Versta iš:

Lauren Weisberger

LAST NIGHT AT CHATEAU MARMONT

Harper

ISBN 9786090105788

Copyright © 2010 by Lauren Weisberger

Viršelio fotografijos:

Mergina © YuriyZhuravov Shutterstock;

Niujorkas © Songquan Deng Shutterstock

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redagavo Vitalija Dalmantaitė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Deinai – savo seseriai ir geriausiai draugei

Pirmas skyrius

Pianistas

Kai cypdamas ratais metro traukinys pagaliau sustojo Franklino gatvės stotyje, Brukė tiesiog mirė iš jaudulio. Bene dešimtą kartą per kone tiek pat minučių žvilgtelėjusi į laikroduką, ji darsyk pabandė nuraminti save, jog tai dar ne pasaulio pabaiga: jos geriausia draugė Nola turi jai atleisti – turės jai atleisti, – kad nedovanotinai smarkiai vėluoja. Prasibrovusi arčiau durų pro nuolatinių iš darbo grįžtančių keleivių spūstį ir nejučiom sulaikiusi kvapą Brukė stovėjo tarp daugybės žmonių, o paskui leidosi minios nešama prie išėjimo laiptų. Lyg autopiloto valdomi Brukė ir jos bendrakeleiviai visi vienu metu išsitraukė iš rankinių ir kišenių mobiliuosius telefonus, tyliai it zombiai išsirikiavo viena eile ir tarsi išmuštruoti kareiviai ėmė tvarkingai lipti dešine laiptų puse, neatplėšdami akių nuo savo mažyčių ekranų delnuose.

– Kad tave kur! – išgirdo ji prieky savęs garsiai nusikeikiant apkūnią moterį ir jau kitą akimirką suprato, kodėl taip atsitiko. Tik išnirus iš požeminio tunelio, netikėtai jai į veidą šėrė smarkus lietus. Vos prieš dvidešimt minučių kovo mėnesio vakaras gnaibė žvarba, o dabar oras smarkiai subjuro ir prasidėjo klaiki, triukšminga liūtis, vėjas taip negailestingai tėškė lietaus šuorus, kad likti sausam buvo neįmanoma.

– Po galais! – savo nepasitenkinimu Brukė įsiliejo į bendrą keiksmų srautą, siunčiamą iš visų pusių žmonių, paskubomis traukiančių iš krepšių skėčius ar besidangstančių galvas laikraščiais. Kadangi po darbo ji spėjo parlėkti namo ir persirengti, dabar nuo liūties turėjo prisidengti tik mažulytį sidabrinį (ir nepaprastai dailų) delninį rankinuką. Sudie, mano plaukučiai, – pagalvojo ji, leisdamasi bėgte per tris kvartalus iki restorano. – Ak, kaip gaila makiažo. O dar labiau jūsų, mano mielieji nauji zomšiniai ilgaauliai, suriję bene pusę savaitės atlyginimo.

Kol pasiekė Sotto – nedidelį, paprastą ir nebrangų restoraną, kur jiedvi su Nola susitikdavo du ar tris kartus per mėnesį, – Brukė jau buvo kiaurai šlapia. Makaronai čia gal ir ne patys geriausi mieste, turbūt net ir ne patys geriausi šiame rajone, nes ir pats restoranas niekuo neypatingas, tačiau Sotto garsėjo vienu labai išskirtiniu privalumu: už gan padorią kainą čia galima gauti grafiną vyno, puikiausio tiramisu pyrago ir pamatyti neslepiamai aistringą italą metrdotelį, kuris nuolat čia užsukančioms Brukei ir Nolai visad parūpindavo atokiausią staliuką salės gale.

– Sveikas, Lukai, – Brukė pasilabino su restorano savininku, atsargiai, kad visur nepritaškytų, kratydama nuo vilnonio švarkelio vandenį. – Ar ji jau atėjo?

Lukas mikliai pridengė delnu telefono ragelį ir pieštuko galu pabaksnojo sau pro petį atgal.

– Kaip visad. Kokia proga taip seksualiai pasipuošusi, cara mia? Gal norėtum pirma išsidžiovinti?

Brukė perbraukė delnais per siaurą juodą džersio suknelę trumpomis rankovėmis ir mintyse pritarė Lukui, kad suknelė išties seksuali ir su ja ji atrodo puikiai. Galima sakyti, šis drabužis jau tapo jos koncertine uniforma; pagal orus pasirinkusi aukštakulnius, basutes ar ilgaaulius, ji vilkėdavo ją bene per visus Džuliano koncertus.

– Jau ir taip smarkiai vėluoju. Ar ji labai siunta? – paklausė Brukė, beviltiškai spausdama delnais plaukus, kad sudrėkę neimtų garbanotis.

– Išgėrė jau pusę grafino vyno ir nė akimirką nepaleidžia iš rankų telefono. Geriau eik tiesiai pas ją.

Po trijų pakštelėjimų skruostu į skruostą – iš pradžių Brukė tokiam pasibučiavimui priešinosi, bet Lukas buvo atkaklus, – ji giliai įkvėpė ir patraukė prie staliuko salės gilumoje. Nola ramiai sau sėdėjo ant minkštasuolio prie sienos, kostiumėlio švarkelis gulėjo numestas ant atlošo, o tamsiai mėlyna ilga berankovė kašmyro palaidinė gražiai išryškino jos stangrią, puikios rusvos spalvos odą. Iki pečių krintantys stilingai iškarpyti plaukai atrodė seksualiai, o šviesiai dažytos sruogelės žvilgėjo švelnioje restorano lempų šviesoje. Akį traukė neryškus, lyg ką tik padarytas makiažas. Niekas nebūtų nė įtaręs, kad ištisas dvylika valandų Nola sėdėjo akcijų biržoje už stalo ir garsiai šūkavo į ausinių mikrofoną.

Brukė susipažino su Nola tik antrajame trečio kurso semestre, mokydamasi Kornelio universitete, nors, kaip ir daugelis studentų, jau seniai ją pažinojo ir tiek ja žavėjosi, tiek ir bijojo. Priešingai nei kiti studentai, pilkos varnos su kailiniais Ugg batais, laiba it modelis Nola mieliau avėjo aukštakulnius aulinukus, dėvėjo švarkelį ir niekada – ginkdie – nerišo plaukų į arklio uodegą. Ji mokėsi elitinėse Niujorko, Londono, Honkongo ir Dubajaus mokyklose, gyveno tuose miestuose, kur buvo siunčiamas dirbti jos tėvas investicijų bankininkas, ir džiaugėsi priverstine laisve, kuria apdovanojami be galo užsiėmusių tėvų vienturčiai vaikai.

Niekas nedrįso spėlioti, kaip ji atsidūrė Kornelio, o ne kokiam Kembridžo, Džordžtauno ar Sorbonos universitete, tačiau aiškiai buvo matyti, kad jai jie nedarė jokio įspūdžio. Kai visi studentai lakstydavo po įvairias draugijas, susitikinėdavo per pietus valgykloje ir svaigindavosi alkoholiu studentų miestelio baruose, Nola sėdėdavo bendrabutyje viena. Kai kas iš jos gyvenimo vis dėlto buvo žinoma – plačiai pagarsėjo jos meilės istorija su archeologijos profesoriumi, gana dažnai universiteto teritorijon trumpam pas ją užsukdavo paslaptingi, seksualūs vyrukai, bet greitai dingdavo, – tačiau iš esmės Nola stropiai lankė paskaitas, atsiskaitydavo už visus pasirinktus dalykus, o penktadienio pavakare tyliai traukdavo namo į Manhataną. Kai trečiam kurse abi merginos pateko į tą pačią kūrybinio meistriškumo grupę ir turėjo recenzuoti viena kitos apsakymą, Brukei šalia jos buvo taip nejauku, kad negalėjo išlementi nė žodžio. O Nola kaip visada nei per daug džiūgavo, nei liūdėjo, ir kai po savaitės atidavė pirmąjį peržiūrėtą Brukės rašinį – kūrinėlį apie literatūrinį personažą, besistengiantį susidoroti su Taikos korpuso užduotimi Konge – jos komentarai ir pasiūlymai buvo gana prasmingi ir įžvalgūs. O kai paskutiniame puslapyje po ilgų ir rimtų pasvarstymų Nola dar prirašė: „P. S. Ar nereikėtų Konge sekso scenos?“, Brukė taip karštai ir ilgai juokėsi, kad teko paprašyti išleidžiamai iš paskaitos ir išeiti į koridorių nusiraminti.

Po paskaitos Nola pakvietė Brukę į nedidelę kavinukę, įrengtą rūsyje viename iš universiteto pastatų, – šios vietos Brukės draugai nežinojo ir niekada joje nebuvo lankęsi, – o po kelių savaičių jau važinėjo savaitgaliais su Nola į Niujorką. Ir po daugelio metų Nola liko tokia pat kalbi, o tai padėjo Brukei išsiaiškinti, kad jos draugė verkia per žinias, kai rodo reportažus apie grįžtančius iš karo karius, kad slapta trokšta kada nors aptverti savo gyvenamąjį namą dailia balta pinučių tvora, nors iš to su visais drauge garsiai pasišaipo, ir kad patologiškai bijo mažų viauksinčių šunų (Brukės šuo Volteris čia nesiskaito).

– Puiku. Puiku. Ne, ne, aš manau, bus visai smagu pasėdėti ir bare, – Nola kalbėjo telefonu ir užvertė akis į lubas pamačiusi Brukę. – Ne, rezervuoti vakarienės nereikia. Tebūnie taip, kaip yra. Gerai, man tinka. Iki greito. – Išjungusi telefoną ji tuoj pat čiupo savo taurę ir prisipylė raudonojo vyno, bet paskui prisiminė Brukę, tad pripylė ir jai.

– Ar labai ant manęs pyksti? – paklausė Brukė, kabindama ant gretimos kėdės atlošo savo švarkelį, ir pakišo po stalu varvantį skėtį. Paskui godžiai nurijo kelis gurkšnius vyno ir maloniai pajuto, kaip suvilgęs gomurį jis skaniai teka į skrandį.

– Kodėl? Kad sėdžiu čia viena jau visą pusvalandį ir laukiu tavęs?

– Žinau, žinau. Labai atsiprašau. Darbe tikras pragaras. Šiandien susirgo net du dietologai, – man, jei nori žinoti, tai kelia įtarimą. Tad mums teko suktis ir už juos. Aišku, jeigu kitąkart susitartume susitikti kur nors arčiau manęs, tai aš gal ir nevėluočiau…

Nola iškėlė ranką, kad ją nutildytų.

– Supratau. Labai džiaugiuosi, kad teikeisi sukarti tokį kelią. Vakariene Vakarų Midtauno kavinėje tavęs nelabai prisiviliosi.

– Su kuo čia kalbėjai? Su Danieliumi?

– Danieliumi? – suirzusi nustebo Nola. Apsimesdama sukanti galvą, Nola pakėlė akis į lubas. – Danielius, Danielius… Oi, ne! Su juo jau viskas baigta. Savaitės pradžioj pakviečiau jį į vieną darbo renginį, o jis elgėsi taip keistai. Baisiai jaudinosi. Ne, šįkart tariausi dėl rytdienos pasimatymo su vyruku iš pažinčių svetainės Match.com. Šią savaitę jau antras. Kodėl aš tokia apgailėtina? – tarė atsidūsėjusi.

– Dieve, tu juk ne…

– Ne, aš rimtai. Apgailėtina tai, kad man jau trisdešimt, o aš vis dar laikau savo studijų draugą tikrąja gyvenimo meile. Dar apgailėtina tai, kad priklausau daugybei internetinių pažinčių klubų ir susitikinėju su vaikinais iš visų jų. O labiausiai apgailėtina – ir, galima sakyti, jau nebepateisinama – aš noriai apie tai pasakoju visiems, kas teikiasi manęs išklausyti.

Brukė vėl gurkštelėjo vyno.

– Na, aš nelabai tinku prie tų „kas teikiasi tavęs išklausyti“.

– Juk supranti, ką norėjau pasakyti, – atšovė Nola. – Jeigu tik tu viena žinotum apie mano asmeninį susimenkinimą, tai dar nieko. Bet atrodo, kad aš tiesiog atsidavusi…

– Geras žodis.

– Ačiū. Perskaičiau šios dienos darbo kalendoriaus lapelyje. Tai va. Aš taip atsidavusi savęs menkinimui, kad nebeveikia jokie savikontrolės filtrai. Vakar ištisas penkiolika minučių aiškinau Goldmano vyriausiajam viceprezidentui esminį skirtumą tarp vyrų Match ir Nerve svetainėje. Tai tiesiog nedovanotina.

– Kas tas vaikinas, su kuriuo rytoj eini į pasimatymą? – norėdama pakeisti temą, paklausė Brukė. Sekti savaitinius Nolos vyrų reikalus jau darėsi nebeįmanoma. Negana to, kad Nolai tai ir taip buvo didelis iššūkis, ji ir pati gerai nežinojo, ar trūks plyš trokšta vaikino, su kuriuo galėtų sukurti šeimą, ar nekenčia santuokinių įžadų ir verčiau liks žavi viengungė, tinginiaujanti lovoje. Nuomonė kasdien nenuspėjamai keitėsi, todėl Brukė turėjo kaskart vis sukti galvą, ar šios savaitės vaikinas „neapsakomai puikus“, ar „visiškas nevykėlis“.

Nola nudūrė akis žemyn ir reikšmingai papūtė blizgiu pateptas lūpas. Šis gestas reiškė „aš pažeidžiama“, „miela“, „imk mane ir džiaukis“. Buvo aišku, kad pasigirs ilgas ir išsamus atsakymas į Brukės klausimą.

– Palik tai savo vyrams, mieloji. Manęs tuo nelabai sudominsi, – sumelavo Brukė. Tradiciškai vertinant Nola nebuvo gražuolė, bet tai neturėjo reikšmės. Ji mokėjo taip sumaniai, gražiai ir patikimai save pateikti, kad ir vyrai, ir moterys likdavo ja sužavėti.

– Šitas teikia daug vilčių, – ilgesingai pradėjo Nola. – Neabejoju, prabėgs daug laiko, kol jis atsiskleis kaip kolosalus partneris, bet kol kas man jis visai tinka.

– Tai kas jis per vienas? – neatlyžo Brukė.

– Mmm, tuoj. Koledže lankė kalnų slidinėjimo greitąjį nusileidimą, dėl to jį pirmiausia ir pasirinkau. Be to, porą sezonų dirbo slidinėjimo instruktoriumi. Pirma Park Sityje, o paskui Zermate.

– Kol kas – gryna tobulybė.

Nola linktelėjo.

– Taip. Jo ūgis apie metras aštuoniasdešimt, tvirto sudėjimo – bent jau pats taip tvirtina, – šviesūs smėlio spalvos plaukai ir žalios akys. Vos prieš kelis mėnesius atsikraustė čia gyventi ir dar nieko nepažįsta.

– Tu jam padėsi.

– Taip, veikiausiai… – Sustatė lūpas. – Bet…

– Kokia bėda?

Brukė papilstė į abiejų taures vyno ir linktelėjo padavėjui, kai jis paklausė, ar merginos norės užsisakyti savo įprastų patiekalų.

– Matai, koją kiša darbas. Anketoje rašo, kad yra „menininkas“.

Nola ištarė šį žodį taip, lyg sakytų „pornografijos kūrėjas“.

– Ir?

– Kas ir? Ką, po galais, tai reiškia? Kas yra „menininkas“?

– Manau, tai galėtų reikšti daug ką. Dailininkas, skulptorius, muzikantas, aktorius, rašy…

Nola griebėsi už galvos.

– Dieve, liaukis. Tai reiškia vieną vienintelį dalyką, ir mes abi gerai žinom kokį. Bedarbis.

– Dabar visi bedarbiai. Tapo netgi madinga.

– Ei, liaukis. Recesijos sukeltą nedarbą aš dar pakenčiu, bet… „menininkas“? Vien nuo to žodžio pykina.

– Nola! Nusiramink! Pasauly daugybė žmonių – tūkstančiai, gal net milijonai – gyvena iš savo meno. Tarkim, kad ir Džulianas. Muzikantas. Ar blogai, kad aš su juo susidėjau?

Nola žiojosi kažką sakyti, bet ir vėl užsičiaupė. Stojo nejauki tyla.

– Ką norėjai pasakyti? – paklausė Brukė.

– Nieko. Tu teisi.

– Na, na. Sakyk, ką norėjai man pasakyti. Rėžk tiesiai.

Nola sukiojo rankoje vyno taurę ir, atrodė, dabar mieliau būtų buvusi kur nors kitur, o ne čia.

– Nesakau, kad Džulianas netalentingas, bet…

– Bet kas? – Brukė pasilenkė taip arti, kad Nolai teko pažvelgti jai į akis.

– Bet vargu ar aš jį laikyčiau „muzikantu“. Kai judu susipažinot, jis dirbo asistentu. O dabar tu jį išlaikai.

– Taip, kai mudu susipažinom, jis buvo praktikantas, – atkirto Brukė, nė nesistengdama slėpti susierzinimo. – Jis stažavosi Sony agentūroje ir mokėsi muzikos industrijos, gilinosi į muzikos verslą. Ir žinai ką? Pirmiausia jis buvo pastebėtas dėl to, kad ten kūrė puikius darbinius santykius. Jeigu jis nebūtų kasdien sukiojęsis agentūroje ir vaidinęs, kad yra visiems reikalingas, manai, A & R naujų talentų paieškos skyriaus vadovas būtų paaukojęs jam dvi valandas ir klausęsis jo koncerto?

– Žinau, bet kad…

– Kaip tu drįsti sakyti, kad jis nieko neveikia? Tu tikrai taip manai? Bijau, kad nelabai žinai, jog pastaruosius aštuonis mėnesius jis lindi Midtauno įrašų studijoje ir nuo ryto iki vakaro įrašinėja savo naująjį albumą. Ir, beje, tai ne koks eilinis nieko vertas projektėlis. Sony įdarbino jį kaip menininką – ir vėl tas nelemtas žodis – ir dar sumokėjo avansą. Jeigu manai, kad čia nerimtas darbas, tai nebežinau, ką tau ir sakyti.

Nola lyg pasiduodama iškėlė abi rankas ir nunarino galvą.

– Taip, žinoma, tu teisi.

– Tavęs vis tiek neįtikinsi. – Brukė ėmė kramtyti nykščio nagą. Palengvėjimas nuo raudonojo vyno išgaravo kaip dūmas.

Nola stumdė šakute po lėkštę daržovių salotas.

– O iš esmės argi jie nepasirašinėja šimtų sutarčių su kiekvienu, kuris turi bent minimalų talentą, vildamiesi, kad vienas geras hitas atpirks visas smulkias išlaidas?

Brukę nustebino, kad draugė taip gerai nutuokia apie muzikos pramonę. Džulianas irgi dažnai remdavosi šita teorija, norėdamas sumenkinti savo naujojo sandorio su žymia muzikos agentūra svarbą arba, kaip pats sakydavo, „apkarpyti perdėm dideles viltis“, dedamas į būsimą projektą. Tačiau iš Nolos lūpų tai nuskambėjo nemaloniai.

– „Minimalų talentą“? – vos girdimai pakartojo Brukė. – Tu šitaip vertini jo sugebėjimus?

– Kas tau sakė, kad aš taip jį vertinu? Prašom neįsižeisti. Man, tavo draugei, sunku matyti, kaip tu keletą metų pluši nuo ryto iki vakaro, kad išlaikytum savo vyrą. Juolab kai mažai vilčių, kad iš to išeis kas nors gero.

– Žinai, dėkoju už tavo rūpestį dėl mano gerovės, bet turėtum žinoti, jog aš pati savo noru ėmiausi papildomo konsultantės darbo privačioje mokykloje, kad išlaikyčiau mus abu. Ir darau tai ne iš gailesčio, o dėl to, kad nuoširdžiai tikiu jo talentu, ir žinau, – nors niekas manęs šiuo klausimu nepalaiko, – kad jo laukia nuostabi ateitis.

Brukė neapsakomai džiūgavo – gal net labiau už patį Džulianą, – kai prieš aštuonis mėnesius jis jai paskambino ir pranešė apie pirmąjį Sony agentūros pasiūlymą. Du šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių – gerokai daugiau, nei jie abu drauge uždirbo per pastaruosius penkerius metus, ir dabar Džulianas galės laisvai leisti tuos pinigus savo nuožiūra. Iš kur ji galėjo žinoti, kad tokia finansinė injekcija juos pastūmės į dar didesnes skolas nei iki šiol. Už tuos pinigus Džulianui teko nuomotis garso įrašų studiją, samdyti brangius prodiuserius ir garso operatorius, be to, mokėti už visą įrangą, keliones ir pritariančios grupės muzikantų darbą. Pinigai ištirpo per kelis mėnesius, jų nebeužteko apmokėti studijos nuomai, instrumentams, neliko nė vieno laisvo dolerio iškilmingai vakarienei. Šios lėšos buvo skirtos Džulianui praskinti kelią į populiarumą, tad atrodė nenaudinga atsisakyti šio projekto. Savų pinigų jau išleista trisdešimt tūkstančių dolerių – visos santaupos, numatytos pradiniam įnašui nuosavam būstui įsigyti, – o su kiekviena diena kreditų poreikis vis augo. Tačiau baisiausia buvo tai, ką taip atvirai ir garsiai pareiškė Nola: šansai, jog Džulianui kada nors atsipirks sugaištas laikas ir sugrįš prarasti pinigai – tegu ir po Sony agentūros ženklu, – lygūs beveik nuliui.

– Viliuosi, jis bent jau žino, kaip jam pasisekė, kad turi tokią žmoną kaip tu, – kiek švelniau pridūrė Nola. – Prisipažinsiu, aš tikrai jo taip nepalaikyčiau. Turbūt dėl to man ir lemta amžinai likti viengunge…

Ačiū Dievui, pagaliau joms atnešė spagečius ir pokalbis pakrypo saugesnėmis temomis: apie mėsos padažų kaloringumą, ar verta Nolai prašyti darbe paaukštinimo, kaip Brukei nepatinka jos vyro tėvai. Kai Brukė paprašė padavėjo atnešti sąskaitą, neužsisakius nei tiramisu, nei puodelio kavos, Nola susirūpinusi pažvelgė į ją.

– Tikiuosi, ant manęs nepyksti, ką? – paklausė draugė, kišdama savo kreditinę už odinio aplanko.

– Ne, – pamelavo Brukė. – Tiesiog diena buvo nepaprastai ilga.

– Kur dabar lėksi? Nebeužsuksim kur į barą išgerti taurės po vakarienės?

– Tiesą pasakius, Džulianas… Jis šįvakar dainuoja, – paskutinę akimirką persigalvojusi ištarė Brukė. Geriau jau nieko nebūtų sakiusi apie vyro koncertą, bet nesinorėjo Nolai meluoti.

– O, kaip puiku! – nudžiugo Nola ir ištuštino savo taurę. – Palaikyti kompaniją?

Abi puikiai žinojo, kad Nola nenori eiti kartu, nes tuomet Brukė liktų nepatenkinta. Draugė su jos vyru sutarė normaliai, ir jai to pakako. Brukė jautėsi dėkinga Nolai už rūpestingumą ir žinojo ją tai darant iš gerų paskatų, bet jai nesinorėjo, kad geriausia draugė nuolat kritikuotų jos vyrą, nes šis vis kuo nors jai neįtinka.

– Tiesą pasakius, atvažiavo Trentas, – prisipažino Brukė. – Kažkokia darbuotojų rotacija. Noriu su juo susitikti.

– O, senasis gerasis mūsų Trentas. Kaip jam ten medicinos mokykloj?

– Atrodo, jau baigė. Dabar internatūra. Anot Džuliano, jam labai patinka Los Andželas, nors mane tai stebina. Gimę ir augę Niujorke Los Andželo paprastai nekenčia.

Nola pakilo nuo stalo ir apsivilko švarkelį.

– Ar jis su kuo nors draugauja? Jei gerai pamenu, buvo didžiausias nuoboda, nors iš pažiūros gan gražus.

– Kiek žinau, neseniai susižadėjo. Su kolege iš skrandžio ligų skyriaus. Mergina vardu Ferna. Internė Ferna, gastrologijos specialistė. Net nupurto, kai pagalvoju, apie ką juodu susitikę kalbasi.

Nola iš pasibjaurėjimo susiraukė.

– Dėkui už įžvalgą. O gerai pagalvojus, jis vos netapo taviškiu…

– Mhmm.

– Ar dar nepamiršai, kad lieki man skolinga už tai, jog padėjau susipažinti su dabartiniu vyru? Jeigu tą vakarą nebūtum nuėjusi į pasimatymą su Trentu, taip ir būtum likusi tik amžina Džuliano gerbėja.

Brukė garsiai nusijuokė ir pabučiavo draugei į skruostą. Ištraukusi iš rankinės dvi dešimtines padavė Nolai.

– Aš jau bėgu. Jeigu per pusę minutės neįšoksiu į metro, dedu galvą, pavėluosiu. Ryt susiskambinam? – Pagriebusi švarkelį ir skėtį, praeidama paskubom pamojavo Lukui ir nėrė pro duris.

Net ir po daug metų Brukė nusipurtė pagalvojusi, kiek nedaug trūko, kad juodu su Džulianu būtų prasilenkę ir nesusitikę. Du tūkstančiai pirmųjų birželį, praslinkus mėnesiui po koledžo baigimo, Brukė vis dar niekaip negalėjo priprasti prie savo naujosios šešiasdešimties valandų darbo savaitės, kone lygiomis dalimis dalijamos dietologijos kurso praktikai, internatūros praktikai ir papildomam baristės darbui kavinėje netoliese. Nors neturėjo jokių iliuzijų apie dvylikos valandų darbo dienos malonumus už dvidešimt du tūkstančius dolerių per metus – kaip įsivaizdavo, – Brukė nė neįtarė, kiek nervų teks paaukoti dėl ilgų darbadienių, mažo atlygio, miego stygiaus ir logikos stokos, gyvenant šešiasdešimt penkių kvadratinių metrų vieno kambario bute ant Mario kalvos su Nola ir dar viena mergina. Kaip tik dėl to, kai sekmadienio vakarą Nola pakvietė Brukę į gyvos muzikos koncertą, ji griežtai atsisakė.

– Einam, Bruke. Tau reikia nors trumpam išlįsti iš šito narvo, – įkyriai prašė Nola, vilkdamasi siaurą juodą berankovę palaidinę. – Gros kažkoks džiazo kvartetas. Sako, labai geras. Benis su Simona žadėjo užimti mums vietas. Penki doleriai už įėjimą ir dvi taurės gėrimo už vienos kainą. Kas tau dar nepatinka?

– Labai pavargau, – atsiduso Brukė, maigydama pultelį nuo pamesto ant grindų čiužinio mergaičių svetainėje. – Man dar reikia rašyti kursinį ir po vienuolikos valandų lėkti į darbą.

– Ai, nepradėk dramatizuoti. Dieve šventas, tau jau dvidešimt dveji. Pralinksmėk ir drožk rengtis. Išeinam po dešimties minučių.

– Lauke smarkiai lyja, ir dar…

– Dešimt minučių ir nė sekundės ilgiau, kitaip tu man ne draugė.

Kai merginos atvyko į Ist Vilidže esantį Rue B barą ir įsitaisė prie gana mažo staliuko kartu su kitais studijų draugais, Brukė pradėjo gailėtis dėl savo silpnavališkumo. Kodėl ji visada ir visur klauso Nolos? Kodėl ji dabar turi sėdėti prirūkytame sausakimšame bare, gerti vandeniu skiestą degtinę su toniku ir laukti kažkokio negirdėto džiazo kvarteto pasirodymo? Ji džiazo net nemėgsta. Apskritai nemėgsta gyvos muzikos, išskyrus Deivo Metjuso ar Briuso Springstino koncertus, kur kartu su visais galima traukti linksmas dainas. Šįkart tikrai taip nebus. Kaip tik dėl to ji staiga pajuto ir nusivylimą, ir palengvėjimą, kai aukšta šviesiaplaukė ilgakojė padavėja patukseno šaukštu į vandens stiklinę.

– Ei, mielieji! Paklausykit! Ar galiu paprašyti minutėlės jūsų dėmesio? – Ji nusišluostė laisvą ranką į džinsuotą šlaunį ir kantriai laukė, kol salė nutils. – Žinau, šįvakar baisiai nekantraujate kuo greičiau išgirsti „Gentainius“, bet mums ką tik pranešė, kad jie pateko į automobilių spūstį ir nesuspės čia laiku atvykti.

Pasigirdo pikti šūkavimai ir švilpimas.

– Žinau, kad jums tai nepatinka. Sako, kelyje apvirtęs vilkikas, viskas mirtinai sustoję ir taip toliau, ir panašiai.

– Gal tada visiems nemokamai po bokalą? – iš salės galo pasiūlė pagyvenęs vyras ir kilstelėjo į orą savo stiklą.

Padavėja nusijuokė.

– Apgailestauju, bet jeigu kas norėtų užlipti į sceną mūsų palinksminti… – Tada ji pažiūrėjo į vyrą, kuris ką tik palingavo galva, ir ėmė drąsinti kavinės lankytojus: – Aš rimtai. Mes turime puikiausią fortepijoną. Ar yra mokančių juo skambinti?

Salėje stojo tyla ir visi ėmė žvalgytis į kaimynus.

– Ei, Bruke, o tu negroji? – pogarsiai paklausė Nola, kad išgirstų visi prie jų staliuko.

Brukė užvertė aukštyn akis.

– Šeštoj klasėj mane išspyrė iš orkestro, nes nemokėjau skaityti natų. Ar dar yra kas nors išmestas vidurinėje iš orkestro?

Tačiau padavėja vis tiek nenusileido.

– Nagi, drąsiau. Lauke pila kaip iš kibiro ir mes mielai paklausytume muzikos. Nusižengsiu tvarkai ir pastatysiu kelis ąsočius alaus, jeigu kas sutiks mums paskambinti.

– Aš truputį moku.

Brukė nusekė akimis balsą ir sustojo prie netvarkingos išvaizdos vyriškio, vieno sėdinčio prie baro. Jis buvo su džinsais ir paprastais baltais medvilniniais marškinėliais, o ant galvos užsidėjęs megztą kepurę, nors lauke ir buvo vasara. Anksčiau ji jo nepastebėjo, bet dabar pagalvojo, kad galbūt – tikriausiai – jis būtų visai patrauklus ir žavus, jeigu nusipraustų, nusiskustų ir mestų šalin tą kepurę.

– Prašom prašom… – Padavėja mostelėjo ranka į fortepijoną. – Kuo jūs vardu?

– Džulianas.

– Na, Džulianai, instrumentas jūsų.

