje paradoksalu buvo tai, kad dauguma žmonių, gyvenančių Antiokijoje, interpretavo Escobaro žiaurumą kaip kaltę tų, kurie jį pagavo ir norėjo ekstradicijos, – Kolumbijos ir JAV vyriausybių. JAV reikalavo tūkstančių tonų kokaino, tačiau, kita vertus, spaudė tuos, kurie bandė patenkinti šį poreikį.

Kai po kelių dienų Escobaras sužinojo, kad ekstradicijos į Jungtines Valstijas niekas neplanavo, tik ketino perkelti jį į kitą kalėjimą, susisiekė su Alberto Villamizaru, liberalu, kuris tarpininkavo jam pasiduodant prieš metus, ir paaiškino, kad įvyko nesusipratimas, tačiau dabar jis pasiruošęs pasiduoti. Tačiau kai Villamizaras pranešė El Patróno „pasiūlymą“ prezidentui, vyriausybės kantrybė išseko. Escobaras pažemino valstybę paskutinį kartą. Gaviria tik papurtė galvą ir, pasak Villamizaro, atšovė trumpą atžarų atsakymą: „Ne ne ne. Šį kartą jau ne. Mes jį nužudysim.“

1993 M. SAUSIO 31 D., Escobarui vis dar esant laisvėje, iki pamatų buvo sudegintas jo motinos dvaras. Netrukus du automobiliai sprogo priešais jo pusbrolio namus.

Tuomet buvo susprogdinta viena iš Escobaro valdų, kur laikinai slėpėsi jo teta ir motina Hermilda, abi moterys buvo sužeistos, tačiau išgyveno. Visai netrukus kartu su senovinių automobilių kolekcija supleškėjo dar vienas jo dvaras.

Gegužę pagrobė Escobaro sūnėną, po mėnesio toks pat likimas ištiko ir jo svainį Carlosą Henao. Praėjus dviem savaitėms po pagrobimo rastas Henao kūnas.

Visa ši nusikalstama veikla buvo nukreipta prieš Escobaro giminaičius, neįvykdžiusius jokių nusikaltimų. Prieš visus, supusius Escobarą, pradėta žiauri kampanija. Žmonės, užsitraukę Escobaro rūstybę, susibūrė į teroristų grupuotę pavadinimu Los Pepes, jų devizas buvo perseguidos por Pablo Escobar (žmonės yra persekiojami Pablo Escobaro). Los Pepes nusprendė padaryti tai, ko vyriausybė, atrodo, nesugebėjo – nužudyti jį.

Escobarui pasprukus iš La Catedral, Gaviria paprašė DEA ir CŽV imtis aktyvesnių veiksmų bandant jį susekti. Pentagonas dislokavo keletą JAV oro pajėgų lėktuvų, o karinis jūrų laivynas atsiuntė P-3 šnipinėjimo lėktuvą – taip dar labiau sustiprino CŽV ir Amerikos žvalgybinio padalinio „Centra Spike“ pajėgas. Escobaro medžioklė buvo puiki proga išmėginti amerikiečių karo įrangą, todėl 1993 m. pavasarį oro erdvė virš Medeljino knibždėte knibždėjo įvairiausių karinių orlaivių. Kol visa tai vyko, Escobaras, padedamas JAV neapkenčiančių savo gerbėjų, pačiame miesto centre keliavo iš vieno namo į kitą. Jis įrodė esąs nesurandamas.

Beveik.

DEA, įkurta 1973 m., turėjo naują vadovą – Joe Toftą, kurio karjerai, pasak Marko Bowdeno, reikėjo įspūdingo starto. Sugavęs Pablo Escobarą jis būtų užsitikrinęs puikią pradžią. Tuo metu Kolumbijoje jau knibždėjo tokia gausybė JAV dalinių ir vadų, kad jie pradėjo varžytis tarpusavyje dėl veiklos ir laurų, nes laimėjusi grupė ateityje būtų gavusi didesnį finansavimą iš gynybos biudžeto. Kolumbijos įstatymai draudė užsienio karius valstybės teritorijoje, todėl Kolumbijos kariuomenė gavo visokeriopą pagalbą, išskyrus pačią reikalingiausią, – pajėgius, aukšto lygio desantininkus žemėje. Tai buvo dilema. Iš tiesų jiems reikėjo „Delta“ būrio – itin slaptos JAV kariuomenės antiteroristinės organizacijos. Tačiau įstatymai to neleido.

Konstitucija nebuvo vienintelė kliūtis, viešoji nuomonė taip pat stojo skersai kelio. Žmonės dar nepamiršo nešvarios Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos Lotynų Amerikoje, nors šaltasis karas ir buvo pasibaigęs, ir jei Césaris Gaviria norėjo ir toliau dalyvauti politikoje, jis privalėjo slėpti nuo visuomenės didžiules JAV armijos pajėgas Kolumbijoje. „Delta“ būrys patyliukais laukė, kol Gaviria svarstė, ką daryti. Praėjo lygiai para. Tada buvo priimtas istorinis sprendimas. Jis įtvirtino tradiciją, ateityje virsiančią baisiu daugelio Kolumbijos institucijų skiriamuoju ženklu ir skambėsiančią tarsi manifestas ateinančiais dešimtmečiais, kai bus paminamos žmogaus teisės: buvo nuspręsta, kad tikslas pateisina priemones.

Praėjus keturioms dienoms nuo tada, kai pabėgo Escobaras, „Delta“ būrys nusileido Bogotoje. Kaip rašoma knygoje „Killing Pablo“, Kolumbijos vyriausybė ir Baltieji rūmai nusprendė, kad amerikiečių pajėgos buvo pakankamai ištreniruotos veikti incognito, todėl Kolumbijos žiniasklaida niekada šito nesuuos. Jie apskaičiavo, kad skandalo rizika minimali.

1989 m. Kolumbijos vyriausybė subūrė Bloque de Busqueda (Paieškos bloką), taip buvo atgaivintos pajėgos, kadaise sukurtos Escobarui gaudyti. Siekiant išvengti galimo skandalo ir kaltinimų dėl Amerikos invazijos, Bloque de Busqueda stovėjo priešakinėse linijose, apsimesdamas, jog yra už viską atsakingas. Visi kiti tik padėjo ar apsimetė padedą. Taigi „Delta“ būrio įsitraukimas turėjo likti visai nepastebėtas.

Buvo dar viena grupė, net labiau nei George’as H. W. Bushas ar Césaris Gaviria trokštanti Escobaro mirties. Išformuojant Medeljino kartelį Kalio kartelis ramiai laukė, o dabar, atsikratę Escobaro visiems laikams, jie galėjo užsidirbti keletą milijonų dolerių. Įvairios suinteresuotos šalys ėmė vienytis, ir sąjunga išsiplėtė nuo Baltųjų rūmų ir Kolumbijos vyriausybės iki Kalio narkotikų baronų ir buvusių Escobaro partnerių, tuo metu jau virtusių nuožmiausiais priešais, – jie visi turėjo vienintelį bendrą tikslą. Nors niekas negalėjo įsivaizduoti pasekmių, Natalios Morales ir Santiago La Rottos knyga „Los Pepes“ atskleidžia, kad tais metais kai kas jau pastebėjo auglį Kolumbijos kariuomenėje ir politikoje: sukarintų grupuočių kompleksą. 1990–2010 m. jis metastazavo po visą šalį ir sukėlė dešimtmetį trukusias žudynes, kurių siaubas tęsėsi ilgiau nei Escobaro era.

Los Pepes vadovavo buvę Escobaro sąjungininkai – Fidelis ir Carlosas Castaño. Kai La Catedral buvo nužudyti Gerardo Moncada ir Fernando Galeano, jie privalėjo apsispręsti, ar dirbs Escobarui, ar eis prieš jį. Kai FARC nužudė jų tėvą, broliai tapo aistringais antikomunistais ir pradėjo dirbti kariuomenei kaip samdomi žudikai: jie likviduodavo tuos, kurių mirties reikėjo vyriausybei. Kolumbijos armija žudė žaliuosius partizanus nesusidurdama su jokiomis teisinėmis ar moralinėmis kliūtimis, tačiau ji negalėjo kelti rankos prieš „vandenį“ – valstiečius, profsąjungų narius, feministes ir kitus kairiuosius. Šiaurės Kolumbijoje broliai Castaño sutelkė didžiulę privačią armiją, kurios paskirtis buvo kova su partizanais, juodu turėjo puikių ryšių kariuomenėje, kur sukilėlių plitimas vis dažniau buvo laikomas daug didesne problema nei Escobaras. Praėjus aštuoneriems metams po Escobaro mirties, Carlosas Castaño savo autobiografijoje papasakos, kaip jis subūrė „šešetą“ – aukščiausio lygio politikų ir generolų grupę, ir šie duodavo jam nurodymus, kuriuos žmones reikia nužudyti. Carlosas pateikdavo jiems sąrašą įvairiausių „valstybės priešų“ ir paklausdavo, ką nužudyti, šešetas užsidarydavo kitame kambaryje, o grįždavo jau išsirinkę aukas. Broliai Castaño darė paslaugą, ir Carlosas iki pat savo mirties tvirtino, kad tai tebuvo tam tikri „kariniai veiksmai, kuriuos turėjo atlikti kiti, kad valstybei nereikėtų to daryti“.

La Catedral žudynės privertė brolius suvienyti jėgas su Escobaro oponentais, o Los Pepes puikiai patvirtino Castaño teiginį, kad Kolumbijos ir JAV vyriausybėms reikėjo jų pagalbos. Tačiau viskas turėjo išlikti paslaptyje. Jie susisiekė su Kalio kartelio lyderiu Gilberto Rodríguezu Orejuela – naujuoju kokaino strategu – ir pinigų tinklai, grėsmės, informacija, žudynės, turto prievartavimas, narkotikų interesai ir Kolumbijos bei JAV kariuomenių operacijos susipynė. Kalio kartelis siūlė milžiniškas pinigų sumas už informaciją apie Escobaro ir jo vyrų veiksmus ir dosniai mokėjo už sankcionuotus žudymus; Los Pepes teikė apsaugą paskutiniams Escobaro sąjungininkams, norintiems pereiti į kitą pusę.

Gerokai vėliau, kai karjera grįžo į savas vėžes ir viskas nurimo, DEA vadovas Joe Toftas kalbėjosi su knygos „The Memory of Pablo Escobar“ autoriumi, jis pateikė savo įžvalgas apie tai, kokie ryšiai iš tiesų siejo Los Pepes, Kalio kartelį ir Kolumbijos vyriausybę:

„Visi nulėkė į Kalį ir susitarė su Kalio karteliu. Kalis juos priėmė ir suteikė informacijos, kurią rinko jau ilgą laiką. Vykstant šiam procesui buvo sudaryta sąjunga ir su vyriausybe, nors nebuvo aišku, kaip tai įvyko. Kartelis pasakė: „Mes mielai padėsime jo atsikratyti“, o vyriausybė nusisuko į kitą pusę.“

Bloque de Busqueda, vyriausybės įrankis prieš Escobarą, įvykdė tūkstančius reidų prieš Medeljino kartelį arba tai, kas iš jo liko, 1989 m. nužudžius Galáną; buvo suimta 1314 žmonių, konfiskuota 1215 šaunamųjų ginklų, 7000 kilogramų dinamito ir 1,4 milijono JAV dolerių. Pastarasis skaičius buvo stebėtinai mažas, Escobaro vyrai teigė, kad policija paspruko su didžiulėmis pinigų sumomis, kurias pasidalijo tarpusavyje. Išverstakis, vienas iš nedaugelio išgyvenusių Escobaro vyrų, teigė, kad vos iš vienos kartelio šakos policija pasisavino 3 milijonus JAV dolerių.

Ir šiandien išlikę gausybė neįtikėtinų istorijų apie tais metais praturtėjusius vargšus policininkus, sunku atspėti, kurios yra teisybė, o kurios mitai. Kur kas tikresni yra pasakojimai žmonių, kurių gyvenimai per tą laiką supleškėjo. Per šešis Escobaro bėgimo mėnesius vien Medeljine buvo įvykdytos 3479 žmogžudystės – apytiksliai po 20 per dieną, karas tarp Bloque de Busqueda ir Los Pepes vienoje barikadų pusėje ir Escobarui vis dar ištikimų gaujų kitoje, atrodė, darėsi vis nuožmesnis. Už kiekvieną nušautą policininką per valymus žūdavo daugybė jaunuolių, o kai žmogaus teisių komisija pradėjo tirti šią smurto bangą, valstybė buvo priversta prisipažinti atlikusi aktyvų vaidmenį įvairiose žudynėse.

1993-iųjų viduryje Los Pepes ir kariniai veiksmai spaudė Escobarą labiau nei bet kada anksčiau. Jam darėsi vis sunkiau prieiti prie pinigų savo slėptuvėse ir laisvai judėti. Vasarį pasidavė keli artimiausi Escobaro vyrai, taip visai susilpnindami jo ginkluotąjį tinklą, ir Pablo Escobarui likusi laisvė buvo dar labiau apkarpyta. Lapkritį jis perėmė namą Los Olivos, vidurinės klasės apgyventame rajone, įsikūrusiame už miesto bulių kautynių arenos, ten jis galėjo palaimingai užmiršti faktą, kad jam liko jau visai nedaug laiko. Escobaro motinos pusseserė Luzmila Gaviria ir paskutinis išlikęs asmens sargybinis, žinomas Limóno vardu, buvo vieni iš nedaugelio vis dar juo besirūpinančių žmonių. Luzmilai atrodė, kad jis gero ūpo, tačiau pasikeitęs.

Escobaras buvo gatvės vaikas ir jo gyvenimo tikslas buvo ne tik susikrauti iš kokaino turtus, bet ir pasinaudoti juo kaip priemone maištauti. Prieš JAV. Prieš Kolumbijos aukštuomenę. Prieš elito atstovus, kurie sveikindami tapšnojo per nugarą ir džiaugėsi leisdami laiką kartu, kai Escobaras buvo populiarumo viršūnėje, tačiau vos Jungtinės Valstijos paėmė viršų – atsuko jam nugaras. Prieš politikus, kurie, Escobaro manymu, kitaip nei jis, niekada nepajudino nė piršto padėti vargšų masėms išsikapanoti iš skurdo.

Kol Luzmila gamindavo jam maistą, Escobaras daugiausia laiko leisdavo vienas. Jis skaitė laikraščius, žiūrėjo televizorių ir rūkė žolę. Kai JAV padedamos Kolumbijos ginkluotosios pajėgos dar labiau izoliavo Escobarą, jis po truputį pradėjo virsti iškreipta Che Guevaros kopija: ėmė planuoti pabėgimą į kalnus, kur galėtų kuriam laikui įsikurti džiunglėse ir atgauti jėgas, paskui jis tikėjosi grįžti į visuomenę ir atkeršyti, pasitelkęs nuosavą partizanų judėjimą – Antiokijos maištininkus.

Kolumbijos ir JAV vyriausybės manė, kad valstybės ateitis priklauso nuo Escobaro istorijos pabaigos, ir troško atomazgos. Tuo tarpu Kalio kartelis, vis artimiau bendradarbiaudamas su kariuomene, pradėjo ramiai ruošti infrastruktūrą, kuri sukels kokaino gamybos revoliuciją dešimtajame dešimtmetyje. Į viešumą pateko įrašas, kuriame Kalio kartelio lyderis Gilberto Rodríguezas Orejuela pasakoja senatoriui sutaręs Kolumbijos nacionalinei policijai sumokėti 10 milijonų JAV dolerių, kai tik Escobaras bus pagautas ar nužudytas, 8 milijonus Bloque de Busqueda ir 2 milijonus tam, kas suteiks sėkmingai operacijai reikalingų žinių.

Ši atskleista informacija privertė sunerimti Joe Toftą. Ko jie siekė? Pentagonas, Baltieji rūmai, DEA, CŽV – visi buvo įsipainioję į operaciją, susijusią su nusikaltimais, kuriems turėjo užkirsti kelią. Atrodė, kad Kolumbijos situacija beviltiška. Nusikaltimų sluoksnių – neįsivaizduojama gausybė. Dirbantieji įvairiuose DEA skyriuose netrukus ėmė suvokti, kad perdėtas dėmesio koncentravimas į Escobarą iš tiesų stiprina Kolumbijos kokaino industrijos struktūras, o ne kenkia joms. Visų palaikomas Los Pepes teroras ir toliau tęsėsi, o Escobaro šeima su siaubu stebėjo, kaip jų mylimiausi ir artimiausi žmonės ėmė kristi it musės: lapkričio 5 d. dingo Juanas Herrera – pas juos apsistojęs draugas; lapkričio 8 d. buvo nužudytas šeimos tarnas ir vieno iš jų butų prižiūrėtojas; lapkričio 10 d. dingo privatus vaikų mokytojas; lapkričio 15 d., pasak Escobaro sūnaus, policija kėsinosi pagrobti jų vairuotoją. Po keleto metų, daugelio nusivylimui, Carlosas Castaño girsis savo autobiografijoje:

„Visi mus priėmė. Vyriausiasis prokuroras, policija, kariuomenė, saugumo tarnybos, generalinis prokuroras ir net pats prezidentas Césaris Gaviria Trujillo. Niekas nebandė mūsų suimti. Net žurnalistai slapta mums plojo. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti.“

Tačiau tuo metu JAV neturėjo kitos išeities. Kalio kartelio ir Los Pepes dėka kulminacija jau buvo visai čia pat. Lapkričio pabaigoje bendromis Jungtinių Valstijų, Kolumbijos ir naujosios narkotikų baronų kartos pastangomis pavyko išsiaiškinti, kur yra Escobaro slėptuvė; dabar jau reikėjo kalti geležį, kol karšta. Vienintelis klausimas – paimti Escobarą gyvą ar mirusį. Pirmojo varianto nepalaikė absoliučiai niekas, tačiau ir teisė, ir religija draudė žudyti be reikalo. Bet argi jie negalėjo padaryti vienos vienintelės išimties?

GRUODŽIO 1-ĄJĄ, TREČIADIENĮ, Escobaras savo namuose Los Olivos ilgai kalbėjosi telefonu su žmona ir vaikais. Buvo jo keturiasdešimt ketvirtas gimtadienis, ir šeima siuntė sveikinimus. Vieninteliai tą ypatingą dieną su juo buvę žmonės – Luzmila ir Limónas. Pasak Luiso Cañono knygos „El Patrón“, Escobaras šventė su vynu, tortu ir marihuana.

Viskas ėjosi pagal planą, išskyrus du nutikimus, kuriuos Escobaro draugai palaikė blogu ženklu. Dieną prieš gimtadienį didelė musė, tokia, kokios skraido aplink yrančius kūnus, nuo ryto iki vakaro suko ratus apie Escobarą, o vėliau, kai jie susėdo prie stalo pasimėgauti gimtadienio vakariene ir Luzmila įpylė vyno, viena taurė nukrito ant grindų, tačiau nesudužo. Luzmila pasidžiaugė, kad tai geras ženklas, tačiau Limónas papurtė galvą ir paaiškino, kad iš tiesų tai reiškia, jog tikriausiai nutiks kažkas blogo. Escobaras, buvęs kur kas mažiau prietaringas, ignoravo kompanionų pesimizmą ir atrodė visai patenkintas, kai siekė savo dukters laiško, ant kurio ši buvo nupiešusi rožinę širdelę. Escobaras garsiai skaitė jos užrašytus žodžius: „Tėti, myliu tave ir linkiu laimės gimtadienio proga. Esi man dangus, mėnulis ir žvaigždės. Dievinu tave. Tavo mergaitė.“

Kitą dieną jis nubudo apie pietus ir užvalgė šiek tiek lazanijos, o tada grįžo į savo kambarį nešinas belaidžiu telefonu. Vyriausiasis Bloque de Busqueda tyrėjas galėjo švęsti. Jis viską sekė monitoriuje viešbučio kambaryje Bogotoje, telefono skambutis patvirtino, kad Escobaras yra ten, kur jie ir manė jį esant. Los Olivos knibždėte knibždėjo šnipų, snaiperių, stebėjimo furgonų, policijos ir kaimynų, kurie irgi pakluso komandoso įsakymams. Slaptoje operacijoje dalyvavo visos organizacijos – DEA, CŽV, „Delta“ būrys, Centra Spike, Kolumbijos policijos pajėgos, kariuomenė ir slaptoji policija, tačiau svarbiausias vaidmuo teko elitinėms pajėgoms, surinktoms iš visų įmanomų resursų, – Bloque de Busqueda. Jos turėjo ir užbaigti šią operaciją. Visi buvo pasirengę pradėti.

Escobaras dėvėjo sandalus ir iki kulkšnių atraitytus džinsus, kai už mobiliuosius dalinius atsakingas Hugo Martinezas riedėjo gatve baltu furgonu. Jie žinojo, kuriame bloke yra Escobaras, tačiau nebuvo garantuoti, kuriame jis name. Staiga Martinezui pasirodė, kad atpažino vyrą su telefonu rankoje antrojo aukšto lange. Jis tebuvo matęs Escobarą nuotraukose ir per televiziją, kur šis visuomet atrodė susitvarkęs ir švariai nusiskutęs, išskyrus, žinoma, garsiuosius ūsus. Vyras lange buvo tankių garbanotų plaukų ir su didele barzda. Ir vis dėlto Martinezas neabejojo, kad ten stovi jis. Tiesiog toptelėjo galvon: „Tai Escobaras.“

Hugo Martinezas kartu su tėvu – Bloque de Busqueda vadu – jau ilgai dirbo su šia byla, todėl akimirka, kai gavo progą pamatyti Escobarą, jį išties sujaudino. Po daugybės metų sunkaus darbo ir pastangų, tūkstančių mirčių, šimtų nepavykusių policijos reidų, kelių klaidingų pavojaus signalų, milijonų dolerių ir viso pažeminimo, kurį teko patirti policijai ir kariuomenei, Escobaras stovėjo priešais juos. Ranka pasiekiamas. Ieškomiausias nusikaltėlis. Gatvės banditas, tapęs vienu turtingiausių žmonių žemėje ir beveik dvidešimt metų valdęs visą nusikaltėlių pasaulį. Medeljino krikštatėvis, didžiausia gyva Kolumbijos legenda. Martinezui buvo sunku patikėti. Jis buvo taip arti, vos per vieną šūvį.

„Matau jį“, – pranešė Martinezas savo tėvui per raciją, tada jis išsiuntė du ginkluotus vyrus, ir šie, glausdamiesi nugaromis prie išorinės namo sienos, atsargiai nusėlino iki priekinių durų. Martinezas iškvietė pastiprinimą, apsupo bloką ir pastatė automobilį už namo. Escobaro pastatas iš abiejų pusių buvo sujungtas su gretimais namais, o iš galo buvo įmanoma pabėgti per vieno iš vasarnamių stogą. Pasak Bowdeno, Martinezas sulaukė pastiprinimo ir visais punktais buvo pasirūpinta. Visi pabėgimo keliai buvo užblokuoti.

Jis davė įsakymą pradėti.

Martínas, vienas iš komandosų leitenantų, kūju išlaužė duris ir įsiveržė į vidų kartu su dar penkiais vyrais. Jie iškart pradėjo šaudyti. Komandosai vienas po kito užbėgo laiptais į viršų. Kaip Martinezas numatė, nusikaltėliai bandė pabėgti pro užpakalinį langą. Limónas pirmas mėgino ištrūkti, jis šoko ant vasarnamio stogo, esančio už dviejų metrų, nuo jo būtų galėjęs pasiekti gatvę. Jam nepavyko toli pasprukti, krito nuo kulkos vos pradėjęs bėgti.

Tada atėjo Escobaro eilė. Nusispyręs sandalus jis perkėlė savo stambų kūną pro langą ir nučiuožė stogu žemyn. Matė Limóno mirtiną klaidą, taigi stengėsi laikytis prie sienos, kuri buvo laikina apsauga. Snaiperiai lyg išsibarstę paukščiai buvo nutūpę gretimus stogus, tačiau Escobaro padėtis trukdė jiems rasti gerą kampą šauti. Akimirką jie sulaikė ugnį. Rankose gniauždamas du revolverius Escobaras basomis kojomis nuslydo stogu ir sustojo prie krašto, tačiau iš čia vienintelis pasirinkimas buvo bandyti pasiekti kitą pusę. Žengęs žingsnį, Escobaras atsidūrė ugnies linijoje, jie vėl pradėjo šaudyti. Pirmoji kulka perskrodė jam krūtinę, antroji – koją, trečioji įėjo pro kairiąją ausį ir išlindo kitoje pusėje. Narkotikų baronas krito veidu į žemę.

Nurimus šaudymui vienas iš snaiperių nulipo nuo stogo ir sušuko: „Tai Escobaras! Tai Escobaras!“ Gatvėje susirinko minia, vyrai iš karinių dalinių tiesė kaklus norėdami pamatyti savo laimikį. Majoras Aguilaras, vienas iš Bloque de Busqueda pareigūnų, apvertė kūną, kad galėtų pažvelgti į veidą. Tanki barzda ir iš už ausų kyšantys garbanoti plaukai, nepaisant nutukimo, priminė garsiąją mirusio Che Guevaros, taip pat nužudyto su CŽV pagalba, nuotrauką. Aguilaras paskambino į Bogotą ir pranešė žinią taip garsiai, kaip tik galėjo, kad girdėtų visi susirinkusieji: „Mes nužudėme Pablo Escobarą! Viva Kolumbija!“

PABLO ESCOBARAS buvo Kolumbijos padarinys. Kai į klases padalytą agrarinę visuomenę aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje pasiekė urbanizacijos procesai, neteisybė ir nelygybė išryškėjo dar labiau nei anksčiau. Ši religingų, tačiau vargingų ir neturinčių jokių perspektyvų žmonių terpė plačiai atvėrė duris įvairiausiems veikėjams, pasiskelbusiems gelbėtojais. Escobaras buvo vienas iš daugelio. Šiek tiek gudresnis. Kur kas labiau pašėlęs. Jo asmeniniai ir politiniai tikslai buvo finansuojami iš nelegalių šaltinių ir darbininkų klasei davė labai mažai arba visai nieko, jie niekada nebuvo matę valstybės ar oligarchų pagarbos jokiems įstatymams, išskyrus ekonominius. Barrio Escobar gyventojams išvada buvo aiški: jų Pablo niekino ir persekiojo ne todėl, kad šis prekiavo narkotikais, o todėl, kad jis nebuvo organiška Kolumbijos aristokratijos dalis ir kėlė grėsmę Jungtinėms Valstijoms.

Žmonėms jis patiko. Bent jau iš pradžių. Oligarchai rėmė Escobarą tol, kol jam sekėsi, tačiau vos reikalams pradėjus prastėti, jie pajuto, kad reikia saugotis, ir atsuko jam nugaras. Didelė dalis darbininkų klasės atstovų liko ištikimi Escobarui iki pat pabaigos. Jiems atrodė kur kas protingiau remti nepagražintą antiherojų iš kaimynystės nei Bogotos elito narį. Net ir šiandien daugelis Barrio Escobar žmonių, gyvenančių nedideliuose jų išgelbėtojo pastatytuose nameliuose, šalia Kristaus paveiksliukų turi pasikabinę ir Pablo Escobaro nuotrauką, o kai kurie senosios kartos atstovai, turėję progą paspausti jam ranką, tvirtina, kad Escobaras vis dar gyvas ir vieną dieną pasirodys su šaldytuvais, kuriuos prižadėjo dar 1984 m.

Be jokių abejonių, Escobaras buvo didžiausias kaltininkas smurto, kilusio iš tarptautinės kokaino prekybos, o jo asmenybės ir darbų romantizavimas yra šokiruojantis ir bjaurus. Tačiau kur kas baisiau yra tai, kad žuvus Escobarui blogybių Kolumbijos visuomenėje tik padaugėjo ir, regis, nėra priemonių tai pakeisti. Per tuos metus užsimezgė intymūs ir dažnai slapti ryšiai tarp Pentagono ir Kolumbijos kariuomenės, garsėjančios žmogaus teisių pažeidimais, ir netrukus ši sąjunga virto jėga, su kuria reikėjo skaitytis, o artėjant XXI a. antrajam dešimtmečiui dėl jos Lotynų Amerikoje vos nekilo didelis karas.

Sutelkus visą dėmesį į vieną individą – Escobarą, o ne į visuomenės struktūras, blogis buvo vaizduojamas pernelyg paprastai, ir tai turėjo itin blogų pasekmių Kolumbijos politinei raidai. Su Pablo Escobaru buvo siejama tiek daug įvairaus smurto ir barbariškumo, kad daugelis nebematė, kokia supuvusi yra pati valstybė ir jos vidaus aparatas. Generolas Miguelis Maza Márquezas, Escobaro laikais ėjęs saugumo policijos viršininko pareigas ir visuose istoriniuose pasakojimuose vaizduojamas kaip nepakeičiamas visuomenės tarnas ir nepaperkamas didvyris, nukovęs Escobarą, yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių. „Iš visų, kuriuos Escobaras ketino nužudyti, esu vienintelis likęs gyvas“, – gyrėsi Maza Márquezas. Per metų metus jo žodžiai paplito ir buvo vartojami norint sustiprinti juodos ir baltos atskirtį, čia gėris ir blogis yra išgryninti ir beveik bibliniai, Dievas nuteisė blogį pražūčiai ir leido gėriui gyvuoti. Taip atrodė iki 2009 m. rugpjūčio 18 d., kai Kolumbiją ir vėl sukrėtė netikėta žinia. Per dvidešimtąsias pasikėsinimo į Luisą Carlosą Galáną metines generalinis prokuroras paskelbė naujieną, kuri sumaišė visas kortas: generolas Miguelis Maza Márquezas, paskutiniojo dešimtmečio nacionalinis herojus, suimtas ir įkalintas surinkus daugybę įrodymų, kad jis susijęs su Galáno nužudymu.

Kitas fenomenas, už kurį Escobaras buvo tiesiogiai atsakingas ir kuris paveikė dar bent kelias valstybes, – tai žmogžudysčių verslas. Tiek XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, tiek ir XXI a. pirmajame buvo gausu skandalų, o nugriaudėjus naujienoms apie falsos positivos didžiulės struktūrinės problemos buvo dar kartą patvirtintos. Ši confusión de valores – vertybių suirutė – vis dar yra esminė kai kurių Kolumbijos visuomenės sluoksnių problema, kylanti iš skurdo ir istoriškai žiauraus kaimo elito, o jos šaknys siekia kur kas toliau nei Escobaro era. Escobaras tik iškėlė šį etinį chaosą į dar neregėtas aukštumas – šalis taip niekada ir neatsigavo. Jo nadaizmas ir įnirtingas svyravimas nuo visiško ateizmo iki besąlygiško dvasingumo, kanapės, revoliucinis radikalizmas ir bažnytinė prisipažinimo ir atleidimo logika iš pradžių buvo tik nekalta šio laukinio Vakarų mentaliteto dalis. Tačiau kai iš kokaino prekybos ėmė byrėti doleriai ir į tai įsitraukė daugelis institucijų, ginklų valdomos greito praturtėjimo kultūros pasekmės iškilo į paviršių ir ėmė kelti rimtą grėsmę visuomenei.

Vos nuotraukos su Escobaro kūnu pasklido po pasaulį, JAV, Kolumbija ir net Europa nutarė, kad visuotinis kokaino centras sunaikintas. Prie tokios išvados jie priėjo vadovaudamiesi paprasta, bet naivia logika: Medeljino kartelis kontroliavo daugiau kaip 80 procentų pasaulio produkcijos, taigi visi buvo įsitikinę, kad nužudžius svarbiausią asmenį – Escobarą – visas verslas paprasčiausiai subyrės. Deja, taip nenutiko. Kiti potencialūs vadovai tik laukė savo eilės, o Escobaro persekiojimas iš tiesų turėjo atvirkščią poveikį. 1990–1994 m. prezidentai Bushas ir Clintonas į kovą su kokainu investavo daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau pasaulinė jo kaina per tuos metus nukrito trečdaliu. O kokybė vis gerėjo. Vos per metus, nuo 1993 iki 1994 m., produkcijos apimtys padvigubėjo.

Išstūmus Medeljino kartelį iš viršūnių, čia atsidūrė ne valstybė ir jos piliečiai, o Escobaro konkurentai: Gilberto José Rodríguezas Orejuela, broliai Castaño ir žmogus, įsteigęs Los Pepes, – Don Berna. Būtent jis ir tapo naujuoju Medeljino nusikalstamo sindikato lyderiu. Nei Don Berna, nei jo vyrai daugiau nebekartojo didžiausios Escobaro klaidos – netapo valstybės priešais. Escobaro įpėdiniai taip pat nekartojo ir perdėtai žiaurios jo didybės manijos. Po jo mirties moderniosios kokaino industrijos atstovai ėmė bendradarbiauti su valstybe ir laikytis nuošalyje. Kalio kartelis, marimbos karaliai, visada siekė taikiai sugyventi su politikais ir taip laimėjo visus mūšius, o Medeljino kartelis, nuolat siekęs karo, galų gale visada pralaimėdavo. Istorija kartojosi ir po Escobaro mirties: konkurentai perėmė jo maršrutus ir sukūrė penkis kartus efektyvesnę narkotikų kontrabandos mašiną nei buvusio narkotikų karaliaus imperija.

Nors Escobaro era paliko daugybę problemų, labiausiai politiką ir kultūrą užnuodijo du reiškiniai: valstybėje paplito požiūris, kad tikslas pateisina priemones, o piliečiai ėmė propaguoti greitų pinigų kultūrą. Pergalė prieš Escobarą nesumažino kokaino gamybos, tačiau sustiprino ryšius tarp nusikaltėlių brolių Castaño ir kariuomenės. Los Pepes perrašė Kolumbijos istoriją ir padidino pajamas už narkotikus, o Carlosas, vidurinis brolis, sugebėjo sujungti smulkius dešiniosios pakraipos ginkluotuosius būrius į didžiulę vientisą organizaciją – Autodefensas Unidas de Colombia (AUC) – nacionalinį, nors nelegalų, komunistinį karinį dalinį, dydžiu prilygstantį FARC, – XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje–XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje jis veikė kaip karinė visa niokojanti jėga. Nužudyta daugiau kaip 30 000 žmonių, daugiausia civilių. Sunaikinus daugiau nei 3000 išrinktų atstovų buvo eliminuota visa kairiosios krypties partija Unión Patriótica. Pabėgėlių, kuriuos iš namų išstūmė trijų šalių – AUC, FARC ir kariuomenės – karas, 2010-aisiais išaugo iki 4 milijonų, ir tik Sudanas lenkė Kolumbiją valstybės viduje perkeltų žmonių skaičiumi. Kariuomenė dar patobulino brolių Castaño „viskas galima“ strategiją ir ėmė bendradarbiauti su AUC, kurią dėl dalyvavimo daugybėje žudynių Europos Sąjunga priskiria teroristinėms organizacijoms.

Tokia pati niokojanti kaip valstybės bendradarbiavimas su Los Pepes įpėdiniais buvo ir kokaino karštinės Kolumbijoje pasėta lengvų ir greitų pinigų idėja. Supratimą, kad darbas, taupumas ir planavimas yra būtini norint praturtėti, paneigė tūkstančiai žmonių, susikrovusių turtus iš kokaino prekybos. Kai mirė Escobaras, Kolumbija gamino 120 tonų kokaino per metus, po dešimties metų šis skaičius išaugo iki 550 tonų. Gustavo de Greiffas, ėjęs generalinio prokuroro pareigas Escobaro medžioklės laikais ir vienas iš svarbiausių žmonių, davusių interviu knygai „The Memory of Pablo Escobar “, atskleidė, kad per antrąją kokaino bangą jis nusprendė persvarstyti savo požiūrį į narkotikus, šis pokytis po truputį pavertė jį vienu atviriausių narkotikų legalizavimo šalininkų Lotynų Amerikoje:

„Kalbant apie narkotikų verslą, mirus Escobarui vyko lygiai tas pats, kas nutiko, kai mirė Gacha, – visiškai nieko. Tai buvo viena priežasčių, privertusių mane mąstyti apie kovos su narkotikais ir draudimų beviltiškumą. Kai jie ištrėmė žmones, kai įkišo Escobarą į kalėjimą, kai nužudė Gachą, kai įkalino daugiau kaip tūkstantį kontrabandininkų, narkotikų verslui tai neturėjo jokios įtakos. Kokainas ir toliau buvo tiekiamas.“

2006 M. LIEPOS 18 D. 6 VAL. ryto trys automobiliai neperšaunamais stiklais sustojo šalia Virginios Vallejo motinos namų Bogotoje, juos siuntė JAV ambasadorius. Iš vakaro ambasados apsaugos darbuotojai supažindino Virginią su griežtomis taisyklėmis, kuriomis ji turėjo vadovautis: nestovėti prie lango, nežiūrėti pro jį ir jokiais būdais neatidaryti durų.

Kaip pridera dievaitei, Virginia susipakavo „Chanel“ ir „Armani“ drabužius į „Gucci“ ir „Vuitton“ lagaminus, tačiau ji žinojo, kad nuo šiol jos gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Ji bus bėglė, gyvens taip, kaip gyvena vis daugiau žmonių, padariusių tą patį, ką ji, – išdrįsusių pasielgti šioje šalyje nesuvokiamai: kalbėti apie praeitį.

Devintajame dešimtmetyje įvykdyti istoriniai nusikaltimai – Teisingumo rūmų užpuolimas ir Galáno nužudymas – buvo vis dar neištirti. Escobaro dalyvavimas abejonių nekėlė, tačiau valstybės ir politikų vaidmuo šiose žudynėse vis dar buvo neaiškus. Kuo giliau tyrėjai ir žurnalistai rausėsi, tuo painesnė darėsi byla. Kariškiai nekalbėjo, imtos kurti melagystės, buvo nutylima tiesa.

