Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Laura Walden

Der Fluch der Maorifrau

Verlagsgruppe Lübbe GmbH & Co. KG, Bergisch Gladbach, 2008

ISBN 978-609-01-0023-3

© 2008 by Verlagsgruppe Lübbe GmbH & Co. KG, Bergisch Gladbach

© Viršelyje panaudota nuotraukos, „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Birutė Lipavičienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš vokiečių kalbos vertė Birutė Lipavičienė

Redaktorė Stela Rimšė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Aida Čeponytė

Maketavo Albertas Rinkevičius

I DALIS

Ana

He aha te me nui?

He tangata, he tangata, he tangata.

Kas visų svarbiausia?

Žmonės, žmonės, žmonės!

MAORIŲ IŠMINTIS

2007 metų Kūčių vakaras, virš debesų

Tailando oro linijų lėktuvo, skrendančio maršrutu Frankfurtas – Oklandas, personalas iš visų jėgų stengėsi nedideliam būreliui keleivių europiečių sukurti šventinę nuotaiką. Ėjo kalėdinis filmas „Baltos Kalėdos“ su Bingu Krosbiu, o kaip šiltas patiekalas buvo numatyta vokiškai paruošta antiena su raudonaisiais kopūstais.

Sofija de Jong nusipurtė vos pažvelgusi į valgiaraštį. Skrydis truko jau pusantros valandos, pasak antrojo piloto, dabar lėktuvas skrido virš Vienos. Mergina matė ryškiai žėruojančius miesto žiburius. Vos išvydus šviesų jūrą, akis aptraukė ašaros, bet ji nubraukė jas švarko rankove.

– Gal norėtumėte dar gėrimo? – maloniai pasiteiravo palydovė. Sofija linktelėjo.

– Ačiū. Prašyčiau dar božolė.

Kai palydovė padavė taurę raudonojo vyno, Sofija net sugebėjo išspausti šypseną, bet vos jaunoji tailandietė nusisuko, šypsena išnyko. Nuo minties, kad šį vakarą būtų šventusi su mama Hamburge, jei nebūtų įvykusi nelaimė, skaudžiai sugėlė širdį. Mergina nebegalėjo suvaldyti ašarų, jos upeliais nutekėjo per skruostus. Kodėl taip atsitiko, klausė savęs nevilties apimta Sofija. Kaip tai galėjo įvykti? Juk Ema buvo tokia atsargi moteris. Šis klausimas kamavo ją nuo vakar vakaro, kai gavo žinią apie mamos mirtį. Mergina išsitraukė nosinę ir delnais užsidengė veidą. Ji nenorėjo rodyti savo skausmo svetimiems žmonėms, kurie irgi buvo priversti Kūčių vakarą praleisti ore.

Sužadėtinis Janas mėgino ją įkalbėti skristi po Kalėdų, bet Sofijai tai rodėsi neįmanoma. Ji privalėjo sužinoti, kas gi atsitiko pasaulio pakrašty.

Mergina vis pagaudavo save viliantis, kad įvyko kažkoks nesusipratimas, viskas netrukus išaiškės.

– Šiandien jūsų mama Ema de Jong pakeliui iš Danidino į Ošen Grovą pateko į avariją ir žuvo, – pasakė iš Naujosios Zelandijos paskambinęs advokatas, prisistatęs Džonu Franklinu. Jis kalbėjo vokiškai su anglišku akcentu.

– Jūs apsirikot, – sumurmėjo Sofija pro miegus ir padėjo ragelį.

Buvo jau po vidurnakčio. Bet tas vyras netrukus vėl paskambino.

– Prašom atleisti, nereikėjo man išrėžti taip tiesiai, bet telefonu tai sunku. Labai jus užjaučiu. Ar negalėtumėt atvykti? Turiu jos testamentą.

Testamentą? Tas rūstus žodis tebešniokštė Sofijos ausyse. Tik po antro skambučio ji suvokė, ką jis pasakė, bet širdis nesutiko pripažinti mamos mirtį. Reikėjo pačiai įsitikinti, kad mamos nebėra. Mergina iš visų jėgų laikėsi įsikibusi minties, kad tai tik lemtinga klaida. Ema atostogavo. Jei kas nors būtų atsitikę, būtų pranešusi policija, o ne advokatas. Iš kur Ema de Jong gali pažinti advokatą Danidine? Ir dar turintį jos testamentą?

– Iš kur jūs pažįstat mano mamą? – pasiteiravo Sofija nepažįstamojo, bet šis pareiškė, esą norėtų viską papasakoti jai atvykus, nes tai per sudėtinga istorija, kad imtų dėstyti telefonu. Jis vis kartojo, kad labai ją užjaučia. Bet mergina nė karto nepravirko. Per visą pokalbį. Lig šiol.

Sofija garsiai sukūkčiojo. Ji pirmą kartą pagalvojo, kas bus, jei tai pasirodys visai ne klaida. Nuo minties, kas laukia jos kitame pasaulio krašte, širdis ėmė kaip pašėlusi daužytis krūtinėje, skrandis susitraukė. Kūną užliejo baimė, virstanti panika.

– Gal galėčiau kaip nors padėti? – rūpestingai paklausė palydovė, Sofija krūptelėjo.

– Ne ne, viskas gerai. Nedidelė sloga.

Ji negalėjo atsisakyti jau atnešto padėklo su valgiu, nuo keptos anties kulšies kvapo pradėjo pykinti. Nors nuo vakar burnoje neturėjo nė kąsnio, ji net nepakėlė aliuminio dangčio, kuriuo buvo pridengta lėkštė, tik pastūmė padėklą toliau nuo savęs. Jos kaimynas, sprendžiant iš išvaizdos, tailandietis, susirūpinęs tarė:

– Solly, tulit valgyti.

– Ne! – atšovė Sofija ir pasiūlė jam savo porciją. – Aš jos neliečiau, – pridūrė ir gurkštelėjo didelį gurkšnį raudonojo vyno.

Kadangi praėjusią naktį bluosto nesudėjo, troško nors truputį nusnūsti. Tikėdamasi, kad tirštas raudonasis vynas išdildys baimę ir užmigdys, ji išlenkė visą taurę ir įsipylė dar. Užsimiršimo miegas! Ji troško kaip tik šito. Dėl tikrumo Sofija išgėrė nestiprių raminamųjų vaistų. Jų nešiodavosi rankinėje nuo tada, kai su klase laimėjo rotušėje surengtą meno darbų konkursą ir turėjo sakyti kalbą gerbiamiems miesto piliečiams. Ji atsiduso prisiminusi tą nepamirštamą vakarą. Mama sėdėjo pirmoje eilėje ir švytėjo iš pasididžiavimo.

– Solly, gal galėciau jums pafėti? – išgirdo klausiant kaimyną ir papurtė galvą, užsimerkė, pamėgino nusiraminti.

Mintys sukosi viesulu, bet nė vienos nepavyko nusitverti. Visus jausmus gožė paralyžiuojanti baimė.

Dabar aš visiškai viena, mąstė Sofija, trisdešimt ketverių ir jau visiška našlaitė. Ši mintis gniaužė gerklę. Ji skausmingai ilgėjosi tėvo, užplūdo liūdesys, kad negali į jį atsiremti. Prisiminė jį ligoninės lovoje, sėdėjo prie jo iki paskutinio atodūsio, kol vėžys galutinai nugalėjo. Negi tai buvo jau prieš dvejus metus? Ilgėdavosi jo kasdien.

Ema po vyro mirties visiškai pasikeitė. Nuo tol ji gyveno slegiančių minčių pasaulyje, į kurį nieko neįsileisdavo, net dukters. Mama užmetė žurnalistės darbą, neberašydavo kelionių reportažų. Visi labai nerimavo, bet nė vienam nepavyko prasibrauti iki jos. Gydytojas nustatė depresiją, šia diagnoze Sofija nesugebėjo iki galo patikėti. Ema nė karto nepalietė išrašytų vaistų. Pagaliau Sofija pasiūlė Emai persikraustyti pas ją, tačiau buto pakeitimas nepagerino mamos dvasinės būsenos.

Tik ėmusi konsultuotis su tokia keista moterimi – dvasios gydytoja, kaip pagarbiai ją vadindavo, Ema staiga atgijo. Lankydavosi pas tą moterį kartą per savaitę. Sofija ne kartą siūlėsi palydėti, nes jai dingojosi, kad ten kažkas įtartina. Bet Ema visada piktai atsisakydavo. Tos ponios vaivorykštės spalvų vizitinėje kortelėje buvo parašyta: „Gyvenimo būdo patarėja“. Toks apibūdinimas Sofijai atrodė pernelyg nekonkretus, o Ema prie dvasios gydytojos nieko neprileido.

Netikėtai mama nustebino pareiškusi, kad ketina trims mėnesiams vykti į Naująją Zelandiją. Ji tarsi pakerėta pasakojo dukteriai apie kelionę. Šis sumanymas Sofijai atrodė tikri paistalai.

– Gal tą kelionę paskyrė tavo dvasios gydytoja? – paklausė ji su pašaipa.

Paslaptingą motinos šypseną prisiminė taip aiškiai, tarsi visa būtų įvykę vakar.

Sofija vis reikalavo paaiškinti, kodėl reikia keliauti būtent į Naująją Zelandiją. Bet Ema tik atkirto:

– Taip turi būti. Vieną dieną suprasi.

Pagaliau Sofija liovėsi klausinėjusi. Svarbiausia, kad mama jautėsi geriau. Iš tikrųjų atrodė, kad taip ir yra.

– Per Kalėdas būsiu namie, – pažadėjo Ema. – Tada imsimės tavo vestuvių.

Vestuvės! Staiga jos liko kažkur toli toli, ten kur Janas. Sofijai tolstant nuo namų sulig kiekviena mylia jis vis labiau nyko iš jos minčių. Sofijai tekdavo pasistengti, kad prisimintų jo veidą. Darėsi pikta: ak, jei jis būtų padaręs tai, ką turi padaryti vyras, kai jo būsima žmona sužino apie mylimos mamos mirtį! Ar ne? Tiesą sakant, Janas būtų turėjęs ją lydėti. Juk jo kontora tarp Kalėdų ir Naujųjų metų nedirbo. Kita vertus… Argi jis nebuvo pratęs, kad Sofija pati susidoroja su visais sunkumais? Po sunkaus darbo jam reikėjo pailsėti. Bet vis dėlto… Sofija susimąsčiusi žvelgė pro langą stengdamasi giliai kvėpuoti.

Ir padėjo, pamažu ji atsipalaidavo. Mintys, užuot lėkusios šuoliais, plaukė ramia tėkme. Mergina apsnūdo, o ledinio šalčio sukaustytu kūnu išplito maloni šiluma.

Vaikystės prisiminimai plaukė prieš akis tarsi kino filmas: namas Hamburge su didžiuliu sodu, ten ji praleido vaikystę, šeimos persikėlimas į Londoną, internatas Oksforde, daug šalių, kuriose gyveno tėvai. Sofijai išsiveržė aimana. Jei anuomet būtų bent nujautusi, kiek nedaug liko gyventi su tėvais, būtų kartu vykusi į Afriką ir Paryžių, kur dirbo jos tėvas diplomatas Klasas de Jongas. Bet ji nusprendė likti Anglijoje, internate, nekeisti gyvenamosios vietos, kad neprarastų draugų.

Ak, tėtis! Jo paveikslas stovėjo akyse – kvatojančio, pokštaujančio, visuomet gerai nusiteikusio. Sofija buvo tikra tėčio dukrytė. Ji dievino jo pokštus. Vien nuo akcento, su kuriuo tas olandas kalbėdavo vokiškai, pradėdavo krizenti. Sofija, žinoma, buvo prisirišusi ir prie mamos, bet Ema rūpindavosi ja kaip tikra perekšlė, elgdavosi kaip su mažu vaiku, jei būtų galėjusi, būtų įvyniojusi į vatą. Tokio rūpesčio Sofijai kartais būdavo per daug. Šalia mamos tėtis atrodė maloniai nerūpestingas.

Keista, pagalvojo Sofija, aš labiau panaši į ją. Tas nerimas, nenustygimas vietoje – esu tikra Ema. Jau vaikystėje Sofija jautė nerimą. Per atostogas visuomet lankydavosi pas tėvus. Ir visada be galo susijaudindavo vien nuo minties, kad keliaus į tolimą šalį, o atvykusi kaskart karčiai nusivildavo. Niekur pasaulyje ji nesijautė esanti namie. Nei internate, nei Hamburge, nei Keiptaune, nei Paryžiuje. Tas jausmas persekiojo lig šiol. Mintis, kad likusį gyvenimą teks pragyventi su Janu fon Ineringu, nesuteikdavo saugumo jausmo, kurio tikėjosi sutikdama tekėti už sėkmės lydimo advokato.

Vėl skaudžiai sudiegė širdį prisiminus, kad liko vienui viena pasaulyje. Neturėjo jokių giminaičių, nei artimų, nei tolimų. Ema ir Klasas anksti neteko tėvų. Ema dažnai pasakodavo, kad jos tėvas žuvo per karą Prancūzijoje, neatlaikiusi širdgėlos netrukus mirė ir mama. Pamažu nuovargis nugalėjo Sofiją. Ji norėjo užmigti įsivaizduodama vyrą, už kurio ketina tekėti, bet Jano veidas buvo tarsi rūke.

Naujoji Zelandija, Danidinas, 2007 m. gruodžio 26 d.

Po varginančio aštuonių valandų laukimo Bankoke, kur Sofija visiškai išsekusi prasitrynė ant kieto laukiamosios salės suolo, 10 val. 50 min. vietos laiku lėktuvas nusileido tarptautiniame Oklando oro uoste. Mergina be jokio vargo rado lėktuvą, nuskraidinsiantį ją iš Naujosios Zelandijos Šiaurės salos vakarinės pakrantės į Pietų salos rytinę pakrantę.

Norėdama atsikratyti sunkių minčių, kad mama niekada nebesutiks oro uoste kaip jaunystėje, Sofija visą skrydį žvelgė pro langą. Grįžo didžiulė baimė, kas jos laukia, norėjosi kuo greičiau viską baigti ir grįžti į Hamburgą. Niekaip negalėjo pamiršti sapno lėktuve, iš kurio pabudo apsipylusi prakaitu: ji stovi ant siūbuojančio tilto, išsigandusi atsisuka atgal ketindama grįžti, bet už nugaros nieko nėra, vien tirštas rūkas.

Sofija nuvijo sapną šalin mėgindama sutelkti dėmesį į vaizdą už lango. Nuo gamtos grožio, kuris giedrą dieną buvo puikiai matyti, gniaužė kvapą. Dangus, regis, buvo dar mėlynesnis nei vidurvasarį prie Šiaurės jūros. Ji matė upes, kalnus, didžiulius sodrios žalumos plotus ir begalinę daugybę avių. Iš viršaus daug kas priminė Europą, tik greičiau keitėsi skirtingi gamtovaizdžiai. Pasirodė paplūdimys, o netrukus jau bolavo milžiniškas ledynas su snieguotomis keteromis, labai primenantis Alpes.

– Naujosios Zelandijos gamta nuostabi. Tik įsivaizduok, šalyje, kurios plotas mažesnis už Vokietijos, yra alpinio ir subtropinio klimato sričių, – spindinčiomis akimis pasakojo dukteriai Ema.

Lėktuvas ruošėsi tūpti. Žaluma aplink atrodė dar sodresnė, avių bandos dar gausesnės, bet kurgi miestas? Danidino oro uosto pastatas iš viršaus priminė kaimo sandėlį. Regis, tai iš tikrųjų pasaulio kraštas, pagalvojo Sofija. Kas gi paskatino Emą keliauti būtent čia?

Kai lėktuvas nusileido, širdis iš susijaudinimo ėmė stipriau spurdėti krūtinėje. Kas jos laukia šioje šalyje? Kas?

– Ar žinai, kaip maoriai vadina savo šalį? – kartą paklausė Ema ir pati atsakė: – Aotearoa – ilgų baltų debesų šalis.

Gal Sofijai tik atrodė, kad kalbant apie šį žemės lopinėlį Ramiajame vandenyne mamos akys žėri?

Kai Sofija nešina nedideliu lagaminu įėjo į atvykimo salę, jai pakirto kojas. Čia būriavosi tokia daugybė žmonių, kad mergina pabūgo neatpažinsianti advokato.

– Jums nėra reikalo manęs pasitikti, – sakė ji telefonu. – Juk Kalėdos.

Bet jis nesileido atkalbamas.

Nors buvo aišku, kad čia, kitame pasaulio pakraštyje, turi būti pats vidurvasaris, skubėdama išskristi iš šalto ir drėgno Hamburgo ji apie tai nepagalvojo. Tik pamačiusi vasariškai apsivilkusius laukiančius žmones prisiminė, kad nepasiėmė tokiam orui tinkamų drabužių.

Tą akimirką prie jos priėjo aukštas tamsiaplaukis vyras, vilkintis vasariškus laisvalaikio drabužius.

– Atleiskit, jūs Sofija de Jong?

Jokių abejonių – tai buvo jai skambinusio vyro balsas. Tik šį kartą jis kreipėsi angliškai.

– Taip, o jūs tikriausiai Džonas Franklinas, – atsakė Sofija puikia anglų kalba.

Jis linktelėjo ir paėmė jos lagaminą.

– Kaip skrydis? – mandagiai pasiteiravo ir paspartino žingsnį.

– Gerai. Dėkoju, kad pasitikot.

Žengdama iš oro uosto pastato Sofija net prisimerkė. Ryški saulė spigino tiesiai į akis. Apie saulės akinius ji taip pat nepagalvojo. Nors pūtė lengvas jūra kvepiantis vėjelis, jos tamsiai mėlynas kostiumėlis tuoj pat prilipo prie kūno. Tinkamo juodo ji neturėjo. Džonas Franklinas nuvedė prie juodo visureigio ir atidarė dureles keleivio pusėje.

– Gal pirmiausia jus nuvežti į viešbutį persirengti? – paklausė įjungdamas variklį.

– Nebūtina. Tikiuosi, automobilyje yra klimato kontrolė, – atsiduso Sofija ir pastebėjo, kad advokatas žvelgia į ją su nuostaba.

– Argi nenorėtumėte prieš vykdama į kontorą apsivilkti ko nors lengvesnio?

– Norėčiau tuoj pat… – ji užsikirto ir giliai atsiduso, – pamatyti mamą, aš norėčiau pamatyti savo mamą.

Jaunasis advokatas sumišęs krenkštelėjo.

– Panele de Jong, mane prašė jums pasakyti… – Jis giliai įkvėpė. – Jos automobilis nuriedėjo nuo kelio ir užsidegė…

Sofija neleido jam baigti, išspaudusi skausmingą „ne“ apsipylė ašaromis.

Džonas Franklinas uždėjo delną jai ant rankos.

– Labai jus užjaučiu.

Nuo to prisilietimo visomis Sofijos kūno ląstelėmis pasklido ramybė. Širdį draskantis skausmas pamažu atslūgo.

– Žinoma, jums rinktis, – pasakė jis tyliai ir padavė nosinę.

Ji nusišluostė ašaras ir nejudėdama įsispoksojo į langą, automobilis pajudėjo. Staiga grįžo viltis, mergina sušnibždėjo:

– Bet gal automobilyje sėdėjo visai ne mano mama? Jei viskas sudegė, jūs negalit būti tikri. Ten galėjo būti kas nors kitas. Gal viskas dar paaiškės, galbūt ji gyva!

Jaunasis advokatas sunkiai atsikvėpė ir tarė:

– Yra liudytojas, matęs nelaimingą atsitikimą, jis prisiekia, kad automobilį vairavo jūsų mama.

– O kas, kas jis? Ir iš kur jis gali taip aiškiai žinoti. – Iš susijaudinimo jos balsas prikimo.

– Panele de Jong, paskui mes nuvažiuosim į policiją. Ten jums išdėstys visas detales. Be to, ten yra daiktų, kurie nesudegė… – Advokatas patylėjo, bet netrukus tarė: – Bet gal norėtumėt pirmiausia važiuoti į policiją, o paskui pas mane į kontorą išklausyti testamento?

Jo žodžiai Sofiją pribloškė. Ji tyliai pravirko.

– Ne ne, pirmiausia važiuosim į jūsų kontorą. Ar jūs šiandien dirbat? Antrą Kalėdų dieną? – paklausė netikėdama.

– Tiesą sakant, nedirbam. Mes švenčiam Kalėdas labai angliškai. Tik per karštį mieliau sėdim po palmėm nei po egle. Tiesą sakant, nuo šiandien prasideda mūsų vasaros atostogos. Nors dauguma biurų uždaryti, mes, viengungiai, stengiamės darbuotis, kai kolegos atostogauja su vaikais. Taigi mudu su partnere esam pasirengę jums patarnauti. Net šiandien. Todėl ramiai galim užvažiuoti į viešbutį, persirengtumėte vasarine suknele.

– Buvau taip susijaudinusi, kad pamiršau pasiimti, – pasiskundė Sofija šluostydamasi nosį.

– Suprantu, – pasakė Džonas Franklinas ir įdėmiai pažvelgė į merginą. – Sakykit, koks jūsų batų dydis?

– Keturiasdešimtas! Koks keistas klausimas!

Užuot atsakęs advokatas surinko mobiliojo telefono numerį.

– Džudita, ar tu namie? Labai gerai. Atnešk į kontorą vasarinę suknelę! Tokią, be kurios galėtum apsieiti iki rytojaus. Ir keturiasdešimto dydžio basutes. Ačiū!

Sofijai buvo nemalonu, kad jaunasis advokatas rūpinasi jos buitiniais reikalais. Juk jie vienas kito visai nepažįsta. Ji buvo pratusi pati spręsti savo problemas.

– Pasistengsiu jūsų negaišinti. Kai atliksiu visus būtinus formalumus, išsivešiu mamą į Vokietiją palaidoti. – Ji pažvelgė į advokatą. Ar tik jis nesuraukė kaktos? – Gal yra kokių nors nesklandumų? – pasiteiravo.

– Ne ne. Pirmiausia reikia išklausyti testamentą.

Sofija iš balso pajuto, kad kažkas ne taip, bet nusprendė nebeklausinėti. Atsidususi atsilošė ir pažvelgė pro langą. Kalnai. Pro šalį bėgo pievos ir avių bandos.

– Be galo jus užjaučiu, – netikėtai prabilo Džonas Franklinas. – Patenkinkit mano smalsumą: kur taip puikiai išmokot kalbėti angliškai?

– Anglijoje gyvenau internate, – atsakė Sofija. – Ir aš turiu klausimą. Kaip jūs sužinojot apie mamos mirtį?

– Jos rankinėje buvo rastas laiškas, ten buvo aiškiai parašyta, kad mirties atveju pirmiausia reikia kreiptis į mane.

– Keista, – nusistebėjo Sofija. – Kodėl ne į mane? Dukterį? Ir iš viso – iš kur mano mamai pažįstamas advokatas iš Naujosios Zelandijos, kurioje ji nė karto nėra buvusi?

Džonas Franklinas krūptelėjo ir nustebęs pažvelgė į merginą.

– O Viešpatie, jei būčiau žinojęs, kad jūs visiškai nieko nežinot!

– Ką turit galvoje?

Džonas Franklinas sunkiai atsiduso. Atrodė, ši situacija jam nemaloni.

– Turiu kai ką paaiškinti. Jūsų mama įpareigojo mane kai ką pakeisti testamente, kurį surašė prieš keturiasdešimt metų pas mano tėvą. Ji sena mūsų kontoros klientė.

– Sena jūsų kontoros klientė? Sunku patikėti! Mama nė karto nėra buvusi jūsų šalyje! – audringai paprieštaravo Sofija.

– Jūsų mama turėjo Naujosios Zelandijos pilietybę, – paaiškino vaikinas griežtu balsu, aiškiai sukrėstas merginos nežinojimo.

– Ką jūs sakot?

– Ema de Jong turėjo Naujosios Zelandijos pasą.

– Ką? Iš kur? Šito negali būti! Nieko nesuprantu. – Jos balse buvo girdėti sumišimas.

– Prašom truputį pakentėti! Dokumentai, kuriuos man perdavė jūsų mama, viską jums paaiškins ir atskleis paslaptį. – Sofija vėl pajuto ant rankos jo delno šilumą. – Jūs viską išsiaiškinsit, Sofija. Ar galiu jus vadinti Sofija?

Mergina linktelėjo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Paslaptis? Jos nuogąstavimai, regis, pasitvirtino. Tai buvo vienas nesibaigiantis košmaras. Mamos kelionė – šis tas daugiau nei paprastos atostogos, bet kas? Ką ji slėpė? Sofijai gniaužė kvapą. Ji greitai atidarė langą ir giliai įkvėpė gaivaus, jūra kvepiančio oro. Čia jūros kvapas buvo dar labiau justi nei oro uoste, atrodė, kad jūra visai netoliese. Didelės žuvėdros klykdamos sklandė ore. Už lango pasirodė visai kitokie vaizdai, jau ne pievos ir avių bandos. Jie važiavo keliu su namų blokais abipus. Namų stilius labai nustebino Sofiją.

– Čia viskas primena Škotiją! – sušuko ji.

– Teisingas pastebėjimas. Danidinas yra škotiškiausias miestas pasaulyje, išskyrus Edinburgą. Net pavadinimas iš ten. Edinburgas gėlų kalba vadinamas Dun Eideann. XIX amžiaus viduryje čia atsikėlę škotai pavadino miestą Naujuoju Edinburgu. 1867 metais Danidinas buvo didžiausias Naujosios Zelandijos miestas.

Pakeitus pokalbio temą jaunajam advokatui, regis, palengvėjo. Sofija klausėsi ritmiško gilaus jo balso skambėjimo nė negirdėdama, ką jis šneka. Tas balsas ją ramino.

Tuo tarpu stačiai į kalną kylančia gatve jie privažiavo kažką panašaus į miesto centrą su aukštais parduotuvių pastatais. Pakilę į kalną ėmė leistis lygiai tokia pat stačia gatve. Atrodė, kad miestas išmiręs. Žinoma, juk Kalėdos, pagalvojo Sofija. Prie vieno kontorų pastato Džonas Franklinas sustojo.

– Štai mes ir atvykom į Franklino, Palmer ir partnerių kontorą. Šiandien galim čia pastatyti automobilį. Visi išvykę prie jūros.

– Ar čia yra gražių paplūdimių? – paklausė Sofija kiek patylėjusi.

– Taip, rytų pakrantėje nuostabūs paplūdimiai, tik vanduo šaltas. Aš nemėgstu ten maudytis. Ten nėra šiltosios srovės, dėl kurios maudymasis virsta tikru malonumu, – kad palaikytų pokalbį, pasiskubino atsakyti Džonas Franklinas. – Kiekvienas naujazelandietis, kuris bent kiek rūpinasi savimi, skrenda į Europą, jei tik gali sau leisti. Visų mūsų šaknys dar ten. Pavyzdžiui, dalis mano giminaičių kilusi iš Škotijos. Kai buvau studentas, apkeliavau pusę Europos. Su kuprine.

Tai taręs jis iššoko iš automobilio ir nubėgo mandagiai prilaikyti keleivio durelių.

– Lagaminą geriau palikit automobilyje. Paskui nuvešiu jus į viešbutį. Leidau sau užsakyti kambarį Kingsgate. Tikiuosi, jums patiks.

Sofija linktelėjo. Jai buvo visiškai vis viena, kur praleis naktį. Svarbiausia, kad būtų minkšta lova, kurioje galėtų išsitiesti, ir kad visą naktį negirdėtų lėktuvo ūžimo.

Einant per gatvę Sofijai toptelėjo tai, ką pasakė advokatas: Ema jau prieš keturiasdešimt metų Naujojoje Zelandijoje surašė testamentą! Dar buvo jauna moteris, vadinasi…

– Štai ir atėjom! – nutraukė jos mintis Džonas Franklinas.

Kontora buvo antrame aukšte, šiuolaikiškai įrengta. Dėl kelių senų vertingų baldų atrodė itin stilinga.

Tai byloja apie jo skonį, pamanė Sofija.

Advokatas vedė ją iš vieno kambario į kitą. Atrodė, kad nori laimėti laiko. Matyt, tai, ką jis turėjo atlikti, nebuvo lengva. Aišku, aprodydamas kontorą jis tempia laiką. Sofija tai jautė, bet neprieštaravo, nes ir pačiai reikėjo prasklaidyti beveik nepakeliamą įtampą.

– Pas jus daug knygų! – nustebo ji įžengusi į biblioteką.

Jau norėjo pasigirti, kad ir jos sužadėtinis turi daug knygų, bet Džonas prabilo pirmas:

– Matot, pas mus kitokia teisinė sistema nei pas jus. Precedento teisė. Taigi šiose knygose aprašyti visi atvejai, kadaise nagrinėti teismuose. Tais precedentais mes ir remiamės. Todėl čia tokie kalnai knygų.

Jis nusišypsojo. Sofija irgi pamėgino šyptelėti, bet jai nepavyko. Viduje ji visa virpėjo ir nebenorėjo jau dalyvauti nukreipiamuosiuose manevruose.

– Gal galėtume pradėti? – paprašė tyliai.

Franklinas neatsakė, nes už nugaros pasigirdo moters balsas:

– Labą dieną, ponia de Jong!

Sofija atsisuko. Tamsiaplaukė, tamsesnės odos, neįprastos išvaizdos maždaug jos amžiaus moteris ištiesė jai ranką. Kokia gražuolė, pagalvojo Sofija.

– Tai mano partnerė Džudita Palmer, – tarė Džonas Franklinas.

Tikriausiai jie pora, toptelėjo Sofijai. Džudita su užuojauta pasakė:

– Labai jus užjaučiu. Gaila, kad atvykot į mūsų šalį tokia liūdna proga. – Mergina iš maišelio ištraukė basutes, suknelę ir padavė Sofijai. – Tikiuosi, suknelė tiks. Turėtų tikti labiau nei man. Ji labiau dera šviesiaplaukėms.

Sofija neryžtingai pažvelgė į melsvą vasarinę suknelę, bet kai Džudita parodė, kur tualetas, neprieštaraudama nuėjo persirengti. Tada greitai nusiplėšė savo žieminį kostiumėlį. Šmurkštelėjusi į lengvą vasarinę suknelę pasijuto daug geriau. Šaltu vandeniu nusiprausė paburkusį veidą, nusimovė kojines ir apsiavė basutes, jos buvo kaip tik.

– Deja, neturėjau nieko juodo, – atsiprašė Džudita.

– Nieko. Reikės tik laidotuvėms. O tai bus ne taip greitai, tik grįžus į Vokietiją, – tarė Sofija tvirtu balsu.

Gal jai tik pasirodė, kad Džudita su Franklinu nepatikliai susižvalgė? Sofija suvirpėjo. Ore tvyrojo įtampa.

Šiek tiek vėliau su stikline vandens rankoje sėdėdama kontoros konferencijų salėje priešais advokatą ir jo partnerę Sofija nuoširdžiai tikėjo, kad visos paslaptys netrukus išaiškės.

Advokatas buvo aiškiai susijaudinęs. Prieš pradėdamas kalbėti kelis kartus krenkštelėjo.

– Jau minėjau, jūsų mama susirado mane, kad pakeistų testamentą ir paliktų dokumentus, kuriuos privalau jums perduoti jos mirties atveju. Tai buvo praėjusią savaitę. Ji sakė ketinanti grįžti į Vokietiją. Leido man suprasti, kad aš pirmas sužinosiu apie jos mirtį, taip ir įvyko. Mano užduotis – pranešti jums šią liūdną žinią ir paprašyti atvykti į Danidiną.

Aiškiai buvo matyti – ši užduotis vaikinui nėra maloni.

– Nesuprantu. O jei ji būtų mirusi Vokietijoje? Ką aš čia būčiau veikusi? Ką ji turėjo omenyje? – irzliai tarė Sofija.

– Net ir tuo atveju aš būčiau buvęs testamento vykdytojas, nors vykdama čia jūsų mama manė, kad dar gyvas mano tėvas Derekas. Anuomet jis gerai išmanė padėtį ir visus tuos metus valdė jūsų palikimą. Jūsų mama labai sielvartavo sužinojusi, kad mano tėvas mirė prieš trejus metus.

– Padėtį? Palikimą? Atleiskit, aš nieko nesuprantu, – įsiterpė Sofija.

– Ir aš matau, kad nesuprantat. Be to, man ne itin malonu vykdyti šią užduotį. Maniau, kad viską žinot.

Džonas Franklinas pažvelgė Sofijai tiesiai į akis. Jis norėjo suprasti, kiek tiesos mergina atlaikys. Džudita taip pat nenuleido nuo jos akių. Sofija atrodė visiškai sutrikusi.

– Ar galiu perskaityti jūsų mamos laišką? – skubiai paklausė Džonas.

Sofija linktelėjo.

Mano mylimiausias vaikeli… – ėmė skaityti Franklinas, ir Sofija nustebusi pakėlė akis: jis prabilo nepriekaištinga jos gimtąja kalba. Paskui prisiminė pokalbį telefonu. Tada jis irgi kalbėjo vokiškai.

Pastebėjęs sutrikusį žvilgsnį vaikinas nutilo.

– Esu keliavęs po Europą, ilgokai gyvenau pas tetą Kelne. Be to, vokiečių kalbos mokiausi mokykloje, – paaiškino jis Sofijai dar nespėjus paklausti. Paskui skaitė toliau:

Neliūdėk. Prašau. Tą naktį, kai mirė tėtis, sapnavau sapną. Jis pašaukė mane ir pasakė, kad netrukus būsiu su juo. Tada pajutau, kad netrukus mirsiu. Tąsyk pirmą kartą gyvenime patikėjau prakeiksmu ir supratau, kad nebegaliu daugiau slėptis nuo praeities, net kitame pasaulio krašte. Pirmiausia suvokiau, kad tu turi teisę žinoti, kur tavo šaknys. Vis mėgindavau pasakyti. Ar prisimeni, kaip kartais prie taurės vyno mes su tavimi kalbėdavomės apie tėtį?

Franklino skaitymą nutraukė garsus Sofijos kūkčiojimas. Džudita padavė jai nosinę. Abu advokatai pagarbiai tylėjo, kol mergina prikimusiu balsu paprašė:

– Skaitykit toliau!

Džonas kostelėjo.

Buvo akimirkų, kai pasiryžusi prabilti nesugebėdavau ištarti nė žodžio. Turėjau grįžti ir viską surašyti. Nesiveržk iš karto sužinoti paslapties, neskubėdama įsigilink į savo šeimos istoriją! Tu viską sužinosi. Ir tik tada padarysi išvadas. Apie mane ir apie prakeiksmą.

Po šių žodžių advokatas parodė medinę dėžę, stovinčią salės viduryje.

Štai kas liko, Ema, su kartėliu pagalvojo Sofija, ir akis vėl užtemdė ašaros.

Džonas Franklinas skaitė toliau:

Aš anuomet taip bijojau. Atleisk man! Norėjau su tėčiu ir tavimi pradėti naują gyvenimą, pabėgti nuo prakeiksmo, apsaugoti jus, bet jis mane pasivijo. Jis atėmė iš manęs patį mylimiausią vyrą. Pastarąsias savaites rašiau savo ir kartu tavo istoriją, todėl noriu, kad tu ją perskaitytum. Čia, savo gimtinėje, meldžiuosi, kad viską sužinojusi tu mane vis tiek mylėtum. Ir prašau: saugok save!

– O mama! – sukūkčiojo nusiminusi Sofija.

Ašaros tekėjo skruostais, ji nė nesistengė jų šluostyti.

Džonas Franklinas giliai įkvėpė. Regis, jis žinojo, kas parašyta toliau.

Norėčiau būti su tavimi, kai tekėsi, bet negaliu atsikratyti jausmo, kad mirsiu šioje šalyje. Jei taip atsitiks, noriu būti palaidota šioje žemėje, gimtinėje.

Sofija staiga liovėsi kūkčioti ir išbalo kaip kreida. Džudita pašoko iš vietos, atnešė iš virtuvės dar stiklinę vandens ir padavė merginai.

– Ji nujautė! – suaimanavo Sofija. – Ji nujautė.

– Sofija, – pertraukė ją Džonas Franklinas švelniu balsu, – jei norite, galiu padėti pasiruošti mamos laidotuvėms.

Mergina neatsakė, mintys sukosi galvoje kaip pašėlusios. Kaip čia atsitiko, kad per kelias dienas jos gyvenimas visiškai išsprūdo iš po kojų? Ko jai reikia šioje svetimoje šalyje? Gimtinė? Ką Ema turėjo galvoje sakydama „gimtinė“? Sofija veržėsi namo, ji nenorėjo žinoti, ką jai parašė mama. Tiesiog norėjo pabėgti.

– Pone Franklinai, mamos palaikus ketinu vežtis į Vokietiją, o to, ką ji parašė, neskaitysiu, telieka čia, – tarė ji sutrikdydama įsivyravusią tylą.

– Negaliu jūsų sulaikyti, – ramiai atsakė advokatas ir pridūrė: – Ir vis dėlto norėčiau perskaityti visą testamentą.

Sofija linktelėjo ir irzliai suniurnėjo:

– Jei taip jau būtina!

Ir tuoj pat pasigailėjo pratrūkusi. Argi advokatas kaltas, kad Ema visą gyvenimą jai melavo? Jis tik atlieka pareigą, pagalvojo Sofija ir ketino atsiprašyti, bet advokatas jau skaitė toliau.

Mano turtą, kurio vertė maždaug du milijonai Naujosios Zelandijos dolerių, paveldi lygiomis dalimis duktė Sofija de Jong ir Tomas Holdenas. Pastarajam turi būti pranešta ne anksčiau kaip aštuonios savaitės po mano mirties, kad duktė turėtų galimybę viską perskaityti.

– Turtą? – sulemeno Sofija.

– Maklynų šeimos turtą mano tėvas valdė daugiau nei keturiasdešimt metų. Tai maždaug trys milijonai eurų, – ramiai paaiškino advokatas.

Sofija buvo priblokšta.

– O kas tas Tomas Holdenas?

Advokatas gūžtelėjo pečiais.

– Teiravausi jūsų motinos, bet ji pasakė: bus geriau, jei nieko nežinosiu. Jūs tikriausiai manęs klausit, taigi galiu susigundyti atskleisti, ką žinau. Jūs viską sužinosit perskaičiusi užrašus. Kadangi nenorit skaityti, po aštuonių savaičių surasim antrąjį paveldėtoją ir paskelbsim testamentą jam. Galbūt tada jis susitiks su jumis.

Sofija negalėjo ramiai klausytis. Ką ta Ema sau galvojo, mąstė ji. Kiek pažino motiną, ši visą gyvenimą stengėsi visaip saugoti savo dukterį, bet nuo ko? Kokia siaubinga turi būti tiesa, jei ji taip atsargiai mėgina ją pasakyti? Sofija virpėjo.

Ilgai patylėjusi ji pagaliau metė žvilgsnį į dėžę ir instinktyviai pajuto, kad gyvenimas visiškai pasikeis, vos tik ji priims palikimą. Ieškant sprendimo viduje virė baisi kova. Vienas balsas patarė jai bėgti, kitas reikalavo paklusti motinai ir imtis darbo, trečias stengėsi įtikinti, kad ši dėžė slepia vertingas žinias, padėsiančias įveikti mamos netektį.

Sofija suvaitojo ir pasilenkusi palietė geležimi kaustytą dėžę, iš lėto perbraukė seną medį, atsargiai prisitraukė artyn ir atidarė. Džudita ir Džonas stebėjo Sofiją sulaikę kvapą.

Ji vis delsė. Į nosį trenkė trūnijančio popieriaus kvapas. Mergina paėmė vieną pageltusį voką, per vidurį perplėštą. Siuntėjo vietoje buvo parašyta ANZAC, po šiomis raidėmis – Australian ant New Zealand Army Corps. Paskui greitai padėjo voką į šalį, tarsi bijotų nudegti pirštus. Po voku buvo dagerotipas. Ji atsargiai paėmė į rankas prieštvaninę nuotrauką. Kas buvo šie žmonės, gyvenę praėjusiais šimtmečiais, sustingę ir be jokio malonumo žvelgiantys į kamerą? Ši moteris, susisagsčiusi suknelę iki pat smakro? Ji atrodė pasibaisėtinai rimta, atidžiau įsižiūrėjusi Sofija pastebėjo, kad jos burna panaši į Emos, ir akys. Sofija skubiai padėjo nuotrauką į dėžę. Pakišo po knyga juodais odiniais, jau sutrūkinėjusiais viršeliais. Paskui ryžtingai uždarė dėžę. Mergina nukreipė žvilgsnį į šūsnį popierių, gulinčių prie dėžės: mamos užrašai, tvarkingai surašyti kompiuteriu. Sofija paėmė į rankas popieriaus lapus – atsargiai, tarsi jie galėtų sulūžti. Čia buvo tikriausiai daugiau nei keturi šimtai puslapių, ir ji pajuto nenumaldomą trauką panirti į tą pasaulį, kurį aprašė mama, kuris atrodė visiškai šalia, nepaisydama pavojaus jame paskęsti. Ji juto tą pasaulį kiekviena kūno ląstele. Ji neturėjo iš ko rinktis. Negalės nė akimirkos nusiraminti, jei užsisklęs nuo to pasaulio.

Sofija kelis kartus giliai įkvėpė, paskui vos girdimai sušnabždėjo:

– Atleiskit, pone Franklinai, aš beveik negirdėjau, ką kalbat… rodos, sakėt, kad galėtumėt pasirūpinti laidotuvėmis?

Advokatas linktelėjo ir tarė:

– Džiaugiuosi, kad gerbiat mamos norą, bet yra dar šis tas.

Sofijai atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Daugiau naujienų ji negalės pakelti. Kas dar? Ji pažvelgė į advokatą su baime.

Džonas atlaikė jos žvilgsnį, paėmė testamentą ir ėmė ramiai skaityti savo klientės paskutinę valią.

Pakeha, mano sodybą prie Tomahauko įlankos (Ošen Grove) paveldi tik mano duktė Sofija.

Džonas kiek patylėjo ir pridūrė:

– Testamentą pasirašė Ema de Jong, mergautine pavarde Maklyn.

– Neįtikėtina! – pratrūko Sofija.

– Kad jūsų mama turėjo namą?

– Tas irgi, o kad jos mergautinė pavardė Maklyn, visiškai negaliu patikėti. Mama sakydavo, kad jos pavardė Vorteman, ji kilusi iš tų garsių laivininkystės įmonės savininkų giminės atšakos. Ji mane tikino, kad jos tėvai buvo vokiečiai, o Maklyn – tai…

– Škotiška pavardė, – baigė jos sakinį Džonas.

– Atsiverskit telefonų knygą. Pas mus, Danidine, tai nėra reta pavardė. Pažįstu net tris žmones tokia pavarde, – įsiterpė Džudita.

– Puiku. Tai bent paguoda! Ar žinot, ką tai reiškia? Ji man melavo, mulkino mane! Visą gyvenimą. Slėpė nuo manęs svarbiausius dalykus ir visą gyvenimą vedžiojo už nosies. Kodėl? – kone šaukė Sofija.

– Galiu įsivaizduoti, kaip jaučiatės, bet neturėjau kitos išeities, tik pasakyti visą tiesą, – aiškinosi Džonas beveik apgailestaudamas ir ant stalo prieš merginą padėjo raktą. – Jūsų namo raktas. Jei norit dabar apžiūrėti, galiu jus nuvežti.

– Dėkoju… tikriausiai suprasit mane – norėčiau pernakvoti viešbutyje. Man jau ir taip viskas neįprasta, o dar visiškai svetimas namas. Ne, jokiu būdu. Jei nuvežtumėt į Kingsgate, būčiau jums labai dėkinga. Daugiau nebegaliu. Labai atsiprašau apšaukusi jus už tai, kad nebežinau, kas esu.

– Tiek to, – tarė Džonas ramindamas ją ir drąsinamai pažvelgė į Džuditą.

– Galėtumėt atvažiuoti pas mane. Pagaminčiau ko nors mums visiems trims, – pasiūlė Džudita.

Vadinasi, jie iš tikrųjų pora, pagalvojo Sofija, graži pora! Ją sugraudino jų noras padėti, bet dabar norėjosi pabūti vienai. Dingojosi, kad gyvenimo pamatai sugriuvo ir palaidojo ją po griuvėsiais.

– Tiek visko pripirkau Kalėdoms, o mano draugas paspruko į Kuko kalną, palikęs mane su gausybe gardaus valgio.

Draugas? Vadinasi, advokatas su partnere nėra pora, šmėstelėjo Sofijos galvoje. Tiek to, tai ne mano reikalas!

– Dėkoju už rūpestį, negaliu. Po visko, kas atsitiko, nė nežinau, kuo vardu esu. Aš baisiai sutrikusi. Manau, reikia viską ramiai apmąstyti. Jei rytoj jausiuosi geriau, būtinai priimsiu jūsų kvietimą.

– Puiku! – atsakė vienu balsu Džudita ir Džonas.

Sofija paėmė nuo stalo medinę dėžę, raktą ir nusekė paskui advokatą prie durų. Tarpdury dar atsigręžė į Džuditą.

– Dėkoju už suknelę, panele Palmer, ir už viską.

– Neverta dėkoti! – maloniai nusišypsojo mergina.

Netardami nė žodžio jie važiavo per Danidiną. Sofija žvelgė į dėžę, kuri nepakeliamu svoriu spaudė kelius, nors iš tikrųjų nebuvo itin sunki. Pagaliau automobilis sustojo.

Džonas Franklinas ištraukė iš bagažinės lagaminą ir palydėjo Sofiją iki kambario durų. Ten atsisveikino.

– Jei reikės pagalbos, galit bet kuriuo metu man paskambinti. Sakau tai ne formaliai. O dabar jums reikia ramybės! Pirmiausia gerai išsimiegokit. Jei neprieštarausite, kviečiu rytoj pietų, apie aštuonioliktą valandą užvažiuosiu jūsų paimti.

– Dėkoju. Iki pasimatymo, pone Franklinai! – sušnabždėjo Sofija jausdamasi visai išsekusi.

Džonas Franklinas vis delsė, kažkodėl nenorėjo nusigręžti ir nueiti. Krenkštelėjo ir pridūrė:

– Visiškai pamiršom užvažiuoti į policiją. Važiuosim dabar ar palauksim iki rytojaus? – paklausė sutrikęs.

– Rytoj! – tarė Sofija tyliai.

Nebebuvo nė mažiausios abejonės, kad Ema žuvo. Dabar Sofijai buvo vis tiek, kas tas liudytojas. Tai ji sužinos rytoj.

– Tada užvažiuosiu jūsų septynioliktą valandą. Prieš vykdami pas Džuditą užsuksim į policijos nuovadą. Ji yra Sent Kildoje.

– Ten kur namas? – paklausė Sofija.

– Netoliese.

– Tada iki rytojaus!

Atsisveikindama Sofija įstengė nusišypsoti, o uždariusi kambario duris sudribo į krėslą ir kurį laiką sėdėjo nejudėdama. Prisiminus, ką per pastarąsias valandas sužinojo Franklino kontoroje, tai pylė karštis, tai krėtė šaltis. Pagaliau ji atsistojo, nusivilko svetimą suknelę ir įsisupo į savo šilkinį kimono, ištrauktą iš lagamino. Tada iš dėžės išsiėmė rankraštį ir krito ant lovos.

Užuot skaičiusi, vertė lapus nuo galo ieškodama Tomo Holdeno pavardės, bet paskubomis nieko nerado. Sofija grūmėsi su noru pradėti skaityti nuo pabaigos, kad kuo greičiau išsiaiškintų paslaptį. O gal vertėtų iš pagarbos mamai imti skaityti iš eilės?

Atsidususi ji nusprendė daryti taip, kaip prašė mama, net jei tai nelengva. Liūdesys maišėsi su įtūžiu. Ko Ema iš jos nori? Visą gyvenimą stengėsi apsaugoti dukterį nuo neapgalvotų sprendimų, o dabar staiga užverčia ant pečių nesuvokiamų paslapčių naštą.

Taip nesąžininga, Ema, pagalvojo Sofija po ilgų abejonių imdama į rankas pirmą puslapį. Perskaičiusi dedikaciją sustingo: Sofijai ir Tomui. Virpančia širdimi įniko skaityti mamos užrašus.

Otagas, Danidinas, 1863 m. sausis

Ana Peters tyliai verkė. Kristianas, jos vyras, ramiai sau šnarpščiantis šalia lovoje, jokiu būdu neturi išgirsti. Jei pabus, pamanys, kad ji yra nedėkingas, kvailas padaras, ir išplūs šiurkščiais žodžiais.

Ana suprato, kad skųstis nėra jokio pagrindo. Ji jautėsi dėkinga vyrui už rūpesčius, kuriuos šis užsikrovė ant pečių, bet buvo tokia vieniša šiame pasaulio pakraštyje, tikroje dykynėje, palyginti su Hamburgu. Kristianui šis kraštas buvo galimybė laimėti pripažinimą ir turtus. Jis dabar vadovavo Vortemano prekybos bendrovės atstovybei Otage.

Ašaros išseko, o liūdesys liko. Tai buvo pradžia naujo gyvenimo, lemto jai kitų žmonių. Nuo vaikystės jos, vargšės našlaitės, gyvenimą tvarkė dėdė Rasmusas Vortemanas ir jo žmona, ponia Margaretė. Priėmę ją pas save, davė mažiausią kambarį šeimos vasarnamyje prie Elbės. Jie sprendė, kaip tvarkyti jos tėvų palikimą, ir tvarkė taip, kad iš jo nieko neliko. Jie nusprendė vos aštuoniolikos sulaukusią augintinę ištekinti už dešimčia metų vyresnio Kristiano Peterso, kuris buvo dešinioji dėdės ranka prekybos bendrovėje.

Pagalvojusi apie tai, Ana sunkiai atsiduso. Žinojo, kad tėvams mirus nuo raupsų, kuriais tėvas užsikrėtė Vortemano laive užjūryje, su ja buvo pasielgta neteisingai. Kita vertus, dėdė ir teta jai suteikė namus ir su ja niekada nesielgdavo blogai. Našlaičių prieglaudoje tikrai būtų buvę blogiau, guodė save Ana suprasdama, kaip toli liko Europa. Pagalvojus apie tolimą Hamburgą, ašaros vėl sudrėkino akis.

Jauna moteris mėgino guostis, kad kalti kelionės rūpesčiai. Kristianas niekada nepaisytų tokių pasiteisinimų. Juk ji keliavo Vortemanų bendrovės laivu „Margaretė“. Tai tikra prabanga, tikino Kristianas, atvykęs į Naująją Zelandiją keliais mėnesiais anksčiau paprastu keleiviniu laivu. Jo kelionė truko keturis mėnesius, jos metu teko patirti sunkiai suvokiamų vargų, o Ana jų išvengė keliaudama kaip princesė. Nebuvo prasmės jam aiškinti, kad ir jai buvo nelengva, nes visus tris mėnesius kankino jūros liga. Jis atšautų, kad kelionėje matė žmonių, mirštančių denyje kaip gyvuliai nuo išplitusios epidemijos, kurios jam per stebuklą pavyko išvengti. Jis jai primintų plušėjęs dieną ir naktį, kad pastatytų tą prekybos įmonės atstovybę aukso karštligės apimtoje Otago gyvenvietėje, kad užtikrintų patogų gyvenimą išlepintai Hamburgo mergaitei. Ne, geriau nerodyti, kaip prastai ji jaučiasi.

Jis niekada nesužinos, kad jos ašaros turi rimtesnę priežastį. Ji nebuvo gera žmona ir niekada nebus, nes nekenčia to, ką jis jai daro. Jis kaip gyvulys užvirto ant jos visu svoriu, kone sutraiškė, nors moteris meldė šiandien jos neliesti. Atvykusi ji dvi dienas išblyškusi ir išsekusi gulėjo lovoje. Praėjusią naktį jis paliko ją ramybėje, o šią bandė reikalauti, kad žmona atliktų santuokinę priedermę. Ji raukėsi nuo dvoko iš jo burnos. Tikriausiai gėrė degtinės, pamanė Ana. Ji vis dar jautė ant šlaunų jo šiurkščias rankas, keliančias aukštyn naktinius marškinius.

– Prašau, nereikia! – maldavo ji. – Man negera!

Ir tai buvo gryna tiesa, nes nuo dvoko iš jo burnos iš tikrųjų ėmė pykinti.

Jis suniurnėjo:

– Rytoj poilsis baigsis!

Paskui patraukė letenas nuo šlaunų, vienu brūkštelėjimu nusmaukė naktinius marškinius žemyn ir įtūžęs nusigręžė į sieną. Netrukus garsiai užknarkė.

Tą akimirką Ana išgirdo švilpimą, iš pradžių tylų, paskui garsesnį. Pamanė, gal tai koks nors vietinis žvėrelis, vienas iš tų nematytų padarų, keliančių jai didžiulę baimę.

Švilpimas pasidarė garsesnis, virto šnypštimu. Tą akimirką Kristianas pabudo. Ana užsimerkė ir stengėsi vos kvėpuoti, kad vyras nepastebėtų, jog ji nemiega. Mėnulis ryškiai apšvietė kambarį – viskas buvo aiškiai matyti. Kukli geležinė lova, komoda, spinta, naktiniai staliukai ir dvi kėdės drabužiams. Tarp visų tų baldų – milžiniškas jos kelioninis lagaminas.

Ana gulėjo užsimerkusi, vėl pasigirdo švilpimas. Gal apsiriko – jai pasirodė, kad šnypštimas virto žmogaus šauksmu. Anos širdis daužėsi taip, kad, rodos, iššoks iš krūtinės. Ji tikėjosi, jog vyras neišgirs jos širdies plakimo ir nesupras, kad ji nemiega. Labai bijojo, kad vėl neužsiristų ant jos. Negalėjai garantuoti, kad neapsivems iš pasibjaurėjimo. Dvokė ne tik degtine iš jo burnos, prakaitu dvokė naktiniai marškiniai, smarvė sklido nuo menkiausio judesio.

Ar jis ir anksčiau skleisdavo tokį nemalonų kvapą? Ana pamėgino prisiminti. Juk nematė jo jau daugiau nei metai.

Užuot prisiminusi vyro kvapą, prisiminė pirmą susitikimą su juo. Ant sofos dėdės vasarnamyje prie Elbės.

– Tai Kristianas. Jis paprašė tavo rankos.

Šiais žodžiais dėdė pristatė nerangų vyrą.

Mergina sustingo iš siaubo, kai Kristianas atkišo ranką, primenančią rudojo lokio, matyto keliaujančio cirko arenoje, leteną. Šis vyras buvo Frederiko Goldhamerio, jos slapčia garbinamo dvasingojo pianino mokytojo, priešingybė. Kartą grojant keturiomis rankomis Frederikas palietė jos pirštus. Prisiminusi, kas tuomet įvyko, Ana net suvirpėjo. Jie žvelgė vienas į kitą, kol lūpos suartėjo.

– Jau rytoj prašysiu tavo rankos, mylimoji, – po bučinio tvirtai pažadėjo Frederikas.

Ir ji daugiau jo nebematė! Tik sužinojo, kad Frederikas iš tikrųjų prašė dėdės jos rankos, o tas beširdiškai išmetė mokytoją lauk.

– Mes turim kitokių planų, – šiek tiek vėliau šaltai pareiškė dėdė Rasmusas ir jo žmona Margaretė. – Nėra nė kalbos, kad leistume tau tekėti už vargšo menininko!

O paskui ji buvo pristatyta tam netašytam žmogėnui, sėdinčiam ant sofos ir žvelgiančiam į ją viltingomis akimis. Anai net širdis apmirė. Tas susitikimas su Kristianu Petersu įvyko daugiau nei prieš trejus metus. Paspaudusi ranką kandidatui į vyrus, Ana išbėgo iš kambario, bet teta atsitempė atgal ir įsakė sutikti.

– Kitaip atiduosim tave į vienuolyną.

Tai buvo baisus grasinimas. Ana pažino dvi senas tetas, gyvenančias vienuolyne, tokių kaulėtų moterų kaip tos dvi juodais drabužiais vilkinčios pamaldžios varnos jai nebuvo tekę sutikti. Nusiminusi Ana išmeldė laiko pagalvoti. Vylėsi, kad Frederikas ją išgelbės. Kelias savaites raudojo į pagalvę ir meldėsi, kad Frederikas ją pagrobtų. Net susikrovė nedidelį lagaminą, jei tektų bėgti naktį, bet pianino mokytojas nepasirodė. Ji buvo pasiryžusi pati bėgti pas jį, bet net adreso nežinojo.

O po mėnesio tas netašytas vyrukas vėl sėdėjo ant dėdės sofos. Ana prisiminė viską taip aiškiai, tarsi tai buvo vakar. Ji paklusniai atsisėdo šalia dėdės padėjėjo stengdamasi nepravirkti. Jis jai atrodė siaubingas. Nerangūs judesiai, nedrąsi šypsena, apnuoginanti gelsvus dantis, negrabiai dėliojami sakiniai. Visa tai buvo taip atgrasu.

Anos prisiminimus nutraukė dar vienas švilptelėjimas.

Regis, Kristianas tyliai kėlėsi iš lovos. Ji girdėjo antklodės šiurenimą, kojų šlepsėjimą medinėmis grindimis. Vienas, du, trys žingsniai iki kėdutės. Kas yra? Kodėl jis maunasi kelnes? Aunasi batus? Vėl žingsniai, trinktelėjo durys. Sunkūs auliniais batais apautų kojų žingsniai pasigirdo ant laiptų. Paskui įsivyravo tyla.

Ana atsimerkė ir atsargiai atsisėdo lovoje. Sunkiai atsiduso. Kambaryje netvarkingai mėtėsi jos atsivežti lagaminai. Ji buvo per daug pavargusi, kad juos iškrautų. O dar visos tos naujovės! Labiausiai pribloškė tai, kad reikės gyventi mediniame name. Na, Hamburge ji glaudėsi mažiausiame vasarnamio kambarėlyje, bet pats namas, palyginti su šia lūšna, buvo tikri rūmai. Čia tarp paskubomis suręstų medinių pašiūrių vingiavo smėlėti keliai, kuriuos lietus paversdavo purvynais. Karieta ne kartą buvo įklimpusi. Ir dar ta netikėta vasara. Kai Hamburge sėdo į laivą, viskas buvo apsnigta.

Ana atsitokėjo: nuo prisiminimų apie atvykimą į Otago uostą skruostais ritosi ašaros. Moteris skubiai nusišluostė savo sielvarto pėdsakus.

– Liaukis žliumbusi! – subaubė Kristianas, kai ji, pamačiusi skurdžią lūšną, apsipylė ašaromis. – Nesipūsk taip! Tam nėra jokio pagrindo! Netrukus mes turėsim prašmatniausius namus visoje apylinkėje. Aš jau tariausi su architektu.

Viskas buvo be galo svetima. Ne tik šis kraštas, bet ir vyras. Anksčiau jis niekada nepaleisdavo gerklės. Išskyrus kartą per savaitę keliamą baisų skausmą, per pirmuosius vedybinio gyvenimo metus ji beveik priprato prie jo. Nors atrodė šiurkštus, su ja jis elgdavosi švelniai. Tik kartais pažvelgdavo keistai įtariu žvilgsniu ir klausdavo:

– Gal jau laukiesi?

Ne, per pirmuosius santuokos metus ji nepastojo, todėl sielvartavo. Ji labai norėjo vaikelio. Nors išgirdęs paneigimą vyras kaskart nusivildavo, iš tikrųjų nepyko. Atvirkščiai, net guodė ją ir drąsino.

– Palauk, vieną dieną turėsim pilną tvartą vaikų!

Kristianas neslėpė, kad norėtų bent šešių palikuonių. Jis buvo draugiškas, netgi atrodydavo, kad stengiasi atspėti kiekvieną jos norą. Ką jai prieš vestuves pašnibždėjo geriausia draugė Gertrūda?

– Jis solidus vyras, ir myli tave!

Ana neabejojo, kad jis ją savotiškai myli. Bent jau taip buvo prieš metus, kai paskutinį sykį jį matė. Kol išsiruošė į šią vietovę Naujosios Zelandijos rytinėje pakrantėje, kuri buvo daugelio laimės ieškotojų išsvajotoji žemė.

Čia, tolimame krašte, Kristianas tapo visiškai kitu žmogumi. Tironu, regis, visiškai nesidžiaugiančiu jos atvykimu. Taip, jis sutiko ją uoste, bet abu jautėsi visiškai svetimi. Lig šiol jie vienas kitam ištarė vos kelis žodžius – ir tik todėl, kad Ana užvertė vyrą klausimais. Jai regėjosi, kad jis žvelgia į ją ne kaip į mylimą moterį, o kaip į įsibrovėlę. Ana, žinoma, tikėjosi rasti vyrą tokį, su kokiu išsiskyrė prieš metus. Viltis, kad vyras nešios ją ant rankų, buvo vienintelė paguoda išvykstant iš Hamburgo. O dabar jis ėmė elgtis šitaip šiurkščiai, mąstė ji dūsaudama. Gal įprato gyventi viengungiškai?

Ana greitai išlipo iš lovos ir susigėdusi timptelėjo žemyn naktinius marškinius. Pirštų galiukais nusėlino prie lango. Kristianas galėjo bet kurią akimirką grįžti į kambarį ir pamatyti, kad ji nemiega. Vis dėlto Ana susigundė atidaryti langą ir į tvankų kambarį įleisti gryno nakties oro. Ji giliai įkvėpė ir pažvelgė į dangų. Jai patikdavo žiūrėti į žvaigždes. Vieną giedrą žiemos vakarą, kai jie su Frederiku po pamokos vaikštinėjo Vortemanų sode, šis parodė danguje žvaigždes ir paaiškino žvaigždynų išsidėstymą. Ana atsiduso nuo malonių prisiminimų.

Moteris persisvėrė per langą ieškodama Didžiųjų Grįžulo Ratų. Bet jų nebuvo. Tik paskui jai toptelėjo, kad čia Pietų pusrutulis. Čia viskas kitaip. Bandydama susigaudyti žvilgsniu užkliudė gatvę.

Šioje medinių namų gyvenvietėje netoli uosto dujinių žibintų nebuvo, bet mėnulis švietė taip ryškiai, kad ji aiškiai pamatė apačioje kažką judant. Keista: tai buvo Kristianas, sėlinantis iš namų į kitą gatvės pusę! Ana staigiai pasitraukė į kambario prieblandą, kad vyras jos nepastebėtų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Langas, perskrodė mintis, jis pamatys atidarytą langą. Reikia kuo greičiau šmurkštelėti į lovą, ragino pati save. Bet smalsumas nugalėjo.

Moteris tyliai prisėlino prie lango dar kartą pažvelgti į vyrą. Kristianas buvo atsirėmęs į priešais stovinčio namo priebučio koloną, ir ne vienas. Šalia jo išdygusi kažkokia nedidelio ūgio moteris. Jos juodi plaukai žvilgėjo mėnesienoje kaip varno sparnas. Ana krūptelėjo. Tai buvo Hinė, keistoji Kristiano patarnautoja! Kai Ana atvyko, mergina tik spoksojo į ją savo tamsiomis akimis. Ana iš karto atkreipė Kristiano dėmesį į nemalonų merginos žvilgsnį ir paklausė, ką ji čia veikia. Šis atžariai atkirto, kad Hinė yra jo namų darbininkė, o maoriai į visus baltuosius žvelgia su nepasitikėjimu. Daugelio jų tėvai ir broliai nužudyti baltųjų.

– Daugiausia jų išžudė britai Šiaurės saloje, – pridūrė Kristianas.

Ir štai dabar Hinė stovėjo šalia jo. Labai arti. Tiesi kaip nendrė. Štai prisislinko dar arčiau, Ana pamatė, kaip Kristianas apkabina jos siaurus klubus, ir nurijo seilę. Paskui Kristianas nusitempė Hinę tolyn.

Ana nedvejojo nė akimirkos. Pribėgo prie suolelio, čiupo kelioninę suknelę, skubiai apsivilko, užsivarstė pusbačius ir nėrė iš namų. Ji nebijojo nepažįstamosios. Moteris nekantravo sužinoti, ar Hinė ir yra toji priežastis, dėl kurios vyras taip šiurkščiai su ja elgėsi.

– Ką reiškia Hinės vardas? – klausė ji vyro.

– Ką aš žinau? – atšovė šis. – Manau, jis kilęs iš žodžio Hinepukohurangi. Tai Rūko Fėja.

Ana pažvelgė į vyrą nustebusi.

– Supranti jų kalbą?

– Ne, – suniurzgė šis nedraugiškai, – tik kelis žodžius.

Dabar jis pačiupo Hinę už rankos ir nusitempė į tamsą.

Atsidūrusi šiltame nakties ore Ana nežinojo, į kurią pusę traukti, bet tada užuodė pažįstamą jūros kvapą. Laimės banga užliejo jai širdį, ji išskėtė rankas ir giliai į plaučius įkvėpė jūros aromato. Intuityviai ėjo to kvapo vedama Otago uosto link, prieš dvi dienas ten ji išlipo iš laivo.

Netrukus gyvenvietė, kurioje karštligiškai buvo renčiamas namas po namo nuo tada, kai netoliese, šalies gilumoje, buvo pradėtas plauti auksas, liko už nugaros. Į veidą pūtė švelnus vėjelis, primenantis namus. Nors Elbė kvepėjo kitaip, vėjuotomis dienomis gaivų Šiaurės jūros kvapą vėjas atnešdavo net iki Hamburgo.

Moteris ilgai klupinėjo akmenuotu keliuku, kol išėjo į paplūdimį ir išvydo mėnesienoje raibuliuojančią jūrą. Ji apsidairė – vyro niekur nesimatė. Nesigirdėjo nieko, tik bangų ošimas. Jei ji teisi, netoliese turėtų būti Vortemano prekybos bendrovės laivas, laukiantis, kol bus pakrautas auksu ir vilna. Apie tai pagalvojusi ji nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą. Kas būtų, jei su „Margarete“ grįžtų į Hamburgą?

Ana nusprendė eiti į kitą pusę, kur plytėjo skurdus paplūdimys su netvarkingai riogsančiomis į krantą ištrauktomis žvejų valtimis. Ji sustojo, nusiavė kelioninius batus, paėmė juos į rankas ir atsargiai nutipeno smėliu. Staiga pamatė du žmones, regis, besigrumiančius ant smėlio. Kadangi aplink nebuvo kur pasislėpti, Ana išsitiesė kiek ilga ant minkšto smėlio. Atsargiai nušliaužė prie vienos iš valčių ir visa virpėdama pasislėpė.

Iš už priedangos moteris matė abu žmones ir girdėjo. Iš karto suprato, kieno susipynę kūnai nesivaržydami vartosi ant žemės. Gyvulišką Kristiano aimaną ji būtų atskyrusi iš tūkstančio kitų garsų. Mielai būtų užsidengusi ausis, bet norėjo žinoti. Viską, kas čia vyksta tarp jos vyro ir tos jaunos moters. Pagaliau Hinė atsistojo, nusipurtė savo ilgus juodus plaukus ir pabėgėjo toliau. Kristianas pūtuodamas atsistojo, pasivijo ją, parvertė ir užgriuvo trapią mergaitę savo sunkiu kūnu, bet, regis, Hinei tai patiko. Ji garsiai sudejavo, bet ne iš skausmo. Ana tai puikiai suprato. Kai Kristianas pratisai suriko, Ana užsidengė ausis. Lig šiol ji nė karto nebuvo girdėjusi jo aistringo riksmo – kaip laukinio žvėries. Paskui viskas nutilo.

Anai širdis nerimo krūtinėje. Ji karštligiškai svarstė, ar nereikėtų grįžti, kol jos neužtiko, bet negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo besimylinčiųjų poros. Tuo tarpu abu atsistojo. Hinė, kurios lieknas kūnas spindėjo mėnesienoje, apkabino Kristianą, šio nusismauktos kelnės buvo užkritusios ant pėdų. Iki pečių Kristianui siekianti mergina buvo jį apkabinusi iš už nugaros. Ana nusigręžė. Ne todėl, kad maorės švelnumas buvo jai nemalonus. Vyro varpa vis dar buvo pusiau pakilusi.

Tada Ana išgirdo tylius balsus. Hinė kalbėjo švelniai ir gundomai, paskui jos veidas suakmenėjo. Kristianas kietai sukando dantis. Anai vaidenosi, kad girdi dantų griežimą. Staiga jis pasisuko į merginą ir iš visų jėgų atstūmė. Smūgis buvo toks stiprus, kad maorė krito ant smėlio aukštielninka. Ji kažką sušuko savo kalba, Ana suprato, kad tai jau ne meilės žaidimas, nes Hinės žodžiai buvo pikti, ji grasino. Kristianas atsakė taip piktai, kad Ana net krūptelėjo.

– Nešdinkis! Palik mane ramybėje! Mano žmona grįžo. Lauk! Turi nešdintis, juk sakiau tau!

Kristianas mosavo rankomis rodydamas, kad eitų šalin. Eik šalin! Atrodė, kad jis kartoja tuos žodžius ir merginos kalba. Maorė iš lėto pajudėjo, parodė į pilvą ir švelniai jį apkabino. Tik dabar Ana pastebėjo, kad pilvas šiek tiek atsikišęs. Jaunoji maorė laukėsi. Ji laukėsi jo vaiko?

Anai ėmė svaigti galva, ji pirštais sugniaužė šaltą smėlį.

Danidinas, 2007 m. Kalėdos

Sofija sutrikusi padėjo į šalį mamos užrašus. Ko tu iš manęs tikiesi, Ema, galvojo nusiminusi. Kodėl verti mane tai skaityti čia, kitame pasaulio krašte? Kaip tau visa tai atrodė? Manei, kad gedėdama tavęs dar sugebėsiu susigaudyti seniai praėjusių laikų istorijoje? Kodėl tiesiai man nepasakai, kas tas Holdenas?

Akys peršėjo. Jos tiek išliejo ašarų, o dar nuvargo skaitant.

Pažvelgusi į laikrodį Sofija suprato, kad jau pavakarys. Pamėgino apskaičiuoti, kiek valandų negulėjo minkštoje lovoje ir normaliai nemiegojo. Iš Hamburgo ji išskrido Kūčių dieną maždaug vidurdienį; atmetus dvylika valandų, laiko juostų skirtumą, maždaug dvidešimt keturias valandas išbuvo ant kojų.

Gerai pažįstamas mobiliojo telefono skambutis išblaškė Sofijos mintis. Janas su aiškiu priekaištu balse pareiškė, kad nerimauja dėl jos.

– Kodėl nepaskambinai man vos atvykusi į Oklandą? – teiravosi jis.

Sofija giliai atsiduso. Ji kol kas neketino Janui pasakoti, ką sužinojo žengusi ant Naujosios Zelandijos žemės. Toks pokalbis neįmanomas mobiliuoju telefonu iš kito pasaulio krašto. Be to, ji nejautė poreikio supažindinti Janą su kelione į praeitį. Jis ne tas žmogus, kuris itin domisi vakarykščia diena. Jis gyveno šiandien ir planavo rytdieną.

– Kada grįžti? – paklausė jis nekantriai.

– Bijau, kad dar kelias dienas turėsiu pabūti. Ema norėjo, kad palaidočiau ją Naujojoje Zelandijoje.

– Ką? Ką ji sumąstė?

– Ema testamente įrašė tokį pageidavimą…

– Bet tai neįmanoma! – nutraukė ją vaikinas ir ėmė pasipiktinęs dėstyti: – Turi kuo greičiau grįžti. Reikia dar daug ką parengti vestuvėms. Vienas aš to nepajėgsiu padaryti. Žiedai, valgiaraštis…

Sofija jo beveik nesiklausė. Žiedai? Valgiaraštis? Argi jis nė kiek nesugeba įsijausti į jos padėtį?

Mergina stengėsi nugalėti pyktį, todėl atsakė vos ne atsiprašinėdama:

– Janai, liaukis! Dabar aš negaliu galvoti apie vestuves. Ir negaliu tau pasakyti, kiek čia išbūsiu. Priklauso nuo to, kada vyks laidotuvės. Čia vasaros atostogos.

– Ką, tu negali? – rėžė jis kaltintojo balsu.

Sofija atsiduso.

– Dabar ir norėdama negalėčiau savęs įsivaizduoti vilkinčios vestuvinę suknelę, besilinksminančios ir švenčiančios, kai kitame pasaulio krašte Ema guli šaltame karste… – Tarusi šiuos žodžius Sofija pradėjo kūkčioti.

– Gerai jau, Sofija. Suprantu. Nepyk ant manęs! Tik esu beprotiškai nusivylęs. Ir jei tu man dabar nori nusukti sprandą, tai tavo stilius, juk mėgsti, kai visi šoka pagal tavo dūdelę. Ir kokia beprotiška mintis laidotis kivių šalyje! – Tarsi atsiprašydamas jis dar pridūrė: – Ar aš tau reikalingas? Gal man sėsti į artimiausią lėktuvą ir atskristi?

– Ne, tiek daug iš tavęs nereikalauju! – atkirto mergina, o pati pagalvojo: ne, dabar turiu pabūti viena! Svarbiausia – be tavęs!

Sofijai pasidarė neramu, kad tokioje liūdnoje situacijoje visiškai nesiilgi savo būsimo vyro. Atvirkščiai, kai pamėgino įsivaizduoti jį šalia, apėmė labai nemalonus jausmas.

– Gerai, rytoj vėl pakalbėsim! – tarė jis ir mechaniškai pridūrė: – Myliu tave!

– Ir aš, – baigė pokalbį Sofija.

Ji atsirėmė į pagalvę. Ar iš tikrųjų jį myli? Šio klausimo mergina seniai sau nekėlė. Ir dabar neketino į jį atsakyti. Jos galvoje pakako vietos tik Emai ir mįslingajam Holdenui.

Sofija pažvelgė į užrašus, gulinčius ant kito lovos krašto. Apimta magiškos traukos paėmė vieną lapą. Nors iš visų jėgų priešinosi, čia buvo kai ko, kas ją beprotiškai domino: kaipgi sekėsi Anai tą naktį?

Otagas, Danidinas, 1863 m. sausis ir vasaris

Ana giliai kvėpuodama prisivertė žiūrėti, kas vyksta tarp Kristiano ir maorės.

Hinė vėl rodė pilvą, glostė jį, apkabino rankomis ir svetima ritmiška kalba šnekino mylimąjį. Ji žengė arčiau, bet vyras pradėjo it gindamasis mosuoti rankomis. Hinė ištiesė į jį rankas ir sušuko Anai suprantama kalba:

– Tėvas! Motina! Vaikas!

Bet vyras dar kartą atstūmė merginą. Hinė vėl parkrito ant smėlio. Užuot padėjęs atsistoti, jis grėsmingai žengė prie jos ir spyrė sunkiu batu į pilvą. Ana vos spėjo užsidengti burną, kad nuslopintų klyksmą, nes tai, ką ji čia matė, buvo klaiku. Kristianas stovėjo išsižergęs virš smėlyje susirietusios moters, dar kartą spyrė jai į pilvą. Hinė suklykė iš skausmo kaip sužeistas gyvulys.

Anai pasidarė negera nuo pasibjaurėjimo ir siaubo, ji vos sulaikė kylantį šleikštulį.

Nusisuko nuo to vaizdo ir ėmė šliaužti atbula, kol pasitraukė iš jų regos lauko. Tada atsistojo ir iš visų jėgų leidosi bėgti, kol pasiekė kelią į gyvenvietę. Jos veidas buvo šlapias nuo ašarų. Tvirtai laikydama rankose pusbačius, ji nuskuodė iki pirmųjų namų. Aštrūs akmenys skaudžiai raižė kojas, bet Aną vijo pirmyn viena mintis: grįžti į namus anksčiau už vyrą. Akimirką jai pasirodė, kad nuklydo ne į tą pusę, bet netrukus pažino savo lūšnelę. Iš paskutinių jėgų užsiropštė stačiais laiptais, švokšdama nusiplėšė suknelę ir nušveitė pusbačius po drabužių suoleliu. Tik užsitraukus antklodę iki nosies ką tik užplūdo matyti vaizdai. Anai buvo be galo šalta, ji pradėjo drebėti. Dantys barškėjo nuo šalčio. Ką visa tai reiškia, mąstė moteris, ką? Bet kuo ilgiau galvojo, tuo aiškiau piršosi atsakymas: Kristianas ir Hinė šiuose namuose gyveno kaip vyras ir žmona, o dabar, kai atvyko Ana, jaunosios maorės nebereikia. Juo labiau jos vaiko. Jis norėjo jos atsikratyti. Jos ir negimusio vaikelio! Net šiurkščia jėga.

Ana jautė beribį nusivylimą ir panieką vyrui. Nuo minties, kad su juo reikės gyventi santuokinį gyvenimą, darėsi dar kraupiau. Kūną krėtė šiurpuliai. Ji niekada neleis, kad jis ant jos užsiristų! Tai visuomet būdavo tikra kančia, o dabar tarp jų amžinai stovės bejėgės merginos, susirietusios nuo spyrių, vaizdas. Ne, niekada jo neprisileis.

Ana išgirdo sunkius žingsnius ant laiptų, skubiai nusigręžė į sieną ir užsimerkė. Ji girdėjo, kaip vyras aikčiodamas nusirengė ir įsirangė į lovą. Kad tik neišgirstų besidaužančios širdies, krūpčiojo Ana. Ji išdrįso laisviau atsikvėpti, kai išgirdo jo knarkimą. Moteris pasislinko kuo toliau nuo jo. Ją pykino vien nuo jo kvapo. Netikėtai po savimi pajuto smėlį, atneštą su drabužiais. Ana pastatė ausis ir įsiklausė. Vyras, matyt, įmigęs labai giliai.

Moteris atsargiai išlipo iš lovos ir nubraukė išdavikiškas smėlio kruopeles nuo savo lovos pusės. Jis niekada nesužinos, kad ji viską matė. Skaudėjo kojas. Mano kulnai vis tiek jo nedomina, nuramino save Ana. Ji nežinojo, ko labiau bijoti: bausmės, jei jis sužinotų, kad šniukštinėjo, ar gyvenimo su šiuo žiauriu žmogumi.

Atsigulusi ilgai svarstė, kaip padaryti, kad kuo mažiau su juo susitiktų. Žinojimas, kad neturi iš ko rinktis ir iki gyvenimo pabaigos turės gyventi su juo po vienu stogu, draskė krūtinę. Pasirinkimas buvo nedidelis: nužudyti jį ir pražudyti savo gyvenimą neleido krikščioniški įsitikinimai. Dar kartą šmėkštelėjo mintis slapčia prasibrauti į „Margaretės“ denį ir grįžti į Hamburgą, bet ir tai buvo netikęs sumanymas. Moteris, pabėgusi nuo vyro, neturėjo jokių teisių. Hamburge ją, be jokios abejonės, uždarytų vienuolyne kaip puolusią moterį, pasmerktą visą gyvenimą tarnauti Viešpačiui. Ne, ji per daug mylėjo gyvenimą, kad ryžtųsi tokiam žingsniui. Ji nebuvo žmogus, linkęs slėptis nuo gyvenimo iššūkių už storų sienų.

Ilgai mąsčiusi Ana nusprendė, jog turi laikytis gyvenimo, kuris jai skirtas. Ji atsisveikino su viltimi dar kartą sutikti tokį mielą vyrą kaip Frederikas. Nors likimas suvedė ją su Kristianu, ji pamėgins rasti nors kruopelytę laimės šiame gyvenime. Bet santuoka tos laimės neduos.

Anos skruostais tekėjo karštos ašaros. Ji verkė ne todėl, kad jos vyras iš kitos moters pasiėmė tai, ko niekada negaus iš žmonos. Ne, ji apverkė tą jauną moterį, kuri tikriausiai nuo jo laukėsi vaikelio, vaikelio, kurio Ana tikriausiai niekada jam negalės padovanoti. Tą moterį jis paprasčiausiai atstūmė, nes ketino vėl gyventi su žmona. Su žmona, kuri jo nemyli. Ji apraudojo savo sudužusias viltis.

Ana pajuto, kad nebebijo savo vyro. Ji nusimetė antklodę, kuria buvo užsiklojusi, kad vyras negirdėtų verksmo, ir tyčia atsisėdo. Jei dabar Kristianas pabustų ir išgirstų jos kūkčiojimą, ji nebekrūpčiotų, nes jis jai pasidarė visiškai nesvarbus. Ji neleis jam žaisti jos jausmais. Nuo šios dienos jos vidinis pasaulis priklausė tik jai vienai, ir ji saugos tą pasaulį kaip vertingiausią lobį. Šiame pasaulyje yra vietos ir jai. Tik reikia ją rasti. Su tokiomis mintimis išvargusi Ana Peters ir užmigo tą 1863 metų sausio naktį.

Po tos lemtingos nakties prabėgo trys savaitės. Hinė dingo be pėdsakų. Ana stengėsi apie ją nekalbėti. Kristianą tarsi kas pakeitė. Su žmona jis elgėsi maloniai ir stengėsi pildyti bet kokį jos pageidavimą. Kupinas pasididžiavimo parodė vietą, kur bus pastatytas jų namas. Nuostabi vieta su Otago įlankos vaizdu. Pirmas dvi savaites vyras naktimis jos nelietė, bet kelias pastarąsias dienas rodė, kad trokšta jos. Ana, teisindamasi mėnesiniais moteriškais negalavimais, stengėsi jo neprisileisti, bet baiminosi, kad ateis metas, kai nesugebės sulaikyti.

Ir vis dėlto Ana jautėsi geriau. Diena po dienos šis žemės lopinėlis darėsi jai mielesnis. Svarbiausia, kad buvo daugybė darbo. Ji buvo užsiėmusi nuo ryto iki vakaro, todėl anksti krisdavo į lovą ir tuoj pat užmigdavo. Ji dorai stengėsi šį laikiną būstą padaryti gyvenamą. Liepė Kristianui atgabenti baldų, iškrovė kai kuriuos savo rykus, virdavo vyrui valgyti.

Vieną vakarą jie sėdėjo prie žvakės apšviesto stalo ir valgė Kristiano atneštą žuvį, kurią Ana gardžiai paruošė. Tvyrojo beveik taiki atmosfera, Kristianas atkimšo butelį vyno, ir ji neatsisakė gurkštelėti. Ji nusišypsojo pagalvojusi, kad tik kartą gyvenime ragavo alkoholio. Ana gerai prisiminė, kaip tąsyk ją paveikė išgertas stiprus vynas. Tai buvo per jų vestuves, po kiekvienos taurės ją apimdavo vis pakilesnė nuotaika. Ji darėsi vis abejingesnė, kad išteka už vyro, kuris visiškai nepatinka, ji šoko ir juokėsi, kol Kristianas nusivedė ją į miegamąjį.

Prisiminusi, kaip jis nė neįspėjęs užvirto ant jos, Ana gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno. Vos tik už nugaros užsitrenkė durys, jis užvertė jos vestuvinės suknelės sijonus – mergina vos neužduso, – ir be galo ilgai ją kankino. Įvyko tai, apie ką pašnibždom retkarčiais šnekasi moterys, šmėstelėjo tąsyk Anos galvoje: santuokinė priedermė! Ji džiaugėsi, kad tai trunka vos kelias minutes, bet paskui jautėsi sužalota ir įžeista iki širdies gelmių. Tai, kad Kristianas netikėtai pradėjo vadinti ją meiliais vardais, savo meile, nieko nekeitė.

– Ana, ar užsnūdai?

– Ne, tik mąsčiau apie mūsų naują namą, – atsakė ji, stengdamasi sutelkti dėmesį į valgį.

– Ar nenorėtum mūsų susitikimo proga išgerti dar vieną taurę? – paklausė jis maloniai.

Ana linktelėjo. Taip, ji norėjo dar kartą pasijusti nerūpestinga. Kristianas įpylė vyno į alavinę taurę. Krištolinių taurių, tokių kaip Hamburge, jie neturėjo. Dar neturėjo.

– Neimk stiklinių indų! – su priekaištu sakė teta. – Juk važiuoji ne į laukinį kraštą. Ten tikriausiai bus indų.

Taip tarusi teta Margaretė susigrobė gražiausias šlifuotas krištolo taures, priklausiusias Anos mamai, ir susistatė spintoje.

Pasipiktinusi Ana gurkštelėjo vyno, paskui dar ir dar, bet nepalengvėjo. Atvirkščiai, prieš akis iškilo išgaubtas Hinės pilvas mėnesienoje ir į jį spiriantis blizgantis aulinis batas. Didelis, milžiniškas. Grėsmingas ir žiaurus.

– O kur dingo Hinė? – paklausė prieš savo valią.

Nujautė, kad tai baigsis blogai, bet klausimas jau grėsmingai pakibo ore.

– Išėjo! – atsakė Kristianas, jo veidas apsiniaukė.

– Bet kur? – įsikirto Ana, nors žinojo, kad erzina vyrą.

– Kodėl tave domina kažkokia čiabuvė? – Jo akys virto siaurais plyšeliais. Su panieka jis dar pridūrė: – Juk ji maorė, tokiomis negalima pasitikėti, ji grįžo pas saviškius, nes pakankamai užsidirbo pas mane. Daugiau apie ją nenorėčiau nieko girdėti, ar supratai?

Ana užsičiaupė ir prikando liežuvį, nors taip ir magėjo paklausti: o kaip su vaiku? Bet grėsmingas vyro žvilgsnis ją sulaikė. Ana mąstė, ar negimęs vaikelis po tų spyrių liko gyvas. Kąsnis strigo jai gerklėje.

Tylėdami jie sėdėjo prie stalo. Maloni nuotaika virto bežadžiu priešiškumu. Girdėjosi tik pasibaisėtinas vyro čepsėjimas. Kai jis pavalgė, Ana pašoko iš vietos, nukraustė indus, suplovė lėkštes, taures ir keptuves ir iš nuovargio vos negriuvo nuo kojų. Jai atrodė nepakenčiama būti viename kambaryje su šiuo žmogumi. Jis kaip vergų pirklys išnaudojo mergaitę ir išmetė į gatvę. Jis paniekino Hinę, net nužudė jos vaiką. Tie žudikiški spyriai visuomet stovės tarp jų.

Ana užlėkė į viršų, nusirengė, užsitempė naktinius marškinius ir atvėrė langą įleisti gryno oro. Dangus ir vėl buvo žvaigždėtas, ir ji vėl ieškojo Grįžulo Ratų. Žvalgydamasi į dangų stengėsi negalvoti apie Frederiką. Nors aiškiai regėjo priešais jo veidą, taip aiškiai, kad net skaudėjo. Jo švelnias rankas, pailgą kampuotą veidą, jo liekną figūrą. Kokia laiminga būtų gyvendama su juo!

Atsidususi užvėrė langą ir šmurkštelėjo į lovą. Buvo dar ankstyvas vakaras. Dar per anksti vyrui pasirodyti miegamajame, pamanė, bet staiga išgirdo žingsnius ant laiptų.

Garsiai į medines grindis subildėjus aulinių batų kulnams, moteris susigūžė, nes žinojo, kad šiandien jis nepaisys jokių atsikalbinėjimų. Norėjosi tikėtis, kad bus pavargęs ir nevers jos atsiduoti.

– Ana, ar jau miegi?

– Dar ne, bet esu siaubingai pavargusi, – atsakė ji ir plačiai nusižiovavo.

– Ana, ką manai apie šventę? Tavo garbei?

Tai buvo taip netikėta, kad Ana net atsisėdo lovoje.

– Turi omenyje, kad mes suruošim puotą? – paklausė ji nustebusi ir prisiminė siautulingas puotas pas Vortemanus.

Dėdė Rasmusas, turintis tik sūnus, per tokias šventes būdavo jai dėmesingas kaip niekada. Jauni vyrai varžydavosi, kuriam teks su ja pašokti.

– Mano žavingoji dukterėčia, – išdidžiai girdavo ją dėdė pirma pasitaikiusia proga.

Taip, šventės Vortemanų namuose paliko pačius maloniausius jaunystės prisiminimus. Vasarnamyje, kuriame šiaip jau retai būdavo juokiamasi, visuose kambariuose viešpataudavo audringas linksmumas.

– Taip, pamaniau, kad tavo garbei surengsiu šventę Vortemano ir Peterso atstovybėje. Jau seniai reikėjo sukviesti svarbius ponus ir jų žmonas. Bet be žmonos prie šono nebuvo jokio noro.

Ana nurijo ant liežuvio galo kirbančius žodžius ir pasistengė galvoti ne apie Hinę, o apie šventę.

– Bet aš dar neturiu suknelės.

– Ak, mylimoji Ana, nors tau atrodo, kad čia laukinis kraštas, kuriame gyvena tik storžieviai vaikinai ir netašyti aukso ieškotojai, Danidinas turi ir kitą veidą. Lig šiol nebuvai iškišusi nosies už durų. O juk čia yra prašmatnių namų, niekuo ne prastesnių nei Hamburge. Čia yra parduotuvių ir net aukštos klasės siuvėjų.

– Manai, galiu sau leisti užsakyti suknelę?

– Rytoj pat nuvesiu tave pas siuvėją!

– Nuostabu! – atsiduso Ana ir patenkinta krito į pagalves.

Atsirado galimybė ne tik įsigyti gražią suknelę ir pašokti, bet ir susipažinti su kitomis moterimis, galbūt net rasti draugę. Išvažiuojant iš Hamburgo blogiausia buvo tai, kad teko palikti geriausias drauges, jų niekada nepamatys.

Nuo minties, kad galėtų sutikti bendraminčių, jos širdis šokinėjo iš džiaugsmo. Ji buvo tikra, kad visos jaučiasi panašiai: jos buvo suvažiavusios iš įvairiausių kraštų, palikusios savo gimtinę, kad susikurtų laimę čia.

– Ar čia yra vokiečių? – pasiteiravo susijaudinusi.

– Keletas yra, bet dauguma anglai ir škotai. Manau, nebus sunku išmokti jų kalbą.

– Išmokti užsienio kalbą? Koks jaudinantis dalykas! – džiaugėsi Ana, nuo vaikystės trokštanti naujų žinių.

– Aš jau pradėjau mokytis tos kalbos, jei norėsi, kartą per savaitę Merė lankysis ir pas tave.

– Merė?

– Taip, Merė Makdauel, mūsų advokato žmona, ji sėkmingai mane moko.

– Tikrai?

Iš laimės Ana nenustygo vietoje. Šventė, nauji draugai ir užsienio kalba! Užplūdus džiaugsmo bangai ji šoko nustebusiam vyrui ant kaklo, bet vos jį paleido, suprato, kad padarė klaidą. Kristiano akyse pasirodė gerai pažįstami žiburėliai, jis aistringai ištiesė į ją rankas. Nespėjo Ana pagalvoti apie priešinimąsi, kai jis jau parvertė ją ant nugaros ir ėmė graibyti po naktiniais marškiniais. Beviltiška padėtis, bet koks priešinimasis bergždžias. Ji sau įsakė tik viena: nerėkti iš skausmo. Kitaip jis gali ją neteisingai suprasti. Kietai suspaudusi lūpas Ana leido jam darbuotis, o galvoje sukosi tik viena mintis: mieliausias Dieve, padovanok man vaikelį, vieną vienintelį, kad daugiau nereikėtų šito kęsti! Pasibjaurėjusi išgirdo riaumojimą ir tvardomą šauksmą. Būtų daug atidavusi, kad galėtų užspausti ausis! Kristianas buvo toks susijaudinęs, kad viskas įvyko per sekundę. Kai jis nusirito į šalį, Ana guodėsi mintimi, šiek tiek šildančia širdį: aš turėsiu vaiką.

Tą naktį Ana pabudo nuo jau pažįstamo švilpimo gatvėje. Širdis tuoj pat ėmė daužytis. Hinė! Šnypštimas pasidarė garsesnis. Pagaliau pabudo ir šalia jos miegojęs Kristianas. Ana stipriau užsimerkė.

Manydamas, kad žmona kietai miega, Kristianas nusėlino prie drabužių suolelio, tyliai apsirengė ir išėjo iš namų. Ana grūmėsi su smalsumu. Ar būtina būti visko, kas čia vyksta, liudytoja, gal likti su saldžiomis mintimis apie kūdikį ir užsitraukti antklodę ant galvos? Ją apėmė negeras jausmas. Po visko, ką Ana buvo mačiusi, atrodė nelabai tikėtina, kad mergina kviečia jį susijungti ant smėlio.

Vis dėlto Ana metė antklodę į šalį. Smalsumas nugalėjo. Ji turėjo žinoti, kas bus. Netrukus vienais naktiniais marškiniais basa stovėjo gatvėje. Atsargiai apsižvalgė. Tolumoje, kur baigiasi gyvenvietė, pamatė šmėžuojant abiejų siluetus. Ji žinojo, kur jie eina. Dar galėjo grįžti, bet kojos pačios nešė pirmyn. Šį kartą ji nebijojo paklysti tamsoje. Žinojo vietą, kur jiedu susitinka, būtų radusi net užrištomis akimis.

Šiek tiek atsilikusi ji sekė paskui Kristianą ir Hinę, kol pasirodė mėnesienoje žvilganti jūra. Jei nenoriu, kad mane pastebėtų, turiu būti atsargesnė, pagalvojo Ana. Ji pasilenkė svarstydama, kaip nepastebėtai nusėlinti prie valčių.

Ana ant pilvo nušliaužė į priedangą. Ji buvo teisi. Hinė traukė kaip tik ten, kur maždaug prieš tris savaites mylėjosi, o paskui gavo spyrį į pilvą… Ana nuvijo siaubingą prisiminimą. Iš savo slėptuvės ji viską kuo puikiausiai matė.

Moteriai net kvapą užgniaužė. Hinė atsistojo prieš Kristianą ir iš lėto nusirengė. Ji stovėjo mėnesienoje visiškai nuoga. Ana iš karto suprato, kas atsitiko: Hinės pilvas nebebuvo išsigaubęs, o krūtys atrodė mažesnės nei aną kartą. Anai oda pašiurpo. Vaikas! Hinė prarado vaiką, ir Ana gerai žinojo kodėl.

O Kristianas atrodė sutrikęs. Jis ilgai spoksojo į Hinę, paskui žengė artyn norėdamas apkabinti jos klubus, bet ši išsilenkė ir išsprūdo iš glėbio. Ką ji ketino daryti?

Tada pasigirdo šnypštimas ir švilpimas, garsesnis nei Hinės. Tarsi burtų lazdele mostelėjus, iš visų pusių išniro pusnuogiai žmonės, ginkluoti ietimis. Anai kraujas sustingo gyslose. Ji bijojo garsiau kvėptelėti.

Siaubą varantys žmonės sustojo pusračiu aplink Kristianą ir Hinę. Kristianas mėgino bėgti, bet vienas iš vyrų jį sulaikė, kiti apsupo ratu. Pasigirdo šiurpus ritmiškas giedojimas, jis darėsi vis garsesnis ir atkaklesnis. Ana pastebėjo, kad tamsiaodžiai vyrai tatuiruoti. Trūkčiodami ir šokinėdami jie pradėjo laukinį šokį. Taip šokdami tai priartėdavo prie Kristiano, tai nutoldavo, kaišiodami ilgus liežuvius. Jie darė tokias grimasas, kad, rodės, akys išsivers iš akiduobių. Nuo to visa scena buvo dar šiurpesnė. Ana nesuprato, ką jie gieda. Jai regėjosi, kad girdi du žodžius: Ka mate, Ka mate.

Hinė, kurios veidas irgi buvo išpieštas juodais simboliais, iš pradžių stovėjo tarsi sustingusi niūriu veidu, o paskui prisidėjo prie vyrų choro.

– Ka mate, Ka mate.

Išsigandęs Kristianas svirduliavo rato viduryje kaip apsvaigęs. Pagaliau Hinė pakėlė ranką, ir visi nutilo. Hinė žengė į ratą. Kristianas atšoko nuo jos.

Ana svarstė, ką darys, jei vyrai jos akyse nužudys Kristianą. Ar reikėtų bėgti pagalbos? Ne, to tai ji nedarys. Jei vyrai yra iš Hinės šeimos arba genties, tada ji net gali suprasti, kodėl jie ketina jį nubausti. Juk jis nužudė Hinės kūdikį. Tą pat akimirką Anai pasidarė gėda tokio aiškaus, iš širdies išplaukusio atsakymo.

Kai kariai nutilo ir sustingo savo vietose, prašneko Hinė. Ji kalbėjo kažkokius užkeikimus. Ana nesuprato, ką ji murma, bet Hinės mostai kėlė šiurpą. Hinė parodė pirmiausia į savo pilvą, paskui į Kristianą. Rankomis ji brėžė ore pavidalus, primenančius moters siluetą.

– Pakeha! – sušuko. – Pakeha!

Pavaizdavo, tarsi suptų rankose kūdikį, paskui krito ant smėlio ir sustingo.

– Ka mate, Ka mate, – ošė tatuiruotų vyrų choras.

Iš pradžių Ana nesuprato, koks viso šito veiksmo tikslas. Gulėdama ant žemės maorė progiesmiu bėrė žodžius, skambančius kaip užkeikimas. Paskui Hinė pašoko nuo žemės ir pakartojo ritualą. Aną purtė drebulys. Pamažu jai paaiškėjo, ką čia mato, bet nenorėjo to susieti su savimi. Hinė, Rūko Fėja, prakeikė Kristianą ir jo vaikus, visus vaikus, Anos vaiką, kuris tikriausiai jau auga joje. Prakeiksmas buvo nukreiptas ne tik į Kristianą, bet ir į jo palikuonis. Šito Anai buvo per daug.

Ji nusuko akis nuo to šiurpaus vaidinimo ir keturiomis nušliaužė prie kelio. Šį kartą jai buvo visiškai vis tiek, ar Kristianas ją pamatys ar ne. O kariai tikrai neturėjo kuo ją apkaltinti. Anos galvoje sukosi tik viena mintis: jei iš tikrųjų pagimdysiu vaiką, viską padarysiu, kad apsaugočiau jį nuo tų burtų. Iš visų jėgų priešinsiuos tam prakeiksmui. Aš kovosiu. Ne su ietimis ir giedojimais, bet ta pat galia, kuria laukinis žvėris gina savo mažylį nuo priešų. Kai nušliaužė ten, kur jos niekas nebegalėjo pamatyti, atsistojo ir nubėgo.

Kad ir kaip ten būtų, Hinė nesugriaus mano gyvenimo – nei mano vaikų, nei mano vaikų vaikų, prisiekė Ana Peters. Ir dar: ji nusprendė niekada negalvoti apie tą nelemtą prakeiksmą.

– Tu negali grasinti man ir mano šeimai. Negali! – klykė ji į naktį, ir žvaigždėtas dangus buvo tos priesaikos liudytojas.

Danidinas, 2007 m. gruodis

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai Sofija padėjo į šalį mamos užrašus. Ji vis dar nenorėjo miegoti, todėl turėjo prisiversti liautis skaityti. Anos ir prakeiksmo istorija ją visiškai pakerėjo. Mergina dar mėgino priešintis tikindama save, kad tai išgalvota istorija, kurią jos mama parašė kaip romaną, kad tai ne jos šeimos istorija.

Sofija jautėsi taip prikaustyta prie jaunos emigrantės likimo, kad nė neketino praleidusi tekstą ieškoti užrašų apie Tomą Holdeną. Ji degė noru sužinoti, kaip sekėsi Anai. Tik ne šią naktį.

Mergina rūpestingai padėjo užrašus ant naktinio staliuko. Dėl miego stokos ir skaitomos istorijos sukeltų jausmų jai regėjosi, kad tikrovė slysta iš po kojų. Ar tas prakeiksmas iš tikrųjų buvo, pagalvojo ji ir tuoj pat pamėgino nustumti tą mintį šalin. Ne, nesąmonė! Ji netiki tokiais tauškalais!

Be to, pats laikas miegoti, paragino save. Sofija išjungė šviesą, bet tai nepadėjo. Mintys sukosi ratu. Netikėtai prisiminė Deividą, muzikantą iš Londono. Su juo Sofija buvo praleidusi daug jaudinančių valandų, bet nesugebėjo prisitaikyti prie tokio pašėlusio gyvenimo. Nors iš tikrųjų jį mylėjo. Kokia likimo ironija, mąstė ji. Anai nebuvo leista ištekėti už jos didžiosios meilės, to muzikanto, o Sofija leido savo didžiajai meilei išeiti.

Kiek metų ji negalvojo apie Deividą? Penkerius ar dešimt? Dabar su ilgesiu jį prisiminė, tarsi jie nebūtų išsiskyrę. Užmerkė akis ir taip aiškiai, tarsi vakar būtų jį mačiusi, išvydo juodas garbanas, šelmiškas rudas akis, melancholišką raukšlelę ties lūpomis. Išplaukė ir Anos veidas, dabar jis jai neatrodė toks griežtas kaip nuotraukoje. Ne, ji šypsojosi Sofijai, bet akyse vis dar slypėjo gilus liūdesys. Su mintimis apie Aną Sofija ir užmigo.

Iš miego pažadino telefono skambutis. Pirmą akimirką mergina nesusigaudė, kur yra. Tada pažiūrėjo į mobilųjį telefoną ant naktinio staliuko. Jautėsi kaip sulaužyta. Gėlė visą kūną. Laikrodis rodė šešias valandas ryto. Mobilusis telefonas suskambo dar sykį. Sofija prisidėjo jį prie ausies.

– Alio, – atsiliepė mieguistu balsu.

– Oi, brangioji, atleisk, ar aš tave prižadinau? Visai nepagalvojau apie laiko skirtumą. Buvau pas tėvus, jie prašo tavęs paklausti, ar dalyvausi Naujųjų metų puotoj.

Sofija nurijo gniužulą gerklėje. Naujųjų metų puota? Jano tėvai? Skambutis vidury nakties?

– Janai, kaip jau sakiau, turiu palaukti laidotuvių. Advokatas tikriausiai padarys viską, ką gali, kad jos įvyktų dar šiais metais, – pareiškė vengdama tiesaus atsakymo.

– Puiku, tada sausio pirmąją mūsų laiku tu galėtum jau būti namie, – apsidžiaugė Janas.

– Pažiūrėsim!

Sofija nebuvo nusiteikusi jam dabar aiškinti, kad sausio pirmąją nebus grįžusi, nes ketino Naujuosius metus sutikti su Džudita ir Džonu.

– Vadinasi, turėsiu vienas eiti į Naujųjų metų vakarienę pas savo viršininką? Visi teirausis, kur tu.

Janas pradėjo nekantrauti. Sofija tai suprato iš jo balso. Jai pasidarė šalta. Negi jam visuomet terūpi, ką pasakys kiti žmonės?

– Manau, partneriai supras, jei pasakysi, kad tavo sužadėtinės mama žuvo Naujojoje Zelandijoje! – aštriai atkirto.

– Tu teisi, – staiga nusileido Janas. Ir tyliai pridūrė: – Kartais man darosi baisu, kad tu iš viso negrįši. Tu taip be galo toli.

Sofija atsiduso. Esu daug toliau, nei tau atrodo, šmėstelėjo galvoje, kai padėjo ragelį.

Danidinas, 1863 m. balandis

Ana kasnakt prisimindavo tą kraupų maorių spektaklį pakrantėje. Ir kas kartą jai darydavosi negera, bet tų minčių nesisekė išguiti. Po nuotykio pakrantėje Kristianas grįžo sveikas.

Kad jis mirtinai išsigando, Ana suprato susiruošusi skalbti jo kelnes, kurias tą vakarą mūvėjo. Jos taip dvokė išmatomis, kad buvo priversta išmesti. Kad iš baimės pridėjo į kelnes, dar sustiprino pasibjaurėjimą juo.

Po tos nakties Kristiano elgesys visiškai pasikeitė. Jis elgdavosi kaip tikras džentelmenas. Buvo paslaugus, Aną saugojo kaip kiaušinį, nešiojo ant rankų, stengėsi atspėti kiekvieną jos norą ir nė karto nebandė paliesti, kai po pirmo bandymo ji sušnypštė:

– Ne!

Kas nieko nepaisantį žmogų pavertė tikru ėriuku, spėliojo Ana. Ar jis pastebėjo, kad mane jau kelias savaites rytais pykina?

Kristianas tikėjosi, kad ji po širdimi nešioja kūdikį. Tai buvo matyti iš jo akių.

O Ana buvo tikra, kad laukiasi.

Per šventę, kurią Kristianas suruošė po aštuonių savaičių, jai buvo pristatyta energingoji škotė Merė. Nuo tol ji dėstė Anai anglų kalbą ir tapo gera drauge. Kai Ana papasakojo jai apie rytinį pykinimą, Merė pašnibždėjo į ausį kaip sąmokslininkė:

– Tai neabejotinas požymis. Be to, nebūna mėnesinių, krūtyse justi keistas tempimas, o rytais nuolat pykina. Viskas aišku, Ana, tu laukiesi vaikelio!

Jaunoji Merė Makdauel. Kaip ji praturtina mano gyvenimą, mąstė Ana matuodamasi pas siuvėją naują suknelę. Ir ne tik mokydama anglų kalbos, ne, ji buvo tikra draugė, tai ji atitempė Aną pas siuvėją.

– Jis nuostabus, – gyrė Merė, – vien dėl to, kad nebesiuva po sijonais kietų krinolinų, kurie taip kankina.

Pagaliau Ana pati įsitikino legendinio pono Hoango meistriškumu. Ji dar nė karto nebuvo turėjusi reikalų su kinu ir nežinojo, kaip elgtis. Bet visas netikrumas išgaravo, vos tik pasisveikino su judriuoju ponu Hoangu. Jis puikiai šnekėjo angliškai ir net pagyrė jos nuostabią figūrą.

Senas pataikūnas, galvojo Ana aptarinėdama su drauge suknelę, jos akimis, pernelyg gilia iškirpte. Atspindys veidrodyje bylojo, kad iš tikrųjų suknelė tarsi jai pasiūta. Išryškėjo aukštai susegtos auksinės garbanos, oda gundomai spindėjo.

Merė buvo sužavėta. Ji apibėrė draugę pagyrimais ir grožėdamasi aptarinėjo kiekvieną mezginuką, kiekvieną raukinuką. Anai taip pat patiko elegantiška melsva suknelė, bet ji aiškiau nei bet kada suprato, kad netrukus suknelė bus per siaura.

– Suknelė taip nuostabiai tinka, talsi jums būtų pasiūta! – sušuko ponas Hoangas ir iš pasigėrėjimo suplojo delnais.

– Palaukit! – paprašė siuvėjo Ana ir sąmokslininkiškai pasilenkė prie Merės. – Man rodos, iš tikrųjų esu nėščia. Negi vis tiek pirkti tą suknelę?

Užuot atsakiusi Merė audringai ją apkabino, o paskui davė ponui Hoangui kelis nurodymus, Ana jų nesuprato. Ji stropiai mokėsi anglų kalbos, bet per du mėnesius visko neišmoksi. Taigi dabar su Hoangu šnekėjo Merė, truputį pakikeno ir metė į Aną supratingą žvilgsnį.

Nors Merė sakėsi esanti vietinė, iš tiesų buvo tikra škotė. Makdauelų šeima atvyko į Otagą su pirmaisiais kolonistais dar 1848 metais. Merė gimė Naujojoje Zelandijoje, tai jos tikra tėvynė. Kai Ana paprieštaravo sakydama, kad vietiniai gyventojai yra maoriai, Merė garsiai nusijuokė.

– Aš gi turiu galvoje tikrus žmones.

Toks vietinių salos gyventojų niekinimas Anai nepatiko. Kita vertus, jos draugė buvo draugiškiausias žmogus, nors vos dvidešimt šešerių, jau patyrusi moteris, auginanti dvejų metukų sūnų. Timotis buvo jos gyvenimo pasididžiavimas, gražus, šviesiaplaukis, garbanotas saulės spindulėlis, kurį visi karštai mylėjo.

– Ką tu jam pasakei? – pasmalsavo Ana.

– Paprašiau kai ką taip pakeisti, kad galėtum ją vilkėti ir laukdamasi! – sukikeno Merė ir apkabino Aną dar kartą.

Ana jausdavosi laiminga kiekvieną su Mere praleistą dieną, o tokių dienų buvo daug, nes Kristianas skatino ryšius su naujazelandiete. Ana nujautė, kad tokio palankaus požiūrio priežastis – ne Merės nuoširdumas, o jos vyro Džono visuomeninė padėtis. Advokatas buvo svarbus Vortemano ir Peterso bendrovės partneris, nes sudarinėjo prekybos atstovybės sutartis.

Taigi moterys, kurių draugystę palaimino vyrai, susitikdavo ne tik per anglų kalbos pamokas. Jos dažnai kartu iškylaudavo. Per tokias išvykas Ana geriau susipažino su savo naująja tėvyne. Ji nustojo bijoti vietinių gyvūnų, Merė nuolat tikindavo, kad Naujojoje Zelandijoje nėra plėšrūnų. Ta žinia Aną labai nuramino. Ana negalėjo atsižiūrėti į egzotiškus salos paukščius. Paplūdimyje Merė parodė Anai žuvėdras galingais sparnais ir keistus paukščius, kurie nemokėdami skraidyti tik šlepsėjo pakrante.

– Tai pingvinai, – paaiškino Merė draugei.

– Renkis, pas mane dar išgersim po puodelį arbatos! – pasiūlė Merė ir atsilošė krėsle.

Ana nieko negalėjo sau padaryti, šalia šios mėgstančios bendrauti moters kartais jausdavosi siaubingai nepatyrusi ir nerangi. Nors kaip tik Ana buvo kilusi iš didžiulio miesto, o ne Merė.

– Regis, man reikia namo. Jau vėlu! – Ana su kasdiene suknele išėjo iš už prabangios siuvyklos širmos.

– O kam tau Paula? – atkirto Merė ir įsikibo draugei į parankę. Taip susikibusios jiedvi išėjo į gatvę. – Eime gi, trumpai užsuksim pas Mildred! – pasiūlė valiūkiškai Merė ir nusitempė Aną į garsios skrybėlių meistrės Mildred Evans parduotuvę.

Iš parduotuvės abi išėjo su nauja žavinga skrybėlaite.

– Tik pažvelk, kaip į mus spokso! – sukikeno Merė eidama pro vieną iš smuklių, priešais stovėjo būrelis vyrų; buvo nesunku atspėti, kad tai fermeriai iš kalnų.

Anai vyrų žvilgsniai buvo greičiau nemalonūs.

– O dabar einam pas mane! – nusprendė Merė.

– Gerai!

Atsakyti Merei būdavo sunku. Ji buvo tokia maloni, kad niekaip negalėdavai paprieštarauti. Po jos žavesiu slypėjo geležinė valia.

Tai Merė rado Anai škotę tarnaitę, kuri prisistatė šitaip:

– Kaip gerai, kad jūsų namuose nėra tos tamsiaodės!

Tą akimirką Ana skausmingai prisiminė Hinę. Buvo sau uždraudusi galvoti apie tą maorę, nes jautė: kol Hinė bus užvaldžiusi mintis, ji negalės pradėti gyvenimo Danidine. Jei kas nors prašnekdavo apie Hinę, Ana vėl pajusdavo, kokia netvari ta jos užmarštis. Laimė, tai atsitikdavo nedažnai.

Merė sustabdė karietą, ši nuvežė jas į jos stebuklingus namus, į kuriuos žiūrint Anai net akis geldavo iš pavydo. Namas Anai priminė nedidelę pilį, bet Merė pamėgino numalšinti Anos susižavėjimą tardama:

– Tiesiog jis škotiškas!

Prabangus buvo ir vidus. Kur pažvelgsi, visur šviestuvai, masyvūs baldai, taurus raudonmedis.

Anai ne tik namas, bet ir jos draugė buvo nepaprastai graži. Tokia graži, kad pati sau Ana atrodė visiškai nepastebima. Nors Hamburge kavalieriai dažnai leisdavo suprasti, kad ji gražuolė. Ypač būdavo giriamos jos tamsaus aukso spalvos natūralios garbanos. Bet teta Margaretė nuolat kartodavo, esą ji pernelyg liesa, kad būtų graži. O Merė buvo apkūni raudonplaukė gražuolė gražiai blyškiu veidu. Ji aiškiai patikdavo vyrams, tai suprasdama jaunoji škotė tik šaipydavosi, nes jai egzistavo tik vienas vyras – Džonas.

Ir Ana tai puikiai suprato. Ji pati visada sutrikdavo sutikusi patrauklųjį Merės vyrą.

Džonas Makdauelas buvo aukštas, juodaplaukis, nosis tiesi, akys švelnios, veidas valingas, – tas žmogus tiesiog skleisdavo žavesį. Pokalbyje jis nepilstydavo iš tuščio į kiaurą, kalbėdavo iš tikrųjų protingus dalykus. Nors buvo sėkmingai dirbantis advokatas, kuriam būtinas tam tikras griežtumas, jis skleidė neįprastą širdies šilumą.

Ak, kaip pavydžiu Merei, galvodavo Ana dūsaudama. Pirmiausia dėl to, kad ištekėjo už mylimo vyro. Galbūt ji net džiaugiasi, kai jis pasislenka į jos pusę lovoje. Kelis kartus Ana norėjo išlieti Merei savo kančią, bet vidinis balsas neleido išsipasakoti, kaip širdyje ji nekenčia Kristiano. Pirmiausia todėl, kad apie tokius dalykus kalbėti nederėjo.

– Ar tave kas nors slegia? Tu žvelgi taip svajingai. Pasakyk! – paragino Merė svetainėje geriant arbatą.

Ana papurtė galvą.

– Nieko tokio. Aš tik mąsčiau, kaip Kristianas priims žinią, kad laukiuosi.

– Apsvaigs iš laimės, – užtikrino ją Merė ir paprašė dar truputį pabūti.

Ana apsimetė, kad netveria savo kailyje, taip nori pranešti Kristianui apie nėštumą, o iš tikrųjų troško pabūti viena. Ji negalėjo ištverti per kraštus besiliejančios draugės laimės. Ana giliai širdyje abejojo, ar galės išlaikyti laimingos šeimos regimybę, kai gims vaikelis. Ji jau dabar iki skausmo mylėjo tą joje augančią būtybę.

Karietoje Aną apniko dar niūresnės mintys. Jai labai patiko Merė, bet pasakoti jai apie savo sielvartą arba nelaimingą santuoką, arba apie Rūko Fėjos paslaptį nevertėjo. Su nuostaba Ana pastebėjo, kad žmonės mėgsta Kristianą, laiko nepriekaištingu žmogumi, kuriuo galima pasitikėti.

– Tavo vyras primena vikingą. Atrodo toks stiprus ir vyriškas! – neseniai pagyrė Merė.

Kad ji žinotų, galvojo susisielojusi Ana. Kuo labiau artėjo prie medinių namų gyvenvietės, tuo labiau jai spaudė širdį. Buvo baisu grįžti į savo skurdžius namus pas nemylimą vyrą.

Tą vakarą Ana nepapasakojo Kristianui apie vaiką. Kaip paprastai jie sėdėjo prie stalo priešais vienas kitą. Kad ir ką būtų paruošusi Paula, vakarieniaujant niekada nebūdavo džiaugsmo. Nors Kristianas po tos nakties ir labai stengėsi būti geras vyras, tarp jų neatsirado artumo. Be to, Kristianas nebuvo plepus žmogus. Jei ką nors kalbėdavo, tai dažniausiai apie sandorius, o ši tema Aną ne itin domino. Bet tą vakarą Kristianas buvo dar tylesnis. Tikriausiai jam visiškai nerūpės žmonos rūpesčiai. Bent taip save įtikinėjo Ana, nes norėjo, kad kūdikis dar truputį priklausytų jai vienai. Nors ir žinojo, kad vaiko tėvas Kristianas, jai atrodė: mažylis priklauso tik jai, o ne tam tylinčiam hunui, čepsinčiam priešais.

Kitą dieną, nuostabią rudens pavakarę, abi draugės sėdėjo po saulės skėčiu Merės namų priebutyje. Hamburge dabar prasideda pavasaris, galvojo Ana, žvelgdama į vis dar vešliai žydintį sodą. Jos žvilgsnis sustojo ties keistos formos žaliais medžiais, kurie supo dirbtinį tvenkinį.

Merė buvo atidi šeimininkė ir pastebėjo draugės žvilgsnį.

– Turėtum juos pamatyti gruodį. Per Kalėdas šie geležiniai medžiai žydi raudonais žiedais, teikdami tikrą džiaugsmą. – Ji pasilenkė prie draugės ir kaip sąmokslininkė sušnabždėjo: – Na, ir ką jis pasakė?

– Vakar nesimatėm! – tarė Ana vengdama kalbėti šia tema ir skubiai pridūrė: – Kaip čia gražu!

– Tada kaip tu nustebsi pamačiusi mūsų naujuosius namus, – pasakė draugė ir ėmė neatsikvėpdama pasakoti, kaip nuostabu ten bus.

Ji šlovino architekto Roberto Artūro Lousono projektus, šis neseniai buvo laimėjęs presbiterionų bažnyčios konkursą. Kalbėdamos jos kramsnojo gardžius sausainius, iškeptus pačios Merės, ir gėrė arbatą.

Ana beveik nesiklausė. Akies krašteliu ji stebėjo sode siaučiantį Merės sūnų Timotį. Savo putliom kojytėm jis šlepsėjo nuo gėlės prie gėlės vaikydamas drugelius. Ana negalėjo atitraukti akių nuo to mielo padarėlio ir slapčia tikėjosi, kad ir ji pagimdys tokį patį šviesiaplaukį garbanotą mažylį.

Staiga Merė nutilo, švelniai uždėjo delną ant pilvo ir sušnibždėjo:

– Atskleisiu tau paslaptį. Rodos, Timotis netrukus turės sesutę ar broliuką!

Draugės puolė viena kitai į glėbį ir ėmė su mažiausiomis smulkmenomis kurti savo vaikų ateitį, kaip jie kartu žais. Parke už naujojo Merės namo arba sode ant kalno, nuo kurio vėrėsi puikus įlankos reginys. Džiaugsmas, kad ir draugė laukiasi vaikelio, padėjo Anai kurį laiką pamiršti savo sielvartą.

– Tavo skruostai paraudo, – sušuko Merė susižavėjusi. – Tau labai tinka!

Ana plačiai nusišypsojo. Galbūt viskas bus gerai, kai būsim trise, kai persikelsim į naujus namus, vylėsi jauna moteris.

Kai grįžęs namo Džonas praeidamas pro žmoną švelniai paglostė jos raudonas garbanas, Anos viltys vėl sudužo. Jai norėjosi verkti. Jos gyvenime niekada nebus tokio švelnumo. Joks vyras jos taip neglostys. Ne, visą švelnumą, slypintį širdyje, ji atiduos tik savo kūdikiui. Ana švelniai paglostė pilvą. Šiandien ji pagaliau pasakys Kristianui, kol nesužinojo iš kitų. Netrukus visi žvirbliai nuo stogų čirškės apie šią naujieną.

Danidinas, 1863 m. spalis–gruodis

Artėjo metas gimdyti, todėl Ana vos judėjo. Su savo išsipūtusiu pilvu jautėsi kaip perpildytas maišas, kurį laikas iškrauti. Viena gerai, kad tokios būsenos vyras jos nė karto nelietė. O švelnybės ne lovoje, kokių Ana pastebėdavo Merės ir Džono santykiuose, jam buvo visiškai svetimos. Ir gerai. Ana nejautė nė menkiausio noro, kad Kristianas glostytų jai plaukus ar skruostus arba apkabintų. Vis dėlto vyras stengėsi jai įtikti. Kai sužinojo, kad ji laukiasi, nebebuvo toks nekalbus. Kartais būdavo beveik jaudinamai nerangus. Neseniai buvo nujojęs į miestą parūpinti ėrienos, kurios labai užsimanė žmona, bet vos tik Paula ją paruošė, Ana negalėjo nė kąsnelio paimti į burną. Kristianas neištarė nė vieno pikto žodžio, šaltakraujiškai kentė jos nuotaikų kaitą.

Kai moteris pasiskundė, kad jų vaikas išvys pasaulį lūšnoje, Kristianas ėmėsi veiklos. Dar birželį, žiemos pradžioje, jie persikraustė į tvirtus namus. Kadangi viršutinis aukštas dar nebuvo baigtas, vienas Džono Makdauelo draugas pasiūlė keltis į jo namus, nes mirus broliui turėjo skubiai vykti į Europą.