Moteris grįžo į savo vietą už baro, o Džulianas atsisėdo ant kėdės prie fortepijono. Pamaigė kelis klavišus, pabandė sugroti kelias melodijas dėl skambesio, o publika netrukus jį pamiršo ir grįžo prie savo pokalbių. Net ir tada, kai jis tyliai sugrojo visą dainą (kažką panašaus į baladę, Brukei ji nebuvo girdėta), jo muzika tebuvo fonas dideliam triukšmui. Tačiau po kokių dešimties minučių jis pradėjo skambinti įžanginius „Aleliuja“ akordus ir uždainavo. Jo balsas skambėjo stebėtinai aiškiai ir stipriai. Salė iš karto nuščiuvo.

Brukė jau buvo girdėjusi šią dainą, kai trumpam buvo susižavėjusi Leonardu Koenu, ir jai ji labai patiko, bet šįkart per kūną nubėgo visai kitokie šiurpuliukai. Brukė apsidairė po salę. Ar ir kiti jaučia tą patį? Džuliano pirštai laisvai bėgiojo klavišais, o į kiekvieną žodį jis stengėsi įlieti gilų jausmą. Ir kai po paskutinio pratiso „Aleliuja“ akordo jis nutilo, publika ėmė entuziastingai reikšti emocijas: plojo, švilpė, šaukė ir bene visi vienu kartu pakilo iš savo vietų. Džulianas sutriko, lyg ir susigėdo, ir nežymiai linktelėjęs patraukė į savo vietą prie baro.

– Kad jį bala, kaip gerai dainuoja, – neatplėšdama akių nuo pianisto tyliai ištarė už Brukės sėdinti jauna mergina savo vaikinui.

– Pakartot! – sušuko patraukli moteris, spausdama savo vyrui ranką. Vyras linktelėjo ir pritardamas žmonai pakartojo jos prašymą. Po kelių akimirkų klegesys tapo dvigubai garsesnis ir netrukus visa salė jau prašė kitos dainos.

Padavėja čiupo Džulianui už rankos ir nutempė prie mikrofono.

– Jis gražiai traukia, tiesa, mielieji? – suriko ji visa švytinti iš laimės dėl savo naujojo atradimo. – Paprašykime Džulianą padainuoti mums dar vieną dainą, gerai?

Brukė atsigręžė į Nolą taip susižavėjusi, kaip dar niekada gyvenime.

– Kaip manai, ar jis dar ką nors padainuos? Sunku patikėti, kad kažkoks niekam nežinomas vyras, eilinį sekmadienio vakarą sėdintis prie paprasto baro, atėjęs paklausyti kitų muzikos, pats taip puikiai dainuoja.

Nola nusišypsojo ir pasilenkusi į priekį, kad perrėktų žmonių šurmulį, tarė:

– Jis išties labai talentingas. Gaila, kad taip atrodo.

Brukė pasijuto, lyg būtų pati įžeista.

– O kaip jis atrodo? Man kaip tik patinka jo nevalyvumas. Be to, su tokiu balsu, man regis, vieną gražią dieną jis taps žvaigžde.

– Jokių šansų. Jis talentingas, bet tokių kaip jis – milijonai, ir dar gerokai drąsesnių, tvarkingesnių.

– Man jis žavus, – nepatenkinta burbtelėjo Brukė.

– Žavus savo stiliumi tik Ist Vilidže. Bet ne kaip tarptautinė roko žvaigždė.

Nespėjus Brukei darsyk pulti jo ginti, Džulianas grįžo prie instrumento ir pradėjo skambinti. Šįkart jis perdainavo kūrinį Let’s Get It On, bet ir vėl jo balsas skambėjo geriau nei Marvino Gajaus. Kur kas sodresnis, seksualesnis, ritmas lėtesnis, o veide matėsi begalinis susikaupimas. Brukė sėdėjo taip įsijautusi, kad net nepastebėjo, kaip jos draugai vėl grįžo prie nebaigto pokalbio, nes padavėja atnešė ir pastatė ant stalo žadėtąjį ąsotį nemokamo alaus. Jie pylė alų ir gėrė, paskui vėl vaišinosi, o Brukė niekaip negalėjo atplėšti akių nuo susivėlusio vyro prie fortepijono. Kai po dvidešimties minučių nusilenkęs ir atsisveikinęs su jam dėkojančia publika, be jokios šypsenos veide išėjo iš baro, Brukė rimtai ryžosi jį pasivyti. Niekada gyvenime dar nebuvo to dariusi, bet šįkart tai atrodė teisinga.

– Gal man nueiti ir prisistatyti? – pasilenkusi į vidurį stalo, kad nutrauktų šnekas, paklausė ji draugų.

– Kam? – nesuprato Nola.

– Džulianui!

Tiesiog nepakenčiama. Negi jie nemato, kad jis jau eina pro duris ir tuoj dings iš akių visam gyvenimui?

– Tam pianistui? Džulianui? – paklausė Benis.

Nola pabaltakiavo ir gurkštelėjo alaus.

– Ir ką tu jam padarysi? Pasivysi ir paguosi, kad gali išvaduoti jį nuo gresiančios benamystės, jeigu jis sutiks karštai pamylėti tave ant fortepijono dangčio?

Benis tyliai užtraukė:

– „Devintą vakaro, šešt… Sekmadienį žmoneliai skuba paklausyti…“

– „O prie manęs prilipo kažkoks nevala, jisai svajoja mūsų Brukei meilę dovanot“, – juokdamasi užbaigė Nola. Paskui abu susidaužė bokalais.

– Bepročiai, – piktai mestelėjo jiems Brukė ir pakilo nuo staliuko.

– Na jau! Negi iš tiesų bėgsi paskui jį, ką? Beni, eik su ja. Tas pianistas gali būti koks žudikas maniakas.

– Niekur aš nebėgu, – atsakė jai Brukė. Bet ji vis tiek patraukė prie baro, kur kietai sugniaužusi kumščius ir penkis kartus pabandžiusi persigalvoti, pagaliau sukaupė visą drąsą ir paklausė padavėjos, ar ši ką nors žinanti apie paslaptingąjį atlikėją.

Net nežvilgtelėjusi į ją, plakdama mochito kokteilį padavėja tarė:

– Kartais jis čia ateina. Dažniausiai, kai groja džiazo ar klasikinio roko grupės. Bet su niekuo nesikalba. Ir visada vienas. Jeigu tą norėjot sužinoti…

– Ne, ne, aš… Nieko panašaus. Tiesiog smalsu buvo, – pasijutusi it visiška kvailė išlemeno Brukė.

Ji jau gręžėsi eiti prie savo staliuko, kai padavėja dar šūktelėjo:

– Man sakė, kad jis nuolat groja Aukštutiniame Ist Saide kažkokiam bare, Triko ar Riko, gerai neišgirdau. Antradieniais. Tikiuosi, bent kiek pagelbėjau.

Brukė ant vienos rankos pirštų galėjo suskaičiuoti, kada klausėsi gyvos muzikos koncerto. Dar niekad gyvenime jai nėra tekę vytis nepažįstamo vaikino, o baruose viena sėdėdavo tik tada, kai tekdavo po dešimt ar penkiolika minučių laukti vėluojančių draugų. Tačiau niekas iš minėtų dalykų nesukliudė jai keliasdešimt kartų paskambinti į informaciją, kol surado reikiamą barą, o dar po trijų savaičių, sukaupus visą drąsą, vieną beprotiškai karštą liepos antradienio vakarą sėsti į metro ir peržengti Niko baro slenkstį.

Suradusi salės gale bene paskutinę laisvą vietą kampe ir atsisėdusi prie staliuko, Brukė iš karto suprato atvykusi ne veltui. Baras buvo lygiai toks pat kaip šimtai jų, išsibarsčiusių per visą Penktąjį aveniu, tik publika čia buvo stebėtinai mišri. Kitaip nei įprasta Aukštutinio Ist Saido minia – ką tik koledžus baigę absolventai, mėgstantys po darbo užbėgti baran ir atsilaisvinę klasikinius Brooks Brothers firmos kaklaraiščius išlenkti bokalą alaus, – šįvakar čia susirinkę žmonės buvo panašūs į keistą Niujorko universiteto studentų, sugužėjusių į miesto centrą, maišalynę. Tarp jų buvo nemažai ir už rankų susikibusių trisdešimtmečių sutuoktinių, martinį gurkšnojančių porelių, ir Converse sportbačius avinčių hipsterių, kuriuos retai pamatysi dideliuose susibūrimuose už Ist Vilidžo ar Bruklino ribų. Netrukus Niko bare buvo ankšta kaip silkių statinėje, užimtos visos sėdimos vietos prie staliukų, o už jų dar stoviniavo kokios penkios ar šešios dešimtys žmonių. Ir visi susirinko dėl vienui vienintelio tikslo. Brukę pribloškė tai, kad prieš mėnesį Rue B bare girdėtos Džuliano dainos taip sužavėjo ne ją vieną. Pasirodo, apie jį jau žinojo kelios dešimtys žmonių, pasiryžusių keliauti per visą miestą klausytis jo dainavimo.

Kol Džulianas ruošėsi prie fortepijono ir tikrino, ar tinkamas garsas, publika nekantriai šurmuliavo. O kai pradėjo pasirodymą, visa salė pagavo ritmą: vieni lėtai lingavo į šonus, kiti stovėjo užsimerkę, palinkę į priekį, bet visi lyg vienas buvo atsisukę į sceną. Brukė, niekada anksčiau nesugebėdavo įsijausti į muziką, bet dabar pajuto, kaip atsipalaiduoja jos kūnas. Nežinia, nuo ko – raudonojo vyno, seksualiai jausmingo dainavimo ar dar nepažįstamo jausmo, kai atsiduri tarp visai svetimų žmonių, – Brukė jautėsi it apsvaigusi.

Visą vasarą kiekvieną antradienį ji vaikščiojo į Niko barą. Nė sykio nepakvietė nieko sau į kompaniją; kai kambario draugės klausdavo, kur ji kas savaitę eina, Brukė sugalvojo įtikinamą pasiaiškinimą apie bendramokslių knygos bičiulių klubą. Sėdėdama prie staliuko, žiūrėdama į Džulianą ir klausydamasi jo muzikos, Brukė pamažu pradėjo jausti, lyg būtų seniai jį pažinojusi. Iki šiol jai muzika buvo tik fonas, prasiblaškymas ant bėgimo takelio, puikus šokio ritmas smagiame vakarėlyje, būdas prastumti laiką kelionėje. Bet šita… Šita skambėjo tiesiog neįtikėtinai. Be jokios įžangos Džuliano muzika galėjo akimirksniu pakeisti jos nuotaiką ar padėti apsispręsti, pajusti ir išgyventi dalykus, kurie šiokią dieną būtų sunkiai suvokiami.

Iki to laiko, kai viena ėmė lankytis Niko bare, jos dienos buvo visos vienodos: pirmiausia darbas, paskui ilgai laukta valandžiukė su koledžo draugais ir vėl tos pačios dvi triukšmingos kambario draugės. Brukė nesiskundė ir buvo patenkinta, tik kartais ją tai dusindavo. O dabar ji turėjo Džulianą ir nors jų žvilgsniai susitikdavo tik retkarčiais, daugiau ji nieko netroško. Jai puikiausiai užteko į jį tik žiūrėti. Po kiekvieno pasirodymo jis gan nuolankiai – tačiau be didelio noro – nusilenkdavo publikai, spausdavo rankas gerbėjams ir priimdavo pagyrimus iš visų, kas prie jo prieidavo. Tačiau Brukė nė sykio neišdrįso prie jo prisiartinti.

Prabėgus dviem savaitėms po du tūkstančiai pirmųjų rugsėjo vienuoliktosios, Nola prikalbino Brukę nueiti į aklą pasimatymą su vaikinu, su kuriuo ji buvo susipažinusi viename darbo renginyje. Visi jų draugai buvo išvažinėję iš Niujorko į gimtuosius namus arba susitikti su buvusiomis antrosiomis pusėmis ir atnaujinti nutrūkusių santykių, o mieste tebesijautė aštrus dūmų kvapas ir širdį gniaužiantis sielvartas. Nola jau kuris laikas buvo susidėjusi su nauju vaikinu, bene kasdien nakvojo pas jį, tad Brukė jautėsi visų pamiršta ir vieniša.

– Į aklą pasimatymą? Tu išprotėjai? – nusistebėjo Brukė nė nepasukdama galvos nuo kompiuterio.

– Jis labai mielas, – pareiškė Nola, kai vieną šeštadienio vakarą abi sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo per televiziją tiesioginę pokalbių laidą. – Gal jis ir netaps tavo vyru, bet jis gan gražus, malonus ir galbūt pakvies į kokį puikų restoraną. Jeigu nebūsi tokia frigidiška kalė, tai gal ir susikukuosite.

– Nola!

– Sakau, kaip yra. Pati žinai, kad gali pasinaudoti proga. O kad jau apie tai prakalbom, tai neprošal būtų palįsti po dušu ir pasidaryti manikiūrą.

Brukė ištiesė rankas ir pirmą kartą pastebėjo, kad jos nagai nukramtyti, odelės atpleišėjusios. Rankos iš tiesų atrodė baisiai.

– Kas jis toks? Vienas iš tavo atstumtųjų? – paklausė draugės.

Nola prunkštelėjo.

– Taip ir žinojau! Padraugavai su juo, o dabar man atiduodi. Kaip žiauru, Nola. Be to, tu mane stebini. Anksčiau man tokia nebuvai.

– Liaukis, – subarė Nola ir reikšmingai užvertė akis į lubas. – Prieš kelias savaites susipažinau su juo labdaringam savo darbo renginy. Jis atėjo su vienu mano kolega.

– Vadinasi, tu tikrai buvai jį pakabinusi.

– Ne! Verčiau jau būčiau pakabinusi savo kolegą…

Brukė sudejavo ir užsidengė rankomis veidą.

– …bet nesvarbu. Gerai prisimenu, kad tas kolegos draugas – žavus ir nevedęs. Regis, studijuoja mediciną, bet jeigu atvirai, neturi teisės taip niekinti vyrų. Tegu žmogus gyvena…

– Ačiū, mieloji drauge.

– Vadinasi, eisi?

Brukė čiupo į rankas pultelį.

– Jeigu tuoj pat užsičiaupsi, tai gal ir pagalvosiu, – pasakė.

Po keturių dienų Brukė jau sėdėjo itališkoje lauko kavinėje Makdugalo gatvėje. Trentas, kaip Nola ir žadėjo, buvo visai mielas vaikinas. Ganėtinai šaunus, nepaprastai mandagus, gražiai apsirengęs ir velniškai nuobodus. Jų pokalbis buvo toks pat prėskas kaip plokštieji spagečiai su pomidorų padažu ir bazilikais, kuriuos jis užsakė abiem, o jo nuoširdumas tiesiog vertė Brukę išsibadyti šakute akis. Tad kai jis dėl nežinomos priežasties pasiūlė po vakarienės eiti į gretimą barą, jinai nedvejodama sutiko.

– Tikrai nori? – nė kiek ne mažiau nustebęs, kad ji neprieštarauja, paklausė jis.

– Taip, kodėl gi ne?

Ir iš tiesų, kodėl nenuėjus? Jokių kitų planų ji neturi, nebent tik vakare sėdėti su Nola ir žiūrėti televizorių. Rytoj reikės sėsti prie penkiolikos puslapių straipsnio, kurį turės atiduoti po dviejų savaičių, o be jo, dar laukia drabužių skalbimas, sporto salė ir keturių valandų pamaina kavinėje. Tai ko čia skubėti į namus?

– Puiku, kaip tik žinau vieną puikią vietelę.

Trentas mandagiai paprašė leisti jam apmokėti sąskaitą ir juodu galiausiai išėjo į gatvę.

Perėjus porą kvartalų Trentas stryktelėjo priešais ją ir atidarė liūdnai pagarsėjusio, vieno triukšmingiausių Niujorke baro duris. Turbūt nė vienas normalus žmogus nedrįstų skirti pasimatymo Manhatano bare, kur siautėja apkvaitėliai, bet Brukė apsidžiaugė, kad čia bus daug triukšmo ir jie negalės rimtai kalbėtis. Išgers bokalą kitą alaus, paklausys per garsiakalbius trenkiančios devinto dešimtmečio muzikos ir prieš vidurnaktį jau gulės savo lovoj – viena.

Per kelias sekundes jos akys apsiprato su tamsa, o ausys iš karto pažino Džuliano balsą. Kai pagaliau įžiūrėjo sceną, negalėjo patikėti savo akimis: jis sėdėjo įprasta poza prie instrumento, pirštai bėgiojo klavišais, lūpos prispaustos prie mikrofono – jis dainavo jos mėgstamą savos kūrybos dainą: Moteris sėdi kambary viena kaip pirštas / didžiuliame name lyg milžinų kape. / Vyras skaičiuoja savo turtus / matuodamas juos svarais. Klausydamasi jo dainos Brukė sustingo tarpdury ir nežinia, kiek ilgai dar būtų stovėjusi, jeigu Trentas nebūtų prabilęs:

– Puikiai traukia, tiesa? Eime, matau ana ten porą laisvų vietų.

Jis paėmė jai už rankos ir Brukė leidosi vedama pro žmones. Atsisėdo ant kėdės, kurią jai pastūmė Trentas, ir vos spėjo pasidėti ant staliuko rankinuką, daina baigėsi ir Džulianas pranešė klausytojams darąs pertraukėlę. Ji nelabai girdėjo, ką jai sako Trentas, pro žmonių prie baro keliamą triukšmą nesuprato nė vieno jo žodžio, nes įdėmiai sekė akimis kiekvieną Džuliano žingsnį.

Paskui viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo nė susivokti. Vieną akimirką Džulianas dar sega nuo mikrofono stovo savo armonikėlę, o kitą jau, žiū, stovi prie jų staliuko ir šypsosi. Kaip visada jis buvo su paprastais baltais medvilniniais marškinėliais, džinsais ir megzta kepure, tik šįkart baklažano spalvos. Ant veido ir rankų žvilgėjo prakaitas.

– Labas, drauguži. Džiaugiuosi, kad atėjai, – tarė Džulianas, plekšnodamas Trentui per petį.

– Labas. Gaila, kad nespėjau į pirmą dalį. – Kažkas pakilo nuo gretimo staliuko ir Trentas pastūmė kėdę Džulianui. – Prisėsk, atsipūsk.

Džulianas kiek padvejojo, paskui nežymiai šyptelėjo Brukei ir prisėdo prie jų.

– Džulianas Alteris, – prisistatė tiesdamas ranką.

Brukė jau rengėsi jam atsakyti, bet Trentas užbėgo jai už akių:

– Dieve, koks aš kvailys! Kaip aš elgiuosi? Džulianai, susipažink. Čia mano… A… Brukė. Brukė…

– Brukė Grin, – pataisė nudžiugusi, kad Trentas Džuliano akivaizdoje pademonstravo, kaip mažai jie vienas kitą pažįsta.

Juodu su Džulianu paspaudė vienas kitam ranką, nors sausakimšam studentų bare tai buvo ne visai priimtina, tačiau Brukė jautėsi smarkiai sujaudinta. Kol Trentas su Džulianu kalbėjosi apie kažkokį jiedviem pažįstamą vaikiną, Brukė įdėmiai jį apžiūrėjo. Džulianas veikiausiai tik porą metų už ją vyresnis, bet atrodė gerokai nuovokesnis, turįs daugiau patirties, nors Brukei buvo sunku spėti kokios. Nosis kiek per daug atsikišusi, smakras per mažas, oda per daug blyški, ir tas gerai matėsi, nes vasara jau ėjo į pabaigą ir žmonės buvo prikaupę vitamino D atsargų visiems metams. Žalios jo akys niekuo neišsiskyrė iš kitų, netgi buvo blausios, o juokiantis iš šonų susimesdavo raukšlelės. Jeigu ji nebūtų tiek daug kartų girdėjusi jo dainuojant, nebūtų mačiusi atlošiant galvą ir beriant žodžius tokiu sodriu ir prasmingu balsu, jeigu būtų sutikusi jį štai taip kaip šiandien – su megzta kepure ir alaus bokalu rankoje kokiam nors triukšmingam bare, – nebūtų nė grįžtelėjusi jo pusėn ir tikrai nebūtų palaikiusi gražuoliu. Tačiau šįvakar jai užėmė kvapą.

Abu vaikinai paplepėjo dar kelias minutes, o Brukė sėdėjo ir stebėjo juos iš šalies. Ir kaip tik Džulianas, o ne Trentas pamatė, kad ji nieko neturi išgerti.

– Gal užsakyti alaus? – dairydamasis padavėjos paklausė Džulianas.

Trentas pašoko nuo kėdės.

– Aš atnešiu. Mes ką tik įėjom ir dar niekas nespėjo prie mūsų prieiti. Bruke, ką gersi?

Ji burbtelėjo pirmą galvon šovusį alaus pavadinimą, o Džulianas kilstelėjo nuo staliuko tuščią kažkieno paliktą vandens stiklinę.

– Paimk man spraito, gerai?

Kai Trentas nuėjo, Brukę persmelkė panika. Apie ką dabar reikės su juo kalbėti? Apie viską, priminė pati sau, tik, ginkdie, ne apie tai, jog sekioja jį po visą miestą.

Džulianas atsisuko į ją ir šypsodamasis tarė:

– Trentas – puikus vaikinas, tiesa?

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt. Mudu tik šįvakar susipažinom. Aš apie jį dar nieko nežinau.

– A, tai vis tie akli pasimatymai. Kaip manai, ar skirsi jam kitą pasimatymą?

– Ne, – be jokio jausmo atšovė jam Brukė. Buvo aišku, kad ji negali atsigauti po šoko ir nė nesuvokia, ką kalba.

Džulianas pradėjo juoktis, Brukė irgi.

– Kodėl ne? – paklausė jos.

Brukė vėl gūžtelėjo pečiais.

– Net ir nežinau. Jis atrodo labai mielas, bet truputį nuobodus.

Nereikėjo to sakyti, bet jos mintys buvo nesuvaldomos.

Džuliano veide nušvito plati šypsena, tokia nuoširdi ir džiaugsminga, kad Brukė net nesutriko.

– Ką tik mano pusbrolį pavadinai nuoboda, – nusijuokė jis.

– Dieve šventas, tikrai nenorėjau jo įžeisti. Jis iš tiesų labai mielas, bet tiesiog… – Kuo daugiau ji mikčiojo, tuo linksmiau jam darėsi.

– Gerai jau, nereikia. – Džulianas uždėjo jai ant dilbio savo platų šiltą delną. – Tu visiškai – absoliučiai – teisi. Jis išties puikus vaikinas, mielesnio ir su žiburiu nerasi, bet aš dar nė vieno negirdėjau vadinant jį „vakarėlių siela“.

Stojo trumpa tyla, kol Brukė galvojo, ką tinkamo jam pasakyti. Nesvarbu ką, kad tik neišsiduotų esanti jo gerbėja.

– Man teko girdėti tave dainuojant, – tarė ji ir čia pat išsigandusi užsidengė ranka burną.

Jis kreivai žvilgtelėjo į ją ir paklausė:

– Tikrai? Kur?

– Kiekvieną antradienį Niko bare.

Visos pastangos neišsiduoti esant jo persekiotoja nuėjo perniek.

– Šit kaip? – Jis atrodė sutrikęs, bet patenkintas.

Brukė linktelėjo.

– Kodėl?

Brukei akimirksnį šovė galvon sumeluoti, kad netoliese gyvena jos draugė, kad kas savaitę susitinka pabendrauti su draugais, bet dėl sau pačiai nesuvokiamos priežasties ėmė ir visai sąžiningai atsakė:

– Aš atsitiktinai buvau Rue B bare tą vakarą, kai turėjo groti džiazo kvartetas, bet jie vėlavo ir todėl turėjau progą pasiklausyti tavo koncerto ekspromtu. Turiu pasakyti… Man… Nepaprastai patiko, tad paklausiau padavėjos tavo vardo ir sužinojau, kur nuolat koncertuoji. Dabar, kai tik galiu, visad einu paklausyti.

Brukė prisivertė pakelti į jį akis, nes bijojo, kad jis su pasibaisėjimu, o galbūt ir baime, gali spoksoti į ją, tačiau Džuliano veidas nieko neišdavė, o stojusi tyla ragino ją kalbėti toliau.

– Ir todėl labai nustebau, kai Trentas atsivedė mane į šitą barą… Toks keistas sutapimas. – Brukė sutrikusi tyliai ištarė pastaruosius žodžius ir iškart ėmė gailėtis išplepėjusi jam tiek daug.

Kai vėl įsidrąsinusi pakėlė į jį akis, Džulianas žiūrėjo į ją ir kraipė galvą.

– Tau turbūt baugu tai girdėti, – susijaudinusi bandė juokauti Brukė. – Prižadu, ginkdie, niekada nesirodysiu nei prie tavo namų, nei darbe. Tiesą pasakius, net nežinau, kur gyveni ir ar apskritai turi nuolatinį darbą. Aišku, suprantu, kad pagrindinis ir tikras darbas yra muzika, nes kaip kitaip…

Džuliano ranka vėl atsirado jai ant dilbio, o akys žvelgė tiesiai į ją.

– Aš matau ten tave kiekvieną savaitę, – pasakė jis.

– Mmm?

Jis linktelėjo ir dar kartą nusišypsojo. Šįkart jo galvos linktelėjimas reiškė: Pats netikiu, kad tau tai sakau.

– Tikrai. Visada sėdi tolimiausiame kampe netoli biliardo stalo ir visada viena. Praeitą savaitę vilkėjai mėlyną suknelę su palei palanką prisiūtomis baltomis gėlytėmis ar dar kuo. Skaitei žurnalą, bet kai aš įėjau, iškart nustūmei į šalį.

Brukė prisiminė tą vasarinę suknelę gavusi dovanų iš mamos, ja turėjo pasipuošti išleistuvių dieną per šventinius priešpiečius. Prieš keturis mėnesius ji atrodė tokia madinga, o dabar ja apsivilkusi jautėsi lyg su jaunystės išaugtine. Mėlynas audinys tik dar labiau išryškino ugninę jos plaukų spalvą, ir tai labai gerai, tik gaila, kad nedailino nei kojų, nei klubų. Brukė irgi bandė prisiminti, kaip tą vakarą atrodė, todėl net nepastebėjo, kai prie staliuko grįžo Trentas ir stumtelėjo jai butelį šviesaus Bud Light alaus.

– Ką praleidau? – paklausė jis, sėsdamas į savo vietą. – Šįvakar žmonių kaip silkių. Žinai, Džulianai, tu tikrai moki privilioti publiką.

Džulianas sudaužė savo vienkartinę stiklinę su Trento alaus buteliu ir nugėrė.

– Dėkui, brol. Po pasirodymo vėl ateisiu. – Linktelėjęs Brukei ir, kaip jai pasirodė – o gal tik labai vylėsi, – supratingai žvilgtelėjęs, patraukė atgal į sceną.

Tada ji dar nežinojo, kad jis vėliau paprašys Trento leidimo jai paskambinti, kad per pirmąjį jų pokalbį telefonu ji jausis tarsi devintame danguje ir kad pirmasis jųdviejų pasimatymas bus lemtingas posūkis jos gyvenimo kelyje. Ji niekada nebūtų patikėjusi, kad abu sugrius lovon anksčiau nei po trijų savaičių maratoninio bėgiojimo į pasimatymus, kuriuos ji įsivaizdavo niekada nesibaigsiant, ir kad teks laukti net dvejus metus, kol abu ryšis leistis į kelionę po visą šalį, kad susižieduos mažulytėje kavinukėje Ist Vilidže, klausydamiesi gyvos muzikos, o jis užmaus jai ant piršto paprastą auksinį sutuoktuvių žiedą, nupirktą vien už savo triūsu uždirbtus pinigus, ir kad iškels vestuves įspūdingame jo tėvų vasarnamyje Hamptone, nes, gerai pagalvojus, kam atsisakyti tokio malonumo? Tačiau tą vakarą ji žinojo tik vieną dalyką: kad beprotiškai trokšta vėl su juo pasimatyti, kad po dviejų dienų trūks plyš vėl būtinai lėks į Niko kavinę ir kad nors ir kaip dabar stengiasi susitvardyti ir nesišypsoti, – nieko neišeina.

Antras skyrius

Blogai vienam, kenčia visi

Niujorko medicinos universiteto Langono medicinos centro akušerijos skyriuje Brukė žengė į palatos vidurį ir užtraukė paskui save užuolaidą. Aštuonios apžiūrėtos, liko dar trys. Pervertė likusių trijų ligos istorijas: besilaukianti paauglė, nėščia moteris su gestaciniu diabetu ir pirmagimių dvynių motina su žindymo problemomis. Žvilgtelėjusi į laikroduką greitai paskaičiavo: jeigu viskas eisis sklandžiai, tai gal iš darbo išeis įprastu laiku.

– Ponia Alter! – išgirdo pro užuolaidą pacientės balsą.

Brukė vėl sugrįžo už užuolaidos.

– Kas, Ališa?

Brukė tvirtai susiautė ant krūtinės baltą darbinį chalatą ir mintyse nusistebėjo, kaip tai vargšei moteriai nešalta su plonyčiu it popierius ligoninės chalatėliu.

Gniaužydama į skreitą sudėtas rankas Ališa paklausė:

– Pamenat, man minėjote, kad labai svarbu gerti nėščiosioms skirtus vitaminus? Kas bus, jeigu aš jų negeriu?

Brukė linktelėjo.

– Aišku, nuo sunkaus gripo vien vitaminais neapsisaugosit, – tarė ji eidama prie merginos lovos iš šono. – Bet gerai, kad atėjot pas mus ir dabar mes galėsime skirti tinkamus vitaminus ir patarti, kokio režimo turėsit laikytis likusią nėštumo dalį.

– Sakykit, ar… Negalima būtų… Kaip nors gauti iš jūsų… Vitaminų pavyzdžių?

Ališa nedrįso pakelti į Brukę akių.

– Manau, nebus sunku tą padaryti, – šypsodamasi ligonei atsakė Brukė, bet pykdama ant savęs, kad anksčiau nepaklausė, ar Ališa išgalės nusipirkti nėščiosioms skirtų vitaminų. – Jums dar liko šešiolika savaičių. Medicinos poste paliksiu visą reikiamą kiekį, gerai?

Ališa iškart pralinksmėjo.

– Ačiū, – tyliai padėkojo.

Brukė paspaudė merginai ranką ties alkūne ir išlindo pro užuolaidą. Nunešusi Ališai vitaminus, potekom nulėkė į niūrų dietologų poilsio kambarį penktame aukšte: mažą belangę patalpėlę su keturviečiu plastikiniu stalu, mažyčiu šaldytuvu ir keliomis drabužių spintelėmis. Jeigu paskubėtų, tai gal dar spėtų stačiomis ko nors užkrimsti, išgerti puodelį kavos ir nepavėluotų pas kitą ligonę. Apsidžiaugusi, kad kambaryje nieko nėra, o virdulys pilnas vandens, Brukė išsitraukė iš savo spintelės Tupperware plastikinę dėžutę su supjaustytomis obuolių skiltelėmis ir ėmė jas maišyti su natūraliu žemės riešutų sviestu. Vos spėjo sugrūsti į burną pirmą šaukštą, suskambo mobilusis telefonas.