Dvidešimt metų praėjo nuo Teisingumo rūmų tragedijos ir Virginios santykių su Escobaru. Ilgą laiką stebėjusi, kaip seni jo draugai ateina į valdžią, Virginia nusprendė, kad jau pakankamai prisižiūrėjo veidmainysčių. Álvaro Uribe – pasak Vallejo, vienas ankstyvųjų Escobaro bendrininkų – buvo išrinktas prezidentu, o trečdalį Kongreso sudarė žmonės, susiję su mafija. Ji nusprendė, kad atėjo laikas papasakoti savo istorijos versiją. Galáno našlė ir sūnūs buvo įsitikinę, kad generolas Maza Márquezas, tuo metu ėjęs Nacionalinės žvalgybos tarnybos vadovo pareigas, vaidino svarbiausią vaidmenį nužudant Galáną, tačiau naujausiame interviu laikraščiui The Miami Herald Vallejo teigė, kad pagrindinis nusikaltimo organizatorius iš tiesų buvo Alberto Santofimio – buvęs teisingumo ministras, senatorius ir dukart Liberalų partijos kandidatas į prezidentus.

Praėjus vos parai nuo tada, kai interviu buvo išspausdintas, beribės tamsios Kolumbijos visuomenės jėgos, nužudžiusios Gaitáną, įvykdžiusios teroristinį aktą Teisingumo rūmuose ir atėmusios gyvybę 3000 Unión Patriótica narių, staiga užplūdo parką, esantį kitoje gatvės pusėje nuo tos vietos, kur buvo apsistojusi Virginia. JAV vyriausybei dirbantys tyrėjai pastebėjo keletą įtartinų vyrų, tykančių aplink pastatą, ir žinodami, kad Virginia bet kurią akimirką gali būti nužudyta, jie nusprendė išskraidinti ją iš šalies. Nei JAV, nei Kolumbija nenorėjo dar vieno su narkotikais susijusio skandalo, kurio pėdsakai vestų tiesiai link valstybinių struktūrų. Iki Vallejo liudijant prieš Santofimio, tai buvo darę dar du žmonės – abu jie mirė.

Ją įsodino į vieną karavano automobilių ir nuvežė į oro uostą. Automatais aprūpintas automobilis, vingiuodamas per rytinį Bogotos eismo rūką, važiavo procesijos priešakyje per miestą. Atvykusi Virginia savo įprasta elegantiška eisena nužingsniavo tiesiai į DEA užsakytą lėktuvą, pilną apsaugos darbuotojų, po devynių valandų ir vieno sustojimo Gvantaname lėktuvas nusileido jos naujosios tremties žemėje. Ironiška, kad tai buvo vieta, kur prieš daugiau nei trisdešimt metų prasidėjo modernioji kokaino drama, – Majamis, Florida.

Carlosas Lehderis tuo metu kalėjo jau ne pirmą dešimtmetį, o Normanas Key – Karibuose, vos 20 kilometrų nuo Majamio – buvo kitų žmonių rankose. Simboliška, gal net įspūdinga, kad mažytis lėktuvas su Virginia skrido beveik tokiu pat maršrutu, kuriuo keliaudavo daugybė karteliui priklausiusių jaunuolių, siekusių praturtėti: nuo centrinės Kolumbijos virš Šventosios Mortos kalnų, aplink Kubą, per Bahamus ir nusileisdavo Majamyje.

Virginia niekuomet neprisidėjo prie nelegalios veiklos, tačiau ji negalėjo prisiversti visa širdimi niekinti Escobaro, kad ir kaip to norėjo. Jo prigimtis buvo dvilypė. Virginiai sukdavosi galva prisiminus nuotykius, kuriuos juodu kartu patyrė, ir svarstant, kaip šie nesugretinami vaizdiniai galėtų nugulti vienas šalia kito į knygą. Šimtai filmų, knygų, dokumentinių apybraižų ir televizijos programų buvo sukurta apie mafijos honcho, kurį ji kadaise mylėjo, tačiau Virginiai jie visi atrodė pernelyg stereotipiški. Jos galva, nedidelis žmogus raminančiu balsu, retkarčiais jautrus vyrukas, vaikščiojęs plonyte linija tarp monstro ir didvyrio, dar niekada nebuvo teisingai atvaizduotas. Virginia Vallejo jautė, kad jos tapytas paveikslas būtų geresnis ir galėtų apibūdinti abi šio žmogaus puses. Ji taip pat norėjo atkreipti dėmesį į Kolumbijos valstybės auglius.

2007 m. spalį Alberto Santofimio buvo nuteistas dvidešimt ketveriems metams kalėjimo už tai, kad padedamas Escobaro inicijavo pasikėsinimą į Galáną. Virginios ir Galánų šeimos nusivylimui, aukštesnės instancijos teismas praėjus vos metams Santofimio išteisino. Pasak teismo, kai kurie liudijimai buvę nepatikimi. Antrojo dešimtmečio pradžioje byla vis dar buvo svarstoma, tačiau ženklai – dauguma kitų svarbiausių politinių žmogžudysčių, įvykdytų, kai kokainas pradėjo valdyti, – pranašavo, kad šalies kūne liks dar vienas didžiulis randas. Kolumbijoje labai sunku ką nors įrodyti. Niekas nėra patikimas. Ir tiesos kaina dažnai būna pernelyg didelė. Prireikė dvidešimties metų išsiaiškinti, kad Nacionalinės žvalgybos tarnybos vadovas tikriausiai buvo susijęs su nužudymu. Virginia baisėjosi šia įvykių seka savo šalyje ir ėmė jausti panieką tėvynei, nors ir jos pačios gyvenime netrūko paradoksų.

Virginios Vallejo pasakojimą apie vieną garsiausių pasaulio nusikaltėlių išleido didelė leidykla praėjus metams nuo tos dienos, kai ji nusileido Majamyje. Knygos pavadinimas atskleidžia, kad dvilypiai buvo ne tik Escobaras, Kolumbija ir niekada nesibaigianti kokaino drama, bet ir pati autorė. Bent jau kalbant apie jos romaną su Escobaru.

Knyga tapo bestseleriu, tačiau kainavo Virginiai tėvynę. Ją pavadino – „Loving Pablo, Hating Escobar“ („Mylėti Pablo, nekęsti Escobaro“).

KARAS PRIEŠ NARKOTIKUS

Nuo Nixono iki Obamos

„Čia visi – statistikos kekšės. Mes kovojame dėl nusikaltėlių.“

GUSTAVO GUEVARA, PROKURORAS

GAUSIAI GINKLUOTI SRAIGTASPARNIAI, skraidinantys trisdešimt karių ir prokurorą, sparčiai juda virš kalvoto ir žalio Kolumbijos kraštovaizdžio. Prasidėjo operacija „Trečioji žvaigždė“. Majorui Quirogai ir jo vyrams paskirtas „Black Hawk“ ir du „Bell 212“. Orlaivis dabar skrenda per kalnus, kur slepiasi daugelis šalies cocinų, tikslaus jų skaičiaus niekas nežino.

– Čia koka, – sako vienas iš karių, Juanas Carlosas Rivera, jis rodo ginklu šviesiai žalią šlaitą, virš kurio greitai praskrendame.

Tik pasako. Šiandien jie neieško tokių vargšams priklausančių kokos plotų, jų taikinys – cocina, laboratorija, kurioje gaminamas koncentruotas kokainas – galutinis produktas, žinomas kokaino hidrochlorido (HCl) pavadinimu.

– Blogiausiu atveju taikinyje bus ginkluotų vyrų, kurie pradės šaudyti, – Rivera atrodo susirūpinęs dėl šios dienos operacijos, jis stumteli žemyn akinius nuo saulės ir įsistebeilija į tolį.

Ši vieta – karo prieš narkotikus fronto linija. Kolumbijoje kasmet konfiskuojama apie 165 tonas kokaino, tai daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje, o narkotikų būrys ir DEA kiekvienais metais sunaikina daugiau kaip 2000 laboratorijų. Apie šios dienos kariuomenės taikinį, jei tik pavyks jį rasti, policija, kaip įprasta, sužinojo iš gerai mokamo informatoriaus, DEA ir karinė žvalgyba nutarė, kad informacija tikriausiai teisinga. Taip pat buvo atskleistos ir laboratorijos koordinatės: ji įkurta vos per kilometrą nuo nedidelio kaimelio pavadinimu Mulatos Arriba Sansóno savivaldybėje. Pasak informatoriaus, laboratorija gana didelė – net keturiasdešimt darbuotojų. Partizanų šiuo metu ten nebuvo, tačiau teritoriją prižiūrėjo aštuoni sargybiniai.

Operacijos vadas Majoras Quiroga atsikrenkščia.

– Laboratorijoje, kuri yra mūsų taikinys, šiuo metu dirba žmonės. Būsime ten pusę valandos.

Tačiau Quirogos prognozės pernelyg optimistiškos. Visas rytas buvo nesėkmingas, audra neleido jiems pradėti operacijos numatytu laiku – jau beveik antra valanda dienos. Penktą ims temti, taigi jei nepradės operacijos iki trijų, turės ją atidėti kitai dienai. Jei taip nutiks, jie ne tik bus vėjais paleidę didelį reidą, bet ir atskleidę laboratorijos savininkui, kad policija lipa jam ant kulnų, ir šis perkels verslą į kitą vietą.

– Šiais laikais laboratorijos vienoje vietoje veikia vos tris ar keturis mėnesius, o tada jas perkelia, – pasakoja Quiroga, – taip lengviau likti neišaiškintiems ir neprarasti investicijų.

HCL laboratorijos valdymas yra tuo pat metu sudėtingas ir paprastas. Esant prieigai prie pastos ir visų reikalingų chemikalų, tereikia paprastos infrastruktūros: filtravimo stalo, preso, generatoriaus ir keleto mikrobangų krosnelių. Taip pat darbo jėgos. Pastarosios rasti visai paprasta, nes žmonės ieškosi bet kokio darbo, o įrangą galima be rūpesčių nusipirkti vietinėse ūkinių prekių parduotuvėse. Sudėtingiausia dalis yra logistika. Tam, kad narkotikų eksportas kainuotų mažiau, HCL laboratorija turėtų būti įrengta netoli Karibų jūros ar Ramiojo vandenyno pakrantės, tačiau galutinio produkto eksportas yra ganėtinai nesudėtingas, palyginti su chemikalų importu. Vidutiniškai laboratorija pagamina beveik dvi tonas kokaino per mėnesį, jų gamybos apimtis riboja tik prieiga prie pastos ir chemikalų. Kokos pastos ir galutinio produkto santykis yra beveik vienas su vienu – iš 1,2 kilogramo pastos pagaminamas kilogramas kokaino, tačiau santykis su chemikalais yra vienas su dešimt: norint per mėnesį pagaminti toną kokaino, būtina ideali transportavimo sistema: kiekvieną mėnesį reikia atgabenti beveik 10 tonų chemikalų nesukeliant įtarimo.

Quiroga paaiškina, kad žmonės, vadovaujantys šiai laboratorijai, prieš trejus metus buvo suburti į sukarintas grupuotes ir prisidėjo prie vyriausybės demobilizacijos programos, tačiau vėliau nusprendė suformuoti naujas kriminalines grupuotes.

Kulkosvaidžio šovinių juostos voliojasi ant sraigtasparnio grindų lyg besirangantys smaugliai, pilotas gauna įsakymą sukti ratus. Nedideliame aukštyje sraigtasparnis skraido aplink paprastą namą ant keteros, apsuptą ganyklų ir gyvulių.

– Atskridome, – sako Juanas Carlosas Rivera.

Leidžiantis sraigtasparniams, karvių banda ir trys arkliai išsigąsta ir pabėga. Siaubo debesis užkloja kalną ir visi likę gyvuliai taip pat sprunka; būriui artėjant prie žemės, pašėlusiai besisukančios rotoriaus mentės plėšo medžių šakas ir lapus. Aplinkui nieko nėra. Majoro Quirogos vyrai pasklinda po teritoriją ir sraigtasparniams pakilus stebėti apylinkių vėl įsivyrauja ramybė. Kontrataka neprasideda.

– Dažniausiai nutinka būtent taip, – sako Quiroga, – variklio ūžesys išvaiko darbininkus ir sargybinius – jie pabėga.

Prasideda paieška. Pusė trijų dienos. Niekas nežino tikslios laboratorijos vietos, tik tiek, kad ji įsikūrusi kažkur apylinkėse. Jei žvalgyba nustatė teisingai.

Name ant virtuvės stalo garuoja maistas, o šalia lėkščių – išdalyta kortų kaladė. Laiptų papėdėje išmėtyti žaislai.

Po dešimties minučių kariai aptinka los cambuches – pašiūres, kur miega žemiausio rango darbininkai. Nekruopščiai paslėpti degalų kanistrai ir chemikalų statinės, išbarstytos daubose kitoje tilto pusėje, įrodo, kad žvalgyba neklydo. Vis labiau suglumę, pavargę ir prakaituoti kovos su narkotikais kariai bergždžiai ieško objekto.

Laikas eina. Darosi vėlu, o laboratorijos vis dar nematyti.

NORS TIKSLIĄ DATĄ, kada prasidėjo karas prieš kokainą, nustatyti gana sudėtinga, ji varijuoja priklausomai nuo požiūrio, karo pradžia dažniausiai laikomi 1989 ir 2001 metai, kai griuvo Berlyno siena ir įvyko rugsėjo 11-osios teroro aktas.

Kai 1972 m. Richardas Nixonas paskyrė Shaferio komisiją JAV narkotikų politikos poveikiui įvertinti, tyrimo išvados parodė, kad kanapių ir kitos nusikalstamos veiklos nesiejo joks ryšys. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad alkoholis buvo pavojingesnis nei marihuana, ir buvo siūloma pastarąją kuo greičiau dekriminalizuoti. Dievobaimingą aršaus būdo krikščionį Nixoną įsiutino komisijos pateiktos, jo manymu, prieš Ameriką nukreiptos išvados. Prezidentas pratrūko ir išrėžė savo įsišaknijusius įsitikinimus: „Kiekvienas šunsnukis, pasisakantis už marihuanos legalizavimą, yra žydas.“

Kai Shaferio komisija pateikė ataskaitą, Baltieji rūmai elgėsi priešingai, nei buvo rekomenduojama. Per ateinančius dešimt metų JAV paskelbė pasaulinį karą ne tik narkotikams, bet ir kokaino industrijai, netrukus ji tapo pagrindiniu taikiniu.

Ši istorija – sudėtinga ir prieštaringa. Deklaruojamas „karas“ keitėsi priklausomai nuo karinių grėsmių: kartais jį nuspalvindavo religinė paranoja, o kartais buvo grindžiamas plačiai paplitusiomis socialinėmis problemomis. Tačiau dažniausiai, ir neretai visai nesąmoningai, jis buvo politinių strategijų, nė nedeklaravusių kovos su narkotikais kaip savo tikslo, rezultatas.

Kai 1998 m. Billas Clintonas ir Kolumbijos prezidentas Andrésas Pastrana tarėsi dėl plano „Kolumbija“, jie sutiko, kad kova su partizanais ir kova su narkotikais – tai du skirtingi mūšiai. FARC, kaip ir daugelis kitų, tapo priklausoma nuo prekybos narkotikais, tačiau istorinis partizanų judėjimas nebuvo su jais susijęs. Pastrana pareiškė: „Kolumbija kovoja du skirtingus karus: vienas narkotikų industrijos atakos prieš valstybę ir visą pasaulį rezultatas, o kitas – kova su partizanais, kurių principai pagrįsti įsitikinimu, kad visuomenė yra neteisingai valdoma ir korumpuota, o naudos gauna tik privilegijuotieji.“

Tačiau neilgai trukus per susitikimą Vašingtone Pastrana pakeitė savo poziciją ir išreiškė prielankumą požiūriui, kuris vėliau bus pavadintas Kolumbijos konflikto „narkotizavimu“: remiantis šiuo požiūriu, narkotikų kontrabanda yra vienintelė rimta problema, šiuo metu kamuojanti Kolumbiją. „Vienintelis taikus susitarimas, priimtinas man ir Kolumbijos žmonėms, yra tas, kuris suteiks mums daugiau galios sustabdyti kokaino gamybą Kolumbijoje“, – pareiškė Pastarna.

Tai buvo dramatiška permaina. Iki patvirtinant planą „Kolumbija“, kiekvienas šios šalies prezidentas nuo pat septintojo dešimtmečio žadėjo išsiderėti šaliai taiką, ir nors Pastrana bandė pasiekti kompromisą su FARC labiau nei bet kuris kitas prezidentas, šis posūkis reiškė derybų pabaigą. Nuo to laiko visos didžiausios Kolumbijos visuomenės problemos buvo siejamos su kokainu. Po Pastranos į valdžią atėjusios vyriausybės manė, kad neteisybė, korupcija, smurtas, nebaudžiamumas ir kitos negerovės kyla iš vieno šaltinio, todėl paplito įsitikinimas, kad visos jos gali būti išspręstos, jei šaliai pavyktų susidoroti su narkotikais.

Po Pasaulio prekybos centro atakos 2001 m. rugsėjo 11 d. FARC ir ELN buvo paskelbtos teroristinėmis organizacijomis. George’ui W. Bushui atėjus į valdžią, du Kolumbijos vidaus karai buvo sujungti į vieną, o karas prieš narkotikus virto JAV kovos su terorizmu sinonimu. Valdžioje esant Clintonui, oficiali Vašingtono politika rėmė kovą su Kolumbijos „narkodemokratija“, tačiau atėjus Bushui ji virto kova su Kolumbijos „narkoterorizmu“. Clintonas sutelkė dėmesį į Pablo Escobaro žūties padarinius – karteliai prisigretino prie politikų ir kariuomenės, o šis procesas kulminaciją pasiekė, kai paaiškėjo, kad Ernesto Samperas, Kolumbijos prezidentas 1994–1998 m., priėmė Kalio kartelio paramą savo kampanijai. Nuo 2001-ųjų valdžia ignoravo šią problemą ir sutelkė dėmesį į partizanus.

Naujajam šalies prezidentui – dešiniosios pakraipos politikui populistui Álvaro Uribe – karas prieš terorizmą buvo lyg Dievo siųsta dovana. Į valdžią 2002-aisiais jis atėjo su pažadu ne derėtis su partizanais, o sumalti juos į miltus panaudojant karinę jėgą. Tam reikėjo pinigų. Narkotikus ir terorizmą sunaikinti buvo įmanoma tik sutriuškinus šių dviejų blogybių įsikūnijimą – FARC.

Planas „Kolumbija“ virto karine ir teisine šios operacijos struktūra. Geopolitiniame žemėlapyje Kolumbija vis labiau panašėjo į Afganistaną. Vašingtonas skyrė šaliai didžiules pinigų sumas ir jo balsas sprendžiant Kolumbijos vidaus politiką vis stiprėjo. Kolumbijos ginkluotosios pajėgos augo taip greitai, kad netrukus virto galingiausia karine jėga Lotynų Amerikoje ir trečia valstybe pasaulyje (po Izraelio ir Egipto) pagal iš JAV gaunamą karinę paramą. FARC, kurios metodai pradėjo atrodyti nepriimtini beveik visiems Kolumbijos gyventojams, nors pradinės organizacijos nuostatos turėjo stiprią visuomenės paramą, buvo demaskuota kaip partizanų judėjimas. XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje pasauliui ji buvo pristatoma kaip didesnė blogybė nei teroristų organizacija: nuo to laiko Kolumbijos vyriausybė, JAV ir didžioji dalis Europos Sąjungos ėmė laikyti FARC tikra narkotikų mafija.

Uribe taikyta strategija, kai pinigai, gauti kovai su narkotikais, būdavo naudojami karui prieš partizanus, turėjo nemažai pasekmių, kuriomis, priklausomai nuo požiūrio, Kolumbija iki šiol džiaugiasi arba kovoja su jomis. Šie nauji resursai XXI a. pirmajame dešimtmetyje suteikė vyriausybei galimybę kur kas efektyviau šturmuoti partizanų tvirtoves, jie ne tik išlaisvino kelis FARC pagrobtus žmones, kurių garsiausia buvo prancūzų ir kolumbiečių politikė Ingrid Betancourt, ir nukovė ne vieną įbaugintų sukilėlių lyderį, vyriausybė taip pat sugebėjo atsikovoti valdžią daugelyje regionų, iki tol valdytų partizanų (tarp jų ir Putumają). XXI a. antrojo dešimtmečio pradžioje FARC jau buvo kur kas mažiau politiškai susitelkusi, jos karinė galia gerokai susilpnėjo. Šiuo metu FARC turi vos 10 000 karių, nors pateikiami statistiniai duomenys dažnai skiriasi.

Per pirmuosius dešimt naujojo tūkstantmečio metų daugelis sukarintų grupuočių – nelegalių, mirtį sėjančių komandų, vadovaujant Fideliui ir Carlosui Castaño suburtų kovoti prieš partizanus, – taip pat buvo demobilizuotos. Šią kontroversišką programą, vykdytą nuo 2004 iki 2006 m., daug kas kritikavo ne tik dėl to, kad ji leido žudikams, atsakingiems už tūkstančius mirčių, išeiti į laisvę vos po septynerių metų kalėjimo, jei šie sutikdavo bendradarbiauti su teisėsauga, bet ir todėl, kad ji ignoravo plintančias socialines problemas – varomąją karo jėgą. Programą palaikė daugelis skurstančiųjų ir jaunų benamių kaimiškose vietovėse, nes ši suteikė jiems galimybę mokytis, finansinę paramą ir gyvenamąjį plotą. Todėl tūkstančiai paauglių, niekada nepriklausiusių jokiai ginkluotai grupei, ėmė rinkti senus ginklus ir keliavo į registracijos punktus. Programai pasibaigus, paaiškėjo, kad demobilizavosi per 30 000 žmonių, tai buvo dvigubai daugiau, nei sukarintos grupuotės turėjo narių programos pradžioje. Dauguma „tikrų“ karių tiesiog atidavė savo ginklus, dėkingi priėmė finansinę paramą ir pažadėjo pradėti normalų civilių gyvenimą, o tada sulaužė duotą žodį ir prisidėjo prie vienos iš daugybės naujų kriminalinių grupuočių, įkurtų baigiantis demobilizacijos programai.

Keisčiausia buvo tai, kad, nors vyko sėkminga kova prieš sukilėlius ir sėkminga sukarintų grupuočių demobilizacija, kokaino industrija ir toliau gyvavo kaip gyvavusi. Nors FARC – pasak Kolumbijos ir JAV vyriausybių, prekybos narkotikais organizacija – dabar buvo perpus mažesnė, narkotikų kontrabanda tęsėsi. Ir nors AUC, kurios 70 procentų finansavimo sudarė iš narkotikų verslo gaunami pinigai, nebeegzistavo, viso pasaulio kokaino poreikiai buvo patenkinami. Alfredo Rangelio, nusivylimo kupinos knygos „Narcotráfico en Colombia“ redaktoriaus, pastaba geriausiai apibendrina susiklosčiusią situaciją: „Šis maras turi unikalią savybę – jis nuolat mutuoja ir ne tik išgyvena po kiekvieno badymo jį sunaikinti, bet grįžta dar stipresnis. Toks kiekvienos naudotos strategijos rezultatas.“

Planas „Kolumbija“ davė įvairių rezultatų, tačiau nė vienas jų nebuvo toks, kokio tikėtasi. Nors AUC buvo išardyta – organizacija daugiau nebekovojo visoje šalyje standartizuotais būriais, o jos lyderiai atliko bausmes įkalinimo įstaigose – iš tiesų šis kriminalinis sindikatas atsisakė tik savo politinio projekto, bet ne finansinio. Sukarintos grupuotės nebeegzistavo kaip antipartizaninė armija, tačiau jos tęsė veiklą kaip narkotikų kontrabandos tinklas. Iš dalies panašiai nutiko ir partizanams: FARC buvo labai suluošinta kaip partizanų arba teroristinė organizacija, tačiau ji išsaugojo svarbų vaidmenį saugant ūkininkus, gabenimo maršrutus ir laboratorijas. Vietovėse, kur to padaryti nepavyko, šias funkcijas perėmė mutuojančios sukarintos organizacijos.

Valstybės sumanymas organizuoti atakas prieš partizanus prisidengiant kova su narkotikais buvo daugeliu atžvilgių genialus. Išskyrus atokiausias vietoves, FARC neberėmė beveik niekas. Po svarbių oligarchų ir daugybės kitų pagrobimų visoje šalyje vis labiau augo nepasitenkinimas politiškai paklydusiais sukilėliais, neapykanta jiems pasklido tarp visų klasių. Kol Uribe kontroliavo FARC, kolumbiečiams pernelyg nerūpėjo, kad Álvaro Uribe pradėjo savo karjerą Pablo Escobaro mafijos aplinkoje ir kad jis buvo atsakingas už sukarintų grupuočių stiprėjimą. Narkotikai niekam nebuvo įdomūs, svarbiausia buvo FARC. Dėl Uribe vykdomos politikos sumažėjo pagrobimų ir kitų nusikaltimų skaičius, o dešimtmečio pabaigoje, kai jo Uribismo (dešiniosios pakraipos argentinietiškojo Peronismo versija) buvo perduotas gynybos ministrui ir protežė Juanui Manueliui Santosui, Uribe tapo populiariausiu visų laikų prezidentu.

Populiarumas trenkė Uribe į galvą, ir 2008 m. karas prieš narkotikus tapo tarptautinis ir pavertė visą regioną tiksinčia bomba. JAV remiama Kolumbijos armija inicijavo plataus masto partizanų stovyklos Ekvadore bombardavimą. Prasidėjo diplomatinė krizė. Nužudyta mažiausiai dvidešimt žmonių, Ekvadoro nepriklausomybei iškilo pavojus. Brazilijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Kolumbija, pradėjusi karinius veiksmus kitose valstybėse, „sukėlė grėsmę viso Pietų Amerikos regiono saugumui“. Beveik visas pasaulis pasmerkė ataką, tačiau George’o W. Busho valdoma JAV palaikė Kolumbijos teisę gintis nuo „narkotikų terorizmo“.

Spaudimui augant Uribe atsiprašė, tačiau buvo per vėlu. Politinė paranoja, siejama su karu prieš narkotikus, buvo tokia didelė, kad besiribojančių šalių košmarai ėmė pildytis. Kolumbija – neišgydomas Pietų Amerikos dieglys – pradėjo perduoti užkratą kaimynėms: į aplinkinius regionus plito partizanai, koka ir net karas. 2009 m. gruodį Venesuelos prezidentas Hugo Chávezas rekomendavo Jungtinėms Tautoms siųsti karius į Kolumbiją, nes Karakasas laikė neramumus kaimyninėje šalyje „rimta grėsme tarptautinei taikai ir saugumui“.

Kolumbija deklaravo priešingą poziciją. Nors ataka Ekvadore buvo pripažinta klaida, Kolumbijos vyriausybė, apsupta politiškai priešiškai nusiteikusių valstybių, vis labiau jautėsi kaip Izraelis: vieniša, pažeidžiama ir nesuprasta, tačiau pranašesnė ir kariniais aspektais, ir turinti Jungtinių Valstijų paramą. Kitoje pietinės sienos pusėje išsidėsčiusios FARC stovyklos buvo laikomos įrodymu, kad socialistinė Ekvadoro vyriausybė iš tiesų remia Kolumbijos partizanų kovą su valstybe, o tai, kad partizanų kovotojai galėjo nevaržomi judėti Venesueloje, patvirtino Uribe įsitikinimą, kad Hugo Chávezas buvo daugiau nei ideologinis džiunglių komunistų brolis. Nuolatinių pralaimėjimų išvarginti FARC lyderiai džiaugėsi augančia įtampa, jie tikėjo, kad istoriniam revoliucijos siekiui niekas nepadėtų labiau nei karas tarp Venesuelos ir Kolumbijos. Jie liovėsi konkuravę su ELN, kitu partizanų judėjimu, ir 2010 m. sausį paskelbė sudarantys sąjungą su „kitomis Lotynų Amerikos kairiosios pakraipos jėgomis“, siekdami kovoti su grėsme, kuri iki šių dienų laikoma didžiausia problema, – JAV karine plėtra jų žemyne (dabar apgaulingai administruojama gudraus juodaodžio prezidento, kurį remia beveik visas Vakarų pasaulis).

Kolumbijos dešinieji, XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje įgavę gerokai daugiau galios, baugščiai stebėjo, kaip marksizmo vedami kariai vykdo veiksmus abiejose sienos pusėse. Politinis klimatas, įsivyravęs po istorinės Kolumbijos pergalės prieš narkotikus (sumažėjo smurto atvejų, pagrobimų, sustiprėjo valdžios institucijos ir pagerėjo investicinė aplinka), vėl atsidūrė pavojuje. Dešiniųjų požiūriu, karas prieš narkotikus išgelbėjo šalį. Sąjunga tarp Bogotos ir Vašingtono buvo būtina sąlyga Álvaro Uribe politinei karjerai, o vienintelė priemonė motyvuoti Jungtines Valstijas pasilikti – narkotikai. Vyriausybė bijojo, kad karas su Venesuela priverstų FARC iš karto išsiųsti visus likusius savo karius kariauti Chávezo pusėje ir Kolumbijos demokratija būtų užpulta iš vidaus ir išorės su tokia jėga, kad nė JAV resursai jos neišgelbėtų.

Abi pusės buvo priklausomos nuo kokaino – retoriškai ir politiškai. Kolumbijos dešinysis sparnas tikėjo, kad jei Jungtinės Valstijos nebeteiktų karinės paramos valstybės karui prieš narkotikus, Venesuela, FARC ir Ekvadoras užpultų Kolumbiją ir ši būtų įtraukta į Bolivaro revoliuciją. Kita vertus, jei Jungtinės Valstijos pakeistų savo politikos prieš narkotikus kursą ir nuspręstų nebeteikti karinės paramos Pietų Amerikai, Hugo Chávezas prarastų svarbiausią retorinį ginklą – idėją, kad „imperija“ vis labiau artėja ir gali užpulti jo revoliucingą tautą. Tokios pat jėgos veikė ir Bolivijoje, kur prezidentas Evo Moralesas – kokos augintojas ir politikas – visą savo karjerą grindė prieštaravimu JAV kovai su narkotikais, o DEA kaltinimus, kad jo vyriausybė buvo susijusi su narkotikų kontrabanda, Moralesas laikė patvirtinimu, kad jis visada buvo teisus: Vašingtonas niekada, net valdant Obamai, neleistų socialinio ir ekonominio Lotynų Amerikos pakilimo.

Kolumbija sudarė tris oro gynybos batalionus, pastatė naują karinę bazę šalia sienos su Venesuela ir pasiūlė Jungtinėms Valstijoms naudotis šalies karinėmis bazėmis – visi XXI a. antrojo dešimtmečio pradžios sprendimai buvo kylančios naujos Lotynų Amerikos revoliucionierių bangos įrodymas. Álvaro Uribe ir Juanas Manuelis Santosas stengėsi atgauti kai kuriuose regionuose mažėjantį populiarumą teigdami, kad vienintelis dalykas, su kuriuo jie ketina kovoti, – tai narkotikai. Vašingtonas pritarė. Problema buvo ta, kad įgyvendinus planą „Kolumbija“ kokainas nebebuvo tik narkotikas. Jis buvo viskas.

KARĄ PRIEŠ NARKOTIKUS SKATINO ne tik regioninė sumaištis, bet ir dideli geopolitiniai pokyčiai. Po Berlyno sienos griūties FARC neteko finansinės ir ideologinės Sovietų Sąjungos paramos, todėl mokesčiai, surenkami už kokaino kontrabandą ir pagrobimus, tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tuo metu Jungtinės Valstijos didžiausia grėsme Vakarams ėmė laikyti nebe narkotikus, o komunizmą; praėjus vos metams nuo pirmojo plano „Kolumbija“ etapo pradžios įvyko rugsėjo 11-osios teroro aktas.

Pirmiausia, kai Nixonas sukūrė terminą „karas prieš narkotikus“, ši politika buvo reakcija į hedonistiško septintojo dešimtmečio revoliucingą politinę kryptį, kurią respublikonai laikė didžiule grėsme šeimos vertybėms Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje. Diskusijos apie abortą, homoseksualumą, eutanaziją, narkotikus ir daugybę kitų dalykų, susijusių su kūno autonomija, beldėsi į visas politikos duris ir kėsinosi išjudinti Amerikos krikščionybės pamatus. Nancy Reagan kampanija „Sakyk ne“ („Just Say No“) devintojo dešimtmečio pradžioje pasirodė esanti neefektyvi ne tik kovojant prieš kreko vartojimą tarp neturtingųjų, bet ir prieš kokaino vartojimą tarp labiau pasiturinčių žmonių. Aštuntajame dešimtmetyje kovai su narkotikais kasmet buvo skiriama 16 milijonų JAV dolerių, po trisdešimt penkerių metų, kai George’as W. Bushas sutiko remti planą „Kolumbija“, šis skaičius išaugo iki 18 milijardų per metus. Tam, ką Dickas Cheney, pagrindinis karo prieš terorizmą strategas, dar 1989 m. laikė geopolitine problema ir vadino „prioritetine nacionaline misija“, JAV jau išleido 500 milijardų JAV dolerių.

Iki George’ui H. W. Bushui ateinant į valdžią Baltųjų rūmų oficiali strategija buvo stabdyti narkotikų kelionę į Jungtines Valstijas prie pietinių sienų, bet nugriovus Berlyno sieną sutapo daugybė įvykių ir jie lėmė didžiulius pokyčius visoje narkotikų sistemoje. Kolumbijoje Pablo Escobaras ir jo vyrai ne tik nužudė Rodrigo Larą Bonillą ir Luisą Carlosą Galáną, jie sukėlė ir oro bendrovės „Avianca“ 203-iojo reiso lėktuvo katastrofą, tarp 107 aukų buvo ir du amerikiečiai. Dar prieš metus virš Lokerbio Škotijoje bomba sprogo oro bendrovės „Pan Am“ 103-iojo reiso lėktuve, žuvo 259 keleiviai. Tarptautiniai skrydžiai buvo laikomi laisvo vakarietiško gyvenimo būdo dalimi, todėl augo poreikis bausti tuos, kurie šaltakraujiškai puolė atvirą ir pažeidžiamą sistemą. Po trejų metų, 1986-aisiais, Ronaldas Reaganas paskelbė, kad narkotikai – tai „grėsmė JAV nacionaliniam saugumui“, o jo į gynybą orientuotas apibrėžimas netrukus tapo gyvybiškai svarbus karo prieš narkotikus plėtrai.

Po Sovietų Sąjungos griūties neišvengiama narkotikų pinigais finansuojamos nusikalstamos veiklos grėsmė suteikė sutrikusiai JAV kariuomenei svarbos. Netekę aiškios misijos žvalgybos daliniai buvo reorganizuoti. Per vienus metus įvyko Escobaro atakos, žlugo komunizmas ir Jungtinėse Valstijose įsisiautėjo kokaino epidemija, tad Cheney nebuvo vienintelis, formuluojantis tokią ateities kryptį kariuomenei: „narkoterorizmas“, tuo metu buvęs visai nauja sąvoka, virto augančia grėsme Vakarams.

Escobaras tapo epochos bin Ladenu. 1989–1991 m. JAV kariuomenės išlaidos tarptautinėms operacijoms prieš narkotikus išaugo daugiau nei dvigubai, ir beveik visas finansavimas atitekdavo Kolumbijai. Vašingtono akyse „Aviancos“ 203-iojo reiso lėktuvo subombardavimas pavertė Medeljino kartelį tiesiogine grėsme JAV piliečiams, o narkotikų baronus – teisėtais kariniais taikiniais. Iki 1991 m. 12333-iasis Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo siekiama pažaboti CŽV vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, varžė JAV teises žudyti kitų šalių piliečius, tačiau George’ui Bushui vyresniajam atėjus į valdžią įsakymas buvo pakoreguotas – užtikrinta tokių veiksmų galimybė, jei JAV nacionaliniam saugumui kiltų grėsmė. Kokainas lyg ugnis plito tarp Amerikos jaunimo, kaip ir suvokimas, kad už šias kančias buvo atsakingi konkretūs žmonės. Tai buvo paranku JAV vyriausybei, siekiančiai visuomenės pritarimo įstatymų pakeitimams, leisiantiems Jungtinėms Valstijoms pulti kitų šalių žmones nepaisant tų valstybių pozicijos.

1989-ieji buvo metai, kai narkotikai virto didesne grėsme Vakarams nei komunizmas, o rugsėjo 11-osios teroro aktas netiesiogiai atliko dar svarbesnį vaidmenį karo prieš narkotikus evoliucijoje, ypač Kolumbijoje. Karas prieš narkotikus buvo teisinis ir geopolitinis karo prieš terorizmą pirmtakas, retoriškai stiprus terminas „karas“ buvo labai svarbus tiek vienam, tiek kitam. Šis žodis reiškia laikiną būseną, kuri anksčiau ar vėliau baigsis, tai galingas psichologinis užstatas, kuris abiem atvejais buvo svarbiausia sąlyga mobilizuojant išteklius ir užtikrinant visuomenės paramą. Tačiau kritikai teigia, kad ši sąvoka yra iš esmės klaidinga: nors abu šie „karai“ gali būti kariaujami, nė vienas negali būti laimėtas. Karas prieš narkotikus paskatino Jungtines Valstijas padidinti savo karinę ir teisinę galią tam, kad dėl grėsmės „nacionaliniam saugumui“ pateisintų karinius veiksmus kitose valstybėse, o karas prieš terorizmą leido Vašingtonui plačiai taikyti šias priemones. Tik šį kartą buvo apeliuojama į teisę ginti šalį nuo tarptautinio terorizmo. Abiem atvejais karas nebuvo nei laimėtas, nei baigtas, tačiau jis sukėlė reikšmingų tarptautinių jėgų santykių pokyčių – JAV ėmė kontroliuoti daugybę silpnesnių valstybių ir tapo jų de facto vyriausybe.