– Kol būsiu Glazge, galit čia gyventi! – pasiūlė jis Anai ir Kristianui.

Ana buvo beprotiškai laiminga. Nors namas nė iš tolo nebuvo toks prabangus kaip Merės, užtat miesto centre, Princų gatvėje. Jis buvo pastatytas škotišku stiliumi iš akmens, jame buvo milžiniška svetainė, tinkama šokiams, daug židinių, o šalia vešėjo sodas.

Ana ne kartą su Kristianu lankėsi savo namo statyboje – didelių poslinkių ten nebuvo. Tačiau Kristianas šventai pažadėjo, kad kitą vasarą gražiausias mieste namas bus baigtas.

1863 metų spalio 26-ąją Princų gatvėje gimė duktė Klara. Merė Makdauel pakvietė patikimą pribuvėją, tą pačią, kuri tą pavasarį padės ir jai pagimdyti antrąjį kūdikį. Kai prasidėjo skausmai, viskas vyko labai greitai. Po keturių valandų be jokių komplikacijų gimė kūdikis. Ana verkė iš laimės, kai išgirdo garsų savo kūdikio verksmą.

Kristianas susirūpinęs sėdėjo svetainėje su stiklu portveino, kol Merė pranešė laimingą naujieną, kad Ana jam padovanojo sveiką dukterį. Nors jis labai stengėsi parodyti džiaugsmą, negalėjo nuslėpti nepasitenkinimo, kad gimė ne sūnus. Kaip jis nusivils pamatęs, koks silpnas ir trapus kūdikis yra jo duktė, pagalvojo Merė. Ji tikėjosi, kad jam pavyks nuslėpti nusivylimą nuo savo nusilpusios žmonos.

Ana buvo pernelyg išsekusi ir laiminga, – nepastebėjo, kad vyras nužvelgė naujagimę paniekos žvilgsniu. Ne, ji buvo devintame danguje iš laimės, nes Merė atnešė švariai nupraustą mažą žmogutį su ilgomis blakstienomis, ryškiu juodu plaukučių kuodu. Nenorėjo savo mergytės paleisti iš rankų.

– Sveika atvykusi į žemę, mažoji Klara! – sušnibždėjo ji naujagimei, kai Kristianas išėjo iš kambario, ir švelniai priglaudė kūdikį. O tada vos girdimai pridūrė: – Tesaugo tave angelai, kad ir kas nutiktų!

Tą akimirką kūdikis pradėjo garsiai rėkti. Toks skardus balsas visiškai netiko trapiai būtybei.

– Duok jai atsigerti, – švelniai patarė Merė ir pamokė, kaip paduoti kūdikiui krūtį.

Garsiai čepsėdamas jis čiulpė motinos pieną.

Nuo tos akimirkos, kai sužinojo esanti nėščia, Ana tikėjosi pagimdyti mergaitę. Moteris nė kiek nesisielojo, kad dukrytė atrodo tokia maža, nes mylėjo šį žmogutį iš visos širdies. Nors Klara buvo visiška priešingybė sveikata trykštančiam Merės sūneliui Timočiui.

Pamačiusi juodą pūkų kuodelį ant dukrytės galvos Ana krūptelėjo, nes tiek Kristianas, tiek ji pati buvo šviesiaplaukiai. Nejučia pagalvojo apie Hinės prakeiksmą, bet paskui prisiminė, kad dėdės Rasmuso plaukai irgi juodi kaip derva. Jis pasakojo, kad abiejų brolių Vortemanų plaukai sodrios juodos spalvos.

Mano gražuolis kūdikėlis, mintijo Ana švelniai braukdama pirštu per dukrytės kaktą, kai ši pasisotino.

– Nieko tau neatsitiks! – pažadėjo ji mažajai Klarai ir pašnibždom pridūrė: – Aš visuomet tave saugosiu. Tave ir tavo vaikus!

Po dukters gimimo Aną tarsi kas pakeitė. Įprastas liūdnas žvilgsnis išnyko. Iš jos akių spinduliavo tikras džiaugsmas. Jai niekas nebuvo per sunku – nei žindyti, nei keltis naktimis, – atvirkščiai, ji noriai darė viską, ko reikėjo dėl kūdikio.

Kristianas į tai žiūrėjo gana skeptiškai. Ana tai pastebėjo, bet manė, gal jis susirūpinęs, kad ji nepervargtų. Jis pasiūlė žmonai pasamdyti dar vieną auklę, bet Ana kategoriškai atmetė pasiūlymą. Ji norėjo, kad Klara priklausytų jai vienai.

Vieną vakarą, praėjus maždaug dviem savaitėms po dukters gimimo, Ana suprato, kodėl vyras taip vengia padėti prižiūrėti kūdikį. Ji atsigulė miegoti anksčiau nei paprastai, nes beveik pusę praėjusios nakties praleido prie kūdikio lovelės.

– Leisk jai parėkti! Tai stiprina plaučius, – suriko atžariai vyras, bet Ana nuskubėjo į vaikų kambarį guosti savo mažutės.

Ten ant kėdės šalia Klaros lovytės iš nuovargio ir užsnūdo.

Kai grįžo į lovą, išgirdo vyro žingsnius. Jis tyliai įėjo į kambarį ir nusirengė.

– Gal bent kartą pasirūpintum ir manimi, – suurzgė Kristianas lįsdamas po antklode.

Ana suvirpėjo visu kūnu. Nebuvo jokių abejonių. Jis norėjo užsiristi ant jos. Jai burna išdžiūvo. Vis dėlto prikimusiu balsu tarė:

– Nieko nebus. Aš dar nepagijusi po gimdymo.

Kristianas tik piktai pažvairavo.

– O kodėl kitos moterys prisileidžia vyrus vos pagimdžiusios? – paklausė grėsmingai.

– Esu tikra – kol žindo, tikrai neprisileidžia. Tai negerai, – paprieštaravo Ana tvirtu balsu stengdamasi paslėpti kylančią baimę.

Vyras paliko ją ramybėje kažką burbėdamas į barzdą, regis, toli gražu ne švelnius žodžius.

Dar tą pačią naktį Ana nusprendė visai išsikraustyti iš miegamojo. Ji nežinojo, kaip pavyks tai padaryti.

Priežastis atsirado šiek tiek vėliau, kai gydytojas apžiūrėjo Klarą, mat mažoji labai dažnai verkdavo. Gydytojas nustatė, kad ji kenčia nuo pilvuko spazmų. Anai atsirado dingstis persikelti miegoti į vaikų kambarį.

Kristianui tai aiškiai nepatiko, bet Ana nesileido perkalbama. Tik dabar jaunoji mama pastebėjo, kad jis vengia mažojo padarėlio ir darosi vis niūresnis. Iš darbo atstovybėje kas vakarą grįždavo vėlai. Ana manė, kad jis lankosi smuklėje, apie kurią kartą slapčia pakuždėjo Merė. Smuklė stovėjo prie uosto, ten buvo moterų, kurios linksmina nevedusius aukso ieškotojus. Kaip pasakojo Merė, ten lankydavosi ir vyrai, namie negaunantys to, ko geidžia. Kartą Ana apuostė Kristiano drabužius. Užuodė sunkių kvepalų kvapą, – dama tokiais niekada nesikvėpintų. Jai buvo vis tiek, ji netgi lengviau atsiduso, nes Kristianas jos nebevargino. Pagaliau ji turėjo tai, apie ką svajojo, – nuostabų vaikelį. Daugiau jos laimei nieko nestigo, ir ji prisiekė, kad greičiau nužudys vyrą nei prisileis artyn.

Nors Anai visai nerūpėjo, kur išsilieja vyras, rūpestį kėlė kai kas kita. Kelis kartus vėlai naktį ji buvo pabudusi nuo dundėjimo ant laiptų ir garsaus jo šūkaliojimo.

Rytais pusryčiaujant iš burnos sklindantis dvokas nekėlė abejonių: Kristianas per daug geria. Ana vis ketino su juo pasišnekėti. Tik ne šiandien, nes galbūt šiandien gimdys Merė. Ana laukė žinių. Ji per daug nervinosi, tad rimtą pašnekesį su Kristianu nukėlė vėlesniam laikui. Kai gims Merės vaikas, tada ir pasišnekės.

Gruodžio 8-ąją Merė pradėjo gimdyti. Vėlavo savaitę, tad jaunajai mamai nebuvo ko jaudintis. Tą dieną ji buvo kaip niekada gerai nusiteikusi. Kai sąrėmiai liaudavosi, smagiai pokštaudavo.

– Būtų puiku, jei gimtų mergaitė! Tada Klara turėtų žaidimų draugę, jos įsimylėtų brolius ir mes švęstume dvigubas vestuves, – kūrė planus juokdamasi, kai stiprūs skausmai trumpai atlėgo.

Ana laikė jos ranką. Jai buvo didelė garbė padėti draugei sunkią valandą. Be Merės nebūtų išsivertusi, kai gimdė Klarą.

Tą dieną dukterį Ana paliko su Paula, ši taip pat be galo mylėjo mažylę. Anai buvo taip sunku skirtis su dukra, kad Paula išstūmė ją pro duris tarusi:

– Jūs gi ne į Europą išvykstat!

Nors Merė juokėsi ir pokštavo, Anai kilo įtarimų. Ar šis išblyškęs, beveik permatomas veidas juodais paakiais – tai Merės veidas?

Atrodė, kad Merė nepastebi niūrios aplinkinių nuotaikos. Ji visus šnekino mėgindama prajuokinti. Bet Ana jautė, kad draugei prastai. Rimtas pribuvėjos veidas po dar vienos apžiūros nekėlė jokių abejonių.

Staiga Merė taip šaižiai sukliko, kad aplinkiniams kraujas sustingo gyslose, o paskui viskas vyko labai sparčiai.

Elizabeta Ginsberi, patyrusi pribuvėja, sušnibždėjo Anai į ausį:

– Viešpatie Dieve! Jis guli atbulas!

Ana žinojo, ką tai reiškia. Jei pribuvėjai nepavyks apsukti kūdikio motinos įsčiose, kad eitų galvute pirmyn, kils pavojus ir motinai, ir kūdikiui. Ji nebuvo tikra, ar Merė jaučia, koks pavojus jai gresia. Draugė narsiai atlaikė baisiausius skausmus. Kai nebegalėdavo tverti, rėkdavo, o šiaip kentė sukandusi dantis. Ana drąsinamai šypsojosi draugei, o ši taip spaudė ranką, kad, rodės, sutraiškys. Senajai pribuvėjai stengiantis apsukti kūdikį prakaitas tekėjo upeliais.

– Karšto vandens! Paklodžių! – paliepė ji, Ana pašoko iš vietos ir nubėgo. Jai neliko nieko kita, tik melstis siuvant iš virtuvės į miegamąjį.

Ana nebeprisiminė, kiek kartų taip bėgiojo. Girdėjo tik klyksmą, kurio draugė nebegalėjo sulaikyti, ir sunkų savo šnopavimą. Kartą vėl įėjusi į miegamąjį su dubeniu sutiko Elizabetos Ginsberi žvilgsnį. Ji vos vos palingavo galvą. Ana suprato. Padėjo dubenį, virpėdama priėjo prie draugės lovos ir paglostė šlapią, šaltą veidą. Merės akyse atsispindėjo vykstanti tragedija. Regis, ji žinojo, kad nei jai, nei kūdikiui nėra jokios vilties. Ir vis dėlto šypsojosi, tarsi norėtų padrąsinti draugę.

– Ana! – išspaudė sutelkusi jėgas. – Mieliausioji Ana, ar gali man kai ką pažadėti?

Ana linktelėjo stengdamasi nepravirkti.

– Mano Timotis… jam reikia artimo žmogaus, o tave jis labai myli. Būk jam kaip mama, ir Džonas, jis… – Ji dar kartą garsiai suvaitojo, pažvelgė į Aną plačiai atmerktomis akimis, ir jos galva pasviro į šalį.

Anai kūnas krūpčiojo nuo verksmo. Drebančia ranka ji vis glostė negyvos Merės sulipusius plaukus. Ji nenorėjo patikėti tuo, kas įvyko, tik kūkčiojo:

– Mere! Mere!

Danidinas, 2007 m. gruodžio 27 d.

Sofija atsargiai padėjo rankraštį ant antklodės, nes nieko nematė. Veidu sruvo ašaros, ji energingai jas šluostė.

Pažvelgusi į viešbučio laikrodį pamatė, kad jau devynios valandos. Pusryčiai buvo tik iki pusės dešimtos. Mergina skubiai palindo po dušu, apsivilko žydrąją Džuditos suknelę ir apsiavė basutes.

Po menkų pusryčių paprašė miesto plane parodyti, kaip pasiekti centrą, kur parduotuvėje galėtų įsigyti oro sąlygas atitinkančių drabužių.

Lauke buvo vasariškai karšta, o parduotuvėje, kurioje veikė kondicionieriai, vis dar skambėjo Jingle Bells, nors Kalėdos jau praėjo. Kalėdinės dekoracijos ir šurmulys padėjo Sofijai bent akimirką užmiršti, kur ji ir kas ją čia atvedė. Ji apvaikščiojo moteriškų drabužių skyrių, matavosi įvairiausius drabužius ir pagaliau nusprendė nusipirkti tris paprastas sukneles su siauromis petnešėlėmis, kostiumėlį vėsesniam orui, dvejus džinsus, kelis vasarinius komplektėlius, basutes ir sportinius batelius.

Apsikrovusi pirkinių maišais grįžo į viešbutį. Gatvės kavinėje išgėrė puodelį kapučino kavos ir akimirką pasijuto paprasta turistė. Įvairių tautybių žmonės plaukė pro šalį: keliautojai su kuprinėmis ir neįprastai gražūs žmonės, kurie, kaip ir Džudita, matyt, turėjo maorių kraujo. Maoriai… Sofija nieko apie juos nežinojo, tik kad jie yra senieji Naujosios Zelandijos gyventojai, tad tvirtai nusprendė sužinoti daugiau. Ar galėjo Rūko Fėjos prakeiksmas iš tikrųjų lemti nelaimę Anos šeimai? Mergina vis nustumdavo tą mintį šalin. Prakeiksmas? Kokia nesąmonė, tvirtino protas.

Netrukus Sofijos nuotaika visiškai subjuro, ji juto kylant pyktį. Pyko ant mamos, kuri visą gyvenimą melavo, o tiesą pateikdavo kaip pasaką. Po truputį, kad dukrelė nepervargtų. Sofija sugniaužė kumščius. Ji dar galėjo suprasti, kodėl Ema nepasakojo jai, mažai mergaitei, apie prakeiksmą. Bet tikrai nebūtų palūžusi, jei suaugusi būtų sužinojusi savo šeimos istoriją.

Sofija užsimokėjo ir nuskubėjo į viešbutį įgyvendinti savo plano. Ji paėmė rankraštį ir ėmė vartyti ieškodama to žmogaus pavardės. Bet nerado. Atsidususi padėjo lapus į šalį. Kaip užkerėta. Tomo Holdeno šioje istorijoje nebuvo.

Mergina buvo pernelyg suirzusi, kad skaitytų nuo tos vietos, kur liovėsi ryte. Ji nebuvo tikra, ar iš viso verta skaityti iki galo. Galbūt po laidotuvių iš karto reikia skristi namo, atsisakyti palikimo, rankraštį sunaikinti, o mamą prisiminti tokią, kokia rodėsi esanti – hamburgietė Vorteman!

Danidinas, 1863 m. gruodis

Anai buvo sunku atitraukti akis nuo mirusios draugės. Ji ilgai stovėjo kaip apduota.

Pribuvėja Elizabeta Ginsberi buvo visiškai išsekusi. Kūkčiodama paprašė Anos pakviesti Merės vyrą.

– Aš nesugebėsiu to pasakyti. Džono Makdauelo kūdikis – pirmas, kuriam nesugebėjau padėti ateiti į pasaulį, – kūkčiojo ji.

Vargšas Džonas, galvojo Ana šluostydamasi ašaras. Bet paraudusios akys iš karto viską išdavė.

Džonas Makdauelas žingsniavo po prieškambarį pirmyn atgal. Kai pasirodė Ana, sustingo. Jo veidas pasidarė pilkas ir keleriais metais paseno, jis skausmingai paklausė:

– Ji mirė?

Ana tylėdama linktelėjo.

Džonas Makdauelas ėmė garsiai kūkčioti. Nespėjo Ana pakelti akių, kai jis užlėkė laiptais aukštyn.

Moteris bejėgiškai sudribo ant kėdės vis dar negalėdama suvokti, kas atsitiko. Atsivėrė durys, ir salone pasirodė Meibl, auklė, vedina mažuoju Timočiu. Ji dar nežinojo, kas atsitiko, nes vaikštinėjo su mažyliu prie namų. Ana ketino jos paprašyti, kad dar truputį pasivaikščiotų su berniuku, bet Timotis paleido Meibl ranką ir užsiropštė Anai ant kelių.

– Ar nori pas tetą Aną? – paklausė Ana drebančiu balsu.

– O taip! – Rusvaplaukis mažylis patikliai prisiglaudė.

– Sukraukit keletą vaiko drabužėlių. Pasiimsiu jį į namus. Ir pasakykit ponui Makdauelui, kad pasirūpinsiu Timočiu! – pasakė Ana auklei, ta nustebusi pažvelgė į ją, paskui netarusi nė žodžio šmukštelėjo iš kambario.

Ana supo Timotį ant kelių.

– Dar! – krykštė šis patenkintas. – Dar! Dar!

Grįžo nusiminusi Meibl, užverktomis akimis pažvelgė į Aną. Ji jautė tą patį, ką ir Ana: dar neseniai šiuos namus užliedavo skaidrus Merės juokas, o dabar jie tapo nebylūs. Ana jautė kylančias ašaras, bet susivaldė. Ką pagalvos pyplys?

– Ponas Makdauelas jums be galo dėkingas, – sukūkčiojo auklė ir puolė iš kambario.

– Mama! – šūktelėjo mažylis. – Mama, iki pasimatymo!

– Mama išėjo! – tarė Ana ir paėmusi vaiką už rankos greitai pasišalino.

Timotis liko pas Aną dvi dienas ir dvi naktis. Ji nepailsdavo su juo žaisti, berniukui patiko vežioti mažąją Klarą vežimėlyje. Kartais jis būdavo tikras padūkėlis, o pas Aną jautėsi gerai. Ir Anai buvo gerai, kai vaikas šalia. Su abiem vaikais ji būdavo labai užsiėmusi, todėl nebuvo kada skųstis likimu ir klausinėti: kodėl Merė? Net Kristianas šalia mažojo Timočio pasidarė malonesnis. Jis nešiodavo berniuką ant pečių ir siausdavo su juo. Žaisdavo su mažyliu jūrų keliones ir net padovanojo medinį geležinkelį.

Ana žvelgė į susižavėjusį berniuką apimta dvejopų jausmų. Ją jaudino Kristiano entuziazmas, bet matė, kad į dukterį jis nė nepažvelgia. Tikriausiai tikisi, kad kitą kartą bus berniukas, mąstė Ana, ir prisiekė daugiau jam negimdyti.

Kristianas buvo įmonės atstovybėje, kai pasirodė Džonas Makdauelas, išblyškęs iš sielvarto. Jis ketino pasiimti Timotį namo. Nors Ana tvardėsi, žiūrint į šį puikų žmogų baisiai sopėjo širdį. Jis papasakojo, kad Meibl, deja, galvotrūkčiais pabėgo, palikusi jį bėdoje. Auklė teisinosi po Merės mirties negalėsianti tarnauti jo namuose.

Ana tuoj pat pasiūlė Paulą, kol ras kitą, juk šią stropią pagalbininkę jai rado Merė. Bet Džonas nesutiko priimti pasiūlymo.

– Tada leisk Timočiui dienomis, kai esi darbe, likti pas mus. Bent kol ką nors rasi, – pasiūlė Ana.

Džonas su dėkingumu sutiko. Anos džiaugsmui nebuvo ribų. Nuo tada jis šešias dienas per savaitę rytais atvesdavo sūnų. Ana jautėsi laiminga galėdama bent šitaip atsilyginti savo draugei. Kartais, išsivedusi abu vaikus į sodą, pažvelgdavo į dangų mąstydama, ar Merė ją mato.

Atsidėkodamas už tai, kad Ana rūpinasi Timočiu, kuris vis dar tikėjo, kad mama netrukus grįš iš ilgos kelionės, prieš pat Kalėdas Džonas pakvietė Aną su vyru pietų. Bet tą dieną Kristianas turėjo neatidėliotinų reikalų atstovybėje. Būrelis maorių trukdė vieno laivo įgulai iškrauti prekes. Prekės galėjo sugesti, todėl Kristianas buvo priverstas grįžti į uostą derėtis.

Ana jokiu būdu nenorėjo likti viena su Džonu. Džonas ją labai traukė, nors vis dar gedėjo mirusios Merės. Merė tikriausiai būtų laiminga, jei jis netrukus rastų naują žmoną ir motiną savo sūnui. Bet aš vis tiek netinku šiam vaidmeniui, mėgino protinti save. Esu ištekėjusi. Nors ir nelaimingai, bet ką tai jaudina? Taigi jai nederėjo be palydovo pietauti pas kitą vyrą. Ji nusprendė atsisakyti.

Tačiau Kristianas nieko nenorėjo girdėti.

– Džonas – svarbus mano verslo partneris, todėl neturim teisės su juo elgtis šiurkščiai, – piktinosi jis.

Ana pabūgo jo ūmaus pykčio proveržio ir pažadėjo pietauti su Džonu.

Nervintis pradėjo jau rengdamasi. Gimus dukteriai ji sulieknėjo. Naujoji tamsaus šilko suknelė su ilgu plačiu sijonu, kurios korsažas dar labiau lieknino, gulėjo kaip nulieta. Užtat putlesnė pasidarė viršutinė kūno dalis, tai iškirptei, derančiai vakariniam drabužiui, teikė dar didesnio žavesio. Galima pagalvoti, kad užuot pietavusi su savo draugės našliu einu susitikti su meilužiu, šmėkštelėjo Anai galvoje kritiškai apžiūrinėjant save veidrodyje. Ji atrodė visiškai nederamai.

Veidrodyje pamatė, kad nuo tokių minčių veidas nuraudo iš gėdos. Ryžtingai nusimetė šį drabužį, pakeitė kuklesne, iki viršaus užsagstyta gedulinga suknele su juodu korsažu. Dabar atrodė visiškai kitaip, bet akys spindėjo kaip anksčiau. Taip Ana jausdavosi laukdama atvykstančio Frederiko. Išsigandusi tokių minčių krūptelėjo ir giliai atsiduso. Nebuvo kur trauktis. Kristianas pasiustų, jei ji atsisakytų kvietimo. Todėl moteris nustūmė šalin širdyje siaučiančius jausmus, atsisveikino su Klara, palikta Paulos priežiūroje, ir karieta nuvažiavo pas Džoną Makdauelą.

Džonas širdingai pasveikino Aną ir jausmingai padėkojo, kad atvyko net ir be Kristiano. Nespėjo ji apsidairyti, kai visos abejonės išgaravo, tarp jų įsivyravo įprastas gerų draugų atvirumas. Per gausias vaišes, kurių priruošė ekonomė Stela, Džonas atvirai prisipažino Anai, kad ilgisi Merės juoko.

Ana su užuojauta palietė jo ranką ir sukūkčiojo vos sulaikydama ašaras. Jai irgi stigo šauniosios draugės. Taip besikalbant Džonas neatitraukė nuo jos akių ir staiga uždėjo delną ant jos rankos. Nuo šio prisilietimo Ana suvirpėjo ir visa nukaito. Nustebinta niekad nepatirto galingo troškimo, pažvelgė jam į akis. Jis atlaikė tą žvilgsnį. Kiek daug bylojo jo akys: apie liūdesį, ryžtą ir susižavėjimą.

Ana norėjo nusukti akis, bet nepavyko. Tai, ką jautė, buvo nauja ir kartu pažįstama. Dar nė vienas vyras nežiūrėjo į ją taip švelniai, su tokiu pasigėrėjimu. Džonas, nenuleisdamas nuo jos akių, tik glostė ranką. Anai širdis blaškėsi krūtinėje. Sutrikusi nudūrė žvilgsnį. Ir pajuto jo lūpas prie savųjų. Dar niekada lig šiol joks vyras nebučiavo Anos su tokia aistra. Tą akimirką net išblėso Anos atsiminimai apie pirmąją meilę. Karštos bangos ritosi kūnu, jai norėjosi, kad tai niekada nesibaigtų.

Kai Džonas iš lėto atitraukė lūpas, jo akys žvelgė į tuštumą.

– Atleisk! – sušnibždėjo prikimusiu balsu. – Ar gali man atleisti?

– Žinoma, Džonai, – tyliai atsakė ji.

Prieškambaryje pasigirdo žingsniai, į valgomąjį įėjo Stela surinkti pagrindinio patiekalo indų. Džonas spėjo laiku atitraukti ranką.

Ana visą tą vakarą jautėsi tarsi pakylėta.

Daugiau šito jie neminėjo ir vengė žvelgti vienas kitam į akis, todėl kalbėjosi apie Merę ir vaikus. Atsisveikinant ji tik ištiesė jam ranką, nors nuo prisilietimo kūnas vėl suliepsnojo.

Ana meldėsi, kad jai grįžus Kristiano dar nebūtų, kad vyras nepastebėtų, kas jai atsitiko, bet veltui.

Kristianas jau sėdėjo svetainėje rūkydamas cigarą. Jis su pasididžiavimu pasakojo, kaip sėkmingai įvykdė užduotį. Nepraliejęs nė lašo kraujo įkalbėjo maorius nutraukti uosto blokadą. Jis buvo gerai nusiteikęs, nuo jo gerokai dvokė alkoholiu. Kristianas pareikalavo, kad Ana atsisėstų šalia, bet ši atsisakinėjo teisindamasi, esą reikia pažiūrėti, kaip sekasi Klarai.

– Pasakiau tau – privalai atsisėsti! – suriaumojo Kristianas ir pažvelgė į Aną pykčiu žaižaruojančiomis akimis.

Ši nedrįso prieštarauti. Iš lėto atsisėdo į krėslą, o Kristianas paliepė:

– Čia! – ir parodė į vietą šalia.

Ana tylėdama pakluso. Alkoholio dvokas buvo nepakenčiamas.

– Kaip buvo pas Džoną? – paklausė jis.

Ji pastebėjo, kad vyro liežuvis šiek tiek pinasi.

– Puikiai! – atsakė žvelgdama į šalį.

– Kažko nekalb! – burbtelėjo jis ir savininkišku mostu apkabino žmonos pečius. Toks elgesys nebuvo jam būdingas.

Ana nejučia krūptelėjo. Nusiminusi svarstė, kaip išvengti nemalonaus artumo, kai pasigirdo Klaros verksmas. Nė nesvarstydama puolė į vaiko kambarį. Ją palydėjo šiurkštūs Kristiano keiksmai.

Kai atbėgo į kambarį, viskas jau buvo gerai. Mažoji Klara gulėjo ant nugaros lopšyje. Tikriausiai pravirko pro miegus.

– Ačiū, kad išgelbėjai! – sušnibždėjo Ana ir su pasididžiavimu pažvelgė į savo mylimą dukterį.

Jos veidu šmėkštelėjo šypsena. Mergytė gardžiai sučepsėjo lūpytėmis tarsi sapnuotų, kad čiulpia skanų mamos pienelį. Ana dar kiek pastovėjo žiūrėdama į mažylę. Tada nusivilko drabužius ir atsigulė į lovą, kurią buvo įsirengusi vaikų kambaryje.

Jau buvo beužmieganti, kai pašoko nuo dundesio prie durų. Atsisėdo lovoje, tada durys atsivėrė ir į vaiko kambarį plūstelėjo šviesa.

– Ateisi pati ar tau padėti? – vogravo Kristianas.

Jis stovėjo tvirtai įsikibęs į durų staktą.

Ana palindo giliau po antklode. Kad tik nepabustų Klara, baiminosi, kai vyras vilko ją už kojų iš lovos. Su bildesiu nuvirto ant grindų. Skaudėjo visą kūną, bet jai buvo nesvarbu. Daug svarbiau laiku nuo jo pabėgti. Kristianas šypsodamasis stebėjo, kaip ji iš lėto keliasi. Staiga moteris šmurkštelėjo pro jį durų link.

Kad tik toliau nuo vaiko, galvojo, bet kur? Bėgti į svetainę ar pas Paulą, o gal?..

Kristianas pirmas apsisprendė. Ryžtingai čiupo ją už riešo ir nuvilko į miegamąjį. Nusviedė ant lovos ir ėmė grabinėti tarpkojį. Stvėrė už naktinių marškinių, pamėgino užversti. Moteris priešinosi iš visų jėgų. Draskėsi, kandžiojosi, bet tai apgirtusį vyrą tik dar labiau kaitino. Jis šnopavo ir vaitojo iš aistros.

– Ak, rūpužiuke! Štai kaip tu manęs geidi. Tuoj turėsi.

Vienu trūktelėjimu vyras perplėšė naktinius marškinius ir ėmė minkyti krūtis kaip tešlą. Skaudėjo, bet ji nė necyptelėjo, nes nenorėjo jo dar labiau įkaitinti. Staiga jis paleido krūtis ir aimanuodamas sugrūdo rankas jai tarp šlaunų. Ana karštligiškai svarstė. Žinojo, kad netrukus jis nugalės. Atsisakiusi minties jį nužudyti ėmė ieškoti kitos išeities.

Dar nespėjo suregzti kokios minties, kai išgirdo save iš visos gerklės šaukiant:

– Neliesk manęs, kiaule! Mačiau tave tą naktį, kai spardei pilvą Hinei. Dink man iš akių, nedrįsk kišti prie manęs savo purvinų pirštų!

Paskui išsigandusi sustingo. Šito ji nenorėjo sakyti. Tik ne šitai!

Tarsi žaibo trenktas Kristianas atšoko nuo jos, atsivėdėjo ir iš visų jėgų smogė tiesiai į veidą.

Ana pajuto geliantį skausmą, bet net nekrūptelėjo. Tik tylėdama žaibavo akimis. Tai buvo nelygi kova su hunu, bet moteris troško nugalėti. Staiga prisiminė maorių karius ir jų ryžtingus žvilgsnius.

Kristianas dar sykį užsimojo, bet Ana drąsiai sušnypštė:

– Nagi, trenk! Tiesos šitaip nesunaikinsi.

Jis bejėgiškai nuleido rankas ir nusuko akis į šalį. Vis dar šnopuodamas, tarsi norėdamas kažką sakyti, sunkiai pakilo, čiupo savo drabužius ir vaitodamas išsvirduliavo iš kambario.

Ana lengviau atsiduso išgirdusi trinktelint lauko duris. Ji žinojo, ką tai reiškia. Kristianas vėl patraukė į smuklę prie uosto. Kiek kartų Merė prisidengusi burną pasakojo apie tuos namus, kuriuose buvo moterų!

Ak, Mere, pagalvojo Ana su skausmu. Mieloji geroji Mere, tik įsivaizduok, aš nė akimirkos nesigailiu, kad leidau Džonui save bučiuoti!

Pasisaugok, tarsi išgirdo draugės perspėjimą iš ano pasaulio. Pasistenk, kad nė vienas žmogus niekada to nesužinotų! Ypač Kristianas.

Ak, Mere, atsiduso Ana, prisiekiu tau, daugiau niekada to nebus!

Su šia mintimi Ana, vis dar virpėdama visu kūnu, nusliūkino į lovą vaiko kambaryje. Ji pirmą kartą gyvenime skausmingai geidė, kad pas ją ateitų vyras. Džonas! Ilgesingai vaizdavosi jo švelnias rankas, atsargiai slenkančias šlaunimi aukštyn.

Danidinas, 2007 m. gruodis

Sofija pašoko, kai suzirzė telefonas. Skambino iš registratūros. Ponas Franklinas laukia, pranešė jai registratorius. Džonas Franklinas? Ak!

Sofija buvo visiškai pamiršusi susitikimą. Išgirdusi, kad jis laukia bare, greitai apsivilko naują suknelę. Ilgus šviesius plaukus surišo į uodegą, paskubom apsiavė basutes. Kad blyškus veidas atrodytų truputį guvesnis, brūkštelėjo per skruostus skaistalais, lūpas perbraukė blizgiu.

Sofija iš tolo pamatė aukštą Džono Franklino figūrą. Anksčiau nė nepastebėjo, koks patrauklus jaunasis advokatas su savo tamsiomis garbanomis, vasariškai įdegusia oda, ryžtingu smakru ir gražiomis lūpomis.

– Sveika, Sofija, – tarė jis giliu, šiltu balsu.

– Labą dieną, pone Franklinai, – atsakė mergina oficialiai. Kažkas viduje neleido vadinti jo Džonu.

– Ar bent truputį įveikėte sukrėtimą? – pasiteiravo jis einant prie automobilio.

Sofija pamėgino nusišypsoti.

– Sakyti atvirai?

Džonas linktelėjo.

– Ne, gyvenu kaip košmare, ir tas košmaras net neleidžia liūdėti mamos. Per visą tą sumaištį dar neįsisąmoninau, kad ji iš tikrųjų mirusi.

– Aš pasirūpinau laidotuvėmis, gavau leidimą laidoti dar šiais metais. Išimties tvarka jos gali įvykti šeštadienį, gruodžio 29-ąją, jei jums tinka.

– Gerai! Dėkoju už tai, ką dėl manęs padarėt, – sušnabždėjo ji prikimusiu balsu.

Jie tylėdami važiavo per Danidiną, retkarčiais tylą nutraukdavo Džono pasakojimas apie pastatus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

– Pažvelkit dešinėn – tai pirmoji negotikinė presbiterionų bažnyčia, pradėta statyti 1874 metais, dar Roberto Lousono, mūsų garsiausio architekto.

Roberto Lousono? Ar tai ne tas pats architektas, kuris projektavo Makdauelų namą? Namą, į kurį Merė nespėjo persikelti? Ar jis dar stovi?

Jie išvažiavo iš senamiesčio ir pasuko Sent Kildos pusėn. Sofija paklausė, ar ne šiame kelyje žuvo jos mama. Džonas papurtė galvą.

– Tai įvyko toliau, Tahunos kelyje. Šiandien mes ten nevažiuosim. O gal norit apžiūrėti namą?

– Ne, jokiu būdu!

Kai Džonas sustojo prie policijos nuovados, Sofija virpėjo visu kūnu. Linkstančiais keliais ji įėjo į pastatą.

Budinčio policininko veide atsispindėjo užuojauta. Be žodžių jis padavė Sofijai Emos rankinę, per stebuklą likusią sveikutėlę. Mergina klausiamai pažvelgė į policininką, o šis paaiškino:

– Ji tikriausiai po smūgio iškrito pro atvirą langą.

– Ponas Franklinas sakė, kad yra liudytojas, matęs nelaimingą atsitikimą.

– Taip, ponas Vilsonas, važiavęs iš paskos nemažu atstumu. Jis matė, kaip jūsų mama staiga ėmė stabdyti, tikriausiai kad nesuvažinėtų šuns, automobilis šoko į šalį ir nusirito nuo kelio. Liudytojas vos spėjo sustabdyti savo mašiną.

– Šuns? – pakartojo Sofija bespalviu balsu. – Ji stabdė, kad nesuvažinėtų šuns?

Pašnekovas linktelėjo.

– Ar turit to žmogaus adresą? – pasiteiravo Sofija.

– Taip, žinoma. Jis paliko vizitinę kortelę, jei giminaičiai norėtų su juo pasišnekėti, – policininkas padavė jai kortelę.

Mergina pažvelgė į ją.

– Jis yra privatus detektyvas, – sumurmėjo Sofija ir atkišo vizitinę kortelę advokatui.

– Žiūrėk man, Vilsonas, senasis knyslys! Pas jį būtinai reikia apsilankyti! – šūktelėjo advokatas.

– Būkit tikras! Rytoj pat apsilankysiu Princų gatvėje!

Dar tariant tuos žodžius Sofiją perskrodė mintis: Princų gatvė? Ar ne ten išvydo pasaulį Klara?

Sofija greitai atsisveikino ir išskubėjo į lauką. Jai buvo negera. Atrodė, kad pateko į didžiulį labirintą, kurio visi keliai klaidina. Važiuojant atgal į Danidiną ji laikė suspaudusi rankinę, kurią prieš kelias savaites pirko kartu su mama. Tai buvo vienintelis jai likęs mamos daiktas. Raudona odinė Mandarina Duck rankinė.

Danidinas, 1867 m. liepos 19 d.

Ana susisupo į vilnonį paltą, kurį buvo užsimetusi ant pokylio suknelės. Šalta, audringa ir lietinga žiemos diena ne itin tiko pasilinksminimams. Ji jau ilgokai stovėjo prie namų durų Princų gatvėje ir laukė karietos. Svarstė, gal dar kartą grįžti į vaikų kambarį pabučiuoti Klaros ir Timočio. Paulai toks elgesys nepatiktų.

– Juk vykstat viso labo į šventę, o ne į kelių savaičių kelionę laivu! – pareiškė ši pamačiusi, kaip Ana vis bėginėja pas vaikus ir juos bučiuoja.

Paula iškėlė rankas virš galvos ir suplojo perspėdama, kad mažieji, audringai apkabinę Aną, nesuteptų pokylio suknelės.

Ana giliai atsiduso. Ne, verčiau kantriai lauks karietos ir važiuos į Džono Makdauelo atsisveikinimo šventę, nors ir išgyvendama prieštaringus jausmus. Neseniai Džonas išrinktas į naująjį parlamentą Velingtone, tad po kelių dienų išvažiuos iš miesto. Nuo minties, kad jo čia nebebus, Anai pasidarė labai liūdna. Vienintelė paguoda, kad jos globai paliekamas Timotis, o kiekvieną laisvą minutę Džonas grįš į Danidiną aplankyti berniuko. Anai buvo sunku jį įtikinti, kad sūnus daug geriau jausis jos namuose nei svetimame krašte, retai turėdamas progą pabūti su tėvu. Be to, Klara ir Timotis buvo neatskiriami draugai, nes augo kaip brolis ir sesuo. Šviesiaplaukis mažylis po Merės mirties beveik visą laiką praleisdavo pas Aną. Timotis jai pasidarė brangus kaip savas vaikas.

Kristianas irgi mylėjo berniuką ir labai lepindavo. Anai būtų buvę skaudu, jei jis vis dar būtų nekreipęs dėmesio į Klarą, bet vyro požiūris į dukterį iš pagrindų pasikeitė. Jis stengėsi pildyti visus jos pageidavimus. Kai žvelgdavo į ją, veido bruožai pasidarydavo švelnesni, tas didelis nerangus vyras tapdavo jaukus kaip vaikas ropinėdamas po grindis su dukra ant nugaros. O ši tik ragino:

– No, arkliuk, no!

Toks Kristianas būdavo tik blaivas, o tai atsitikdavo vis rečiau.

Jei vakarais iš viso grįždavo namo, tai dažniausiai visiškai girtas. Ana dažnai girdėdavo jį naktimis klupinėjantį prie jos miegamojo, kuriame užsirakindavo bijodama, kad vyras neįsibrautų.

Nuo to karto, kai Kristianas pirmą kartą sumušė Aną, jie gyveno ne kaip vyras ir žmona, o kaip du abejingi vienas kitam žmonės, priversti būti šalia. Kristianas rūpinosi, kad ji turėtų stogą virš galvos ir pakankamai maisto, ji prižiūrėjo namų ruošą ir pirmiausia vaikus, kurie buvo visas jos džiaugsmas. Be to, ji lydėdavo vyrą į visus verslo renginius, vaidindama gražią žmoną vyro pašonėje. Kristianui būdavo labai svarbu, kad miesto visuomenė jį puikiai vertintų. Ligi šiandien, kai nevalyvas paršlitiniavo namo apie vidurdienį, krito ant lovos ir užparpė taip, kad niekas jo negalėjo prikelti.

Ana kantriai prisėdo prie jo ir ėmė švelniai kalbinti ruoštis į Džono šventę. Bet Kristianas tik plakė rankomis aplink save ir vogravo:

– Palik mane ramybėje!

Tada Ana nusprendė irgi niekur nevykti, bet kai Kristianas pagaliau pabudo, baisiai ją dėl to išplūdo. Apimtas siuto priepuolio įsakė važiuoti vienai. Pilnomis ašarų akimis moteris apsivilko pokylio suknelę, užsakytą šiai progai pas poną Hoangą.

– Jūs su ja atrodot pritrenkiamai! – sušuko Paula ir susirūpinusi pažvelgė į jos užverktas akis.

Kai privažiavo karieta, Ana dar kartą apsidairė tikėdamasi, gal Kristianas su savo puikiu kostiumu išeis pro duris. Veltui. Ji žinojo: jei Kristianas nepasirodys pokylyje, kils daugybė paskalų. Blogiausia, kad dėl Kristiano naujosios gyvensenos kentėjo verslas. Ana slapčia suko galvą, kaip jiedviem su Klara reikės gyventi. Jei ne pinigai, Džono kas mėnesį duodami už Timočio priežiūrą… Retkarčiais ji svarstydavo, ar nevertėtų su dukrele grįžti į Hamburgą, nes su vaiku ant rankų Vortemanams būtų sunkiau ją išmesti į gatvę. Bet šis žemės lopinėlis buvo Klaros gimtinė, be to, Ana nenorėjo atimti iš dukters tėvo.

„Mažoji pilis“, kaip Danidine buvo vadinami Džono Makdauelo namai, stovėjo ryškiai apšviesta. Karietos grūdosi prie įėjimo. Atrodė, kad čia susirinko visas miestas. Ana pasijuto nejaukiai. Argi būtina vienai nerti į tą šurmulį? Jai širdis šokinėjo krūtinėje pagalvojus, kad šoks su Džonu. Ji pajuto neapykantą smalsioms kūmutėms, kurios erelio žvilgsniu seks kiekvieną jos žingsnį. Moteris iš lėto žengė į svetainę.

Emilė Braun, teisėjo Semo žmona, pasveikino Aną perdėtai jausmingai:

– Ponas Hoangas pranoko pats save! – Jos žvilgsnyje slypėjo kažkokia klasta, ji tarsi ko ieškodama apsidairė. – O kurgi jūsų vyras? – Šypsena dingo iš jos veido.

– Deja, jis negalėjo manęs lydėti. Išvykęs verslo reikalais, – sumelavo Ana nė neraudonuodama.

Emilė Braun tuoj pat savininkiškai čiupo savo Semą už parankės.

– Na, vyrai dėl to tik apsidžiaugs, – įgėlė. Teisėjas griežtai pažvelgė į žmoną, bet ši apsimetė to nepastebėjusi. – Pikti liežuviai tauškia, kad jūsų vyras įniko lankytis namuose greta uosto ir prekybos atstovybės. Ketinat persikelti?

Anai veidą užliejo gėdos raudonis. Net Semas Braunas nepritarė tokiam žmonos elgesiui.

– Kvaili plepalai! – sumurmėjo jis. – Nekreipkit į tai dėmesio!

Emilė įsikibo į savo vyrą, tarsi Ana norėtų jį atimti, nors teisėjas buvo kresnas pagyvenęs ponas, ponioms ne itin patrauklus. Bet net jei jis būtų buvęs gražiausias, puikiai nuaugęs vyras, Anos širdis priklausė tik vienam. Tasai kaip tik skubiu žingsniu artėjo prie jos, jis turėjo išgelbėti Aną iš Emilės nagų.

– Galima jus pakviesti? – paklausė Džonas šypsodamasis ir atkišo Anai ranką. – Ką ta sena ragana tau padarė? Atrodei tarsi išvydusi šmėklą, – sušnabždėjo vesdamas ją į šokių aikštelę.

– Ak, nieko!

Ana neketino leisti kam nors sugadinti šio vakaro. Nors mintyse vis dar narstė Emilės žodžius. Kad Kristianas smaginasi su kitomis moterimis, tai vienas dalykas, o kad su viena iš jų, matyt, ruošiasi įsikurti ir iš savo žmonos daro patyčių objektą, užtraukė jos rūstybę. Jei Emilė Braun žino, vadinasi, žino ir visas miestas!

Tik kai Džonas nusivedė ją į šokių aikštelę ir uždėjo ranką ant liemens, Ana užmiršo Kristianą. Kaip ji mėgavosi šokdama su šiuo išvaizdžiu vyru! Jo kūno karštis, malonus kvapas, globojančios rankos, gerumas jo akyse! Ji ne kartą buvo šokusi su juo, bet šiandien viskas kitaip. Šokių aikštelės pakraštyje nebuvo Kristiano, stebinčio kiekvieną judesį. Jie buvo vieni. Tik Džonas ir ji. Ana pamėgino užmiršti savo rūpesčius ir atsiduoti audringiems jausmams.

Tai buvo svaigulys, ir jis netrukus baigėsi. Priėjo Albertas Makdauelas, nusilenkė ir mandagiai paklausė:

– Ar galėčiau bent vieną šokį pašokti su žavia tavo partnere? – Jo žvilgsnis buvo nuožmus.

Džonas liko mandagus ir atsakė broliui juokaudamas:

– Tik, prašyčiau, vieną!

Ana, vedama Alberto, irgi prisivertė nusišypsoti.

– Nemanykit, kad jį gausit! Jūs neprilygstat Merei nė per nago juodymą, – netikėtai sušnypštė jai į ausį Džono brolis.

Ana krūptelėjo. Kodėl Albertas taip jos nekenčia? Tikriausiai teisingi buvo gandai, esą kadaise jis buvo nelaimingai įsimylėjęs Merę, o ši pasirinko jo elegantiškąjį brolį, pagalvojo ji. Moteris nieko neatsakė, nė nesusiraukė, tik sukosi jo vedama. Abejingu žvilgsniu žvelgė į šokių salės pakraščius, kur Emilė Braun kuždėjosi su savo seserimi Porcija Evans. Našlei buvo prisakyta nertis iš kailio, kad tik užkariautų Džono Makdauelo širdį.

– Jis niekada negalės su jumis susituokti, nes jūs jau ištekėjusi! – pasigardžiuodamas dėstė Albertas ir tvirtai spaudė Aną, net sopėjo.

Užteks! Ana sustojo, išsivadavo iš jo glėbio ir šaltai padėkojo už šokį. Ji iš visų jėgų stengėsi nepravirkti. Albertas buvo teisus. Ji daug atiduotų, kad galėtų paskęsti Džono glėbyje ir su vaikais lydėti jį į Velingtoną!

Aukštai iškelta galva ji pražingsniavo pro Emilę ir jos seserį, Porcija tyčia tarė garsiau:

– Džonas man pažadėjo kitą šokį.

Anai už nugaros nuskardėjo kikenimas.

Ji išėjo iš salono. Nežinojo, kur bėgti, nes sode švilpė ledinis vėjas. Mąstė, ar nereikėtų pasiteisinti prasta savijauta ir atsisveikinti, kai išgirdo šiltą Džono balsą.

– Nekreipk dėmesio į žmonių plepalus! Tu esi krislas akyje damoms, kurios nori iškišti savo netekėjusias seseris, dukteris ar pusseseres. Galbūt nujaučia, kodėl nė viena iš jų neturi jokios vilties.

Ana atsisuko netikėdama savo ausimis. Širdis šėlo krūtinėje. Jei būtų laisva, galėtų be baimės išsakyti jam savo jausmus! O dabar?

Tarsi skaitytų jos mintis, Džonas paklausė:

– Kas atsitiko Kristianui? Kodėl jo nėra? Emilė Braun minėjo verslo kelionę, bet su tam tikra užuomina.

Ana nusigręžė. Kaip ji gali užkrauti Džonui savo rūpesčius? Tačiau jis nesutiko nusukti šnekos į šalį.

– Jei tik galiu tau padėti, pasakyk! Juk matau, esi prislėgta, širdele!

Širdele? Ar jis tikrai pasakė „širdele“? Ją užliejo džiaugsmas, kūnu nubėgo šiurpuliukai. Kad ji galėtų sulaikyti šią akimirką! Bet viskas jau išsisklaidė.

– Ana, juk kažkas vyksta! – Džonas įdėmiai žvelgė į ją.

Ana nurijo gniužulą gerklėje, paskui atsidususi tarė:

– Ak, Džonai, aš nežinau, ką daryti. Kristianas tarnauja alkoholio demonui, kuris vieną dieną jį sužlugdys. Aš prašiau, maldavau, bet jis nenori nieko girdėti.

Ji nutilo, akyse sužibo ašaros.

Džonas išsitraukė iš kišenės nosinę ir padavė jai.

– Gal man su juo pasikalbėti?

Ana pažvelgė į jį nustebusi.

– Tu tai padarytum? Tavęs galbūt ir paklausytų. Tik nesakyk, kad aš kalbėjau su tavimi. Kitaip…

– Kas kitaip?

Ana nusuko akis nuo jo klausiančio žvilgsnio.

– Bus geriau, jei jam nesakysi.

Džonas susimąstęs linktelėjo.

– Mieste sklinda kalbos, kad įmonėje jis turi sunkumų, nes dažnai negaluoja. Pasiūlysiu jam draugišką pagalbą ir atsiradus progai pamėginsiu įtikinti. – Tai taręs Džonas iš kišenės išsitraukė išsipūtusią piniginę ir įbruko jai į rankas. – Čia tau.

– Bet… – sumikčiojo Ana.

– Tų pinigų tau prireiks, kad du mėnesius pasirūpintum Timočiu, nes anksčiau nerasiu progos užsukti į Danidiną. Pinigai bus patikimesnėse rankose nei Kristiano. Ir nesileisk mano brolio išmušama iš vėžių! Jis pasipiktinęs, kad patikėjau jo sūnėną tavo globai. Kad ir ką jis sakytų, tokia mano valia – berniukas gyvens pas tave. Ir, patikėk, Merės taip pat. – Jis žengė prie jos, apkabino per pečius, pažvelgė į akis ir tyliai sušnabždėjo: – Myliu tave! Tik tark žodį, ir aš tave vesiu!

Ana pažvelgė į jį apstulbusi, staiga apsisuko ant kulno ir šovė į drabužinę. Dar girdėjo, kaip jis pavymui sušuko:

– Ana, nenorėjau tavęs sukompromituoti. Atleisk man!

Bet ji negalėjo grįžti. Nieko nematydama pro ašaras, ji klupinėdama bėgo šalin. Jei tik jis žinotų, kad santuoka su juo yra didžiausia jos svajonė!

Kiek vėliau Ana išėjo iš pobūvio nė neatsisveikinusi su Džonu. Nebūtų galėjusi pažvelgti jam į akis taip, kad jis nepastebėtų, kaip karštai jį myli!

Danidinas, 2007 m. gruodžio 27 d.

– Štai ir atvažiavome! – Sofija iš savo tolimo pasaulio išgirdo Džono Franklino žodžius. Išsigandusi krūptelėjo. – Atsiprašau, nenorėjau jums trukdyti, bet pamaniau, kad apsidžiaugsit nedidele pertraukėle. Jūs taip sunkiai dūsavot, – nusišypsojo jis.

Sofija atsakė į jo šypseną slėpdama užrašus rankinėje.

– Jūs teisus. Man tikrai reikia pertraukos!

Džonas parodė patrauklų medinį namą.

– Štai! Iš priekio gana kuklus, bet tuoj pamatysit visą. Jo terasa pati gražiausia iš mano matytų. Išskyrus mano paties, – nusijuokė jis.

Jo juokas man patinka, pagalvojo Sofija, kai Džudita atidarė jiems duris ir tuoj pat parodė terasą. Ten jau buvo padengtas stalas. Ji nusišypsojo Sofijai padavus maišelį su skolintais drabužiais ir padėkojus.

– Ar jums patinka ta suknelė? – paklausė maloniai.

– Na taip, – netvirtai atsakė Sofija.

– Dovanoju jums. Kadaise norėjau melsvų drabužių, bet jie man netinka. Atrodau kaip kvaiša. Būkit gera, padarykit man paslaugą, pasilikit juos! Su ta suknele atrodot stulbinamai.

Tai tarusi Džudita nuskubėjo į virtuvę, o Sofija patraukė į medinę terasą, iš kurios vėrėsi Otago įlankos vaizdas.

Koks pasakiškas gamtovaizdis, dingtelėjo jai. Ar namas, kurį Kristianas norėjo pastatyti Anai, irgi stovėjo ant tokios pat aukštos kalvos?

Ji pajuto, kad Džonas atsistojo šalia, nors nepratarė nė žodžio, tik svajingai žvelgė į Ramųjį vandenyną.

– Džonai, ar iškepsi kepsnius ant grotelių? – pašaukė Džudita suardydama tylą.

– Pareiga šaukia, – pajuokavo Džonas vokiškai ir pasuko prie kepsninės.

Sofija irgi atplėšė akis nuo gamtovaizdžio ir patraukė į namą pas Džuditą padėti ruošti salotų. Su Džudita virtuvėje skutant morkas vėl apėmė atostogų nuotaika. Ar turiu teisę dalyvauti linksmame vakarėlyje su kepsniu, kai vargšė Ema laukia laidotuvių, dilgtelėjo Sofijai ir iškart pasidarė labai šalta. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, kad sušiltų.

– Jei reikia švarkelio, vienas guli mano kambaryje ant kėdės, – išgirdo sakant šeimininkę.

Džudita buvo atidus žmogus, viską pastebintis. Tai Sofija įsidėmėjo dar kontoroje.

– Ne, dėkoju, panele Palmer, – atsakė ji ir dėl tikrumo pridūrė: – Staiga prisiminiau, kodėl esu šioje nuostabioje šalyje. Neturiu teisės mėgautis malonumais, kai mano mama guli kažkur šaldytuve.

– Džudita, aš vardu Džudita, – atsiliepė advokatė. – Kas pasakė, kad gedi tik tas, kuris skęsta ašarose ir užsidaro nuo viso pasaulio?

– Bet aš iš tikrųjų negedžiu. Tai blogiausia. Niekas nevyksta. O juk Ema buvo mano mylimiausias žmogus.

– Sofija… ar galiu jus vadinti Sofija?

– Žinoma!

– Visai normalu, kad jūs negedit taip, kaip gedėtumėt, jei būtumėt radusi savo mamą mirusią lovoje. Tik pamąstykit: jūs tik vakar sužinojot, kad mama į kapus nusinešė paslaptį ir kad ta paslaptis yra susijusi su mūsų šalimi.

– Taip, jau perskaičiau dalį jos užrašų. Matyt, ji turėjo, tai yra mes turėjom, čia atkeliavusių protėvių. Manau, ten kalbama apie proproprosenelę…

– Mergaitės, ar aš jums trukdau? – įsiterpė Džonas, matyt, jau užkūręs kepsninę.

Sofija nutylėjo, ką ketino sakyti. Advokato akivaizdoje ji jautėsi daug labiau sukaustyta nei su Džudita.

– Vyrai visuomet trukdo, kai dvi moterys plepa, – pajuokavo Džudita, draugiškai kumštelėjo partneriui į pašonę ir įspraudė jam į rankas pilnus dubenis salotų.

Moterys nusekė paskui jį į terasą, Džonas užsijuosė prijuostę ir apsiginklavęs žnyplėmis ėmėsi darbo prie kepsninės. Sofija susidomėjusi stebėjo jį. Ji vos kelis kartus buvo kepsnių vakarėliuose. Tėvų namuose tokių dalykų nebūdavo, vėliau, studijuodama Londone, kokius du tris kartus ji buvo pakviesta valgyti kepsnių, vadinamų barbecue.

Džonas Franklinas pasirodė esąs patyręs kepėjas. Ėriena, kurią išdėliojo į lėkštes, buvo gražiai apskrudusi, o viduje rožinė. Retai pasitaiko laimė valgyti tokią gardžią mėsą. Staiga Sofija pasijuto išalkusi kaip vilkas. Be apsimestinio santūrumo mėgavosi kepsniu. Prie jo Džudita atnešė šalto kaip ledas Crémant. Čia, pačiame pasaulio pakraštyje, Sofija nesitikėjo tokio tauraus gėrimo. Ji skonėjosi savo mėgstamiausiu vynu, kai advokatai įsiaudrinę diskutavo apie profesinius dalykus.

– Šiandien Mileris, tas prasčiokas fermeris, nuo kurio pabėgo žmona, vidury teismo posėdžio dėl skyrybų pašnibždėjo, kad mano šeimoje irgi įsimaišęs bent vienas maoris, ir prisiekė atkeršyti.

– Priimčiau tai kaip komplimentą, – atšovė Džonas.

– Suprantama, aš taip ir darau, viena mano prosenelė buvo maorė. Iš vaitahų genties. Proproproprosenelė išvarė iš genties savo dukterį, nes ši ištekėjo už baltojo fermerio. Vargšė mergina vėliau nusiskandino, nes nežinojo, kur jos vieta. O šis, nors ir pats turėjo vaiką, visą gyvenimą prikaišiojo žmonai, kad augina nesveiką dukrytę. Gimdydama ji vos nenumirė. Mano senelė pasakoja šią istoriją vis ką nors pridėdama. Deja, pamiršau, kuo vargšė vardu. Jos vardas buvo ilgas, maoriškas. Niekada jo neprisiminsiu.

– Džudita, tada jūs tikriausiai žinot, ką reiškia Ka mate? – įsiterpė Sofija ir pajuto, kad širdis suspurdėjo.

– Žinoma, domėjausi maorių kalba ir kultūra. Ir nenuostabu, juk aš paveldėjau jų genus, tai išduoda mano išvaizda. Ka mate reiškia „aš mirštu“, bet gali reikšti tiesiog mirtį.

– O ką reiškia, kai ginkluoti maoriai progiesmiu kartoja Ka mate ir kaišioja liežuvį?

– Iškišant liežuvį nuvejamos blogio dvasios, dažnai tai susiję su haka.

– O kas yra haka? – susidomėjo Sofija.

– Tai toks karo šokis. Prakeiksmą užtraukiantis ritualas, kuriuo priešininkui demonstruojamas pranašumas ir įvaroma baimė. Žinokit, maoriai yra puikūs kariai!

– Ar tai kaip nors susiję su jūsų istorija? – pasiteiravo Džonas Franklinas.

– Ne ne! – skubiai numojo Sofija. – Kartą skaičiau istoriją apie baltaodį emigrantą, gyvenusį XIX amžiaus viduryje, jis nuskriaudė jauną maorę, ir tada jos genties broliai šoko haka.

– Na, jis turėjo džiaugtis, kad iš viso paliko jį gyvą. Tikriausiai tas vyras gentyje turėjo galingą užtarėją, – ramiai paaiškino Džudita.

– Regis, maoriai prakeikė jo palikuonis. Aš nežinau, kas geriau.

– Suprantu. Makutu, maorių prakeiksmai, baisūs.

Sofija nejučia krūptelėjo.

– O kas yra Pakeha? – paklausė dar.

– Tai europietis, arba baltasis žmogus, – atsakė Džudita ir įdėmiai pažvelgė į Sofiją. – Domitės maoriais ar norit sužinoti, kodėl taip vadinamas jūsų vasarnamis? – paklausė atsargiai.

– Vasarnamis! – greitai pakartojo Sofija ir padėkojo už informaciją.

Ji visiškai neketino jiems pasakoti tos istorijos. Galbūt jie tiki maorių prakeiksmo galia. Todėl pokalbis nukrypo į Naujosios Zelandijos turizmą, kuris pasidarė intensyvesnis, kai filmuojant „Žiedų valdovą“ šalies gamtovaizdis išgarsėjo visame pasaulyje.

– Atleiskit, aš mirtinai pavargusi, – tarė Sofija po gardaus deserto.

Džonas Franklinas tuoj pat pašoko ir pasisiūlė nuvežti į viešbutį.

Atsisveikinant Džudita nuoširdžiai apkabino Sofiją.

– Ateikit į mūsų su Džonu Naujųjų metų vakarėlį paplūdimyje. Prašom, turit ateiti, ypač dabar, kai Tomas nuolat palieka mane bėdoje, – tikino ji.

Džonas Franklinas prisidėjo prie kvietimo.

Grįžtant Sofija atsargiai pasiteiravo apie Džuditos vyrą.

– Ji netekėjusi. Tomas vertina gyvenimą ne santuokoje. Bet ji yra jo didžioji meilė, – pasakojo Džonas susimąstęs. – Ir vis dėlto tai nesulaiko Tomo, kai padėtis pasidaro nemaloni. „Pakvėpuosiu grynu oru gamtoje“, – sako jis. Džudita net teisina jį. Tomas augo globėjų šeimose, todėl skeptiškai žiūri į nepriekaištingą šeimą. Be to, Džudita labai sielojasi dėl jo pabėgimų. Todėl per Naujuosius metus mes turėsim guosti mano vargšę kolegę.

Sofija pajuto, kaip širdis šoktelėjo krūtinėje. Jis tarsi savaime suprantamą dalyką ištarė „mes“, jai būtų reikėję nesutikti, nes vis dar abejojo, ar dalyvaus vakarėlyje.

– Jei dar būsiu čia! – atsakė kimiu balsu.

Kai Džonas sustojo prie viešbučio, Sofija sunkia širdimi išlipo iš visureigio.

– Iki pasimatymo. Ir dėkoju, kad pavėžėjot, – pasakė sausai.

– Iki šeštadienio! Gedulingos mišios Green Park kapinių koplyčioje dvyliktą. Pakviečiau presbiterionų dvasininką. Atvešiu jį maždaug vienuoliktą.

Sofija sutrikusi pažvelgė į advokatą.

– Ką tokį?

– Dvasininką.

– Taip, supratau, bet kodėl presbiterionų?

Džonas Franklinas atsiduso. Jau ketino atsakyti, bet Sofija užbėgo jam už akių.

– Kodėl mano mamai nebūti presbiterionei? Juk ji Naujosios Zelandijos pilietė. Viešpatie, ar suprantat, kaip mane visa tai glumina? Tik įsivaizduokit – po mirties išaiškėja, kad mama buvo visiškai kitoks žmogus, nei tu manei! Kad tavo šeima kilusi iš Timbuktu ar dar iš kur nors. Ir paskutinis dalykas, pats paskutinis… – Sofija nė nepastebėjo, kaip pakėlė balsą.

– Aš suprantu jus, Sofija, tikrai, – ramino Džonas.

Jis švelniai ją apkabino ir tvirtai priglaudė, o ji pasikūkčiodama pravirko.

Po visos amžinybės Sofija išsivadavo iš glėbio, pažvelgė į Džoną Frankliną paraudusiomis akimis ir sukūkčiojo:

– Dėkoju. Džuditai ir jums, jūs man tokie geri.

– Gal man eiti kartu? – paklausė jis kiek padvejojęs.

Sofija tuoj pat prisiminė Aną, kuri apnikta sunkių minčių nesugebėjo atsakyti į Džono bučinį. Sofija jautė, kad šią akimirką negali pasitikėti savimi. Ji buvo sutrikusi, liūdna, vieniša. Negalima kviesti į kambarį jautriojo advokato… Ne! Sofija prisivertė galvoti apie Janą, kuris laukia kitame pasaulio krašte.

– Ne, dėkoju, kaip nors pati susidorosiu, – atsakė skubiai, apsisuko ant kulnų ir dingo viešbutyje.

Džonas, galvojo ji, keista – Anos didžioji meilė irgi buvo Džonas.

Danidinas, 1869 m. spalio 26 d.

Vieną šiltą pavasario dieną Ana sėdėjo pintame krėsle sode ir stebėjo žaidžiančius vaikus. Klara į savo šeštąjį gimtadienį buvo pakvietusi šešis vaikus.

– Kitais metais pakviesiu septynis, dar kitais aštuonis, – dėstė su jai būdingu dalykiškumu.

Vaikai žaidė slėpynes ir buvo pažirę į visas puses.

Ana gurkštelėjo arbatos ir suraukė kaktą. Rūpestis dėl mažos šeimos tapo nebepakeliamas. Nežinodama nieko konkretaus apie vyro verslą, ji nujautė, kad jis ne toks sėkmingas, kaip tikėjosi Kristianas. Pastebėjo, kad dėdė Rasmusas siuntinėja perspėjančius laiškus, o Kristianas kaskart nušluoja juos nuo stalo niekinamai burbėdamas:

– Ką jis nusimano!

Džonas ištesėjo pažadą – prieš išvažiuodamas pasišnekėjo su Kristianu, tik to pokalbio poveikis buvo justi vos dvi savaites. Paskui viskas pasidarė dar blogiau. Vis dažniau vyras nakvodavo savo name prie uosto. Tai nebuvo blogiausia. Daug blogiau būdavo tomis naktimis, kai jie susitikdavo prie Klaros miegamojo durų. Kristianui sumanius pademonstruoti švelnumą dukrai, Ana stengdavosi sutrukdyti ją žadinti. Nors ir atsisakydavo savo ketinimo, vyras dažnai tėkšdavo Anai skambų antausį. Jie vis dar gyveno Princų gatvėje, dabar jau gana judrioje. Danidinas tapo didžiausiu Naujosios Zelandijos miestu, neseniai jame buvo atidarytas universitetas – Otago universitetas. Nors šalis klestėjo, statybos ant kalvos buvo pristabdytos. Kristianas nė žodeliu nepaaiškino kodėl, bet Ana nujautė priežastį.

Kartais Ana ilgėdavosi žmogaus, kuriam galėtų pasipasakoti apie savo gyvenimą šalia neištikimo girtuoklio, bet aukštuomenės damos, užuot siūliusios draugystę, žvelgdavo į ją su atviru nepasitikėjimu.

Ana niekada sau neatrodė itin graži, bet pavydūs damų komplimentai neleido abejoti, kad į ją žvelgiama kaip į gundančią gražuolę, pavojingą vyrams. Nuo tada, kai gimė Klara, Anos skruostai nuolat žydėdavo raudoniu, ir ji nebešukuodavo savo vešlių plaukų taip kukliai kaip Hamburge. Per kiekvieną apsilankymą Džonas švelniai žvelgdavo į ją, bet Ana buvo nusprendusi neišsiduoti. Po jo prisipažinimo per atsisveikinimo puotą jie daugiau nė karto nuoširdžiau nesikalbėjo.

Apie tai Ana ir galvojo prižiūrėdama siaučiančius vaikus.

Ak, Džonai! Kaip džiaugiuosi, kad šiandien tave pamatysiu, mąstė žiūrėdama, kaip jos duktė įsakinėja draugams. Klara buvo smulkutė, bet vos parodydavo balsą, visai nederantį prie gležnos figūros, visi kaipmat imdavo šokti pagal jos dūdelę. Tuo trapiu žavesiu ji pavergė ir tėvo širdį. Ta meilė buvo abipusė. Mergaitė irgi buvo prisirišusi prie tėvo. Laisvus sekmadienius leisdamas su dukra, Kristianas negerdavo nė lašo. Stiprus ryšys tarp tėvo ir dukters buvo toks aiškus, kad kėlė Anai prieštaringus jausmus. Ji labai džiaugėsi, kad duktė apdovanota tėvo meile, bet žinojo: pati šio vyro niekada nemylėjo ir nemylės.

– Mama, aš pasislėpsiu po tavo kėde, – nutraukė motinos mintis Klara.

Mergaitė puikiai kalbėjo angliškai, šią kalbą gerai išmoko ir Ana. Ji paglostė tamsias dukters garbanas ir leido palįsti po krėslu. Jei Ana nebūtų buvusi tikra, kad Klara – Kristiano vaikas, pati tuo nebūtų patikėjusi. Klaros plaukai buvo tankūs, garbanoti ir tamsūs, oda šviesi ir beveik permatoma.

– Gražus vaikas, – girdėdavo Ana pagyrimus.

Svetimas vaikas, mąstydavo ji. Ana dievino mažylę, bet Klara neturėjo nė vieno bruožo, apie kurį būtų galėjusi pasakyti: tai ji paveldėjo iš manęs. Pribėgo Timotis.

– Teta Ana, o kur Klara? – paklausė pridusęs.

– Tu jos ieškai? Tada nesakysiu! – nusijuokė Ana.

– Ne, tik noriu pasislėpti kartu su Klara.

Ana tylėdama parodė žemyn.

To stipraus ir linksmo berniuko veidu šmėkštelėjo šypsena, ir jis pabandė įsisprausti po kėde. Vaikai buvo neatskiriami. Kai išmoko vaikščioti ir kalbėti, Klara ėmė vadovauti šiam mažajam saulės spindulėliui. Ir jis darydavo viską, ką paliepdavo guvioji princesė.

– Ar galiu pas tave pasislėpti? – nedrąsiai paklausė Timotis.

– Pažiūrėsim! – atsakė jos duktė oriai, o paskui pridūrė: – Gerai jau, tik jei gerai prie manęs prisispausi.

Vaikai nutilo, netrukus Ana išgirdo Timotį šnabždant:

– Klara, kai užaugsiu, noriu tave vesti!

Jo žodžiai sujaudino Aną. Ji dažnai pagalvodavo, kad jųdviejų niekuomet neišskirsi. Tada Ana būtų amžinai surišta su Džonu Makdauelu.

Klara nespėjo atsakyti, nes ieškančiųjų būrys aptiko slėptuvę. Vaikai vos neišstūmė Anos iš krėslo šaukdami:

– Klara, Timoti, mes jus suradom!

Vaikai išlindo iš po kėdės, Klara pirmoji, pikta kaip keršto deivė, paskui Timotis, nuleidęs galvą kaip primuštas šunelis.

– Jūs mus radot, nes Timotis kalbėjo. Tai nesiskaito, – karščiavosi Klara su aiškiu priekaištu balse.

Anai širdis sugrudo žiūrint į mažąjį berniuką, kuris nuo draugės priekaištų nuraudo kaip vyšnia. Ana atsiduso. Kaip ji norėjo tarti kokį malonų žodelį berniukui, apginti, bet spėjo susilaikyti. Būtų negerai kištis.

– Dabar žaiskim gaudynių!

Tai tarusi Klara nusivedė vaikus į kitą sodo pakraštį. Šie triukšmingai nusekė paskui.

Ana vėl ėmė stebėtis, kaip mažai mergaitiškų bruožų turi jos mergaitė. Tenka sutikti, kad Klara paveldėjo pagrindinius Kristiano būdo bruožus.

Tą akimirką Ana už nugaros išgirdo energingus žingsnius. Nė neatsigręžusi žinojo, kieno jie.

– Labą dieną, Ana!

Jo šilto balso su niekuo nesupainiotų.

Ji pašoko iš vietos ir atsisuko, kad jis galėtų ją apkabinti. Ana niekada neatsisakys tokio pasveikinimo. Jis trukdavo ilgiau, nei įprasta, bet vis dėlto per trumpai, kad teiktų peno apkalboms.

– Paula, – šūktelėjo Ana ekonomei, – prašom atnešti arbatos ponui Makdauelui!

Dūsaudamas Džonas sudribo į krėslą šalia Anos.

Jis atrodo puikiai, dingtelėjo Anai. Juodi garbanoti plaukai, gražiai apkirpta barzda. Ir dar plonos angliškos vilnos eilutė. Palyginti su Kristianu, labai elegantiškas vyras, besirūpinantis savo išvaizda, pagalvojo su skausmu.

– Kaip tau sekasi, Ana?

– Negaliu skųstis. Vaikai kas dieną teikia vis daugiau džiaugsmo.

– Tu jo nusipelnei. Žinau, Timotis niekur nebūtų geriau prižiūrimas nei pas tave, – kalbėjo Džonas žvelgdamas į siaučiančių vaikų būrį.

Jis nuleido akis ir sunkiai atsiduso.

Ar jis vis dar ilgisi Merės, pagalvojo Ana staiga pajutusi nerimą.

– O kaip tau sekasi Velingtone? – pasiteiravo.

– Ak, Ana, tai toks sunkus darbas. Kai kurie parlamentarai nepritaria jokiam pasiūlymui, inicijuotam maorių. Tai juk kvaila.

– Žinoma, neprotinga, bet tu tik pagalvok: daugeliui vyresniųjų šie keturi parlamentarai vis dar laukiniai.

– Taip, taip, bet jei mes nedarysim jokių nuolaidų, jie nesiliaus puldinėję mūsų naujakurių, – tarė jis ir pridūrė: – Žinoma, jei epidemijos neišnaikins visų maorių.

– Tik pagalvok, Džonai: prieš šešerius metus nė vienas žmogus netikėjo, kad maoriams kada nors bus suteikta rinkimų teisė!

– Taip. O Merė net šiandien tikriausiai nepritartų. Tėvas jai įskiepijo požiūrį, kad maoriai nėra pakankamai civilizuoti. Nors buvo nuostabus žmogus, šiuo klausimu ji būdavo kurčia.

– Ak, Merė! – atsiduso Ana ir vogčiomis pažvelgė į Džoną. Jai atrodė, kad kažkas slegia jo širdį, bet nenorėjo varginti smalsaudama. – Taip, maoriams pagaliau suteikta teisė dalyvauti rinkimuose, o mums, moterims, ne! – pridūrė suardydama tylą.

– Bet Ana… – išsprūdo Džonui Makdauelui. – Tai nesulyginami dalykai. Juk moterų paskirtis – ne politinių vingrybių sprendimas. Žinoma, atsiranda viena kita moteris, kaip tu nestokojanti politinio sąmoningumo, bet didžioji dalis… Ne, mieloji Ana, rinkimų teisė moterims yra utopija, tikriausiai niekada netapsianti tikrove!

Anai ant liežuvio galo sukosi prieštaravimas, bet ji susitvardė. Nėra prasmės. Džonas buvo aistringas kovotojas už maorių teises, tačiau kovoti už moterų rinkimų teisę jam niekada nebūtų šovę galvon.

– Ana! – sušnabždėjo Džonas prikimusiu balsu, ir to balso skambesys sukėlė jausmų sąmyšį. – Ana, šį kartą aš pasiimsiu Timotį į Velingtoną visam laikui.

Anos kūnu nusirito tai karščio, tai šalčio bangos.

– Bet… Juk tu negalėsi ten juo pasirūpinti. Pas mus juo puikiai rūpinamasi, be to, tu netrukus grįši į Danidiną.

– Ne! – ryžtingai atkirto Džonas Makdauelas. – Aš keliuosi gyventi į Velingtoną. Albertas perims mano kontorą.

Ana krūptelėjo. Negeras ženklas, jei savo noru atiduoda kontorą broliui. Ji gi žinojo, kaip Džonas juo nepasitiki. Apėmė bloga nuojauta. Kas gali būti blogiau: jis viską palieka nemylimam broliui, nusigręžia nuo miesto ir pasiima Timotį?

– Bet kas gi rūpinsis berniuku? – paklausė nusiminusi.

Nuo minties, kad turės atiduoti Timotį, mylimą ir brangų kaip savas vaikas, Ana apsipylė ašaromis.

– Liusilė Makmajer! – Džonas nudelbė akis.

Ana pajuto didžiulį pavojų.

– Liusilė? Kas, po galais, ta Liusilė Makmajer?

– Mano būsima žmona!

Džonas vis dar atkakliai vengė žvelgti jai į akis.

Ana išbalo kaip kreida ir įsistebeilijo į vyriškį.

– Tavo žmona? – po kurio laiko pakartojo dusliu balsu.

Ji įsikirto rankomis į kėdės ranktūrius, kad jis nepastebėtų, kaip jos dreba. Bet ašarų nesugebėjo suvaldyti – jos pačios tekėjo skruostais.

– Bet Ana! – išsprūdo Džonui suvokus, kaip baisiai ši žinia ją sukrėtė.

Jis siekė jos rankos, kuri vis dar gniaužė ranktūrį.

Tą akimirką ji jo nekentė, nors protas kalbėjo ką kita. Širdyje siautė audra – nušlavė visus kitus jausmus, išskyrus įtūžį ir kankinamą klausimą, kaip jis galėjo ją šitaip įskaudinti.

Džonas išblyško.

– Ana, jei būčiau žinojęs, kad tai tave taip sukrės… – Jis staiga nutilo.

– Tai tik… tik dėl Timočio. Aš… Aš taip pripratau prie jo, – kūkčiojo moteris, bet Džonas stebėjo ją įdėmiu žvilgsniu.

– Tu niekada neleidai man patikėti, kad į mano meilę atsakai tuo pačiu, – sušnabždėjo jis.

– Ką tai būtų pakeitę? – atsakė Ana stengdamasi nežiūrėti į jį. Paskui rankove ryžtingai nušluostė ašaras.

– Nieko. Visiškai nieko! – sutiko jis sugniuždytas ir pridūrė: – Tu ištekėjusi moteris!

– O tu netrukus būsi vedęs vyras! – atsakė Ana liūdnai.

– Tau ji patiks, – pasakė Džonas taikiai.

– Aš nė neketinu su ja pažindintis. Aš pažinau Merę, ir tai buvo nuostabu, o su jos įpėdine neprivalau susipažinti, – atkakliai priešinosi Ana.

– Ana, suprask mane, – suvaitojo jis maldaudamas. – Be Merės, mylėjau tik vieną moterį, ir tu žinai ką, bet tu turi šeimą.

– Taip, bet vis tiek be galo skaudu. Norėčiau bent kartą gyvenime nebūti narsi. Pakentėk, šią trumputę akimirką noriu parodyti, ką tau iš tikrųjų jaučiu. Nesirūpink, netrukus liausiuosi.

Džonas vėl norėjo paimti jos ranką, bet Ana neleido. Ji suvokė – neteisinga neleisti jam susitaikyti, bet nieko negalėjo su savimi padaryti. Per visus tuos metus Džono apsilankymai būdavo pačios brangiausios akimirkos, jomis ji ir buvo gyva – spurdančia širdimi ir linkstančiais keliais. Kas jai beliks, jei Džonas dings iš jos gyvenimo?

– Ji bus gera mama Timočiui, – bejėgiškai bandė teisintis Džonas.

Ana tylėjo. Ji linkėjo Džonui naujos laimės ir vis dar karštai jį mylėjo, nors jos slaptos svajonės sudužo.

– Liusė labai motiniška, šiltos širdies moteris. Man gera su ja. Nors ir nejaučiu to vidinio virpulio, kuris apima, kai matau tave, Ana. Bet ji gali man duoti saugumo ir ramybės jausmą, kurio taip ilgiuosi. Pastaruoju metu jaučiuosi kaip alkanas šuo, tik ir laukiantis, kada gaus bent kaulelį. Tavo šypsenos, malonaus žodžio…

Ana žvelgė tiesiai Džonui į akis.

– Jei būtum manęs paprašęs, būčiau viską atidavusi ir padariusi. Būčiau sulaužiusi ištikimybę vyrui, kad bent kartelį atsidurčiau tavo glėbyje.

– Ana, nekalbėk taip! Niekada nedrįsčiau šitaip suteršti tavo garbės!

Džonas suėmė jos veidą rankomis ir norėjo pabučiuoti, bet moters protas nugalėjo. Tuo metu prie sodo vartelių ji pastebėjo Kristianą.

– Linkiu tau visa ko geriausio, Džonai! – sušnibždėjo ji atsitraukdama. Pamačiusi jo sutrikusį žvilgsnį pridūrė: – Kalbu rimtai. Mes kartu – tai neįgyvendinama svajonė. Klarai reikia tėvo.

Taip tarusi Ana atsistojo ir nuėjo pasitikti vyro. Įsikibo jam į parankę ir atlydėjo prie pinto krėslo.

Dūsaudamas Kristianas sudribo į krėslą ir pasveikino Džoną.

– Na, jaunuoli, kaip gyvuoja politika?

Ana lengviau atsiduso. Nors eidamas jis svirduliavo kaip jūrų vėplys, jos džiaugsmui, kalbėjo aiškiai.

– Įsivaizduok, mūsų draugas visam laikui išsikrausto į Velingtoną ir veda! – greitai išpyškino moteris.

– Ir kas gi ta laimingoji? – paklausė Kristianas aiškiai susidomėjęs.

Džonas atsikrenkštė.

– Ji vardu Liusilė, škotų kolonistų duktė, vieno deputato sesuo.

– Ar graži?

Anai net kvapą užgniaužė. Iš šio klausimo Džonas tikriausiai supras, koks girtas jos vyras. Bet Džonas apsimetė nepastebėjęs.

– Ji truputį panaši į Merę, – atsakė Džonas vengdamas tiesaus atsakymo ir stengdamasis, kad žvilgsnis nesusitiktų su Anos akimis.

– Vadinasi, paimsi iš mūsų savo berniuką? – Kristiano balse buvo girdėti gailestis.

– Negaliu reikalauti, kad augintumėt mano vaiką, – atrėmė Džonas.

– Mes tai darėm su malonumu, – paprieštaravo Ana, ir Kristianas pritariamai linktelėjo. – Ar jam pačiam jau sakei? – paklausė.

– Ne, pirmiausia norėjau pranešti jums.

Tuo metu atbėgo abu vaikai, Timotis kaip visuomet paskui savo draugę. Ši vienu šuoliu užšoko tėvui ant kelių ir stipriai jį apkabino. Timotis stovėjo truputį sutrikęs.

– Mano berniuk! – sušuko apsidžiaugęs Džonas.

– Labą dieną, tėti, – mandagiai atsakė Timotis ir prisiglaudė prie Anos.

Tik dabar ji išdrįso pakelti akis į Džoną, skausmas jo veide dūrė širdin kaip peilis. Jam irgi nelengva išplėšti Timotį iš čia, pagalvojo ji jau taikydamasi su padėtimi. Tikra palaima, kad berniukas vėl turės motiną, o Džonui teks laimė mylėti moterį, tikino ją protas.

– Ar liksi vakarienės? – paklausė ji maloniai.

Džonas iš pradžių atsisakė, bet Timotis tol maldavo, kol tėvas nusileido. Berniukas išprašė net leidimą pernakvoti Princų gatvėje.

Kol vyrai kalbėjosi, o Paula ruošė valgį, Ana paguldė vaikus miegoti. Abu buvo tokie nuvargę, kad užsnūdo vos pradėjus skaityti pasaką. Su gėla žvelgė moteris į putlius ramiai miegančio Timočio skruostus. Jam nebus lengva įprasti prie kitokio gyvenimo. Ypač be Klaros, mąstė ji šluostydamasi ašarą akies kamputyje.

Prieš vakarienę Ana persirengė. Ji gerai žinojo, kodėl taip daro, nors ta priežastis jai visiškai nepatiko. Atsisveikindama su Džonu norėjo, kad jis išsineštų nepamirštamą jos paveikslą. Ana niekada nebuvo koketė, bet jei jis puola į svetimos moters glėbį, turėtų likti bent jau gražūs atsiminimai.

Kai ji žengė į svetainę, ilgas sijonas šiugždėjo nuo kiekvieno žingsnio. Vyrai atsistojo, o kai Ana priėjo prie stalo, atitraukė jai kėdę. Nuostaba atsispindėjo ne tik Džono veide, Kristianas taip pat spoksojo į ją gėrėdamasis. Ana iš karto pastebėjo, kad per tą laiką jis spėjo gerokai prisigerti.

Jo žodžius buvo sunku suprasti, kai suvogravo:

– Kaip ji išsipuošė tavo atsisveikinimo vakarui. Dėl manęs taip nesigražina! Ir nenuostabu. Tik pažvelk, su kokiu susižavėjimu ji į tave žiūri! Manau, su malonumu šmurkštelėtų pas tave į lovą.

Tai taręs jis nė neįspėjęs įžnybo Anai į skruostą, čiupo vyno ropinę, išmaukė taurę kone vienu mauku ir įsipylė dar.

Anos skruostus užliejo raudonis. Kaip jis drįsta! Kaip jis gali šitaip ją kompromituoti! Nors instinktyviai nujautė, kaip ji jaučiasi, vis tiek neturėjo teisės taip žeminti. Ji sugniaužė kumščius ir metė į jį niekinamą žvilgsnį. Aukštai iškelta galva Ana atsisėdo kitoje stalo pusėje, toje vietoje, kurioje paprastai sėdėdavo Kristianas. Vyras dėl to neprieštaravo, tik nuleido akis.

Vyrams atsisėdus iš kairės ir iš dešinės Ana karštligiškai mąstė, ką daryti. Jei Kristianas ir toliau taip nežmoniškai gers, atsitiks nelaimė. Kaip jį paraginti daugiau negerti? Bet moteris puikiai suprato – tada būtų dar blogiau. Negi jis jaučia, kaip karštai myliu Džoną, mąstė moteris, kai Kristianas bičiuliškai pasilenkė prie Džono.

– Tai gal pasakysi, kada vestuvės? Ir kaip tu iš viso gali ištverti, mano drauge? Visą laiką tik tam tikros reputacijos damos, netinkamos ilgalaikiams santykiams, o jau ką kalbėti apie ligas, kurių ten galima prisigaudyti. Visuomet norisi pataluose sveikos moters, kuri išskečia kojas, kai reikia! Ar ne, drauguži?

Kad patvirtintų savo žodžius, Kristianas dar paplojo Džonui per petį, o šis nuraudo lygiai taip pat kaip Ana.

– O aš norėčiau dar kartą pašnekėti apie moterų rinkimų teisę, – garsiai kreipėsi Ana į Džoną.

Šis pažvelgė į ją sutrikęs. Jis vis dar negalėjo atsikvošėti. Pagaliau krenkštelėjo.

– Ar neskaitei pamfleto? – atžariai pasiteiravo.

– Kokio pamfleto?

Ana lengviau atsiduso – regis, pavyko pakeisti temą.

– Jis pavadintas Femina, tai raginimas mums, vyrams, kad suteiktume jums rinkimų teisę ir…

Dar ką nors pasakyti jam nepavyko, nes Kristianas jį nutraukė. Jo kalba jau buvo visiškai nerišli. Kažką murmėjo apie moteris, kurių vieta prie krosnies ir sutuoktinių lovoje, kad patenkintų vyro geidulius. Kalbėdamas jis taip nevikriai maskatavo rankomis, kad nušlavė žemėn vyno ropinę. Užuot atsiprašęs subaubė:

– Paula, vynas baigėsi! Geriau jau nešk čia mano viskį!

Ana pažvelgė į Džoną maldaujamu žvilgsniu.

– Kristianai, būtų geriau, jei truputį nusnūstum. Regis, esi pavargęs, – pagaliau tarė Džonas maloniai.

Kristianas nerišliai suvapėjo:

– Nesąmonė!

Atskubėjo Paula nušluostyti grindų. Ji tyliai paklausė Anos:

– Ką man dabar daryti?

– Jokiu būdu nenešk alkoholio, – kuo tyliau atsiliepė Ana, bet Kristianas, matyt, išgirdo.

Jo akys prisimerkė, virto siaurais plyšiukais, ir tada jis pratrūko:

– Tu neturi teisės man nieko sakyti. Neturi! – Jis pasilenkė į priekį ir kaip sąmokslininkas pažvelgė į Džoną. Nė nepastebėjo, kad įmerkė rankovę į padažą. – Nežinau, ką ji ten pliurpia apie moterų rinkimų teisę. Nors Ana atrodo kaip moteris, tai apgavystė. Ji nėra tikra moteris, ji – senmergė. Pamiršk, ką neseniai sakiau! Kad nori patekti į tavo lovą. Tai buvo pokštas. Ši moteris tokia priešgyna, supranti, ji jau apsamanojo. Ten, apačioje! Ir žinai, kas blogiausia? Ji vengia atlikti savo santuokinę pareigą, iš manęs jau šaipomasi, kad sugebėjau pradėti tik vieną vaiką. O aš, prakeiktas avigalvis, nė nepasinaudoju savo teise. Supranti, esu bailys, aš bijau moters! Ir žinai kodėl? Aš bijau, kad ji atims iš manęs vaiką!

Savo tiradą tas milžinas baigė kūkčiodamas. Ana mirtinai išsigando. Dar niekada nebuvo mačiusi savo vyro verkiančio. Mielai būtų jį užjautusi, bet jo elgesys kėlė dar didesnį pasibjaurėjimą. Ją pradėjo pykinti.

Džonas atsistojo ir žengė prie Kristiano. Ramiu balsu ėmė jį įkalbinėti.

– Eikš, aš padėsiu tau. Duok ranką! Šiandien prastai jautiesi. Reikėtų pamiegoti, – taip kalbėdamas Džonas pakėlė Kristianą nuo kėdės. Keisčiausia, kad šis pakluso.

Nors Džonas nebuvo smulkaus sudėjimo, pamačius, kaip tas hunas visu svoriu jį užgriuvo, Anai pasidarė baisu, kad abu parkris ir Kristianas pritrėkš savo pagalbininką. Bet Džonas buvo stipresnis, nei ji manė.

Ana pašoko iš vietos ir atidarė duris. Parodė Džonui, kur Kristiano miegamasis. Moteris seniai nebuvo ten įžengusi ir su pasibaisėjimu pastebėjo ant grindų išmėtytus viskio butelius. Oras kambaryje buvo toks pridvisęs, kad Ana pribėgo prie lango ir skubiai jį pradarė. Į kambarį padvelkė gaivus brizas.

Vos griuvęs ant lovos, Kristianas garsiai užknarkė. Ana greitai išskuodė iš kambario. Džonas išėjo paskui. Netarę nė žodžio grįžo į svetainę. Anai vis dar buvo negera.

– Ar palydėsi mane į gryną orą? – paklausė ji Džono, šis tuoj pat linktelėjo.

Neaptarinėdami to, kas įvyko, jie ėjo Džono namų pusėn.

Pagaliau Džonas tarė:

– Aš nė nenujaučiau, kaip tau blogai.

– Jį naikina alkoholis, – sunkiai atsiduso Ana.

Džonas apkabino ją per pečius ir prisitraukė.

– Tikriausiai tavęs tai nepaguos… bijau, kad alkoholis taps didžiule mūsų šalies bėda. Daugelis aukso ieškotojų geria.

Ana tylėdama linktelėjo. Ne, tai jos neguodė. Tu buvai mano paguoda, mąstė ji, ir tos paguodos aš netrukus neteksiu. Smilkiniuose dunksėjo.

Tarsi nujausdamas, ką ji galvoja, Džonas sustojo ir švelniai pažvelgė į ją. Jo akyse atsirado visa užgožiančios ugnelės.

– Ana! – ištarė švelniai. – Iš to, ką neseniai patyriau, aš daug ką supratau. Mes turim galimybę būti kartu. – Moteris pažvelgė į jį klausiamai, o jis susijaudinęs kalbėjo: – Tu tuoj pat skiriesi, nes netrukus jis visiškai suardys tavo ir dukters gyvenimą. Niekas negali iš tavęs reikalauti, kad gyventum su ligotu vyru. Mes susituoksim ir persikelsim į Velingtoną. Tegul žmonės šneka, kiek jiems telpa. Mes jau būsim toli. Tik įsivaizduok: mes keturiese, viena nedidelė šeima… – Jis maldaujamai iškėlė rankas.

Mintys Anos galvoje sukosi viesulu. Ji negalėjo aprėpti savo laimės. Ji visur eitų su juo! Gyvenimas su juo petys į petį būtų tikras rojus. Džonas ir ji po vienu stogu. Su Timočiu ir Klara. Klara. Bet ar ji turi teisę atimti iš dukters tėvą? Ar Klara ilgėtųsi tėvo? Kai mergaitė šalia, jis iš visų jėgų valdosi. Ar galėtų Džonas man atleisti, jei dėl manęs prarastų reputaciją? Jis prarastų įtaką, kuri būtina deputatui.

– O Liusilė? – paklausė Ana prikimusiu balsu.

– Ji mane supras, kai prisipažinsiu, kad tu esi moteris, kurią iš tikrųjų myliu.

Ana giliai atsiduso. Ji mąstė, kas būtų su Kristianu, jei ji atimtų iš jo Klarą, vienintelę būtybę, kurią jis dievina. Tai jį nužudytų! Ir tuoj pat! Žinoma, alkoholis anksčiau ar vėliau jį pribaigs, bet už tai jis pats atsakingas. Jei atimtų iš jo Klarą, kalta būtų ji.

– Džonai, mano širdis visuomet priklausys tau, bet aš negaliu to žmogaus nužudyti. Girdi? Taip ir būtų, jei atimčiau iš jo Klarą. Ar gali mane suprasti?

Ana, jau susivaldžiusi, pažvelgė Džonui į akis.

Jose tvenkėsi ašaros.

Ji apsivijo rankomis jo kaklą ir sušnabždėjo:

– Gelbėkis! Buvau tokia egoistė, norėjau, kad priklausytum tik man vienai, ir neleidau tau iš širdies džiaugtis pasitaikiusia proga. Aš neturiu teisės jo nužudyti. Neturiu teisės iš Klaros atimti tėvo. O tu davei žodį Liusilei ir negali rizikuoti savo reputacija. Tai visuomet stovėtų tarp mūsų, mes kurtume laimę ant kitų nelaimės.

– Verčiau gyvensi po vienu stogu su laukiniu girtuokliu, kuris tave įžeidinėja, nes nenori Klarai atimti tėvo? – paklausė Džonas priblokštas.

Ana linktelėjo. Jis dar labiau prisiglaudė. Jo ranka švelniai glostė jai sprandą. Malonūs šiurpuliukai nubėgo jos kūnu iki pat pėdų. Staiga ji suprato, ką turi daryti, kad po šio liūdno sprendimo galėtų gyventi.

– Džonai, prieš išsiskiriant turiu tik vieną pageidavimą. – Jos balsas virpėjo.

– Viską padarysiu, mano meile! – pažadėjo jis tyliai.

– Norėčiau vienintelį kartą gyvenime visiškai priklausyti tau. Norėčiau, kad visą gyvenimą liktum mano svajonėse, nes paskui nė vienas vyras manęs nepalies, – sušnabždėjo ji.

Džono basas prikimo, jis sumikčiojo:

– Mylimoji… Juk tai… Tu esi… Būčiau laimingiausias vyras žemėje. Ar tu tikra?

Ana prispaudė lūpas prie jo lūpų. Jis atsakė į bučinį. Ir kuo labiau jos kūnas geidė susilieti, tuo laimingesnė jautėsi. Ji priklausys vyrui, kurį myli.

– Einam vidun? – pasiūlė kimiai, sukdamas prie savo namų durų. Jo akys liepsnojo karščiu.

– Ne! – atsakė Ana ryžtingai. Ji jokiu būdu nenorėjo to daryti Merės namuose. – Važiuojam į Sent Klerą! – sušnabždėjo ir nusišypsojo jam.

Jis sutriko.

– Gerai! Bus kaip nori! – Ir vis dėlto jis nusitempė ją prie namų. – Tuoj grįšiu. Tik atvesiu Aną!

– Aną?

– Ji tau patiks, – taip taręs jis dingo, o netrukus grįžo su bėra kumele.

Atsargiai užkėlė moterį ant balno, paskui galantiškai užšoko jai už nugaros.

Ana nusikvatojo užvertusi galvą, juokas užstrigo jai gerklėje. Iš namo išėjęs Albertas Makdauelas pažvelgė į ją priešiškai, bet Džonas jau ragino žirgą. Ana papurtė plaukus vėjyje pati sau žadėdama negalvoti apie tą naikinamą žvilgsnį.

Džonas jaučia mano širdies plakimą, galvojo ji šuoliuojant naktyje. Džonas prilaikė ją viena ranka, o kita gniaužė pavadį. Kai prieš juos atsivėrė jūra, Ana geidė, kad ši akimirka niekada nesibaigtų. Laukdama to, kas turėjo įvykti šią pavasario naktį, ji virpėjo.

Pririšęs žirgą prie stulpo, Džonas paėmė ją už rankos ir nusivedė į paplūdimį. Jie susirado tinkamą vietą. Ten, ant balto smėlio, Džonas patiesė savo apsiaustą ir švelniai ją pabučiavo. Paleista iš aistringo glėbio, Ana nusimetė suknelę ir virpančiu balsu paprašė atlaisvinti korseto raištelius. Jo drebantys pirštai ant odos kėlė jai ekstazę, truputį baugino. Ji pajuto jo lūpas, bučiniais nubarsčiusias nugarą. Jis nusmaukė korsetą ir atsuko ją į save.

– Tu tokia graži, Ana! Be galo graži! Dažnai bemiegėmis naktimis įsivaizduodavau, kaip būtų, jei galėčiau žiūrėti į tave tokią, justi tavo odą, kvėpti tavo kūno kvapą. Bet tai daug puikiau!

Jis atsargiai glostė jos krūtis.

Palaimos bangos nuvilnijo Anos kūnu. Jos kūnas giedojo, kai jis įsiskverbė į ją.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 28 d.

Už lango brėško rytas, kai Sofija padėjo į šalį užrašus, bet apie miegą nebuvo nė kalbos. Mintys ritosi kūliais, kol ji susitelkė į vieną klausimą: kada ji pati buvo patyrusi tokią meilės naktį?

Su Janu iš pat pradžių nebuvo tokių audringų jausmų kaip Anos su Džonu arba pačios Sofijos su Deividu. Visus tuos metus ji mėgino save įtikinti, kad tai nėra svarbu. Jie su Janu mylėdavosi retai. Nuolat būdavo kokių nors reikalų, trukdančių surengti romantišką vakarą. Mes tai pakeisim, kai grįšiu namo, tvirtai pasižadėjo Sofija. Mes švęsim savo meilę. Mes… ta mintis perskrodė Sofiją kaip žaibas iš giedro dangaus: nuo pat draugystės pradžios ji negeidė Jano, nors jis buvo patrauklus vyras.

Staiga labai aiškiai prisiminė akimirką, kai užgeso jos aistra. Po aistringo bučinio jie nuėjo pas jį į namus, jis nurengė ją, paskui nusirengė pats ir nusigręžė tvarkingai ant kėdės sukabinti marškinių, švarko, kelnių. Tą akimirką ji prisiminė Deividą. Nuo tada mylintis su Janu Deividas tapo nuolatiniu tyliu palydovu. Sofijai suspaudė širdį. Kaip ji galėjo sau leisti išstumti aistrą? Negi būtinai reikėjo susidurti su prosenelės likimu, kad suvoktų ketinanti tuoktis su vyru, kurio nė kiek negeidžia? Be to, neseniai vos nesulaužė ištikimybės jam…

Merginos mintys nuskriejo į tuos laikus, kai su bendramoksliais keliavo į Florenciją. Tada vos neužsimezgė draugystė su vienu subtilios ir meniškos sielos kolega. Pašnabždėti švelnūs žodžiai, bučinys… Upeliai kraują kaitinančio Toskanos vyno, vaikino vilionės… ir vis dėlto nenuėjo su juo į kambarį. Buvo tik paskutinis bučinys, daugiau nieko. Paskui visą naktį sapnavo tą vaikiną.

Sofijos kūnu ritosi tai karščio, tai šalčio bangos. Galėjo tai padaryti. Nė viena gyva dvasia nebūtų sužinojusi, bet ji atsispyrė pagundai, nors kūnas tą naktį ilgėjosi jo kūno.

Ar Janas kada nors mėgino ją sugundyti?

Pasijuto tarsi nukritus akidangčiams: argi neseniai nesistebėjo, kad Jano drabužiai kvepia pakalnutėmis? Ji pati buvo alergiška tokiems kvapams ir rinkdavosi gaivius aromato kvepalus.

Viskas taip trenkė pakalnutėmis, tarsi Janas būtų išsimaudęs pakalnučių kvepaluose. Net kai lovoje nuogas prisislinko arčiau, visas dvokė tais kvepalais. Bet kuri normali moteris bent jau būtų nustebusi, pagalvojo Sofija prisiminusi, su kokiu abejingumu į tai sureagavo. Ji taip pasitikėjo savo vaikinu – nė nepagalvojo, kad Janas galėtų mylėtis su kita moterimi.

Tą akimirką viskas susidėliojo kaip kokia dėlionė. Ūkio teisės konferencija, į kurią jį lydėjo ilgakojė patarėja, paskui prasidėję naktiniai skambučiai. Janas aiškino, neva skambintojas apsiriko. Abejingas elgesys per pasimatymą. Jie lyg ir ketino mylėtis, bet jam nepavyko. Paskui iki nakties užtrunkantys dalykiniai susitikimai ir ta įkyri pakalnučių smarvė. Sofija net žinojo, kuo ji vardu, – Sandra! Sandra Berg!

Blogiausia, kad ji nejautė nė mažiausio pavydo. Jai buvo visiškai vis viena, ar jis mylėjosi su patarėja ar su kokia kita patrauklia bendradarbe.

Tarp prosenelės ir manęs esama didžiulio skirtumo, tikino ji save. Aš Janą myliu ir gerbiu! Tai geros santuokos pagrindas! Aistra tėra trumputė gamtos užgaida, pagalvojo ir tuoj pat suabejojo, ar tikrai nori tokių jausmų.

Danidinas, 1870 m. sausis

Džonas išvažiavo, su juo ir Timotis. Anai buvo be galo sunku, kai pamatydavo Danidino paskalų nešiotojas, susispietusias į būrelį, nes tuo metu buvo aptarinėjama vienintelė tema: būsimos Džono Makdauelo vestuvės su ta „Velingtono dama“, kaip jos vadino Liusilę Makmajer.

– Ar žinot, kaip atrodo toji Velingtono dama? – nemandagiai užsipuolė Aną ponios kolonijinių prekių parduotuvėje. – Juk jis, taip sakant, jūsų šeimos draugas… – Klausime aiškiai buvo girdėti pašaipa.

– Drįstu pasakyti, ji graži kaip paveiksliukas. Pasakiškai graži! – atkirto Ana mėgaudamasi Emilės Braun suglumimu.

Ši nesugebėjo suvaldyti smalsumo.

– O ar važiuosit vasarį į vestuves? – knietėjo jai sužinoti.

– Be abejo, juk žada būti triukšminga šventė, kokios Velingtone dar nėra buvę, – perdėtai susižavėjusi atsakė Ana ir pasistengė kuo greičiau dingti.

Tą pokalbį prisiminė vieną sausio dieną, mėgindama sutramdyti kylantį pykinimą. Ką Emilė Braun pasakytų sužinojusi, kad ji laukiasi nuo Džono Makdauelo! Pirmiausia dėl kilusio pykinimo apkaltino nevisiškai šviežią ėrieną. Tačiau dėl tempimo krūtyse ir dingusių mėnesinių ėriena niekuo dėta. Teko atvirai pažvelgti tiesai į akis: Ana nežinojo, ką daryti. Pasiteisinusi nesveiku skrandžiu užsidarė savo kambaryje. Džiaugėsi, kad namie nėra Karlos, ji vieši pas Džoną ir Timotį Velingtone. Ten ji ketino išbūti iki vestuvių. Duktė buvo tokia gera mokinė, kad atostogas pratęsusi viešnagė nepakenkė mokslui.

Ana laikė rankose dukters laišką. Kelis kartus nusiminusi skaitė sakinį: „Liusilė tikras stebuklas. Ji visuomet norėjo dukters, tad iš visos širdies rūpinasi manimi!“

Anai pasidarė dar blogiau, kai pagalvojo, kaip įskaudins Liusilę, nes nebuvo kitos išeities, tik papasakoti Džonui apie kūdikį. Reikia skirtis ir priimti ne sykį kartotą Džono pasiūlymą. Mažas padarėlis, augantis joje, reikalavo tokio sprendimo. Ji negalėjo pergalėti savęs ir grįžti pas Kristianą į lovą, kad šis patikėtų esąs kūdikio tėvas. Iš džiaugsmo jis tikriausiai nertųsi iš kailio ir neskaičiuotų dienų.

Vien nuo tos minties Aną nupurtė šiurpas. Pastaruoju metu ji negalėjo su juo net sėdėti prie vieno stalo. Bjaurėjosi juo, nes girtas jis vis dažniau nesivaržydamas sapaliodavo visokias nešvankybes. Susivaldydavo tik prie Klaros. Tada būdavo geriausias tėvas, apie kokį svajoja bet kuris vaikas.

Ana sugalvojo, kaip praneš Džonui. Jau pradėjo rašyti laišką, bet pristigo žodžių. Braukė ir braukė. Galbūt nė nereikia visko dangstyti šydais – tiesiai papasakoti, kas atsitiko. Dūsaudama paėmė dar vieną tuščią lapą ir pradėjo iš naujo.

Mielas Džonai,

mūsų naktis Sent Klere neliko be pasekmių. Po širdimi nešioju mūsų kūdikį. Iš visos širdies trokštu, kad dar galėčiau priimti tavo pasiūlymą. Bet jei nori vesti Liusilę, nesukelsiu tau problemų. Šiaip ar taip, paliksiu Kristianą…

Ana dūsaudama pastūmė laišką į šalį. Ar reikia minėti Liusilę? Širdies gilumoje jautė, kad jis nė sekundės nedels – priims ją ir kūdikį. Staiga moteris pasijuto be galo pavargusi. Rytoj privalau išsiųsti laišką, mąstė, kad Džonas jį gautų iki vestuvių.

Norėdama numaldyti sukilusią užuojautą nepažįstamai Liusilei, kurią lig šiol pažino tik iš pasakojimų, Ana švelniai uždėjo delną ant pilvo ir pamėgino galvoti apie ką nors malonaus. Sekėsi nesunkiai. Mintyse ji regėjo Klarą ir Timotį su mažyliu, baltapūkiu kaip Timotis kūdikystėje, bėgančius per sodą. Iš darbo grįžtantį Džoną. Šis paveikslas sušildė jai širdį. Jis meiliai paglosto jai plaukus ir sušnabžda: „Gal šį kartą bus mergaitė?“ Ji pagimdys Džonui dar vieną vaikutį. Tada jų šeima jau bus didelė, tokia, kokios visuomet norėjo. Su šia mintimi Ana laiminga užmigo.

Pabudo nuo garsaus dundesio ir nešvankių riksmų.

– Aš vyras. Tikras vyras! – vogravo Kristianas prie užrakintų durų. Anai širdis ėmė spurdėti krūtinėje, bet ji nepajudėjo iš vietos. – Parodysiu tau savo teises. Ar supratai, tu šaltos mėsos gabale!

Tai taręs jis iš visų jėgų trenkėsi į duris. Durys pavojingai subraškėjo.

Ana visai palindo po antklode.

– Savo noru ateisi pas mane į lovą ar man teks tave ištraukti iš to kambario?

Ana pašiurpo iš siaubo. Tai nebuvo tuščias grasinimas, ji meldėsi, kad tas košmaras baigtųsi.

Vėl garsiai subraškėjo, o vyro balsas nesiliovė grasinęs:

– Tu mėšlo gabale, išmokysiu tave, ką reiškia paklusti vyrui.

Ana atsisėdo lovoje. Medis ėmė skilinėti. Stambus vyras įsvirduliavo į kambarį. Moteris nespėjo nė apsižiūrėti, kai jis atsidūrė prie jos lovos. Mėnulio šviesoje atrodė vaiduokliškai išblyškęs.

– Klausiu tavęs paskutinį sykį: savo noru prisileidi mane ar teks iškaršti kaip šiltą vilną? – sududeno Kristianas ir pasilenkė virš jos. Tvokstelėjo pigia degtine.

– Kristianai, prašau, nereikia! Ne! – meldė ji. – Pasikalbėkim apie tai rytoj, kai būsi blaivus.

Šie žodžiai Kristianą dar labiau įsiutino.

– Tik nesakyk, kad esu girtas. Aš tau įrodysiu, kad galiu atlikti savo pareigą.

Jis čiupo jos ranką ir įbruko sau į tarpkojį.

Moteris pamėgino nuryti sukilusį pykinimą, kai po delnu pajuto sukietėjusią varpą.

– Prašau! Ne šiandien! – maldavo, bet niekaip nesugebėjo jo atkalbėti.

Niekinamai nužvelgęs laišką ant naktinio staliuko, Kristianas sušnypštė:

– Man nereikia moters, mokančios rašyti, man reikalinga tokia, kuri paklustų mano valiai.

Anai iš baimės užgniaužė gerklę. Laiškas! Kas bus, jei jis perskaitys?

– Gerai, eisiu su tavimi! – pažadėjo virpančiu balsu ir pakilo iš lovos. Keliai drebėjo. Niekada nebūtų sutikusi su juo eiti, bet reikėjo nukreipti dėmesį nuo laiško. Virpėdama iš susijaudinimo ji pagriebė laišką ir vikriai pakišo po pagalve, paskui pamėgino užkalbėti dantį: – Daryk su manim, ką nori. Juk esi mano vyras!

Kai jau manė, kad laišką paslėpė, pastebėjo vyro veide klastingą šypseną. Jis šiurkščiai stumtelėjo ją į šalį ir triumfuodamas ištraukė laišką iš po pagalvės. Vos suprantamai ėmė niauroti Džonui skirtus žodžius, balsas darėsi vis garsesnis, tarsi negalėtų suprasti, ką tie žodžiai reiškia. Tada staiga numetė laišką, griebė ją, sviedė ant lovos, čiupo naktinius marškinius ir užvertė aukštyn. Šiurkščiai išskėtė kojas ir suriaumojo:

– Kekše tu, niekinga kekše!

Kristianas jau ketino įsiskverbti į ją, bet vis dar mūvėjo kelnes. Jis paleido Aną ir paskubomis ėmė grabalioti antuką.

Ana karštligiškai svarstė, ką daryti, kad išvengtų jo keršto. Su palengvėjimu pastebėjo, kad jis nesugebės jos užvaldyti jėga. Moteris jau ketino lengviau atsidusti, bet jis stvėrė ją už plaukų ir subliuvo:

– Tu atėmei man vyriškumą. Tu mane apgavai. Šauk kiek nori savo Džoną, jis pamatys tave tik per tavo laidotuves!

Bjauriai plūsdamasis griebė ją už pažastų ir nuvilko durų link. Ana dar tikėjosi, kad jis netrukus išsikvėps, bet pajuto spyrį į strėnas. Krisdama spėjo pagalvoti: gerai, kad namie nėra Klaros. Prieš trenkdamasi į grindis suvapėjo:

– Mano kūdikis!

Danidinas, 2007 m. gruodžio 28 d.

Detektyvo kontora buvo Molverno gatvėje. Spausdama skambučio mygtuką prie durų Sofija juto nuovargį. Praėjusią naktį ji nesudėjo bluosto; būtų dar skaičiusi, jei nebūtų suplanavusi aplankyti Vilsono dar šiais metais.

Ją priėmė neaukštas praplikęs žmogus įspūdingu pilvu, kurį stengėsi užmaskuoti margaspalviais havajietiškais marškiniais.

– Aš Sofija de Jong. Prieš grįždama į Vokietiją norėjau sužinoti, kas atsitiko mano motinai.

– Siaubinga istorija, kokia nelaimė! Priimkit mano nuoširdžią užuojautą, – sumurmėjo vyriškis įdėmiai nužvelgdamas Sofiją. – Kaip gerai, kad atėjote. Jūsų motina juk… Na, jūsų motina nebegalės apmokėti sąskaitos.

Nešdintis iš šio begėdžio kontoros, o gal tiesiog nepaisyti tokios nepagarbos, pagalvojo Sofija, bet smalsumas nugalėjo.

– Gal būtumėt toks malonus – pasakytumėt, iš kur pažįstat mano motiną ir kas atsitiko, – tarė ji pabrėžtinai mandagiai.

– Mielai! – Vilsonas patogiai atsilošė krėsle nepaleisdamas Sofijos iš akių. – Tą dieną, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, ji lankėsi pas mane, norėjo, kad rasčiau vieną žmogų.

Sofijai širdis suspurdėjo krūtinėje.

– Ar tai kartais ne Tomas Holdenas?

Vilsonas pasirausė savo popieriuose, kuriais buvo užverstas rašomasis stalas.

– Tuoj rasiu, – suniurnėjo knisdamasis, paskui džiugiai ištraukė lapą ir iškėlė aukštyn.

– Tiksliai, Tomas Holdenas!

– Ir jūs jį radote? – nekantriai pasiteiravo Sofija.

– Radau? Kaip? Jūsų motina tik pasakė pavardę, o kai pareikalavau daugiau duomenų, paprašė palydėti į vasarnamį prie Tomahauko įlankos. Iš pradžių nesupratau, apie kokią vietą ji kalba, paskui susiprotėjau – anksčiau taip vadintas Ošen Grovas. Ten ji žadėjo man perduoti dokumentus, galinčius nurodyti to vyro buvimo vietą.

– O kodėl ji neturėjo jų su savimi? – susijaudino Sofija. Jai atrodė, kad mama visiškai šalia.

– Aš jos irgi šito paklausiau, o ji ėmė pasakoti iš pradžių pati mėginusi ieškoti to žmogaus. Veltui! Paskui atsitiktinai važiavusi pro šalį ir pamačiusi mano iškabą.

– Ir kokį įspūdį ji jums paliko?

– Ji buvo labai susinervinusi. Elgėsi taip, tarsi ją kas persekiotų. Kalbėjo greitai, skubėdama, minėjo, kad galbūt tas žmogus pasikeitęs pavardę. Paskui paprašė tuoj pat palydėti ją į tą paplūdimio namą. Tikino, kad ten yra visi reikalingi dokumentai. Kelis kartus mane skubino, esą liko maža laiko.

– Ar ji iš tikrųjų taip pasakė? – išsigando Sofija.

– Taip, žodis žodin. Iš pradžių abejojau, ar iš viso imtis to darbo, nes istorija man pasirodė keista, bet paskui ji vis dėlto mane įšnekino. Pasiūlė penkis šimtus dolerių. Paplūdimio name ketino sumokėti avansą, bet iki jo mes nenuvažiavom, o juk aš spėjau išleisti pinigų kelionei…

– O paskui? – paklausė Sofija dusdama iš nekantrumo.

– Mes nuėjom į automobilių aikštelę, ir ji paprašė važiuoti iš paskos. Taip ir dariau, kol… – jis giliai atsiduso, o paskui vėl tarė: – …iki Tahunos kelio, visai netoli tikslo. Važiavau paskui ją truputį atsilikęs. Kelias buvo beveik tuščias. Nenorėjau atsitrenkti buferiu, nes ji gana keistai vairavo. Taigi, o tada staiga ėmė stabdyti, automobilis suktelėjo ir nuslydo nuo kelio. Pievoje atsitrenkė į tvoros stulpą ir tuoj pat paskendo liepsnose. Pirmiausia paskambinau policijai. Iš karto buvo aišku, kad niekuo negalėsiu padėti. Automobilis liepsnojo kaip deglas. Tikriausiai nuo smūgio trūko benzino bakas.

– Pasak policijos, ji stabdė nenorėdama suvažinėti šuns. Ar jūs jį matėt?

Detektyvas papurtė galvą.

– Neturiu supratimo, kodėl ji stabdė. Apie šunį buvo pagalvota todėl, kad nelaimės vietoje iš tikrųjų buvo rastas negyvas Naujosios Zelandijos aviganis.

– Kas tai?

– Tai sarginis šuo, padedantis ganyti gyvulius. Nėra grynaveislis, bet jų rasi kiekvienoje avis auginančioje fermoje. Nors nulėpausis, truputį panašus į paprastą aviganį. Ne toks gyvūnas, dėl kurio reikėtų stabdyti.

Kodėl mama dėl gyvulio rizikavo gyvybe? Sofija stengėsi sulaikyti ašaras. Ji nenorėjo rodyti jausmų šio nesimpatiško žmogaus kontoroje. Norėjo būti tikra. Todėl ir ištraukė mamos nuotrauką, ją nuolat nešiodavosi užrašų knygutėje. Parodė detektyvui.

Šis tylėdamas pažvelgė į nuotrauką ir suraukė kaktą.

Sofijai širdis ėmė taip pašėlusiai plakti, kad, rodės, subyrės.

– Ar tai ji? – paklausė virpančiu balsu.

Vyras tylėdamas spoksojo į nuotrauką.

Jei jis atsakys neigiamai, košmaras baigsis, persmelkė Sofiją mintis. Daug atiduočiau, kad galėčiau paklausti Emos: ką tu sau galvojai? Sofija atidžiai stebėjo detektyvą. Tikėjosi, kad netrukus jis pareikš: tai ne ji! Tai ne jūsų motina. Šitos moters aš nepažįstu!

– Kokia vis dėlto buvo žavi moteris!

Sofija iš karto atsitokėjo.

– Ar tai ta pati moteris, kuri buvo pas jus ir paskui kurią jūs važiavote į Ošen Grovą?

– Rodos, ta pati, – netvirtai atsakė vyras.

– Kaip „rodos“?

Vyras sutrikęs krenkštelėjo.

– Matot, moteris nuotraukoje itin patraukli, susitvarkiusi, elegantiška, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Tikra ledi!

Sofija nekantriai linktelėjo. Žinoma, Ema visuomet buvo į akis krintanti moteris, tikra dama.

– Taigi, o moteris, kuri buvo pas mane, – visai kitokio tipo žmogus. Jos plaukai buvo ilgi, žili, ji vilkėjo medkirčio marškinius ir mūvėjo džinsus. Ji priminė neaiškaus amžiaus gamtos vaiką.

– Gamtos vaiką? – pakartojo Sofija netikėdama.

– Bet kai geriau įsižiūri – tai ji. Akys, lūpos.

– Ar ji sakė savo pavardę?

– Taip, ji prisistatė Ema Maklyn.

– Ema Maklyn? – Sofijos veide atsispindėjo sukrėtimas. – Tai tikra beprotybė!

– Ir aš pagalvojau tą patį, kai pažiūrėjau į jos pasą, – patvirtino detektyvas.

– Pasą?

Jis sunkiai atsiduso.

– Ponia paprašė leisti nusiplauti rankas, o rankinę paliko ant kėdės. Kadangi pasirodė truputį įtartina, nebuvau tikras, ar ji nėra viena iš psichikos ligonių, mėgstančių pas mus lankytis, pasakojančių nebūtas istorijas, o prie dūšios neturinčių nė cento, patikrinau jos piniginę. Labai nustebau. Ji turėjo vokišką pasą Emos de Jong vardu. Radau ir žurnalistės pažymėjimą, išrašytą Emos Vorteman vardu. Pamaniau – gal šnipė? Nesvarbu – svarbiausia, kad ne beprotė apgavikė. Ji nepastebėjo, kad apžiūrinėjau jos daiktus, nes viską padėjau į vietą dar jai nespėjus grįžti. Juk esu profesionalas!

Išgirdusi šiuos žodžius Sofija paniuro. Jokių abejonių. Tai buvo Ema! To ir reikėjo tikėtis.

– O kodėl jūs palaikėt mano mamą apgavike? Juk ji nedaug jums tepasakė, norėjo viską atskleisti Ošen Grove, ar ne?

– Ji pasakė: „Turit kuo greičiau surasti šį žmogų. Aš neturiu laiko. Jie turi viską sužinoti. Abu. Kad prakeiksmas, atėmęs iš manęs vyrą, nekristų ant mano vaiko.“

Tą akimirką Sofija vėl pajuto tą neapsakomą baimę, kuri įsėlino į širdį dar skrendant lėktuvu. Prakeiksmas ir tas Tomas Holdenas. Turėtų būti kažkoks ryšys.

– Raskit tą žmogų. Prašau! – tarė Sofija detektyvui ir pažadėjo: – Kai tik gausiu daugiau informacijos, pasakysiu ir jums, bet pradėkit jau dabar. Net jei jis pasikeitė pavardę, turėtų būti įmanoma jį rasti, ar ne? – Ji davė Vilsonui du šimtus Naujosios Zelandijos dolerių ir pridūrė: – Tai tik avansas! Jei jums pasiseks, patrigubinsiu užmokestį. Bet turit paskubėti!

Linkstančiais keliais Sofija išėjo iš detektyvo kontoros.

Parke susirado suolelį pavėsyje. Jautėsi kaip vidurvasarį Hamburgo miesto parke, tik ten nebuvo palmių.