– Kas atsitiko? – paklausė nė nepasilabinusi. Buvo sunku suprasti, ką ji kalba pilna burna.

Kiek patylėjusi mama atsakė:

– Nieko. O ar turėjo?

– Matai, mama, aš labai neturiu laiko. Be to, žinai, kad nemėgstu kalbėti telefonu darbe.

Virš galvos sugriaudėjo garsiakalbis ir užgožė jos mamai antrąją sakinio pusę.

– Ką sakai? Nieko negirdžiu.

Brukė atsiduso.

– Nieko. Tiek to. Kas naujo?

Prieš akis iškilo motinos vaizdas su įprastomis rusvai žalsvomis kelnėmis ir Naturalizer firmos bateliais, kuriuos ji avi jau visą gyvenimą, savo buto Filadelfijoje virtuvėje. Nors nepailsdama kiauras dienas bėgioja po knygų ir teatro mėgėjų klubo susirinkimus, darbuojasi kaip savanorė, Brukės motina, regis, vis dar turi begales laisvo laiko, per kurį spėja apskambinti vaikus ir išklausinėti, kodėl jie jai niekad nepaskambina. Brukei smagu, kad dabar mama gali džiaugtis išėjusi į pensiją, bet vis tiek atrodo, jog buvo ramiau, kai ji kasdien nuo septynių ryto iki trijų dienos dirbo mokykloje.

– Luktelk truputį, – ūmai motinos balsas kažkur pradingo, o vietoj jo pasigirdo Opros šneka, bet ir ji greitai nutilo. – Na va, dabar gerai.

– Oho, išjungei Oprą? Turbūt pasakysi ką nors labai svarbaus.

– Ji vėl ima interviu iš Dženiferės Aniston. O aš jos taip nemėgstu. Varo apie Bredą ir džiaugiasi, kad jai per keturiasdešimt, o jaučiasi kaip jauniklė. Juk ir taip matosi. Tai kam dar nuolat visiems kartoti?

Brukė nusijuokė.

– Klausyk, mama, aš tau paskambinsiu vakare, gerai? Man liko tik penkiolika minučių pietums.

– Gerai, brangute. Tik primink, kad papasakočiau apie tavo brolį.

– O kas Rendžiui atsitiko?

– Nieko neatsitiko. Ačiū Dievui, šįkart jam viskas gerai. Suprantu, kad esi labai užsiėmusi, tad pasikalbėsime vakare.

– Mama…

– Kvailai padariau, kad paskambinau tau vidury darbo dienos. Nė nepagalvojau…

Brukė garsiai atsiduso ir kreivai šyptelėjusi tarė:

– Nori, kad pulčiau maldauti?

– Širdele, ne laiku paskambinau, labai ne laiku. Pasikalbėsime, kai būsi laisvesnė.

– Tiek to, mama. Maldauju, pasakyk, kas atsitiko Rendžiui? Papasakok smulkiai. Kas jam yra? Nagi, meldžiu.

– Na, jeigu jau taip atkakliai prašai… Ką gi, pasakysiu. Rendis su Mišele laukiasi kūdikio. Štai, pati privertei mane išplepėti.

– Ko jie laukiasi?

– Kūdikio, mieloji. Jie turės vaiką. Dar tik nėštumo pradžia. Man regis, vos septynios savaitės, ir gydytojas sako, jog kol kas viskas einasi sklandžiai. Argi ne nuostabu, ką?

Brukė vėl išgirdo kažkur toli triukšmaujant televizorių, tik dabar gerokai tyliau, bet vis tiek pažino išskirtinį Opros juoką.

– Nuostabu? – nustebusi pakartojo Brukė ir nuleido ant stalo plastikinį peilį. – Aš turbūt taip nepasakyčiau. Jie draugauja vos pusę metų. Ir dar nevedę. Dar net kartu negyvena.

– Kada pasidarei tokia davatka, mieloji, a? – caktelėjusi liežuviu paklausė ponia Grin. – Jeigu man kas anksčiau būtų pasakęs, kad mano išsilavinusi, gerų manierų trisdešimtmetė duktė bus tokia konservatyvi, niekada nebūčiau patikėjusi.

– Mama, nesakyčiau, kad konservatyvumas reiškia susilaikymą nuo vaikų darymo pirma neįtvirtinus santuokinių ryšių.

– Ai, Bruke, neperlenk lazdos. Ne kiekviena gali ar privalo ištekėti dvidešimt penkerių. Rendžiui jau trisdešimt aštuoneri, o Mišelei greitai keturiasdešimt. Negi manai, kad sulaukus tokių metų kam nors rūpi tie valdiški popieriukai? Visi gerai žinom, kad jie gyvenime tikrai nereikalingi.

Brukės galvoje pynėsi kelios mintys: tėvų skyrybos prieš dešimt metų, kai tėvas paliko motiną ir susidėjo su vidurinės mokyklos, kurioje pats dirbo, sesele. Kaip motina prieš sužieduotuves su Džulianu pasisodino ją prie savęs ir ėmė dėstyti, kad moterys šiais laikais gali būti laimingos ir neištekėjusios; apie savo karštą norą, kad Brukė neskubėtų kurti šeimos, kol iki galo nesusitvarkė karjeros. Tačiau dabar aiškiai matyti, kad Rendis vadovaujasi visai kitais kriterijais.

– Žinai, kas man juokingiausia? – nesustodama toliau čiauškėjo motina. – Man toptelėjo galvon, kad galbūt ir tavo tėvas dar susilauks vaikelio su Sintija. Na, juk žinai, ji dar pakankamai jauna. Bus smagu, kai tėvas ir sūnus abu drauge lauksis atžalų. Pagalvok, Bruke, ar daug rastum merginų, kurios galėtų tuo pasigirti?

– Mama…

– Aš rimtai, dukra, argi ne ironiška, ką? Gal žodis „ironiška“ čia ir nelabai tinka, bet sutapimas labai jau akivaizdus – tėvo žmona metais jaunesnė už Mišelę.

– Mama! Liaukis. Pati gerai žinai, kad tėvas su Sintija niekada vaikų neturės – Dievas mato, jam jau greitai šešiasdešimt penkeri, o Sintija gal net nenori… – Brukė nutilo, kreivai šyptelėjo ir palingavusi galva toliau tęsė savo mintį: – O žinai, gal tu ir teisi. Gal tėtis su Sintija dar spės įšokti į tą traukinį. Tėvas su Rendžiu turėtų apie ką maloniai pasikalbėti: apie kūdikių maitinimo grafikus ir miego valandas. Ot gražu.

Ilgai šito laukė ir neliko nuvilta.

Mama piktai purkštelėjo.

– Nenusišnekėk. Kai judu su broliu buvot maži, tėvas apie vystyklus žinojo tiek, kiek matė per Pampers reklamas. Vyrai, Bruke, nesikeičia. Tėvas su tuo vaiku pradėtų bendrauti tik tada, kai jis jau galėtų reikšti savo politinę nuomonę. Tačiau dėl brolio vilties neprarandu.

– Na, tikėkime, viskas bus gerai. Šįvakar paskambinsiu jam ir pasveikinsiu, bet turiu pripažinti…

– Nedrįsk! – suriko ponia Grin. – Žinok, aš tau nieko nesakiau. Prižadėjau jam tylėti kaip žuvis, tad kai jis tau paskambins, suvaidink, kad nustebai.

Brukė tyliai atsiduso, šyptelėjo.

– Koks lojalumas, mama. Ar tai reiškia, kad tu irgi viską pasakoji Rendžiui, kai paprašau laikyti paslaptyje?

– Aišku, kad ne. Sakau tik tai, kas jam būna įdomu.

– Ačiū, mama.

– Myliu tave, brangioji. Nepamiršk laikyti liežuvio už dantų.

– Gerai, nepamiršiu. Garbės žodis.

Brukė išjungė telefoną ir žvilgtelėjo į laikroduką: be penkių minučių penkios. Keturios minutės iki kitos konsultacijos. Žinojo, kad nevalia skambinti, bet vis tiek nesusilaikė.

Surinkusi numerį staiga prisiminė, kad Rendis po pamokų tikriausiai bus nuėjęs treniruoti berniukų futbolo komandos, tačiau jis atsiliepė po trečio pyptelėjimo.

– Labas, Bruke. Kaip laikaisi?

– Kaip aš laikausi? Ogi nieko naujo. Man dabar labiau rūpi, kaip tu laikaisi, brolau.

– Jėzau šventas! Kalbėjau su ja gal tik prieš kokias aštuonias minutes. Ir ji prisiekė leisianti man pačiam tau pranešti naujieną.

– Matai, aš irgi jai prisiekiau, kad tau neskambinsiu. Bet taip jau išėjo. Taigi nuoširdžiai sveikinu, broli.

– Dėkui. Abu labai džiaugiamės. Truputį baisoka – per greitai viskas vyksta, – bet vis tiek malonu.

Brukei nejučia užėmė kvapą.

– Ką turi galvoje, sakydamas „per greitai vyksta“? Vaikelis jau buvo jūsų planuose?

Rendis nusijuokė. Brukė išgirdo jį kažko prašant palaukti, gal mokinį, o paskui vėl grįžo prie jos.

– Praeitą mėnesį ji nustojo gerti kontraceptikus, gydytojas sakė, kad prabėgs dar keletas mėnesių, kol susitvarkys mėnesinių ciklas, o tada jau bus galima spręsti, ar jos metų dar įmanoma pastoti. Mes nė netikėjom, kad tai įvyks taip greitai.

Brukei buvo keista girdėti, kaip jos brolis – užkietėjęs viengungis, savo namus puošiąs pasenusiais futbolo trofėjais, o biliardo stalui skiriąs namie daugiau vietos nei virtuvei – dabar pasakoja jai apie kontraceptikus, mėnesinių ciklo susitvarkymą ir gydytojo patarimus. Juolab kai visi daugiausia vilčių dėjo į Brukę ir Džulianą, laikė juos realiais kandidatais, kurie pirmieji praneš apie šeimos padidėjimą…

– Oho. Ką čia bepridursi? Išties – tik oho.

Brukė tikrai nieko daugiau negalėjo pasakyti, nes bijojo, kad Rendis jos balse gali išgirsti netinkamą gaidą.

Ji taip džiaugėsi dėl brolio, kad net galugerkly pajuto gumulą. Aišku, brolis moka tvarkyti savo gyvenimą ir viskuo yra patenkintas, bet Brukė būgštavo, kad jis gali jaustis labai vienišas. Gyvena jis miesto pakrašty, tarp svetimų žmonių, o visi jo bendrakursiai jau seniai susilaukė vaikų. Juodu niekada nebuvo perdėm artimi, kad galėtų apie tai atvirai pasikalbėti, ir Brukei nuolat kildavo klausimas, ar jis trokšta šeimos ir vaikų, ar patenkintas savo viengungišku gyvenimu. Dabar išgirdus, kaip jis džiūgauja pagaliau viso to sulaukęs, jai norėjosi verkti.

– Taip, išties labai šaunu. Įsivaizduoji, galėsiu mokyti savo mažylį perduoti kamuolį? Nuo mažų dienų nupirksiu jam tikrą vaikišką kiaulių odos pirštinę, o ne kokį Nerf firmos niekalą, o kai užaugs, jo rankos jau bus tvirtos ir jis galės puikiai žaisti.

Brukę suėmė juokas.

– O ar nepagalvojai apie didžiulę tikimybę, kad gims mergaitė?

– Mūsų mokykloj yra dar trys besilaukiančios mokytojos. Ir visos tikisi berniukų, – pareiškė jis.

– Labai įdomu. Bet turbūt žinai, kad nors ir sukantis toje pačioje darbinėje aplinkoje, jūsų vaikai ar vaikaičiai pagal jokius gamtos ar fizikos dėsnius nebūtinai turi gimti tos pačios lyties, a?

– Na, aš to neišmanau…

Ji ir vėl garsiai nusijuokė.

– Tai ar nenorit sužinoti, kas bus? O gal manot, kad dar per anksti užduoti tokį klausimą? Matai, aš nelabai nutuokiu apie tokius dalykus.

– Na, aš esu visiškai tikras, kad gims berniukas, todėl nemanau, jog verta tirtis, be to, Mišelė nori, kad tai būtų staigmena. Tad kol kas nusprendėme neskubėti.

– O, tai puiku. Kada mažius ateis į šį pasaulį?

– Spalio dvidešimt penktą. Prieš pat Heloviną. Manau, tai neblogas ženklas.

– Aš irgi taip manau, – pritarė jam Brukė. – Bėgu pasižymėti kalendoriuje. Spalio dvidešimt penktą aš tapsiu teta.

– Klausyk, Bruke, o kaip judu? Būtų smagu, jeigu pirmieji pusbroliai būtų vienmečiai. Yra šansų?

Brukė jautė, kad Rendžiui nelengva užduoti tokį asmenišką klausimą, tad ji neskubėjo pulti jam į gerklę, nors jis tikrai užgavo jai skaudžią vietą. Kai ji ištekėjo už Džuliano būdama dvidešimt penkerių, o jis dvidešimt septynerių, visą laiką tikėjosi, kad susilauks vaikelio apie trisdešimtuosius savo gyvenimo metus. Bet tas laikas jau seniai praėjo, o vaikelio net planuose nematyti. Ji kelis kartus bandė užvesti apie tai kalbą – atsargiai, kad neužgautų Džuliano, bet jis vis nesiskubino jai ką nors konkretaus atsakyti. Mestelėdavo, jog „kada nors gal būtų ir neblogai“, bet dabar jiedviem svarbiausia yra jų darbas. Tad kad ir kaip Brukė troško vaikelio, – o ypač dabar, kai sužinojo Rendžio naujieną, – nusprendė pasirinkti Džuliano siūlytą variantą.

– Na, kada nors tai tikrai, – atsakė ji paprastai, nors širdyje jautėsi absoliučiai priešingai. – Deja, dabar mums netinkamas laikas. Tik darbas ir darbas, supranti?

– Aišku, – atsakė Rendis ir Brukė pagalvojo, ar jis nenujaučia tikrosios tiesos. – Jums juk geriau žinoti.

– Taigi… Klausyk, man jau baigėsi pietų pertrauka ir aš turiu lėkti. Pavėluosiu į konsultaciją.

– Suprantama, Bruke. Ačiū už skambutį. Ir už palaikymą.

– Juokauji? Ačiū tau už neįtikėtiną naujieną. Džiaugsiuosi visą dieną, ne, visą mėnesį. Dar kartą sveikinu, Rendi. Nepaprastai dėl jūsų džiaugiuosi. Vakare dar paskambinsiu ir pasveikinsiu Mišelę, gerai?

Išjungusi telefoną Brukė pasileido kone bėgte per penktą aukštą. Skubėdama koridoriumi iš nuostabos vis kraipė galvą. Atrodė tikriausiai kaip pamišėlė, betgi ligoninėje niekas tokiais nesistebi. Rendis – tėvas!

Brukė norėjo paskambinti Džulianui ir pranešti šią naujieną, bet iš ryto jis buvo baisiai suirzęs, be to, ir laiko nebeliko iki konsultacijos. Kai vienas iš dviejų dietologų atostogauja, o iš pat ryto gimdyvės beria vaikus kaip žirnius – bene dvigubai daugiau nei kasdien, – atrodo, kad laikas bėga kaip vanduo. Ir gerai: kuo daugiau sukiesi, tuo mažiau laiko lieka skųstis nuovargiu. Be to, jai patiko ir ji džiaugėsi, kai darbai veja vienas kitą, ir nors skųsdavosi mamai ar Džulianui, kad sunku, slapčia vis tiek džiūgavo: tiek daug visokio plauko pacientų, visi su skirtingomis diagnozėmis ir visiems, atsižvelgiant į kiekvieno būklę, reikia parinkti gerai subalansuotą dietą.

Kaip ir tikėjosi, kofeinas iš karto suveikė, todėl likusiųjų trijų ligonių apžiūra pralėkė greitai ir sklandžiai. Vos spėjo nusimesti chalatą, įlįsti į džinsus ir užsivilkti megztuką, viena jos kolegių kyštelėjo galvą į poilsio kambarį ir pranešė, kad ją kviečia šefė.

– Dabar? – nustebo Brukė jausdama, kad jos planuotas vakaras netrukus ims žlugti.

Antradieniai ir ketvirtadieniai jai buvo šventi: šiomis savaitės dienomis Brukei nereikėjo lėkti iš ligoninės į antrą darbą Hantlio akademijoje, kur dirbo dietologe. Ši privati mergaičių mokykla buvo pati elitiškiausia Aukštutiniame Ist Saide. Vienos buvusios šios mokyklos auklėtinės, mirusios vos dvidešimties nuo baisios anoreksijos, tėvai buvo įkūrę fondą, remiantį eksperimentinę programą, pagal kurią dvidešimt valandų per savaitę buvo samdomas dietologas, galintis patarti merginoms sveikos mitybos ir geros išvaizdos klausimais. Brukė buvo antroji šios programos dietologė, ir nors ji sutiko eiti čia dirbti tik dėl to, kad finansiškai prisidurtų prie Džuliano ir savo pačios šeimos reikmių, nejučia susidraugavo su mergaitėmis ir prie jų prisirišo. Aišku, ją nepaprastai vargino mergaičių pyktis, drovumas, nesiliaujantis rūpinimasis mityba, bet ji visada stengėsi raminti save mintimi, kad šioms jaunoms pacientėms gali padėti. Be to, šiame darbe ji gaudavo taip trūkstamos patirties, kuri nepaprastai reikalinga ir vertinga dirbant su suaugusiaisiais.

Taigi antradieniais ir ketvirtadieniais nuo devintos iki šeštos ji dirbo tik ligoninėje. Kitas tris savaitės dienas jos darbas prasidėdavo gerokai anksčiau, kad spėtų ir į antrą pamainą. Universitetinėje ligoninėje dirbo nuo septynių ryto iki trijų, o tada dviem metro traukiniais ir maršrutiniu miesto autobusu važiuodavo į Hantlio mokyklą, kur iki pat vakaro septintos susitikdavo su mokinėmis, o kartais ir su jų tėvais. Kad ir kaip anksti Brukė stengdavosi vakare gultis, o rytais išmaukdavo po kelis puodelius kavos, vis tiek jautėsi nuolat pervargusi. Lakstymas per du darbus be galo sekino, bet Brukė vylėsi, kad pakentės šitaip dar metelius, o tada, įgijusi pakankamai patirties ir įgūdžių, galės atidaryti privačią dietologijos kliniką, kurioje konsultuos moteris prieš gimdymą ir po jo. Apie savo kliniką ji svajojo nuo pat pirmos mokyklos baigimo dienos ir visą laiką to atkakliai siekė.

Rebeka užjaučiamai linktelėjo galvą ir tarė:

– Prašė prieš išeinant užbėgti į jos kabinetą.

Brukė pasiėmė daiktus ir vėl patraukė per penktą aukštą.

– Margarita! – šūktelėjo pasibeldusi į viršininkės kabineto duris. – Rebeka sakė, kad mane kvietei.

– Užeik, užeik, – pakvietė ji, tvarkydama ant stalo popierius. – Atleisk, kad užlaikau po darbo, bet gerai naujienai laiko juk negaila.

Brukė atsisėdo ant kėdės priešais Margaritą ir laukė.

– Žinai, mes baigėme skaičiuoti ligonių atsiliepimus apie gydytojų darbą ir man labai džiugu pranešti, kad tu surinkai daugiausia balų iš visų dietologų.

– Tikrai? – nustebo Brukė išgirdusi, kad iš septynių darbuotojų ji išrinkta geriausia.

– Kitiems toli iki tavęs. – Margarita atsainiai brūkštelėjo ChapStick vazelino tūtele per lūpas, pakštelėjo jomis ir vėl įbedė akis į popierius. – Net devyniasdešimt vienas procentas tavo pacientų įvertino tavo darbą „puikiai“, o devyni – „gerai“. Kitas darbuotojas po tavęs gavo tik aštuoniasdešimt du procentus įvertinimo „puikiai“.

– Tai bent! – sušuko Brukė, nors širdyje jautė, kad turėtų elgtis santūriau, vis tiek nesusilaikė nenusišypsojusi. – Kokia nuostabi žinia! Nepaprastai džiaugiuosi.

– Mes taip pat, Bruke. Visi be galo džiaugiamės ir dar aš noriu pasakyti, kad tavo pastangos tikrai neliks nepastebėtos. Tu ir toliau galėsi dirbti su nuolatiniais pacientais intensyviosios terapijos skyriuje, bet nuo kitos savaitės galėsi pereiti ir į naujagimių skyrių. Spėju, džiaugiesi, tiesa?

– Taip, žinoma. Man tai labai tinka! – džiūgavo Brukė.

– Kaip žinai, esi trečia pagal darbo stažą mūsų skyriuje, bet tokios patirties ir žinių kaip tavo neturi niekas. Manau, tai išeis tau į naudą.

Brukė negalėjo tverti džiaugsmu. Pagaliau dar vieni metai praktikos magistrantūroje vaikų, paauglių ir naujagimių mitybos srityje ir savo pačios noru pasirinkta antroji internatūra – taip pat iš pediatrijos – atsipirko su kaupu.

– Neišmanau, Margarita, nė kaip tau atsidėkoti. Tai pati geriausia naujiena mano gyvenime.

Viršininkė garsiai nusijuokė.

– Linkiu smagaus vakaro. Rytoj pasimatysime.

Žingsniuodama į metro, Brukė mintyse padėkojo tiek už menamą paaukštinimą pareigomis, tiek už tai, kad iš esmės niekas nepasikeitė.

Iššokusi iš traukinio Taimso aikštės stotelėje Brukė mikliai su minia žmonių nuskubėjo prie išėjimo laiptų ir netrukus atsidūrė savo įprastoje Keturiasdešimt trečiojoje gatvėje, – arčiausiai namų, kad nereikėtų grumdytis pėsčiųjų spūstyje Keturiasdešimt antrojoje. Nė viena diena neprabėgdavo ilgesingai neprisiminus jų senojo butuko Brukline – jai taip viskas patiko Bruklino Kalvose ir taip nepatiko Vakarų Midtaune, – deja, teko pripažinti, važinėti į darbą tiek iš vienos, tiek iš kitos vietos vis tiek buvo velniškai sunku.

Brukė truputį nustebo, kai įkišusi raktą į duris neišgirdo Volterio, savo trispalvio spanielio su juoda dėme ant vienos akies, lojimo. Ir atsirakinus jis nepribėgo jos pasveikinti.

– Volteri Alteri! Kur tu? – Ji pasiuntė kelis oro bučinius, palaukė. Iš buto gilumos sklido muzika.

– Mes svetainėje, – atsiliepė Džulianas. Jo žodžius patvirtino karštligiškai šaižus Volterio lojimas.

Brukė numetė rankinę ant grindų prie durų, nusispyrė aukštakulnius ir pastebėjo, kad virtuvėje gerokai tvarkingiau, nei paliko iš ryto.

– Labas! Nežinojau, kad šiandien anksti grįši, – tarė ji ir prisėdo ant sofos prie Džuliano. Pasilenkė jo pabučiuoti, bet Volteris prišoko pirmas ir ėmė laižyti jai lūpas.

– Mmm, ačiū, Volteri. Gražiai mane pasitikai.

Džulianas išjungė televizoriaus garsą ir atsigręžė į ją.

– Žinai, aš irgi mielai tave palaižyčiau, tik mano liežuvis neprilygs spanielio, bet tiek to. Vis tiek pamėginsiu.

Džulianas plačiai šypsojosi ir ji pajuto tą pasakišką jaudulį, kuris apimdavo ją kaskart išvydus tą šypseną.

– Sakyčiau, sugundei. – Brukė šmurkštelėjo pro Volterį ir pakštelėjo Džulianui į vynu kvepiančias lūpas. – Dieną buvai toks susinervinęs, tad visai nesitikėjau, kad taip anksti pareisi. Ar kas atsitiko?

Atsikėlęs nuo sofos Džulianas nuėjo į virtuvę ir grįžo su kita taure, pripylė vyno ir padavė Brukei.

– Nieko. Viskas gerai. Po mūsų pokalbio telefonu supratau, kad jau visą savaitę nė vieno vakaro nepraleidžiam kartu. Nusprendžiau pasitaisyti.

– Šit kaip? Rimtai?

Jai jau seniai tokia mintis nedavė ramybės, bet nenorėjo skųstis, nes Džulianui dabar buvo labai atsakingas laikas – įrašų gamybos rūpesčiai.

Jis linktelėjo.

– Pasiilgau tavęs, Ruke.

Apsivijusi rankomis kaklą dar kartą karštai jį pabučiavo.

– Aš irgi tavęs pasiilgau. Džiaugiuosi, kad grįžai anksčiau. Gal lekiam kur nors užkrimsti spagečių?

Taupydami šeimos biudžetą, juodu buvo susitarę pagal galimybes kuo dažniau maitintis namie, bet abu vienu balsu nusprendė greito makaronų užkandžio pigioje valgyklėlėje už kampo nelaikyti maitinimusi mieste.

– Gal norėtum pasilikti namie? Šįvakar tikėjausi pabūti tik dviese, – tarė jis ir gurkštelėjo vyno.

– Aš sutinku. Sutariam šitaip…

– Na va, prasideda…

– Aš bėgu paplušėti prie karštos viryklės – paruošti tau gardžios, maistingos vakarienės, bet už tai man turėsi pusvalandį masažuoti kojas ir nugarą.

– „Paplušėti prie karštos viryklės“? Vištienos troškinį galima paruošti per dvi minutes. Taip nesąžininga.

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Kaip sau nori. Spintelėje yra sausų pusryčių, nors pieno turbūt jau nebeliko. Be to, gali pasispraginti kukurūzų.

Džulianas grįžtelėjo į Volterį ir tarė:

– Kaip tau gerai, bičiuli. Tavęs ji neverčia atidirbti už saują sauso ėdalo.

– Vakarienės kaina pakilo dar pusvalandžiu.

– Jau ir taip buvo pusvalandis, – verkšleno Džulianas.

– Anksčiau buvo pusvalandis viskam. O dabar po pusvalandį ir nugarai, ir pėdoms.

Džulianas apsimetė svarstąs.

– Keturiasdešimt penkios minutės, ir aš…

– Bet koks ginčijimasis tik pridės daugiau minučių.

Pasiduodamas Džulianas iškėlė rankas į viršų.

– Bijau, kad nieko mes nesuderėsime.

– Sakai? Nori, kad šįvakar tektų pačiam pasirūpinti vakariene? – paklausė šypsodamasi Brukė. Džulianas buvo lygiavertis partneris tvarkantis namie, apmokant sąskaitas ir prižiūrint šunį, bet virtuvėje iš jo jokios naudos, ir jis pats tą žino.

– Jeigu reikės, tai ir pasirūpinsiu. Ir pasirūpinsiu mudviem abiem. Šįvakar aš pats paruošiau tau vakarienę.

– Ką tu padarei?

– Ką girdėjai. – Staiga virtuvėje pradėjo pypsėti laikmatis. – Kaip matai, jau gatava. Prašom sėsti prie stalo, – pakvietė dirbtine angliška tartimi.

– Aš jau sėdžiu, – atsakė Brukė, atsilošdama sofoje ir užmesdama kojas ant kavos staliuko.

– O, taip, – atsiliepė Džulianas iš jų mažytės virtuvėlės. – Matau, jau suradai kelią į mūsų šventišką valgomąjį. Nuostabu.

– Gal tau padėti?

Džulianas grįžo į kambarį rankose, apmautose storomis virtuvinėmis pirštinėmis, nešdamas garuojantį Pyrex puodą.

– Štai. Ziti makaronų apkepas mano mylimai žmonelei.

Jau norėjo statyti puodą tiesiai ant medinio stalo, bet Brukė pašoko nuo sofos ir pakišo padėklą. Džulianas ėmė šaukštu kabinti garuojančius makaronus.

Brukė spoksojo į jį išpūtusi akis.

– Ar tik dabar nepasakysi, kad visą laiką po mūsų vestuvių gyvenai dar su kita moterim ir dabar prašysi manęs atleidimo? – paklausė ji.

Šyptelėjęs Džulianas paragino:

– Užsičiaupk ir valgyk.

Vėl atsisėdusi Brukė įsidėjo salotų ir laukė, kol Džulianas prikraus jai į lėkštę makaronų.

– Dieve, kaip gardžiai kvepia. Kur taip išmokai? Kodėl negamini kas vakarą?

Droviai šyptelėjęs Džulianas pažiūrėjo į ją ir tarė:

– Sakykim, aš nupirkau beveik gatavą gaminį ir tik pašildžiau orkaitėje. Juk tai įmanoma, tiesa? Bet dariau tai su didele meile ir iš visos širdies.

Brukė pakėlė taurę vyno ir laukė, kada Džulianas su ja susidauš.

– Nuostabu, – nuoširdžiai pagyrė ji. – Tiesiog nepakartojama.

Valgant Brukė papasakojo jam apie Rendį su Mišele ir baisiai nudžiugo pamačiusi, kaip jam dėl jų nuoširdžiai smagu, jis netgi pasiūlė gimus mažajam sūnėnui ar dukterėčiai nuvažiuoti į Pensilvaniją ir pabūti su naujagimiu. Džulianas savo ruožtu papasakojo jai apie Sony planus, nes albumo įrašymas jau eina į pabaigą, ir dar užsiminė, kad savo agento rekomenduojamas pasamdė naują vadybininką.

– Visi tvirtina, kad jis vienas geriausių. Sako, truputį agresyvokas, bet aš manau, kad toks tikrasis vadybininkas ir turėtų būti.

– O kaip jis tau pasirodė per pokalbį dėl darbo?

Džulianas susimąstė.

– Išties tokio pokalbio kaip ir nebuvo. Jis tiesiog išdėstė man savo planus. Sakė, kad mums dabar lemtingas laikas, ir patarė iš esmės tinkamai „orkestruoti tolesnius veiksmus“.

– Labai norėčiau kuo greičiau su juo susipažinti, – nekantravo Brukė.

– Na, iš tiesų jis turi Holivudo garsenybėms būdingų bruožų – tokių, supranti, kai atrodo, jog kiekvieną akimirką prieš tave pozuoja, – bet mane žavi jo pasitikėjimas.

Džulianas po lygiai išdalijo abiem likusį vyną ir atsilošė krėsle.

– Kaip tau ligoninėje? Labai šiandien pavargai?

– Pavargau, bet spėk, kas buvo? Per pacientų apklausą aš surinkau daugiausia balų iš viso kolektyvo. Man žada duoti dar keletą valandų pediatrijos skyriuje.