Rugsėjo 11-oji ir karas prieš narkotikus įtikino Kolumbiją, kad jau visą amžių trunkantį vidinį konfliktą išspręsti gali tik kariuomenė. Iki 2001-ųjų Baltieji rūmai, didžioji dalis Kolumbijos politinio elito, Europos Sąjunga ir dauguma kolumbiečių tikėjo, kad vieną ilgiausiai trunkančių pilietinių karų pasaulyje užbaigti galima tik politinėmis priemonėmis – per dialogą ir derybas tarp vyriausybės ir partizanų. Jie tikėjo, kad taip galima pasiekti taiką ir sutarimą, o partizanai sudėtų ginklus mainais į socialines ir politines reformas. Pradinėse derybose dėl plano „Kolumbija“, kuriose Europos Sąjunga vaidino pagrindinį vaidmenį, pavyko nubrėžti kontūrą, kaip toks taikos procesas galėtų būti sustiprintas ir pagerintas. Tačiau tada atėjo rugsėjo 11-oji ir pasaulis pasikeitė – gimė karas prieš terorizmą. Europos Sąjungos vaidmuo visai sumažėjo. Kolumbijos mafija išsikovojo vietų Kongrese, o JAV ir Kolumbijos vyriausybės kovojo prieš terorizmą vedamos įsitikinimo, kad partizaninis karas, narkotikų kontrabanda ir teroras – sinonimai. Atakos prieš FARC buvo finansuojamos iš kovai su narkotikais skirto kariuomenės biudžeto – ir sumos buvo milžiniškos. 2010 m. pasaulis atsidūrė vienus labiau, kitus mažiau stebinančioje nemalonioje situacijoje – Kolumbijos partizanai buvo sunaikinti, žemės nuosavybė vis labiau koncentravosi kelių stambiųjų žemvaldžių rankose, o iš Andų į Jungtines Valstijas ir Europą gabenamo kokaino kiekis išliko nepakitęs.

BŪRIO KARIAI staiga sušunka. Sraigtasparniai lyg nuodingos musės suka ratus danguje, ieškodami priešų dalinių. Ant nedidelės atbrailos gražiame slėnyje, kur nuo uolų krenta balti kriokliai, o tarp žalių kalvų vingiuoja terakotos spalvos keliai, stovi paskubomis paliktas namas. Visi kariai, išskyrus budinčius, su traškančiomis racijomis nuskuba prie atbrailos su vaizdu į daubą.

– Čia, čia! Radom!

Juanas Carlosas Rivera atsistoja ir aikteli.

– Patikrinkite žarnas, – šaukia gaudydamas kvapą, – ir šituos kibirus!

Jis parodo į krūmuose paslėptą maišų krūvą. Tada į tolėliau sumestą baltų plastikinių kibirų kalną. Lauke trisdešimt laipsnių karščio, per jo žandus iš po šalmo teka prakaito srovelės.

Rimstantis sraigtasparnių ūžesys viršuje sustipriną gerą nuojautą. Ginkluota ataka nebegresia. Teritorija saugi, visi laboratorijos darbuotojai pabėgo.

Majoras Quiroga atvyksta kartu su pulkininku Correa ir kitais vyrais.

– Čia – dvylika penkiasdešimt penkių kilogramų maišų aktyviosios anglies, – paaiškina Rivera, – o ana ten – trys dvidešimt penkių kilogramų maišai natrio šarmo. Šitie kibirai sklidini sieros rūgšties ir acetono.

Tačiau įdomiausia ne maišai ir kibirai, o trys storos guminės žarnos, apvyniotos aplink kelis medžius ir nuleistos į, atrodo, nesibaigiantį tarpeklį.

– Laboratorija kažkur čia, užmaskuota džiunglėse, – užtikrintai sako Rivera dar nė nepamatęs pastato. – Čia laikomi skysti chemikalai, vėliau jie pumpuojami į apačią. Kad nereikėtų nešioti. Dabar tereikia sekti žarnas ir surasime laboratoriją.

Trečia valanda popiet. Žarnos taip akivaizdžiai patvirtina čia esant laboratoriją, kad majoras Quiroga iškart duoda įsakymą užbaigti operaciją. Kariai atsikvepia. Vienokiu ar kitokiu būdu juos apdovanos. Šių laikų karą prieš narkotikus valdo statistika: susprogdintų laboratorijų skaičius, nupurkšti hektarai, sunaikinti kilogramai ir nužudyti sukilėliai. Kariai apdovanojami uždarbiu, atostogomis ir kitomis malonėmis, priklausomai nuo to, ar sėkmingai įvykdo kvotas. Tokia sistema padėjo kiekybei nurungti kokybę, tokia situacija, pasak kai kurių kritikų, ne tik sukūrė falsos positivos, bet ir sukėlė daugybę kitų sistemos klaidų šioje kovoje.

KNYGOJE „COCAINE POLITICS“ („Kokaino politika“) Peteris Dale Scottas ir Jonathanas Marshallas teigia, kad JAV karas prieš narkotikus ne tik nesumažino nuo devintojo dešimtmečio augančios pasaulinės kokaino prekybos, bet ir ją paskatino. Autoriai tvirtina, kad narkotikų kontrabanda yra priklausoma nuo kitų strateginių interesų, tačiau neretai CŽV ir DEA itin linkusios bendradarbiauti su narkotikų finansuojamais antipartizaniniais judėjimais – tai yra būtina sąlyga atveriant ir valdant įvairius narkotikų maršrutus iš Andų į Jungtines Valstijas ir Europą. „Vienoje šalyje po kitos, nuo Meksikos ir Hondūro iki Panamos ir Peru, CŽV padėjo įsteigti arba sustiprinti žvalgybos agentūras, ir jos tapo galingomis represijos jėgomis, jų žvalgybos ryšiai su kitomis šalimis nutiesė kelią nelegalioms narkotikų siuntoms.“

Sunku pasakyti, kokią įtaką tarptautinei narkotikų prekybai daro teisiniai nesklandumai, kylantys, kai JAV ir Lotynų Amerikos kariuomenės suvienija jėgas su sukarintomis grupuotėmis, siekdamos sučiupti stambesnę žuvį – nesvarbu, ar tai būtų Escobaras, ar FARC lyderis. Nenuostabu, kad CŽV įsipainiojus į narkotikų kontrabandą buvo sukurta daugybė įspūdingų, dažnai kairuoliškų konspiracijos teorijų, kurių autoriai buvo įsitikinę, kad Jungtinėms Valstijoms tenka atsakomybė už visas planetos bėdas. Tačiau netrūko ir mokslininkų, kurie į šį klausimą žiūrėjo kur kas rimčiau. Adriana Rossi, žinoma Lotynų Amerikos narkotikų kontrabandos tyrėja, yra viena tų, kurie teigė, kad XXI a. pirmąjį dešimtmetį Jungtinės Valstijos net keletą kartų sudarė sąlygas įgyvendinti prekybos narkotikais sandorius arba buvo tiesiogiai su jais susijusios. Šiaip ar taip, CŽV ir DEA kuria įvaizdį „švarių“ organizacijų, neturinčių nieko bendra su korupcija ar narkotikų skandalais. Kolumbijoje netylant diskusijoms, ar šalies narkotikų policija iš tiesų norėjo sustabdyti kokaino srautą, Jay Bergmanas, Andų regiono DEA vadovas ir vienas įtakingiausių pasaulyje kovos su narkotikais pareigūnų, pareiškė, kad tokie įtarimai yra mitai, sukurti žmonių, nesuprantančių karo prieš narkotikus tikrovės: „Leiskite man paaiškinti. Jei jums kurį laiką tektų dalyvauti narkotikų operacijose, pamatytumėte, kiek daug policijos pareigūnų žuvo ar neteko kojų užlipę ant minų, kiek jų buvo susprogdinta per atakas arba prarado šiame kare savo kolegas. Suprastumėte, kad tai nėra tik mitas. Šioje šalyje man teko dalyvauti daugiau laidotuvių ir išlieti daugiau ašarų nei bet kur kitur. Patikėkite manimi, čia nėra policijos pareigūno, kuris nenorėtų, kad visa tai baigtųsi.“

Tą mėnesį, kai Bergmanas išsakė šias mintis, viename kaime Ramiojo vandenyno pakrantėje Kolumbijos vyriausybė buvo priversta atleisti dvidešimt penkis policijos pareigūnus, įskaitant ir vadą Bahía Solano. Vieną dieną šie kovojo su kontrabanda, o kitą patys virto kontrabandininkais. Tačiau Kolumbijoje tai nebuvo nieko nauja ar netikėta. Lotynų Amerikoje mafijos ir policijos bendradarbiavimas tęsiasi jau ne vienus metus. 2008 m. lapkritį paaiškėjo, kad Noé Ramírezas, vienas aukščiausio rango Meksikos pareigūnų, iš kokaino klano Beltrán Leyva per mėnesį gaudavo 450 000 JAV dolerių. Meksikos interpolo vadovas, organizuoto nusikalstamumo skyriaus vadovas ir dar keturi policijos pareigūnai taip pat gaudavo pinigų iš kartelio.

Anot Adrianos Rossi teorijos, šizofreniški valdžios ryšiai su karu prieš narkotikus ir narkotikų kontrabanda vaidina svarbų vaidmenį: paradoksalu, tačiau vyriausybės, kurių kariuomenės buvo finansuojamos kovos su narkotikais pinigais, dažnai tapdavo geresnėmis narkotikų eksportuotojomis. Kolumbija – tik vienas iš pavyzdžių. Kai kas nerimauja, kad tai gali pasikartoti Vakarų Afrikos šalyse, į kurias šiuo metu skverbiasi nauji ir seni kokaino kontrabandos tinklai, siekiantys naujų maršrutų į Europą; valstybėse, kurių policijos pajėgos gauna karinę paramą iš užsienio.

Visa tai yra korumpuotos narkotikų kontrabandos ir mafijos poreikio turėti gerą infrastruktūrą pasekmė. Kai buvo suimtas Donas Mario, antikomunistinių pažiūrų kariuomenės vadas ir vienas didžiausių Kolumbijos narkotikų baronų, vyriausybė buvo priversta pakeisti policijos pareigūnus visoje pakrantėje iki pat Panamos. Visur, kur buvo ar galėjo būti sąsajų su efektyviu narkotikų karaliaus transportavimo keliu. Kaip ir policijos pareigūnai Bahía Solano kaime, narkotikų prekeiviai čia maskavosi kaip kovotojai prieš narkotikus ir buvo puikiai aprūpinti priemonėmis, reikalingomis abiem vaidmenims. Pakeitus pareigūnus prasidėjo naujas korupcijos ciklas, ir po poros metų Dono Mario pasekėjų lojalumas taip išaugo, kad prireikė naujo reido. Pasak kritikų, viskas tęsiasi: daugiau korupcijos, daugiau kariuomenės, daugiau kontrabandos.

Žmogaus teisių stebėtojai („Human Rights Watch“) 2001 m. paskelbė išsamią ataskaitą apie kariuomenės ir mafijos bendradarbiavimą Putumajuje. Ataskaitos duomenimis, užmokestis pareigūnams priklausė nuo jų rango. Leitenantas gaudavo 1500 JAV dolerių per mėnesį, kapitonas – iki 3000 JAV dolerių, o pulkininkus pinigai pasiekdavo per tarpininkus, kad jie išvengtų atsakomybės, jei sistema būtų atskleista. Scotto ir Marchallo žodžiais, „padedant užsienio karinėms ir žvalgybos pajėgoms kovoti su narkotikais kyla rizika suteikti daugiau galių jėgoms, atsakingoms už organizuotų kriminalinių sindikatų apsaugą“.

Būtent tai nutiko vienam didžiausių Kolumbijos narkotikų baronų Pedro Oliverio Guerrero (slapyvardžiu Cuchillo), valdžiusiam dideles teritorijas rytinėse lygumose. 2008 m. DEA ir narkotikų policijos surengta didelė barono suėmimo operacija nepavyko. Nesėkmės priežastys sukėlė nerimą dėl ginkluotųjų pajėgų finansavimo iš narkotikų baronų kišenės ir dėl to, kaip iš tiesų vyksta šie procesai. Kaip ir dauguma kitų sėkmingiausių šalies Mafiosi, Cuchillo praeityje buvo Kolumbijos armijos pareigūnas. 2007 m., siekdamas perimti kontrolę iš teisėsaugos institucijų ir išnaikinti regione partizanus, jis padvigubino savo privačią armiją – sukarintą grupuotę Ejército Revolucionario Popular Anticomunista Colombiano (ERPAC), Kolumbijos antikomunistinę liaudies armiją, iki 2000 karių ir savo būriuose sėkmingai įdarbino valstybinius regiono karius. Kai DEA pradėjo operaciją, Cuchillo vos nežuvo per susišaudymą, tačiau kadangi tuo metu tiek daug regiono karių buvo jo kišenėje, narkotikų karalius sugebėjo išsisukti. Kai tyrimas atskleidė, kodėl, nepaisant didelių resursų ir kruopščios žvalgybos, operacija nepasisekė, paaiškėjo jau pažįstama ir daug paaiškinanti tendencija: didelis kiekis ginklų, konfiskuotų iš ERPAC, pasirodė kažkada priklausę kariuomenei, o penki artimiausi kovoje žuvę Cuchillo sargybiniai – buvę kariai ir pareigūnai. Tuos, kurie teigė, kad armija yra „švari“, labiausiai sutrikdė pokalbis palydoviniu telefonu. Operacijos kapitonas slapta jį išgirdo praėjus trims valandoms po šaudymo. Buvo girdėti, kaip pasipiktinęs Cuchillo klausia kažkokio karininko: „Kaip, po velnių, niekam manęs neinformavus čia pasirodė trys sraigtasparniai?“

BUENAVENTŪROJE – TOLI NUO tuščių Cuchillo planų – pakrantės apsauga apieško vargingus miesto kanojininkus, kapitonas Edwaeris Picónas ir jo vyrai tikisi netrukus aptikti didelį kiekį gryno kokaino, galbūt net keletą tonų. Kai kariniai laivai įplaukia pro uosto vartus ir priartėja prie vienos iš šimtų senų medinių prieplaukų, supančių visą miesto centrą, degančio benzino dūmai kyla virš įvairiausių vandens transporto priemonių, juos išsklaido šilti pakrantės vėjai.

– Negrai yra gryna bėda. Pasiutę iš prigimties.

Kapitonas Picónas dešiniąja ranka prisidengia nuo saulės ir įsistebeilija į miestą.

Šiame regione yra daugiau kokaino nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Iš maždaug 500 tonų kokaino, kurį kasmet eksportuoja Kolumbija, ketvirtis keliauja per Buenaventūrą – pernelyg tankiai apgyvendintą miesto salą. Prieš mėnesį komerciniame uoste buvo konfiskuota beveik 3,5 tonos. Palei betoninę prieplauką, priklausančią pakrantės apsaugai, plūduriuoja turkio spalvos volador – laivas su 250-ies arklio galių varikliu – jį kartu su 2 tonų kokaino kroviniu konfiskavo prieš dvi savaites. Netoliese esančioje šiukšlinoje pakrantėje stovi laivas plieniniu korpusu, neseniai jį konfiskavo su 160 kilogramų kroviniu. Per metus Buenaventūroje konfiskuojama nuo 15 iki 20 tonų kokaino, tai maždaug dešimtadalis to, kas išgabenama, galima tik spėlioti, kiek tūkstančių kilogramų iš tiesų kasdien slepiama tarp kitų krovinių. Gal trys. Trylika. O gal trisdešimt. Niekas nežino.

– Tik pažvelk į juos, – sako Picónas ir prisimerkęs rodo į visą sumaištį aplink prieplaukas.

Beveik apvalios formos miestą su žemynu jungia 200 metrų ilgio tiltas, miesto teritorija padalyta į tris dalis. Šiaurėje yra pagrindinis uostas, kuriame išrikiuoti tūkstančiai spalvotų konteinerių, primenančių didžiulę mozaiką, ir krovininių laivų. Viduryje stūkso komercinis rajonas su drėgmės pažeistas betoniniais pastatais. Pietuose yra „problema“: afrokolumbiečiai ir jų apgriuvę būstai – chaotiškas labirintas tradicinių primityvių namų, pastatytų ant išklerusių stulpų ir klastingai ištrinančių ribą tarp žemės ir jūros. Dideli miesto plotai yra pastatyti tiesiai ant vandens. Ginkluotas konfliktas paskatino populiacijos migraciją iš kaimų į miestus, todėl šios teritorijos išsiplėtė lyg spontaniškai tinstanti socialinė ir ekonominė ameba.

Iš išorės los esteros – šie vargani rajonai – atrodo užvaldyti anarchijos: lūšnynų kratinys, kur per mažose erdvėse glaudžiasi per daug gyventojų. Tačiau pirmas chaoso įspūdis klaidingas, iš tiesų visus čia vykstančius procesus griežtai kontroliuoja marginalinio naujojo miesto proletariatas. Nepaisant skerdynių – tai yra pati žiauriausia šalies dalis ir viena žiauriausių vietų pasaulyje – beveik viskas vyksta lengvabūdiškame fone. Laimingi žaidžiantys vaikai. Atlapos durys. Juokas. Dailiai dekoruoti namai. Plepantys kaimynai.

Retkarčiais vyrai atriša savo kanojas nuo pastolių, laikančių jų namus, irkluodami įlankos link primena mažus juodus taškelius šalia lėtai judančių raudonų, žalių, geltonų, juodų ir mėlynų konteinerinių laivų.

– Jie atrodo kaip vargšai žvejai, – sako Picónas, – tačiau iš tiesų daugelis jų yra informatoriai, kurie vos mums atvykus pradės rašyti trumpąsias žinutes.

Pakrantės apsauga – baltieji, Buenaventūros gyventojai – tamsiaodžiai. Pirmieji čia apsistoję laikinai, jie gyvena viešbučiuose, vairuoja didelius karinius laivus ir naktimis švaisto laiką ir pinigus miesto viešnamiuose. Antrieji – nuolatiniai lūšnynų gyventojai – irkluoja kanojas ir naktimis parduoda savo paslaugas atvykėliams viešnamių lankytojams.

Atotrūkis tarp europietiškos ir afrikietiškos kilmės žmonių niekur nėra toks ryškus kaip Kolumbijos kokaino pakrantėje – regione palei Ramiojo vandenyno puslankį – čia karas prieš narkotikus po truputį virto karu tarp kultūrų, kuriame tam tikras gyvenimo būdas tapo narkotikų industrijos simboliu ir likviduotinu reiškiniu. Karas prieš narkotikus jau nebėra kova su kokaino srautu, tai kova už progresą ir modernizaciją. Dideli užmojai prieš mažus. Prekybos centras prieš žvejų šeimą. Kvadratiniai betono pastatai prieš nušiurusius medinius statinius. Automobiliai prieš kanojas. Pramonė prieš amatininkystę. Vyriausybė tvirtina kovojanti prieš skurdą, tačiau daugelis gyventojų teigia, kad iš tiesų valstybė kovoja prieš juos. Jų gyvenimo būdą. O partizanai, visada pasiruošę išnaudoti įtampą tarp žmonių ir valstybės, kantriai tyko.

– Štai ten, – šūkteli Picónas vienam savo vyrų, – ta gatvė.

LABIAUSIAI NUO PASAULINĖS kokaino industrijos nukentėjusiųjų istorija yra tokia sena, kaip ir pats bumas. Buenaventūra, didžiausias šalies uostas, nuo pat devintojo dešimtmečio buvo laikoma geidžiamu regionu, ją kontroliuoti siekė daugelis. Būtent iš čia pasirinkusieji La Fany, klasikinį Medeljino kartelio maršrutą, išvykdavo į Meksiką gabendami beveik 10 tonų kokaino kas mėnesį; kai FARC dešimtajame dešimtmetyje pasidarė priklausoma nuo prekybos narkotikais, ji perėmė šios vietovės valdymą; ir būtent čia buvo nužudyta tūkstančiai civilių, kai valstybė, padedama sukarintų grupuočių, XXI a. pirmajame dešimtmetyje susigrąžino valdžią.

Kokaino srautas vis didėjo, nepriklausomai nuo to, kokia ginkluota grupė buvo valdžioje. Nuo XXI a. antrojo dešimtmečio vis daugiau dėmesio buvo skiriama estetiniams karo prieš narkotikus aspektams. Kaip ir bet kurioje kitoje Lotynų Amerikos vietoje, kur įsitvirtino narkotikų industrija, vyriausybė ignoravo Kolumbijos pakrantę palei Ramųjį vandenyną tiek ilgai, kiek egzistavo Kolumbijos valstybė. Komercinis miesto uostas, per kurį vykdavo 40 procentų šalies eksporto, kėlė didžiausią centrinės valdžios susidomėjimą, o šalia jo gyvenantys afrokolumbiečiai buvo palikti verstis savarankiškai, be valstybės paramos. Todėl susikūrė neįprasta, tačiau funkcionali gyvenvietė palei pietinę salos dalį. Daugėjant varganų, tačiau vaizdingų namų ant pastolių, kartu augo ir šiukšlių, žvyro ir kitų nuolaužų kiekis vandenyje po jais. Taip sala organiškai plėtėsi. Šis procesas buvo nesudėtingas dėl dviejų priežasčių: pirma – jūra ir smulki žvejyba buvo vienintelis patikimas pragyvenimo šaltinis, antra – vanduo priklauso visiems, todėl niekam nereikėjo pirkti žemės, kurios įsigyti ir neįstengtų. Bėgant laikui miesto varguomenė sukūrė stiprų kultūrinį identitetą ir, daugelio gyventojų teigimu, jei ne prasta sveikatos apsaugos sistema, mokyklų trūkumas ir nesibaigiantis smurtas, gyvenimas čia būtų rojus.

Bėda ta, kad tokia aplinka idealiai atitinka kokaino strategų poreikius. Kai ateina potvynis, tūkstančiai namų stovi vos pakilę nuo vandens paviršiaus, o prasidėjus atoslūgiui medinės paplūdimio pašiūrės primena šokančius gandrus. Toks keistas gamtos ir kultūros susiliejimas pavertė šiuos namus idealiomis stotimis, iš kurių į šiaurę kasnakt gali būti siunčiami smulkūs nelegalūs kroviniai. Šimtuose krūmokšniais apaugusių salų, išsibarsčiusių visai šalia pakrantės, knibždėte knibžda caleteros – tai žmonės, kuriems mokama, kad surinktų nedidelius keleto kilogramų kokaino paketus ir turėdami pakankamą kiekį (bet ne daugiau kaip tris tonas) perduotų krovinį volador, kuris jį išgabens į Panamą ar Meksiką.

Toli gražu ne visos pietų lūšnynuose įsikūrusios šeimos savanoriškai ar prievarta dirba narkotikų surinkimo taškuose, tačiau tiems, kas kovojo kare prieš narkotikus, šie saviti gyvenamieji rajonai virto kokaino prekybos sinonimais.

Šiuolaikinės kovos su narkotikais pagrindinė problema yra ne tai, kas vyksta, o kaip tai atrodo. Didelė dalis ekonominio augimo, kurį žadėjo planas „Kolumbija“, buvo grindžiama artėjančiu turizmo bumu šioje egzotiškoje ir spalvingoje, tačiau dar neatrastoje žemėje. Idėja buvo tokia: Kolumbiją atstatys, o pasaulis pažins jos naują įvaizdį, ir karai, partizanai, žudynės, mirties batalionai, grobimai, net skurdas čia tebus tik istorija. Pasak logikos dėsnių, jei tik šalis išdrįs imtis laisvos prekybos, pradės plaukti užsienio investuotojų ir turistų būriai. Vienintelė problema ta, kad reikia sustabdyti kokaino prekybos sukeltus vargus ir kančias. Miestams, tokiems kaip Buenaventūra, reikia ne tik naujo įvaizdžio, bet ir naujų gyventojų. Žmonių, kurie, narkotikų policijos žodžiais, yra „ne tokie išprotėję“.

Kai sukarintos grupuotės perėmė valdžią, vyriausybė, kariuomenė ir miesto savivaldybė ėmėsi „naujosios Buenaventūros“ statybų, įkvėpimo projektui jie sėmėsi iš pietų Europai būdingų pakrančių infrastruktūrų. Užuot paskirstę išteklius mokykloms, sveikatos apsaugai ir nuolatinių gyventojų saugumui stiprinti, siekdami įtikti pasauliui, jie pradėjo milžiniškų užmojų projektą. Pagal miesto planą vietiniai Buenaventūros gyventojai turėjo būti perkelti, o jų namai nugriauti, tikėtasi, kad per keletą metų vienas žiauriausių miestų pasaulyje pradės traukti išlepusius turistus, kurie vaikštinės pakrante tarp prašmatnių viešbučių ir kavinių su balintos kavos puodeliais ir šaldyto jogurto indeliais rankose.

Negana to, kad tūkstančiai šeimų turėjo žiūrėti, kaip griaunami jų namai, pats projektas dar nebūtų buvęs visai beprasmis, jei būtų turėjęs potencialių klientų. Deja, Buenaventūra neturi to, kas traukia išrankius, atvirukinių tropikų ieškančius keliautojus iš turtingų pasaulio kampelių, čia nėra balto smėlio paplūdimių, krištolo skaidrumo vandens ir nuolatinės saulės. Čia kasdien lyja, o miesto širdyje įsikūręs uostas sudaro pramoninio miesto įspūdį. Vienintelis dalykas, kurį sala galėtų pasiūlyti pasaulinei laisvalaikio industrijai – tai išskirtinis socialinis gyvenimas, kultūra ir vietiniai žmonės.

Prasidėjo Kolumbijos ir jos afrikietiškų šaknų „europinimas“, o karas prieš kokainą pasitarnavo kaip efektyvi priemonė, suteikianti miestui naują veidą. Pajūrio kelio atkarpos remontuojamos, o daugybė kavinių dekoruojama taip, kaip, jų šeimininkų manymu, tikisi turtingasis pasaulis. Tačiau dauguma vietų jau dabar apleistos, nes trūksta lankytojų. Šiandien iš niūrios betono dykumos plyšauja „Roxette“, tuščiuose baruose tabaluoja „Marlboro“ ir „Absoluto“ relikvijos, o išlikusių medinių trobelių sienos vibruoja nuo vietinių ritmų ir vakarėlių. Pasak Aidos Orobio, Buenaventūros vyskupijos vienuolės, tokia transformacija yra įprasta. Jos teigimu, didžiausia blogybė yra ne narkotikų prekyba, o tai, kad valstybė užsispyrusi remia viską, išskyrus vietinius gyventojus.

Kaip įprasta Kolumbijoje, gretimai vyksta kita istorija, tuo pat metu ji susijusi su narkotikais ir neturinti nieko bendra. Daugiausia nesuskaičiuojamų tonų kokaino, kasmet keliaujančio per šį mažą, 300 000 gyventojų teturintį, miestelį, eina ne per sudiržusias los esteros žvejų rankas, o plaukia konteineriais per pagrindinį uostą – kavos maišuose, tuno dėžėse, cukraus pakuotėse, bananų krepšiuose ir medienos kroviniuose. Ir kiekvienu lygmeniu, nuo pakrovėjų ir iškrovėjų iki muitinių vadovų ir miesto valdybos narių, yra žmonių, dirbančių mafijai. Pakrantės apsauga ir narkotikų policija skyrė tiek daug dėmesio marginalizuotoms gyvenamosioms vietovėms ir jų kanojų eismui, kad to negalima paaiškinti vien milteliais, turėjo būti dar kažkas. Pirmaisiais karo prieš narkotikus metais, Baltuosius rūmus valdant Nixono, Reagano ir Busho administracijoms, pagrindinis tikslas buvo pašalinti problemą naudojant draudimus, tokia strategija Jungtinių Tautų suvažiavimuose buvo patvirtinta tarptautiniu mastu. Likviduoti – tai buvo išeitis. Tačiau menki rezultatai privertė Vašingtoną sumažinti lūkesčius ir pakeisti pagrindinio tikslo formuluotę. Dabar Baltiesiems rūmams ir DEA svarbiausia žinoti, kurias jėgas narkotikų industrija sustiprina ir kurias susilpnina. Naujasis tikslas yra užtikrinti, kad narkotikų produkcijos apimtys nebūtų tokios milžiniškos, jog „imtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Jungtinės Valstijos pateikia šios grėsmės apibrėžimą, kurį Lotynų Amerikoje interpretuoja labai įvairiai. Demokratiškai išrinkta Bolivijos vyriausybė, pasak DEA, yra grėsmė Bolivijos nacionaliniam saugumui, tačiau Kolumbijoje demokratiškai išrinkta valdžia stiprina šalies nacionalinį saugumą. Pamirštama, kad abi vyriausybės valdė valstybines institucijas, XXI a. pirmajame dešimtmetyje vaidinusias pagrindinį vaidmenį modernizuojant kokaino gamybą. Buenaventūroje narkotikų verslo ambicijos ir prioritetai glaudžiai susiję su naujai atsiradusiu dėmesiu narkotikų prekybos funkcijai visuomenėje. Toks dėmesys neretai nulėmė įvykius, kuriuos per pastaruosius metus išgyveno miestas.

Kai dešimtajame dešimtmetyje partizanai sustiprino savo pozicijas Buenaventūroje – šiame strategiškai svarbiame mieste, įsikūrusiame Kaukos slėnio provincijoje, vos dvi valandos kelio nuo cukraus ir kokaino metropolio Kalio, – regiono elitas pajuto, kad kažkas ne taip. Kitose šalies dalyse klestėjo sukarintos grupuotės, o didžiausiame Ramiojo vandenyno uoste vis labiau įsitvirtino partizanai – reikėjo surengti kontrataką. Įvairios suinteresuotos šalys finansavo AUC atvykimą į miestą; turtingi žemių savininkai, narkotikų baronai, cukraus magnatai ir daugybė kitų pramonininkų, turinčių interesų Buenaventūros uoste, suvienijo jėgas su provincijų politiniais klanais ir nesąžiningais kariškiais. Pirmieji valymai įvyko naujojo tūkstantmečio pradžioje. Vienas iš Carloso Castaño sąjungininkų iš Urabos Everas Veloza, dar žinomas kaip H. H., pasišovė pakeisti jėgų santykį Buenaventūroje. Po septynerių metų, jau demobilizavęs savo privačias kariuomenes, H. H. prisipažino XXI a. pirmajame dešimtmetyje užsakęs daugiau kaip tūkstantį Buenaventūros gyventojų nužudymų. Žmogžudystės buvo įvykdytos „bendradarbiaujant su šalies valdžios atstovais“. Velozos istorijos versiją patvirtina atrastos masinės kapavietės. Parapolíticos (ryšių tarp privačių armijų ir valstybės aparato tyrimo analizės) autoriai teigia, kad „AUC įsteigimas centrinėse Kaukos slėnio dalyse ėjo koja kojon su vangia policijos, dažniausiai rėmusios tokius veiksmus, reakcija“.

„Veiksmų“ buvo imtasi XXI a. pirmajame dešimtmetyje, jie tęsiasi iki šiol – dažniausiai Buenaventūroje, los esterose. Elitui ir sukarintoms grupuotėms medinės lūšnelės ir jų gyventojai yra partizanų kontroliuojamų teritorijų sinonimai. Toks vertinimas toli gražu ne visada teisingas. Bėgant laikui įsigalėjo įsitikinimas, kad išgyvendinti partizanus iš miesto įmanoma tik pažabojus kultūrines tradicijas ir būsto kūrimo įpročius. Visi manė, kad tai buvo pagrindinė socialinio „vandens“, kuriame plaukiojo partizanai, sudedamoji dalis. Rajonuose įsisiautėjo karas tarp FARC ir sukarintų grupuočių, pastarosios galiausiai šventė pergalę. Po šio laimėjimo buvo pristatytas „naujosios Buenaventūros“ planas – švarus pajūris vietoje pašėlusios kaimynystės. Nieko nestebino, kad keletas los esteros rajonų buvo kontroliuojami ir terorizuojami FARC miestietiškųjų atšakų, tačiau kai pasyviai stebint kariuomenei ir policijai buvo nužudyta tūkstančiai nekaltų žmonių, tarp valdžios ir gyventojų įsigalėjo nepasitikėjimas, iki šių dienų būdingas miestui. Visai neseniai pradėta statyti miesto pajūrio dalis virto galingu Buenaventūros baltųjų kovos su juodaisiais politiniu simboliu. Ateities prieš praeitį simboliu. Per uostą narkotikai plūdo taip pat lengvai kaip ir per los esteros, tačiau vyriausybė ir DEA manė narkotikų kontrabandą esant pavojingesnę visuomenei, kai ji vyksta iš pažiūros chaotiškuose varginguose rajonuose, o ne korporacijų susitikimų kambariuose ir pagrindiniame uoste. FARC darėsi vis lengviau įtikinti miesto afrokolumbiečių daugumą, kad karo prieš narkotikus taikinys – ne narkotikų srautas, o į jį įsitraukę žmonės.

DEŠIMTA VALANDA RYTO, prieplaukose ūžia prekeiviai, pakrantės apsauga priplaukia prie dviejų likimo valiai paliktų laivų, kiekviename jų – po tris dideles alyvos statines. Triukšmo jūroje netoliese plūduriuojančiuose laivuose prekės perkamos ir parduodamos įvairiausiais kiekiais, tačiau šiuos du laivus staiga paliko. Niekas nenori prisiimti už juos atsakomybės.

Stebimi patyrusių prekeivių kapitono Picóno pavaldiniai be ceremonijų atriša laivelius ir nutempia juos į nedidelę salą įlankoje, kuri naudojama kaip viena iš daugelio karinių bazių. Daugiau laivų jie nekonfiskuoja.

– Pažiūrėk, – rodo Picónas, kai šešios statinės suridenamos į didelį angarą.

Jis parodo pusapvalį įpjovimą kiekvienos didelės statinės dugne. Iš toli nieko nematyti, bet kai pažiūri iš arčiau, akivaizdu, kad kažkas kietame mėlyname plastike išpjovė dangtį ir vėl jį užklijavo. Jis sako, kad statinės visada taip atrodo. Picóno darbuotojai vieną po kito atidaro dangčius ir traukia standžiai supakuotus kartono stačiakampius – kruopščiai suklijuotus ir pažymėtus užrašais „Skrudžas Makdakas“ arba „Betmanas“.

– Tai reiškia, kad prekės atkeliavo iš dviejų skirtingų laboratorijų, – sako Picónas. – Makdakas yra vienas gamintojas, o Betmanas – kitas. Tai lyg kartelių logotipai. Jei paketai nebūtų pažymėti, prekėms atkeliavus į Panamą kiltų chaosas. Platintojai ir gamintojai visada pasitikrina, kad žinotų, iš kur atkeliauja prekės. Etiketės yra būtinos.

Paketai lyg domino kaladėlės kilogramas po kilogramo sudėti į nesibaigiančias eiles ant išblizgintų betono grindų, laukia atvykstant technikų, chemikų, prokurorų ir daugiau policijos pareigūnų. Mažmeninėje prekyboje kokainas skaičiuojamas gramais, o čia mažiausias matas yra kilogramas. Karys mėlyna uniforma ropodamas pažymi kiekvieną paketą flomasteriu, po poros valandų varginančio darbo jis užrašo skaičius ant paskutinių trijų Betmano paketų: 390, 391, 392.

– Fu.

Chemikas išsitraukia skalpelį, jis prapjauna apie dešimt atsitiktinai atrinktų paketų ir šaukšteliu pakrapšto standžiai supakuotų miltelių paviršių. Užlašinus keletą lašų tirpalo skirtingose vietose, pasirodo į šlapimą sniege panašios dėmės. Jis patvirtina, kad tai kokainas.

– O kokybė? – paklausia Picónas. – Gera ar nelabai?

– Puro, – atsako chemikas.

Tada nutinka kai kas keista. Į angarą atitempiamos iškabos ir vėliavos. Ant jų – dideli pakrantės apsaugos ir apsaugos policijos (Departamento Administrativo de Seguridad – DAS) herbai. Už tvarkingų paketų eilių netrukus sumontuojama laikina scena.

– Truputį į dešinę… Čia. Gerai, – nurodo policijos pareigūnas.

Iš tuščių plastikinių statinių sudedama nedidelė piramidė, virš jos pakabinama iškaba: „Mes veikiame greitai ir skaidriai, siekdami taikos ir geresnės ateities mūsų tėvynei. Kariuomenė.“ Kompozicijoje gausu DAS emblemų, tačiau pasirodo, kad svarbiausia čia ne DAS, pakrantės apsaugos ar kariuomenės veiksmai, bet tai, kad vietinės ir regioninės organizacijos – Buenaventura Puesto Operativo ir Seccional Valle del Cauca – konfiskavo prekę. Kol traukiamos kameros ir ruošiamasi įamžinti konfiskuotą 392 kilogramų laimikį, vienas policininkas niukteli savo kolegai ir liepia jam sustoti:

– Neatrodo labai didelis. Praretink eiles, kad būtų ilgesnės.

Paketai perstumdomi, vieną eilę nuo kitos atskiria dar po pusmetrį, baigus dėlioti naująją kompoziciją plastiku aptrauktos kartono pakuotės angare blizga lyg aukso luitai. Rankose laikydami automatinius ginklus būrio kariai išsirikiuoja priešais plakatus nuotraukai.

– Labai gerai, – sako Picónas.

Kad daugiau yra geriau ir kad būtina padaryti taip, kad kiekis atrodytų didesnis, nei jis yra iš tiesų, Picónui atrodo savaime suprantama, jam netelpa galvoje, kaip kažkam gali kilti klausimas. Kodėl areštas prieplaukoje buvo toks paprastas? Kodėl išsiaiškinę, kad šie du laivai gabeno kokainą, jie nesiėmė žvalgybos veiksmų, kurie padėtų sučiupti nusikaltėlius? Kodėl jie nesistengė išsiaiškinti, kas iš tiesų vyko, ir atskleisti visos grandinės? Ir kodėl vietinei policijai buvo taip svarbu pozuoti nuotraukoms?

Kapitonas Picónas, atrodo, pasijuto nejaukiai, o jo atsakymas vargu ar ką paaiškina.

– Nes mes taip nedirbame.

KITOJE UOSTO PUSĖJE, biure, kur ant lentynų sukrautos bylos ir žaisliniai automobiliai, sėdi vyras, kuriam kiek lengviau atsakyti į šiuos klausimus.

– Suteneriavimas. Atleiskit už posakį, bet taip jau yra.

Gustavo Guevaros, regiono vyriausiojo prokuroro, gyvybei nuolat gresia pavojus, o dažniausiai jo vartojamas žodis yra „problema“. Teismų sistemoje jis dirba jau dvidešimt metų, atsiprašo už savo nusivylimo kupiną toną ir paaiškina, kad sunku išlikti džiaugsmingam tiek metų praleidus šioje sferoje.