Sofija nekantraudama išsitraukė Emos užrašus ir karštligiškai ėmė ieškoti Holdeno pavardės. Nebegalėjo atidėlioti, nors pirma stengėsi nenusižengti mamos valiai – skaityti rankraštį nuo pradžios. Kad ir kaip uoliai ieškojo, tos pavardės niekur nebuvo. Ji peržiūrėjo iki paskutinės eilutės. Keista, toliau buvo tik tušti lapai. Beveik šimtas lapų. Maždaug trečdalis paskutinio prirašyto lapo, Sofijos nuostabai, buvo nuplėštas. Ji nukreipė žvilgsnį į likusią nuoplaišą. Susidomėjusi perskaitė: „Tą dokumentą Ema rado visiškai atsitiktinai, Keitės rašomajame stale ieškodama pašto ženklo. Ten buvo juodu ant balto parašyta, kad mama mirė ne iš karto po jos gimimo, o praėjus penkeriems metams.“

Sofija perskaitė tą sakinį kelis kartus. Palengva ėmė suvokti, kodėl neranda Holdeno pavardės. Jis priklausė Emos istorijai, o jos nebuvo. Bent jau šiuose užrašuose tikrai nebuvo. Kodėl Ema atidavė advokatams rankraštį, neparašiusi savo istorijos? Kodėl čia tušti puslapiai? Čia stigo jai, Emos dukrai, svarbiausios dalies. Tai Sofijai pasirodė daugiau nei neįtikėtina! Šiurpas nukratė pagalvojus, kad tie lapai kažkur yra, bet kur? Galbūt Ema nujautė, kad ji puls ieškoti Holdeno pavardės ir norėjo sustabdyti, priversti pirma perskaityti prosenelių istoriją? Gal atsakymas Pakeha name, svarstė Sofija. Ji pajuto, kaip vidinis šaltis virsta liepsnojančiu karščiu, nuo šios minties ją ėmė deginti iš vidaus.

Staiga Sofija suvokė, kodėl taip jaudinasi: ji ieško ne Emos praeities, o savo pačios dalies. Žinoma, ji galėjo dėti visas pastangas, kad kuo greičiau rastų nepažįstamąjį paveldėtoją. Bet jai reikėjo laiko atkapstyti savo pačios šaknis. O jos vedė tiesiai prie to namo. Ema tikriausiai turėjo ką nors omenyje, jei norėjo mane ten privilioti, mąstė Sofija. Ji nusprendė iškart po laidotuvių važiuoti į mamos namą Ošen Grove. Kai pamatysiu Pakeha namą, galėsiu grįžti į Vokietiją, sakė protas, tuo tarpu vidinis balsas dvejojo.

Danidinas, 1870 m. sausis

Atgavusi sąmonę Ana pirmiausia išvydo susirūpinusį daktaro Voreno veidą. Šeimos gydytojas buvo vidutinio amžiaus geraširdis žmogus, jo akyse visuomet matydavai užuojautą.

– Kūdikis! Kas atsitiko mano kūdikiui? – norėjo paklausti ji, bet lūpos šnibždėjo be garso, tokia išdžiūvusi buvo gerklė.

Vorenas užjaučiamai paglostė jai skruostą.

– Nereikia jaudintis, – sušnabždėjo susirūpinęs. – Jūs praradot daug kraujo!

– Aš jį praradau, ar ne? – paklausė Ana.

Gydytojas Vorenas linktelėjo.

– Kas atsitiko?

Kad ir kaip stengėsi, Ana tegalėjo prisiminti tą akimirką, kai Kristianas išvadino ją kekše.

– Jūs parkritot ant laiptų, o Paula, ištikimoji siela, jus ten užtiko. Kitaip būtumėt nukraujavusi. Jūsų vyras tikriausiai giliai miegojo.

Tą pačią akimirką viskas iškilo prieš akis. Žodžiai sukosi ant liežuvio galo, bet ji nutylėjo. Kas iš to, jei pasaulis sužinos, kad jos vyras norėjo ją nužudyti? Gal būtų buvę geriau, jei jam būtų pavykę, pagalvojo nusiminusi. Bet netrukus nuvijo šalin norą mirti. Klarai reikalinga mama!

– Rytoj užeisiu jūsų aplankyti. Paula jumis pasirūpins. Mes mėginom pažadinti jūsų vyrą, bet nesugebėjom. Dabar ne laikas apie tai šnekėti, bet jei jis toliau taip elgsis, netrukus pasieks dugną ir nebeilgai trauks, – perspėjo gydytojas.

Jei daktaras Vorenas žinotų, kad nieko taip netrokštu kaip jo mirties, perskrodė mintis, bet Ana tik linktelėjo.

– Jis nė nesuvokė, kad jūs praradot kūdikį, – pasakė gydytojas ir su užuojauta pridūrė: – Galbūt atsargiai paaiškinsit, kai vėl bus galima su juo kalbėti.

Niekada daugiau su juo nešnekėsiu, prisiekė Ana ir nusigręžė į sieną. Pagaliau pasirodė išganingos ašaros. Gydytojas tyliai atsisveikino ir pirštų galais išėjo iš kambario.

– Atnešiau jums karštos arbatos!

Ana atsisuko ir su dėkingumu pažvelgė į savo ekonomę.

– Nė nežinau, kaip jums dėkoti, kad pakvietėt gydytoją, kai pargriuvau ant laiptų, – pasakė.

Paula suspaudė lūpas ir sugniaužė kumščius.

– Aš atsilyginsiu, – greitai pridūrė Ana.

Išgirdus apie atlygį Paulos veidas nė kiek nepašviesėjo. Ana susirūpino, kas pasidarė Paulai, o ši pajuodusiu veidu prisėdo šalia lovos.

– Jūs neparkritot. Jus nustūmė! Ir nebandykit siūlyti pinigų už tylėjimą, – pagaliau piktai išpyškino Paula.

– Pinigų už tylėjimą? Kaip jūs galėjot taip pagalvoti?

Paulos veidas dar labiau apniuko.

– Aš viską mačiau. Išgirdau riksmus, puoliau padėti, bet jūs jau gulėjote man po kojų, o jūsų vyras stovėjo viršuje ir piktdžiugiškai kvatojo. Rodos, jis manęs nė nepastebėjo. Dar šūktelėjo, kad toks neištikimų žmonų galas. Tada vėl siaubingai nusikvatojo ir išsvirduliavo. O jūs gulėjot apačioje. Visur buvo pilna kraujo. Man pasisekė, gydytojas buvo netoliese. Kitaip nebūtų galėjęs jūsų išgelbėti.

Ana čiupo Paulos ranką ir paspaudė.

– Jūs teisi. Nėra prasmės meluoti, bet viena turit pažadėti. Niekam nieko nepasakokit. Dėl Klaros.

Paula tylėdama linktelėjo, bet Ana pastebėjo, kad jos širdį slegia dar kažkas.

– Paula, man galit sakyti viską. Tikrai! – padrąsino ji savo gelbėtoją.

– Aš… aš perskaičiau laišką. Jis gulėjo ant grindų šalia jūsų lovos. Žinau, nedera, bet aš taip dėl jūsų baiminausi… – Paula susigėdusi nuleido galvą.

– Gerai jau, Paula! Dabar žinot, dėl ko liūdžiu.

Paula giliai įkvėpė ir sumikčiojo:

– Aš paslėpiau laišką.

– Ačiū.

Ana jautėsi laiminga, kad šalia yra bent vienas žmogus, kuris ją palaiko ir žino, kokias kančias ji kenčia.

Paulos akys sudrėko.

Daktaras Vorenas griežtai prisakė Anai nesikelti iš lovos, nors po dviejų dienų moteris jautėsi visiškai sveika. Tokia sveika, kad rimtai apsisprendė. Net ir be kūdikio ji priklausė Džonui. Kuo greičiausiai reikėjo pranešti, kas atsitiko. Kristianas nė karto nepasirodė prie jos lovos, dėl to Ana labai džiaugėsi.

Kai Paula pasirodė kambaryje su laišku iš Velingtono, Ana tiesiog išplėšė jį iš rankų. Tai buvo Klaros laiškas, ir Ana šypsojosi jį atplėšdama. Iš kur tas kampuotas, tvarkingas vaiko braižas? Argi ne stebuklas, kad septynerių metų mergaitė jau rašo tokius laiškus?

Miela mama,

tik įsivaizduok: šiandien man buvo leista eiti kartu su Liusile matuotis vestuvinės suknelės. O per vestuves…

Daugiau Ana negalėjo skaityti. Ašarų pilnomis akimis padėjo voką į šalį. Staiga suprato, kad nesugebės suardyti tos moters laimės.

Ana jau buvo nusprendusi palikti Kristianą ir grįžti į Vokietiją, kai jis pabeldė į duris. Vien iš beldimo suprato, kas prie durų.

– Įeikit! – sušuko kimiu balsu.

Pamačiusi Kristianą prisiminė, kaip vos prieš dvi naktis jis ketino ją užvaldyti it laukinis žvėris. Vyras buvo tvarkingai apsirengęs ir, regis, blaivas.

– Atėjau atsiprašyti, – tarė nedrąsiai.

Ana šaltai tylėjo.

– Na, kad… netyčia nustūmiau tave nuo laiptų, – sutrikęs mikčiojo jis.

Moteris įdėmiai pažvelgė į savo vyrą.

– Ką prisimeni iš tos nakties?

– Menu tik, kaip įsiveržiau į kambarį, nes… na, žinai, norėjau, kad tu… Atleisk man, tada tu pabėgai, o prie laiptų suklupai!

Ana sukluso. Atrodė, kad šis žmogus, šią akimirką toks bejėgis, tiki tuo, ką sako. Jis neprisiminė nei laiško, nei mėginimo ją nužudyti.

– Ir tai viskas? – paklausė bespalviu balsu.

– Man labai gaila, daugiau nieko neprisimenu. Kaip per miglą atsimenu, kaip spardžiau duris, o paskui su tavimi… na, žinai, man nepavyko. Žinok, kai prisigeriu, man nebesiseka.

Ana nustebusi pakėlė į jį akis. Tai buvo pirmas kartas, kai jis prabilo apie savo girtuoklystę.

– Ir daugiau nieko neprisimeni? – Ji negalėjo patikėti.

– Ne. Galvoje tik juoda skylė, – išspaudė jis.

– Mes su Klara grįžtame į Vokietiją, – tarė Ana ryžtingai.

Kristianas krūptelėjo.

– Negali iš manęs atimti mano vaiko! – audringai paprieštaravo.

– Išplauksiu pirmu laivu, – pasakė moteris šaltakraujiškai.

Kristianas sudribo ant kėdės šalia lovos ir užsidengė veidą rankomis. Ilgai taip sėdėjo, pagaliau nuleido rankas. Jo veide atsispindėjo nebe gėda dėl savo elgesio, o kovingas ryžtas.

– Ana, aš negaliu sulaikyti tavęs, bet Klara liks čia! Tai tavo sprendimas. Jei nori atsisakyti vaiko, tebus taip. Bet dėl vaiko aš kovosiu. Ir nemanyk, kad lengvai mane nugalėsi. Aš imsiuos visų priemonių! Ir net jei šitą kovą laimėsi tu, Klarai tai bus pragaras. Patikėk!

Po šių grasinamų žodžių Kristianas jau ketino eiti iš kambario.

– Palauk! Tam tikrom sąlygom aš likčiau! – apimta nevilties šūktelėjo Ana jam pavymui.

Vyras iš lėto atsisuko.

Ana atsisėdo lovoje.

– Nuo dabar – nė lašo alkoholio! Niekada nemėginsi brautis į mano kambarį! Ir nemuši manęs. Girdi? Bent kartelį paliesi – ir aš dingsiu visiems laikams. Su Klara! Prisiekiu!

– Sutarta! – sumurmėjo Kristianas.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 28 d.

Kai Sofija pakėlė akis nuo rankraščio, parke šurmuliavo daug žmonių. Ant pievelės keli maorių vaikai žaidė kamuoliu, netoliese kinų studentų grupelė buvo surengusi vaišes ant žolės.

Sofija svarstė, ką dar šiandien nuveikti. Jai reikėjo prisiversti atsitraukti nuo skaitymo; gal būtų protingiau bent truputį susipažinti su miestu, kuriame gyveno jos protėviai? Greitai įkišo rankraštį į krepšį ir atsistojo. Pro šalį žygiavo elegantiškai apsirengęs pagyvenęs vyras. Jis vilkėjo švarką, ryšėjo kaklaraištį, o po pažastimi nešėsi dokumentų segtuvą. Sofija žvilgtelėjo žemyn ir apstulbo. Su šiais drabužiais jis mūvėjo trumpas kelnes. Ji nusišypsojo. Nepažįstamasis atsakė šypsena. Kokie nesukaustyti čia žmonės, pagalvojo ji ir giliai įkvėpė nepažįstamais augalais kvepiančio oro. Paskui patraukė į gatvę.

Jei ji gerai prisimena, Ana gyveno Princų gatvėje. Sofija paėmė miesto planą ir ėmė svarstyti, kaip ten nukakti. Sukti kairėn, eiti iki Oktagono, o nuo ten tiesiai. Pėsčiomis tai geras gabalas kelio, bet jai tai buvo nesvarbu. Visą dieną ji beveik nejudėjo – merginai, kuri kasdien bėgiodavo, tai buvo neįprasta. Jurgio gatvėje pagalvojo, kad gal reikėtų padaryti pertrauką ir užsukti į kavinę. Juo labiau kad ką tik praėjo itin patrauklią kavinukę. Galiu sau tą leisti, nusprendė. Tada pastebėjo aukšto ūgio vyrą, šis skubiai šmurkštelėjo į vieno namo tarpdurį. Sofijai širdis nusirito į kulnus. Tai tik atsitiktinumas, aš jam nerūpiu, ramino save, bet vis dėlto įdėmiai pažvelgė į to namo duris. Ten nieko nesimatė. Dar betrūko, kad prasidėtų persekiojimo manija, mėgino protinti save. Bet širdis vis dar spurdėjo, ji nusprendė žygiuoti toliau.

Dabar greitai mynė keliu, vien akies krašteliu nužvelgdama nedideles parduotuvėles, kuriose kitomis aplinkybėmis mielai pasižvalgytų. Niekaip negalėjo nusiraminti, jautėsi persekiojama. Staigiai sustojo ir atsigręžė: žmogaus, kuris slėptųsi namo tarpduryje, nesimatė. Atvirkščiai, praeiviai atrodė itin nerūpestingi, tokį nerūpestingumą Hamburge retai pamatysi. Čia nebuvo karštligiško skubėjimo.

Sofija irgi sulėtino žingsnį ir giliai atsiduso. Tai tik nervai, įtikinėjo save. Vis tiek jai nesisekė kaip normaliai turistei mėgautis miesto grožiu. Norėjosi turėti daugiau informacijos apie vieną ar kitą pastatą, žinoti, ar jis čia stovėjo 1863 metais. Atsivėrė gatvės panorama – kur pažvelgsi, vien biurų pastatai ir prekybos centrai.

Staiga ji pažino vietovę, kurioje atsidūrė. Čia buvo Džono kontora. Praeidama pro pastatų kompleksą, kuriame buvo įsikūrusi Franklino, Palmer ir partnerių kontora, ji nejučia paspartino žingsnį. Nenorėjo, kad Džonas netyčia ją pastebėtų, nes baiminosi, jog susitikus jausis nepatogiai.

Kirtusi didžiulę Oktagono aikštę Sofija priėjo Princų gatvę. Palei gatvę stovėjo daugybė senų pastatų, bet daugiausia tai buvo kontoros. Pavargusi sustojo prieš vieną jų. Ko gi ji tikėjosi? Kad tarp jų bus ir prosenelės Anos namas, laukiantis pasirodančios Sofijos?

Mergina sėdo į taksi ir nusprendė įsitaisyti viešbučio kambaryje. Lauke kažkodėl jautėsi nejaukiai, nors aplinkui nebuvo nieko, kas nuteiktų nemaloniai. Atvirkščiai, miesto atmosfera buvo draugiška: Sofija jautė, kad galėtų jį įsimylėti, jei ne baimė, jog šis svetimas pasaulis ją įsiurbs.

Grįžus į viešbutį Sofijos žvilgsnis užkliuvo už Emos rankinės. Atidarė ją ir nejučia nusijuokė. Begalinis chaosas. Kaip būdinga Emai! Sofija išėmė piniginę. Ji buvo beveik tuščia, tik vienas kvitas, čekių knygelė ir dvi fotografijos. Viena tėčio, kita jos.

Mergina įdėmiai pažvelgė į tėčio nuotrauką. Šios nuotraukos ji niekada nebuvo mačiusi, žvelgiant į ją širdis prisipildė sielvarto. O kas čia dar? Ji krūptelėjo. Už nuotraukos buvo užkišta vaivorykštės spalvų vizitinė kortelė. Taip, vadinamosios gyvenimo patarėjos kortelė. Per tą moterį Ema žuvo, piktai pagalvojo Sofija ir nusviedė kortelę ant grindų.

Paskui šmėstelėjo mintis, kad galbūt ši moteris padėtų atskleisti Emos paslaptį. Gal reikia tiesiog paskambinti, kad išsklaidytų šešėlius, svarstė Sofija. Ne, problemos tai neišspręstų. Ryžtingai pakėlė vizitinę kortelę ir įkišo į piniginę, o piniginę įmetė į krepšį. Šiandien pakankamai visko prisižiūrėjo. Pasijuto nebeturinti jėgų raustis mamos daiktuose, todėl įgrūdo rankinę į spintą.

Danidinas, 1875 m. sausis

Tą naujųjų metų dieną Ana susimąsčiusi ėjo namo. Jai buvo karšta, saulė negailestingai svilino iš dangaus, lauke nė menkiausio vėjelio. Galėjo važiuoti karieta, bet ėjo pėsčiomis, nes norėjo pajudėti.

Makdauelų šeima Kalėdas visuomet leisdavo Danidine, ir Ana ją aplankydavo. Klara ten buvo mylima: nors su Timočiu susitikdavo du kartus per metus, jie liko geriausi draugai. Tai buvo guvus jaunuolis, nuolat krečiantis pokštus. Aną jaudino, su kokiu atsidavimu tas trylikametis berniukas žaidžia su mergaite, net jei paskutinis žodis visuomet Klaros.

Džonas kaip visuomet atrodė žavus, ir jis buvo laimingas! Su Liusile jam buvo gera. Jokių abejonių, mąstė Ana. Ji netgi galėjo jį suprasti.

Nors Ana vis dar mylėjo Džoną ir juo žavėjosi, pamilo ir jo paprastą, linksmą žmoną. Iš išorės Liusilė Makmajer buvo visiškai nepanaši į Merę. Jos nosytė buvo smaila, o plaukai rusvi ir ploni. Be to, ji buvo nedidelio ūgio, kresna, bet dėl malonaus būdo skleisdavo žavesį. Net Kristianas jos draugijoje būdavo itin malonus. Jos tiesiog negalėjai nemėgti.

Prastai pasijutusi Ana sulėtino žingsnį. Prakaitas tekėjo sprandu už apykaklės. Pasivaikščiojimas pėsčiomis nebuvo geras sumanymas. Mintys vis sukosi apie tai, koks būtų buvęs jos gyvenimas, jei būtų tapusi Džono žmona. O gal prakaitas pylė todėl, kad Kristianas išsiruošė į atstovybę? Buvo Naujieji metai. Tiesą sakant, atstovybėje nebuvo jokių reikalų. Todėl Kristianas ketino ją lydėti pas Makdauelus. Staiga pasirodė įmonės darbuotojas, pageidaujantis pasikalbėti su Kristianu. Kristianas išėjo iš namų paraginęs:

– Nelauk manęs. Eik viena. Nežinau, kada grįšiu.

Tai buvo šį rytą, o dabar jau beveik vakaras.

Kai Ana priartėjo prie namų, sustojo arklių traukiamas vežimas. Vežėjo vietoje sėdėjo liekna, už Aną truputį vyresnė moteris, o greta apkūnus sudribęs žmogus. Ana išbalo iš baimės. Ką tai galėtų reikšti? Moteris nulipo žemėn ir padėjo išlipti Kristianui.

– Ana, prisiekiu, nė lašo neturėjau burnoje! – sumurmėjo jis.

Nuo jo sklindantis viskio dvokas išdavė jį meluojant.

Nepažįstamoji moteris atsiprašinėjo:

– Važiavau į bažnyčią. Jūsų vyras vos nepalindo po vežimo ratais. – Ji atkišo Anai ranką. – Esu Melani Maklyn.

Ana neryžtingai paspaudė ranką.

– Ana Peters! – atsakė nedraugiškai apžiūrinėdama moterį.

Šios pailgas, atviras veidas buvo apsuptas neįprastai šviesių plaukų.

Kristianas netaręs nė žodžio nusvirduliavo į namus. Ana ketino eiti paskui, bet nepažįstamoji sulaikė ją švelniu judesiu.

– Nenoriu būti įkyri, bet jei jums reikia pagalbos…

– Man nereikia pagalbos! – išsprūdo Anai šiurkštūs žodžiai. – Mano vyras ketverius metus negėrė nė lašo!

– Neketinu kištis į jūsų gyvenimą, – su užuojauta tarė Melani Maklyn. Ir sušnabždėjo: – Tik jei pajusit poreikį pasišnekėti su panašaus likimo moterimis, dėkitės prie mūsų. Mes susitinkam kartą per mėnesį, pasimeldžiame, kad nelabasis alkoholis nesunaikintų mūsų vyrų, arba meldžiamės už sielas tų, kuriuos jis jau pasiėmė. Ar jums pranešti, kada susitiksim kitą kartą?

Ana pažvelgė į moterį suglumusi. Neturiu jokio noro dalytis patyrimu su kitų girtuoklių žmonomis, pagalvojo.

– Ar tu pagaliau eini? Turiu su tavimi pasikalbėti! Tavo puikioji šeimynėlė – vieni nusikaltėliai, bet jie dar pasigailės, – vogravo Kristianas verksmingu balsu.

– Gerai! Labai jums dėkoju už pagalbą, – tarė Ana ir greitai atsisveikino su Melani Maklyn.

Reikėjo prilaikyti vyrą, kuris pavojingai siūbavo.

Kristianas siuto. Bėrė sakinius be jokio ryšio, praėjo daug laiko, kol Ana suvokė, ką jis nori pranešti.

Dėdė Rasmusas uždarė atstovybę. Iš anksto neįspėjęs. Kristianas ryte rado užrakintas duris, iškabos su įmonės pavadinimu buvo nuimtos, o vienas Vortemano įmonės atstovas leido jam iš kontoros pasiimti tik asmeninius daiktus. Matyt, atstovybė negaudavo jokio pelno.

– Nusikaltėliai! Visi nusikaltėliai! Nedėkingos padugnės!

Ana suprato, kad protingai pasikalbėti nepavyks. Liko viena išeitis – palydėti vyrą į lovą.

Tempdama jį laiptais aukštyn ji kai ką užuodė. Be prasto alkoholio dvoko, nuo jo sklido sunkių rožių kvepalų aromatas. Kaip gerai, kad jis nesišvaisto kumščiais, pagalvojo Ana klodama jį antklode.

Kristianas užsimerkė, bet netrukus vėl atsimerkė.

– Ta moteris, ta apgailėtina moteris! Ko tik aš dėl jos nedariau! Ir ji mane paliko tik todėl, kad nebeturiu parduotuvės. Nedėkingas mėšlo gabalas!

Negandos valandą jis nubėgo pas savo mylimąją, bet jai nebebuvo reikalingas! Kai suprato, kas įvyko, Anai pasidarė skaudu. Vis dėlto ji tikėjo, kad šis pasigėrimas – tik atsitiktinis nukrypimas iš kelio, rytoj bus geriau. Gerai, kad Klara nakvoja pas Makdauelus.

Anos viltys neišsipildė. Kitas dienas Kristianas praleido lovoje. Jis dejavo, plūdosi ir gėrė. Nesuprantama, iš kur jis gaudavo alkoholio.

Trečią dieną ji įsidrąsino. Susirado Džoną ir sielvartaudama ėmė maldauti padėti Kristianui. Moteris pastebėjo, kokią širdgėlą jis slepia po linksma veido išraiška. Be jokios abejonės, Džonas sielojosi, kad ji gyvena šalia tokio žmogaus.

Džonas pažadėjo parūpinti Kristianui darbą škotų prekybos atstovybėje. Nors ten uždirbs mažiau, nereikės jaustis atsakingam už verslą.

Ten visi užmerktų akis į ne visada deramą naujojo darbuotojo elgesį. Danidino prekybos atstovybė džiaugtųsi galėdama padaryti paslaugą itin vertinamam deputatui. Ir dar Džonas užtikrino:

– Jei bus visiškai blogai, atvažiuosi pas mus į Velingtoną. Ar pažadi?

Ana nieko neatsakė. Klarai pasakė, kad tėvas karščiuoja, tad verčiau ji dar kelias dienas tepraleidžia „Mažojoje pilyje“.

Anai prasidėjo sunkios dienos. Ji kasdien apieškodavo visas slėptuves, kuriose galėtų būti slepiamas viskis. Ir visuomet rasdavo pradėtą butelį. Apsileidęs girtuoklis, vegetuojantis savo lovoje, jai kėlė pasibjaurėjimą. Ir vis dėlto ji nenuilsdama kovojo. Tikėjosi, jog kada nors atsargos išseks, bet pamažu seko jos jėgos. Neseniai buvo radusi pusiau nugertą butelį jo auliniame bate.

– Jums reikia pagulėti, – paragino Paula, kai Ana su juodais ratilais apie akis įžengė į virtuvę.

– Vėl radau butelį, – suvaitojo Ana.

Ji sudribo ant kėdės. Ant stalo gulėjo laiškas.

– Jis atėjo užvakar, bet aš visiškai pamiršau, kai čia dedasi tokie dalykai, – atsiprašinėdama tarė Paula.

Ana linktelėjo ir atplėšė voką. Melani Maklyn rašė, kad šiandien po pietų pas Moreną Klark vyks susitikimas. Ana giliai atsiduso. Atvirai sakant, ji nežinojo, ką toliau daryti, bet buvo baisu ir pagalvoti, jog galėtų prieš visus prisipažinti, kad jos vyras girtuoklis. Tai neįsivaizduojama! Ji paėmė laišką ketindama sunaikinti. Bet nusprendė pirma aplankyti Kristianą. Šis gulėjo lovoje ir kaip apsiseilėjęs kūdikis ramiai sau knarkė. Ana pažvelgė į laišką ir nutarė bent pamėginti.

Pastatas, kuriame turėjo įvykti susitikimas, buvo ištaigingiausias visoje Lousono gatvėje. Durininkas atidarė Anai duris, kai ši jau ėmė baimintis, kad apsiriko. Viduje į akis krito prabanga.

Išskėstom rankom ją pasitiko Melani Maklyn.

– Kaip gerai, kad atėjot! Tikėjausi jus pamatyti.

Melani paėmė ją už parankės ir nusivedė į svetainę, kurioje aplink stalą sėdėjo kelios ponios, gėrė arbatą ir plepėjo.

– Tai Ana Peters, apie kurią jums pasakojau.

Ana nuraudo.

– Sėskit šalia! – paragino pagyvenusi ponia, vilkinti juodą griežto kirpimo suknelę. – Aš Morena Klark. Sveika atvykusi į mano namus! Mano vyras, tegul Viešpats saugo jo sielą, dirbo aukso ieškotoju aukštai kalnuose, sukaupė turto, bet kai atsivežė mane iš Anglijos, iš jo tebuvo likęs šešėlis. Išgyveno dar vienerius metus, o aš likau šiame krašte. Žinoma, galėjau saviškius apmulkinti sakydama, kad jį pribaigė karštinė, bet norėjau būti šalia jo. Vieną dieną susipažinau su Gvene, kurią ištiko toks pat likimas. O ji buvo Kristinos draugė, – Morena parodė liesą aukštą moterį, kuri drąsinamai šypsojosi Anai. – Ir taip mes pradėjom nuolat susitikinėti ir melstis.

– Nebijok, miela Ana, pas mus kiekviena laisvai šneka apie vyrų ydas, – įsiterpė Melani. – Mes ne tik meldžiamės. Ne, mes padedam maistu ir drabužiais drąsioms vargšų žmonoms.

– Ir pasisakom už moterų rinkimų teisę, – pridūrė apvalutė moterytė maloniu veidu. – Aš esu Gvenė. Mano vyras dar tarp gyvųjų, bet ką gi! Tai varganas gyvenimas.

– Neužsipulkit visos vargšės Anos! Galbūt jai visiškai nesvarbi moterų rinkimų teisė, – pareiškė Melani.

– O, svarbi! – skubiai atsakė Ana.

Tik ilgą laiką apie tai nebegalvojau, mąstė ji. Kad ir koks neįprastas buvo šis būrelis, Ana netikėtai pasijuto saugi. Ji vaišinosi sausainiais su arbata.

– Pastarąjį kartą žadėjau papasakoti savo istoriją, – prabilo Melani. – Ar norit ją išgirsti? – Visos ėmė linksėti galvomis.

– Gerai! – atsikrenkštė ji. – Į Naująją Zelandiją atvykau su tėvais 1863 metais laivu „Jaros pasididžiavimas“. Tėvas ketino dirbti mokytoju naujai įkurtoje berniukų gimnazijoje. Tėvo giminaičiai per aukso karštligę Otage buvo praturtėję. Mes visi siaubingai jaudinomės, stovėjom denyje laikydamiesi už turėklų ir jau matėm žemę, kai į laivą atsitrenkė garlaivis. Kilo kurtinamas triukšmas, viskas ėmė griūti, žmonės ir gyvuliai. Girdėjosi riksmai ir dejonės. Aš praradau tėvus, brolius ir seseris. Apimta mirties baimės nevalingai įsikibau į medžio nuolaužą. Kol plūduriavau vandenyje, „Jaros pasididžiavimas“ paskendo Otago uoste. Mano tėvai, broliai ir seserys žuvo, aš likau vienintelė gyva iš visos šeimos. Dėdė pasiėmė mane, bet vos suėjus aštuoniolikai ištekino už turtingo avių augintojo Filipo Maklyno. Jau pirmą vestuvių naktį jis puolė mane kaip girtas gyvulys, bet aš neketinu skųstis. Jis padovanojo man nuostabius vaikus.

Visos tylėjo. Ana suglumusi nuleido galvą, o paskui priėjo prie Melani ir tylėdama ją apkabino. Tą akimirką ji suprato, kad pagaliau vėl sutiko draugę.

Kai Ana susimąsčiusi grįžo namo, Paula triumfuodama parodė pusiau nugertą viskio butelį.

– Tai jo buvęs pasiuntinukas. Vis stebėjausi, ko jis čia lankosi. Kai pastarąjį sykį stovėjo prie durų, pasidarė aišku kaip dieną. Jis prisipažino ir savanoriškai atidavė tuos velnio lašus.

Vėliau jiedvi patenkintos išpylė rudą skystį sode po geležiniu medžiu, pasipuošusiu nuostabiais raudonais žiedais.

– Gal kitais metais jis pražys rudai, – sukikeno Paula.

– Arba ims svyrinėti kaip girtuoklis, – pridūrė Ana.

Dar septynias dienas Kristianas blaivėsi. Tada atsikėlė, tarsi nieko nebūtų atsitikę, ir tą pačią dieną pradėjo dirbti Škotijos prekybos atstovybėje.

Kelios savaitės praslinko ramiai, vyras neatkrito. Tik viena pasikeitė: kai Kristianas grįždavo namo, nuo jo dvelkdavo nebe rožėmis, o jazminais. Tas aromatas iš karto pasklisdavo prieškambaryje. Moteris lengviau atsiduso supratusi, kad jis turi kitą mylimąją, ir ši, regis, daro jam gerą įtaką. Kartais ji trokšdavo, kad jis pas tą moterį liktų per naktį, nes jausdavosi smagiau, kai jo nėra namie. Bet Kristianas jokiu būdu nenorėjo, kad apie jo nuotykius sužinotų Klara. Jis kas rytą keldavosi su dukra ir draugiškai su ja atsisveikindavo.

Nors vyras atsisakė alkoholio, Ana nepraleisdavo nė vieno susitikimo Morenos Klark svetainėje. Pastarąjį sykį net išdrįso papasakoti apie savo likimą, bet tik apie Kristiano girtuoklystę. Kad myli kitą vyrą, kurio kūdikį prarado žiauriausiu būdu, slėpė giliai širdyje.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 29 d.

Emos valia įvykdyta, ji guli savo mylimos Naujosios Zelandijos žemėje, liūdnai mintijo Sofija, o paskui akies krašteliu pažvelgė į Džoną Frankliną. Jie stovėjo prie jos kambario durų viešbutyje. Džonas palydėjo Sofiją ir, matyt, nesiryžo palikti vienos. Sofija jautėsi be galo pavargusi. Širdyje buvo tuščia ir nyku.

Ji atmetė Džuditos pasiūlymą po laidotuvių apsilankyti pas ją ir prasiblaškyti. Atrodė kvaila, bet Sofija geidė tik vieno – baigti skaityti Emos istoriją.

Laidotuvės prabėgo kaip blogas sapnas. Kunigo žodžiai neprasibrovė iki jos sąmonės. Stovėjo kaip suakmenėjusi ir žvelgė į gėlėmis išpuoštą karstą. Protas tvirtino, kad jame guli jos mama Ema de Jong, bet širdis nesutiko tuo patikėti. Sofija neišliejo nė vienos ašaros.

Toje šaltoje koplyčioje jautė tik advokatų, stovinčių jai iš dešinės ir iš kairės, šilumą ir rūpestį.

– Jei apsigalvosite, galite bet kada man paskambinti, – pasiūlė Džonas; matėsi, kad jis nežino, kaip elgtis.

– Dėkoju! – atsakė Sofija mechaniškai.

Džonas vis dar mindžikavo.

– Sofija! – ištarė pagaliau. – Mano brolis yra gydytojas, gal būtų išmintingiau, jei jis išrašytų jums kokių nors nestiprių raminamųjų.

– Betgi aš visiškai rami! – atsakė ji abejingai.

Džonas sunkiai atsiduso.

– Gal užeisite? Rodos, norėjot? – paklausė Sofija.

– Ne. Kitomis aplinkybėmis į šį klausimą atsakyčiau teigiamai, bet dabar stoviniuoju čia dėl vienintelės priežasties: aš baiminuosi dėl jūsų! Žinot, kai mirė mano tėvas, mama, kuri šiaip jau labai jausminga, sureagavo panašiai kaip jūs. Aš vos nepalikau jos vienos namie, maniau, kad ištvers, o ji netikėtai palūžo. Brolis tvirtino, kad tai tokia šoko atmaina, pasireiškianti pavėluota reakcija. Laimė, aš buvau šalia. Jei jums atsitiktų kas nors panašaus, nenorėčiau, kad šalia nebūtų žmogaus, galinčio jus paremti.

Tai taręs jis švelniai paglostė blyškų jos skruostą. Ledo šarvus ištirpdė ne jo žodžiai, o šis švelnus, nekaltas prisilietimas. Sofijos akyse pasirodė ašaros. Ji dar spėjo atidaryti kambario duris ir paprašyti Džoną užeiti, paskui pradėjo garsiai kūkčioti. Džonas atsargiai ją apkabino ir ėmė linguoti į šalis guosdamas tarsi vaiką.

Sofija neprisiminė, kad kada nors gyvenime būtų taip graudžiai raudojusi. Net per tėvo laidotuves taip neverkė. Vieną ašarų laviną sekė kita, o galvoje mintys sukosi viesulu. Ji verkė Emos ir tėvo Klaso. Bet Džono glėbyje jautėsi saugi kaip niekada. Ji nesibaimino jo akivaizdoje atsiduoti skausmui ir iš širdies išverkti savo sielvartą.

Nežinia, kiek laiko praslinko, paskui Sofija ašarotu veidu išsivadavo iš jo glėbio ir pakėlė akis.

Norėčiau šią naktį gulėti jo glėbyje, pagalvojo ji, kai pasigirdo beldimas į duris.

Sutrikusi atidarė.

– Tu? – išsprūdo jai.

– Gana malonus pasveikinimas vyrui, skridusiam per pusę pasaulio pas savo būsimą žmoną atšvęsti Naujųjų metų! – nusijuokė Janas ir įžengė į kambarį.

Tada jis pastebėjo nepažįstamą vyrą, sėdintį ant viešbučio lovos krašto, ir nužvelgė atvirai priešišku žvilgsniu.

Džonas skubiai atsistojo, ištiesė ranką nustebusiai Sofijai ir sušnabždėjo:

– Paskambinkit prieš grįždama į Vokietiją. Reikia šiokių tokių nurodymų. Pavyzdžiui, kur pervesti jūsų palikimo dalį. Iki pasimatymo, Sofija! – Tai sakydamas jis žvelgė jai giliai į akis.

Ji troško sulaikyti Džoną, bet, regis, jis buvo tvirtai pasiryžęs išeiti.

Nors Janas spoksojo skeptišku žvilgsniu, Džonas nepamiršo gero išsiauklėjimo ir išeidamas tarė vokiškai kelis pasveikinimo žodžius.

O Janas neištarė nė garso, tik pažvelgė į Džoną iš padilbų, paskui pasisuko į Sofiją ir griežtai paklausė:

– Kas čia buvo?

– Mano advokatas Naujojoje Zelandijoje. Jis ne tik surengė mamos laidotuves – su savo kolege mane ten palydėjo ir guodė ištikus verksmo priepuoliui, – aštriai atkirto Sofija svarstydama, ar nereikėtų pasivyti Džono ir bent jau padėkoti.

Bet Janas jau puolė priekaištauti:

– Galėjai ir labiau apsidžiaugti, kai man taip puikiai pavyko padaryti staigmeną! – Tai taręs krito kniūbsčias ant lovos ir sudejavo: – Koks ilgas skrydis! Dievuliau! Kaip gerai, kad iki skrydžio atgal turim dar kelias dienas.

– Ką tai reiškia? – paklausė Sofija, nors puikiai suprato, ką Janas nori pasakyti.

Užuot atsakęs Janas ištraukė iš savo idealiai prigludusio švarko kišenės du bilietus ir tarė:

– Mano kalėdinė dovana! – Ir padavė Sofijai skrydžio į Vokietiją pirmos klasės bilietą sausio pirmai dienai. – Ar džiaugiesi?

Sofijai atėmė amą. Šis, sužadėtinio nuomone, šaunus poelgis ją pašiurpino iki kaulų smegenų. Ji dar nė kiek nebuvo pasiilgusi namų ir neturėjo laiko pagalvoti kodėl. Taip, ji net nesusimąstė, kodėl Janas nuo pastarojo pokalbio telefonu daugiau nepaskambino.

– Netekai žado? – įdėmiai pažvelgė į ją Janas.

– Aš… aš nežinau, ar jau noriu skristi į namus…

– Sofija, susiimk! Suprantu, esi sutrikusi dėl staigios motinos mirties, bet juk dabar ji ramiai sau guli po žeme, kaip ir norėjo, todėl atėjo laikas tau traukti į namus.

Sofija lyg ketino ką nors atsakyti, bet tik prikando lūpą. Dabar netinkamas momentas prisipažinti, kad pastaruoju metu ji jau nebežino, kur jos tikrieji namai.

Tą akimirką pastebėjo, kad jis paėmęs nuo naktinio staliuko mamos užrašus.

– Ak, nereikia! – paprašė, žengė artyn ir reikliai atkišo ranką.

– Ar turi paslapčių? – paklausė erzindamas ir neskubėdamas atiduoti užrašų.

– Janai, prašau! – pakartojo ji, bet šis tik griausmingai nusikvatojo.

– Ateik ir paimk!

Sofija patikėjo jo žodžiais, žengė žingsnį, vienu truktelėjimu išplėšė rankraštį ir prispaudė prie krūtinės.

– Kokios gi ten paslaptys? – pasiteiravo Janas. Jis jau nesijuokė.

– Tai mano mamos užrašai apie šeimą.

– Ak, štai kas! – tarė jis ir vėl išsišiepė. – Ir kokios gi ten aprašytos tamsios paslaptys, kurių nenori rodyti savo vyrui?

Užuot atsakiusi į klausimą Sofija skubiai tarė:

– Skrisiu atgal tik tada, kai apžiūrėsiu Pakeha.

– Pake… ką?

– Tai paplūdimio namas Ošen Grove, kurį paveldėjau iš mamos.

– Paplūdimio namas Naujojoje Zelandijoje? Timendorfe būtų patogiau, – pajuokavo jis.

– Turiu ten apsilankyti prieš skrisdama į namus, – pakartojo Sofija rimtu veidu.

– Argi tai problema? – paklausė Janas ir ryžtingai pridūrė: – Rytoj ten nuvažiuosim ir nustatysim pačią žemiausią kainą, tegul tas advokatas kuo skubiau jį parduoda.

Apžiūrinėti Pakeha su Janu Sofijai visiškai nesinorėjo. O gal pasijusčiau geriau, mėgino įtikinti save. Jei važiuosiu ten su Janu, ta vieta tikrai manęs neužburs, pagaliau galėsiu atsiplėšti nuo šio krašto, kuris taip magiškai mane traukia ir nenori paleisti.

– Sutinku! – tarė Sofija ir pasiūlė papietauti, o rytoj išsinuomoti automobilį.

– Roveris stovi prie durų. Iš oro uosto atvažiavau ne autobusu, – tarė didžiuodamasis Janas.

Klausantis jo ją apėmė kažkoks nemalonus jausmas. Viskas, ką jis sako, buvo kupina puikybės ir turėjo vieną tikslą: kad ji pastebėtų, koks jis šaunus vaikinas, ir žavėtųsi.

Sofija pabūgo. Ji iš tikrųjų kadaise žavėjosi Janu, kad jis sugeba viską kontroliuoti, nuolat renkasi tik tai, kas geriausia, yra pragmatiškas ir moka apskaičiuoti naudingiausius žingsnius. Bet kur jo žavesys, jo magija, mąstė ji. Tereikia vėl prie jo priprasti, tikino save, tada vėl viskas bus gerai.

Bet tą vakarą artumo jausmas neužsimezgė, nors jiedu apsilankė prabangiausiame Danidino restorane. Valgė itin gardžiai paruoštos žuvies ir kalbėjosi apie būsimas vestuves. Janas iš kitos stalo pusės šnipštelėjo, kad ji atrodanti žavingai, paprastai jis retai sakydavo komplimentus. Bet Sofija tuo nesidžiaugė. Jos nepasitenkinimas augo, nes Janas tik kartą pasiteiravo apie mamą. Argi jis nuolat nekartodavo, kad Ema esanti sunkus žmogus, kurį jis galįs pakęsti tik tuomet, kai būna labai gerai nusiteikęs, mąstė Sofija, ir jos akyse ištryško ašaros pagalvojus, jog mama jau nepadės suvaldyti nuotaikų kaitos.

Sofija aiškiai suprato, kad Jano kalbos visiškai jos nepalietė. Staiga pagavo save galvojant apie Džoną. Jai dingojosi, kad jaučia jo guodžiantį delną ant savo skruosto.

Būk protinga, Sofija, ragino save. Vėliausiai po keturių dienų trauksi namo. O kai apsiprasi namie, Danidinas ir Džonas Franklinas atrodys kaip vaiduokliai. Gal palikti rankraštį Pakeha? Jei nepasisaugosiu, ta nesąmonė apie seną prakeiksmą neleis man būti laimingai, vadinasi, reikia laikytis Jano, audė ji mintį. Paskui ėmė raginti Janą keltis nuo stalo.

Sofija padavė ranką sužadėtiniui tvirtai nusprendusi sumegzti nutrūkusius ryšius, kad būtų taip, kaip prieš išvykstant. Negi tai trunka vos savaitę, stebėjosi ji.

Kai Janas ištraukė piniginę, šypsodamasis pagyrė valgį ir dosniai atsilygino padavėjai, jos širdis truputį sušilo. Ji mėgo šį jo bruožą – geras manieras. Jis gerai nusimanė, kaip elgtis bet kokioje situacijoje, ir nuolat tai demonstruodavo.

Tik dabar Sofija pastebėjo jo smėlio spalvos eilutę, švarius marškinius ir prie jų derantį kaklaraištį. Janas visuomet pasiteiraus, kas vilkima šalyje, į kurią jis vyksta. Niekada nepamirš įsimesti vasarinių drabužių, jei jau skrenda į kitą pasaulio kraštą. Ir jis niekada neapsivilktų raudonai juodai languotų medkirčio marškinių. Net kepdamas mėsą kepsninėje…

Susikibę už parankių jie leidosi atgal. Aš juk turiu būti patenkinta, pagalvojo Sofija atsidusdama, kai atrakino viešbučio kambario duris. Jis nuostabus vyras!

Kai Janas nusirengė ir apnuogino savo sportišką liemenį, Sofiją apėmė pasitenkinimas, kad turi tokį vyrą. Ji norėjo jį paliesti, įkvėpti jo kvapo, ragauti jį ir justi. Bet kai jis rūpestingai pakabino savo eilutę ant kėdės, Sofija nusivylusi nusigręžė. Ji svajojo apie netramdomą aistrą, o ne apie tvarkingai išdėliotus drabužius.

Sofija išsinėrė iš vasarinės suknelės ir su apatiniais gundomai atsigulė ant lovos. O Janas apsivilko pižamą, tai jai nepatiko. Pirmiausia pasiruošia miegoti, o kai sukyla aistra, vėl nusirengia. Jis visuomet taip, toptelėjo jai. Tai kodėl šiandien tai taip nemalonu? Ji tuoj pat užsimerkė. Atvirai sakant, toks jo elgesys ją visuomet nervindavo, bet ji save įtikinėjo: jis turi tiek daug gerų savybių, reikia būti atlaidesnei jo silpnybėms!

Janas stovėjo prie lovos ir žvelgė į ją. Jo akyse atsispindėjo geismas. Ir Sofija jam viską atleido.

– Eikš! – pakvietė prikimusiu balsu.

Janas nieko nelaukdamas atsigulė prie jos ir kuo stipriau prisiglaudė. Sofija jautė jo susijaudinimą. Jei ji nesistengs, viskas akimirksniu baigsis. Pastaruoju metu taip būdavo dažnai, jei jie iš viso mylėdavosi, todėl ji neketino leisti, kad vėl taip atsitiktų.

– Mes turim viso pasaulio laiką! – sušnabždėjo ji.

Bet tą pačią akimirką užuodė svetimą kvapą, ir visa jos aistra staiga išgaravo. Pakalnutės! Tuoj ims čiaudėti. Kartą, antrą, trečią.

Janas truputį atsitraukė nuo jos.

– Tu peršalusi? – paklausė susirūpinęs.

Ji neatsakė, bet staigiai atsisėdo.

– Kada pastarąjį sykį vilkėjai šią pižamą?

Sofija išsigando savo pačios balso. Ji nenorėjo būti pavydi moteris, kamantinėjanti vyrą ir su triumfu konstatuojanti neištikimybę.

– Kas tai? – pasipiktino jis. – Tardymas?

– Ne, tik paprastas klausimas, į kurį tikiuosi paprasto atsakymo. Kada ir kur pastarąjį sykį vilkėjai šią pižamą?

– Kvailas klausimas! Frankfurte. Prieš išskrisdamas turėjau kelias valandas ir trumpai nusnūdau viešbutyje, – atsakė jis atžariai, nė kiek nesijausdamas neteisus.

– O ką pasakė tavo patarėja, kai po nakties palikai ją vieną ir išskridai pas būsimą žmoną?

Dabar Sofija buvo visiškai rami.

– Kokia patarėja?

Jano veidą išpylė raudonos dėmės.

– Sandra Berg. Juk toks jos vardas, ar ne? Jauna moteris, palydėjusi tave į Frankfurtą, kad su tavimi pasilinksmintų viešbutyje ir pamosuotų rankute tau išskrendant į Naująją Zelandiją. Moteris, kuri dabar verkia į pagalves ir kasnakt tikisi, kad nuspręsi vesti ją, o ne kitą! – ramiai atkirto Sofija.

Janas kaip įgeltas pašoko iš lovos. Ir nuskuodė į vonią šaukdamas:

– Kokia nesąmonė, nenoriu šito klausytis!

Ir trinktelėjo paskui save durimis.

Sofija nepajudėjo iš vietos. Ji pataikė į dešimtuką. Jo reakcija paliudijo, kad taip ir buvo. Turėčiau jaustis visiškai sužlugdyta arba bent jau įsiutusi, mąstė ji, bet širdis kažkodėl liko šalta. Atvirkščiai, ji pajuto palengvėjimą, kad jos tiesūs žodžiai kai ką išjudino ir fasadas suskilinėjo.

Ir vis dėlto ji buvo tvirtai nusprendusi grįžti su juo į Vokietiją. Bet jei jis nori ją vesti, turi nutraukti santykius su Sandra. Štai to rytoj ryte ir pareikalaus. Ką jai sakė Ema? Meilė atleidžia beveik viską! Ema labai mylėjo Klasą. Bent taip Sofijai atrodė visą gyvenimą. Ar taip buvo iš tikrųjų, galbūt sužinosiu, kai išsiaiškinsiu visas tas paslaptis, kurias paliko mama, mintijo Sofija su apmaudu.

Taip ir gulėjo tą vakarą tamsiame viešbučio kambaryje negalėdama užmigti ir atsikratyti užplūdusių minčių. Vyras, dabar vėl gulintis šalia jos ir giliai miegantis, atrodė esąs be galo toli. Mąstydama apie visas tas šeimos paslaptis, ji vis labiau tolo nuo jo ir neturėjo jėgų tam pasipriešinti. Dramatiškas Anos persileidimas, Emos palikimas, – visa tai jai buvo artimiau nei vyras, už kurio ketino tekėti. Trumpai šmėstelėjo Džono veidas. Jokių abejonių – ji būtų nesivaržydama aistringai jam atsidavusi, jei nebūtų pasirodęs Janas.

Sofija buvo pernelyg susijaudinusi, kad užmigtų. Todėl įjungė stalinę lemputę ir paėmė į rankas ant naktinio staliuko gulintį rankraštį.

Tik kelis puslapius, įtikinėjo save. Pažvelgusi į žadintuvą pamatė, kad jau trys valandos ryto. Ji įsiklausė. Išskyrus Jano knarkimą, aplink buvo tylu.

Kai tik įsitikinsiu, kad Anai viskas gerai, liausiuosi skaityti ir daugiau neliesiu tų popierių, nusprendė Sofija.

Danidinas, 1880 m. spalis

Ana sėdėjo siuvėjos Šarlotės Kempbel madų salone ir laukė pasirodant Klaros, kuri matavosi naują siuvėjos rekomenduotą suknelę.

Ponas Hoangas grįžo į Kiniją, dėl to Ana labai gailestavo. Nors mokėjo siūti, Šarlotė Kempbel buvo didžiausias paskalų maišas Danidine. Palyginti su ja, net Emilė Braun ir jos vis dar netekėjusi sesuo atrodė mandagios moteriškės.

– Ar Džonas Makdauelas atvyks į jūsų dukters gimtadienį? – pasalūniškai paklausė Kempbel. – Sklinda kalbos, kad jo žmona ne tokia jau gražuolė ir nė iš tolo negali prilygti velionei Merei, kurios, deja, man neteko pažinti.

– Ji nepaprastai graži! – aštriai atkirto Ana parodydama, kad pokalbis baigtas.

– Aš to neišsigalvojau. Tai ponios Braun žodžiai, – tarė anoji it sąmokslininkė ir pridūrė: – Šiais metais pas jus didžiulė šventė.

– Kaip ir pridera tokia proga, – atsakė Ana trumpai ir pažvelgė į persirengimo kabinos pusę: kada gi Klara baigs rengtis?

Iš tiesų septynioliktas Klaros gimtadienis turėjo būti švenčiamas triukšmingai. Ana su Paula jau visą savaitę triūsė nesudėdamos rankų.

Tokiai progai būtinai reikėjo įsigyti naujų suknelių. Vieną Anai, kitą Klarai. Šito primygtinai pareikalavo Kristianas. Jis uždirbdavo neblogai, nors ir gerokai mažiau nei pirmaisiais metais Vortemano atstovybėje. Atitikti aukštesnio visuomenės sluoksnio reikalavimus ir sukinėtis Danidino aukštuomenėje pinigų pakako. Laimė, namą Princų gatvėje Kristianas spėjo nusipirkti tais laikais, kai sekėsi geriau, todėl Ana buvo rami, kad visuomet turės stogą virš galvos.

Ji nuobodžiaudama dairėsi po saloną. Žvilgsnis sustojo ties pokylio suknelėmis. Viena gal tiktų ir man, pagalvojo truputį sujaudinta minties, kad ir pati norėtų vakarinio drabužio. Ji paprastai vengdavo prabangos, kad Klara galėtų ramiai įsigyti, ko širdis geidžia. Duktė išaugo tikra gražuolė. Nė vienas iš berniukų mokyklos auklėtinių, nuolat rodančių jai dėmesį, neturėjo nė menkiausios vilties. Regis, Klara matė tik vieną Timotį, savo vaikystės dienų draugą, kuris su tėvu ir jo žmona Liusile buvo laukiami šios šventės svečiai.

Suknelė, su kuria pasirodė Klara, Anai visiškai nepatiko. Korsažas dengė net klubus, todėl pilvas buvo suspaustas, o sėdynė atrodė išsipūtusi kaip prikimšta. Anai ta suknelė buvo juokinga.

– Argi antroji nėra gerokai gražesnė? – paklausė ji atsargiai, bet duktė kaip maža mergaitė plojo delnais ir meldė:

– Prašau, prašau! Norėčiau abiejų!

Ana atsiduso. Duktė pirma išsirinko suknelę, kurią vilkėdama atrodė kaip princesė, o dabar siuvėjos patarta apsivilko šį siaubingą drabužį, su juo buvo panaši į antį.

– Prašau! – Klaros veidelis švytėjo.

Ana nemokėjo jai atsakyti. Geriau jau pati ko nors atsisakys.

– Gerai, mes perkam abi sukneles! – sumurmėjo, o Klara pasilenkė ir perdėtai jausmingai pakštelėjo mamai į skruostą.

Tada visa įraudusi šmurkštelėjo į persirengimo kabiną.

– Dabar parodysiu sukneles, kurias rekomenduočiau jums, – skubiai pasisiūlė siuvėja.

– Mes pirksim tik šias dvi sukneles dukrai. Prisiminiau, kad spintoje turiu suknelę, kurią norėčiau dar kartą apsivilkti, – sušnabždėjo Ana, kad neišgirstų Klara persirengimo kabinoje.

Dabar Šarlotė Kempbel galės po visą miestą išnešioti žinią, kad dukters šventėje vilkėsiu senutėlę suknelę, pagalvojo.

Už tokį pasiaukojimą jai buvo atlyginta, kai su dukterimi susikibusios už parankių išėjo iš parduotuvės. Klaros veidas švytėjo, taip ji džiūgavo.

– Ačiū, mama, tu pati geriausia! – Paskui Klara surimtėjo ir abejodama pažvelgė į Aną. – Kaip manai, ar Timočiui patiks?

Ana nusišypsojo. Vaikinas buvo prisirišęs prie Klaros taip pat kaip seniau. Tas jų ryšys tikriausiai niekada nenutrūks.

O ji, Ana, vėl pamatys Džoną. Kaip visuomet, kai mąstydavo apie jį, užplūdo melancholija. Akimoju prieš akis iškilo ta naktis prieš vienuolika metų. Ji užuodė jūros kvapą, jautė jo rankas, jo atodūsius ir švelnius žodžius šnabždantį balsą.

– Mama! – nuaidėjo energingas dukters balsas. – Sakyk gi: ar jam patiks?

– Žinoma, patiks! – patvirtino Ana ir sustingo.

Jų pusėje žingsniavo keista pora. Nors moteris vilkėjo europietiškus drabužius ir jau buvo gerokai vyresnė, Ana tuoj pat ją pažino.

Veidas, kurio ji niekada nepamirš!

Ana pastebėjo, kad ir kiti praeiviai spokso į maorę, kuri eina įsikibusi į parankę stambaus sudėjimo baltajam, regis, anglui. Jis šiek tiek panašus į Kristianą, dingtelėjo Anai. Toks pat dramblotas ir nerangus.

Hinė atkakliai žvelgė į priekį ir, atrodo, nekreipė dėmesio į tai, kad visi praeiviai ją apžiūrinėja.

Nevalingai Ana apkabino dukterį. Hinė ir jos baltaodis palydovas tuoj praeis pro šalį. Moteris meldėsi, kad jų žvilgsniai nesusidurtų.

Klara taip pat staiga pritilo. Matyt, pajuto, kad motina visa įsitempusi.

Kai Ana jau ketino su palengvėjimu atsidusti, Hinė dar kartą atsisuko, pažvelgė kiaurai ją ir žvilgsniu įsisegė į Klarą. Maorės veidas staiga persikreipė ir virto siaubinga grimasa, o akys kone virto iš akiduobių.

Ana suvirpėjo. Po kūną pasklido ledinis šaltis. Gal jai tik pasivaideno, kad Hinė sušnypštė jos dukrai kažką panašaus į Ka mate, Kotiro! Tai įvyko labai greitai.

Klara išsigandusi paklausė:

– Mama, ką ta baisi moteris pasakė?

– Aš negirdėjau. Ji kreipėsi ne į tave, – sumelavo Ana ir pajuto, kad kojos ima linkti.

– O kaip ji į mane žiūrėjo. Šiurpu! – pasipurtė Klara.

Ana kelis kartus giliai įkvėpė. Baimė stingdė sąnarius. Kiek laiko ji nebeprisiminė šios maorės? Dabar išgyveno tokį pat siaubą kaip anuomet, kai matė ją tariančią prakeiksmą. Ana nesuprato, ką sakė Hinė, bet tų žodžių prasmę suvokė.

Kai jos priėjo Princų gatvę, Ana vis dar virpėjo, bet niekam neparodė savo baimės.

Vos įžengusias į kambarį jas pasitiko Kristianas.

– Ar gavai naują suknelę, mano mažoji fėja? – paklausė dukters, kuri jo glėbyje atrodė kaip vaikas.

Nors per tuos metus Klara paaugo, vis tiek buvo gana nedidelio ūgio ir trapaus kūno sudėjimo. Kristianas dažnai ją švelniai vadindavo „mano mažoji fėja“. Ana niekada jam netrukdydavo, bet šį kartą jai pasidarė negera. Ji negalėjo prisiversti galvoti apie nieką kitą, tik apie Rūko Fėją, kuri dar kartą prakeikė jos dukterį.

Pasakodama apie naujuosius pirkinius Klara meiliai prisiglaudė Kristianui prie krūtinės.

Tai skaudino Aną. Jei Klara žinotų, ką tėvas padarė tai maorei, ar vis tiek taip mylėtų, šmėkštelėjo galvoje.

Ji nuskubėjo į savo kambarį ir užtrenkė paskui save duris. Per daugelį metų susikaupusios ašaros paplūdo iš akių. Prakeiksmas ją užgulė visa galia. Ji būgštavo ne dėl Kristiano, ne dėl savęs, ji baisiai nuogąstavo tik dėl savo dukters.

Anos džiaugsmui, Klara pasirinko mėlynąją pokylio suknelę, su kuria buvo panaši į princesę. Suknelė plačiu sijonu puikiai derėjo prie juodų jos garbanų, susegtų ant pakaušio.

Kai Paula po pietų paskelbė atvykus Makdauelų šeimą, Ana pastebėjo, kaip švelniai paraudo dukters skruostai, o pati tikėjosi, kad veidas neišduos ją užplūdusio džiaugsmo.

Širdis šoktelėjo krūtinėje, kai sveikinantis Džonas nuoširdžiai apkabino. Tai buvo artumo akimirkos, kurių Ana laukė beveik metus. Liusilė ją irgi džiugiai apglėbė, tuo tarpu Timotis, per pastaruosius metus tapęs tikru jaunu vyru, nedrąsiai mindžikavo.

Timotis buvo kaip du vandens lašai panašus į tėvą, nors iš Merės paveldėjo šviesius plaukus. Jis buvo šiek tiek santūresnis už Džoną. Koks vaikystėje buvo judrus, toks rimtas tapo devyniolikos metų.

Timotis ieškojo Klaros, o kai pamatė, jo veidas nušvito iš džiaugsmo. Ana skubiai nusuko akis. Ji jautėsi it slapta stebėtoja, kurios žvilgsniui jaunuolių jausmai nėra skirti. Timočio veide kaip atverstoje knygoje atsispindėjo meilė Klarai. Nors Ana troško, kad juodu kada nors taptų pora, kartu nenorėjo skubos. Juk Klarai dar reikėjo baigti aukštesniąją mergaičių mokyklą. Be to, ir Timotis turėjo atsistoti ant kojų. Buvo ir dar viena priežastis, kurios Ana nenorėjo pripažinti: ji neįsivaizdavo savo gyvenimo be dukters. Kai pagalvodavo, kad Klara su Timočiu gali išsikelti į Velingtoną, širdis susitraukdavo iš skausmo.

Po puikiai pavykusių pietų, per kuriuos visi gyvai šnekučiavosi ir Ana pamiršo sunkias savo mintis, Džonas priėjo ir paėmė ją už parankės.

– Gal norėtum pakvėpuoti grynu oru? – paklausė ir nelaukęs atsakymo išsitempė Aną į terasą. Buvo dar šviesu, čiulbėjo paukščiai, pavasario gėlės skleidė svaigius kvapus. – Kaip tau sekasi? – pasiteiravo tarsi tarp kitko.

– Viskas puiku. Kristianas vėl turi meilužę, rodos, su ja jam gerai. Manau, situacija išsispręs, kai Klara išvyks iš namų. Galbūt vėliau galėsiu gyventi su ja ir jos vyru. Juk patogu, kai namie yra senelė.

– Senelė? – Jis sausai nusijuokė. – Tu nė kiek nepanaši į senelę! Tu graži kaip visuomet! O Dieve, Ana, tu nuostabi!

Ana išsigando, kad jos veidas paraudo.

– Pataikūne. Žiūrėk, kad neišgirstų Liusilė! – sušnabždėjo meiliai.

Susirūpinusi pastebėjo, kad jo veidas apniuko. Jai buvo sunku spręsti, kokie jausmai jį užvaldė, bet kažkas jį slėgė. Gal ji apsiriko: nejaugi jo akys sudrėko?

– Džonai, kas atsitiko? – paklausė išsigandusi.

Jis vogčiomis brūkštelėjo per veidą rankove. Džonas iš tikrųjų verkė. Jei būtų buvę vieni, ji būtų jį apkabinusi, o dabar? Kas akimirką galėjo ateiti kitų svečių ir padaryti neteisingas išvadas.

– Jai liko daugiausia metai, jei pasiseks! – kuštelėjo virpančiu balsu.

Ana nuo šių žodžių net pašiurpo.

– Šneki apie Liusilę? Kaip metai? – Balsas nenorėjo jai paklusti.

– Gydytojas sako, kad ilgiau nei metus ji neišgyvens, – atsakė jis niūriai.

Ana žvelgė į jį negalėdama nieko suprasti.

– Kaip neišgyvens? – sumurmėjo.

– Ji serga reta liga, nuo kurios mirė jos mama. Gydytojas neteikia jokių vilčių.

– Vargšė Liusilė! O Dieve, Džonai, man taip gaila! Ar ji žino? – paklausė Ana, jos veidas pasidarė pelenų spalvos.

– Taip. Ji manęs paprašė pasakyti tau… – tarė jis užsikirsdamas, ir čia jų pašnekesį nutraukė linksmas balsas:

– Kas čia per liūdinčiųjų draugija?

Ana skubiai atsisuko.

Tai buvo Liusilė. Ji čiupo už rankos vieną ir kitą ir spustelėjo guosdama.

– Na, nebūkit tokie liūdni! – paprašė.

To pakako, kad Anai pratrūktų šliuzai. Akimirksniu veidas sudrėko nuo ašarų, nors ji gėdijosi tokio savo elgesio šios drąsios moters akivaizdoje.

– Ana, suprantu, kaip jautiesi, bet turi žinoti, kad palieku šią žemę laiminga. Aš su Džonu išgyvenau nuostabius metus ir turiu vienintelį pageidavimą. Tada galėsiu ramiai mirti.

Ji buvo visiškai rami, o Aną purtė rauda.

Liusilė nesutrikusi kalbėjo:

– Miela Ana, aš iš visos širdies linkiu, kad vieną dieną padarytum Džoną laimingą!

– Bet aš ištekėjusi! – sušniurkščiojo Ana ir tą pačią akimirką suprato, kaip kvailai skamba jos žodžiai.

Taip, ji buvo ištekėjusi, ir Liusilė tikrai to nepamiršo.

– Manau, tu ramia sąžine galėsi išsiskirti su Kristianu, kai Klara ir Timotis susituoks. Džonui tu reikalingesnė nei jam… – Liusilė atsiduso ir pridūrė: – Ir tau reikia Džono! Tu turi teisę į asmeninį gyvenimą ir truputį laimės. Turi teisę mylėti! – pabrėžė.

Džonas sutrikęs žvelgė į žmoną. Stengdamasis suvaldyti kūkčiojimą sumikčiojo:

– Tik paklausykit! Štai tokia mano žmona. Nesavanaudiškai šneka apie kitų laimę, nors žino, kad pati nepagydomai serga.

– Ak, Džonai, liaukis! Abu nusišluostykit ašaras! Turim švęsti. Manot, tą truputį likusio laiko praleisiu kaip kokia verksnė? Džonai, laukiu, kada pakviesi mane šokti! – Tai tarusi Liusilė šypsodamasi nuplaukė į svetainę.

– Ji nuostabi! – sumurmėjo Ana.

Džonas tylėdamas linktelėjo.

Kai Ana įžengė vidun iš terasos, šokiai buvo pačiame įkarštyje, bet pasaulis nebebuvo toks kaip anksčiau. Ji apsidairė po nuosavus namus, ir viskas, ką matė, atrodė be galo svetima. Kodėl svečiai taip šėlsta? Ir dar ta linksma muzika. Gal reikėtų sušukti: liaukitės! Muzikantai kaip tik grojo valsą, ir jo ritmu lingavo poros, pačiame vidury Kristianas su Liusile. Liusilė juokėsi, jos balti dantys žėrėjo. Ji skleidė energiją ir puikią nuotaiką, atrodė tiesiog trykštanti sveikata. Kokia gi klastinga liga taip gerai slepia grėsmę?

Ana kaip paralyžiuota stebėjo linksmybes šokių salėje. Klara su Timočiu irgi sukosi trijų ketvirtinių taktu. Matėsi, kad jie įsimylėję. Ar gali visi būti laimingi, kai jų būryje šoka ir šaiposi mirtis? Ana sudejavo.

– Gal pašokim? – pakvietė Aną Džonas, bet ši tik papurtė galvą ir sukuždėjo:

– Man taip slegia širdį. Reikėtų truputį atsigauti.

Po tų žodžių pasuko prie sofos, ant kurios viena sėdėjo jos draugė Melani Maklyn. Anos galvoje sukosi mintys. Mirtis, liga, skyrybos, laimė… viso šito jai buvo per daug. Ir dar tas pašėlęs paskutinis noras. Dabar ji negalėjo nieko spręsti dėl ateities. Liusilė kol kas buvo gyva, ir Ana linkėjo Džono žmonai išgyventi dar daug metų greta jo.

Melani klausiamai pažvelgė į draugę.

– Ar kas atsitiko? – sukuždėjo, bet Ana nenorėjo čia kalbėti. Draugė suprato jos mintis ir tylėdama spustelėjo ranką.

– Tuos politikus, kurie bando samprotauti, esą moterys gali turėti rinkimų teisę, reikia uždaryti į kalėjimą. Juk tai tikra beprotystė. Jos turi gimdyti vaikus ir rūpintis savo troba! – griaudėjo vyriškas balsas iš būrelio prie židinio.

Anai nereikėjo nė žiūrėti. Ji žinojo, kieno tai balsas, – Filipo Maklyno, Melani vyro. Žvilgtelėjusi pastebėjo pasibjaurėjimo kupiną draugės veidą. Ir melsvą dėmę prie vienos akies.

– Melani, jis tave mušė? – pasiteiravo išsigandusi, bet ši uždengė delnu draugės burną.

Melani akyse Ana perskaitė nebylų atsakymą: prašau, neklausinėk manęs, kai jis netoliese!

Avių augintojo žodžiai aidėjo kambaryje.

– O dar tie maoriai! Jiems duota rinkimų teisė. Juk jie laukiniai. Netoli mūsų gyvena toks gyvenimo nuskriaustas kvailelis, vadinantis save fermeriu. Vedė ne vietinę naujazelandietę, o kažkokią laukinę, ir ką jis iš to turi? Ta net negali pagimdyti normalių vaikų. Turi tik luošą mergaitę!

– Jei neturėčiau vaikų, pasiųsčiau jį po velnių! – sušnypštė Melani.

Džonas, kurį kalbino fermeris, maldaujamai pažvelgė į sofos pusę tarsi prašydamas pagalbos. Ana parodė, kad jis gali prieiti, bet vos Džonas pamėgino žengti žingsnį, nerangusis fermeris subaubė:

– Palaukit, niekur neikit! Jei jau galiu pasikalbėti su politiku…

Čia priėjo Kristianas ir ramindamas uždėjo ranką fermeriui ant peties. Tas tuoj pat nurimo.

Keista, Melani vyras kaip tyčia buvo tapęs geriausiu Kristiano draugu.

Šalia Anos nedrąsiai prisėdo Timotis.

– Teta Ana, – paklausė jis rimtai, – ar galiu jūsų kai ko paklausti?

– Žinoma! O čia mano draugė! – tarė Ana šypsodamasi, parodė į Melani ir paragino jį atverti širdį, pasakyti, kas jį slegia.

– Manęs niekas neslegia. Tik norėčiau sužinoti, ką pasakytum, jei aš prašyčiau Klaros rankos.

– Ką aš galiu pasakyti? – atkirto Ana. – Seniai tikiuosi, kad tapsi mano žentu, todėl nėra reikalo apie tai šnekėti.

– Tada labai džiaugiuosi, – atsakė jis aiškiai lengviau atsidusęs ir it sąmokslininkas pridūrė: – Ko turėčiau pirmiausia klausti, Klaros ar dėdės Kristiano?

Ana vos sulaikė juoką.

– Sakyčiau, pirmiausia paklausk mano dukters, o tada dėdės Kristiano. Mano palaiminimą jau turi. Nors ir su tam tikromis sąlygomis: turit palūkėti, kol tu atsistosi ant kojų ir galėsi išmaitinti šeimą!

– Betgi tai savaime suprantama! – solidžiai atkirto jaunuolis. – Visa tai jau aptarta su tėvu. Aš Danidine studijuosiu teisę, o paskui su tėvo broliu Albertu dirbsiu čia kontoroje. Dėdė Albertas vienas nespėja visko nudirbti.

– Tavo tėvas grįžta į Danidiną? – paklausė Ana stengdamasi nuslėpti susijaudinimą.

– Ne tuoj pat, bet po metų ketina mesti politiką ir persikelti čia.

– Pažvelk, štai Klara! Galėtum pasigrobti ją ir nuvesti į pavėsinę, – pasiūlė Ana nenorėdama parodyti, kokia yra sutrikusi.

Kai Timotis nuėjo, Ana išgirdo Melani kuždant:

– Ar Džono sumanymas išmintingas?

Ana atsikrenkštė ir tyliai pasakė:

– Liusilė nepagydomai serga ir turi vienintelį pageidavimą: kad aš pasirūpinčiau Džonu, kai ji mirs, o Klara išeis iš namų.

– O! – išsprūdo draugei.

– Atleisk, turiu tave palikti.

Ana pašoko iš vietos. Ji norėjo kaip gera šeimininkė paplepėti su svečiais. Jai būtinai reikėjo prasiblaškyti.

Visai netikėtai Kristianas pakvietė ją šokti. Šito jis nedrįso jau daug metų.

Ana jau ketino atsisakyti, bet jis beveik maldaudamas sušnibždėjo:

– Prašau! Bent vieną kartelį!

Ana nenoromis nusekė paskui jį į šokių aikštelę. Nustebo, nes Kristianas šoko neblogai. Daug geriau nei anksčiau. Matyt, tai gera jo mylimosios įtaka, pagalvojo patenkinta ir leidosi Kristiano vedžiojama. Ta moteris, regis, padarė iš jo beveik pakenčiamą žmogų. Sukdamasi pro Timotį su Klara, Ana pamatė švytintį dukters veidą. Nujautė, kad yra dvi priežastys: meilė Timočiui ir tai, kad Klara pirmą kartą mato savo tėvus šokančius kartu…

– Ana… – sukuždėjo Kristianas jai į ausį. – Timotis ką tik paprašė mūsų dukters rankos!

– Ir ką tu atsakei?

– Kad gaus mano palaiminimą, kai tik taps savarankiškas!

Ana nusijuokė.

– Aš jam pasakiau tą patį!

– Noriu su tavimi pasišnekėti, – paprašė jis.

– Dabar?

– Būtų geriausia!

Ana susidomėjo.

– Tada eime į lauką, – pasiūlė.

Susikibę už parankių jie paliko šokių aikštelę ir patraukė sodo link.

Ten Ana klausiamai pažvelgė į Kristianą. Jo veidu ritosi prakaito lašeliai.

– Ana! – tarė reikšmingai ir nutilo.

Matėsi, kad jam sunku pranešti tai, ką rengėsi.

– Ana! – atsiduso dar kartą. – Ana, ką pasakytum, jei aš išvykčiau iš Danidino? Į vokiečių gyvenvietę Zarau netoli Nelsono.

Moteris sutriko.

– Aš nenoriu keltis į vokiečių gyvenvietę. Aš gerai jaučiuosi tarp škotų ir anglų. Ir, svarbiausia, mieste. Tu gi čia turi darbą. Kaip tu tai įsivaizduoji?

– Aš ten gausiu darbą. Man pasiūlyta perimti fermą, ir aš… – jis susijaudinęs nutilo. – Aš ten važiuočiau ne vienas.

– Fermą? Betgi tu nesi fermeris! Ir ką reiškia „ne vienas“?

Kristianas sunkiai atsiduso.

– Tik nesijaudink! Aš ten vykčiau su Mariana. Ji kilusi iš tų vietų ir taip ir neišmoko gerai kalbėti angliškai. Prieš daug metų ji pabėgo į miestą ir nuėjo blogais keliais. Dabar mirė jos tėvas, o ji neturi nei brolių, nei seserų. Ji paveldėjo fermą. Ji nori grįžti, o aš pamėginčiau kartu su ja. Ten manęs niekas nepažįsta, ir mes galėtume gyventi kaip vyras ir žmona.

– O kaip tai paaiškinti Klarai? – paklausė Ana kiek palūkėjusi.

– Aš jai pasakysiu, kad ten gavau gerą darbą. O kai ji ištekės, mes išsiskirsime, nes turiu mylimąją Nelsone. O tu galėtum gyventi pas vaikus.

Ar tik ne tą patį prieš kelias valandas pasakiau Džonui, toptelėjo Anai. Ji buvo visiškai sutrikusi. Jei pritars Kristiano planams, netrukus bus laisva ir galės ištekėti už Džono. Kaip laimingai susiklostė aplinkybės! Per gerai, kad būtų tiesa!

– Aš sutinku! – tarė Ana skubiai ir atidžiai pažvelgė į Kristianą.

Jis nespindėjo iš laimės. Atvirkščiai, atrodė beveik nusivylęs, kad ji jam suteikė laisvę išvykti su mylimąja.

– Ar tu tikra? – paklausė dar kartą.

– Visiškai! – atsakė Ana tvirtai, nusprendusi nepraleisti progos. Ji suprato, kad Kristianas pasiūlė tokį sprendimą, nes ne viską žinojo. Jis išties pamiršo, ką sužinojo tą tragišką naktį. Dabar arba niekada, susijaudinusi pagalvojo Ana. – Jei puoselėji viltį, kad gyvensiu su tavimi kaip žmona, pasakysiu atvirai, nors tai ir skaudu: to niekada nebus. Todėl tai geras planas.

– Tu teisi! – atsiduso jis su palengvėjimu. – Man reikia prie šono moters, kuri priimtų mane tokį, koks esu. O ne tokios, kuri leidžia suprasti, kad aš jai šlykštus. – Jo balse aiškiai girdėjosi savigaila.

– Kristianai, nepamiršk: aš mačiau, ką tu padarei Hinei! – kovingai atkirto Ana.

– Tai buvo dingstis, kuria pasinaudojai man atstumti. Aš iš pat pradžių nebuvau tau užtektinai geras, – suniurzgė Kristianas.

– Manau, mums reikėtų pamiršti praeitį ir galvoti apie ateitį, – primygtinai pasiūlė Ana.

Slapčia ji pati sau pripažino, kad taip ir turi būti. Ji niekada jo nemylėjo. Nė vienos dienos. Jau iki Hinės!

Danidinas, 1881 m. spalis

Morenos Klark būrelis Anai darėsi vis svarbesnis, nors Kristianas netrukus po šventės išvyko ir jai nebereikėjo gyventi po vienu stogu su girtuokliu. Ji jau žinojo, kaip atsirado mėlynė Melani prie akies, kad Filipas su savo žmona elgiasi vis žiauriau. Bet ką jai daryti?

– Jei mėginsit su juo aiškintis, aš žuvusi, – nuolat perspėdavo Melani, pasirodžiusi susitikime išgražintu veidu.

Kaip ir tą dieną. Oda prie akies buvo net įtrūkusi, bet ji nedrįso pasirodyti gydytojui. Trūkčiojančiu balsu pasakojo, kas atsitiko:

– Jis žino apie mus ir uždraudė man su jumis susitikinėti. Tai buvo tik įspėjimas, – pasakė rodydama žaizdą prie akies. – Ir aš turėsiu paklusti.

– Bet tu negali šitaip! – išsprūdo Gvenei.

– Negi geriau leistis, kad ją mirtinai uždaužytų? Juk ji turi keturis vaikus, – paprieštaravo Kristina.

– Pagalvokim blaiviai, ką galim padaryti! – pasiūlė Morena.

– Tu gali su vaikais apsigyventi pas mane, – pasiūlė draugei Ana.

Diskusijos įkarštyje tarnaitė pranešė apie lankytoją, tas garsiai triukšmavo prieškambaryje.

– Aš jai parodysiu, kas namie šeimininkas, – baubė Filipas Maklynas svirduliuodamas į svetainę.

Jo akys buvo pasruvusios krauju, veidas išpurtęs. Atrodė, kad jis iškvepia gryną viskį. Kaip pamišėlis jis puolė žmoną ir čiupęs už rankos ėmė tempti. Morena užkirto jam kelią, o jis šiurkščiai nustūmė ją į šalį.

Sugniaužęs žmonai gerklę, jis grėsmingai ją nužvelgė.

– Paskutinį sykį jūs kalėt jai į galvą kvailystes. – Jo žvilgsnis sustojo ties Ana. – Taip ir maniau, kad ir jūs čia būsit. Ar žinot, ką ji padarė? Ne? Ji įstūmė savo vyrą į paleistuvės glėbį ir išvarė iš miesto. Mano vienintelį draugą. Suprantat, kvailos bobšės? Ji yra velnias su sijonu. – Išrėkęs tuos žodžius vyras ėmė stumti Melani prieš save. – Tu dar pasigailėsi, kad man nepaklusai!

Ana norėjo šokti iš vietos, norėjo padėti Melani, bet šios maldaujamas žvilgsnis sakė: nereikia!

Anai beliko bejėgiškai stebėti, kaip jos draugė varoma iš Lousono gatvės namo.

– Turim ką nors daryti, – ryžtingai tarė Morena Klark.

– Bet ką? – bejėgiškai paklausė Ana.

Praėjus dienai po šio įvykio Ana per pusryčius laikraštyje Otago Daily Times pastebėjo antraštę: „Nužudyta fermerio žmona!“

Anai ėmė svaigti galva, širdis daužėsi krūtinėje, o kūną nuo galvos iki kojų sustingdė šaltis, ji ėmė virpėti. Vis dar tikėjosi, kad tai ne jos draugė, bet pamačius Filipo Maklyno nuotrauką abejonių neliko. Skaitant jai ėmė temti akyse, o kai mėgino atsistoti, kojos neklausė.

Atsipeikėjo ant grindų. Klara maldavo:

– Mama, pabusk. Prašau!

Ana atmerkė akis ir pažvelgė į papilkėjusį dukters veidą.

Vėliau jiedvi sėdėjo prie stalo ir gėrė karštą arbatą. Klara sužinojo mamos apalpimo priežastį ir rūsčiai sušuko:

– Tai neteisinga, mes, mergaitės, lankom mokyklą tik tam, kad būtume geresnės žmonos išsilavinusiems vyrams. Aš norėčiau studijuoti teisę, kad pasaulis kada nors taptų teisingesnis. Melani vyras nebus nubaustas kaip dera, nes mes, moterys, visuomenėje nesam taip pat vertinamos kaip vyrai.

– Esu tikra, vieną dieną merginos irgi galės studijuoti teisę, – atsiduso Ana.

Tą akimirką jai rūpėjo ne tiek bausmė vyrui už nusikaltimą, kiek be motinos likę trys Melani mažamečiai ir vienas jaunuolis, kuriais tikriausiai niekas nesirūpina.

– Važiuoju į fermą. Gal galėsiu padėti bent jau Melani vaikams, – nusprendė Ana.

Klara pasisiūlė ją lydėti.

Tai buvo varginga kelionė išmaltais keliukais, kol karietai užsiropštus ant aukštos kalvos netoli Opoho atsivėrė nuostabus pievų ir laukų vaizdas. Ana paprašė vežėjo palaukti, o pati nuklampojo Maklynų fermos link. Kelis kartus pasibeldė, pagaliau durys atsidarė ir pasirodė sena, iš padilbų žvelgianti moteris.

– Ko jums reikia? – vamptelėjo. – Jūs iš laikraščio? – Ji gręžė Aną mažomis akutėmis. – Galiu pasakyti visą tiesą. Mano Filipas – geras berniukas, o ta boba buvo jam neištikima. Su vaikų mokytoju. Taigi, o dabar jis sėdi kalėjime, tai neteisinga!

– Atsiprašau, – nutraukė Ana kandžių žodžių laviną ir tvirtai pridūrė: – Atvažiavau paimti Maklynų vaikų.

– Paimti? Kas jums šovė į galvą?

Ana giliai įkvėpė ir ėmė aiškinti:

– Aš buvau geriausia Melani draugė. Ir pažadėjau pasirūpinti vaikais, jei ji kada nors susirgtų… – Anai užgniaužė gerklę.

Senė piktai sužaibavo.

– Vadinasi, tai jūs? – Ji spjovė neapykantos kupinus žodžius ir grasindama žengė žingsnį Anos link. – Tai jūs prikišot jai į galvą tų nesąmonių. Kad moterys turi dalyvauti rinkimuose ir šiaip. Jūsų vyras todėl ir pabėgo, ar ne? O mano sūnus nėra toks bailys, kad išsigąstų moterų.

Tą akimirką jai už nugaros pasirodė trys vaikiški veideliai. Vaikai atrodė sutrikę. Ana jiems nusišypsojo.

– Teta Ana, noriu pas mamą! – sukūkčiojo mažiausioji ir puolė Anai į glėbį.

Ji paglostė mergytei plaukučius, bet senė išplėšė vaiką Anai iš rankų ir suniurnėjo:

– Tos moters jūs niekada nepamatysit. Tai ji dėl visko kalta.

Tai tarusi senoji Maklyn užtrenkė duris Anai prieš nosį.

Nusiminusi Ana apsigręžė ir pastebėjo Polą, vyriausią Melani sūnų, stovintį prie klojimo. Jis aiškiai girdėjo pokalbį. Ana sukaupė visą drąsą.

– Sveikas, Polai! – šūktelėjo jo pusėn.

Jaunuolis juodais kaip derva plaukais neatsakė, tik niūriai pažvelgė į Aną. Tai buvo maždaug dvidešimties metų aukštas, plačiapetis, gražus jaunuolis. Jis paveldėjo Melani bruožus, tik veidas buvo labai vyriškas.

– Polai, labai užjaučiu! – tarė Ana švelniai, o jis nesiliovė į ją spoksojęs.

Moteris išsigando. Iš jo akių sklido ledinis šaltis ir neapykanta. Ana atsiduso pagalvojusi, kaip turi būti sunku jaunuoliui sužinoti, kad tėvas užmušė motiną. Jam irgi reikia atsparos, pagalvojo ir pajuto ant veido kažką drėgna. Tai buvo neįtikėtina, bet iš piktdžiugiškos jaunuolio šypsenos Ana suprato, kad neapsiriko: Polas Maklynas spjovė jai į veidą.

Ji pirštine nusišluostė veidą ir vos girdimai paklausė:

– Už ką?

Polas pažvelgė į ją su panieka.

– Jūs, moterys, esat kaltos, – rėžė jis. – Jūs sugadinot mano mamą. Jūs ne draugė, o suvedžiotoja. Žinau, ką padarėt mano mamai! Ir jei tuoj pat iš čia nedingsit, suskaldysiu jums galvą! – Patvirtindamas savo žodžius jis čiupo kastuvą, atremtą į klojimo duris.

Tik kai grėsmingai pradėjo mosuoti prieš veidą, Ana netarusi nė žodžio apsisuko ir per ašaras nematydama kelio nubėgo prie karietos.

– Mama, kas atsitiko? – susirūpinusi sušuko Klara.

– Nieko, angelėli, – atsakė ji tyliai.

Ana su kitomis moterimis nuėjo į Melani laidotuves. Filipas tarsi suakmenėjęs sėdėjo tarp dviejų policininkų tiesiai priešais karstą. Jo motina irgi neišliejo nė ašarėlės. Vaikų iš viso nebuvo. Tik pirmoje eilėje kiūtojo Polas.

Užgiedojo choras. Ana su draugėmis laikėsi už rankų ir nesivaržydamos kūkčiojo. Dvasininkas mėgino kaip nors aplenkti žodį „žmogžudystė“. Įmantriais žodžiais jis kalbėjo apie tai, kad „gera žmona ir motina išėjo į kitą pasaulį“.

– Ją žiauriai nužudė jos vyras. Kodėl šito nepasako? – sušnabždėjo Gvenė.

Išeidama iš bažnyčios Ana pastebėjo Džo Odonelą, melancholiškąjį mokytoją airį, kuris, nepaisydamas baisaus Melani vyro pasipriešinimo, mokė vyriausiąją dukterį. Jis buvo išbalęs kaip drobė. Ana priėjo prie jo ir sušnabždėjo:

– Išlaikykime Melani savo širdyse, kad ji ir toliau ten gyventų.

Mokytojo akyse spindėjo ašaros.

– Netiesa, ką šneka žmonės. Nebuvo nieko nederamo. Aš tik guosdamas paspaudžiau jai ranką, kai ji pasiskundė, kad vyras nori gabią dukterį paimti iš mokyklos. Štai ir viskas! Ir vis dėlto aš esu kaltas dėl jos mirties.

– Nesąmonė! – aštriai atkirto Ana. – Kalta visuomenė, kurioje moterims teskirta viena užduotis – paklusti vyrui, ir visai nesvarbu, jei jis elgiasi su ja kaip su nuosavybe, o apsvaigęs muša, kol užmuša.

Ana pati išsigando savo negailestingų žodžių, bet Odonelas tik linktelėjo ir tyliai pritarė:

– Tai turi pasikeisti. Tai nežmoniška.

– Ir pasikeis! – kovingai atsakė Ana.

Ji nusprendė netrukus su poniomis ratelyje aptarti, kaip panaikinti tokią neteisybę.

Kai tą pačią dieną jai buvo pranešta apie Liusilės mirtį, ašarų nebebuvo. Džonas jai rašė, kad žmona be skausmų romiai užmigo jo glėbyje. Jis pabrėžė, kad Klara – didelė paguoda. Baigusi mokyklą ji nuvažiavo pas sužadėtinį į Velingtoną atšvęsti savo aštuonioliktojo gimtadienio. Džonas pranešė, kad jie visi kartu grįš lapkričio pabaigoje.

Danidinas, 1881 m. lapkritis

Ana laikė rankose dukters laišką ir nežinojo nė ką galvoti. Tikėjosi, kad šiandien Klara grįš, ir labai tuo džiaugėsi. O dabar toks nusivylimas! Gal todėl, kad Džonas jai neseniai rašė grįžęs tuoj pat apsilankysiąs Princų gatvėje. Ar jis žinojo, kad jie bus vieni? Nuo šios minties jos širdis suspurdėjo. Žinoma, ji ilgėjosi jo. Bet ir bijojo po ilgo laiko susitikti akis į akį. Be to, Klaros laiškas sukėlė rūpestį. Ši netikėtai ryžosi kartu su Timočiu aplankyti tėvą. Dukrai ne itin patiko, kad tėvas darbo reikalais turi persikelti į Zarau. Darbo reikalais? Ana sunkiai atsiduso. Klara ras tėvą, gyvenantį nesantuokinį gyvenimą su kita moterimi. Gal ir geriau, jei pagaliau sužinos visą tiesą. Ji pakankamai suaugusi, mėgino guosti save.

Ana atidėjo laišką į šalį ir pažvelgė į laikrodį, šiandien dažnai į jį žvalgėsi. Dar ne laikas. Jis gali pasirodyti tik prieš aštuonias, o dabar dar tik penkios. Paskui nervingai apsidarė. Kodėl ji vilki gedulo drabužiais? Tuoj pat užkopė į savo senąją drabužinę ir persirengė. Išsirinko atvirą melsvą suknelę. Priekabiai apžiūrėjo veidrodyje moterį, vilkinčią švelnaus melsvo šilko apdarą. Jokių abejonių, dabar atrodo kur kas geriau. Nudžiugusi siūbuodama sijonais nuplaukė į virtuvę ieškoti Paulos. Ši ruošė ėriuko kepsnį.

– Jūs tikras lobis, – išsprūdo Anai, ji nusijuokė.

Paula nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– O jūs atrodot tarsi ketinanti eiti į pokylį.

– Manot, ši suknelė nedera kukliai vakarienei? – išsigando Ana.

Paula nusišypsojo.

– Galit vilkėti ją per šventę, bet ji dera ir vakarienei su Džonu Makdauelu. Atrodot žavingai. Nepersirenkit. Prašau!

Ana džiugiai pažvelgė į Paulą.

– Žinot ką? Dar nuo tada, kai parkritau ant laiptų, o jūs man išgelbėjot gyvybę, vis noriu pasakyti: džiaugiuosi, kad jūs… tai yra tu esi šalia.

– Ir aš laiminga dirbdama tau.

Ir jos tvirtai apsikabino. Tai buvo viso gyvenimo draugystės pradžia.

Laikas slinko labai iš lėto. Nuo septintos valandos vakaro Ana nebegalėjo nustygti.

Ji nervingai vaikštinėjo po svetainę pirmyn atgal. Pagalvojusi, kad netrukus apkabins Džoną, dar labiau susijaudindavo. Prieš pat aštuonias pajuto sunkumą paširdžiuose. Delnai suprakaitavo, ji privertė save bent akimirką ramiai pasėdėti ir šiek tiek apsiraminti, bet veltui. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kodėl jo nėra prie durų? Džonas stengdavosi būti punktualus.

Penkiolika minučių po aštuonių jo dar nebuvo, ir Ana apkaltino vėluojančią karietą. Apie devintą rimtai susirūpino, nerimas virto baime. Prieš dešimtą taip jaudinosi, kad nebesusivaldė.

Buvo šiltas vasaros vakaras, tad viena suknele išėjo į gatvę ir patraukė jo namų pusėn. Kiek kartų juodu ėjo šiuo keliu kartu! Pabeldus į duris atidarė jauna moteris ir pasakė, kad laukia pono Makdauelo jau kelias valandas. Ji esanti naujoji namų tarnaitė. Ana padėkojo, ir čia pasirodė Albertas Makdauelas, vis dar gyvenantis dviejuose viršutinio aukšto kambariuose. Jis šiurkščiai išvarė mergaitę į virtuvę.

Su panieka nužvelgė Aną ir savo nosiniu balsu ėmė dėstyti:

– Kokia gėda, įsitrynėt į Merės namus, kad pasisavintumėt jos vyrą. Turiu pripažinti, esat vikri, madam. Jūs jį pririšot prie savęs per sūnų! Juk apsimokėjo! Kaip girdėjau, išvijot iš miesto savo vyrą, kad turėtumėt laisvas rankas. Ar galiu kai ką jums atskleisti? Man ta kvailutė Liusilė buvo tūkstantį kartų mielesnė už jus! O dabar eikit. Jis jau bus pakeliui pas jus. Anuomet, pirmą sykį pamatęs jus šiuose namuose, perspėjau Merę. Ir žinot, ką ji man atsakė? Ana mano draugė. Gera draugė! – Taręs tuos žodžius jis užtrenkė duris jai prieš nosį.

Ana liko stovėti apdujusi. Paskui leidosi bėgti, nes širdyje, kurioje prieš kelias valandas suokė džiaugsmas, glūdėjo vien baimė, gili, nepaaiškinama baimė. Atsitiko kažkas siaubinga, kalė jos galvoje. Nelaimingas atsitikimas? Besidaužančia širdimi nubėgo per visą miestą į pašto stotį. Kai pamatė priešais pastatą sveiką karietą iš Kraistčerčo, akmuo nusirito nuo širdies. Tikriausiai viskas paprasta – Džonas pavėlavo į karietą. Ana ryžtingai atmetė abejones, nors balsas giliai širdyje negailestingai kuždėjo: ir kaip tyčia šiandien? Tai Džonui nebūdinga!

Ana nurijo seilių gumulą. Ji vos neverkė. Bet kuo padės ašaros? Negali gi ji čia stovėti žmonių pajuokai. Jau ketino eiti, kai pastebėjo, kad prie karietos priėjo du žmonės. Jie atsargiai ištraukė dėžę. Karstas! Tai buvo paprastas, prastai sukaltas karstas!

Ana prispaudė rankas prie krūtinės. Širdis neramiai suspurdėjo. Jau ketino eiti, tik drebančiu balsu pasiteiravo, kada kita karieta iš Kraistčerčo.

Vyrai nustebę pažvelgė į ją.

– Ar jūs laukėt keleivio iš Velingtono? – pasiteiravo vienas ir skvarbiai į ją pažvelgė.

Ana linktelėjo.

– Gal jūs laukėte pono Makdauelo?

Ana vėl linktelėjo. Pajuto, kad keliai ima linkti.

– Jūs jo žmona?

– Gera pažįstama!

Jai pasirodė, kad balsas jos neklauso. Ją slėgė nuojauta. Ne, tai ne isterija. To negali, neturi būti. Būk rami, Ana, įkalbinėjo save. Viskas bus gerai.

– Užeikit į stotį. Mes turim jums žinią! – paprašė vienas iš vyrų, bet Ana nepajudėjo iš vietos. Kaip suakmenėjusi žvelgė į karstą.

– Kur ponas Makdauelas? – sukūkčiojo.

Vietoj atsakymo niūrus tylėjimas, paskui vienas iš vyrų kostelėjo.

– Kai atvažiavo karieta, ketinom jį žadinti. Atrodė, kad miega. Mirtis bus jį užklupusi miegantį. Gal tai jus paguos: jo lūpose buvo sustingusi palaimos šypsena!

Karietos ratai buvo paskutinis vaizdas, kurį ji išvydo prieš krisdama į tamsą.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 30 d.

Sofija nesusigaudė, kiek laiko pragulėjo su rankraščiu ant pilvo, kai išgirdo blogai nusiteikusio Jano burbtelėjimą:

– Labas rytas!

Mechaniškai atsakė į jo niurzgėjimą – mintys liko su Džonu ir Ana. Kaip ji išgyvens staigią jo mirtį?

– Eime pusryčiauti, – nervingai tarė Janas.

Sofija krūptelėjo. Pasijuto užklupta. Ji buvo panirusi į praeitį ir visiškai pamiršusi dabartį. Šito Janas negalėdavo pakęsti. Mergina pamėgino atsiriboti nuo vakarykščių įvykių, bet įdėmiai pažvelgusi į Janą mintimis vėl grįžo į viešbučio kambarį.

Jis čia visiškai nedera, pagalvojo, pažvelgė į jį, sėdintį ant lovos krašto, tokį nekantrų, susirūpinusį, iš pat ryto išsipusčiusį kaip dabitą. Mintis trenkė kaip žaibas. Ji dar nespėjo iki galo surikiuoti žodžių, kai išgirdo save tyliai tariant:

– Janai, aš negrįšiu su tavimi. Lieku čia!

Jis pažvelgė į ją kaip į pamišėlę.

– Ir visa tai dėl nereikšmingo nusukimo į šalį? Gerai jau, prižadu – išmesiu tą mažytę lauk ir niekada daugiau su ja nesimatysiu. Patenkinta?

Sofija sunkiai atsiduso.

– Tai ne dėl Sandros Berg. Turiu pasilikti čia, kol viską perskaitysiu, – pasakė rodydama rankraštį.

– Nesuprantu, kuo čia dėta visa ši rašliava?

– Tai mano šeimos istorija!

Sofija tikėjosi, kad Janas supras, bet apsiriko.

– Na ir ką? Jei būtinai nori skaityti, dėl Dievo meilės, pasiimk tuos lapus namo.

– Emos šeima gyveno čia, šiame mieste, šiame krašte, šiame žemyne!

– Palauk, tu man vis kartodavai, kad esi kilusi iš Hamburgo pirklių Vortemanų šeimos!

Sofija nurijo seilių gumulą.

– Tai tiesa, mano proproprosenelės mergautinė pavardė buvo Vorteman, o jos vyras išvyko į Naująją Zelandiją.

Janas nervingai suvaitojo.

– Ir dėl tos savo propro ar dar kokios senelės tu manai, kad būtina pasilikti čia, pasaulio pakraštyje, kad geriau pažintum šią kivių šalį, ar ne?

– Ne! – atkirto Sofija skambiu balsu. – Save. Kad geriau pažinčiau save – kodėl visą gyvenimą negaliu rasti sau vietos. Ir nesuprantamą baimę, kuri seniai man kelia nerimą, kurią daug metų mėginu nuvyti. – Pastarąjį sakinį ji ištarė pašnibždomis.

Vis dėlto Janas jį nugirdo.

– Nebūk kvaiša! – su panieka atšovė jis. – Tu ir baimė? Geriau nejuokink! Esi protingiausias žmogus iš visų, kuriuos pažįstu. Klausyk, motinos mirtis kiek išmušė iš pusiausvyros, ir jei tavo pertemptiems nervams būtinai reikia, gali apsilankyti pas mano seną draugą Martiną. Jis puikus terapeutas ir man skolingas vieną paslaugą.

Sofija pažvelgė į sužadėtinį nustebusi.

– Aš neišprotėjau, jei jau taip nori žinoti, tik jaučiu, kad būtinai turiu likti šiame krašte, kol išsiaiškinsiu visas paslaptis.

Janas energingai apsirengė švarką.

– O aš pirmiausia papusryčiausiu, tu tuo tarpu gali pamąstyti, kas atsitiko tavo galvai. Jei negrįši dėl manęs, tai gal grįši bent dėl savo darbo.

Sofiją nupurtė šaltis. Apie tai ji visiškai nepagalvojo.

– Gerai pamąstyk! – pagrasino Janas ir išskubėjo iš kambario trinktelėjęs durimis.

Sofija taip ir liko gulėti. Staiga nusiramino, nes tvirtai apsisprendė: lieku čia, kol žinosiu, kad jau galiu išvykti. Rytoj informuosiu direktorių, kad dėl staigios motinos mirties man reikia neeilinių atostogų.

Nė nenusipraususi po dušu mergina apsirengė, brūkštelėjo šepečiu per plaukus ir nuėjo paskui Janą pusryčiauti. Jis buvo įsigilinęs į Otago Daily Times.

Sofija tyliai atsisėdo priešais ir išgėrė puodelį kavos. Tik po kurio laiko jis pastebėjo ją sėdint prie stalo. Nuleido laikraštį ir reikliai paklausė:

– Na? Koks tavo sprendimas? Ar ketini vėl būti protinga mergaitė? Ir iš viso – kaip tu atrodai! Ši suknelė ir nešukuoti plaukai! – Jo akys virto siaurais plyšeliais.

– Aš lieku!

– Gerai, tada man nėra ką čia veikti! – sušnypštė įtūžęs Janas, pašoko iš vietos ir paliko ją vieną.

Grįžusi ir atidariusi kambario duris, Sofija negalėjo patikėti savo akimis. Janas sėdėjo krėsle prie lango ir įdėmiai skaitė Emos rankraštį. Vienu šuoliu ji prišoko prie jo ir išplėšė iš rankų lapus.

– Kas toks Tomas Holdenas? – pasiteiravo Janas be užuolankų.

– Antras Emos dviejų milijonų dolerių paveldėtojas! – atsakė Sofija tyliai.

– Du milijonai dolerių?

– Maždaug milijonas trys šimtai tūkstančių eurų, – patikslino Sofija.

Jis išplėtė akis.

– Ir kiek gaus tas Holdenas?

– Pusę!

– Kokiu pagrindu? – paklausė Janas kaip tikras advokatas.

– Nežinau. Aš nežinau nei kas jis toks, nei kur gyvena. Pasamdžiau detektyvą, kad sužinotų.

– Labai gerai. Mažute, mums reikia adreso, kur šiam vyrukui siųsti teismo šaukimą. Manau, reikia dar šiandien aptarti tai su kolegomis iš Naujosios Zelandijos, nors problemos aš čia nematau. Šansai puikūs. Palankūs mums.

– Apie ką tu šneki?

– Savaime suprantama, turi užprotestuoti testamentą ir pretenduoti į visą palikimą, – pasakė Janas tokiu tonu, tarsi ji jau būtų jo klientė.

– Bet aš visiškai nenoriu užprotestuoti, – sumikčiojo Sofija. – Manau, tai raktas į Emos paslaptį.

Janas piktdžiugiškai nusijuokė.

– Galima ir taip pavadinti. Tu gi neketini lyg aukojamas ėriukas žiūrėti, kaip Emos meilužis, nes kas gi kitas galėtų būti tas žmogus, susižers pusę tavo turto? Iš kur ji iš viso turi tiek daug pinigų?

Iš pradžių Sofija norėjo jam prieštarauti, bet paskui pamatė, kad nėra prasmės. Janas nesuprastų, apie ką kalbama. Kad net jei Tomas Holdenas tėra niekingas palikimo medžiotojas, jai visiškai nerūpi. Labiausiai ji nori suprasti, ką mėgino jai pranešti mama.

Regis, Janas visiškai nepastebėjo, kad Sofija nesutinka su jo požiūriu. Atvirkščiai. Jis leidosi aiškint tą palikimo užprotestavimo reikalą, ir jo kalbas vainikavo žodžiai:

– Na, duok man kolegos numerį. Tikiuosi, jis šiandien dirba, reikia iškart pradėti judinti tą klausimą.

Tai taręs išsiėmė rašiklį ketindamas užsirašyti Džono numerį, bet Sofija nukirto:

– Ne!

– Kaip ne? – priblokštas paklausė jis.

– Neketinu užprotestuoti testamento. Ema taip norėjo, ir aš gerbiu jos valią! Noriu tik vieno – sužinoti, ką bendra tas žmogus turi su manimi!

Janas bjauriai išsiviepė.

– Su tavimi tikrai nieko. Suprask gi pagaliau, ji atvažiavo čia, kad padarytų paveldėtoju savo meilužį! Tai skandalas. Kas atsitiko garsiajam blaiviam protui? Jos kelionė į Naująją Zelandiją, visos tos paslaptys… čia slypi koks nors vyrukas. Kas gi dar?

– Aš nežinau, kas yra Tomas Holdenas, bet jis tikrai nėra Emos meilužis, – atšiauriai atkirto Sofija.

– Ak, daryk, ką tik nori! – Janas ėmė plūstis.

Tą akimirką rankinėje suskambo mobilusis telefonas. Nespėjo ji apsižiūrėti, kai Janas jį pačiupo – pažiūrėti, kas skambina. Jis švilptelėjo ir ironiškai šūktelėjo:

– Oho, darbo reikalai. Ponas advokatas!

Jo veidas staiga persimainė, akys vėl susiaurėjo, matėsi tik siauri plyšeliai.

– Vadinasi, štai kaip. Tu jau turi advokatą! – Jis grėsmingai žengė artyn. – Ar jau su juo dulkinaisi?

Sofija atsakė lediniu balsu:

– Ne, dar ne, bet būčiau tai padariusi, jei tu nebūtum atsidūręs prie durų.

Jiedu stovėjo vienas prieš kitą kaip du koviniai šunys. Pagaliau Janas įsakė:

– Pakaks. Kraukis daiktus! Tuoj pat važiuojam į oro uostą, pernakvosim Oklande. Noriu iš čia išsinešdinti!

Sofija nepajudėjo iš vietos. Pagavusi jo žvilgsnį tvirtai pasakė:

– Janai, aš būsiu čia, kol viską atliksiu. O tu eik!

Nespėjo apsižiūrėti, kai pajuto ant skruosto deginantį skausmą. Janas iškart suvapėjo:

– Ak, atleisk, aš to nenorėjau, bet negaliu leisti, kad liktum su kitu. – Jo atodūsis virto tyliu kūkčiojimu. – Turi skristi su manim. Privalai! Kitaip tarp mūsų viskas baigta. Turi pasirinkti: arba vyksti dabar su manim, arba vestuvių nebus! Sofija, skrendam, prašau!

Janas nubučiavo jai veidą, bet ji nepajudėjo iš vietos. Ji buvo kaip paralyžiuota. Nusiminusi galvojo, kada gi jis pagaliau uždarys paskui save duris ir paliks ją vieną. Tarsi iš toli girdėjo jo grasinimus ir maldavimus:

– Gerai pamąstyk! Jei dabar neisi, mūsų santykiai nutrūks visiems laikams! Tu baisiai gailėsies!

Sofija teištarė:

– Sudie! – Ir vėl nugrimzdo į visiško užsimiršimo būseną.

Po visą kūną nuvilnijo šaltis, tada vėl suskambo mobilusis telefonas. Tai buvo Džonas, norėjo sužinoti, kaip jai sekasi, ar ji su savo sužadėtiniu ateis rytoj į Naujųjų metų vakarėlį paplūdimyje. Sofija mandagiai atsisakė. Dabar jai šurmulys nerūpėjo. Ji kalbėjo trumpai, atsisveikino linkėdama gero Naujųjų metų sutikimo.

Pusę dienos ji praleido kambaryje snausdama. Kelis kartus buvo paėmusi rankraštį, bet nenusiteikė toliau skaityti. Pirmiausia turėjo suvokti, kad anksčiau atrodžiusi tokia šviesi ateitis virto šukių krūva. Dabar ji iš tikrųjų liko viena pasaulyje. Viena su prakeikta praeitimi ir paslaptimi, prie kurios nepriartėjo nė per žingsnį. Bet blogiausia, kad, be liūdesio, jautė ir palengvėjimą. Sofija mąstė, ar Ema numanė, kad dukters gyvenimas taip susvyruos. Galbūt ji šito ir tikėjosi, perskrodė mintis. Ema niekada per daug nemėgo Jano.

– Jis stropus jaunuolis, – pasakė kartą, – bet ar tu galėsi su juo skraidyti?

Sofija gerai prisiminė, ką atsakė mamai:

– Ieškau vyro ne tam, kad su juo skraidyčiau, o kad gyvenčiau!

– Viena neturi paneigti kito, mielas vaike! – pasakė Ema.

Danidinas, 1889 m. vasaris

Nebuvo dienos, kad Ana nebūtų ilgėjusis Džono. Ilgėjosi net ir tą akimirką, kai sėdėjo ant Klaros lovos ir žvelgė į ramiai miegančią dukterį. Švelniai glostė išblyškusį jos veidelį. Nuo tada, kai trečią nėštumo mėnesį pradėjo kraujuoti, Klara privalėjo gulėti lovoje, jei norėjo pagimdyti sveiką vaiką. Ak, Džonai, mąstė Ana, tai mūsų bendras vaikaitis!

Kai pagaliau sužinojo, kad gims vaikelis, apėmė didžiulis džiaugsmas. Timotis su Klara buvo vedę penkerius metus ir susilaukti vaikelio jau beveik nesitikėjo.

Klarai atrodė, kad Timotis pernelyg dėl to kankinasi. Ji pati, regis, sielojosi mažiau. Visomis jėgomis padėdavo Timočiui kontoroje, buvo nuolatinis jo ramstis. Nors neturėjo teisės studijuoti, savo pastangomis buvo sukaupusi tiek dalykinių žinių, kad tapo lygiavertė Timočio partnerė. Timočio dėdė Albertas iš pradžių raukėsi dėl „bobiškų sijonų kontoroje“, bet Klara neleido, kad piktas senukas sugriautų jos planus ir nestudijavus tapti tikra teisės specialiste.

Priversta be darbo gulėti lovoje, ji diena po dienos darėsi vis nepakenčiamesnė. Ana buvo laiminga, kad Klara bent miegodama truputį pasiilsi, bet šiuokart per anksti apsidžiaugė. Duktė atsimerkė ir pažvelgė į ją nepatenkinta.

– Kuo tau padėti, vaikeli? – paklausė Ana.

– Kodėl jis man neatnešė iš kontoros bylų, kaip liepiau? – skundėsi ši.

– Tu turi save saugoti, – griežtai atsakė Ana.

Klara tik pavartė akis.

– Gal galėtum sukviesti moteris? Jos man papasakotų apie paskutinę Keitės Šepard kalbą.

– Klara, būk protinga! – atsiliepė Ana švelniai, nors slapčia būgštavo, kad dukters veržlumą bus ne taip lengva suvaldyti.

Kai Ana su draugėmis prisidėjo prie WCTU, Woman’s Christian Temperance Union, Klara irgi tapo viena iš jų. Ji dievino vadovę Keitę Šepard ir buvo įsitikinusi, kad apie moterų rinkimų teisę jau pakankamai prikalbėta. Dabar reikia imtis darbų.

Klara užsispyrusi patempė lūpą. Ana svarstė. Kadangi duktė jau ir taip blogos nuotaikos, gal reikia pakalbėti apie tai, kas slegia širdį nuo tada, kai Klara pasijuto nėščia.

– Ar nereikėtų pranešti tėvui? – paklausė atsargiai.

Klara prisimerkė, iš akių liko tik siauri plyšeliai.

– Aš nebeturiu tėvo. Bene pamiršai?

Bet Ana neketino lengvai pasiduoti.

– Aš tik manau, galbūt jam reikėtų žinoti, kad tu laukiesi.

– Nepradėk vėl! Jau prieš vestuves išzyzei man visas ausis. O aš sakiau: ne! Ir tu puikiai žinai kodėl. Kaip manai, kaip aš jaučiausi, kai jį užklupom Zarau? Jis gyvena po vienu stogu su kažkokia svetima vokiete. Ir jis buvo girtas. Stumdė tą moterį. Tu niekada nenorėjai apie tai kalbėti, bet esu tikra – jis tave mušdavo. O aš kovoju prieš netašytų, girtų vyrų prievartą, vadinasi, ir prieš tėvą girtuoklį. Mama, pagaliau prisipažink: ar jis kada nors tave mušė?

Ana giliai įkvėpė.

– Atleisk, kad pradėjau tą kalbą. Bet aš gerbiu tavo poziciją.

– Ar jau pamiršai, kad jis daugybę metų neduodavo tau nė cento? Kad mes gyvenam iš Džono palikimo ir Timočio uždarbio?

Ana nusuko akis. Rūsti raukšlė prie dukters lūpų jai nepatiko. Ir vis dėlto duktė buvo teisi. Mintys vėl nuskriejo pas Džoną. Su skausmu Ana mėgino įsivaizduoti, ką jis darytų tokioje situacijoje. Jei mums būtų buvę leista pasenti kartu, aš būčiau įstengusi išsiskirti su Kristianu, pagalvojo. Pagal įstatymą jie vis dar buvo sutuoktiniai.

Ana pakirdo iš savo minčių, už nugaros išgirdusi atsargius žingsnius. Tai buvo Timotis, jis grįžo iš kontoros ir pirmiausia atėjo pažiūrėti, kaip laikosi žmona. Anai atrodydavo, kad tuomet, kai jis žiūri į Klarą, ji žvelgia į jo širdies gelmes.

– Gal paprašyti Paulos paruošti ko nors šilto pavalgyti? – pasiteiravo Ana žento su motinos rūpestingumu.

– Ne, dėkoju, liksiu čia, pas Klarą. Gal paprašyk Paulos atnešti ko nors pakramtyti čia, prie lovos?

Jis ištiesė ranką ir švelniai perbraukė suprakaitavusius žmonos plaukus.

– Širdele! – sukuždėjo. – Mano vargše širdele.

Ana pakilo ketindama palikti juodu vienu du.

Išeidama išgirdo Klaros priekaištą:

– Tu ir vėl grįžai per anksti. Pagalvok apie žmones, kurie tavimi pasitiki! Jiems reikia tavęs, o ne advokato, kuris bėga prie žmonos lovos.

Anai suspaudė širdį, ji matė, kad tas išvaizdus, sėkmingai dirbantis jaunas vyras atrodo kaip primuštas. Ji išėjo iš miegamojo suraukusi kaktą. Kartais ji negalėdavo Klaros suprasti.

Dar didesnį rūpestį nei sunkus būdas Anai kėlė Klaros kūno sudėjimas. Ir suaugusi ji liko labai smulki. Išorė gali klaidinti, nors iki gimdymo liko visai nedaug, ramino save Ana. Gydytojas apskaičiavo, kad ji turi gimdyti jau kitą savaitę. Vasario vaikas – kaip ir aš, mąstė Ana. Jos širdį pripildė pasididžiavimas, kai pagalvojo, kad netrukus ant rankų laikys vaikaitį. Ką sakė Klara? Jei gims berniukas, jį pavadins Džonu. Timočio tėvo garbei. Jei mergaitė, pavadins savo numylėtinės Keitės Šepard garbei. Keitė!

Kuo labiau artėjo gimdymo laikas, tuo rečiau Ana drįsdavo išeiti iš namų. O dabar Klara paprašė šviežių vaisių. Anai vis dar atrodė tikras stebuklas, kokie gardūs šiame žemės kampelyje švieži vaisiai. Nė nesulyginsi su tais, kurių ragaudavo Hamburge.

Ana su pasimėgavimu įkvėpė šviežio brizo, šią saulėtą sekmadienio dieną pučiančio nuo jūros. Kvepėjo druska ir jūržolėmis. Ore suko ratus milžiniškos žuvėdros. Prie namų vešliai žaliavo sodai.

Apimta pakilios nuotaikos Ana žingsniavo Jurgio gatvės link. Mintys lėkė į ateitį. Ji įsivaizdavo, kaip šiais metais leis Kalėdas. Šventiškai, kaip anksčiau. Su vaiku šventė bus daug džiugesnė. O paskui Klaros dvidešimt šeštasis gimtadienis. Jis taip pat bus linksmas. Vaikas, taip, vaikas prikels ją gyvenimui. Džonui patiktų, kad ji augintų šį vaiką džiaugsme, o ne mirties šešėlyje. Ana vogčiomis nubraukė ašarą iš akies kampučio ir ėmė svarstyti, gal važiuoti tramvajumi, bet tą sumanymą tuoj pat atmetė. Tas monstras, jau dvejus metus šnypšdamas šliaužiojantis gatvėmis, jai buvo baisus.

Prie Oktagono ji sustojo trumpai atsipūsti, apėmė sumiši jausmai žvelgiant į statulą, su didelėmis iškilmėmis pastatytą prieš dvejus metus. Paminklas buvo skirtas poetui Robertui Bernsui, jo eilėraščius ir dainas Ana labai mėgo. Tuoj pat prisiminė škotišką naujametinę dainelę „Už mūsų jaunas dieneles“, kurią giedant praėjusiais metais buvo paminėti mirusieji, Džonas ją aistringai užtraukdavo kiekvienų metų sausio pirmąją. Ana tyliai ėmė niūniuoti po nosimi: „Kaip man jaunystės neminėt…“

Moteris suglumo pamačiusi seną skarmaluotą žmogų, sėdintį prie statulos postamento. Tuščiu žvilgsniu jis žvelgė į niekur. Ana skubiai nusisuko. Kristiano buvo neįmanoma pažinti. Veidas buvo baisiai sudarkytas alkoholio. Ji žengė žingsnį už statulos. Mintys ėmė karštligiškai suktis. Ką jis čia veikia? Gal ištiesti pagalbos ranką ir pasiimti į namus? Ar palikti bėdoje? Ana abejojo, o paskui prisiminė Klarą – ji tam nepritartų. Kaip ji pasakė? Aš nebeturiu tėvo! Anai užspaudė gerklę. O ko aš noriu, paklausė savęs. Ar norėčiau iki gyvenimo pabaigos gyventi su juo po vienu stogu? Ar aš iš tikrųjų jam viską atleidau? Prieš akis iškilo mėnesienoje žvilgančiu auliniu batu apauta koja, spirianti į baltą Hinės pilvą, paskui ji pati, virpanti iš baimės, laiptai, kritimas žemyn…

Neatsigręždama Ana nuskuodė į namus ir drebančiu balsu paprašė Paulos parūpinti vaisių.

Ištikimoji ekonomė įdėmiai pažvelgė į šeimininkę.

– Kas atsitiko? – paklausė.

Ana giliai įkvėpė, paskui tyliai atsakė:

– Prie Oktagono mačiau savo vyrą. Jei tai iš tikrųjų jis, netrukus alkoholis visiškai jį sunaikins.

– Ar jis čia ateis? – pasiteiravo Paula kiek padelsusi.

– Tikiuosi, ne! – Anai buvo gėda dėl tokio beširdiškumo.

Tą akimirką iš miegamojo pasigirdo šaižus riksmas. Ana užlėkė laiptais. Klara stovėjo prie lovos ir su pasibaisėjimu žvelgė į vandenį, srūvantį iš jos kūno.

Paklaikusi Klara sukliko:

– Kas tai? Kas tai?

– Paula, kviesk pribuvėją. Prasidėjo! – sušuko Ana žemyn ir padėjo dukrai atsigulti.

Klara raitėsi iš skausmo. Staiga Anai prieš akis iškilo scena prieš Merės mirtį. Ar šis vaikas irgi apsisukęs, mąstė ji apimta panikos ir šluostė dukrai prakaitą nuo kaktos.

Pagaliau atskubėjo Agata, senosios Ginsberi duktė. Po Klaros apžiūros iš jos žvilgsnio galėjai suprasti, kad komplikacijų esama.

– Ar jis guli atbulai? – sušnabždėjo Ana.

Pribuvėja vos vos linktelėjo, paskui karštligiškai pamėgino apsukti kūdikį motinos kūne.

Klara suklykė iš skausmo, tada energingai atsisėdo ir suriko:

– Išgelbėkit kūdikį! Meldžiu!

Agata Ginsberi išbalo. Ji suprato, ko reikalauja Klara. Pjūvio. Pribuvėja buvo mėginusi šį naują metodą, bet paskui kelios jaunos moterys mirė.

– Nagi! – įsakė Klara ir vėl sukliko, riksmas sukrėtė Aną iki širdies gelmių.

Ana žinojo, ką daryti. Reikėjo karšto vandens ir audeklo, apšluostyti gimdyvei kaktą. Judėjo tarsi apimta transo. O pribuvėja žvelgė neryžtingai.

– Darykit, ką liepė mano duktė, – paliepė jai.

– Bet yra didelis pavojus, kad ji mirs! – sušnabždėjo pribuvėja.

– O jeigu nedarysit?

– Tada mirs abu!

Ana žinojo: ji laimėjo. Pribuvėja giliai įkvėpė ir pasiruošė įrankius cezario pjūviui.

Tą akimirką Klara garsiai suriko, galva bejėgiškai nusviro į šoną.

Pribuvėja vis delsė, ir Ana ėmė maldauti:

– Darykit gi, ko reikalauja mano duktė!

Klara nejudėdama gulėjo plačiai atmerktomis akimis. Ana neleido sau pajudėti iš vietos. Nei skausmo, nei nevilties, nei protesto prieš mirtį, kuri seniai stovi šalia. Ji laikėsi įsikibusi geležinės Klaros valios. Kūdikis turi gyventi!

Agata profesionaliai atliko pjūvį Klaros pilvo apačioje. Ana glostė Klarai kaktą. Prakaitas buvo šaltas. Duktė nebejudėjo. Ana patikrino Klaros pulsą. Deja. Dukters širdis liovėsi plakusi. Nors nenukraujavo, šmėkštelėjo Anai galvoje. Ji sukando dantis, kad tik nepravirktų.

– Aš to nesugebėsiu. Po galais. Aš to nesugebėsiu! – aimanavo pribuvėja.

Bet kas tai?

Šaižus kūdikio riksmas.