Brukė nurijo dar kelis gurkšnius raudonojo vyno. Na ir kas, kad rytoj skaudės galvą.

Džuliano veide nušvito nuoširdi šypsena.

– Kokia puiki naujiena, Ruke. Manęs tai nė kiek nestebina, bet vis tiek malonu girdėti. Labai tavimi didžiuojuosi.

Pasilenkęs per stalą pabučiavo ją.

Brukė nurinko lėkštes, o kol Džulianas sėdėjo prie kompiuterio ir baigė tvarkyti savo naująją interneto svetainę, išsimaudė vonioje, paskui vėl abu susėdo ant sofos su flanelinėmis pižaminėmis kelnėmis ir medvilniniais marškinėliais. Džulianas užmetė abiem ant kojų vilnonį pledą ir čiupo į rankas pultelį.

– Filmą? – paklausė.

Brukė žvilgtelėjo į laikrodį ant vaizdo leistuvo ir pamačiusi, kad jau penkiolika po dešimtos, pasiūlė:

– Regis, pradėt naują jau vėlu, tai gal pažiūrim „Grei anatomiją“?

Jis pažiūrėjo į ją su didžiausiu pasibaisėjimu.

– Tu rimtai? Nori, kad po savo išvirtos vakarienės žiūrėčiau tą serialą?

Brukė nusišypsojo ir palingavo galva.

– Bijau, kad žodis „išvirta“ čia nelabai tinka. Bet tu teisus. Šįvakar tavo teisė rinktis.

Džulianas perbėgo akimis įrašytų vaizdo filmų sąrašą ir pasirinko naujausią „CSI“ seriją.

– Duok pamasažuosiu tau kojas.

Brukė apsigręžė ir padėjo kojas jam ant kelių. Iš laimės net ėmė murkti kaip katė. Per televizorių rodė, kaip detektyvai apžiūrinėja sąvartyne už Las Vegaso rastą sumaitotą tariamos prostitutės lavoną, ir Džulianas spoksojo neatplėšdamas akių nuo ekrano. Jiems abiem nepatiko dirbtinės nužudymų scenos, bet vis dėlto jis visą naktį galėjo žiūrėti, kaip detektyvai su lazeriais ir visais kitais būdais ieško nusikaltėlių ir juos suranda, – tad šįvakar ji nesipriešino. Brukė džiaugėsi galėdama sėdėti šalia vyro ir alpėti iš malonumo, kai jis jai masažuoja pėdas.

– Myliu tave, – ištarė Brukė ir, atrėmusi galvą į sofos atkaltę, užsimerkė.

– Ir aš tave myliu, Bruke. O dabar patylėk ir leisk man žiūrėti filmą.

Bet ji nieko nebegirdėjo – miegojo.

Vos spėjus Brukei apsirengti, į miegamąjį įėjo Džulianas. Nors ir sekmadienis, jis vis tiek buvo susinervinęs.

– Reikia paskubėti, kitaip pavėluosime, – paragino ją ir čiupo iš jųdviejų bendros spintos sportinius batelius. – Juk žinai, kaip mama nekenčia, kai kas nors vėluoja.

– Žinau, žinau. Aš tuoj, – atsakė Brukė, stengdamasi susitaikyti su mintimi, kad po rytinio penkių kilometrų kroso praėjus net valandai ją vis dar pila prakaitas. Brukė nusekė paskui Džulianą iš miegamojo, paėmė jo paduotą vilnonį paltą ir abu išėjo į gatvę.

– Man niekaip neaišku, kodėl tavo tėvas su Sintija šiandien atvažiavo į miestą, – tarė Džulianas, kai abu potekom leidosi į metro stotį Taimso aikštėje.

– Šiandien jų sukaktuvės, – gūžtelėjusi pečiais paaiškino Brukė. Šį nepaprastai šaltą žiemos rytą ji troško gretimoje kavinėje išgerti puodelį karštos arbatos, bet jie neturėjo nė sekundės laiko.

– Ir nusprendė atlėkti į miestą? Tokį šaltą kovo rytą?

Brukė atsiduso.

– Turbūt čia smagiau nei Filadelfijoj. Pasirodo, Sintija dar nėra mačiusi „Liūto karaliaus“, tad tėvas pagalvojo, kad ta proga mielai susitiktų ir su mumis. Džiaugiuosi, kad ir tu galėsi pasigirti jiems gera naujiena…

Slapčia žvilgtelėjusi į Džulianą Brukė pamatė, kad jis šypsosi. Aišku, labai savimi didžiuojasi, pamanė ji. Pagaliau sulaukė džiugių naujienų iš savo darbo, ir tikrai yra jų nusipelnęs.

– Žinai, įtariu ir galiu drąsiai tvirtinti, kad mano tėvai tikrai to entuziastingai nepalaikys, bet taviškiai galbūt ir supras, – spėjo jis.

– Mano tėvas jau dabar visiems pasakoja, kad tu turi Bobo Dilano talentą kurti dainas, o tavo balsas kiekvienam išspaudžia ašarą, – juokdamasi tikino ji. – Dedu galvą, jis tikrai tavimi žavėsis.

Patenkintas Džulianas spustelėjo jai ranką. Buvo matyti, kad jis irgi džiaugiasi.

Sėdant į šeštą traukinį, Brukė meiliai jam nusišypsojo.

– Kas yra? – paklausė Džulianas.

– Et, nieko. Aš taip jaudinuosi, kada jiems praneši savo naujienas, kad nebegaliu tverti. Bet man truputį neramu, kaip bus, kai abiejų tėvai atsidurs vienam kambary.

– Manai, bus labai blogai? Betgi jie jau ne sykį buvo susitikę.

Brukė vėl atsiduso.

– Žinau. Bet tada, be jų, buvo ir daugiau žmonių: per mūsų vestuves, šventes. O šįkart jie bus du prieš du. Mano tėvui rūpi tik viena – kaip „Ereliams“ seksis ateinantį sezoną, o Sintija džiūgaus gavusi progą pamatyti „Liūtą karalių“ ir vainikuoti savo kelionę į Niujorką priešpiečiais rusiškoje arbatinėje. O pažiūrėk į savo tėvus: patys niūriausi ir keisčiausi užkietėję niujorkiečiai, kurių galva, NFL1 yra pelno nesiekianti prancūzų grupė, jie nėra matę nė vieno miuziklo ir nenuris nė kąsnio, jeigu valgis nebus paruoštas kokio garsaus virėjo. Sakyk man, apie ką jie gali susitikę kalbėtis?

Džulianas švelniai spustelėjo jai sprandą ir pabandė nuraminti:

– Juk tai tik priešpiečiai, brangioji. Puodelis kitas kavos, pyragėlis, ir vėl į kojas. Dedu galvą, nieko blogo neatsitiks.

– Taip, kurgi. Mano tėvas su Sintija pliaukš vienas už kitą laimingesni, o tavo tėvai sėdės akmeniniais veidais ir tyliai juos smerks. Neblogas sekmadienio rytas.

– Sintija galės su tavo tėvais pakalbėti apie profesinius reikalus, – romiai svarstė Džulianas, o jo veidas bylojo: aš ir pats netikiu tuo, ką kalbu. Tai Brukę prajuokino.

– Prisipažink, kad taip negalvoji. – Ji taip skaniai kvatojo, kad net akyse sužibo ašaros.

Išnirę iš metro tarp Septyniasdešimt septintosios ir Leksingtono gatvės patraukė Parko aveniu.

– Aš visai rimtai!

– Oi, koks tu mielas, nepatikėsi, – tarė Brukė ir linktelėjusi pakštelėjo jam į skruostą. – Sintija viso labo tik mokyklos seselė. Ji gydo skaudančias gerkles ir girdo vaistus nuo raumenų mėšlungio. O apie tai, kas geriau tinka ypač gilioms juoko raukšlėms – botoksas ar restilanas, – ji tikrai nieko neišmano. Neįsivaizduoju, kas gali būti bendro jų profesinėje patirtyje.

Džulianas apsimetė įsižeidęs.

– Man regis, tu pamiršai, kad mano mama kažkada buvo pati geriausia šalyje venų varikozės chirurgė, – šypsodamasis priminė jis. – Ar pamiršai, kaip tai svarbu?

– Na, kur jau čia. Toks įvykis.

– Gerai. Man jau aišku, ką nori pasakyti. Užtat mano tėvas gali kalbėtis su bet kuo. Juk žinai, koks jis paprastas. Sintijai jis tikrai patiks.

– Jis išties puikus vyrukas, – pritarė jam Brukė. Netoli Alterių namų ji įsitvėrė Džulianui į ranką. – Ir yra visame pasauly pripažintas geriausias krūtų didinimo specialistas. Nieko nuostabaus, kad visos moterys su juo bendraudamos mano, jog pirmiausia jis apžiūri jų krūtis ir nusprendžia, kad jos per mažos.

– Bruke, juk tai nesąmonė. Negi tau atrodo, kad įprastoj aplinkoj su tavim bendraujantis dantistas spokso tau į dantis?

– Žinoma.

– O psichologas kokiam nors vakarėly analizuoja tavo elgesį?

– Be jokios abejonės. Įsitikinusi tuo visu šimtu procentų.

– Juk tai visiškas absurdas.

– Tavo tėvas kasdien po aštuonias valandas apžiūrinėja, čiupinėja ir operuoja moterų krūtis. Nesakau, kad tai iškrypėliška, bet jis jau nevalingai nužiūri kiekvieną moterį. Mes juk tą jaučiam.

– Na, tuomet nenumaldomai kyla vienas klausimas.

– Koks? – susidomėjo Brukė ir pažiūrėjo į laikroduką, nes jau buvo netoli įėjimo į namą.

– Tu irgi jauti, kad pamatęs tave jis ima nužiūrinėti krūtis?

Vargšelis Džulianas nuo jos žodžių atrodė toks susikrimtęs, kad Brukei norėjosi pulti jam ant kaklo.

– Ne, mielasis, nieko aš nejaučiu, – tyliai ištarė ji ir palinkusi prie jo rankos švelniai apkabino. – Po tiek metų jau tikrai to nebejaučiu. Jis žino, kad niekada gyvenime neprisilies prie mano krūtinės, tad, manau, su tuo jau susitaikė.

– Tavo krūtinė normali, Bruke. Kokia ir turi būti, – negalvodamas išpyškino Džulianas.

– Žinau. Bet kai susižadėjom, tavo tėvas vis tiek siūlė pakoreguoti krūtis už prieinamą kainą.

– Jis rekomendavo savo kolegą, ir visai ne dėl to, kad tau reikėtų jas…

– Betgi ar ne tu pats tada manei, kad man reikia jas pakoreguoti?

Brukė žinojo, kad esmė visai kita – jie apie tai buvo kalbėję šimtus kartų ir daktaras Alteris pasiūlė savo paslaugas lygiai taip pat, kaip eilinis siuvėjas būtų pasisiūlęs gerokai pigiau pasiūdinti kostiumą, – bet jai vis tiek tai ėdė širdį.

– Bruke…

– Atleisk man. Aš alkana. Alkana ir pikta.

– Jis šiandien tikrai nebus toks bjaurus, kaip tau atrodo.

Durininkas pasitiko Džulianą sumušdamas su juo penkis ir plekštelėdamas per nugarą. Ir tik tada, kai jis palydėjo juos iki lifto ir šis jau pradėjo kilti, Brukė susigriebė einanti į svečius tuščiomis rankomis.

– Gal nubėgam ir nuperkam ko nors: sausainių, gėlių ar dar ko? – sukruto ji ir truktelėjo Džulianui už rankovės.

– Nereikia, Ruke. Koks skirtumas. Einam juk pas mano tėvus. Kam tas vargas.

– Ne, ne. Jeigu manai, kad tavo motina nepastebės mūsų atėjus tuščiomis rankomis, tai labai apsirinki.

– Svarbu, kad mes patys ateisim. O visa kita – nusispjaut.

– Gerai. Pažiūrėsim, kas iš to išeis.

Džulianas pabeldė ir durys plačiai atsilapojo. Nuo slenksčio jiems šypsojosi Karmena, Alterų šeimos auklė, jau trisdešimt metų dirbanti pas juos ir namų šeimininke. Tik pradėjus draugauti vieną ypač intymią akimirką Džulianas Brukei prisipažino, kad iki penkerių metų vadino Karmeną „mamyte“, nes ji jam buvusi kaip tikra motina. Moteris tuoj pat apsivijo rankomis Džulianui kaklą.

– Kaip laikosi mano mažėlis? – paklausė Karmena, pirma nusišypsojusi Brukei ir pakštelėjusi jai į skruostą. – Ar tavo jaunoji žmonelė gerai tave maitina?

Brukė spustelėjo Karmenai ranką ir gal tūkstantąjį kartą pagalvojo, kodėl ši moteris negalėtų būti jo motina.

– Argi jis atrodo nepavalgęs, Karmena? Kartais vakarais man net tenka lupti jam iš rankų šakutę.

– Šaunuolis, – pagyrė Karmena, išdidžiai žvelgdama į Džulianą.

Per visą prieškambarį iš didžiosios svetainės atskriejo šaižus moteriškas balsas.

– Karmena, mieloji, siųsk greičiau vaikus čionai ir nepamiršk pakirpti gėlėms kotų prieš merkdama į vazą. Prašom paimti tą naująją Maiklo Aramo.

Karmena pasidairė gėlių, bet Brukė tik skėstelėjo tuščiomis rankomis ir atsisukusi į Džulianą metė jam priekaištingą žvilgsnį.

– Patylėk, – burbtelėjo jai Džulianas.

– Tiek to, nieko nesakysiu, nes labai tave myliu.

Džulianas nusivedė ją į didžiąją svetainę. Eidama čia Brukė tikėjosi, kad į svetainę užsukti nereikės, galės sėsti tiesiai prie stalo valgomajame, bet dabar pamatė abiejų tėvus, pora priešais porą sėdinčius svetainėje ant dviejų vienodų, žemų ir labai jau madingų sofučių.

– Bruke, Džulianai, – nusišypsojo jo motina, bet iš vietos nepakilo. – Džiaugiuosi, kad atėjote.

Brukė jos žodžius suprato kaip puolimą dėl vėlavimo.

– Dovanokite, kad pavėlavom, Elizabeta. Metro traukiniai tiesiog…

– Gerai, kad iš viso atvykot, – prabilo daktaras Alteris, abiem rankomis lepiai spausdamas didelę taurę apelsinų sulčių, ir Brukė pagalvojo, kad taip jis tikriausiai glėbia delnais ir moterų krūtis.

– Bruke! Džulianai! Kaip laikotės, mielieji?

Brukės tėvas pašoko nuo sofutės ir abiem rankomis apkabino iš karto abudu. Buvo aiškiai matyti, kad jo stovykla pralaimi prieš Alterių, bet Brukė dėl to ant jo visai nepyko.

– Labas, tėti, – pasilabino apkabindama tėvą. Paskui priėjo prie Sintijos, kuri visų jų užspeista liko sėdėti ant sofutės, ir pasilenkusi apkabino. – Sveika, Sintija. Malonu tave matyti.

– Man irgi, Bruke. Abu labai džiaugiamės, kad čia atvažiavom! Su tavo tėčiu ką tik kalbėjom, kad abu nepamenam, kada paskutinį kartą viešėjom Niujorke.

Po šių žodžių Brukė pagaliau galėjo įdėmiau apžiūrėti Sintijos išvaizdą. Ji vilkėjo raudonu it ugniagesių kostiumėliu su kelnėmis, veikiausiai iš poliesterio, ir baltą palaidinukę, buvo apsiavusi juodus lakinius batelius, o ant kaklo segėjo trigubą dirbtinių perlų vėrinį. Šį ansamblį papildė aukšta garbanotų ir stipriai laku supurkštų plaukų šukuosena. Atrodė taip, lyg būtų norėjusi per metinį prezidento pranešimą atsikovoti dėmesį nuo Hilari Klinton ir pati išsiskirti juodų kostiumų jūroje. Brukė jautė, kad ji paprasčiausiai stengėsi parodyti savo supratimą, kaip, jos galva, rengiasi turtingos Manhatano moterys, tačiau gerokai prašovė pro šalį, juolab čionai, išpuoselėtai elegantiškame Alterių bute. Džuliano motina, net dviem dešimtimis metų vyresnė už Sintiją, atrodė dešimčia metų jaunesnė su tamsiais aptemptais džinsais ir lengvute it pūkas kašmyro skraiste ant aptemptos berankovės palaidinukės. Ji avėjo dailius bekulnius batelius su kukliu Chanel prekės ženklu, buvo pasidabinusi vienintele siaura auksine apyranke ir masyviu žiedu su deimantu. Veido oda švietė sveiku įdegiu ir vos pastebimu makiažu, plaukai laisvai krito ant nugaros. Brukė iš karto pasijuto lyg prasikaltusi: akimirksniu suprato, kaip nejauku dabar turėtų būti Sintijai, – nes ji visada jautė, kad jos įmotė drovisi savo svotų, – o šįkart baisiai prašauta pro šalį. Net Brukės tėvas jautėsi nepatogiai su savo rusvai žalsvomis kelnėmis ir kaklaraiščiu šalia pono Alterio, vilkinčio trumparankovius polo marškinėlius.

– Džulianai, mielasis, turbūt labai nori „Kruvinosios Merės“, o tu, Bruke, gal išgersi „Mimozos“ kokteilį? – paklausė Elizabeta Alter. Klausimas buvo paprastas, bet kaip ir visa, ištarta šios moters lūpomis, atrodė lyg spąstai.

– Jeigu atvirai, tai ir aš norėčiau „Kruvinosios Merės“.

– Mielai, – atsakė Džuliano motina ir kietai sučiaupė lūpas, aiškiai nepritardama tokiam gėrimo pasirinkimui. Iki šios dienos Brukė niekaip nesupranta, ar jos anyta jos nemėgsta dėl to, kad ji pritaria Džuliano muzikiniams siekiams ir juos palaiko, ar ji apskritai yra ne tos moters skonio.

Jiems neliko nieko kito, kaip tik atsisėsti ant dviejų laisvų kėdžių – medinių, su kietomis atkaltėmis ir labai nepatogių, – stovinčių viena priešais kitą tarp sofučių. Suvaržymo ir jaudulio slegiama Brukė ryžosi pradėti pokalbį.

– Kaip praleidote šias kelias savaites? – paklausė ji Alterių, nusišypsojusi Karmenai ir imdama iš jos rankų aukštą taurę su tiršta „Kruvinąja Mere“, griežinėliu citrinos ir stiebeliu saliero. Vos įstengė susilaikyti neišmaukusi visos taurės vienu gurkšniu. – Daug turėjote darbo?

– Tikrai, man sunku įsivaizduoti, kaip jūs visur ir spėjate? – truputį per garsiai pritarė jai Sintija. – Brukė man pasakojo, kiek daug procedūrų jums tenka atlikti kasdien. Tai bet ką nuvarytų į kapus! Aš, pavyzdžiui, vos prasidėjus gripo epidemijai, tiesiog nupuolu nuo kojų, o judu! Tikriausiai nepakeliamai sunku.

Elizabetos Alter veide nušvito plati, bemaž maloninga šypsena.

– Na, mes iš tiesų nesėdime sudėję rankų. Ir mums niekad nepabosta. Norėčiau išgirsti, kaip sekasi jums, vaikai? Kaip tau, Bruke? Ir tau, Džulianai?

Nusiminusi ir šiurkščiai sutramdyta Sintija atsilošė ant sofos. Vargšelė vaikštinėjo po minų lauką, nesugebėdama susigaudyti, kur esanti. Išsiblaškiusi pasitrynė ranka kaktą ir pavargusi atsiduso.

– Taip, tikrai. Kaipgi jums sekasi?

Brukė suprato, kad apie savo pergales darbe geriau nepasakoti. Nors kaip tik anyta pasirūpino, kad Brukę priimtų į darbą Hantlio mokykloje, ji tai padarė tik galutinai užsitikrinusi, jog marti nedarys karjeros žurnalų, mados, aukcionų ar visuomeninių ryšių srityje. Jeigu Brukė ir būtų ryžusis tam panaudoti savo dietologijos mokslų diplomą, ji niekaip neįstengė suprasti, kodėl jai neleidžiama dirbti patarėja žurnale Vogue ar privačiai konsultuoti daugybės savo draugų iš Aukštutinio Ist Saido; mat anytos supratimu, galima imtis visko, kas prašmatnu, tik nieku gyvu „nekišti nosies į ligoninės priimamąjį, kur vežami benamiai ir girtuokliai“.

Džulianas pajuto, kad žmonai reikia pagalbos.

– Žinot, turiu jums pasakyti vieną svarbų dalyką, – krenkštelėjęs pareiškė jis.

Staiga Brukė, nors ir labai džiaugėsi dėl Džuliano, taip susijaudino, kad net per kūną perbėgo paniška baimė. Mintyse ėmė melstis, kad tik jis nepradėtų jiems girtis apie būsimą koncertą, nes akivaizdu kaip dieną – tėvų reakcija teks graudžiai nusivilti, o jai baisiai nepatiko matyti jį susikrimtusį. Niekas taip nežadino jos globėjiškų instinktų Džulianui kaip jo paties tėvai. Vien pagalvojus, kokio vertinimo galima iš jų sulaukti, Brukei norėjosi čiupti jį į glėbį ir vežti namo, kur jam būtų saugu nuo jų šykštumo, o dar blogiau – abejingumo.

Palaukę, kol Karmena atneš ir pastatys ant stalo kitą ąsotį šviežiai spaustų greipfrutų sulčių, jie visi atsisuko į Džulianą.

– Leo, mano naujasis vadybininkas, neseniai man pranešė, kad šią savaitę Sony agentūra nori surengti mano albumo pristatymą.

Stojo nejauki tyla ir visi laukė, ką kas nors pasakys. Pirmasis prabilo Brukės tėvas:

– Na, aš nelabai žinau, kas tas albumo pristatymas, bet, manau, naujiena tikrai džiugi. Sveikinu, sūnau! – ir pasilenkęs per Sintiją patapšnojo Džulianui per nugarą.

Daktaras Alteris, suirzęs ir nepatenkintas, kad jo vaiką pavadino sūnumi, gurkštelėjo kavos ir atsisuko į Džulianą.

– Ar negalėtum paaiškinti mums, neišmanėliams, ką tai reiškia? – paprašė jis.

– Tikrai. Ar tai reiškia, kad pagaliau bus galima pasiklausyti tavo muzikos? – šypsodamasi sūnui paklausė Džuliano motina, lyg mergaitė pariesdama po savimi kojas.

Visi stengėsi neišsiduoti išgirdę pabrėžtinai skambiai jos ištartą „pagaliau“. Visi, išskyrus Džulianą, kuriam šiuo žodžiu buvo smogta, ir Brukę, kuri tapo šio smūgio liudininke.

Per šitiek metų Brukė jau buvo pratusi girdėti iš Džuliano tėvų baisių dalykų ir vis labiau dėl to jų nekentė. Kai juodu pradėjo draugauti, Džulianas pamažu jai atskleidė, kad tėvai baisiai nusivylę ir juo, ir jo pasirinktu gyvenimo būdu. Per sužieduotuves ji pastebėjo, su kokiu nepasitenkinimu Džuliano motina žiūri į paprastą auksinį žiedelį, kurį piršdamasis jos sūnus padovanojo Brukei, atmetęs motinos pasiūlymą užmauti sužadėtinei ant piršto kurį nors „Alterių šeimos meno dirbinį“. Nors Brukė su Džulianu sutiko kelti vestuves Alterių name Hamptone, jo tėvai su siaubu išklausė vaikų norą surengti tik kuklias ir neprabangias vaišes. Iškart po jungtuvių ir keletą jų bendro gyvenimo metų, kai Alteriai pradėjo laisviau elgtis Brukės akivaizdoje, per nuolatines iškilmingas vakarienes ir priešpiečius ji vis dažniau pastebėdavo, kaip jie kenkia savo sūnui.

– Iš esmės tai reiškia, kad albumo įrašymas eina į pabaigą ir agentūrai jis labai patinka, todėl jie rengia susitikimą su muzikos industrijos atstovais, aš būsiu jiems pristatytas ir turėsiu progą pagroti, o tada jie ims mane reklamuoti.

Džulianas, paprastai elgdavęsis gan droviai ir net Brukei niekada nesigirdavęs, kaip sekasi įrašų studijoje, šįkart visas švytėjo iš laimės. Jai norėjosi pulti ir jį išbučiuoti.

– Aš gal ir nelabai ką išmanau apie muzikos industriją, bet man atrodo, kad šitaip jie parodo didelį pasitikėjimą, – keldamas aukštyn taurę tarė Brukės tėvas.

Džulianas nevaržomai šypsojosi.

– Tikrai taip. Kol kas tai pats geriausias mano darbo įvertinimas. Be to, aš viliuosi…

Džulianas nutilo, nes suskambo telefonas, ir jo motina ėmė dairytis ragelio.

– Kur, po galais, tas nelemtas daiktas? Tikriausiai skambina iš L’Olivier susitarti dėl rytdienos laiko. Palauk, nepasakok, mielasis. Jeigu nesusitarsiu su jais dabar, tai rytoj man laiku neatveš gėlių vakarėliui. – Tai pasakiusi ji pakilo nuo sofos ir pradingo virtuvėje.

– Tavo mama vėl su savo gėlėmis, – tarė daktaras Alteris. Jis gurkšnojo kavą ir buvo sunku pasakyti, ar jis girdėjo, ką kalba sūnus, ar ne. – Rytoj pas mus vakarieniaus ponai Benetai ir Kamenai, tai ji it pamišusi stengiasi tiksliai viską suplanuoti. Galima pagalvoti, kad klausimas, ką pasirinkti: įdarytus žuvų suktinukus ar troškintus šonkauliukus, yra nacionalinės svarbos reikalas. O gėlės! Aną savaitgalį pusę dienos praplepėjo telefonu, klausinėdama apie kažkokias fegelijas, ir vis dar negali išsirinkti. Aš jai tūkstantį kartų sakiau, kad niekam tos gėlės nerūpi, niekas jų nė nepastebės. Šiais laikais per prabangias vestuves žmonės išmeta lauk tūkstančius dolerių, priperka kalnus orchidėjų, ar kas ten dabar madingiausia, ir pasakykit, ar bent kas užmeta į jas akį? Mano galva, tai absoliutus pinigų švaistymas. Verčiau tuos pinigus skirtų geram maistui ir alkoholiui, nes juos žmonės tikrai vertina. – Tėvas atsigėrė kavos, apsidairė ir pažvairavo į sūnų: – Apie ką mes čia kalbėjom?

Sintija pabandė nutraukti staiga stojusią nejaukią tylą.

– Nuostabiausia žinia, kokią tik esu girdėjusi! – perdėm entuziastingai sušuko ji. Brukės tėvas susidomėjęs linktelėjo galvą. – Kur bus rengiamas pristatymas? Kiek pakviesta žmonių? Ar jau nusprendei, ką jiems dainuosi? – Sintija apipylė Džulianą klausimais ir Brukė pirmą kartą nesusierzino dėl tokios klaustukų lavinos. Juos turėjo užduoti Džuliano tėvai, bet jie to nepadarė, o jis džiaugėsi sulaukęs tiek malonaus dėmesio iš svetimų.

– Jis vyks nedidelėje, labai intymioje muzikinėje aplinkoje miesto centre, o mano agentas sakė, kad pakviesta apie penkiasdešimt muzikos industrijos atstovų – televizijos ir radijo transliuotojų, muzikos redaktorių, keletas iš MTV ir panašiai. Greičiausiai kažin ko tokio iš to neišeis, bet vis tiek geras ženklas, kad agentūrai mano albumas patinka.

– Debiutuojantiems menininkams jie labai retai rengia tokius pristatymus, – didžiuodamasi pareiškė Brukė. – O Džulianas per daug kuklus ir nesigiria. Tai labai svarbus įvykis.

– Na, bent jau tai malonu girdėti, – pasakė Džuliano motina, sėsdamasi į savo vietą ant sofos.

Džulianas kietai sučiaupė lūpas ir sugniaužęs prie šonų kumščius tarė:

– Mama, jie jau keletą mėnesių, kol rengiamas albumas, mane nuoširdžiai remia ir palaiko. Aišku, vyriausieji vadybininkai labiau orientuojasi į gitaristus, bet vis tiek man labai malonu su jais dirbti. Nesuprantu, kodėl tu taip kalbi.

Elizabeta Alter pažiūrėjo į sūnų ir truputį sutrikusi tarė:

– Oi, mielasis, aš turėjau omeny L’Olivier saloną. Apsidžiaugiau, kad jie turi tiek kalijų, kiek man reikia. Be to, mano mėgstamas dizaineris rytoj bus laisvas, tad galės ateiti ir išdėlioti gėles. Ko tu toks nepatenkintas?

Brukės tėvas žvilgtelėjo į ją su nebyliu klausimu akyse: Iš kokio medžio ji iškrito? Brukė gūžtelėjo pečiais. Ji, kaip ir Džulianas, jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad jo tėvų nepakeisi. Kaip tik dėl to ji palaikė Džulianą visu šimtu procentų, kai po vestuvių jis kategoriškai atmetė tėvų pasiūlymą nupirkti jaunavedžiams butą netoliese Aukštutiniame Ist Saide. Ir kaip tik dėl to ji užsispyrė dirbti per du darbus, kad nereikėtų gyventi iš uošvių jai pasiūlytos „pašalpos“, nes puikiai nujautė, kokiomis virvelėmis paskui juodu bus supančioti.

Kol Karmena pranešė, kad priešpiečiai jau paruošti, Džulianas sėdėjo visai nutilęs ir užsisklendęs – įlindęs it vėžlys į kiautą, kaip mėgo sakyti Brukė, o Sintija su savo poliesterio kostiumėliu tūnojo visa paniurusi ir pavargusi. Net Brukės tėvas, vis bandąs užmegzti lengvą pokalbį („Dieve, ar jaučiat, kokia šalta žiema šiemet mus užgriuvo?“ arba „Viljamai, jūs žaidžiate beisbolą? Atrodo, jankiams turėtų pasisekti, betgi negali iš vieno žaidėjo spręsti apie visos komandos sėkmę, tiesa?“), taip ir liko neįvertintas. Kitomis aplinkybėmis Brukė būtų jautusi kaltę dėl sugadintos nuotaikos – juk, šiaip ar taip, visi čia susirinko kaip tik dėl jos ir Džuliano, – bet šiandien ji numojo į tai ranka. Blogai vienam, kenčia visi, – pagalvojo ji ir atsiprašiusi nuėjo į vonios kambarį, bet prasmuko pro jį ir patraukė tiesiai į virtuvę.

– Kaip jums ten sekasi, mieloji? – paklausė Karmena, krėsdama šaukštu abrikosų džemą į sidabrinį indą.