– Žinoma, būtų idealu turėti geresnę teisėsaugos sistemą. Daugiau žvalgybos, kuri ieškotų ryšių, išsiaiškintų, kokios priemonės naudojamos, kurie žmonės įsitraukę, kur jie iškeliauja, kur palieka prekę, kuriai pavyktų viską išaiškinti ir atkasti problemos šaknis. Tačiau taip retai nutinka. Nes Kolumbijoje viskas baigiasi el positivo. Tai siaubinga. Kai konfiskuojamos prekės, visiems terūpi žiniasklaida. Svarbiausia greita garbė: nusifotografuoti kartu su teisėsauga šalia konfiskuotų produktų, kad ir kas tai būtų, ir informuoti valdininkus apie savo stropumą. Svarbiausia pasirodyti.

Gustavo Guevara turi duobutę smakre ir tarpą tarp priekinių dantų, jis dėvi mėlynus marškinius atraitytomis rankovėmis. Ant stalo gulinčios popierių šūsnys yra susijusios su narkotikų kontrabanda, jis perspėja, kad nuomonė, kurią jis netrukus išsakys, yra asmeninė ir neturi nieko bendra su prokuratūros požiūriu. Guevara paaiškina, kad kiekybė čia vertinama labiau už kokybę vien dėl „prakeiktos statistikos“.

– Visi mes čia esame sistemos kekšės. Tai apgailėtina, institucijų skyriai kovoja dėl nusikaltėlių. Jei įrodoma, kad suimtasis yra iš kito regiono, tos provincijos valdžia reikalauja, kad žmogus būtų užregistruotas kaip suimtas jų provincijoje. Taip jie gautų positivo laurus. Šio termino neapkenčiu labiausiai. Tačiau kiekvieno policijos pareigūno ar kario veikla matuojama remiantis statistika. Aš prokuroras, todėl, laimei, esu vertinamas pagal kitus standartus – mūsų lygmeniu sistema sudėtingesnė.

Nedaugelis žmonių žino tiek daug apie narkotikų kontrabandą ir karą prieš narkotikus kaip Gustavo Guevara. Pasak jo, sunku suprasti, ką reikėtų daryti, – juk už grotų patupdžius tiek daug jaunuolių, konfiskavus tiek tonų kokaino ir panaudojus tiek kariuomenės ir policijos resursų, niekas iš esmės nepasikeitė.

– Kai paprašome šimto policijos pareigūnų, jie atsiunčia tris šimtus. Tačiau kai skurdas toks baisus kaip čia, tai nieko nekeičia, nes žmonės dėl pinigų padarytų bet ką. Niekas nebijo atsidurti kalėjime. Daugeliui tai vieta, kur būsi pamaitintas ir aprengtas. Jie mąsto taip: „Pasiseks ir praturtėsiu arba pagaus policija ir gausiu pavalgyti ir stogą virš galvos.“ Čia nėra darbų. Žmonės apimti nevilties, – pasakoja Guevara.

– Šių laivų įguloms paprastai sumoka pusę sumos prieš kelionę, o kitą pusę po jos, tačiau antrąją dalį gauna mažai kas – juos sučiumpame mes, Panamos policija arba užpuola partizanai ar sukarintos grupuotės. Arba jie dingsta jūroje. Rizika yra milžiniška. Nė neįsivaizduojame, kiek žmonių taip dingo. Jaunuoliai tiesiog išnyksta. Užpuolikai sukapoja jų kūnus ir meta už borto, kur juos praryja žuvys. Jūra praryja viską, net laivus.

Dar viena iš daugelio Guevaros minimų problemų – išteklių, ypač žinių, nutekėjimas iš vyriausybės mafijai. Naujausias išradimas, naudojamas pasprukti nuo pakrantės apsaugos, yra vadinamasis pusiau povandeninis laivas – nedidelis rankų darbo laivelis, panyrantis kelis metrus po vandeniu. Dažniausiai jis gaminamas iš senų korpusų ir kitų laivų nuolaužų. Kelionė iki Panamos volador laivu trunka aštuonias valandas, o tokiu pusiau povandeniniu laivu – iki savaitės.

– Tai tas pats, kaip būti kalėjimo kameroje vidury vandenyno. Kai kuriems pavyko nusigauti iki pat Meksikos. Daugiau nei savaitę turi praleisti išklibusiame mažyčiame laive po vandeniu. Čia pat tuštiniesi, valgai ir niekada nežinai, ar vis dar keliauji teisinga kryptimi, taip pat rizikuoji, kad tave bet kada gali nunešti stipresnė srovė. Visiška beprotybė. Konfiskavome dvylika tokių laivų. Tačiau liūdniausia, kad juos visada gamina mūsiškiai. Paskutiniame iš tų laivų plaukė trys buvę laivyno kariškiai, kadaise jie visi dirbo mums. Dauguma pusiau povandeninių laivų yra pagaminti karių, išmokusių statyti laivus valstybės sąskaita ir vėliau pardavusių savo įgūdžius narkotikų kontrabandininkams.

Priešais Guevaros biurą stūkso „La Estación“ – vienintelis prabangus viešbutis mieste, jame apsistoja su narkotikais kovoti atsiųsti žmonės ir visi pagalbos industrijos atstovai, teigiantys, kad linki Buenaventūrai tik paties geriausio. Be DEA ir USAID, dar yra Europos Sąjungos atstovų, Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (Office for the Coordination of Humanitarian Affairs – OCHA), Amerikos valstybių organizacija (Organization of American States – OAS) ir Jungtinių Tautų vystymosi programa (United Nations Development Programme – UNDP). Laimingiausiems vietiniams pavyko gauti darbą viešbutyje, jie išmoko tarti sudėtingas santrumpas kasryt patiekdami dribsnius, jogurtą ir keptus kiaušinius. Milžiniški palmių lapai lėtai siūbuoja prie baseino, juodos rankos siekia šluotos, baltos stalo įrankių, o tuo metu du didžiuliai laivai palieka Buenaventūrą ir lėtai juda Ramiojo vandenyno horizonto link. Vienas – plieno melsvumo, o kitas garstyčių geltonumo. Abu prikrauti konteinerių.

Los esteros vaikai šokinėja laikydami savo pagautus krabus, tampydami juos lyg jo-jo žaisliukus, o per uosto žiotis į jūrą išplaukia kanoja su dviem žvejais.

– Niekada nesugauname tų, kuriems priklauso prekė, – pasakoja Guevara, – įkliūva tik esantys pačioje hierarchijos apačioje, vaikai, kurie nė nežino, kam dirba. Kontrabanda niekada nesibaigs. Pernelyg dideli pinigai. Vyriausybė bando kovoti visomis išgalėmis, o dėl plano „Kolumbija“ gavome kur kas didesnį finansavimą, tai padeda – seniau beveik visai neturėjome įrangos. Tačiau kaskart, kai sučiumpame vieną žmogų, industrija įtraukia dešimt naujų. Mes galim tęsti kovą, tačiau tai Sizifo darbas. Kur pinigai, ten nėra pabaigos.

Delnu perbraukia savo šiurkščius plaukus ir atsidūsta:

– Aš ir visi kiti, kurie čia dirba, išeisime į pensiją, o laivai ir toliau kasdien plauks. Vieną ar du pagausime ir toliau pildysime kalėjimus.

ŽARNOS LEIDŽIASI Į TARPEKLĮ lyg lianos. Žvangindami ginklais Juanas Carlosas Rivera su savo būriu žygiuoja pro upių slenksčius ir krioklius tikėdamiesi netrukus pasiekti tikslą. Bet laikas skrieja. O žarnos vis tęsiasi. Jie žygiuoja. Laboratorijos vis nėra.

– Puikiai padirbėjo ją slėpdami, – sako Rivera.

Tačiau jis nesijaudina. Žarnos yra geriausia nuoroda į laboratoriją, apačioje pasirodo keturi asilai, palikti šeimininkų, šnopuojantys ir suglumę. Kiekvieną dieną šie gyvuliai tempia kokainą nuo laboratorijos iki žvyrkelio, iš ten jis išvežiojamas automobiliais. Pasak majoro Quirogos, iš čia kokainas keliauja į Venesuelą – naująjį tranzito centrą, tiekiantį miltelius besiplečiančiai Europos rinkai.

Seniau krovinį sudėdavo į sunkvežimio priekabą ir veždavo iki artimiausios pakrantės arba oro uosto, tačiau karui prieš narkotikus vis labiau modernėjant, karteliai taip pat tobulėja, dabar egzistuoja ištisa nelegalios logistikos industrija. Įkurtos specializuotos bendrovės, naudojančios šiam tikslui sukonstruotus džipus, kurie gali gabenti keletą tonų kokaino, paslėpto papildomuose degalų bakuose ir važiuoklėje. Slaptavietės kasdien tobulėja kartu su industrija. Kai prieš kurį laiką buvo konfiskuotas narkotikų baronui Danieliui El Loco priklausantis automobilių parkas, paaiškėjo, kad jį sudarė daugiau kaip šimtas sunkvežimių, sukonstruotų kokainui slėpti.

– Fu. Pagaliau.

Apie valandą skynęsi kelią per džiungles, majoras Quiroga ir jo vyrai pagaliau pasiekia iškirstą laukymę. Viskas ūžia nuo gyvybės. Čiurlena vanduo. Saulės ruožas prasiskverbia pro tankų atogrąžų mišką ir prieš akis lyg miražas iškyla slėnio apačioje užmaskuota laboratorija. Trys mediniai pastatai, sujungti trumpais siaurais ant polių pastatytais tiltais virš aukso spalvos upelio. Visur tylu, kol erdvės neužpildo būrio džiaugsmo šūksniai.

– Hijoepucha! – sušunka Rivera. – Velnias, ji didelė. Viena didžiausių, kokias esu matęs.

Laboratorija neturi sienų, juodas brezentas, uždengtas džiovintais palmių lapais, atstoja stogą. Ji apytiksliai 200 kvadratinių metrų dydžio. Pastato viduryje prikrauta geltonų plastikinių talpyklų, jame taip pat stovi dešimt į vonią panašių baseinėlių ir filtravimo stalai, prie jų telpa susėsti šešiolika darbininkų. Kitoje ilgos prieplaukos pusėje įrengtas džiovinimo kambarys: aštuonios mikrobangų krosnelės, trys džiovinimo lempos ir ilgas stalas, ant kurio pūpso apytiksliai dešimties kilogramų baltas kalnas, jį netrukus turėtų supakuoti į „prezervatyvus“ – guminius futliarus, apsaugosiančius nuo vandens, kol paketai keliaus aplink pasaulį.

– Tai jų štampai, – išpučia dūmus Rivera nekantriai pakeldamas porą suformuotų švininių svorių, – kiekvienas kartelis turi savo skiriamąjį ženklą, darbininkai pažymi kokainą jį spausdami. Štai čia hidrauliniai presai. Paprastai laboratorija turi du. Ši – net keturis.

Kaip ir didesnėse pastos laboratorijose, kiekvienoje cocinoje darbą prižiūri chemikas. Jis dėlioja tvarkaraštį, palaiko ryšį su išoriniu pasauliu ir užtikrina, kad niekada nepritrūktų žaliavų. Jis vienintelis gauna didelius pinigus, kiti dirba už minimalų atlyginimą.

– Paskubėkite, – sukomanduoja majoras Quiroga, – temsta.

Būrys pasklinda po teritoriją lyg skruzdėlės. Pora vyrų įkiša peilius į pakuotes ir paima pavyzdžius, kiti saugo. Pareigūnai prižiūri, kaip keturi kariai ima vynioti sprogmenų laidus aplink konstrukciją.

– Mes greitai surenkam įrodymus, o tada viską išsprogdinam, – paaiškina Rivera.

Artėja dienos kulminacija. Nuo to laiko, kai buvo paskelbtas karas prieš narkotikus, jau praėjo beveik keturiasdešimt metų. Naujojo tūkstantmečio pradžioje daugelyje Lotynų Amerikos valstybių į valdžią atėjo socialistai, o šis projektas virto simboliu, rodančiu nuolatinį Šiaurės Amerikos imperializmo poreikį atsinaujinti, kad galėtų ir toliau diktuoti taisykles savo senojoje dominijoje. Kai DEA ir Jungtinės Tautos XXI a. antrojo dešimtmečio pradžioje paskelbė ataskaitą, kurioje buvo teigiama, kad gamyba vis dažniau perkeliama į Boliviją, o Venesuela virsta nauju tranzito centru, socialistinės Evo Moraleso ir Hugo Chávezo administracijos manė, kad taip tik siekiama pagrįsti invaziją į minėtas valstybes, o Kolmubiją paversti karine baze.

Barackas Obama panaikino žodį „karas“ iš Vašingtono žodyno, vartojamo kalbant apie kovą su narkotikais, tačiau JAV vėl skyrė didelį karinį biudžetą planui „Kolumbija“ ir gavo leidimą naudoti šalies karines bazes. Bolivijos „raudonasis“ prezidentas Evo Moralesas sarkastiškai užsiminė, kad visa tai jau kažkur matyta. Jo teigimu, sąvoka „narkotikų teroristai“ buvo atnaujinta ir išmetus pirmąjį žodį transformuota į įrankį, kurį Baltieji rūmai naudojo siekdami sutrukdyti Lotynų Amerikos kairiesiems ir užkirsti kelią žemyno ekonominei integracijai: „Taigi dabar esame narkoteroristai. Atrodo, Lotynų Amerikos istorija kartojasi.“

Baltųjų rūmų požiūris buvo kitoks. DEA buvo išstumta iš Bolivijos ir Venesuelos ne dėl to, kad organizacija bendradarbiavo su valstybės dešiniosiomis jėgomis, o todėl, kad surinkta tiek daug įrodymų, patvirtinančių, jog abi valstybės buvo stipriai įsitraukusios į narkotikų verslą ir kad prezidentams buvo paprasčiau išspirti DEA, nei kovoti su problema. Kasmet Bolivijoje pagaminama vis daugiau kokaino, valstybės valdymą, pasak Vašingtono tarptautinių narkotikų tyrėjų, po truputį perima narkotikų mafija. Jų teigimu, uždarius duris į išorinį pasaulį, bendradarbiavimas tarp valstybės ir narkotikų kontrabandininkų netrukdomas klestės.

Tačiau kokaino gamybos ir karo prieš narkotikus centras išlieka Kolumbija. Per pastarąjį dešimtmetį šalies policija susprogdino daugiau kaip 20 000 laboratorijų ir nupurškė daugiau nei milijoną hektarų atogrąžų miškų. Per tą laiką gaji gamybos sistema ir toliau tenkino augantį pasaulio kokaino poreikį ir ginkluotas Kolumbijos grupuotes.

Nors Johnas Freddy Sanchezas, vienas iš šiuolaikinių operacijų dalyvių, prisipažįsta jau pamiršęs skaičių, kiek laboratorijų susprogdino, jis tikisi, kad jų pastangos nenueis veltui.

– Manau, mūsų metodai veikia, – sako Sanchezas, – tai kainuoja daug pinigų kokaino gamintojams. Surinkti visą reikalingą įrangą ir chemikalus išties nepigu, kai mes susprogdiname laboratoriją, jie atsiduria labai nepalankioje finansinėje situacijoje. Jie praranda daug pinigų.

Jis sureguliuoja savo automatinį ginklą ir ištiesina bandaną. Netrukus sutems. Paukščiai čirpia pasislėpę ilguose šešėliuose, nė nenutuokdami, kad netrukus viskas išlėks į orą. Kaip Edgaras, Nelcy, Graciano, Andrea, Solinas ir Césaris priklauso žemiausiam tarptautinės kokaino industrijos sluoksniui, taip Sanchezas, Rivera, Quiroga ir kiti kariai yra pačioje atsakomojo karo hierarchijos apačioje. Jie tik atlieka savo darbą. Patenkina poreikius.

Būrys keliauja į kalvos viršūnę, kai džiunglės krūpteli, lyg būtų išgąsdintos. Sprogimas užpildo visą slėnį, paversdamas laukymę didžiule juoda skyle. Šios dienos kvota įvykdyta.

Gyvūnai plyšauja įvairiausiais balsais, kol dūmų debesis ritasi per džiungles.

MAÑANA

Miltelių ateitis

„Suvokimas, kad narkotikai yra nelegalūs, atsirado dar visai neseniai, prieš mažiau nei šimtą metų.“

MIKE JAY, ISTORIKAS

NIŪRŪS DEBESYS SLENKA virš Bogotos kalnų. Pakeliui į Plaza Bolívar septyniolikmetė Melissa paima savo motiną už rankos, jos dalyvaus demonstracijoje prieš „krikščioniškosios diktatūros suklestėjimą“, taip ją vadina Melissa. Melissa sako, kad jei draudimas nėra būtinas, jis yra žiaurus.

Milžiniškas metropolis slepiasi žalių kalnų papėdėje lyg suglamžytas kilimas: žemesnieji socialiniai sluoksniai gyvena pietiniuose pakraščiuose išbarstytuose lūšnynuose, turtingieji kuriasi tvarkingai suplanuotuose rajonuose šiaurėje, o viduryje ūžia chaotiškas miesto centras su dangoraižiais ir greitkelių mazgais. Lydimos draugų, mama ir dukra pasuka į Septintąją aveniu, kur 1948 m. buvo nušautas Gaitánas, praeina Teisingumo rūmus, atstatytus po 1985-ųjų atakos. Šešta valanda vakaro. Nusileidus saulei Soačoje prasidės demonstracija, šiame vakariniame priemiestyje 1989 m. Escobaro vyrai nušovė Galáną.

– Niekada negalvoju apie piktnaudžiavimą narkotikais. Visada mąstau apie karą.

Ivonne, Melissos motinai, sunku ištarti žodį „piktnaudžiavimas“, ji paaiškina jaučianti nesuvokiamą atotrūkį tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos, kai kalbama apie narkotikus. Draudimai sukelia karus ir didina korupciją. Žinoma, narkotikų legalizavimas gali skatinti vartojimą ir piktnaudžiavimą, tačiau ji negali suprasti, kodėl karas nėra laikomas didesne blogybe.

– Vargu ar narkotikų vartojimas išaugtų, jei jie būtų legalizuoti. Tikrai nemanau.

Kongresų rūmai stovi istoriniame sostinės Bolívaro skvere, šalia paminklo Simónui Bolívarui. Paprastai balandžių nutūpta aikštė greitai prisipildo žmonių, atvykusių dalyvauti demonstracijoje už „teisę į malonumus“.

– Aš renkuosi kanapę, – sako Melissa. – Ji saugi, augalas. Kokainas – jau kas kita. Chemikalai. Per nosį. Fui. Baisu, kas man nuo jų gali nutikti. Tačiau gerbiu teises tų, kurie nori jį vartoti.

Atrodo, lyg Ivonne ir Melissa, žemesniosios vidurinės klasės motina su dukra, žygiuotų dar vienoje nostalgiškoje „gėlių vaikų“ demonstracijoje, kurios tikslas – visame pasaulyje įteisinti marihuaną, tačiau taip toli gražu nėra. Jos čia atėjo ne palaikyti liberalesnių narkotikų įstatymų, o ginti 1991 m. konstitucijos, kuri, pasak Aukščiausiojo Teismo, yra „pasaulietinė, liberali, demokratinė ir antiautoritarinė visa savo dvasia“. 1994 m. ši dokumentais patvirtinta „dvasia“ paskatino istorinį sprendimą, kuris leido kolumbiečiams „įprasminti savo gyvenimą“ nesikišant valstybei ir suteikė „laisvę asmeniškai tobulėti“. Įstatymas leido vartoti narkotikus, jei tik tai nekenkia aplinkiniams; buvo legalizuota vadinamoji „asmeninė dozė“ – 20 gramų kanapių arba gramas kokaino. Kairieji rėmė tokį pokytį, o bažnyčia pakilo į kovą.

1991 m. konstitucija buvo priimta po derybų su keliomis partizanų grupuotėmis, vykstant jų demobilizacijai. Tai buvo Kolumbijos socialistų ir liberalų pergalė, neturinti precedento. Ši konstitucija negarantavo socialinio teisingumo ar žemės reformos, tačiau jos teisinė galia pagerino milijonų kolumbiečių, ypač moterų, tenykščių ir juodaodžių, gyvenimus. Progresyvi dokumento formuluotė, akcentuojanti pliuralizmą ir žmogaus teises, užginčijo ekonominius rasizmo pagrindus, ištrynė teisines ribas tarp seksualinių identitetų, o moterys įgijo daug naujų teisių, įskaitant ir aborto (tam tikrais atvejais).

– Konstitucija ne patriarchalinė, – sako Ivonne, – todėl jie taip priešinasi.

2002 m. į valdžią atėję radikalūs krikščioniškieji dešinieji paskelbė karą konstitucijai, jų pagrindiniame taikinyje atsidūrė su sekuliarizmu susiję punktai ir ypač dosis personal dalis. Prasidėjo simbolinis mūšis, jis truko aštuonerius metus ir galų gale baigėsi naujosios vyriausybės politikos pergale – punktas dėl legalaus vartojimo buvo išbrauktas iš konstitucijos. Prezidentas naująją strategiją pasiskolino iš Skandinavijos, kur vadovaujamasi idėja, kad nėra skirtumo tarp narkotikų vartojimo ir piktnaudžiavimo jais, nacionalinė vienybė ir politinis dėmesys yra itin svarbūs kovojant su narkotikais, o vienintelis etiškas ir logiškas šio karo tikslas yra sunaikinimas. Iš tiesų šioje religinio atspalvio diskusijoje draudimas buvo pateikiamas ne kaip galimybė, bet kaip prievolė. Moralinė pareiga. Kuo labiau augo kovos su narkotikais biudžetas, tuo labiau buvo akcentuojamas karas prieš terorizmą. Kuo labiau Busho ir Uribe administracijos vienijo jėgas kovai su šiuo blogiu, tuo sunkiau darėsi karo prieš narkotikus centre esančiai Kolumbijai išlaikyti savo hedonistinę konstituciją, įteisinusią narkotikų vartojimą.

Prieš šio vakaro demonstraciją liberalių laikraščių vedamieji visoje šalyje dosniai žarstė pagyras sekuliariems konstitucijos idealams ir į šuns dienas dėjo naujuosius pakeitimus dėl asmeninio vartojimo. El Tiempo, populiariausias Kolumbijos dienraštis, pavadino vyriausybės sprendimą kriminalizuoti narkotikų vartojimą „tuščiu populistiniu ėjimu, prieštaraujančiu pasaulinėms tendencijoms“. Šis komentaras buvo susijęs su nauja JAV karo prieš narkotikus kritikos banga, 2009 m. nusiritusia nuo Buenos Airių iki Vašingtono: baigantis antrojo tūkstantmečio pirmajam dešimtmečiui Argentina, Meksika ir keletas JAV valstijų priėmė įstatymus, labai panašius į tuos, kurie prieš penkiolika metų įsigaliojo Kolumbijoje. Buvo dekriminalizuotas visų ar kai kurių narkotikų asmeninis vartojimas, panašios reformos buvo svarstomos ir kitose Pietų Amerikos valstybėse. Nuo 2010 m. į pasaulinės draudimų politikos teisėtumą buvo žvelgiama kritiškiau nei bet kada anksčiau, o Lotynų Amerika ir vėl atsidūrė debatų apie šiuolaikinę narkotikų politiką centre. Šiandien daugybė garsių autorių ir intelektualų iš įvairiausių Lotynų Amerikos kampelių palaiko narkotikų ar bent jau kanapių legalizavimą, tam pritaria ir nemaža dalis buvusių didesnių šalių prezidentų, buvusių prokurorų, politikų, policijos vadovų ir kariuomenės pareigūnų. Mario Vargas Llosa pasakė:

„Narkotikų legalizavimas, be abejo, yra rizikingas, todėl norint, kad jis veiktų, milžiniškas investicijas, kurios dabar naudojamos tokiai priemonei kaip malšinimas, reikia skirti informacijos sklaidai ir reabilitacijai, kaip buvo pasielgta su tabako industrija. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į argumentą, kad legalizavimas gali paskatinti vartojimą, ypač jaunimo, tačiau greičiausiai toks reiškinys būtų laikinas, jei kartu su legalizavimu būtų pradėtos ir aktyvios prevencijos kampanijos.“

Atrodo, daugelis Lotynų Amerikos valstybių šiuo metu elgiasi taip, kaip Kolumbija elgėsi 1994 m., o Kolumbija, labiausiai narkotikų paveikta valstybė pasaulyje, imasi to paties, ką tuo metu darė jos kaimynės. Šitai byloja apie 180 laipsnių laiko ir politikos posūkį. Tai lėmė ideologija, Kolumbijos ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis ir skirtingi požiūriai į nacionalinę traumą. Valstybė aplenkia laiką ar atsilieka?

Dabar, kai ši narkotikų tema virto tarptautine diskusija, toks Kolumbijos sprendimas kelia dar daugiau klausimų. Kaip visa tai baigsis? Ar baigsis? Ar pasaulis be narkotikų, jei toks įmanomas, yra geidžiamas? Ar kokainas – tik epizodas narkotikų istorijoje? Jei ne, kas gamins miltelius ateityje? Ar Kolumbija, vis dar didžiausia kokaino tiekėja pasaulyje, sugebės patenkinti išaugusius Europos, Azijos, Brazilijos ir Australijos poreikius? Ar estafetę perims Bolivija? Peru? Jei taip, ar kartu persikels ir karas prieš narkotikus?

Trumpai tariant, kokia yra kokaino ateitis?

Kai nužudė Escobarą, Melissai buvo vos dveji, tuo metu visas pasaulis džiūgavo, kad karas prieš narkotikus jau beveik laimėtas. Nuo to laiko kokaino gamyba Kolumbijoje išaugo keturis kartus, o narkotikų varomo konflikto dalyviai nuo mažų išsibarsčiusių maištininkų grupių išaugo iki didelių klestinčių armijų. Melissa sako atėjusi čia ginti konstitucijos, tačiau ji tiki, kad narkotikų legalizavimas yra neišvengiamas. Pasak merginos, viskas juda ta kryptimi. Turint omenyje, kad būdama vos septyniolikos Melissa jau pažįsta priklausomų nuo kokaino žmonių, tokie pokyčiai jai kelia ir nerimą.

– Žinoma, man baisu. Bet tikriausiai tai, kas šiuo metu vyksta su narkotikais, kažkada vyko su homoseksualumu ir abortais – juos legalizuojant žmonės nerimavo dėl tų pačių dalykų. Bijojo, kad įvyks katastrofa. Visi virs homoseksualais. Nebegims vaikų. Tačiau taip nenutiko, taigi vargu ar nutiks ir su narkotikais. Gal kurį laiką ir išaugs vartojimas, bet negi vien dėl to galim užsimerkti prieš tas kančias, kurias sukėlė draudimas?

UŽ SEPTYNIASDEŠIMTIES BLOKŲ į šiaurę, viename turtingiausių miesto mikrorajonų, svarbiausias legalizavimo šalininkas Kolumbijoje glosto savo dailiai suformuotą barzdą. Pro jo biuro langus matyti kunkuliuojantis Bogotos ekonominis gyvenimas, čia kiekvieną mėnesį duris atveria žėrintys nauji prekybos centrai, kranai nuolat stato naujus dangoraižius, o tvarkingai išdėstytų alėjų labirinte visureigių vairuotojai laukia augančios aukštesniosios socialinės klasės atstovų, kol šie baigs pietauti išskirtiniuose restoranuose, siūlančiuose švedišką stalą.

– Kolumbijos ekonomika yra labai stipri ir sudėtinga. Kokaino industrija – tik mažytė jos dalelė, ne daugiau kaip vienas ar du procentai BVP, tačiau ji sukuria labai daug kančios. Tai svarbiausia, ką reikia suprasti šioje diskusijoje.

Kad ir koks būtų jo požiūris į narkotikus, Alfredo Rangelis – Semanos, kolumbietiško Newsweek atitikmens, žurnalistas ir Kolumbijos intelektualų lyderis – pernelyg nekritikuoja dešiniųjų vyriausybės. Priešingai. Ilgą laiką jis dirbo prezidento Uribe patarėju ir yra vienas iš daugybės dešiniuosius palaikančių intelektualų, kurie tiki, kad per pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį šalis padarė didelę pažangą – sumažėjo smurto, pažabota korupcija, susilpnintas partizanų judėjimas. Ir vis dėlto ant jo stalo krūvos knygų tema, kuriai, vyriausybės nusivylimui, jis skyrė daug laiko ir kurios šalininkai paprastai būna kairieji ir liberalai. Savo naujausioje knygoje, kurią parašė bendradarbiaudamas su trimis garsiausiais šalies mokslininkais, tiriančiais smurtą ir konfliktus, Rangelis teigia, kad pasaulio požiūris į narkotikus ateityje turi keistis, kad reikia įsigilinti į pačią draudimo esmę.

– Psichotropinių narkotikų vartojimas – nuo kavos iki heroino – toks pat senas, kaip ir žmonija, – sako Rangelis. – Visais laikais įvairių kultūrų žmonės ieškojo būdų kvaišintis ir visada rasdavo. Norėdami sukurti visuomenę, kurioje visai nebūtų narkotikų, turėtume pakeisti žmogaus prigimtį, tačiau kažin ar dauguma to nori. Pažvelgę į istoriją matysime, kad populiariausi narkotikai, nepaisant jų teisinio statuso, anksčiau ar vėliau buvo pripažinti visuomenės, štai todėl yra neįmanoma išlaikyti draudimų. Būtent tai vyksta ir su kanapėmis. Jei manysime, kad buvo siekiama sumažinti vartojimą, bandymas tai padaryti naudojant draudimus ir karinę jėgą nepavyko. Draudimas yra absurdiškas faktų neigimas, todėl jis pasmerktas nesėkmei.

Rangelio pozicija atskleidžia du gana skirtingus Lotynų Amerikoje vyraujančius požiūrius į legalizavimą. Kolumbijos konstitucija, į kurios vientisumą šiuo metu kėsinasi, deklaruoja liberalų požiūrį, kad visi turi teisę daryti su savo kūnu ką panorėję, jei tik tai neskaudina kitų žmonių. 2009-ųjų Meksikos narkotikų dekriminalizavimo rezoliucija remiasi logiškais etikos principais: Meksikos įstatymų leidėjams svarbiausia buvo ne nustatyti, kur brėžti valstybės kontrolės ribas, bet pragmatiškai įvertinti kančios lygį, taip jie priėjo prie išvados, kad kai kurie draudimai suteikia daugiau kančių, nei jų sumažina. Galima pamanyti, kad skirtumas visai neesminis, tačiau jį būtina įvertinti siekiant suprasti nuolat kintantį naujųjų ir senųjų narkotikų vaidmenį visose pasaulio kultūrose.

Liberalios ir pragmatiškos tradicijos politikoje beveik visada sutampa, Rangelio atvejis – puikus to pavyzdys, prohibicionizmas šiandien prieštarauja šioms abiem tradicijoms. Kolumbijoje draudimas tampa vis populiaresnis, o JAV, Skandinavijoje ir musulmoniškame pasaulyje šią idėją jau dabar palaiko labai daug žmonių. Tačiau daugumoje Europos šalių ir Lotynų Amerikoje parama narkotikų draudimui mažėja. Tokio draudimo filosofija remiasi religiniu arba Kanto imperatyvu, pasak jo, narkotikų vartojimas yra moralinis nusižengimas, kad ir kokios būtų pasekmės. Šios tradicijos šalininkams yra sunku priimti žalą mažinančias iniciatyvas, tokias kaip metadonas ir adatų dalijimo programos, arba pripažinti, kad egzistuoja ir „neproblemiškas narkotikų vartojimas“, nes imperatyvas yra besąlygiškas ir netenka prasmės tapęs reliatyvus. Įspėjamieji ženklai yra svarbesni už pasekmes, kaip ir abortų priešininkams nėštumo nutraukimas visada atrodo nepateisinamas, nepaisant aplinkybių.

Karti ekonominė ir socialinė su narkotikais susijusi Lotynų Amerikos patirtis, taip pat ir karas prieš narkotikus, paskatino kelias žemyno valstybes atsisakyti prohibicionistinio požiūrio. Per keturiasdešimt metų nuo karo prieš narkotikus pradžios paklausa ir pasiūla tik augo, kartu didėjo ir karo kaina – žūtys, auganti kalėjimų populiacija, didėjanti korupcija ir mafijos sugriautos demokratijos.

Rangelis pasakoja:

– Pagrindinė karo prieš narkotikus idėja buvo tokia, kad sumažinus pasiūlą dramatiškai išaugtų rinkos kaina ir kristų vartojimas, taip būtų pasiektas galutinis tikslas – išnyktų paklausa. Tačiau kelis dešimtmečius taikant šią strategiją pasiekta priešingų rezultatų. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau kokaino nei bet kada anksčiau, kainos krito, o žmonės vartoja kaip niekada daug. Prie šio ilgo sąrašo dar galėčiau pridėti tiesiogiai su draudimu susijusias problemas – organizuotą nusikalstamumą, smurtą, korupciją ir galios kontroliuoti narkotinių medžiagų kokybę praradimą. Viską apsvarstęs tikiu, kad narkotikų legalizavimas būtų mažiausiai žalinga išeitis. Prekyba narkotikais – tai hidra, kuri bet kuriuo metu gali išsiauginti naują galvą ir mutuodama sugeba išgyventi visas atakas.

Tai, kad ši industrija sugeba nuolat atsinaujinti, yra svarbiausia sąlyga, lemianti naująją Lotynų Amerikos politiką. Kai dešimtajame dešimtmetyje Vašingtonui pavyko užblokuoti Escobaro ir Gachos maršrutus, einančius per Karibus, – trumpiausią kelią iš Kolumbijos į Jungtines Valstijas – kontrabanda pradėjo keliauti per Meksiką – antrą ekonomiškiausią maršrutą. 1991 m. 50 procentų kokaino iš Kolumbijos į JAV patekdavo per Meksiką, po penkiolikos metų skaičius išaugo iki 90 procentų. Taip į šalį atkeliavo daug Pietų Amerikos organizuoto nusikalstamumo. Šiuo metu Meksikos demokratinei sistemai yra iškilęs pavojus, o nuo 2006 m. daugiau kaip 20 000 žmonių žuvo per valymus, susijusius su narkotikais.

Kitaip nei devintojo ir paskutiniojo dešimtmečio Kolumbijos stambieji karteliai, Meksikos kontrabandininkai, šiuo metu kontroliuojantys visą Šiaurės Amerikos rinką, paįvairino savo verslą ir prekiauja ne tik kokainu ir kanapėmis, bet ir heroinu ir metamfetaminais. Pastaraisiais metais kokaino vartojimas JAV šiek tiek sumažėjo, tačiau jį kompensavo išaugusi metamfetaminų paklausa. Kai po daugelio metų purškimo herbicidais Kolumbijoje sumažėjo kokai auginti tinkamos žemės plotai, tiek pat išaugo šios rūšies žemdirbystės apimtys Peru ir Bolivijoje. Greičiausiai narkotikų versle mutavo žmogiškasis kapitalas. Meksikos karteliai, kuriuose dirba 450 000 žmonių, per metus gauna 20 milijardų JAV dolerių pajamų. Kilogramas kokaino Kolumbijoje kainuoja 2000 JAV dolerių, Meksikoje – 12 000 JAV dolerių, Jungtinėse Valstijose ir Europoje kaina svyruoja tarp 30 000 ir 50 000 JAV dolerių. Tačiau tas pats kilogramas Niujorko, Madrido, Londono ar Sidnėjaus gatvėse gali kainuoti iki 90 000 JAV dolerių. Tie, kurie prižiūri vėlesnius etapus proporcingai kylančioje vertės kreivėje – Meksikos karteliai kontroliuoja JAV rinką, o Kolumbijos ir Italijos mafijos rūpinasi didžiąja dalimi Europos – uždirba milžiniškas sumas, todėl savo gyvybėmis pasiruošusių rizikuoti žmonių srautas yra neišsekantis.

– Negalime skelbti karų, kurių neįmanoma laimėti. Narkotikų istorija niekada nesibaigs.

Alfredo Rangelio požiūris, kad karas prieš narkotikus yra „be pabaigos“, šiuo metu itin populiarus tarp politikų ir pareigūnų, kurie kadaise dalyvavo kare, tačiau vėliau atsistatydino ar išėjo į pensiją. Dabar jie gali nevaržomi reikšti savo nuomonę. Pagrindiniai veikėjai – Ernesto Zedillo, Fernando Henrique Cardoso ir Césaris Gaviria, buvę Meksikos, Brazilijos ir Kolumbijos prezidentai, – 2009 m. paskelbė pranešimą, kuriuo jie parėmė kanapių legalizavimą vedami pragmatinių sumetimų. Cardoso žengė dar toliau ir pasiūlė taip pat pasielgti ir su kokainu. Pirmą kartą nuo karo prieš narkotikus pradžios aukšti politikai atvirai gynė idėją, kad reikia liautis stengusis pažaboti šią problemą atsitiktiniais kariniais veiksmais ir imtis struktūrinių ir ekonominių priemonių. Nors kokainas padėjo sukurti Medeljino ir Kalio kartelius, šiandien daugiausia pelno organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms neša kanapės – populiariausias nelegalus narkotikas. Meksikoje didelė dalis resursų, skiriamų prokurorams žudyti, politikams papirkinėti ir ekstravagantiškoms mafijos išlaidoms padengti, gaunama iš kanapių. Buvusių prezidentų nuomone, tai per didelė kaina, kurią tenka mokėti už palyginti menku nepageidaujamu poveikiu pasižymintį narkotiką. Argumentas yra toks: legalizavus kanapes Amerikoje arba pasaulyje, beveik visa gamyba persikeltų į Jungtines Valstijas, kur suvartojama daugiausia kanapių ir kokaino, taip gamyba atsidurtų arčiau rinkos ir taptų efektyvesnė. O svarbiausia, kad taip būtų perpus sumažintos organizuotų nusikaltėlių grupuočių pajamos.