Ana iš lėto atsistojo. Keliai linko. Visur buvo pilna kraujo, bet mažas padarėlis buvo gyvas. Ir dar rėkė.

Ana vos neapalpo, kai pribuvėja įspraudė jai į rankas mažą būtybę. Kaip sunku, pagalvojo, tikriausiai berniukas! Paskui pamatė, kad mergaitė. Keitė, didžioji, stiprioji Keitė! Laimės ir skausmo ašaros tekėjo Anos veidu, kai ji išsekusi atsisėdo ant lovos krašto. Mano mylimoji Klara! Aš tave praradau, bet tu man padovanojai vaikaitę! Nuo tos akimirkos Ana žinojo: šį vaiką visuomet mylės ir saugos kaip akies vyzdį, nors duktė ir mirė, kad jis gyventų.

Ana atsargiai atsistojo. Reikėjo išmaudyti Keitę ir suvystyti į šiltas paklodėles. Staiga į kambarį įsiveržė Timotis. Apimtas siaubo jis puolė prie žmonos.

– Klara, aš negaliu be tavęs gyventi! – kūkčiojo jis dusdamas. – Ar girdi mane, mylimoji! Nepalik manęs vieno!

Ana tyliai išėjo iš kambario.

Tik po kelių valandų, Keitei užmigus sename Klaros lopšyje, Ana grįžo į miegamąjį. Klara vis dar gulėjo ten. Ana išbučiavo jos skruostus. Giliai širdyje ji vis dar netikėjo, kad duktė visiems laikams ją paliko. Pasigirdo garsus kūdikio riksmas. Moteris paliko mirusiąją ir nuskubėjo pas kūdikį.

Su kūdikiu ant rankų Ana žvelgė į velionę. Jautėsi kaip blogame sapne, kurio neįmanoma sustabdyti, bet vis dar pulsuoja mažulytė viltis, kad galima laiku atsibusti. Kai kūdikis ant rankų vėl užmigo, Ana nunešė jį atgal į Klaros lopšį. Tada išvargusi sudribo ant lovos ir prisnūdo.

Ji pašoko iš miegų, kai per namus nusirito širdį plėšantis Paulos riksmas. Netrukus Paula stovėjo tarpduryje, išbalusi kaip lavonas.

Netarusi nė žodžio Paula paėmė Aną už parankės. Virpančią visu kūnu nuvedė į svetainę.

Anos sąmonė atsisakė suvokti baisų vaizdą, kurį ten pamatė. Nuo šviestuvo ant virvės tabalavo negyvas Timotis. Vienas langas buvo atvertas. Pro jį įskridęs vėjas žaidė su mirusiojo kūnu. Timotis Makdauelas, ištikimiausias Klaros draugas ir vyras, kurį mylėjau kaip sūnų, žvelgiant į šį baisų reginį blaškėsi Anos galvoje vienintelė mintis. Kodėl šviestuvas nenukrito nuo jaunuolio svorio? Iš kur jis gavo kopėčias? Kaip aš tai paaiškinsiu Klarai? O Džonui, ką aš pasakysiu Džonui? Paskui viskas aplink ėmė suktis, pasipylė žaibai, ir ji susmuko ant grindų.

Kai atsigavo, Ana pamatė susirūpinusį gydytojo Voreno veidą. Kas atsitiko? Ji prisiminė tik Klarą ir jos širdį draskantį klyksmą.

Jau ketino sėstis, bet Paula sulaikė. Jos užverktas veidas prikėlė siaubingus prisiminimus. Širdį skausmingai spaudė.

– Kodėl jis tai padarė? – murmėjo Ana. – Kodėl?

Gydytojas netaręs nė žodžio padavė jai laišką. Tas kelias eilutes Ana vis skaitė, kol akyse aptemo nuo ašarų.

Teta Ana,

prašau – atleisk man, žinau, kad darau nuodėmę, bet negaliu gyventi be Klaros. Ji buvo mano gyvenimas. Pasirūpink mūsų vaiku! Tau priklauso visi mano pinigai. Nežinau, ar tai berniukas ar mergaitė. Jei būčiau bent kartą į jį pažvelgęs, nebūčiau galėjęs to padaryti.

Dėkoju tau.

Timotis

– Mes juos palaidosim viename kape! – pratarė Ana ir vėl nugrimzdo į tylėjimą.

Jos viduje siautėjo ugnikalnis. Staiga ji išvydo viską, tarsi tai būtų buvę vakar. Karingi vyrai su tatuiruotėmis, mėnesienoje žvilgančio aulinio spyris, spiegianti Hinė. Prakeiksmas! Nelemtas prakeiksmas, atėmęs iš manęs vaikus. Ana iškėlė rankas ir baimės iškreiptu balsu sukliko:

– Kur vaikas? Kur vaikas?

Paula išsigandusi žvelgė į ją mėgindama paaiškinti, kad kūdikis miega šalia jos lopšyje, bet Ana nesiliovė šaukusi.

– Ji negaus Keitės. Niekada!

Paskui sumišusi pažvelgė į Paulą ir senąjį gydytoją.

– Kas negaus Keitės? – persigandusi paklausė Paula, bet Ana jau buvo sudėjusi rankas maldai ir pakėlusi akis į lubas.

– Jei tu iš tikrųjų esi, apsaugok vaiką. Ar girdi? Neleisk, kad prakeiksmas atimtų iš manęs ir šią būtybę! Sunaikink maorės prakeiksmą! Sunaikink!

Senasis gydytojas ir Paula sutrikę žiūrėjo į ją. Pagaliau gydytojas paėmė krepšį ir išsiėmė švirkštą. Kol Ana kartojo maldą, daktaras Vorenas atsargiai paėmė jos ranką.

– Ji negaus Keitės! Negaus! – niurnėjo Ana.

Regis, ji nė nepastebėjo, kaip gydytojas sušvirkštė vaistus. Vis dar pastėrusiu žvilgsniu stebeilydama į lubas kartojo:

– Aš kalta. Aš netikėjau prakeiksmu. Aš kalta! Maorė stipresnė už mane…

Pamažu jos balsas silpo. Pagaliau ji užmerkė akis ir paniro į miegą be sapnų.

Paula visą naktį budėjo prie jos lovos. Vis mąstė, ką čia Ana susigalvojo. Prakeiksmas? Koks prakeiksmas? Tada prisiminė, ką vieną kartą pasakojo Klara. Kad sutiko šiurpią tamsiaodę moterį, šnabždančią jai keistus žodžius. Nusprendė pasiklausti Anos, kai atsigaus.

Kol Paula slaugė gyvuosius, daktaras Vorenas rūpinosi mirusiaisiais. Užsakė karstus Klarai ir Timočiui Makdauelams, kad jie pagaliau rastų amžiną ramybę.

Kitą rytą pabudusi ir pamačiusi Paulą, sėdinčią su kūdikiu prie lovos, Ana tvirtu balsu pareiškė:

– Juk mes susitvarkysim su mažąja Keite, ar ne?

– Gal yra kas nors, ką turėčiau žinoti? – atsargiai paklausė Paula.

Ana ryžtingai papurtė galvą ir ištiesė rankas į Keitę.

– Ką reiškia tie žodžiai apie prakeiksmą? – nenusileido Paula.

– Kokias čia nesąmones kalbi? – sušnypštė Ana. Toks tonas neleido prieštarauti. – Prakeiksmas? Nėra jokio prakeiksmo!

– Bet vakar tu vis apie jį kalbėjai. Ir Klara man kartą pasakojo apie moterį, kuri jai pasakė keistus žodžius nežinoma kalba, – paprieštaravo Paula.

– Ak, ta istorija! Tai buvo, matyt, ne viso proto maorė. O dabar baik su tom kvailystėm, kurių prišnekėjau skausmo valandą, geriau atnešk juodą suknelę!

Kai Paula išėjo iš kambario, virpančia širdimi Ana iš naktinio staliuko stalčiaus išsitraukė savo juodą dienoraštį. Atvykusi į Naująją Zelandiją ji nuolat rašydavo, ką patyrė ir kas ją jaudina.

Drebančia ranka užrašė:

Prakeiksmas mus nugalėjo. Mūsų šeima išmirs, bet Keitė, vienintelė iš mūsų, gyvens ilgai ir laimingai. Aš tai garantuoju. Padarysiu viską, kad jai netektų patirti tokio rūstaus likimo. Ji – aš už tai kasdien melsiuosi – niekada neištekės. Ji neturi patirti skausmo, kuris drasko širdį motinai, kai ji pergyvena savo vaiką.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 31 d.

Šį rytą Sofija pabudo anksti. Rankraščio puslapiai išmėtyti gulėjo ant lovos. Tikriausiai skaitydama naktį užmigo.

Iš lėto atsikėlė ir atitraukė sunkias užuolaidas, beveik nepraleidžiančias šviesos. Nejučia ėmė mirksėti. Saulė, nušvietusi kambarį, buvo tokia ryški ir kviečianti, kad Sofija nusprendė kitą dienos dalį praleisti lauke ir pasišildyti saulutėje.

Registratūroje mergina pasiteiravo kelio į paplūdimį. Paslaugus portjė patarė vykti į Sent Klerą ir davė žemėlapį. Iš miesto ji autobusu nuvažiavo į savotišką poilsiavietę, kurioje virė paplūdimio gyvenimas. Nejučia pagalvojo: Ana su Džonu kadaise mylėjosi Ramiojo vandenyno pakrantėje. Vienintelį kartą!

Atsigręžė atgal. Nuo tada, kai išvažiavo iš miesto, ją vis apimdavo keistas jausmas, kad yra sekama. Tačiau kad ir kiek dairėsi, nieko nepastebėjo. Mano nervai pertempti, tikino pati save.

Pagaliau visai netoli vandens atsiklaupė ant smėlio ir išskėtė skėtį, įsiūlytą paslaugiojo portjė.

– Saugokit savo šviesią odą! – perspėjo jis. – Ozono sluoksnis virš mūsų skylėtas kaip šveicariškas sūris, jūs galit kaipmat pavojingai nudegti.

Dabar Sofija buvo patenkinta turėdama kuo prisidengti, nes saulė kepino negailestingai.

Ji nusirengė, liko tik su maudymosi kostiumėliu, kurį buvo pasivilkusi po suknele, ir įsistebeilijo į žvilgantį vandenį. Vėjas nurimo, ji pajuto, kad nugara upeliais teka prakaitas. Ir vėl tas jausmas, kad yra stebima. Tarsi žaibo trenkta atsisuko ir įsisegė žvilgsniu į išsigandusį rudai įdegusio banglentininko veidą.

– Jūs mane sekat? – užsipuolė šviesiaplaukį vaikiną.

– Sorry, aš apsipažinau. Iš nugaros primenat mano draugę, – atsiprašė sutrikęs vyras, čiupo savo lentą ir nustriksėjo į vandenį.

Man tikriausiai pradeda vaidentis, pagalvojo Sofija stengdamasi nuraminti pairusius nervus.

Danidinas, 1901 m. vasaris

Ana vaitodama susmuko į savo seną pintą krėslą, pamažu pradedantį trupėti. Būtinai reikia naujo, pagalvojo ji, bet iš kur gauti pinigų? Rankomis sulygino suknelės klostes. Po Klaros ir Timočio mirties ji įsigijo keturias panašias kuklias juodas sukneles – vilkėdavo jas pakaitomis. Nuo tada ji nemėgo spalvų. Net spalvingas sodo grožis jai buvo nemalonus. Paula manė, kad ji išprotėjo, kai po vaikų mirties liepė nukirsti puošniai žydintį geležinį medį. Dabar ten vešėjo tik visžaliai krūmai.

Purtydama galvą Ana stebėjo, kas vyksta sode. Visas būrys mergaičių, vilkinčių jūreiviškomis palaidinėmis ir mėlynais klostytais sijonėliais, lakstė prieš jos akis. Visų priekyje šviesiaplaukė, garbanota, stipriai suręsta Keitė, vadovaujanti tam šurmuliui. Tą dieną jos vaikaitei sukako dvylika metų ir ji įkalbėjo senelę, kad leistų pasikviesti dvylika draugių. Ana sutiko, nes Keitė buvo geriausia klasės mokinė.

Iš Keitės būtų geras berniukas, nors atrodo kaip angelas, galvojo Ana švelnumo kupina širdimi. Kaskart, kai žvelgdavo į šį vaiką, širdis imdavo smarkiau plakti, bet tai žinojo tik ji viena. Po Klaros ir Timočio mirties Ana neberodydavo jausmų. Vaikaitės išvaizda kėlė jai rūpestį. Ji taps labai gražia moterimi. Sukurta meilei! Meilė? Ana su panieka prunkštelėjo. Jau dvylika metų, kai ji sau uždraudė galvoti apie Džoną. Užplūdus ilgesingoms mintims, sukaupdavo geležinę valią ir prisiversdavo galvoti apie ką nors kita. Arba skubėdavo į bažnyčią, kad ant kieto klaupto išsklaidytų gedulą ir prisiminimus apie jo švelnumą. Keitė neturėjo patirti šios pagundos! Kai užaugs, pagaliau moterims bus suteikta teisė studijuoti, ji taps viena iš pirmųjų studenčių ir neturės laiko galvoti apie meilę. Štai kokia bus Keitės ateitis, įtikinėjo save Ana. Ji niekam neatvėrė savo planų. Nei Paulai, nei paskutinei likusiai tarp gyvųjų draugei Gvenei Medlikot. Ak, Kristina ir Morena, mielosios, šmėstelėjo galvoje, bent jau jos sulaukė triumfo dienos, kai 1893 metais pagaliau moterims buvo suteikta rinkimų teisė. Tos dienos Ana niekada nepamirš. Kaip skausmingai tą džiugią dieną ji ilgėjosi savo Klaros!

Ji greitai nusišluostė ašaras iš akių kampučių. Keitė niekada nematė jos verkiančios, taip ir turi būti. Mintys nuklydo į rytinį apsilankymą bažnyčioje. Jau visiškai susiraukšlėjusi Emilė Braun ir jos sena sesuo be jokios gėdos spoksojo į Aną ir rodė pirštu. Tiesą sakant, jai tai netrukdė, bet negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad abi žino, kas jai atsitiko.

Bailus šnabždesys išplėšė Aną iš susimąstymo.

– Ji primena seną varną. Ar tu jos nebijai?

Akies krašteliu Ana stebėjo, kaip vaikaitė užsipuola mergaitę.

– Ne! Senelė yra mieliausias žmogus pasaulyje. Tik jai labai nesisekė gyvenime. Senelis ją paliko, o mano tėvų nelaimė… jei dar kartą taip pasakysi, nebebūsi mano geriausia draugė!

Ana tyliai sau nusišypsojo. Tokia jau ta Keitė! Jos vaikaitė niekada nepakęs neteisybės! Netrukus Ana surimtėjo. Nelaimė, pagalvojo karčiai, – o ką galima papasakoti vargšui vaikui? Mama mirė, kad tu gyventum, o tėvas iš skausmo, kad neteko tavo mamos, pasikorė nė nepažvelgęs į tave? Ne, šito Keitei negalima sakyti. Ir apie prakeiksmą niekada nepasakos.

Tą akimirką pasirodė Paula, lydima dviejų svetimų vyrų.

– Niekaip nesugebėjau jų atsikratyti! – suniurnėjo atsiprašydama.

– Sėskitės! – Ana mostelėjo į du tokius pat kaip jos nutrintus krėslus.

Paula tylėdama pasitraukė.

– Ko pageidaujate? – griežtai paklausė Ana žvelgdama čia į vieną, čia į kitą.

Jaunesnysis buvo gerai apsirengęs ir kažkodėl atrodė pažįstamas. Plaukai juodi, veidas kampuotas, jam galėjai duoti trisdešimt metų. O senasis, maždaug septyniasdešimties, atrodė apsileidęs. Veidas buvo išpurtęs, raudonas. Nuo alkoholio, šovė Anai mintis.

Abiejų vyrų žvilgsniuose glūdėjo kažkokia pasala. Kažkokia klasta, Anai tai labai nepatiko.

Pagaliau jaunesnysis prabilo:

– Regis, jūs nežinot, kas mes. Gal galėčiau padėti prisiminti. Čia mano tėvas Filipas Maklynas. Mano vardas…

Jis nutilo, ir Ana sumurmėjo:

– Polas, tada jūs esat Polas!

Tai tardama ji suvirpėjo visu kūnu. Siaubingos Melani mirties prisiminimas sukrėtė, Ana pagalvojo, kodėl žudikas drįso pas ją ateiti. Ji prisiminė skandalą ir visuomenės pasipiktinimą, kai jau po dvejų metų jis buvo paleistas iš kalėjimo.

– Ko norit? – paklausė Ana aštriu balsu.

– Vis tokia pat sena sufražistė<Kovotoja už moterų teises.> kaip anuomet! – pasišaipė senis, ir Ana loštelėjo atgal. Nuo jo baisiai dvokė alkoholiu.

– Galit pati įsitikinti, kokią įtaką tada padarėt mano motinai! Per jus ir tas moteris jis pradėjo gerti, – suniurzgė Polas.

– Jūs kai ką painiojat, Polai! – atžariai nukirto Ana. – Jūsų tėvas jau tada gėrė ir mušdavo mamą, paskui girtas ją nužudė. O kad aš ją nuteikiau elgtis nedorovingai, yra niekšiškas šmeižtas, ir jūsų tėvas tai gerai žino! Ir jūs tai žinot! Ir man labai nepatinka, kad jis yra laisvėje! Man labiau patiktų, kad jis visą gyvenimą sėdėtų už grotų. Bet, kaip anuomet buvo rašoma laikraščiuose, jūsų liudijimas, Polai, išgelbėjo jam gyvybę. Ar jūs iš tikrųjų viską matėt? Nelaimingas atsitikimas? Nejuokinkit! Kad teismas patikėjo tokia jūsų pasaka, man atrodo dar labiau neįtikėtina. Niekas netrenkia bejėgei moteriai per galvą lempos stovu netyčia!

– Einam, išeikim! Nėra reikalo klausytis tos bobos įžeidinėjimų, – vogravo Filipas.

– Mano nuomone, bus geriausia, jei tuoj pat išeisit iš mano namų! – šoko iš vietos Ana.

– Tėvai, leisk man kalbėti! – Polas ramindamas uždėjo delną tėvui ant rankos. – Jūsų namai – kaip tik apie juos bus kalba, geriau sakant, jūsų vyro namai. Lygiai prieš dvylika metų jis tuščiomis kišenėmis pasirodė pas mus. Aš buvau perėmęs tėvo ūkį, kai jį pasodino į kalėjimą. Tėvui anuomet nupirkau mažą fermą netoli Inverkargilio – jis nenorėjo gyventi su šeima, norėjo likti vienas. Vienintelis žmogus, kurį jis pakentė, buvo jūsų vyras. Visus tuos metus jį šėrė, nes Kristianas jokiu būdu nenorėjo grįžti pas jus! Jūs neturėjot sužinoti, kad jis gyvena visai šalia. Kadangi neturėjo pinigų, jis mums užrašė šį namą, tik paprašė palaukti su turto perėmimu, kol pats numirs. Kadangi jis aną savaitę mirė, mes atėjom paprašyt jūsų išsikelti iš namų…

– Paskutiniai jo žodžiai: „O Viešpatie, kodėl nedavei man stiprybės?“ – verksmingai tarė Filipas Maklynas.

– Tėvai, norėčiau kuo greičiau viską užbaigti. Manau, jus, ponia Peters, tai sudomins.

Taręs tuos žodžius Polas išsitraukė iš kišenės suglamžytą popieriaus lapą ir triumfuodamas padavė Anai, bet ši nė nežvilgtelėjo. Tik šaltai nužvelgė abu įsibrovėlius ir tyliai paklausė:

– Nuo ko jis mirė?

– Na, nuo ko gi daugiau? Lengva atspėti! Juk jis mito vien viskiu, – paaiškino Polas.

– Kiek laiko duosit išsikraustyti? – Ana vis dar nežiūrėjo į dokumentą.

Polas Maklynas stovėjo priblokštas.

– Jūs neketinat konsultuotis su advokatu? – paklausė netikėdamas.

– Kam? Esu tikra, kad dokumentą galima užprotestuoti. Esu tikra, kad jis parašytas ne viso proto žmogaus! – atšiauriai atšovė Ana. Balsas skambėjo rūsčiai, ji šaltai pridūrė: – Jūs gausit namą! Bet tik tada, kai rasiu kitą. Į gatvę jūs manęs neišmesit!

– Kaipgi, kaipgi, tegul ji pasigaili. Išmesk ją lauk! – kurstė senis.

Bet Polas sušnypštė:

– Užsičiaupk! – Ir atsisuko į Aną. – Gerai, mes gi ne kokie nežmonės! Jei jau taip, duodam jums laiko, kiek tik reikia! Bet paskubėkit!

– Labai malonu! Aš jums pranešiu, kada išsikeliam, – atsakė Ana ne be ironijos ir pakilo iš vietos parodydama, kad pokalbis baigtas.

Maklynai buvo apstulbę. Polas žiojosi tarsi norėdamas ką sakyti, bet Ana praėjo pro jį it pro tuščią vietą.

– Kas buvo tiedu vyrai? – pasiteiravo Paula, kai gimtadienis pagaliau pasibaigė, Keitė buvo paguldyta ir viskas sutvarkyta.

– Kristianas užrašė namą Maklynams!

– Kaip? – išsigando Paula.

– Ogi taip – Kristianas mirė, o mes turim susirasti naują būstą, nes namas dabar priklauso Filipui ir Polui Maklynams, – ramiai atsakė Ana.

– Bet jis gi žudikas! – pasibaisėjusi sušuko Paula.

– Taip ir yra!

– Ana, tu negali to leisti. Tai dar blogiau nei su Džono namu! Juk tai apgavystė!

Ana giliai atsiduso. Džono namo istorijos ji seniai neminėjo. Dabar vėl viską prisiminė. Tai įvyko netrukus po vaikų laidotuvių. Ana anuomet mąstė, ar nereikėtų parduoti Džono namo, o pinigus padėti Keitės ateičiai. Sunkia širdimi ji kreipėsi į Albertą – paklausė, ar jis pats nenorėtų pirkti namo. Albertas šiurkščiai išmetė ją lauk ir netrukus atsiuntė advokato raštą. Jame buvo negailestingai konstatuojama: Timočio laiške pasakyta, kad jai priklauso tik jo pinigai, tad namas yra Alberto nuosavybė. Albertas – teisėtas namo paveldėtojas, nes artimiausias giminaitis. Jei jos duktė būtų mirusi po jo sūnėno, viskas būtų buvę kitaip. Ana tada piktai suplėšė laišką. Ji nenorėjo, kad vaikų mirtis sukeltų teisinį ginčą. Tegul Albertas būna laimingas su tuo namu, pagalvojo anuomet. Taip pat galvojo ir šį kartą. Ji nenorėjo nieko bendra turėti su Maklynais, net bylinėtis.

Visus tuos metus Ana buvo priversta gerokai taupyti, o kadangi sau neleido nieko, pasisekė: jos su Keite ir Paula įveikė sunkumus.

– Bet kur mes dėsimės? Tik pagalvok, tu gi sakei, kad iš Timočio palikimo pinigų nebeliko, – aimanavo Paula.

– Ką nors sugalvosiu! – pažadėjo Ana draugei ir tą vakarą anksti užsidarė savo kambaryje pamąstyti.

Nuo Keitės gimimo truputį atidėdavo jos mokslui, šitų pinigų ji nelies. Kol kas ne, nebent užkluptų didžiausias skurdas!

Dar tą pačią naktį Ana parašė laišką savo pusbroliui Rasmusui Vortemanui, seniai mirusio dėdės sūnui. Ji rašė, kad su vaikaite liko visiškai be lėšų, ir prašė atsiųsti pinigų bilietui į Hamburgą. Žinoma, pirmiausia derėjo paklausti Paulos, ar ji su jomis vyks į Vokietiją, bet kur jai dėtis? Laiške nutylėjo, kad liko našlė. Kodėl giminaičiams tai turėtų rūpėti?

Ana parašė šį laišką neišliejusi nė ašarėlės. Svarbiausia, kad Keitė turėtų ateitį. Vaikas toks išmintingas, jo ateitis turi būti užtikrinta, o vokiečių kalbos išmokys ji pati. Laikraštyje buvo rašoma, kad Vokietijoje yra universitetas, kuriame leista studijuoti moterims. Aš dar kartą pamatysiu Elbę, mąstė Ana. Tą naktį ji užmigo su guodžiančiom mintim apie Hamburgą.

Pabudusi ėmė ieškoti voko laiškui ir rado savo seną dienoraštį, kuriam pastarąjį kartą patikėjo mintis Klaros mirties dieną. Jautė didžiulę pagundą jį sunaikinti – dabar, kai Kristianas mirė ir daugiau nebuvo nė vieno žmogaus, žinančio prakeiksmo istoriją. Ana atsargiai paėmė sąsiuvinį į rankas, atvertė odinį viršelį ir išraudusi kaip uoga tuoj pat padėjo į šalį. Ji lyg tyčia atsivertė toje vietoje, kur buvo išsamiai aprašiusi, kaip atsidavė Džonui! Skubiai užvertė puslapius ir padėjo sąsiuvinį į dėžę su geležiniais vyriais, barokinės skrynios imitaciją, padovanotą Melani.

Nesugebėsiu jo išmesti, gailėdamasi suprato Ana. Bet prieš mirtį jį reikia sunaikinti, nusprendė, kad pasaulis nesužinotų, kokią bėdą užsitraukė Kristianas, o man reikia mokėti. Prieš mirtį paskandinsiu dienoraštį Elbėje.

Pusbrolio atsakymas atėjo po kelių mėnesių. Ana jau buvo pradėjusi jaudintis, būgštavo, kad nebegaus iš giminių jokios žinutės. Tačiau vieną dieną gavo ploną laiškelį. Kad ir kokia buvo šaltakraujiška, užsigrūdinusi per pastaruosius metus, laiškas visiškai išmušė ją iš vėžių. Pusbrolis Rasmusas parodė Anai kelią, kurio niekada nesitikėjo. Reikėjo nukirsti visas šaknis. Nuosprendis buvo štai koks.

Miela pussesere,

Hamburgas nėra jums tinkama vieta! Kristianas mums skubiai reikalingas Samoa. Mano brolis Hansas mirė. O mes būtinai norim ten išlaikyti savo prekybos namus, nes netrukus mūsų tėvynės vėliava suplevėsuos virš Samoa. Mes pradėjom sodinti kokosų ir kakavos plantacijas. Kristianas turi perimti vadovavimą. Laivas „Manapūris“ išplaukia vasario 20 dieną iš Oklando. Nepavėluokit, nes iki lapkričio kito laivo nebus. Apijoje jus pasitiks Otas Breneris, ištikimas brolio Hanso bendradarbis, jis ir talkins tavo vyrui.

Geros kelionės!

Rasmusas

Visą kitą naktį Ana išgulėjo mąstydama. Tik rytui brėkštant nusprendė atsiduoti likimui.

II DALIS

KEITĖ

Kuo dažniau klausinėsi, kiek liko iki tikslo, tuo ilgesnė atrodys kelionė.

MAORIŲ IŠMINTIS

Samoa, Apija, 1905 m. vasaris

Netrukus po šešiolikto savo gimtadienio Keitė Makdauel tvirtai nusprendė: kai tik bus pakankamai suaugusi, grįš į Naująją Zelandiją. Nors dažnai girdėdavo tvirtinant, kad čia žemės rojus, jai Samoa, kur niekada nesibaigia vasara ir nebūna žiemos, liko svetima.

Be to, saloje ji turėjo tik vieną draugę – Sarą, samojietės ir brito dukterį. Kadangi Sara lankė Papaūtos mergaičių mokyklą, Keitė retai su ja matydavosi. Blogiausia, kad šiame žemės kampelyje ji negalėjo būti naujazelandietė – turėjo vadintis vokiete, o tai Keitei visiškai nepatiko.

Bet jei Keitė mėgindavo prieštarauti, senelė imdavo pamokslauti:

– Virš šios salos plevėsuoja Vokietijos vėliava, todėl norom nenorom turim su tuo taikstytis. Be to, tavo gyslose teka ir vokiškas kraujas, vaike!

Tai Keitei buvo itin nemalonu pripažinti. Jai vokiečių naujakuriai nepatiko taip pat kaip ir jų kalba, kurią išmoko neįtikėtinai greitai.

Tą sausio vakarą prieš trejus metus, kai senelė pareiškė, kad jos išvyksta iš Naujosios Zelandijos, ji gavo dovanų storą knygą. Nuo tada Ana kiekvieną dieną mokydavo mergaitę vokiečių kalbos, kuri Keitės ausiai atrodė kieta ir nelanksti. Kartais ji svarstydavo, kodėl senelė pasidarė tokia griežta. Gal todėl, kad kilusi iš tos šalies, kurioje drausmė ir punktualumas vertinami labiau nei visa kita? Iš pradžių mergaitė išsigando, kad čionykščiai gyventojai šneka taip kapodami žodžius, bet senelė tik pasijuokė. Jos manymu, čia, Samoa, vokiečiai gerokai atsipalaidavę ir jų kalba nė iš tolo neprilygsta tai, kuria šnekama gimtinėje.

Taip mąstydama Keitė sėdėjo senelės namo verandoje ir žvelgė į uostą. Iš jų paprasto medinio namo viršutinio aukšto verandos vėrėsi puikus Apijos uoste stovinčių laivų vaizdas. Priešais ant stalo gulėjo piešimo albumas, rankoje ji laikė anglies pieštuką. Kita ranka mergaitė nuolat braukė prakaitą sau nuo kaktos ir garsiai dūsavo. Ji negalėjo priprasti prie drėgno šilto klimato. Net ir dabar, baigiantis lietaus laikotarpiui, temperatūra nenukrisdavo žemiau dvidešimt septynių laipsnių. Gerai tik, kad retkarčiais lietaus šuorai atnešdavo vėjo gūsių, šie bent šiek tiek atgaivindavo. Užtat tada į namą per visus plyšius sunkdavosi vanduo. Tokiu oru patalynė ir drabužiai visą laiką būdavo drėgni. O kai virš Apijos praūždavo uraganas, namie reikėdavo viską tvarkyti, nes plonos medinės sienos nesulaikydavo vėjo. Pastaroji audra nušlavė nuo verandos visus baldus ir taip perpildė vandens statinę ant stogo, kad vanduo upeliais tekėjo į namą. Sauso neliko nė siūlelio. Bet net ir per didžiausią audrą oras kaip reikiant neatvėsdavo. O to Keitė labiausiai ir ilgėjosi.

Susimąsčiusi žvilgtelėjo į savo piešinį: ji beveik tobulai pavaizdavo karštoje saulėje snūduriuojančio uosto nuotaiką. Piešti Keitė pradėjo prieš metus iš nuobodulio, kai pabėgo iš tos nykios vokiečių mokyklos. Nejučia nusišypsojo prisiminusi, kaip senelė ją palaikė.

– Eisi į vokiečių mokyklą, – pareiškė senelė joms atvykus į Apiją.

Keitė pakluso, tik mokytojas Frydhelmas Šombergeris nuo pirmos dienos ėmė jos neapkęsti, ir tas jausmas buvo abipusis. Jos manymu, jis buvo kvailas ir neišsilavinęs, o ji jam pasirodė įžūli ir užsispyrusi. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Tiesą sakant, vėliau Keitė labai stebėjosi, kaip ištvėrė mokykloje dvejus metus.

Keitė dar ir dabar tvirtai sugniaužia kumščius prisiminusi klastingą Šombergerio veido išraišką, kai vieną dieną prieš būrį vokietukų išrėžė, esą naujazelandiečiai neturi jokios kultūros ir yra tik paprasti avių augintojai.

Keitė paraudusi pašoko iš vietos audringai prieštaraudama ir išrėžė, kad Naujojoje Zelandijoje ji gavo tūkstantį kartų geresnį išsilavinimą nei šioje užkampio mokykloje.

Šombergeris atsigręžė į ją su panieka ir suriko:

– O tu nesi vokietė! Esi neišsilavinusių avių augintojų vaikas.

Į šiuos jo žodžius Keitė atkirto:

– Taip, esu naujazelandietė, ir man nėra ką čia veikti. Be to, mano tėvas buvo advokatas, kvaily, jūs jam neprilygstat nė per nago juodymą!

Po šių žodžių mergaitė ketino išeiti iš klasės, bet mokytojas užkirto jai kelią ir trenkė skambų antausį. Keitė apšaukė jį barbaru, pražingsniavo pro jį aukštai iškelta galva ir nubėgo namo.

Keitė būgštavo, kad senelė apipils ją priekaištais ir grąžins į mokyklą. Bet senelė visiškai ramiai ją išklausė ir pasakė:

– Paprašysiu Brenerio, kad parūpintų geriausių knygų iš Vokietijos. Ir surasiu išsilavinusį privatų mokytoją. Juk vieną dieną tu studijuosi. Prisiekiu, tu lankysi vokišką universitetą.

Keitė nieko neatsakė, nes nenorėjo supykdyti senelės, kuri ją ištikimai palaikė. Argi galėjo jai dabar sakyti, kad jei ir studijuos, tai tik Naujojoje Zelandijoje?

Tėvynė gali būti tik ta šalis, apie kurią pagalvojus suspurda mano širdis, mąstė Keitė žvelgdama į įlanką. Tarsi kažkur tolumoje galėtų išvysti žalias Naujosios Zelandijos Pietų salos kalvas.

– Aš grįšiu, – šnabždėjo ji. – Vieną dieną aš grįšiu!

Čia buvo gražu, be abejonės, bet pagalvojus, kad vieną dieną grįš į Danidiną, širdis imdavo smarkiai plakti, dar labiau išpildavo prakaitas.

Tą akimirką ji pamatė Otą Brenerį, senelės dešiniąją ranką, kopiantį laiptais į viršutinę verandą. Po pažastimi jis tempė didžiulį siuntinį.

– Atplaukė laivas! – sunkiai sušnopavo Breneris, ryšulys nuslydo ant grindų, o jis pats dejuodamas sudribo į pintą krėslą.

Jam sėdantis vytelės įtartinai sugirgždėjo. Keitė jau buvo beišsigąstanti, kad mėgstamiausias senelės krėslas nuo jo svorio subyrės. Jis vėdavosi rankoje laikomu laišku. Per apkūnaus vyro veidą upeliais tekėjo prakaitas.

Keitė pašoko iš vietos.

– Atnešiu jums ko nors atsigerti!

Ji nubėgo į viralinę sode už namo ir grįžo nešina stikline apelsinų sulčių. Ponas Breneris su dėkingumu paėmė stiklinę ir vienu dideliu gurkšniu ištuštino.

– Kada nors jis mane išvarys į dykumą, – suvaitojo Breneris pažiūrėjęs į laiško siuntėjo pavardę.

Keitė šypsodamasi paėmė laišką.

– Leiskit spėti. Tai mielasis dėdė Rasmusas! – Ji pažvelgė į laišką, atsiųstą Kristianui Petersui, ir sukikeno. – Juokinga, jis vis dar mano, kad parduotuvei vadovauja mano senelis.

– Nematau čia nieko juokinga! – atkirto Otas Breneris. – Jei tik jis sužinotų, kad aš nuslėpiau, jog čia vadovauja ne jūsų senelis, o senelė, tuoj pat mane atleistų!

Keitė negalėjo nulaikyti juoko. Šio galingo, įdegusio, narsų jūreivį primenančio žmogaus veide kalbant apie tolimąjį dėdę Rasmusą atsispindėjo baimė.

– Jei jus ir senelę išmes iš darbo, galės iš karto uždaryti savo klestinčią prekybos įmonę Samoa, – tikino Keitė.

– Taip, tai tik laiko klausimas – kol jam kas nors praneš. Juk prekybos namų tarnautojų žmonos neturi kitų darbų, tik rašinėti į namus visokius gandus. O jūs, panele Keite, gerai žinot, kad kiekvienas jūsų senelės žingsnis čia akylai sekamas. Visi žino, kad vadovas vardu Ana, o ne Kristianas. Atvirai sakant, stebiuosi, kad šito niekas dar nepranešė į Hamburgą.

– Betgi kopros gavyba sekasi puikiai. Gera pradžia ir kakavos plantacijose!

– Hm! – suniurnėjo Breneris ir pažvelgė į laišką jos rankoje, tuo metu mergina jį jau atplėšė.

– Negalima šitaip elgtis! – neryžtingai pasipriešino Breneris.

– Kodėl? Adresatas miręs. O jūs, pone Breneri… – Keitė nutilo, nusišypsojo ir tarė: – Jūs tiesiog nenustygstat vietoje, taip norite sužinoti, ką jis rašo, ar ne?

Netrukus Keitė skaitė plantatoriui laišką. Šis krūptelėjo supratęs, kad rašoma apie jį. Rasmusas Vortemanas sužinojo, kad Breneris plantacijoje gyvena nesusituokęs su Samoa čiabuve, ir griežtai reikalavo iš Kristiano uždrausti tokį bendradarbių elgesį. Pranešė, kad kitu laivu iš Hamburgo atplauks vedyboms tinkamų panelių. Ten bus tinkama moteris ir Breneriui.

– Ir ką man dabar daryti? – suvaitojo plantatorius, kai Keitė du kartus iš eilės perskaitė laišką, siaubingai supykusi ant dėdės Rasmuso.

– Visiškai nieko! – pareiškė ji ir suplėšė laišką į smulkius skutelius, Breneriui aiškiai nepritariant.

– O jei nepadės… – aimanavo jis su aiškiu Hamburgo akcentu.

– Padės! Manot, jis atbėgs čia, kad savo akimis įsitikintų, su kuo jūs gyvenat? O gal lauksit atplaukiant tos panelės? Jei nelauksit, turit kuo skubiau vesti savo Loaną. Esu tikra – vokiečiai, taip prisirišę prie įstatymų ir instrukcijų, vieną dieną uždraus tokias santuokas, kad jų brangus kraujas liktų grynas. Jei norit žinoti mano nuomonę, jie perdeda. Tarsi būtų geresni už kitus.

– Ak, panele Keite, jūs teisi. Kartais mąstau: negi taip visada buvo? Tiesiog per ilgai nebuvau namie, kad žinočiau, kas ten vyksta. Bet patikėkit manimi – anglai taip pat baisiai pučiasi!

Keitė nusijuokė.

– Šiuos gandus skleidžia ponia Švarc ir ponia Volrabė, kai tik sutinku jas kolonijinių prekių parduotuvėje. Mylimiausia tema yra anglai ir jų didybės manija.

– Na taip. Tokių šiame kolonijų pasaulyje apstu. Negali uždrausti kalbėti, – pritarė Breneris, paskui susimąstęs pasikasė barzdą ir iš lėto tarė: – Beje, apie santuoką aš jau ne kartą galvojau, nuo tada, kai supratau, kad nenoriu grįžti. Ne, tegul mane palaidoja čia! Ir jei vesiu, tai tik Loaną. Panelių turėjau sočiai, jei suprantat, ką turiu omeny.

Keitė nusišypsojo.

– Tikriausiai! Ar aš jums bent kartą sakiau, kad esat mano mylimiausias vokietis?

– O, panele Keite, pasistenkit, kad kilmingi ponai iš prekybos bendrovės neišgirstų tokių jūsų žodžių. Jų akyse aš tik menkas jonvabalis.

– Bet šviečiat ryškiau nei tie ponai! – pajuokavo Keitė ir švelniai pakumščiavo storą Brenerio pilvą.

– O jūs mano mylimiausia naujazelandietė mergaitė, panele Keite! – Plantatorius nusišypsojo.

– Ak, jūs tikras lobis! Vienintelis neketinantis manęs paversti vokiška mergaite, – nusikvatojo Keitė.

Netrukus Breneris surimtėjo.

– Oi oi, kas bus, jei Vortemanas sužinos, kad jo prekybos įmonėje šeimininkauja moterys!

Keitė atsiduso.

– Brenerėli, juk mes tai jau aptarėm. Tada jūs pasakysit, kad esat tikrasis vadovas, o senelė – tik jūsų ekonomė. Be to, jis neatvyks čia tikrinti, kas iki išnaktų dirba kontoroje. Girdėjau vieną prekybos atstovo žmoną pasakojant, kad jis pernelyg storas ir pernelyg tingus. Jam svarbu vien pelnas. O iš mūsų jis gauna gerą pelną, ar ne?

– Taip, tikrai. O jūsų senelė yra geriausia vadovė, kokią galiu įsivaizduoti, tik ji turi būti atsargi. Jau sakiau, ponios vokietės skleidžia apie ją gandus.

Keitė atsiduso.

– Tikriausiai todėl, kad ji neturi vyro. Ir dar kad kiekvieną laisvą minutę bėga į joms svetimą Londono misijos bažnyčią. Tos ponios vokietės jos vengia kaip maro. Juk pastorius labai malonus žmogus, ir dar vokietis. O jos vis tiek viauksi: „Jis toks angliškas. Pernelyg angliškas!“

Tuos žodžius mergaitė ištarė vietos ponių intonacija, visai kaip Gertrūda Volrabė, gydytojo vokiečio žmona, apie kurią vokiečių misijoje sklido kalbos.

Brenerio veidas akimirksniu nušvito ir jis griausmingai nusikvatojo.

– Turiu eiti! – pasakė skaniai prisijuokęs ir atsistojo. – Kada vėl užsuksit į plantaciją? Turėtumėt pasigrožėti mūsų kakavos plantacija. Medeliai gražiai paaugo. O senosios palmės stiepiasi kaip prieš daugelį metų ir nenuilsdamos dera.

– Artimiausiu metu, – pažadėjo Keitė ir skubiai pridūrė: – Gal galėčiau pasitaikius progai pamokyti jūsų žmoną vokiečių kalbos?

– Žinoma! Jūsų dėka ji padarė didelę pažangą, – stebėdamasis atsakė Breneris, paskui sunkiai šnopuodamas ėmė leistis verandos laiptais.

Vos Breneris patraukė alėja miesto link, Keitė atsigręžė į savo paveikslą. Ten dar nebuvo pašto laivo. Keitė buvo nutapiusi daug uosto paveikslų, visur iškabinėti jie puošė namo sienas, o pašto laivo dar nebuvo. Neseniai senelė buvo pasikvietusi kelias ponias vokietes, kad truputį sumažintų jų nusistatymą, ir visos pareiškė norą įsigyti Keitės paveikslų. Pagalvojusi apie tai Keitė pati sau nusišypsojo. Senelė joms pasakė, esą jaunasis vokiečių menininkas, deja, ką tik išvyko.

Jei griežtoji moralistė ponia Volrabė būtų žinojusi, kad visi šie paveikslai tapyti jos! Ta mintis kaitino vaizduotę.

Tik kai paveikslas buvo baigtas, kai daugiau nereikėjo nė vieno potėpio, Keitės žvilgsnis nuklydo prie siuntinio. Mergaitė nekantriai jį atplėšė. Jis irgi buvo nuo dėdės Rasmuso, skirtas seneliui. Čia pat pridėtame laiškelyje dėdė ragino negrūsti į vaiko galvelę per daug mokslų. Juk tai mergaitė. Kas gi kitas?

Keitė nervingai pavartė akis. Koks kvailas žmogus, supykusi pagalvojo. Pirma, man jau suėjo šešiolika, antra, aš visiškai nenorėčiau būti vyras.

Ne, ji niekada netekės! Ypač dabar, kai pamatė, kaip visą mielą dieną vargsta ištekėjusios moterys. Ne, ji norėjo kada nors tapti advokate, kaip tėvas. O jeigu jai, moteriai, nebus leista studijuoti, tada bus mokslininkė kaip ponia Kiuri, apie kurią neseniai skaitė laikraštyje. Laikraščiai buvo atgabenti laivu, todėl labai seni, bet Keitė juos tiesiog ryte prarijo.

Mergaitė atidėjo piktą dėdės laišką į šalį ir išvyniojo savo lobius: graikų sakmių knygą, pasaulio atlasą, Gėtės eilėraščių tomelį, Anglijos istoriją ir knygą apie ekonomiką. Pastarosios ji neprašė. Senelė tikriausiai irgi ne. Matyt, tai asmeninė dėdės iš Hamburgo dovana. Dar lašas deguto: Keitė daug mieliau skaitytų angliškas knygas, bet tokių dėdė Rasmusas jai tikrai nesiųs. Jo laiškuose buvo pilna postringavimų apie gėdingą anglų elgesį pasaulyje.

Keitė buvo įsigilinusi į sakmę apie Odisėją, kai išgirdo energingą senelės balsą alėjoje, vedančioje prie verandos. Jiedvi su Paula buvo išėjusios apsipirkti, nes draugė viena nebepajėgė.

Kaip ir Breneris, pagyvenusi ekonomė uždususi krito į vieną iš krėslų. Paulai sėdantis krėslas nė nesugirgždėjo. Ji tokia liesa, net permatoma, svoris kaip musės, dilgtelėjo Keitei.

Ne iš karto Keitė pastebėjo, kad moterys atsivedė dar kai ką. Nespėjus jai paklausti, senelė pristatė jauną samojietį aksominėmis rudomis akimis.

– Tai Manonas. Jis talkins Paulai. Padės gaminti valgį, apsipirkti, prižiūrės sodą. Bet tai nereiškia, kad galėsi sėdėti sudėjusi rankas. Tavęs reikia prekybos namuose. Be to, tu, miela Keite, mokysi jį, nes…

Keitė susižavėjusi nutraukė senelę. Ji apsidžiaugė, kad galės išmokyti vaikiną anglų kalbos.

– Ne anglų, o vokiečių. Neseniai mirė jo senasis plantatorius. Pas jį Manonas išmoko truputį vokiškai, – griežtai paaiškino senelė.

Manonas draugiškai pažvelgė į Keitę savo maloniomis akimis ir netvirta vokiečių kalba pasakė:

– Manonas, nes rastas Manono pakrantėje!

– Jis linksmas vaikinas. Ir puikiai moka angliškai, nes užaugo anglų misijoje. Manonas gyvens trobelėje šalia viralinės. Ar gali jam viską aprodyti? Paulai reikia pailsėti. – Senelė vėl kalbėjo angliškai.

Kai jos būdavo vienos, kalbėdavosi tik angliškai, nes Paula griežtai atsisakė mokytis nemėgstamos vokiečių kalbos.

Keitė pakvietė Manoną sekti paskui. Aprodė jam svetainę apatiniame didžiojo namo aukšte ir tris miegamuosius viršutiniame. Savo kambario duris skubiai užvėrė. Jai buvo nemalonu, kad ant grindų mėtosi keli drabužiai.

Tikrieji gyvenami kambariai paprastai būdavo dvi verandos. Iš vienos puikiai matėsi uostas, o iš kitos – vešlus žydintis atogrąžų sodas, per kurį Keitė didžiuodamasi vedė Manoną. Kur tik pažvelgsi, visur akį džiugino visos įmanomos spalvos ir atspalviai. Net veranda buvo apžėlusi raudonai žydinčiais vijokliais. Pagaliau priėjo viralinę, nuo žmonių akių slepiamą augalų.

Virtuvė buvo puikiai įrengta. Manonas sužavėtas pareiškė:

– Aš mėgstu gaminti valgį!

Iš vaikino sklindanti šiluma sužavėjo Keitę. Ji vogčiomis nužvelgė jo kūną. Manonas buvo gerokai aukštesnis už ją, o tai labai svarbu. Jau savo klasėje Danidine Keitė buvo didžiausia, ūgiu lenkė net to paties amžiaus berniukus. Manonas vilkėjo lava-lava, tradicinį samojiečių sijoną, siekiantį kelius. Kojos ir rankos buvo raumeningos. Gaila, vienas apie strėnas apvynioto audeklo galas dengė ir krūtinę. Tikriausiai senelė liepė jam padoriai apsirengti, šovė Keitei mintis. Juk senelė perdėtai drovi. Keitė gerai prisiminė, kaip ji baisėjosi pačioje pradžioje išvydusi pusnuogius čiabuvius, vaikščiojančius gatvėmis. Gal senelė niekada nematė nuogo vyro, galvojo Keitė nevalingai šypsodamasi. Ne, kitaip tikriausiai būtų rėkdama pabėgusi. Keitei senelė buvo vaikščiojanti dorybė.

– Gal man ką nors paruošti valgyti? – pasiteiravo Manonas.

Keitė linktelėjo.

– Puiki mintis, mes dar nepietavom. Aš tau padėsiu.

Manonas atsakė angliškai:

– Bet aš esu tarnas.

– Manonai! Aš vis tiek nemoku gaminti. Tu man sakysi, ką turiu nulupti ir supjaustyti. Patikėk, kartu bus greičiau.

Samojietis gūžtelėjo pečiais ir liepė jai supjaustyti ananasą.

Keitė čiupo peilį; akies kampučiu pastebėjo, kad Manono kojos tatuiruotos. Tai ženklas, kad jam daugiau nei šešiolika, jis jau vyras, šovė mintis. Ta mintis širdies gilumoje sukėlė sąmyšį.

Kai jis nusisuko paimti kokoso riešuto ir netyčia prisilietė prie nuogos rankos, jos kūną pervėrė žaibas. Gamindamas valgį Manonas dainavo nežinoma kalba. Keitė vos pajėgė sutelkti dėmesį į ananaso ir pomidorų pjaustymą, nes jo balso skambesys pasiekė tolimiausius jos sielos kampelius. Meldėsi, kad jis neatspėtų, kaip ji jaučiasi.

Keitei pasisekė. Regis, Manonas nieko nepastebėjo.

– Gal galėtum padengti stalą? Aš atnešiu patiekalus į didžiąją verandą, – paprašė jis šypsodamasis.

Tarsi apimta transo Keitė nuskubėjo į namus išimti iš spintų indų. Paula ir senelė buvo įsitaisiusios krėsluose pavėsingoje sodo verandoje. Linksmai švilpaudama Keitė padengė stalą ir pakvietė jiedvi.

Senelė įdėmiai pažiūrėjo į keturias lėkštes, paskui skvarbiai pažvelgė į Keitę.

– Ar mes laukiame svečių?

Keitė nustebusi pakėlė akis.

– Juk Manonui irgi reikia ko nors užkąsti!

Senelė nekreipė dėmesio į jos žodžius. Kai jaunuolis atnešė dubenis, pasakė:

– Ačiū! Gali ko nors pasigaminti sau.

Manonas vos vos linktelėjo ir dingo sode.

– Kodėl jis nevalgo su mumis?

– Keite, Manonas yra mūsų tarnautojas. Niekada to nepamiršk! Aš ne itin pritariu baltaodžių ir čiabuvių artumui.

Tai Ana pasakė tokiu balsu, kad Keitei kraujas gyslose sustingo. Vis dėlto ji išdrįso paprieštarauti.

– Betgi tu neprieštarauji, kad aš draugauju su Sara. Jos mama taip pat samojietė.

– Tačiau jos tėvas yra britas, Londono misijos tarnautojas. Tai visai kas kita! – griežtai nukirto Ana.

Keitė tik gaudė orą. Kad ir kokia griežta, senelė visuomet būdavo teisinga, pirmiausia matydavo žmogų, o ne jo kilmę. Ji neturėjo nieko prieš samojiečius. Kokia draugiška būdavo su Loana! Čia kažkas kita, pagalvojo Keitė.

– Ar man leidžiama su juo kalbėtis? – paklausė ji provokuodama.

Paula įspėjamai pažvelgė į ją. Ore tvyrojo įtampa.

– Gali jį pakviesti, jei reikės patarnauti. Be to, esi jo mokytoja. Bet aš nepageidauju privataus bendravimo. Jei nesilaikysi šių nurodymų, Manonas tuoj pat bus atleistas. Ar supratai?

Keitė išbalo kaip lavonas. Gal senelė turi šeštą juslę? Kaip ji suprato, kad Manonas pažadino Keitei ilgesį, kurio iki šiol nejuto? Juk jos amžiaus berniukai dar buvo vaikai, o gatvėje sutikti vyrai, besižvalgantys į ją, nedomino.

Mergaitė nusprendė pasitaikius progai visko išklausinėti Paulos. Galbūt ji nujaučia, kas staiga pasidarė senelei. Joks kitas žmogus taip gerai nepažino senelės kaip senoji ekonomė.

Po pietų, per kuriuos visos tylėjo, senelė išsivedė Keitę į kontorą. Atrodė, ji visais įmanomais būdais stengiasi laikyti vaikaitę kuo toliau nuo samojiečio.

Proga pasikalbėti su Paula pasitaikė vakare, kai senelė išsiruošė į bažnyčią.

– Paula, tu jau seniai pažįsti senelę. Ko ji bijo? – pradėjo pokalbį Keitė.

Paula giliai atsiduso.

– Ir aš norėčiau žinoti, bet man atrodo – ji bijo, kad tau kas neatsitiktų, nes tavo mama… – Paula išsigandusi nutilo ir užsidengė delnu burną.

– Ką mano mama?

– Na, ji žuvo per nelaimingą atsitikimą. Karieta… Ji buvo tokia jauna, – sumikčiojo Paula.

Keitė suprato, kad moteris meluoja.

– Kas atsitiko mano mamai, ko man negalima žinoti?

– Mažyle, paklausk šito senelės! Aš nieko nesakiau! Girdi? Visiškai nieko!

– Paula, tu visa virpi. Kodėl ji turėtų dėl manęs būgštauti, jei aš pasikalbu su samojiečiu?

– Manau, ji visą laiką bijo, kad koks nors vyras nepriartėtų prie tavęs, – tarė Paula ir skubiai apsidairė, ar niekas nesiklauso.

– Bet, Paula, jis gi prie manęs nepriartėjo. Nėra jokio pagrindo rūpintis. Juk aš jokiu būdu nenoriu tekėti. Tegul dangus mane apsaugo nuo to, kad tapčiau vargšė, nuobodžiaujanti žmona!

Paula žvelgė į Keitę nustebusi.

– Ar esi tikra, kad tavo sprendimas nėra tik senelės noras?

Keitė krūptelėjo. Ar ir Paula moka skaityti mintis? Lygiai tas pat neseniai buvo šovę jai galvon. Ji ketino ką nors atsakyti, kai Paula tarė:

– Aš pavargau. – Ir susikūprinusi nutipeno į namą.

Keitė ilgai mąstė apie Paulos klausimą. Ar ji iš tikrųjų nenori tekėti, o gal tai jai įkalbėjo senelė? Ji ilgai sėdėjo ant kėdės. Staiga iš sodo tamsos išniro Manonas.

– Atnešiau sulčių, – sumurkė savo giliu, maloniu balsu.

Statydamas stiklinę ant stalo tarsi netyčia palietė jos nuogą ranką. Karštis nuvilnijo jos kūnu.

Nespėjo Keitė ką nors atsakyti, kai jis be garso dingo sode. Mergina sėdėjo savo pintame krėsle nesugebėdama pajudėti, nes Paulos klausimas staiga tapo toks aiškus kaip žvaigždėtas dangus virš galvos. Lig šiol Keitė nė karto nebuvo suabejojusi senelės suplanuota savo ateitimi: ji turėjo likti netekėjusi, baigti studijas ir tapti advokate arba gydytoja!

Jeigu malonus dilgčiojimas, kylantis šalia Manono, yra tai, kas vyksta tarp vyro ir moters, tada tą planą reikia peržiūrėti. Vieta, kur perbraukė jo ranka, vis dar degė.

Grįžusi iš bažnyčios Ana pavargusi sudribo į krėslą.

– Ką sakytum, jei vėliau vis dėlto norėčiau ištekėti? – išsprūdo Keitei.

– Tu gi žinai, esi skirta geresniam gyvenimui, – sušnypštė Ana.

Keitė kovingai žvelgė į senelę.

– Ne, šito aš nežinau. Tai tu man įkalbėjai. Tada dar kartą paaiškink, kas tokio siaubingo yra santuokoje?

– Vaike, tavo pačios naudai aš nesakysiu smulkmenų, – tarė Ana jau truputį švelniau.

– Senele, prašau! Aš turiu žinoti. Kas blogo, jei moteris išteka? Ar tai kaip nors susiję su mano mamos mirtimi?

Ana giliai atsiduso.

– Vieną kartą turi sužinoti. Tavo mama žuvo ne per nelaimingą atsitikimą. Ji mirė gimdydama tave, nuo tada turiu tik vieną norą: kad tu niekada nepatektum į tokią padėtį. Tu negali mirti, kad gyventų tavo kūdikis. O vaiko gali susilaukti tik būdama su vyru. Todėl aš ir vengiu to buvimo kartu kaip maro!

– Bijai, kad mirsiu gimdydama kūdikį? – tyliai paklausė Keitė.

– Na, jei taip nori… Taip! Aš noriu tave nuo šito apsaugoti.

– Senele, bet tiek moterų gimdo vaikus. Tik pagalvok apie ponią Volrabę – ji turi jau du!

– Gimdant labai skauda. Geriau, kai skausmų nėra. Patikėk manimi, mieloji!

Gal Keitė apsiriko – jai pasirodė, kad senelės balsas užkimęs, tarsi ji kovotų su ašaromis! Senelė ir ašaros? Dar nė karto Keitė nematė savo senelės išliejant bent ašarėlę. Nei tą vakarą, kai jai buvo pranešta, kad turi išsikelti, nes senelis mirė ir pardavė namą, nei tą dieną, kai su visa manta išplaukė „Manapūrio“ laivu ir Naujoji Zelandija pamažu dingo rūke. Senelės veide nekrustelėjo nė vienas raumuo, nors pati Keitė raudojo kruvinom ašarom.

Keitė švelniai apkabino senelę.

– Juk aš tokia jauna. Kam sunkinti širdį šiandien? Patikėk, jei turėsiu šeimą, jos iš manęs tikrai niekas neatims. Ir kodėl turėtų atimti?

Senelė neatsakė. Ji šiurkščiai išsivadavo iš vaikaitės glėbio ir įsispoksojo į nakties tamsą.

Ilgai trunkančios grėsmingos tylos Keitė neištvėrė. Už viską turiu būti dėkinga senelei, neturiu teisės jos nuvilti, šmėkštelėjo jai galvoje.

– Pažadu tau, niekada netekėsiu ir neturėsiu vaikų, – atsiduso ji.

– Tu šito nesigailėsi. Viskas tik tavo labui, mano mielas vaike.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 31 d.

Skaitydama Sofija viską pamiršo. Bet pamažu paplūdimio gyvenimas įsuko ją į savo sūkurį.

Ji padėjo rankraštį, susikrovė daiktus ir iš lėto patraukė autobusų stotelės link, nusprendusi pirma nusipirkti ledų. Nuo pusryčių nebuvo nieko valgiusi, o pažvelgusi į laikrodį suprato, kad paplūdimyje praleido kelias valandas.

Kai jau ketino mokėti, vėl apėmė keistas jausmas, kad yra stebima. Šį kartą ji nenorėjo apsijuokti ir pulti kaip furija. Tada išgirdo balsą, šis ją pradžiugino.

– Sofija! Kaip gerai, kad jus sutikau!

Ji apsisuko ir pažvelgė į rudas Džono Franklino akis, žiūrinčias į ją su aiškia nuostaba.

– Norėjau truputį pasimėgauti saule.

Sofija nežinojo, kaip elgtis. Reikėtų kuo greičiau eiti šalin, o gal pastovėti ir truputį paplepėti? Bet Džonas neleido jai svarstyti, be ceremonijų paėmė už parankės ir nuvedė prie namo visiškai šalia paplūdimio.

– Tikiuosi, truputį atsigavote po užvakar, – tarė pasiūlęs kėdę terasoje.

– Taip. Viešbutyje man rekomendavo šį paplūdimį, – skubiai pasiteisino Sofija.

Ji pasijuto nesmagiai, nes iš paplūdimio atėjo visas būrys jaunų linksmų žmonių, jie draugiškai su ja pasisveikino.

– Juo geriau! – nusijuokė Džonas. – Atsitiktinumų nebūna. Tai buvo ženklas. Jūs būtinai turit likti šventėje… – Vyras nutilo ir kiek palūkėjęs paklausė: – O kur jūsų sužadėtinis?

– Janas išskrido į Oklandą, pirmu reisu grįžta į Vokietiją.

– Ak taip? – Tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos ištarė Džonas Franklinas.

Nelaukdama kitų klausimų Sofija pabrėžtinai aiškiai pasakė:

– Aš lieku Naujojoje Zelandijoje, kol išaiškės mamos paslaptis. Janas man iškėlė sąlygą: skristi su juo arba ateityje gyventi be jo. Aš tikriausiai padariau didžiausią klaidą savo gyvenime… Geriau grįšiu į viešbutį. – Tai tarusi ji pašoko nuo kėdės, bet Džonas pažvelgė maldaujamu žvilgsniu.

– Prašau – pasilikit!

Atsidususi Sofija atsisėdo ant kėdės.

– Bet aš čia nieko nepažįstu! – neryžtingai paprieštaravo.

– Džudita, turim svečių! – sušuko jis šypsodamasis.

Netrukus prieš Sofiją išdygo Džudita Palmer. Tamsiaodė advokatė su balta suknele atrodė taip, kad kvapą gniaužė. Sofija negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo tokios egzotiškos grožybės.

– Džiaugiuosi, kad atėjot, – sušuko ši džiugiai, o Džonas metė į Sofiją triumfuojantį žvilgsnį, tarsi sakytų: juk jūs neketinat nuvilti mano kolegės, ar ne?

Sofija liovėsi priešintis ir atsakė:

– Čia žavu!

Ji taip ir manė. Ilgas baltas paplūdimys, senas jaukus namas su plačia veranda, iš lėto besileidžianti saulė. Atostogų nuotaika, pagalvojo Sofija. Trūksta tik gėrimų. Staiga kažkas atnešė padėklą ir pasiūlė svečiams kampario su apelsinų sultimis.

Keletas žmonių nesivaržydami prisėdo prie jų ir užvertė Sofiją klausimais, kai sužinojo, kad ji iš Hamburgo. Kokie paprasti čia žmonės, pagalvojo Sofija. Dviejų advokatų ir jų draugų būrelyje ji atsipalaidavo.

Laikas bėgo nepastebimai. Verandoje buvo šokama, tad Džonas pakvietė Sofiją. Grojo tas pačias meilės dainas, kaip ir Vokietijoje per šventes, kai norima romantikos. Džonas šoko puikiai, kvepėjo saule ir jūra, buvo malonu justi jo kūno šilumą. Visa tai Sofijai patiko, bet ji mėgino nesileisti užliūliuojama – sunki užduotis, kai aplink kojas plakasi minkštas sijonas, virš galvos žvaigždėtas dangus, kai esi gražaus vyro glėbyje. Tokia sunki, kad Sofija apsimetė pernelyg pavargusi.

Vos tik jie atsisėdo, Džoną pakvietė šokio ilgakojė blondinė trumpu sijonėliu. Atrodė, kad jie gerai pažįstami. Džonas atsiprašydamas nusišypsojo Sofijai ir nuėjo su moterimi į šokių aikštelę. Sofija smalsiai juos stebėjo. Džonas nesistengė prisiglausti, bet šviesiaplaukė apkabino jam kaklą ir prisitraukė artyn. Sofijai durstelėjo širdį.

Buvo jau tamsu, veranda apšviesta mėnesienos ir įvairiaspalvių girliandų. Sofija vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje ir stebėjo žmones. Ją daug kas kvietė šokti, ji vis atsisakinėjo. Džonas irgi stengėsi ją pralinksminti, o dabar ji liko viena su tuščia taure. Visi kiti šėlo šokių aikštelėje. Staiga Sofiją apėmė toks liūdesys, kuriam neįmanoma pasipriešinti. Akyse pasirodė ašaros.

– Gal eikim pasivaikščioti paplūdimiu! – pasigirdo gerai pažįstamas Džuditos balsas.

Sofijai pasiūlymas patiko. Nenorėjo, kad Džonas matytų ją tokią nuliūdusią.

Susikibusios už rankų moterys patraukė į tamsą. Nuėjo taip toli, kad girdėjosi tik jūros ošimas, o kelią nušvietė mėnesiena. Čia jos atsisėdo ant minkšto smėlio. Kurį laiką susimąsčiusios žvelgė į jūrą.

Sofija pamiršo viską. Jos mintys nuskriejo pas Aną. Negi ji iš tikrųjų norėjo uždrausti Keitei tekėti? Mintis nutraukė tylus kūkčiojimas. Sofija iš lėto atsisuko į Džuditą, ši šluostėsi veidą nosine.

– Tai dėl draugo? – paklausė Sofija.

Džudita linktelėjo.

– Aš jo taip ilgiuosi. Svarbiausia – visiškai nesuprantu, kas jam pasidarė. Jis tiesiog dingo!

– Džonas sakė, kad jam visur reikia erdvės, – su užuojauta tarė Sofija.

Džudita giliai atsiduso.

– Gerai jau, su tuo aš apsipratau, bet šį kartą tai buvo taip netikėta. Nenoriu įkyrėti savo draugysčių istorijomis.

Sofija nusijuokė.

– Jūs man nenusibosit. Ir pataikėt teisingu adresu. Mano sužadėtinis, netikėtai išdygęs Danidine, pagrasino: arba aš tuoj pat skrendu su juo į namus, arba viskas baigta. Matot, man einasi panašiai. Be to, mes ketinom po šešių savaičių susituokti!

– Gerai, aš viską papasakosiu, bet tik tada, kai jūs man pasiskųsit savo sužadėtiniu.

– Dabar jūsų eilė. Su savo… – Sofija nutilo, pamiršo jo vardą.

– Tomu. Aš žinau, kad jis mane myli, moteris tai iš karto pajunta. Bet vos tik pradedam kalbėti apie šeimą, jis užsidaro. Jis buvo įvaikintas, perėjo tikrą pragarą globėjų šeimose. Nenuostabu. Aš gerbdavau jo nuomonę, bet dabar… Nuo vakar žinau, kad laukiuosi.

Sofija nedrįso jos sveikinti su tokia naujiena, nes žinia, kad yra nėščia, regis, nesukėlė Džuditai džiaugsmo.

– Visuomet norėjau vaikų, – liūdnai kalbėjo Džudita. – Būčiau ryžusis tam ir Tomui nepritariant, bet jis buvo toks keistas. Aš bijau!

Džudita ėmė garsiai kūkčioti. Sofija pasislinko truputį arčiau, paėmė ją už rankos ir sukuždėjo:

– Jei jums geriau, išsikalbėkit. Kas jums kelia baimę?

Nė neatsigręždama advokatė sumikčiojo nevilties kupinu balsu:

– Mes ketinom švęsti Kalėdas drauge. Toks buvo jo noras. Mes negyvenam kartu. Jis Velingtone, aš – Danidine. Mes taip laukėm atostogų, ketinom jas praleisti kartu. Viskas buvo gerai. Iki gruodžio dvidešimt ketvirtos. Prieš pietus jis atėjo į kontorą, padėjo man sutvarkyti bylas. Beje, jis irgi advokatas. Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus – jis atsistoja ir išbalęs kaip kreida ima mikčioti: „Turiu išvykti!“ Buvau priblokšta. O jis jau žengė pro duris. Namie radau laiškelį: „Esu ant Kuko kalno.“ Žmogus, kuris taip elgiasi, negali būti tėvas, ar ne?

Sofija neištarė ne, nors tas žodis jau sukosi ant liežuvio. Su užuojauta paklausė:

– Gal kas nors atsitiko. Kas galėjo išmušti jį iš vėžių?

– Nieko nežinau. Prieš savaitę jis laimėjo didžiulę bylą dėl globos. Tuo padarė didžiulę paslaugą jaunimo reikalų tarnybai, ta atsidėkodama atsiuntė jo įvaikinimo bylos kopiją. Gavo ją rytą mūsų kontoroje. Buvo labai patenkintas, juokavo. Esą vis nujausdavo, kad kažkas jį sieja su mėgstamiausiu vaikystės herojumi. Daugiau aš neklausinėjau, nes gavom žinią apie nelaimingą atsitikimą… – Džudita Palmer išsigandusi nutilo.

– Galit ramiai pasakoti toliau! Tuo metu jūs turėjot gauti žinią apie Emos mirtį, nes jūsų kolega paskambino man į Vokietiją dvidešimt trečiosios naktį.

– Taip. Taigi mane ta žinia gerokai sunervino, paprašiau Tomo iš registratūros atnešti Emos Maklyn bylą.

Tai išgirdusi Sofija išbalo kaip drobė. Nuo minties, užplūdusios galinga banga, ji pradėjo virpėti visu kūnu.

– Kokia jūsų draugo pavardė? – Ji pasistengė, kad klausimas nuskambėtų kuo nekalčiau.

Džudita nustebusi pažvelgė į Sofiją.

– Maklynas!

Sofija nebegalėjo paslėpti drebulio. Maklynas! Negi tai tik atsitiktinis sutapimas?

– Jums šalta! – pastebėjo Džudita ir rūpestingai pridengė jos pečius megztuku.

– Tai jį įvaikinusios šeimos pavardė ar tikroji?

– Manau, tikroji. Jis mažai šneka apie savo vaikystę, bet kai ką iš jo ištraukiau. Kadangi Tomas pirmuosius savo gyvenimo metus gyveno su tėvu alkoholiku, ir įvaikintas pasiliko tikrąją pavardę.

Sofija pajuto, kad ima svaigti galva. Maklynas? Alkoholikas? Ar Tomas kaip nors susijęs su jos šeima? Ar jis todėl pabėgo? Gal tai jis pavogė Emos istoriją? Šios mintys viesulu sukosi galvoje.

– O kur jo mama? – paklausė ji prikimusiu balsu.

– Iš karto jam gimus pabėgo su kitu vyruku. Jis daug iškentėjo savo gyvenime. O dabar nuo Kalėdų nieko apie jį negirdėjau. Jis dar niekada taip nesielgė. Žinot, ką manau? Jis nujautė, kad esu nėščia, ir pabėgo. Tai ir yra mano didžiausia baimė!

– Aš tuo netikiu! – atsakė Sofija nevalingai, o jos galvoje sukosi mintys.

Pažvelkit į telefonų knygą, kiek ten Maklynų, kartą pasakė Džudita. Sofija, tu įsipainiosi į kažką negera, perspėjo pati save. Gal ji iš tikrųjų pamišusi, kaip tvirtino pykčio priepuolio pagautas Janas? Gal ir nepamišusi, bet tikrai apsėsta, mąstė išsigandusi, užvaldyta minties rasti Tomą Holdeną. Tokia apsėsta, kad kiekvienas Tomas jai regisi kaip Tomas Holdenas. Ji nusipurtė. Štai kur nusiritau! Turiu būti atidi, kitaip iš tikrųjų prarasiu protą.

– Jis su tuo neturi nieko bendra! Tai būtų pernelyg neįtikėtinas sutapimas, – sumurmėjo pati sau.

– Sofija! – išgirdo iš tolo atsklindant advokatės balsą. – Jūs pagalvojot, kad Tomas yra antrasis paveldėtojas, kurį minėjo jūsų mama?

Sofija susigėdusi linktelėjo.

– Žinoma, turit griebtis ir šiaudo. Bet Tomas? Ne, tai absurdiška. Ir žinot kodėl? Jam verkiant reikia pinigų, kad įgyvendintų savo svajonę – įkurtų nuosavą kontorą. Jei jis būtų žinojęs, kad paveldėjo tiek daug pinigų, nebūtų pabėgęs, tuoj pat būtų pasiskelbęs, kas esąs. Jūsų mamos testamentas buvo ne voke, o permatomoje įmautėje! Turėjo jį iš karto pastebėti.

Sofija nurijo seilių gumulą. Buvo nemalonu, kad jai iš viso kilo ši kvaila mintis. Bet vis dėlto: ar tai atsitiktinumas, kad jo pavardė Maklynas? Tokia pat kaip jos motinos? Maklynų čia tikriausiai kaip smilčių prie jūros, įtikinėjo vidinis balsas. O Viešpatie, turiu liautis kvailai spėliojusi, ragino ji save, kitaip vieną dieną it beprotė bėgiosiu po Danidiną ir kiekvieną praeivį Jurgio gatvėje klausinėsiu, ar jis ne Tomas Holdenas.

– Ar nesutrukdžiau? Visur jūsų ieškojau, – nutraukė jos mintis Džonas Franklinas.

– Ne, visai netrukdai. Aš jau ketinau grįžti, – tuoj pat atsiliepė Džudita, pašoko ant kojų ir paliko juos vienu du.

– Džonai, dėl Emos testamento. Jūs sakėt, kad ji surašė naują. Kur yra pirmasis egzempliorius, kurį mama rašė pas jūsų tėvą?

Advokatas atsisėdo visai šalia. Taip arti, kad jų rankos lietėsi.

– Jūsų mama manęs prašė, kad palikčiau jums visus užrašus ir dokumentus. Kartu ir negaliojantį senąjį testamentą. Aš net pasiteiravau jos, kodėl to pageidauja.

– Ir ką ji atsakė?

– Ji taip pasakė: „Mano duktė iš užrašų galėtų tuoj pat viską sužinoti. Taip pat ir kas yra Tomas Holdenas. Bet ji turi tai sužinoti ne iš bejausmių dokumentų. Ji turi tai ne tik sužinoti, bet ir pajusti. Tai turi pasiekti jos širdį!“ Anot jos, tai įvyks tik tuomet, kai jūs ramiai perskaitysit jos istoriją.

– Tokia jau ta Ema! Tikriausiai jai tai patarė gyvenimo būdo patarėja Hamburge. Ar žinot, kad dalies mamos užrašų nėra, tos dalies, kurioje pasakojama jos pačios istorija? Tos, kur pasirodo Holdeno pavardė?

– Nėra? Iš tikrųjų? Aš jums perdaviau viską, ką paliko mama. – Džono balse pasigirdo abejonė.

– Ir beveik šimtą tuščių lapų!

Džonas gūžtelėjo pečiais.

– Niekada jų nevarčiau. Galbūt ten esama ir tuščių lapų!

Ar jo balse iš tikrųjų atsirado atžarumo gaida?

Sofija nusprendė negadinti puikios nuotaikos. Netardama nė žodžio ji žvelgė į jūrą, kuri dabar vos bangavo. Kilo vėjas, pradėjo taršyti jos šviesius plaukus. Džuditos megztinis neleido pajusti vėsumos. Mintys nuskriejo į praeitį, ji prisiminė tą bjaurųjį Filipą Maklyną.

– Džonai, jūsų kontoroje yra daugybė bylų. Ar ten tik dabartiniai dokumentai, gal yra ir XIX amžiaus?

Jis nusišypsojo.

– Kokią bylą jums surasti?

Sofija pasijuto užklupta. Ji tik norėjo atsargiai paklausti, bet, regis, vėl ėmė prašyti pagalbos. Kaip reikės jam atsilyginti?

– Tai žmogžudystės byla. 1881 metais fermerio žmona Melani Maklyn buvo nužudyta savo vyro Filipo Maklyno. Norėjau sužinoti, kodėl jis buvo nubaustas tik dviem metais kalėjimo.

Džonas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Ar tas vyras yra jūsų protėvis?

– Dėl Dievo meilės, ne! Tai tik atsitiktinumas, kad mano mamos tokia pat pavardė, – pasipiktino Sofija.

– Pažiūrėsiu, ką galima padaryti, – pažadėjo Džonas ir pažvelgė į rankinį laikrodį.

– Gal eime pas kitus? Po trijų minučių vidurnaktis.

– Betgi čia daug gražiau!

Sofija atsisuko į jį.

Tamsias Džono garbanas taip pat taršė vėjas. Vyras atidžiai žvelgė į Sofiją. Ji nesuprato jo žvilgsnio. Mergina norėjo sužinoti, ką jis šią akimirką galvoja, bet tuo metu jis pasilenkė prie jos. Ji pajuto jo vėsias lūpas, aistrą ir susivaldymą. Sofija pamiršo visas abejones ir atsakė į bučinį. Jos kūnas liepsnojo. Kai jie pagaliau atsitraukė vienas nuo kito, jis sušnabždėjo prikimusiu balsu:

– Linkiu, kad šiais metais išsipildytų visos tavo svajonės!

– To paties linkiu ir tau! – sukuždėjo Sofija truputį nusiminusi, kad nesugalvojo nieko įdomesnio.

– Štai kur tu, o aš tavęs visur ieškau!

Tai buvo aiškus priekaištas. Šviesiaplaukė, anksčiau kvietusi Džoną šokti, puolė jam ant kaklo.

– Tai Lin, o čia Sofija, mano klientė, – pristatė vieną kitai Džonas.

Buvo aiškiai matyti, kad ta Lin neturi jokio noro artimiau susipažinti su Sofija. Sofija taip pat pasijuto nejaukiai. Vadinasi, jo akyse ji tik klientė. Ar jis visas savo klientes taip karštai bučiuoja? Ir kodėl jis nepasakė, kas tokia yra ta šviesiaplaukė? Jo kirpėja, terapeutė, o gal draugė?

Sofija nusisuko nuo jųdviejų, nes Lin švelniai padėjo šviesiaplaukę galvutę jam ant peties.

– Turiu eiti! – Sofija staiga pašoko iš vietos.

Džonas irgi atsistojo.

– Aš palydėsiu tave!

– Ar tau tikrai reikia eiti? – suniurzgė Lin.

– Tuoj grįšiu, – pažadėjo Džonas ir dalykiškai paklausė Sofijos: – Ar nenorėtum atsisveikinti su Džudita?

Sofija linktelėjo.

Kai Sofija su Džonu įžengė į verandą, advokatė, regis, jautėsi šiek tiek geriau, bent jau taip atrodė.

– Linkiu jums, kad jūsų draugas taptų nuostabiu tėvu, – sušnabždėjo Sofija Džuditai atsisveikindama, maloniai nusišypsojo ir paspaudė ranką.

– O aš linkiu, kad viskas paaiškėtų ir jūs pagaliau galėtumėt gedėti savo mamos, – tarė Džudita ir, Sofijos nuostabai, pabučiavo į skruostą.

Sofija ir Džonas tylėdami važiavo į miestą. Jis įjungė Naujosios Zelandijos radiją. Naujametinį koncertą. Kaip tyčia dvidešimtas opusas, Saulės kvartetas, perskrodė Sofiją mintis. Ema taip mėgo Haidną!

Kai privažiavo senamiestį, gatvės buvo pilnos žmonių, bet Sofija tenorėjo likti viena.

Šį kartą Džonas nesisiūlė palydėti iki kambario. Atrodė, kad skuba. Žinoma, jam reikia į vakarėlį, pagalvojo Sofija liūdnai. Laukia ilgakojė trumpu sijonėliu.

Atsisveikindamas jis draugiškai pasakė:

– Tikiuosi, netrukus pasimatysim.

Nors išlipo iš automobilio kartu su ja, apie atsisveikinimo bučinį nebuvo nė kalbos, jis laikėsi deramo atstumo.

– Ar galėtum rytoj palydėti mane į Pakeha, turiu omenyje Ošen Grovą? – išgirdo save tariant Sofija ir tuoj pat išraudo.

Ji visai neketino šito sakyti, nenorėjo būti įkyri, bet Džono veidas akimirksniu nušvito.

– Mielai! Užvažiuosiu tavęs maždaug vidurdienį! Ir nelaužyk be reikalo galvos dėl to Holdeno. Girdėjau, pasamdei detektyvą.

– Iš kur žinai? – išsprūdo išsigandusiai Sofijai. Juk ji pati jam tikrai šito nepasakojo.

– Iš Vilsono! – atsakė jis plačiai šypsodamasis.

– Kodėl nesakei, kad jį pažįsti? – pasipiktinusi sušnypštė Sofija.

– O ką galėjau pasakyti? Vilsonas yra slidžiausia, godžiausia žiurkė visame Danidine, bet mes visi su juo bendradarbiaujam. – Džonas vis dar šypsojosi.

Bet Sofija dar labiau įsiuto.

– O kodėl jis tau praneša, kad aš ieškau Tomo Holdeno?

– Juk po aštuonių savaičių man pačiam reikės žinoti, kur jis gyvena, privalėsiu pranešti apie palikimą. Todėl norėjau į paiešką įtraukti ir Vilsoną. O jis sako: „Džonai, kaip senam draugui atliksiu tai veltui! Užmokės ponia iš Vokietijos, o aš pranešiu, kaip vyksta tyrimas.“ Iki rytdienos, Sofija.

Sofija buvo priblokšta. Ji norėjo daugiau sužinoti apie tą sandorį jos sąskaita, bet Džonas jau sėdosi į savo visureigį.

Ji susimąsčiusi nuėjo į viešbutį. Prieš lipdama į kambarį bare įsijungė viešbučio kompiuterį ir pasitikslino, kur yra Samoa. Ten, kur ir tikėjosi. Ramiojo vandenyno pietvakariuose.

Sofija gulėjo ant lovos ir mąstė apie šios dienos įvykius. Susigėdusi prisiminė savo kvailus įtarinėjimus dėl Tomo ir netrukus šias mintis išstūmusį bučinį.

Tada pašoko iš vietos ir stvėrė rankraštį. Dar nepradėjusi skaityti atsiminė nušiurusią knygelę iš Emos palikimo. Dėžę ji buvo užkišusi į tolimiausią spintos kampą, už Emos rankinės. Dabar ištraukė iš slėptuvės, atidarė, išėmė juodąją knygą ir ėmė vartyti. Puslapį su įrašu „Otagas, 1863 m.“ dar galėjai perskaityti. Visa kita buvo parašyta tokiu braižu, kurio neįmanoma iššifruoti. Nebuvo jokios abejonės, kad tai Anos dienoraštis, o Ema ne tik jį perskaitė, bet ir pasistengė jai, Sofijai, perteikti svarbiausius Anos gyvenimo įvykius.

Sofija susimąsčiusi grąžino knygą į dėžę, uždarė dangtį ir vėl paslėpė spintoje, bet pirma dar kartą pažvelgė į nuotrauką. Šį kartą atidžiau įsižiūrėjo į Kristianą. Žiūrėdama į jį iš taip toli pajuto gailestį. Koks sukaustytas žvilgsnis nukreiptas į fotoaparatą! Jo gyvenimas nebuvo itin vykęs!

Apija, 1906 m. sausis ir kovas

Šią karštą ir drėgną dieną Keitė purtydama galvą skaitė laišką, kurį jai kyštelėjo Maksas Šombergeris. Kaimo mokytojo sūnus, neseniai su motina atvykęs iš Vokietijos, lyg tyčia ją karštai garbino.

O, jei šį laišką perskaitytų jo ponas tėvelis, linksmai mąstė Keitė. Laiške buvo apstu klaidų. Ji suraukė kaktą. Jis ir vėl pridėjo eilėraštį! Jaunuolis naudojosi bet kokia proga pabūti arčiau jos. Kai Keitė gavo knygų siuntinį, apkūnusis Maksas pasisiūlė panešti sunkų ryšulį. Ji leido, nors ir žinojo, kad jis žvelgs į ją šuns akimis. Prie namų jis įspraudė jai į delną laišką ir pabėgo, merginai dar nespėjus perskaityti. Keitė atsiduso. Vaikinas nebuvo negražus, be to, draugiško būdo, visai kitoks nei jo pikčiurna tėvas, bet jo palankumas Keitės nejaudino. Jei jau gulėti vyro glėbyje, tai tik vieno – Manono! Vien pagalvojus apie jį širdis imdavo spurdėti. Vis dėlto ji stengėsi nugalėti savo jausmus. Juk pažadėjo senelei. Bet jos kūnas kalbėjo ką kita. Kiekvienas, kad ir pats nekalčiausias prisilietimas per vokiečių kalbos pamokas sukeldavo gaisrą. Ji pašėlusiai džiaugdavosi tomis popietėmis. Netrukus jis mokys ją savo kalbos. Šios slaptos kartu praleistos valandos Keitei buvo gražiausios. Jie imdavosi samojiečių kalbos pamokų tik tada, kai būdavo tikri, kad senelė sėdi kontoroje.

Nuobodžiaudama Keitė sulankstė raštelį, kupiną Makso literatūrinių proveržių. Tu glaudi rausvą rožę, žvelgi taip maloniai, tavo meilė viską užgožia, – ko gi šiandien žvalgaisi liūdnai, perskaitė ji ir pamanė: kokia neišsilavinusia jis ją laiko.

Eilėraštis buvo pasirašytas jo vardu, bet Keitė iš karto pažino Eichendorfo plunksną. Ne veltui tuos šešerius metus, kuriuos čia gyveno, studijavo kai kurių vokiečių rašytojų kūrinius, mat iš pradžių tikėjosi taip suartėsianti su moterimis iš vokiečių kolonijos. Deja, veltui. Dauguma jų visiškai nepažino savo poetų, kelios – tik vieną kitą.

– Eichendorfas? – neseniai maivydamasi paklausė ponia Volrabė ir pridūrė: – Ak, Eichendorfas. Na žinoma!

Keitė iš jos nosies galiuko suprato, kad nieko apie jį nėra girdėjusi, tik mėgina išsisukti iš nemalonios padėties. Keitei baisiai nepatiko vargšo Makso apsimetinėjimas. Dar mokytojo sūnus!

Keitė nejučia nusijuokė prisiminusi, kaip neseniai norėdama paerzinti senelę rimtu veidu paklausė, ar galėtų ištekėti už Makso Šombergerio.

Senelė pasipiktinusi sušuko:

– Už to drimbos! Niekada!

Ne, dar negimė vyras, kuris senelės akyse būtų pelnęs malonę! Be to, Keitė davė pažadą, kuris, nepaisant visų svajonių, ją įpareigoja. Ji turės atsisakyti saldžių meilės pagundų. Bet pagalvojus, kad netrukus sėdės su Manonu prie stalo, pilve pasklisdavo šiluma. Keitė mėgino apie savo ateitį galvoti kovingai. Darys tai, ko iš jos reikalaus senelė!

Šis pasiryžimas susvyravo pamačius ateinantį Manoną – jos kūnu nubėgo šiurpuliukai.

Jis nusišypsojo. Jie stovėjo taip arti vienas kito. Šitaip darydavo daugiau nei metus. Iš pradžių prieidavo nedrąsiai, paskui vis arčiau. Jie nekalbėjo, kalbėjo tik jų nuogos rankos. Švelniai palietusi jo raumeningą ranką Keitė juto malonų dilgčiojimą.

Ją stebino ne tik jo kūnas, bet ir gebėjimas mokytis, puiki iškalba.

– Oh faapefea mai oe? – paklausė jis savo daininga kalba.

– Man sekasi gerai, – atsakė Keitė šypsodamasi.

Tada jis paklausė kelių žodžių, kurių mokė praėjusį kartą. Keitė visus juos mokėjo. Manonas pagyrė ją. Jų žvilgsniai susitiko, ir staiga Keitė suprato, kad jis ilgisi jos lygiai taip pat kaip ji jo. Tarsi savaime radusios kelią rankos susipynė nekaltame glėbyje. Keitei pasirodė, kad ji pažvelgė į giliausią jūros gelmę. Kūnas suvirpėjo.

– Pasitraukit vienas nuo kito! – pasigirdo balsas, trūkčiojantis iš susijaudinimo.

Priešais kaip keršto angelas stovėjo senelė. Perkreiptu veidu ir aukštyn iškeltomis rankomis.

– Marš į namus! – šiurkščiai įsakė Keitei.

Keitė padelsė, bet netrukus pakluso. Kadangi sienos buvo plonos, ji girdėjo kiekvieną senelės žodį, ištartą Manonui.

– Tu nedėkingas benkarte! Įspėju – jei dar kartą drįsi paliesti mano vaikaitę, grąžinsiu ten, iš kur tave pasiėmiau. Į misiją! – Buvo girdėti net jos švokštimas.

Tada Keitė išgirdo jo balsą. Ramų ir įtaigų.

– Gal jūs ir stipri, bet meilės neįveiksite.

Šis jo sakinys išdegino žymę Keitės širdyje.

Lauke buvo tylu, paskui pasigirdo iš visos gerklės išrėkti senelės žodžiai:

– Ką tu žinai apie meilę? Meilė yra velnio pramanas. O samojiečio ir baltosios moters meilė iš viso neįmanoma! Nedrįsk tarti bent žodelį mano vaikaitei! Meilės žaidimams pasiieškok sau lygios! – Paskui ramiau pridūrė: – Manonai, nesuprask manęs neteisingai. Aš tave vertinu. Tu geras žmogus, nenorėčiau prarasti tokio darbininko. Bet čia tau nėra ko ieškoti. Kuo greičiau ruoškis keliauti į plantaciją! Breneriui reikia pagalbos!

– Ar galima su ja atsisveikinti? – paklausė jis tvirtu balsu.

– Sakau – tuoj pat. Dar šiandien liepsiu išgabenti tavo daiktus. O dabar eik. Nešdinkis!

Keitė klausėsi tų žodžių visa sustingusi. Ji svarstė, gal bėgti laukan atsisveikinti su Manonu, bet negalėjo. Kojos buvo sunkios, o galva visiškai tuščia.

– Daugiau tu neištarsi jam nė žodžio, supratai? – pasakė senelė Keitei.

Keitė vos linktelėjo mąstydama, ar kada nors galės atleisti savo senelei.

Nuo to atsitikimo Keitė kartais sutikdavo Manoną išėjusi apsipirkti, bet senelė paprastai būdavo netoliese ir prižiūrėdavo, kad jaunuoliai neperduotų vienas kitam kokios nors žinutės. Jie tegalėdavo iš tolo mandagiai pasisveikinti. Tik tiek.

Keitė niūriai stebėjo uostą. Ji nebepiešė, nesimokė, neskaitė. Senelė stengdavosi ją pralinksminti. Veltui.

– Nepamiršk paskui nueiti į prieplauką. Juk atplaukia toji Marija. Neturiu laiko jos pasveikinti, vykstu į plantaciją.

Keitė metė į senelę įžūlų žvilgsnį.

– Į plantaciją ir aš galiu nuvažiuoti!

Ana giliai atsiduso.

– Juk žinai, tai neįmanoma!

Keitė sukando dantis. Aišku, žinojo, kad senelė neleis. Nuo tada, kai ten gyveno Manonas, Brenerio nelaimei, jai buvo uždrausta važinėti į plantaciją.

– Ar galiu tavimi pasikliauti? Sutiksi ją?

– Taip! – šiurkščiai sušnypštė Keitė.

Ji neturėjo jokio noro eiti į uostą sutikti norinčios ištekėti vokiečių panelės. Dėdė Rasmusas Breneriui išrinko neturtingą tolimą giminaitę iš Bavarijos. Keitė nejučia nusišypsojo. Per vėlu – kai tik sužinojo, kad laivas su netekėjusiomis poniomis jau plaukia, Breneris kuo skubiausiai vedė Loaną, ir ši jau laukėsi.

Nenorom Keitė leidosi į uostą. Netoliese stoviniavo keletas ponų, vilkinčių sekmadienines eilutes. Kai laivas prisišvartavo, jie ėmė nervintis. Keitė su malonumu tai stebėjo.

O tada viena paskui kitą pasirodė ištekėti norinčios ponios – išblyškusios ir išsekusios žengė į sausumą. Paskutinė – apkūni rudaplaukė žvitriomis akimis. Rasmusas Mariją apibūdino kaip „apkūnią rudaplaukę“ . Keitė žengė prie jos.

– Ar jūs Marija? Atsiųsta Hamburgo Vortemanų?

Jauna moteris linktelėjo ir prašneko Keitės ausiai svetima tarme. Paskui nutilo ir plačiai nusišypsojo.

– Mergike, a tu moni nesupranti? Pamėginsiu kalbėti literatūrine kalba. Taigi esu Marija, viena iš vargšių giminaičių, kurios negali rasti vyro. – Ji nuoširdžiai nusikvatojo.

Keitei jos juokas patiko. Ledai buvo pralaužti.

Kai abi susėdo verandoje, Marija panoro sužinoti, ar labai bjaurus jos būsimasis vyras. Tada Keitė išdrįso viską papasakoti. Juk nuotaka turi sužinoti, kad jaunikio jau nėra.

– Turiu tave nuvilti. Jis jau vedęs!

Užuot paplūdusi ašaromis, Marija jausmingai apkabino Keitę.

– Viešpats Dievas išklausė mano maldų. Labai norėjau išvykti iš kaimo, bet visiškai negeidžiau tekėti už vyro, kurio nepažįstu. Geriau pati pasiieškosiu!

Keitė nusišypsojo.

– Čia turėsi iš ko rinktis. Ponai iš prekybos bendrovės ir dauguma plantatorių nevedę.

Nuo tos dienos Keitė vėl pradėjo piešti, mokytis, skaityti, nes rado draugę. Nors Marija buvo visiška jos priešingybė, jos puikiai sutardavo. Marija namie pasidarė nepamainoma ir netrukus tapo Paulos numylėtine. Vakariniai pokalbiai ir bendri pasivaikščiojimai su drauge truputį paįvairindavo Keitės gyvenimą.

Tik vieno dalyko Keitė nepasakojo draugei – kad naktimis negali užmigti ilgėdamasi Manono!

Apija, 1908 m. rugsėjis

Pagaliau, pagalvojo Keitė susijaudinusi. Ji giliai atsiduso. Loana, sėdinti šalia jos, – ji kartą per savaitę atvykdavo į pamoką, – užsidengė rankomis veidą ir ėmė vaitoti:

– Ponia išmes mane lauk. Ir Otą atleis, jei sužinos!

– Šito niekas nesužinos. Tai tik mažas laiškelis! – mėgino Keitė ramdyti Loaną.

Tai tarusi pačiupinėjo suknelės iškirptę – patikrinti, ar lobis, kurį ryte iš plantacijos atnešė Loana, iš tikrųjų ten.

– Jei būčiau žinojusi, kad tavo akys ims žibėti kaip šikšnosparnio naktį, nebūčiau nešusi to laiško. Varge varge!

– Loana, dėl Dievo meilės, kas gi gali atsitikti? – nusijuokė Keitė. – Tapai beveik tokia pat bailė kaip senelė.

– Nemanyk, kad tai taip paprasta. Santuoka su baltaodžiu mano genčiai kaip krislas akyje, mūsų vaikai bus pravardžiuojami mišrūnais. Bet kad vienas iš mūsų vyrų vestų baltąją moterį – neįsivaizduojama, tai visiems suteiktų tik sielvarto.

– Bet tai tik laiškas! – mėgino prieštarauti Keitė.

– Ar prisieki Dievu, kad nesusitiksi su juo? – Loana maldaujamai žvelgė į Keitę rudomis aksominėmis akimis.

– Ar tiesa, kad tavo vyras paprašė genties žmonių jį ištatuiruoti?

Keitė mėgino nukreipti kalbą kita linkme, bet Loana suprato, kur ji suka.

– Ar prisieki?

Keitė susinervinusi tik pabalino akis.

– Tu blogesnė už senelę. Mes su Manonu tik norim truputį pasikalbėti. Pažvelk, aš jau beveik užmiršau jūsų kalbą. Prisimenu tik O faapefea mai oe, daugiau nieko.

– Tau ir nereikia mokėti daugiau, – atkirto Loana.

Keitė sunkiai atsiduso. Ji tikėjosi iš Loanos didesnio palaikymo.

– Tik žiūrėk, nė žodžio senelei! – pagrasė.

– Ar aš beprotė? Tada aš būčiau kalta, ir ponia mane užmuštų!

Keitė mintyse jau kūrė planą. Ar pavyks šiandien vakare išsprūsti iš namų? Jie susitarė susitikti visai netoli. Už namo pakeliui į paplūdimį.

Iki vakaro laikas taip prailgo, kad valandos, regis, virto metais. Paula iš karto po vakarienės atsigulė, nes prastai jautėsi, o ir senelė atrodė pavargusi. Plantacijoje ji tikrino palmių ir kakavos sodinukų būklę.

– Nesėdėk labai ilgai! – paragino vaikaitę prieš kiūtindama į namą.

Keitė palaukė, kol užgeso visos šviesos. Tada basomis ištipeno iš verandos, nusėlino per sodą ir perlipo gyvatvorę. Kitoje kelio pusėje į mėnesienos nušviestą aikštelę išniro gerai pažįstamas siluetas. Vos jį pamačius Keitei širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Ir kas žingsnis vis stipriau. Jis vilkėjo ne įprastą sijoną, o kaip baltaodžiai – kelnes ir marškinius, – bet buvo basas.

Manonas ištiesė į ją rankas, Keitė patikliai jas sugriebė. Jautė, šiandien jiems nutiks kažkas ypatinga, jie susitiko ne tam, kad vien žiūrėtų vienas į kitą. Keitė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo aksominių rudų akių. Ji neištarė nė žodžio, o Manonas žengė žingsnį jos link, apkabino ir priglaudė.

– Eime į paplūdimį? – šnipštelėjo į ausį.

– Mielai! – atsiliepė ji užkimusiu balsu.

Susikibę rankomis jie pėdino smulkiu baltu smėliu. Į krantą plakėsi bangelės.

– O faapefea mai oe? – paklausė Keitė.

– Be tavęs visos dienos nieko vertos, – tuoj pat atsakė jis.

Nuo jo balso Keitė ėmė virpėti.

Paskui jis papasakojo apie Brenerį, kurį labai pamilo, apie darbą su augalais, kurie augo, vešėjo ir žadėjo senelei didelį derlių.

Keitė nusijuokė – visi ją vadino senele.

– Ar ji gerai su tavimi elgėsi? – paklausė Keitė.

– Ji iš tikrųjų gera pavargusi baltoji moteris. Ji man pažadėjo, kad galėsiu likti plantacijoje visą gyvenimą. Ir pasakė, kad esu geras augalų prižiūrėtojas. Nors iš tikrųjų man nesinorėtų, kad vokiečiai būtų mūsų šeimininkai, senelė geresnė už kitus.

– Senelė nuostabi. Tik ji nepritaria mūsų meilei, – drįso ištarti Keitė.

Tą akimirką jie krito ant smėlio. Keitė pamėgino apie nieką negalvoti, tik apie dilgsėjimą, varstantį jos kūną, kai jis švelniai ją glosto. Jie bučiavosi ir glostė vienas kitą. Keitė garsiai dejavo. Kaip tik šito ji ilgėjosi ilgomis bemiegėmis naktimis! Dabar, kai jis ją lietė, ji buvo tikra, kad kaip tik šito visą laiką ilgėjosi. Jo rankų ant savo kūno, truputį nevikrių ir virpančių. Jos taip virpėjo, kad vos atsagstė suknelę. Kai pagaliau nuvilko, pagarbiai pažvelgė į nuogą jos kūną. Tada nusimovė kelnes ir apnuogino raumeningas tatuiruotas kojas.

– Tu nuostabiai graži! Tu pirma moteris, kurią aš myliu! – sušnabždėjo jis glostydamas jos krūtis, braukdamas delnais per klubus, per šlaunis.

Keitę sujaudino žinia, kad jis jos laukė. Žinojimas, kad jam tai irgi pirmas kartas, teikė drąsos. Ji glostė rudą odą ir nesigėdijo gėrėtis jo standžiu vyriškumu. Prigludo ir negalėjo pasisotinti jo artumu, jo kvapu. Jie aistringai vartėsi smėlyje. Kai pagaliau Manonas į ją įsismelkė, Keitė suriko, bet ne iš skausmo, o iš aistros. Ją užliejo gryna aistra, troškimas visada priklausyti jam, ir ji pamiršo viską aplinkui.

Kai Manonas pagaliau ją paleido, širdingai išbučiavo lūpas užtikrindamas, kad mylės iki gyvenimo pabaigos.

Keitė verkė iš laimės. Tai nuostabiausias jausmas gyvenime. Manonas susirado jos akis ir į naktį sušnabždėjo jos vardą. Išsekę jie gulėjo vienas šalia kito ir žvelgė į begalinį žvaigždėtą dangaus kupolą.

– Norėčiau tave vesti, mes turėtume tiek vaikų, kiek žvaigždžių danguje, – kimiai kuždėjo Manonas.

– Aš irgi norėčiau vaikučių su aksominėmis akimis ir tavo minkšta ruda oda. Daugybės mažų Manonų! – šnabždėjo susijaudinusi Keitė.

Ji žinojo viena: Manonas – tai vyras, kurį ji myli, ir visai nesvarbu, ką pagalvos kiti, net ir senelė! Ji mylėjo jį kiekviena kūno ląstele. Kodėl gi jie negali sukurti šeimos? Senelei ji pasakytų, kad pažadas negalioja…

Kurį laiką jie gulėjo smėlyje nejudėdami.

– Ar nori tapti mano žmona? – paklausė Manonas suardydamas tylą.

– Taip! – atsakė Keitė, vis dar negalėdama patikėti, kad jos kūnas po jo delnais patyrė tokį malonumą.

Norėčiau dar, pagalvojo, nenoriu, kad tai baigtųsi. Ji švelniai ir reikliai palietė jį. Ir jie vėl mylėjosi. Dar aistringiau nei pirmą kartą.

– Esi mano mažoji niu palgi, – suvaitojo Manonas, laikydamas glėbyje išsekusią Keitę.

Keitė nusijuokė:

– Tavo svetimas kokoso riešutas?

– Taip, esi mano niu alofa. Mano meilės kokoso riešutas. Ou te alofa ia te oe!

– Aš irgi tave myliu! – sušnabždėjo ji ir įsivaizdavo, kaip būtų, jei jie gyventų kartu.

Viršuje, plantacijoje. Nuostabiai gyventų. Tą akimirką jai Samoa pasirodė tikras rojus žemėje.

– Vis dėlto turim būti išmintingi, – išplėšė Keitę iš svajų Manonas. – Nuvesiu tave į namus, kad senelė pabudusi nepastebėtų, jog tavęs nėra.

– O kaip bus su mumis? – paklausė Keitė, visiškai nenorėdama skirtis.

– Palauksiu, kol senelė kitą kartą atvyks į plantaciją, tada pasakysiu jai, kad tu būsi mano žmona, – ryžtingai pareiškė Manonas.

– O jei ji neleis ir tave išvarys?

– Tada mes kartu išeisim į Savajį. Ten reikia augalų prižiūrėtojų. Mes įsigysim nuosavą plantaciją. Kada nors vis tiek ši žemė bus mūsų, supranti? Samoa samojiečiams! Tada baltaodžiai nedrįs mums įsakinėti, o tu tapsi viena iš mūsų.

– Sutinku su viskuo, ko tik tu nori, – pažadėjo prie jo prisiglaudusi Keitė.

Danidinas, Ošen Grovas, 2008 m. sausio 1 d.

Sofija buvo taip įsigilinusi į rankraštį, kad net pamiršo nueiti papusryčiauti. Dabar žadintuvas rodė dvylika.

Ar esama Keitės dienoraščio, mąstė ji pašokusi iš lovos. Nors išvertė visą medinę skrynią, Keitės dienoraščio nerado. Užtat ranka užkliuvo už nuotraukos. Mergina išsigando. Panašumas buvo pritrenkiamas. Tie patys vešlūs šviesūs plaukai, burna ir akys. Keitė išdidžiai sėdėjo atsirėmusi į verandos koloną. Aišku, nuotrauka daryta Samoa. Virpančiais pirštais Sofija padėjo nuotrauką atgal ir paėmė laišką iš Australijos ir Naujosios Zelandijos kariuomenės korpuso, ANZAC, kurį laikė rankose prieš kelias dienas kontoroje. Svarstė, ar skaityti jį, ir paskui nusprendė palikti vėlesniam laikui, kai žinos, ką tai reiškia.

Tą akimirką suskambo kambario telefonas. Džonas teiravosi, kada galima jos užvažiuoti.

– Gal po valandos? – pasiūlė ji ir nedrąsiai paprašė atnešti gabalėlį duonos, nes pražiopsojo pusryčius.

Sofija greitai nusiprausė po dušu, susirišo plaukus į uodegą, išsirinko juodą taškuotą vasarinę suknelę su plačiu sijonu ir paplūdimio basutes. Hamburge jai labai nepatikdavo, kai moterys vaikšto su tokiomis šlepetėmis, bet čia tai tikrai nebuvo nederama. Visur kvepėjo paplūdimiu ir jūra. Ji nusprendė nesidažyti, nes ir su saulės skėčiu per viešnagės dienas veidas gražiai nurudo.

Lygiai pirmą valandą Džonas išlipo iš savo visureigio prie viešbučio. Jis vilkėjo smėlio spalvos kelnes ir baltus marškinius. Tiesą sakant, neatrodė, kad jis kiaurą naktį šventė. Atvirkščiai. Atrodė pailsėjęs.

– Kaip sekėsi vakarėlyje? – tarsi tarp kitko paklausė Sofija.

– Aš ten pasirodžiau tik apie penktą valandą ryto, – atsakė Džonas ir nusišypsojo, kai pamatė jos klausiamą žvilgsnį.

– Tai mano namai, bet, manau, niekas manęs nepasigedo. Be to, Džudita ten nakvojo ir rūpinosi svečiais.

– Tu negrįžai į savo paties vakarėlį? – nustebo Sofija.

– Ne, grįždamas užsukau į kontorą ir spontaniškai nusprendžiau peržiūrėti porą neišspręstų bylų. Kai kitų nėra, labai smagu netrukdomam dirbti. O tu? Visą naktį skaitei mamos užrašus? – paklausė susidomėjęs.

Sofija krūptelėjo. Kodėl jam rūpi? Argi jis nėra vienas iš tų, kurie galėjo prieiti prie Emos dokumentų? O Dieve, ko gero, tuoj pradėsiu klausinėti, ar jis ne Tomas Holdenas, sustabdė save Sofija. Tu visur matai vaiduoklius, Sofija!

Važiuojant pro Ošen Grovą Sofija pradėjo nervintis. Ji kramtė nagus akies kampučiu stebėdama Džoną, kuris nė karto nepažvelgė į žemėlapį – važiavo su tokiu pasitikėjimu, tarsi puikiai žinotų, kur tas namas. Lygiai taip pat pasitikėdamas savimi jis pravažiavo gyvenvietę, už kelio ženklo pasukęs į žvyrkelį pavažiavo iki galo ir sustojo. Priešais plytėjo jūra.

Kodėl jis taip lengvai rado kelią, nepatikliai pagalvojo Sofija.

– Štai kur jis! – Džonas parodė medinį namą kairėje.

Sofija iš karto suprato, kad namas kažką primena, bet neprisiminė ką.

Ji išlipo ir nusekė paskui Džoną. Šis pasuko tiesiai į verandą, jos turėklai buvo papuošti svyrančiais augalais. Verandoje, einančioje aplink namą, stovėjo pinti baldai. Nuo jos buvo matyti jūra.

Tada Sofija suprato, kodėl namas jai pasirodė pažįstamas. Jis buvo lygiai toks pat kaip Anos namas Samoa! Už namo plytėjo vešlus sodas. Kvepėjo egzotiškais augalais. Tie kvapai iškart pakerėjo Sofiją.

Virpančiais pirštais ji atrakino duris, virš kurių buvo pritvirtintas užrašas: „Pakeha namas“. Jie įžengė į erdvų prieškambarį. Čia kvepėjo medžiu, nors buvo tvanku, tarsi namas seniai vėdintas. Iš prieškambario perėjo į didelį kambarį. Tikriausiai tai buvo svetainė – su dviem didžiuliais langais, pro vieną matėsi sodas, pro kitą vėrėsi jūros vaizdas. Virtuvė buvo atskirta tik baro stalu. Tikriausiai skiriasi nuo originalo, pagalvojo Sofija, be to, antrame aukšte nebuvo balkono. Ten, viršuje, buvo vonios kambarys ir du miegamieji, vienas didelis, kitas mažas. Metusi žvilgsnį į didįjį, Sofija skubiai uždarė duris. Lova buvo nepaklota, ant grindų mėtėsi Emos daiktai.

Sofija vis dar karštligiškai svarstė, kodėl Džonas taip lengvai rado kelią, bet nenorėjo klausinėti. Būtų juokinga. Staiga išgirdo save kandžiai sakant:

– Regis, puikiai orientuojiesi!

– Žinoma! Iš anksto gerai išsinagrinėjau žemėlapį, – atsakė jis ramiai.

Tada jų žvilgsniai susitiko.

– Sofija! Kas tau pasidarė? Elgiesi su manimi taip, tarsi būčiau nusikaltęs. Ar padariau ką nors ne taip? Kas gi yra?

Sofija paraudo. Pajuto, kad visa nukaito, ir vengė jo žvilgsnio.

– Aš vis laužau galvą. Įsivaizduok save mano vietoje: staiga sužinai, kad esama šeimos paslapties. Negi visų neklausinėtum?

– Sofija, suprantu tave, – tarė jis, apkabino ją per pečius ir ėmė pasakoti: – Tik po nelaimingo atsitikimo, į kurį pateko mano brolis, aš sužinojau, kad tėvai, kuriuos karštai mylėjau, nėra mano tikrieji tėvai. Tai įvyko kelyje prie Kuko kalno. Brolį galėjo išgelbėti tik jo grupės kraujas. Pagalvojau, kad galiu padėti broliui, bet mano kraujo grupė netiko. Deja. Tik tada man buvo pasakyta. Tai košmaras bet kuriam jaunam žmogui. Vieną dieną išgirsti iš tėvų, kad esi įvaikintas. Laimė, aš visą laiką jaučiau, kad tėvai, kurie visuomet man liks tėvai, labai mane myli. Vėliau išaiškėjo, kad iš tikrųjų esame giminaičiai. Todėl man tas sukrėtimas buvo ne toks baisus.

Sofija nurijo gumulą gerklėje. Jos vaizduotė tuoj pat ėmėsi kurti siaubingiausius dalykus. Vadinasi, jis įvaikintas! Todėl dar įtartinesnis. Vis dėlto buvo gaila, kad jis atitraukė ranką.

– O kur tavo tikrieji tėvai? – paklausė ji tarsi tarp kitko.

– Mirę! – atsakė jis trumpai.

Sofija giliai įkvėpė. Gal drįsti paklausti dar vieno dalyko?

– Aš viską labai gerai suprantu. Tą visą istoriją su šeimos paslaptimi, – atsiduso jis, ir jo žvilgsnis nukrypo į jūrą.

Jo akyse atsirado ilgesys. Sofija pamiršo savo nepasitikėjimą, ją apėmė švelnumas. Ji meiliai uždėjo delną jam ant rankos ir spustelėjo. Jis savo ruožtu uždėjo ranką ir tvirtai paspaudė. Jo žvilgsnis vis dar klajojo jūros platybėse.

– Beje, Vilsonas sudarė Naujosios Zelandijos Tomų Holdenų sąrašą, bet reikiamo ten nėra. Dar nėra! – pasakė dalykiškai.

Sofija staiga atitraukė ranką. Romantiška nuotaika išgaravo.

– Iš kur žinai?

– Sulyginau su sąrašu, kurį man paliko tavo mama. Čia viešėdama ji pati ieškojo telefonu, bet veltui!

– Po galais, kodėl nepapasakojai man apie sąrašą? – supyko Sofija.

– Nenorėjau tavęs apsunkinti. Pakanka to, kad mes su Vilsonu karštligiškai ieškom to vaikino. Todėl ir nesakiau apie sąrašą, nes jame nėra to žmogaus pėdsakų.

– Bet turi gi būti kokios nors nuorodos. Tas žmogus privalo kur nors būti! – išbėrė susijaudinusi Sofija.

– Tavo mama buvo labai uždara, todėl nepaliko nuorodų, kas galėtų būti tas žmogus. Pripažįstu, ji gerai viską numatė. Jei nujausčiau, kur yra tas vyrukas, atneščiau jį tau ant sidabrinio padėklo, – tikino Džonas.

– Ar jis galėjo būti mano mamos meilužis?

Džonas suraukė kaktą.

– Nežinau!

– Ar patikrinai visas gyventojų sąrašus turinčias įstaigas?

Džonas nusijuokė.

– Sofija, pas mus registracija jau seniai nėra privaloma, be to, tavo mama pasakė tik vieną nuorodą. Ji pasakė taip, žodis žodin: „Jis gimė Danidine, bet apie jo gimimą nebuvo pranešta valdžios įstaigoms. Todėl ten jo nerasit.“ Daugiau nieko nesiteikė atskleisti.

– Ką ji sau galvojo? Kad su malonumu dėliosiu jos praeitį iš atskirų nuotrupų? – Sofija pajuto kylantį pyktį. – Mama mini, kad iš tų kvailų užrašų sužinosiu, kas yra tas žmogus, ir pajusiu. Sužinočiau, jei ramiai perskaityčiau jos istoriją. Ar ne?

Džonas linktelėjo.

– Maždaug taip ji ir sakė. Taip, prisimenu.

Sofijos akys suspindėjo iš susijaudinimo.

– Ir žinai, ką tai reiškia?

– Ne! – nustebo Džonas.

– Tai reiškia, kad Ema užrašė savo istoriją, o paskui atnešė užrašus tau! Ir kad tavo kontoroje prirašyti puslapiai buvo pakeisti tuščiais. Ar supranti?

– Dėl to sutinku su tavimi. Tikiu, kad tavo mama užrašė savo gyvenimo istoriją, bet ar ji negalėjo padėti ją kur nors kitur? Juk žinojo, kad mėginsi šukuoti arklį nuo uodegos!

– Manai, ji žinojo, kad aš kaip beprotė ieškosiu to Holdeno?

Džonas nusišypsojo.

– Taip! Manai, nepastebiu, kad net mane įtari? Man susidarė įspūdis, kad mama labai tave mylėjo ir norėjo kai ką įduoti tolimesniam gyvenimui. Todėl neteisk taip griežtai. Tikiuosi, reikiamu metu viską sužinosi.

– O ką tu man patartum? – paklausė Sofija nuraudusi kaip uoga.

– Sakyti atvirai?

– Taip. Atvirai.

Džonas pamąstė, paskui pažvelgęs į merginą rimtai pasakė:

– Aš tau patarčiau laikytis mamos nurodymų ir viską kantriai perskaityti. Tada tikrai atskleisi paskutinę paslaptį. Patikėk!

– Gerai, rytoj skambinu savo viršininkui ir prašau neeilinių atostogų. Dabar jau nėra reikalo rūpintis pragyvenimu. – Tada nekaltu veidu paklausė Džono: – Ar tau iš karto buvo pasakyta, kas tavo biologiniai tėvai?

– O ne, jie apsimetė nežiną. Buvau įvaikintas dar kūdikis. Aš išbandžiau viską. Kiekvieną moterį įtarinėjau esant mano mamą. Kurį laiką net buvau įsikalęs į galvą, kad mano mama yra viena priekvaišė klientė. Tai buvo siaubinga. Tėvas tai sužinojęs beveik prieš pat mirtį man pasakė: „Neik iš proto, mano berniuk. Tu gana greitai tai išsiaiškinsi. Garbės žodis! Atsakymas arčiau, nei tu manai.“

– Ir ką? Sužinojai?

Džonas giliai įkvėpė.

– Taip. Vakare po tėvo laidotuvių. Mama man viską papasakojo. Būdamas gyvas jis nenorėjo, kad sužinočiau. Viskas buvo labai paprasta, tai paaiškino mano prisirišimą prie tėvų ir panašumą į juos. Aš esu jo narkomanės dukters sūnus. Žodžiu, vaikaitis, o ne sūnus. Bet vis tiek šeimos narys.

Tai pasakęs advokatas pašoko iš pinto krėslo, prisitraukė Sofiją ir tarė:

– O dabar pasimėgaukim tuo, ką mums siūlo gyvenimas! Praeities negalima pakeisti, o ši diena tik prasidėjo.

Jie vaikštinėjo pajūriu, paskui ėjo žvyrkeliu, kiekvienas paskendęs savo mintyse, kol priešais atsivėrė tuščias paplūdimys.

– Tik pažvelk! – sužavėta sušuko Sofija, pamačiusi vaikštinėjančius pingvinus.

Pėsčiųjų taku jie priėjo vandenį, pingvinų jau nebuvo.

– Kas pirmas šoks į vandenį? – šūktelėjo Džonas segiodamasis marškinius.

– Taip negražu! – nesutiko Sofija.

Tačiau nedelsdama nusimetė suknelę ir krykštaudama šoko į besipliuškenančias bangeles. Iš pradžių net nustėro – jūros vanduo buvo nemaloniai šaltas. Bet mergina nė nesusiraukė, nuplaukė šalia Džono, tarsi jie būtų įšokę į šiltą baseiną. Grįžę į paplūdimį atsigulė greta ant smėlio, šlapi, kone nuogi.

– Galim apsvilti, – įspėjo Džonas.

O Sofija pagalvojo: būtų puiku, jei jis pasilenktų ir pabučiuotų.

Jis pašoko ir apsirengė. Sofijai reikėjo daugiau laiko – jai pasirodė, kad tolumoje mato pingvinų koloniją.

– Einam ko nors užkąsti! – pasiūlė Džonas.

Tik dabar Sofija prisiminė savo urzgiantį skrandį.

Sent Kildos alaus bare šurmuliavo lankytojai. Sofija su Džonu atsisėdo lauke po stogeliu. Baro savininkė, žilaplaukė, jau truputį pakumpusi moteris, nepatenkinta atšlepsėjo prie stalo ir priėmė užsakymą. Staiga jos žvilgsnis sustojo ties Sofija, veidas nušvito.

Gergždžiančiu balsu ji sumurmėjo:

– Atleiskit, kad užšnekinu… Jūs kaip du vandens lašai panaši į Keitę. Tikriausiai esat Maklyn, ar ne?

Sofija vos linktelėjo, o senutė su užuojauta sumikčiojo:

– Mes visi girdėjom apie Emą, labai jus užjaučiu…

– Jūs pažinot mano mamą? – paklausė Sofija prikimusiu balsu.

Senutės veidas vėl nušvito.

– Žinoma, nuo tada, kai ji buvo maža mergaitė. Aš ją prižiūrėdavau, kai ji čia leisdavo vasaras. Buvau priblokšta, kai sužinojau apie nelaimingą atsitikimą. Ji tikriausiai labai sirgo, jei taip pasielgė… Ak, geriau apie tai nešnekėti! Palikim praeitį ramybėje.

Sofija išbalo kaip kreida. Matyt, moteris kažką žinojo apie Emą. Gal ir jos paslaptį? Tereikėjo paklausti: gal jūs pažįstat ir Tomą Holdeną? Šis klausimas jau sukosi jai ant liežuvio, bet čia ji pastebėjo perspėjamą Džono žvilgsnį, regis, raginantį to nedaryti. Sofija grūmėsi su noru paklausti. Būtų taip paprasta. Bet Džonas čiupo ją už rankovės ir sušnabždėjo:

– Nenoriu valgyti. Eime!

Mergina skubiai atsisveikino su senute.

– Labai tavimi didžiuojuosi! – pasakė jis ir pridūrė: – Tavo mama taip pat tavimi didžiuotųsi.

– Džonai, – paprašė ji važiuojant paplūdimio namo link, – ar negalėtum čia atvežti iš viešbučio mano daiktų? Jaučiu, turiu perskaityti mamos užrašus Pakeha name.

– Bus padaryta! – atsakė Džonas ir sustojo prie namo.

Ji norėjo pakviesti jį į vidų, bet baiminosi komplikacijų. Šiuo metu jos gyvenime nebuvo vietos meilei.

Džonas išvadavo ją nuo tolesnių sąžinės kančių.

– Tai aš važiuosiu. Rytoj užsuksiu su tavo daiktais. Tai viskas ar vėliau dar atvažiuoti?

Atvažiuok! – reikalavo kūnas, bet protas sakė priešingai.

– Ne ne, viskas. Iki rytojaus, Džonai! Ir dėkoju, kad mane čia atvežei, – atsakė ji skubiai. Širdis spurdėjo krūtinėje.

Ji jau ketino uždaryti automobilio dureles, kai Džonas šūktelėjo:

– Tiesa, vos nepamiršau. Vakar naktį pasirausiau archyve ir radau Filipą Maklyną.

Sofija priėjo iš vairuotojo pusės.

– Kodėl jis gavo tokią mažą bausmę?

Džonas suraukė kaktą.

– Iš tiesų abejotinas sprendimas. Teisėjas patikėjo kaltinamuoju. Jis tvirtino lempos stovą atsitiktinai laikęs rankoje. Nenorėjęs trenkti, žmona išprovokavusi. Jo žodžiais, ji buvo tapusi nedora, paveikta įtartino moterų būrelio, kuris kurstė prieš vyrus, ten buvo palaikomi nenormalūs santykiai…

– Nesąmonė! – išsprūdo Sofijai. – Ana ir visos kitos nekaltos dėl Melani mirties! Ir jos nieko viena kitai nedarė. Tai buvo žmogžudystė! Įvykdyta nuosavo vyro!