Brukė atkišo jai tuščią taurę „Kruvinosios Merės“ ir pažiūrėjo į ją maldaujančiu žvilgsniu.

– Nejaugi taip blogai? – nusijuokė Karmena ir kryptelėjo galvą į šaldytuvą, kad ji įsipiltų degtinės, o pati tik šliūkštelėjo pomidorų sulčių ir įvarvino tabasko padažo. – Kaip laikosi tavo tėvai? Sintija man pasirodė tokia miela.

– Aha, ji išties maloni. Žmonės suaugę, o taip idiotiškai sugalvojo atvažiuoti mūsų aplankyti. Aš baisiai jaudinuosi dėl Džuliano.

– Jam čia nieko naujo. Jis puikiai moka dorotis su savo tėvais.

Brukė giliai atsiduso.

– Žinau. Bet paskui jis kelias dienas vaduojasi iš depresijos.

Karmena įmerkė į tirštą kokteilį saliero stiebelį ir padavė taurę Brukei.

– Jėgoms papildyti, – tarė ji ir pakštelėjo Brukei į kaktą. – O dabar skubėk pas juos ir apgink savo vyrą.

Laikas prie stalo bėgo ne taip klaikiai kaip ta kokteilių valanda. Džuliano motina tyliai pakeiksnojo lietinių įdarą (nors visiems kitiems labai patiko Karmenos paruoštas šokoladinis plaktinis, Elizabetai jis buvo truputį per riebus), paskui daktaras Alteris pradingo darbo kambary trumpo atokvėpio, tad visą valandą nė vienas iš jų nebeįžeidinėjo savo sūnaus. Atsisveikinimas buvo greitas ir neskausmingas, bet kai įsodino tėvą su Sintija į taksi, Brukė pamatė, kad Džulianas nusiminęs ir susikrimtęs.

– Kas tau, mielasis? Tėvas su Sintija dėl tavęs taip džiaugėsi. Man net sunku…

– Nenoriu dabar apie tai kalbėti, aišku?

Porą minučių abu ėjo tylėdami.

– Klausyk, mes turim laisvą visą popietę. Nespaudžia jokie darbai. Gal nueinam į kokį muziejų, kad jau esame centre? – pasiūlė Brukė, imdama jam už rankos ir priglusdama prie šono, kai abu leidosi laiptais į metro.

– Ne, nenoriu maltis sekmadienį tarp žmonių.

Kiek palūkėjusi Brukė vėl pasiūlė:

– Tu jau seniai kalbi, kad nori pamatyti 3D IMAX filmą. Mielai nueičiau ir pažiūrėčiau su tavimi, – pamelavo Brukė. Sunkiais laikais ir gelbėjimo priemonės sunkios.

– Viskas gerai, Bruke. Man tikrai viskas gerai, – tyliai ramino ją Džulianas, vyniodamas aplink kaklą vilnonį šaliką. Ji suprato, kad ir jis dabar meluoja.

– Ar galiu į pristatymą pakviesti Nolą? Regis, ten bus įspūdinga, o juk žinai, kad Nola nepraleidžia nė vieno įspūdingo renginio.

– Gal ir gali, bet Leo minėjo, kad renginys bus uždaras. Be to, jau pakviečiau Trentą. Niujorke jis bus dar dvi savaites, o dirba kaip jautis, tad, pamaniau, galėtų vieną vakarą atsipūsti.

Jie dar kurį laiką kalbėjo apie pristatymą, aptarinėjo, kuo jis rengsis, kokias dainas pasirinks, kokia tvarka jas atliks. Brukė džiaugėsi, kad jai pavyko jį šiek tiek prablaškyti, o kai priėjo savo namus, Džulianas vėl buvo kaip visuomet linksmas.

– Ar žinai, kad aš tavimi nepaprastai didžiuojuosi? – paklausė Brukė, kai jų lifto durys užsidarė. Abu linksmi, kad pagaliau pasiekė namus.

– Žinau, – švelniai šypsodamasis atsakė Džulianas.

– Tai prašom į vidų, mielasis, – pakvietė Brukė ir įsitempė jį pro duris. – Laikas parodyti, kaip aš tą darau.

1 Nacionalinė futbolo lyga.

Trečias skyrius

Džonas Majeris prieš jį lyg gatvės muzikantas

– Kur mes? – niūriai paklausė Brukė, lipdama iš taksi ir dairydamasi po tamsią apleistą gatvelę Vakarų Čelsyje. Juodi ilgaauliai batai, kuriuos ji nusipirko sezono pabaigoje per didįjį išpardavimą, nesilaikė ant blauzdų ir vis smuko žemyn.

– Pačioje galerijų rajono širdyje, Bruke. Čia pat už kampo yra „Aveniu“ ir „1 OAK“2.

– Aš juk turėčiau žinoti, kas tai yra, tiesa?

Nola papurtė galvą.

– Nieko, bent jau atrodai puikiai. Džulianas labai apsidžiaugs, šįvakar išvydęs savo žmonelę tokią patrauklią.

Brukė žinojo, kad draugė tiesiog nori jai įsiteikti. Paprastai Nola visur ir visada atrodo pribloškiamai. Sugrūdusi savo darbinį švarkelį ir išeiginius batelius į didžiulę Louis Vuitton rankinę, pasipuošė kaklo vėriniu su daugybe virvelių ir įsispyrė į fantastiško aukščio Kristiano Lubuteno aukštakulnius, kažką tarpinio tarp batelių ir basučių, bet tokio stiliaus, kurį gal tik šešios moterys visame pasaulyje sugebėtų atpažinti ir mokėtų prisiderinti, netapdamos panašios į profesionalias sadomazochistes. Bet kokia kita moteris su ryškiai raudonomis lūpomis, kūno spalvos tinklinėmis kojinėmis ir juoda nėrinių liemenėle, išlendančia iš po plonytės berankovės palaidinukės, atrodytų kaip pigi kekšė, o Nola su šitais daikčiukais traukė akį drąsa ir žaismingumu. Pieštuko formos sijonėlis, šiaip jau priklausąs gan brangiam dalykiniam kostiumėliui, puikiausiai tinkančiam pačioj konservatyviausioj darbinėj aplinkoj Volstrite, šįkart paimtas atskirai nuostabiai išryškino dailų jos užpakaliuką ir puikiai įdegusias grakščias kojas. Jeigu Nola nebūtų gera draugė, o eilinė šios žemės moteris, Brukė būtų baisiausiai jos nekentusi.

Brukė žvilgtelėjo į savo BlackBerry telefoną.

– Tarp Dešimtosios ir Vienuoliktosios gatvių. Mes kaip tik čia ir esam, tiesa? Tai kur ta vieta?

Akies krašteliu pamačiusi kažką šmėstelint grindiniu, ji garsiai aiktelėjo.

– Nusiramink, Bruke. Tu jos bijai labiau nei ji tavęs.

Ir Nola mostelėjo žiurkės pusėn ranka, papuošta kokteilių vakarėlių žiedu.

Brukė suskubo bėgti į kitą gatvės pusę, nes tenai pamatė lyginius namų numerius.

– Gera tau kalbėti, kai būtum galėjusi pritrėkšti tą žiurkę vienu savo kulniuko smygiu. O man su šiais bekulniais pavojus gerokai didesnis.

Nola nusijuokė ir grakščiai nuskriejo šalia Brukės.

– Žiūrėk, man regis, čia, – tarė ji ir parodė ranka į vienintelį pastatą šiame rajone, nepretenduojantį į nugriovimą.

Merginos nusileido nuo šaligatvio siaurais laipteliais, vedančiais prie belangių rūsio durų. Džulianas jai aiškino, kad tokie albumų pristatymai paprastai vyksta keliose vietose, o muzikos verslo milžinai nuolat ieško naujų karštų taškų, kuriuose būtų lengviau sukelti reklaminį šurmulį. Ir vis dėlto Brukė įsivaizdavo renginio vietą panašesnę į Džo barą, tik gal mažesnę. O kas čia? Ant šaligatvio jokios norinčiųjų patekti vidun eilės. Jokio užrašo, reklamuojančio šio vakaro talento pasirodymą. Čia netgi nebuvo uniformuotos merginos su segtuvu rankose, aikštingai liepiančios smalsuoliams pasitraukti žingsnį atgal ir laukti savo eilės.

Brukę apėmė nerimas, bet atplėšusi sunkias it banko seifas duris įžengė vidun ir iš karto pasijuto lyg jaukiame kokone. Patalpa skendėjo prietemoje, aidėjo prislopintas juokas ir pleveno lengvas, bet neklystamai pažįstamas marihuanos kvapas. Vietos čia buvo nedaug, kaip didelėj svetainėj, ir viskas – sienos, sofos ir net nedidelio kampinio baro karkasas – buvo aptraukta švelniu tamsios vyno spalvos aksomu. Ant fortepijono stovėjo vienui vienas šviestuvas, kurio šviesa krito ant tuščios kėdės prie instrumento. Šimtai mažulyčių žvakių liepsnelių atsispindėjo ant veidrodinių staliukų paviršių ir lubų, ir visa tai kūrė gan intymią atmosferą, šiek tiek artimą devintam dešimtmečiui.

Čia susirinkę žmonės veikiau buvo panašūs į krūvon susemtų vakarėlio prie baseino Santa Barbaroje dalyvių būrį, permestą į Niujorko centrą. Po salę vaikštinėjo gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt patrauklių jaunų vaikinų ir merginų, jie gurkšnojo iš žemų plačių stiklinių ir apatiškai vertė aukštyn cigarečių dūmų kamuolius. Vaikinai bene visi kaip vienas mūvėjo džinsus, o tie, kurie vis dėlto buvo su dalykiniais kostiumais, vaikštinėjo atsirišę kaklaraiščius ir prasisegę viršutines marškinių sagas. Beveik nė viena moteris neavėjo aukštakulniais ir nevilkėjo siauros trumpos juodos kokteilinės suknelės – Manhatano vakarėlių uniformos, užtat bemaž visos sukiojosi su ryškiomis tunikomis, skimbčiojo ilgais karoliukų auskarais ir mūvėjo tokius dailius džinsus, kad Brukei norėjosi tuoj pat išsinerti iš savo juodos megztos suknelės. Kai kurios buvo susirišusios plaukus hipių laikus menančiomis juostomis per kaktą, o kitų gražūs plaukai tiesiog krito iki pat juosmens. Niekas iš susirinkusių neatrodė suirzęs ar įsitempęs – dar vienas Manhatanui nebūdingas bruožas – ir dėl to Brukė ėmė dar labiau jaudintis. Šita publika nė iš tolo nebuvo panaši į tą, kuriai Džulianas buvo pratęs koncertuoti. Kas visi šie žmonės ir kodėl jie tūkstantį kartų atrodo geriau už ją?

– Kvėpuok, – Nola sušnibždėjo jai į ausį.

– Jeigu jau aš taip jaudinuosi, tai neįsivaizduoju, kaip dabar jaučiasi Džulianas.

– Eime, susirasime ko nors išgerti.

Nola subraukė ant peties savo ilgus šviesius plaukus ir ištiesė draugei ranką, bet nespėjus joms įsilieti į minią Brukė išgirdo pažįstamą balsą.

– Baltojo, raudonojo ar ko stipresnio? – netikėtai išdygęs šalia jų paklausė Trentas. Jis buvo su kostiumu ir jautėsi gana nepatogiai. Šįvakar tikriausiai pirmą kartą per keletą savaičių jam pavyko ištrūkti iš ligoninės.

– Sveikas gyvas! – sušuko Brukė ir pakibo jam ant kaklo. – Juk pameni Nolą, tiesa?

Trentas šyptelėjo.

– Aišku, kad pamenu.

Atsigręžęs pakštelėjo jai į skruostą. Jo balsas skambėjo taip, lyg sakytų: Kur čia pamirši, nes tik susitikęs su tavimi pamačiau, kaip tą patį vakarą išlėkei namo su mano draugu, ir jis buvo baisiai sužavėtas tiek tavo geranoriškumu, tiek ir išradingumu miegamajame. Tačiau Trentas buvo per daug taktiškas, kad net ir po tiek metų imtų šaipytis iš tokių dalykų.

O su Nola kitaip.

– Kaip Lajamas? Jis man toks juokingas, – plačiai šypsodamasi pasidomėjo Nola. – Neapsakomai juokingas.

Trentas su Nola supratingai susižvalgė ir ėmė juoktis.

Brukė iškėlė ranką jiems nutildyti.

– Gerai, užteks. Trentai, sveikinu pagaliau susižadėjus! Kada mus su ja supažindinsi?

Brukė niekaip neprisivertė ištarti Fernos vardo. Bijojo, kad nepratrūktų kvatotis. Ir iš kur toks vardas? Ferna3.

– Turint omeny, kad mudu praktiškai visą laiką praleidžiam ligoninėj, tai turbūt tik per vestuves.

Baro padavėjas pirštu paragino Trentą ir jis atsisuko į merginas.

– Man raudonojo, – atsakė abi vienu metu. Visi trys žiūrėjo, kaip baro padavėjas pila į taures raudonojo Kalifornijos kabernė vyno. Trentas padavė abiem po taurę, o pats dviem gurkšniais ištuštino savąją.

Kaltai šypsodamasis atsisuko į Brukę ir tarė:

– Retai išeinu pasižmonėti.

Nola atsiprašė ir nuėjo pasisukioti tarp svečių.

Brukė šypsodamasi ėmė klausinėti Trento:

– Na, tai papasakok man apie ją. Kur kelsite vestuves?

– Matai, Ferna iš Tenesio, jos šeima labai didelė, tad greičiausiai ateinantį vasarį švęsime vestuves jos tėvų name.

– Oho, kaip greitai. Bet vis tiek žinia labai smagi.

– Vienintelis būdas mums abiem gauti paskyrimus į rezidentūrą toj pačioj ligoninėj – susituokti.

– Judu abu ketinate tęsti gastrologijos studijas?

– Taip, toks mūsų planas. Aš labiau domiuosi endoskopija ir tyrimais – pastaruoju metu pradėta naudoti ypač aukštų technologijų aparatūra, – o Ferna labiau linkusi į Krono ir pilvo ertmės ligas. – Trentas trumpam nutilo, susimąstė, paskui jo veide nušvito plati šypsena. – Ji puiki mergina. Dedu galvą, ji tau patiks.

– Sveikas, vyruti! – sušuko Džulianas ir paplekšnojo jam per nugarą. – Nėr kalbų, kad mums galėtų nepatikti. Juk ji tuoj bus tavo žmona. Puiku, ką?

Džulianas pasilenkė prie Brukės ir pabučiavo jai į lūpas. Jo burna kvepėjo šokoladu su mėtomis, o jį pamačius Brukei grįžo pasitikėjimas.

Trentas juokdamasis jam atšovė:

– Nė kiek ne puikiau už tai, kad mano socialiai nunykęs pusbrolis turi žmoną jau penkerius metus ir nė per žingsnį toliau nepasistūmėjo.

Visi trys garsiai sudaužė taurėmis – Džulianas gėrė tik vandenį – ir jau buvo bepradedą narstyti po kaulelį Ferną, bet staiga Brukei prie šono lyg iš pasakos išdygo neįtikėtinai žavus vaikinas. Už Brukę bemaž penkiolika centimetrų aukštesnis, dėl to ji akimirksniu pasijuto jauna ir liauna lyg mergaitė. Nežinia jau kelintą kartą jai toptelėjo galvon mintis, kad būtų gerai, jeigu Džulianas ūgiu būtų panašus į šį nepažįstamąjį, bet paskui greitai nuvijo tą mintį šalin; Džulianas savo ruožtu veikiausiai irgi trokšta, kad Brukės kūnas būtų panašus į Nolos, tad kokią ji turi teisę geisti neįmanomo? Vyras apkabino ją per nugarą ir spustelėjo kairį petį. Ranka buvo taip arti veido, kad užuodė jo kvepalus. Vyriškus, švelnius ir brangius. Brukė nuraudo.

– Tikriausiai jo žmonelė? – paklausė vyras ir pasilenkęs pabučiavo viršugalvį. Šis gestas pasirodė ir keistai intymus, ir gana beasmenis. Jo balsas buvo ne toks sodrus, kokį tikėjosi išgirsti Brukė iš aukštaūgio vyro su puikiai treniruotais raumenimis.

– Leo, susipažink su Bruke, – prabilo Džulianas. – Bruke, čia Leo, nepaprastasis mano vadybininkas.

Tuo metu jiems pro šalį praėjo įspūdingo grožio baltaodė mergina ir Brukė su Džulianu pastebėjo, kaip Leo pamerkė jai akį. Kur, po galais, Nola? Reikia ją iš anksto įspėti, kad Leo nejaučia ribų. Su ja bus nelengva – Leo kaip tik jos skonio. Jo išeiginiai rausvi marškiniai buvo prasegti viena sagute daugiau, nei įprastai nešioja vyrai, pro juos matėsi puikios spalvos įdegis – pakankamai tamsus, bet nė užuominos į soliariumo lempas ar purškiamus aerozolius. Kelnės pažemintu juosmeniu ir europietišku stiliumi siauros. Plaukai sušukuoti nuo kaktos aukštyn ir sutepti želė, o virš akių kelios laisvai krintančios tamsios garbanėlės. Vienintelis jos pastebėtas išvaizdos trūkumas – nedidelis randas dešiniame antakyje, dalijąs jį pusiau balkšva, beplauke linija, tačiau iš esmės jis veidą tik puošė, nes neleido susidaryti įspūdžio apie perdėm išpuoselėtą ir lepią, tiesiog tobulą kūno priežiūrą. Ant jo nesimatė nė gramo nereikalingų riebalų.

– Malonu susipažinti, Leo, – tarė Brukė. – Tiek daug apie jus girdėjau.

Regis, jis jos neišgirdo.

– Klausyk, – tarė Leo, atsisukdamas į Džulianą, – man ką tik sakė, kad tavo pasirodymas numatytas pabaigoje. Vienas jau buvo, dabar antras, ir tada tu. – Kalbėdamas Leo į kažką įdėmiai žiūrėjo jam per petį.

– Ar tai gerai? – mandagiai paklausė Brukė. Džulianas jau buvo jai minėjęs, kad nė vienas iš tą vakarą pasirodysiančių muzikantų nėra jam potencialus varžovas. Pirmoji pasirodė grupė R & B, kuri savo skambesiu visiems priminė šių laikų Boyz II Men, o antroji buvo tatuiruotėmis išsidabinusi kantri dainininkė pūstu sijonu ir plonomis kasytėmis.

Brukė dar kartą pažiūrėjo į Leo ir pamatė, kad jo žvilgsnis vėl kažkur klaidžioja. Pasekusi jo akis pamatė, kad jis spokso tiesiai į Nolą. Tiksliau pasakius, į sijonu aptemptą Nolos užpakalį. Brukė davė sau žodį subarti Nolą ir prigrasyti, kad ji nieku gyvu nė per žingsnį nedrįstų artintis prie Leo.

Leo atsikrenkštė ir gurkštelėjo viskio.

– Ta pana jau pasirodė, ir gana neblogai. Niekam stogo nenukėlė, bet tikrai buvo linksma. Aš manau…

Jo žodžius staiga užgožė harmoninga kelių balsų melodija. Patalpoje scenos nebuvo, tik laisvas plotelis priešais fortepijoną, pusračiu sustoję keturi dvidešimtmečiai afroamerikiečiai palinko prie pagrindinio mikrofono ir pradėjo dainuoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai puiki koledžo studentų vokalinė grupė, bet paskui trys vyrukai atsitraukė atgal ir paliko pagrindinį dainininką jausmingai traukti apie savo vaikystę Haityje. Žiūrovai pritariamai linksėjo galvomis ir neslėpė susižavėjimo.

– Mažyte. – Džulianas apėjo ratu jų būrelį ir atsistojo Brukei už nugaros. Pasilenkęs pabučiavo jai į kaklą ir ji iš malonumo vos garsiai nesuvaitojo. Džulianas buvo apsirengęs savo įprasta uniforma, nesikeičiančia jau daug metų: baltais marškinėliais, Levi’s džinsais ir megzta kepure. Ši apranga gal ir nebuvo išskirtinė, bet Brukei ji reiškė gryną vyrišką seksualumą. Kepurė – Džuliano skiriamasis ženklas, nuolatinė jo įvaizdžio dalis, bet tik Brukė žinojo, kad čia dar ne viskas. Pernai Džulianas su siaubu pastebėjo ant viršugalvio nediduką praplikusį odos lopinėlį. Brukė bandė Džulianą guosti, kad to praplikimo beveik nematyti, bet jis nieko nenorėjo girdėti. Tačiau, reikia manyti, lopinėlis per tą laiką, kai buvo pastebėtas, turėjo šiek tiek padidėti, tik Brukė nenorėjo to pripažinti.

Niekas, regėdamas vešlias garbanas, kyšančias iš po kepuraitės, dabar nė neįtartų, ką Džulianas bando paslėpti, o Brukei vyras su šia kepure atrodė tik dar mielesnis, žmogiškesnis ir pažeidžiamesnis. Slapčia ji džiaugėsi vienintelė galėdama matyti Džulianą be kepurės, kai jis drąsiai nusimauna ją namie nuo galvos ir papurto prieš ją savo garbanas. Jeigu kas nors prieš kelerius metus būtų pasakęs Brukei, kad palaipsnis trisdešimt dvejų metų vyro plikimas jai taps mieliausiu jo išvaizdos bruožu, būtų tik garsiai nusijuokusi ir nepatikėjusi, bet dabar kaip tik taip ir atsitiko.

– Kaip jautiesi? Labai jaudiniesi? – paklausė Brukė, akylai nužvelgdama jo veidą ir vildamasi pastebėti kokią nors užuominą apie jo savijautą. Visą savaitę Džulianas buvo kaip nesavas – beveik nieko nevalgė, nekalbėjo, prastai miegojo, o šįryt net vėmė, – bet kai Brukė mėgino jį pakalbinti, jis dar labiau užsisklendė savyje. Ji labai norėjo lydėti Džulianą į šį renginį, bet jis užsispyrė, kad ji eitų su Nola. Sakė norįs dar pasišnekėti su Leo, nuvažiuoti į vietą truputį anksčiau ir pažiūrėti, ar viskas tinkamai paruošta. Tikriausiai viskas ėjosi sklandžiai, nes dabar jis atrodė šiek tiek nusiraminęs.

– Aš pasirengęs, – ryžtingai linktelėjęs galvą atsakė Džulianas. – Ir jaučiuosi puikiai.

Brukė pabučiavo vyrui į skruostą, nors puikiai jautė, jog jis vis tiek smarkiai jaudinasi, ir kartu džiaugėsi, kad stengiasi niekam neišsiduoti.

– Atrodai puikiai. Ir tikrai esi pasirengęs. Šįvakar visus nustebinsi.

– Taip manai?

Džulianas atsigėrė sodos vandens ir Brukė pastebėjo, kad jo krumpliai nuo įtampos pabalę. Jinai jautė, kad vyras norėtų ko nors stipresnio, bet jis niekada prieš pasirodymą negeria.

– Aš juk žinau. Kai atsisėdi prie instrumento, tavo galvoje – tik muzika. Šįvakar pasirodymas bus lygiai toks kaip Niko bare. Mielasis, žinok, publika tave dievina. Elkis kaip visada ir jiems tikrai patiksi.

– Paklausyk savo žmonelės, – patarė Leo, trumpam nusisukęs nuo žmonių, su kuriais ką tik kalbėjo. – Pamiršk, kur esi, ko čia atvykai, ir padaryk tai, kas priklauso. Supratai?

Džulianas linktelėjo galvą ir nervingai patrepseno koja.

– Supratau.

Leo mostelėjo ranka į salės gilumą ir pakvietė:

– Eime, reikia pasiruošti.

Pasistiebusi ant pirštų galų Brukė pabučiavo Džulianui į lūpas. Suspaudusi ranką tarė:

– Aš visą laiką būsiu čia, bet tu apie tai negalvok. Užsimerk ir dainuok iš visos širdies.

Jis padėkojo jai žvilgsniu, bet garsiai ko nors pasakyti neišdrįso. Leo nusivedė Džulianą į salę, ir Brukei dar nebaigus gerti vyno, vienas iš grupės R & B vaikinų per mikrofoną paskelbė Džuliano pasirodymą.

Brukė paieškojo akimis Nolos ir pamatė ją besišnekučiuojant prie baro su grupele žmonių. Ta mergina visur sutinka pažįstamų. Apsidžiaugusi, kad šalia savęs turi Trentą, Brukė leidosi jo nuvedama prie sofutės, kur dar buvo likęs vienas laisvas tarpelis. Pritūpusi ant paties kraštelio nervingai susuko plaukus į kuodelį ir ėmė raustis rankinėje plaukų gumytės, bet nerado.

– Štai, prašom, – pasiūlė daili baltaodė mergina, kuriai neseniai Leo merkė akį. Nusimovusi nuo riešo rudą elastinę gumytę ištiesė Brukei. – Turiu jų gal šimtą.

Brukė sukluso nežinodama, kaip elgtis; mergina jai maloniai šypsojosi.

– Imkit, imkit. Nieko nėr bjauriau, kai plaukai lenda į akis. Nors jeigu aš turėčiau tokius plaukus kaip jūsų, tikrai niekada neriščiau jų gumele.

– Ačiū, – padėkojo Brukė ir, paėmusi iš merginos gumytę, tuojau pat surišo plaukus į mazgą. Norėjo dar kažką jai pasakyti, galbūt pasiguosti, kad baisiai gailisi esanti ugniaplaukė, bet tuo metu Džulianas atsisėdo prie instrumento ir ji išgirdo jo balsą. Šiek tiek virpančiu balsu jis padėkojo visiems atėjusiems.

Mergina atsigėrė alaus iš butelio, kurį laikė rankoje, ir paklausė:

– Ar jums teko klausytis jo dainų?

Brukė be žodžių jai linktelėjo ir mintyse meldė Dievą, kad tik ji nutiltų. Nenorėjo pražiopsoti nė akimirkos ir jai buvo truputėlį neramu, ar visi susirinkusieji irgi pastebėjo virpulį Džuliano balse.

– Jeigu neteko, tai dabar patirsite didelį malonumą. Seksualesnio dainininko už jį man dar neteko regėti.

Jos žodžiai patraukė Brukės dėmesį.

– Už ką? – atsisukusi į merginą paklausė Brukė.

– Už Džulianą Alterį, – tarė mergina ir parodė ranka į fortepijoną. – Klausiausi jo keletą kartų įvairiose scenose mieste. Jis dažnai koncertuoja tose pačiose vietose. Sakau jums tiesiai – jis neįtikėtinai geras. Džonas Majeris prieš jį lyg gatvės muzikantas.

Džulianas pradėjo skambinti dainos „Prarastieji“ melodiją. Tai buvo sentimentali daina apie berniuką, netekusį vyresniojo brolio. Brukė pajuto, kaip Trentas žvilgtelėjo jos pusėn. Be jos, jisai tikriausiai vienintelis šioje salėje žino, kas iš tiesų įkvėpė Džulianą parašyti šią dainą. Jis augo vienturtis šeimoje, bet Brukė gerai žinojo, kad jis dažnai galvodavo apie brolį, kurį pakirto staigios kūdikių mirties sindromas, kai Džulianas dar nebuvo gimęs. Iki šios dienos Alteriai, ginkdie, niekada neužsimena apie Džeimsą, bet Džulianui teko išgyventi tą laikotarpį, kai baisiai norėjosi sužinoti, kaip jo brolis atrodytų dabar, kaip pasikeistų jo paties gyvenimas, jeigu turėtų vyresnėlį.

Pirštai lengvai bėgiojo klavišais, iš pradžių melodija liejosi tyliai, vėliau grėsmingai augo į garsų crescendo, tačiau Brukei nedavė ramybės šalia sėdinti mergina. Jai norėjosi ją ir apkabinti, ir kartu šnioti per veidą. Jai buvo nemalonu girdėti iš šitos žavios panelės lūpų pagyras savo vyro seksualumui – na ir kas, kad jie jau daug metų gyvena kartu, bet prie tokių kalbų ji vis tiek nebuvo pripratusi, – bet, kita vertus, buvo malonu išgirsti nuoširdžią ir nė kiek nepagražintą jos nuomonę.

– Taip manot? – paklausė Brukė, staiga baisiai panūdusi, kad mergina pagrįstų savo žodžius.

– O, taip, žinoma. Aš gal šimtą kartų kalbėjau apie jį savo šefui, bet Sony jį pačiupo pirma.

Vis garsiau skambant Džuliano balsui, merginos dėmesys Brukei pamažėl blėso, o kai jis pagaliau pakėlė galvą ir jausmingai užtraukė iki skausmo graudų priedainį, ji nebeatplėšė nuo jo akių. Brukė pagalvojo: įdomu, ar ji per didelį savo susižavėjimą mato, kad Džulianas su vestuviniu žiedu?

Brukė įbedė akis į savo vyrą ir vos galėjo susilaikyti neuždainavusi kartu su juo. Ji mintinai mokėjo visas jo dainas.

Sako, kad Teksase – rojus žmonėms,

Kelio dulkėse auga vaikai,

Turčiai, bedaliai, meilės nematę,

Delnais išvagotais, rankom luošom.

Jis buvo motinos viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis

Ir nusivedė tenai, kur nesusikerta keliai,

Kur prarastieji amžiams prarasti.

Motina liūdi užsidarius viena

Dideliam name lyg tyliam karste,

Vyras romiai skaičiuoja turtus,

Ko jau nebėr, tą verčia pinigais.

Jis buvo tėvelio viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis

Ir nusivedė tenai, kur nesusikerta keliai,

Kur prarastieji amžiams prarasti.

Sapnuos girdžiu balsus už durų

Raminančius mane, kad tu čia nebegrįši.

Čia taip tylu, o Dieve, net baisu,

Širdis iš gailesčio pažyra į smiltis.

Jis buvo brolio viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis

Ir nusivedė tenai, kur nesusikerta keliai,

Kur prarastieji amžiams prarasti.

Džulianui bebaigiant dainuoti pasigirdo ovacijos – entuziastingi, nuoširdūs plojimai, – ir jis nesustojęs ėmė dainuoti kitą dainą. Įsijautus į ritmą, jo veide nebesimatė jokio jaudulio. Tik Džuliano rankos ir susikaupimo raukšlių išvagota kakta ėmė žvilgėti nuo prakaito, kai jis dainavo mėnesių mėnesius ar net metus kurtas ir tobulintas eiles. Antrą dainą atliko „su vėjeliu“, paskui trečią, ir Brukė nė nepajuto, kai publika ėmė garsiai ploti ir šaukti pakartoti. Džulianas atrodė patenkintas, tik mažumėlę sutrikęs – jam buvo duotas aiškus nurodymas sudainuoti tris dainas per dvylika minučių, – bet dabar iš valdžios turbūt gavo palaiminimą tęsti, nes maloniai nusišypsojo, linktelėjo ir ėmė skambinti kitos dainos melodiją. Publika triukšmingai parodė savo pritarimą.