Rangelio požiūris yra kur kas radikalesnis. Kaip kolumbietis, jis daugiausia dėmesio skiria kokainui. Rangelis įsitikinęs, kad 6,8 milijardo JAV dolerių, kuriuos kovai su kokaino gamyba šalyje skyrė Jungtinės Valstijos, turėjo būti paskirstyti visai kitaip. Kitais žodžiais, kad operacijos prieš narkotikus pridarė kur kas daugiau žalos, nei davė naudos. Savo naujausioje knygoje Rangelis aprašo trijų žingsnių programą, kurią daugelis pavadintų naivia, tačiau jis tiki, kad tai vienintelis būdas.

„Viena šalis savarankiškai šito padaryti negali. Narkotikų problema yra sprendžiama tarptautiniu lygiu ir visi sprendimai nuo šiol turi būti priimami tik šitaip. Kolumbija pasirašė tarptautinį susitarimą, kurio nevalia pažeisti, tačiau yra dalykų, kuriuos daryti galima. Herbicidų pasekmės buvo liūdnos tiek žvelgiant iš socialinės, tiek iš ekonominės ir gamtos apsaugos perspektyvų. Ši strategija sukėlė priešingų, nei buvo tikėtasi, padarinių – koką pradėta auginti visoje šalyje, o produkcijos kiekis padvigubėjo. Todėl manau, kad pastangos turėtų būti nukreiptos į visai kitą kokaino gamybos grandinės dalį – produkto kelionę iš šalies. Taip kirstume tiesiogiai kriminalinėms grupuotėms, o ne smulkiems ūkininkams. Valstybės atakos prieš vargingus valstiečius turėjo siaubingų pasekmių – gerokai išaugo parama partizanams. Sutelkę dėmesį į eksporto maršrutus, sutrukdytume didelėms kokaino siuntoms iškeliauti iš šalies, kaip suplanuota, tai paveiktų ir žmones, dirbančius ankstesniuose etapuose: laboratorijos mažiau gamintų, ūkininkai mažiau augintų ir daugelis tarpininkų netektų darbo. Atsiradus pertekliui, kokos lapų vertė kristų ir kiti pasėliai jau galėtų varžytis su koka. Tačiau tai ne išeitis, tai tik pirmas žingsnis.

Antras – reikia, kad kokainas taptų pagrindine taikos derybų tema. Derantis su sukarintomis grupuotėmis XXI a. pirmajame dešimtmetyje apie narkotikus nė nebuvo užsiminta, ir tai buvo pagrindinė klaida. Reikia kalbėtis šiuo klausimu, reikia pasiekti susitarimą: partizanai turi prisiimti atsakomybę už vienus dalykus, o valstybė – už kitus. Pavyzdžiui, FARC, pasitelkusi savo karius ir visuomenės paramą, galėtų įsipareigoti sustabdyti kokos auginimą, valstybė mainais sutiktų gausiai investuoti į kitų pasėlių auginimą, pasirūpinti nauja infrastruktūra, subsidijomis, mikrokreditais ir žemės reforma. Šiandien daug ūkininkų augina koką vien todėl, kad smulkioji žemdirbystė čia patyrė fiasko, kai dėl globalizacijos išnyko ūkininkų rinkos. Jiems reikia suteikti galimybę grįžti. Žinoma, tai milžiniška užduotis, reikalaujanti bendradarbiavimo įvairiais visuomenės lygiais, tačiau tikiu, kad taip galime sumažinti gamybą labiau nei iki šiol.

Trečias žingsnis turi būti žengtas tarptautiniu lygmeniu – reikia panaikinti draudimą. Įteisinus narkotikus vienoje šalyje nesikonsultuojant su kitomis, kyla didelė rizika, kad šalis bus izoliuota ir pasmerkta. Pirmasis žingsnis yra dekriminalizuoti bent nedidelių kiekių vartojimą, tai jau vyksta Lotynų Amerikoje, kai kuriose JAV valstijose ir ES šalyse. Paskui, priklausomai nuo rezultatų, reikia po truputį žengti kitus žingsnius. Eksperimentuoti. Vertinti. Žengti žingsnį atgal. Pabandyti kažką kita. Pagrindinė šiuolaikinės pasaulinės politikos problema yra ta, kad iš naujo taikomi vis tie patys metodai, tikintis kitokių rezultatų. Kiekvienas mokslininkas žino, kad jei aplinkybės yra tokios pačios, būtų kvaila tikėtis naujų rezultatų. Tarptautinis pertvarkymas nereikalauja Jungtinių Tautų konsensuso, tačiau svarbu, kad susitartų kokainą gaminančios, tranzitinės ir vartotojų valstybės. Kolumbija turi sukaupusi daugiausia įvairialypės patirties, jei pavyktų pasiekti susitarimą tarp Kolumbijos, JAV, Brazilijos, Meksikos, Peru ir Europos Sąjungos, tikiu, kad pasaulinės tendencijos keistųsi.“

Alfredo Rangelis kalba taip, lyg būtų garantuotas, kad ateitis jo pusėje, tačiau jis neneigia, kad tokie pokyčiai susiję ir su didele rizika:

– Žinoma, kyla daugybė pavojų, vienas jų – šiek tiek padidėjęs vartojimas. Tačiau jei bus pradėtos informavimo kampanijos ir imtasi priežiūros veiksmų, vargu ar išaugs piktnaudžiaujančiųjų skaičius, padaugės tik atsakingai vartojančių asmenų. Šiandien šeši iš dešimties narkotikų vartotojų turi kreiptis pagalbos dėl piktnaudžiavimo, tikėtina, kad jei būtų imtasi minėtų veiksmų, tik keturiems iš dvylikos vartotojų reikėtų pagalbos. Galima tik spekuliuoti kalbomis, kokios tikėtinos rizikos, tada palyginti jas su milžiniška kaina, kurią mokame šiandien, ir priimti sprendimą. Mano nuomone, kaina, kurią gali tekti mokėti, nė iš tolo neprilygsta tai, kurią jau mokame, bent jau kalbant apie šią šalį. Reikia išlikti pragmatiškiems ir pasverti tiek teigiamus, tiek neigiamus aspektus.

Tačiau draudimo šalininkai mano, kad įteisinus narkotikus jų vartojimas labai išaugtų. Dažniausiai pateikiamas pavyzdys – legalūs narkotikai: nepaisant visų sunkumų, su kuriais susiduriama siekiant kontroliuoti nelegalius narkotikus, akivaizdu, kad jie pareikalavo kur kas mažiau aukų nei legalūs narkotikai, tokie kaip tabakas ir alkoholis. Tačiau Rangeliui toks argumentas įspūdžio nedaro, nes šiuo atveju „aukomis“ laikomi tik tie, kurie nuo narkotikų nukentėjo tiesiogiai, ir pamirštamos visos kitos aukos – daugiausia vargingi žmonės pietuose, kurie kentėjo nuo karų ir kriminalinių struktūrų, atsiradusių dėl draudimų.

Jis įsitikinęs, kad baimė, jog stipriai išaugs narkotikų vartojimas, yra nepagrįsta.

– Niekada negali žinoti. Tačiau yra pavyzdžių, iš kurių galime mokytis. Portugalijoje buvo dekriminalizuotas visų narkotikų vartojimas, tačiau piktnaudžiavimas jais ne išaugo, bet sumažėjo. Legalizavus kanapes Nyderlanduose vartojimas išaugo, tačiau ne tiek, kiek buvo galima tikėtis. Padidėjęs vartojimas paaiškinamas tuo, kad turistai keliauja į šią šalį nusipirkti legalios marihuanos. Pažvelgus į duomenis, kiek žmonių piktnaudžiauja narkotikais, akivaizdu, kad vartojančiųjų ir piktnaudžiaujančiųjų skaičiaus išaugimas neturi nieko bendra. Yra daugybė kitų kintamųjų: tradicijos, kultūra, skurdas, socialinis nepakantumas, organizuoto nusikalstamumo plitimas ir politikų įgyvendinamos sąmoningumo kampanijos. Piktnaudžiavimas narkotikais yra labai sudėtinga socialinė problema, todėl neįmanoma tikėtis vienodų rezultatų skirtingose šalyse. Kiekviena visuomenė savaip reaguoja į dekriminalizavimą, todėl reikia taikyti skirtingas socialines ir edukacines priemones.

Kartais atrodo, kad Rangelis tiki, jog globalus ar iš dalies globalus legalizavimas yra neišvengiamas, tačiau tiesa kitokia.

– Vargu, – sako jis. – Priešingai, man atrodo, kad prireiks nemažai laiko, kol toks požiūris sulauks didesnio palaikymo. Svarbu pripažinti, kad bendrosios tiesos skirtingose aplinkose sukelia skirtingas pasekmes. Nors narkotikai skatina smurtą ir korupciją, tai nereiškia, kad augant prekybai narkotikais būtinai augs ir smurtas. Kartais taip nutinka, o kartais ne. Kolumbijoje smurtas ir korupcija augo kartu su gamyba, tačiau pastaraisiais metais gerokai sumažėjo ir smurto, ir korupcijos, nors narkotikų prekybos apimtys nesumažėjo. Šiandien Kolumbijoje pagaminama daugiau kokaino ir įvykdoma mažiau žmogžudysčių, anksčiau šis santykis buvo atvirkštinis. Nėra tiesioginio ryšio. Mafija pasikeitė. Narkotikų prekeiviai suprato, kad neverta skelbti karo valstybei, nes tokio karo neįmanoma laimėti. Jie išmoko naudoti tik tiek smurto, kiek būtina, vengti pernelyg akivaizdžios prievartos. Tai naujas reiškinys. Ateities reiškinys.

Rangelis įkiša delną tarp dviejų marškinių sagų ir apsižvalgo. Šviesoje žėri chaotiškas Bogotos dangoraižių, kranų ir greitkelių raizginys, o toli pietuose stūksantys kalnai brėžia partizanų valdomos teritorijos sieną. Ramu. Rangelis suvokia, kad daugybė Kolumbijos intelektualų palaiko jo požiūrį, tačiau tuo pat metu jis smarkiai kritikuojamas. Kai kuriose jo knygose teigiama, kad Kolumbija turi tik vieną problemą – narkotikus. Kad legalizavimas ne tik gerokai sumažintų organizuotą nusikalstamumą visame pasaulyje, bet ir suteiktų taiką ir ramybę Kolumbijai. Šiuo atžvilgiu jis nesulaukia didelės akademikų paramos.

– Taikos tikėtis būtų per drąsu, – sako jis, – tačiau smurtas ir kančia niekada nebūtų taip išvešėję, jei ne prekyba narkotikais. Devintojo dešimtmečio pradžioje FARC turėjo devynis šimtus karių, dėl narkotikų industrijos šis skaičius išaugo iki aštuoniolikos tūkstančių. Tikiu, kad jei ne kokainas, FARC kariuomenė nebūtų didesnė kaip keturi tūkstančiai karių. Partizanų problema tesudarytų penktadalį tos baisios rykštės, šiandien kankinančios šalį. Kalbant apie sukarintas grupuotes, viskas yra dar sudėtingiau, nes jos įkurtos naudojant narkotikų pinigus. Karas tarp šių dviejų grupių sukėlė neregėtą smurtą ir privertė bėgti daugybę žmonių. Ir čia kalbu tik apie ginkluotą konfliktą. Dar reikėtų pridėti visus kitus nusikaltimus, kuriuos sukuria narkotikai. Kolumbija be narkotikų industrijos būtų visai kita šalis. Kitokia tauta.

GATVE RIEDA AUTOMOBILIŲ tamsintais stiklais kolona, Juanas Manuelis Galánas, Kolumbijos Kennedy klano sūnus, stebi pro šalį pralekiančius pastatus ir mąsto, ką nužudytasis tėvas pasakytų apie sūnaus požiūrį į narkotikus.

– Negaliu už jį kalbėti, tačiau manau, kad pamatęs, kaip atrodo istorinis balansas, jis palaikytų mintį, kad reikia keisti dėmesio centrą. Šiame mūšyje reikia kovoti ginklu, kuris padarytų mafijai didžiausią žalą – turime rasti priėjimą prie jų pinigų. Svarbiausia yra sutelkti dėmesį. Mes kovosime dar nuožmiau, nepasiduosime.

Juanas Manuelis Galánas Kolumbijos žmonėms prisistatė 1989 m. rugpjūčio 18 d., kai jam buvo septyniolika metų. Pagautas jausmų, praėjus vos kelioms valandoms po tėvo nužudymo, televizijos transliacijos metu jis griebė mikrofoną ir kreipėsi į tėvo įpėdinį – netrukus prezidentu tapsiantį Césarį Gavirią: „Prašau išgelbėti Kolumbiją!“ Nors kolumbiečiams tokios nemalonios staigmenos jau virto įprastu reiškiniu, tauta ir vėl buvo sukrėsta. Dar kartą prie pergalės priartėjęs kairiųjų kandidatas į prezidentus gulėjo kraujo klane, kai jau visai netrukus turėjo kirsti finišo liniją. Daugybė kairiųjų priėjo savas išvadas: vieni prisidėjo prie partizanų, kiti metė politiką, tūkstančiai paliko šalį.

Kolumbija žinojo, kad bet kuris, išdrįsęs imtis politinio sumanymo, – įkūręs politinę partiją, stiprią profesinę sąjungą ir t. t. – anksčiau ar vėliau bus nužudytas. Kūnus skaičiavo tūkstančiais, o viltis, kad laukia geresnė ateitis, jau buvo beveik išblėsusi, tačiau kai spuoguotam paaugliui, kurio tėvas buvo nužudytas vos prieš kelias valandas, pakako nuovokumo pareikalauti susitaikymo, jis sujaudino visą tautą. Vaikis buvo vilties spindulys. Kai kurie patikėjo, kad galbūt ateityje laukia vienokia ar kitokia taika. Po daugybės metų. Į valdžią atėjus naujai kartai. Kai laikai bus kitokie.

Nuo tos dienos Juanas Manuelis Galánas, jo broliai ir motina Kolumbijai buvo tokie pat svarbūs, kaip Kennedy šeima Jungtinėms Valstijoms po Johno F. Kennedy nužudymo 1963-iaisiais. Šiandien šeima simbolizuoja liberalias, šviesias ir progresyvias politines tradicijas. Dirbdamas Kongrese Juanas Manuelis (jis yra senatorius, visi jo broliai – taip pat politikai) tęsia nuožmų tėvo pradėtą karą prieš žiaurų šalies žemvaldžių elitą. Kaskart, kai Galánas užlipa ant pakylos, jo žodžiai turi didžiulę moralinę vertę. Visi Kolumbijos gyventojai žino, kad Escobaras, bendradarbiaudamas su Luiso Carloso Galáno politiniais priešais, nužudė jį dėl įnirtingų pastangų kovoti su kokainu. Būtent todėl tiek daug žmonių nusivylė, kai Juanas Manuelis, didžiausio narkotikų priešininko sūnus, pasiskelbė esąs legalizavimo šalininkas.

– Pakeičiau nuomonę, kai pradėjau tyrinėti šį klausimą, remdamasis įvairių mokslininkų išvadomis. Pirmas dalykas, kurį teko pripažinti, – nėra paprastų atsakymų. Nėra stebuklingos lazdelės, kuria galėtum pamoti. Tačiau svarbu rasti alternatyvą draudimui. Iš keturiasdešimties milijardų JAV dolerių, kasmet išleidžiamų kovai su narkotikais, trisdešimt aštuoni skiriami represinėms priemonėms, kurios taikomos siekiant sumedžioti ir nubausti šio verslo atstovus. Kai pagalvoji apie tai, kaip šie pinigai praverstų prevencijai ir gydymui…

Juanas Manuelis Galánas, kaip ir Noamas Chomsky, yra vienas iš tų, kurie mano, kad karas prieš narkotikus iš tiesų nė nevyksta, kad šis karas vis labiau virsta retoriniu įrankiu, naudojamu visai kitiems tikslams: siekiant kontroliuoti teritorijas, apsaugoti religines vertybes, kovoti su terorizmu ar bandant susilpninti socializmą. Pasak Galáno, jei tai iš tiesų būtų susiję su narkotikais, atsakingieji asmenys atsižvelgtų į begalę įrodymų, atskleidžiančių, kas iš tiesų duoda rezultatų – prevencija, reabilitacija ir skurdo mažinimas.

Kritikai, kaip Galánas ir Chomsky, grindžia savo išvadas daugybe tyrimų, tačiau dažniausiai pasitelkia vieną – „Controlling Cocaine“ („Kontroliuoti kokainą“). 1994 m. jį atliko RAND korporacija, tyrimo metu buvo analizuojami keturi metodai, naudoti siekiant pažaboti narkotikų vartojimą Jungtinėse Valstijose. Nustatyta, kad efektyviausia priemonė, gerokai atitrūkusi nuo kitų trijų, buvo prevencija ir gydymas, antroje vietoje atsidūrė kur kas brangiau atsieinantis teisėsaugos stiprinimas, trečioje – dar labiau kišenes tuštinantis – sienos apsaugos griežtinimas. Daugiausia resursų reikalaujančios ir mažiausiai efektyvios pasirodė esančios kitose šalyse vykdomos operacijos, tokios kaip herbicidų purškimas Kolumbijoje. Tačiau JAV ir toliau skirsto resursus neatsižvelgdama į tyrimų išvadas: daugiausia išteklių tenka paskutinėms minėtoms operacijoms, mažiausiai – pirmosioms.

Net į valdžią atėjus Obamai visa tai tęsiasi. Pasak Chomsky, priežastis gali būti tokia, kad tikrieji karo prieš narkotikus tikslai skiriasi nuo viešai deklaruojamų. Jei taip yra iš tiesų, tampa visai nesvarbu, kad naudojant šiuos metodus nepavyksta pasiekti tariamų tikslų, nes tikrieji siekiai įgyvendinami. Jei Chomsky teisus, kodėl tuomet vyriausybės kitų valstybių, kurių interesai gerokai skiriasi nuo Vašingtono (didžiuma jų – socialistinės), ryžtingiau nepasipriešina karui prieš narkotikus?

Vienas iš atsakymų susijęs su ekonomine galia. 1986 m. JAV kongresas priėmė „desertifikavimo“ rezoliuciją, kuria remdamasis Vašingtonas galėjo bausti valstybes, jeigu jų požiūris į narkotikus nesutapo su Baltųjų rūmų politika. JAV galėjo pakelti žemės ūkio produktų kainas, sustabdydamos oro eismą į valstybę, ar Tarptautiniame valiutos fonde ir Pasaulio banke balsuoti prieš paskolą ir pagalbą nerūpestingai valstybei. Kai 1996 m. Kolumbija buvo desertifikuota, šalyje prasidėjo didelis nuosmukis, ir atsigauti užtruko beveik dešimtmetį. 2009 m. buvo nubausta Bolivija – drastiškai pakelti tarifai JAV rinkai skirtoms Bolivijos prekėms, ir 25 000 žmonių neteko darbo. 2001 m. Jamaikos vyriausybė sudarė komisiją kanapių dekriminalizavimo galimybėms ištirti, ji pateikė išvadas, kad tūkstančių piliečių suėmimas už vartojimą pridarė daugiau žalos nei pati priklausomybė nuo marihuanos, tačiau JAV ambasada Kingstone pareiškė, kad Baltieji rūmai netoleruos tokio įstatymo, ir iškilus desertifikavimo grėsmei tyrimo rekomendacijų buvo atsisakyta. Paradoksalu, bet ši Šiaurės ir Pietų dinamika lėmė, kad JAV vyriausybė turi daugiau įtakos neturtingoms, besivystančioms valstybėms nei savo pačios valstijoms (nemažai jų jau sėkmingai legalizavo kanapes).

Juanas Manuelis Galánas pirštais brūkšteli savo žvilgančius plaukus. Jis vis dar jaunas, sudaro atsipalaidavusio žmogaus įspūdį ir trokšta, kad jo žodžiai sukeltų atgarsį. Nejaučia nė trupučio simpatijos FARC ir jam nė motais, vadinsime juos partizanais ar teroristais, tačiau sutinka su tyrimo rezultatais, teigiančiais, kad karas prieš narkotikus remiasi neokolonijiniais principais, o jo tikslai yra neracionalūs.

– Draudimui visai neseniai suėjo šimtas metų. Mano galva, tai išties daug. Tačiau jei nebus pakeistos Jungtinių Tautų konvencijos, reguliuojančios šį klausimą tarptautiniu lygiu, nepavyks nieko padaryti. Tai tramdomieji marškiniai, kurie neleidžia mums plėtoti alternatyvų. Blogiausia, kas gali nutikti, tai legalizuoti neturint tinkamų prevencijos ir priežiūros mechanizmų, nepasirengus. Toks drastiškas žingsnis reikalauja išplėtotos gydymo paslaugų infrastruktūros, tinkamos valstybės kontrolės ir rimtų prevencijos priemonių. Tarptautiniu lygiu. Norėčiau išvysti Jungtinių Tautų konvenciją dėl prevencijos ir gydymo. Tai būtų esminės permainos.

Pasaulinį legalizavimo judėjimą galima išskirstyti į keletą šakų: pragmatikai, liberalai ir grupė, kurią teisingiausia būtų vadinti normalizavimo teorijos rėmėjais. Pirmieji sudaro didžiausią dalį, šiai grupei priklauso įvairiausių politinių įsitikinimų žmonės, manantys, kad draudimai duoda daugiau žalos nei naudos. Antrajai kategorijai paprastai priskiriami klasikiniai liberalai ir liberalūs kairieji, teigiantys, kad individas turi teisę pats pasirinkti, kaip elgtis su savo kūnu. Trečiąją grupę, kurią galima pavadinti pirmųjų dviejų deriniu, dabar daugiausia palaiko jaunosios kartos atstovai, užaugę įvairiausių narkotikų apsuptyje ir jau turintys savo atstovų šioje diskusijoje. 2009 m. pasirodžius Tomo Feilingo knygai „The Candy Machine: how cocaine took over the world“ ši legalizavimo judėjimo atšaka įgijo naują atstovą.

Vienas svarbiausių teiginių – kad, kaip ir daugelis kitų narkotikų, kokainas yra neatsiejama hedonistinės postmoderniųjų visuomenių realybės dalis: šiuo metu vyksta toks pat kokaino normalizavimo procesas, kokį seniau perėjo abortai, homoseksualumas ir ateizmas, o netrukus bus po truputį atsisakoma šį reiškinį dramatizuojančių įstatymų. Skandinavija yra lyg pasenusi žuvis šių diskusijų jūroje, jai būdingos pasaulietinės tradicijos, bet regionas turi labai griežtus narkotikų įstatymus. Tačiau kitur pasaulyje, nagrinėjant narkotikų klausimus, tarp absoliutizmo idėjų ir religijos yra stiprus ryšys. Kritikai tiki, kad pasaulietiškumo ugdymas, demokratijos sklaida, rinkos ekonomikos įsigalėjimas, geresnis išsilavinimas, nevaržoma informacijos sklaida padės susilpninti šiuos teisinio reguliavimo ypatumus; daugelyje šalių panašiai nutiko su įstatymais, draudžiančiais abortą – jie paseno ir tapo nebeaktualūs dėl visame pasaulyje vykstančios mokslo, etikos, žmogaus teisių evoliucijos ir paslaugų prieinamumo.

Kitas svarbus normalizavimo teiginys yra tas, kad su daugeliu narkotikų, ypač kokainu ir marihuana, siejamas pavojus yra gerokai perdėtas, XX amžiuje šios grėsmės buvo per dažnai analizuojamos kuriant apokaliptinius scenarijus, neatsižvelgiant į tikrąjį socialinį ir ekonominį kontekstą. Tiesa, kad kokainas, kitaip nei marihuana, gali sukelti greitą priklausomybę, tačiau Tomas Feilingas atkreipia dėmesį į daugybės tyrimų ataskaitas, kuriose pateikiama viena išvada – absoliuti dauguma vartojančiųjų narkotikus tai daro trumpai ir netampa priklausomi. Labiausiai įprastas kanapėms ir alkoholiui būdingas scenarijus: žmonės vartoja tam tikrą laiką (dažniausiai nuo trejų iki šešerių metų), kol yra sąlygiškai jauni, o subrendę, įgiję daugiau gyvenimo patirties ir pradėję propaguoti brandesnį gyvenimo būdą, jie savarankiškai meta arba sumažina vartojimą. Tačiau tai, kad dauguma yra atsakingi vartotojai, nereiškia, kad socialinės klasės įtaka, skurdas ir psichologiniai veiksniai nelemia su narkotikais susijusių elgesio problemų – priešingai. Taip pat, kaip ir kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, išvardyti veiksniai yra net svarbesni už pačius narkotikus. Feilingas tiki, kad šie argumentai netrukus bus pripažįstami kur kas plačiau; vaikai, kurių dauguma ateityje tiesiogiai susidurs su narkotikais, dar mokykloje iš savo mokytojų turėtų išgirsti apie alkoholį ir narkotikus.

„Nuo pat industrinės revoliucijos laikų buvo gausu isteriškų teiginių apie narkotikus, tačiau dabar jau įmanomas kur kas blaivesnis įvertinimas. Didžiuma žmonių nemėgsta narkotikų. Daugelis pabandžiusių kokaino nepradeda jo vartoti gausiai. Jie neįninka net į kanapes.“

Kitas dažnas normalizavimo šalininkų argumentas yra susijęs su piktnaudžiavimo ir abstinencijos santykiu. Įvairūs tyrimai atskleidė, kad jaunuoliai, gausiai vartojantys narkotikus, dažnai nepasitiki savimi, pradeda jausti stresą, jiems sunku užmegzti nuoširdžius ryšius su kitais žmonėmis. Kur kas rečiau skelbiami panašių tyrimų rezultatai, atskleidžiantys, kad jaunuoliai, visai nevartojantys narkotikų, dažnai taip pat būna emociškai užslopinti ar socialiai nekompetentingi. Feilingas teigia, kad tai, kas tinka jaunimui, galima pritaikyti ir suaugusiesiems: su protingu narkotikų vartojimu siejamas malonumas ir pasitenkinimas, o nusivylimas ir nerimas yra susijęs tiek su piktnaudžiavimu narkotikais, tiek su abstinencija.

Pasak kito panašaus teiginio, augančio vartojimo baimė paprastai grindžiama religine ir nacionalistine apokaliptine paranoja – valdžia bijo vis lankstesnio žmonių požiūrio ir begalinio šiuolaikinių individų reliatyvumo. 2000 m. pasirodė Mike Jay „Emperors of Dreams: drugs in the nineteenth century“ („Sapnų imperatoriai: narkotikai XIX amžiuje“), vienas pagrindinių knygos teiginių toks, kad pastaruosius du amžius religija labiau nei protas buvo kelrodis įstatymų leidėjams, siekiantiems kontroliuoti žmonijos siekį svaigintis. Alkoholio ir kitų narkotikų draudimai retai buvo pagrįsti racionaliais svarstymais, kur kas dažniau jie buvo susiję su moralizuojančiais kryžiaus žygiais arba užsieniečių kultūrinės ir ideologinės invazijos baime.

Mike Jay sukurtą vartojimo palyginimą su kelione – „tripinimu“, pabėgimu nuo kasdienybės, ribų peržengimu – evoliucinio normalizavimo gynėjai pasitelkia ir kaip analogiją, ir kaip naudingą užuominą apie ateitį:

„Narkotikų politika gali būti nepajudinama, tačiau narkotikų kultūra tapo jėga, kuriai sunku atsispirti, kuri kasdien demonstruoja esanti ilgalaikė Vakarų aistra. Kaip pirmosios XIX a. kelionės galiausiai virto populiariais turistų maršrutais, taip vidinius pasaulius, pirmą kartą kolonizuotus XIX a., dabar lanko daugiau žmonių nei kada nors seniau.“

Paradoksalu, tačiau įstatymų leidėjams, regis, labiau rūpi apsaugoti gyventojus nuo nuotykingų kelionių „į save“ nei nuo egzotiškų kraštų, kuriuose gali tykoti kur kas daugiau pavojų. Feilingo pašnekovai teigia: „Kas turi teisę pasakyti, kad galima įkopti į Everestą, bet uždrausti pasimėgauti „čarlio“ eilute? Taip tik praplečiame žmogaus patirčių ribas, kas turi teisę tai uždrausti?“

Juanas Manuelis Galánas atmeta telefono skambutį. Asmens sargybiniai suka ratus aplink restoraną, kuriame jis pietauja, eismo srautas užkemša Bogotos gatves. Galánas pasakoja, kad nors ilgą laiką šios problemos buvo būdingos tik turtingosioms pasaulio valstybėms, dabar viskas pasikeitė. Globalizacija ne tik perkėlė lūšnynus į Europą, bet ir pramoginio narkotikų vartojimo kultūrą į besivystantį pasaulį. Pažvelgus į naująją Lotynų Amerikos kasdienybę akivaizdu, kad pasiskirstymas tarp gaminančių ir vartojančių šalių – praeitis. Kolumbijoje jau vartojama, o JAV gaminama. Šiaurės Amerika yra didžiausia kanapių augintoja pasaulyje, o Pietų Amerika – viena naujų ir augančių kokaino rinkų. Brazilija, kuri šiuo metu išgyvena ryškų pakilimą, yra antra pasaulyje pagal kokaino suvartojimą po Jungtinių Valstijų, o Kolumbija dėl rafinuoto polinkio į kriminalinę veiklą virto lyderiaujančia pasaulyje heroino gamintoja, ji taip pat kasmet pagamina vis daugiau sintetinių narkotikų.

Kitaip tariant, narkotikų rinkose įsivyravo chaosas. Peizažas keičiasi. Tačiau kokainas išlieka svarbiausia karo ir korupcijos varomoji jėga. Juano Manuelio Galáno žodžiais, Kolumbija, kaip pagrindinis pasaulio miltelių šaltinis, su tokia patirtimi turi „moralinę teisę pasiūlyti pasauliui legalizuoti narkotikus. Kraujo upės, kurias teko ištverti, suteikia mums išskirtinę poziciją šioje diskusijoje. Jokia kita šalis nėra patyrusi nieko panašaus. Atsižvelgdamas į nužudytų ministrų, prokurorų, teisėjų, žurnalistų, politikų, policininkų ir paprastų žmonių skaičių, manau, kad Kolumbija turėtų atsistoti prieš tarptautinę bendruomenę ir pasakyti, kad taip, kaip yra dabar, negerai. Tai negali tęstis. Reikia kažką keisti.“

Šiuolaikiniai legalizavimo gynėjai pamiršta vieną svarbų aspektą. Trijų buvusių prezidentų ataskaita yra puikiai vertinama Amerikos žiniasklaidoje, ji įtikino politikus, intelektualus ir pareigūnus atskleisti savo kritišką požiūrį į karą prieš narkotikus. Ir vis dėlto logika, kuria jie vadovaujasi, turi vieną akivaizdų trūkumą: nebuvo atsižvelgta į hipotetinę istoriją. Supratimas, kad karas prieš narkotikus nepavyko, grindžiamas prielaida, kad alternatyvi politika būtų davusi geresnių rezultatų. Ar tikrai?

2010 M. VASARIO 8 D., PIRMADIENĮ, Jairo Villegasas atsisveikino su laisve. Jis neturėjo nė trisdešimties, buvo jaunas pilotas ir priešaky jam buvo visas gyvenimas, ir štai paaiškėjo, kad kažkas organizacijoje vis dėlto nebuvo vertas pasitikėjimo. Iš saugaus tinklo, žadančio nenutrūkstamą ir amžiną pinigų srautą, buvo nutekinta informacija. Viskas baigėsi vos po šešerių metų.

Pirmojo dešimtmečio pradžioje viename vakarėlyje Jairo sutiko Danielį Barrerą (El Loco), vieną iš Kolumbijos kokaino baronų, ir šis prasitarė ieškantis žmonių, galinčių skraidinti prekę iš šalies rytų į Centrinę Ameriką. Jairo neturėjo piloto licencijos, tačiau svajojo ją gauti, todėl kai Loco Barrera pasiūlė sumokėti už jo mokslus su sąlyga, kad vėliau Jairo atsidėkos už šią paslaugą gabendamas „miltus“ į šiaurę, vaikinas negalėjo atsisakyti. Jis ėmė studijuoti universitete ir po kelerių metų išlaikė baigiamąjį egzaminą. Vos baigęs mokslus įsidarbino vietinėje oro linijų bendrovėje Viljavisensijuje, Metos regiono sostinėje, Kolumbijos Teksase. Tačiau tai buvo tik laikina stotelė, praktika prieš imantis tikrojo darbo. 2004 m. kovą Barrera informavo Jairo, kad FARC suteikė leidimą naudoti lėktuvų pakilimo taką Puerto Alviroje, mažame miestelyje provincijos pietuose.

Jairo Villegaso pirmoji užduotis pasaulinėje narkotikų industrijoje buvo nuskraidinti pusę tonos kokaino iš vieno provincijos miesto Metoje į nedidelį kaimą prie sienos su Venesuela. Jis, žinoma, skraidino kokainą, tačiau kiekis buvo labai mažas, nes vienas šios misijos tikslų buvo įsitikinti, ar Jairo galima pasitikėti. Sėkmingai įvykdžius šią užduotį, visos jo sueños blancos, „baltosios svajonės“, pradėtų pildytis. Sueños blancos – tai pilotų vartojamas žargonas, kuris reiškia narkotikų keliones: „baltosios“ – tai krovinys, o „svajonės“ – tai suma, kurią gauni, jei viskas gerai klojasi – 500 000 JAV dolerių.

Per pirmąją tokią tarptautinę kelionę jam buvo patikėta pilotuoti seną „Cessna“ lėktuvą, kuriuo turėjo pakilti nuo Venesuelos sienos. Jairo ir kitas jaunas vyras, kurio jis iki tol niekada nebuvo matęs, pakilo į dangų su pilnu baku degalų, dviem papildomomis kuro statinėmis ir nežinomu kiekiu kokaino, kurį turėjo gabenti Nikaragvos kryptimi. Užduoties instrukcijas jie gavo jau būdami pilotų kabinoje, vyrai neturėjo nei leistis su kokainu, nei parskraidinti lėktuvo. Tai buvo labai neįprasta, tačiau šį kartą užduotis skambėjo būtent taip. Jie turėjo išmesti krovinį į jūrą tam tikroje vietoje netoli Puerto Kabesaso miesto, esančio Nikaragvos Moskitų Krante. Jiems buvo nurodyta tęsti kelionę link Hondūro, o ten turėjo nusileisti apleistame greitkelyje – izoliuotame kelyje, vedančiame į siaurą pusiasalį. Ten vyrai turėjo palikti lėktuvą ir autobusu keliauti iki Panamos, tuomet nusipirkti lėktuvo bilietus ir grįžti į Kolumbiją. Jie elgėsi tiksliai taip, kaip buvo nurodyta, viskas pavyko pagal planą. Jairo buvo labai patenkintas.

Tai truko penkerius metus, iki lemtingojo 2010-ųjų pirmadienio, kai buvo išaiškinta organizacija (Pilotų kartelis), su kuria dirbo Jairo, jį suėmė kartu su dar septyniais vyrais. Grupei priklausė dvidešimt penki lėktuvai, per savaitę iš laboratorijų septyniose skirtingose Kolumbijos provincijose jie skraidindavo šešias tonas „miltų“. Taip pat naudodamiesi sudėtingais maršrutais Panamoje, Kosta Rikoje, Nikaragvoje, Gvatemaloje, Hondūre, Dominikos Respublikoje ir Venesueloje jie palaikė ryšius tarp kokaino gimtinės ir Meksikos kartelių. Sėkmingai įgyvendinti šį reidą padėjo rasti keturių pilotų kūnai, kurie patraukė policijos dėmesį: prieš tris mėnesius Medeljine rado nužudytą oro linijų kapitoną, kitą pilotą aptiko lėktuve, neseniai nukritusiame prie Dominikos Respublikos; dar du nukrito prieš dvejus metus, kai lėktuve, gabenusiame 1,5 tonos kokaino, baigėsi degalai nespėjus pasiekti Gvatemalos. Kiekvienas incidentas – lyg dėlionės dalys, kurias Kolumbijos ir Meksikos kovos su narkotikais skyriai bei Amerikos DEA agentai bandė surinkti. Galiausiai jiems pavyko įgyvendinti operaciją, kurią vėliau policijos atstovai pavadino „didžiausiu istorijoje susidorojimu su Kolumbijos ir Meksikos kartelių sąjunga“. Óscaras Naranjo, Kolumbijos nacionalinės policijos vadovas, žengė dar toliau ir pareiškė, kad operacija išplėšė „kokaino industrijai širdį“ ir dabar „organizuotas nusikalstamumas, susijęs su narkotikų verslu, jau prie išnykimo ribos“.

Panašūs pareiškimai iš policijos ir DEA atstovų lūpų skambėjo nuo tada, kai buvo nužudytas Pablo Escobaras, augant gamybai garsesni darėsi ir pranešimai apie artėjančią mafijos mirtį – aiškėjant, kad pergalė vis labiau tolsta, tokių teiginių pasitaikydavo vis dažniau. Tačiau 2010-ųjų pavasarį išaušo diena, kai teiginys „pralaimėtas karas prieš narkotikus“ – naujoji Lotynų Amerikos ir pasaulio liberalų bei kairiųjų mantra – buvo paneigtas. Pasak policijos, per pastaruosius septynerius metus vien Kolumbijoje buvo suimta per tūkstantį su narkotikais susijusių nusikaltėlių, iš jų 350 – „aukšto lygio“. Šie duomenys gali būti interpretuojami kaip grėsmingas rodiklis, atskleidžiantis, kiek daug yra „aukšto lygio“ nusikaltėlių, dalyvaujančių kokaino versle, kita vertus, jie parodo, kad policija, nors ir kritikuojama, buvo teisi teigdama, kad vis tiek juos pričiups.

Vienas žmogus, jau tapęs tikra legenda, šiomis dienomis itin džiaugiasi, nes jis ne tik tvirtai tiki, kad pavyks visiškai išnaikinti narkotikų mafiją, bet yra tiesiogiai susijęs su informacijos tinklu, kuris pastaraisiais metais padėjo suimti ar nukauti daugybę narkotikų ryklių. Tai regiono DEA vadovas. Pasirodo, jis tiki ir daugybe kitų dalykų.