Džonas nustebęs pažvelgė į merginą.

– Regis, tu puikiai susipažinusi su byla.

– Ana yra mano prosenelė, o Melani buvo jos geriausia draugė, vyras ją mušdavo. Jis tikriausiai buvo pasisamdęs advokatu tikrą nusikaltėlį, tas mėšlius!

Džonas sutrikęs atsikrenkštė.

– Savo gėdai, turiu prisipažinti, kad tas nusikaltėlis buvo mano proprosenelio pusbrolis iš motinos pusės. Pasakojama, kad tas Albertas Makdauelas buvo blogas žmogus. Jis sugebėjo įtikinti teismą, kad tai nelaimingas atsitikimas. Kad Maklynas netyčia suskaldė žmonai galvą lempos stovu… – Džonas nutilo.

Sofija žvelgė į jį tarsi į vaiduoklį.

– Pakartok dar kartą! Albertas Makdauelas?

Jai prieš akis viskas ėmė suktis.

– Sofija, kas atsitiko? – Džonas šoko iš automobilio ir pagavo ją paskutinę akimirką. – Po galais, juk tu nė trupinio burnoje neturėjai!

Laisva ranka ištraukė iš dėtuvės kriaukšlį baltos duonos ir pareikalavo, kad Sofija, jau tvirtai stovinti ant kojų, atsikąstų.

Sofija taip ir padarė, o kramtydama vis laužė galvą, ar gali jam prisipažinti, kodėl jai pasidarė silpna. Albertas Makdauelas – tai pikčiurna Džono brolis! Jei Džonas Franklinas yra Alberto giminaitis, tai ir Anos Džono giminaitis!

– Ar tau ką nors sako Džono Makdauelo pavardė? – paklausė ji atsargiai.

Džonas pamąstė.

– Tu labai daug klausinėji. Aš vis pamirštu tokius dalykus. Tik žinau, kad visi Makdauelai buvo advokatai. Savo gėdai, turiu prisipažinti, kad tik šiandien ryte paskambinau mamai ir paklausiau, ar tas Albertas mūsų giminaitis. Visų tų ryšių nė nežinau. Ma, taip aš ją paprastai vadinu, žinojo, apie ką kalbu. Net pasakė, kad jis buvo vienas iš nemėgstamiausių Makdauelų. Keistas senbernis. Mama turi genealoginį medį, gali papasakoti apie kiekvieną. Galbūt kada nors norėsi susipažinti su mano ma. Ji visuomet džiaugiasi svečiais, juo labiau kad iš tėvo pusės turi vokiško kraujo ir net moka vokiškai. Galėsi išklausinėti apie mano bendravardį.

Viso to Sofijai buvo jau per daug. Žavaus advokato su savo gimine ir rūpesčių.

– Aš dar grįšiu prie to, – atsakė ji sausai. – Pasimatysim rytoj! – Tai tarusi atkišo vaikinui ranką, šis stipriai pakratė.

– Ak, kol nepamiršau: mano lengvabūdžiam protėviui nebuvo sunku laimėti, nes buvo liudytojas. Dvidešimtmetis nužudytosios sūnus Polas Maklynas. Jis paliudijo matęs, kaip tėvas smogė motinai, kai ši neva jį įžeidė. Ji pavadino vyrą „apgailėtinu minkštapimpiu“. Esą tada tėvas užsimojo lempos stovu. Turiu pasakyti, kad šiais laikais su tokiu liudytoju nieko nelaimėtum. Panašiai sakė ir teisėjas skelbdamas nuosprendį. Sūnaus liudijimas abejotinas, bet priešingai niekas neįrodė. Jei nori žinoti mano nuomonę, taip liudyti jį privertė tėvas.

– Be abejo!

– Taip, tai aš jau ir važiuosiu! – tarė Džonas. Aiškiai matėsi, kad jis mieliau būtų pasilikęs.

– Iki pasimatymo, – tepasakė Sofija.

Ji dar ilgai žvelgė į žvyrkelį, kai visureigis seniai buvo nuvažiavęs, paskui paskendusi mintyse įžengė į namą. Prieškambaryje staiga sustojo. Dėmesį patraukė paveikslas. Aukšto ūgio vyras garbanotais plaukais, polineziečiams būdinga nosimi ir tatuiruotomis kojomis, kyšančiomis iš po klubus dengiančio sijono.

– Manonas!

Pamačiusi šį paveikslą Sofija pajuto begalinį norą skaityti toliau. Bet pirmiausia reikėjo susitvarkyti dabartį. Ji negalėjo gyventi tarp Emos asmeninių daiktų, tarsi mama bet kurią akimirką įeitų pro duris. Sofija pradėjo nuo vonios kambario. Į plastikinį maišą sukrovė dušo želė, šampūną, naudotus rankšluosčius, mamos higienos reikmenų krepšelį ir dantų šepetėlį. Ketino įsikurti kambaryje, kuriame miegodavo Ema. Tai buvo gražesnis miegamasis iš dviejų. Sofijai teko susiimti, kad surinktų ant grindų gulinčius drabužius, daiktus iš spintos ir net savo pačios fotografiją nuo naktinės spintelės ir viską sukrautų į spintą gretimame kambaryje. Neužteko drąsos visko išmesti ar apžiūrėti.

Pagaliau ji atvėrė langą, įleido šviežio jūros oro ir išplovė grindis. Tik dabar pastebėjo, kad ir miegamojo sienos nukabinėtos įrėmintais paveikslais. Sofija liovėsi tvarkiusis ir įdėmiai apžiūrėjo paveikslus vieną paskui kitą. Ją ypač pakerėjo vienas piešinys, vaizduojantis supamajame krėsle sėdinčią moterį, matyt, Aną. Prisiminė Keitės draugių žodžius per gimtadienį: „Ji primena seną varną!“ Šiame paveiksle ji tokia ir buvo. Iškankinta, paženklinta likimo smūgių.

Vargšė Ana, pagalvojo Sofija netverdama nekantrumu skaityti toliau. Ji padėjo į šalį šepetį ir paieškojo virtuvės spintelėse ko nors valgomo. Rado pakelį bulvių traškučių. Su šiuo grobiu vienoje rankoje, su rankraščiu kitoje atsisėdo verandoje. Godžiai atplėšė traškučių maišelį ir pradėjo skaityti nuo tos vietos, kur sunkia širdimi ryte baigė.

Apija, 1908 m. spalis

Po slaptos meilės nakties praėjo keturios savaitės, Keitė buvo laiminga. Pasaulis vis dar gyveno. Ji jautėsi esanti kaip niekada sveika ir trokštanti gyventi. Nors dieną naktį ilgėjosi Manono, o Marija nuolat erzino, kad pasidarė tikra svajotoja, jautėsi puikiai. Priešais ant stalo gulėjo laiškas, į jį Keitė nė nepažvelgė.

– Ar tu todėl tokia laiminga? – pasmalsavo Marija ir parodė į voką.

Keitė garsiai nusikvatojo.

– O ne, tikrai ne todėl. – Tai tarusi atplėšė laišką ir perskaitė: „Norėčiau šiandien pavakary susitikti su tavimi uoste…“ – Mergina sukikeno ir tarė: – Tokiam trumpam sakiny dvi klaidos. Fui! Paklausyk, ką tas Maksas dar parašė!

– Visai nenoriu žinoti! Manau, negražu taip šaipytis. Negi nematai, kad jis nori tave vesti?

Keitė sukluso. Marija žvelgė į ją paniurusi.

– Ar tik nebūsi jo įsimylėjusi?

– Kad ir taip, juk jis mato tik tave!

Keitė rimtai pažiūrėjo į draugę.

– Bet aš nenoriu! Jokiu būdu, be to, aš kai ką sugalvojau. Ar gali šiandien pavakary nueiti į uostą?

– Bet jis gi laukia tavęs!

– Pasakyk, kad aš sergu, ir atskleisk jam paslaptį: aš negaliu jo pakęsti.

– Bet aš niekada tavęs neišduočiau!

– O jei aš labai paprašyčiau?

– Aš nesuprantu!

Keitė sunkiai atsiduso. Su Marija buvo sunku. Prireikdavo laiko, kol ji suvokdavo kai kurias sąsajas.

– Tau atsiveria galimybė pelnyti jo dėmesį. Paguosk jį! Pamatysi, jis tau pasipirš!

Marija nuraudo kaip uoga.

– Manai, jis manęs paklaus, ar…

– Žinoma. Jis bus įžeistas, mano atstumtas, o tu būsi pašonėje. Ar nori jo?

– Taip, nė vieno taip nenorėjau.

Keitė kumštelėjo Mariją.

– Jei taip, ko tada lauki? Eikš, paieškosim tau tinkamos suknelės.

Merginos kikendamos nubėgo į namus.

Vos Keitė išsiuntė Mariją į susitikimą su Maksu Šombergeriu, laiptais į verandą užsirabždino senelė. Ji atrodė sena ir liguista, veide atsispindėjo didžiulis susirūpinimas.

Keitė išsigando.

– Senele, kas atsitiko? – paklausė.

Senelė vaitodama sudribo į krėslą.

– Ak, vaike, kakavos sodinukams gresia liga. Kai kurių augalų žievė jau pradėjo pūti. Pusbrolis Hansas sodino tik kreoliškos veislės augalus, o jie labai jautrūs ligoms. Manonas su Breneriu mėgins nutepti visus dar sveikus medelius kalkėmis. O svarbiausia – reikia pradėti sodinti forastero. Jos žievės puvinys nepuola.

– Gal plantacijoje reikia pagalbos? Ar galiu padėti? – pasisiūlė Keitė ne be slaptų ketinimų.

– Malonu, kad siūlaisi, bet Manonas sušaukė apsčiai pagalbininkų. Padės jiedviem, nes vargšas vaikinas pluša iki nukritimo.

Keitė sulaikė kvapą. Širdyje veržėsi pas jį.

– Ir dar štai kas: ten, viršuje, reikia Marijos pagalbos – kol nugalėsim ligą, reikės ruošti padėjėjams valgį. Ir aš praleisiu ten kelias dienas. Tai mūsų išgyvenimo klausimas. Žiūrėk, gerai rūpinkis Paula! Aš netrukus išvykstu. Kur dingo Marija?

Keitė krūptelėjo.

– Ji išėjo apsipirkti, grįš tik vakare. Ar galiu tave palydėti? – paklausė Keitė prikimusiu balsu.

Senelė energingai papurtė galvą.

– Keite, vaikeli, sakiau gi tau – ji turės maitinti darbininkus. Vargu ar jie valgytų tai, ką tu pagamintum.

Keitė atsiduso. Senelė buvo teisi. Ji iš tikrųjų neturėjo talento gaminti valgį.

– Bet aš galėčiau padėti plantacijoje!

Tačiau senelė jau pakilo iš krėslo ir griežtai paliepė:

– Rytoj anksti ryte užvažiuos Breneris paimti Marijos. Vargšas vaikas nemoka joti. Prašau – pasirūpink viskuo! Turiu važiuoti!

Nepatenkinta Keitė liko verandoje. Ar Manonas tokioje situacijoje iš tikrųjų prašys mano rankos, mąstė ji. Jai kilo abejonių.

– Vaike, tu tokia išbalusi! – pastebėjo Paula, tą dieną atnešusi Keitei pietus. – Blogai jautiesi? Gal pakviesti daktarą Volrabę?

– Ne, kam gi? – pabrėžtinai atsisakė mergina. – Neturiu kada gultis į lovą. Reikia peržiūrėti korespondenciją ir parašyti dėdei, kad čia viskas einasi kuo puikiausiai.

– Tai gerai, daryk, ką reikia! – sutiko Paula. – Nuo tada, kai sužinojo, kad prekybos namams vadovauja Ana, jis nuolat būgštauja, jog čia viskas sugrius.

– Jis tikras kvailys! – šiurkščiai atkirto Keitė.

– Keite, o kur tu buvai aną naktį? – pasiteiravo Paula.

– Kokią naktį turi omenyje? – Keitė stengėsi apsimesti rami, bet balsas aiškiai virpėjo.

– Turiu galvoje naktį maždaug prieš keturias savaites, kai tu išsėlinai ir grįžai tik anksti ryte.

– Tu girdėjai?

– Taip, ir neužmerkiau akių, kol neįsitikinau, kad saugiai guli savo lovoje. Ar tą naktį kas nors įvyko? – Paula liovėsi valgiusi ir skvarbiai pažvelgė į Keitę.

– Ką tu čia šneki… – Keitė suprato, kad Paulos neapgausi.

– Aš šneku, kad tu buvai su vyru! Keite, su manim gali neapsimetinėti. Ar gali būti, kad laukiesi?

– Ne, galiu tave nuraminti. Vaikų turėsiu tik tada, kai už jo ištekėsiu! – guviai atsakė Keitė.

– Aš tam mokytojo sūneliui gerai įkrėsiu. Ką jis sau mano vartydamasis ant smėlio… Aš pasirūpinsiu, kad senelė kuo greičiau duotų jums savo palaiminimą, kuo greičiau! Kol visa Apija nepamatė, kad tas kvailys nenulaiko kelnių.

Keitė nustebusi pažvelgė į Paulą.

– Tai ne Maksas!

– Tai kas tada? Tuoj pat pasakyk man, kas jis! – Senutės balsas drebėjo iš pasipiktinimo.

– Manonas! – tyliai sušnabždėjo Keitė.

Paula išbalo kaip kreida.

– Ak, ne, pasakyk, kad tai netiesa! – sumikčiojo ji.

– Aš būsiu jo žmona!

– Nebūsi! – audringai paprieštaravo Paula. – Ar pažįsti bent vieną baltąją moterį, kuri būtų ištekėjusi už čiabuvio?

– Dėl to kaltas baltaodžių vyrų perteklius, – atkakliai priešinosi Keitė.

– Ne, mano vaike, taip yra todėl, kad tokia meilė uždrausta. Patikėk, aš žinau, apie ką šneku. Buvau jauna, kai pamilau maorį, bet mano tėvai pasipriešino ir padarė taip, kad niekada jo nepamatyčiau. Mane išsiuntė toli nuo namų į Pietų salą, į Danidiną. Pas Makdauelus, tavo senelius iš tėvo pusės. Daugiau aš jo nebemačiau.

– O aš neleisiu, kad mus išskirtų. Šiandien arba rytoj Manonas prašys senelės mano rankos!

– O Dieve, vaike! Negalima to daryti! Ji po šito neišgyvens. Tai…

Paula nutilo, verandoje pasirodė Marija. Akyse švietė žiburiukai, ji laiminga šypsojosi.

Keitė norėjo šokti iš vietos ir ją apkabinti, kai pastebėjo Maksą, einantį iš paskos. Jis niūriai nužvelgė Keitę.

– Ak, Paula, Keite, jūs pirmos turit sužinoti, kad Maksas paprašė mano rankos. Dar reikia paklausti senelės. – Marija kalbėjo visa švytėdama, tuo tarpu jaunikis stovėjo nudūręs akis į grindis.

– Tai puiki žinia, – pasakė Paula ir griežtai pažvelgė į Keitę.

– O kur senelė? Mes buvom kontoroj. Ten jos nėra, – tarė Marija.

Keitės galvoje karštligiškai sukosi mintys. Tai buvo puiki proga.

– Senelė viršuje, plantacijoje, ji liepė perduoti, kad privalai ten vykti dar šiandien. Maksai, tu juk turi kabrioletą, ar ne?

Maksas Šombergeris linktelėjo.

– Kas, jei mes visi kartu ten nuvažiuotume, kaip manai? Reikia pralinksminti senelę malonia žinia.

– Nuostabus pasiūlymas, Keite. O ką tu manai, Maksai? – pasiteiravo Marija.

Ji tiesiog tryško džiaugsmu. Ką tik iškeptas sužadėtinis delsė.

– Nežinau, gal galim palaukti, kol ji grįš.

– Teisingai, vaikine. Tu tik nuveši ten Mariją. O Keitė liks su manimi, – įsiterpė Paula.

– Mes važiuojam! – aštriai atkirto Keitė. – Eime, Marija, susikrausim daiktus! O tu atvažiuok su karieta!

Regis, Maksui visai nepatiko įsakmus Keitės tonas, bet jis pakluso. Net piktas Paulos žvilgsnis negalėjo atbaidyti jos nuo to sumanymo. Susidariusios aplinkybės neleido delsti. Senelė turėjo pagaliau duoti sutikimą tuoktis. Visa jos esybė veržėsi pas Manoną.

Ak, Manonai, mylimasis, ilgiuosi tavęs, mąstė ji, kai dviratis vežimaitis pajudėjo plantacijos link.

Plantacija plytėjo į rytus nuo Apijos, netoli seniausios Vailelės plantacijos. Maždaug pusantros valandos kelias vingiavo kaip serpantinas nuostabiu kraštovaizdžiu. Keitė grožėjosi tapybiškomis žaliomis kalvomis, kurios jai labai priminė Naująją Zelandiją.

Važiuojant pro nedidelį krioklį pasigirdo garsus krykštavimas. Maksas suraukė nosį.

– Taškosi krioklyje kaip maži vaikai, – suniurzgėjo jis.

Keitė pašnairavo į Mariją ir pastebėjo, kad sužadėtinio bloga nuotaika jos nė kiek netrikdo. Ji vis dar švytėjo.

– Jie nė per nago juodymą nesigėdija, – suburbėjo jis ir parodė jauną samojietį, kuris vien su lava-lava lipo iš vandens. – Ir kas per veidai! Nosis suplota, o dar tos storos lūpos. Tokios moters nė pirštu nepaliesčiau.

Keitė paraudo.

– Ką tau belieka sakyti. Jau dabar pilvas nudribęs kaip senio! – piktai atkirto ji.

Draugė metė į ją griežtą žvilgsnį.

Tą akimirką Keitė pirmą kartą suabejojo, ar tikrai vykusi mintis Mariją suvesti su šiuo vaikinu. Ji nusuko akis į šalį. Geriau mąstyti apie ateitį. Ar Manonas pamokys jų vaikus, kaip palįsti po kriokliu?

Važiuodami pro kaimą jie pamatė, kad raitų vietos policininkų būrys šturmuoja vieną trobelę. Viduje pasigirdo šūviai.

– Turim padėti. Sustok! – paliepė Keitė.

Bet Maksas suragino arklį ir su panieka iškošė:

– Policija ieško maištininkų. Tu gi neketini pulti jiems pagalbon?

Marija jam pritarė:

– Maištininkai nori išvyti mus iš šalies ir nužudyti! Keite, mums jokiu būdu negalima kištis.

Keitė susimąsčiusi tylėjo. Ji neteko draugės. Argi dabar galės atvirai kalbėtis su Marija? Jai rūpi tik sužadėtinio nuomonė, o šis dar didesnis kvailys, nei atrodė.

Priešais atsivėrė plantacija. Kaip Keitė laukė, kada galės ją pamatyti! Žvilgsnis užkliuvo už palmių. Galybė didingų lieknų kamienų, viršūnės siūbuoja aukštai vėjyje. Tas grožis gniaužė kvapą.

Kai privažiavo valdytojo namus, Keitė skubiai iššoko iš vežimaičio ir apsidairė. Aplink švytėjo įvairiausių atspalvių žaluma. Ežiose ganėsi daugybė galvijų, jie nuėsdavo piktžoles.

Kakavos medeliai kitame plantacijos pakraštyje atrodė keistai – su baltai nuteptais kamienais. Keitė su malonumu būtų iš karto apėjusi plantaciją, bet negalėjo pamiršti, dėl ko čia atvyko. Tą akimirką verandoje pasirodė senelė ir nustebusi pažiūrėjo į tris atvykėlius. Mandagiai pasisveikinusi su Maksu ir Marija ir pakvietusi vidun, priėjo prie Keitės ir sušnypštė:

– Ko tau čia reikia? Argi aš tau neuždraudžiau čia rodytis?

– Senele, paklausyk. Man jau devyniolika metų, aš nebe vaikas. Noriu pamatyti savo sužadėtinį.

Senelė ėmė gaudyti orą.

– Apie ką, po galais, kalbi?

– Nebūk tokia! Tu gi žinai, aš kalbu apie Manoną. Jis prašys tavęs mano rankos, ir aš norėčiau tuo metu būti šalia. O kur jis?

– Niekada! – grėsmingai atkirto Ana. – O tu tuoj pat grįši su tuo vaikinu. Ko jam iš viso čia reikia?

– Jis nori vesti Mariją. Pasakyk man, kur rasti Manoną.

– Keite, sakau tau paskutinį sykį: tuoj pat važiuok namo! Manonas trobelėje. Jis visą parą plušėjo, jam reikia pamiegoti.

– Esu tikra, jis apsidžiaugs mane pamatęs! – atkakliai atšovė Keitė ir kovingai atsistojo priešais senelę.

Pasigirdo kanopų kaukšėjimas. Į kiemą įjojo vietos policininkų būrys.

Keitė pašiurpo. Tai tie patys, kurie šturmavo trobelę kaime. Prasta vokiečių kalba vadas pasiteiravo, kur gyvena darbininkai.

– Kam jums tai žinoti? – paklausė senelė.

– Mes ieškom maištininkų vado. Kaime mums buvo pasakyta, kad jis čia. Taigi kur jis?

Senelė nusprendė tylėti, ir keturi raiteliai nujojo per plantaciją.

Keitė akimirksniu sumojo, ko jie ieško.

– Kur jis? – suriko ji.

Senelė parodė trobelę, kurios palmių lapais dengtas stogas styrojo už galingų kamienų. Keitė leidosi bėgti.

– Vaike, lik čia! Tu už jo netekėsi. Niekada. Palik jį ramybėje! – šaukė senelė.

Dusdama Keitė pasiekė trobelę.

– Plantacijoje policininkai. Jie ieško sukilėlių. Jei tu vienas iš jų, bėk! – sušvokštė ji.

Pūtuodama prie jų pribėgo Ana.

– Senele, jie ieško jo. Jis turi bėgti! – sušuko Keitė.

Bet Manonas liko ramus. Kai policininkai įsiveržė į trobelę, jis viena ranka stvėrė nuo lovos mėlynai baltą skepetą. Vienas policininkų nusitaikė į Manoną ir suriko savo gimtąja kalba:

– Tai jis! Tai ženklas. Jis laiko vėliavą!

Keitė suprato jo žodžius ir šoko prie Manono. Užstojo jį savo kūnu ir sukliko:

– Jei norit jį nušauti, pirmiausia turėsit nužudyti mane!

Tą akimirką plačiai išskėtusi rankas priešais juodu puolė Ana, klykdama nežmonišku balsu. Pasigirdo šūvis, Keitė pajuto skausmą rankoje.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 2 d.

Pirmą naktį Pakeha name Sofija miegojo neramiai. Kelis kartus pabudo apsipylusi prakaitu, bet sapno neprisiminė. Jos širdyje tvyrojo baimė dėl Keitės.

Tačiau kai išsibudino, visas baimes tarsi kas būtų nupūtęs šalin. Vos pramerkusi akis norėjo pulti skaityti toliau. Bet vidinis balsas patarė palūkėti.

Pirmiausia Sofija paskambino mokyklos direktoriui. Šis pasirodė supratingas ir pažadėjo rasti ją pakeisiančią darbuotoją. Tada mergina nusprendė pasirūpinti šviežių maisto produktų. Rado seną mamos striukę, užsitraukė gobtuvą ir nupėdino į Sent Kildą. Ten išsinuomojo automobilį ir išsiaiškino, kur galima nusipirkti maisto.

Važiuodama ten vos nesusidūrė su priešais važiuojančiu automobiliu, paskutinę akimirką spėjo pasukti į šalį. Sofija buvo taip nugrimzdusi į savo mintis – tiesiog pamiršo, kad reikia važiuoti kaire puse. Po patirto šoko sutelkė dėmesį į eismą ir užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjo juodą reindžroverį. Iš pradžių pamanė, gal tai Džonas, nes jis važinėjo lygiai tokiu pat automobiliu. Bet Džonas seniai būtų parodęs, kad pažino ją. Vyras buvo užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu, akis dengė saulės akiniai.

Sofija nuvijo šalin kylančią baimę ir paspaudė akceleratorių. Reindžroverio vairuotojas irgi padidino greitį. Sofija ėmė dusti iš susijaudinimo ir tyčia sumažino greitį. Užuot pralenkęs, automobilis sekė paskui ją. Nebuvo jokios abejonės. Nepažįstamasis tiesiog prisiklijavo prie buferio.

Išpilta prakaito, Sofija privažiavo prekybos centrą, rado laisvą vietą mašinai. Juodasis automobilis sustojo už kelių metrų nuo jos. Susijaudinusi Sofija šoko lauk ir nubėgo prie persekiotojo, bet nė nespėjus užmesti akies į automobilį vyras skubiai nuvažiavo.

Gal mano nervai pertempti, mąstė ji, o gal iš tikrųjų esu persekiojama? Mergina ryžtingai nustūmė šias mintis šalin ir žengė į prekybos centrą. Kvailystė, ramino save, kas galėtų mane persekioti? Netrukus spalvingas prekių pasaulis išblaškė niūrias mintis. Be to, garsiai urzgė skrandis. Ji krovė į pintinę viską, kas atrodė skanu. Prisikrovusi pilną bagažinę grįžo į Pakeha.

Sofijai pusryčiaujant verandoje saulė buvo jau beveik išsklaidžiusi debesis. Ji vis taikėsi imti rankraštį, bet prieš pradedant godžiai skaityti reikėjo dar daug ką nuveikti. Tikriausiai Keitė po šūvio liko gyva, svarstė ji nešdama į virtuvę pusryčių padėklą. Pakeliui žvilgsnis sustojo ties vienu paveikslu. Jame buvo pavaizduota sena, liesa moteris, žvelgianti liūdnu žvilgsniu. Paula, pagalvojo Sofija, tai tikrai Paula! Šalia šuns piešinys. Šuo priminė aviganį, tik ausys nestačios. Gal tai ir yra Naujosios Zelandijos aviganis? Sofija pažvelgė į sieną priešais ir sustingo.

Ten kabojo visiškai kitokie paveikslai. Linksmų spalvų akvarelės. Mergina susidomėjusi priėjo arčiau. Tai tikras akvarelės meistras, pagalvojo ji apžiūrinėdama paveikslus profesionaliu piešimo mokytojos žvilgsniu. Sofija pastebėjo parašą: Keitė Makdauel. Ją ypač sužavėjo viena saulėlydį vaizduojanti akvarelė. Nepaisant ryškiai raudono visų atspalvių kolorito, jokio saldumo – tikrai meistriškas darbas.

Vadinasi, Keitė buvo dailininkė. Sofija visą laiką norėjo būti dailininkė. Gavusi blogą matematikos pažymį guosdavo mamą: „Tai nesvarbu, juk ketinu piešti. Taigi matematikos reikės tik tada, kai norėsiu apskaičiuoti kainą.“

Prisiminusi tai Sofija atsiduso. Kada aš lioviausi apie tai svajojusi? Dar studijuodama ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad bus dailininkė, o paskui metė tapybą ir įsidarbino dailės mokytoja. Staiga aiškiai prisiminė, kodėl išdavė svajonę. Vieną dieną parodė savo paveikslus Janui. Šis kažką suniurnėjo apie nepelningą meną, o netrukus atnešė siūlomų darbo vietų sąrašą.

Nuo minties, kad ji stačiai išdavė savo talentą, suspaudė širdį. Kuo ilgiau stovėjo prieš šiuos kūrinius, tuo daugiau atsiminimų sukilo. Dėl sprendimo tapti dailės mokytoja Ema nepaprastai susijaudino.

– Kodėl taip darai? – paklausė.

– Nesu tokia jau gera menininkė! – atsakė Sofija.

Nesu tokia jau gera! Ar aš iš tikrųjų taip kalbėjau, svarstė ji. Tai kodėl man buvo pasiūlę Villa Massimo stipendiją? Nepriėmiau jos, nes Janas mano meną pavadino laiko švaistymu? Matyt, buvau nebloga dailininkė, tik nepasitikėjau savimi, liūdnai mąstė mergina.

Sofija nusuko akis nuo paveikslų. Susimąsčiusi vaikštinėjo po kambarį, atidarinėjo stalčius ir spintas, ten rado kalnus brangių senovinių indų. Paskutinėje spintoje pamatė molbertą, teptukų, Winsor & Newton dažus. Piešimo reikmenys, kadaise jai dovanoti Emos, irgi buvo tos senų tradicijų firmos. Tik šioms dažų dėžutėms buvo daugiau nei penkiasdešimt metų. Sofija pajuto, kaip padažnėjo pulsas. Visa tai tik paprastas atsitiktinumas, mėgino tikinti save.

Apija, 1908 m. spalis

Kai Keitė atsigavo, vokai buvo tokie sunkūs, kad negalėjo atsimerkti. Šalia jos kalbėjosi du susijaudinę balsai – Paula ir Johanas Volrabė.

– Man truputį neramu dėl šios jaunos moters, – sušnabždėjo vokietis gydytojas prasta anglų kalba. – Šūvis ją vos užkabino, o ponios Peters būklė kritiška. Matyt, ji patyrė didžiulį sukrėtimą.

– Ar ji gyvens? – išsigando Paula.

– Negaliu tvirtai pasakyti. Rytoj ryte žinosim daugiau. Dabar ji miega, jai jokiu būdu negalima jaudintis. Transportavimas buvo gana pavojingas jos nusilpusiam kūnui.

Keitė nejudėjo. Kas atsitiko? Tik kai gydytojas išėjo, o Paula švelniai paglostė skruostą, ji išdrįso atsimerkti.

– Vaikeli, mano vaikeli! – sukūkčiojo Paula.

– Kas atsitiko Manonui? – paklausė Keitė virpančiu balsu.

– Jį nušovė! – sušnabždėjo Paula.

Keitės akys paplūdo ašaromis.

– O senelė, kas atsitiko senelei? – sukūkčiojo mergina.

– Širdis. Sustreikavo širdis. Jai viso to buvo per daug. Baimė dėl tavęs. Ji uždengė jus savimi, kad išgelbėtų gyvybę, bet policininkai nustūmė ją šalin ir kulka kliudė tau ranką!

Keitė žvelgė į Paulą iš siaubo išsiplėtusiomis akimis.

– Turiu eiti pas ją! – sumurmėjo ji ir šoko iš lovos. Tik dabar Keitė pamatė perrištą savo ranką.

Kai pirštų galiukais įsėlino į kambarį, senelė miegojo. Ji gulėjo lovoje tokia trapi. Keitė prisitraukė krėslą prie lovos, atsisėdo ir pažvelgė į senelę. Ją užplūdo meilės banga. Žvilgsnis nuslydo ant nuotraukos. Klara, jos mama! Nuotrauka. Tai buvo viskas, kas siejo Keitę su ja. Tamsiaplaukė gražuolė rimtu žvilgsniu. Greta tėtis, šviesiaplaukis stotingas vyras. Kas jos tėvai? Juk senelė atstojo jai ir tėtį, ir mamą. Pirmą kartą gyvenime Keitė suprato, kodėl senelė tokia griežta ir nepalenkiama. Tai dėl rūpesčio. Ji rūpinosi Keite ir jos ateitimi.

– Ak, senele, – atsiduso Keitė. – Kad viso to nebūtų buvę!

Ji ilgai sėdėjo prie lovos paskendusi mintyse. Prisiminė ir Manoną. Neturėjau teisės pulti į tavo glėbį ir šitaip įskaudinti senelės. Manonai! Veidu upeliais tekėjo ašaros, jų ji nė nesišluostė.

– Mano Keite! – pagaliau sušnabždėjo senelė ir savo kaulėta ranka suspaudė vaikaitės ranką.

Keitė atsargiai spustelėjo.

– Atleisk man! – sukuždėjo nieko nematydama pro ašaras. – Pažadu tau niekada netekėti!

– Ak, vaike, buvo kvaila reikalauti to iš tavęs, – sunkiai ištarė senelė. – Maniau, kad šitaip apsaugosiu tave nuo prakeiksmo, bet jis mus visur užklumpa. Šį kartą griebėsi ginklo… – Ji užsikosėjo.

Keitė išsigando. Nuo senelės žodžių jai pasidarė baugu.

– Vaike, turi kovoti. Tu esi stipri. Galbūt galėsi išgelbėti mūsų šeimą. Ištekėk, gimdyk vaikus. Galbūt viskas bus gerai! O jei taip lemta, vis tiek nuo to nepabėgsim.

Keitė krūptelėjo. Apie ką čia šneka senelė? Prakeiksmas? Ką ji norėjo tuo pasakyti? Keitė netekės. Vyras, kuriam priklauso jos širdis, miręs. Ji niekada daugiau nemylės.

Senelė sunkiai alsavo.

– Turi man pažadėti, Keite. Gyvenk ir kovok! Daugiau mes nieko negalim padaryti, – suošė senelės balsas.

– Pažadu! – ištarė Keitė užkimusiu balsu. – Bet pirmiausia turi pasveikti.

Senutė linktelėjo ir vos girdimai sukuždėjo:

– Be galo tave myliu, mano vaikeli!

Vidury nakties Keitė išgirdo dunkstelėjimą. Atsisėdo lovoje, aplink buvo visiškai tylu. Ji įtemptai klausėsi, bet nieko nesigirdėjo, tik tolimas jūros ošimas.

Jau buvo beužmieganti, tačiau apėmė nesuprantama nuojauta. Išpylė prakaitas. Vienu šuoliu ji šoko iš lovos ir nubėgo į senelės kambarį. Lova buvo tuščia. Gal nuėjo į prausyklą, pamanė, nuraminti įtemptų nervų. Tyliai, kad nepažadintų Paulos, Keitė išslinko į sodą, ieškodama senelės pirmiausia apžiūrėjo viralinę, paskui prausyklą. Nieko. Apimta panikos nuskuodė į namą ir apieškojo visus kambarius. Pabudo Paula ir užsimiegojusi sumurmėjo:

– Kas atsitiko?

– Viskas gerai. Miegok toliau! – šūktelėjo Keitė.

Paskui dar kartą nubėgusi į sodą ėmė garsiai šaukti senelę. Niekas neatsiliepė. Ji nudūmė alėja. Mintys sukosi ir pynėsi. Negi ji nusvirduliavo į paplūdimį? Sirgdama, vidury nakties?

Keitė prasibrovė pro gyvatvorę, skiriančią namą nuo paplūdimio, ir apsidairė. Tolumoje ant smėlio kažkas buvo. Keitė iš visų jėgų nuskuodė į tą pusę.

– Senele! – klykė, kol užkimo. – Senele!

Senelė gulėjo ant smėlio išblyškusi kaip kreida. Mėnesienoje bolavo jos sunykęs veidas. Keitė suklupo šalia jos ir apkabino pečius. Senelė dar kvėpavo. Silpnai, labai silpnai.

– Senele! – kūkčiojo Keitė. – Senele!

Senelės lūpos sunkiai ištarė vieną žodį.

– Džonai, – suaimanavo ji. – Džonai! – Ir balsas užlūžo.

Garsiai kūkčiodama Keitė sūpavo negyvą kūną kaip kūdikį, kol prie jos smėlyje suklupo ir ištiesė rankas į Aną sunkiai šnopuojanti Paula. Keitė atsargiai paguldė negyvą senelę Paulai ant rankų. Pati atsisėdo prie vandens, bangos skalavo jos nuogas kojas. Ji žvelgė į žvilgantį vandens paviršių. Žvilgsnis užkliudė nedidelę dėžę, besisupančią ant bangų. Nieko negalvodama ji brido į jūrą, kol šiltas vanduo ėmė maloniai skalauti klubus, ir pasiekė dėžę.

Tai buvo graži šviesios medienos dėžė. Keitė atsisėdo ant smėlio, atidarė ją. Ten gulėjo knyga juodu odiniu viršeliu.

Keitė atsargiai paėmė ją į rankas. Pastebėjo kelias nuotraukas, gulinčias dėžės dugne. Ir sustingo. Taip ir yra. Dėžė priklausė senelei, nes nuotraukoje buvo Ana su dramblotu vyriškiu. Mano senelis Kristianas, pagalvojo Keitė. Kaip rūsčiai jis žvelgia! Virpančiais pirštais paėmė kitą nuotrauką. Vyras maloniu, atviru žvilgsniu. Gražus, lūpos šypsosi. Tai Džonas, senelis Džonas! Staiga ji suprato, ko šaukėsi senelė savo mirties akimirką.

– Keite, turim ją nunešti namo, – nusiminusi aimanavo Paula.

Keitė viską skubiai sudėjo į dėžę, uždarė dangtį ir ja nešina priėjo prie Paulos, vis dar glostančios blyškius Anos skruostus.

– Ką čia turi? – susijaudinusi paklausė Paula.

– Jos dienoraštis ir nuotraukos!

– O Dieve, ji norėjo tai sunaikinti. Mesk į jūrą!

– Ne, Paula, aš tai pasiliksiu. O vieną dieną perskaitysiu. Kai būsiu pakankamai stipri.

Paula žvelgė į ją iš baimės išplėstomis akimis.

– Pažadėk man, kad perskaitysi tik tada, kai ir aš būsiu ten, kur ji. Jei ji tau nieko nepasakojo, ir aš turiu tylėti. Su savo klausimais tu mane nukamuosi. Aš gi tave pažįstu, mano vaikeli!

– Pažadu!

Keitė rankomis išrausė gilią duobę ir paslėpė dėžę.

– Reikia nunešti senelę į namus. Dėžę pasiimsiu vėliau, – tarė ji ir paprašė Paulos imti senelę už kojų.

Pati suėmė už pažastų. Taip jos nunešė mirusiąją į namus. Keitei pragariškai sopėjo žaizdą, bet ji nepasidavė. Namie paguldė senelę į lovą. Atrodė, tarsi ji ramiai miegotų.

Keitė su Paula pakaitomis budėjo visą naktį. Kol budėjo Paula, Keitė nubėgo į paplūdimį, paėmė dėžę ir parsinešusi paslėpė komodoje. Vieną dieną ji įsidrąsins ir perskaitys dienoraštį. Tik išsiėmė senelio Džono nuotrauką ir atidžiai įsižiūrėjo. Žiūrėdama pajuto paguodą. Tarsi jis kalbėtųsi su ja.

Buvo jau šviesu, kai išsekusi Keitė užmigo verandoje. Priešais ant stalo gulėjo du portretai: vienas Manono, kitas senelės, sėdinčios savo krėsle.

– Aš ją panašią pavaizdavau, ar ne? – paklausė Keitė pro miegus, kai Paula atėjo jos žadinti. – Kad niekada neužmirščiau. Eikš, sėskis! Noriu nupiešti ir tave, bet ne tada, kai jau bus per vėlu.

Mišios už Aną Peters įvyko Londono misijos bažnyčioje. Nepaisydami savo nusistatymo, susirinko net ponai iš plantacijų bendrovės su žmonomis.

Keitė sėdėjo šalia Oto Brenerio ir Paulos, šie nieko nesivaržydami kūkčiojo. Keitę guodė tik tai, kad į senelės karstą ji įdėjo senelio Džono nuotrauką. Dabar jis bus su ja visą amžinybę. Taip, Keitė įsitvėrė šios minties. Lig šiol ji nebuvo išliejusi nė ašarėlės. Jos širdis buvo it sustingusi į ledą. Norėjo verkti, bet negalėjo! Kaip mielai būtų puolusi į glėbį Marijai, bet ši atėjo lydima Makso ir atrodė tokia tolima. Keitei buvo pranešta, kad jųdviejų vestuvės po kelių dienų. Jos net nepakvietė. Dar viena mano klaida, su širdgėla mąstė Keitė. Marija šio kelmo pašonėje nuvys kaip nelaistomas augalas.

Kai laidotuvininkai baisiame karštyje išėjo iš kapinių, Keitė priėjo prie Oto Brenerio.

– Kas atsitiko Manonui? – energingai paklausė.

Breneris pažvelgė į Keitę suprasdamas, kaip ji jaučiasi.

– Loana susitarė su savo kaimo žmonėmis, kad jį palaidotų pagal paprotį.

– Ar jis iš tikrųjų buvo sukilėlis?

Otas Breneris gūžtelėjo pečiais.

– Kas žino? Valdžia stebisi, kad jis iki išsekimo dirbo tavo senelei, užuot agitavęs šalininkus naikinti baltaodžių derlių.

– Aš suprasčiau, jei jis būtų buvęs sukilėlis, juk tai jų žemė! – karingai tarė Keitė.

Otas Breneris susirūpinęs primerkė akis. Regis, jam šie žodžiai nepatiko.

– Jūs norit žinoti, kas bus su plantacija, ar ne? – paklausė ji kiek palūkėjusi.

– Taip, panele Keite, tai man labai slegia širdį. Jūs tikriausiai paliksit salą, o kas bus su manimi ir mano šeima?

Keitė žvelgė į jį nustebusi. Kaip jam šovė galvon, kad ji išvyks iš Samoa?

– Brenerėli, mielasis, aš lieku, ir viskas mūsų rankose. Parašykit tam hamburgiečiui, kad su viskuo puikiausiai susidorojat, o Anos vaikaitė jums labai padeda!

Jis su dėkingumu nusišypsojo.

Ji irgi atsakė jam šypsena. Buvo gera matyti jį šypsantis.

– Mes susitvarkysim! – užtikrino ji. – Ar kalkės bent kiek padėjo medeliams?

– Nepatikėsit – jos išgelbėjo likusius medelius.

– Labai gerai, Breneri. Ar negalėtumėt man atsiųsti pagalbininkės? Paula nebegali darbuotis, o Marija nuo tos siaubingos dienos gyvena pas Šombergerius. Kadangi viena turėsiu plušėti parduotuvėje, man reikia paramos. Sakykit, juk jūs labiau norėtumėt, kad Loana liktų ten, viršuje, ar ne?

Breneris linktelėjo su ašaromis akyse.

– Jums tos pareigos kaip čia buvusios. Jūs savo senelės vaikaitė. Verta įpėdinė. Ką gi, imkimės darbo!

Atsisveikinusi ir paprašiusi, kad Breneris nuvežtų Paulą į namus, Keitė viena nuėjo į paplūdimį. Į tą vietą, kur mirė senelė. Tol žvelgė į jūrą, kol iš akių pabiro ašaros. Pagaliau atgavo gebėjimą gedėti. Senelės, Manono ir savo sudužusių svajonių. Ir kad liko viena. Dar yra geroji Paula. Keitė jau keletą metų manė, kad ji anksčiau už senelę paliks šią ašarų pakalnę.

Kai nebeliko ašarų, atmintyje iškilo sodriai žalia Naujosios Zelandijos kalva. Keitė sau prisiekė: kad ir kas nutiktų, ji bus palaidota toje vėsioje, žalioje žemėje.

Tą akimirką prasidėjo stiprus tropikų lietus. Keitė nebėgo slėptis. Išskėtusi rankas mėgavosi sunkiais šiltais lašais.

– Mes gyvensim toliau! – sušuko ji lietui. – Mes gyvensim!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 2 d.

Sofija išgirdo artėjant pažįstamą variklio burzgimą. Negi tai Džonas? Nuo šios minties širdis sudunksėjo krūtinėje, ji paslėpė užrašus po pintu krėslu, nors buvo nelengva šioje vietoje nutraukti skaitymą. Štai jis važiuoja smėlėtu keliuku, sustoja prie namo ir šypsodamasis išlipa iš visureigio. Rankoje neša jos lagaminą.

Kodėl kas kartą susitikus jis man atrodo vis gražesnis, svarstė sutrikusi, kai sveikindamasis jis pabučiavo ją į skruostą. Jis fantastiškai kvepėjo.

– Štai tavo daiktai! – tarė smagiai nusiteikęs, padėjo lagaminą ir atsisėdo į pintą krėslą. – Ką mes šiandien veiksim? – nusišypsojo.

– Argi tau nereikia dirbti? – paklausė ji ne taip galantiškai.

Ir iš karto pasigailėjo. Kodėl kartais žodžiai išsprūsta greičiau, nei spėji pagalvoti?

– Prisipažįstu, šiandien aš tingiu. Sąraše buvo tik vienas klientas, čia netoliese. Žinoma, jis galėjo apsilankyti kontoroje, bet tada nebūčiau turėjęs dingsties taip anksti užgriūti pas tave. Ar patenkinta? – nusijuokė jis.

– Gal tau pagaminti ko nors skanaus? Atsidėkojant už viską, ką lig šiol dėl manęs esi padaręs, – pasiūlė jis. – Turiu didžiųjų krevečių, spagečių ir gero raudonojo vyno.

– Oho, regis, pradedi čia įsikurti! Labai gerai. Aš alkanas kaip vilkas ir, tiesą sakant, norėjau pakviesti tave papietauti. Bet tavo pasiūlymas man patinka daug labiau. Čia smagu. Duok man kokio nors darbo. Norėčiau būti naudingas.

Vis dėlto Sofija uždraudė Džonui maišytis po kojomis mažoje virtuvėje, leido tik sėdėti prie baro su taure vyno, žiūrėti ir kalbėtis su ja. Ji mokėjo gaminti ne itin daug patiekalų, bet makaronai su jūros gėrybėmis išeidavo puikiai. Kol krevetės čirškėjo alyvuogių aliejuje, jiedu plepėjo apie viską po truputį, tik ne apie asmeninius reikalus.

Sofija aiškiai jautė, kad kaupiasi įtampa. Nuo tada, kai ji su juo susipažino, pirmą kartą žvelgė į advokatą kaip į patrauklų vyrą. Todėl buvo daug saugiau kalbėtis apie ūkį nei nevaržomai elgtis kaip porai. Sofija stebėjosi, kad su juo taip jauku. Jauku ir beveik intymu.

Sofija nusigręžė ketindama berti spagečius į verdantį vandenį, kai ją švelniai apkabino jo rankos. Pirmas jos noras buvo gintis nuo artumo, antras – iš lėto atsisukti. Jis žvelgė į ją tarsi truputį nusikaltęs.

– Nežinau, kas man pasidarė, būtinai turiu tave pabučiuoti, – atsiduso jis ir švelniai prisitraukė.

Bučinys buvo širdingesnis nei paplūdimyje. Nors protas ragino Sofiją sustoti, kūnas sureagavo netikėtai. Juo nuvilnijo malonūs šiurpuliukai. Jiems vis dar bučiuojantis, jo rankos susirado jos palaidinės sagutes ir vikriai atsagstė. Ji jautė jo rankas ant odos. Jie nesugebėjo nueiti iki sofos, tad mylėjosi čia pat, virtuvės kampe, tarsi tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Tarp jų nebuvo jokio svetimumo jausmo. Kai Sofija jį palietė, jai pasirodė, tarsi visą laiką būtų tai dariusi. Tai jaudino, dirgino ir kartu buvo taip pažįstama. Tik kai ji kimiai sudejavo reikšdama savo aistrą ir artėdama prie palaimos viršūnės, jis švelniai įsiskverbė į ją.

Kai viskas baigėsi, jie nustebę pažvelgė vienas į kitą, o tada pradėjo iš visos gerklės kvatoti.

– Prisiekiu, aš šito neplanavau, – atsiprašinėjo jis apsimestinai nuliūdęs.

– Ar tik nesigaili? – šelmiškai paklausė Sofija ir laisvai nusikvatojo.

Kada aš taip linksmai juokiausi, mąstė ji meiliai stumdama jį prie didelės, jaukios sofos. Ten jie dar glamonėjosi ir žvelgė vienas kitam giliai į akis. Jie nebesijuokė. Akyse spindėjo geismas dar kartą pasimylėti, bet jie neskubėjo. Ilgai vienas kitą glostė, kol aistra juos įveikė.

Ji ilgai gulėjo išsekusi, bet laiminga jo glėbyje, pagaliau atsiduso:

– O kas dabar ruoš makaronus?

– Nagi tu! – nusišypsojo jis. – Juk pati nenorėjai leisti manęs į virtuvę!

– O tu nepaklusai, suvedžiotojau! – atkirto ji juokdamasi.

Pagaliau ji atsistojo ir nuoga nuėjo į virtuvę. Pasirišo prijuostę ir vėl užkaitė vandenį makaronams, nes anas buvo išviręs iki paskutinio lašo. Džonas atsisėdo ant baro kėdės ir gurkštelėjo gardaus vyno.

– Gali man patarnauti, – nusišypsojo ji. – Ponai prie stalo turi šį tą vilkėti. Viršuje, didžiajame miegamajame, ant lovos rasi milžiniškus marškinėlius. Mano naktinius marškinius. Galėčiau tau paskolinti. O man atnešk chalatą iš vonios kambario.

– Jei ponia būtinai pageidauja, kad prisidengtume savo nuogybę, tada bėgu, – taip taręs jis nulipo nuo baro kėdės, priėjo prie jos ir švelniai pabučiavo į skruostą.

Sofija vos pajėgė sutelkti dėmesį į makaronų padažą. Dar niekada lig šiol ji nebuvo patyrusi tokio vyro lengvumo ir draugiškumo. Jai atrodė, tarsi būtų radusi tai, ko nesąmoningai ieškojo visą gyvenimą. Tikiuosi, ši svajonė nesuduš, persmelkė mintis. Štai ir vėl tas niūrus baimės šešėlis, visą gyvenimą įsėlinantis netinkamiausiu metu. Štai ir vėl protas perspėja širdį, kad pernelyg neprisirištų prie nepažįstamojo. Juk gali atsitikti kas nors nenumatyta. Ji tai žinojo. Kvėpavimas sutankėjo. Sofija pasistengė sutelkti dėmesį į maisto gaminimą ir nuvyti nemalonias mintis kaip įkyrias muses. Pavyko tik tada, kai Džonas Franklinas pasirodė vilkėdamas jos rožinius marškinėlius su užrašu „Advokato mylimajai“ . Ji prapliupo juoku ir netrukus pamiršo, kad šie marškiniai yra Jano dovana, anuomet jai pasirodžiusi baisiai kvaila.

Džonas buvo nuostabus svečias, giedantis ditirambus jos patiekalui ir su išdykėliška šypsena pranešantis, kad desertas nuostabus. Sofija pajuto visa nukaitusi nuo jo žodžių. Staiga Džonas kažką prisiminė, veidas apsiniaukė.

– Mėšlas! Visiškai pamiršau, kad Lin pakvietė pas mus uošvius, – sunkiai atsiduso jis.

Sofijai pasirodė, kad blogai nugirdo.

– Uošvius? – pakartojo negyvu balsu.

– Taip, su Lin tu susipažinai per Naujųjų metų vakarėlį. Noriu pasakyti, aš jus vieną kitai pristačiau, bet nėra taip, kaip tu pamanei.

Sofijos mintys ėmė suktis. Ta baltaplaukė Lin – jo žmona? Ir jis visa tai darė, nors yra vedęs? Ji nenorėjo nieko daugiau girdėti.

Ją ėmė pykinti. Nespėjusi ko nors pagalvoti ji šoko iš vietos ir nuskuodė į vonios kambarį. Smilkinius spaudė baisus skausmas. Sofija sukniubo ant šaltų grindų ir pamėgino sudėlioti mintis. Sukrėtimas buvo toks didžiulis, kad ji net negalėjo verkti.

Po kurio laiko pasigirdo beldimas į vonios duris.

– Sofija, kas tau? – susirūpinęs paklausė Džonas.

– Nors nesu pratusi lipti į lovą su vedusiais vyrais, jaučiuosi puikiai, – sušnypštė ji.

– Sofija, patikėk, nėra taip, kaip tu manai. Prieš metus Lin paliko mane, nes įsimylėjo kitą, o prieš pat Kalėdas grįžo pas mane. Ji manė, kad bus kaip anksčiau. Patikėk, po skyrybų iš tiesų kankinausi ir pats iš pradžių tikėjausi, kad mano troškimas pildosi, bet kai staiga pamačiau ją prie durų, buvo kitaip. O pastarąją savaitę visiškai kitaip, aš…

Sofija užsikimšo ausis.

– Nešdinkis! – sušuko ji. – Išeik!

– Sofija, pasikalbėkim!

– Noriu, kad tu išeitum, – kartojo Sofija tyliai.

Daugiau ji netikės nė vienu jo žodžiu. Saugokis vedusių vyrų, visą laiką įspėdavo save. Jie meluoja nė nerausdami, kad tik pasiguldytų tave į lovą. Tokios pat ir jo kalbos. Apsimetinėjimas.

– Sofija, atidaryk duris. Prašau! Tai netiesa. Aš ne…

– Prašau, išeik! – Ji įsakmiai nutraukė jo žodžius.

Praėjo daug laiko, kol jo žingsniai nutolo. Stojo tyla. Netrukus pasigirdo uždaromų laukujų durų bilstelėjimas, paskui įjungto variklio garsas. Virpėdama Sofija atsistojo nuo šaltų akmeninių grindų ir nusvirduliavo į svetainę. Ant baro gulėjo raštelis, kiek padelsusi ji paėmė jį į rankas ir garsiai perskaitė:

Miela Sofija,

prašau – atleisk man. Apimtas jausmų visiškai užsimiršau. Tai visai ne tai, ką tu manai. Patikėk manimi, jau visą savaitę pats savęs nepažįstu. Pranešk, kai galėsi man atleisti!

Tavo Džonas

Perskaičiusi suglamžė laiškelį ir nusviedė į šiukšlių kibirą tardama:

– Ilgai tau teks laukti!

Apija, 1914 m. rugpjūtis

Po Apiją jau kelias savaites sklandė gandai. Šiame taikiame žemės kampelyje tvyrojo įtampa. Visur stoviniuojantys žmonių būreliai mosikuodami rankomis, trypdami kojomis kalbėjosi apie karą.

Taip buvo ir tą ankstyvą rugpjūčio vakarą, kai Keitė Makdauel išėjo iš kontoros ir patraukė namų link. Aukštai pakelta galva ji ketino prasisprausti pro moterų būrelį, kad išvengtų susidūrimo su plepe Volrabe, bet nepavyko.

– Panele Keite, ką jūs į tai pasakysit? Ar pas mus greičiau pasirodys anglai ar mūsų jūrų laivynas? – pasigirdo spigus ponios Volrabės balsas, ypač pabrėžiantis kreipinį „panele“.

Gydytojo žmona neseniai paskleidė paskalas, esą kad tokia išvaizdi mergina kaip Keitė neištekėjusi, tai tik dėl vienos priežasties. Ji tikino, neva mergina turėjo ryšių su vienu iš plantacijų bendrovėje dirbančių ponų. Nuo tada kai kurios moterys ėmėsi dar griežčiau kontroliuoti savo vyrus.

Bet visoje saloje nebuvo vyro, kurio glėbio ilgėtųsi Keitė Makdauel. Tas paskalas ji sužinojo tik tada, kai slapčia šnipštelėjo Marija.

Keitė iš lėto žengė artyn prie šnypščiančių vokiečių būrelio. Visi tik linktelėjo jai pasisveikindami. Vien Marija, nuo vestuvių su Maksu priklausanti jų draugijai, probėgšmais ją apkabino. Gaila, kad ji taip stengiasi prisitaikyti, mąstė Keitė nužvelgdama draugę, jos veide pastebėjo nematytų vertikalių raukšlelių. Ir mėlynę ant smakro.

– Ką čia sakyti? – kreipėsi Keitė į ponią Volrabę. – Patys gerai suprantat – nesvajoju, kad Vokietijos jūrų laivynas išmestų inkarą Apijoje ir išgelbėtų mus nuo piktų anglų!

– Ir jūs tai sakote taip atvirai? – pasipiktino ponia Volrabė, o kitos ponios jai pritarė.

Staiga jos visos suūžė, išskyrus Mariją, ši prislėgta žvelgė priešais.

Regis, santuokinis gyvenimas jai ne itin pavyko. Kur dingo jos temperamentas, linksmas būdas, skaudama širdimi galvojo Keitė. Ji nepažino nė vienos moters, kuri būtų buvusi tokia sąmojinga, paprasta ir maloni kaip Marija. O dabar virto tikra bambekle.

– Turiu atsisveikinti. Netrukus vyras grįš pietų, – tarė Marija žvelgdama užguito žvėrelio akimis.

– Trupučiuką tave palydėsiu, – lengviau atsipūtusi pasiūlė Keitė draugei ir atsisveikino su poniomis džiugiai sušukdama: – Pažvelkit, antai atplaukia laivas!

Visos vienu metu pasisuko į uostą ir kaip apduotos įsispoksojo į jūrą. Bet tai tebuvo samojiečių irklinė valtis, artėjanti prie uosto. Keitė negalėjo nuslėpti šypsenos.

– Jūs džiūgautumėt, panele Keite, jei atplauktų naujazelandiečių laivynas, bet nesidžiaukit per anksti. Mūsų laivynas greitesnis! – piktai sukvaksėjo pavymui ponia Volrabė.

– Kaip sekasi verslas? – pasiteiravo Marija iš mandagumo, kai jau buvo paėjėjusios galą kelio.

– Galėtų būti ir geriau. Senelės pasodinti forastero veislės kakavos medeliai puikiai veši. O kaip sekasi tau? Seniai matėmės.

Marija atsiduso.

– Tu gi žinai, ką sako mano šešuras, kai pamato mus kartu.

– Kartais pagalvoju, kad paskatinusi jūsų santuoką padariau didžiausią gyvenime klaidą, – sunkiai atsiduso Keitė ir tuoj pat atsiprašė: – Aš taip nemanau, tik esu labai dėl tavęs susirūpinusi.

– Su Maksu aš laiminga, – ryžtingai tarė Marija, o jos veidas virto neperprantama kauke.

– Norėčiau tuo tikėti, – taikiai pasakė Keitė.

– Tik mane baugina jo įtūžio priepuoliai, – pagaliau prisipažino Marija.

– Bet jis tavęs nemuša, ar ne? – paklausė Keitė ir sustojo.

– Ne, tikrai ne, bet aš niekaip negaliu jam įtikti. Gaunu barti už tai, kad mėsos gabalas perviręs. Manau, jis kenčia, kad dar nepadovanojau jam kūdikio. O jo tėvas… jis mane… – Ji užsikirto ir skubiai baigė: …žodžiu, užkliuvau ir atsitrenkiau į virtuvės spintelę…

– Ką? Tai jis įtaisė tau mėlynę? Ar jis tave stumdo? Marija, tu šito neužsitarnavai! – sušuko įtūžusi Keitė, apkabino draugę ir prisiglaudė.

Jos ilgokai stovėjo taip apsikabinusios.

– Tai nenormalu, – staiga pasigirdo girgždantis senojo Šombergerio balsas. – Tuoj pat atitrauk rankas nuo mano marčios, avių augintoja!

Daugiau jis nieko nepasakė, nes paraudusi Marija jau išsivadavo iš glėbio.

– Turiu skubėti! – sumikčiojo ji ir palikusi Keitę nuėjo.

Keitė su pasipiktinimu stebėjo, kaip senasis mokytojas šiurkščiai stveria ją už rankos.

– Jei dar kartą ją paliesit, sužinosit, kur pipirai dygsta! – garsiai pagrasino Keitė.

Ir tuoj pat pasigailėjo. Šitaip Marijai nepadėsi. Atvirkščiai, tai dar labiau įsiutins senį, o atsiimti už viską turės Marija.

Kartais Keitė gailėdavosi, kad negali suvaldyti savo karšto būdo. Ne pirmą sykį nuteikia žmones prieš save per greitai ištarusi neapgalvotą pastabą. Nusiminusi ji nuėjo į namus papasakoti Paulai apie susitikimą su Marija. Galbūt galėtų pasitaikius progai pasikalbėti su Maksu, juk jis šią pagyvenusią ponią labai gerbia.

Kai Keitė parėjo, Paula gulėjo lovoje. Prie Keitės susirūpinusiu veidu atskubėjo Alofa, Loanos dukterėčia, po Marijos vestuvių šeimininkaujanti namuose.

– Ji nevalgyti, ji negerti, ji norėti ramybės. Negerai, panele!

Alofa neperdėjo. Paula apatiškai gulėjo lovoje, bet įėjus Keitei pamėgino nusišypsoti.

– Paula, ką veiki? Manau, amžinajai ramybei dar ankstoka. Pasiunčiau Alofą atvesti daktaro Volrabės.

– Kvailystė! Man nereikia jokio daktaro. Aš nesergu. Leiskit man ramiai pagulėti.

– Paula, man reikia tavęs! – nusiminė Keitė.

Paulos akys įtartinai spindėjo.

– Aš gi esu čia. Nagi, sėskis. Kaip šiandien sekėsi?

Keitė iš lėto papasakojo apie susitikimą su Marija ir jos šešuru.

Paula suraukė kaktą.

– Tiesą sakant, Maksas neblogas vaikinas. Nuolat tai kartoju, tik manau, kad jis po senio padu. Vargšė Marija!

Paskui ji nusižiovavo ir paragino Keitę eiti iš kambario, nes norinti miegoti. Tačiau į kambarį įžengė gydytojas.

Užuot pasisveikinusi Paula tik suniurzgė:

– Ko jūs iš manęs norit?

Gydytojo Volrabės jos žodžiai neišgąsdino. Jis apžiūrėjo pacientę, bet nerado nieko ypatinga.

Keitė palydėjo jį iki durų.

– Tai kodėl ji guli? – pasiteiravo susirūpinusi.

– Manau, ji yra nusilpusi ir nebenori kovoti.

– Ką tai reiškia? – Keitė negalėjo patikėti jo žodžiais.

– Ji nebeturi noro gyventi. Sąnarius suka reumatas. Kiekvienas žingsnis – tikra kančia, gelia kaulus, o rankos sustingusios ir nejudrios. Pasirūpinkit ja! Daugiau nieko negaliu patarti.

Taręs tuos žodžius gydytojas atsisveikino su Keite ir skubiai nutipeno prie automobilio. Jis buvo vienas iš nedaugelio, jau turinčių šią naujovišką susisiekimo priemonę. Apsuko automobilį ir pamosavo.

Keitei atrodė, kad šis žmogus ją mėgsta, nors žmona tikriausiai dažnai jį šeria kvailais gandais apie palaidą merginos gyvenimą.

Tą vakarą Keitė susimąsčiusi sėdėjo verandoje svarstydama, kaip reikės toliau gyventi. Kas bus, jei anglai kartu su naujazelandiečiais iš tikrųjų užims Samoa? Ji vis dar jautėsi esanti viena iš jų. Bet galbūt naujazelandiečiai žiūrės į ją kaip į vokietę.

Laikraščių pranešimai apie Europoje siaučiantį kartą kėlė nerimą. Žmogžudystė Sarajeve buvo nuolatinė visų pokalbių tema. Žinoma, laikraščiai čia ateidavo kelias savaites ar net mėnesius pavėlavę. Apijos gyventojai kelias savaites iš viso nežinojo, kas yra Vokietijos priešas. Gal Rusija? Netgi užsirašydami į savigynos būrius (Maksas Šombergeris buvo vienas pirmųjų) nežinojo, prieš ką rengiasi kautis. Pagaliau Apijos gyventojai sužinojo, kad prieš Vokietiją ir Austriją susivienijo Rusija, Prancūzija ir Anglija. Bet ką reiškia šis karas kolonijoms? Keitė kaip ir visi kiti turėjo tenkintis spėliojimais ir kunkuliuojančiais gandais. Kasdien buvo dalijami specialūs laikraštukai, kuriuose karo sužavėti vokiečiai ne tiek buvo informuojami, kiek kurstomi prieš saloje gyvenančius anglus.

Keitė atsidūrė maždaug apie vidurį. Kuri iš kovojančių pusių pirmoji įplauks į Apijos uostą? Kovinga nuotaika buvo kurstoma ir uoliausiems vyrams naktimis einant sargybą. Jie imdavo su savimi senus šautuvus, sklido kalbos, kad pusė jų netinkami šaudyti. Kad iš tikrųjų apsaugotų salą nuo priešų, reikia kitokių priemonių, mąstė Keitė. Galbūt karas baigsis niekam nespėjus užimti Samoa.

Kitą rytą Keitė iš verandos pažvelgė į uostą, ir jai pasirodė, kad horizonte kažkas matyti. Ir tikrai, rytuose už Matautu, kur plevėsuoja Amerikos konsulato vėliava, kilo tirštas dūmų stulpas. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio priminė net ne garlaivį, geriau įsižiūrėjus pasirodė esąs galingas karo laivas, pusiau uždengtas salos palmių vėduoklių, o netrukus pasirodė į giedrą dangų kylantis stiebas. Keitė netikėjo savo akimis. Jūra ramiai sau tyvuliavo ryto saulėje, ir joje išnirdavo vis daugiau stiebų. Dūmai kilo aukštyn rytų pusėje uždengdami dangų. Keitė pradėjo skaičiuoti: į uostą plaukė aštuoni koviniai laivai! Pro žiūroną ji net matė, kokiai valstybei jie priklauso. Tai buvo penki anglų kreiseriai, du dideli transporto laivai ir vienas prancūzų laivas. Burtas krito štai taip, pamanė Keitė. Širdis bailiai suspurdėjo, nes buvo aišku: šis žemės rojus pasikeis!

Paula, kuriai ji papasakojo naujieną, iš džiaugsmo plojo ligos susuktomis rankomis.

– Anglai pajudėjo pačiu laiku! – džiugiai sušuko ji.

– Žiūrėk, kad neišgirstų vokiečių ponios! – juokais pagrūmojo Keitė.

Paula pareikalavo, kad jai padėtų atsikelti ir apsirengti, gal kartais užsuks naujazelandiečių kareiviai.

Keitė liko namie su Paula, kuri iš tikrųjų išsiropštė iš lovos. Šventės proga, kaip sakė. Jos pasikeisdamos pro žiūroną stebėjo bruzdesį uoste. Maži laiveliai siuvo šen ir ten tarp krovininių laivų ir prieplaukos.

Po kelių valandų pulkas kareivių pražygiavo pro namus, visi rudomis milinėmis ir rudomis fetro skrybėlėmis ant galvų.

– Tokiame karštyje su kaklaraiščiais jie turi baisiai prakaituoti, – tarė Keitė, o Paula smagiai šūktelėjo:

– Ar jūs iš Naujosios Zelandijos?

Būrio vadas sustojo ir atsakė:

– Taip, aš iš Oklando.

– O mes iš Danidino! – sušuko Paula ir pamojavo jiems.

Dešimt vyrų nustebę pakėlė galvas ir pažvelgė į moteris.

– Gal norit ko nors atsigerti? – paklausė Keitė.

Tie atsakydami suošė. Kareiviai puolė laiptais aukštyn į verandą. Keitė padavė jiems kelias ropines sulčių, vyrai akimoju jas ištuštino. Tada jie papasakojo gavę užduotį rasti tinkamą vietą palapinių stovyklai.

Keitė parodė paplūdimį už namo.

Būrio vadas norėjo sužinoti, ką jos veikia priešo kolonijoje.

Keitė atvirai viską papasakojo.

– Tada jūs vokietės! – atšovė vadas, prisistatęs joms seržantu Grinu, jo nuoširdų draugiškumą tarsi vėjas nupūtė.

– Aš ne vokietė! – atšiauriai atšovė Keitė. – Aš gimiau Danidine, mano tėvai taip pat, tik senelė visai jauna atvyko į Naująją Zelandiją.

– O kodėl prekybos namai su vokiška pavarde? – nukirto seržantas.

– Jie priklauso senelės sūnėnui iš Hamburgo, kuris niekada nė kojos nebuvo įkėlęs į šią salą. Jis tik susižeria pinigus. Aš naujazelandietė, supratot? Ir tokia liksiu, net jei jūs mėginsit mane įtikinti, kad taip nėra!

Keitė karingai stebeilijosi į kareivį geraširdišku apskritu veidu. Šis žengė žingsnį atgal. Iš po skrybėlės upeliais tekėjo prakaitas.

– Aš nė neabejoju, kad esat viena iš mūsų. Tik turiu sužinoti, kas čia vyksta. Jūs galėtumėt būti šnipė ir įvilioti mus į spąstus, – aiškino jis beveik atsiprašinėdamas.

Keitė garsiai nusikvatojo.

– Į spąstus?

– Mums pasakyta, kad čia kalnuose šimtai ginkluotų priešų.

– Čia nė vienas nieko nepadarys, kai jūsų tiek daug. Patikėkit. Todėl ir mes tikimės iš jūsų taikaus elgesio.

– Kol nebus pagrindo kautis. Bet mes vis tiek išgabensim visus vyrus vokiečius į belaisvių stovyklas Fidžio salose ir Naujojoje Zelandijoje.

Keitė išsigandusi paklausė:

– Visus vokiečių vyrus? – Ji pagalvojo apie Otą Brenerį. – Bet negalima taip elgtis!

Seržantas gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į savo vyrus, patogiai įsitaisiusius verandoje ir nusiėmusius skrybėles.

– Turim keliauti. Dėkojam už gėrimą, ponios. O dėl įsako internuoti vokiečius vyrus turit kreiptis į komendantūrą. Į pulkininką Loganą.

Keitė pamojavo kareiviams ir sumurmėjo:

– Reikia padėti Breneriui.

Tik dabar ji pastebėjo, kad Paula užsnūdusi savo krėsle. Įsitikinusi, kad senutė ramiai ir giliai kvėpuoja, leidosi į kelią.

Visur zujo Naujosios Zelandijos savanoriai, tokie keisti su savo milo drabužiais. Keitė pasiteiravo, kur rasti pulkininką Loganą, ir buvo nusiųsta į vokiečių mokyklą. Sargybiniai praleido ją, kai pasiteiravo kariuomenės vado. Ji drąsiai pabeldė į duris.

Gilus balsas pakvietė vidun.

– Ko pageidaujat? – paklausė karys, sėdintis prie rašomojo stalo.

Ji įsivaizdavo pulkininką vyresnį ir ne tokį patrauklų. Kampuotą veidą gaubė tamsios garbanos, jis klausiamai žvelgė į merginą tamsiomis rudomis akimis.

– Jūs pulkininkas Loganas?

Jis nusišypsojo.

– Ne, aš leitenantas Bilas Maklynas. Kuo galėčiau jums padėti?

Iš pradžių Keitė negalėjo ištarti nė žodžio. Ji nurijo gniužulą gerklėje ir sumikčiojo:

– Iš vieno jūsų kareivio girdėjau, kad visi vokiečiai vyrai bus paimti į nelaisvę, o kadangi…

Leitenantas dar kartą nusišypsojo. Pašokęs iš vietos nutraukė jos kalbą.

– Pirmiausia prašom atsisėsti.

Ar tik jai nepasivaideno, kad jo žvilgsnyje šmėkštelėjo neryžtingumas?

Keitė atsisėdo ant kėdės, kurią vyras paslaugiai atitraukė. Bilas Maklynas buvo aukštas ir lieknas. Kokios gražios ir stiprios jo rankos!

Jis skubiai vėl atsisėdo už rašomojo stalo.

– Atleiskit, nenorėjau jūsų pertraukti. Papasakokit, kas atsitiko. Bet pirmiausia norėčiau išsiaiškinti: ar jūs vokietė?

– Ne, aš naujazelandietė. – Ji pasistengė kuo maloniau nusišypsoti.

– Negali būti! Nesitikėjau sutikti kraštiečių. Iš kur kilusi?

– Iš Danidino.

Keitė slapčia mąstė, ar jis pastebėjo, kaip jai patiko. Nepastebimai dar kartą žvilgtelėjo į jo rankas. Vestuvinio žiedo nebuvo.

– Jokios abejonės! – šūktelėjo jis aiškiai apsidžiaugęs. – Štai kodėl jūs man iš pirmo žvilgsnio pasirodėt tokia simpatiška. Aš irgi iš Danidino, ne iš miesto, o iš Opoho fermos.

Apimtas susižavėjimo jis vėl pašoko iš vietos ir ištiesė į ją rankas.

– Aš Bilas, o jūs?

– Keitė! – kimiai ištarė ji trokšdama, kad jis neatitrauktų rankų. Jo rankos paspaudimas buvo daugiau nei malonus.

O leitenantas visiškai neskubėjo. Jų žvilgsniai susitiko, iš jo akių aiškiai buvo matyti, kad ir jam šis susitikimas malonus.

– Aš lankiau Otago berniukų mokyklą, OB, o jūs?

– O aš mergaičių, OG. Kai buvau trylikos metų, atvykau į Samoa.

– Žinot, jūs taip liūdnai žvelgiat tai sakydama, – sušnabždėjo leitenantas Maklynas atidžiai žiūrėdamas jai į veidą.

Nejučia Keitės akyse ėmė tvenktis ašaros. Jis pažadino jos širdyje ilgesį, kurį ji vis stengdavosi nugalėti.

– Pastaruosius metus galvodavau: tegul šis kraštas bus mano gimtieji namai, bet viską atiduočiau, kad dar kartą išvysčiau sodriai žalias pievas, kalvas, avis, Otago įlanką, kad pasivaikščiočiau Sent Klero pakrante. Kad dar kartą pasėdėčiau sode Princų gatvėje.

– Princų gatvėje? – pakartojo jis negalėdamas patikėti. – Ten mano tėvas turi namą. Ten gyvena mano sesuo. Nepalaikykit manęs apgaviku – tai negali būti atsitiktinumas. Kai tik čia įžengėte, pajutau, kad jus atsiuntė pats dangus. Keite, aš…

Jis pasilenkė į jos pusę ketindamas pabučiuoti ranką, bet tą akimirką trinktelėjo atsivėrusios durys, ir Bilas Maklynas staigiai atsitraukė.

– Ak, štai kur tu! – tarė jis lengviau atsidusęs.

Kareivis, atsainiu žingsniu priėjęs prie rašomojo stalo, buvo stulbinamai panašus į leitenantą, nors jo plaukai buvo šviesūs, o akys mėlynos. Jis perliejo Keitę pašaipiu žvilgsniu.

– Tai mano jauniausias brolis Stivenas. O čia Keitė. Sunku patikėti – ji iš Danidino.

– Štai kaip? Na, samojietės tikrai neprimena.

– Stivenai! – sudraudė Bilas brolį ir šypsodamasis atsisuko į Keitę.

– Jis taip nemano. Žinot, jis susirgo tropiniu pamišimu. Nepakenčia karščio ir dėl to pamiršo gero elgesio taisykles.

Regis, Stiveno nepaveikė vyresniojo brolio kritika. Jis įdėmiai nužvelgė į Keitę nuo galvos iki kojų.

– O aš laikyčiau ją vokiete. Aukšta, šviesiaplaukė, akys mėlynos. Tokius mes įsivaizduojam hunus.

– Stivenai, liaukis! Geriau paklausykim, ką mums nori pasakyti Keitė.

– O, Keitė, skamba maloniai! Bet neturėkit vilčių, Keite, mano brolis yra užkietėjęs senbernis, jis greičiau pasipustys padus, nei jūs manot. Taigi nedovanokit jam savo širdies!

Jam tai sakant mergina nuraudo kaip uoga, o Bilo veide atsispindėjo įtūžis. Jis jau ketino kažką sakyti, bet Keitė jį pralenkė.

– Dėkoju už pamokymą. Bet jūs prašovėt pro šalį. Ko jau ko, o tekėti aš neketinu.

Tariant šiuos žodžius jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Keitė tikėjosi, kad jis nepastebėjo, kas darosi jos širdyje. Juk vos prieš penkias minutes pirmą kartą po daugelio mėnesių pagalvojo apie santuoką.

– Stivenai, siūlau atsiprašyti Keitės, – griežtai tarė Bilas.

– Atleiskit, panele! – nenoriai sumurmėjo Stivenas.

Bilas draugiškai paragino Keitę išdėstyti savo reikalą. Ši atvirai pasakė negalinti apsieiti be savo plantatoriaus Oto Brenerio, todėl nenorėtų, kad jis būtų išvežtas į belaisvių stovyklą. Stivenas klausėsi viena ausimi, o Bilas visą dėmesį buvo sutelkęs į jos žodžius.

– Manau, galėsim kaip nors jums padėti. Juk jis nėra valstybės tarnautojas! – pagaliau pažadėjo.

Keitė atsistojo, padėkojo ir jau ketino eiti, bet vaikinas atkišo jai ranką ir paspaudė.

– Keite, turiu pasiūlymą. Susirasiu jus vakare, kai su Loganu pasišnekėsiu apie jūsų reikalą. Man reikėtų jūsų adreso.

Keitė pasakė, kur gyvena, stengdamasi nuslėpti, kad iš džiaugsmo dėl jo apsilankymo jai šoktelėjo širdis.

– Iki pasimatymo, Keite! – ironiškai iškošė Stivenas.

Keitei labai nepatiko jo tonas.

– Iki pasimatymo, Stivenai! – atsakė ji lygiai tokiu pat balsu.

Bilas negalėjo nuslėpti šypsenos.

Kai užvėrė paskui save duris, išgirdo Bilą piktai priekaištaujant broliui.

Koks bjaurybė tas Stivenas, pamanė Keitė, bet netrukus jos mintys nukrypo į daug patrauklesnį brolį. Ir ko reikėtų paruošti vakarienės.

Kolonijinių prekių parduotuvėje kelios moterys susijaudinusios kuždėjosi sukišusios galvas. Pamačiusios Keitę tuoj pat nutilo.

Kodėl jos žiūri į mane tokiais niūriais žvilgsniais, klausė savęs Keitė, pamačiusi savo pusėn sukančią ponią Volrabę. Ši klastingai paklausė:

– Ką jūs darėt pas naujazelandiečius?

– Pas kokius naujazelandiečius? – išdidžiai atšovė Keitė.

– Žmonės matė jus einančią į mokyklą. Ketinot pasisiūlyt priešams?

– Na ir nuodingas jūsų liežuvis! – atkirto Keitė ir nuėjo.

Už nugaros girdėjo, kaip gydytojo žmona gaudo orą vapėdama:

– Ir tokiems štai dabar atiteks mūsų gražioji sala! Jie visiškai paleis ją vėjais. Tai matyti vos pažvelgus į jų kareivius. Saujelė perėjūnų juokingomis uniformomis. Daugiau nieko. Net nemoka kaip reikiant žygiuoti.

– Kas tau atsitiko? – paklausė Keitės Paula, kai vilkėdama naują suknelę ir gražiai susišukavusi atnešė jai į lovą vakarienę.

– Ak, nieko, tuoj ateis leitenantas, žadėjęs užtarti Brenerį. Praneš, ar jam pavyko.

Paula pauostė orą ir nusišypsojo.

– Iki šiol tu niekada nesikvėpindavai. Tas leitenantas turi būti gražus.

– Žavus! – netyčia išsprūdo Keitei.

– Vaike, tu įsimylėjai! Tada man reikėtų atsikelti ir pažvelgti tavo garbintojui į akis.

– Ne, lik lovoje. Man nereikia palydovės. Jau išaugau iš to amžiaus, – tarė Keitė visa švytėdama.

– Ar žinai, kad nuostabiai atrodai? – atsiduso Paula.

Keitė atsidėkodama pabučiavo senutę į skruostą ir pažadėjo vėliau viską papasakoti.

– Pirmiausia – ar jis moka bučiuotis! – valiūkiškai šūktelėjo Keitė eidama iš kambario.

– Nedrįsk! Kitaip ateisiu patikrinti.

Keitė tiesiog nusklendė į verandą. Šventiškai padengė stalą, pasirengusi patiekti ėrienos. Iš susijaudinimo net išgėrė taurę vyno. Kai iš tolo pamatė jį ateinant, širdis suspurdėjo krūtinėje. Įklimpau, pagalvojo, dar kaip įklimpau! Ji droviai sukikeno.

– Lipkit aukštyn į verandą! – šūktelėjo vaikinui.

Šis labai nustebo išvydęs padengtą stalą.

– Šio to užkąsim.

– Kad žinotumėt, kiek laiko aš taip prabangiai nepietavau! Pamaniau, jūs visiškai nesikalbėsit su manimi, kai brolis pademonstravo savo blogąją pusę.

– Taip, jūsų broliui iš tikrųjų geriau pasitraukti iš kelio, bet aš vis dėlto pastebėjau didžiulį skirtumą tarp judviejų, – nukirto Keitė ir pakvietė prie stalo.

– Turėtumėt žinoti, kad jis ne visuomet buvo toks. Pastaruoju metu jį ištiko keletas nelemtų likimo smūgių.

Jie sėdėjo vienas prieš kitą, ir jo akyse ji pamatė tą nuoširdumą, kuris sužavėjo jau per pirmą susitikimą.

– Kas galėjo atsitikti tokio siaubingo, kad jis taip nekenčia žmonių? – pasiteiravo Keitė.

– Nėra taip, kad jis jų nekenčia. Jis bijo būti užgautas. Jo santykiai su tėvu susiklostė sudėtingai. Šis tiesiog jo nepripažįsta. Manau, todėl, kad Stivenas – kaip iš akies lupta senelė. O apie ją mūsų namuose negalima tarti nė žodžio. Aš žinau, kaip ji atrodė, nes atsitiktinai radau pamirštą sunaikinti nuotrauką. Nenoriu jums įgristi su savo istorijomis. Jūs tikriausiai laukiat žinių, kaip ten jūsų plantatoriaus reikalai.

– Žinoma, bet pirma atnešiu valgius iš viralinės, o jūs man dar papasakosit apie savo brolį, gerai?

Jis linktelėjo, ir Keitė pašoko iš vietos. Visą kelią į viralinę tyliai sau po nosimi niūniavo. Koks malonus jo balsas! Galėtų valandų valandas jo klausytis.

Kai netrukus atnešė didelę lėkštę su mėsa, jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Štai kas! Ėriena!

– Pamaniau, kad gal seniai neteko jos ragauti.

– Žinot, paskutinį sykį ėrienos valgiau vaikystėje. O vėliau, kai buvau paauglys, atsisakydavau.

– O, jūs nemėgstat ėrienos? – Keitė vos galėjo nuslėpti nusivylimą.

Vaikinas garsiai ir nuoširdžiai nusijuokė.

– Esu kilęs iš avių augintojų šeimos, todėl pamažu aviena pradeda nusibosti. Bet suteiksiu ėrienai dar vieną šansą. Ypač kai ji taip gardžiai atrodo.

Kai jis nurijo pirmą kąsnį, Keitė pažvelgė laukdama, ką pasakys.

– Puiku. Aš vėl valgysiu ėrieną, bet tik jūsų paruoštą, – galantiškai pagyrė jis.

Jei jis žinotų, kad tai vienas iš nedaugelio patiekalų, kuriuos moku gaminti, mąstė ji.

– Papasakokit daugiau apie savo brolį! – paragino ji, kad paslėptų sutrikimą.

– Na, mano tėvas moka būti itin rūstus. Prieš vykstant į Samoa surašė testamentą ir neskyrė Stivenui nė skatiko, nors jis puikus ūkininkas. Stivenas labai sielojosi, ypač kai mirė jo žmona.

– Jis buvo vedęs?

– Taip, Nelę iš Inverkargilio, malonią mergaitę. O dabar vienas augina kūdikį, ir tai dar labiau apkartino jo gyvenimą, bet… – Bilas nutilo, atrodė labai susinervinęs. – Dabar jis turi sumanymą, kaip padėti jūsų ponui Breneriui.

– Papasakokit.

Bilas atsiduso ir tarė:

– Jis ketina jus vesti, atsivežti savo sūnelį ir likti čia, kad niekas iš jūsų neatimtų vokiečio plantatoriaus.

– Ko jis nori?.. – Keitė netikėjo savo ausimis.

– Nežiūrėkit į mane taip. Aš tik pasiuntinys, atnešęs jums šią žinią.

– Bilai, o ką jūs manot apie šį sumanymą?

– Nežinau… – išlemeno jis.

– Sakykit, man svarbi jūsų nuomonė. – Ji žvelgė į vaikiną maldaujamu žvilgsniu.

Bet Bilas jos žvilgsnio vengė, kurį laiką mąstė, o paskui sąmoningai pažvelgė į akis ir tarė:

– Aš turiu kitą sumanymą. Jūs paliekat jam plantaciją, jis laiko jūsų poną Brenerį, o aš vaikštinėju su jumis Sent Klero paplūdimiu, keliauju po vešlias žalias pievas ir sukinėjuosi Princų gatvėje.

Pamatęs, kokia Keitė apstulbusi, Bilas paskubėjo pridurti:

– Jokiu būdu nenoriu pasirodyti familiarus. Jei šiandien ryte kas nors būtų pasakęs, kad vakare pasipiršiu moteriai, būčiau palaikęs bepročiu, bet jau tą akimirką, kai įžengėte pro duris, žinojau, kad esate ypatinga.

– Gerai! – vos girdimai tarė Keitė.

Bilas pažvelgė į ją klausiamai.

– Vadinasi, jūs sutinkate tapti mano žmona?

– Taip! – garsiai sušuko ji. – Taip!

Jiedu vienu metu pašoko ir puolė vienas kitam į glėbį. Jie bučiavosi. Bučiavosi ir negalėjo liautis.

– Bilai, mes bepročiai, – sukrykštė ji tarp bučinių.

– Pagaliau žinau, kodėl vis delsiau vesti. Laukiau tavęs. Visą laiką žinojau, kad mano būsima žmona kažkur netoliese, tik negali rasti kelio pas mane.

Bilo veidas švietė laime.

– Turim tuoj pat papasakoti Paulai, – sušuko Keitė, negalėdama suturėti ją perpildžiusio džiaugsmo, ir čiupo jį už rankos.

– Kas yra Paula? – paklausė Bilas, bet mergina jau tempė jį paskui save.

Nepasibeldę jie įpuolė į senutės kambarį. Paula dar nemiegojo.

– Leisk pristatyti mano būsimą vyrą – Bilas! – tarė Keitė juokdamasi.

Bilas atkišo ranką nustebusiai Paulai ir pasakė:

– Tada turėčiau paprašyti senelės jos vaikaitės rankos. Ar sutinkate?

Paulos veidu šmėkštelėjo šypsena. Nei ji, nei Keitė nepatikslino giminystės ryšių.

Paula įdėmiai pažvelgė į atvykėlį.

– Iš pirmo žvilgsnio sakyčiau, kad sutinku. Graži pora. Nuostabu. Atvirai sakant, abu jau tokio amžiaus, kai nėra reikalo atidėlioti šeimos kūrimo. Mergaitei jau dvidešimt penkeri. O jums, Bilai?

– Paula, juk nemandagu to klausti! – juokdamasi įspėjo Keitė.

– Turiu gi aš žinoti, kiek metų mano vaikaitės vyrui!

– Žinoma, turit žinoti. Dvidešimt devyneri, – atvirai atsakė Bilas.

– Na, tada pats laikas tuoktis! – aiškiai nudžiugusi tarė Paula ir atkišo Bilui sudžiūvusią ranką. – Leisk tave apkabinti, mano berniuk!

Bilas leidosi senosios Paulos nuoširdžiai apkabinamas.

Paleidusi jį iš glėbio senoji paklausė:

– Ar turi pavardę, Bilai?

– Žinoma. Bilas Maklynas iš Danidino, tiksliau, iš fermos netoli Opoho.

– Maklynas? Iš Opoho?

Ar Keitei pasivaideno, ar raukšlėtu senosios ekonomės veidu iš tikrųjų nuslinko šešėlis?

– O kokia jūsų pavardė? – pasiteiravo Bilas, nepastebėjęs ore tvyrančios įtampos, kai ištarė savo pavardę.

Keitė tvirtai nusprendė išklausinėti Paulą, kai Bilas išeis.

– Makdauel. Aš esu Keitė Makdauel.

Bilas audringai apkabino Keitę ir sušuko:

– Nuostabu! Tavo protėviai taip pat buvo škotai. Mano tėvas bus sužavėtas. Jis jau seniai mane spaudžia vesti. Ir jis tikrai apsidžiaugs susipažinęs su tavo senele.

– Aš kilusi iš Škotijos, bet nesu Keitės senelė. Buvau jos senelės Anos ekonomė, ir labai abejoju, kad ji apsidžiaugtų jūsų sprendimu, – staiga liūdnai tarė Paula ir liepė jaunuoliams išeiti tardama: – Noriu miegoti!

Tik dabar, regis, Bilas pastebėjo, kad kažkas čia ne taip.

– Ar ką nors ne taip padariau? – paklausė, kai jie vėl sėdėjo verandoje.

Keitė užtikrino, kad viskas gerai, ir paprašė dar truputį pabūti. Jis atsakė aistringai ją pabučiuodamas. Merginai keliai ėmė linkti, ji net drįso pagalvoti, ar nevertėtų nusivilioti jo į kambarį, bet vaikinas nusišypsojęs tarė:

– Jei ir toliau mane taip bučiuosi, negalėsiu sulaukti vestuvių nakties. Įsivaizduoju ją labai romantišką. Mąstant apie vestuves, į galvą lenda tik akimirka, kai nurengsiu tavo vestuvinę suknelę.

Keitė pajuto, kad veidą išpylė raudonis.

– Žinoma, palauksim vestuvių nakties! Bet šventė bus trumpa, pažadu, – sušnabždėjo ji ir atkišo lūpas dar vienam bučiniui.

Atsisveikindamas jis pažadėjo rytoj apsilankyti.

– Ar galiu pasakyti broliui, kad jis gauna plantaciją? Mes užmokėsim neblogą kainą, kad tavo dėdė Hamburge nesijaustų apgautas.

– Tuoj pat parašysiu dėdei Rasmusui. Manau, jis apsidžiaugs atsikratęs prekybos namų. Po anglų vėliava vis tiek negalėtų plėtoti verslo.

Bilas pažvelgė jai giliai į akis.

– Keite, būčiau miręs, jei būtum ištekėjusi už mano brolio.

– Ir aš, jei būtum leidęs toms vestuvėms įvykti!

Ji dar ilgai mojavo jam pavymui, paskui grįžo į namą rašyti laiško. Bet pirmiausia reikėjo užeiti pas Paulą. Pirštų galiukais nusėlino į jos kambarį. Buvo tylu. Keitė jau ketino trauktis – ir staiga sustingo. Buvo pernelyg tylu. Ją apėmė baimė. Mergina skubiai uždegė lempą, ir nuogąstavimai pasiteisino. Paula gulėjo be gyvybės ženklų.

Tarsi apdujusi Keitė susmuko ant Paulos lovos. Apsipylusi ašaromis palietė suriestą Paulos ranką. Staiga prisiminė daugybę akimirkų, kurias išgyveno su Paula. Paslėptus skanėstus, mažas paslaptis, kurių nevalia žinoti senelei, glaustymąsi ant kelių, kartu išlietas ašaras atsisveikinant su Naująja Zelandija ir bendrą skausmą mirus Anai. Keitė suprato, kad dabar niekada nesužinos, kodėl Maklyno pavardė taip išgąsdino Paulą. Buvo aišku – ta pavardė sukėlė kažkokius jausmus. Keitė liūdnai glostė šaltus Paulos skruostus.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 3 d.

Sofija vėl blogai miegojo. Ją vis dar jaudino Paulos mirtis ir atsitikimas su Džonu. Kraupus sapnas atspindėjo jos dvasios būseną. Sapnavo, kad paplūdimyje mylėjosi su Džonu, o paskui pasirodė Ana ir nukreipė į ją ginklą. Atidžiau pažiūrėjus pasirodė, kad tai Lin… Sofija užsitraukė antklodę ant galvos ir svarstė, ar ne geriau visą dieną likti lovoje. Neimant į rankas užrašų! Bet alkis nuvijo į virtuvę. Vakar ji neprarijo nė kąsnio, užtat ištuštino tris ketvirčius butelio vyno. Kokia kvailystė pasitikėti žavinguoju advokatu, mąstė sustojusi pakeliui į vonią, tik išsivaliusi dantis. Patinęs veidas, kurį ji pamatė veidrodyje, nuliūdino. Būta ir geresnių laikų, pagalvojo. Ji baisiai pyko, kad dėl jo pražliumbė pusę nakties. Dėl jo ir todėl, kad meilė tokia skaudi.

Bet ji uždraudė sau gailėtis savęs – prisiminė kovingą Keitės charakterį. Kokius likimo smūgius teko išgyventi Keitei! Ir dar tas prakeiksmas! Sofija vis dar nenorėjo patikėti, kad jis turi galios jos šeimai. Gal vyrų ir vaikų mirtys – tik atsitiktinumas? Ją perskrodė kraupi mintis. Negi esu pasmerkta būti paskutinė savo šeimoje?

Kaipgi gimdysiu vaikus, jei nesugebu susirasti tinkamo vyro?

Sofija skubiai nusigręžė nuo savo niūraus atspindžio veidrodyje. Tik nevirsk keistuole, paragino save.

Virtuvėje sukimšo riekę duonos su marmeladu ir išgėrė puodelį kavos. Ją nepaprastai traukė piešiniai, bet kai jau kopė laiptais aukštyn, apsisuko ir priėjo prie spintos, kurioje buvo sudėti brangieji dažai. Nedelsdama iškraustė viską, ko reikia piešimui, ir nuėjo į terasą. Nieko neplanuodama pradėjo eksperimentuoti su formomis ir spalvomis, kol nustebusi pamatė, ką nupiešė. Skaidrių spalvų akvarelė vaizdavo Pakeha!

Staiga jai pasirodė, kad atvažiuoja Džonas. Pasigirdo su niekuo nesupainiojamas reindžroverio variklio burzgimas. Tada pamatė automobilį. Pasidarė baisu, kad širdis tuoj sustos, bet paskui pastebėjo kepuraitę su snapeliu. Tai buvo ne Džonas Franklinas! Sofiją užplūdo baimė. Čia buvo tas pats automobilis, kuris vakar persekiojo ją iki prekybos centro! Vos tik ji atsitokėjo nuo pirmo baimės antplūdžio, automobilis apsisuko ir nuburzgė Ošen Grovo pusėn.

Apdujusi Sofija sėdėjo pintame krėsle, kol iš sustingimo pažadino mobiliojo telefono skambutis. Pažvelgė į ekraną ir pamatė, kad skambina ne Džonas, o Džudita. Sofija atsiliepė užkimusiu balsu.

Ji išsigando išgirdusi Džuditos kūkčiojimą. Džudita klausė:

– Gal galėtume pasimatyti šį vakarą?

– Ar gali atvažiuoti į Ošen Grovą? Aš esu Pakeha name.

Kūkčiodama Džudita sutiko atvažiuoti bet kur, kad tik nebūtų viena, ir dar pridūrė:

– Nenoriu tavęs liūdinti savo asmeninėmis problemomis. Bet bijau, kad šį kartą tai sudomins ir tave.

– Tu manęs niekada neliūdini, atvažiuosi pačiu laiku! Man irgi ne itin sekasi.

– Sužadėtinis?..

– Ne, tavo kolega!

– O! – teatsakė Džudita ir pažadėjo po darbo iš karto pasirodyti.

Sofija pastebėjo, kad rankos virpa. Reikėtų ką nors veikti. Bet ką? Kas bus, jei tas paslaptingas žmogus grįš Džuditai dar nepasirodžius? Ji kelis kartus giliai įkvėpė, kad nusiramintų. Ir padėjo! Sofija susirinko piešinius ir įniko karštligiškai skaityti. Netrukus pamiršo viską aplinkui.

Apija, 1914 m. spalis ir lapkritis

Žinia apie būsimas Keitės Makdauel vestuves su „tuo naujazelandiečiu“ pasklido tarp vokiečių bendruomenės moterų žaibo greitumu. Netgi tai, kad kai kurie vokiečiai vyrai buvo išgabenti į belaisvių stovyklas Fidžio ir Naujosios Zelandijos Somso salose, nebuvo taip įdomu kaip gandas, jog Keitė Makdauel susižadėjo su „priešu“.

Keitė negalėjo tverti kailyje iš nekantrumo. Studijavo tos didžiosios dienos valgiaraštį, kai pamatė atkulkšnojančią Mariją.

Tikriausiai pagaliau sumanė mane pasveikinti, nudžiugo Keitė, nes iš Marijos nebuvo jokios žinios, nors ji kaip visi kiti gavo kvietimą į vestuves rytoj. Keitė padėjo į šalį valgiaraštį ir išskėtė rankas pasveikinti draugės, bet Marija neatsiliepė į jos jausmų proveržį ir su priekaištu paklausė:

– Kaip galėjai šitaip pasielgti? Negi visiškai neturi garbės jausmo?

Keitė žvelgė į ją nustebusi. Jei Gertrūda Volrabė būtų tėškusi tokius žodžius, ką gi, ji prie to pripratusi, bet Marija?

– Ar tau šešuras surašė tai ant lapelio, kad atkartotum?

– Ne, šešuras išvežtas į Somso salą. Visi vokiečių tarnautojai ištremti. Turėtum žinoti. Juk palaikai intymius ryšius su priešu!

Keitė nurijo gumulą gerklėje.

– O, aš ir nežinojau, kad jis išgabentas. O kaip Maksas?

– Tik laiko klausimas, kada išveš civilius!

– Ir ką tu darysi? Grįši į Vokietiją?

– Ne, keliausiu kartu. Kaip kelios kitos patriotiškai nusiteikusios moterys. Mes nepaliksim bėdoje savo vyrų, juk jie niekada negrįš.

– Marija, tu gi žinai, kad tai netiesa. Vyksta karas, jie yra belaisviai, o vėliau bus paleisti. Žinoma, tai nemalonu, bet tau nėra dėl ko rūpintis. Nebūk kvaila! Lik čia arba mėgink grįžti į Vokietiją. Jis tikrai grįš.

Kai jų žvilgsniai susitiko, Keitė išsigando. Marija žvelgė į ją su panieka.

– Taip gali pasakyti tik tokia kaip tu, kuri broliaujasi su priešu. Dar blogiau – gulasi į lovą. Maksas sako, kad tu viso labo kekšė!

– Na, jis tikriausiai žino. Juk užtektinai ilgai mane mergino! – išsprūdo Keitei.

Ji tuoj pat pasigailėjo tai pasakiusi, bet Marija, regis, neišgirdo piktos užuominos.

– Nenusuk kalbos! Tau nesvarbu, kad Europoje mūsų kareiviai lieja kraują už tėvynę, kai pati susidėjai su priešu, ar ne?

Keitė svarstė, ar nebus geriau išprašyti Mariją, kai pastebėjo mėlynę po draugės akimi.

– Ar tai jis padarė? – paklausė ir dūrė pirštu į mėlynę.

– Geriau tiesus vyras, kuris žino, kas yra drausmė, nei kaimietis avių augintojas, neturintis jokios garbės.

Keitė jau ketino atsikirsti, kai gerai pažįstamas ir mylimas balsas laužyta vokiečių kalba tarė:

– Linkiu jums geros dienos.

Marija išsigandusi prisidengė ranka burną, o Keitė vos galėjo sulaikyti šypseną. Ji angliškai paprašė savo sužadėtinio eiti į namus – turinti su drauge kai ką aptarti. Bilas linktelėjo ir pasuko į namą, pirmiausia švelniai pabučiavęs ją į skruostą.

Regis, Marijai toks atviras švelnumas buvo nemalonus, nes ji sutrikusi nusuko akis į šalį. Vos Bilas peržengė namų slenkstį, Marija sušnypštė:

– Ar žinot, kaip jūs elgiatės? Bučiuojatės viešai visiems matant. Taip nedera.

Keitė skvarbiai pažvelgė į ją.

– Marija, man tavęs gaila. Pasakysiu tai tik kartą: jei vieną dieną pabudusi suvoksi, kad nebenori gyventi su kailį karšiančiu vyru, pas mane visada atsiras tau vietos.

Marija atsakė niekinamai šnypšdama pro dantis.

– Štai ko atėjau: mes laikom įžeidimu, kad tu iš viso mus pakvietei, – šaltai tarė ji, ištraukė iš pintinės saują kvietimų, metė juos prieš Keitę ant stalo ir išėjo nė neatsisveikinusi.

Keitė stovėjo kaip apdujusi, paskui ryžtingai paėmė svečių sąrašą ir išbraukė visų vokiečių pavardes, išskyrus Brenerį ir jo šeimą. Ji giliai atsiduso. Ką gi, gerai. Sunku netekti draugės, bet ką daryti… Širdyje ji buvo naujazelandietė, ir šito negalėjo ilgiau slėpti. Audringas džiaugsmas, kad Bilas bus jos vyras, su kuriuo grįš į mylimą šalį, šildė širdį ir malšino skausmą netekus draugės.

Vestuvės sode tapo triukšminga švente. Keitė ypač džiaugėsi, kad atėjo Johanas Volrabė. Be Oto Brenerio, pakviesti atėjo tik keletas vokiečių. Todėl Keitė pasveikino gydytoją ypač nuoširdžiai.

– Džiaugiuosi, kad atėjot nepaisydamas boikoto, – atvirai išliejo jam širdį siūlydama samojietiško gėrimo.

– Keite, nenoriu kalbėti užuominomis. Viso to kurstytoja yra mano žmona. Ją reikėtų vadinti buvusia žmona.

– Jūs skiriatės? – nuoširdžiai nustebo Keitė.

Johanas Volrabė atsiduso.

– Neturiu iš ko rinktis. Ji ketina kuo greičiau grįžti į Vokietiją. O aš noriu likti Apijoje, nes čia mano pacientai. Ji kelia man sąlygą: vykti kartu kovoti už tėvynę arba likti Samoa kaip bailiui. Jei aš liksiu, ji išvyks viena. Su vaikais. Ak, panele Keite… – Jis nutilo ir sutrikęs nusišypsojo. – O, atleiskit, netyčia išsprūdo. Turėčiau sakyti – ponia Maklyn. Ne visi vokiečiai žvangina kardais ir sužavėti šaukia: „Karas!“ Niekada to nevertinau. Mano pašaukimas gelbėti žmonių gyvybę, o ne atimti.

Keitė nustebusi pažvelgė į jaunąjį gydytoją ir pritarė:

– Manau, neturėtumėt palikti žmonių nelaimėje. Aš žaviuosi jūsų drąsa!

– Atvirkščiai, Keite. Jūs drąsi moteris! Bet leiskit prieš kelionę duoti patarimą: neapykanta ir nesusitaikymas nėra vien vokiečiams būdingas jausmas. Nesitikėkit, kad Naujojoje Zelandijoje būsite sutikta išskėstomis rankomis. Ten į jus gali žiūrėti kaip į vokietę! O vokiečius Naujojoje Zelandijoje norima matyti tik vienoje vietoje – kalėjime Somso saloje!

Keitė nusišypsojo gydytojui.

– Dėkui už rūpestį, tikiuosi, kad niekas manęs ten nelaikys prieše. Juk aš gimiau ten.

– Keite, jūs buvot vaikas, kai išvykot iš tos šalies, tuo metu Vokietija ir Anglija nekariavo, – perspėjo gydytojas ir tuoj pat pasistengė suteikti savo žodžiams optimizmo: – Na, sėkmės!

Čia priėjo Loana ir susirūpinusi kreipėsi į gydytoją. Vienam iš jos vaikų skaudėjo pilvuką – Brenerio jauniausiajai, mažajai Sinai, žaviam kūdikiui tamsia oda, didelėmis rudomis akimis ir šviesiais plaukais.

– Ji prisivalgė neprinokusių vaisių ir dar prisigėrė vandens, – pasakojo Loana trūkčiojančiu balsu.

– Atleiskit, – mandagiai atsiprašė Volrabė.

Keitė linktelėjo ir drąsinamai nusišypsojo Loanai. Ji žvelgė į juodu su daktaru, kai iš minčių ją pažadino švelnus bučinys į sprandą. Bilas, stovintis jai už nugaros, apkabino ir švelniai sušnabždėjo:

– Kas akimirką galvoju, kaip nurengsiu šią nuostabią vestuvinę suknelę. Bažnyčioje vos pajėgiau sutelkti dėmesį į dvasininko žodžius. O dabar turiu pasirūpinti savo vaikinais. Jiems jau pakaks.

Jis dar kartą švelniai ją pabučiavo ir energingu žingsniu patraukė prie grupelės kareivių, visą dėmesį skiriančių alui.

– Ar žinot, kokį sudarot įspūdį? – griežtai paklausė savo pavaldinių. – Jūs čia tik kaušiat ir erzeliuojat, negi norėtumėt, kad žmonės sakytų, jog naujazelandiečiai elgiasi kaip neišauklėtų avių augintojų banda?

Taip auklėdamas savo kareivius jis susirado Keitės akis ir mirktelėjo it sąmokslininkas.

Keitė jau ketino įsimaišyti į svečių būrį, kai ją užkalbino susijaudinęs Otas Breneris.

– Gal galėtumėt man skirti valandėlę?

– Jums – visuomet! – atsakė Keitė ir patraukė paskui jį į ramesnį kampelį.

Plantatorius sutrikęs krenkštelėjo.

– Nedera trukdyti savo bėdomis pačią svarbiausią jums dieną, bet norėjau bent jau pasakyti.

– Brenerėli, sakykit, kas jums spaudžia širdį?

– Tai dėl… – jis apsidairė ir nuleido balsą. – Dėl naujojo savininko. Nieko negaliu sau padaryti, aš juo nepasitikiu.

Keitė prisivertė nusišypsoti.

– Taip, iš pirmo žvilgsnio jis neprimena malonaus žmogaus, bet patikėkit – jis patyręs fermeris, o su jūsų pagalba netrukus įsitrauks į darbą.

– Ne. Jau dabar matau, kad netrukus jis sužlugdys mano – tai yra jūsų – plantaciją. O koks jo elgesys. Vakar buvo plantacijoje: kaip jis ten dykinėjo, susiraukęs, rankos kišenėse, nosis užriesta, tikras kolonijos šeimininkas. Kaip vienas nuožmiausių vokiečių plantacijų bendrovės ponų. Jei suprantat, ką turiu galvoje.

Keitė stengėsi, kad Breneris nepajustų, jog ji pati abejoja, ar Stivenas tinka suburti bendradarbius. O be bendradarbių plantacijoje – nė iš vietos. Buvo nelengva atsisakyti Anos darbo vaisių. Pusbrolis Rasmusas pernelyg uoliai sutiko derėtis su priešu. Bilas pasiūlė jam neblogas sąlygas, ir tai jį įtikino. Rasmusas džiaugėsi, kad jo nuosavybė netapo dar vienu karo grobiu.

Kartais Keitė susimąstydavo, kodėl Bilas taip stengiasi dėl savo brolio. Stivenas to tikrai nenusipelnė. Ir nebuvo jokios kalbos apie dėkingumą. Atvirkščiai, Stivenas su Bilu elgdavosi ciniškai. Dar vakar ji paklausė Bilo:

– Kodėl tu tai darai?

– Esu tikras, kad jis gimė ne toks, – atsakė Bilas. – Tai šarvas, saugantis nuo atviros tėvo neapykantos. Jaučiu sąžinės graužimą, nes tėvas mane kone dievino, ir tik todėl, kad atrodau kitaip nei brolis. Ne kartą mėginau pasikalbėti su tėvu, bet jis atsisakydavo kalbėti ta tema. Jei nepadarysiu Stivenui nieko gero, niekas kitas to dėl jo nepadarys. O aš to nepakelčiau. Todėl ir padedu jam, kai galiu. Pinigai nėra problema. Tėvas leidžia man jais laisvai disponuoti. O jam neduoda nė cento.

Akies krašteliu Keitė stebėjo svainį, kuris atsirėmęs į verandą gėrė alų. Tai buvo ne pirmas bokalas. Arogantiška, netgi provokuojama Stiveno laikysena nekėlė šiltų jausmų.

– Jei bus skundų, praneškite Bilui ir man. Juk jam tą plantaciją nupirko mano vyras, tad ir norėtų, kad brolis taptų garbingu šeimos įpėdiniu.

– Gerai, suteiksiu jam galimybę, bet noriu dar kai ką pasakyti. Jei jis taip elgsis, turės reikalų su manimi. Ir dar kokių! Trenksiu jam kumščiu! Suprantat? – Keitė papurtė galvą. – Nenorėjau jums pasakoti… bet jei atsitiks nelaimė, tegul niekas nesako, kad jūsų neįspėjau. Jūsų žavusis svainis žmonos dukterėčiai aiškiai užsiminė, kad čia viskas priklauso jam. Taip pat ir netekėjusios moterys. Kaip žinot, Alofai tik penkiolika metų!

– Aišku, taip negalima, mielas Breneri. Dėkoju, kad papasakojot. Pasišnekėsiu su vyru. Prieš išvykstant jis rimtai pasikalbės su Stivenu. Jūsų laimei, Bilas čia liks dar kelias savaites, o jo brolis plauks namo su manimi – pasiimti savo mažojo sūnelio. O dabar švęskim. Gal pašoktumėt su manimi?

Breneris suniurzgė:

– Mielai! Kaip tik užgrojo valsą. Tai vienintelis šokis, kurį moku!

Jis padavė jai ranką ir nuvedė į šokių aikštelę.

Nerangusis plantatorius mėgino šokti, bet tik visą laiką mindė Keitei kojas. Be to, siaubingai prakaitavo. Keitė jau ketino nutraukti jo kančias, kai priėjo Stivenas ir paklausė:

– Galima?

Breneris, regis, lengviau atsipūtė, kad nebereikės vaidinti šokančio lokio, tačiau viršininko elgesys jam nepatiko. Jis paraudo kaip burokas.

Keitė netroško šokti su svainiu, bet šis pastūmė apstulbusį Brenerį į šalį ir apkabino ją. Keitės sieloje kilo pasipiktinimas dėl tokio elgesio. Bet kartu ji nustebo, kaip puikiai Stivenas šoka. Bilas, regis, apsidžiaugė, kad ji drįso pašokti su broliu. Stovėdamas šokių aikštelės pakraštyje jis šypsojosi jai.

– Argi reikia vyro pritarimo, mieloji svaine? – sušnabždėjo Stivenas jai į ausį.

– Ar negali prikąsti savo pikto liežuvio? – sušnypštė ji.

– O aš pavyduliauju. Būčiau vedęs tave pačią pirmą akimirką. Manau, po valiūkiškumo luobu glūdi aistringa moteris. Man nepatinka, kad pasirinkai brolį. Aš geriau mokėčiau tave įvertinti. Patikėk, žinau, kaip uždegti moterį, o jis atėmė tave iš manęs. Be to, sklinda gandai, kad tu labiau mėgsti flirtuoti su rudaodžiais vyrukais.

Jei ne į juos nukreiptas Bilo žvilgsnis, ji būtų trenkusi tam begėdžiui antausį.

– Nė už ką nebūčiau už tavęs tekėjusi. Tu juk myli vienintelį žmogų – save. Net jei tai tavo apsauginis skydas, man jis nepatrauklus.

Staiga Keitė pajuto stiprų skausmą. Stivas suspaudė jai pirštus kaip replėm, bet jos veide nevirptelėjo nė vienas raumenėlis. Ji neleis svainiui triumfuoti. Ypač Bilo akivaizdoje. Jis taip džiaugėsi, kad brolis moka padoriai elgtis, galvojo ji niūriai.

– Ką jis tau apie mane papasakojo? – grėsmingai paklausė Stivas.

– Paklausk pats! – atkirto Keitė nepastebimai mėgindama ištraukti ranką iš jo gniaužtų.

– Tu labai patraukli, kai širsti. Manau, galėčiau tau duoti tai, ko ieškai pas juodukus, – šnabždėjo jis.

– Jei tuoj pat manęs nepaleisi, imsiu garsiai rėkti!

– O, puiku, norėčiau pamatyti apstulbusį brolio veidą, – atsakė jis.

Bet Bilas jau stovėjo šalia.

– Galima? – paklausė.

Stivas neprieštaraudamas paleido Keitę, ši lengviau atsikvėpusi puolė į Bilo glėbį.

– Stebėjau tave, mylimoji. Ar jis tave įžeidė? – sukantis valso ritmu tyliai paklausė Bilas.

Muzikantai buvo vokiečiai, jie mokėjo groti populiarią muziką. Anglai ir naujazelandiečiai susižavėję pritarė jų skoniui. Visi pakerėti lingavo aplink Keitę ir Bilą trijų ketvirtinių taktu.

– Jis leido suprasti, kad tu mane atėmei iš jo, kad jis būtų man tinkamesnis vyras.

Bilas atsiduso.

– Prieš jam išplaukiant dar pamėginsiu sugėdinti.

Reikėtų, susirūpinusi pagalvojo Keitė. Dar prisiminė Brenerio žodžius, bet nenorėjo gadinti šio vakaro.

Ji mėgino sutelkti dėmesį į malonius šiurpuliukus, pasklindančius kūne šalia Bilo. Jų kūnai judėjo vienu ritmu, ir kuo daugiau Keitė apie tai galvojo, tuo labiau augo troškimas pagaliau priklausyti jam. Regis, ir Bilas negalvojo apie nieką kita.

– Norėčiau, kad būtume vienu du! – vos girdimai prikimusiu balsu sušnabždėjo jai į ausį.

– Eime! – atsakė ji pašnibždom, ir jie iš lėto šokdami patraukė į sodo tamsą, kur nesiekė deglų šviesa. Ten ėmė aistringai bučiuotis. Kai lūpos atitolo, Keitė kikendama paklausė:

– Kaip dabar praeisim nepastebėti?

– Pirma eisi tu, paskui aš. Esu tikras, visi mokės linksmintis ir be mūsų. Mūsų nepasiges. Be to, paprašiau Oto, kad pabūtų, kol visi išsiskirstys, ir užgesintų žibintus, jei kartais mes būtume išėję.

– Tada aš dingstu!

Keitė atsisveikino bučiniu, pasikaišė nuotakos suknelę ir nužingsniavo skindamasi kelią pro verandoje besibūriuojančius svečius.

Širdis dunksėjo krūtinėje, kai atsisėdo tamsiame kambaryje ant lovos krašto. Ji taip laukė šios akimirkos. Gal Bilas tikisi, kad vis dar esu nekalta? Taip mąstant į kambarį įsmuko ir pats Bilas. Tyliai uždarė duris. Tą naktį mėnesiena buvo tokia ryški, kad ji puikiai matė jo siluetą. Jis tyliai žengė artyn, atsisėdo šalia ir tvirtai prisiglaudė.

– Bilai, turiu kai ką tau pasakyti.

– Sakyk, mylimoji, tavo vyras visada tave išklausys. Per amžių amžius. Juk aš įsipareigojau, – pajuokavo jis švelniais bučiniais nuberdamas jos sprandą ir kutendamas lūpomis ausį.

Nors kūnu nubėgo šiurpuliukai, Keitė prisivertė kalbėti.

– Bilai, aš jau kartą buvau su vyru, – tarė kone atsiprašinėdama.

Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją.

– Mylimoji, mano gyvenime buvo daugiau nei viena, bet dabar tai nesvarbu. Nuo šiol esam tik mudu. Įsivaizduok, neseniai viena anglė susižavėjusi man pasakė: „Jūs graži pora!“

Jo veidas švytėjo.

Keitė mielai būtų netarusi nė žodžio, bet ją slėgė rūpestis, kad vieną dieną Stivenas gali papasakoti Bilui gandus ir jį įžeisti. Tokios paskalos – kaip ugnikalnis, galintis išsiveržti bet kurią akimirką.

– Bet aš norėčiau pasipasakoti prieš tapdama tavo. Išklausyk! – primygtinai tarė ji.

– Atleisk, jei būčiau supratęs, kad tau tai slegia širdį, nebūčiau juokavęs, – atsiprašė Bilas, paėmė jos ranką ir švelniai paglostė.

– Buvau šešiolikos metų, kai senelė atvedė į namus Manoną, nepaprastai gražų samojiečių berniuką, o kai pastebėjo, kad tarp mūsų atsirado trauka, išsiuntė jį į plantaciją. Kai buvau devyniolikos, mes mylėjomės, norėjau už jo ištekėti, bet jis buvo nužudytas.

Bilas įdėmiai klausėsi jos pasakojimo.

– Nesuk sau galvos. Malonu, kad pasakei, bet dėl to myliu tave nė kiek ne mažiau, – atsiduso jis ir atsargiai ėmė sagstyti suknelę.

Jis patyręs. Iš karto matyti, pagalvojo Keitė ir atsidavė jo ieškančioms rankoms. Sekundės dalį prisiminė tą naktį paplūdimyje su Manonu, bet Bilo bučiniai, myluojantys jos nuogą kūną, pamažu panardino praeitį į užmaršties rūką. Svarbi buvo tik ši akimirka, Keitė tyliai vaitojo iš aistros. Ji norėjo būti toli nuo šios vietos, ten, kur juodu galėtų laisvai atsiduoti aistrai. Susijaudinusi ji vis kuždėjo Bilo vardą ir nė nepastebėjo, kaip jis nusirengė, nes tai, ką jis su ja darė, buvo nuostabu. Ji leido viskam tekėti sava vaga, kol po jo glamonėjančiais pirštais tarp šlaunų, regis, įvyko sprogimas. Kad garsiai nesuriktų, ji įsikando ranką. Kai jis įėjo į ją, mėnesienoje susitiko jų žvilgsniai.

– Myliu tave! – sušvokštė jis prieš atsiduodamas nevaržomai aistrai.

Paskui jiedu susiglaudę ilgai šnabždėjo vienas kitam meilės žodžius ir ištikimybės priesaikas, kol pagaliau išsekę užmigo.

Kitą savaitę Keitė pradėjo ruoštis išvykti iš rojaus. Kraudamasi daiktus rado medinę dėžę, kurią Anos mirties dieną išgelbėjo iš jūros. Jai neliko laiko peržiūrėti, kas ten. Kai įsitvirtinsiu savo naujame gyvenime, tada perskaitysiu Anos dienoraštį, tvirtai nusprendė ir užvertė dėžę kitais daiktais, kurie jai buvo brangūs. Džiaugsmą, kad pamatys Naująją Zelandiją, temdė liūdesys: reikėjo palikti šią pasakišką salą. Su Bilu šiame atogrąžų lopinėlyje ji būtų galėjusi gyventi visą amžinybę. Naująją Zelandiją jis atnešė su savimi į Samoa.

Jai labai nepatiko, kad teks keliauti be vyro, o ypač – kad kartu plauks ir Stivenas.

Net jei Bilas jau pasikalbėjo su broliu, geriau Keitei nesimaišyti jo kelyje.

Vieną vakarą prieš pat išvykstant Bilas neryžtingai mėgino kažką sakyti, ir žmona švelniai paragino atskleisti, kas slegia širdį.

– Tai dėl tėvo, – rimtu veidu tarė jis kiek pamąstęs. – Tau nepatiks kai kurios jo pažiūros. Man irgi nepatinka, bet nemėgink jam prieštarauti, kol grįžęs galėsiu tave paremti. Jo požiūris į moteris labai senoviškas. Jose jis įžvelgia tik sūnų motinas. Manau, todėl mama taip anksti mirė. Iš sielvarto, kad nemylima. Ji nuvyto kaip augalas dykumoje.

– Tavo mama mirusi? Niekada man šito nesi sakęs. Kas jai atsitiko? – išsigandusi paklausė Keitė.

– Ji tiesiog susirgo. Niekas nežinojo, kas jai. Tuomet buvau dar mažas berniukas, bet gerai prisimenu – tėvas ja nesirūpino. Net tada, kai ji gulėjo mirties patale. Manęs, kaip vyriausio, mama dažnai prašydavo atvesti tėvą, o jis atsisakinėdavo. Mano mama buvo paprasta fermerio duktė ir norėjo jam būti gera žmona. Ir vis dėlto jis nė karto nepasirodė prie jos mirties patalo.

Skausmas, glūdintis Bilo žodžiuose, sugėlė Keitei širdį. Pagaliau Bilas jai prisipažino, kad tėvas nesėkmingai bandė jį apvesdinti su kelioms padorioms fermerių dukterimis iš Pietų salos. Meiliais žodžiais užtikrino Keitę visuomet ieškojęs ypatingos ir protingos žmonos. Po šio pašnekesio Keitė jį mylėjo dar labiau.

Naktį prieš išplaukiant jaunuoliai mylėjosi be galo liūdėdami, ašaros tekėjo upeliais. Keitė negalėjo įsivaizduoti, kaip gyvens be vyro. Jo ramybė, šaltakraujiškumas ir humoras kiekvieną akimirką pripildydavo laimės. Keitei atrodė, kad dėl jo meilės ji pražydo. Pikti ponios Volrabės būrelio moterų žvilgsniai jos nežeisdavo. Ji svajojo pagimdyti Bilui pulką vaikų. Jis tikrai bus nuostabus tėvas, galvodavo ji kaskart, kai žiūrėdavo, kaip jis siaučia plantacijoje su Brenerio sūnumis ir pildo kiekvieną dukterų pageidavimą.