Kai jis atstūmė nuo instrumento kėdę ir atsistojęs kukliai nusilenkė, nuotaika salėje buvo visiškai pasikeitusi. Be kurtinančių ovacijų, pritarimo šūksnių ir švilpimo, buvo justi ir didžiulė įtampa įvykus kažkam nepaprastai reikšmingo. Brukė atsistojo iš visų pusių spaudžiama savo vyro gerbėjų. Prie jos netrukus priėjo Leo. Šiurkščiai pasisveikino su greta Brukės sėdinčia mergina, pavadino ją vardu – Ume, o ši tik užvertė akis į lubas ir skubiai pasitraukė į šalį. Brukei nespėjus suvokti, kas čia įvyko, Leo kiek per stipriai suėmė jai už rankos ir taip arti prisilenkė, kad jai pasirodė – tuoj ims bučiuotis.

– Ruoškis, Bruke. Ruoškis ilgai ir beprotiškai kelionei. Šįvakar tik pradžia, toliau bus dar gražiau.

2 1 OAK (One of a kind) – avangardinis meno ir muzikos restoranas-galerija.

3 Fern (angl.) – papartis.

Ketvirtas skyrius

Tostas už ugniaplaukes

– Kaile, neišmanau, kaip tau dar paaiškinti: tau tikrai nereikia mesti svorio. Pažvelk į savo duomenis. Pažiūrėk į lentelę. Dabar tu esi tiesiog tobulos formos.

– Čia nė viena mergina neatrodo kaip aš, – nuleidusi akis skundėsi Kailė. Mergina užsigalvojusi suko apie pirštą rudų plaukų sruogą: apsuka ištraukia, apsuka ištraukia. Veide – gyvas susirūpinimas.

– Kaip tai? – nustebo Brukė, nors gerai žinojo, ką Kailė turi omeny.

– Na… Kol čia neatvykau, niekada nesijaučiau per stora. Valdiškoj mokykloj buvau visai normali, gal net kiek laiboka! O štai pralekia metai ir atgrūda mane į šią beprotišką įstaigą, nes, matai, čia visi ypatingi, išskirtiniai, ir staiga pasijuntu stora kaip karvė. – Su paskutiniais žodžiai merginos balsas nutrūko ir Brukei neliko nieko kito, kaip tik ją apkabinti.

– Dieve, brangioji, nieko panašaus! Ateik, pažiūrėk į šią lentelę. Penkiasdešimt septyni kilogramai svorio ir metras penkiasdešimt penki centimetrai ūgio – pati sveikiausia paauglio norma.

Brukė pakišo Kailei laminuotą lentelę su dideliu normalaus svorio diapazonu, bet mergina į ją nė nežvilgtelėjo.

Brukė numanė, kad tarp nepaprastai lieknų savo klasės draugių devintokė Kailė jaučiasi nelabai užtikrintai. Jinai čia atėjo iš Bronkso vidurinės, jos tėvas – oro kondicionierių meistras, po žmonos žūties automobilio avarijoje dukterį augina vienas. Jis pagirtinai atliko savo pareigą, nes mergaitė pagrindinę mokyklą baigė vien A įvertinimais, puikiai žaidė žolės ritulį ir, kiek Brukei teko girdėti iš kitų mokytojų, sugebėjimu griežti smuiku gerokai pranoko savo vienmečius. Ir vis dėlto šiai mielai gabiai mergaitei atrodo, kad ji niekur nepritampa.

Kailė patampė už palankos klostuotą sijonėlį ir užtraukė jį ant stangrių, raumeningų šlaunų, kurios nė kiek neatrodė storos.

– Tikriausiai kalti mano genai. Mama irgi buvo baisiai stora.

– Ar labai jos ilgiesi? – paklausė Brukė ir Kailė jai linktelėjo, o akyse sužibo ašaros.

– Ji mane visada tikino, kad esu normali, bet įdomu, ką ji pasakytų dabar, jei pamatytų, kokios merginos čia mokosi. Va jos tai tikrai normalios. Jų ir plaukai nuostabūs, ir makiažas, kūnai irgi kaip nulieti, ir nors visos nešiojam tas pačias uniformas, atrodo, kad ir jos tobulai joms tinka.

Brukė savo darbe susidūrė su vienu dalyku, kurio mažiausiai tikėjosi, – ji nepaprastai greitai prie jo priprato ir dabar jis ėmė jai patikti, – tai dietologo ir jo patikėtinio ryšys. Dar medicinos mokykloje Brukę mokė, kad visi, kam pavyksta užmegzti glaudžius santykius su paaugliais, išmokti jų įdėmiai klausytis, vėliau gali tapti rūpestingais ir įtakingais jų globėjais, tačiau Brukė akivaizdžiai tuo įsitikino tik pradėjusi dirbti Hantlio mokykloje.

Brukė dar kelias minutes bandė aiškinti Kailei, kad, priešingai nei jai atrodo, iš tiesų jos svoris yra pakankamai geras. Pagrįsti šį argumentą buvo ganėtinai sunku, juolab kad mergaitė raumeninga, atletiškas jos kūnas gerokai stambesnis už daugumos bendraklasių, bet Brukė kaip įmanydama stengėsi ją įtikinti. Dieve, jeigu galėčiau padėti jai mintimis peršokti tuos ketverius vidurinės metus ir nukelti tiesiai į koledžą, – galvojo Brukė, – tada ji pamatytų, kad šie devintokių svaičiojimai yra visai bereikšmiai.

Tačiau Brukė žinojo, kad šito padaryti neįmanoma. Jai pačiai visus mokslo metus vidurinėje ir Kornelio universitete, kaip ir daugeliui kitų, atrodė, kad yra pakankamai normali, bet paskui magistrantūroje staiga sugalvojo imtis drastiškos dietos ir greitai numetė bemaž dešimt kilogramų. Deja, ilgai tokio svorio išlaikyti nepavyko ir netrukus ji vėl priaugo septynis. O dabar, nors laikėsi sveikos mitybos ir griežtos bėgiojimo programos, Brukė vis tiek liko už norminės svorio ribos pagal savo ūgį, ir lygiai kaip Kailė dėl to smarkiai krimtosi. Jai atrodė šventvagiška įtikinėti Kailę nesijaudinti dėl svorio, kai pati apie tai galvoja kiekvieną dieną.

– Tu išties tobula, Kaile, suprantu, kad tau atrodo kitaip, ypač tarp mergaičių su dideliais pranašumais, bet patikėk manimi, aš tau nuoširdžiai sakau: esi tikrai labai daili. Tu čia greitai susirasi draugių, susibičiuliausi su mergaitėmis ir pasijusi kaip namie. O paskui nespėsi nė apsidairyti, kai jau turėsi atsisveikinti su mokykla, šoksi išleistuvių valsą, pasakysi sudie vaikinui iš Daltono ir išlėksi į kokį nors nuostabų koledžą, kur visi bus tobuli, nes turės savo stilių ir atrodys taip, kaip patys nori atrodyti. Ir tau ten patiks. Prisiekiu, tikrai taip bus.

Brukės telefone suskambo graži fortepijoninė muzika, kurią ji buvo priskyrusi tik Džuliano numeriui. Jis niekada jai neskambindavo į darbą, nes žinojo – ji vis tiek negalės atsiliepti, todėl net trumpųjų žinučių stengėsi rašyti kuo mažiau. Ji iš karto suprato, kad kažkas atsitiko.

– Atsiprašau, Kaile. Aš labai greitai. – Brukė nusisuko nuo jos savo mažame kabinete ant sukamosios kėdės, kad bent kiek gautų privatumo. – Labas. Kas atsitiko? Aš dabar su paciente.

– Bruke, nepatikėsi! Aš… – Džulianas nutilo ir reikšmingai giliai įkvėpė oro.

– Džulianai, aš rimtai. Jeigu tai ne mirtinas reikalas, paskambinsiu tau vėliau.

– Man ką tik skambino Leo. Aną savaitę mano dainų pristatyme buvo vienas pagrindinių Leno laidos agentų. Jie nori, kad dalyvaučiau jų laidoje!

– Negali būti!

– Tikrai! Reikalas užtikrintas visu šimtu procentų. Kitą savaitę. Antradienį vakare. Filmavimas penktą. Man teks atlikti muzikinę laidos dalį iš karto po pokalbių. Ar gali patikėti?

– Dievulėliau!

– Bruke, pasakyk ką nors.

Ji akimirką pamiršo, kur esanti, ir pratrūko:

– Negaliu patikėti. Aišku, tikiu, kad pakvietė, bet tai tokia staigmena. – Pasigirdo Džuliano juokas ir ji nudžiugo: juk seniai jis taip nesijuokė. – Kada šįvakar grįši? Reikia atšvęsti. Aš kai ką sugalvojau…

– Ar tavo planuose yra tas tinklinis daikčiukas?

Brukė nusišypsojo.

– Matai, aš turėjau galvoje butelį Dom Perignon šampano, kurį gavom dovanų ir vis neturėjom progos iššauti.

– Tinklinis daikčiukas. Šįvakar mums reikia šampano ir to tinklinio daikčiuko. Susitinkam namie lygiai aštuntą? Vakariene aš pasirūpinsiu.

– Dėl vakarienės gali nesivarginti. Palik man, aš grįždama ką nors pagriebsiu. Arba galim vakarieniauti mieste! Kodėl mums nenuėjus į restoraną ir tinkamai neatšventus?

– Palik tai man, – paprašė Džulianas. – Sutarta? Aš irgi kai ką sugalvojau.

Brukei suvirpėjo širdis. Gal dabar jis liausis taip ilgai kasdien sėdėjęs įrašų studijoje ir daugiau laiko skirs namams? Brukė ir vėl pajuto malonų jaudulį, nekantrų džiugesį, kurį dažnai patirdavo pirmaisiais jų santuokinio gyvenimo metais, kol visko dar nebuvo užgožusi kasdienybė.

– Žinoma, sutarta. Pasimatom lygiai aštuntą. Žinai, Džulianai, aš baisiai nekantrauju.

– Aš irgi.

Jis pasiuntė į ragelį kelis oro bučinius – šito jis nebuvo daręs jau keletą metų – ir išjungė. Pagaliau po ištisų penkių minučių pokalbio Brukė prisiminė, kur esanti.

– Oho, atrodo, sužinojot kai ką nepaprastai malonaus, tiesa? – šypsodamasi paklausė Kailė. – Šįvakar didelė šventė?

Brukė niekaip negalėjo nustoti žavėtis šių mergaičių jaunyste, nors jai kasdien tekdavo jas psichologiškai įkalbinėti ir su sielvartingu familiarumu aiškinti viską: nuo alinančių dietų iki pačių įvairiausių feliacijos būdų. (Kartą Brukei teko skaityti vienos mergaitės paliktą sąsiuvinį, kur buvo perrašyta išsami ir detali šios procedūros eiga – taip smulkmeniškai, kad net pačiai norėjosi kai ką nusirašyti, bet paskui Brukė susigriebė, kad mokytis sekso paslapčių iš pradžiamokslės būtų pernelyg žiauru daugeliu atžvilgių.)

– Šventė man ir mano vyrui, – pataisė ją Brukė, mėgindama bent kiek gelbėti savo profesinę etiką. – Atleisk, kad nutrūko mūsų pokalbis. Taigi grįžkime prie…

– Jūs taip džiaugiatės, – neatlyžo Kailė. Ji jau nebesuko apie pirštą savo plaukų, o sėdėjo ir krapštinėjo atplyšusį smiliaus nagą. – Kas atsitiko?

Brukė taip nudžiugo, kad mergaitė šypsosi, ir nejučia ėmė jai pasakoti:

– Taip, aš iš tiesų labai džiaugiuosi. Mano vyras – muzikantas. Jį ką tik pakvietė dalyvauti Leno pokalbių laidoje.

Brukė jautė, kaip išdidžiai skamba jos balsas, ir nors puikiai žinojo, kad neetiška ir netgi kvailoka dalytis savo džiaugsmu su paaugle paciente, vis tiek mielai tą darė.

Kailė įdėmiai jos klausėsi pakėlusi galvą.

– Jį rodys Leno pokalbių laidoje? – paklausė.

Brukė linktelėjo ir ėmė šiurenti ant stalo gulinčius popierius. Jai niekaip nesisekė nuslėpti savo džiaugsmo.

– Po perkūnais, čia tai bent naujiena! – sušuko mergina, o jos į uodegą surišti plaukai keliskart energingai vikstelėjo aukštyn.

– Kaile!

– Atsiprašau, betgi iš tiesų taip yra! Kokia jo pavardė ir kada jį rodys? Būtinai sėdėsiu prie televizoriaus ir žiūrėsiu.

– Kitą antradienį. Vakare. Jo pavardė – Džulianas Alteris.

– Eina šikt, kaip puiku. Sveikinu, ponia A. Jūsų vyras turbūt labai šaunus, kad net Leno jį kviečiasi į laidą. Jūs keliausite su juo į Los Andželą, taip?

– Ką? – nustebo Brukė. Ji dar nespėjo apmąstyti šio įvykio smulkmenų, o ir Džulianas jai nieko neužsiminė apie kelionę.

– Leno laida juk transliuojama iš Los Andželo, tiesa? Jūs turėsite skristi kartu su juo, būtinai.

– Žinoma, skrisiu, – nieko negalvodama atsakė Brukė, nors širdyje sukirbėjo nemalonus ir įkyrus jausmas: Džuliano nutylėjimas apie kelionę drauge nebuvo paprastas apsižioplinimas dėl begalinio džiugesio.

Brukei su Kaile dar buvo likusios dešimt minučių, o paskui laukė dar visa valanda pokalbio su Hantlio mokyklos gimnaste, kuriai trenerė savo priekaištais dėl svorio buvo visai sužlugdžiusi savivertę. Brukė jautė, kad negalės susikaupti nė sekundę. Priekaištaudama sau, kad per konsultaciją kalbėjosi su paciente apie savo asmeninį gyvenimą, Brukė vėl skubiai atsisuko į Kailę.

– Apgailestauju, mieloji, bet šiandien man reikia baigti mūsų pokalbį anksčiau. Ateisiu čia penktadienį ir būtinai pranešiu tavo šeštos pamokos mokytojai, kad šiandien neatlikom visko iki galo, ir paskirsiu tau kitą laiką. Tinka?

Kailė linktelėjo.

– Eina sau, ponia A. Čia tai bent gera žinia. Pasveikinkite nuo manęs savo vyrą, gerai?

Brukė nusišypsojo merginai ir tarė:

– Ačiū. Būtinai. Ir dar, Kaile. Mes vėl grįšime prie mūsų pokalbio. Tavo norui mesti svorį aš nepritariu, bet jeigu sumanysi pradėti maitintis sveikai, aš mielai patarsiu, kaip tą daryti. Sutariam?

Kailė vėl linktelėjo ir Brukei pasirodė, kad išeidama iš kabineto mergina jau nežymiai nusišypsojo. Nors Kailė ir nedžiūgavo, kad teko nutraukti konsultaciją, Brukė vis tiek jautėsi truputėlį kalta. Nelengva įkalbėti šias mergaites pakeisti nuomonę apie save, bet Brukė jautė, kad jai pagaliau pavyksta palenkti Kailę į savo pusę.

Pasižadėjusi atidirbti su visais ketvirtadienį, Brukė pasiuntė trumpą elektroninį laiškelį mokyklos direktorei Rondai ir pranešė staiga sunegalavusi. Paskui susimetė rankinėn daiktus ir, įšokusi į tuščią keleivių lūkuriuojantį taksi, įsitaisė ant užpakalinės sėdynės. Po šimts, jeigu Leno nėra pakankama priežastis pasipuikuoti, tai kas tada?

Nors automobilių grūstis jau buvo prasidėjusi, sankryžoje prie Centrinio parko ir Aštuoniasdešimt šeštosios gatvės iš tiesų nebuvo labai baisu, o Vest Saido greitkelyje automobiliai guviai slinko trisdešimties kilometrų per valandą greičiu (tiesiog neįtikėtina tokį metą po pietų), ir Brukė jau pusę septynių su džiaugsmu atsirakino buto duris. Atsitūpusi leido Volteriui kelias minutes laižyti veidą, o paskui pakišo jam gardžiai kvepiantį jautienos kaulą – patį mėgstamiausią jų šuns patiekalą. Išsiėmusi iš šaldytuvo jau atkimštą butelį baltojo Pinot Grigio vyno, įsipylė taurę ir su pasimėgavimu nurijo pirmą gurkšnį. Kiek pasvarsčiusi, ar nereikėtų Džuliano naujienos paskelbti Facebook svetainėje naujausių įvykių skiltyje, greitai šią mintį atmetė, pagalvojusi, kad nereikėtų to daryti pirma nepasitarus su pačiu Džulianu.

O jos naujienų lange, deja, buvo gauta žinutė iš Leo. Greičiausiai jis savo Twitter tinklalapio paskyrą susiejo su Facebook profiliu ir nors paprastai jis retai kada internete dalydavosi sensacingomis naujienomis, šįkart mielai pasinaudojo skubia žinučių paskelbimo funkcija.

Leo Moretis… Skelbia, kad kitą antradienį Džulianas Alteris džiugins publiką Leno pokalbių laidoje.

Perskaičius Leo žinutėje savo vyro pavardę, Brukei pasidarė negera, lygiai kaip ir nuo to, ką ji skelbė: Džulianas tikrai planuoja kelionę į Los Andželą, Leo vyks kartu su juo ir tik Brukė viena lieka nepakviesta.

Brukė palindo po dušu, nusiskuto kojas ir pažastis, išsivalė dantis ir tarpdančius, rankšluosčiu išsisausino plaukus. Argi keista manyti, kad ji irgi turėtų lydėti Džulianą į pasirodymą Los Andžele? Deja, ji nežino, ar Džulianas norėtų, kad ji palaikytų jam draugiją kelionėje, o gal jis mano, kad tai dalykinė komandiruotė ir jis turi keliauti su savo vadybininku, o ne su žmona.

Tepdamasi glotniai nuskustas kojas Džuliano pripažįstamu bekvapiu kūno kremu – jis nemėgo jokių kvapnių kosmetinių priemonių, – Brukė pamatė, kad Volteris į ją žiūri.

– Kaip manai, ar tėtukas gerai padarė pasisamdęs Leo? – laibu balsu paklausė ji šuns.

Volteris pakėlė galvą nuo minkšto vonios kilimėlio, nuo kurio jo kailis paskui atsiduodavo pelėsiais, pavizgino uodegą ir keliskart suviauksėjo.

– Sakai ne?

Volteris vėl sulojo.

– O gal taip?

Vėl sulojo.

– Dėkui už įžvalgumą, Volteri. Labai man pagelbėjai.

Atsidėkodamas jis palaižė jai kulkšnį ir vėl atsigulė ant kilimėlio.

Skubiai žvilgtelėjusi į laikrodį Brukė pamatė, kad iki aštuonių liko dešimt minučių, tada dar minutę skyrė psichologiniam pasiruošimui ir tuomet iš apatinių stalčiaus gilumos išsitraukė suglamžytą juodos spalvos drabužį. Pastarąjį kartą buvo jį apsivilkusi prieš metus, kai papriekaištavo Džulianui, kad jam neberūpi seksas, tada jis nuėjo tiesiai prie stalčiaus, ištraukė plonytę glaustinukę ir tarė:

– Gaila, turi tokį drabužėlį ir nenešioji.

Po šių žodžių Brukė iškart atsipalaidavo – kaip prisimena, apsivilko glaustinukę ir ėmė kraipytis miegamajame lyg talentingiausia striptizo šokėja, o Džulianas šūkaliojo ir garsiai ją gyrė.

Laikui bėgant ta glaustinukė ėmė simbolizuoti jiems intymų gyvenimą. Brukė nusipirko ją pirmais ar antrais jų bendro gyvenimo metais po vieno pokalbio, kai Džulianas prisipažino – tarsi tai būtų kokia baisi, skandalinga ar begėdiška paslaptis, – kad jam labai patinka moterys su aptemptais juodais apatiniais drabužiais… Vadinasi, jam ne prie širdies ryškiaspalviai berniukiški šortai ir juostuoti bėgikų marškinėliai su siaura nugara, kuriuos Brukė kasvakar užsivilkdavo eidama miegoti ir su kuriais ji jautėsi mergaitiškai seksuali. Nors anais laikais niekaip negalėjo sau leisti prabangos, Brukė vis dėlto jau kitą dieną išsiruošė į parduotuves naujų apatinių ir per porą dienų Bloomingdale parduotuvėje įsigijo nepaprastai minkštą juodą džersio apatinuką su siaurais raišteliais, juodus nėriniuotus naktinukus iš Victoria’s Secret ir dar trumpus juodus naktinius marškinėlius su užrašu ant užpakalio „Saldi miegalė“. Kiekvienas drabužėlis kas vakarą buvo sutinkamas su vos juntamu entuziazmu: „Mmm, gal ir neblogai“, ir Džulianas vėl įnikdavo į savo skaitomą žurnalą. Kai jokio intymaus susidomėjimo nesukėlė net ir nėriniuoti naktinukai, kitą dieną Brukė iš ankstaus ryto paskambino Nolai.

– Šeštadienį po pietų nieko neplanuok, – pareiškė Nola. – Varysim apsipirkti.

– Aš jau apsipirkau ir vėjais paleidau didžiausią sumą, – aimanavo Brukė, šiurendama čekiais, lyg loštų kortomis.

– Ar galėtum man priminti? Sakai, tavo vyras pageidauja matyti tave su seksualiais juodais apatiniais, o tu prisiperki pikantiškų naktinukų? Tu čia rimtai?

– O ką? Jis man tiksliai nieko nepasakė. Minėjo mėgstąs juodą, o ne ryškias spalvas. Mano apatiniai juodi, trumpi ir aptempti, o pikantiškos detalės iš netikrų briliantų. Kas čia negerai?

– Na, gal ir nieko… Jeigu būtum koledžo antrakursė ir trokštum sužavėti vaikiną per pirmąją nakvynę jo bendrabutyje. Patinka ar ne, bet tu jau iš to amžiaus išaugai. Džulianas pageidauja matyti tave kaip moterį. Patrauklią, aistringą moterį.

Brukė atsiduso.

– Gerai jau gerai. Aš tavo rankose. Kurią valandą šeštadienį?

– Lygiai dvyliktą prie Springo ir Merserio gatvės kampo. Šturmuosim Kiki De Montparnasse, La Perla ir Agent Provocateur parduotuves. Užtruksime apie valandą, bet tu apsirūpinsi viskuo, kas reikalinga. Tad iki šeštadienio.

Nors ji visą savaitę laukė didžiojo apsipirkimo, veikiai paaiškėjo visiška jo nesėkmė. Banko darbuotojos atlyginimą ir didžiausias premijas gaunanti žavioji Nola pamiršo Brukei pasakyti, kad apatinio drabužio audinio kiekis atvirkščiai proporcingas jo kainai. Brukė buvo tiesiog priblokšta pamačiusi, kad prancūziškas gaminėlis Kiki parduotuvėje, dėl kurio Nola tiesiog svaigo, kainuoja šešis šimtus penkiasdešimt dolerių, o paprastas juodas apatinukas – ne ką geresnis už jos nusipirktą Bloomingdale – net tris šimtus septyniasdešimt penkis. Ką ji sau galvoja – juk ji vis dar studentė, – kai vien tik juodos nėriniuotos kelnaitės kainuoja šimtą penkiolika dolerių (šimtą trisdešimt penkis, jeigu nori be įsiuvo)? Apsilankius dviejose iš trijų parduotuvių, Brukė tvirtai pareiškė Nolai, kad yra dėkinga ir vertina jos pastangas, bet šiandien jokių pirkinių nebus. O kai po savaitės Brukė nuėjo į Ricky parduotuvę dailių intymių dalykėlių kitos draugės mergvakariui ir atsidūrė užuolaidomis užtamsintoje patalpoje, jai galvon toptelėjo puikus sprendimas.

Čia didžiulėje vitrinoje iki pat lubų, šalia vibratorių ir penio formos vienkartinių lėkštučių, ji pamatė keletą lentynų su gražiai supakuotais „proginiais kostiumais“. Jie buvo sudėti į plokščias, voko formos pakuotes kaip moteriškos pėdkelnės, tik čia paveikslėliuose buvo vaizduojamos žavios moterys su įvairiausiais seksualiais kostiumais: padavėjos, mokinukės, ugniagesės, kalinės, sporto varžybų šokėjos ir kaubojės, o kur dar visa galybė nenusakomų teminių apdarų, – ir visi trumpi, aptempti, juodi. O svarbiausia – patys brangiausi kainavo tik trisdešimt devynis dolerius ir devyniasdešimt devynis centus. Dauguma prekių buvo mažiau nei už dvidešimt penkis dolerius. Brukė ėmė apžiūrinėti kostiumų paveikslėlius, bandydama įsivaizduoti, kurie labiausiai patiktų Džulianui. Staiga karoliukais siuvinėta užuolaida prasiskyrė ir tiesiai prie jos priėjo smarkiai išsidažęs mėlynplaukis pardavėjas.

– Gal reikia pagalbos? – paklausė.

Brukė greitai nudūrė akis į šūsnį penio formos šiaudelių kokteiliams ir papurtė galvą.

– Galėčiau mielai jums ką nors parekomenduoti, – tyliai šnibždėjo pardavėjas. – Iš drabužių, sekso žaisliukų, ko tik norit. Pasakyčiau, kas dabar perkamiausia.

– Dėkui. Aš tik žiūrinėju ką nors draugės mergvakariui, – skubiai atsakė Brukė ir pyktelėjo ant savęs, kad sutriko.

– Aha. Gerai, jei reikės pagalbos, šūktelėkit.

Vyras nupleveno į pagrindinę parduotuvės salės dalį, o Brukė iš karto griebėsi veiksmų. Nujausdama pristigsianti drąsos, jeigu jis sugrįš – ar dar kas nors kitas įeis į šį skyrių, – Brukė čiupo pirmą po ranka pasitaikiusį neteminį kostiumą ir įsimetė krepšelin. Paskui kone bėgte nulėkė prie kasos, pakeliui dar įsimetė buteliuką šampūno, kelioninį pakelį Kleenex nosinaičių ir vienkartinių skutimosi peiliukų, kad turėtų ką paduoti prie kasos. Ir tik įlipusi į metro važiuoti namo, įsispraudusi vagono kamputyje atokiau nuo kitų keleivių, leido sau žvilgtelėti į pirkinį.

Ant pakuotės buvo pavaizduota ugniaplaukė moteris, nelabai kuo tesiskirianti nuo Brukės, – aišku, tik su metrinėmis kojomis, – vilkinti aptemptą tinklinio audinio glaustinukę stačiu kaklu ir ilgomis rankovėmis. Moteris stovėjo provokuojamai atkišusi klubą ir žvelgė tiesiai į kamerą, bet nors poza buvo išraiškinga, jos išvaizda bylojo apie seksualumą, pasitikėjimą savimi, o ne pasileidėlišką vulgarumą ar ištvirkavimą. Aš irgi taip mokėčiau, – pamanė sau Brukė, ir tą patį vakarą, kai išėjo iš vonios kambario su naująja glaustinuke ir aukštakulniais, Džulianas vos neišvirto iš lovos.

Vėliau Brukė ne kartą puošėsi nakčiai šiuo drabužiu per Džuliano gimtadienį, sutuoktuvių metines ir per trumpas vasaros atostogas, bet pastaruoju metu šis daikčiukas, kaip ir daugelis kitų jų ankstyvojo seksualinio gyvenimo atributų, gulėjo nugrūstas į stalčiaus gilumą. Dabar tempdama tamprų audinį pirma ant šlaunų, o paskui ir ant rankų, Brukė tikėjosi, kad jos siunčiama žinia bus suprasta tiesmukai aiškiai: Aš nepaprastai didžiuojuosi tavo laimėjimais, todėl eikš greičiau čionai, ir aš tau kai ką parodysiu. Nors universalaus dydžio glaustinukė skaudžiai rėžė šlaunis ir veržė rankas, ji vis tiek jautėsi seksualiai. Vos spėjo išleisti gumyte surištus plaukus ir atsigulti ant nepaklotos lovos, suskambo vietinis telefonas. Manydama, kad skambina Džulianas ir nori pranešti jau važiuojąs namo, Brukė atsiliepė po pirmo pyptelėjimo.

– Ruke? Brangioji, ar gerai mane girdi? – ragelyje pasigirdo motinos balsas.

Brukė giliai atsiduso ir pagalvojo, kodėl šita moteris amžinai paskambina pačiu netinkamiausiu laiku.

– Labas, mama. Girdžiu, girdžiu.

– Puiku. Labai noriu su tavimi šnektelėti. Klausyk, čiupk kalendorių ir pasižymėk dieną. Suprantu, kad nemėgsti planuoti iš anksto, bet būk gera…

– Mama! Atleisk, kad nutraukiu, bet dabar negaliu su tavimi kalbėti. Tuoj pareis Džulianas, o aš dar nesusiruošusi, – pamelavo ji.

– Ar einate švęsti? Naujiena juk tokia puiki. Turbūt abu labai džiaugiatės.

Brukė žiojosi kažką sakyti, bet staiga prisiminė nieko motinai apie Džuliano naujienas dar nesakiusi.

– Iš kur žinai? – nustebusi paklausė.

– Iš Rendžio, mieloji. Jis perskaitė Džuliano gerbėjų tinklalapyje ar kaip ten jūs vadinat? Būčiau labai apsidžiaugusi, jeigu mano duktė pati būtų paskambinusi ir pranešusi, bet Rendis, ačiū Dievui, savo motinos dar nepamiršo.

– Mama, supratau. Tai Facebook puslapis. Visai pamiršau. Taip, mes iš tiesų labai džiaugiamės.

– Kaip ruošiatės šįvakar atšvęsti? Eisit kur nors vakarieniauti?

Brukė nužvelgė glaustinuke aptemptą savo kūną, tarsi norėdama pabrėžti pokalbio su mama absurdiškumą vilkint tinklinius apatinius, pro kurių audinio skylutę pūpso krūties spenelis.

– Džulianas žadėjo parūpinti vakarienę į namus. Turim butelį puikaus šampano, tad veikiausiai pasiliksime namie.

– Nuostabu. Pabučiuok jį nuo manęs. O kai turėsi laisvą minutėlę, skambtelėk man, norėčiau priminti apie vieną datą…

– Gerai, mama. Rytoj tau paskambinsiu.

– …nes užtruksi tik sekundėlę, kadangi…

– Mama…

– Gerai, gerai, paskambink rytoj. Myliu, Ruke.

– Ir aš tave myliu, mama.

Vos spėjo padėti ragelį, išgirdo atrakinant buto duris.