JAV AMBASADA BOGOTOJE yra betono blokų kratinys su stogais, nusėtais palydovinių lėkščių, kurios primena peliuko Mikio ausis. Viską juosia užtvaros, pagamintos iš cemento, metalinių strypų ir neperšaunamo stiklo, sluoksnius vieną nuo kito skiria 50 metrų. Taip patikimiau – jei pavyks prasibrauti pro vieną, kelią užkirs kita. Kartais pro akylai saugomų užtvarų vartus įvažiuoja ir išvažiuoja juodi automobiliai. Čia dirbantys žmonės išdidžiai sako, kad tai antra pagal dydį JAV ambasada pasaulyje; didžiausia Jungtinių Valstybių pasiuntinybė, įkurta Bagdade.

Šios saugios konstrukcijos viduje įsikūręs Jay Bergmanas, sportiškos išvaizdos vyriškis, jis kalba be užuolankų.

– Tie vyrukai – vaikštantys negyvėliai, – jis šiek tiek mikčioja, tačiau sunku pasakyti, ar tai įgimtas kalbos defektas, ar taip tik bando pabrėžti savo žodžius. – Duodu jiems metus.

Sakydamas „tie vyrukai“ Bergmanas turi omenyje Pablo Escobaro įpėdinius. Jis išpyškina Loco Barreros ir puokštę kitų vardų, kai kurie iš jų – garsiausi su narkotikais susiję nusikaltėliai Kolumbijoje, jis tvirtai pakartoja, kad netrukus jie visi bus negyvi. Bergmanas, regis, šventai tiki savo žodžiais.

– Pažvelkite, kaip viskas klostėsi po Escobaro mirties – kiekviena nauja kontrabandos kartelių karta buvo silpnesnė nei prieš ją buvusioji. Taip yra dėl kruopštesnio pasirengimo, didesnių resursų, geresnės strategijos, šią pažangą Kolumbijos vyriausybei pavyko pasiekti dėl karinės Jungtinių Valstijų paramos. Kiekviena nauja karta buvo vis mažiau pajėgi prasiskverbti į vyriausybę, veikti politinius procesus ir kontroliuoti teritorijas. Tačiau, kalbant apie sėkmę, viskas yra reliatyvu. Nesakau, kad šių grupių siunčiamas narkotikų kiekis yra mažesnis nei anksčiau, tačiau jų galios kenkti visuomenei yra gerokai nusilpusios.

Bergmanas taip pat pabrėžia, kad pavyko gerokai sutrumpinti šių grupuočių gyvavimo laiką, apytiksliai nuo penkiolikos metų iki penkiolikos mėnesių.

– Kolumbijos narkotikų kontrabandininkų pirmajame dešimtuke nėra tokių, kurie turėtų geresnį pasirinkimą, nei pasiduoti, būti suimtiems ar žūti per susirėmimą. Tokie žmonės kaip Cuchillo, Loco Barrera, Comba, kaip jau sakiau, yra vaikščiojantys negyvėliai.

Jay Bergmanas persekioja narkotikų baronus JAV vardu jau daugiau kaip trisdešimt metų, ir pergalę prieš narkotikus jis jau skelbė daugybę kartų, todėl Kolumbijos žiniasklaida tik juokiasi iš tokių pareiškimų. Tiesa, šį kartą atrodo, kad tai gali būti tikras lūžis, ne tik politinė retorika. Naujausioje ataskaitoje JT paskelbė, kad kokos auginimas per pastaruosius metus sumažėjo 28 procentais ir Kolumbijoje pagaminta tik 390 tonų kokaino (ankstesniais metais – 545 tonos). Suėmus Pilotų kartelį, suduotas dar vienas smūgis Kolumbijos ir Meksikos mafijai ir jos atšakoms visame pasaulyje, o 2010 m. liepą Italijos policija įvykdė istorinį reidą, per kurį buvo suimta 320 žmonių, priklausiusių Kalabrijos mafijos organizacijai ’Ndrangheta, ilgą laiką kontroliavusiai didelę dalį Europos kokaino rinkos. Taigi kai tarptautinė inteligentija sutarė, kad karą prieš narkotikus galima vadinti „visiška nesėkme“, kaip teigia Mario Vargas Llosa, Jungtinės Tautos ir Baltieji rūmai pateikė statistiką, rodančią, kad strategija sužlugdyti gamybą pagaliau tapo veiksminga.

Pasak Jay Bergmano, per pastaruosius dvejus metus kokaino kaina kilo, o kokybė krito ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Europoje. Taip nutiko, nes paklausa visame pasaulyje padidėjo: šiandien paklausa Europoje auga, o naujosiose Azijos, Australijos ir Lotynų Amerikos rinkose stebimas tikras sprogimas. Bergmanas teigia, kad tokios tendencijos rodo, jog pasiūla yra per maža, tai reiškia, kad DEA ir Kolumbijos vyriausybei pavyko sulėtinti gamybą.

– Agresyvi politika, kai pasėliai purškiami herbicidais ir naikinami mechaniškai, buvo tokia efektyvi, kad narkotikų kontrabandininkams nebepavyksta patenkinti pasaulinės paklausos. Tai yra didžiulis laimėjimas, nes jei situaciją valdytų vien Kolumbijos gamintojai, jie tikrai patenkintų šią paklausą. Tačiau tai ne Kolumbijos, o visos Pietų Amerikos problema.

Jay Bergmanas nutęsia žodžius ne be priežasties. Jo biuras įsikūręs Kolumbijoje – šalyje, kuri yra paskutinė Jungtinių Valstijų sąjungininkė vis labiau revoliucijos dvasia alsuojančioje Lotynų Amerikoje. Tik šioje šalyje statistika byloja apie sėkmę. Kai tik gamyba ir auginimas sumažėjo Kolumbijoje – išaugo Peru ir Bolivijoje, o pastaraisiais metais, smunkant vartojimui JAV, Europoje, ypač Anglijoje, Ispanijoje ir Italijoje paklausa gerokai išaugo. Todėl Kolumbijos vyriausybės ir kariuomenės pergalės šūkiai praslysta pro ausis, kai į problemą pažvelgiama iš globalios perspektyvos.

Ateityje DEA ir Kolumbijai teks susidurti su problema, kuri kils dėl kiek kitokio nei JAV Andų šalių požiūrio į kokaino dėlionę. Bolivijoje ir Venesueloje neabejojama, kad milteliai sukelia priklausomybę ir kančią, tačiau, skaičiuojant nuo priklausomybės kenčiančius žmones, šių šalių lyderiams visa tai nė iš tolo neatrodo taip dramatiška kaip JAV ar Jungtinėms Tautoms. Akivaizdi tik ideologinė takoskyra tarp šių šalių ir Jungtinių Valstijų, tačiau esant tokiai milžiniškai paklausai Vakaruose sunku įvertinti problemą pasaulio mastu.

DEA turi ir dar didesnių problemų nei šios. Pasak naujų revuliucingų analizių, institucija, kuriai atstovauja Jay Bergmanas, nėra agentūra, siekianti kovoti su narkotikais, – anot jų, tai organizacija, kurios pagrindinis tikslas rūpintis Vašingtono interesais Lotynų Amerikoje. Kokainas – tik pretekstas. Istorija jau ne kartą parodė, kad Jungtinės Valstijos palaiko arba kovoja su narkotikais tik atsižvelgdamos į savo strateginius poreikius: Irano–Kontros skandalas, bendradarbiavimas su Manueliu Noriega, taip pat sąjunga su narkotikų mafija, kai buvo persekiojamas Escobaras. 2008 m. DEA buvo priversta pasitraukti iš Bolivijos, kai Moraleso vyriausybė pareiškė turinti įrodymų, kad Bergmano kolegos dalyvavo dešiniųjų sąmoksle siekiant nuversti socialistų vyriausybę, o Venesueloje situacija dar labiau įtempta nuo to laiko, kai George’as W. Bushas paskelbė, kad karas prieš narkotikus – tai karas prieš terorizmą.

Jay Bergmanas atsidūsta. Jis neslepia, kad DEA išgyveno daugybę simbolinių korupcijos skandalų, tačiau tiki, kad atėjo kiti laikai. Bergmanas sako galintis užtikrinti, kad šiandien organizacija yra „švari“, o Kolumbija, garsėjanti žmogaus teisių pažeidimais, vis labiau pajėgi kovoti su korupcija ir smurtu dėl daug metų besitęsiančios Amerikos pagalbos.

– Šalis išgyvena katarsį, – sako jis.

Tačiau pripažįsta, kad vienu metu čia vyksta tiek daug skandalų, kad sunku visus suskaičiuoti: „parapolitinis“ skandalas, falsos positivos, kriminaliniai slaptųjų tarnybų veiksmai ir taip toliau. Tačiau Bergmanas pabrėžia, kad jie jau nebeslepiami po devyniais užraktais, į šias problemas pagaliau žiūrima rimtai ir jos yra sprendžiamos.

– Šiandien matome, kaip Kolumbija kapstosi iš pragaro, kuriame buvo aštuntajame, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, kai dėl narkotikų kontrabandos šalis buvo terorizuojama visais įmanomais būdais. Tai, ką matome, yra korupcijos laikotarpis, tačiau tai sveikas laikotarpis. Daugelis žmonių laiko šiuos skandalus blogu dalyku, tačiau, mano nuomone, tai katarsis. Tai natūralus procesas, evoliucija, kai valstybė bando užbaigti labai tamsų periodą.

Jay Bergmanas mano, kad tai, ką Lotynų Amerikos politikai laiko blogiausiu galimu antrojo XXI a. dešimtmečio scenarijumi – kokaino paklausa ir atsakomasis karas iš lėto įtvirtina amžiną karą regione – yra ne Kolumbijos, o revoliucionierių kaltė. Pasak jo, išrauti problemą su šaknimis užtrunka, ir šis procesas vis dar tęsiasi, todėl tai, kad Kolumbijos kaimyninių valstybių vyriausybės bando pateisinti save suversdamos visą kaltę paklausai, kai Nixono ir Reagano inicijuota strategija pagaliau pradeda Anduose duoti rezultatų, yra istorinė tragedija.

– Senieji laikai grįžta, – sako Bergmanas.

Jis turi omenyje nuolat augančią gamybą, kuri po truputį perkeliama į socialistinę Boliviją. Pasak DEA, ši šalis yra iš naujo mafijos atrasta laisvoji zona. Senieji laikai – tai devintasis dešimtmetis, kai prasidėjo pasaulinis bumas. Tuo laiku beveik visi kokos laukai plytėjo Bolivijoje ir Peru, o kokos pasta buvo skraidinama į pietų Kolumbiją perdirbti, galiausiai milteliai būdavo išplatinami po visą pasaulį per kriminalinius Medeljino ir Kalio kartelių tinklus. Tačiau kai Bolivijoje ir Peru suaktyvėjo karas prieš narkotikus (šį procesą ūkininkai laikė imperialistiniu, ir būtent dėl jo revoliucionierius kokos augintojas Evo Moralesas atėjo į valdžią), dauguma laukų buvo perkelta į Kolumbiją, dešimtajame dešimtmetyje virtusią auginimo ir gamybos centru. Pasak Bergmano, gamyba ir vėl emigruoja į pietus, nes situacija Bolivijoje tapo palankesnė nei Kolumbijoje. Tačiau yra vienas esminis skirtumas.

– Laboratorijoms Bolivijoje vadovauja kolumbiečiai, ne Bolivijos piliečiai. Kolumbiečiai dirba laboratorijose, kontroliuoja kokybę, stebi, kad neįsiveltų klaidų, ir visa kita.

Pasak DEA, Kolumbijos kontrabandininkai didelę dalį kriminalinės infrastruktūros perkelia į Boliviją, todėl žmonės, siekdami tęsti nelegalią veiklą, taip pat masiškai keliasi iš Kolumbijos į Boliviją. Tačiau senieji laikai jau nebegrįš – eksportuoti skirti produktai į Kolumbiją jau nebus gabenami. Daug kolumbiečių, migruojančių į Boliviją, gamins kokainą ir eksportuos aukštos kokybės produktus tiesiai iš ten. Bergmanas sako, kad nebėra prasmės čia gabenti pastą.

– Turiu omenyje policiją, kariuomenę, jūrų laivyną, oro pajėgas ir visa kita, kam tai reikalinga? Kur kas geriau gaminti prekę ten ir tada siųsti tiesiai į tarptautines rinkas.

Kita šalis, kelianti DEA susirūpinimą – Venesuela. Valdant Hugo Chávezui, pagrindinė naftos gamintoja Lotynų Amerikoje taip pat virto svarbia žaidėja kokaino dramoje. Pasak CŽV, daugiau kaip trečdalis viso kokaino iš Kolumbijos į pasaulio rinkas patenka per Venesuelą – šiuos duomenis Chávezas atmetė kaip klastą, kurios imtasi siekiant palengvinti ateityje planuojamą invaziją į šalį. Jis rėmėsi „plačiai žinomu Irako atveju“ ir neegzistuojančiais masinio naikinimo ginklais.

Trečiasis pokytis, pasak DEA, vaidinsiantis svarbų vaidmenį ateities kokaino rinkoje, yra naujų rinkų kontrolė. Europos, Azijos, Australijos ir Lotynų Amerikos rinkos išgyveno staigaus augimo periodus, o JAV pikas, atrodo, jau baigėsi – metamfetaminai pradeda užimti kokaino vietą. Auštant naujajam tūkstantmečiui, Meksikos karteliai, sugriuvus Medeljino ir Kalio karteliams, perėmė JAV rinkos kontrolę. Antrojo dešimtmečio pradžioje didžiausią rūpestį kelia spėlionės, kaip elgsis šie kriminaliniai Meksikos monstrai, kai kitos rinkos augs greičiau nei Jungtinių Valstijų.

– Meksikiečiai jau pradeda dominuoti ne tik Amerikos, bet ir pasaulio rinkoje, – sako Bergmanas.

Jei jiems pavyks užvaldyti visas prekybos rinkas, Meksikos karteliai paims valdžią į savo rankas ir galiausiai ims valdyti ir gamybą. Medeljino ir Kalio kartelių laikais DEA sakydavo, kad šios organizacijos valdė viską „nuo fermos iki rankos“, šis posakis vartojamas kalbant apie heroiną, tačiau toks pat principas gali būti taikomas ir kokainui. Linijinės struktūros organizacija valdė platinimą, logistiką ir gamybą Jungtinėse Valstijose ir Europoje. Bergmanas lygina tai su „Detroito modeliu“: tie, kuriems priklauso gamyba – „General Motors“ ir „Ford“ – valdo viską. Todėl išteklių šalis Kolumbija visuomet buvo tokia svarbi. Tačiau naujajame pasaulyje yra kitaip: viską valdo platintojai.

– Kaip „Walmart“, – palygina Bergmanas. – Dabar „Walmart“ diktuoja sąlygas „Colgate“: tokią kainą mokėsime už vienetą, norime to, norime tiek ir tiek esame pasiruošę mokėti. Tokios padėties šiuo metu siekia meksikiečiai.

Tačiau niekas nesitiki rimto karo tarp Kolumbijos ir Meksikos mafijų. Kalbant apie su narkotikais susijusį nusikalstamumą, Kolumbija visu dvidešimtmečiu lenkia Meksiką, o kartelių karas prieš valstybę drasko Meksikos demokratiją į gabalus. Tokių karų neįmanoma laimėti. Kolumbijoje po Escobaro mirties gamyba tapo efektyvesnė dėl mafijos decentralizacijos (mažųjų kartelių atsiradimo) ir proceso lankstumo (mobilių mažesnių laboratorijų), tačiau didžiausią įtaką padarė nauja mafijos strategija dirbti su valstybe, o ne prieš ją. Toks modelis naudojamas iki šiol. Mafija subūrė savo politines partijas, ji turi savo merus, gubernatorius, senatorius, sekretores ir prokurorus, ji integravo nelegalias operacijas į švarias pramonės šakas ir taip sukūrė įvairių didelių korporacijų, kurias nuo pat pradžių rėmė valstybė.

Iki šiol siuntos į Europą, greičiausiai augančią rinką, buvo valdomos Kolumbijos narkotikų gamybos imperatorių, bet po istorinio susidorojimo su ’Ndrangheta Kolumbijos ir Europos ryšių ateitis pasidarė neaiški. Bergmanas dėsto:

– Kolumbiečiai apleido Amerikos rinką dėl keleto priežasčių: siekdami išvengti ekstradicijos, kaltinimų ir viso kito, be to, jie jau buvo užvaldę Europos rinką. Tuo metu, kai mes telkėme dėmesį visai kitur, mafija jau žinojo, kad jų pinigų mašina bus Europos rinka. Meksikiečiai niekada nevertė Kolumbijos palikti JAV rinkos – ši jos atsisakė savanoriškai.

Išėjus iš Bergmano biuro saulės spinduliai lūžta ant stiklinių pastatų fasadų dešimties milijonų metropolyje, mieste, kuris nuo devintojo dešimtmečio buvo žinomas kaip „pasaulinė kokaino sostinė“ ir laikui bėgant išgyveno ne vieną elegantišką mutaciją. Medeljinas ir Bogota atėjus naujajam tūkstantmečiui patyrė daugybę įspūdingų plastinių operacijų, turbūt neatsirastų pasaulyje žiniasklaidos kanalo, kuris nebūtų paruošęs istorijos apie šių miestų metamorfozes. Carlas Bildtas, Švedijos užsienio reikalų ministras, buvo tik vienas iš daugelio Europos lyderių, 2006 m. liaupsinusių prezidentą Uribe ir pasakojusių, kaip jis „tvirta ranka“ išnaikino skurdą ir korupciją:

„Pamenu laikus, kai Bogotoje klestėjo smurtas ir čia buvo taip pavojinga, kad keliautojai, norėdami persėsti į kitą lėktuvą, negalėjo įeiti į oro uosto terminalą. Dabar viskas kitaip. Šiandien Bogota yra vienas saugiausių ir švariausių Lotynų Amerikos miestų… Viskas pasikeitė dėl kovos su narkotikų prekyba, anksčiau kėlusia pavojų visai šaliai. Kontroversiška programa, pagal kurią buvo purškiami kokos laukai, pagaliau pasiteisino.“

Tais pačiais 2006-aisiais Kolumbija pagamino 545 tonas kokaino, tai yra šešis kartus daugiau nei Escobaro laikais, ir per tą patį laikotarpį (1993–2006 m.) šalies dalis pasaulio kokaino gamybos rinkoje išaugo nuo 12 iki 62 procentų. Kaip įmanoma, kad Bogota ir Kolumbija taip žavimasi, kai ji yra stambiausia gamintoja pasaulyje, tačiau šalis buvo niekinama ir ja buvo baisimasi, kai gamino kur kas mažiau? Kaip Carlas Bildtas gali tvirtinti, kad narkotikų kontrabandos augimas šešiais šimtais procentų įrodo kovą prieš narkotikus esant sėkmingą?

Atsakymas yra toks: jau labai seniai DEA, JAV, Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Kolumbijos ir Meksikos policijos pajėgos bei kitos institucijos liovėsi kovojusios prieš narkotikus ir nusikalstamumą ir nusprendė kovoti su narkotikų nusikalstamumo estetika. Dabar narkotikai jau nėra svarbiausi, svarbiausia – pasirodyti: kas tai daro, kaip daro ir kokias priemones naudoja. Pasak Jay Bergmano, dabartinė holistinė DEA ir karo prieš narkotikus politika yra tokia: siekiama užtikrinti, kad pinigai, gaunami iš narkotikų gamybos, „netaptų grėsme tokių šalių kaip Kolumbija nacionaliniam saugumui“.

Kalbėdamas apie tai, kaip čia viskas atliekama, Bergmanas pabrėžia žodį „būdas“. Jo supratimu, kai pavyks pasiekti, kad problemos būtų sprendžiamos teisėsaugos, o ne nacionalinio saugumo lygmeniu, DEA darbas bus baigtas. Pasak jo, šiandien bandoma pasiekti „valdomą ar net toleruotiną lygį“.

„Valdomas lygis“ jau nebematuojamas remiantis narkotikų ar nusikalstamumo statistika, pagrindinis rodiklis dabar yra smurtas; kai su narkotikais susijusius nusikaltimus vykdo gerbiami verslininkai, o ne partizanai ar gatvės gaujos, smurtas tampa selektyvus, o ne organizuotas, todėl manoma, kad karo prieš narkotikus tikslas pasiektas. Jokioje kitoje pasaulio šalyje narkotikų nusikalstamumas nemutavo pagal šį principą taip sklandžiai kaip XXI a. Kolumbijoje. Partizanai buvo atremti, sukarintos grupuotės demobilizuotos, ryškiai sumažėjo nusikalstamumas miestuose ir padaugėjo užsienio kapitalo investicijų, o kokaino gamyba tęsėsi. Kai neseniai paaiškėjo, kad kelių Kongreso narių kampanijos buvo finansuojamos narkotikų mafijos, DEA ir daugelis JAV bei ES politinių įstaigų šioje situacijoje įžvelgė vien teigiamus aspektus: šalis išgyvena sveiką apsivalymą, katarsį.

Tokiomis aplinkybėmis, kai svarbiausia yra mažėjantis smurtas, o ne narkotikai, gali atrodyti, kad legalizavimas turėtų būti pasaulinio karo prieš narkotikus vėliavnešys, tačiau realybė kitokia. Jay Bergmanas teigia esąs griežtas narkotikų, net kanapių, legalizavimo oponentas. Jis gūžteli pečiais, kai diskusija paliečia tris buvusius prezidentus ir dekriminalizavimo judėjimus Meksikoje, Argentinoje ir keliose JAV valstijose. Bergmanas, žinoma, džiaugiasi asmeninės dozės kriminalizavimu.

– Užsiimu tuo jau labai seniai, todėl man sunku turėti objektyvią nuomonę, tačiau norėčiau pasakyti štai ką: turiu trylikametį sūnų ir labai džiaugiuosi, kad man nereikia jam aiškinti, kodėl tai yra blogai – tiesiog pasakau, kad blogai ir dar nelegalu. Patikėkite, džiaugiuosi, kad galiu pateikti šį faktą, kai bandau vesti sūnų per gyvenimą ir padėti jam nesusigadinti ateities. Dekriminalizacija man nekelia tiek nerimo, kiek įteisinimas. Dekriminalizuodami narkotikus, įteisiname juos, todėl žmonės mano, kad tai nėra žalinga.

Nesibaigiantys JAV ambasados koridoriai susipina į visišką labirintą. Kitoje apsauginių užtvarų pusėje į eilę rikiuojasi šimtai kolumbiečių, spaudžiančių delnuose ranka užpildytus prašymus gauti vizą į pažadėtąją žemę šiaurėje. Jay Bergmanas ruošiasi grįžti prie savo kompiuterio, kuris pastaruosius trisdešimt metų padėjo dirbti darbą, išardžiusį šimtus kriminalinių tinklų, padėjusį įvykdyti tūkstančius areštų ir konfiskuoti šimtus tūkstančių kilogramų kokaino. Tačiau tai tik labai menkai pakeitė pasaulinę paklausą ir gamybą, o gal ir visai neturėjo jai įtakos. Bergmano manymu, tokie argumentai yra klaidingi. Vis daugiau akademikų, intelektualų ir politikų, vadinančių karą prieš narkotikus „fiasko“, ignoruoja faktą, kad buvo padaryta daug gero. Aišku, galima šaipytis iš 1998 m. Jungtinių Tautų paskelbto šūkio, kad iki 2008-ųjų pasaulyje neliks narkotikų, bet, pasak Bergmano, jei ne DEA, Jungtinių Tautų ir susijusių šalių policijos pajėgų darbas, narkotikų keliamos globalios problemos būtų daug kartų didesnės nei dabar.

– Ar kada pasieksime, kad koka išnyktų? Ne.

Kitais žodžiais tariant, būsimi kokaino eksportuotojai (Kolumbija artimiausioje ateityje turėtų išlikti pagrindinė gamintoja) ne tik turės dar labiau decentralizuoti veiklą ir liautis naudoję smurtą, bet ir rūpestingai integruoti su narkotikais susijusią veiklą į teisėtas verslo operacijas. Žiaurus ir gremėzdiškas Meksikos mafijos modelis greičiausiai žlugs XXI a. antrajame dešimtmetyje lygiai taip pat, kaip Medeljino ir Kalio karteliai žlugo dešimtajame dešimtmetyje. Kai Bergmanas ir jo vyrai nužudys Loco Barrerą ir kitus „vaikštančius negyvėlius“, decentralizuotos modernios narkotikų kontrabandos kraštai bus kolonizuoti baltųjų ateities riterių.

– Protingiausi tie, kurie veikia atsargiai. Žmonės, gabenantys dešimt kilogramų į Japoniją po šimtą tūkstančių dolerių už kilogramą, – dėsto Bergmanas. – Jei perki ten, – jis linkteli išėjimo link, – už du tūkstančius dolerių ir išleidi dar penkiolika tūkstančių pergabenti į Japoniją, jei turi maršrutą, tau lieka beveik milijonas dolerių kas mėnesį. Tai daugiau, nei uždirba Cuchillo! Jis turi sumokėti savo žmonėms, pirkti ginklų ir taip toliau. O tu gali gyventi patogų verslininko gyvenimą geriausiuose Bogotos rajonuose. Taigi nesakau, kad nėra daug smulkių Kolumbijos narkotikų prekeivių, kurie stengdamiesi veikti nepastebimai uždirba turtus.

KAI 1990 M. CÉSARIS GAVIRIA tapo valstybės vadovu, – po Galáno nužudymo ir jaunojo Juano Manuelio prašymo „išgelbėti Kolumbiją“, – naujasis prezidentas pažvelgė į šiaurę ir sukalbėjo maldą: „Narkotikų paklausa stumia šią industriją pirmyn. Jei JAV ir kitos pramoninės valstybės neras būdo sumažinti vartojimą, niekada neišspręsime šios problemos. Kad ir kiek kovosime, kad kiek gyvybių neteksime, kiek paaukosime – problema išliks. Industrializuotas pasaulis privalo rasti būdą, kaip sumažinti narkotikų paklausą.“

Praėjus lygiai dvidešimčiai metų María Jimena Duzán, devintajame dešimtmetyje dirbusi El Espectador, laikraštyje, kurio redakciją subombardavo Escobaras, sėdi tarp knygų lentynų savo namuose Bogotoje. Ji sako, kad Gavirios norai neišsipildė – jis klydo. Ar bent pusiau klydo.

– Paklausa nėra šios problemos priežastis. Tai, kad milijonai gringų ir europiečių vartoja kokainą, nepaaiškina, kodėl beveik visas jis pagaminamas čia. Kodėl ne Ekvadore ar Venesueloje? Argentinoje arba Brazilijoje? Kolumbijos problema ta, kad pusė šalies žmonių pripratę gyventi už įstatymo ribų. Reikia, kad valstybė įrodytų egzistuojanti tuose pamirštuose regionuose ne tik karinėmis priemonėmis. Dauguma kokos augintojų mūsų džiunglėse niekada nematė jokių valstybės požymių, išskyrus armiją.

Maríos Jimenos Duzán namai buvo susprogdinti 1982 m., o jos sesuo, jauna dokumentinių filmų kūrėja, beatskleidžianti ryšius tarp kartelių ir valstybės, buvo nužudyta 1990 m. Duzán gyvenimo laiko juosta sutampa su šalies kokaino drama, dabar ji sėdi apsirengusi džinsiniais drabužiais ir apsiavusi pilkus batus, apsupta knygų, kuriose nagrinėjama jai gerai pažįstama tema: karas. Carlo von Clausewitzo „On War“ („Apie karą“). Jonathano Marshallo, Peterio Dale’o Scotto ir Jane Hunter „The Iran Contra Connection“ („Irano–Kontros skandalas“). Normano Mailerio „Why Are We at War?“ („Kodėl kariaujame?“). Ir jos pačios klasika – „Death Beat: a Colombian journalist’s life inside the cocaine wars“ („Mirties ritmas: Kolumbijos žurnalistės gyvenimas kokaino karuose“).

– Kokaino mafijos progresas yra absoliučiai logiškas, – pasakoja Duzán. – Pirmoji karta bandė kontroliuoti valstybę panaudodama ginklus, bet jai nepavyko. Antroji karta šios klaidos nekartojo ir pasitelkė civilines priemones. Kalbant apie Kolumbiją unikalu tai, kad užaugo ir trečioji karta, kuri jau perėmė visą veiklą į savo rankas. Pablo Escobaro politinės ambicijos niekada nebuvo patenkintos, nors keli jo giminaičiai ir sąjungininkai šiandien užima svarbias pareigas.

María Jimena Duzán 35 metus stebėjo augančią kokaino įtaką Kolumbijai ir pasauliui, šiandien ji – viena įtakingiausių šalies rašytojų ir žurnalisčių. Jos tyrimas apima tai, kas nutiko praeityje, kas vyksta dabar ir ko laukti, atskleidžia neigiamus ir teigiamus aspektus: neigiami susiję su Kolumbija, o teigiami – su likusiu pasauliu. Už išblizginto šalies fasado, kuriame matome veržlią ekonomiką, stiprią kariuomenę, mažėjantį smurtą ir klestinčią turizmo industriją, slepiasi populistinės jėgos, primenančios Italiją, šalį, kurios autoritarinės struktūros buvo įspūdingai modernizuotos. Maríos Jimenos Duzán nuomone, kaip Italijos politinė kultūra buvo „mediatizuota“, taip Kolumbijos „narkotizuota“. Tai turėjo neišmatuojamų neigiamų pasekmių demokratijai:

– Buvo įteisinta sąjunga tarp stambiųjų žemvaldžių ir narkotikų mafijos. Štai kas nutiko.

Kaimų klanai, kurių galybei sukėlė grėsmę 1991 m. konstitucija, išskėstomis rankomis laukė nuo 1990 m. kokaino nešamų milijonų. Kai Kolumbijoje buvo priimtas šis įstatymas, pagrindinis jo tikslas buvo garantuoti mažumų teises į jų tradiciškai apgyvendintas vietoves. Visas pasaulis gyrė Kolumbiją už tai, kad šiai pavyko sukurti daugiakultūrę valstybę, kurioje čiabuviams ir juodaodžiams po 180 metų trukusio oficialiai įtvirtinto rasizmo buvo suteikta nuosavybės teisė į tam tikras teritorijas. Tačiau šios teritorijos paprastai plytėjo tolimose ir izoliuotose šalies dalyse, kurios ateityje pasirodys esančios itin tinkamos narkotikų kontrabandai. Tuose didžiuliuose nepažintuose žemės plotuose, kuriuos žemvaldžių elitas buvo ilgam pamiršęs, įdarbinus neturtingus „dreifuojančius“ valstiečius, buvo sukurta savotiška pusiau feodalinė sistema. Pasak Duzán, konstitucijos naujovė buvo ne tik ta, kad ji suteikė nominalias teises į žemę išstumtoms etninėms grupėms, bet ir nauja teisinė tvarka – visiškai naujos institucijos, kuriomis buvo siekiama palaipsniui įgyvendinti žemės nuosavybės reformas visoje šalyje. Būtent čia jie nuėjo per toli. O kokainas tapo jų ginklu.

– Pagrindinė problema ta, kad nacionalinė vyriausybė nevaldo visos šalies. Mes vis dar statome valstybę. Didelės šalies teritorijos yra valdomos regionų elito, kuris nemato reikalo laikytis įstatymų taip, kaip tai daro žmonės miestuose. Už miestų teritorijos ribų prasideda laukinė Kolumbija – feodalinė, archajiška ir reakcinga – tokioje aplinkoje klesti įvairiausios ginkluotos grupės. Partizanai, sukarintos grupuotės ir narkotikų mafija – jie visi gyvena praeityje. Lyg valstybė neegzistuotų. Tai yra didžiausias Kolumbijos demokratijos išbandymas. Tapti tikra valstybe. 1991-ųjų konstitucija buvo pirmas žingsnis ir ji išgelbėjo daug gyvybių, tačiau tuo pat metu ji kelia grėsmę, kad įsigalės tam tikros čia tradiciškai stiprios jėgos – ekstremalūs dešinieji ir partizanai. Ji naudinga civiliams, ne ginkluotoms grupuotėms. Ji remia įstatymui paklūstančius žmones. Nuo tada, kai naujosios dešinės atstovai atėjo į valdžią, konstitucija buvo jų didžiausias priešas, o politikai nuolat bandė ją susilpninti.

Tačiau, kaip įprasta Kolumbijoje, viskas kur kas sudėtingiau ir liūdniau. Vienas iš pažangių tikslų, kurių turėjo siekti „moderniausia pasaulyje konstitucija“, buvo politikos decentralizavimas: suteikti daugiau galios ir autonomijos kaimams, savivaldybėms ir regionams. Problema ta, kad viskas buvo suplanuota neatsižvelgiant į archajiškas jėgos struktūras, iš esmės valdančias kaimiškas Kolumbijos vietoves. Ekonominės ir socialinės galios nestokojantiems žemės savininkams buvo uždegta žalia šviesa steigti savo politines partijas, atitinkančias jų interesus. Po neryžtingo partizanų mėginimo tapti civilizuotiems ir įkurti politinę partiją, – šį bandymą sužlugdė privačios armijos, bendradarbiaujančios su kariuomene, ir vos per dešimtmetį buvo nužudyta 3000 išrinktų socialistų – atsivėrė kelias tam, kas netrukus prasidėjo: vietinės ir regioninės politinės platformos buvo pardavinėjamos aukcionuose pasiūliusiems didžiausią sumą. Valstybė nesugebėjo apsaugoti žemvaldžių nuosavybės nuo partizanų atakų, todėl kaimų oligarchai vis labiau rėmėsi narkotikų generuojamais pinigais ne tik siekdami finansuoti vietines armijas, bet ir steigdami politines partijas. Pirmajame naujojo tūkstantmečio dešimtmetyje šis reiškinys pasaulyje pagarsėjo kaip „sukarintų grupuočių skandalas“: trečdalis Kongreso narių, vyriausybę remianti dauguma, buvo finansuojami narkotikų pinigais. Netrukus buvo akivaizdu, kad dauguma pagrindinių politinių grupių, ne tik kaimo vietovių reakcionieriai, bet ir daugelis miesto liberalų, kovodami prieš FARC naudojo narkotikų pinigus.

2010 m. birželį Juanas Manuelis Santosas – Uribe administracijos gynybos ministras, atsakingas už atakas prieš Ekvadorą, ir didžiausio šalyje žiniasklaidos magnato sūnus – buvo išrinktas prezidentu.

– Per pastaruosius dvidešimt metų, – pasakoja Duzán, – Kolumbijoje visas politines grupes suvienijo bendras priešas – FARC. Juos siutino, kad niekaip nepavyksta nugalėti šios partizanų epidemijos, todėl buvo sutarta kovoti su FARC visomis įmanomomis priemonėmis. Taip gimė nauji politiniai sluoksniai ir partijos, šis tikslas įkvėpė ir dvi senąsias partijas – tam, kad pasiektų savo tikslus, jos visos sudarė sąjungas su narkotikų mafija. Apie tai niekas atvirai nekalba, tačiau šitokia yra tokių žmonių kaip Álvaro Uribe ir Juanas Manuelis Santosas strategija: nugalėti FARC bet kokiomis įmanomomis priemonėmis. Didžiulė problema, su kuria dabar turime susidoroti, yra ta, kad daugybė šiuolaikinių politinių darinių augo kartu su tamsiosiomis narkotikų prekybos jėgomis.

Sukarintų grupuočių politinis skandalas apnuogino modelius, kurie labai panašūs į didelį sąmokslą. Iš viršaus remdami karą su narkotikais Baltieji rūmai apipylė vyriausybę finansine parama, o iš apačios ta pati vyriausybė stiprėjo padedama su narkotikų prekyba susipynusių politinių interesų. Todėl Kolumbijos dešiniosios pakraipos populizmas, išvirkščia Venesuelos „Chavizmo“ versija, šiandien yra viena stabiliausių politinių jėgų Lotynų Amerikoje.

María Jimena Duzán atsidūsta:

– Partizanai griauna, naikina ir žudo. Aštuoniasdešimt procentų Kongreso narių valdo žemės plotus, dažniausiai didelius. Niekam nerūpi tai, kad daugelis jų galią įgijo eksportuodami kokainą. O jiems svarbiausia, kad vyriausybė padeda kovoti už žemę.

Tai kolumbietiškoji istorijos dalis. Dėl likusio pasaulio ateities ji nusiteikusi kur kas optimistiškiau. María Jimena Duzán pritaria dabartinėse diskusijose apie Kolumbiją ir narkotikus dažnai naudojamam argumentui, kad kokaino legalizavimas būtų geriausia išeitis šiai šaliai (tačiau nebūtinai visoms kitoms). Tačiau taip pat sako, kad tai utopinė idėja, todėl neverta net diskutuoti. Tokiam pokyčiui prieštarauja pernelyg daug jėgų. Daugiausia ekonominių. Pasak Duzán, sužlugtų Šveicarija ir didelė dalis JAV finansų sektoriaus, kur nusėda dauguma iš narkotikų gaunamų pajamų. Tokia pat svarbi priežastis, kodėl nepradedami legalizavimo procesai, – pasaulinė politika dėl narkotikų yra reguliuojama Jungtinių Tautų konvencijų, kurios remiasi ne logika ir mokslu, o dogma – kartais marksistine, kartais religine. Kai kuriose Vakarų pasaulio dalyse girdimas vis garsesnis liberalių ir pasaulietiškų balsų choras, palaikantis dekriminalizaciją, tačiau negali pakeisti to, kad draudimas turi stiprų palaikymą visuose pasaulio kampeliuose: Kinijoje, JAV, Japonijoje, arabų pasaulyje, Rusijoje, Afrikoje, Šiaurės valstybėse, Rytų Europoje; visi, išskyrus keletą ES ir Lotynų Amerikos valstybių, yra nusiteikę priešiškai.

– Per ilgai laukėme. Dabar jau per vėlu.