Tą rytą išvykstant uoste susirinko visi – ir suaugę, ir vaikai. Visi, kurie dirbo Keitei plantacijoje, norėjo jai pamojuoti atsisveikindami. Keitė buvo įsitikinusi, kad išvyksta visiems laikams. Žmonės prieplaukoje buvo tikri, kad niekada nebepamatys jos. Keitė mėgino sulaikyti ašaras, bet jai sunkiai sekėsi. Ji susigraudino pamačiusi, kad net stipriausi vyrai, tokie kaip Otas Breneris, nesijaudina, ką pagalvos žmonės, ir atvirai verkia.

Bilo akys irgi išdavikiškai apsiblausė, bet jis užtikrino, kad jų bendras gyvenimas tik prasideda. Tai buvo nedidelė paguoda, kai reikėjo paleisti jį iš glėbio.

Keitė atsistojo prie laivo turėklų. Žvelgė žemyn į mylimus žmones, kuriuos buvo priversta palikti, ir narsiai mojavo. Tik kai garlaivis iš lėto išplaukė į atvirą jūrą, ji nebepajėgė susivaldyti. Garsiai kūkčiodama žiūrėjo į tolyje mažėjančią Apiją. Juk ten ji gyveno dvylika metų. Beveik tiek pat, kiek praleido Naujojoje Zelandijoje. Tik Samoa aš suaugau, pagalvojo su gėla ir jau ketino eiti pasislėpti kajutėje, kai šalia įžūlia poza išdygo Stivenas.

– Jau gailiesi? – paklausė pasalūniškai.

– Ko turėčiau gailėtis?

Stivenas piktai nusikvatojo.

– Kad ištekėjai už mano dorojo brolelio ir turėjai atsisveikinti su savo tamsiaodžiu laukiniu.

Keitė nužvelgė jį su panieka.

– Savo kandžiomis pastabomis manęs neįžeisi. Nė nebandyk! Pamilau tuos žmones. Tai toks jausmas, kurio tu niekada nepažinsi, nes juos niekini.

– Oho, mano svainė – žmonių draugė! Kodėl tada atmetei mano pasiūlymą? Aš buvau rimtai nusiteikęs. Tai buvo viskas, ką galėjau duoti. Kad taptum mano žmona ir mano sūnaus motina. Norėjau tau padovanoti savo pasitikėjimą. Tau vienai! Ar tai jis tave perkalbėjo? Kaip jis pasakė? Saugokis? Geriau imk mane?! O gal pasielgė štai taip?

Taręs tuos žodžius Stivenas čiupo Keitę į glėbį ir prispaudė lūpas prie jos lūpų. Ji negalėjo šaukti, bet trenkė jam skambų antausį.

Šypsodamasis Stivenas pasitrynė skruostą.

– Gaila, galėtume gerai pasilinksminti, laukine kate! – tarė akiplėšiška veido išraiška.

Bet Keitė perspėdama sušnypštė:

– Jei dar kartą drįsi mane paliesti, užmušiu. Supratai? Dink iš akių! Nebenoriu tavęs matyti.

– Mieloji, tikriausiai pamiršai, kad esu tavo palydovas? Kad turiu tave nugabenti į Opohą, supažindinti su naujaisiais namais ir, žinoma, su šešuru, didžiuoju Polu Maklynu, kuris sutiks tave išskėstom rankom? Juo labiau kad jau baiminosi, jog numylėtasis Bilas iš viso negaus žmonos. Reikės jam papasakoti apie meilę rudaodžiams. Galbūt jis tau duos vieną iš padėjėjų maorių, dirbančių fermoje, kad nepamirštum įgūdžių. – Stivas piktdžiugiškai nusikvatojo ir spjovė per turėklus.

Keitė nusigręžė pasipiktinusi. Ji nesitvėrė pykčiu, bet neturėjo teisės dar kartą paleisti į darbą rankų. Atrodė, kad Stivenas mėgaujasi jos pasibjaurėjimu. Netarusi nė žodžio ji pasuko į kajutę, nusprendusi visą kelionę stengtis aplenkti svainį.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 3 d.

Sofija atsitraukė nuo mamos užrašų, kai išgirdo Džuditos žingsnius. Ji skubiai sužėrė lapus į krūvelę, pakišo po pintu krėslu ir nuoširdžiai pasveikino jaunąją advokatę. Džuditos veidas buvo išblyškęs, ji tvardėsi, kad nepradėtų iš karto pasakoti. Sofija ją apkabino ir paragino be jokių užuolankų pasakoti, kas atsitiko.

Džudita sunkiai atsiduso ir sudribo į krėslą.

– Tomas man parašė!

Tai tarusi atkišo Sofijai laišką, ši kiek abejodama paėmė. Sofijai atrodė nemandagu skaityti svetimus laiškus, bet Džudita linktelėjo ragindama, tad pradėjo skaityti.

Mieloji,

galiu tau atskleisti tik viena. Aš piktnaudžiavau tavo pasitikėjimu. Tu niekada negalėsi man šito atleisti, nes aš ir pats sau nenuolaidžiaučiau. Paėmiau kai ką, kas man nepriklauso. Dabar privalau atlikti šį tą, kas susiję tik su manimi, kad išsilaisvinčiau iš nesuvaldomos neapykantos, kuri visą gyvenimą manyje tūnojo. Nesu tavęs vertas. Nemėgink aiškintis, kur esu. Pakeisiu gyvenamąją vietą ir dingsiu iš tavo akiračio. Nesu tas žmogus, kuriuo mane visą laiką laikei. Pats tai sužinojau tik tą dieną, kai išėjau. Atleisk man!

Tavo Tomas

– Ir tu esi tikra, kad jis susijęs su palikimu?

Užuot atsakiusi Džudita iš apsiausto kišenės ištraukė aptriušusią knygelę ir tylėdama padavė Sofijai.

Ši klausiamai pažvelgė į draugę.

– „Rugiuose prie bedugnės“. Na ir ką? – sumurmėjo. Sofija buvo skaičiusi šį romaną. Kai mokėsi internate, perskaitė jos vokišką vertimą kaip privalomus skaitinius. – Nesuprantu. Ką bendra turi laiškas su „Rugiuose prie bedugnės“?

– Ši knyga irgi buvo voke. Iš pradžių aš neįžvelgiau jokių sąsajų, o paskui man atsivėrė akys. Pagrindinis veikėjas vardu Kolfildas. Holdenas Kolfildas.

– Holdenas? Ne, negali būti! – sumikčiojo Sofija, o Džudita tyliai pasakė:

– Baiminuosi, kad jis iš tikrųjų gali būti žmogus, kurio ieškai. Nors man labai sunku, esu priversta tau tai pasakyti.

– Bet tai absurdas. Kodėl jis turėtų slėptis sužinojęs, kad paveldėjo krūvą pinigų?

– Taigi, Sofija. Jis visiškai susipainiojo. Jis nepabėgo. Vakar mačiau jo automobilį, važiuojantį pro šalį. Galiu lažintis, tai buvo jis. Viskas įvyko taip greitai. Mačiau tik automobilį. Jį atskirčiau iš tūkstančio kitų. Jie pirko automobilius kartu su Džonu. Juodus visureigius. Ką tai reiškia? Man darosi baisu!

Sofija kelis kartus giliai įkvėpė, paskui tyliai prisipažino:

– Toks automobilis kelis kartus mane sekė.

– Ką tai galėtų reikšti? – sušuko Džudita. – Sofija, aš bijau.

Ji susiėmė už pilvo. Sofija išsigando.

– Ar kūdikiui viskas gerai?

Džudita linktelėjo ir sušnabždėjo:

– Pastarąsias savaites vis svarsčiau, ar gimdyti, nors netrukus man sueis trisdešimt šešeri metai ir aš be galo noriu vaikelio. Tomo vaikelio! Džonas man taip pat patarė gimdyti. Jis labai rūpestingas. Sakė, padės man, jis iš tikrųjų nuoš…

Džudita nutilo, kai pamatė, kad jai kalbant Sofijos veidas sustingo.

– Atleisk, nežinojau, kad pyksti ant jo.

– Pykstu – ne tas žodis. Geriau tiktų sakyti: jis mane pribaigė. Kaip reaguotum, jei vyras po aistringo pasimylėjimo staiga išskubėtų į susitikimą su uošviais? O tu net nežinojai, kad jis turi žmoną? Pažvelgusi į nustebusį Džuditos veidą Sofija skubiai pridūrė: – Bet tai neprilygsta tavo išgyvenimams. Daugiau nekalbėkim apie Džoną, gerai?

– Gerai. Bet Džonas yra sąžiningas žmogus. Jis pats buvo priblokštas, kai paaiškėjo, kad Lin sugrįžimas jo nedžiugina taip, kaip tikėjosi. Patikėk…

Sofija atodūsiu pertraukė draugę.

– Ak, nebenoriu nieko apie jį girdėti! Man labiau patiktų, kad tu perimtum mano reikalų tvarkymą.

Tik pamačiusi sustingusį Džuditos veidą Sofija suprato, ko iš jos reikalauja.

– Atleisk. Aišku, tu negali ieškoti to Holdeno, jei tai Tomas. Geriau palūkėkim! Žinai, ko labiausiai norėčiau?

Džudita gūžtelėjo pečiais.

– Norėčiau rytoj išvažiuoti kur nors į kalnus apžiūrėti apylinkių. Man reikia pailsėti.

Džudita tylėjo, bet jos galva, regis, karštligiškai dirbo.

– Mano senelė dabar atostogauja Kvinstaune. Viešbutyje prie Vakatipu ežero. Ji apsidžiaugtų viešniomis. Ką manai? Gal aplankykim ją?

– Jei nenervinsi jos, aš sutinku!

– Gerai, paskambinsiu Džonui ir pasakysiu, kad rytoj dykinėju.

– Ar Džonui sakei apie keistąjį Tomo laišką?

– Ne, aš jaučiuosi lygiai kaip tu. Tiesiog noriu pabėgti. Įkvėpti gryno oro ir grįžti blaivia galva. Tada pasikalbėsiu su Džonu. Įsivaizduok, jis kaip pamišęs ieško paveldėtojo, o aš nujaučiu, kas jis toks. Na, mes turim pasitikėti vienas kitu, bet pirmiausia – poilsis, reikalingas ir kūdikiui. Gal važiuokim rytoj anksti ryte, kad turėtume kuo daugiau laiko? Aš netrukus grįšiu – atsivešiu daiktus.

– Džudita, nemanyk, kad suvaikėjau… juodas visureigis neseniai buvo privažiavęs prie namo, apsisuko ir nubirbė atgal. Atvirai sakant, aš bijau viena nakvoti.

Džudita įdėmiai pažvelgė į Sofiją.

– Suprantu. Bet jei tai iš tikrųjų Tomas, nėra ko bijoti. Jis mielas vaikinas šiurkščiu kiautu. Meldžiuosi, kad atsirastų išmintingas paaiškinimas. Galbūt jis dirba klientui. Galbūt tas Holdenas yra jo klientas, todėl jis pavogė tavo dokumentus. Jam. O dabar bijo, kad aš negalėsiu atleisti… – Susimąsčiusi Džudita nutilo. – Nors negaliu to įsivaizduoti.

– Kol nežinom, ar jis iš viso su tuo susijęs, nėra reikalo rūpintis! – patarė Sofija.

– Tu teisi. Klausyk, susikrauk daiktus ir pernakvok pas mane, o rytoj ryte mes išvažiuosim iš Danidino.

Kai vakare jiedvi sėdėjo prie taurės vyno žvelgdamos į Otago įlanką, staiga Sofija pajuto ramybę ir santarvę su savimi. Vos prieš savaitę ji čia jautėsi svetima, o dabar pasijuto bemaž artima šiam kraštui.

Naktį, gulėdama Džuditos svečių lovoje, ji įsivaizdavo, kaip džiaugėsi Keitė grįžusi į tėvynę. Opohas? Ar tik Bilas Maklynas ne Filipo, Melani Maklyn vyro ir žudiko, palikuonis, mąstė Sofija. Visos detalės sutapo kaip dėlionė. Stivenas, nemylimas sūnus! Kaip sakė Bilas? „Jis labai panašus į mūsų senelę, apie kurią nevalia kalbėti. Todėl tėvas jo ir nepripažįsta.“ Štai kodėl Paula išsigando, kai Bilas pasisakė pavardę…

Su šiomis mintimis Sofija užmigo, bet vidury nakties nubudo nuo savo pačios riksmo. Širdis daužėsi kaip patrakusi, kaustė baimė. Ji nesuprato: gal vis dar sapnuoja? Tai buvo siaubingas sapnas. Senis stūmė į gatvę jauną moterį. Ta moteris buvo ji. Tą akimirką jos pusėn atšvilpė juodas visureigis…

Sofija taip susijaudino, kad visi miegai išsilakstė.

Opohas, 1914 m. lapkritis

Oklande Keitė išlipo iš laivo ir persėdo į nedidelį garlaivį, turintį nuplukdyti į Danidiną. Stivenas laikėsi per deramą atstumą.

Otago uoste juos pasitiko lietus, pylė kaip iš kibiro. Karieta, turinti nugabenti į Opohą, nepasirodė. Stivenas pasiūlė bent jau apsimesti, kad ilga kelionė praėjo taikiai.

Keitė buvo tokia pavargusi, kad tik linktelėjo. Ji užsitraukė ant krūtinės skraistę, nes pūtė ledinis vėjas. Daug metų ji ilgėjosi vėsos, o dabar drebėjo nuo šalčio, nes vilkėjo tik baltą palaidinę ir ploną varpo formos sijoną. Matyt, tokie drabužiai šiose platumose netinkami. Samoa laikraščiuose ji buvo skaičiusi, kad čia ponios vilki net švarkus. Tai bus jos pirmasis pirkinys.

Kai pagaliau atvažiavo karieta, iš jos energingai iššoko jauna moteris ir puolė Stivenui ant kaklo. O kai pagaliau nuo jo pasitraukė, žvitriai pažvelgė į Keitę.

– Jūs tikriausiai Bilo žmona! – sušuko ji ir širdingai apkabino Keitę. Ji buvo labai susijaudinusi. – Ak, mažylis! – šūktelėjo ir nuturseno prie karietos.

Netrukus pasirodė su niūriai žvelgiančiu šviesiaplaukiu garbanotu vaiku ant rankų.

– Na, ar buvai geras berniukas? – paklausė Stivenas nė nepaliesdamas mažylio.

Keitė apstulbo. Jei tai jo sūnus, kodėl nepriglaudžia prie krūtinės ir nepamyluoja?

Mažasis berniukas, kuriam, Keitės nuomone, turėjo būti kokie treji metukai, neištarė nė žodžio, tik atidžiai stebėjo tėvą ir Keitę.

– Ak, atleiskit, juk neprisistačiau. Esu Nora Varel, mažoji Bilo sesuo. Tavo svainė, – prisistatė jaunoji moteris. – O dabar važiuojam, tėvas nekantrauja.

– Kaip graudu! Jis be galo manęs pasiilgo, – kandžiai atsiliepė Stivenas.

Bet sesuo tik šūktelėjo:

– Ak, Stivenai!

Nora įlipo į karietą su vaiku ant rankų. Kai bagažas buvo sukrautas ir karieta pajudėjo, iš Noros burnos žodžiai tryško kaip fontanas.

– O, tu gražesnė, nei laiške aprašė Bilas. Mes visi taip nekantravom tave pamatyti. Škotė! Ar žinai, kaip apsidžiaugė tėvas! Kaip kelionė? Sakyk, ar tiesa, kad Samoa žmonės… – kikendama ji prisidengė burną ranka, – kad jie vaikšto nuogi? Koks beprotiškai jaudinantis vaizdas…

– Nora! Nors minutę patylėk, plepute! – atlaidžiai nutraukė sesers tiradą Stivenas.

Nora paraudo ir nuleido galvą.

– Ne, jie ne nuogi, – maloniai paaiškino Keitė. – Jie dėvi lava-lava, vyrišką sijoną, o nuo tada, kai juos valdo kolonistai, vis dažniau prisidengia ir viršutinę kūno dalį. Tai gražūs, raumeningi rudaodžiai žmonės.

Pastaruosius žodžius ji skyrė netašytam svainiui, bet Stivenas tik su panieka kilstelėjo antakį.

– Ak, tai siaubingai įdomu. Kaip jūs susipažinot su mano broliu?

Stivenas norėjo kažką sakyti, bet Keitė jį pralenkė.

– Norėjau pasikalbėti su pulkininku, bet jo vietoje buvo jūsų brolis. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau.

Nora tik pabalino akis.

– Kaip romantiška! – atsiduso.

Akies krašteliu ji stebėjo baltaplaukį vaikelį. Šis tyliai sėdėjo ant tetos kelių. Keistas berniukas, pagalvojo Keitė. Dar labiau stebino Stiveno elgesys, jis visiškai nekreipė dėmesio į sūnų.

– Kuo tu vardu?

Mažylis tylėdamas nužvelgė ją primerktomis akimis.

– Jis vardu Valteris, toks baikštus. Eikš, duok tetai ranką! – Nora paėmė vaiko ranką ir atkišo Keitei.

Keitė paspaudė rankutę ir švelniai tarė:

– Aš esu teta Keitė!

Berniukas staiga ištraukė ranką iš jos delno ir nusisuko.

– Na, bent jau jis nesileidžia mulkinamas tetos! – kandžiai pakomentavo Stivenas.

Nora sutrikusi žvalgėsi tai į brolį, tai į Keitę.

Nė vienas neištarė nė žodžio, kol pagaliau karieta sustojo.

Išlipusi Keitė pamatė, kad lietus liovėsi. Pro debesis prasiskverbė keli saulės spindulėliai, o horizonte pasirodė vaivorykštė. Tai negali būti blogas ženklas, šmėkštelėjo galvoje. Priešais stūksojo didelis, kone į pilį panašus fermerio namas, kiek akys užmato apsuptas sodriai žalių pievų. Visur ganėsi avys. Netoli namo dunksojo milžiniškas klojimas. Keitė įtraukė į plaučius gaivaus oro. Jis buvo grynas kaip kalnų upelis. Švarus ir nė kiek netvankus. Tai buvo oras, kurio ji ilgėjosi Samoa. O akis ilsėjosi nuo šios žalumos. Dar tas gardus žolės ir šieno kvapas.

– Galima? – apsimestinai mandagiai paklausė Stivenas ir stvėrė vieną iš sunkių krepšių, kurį Keitė pati rengėsi iškelti. Ji leido jam padėti.

Atbėgo Nora su vaiku ant rankų.

– Tai iš tikrųjų tavo berniukas? – nebegalėjo suvaldyti smalsumo Keitė.

– Turi ką nors prieš? – suniurzgėjo jis.

– Ne, tik keista, kad tu jam nerodai jokios – atleisk, nerandu kito žodžio, – meilės. Nė kiek neparodai, kad jį myli.

– Kaip tau šovė galvon, kad aš jį myliu? – įžūliai atkirto Stivenas.

– Kiekvienas tėvas myli savo vaiką!

– Tada aš išimtis! – šiurkščiai atsakė Stivenas. Netrukus tyliau pridūrė: – Niekada nemylėjau jo motinos, vedžiau tik todėl, kad laukėsi. Todėl nėra ko pamokslauti. Kodėl turėčiau mylėti tą vaikiščią!

Keitė nesuprato: jis ketina ją išprovokuoti ar kalba rimtai? Iš jo galėjai tikėtis ir vieno, ir kito.

– Jei taip, kodėl tada ketini vaiką imti į Samoa, nepalieki čia, kur jis mylimas?

Stivenas karčiai nusijuokė.

– Mielai palikčiau, bet tėvas reikalauja, kad pasiimčiau. Brolis, matyt, ne viską bus papasakojęs. Tėvas nenori matyti šalia besisukiojančio mano vaiko. Būtų man davęs pinigų, kad iškeliaučiau į šiaurę, bet gerajam Bilui šovė galvon išganinga mintis padaryti iš manęs kopros augintoją ir kakavos plantatorių. Netgi šiek tiek atseikėjo iš savo kapitalo, kad išsinešdinčiau kuo toliau nuo šeimos.

– Tai netiesa! – audringai paprieštaravo Keitė. – Jis tik nori tau padėti. Tu tai gerai žinai! Liaukis pagaliau savęs gailėti! Be perstojo įžeidinėji žmones, o paskui stebiesi, kad jie tavęs nemėgsta.

– Ak, ką tu gali žinoti! – niekinamai sušnarpštė Stivenas ir šnipštelėjo: – Dabar, kai įžengsim į tą „šventovę“, nė žodelio apie tai.

Lauko durys buvo atidarytos, ir jis atžariai pakvietė Keitę sekti paskui. Ši susigėdo pastebėjusi, kad naujutėlaičiai aulinukai, kuriuos nusipirko specialiai kelionei, visiškai purvini – ji netyčia įlipo į balą.

Namo prieškambaris buvo niūrus ir perkrautas. Galbūt tas įspūdis kyla dėl pernelyg tamsios baldų spalvos, spėliojo Keitė. Kai paskui Stiveną užkopė laiptais, koridoriuje žvilgsnis užkliuvo už tamsios indaujos, pilnos visokių niekučių. Tinka vien dulkėms kaupti, pamanė Keitė. Samoa šis baldas buvo naudojamas pagal paskirtį ir niekada nebuvo perkrautas. Antrame aukšte buvo ne ką geriau, bet kai jie pasuko už kampo, iš karto pasidarė šviesiau.

– Tai Bilo karalystė! – paaiškino Stivenas ir pastatė jos krepšį prieškambaryje. – Šiuose kambariuose jis gyvena vienas. Svetainė, miegamasis, valgomasis ir vaikų kambarys. Tėvas liepė taip įrengti, kad mielajam broliui nereikėtų gyventi su šeima. Po pusvalandžio bus pietūs. Šiuose namuose prie stalo sėdamasi punktualiai. Tėvas lauks tavęs didžiajame valgomajame. Aš tavimi dėtas persirengčiau. Jis tuo atžvilgiu labai keistas. – Taręs tuos žodžius Stivenas pasišalino.

Keitė jau ketino atidaryti pirmo kambario duris, kai už nugaros išgirdo kostelėjimą. Tai buvo Nora – susijaudinusi paklausė, gal ką padėti.

– Taip, pasakyk, ar iš tikrųjų netrukus valgysim ir ar man reikia persirengti.

– Girdėjau, ką jis sakė. Tai tiesa, tik neverta pykti dėl tokio jo tono. Po Nelės mirties darosi vis blogiau. Jis kiekvieną puola, visus, net ir tėvą. Eime kartu, aš tau čia viską parodysiu! Štai čia jūsų valgomasis!

Nora atidarė duris, ir Keitei pasirodė, kad paniro į visiškai kitą pasaulį. Kuklus šviesus valgomasis stalas su skoningomis kėdėmis, indauja, pilna indų, bet nieko nereikalingo. Šis kambarys džiugino paprastumu ir stilingumu, Keitei patiko. Be to, čia buvo didelis langas, pro jį vėrėsi begalinių žalių ganyklų vaizdas.

Tiek miegamas, tiek svetainė Keitę sužavėjo. O kai atidarė vaikų kambario duris, iš netikėtumo žingtelėjo atgal. Ten stovėjo vaikiška lovelė, supamasis arkliukas ir buvo daugybė žaislų. Vaiduokliškas vaizdas.

– Tai daiktai, su kuriais Bilas žaidė vaikystėje, – paaiškino Nora kone atsiprašinėdama.

Keitė lengviau atsiduso. Tada viskas aišku.

– Turėtum greitai persirengti, nes tėvas nemėgsta laukti. Jis netveria nekantrumu su tavimi susipažinti. Žinok, Bilas yra jo numylėtinis. Bent jau iš berniukų. Mes, mergaitės, nevertos dėmesio. Sesuo visą gyvenimą dėl to sielojasi, nors seniai yra ištekėjusi. O aš neimu į galvą. Na, esu mažiausia, ir senasis bambeklis teikia man pirmenybę. Išsikėliau iš čia prieš metus. Deja, mano vyras negalėjo atvykti, su juo susipažinsi vėliau, kai tik mus aplankysi…

Į duris pabeldė. Tamsiaodis jaunuolis įžengė vidun ir pasiteiravo, kur statyti drabužių lagaminus.

– Dėkoju! Neškit į miegamąjį! – maloniai pasakė Keitė. – Viską papasakosi vėliau, turiu tuoj pat rasti ką nors persirengti.

Nora nuėjo paskui. Jos užkėlė lagaminą ant lovos ir ėmė ieškoti tinkamos suknelės. Keitė išsirinko šilkinę rožinės spalvos suknelę ir paklausė svainės nuomonės.

– Nuostabiai graži! – sušuko Nora, pasipustė razetų žalumo suknelės sijoną ir paraginusi paskubėti išplasnojo į saloną.

Keitė greitai nusivilko kelioninius drabužius ir apsivilko šilkinę suknelę. Dar kartą persibraukė ranka susitaršiusius plaukus – jų puošti neliko laiko. Apimta prieštaringų jausmų nusekė paskui svainę. Kai išėjo iš Bilo karalystės, jai pasidingojo, kad čia laikas sustojęs. Gausiai raižytus sunkius baldus gaubė rimtis, slegianti sielą.

– Kas įrengė namus? – tyliai paklausė Keitė.

– Šioje pusėje seniau gyveno senelis. Po žmonos mirties jis išmetė senuosius baldus ir nupirko naujus, bet nemokėjo taip jaukiai įsirengti kaip senelė.

Nora kalbėjo pašnibždomis, ir Keitė prisiminė Bilo žodžius: „Apie senelę mūsų namuose nevalia kalbėti.“

– Sakyk, Nora, kuo nusikalto senelė, kad jos negalima minėti? – pasiteiravo Keitė.

– Šito klausimo savo namuose nepakęsiu! – sugriaudėjo už nugaros sodrus balsas.

Keitė staigiai apsisuko. Į ją spingsojo pykčiu žaižaruojančios rudos augaloto žilaplaukio vyro akys.

Nepaspaudęs rankos, nepasveikinęs jis sušnypštė:

– Ar girdit, panele Makdauel: apie mano motiną Maklynų namuose nekalbama. Ar supratot? Niekada nemėginkit šito daryti! Čia galioja mano įstatymai. O dabar eime pietauti.

Mergina pajuto, kaip dėl tokio elgesio širdyje kyla šaltas įniršis. Nors ausyse vis dar skambėjo Bilo perspėjimas, ji išgirdo save kandžiai sakant:

– Kaip matau, jūs tikriausiai mano vyro tėvas? Gal galiu prisistatyti? Keitė Maklyn, jūsų marti.

Tai tarusi ji atkišo ranką, bet senis nekreipė dėmesio. Prasispraudė pro ją ir tyliai dingo.

– O varge, – suvaitojo Nora. – Tai buvo netikusi pradžia.

– Ir man taip atrodo. Jis galėjo būti mandagesnis, – atkirto Keitė, jai buvo truputį apmaudu, kad liežuvis ir vėl paskubėjo.

Šis vyras itin nemandagus, ir ji su tuo nesitaikstys. Ak, Bilai, kad būtum čia, pagalvojo skaudančia širdimi.

Pasigirdo Noros šnabždėjimas:

– Reikia jo atsiprašyti. Jis nepakenčia priešgyniavimo, o iš moters juo labiau!

– Tada turės išmokti, – piktai atšovė Keitė.

Bilas buvo ją perspėjęs, kad tėvas senoviškų pažiūrų. Gerai jau, prieštarauti gal ir nereikėjo, bet kad jis nė nepasisveikino ir pavadino ją mergautine pavarde, nors ji Bilo žmona, šito nepamirš.

– Tik norėjau, kad žinotum, – nedrąsiai paaiškino Nora ir atidarė duris į valgomąjį.

– Štai jūsų vieta! – suniurzgėjo senis, parodė į kėdę šalia ir pridūrė garsiau: – Mes vertinam punktualumą. Panele Makdauel.

Keitė giliai įkvėpė. Ji neketino atsakyti, bet žodžiai vis tiek išsprūdo:

– Pone Maklynai, kaip jau sakiau jums ant laiptų, daugiau nei mėnuo esu jūsų sūnaus žmona ir turiu Maklyn pavardę, net jei tai jums nepatinka.

Tai tarusi ji atsisėdo ir apsižvalgė. Be Bilo tėvo, prie stalo sėdėjo keturi žmonės, visi žvelgė į ją išsižioję. Moteris, įsmeigusi į ją akis, matyt, buvo antroji Bilo sesuo, apkūnus žmogus šalia – jos vyras.

– Mano marčia jūs tapsit tik tada, kai susituoksit presbiterionų bažnyčioje. Įsidėmėkit! O dabar pasimelskim.

Keitė pajuto, kaip skruostai paraudo iš pykčio, bet prisivertė laikyti liežuvį už dantų ir kaip visi kiti sudėjo rankas maldai. Ji nusprendė tylėti, kol kas nors ko nors nepaklaus. Tikriausiai ir taip niekas nekalba be tėvo leidimo, pagalvojo ir sutelkė dėmesį į valgį.

Stalas buvo prabangiai serviruotas, dvi tarnaitės nešė į stalą gausius patiekalus. Regis, šioje šeimoje netrūksta pinigų, pagalvojo Keitė, ir čia Bilo tėvas aštriai paklausė:

– Kada gi tu pagaliau mus paliksi?

Šie žodžiai buvo skirti Stivenui. Keitės nuostabai, šis išblyško.

– Aš dar neužsisakiau bilietų, aš…

– Tada pats laikas tuo pasirūpinti.

Nuo stačiokiško tono Keitė susigūžė. Ji negalėjo patikėti: tėvas bara sūnų kaip kvailą mokinuką. O Stivenas, cinikas, visuomet apsimetantis pranašesnis už kitus, nė žodeliu nepasipriešino, atvirkščiai, liūdnai panarino galvą, kone įkišo į sriubą!

– Taip, tėve, aš tai padarysiu! – klusniai tarė.

Nors Keitė nejautė svainiui nė kruopelytės simpatijos, staiga jo pagailo. Ji mąstė, iš ko Bilas paveldėjo tokį saulėtą charakterį, juk ir jis užaugo šio vyro paunksnėje. Kartą Apijoje, sėdėdamas jos namo verandoje, Bilas pasakė, kad tėvas teikia pirmenybę ne tam sūnui. Nors Stivenas panašus į senelę, Bilas paveldėjo jos būdą. Tai su ašaromis akyse papasakojusi sena auklė, pažįstanti Melani. Tą dieną Bilas pirmą kartą išgirdo senelės vardą. Melani! Keitė be galo troško būti pas Bilą Apijoje.

– Tai jūsų šeima irgi kilusi iš Škotijos? – rūsčiu balsu paklausė šešuras.

Keitė nusprendė atsakinėti maloniai. Dėl Bilo ji nenorėjo patį pirmą vakarą prarasti tėvo simpatijos.

– Makdauelai, giminaičiai iš tėvo pusės, kilę iš Škotijos. Jie čia apsigyveno su pirmaisiais kolonistais. Senelis Džonas buvo advokatas ir politikas, tėvas – advokatas. Jis anksti mirė…

– Esu tikras – tėvo giminė lemia, – klastingai tarė jis. – Ir vis dėlto norėčiau sužinoti, iš kur kilusi kita jūsų giminės pusė. Kadangi gyvenot Samoa, man kyla kvaila mintis, kad turit vokiškas šaknis.

– Argi sūnus jums nieko nepasakojo? – nustebo Keitė.

– Savo namuose tik aš užduodu klausimus. Taigi tik nesakykit, kad esat vokietė.

– Ne, aš naujazelandietė, nors senelė kilusi iš Vokietijos, – tarė ji tvirtai.

Staiga ji prisiminė daktaro Volrabės žodžius: „Naujojoje Zelandijoje į jus gali žiūrėti kaip į vokietę. Kaip į priešę!“

– Senelė manęs nedomina. Iš kur kilęs senelis?

Keitė prikando lūpą. Jei tuoj pat nesiliaus, pavadinsiu jį kvailu avių augintoju… Bet ji giliai įkvėpė ir nurijo nuoskaudą.

– Senelis atvykęs iš Vokietijos, bet jo aš visai nepažinau, nes jis paliko senelę prieš man gimstant. Šito pakaks?

Pastarąją pastabą Keitė būtų mielai nutylėjusi, bet ji išsprūdo nespėjus nė pagalvoti.

– Kuo nusikalto senelė, kad senelis išėjo? – inkvizitoriaus balsu paklausė Bilo tėvas.

– Visiškai niekuo. Tiesiog jis ją paliko. Nenorėčiau apie tai kalbėti. Juk jūs irgi nenorit, kad būtų kalbama apie jūsų mamą.

Senis išbalo kaip drobė. Ėmė gaudyti orą, o paskui subaubė:

– Tai mano namai, todėl tegaliu patarti, kad valdytumėt savo purviną liežuvį. Jūs ne tik per sena mano sūnui, bet ir per atžari. Ar jūs iš viso galit pagimdyti vaiką? Jūsų amžiuje kitos jau senelės. – Jis nusispjovė su panieka.

Keitė nusprendė patylėti. Nebuvo prasmės leistis į ginčus su šiuo siaubingu žmogumi. Buvo aišku viena: ji niekada negyvens su juo po vienu stogu. Sunku ir įsivaizduoti, kas būtų, jei kuris iš vaikų būtų panašus į Bilo senelę Melani. Ne, šioje neapykantos aplinkoje vaikai neturi augti. Ji pati negyvens tokioje vietoje, kur jau dabar jaučiasi tarsi gyva palaidota. Keitė pakėlė galvą ir įdėmiai apsižvalgė. Visi sutrikę suko akis į šalį. Išskyrus Stiveną: jo veide atsispindėjo triumfas ir nuostaba.

– Man pagaliau reikia paveldėtojo, – suniurnėjo senasis Maklynas, paskui su panieka pažvelgė į Keitę.

– Kodėl? Juk turit mažąjį Valterį! – atšovė ji ir iš pykčio iškreipto uošvio veido suprato, kad padarė dar vieną klaidą.

Šį kartą jis nerėkė, tik sušnypštė kreipdamasis į visus:

– Bilas galėjo vesti padorią merginą. Kas jam pasidarė?

Keitė metė į Stiveną drąsinantį žvilgsnį, bet šis ir vėl sėdėjo nunarinęs galvą. Kodėl jis neprieštarauja, kai tėvas šeimai praneša, kad Valteris nieko nereiškia, mąstė Keitė. Būtinai reikės paklausti Bilo. O, Bilai! Kaip aš tavęs ilgiuosi!

– Vaikai, o dabar imkim ir pasveikinkim mūsų svainę! – iš kito stalo galo suulbėjo Nora. – Tai tu tikrai iš Danidino? Gal rytoj aplankytum mane Princų gatvėje?

– Mielai! – nusišypsojo Keitė. – Juk aš užaugau Princų gatvėje pas senelę. Jos sodas buvo nuostabus. Tolimiausiame gale vešėjo bukai, ir mūsų Paula vis kartodavo: „Anksčiau ten augo geležinis medis, išskleidžiantis žiedus per Kalėdas.“

Nora plačiai šypsojosi.

– O, tai mano svajonė. Geležinis medis sode! Tada aš visą gruodį sėdėčiau pintame krėsle ir gėrėčiausi juo.

– Pintame krėsle? Mano senelė be pinto krėslo buvo neįsivaizduojama. Ir dabar prieš akis matau ją sėdinčią krėsle ir drausminančią mane su draugais, kad per daug nešėltume. – Įsijautusi Keitė pamiršo saugotis rūstaus senio ir ėmė pasakoti švytėdama džiaugsmu: – Dar gerai prisimenu didžiąją svetainę. Ten buvo galima šokti, bet senelė nerengdavo švenčių su šokiais. Tik per mano gimtadienį namie būdavo sujudimas. Kol man sukako dvylika. Tada atėjo du vyrai ir atėmė iš mūsų namą, taip pasakojo ištikimoji Paula.

– Tai siaubinga, bet Samoa tikriausiai nebuvo blogai, – atsakė Nora.

Tėvas ją šiurkščiai pertraukė.

– Tylos, judvi! – Tada neapykantos kupinu veidu atsisuko į Keitę: – Norėčiau štai ką pasakyti: kol sūnus negrįš ir aš nepasišnekėsiu su juo akis į akį, jūs, panele Makdauel, nebūsit mano marti. Esate atleidžiama nuo pareigos valgyti kartu su šeima. Nepageidauju jūsų matyti prie stalo, valgis jums bus atnešamas į viršų. O šiandien atsisveikinu. Gero apetito.

Taręs tuos žodžius jis išėjo iš kambario aukštai iškėlęs galvą. Visų akys nukrypo į Keitę.

– Girdėjai, ką sakė tėvas? – šaltu veidu paklausė Stivenas.

Keitė buvo priblokšta. Negi šešuras ketina įtikinti sūnų, kad skirtųsi? Absurdiška mintis, pagalvojo ji, juk Bilas niekada nepaliktų manęs bėdoje. Jų meilė buvo stipresnė už tėvo valdžią. Dėl to ji galėjo būti tikra. Galbūt dabar jis atims palikimą iš Bilo ir perduos Stivenui. Keitė pati sau nusišypsojo. Tada grįšiu su Bilu į Apiją. Šią akimirką ji visa siela troško grįžti į rojų.

– Keite, gal malonėtum eiti į savo kambarius! – sulojo Stivenas.

– Neverta vaidinti tėvo kareivio! – įsikišo Nora. – Jei išeis ji, aš irgi lipsiu viršun gerti kavos!

Nora pašoko, čiupo Keitę už rankos ir nutempė. Kita Bilo sesuo, kurios vardo Keitė nežinojo, tūžmingai spingsojo į jas, o jos apkūnusis vyras žvelgė su panieka. Jie parodė, kad Keitė prie stalo daugiau nepageidautina.

– Kur buvo Bilo galva? Hunė! – išgirdo Keitė kandų moters balsą už nugaros.

– Tai mano sesuo Džeinė, ji nuo mažens grumiasi dėl tėvo meilės. Nesuvokia, kad moterys jam nieko vertos, – sušnabždėjo Nora.

Viršutinio aukšto valgomajame Keitė dar truputį paplepėjo su svaine, bet netrukus jos kūną sukaustė baisus nuovargis.

– Nesuprantu, kas jam pasidarė, – dūsavo Nora atsisveikindama. – Juk jis taip džiaugėsi dėl Bilo vedybų!

Keitė gūžtelėjo pečiais ir tyliai atsakė:

– Reikės priprasti, kad šiuose namuose šeimininkauja tironas. Aš visą laiką gyvenau su moterimis, o po senelės mirties buvau pati sau ponia. Nemoku elgtis su vyrais, kurie laiko save viršesniais už moteris. Čia susiduria du pasauliai.

– Tikiu tavimi, bet jaučiu, kad čia glūdi dar kai kas kita. Nors po jūsų susidūrimo ant laiptų jis ir taip elgėsi nepakenčiamai, kai pradėjom kalbėtis apie namą Princų gatvėje, visiškai pasiuto.

– Nežinau!

Keitė narsiai grūmėsi su nuovargiu, bet akys pačios merkėsi.

– Džiaugiuosi, kad rytoj pasimatysim pas mus, – tarė Nora ir nuoširdžiai dar kartą apkabino Keitę.

Paskutinė Keitės mintis prieš užmiegant buvo apie Bilą. Jai buvo malonu, kad bent jau Nora savo būdu panaši į Bilą. O apie visus kitus pagalvos rytoj.

Kitą rytą Nora atsiuntė karietą, ir Keitė tuoj pat išvažiavo. Mielai būtų apžiūrėjusi fermą, bet kilo pavojus kur nors sutikti uošvį. Ji neprarijo nė kąsnelio, nors tarnaitė buvo atnešusi pusryčius.

Iššokus iš karietos prie namo Princų gatvėje Keitei atsivėrė akys. Norai vedantis ją į prieškambarį širdis neramiai daužėsi krūtinėje. Prisiminimai užgriuvo visu svoriu. Čia ji praleido savo vaikystę!

– Juk tai mano senelės namas! – tarė ji prikimusiu balsu.

Ošen Grovas, Kvinstaunas, 2008 m. sausio 4 d.

Švytintį giedrą rytą Džudita su Sofija išsiruošė į Kvinstauną.

– Kelionė truks maždaug keturias valandas, – pasakė Džudita.

Atrodo ne itin gerai išsimiegojusi, įdėmiai pažvelgusi į draugę pastebėjo Sofija. Apie paraudusias akis tamsūs ratilai. Galbūt išaiškės, kad Tomas apsiriko, mąstė Sofija, nors širdies gilumoje tuo netikėjo. Atvirkščiai, net jei jis nėra tas Holdenas, vis tiek pavogė Emos gyvenimo istoriją ir dabar persekioja mane.

Bet pavažiavus kelias mylias visas niūrias mintis tarsi kas pūste nupūtė. Sodriai žalios pievos, kuriose ganosi avys, platūs slėniai ir miškai privertė pamiršti visus nemalonumus. Sofija pravėrė langą ir kvėpė gaivų vėją, pučiantį vidun. Tai buvo tikras atsipalaidavimas jos pertemptiems nervams!

Išvyka buvo naudinga ir Džuditai. Ji pradėjo tyliai niūniuoti nežinoma kalba. Sofija sukluso kelis kartus išgirdusi žodį hine. Džudita dainavo skambiu, tyru balsu, ir Sofijai sudrėko akys. Ji nedrįso giliau įkvėpti, kad nepertrauktų draugės dainavimo, o ši po kelis kartus kartojo tuos pačius posmelius. Šitaip paprastutė melodija visai užbūrė.

Tik kai Džudita nutilo ir žodis hine nuskambėjo paskutinį sykį, Sofija paklausė advokatės, ką ji dainavo.

– Tai vaikų giesmelė maorių kalba. Ją dainuodavo man senelė.

– Apie ką ji? – susijaudinusi paklausė Sofija.

– Maža mergaitė turi ramiai miegoti ir neliūdėti, nes tėčio širdyje užtenka meilės. Šią giesmę sukūrė viena dainininkė, vadinanti save Karalaite Te Rangi Pai. Jos motina buvo maorė, o tėvas baltasis. Ji su pasisekimu koncertavo Anglijoje ir Australijoje, bet susirgo ir grįžo į Naująją Zelandiją. Po motinos ir brolio mirties ji čia surengė atsisveikinimo koncertą, tada pirmą kartą giedojo šią giesmę. Tai buvo 1907 metais.

Sofija vogčia nusibraukė ašarą. Nedrįsk žliumbti, įtikinėjo ji save. Jei kas nors turi priežastį verkti, tai Džudita, o ši, regis, visiškai atsigavo.

– Kelis kartus girdėjau žodį hine. Ką jis reiškia?

– Mergaitė.

– Džudita, ar padainuosi dar kartą? Buvo taip nuostabu.

Džudita nusišypsojo ir paragino dainuoti kartu.

– Tai visiškai paprasta. E tangi ana koe, hine e hine, E nge nge ana koe, hine e hine. Nagi, dainuokim! Pradedam!

Iš pradžių Sofija dainavo per lėtai, bet netrukus abi darniai traukė su įkarščiu..

Džuditos senelė netvėrė džiaugsmu, kai pamatė vaikaitę. Ji maloniai patikino, kad Džuditos draugai yra ir jos draugai.

– Vadinkit mane Liza! – paprašė Sofijos. – Elizabeta pernelyg ilgas vardas. O „senelė“ labai jau senoviškai. Taip manęs nevadina net mano mažylė. – Ji patapšnojo Džuditai per skruostą.

Sofijos nuomone, šiai moteriai žilais garbanotais plaukais ir ruda oda buvo per aštuoniasdešimt. Bet ji vis tiek buvo labai judri, kalbanti ir rankomis, ir kojomis.

– Eikit į balkoną, o aš pas viešbučio tarnautojus – užsakysiu valgyti. Ak, puiku, kad atvažiavot! Sėskitės, sėskitės!

Apvalutė Liza išstūmė savo viešnias į balkoną. Čia stovėjo į jūrą atsuktas molbertas, prieš jį dėžutė akvarelinių dažų.

Džudita skambiai nusikvatojo, piešimo albume pamačiusi dėmes.

– Žinai, senelė viską išbando. Piešti, žiesti puodus, dainuoti, lanko begalę visokiausių kursų. Senelis jai paliko pakankamai pinigų, ir kai neužsiima labdara, ji lavinasi.

– Ką tu šneki apie senelę? Juk čia tikras meno kūrinys. Ar jums taip neatrodo? – gudriai šypsodamasi paklausė Liza Sofijos.

– Sakyk tiesą! Liza vis tiek pastebės, jei mėginsi pataikauti, – nusijuokė Džudita,

– Gerai, mergaitės, jei jums nepatinka mano akvarelė, padarysiu šį tą geriau.

Tai tarusi jį įspraudė abiem į rankas po lapą popieriaus iš savo piešimo albumo ir pareikalavo kūrybiškai įamžinti jūrą. Džudita nervingai suvaitojo, o Sofija nesipriešindama padėjo priešais lapą ir susikaupusi pradėjo piešti. Ji taip įniko į darbą, kad nė nepastebėjo, kai kambarių tarnyba atnešė valgyti. Džudita su senele stebėjo jos darbą. Tik kai paveikslėlis buvo baigtas, pakėlė akis ir pamatė nustebusius abiejų veidus.

– Tu tikra menininkė! – sušuko sužavėta Džudita.

– Ne, aš piešimo mokytoja…

– Nuostabu! Daug geriau nei tai, kas čia kartais siūloma turistams, – žavėjosi Liza, todėl Sofija akvarelę padovanojo jai.

– Vaike, kuo gi aš atsidėkosiu?

Sofija nusišypsojo.

– Kai kas man suteiktų džiaugsmo.

– Ko tik norit! – pažadėjo senelė Liza plačiai šypsodamasi ir nunešė savo lobį į kambarį.

– Liza, aš domiuosi makutu, maorių užkeikimais. Būtų įdomi jūsų nuomonė apie vieną atvejį, kuris mane labai jaudina.

Gal Sofijai tik pasirodė – Džuditos senelė pažvelgė į ją skvarbiu žvilgsniu.

– Mielai, jei ką nors žinosiu. Bet pirmiausia pavalgykim.

Tai tarusi pakvietė merginas prie stalo. Buvo patiekta ėrienos. Prisikrovusi pilną lėkštę Liza tarė:

– Nesu ekspertė, bet pamėginsiu pasakyti, ką žinau. Pasakokit!

Sofija pasvarstė, ar nereikėtų apsimesti, kad tai svetima istorija, tačiau paskui nusprendė nieko neslėpti. Jai buvo sunku rasti tinkamus žodžius.

– Tai vienos mano prosenelės istorija, – pradėjo ji iš lėto. – Džudita, tu žinai, tai iš mamos užrašų.

Advokatė supratingai linktelėjo.

– Atrodo, ji buvo mano proproprosenelė, kadaise atvykusi į Naująją Zelandiją iš Hamburgo. Ji sužinojo, kad jos vyras labai įskaudino jauną maorę. Jos vardą aš pamiršau, tik žinau, kad skambėjo tarsi Hinė, išvertus Rūko Fėja. Kad ir kaip ten buvo, mergina prakeikė prosenelės šeimą ir palikuonis, pasmerkė prarasti vaikus! Šeima turėjo išnykti. Aš, žinoma, tokiais dalykais netikiu, bet gal jūs žinot, ką maoriai mano apie tokius prakeiksmus. Kaip sakiau, man tai atrodo visiškai neįmanoma. Juk esu realistė, bet… – Sofija giliai įkvėpė ir kalbėjo toliau: – Paskui mano šeimą buvo ištikęs ne vienas likimo smūgis. Prosenelė Ana prarado ne tik dukterį ir žentą, bet ir savo negimusį kūdikį. Laimė, liko gyva anūkė. Kitaip aš čia nesėdėčiau.

Džudita lyg užhipnotizuota klausėsi Sofijos pasakojimo, o senelės veidas sulig kiekvienu žodžiu vis labiau niaukėsi.

– O ką padarė jūsų prosenelis tai jaunai moteriai? – paklausė ji niūriai.

– Jis spardė jai pilvą, todėl ji neteko savo negimusio kūdikio.

– Hm, apie tai nieko negaliu pasakyti, – atsakė Liza, staiga atsistojo ir išėjo iš kambario.

– Ar aš ką nors negerai padariau? – sušnabždėjo Sofija draugei.

– Ne, aš nežinau, kodėl ji staiga taip pasikeitė. Manau, tai dėl amžiaus. Tik pagalvok – jai jau beveik devyniasdešimt. – Džudita mėgino atsiprašyti už šiurkštų senelės elgesį.

Tą akimirką grįžo Liza. Dovanotą akvarelę ji atkišo Sofijai.

– Deja, spalvos netinka prie kambario baldų, – tarė ir įspraudė lapą Sofijai į rankas.

– Liza, tai juk viešbučio kambarys, iš jo išsikelsi po kelių savaičių, – paprieštaravo Džudita, bet senutė nužvelgė vaikaitę tokiu žvilgsniu, tarsi visos diskusijos baigtos.

Tada pasiskundė nuovargiu – vadinasi, viešnagės laikas baigėsi.

Džudita sutriko, kai Liza, mandagiai paspaudusi ranką, kone išgrūdo Sofiją pro duris. Jau ketino eiti su drauge, kai senoji ponia ją sustabdė:

– Vaike, turiu su tavimi pasikalbėti. Draugė tegul palaukia tavęs automobilyje. Ilgai neužtruks.

Gerokai suglumusi Sofija sustojo koridoriuje. Senelės balsas buvo toks skardus, kad net per uždarytas duris girdėjosi kiekvienas žodis.

– Iš kur pažįsti šią moterį? – pasigirdo priekaištaujantis senelės balsas.

– Ji mano klientė. Jos mama netoli Danidino pateko į avariją ir žuvo. Mes esam testamento vykdytojai.

– Ji nevietinė, ar ne? – Balsas buvo šaižus.

Sofija svarstė, ar nereikėtų palaukti draugės prie viešbučio lauko durų, bet smalsumas nugalėjo. Kas sukėlė tokį senutės įtūžį?

– Ji atvyko iš Hamburgo. Lig šiol nieko nežinojo apie savo šeimos istoriją Naujojoje Zelandijoje. Motina paliko jai užrašus, ten viskas paaiškinta.

– Tikrai? Viskas? – nutęsė senelė ir piktai pridūrė: – Ir kad jos prosenelis kaltas dėl tavo prosenelės mirties?

– Nesuprantu! – atšovė Džudita.

Besiklausydama Sofija pamažu ėmė nujausti, kas atsitiko. Ak, suvapėjo tyliai. Meldžiu, tik ne tai! Tačiau Liza jau rėžė vaikaitei visą tiesą.

– Jaunoji maorė, prakeikusi tavo draugės šeimą, yra ne kas kita, o Hinepokohurangė, toji, kuri pagimdė luošą mergaitę, nes tas vyras ją sužalojo. Galop ji nusižudė. Iš sielvarto!

– Bet, senele, už ką gi mesti už durų vargšę Sofiją? Tas jos prosenelis Hinės nenužudė. Jei gerai prisimenu visą istoriją, vėliau ji ištekėjo už baltaodžio fermerio, tas nuolat ją žemindavo, nes ji pagimdė tik vieną vaiką. Ar ne tu man pasakojai, kad jos motina, išmintinga moteris, ją išvijo? Manau, tai buvo irgi ne itin gražus poelgis. Be to, visa tai vyko prieš šimtą penkiasdešimt metų!

– O, vaike, tai nėra taip paprasta. Protėviai visuomet su mumis. O tavo draugė kilusi iš to, kuris nusikalto Hinepokohurangei.

– Senele! Tik nekalbėk taip garsiai! Aš nepasakosiu Sofijai tų nesąmonių. Ji ir taip pakankamai prisikentėjo. Šiuo metu jai tokių vaiduoklių tikrai nereikia. Kitaip išsigąs, kad tas kvailas prakeiksmas tikras.

– Kvailas prakeiksmas? Taip gali pasakyti tik pakeha. Ką tu žinai apie makutu galią? Jis veiks tol, kol ta šeima nebeturės palikuonių, – išgirdo Sofija klastingą šnabždesį. Kūnu nusirito tai karščio, tai šalčio bangos.

– Liza, tuoj pat liaukis! Tai bjauru. Pasakysiu jai, kad blogai jautiesi. Iki! Aplankysiu tave, kai grįši į Danidiną. Gerai?

– Jei nori padėti draugei, išsiųsk ten, iš kur ji atvyko. Ten prakeiksmas ne toks galingas. Ligi to laiko saugok ją, nors aš nė nežinau, ar esi tinkamiausias žmogus. Juk prakeikė tavo prosenelė. Geriau laikykis nuo jos toliau, kitaip gali atsitikti bėda! – įspėjo Liza.

Sofijai širdis daužėsi kaip pašėlusi, mergina leidosi į kojas, išbėgo į lauką, kad Džudita nepastebėtų, jog ji viską girdėjo. Kai advokatė netrukus pasirodė kieme, aiškiai matėsi: stengiasi neparodyti susirūpinimo.

– Eime, pakilsim keltuvu į viršų. Ten puikus kalnų ir ežerų vaizdas, – pasiūlė Džudita.

Kylant aukštyn ji atsiprašė už senelės elgesį ir nedrąsiai pasiteiravo, gal Sofija jai padovanotų akvarelę. Paskui jos gėrėjosi kvapą gniaužiančiu ežerų, miškų ir Kvinstauno vaizdu.

– Ar nesupyktum, jei kelias dienas pagyvenčiau pas tave Pakeha name? Juk kontora ne taip toli. Kelios dienos prie jūros man labai praverstų, – pasakė Džudita tarsi tarp kitko.

– Dar ir kaip apsidžiaugčiau! Ir ne tik kelias dienas. Prašom! – susijaudino Sofija supratusi, kad draugė ketina ją saugoti nuo prosenelės prakeiksmo.

Buvo jau tamsu, kai jos pasiekė Pakeha.

Pirmiausia Sofija puolė virti makaronų, nes nuo pietų pas Lizą jos nieko neturėjo burnoje. Džudita sėdėjo prie baro ir pjaustė svogūnus padažui. Jos šnekėjosi apie šį bei tą, apie viešnagę pas Lizą, dar truputį apie Tomą. Ir, žinoma, nė žodeliu neužsiminė apie Džoną, kurį Sofija iš visų jėgų mėgino išstumti iš savo minčių.

Pavalgius Sofija paklojo draugei lovą mažame miegamajame. Pasiskundusi, kad pavargo, ši netrukus nuėjo į savo kambarį. Sofija pasiėmė taurę vyno ir įsitaisiusi lovoje išgirdo tylų kūkčiojimą. Džudita!

Mergina tuoj pat šoko iš lovos ir nusileido apačion į verandą. Džudita sėdėjo rankomis prisidengusi veidą, matyt, stengėsi, kad nesigirdėtų verksmo.

– Viskas bus gerai. Tau ir Tomui. Esu tikra, yra kokia nors priežastis! – mėgino guosti draugę Sofija.

Džudita liūdnai pažvelgė į ją didelėmis užverktomis akimis.

– Taip, tikiuosi! – sukūkčiojo ir pridūrė: – Tik šį kartą visko per daug.

– Girdėjau, ką pasakojo tavo senelė, bet mes neleisim protėviams mūsų pražudyti. Aš netikiu prakeiksmais, juo labiau kad protėvių mintys gyvena mumyse, – prisipažino Sofija.

– Tu klauseisi? – liūdnai paklausė Džudita.

– Taip, bet jau viską pamiršau! – pajuokavo Sofija.

Jiedvi apsikabino ir prisiekė viena kitai draugystę.

– Ar pabūti su tavimi? – pasiteiravo Sofija, nors labai norėjo grįžti į savo kambarį.

Ją magiškai traukė Emos užrašai. Žinoma, ausyse vis dar skambėjo senutės grasinimas. Bet šito ji būsimai mamai nesakys!

– Gali eiti, aš irgi tuoj gulsiu.

Danidinas, 1914 m. lapkritis ir gruodis

Nora sustingo kaip žaibo trenkta.

– O aš nuo vakar dienos suku galvą, kas pasidarė senukui. Eime, turim viską išsiaiškinti!

Tai tarusi čiupo Keitę už rankovės ir nusitempė į vyro darbo kambarį. Iš viršutinio stalčiaus ištraukė krūvą popierių.

– Tai senelio dokumentai. Jis čia gyveno, o prieš trejus metus mirė. Tiksliau, buvo apsistojęs. Senelis pragėrė paskutinius proto likučius. Savo fermą Inverkargilyje iškeitė į viskį. Paskui tėvas atidavė namą mums. Teko gerokai paplušėti, kol jį sutvarkėm, – pasakojo Nora vartydama dokumentus. – O kas čia? – paklausė ir parodė vieną dokumentą. – Prieš dvylika metų jis paveldėjo namą iš tokio Kristiano Peterso. Čia parašyta: mano paskutinė valia. Ką tai reiškia?

Keitė išblyško.

– Kristianas Petersas – mano senelis!

– Tai kodėl paliko namą jam, o ne tavo senelei?

– Nežinau! Gal čia kas nors parašyta…

– Kad ir kas ten buvo, tokiomis aplinkybėmis, manau, bus geriausia, jei iki Bilo grįžimo pagyventum pas mus. Tėvo akyse pastebėjau neapykantą. Negali viena likti Opohe!

– Dėkoju! Tu labai maloni! – Keitė garsiai atsiduso. – Jei jums tai nebus sunku, mielai priimsiu pasiūlymą.

Nora nuvedė ją į kambarį antrame aukšte.

– Kadaise tai buvo mano kambarys, – sušnabždėjo Keitė susijaudinusi.

Per kitas savaites Nora iš visų jėgų stengėsi Keitės viešnagę senuosiuose namuose padaryti kuo malonesnę. Aprodė jai miestą, kuriame daug kas pasikeitė. Nora pasakojo, kad Danidinas jau seniai nėra didžiausias Naujosios Zelandijos miestas, šiaurės miestai savo reikšme, dydžiu ir gyventojų skaičiumi jį pralenkė.

Pamažu Keitės širdyje pabudo seniai užmiršti jausmai, atgijo tolimi prisiminimai. Buvo vasara. Viskas žydėjo, miestą gaivino tas tyras, švarus oras, kurio Keitė taip ilgėjosi.

Draugės ilgai vaikštinėdavo vienu iš paplūdimių ir kvėpuodavo druska kvepiančiu oru. Keitė buvo priblokšta pamačiusi karališkąjį albatrosą, sklendžiantį ore. Išdidus paukštis milžiniškais sparnais. Kaip pasakų būtybė. Ji ypač pamilo mažus pingvinus, krypuojančius iš vandens į savo peryklas sausumoje. Jie Keitę žavėdavo dar vaikystėje. Viskas buvo nauja, bet vis dėlto pažįstama. Kad ir koks rojus Samoa, Keitė labiau mylėjo šį atšiaurų, laukinį kraštą.

Kai kartą Nora nuvedė prie žiedais apsipylusio geležinio medžio, Keitę iki širdies gelmių pervėrė džiaugsmas, kad grįžo į tėvynę. Susižavėjusi ji žvelgė į medį raudonais žiedais, rodos, siekiantį patį dangų.

– Samoa – svaigiai kvepianti gėlė, o šis kraštas yra lyg žydintis geležinis medis, – sušnabždėjo susimąsčiusi.

Bet kad ir kaip buvo gera pas Norą ir Piterį, Keitė ilgėjosi dienos, kada pagaliau galės pulti į Bilo glėbį.

Princų gatvės namo verandoje Keitė nuliejo savo pirmąją akvarelę. Nora žavėjosi jos paveikslais. Taip Keitė ir leido laiką tapydama. Piteris, Noros vyras, toks pat nuoširdus kaip žmona, buvo pakerėtas jos kūrinių. Taip susižavėjo, kad pakvietė vakarienės gerą pažįstamą, prekiautoją meno kūriniais Martą Obrajen, parodyti Keitės darbų. Iš pradžių Keitei toks dėmesys pasirodė perdėtas. Ji žvelgė į dailę tik kaip į laisvalaikio pramogą, bet Marta tol prašė, kol pagaliau davė tris paveikslus parduoti.

– Esu tikra, kad tapsit garsi, nes esate talentinga dailininkė. Jei seksis, netrukus būsit pripažinta visuomenėje, – jausmingai pažadėjo prekiautoja.

Opohas, 1914 m. gruodis

Prieš parsirandant Bilui Keitė iš vakaro grįžo iš Danidino į Opoho fermą.

Ji stovėjo prie svetainės lango ir įtemptai žvelgė į tolį. Bet kurią akimirką iš už kampo galėjo pasirodyti karieta. Šešuras uždraudė pasitikti Bilą uoste, norėjo vienas pasveikinti sūnų. Keitė nusileido, nes žinojo, kad daugiau jis niekada nedrįs su ja taip nedorai elgtis. Bilas šito nepakęs!

Akimirką Keitei užgniaužė kvapą. Karieta iš lėto sustojo prie namo ant žvyruoto kelio. Mergina turėjo sukaupti visą valią, kad nepultų pasitikti Bilo. Pirmas išlipo šešuras. Piktu žvilgsniu ir kietai suspaudęs lūpas. Įdegęs ir, regis, susijaudinęs. Paskui jį išlipo ir Bilas. Tarsi žinodamas, kad žmona stovi ten, viršuje, jis pakėlė akis. Keitė ėmė mojuoti. Jis atsakė jai tuo pačiu, plačiai šypsodamasis. Keitė suprato, kas atsitiko. Tėvas pasinaudojo kelione – mėgino įtikinti sūnų, kad ji nėra tinkama žmona.

Bilas pasiuntė jai oro bučinį. Lengviau atsidususi moteris susmuko ant kėdės. Ji žinojo, kad meilė stipresnė už senojo tirono galią. Keliai virpėjo. Ji kelis kartus giliai įkvėpė, o netrukus išgirdo artėjančius Bilo žingsnius. Kai atsivėrė durys, audringai puolė jam į glėbį.

Jis nubučiavo jai veidą.

– Aš taip tavęs ilgėjausi, – švelniai šnabždėjo į ausį.

– O aš tavęs!

Džiaugsmo ašaros užgniaužė Keitei gerklę.

Jie aistringai bučiavosi. Kai pagaliau atitraukė lūpas, jis kimiai tarė:

– Leisk į tave pažiūrėti! – Ir žengė žingsnį atgal. – Tapai dar gražesnė. Naujosios Zelandijos oras tau į naudą, – pasakė švelniai ir pridūrė prikimusiu balsu: – Prieš sėsdamiesi prie padengto stalo turim atšvęsti susitikimą.

Taręs tuos žodžius paėmė ją už rankos ir nusivedė į miegamąjį. Ir tyliai uždarė paskui save duris.

Mylintis Keitę užliejo palaimos banga. Kaip ji ilgėjosi jo rankų, lūpų ir stipraus raumeningo kūno. Paskui gulėjo išsekusi jo glėbyje, kol jis tyliai tarė:

– Šeima laukia mūsų.

Keitė išsigandusi krūptelėjo.

– Aš neisiu. Tavo tėvas nepageidauja, kad sėdėčiau su visais prie stalo.

– Ak, kiek tau teko iškentėti, mylimoji! Nereikėjo tavęs siųsti į liūto urvą, – atsiduso jis. – Važiuodamas čia rimtai pasišnekėjau su tėvu. Jei nepripažins tavęs kaip mano žmonos, išeisiu iš šių namų. Visiems laikams!

– Betgi tu čia taip puikiai įsikūrei ir…

Bilas bučiniu užspaudė jai lūpas.

– Mano sprendimas tvirtas. Aš perimsiu fermą ir liksiu čia tik tada, kai jis priims tave į šeimą. Nesirūpink! Kai vieną dieną baigsis tas prakeiktas karas, pradėsiu naują gyvenimą. Net jei tėvas atims iš manęs palikimą, liks profesinės žinios, rankos, kuriomis galima įsikibti, stipri valia ir tu!

Išgirdus tuos žodžius Keitės akyse pasirodė ašaros. Ją iki širdies gelmių sukrėtė jo atkakli meilė. Ji visiškai nebijojo su juo pradėti viską iš naujo. Pasitikėjo jo jėga ir žinojo, kad kartu jie įveiks bet kokias kliūtis.

– Aš taip tave myliu, – sušnabždėjo ji ir pravirko.

– Neleisiu, kad su tavimi būtų blogai elgiamasi. – Bilas pašoko iš vietos. – Vis dėlto turim eiti valgyti. Darau tai ir dėl Noros, kuri šia proga mus aplankė. Tėvas širsta ant jos, kad priėmė tave, o aš ją už tai myliu!

Neprieštaraudama Keitė apsirengė, Bilas išsiėmė iš spintos eilutę.

Netrukus susikibę už rankų jie įėjo į valgomąjį. Visi jau sėdėjo savo vietose, akys nukrypo į juos. Tėvas žvelgė rūsčiai, bet susilaikė nebaręs, kad pavėlavo.

– Pasimelskim! – sumurmėjo, kai jiedu atsisėdo.

Keitė jautė, kaip vogčiomis svaidomi šeimos narių žvilgsniai degina odą, bet nė vienas netarė nė žodžio, kol Bilas atsistojo ir pakėlė taurę.

– Norėčiau su jumis susidaužti. Į mano mielos žmonos Keitės sveikatą.

Visi susidaužė. Nora ir Piteris drąsinamai nusišypsojo Keitei, o Džeinė su vyru apdovanojo niūriais žvilgsniais. Stivenas žvilgtelėjo ir tuoj pat nuleido akis.

Šešuras niauriai sumurmėjo:

– Į jūsų sveikatą!

Bilas tryško gera nuotaika. Pasakojo istorijas apie Apiją, perdavė Keitei linkėjimus nuo artimų žmonių, kurie jos be galo ilgėjosi.

Po vaišių nusivedė Stiveną į mažąją svetainę pasikalbėti akis į akį. Keitės paprašė, kad palauktų su visais.

– Reikia kai ką išsiaiškinti! – atsiprašė.

Stivenas nenoriai nusekė paskui brolį.

– Atvažiuok pas mus į svečius! – pakvietė Nora paslaptingu balsu.

– Turim tau staigmeną! – pridūrė Piteris sąmokslininko veidu.

Keitė nujautė, kas tai per užuomina. Tikriausiai dėl paveikslų. Ji suprato, kad Piteris nenori apie tai šnekėti prie uošvio, kuris surukęs maišo šaukšteliu kavą.

Keitė lengviau atsipūtė, nes brolių pokalbis truko neilgai. Kai grįžo prie stalo, Bilas paėmė jos ranką, tarsi tai būtų savaime suprantama, ir garsiai paklausė:

– Na, ar ilgėjaisi manęs?

Keitė jam plačiai nusišypsojo. Nuo jos žvilgsnio nepraslydo piktos, smerkiančios šešuro akys.

– Esu labai pavargęs. Tikiuosi, suprasit, jei mes grįšim į savo kambarius, – pareiškė Bilas ir švelniai priglaudė žmoną nelaukdamas atsakymo. Susikibę už rankų jie pakilo į savo butą.

Uždaręs miegamojo kambario duris, Bilas su palengvėjimu atsiduso.

– Sakyk – ką manai apie mano šeimą? – paprašė glostydamas jai sprandą.

– Atvirai?

– Be jokio pasigailėjimo!

– Gerai, pradėkim nuo tėvo. Jis dreba iš pykčio, nes tu neišsižadėjai hunės. Džeinė – pikta paniurusi senutė, nors ir jaunesnė už tave, o jos vyras, kurio vardą vis pamirštu, beviltiškas nuoboda. Tavo sesuo Nora nuostabus, geros širdies žmogus, o Piteris šaunus, sąmojingas vyras.

Bilas nusijuokė.

– Tiksliau neapibūdinsi. Be to, Piteris gabus architektas. Ak, aš turiu ne tik gražiausią, bet ir protingiausią, jautriausią žmoną pasaulyje! O kaip Stivenas? Ar jis gerai elgėsi?

– Tu tikrai nori žinoti?

– Klok viską atvirai!

– Labai džiaugiuosi, kad rytoj jis išplaukia, ir meldžiu Dievą, kad nenuteiktų prieš save Oto Brenerio, nesužlugdytų plantacijos. Be to, man labai gaila jo sūnaus. Pati užaugau be tėvų, bet senelė mane mylėjo. Stivenas elgiasi su sūnumi taip pat rūsčiai, kaip tėvas su juo pačiu! Kodėl?

– Jei tavęs taip nemylėčiau, dabar dar kartą įsimylėčiau. – Bilo ranka šmurkštelėjo po suknele.

Keitė visa užkaito, bet dar norėjo baigti mintį.

– Bilai, ar esi tikras, kad mes būsim laimingi po tavo tėvo stogu?

– Apie tai jau mąsčiau, manau, rasim išeitį, širdele, – paslaptingai sumurkė jis vikriai nurengdamas suknelę.

– Kokią išeitį? – pasmalsavo ji.

– Tegul tai bus siurprizas! – susijaudinęs sušnabždėjo jis švelniai tempdamas ją į lovą.

Tomahaukas ir Opohas, 1914 m. gruodis–1915 m. kovas

Keitę pažadino saulės spindulys, įžūliai kutenantis nosį. Ji užsimerkusi maloniai pasirąžė ir apčiuopom ėmė ieškoti Bilo rankos, kol suprato, kad kita lovos pusė tuščia. Ji pašoko. Nėra Bilo! Bet nespėjus pagalvoti, kur jis galėjo dingti, atsivėrė durys ir jis įėjo nešinas padėklu.

– Labas rytas, mylimoji, štai tavo kava, – tarė švytėdamas, padėjo padėklą ant naktinio staliuko, atsisėdo ant lovos krašto ir meiliai pabučiavo.

– Norėtum išgirsti staigmeną šiandien ar dar truputį palaukti? – paklausė.

– Tuoj pat! – Ji netvėrė smalsumu.

– Tada turi kuo greičiau apsivilkti ir važiuoti su manimi, – pasakė jis paslaptinga mina.

Keitė paskubom išgėrė kavą ir šoko iš lovos.

Buvo nuostabi vasaros diena. Nuo jūros pūtė gaivus brizas, žolės kvapas svaigino.

– Kai grįšim, parodysiu mūsų žemes, o pirmiausia – avis, nes viskas, ką matai aplink, priklauso mūsų fermai, – aiškino Bilas.

Keitė apsidairė. Nustebęs žvilgsnis nuslydo kalvelėmis ir pievomis, ji paklausė:

– Viskas?

– Viskas!

Jis nuvedė ją prie arklidžių ir pakinkė nedidelę karietaitę.

– Tokia kaip Volrabės!? – susijaudinusi tarė.

– Ak, gerasis Volrabė. Ar perdaviau nuo jo linkėjimus?

Keitė linktelėjo. Iš pradžių jie važiavo per miestą, paskui keliu, vingiuojančiu visai netoli vandens. Saulė žaidė bangelėse, o virš jų spindėjo rugiagėlių spalvos dangus ir nesimatė nė debesėlio.

– Kur tu mane veži? – pasmalsavo Keitė.

– Į rojų!

Jis reikšmingai pažvelgė į krepšį, kurį vežėsi su savimi. Kai ji slapčia pabandė kyštelėti ten ranką, švelniai plekštelėjo jai per pirštus.

Priešais plytėjo didelė įlanka ir baltos smėlio kopos. Iš pradžių Keitė manė, kad jie atvyko į nuošalią vietelę, bet netrukus apačioje pasirodė pavieniai mediniai namai.

– Ar tai ir yra mūsų tikslas?

– Pakentėk, ponia Maklyn! Tai Tomahaukas.

– Tomahaukas? Juk tai indėnų karo kirvis?

– Teisingai, nors iš tiesų ši vietovė vadinama ne Tomahaukas, o Tomo haka. Taip šią vietovę vadina maoriai. „Karo šokių ola“. Pasakojama, kad šioje vietoje buvo aikštė, kurioje senieji salos gyventojai šokdavo savo haka.

Jie riedėjo pro namus paplūdimio pusėn. Toliau stūksojo uolos, į jas riaumodamos dužo aukštos bangos. Pasuko smėlėtu keliu prie vandens. Netoli paplūdimio buvo statomas namas. Kol kas nedaug buvo padaryta. Vyrai, kurie plušėjo apsipylę prakaitu, staiga beveik vienu balsu sušuko:

– Ponas Maklynas!

Tai skambėjo it džiugus pasveikinimas. Kaip pagal komandą darbininkai padėjo įrankius ir nubėgo jų pasitikti. Beveik visi buvo maoriai. Priėję prie karietaitės ėmė vienas per kitą šnekėti.

Bilas juokdamasis išlipo ir padavė ranką Keitei.

– Leiskit pristatyti: mano žmona Keitė!

Nuaidėjo daugiabalsis choras:

– Labą dieną, ponia Maklyn!

Bilas paėmė krepšį ir ištraukė brėžinius.

– Paklausykit visi! – sušuko susirinkusiems. – Namas atrodys truputį kitaip, nei lig šiol buvo suplanuota! Mano svainis Piteris Varelis nubraižė naują planą.

Keitė smalsiai žvilgtelėjo į eskizą. Šis namas buvo visiškai toks pat kaip jos namas Samoa!

Bilas paprašė visų susirinkti prie brėžinių.

– Pažvelkit, – pradėjo aiškinti, – daug kas nesikeis. Tik mes praplėsim verandą į jūros pusę ir pakeisim kambarių išplanavimą. Ir, žinoma, nebevadinsim šio namo „Mažasis Opohas“, – nusijuokė.

– Ne, jis turi vadintis Pakeha namas, – pasiūlė vyriausias darbininkas iškilmingu balsu.

– Ką tai reiškia? – pašnibždom paklausė Bilo Keitė.

– „Baltaodės namas“. Tavo namas!

Tai buvo taip netikėta, kad Keitė nė nesvarstė, ar patogu verkti prieš nepažįstamus žmones. Ji kūkčiojo iš jaudulio ir džiaugsmo, atrodė, kad vyrai jaučia tą patį.

– Ir prašau, vyrai, – atiduokit visas jėgas! Kol man reikės iškeliauti į Europą, viskas turi būti baigta!

– Kaip į Europą? – suglumusi paklausė Keitė.

Bilas grįžtelėjo į šalį, paskui iš lėto tarė:

– Mano vaikinai vyks į Europą, nes mes ten reikalingi, širdele. Ir aš su jais.

Vyrai palydėjo jo žodžius plojimais.

– Ir aš plauksiu! – sušuko vienas iš vyrų.

– Ir aš! – atsiliepė kitas.

Keitė greitai sumetė maldelę, maldavo Dievo baigti karą, kol Bilas su vyrais neišplaukė į Europą. Tada iš širdies padėkojo darbininkams.

– Tai puiki dovana! – tarė ji, o Bilas ją pabučiavo.

– Aš planavau taip: gyvensim Opohe, o kai pasidarys per ankšta, pabėgsim čia. Jei norėsi, galėsim bet kada čia pabėgti, kai nebegalėsim tverti fermoje, – sušnabždėjo jis žmonai.

Sujaudinta Keitė nežinojo, ką ir sakyti. Žinojo tik viena: jos vyras geriausias pasaulyje.

Nuo tos dienos kiekvieną laisvą valandėlę jie važiuodavo į Tomahauką pažiūrėti, kaip auga namas. Kaskart jis būdavo šiek tiek ūgtelėjęs. Kartais juos lydėdavo Piteris.

Mintis apie būsimą nuosavą namą padėjo Keitei iškęsti prastą šešuro elgesį. Nors paprastai jis jai netardavo nė žodžio, žvilgsnis pasakydavo viską. Kad išvengtų tokių situacijų, Bilas pasirūpino, kad jų gyvenimas slinktų jo kambariuose. Tik sekmadieniais nebūdavo įmanoma išvengti tėvo. Tada visa šeima eidavo į presbiterionų bažnyčią Danidine, o po mišių kartu pietaudavo. Tai buvo tradicija. Tokiomis progomis Bilas nė per žingsnį nesitraukdavo nuo Keitės.

Ir vis dėlto visa bendruomenė Keitę laikė vokiete. Priešiški žvilgsniai nuolat draskydavo širdį. Negi Bilo tėvas nuteikė žmones prieš mane, mąstė ji, bet garsiai nereiškė nuogąstavimo. Kam jaudinti Bilą?

Sekmadienio pietūs paprastai praeidavo tyloje. Keitei tai buvo nesvarbu, kai šalia Bilas. Vienintelis dalykas liūdino: ji vis negalėjo pastoti, nors kone kiekviena naktis būdavo svaiginamas meilės metas.

Tomis dienomis, kai Bilas vadovaudavo fermai, Keitė tapydavo. Iš dailės dirbinių pardavėjos Martos Obrajen rankų paveikslai būdavo plėšte išplėšiami, todėl reikėjo papildyti atsargas.

Bilas žavėjosi žmonos talentu ir ragino dirbti dažnai pajuokaudamas:

– Jei tėvas vis dėlto išvys mane iš namų, turėsim iš ko gyventi.

Jis paprašė nutapyti saulėlydį. Keitė karštai ėmėsi darbo. Baigusi lieti akvarelę kitoje pusėje užrašė dedikaciją: „Mano mylimam vyrui Bilui.“ Nusprendė ją įteikti, kai bus baigtas Pakeha namas. Moteris džiaugėsi, kad galės jam šį tą padovanoti.

Be to, nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo jį kerpantį avis. Keitė negalėjo atsistebėti – kelios bliaunančios avys turėjo ilgas, žeme besivelkančias uodegas.

– Ar tai kita rūšis? – paklausė ji vyro.

Šis kvatojosi susiėmęs už pilvo.

– Ne, jos visos tokios, kol joms užveržia uodegą, kad neleistų kraujui tekėti. Po kurio laiko uodega nukrenta. Lieka tik stimburys, prie jo purvas nesikaupia.

Jis čiupo vieną avį ir nukirpo tankią vilną. Tą akimirką ji ir įamžino. Bet paveikslo jam neparodė. Nupiešė tik sau, kad galėtų žiūrėti į jo nepakartojamą šypseną.

Vieną karštą vasario dieną Bilas pakvietė Keitę važiuoti į Tomahauką jau vidurdienį. Moteris tuoj pat suprato, kad darbas baigtas.

Kai privažiavo, namas stovėjo visa grožybe, ir Keitės širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Tai buvo iš tikrųjų vykusi Apijos namo kopija. Susižavėjusi ji puolė vyrui ant kaklo, nors nujautė, kad tuojau juos triukšmingai sveikins darbininkai. Netrukus pajuto neįprastą tylą. Girdėjosi tik bangų ošimas ir žuvėdrų klykavimas. Jie čia buvo vieni.

Bilas atsargiai iškėlė ją iš karietos ir ant rankų pernešė per slenkstį. Kvepėjo šviežiu medžiu. Prieškambaryje pastatė ją ant grindų ir tyliai sušnabždėjo:

– Palūkėk!

Netrukus grįžo su pintine ir iš jos ėmė traukti visokius skanėstus. Keptą vištą, duonos, vynuogių, butelį šampano. Jis pasirūpino net taurėmis, indais ir įrankiais. Vyras nusitempė ją už rankos į verandą, ant grindų patiesė baltą lininę staltiesę, išdėliojo maistą ir pastatė butelį.

– Ar galima tave pakviesti prie stalo? – paklausė perdėtai mandagiai nusilenkęs, paskui atsiklaupė.

Keitė pasekė jo pavyzdžiu, ir jie susidaužė taurėmis už naujuosius namus. Kadangi Keitė nujautė, kas bus, dėl visa ko pasiėmė akvarelę. Kai įteikė „Saulėlydį“, jis labai susijaudino. Pavalgius Bilas pasiūlė apžiūrėti namą.

– Štai čia mūsų miegamasis, – paaiškino šypsodamasis ir atidarė vieno viršutinio kambario duris.

Keitė negalėjo patikėti savo akimis. Vidury kambario stovėjo švariai paklota lova.

– Turim atšvęsti įkurtuves. Pamaniau, ant grindų bus per kieta. Mes jau ne jaunuoliai, kaip leidžia suprasti tėvas.

Tuo jis nori pasakyti, kad aš vis dar nesu nėščia, liūdnai pagalvojo Keitė, bet netrukus pamiršo visus rūpesčius ir atsidavė švelnioms glamonėms. Pakeha name jie mylėjosi taip aistringai, kaip dar nė karto lig tol. Pagaliau galėjo nesivaržydami išrėkti savo aistrą, nes jų negirdėjo nė vienas žmogus.

– Manau, turėtume dažniau lankytis šiame name, – atsiduso Keitė, išsekusi ir laiminga gulėdama vyro glėbyje.

– Atvažiuosim kiekvieną laisvą minutę. O kai fermoje pasidarys nemalonu, galėsim čia apsigyventi, – pritarė Bilas.

Kai po kelių valandų, nuo verandos pasigrožėję saulėlydžiu, išvažiavo namo, Keitė džiūgavo, kad bet kuriuo metu galės apsilankyti savo namuose. Ji pamilo tą namą iš pirmo žvilgsnio!

Vos atidarius Opoho fermos duris jos gerą nuotaiką tarsi vėjas nupūtė. Už durų stovėjo Polas Maklynas su laišku rankoje. Laišką padavė Bilui, perliejęs Keitę neapykantos kupinu žvilgsniu.

Bilo veidas išbalo kaip popierius. Regis, jis žinojo, kas jo laukia.

– Nagi, atplėšk! – pareikalavo tėvas, Bilui ketinant su laišku eiti viršun.

Šis nenorom prie tėvo atplėšė voką. Rankos virpėjo.

Jam reikės vykti į karą, su siaubu pagalvojo Keitė. Jis mane paliks!

– Australijos ir Naujosios Zelandijos kariuomenės korpusui reikia pastiprinimo kovojant su turkais. Laivas nuplukdys mus tiesiai į Dardanelus, – pasakė Bilas kimiu balsu.

Keitė įsikibo į laiptų turėklus. Ji stengėsi sulaikyti ašaras. Niekada neparodys šešurui savo silpnumo, net jei tai pareikalautų baisių pastangų.

Piktai žvelgdamas į marčią Polas Maklynas sušnypštė:

– Ir apsaugok Viešpatie, jei mano sūnui kas nors atsitiks kariaujant su hunų sąjungininkais!

– Tėvai, liaukis! – aštriai nukirto Bilas. – Juk tai, po galais, ne jos karas. Ji yra mūsiškė.

– Ne, ji ne mūsiškė! Mūsų proseneliai kilę iš Škotijos, o jos iš Vokietijos. Tai didelis skirtumas, sūnau. Paklausk, ko ji atsekė paskui tave iš Apijos. Ar pagalvojai kada nors, kad ji nori kai ką iššniukštinėti?

– Tėvai, gana! Ji tapo mano žmona, nes mes mylim vienas kitą. Tu negali suprasti. Juk niekada nieko nemylėjai.

– Mylėjau vieną žmogų, savo sūnų. Tave! Ir negaliu žiūrėti rankas sudėjęs, kai tau gresia nelaimė. Ji mūsų priešė. Negi nesupranti?

– Ji mano žmona. Tėvai, leisk man praeiti!

Tai taręs Bilas paėmė už rankos iš baimės sustingusią Keitę ir prasispraudė pro tėvą.

Kai tik užsivėrė jų kambario durys, Keitė kūkčiodama puolė Bilui ant krūtinės. Sielvartas draskė širdį. Kaip jai reikės gyventi šiuose priešiškuose namuose? Ne, ji tuoj pat išvažiuos į Pakeha namą, kitaip ilgai neištvers. Ši mintis truputį guodė. Ji jautė, kad ir Bilas vos tvardo ašaras, todėl nusprendė paskutines dienas praleisti kuo maloniau. Negalima rodyti silpnumo. Abiem sunku. Ji paleido Bilą iš glėbio ir nusišluostė ašaras. Pirmiausia reikia jam įpilti viskio.

– Bilai, ar jūsų tėvas visuomet buvo toks? Dėl ko jis pasidarė toks? – atsargiai paklausė ji.

Jis atsisėdo ant kėdės, sugniaužė rankoje taurę ir giliai atsiduso.

– Nežinau. Kai buvau vaikas, nieko nepastebėdavau, nes buvau mažasis princas. Net po mamos, prie kurios buvau labai prisirišęs, mirties man jis visuomet būdavo malonus. Ne nuoširdus ar meilus, bet visuomet jausdavau jo simpatiją. Vėliau, žinoma, pastebėjau, kaip abejingai jis elgiasi su seserimis ir su kokia neapykanta persekioja Stiveną. Gal jis tapo toks dėl atsitikimo su senele. Ji nusižudė, kai jam buvo dvidešimt metų. Tada jam teko viskuo rūpintis, nes tėvas mirko alkoholyje. Neva dėl senelės. Negalėjau pakęsti senelio. Toks jis man ir stovi akyse! – sušnabždėjo Bilas. – Jis visuomet dvokdavo viskiu. Aš pasislėpdavau, kai jis grįždavo. Prieš kelerius metus girtas nukrito nuo laiptų Princų gatvės name. Krisdamas susilaužė sprandą.

– Sakyk, mylimasis, ar žinai, kodėl jis gyveno mano tėvų namuose?

– Kaip? Vadinasi, tas namas priklausė tavo šeimai? – apstulbo Bilas.

– Taip! Nora rado dokumentą – mano senelis perrašė namą tavo seneliui. O tavo senelis, matyt, vėliau išmetė mano senelę iš namų. Norėčiau žinoti, kas už viso to slypi.

– Man irgi įdomu! – sumurmėjo Bilas.

– Žinau tik viena: Paula, mūsų ekonomė, tada pasakė, kad du pikti vyrai pavogė mūsų namus.

– Ak, Keite! Aš mažiau bijau karo nei palikti tave čia vieną. Tėvas toks nesuvaldomas, negaliu atsikratyti įtarimo, kad jis bendruomenėje paskleidė gandus, neva esi vokietė. Šito negalima nepaisyti.

– Bilai, aš tai visą laiką jaučiau, bet nenorėjau tavęs apsunkinti. Žinai ką, kol tu grįši, aš gyvensiu Pakeha name.

– Visiškai viena tokioje nuošalioje vietoje? – susirūpino jis.

Keitė priėjo prie jo ir švelniai paglostė rūpesčio raukšlių išvagotą kaktą.

– Nesisielok dėl manęs. Moku savimi pasirūpinti. O gal žiūri į mane taip todėl, kad… – ji nutilo ir su baime pažvelgė į jį, – vis dar nesu nėščia?

– Keite, kaip gali taip galvoti? Žinoma, aš džiaugčiausi gražia mažąja Keite, bet mums visuomet lieka viltis. Manau, mes viską padarėm, kad mūsų noras turėti kūdikį įgautų pavidalą.

– Gal nepakankamai! – gundomai pažvelgė į jį Keitė ir šypsodamasi nutempė į lovą.

Atsisveikinimas priartėjo greičiau, nei jie tikėjosi. Keitė stengėsi slėpti sielvartą nuo Bilo. Jis turi vykti į karą galvodamas, kad ji narsiai susidoros, kai jo nebus šalia. Atsirado ir maža vilties kibirkštėlė, kurią ji galėjo padovanoti vyrui prieš išeinant į karą: pagaliau dingo mėnesinės! Šiokia tokia paguoda atsisveikinant.

Paskutinį vakarą buvo vakarieniaujama su šeima, nes visi norėjo atsisveikinti su Bilu. Išskyrus Stiveną, kuris su Valteriu buvo išvykęs į Apiją.

Senasis Maklynas nė nesistengė slėpti, kas, jo manymu, atsakingas už šį karą.

– Tie prakeikti vokiečiai! – murmėjo jis nuolat ir svaidė grėsmingus žvilgsnius į marčią.

Bilas norėjo atsikirsti, bet Keitė sugniaužė jo ranką parodydama, kad nėra prasmės.

Džeinė kandžiai pareiškė, kad Danidine reikia išgaudyti vokiečių šnipus, juk jų esama ir daugiau. Keitė po stalu tvirtai įsikibo vyrui į ranką. Ji nebūtų pakėlusi kivirčo paskutinį vakarą, bet vėliau neketino leistis įžeidinėjama. Žinoma, karą pradėjo vokiečiai, bet aš tokia pat vokietė, kaip Maklynai – škotai. Mes esam naujazelandiečiai! Visi, mąstė ji piktai.

– Atleiskit, blogai jaučiuosi, noriu atsigulti, – atsiprašė tvirtu balsu.

– Vargu ar tai dėl to, kad laukiesi, – sušnypštė Polas Maklynas.

– Tėve, nuoširdžiai tavęs prašau – palik mano žmoną ramybėje. Juk žinai, tavo ir Džeinės piktavališkumas labai nemalonus.

– Keitė bet kuriuo metu gali persikelti pas mus, – pasiūlė Nora.

Piteris pritardamas linktelėjo.

– Ačiū, Nora! O iš kitų reikalauju, kad mestumėt šalin savo priešiškumą. Supratot? Dabar norėčiau atsisveikinti. Palydėsiu Keitę.

Nora pašoko iš vietos ir apkabino brolį.

Net tėvas pakilo nuo kėdės ir paplojo jam per petį.

– Grįžk sveikas, berniuk!

Džeinei su vyru irgi teko atsistoti ir atsisveikinti su Bilu. Jie tik paspaudė jam ranką.

Kai Keitė su Bilu krito ant savo lovos, jis lengviau atsiduso.

– Gerai sugalvojai pasiskųsti bloga savijauta. Ilgiau nebūčiau ištvėręs.

– Ne tiek jau sumelavau: daugiau nei dvi savaites nesulaukiu mėnesinių. Gali būti, kad…

Bilas neleido jai baigti, pašoko, čiupo Keitę nuo lovos ir apsuko ratu.

– Bilai, pasigailėk, man svaigsta galva!

– Ak, Keite, tai nuostabiausia atsisveikinimo dovana, kokią tik galėjai padovanoti. Aš būsiu tėvas! Neįtikėtina.

– Paleisk mane! – juokdamasi maldavo ji.

Bilas švelniai pastatė ją ant grindų ir surimtėjo.

– Turiu nusileisti pas tėvą. Reikia kai ką skubiai išsiaiškinti! – pasakė jis mąsliai.

Keitė pažvelgė į jį nustebusi.

Bilas suraukė kaktą.

– Tai dėl pinigų, – tarė iš lėto. – Aš esu laisvas ir galiu disponuoti savo turtu kaip noriu, bet vis dėlto jis man nepriklauso. Supranti?

Keitė nujautė, apie ką jis čia šneka.

– Jei man kas nors atsitiktų, galėtum gyventi vien iš mano pinigų. Nelabai tikiu, kad tėvas jumis rūpintųsi. Paprašysiu jo, kad įsipareigotų, jei man kas atsitiktų…

Jis nebaigė kalbėti, nes Keitė delnu užspaudė burną.

– Bilai, – tarė švelniai, – aš prietaringa. Jei dabar nueisi pas jį ir viską sutarsi, bijau, kad iš tikrųjų tau kas nors atsitiks. Noriu būti tikra, kad iš Turkijos grįši sveikas ir gyvas. Nėra reikalo ant popieriaus rašyti, kad tau kas nors gali atsitikti! Tau nieko neatsitiks.

– Nežinau, ar galima kratytis tokios atsakomybės. Širdis plyšta pagalvojus, kad mano vaikas ir tu turėsi gyventi skurde.

– Tu grįši pas mus. Manyje auga mažasis Bilas, jam reikia tavęs. O jei nori mums padėti, susitark su tėvu, kad jis iš mūsų neatimtų Pakeha, kad ir kas atsitiktų. Niekada!

– Tuoj grįšiu, širdele. Pareikalausiu pasirašyti pažadą, kad galėčiau ramiai išvykti.

Keitė vos linktelėjo ir susimąsčiusi ėmė kloti lovą. Nereikėjo to daryti, perskrodė ją mintis. Į širdį įsėlino baimė ir kaip plėšrūnas tvirtai įsikibo į auką. Palindusi po antklode ji virpėjo visu kūnu. Kai tik užmerkdavo akis, iš rūko išnirdavo daugybė kaukolių. Vaizdas buvo toks siaubingas, kad ji garsiai suvaitojo.

– O Viešpatie, kas tau, mylimoji?

Prie lovos stovėjo Bilas su raštu rankoje.

– Nepalik manęs, Bilai! Meldžiu, nepalik manęs! – ėmė melsti ji kūkčiodama.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 18 d.

Sofija ir Džudita puikiai sutarė. Pakeha name jos gyveno jau beveik dvi savaites. Džuditos draugas Tomas dingo tarsi skradžiai žemę, o juodas visureigis daugiau nepasirodė prie namo. Ir vis dėlto Sofija negalėjo nusikratyti jausmo, kad yra stebima. Todėl nebedrįso viena eiti pasivaikščioti paplūdimiu. Verčiau laukdavo, kada iš kontoros grįš Džudita.

Vienintelį kartą draugė pabandė pasikalbėti apie Džoną.

– Klausyk, jis gailisi. Nenorėjo tavęs įskaudinti, norėtų viską paaiškinti.

– Nėra ką aiškinti, – trumpai ir drūtai atkirto Sofija.

Ir vis dėlto nesugebėjo visiškai išstumti minčių apie jaunąjį advokatą.

Mamos užrašų ji neėmė į rankas beveik keturiolika dienų, nors laukė akimirkos, kada Keitė pagaliau ims skaityti senelės dienoraštį ir supras, kodėl Polas Maklynas taip baisiai jos nekenčia. Bet kai kildavo noras skaityti, suspausdavo širdį. Kas bus, jei prakeiksmas pagaliau sugriaus Keitės laimę?

Užuot skaičiusi, Sofija pradėjo piešti. Savo pirmajai akvarelei rado puikią vietą svetainėje.

Tą vasarišką dieną Sofija dengė pusryčių stalą verandoje, kai suskambėjo mobilusis telefonas. Ji krūptelėjo ir ketino neatsiliepti – skambino Džonas Franklinas.

– Ko nori? – metė šiurkščiai.

Jis atsiduso.

– Nieko asmeniško. Jau supratau, kad nesuteiksi man galimybės net pasiaiškinti. Skambinu dėl Holdeno. Ką tik Vilsonas pranešė radęs vieną Holdenų šeimą. Keleivių sąraše jis aptiko Hario Stiveno Holdeno pavardę, 1961 metų pabaigoje jis plaukė laivu iš Londono į Oklandą. Vilsonas patikrino visus grįžusių keleivių sąrašus. Tas vyras negrįžo į Londoną. Bent jau jo pavardės nėra. Iš Londono policijos Vilsonas sužinojo, kad tas Haris Holdenas yra nesantuokinis tokios Stelos Holden sūnus. O dabar atidžiai klausyk: jo tėvas yra Maklynas. Valteris Maklynas!

– Valteris Maklynas?

Sofija sustingo. Nebuvo jokios abejonės – Vilsonas užtiko pėdsakus. Valteris, nemylimas Stiveno sūnus.

– Sofija, ar girdi mane? – susirūpinęs paklausė Džonas.

– Taip taip, viskas atitinka. Tas Valteris buvo mano prosenelės sūnėnas.

Džonas krenkštelėjo.

– Tada tegul Vilsonas tiria toliau. Gal žinai dar ką nors, kas mums padėtų?

Sofija susimąstė.

Tylą nutraukė Džonas.

– Sofija, pas mus irgi galioja teisė į gynybą. Kaltinamajam leidžiama kalbėti. Ir tu man turėtum suteikti tą teisę.

Mergina nervingai atsiduso.

– Gerai jau, klausau!

– Aš labai mylėjau žmoną. Kai ji mane paliko, aišku, baisiai kentėjau. Svajojau, kad grįžtų, bet kai per Kūčias pamačiau su visais daiktais prie durų, kažkas manyje jau buvo mirę. Nors neturėjau kitos moters, žinojau, kad nebegaliu gyventi kaip lig tol, tarsi to išsiskyrimo nė nebūtų buvę. O netrukus pamilau tave. Širdyje buvau laisvas. Tai ir pasakiau Lin.

– Kad pamilai mane? – išsigandusi paklausė Sofija.

– Ir tai pasakiau, bet pirmiausia – kad nebemyliu jos, kad mes netinkam vienas kitam. Lin yra linksma vakarėlių mergaitė. Žavinga, įspūdinga, sportiška buriuojanti mergaitė, bet man kai ko stinga. Aš jau pasirašiau skyrybų dokumentus. Lin išsikėlė pas tėvus. Štai ką norėjau tau pasakyti. Ir paklausti, ar negalėtume susitikti.

Širdis norėjo tikėti, o protas priešinosi iš visų jėgų.

– Džonai, turbūt man dar reikia laiko. Viskas taip painu. Noriu su tavimi būti sąžininga. Taip, aš tave irgi pamilau, bet tai ir baisu. Tai kitaip nei su Janu. Intensyviau ir pavojingiau. Nenoriu prarasti dar nespėjusi rasti.

– Sofija, aš galiu palaukti. Esu kantrus kaip angelas, kai žinau, kad einu teisingu keliu.

– Aš paskambinsiu, – pridūrė ji skubiai.

– Lauksiu! – atsakė jis ir pridėjo: – Bet jei kada ištiks nelaimė ar tiesiog reikės gero draugo, aš visada tavo paslaugoms. Nebūtina iš karto už manęs tekėti.

– Ačiū! – sušnabždėjo Sofija ir išjungė telefoną.

Prisiminus pokalbį širdis daužėsi krūtinėje. Juk jie prisipažino mylį vienas kitą!

Tomahaukas ir Danidinas, 1915 m. gegužė

Nors siautė audra, ši nemaloni gegužės diena buvo pati puikiausia nuo Bilo išvykimo. Keitė laiminga laikė rankose vyro laišką. Buvo perskaičiusi jį begalę kartų. Nora jį atvežė į Tomahauką.

– O dabar traukiam. Pareiga šaukia. – Nora savo svainę grąžino į realybę.

Keitė suvaitojo. Buvo sekmadienis. Niekur nepabėgsi.

Sekmadieniais Keitė eidavo į mišias ir šeimos pietus. Tokia buvo tradicija. Šeimos nariai jai buvo nemalonūs, išskyrus Norą ir Piterį, bet ką pagalvos žmonės, jei į bažnyčią susirinks ne visi?

Šešuras pasinaudodavo privalomais susitikimais, kad ją pakritikuotų. Jis visuomet turėdavo dėl ko papriekaištauti – tai dėl drabužių, tai dėl skrybėlės, tai dėl jos elgesio. Keitė tylėdama kęsdavo jo kalbas. Ją guodė mintis apie Bilą ir vaikelį. Per tą laiką įsitikino esanti nėščia. Mėnesinės visiškai dingo, krūtys veržė, kas rytą keliantis pykindavo. Vis dėlto ji to nesakė nė vienam žmogui. Net kai pastarąjį sekmadienį važiuojant karieta šešuras sušnypštė: „Kaip galima vesti moterį, kuri per sena, kad gimdytų vaikus!“ – ji tylėjo kaip užsiūta. Jis nesugebėjo jos išprovokuoti, kad atskleistų šią mielą paslaptį. Susivoks, kai ji pradės apvalėti.

Keitė dar kartą perskaitė mielus Bilo žodžius: „Kaip aš džiaugiuosi mūsų vaikeliu. Mieloji, tu padarei mane laimingiausią pasaulyje.“ Jis rašė, kad Australijos ir Naujosios Zelandijos pajėgų puolimas prie Galipolio praėjo sėkmingai. Bilas optimistiškai planavo netrukus grįžti. „Manau, turiu angelą sargą. Tereikia galvoti apie tave ir kūdikį, kad pasijusčiau nepažeidžiamas.“

Keitė atsiduso ir sukalbėjo trumpą maldelę. Kad tik Bilas nebūtų apsirikęs! Tada atsisuko į Norą, raginančią paskubėti.

– Ar galiu pirma patikėti tau paslaptį?

Svainė šyptelėjo.

– Kai taip palaimingai šypsaisi, spėju, kad čia kaltas ne vien laiškas. Matyt, turi kokią itin malonią paslaptį.

Keitė plačiai nusišypsojo ir stipriai apkabino Norą.

– Tik nesakyk tėvui!

– Tylėsiu kaip žemė!

– Ir ką?

– Turėsi persikelti pas mus, kad galėtume tave kaip reikiant palepinti.

– Malonu girdėti.

Keitė linksmai niūniuodama nužingsniavo paskui Norą prie karietos. Laišką ji paslėpė palto kišenėje. Per audrą, lietų ir ledinį šaltį jos patraukė į Danidino bažnyčią.

Šeima kaip visuomet susitiko po pamaldų. Staiga minioje kilo šurmulys. Keitė tai pastebėjo paskutinė – buvo pernelyg įsigilinusi į savo mintis.

Kai po mišių visi išgužėjo iš bažnyčios, Keitė išgirdo balsus:

– Tai žudikai, žudikai!

Keitė neįtarė, kad tie žodžiai skirti ir jai, bet kai Nora staiga tvirčiau sugniaužė ranką, pajuto pavojų.

Tik kai viena senė spjovė jai prie kojų, Keitė suprato: tai taikoma ir jai. Ką tai galėtų reikšti? Metusi žvilgsnį į piktdžiugišką šešuro veidą suprato, kad jis čia bus prikišęs nagus.

– Grįžk į Vokietiją! – pasigirdo neapykantos kupinas balsas.

Tarsi būtų pratrūkusi užtvanka – žmonės ėmė plūsti iš visų pusių.

– Kas žino, ar ji nėra šnipė!

– Reikia ją ištremti į Somso salą!

Vienas net subliuvo:

– Už kiekvieną paskendusį nužudyti po vieną vokietį!

Tik dabar Keitė suvokė, kas sukurstė žmonių neapykantą. Daugiau nei prieš savaitę ji pasibaisėjusi perskaitė Otago Daily Times: „Vokiečių povandeniniai laivai torpedavo britų garlaivį „Luzitanija“. Žuvo tūkstantis du šimtai žmonių.“

Moteris pajuto tempiama už rankos. Nora mėgino su ja išsiveržti iš minios, o Piteris užkirto kelią įžeidinėtojams piktai žybčiodamas akimis.

– Daugelį iš jūsų pažįstu nuo vaikystės, bet negaliu atleisti, kai liejat neapykantą ant nekaltos moters!

Paskui šnipštelėjo Keitei:

– Greitai lipk į karietą!

Bet ji nė nemanė to daryti. Nuo seno Keitė nekentė neteisybės, jau Apijoje narsiai kirtosi su poniomis. Nors buvo aišku, kad čia ne saujelė paskalų nešiotojų, o įsiaudrinusi minia, neketino bailiai slėptis. Atvirkščiai, ji prasispraudė pro spūstį ir piktai suriko:

– Nežinau, kas jums pasakė, kad esu vokietė. Nors turiu vokiškas šaknis, mano tėvai buvo Naujosios Zelandijos piliečiai. Aš čia gimiau ir užaugau, ir lygiai kaip jūs smerkiu garlaivio torpedavimą. Kodėl turiu vykti į šalį, kurios niekada gyvenime nemačiau? Esu viena iš jūsų, patinka jums tai ar ne. Jei norit atpirkimo ožio, ne ant tokios pataikėt!

Rėksniai nutilo. Kiti, kurie garsiai nešūkavo, pritarė jai. Keitė nusisuko ir iškelta galva įlipo į karietą. Šešuras jau sėdėjo viduje. Atrodė, plyš iš siuto.

– Niekaip neišmoksti laikyti liežuvio už dantų, ar ne?

Keitė jau ketino atsikirsti, bet įsiterpė Nora.

– Tėvai, gana! Gali manęs nemulkinti! Tu kaltas dėl šio incidento.

– Aš? Ar aš paskandinau laivą? – nusišaipė jis.

– Ne, bet tu pasinaudoji bet kokia galimybe, kad pakankintum ir pažemintum Keitę. Tikriausiai lakstei po miestą kiekvienam pasakodamas, kad esi priverstas šerti vokietę. Todėl nuo šiol Keitė gyvens pas mus!

– Taip, šitaip bus geriau kūdikiui, – tyliai ištarė Keitė.

– Tu laukiesi? – paklausė šešuras dusliu balsu.

Keitė linktelėjo. Polas Maklynas pasisuko į dukterį.

– Tai keičia padėtį. Jei ji laukiasi, gyvens pas mane. Vaikas yra paveldėtojas. Jis priklauso mano namams.

Keitė tylėdama papurtė galvą. Ji jau buvo apsisprendusi.

Danidinas, 1915 m. birželis

Princų gatvėje Keitė vėl ėmėsi piešimo. Vos nuliedavo akvarelę, Marta Obrajen išplėšdavo iš rankų. Už paveikslus ji prašydavo tiek, kad Keitei galva svaigo.

Be to, kad nebuvo Bilo, jos gyvenimą Danidine apkartino Piterio gautas pasiūlymas – pelningas postas Edinburge. Jis jau beveik apsisprendė sutikti. Kai tik baigsis karas, su šeima persikels į Škotiją.

Nora pasiūlė, kad kai jie išvyks ir grįš Bilas, tegu Keitė persikelia į namą Princų gatvėje. Būtų nuostabu, jei mano vaikas augtų name, kuriame užaugau aš, kur šėldavau, galvojo Keitė, ir šią naujieną tuoj pat parašė Bilui. Nors iš jo laiškų nebegaudavo, beveik kasdien rašydavo naujienas.

Birželį iškrito pirmasis metų sniegas. Keitė žvelgė pro dirbtuvės langą į šokančias snaiges ir iš anksto džiaugėsi čiuožinėjimu, kurį po pietų planavo Nora. Puiki žiemos diena!

Piteris buvo liepęs iškraustyti erdvų sandėliuką, jame ji niekieno netrukdoma galėjo tapyti. Moteris liejo akvarelę, užsakytą turtingo ūkininko, kai apačioje kažkas pabeldė į duris. Ji nusirišo dažais ištepliotą prijuostę ir persibraukė ranka susitaršiusius plaukus.

Atidariusi duris apstulbo. Už jų stovėjo baltas kaip drobė, pastėrusiu žvilgsniu šešuras, rankoje laikydamas permirkusį voką.

– Tau laiškas! – sušvogždė jis.

– Pirmiausia užeikit vidun! – pasiūlė ji mandagiai imdama voką.

Jis nusekė paskui ją į svetainę. Keitė buvo kaip ant adatų. Norėjo čia pat atplėšti laišką. Siuntėjas buvo ANZAC, Australijos ir Naujosios Zelandijos kariuomenės. Ir tiek.

Oficialus laiškas iš kariuomenės. Keitės širdį perskrodė ledinis šaltis, ir ji susmuko ant kėdės. Giliai širdyje jautė, ką tai reiškia, bet nenorėjo tikėti. Virpančiais pirštais mėgino atplėšti voką, bet judesiai buvo tokie negrabūs, kad nepavyko. Moteris karštligiškai perplėšė voką per vidurį ir ištraukė laišką. Sudėjo abi dalis ir garsiai perskaitė:

Miela ponia Maklyn,

su didžia užuojauta turime pranešti, kad jūsų vyras Bilas Maklynas per netikėtą turkų puolimą gegužės 19 dieną buvo sunkiai sužeistas ir praėjus dienai mirė nuo žaizdų. Slaugytoja, budėjusi prie jo lovos iki paskutinės akimirkos, nori jums perduoti, kad jis ligi paskutinio atodūsio buvo sąmoningas, pasakojo apie jus ir kūdikį, kurio laukiatės. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Myliu jus!“ Tikimės, kad jie jus paguos. Jo asmeninius daiktus gausite atskiru siuntiniu. Jis buvo nuostabus žmogus.

Su pagarba

pulkininkas Bredas

Tik išgirdusi duslų šešuro kūkčiojimą Keitė suprato, kas atsitiko. Atrodė, kad širdis sustojo. Ledinis šaltis sukaustė Keitei kūną. Mirė. Bilas mirė! Jis niekada neapkabins mūsų kūdikio, pagalvojo ji ir pašoko apkabinti Bilo tėvo, kad kartu išgyventų skausmą. Tačiau šis atstūmė ją iš visų jėgų ir subaubė:

– Jei gims berniukas, jį auklėsiu aš!

Smarkiai stumtelėta Keitė užkliuvo ir krito aukštielninka. Paskutinis pojūtis buvo stiprus skausmas pakaušyje.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 17 d.

Giliai atsidususi Sofija atidėjo užrašus. Vargšė Keitė! Šitaip tragiškai prarado savo didžiąją meilę! Kodėl meilė ir skausmas visuomet šalia? Gal geriau nemylėti vyro iš visos širdies. Jei ištekėčiau už Jano, tikriausiai man niekada netektų taip baisiai kankintis kaip Anai ar Keitei, svarstė ji. Mintys nukrypo į Džoną. Gal kaip tik dėl to ji delsia su juo susitikti? Iš baimės patirti skausmą? Kaipgi kitaip paaiškinti jos elgesį? Tą vyrą ji mylėjo, ir jis mylėjo ją… Kodėl gi ji nepaskambino jam ir nepasakė: „Ateik! Padėk man!“ Keisčiausios mintys spietėsi galvoje. Negi ji atsiduos meilei tik tada, kai bus išaiškinta paslaptis? Kas, jei prakeiksmas valdo likimus? Negi jis ir iš jos atims viską, jei ji atsiduos meilei?

Sofija ryžtingai pašoko. Turiu veikti, šovė jai galvon. Ji nebegalėjo sėdėti sudėjusi rankas. Buvo siaubingai susijaudinusi. Mergina apsivilko sportinius drabužius ir nesvarstydama nuskuodė į paplūdimį, paskui nudūmė pakrante ir pakilo į viršų uolėtu takeliu.

Sustojo tik tada, kai visiškai išseko. Net išsigando pagalvojusi, kaip toli nubėgo. Į širdį įsėlino baimė, ir mergina pasuko atgal. Bėgdama namo vis didino tempą. Kai uždususi pasiekė namą, pamatė tolyn nuvažiuojantį juodą visureigį. Baimė surakino sąnarius. Pylė prakaitas, gėlė šoną, tad ji vargais negalais užkopė į verandą.

O kai ant stalo išvydo šūsnį lapų, ėmė krėsti šaltis. Popieriai buvo perrišti gumine juostele. Sofija atsargiai ištraukė iš krūvelės pirmą lapą, jo trečdalis buvo nuplėštas. Čiupusi visus nuskuodė vidun, iš miegamojo pasiėmė užrašus ir pridėjo nuplėštą skiautę. Abi dalys tiko kaip čia buvusios. Tai pirmas Emos istorijos puslapis! Perbėgusi akimis kitus puslapius Sofija įsitikino, kad jie ištisai prirašyti. Jokios abejonės – ji turi Emos paslapties raktą. Knietėjo perversti lapus ir susirasti Tomo Holdeno vardą, bet vis dėlto ji sugebėjo susivaldyti.

Padarys taip, kaip pageidavo mama. Iki galo perskaitys Keitės istoriją. Buvo nelengva, bet ji drebančiom rankom nunešė mamos užrašus į miegamąjį ir pakišo po lova. Ten kažką užkliudė. Nustebusi Sofija atsiklaupė ir pažvelgė po lova. Pamatė labai apdulkėjusią dėžę. Matyt, čia visą amžinybę niekas nesitvarkė, pagalvojo.

Mergina atsargiai nupūtė dulkes nuo paprastos dėžės su pypkių tabako reklama ir atidarė. Įdėmiai pažvelgė į nuotrauką, gulinčią ant pageltusių laiškų. Joje buvo išvaizdus vyras šviesiais garbanotais ilgais plaukais. Jis vilkėjo polo marškinėlius ir šviesias kelnes. Stovėjo atsainiai atsirėmęs į verandą, rankoje laikė pypkę. Jo veide atsispindėjo tarsi panieka.

Kas šis žmogus? Gal perskaityti laiškus ir įminti mįslę? Ne, pirma reikėjo baigti Emos užrašus.

Sofija ryžtingai padėjo nuotraukas atgal ir uždarė dangtį. Tada vėl pakišo dėžę po lova.

Ji ir vėl taikėsi čiupti Emos istoriją, kad pagaliau neslėgtų paslaptis. Sunkiai atsidususi atsispyrė pagundai. Diena dar tik prasidėjo. Kol grįš Džudita, ji gilinsis į Keitės likimą.

Prieš pradėdama skaityti dar pagalvojo: kas galėjo pavogti Emos istoriją ir vėl grąžinti? Sofijai šovė į galvą, ar nepapasakojus visko Džonui. Nėščios Džuditos jokiu būdu negalima jaudinti. Tad nė žodžio apie paslaptingą radinį verandoje, prisiekė sau. O svarbiausia – neprasitarti draugei, kad matė nuo namo nuvažiuojantį juodą visureigį.

Danidinas, 1915 m. birželis

Kai Keitė atsigavo, prie jos lovos sėdėjo Nora. Moteris krūptelėjo ir drebančiu balsu paklausė:

– Kaip mano kūdikis?

– Kūdikiui viskas gerai, – sušniurkščiojo Nora.

Keitė krito ant pagalvių. Jis gyvens! Mano Bilas gyvens mūsų kūdikyje, galvojo ji.

Nora paglostė svainei plaukus ir sumurmėjo:

– Jis nieko taip nemylėjo kaip tave!

– Žinau, – sušnabždėjo Keitė ir įsikibo Noros rankos, paskui pratrūko garsiai raudoti. Abi moterys rypavo Bilo, kurį mylėjo iš visos širdies.

Pasigirdo beldimas į duris. Į kambarį įsvirduliavo Polas Maklynas. Regis, jis buvo visiškai girtas, nes suvogravo:

– Tu tokia pat ragana kaip senė. Ant tavo sąžinės mano sūnaus mirtis. Tik ant tavo. Kaip ant tavo senelės sąžinės jos vyro mirtis. Turėjai neleisti jam išvykti.

Tai taręs puolė prie Keitės. Nora paskutinę akimirką pašoko ir užtvėrė kelią. Ji pamėgino išstumti tėvą iš kambario, bet tas iš visų jėgų priešinosi.

Išsigandusi Nora garsiai pašaukė Piterį. Šis tuoj pat atbėgo ir čiupo garsiai besiplūstantį uošvį. Tvirtam Piteriui senis neįstengė pasipriešinti, nors mosavo rankomis ir baubė:

– Tu žudikė! Šlykšti žudikė!

Pagaliau Piteris išvilko Polą iš kambario, o Nora nusikamavusi atsisėdo ant lovos krašto.

– Jis niekada nė lašo neėmė į burną, – sunkiai atsiduso ji. – Tėvas įsitikinęs abstinentas. Senelis buvo alkoholikas, todėl tėvas nekenčia alkoholio. Bilas jam buvo viskas! Ta mirtis sudaužė jam širdį!

– Žinau, kad Bilas jam buvo viskas, – tyliai atsiliepė Keitė.

Vis dėlto ji negalėjo pamiršti šešuro žodžių. Tu tokia pat ragana kaip senė. Ką jis žino apie Aną? Koks ryšys, nusidriekęs už Princų gatvės ribų, juodu siejo? Kodėl jis taip nekenčia senelės?

Kai Nora išėjo iš kambario, Keitė pajuto nesuvaldomą norą perskaityti senelės dienoraštį. Antraip negalės užmigti. Virpančiomis kojomis pakilo iš lovos ir iš naktinio staliuko išsiėmė knygelę juodu viršeliu. Tik dabar suprato, kodėl jos neliko Opohe.

Keitė visą naktį skaitė. Kūkčiojo skaitydama apie meilę ir mirtį, tai priminė jai savo pačios netektį. Sielvartas visiems laikams praradus Bilą padarė ją jautresnę tragiškam Anos likimui. Keitė vis labiau gilinosi į senelės istoriją ir užmiršo viską aplinkui. Brėkštant rytui jautėsi visiškai išsunkta, užtat įsikibo vienos guodžiančios minties: reikia gyventi meile, kuri net ir po Bilo mirties stiprins ir saugos. Taip, abejonių nebuvo. Jos ausyse aidėjo Bilo juokas, raminantis balsas, ji jautė jo rūpestį ir gyvenimo džiaugsmą. Žinojo, kad tai ją lydės iki gyvenimo pabaigos.

Su kokiu malonumu ji pasidalytų su juo savo jausmais, papasakotų apie jo nuostabią senelę Melani ir nelaimingą tėvą Polą, kuris niekada nesijuokė ir kartą apspjovė jos senelę. Ir apie siaubingą žmogžudystę!

Keitė nujautė, kodėl Polas Maklynas taip nekenčia moterų. Tikriausiai jis nuoširdžiai tikėjo tėvo Filipo skleidžiamu šmeižtu apie mamą – Melani. Gal dėl to ir liudijo tėvo naudai?

Vargu ar Polas Maklynas būtų pritaręs žmogžudystei. Tikriausiai visus tuos metus jis puoselėjo neapykantą motinai, nes jautėsi kaltas. Todėl ir nekentė Keitės senelės, kuri, jo manymu, paskatino Melani pasipriešinti vyrui. Keitė sumojo, kad Polas ją atstūmė tada, kai sužinojo, kieno ji vaikaitė. Todėl ir negailestingai persekiojo.

Jei tik Bilas būtų žinojęs, kaip glaudžiai susijusios mūsų gyvenimo istorijos, šmėstelėjo mintis. Keitė gailėjosi, kad jis niekada nesužinos, kokia nuostabi moteris buvo jo senelė. Mūsų kūdikis – Anos Peters ir Melani Maklyn palikuonis! Nors ši mintis guodė, moterį perskrodė ledinis šaltis. Juk dar buvo prakeiksmas, tas nelemtas maorės prakeiksmas. Ji greitai permetė akimis tą vietą Anos dienoraštyje. Tarsi galėtų pabėgti nuo žiauraus likimo. Protas nenorėjo tikėti ta nesąmone, bet širdis taip daužėsi, kad, rodos, plyš.

Kai po tos nakties ankstyvą rytą pajuto tempimą pilvo apačioje, Keitė ėmė melstis, kad jai būtų leista pagimdyti kūdikį. Pajuto baisų šaltį. Krėtė drebulys, paskui užplūdo karščio banga. Aštrus skausmas krūtinėje gniaužė kvapą.

Ji vis galvojo apie užkeikimą. Kai skausmai tapo nepakeliami, o šaltis vis labiau kaustė, ji sušnibždėjo žodžius, kuriuos senelė ištarė mirties patale:

– Mūsų šeima turi gyventi!

Keitę pykino. O mintis, kad nuo jos dabar priklauso, ar Kristiano šeima turės palikuonių, prislėgė baisiu svoriu, grasinančiu sunaikinti.

Esi stipri, kartodavo senelė. Juk pažadėjau jai. Turiu pagimdyti kūdikį, įtikinėjo save Keitė, bet sopulys, šalčio ir karščio bangos pasidarė nepakeliamos, ir ji pasidavė.

Jei tas prakeiksmas, dėl kurio galiu netekti kūdikio, veikia, esu bejėgė. Tačiau jei vaikeliui bus leista gyventi, būsiu jam gera motina, ne gedinti savo vyro, o dovanojanti vaikui giedrą vaikystę. Jei šis kūdikis liks gyvas, prakeiksmas bus nugalėtas, suvaitojo ji iš paskutiniųjų.

Kai ryte Nora priėjo prie svainės lovos, ši buvo šlapia nuo prakaito ir murmėjo nesuprantamus žodžius. Nora tuoj pat pakvietė gydytoją.

Penkias dienas ir naktis Nora šluostė brolienei prakaitą, prausė, vyniojo į drėgnas vėsias paklodes, kad sumažintų karščiavimą. Keitė sirgo plaučių uždegimu ir buvo nugrimzdusi į snaudulio būseną.

Šeštą rytą atmerkė akis ir nesuprato kur esanti, paskui pastebėjo Norą. Ši iš nuovargio buvo užmigusi ant kėdės. Keitė žiūrėjo į svainę kupinu dėkingumo žvilgsniu. Nujautė, kaip jai padėjo Bilo sesuo. Paskui švelniai perbraukė ranka pilvą. Nebuvo reikalo klausti, kaip jos kūdikis. Žinojo, jis liko gyvas, nes šmėkla pasitraukė. Jautėsi taip, lyg būtų kovojusi su demonais ir pagaliau laimėjusi.