Brukė iš patirties žinojo, kad pirmiausia jis nusivilks paltą, tada pasilabins su Volteriu, o per tą laiką ji spės nulupti nuo šampano butelio foliją ir nusukti nuo kamščio metalinį tinklelį. Brukė nepamiršo atsinešti ir dviejų aukštų taurių, pastatė jas ant spintelės prie lovos. Visa tai atlikusi išsitiesė kaip katė ant paklotos lovos. Jaudulys truko vos akimirką, nes Džulianas tuoj pat atidarė kambario duris.

– Atspėk, kas gyvens viešbutyje Chateau Marmont? – paklausė šypsodamasis nuo ausies iki ausies.

– Kas? – Brukė šastelėjo nuo lovos ir atsisėdo, visai pamiršusi apie savo apdarą.

– Aš, – atsakė jis, o Brukę iš karto nudilgė nerimas.

– Negali būti, – tyliai ištarė ji, nes jai atėmė žadą.

– Tikrai taip. Atskiram numery, iš kur manęs atvažiuos paimti su limuzinu ir nuveš į NBC studiją filmuotis Leno laidoje.

Brukei sunkiai sekėsi virškinti naujieną ir priminti sau, kad ji čia niekuo dėta.

– Oho, Džulianai! Kaip nuostabu! Tą viešbutį nuolat mini Last Night ir US Weekly žurnalas. Neseniai ten visą naktį ūžavo Keitė Hadson. Džei Lo ir Markas Entonis ten prie baseino sutiko Beną Afleką, ir Markas neva iškėlė jam sceną. Sako, kad Belušis ten perdozavo, įsivaizduoji? Tas viešbutis apipintas legendomis.

– Spėk, kas dar ten važiuos? – nenustygo Džulianas, prisėdęs prie jos ant lovos krašto ir glostydamas tinkline glaustinuke aptemptą šlaunį.

– Kas?

– Ogi mano žavioji seksualioji žmonelė, jeigu tik pažadės pasiimti ir šį drabužėlį, – tarė jis ir jau lenkėsi pabučiuoti Brukės.

– Liaukis! – suriko ji.

– Aišku, jeigu tik ji pati norės.

– Tu mane erzini!

– Nė trupučio. Kalbėjau su Samara. Tai mano naujoji reklamos agentė. – Džulianas kilstelėjo antakius ir plačiai nusišypsojo. – Ji sakė, kad galime skristi drauge, jeigu patys sumokėsime už tavo bilietą. Leo mano, kad geriau būtų skristi vieniems, taip mažiau blaškyčiau savo dėmesį, bet aš atsakiau – be tavęs aš ten neišsiversiu. Na, tai ką pasakysi?

Žodžius apie Leo Brukė nuleido negirdomis.

– Man trūksta žodžių! – sušuko ji ir apsivijo rankomis Džuliano kaklą. – Kaip noriu sėdėti šalia tavęs prie baro ir glamonėtis, o paskui visą naktį siausti bungaluose.

– Tu tikrai šito nori? – paklausė Džulianas ir atlošęs ją ant pagalvių su visais drabužiais užvirto ant jos.

– Dar ir kaip. Iš to, kiek man teko skaityti, spėju, ten mūsų lauks krištolinio vandens baseinai, kalnai kokaino, gausybė apsišaukėlių garsenybių ir būriai aukščiausios klasės aptarnaujančio personalo. Per vieną valandą ten įvyksta visko tiek, kad net dešimt bulvarinių žurnalų nespėja aprašyti. O kokios ten orgijos! Neteko apie jas skaityti, bet įsivaizduoju, kad jų ten netrūksta. Tikriausiai net pačiam restorane.

Volteris užšoko ant lovos ir iškėlęs galvą pradėjo staugti.

– Nepaprastai gražiai tu mums pritari, taip, Volteri? – pagyrė jį Džulianas, bučiuodamas Brukei kaklą.

Volteris dar kartą sustaugė ir Brukę tai prajuokino.

Džulianas pamirkė pirštą šampane, priglaudė Brukei prie lūpų ir vėl pabučiavo.

– Gal pasipraktikuojam, ką? – pasiūlė.

Brukė pabučiavo jį ir nutraukė marškinėlius. Širdis svaigo iš laimės ir malonios nuojautos.

– Prisipažinsiu, jau seniai negirdėjau tokio neįtikėtino pasiūlymo.

– Gal dar vieną dietinės kolos? – paklausė ilgais plačiais šortais mūvintis padavėjas, iš šono priėjęs prie giliame krėsle įsitaisiusios Brukės ir užstodamas jai saulę. Tiesioginėje saulėkaitoje buvo pakankamai šilta, bet dvidešimt vienas laipsnis šilumos Brukei atrodė per vėsu vilkėti bikinį, priešingai nei kitiems prie baseino susirinkusiems poilsiautojams.

Brukė apmetė akimis pustuzinį aplink baseiną besiilsinčių žmonių, skaniai gurkšnojančių koktelius, ir priminė sau: nors dabar ir vidurdienis, antradienis, vis dėlto jai atostogos, tad pasakė padavėjui:

– Prašom man „Kruvinosios Merės“. Su daugiau prieskonių ir dviem stiebeliais saliero.

Į baseiną grakščiai nusileido aukšta, laiba mergina, iš puikios figūros galima spręsti – modelis. Brukė žiūrėjo, kaip ji žaviai iriasi palei kraštą šuniuku, stengdamasi nesušlapinti plaukų, paskui kažką ispaniškai šūkteli savo kompanionui. Nepakeldamas galvos nuo nešiojamojo kompiuterio, vyras jai atkirto prancūziškai. Mergina patempė lūpą, vyras kažką piktai burbtelėjo ir po pusės minutės jau artinosi prie baseino su didžiuliais Chanel akiniais rankoje. Kai mergina jam padėkojo, Brukė išgirdo ją kalbant rusiškai.

Staiga sučirškė jos telefonas.

– Alio, – atsiliepė Brukė tyliai, nors ir taip aplink niekas nekreipė į ją dėmesio.

– Ruke? Kaip laikaisi?

– Labas, tėti. Nemeluosiu ir pasakysiu, kad nepaprastai puikiai.

– Ar Džulianas jau grojo?

– Neseniai abu su Leo išvažiavo, tai spėju, kad jau turėtų būti Berbanke. Manau, įrašinės tik penktą ar net pusę šešių. Dieną jie bus labai užsiėmę, tad aš pasilikau jų laukti viešbutyje.

Sugrįžo padavėjas su gėrimu. „Kruvinoji Merė“ buvo įpilta į stiklinę taurę, tokią pat aukštą ir laibą, kaip ir visos Los Andžele regėtos moterys. Padavėjas pastatė taurę šalia jos ant staliuko ir padėjo trijų dalių padėkliuką su užkandžiais: marinuotomis alyvuogėmis, įvairiais riešutais ir keptais daržovių traškučiais. Brukei norėjosi jį išbučiuoti.

– Kaip viešbutis? Turbūt labai prabangus?

Brukė pirma paragavo, paskui gerokai gurkštelėjo kokteilio. Dieve, kaip gardu.

– Taip, iš tiesų prabangus. Pamatytum, kokie čia žmonės prie baseino. Vienas už kitą gražesni.

– Ar žinai, kad Džimas Morisonas norėjo nušokti nuo to viešbučio stogo? Kad Led Zeppelin vyrukai lakstė po jo vestibiulį su motociklais? Kiek girdėjau, tame viešbuty labai patinka lankytis prastos reputacijos muzikantams.

– Iš kur trauki tokią informaciją, tėti? Iš Google paieškos? – nusijuokė Brukė.

– Bruke, liaukis! Neįžeidinėk manęs šitaip…

– Iš Vikipedijos?

Tyla.

– Tiek to.

Juodu pasikalbėjo dar kelias minutes, o Brukė per tą laiką stebėjo, kaip ta įspūdinga mergina spiegia it mažas vaikas, kai į baseiną įšoko jos draugas ir norėjo ją aptaškyti. Tėvas telefonu jai pasakojo apie visiems jau paviešintą staigmenos vakarėlį, kurį po kelių mėnesių jam ketina surengti Sintija, kaip nekantraudama ji trokšta atšvęsti jo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį, nes šiemet jis dar ir į pensiją išeina, bet Brukė neįstengė susikaupti ir klausytis, ką jis sako. Pagaliau it vaikas besielgianti moteris išlipo iš baseino, ir Brukė ne vienintelė turėjo progą pastebėti, kad sušlapęs jos maudymosi kostiumėlis tapo visiškai permatomas. Brukė dirstelėjo į savo kilpinio audinio šortukus ir pagalvojo, kiek jai reikėtų įdėti pastangų, kad taip gerai atrodytų su bikiniu – tegu nors vieną valandą. Įtraukusi pilvą toliau stebėjo moterį.

Antroji taurė „Kruvinosios Merės“ nugurguliavo į skrandį lygiai taip pat lengvai kaip pirmoji, ir netrukus Brukė pasijuto taip maloniai apsvaigusi, kad vos pažino Benisijų Del Torą, kai šis, išlindęs iš pavėsinės, įsitaisė atlenkiamam krėsle tiesiai prieš ją. Gaila, kad jis nenusimovė džinsų ir nenusivilko marškinėlių, tačiau Brukei ir taip buvo smagu paspoksoti į jį pro akinius nuo saulės. Vieta prie baseino niekuo neypatinga – Brukei yra tekę regėti kur kas įspūdingesnių baseinų prie nuosavų namų miesto pakrašty, – bet čia tvyrojo sunkiai apibūdinama, subtili, seksualumu dvelkianti nuotaika. Nors viešbutis stovi vos už kelių šimtų metrų nuo Saulėlydžio prospekto, čia viskas taip paslėpta, tarsi išskaptuota iš šimtamečių džiunglių medžių, iš visų pusių apjuosta vešlių augalų terakotiniuose vazonuose ir juodai baltai dryžuotų skėčių.

Brukė būtų galėjusi sėdėti prie baseino visą dieną ir gurkšnoti kokteilius vieną po kito, bet saulei slenkant vakarop ir smarkiai vėstant orui ji pasiėmė knygą, iPod grotuvą ir patraukė į viešbučio numerį. Šmurkštelėjusi į vestibiulį ir sukdama prie lifto Brukė pamatė džinsuotą Leaną Rimes, prisėdusią išgerti taurelės su solidaus amžiaus gražiai apsirengusia moterimi. Brukė nesusivaldė ir, išsitraukusi savo BlackBerry telefoną, nufotografavo jas ir pasiuntė nuotrauką Nolai.

Įžengusi į numerį – vieno kambario patalpą pagrindiniame pastate su įspūdingais kalnų vaizdais, – Brukė apsidžiaugė pamačiusi didžiulį dovanų krepšį su kortele, kurioje buvo parašyta: „Sveikas atvykęs, Džulianai! Nuo draugų iš Sony agentūros.“ Krepšyje buvo po butelį Veuve Cliquot ir Patron šampano, dėžutė mažų, dailiai įpakuotų šokoladinių triufelių, įvairiausių energinių šokolado batonėlių ir užkandžių, o vitaminizuotų gėrimų tiek, kad būtum užkrovęs visą parduotuvę, taip pat tuzinas Sprinkles keksiukų. Viską išdėliojusi ant kavos staliuko nufotografavo ir nusiuntė nuotrauką Džulianui su prierašu: „Jie tave myli“, o tada kibo į krepšio turinį ir per kelias sekundes prarijo visą rudašonį keksiuką.

Ją pažadino vietinis viešbučio telefono skambutis.

– Bruke? Tu gyva? – belaidžio telefono ragelyje pasigirdo Džuliano balsas.

– Gyva, – atsiliepė Brukė, nustebusi ir dairydamasi po kambarį nelabai suvokė, kaip atsidūrė po antklode vienais apatiniais. Kambaryje buvo visai tamsu. Ant pagalvės pribarstyta keksiuko trupinių.

– Visą pusvalandį skambinu tau į mobilųjį. Kur tu esi? Ar viskas gerai?

Brukė pašoko lovoje ir pažvelgė į laikrodį. Pusė aštuonių. Miegojo ištisas tris valandas.

– Turbūt čia kalta antra „Kruvinoji Merė“, – burbtelėjo sau tyliai, o Džulianas išgirdęs ėmė juoktis.

– Palieku vieną vos pusdieniui, o tu imi ir nusigeri?

– Visai ne! Bet tiek to, kaip sekėsi filmavimas? Ar gerai pavyko?

Trumpam stojus tylai Brukė mintyse perkrėtė daugybę negerų dalykų, kurie galėjo nutikti, bet ir vėl Džulianas nusijuokė. Jis ne juokėsi, o tiesiog kvatojosi.

– Ruke, viskas praėjo tiesiog fantastiškai puikiai. Aš visus pribloškiau. Tikrai apstulbinau. O pritariančioji grupė grojo kur kas geriau, nei tikėjausi, nors tiek mažai repetavom. – Brukei buvo girdėti ir kitų žmonių balsai automobilyje, nes Džulianas dabar kalbėjo gerokai tyliau. – Kai baigiau dainuoti, Džėjus priėjo prie manęs, apkabino, atsuko į filmavimo kamerą ir pagyrė, kad puikiai pasirodžiau. Pasakė, kad norėtų matyti mane čia kas vakarą.

– Negali būti!

– Tikrai! Publika plojo kaip pašėlusi, o kai filmavimas baigėsi ir mes visi patraukėme už kulisų, Džėjus padėkojo man ir pasakė, kad baisiai laukia mano pirmojo albumo pasirodymo!

– Džulianai, tai tiesiog neįtikėtina. Sveikinu! Tikras stebuklas!

– Žinau. Man dabar taip gera. Klausyk, viešbuty būsim po dvidešimties minučių. Susitinkam terasoj ko nors išgerti, gerai?

Vien nuo minties apie alkoholį Brukei ėmė smarkiau tvinkčioti smilkiniuose, – kada pastarąjį kartą teko eiti vakarienės pagiringai? – tačiau vis tiek šastelėjo lovoje.

– Man reikia persirengti. Kai tik susitvarkysiu, nusileisiu į terasą, – tarė ji, bet jis jau buvo išjungęs telefoną.

Išsiropšti iš minkštų šiltų patalų buvo nelengva, tačiau padėjo trys tabletės advilio ir drungnas dušas. Brukė mikliai užsitempė tamprius džinsus, užsivilko palaidinukę be rankovių, užsimetė sportinį švarkelį, bet žvilgtelėjusi į veidrodį pamatė, kad džinsai išryškina nekokį vaizdelį iš užpakalio. Įlįsti į džinsus buvo sunku, o juos nusimauti buvo dar didesnis vargas, ir Brukė vos nesusigurino keliais nosies, bandydama centimetras po centimetro nutraukti juos nuo kojų. Pilvas bliurbsi, šlaunys liula, o džinsai nė iš vietos. Ar tai merginai su baltu bikiniu teko kada nors kankintis šitaip pažemintai? Pasibjaurėjusi Brukė sviedė džinsus per kambarį. Vienintelis dar nedėvėtas drabužis lagamine – paplūdimio suknelė. Su ja vėsoka, bet užsimetus švarkelį, dar pridėjus medvilninį šalikėlį ir bekulnius aulinukus, gal kaip nors ir ištvertų.

Ne taip jau ir baisu, – pagalvojo ji, paskutinį kartą apžiūrėjusi save veidrodyje. Plaukai beveik savaime išdžiūvo ir – net pačiai teko pripažinti – be jokių pastangų atrodė neįtikėtinai puikiai. Brūkštelėjo tušu per blakstienas ir keliskart bakstelėjo lūpas skystu blizgiu, kurį jai į delną prieš kelias savaites įbruko Nola ir mandagiai paprašė ne išmesti, o naudoti. Pasičiupusi į rankas telefoną ir rankinuką išlėkė pro duris. Lūpų blizgis buvo nulaižytas lifte, rankovės atsiraitotos skubant per vestibiulį. Porąkart krestelėjusi plaukus ir pakedenusi juos pirštais, Brukė pasijuto atsigavusi ir pajaunėjusi, nes netrukus terasoje pamatė Džulianą, sėdintį prie staliuko garbingiausioje vietoje.

– Bruke! – pašoko jis nuo kėdės ir pamojo.

Ji pastebėjo jo šypseną net už penkiolikos metrų, o bėgant prie jo pradingo bet koks širdyje dar užsilikęs jaudulys.

– Sveikinu! – sušuko ji ir apkabino rankomis kaklą.

– Ačiū, brangioji, – sušnibždėjo jai į ausį. O paskui kiek garsiau tarė: – Eikš, supažindinsiu. Turbūt dar daug ko nepažįsti.

– Sveiki! – pasilabino Brukė, draugiškai mostelėjusi ranka visam stalui. – Aš Brukė.

Grupelė žmonių buvo susėdusi prie paprasto medinio stalo, nustumto į malonų žydinčių medžių pavėsį. Terasoje tarp vešlių vazoninių augalų buvo išstatyti nedideli staliukai, prie kurių sėdėjo žavūs, gražiai įdegę ir besijuokiantys žmonės, o visa aplinkui dvelkė lengvumu ir ramybe. Tamsoje žybčiojo nedideli fakelai. Mažų arbatinių žvakučių šviesa švelniai glostė susirinkusiųjų veidus. Skambėjo sudaužiamos taurės, o iš medžiuose paslėptų kolonėlių liejosi maloni muzika. Gerai įsiklausius galima buvo išgirsti nuolatinį, vos juntamą Saulėlydžio prospekto gaudesį. Nors Brukė nė sykio nebuvusi lankiusis Toskanoje, įsivaizdavo, jog kaip tik taip turėtų atrodyti provincijos restoranėlis Kjančio miestelyje.

Brukė pajuto, kaip ant juosmens uždėjęs ranką Džulianas švelniai stumia ją prie atitrauktos kėdės. Apžavėta stebuklingo apšviestos terasos vaizdo naktį ji tiesiog užmiršo, ko čia atėjo. Mikliai permetusi visus akimis, pamatė į ją spoksantį labai prastai nusiteikusį Leo; trisdešimties keturiasdešimties metų botokso prisišvirkštusią moteriškę nuostabiai gražia rudai gelsva oda ir juodais it anglis plaukais – tikriausiai naujoji Džuliano reklamos agentė Samara; ir kažkur matytą, tik sunku prisiminti kur, vaikiną… O, Dievulėliau, negi tai… Negali būti…

– Leo tu jau pažįsti, – pradėjo vardyti Džulianas, o Leo jam prunkštelėjo. – Štai čia žavioji Samara. Visi man sakė, kad ji – pati geriausia, bet dabar ir pats be menkiausios abejonės galiu patvirtinti: tikrai taip.

Samara šyptelėjo ir ištiesė per stalą Brukei ranką.

– Malonu, – trumpai tarė ji, nors šypsojosi gana meiliai.

– Daug apie jus teko girdėti, – pasakė Brukė, spausdama jai ranką ir stengdamasi sutelkti dėmesį į ją, o ne į ketvirtą žmogų už stalo. – Tikra tiesa. Kai Džulianas sužinojo, kad jūs jam atstovausite, parėjo namo visas švytintis iš laimės ir tarė: „Sako, ji pati geriausia.“

– Kokia jūs miela, – atlaidžiai mostelėjusi ranka atsakė Samara. – Su juo man labai lengva. Šiandien jis pasirodė kaip tikras profas.

– Liaukitės judvi pagaliau, – įsiterpė Džulianas, bet Brukė neklystamai jautė, kad jis patenkintas. – Bruke, noriu tave supažindinti su Džonu. Džonai, čia mano žmona Brukė.

Jergutėliau. Čia tikrai jis. Brukė nežinojo, iš kur ir kaip tai atsitiko, nes prie vieno staliuko kartu su jos vyru visai atsipalaidavęs, su bokalu alaus rankoje sėdėjo pats Džonas Bon Džovis. Ką jam pasakyti? Ką daryti? Kur, po galais, Nola, kai jos čia taip reikia? Brukė pametė galvą. Pasakyti ką nors tokio: „Aš didelė jūsų gerbėja“ ar „Labai džiaugiuosi ir gerbiu jus už tai, kad jau tiek daug metų gyvenate su savo pirmąja ir vienintele žmona“, gal būtų ir nieko, bet sėdėti prie stalo su tokio ryškumo žvaigžde juk ne kasdien pasitaiko…

– Labas, – pasisveikino Džonas, linktelėjęs galvą jos pusėn. – Kokie šaunūs tavo plaukai. Ar spalva natūrali?

Brukės ranka akimirksniu pakilo prie garbanų ir ji netrukus pajuto, kad veido spalva, ko gero, dabar nė kiek nesiskiria nuo plaukų. Ta spalva tokia sodri, o pigmentas toks stiprus, kad jos plaukais turėjai arba iš karto susižavėti, arba neginčijamai pasibjaurėti. Brukei jie patiko. Ir Džulianui. Kaip matyti, Bon Džoviui irgi. Nola! – suriko ji mintyse. – Kaip gaila, kad tu nieko dabar negirdi!

– Taip, natūrali, – atsakė Brukė ir nepatenkinta susiraukė. – Vaikystėje teko dėl jų iškęsti nemažai patyčių, bet dabar jau pripratau. – Akies krašteliu pamatė, kad Džulianas jai šypsosi. Ačiū Dievui, tik jis vienas žino, kokia tuo metu ji buvo tariamai kukli kalbėdama apie savo plaukus.

– Na, man jie žiauriai patinka, – pareiškė Džonas ir kilstelėjo aukštyn kūgio formos alaus stiklą. – Tostas už ugnia… – staiga jis pusiau žodžio nutilo, o veide atsirado kvailai drovi šypsena. Brukė nė kiek nebūtų supykusi, jeigu jis būtų pavadinęs ją „ugniapūte“.

– Keliu tostą už ugniaplaukes ir debiutinį pasirodymą Leno laidoje. Sveikinu, brol. Tu šaunuolis. – Džonas iškėlė virš stalo savo bokalą ir visi su juo susidaužė. Brukės šampano taurė palietė jo stiklą paskutinė ir jai toptelėjo galvon, ar negalėtų kaip nors tos taurės nugvelbti ir parsivežti namo.

– Į sveikatą! – sušuko visi. – Nuoširdžiai sveikinam!

– Tai kaip sekėsi? – Brukė paklausė Džuliano, suteikdama jam dar vieną progą suspindėti šių žmonių akyse. – Pasakok man viską.

– Jis tiesiog nepakartojamas, – griežtu profesiniu balsu pareiškė Samara. – Jis pasirodė po labai svarbių svečių pokalbio. – Kiek patylėjusi atsisuko į Džulianą ir paklausė: – Hju Džekmanas mane tiesiog sužavėjo. O tave?

– Taip, man jis irgi patiko. Ir dar ta pana iš „Modernios šeimos“, – linksėdamas galva pridūrė Džulianas.

– Šįkart mums labai pasisekė – du neginčijamai įdomūs ir garsūs svečiai, o ne kokie vaikai muzikantai, magai ar netgi gyvūnų dresuotojai, – kalbėjo Samara. – Patikėkit manim, nieko nėra baisiau, kaip laukti savo eilės į eterį su krūva šimpanzių.

Visi ėmė garsiai juoktis. Prie staliuko priėjo padavėjas ir Leo su niekuo nepasitaręs užsakė visiems. Paprastai Brukė nemėgo, kai kas nors užsakinėdavo už ją, tačiau šįkart ji dėl Leo skonio nesiginčijo: dar vienas butelis šampano, visiems po stikliuką tekilos, kelios lėkštės lengvų užkandžių – nuo brusketų su marinuotais grybukais iki mocarelos ir gražgarsčių salotų. Kai atnešė krabų mėsos gabaliukų, aplietų avokadų trintiniu, Brukei vėl grįžo ankstesnė puiki nuotaika ir ji iš džiaugsmo tiesiog išgyveno euforiją. Džulianas – jos Džulianas, vakarais krintantis į lovą nenusimovęs kojinių – ką tik pasirodė pokalbių laidoje. Abu gyvena garsiajame Chateau Marmont viešbutyje, geria ir valgo kaip roko žvaigždės. Vienas garsiausių dvidešimto amžiaus muzikantų ką tik pareiškė, kad jam labai patinka jos plaukai. Aišku, pati laimingiausia diena Brukės gyvenime yra vestuvių (juk nori nenori privalai taip sakyti, tiesa?), bet ši nė kiek savo svarba nenusileido pirmajai.

Ant žemės numestame rankinuke suskambo telefonas. Jo garsas buvo panašus į šaižią ugniagesių mašinos sireną, ją buvo pasirinkusi tam, kad prižadintų iš pokaičio miego ir nepraleistų svarbaus skambučio.

– Atsiliepk, – paragino Džulianas, kramtydamas pilna burna. Brukė nustebusi žiūrėjo į ekraną. Nenorėjo atsiliepti, bet jaudinosi, jog kas nors negero galėjo būti atsitikę: ten, namie, jau gerokai po vidurnakčio.

– Labas, mama, – kuo tyliau atsiliepė ji. – Mes dabar visi vakarieniaujam. Ar kas atsitiko?

– Bruke! Rodo Džulianą! Jis tiesiog fantastiškas! Atrodo puikiai, o ir grupė jam pritaria nuostabiai gražiai. Dieve, regis, imtum jį ir suvalgytum. Mano galva, šiandien jis parodė aukščiausią klasę, – mama bėrė žodžius kaip iš pypkės, ir Brukei teliko juos tinkamai suprasti.

Žvilgtelėjo į laikrodį. Kalifornijos laiku tik dvidešimt minučių po devintos. O tai reiškia, kad šiuo metu rytinėje šalies pakrantėje pradėta rodyti pokalbių laida.

– Tikrai? Sakai, gražiai atrodo? – paklausė Brukė.

Už staliuko visi sukluso.

– Aišku, juk dabar laidą rodo rytinėje pakrantėje, – pritarė Samara ir išsitraukė savo BlackBerry. Jis vibravo lyg skalbyklės centrifuga.

– Nuostabu, – toliau džiūgavo Brukės mama. – Jis tiesiog nepakartojamas. Džėjus jį labai gražiai pristatė. Palauk, jis jau baigia dainuoti.

– Mama, aš tau paskambinsiu, gerai? Dabar negaliu su tavim kalbėti.

– Gerai, mieloji. Pas mus jau vėlu, tad skambink man iš ryto. Ir pasveikink nuo manęs Džulianą.

Brukė išjungė telefoną, bet jis ir vėl suskambo. Nola. Brukė apsidairė ir pamatė, kad visi, išskyrus Džoną, kuris tuo metu buvo nuėjęs pasikalbėti su kita žmonių grupele, buvo įnikę į telefonus.

– Labas. Ar galiu tau paskambinti vėliau? Mes dabar valgom.

– Jis nepaprastai šaunus! – suriko Nola.

Brukė nusišypsojo. Nola dar niekada nebuvo taip entuziastingai atsiliepusi apie Džuliano pasirodymą, kur tau.

– Žinau.

– Jergau mano, Bruke. Aš tiesiog nenustygstu vietoje. Kai jis taip įsijaučia ir užtraukia tą paskutinį posmą – ar kaip jūs ten vadinat, – užsimerkia ir atlošia galvą, žinai? Dieve brangus, man net kūnas pagaugais eina.

– Aš gi tau sakiau. Jis tikras muzikantas.

Brukė nugirdo Džulianą kažkam dėkojant. Jis buvo sutrikęs, bet išdidžiai šypsojosi. Leo rėkė į ragelį, kad Džulianas pasirodė „velniškai puikiai“, o Samara kažkam žadėjo pasižiūrėti, ar jis neužimtas, ir būtinai rytoj paskambinti. Brukės telefonas nepaliaujamai virpėjo nuo gaunamų trumpųjų žinučių ir elektroninių laiškų, pranešimai mirksėjo ekrane vienas po kito net jai kalbantis su Nola.

– Klausyk, man reikia bėgti, čia karšta kaip pragare. Ar neisi miegot dar kokią valandžiukę? – Paskui visai tyliai, bene pašnibždom pridūrė: – Dabar aš vakarieniauju Chateau viešbutyje su Džonu Bon Džoviu. Kaip paaiškėjo, jam patinka ugniaplaukės.

– Ką tu sakai? Ką… Tu… Sakai!.. – Nola šnypštė į telefono ragelį. – Pirmiausia nuo kada mano geriausia draugė pasidarė tokia pasakiškai graži? Vakarieniaujate Chateau viešbutyje? Gal tu iš manęs tyčiojiesi? O antra… Pala, dedu ragelį, nes turiu spėti užsisakyti bilietą į Los Andželą ir dar nusidažyti plaukus raudonai.

Tai Brukę prajuokino.

– Aš rimtai, Bruke, labai nenustebk, jeigu ryt rytą išdygsiu prie tavo durų su raudonais plaukais ir visa kita ir prisiglausiu pas tave ant sofos. Aš tave įspėjau.

– Myliu tave, Nola. Tuoj tau atskambinsiu.

Brukė išjungė telefoną, bet visai be reikalo. Visų telefonai nepaliaujamai čirškė, skambėjo ir pypsėjo, ir visi prie staliuko nesivaržydami atsiliepinėjo ir klausėsi nesibaigiančių pagyrimų ir liaupsių. Netrukus ji gavo ir pergalingą šio vakaro elektroninį laišką iš Džuliano motinos, adresuotą jiems abiem. Jame buvo rašoma: „Šįvakar mudu su tėčiu klausėmės tavęs Leno laidoje. Nors kiti pokalbių laidoje dalyvavę svečiai mūsų nesužavėjo, tavo pasirodymas buvo puikus. Aišku, kai vaikystėje turėjai tiek galimybių ir mūsų palaikymą, galima buvo tikėtis daugiau. Sveikinam su šiuo laimėjimu!“ Brukė su Džulianu vienu metu perskaitė tą žinutę skirtinguose telefonuose ir taip pratrūko kvatotis, kad kelias minutes negalėjo ištarti nė žodžio.

Tik po geros valandos šis įkarštis atvėso, Džonas sugrįžo prie jų staliuko, Samara susitarė dėl dviejų Džuliano pasirodymų kitose laidose, o Leo užsakė trečią butelį šampano. Džulianas sėdėjo atsilošęs kėdėje, lygiai tiek pat nustebęs ir išdidus.

– Ačiū jums, mielieji, – galiausiai ėmė jis dėkoti ir iškėlęs taurę šampano linkčiojo kiekvienam asmeniškai. – Tiesiog nerandu žodžių, nes tai… Tai pati nuostabiausia naktis mano gyvenime.

Leo atsikosėjo ir taip pat iškėlė savo taurę.

– Atleisk, mielasis, bet, man regis, tu suklydai, – gudriai pamerkęs kitiems akį tarė jis. – Ši naktis dar tik prasideda.