María Jimena Duzán argumentai sutampa su Mario Vargaso Llosos esė „The Other State“ („Kita valstybė“) dėstomomis mintimis. Jis teigia, kad narkotikų finansuojamas nusikalstamumas yra „didžiausia grėsmė Lotynų Amerikos demokratijoms“, ir klausia, kodėl daugelis vyriausybių toliau palaiko mintį, kad narkotikai privalo būti nelegalūs, nepaisydamos daugybės tyrimų, kurių rezultatai siūlo elgtis priešingai. Jis rašo, kad atsakymas yra toks: aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose viso pasaulio politikai nuoširdžiai tikėjo, kitaip nei kalbant apie alkoholį ir tabaką, ne tik galintys kovoti su šia problema, bet ir ją įveikti. Dauguma analitikų tokią viltį atėmė. Tačiau norint legalizuoti reiškinį tai reikia padaryti iškart, kol nelegalios rinkos dar tik pradeda augti, kitaip užduotis bus visai neįgyvendinama, nes nuolat besiplečianti biurokratija, kuri vis labiau nori išlaikyti reiškinį nelegalų, pernelyg sustiprės. Pasak Vargaso Llosos, būtent tai vyksta su narkotikais: „Šiandien didžiausia kliūtis yra ta, kad visos institucijos ir žmonės, gyvenantys iš kovos su narkotikais, nagais ir dantimis siekia apginti savo pragyvenimo šaltinį, ir tai visai logiška.“

María Jimena Duzán sutinka, bet, kaip ir dauguma Lotynų Amerikos politikų, išskyrus krikščioniškų dešiniųjų atstovus, mano, kad dabar atsirado galimybė kurti naują politiką, tokią, kuri negina nei legalizavimo, nei karo prieš narkotikus, tokią, kuri padėtų humanizuoti šią kovą. Pragmatizmas. Pokytis.

Po to, kai trys buvę prezidentai skambino pavojaus varpais dėl karo prieš narkotikus pasekmių, JAV kongresas sudarė dar vieną komisiją, kurios pagrindinis tikslas buvo patarti dėl naujos politikos prezidentui Obamai, taigi ir visam pasauliui. Išvados dar nepaskelbtos, tačiau tyrėjai jau pažėrė faktų, kuriuos galima interpretuoti kaip pranašaujančius sėkmę arba katastrofą: šiandien JAV gyvena 5 procentai pasaulio populiacijos ir 17,2 procento viso pasaulio nelegalių narkotikų vartotojų; 100 procentų JAV suvartojamo kokaino ir 90 procentų heroino pagaminama Anduose, daugiausia Kolumbijoje. Tranzitinėse šalyse – Haityje, Ekvadore, Jamaikoje, Venesueloje, ypač Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje – prekyba narkotikais yra ekonominis organizuoto nusikalstamumo stuburas, tai kelia grėsmę teisinei sistemai, politinėms institucijoms ir piliečių saugumui. Šiuo metu vyksta karas tarp šalies saugumo pajėgų ir Meksikos kartelių, kurie prižiūri visą Jungtinių Valstijų didmeninės kokaino prekybos rinką. Su narkotikais susijęs smurtas dramatiškai išaugo, kai 2006 m. prezidentas Felipe Calderónas paskelbė šalies kariuomenės vadovaujamą karą prieš narkotikus. Per 90 procentų visų ginklų, naudojamų su narkotikais susijusioms žudynėms, atkeliauja iš JAV. 1980–2008 m. Jungtinės Valstijos karui su narkotikais Lotynų Amerikoje išleido 11,3 milijardo JAV dolerių, tačiau tuo pat metu nuolat daugėjo žmonių, visą gyvenimą vartojančių kanapes, kokainą ir heroiną. Per pastaruosius trisdešimt metų sunkią priklausomybę nuo šių trijų narkotikų turinčių žmonių skaičius padvigubėjo.

María Jimena Duzán sveikina naują požiūrį į šią temą, tačiau nemano, kad žmogžudysčių skaičius Lotynų Amerikoje ar nuo narkotikų priklausomų žmonių skaičius JAV privers Vašingtoną nuoširdžiai persvarstyti ligšiolinę savo politiką narkotikų atžvilgiu. Tačiau ji tiki, kad vienas dalykas pagaliau turės poveikį Vašingtonui: brutalus fenomenas, apie kurį pasakojama daugelyje knygų jos lentynose, – karas.

– Štai kas atkeliavo į jų šalį. Karas. Skamba ciniškai, tačiau turbūt yra gerai, jog karas pagaliau pasiekė JAV. Šiandien visas Teksaso pasienis yra karo zona. Žmonės žudomi iš kairės ir iš dešinės. Su narkotikais susijęs smurtas pagaliau persirito per sieną, ir tai privertė JAV nubusti. Reiškinio kaina paaiškėjo ir ten. Štai todėl Vašingtone įsitvirtina naujos idėjos. Jie nepradeda keisti mąstymo dėl priklausomų žmonių skaičiaus, jie tai daro dėl pasikeitusios saugumo situacijos. Tai – gera pradžia. Aš nusiteikusi optimistiškai. Labai optimistiškai.

MELISSA SU MOTINA stovi šalia Simóno Bolívaro statulos, tuo metu vienas iš protesto iniciatorių – El Espectadoro žurnalistas Danielis Pacheco – pradeda kalbėti. Minia susispiečia artyn. Balandžiai pasibaido. Atsisuka policininkai. Nuo to laiko, kai ispanai pirmą kartą pamatė kokos lapą, praėjo penki amžiai, o prieš 150 metų Albertas Niemannas atrado cheminę formulę, pagal kurią XX a. buvo pagamintas baltasis auksas, amžiams pakeitęs mediciną, psichologiją, literatūrą, priklausomybę, filmų industriją, Baltuosius rūmus ir Lotynų Ameriką.

– Hola, – sako Pacheco miniai.

Pacheco plaukai garbanoti, pro masyvius akinius jis žvelgia į miesto širdį, kur 1991 m., siautėjant kokaino karui, tarp 1989 m. pasikėsinimo į Luisą Carlosą Galáną ir Pablo Escobaro nužudymo 1993-iaisiais, gimė Melissa Álvarez. Ji tokio paties amžiaus kaip konstitucija – „pasaulietiškas ir antiautoritarinis“ dokumentas, kurį krikščioniškosios dešinės atstovai XXI a. pradžioje sėkmingai nukenksmino padedami kokaino ir karo. Kas nutiko nuo tada, kai prieš dvidešimt metų buvo sukurta konstitucija, turi daugiau konkrečių nei teorinių pasekmių; partizanų ištekliai padidėjo dešimteriopai, o naudodamiesi valstybe elito atstovai smogė atgal, pasitelkę sukarintus mirties būrius, jie nužudė per 40 000 žmonių – daugiau nei Čilės ir Argentinos diktatūros kartu.

Visą laiką pasaulinė kokaino paklausa augo ir tikriausiai augs toliau. Niekas – net DEA, Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga ar Vašingtonas – jau nesitiki, kad paklausą pavyks kontroliuoti, tad kaip viską užbaigti? Ar tiesa, kaip siūlo Alfredo Rangelis, kad legalizacija būtų mažiausiai žalos darantis pasirinkimas? Ar teisus yra Jay Bergmanas, teigdamas, kad jau tiek daug išteklių buvo investuota į draudimo įgyvendinimą, kad jei DEA ir kitos su narkotikais kovojančios institucijos gautų dar kiek didesnį finansavimą, netrukus pavyktų įvesti tvarką Kolumbijoje, Meksikoje, visoje Lotynų Amerikoje ir pasaulyje? Ar tiesą sako María Jimena Duzán, kad tiek legalizavimas, tiek karas tėra naivios schemos, kurių netrukus bus atsisakyta? Ji teigia, kad visame pasaulyje turėtų įsitvirtinti politika, palaikanti selektyvų dekriminalizavimą, taikomą kartu su veiksminga prevencija ir tinkamesniais kovos su nusikalstamumu metodais.

Tikriausiai tai visai nesvarbu. Bent jau kalbant apie kokainą. Išanalizavus narkotikų ir priklausomybių istoriją, akivaizdu, kad įstatymai daro menką įtaką su narkotikais susijusių problemų raidai, formuojantis narkotikų vartojimo ir piktnaudžiavimo jais modeliui kur kas svarbesni yra kiti veiksniai: ekonomika, migracija, žinios, skurdas ir mada. Taip pat labai svarbūs yra naujai sukuriami narkotikai. Kokainas daugeliu atžvilgių yra jau pasenęs – jis reikalauja specialių auginimo sąlygų, specialaus klimato, didelių logistikos kaštų, o jo sukeliami pojūčiai nėra išskirtiniai. Mishos Glenny knygoje „McMafia“ („Makmafija“) buvęs Jungtinių Tautų kovos su narkotikais agentūros direktorius Bolivijoje ir Kolumbijoje Sandro Calvani, prognozuodamas su narkotikais susijusio organizuoto nusikalstamumo ateitį, mato kokaino pralaimėjimą. Calvani užtikrina, kad „kokainas neturi ateities“, nes vartotojai gali nesunkiai atsikratyti šiuolaikinių kontrabandininkų jungo pasirinkdami greitai plėtojamus cheminius preparatus. „Kai tik rinkoje pasirodo amfetaminai ir sintetiniai narkotikai, jie kaipmat išstumia viską – kokainą, heroiną ir taip toliau, – teigia Calvani. – Jie veikia greitai ir nereikalauja jokių priemonių, būtinų norint įsišvirkšti ar įtraukti pro nosį. Kur kas geresnis narkotikas. Pavojingesnis, bet veiksmingas. Medeljine tai jau prasidėjo. Taigi ateitis priklauso naujiesiems narkotikams. Rinka viską nuspręs ir pakeis. Jiems nebereikia narkotikų kontrabandininkų. Ateitis bus visai kitokia.“

Bėda ta, kad baltieji milteliai nekalti dėl šalyje viešpataujančios neteisybės ir karo, jie tik padidino šias problemas, bet jų nesukėlė. Kitaip tariant, kokainui išnykus, šios problemos niekur nedingtų, tik sumažėtų. Kolumbija nėra priklausoma nuo kokaino. Kokainas priklausomas nuo Kolumbijos. Narkotikų industrija priklausoma nuo konfliktų, skurdo, neefektyvios valdžios, parsidavusios policijos, kriminalinės patirties – visko, kas įsuko Kolumbiją į šį velnio ratą: narkotikų industrija čia veši todėl, kad čia veikia ginkluotos grupuotės, o ginkluotos grupuotės veikia todėl, kad čia yra narkotikų industrija. Taigi viskas sukasi ratu. Francisco Thoumi, žymiausias šalies mokslininkas, tyrinėjantis narkotikus, mano, kad yra tik vienas būdas tai sustabdyti: „Reikia legalizuoti Kolumbiją, ne kokainą.“ Tačiau tai lengviau pasakyti, nei padaryti.

Demonstraciją apgaubia tamsa. Nors protestas pasmerktas nesėkmei, visi nusiteikę pakiliai. Chaosas ir karas neatėmė iš kolumbiečių jų subtilaus humoro jausmo. Su jų šaliai būdinga mandagia ironija Danielis Pacheco paprašo protestuotojų parodyti šiek tiek pagarbos ir nerūkyti žolės tiesiai prieš policijos ir Kongreso langus. Jie sutinka, tačiau juokiasi. Skvero pietų pusėje apšviestas neoklasikinis fasadas primena minią apšviečiantį didžiulį grilį, o Danielis Pacheco tęsia cituodamas vieną iš savo rašinių:

– Ar suprantate, kodėl jie nori uždrausti mums haliucinacijas sukeliančius narkotikus? Kodėl yra žmonių, reikalaujančių uždrausti gėjų ir lesbiečių teisę tuoktis ir įsivaikinti? Kodėl atimama moterų teisė į abortą? Kodėl sakoma, kad yra nepatriotiška atsisakyti imti į rankas ginklą? Kodėl žmonėms neleidžiama išdidžiai numirti? Kodėl kai kurie asmenys nori uždrausti dalykus, kurie neturi su jais nieko bendra? Aš taip pat nesuprantu.

Pacheco visus skatina išsaugoti „asmeninę dozę“. Tai gali būti bet kas, kas suteikia gyvenimui džiaugsmo ir pasitenkinimo: knygos, kompaktiniai diskai, kanapių suktinės, kopimo į kalnus įranga, sekso žaislai, biblijos, partneriai, gitaros. Su šiais storais akiniais Pacheco panašus į jauną Gabrielį Garcíą Márquezą, lygiai prieš šešis dešimtmečius būtent čia Castro, Márquezas ir Gaítanas dalyvavo eitynėse, kurios baigėsi Gaítano nužudymu ir pradėjo ilgiausiai besitęsiantį pilietinį konfliktą pasaulyje.

Ivonne stovi akis į akį su Simónu Bolívaru. Jos garbanoti plaukai plaikstosi vėjuje. Melissa šalia jos. Įdomu tai, kad kalbant apie narkotikus Kolumbijoje, vienoje daugiausia narkotikų pagaminančių šalių, beveik niekada neminimas piktnaudžiavimas narkotikais. Tikrai ne todėl, kad Kolumbijoje nėra nuo narkotikų priklausomų žmonių; visai netoliese viename skurdžiausių miesto getų įsikūrusi ištisa vargšų bendruomenė, visiškai priklausoma nuo basuco (bazukos), supaprastinto kreko. Bandydami ištverti šaltas naktis būriai gatvės vaikų kas vakarą apsiblausia uostydami klijus. Ivonne, dviejų vaikų motina, studentavimo laikais vartojo kur kas sunkesnius narkotikus nei kanapės. Tačiau jos šeimai ir aplinkiniams pavyko užkirsti kelią – jie neleido merginai iššvaistyti gyvenimo. Daugybė žmonių neturi tokios saugios aplinkos.

Ivonne atrodo susimąsčiusi, jos veidas darosi liūdnas, kai galvoja apie narkotikų problemos sąsajas su klasine ir socialine aplinka. Ar pažangioje Kolumbijoje beveik neliko legalizavimo priešininkų todėl, kad išsilavinusi vidurinė ir aukštesnioji klasės yra pagrindiniai diskusijos dalyviai ir politiškai aktyvūs visuomenės nariai? Ar garsiai pasisakantys žmonės yra tie, kurie yra socialiai apsaugoti?

– Vargu, – galiausiai sako ji, – kai galvojame apie legalizaciją Kolumbijoje, iš tiesų svarstome, kaip atsikratyti mafijos. Daugiau apie nieką. Svarbiausia čia karas. Negalvoju apie kančią ir piktnaudžiavimą, galvoju apie ką kita: apie galimybę. Taiką ir išsilaisvinimą šioje šalyje.

PASTABOS IR ŠALTINIAI

Pasiryžau parašyti knygą apie vieną sudėtingiausių pasaulio visuomenių, norėjau, kad ją būtų lengva skaityti ir suprasti. Todėl, atsižvelgdamas į visus privalumus ir trūkumus, nusprendžiau atsisakyti išnašų. Šioje knygos dalyje pateikiu komentarus ir šaltinius, kurie padės skaitytojui suprasti, kokiomis nuomonėmis ir faktais paremta mano analizė.

Renkant medžiagą apie Kolumbiją tenka dirbti itin jautrioje aplinkoje, ypač kaimiškose vietovėse. Jei tyrėjas su informacija elgsis neatsargiai ar neatsakingai, pasekmės gali būti mirtinos, maža to, tai galėtų sukelti tokių socialinių ir politinių pokyčių, kad šalyje prasidėtų masiniai vidiniai trėmimai. Todėl siekiant apsaugoti pašnekovų tapatybę, kai kurie vardai buvo pakeisti. Dviejose vietose pakeisti ir vietovių pavadinimai. Pastabose visi slapyvardžiai rašomi pasviruoju šriftu. Alfonso, apie kurį pasakoju įžangoje, vardas tikrame gyvenime taip pat kitoks.

Šios pastabos padės išsirinkti tolesnius skaitinius tiems, kurie norės daugiau sužinoti apie kokainą ir neįtikėtiną Kolumbijos istoriją; tikiuosi, kad ši knyga paskatins tai padaryti. Į bibliografiją įtraukti naudotų knygų leidėjai ir išleidimo metai. Mano internetiniame puslapyje www.magnuslinton.com rasite daugiau patarimų, ką vertėtų perskaityti apie Lotynų Ameriką ir ypač Kolumbiją.

Rašant apie koką, kokaino platinimą, karo prieš narkotikus sėkmes ir pralaimėjimus, sudėtingiausia buvo nuspręsti, kuriais statistiniais duomenimis remtis. Dvi pagrindinės institucijos, stebinčios šią evoliuciją – Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuras (United Nations Office on Drugs and Crime, UNODC) ir JAV nacionalinės narkotikų kontrolės politikos biuras (Office of National Drug Control Policy, ONDCP) – pateikia labai skirtingus duomenis, o jų neatitikimas atskleidžia, kaip sunku yra įvertinti nelegalią veiklą. Pavyzdžiui, UNODC teigia, kad 2007 m. Anduose buvo auginama 181 600 hektarų kokos, o pasak ONDCP, kokos teritorijos užėmė 232 000 hektarų. UNODC duomenimis, Kolumbijoje plyti 99 000 hektarų, o ONDCP skelbia, kad Kolumbijoje yra 167 000 hektarų kokos laukų – beveik dvigubai daugiau. Jungtinių Tautų statistikos duomenimis, nuo 1990 iki 2006 m. visame pasaulyje 25 procentais sumažėjo žemės plotų, kuriuose auginama koka, o JAV agentūra teigia priešingai – kad 2007 m. buvo auginama daugiau hektarų kokos nei kada nors anksčiau. Jei į lygtį įtrauktume ir kokaino gamybą atskleidžiančius skaičius, viskas taptų dar sudėtingiau: pasak UNODC, 2007 m. pasaulyje pagamintos 902 tonos kokaino, o ONDCP pateikė duomenis, rodančius, kad tais metais kokos laukai buvo 50 000 hektarų didesni, ir teigia, kad pagaminta buvo tik 785 tonos – taigi beveik 15 procentų mažiau.

Kolumbijos statistikai pastaraisiais metais būdingi didžiuliai svyravimai. Pasak JT biuro, nuo 2007 m., lyginant su ankstesniais metais, labai išaugo žemės plotai, kuriuose auginama koka (nuo 78 000 iki 99 000 hektarų); kitais metais jie pranešė apie tokį pat didelį sumažėjimą (nuo 99 000 iki 81 000 hektarų), o JAV statistika ir vienais, ir kitais metais fiksavo augimą. Pasak naujausių JT duomenų apie Kolumbiją, pagaminamo gryno kokaino kiekis sumažėjo nuo 545 tonų 2007 m. iki 390 tonų 2008 m., o Peru ir Bolivijoje gamyba augo. Nusprendžiau remtis Jungtinių Tautų statistika, nes UNODC atskleidžia visus taikomus tyrimo metodus, tarp kurių yra ir palydovų nuotraukos. ONDCP tokios informacijos neteikia.

Skatinu skaitytoją žvelgti į šią statistiką kritiškai. Kaip paaiškino ekspertas Francisco Thoumi ir kaip atskleidžiama skyriuje „Žaliasis auksas“, šios ataskaitos yra labai politizuotos. Dauguma kokos augintojų, su kuriais bendravau, slepia savo kokos augalus tarp kitų pasėlių, kad jų nebūtų matyti palydovų nuotraukose. Kita priežastis, kodėl taip sudėtinga gauti patikimus duomenis apie auginamos kokos paplitimą, yra ta, kad dauguma pastaraisiais metais dirbamų teritorijų plyti atogrąžų miškais apaugusiose provincijose, dangus ten beveik visada apsiblausęs, todėl labai sudėtinga daryti palydovines nuotraukas – šios sąlygos taip apsunkina procesą, kad, pasak UNODC tyrimų komandos Kolumbijoje, stebėti labai sunku. Tačiau gamybos mažėjimas Kolumbijoje 2008 m. yra tikėtinas, nes Jungtinės Tautos, kaip ir JAV institucijos, informavo, kad tais metais sunaikinta 230 000 hektarų kokos laukų (130 000 purškiant herbicidais, 100 000 rankiniu būdu), pasak tos pačios organizacijos pateikiamų statistinių duomenų, tai beveik tris kartus daugiau, nei buvo auginama.

Apžvelgiant Jungtinių Tautų pateikiamą statistiką nuo 1990 m. iki dabar, galima daryti išvadą, kad karas prieš narkotikus padėjo sumažinti dirbamus plotus Kolumbijoje, Peru ir Bolivijoje 25 procentais, o gamyba per tą laiką išaugo 28 procentais. Stipresni augalai, geresni apdirbimo metodai ir greitesnis persodinimas po purškimo herbicidais padėjo patenkinti išaugusią paklausą. Dideli svyravimai tikriausiai išliks ir toliau, ypač Kolumbijoje, o šioje knygoje pateikiama statistika – pasak jos, Kolumbija pagamina apie 60 procentų viso pasaulio kokaino – yra pastarojo dešimtmečio vidurkis, pagrįstas Jungtinių Tautų pateikiamais duomenimis.

1. Kokaturizmas: Medeljino rojus

Visi šiame skyriuje pateikiami interviu buvo imti Medeljine 2008 m. lapkričio, 2009 m. gegužės ir 2009 m. lapkričio mėnesiais, kai lankiausi rajonuose San Javier (Comuna 13), Moravia, Barrio Pablo Escobar, El Pablado ir Barrio Antioquia; naktiniuose klubuose „Karma“, „Tutaina“, „Tuturama“, „Blue“, „Kukaramakara“, „PH“, „Fase II“, „White“, „Mangos“ ir „Carnival“; nakvynės namuose „Casa Kiwi“, „The Pit Stop“ ir „The Tiger Paw“. Kalbinau šiuos žmones: Alonso, samdomą žudiką; Antonio Jaramillo, Corporación Región vykdomąjį direktorių; Césarį Álvarezą, taksi vairuotoją; Deynerį, Comuna 13 gyventoją; Dianą Barajas, Instituto Popular de Capacitación sociologę; Dioselina Vasco, Comuna 13 gyventoją, penkių nužudytų sūnų motiną; Lucy, airių backpackerę; Felipe Palau, Medeljino „Fuerza Joven“ programos direktorių; Håkaną, švedų backpackerį; Javierą, Barrio Antioquia gyventoją; Liną Cuevas, smurto auką ir Comuna 13 gyventoją; Lourdes Duarte, Moravia gyventoją; Marią Herlindą Arias, Moravia gyventoją; Maxą Yuri, sociologą; Olgą Lucíą Perez, Comuna 13 gyventoją; Pablo Emilio Angaritą, politologą; Paulą Thoresoą, „Casa Kiwi“ savininką; Gregą, kanadietį backpackerį.

Rėmiausi apytiksliai trisdešimčia pranešimų iš Kolumbijos dienraščių El Colombiano, El Espectador ir El Tiempo, rašydamas apie Medeljiną pirmajame naujojo tūkstantmečio dešimtmetyje taip pat naudojau šiuos šaltinius:

Forresto Hyltono „Extreme Makeover – Medellín in the New Millennium“ iš antologijos „Evil Paradises“ („Velniški rojai“), Dianos Grajales „Genealogia de las Bandas“ (Antiokijos universitetas), Claudios López „La Ruta de la Expansión Paramilitar y la Transformación Política de Antioquia“ (iš antologijos „Parapolítica“) ir „Amnesty International“ ataskaitą „The Paramilitaries in Medellín“ („Sukarintos grupuotės Medeljine“), taip pat šiuos tekstus: Jonathano Franklino „The World’s First Cocaine Bar“ („Pirmasis pasaulyje kokaino baras“; The Guardian, 2009 m. rugpjūčio 29 d.), Anthony Faiolos „Sustaining the Medellín Miracle“ („Išsaugoti Medeljino stebuklą“; The Washington Post, 2008 m. liepos 11 d.), Malcolmo Beitho „Good Times in Medellín: a city tainted by violence is experiencing a renaissance“ („Geri laikai Medeljine: smurto sugadintas miestas išgyvena renesansą“; Newsweek, 2004 m. birželio 5 d.), Juano Gabrielio Vásquezo „Cocaína y Turismo“ (El Espectador, 2008 m. balandžio 4 d.), Alice O’Keeffe „Colombia: progress at a price“ („Kolumbija: progresas turi savo kainą“; New Statesman, 2007 m. balandžio 23 d.) ir Danielio Kurtzo-Phelano „Colombia’s City On a Hill: Medellín goes from murder capital to model city“ („Kolumbijos miestas ant kalvos: iš žmogžudysčių sostinės Medeljinas virsta pavyzdiniu miestu“; Newsweek, 2007 m. lapkričio 10 d.). Iš Medicina Legal, Kolumbijos agentūros, užsiimančios teismo medicina, pavyko gauti oficialią žmogžudysčių statistiką.

Istoriniam kontekstui atskleisti pasinaudojau Davido T. Courtwrighto knyga „Forces of Habit: drugs and the making of the modern world“ („Įpročio jėga: narkotikai ir modernusis pasaulis“), Richardo Davenporto-Hineso „The Pursuit of Oblivion: a global history of narcotics, 1500–2000“ („Siekiant užmaršties: narkotikų istorija nuo 1500 iki 2000 m.“), Paulo Gootenbergo „Andean Cocaine: the making of a global drug“ („Andų kokainas: pasaulinio narkotiko gamyba“) ir Tomo Feilingo „The Candy Machine: how cocaine took over the world“ („Saldainių mašina: kaip kokainas užvaldė pasaulį“).

Rašydamas apie marimbos suklestėjimo pradžią ir pabaigą daugiausia rėmiausi Francisco Thoumi knyga „Illegal Drugs in Colombia: from illegal economic boom to social crisis“ („Nelegalūs narkotikai Kolumbijoje: nuo nelegalaus ekonominio bumo iki socialinės krizės“), Fabio Castillo „Riders of Cocaine“ („Kokaino raiteliai“) ir Virginios Vallejo „Loving Pablo, Hating Escobar“ („Mylėti Pablo, nekęsti Escobaro“). P. 39 pateikiama citata iš Vallejo knygos, versta yra iš ispaniškosios versijos.

Tie skirsniai, kuriuose kalbama apie periodą, kai Álvaro Uribe ėjo Civilinės aviacijos administracijos vadovo pareigas, taip pat apie galimą jo bendradarbiavimą su mafija, grindžiami informacija, pateikiama Josepho Contreraso knygoje „Biografía No Autorizada de Álvaro Uribe Vélez“ ir straipsnyje „Gaviria Contraataca y Uribe se va Contra Liberales“ (Semana, 2008 m. balandis). Ta pati istorija aprašoma ir Vallejo knygoje „Loving Pablo, Hating Escobar“: Álvaro Uribe ir Pablo Escobaras vaizduojami kaip geri draugai, priklausomi vienas nuo kito paslaugų. Dono Bernos citata apie tai, kaip svarbu judėti į priekį koja kojon su globalizacija, paimta iš Hyltono knygos „Extreme Makeover“.

2. Žaliasis auksas: karo karuselė

Svarbiausios šios istorijos kelionės vyko 2007 m. gegužę (Ramiojo vandenyno pakrantė ir žemyne įsikūręs Čoko), 2007 m. birželį (į šiaurę Atrato upe – iš Kibdo į Río Arquía), 2007 m. gruodį (Atrato upe iš Turbo į pietus, Riosusijaus link), 2008 m. balandį (Tumakas, Narinjas), 2008 m. gegužę (San Andres ir Providencija, Karibai), 2009 m. balandį (Buenaventūra, Ramiojo vandenyno pakrantė), 2009 m. gegužę (San Chuano upe nuo Bacho Kalimos iki Istminos), 2009 m. birželį (Putumajas) ir 2009 m. gruodį (Urabos įlanka ir Darien Gap šalia sienos su Panama). Interviu man davė šie žmonės: Andrea, kokos augintoja (San Chuano upės slėnis); Carlosas Nuñezas, socialinis darbuotojas (Bogota); Césaris, kokos augintojas (San Chuano upės slėnis); Claudia López, sociologė (Bogota); Dora Rodríguez, pabėgėlė šalies viduje (Medeljinas); Edgaras, smulkusis ūkininkas (Putumajas); Edwaeris Picónas, pakrantės apsaugos kapitonas (Buenaventūra); Ester, smulki ūkininkė (Putumajas); Fabiola Rodríguez, nužudyto sūnaus motina (Buenaventūra); Francisco Thoumi, ekonomikos profesorius (Bogota); Graciano, kokos augintojas (San Chuano upės slėnis); Gloria Zamudio, investuotoja į piramidės schemą DMG (Putumajas); Gustavo Guevara, prokuroras (Buenaventūra); Johnas Wayne’as, pabėgėlis šalies viduje (Čoko); José Mario Riascosas, pabėgėlis šalies viduje (Buenaventūra); José, smulkus ūkininkas (Putumajas); José-Eduardas Pizo, kunigas (Soača); Ivánas, žvejys (Čoko); Ivánas Torresas, socialinis darbuotojas (Bogota); Jacksonas Chavarro, DMG piramidės schemos gynėjas (Putumajas); Laura Rosa Velez, pabėgėlė šalies viduje (Buenaventūra); Leo, žvejys (Čoko); Leonas Valencia, „Nuevo Arco Iris“ vadovas (Bogota); Leonarda Barco Riva, pabėgėlė šalies viduje (Buenaventūra); Leonardo Correa, analitikas, SIMCI / UNODC; Lucy Giraldo, socialinė darbuotoja (Buenaventūra); Luz Dary Santiesteban, pabėgėlė šalies viduje (Buenaventūra); Maria Cuevas, parduotuvės savininkė (Soača); Mauricio Romero, konfliktų tyrinėtojas (Bogota); Melba Canga, nužudyto sūnaus motina (Buenaventūra); Nancy Sanchez, koordinatorė (Minga); Nelcy, smulki ūkininkė (Putumajas); Rae Anne Lafrenz, Projektų koordinavimo tarnybos konsultantė (Bogota); Rodrigo, nužudytojo sūnus (Buenaventūra); Solinas, kokos chemikas (San Chuano upės slėnis); Tedas Leggetas, tyrėjas, UNODC.

Statistiką apie kokaino srautus, keliaujančius per Čoko, gavau iš Pakrantės apsaugos ir regiono prokuroro biuro, o informacija apie prekybą ir pasaulines kokaino vartojimo tendencijas pateikiama UNODC metinėje ataskaitoje. Čoko istoriją pasakojau remdamasis Orlando Falso Bordos (ir kt.) „La Violencia en Colombia“, Garry Leecho „Beyond Bogotá: diary of a drug war journalist in Colombia“ („Už Bogotos ribų: narkotikų karo žurnalisto Kolumbijoje dienoraštis“), Carloso Rosero ir Tatianos Roa Avendaño „Llenando Tanques, Vaciando Territorio“ ir kitais šaltiniais. Socialinės situacijos Buenaventūroje istorija remiasi Buenaventūros Romos katalikų vyskupijų ir Misión de Apoyo al Proceso de Paz de la Organización de los Estados Americanos (MAPP / OEA) duomenimis. Pozonas nėra tikrasis kaimelio pavadinimas.

Rašydamas apie Putumają rėmiausia ne tik interviu, bet ir Oscaro Janssono disertacija „The Cursed Leaf: an anthropology of the political economy of cocaine production in southern Colombia“ („Prakeiktas lapas: kokaino gamybos pietų Kolumbijoje politinės ekonomikos antropologija“), Cruz Elenos Flórez „Órdenes Sociales en el Putumayo Antes y Después Del Plan Colombia“, Marco Palacioso „Plan Colombia: ¿anti-drogas o contrainsurgencia?“ ir Mauricio Romero „Paramilitares y Autodefensas“. Janssono disertacija buvo itin svarbi rašant tekstus apie Medeljino kartelio ryšius su regiono ginkluotomis grupėmis ir partizanų ir sukarintų grupuočių ekonominius santykius su kokos augintojais, „kultūrą“, kuri užgimė provincijoje per patį bumą. Williamo S. Burroughso citata taip pat paimta iš Janssono teksto. Jo darbas labai padėjo rengiant teksto dalis, kuriose aprašiau Kolumbijos kokaino ekonomikos hierarchiją, kovas bei El Azul ir El Tigre. Nupurkštų herbicidais ir sunaikintų kultivuojamos žemės plotų, plano „Kolumbija“ pergalių ir pralaimėjimų, JAV paramos ir kitą statistiką ėmiau iš Cruz Elenos Flórez pranešimo ir metinių UNODC ataskaitų. Palacioso knyga suteikė daug informacijos ir padėjo atlikti analizę, kaip partizanai apibūdina ūkininkus kaip aukas ir kaip privačios armijos apibūdina verslininkus kaip aukas, tame pačiame šaltinyje aprašoma diskusija apie laikiną konflikto aprimimą tarp La Violencia ir kokaino bumo (1955–1985).

I šią knygą liko neįtraukti keletas puslapių apie 2008–2009 m. DMG piramidės skandalą – pinigų plovimo schemą, kurios centras buvo Putumajas. Per šį skandalą nuo sukčiavimo nukentėjo tūkstančiai kolumbiečių ir jis nuskambėjo viso pasaulio žiniasklaidoje. Tai sudėtinga istorija, tačiau labai svarbi, norint geriau suprasti kokos ekonomikos raidą per praėjusį dešimtmetį. Skaitytojams, norintiems daugiau sužinoti apie šį iškalbingą Kolumbijos istorijos epizodą, rekomenduoju Jineth Bedoyos knygą „La Pirámide de David Murcia“ ir Mauricio Baenos Velázquezo „Captadores de Ilusiones: damnificados de las pirámides“.

Francisco Thoumi – žymiausias Kolumbijos kriminalinės ekonomikos ekspertas – per interviu atskleidė, kaip įvairios pinigų sumos pasiskirsto po kokaino hierarchijos pakopas, citata apie JT statistikos politizavimą taip pat yra jo.

Istorija apie Arturo Beltráno Leyvos nužudymą Amerikos žiniasklaidoje nuskambėjo 2009 m. gruodį, knygoje panaudojau statistiką, pateiktą 2009 m. gruodžio 28 d. The Wall Street Journal. Apie kokos laukų paplitimą šalyje ir kaip tai prisidėjo prie ecocidio, kalbama daugelyje šaltinių, mano pateikiama informacija (apie kokos išplitimą, Kolumbijos biologinę įvairovę, rankinio kokos augalų naikinimo ir purškimo herbicidais kainą) paimta iš WOLA ataskaitos „A Failed Strategy: the spraying of illicit crops in Colombia“ ( „Nesėkminga strategija: nelegalių pasėlių purškimas Kolumbijoje“, 2008 m.). Taip pat rėmiausi UNODC 2008 ir 2009 m. metinėse ataskaitose pateikiama informacija apie narkotikų konfiskavimo atvejus, kokybę, kainas ir t. t. Paulo Gootenbergo knygoje „Andean Cocaine“ („Andų kokainas“) vadinamasis baliono efektas ir Andų dinamika aprašomi išsamiau ir akademiškiau.

Mano pateikiami apytiksliai išlikusių FARC karių skaičiai paimti iš Nuevo Arco Iris ataskaitos „¿En qué está la Guerra?“ Pasak procesą prižiūrėjusios MAPP / OEA, tikslus karių, kurie buvo demobilizuoti vykdant demobilizacijos programą (2004–2006 m.), skaičius yra 31 689. Tačiau OEA niekada nebandė įvertinti tikslaus skaičiaus karių, priklausiusių sukarintoms grupuotėms dar prieš prasidedant procesui, – atsižvelgiant į atgautų registruotų ginklų kiekį, ginklus turėjusių sukarintų grupuočių narių negalėjo būti daugiau kaip 17 000. Pasak Nuevo Arco Iris, tiksliausiai šį procesą įvertinusios organizacijos, likusieji 14 000 „karių“ yra niekada ginklų neturėję žmonės, kurie prisidėjo prieš pat demobilizaciją, siekdami pasinaudoti programos siūlomomis pašalpomis. 2010 m. pasirodė knyga „Y se Refundó la Patria“, joje pateikiama išsami šios problemos analizė, knygoje taip pat apžvelgiama, kaip, pasak Nuevo Arco Iris mokslininkų, sukarinimo procesas leido mafijai perimti valdžios institucijas vietiniu ir regioniniu lygiu. Statistika, atskleidžianti, kokia dalis sukarintų grupuočių finansinių išteklių buvo gaunama iš kokos gamybos (70 procentų), Kolumbijoje yra plačiai žinoma, ją galima rasti ir Alfredo Rangelio (ir kt.) knygoje „La Batalla Perdida Contra Las Drogas“. Keli sukarintų grupuočių lyderiai taip pat patvirtino šią informaciją. Rangelio citata šiame skyriuje yra iš tos pačios knygos.

Šiaurinės Pietų Amerikos dalies regioninės saugumo politikos problemos, atsiradusios, kai Kolumbija atakavo FARC stovyklas Ekvadore, buvo pernelyg naujos, todėl nespėjau jų įtraukti į knygą, tačiau šios atakos sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio 2008–2010 m. Hugo Chávezo citata, atskleidžianti reikalavimus JT kariams Kolumbijoje, buvo publikuota Kolumbijos laikraštyje El Tiempo 2009 m. gruodžio 7 d.

Tekstą apie kokos laukų plitimą palei San Chuano upę parašiau po kelionės į šį regioną 2009-ųjų gegužę. Pavadinimas „El Karanjo“, kaip ir daugumos kalbintų žmonių vardai, yra pramanytas (žr. pastabą apie pasvirąjį šriftą skyriaus pradžioje). Pastabos ir išvados apie tai, ką reiškia būti namų patarnautoja ir kaip šis užsiėmimas susijęs su rasizmu, vergove, įvaikinimu ir t. t., paremtos keliais interviu ir mano atliktu įvaikinimo industrijos Kolumbijoje tyrimu, jie skirti kitiems mano sumanymams ir dar nėra publikuoti. Danielio Samperio straipsnis apie falsos positivos buvo išspausdintas laikraštyje El Tiempo 2010 m. sausio 17 d. Istoriją apie jaunus vaikinus iš Soačos ir parduotuvės savininko citatą straipsnyje „Así Se Tejió la Trampa de los Falsos Positivos“ laikraštyje El Tiempo 2009 m. gegužės 24 d. paskelbė specialiųjų tyrimų reporterių grupė. Philipo Alstono pasisakymai užfiksuoti daugybėje publikacijų, viena jų – „Declaración del Profesor Philip Alston, Relator Especial de las Naciones Unidas para las Ejecuciones Aarbitraries“, Jungtinės Tautos paskelbė šį tekstą 2009 m. birželio 18 d. Kitas šaltinis – „UN Expert Voices Concern Over Murders Committed by Colombian Security Forces“ („Jungtinių Tautų ekspertai išreiškia susirūpinimą dėl Kolumbijos saugumo pajėgų įvykdytų žmogžudysčių“; UN News Service, 2009 m. birželio 18 d.). Ši tema taip pat nagrinėjama daugybėje dokumentinių filmų, tarp kurių ir italų žurnalistų Simone Bruno ir Dado Carillo „Falsos Positivos“.