Danidinas, 1915 m. gruodis

Kai Princų gatvėje pasaulį išvydo Bilas Džonas Maklynas, stiprus rėksnys tamsių plaukų kuodu, visi be galo džiūgavo. Jei Keitė nebūtų seniai nusprendusi pavadinti sūnaus tėvo ir senelio iš motinos pusės vardu, būtų tai padariusi dabar. Mažylis – kaip iš akies luptas tėvas, pagalvojo Keitė, kai pirmą kartą paėmė sūnų ant rankų. Turi ir senelio Džono bruožų!

Nora taip pat iš karto pamilo mažąjį žmogutį, lepino motiną ir kūdikį kaip karalienę su karalaičiu. Pažadėjo brolienei, kad netrukus paseks jos pavyzdžiu. Ji svajojo turėti savą vaikelį. Tas noras kol kas nesipildė.

Trečią dieną po Bilo Džono gimimo Keitė išgirdo skambų balsą, siekiantį net jos miegamąjį.

– Ji gyvens Opohe tol, kol jam reikės jos priežiūros, o dabar leisk mane pas jį! – baubė Polas Maklynas.

Keitė žvilgtelėjo į lopšį, stovintį šalia lovos. Bilas Džonas saldžiai ir ramiai miegojo.

– Niekas tau neleis ten įsiveržti ir jos pasiimti. Tik per mano lavoną! – šaukė Nora.

Keitė apsivilko chalatą, įkišo kojas į šlepetes ir žengė į prieškambarį, kur vienas prieš kitą karingai įsisprendę stovėjo tėvas ir duktė.

– Keite, aš su juo susidorosiu. Grįžk ir atsigulk! – paliepė Nora.

Bet Keitė ramiai paklausė šešuro:

– Ko jūs čia atėjote?

Polas sutriko.

– Ko atėjau? Noriu pamatyti savo vaikaitį!

– Prašom! Jei laikysitės tyliai. Jis dabar miega, – atsakė Keitė.

Nora papurtė galvą. Savaime aišku, ji šito niekada nebūtų leidusi.

– Nebijok, Nora. Manau, jis elgsis kaip padorus senelis.

Keitė atidarė duris ir leido jam įeiti.

Polas Maklynas pirštų galais nutipeno prie lopšio. Jo šiurkštaus veido bruožai sušvelnėjo.

– Bilas! – sušnabždėjo jis. – Mano mažasis Bilas!

Keitė leido jam pasigrožėti kūdikiu, paskui pakvietė į svetainę. Nora stovėjo sargyboje prie durų. Regis, ji nepasitikėjo šiomis paliaubomis.

– Dėl ko ginčijotės prie durų? – paklausė Keitė.

Polas Maklynas tylėjo.

– Jis reikalauja, kad tu su Bilu persikeltum į Opohą! – Noros balsas drebėjo iš susijaudinimo.

– Niekada! – ryžtingai tarė Keitė.

– Taip jam ir pasakiau, o jis nenori nė girdėti!

Polas Maklynas perliejo dukterį piktu žvilgsniu.

– Jis mano vienintelis įpėdinis, todėl turi gyventi mano namuose, po mano stogu.

– O aš nenoriu gyventi po jūsų stogu. Jūs nekenčiat manęs. Ir aš pagaliau žinau kodėl! – tvirtai atkirto Keitė.

Polas ir Nora susižvelgė.

– Nora, neseniai sužinojau, kad tavo ir mano senelės buvo geriausios draugės. Tavo senelė nenusižudė. Tai niekšingas melas. Ji buvo nužudyta. Kai Melani, nuolat mušama savo vyro Filipo, pasipriešino, jis paprasčiausiai ją užmušė. Jis tvirtino, esą įvyko nelaimingas atsitikimas, ir skleidė šlykščius gandus apie žmoną. Neva Melani buvo jam neištikima – ne tik su mokytoju airiu, bet ir su moterimis, mano senele. Bet tai purvinas melas. Tavo senelis buvo nuteistas kalėti tik dvejus metus. O tėvas tvirtina buvęs šio nelaimingo atsitikimo liudytojas…

Keitei aštriai suskaudo skruostą. Polas Maklynas trenkė jai per veidą. Nora atsistojo iškėlusi ranką, tarsi ir jai grėstų antausis.

– Nieko kito iš jūsų nesitikėjau! – sušvokštė Keitė šešurui.

– Tu atiduosi man vaiką, įžūli moterie! Dėl manęs, gali nors dvėsti. Tavęs po savo stogu nepakęsiu, o berniukas priklauso man! – sušuko jis.

Tai taręs ryžtingai žengė miegamojo link, bet Keitė buvo greitesnė. Ji užstojo duris ir sušnypštė:

– Nedrįskit liesti mano vaiko!

– Tėvai, būk protingas! Leisk Keitei ir Bilui gyventi šiuose namuose, kai mes išvažiuosim. Galėsi bet kada aplankyti vaikaitį. Ar ne, Keite? – įsiterpė Nora. Jos balse buvo justi baimė.

Negi Polas mušdavo savo vaikus? Ta mintis kaip žaibas perskrodė Keitę, ir ji sugniaužė kumščius. Jos vaiko jis nežalos. Jo brutalūs auklėjimo metodai pakankamai pridarė žalos.

– Keite, juk jis galės lankyti Bilą, ar ne?

– Taip, galės! – atsakė Keitė ryžtingai stovėdama priešais šešurą. Šis nesiryžo jos nustumti. – Bet Bilas Džonas mano vaikas. Ir joks pasaulio teismas nenuspręs kitaip.

– Oho! – nusivaipė senis. – Nebūk tokia tikra! Vokiečių šnipės šiais laikais nėra itin vertinamos.

– Tėvai, tik nepradėk! – nusiminusi sušuko Nora. – Aš prisieksiu teisme, kad Keitė yra naujazelandietė motina, nenorinti, kad jos vaikas patektų į vaikus mušančio senelio letenas. Eik šalin nuo durų ir būk išmintingas! Tegul jie ramiai gyvena šiame name.

– Namas atiteks Džeinei, o šita dar pašliaužios pilvu. Gali būti tikra. Ji savo noru atiduos man vaikaitį. Priversiu ją badauti ir išvysiu iš šalies. Ji džiaugsis, kad vaikas rado prieglobstį pas mane.

Paskui jis išbildėjo lauk.

Nora lengviau atsidususi puolė Keitei ant kaklo ir sukūkčiojo.

– Plaukim kartu į Europą, Keite! Edinburge mes turėsim didelį namą. Škotams irgi patiks tavo paveikslai.

– Nora, karas dar nesibaigė. Regis, kurį laiką jūs dar liksit čia.

– Mes nebegalim laukti. Išplaukiam jau šį mėnesį. Vis ruošiausi tau pasakyti, bet širdis neleido. Todėl meldžiu – vykim kartu! Tėvas tavo gyvenimą pavers pragaru! Patikėk manimi! Ypač dabar, kai žino, kad atskleidei jo paslaptį. Sakyk – iš kur viską sužinojai?

– Mano senelė rašė dienoraštį.

– Jis tau šito niekada neatleis, – sumurmėjo Nora.

– Galbūt! – atsakė Keitė. – Bet aš norėčiau Bilą Džoną užauginti Naujojoje Zelandijoje. Ir aš dar turiu Pakeha.

– Jis atims iš tavęs tą namą, – baiminosi Nora.

– Ne, Bilas prieš išvykdamas davė jam pasirašyti raštą, kad jei kas atsitiktų, Pakeha priklausys man. Kai jūs iškeliausit, persikelsiu ten su mažyliu ir pasistengsiu tapydama apsirūpinti duonos kąsniu. Nesisielok, Nora, aš stipri. Aš pajėgsiu!

Laikas iki Noros kelionės praskriejo kaip ant sparnų. Dar prieš Kalėdas Varelių šeima pradėjo krautis daiktus.

Keitė paprašė Noros paskutinį sykį palydėti ją į Opohą, nes ketino pasiimti likusius savo daiktus. Svainei teko pademonstruoti visą diplomatijos meną, kad būtų įleista į namus. Keitė su Bilu ant rankų liko laukti prie durų. Ir pastebėjo, kad yra stebima iš antro aukšto. Regis, Polas norėjo slapčia pažvelgti į savo vaikaitį, bet kieme nepasirodė.

Atsisveikinimas su Nora ir Piteriu Keitei buvo skaudus. Vis dėlto ji išdrįso juodu palydėti į uostą. Kai laivas dingo iš akių, stipriau priglaudė sūnų prie krūtinės. Tada grįžo į Princų gatvę. Piteris jai patarė pagyventi name tol, kol atsikels Džeinė.

Grįžusi iš uosto pirmiausia pamatė vežimą, prigrūstą baldų. Keitė nustebo, o netrukus išvydo savo energingąją svainę.

– Ką jūs čia dar veikiat? – kandžiai paklausė Džeinė.

– Nežinojau, kad namas taip greitai turės kitą savininką, – šaltai atšovė Keitė.

– Turit valandą daiktams susirinkti. Paskui nenorėsiu matyti nei jūsų, nei jūsų vaikiūkščio. Supratot?

Keitė apdujusi krovėsi mantą, o Bilas ramiausiai pūtė į akį.

Netrukus nė neatsigręždama ji išdardėjo arklių kinkiniu į Pakeha. Važiuodama prisiminė pirmą kelionę į tą vietovę. Su Bilu… Keitė pajuto, kaip sudrėko skruostai, bet ryžtingai rankove nusibraukė ašaras. Negalima žvalgytis atgal. Svarbi tik ateitis!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija sukinėjosi aplink užrašus vis nedrįsdama paimti. Jau tris dienas jų neskaitė. Keitės likimas taip sugraudino, kad mergina net svarstė, ar nepaskambinus Džonui. Negi tapsiu laimingesnė sužinojusi, kas yra tas žmogus, su kuriuo dalijuosi palikimu, svarstė Sofija. Galbūt tiesa skausmingesnė už bet kokius spėliojimus.

Džudita savaitgalį praleido pas senelę. Ji mielai būtų pasiėmusi draugę, bet Sofija nematė prasmės bendrauti su senute, kuri tiki nelemtojo prakeiksmo galia. Taigi nusprendė verčiau apžiūrėti apylinkes. Sekmadienį apsilankė Larnačo pilyje ir su grupe nuvyko į Otago pusiasalį. Keliautojai iš viso pasaulio užkrėtė gera nuotaika. Ir vis dėlto išvyka Sofijos kaip reikiant neprablaškė, nors ji apžiūrėjo viską, ko troško širdis: ruonius, jūrų liūtus, geltonuosius pingvinus ir net milžiniškus albatrosus.

Turistų būryje ji jautėsi kitaip nei visi. Tie žmonės keliavo grynai dėl malonumo, o Sofija šioje šalyje užtruko įvykus nelaimingam atsitikimui. Vis dėlto ji ne itin ilgėjosi Hamburgo. Nors mėgo tą miestą, tėvynės meilės nejuto. Be to, neturėjo draugų, kurių pasigestų. Ji visada buvo vienišė. Du žmonės, kurių ji tuo metu ilgėjosi, buvo netoliese. Džudita ir Džonas!

Apimta vienišumo jausmo, Sofija kelis kartus ketino skambinti advokatui, bet prisivertė to nedaryti. Ji nusprendė susitikti tik tada, kai šeimos paslaptis netemdys juodu debesiu jos gyvenimo.

Mergina ryžtingai paėmė užrašus. Kai verandoje įniko skaityti, pastebėjo, kaip prie namo sustojo Džuditos automobilis. Apsidžiaugė pasimatymu su drauge ir suprato, kad su malonumu atideda skaitymą vėlesniam laikui. Keista, nusistebėjo, iš pradžių nekantravau kuo greičiau imtis Emos istorijos, kad rasčiau tą Holdeną, o dabar imu atidėlioti.

Sofija šoko pasveikinti draugės – ir persigando. Ši buvo išblyškusi kaip drobė. Įžengusi į verandą vaitodama sudribo į pintą krėslą.

– Jis mane persekiojo! – sumikčioji ji.

– Kas? – paklausė Sofija, nors žinojo, apie ką kalbama.

– Mačiau jo visureigį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Jis buvo su saulės akiniais, dar kepurė su snapeliu, bet būčiau pažinusi iš tūkstančio. Pasukau į aikštelę ir ėmiau laukti, bet jis nepasirodė.

– Esi tikra, kad tai jis?

– Žinoma, bet aš nieko nesuprantu. Kokį žaidimą jis žaidžia?

Sofija giliai atsiduso. Buvo nelengva nutylėti, kad juodojo visureigio vairuotojas prie durų paliko Emos istorijos lapus. Vairuotojas, kurio išvaizda sutapo su Džuditos nupasakota.

Reikia jos labui kuo greičiau perskaityti, nusprendė Sofija.

– Džudita, netrukus viskas išaiškės. Esu tikra, viskas bus gerai, – guodė ji.

– Ak, tu teisi. Nėra prasmės laužyti galvą. Važiuokim į Sent Klerą ko nors užkąsti. Pasak Džono, už kampo yra geras… – Džudita išsigandusi nutilo.

– Tiesą sakant, nėra ko baimintis, – šypsodamasi atsakė Sofija. – Mes viską išsiaiškinom. Kol ryšiuos pasielgti, kaip liepia širdis, turiu išsiaiškinti palikimo klausimą.

– Suprantu, – nusišypsojo Džudita.

– Žinai ką? Mieliau likusi čia kramsnočiau duoną, nes kai perskaitysiu Emos istoriją, žinosiu gerokai daugiau… – Išsigandusi Sofija prikando liežuvį. Na štai, ji prasitarė!

– Emos istoriją? Rodos, ji dingusi? – Džudita pažvelgė į ją skvarbiu advokatės žvilgsniu.

– Taip, žinoma… noriu pasakyti, kad gerokai daugiau žinočiau…

Ar šiuo negrabiu melu bus patikėta? Sofija nebuvo tikra. Ji pašoko nuo krėslo, pabučiavo Džuditą į skruostą ir išbėgo iš kambario.

Pirmiausia kyštelėjo ranką po lova, ištraukė Emos istoriją ir padėjo ant naktinio staliuko. Nebuvo didelio reikalo gilintis į tą istoriją, bet dėl Džuditos ji perskaitys. Dirstelėjusi į laikrodį pamatė, kad spės dar šį sekmadienį. Buvo tik keturios valandos.

Tomahaukas, 1917 m. spalis

– Bilai Džonai! – šaukė Keitė prieš vėją, bet sūnaus nė pėdsako!

Nėra pagrindo jaudintis, įtikinėjo save, nes nuo tada, kai Bilas Džonas išmoko vaikščioti savo tvirtomis kojytėmis, dažnai leisdavosi į kelionę. Kas gi galėjo atsitikti? Čia nebuvo laukinių gyvūnų, vandens jis bijojo ir iš viso buvo atsargus žmogeliukas.

– Bilai Džonai! – sušuko dar kartą ir nusprendė paieškoti sode.

Ji neseniai baigė akvarelę ir laukė Martos Obrajen, ketinusios paimti paveikslus. Netrukus išgirdo vaikų balsus. Vieną balsą puikiai pažino. Jis buvo Bilo Džono, o kitas priminė mergaitės balsą. Keitė ištiesė kaklą. Vaikai ėjo nuo gretimo sklypo, kuriame neseniai buvo pastatytas paplūdimio namas.

Bilas Džonas juokdamasis pamojavo jai, jis nešėsi kamuolį. Mergaitė, vilkinti baltą kaip sniegas suknelę, buvo panaši į mažą princesę. Ji avėjo juodus aulinukus. Keitės nuomone, mažylei galėjo būti pusantrų metų. Susidomėjusi ji stebėjo, kaip Bilas ridena kamuolį jos pusėn, nes mergaitė dar nemoka jo pagauti. Būtų nuostabu, jei Bilas turėtų žaidimų draugę, apsidžiaugė Keitė, nes lauke vaikas pernelyg dažnai būdavo vienas.

Ji išgirdo energingus Martos Obrajen žingsnius. Kai atsisuko, sustingo nustebusi. Paprastai vilkinti šviesius ir madingus drabužius, prekiautoja meno dirbiniais pasirodė juodais apdarais.

– Kas atsitiko? – smalsiai paklausė Keitė ir nusivedė Martą į verandą.

Marta atsisėdo į krėslą ir giliai atsiduso.

– Labą dieną, Keite. Atvykau iš laidotuvių. Vieno avių augintojo žmona pateko po tuo naujovišku vežimu ir mirė.

– Kaip siaubinga! Bilas norėjo pirkti tą monstrą. Ak, Marta, aš vis dar jo ilgiuosi! Nebūna dienos, kad apie jį negalvočiau. Visa laimė, kad turiu mažylį ir tapybą, bent tada mano mintys nukrypsta kitur. Ar turi man naujų užsakymų?

Marta sutrikusi kostelėjo, paskui energingai tarė:

– Daugiau nepardavinėsiu tavo paveikslų.

Keitė pažvelgė į Martą išplėtusi akis.

– Kaip suprasti?

– Kaip pasakiau. Deja, negaliu tau niekuo padėti!

– Negi tau nebepatinka?

– O ne, paveikslai išraiškingesni nei kada nors, bet pažadėjau savo vyrui.

– Savo vyrui? Ką bendra jis turi su mano paveikslais?

– Jo įmonei einasi nekaip, o tavo šešuras pateikė viliojantį pasiūlymą. Tieks jam vilną už labai palankią kainą, jei…

– Jei tu nebendradarbiausi su manimi. Suprantu.

Pasipiktinusi Keitė pašoko nuo kėdės, ši net apvirto.

Marta krūptelėjo, bet susivaldė.

– Tu nesupranti. Ant kortos pastatytas mūsų gyvenimas. O Maklynas mieste įtakingas žmogus. Labai tave užjaučiu.

– Laikyk sau tą užuojautą!

Tai tarusi Keitė spruko šalin.

Ji nubėgo į kaimynų sodą, čiupo sūnų ir prisiglaudė. Paskui atsargiai pastatė ant kojų, ir jiedu patraukė į paplūdimį. Ten ji krito ant šilto smėlio, o Bilas Džonas ėmė rankioti kriaukleles. Pirmą sykį po jo gimimo Keitė pasijuto išsigandusi ir pavargusi. Bet kai mažylis su pasididžiavimu išdėliojo savo lobius ir prisiglaudė prie jos kelių, širdį užplūdo begalinė meilė. Ji neturėjo teisės parasti drąsą. Reikia gyventi toliau. Dėl Bilo Džono!

Staiga Bilas Džonas išsivadavo iš jos glėbio. Jų link tapsėjo mažoji žaidimų draugė iš gretimo namo.

– Kuo gi tu vardu? – paklausė Keitė.

– Ji vardu Kristina, kaip mano mama, – atsakė moteriškas balsas už nugaros.

Keitė atsisuko. Jai šypsojosi išblyškusi jauna moteris su plačiakrašte skrybėle.

– Atleiskit, nenorėjau jūsų išgąsdinti. Mes jūsų naujieji kaimynai. Kristiną nuo gimimo kankina kosulio priepuoliai, todėl gydytojas patarė gyventi prie jūros. Mano vyras pastatė namą. Visą savaitę jis dirba Danidine, čia pasirodo tik savaitgaliais. O, atleiskit, aš dar neprisistačiau. Ema Kramer.

– Keitė Makdauel. – Keitė ištiesė ranką kaimynei.

– O aš jau esu girdėjusi apie jus. Jūsų šlovė jus pralenkė. Esat toji garsi dailininkė, – tarė Ema truputį pabrėžtinai. Atrodo pervargusi, šovė galvon Keitei. – Koks malonus likimo posūkis, kad susitiko mūsų mylimi vaikai! Jūsų mielasis padauža užklydo į mūsų sodą. Tikras nuotykių ieškotojas. O koks patiklus. Tikiuosi, vaikai taps gerais draugais.

Tomahaukas, 1918 m. gruodis

Netrukus po trečiojo Bilo gimtadienio Keitė pamatė, kad santaupos beveik išsekusios. Retkarčiais vaikui jau užmigus ji susimąsčiusi sėdėdavo verandoje. Dažnai prisimindavo senelę. Argi ir jai nereikėjo daug ko atsisakyti dėl Klaros? Ir viską pakelti nesiskundžiant? Keitė giliai atsiduso. Palyginti su Anos likimu, man dar visai neblogai. Tačiau netrukus turėjo kažkas įvykti. Nors Pakeha liko jai, iš namo sotus nebūsi. Ji viską išmėgino stengdamasi parduoti paveikslus be Martos, bet senasis Maklynas puikiai padirbėjo, visur jautei jo įtaką.

Buvo vasara, Bilas su Krameriais dalyvavo vaikų šventėje. Keitė kaip tik svarstė, kur imti pinigų rytdienos pirkiniams, kai iš niūrių minčių išplėšė vyro balsas.

– Labą dieną, Keite!

Ji krūptelėjo. Negali būti, pasakė sau, nors nebuvo jokių abejonių. Vyras buvo gerokai pasenęs. Oda nurudusi nuo saulės, plaukai išblukę, beveik balti. Tačiau į akis krito viena: buvo dingusi jo pašaipi šypsena! Atrodė rimtas ir nuvargęs.

– Stivenai, iš kur tu? – nustebusi sušuko ji.

– Turiu kai ką atlikti!

Jis priėjo prie jos ir galantiškai atkišo ranką.

– Gal norėtum atsigerti? – Keitė karštligiškai svarstė, ko galėtų jam pasiūlyti. Buvo likęs paskutinis butelis vyno. – Vyno?

Jis linktelėjo.

Keitė išėmė iš spintos butelį raudonojo vyno ir dvi taures. Ar ji neapsiriko – svainis įdėmiai ją stebi? Jo žvilgsnyje nebebuvo įprasto pasipūtimo.

– Keite, dėl tavęs įveikiau tokį tolimą kelią! – tarė jis iš lėto, kai jiedu susėdo vienas prieš kitą.

– Dėl manęs?

Jis giliai įkvėpė.

– Keite, ar tekėtum už manęs?

– Tu išprotėjai? – pasibaisėjo ji.

– Nėra taip, kaip manai. Suprantu, mylėjai mano brolį ir neradai kitos meilės. Jei galėčiau susigrąžinti visus priekaištus, kuriais buvau tave apibėręs, viską padaryčiau. Aš noriu tau padėti.

– Vesdamas? – paklausė Keitė negalėdama patikėti.

– Pirmiausia paklausyk, o paskui galėsi atsakyti. Mano tėvas siekia vienintelio tikslo – tave parklupdyti. Kai neturėsi jokių lėšų, jis pirmiausia atims iš tavęs Pakeha, o paskui vaiką. Jis apsėstas šios minties ir nenurims, kol tave sunaikins!

– Jam teks ilgai laukti. Jis neturi teisės į Bilą Džoną! – atkakliai paprieštaravo Keitė.

– Teisė neturi jokios reikšmės. Tai išgyvenimo klausimas. Jis žino, kad netrukus neturėsi duonos kąsnio. Džeinė laiške man papasakojo, kad jis užkirto visus kelius ir laukia, kada atiduosi jam vaiką.

– Niekada! – sušnypštė Keitė.

Tą akimirką strykčiodamas keliuku atbėgo Bilas Džonas. Jis šoko Keitei ant kelių ir įsispitrijo į svečią didelėmis rudomis akimis.

Keitė pastebėjo, kad Stiveno akys sudrėko.

– Kaip iš akies luptas… – išsprūdo jam. Stivenas susigraudino.

– Aš esu Bilas Džonas, o tu? – paklausė mažylis ir pakreipė galvutę.

– Tavo dėdė Stivenas.

Bilas Džonas žaviai jam nusišypsojo.

– Atvykau iš toli. Iš Samoa, – pasakojo Stivenas. – Ar papasakoti istoriją apie tą salą?

Berniukas linktelėjo.

Stivenas iš tikrųjų papasakojo apie savo kelionę vaikui suprantamais sakiniais. Apie garlaivį, apie skambantį laivo varpą ir klykiančias žuvėdras. Apie savo namus didelėje plantacijoje, kur į dangų kyla palmės, mėtančios gardžius kokoso riešutus, apie driežus gekonus, šešėlyje tykančius grobio.

Bilas Džonas tylėjo ir klausėsi pakerėtas. Staiga Keitė pajuto, kad be galo ilgisi salos, kuri ilgus metus buvo jos namai, kur sutiko savo gyvenimo meilę. Kad Bilas Džonas užmigo, ji pastebėjo tik tada, kai vos nenuslydo nuo kelių.

– Paimsiu jį ir nunešiu į lovą! – sušnabždėjo Stivenas.

Keitė leido padėti. Vyras taip atsargiai paėmė sūnėną ant rankų, kad vaikas nė nepabudo. Jis nusekė paskui Keitę laiptais aukštyn ir paguldė berniuką į lovytę.

Grįžęs į verandą kurį laiką tylėjo.

Ar tai iš tikrųjų Stivenas? Kur dingo jo cinizmas, noras įžeisti ir įskaudinti, mąstė Keitė. Paskui paprašė papasakoti apie plantaciją.

Stivenas kiek pamąstęs tarė:

– Tave tikriausiai domina paskalos. Na, Breneris trečią kartą tapo seneliu, nors jo jauniausia duktė tik aštuonerių metų. O gydytojas Volrabė meilinasi vienai jaunai anglei.

– O kaip mūsų mielojo Brenerėlio sveikata?

– Jis paseno! – negailestingai atsakė Stivenas.

Keitė pastatė ausis. Štai ir vėl išlindo Stiveno panieka žmonėms.

– O kur Valteris?

– Liko su mano ekonome. Klausiau, ar plauktų kartu į Naująją Zelandiją, bet jis nė už ką nenori susitikti su seneliu.

– Gerai jį suprantu! – išsprūdo Keitei.

– Valteris sunkus vaikas. Dabar jam septyneri. Manau, jam stinga motinos. – Stivenas įdėmiai pažvelgė į Keitę.

Ši suspaudė lūpas. Stiveno elgesys su jos sūnumi padarė jai didelį įspūdį, bet, kita vertus, iš kur gali žinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų pasikeitė. Be to, buvo svarbesnių dalykų, buvo kliūtis, kurios niekada niekas neįveiks. Ji mylėjo Bilą ir visada mylės.

– Stivenai, net jei aš sutikčiau, kai kas visuomet stovėtų tarp mūsų.

– Žinau, mano brolis!

Keitė linktelėjo.

– Niekada nesigulsiu į lovą su kitu. Ar tu su tuo susitaikytum, Stivenai?

– Taip, žinoma. Bet gal tu kada nors pakeisi savo nuostatą.

– Tavimi dėta nepuoselėčiau jokių vilčių, – skubiai atsakė Keitė.

– Manai, esu toks naivus – tikiuosi, jog tu mane kada nors pamilsi? Ne, miela Keite, nesu toks įžūlus, užtat esu pasiryžęs tenkintis tuo, kad pasirūpinsi mano sūnumi. O aš tavo mažajam Bilui būsiu geras tėvas! Sandėris, naudingas abiem pusėms!

– Vadinasi, nereikalausi iš manęs gultis į lovą?

– Jei tu man nedrausi retkarčiais apsilankyti rudaodės gražuolės namuose. Žinoma, diskretiškai.

Vidinis balsas perspėjo Keitę, kad nė negalvotų apie tą keistą pasiūlymą, bet ji nesiklausė. Tik galvojo, kad netrukus neturės už ką nupirkti pieno ir duonos…

– Leisk pagalvoti iki rytojaus! Noriu per naktį pamąstyti.

– Gerai, – tarė jis ir atsisveikino.

Keitė pusę nakties nejudėdama išsėdėjo verandoje. Retkarčiais suurgzdavo pilvas, bet užuot suvalgiusi paskutinę duoną ji išgėrė likusį vyną, skrandyje išplito maloni šiluma. Staiga gyvenimas Samoa pasirodė rožinis kaip saulėlydis Apijoje.

Kai pagaliau ji krito į lovą, prieš užmiegant ausyse nuskambėjo vyro balsas. Žiūrėk, juk jis nėra toks blogas. Jis tave aprūpins.

Kitą rytą Stivenas grįžo į Pakeha nešinas pintine. Bilas Džonas jį pamatęs nubėgo pasitikti išskėtęs rankas ir karksėdamas:

– Pasakas pasakoti!

Keitės galvoje karštligiškai sukosi mintys. Regis, Bilui Džonui Stivenas patinka. O aš galbūt galėsiu duoti meilės sutrikusiam Valteriui, jos šiam vaikui taip stinga. Bet ar Stivenas iš tikrųjų pasikeitė ar tik apsimeta?

Iš pintinės jis iškrovė pieno, duonos, vaisių ir kelis skanėstus. Keitei net seilė nutįso. Ji neilgai svarstė. Ėmė vaišintis.

Kai Bilas Džonas pagaliau nuskuodė pas Kramerius pažaisti su Kristina, Keitė apsisprendė.

– Važiuosiu su tavimi. Bet pirma parduosiu Pakeha, tai bus mano kraitis.

– Ne! – griežtai pasipriešino Stivenas. – Užrakink gerai ir palik! Niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas. Gal tau dar prireiks to namo.

Tą akimirką Keitė susigraudino, nes jis atspėjo jos didžiausią norą. O po kelerių metų ji dėl to labai stebėjosi.

Išvykimo dieną uoste stovėjo ir mojavo tik Kramerių šeima. Kristina verkė ir garsiai šaukė Bilą Džoną, o šiam jos sielvartas visiškai nerūpėjo. Denyje jis rado tiek daug įdomių dalykų, kad net pamiršo paskutinį kartą pamoti savo mažajai draugei.

Pakeha namo raktą Keitė paliko Krameriams ir pažadėjo, kad namas atiteks jiems, jei ji nuspręs visam laikui pasilikti Apijoje.

Keista – kai Danidinas dingo tolyje, Keitė žinojo, kad vieną dieną grįš.

Akies krašteliu ji stebėjo kaip Stivenas laiko ant rankų Bilą Džoną, o šis susijaudinęs rodo į žuvėdras, lydinčias laivą į atvirą jūrą. Kas jų nepažįsta, palaikytų tėvu ir sūnumi, perskrodė mintis.

– Šiandien ryte į viešbutį užsuko tėvas. Pasiūlė daug pinigų, kad tave ir Bilą Džoną palikčiau čia. Aš atsisakiau! Atsisveikindamas jis palinkėjo, kad mane velnias nujotų! – sušnabždėjo Stivenas Keitei į ausį.

Ar ji kada nors jam atsilygins už tai, kad pasipriešino tėvui? Juk senasis Maklynas už tai jį galutinai atstūmė.

Bent jau pamėgins atsilyginti. Bus gera motina Valteriui!

Apija, 1918 m. gruodis

Apijoje Keitės grįžimas buvo audringai atšvęstas. Visi, kurie prieš ketverius metus liūdni stovėjo prieplaukoje, vėl raudojo, tik šį kartą iš džiaugsmo!

Brenerį buvo sunku bepažinti. Jis buvo nuplikęs, dar storesnis nei anksčiau, vešli barzda susitaršiusi. Bet jo begalinis nuoširdumas liko koks buvęs.

Loana, jo žmona, tuoj pat puolė prie Bilo Džono.

– Neįtikėtina! – kartojo ji ir vis taikėsi išplėšti vaiką Stivenui iš rankų, bet berniukas buvo tvirtai įsikibęs į dėdę. Žmonių būrio keliamas triukšmas jį baugino.

Keitė beprotiškai džiaugėsi senuoju prieglobsčiu. Bet kai peržengė slenkstį, iš karto prablaivėjo. Namai skendėjo purve.

Čia buvo begalė darbo. Nenuostabu, kad viskas taip, pagalvojo Keitė, kai Stivenas jai pristatė Tulą, labai gražią ir visai jauną samojietę. Žvilgsnis, merginos mestas į šeimininką, Keitei iš karto pasakė, kad tai ne tarnaitė, o draugužė. Kraujas gyslose sustingo ne todėl, kad jis palaiko intymių ryšių su čiabuve, bet kad Tula dar visai vaikas.

Keitė pamėgino susitvardyti ir draugiškai pasisveikino su mergaite. Svarstė, ar Valteris visą laiką buvo tik su Tula.

– O kur Valteris? – paklausė tarsi tarp kitko.

– Mokykloje, – atsakė Tula.

– Prašom pagaminti vištą! – paliepė Stivenas ir galvos mostu parodė, kad Tula išeitų.

Stiveno mylimoji netarusi nė žodžio pasuko viralinės link.

– Jei nepatinka, galim ją išvaryti! – pasiūlė Stivenas.

– Dėl Dievo meilės, ne! – Keitė neketino mesti mergaitės į gatvę. – Stivenai, kiek metų Tulai?

– Aštuoniolika!

– Meluoji!

– Paklausk pačios, jei netiki!

Keitė atsiduso. Ir kodėl aš taip juo nepasitikiu? Salos moterys iš tikrųjų atrodo jaunesnės nei yra.

Kai iš mokyklos grįžo Valteris, Keitė jau buvo įsikūrusi savo senajame kambaryje, o Bilui Džonui įrengusi kambarėlį greta, dabar jis ten miegojo po pietų. Išgirdusi posūnio balsą moteris susijaudino. Tikiuosi, jis mane pripažins, pagalvojo skubėdama pasitikti.

– Labą dieną, Valteri! – pasveikino septynmetį berniuką pabrėžtinai draugiškai, bet šis tik niūriai stebeilijo į ją. Aukštas, šviesiaplaukis, garbanotas, labai gražus berniukas, turėjo pripažinti Keitė. Tik jai nepatiko niekinamai patemptos lūpos. Jis priminė Stiveną. – Pietūs paruošti!

Keitė mandagiai pakvietė jį į verandą. Valteris kritiškai nužvelgė ją nuo viršaus iki apačios.

– Neturi teisės man įsakinėti! – sušuko jis ir nuskuodė pro ją į viršų.

Netrukus Keitė išgirdo garsų plūdimą. Tai buvo Stiveno balsas. Šiek tiek vėliau berniukas kaprizinga veido išraiška nulipo žemyn. Ant skruosto degė vyriškos rankos žymė.

Keitė išsigando, bet nedrįso klausti, ar tėvas jį mušė.

Prie pietų stalo vaikas vengė jos žvilgsnio, ypač kai Stivenas paaiškino, kad Keitė bus naujoji jo motina.

– Mano mama mirusi! – atkakliai prieštaravo berniukas.

– Tu būsi jai malonus. Ar supratai? – subliuvo išraudęs Stivenas ir trenkė dar vieną antausį.

Berniukas krūptelėjo, bet jo veido išraiška nepasikeitė.

Negalima šitaip elgtis, pagalvojo Keitė, tokiu būdu jis tik sustiprins vaiko priešiškumą.

Tą akimirką į kambarį įsvirduliavo užsimiegojęs Bilas Džonas. Jis verkė, regis, nesusigaudė kur atsidūręs. Keitė pasisodino jį ant kelių, kad paguostų.

Valteris sutrikęs spoksojo į mažylį.

– Kas čia, tėti? – paklausė pasibaisėjęs.

– Tai tavo pusbrolis Bilas Džonas, dabar jis bus tavo broliukas, – atsakė Stivenas ir griežtai pridūrė: – Norėčiau, kad būtum jam malonus. Ar supratai?

Valteris, ant kurio skruosto vis dar raudonavo Stiveno delno žymė, nuleido galvą ir sumurmėjo:

– Taip, tėve!

Apija, 1919 m. sausis–kovas

Kad ir kaip kelias savaites Keitė stengėsi priartėti prie uždaro berniuko, jai nesisekė. Valteris su ja kalbėdavo tik tada, kai šalia būdavo Stivenas, o šiaip tik pažvelgdavo su panieka. Net kai ji pasiūlydavo nuveikti ką nors malonaus, jis griežtai atsisakydavo.

O Stivenas jei neplūsdavo, tai tiesiog nepastebėdavo sūnaus. Visą švelnumą ir palankumą jis skirdavo Bilui Džonui. Keitei vos širdis neplyšdavo matant, kaip jis nuolat giria mažylį, o Valteriui tenka tik šiurkštūs žodžiai.

Vieną vakarą paguldžiusi Bilą Džoną išgirdo iš Valterio kambario sklindantį tylų inkštimą. Vaikas dejavo:

– Auu, nereikia! Prašau – nereikia.

Nesvarstydama ji staigiai pravėrė duris ir sustingo. Vaizdas buvo nemalonus. Berniukas nuleidęs galvą gulėjo ant kėdės nuoga sėdyne į viršų, o Stivenas jį kūlė. Pasipiktinusi Keitė priėjo prie vyro ir ištraukė jam iš rankos rykštę.

Berniukas iš lėto atsigręžė į ją, bet vietoj dėkingumo jo veide ji išvydo neapykantą.

Stiveno žvilgsnis irgi nežadėjo nieko gera.

– Ką tai reiškia? – garktelėjo jis, ir tą akimirką Keitė užuodė degtinę. – Tai mano sūnus, galiu mušti jį kiek noriu, – suniurzgė grėsmingai.

Valteris norėjo pasinaudojęs proga išsivaduoti iš nemalonios padėties, bet Stivenas riktelėjo:

– Gulėk kur gulėjęs! Aš dar nebaigiau! – Tada pasisuko į Keitę ir pažvelgė girtomis akimis. – Ar žinai, ką jis padarė?

Ji papurtė galvą.

– Tai pasakysiu. Užklupau jį tavo sūnui žadant ypatingą gardumyną ir verčiant valgyti smėlį. Ar pritari tam?

Keitė vos neverkė.

– Ne, žinoma, ne, bet vis tiek negalima mušti…

Stivenas netaręs nė žodžio ištraukė rykštę jai iš rankos. Įsiutęs vėl puolė bausti berniuką.

Drebėdama visu kūnu Keitė išbėgo iš kambario. Prisiminė Anos istoriją, ir jai pasidarė negera. Viena buvo aišku: Stivenui reikia pagalbos, jis geria! O išgėręs darosi žiaurus. Ji nežiūrės susidėjusi rankas, kaip jis žaloja berniuką.

Moteris prisiminė daktarą Volrabę. Ji čia jau dvi savaitės, o dar nė karto jo nematė. Žinojo, kad jis dieną naktį ant kojų, nes siautėja kareivių atneštas gripas, o samojiečiai krinta nuo jo kaip musės.

Iš Valterio kambario nesigirdėjo nė garso. Regis, Stivenas paliko jį ramybėje. Keitė sukaupė visą drąsą ir įėjo vidun. Berniukas vis dar gulėjo ant kėdės ir kūkčiojo. Nuo smūgių ant sėdynės buvo likusios raudonos dryžės.

– Eik į lovą, Valteri! – švelniai tarė Keitė.

Ji pamėgino išvaduoti jį iš nemalonios padėties, bet jis tik suklykė:

– Tu kalta. Jis manęs nebemyli, nes čia esi tu ir tavo kvailas vaikas!

– Eik į lovą! Atnešiu tau tepalo ir karštos kakavos.

Valteris atsistojo, čiupo kelnes ir sukliko:

– Nekęsiu tavęs, net jei už tai jis mane užmuštų!

Keitė mėgino tvardytis. Toliau įtikinėti ar iš karto pasiduoti? Ji nusprendė pasiduoti, nėra jokios prasmės. Netarusi nė žodžio išėjo iš Valterio kambario ir apsižvalgė, kur Bilas Džonas. Šis kietai miegojo. Namuose buvo tylu. Regis, Stivenas išėjo. Ji nusprendė tuoj pat susirasti gydytoją.

Keitė apsidžiaugė, kad pas Volrabę dega šviesa. Kai jis atidarė duris, moteris išsigando. Gydytojas atrodė siaubingai išvargęs.

– Geriau pailsėkit, ateisiu kitą kartą, – atsiprašė ji.

Bet gydytojas švelniai paėmė ją už rankos ir įsitempė vidun.

– Taip džiaugiuosi jus matydamas, Keite! Jūs tapot dar gražesnė, – pagyrė, kai jie susėdo svetainėje.

– Girdėjau, siautėja gripas, – tarė Keitė.

Volrabė linktelėjo ir skvarbiai pažvelgė į ją.

– Kas jus čia atvedė, Keite? Juk ne gripas, ar ne?

Keitė papurtė galvą. Rinkdama žodžius papasakojo, ką jai teko patirti.

Jo malonus veidas apsiniaukė.

– Ak, Keite! Mes visi nustebom, kad jūs ištekėjot už to žmogaus. Jis baisus girtuoklis, o apgirtęs ima siautėti. Jau kelis kartus sukėlė muštynes su jaunais anglais.

– Ar žinojot, kad jis muša savo vaiką?

Volrabė papurtė galvą.

– Ne, nė nenujaučiau. Žinoma, pasikalbėsiu su juo. Jis klauso mano patarimų, tad pasinaudosiu proga.

– Mūsų santuoka ne iš meilės, – prisipažino ji nuleidusi galvą. – Mano šešuras po Bilo mirties ketino išvyti mane iš šalies ir pasilikti mano sūnų. Nebeturėjau iš ko gyventi. Čia atvyko Stivenas ir pasisiūlė išlaikyti mane, o sūnui atstoti tėvą, jei aš rūpinsiuos jo sūnumi. Mes negyvenam kaip vyras ir žmona. Bet man nesiseka vykdyti savosios sutarties dalies. Berniukas manęs nepripažįsta… – Tai tarusi Keitė pravirko.

Daktaras paėmė jos ranką.

– Keite, pažadu: padarysiu, ką galiu, bet dėl jūsų vyro priklausomybės nuo alkoholio – bijau, kad jau per vėlu.

– Svarbiausia išgelbėti berniuką. Ir įtikinti Stiveną, kad valdytų rankas.

Volrabė pažadėjo padaryti, kas jo valioje, kai pasigirdo stiprus beldimas į duris. Tai buvo Otas Breneris. Uždusęs, išbalęs kaip kreida ir išpiltas prakaito.

– Turit tuoj pat važiuoti pas mane. Žmona ir vaikai susirgo. Prašau – padėkit jiems! Jie neturi mirti.

– Važiuosiu kartu! – ryžtingai tarė Keitė.

Jie išvažiavo Volrabės mašina, trumpai sustojo prie Keitės namų.

– Reikia pasakyti Tulai, kad pasirūpintų Bilu Džonu, jei atsibustų.

Ji iššoko iš automobilio. Šaukė tai Tulą, tai Stiveną, bet namie buvo tylu. Galbūt jie viralinėje, pagalvojo Keitė, o priėjusi sodą išgirdo žvėrišką vyro riaumojimą ir tylų moters inkštimą. Keitė ramiai pravėrė Tulos trobelės duris. Pažvelgė į nuogą Stiveno kūną, ritmiškai judantį aukštyn žemyn.

– Stivenai, Tula, važiuoju su daktaru į plantaciją. Brenerio šeima susirgo gripu. Prižiūrėkit Bilą Džoną, jei ryt ryte negrįžčiau.

Tai tarusi nusisuko ir išėjo.

Paskui su Volrabe ir Breneriu nudardėjo į tamsią naktį. Senasis valdytojas buvo visiškai sugniužęs. Moteris norėjo jį padrąsinti, bet nežinojo kaip. Buvo žinoma, kad europiečiai šią klastingą ligą pakelia geriau už čiabuvius.

Loana pamačiusi Keitę pravirko iš laimės. Ji atrodė siaubingai. Mirtis jau įžengė į šį kambarį, perskrodė Keitę mintis. Gretimame kambaryje su karštine kovojo mažiausi vaikai.

Volrabė ramiai nurodė Keitei, ką daryti.

– Blogiausia, kai prasideda plaučių uždegimas, o jis prasidėjo, – sušnabždėjo jis dėdamas kompresą Loanai.

Dvi dienas ir dvi naktis Keitė liko plantacijoje, plušėjo nesudėdama rankų. Antrąją naktį ant jos rankų mirė Loana, o ryte paaiškėjo, kad visi vaikai ligą įveikė. Ji girdėjo Brenerį garsiai verkiant ir vaitojant, bet nebeturėjo jėgų guosti. Norėjo tik namo. Visą kelią atgal ji miegojo. Išlipdama vos laikėsi ant kojų, tad Breneris turėjo jai padėti.

Jiems kinkuojant keliuku namo link, nuo verandos pamojo Stivenas. Ant jo kelių sėdėjo Bilas Džonas. Jis susijaudinęs sušuko:

– Mama! Mama!

Bet Keitė tegalėjo nusvirduliuoti iki lovos. Paniro į gilų miegą iki kitos dienos pietų.

Kai atsikėlė, Tula buvo dingusi.

– Pamaniau, gal bus geriau, jei jos nebematysi, – atsakė Stivenas išsisukinėdamas nuo tiesaus atsakymo.

Jų pokalbį nutraukė atbėgęs Bilas Džonas. Jis tinkleliu pagavo drugelį. Keitė išskėtė rankas, kad sėstųsi jai ant kelių, bet vaikas užsirabždino, žinoma, Stivenui į skreitą. Tas apžiūrėjo besiblaškantį drugelį ir pasiūlė perverti smeigtuku – pradėti rinkti drugelių kolekciją.

O Keitė nusišypsojusi tarė:

– Aš turiu geresnį sumanymą.

Ji paėmė Bilo Džono tinklelį ir nuostabaus grožio drugį paleido į laisvę. Sūnaus veidas ištįso.

Turiu žiūrėti, kad vaikas pernelyg neprisirištų prie Stiveno, pagalvojo Keitė. Ypač kai akies krašteliu pastebėjo, kokiu piktu žvilgsniu šią sceną stebi Valteris. Berniukas nedrąsiai priėjo prie Stiveno.

– Tėti! – tarė išdidžiai. – Tėti, mano anglų kalbos darbas geriausias klasėje!

Nelaukdamas atsakymo jis išsitraukė iš mokyklinio krepšio sąsiuvinį, kad parodytų Stivenui pavykusį darbą. Bet šis nė nepažvelgė jo pusėn.

– Tu šaunuolis! – pagyrė Keitė ir norėjo paimti sąsiuvinį, bet Valteris nedavė.

Moteris atsiduso.

– Ar tau nereikia į darbą? – pasiteiravo Stiveno, vis dar žaidžiančio su Bilu Džonu.

– Opa opa jojau, nukritęs vaitojau, įkritau į griovį, ten kažkas mauroja, jei įkrisiu pelkėn… – dainavo jis, o mažylis spiegė iš džiaugsmo.

Stivenas nė nepastebėjo, kaip Valteris nusivylęs nudūlino į savo kambarį, liūdnai pagalvojo Keitė.

– Ne, šiandien liksiu namie. Visur tas bjaurus gripas. Nenoriu užsikrėsti.

Pagaliau Keitė suprato – Stivenas Maklynas griebiasi bet kokio preteksto, kad tik išvengtų darbo.

– Bilai Džonai, eik pažiūrėti, ką veikia Valteris! – tarė Keitė ir piktai sužaibavo į vyrą akimis. – Stivenai! – sušnypštė, kai jie liko vieni. – Jei dar kartą primuši Valterį arba žeminsi kaip ką tik, mes išvažiuosim! Supratai?

Stivenas sutrikęs pažvelgė į ją, paskui sumurmėjo:

– Gerai, pažadu – nebeliesiu to velniūkščio.

– Ir dar kai ką pažadėk.

– Ko tik pareikalaus princesė!

– Daugiau negerti nė lašo.

– Puiku!

– Ir nuo šiol aš eisiu į kontorą ir rūpinsiuos verslu!

– Puiki mintis. Tada aš galėsiu numigti pogulio, – atsakė jis smagiai.

Apija, 1923 m. sausis

Keitė sėdėjo kontoroje palinkusi prie knygų, kaip beveik kasdien. Bet šiandien ji nežinojo, ko griebtis, nes viskas supuolė į krūvą: blogas derlius, po žmonos mirties dvasiškai palūžęs Otas Breneris, vis didėjantis vyro potraukis prie alkoholio ir malonumų. Eidamas pas tamsiaodes gražuoles Stivenas gerokai pasisemdavo iš įmonės kasos. Nebuvo jokios vilties. Plantacija nedavė tiek pelno, kiek reikia!

Dūsaudama ji padėjo knygą į šalį, stengdamasi išstumti niūrias mintis. Mąstė apie savo sūnų. Bilas Džonas – jos pasididžiavimas. Septynerių metų berniukas buvo geriausias mokinys klasėje. Viskas, ko jis imdavosi, puikiausiai pavykdavo. Berniukas paveldėjo tėvo žavesį ir lipšnų būdą. Visi jį mylėjo. Visi, išskyrus Valterį.

Ir kaip jį mylės, jei Stivenas bendrauja su Bilu Džonu, drauge daro tai, ko niekada nedarė su savo sūnumi, mąstė Keitė. Jie keliauja į kalnus, važiuoja žvejoti ir net turi bendrą valtį. Valterio į tas išvykas niekada neima.

Valteriui buvo vienuolika metų, ir jis apsimesdavo, neva tos pramogos jo nedomina. Jis nuolat praleidinėjo pamokas. Regis, jo visiškai nejaudino, kad tėvas už bausmę uždaro jį kambaryje ir neduoda valgyti. Stivenas jo nebemušdavo, bet Keitė suprato, kad nekreipdamas į berniuką dėmesio žeidžia ne mažiau.

Vis dažniau Valteris vienas nuklysdavo į uostą. Kartais trokštu, kad jis įliptų į vieną iš laivų ir niekada negrįžtų, galvojo Keitė ir gėdijosi tokių minčių. Ji jautėsi nevykėlė. Praėjo beveik ketveri metai, o jai taip ir nepavyko bent kiek prie jo priartėti. Ir Bilas Džonas, anksčiau žavėjęsis Valteriu, ėmė vis labiau trauktis nuo pusbrolio. Jis turėjo kitų draugų.

Keitė vėl įniko į knygas. Nieko nebus. Jei nori toliau dirbti, reikia kredito. Rezervai išnaudoti, sąskaitose vyrauja raudonai užrašyti skaičiai. Šiandien reikės rimtai pasikalbėti su Stivenu.

Sugniužusi ji užvertė sąskaitų knygas ir nuėjo į namus. Kartais gailėdavosi, kad visiškai nedalyvauja bendruomenės gyvenime, bet tiesiog neturėdavo laiko. Jei nesidarbuodavo dėl plantacijos, rūpindavosi vaikais. Nuo tada, kai atvyko čia, nenutapė nė vieno paveikslo.

Namie pavargusi atsisėdo ant kėdės ir dar kartą pažvelgė į uostą. Jis žavėjo taip pat kaip anksčiau. Jei plantacijos nebegalima išgelbėti, užsidirbsiu duonos kąsnį piešdama, guodė ji save.

– Kur dėdė Stivenas? – paklausė sūnaus pabrėždama žodį „dėdė“. Ji jokiu būdu nenorėjo, kad jis vadintų Stiveną tėčiu.

– Išvažiavo į plantaciją, bet manęs neėmė kartu, – atsakė Bilas Džonas raukydamasis.

– O kur Valteris?

– Neturiu supratimo!

– O Kėja?

Kėja buvo viena iš Brenerio dukterų, pastaruoju metu ji rūpinosi namų ruoša. Labai miela mergaitė, nors ir nepaveldėjo Loanos egzotiško grožio. Rūstokais veido bruožais ji labiau priminė tėvą. Buvo šviesios odos, apkūni, užtat maloniausias žmogus, kokį gali įsivaizduoti. Kėja mylėjo ir saugojo savo gražuolę jaunesniąją sesutę kaip perekšlė viščiuką.

– Ji išvažiavo kartu į plantaciją, nes nori pasimatyti su tėvu ir seserimi.

– Suprantu, – atsakė Keitė. – O ką mes darysim? Gal ko paruošti valgyti?

Bilas Džonas nusišypsojo.

– Geriau nereikia, mama!

Keitė atsiduso. Ji nebuvo gera virėja. Atnešė šviežių vaisių ir pasistengė neparodyti susirūpinimo, iš ko reikės gyventi.

Palinkėjusi Bilui Džonui labos nakties, Keitė ruošėsi ramiai išsimiegoti. Ji pažino Stiveną, todėl žinojo, kad plantacijoje jis pasigers, išsimiegos ir grįš tik rytoj ryte.

Viduryj nakties Keitė pabudo nuo dundėjimo. Kai pajuto, kad miegamajame kažko esama, jai burną užspaudė ranka.

– Ponia Keite, tai aš, neišsigąskit! Padariau siaubingą dalyką. – Taręs tuos žodžius Otas Breneris atitraukė ranką nuo jos burnos.

Keitė atsigręžė į jį. Mėnesienoje veidas buvo pilkas kaip pelenai.

– Kas atsitiko?

Ją ėmė pykinti. Dvokė krauju.

– Aš jį užmušiau kaip nusususį šunį. Kaip nusususį šunį! – košdamas pro dantis kartojo Breneris.

Tik kai Keitė čiupo jį už pečių ir papurtė, liovėsi.

– Ką užmušėt?

– Tą kiaulę! – sumurmėjo jis. – Tą girtą kiaulę!

– Breneri, kas atsitiko? – vėl suriko Keitė.

Jis sureagavo.

– Išgirdau šaukiant Kėją ir nuskuodžiau į trobelę. Ji klykė iš visos gerklės: „Sina, jis nusitempė Siną!“ Pasiėmiau ginklą ir ėmiau šaukti Siną. Išgirdau kažką inkščiant. Prisėlinau arčiau. Ten pamačiau savo mažylę. Ji gulėjo krūmuose suplėšytais drabužiais. Išniekinta. Jis žiūrėjo į ją iš viršaus ir vogravo girtu balsu: „Tavo tėvas neateis. Tu priklausai man!“ Tada ir smogiau šautuvo buože jam per galvą, trankiau tol, kol jis sukniubo ir padvėsė savo kraujyje. Nemačiau jo veido, bet savo dukters veido nepamiršiu, kol būsiu gyvas, – Breneris ėmė nesivaržydamas kūkčioti. – Po galais, juk ji dar vaikas!

Nors Keitė seniai suprato, kas išžagino Brenerio dukterį, paklausė kimiu balsu:

– Ką jūs užmušėt?

– Jūsų vyrą, ponia Keite! O dabar pats pasidarysiu galą, kol dar neuždarytas iki gyvos galvos. Pasirūpinkit mano vargšais vaikais!

Tai taręs Breneris nukreipė ginklą į save, bet Keitė ryžtingai jį išplėšė.

– Nedarykit nesąmonių, Breneri! Vaikams reikia jūsų! Mes kartu eisim į policiją. Aš parūpinsiu jums geriausią salos advokatą. Kovosiu, kad jus kuo greičiau paleistų.

Tarsi apdujusi Keitė palydėjo Brenerį į policijos nuovadą. Ji sapnuoja ar Breneris iš tikrųjų užmušė jos vyrą? Gal tuoj pabus ir pamatys, kad tai tik sapnas?

Bet nuovados šviesoje bet kokia viltis dingo. Keitė sudribo ant suolo, o Breneris tuo tarpu mikčiodamas davė parodymus.

Budintis policininkas atvirai rodė simpatiją vargšui žmogeliui. Breneris buvo gerbiamas mažos bendruomenės narys. Visi žinojo, kad be jo ištikimybės ir uolumo plantacija jau seniai būtų buvusi nustekenta. Stiveną Maklyną irgi visi pažino kaip nusususį kiemsargį šunį, kuriam verčiau nesimaišyti po kojų, nes nežinai, ko tikėtis. Ypač tada, kai padaugina.

Kai už Brenerio nugaros užsitrenkė kameros durys, jis sušuko:

– Ponia Keite, jūsų gerumo aš niekada nepamiršiu!

Išėjusi iš nuovados ir žengusi į vaiduoklišką rytą, Keitė suvaitojo. Kaip reikės gyventi be Brenerio? Moteris išsigando, kad nė nepagalvojo apie vyrą. Kaip vaikai sureaguos į Stiveno mirtį? Pirmiausia Valteris, jau nebe taip smarkiai prisirišęs prie tėvo. Beveik nesąmoningai ji pasuko karietą prie Volrabės namų. Nemalonu trikdyti jo miegą, bet kitos išeities nėra.

Gydytojas pažadėjo tuoj pat nuvažiuoti į plantaciją apžiūrėti Sinos.

– Aš pasirūpinsiu laidotuvėmis, bet esu tikras, kad pirmiausia jį kruopščiai apžiūrės policija. Kad ir kaip būtų, Keite, aš viskuo pasirūpinsiu. Pasistenkit kuo atsargiau pranešti jo sūnui.

– Dėkoju, daktare! – sumurmėjo moteris. – Kaip manot, ar labai blogai, kad jam žuvus pajutau palengvėjimą? Už tai, ką padarė Sinai, būčiau savomis rankomis jį pasmaugusi.

– Ne, miela drauge, – atsakė gydytojas Johanas Volrabė. – Bet kuris iš mūsų, turintis bent kiek padorumo, troško jį užmušti.

Vaikai skirtingai sutiko žinią apie Stiveno mirtį. Keitė, žinoma, nepasakė, kas jam suskaldė kaukolę ir už ką. Valteris neparodė jokių jausmų, o Bilas Džonas paplūdo ašaromis.

Tik dėl berniukų Keitė nuėjo į Stiveno laidotuves. Mielai būtų atsisakiusi pareikšti paskutinę pagarbą velioniui. Sina Brener buvo sunkiai sužalota – negalės turėti vaikų. O Otas Breneris buvo paleistas iš kalėjimo. Volrabė Apijoje suaukotais pinigais sumokėjo už Brenerį didelį užstatą. Niekas netikėjo, kad jis bus nuteistas. Visa Apija buvo jo pusėje.

Per laidotuves Keitė suprato, kad jos dienos Samoa suskaičiuotos. Ne tik dėl plantacijos finansinės padėties, bet ir dėl to, kad reikėjo apsaugoti Valterį. Jei iš viso galima ką nors dėl jo padaryti, tai kuo skubiau išvežti iš salos.

Keitė sėdėjo verandoje ir rašė prieš išvykstant būtinų darbų sąrašą, kai užėjo Johanas Volrabė.

– Keite, gaila, kad jums vėl reikia išvykti, nes trečio karto tikriausiai nebus! – atsiduso jis.

– Ak, daktare, turiu galvoti apie Valterį. Jam negalima čia likti. Kas nors gali prasitarti, kokį nusikaltimą padarė jo tėvas. Nenoriu, kad sužinotų, nors tikriausiai gandai jį seniai pasiekė.

– Jis už tai jums nepadėkos! – paprieštaravo gydytojas.

– Tikriausiai nepadėkos. Vis dėlto privalau tai padaryti!

– O kur vyksit? Iš ko gyvensit? Visi žino, kad Stiveno plantacija visiškai nustekenta!

– Parduosiu namą, iš tų pinigų sumokėsiu už kelionę į Naująją Zelandiją ir pratempsiu pirmus metus. Savo paplūdimio name vėl pradėsiu tapyti. Tapyba padės išsilaikyti paviršiuje. Skamba ne itin įtikinamai, bet aš tvirtai tuo įsitikinusi!

– Jūs narsi moteris! – sušnabždėjo gydytojas, bet jo žodžius nutraukė niūriai iš padilbų žvelgiantis Valteris.

Rankoje jis laikė laišką. Tylėdamas atkišo Keitei.

Keitė sustingo. Tai buvo Džeinės laiškas iš Danidino. Keitė buvo pranešusi Polui Maklynui apie sūnaus mirtį. Parašė, kad jis mirė nuo karštinės. Atsakymo nesitikėjo. Kai Volrabė paskubom atsisveikino, Keitė atplėšė voką.

Keite,

jūs tikriausiai suprantate, kad rašau jums be jokio malonumo, bet tėvas pareikalavo. Jis jau kelias savaites nesikelia iš patalo. Širdis. Jis miršta ir prašo, kad jūs kuo skubiau su vaiku atvyktumėt į Opohą. Turbūt suprantat, aš mielai išvengčiau šio pasimatymo, bet tėvas įsakė jums pranešti: didžiausias jo troškimas – kad jūs jam atleistumėt.

Džeinė

P. S. Vis mąstau: už ką reikėtų jam atleisti?

Keitė pašiurpo. Ją sukrėtė tai, kad senis nė žodžiu neužsiminė nei apie Stiveno mirtį, nei apie vaikaitį Valterį.

Otas Breneris susirado Keitę, vos tik buvo išteisintas. Ji apsidžiaugė tokiu sprendimu ir išdėstė jam savo planus. Ketino jam perrašyti plantaciją. Moteris nenutylėjo, kad nusmukdė plantaciją Stivenas. O Breneris dėjo didžiules viltis į savo suaugusius sūnus ir nežinojo, kaip jai atsidėkoti.

– Tai mažiausia, ką galiu padaryti dėl jūsų šeimos, Brenerėli, – patikino Keitė.

Pagalvojus apie būsimą kelionę jos širdį užgulė akmuo. Paprašė, kad Breneris neitų jos lydėti prie laivo. Dar vieno atsisveikinimo jiedu nepakeltų.

– Taigi mes niekada nepasimatysim, – tarė jis apsipylęs ašaromis.

– Jūs visada liksite čia, Brenerėli, – atsakė Keitė uždėjusi ranką ant širdies.

Opohas, 1923 m. vasaris

Kai iš rūko išniro Polo Maklyno ferma, Keitę užvaldė slogi nuotaika. O kai su abiem berniukais įžengė į jo pritemdytą miegamąjį, suvirpėjo visu kūnu. Mirtis jau sėdi ant lovos krašto, pagalvojo ji. Ligonio veidas buvo taip išvagotas raukšlių ir sukritęs, kad nė kiek nepriminė senojo tirono.

– Tai jūsų vaikaitis Valteris, Stiveno sūnus, – sušnabždėjo Keitė.

Jaunuolis mandagiai ištiesė ranką ir tarė:

– Labą dieną, seneli.

Polas paspaudė Valteriui ranką, bet smalsiai pažvelgė jam pro petį į Bilą Džoną. Mažylis maloniai nusišypsojo.

– Seneli, ar galiu apžiūrėti tuos keistus baltus gyvulėlius? – paklausė jis.

Keitė išsigando. Bet senis pasistengė nusišypsoti.

– Tie keisti gyvulėliai yra avys. Vieną dieną jos priklausys tau. Kaip ir visa žemė, kurią matai aplinkui, ir visi mano pinigai. Bėk apžiūrėti savo valdų! – sušnabždėjo jis kimiu balsu.

– Ačiū, seneli!

Bilas Džonas mandagiai nusilenkė ir susijaudinęs išdūmė į lauką.

Valteris liko stovėti kaip įkastas, kol senelis paliepė:

– Ko dar lauki. Bėk šalin!

Jis šiurkščiai pavarė lauk ir Džeinę, stebinčią šią sceną nuo durų.

Keitei darėsi vis nejaukiau.

– Atsinešk kėdę ir sėskis! Turiu tau kai ką pasakyti, Keite, – tarė senis.

Keitę nupurtė šaltis. Dar niekada jis nesikreipė į ją vardu. Ką tas senukas sumanė? Dūsaudama ji pakluso ir atsisėdo prie ligonio lovos.

– Gydytojas duoda man vos kelias dienas, o kunigas įtikino, kad turiu susitaikyti su šeima. Aš laukiau tavęs!

Keitė linktelėjo nežinodama, ką ir galvoti, bet jis jau kalbėjo toliau:

– Aš melavau… tada, kai buvau jaunuolis. Buvau prie avių, kai tai įvyko. Kai atėjau į namus, mama gulėjo kraujo klane, o tėvas dejavo: „Ką dabar daryti?“ Jis buvo girtas ir iš baimės prileido į kelnes. Įsikibo į mane ir meldė paliudyti, kad jis tik gynėsi. Netikėjau juo. Pernelyg dažnai savo akimis matydavau, kaip jis ją muša, bet stengdavausi nepastebėti. Nenorėjau nieko žinoti. Jis skundėsi, kad motina paleistuvė, už jo nugaros duodasi su vyrais ir net su moterimis. Paminėjo ir vardą – Ana Peters! Pernelyg norėjau juo tikėti. Todėl pradėjau nekęsti Anos. Kai tavo senelis persikėlė pas mano tėvą, pamaniau gavęs patvirtinimą. Prisigėręs, o tai būdavo nuolat, jis plūsdavo tavo senelę. Pradėjau nekęsti moterų, nes jos neša vyrams nelaimę. Nekenčiau visų žmonių, išskyrus sūnų Bilą. Todėl palieku tavo sūnui visą savo turtą…

Išpažintį nutraukė kosulio priepuolis. Keitė sėdėjo sustingusi.

Kai priepuolis baigėsi, šešuras kalbėjo toliau:

– Bilas buvo vienintelis žmogus pasaulyje, sušildantis man širdį. Bilas turi gyventi tavo sūnuje ir šeimininkauti šioje fermoje.

O kaip Valteris, kirbėjo ant liežuvio Keitei, bet ji nutylėjo. Nėra prasmės mokyti mirštantįjį gerumo.

– Kartais nusivesdavau Stiveną į tvartą ir mušdavau, kad niekas negirdėtų jo riksmo. Jis buvo kaip iš akies lupta mama. Tik iš lėto, labai iš lėto, kai tu man į veidą sviedei tiesą, pradėjau suvokti, kad ji buvo geras žmogus, o aš tapau lygiai toks pat velnias kaip mano tėvas. Turiu susitaikyti su savo siela ir viską atitaisyti. Ir tu turi gyventi pasiturimai.

Tai taręs ištiesė ranką prie naktinės spintelės ir ištraukė raštą.

– Perduodu į tavo rankas! Eik pas Džonataną Frankliną, mano advokatą! Jis yra testamento vykdytojas.

Keitė nurijo seilių gumulą. Ji kovojo su savimi ir neištvėrė.

– Jei norit ką nors atitaisyti, įrašykit į testamentą ir Valterį. Juk jis irgi jūsų vaikaitis!

Polas Maklynas giliai atsiduso.

– Viena galiu pasakyti apie jus, Makdauelų moteris: jūs be galo drąsios. – Jis užsimerkė ir ėmė giliai kvėpuoti. – Gerai, atnešk kuo rašyti! Skirsiu berniukui pusę turto! – Tai taręs jis atkišo kaulėtą ranką, Keitė neryžtingai dėkodama paspaudė.

Tada išbėgo iš kambario. Kai grįžo, Polas Maklynas gulėjo plačiai atmerktomis akimis. Moteris atsargiai priėjo arčiau. Senukas buvo miręs. Keitė nejautė jokio liūdesio. Čiupo raštą, gulintį ant lovos. Gaila, Valteris vėl liko nuskriaustas. Tą akimirką ji nusprendė pasakyti Valteriui, kad senelis pagalvojo ir apie jį, ne tik apie pusbrolį Bilą.

– Ar galiu pažiūrėti testamentą? – Džeinė išplėšė Keitei iš rankų dokumentą. Nė nepažvelgusi į mirusį tėvą puolė studijuoti rašto. Sučiauptos lūpos išdavė kartėlį. – Taip ir maniau, mes nieko negavom! Kaip kilnu iš senio pusės! Mano vyras bus valdytojas, kol tavo sūnus perims fermą. Oho, mano Fredui net skirtas atlyginimas! Kilnu! Nors mes visuomet buvom šalia! Pasirūpinsiu, kad nesėdėtum mano tėvų namuose kaip koks tranas. Tai neteisinga! – sulojo Džeinė. Tada pasisuko į tėvą ir garsiai sukūkčiojo.

– Džeine! – tyliai tarė Keitė, kai isteriškas svainės verksmas nurimo. – Jei gerai supratau, tavo vyras turi valdyti fermą, ar ne?

Džeinė priešiškai pažvelgė į Keitę ir linktelėjo.

– Gerai, tada aš kelsiuos į namą Princų gatvėje, bent jau kol Bilas sulauks dvidešimt vienerių! O tu su vyru grįši į tėvų namus! – tarė Keitė tvirtai. – Norėčiau artimiausiu metu ten persikelti. Supratai? Duodu savaitę!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija pašoko.

– Kas atsitiko? – paklausė išsigandusi.

Džudita nepasibeldusi įlėkė į kambarį.

– Pasakyk man, kas darosi! Tu mulkini mane. Manai, nepastebiu? Ar tai jie? – griežtai paklausė Džudita ir parodė į lapus, gulinčius ant naktinio staliuko. – Ar juos atnešė Tomas?

– Gerai jau, prisipažįstu – tai Emos užrašai. Radau gulinčius lauke prie durų.

Džudita įdėmiai pažvelgė į draugę.

– Ir tu iš tikrųjų nieko nematei? Nė juodo visureigio?

Sofija papurtė galvą.

– Galima pažiūrėti? – Nelaukdama atsakymo ji paėmė Emos užrašus ir pradėjo uostyti. – Taip ir žinojau! Jis vis dar rūko, nors žadėjo mesti nuo Naujųjų metų, – tarė tyliai.

– Kas rūko?

– Jis laikė tuos lapus savo rankose. Taip kvepia mūsų laikraščiai, taip kvepia laiškai, taip kvepia lapukas, kurį jis man paliko. Tabaku ir skutimosi vandeniu. – Ji dar kartą pauostė lapus. – Jis ne tik laikė juos rankose, jis juos skaitė. Man patinka tas kvapas, nors nenoriu, kad jis rūkytų. Sofija, tas žmogus, kurio tu ieškai, – Tomas!

Sofija giliai įkvėpė. Nebuvo jokio reikalo ilgiau slėpti nuo draugės tiesą. Kone atsiprašinėdama ji tarė:

– Mačiau nuvažiuojantį juodą visureigį, bet nenorėjau tavęs jaudinti.

– Tai jis. Jis paėmė užrašus tikrai ne dėl kliento. Tavo ir mano gyvenimai turi būti susiję. Bet kaip?

– Galbūt visa tai neturi jokios reikšmės, gal yra visiškai paprastas paaiškinimas, – išsisukinėdama pasakė Sofija.

– Sofija, aš advokatė. Turimais duomenimis, Tomas šiuos dokumentus paėmė iš mano spintos ir nieko nesakęs dingo. Pirma, jei jis būtų ano Tomo Holdeno advokatas, tada viską man būtų papasakojęs. Mano draugas nėra idiotas. Dėl kliento nebūtų nusižengęs. Antra, Tomas su savo visureigiu trinasi čia netoliese. Būčiau kvailė, jei nepripažinčiau faktų. Man belieka išsiaiškinti kodėl. Kodėl jis tau nepasirodo? Arba man? Kodėl mus persekioja? Advokatės nuojauta man sako, kad jis kažką slepia. Bet kas tai galėtų būti?

Sofija gūžtelėjo pečiais. Kad ji žinotų!

– Nėra prasmės toliau klaidžioti tamsoje, – ryžtingai pareiškė Džudita. – Važiuoju dar kartą į kontorą – perskaitysiu testamentą. O tu tuo tarpu gali studijuoti mamos užrašus. Grįždama atvešiu ko nors užkąsti. Žuvies su gruzdintom bulvytėm?

Sofija žvelgė į Džuditą išplėtusi akis. Kaip ji su viskuo susidoroja – neįtikėtina!

– Nemaniau, kad taip viską įvertinsi. Turiu omenyje – juk esi nėščia nuo to vyro, – sumikčiojo Sofija.

– Dar vaikystėje siutindavau tėvus sąžiningumu. Negaliu pakęsti, kai kas nors neaišku ar nutylima… – Džudita nutilo, kai pamatė suglumusį Sofijos veidą. – Mieloji, suprantu, tu norėjai tik gero. Vertinu tai, bet dabar pati imsiuosi šio reikalo. Ir dėl kūdikio. Advokatė užuodžia tamsius kėslus, o kūdikio motina baiminasi, kad Tomui reikia pagalbos! Kaip galiu padėti, jei nežinau, kas jam neduoda ramybės? Aš tai išsiaiškinsiu! – tarė išeidama iš kambario.

Koks ji puikus žmogus, pagalvojo Sofija, paskui mintimis vėl grįžo prie Tomo. Koks ryšys jį siejo su Ema, svarstė ji. Meilužis jis negalėjo būti! Artimas giminaitis? Bet net jei Tomas Valterio palikuonis, kodėl Ema paliko jam pusę turto? O gal ji norėjo atsilyginti Tomui už Polo Maklyno skriaudas Valteriui? Ne, kad ir kaip Sofija suko galvą, įtikinamo paaiškinimo nerado.

Niekas nepadėjo. Vienintelis būdas viską išsiaiškinti – perskaityti krūvelę prirašytų lapų. Kiek paabejojusi ji ištiesė ranką į jų pusę, bet paskui susigriebė ir čiupo neskaitytą Keitės istorijos dalį. Kaip Ema sakė Džonui: „Mano duktė turi tai pajusti, turi suprasti. O tai jai pavyks tik perskaičius istoriją.“

Danidinas, 1929 m. birželis

Bilas Džonas iš pirmo žvilgsnio pamilo namus Princų gatvėje, o dar labiau Pakeha, kur jie leisdavo vasaras ir savaitgalius. Tos meilės priežastis buvo ne tik gamta ir laisvė, kuria jis čia mėgavosi, bet ir Kristina Kramer. Jiedu praleisdavo drauge kiekvieną laisvą minutę.

– Mama, tik pagalvok, Kristina nori už manęs tekėti, bet aš dar per mažas, – vieną dieną kuo rimčiausiai ėmė porinti sūnus.

Keitė juokdamasi sutiko.

– Taip, keletą metelių reikės palūkėti.

Bilas Džonas buvo linksmas, žavus keturiolikmetis. Jo laimėjimai mokykloje džiugino, o kai vieną dieną jis pareiškė nenorintis perimti fermos ir ketinantis tapti gydytoju, mama apsiverkė.

Netrukus po šešuro mirties ji aplankė advokatą Džonataną Frankliną. Norėjo raštu patvirtinti tai, ko Polas Maklynas nespėjo užrašyti, bet advokatas jai neteikė vilčių. Vienintelis paveldėtojas buvo Bilas Džonas Maklynas, kaip motina ji negalėjo nieko spręsti dėl palikimo be jo sutikimo.

– Kai jis taps pilnametis, galit paprašyti, kad išmokėtų pusbroliui pažadėtą dalį, – pasiūlė advokatas.

Keitė buvo tikra dėl Bilo Džono teisingumo jausmo, jis taip ir padarytų, bet kol kas Bilas buvo dar vaikas.

Keitė turėjo ir savų lėšų. Dailininkės Keitės Makdauel akvarelės buvo labai populiarios. Dabar ji pati rūpinosi pardavimu. Nenorėjo būti priklausoma nuo galerijos savininko ar pardavėjo. Klientai galėdavo bet kuriuo metu apsilankyti jos dirbtuvėje Princų gatvės name.

Keitė galėjo džiaugtis, jei ne rakštis, kartinanti gyvenimą. Tai jos posūnis Valteris! Kad ir kaip stengėsi duoti meilės, kurios šis niekada nebuvo patyręs, viskas veltui! Jos jausmai atšokdavo nuo jo kaip žirniai nuo sienos. Jis ėjo per gyvenimą paniuręs ir užsispyręs. Geriausiai jausdavosi kaime, Opoho fermoje. Vos penkiolikos jis metė mokyklą ir kartais savaičių savaites lindėdavo ten. Kadangi su Džeine Keitė nesišnekėjo, tai ir nežinojo, ką jis ten veikia. Bet moteris jautė, kad jam ten patinka, kad jis iš prigimties fermeris, priešingai nei Bilas Džonas. Net jei sūnus nestudijuotų medicinos, pasirinktų ką nors kita. Šis berniukas neaugins avių, tai buvo aišku. Todėl Keitė manė radusi išeitį, kaip išspręsti palikimo klausimą. Ji turėjo pranešti savo sprendimą Valteriui.

Proga pasitaikė vieną šaltą birželio vakarą. Bilas Džonas buvo pakviestas į Kristinos Kramer gimtadienį, todėl jo nebuvo namie. Lauke staugė vėjas, o Princų gatvės namų svetainėje jaukiai liepsnojo židinys. Keitė paruošė nedideles šventines vaišes: ėriena buvo vienintelis patiekalas, kuris jai puikiai pavykdavo. Ji norėjo pranešti Valteriui žinią malonioje atmosferoje. Aišku, reikės palaukti Bilo Džono dvidešimt pirmo gimtadienio, bet kadangi gerai pažino posūnį, Keitė tikėjosi, kad jos planui jis pritars. Valteris kaip tik buvo grįžęs iš fermos. Kaip visada valgė tylėdamas ir užsisklendęs, rodėsi, nė nesupranta, kiek pastangų įdėjo pamotė. Ant stalo buvo pastatytas net butelis vyno.

Tylėdamas Valteris įsipylė taurę. Iš to, kaip ją išlenkė, Keitė suprato, kad tai ne pirmoji vyno taurė jo gyvenime.

– Valteri, ar norėtum ir vėliau dirbti senelio fermoje? – pasiteiravo ji tylinčio vaikino.

Valteris pašaipiai pažvelgė į ją savo mėlynomis akimis.

– Kas per klausimas? Ar tai koks žaidimas?

– Ne, norėčiau žinoti, ar įsivaizduoji save kaip Opoho fermerį.

– Ne, neketinu būti Bilo Džono tarnas.

– Aš klausiu tavęs, ar nori perimti fermą, kai Bilui Džonui sueis dvidešimt vieneri.

Valteris pašaipiai nusikvatojo.

– Kam tu mane erzini? Ar jauti malonumą?

Keitė sukluso. Kas čia per tonas? Ji taip seniai su juo nesišnekėjo! Negi jis nenori suprasti, ką ji mėgina jam pasiūlyti?

– Paklausyk, Valteri, senelis pagalvojo apie judu abu. Kiek pažįstu Bilą, jis laikysis savo ketinimų. Jis nori tapti gydytoju, vadinasi, tu galėsi perimti fermą.

Užuot apsidžiaugęs Valteris pratrūko.

– Meluoji! – sušuko jis. – Esi prakeikta melagė. Senelis viską paliko tavo sūnui. Aš likau tuščiomis rankomis. Kodėl jau kelinti metai pasakoji, kad jis pagalvojo apie mus abu? Tavo mažius gavo viską.

Keitė norėjo paprieštarauti, bet Valteris užriko:

– Liaukis melavusi! Žinau, įkalbinėjai senelį, kad galvotų tik apie savo numylėtinį ir nusuktų mano palikimo dalį. Teta Džeinė seniai man atvėrė akis. Prisipažink pagaliau! Ji matė testamentą. Man ten nieko neužrašyta, o tu visą laiką mane mulkini, kad neputočiau. Nekenčiu tavęs! Neapkenčiau nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau! – Jis pašoko nuo stalo ir išbėgo iš kambario.

Atsigavusi nuo išgąsčio Keitė ėmė ieškoti vaikino. Jis buvo užsidaręs savo kambaryje. Ji pasibeldė, tačiau jis neatsiliepė. Nėra prasmės įtikinėti, mąstė ji nuliūdusi. Džeinė sukurstė vaikinuką. Pirmiausia jis turi nusiraminti. Tada aš jam paaiškinsiu, kas iš tikrųjų vyko prie senelio mirties patalo.

Kitą rytą Keitė nustebo – Valteris nepasirodė pusryčių. Jis visuomet keldavosi anksti, o Bilas Džonas jau seniai buvo mokykloje. Apie pietus ji pasibeldė, bet neišgirdo nė garso. Moteris atsargiai paspaudė durų rankeną. Kambarys nebuvo užrakintas. Iš pirmo žvilgsnio Keitė suprato, kad Valteris dingęs. Nebuvo jo drabužių ir mėgstamiausių daiktų.

Tikriausiai patraukė pas Džeinę, ėmė save raminti. Bet jo nebuvo ir ten.

Džeinė įgėlė:

– Jo čia nėra. Ar dabar patenkinta? Išvijai vargšą vaikiną ir iš namų.

Keitė buvo kaip apdujusi. Valteris taip ir neatsirado: ji išmėgino viską, kad sužinotų, kur jis slepiasi, bet neužtiko nė pėdsako.

Danidinas, 1935 m. sausis

Kur gyvena posūnis, Keitė sužinojo visiškai atsitiktinai.

Ji vos galėjo patikėti, nors kelis kartus perskaitė Bilo Džono laišką.

Sūnus jau tris mėnesius studijavo mediciną Londone. Keitė nenorom išleido jį į Europą. Bet dar sunkiau su juo atsisveikinti buvo Kristinai Kramer. Kai jos tėvai žuvo per didžiulį žemės drebėjimą Neipyre, Keitė priėmė mergaitę pas save ir pamilo lyg dukterį. Tik viena jai kėlė rūpestį. Kristina kaip derva buvo prilipusi prie Bilo Džono ir žiūrėjo į jį kaip į būsimą vyrą.

Keitė atsiduso. Slapčia tikėjosi, kad Londone Bilas susipažins su mergina, kuri geriau jam tiks. Ji nenorėjo, kad sūnus apsispręstų vadovaudamasis klaidingais sumetimais. Likus kelioms dienoms iki išvykimo jis prisipažino:

– Negaliu jos palikti vienos!

– Kodėl ne? – paklausė Keitė.

Bilas Džonas kiek patylėjęs tarė:

– Sako, jei ją paliksiu, ji nusižudys!

Keitė paaiškino jam, kad grasinimas negali būti santuokos pagrindas, kad jis visą gyvenimą graušis, jei nevyks į Londoną.

– O ar nesigraušiu, jei ji iš tikrųjų nusižudys? – paprieštaravo jis.

Keitė pažadėjo prižiūrėti Kristiną ir nuramino:

– Ji nenusižudys. Patikėk!

Visa tai ji vėl prisiminė dabar, dar kartą perskaičiusi laišką.

– Ką jis rašo? Sakyk, ką jis rašo! – nekantriai reikalavo Kristina. Ji trukdė Keitei skaityti, nors vakar pati gavo laišką nuo Bilo.

Laiškas buvo kupinas gyvenimo džiaugsmo, tad Keitę vertė šypsotis. Ypač skaitant tą vietą, kur jis aprašinėjo nuostabaus grožio bendramokslę iš Kraistčerčo. Tačiau labiausiai nustebino šios eilutės:

Regis, mačiau Valterį, bet kai pradėjau vytis, jis perėjo į kitą gatvės pusę ir dingo minioje. Esu įsitikinęs – tai jis. Būčiau pažinęs iš tūkstančio. Su juo buvo moteris, ji stūmė vaikišką vežimėlį. Gaila, būčiau paklausęs, kodėl jis mus paliko.

Keitė mėgino neparodyti susijaudinimo, bet Kristina jau pastebėjo.

– Kas atsitiko? Gal jam kas nors negerai?

– Nėra priežasties jaudintis! – atsakė Keitė sausai.

– Sakyk man tiesą! Kažkas juk atsitiko.

– Bilas Džonas mano, kad gatvėje matė Valterį, – atsakė Keitė dūsaudama.

– Bet tas žmogus negrįš, ar ne? Džiaukis, kad jis dingo! Niekada negalėjau jo pakęsti, – ramiausiai išklojo Kristina.

Keitė nusprendė baigti pokalbį.

– Ruoškis, Kristina. Netrukus važiuosim į Pakeha, – tarė ji ir sulankstė laišką.

Neramiai plakanti širdis išdavė, kad žinia apie Valterį Londone ją sujaudino.

Ošen Grovas, 1939 m. vasaris–1940 m. lapkritis

Penkiasdešimtąjį savo gimtadienį Keitė sutiko Pakeha name. Į Ošen Grovą ji pasikvietė kelias drauges. Ji vis dar vadino šią vietovę Tomahauku, kaip kadaise jai pasakė Bilas.

Slapčia ji tikėjosi, kad Bilui Džonui, ką tik iškeptam gydytojui, pavyks laiku grįžti į namus. Jis rašė, kad stengsis iš visų jėgų. Jis ketino nustebinti Kristiną, kurios, regis, labai ilgėjosi.

Linksma moterų draugija jau buvo gurkštelėjusi alkoholio, kai Keitė pamatė ateinantį Bilą. Jis parodė, kad norėtų likti nepastebėtas. Motinai tai buvo be galo sunku: širdis tryško meile šiam išlakiam vyrui tamsiais garbanotais plaukais, kuris per ketverius studijų metus tapo kaip iš akies trauktas tėvas. Vis dėlto ji susivaldė, o Bilas prisėlino prie Kristinos ir apkabino.

Siauras melancholiškas merginos veidelis nušvito. Kristina tai juokėsi, tai verkė. Bilas nutempė ją nuo kėdės ir apsuko ratu.

Pagaliau paleido merginą ir pabučiavo mamą nuoširdžiai palinkėjęs sėkmės.

– Labai tavęs pasiilgau, – sušnabždėjo į ausį, o Keitė nenorėjo paleisti jo iš glėbio. Ji mėgavosi nepakartojama laimės akimirka.

Netrukus Bilas Džonas pradėjo dirbti Danidino ligoninėje. Tuo metu jis jau buvo turtingas jaunuolis. Džonatanas Franklinas taip puikiai padidino santaupas grynaisiais, kad Bilas Džonas galėjo visiškai nedirbti, bet tapo gydytoju iš pašaukimo, tad nė nesirengė tinginiaudamas švaistyti senelio turtą. Iš didžiadvasiškumo jis perrašė fermą tetai Džeinei, tas poelgis sukėlė Keitei prieštaringų jausmų. Ta pikta moteris neužsitarnavo tiek laimės. Kita vertus, Džeinė turėjo jaustis pasibaisėtinai, kad jai parodyta tiek kilnumo. Mintis, kad svainei teko tiek gero, guodė Keitę.

O Kristina studijavo mediciną Danidine, kad galėtų padėti vyrui, kai šis turės savą kabinetą. Bet jai sekėsi nekaip. Ne todėl, kad buvo kvaila, bet kad iš viso bijojo ligų. Po metų ji visai metė studijas.

Netrukus jiedu su Bilu Džonu susituokė. Keitė liovėsi priešintis tai santuokai.

– Be manęs ji pražus, – prisipažino Bilas Džonas, kai ji iš motiniško susirūpinimo paklausė: „Ar tu iš tikrųjų ją myli?“

Kai vakare po vestuvių Keitė ketino atsisveikinti su jaunąja pora, apsistojusia Sent Klero viešbutyje, sūnus pakvietė trumpai pasivaikščioti.

Jie kartu patraukė paplūdimio link. Žingsniuodama pakrante Keitė juto, kad Bilą Džoną kažkas slegia, bet jis neranda tinkamų žodžių.

– Mama, aš užsirašiau į kariuomenę savanoriu, – netikėtai tarė jis.

Keitė suklupo ir pratisai šaižiai sukliko. Paskutinę akimirką įsikibo į jo ranką, kad neparkristų.

– Vaikeli, kaip gali šitaip elgtis? Prašau – lik čia! – maldavo ji, tvirtai į jį įsikibusi. – Neik. Aš to nepakelsiu! Prašau!

– Mama, nieko man neatsitiks. Kariuomenei reikia gydytojų. Ar supranti? Negaliu sėdėti čia tarsi niekur nieko, kai mano geriausi draugai traukia į Europą padėti.

Keitė kelis kartus giliai įkvėpė. Negi viskas turi pasikartoti? Negi laimė negali trukti ilgiau? Jos veidu tekėjo ašaros. Bet ji jų nejautė. Ją sukaustė begalinis šaltis, visa apimanti baimė. Prarandu savo mylimą vaiką! Galvoje sukosi tik ta viena mintis.

– Tavo sprendimas tvirtas? – sukuždėjo ji.

Jis linktelėjo.

– Nedrįstu šito pasakyti Kristinai. Ji tokia silpna, mano sprendimas ją įstums į baisią neviltį. Ar galėsi kuo atsargiau jai pranešti, kai reikės?

Keitė gaudė orą.

– Ne, tu turi pasakyti pats.

Kurį laiką jie žingsniavo tylėdami, paskui Bilas nusiminęs tarė:

– Tu teisi, mama, turiu pats jai pasakyti, bet Kristina laukiasi, todėl nežinau, ar leis man išvykti. Ji negali likti viena. Ji turi per daug įvairiausių baimių. Jei pasakysiu, negalėsiu išvažiuoti, bet juk tai mano nelemta pareiga. Mama, pažadėk, kad ją prižiūrėsi!

Keitė staiga sustojo ir sukrėsta pažvelgė į sūnų.

– Ji laukiasi? Tai todėl jūs susituokėt?

Bilas ieškojo žodžių.

– Taip… ne… na, žinai gi, aš, aišku, ją myliu, bet jaučiu ir tam tikrą įsipareigojimą. Aš jai esu visas pasaulis. Ji man tai kartojo visuose laiškuose. Nebūčiau galėjęs vesti kitos. Tada amžinai būčiau jautęsis kaltas, o dabar kelio atgal nėra. Jos nuomone, mes vienas kitam skirti nuo tada, kai man grįžus iš Londono pirmą kartą mylėjomės.

Ar dėl to jis bėga į Europą, kad širdies gilumoje nėra tikras dėl šio ryšio, liūdnai mąstė Keitė. Šito ji niekada nesužinos.

– Gerai, aš jai pasakysiu, kai tu išvyksi, – pažadėjo ji dūsaudama.

– Tu nuostabiausia mama, kokia tik gali būti, – tarė Bilas Džonas dėkingumo kupinu balsu ir apkabino ją.

Šią ir daug kitų naktų Keitė sėdėjo verandoje negalėdama užmigti ir žvelgdama į giedrą žvaigždėtą dangų, kuris jai rodėsi tuščias ir nesuprantamas. Ir visos jos mintys baigdavosi viena: jis turi vykti į Europą! Kad ir kaip stengėsi jį perkalbėti, jis tvirtai laikėsi savo sprendimo.

– Neleisiu draugams kariauti vieniems!

Prieš šį argumentą Keitė buvo bejėgė. Liko tik viltis, kad karas baigsis, kol jo ilga ranka nepasiekė Naujosios Zelandijos sūnų.

Danidinas, 1941 m. balandis ir gegužė

Vieną audringą 1941 metų balandžio pradžios dieną Bilas Džonas išvyko iš savo gimtojo miesto. Baimintasi, kad vokiečių daliniai užims Kretą, todėl britai buvo dėkingi už kiekvieną Naujosios Zelandijos savanorį.

Keitė maldavo jo palaukti bent jau kol gims kūdikis, bet jis tikino, kad yra reikalingas dabar, o kūdikį matys visą gyvenimą.

Tad palydėjo jį į traukinį. Kristina manė, kad vyras keliauja į Kuko kalną kartu su draugais Džo ir Bartu.

Keitė pripuldama vis apkabindavo sūnų. Nors buvo nusprendusi atsisveikinant nekelti scenų, prapliupo ašaromis ir ėmė kūkčioti.

– Meldžiu, pasilik!

Bilas Džonas švelniai išsivadavo iš jos glėbio ir nusišypsojo su pasitikėjimu. Prisiekė, kad nieko jam neatsitiks, ir įlipo į vagoną. Pamojo Keitei pro kupė langą – pro ašaras ji matė tik jo šešėlį. Kai traukinys pajudėjo, ji jau garsiai raudojo. Tik dabar pastebėjo, kiek daug perone verkiančių moterų. Ji ne vienintelė krimtosi dėl savo vaiko. Liūdesio tai nesumažino, bet suteikė truputį paguodos.

Keitė žvelgė į nuvažiuojantį traukinį, kol horizonte liko tik taškelis. Jai buvo silpna iš baimės. Baimės dėl sūnaus ir dėl Kristinos. Kaip marti sutiks šią žinią? Sunkia širdimi Keitė pasuko į Princų gatvę, kur pastaruoju metu gyveno Bilo Džono šeima.

Kristina, atidariusi duris, buvo tokia išblyškusi ir silpna, kad Keitei kilo pagunda dar kelias dienas nesakyti liūdnos žinios. Aštuntą nėštumo mėnesį jaunoji moteris jautėsi prastai.

– Malonu, kad aplankei, kai Bilas išvykęs, – pasisveikino ji ir pakvietė anytą pietų. Bet Keitė negalėjo nuryti nė kąsnio.

– Kaip tau jo išvyka į kalnus? Juk jis žino, kad esant tokios būsenos man baisu be jo…

Keitė nesiklausė, ką ji kalba. Jei Kristiną taip jaudina mintis, kad jis kalnuose, kaip ji sureaguos sužinojusi, kur jis iš tikrųjų išvyko?

Bėgo valandos, Keitė nesiryžo pasakyti marčiai tiesos. Pagaliau sukaupė drąsą.

– Kristina, angelėli, turiu su tavimi pasikalbėti.

Būsimoji motina išsigando.

Kad ir kaip stengčiausi, viskas bus atvirkščiai, pagalvojo Keitė. Todėl nesirinkdama žodžių, be užuolankų pranešė Kristinai, kur išvažiavo Bilas.

Ši atsakė ledine tyla.

– Jam nieko neatsitiks. Jis gydytojas, atliks savo pareigą atokiau nuo fronto, – mėgino guosti Keitė.

Po kankinamų tylos minučių Kristina su priekaištu iškošė:

– Tu mane išdavei, Keite. Šito niekada neatleisiu.

– Jis nesugebėjo pasakyti tau tiesos, mieloji. Manė, bus geriau, jei pasakysiu aš, bet, kaip matai, man nepavyko, – kalbėjo Keitė švelniai, tačiau tai nepadėjo.

– Turėjai jį sulaikyti!

– Patikėk, Kristina, aš mėginau. Bet jis yra suaugęs vyras, jo sprendimas buvo tvirtas. Kad žinotum, kaip mielai būčiau jį atkalbėjusi, bet tu gi pažįsti jį. Jei jis ką nors įsikala į galvą… – Balsas Keitės neklausė. Ji nebeturėjo jėgų vaidinti stiprią – baimė dėl sūnaus tūnojo širdyje jau kelis mėnesius.

– Jis nemyli manęs. Taip ir žinojau. Kitaip nebūtų palikęs tokios būsenos. Joks mylintis vyras nepalieka nėščios žmonos dėl to prakeikto karo. Jis norėjo išvykti. Tai ir yra priežastis.

– Kristina, vaikeli, tai netiesa. Jo geriausi draugai užsirašė savanoriais. Tai ir jis nenorėjo išsisukinėti. Jis man pažadėjo, kad grįš iš Kretos, kai tik bus užkirstas kelias vokiečiams.

– Po velnių, man nerūpi Kreta! Jis palieka mane vieną su tuo atgrasiu nėštumu, dėl kurio diena dienon darausi vis šlykštesnė.

Keitė buvo sukrėsta. Ketino apkabinti, bet Kristina ją atstūmė.

– Tu susimokei su juo, – sušuko ji garsiai ir griebėsi už pilvo.

Keitė tuojau suvokė, kokia pavojinga padėtis. Liepė Kristinai gultis, nubėgo prie telefono ir iškvietė greitosios pagalbos automobilį.

– Tik paskubėkit, per ankstyvas gimdymas.

Ligoninėje Keitė nesitraukė nuo marčios nė per žingsnį. Laikė už rankos, ramino, būtų ėjusi ir į gimdyklą, jei būtų įleidę. Tad dabar sėdėjo koridoriuje drebėdama iš baimės ir kas kartą krūptelėdavo atsivėrus gimdyklos durims. Kai pagaliau pavargusi užsnūdo, ją pažadino vyriškas balsas.

– Viskas gerai. Abiem. Laimė, kūdikis stiprus, tik trumpai palaikysim jį inkubatoriuje. Ar norit ją pamatyti?

Keitė linktelėjo ir nusekė paskui gydytoją. Vaikaitę pirmą kartą pamatė pro stiklą. Keitė iš karto suprato, kad pasaulį išvydo stiprus kūdikis. Daug daugiau rūpesčių kėlė jaunoji motina. Kristina abejingai gulėjo lovoje nusigręžusi į sieną, tyli ir nepatenkinta.

Bus sunku. Jai reikia ramybės, pagalvojo Keitė ir išėjo iš palatos. Koridoriuje vos nesusidūrė su gydytoju.

– Ji atrodo išsigandusi. Ar jūsų marčiai kas nors negerai? – tuoj pat paklausė jis.

– Ne ne. Ji nesikalba su manim, bet tai tikriausiai nuo išsekimo.

Gydytojas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Tikėkimės, depresija nėra lėtinė.

Keitė linktelėjo pritardama. Kas bus su mažuoju vaikeliu? Keitė nusprendė kuo dažniau lankyti marčią.

– Kaip pavadinsi mažylę? – paklausė Keitė marčios trečią dieną po gimdymo. Bet atsakymo nesulaukė. – Pavadink savo mamos vardu – Ema! – pagaliau pasiūlė Keitė.

Kristina vangiai atsisuko į ją.

– Gerai… dėl manęs…

Ir vėl nugrimzdo į niūrų tylėjimą. Bet mažylė bent jau turėjo vardą.

Iš ligoninės grįžusi motina toliau gyveno savo gyvenimą nepaisydama kūdikio, o mažoji Ema augo kaip ant mielių. Kristina dienų dienas gulėjo savo tamsiame miegamajame ir spoksojo į lubas. Beveik neliesdavo valgio, nešnekėjo. Keitė kvietė daugybę gydytojų, bet gaudavo vieną atsakymą:

– Tai psichikos liga, niekuo čia nepadėsi!

Kadangi Kristina vengė net maitinti mažąją Emą krūtimi, kūdikiu rūpinosi Keitė. Tačiau šie rūpesčiai nenumaldė širdies skausmo. Pabudus visuomet pirmoji mintis būdavo apie Bilą Džoną. Užmiegant – paskutinė. Nuo tada, kai pranešė sūnui apie dukters gimimą, nebuvo gavusi iš jo jokios žinutės. Gegužė ėjo į pabaigą. Atsižvelgdama į silpną Kristinos sveikatą, moteris neprasitarė apie savo baimes, įsiskverbusias net į sapnus. Vis dažniau pabusdavo šlapia nuo prakaito, susapnavusi prie durų stovintį šešurą. Kas naktį jis stypsodavo žvelgdamas pamišusiu žvilgsniu ir grėsmingai tiesdamas jai laišką su pranešimu apie mirtį. Keitė iš visų jėgų stengėsi vyti tą vaiduoklį.

Keitė davė vaikaitei, jau šešių savaičių, buteliuką, ir čia pašto pasiuntinys atnešė laišką Kristinai. Kai Keitė pažvelgė į voką, širdį sugniaužė baimė. Jai nerūpėjo, kad laiškas skirtas ne jai, tad padėjo į šalį tvirtai nusprendusi tuoj pat atplėšti. Prisivertė pamaitinti vaiką, nes širdyje seniai žinojo, ką reiškia tas laiškas. Virpėdama visu kūnu paguldė Emą į lovelę. Mažylė, regis, nujautė, kaip jaučiasi senelė. Ji visa gerkle sukliko, kaip klykė Keitės širdis. Keitė paėmė laišką. Iš pradžių jis senuoju adresu buvo nusiųstas į Angliją. Nėra prasmės laukti, Keite, pagalvojo ji ir atplėšė voką. Bilas Džonas žuvo dar balandžio dvidešimt penktąją, vokiečiams puolant Kretą. Keitė sukliko širdį veriančiu balsu. Rankos taip virpėjo, kad vokas nukrito ant grindų. Iš jo pažiro laiškai. Ji žvelgė į juos sustingusi. Kristinos ir jos pačios rašyti laiškai nė nebuvo atplėšti. Jis net nesužinojo, kad tapo tėvu, pagalvojo Keitė. Skausmas pervėrė širdį aptemdydamas visas mintis ir pojūčius.

Praslinko daug dienų, kol ji vėl galėjo mąstyti. Keitė Makdauel prisiekė niekada neliesti teptuko, nes spalvingas pasaulio vaizdas – tai grynas melas.

III DALIS

EMA

E tangi ana koe, Hine e Hine, E ngenge ana koe.

Hine e Hine.

Kati tö pouri rä, Noho i te aroha, Te ngäkau o te Matua,

Hine e Hine.

Plaintive all through the night,

Hine e Hine, weeping till morning light, Hine e Hine.

From my care why try to leap, there is love for you,

mothers arms their strength will keep,

Hine e Hine.

NAUJAZELANDIETIŠKA LOPŠINĖ,

FANIE ROSE HOWIE –

KARALAITĖ TE RANGI PAI,

1907 M.

Danidinas, 1962 m. balandis

Tą dokumentą Ema rado visiškai atsitiktinai. Ieškojo Keitės stalčiuje pašto ženklo ir rado tą raštą. Jos mama Kristina mirė ne praėjus metams po jos gimimo, o penkeriais metais vėliau.

Ji tuoj pat įžengė į svetainę su mirties liudijimu rankoje ir tylėdama padavė Keitei.

Senelės veidas pasidarė pilkas kaip pelenai.

– Norėjau tave apsaugoti, – tyliai tarė ji.

– Nuo ko? Kodėl slėpei, kad mano mama gyva?

Keitė giliai atsiduso.

– Tavo mama mirė ne čia, ne namie.

– Tai kur tada? – piktai nutraukė Ema.

– Nervų ligoninėje, – iškošė Keitė.

– Ak, vadinasi, ne nuo tuberkuliozės, – įgėlė Ema.

– Nuo tuberkuliozės, bet ji sirgo depresija. Šiais laikais tai vadinama pogimdymine depresija. Ji visiškai nekreipdavo dėmesio į tave ir negalėjo tavimi pasirūpinti. Po tavo tėvo mirties ji nebetarė nė žodžio, tik viskam abejinga gulėjo lovoje. Nenorėjo kalbėti, valgyti, gerti. Būtų mirusi badu, jei ne ligoninė. Gydytojo nuomone, tai buvo būtina. Aš viena nebūčiau pajėgusi prižiūrėti ir tavęs, ir jos. Šiais laikais ją tikriausiai būtų pagydę, o anuo metu… Lankydavau ją kas savaitę, bet ji nė karto į mane nė nepažvelgė, tik spoksojo į sieną.

– Kodėl neimdavai manęs kartu?

– Ak, mažute, nenorėjau tavęs liūdinti. Buvai toks linksmas vaikas, o apsilankymas beprotnamyje kaskart pareikalaudavo begalės jėgų.

Emą apėmė dvejopas jausmas. Ji buvo tikra, kad Keitė visuomet linkėjo jai geriausio, bet kartu jautėsi apmulkinta.

– Suprantu, bet turi pažadėti, kad daugiau niekada nieko nuo manęs neslėpsi! Prašau! Net tada, kai manysi turinti mane nuo ko nors apsaugoti!

Keitė giliai įkvėpė.

– Pažadu! – tarė, bet akys išdavikiškai spindėjo.

Ar galima taip stačiai pareikšti, kad nepasitikiu ja? Tikriausiai ji nuo manęs slepia ir daugiau paslapčių, mąstė Ema. Tuo tarpu nusprendė nieko nesakyti, nes Keitė demonstratyviai įsigilino į skaitomą knygą apie meną.

Emai nesinorėjo gadinti nuotaikos. Juk rytoj šventė. Todėl savaitgalį jos nevažiavo į Pakeha, liko Princų gatvėje. Kas geriau tiktų dvidešimt pirmojo gimtadienio vakarėliui už šių namų svetainę? Ji buvo įrengta art deco stiliumi. Ant sienų aukšti veidrodžiai ir gražiausi senelės paveikslai. Ema mielai būtų pertvarkiusi svetainę šiuolaikiškai, bet šiuo klausimu senelės neperkalbėsi.

– Šiuolaikinis jaunimas neturi supratimo apie stilių, – vis kartodavo Keitė. – Aš taip stengiausi iš šio kambario padaryti tikrą puošmeną!

Atsidususi Ema čiupo Otago Daily Times. Šio laikraščio redakcijoje ji atliko praktiką.

– Ką žmonės pasakys redakcijoje, jei pasirodysi su tom siaubingom kelnėm? Ir su ta skarele ant kaklo? – pasiteiravo Keitė ir kritiškai pažvelgė į vaikaitę pro akinių viršų.

Ji nori nukreipti kalbą į šalį, perskrodė Emą mintis.

– Visi jaunesni vaikšto su pusilgėmis kelnėmis ir skarytėmis ant kaklo! Tu, senele, senamadiška. Visos mergaitės mūvi kelnes.

Keitė suraukė kaktą.

Ema žinojo, kad diskutuoti su Keite apie tokius dalykus nėra prasmės. Net paplūdimio name ji nemūvėdavo kelnių, apsivilkdavo vieną iš savo liemenuotų kostiumų, rodos, nužengusių iš penkto dešimtmečio madų žurnalo. O draugės be galo žavėjosi senele ir pavydėjo pirmiausia dėl to, kad juodvi su Keite siejo nuoširdus ryšys.

Nuoširdus, pagalvojo Ema, bet ar atviras? Po pastarojo atsitikimo, matyt, neverta būti tokiai patikliai.

Žinoma, ji didžiavosi Keite. Kas gi vadina senelę vardu? Kai kurios draugės, o pirmiausia bendradarbė Karena, netgi žinojo, kad Keitė Makdauel anksčiau buvo garsi miesto dailininkė. Be to, pagal savo amžių Keitė puikiai atrodė. Raukšlių turėjo nedaug, o pražilusius plaukus dažydavo gelsvai. Su ja galėjai pasikalbėti apie viską. Ar apie viską, svarstė Ema. Ji abejojo, ar galima senelei pasakyti, kad įsimylėjo.

Tikriausiai Keitė pasijuoks ir sakys, kad Ema tai tvirtino jau ne kartą. Bet dabar buvo kitaip! Keitė aiškiai jautė. Jau vien dėl to, kad tas Haris vyresnis už Emą penkeriais, o gal net dešimčia metų. Kiek jam metų, ji dar nesiteiravo. Ir kaip galėtų? Ji tam nepažįstamajam teištarė vos kelis žodžius. Per Džeimso K. Baksterio skaitymų pertrauką – apie šį autorių Ema ketino rašyti straipsnį. Ji net nežinojo, ką jis dirba. Ir vis dėlto spontaniškai pakvietė tą vyrą į gimtadienį, net pasakė jam pavardę ir adresą.

Į tai jis atsakė: „Taip taip, vadinasi, jūs Ema Maklyn“, – ir netrukus dingo.

Ne, šito Ema negalėjo pasakoti Keitei. Senelė imtų priekaištauti. Kaip ji galėjo pakviesti visiškai svetimą žmogų? Be to, dėl manęs ji turi kitokių planų, mąstė Ema smagiai, nes negalėjai nepastebėti, kaip maloniai su ja elgiasi Frankas, jaunas gydytojas, vienas iš jų pažįstamų. Ema tyliai sau nusišypsojo. Frankas buvo mielas ir malonus, atsargiai rodė iniciatyvą suartėti, bet vien nuo minties apie gyvenimą su juo apimdavo baisus nuobodulys. O nepažįstamasis spinduliavo paslaptingumu ir kėlė susidomėjimą.

Ema įsigilino į laikraštį, kad nepaskęstų svajonėse. Ji skaitė šauniai maskatuodama į uodegą surištus plaukus, kai išgirdo Hančio lojimą, bet apsimetė negirdinti.

Keitė tuoj pat ją įspėjo:

– Ema, reikia išvesti šunį! Esi atsakinga už gyvūnėlį. Pati jo norėjai.

Tai ji kartodavo kaskart, kai Ema mėgindavo išsisukti nuo šuns vedžiojimo. Nors ir Keitė mylėjo vargšą gyvūną. Ema prisiminė, kaip ji išgelbėjo šunelį nuo tikros mirties. Opoho fermoje, per septyniasdešimtą siaubingosios tetos Džeinės gimtadienį. Lig tol jos nė karto nebuvo kviečiamos į fermą, bet iš Edinburgo į šventę atvažiavo ir kelias savaites Princų gatvėje nakvojo Džeinės sesuo. Mieloji teta Nora! Jei ne ji, Keitė su Ema niekada nebūtų gavusios kvietimo. Senelė neslėpdavo negalinti pakęsti Opoho fermos kartu su visais jos gyventojais. Nuo to gimtadienio Hantis tapo jų šeimos nariu. Jis buvo išgelbėtas paskutinę akimirką. Ir tik todėl, kad Ema, Keitė ir Nora išsirengė pasivaikščioti po žalias kalvas ir pievas – bent trumpai pabėgti iš šeimos šventės. Staiga iš tvarto pasigirdo kraupus kaukimas, ir Ema tuoj pat nuskuodė ten. Džeinės vyras, vilkintis išeiginę eilutę, mėgino kastuvu užkapoti antrąjį aviganės šuniuką. Vienas jauniklis jau gulėjo suknežinta galva kraujo klane. Ema taip skardžiai suspiegė, kad dėdė pabūgęs paleido šuniuką iš rankų. Mergaitė čiupo drebantį kamuolėlį ir ėmė plūsti apstulbusį dėdę, kad nedrįstų skriausti gyvūnėlio.

– Neturėjom kur jų dėti, – sumurmėjo šis.

– Mes jį pasiimsim! – tarė Ema ir klausiamai pažvelgė į Keitę.

Ši tik vos linktelėjo.

Pakeliui į namus, važiuojant senoviniu Keitės hamber pulmanu, pagamintu penktame dešimtmetyje, mažylis gavo vardą.

– Kadangi jis naujazelandiečių aviganis – hantavėjus, pavadink jį Hančiu, – pasiūlė teta Nora.

Giliai atsidususi Ema atsistojo. Prisiminus tetą Norą, kuri grįžusi į Edinburgą netrukus mirė, užplūdo liūdnos mintys.

– Eikš, smirdaliau! – šūktelėjo ji ir išsivedė šunelį į sodą.

Šito Keitė negalėjo pakęsti, bet jei viską užkas, ji nė nepastebės, kad šuo atliko savo reikalus jos mylimiausiame sode. Kol šuo uostinėjo ieškodamas vietos, Emos mintys vėl nuskriejo prie Hario. Šiaip jau tokie vyrai jai nepatikdavo. Jai patiko panašūs į Džeimsą Diną. O Hario plaukai buvo šviesūs, su rusvu atspalviu. Atrodė tikras anglas. Net ir jo tvido eilutė buvo ne jos skonio, bet skvarbus, truputį iš aukšto vertinantis žvilgsnis padarė įspūdį. Ir kaip atsainiai jis traukia savo pypkę.

Ema nustūmė į šalį prisiminimus. Jis neateis į vakarėlį, be to, tas vyrukas vis tiek nedera prie jos draugų būrio, tikino save.

Ema nepatikėjo savo akimis, kai gimtadienio rytą Keitė paprašė atidaryti duris – kažkas paskambino. Už durų stovintis žmogus įspraudė jai į saują raktą ir parodė nedidelį automobilį.

Ema sucypė iš susižavėjimo ir išbėgo į gatvę. Mini kuperis – ir dar mėgiamiausių spalvų! Pilkas su baltu stogu. Pagaliau ji turi nuosavą automobilį! Ji puolė ant kaklo Keitei, stebinčiai nuo slenksčio.

Pavakary atėjo eilė stebėtis Keitei: ji pamatė vaikaitę su išeigine suknele. Ema vilkėjo prigludusią juodą suknelę su skeltuku, mūvėjo ilgas pirštines. Plaukai buvo aukštai susegti. Ant kaktos žibėjo diadema, toks pat papuošalas buvo ant kaklo.

– Žavinga! – sušuko ji. – Atsisakyčiau tik skeltuko.

Ema šypsojosi patenkinta. Šiuos drabužius ir papuošalus ji nusižiūrėjo iš kino filmo „Pusryčiai pas Tifanį“ herojės, kurią vaidino Odrė Hepbern, tik atsisakė kandiklio. Keitei nepatiko, kad ji rūko, bet dabar ji neturėjo dėl ko priekaištauti. Esu pilnametė, išdidžiai pagalvojo Ema.

Gėrimams ir valgiams tiekti Keitė buvo pasamdžiusi įmonę, todėl svetainė priminė restorano salę. Net pakvietė muzikantus – Ema išsirinko pati. Tikriausiai senelė būtų pasamdžiusi styginių orkestrą. Ema išsirinko šokių muzikos ansamblį.

Su džiaugsmu Ema apžvelgė svetainę. Netrukus pasirodys svečiai. Pirmas atėjo Frankas. Keitė nuoširdžiai su juo pasisveikino ir mirktelėjo Emai, kuri jaunąjį gydytoją pasveikino tik prabėgom. Taip, jis gražus vaikinas, dingtelėjo mintis, bet ji jau skubėjo prie durų, nes vėl pasigirdo skambutis. Ema tikėjosi, kad pasirodys Haris.

Vakarėlis jau buvo įsisiūbavęs, bufetas apspistas, šokių aikštelė pilna pašėlusių šokėjų, kai į duris vėl paskambino. Ema kaip tik šoko su Franku ir patenkinta išsivadavo iš jo glėbio, nes grojant jausmingą dainą jaunasis gydytojas taip spaudė ją prie krūtinės, kad tarp jų nė pašto ženklo nebūtum įkišęs.

Suprakaitavusi nuskubėjo prie durų, bet Keitė aplenkė ją.

– Ko pageidaujat? – šaltai paklausė vyro elegantiška vakarine eilute, paskui atsiprašydama nusišypsojo. – Ak, kvailas klausimas! Jūs tikriausiai vadybininkas iš Otago Daily Times. Prašom vidun.

Haris įdėmiai pažiūrėjo į senelę.

– Ne, atsitiktinis jūsų vaikaitės pažįstamas. Ji buvo tokia maloni, kad pakvietė mane, – atsakė jis mandagiai, bet gana šaltai.

Nekreipdama dėmesio į įsižeidusią Keitę, Ema nuraudusi kaip vyšnia puolė prie durų ir užtikrino Harį, kad džiaugiasi jį matydama. Pakvietė vidun ir atnešė gėrimo.

– Kas jus atvedė į Danidiną, Hari?

– Esu gydytojas ir ketinu čia apsistoti.

Ema godžiai siurbė informaciją ir negalėjo atsiklausyti jo sodraus balso. Pažvelgus į šį vyrą jos kūnu nubėgdavo šiurpuliukai. To ji nebuvo patyrusi bendraudama nė su vienu gerbėju.

Ema matė vien Harį. Jai nepatiko tik viena. Kodėl jis nekviečia manęs šokti, svarstė ji. Regis, jam maloniau traukti savo pypkę nei stengtis suartėti. Tai jai nepatiko, ir vis dėlto šio vyro šaltumas kurstė jį pabučiuoti.

Kai Keitė už Hario nugaros ženklais parodė, kad kviečia į virtuvę, Ema jo atsiprašė ir nuskubėjo pas senelę. Keitė atrodė supykusi. Ir Ema žinojo kodėl.

– Kodėl taip nemandagiai elgiesi su savo svečiais? – su priekaištu perspėjo Keitė vaikaitę.

– Tau nepatinka Haris, ar ne? – nutraukė įsižeidusi Ema.

– O, jis bent jau turi vardą. Bet jei nori žinoti – taip, man jis nesimpatiškas. Nors ir stilingais drabužiais, jis man primena pamaivą, jei galima taip šiurkščiai pasakyti, bet tai tik tarp kitko. Labiausiai man pikta, kad dėl jo pamiršai kitus svečius. Prašau – bent dėl manęs pasitaisyk!

– Žinau, tau rūpi tik Frankas. Gal pasiskundė, kad jį atstūmiau ir kalbuosi tik su Hariu? – paklausė Ema aikštingai.

– Ne, nieko jis man nesakė, juk jis ne vienintelis svečias. Tu nematai nei draugių, nei kolegų iš laikraščio. Pageidauju, kad iki vakarėlio pabaigos būtum gera šeimininkė, o ne stovėtum tamsiame kampe su vieninteliu, ir dar nepažįstamu svečiu! – Keitė tai pasakė tokiu tonu, kuriam neįmanoma paprieštarauti.

– Galbūt tu pakeisi nuomonę, jei pasakysiu, kad jis medikas, – pasakė Ema tuo pačiu kandžiu tonu ir net išsigando. Jos retai kada pykdavosi.

– Mano įspūdžio tai nė kiek nekeičia, – aštriai paprieštaravo Keitė. – Aš sprendžiu apie žmones ne iš specialybės, o iš charakterio. Ir nieko negaliu sau padaryti: pažvelgus į tavo papsintį pasipūtusį mediką, man kūnu nubėga šiurpas.

Tai tarusi Keitė pasišalino. Ema dar kurį laiką stovėjo kaip apdujusi. Negi senelė pavyduliauja? Kad ir kaip ten būtų, ji jaučia, kad įsimylėjau Harį, pagalvojo Ema ir vėl grįžo pas jį.

Jau norėjo sakyti, kad ketina truputį pasirūpinti kitais svečiais, kai vyras kandžiai pareiškė:

– Ema, noriu atsisveikinti. Atvirai sakant, šie žmonės manęs visiškai nesudomino. Išskyrus jus. Bet jums tikriausiai rūpi kas kita. Savaime suprantama. Beje, atrodot pritrenkiamai. – Ir jis išdidžiai nudrožė durų link.

Ema sutrikusi liko stovėti, bet netrukus nubėgo paskui jį.

– Visiškai nežinau, kaip su jumis susisiekti.

– Aš pats jus rasiu! – šaltai atšovė Haris ir apstulbusiai Emai pasakė telefono numerį.

– Bent jau pasakykit savo pavardę…

– Holdenas, Haris Holdenas!

Kai lauko durys užsidarė jam už nugaros, Ema dar kurį laiką pastovėjo prieškambaryje. Kas jis vaizduojasi esąs, tūžo ji. Ir vis dėlto iš visos širdies geidė, kad jis netrukus paskambintų ir pakviestų susitikti. O jo komplimentas jai vis dar skambėjo ausyse. „Atrodot pritrenkiamai!“

Danidinas, 1962 m. gegužė

Jau daugiau nei dvi savaitės, kai praūžė Emos šventė. Lauke buvo tamsu ir nejauku. Taip pat tamsu ir nejauku buvo Emos širdyje. Pirmomis dienomis po vakarėlio ji pašokdavo vos išgirdusi skambant telefoną, kad nepražiopsotų Hario skambučio. Bet gydytojas daugiau nepaskambino. Ema baisiai sielojosi, ją žeidė, kad senelė istoriją su „papsinčiu pamaiva“ laiko, ačiū Dievui, baigta.

Kai tą rudenišką gegužės dieną suskambo telefonas, Ema jau buvo praradusi bet kokią viltį. Ji nuobodžiaudama pakėlė akis. Tikriausiai vėl Frankas!

Pasigirdo šaižus senelės balsas.

– Kaip sakot? Haris Holdenas? Taip, ji namie. – Senelė atkišo ragelį ir šūktelėjo: – Tau!

Ema susijaudinusi šoko iš vietos. Pagaliau! Na, aš parodysiu tam vyrukui! Taip ilgai leisti spirgėti! Išraudusi čiupo ragelį.

– Ema, – atsiliepė šaltai.

– Gražuole, tokio tavo balso galima ir išsigąsti, – tarė Haris, ir Ema ištirpo vien nuo jo balso.

Nieko neliko iš jos ketinimų. Atvirkščiai, ji ėmė suokti į ragelį:

– Labą dieną, Hari. Malonu jus girdėti. Ar jau atsipūtėt nuo to siaubingo vakarėlio?

Ema pastebėjo nepatenkintą senelės žvilgsnį. Atsuko jai nugarą ir sutelkė dėmesį į pokalbį.

– Ar po pietų galėtume pasimatyti? Mielai nuvažiuočiau su jumis į Sent Klerą. Man patinka paplūdimiai žiemą. Vasarą negaliu jų pakęsti.

– Taip, mielai, užvažiuokit manęs penkioliktą valandą. Juk jūs turit automobilį, ar ne?

– Lauksiu jūsų prie durų. Atleiskit, jaučiu, kad jūsų senelė negali manęs pakęsti.

– Apsirinkat. Senelės nuomone, jūs labai patrauklus, – atsakė Ema ir pridūrė, žvelgdama į piktai akimis žybčiojančią Keitę: – Aš išeisiu į lauką.

Vos tik padėjo ragelį, pasipylė žaibai:

– Ką tu pliurpi tam žmogui? Gali ramiausiai pasakyti, kad man jis nepatinka ir tegu sau eina po velnių. Ir ką reiškia penkioliktą valandą? Ne šiandien, ar ne? Juk mes tuoj išvažiuojam. Ar tu nebenori važiuoti į Pakeha?

Ema kaltai žvelgė į senelę.

– O, visiškai pamiršau.

– Pamiršai? – Keitė netikėjo.

– Taip, aš mieliau… aš lieku čia! – sumikčiojo Ema, o Keitė teatrališku judesiu susiėmė kaktą.

– Turbūt karščiuoji – dėl to žmogaus viską metei. Ar neturi nė lašo išdidumo? Kelias savaites jis vertė tave spirgėti. O tu šoki paskui, vos tik jis spragteli pirštais!

– Jis toks žavingas. Jis pavadino mane gražuole! – dūsavo Ema.

– Tą patį sakė vilkas Raudonkepurei prieš suėsdamas, – paprieštaravo Keitė ir griežtai pridūrė: – Gerai, tada ir aš nevažiuosiu! O po tos išvykos norėčiau atidžiau pasižiūrėti į tą jaunuolį. Kad nesakytum, esą vadovaujuosi išankstiniu nusistatymu. Galbūt iš antro žvilgsnio pasirodys, kad jis iš tikrųjų žavus pilietis. Duok savo senai senelei dar vieną progą. – Pastarieji žodžiai skambėjo taikiai.

Ema perdėtai jausmingai apkabino Keitę, o paskui suriko:

– O Viešpatie, jau dvi, po valandos jis užvažiuos manęs pasiimti. Ką apsirengti?

– Pusilges kelnes ir skarytę ant kaklo, – ramiai pasiūlė Keitė slėpdama šypseną, nes pamatė, kaip vaikaitė pasibaisėjo.

– Nesąmonė, jis palaikys mane maža mergaite. Manau, jam patinka ponių stilius.

– Taip, tada vilkis raudoną platų sijoną ir baltą palaidinę. Tiesą sakant, visai nesvarbu, ką vilkėsi, nes kai toks oras, vis tiek reikės palto.

– Platų sijoną? Nesąmonė, su juo atrodau kaip iš šešto dešimtmečio. Tai senamadiška. Tas vyras labai stilingas.

– Nuo kada tau patinka tvidas?

Ema išraudo kaip aguona.

– Norėjau pasakyti, kad jis vyras, o ne mažas berniukas.

– Aš tavimi dėta nepersistengčiau. Jei tu jam nepatiksi vilkėdama ką nors kita, tai jau kažkas negerai.

Ema karštligiškai svarstė.

– Tu teisi. Jei jis dėl pakuotės nenorės dar kartą susitikti, pats bus kaltas!

– Gera mergaitė! – išsprūdo Keitei.

Į duris paskambino, Keitė ketino atidaryti, bet Ema ją pralenkė.

– Iki! Atsivesiu jį, – skubiai tarė ir šmurkštelėjo pro duris.

Į uodegą surišti plaukai lingavo sulig kiekvienu žingsniu, iš po palto bolavo slidinėjimo kelnės.

Emos nuostabai, Haris Holdenas irgi vairavo mini. Todėl jis tapo jai dar artimesnis. Jis mandagiai prilaikė jai dureles. Jai pasirodė ar jis tikrai pažvelgė į ją truputį su panieka?

Sėdęs į automobilį Haris pareiškė:

– Vos pažinau, šiandien jūs vengiant elegancijos.

Ema susigūžė.

– Atleiskit už tuos žodžius. Nenorėjau įžeisti. Atrodot žavingai, bet tai visai kitas lygis, jei suprantat, ką turiu galvoje.

– Jums tikriausiai labiau patinka damos? – paklausė Ema truputį įsižeidusi.

– Jei norit žinoti – taip, esu kuklaus elegantiškumo gerbėjas, bet jūs, matyt, pasiruošėt rudeniškai išvykai į paplūdimį, ar ne? – paklausė jis keistu tonu ir apgailestaudamas pridūrė: – Tada pavakarieniausim kitą kartą.

– Apie vakarienę jūs nieko nesakėt, – įtūžusi atkirto Ema.

Ji vos sulaikė ašaras. Tas vyras elgėsi netaktiškai. Ji svarstė, bene paprašyti vežti ją atgal, kai jis staiga sustojo kelkraštyje. Ema priešiškai pažvelgė į jį.

Jis nusišypsojo ir pataikaudamas tarė:

– Kokia jūs graži, Ema. Geidžiu jūsų!

Taręs tuos žodžius prisitraukė ją ir pabučiavo.

Ema apkabino jo kaklą. Jo lūpos buvo pypkės tabako skonio ir nemaloniai degino liežuvį. Ir vis tiek ji geidė, kad jis niekada jos nepaleistų. Kūnu nubėgo šiurpuliukai.

Vis dėlto Haris staiga ją paleido, persibraukė delnu plaukus, pasitaisė švarką ir nuvažiavo toliau.

Ema buvo sužavėta. Akies krašteliu ji stebėjo Harį. Koks profilis! Kampuotas, aštrus ir toks pat valingas kaip jo charakteris. Ji jautėsi it sklendžianti ore. Sunku buvo sukaupti dėmesį į Hario pradėtą pokalbį apie šiuolaikinius poetus.

Jis kalbėjo ir kalbėjo. Netgi kai pilant lietui jie vaikščiojo paplūdimiu. Ema būtų galėjusi be galo klausytis to nosinio balso, bet staiga pertraukė jo postringavimus.

– Hari, iš kur jūs taip gerai išmanote literatūrą? Juk esat medikas.

Jis nusijuokė.

– Mano tėvas – anglų literatūros profesorius. Jis nuolat kalbėdavo apie savo dalyką. Pats užaugo pas pamotę, kuri nuolat jį tikindavo, kad bus kvailas fermeris. Ji nekentė jo, matė tik savo sūnų.

– Tai siaubinga! – išsprūdo merginai.

– Galima ir taip sakyti. Tėvui toks gyvenimas buvo tikras pragaras. Laimė, jis buvo geras mokinys.

Einant jų rankos netyčia susilietė. Slapčia Ema tikėjosi, kad jis paims jos ranką, bet Haris stengėsi neprisiliesti.

Kai grįžo prie automobilio, Ema pasakė, kad jis kviečiamas kavos puodelio į namus Princų gatvėje.

Haris negalėjo patikėti.

– Nejaugi tai rimtas pasiūlymas? Senoji ponia negali manęs pakęsti. Be to, kokia proga iš arčiau apuostinėti! Prašom perduoti senelei draugiškus linkėjimus. Nesu kvailas berniukas, kuriam valdinga ponia pamokslautų prie stalo. Perduokit jai pažodžiui! – Tą sakinį jis kone išspjovė.

Ema nustebo. Ką ji padarė, kad sukėlė tokį rūstybės protrūkį? Kodėl jis taip nesantūriai reaguoja į malonų Keitės kvietimą?

– O, jūs sušalot! – tarė jis švelniai ir rūpestingai, paėmė jos ranką ir spustelėjo. – Neįsižeiskite – jūsų gyvenimui vadovauja senelė. Argi to nepastebit? Ji elgiasi taip, tarsi būtumėt jos nuosavybė. Manot, per gimtadienį nepastebėjau, kad ji tyčia atitraukė jus nuo manęs? Reikėjo matyti jos žvilgsnį. O jūs su tuo sutinkat. Maniau, tapot pilnametė… – Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

Ema pasijuto kaip išbartas vaikas. Apniko abejonės. Gal Keitė iš tikrųjų kartais elgiasi kaip garsenybė.

– Keitė man – brangiausias žmogus pasaulyje. Žinot, mano tėvai seniai mirę. Aš jai esu viskas. Ne tik todėl, kad vienintelis jai likęs artimas žmogus, aš ir vienintelė jos turto paveldėtoja. Ji paniškai bijo, kad kas nors ims mane merginti vien dėl pinigų.

Haris kilstelėjo antakius.

– Kas tie pinigai? Nejaugi vien dėl pinigų reikėtų apie jus suktis. Jūs nepaprastai graži, Ema! Kad labai mylit senelę – tai jūsų naudai, bet kartais ateina metas, kai reikia išsivaduoti iš slegiančių šeimos gniaužtų.

– Ką jūs turit omeny? – graudžiai paklausė Ema.

– Tikriausiai turėčiau sakyti, kad sudominti gali ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela. Aš kaip papildomą dalyką vieną semestrą studijavau psichologiją. Tada pradedi pastebėti tokius dalykus, kurių kiti žmonės nemato. – Jis patylėjo. – Nereikėjo jums to sakyti.

– Apie ką jūs kalbat? Sakykit!

Jis vis dar spaudė jos delną. Giliai įkvėpė, paskui iš lėto iškošė:

– Ką gi, pati to prašot. Apsilankęs pas jus pastebėjau, kad senelė karštai stengiasi sutrukdyti jums gyventi savarankiškai. Per tą gimtadienį pajutau, kad laikysis įsikibusi į jus. Patikėkit – ji niekada nepakęs ko nors kito šalia jūsų.

– Netiesa. Štai kad ir Frankas – jis jai patinka, man atrodo, kad jis mane…

Ema išsigandusi užsidengė rankomis burną. Regis, Haris mėgino nuslėpti šypseną, bet netrukus vėl surimtėjo.

– Kas tas Frankas? Ar ne tas apykvailis jaunuolis, beprotiškai jus įsimylėjęs ir pabrukęs uodegą kaip šlapias pudelis, kai jį atstūmėt? – su panieka paklausė jis.

– Taip, tas pats, – nedrąsiai patvirtino Ema.

Haris garsiai nusikvatojo.

– Nujaučiu, kodėl protingoji senelė apsimeta norinti, kad jis taptų jūsų vyru.

– Kodėl gi?

Jis vis dar juokėsi.

– Ji gerai žino, kad niekada nesusižavėsit tuo nuoboda. Taigi jos įtaka nesusilpnės. Su tokiu vyru prie šono jūs niekada nesužinosit, ką ji rezga.

– O ką ji galėtų regzti? – pasipiktino Ema.

– Ji nori visiems laikams pririšti jus prie savęs! Ema, nežiūrėkit į mane kaip išgąsdinta stirna! Aš žvelgiu į tai išmanančio žmogaus akimis. Jūsų senelę, regis, kamuoja perdėta baimė. Ji nesveikai bijo būti palikta.

Ema pažvelgė į jį išsigandusi.

Haris suėmė jai smakrą ir sušnibždėjo:

– Ak, mano miela Ema, nenoriu jūsų jaudinti. Geriau nebešnekėkim šia tema! Nenoriu be reikalo jūsų apsunkinti.

– Ne, klokit viską. Kas yra senelei?

– Na, jei jūs, Ema, būtinai norit žinoti. Baiminuosi, kad jūsų senelė jau yra patyrusi paradimų. Todėl įsikibo į jus ir priekaištauja, jei susidomit kokiu nors kitu žmogumi.

– Ji man dar nė karto nepriekaištavo.

Haris pažvelgė į ją su užuojauta.

– Lig šiol nebuvo reikalo, nes požiūrį į vyrus jūs perėmėt iš jos. O gal jau turėjote rimtus planus puoselėjantį gerbėją?

Ema paraudo. Iš kur jis visa tai žino? Gal moka skaityti mintis? Iš tikrųjų senelė apie visus vaikinus, su kuriais ji eidavo į pasimatymą, sakydavo, kad jie jai netinka. Apie visus, išskyrus Franką. Ji nurijo seilių gumulą.

– Ema, nenorėjau jūsų įžeisti. Bet pažvelkit įdėmiau. Kaip ji šiandien elgėsi, kai pasakėt, kad išsirinkot vyrą, kuris nešoka pagal jos dūdelę? Perduokit jai: jūsų sužadėtinis neleis, kad jam būtų pamokslaujama prie kavos kaip kvailam berniokui.

– Sužadėtinis? – netikėdama pakartojo Ema.

Bet vyras užspaudė jai lūpas bučiniu. Jai svaigo galva. Jis bučiavosi puikiai, tad mergina nežinojo nė ką galvoti. Viskas buvo taip siaubingai sudėtinga. Senelė serga? Haris – jos sužadėtinis?

– Ar nori būti mano žmona? – paklausė Haris atšlijęs.

– Bet aš nepažįstu tavęs, aš dar nežinau… – sumekeno Ema negalėdama patikėti savo laime ir kartu jausdamasi nemaloniai dėl to, kaip visa tai įvyko.

Ji pasipiršimą įsivaizdavo visiškai kitaip. Priklaupus ant kelių, su gėlėmis. Jei jis tai žinotų, tikrai išjuoktų.

– Taip, noriu! – sušnabždėjo jam į veidą.

Jis įjungė variklį – ir su aiškiu priekaištu sumurmėjo:

– Dar kartą nebūčiau klausęs!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija kaip užburta žvelgė į kambario sieną. Jos galvoje siautėjo uraganas. Ji nenorėjo ir negalėjo patikėti tuo, ką perskaitė. Net nenorėjo sudėlioti kylančių minčių. Jei Ema buvo ištekėjusi už to vyro, išeina, kad nuo Sofijos ir jos tėvo nuslėpė tą santuoką ir gal dar ką nors blogesnio…

Mergina šoko iš lovos. Kad tik toliau nuo tos prakeiktos istorijos, pagalvojo. Staiga pajuto, kad iš viso nenori žinoti, kaip ten toliau buvo. Labiausiai troško viską suplėšyti į smulkiausius skutelius ir sumesti į jūrą.

Kai sunkiai alsuodama išėjo iš kambario, iš kontoros grįžo Džudita. Ji irgi neatrodė itin laiminga.

– Džudita, kas atsitiko? – Sofija puolė prie jos, bet ši atkreipė dėmesį į draugės nuotaiką.

– To paties galėčiau paklausti ir tavęs. Matei vaiduoklį?

– Ne, viskas gerai, tik praalkau.

– Deja, gavau tik picą. Užeiga, prekiaujanti žuvimi su gruzdintom bulvytėm, buvo uždaryta.

Ji padėjo ant baro didelę dėžę, atidarė, paėmė peilį ir atpjovė gabalą Sofijai. Pati nevalgė.

– Ar kas nors atsitiko Tomui? – paklausė Sofija stengdamasi nuslėpti, kad alkis – viso labo pasiteisinimas. Nenorėjo draugei pasakoti, kokių siaubingų dalykų ką tik sužinojo.

– Ne, jam nieko. Iš testamento neįmanoma sužinoti, kodėl jis taip keistai elgiasi. Tiesą sakant, turėtų džiaugtis, kad pagaliau gavo pinigų nuosavai kontorai. Jis yra…

Pasakojimą nutraukė Sofijos mobiliojo telefono skambutis. Tai buvo Vilsonas, jis smagiai ją pasveikino.

– Atleiskit, kad trukdau šiandien, mėgstu dirbti sekmadieniais. Su alučiu – ir nereikia su žmona traukti į sekmadienio iškylą. Džiaukitės, kad turiu gerų ryšių! – tarė paslaptingai. – Laikau rankose nelegalią dokumento kopiją. Įvaikinimo dokumento. Tokio Tomo Maklyno. O dabar laikykitės! Berniukas iš tikrųjų yra Tomas Holdenas, tai tokio Hario Stiveno Holdeno ir…

Daugiau pasakyti jis nespėjo, nes Sofija paspaudė raudoną mygtuką – išjungė telefoną. Jai pasivaideno, kad po kojomis prasiskyrė grindys. Ne, šituo ji negalėjo ir nenorėjo tikėti!

Telefonas vėl subirbė. Giliai atsidususi ji atsiliepė.

– Na, štai jūs!

– Taip! Prastas ryšys, – atsiliepė ji prikimusiu balsu.

– Gerai. Turiu to vaikino adresą Velingtone. Atsiųsiu kartu su sąskaita, mano darbas baigtas.

– Puiku! Siųskit!

– Sofija, kas atsitiko? – tarsi pro miglą pasigirdo susirūpinęs Džuditos balsas.

– Nieko. Visiškai nieko! Geriau pasakyk, kas tau darosi. – Sofija virpėjo visu kūnu.

– Esi tikra, kad iš tiesų nori išgirsti?

Sofija linktelėjo.

– Ak, penktadienį buvo nagrinėjama skyrybų byla. Bylą aš laimėjau, bet mano klientės vyras nerimsta ir dėl visko kaltina mane. Jis prišnekėjo į atsakiklį, kad dar pasigailėsiu… – Mergina atsiduso. – Paprastai tokie grasinimai manęs neįbaugina. Ne kartą teko tai patirti, bet pastaruoju metu dėl viso to reikalo su Tomu esu pernelyg jautri. Sofija, neapgaudinėk manęs. Kas ten skambino?

– Detektyvas, – ne iš karto prisipažino Sofija.

– Ir ką tokio siaubingo jis pranešė? Tu išbalusi kaip kreida.

– Dėl Tomo.

– Kas jam? Ar kas nors atsitiko?

– Dabar žinau, kodėl mama jam skyrė dalį palikimo.

Džudita žvelgė į ją priblokšta.

– Jis jos sūnus! – tyliai tarė Sofija ir pridūrė: – Tomas yra mano brolis!

Danidinas, 1962 m. gegužė

Pliaupiant lietui visiškai nusikamavusi Ema stovėjo prie namų durų. Ar ji susapnavo, kad jis jai pasipiršo, o gal iš tikrųjų? Tada įžengė vidun. Kvepėjo šviežia kava. Keitė stovėjo laukdama prie svetainės durų.

– Kur jis? – paklausė ir smalsiai pridūrė: – O gal jau supratai, kad jis tau netinka?

Šie žodžiai grąžino Emą iš užsimiršimo į tikrovę.

– O ką, labai apsidžiaugtum, ar ne? – šiurkščiai pasiteiravo.

– Taip, man nuo širdies nusiristų akmuo, – kandžiai atkirto senelė.

– Tada turiu tave nuvilti. Aš tekėsiu už jo. Jis nenori, kad jam būtų pamokslaujama kaip kokiam kambariniam šuneliui.

Keitė gaudydama kvapą nusvirduliavo prie artimiausios kėdės ir sudribo.

– Tu šaipaisi iš manęs, ar ne?

– Ne, jis man pasipiršo, ir aš sutikau.

– O ne! – išsprūdo Keitei.

– Galbūt jis teisus sakydamas, kad tu priešinsies kiekvienam vyrui, ketinančiam mane iš tavęs atimti.

– Jis tau taip pasakė? – suvaitojo Keitė.

– Taip, jis ne tik gydytojas, studijavo ir psichologiją. Jaučia, kad negali jo pakęsti!

– Tam nereikia studijuoti jokių mokslų, – sumurmėjo Keitė, paskui švelniai paprašė: – Vaikeli, sėskis šalia! Pasikalbėsim apie viską ramiai.

Ema nenorom padarė, ko prašo senelė.

– Ema, vaikeli mano, tu gi žinai, kad esi turtinga paveldėtoja, ar ne?

Ji atžariai linktelėjo.

– Iš kur gali žinoti, ar tas Haris nesitaiko į tavo pinigus? Kaip jūs iš viso susipažinot?

Ema tik pabalino akis.

– Per paskaitą teatre. Per pertrauką jis atsitiktinai atsidūrė šalia manęs.

Keitė prisivertė nusišypsoti.

– Ir kur žinai, kad tai atsitiktinumas?

– Manai, tyčia? Tau vaidenasi! Žinai, ką manau? Haris teisus. Tu bijai, kad vyras atims mane iš tavęs.

– Ar Haris turi pavardę?

– Holdenas!

– Iš kur jis kilęs?

– Jis anglas!

– Pasakok, negi turiu viską išplėšti per jėgą? Iš kokios šeimos jis kilęs?

Ema gūžtelėjo pečiais.

– Jo tėvas – literatūros profesorius Londone. Haris ketina įsikurti Danidine.

– O kur jis dabar gyvena?

– Nežinau adreso! – atžariai atkirto Ema.

– Ką? Tu nė nežinai, kur jis gyvena? Bet nori už jo tekėti? Jis nenori prisistatyti man ir paisto visokias nesąmones. Kaip tas ponas viską įsivaizduoja? Kad jūs slapta nudrošit į civilinės metrikacijos skyrių? Vaike, negi tu nieko nepastebi? Čia kažkas negerai. Joks normalus žmogus neatsisakytų puodelio kavos, jei turi tyrus ketinimus. Kada tu su juo vėl pasimatysi?

– Po galais, liaukis man pamokslavusi! – sušuko Ema ir išbėgo iš kambario.

Ji buvo įsiutusi, bet pyko ne ant senelės, o ant savęs ir labiausiai ant Hario. Kaip galima pasipiršti moteriai, nė karto nepakvietus susitikti? Keitė buvo teisi. Tai nenormalu! Ema raudojo iš įsiūčio, nes nebežinojo, kuo tikėti. Be abejonės, Haris elgėsi keistai. Vis dėlto ji jautėsi kaip vaškas jo rankose. Ji taip jo geidė, kad net skaudėjo. Galbūt jis buvo pernelyg susijaudinęs ir tiesiog pamiršo susitarti dėl kito susitikimo. Kai atsitokės, būtinai paskambins, guodėsi Ema. Reikia būti netoli telefono. Kai viskas šitaip, negerai, jei ragelį pakels Keitė. Galbūt jis ir neklysta dėl senelės. Kartais ji labai priekabi. Ir kokius klausimus užduoda!

Sudėsčiusi mintis Ema nuskubėjo į svetainę, ten vos nesusidūrė su senele. Staiga jai šovė galvon, kuo galėtų papirkti Keitę.

– Žinai, ką Haris man pasakė automobilyje? – paklausė vos ne triumfuodama.

– Ne, bet juk tu man papasakosi, – ironiškai atsakė Keitė.

– Kai papasakojau jam apie tavo susirūpinimą, kad kas nors gali mane vesti tik dėl pinigų, jis pasakė štai ką: „Nejaugi vien dėl pinigų reikėtų apie jus suktis.“ Manai, esu tokia nepatraukli, kad vyras į mane žiūrėtų tik dėl palikimo?

– Ema, nekalbėk nesąmonių! Tu ne tik graži ir protinga. Tu dar esi žavi ir atviros širdies. Ir tu ieškai pavojingos romantikos. Aš tai puikiai matau. Ir žiūriu į tai su rūpesčiu. Labai bijau, kad susiesi savo gyvenimą su netinkamu vyru. O to Hario, sakau tai paskutinį sykį, reikia saugotis! Be to, jis man kažką primena, deja, negaliu prisiminti ką. Žinau tik viena – tai ne itin malonus prisiminimas.

– Ar tau dažnai pasitaiko, kad neprisimeni? – kandžiai paklausė Ema.

Keitė pažvelgė į vaikaitę įsižeidusi.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Kad esi nebejauna! – atšovė Ema šiurkščiai ir tuoj pat pasigailėjo.

Keitė išbalo ir paskubom išrūko iš kambario.

Ema norėjo eiti paskui ir atsiprašyti, kai suskambėjo telefonas. Susijaudinusi čiupo ragelį. Vyriškas balsas teiravosi senelės. Tai buvo ne Haris! Nusivylusi Ema pakvietė Keitę.

Viena ausimi išgirdo senelę tariant:

– Labai užjaučiu! Ak, jie susirašinėjo? Taip, būtų labai malonu, jei atsiųstumėt tuos laiškus. Ačiū! – Tai tarusi Keitė padėjo ragelį ir atsisėdo ant sofos.

– Kas mirė? – paklausė Ema.

– Teta Džeinė. Jos vyras Fredas klausia, ar noriu pasiimti senus posūnio laiškus.

– Ak, Fredas, senasis gyvūnų kankintojas. Atvirai sakant, dėl tos piktos senės neišliesiu nė ašaros, bet ką bendra ji turėjo su tuo posūniu? Apie jį tu niekada nepasakojai, – papriekaištavo Ema.

– Nepasakojau? – sunerimusi paklausė Keitė.

– Ne, šiandien išgirdau pirmą sykį. Pirma nuslėpei nuo manęs, kad mama dar ilgokai gyveno. Dabar – kad turi dar vieną sūnų!

– Ema, aš neturėjau piktų kėslų. Stačiai nebuvo priežasties pasakoti apie jį. Ir iš kur galėjau žinoti, kad tave tai sudomins, – atsiduso Keitė.

– Net labai domina, – klastingai tarė Ema.

Keitė jau ketino kažką atsakyti, bet ėmė nerimauti šuo.

Nieko nelaukdama Ema pašoko ir sumurmėjo:

– Einu su juo dar kartą! – Ji stvėrė pavadėlį ir išėjo su Hančiu.

Vis dar smarkiai lijo, bet Emai buvo nesvarbu.

Paėjėjusi kelis metrus išgirdo šalia sustojant automobilį. Melsvas mini su baltu stogu – Hario automobilis. Jis pravėrė keleivio pusės duris ir sušuko:

– Lipk vidun!

Ema delsė.

– Šuo pernelyg išsipurvinęs, kad leistume ant užpakalinės sėdynės.

– Koks šuo? – niekinamai tarė jis.

– Hantis.

Ji švilptelėjo, šuo tuoj pat pribėgo, uosdamas kyštelėjo nosį į automobilį ir pradėjo loti.

– Nešdinkis, bjaurybe! – sušuko Haris. Tik pamatęs pasibaisėjimą Emos veide ėmė maloniau čiulbėti: – Kai buvau mažas, mane apkandžiojo šunėkas. Nuo tada bijau šunų. Eikš, lipk vidun!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija pašoko nuo bildesio ant laiptų. Pirmoji mintis buvo – Džudita. Negi parkrito? Galimas dalykas, juk vakar buvo baisiai priblokšta, pagalvojo Sofija. Ji įtemptai įsiklausė – buvo tylu. Pasivaideno, pamėgino įtikinti save ir giliai įkvėpė. Skaitymas taip sujaudino, kad jau girdžiu neegzistuojančius garsus. Ji krito ant pagalvių ir Emos istoriją padėjo į šalį. Sofija kone kūnu juto pavojų, į kurį pateko mama. Kodėl Ema nepastebi, kad tas Holdenas kažką rezga? Juk nė vienas mylintis vyras taip nesielgia! O ar ji pati, Sofija, visą gyvenimą nebėgo nuo meilės? Argi ir jos netraukdavo šaltumas ir neatidumas? Ji suprato Emą, ir darėsi negera nuo minties, kad pati susiklosčius aplinkybėms irgi ketino susieti savo gyvenimą su tokiu pat vyru. O kaipgi Janas? Juk visus tuos metus jis taip ir liko svetimas. Argi Jano pasipiršimas nebuvo lygiai toks pat neromantiškas? Jie sėdėjo ir aiškinosi mokesčių klausimus, kai jis pažvelgė į ją ir tarsi tarp kitko pasakė: „Sofija, tiesą sakant, mums reikėtų susituokti!“ Jei ji gerai prisimena, paskui jis toliau aiškino mokesčių problemas.

Mintys vėl nukrypo į Džuditą. Neseniai jos sėdėjo apsikabinusios ir verkė. Sofija raudojo, nes pyko, kad mama jai visą gyvenimą melavo. O Džudita – kad nesuprato, kodėl Tomas persekioja savo seserį, užuot atvirai susitikęs.

Staiga Sofijai pasidingojo, kad užuodžia degėsius. Dėl to apkaltino pernelyg įtemptus nervus, bet stryktelėjo iš lovos. Tai nebuvo įsikalbėjimas. Degė visai netoliese. Išsigandusi puolė į koridorių. Iš Džuditos kambario veržėsi dūmų kamuoliai. Sofija narsiai atlapojo duris. Liepsnos liežuviai blykčiojo prie lovos! Vienu šuoliu Sofija prišoko prie Džuditos ir ėmė purtyti, bet ši tik gulėjo susiėmusi galvą ir vaitodama. Sofija nutraukė nuo lovos antklodę ir sviedė ant liepsnos. Tada čiupo sutrikusią, vos judančią draugę už pažastų ir išvilko iš kambario.

– Kas atsitiko? – paklausė Džudita.

Sofija neatsakė. Nuvedė draugę laiptais žemyn į svetainę ir paguldė ant sofos.

– Kas atsitiko? – vėl suvaitojo Džudita.

– Nedrįsk pajudėti! – Sofija surinko pagalbos telefoną ir iškvietė greitosios pagalbos automobilį.

Tada nuo sofos nuplėšė užklotą ir nuskuodė aukštyn. Antklodė buvo suanglėjusi. Sofija atidarė langą, nuo dūmų peršėjo gerklę. Ji giliai įkvėpė ir gerai išsikosėjo. Ant grindų gulėjo sudegusių popierių likučiai.

Tą akimirką Sofija suvokė, kas nutiko. Tai buvo padegimas! Bildesys ant laiptų – ne įsikalbėjimas. Kažkas įsilaužė į namą ir šalia Džuditos lovos padegė popierius! Kas galėjo taip pasielgti? Metusi žvilgsnį į gaisro židinį, Sofija puolė prie draugės. Ji tysojo suglebusi ir čiupinėjo pakaušį.

– Pažiūrėk – ten gumbas? Beprotiškai skauda. Niekaip negalėjau užmigti, staiga pamačiau kažką įeinant į kambarį. Pamaniau, tai tu, bet vos atsisukau… – Džudita parodė pakaušį.

Sofija sustingo. Džuditos galvoje žiojėjo kirstinė žaizda.

– Kažkas trenkė tau per galvą! – sukrėsta sušuko ji. – Reikia pranešti policijai! – Tą akimirką lauke suspiegė sirena. – Greitoji pagalba, pagaliau!

– Nenoriu į ligoninę, jokiu būdu!

Sofija nesiklausė jos protestų, nubėgo pasitikti gydytojo ir atvedė pas draugę.

Jaunas gydytojas ramiai ją apžiūrėjo.

– Vežuosi jus, nes būtina stebėti. Be to, reikia užsiūti kirstinę žaizdą.

Sofija padėjo Džuditai nueiti iki durų ir įlipti į greitosios pagalbos automobilį. Vos užtrenkė dureles, pamatė jauną vyrą – šis šoko į juodą visureigį ir nukūrė. Sofijai pakirto kojas, bet gydytojas spėjo ją prilaikyti.

– Gal ir jums reikėtų važiuoti kartu, jūs išblyškusi kaip lavonas, – susirūpinęs pasakė, bet Sofija paprieštaravo:

– Ne, tiesiog mano kraujospūdis per žemas. Jau geriau!

Gydytojas įdėmiai pažvelgė į ją ir paleido, paskui atsisėdo šalia vairuotojo.

Sofija įsikibo į verandos ramstį. Stovėjo nejudėdama, nors akyse viskas tavaravo. Bet kol laikysis, tol neparkris. Ji kelis kartus giliai įkvėpė ir drebančiom kojom grįžo vidun.

Mudvi vos per plauką likom gyvos, perskrodė mintis. Jai pasidarė silpna. O jei čia buvo tas Tomas? Juk mačiau automobilį. Bet kam jam skriausti Džuditą? Jei jis ką nors rezga, tai prieš mane. Sofija ėmė gaudyti orą. Gal jis apsiriko? Galvoje sukosi klausimai.

Tą akimirką suskambo telefonas. Sofija krūptelėjo, tada pamatė Džuditos telefoną ant baro. Žvilgtelėjo į laikrodį – jau beveik vidurnaktis. Kas dabar gali skambinti Džuditai? Ji šoko prie telefono, bet pavėlavo. Skambėjimas liovėsi. Tačiau telefono ekrane pasirodė žinutė, kad kažkas atsiuntė balso pašto pranešimą. Kažkas nepažymėtu numeriu.

Sofija nedvejodama paspaudė balso paštą ir įdėmiai įsiklausė į susijaudinusio vyro balsą: „Džudita, mylimoji, tik norėjau sužinoti, ar tau nieko neatsitiko. Nerimauju dėl tavęs. Negalėjau tam užkirsti kelio. Prašau – patikėk! Dar paskambinsiu rytoj anksti ryte.“

Nors įsitempęs, balsas malonus, pagalvojo Sofija. Vis dėlto nebuvo tikra, kad jos įtarimai turi pagrindą. Tomas smogė ne tam žmogui. Bet kaip jis galėjo nepažinti Džuditos? Sofija prisiminė, kokią rado Džuditą. Susisukusią į antklodę… tikriausiai jis pagalvojo, kad tai aš.

Gana spėlioti, nusprendė. Reikia informuoti policiją. Ar palaukti? Dar nežinodama, ką darys, surinko Džono numerį, bet nepaskambino. Pirmiausia reikia iki galo perskaityti istoriją. Tik iš jos ji sužinos, kodėl Tomas nori jai pakenkti. Sofija neabejojo, kad jis nusitaikęs į ją. Nuo šios minties visas kūnas pašiurpo. Priežastį bus galima sužinoti iš Emos užrašų. Reikia perskaityti iki galo. Šiąnakt!

O ryte paskambinsiu Džonui ir į policiją, tvirtai nusprendė Sofija. Jai toptelėjo, kad padegėjas gali grįžti, nes žino, kad ji viena, bet paskui šią mintį nustūmė kuo toliau. Skaitydama neužmigs. Tad jis negalės užklupti jos miegančios. Sofija atsikėlė iš lovos ir pristūmė prie durų komodą. Su mobiliuoju telefonu šalia lovos ir barikada prie durų pasijuto saugi.

Virpančiom rankom mergina čiupo rankraštį. Kodėl, dar kartą pagalvojo, koks to vyro motyvas? Kas jam iš to, jei aš mirsiu? Staiga jai pasidingojo, kad žino, kodėl jis kėsinasi į jos gyvybę. Jei ji mirs, liks tik vienas paveldėtojas – jos brolis Tomas Maklynas! Rankos taip virpėjo, kad ji negalėjo skaityti. Baimė dėl to, kas gali atsitikti, šalčio banga nusirito kūnu, ir ji įsirausė į patalus.

Danidinas, 1962 m. gegužės 8 d.

Emą siaubingai graužė sąžinė, kai tą rytą išslinko iš namų užtikrinusi Keitę, kad važiuoja į redakciją. Baltą taftos suknelę, kurią slapčia nusipirko, slėpė demisezoninis paltas. Žvilgtelėjusi į veidrodį pamatė, kad nė kiek neprimena švytinčios nuotakos.

Praėjusią savaitę ji beveik nesumerkė akių. Vis svarstė, ar dera taip elgtis. Ausyse vis dar skambėjo Hario žodžiai: „Po savaitės vienuoliktą valandą civilinės metrikacijos skyriuje. Aš viską paruošiau. Ir niekam nė žodžio. Juo labiau senelei! Turi priklausyti man, supranti? Nebegaliu laukti.“

Ema giliai atsiduso.

Ją vijo kūno troškimas pagaliau priklausyti tam vyrui, jis akimirksniu išsklaidydavo abejones. Ir vis dėlto šiandien ji pasijuto be galo vieniša. Savo vestuves įsivaizdavo kitaip.

Pakeliui į civilinės metrikacijos skyrių jai kilo mintis: jei turi tuoktis be Keitės, tai bent jau draugė galėtų būti ceremonijos liudytoja.

Emai pasisekė. Karena buvo namie. Dusdama jai papasakojo, kas atsitiko.

– Na ir paukštelį pasigavai, – pasipiktino draugė Emai baigus pasakoti. – Juk tu visai nepažįsti to vyro! Atvirai sakant, per gimtadienį jis padarė ne patį geriausią įspūdį. Mes visi nustebom, kas tau pasidarė!

– Tai ateisi ar ne?

– Jei negaliu atkalbėti, ką gi.

Purtydama galvą Karena persirengė ir pasiėmė iš šaldytuvo butelį šampano. Einant prie automobilio dar pamėgino atkalbėti draugę nuo „beprotybės“. Bet Ema tik pasakė:

– Aš noriu su juo mylėtis. Ar supranti?

– Bet dėl to nebūtina iš karto tuoktis! Juk gyvenam XX amžiuje! Nepažįstu vyro, kuris pasakytų ne.

– Haris kitoks. Jis nė nemėgino manęs suvedžioti. Tikriausiai jis beprotiškai senamadiškas ir norėtų atimti merginai nekaltybę tik po vestuvių. Argi tai nejaudina?

Karena neteko žado. Tik papurtė galvą, atkimšo butelį ir nusivylusi atsiduso.

– Reikia kuo nors užpilti tą šoką.

Ji gerai gurkštelėjo ir atkišo butelį Emai.

Ema delsė. Pažvelgusi į laikrodį pamatė, kad dar per anksti. Jos privažiavo aukščiausią Boldvino gatvės kalvą ir sustojo šalikelėje.

– Nedidelis gurkšnelis gal nepakenks, – tarė Ema ir paėmė butelį. Priešais stačiu šlaitu ėmė leistis funikulierius. – Tikiuosi, tai nėra ženklas! – sukikeno, kai jiedvi nugėrė pusę butelio. – Kad jis nuo čia leidžiasi žemyn…

– Ak, ką jau čia! – atsakė apgirtusi Karena. – Atmetus beprotybę tai kažkaip net romantiška. Tikriausia jis pats velnias, jei dėl jo susikivirčijai net su Keite!

Ema akimirksniu prablaivėjo.

– Pirmyn! – tarė, įjungė variklį ir nuvažiavo.

Penkios minutės po vienuoliktos jos buvo prie civilinės metrikacijos skyriaus.

Prie durų stovėjo Haris Holdenas baisiai piktu veidu, šalia du jauni vyrai.

– Brangioji, tu vėluoji. – Jis pamėgino nusišypsoti.

– Mes truputį išgėrėm už šią dieną, – nedrąsiai sulemeno Ema.

– Kas „mes“?

– Susipažinkite: mano draugė ir liudytoja Karena. O tai Haris!

Karena mandagiai atkišo jaunikiui ranką, šis apsimetė nematąs.

– Argi nesitarėm, kad liudytojus atsivesiu aš? – sušnypštė jis. Ema jau ketino teisintis, kai Haris atsisuko į sutrikusią Kareną. – Atsiprašau, mes su Ema esam susitarę, kad tai vyks tik tarp mūsų. Žinote ką? Aplankykit mus kada nors, kai būsim jau susituokę.

– Bet… – pamėgino prieštarauti Ema.

Haris paėmė ją už rankos ir ėmė suokti:

– Ema, aš negaliu išvaryti savo liudytojų. Juk supranti, ar ne?

– Karena bent jau galėtų eiti kartu, jei jau ne… – vapėjo Ema prikimusiu balsu. Ji vos laikėsi nepravirkusi.

– Juk esam sutarę. Brangioji, tik mes abu. Bet jei jau taip reikalauji, kad dalyvautų tavo žmogus…

Karena sutrikusi žvalgėsi tai į jį, tai į draugę.

– Verčiau jau aš eisiu.

Hario veidas tarsi suakmenėjo.

– Ema, tau spręsti. Darysim kaip sutarta, ar ne?

– Taip, tegul bus taip. Aš tau paskambinsiu, – sušvagždėjo Ema skaudžiu balsu ir atsisveikino su drauge bučinuku.

Kai merginos apsikabino, Karena sušnabždėjo į ausį:

– Gerai pasvarstyk! Dar gali pabėgti.

Ema linktelėjo. Stovėjo kaip paralyžiuota ir nežinojo, ką daryti, kai pajuto ant smakro jo pirštus. Jis bučiavo ją ilgai ir aistringai. Jai keliai sulinko, ir visos abejonės akimirksniu išgaravo. Nevalingai leidosi paimama už rankos ir nuvedama į santuokų salę. Savo tuoktuves ji stebėjo kaip kino filmą. Jos ištartas „taip“, bučinys. Jaunuoliai, kuriems Haris per visą tą laiką neištarė nė žodžio, po ceremonijos iš karto dingo nė neatsisveikinę.

– Dabar eisim pas senelę? – Toks buvo pirmas ponios Emos Holden klausimas.

Jai be galo trūko Keitės. Ir buvo priežastis. Iš karto po tuoktuvių pasirodyti senelei!

– Nežiūrėk į mane tokiu žvilgsniu! Jautiesi nusivylusi, kad išpaikintos mergaitės svajonėse viską įsivaizdavai kitaip.

– Ar eisim pas senelę? – pakartojo ji dar sykį.

– Ei, ponia Holden, ar negeidi kaip reikiant pabučiuoti savo vyrą?

Vieno žvilgsnio į šviežiai iškeptą sutuoktinį pakako, kad Ema suprastų, kodėl negalėjo pasielgti kitaip. Jis vilkėjo elegantišką eilutę – žavus kontrastas su šviesiais plaukais. Šmėkštelėjo mintis: kaip jis atrodo visiškai nuogas? Malonūs virpuliukai nuvilnijo kūnu pagalvojus, kad dar šiandien jis padarys ją moterimi. Nuo minties, kad su šiuo vyru gulės lovoje ir iš tikrųjų suartės, jaudino merginą.

Jie aistringai pasibučiavo. Jo ranka nuslydo šiugždančia suknelės tafta per nugarą žemyn prie sėdynės ir nesivaržydama susigniaužė.

– Žinoma, eisim pas senelę, – tarė jis pagaliau.

Emos veidas nušvito. Kokios kvailos mintys man šauna į galvą! Jis tesės žodį, džiūgavo ji.

Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai ji spaudė durų skambutį. Nors turėjo raktą, mintis, kad su Hariu išdygs priešais Keitę netikėtai, jai nepatiko.

Atidariusi duris Keitė sutrikusi ėmė žvalgytis tai į vieną, tai į kitą. Jai užkando žadą.

– Gal įleistumėt mus vidun? Ar teks tiesiog gatvėje pasakyti, kokia mūsų netikėto apsilankymo priežastis? – įgėlė Haris stengdamasis šypsotis.

Keitė, paprastai neieškanti žodžio kišenėje, tylėdama pasitraukė į šalį ir nebyliu mostu pakvietė į svetainę. Jos žvilgsnis užkliudė baltą vaikaitės suknelę.

Svetainėje Keitė atgavo žadą.

– Prisipažįstu, degu nekantrumu sužinoti, kokia šios staigmenos priežastis. Jei ketinat prašyti mano vaikaitės rankos, turiu pareikšti, kad ji pilnametė. Jos valioje savarankiškai spręsti, aš negaliu prieštarauti!

– Teisingai! – pritarė Haris. – Todėl mes jūsų ir neklausėm!

Keitė išbalo kaip lavonas.

– Ar tai reiškia…

– Atleisk, aš myliu jį ir maniau… aš maniau, kad tu galbūt apsidžiaugsi, – sumikčiojo Ema.

Keitė greitai susitvardė. Pažvelgė tiesiai į Harį ir aštriai paklausė:

– O jūs negalėjot atkalbėti mano vaikaitės nuo kvailystės tuoktis man už nugaros? – Jos žvilgsnis stačiai vėrė šviežiai iškeptą vaikaitės sutuoktinį.

Bet Haris nesileido išmušamas iš vėžių.

– Prisipažįstu, tai mano sumanymas. Baiminausi, kad apimta nesveiko pavydo mėginsit įkalbėti Emą atsižadėti savo didžiosios meilės, – šaltai atšovė šis.

– Ne… šitaip negalima kalbėti! – vangiai paprieštaravo Ema ieškodama dovanojančio senelės žvilgsnio, bet Keitės veidas buvo virtęs sustingusia kauke.

– Ketini neigti tiesą, mieloji Ema? Tik pažvelk! Tavo senelė būtų dėjusi visas pastangas, kad neištekėtum. – Tai taręs jis savininko mostu apkabino žmoną.

– Negaliu paneigti, kad gerai pažįstat žmones, – kandžiai tarė Keitė šaltu balsu. – Bet ir aš šiek tiek juos pažįstu, todėl niekaip negaliu atsikratyti nuojautos, kad rezgat kažką negera.

Hario akys virto siaurais plyšeliais.

Ema siaubingai išsigando. Ten, kur ji svajojo sukursianti harmoniją, kilo atviras karas.

– Ak taip, jūs manot, kad kėsinuosi į jūsų vaikaitės turtą. Kodėl tada nepakeičiat testamento? Atimkit iš jos palikimą! Turėsit įrodymą, kad aš myliu jūsų žavingą vaikaitę ir man visiškai nerūpi jūsų, atleiskit už žodį, prakeikti pinigai.

– O, dėkoju už patarimą, pone. Ką gi, aš iš tikrųjų svarstau tokią galimybę. Gal galėtumėt man paaiškinti, kaip čia yra, kad Londono universitete nėra literatūros profesoriaus Holdeno ir niekada nebuvo?

– Savaime suprantama, maloningoji ponia. Aš nesantuokinis kūdikis, mano motina mirė nespėjus tėvams susituokti, – nusišypsojo jis patenkintas savimi.

Keitė gaudė orą, o Ema tuo tarpu dairėsi tai į vieną, tai į kitą.

– Ir tikriausiai neketinat pasakyti savo tėvo pavardės, ar ne? – aštriai nukirto Keitė.

– Kodėl ne? – atšovė jis. – Mano tėvas – Valteris… – Jis nutilo, ir Ema pastebėjo, kaip senelė akimirksniu susigūžė.

– Valteris Mileris! – su pasitenkinimu baigė Haris. – Rasit jį senuose paskaitų tvarkaraščiuose, nes jis jau miręs.

– Man negera! – išstenėjo Keitė iš paskutinių jėgų ir nesipriešindama leido vaikaitei palydėti ją į miegamąjį.

Ema padėjo senelei nusirengti ir atsigulti. Širdyje siautėjo prieštaringi jausmai. Ją slėgė sąžinė, ramybės nedavė mintis, kodėl Keitė šnipinėjo Harį.

– Atleisk man! – atsiprašinėjo Ema. – Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Žinau, mažyle, – sumurmėjo išsekusi Keitė. – Jis teisus. Viską būčiau padariusi, kad tik tave atkalbėčiau. O kai pasakė Valterio vardą, supratau, ką jis man visą laiką primena. Mano posūnį! Man nedera nurodinėti, už ko tau tekėti, net jei jis nėra tas vyras, kurio tau linkėčiau. Vis dėlto tikiuosi, kad padarys tave laimingą, mažoji mano Ema.

– Dėkoju, senele, dėkoju! – Ema tvirtai ją apkabino.

– Gerai, o dabar eik! Bet pirma paduok stiklinę vandens. Man reikia išgerti savo tabletes.

– Kokias tabletes? – sunerimo Ema.

– Širdis kartais nenori elgtis taip, kaip aš noriu. Nieko pavojingo. Padaryk man paslaugą – pasakyk jam, kad aš pakeisiu testamentą. Didžiąją turto dalį skirsiu labdaros organizacijai, remiančiai neturtingus menininkus. Jei tada jis tavęs nepaliks, paskutinės mano abejonės bus išsklaidytos. Jei pabėgs, žinosi, kad aš buvau teisi. Pažadėk neišduoti, kad tai tik išbandymas. Prašau!

Ema pažvelgė į senelę nuo ašarų spindinčiomis akimis.

– Pažadu! Piktas įtarimas pagaliau bus išguitas. Žinai, mintis remti vargšus menininkus – visai neblogas sumanymas!

– Ak, vaikeli, svarbiausia, kad tu būtum laiminga. O dabar eik! Jis laukia tavęs. Pasakyk – aš atsiprašau, kad jį šnipinėjau. Ir nepamiršk vandens!

Kai Ema nuo ašarų paraudusiomis akimis grįžo į svetainę, Haris meiliai ją apkabino.

– Ar jai geriau? Atsigavo po šoko? – rūpestingai paklausė jis.

Atrodė tarsi pasikeitęs. Toks užjaučiantis.

– Taip, turiu tau pasakyti, kad ji gailisi tave šnipinėjusi, o tavo pasiūlymas jai patiko. Ji pakeis testamentą ir didžiąją dalį pinigų skirs jauniems menininkams remti. O dabar jai reikia stiklinės vandens.

Gal Emai pasirodė, kad Hario veidas staiga tapo pelenų spalvos? Man pasivaideno, pagalvojo lengviau atsidususi, kai Haris pasodino ją į krėslą ir pasiūlė:

– Aš nunešiu vandens. Viena reikia pripažinti: ji iš tikrųjų protinga moteris. Galbūt kada nors mes tapsim draugais!

Ema atsikvėpė. Tai, kas atrodė beviltiška, matyt, dar pasisuks į gera.

Kai Haris grįžo su vandeniu, Ema prisiglaudė prie jo. Staiga ji kai ką prisiminė.

– Sakyk, Hari, o kur mes gyvensim?

Haris sutrikęs kostelėjo.

– Šią naktį aš tave pagrobsiu, bet kol kas šiame mieste neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos.

– Gal galėtume pagyventi pas senelę, kol įsigysim nuosavą stogą virš galvos? Arba dar geriau – Pakeha?

Jis švelniai ją apkabino.

– Taip, Pakeha! – sumurkė.

Ir prabėgus daugeliui metų Ema vis klausdavo savęs, kodėl jau tą akimirką jai neužkliuvo, kad jis žino, kas ir kur yra Pakeha. Juk apie tą namą lig tol nebuvo užsiminusi! Haris Holdenas padarė pirmą didelę klaidą, bet jam pasisekė. Niekas jos nepastebėjo!

Tą akimirką Emą užliejo laimės banga: dygus, valdingas Haris staiga parodė savo švelniąją pusę ir įrodė, kad ją myli. Ji įskriejo į miegamąjį su stikline vandens.

– Ar galiu tave palikti vieną? – paklausė ji senelės.

– Vaike, juk tai tavo vestuvių naktis! – atsakė Keitė pažiūrėjusi išmintingu žvilgsniu.

– Keite, aš jam jau pasakiau apie palikimą. Ir žinai – man akmuo nusirito nuo krūtinės. Jis iš tikrųjų mane myli, – Ema pakštelėjo senelę į skruostą ir ketino atsisveikinti, kai prisiminė apie būstą.

– Ar neprieštarautum, jei mes su Hariu apsigyventume Pakeha, kol jis įsigis namą?

– Jis neturi kur gyventi? – nepatikliai paklausė Keitė.

– Ak, Keite, juk jis vos keli mėnesiai mūsų šalyje. Ieško namo, kuriame galėtų įrengti kabinetą. Tai kurį laiką užtruks.

– Jokių problemų! – atsakė Keitė, čiupo vandenį ir godžiai išgėrė.

– Gal dar pabūti su tavimi? – paklausė Ema.

Bet Keitė tik sumosavo rankomis.

– Aš gi neguliu mirties patale, vaike!

Portobelas, 1962 m. gegužės 8 d.

Ema degė nekantrumu. Kurgi vešis ją Haris? Ir didžiai nusivylė, kai jis sustojo prie apšiurusio viešbučio netoli Portobelo.

– Tau nepatinka? Esi pripratusi prie geresnių? – paklausė jis švelniai, kai pamatė jos nusivylusį veidą.

– Ne ne, čia nuostabu! – sumelavo Ema ir išlipo iš automobilio.

Vis dėlto jūros vaizdas čia buvo puikus. Gražus gamtovaizdis truputį užtušavo nepatrauklaus viešbučio įspūdį. Nors dulkė lietus, horizonte prašvito, išlindo saulė ir per dangų nutįso didinga vaivorykštė.

– O, tik pažvelk! – susižavėjusi sušuko Ema, bet Haris jau kulniavo tolyn.

Sukrėsta Ema nuturseno paskui.

Viešbučio registratūroje sėdėjo vienas iš santuokos liudytojų. Ema nedrąsiai pasisveikino. Iš vidaus namas visai neblogas, pamanė ji, gal kiek keistas. Fojė ir koridoriai buvo apkalti medžiu. Būna ir blogiau, nusprendė ir pajuto norą atsiprašyti. Kai jie liko vieni kambaryje, tarė:

– Atleisk, kad nukabinau nosį. Čia visai jauku. Primena trobeles, matytas keliaujant su senele į kalnus.

– Ar tai komplimentas? – burbtelėjo Haris, bet paskui atsisuko į ją ir paliepė: – Nusirenk!

Ema pastebėjo, kad iš susijaudinimo jos iškirptėje iššoko spuogeliai. Tą nemalonų dalyką aptiko dar tais laikais, kai mokykloje laikydavo egzaminus. Visuomet tas pats. Visuomet iškirptės sritį nusėja spuogeliai.

Haris su pasibjaurėjimu spoksojo į iškirptę.

– Sergi kokia nors užkrečiama liga? – paklausė be kruopelytės mandagumo ar užuojautos.

Sutrikusi Ema papurtė galvą.

– Tada daryk, ką liepiau! Noriu tave apžiūrėti.

Emai nepatiko jo tonas, bet ji padarė tai, ko reikalaujama. Ceremoningai nusitraukė per galvą baltą kokteilinę suknelę ir apstulbusi sustojo priešais jį su apatinuku. Nedaug betrūko, kad būtų prisidengusi rankomis krūtinę.

– Ko lauki? – paklausė jis griežtai. – Sakiau – nusirenk!

Jis neatitraukė akių, kol ji ne itin gundomai nusitraukė apatinį sijoną.

Ema žvelgė į jį maldaujamai. Kodėl jis negali padėti arba leisti palįsti po antklode? Visi šiurpuliukai, kuriuos jautė galvodama apie šią akimirką, dingo. Galbūt jausiu malonumą vėliau, kai būsiu patyrusi moteris, pagalvojo. Bet dabar man reikia meilės įrodymų ir švelnių rankų, kurios padėtų įveikti susikaustymą.

Bet Haris tik stovėjo priešais su pypke rankoje, arogantiškai papsėdamas dūmą.

– Toliau, – šaltai įsakė.

Nusitraukusi šilkines kojines Ema susigėdo. Akyse susitvenkė ašaros. Ji tyliai maldavo:

– Prašau – padėk gi man!

Jis pašaipiai nusijuokė.

– Gal tau verčiau reikėjo likti pas senelę. Elgiesi kaip maža išgąsdinta mergiūkštė, o ne mylinti žmona. Dabar atsisek liemenėlę! Noriu viską matyti.

Virpančiais pirštais ji sukrapštė sagtelę, ir liemenėlė nuslinko ant grindų. Tada Haris žengė prie jos ir čiupo už krūtų.

Nuo tokio šiurkštaus ir reiklaus prisilietimo Ema atšlijo per žingsnį. Regis, tai jį sujaudino, nes jis tik sušvokštė:

– Viską!

Ema pakluso, nusimovė kelnaites. Haris žengė žingsnį atgal ir apžiūrėjo ją iš visų pusių. Apžiūrinėja kaip naują automobilį, šmėkštelėjo jai galvoje. Situacija buvo juo labiau nepakenčiama, nes jis vis dar buvo visiškai apsirengęs. Tada Haris atsargiai padėjo pypkę į peleninę ir visai nešvelniai pastūmė Emą prie lovos. Praskėtė šlaunis ir sustenėjo:

– Štai taip ir gulėk!

Tai taręs prasegė kelnių prorėžą ir užgriuvo ant Emos. Įsiskverbė į ją taip šiurkščiai, kad ji vos suvokė, kas darosi. Tik sukliko iš skausmo. Visa kita buvo kaip baisus sapnas. Jis dejavo, šnarpštė ir negailestingai judėjo joje. Nė žodeliu neperspėjęs atsitraukė, šiurkščiai čiupo ir vienu judesiu apvertė ant pilvo, tada įsiskverbė iš už nugaros. Emai atrodė, kad tuoj neteks sąmonės, o jis nesiliovė. Apsuko ją ant nugaros, užgulė visu svoriu ir vėl daužėsi, kol garsiai surikęs išsiliejo.

Ema buvo kaip apdujusi. Tai pragaras, pagalvojo ir suspaudė šlaunis. Buvo sužeista ne tik jos širdis. Neverk, tik neverk, įkalbinėjo save. Bet sekėsi nekaip. Ji bijojo to vyro.

Haris nė nepažvelgė į ją. Nusigręžė ir užmigo. Išgirdusi knarkimą Ema atsargiai atsikėlė. Pamačius kruviną paklodę pasidarė negera. Ji vos spėjo nukepėstuoti iki tualeto. Kai ištuštinusi skrandį grįžo į kambarį, tyliai susigriebė patalynę ir atsigulė ant sofos. Pasidarė aišku: niekada daugiau negulės su šiuo vyru vienoje lovoje. Vartydamasi ant nepatogios sofos, Ema su skausmu turėjo pripažinti: Keitė buvo teisi, kad nepasitikėjo Hariu. Ema prisiminė visas smulkmenas. Įvykiai prieš jos akis praslinko kaip kino juostoje: Hario elgesys su Karena, Keitei pasakyti žodžiai… taip, dabar ji buvo tikra – jei kas nors čia nesveikas, tai tik jis!

Emai niekada taip neskaudėjo širdies. Kas dabar bus? Neradusi atsakymo ji iš nuovargio užmigo.

Portobelas, Danidinas, 1962 m. gegužės 9 d.

Kitą rytą pabudusi Ema nesusigaudė, kur yra.

Bet kai pamatė dvigulę lovą, tuoj pat atgijo skausmingi prisiminimai. Ji tyliai atsikėlė – norėjo bent apsimesti, kad pirmąją vestuvių naktį praleido šeimyniniame guolyje, bet pamatė, kad lova tuščia. Ant stalo pastebėjo raštelį.

Mylimoji,

šiandien ryte man paskambino. Tu taip saldžiai miegojai, kad nenorėjau žadinti. Turiu važiuoti į Oklandą dėl savo leidimo. Nežinau, kiek užtruksiu. Susirasiu tave.

Su meile

Haris

Pasišlykštėjusi suglamžė raštelį. Pasibaisėtina – jis ją paliko čia! Reikėjo kuo greičiau važiuoti į Danidiną.

Jai pasisekė, vienas jaunuolis iš registratūros pažadėjo už pinigus nuvežti ją į Princų gatvę.

Važiuodama Ema karštligiškai svarstė, kaip nutraukti santuoką. Pirmiausia reikėjo prisipažinti Keitei, kad padarė baisią klaidą. Galbūt ji ką nors patars? Štai kaip būna, kai it akla višta bėgi pasitikti nuotykių. Ema neturėjo supratimo, kaip žmonės elgiasi pirmąją vestuvių naktį, bet dėl vieno buvo tikra: mylintis vyras niekada taip nežemintų žmonos. Tai, ką padarė Haris Holdenas, buvo ne tik nemeilu, bet ir žiauru. Ji nebenorėjo jo daugiau matyti ir tikėjosi, kad jis grįš tik tada, kai viskas paaiškės. Ir kas ten per istorija su kelione į Oklandą?

– Sakykit, ar vakar mano vyrui kas nors skambino? – paklausė ji vairuotojo.

Šis tylėjo.

– Galit ramiai pasakyti. Aš žinau tuos reikalus! – sumelavo Ema.

Vyras pasvarstė, paskui iš lėto ėmė pasakoti:

– Na, tai bent vaidinimas! Toji ponia, jūsų vyro pykčiui, išsiaiškino, kur jis gyvena. Regis, viešbutyje, kuriame anksčiau buvo apsistojęs, jis pasisakė, kur persikelia. Kad ir kaip ten būtų, šiandien ryte ji tol suko man galvą, kol jį prikėliau. Manau, tai nusivylusi buvusioji.

– Taigi!

Emos įtarimai pasitvirtino. Be jokios abejonės, jis nuvažiavo pas kitą moterį. Lengviau atsipūtusi Ema pastebėjo, kad tai jos nejaudina. Atvirkščiai, tai galėjo padėti skyrybų procese.

Kai įėjo į namus Princų gatvėje, buvo tylu. Jos pasveikinti tyliai pabrukęs uodegą atbėgo tik Hantis. Regis, net šuo buvo prislėgtas. Drebančia širdimi Ema nuskuodė viršun šokdama per du laiptelius.

Kai atidarė senelės miegamojo duris, pažįstamas balsas įspėjo:

– Ša, ji ką tik užmigo!

Nustebusi Ema pažiūrėjo į Franką.

– Ką tu čia veiki? – sušnabždėjo.

Jis pakvietė ją į prieškambarį ir pasakė, kad Keitė paskambino naktį.

– Ji skundėsi labai bloga savijauta, prakaitavimu, vėmimu ir viduriavimu. Manau, ji alergiška širdies tabletėms. Tie simptomai pasireiškė išgėrus vaistų. Mes pamėginom kitus.

Ema žvelgė baimės kupinomis akimis.

– Frankai, kas jai yra?

– Sakykim taip – silpna širdis. Vadinasi, jai reikia ramybės. Galbūt ją sujaudino tavo skubota santuoka, taip ir pasakiau tavo vyrui šį rytą.

– Mano vyrui? – pakartojo Ema stebėdamasi.

– Taip, netikėtai pamačiau jį prie lauko durų, jis teiravosi, kaip jaučiasi tavo senelė.

– Kaip ji jaučiasi? Bet iš kur jis galėjo žinoti, kad ji jaučiasi blogai?

Frankas gūžtelėjo pečiais.

– Jis sakė, kad išvyksta ir norėtų atsisveikinti. Kad ir kaip ten būtų, jai negalima keltis iš lovos.

– Gerai, pasirūpinsiu ja. Man atostogos, – tyliai tarė Ema.

Pagalvojo, gal reikėtų viską papasakoti Frankui. Ne, negražu savo rūpesčius suversti ant jo pečių. Regis, ir jis jaučiasi panašiai – dėl to, kad ji pasirinko kitą.

Danidinas, 1962 m. birželio 1 d.

Iškrito pirmasis sniegas ir net neištirpo. Dangus buvo toks mėlynas, kad Danidinas atrodė kaip žiemos pasaka. Ema kasdien eidavo pasivaikščioti su Hančiu.

Haris kelis kartus skambino į Princų gatvę, teiravosi apie senelės savijautą. Ir vis prisiekinėjo meilę Emai. Ši neišsidavė. Jis paistė apie egzaminus, kuriuos būtina išlaikyti, kad gautų leidimą apsistoti Naujojoje Zelandijoje. Ji netikėjo nė vienu jo žodžiu.

Prieš Keitę Ema vaidino laimingą žmoną. Jokiu būdu negalima sakyti tiesos. Senelė nepakels susijaudinimo, perspėjo Frankas. Be to, ji kasdien darėsi vis nepakenčiamesnė, nes Frankas griežtai prisakė nesikelti iš lovos.

– Nesu gi ant patalo gulinti senė, – diena dienon burbėjo ji gydytojui.

Bet Frankas buvo atkaklus. Su sveikata nėra ko juokauti, kantriai aiškino. Kadangi šį kartą susirgo, būtina visiškai išgyti. Ir Keitė sunkia širdimi pakluso.

Regis, ji pradėjo atsigauti. Vieną dieną Ema padavė jai ryšulėlį senų laiškų, kuriuos atsiuntė Fredas. Perskaičiusi pirmąjį Keitė išbalo.

– Keite, neskaityk tų laiškų! Jie tave per daug jaudina, – paprašė susirūpinusi Ema.

Senelė pažadėjo ir paprašė atnešti ko nors šilto užkąsti.

Keista, mes šiandien jau pietavom, o Keitė niekada nevalgo dvejų pietų, pagalvojo Ema ir suprato, kad senelė tik rado progą išsiųsti ją iš kambario.

Pakeliui į virtuvę ji išgirdo skambant telefoną. Tikriausiai Haris, pagalvojo – jai jau buvo nusibodę apsimetinėti, kad viskas gerai. Jei grįžtų, galėčiau jam pasakyti, kad noriu skirtis, mąstė Ema. Pakėlusi ragelį išgirdo kalbant girtą moterį, ji vogravo:

– Ei tu, kvaila mergše. Nesipūsk, kad jis tave vedė! Tu esi tik priemonė tikslui pasiekti. Jam reikia tik tavo šlamančiųjų, daugiau nieko! Nori žinoti, kur jis? Pas mane, brangute! Norėčiau su tavimi susitikit, šliundra!

Ema svarstė, gal apie grasinimus pranešti policijai, bet paskui tik dėl akių pasiūlė susitikti.

– Kur jus rasti? – tarė stengdamasi, kad balsas skambėtų tvirtai.

Girtuoklė suvebleno:

– Viešbutis „Roto…“ – staiga pokalbis nutrūko.

Emai širdis plakė kaip pasiutusi, ji sudribo ant kėdės. Į ką aš įsipainiojau, pagalvojo. Gal jis iš tikrųjų vedybų aferistas, kuriam reikia mano pinigų. Juk aš vis dar turtinga paveldėtoja, o jis mano vyras… Juo ilgiau apie tai mąstė, tuo labiau įsitikino, kad nėra kada laukti Keitės išgijimo. Reikia kuo greičiau susirasti Dereką Frankliną, senojo advokato Džonatano Franklino įpėdinį, ir pateikti skyrybų prašymą.

Be artėjančių skyrybų, didžiausią rūpestį kėlė tai, kad dingo mėnesinės.

Danidinas, 1962 m. birželis

Tą rytą Ema rado senelę įtemptai skaitančią. Ji taip buvo įsigilinusi į Džeinės paliktus laiškus, kad vaikaitei įėjus į kambarį nė nepakėlė akių.

– Bene skaitei visą naktį? – paklausė Ema su priekaištu.

Sutrikusi Keitė linktelėjo.

– Sėskis! – tarė kimiu balsu. Tada parodė laiškais užverstą antklodę. – Turiu naujieną. Apie tavo vyrą. Jis…

Ema krūptelėjo. Tavo vyras! Kaip baisiai skamba, pervėrė ledinė mintis.

– Nesivaržyk. Ką apie jį sužinojai?

– Mano nuojauta neapgavo, – sušnabždėjo Keitė. – Tavo Haris – ne kas kitas, o mano posūnio Valterio Maklyno sūnus.

Ema pažvelgė į senelę suglumusi.

– Iš kur žinai?

– Valteris turi nesantuokinį sūnų nuo tokios Stelos Holden. Sūnaus vardas Haris. Motina anksti mirė, o Haris užaugo su Valteriu, daugiausia gyvenančiu iš socialinės pašalpos. Gerasis Dieve, jaučiau, kad jis kažką rezga!

– Na, jis pamelavo apie savo kilmę, bet kodėl turėtų kažką regzti, jei yra to Valterio sūnus?

– Dėl palikimo. Valteris mane kaltino dėl to, kad tavo tėtis paveldėjo visą senelio turtą. O vieną dieną dingo. Be jokios abejonės, prisiekė atkeršyti, nes ir laiške Džeinei skundžiasi, kad aš atėmiau iš jo palikimą. Esą gal iš sūnaus kas nors išeis, nes jis studijuoja literatūrą. Kiek vėliau jis skundžiasi Džeinei, kad sūnus metė mokslus ir, jo sielvartui, vedė pigią mergšę. Paskui ryšys nutrūksta. Manau, Valteris miręs.

– Manai, Haris tyčia prisigretino prie manęs, kad gautų palikimą, apie kurį kalba tėvas? – sušnabždėjo Ema.

Keitė tvirtai suspaudė jai ranką ir tyliai tarė:

– Turi būti stipri! Skyrybos dabar vienintelė išeitis.

– Puiku! – atsakė Ema ir nuleidusi galvą papasakojo apie keistos moters skambutį.

Keitė su rūpesčiu pažvelgė į vaikaitę.

– Labai tave užjaučiu. Tau bus sunku su juo skirtis?

– Ne, visai ne, Keite! – sušnabždėjo Ema. – Bet aš nėščia!

Ašarodama ji išklojo senelei viską, ką patyrė vestuvių naktį, ir pridūrė trokštanti tik vieno: kuo greičiau išsiskirti su ta pabaisa!

Įtarimas, kad Ema nėščia, pasitvirtino tą dieną, kai Princų gatvėje netikėtai pasirodė Haris Holdenas. Pamačius jį prie durų su milžiniška puokšte ir dovanomis po pažastimi, Emai širdis sustingo iš baimės. Nors su senele buvo aptarusios, kaip elgtis, jei jis grįžtų, iš susijaudinimo jai pasidarė silpna. Negalima buvo išsiduoti. Todėl ji leidosi pabučiuojama susitikimo proga, nors iš pasibjaurėjimo net pasipurtė.

– Užeik vidun! – tarė tikėdamasi, kad jis neišgirs, kaip virpa jos balsas, arba priims tai kaip susitikimo džiaugsmo įrodymą.

Kai dovanos buvo įteiktos, Ema nekalčiausiu veidu pasiūlė:

– Eikim pas senelę, ji guli lovoje, bet esu tikra, kad apsidžiaugs tau grįžus. Kaip tavo leidimas?

Hario žvilgsnis surūstėjo.

– Ak, nė nekalbėk! Ne taip jau gerai, bet apie tai papasakosiu vėliau. Pasveikinkim senąją ponią!

Ema pabeldė į kambario duris, paskui garsiai ir aiškiai tarė:

– Ar gali įsivaizduoti, kas grįžo? – Tai buvo slaptažodis.

Senelė atsakė kaip sutarta.

– Galit įeiti!

Regis, Haris nieko nepastebėjo, nes švytėdamas džiaugsmu priėjo prie Keitės lovos ir pasisveikino.

– Sėskis! – pareikalavo Keitė ir be užuolankų ėmė dėstyti: – Mielas Hari, būčiau sutikusi jus išskėstom rankom, jei būčiau žinojusi, kad esate mano posūnio Valterio sūnus. Būčiau net skyrusi Maklynų palikimo dalį, kuri turėjo priklausyti jūsų tėvui, bet pats suprantat – dabar, kai sumanėt palikimą atgauti klasta, galiu tik išvyti jus iš savo namų. Juk tikriausiai esate vedęs kitą, ar ne?

Ema neatitraukė nuo Hario akių. Nuo griežtų senelės žodžių jo veidas suakmenėjo. Tarsi ieškodamas užtarimo jis atsisuko į Emą.

– Brangioji, turi tikėti manimi, mano jausmais, juk jie tikri. Teatre iš karto tave įsimylėjau… na, pasakyk ką nors!

– Tu niekšas! Reikalauju tuoj pat nutraukti santuoką ir pažadėti, kad nereikši teisių į mūsų vaiką!

Haris nė nemirktelėjo.

– Sutinku! – atsakė ramiai. Net nesureagavo į žinią, kad Ema laukiasi.

Keitė su Ema žvelgė į jį vienodai apstulbusios. Jis krenkštelėjo.

– Džiaugiuosi, kad viskas išaiškėjo. Taip, prisipažįstu, turėjau tokį planą, nes visą gyvenimą buvau maitinamas neapykanta. Tėvas manė, kad palikimas iš jo atimtas apgaule. Galvojau, vikriai apsisuksiu ir prisikasiu prie pinigų, bet paskui įsimylėjau tave, Ema. Todėl ir dingau. Norėjau dingti iš tavo gyvenimo, bet negalėjau. Grįžau, kad jums į akis pasakyčiau visą tiesą. Be to, aš seniai išsiskyręs. Bet suprantu, kad tu manimi nebepasitiki. Sudie, Ema, sudie, Keite!

Taręs tuos žodžius jis žengė prie durų. Atsisukęs dar pasakė:

– Kol išvyksiu į Londoną, pagyvensiu viešbutyje.

Keitė ir Ema tylėdamos susižvalgė, Keitė linktelėjo.

– Gali šią naktį pernakvoti mūsų svečių kambaryje, – pasiūlė Ema ir atsiduso.

– O aš į jūsų sąskaitą pervesiu šiek tiek pinigų, nors neužsitarnavot, – silpnu balsu pridūrė Keitė. – Anuomet jūsų tėvui mielai būčiau perrašiusi dalį turto. Mano sūnus nebūtų prieštaravęs, kad būtų atstatytas teisingumas. Bet jūs pigiai pralošėt savo teisę. Bilietui į Europą ir įsikurti kuo toliau nuo mano vaikaitės ir jos vaiko turėtų užtekti. Ar supratot? Privalote kuo skubiau išvažiuoti iš Naujosios Zelandijos.

Haris linktelėjo su tokia kalta išraiška, kad Emai jo beveik pagailo.

– Kai visas šis reikalas užsimirš, tikriausiai norėsi pamatyti savo vaiką. Patikėk, aš nedrausiu jums matytis, – tarė Ema nepaisydama perspėjančio senelės žvilgsnio. Ši norėjo pasakyti, kad nedalytų tokių pažadų. – Parodysiu tau svečių kambarį. – Ir ji išgrūdo Harį iš miegamojo.

– Kad rytoj ryte jūsų nebūtų! – sušuko Keitė užsiveriant durims.

– Turi ją suprasti. Jos didžioji baimė, kad kas nors pasikėsins į turtą, pasitvirtino, – mėgino pateisinti senelės elgesį Ema.

Haris atsiduso.

– Tiek to! Ji teisi. Padariau siaubingą klaidą ir praradau gyvenimo meilę. – Jis liūdnai nusišypsojo.

Ema nusigręžė. Kaip aš pasiduodu to vyro kerams, pagalvojo. Jo manevrai tokie nemokšiški ir lengvai perprantami!

Haris kažką ištraukė iš vidinės švarko kišenės ir padavė jai. Tai buvo nuotrauka. Ema nenorėjo jos imti, bet nenorėjo ir jo įžeisti. Jau stovėdama prie svečių kambario durų išgirdo jį šnabždant:

– Kad vaikas žinotų, kaip atrodo tėvas.

Su nuotrauka rankoje Ema patraukė į senelės kambarį.

– Džiaugiuosi, kad greitai jo nebematysiu, – prisipažino.

– Ak, mergaite mano, tu stipri. Įveiksi šiuos nemalonumus ir rasi žmogų, kuris bus geras vyras, o mažyliui geras tėvas, – guodė ją Keitė.

– Ar tik tu negalvoji apie ką nors konkrečiai?

– Man nė nešovė galvon!

Ema pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Senelė buvo nepataisoma.

– Ar būtum tekėjusi už senelio, jei nebūtum jo iš tikrųjų mylėjusi? – rimtu veidu paklausė Ema.

– Greičiausiai ne, – atsakė Keitė.

– Matai? Todėl ir aš netekėsiu už Franko. Jis mano draugas. Daugiau nieko! Juk aš turiu tave! Tu būsi nuostabi prosenelė.

Moterys apsikabino ir kalbėjosi iki gilios nakties. Abi buvo pernelyg susijaudinusios, kad miegotų. Keitė pasakojo vaikaitei apie praeitį. Kaip trejų metukų Ema Pakeha name žaisdavo paplūdimį ir slapčia vilkdavo kibirėliais smėlį į namus, kol visur ant grindų ėmė girgždėti smėlis.

Pagaliau ji dar kartą grįžo prie temos, kurios kalbantis visą laiką vengė – apie Harį Holdeną!

– Valterio laiškus padėjau į dėžę po lova, – žiovaudama pasakė Keitė. – Jei kada nors norėtum perskaityti.

– Apsaugok Viešpatie! – energingai atsakė Ema ir pasilenkė. – Pridėsiu dar ir tai! – Ji padėjo Hario nuotrauką ant viršaus ir pastūmė dėžę po lova. – Ar savo antrąjį vyrą – senelio brolį, tą Stiveną, nors truputį mylėjai?

– Apsaugok Viešpatie! Tai buvo abiem pusėm naudingas susitarimas. Tavo prosenelis norėjo mane sužlugdyti, ir tik Stivenas galėjo išgelbėti, kad netektų badauti.

– Negalėčiau taip pasielgti. Ištekėti už vyro, kurio nemyliu! Tada geriau viena rūpinsiuos vaiku, – aistringai tarė Ema.

Keitė atsiduso.

– Taip, lengva pasakyti. Tavo amžiaus aš irgi prisiekinėjau tą patį, bet kai nežinai, už ką rytoj pirksi duonos, imi galvoti kitaip.

Ema išsigando, ji nenorėjo įžeisti senelės.

– Man sunku suprasti, – atsiduso.

– Kada nors apžiūrėk mano naktinę spintelę. Ten rasi dėžę su nuotraukomis ir senelės Anos dienoraštį. Yra ir dar kai kas surašyta, ko nenorėjau tau pasakoti. Beje, mūsų šeimą slegia prakeiksmas. Todėl saugok savo vaiką!

Ema pažadėjo Keitei, nors kalbomis apie prakeiksmą nepatikėjo. Tokios kalbos senelei visai netiko, protingoji Keitė niekada nebūtų užkibusi už tokių nesąmonių kaip jos žaibiškos vestuvės.

– Keite! Ar senelis buvo vienintelis vyras, kurį mylėjai?

– Buvo dar viena didžioji meilė! – išsisukinėdama atsakė Keitė.

– Tu sukčiauji. Noriu žinoti, ar mylėjaisi tik su vienu vyru, kaip anksčiau buvo įprasta!

– Oho, anksčiau taip buvo įprasta? – Keitė nusišypsojo, paskui apstulbino vaikaitę pasakojimu apie Manoną.

Ema iš nuostabos taip ir liko stovėti pravira burna. Užvertė senelę klausimais, o paskui pažvelgė į laikrodį ir išsigandusi sušuko:

– Gydytojas išdės mane į šuns dienas, jei sužinos, kad varginau tave kalbomis iki keturių ryto.

Ema pastebėjo, kad pati vos laikosi ant kojų, tad prieš guldama atnešė senelei ąsotį šviežio vandens, jau prieš kelias valandas paruoštą virtuvėje.

– Geros nakties, Keite, myliu tave. Tu geriausia senelė, kokia tik gali būti. – Ema pabučiavo ją į skruostą.

– O tu nuostabiausia vaikaitė. Į istoriją su tuo lengvabūdžiu vyruku pažvelk pozityviai. Jis padovanojo tau kūdikį. O Maklynų duomenys ne tokie jau blogi. Patikėk! Žinau, ką kalbu. Tikėkimės, mažylis paveldės tavo prosenelės Melani bruožus. Miegok ramiai!

Ema ilgai miegojo. Per ilgai. Buvo maždaug vienuolikta, kai pabudo jausdamasi tarsi primušta. Pirmiausia su chalatu patraukė pas senelę. Atrodė, kad ir Keitė giliai miega. Ji gulėjo susisukusi į antklodę. Ema sustingo. Kambaryje buvo tylu. Per tylu. Ji iš lėto patraukė antklodę į šalį. Nuo to, ką pamatė, kraujas sustingo gyslose. Keitės pirštai buvo mėšlungiškai suspaudę paklodę mirties agonijoje, o veidas neatpažįstamai perkreiptas. Ema nubėrė jį bučiniais. Keliai sulinko, ir ji susmuko ant lovos šalia senelės.

– Nepalik manęs vienos, – kūkčiojo apsipylusi ašaromis. – Nepalik, – švelniai glostė dar nesustingusį kūną.

Praėjo visa amžinybė, kol ji drebančiom kojom atsistojo ir linine skepeta pridengė kovos su mirtimi paženklintą veidą.

Nė vienas žmogus, išskyrus gydytoją ir laidojimo kontoros darbuotoją, neturi matyti tokio jos veido, nusprendė Ema, kankinama baisių sąžinės priekaištų. Jos senelė siaubingai kankinosi, o vaikaitės nebuvo šalia. Tai Emą labai slėgė. Prieš akis stovėjo džiugus senelės veidas, matytas ankstyvą rytą. Ne, tuomet atrodė, kad nėra jokio pagrindo nerimauti.

Ema sugniaužė kumščius ir trankydama lovos kraštą suriko:

– Ne!

Stipri ranka pabandė ją sulaikyti, kad nesusižeistų rankų iki kraujo. Tai buvo Haris. Jo glėbyje Ema nenorom išliejo skausmą. Tada paskambino Frankui. Haris mėgino įtikinti, kad verčiau kviesti kitą gydytoją, bet Ema reikalavo savo draugo.

Po apžiūros Frankas akmeniniu veidu įėjo į svetainę, kur Ema su Hariu laukė rezultatų, ir tarė:

– Ema, norėčiau su tavimi pasikalbėti!

– Ar nematot, mano žmona blogai jaučiasi! – užsipuolė Haris.

Bet gydytojas vėl pasisuko į Emą.

– Prašau! Tai svarbu! Akis į akį!

Ema spėliojo, kas čia tokio svarbaus, kad negalima palaukti kitos savaitės. Bet Franko maldaujantis žvilgsnis ją įtikino. Ji nusekė paskui jį į prieškambarį.

– Frankai, kas atsitiko?

Jis atrodė sutrikęs.

– Nenoriu tavęs jaudinti, bet man kyla abejonių, ar tavo senelė mirė dėl silpnos širdies.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Nežinau. Žinau tik viena: toks mėšlungis nebūdingas širdies smūgiui miegant.

– Ką siūlai?

Frankas atsiduso, paskui tyliai tarė:

– Autopsiją!

– Tu rimtai šneki? Nori ją supjaustyti, nes turi abejonių? Kas gi galėjo atsitikti? Gal manai, kad aš ją nužudžiau? Juk, be manęs, namuose nieko nebuvo!

– O jis? – tarė Frankas ir parodė svetainės pusėn.

– Frankai, liaukis! Suprantu, kadaise aš tau buvau svarbi, bet to jau per daug. Gal Haris ir niekšas, bet ne žudikas. Nenoriu, kad ji būtų pjaustoma! Ji to nenusipelnė. Išrašyk leidimą laidoti. Prašau!

Į Keitės laidotuves susirinko būriai žmonių. Šiokia tokia paguoda Emai, kuri vėliau negalėjo pasakyti, kaip atlaikė visą ceremoniją. Haris nesitraukė nuo jos. Net prašė viską pradėti iš naujo, bet Ema buvo nepalenkiama.

– Likim draugai! Negaliu būti tavo žmona po viso to, kas įvyko! Skyrybos neišvengiamos!

Haris nemurmėdamas sutiko.

Tą nemalonią žiemos dieną per naktį ištirpo visas sniegas ir prapliupo šlapdriba. Jie išėjo iš kapinių. Haris pasakė:

– Nepyk ant manęs – nenoriu tavęs palikti vienos. Senelės mirtis ir nėštumas – per sunkus išbandymas tau vienai. Kaip manai? Juk matau, kaip blogai jautiesi. Mėginsiu atitaisyti, ką negerai padariau, būsiu šalia, kol gims kūdikis. Būsiu bent sykį jį pamatęs, o tada grįšiu į Londoną.

Ema svarstė. Pasiūlymas atrodė viliojantis, vienu rūpesčiu būtų mažiau. Nuo senelės mirties ją kankino nuolatinė baimė. Ypač naktį baimė vaiduokliška ranka suspausdavo širdį. Ji pašokdavo nuo mažiausio garso. Taip, sargybinis labai praverstų, išvaduotų nuo košmarų ir būtų šalia, jei ji pabustų nuo savo pačios riksmo.

Ošen Grovas, 1963 m. kovas

Emos nėštumas praėjo be komplikacijų. Moteris susitarė su redakcija, kad iki gimdymo dirbs namie, o Haris jai buvo tikras ramstis. Baimės priepuoliai ir košmariški sapnai retai bepasitaikydavo. Ramybę apkartino tik netikėta Hančio mirtis. Kai persikėlė į Pakeha namą, Ema netrukus rado vargšą gyvūnėlį negyvą sode su puta ant snukučio. Jos sielvartui nebuvo ribų, net Haris, ant kurio šuo urgzdavo iki paskutinės akimirkos, atrodė pritrenktas. Jis iš karto suprato, kas atsitiko Hančiui.

– Tai žiurkių nuodai! – su pasibjaurėjimu konstatavo apžiūrėjęs negyvą šunį.

Ema užkasė Hantį sode ir dienų dienas jo verkė. Tai buvo maždaug prieš septynis mėnesius. Nėštumas ėjo į pabaigą, Ema kasdien laukė prasidėsiančių skausmų. Ji būtinai norėjo pagimdyti Pakeha name. Priskirta akušerė neprieštaravo.

Vis dėlto Ema, nepaisydama Hario patarimų, kas antrą rytą važiuodavo į redakciją parsivežti darbo. Taip buvo ir tą rytą.

Ji ketino rašyti straipsnį apie žmogžudystę Oklande. Su dokumentais krepšyje apie pietus grįžo į Pakeha ir peržiūrėjo turimą medžiagą. Skaitant pasidarė negera. Baltaodės moters lavoną po milžinišku agatmedžiu rado maoriai, keliaujantys per Vaipojos mišką į šiaurę nuo Oklando. Ilgą laiką nepavyko nustatyti moters tapatybės ir mirties priežasties. Kilo įtarimų, kad ji nužudyta, nes palaikuose rasta arseno pėdsakų. Tik per atsitiktinumą buvo sužinota, kad prieš septynis mėnesius iš vieno Oklando viešbučio dingo moteris. Skaitant dokumentus Emai suspaudė širdį. Juodu ant balto parašyti žodžiai sukėlė virpulį.

Kaip sakė Rotorua viešbučio tarnautojas, tai buvo jauna, maždaug dvidešimt penkerių metų moteris. Ji daug gerdavo, o apgirtusi vis kalbėdavo apie savo vyrą: tegu nemano, kad ji pakęs jo santuoką su kita moterimi. Taip nusirito, kad kelis kartus jai buvo atsisakyta parduoti alkoholio. Keisčiausia – ji neturėjo jokių dokumentų ir, matyt, buvo užsiregistravusi svetima pavarde…

Ema spoksojo į tuos žodžius kaip paralyžiuota. Iškart prisiminė telefono pokalbį su neva buvusia Hario žmona. Jei nužudytoji – ta pati moteris, gali būti, kad Haris…

Ema nespėjo sudėlioti minčių iki galo.

– Ką tokio siaubingo perskaitei?

Ji krūptelėjo.

– Tai mano darbas, – šaltai atkirto ir skubiai užvertė dokumentus.

Jai pasirodė, kad kambaryje trūksta oro, todėl nusprendė pasivaikščioti paplūdimiu. Atsistojo ir tą pačią akimirką pajuto pragarišką skausmą. Nejučia suriko. Prasidėjo!

Su Hario pagalba Ema nukiūtino iki lovos. Daugiau jai niekas neberūpėjo, tik kada baigsis šis rėžiantis skausmas. Verkė nuo išsekimo ir iš laimės, kai po kelių valandų tarsi pro rūką išgirdo garsų verksmą.

Gimdymas ir kelios valandos po jo buvo paskutiniai įspūdžiai, kuriuos vėliau prisiminė Ema.

Ošen Grovas, 1963 m. balandis

Ema nebūtų galėjusi tiksliai pasakyti, kiek dienų ar savaičių buvo aptemusi sąmonė. Po daugelio metų ji gerai prisiminė tik pabudimo akimirką. Buvo ankstyvas rytas. Galva veikė kuo puikiausiai. Moteris įtemptai stengėsi prisiminti pastarąsias dienas.

Ji žinojo, kad gimė sveikas berniukas, ir prisiminė susirūpinusį akušerės žvilgsnį. Mintyse atgijo ir pokalbių nuotrupos.

– Ar nevertėtų jūsų žmonos nugabenti į ligoninę?

– Ne, tai tik pogimdyminė depresija. Ją paveldėjo iš savo motinos. Praeis.

Kartą Ema maldavo vyro pakviesti Franką, nes prablaivėjus protui suvokdavo, kad palikta Hario valioje. Tačiau šis tik papurtė galvą ir padavė stiklinėlę vaistų.

Mėgindama išsitiesti Ema išgirdo kūdikio verksmą. Burna buvo išdžiūvusi, liežuvis lipo prie gomurio. Buvo silpna, bet vis dėlto ji iš lėto atsistojo. Kojos linko, tačiau ji išsilaikė. Vidinis balsas sakė: jei su tuo nesusidorosi, žūsi!

Moteris tyliai nutipeno koridoriumi ten, kur knerkė kūdikis. Hario kambario durys buvo privertos, bet pro plyšį ji matė, kas ten darosi. Haris paėmė nekaltą kūdikėlį ant rankų ir davė buteliuką šnekindamas:

– Mums nereikia mamos, ar ne? Ne, tokios nereikia. Kai jos nebus, atsivesim naują. Kaip manai – ko galėsim nusipirkti už tuos pinigus? Automobilių, namų, moterų. O tą lūšną paleisim pelenais.

Emai ėmė temti akyse, sutelkusi visas jėgas ji nuslinko į lovą. Gulėdama laužė galvą, ką daryti. Žinojo tik viena: reikia ko nors imtis, kol tas nelabasis jos nenunuodijo. Kaip tą moterį iš Oklando, senelę ir… Ema sugniaužė kumščius, kad nesukliktų. Hantį! Kodėl buvau tokia akla, liūdnai mąstė. Haris Holdenas turi tikslą – gauti Keitės palikimą. Jis nė akimirkos nebuvo atsisakęs savo planų, tik pakeitė taktiką. Pareikalavau skyrybų, vadinasi, turiu mirti. Jis apsimetė mano gynėju, kad gimus kūdikiui netrukdomas pašalintų visas kliūtis. Jei mirsiu, jis paveldės mano turtą. Nuo šio minties Emai užgniaužė kvapą.

Pasigirdo žingsniai, ir moteris nusprendė apsimesti mieganti. Nepavyko – jis ėmė šiurkščiai ją purtyti.

– Atnešiau pusryčius! – sulojo ir įbruko lėkštę – sumuštinių su marmeladu.

– Vėliau! – sušnabždėjo ji, užvertė akis ir sudribo ant pagalvės.

Tik kai Haris švilpaudamas išėjo iš kambario, Ema virpėdama paėmė sumuštinius, tyliai nuslinko prie lango ir išmetė kuo toliau į krūmus. Buvo tikra, kad į maistą jis prideda lėtai veikiančių nuodų. Negalima valgyti nė trupinėlio jo paduoto maisto.

Kad atgautų jėgas, naktį nusliūkino į virtuvę ir pasistiprino. Tą ir kitą naktį nesumerkė akių, nes bijojo, kad jis ateis jos nužudyti. Išsimiegodavo, kai prašvisdavo. Hariui tai, matyt, buvo aiškus vis didesnio jos silpnumo požymis.

Ilgomis naktimis neužmigti padėdavo Anos dienoraščio skaitymas. Skaitant nuotaika dar labiau niuko. Kai nakties vaiduokliai išsisklaidydavo, ji laužydavo galvą, ar dėl susidariusios padėties kaltas tas nelemtas prakeiksmas. Gal jis iš tikrųjų galėjo sunaikinti Anos vaikus ir vaikų vaikus?

Bet aš susidūriau ne su prakeiksmu, o su apgalvotu šaltakraujo žudiko planu! Nereikia to pamiršti, įtikinėjo save brėkštant rytui.

Ketvirtą dieną pasijuto gerokai stipresnė. Jau žinojo, kad po pusryčių Haris išeina bent dviem valandoms. Tikriausia bėgioja paplūdimiu. Tai buvo šansas. Rytoj ji pabėgs. Toli, labai toli, net į Europą. Pirmu lėktuvu, kuriame rasis vietos jai ir kūdikiui. Tuo tarpu paskambino į kelionių biurą ir susižinojo artimiausių reisų laiką, viską užsirašė ant lapelio. Sykiu sužinojo, kad jau balandžio pabaiga. Jei eisis sklandžiai, po trijų dienų ji sėdės lėktuve, skrendančiame į Sidnėjų, o iš ten trauks į Londoną.

Liko dvidešimt keturios valandos. Reikėjo jas iškęsti, kitaip ji žuvusi. Kad tik jis nepastebėtų. Ji svarstė, ar nederėtų pranešti policijai. O kas, jei Haris įtikins policininkus, kad jo žmonai persekiojimo manija? Ema buvo tikra, kad jis viską apgalvojo. Regis, net žinojo apie jos motinos Kristinos depresijas. O akušerė tikriausiai paliudys, kad ji sirgo. Kas patikės, kad tai buvo apnuodyto maisto poveikis? Ne, reikia bėgti! Kuo toliau. Tą naktį ji susikrovė krepšį ir paslėpė spintoje. Tada nusėlino prie rašomojo stalo paimti dokumentų apie dingusią moterį. Stalčius buvo tuščias…

Kitą rytą ji veikė kaip apimta transo. Haris kaip kasryt išėjo iš namų. Ema pravirko pirmą sykį paėmusi ant rankų sūnų.

– Niekada daugiau tavęs nepaliksiu! – susijaudinusi sušnabždėjo.

Virpėdama visu kūnu ji išėjo iš Pakeha. Nė neatsigręžė, iškart nuskubėjo prie automobilio. Ačiū Dievui, Haris jo dar nepardavė. Kai atsisėdo prie vairo, norėjosi verkti, bet ji uždraudė sau bet kokius sentimentus. Kartą jausmai vos nenuvedė jos prie bedugnės. Dabar reikėjo klausyti tik proto. Kai iš Tomahauko pasuko link Danidino, akmuo nusirito nuo širdies. Jai atrodė, kad pavojus praslinko.

Kūdikis, susuptas į antklodėlę, gulėjo ant užpakalinės sėdynės. Jai teko sutelkti visą valią, kad nesustotų jam visa gerkle rėkiant.

– Mažyli, tuoj mes būsim saugūs, tada aš tavęs nepaleisiu iš rankų, – garsiai ramino ji kūdikį.

Tik privažiavusi Dereko Franklino kontorą ji sustojo, šoko iš automobilio ir prispaudė minkštą ryšulėlį prie krūtinės.

Su kūdikiu ant rankų ėmė diktuoti advokatui testamentą.

– Mano sūnus… – Staiga nutilo, nes jis neturėjo vardo. – Norėjau savo kūdikį pavadinti Tomu… Ar jums patinka vardas Tomas?

Advokatas nusišypsojo.

– Labai patinka!

Ema nusišypsojo ir ėmė diktuoti:

– Taigi mano sūnus Tomas Holdenas yra vienintelis mano turto paveldėtojas.

Tada suteikė advokatui įgaliojimus parduoti namą Princų gatvėje.

– Prašom rūpintis mano turtu. Tikiuosi, vieną dieną grįšiu. Prisiekiu – Haris Holdenas sudarydamas santuoką su manimi buvo vedęs. Prašom tai teisiškai pagrįsti, jei jis kėsintųsi užgrobti mano turtą. Mūsų santuoka yra negaliojanti.

Derekas Franklinas suraukė kaktą.

– Ar nebūtų geriau pranešti policijai?

– Taip – kaip tik tada, kai jis mėgins perimti mano pinigus! Iškart!

– O ką darysim su Pakeha? – susimąstęs paklausė advokatas.

– Pasilikim, tik pasirūpinkit, kad namas nesugriūtų. Tai inkaras, kuris grąžins mane į Naująją Zelandiją.

Tai tarusi Ema skubiai atsisveikino.

Žinoma, ji svarstė, ar nevertėtų pranešti advokatui apie Hario pasikėsinimą ją nužudyti, bet nebuvo įrodymų. Haris Holdenas ir taip pralošė. Jų santuoka buvo negaliojanti, tad jis neturėjo jokių teisių į palikimą, o kūdikis buvo su ja.

Ema patraukė į šiaurę prie kelto, toliau važiavo Šiaurės sala. Retkarčiais sustodavo pamaitinti iš buteliuko Tomo. Gailėjosi, kad negali maitinti krūtimi. Jau buvo per vėlu. Kelis kartus ją kone įveikė miegas, bet ji vis tikino save pastaruoju metu pakankamai atsimiegojusi, o dabar brangi kiekviena minutė.

Oklande tuoj pat nuvažiavo į oro uostą. Moteris vos laikėsi ant kojų, bet baimė, kad Haris gali ją užklupti, vijo tolyn. Tik baimė, gniaužianti širdį, padėjo išverti dvidešimt penkių valandų kelionę prie vairo be jokio poilsio. Tad ir įveikdama paskutinius metrus ji neleis sau sukiužti.

Ema vėlavo, tad svarstė, ar nevertėtų iki ryto pasislėpti viešbutyje, bet sukaupė jėgas, kad spėtų į Sidnėjaus lėktuvą. Ji buvo susitarusi, kad bilietus pasiims prie langelio. Dusdama, su klykiančiu kūdikiu ant rankų atidavė savo krepšį ir paėmė prie langelio lėktuvo bilietą. Jau skubėjo prie išėjimo, kai kažkas uždėjo ranką ant peties. Išsigandusi ji atsisuko. Tai buvo policininkas. Šalia jo stovėjo Haris ir akušerė. Tomas klykė kaip pjaunamas.

Ema pamėgino išsivaduoti iš policininko gniaužtų, o Haris jau išplėšė kūdikį jai iš rankų.

– Meldžiu, leiskit man išskristi. Mano vyras kėsinasi mane nužudyti. Tai gyvybės ir mirties klausimas! – ašarodama maldavo Ema.

Policininkas pažvelgė į ją su užuojauta ir paleido. Akušerė ėmė švelniai įkalbinėti:

– Eime, ponia Holden, viskas bus gerai. Pirmiausia jums reikia pasveikti.

– Aš ne pamišėlė! – sukliko Ema ir puolė prie kūdikio, bet Haris laikė jį tvirtai kaip užstatą.

– Eikš, mylimoji, važiuokim namo. Nuvešiu tave į ligoninę, ten tu pasveiksi, – suokė jis švelniu balseliu ir žvelgė su rūpesčiu.

Bet viduje liepsnojo neapykanta, matoma tik Emai! Ji nepasieks jokios ligoninės gyva. Tuo pasirūpins Haris.

– Prašau! – maldavo ji. – Atiduok man Tomą, aš visą gyvenimą tylėsiu. Nesakysiu policijai, ką padarei. Niekas nieko nesužinos! Nori pinigų? Gausi viską, ką turiu!

Kaip išprotėjusi Ema ištraukė iš piniginės ryšulėlį banknotų, kurį gavo advokato biure, ir atkišo Hariui.

– O Viešpatie, jai blogiau, nei tikėjausi, – išsprūdo iš akušerės lūpų.

– Ponia Holden, eime su mumis! Esate įtariama pagrobusi kūdikį, – įsiterpė policininkas ir atsargiai paėmė Emą už rankos.

Ji nekreipė dėmesio į jo žodžius.

– Klausyk, imk viską ir atiduok man kūdikį! O jei tau nepakaks, pervesiu pinigų, kad ir kur bėgtum. Tik grąžink man vaiką! – Ema maldaujamai ištiesė rankas į Tomą.

Haris atsakė giliu atodūsiu.

– Ema, būk protinga, važiuokim namo.

Nors balsas buvo švelnus, ranka it replėmis suspaudė žastą, ji net riktelėjo. Kitą ranką laikė policininkas. Reikėjo apsispręsti – gyventi ar mirti. Moteris dar kartą sukaupė jėgas, greitai pasisukusi išsivadavo iš gniaužtų ir nuskuodė pro policininką vartų link. Kaip apduota įlipo į lėktuvą. Iki paskutinės akimirkos bijojo, kad bus išvilkta iš salono ir atiduota žudikui Hariui Holdenui. Tik kai lėktuvas pakilo, pasijuto saugi. Apačioje matėsi Oklandas, mažas it žaislinis peizažas. Kažkur ten buvo ir jos kūdikis.

– Tomai, mano mielas mažuti Tomai, tik nebijok! Aš pasiimsiu tave. Garbės žodis! – kūkčiojo Ema Maklyn, žvelgdama į tyvuliuojantį bekraštį vandenyną po lėktuvo sparnais.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 21 d.

Paskutinės eilutės susiliejo Sofijos akyse. Ji garsiai kūkčiojo. Ema, nusiminusi vaitojo, Ema! Paskui ryžtingai nusišluostė ašaras ir ėmė skaityti paskutinę užrašų dalį.

Miela Sofija, mielas Tomai!

Metų metus bandžiau surasti, kur esi, mano sūnau, nes Vokietijos teismas skyrė mane tavo globėja. Hariui Holdenui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo nužudyti. Mano plaukuose rasta arseno pėdsakų. Buvo išduotas orderis jį suimti, bet tas dokumentas nieko vertas. Nei policija, nei pasiuntinybė, nei krūva detektyvų nieko nepešė – Haris Holdenas su Tomu dingo kaip į vandenį. Buvo nustatyta, kad po agatmedžiu rastas moters lavonas – tai ponia Ela Holden, Hario žmona, ir paskelbta jo paieška įtariant žmogžudyste. Policija sustiprino paieškas, bet jis dingo tarsi skradžiai žemę. Atrodė, kad tas Holdenas ir jo sūnus Tomas nė neegzistuoja.

Nebuvo nakties, kad nesapnuočiau savo pabėgimo. Mane kankino viena: ar turėjau teisę išskristi be vaiko. Joks gydymas nepadėjo numalšinti išsiskyrimo skausmo ir sąžinės priekaištų, kol nesutikau savo didžiosios meilės – Klaso de Jongo. Tada nusprendžiau pradėti naują gyvenimą ir išvaikyti praeities vaiduoklius.

Taip ir gyvenau – tai geriau, tai blogiau – iki tos dienos, kai mirė Klasas. Nuo jo mirties pasijutau persekiojama Hinės prakeiksmo. Viena dvasios gydytoja mane užtikrino, kad joks žmogus negali pabėgti nuo likimo. Ji patarė grįžti, surasti tave, mano mylimas sūnau Tomai, ir perspėti apie prakeiksmo galią.

Jaučiau, kad turiu skubėti, nes sapne mane aplankė Klasas. Tai buvo malonus sapnas, nušvietęs sielą. „Laukiu tavęs, širdele!“ – pasakė jis ir išskėtė rankas tarsi norėdamas apsaugoti. Viliuosi, kad tau, mano miela Sofija, tai bus paguoda, ir judu galėsit man atleisti.

Jūsų mama Ema

Staiga Sofijai pasidingojo, kad ji supranta, kokie motyvai neduoda ramybės broliui. Tomas Holdenas nesiekė pinigų, jis norėjo atkeršyti. Mamos paliktas pas žudiką, jis neturėjo tokios saulėtos vaikystės kaip Sofija! Tomas negalėjo atleisti. Nei Emai, nei jai, mylimai mamos dukrai, kuriai buvo skirta augti tikroje šeimoje. Tomas juk nežinojo, kad dėl Emos nerimo Sofija irgi neturėjo normalaus šeimyninio gyvenimo.

Sofijai širdis daužėsi. Išsigąsdavo net šešėlio ant sienos. Bet tas šešėlis buvo ji pati – tai atsisėdanti lovoje, tai vėl pasilenkianti prie Emos išpažinties. Kaip aš ją suprantu, pagalvojo Sofija. Bet ar Tomas galės suprasti? Ji nurijo seilių gumulą. Pažvelgusi į laikrodį pamatė, kad jau pusė keturių ryto. Per anksti žiūrinėti į sienas ir laukti galimo įsibrovėlio. Staiga viskas Sofijai pasirodė labai kvaila. Ji ryžtingai išjungė šviesą. Kai pabusiu, paskambinsiu Džonui ir paprašysiu, kad nakvotų pas mane, tvirtai nusprendė. Buvo gera galvoti apie jį. Apie rudas jo akis, balsą ir švelnias rankas.

Sofija nustebusi pasitrynė akis. Negi buvo užmigusi? Tik prisiminė, kad galvojo apie Džoną. Mergina atsisėdo lovoje ir įdėmiai apsidairė. Komoda vis dar stovėjo prie durų. Niekas nemėgino įsibrauti į kambarį.

Buvo jau po dešimtos. Palengva ji vėl prisiminė Emos istoriją. Svarstė, ar jiems su tėčiu būtų buvę geriau, jei būtų viską žinoję. Vargu ar būtų buvę laimingesni! O, Ema, atleisk man, kad kartais pykdavau, kai palikai mane vieną, taikiai mąstė ji.

Paskui pašoko iš lovos. Nustūmusi nuo durų komodą nusprendė pabėgioti paplūdimyje, nes lauke buvo šilta ir malonu, o jai reikėjo įkvėpti šviežio oro. Bet pirmiausia – paskambinti policijai, o pabėgiojus pagaliau susirasti Džoną.

Ji surinko Sent Kildos policijos nuovados numerį ir budinčiam karininkui papasakojo, kas įvyko praėjusią naktį.

– Kodėl skambinat tik dabar? – papriekaištavo šis.

Sofija nieko neatsakė. Negalėjo gi pasakoti pirmiausia norėjusi išsiaiškinti, kodėl brolis taip elgiasi. Ne, apie Tomą ji neprasitars nė žodeliu. Prieš susidarydama nuomonę norėjo pasišnekėti su Džonu.

– Mes netrukus atvyksim, – pažadėjo karininkas.

Sofija nusprendė išgerti stiprios kavos ir išvaikyti nakties vaiduoklius.

Išgėrusi kavą pasvarstė, ar nevertėtų vis dėlto apibėgti ratuką, o policininkams palikti raštelį prie durų. Staiga į duris kažkas paskambino. Ji, žinoma, tikėjosi, kad tai bus pareigūnas, bet kai atidarė, iš baimės žingtelėjo atgal.

– Galima įeiti? – Vyras kyštelėjo koją į tarpdurį.

Sofija neteko žado. Nesitikėjo, kad jis pasirodys vidury baltos dienos. Bet ir jis, regis, ieškojo žodžių.

– Tomas Maklynas? – Ji atitoko pirmoji.

Jis linktelėjo ir atkišo ranką pasisveikinti.

Šia akimirka Sofija ir pasinaudojo – čiupo nuo kabyklos skėtį.

– Dar žingsnis, ir trenksiu.

– Neketinu jums nieko daryti! – įsižeidęs tarė Tomas Maklynas ir žengė dar žingsnį artyn.

Tai buvo klaida: Sofija jam smogė skėčio smaigaliu. Pataikė į ranką ir suriko:

– Netrukus čia atvyks policija. Todėl nemėginkit man ko nors padaryti.

– Kodėl turėčiau jums ką nors daryti? – Aukštaūgis vyrukas aiškiai nustebo.

– Prisipažinkit, juk jūs – Tomas Holdenas!

Sofija norėjo laimėti laiko. Reikia kalbėti, kol atvažiuos policija, mąstė ji. Širdis blaškėsi krūtinėje, ji mosavo skėčiu.

– Sofija, nekankinkit manęs! Vieną dieną aš jums viską papasakosiu, bet dabar atėjau dėl praėjusios nakties įvykių. Sakykit – kaip jaučiasi Džudita? Vos nemiriau iš baimės, kai pamačiau greitosios pagalbos automobilį.

– Reikalai pakrypo ne į tą pusę, ar ne? Norėjot, kad supleškėčiau kartu su visais užrašais, bet jums nepavyko. Ką dabar planuojat? Griebtis nuodų kaip tėvas?

Jo veido išraiška staiga pasikeitė. Neryžtingumą pakeitė įtūžis.

– Po galais, liaukitės pagaliau! Neturiu kada čia su jumis aiškintis. Noriu tik vieno: sužinoti, kaip jaučiasi Džudita. Po viso, kas atsitiko, negaliu nuvažiuoti ir pasakyti: „Brangioji, štai ir aš!“ Mėginau skambinti mobiliuoju telefonu, bet visą laiką įsijungia balso paštas. Sakykit pagaliau, ir aš važiuoju į policiją. Turiu skubiai duoti parodymus. Aš jau žinau, kas ten buvo!

Čia privažiavo policijos automobilis.

– Ir aš žinau! – šiurkščiai atšovė Sofija. – Tuoj pat turėsit galimybę tai padaryti.

Kai prie durų pasirodė policijos karininkas, ji papasakojo, kas įvyko, parodė į Tomą ir pasakė:

– Jis nori duoti parodymus!

Karininkas paragino Tomą Maklyną papasakoti, kas atsitiko. Šis krenkštelėjo.

– Buvo maždaug vidurnaktis. Važiavau čia, nes mano sužadėtinė svečiavosi pas panelę de Jong. Mes su Džudita buvom susipykę. Ketinau su ja pasišnekėti. Staiga priešais išdygo raudonos spalvos sunkvežimiukas. Už vairo sėdėjo kresnas žmogus; man rodos, jau esu jį matęs. Tik paskui prisiminiau. Tai mano sužadėtinės vienos klientės vyras, jai grasinęs per visą procesą. Užsirašiau automobilio numerį ir patikrinau. Jis iš tikrųjų yra automobilio savininkas. – Vaikinas padavė policininkui lapelį su numeriu ir pavarde.

– Gerai, dabar eisiu apžiūrėti nusikaltimo vietos! – tarė policininkas. – Likit čia, gal dar kils klausimų, – pasakė Tomui.

Pagaliau Sofija įleido vyrus vidun. Visiškai sutrikusi pastebėjo, kad Tomas paklusniai sėdasi ant baro kėdės.

– Miegamasis viršuje, antras kambarys iš dešinės, – paaiškino ji neišleisdama Tomo iš akių, o kai karininkas užlipo laiptais, paklausė: – Kodėl pavogėt mano mamos dokumentus?

– Atsiprašau, Sofija. Buvau priblokštas. Neseniai sužinojau savo tikrąją pavardę, o paskui netikėtai pamačiau testamentą ir perskaičiau pavardę Holdenas! Visiškai sutrikau.

Sofija, pasijutusi saugi, nes namie buvo policija, šiurkščiai nukirto:

– Ak taip, ir todėl mane persekiojot?

– Galvoje buvo tikra painiava, norėjau tik atsiprašyti, kad nukniaukiau tuos lapus. Stebėjau jus, kai atvažiavot su Džonu iš oro uosto. Tad žinojau, kaip atrodot. Bet kai perskaičiau istoriją, nebegalėjau jūsų užkalbinti. Kelis kartus mėginau save įveikti, sekiojau paskui jus mieste, kartą pasekiau iki paplūdimio namo, bet man vis pritrūkdavo drąsos.

– O kodėl neatsivėrėt Džuditai? – paklausė Sofija, jos veide atsispindėjo abejonė.

– Aš siaubingai gėdijausi. Ar jūs norėtumėt gyventi su vyru, kurio tėvas – niekšas ir žudikas?

Sofija neryžtingai pažvelgė į Tomą.

– Tikrai ne jūs sukėlėt gaisrą?

– Ar jūs kada nors manimi pasitikėsit? Kodėl turėčiau jums ką nors daryti? Juk esat mano sesuo.

Sofija nurijo seiles ir sutrikusi nuleido galvą.

– Galbūt nekenčiat manęs už tai, kad užaugau su mama, o jūs be mamos, su girtuokliu tėvu. Iš keršto!

– Keršto? Už ką? Mama privalėjo išskristi. Ji būtų mane pasiėmusi, jei tėvas nebūtų ištrynęs visų mūsų pėdsakų. Tikriausiai jis tai padarė tada, kai sužinojo, kad jam nieko nepriklauso, išskyrus mane. Turbūt bent jautėsi patenkintas padaręs taip, kad ji negautų manęs. Aš ne itin jį mylėjau. Kodėl turėčiau keršyti? Dėl to, kad mano tėvas buvo nusikaltėlis ir jo sąžinę slegia jūsų senelės mirtis?

– Ir jūsų… – sušnabždėjo Sofija.

Į kambarį įėjo policininkas, ir ji nutilo.

– Manau, jūs teisus! – kreipėsi jis į Tomą. – Po lova radau štai ką – tai primena skyrybų liudijimą. Mes jus informuosim, panele de Jong.

Karininkas atsisveikinęs išėjo. Sofija pagalvojo, ar gerai padarė, kad leido jam taip išeiti. Ar gali būti tikra, kad Tomas jai nieko nedarys, net jei ne jis sukėlė gaisrą? Širdis šaukė – taip! Juk jis labai mielas vaikinas. Bet galva perspėjo: būk atsargi! Ema irgi vos nežuvo per pasitikėjimą!

Kol tiedu balsai ginčijosi, Tomas Maklynas susiruošė eiti. Jo elgesys visiškai suglumino Sofiją.

– Negalit taip imti ir išeiti po to, ką čia pridirbot, – užsipuolė ji.

– Ak, leiskit man eiti. Norėjau tik, kad tas žmogus būtų sučiuptas. Be to, reikia sužinoti, kaip jaučiasi Džudita.

– Lengvas smegenų sukrėtimas, – atsakė Sofija.

– Gerai, dabar tereikia, kad Džudita būtų laisva ir galėtų susirasti kitą vyrą.

Tomas mėgino prasisprausti pro Sofiją, bet ši užstojo jam kelią.

– Bet ji myli jus!

– Kol kas. O kai sužinos, ką aš sužinojau iš mamos užrašų, esu tikras, kad nebenorės su tokiu turėti nieko bendra. Ar jūs norėtumėt turėti vaikų nuo vyro, kurio tėvas žudikas? O ji beprotiškai nori šeimos.

– Per vėlu! – atšovė Sofija.

– Ką norit tuo pasakyti? – prikimusiu balsu paklausė Tomas.

– Ji laukiasi jūsų kūdikio, – sviedė Sofija.

Tomas svirduliuodamas žengė kelis žingsnius atgal ir sumikčiojo:

– To… To negali būti!

Sofija priėjo prie jo ir tyliai paprašė:

– Būk geras, pasakyk tiesą. Kodėl nori pabėgti? Nenori prisiimti atsakomybės? Nenori kūdikio? Ar nepakankamai ją myli?

Tomas giliai atsiduso.

– Nėra prasmės. Mano istorija prilipusi prie manęs kaip purvo sluoksnis. Savo tėvą pažinau tik kaip girtą paliegėlį. Visą laiką jis mane įtikinėjo, kad mano motina buvo paleistuvė ir paliko mus dėl kažkokio užklydusio vyruko. Mes gyvenom nutriušusiam vagonėly. Vieną dieną buvau iš ten paimtas ir tampomas nuo vienų globėjų prie kitų. Tiesą sakant, sumautas gyvenimas. Tik paskutinėje šeimoje pasijutau gerai. Galėjau baigti mokyklą ir studijuoti, bet tie vieninteliai geri tėvai vienas paskui kitą mirė. Kai buvau vaikas, tikėjau tuo, ką įkalė tėvas: kad mama kalta dėl visko, kad ji mano tėvą padarė tokį, koks jis yra – žlugęs girtuoklis. Man buvo nelengva. Dėl tos istorijos vengiau kurti savą šeimą. O kai sužinojau, kad tėvas dar ir žudikas, nusprendžiau: niekada! Sofija, aš mirtinai gėdijuosi. Jaučiuosi ir pats kaltas. Negaliu viso to užversti ant pečių Džuditai! Ir iš tavo gyvenimo ketinu dingti. Ir man nereikia jokių tavo pinigų.

Tomui pavyko prasibrauti pro Sofiją, bet ši staiga pasisuko ir čiupo jį už rankos. Ilgai žvelgė į jo ašarotas akis, paskui nesvarstydama puolė ant kaklo. Jiedu raudodami apsikabino. Brolišką glamonę nutraukė telefono skambutis.

Išgirdusi susijaudinusį Džono balsą, Sofija išbalo kaip drobė. Džuditai grėsė persileidimas. Reikėjo nuvežti į ligoninę Džuditos senelę Lizą.

– Ar kas nors blogai Džuditai? – išsigando Tomas.

– Greičiau, turim važiuoti pas ją. Važiuosim tavo automobiliu! Tu vairuosi! – atsakė ji.

Jis delsė. Sofija tepasakė:

– Ar nematai – jaunesniajai sesutei tavęs reikia?

Tai įtikino Tomą, jiedu nuskuodė prie visureigio. Važiuojant ji jam papasakojo, kas atsitiko, ir paprašė atvežti senąją Lizą. Jis žinojo kelią.

– Maldauju, nereikia! Jai negalima prarasti kūdikio! – tyliai šnabždėjo Sofija.

Paskui nutilo ir užsidengė rankomis veidą.

Jie sustojo prie namo, kuriame gyveno Džuditos senelė, kai nesiilsėdavo Kvinstaune. Senutė jau žinojo, kas atsitiko, ir susiruošusi stovėjo prie durų.

Įlipusi į automobilį ir pažinusi Sofiją, Liza nesusivaldė.

– Taip ir žinojau – nieko gero nebus, jei ji su jumis draugaus. Jūsų šeima prakeikta.

Sofija atsisukusi piktai blykstelėjo akimis.

– Geriau pamąstykit, kaip įveikti tą nelemtą prakeiksmą, nes kūdikis, kurį jūsų vaikaitė gali prarasti, priklauso prie prakeiktųjų!

– Atsiprašau, koks prakeiksmas? Skaitydamas mamos užrašus šios vietos nesupratau, – įsiterpė išsigandęs Tomas.

– Ak, pono advokato tai neturėtų jaudinti, – burbtelėjo Liza.

Sofija atsiduso.

– Prašom nesiginčyti! Tomai, paaiškinsiu vėliau. Dar geriau bus, jei viską perskaitysi pats. Juk tai ir tavo istorija.

– Ar galiu pasiteirauti, ką visa tai reiškia? Ir ką jis čia veikia? – kandžiai paklausė senoji ponia.

– Tomas Maklynas yra Džuditos kūdikio tėvas.

– O! Manot, aš šito nežinau? Bet jis ketino pasipustyti padus. Kiek skausmo mano mažulei.

– Liza! Gerai manęs paklausykit! Tomas yra ne tik Džuditos kūdikio tėvas, bet ir mano brolis. Kitaip tariant, mano proproprosenelės Anos palikuonis. O kadangi Džudita yra jūsų promotės Hinės palikuonė ir mūsų šeimos per šį kūdikį susijungia, dėl Hinės prakeiksmo gali išmirti ir jūsų šeima. Ar supratot? Turit ką nors daryti. Ne aš tikiu maorių užkeikimais, o jūs. Todėl darykit pagaliau ką nors, po galais! Vudu ar ką. O tu važiuok greičiau.

Sucypė stabdžiai, jie sustojo prie ligoninės. Visi šoko iš automobilio. Net Liza stryktelėjo lengvai kaip mergaitė.

Prie kabineto durų susirūpinusiu veidu sėdėjo Džonas.

– Vyksta apžiūra. Neseniai atsivėrė gimdos kaklelis.

– Pats tinkamiausias laikas jums pasišnekėti su protėviais, – sušnypštė Sofija Lizai.

Ši kelis kartus giliai įkvėpė, užsimerkė ir ėmė murmėti užkeikimą savo kalba.

Sofija, Tomas ir Džonas apstulbę žiūrėjo į Lizą. Nė nepastebėjo, kaip iš kabineto išėjo gydytojas maoris. Tik kai jis uždėjo ranką Lizai ant peties ir sušnabždėjo: „Protėviai išgirdo jūsų maldą, viskas gerai!“ – jie atitoko ir puolė vienas kitą glėbesčiuoti.

– Galit po vieną ją aplankyti. Kuris iš jūsų pacientės giminaitis?

Sofija parodė į Tomą, tačiau paskui šyptelėjo.

– Tiesą sakant, mes visi susiję. Pirmas turbūt tegul eina mano brolis!

Tomas neryžtingai mindžikavo, tad Sofija šnipštelėjo:

– Ji apsidžiaugs. Esu tikra!

Vaikinas atsidusęs nukinkavo paskui gydytoją.

Sofija pasisuko į Lizą.

– Tikiuosi, jums pavyko įtikinti Hinės dvasią, kad atšauktų prakeiksmą.

– Ar galim dabar iš tikrųjų pasisveikinti? – nutraukė ją Džonas.

Sofija nusijuokė ir atkišo lūpas.

– Džonai, ar padėsi man įsteigti paramos fondą? – paklausė.

Advokatas pažvelgė į ją nustebęs.

– Žinoma, kodėl ne? O ką tu turi galvoje?

– Keitės Makdauel jaunųjų menininkų paramos fondą!

– Gerai, bet viskas iš eilės. Pirmiausia baikim šį reikalą.

Jis tvirtai ją apkabino, o Liza ėmė demonstratyviai kosčioti ir nesivaržydama paklausė:

– Tai ir pas jus netrukus bus prieaugis?

– Senele Liza, mes juk tik susipažinom, – paprieštaravo Sofija, o paskui taikiai nusišypsojo: – Mergaitę pavadinčiau Ana Keitė Ema.

– O jei gimtų berniukas? – paklausė Džonas.

Mergina šiek tiek pasvarstė.

– Džonas!

– Mano garbei?

– Ne, Anos Džono garbei. Jis tam tikra prasme ir tavo giminaitis. Kadangi žiūri į mane taip nustebęs, geriau paaiškinsiu prie tavo mamos genealoginio medžio…

Ji nutilo, nes pamatė ateinantį Tomą.

– Galit visi užeiti pas Džuditą! – pakvietė jis ir sušnabždėjo Sofijai: – Įsivaizduok, jei gims mergaitė, ji ketina ją pavadinti Hine! – Jo veide atsispindėjo abejonė. – Kodėl tokiu vardu, gal žinai?

Sofija linktelėjo ir šelmiškai mirktelėjo Lizai.