Teksto dalys, kuriose kalbama apie kokos auginimo pasekmes aplinkai, paremtos vyriausybės kampanija „Shared Responsibility“ („Bendra atsakomybė“) ir šios kampanijos kritika, pavyzdžiui, Germáno Andréso Quimbayo Ruizo esė „¿Quién está Destruyendo el Ambiente? Coca, fumigación, ganadería y palma africana en Colombia“ (Razón Publica, 2009 m. gegužės 4 d.). Rinkdamas šią informaciją pasinaudojau ir Tomo Feilingo knyga „The Candy Machine“, kurioje autorius pateikia įdomių faktų apie kokaino poveikį ekologinei situacijai.

3. Pablo vakarėlis: valstybė suserga vėžiu

Rašydamas šią teksto dalį, labiau esė nei reportažą, rėmiausi keletu kelionių ir daugybe žodinių ir rašytinių liudijimų. Pablo Escobaro likimas yra neįtikėtina istorija, tačiau apie ją jau labai daug rašyta, todėl iš pradžių nebuvau tikras, ar vertėtų tam skirti ištisą skyrių. Tačiau galiausiai nusprendžiau jį įtraukti į knygą, nes ši istorija yra puiki prizmė, per kurią žvelgiant yra lengviau suprasti, kaip atsirado naujoji Kolumbija. Istorijos dalys – Escobaro gyvenimas Nápoles rančoje, La Catedral, povandeniniai DEA žaidimai, atakos prieš Avianca ir El Espectador, Galáno nužudymas, paskutinės Escobaro gyvenimo dienos ir kiti svarbūs epizodai jau buvo užfiksuoti daugybėje knygų, pavyzdžiui, Alonso Salazaro „La Parábola de Pablo“ ir Marko Bowdeno „Killing Pablo“, ir šimtuose straipsnių, pasirodžiusių po jo nužudymo. Pastraipose apie Escobaro gyvenimą ir mirtį atpasakojau plačiai žinomą istoriją, kuri jau buvo pasakota daugelį kartų. Tačiau viena knyga – įspūdingoji Jameso Mollisono ir Rainbow’o Nelsono „The Memory of Pablo Escobar“ – buvo svarbiausias šiame skyriuje panaudotas šaltinis.

Siekdamas kuo tiksliau atkurti istoriją, pagilinti analizę ir atvaizduoti tam tikras scenas pasinaudojau Viginios Vallejo „Loving Pablo, Hating Escobar“, Orlando Falso Bordos (ir kt.) „La Violencia en Colombia“, Mauricio Arangueno Molinos „Mi Confesión: Carlos Castaño revela sus secretos“, Gerardo Reyeso „Nuestro Hombre en la DEA“, Germano Castro Caycedo „En Secreto“, Anos Carrigan „The Palace of Justice: a Colombian tragedy“ („Teisingumos rūmai: Kolumbijos tragedija“; anglų kalba išleista 1993 m., 2009 m. išversta į ispanų kalbą su nauja įžanga), Natalios Morales ir Santiago La Rottos „Los Pepes: desde Pablo Escobar hasta Don Berna, Macaco y Don Mario“, Alfredo Rangelio (ir kt.) „Que, Cómo y Cuándo Negociar con las Farc“, Arturo Alape „El Bogotazo: memorias del olvido and Tirofijo“, Luiso Cañono „El Patrón: vida y muerte de Pablo Escobar“ ir Nicolaso Entelio dokumentinį filmą „Sins of My Father“ („Mano tėvo nuodėmės“).

2009 ir 2008 m. aplankiau Barrio Pablo Escobar, Hacienda Nápoles (šiandien ten įkurtas muziejus ir zoologijos sodas, vis dar matyti Escobaro imperijos likučių), Escobaro kapą pietų Medeljine, vietą, kur kadaise stovėjo La Catedral, Monako pastatą, namą, kuriame 1993 m. buvo nužudytas Escobaras, ir daugybę kitų Medeljino pastatų, nukentėjusių nuo sprogimų vykstant kokaino karui.

Toliau vardijami žmonės, iš kurių ėmiau interviu ir kurie buvo itin svarbūs šiam darbui: Alonso Salazaras, Medeljino meras ir Escobaro biografas; Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras ir kandidatas į prezidentus 2010-ųjų rinkimuose; Carlosas Lozano, Voz vyriausiasis redaktorius; Carlosas Vidalesas, istorikas ir buvęs M-19 narys; Enrique Peñalosa, buvęs Bogotos meras; Fabio Castillo, El Espectador tyrėjas – reporteris devintajame dešimtmetyje; Gloria Cuartas, buvusi Apartado merė; Jorge Parra, Barrio Escobar gyventojas; Juanas Manuelis Galánas, Luiso Carloso Galáno, 1989 m. nužudyto Escobaro nurodymu, sūnus; Pablo Escobaro sūnus Juanas Pablo Escobaras (dabar Sebastianas Marroquinas); Maria Etelvina Restrepo, Pablo Escobaro kapo lankytoja; Rodrigo Lara Restrepo, teisingumo ministro Rodrigo Laros Bonillos, nužudyto Escobaro nurodymu 1984 m., sūnus; Rubenas Dario Yepes, La Catedral įrengtos bažnyčios kunigas; Sandra Hincupie, Pablo Escobaro kapo lankytoja.

Hacienda Nápoles scenas atkūriau remdamasis Vallejo ir Salazaro knygomis, taip pat reliktais ir archyvine medžiaga, saugoma Nápoles, bei Entelio dokumentika. Kurdamas įvairių partizanų judėjimų eskizus rėmiausi Steveno Dudley „Walking Ghosts“ („Vaikštantys vaiduokliai“) (FARC), Leono Valencios „Mis Años de Guerra“ (ELN), Anos Carrigan „El Palacio de Justicia: una tragedia colombiana“ (M-19) ir Alvaro Villarragos bei Nelsono Plazos „Para Reconstruir los Sueños: una historia del EPL“ (EPL). Naujausią ataskaitą apie dramatiškus įvykius Teisingumo rūmuose 1985-ųjų lapkritį – „Informe Final de la Comisión de la Verdad sobre los Hechos del Palacio de Justicia“ – galima parsisiųsti iš tinklalapio www.ictj.org.

Atkurdamas 1948-ųjų atmosferą ir įvykius Bogotoje rėmiausi Miguelio Torreso „El Crimen del Siglo“, Arturo Alape „El Bogotazo“ ir Marko Bowdeno „Killing Pablo“; teksto dalis, kuriose pasakojama apie žmogžudysčių kultūrą ir estetiką, rašiau remdamasis Orlando Falso Bordos (ir kt.) klasika tapusia knyga „La Violencia en Colombia“. Scenas ir portretus įvairių kriminalinių veikėjų iš kriminalinės brolijos, kuriai Virginia Vallejo buvo pristatyta Nápoles viloje devintojo dešimtmečio pradžioje, atkurti padėjo Salazaro „La Parábola de Pablo“. Aprašydamas Fidelio Castaño virsmą Kolumbijos Rembo, rėmiausi Dudley „Walking Ghosts“ ir Carloso Castaño autobiografija. Per Marios Elviros Live pokalbių šou 2009 m. gegužės 6 d. Virginia Vallejo kalbėjo apie devintojo dešimtmečio pradžioje plačiai paplitusį požiūrį, esą, kokainas nėra pavojingas, laidą transliavo Majamyje įsikūrusi televizijos stotis „Mega TV“. Guillermo Cano citata paimta iš Fabio Castillo knygos „Riders of Cocaine“.

Rašydamas apie Isaacą Guttnaną ir el sicariato, pasinaudojau Fabio Castillo knyga „Riders of Cocaine“ ir Dianos Grajales esė „Genealogia de las Bandas“. Victoro Gavirios dokumentinis filmas „Rodrigo D: no futuro“ tiems, kas domisi no futuro kultūra, gali atskleisti tikslų, tačiau trikdantį šio reiškinio paveikslą. Tą patį galima pasakyti ir apie antrąją filmo dalį „La Vendedora de Rosas“ ir Alonso Salazaro legendinę knygą „No Nacimos Pa’semilla: la cultura de las bandas juveniles en Medellín“. Sceną apie Galánų šeimą tą dieną, kai buvo nužudytas Luisas Carlosas Galánas, atkūrė Juanas Manuelis Galánas. Aprašydamas kitas tos pačios dalies scenas rėmiausi Marios Jimenos Duzan knyga „Crónicas que Matan“. Pastraipos apie nadaizmą paremtos Salazaro Escobaro biografija ir Bowdeno knyga „Killing Pablo“.

Delta būrio atvykimas, Los Pepes veiksmai, Escobaro paskutinis gimtadienis, ryšiai tarp Reconnaissance Commando ir elitinių karinių JAV pajėgų, prezidentas Gaviria, siekiantis įsileisti į šalį užsienio karius, Moncados ir Galeano žmogžudystės, Pablo ryšiai su šeima, Joe Tofto abejonės, paskutinių Escobaro medžioklės dienų detalės ir t. t. paimta iš Cañóno „El Patrón“, Bowdeno „Killing Pablo“, Salazaro „La Parábola de Pablo“ bei Moraleso ir La Rottos „Los Pepes“. Informacijos, susijusios su Gilberto Rodríguezo Orejuelos susitarimu dėl užmokesčio po Escobaro mirties, taip pat apie sceną prieš pat susišaudymą suteikė Bowdenas. Carloso Castaño teiginys, esą, svarbu, kad kažkas kitas pasirūpintų tais, su kuriais negali susidoroti valstybė, paimtas iš jo autobiografijos.

Generolo Mazos Márquezo suėmimas 2009 m. rugpjūtį sukrėtė šalį ir buvo plačiai aprašytas Kolumbijos žiniasklaidos. Buvusio prezidento Césario Gavirios citatą, kurioje jis teigia, kad pinigai, skirti karui prieš narkotikus, turėtų būti investuojami į kitas sritis, paėmiau iš straipsnio „Drugs and Democracy: toward a paradigm shift“ („Narkotikai ir demokratija: link paradigmos pokyčių“). Paskutinė scena su Virginia Vallejo paimta iš jos knygos „Loving Pablo, Hating Escobar“.

Pagrindinė problema, su kuria susidūriau rašydamas apie Pablo Escobarą ir naudodamasis antrinių ir tretinių šaltinių informacija, yra ta, kad per tiek metų mitas pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Daugelis tiesiogiai su minimais įvykiais susijusių žmonių turi rimtų priežasčių meluoti, nutylėti, perdėti, nuvertinti ar sunaikinti priešus moralinės korupcijos ir niekinimo karuselėje, kuri nesustojo ir po Escobaro mirties. 2009 m. gruodį kalbinau Pablo Escobaro sūnų Juaną Pablo (dabar jo vardas yra Sebastiánas Marroquínas). Neneigdamas, kad jo tėvas buvo vienas baisiausių istorijoje masinių žudynių kaltininkų, Juanas Pablo pasakė, jog „niekam, kas apie jį [Pablo Escobarą] rašė, nė iš tolo nepavyko pavaizduoti jo tokio, koks iš tiesų buvo“. Antrojoje skyriaus dalyje daugelis faktų paimta iš išsamiais tyrimais paremtos ir vizualiai įkvepiančios Jameso Mollisono ir Rainbow Nelsono knygos „The Memory of Escobar“. Ji buvo išleista 2007 m., todėl yra sveikai nutolusi nuo minimų įvykių, taip pat todėl, kad knyga daugiausia pagrįsta pasakojimais žmonių, kurie kadaise buvo susiję su minimais įvykiais, tačiau dabar yra pasenę ir daugelis jau neturi nei ką prarasti, nei gauti atskleidę tiesą. P. 125 (apie legalizaciją) ir p. 139 (Gustavo Gaviria) pateikiamos citatos taip pat paimtos iš minėtosios knygos.

4. Karas prieš narkotikus: nuo Nixono iki Obamos

Operacijas, kurias aprašiau šiame skyriuje, 2009 m. kovą ir balandį vykdė Kolumbijos kovos su narkotikais policija ir Pakrantės apsauga. Tais pačiais metais kurį laiką praleidau Buenaventūros mieste, taip pat miesto ir priemiesčio rajonuose: La Playita, Alfonso López, Lleras, Punta Del Este ir Firme. Interviu ėmiau iš šių žmonių: Aidos Orobio, Buenaventūros vyskupijos vienuolės; Bormano Garcios Aguilaro, kovos su narkotikais policijos seržanto; Davido Cifuenteso, kovos su narkotikais policijos kario; Edwaero Picono, Pakrantės apsaugos kapitono; Gabrielio Rojaso Vallonos, prokuroro; Gustavo Guevaros, prokuroro; Hectoro Correos, kovos su narkotikais policijos pulkininko; Jay Bergmano, regiono DEA vadovo; Johno Sanchezo, kovos su narkotikais policijos kario; Juano Carloso Rivero, kovos su narkotikais policijos seržanto; Juano Quirogos, kovos su narkotikais policijos majoro; Oscaro Naranjo, nacionalinės policijos vado.

Daugiausia informacijos apie logistiką ir HCI laboratorijos veiklą suteikė Jay Bergmanas (jį kalbinau 2009 m. birželį ir gruodį) ir Leo, keliaujantis darbininkas, triūsiantis narkotikų rinkoje (jo likimą sekiau nuo 2007 m.). Richardo Nixono teiginį apie Shaferio komisiją ir skaičiavimus, kaip metinės JAV investicijos į kovą su narkotikais išaugo nuo 16 milijonų iki 18 milijardų JAV dolerių, paėmiau iš Tomo Feilingo knygos „The Candy Machine“. Dicko Cheney pastangos įtvirtinti terminą „narkoterorizmas“ Jungtinių Valstijų geopolitikoje ir Billo Wagnerio darbas Lotynų Amerikoje šaltojo karo metais aprašyti keliose knygose, tarp jų Jonathano Marshallo ir Peterio Dale Scotto „Cocaine Politics: drugs, armies, and the CIA in Central America“ ir Marko Bowdeno „Killing Pablo“. Išsamiau apie tai, kaip pradiniame plano „Kolumbija“ etape Europos Sąjunga, palyginti su Jungtinėmis Valstijomis, pasirodė esanti antraeilė, rašoma Marco Palacio knygoje „Plan Colombia: ¿anti-drogas o contrainsurgencia?“, dvi Andreso Pastranos citatos taip pat paimtos iš šios knygos.

Adrianos Rossi tezės apie kovą su narkotikų gamyba ir informacija apie CŽV ryšius su kokaino kontrabanda XXI a. pirmajame dešimtmetyje buvo paskelbtos specialiame Pietų Amerikos leidinyje Le Monde Diplomatíque pavadinimu „Crisis, Crimen Organizado y Gobernabilidad“ (2009 m. balandis). 2007 m. vasarį tas pats laikraštis buvo išspausdinęs panašų tiriamąjį straipsnį pavadinimu „Narcotráfico versus Democracia“, pastarajame daugiau dėmesio buvo skiriama narkotikams ir kovai su narkotikais, apibūdinant tai kaip grėsmę demokratijai. Jay Bergmano prieštaravimai teiginiui, kad Kolumbijos policija iš tiesų visai nesiekia sustabdyti narkotikų gamybos, paimti iš mano interviu su juo 2009 m. birželį. Pasikartojantis skandalas dėl Cuchillo įtakos Kolumbijos kariuomenei rytinėje šalies dalyje buvo aprašomas keliuose leidiniuose, tarp jų ir El Tiempo (2008 m. lapkričio 6 d.). Informacija, kaip Putumajuje mafija pasiūlė sumokėti kariuomenei, paimta iš Garry Leecho knygos „Beyond Bogotá: diary of a drug war journalist in Colombia“.

Mano atlikta paprastų žmonių ir vyriausybės, rasizmo ir Buenaventūros evoliucijos analizė paremta interviu, kuriuos 2009 m. ėmiau Buenaventūroje (daugiau informacijos pateikiama toliau). Ta pati tema nagrinėjama dokumentiniame filme „Los Pacificadores del Pacífico“. Evero Velozos liudijimas apie AUC pasirodymą Buenaventūroje ir „valstybės atstovų“ teikiamą finansinę paramą šiai organizacijai paimtas iš straipsnio „El Ventilador the HH“ (El Espectador, 2008 m. rugsėjo 6 d.). Internetiniame tinklalapyje www.verdadabierta.com publikuojama daugybė sukarintų grupuočių lyderių prisipažinimų. FARC ir sukarintų grupuočių karas dėl Buenaventūros ir šio konflikto vaidmuo žmonėms netenkant pasitikėjimo valstybe teoriškai analizuojami Renatos Moreno ir Alvaro Guzmano „Autodefensas, Narcotráfico y Comportamiento Estatal en el Valle del Cauca, 1997–2005“, paskelbtame leidinyje Parapolítica.

Išaugusi gamyba Bolivijoje ir padidėjusi kontrabanda per Venesuelą atskleidžiama 2009 m. UNODC „World Drug Report“, šiame leidinyje taip pat publikuojama per pastarąjį dešimtmetį susprogdintų laboratorijų ir nupurkštų hektarų statistika. Evo Moraleso citata paimta iš Noamo Chomsky esė „Militarizing Latin America“ („Sukarinti Lotynų Ameriką“), ji skelbiama tinklalapyje www.chomsky.info 2009 m. rugpjūčio 30 d. Įdomus Grego Grandino, knygos „Empire’s Workshop: Latin America, the United States, and the rise of the new imperialism“ („Imperijos dirbtuvė: Lotynų Amerika, Jungtinės Valstijos ir naujojo imperializmo iškilimas“) autoriaus, tiriamasis straipsnis, kaip septynios karinės bazės prisidėjo prie regione augančios įtampos, – 2010 m. sausio 21 d. jis buvo išspausdintas laikraštyje The Nation.

5. Mañana: miltelių ateitis

Pagrindiniai šio skyriaus interviu buvo imami 2008–2010 m., laikotarpiu, kai įdėmiai stebėjau kairiuosius ir liberalus kovojant prieš dešiniųjų pastangas atšaukti 1991 m. konstituciją, o kartu ir simbolinę reikšmę turintį jos skyrių „asmeninė dozė“ (C-22 de la Corte Constitucional, 1994). Carlosas Gaviria, socialdemokratų partijos Polo Democrático kandidatas į prezidentus 2006 m. rinkimuose, dešimtajame dešimtmetyje ėjo Konstitucinio Teismo vyriausiojo teisėjo pareigas ir padėjo „asmeninės dozės“ įteisinimo pamatus. Įrašą, kuriame įamžinta, kaip prieš pat vyriausybės pergalę jis gynė „asmeninę dozę“, galima parsisiųsti iš tinklalapio Dosis de Personalidad (www.dosisdepersonalidad.com) pavadinimu „Ponencia the Carlos Gaviria I and II parte“.

Interviu man davė šie žmonės: Aldo Lale-Demozas, UNODC Kolumbija direktorius; Alfredo Rangelis, idėjų kalvės „Seguridad y Democracia“ vadovas; Arielis Ávila, „Nuevo Arco Iris“ mokslininkas; Carlosas Gaviria, partijos „Polo Democrático“ įkūrėjas ir buvęs kandidatas į prezidentus; Gustavo Duncanas, politologas; Ivonne Wilches, psichologė ir aktyvistė, palaikanti asmeninę dozę; Jay Bergmanas, regioninis DEA vadovas; Juanas Manuelis Galánas, senatorius; Melissa Alvarez, aktyvistė, palaikanti asmeninę dozę; María Jimena Duzán, rašytoja; Piedadas Córdoba, senatorius.

Kita šiame skyriuje pateikiama informacija, analizė ir apmąstymai paremti daugiausia Maríos Jimenos Duzán „Crónicas que Matan“, Mike Jay „Emperors of Dreams: drugs in the nineteenth century“, Alfredo Rangelio (ir kt.) knygomis „La Batalla Perdida Contra Las Drogas“ ir „Narcotráfico en Colombia“, Tomo Feilingo „The Candy Machine“, Mishos Glenny „McMafia“ ir Gustavo Duncano „Los Senores de la Guerra“.

Meksikos kartelių įdarbintų žmonių skaičius ir datos, atskleidžiančios, kaip narkotikų prekybos jėgos susikoncentravo Meksikoje, paimtos iš apybraižos, spausdintos The Wall Street Journal (2008 m. gruodžio 28 d.). Trijų buvusių prezidentų straipsnį „Drugs and Democracy“ galima parsisiųsti iš Amerikos narkotikų kontrolės ir demokratijos komisijos (American Commission on Drugs and Democracies) tinklalapio (www.drogasedemocracia.org). Noamo Chomsky komentarai apie RAND ataskaitą ir jo narkotikų karo analizė buvo pristatyti seminare „JAV karas prieš narkotikus Lotynų Amerikoje“, vykusiame Masačusetso technologijos institute 2009 m. gruodžio 15 d. Chomsky minčių apie kokaino gamybą ir globalų karą prieš šį reiškinį rinkinys įrašytas kompaktiniame diske pavadinimu „An American Addiction: drugs, guerrillas, counterinsurgency“ („Amerikietiška priklausomybė: narkotikai, partizanai ir kova su maištininkais“). Dalis apie „decentralizaciją“ ir JAV ekonomines sankcijas valstybėms, nepritariančioms pasaulinei draudimo politikai, paremta informacija, pateikiama Feilingo knygoje „The Candy Machine“. Švedų žurnalisto Tomo Lappalaineno knygoje „Ndrangheta: en bok om maffian i Kalabrien“ pasakojama apie ryšius tarp Italijos ir Kolumbijos mafijų ir pastarųjų vaidmenį šiuo metu klestinčioje Europos rinkoje. 320 mafijos narių suėmimas skirtingose pasaulio šalyse, įskaitant ir aukščiausio lygio ’Ndranghetos lyderius, 2010 m. liepos 13 d. buvo plačiai aprašytas tarptautinėje žiniasklaidoje. Tiesa, šio susidorojimo pasekmės kokaino platinimui Europoje yra vis dar nežinomos.

Jairo Villegaso istorija buvo išspausdinta straipsnyje „Así Operan Las Alas De La Mafia“ (El Tiempo, 2010 m. vasario 14 d.), nacionalinės policijos vado Óscaro Naranjo citatos, kurias panaudojau, buvo paskelbtos keliose žiniasklaidos priemonėse vykstant vadinamajam „Pilotų kartelio“ išformavimui 2010-ųjų pradžioje. Informaciją apie sumažėjusią Kolumbijos kokaino gamybą pavyko gauti iš UNODC „World Drug Report 2009“. Carlo Bildto citata buvo publikuota jo tinklaraštyje http://bildt.blogspot.se/ 2006 m. gegužės 28 d.

Cesario Gavirios teiginys apie karo prieš narkotikus bejėgiškumą, jei ir toliau ignoruosime paklausos problemą, paimtas iš Marshallo ir Scotto „Cocaine Politics“. Detalų pasakojimą apie tragišką Kolumbijos istoriją, kai XX a. paskutiniojo dešimtmečio politikos decentralizavimas leido sukarintoms grupuotėms perimti didelės dalies kaimiškų vietovių valdymą, galima rasti Mauricio Romero knygoje „Paramilitares y Autodefensas“. Kairiosios pakraipos partijos Unión Patriótica pašalinimą aptarėme per interviu su María Jimena Duzán, jis taip pat analizuojamas daugybėje knygų, tačiau nė vienoje jų tai nedaroma taip šaltakraujiškai smulkmeniškai kaip Steveno Dudley „Walking Ghosts“, tai geriausia knyga apie nešvarų valstybės karą su disidentais ir ciniškus FARC žaidimus su žmonių gyvybėmis. Informaciją apie 40 000 (tiksliau – 38 000) sukarintų grupuočių nužudytų žmonių pateikė regiono prokuratūra, ji apima tik laikotarpį nuo 1987 iki 2003 m. Šis skaičius nuolat kinta, nes sukarintų grupuočių lyderiai pateikia naujų prisipažinimų ir atrandama naujų masinių kapaviečių. Pasak kai kurių šaltinių, skaičius jau perkopė 50 000 ir gali būti dar gerokai didesnis.

Mario Vargaso Llosos esė „El Otro Estado“ publikavo keletas laikraščių, tarp jų ir ispaniškasis El Pais (2010 m. sausio 10 d.). Komisija, sudaryta siekiant sukurti naują Jungtinių Valstijų kovos su narkotikais politiką, buvo pavadinta Vakarų Hampšyro narkotikų policijos komisija (Western Hemisphere Drug Policy Commission). Jos įgaliojimai, publikuojami pavadinimu „Text of H. R. 2134: Western Hemisphere Drug Policy Commission Act of 2009“ („H. R. 2134 Vakarų Hampšyro narkotikų policijos komisijos 2009 m. akto tekstas“), skelbiami Jungtinių Valstijų Kongreso tinklalapyje www.govtrack.us. Tekste pateikiamos frazės „pasaulinė struktūra“ ir „JT konvencijos“ – tai nuoroda į Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją (The Single Convention on Narcotic Drugs; 1961) ir Jungtinių Tautų konvenciją dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų prekyba (The United Nations Convention against Illicit Traffic in Narcotic Drugs and Psychotropic Substances; 1988), jas abi ratifikavo dauguma pasaulio valstybių. Konvencijų tikslas yra skatinti ir užtikrinti, kad išvardyti narkotikai – kanapės, kokainas ir kokos lapai – nebūtų vartojami jokiems kitiems tikslams nei medicininiai ir moksliniai.

BIBLIOGRAFINĖS NUORODOS

Knygos

Alape, Arturo, El Bogotazo: memorias del olvido, Pluma, 1984.

Alape, Arturo, Tirofijo: las vidas de Pedro Antonio Marín, Planeta, 2004.

Aranguren Molina, Mauricio, Mi Confesión: Carlos Castaño revela sus secretos, Oveja Negra, 2001.

Baena Velásquez, Mauricio, Captadores de Ilusiones: damnificados de las pirámides, Debate, 2009.

Bedoya, Jineth, La Pirámide de David Murcia, Planeta, 2009.

Bowden, Mark, Killing Pablo, Penguin, 2002.

Braun, Herbert, Our Guerrillas, Our Sidewalks: a journey into the violence of Colombia, Rowman & Littlefield, 1994.

Camacho Guizado, Àlvaro (ed.), Narcotráfico: Europa, Estados Unidos, América Latina, Ceso, 2006.

Cañón, Luis, El Patron: vida y muerte de Pablo Escobar, Planeta, 2002.

Carrigan, Ana, El Palacio de Justicia: una tragedia colombiana, Icono, 2009 (anglų k. The Palace of Justice: a Colombian tragedy, Thunder’s Mouth, 1993).

Cepeda, Iván; Rojas, Jorge, A Las Puertas de El Ubérrimo, Debate, 2008.

Chant, Sylvia; Craske, Nikki, Gender in Latin America, Rutgers University Press, 2003.

Contreras, Joseph, Biografía No Autorizada de Álvaro Uribe Vélez, Oveja Negra, 2002.

Courtwright, David, Forces of Habit: drugs and the making of the modern world, Harvard University Press, 2002.

Davenport-Hines, Richard, The Pursuit of Oblivion: a global history of narcotics, 1500–2000, Weinfeld and Nicolson, 2001.

Davis, Mike; Monk, Daniel Bertrand, Evil Paradises: dreamworlds of neoliberalism, New Press, 2007.

Dudley, Steven, Walking Ghosts: murder and guerrilla politics in Colombia, Routledge, 2006.

Duncan, Gustavo, Los Señores de la Guerra: de paramilitares, mafiosos y autodefensas en Colombia, Planeta 2006.

Duzán, María Jimena, Crónicas que Matan, Tercer Mundo Editores, 1992 (anglų k. Death Beat: a Colombian journalist’s life inside the cocaine wars, HarperCollins, 1994).

Ellner, Steve; Hellinger, Daniel, Venezuelan Politics in the Chávez Era, Lynne Rienner, 2003.

Enkvist, Inger, Latin American Icons: nine populist myths of the twentieth century, Atlantis, 2010.

Fals Borda, Orlando; Guzman Campos, German; Umaña-Luna, Eduardo, La Violencia en Colombia, I ir II dalys, Taurus, 2005 (1962).

Feiling, Tom, The Candy Machine: how cocaine took over the world, Penguin, 2009.

Fonseca, Linsu, Una Colombia que nos Queda, Mujer y Futuro, 2007.

Gonsalves, Marc; Stansell, Keith; Howles, Tom, Out of Captivity: surviving 1967 days in the Colombian jungle, William Morrow, 2009.

Grajales, Diana, Genealogia de las Bandas, Universidad de Antióquia, 2008.

Green, Duncan, Silent Revolution: the rise and crisis of market economics in Latin America, Monthly Review Press, 2003.

Hernández-Mora Zapata, Salud, La Otra Colombia: años 1999–2007, Debate, 2008.

Hylton, Forrest, Evil Hour in Colombia, Verso, 2006.

Jansson, Oscar, The Cursed Leaf: an anthropology of the political economy of cocaine production in southern Colombia, Uppsala University, 2008.

Jay, Mike, Emperors of Dreams: drugs in the nineteenth century, Dedalus, 2000.

Kozloff, Nikolas, Revolution!: South America and the rise of the New Left, Palgrave Macmillan, 2008.

Lappalainen, Tomas, Camorra: en bok om maffian i Neapel, Fischer & Co., 2007.

Lappalainen, Tomas,’Ndrangheta: en bok om maffian i Kalabrien, Fischer & Co., 2010.

Leech, Garry, Beyond Bogotá: diary of a drug war journalist in Colombia, Beacon, 2009.

Livingstone, Grace, Inside Colombia: drugs, democracy, and war, LAB, 2003.

Lutteman, Markus, El Choco: svensken i Bolivias mest ökända fängelse, Norstedts, 2007.

Marshall, Jonathan; Dale Scott, Peter, Cocaine Politics: drugs, armies, and the CIA in Central America, University of California Press, 1998.

McCaughan, Michael, The Battle of Venezuela, LAB, 2004.

McPherson, Alan, Anti-Americanism in Latin America and the Caribbean, Berghan, 2006.

Molano, Alfredo, The Dispossessed: chronicles of the desterrados of Colombia, Haymarket, 2005.

Molano, Alfredo, Trochas y Fusiles, Ancora, 1994.

Mollison, James; Nelson, Rainbow, The Memory of Pablo Escobar, Chris Boot, 2007.

Murillo, Mario, Colombia and the United States: war, unrest, and destabilization, Seven Stories, 2004.

Neurwirth, Robert, Shadow Cities: a billion squatters, a new urban world, Routledge, 2006.

Otero, Alfonso, Paramilitares: la modernidad que nos tocó, Quedecor, 2008.

Palacios, Marco, Plan Colombia: ¿anti-drogas o contrainsurgencia?, Universidad de Los Andes, 2007.

Pardo Rueda, Rafael, Fin del Paramilitarismo: ¿es posible su desmonte?, Ediciones B, 2007.

Perez, Luis Eladio, Siete Años Secuestrado por las Farc, Aguiliar, 2008.

Pinchao, John, Mi Fuga Hacia la Libertad, Planeta, 2008.

Prashad, Vijary; Ballvé, Teo, Dispatches from Latin America: on the frontlines against neoliberalism, South End Press, 2005.

Puentes Marín, Angela María, El Opio de los Talibán y la Coca de las Farc, Ediciones Uniandes, 2006.

Rangel, Alfredo, Qué, Cómo y Cuándo Negociar con las Farc, Intermedio, 2008.

Rangel, Alfredo (ed.), El Poder Paramilitar, Planeta, 2005.

Rangel, Alfredo, et al., Narcotráfico en Colombia, Seguridad y Democracia, 2005.

Rangel, Alfredo, et al., La Batalla Perdida Contra Las Drogas: ¿legalizar es la opción?, Intermedio, 2008.

Reyes, Gerardo, Nuestro Hombre en la DEA, Planeta, 2007.

Roa Avendaño, Tatiana; Rosero, Carlos, Llenando Tanques, Vaciendo Territorio, PCN/Censat Agua Viva, 2008.

Romero, Mauricio, Paramilitares y Autodefensas, Planeta, 2003.

Rueda, Zenaida, Confesiones de una Guerrillera, Planeta, 2009.

Salazar, Alonso, La Parábola de Pablo, Planeta, 2001.

Sánchez Baute, Alonso, Líbranos del Bien, Alfaguara, 2008.

Schlosser, Eric, Reefer Madness: sex, drugs, and cheap labor in the American black market, Allen Lane, 2003.

Serrano Zabala, Alfredo, ¿Las Prepago?: revelaciones al periodista, Orveja Negra, 2007.

Sivak, Martin, Retrato Intimo de Evo Morales, Debate, 2008.

Stefanoni, Pablo; Do Alto, Hervé, La Revolución de Evo Morales: de coca al palacio, Capital Intelectual, 2006.

Tham, Henrik, Drug Control as a National Project: the case of Sweden, Stockholm University, 1995.

Tops, Dolf, A Society With or Without Drugs: continuity and change in drug policies in Sweden and the Netherlands, Lund University, 2001.

Torres, Miguel, El Crimen del Siglo, Seix Barral, 2006.

Valencia, León, Mis Años de Guerra, Norma, 2008.

Valencia, León (ed.), Parapolítica: la ruta de la expansión paramilitar y los acuerdos políticos, Intermedio, 2007.

Villarraga, Alvaro; Plazas, Nelson, Para Reconstruir los Sueños: una historia del EPL, Progresar/Fundación Cultura Democrática, 1994.

Wearne, Phillip, Return of the Indian: conquest and revival in the Americas, Cassell, 1996.

Wierup, Lasse; de la Reguera, Erik, Kokain: drogen som fick medelklassen att börja knarka och länder att falla samman, Norstedts, 2010.

Ataskaitos

A Failed Strategy: the spraying of illicit crops in Colombia, Washington Office on Latin America, 2008.

Afectos y Efectos de la Guerra en la Mujer Desplazada, Organización Feminina Popular, 2004.

Análisis de las Elecciones Legislativas de 2010, La Misión de Observación Electoral, 2010.

Arms-R-Us: South America goes shopping, Washington Office on Latin America, 2010.

Cocaine: a European Union perspective in the global context, European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction, 2010.

Colombia – Monitoreo de Cultivos de Coca 2009, United Nations Office on Drugs and Crime, 2009.

Conflicto Armado y Cultivos Ilícitos: efectos sobre el desarrollo humano en el Catatumbo, Universidad de los Andes, 2009.

Controlling Cocaine, RAND Corporation, 1994.

Drugs and Democracy: toward a paradigm shift, American Commission on Drugs and Democracy, 2009.

¿En qué está la Guerra?, Nuevo Arco Iris, 2008.

Global Drug Policy: building a new framework, Senlis Council, 2003.

Hablan las Personas Desplazadas en Colombia, Internal Displacement Monitoring Center, 2007.

Huyendo de la Guerra, Codhes, 2007.

Informe Final de la Comisión de la Verdad Sobre los Hechos del Palacio de Justicia, Centro Internacional para la Justicia Transicional, 2009.

Los Límites de la Guerra, Codhes, 2008.

National Drug Control Strategy 2010, Office of National Drug Control Policy, 2010.

Órdenes Sociales en el Putumayo Antes y Después del Plan Colombia, Universidad de los Andes, 2009.

The Paramilitaries in Medellín: demobilization or legalization?, Amnesty International, 2005.

Tensión en las Fronteras, Codhes, 2009.

UN World Drug Report 2008, United Nations Office on Drugs and Crime, 2008.

UN World Drug Report 2009, United Nations Office on Drugs and Crime, 2009.

Kiti šaltiniai

An American Addiction – Drugs, Guerillas, Counterinsurgency: US intervention in Colombia, Noamo Chomsky seminarų rinkinys kompaktiniame diske, AK Press, 2000.

C-221 de la Corte Consitucional de Colombia 1994, Kolumbijos Konstitucinio teismo nutarimai, 1994.

H.R. 2134: Western Hemisphere Drug Policy Commission Act of 2009, United States Congress.

Los Pacificadores del Pacífico, dokumentinis filmas, Observatorio Pacífico, 2007.

Entel, Nicolas (dir.), Sins of My Father, dokumentinis filmas, 2009.

Ungerman, Gerard; Brophy, Audrey (dir.), Plan Colombia: cashing in on the drug war failure, dokumentinis filmas, 2005.

AČIŪ

TACK

THANKS

GRACIAS

Norėčiau padėkoti visiems pašnekovams, dosniai skyrusiems man savo laiko, kai kurie jų tai darė labai rizikuodami, taip pat žmonėms, be kurių pagalbos, paskatinimo ir kritikos ši knyga nebūtų pasirodžiusi: Alfonso Jaramillo, Annai Hellgren, Annai Karin Johansson, Annai Mariai Sörberg, Barbro Vidmerui, Borisui Hegeriui, Caroline Atkins, Conorui Carriganui, Danieliui Campo, Dianai Gamboa, Eddai Mangai, Guillermo Gonzalezui, Hannai Hård, Ivánui Álvarezui, Jacobui Røthingui, Luísui Fernando Bohórquezui, Manueliui Nieto, Mattiasui Gardelliui, Perui Cerne, Perui Lindblomui, Richardui Heroldui, Romeo Langloisui, Ronui Schifflersui, Stefanui Sunnerdahlui, Stevenui Ambrusui, Tizianai Laudato ir Yamile Salinas Abdalai. Ypač dėkoju mano mielajai Elinai Gradin – už nuolatinę įžvalgią kritiką. Galiausiai ačiū mūsų sūnui, kuris atkeliavo į šį pasaulį pačiame knygos leidybos įkarštyje ir kurio gyvenimas suteikė mums tiek daug džiaugsmingų akimirkų.