Penktas skyrius

Visi dėl tavęs alps

Gegužės pabaiga, dar nebuvo nė pusės dešimtos ryto, o Teksaso karštis jau nepakeliamai svilino. Džuliano marškinėliai kiaurai permirko prakaitu, o Brukė litrais maukė vandenį bijodama, kad jų organizmai gali patirti mirtiną dehidrataciją. Šįryt ji norėjo eiti pabėgioti, bet po dešimties minučių pasijuto alkana, pradėjo svaigti galva ir pykinti. Kai Džulianas pirmą kartą per penkerius jų santuokinio gyvenimo metus pasiūlė važiuoti porą valandų pasivaikščioti po parduotuves, ji bemat šoko į bjaurų žalią išsinuomotą automobilį. Vaikščioti po parduotuves, vadinasi, pabūti vėsiam kondicionuojamam ore, ir tai jai patiko.

Pirmiausia jie apsuko ratą viešbučio teritorijoje, paskui išvažiavo į greitkelį, o maždaug po dvidešimties minučių kelis kilometrus lėkė vingiuotu kaimo keliuku, vietomis asfaltuotu, o kai kur – tiesiog dulkėtu žvyrkeliu. Visą kelią Brukė klausinėjo ir prašė pasakyti, kur jie važiuoja, bet Džulianas kaskart vis plačiau šypsojosi ir nieko neišdavė.

– Ar būtum kada pagalvojęs, kad čia taip, kaip vos tik išvažiavus už Ostino? – paklausė Brukė jiems lekiant pro žydinčias laukinių gėlių pievas su apleistu tvartu kitoje kelio pusėje.

– Niekada. Čia kaip filme, kur vaizduojamas Teksaso provincijos miestelis su rančomis, o ne koks priemiestis ar kosmopolitinis didmiestis. Įtariu, kaip tik dėl to čia dažnai statomi filmai.

– Tikrai. Mano darbe niekas netiki, kad serialas „Penktadienio vakaro žiburiai“ filmuojamas kaip tik čia.

Džulianas grįžtelėjo į ją ir paklausė:

– Ar darbe viskas gerai? Pastaruoju metu mažai man apie tai pasakoji.

– Iš esmės viskas po senovei. Hantlio mokykloj turiu pirmametę pacientę, kuri įsitikinusi, kad yra bjauriai stora, nors iš tikrųjų jos duomenys beveik atitinka normą. Valstybės stipendininkė, visai kitokio socialinio sluoksnio nei jos bendraklasės. Jai atrodo, kad pritapti prie tų mergaičių jai trukdo milijonai priežasčių, o pati svarbiausia – svoris.

– Kuo tu jai gali padėti?

Brukė atsiduso ir tarė:

– Žinai, nelabai kuo ir galiu. Negana to, kad privalau jos išklausyti ir ją įtikinti, dar turiu ir akylai stebėti, kad ko sau nepasidarytų. Dedu galvą, kad tai ne koks nors eilinis mitybos sutrikimas, ir man labai baisu, kai tokiam jaunam žmogui galvoje vien tik svoris, juolab kai kalbama apie paauglę. Po mėnesio prasidės vasaros atostogos ir aš dėl jos labai jaudinuosi.

– O kaip ligoninėj?

– Normaliai. Margarita nelabai apsidžiaugė, kad pasiėmiau šiuos du laisvadienius, bet ką padarysi.

Džulianas pažiūrėjo į ją ir tarė:

– Negi per dvi dienas kas nors atsitiks?

– Gal ir ne, bet jau prašiausi išleidžiama tris dienas, kai vykom į Los Andželą filmuotis Leno laidoje, pusdienį keliems tavo interviu po laidos Niujorke, ir dar vieną dieną, kai buvo filmuojamas tavo albumo pristatymas. Ir visa tai tik per šešias pastarąsias savaites. Ai, tiek to. Pastaruoju metu retai mudu matomės, tad nė už ką nebūčiau atsisakiusi šios progos.

– Ruke, man regis, negalima sakyti, kad mes dabar retai matomės. Tiesiog mūsų dienotvarkė labai įtempta. Gerąja prasme.

Brukė nesutiko – niekas negali tvirtinti, kad reti pasimatymai valandžiukei ar dviem tai šen, tai ten, kai Džulianas kartą per kelias dienas užsuka į miestą, yra normalus gyvenimas, – tačiau šiuo metu ji nenorėjo pasirodyti perdėm kritiška.

– Aš ne tą norėjau pasakyti, tikrai, – kiek galėdama nuolaidžiau tarė ji. – Šiuo metu esame kartu, tai ir džiaukimės, gerai?

Kelias minutes jie važiavo tylėdami, paskui Brukė palietė pirštais kaktą ir tarė:

– Negaliu patikėti, kad tuoj pamatysiu Timą Riginsą.

– Kas jis toks?

– Dėl Dievo, liaukis, gerai?

– Kas jis – treneris? Ar puolėjas? Aš vis maišau, – šypsodamasis klausinėjo Džulianas. Galima pamanyti, kad kas nors nepažįsta Timo Riginso.

– Nesakysiu. Kai šįvakar per pobūvį jis įžengs į salę ir visos moterys ims alpti iš aistros, pats suprasi. Patikėk manim.

Džulianas neva pyktelėjęs sudavė delnu per vairą.

– O ar šįvakar moterys turi alpti ne dėl manęs? Juk šiandien aš roko žvaigždė, ne?

Brukė pasilenkė per tarpą tarp sėdynių ir pabučiavo jam į skruostą.

– Aišku, kad visos moterys alps dėl tavęs, mielasis. Kai nustos spoksoti į Riginsą ir pamatys tave, ims alpti ir eiti iš proto dėl tavęs.

– Dabar jau tikrai nesakysiu, kur važiuojam, – pareiškė Džulianas.

Suraukęs kaktą ir labai įsitempęs jis stengėsi apvažiuoti kelio duobes, kurių čia buvo kas dešimt metrų, užlietų vandeniu po vakarykštės liūties. Brukės vyras nebuvo įgudęs vairuotojas. Iš pradžių Brukė pamanė, kad jie važiuoja kur nors pasivaikščioti, pabūti gamtoje, paplaukioti valtele ar pažvejoti, bet paskui prisiminė, kad jos vyras – Niujorke gimęs ir augęs miestietis, o jo vienintelis ryšys su gamta – kartą per savaitę palaistyti bonsą ant spintelės prie lovos. Jo žinios apie laukinę gamtą buvo labai jau ribotos: jis gal ir sugebėtų atskirti nedidelę žiurkę nuo įmitusios pelės, šmirinėjančios po metro platformą, ar instinktyviai pasakyti, kurios prie maisto parduotuvių tinginiaujančios gatvės katės draugiškos, o kurios prisiartinus imtų šnypšti ir draskytis, bet šiaip jis mėgo vaikščioti švariai nublizgintais batais, miegoti savo lovoj, o į lauką eidavo – sakykim, į Centrinį parką pasiklausyti „Vasaros estrados“ festivalio arba pasėdėti laivo kavinėje, kai ten draugai surengdavo vakarėlį, – tik apsiginklavęs visa sauja klaritino tablečių ir su visiškai pakrautu mobiliuoju telefonu. Jam nepatiko, kai Brukė pravardžiuodavo jį miesto princu, bet niekad neįstengė pagrįstai to paneigti.

Netrukus tiesiai prieš juos iš medžių tankumyno išniro didelis bjaurus pastatų kompleksas su ryškiu neoniniu reklaminiu užrašu: Lone Star Western Wear. Tai buvo du atskiri pastatai, su viena bendra neasfaltuota automobilių stovėjimo aikštele, kurioje lūkuriavo vos kelios mašinos.

– Na štai, – tarė Džulianas, įsukdamas į purviną rėžį.

– Nesišaipyk. Prisipažink, kad tiesiog norėjai pajuokauti.

– O ką? Juk sakiau, kad važiuosime apsipirkti.

Brukė pažvelgė į du didžiulius pastatus ir kelis autobusiukus priešais. Džulianas išlipo iš automobilio ir priėjęs iš keleivio pusės atidarė dureles, padavė jai ranką, padėjo išlipti ir peršokti balą, nes ji avėjo atviromis basutėmis.

– Kai sakei, kad važiuosim apsipirkti, maniau, turi galvoje Neiman’s parduotuvę ar dar ką.

Plūstelėjus į veidą gaiviam kondicionuoto oro gūsiui, Brukei į akis pirmiausia krito jaunučiukė pardavėja, apsitempusi džinsais, su siaurais trumparankoviais languotais marškiniais ir kaubojiškais batais. Ji tuoj pat priėjo prie jų ir tarė:

– Labas rytas. Jeigu reikės mano pagalbos, iš karto sakykit!

Brukė jai nusišypsojo ir linktelėjo galvą. Džulianas stovėjo išsišiepęs iki ausų. Brukė niuktelėjo jam į ranką. Iš lubose įtaisytų garsiakalbių liejosi brązginamos gitaros garsai.

– Tiesą sakant, mums labai reikia jūsų pagalbos, – atsakė jis blondinei.

Mergina suplojo delnais ir uždėjo vieną ranką ant peties Džulianui, o kitą Brukei.

– Puiku. Tad pradedam. Ko pageidausite?

– Tikrai, ko mes šiandien pageidausime? – paklausė jo Brukė.

– Mums reikia kaubojiško stiliaus drabužių, mano žmonai į vakarėlį, – atsakė Džulianas, vengdamas pažvelgti Brukei į akis.

Pardavėja nusišypsojo ir tarė:

– Nuostabu. Žinau keletą daikčiukų!

– Džulianai, šiam vakarui aš jau turiu išsirinkusi drabužius. Pameni tą juodą suknelę, kur rodžiau? Ir tą dailų rankinuką, kurį Rendis su Mišele padovanojo man per gimtadienį? Pameni?

Džulianas sunėrė pirštus.

– Pamenu. Bet šįryt anksti atsikėlęs perskaičiau elektroninius laiškus ir pagaliau išdrįsau atsidaryti prisegtuką su šio vakaro kvietimu. O ten parašyta: vakarėlio aprangos kodas – madinga kaubojiška.

– Dieve mano.

– Nepanikuok! Aš gi žinojau, kad pulsi į paniką, tad…

– O aš atsivežiau juodą be petnešėlių suknutę ir aukso spalvos basutes! – Brukė sušuko taip garsiai, kad net salėje atsisuko keli pirkėjai.

– Žinau, Ruke. Dėl to iš karto parašiau Samarai ir paprašiau, kad mums paaiškintų daugiau. Ji tą ir padarė. Ir netgi labai smulkiai.

– Tikrai? – nustebo Brukė ir pakreipusi galvą šiek tiek atlaidžiau pažiūrėjo į jį.

– Taip. – Džulianas išsitraukė iPhone telefoną ir susiradęs laišką pradėjo skaityti: „Sveikas, pupuliuk, – ji visus taip vadina. – Serialo „Penktadienio vakaro žiburiai“ kūrėjai sumanė surengti kostiumų vakarėlį savo teksasietiškai kilmei pabrėžti. Nebijokit, tiks viskas – kaubojiška skrybėlė, kaubojiški batai, kepuraitė. Šįvakar tikrai visi puikuosis itin seksualiais ankštais džinsais. Pasakyk Brukei, kad jai reikia puikių Daisy Duke šortukų. Nugalėtoją rinks pats treneris Teiloras, tad pasistenkit! Labai laukiu…“ – Džulianas liovėsi skaityti ir nutilo. – Toliau nuobodžios organizacinės smulkmenos. Čia buvo svarbiausia. Dabar aišku, ko atvažiavom? Džiaugiesi?

– Na, džiaugiuosi, kad supratai pasiaiškinti dar prieš vakarėlį… – Brukė pastebėjo, kad Džulianas stovi susirūpinęs ir laukia iš jos padėkos. – Aš iš tiesų labai tau dėkinga, kad išgelbėjai mane nuo pražūties. Ačiū už rūpestį.

– Anoks čia rūpestis, – atsakė Džulianas, akivaizdžiai pradžiugęs.

– Tau juk šiandien repeticija.

– Yra laiko. Dėl to ir atlėkėm iš pat ryto. Džiaugiuosi, kad apskritai sutikai važiuoti apsipirkti. – Švelniai pakštelėjęs į skruostą kilstelėjo ranką ir davė ženklą pardavėjai. Ji atlėkė prie jų su plačiausia šypsena veide.

– Ar jau pasirengę? – paklausė.

– Pasirengę, – vienu balsu atsakė Brukė su Džulianu.

Kai galiausiai po valandos jie išėjo iš parduotuvės, Brukė visa švytėjo iš džiaugsmo. Apsipirkimas jai buvo tūkstantį kartų malonesnis, nei tikėjosi. Jai patiko jaudinantis jausmų derinys, kai Džulianas noriai jai patarinėjo matuojantis trumpus šortukus, aptemptas palaidinukes ir seksualius batus, o ji vaikiškai maloniai prieš jį staipėsi. Pardavėja, vardu Mendė, meistriškai parinko Brukei pačią tinkamiausią aprangą: trumpą džinsinį sijonėlį, nes su šortukais Brukė nesmagiai jautėsi, tokius pat kaip jos languotus marškinius su seksualiu mazgeliu virš bambos (tik Brukei dar pridėjo po apačia ir siaurą baltą palaidinukę, kad nesimatytų padribusio pilvuko), platų diržą su masyvia žalvarine sagtimi, panašia į šerifo žvaigždę, kaubojišką skrybėlę su užraitytais šonais ir dailia juostele po kaklu bei pačius prašmatniausius daigstytus kaubojiškus batus, kokių Brukė niekad nebuvo regėjusi. Mendė pasiūlė Brukei susipinti dvi kasytes ir dar davė raudoną skarelę ant kaklo.

– Ir nepamirškit storai pasidažyti blakstienų, – pagrasino pirštu Mendė. – Kaubojėms tinka ryškios akys.

Nors Džulianas savo pasirodymui nesutiko rengtis viso kaubojaus kostiumo, Mendė pamokė jį, kaip įsukti į rankovę pakelį cigarečių, ir išrinko panašią į Brukės, tik vyrišką kaubojaus skrybėlę.

Grįždami į viešbutį jie visą kelią juokėsi. Kai Džulianas pasilenkė pabučiuoti žmonos ir pasakė, kad grįš į viešbutį apie šeštą nusiprausti, Brukė norėjo paprašyti jo dar kiek pasilikti, bet persigalvojo ir, susirinkusi krepšius su pirkiniais, pakštelėjo jam į skruostą.

– Sėkmės, – palinkėjo. – Puikiai praleidau šį rytą.

Ji neįstengė susilaikyti nenusišypsojusi, kai ir Džulianas nuoširdžiai juokdamasis pasakė tą patį.

Vakare jis gerokai vėlavo grįžti į viešbutį, tad tik paskubomis apsiprausė ir persirengė, o kai juodu lipo į jau laukiantį limuziną, Brukė pajuto, kad jis pradeda nerimauti.

– Jaudiniesi? – paklausė.

– Taip, truputį.

– Prisimink vieną dalyką: iš visų pasauly sukurtų dainų jie pasirinko tavąsias. Žmonės visur ir nuolat žiūri šį serialą, ir jie dabar girdės tavo muziką. Juk tai neįtikėtina, mielasis. Tikrai.

Džulianas uždėjo delną jai ant rankos.

– Neabejoju, ten mums bus smagu. O tu atrodai kaip manekenė. Filmavimo kameros turės gražaus darbelio.

Brukė vos spėjo išlementi klausimą: „Kokios filmavimo kameros?“, ir limuzinas privažiavo prie Hula Hut, visiems gerai žinomo restorano, garsėjančio geriausiais visoje šiaurinėje valstijos dalyje sūriais. Juos iškart apspito visas tuzinas paparacų.

– Dievulėliau, negi jie mus fotografuos? – nustėro Brukė išsigandusi, kaip anksčiau apie tai nepagalvojo. Žvilgtelėjusi tolyn pamatė karvių ištryptą taką – teksasietišką raudonojo kilimo versiją. O dar toliau nuo kelkraščio prie restorano durų prieš kameras pozavo pora serialo kūrėjų.

– Palauk. Atidarysiu tau dureles, – pasakė Džulianas, išlipo iš mašinos ir apėjęs pro priekį prisiartino prie jos. Atidaręs dureles pasilenkė ir pasiūlė jai ranką. – Nesijaudink, nelabai mes jiems rūpim.

Brukei gerokai palengvėjo, kai pamatė, kad jis tikrai sako tiesą. Fotografai iš pradžių irgi metėsi prie jų, norėdami pažiūrėti, ar jie kuo nors įžymūs, bet paskui vėl taip pat greitai atsitraukė. Tik vienas pliaukšėtojas paprašė jų papozuoti nuotraukai priešais didžiulį reklaminį stendą prie durų su ryškiais serialo „Penktadienio vakaro žiburiai“ ir NBC kanalo užrašais. Keliskart atsainiai spragtelėjęs fotoaparatu, paprašė abiejų pasakyti į diktofoną savo pavardes ir nupėdino sau. Brukė su Džulianu patraukė prie durų. Pamačiusi salėje Samarą, Brukė suspaudė Džulianui ranką. Užmetusi akį į merginos elegantišką juodą šilko suknelę, gladiatoriškas basutes ir didelius žvangančius auskarus, pasijuto tikrai nejaukiai. Kodėl Brukei liepė apsirengti kaip į šokių vakarėlį, o pati atrodo lyg nužengusi nuo podiumo? Jeigu įvyko kažkokia klaida ir dabar Brukė bus vienintelė su kaubojės kostiumu? Čia pat Brukė pajuto, kaip kūnu ima slinkti panika.

Ir tik po geros minutės Brukė išdrįso apsidairyti po salę. Kiek tik aprėpė akys, visur švysčiojo Daisy Dukes šortukai ir plačiakraštės skrybėlės.

Brukė pasiėmė nuo padėklo vaisių kokteilį ir visą valandą linksmai bendravo su žmonėmis, mezgė naujas pažintis, gėrė ir juokėsi. Šis vakarėlis buvo iš tų, kur žmonės nuoširdžiai džiaugiasi čia pakliuvę – ne tik filmo kūrėjai, kurie iš tiesų puikiai vieni kitus pažinojo ir sutarė, bet ir jų antrosios pusės, draugai ar keletas garsenybių, su kuriomis draugavo kai kurie aktoriai ar kuriuos jų ryšių su visuomene atstovai prikalbino ateiti čia pasireklamuoti. Brukė pastebėjo Dereką Džeterį, prakaituojantį prie didžiulės lėkštės kukurūzų traškučių, ir pabandė prisiminti, su kuria iš serialo merginų jis buvo susižadėjęs, o Džulianas pasigyrė terasoje matęs besišnekučiuojančią pusnuogę Teilorą Svift. Šiaip čia daugiausia rinkosi audringai nusiteikusi maišyta minia su odiniais antšlauniais, languotais marškiniais ir trumpais džinsiniais sijonais ar šortais, gėrė alų, šlamštė sūrį ir linksminosi pagal devinto dešimtmečio muziką, sklindančią iš garsiakalbių. Tai buvo pats laisviausias ir maloniausias vakarėlis, kokiam tik jai teko būti per Džuliano pasirodymus, ir ji džiaugėsi kiekviena akimirka, tuo retai ją apimančiu jausmu, kad yra graži, patraukli ir apskritai – šauni. Kol Džulianas su grupe ruošėsi laikinai pastatytoje scenoje, Brukę pasigrobė grupelė serialo scenaristų ir pakvietė dalyvauti „Margaritos“ kokteilių skanavimo konkurse. Ir tada jai toptelėjo mintis, kad Džulianą, grojantį gyvai su nauja grupe, ji yra mačiusi tik filmuotame Leno laidos vaizdo įraše.

Brukė įdėmiai apžiūrėjo kiekvieną grupės narį, kai jie vienas po kito lipo į sceną derinti instrumentų ir mikrofonų, ir su nuostaba suprato, kad jie visai nepanašūs į roko grupę, veikiau į krūvon susibūrusius trisdešimtmečius elitinės Naujosios Anglijos mokyklos draugus. Būgnininkas Vesas – ilgaplaukis gauruočius, bet jo plaukai nekarojo apie veidą riebaluotomis susisukusiomis virvelėmis, ne, jo tamsiai rudos garbanos tvarkingai krito vešliomis puriomis bangomis. Tokių plaukų pavydėtų kiekviena mergina. Jis vilkėjo dailius žalius polo marškinėlius su švariais, išlygintais džinsais ir avėjo klasikinius New Balance sportinius batelius. Jis atrodė panašus į vasarą golfo klube patarnaujantį studentėlį – ne dėl pinigų, o dėl geros formos, mat daugiau aikštyne jis nedirbs, o įsitaisys tėvo teisinėj firmoj. Pagrindinis gitaristas buvo vyriausias iš visos grupės, tikriausiai arti trisdešimt penkerių, ir nors ne toks išsipustęs kaip Vesas, jo smarkiai nunešiotos saržos kelnės, juodi Converse sportiniai bateliai ir marškinėliai su užrašu „Imk ir daryk!“ niekam per daug nekrito į akis. Kitaip nei kolega būgnininkas, Neitas neatitiko jokių gitaristo standartų – mažas ir storas, droviai besišypsantis, nuleistomis akimis. Brukė prisiminė, kaip buvo nustebintas Džulianas, kai per atranką išgirdo jį grojant, nes šiam lipant į sceną buvo susidaręs priešingą įspūdį. Vos tik Neitas užkelia koją ant scenos, iš karto pajunti, kad jis vienas iš tų, kurie visą gyvenimą buvo ujami ir stumdomi. Atrodo, lyg jis bijotų savo šešėlio. O kai užgroja – abejingų nelieka. Tarsi kažkas nežemiško. Jų trio užbaigė bosistas Zakas. Jis iš visų buvo panašiausias į muzikantą, tik jo madingi ežiuku kirpti plaukai, masyvi grandinėlė ant kaklo ir kontūriniu pieštuku paryškintos akys teikė jam pamaiviškos išvaizdos. Jo vienintelio iš grupės Džulianas nemėgo, bet Sony žmonės manė, kad pirmasis jo pasirinkimas – bosistės merginos – būtų jį gerokai užgožęs scenoje, todėl Džulianas nutarė verčiau nesiginčyti su vadais. Muzikantų parinkimas buvo gan keistas, jie visi tokie skirtingi, bet apskritai grupė atrodė gan intriguojamai. Brukė apsižvalgė po salę ir pamatė, kad publika nurimo ir laukia.

Džulianas neprisistatė pats, nepristatė ir dainos, kaip visad darydavo, tik linktelėjo muzikantams ir pradėjo dainuoti savąją „Man skauda sudaužytą širdį“ versiją. Sprendimas gan rizikingas, bet nuostabiai tiksliai apskaičiuotas. Jis paėmė gerai žinomą banalią dainą ir perdainavo ją taip, kad dabar ji skambėjo rimtai, gal net prasmingai. O pabaigoje pateikė visai naują, dviprasmiškai puikią ir gal net kiek ironišką versiją. Tai skambėjo maždaug taip: Jūs tikėjotės, kad mes užlipsim į sceną ir sudainuosim gerai žinomą dainos versiją, kurią pasirinkote savo serialo įžangai, o gal net ką nors iš būsimo albumo, bet mes čia atvykom ne perdėm rimtai nusiteikę. Žiūrovams patiko, visi juokėsi, plojo ir dainavo kartu su juo, o pabaigoje pratrūko audringomis ovacijomis.

Brukė taip pat plojo su visais ir džiaugėsi tais, kurie giria Džulianą, kad jis nepaprastai talentingas, kad galėtų jo klausytis dieną naktį. Jos nė kiek nestebino toks žmonių žavėjimasis, nes argi gali būti kitaip? Juk tai nesenstanti tiesa. Ir dabar, kai Džulianas pasilenkė prie mikrofono ir visus apdovanojo plačia žavia šypsena, Brukė pamatė, kad visa salė jam vieningai maloniai atsako tuo pačiu.

– Sveiki visi, – prabilo jis, reikšmingai kilstelėjęs kaubojišką skrybėlę. – Dėkoju, kad pakvietėte į svečius šitą vargšą bernelį.

Minia suūžė ir ėmė ploti. Brukė pamatė, kaip Timas Riginsas kilstelėjo Džulianui butelį alaus, ir ji vos nesuspiegė iš laimės. Derekas Džeteris sudėjo rankas prie burnos ir garsiai suriko: „Ū-hū!“ Kelios scenaristės, su kuriomis Brukė ragavo „Margaritos“ kokteilius, nulėkė prie scenos ir išsirikiavusios viena eile švilpė muzikantams. Džulianas vėl visus apdovanojo savo įspūdinga šypsena.

– Tikriausiai visi man pritars, jei pasakysiu, jog jaučiuosi nepaprastai pagerbtas ir pamalonintas, kad savo serialui pasirinkote mano dainą. – Vėl pasigirdo garsūs šūksniai ir švilpimas, bet Džulianas iškėlė ranką ir visus nutildė. – Labai noriu kuo greičiau sudainuoti ją čia kartu su jumis, bet, viliuosi, nesupyksite, jeigu jums teks truputėlį palaukti savo pamėgtos dainos „Prarastieji“, nes dabar labai norėčiau kai ką padainuoti savo mylimai žmonai Brukei. Ji šaunuolė – patikėkit manimi, tikra šaunuolė, – pastaruoju metu jai labai sunku, o aš net neturėjau laiko jai padėkoti. Ruke, ši daina tau.

Išgirdusi savo pravardę Brukė nejučia nuraudo, jai buvo labai netikėta, kad Džulianas prie žmonių ją taip pavadino. Deja, nespėjo į tai įsigilinti, nes pasigirdo pirmieji Vano Morisono dainos „Beprotiška meilė“ akordai. Pagal šią dainą per vestuves jie šoko savo pirmąjį valsą. Daina Brukę iš karto pakerėjo. Džulianas žiūrėjo tiesiai į ją ir palengva įsijausdamas traukė pirmą posmą, o pradėjęs priedainį atlošė galvą ir dainavo lėtai, jausmingai, ir tik tada Brukė pabudo iš savo prisiminimų ir pastebėjo, kad visa salė iki vieno žiūri į ją. Pala, ne taip. Visi vyrai salėje gurkšnodami alų lingavo į šonus ir žiūrėjo į muzikantus, kaip jie groja, o į Brukę su sveiku pavydu ir begaliniu žavesiu spoksojo visos moterys. Ją apėmė nenusakomas jausmas: per koncertus Brukė ne kartą regėjo, koks begalinis dėmesys tenka Džulianui, bet šįkart visų akys krypo į ją. Brukė šypsojosi, truputį palingavo, bet nenuleido akių nuo Džuliano, o jis traukė jai serenadą, ir nors į juos buvo nukreipti keli šimtai žvilgsnių, šios kelios minutės jiedviem atrodė pačios intymiausios per visą jų bendrą gyvenimą. Ir pačios geriausios, kokias tik prisimena.

Kai Džulianas pradėjo dainuoti „Prarastuosius“, Brukė jau nė kiek neabejojo, kad visa publika jį dievina. Iš žmonių sklindanti energija buvo stipri ir tiesiog fiziškai apčiuopiama, o dainai įpusėjus visų susijaudinimas dar labiau išaugo. Publika gręžiojosi, dairėsi, sukinėjosi, šnibždėjo. Keletas žiūrėjo ištempę kaklus. Vienas parodė pirštu prie scenos. Kažkas ten vyko, bet Brukė negalėjo matyti, kol… Pala… Ar tik ten ne…

Laila Loson? Tikrai ji, ir kol Brukė svarstė, ką Laila Loson veikia sezoninės premjeros vakarėlyje, ji išniro jai prieš akis… Ir atrodė nuostabiai graži. Gėlėta paplūdimio suknelė atvira krūtine ir kaubojiški batai – Brukė nesuprato, ar Laila su kaubojės kostiumu, ar ne, bet niekas negalėjo paneigti, kad ji atrodo puikiai, yra labai patenkinta ir, be to, garsi. Visi įdėmiai žiūrėjo, kaip ji sveikindamasi apkabina Samarą, o tada neskubėdama patraukia į salės priekį, kur prie scenos stovėjo ir Brukė.

Tai įvyko taip greitai, kad net ir Džulianas nesuvokė. Vos jie baigė dainą ir pasigirdo plojimai, Laila užlipo šoniniais laipteliais į sceną, drąsiai priėjo prie Džuliano ir abiem išskėstomis rankomis šiltai jį apkabino. Nusišypsojo, pabučiavo į skruostą, o tada apsivijusi rankomis jam virš alkūnės atsisuko į publiką. Atrodė, kad ji tiesiog kybo jam ant rankos, žiūri pakėlusi galvą į jį ir šypsosi baltais dantukais, o jos akyse – neišmatuojamas susižavėjimas. Iki šios akimirkos Džulianas stovėjo sustingęs iš netikėtumo, it mietą prarijęs, bet veikiai atsipeikėjo ir po akimirkos lygiai taip pat meiliai ir švelniai pažiūrėjo į ją.

Laila pasilenkė prie mikrofono, tarsi jis būtų jos nuosavybė, ir garsiai sušuko:

– Ar matot, koks jis žavus? Paplokim Džulianui Alteriui!

Salė sugaudė it išprotėjusi. Fotografai, neseniai į jį nekreipę dėmesio, dabar puolė prie jo it pamišę. Visi grūmėsi dėl geresnės vietos, pliaukšėjo fotoaparatais, o blykstės žybsėjo kaip per „Oskarų“ teikimo ceremoniją. Staiga viskas nutilo taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Laila pasilenkė prie Džuliano ir sušnibždėjo jam kažką į ausį, o tada greitai nulipo nuo scenos. Brukė tikėjosi, kad ji dar pasiliks išgerti taurės ar dviejų vyno, bet mergina patraukė tiesiai prie išėjimo.

Po dešimties minučių Džulianas vėl stovėjo šalia jos, sušilęs ir šypsodamasis, pasirodymo džiaugsmas šįkart buvo sumišęs su jauduliu. Pabučiavęs Brukę pažiūrėjo į ją taip, tarsi sakytų: Labai noriu kuo greičiau su tavimi apie tai pasikalbėti. Eidamas per salę jis laikė tvirtai suėmęs jai ranką, atsakinėjo į sveikinimus ir nuoširdžiai juokėsi plekšnojamas per nugarą.

Iki pat pirmos valandos nakties jie nė minutės nebuvo palikti be dėmesio. Paskui Samara ir Leo atsisveikino su jais ir nuėjo į savo viešbutį (Leo, žinoma, su nauja vakarėlyje sutikta drauge). Vos tik jie užvėrė savo kambario duris, Džulianas atsisuko į Brukę ir tarė:

– Ar gali įsivaizduoti, kad Laila Loson užlipo pas mane į sceną?

– Jeigu nebūčiau mačiusi savo akimis, niekada nebūčiau tuo patikėjusi. Ir dabar dar nelabai tikiu.

Brukė nusispyrė aulinukus ir išsitiesė ant lovos.

– Tik pagalvok – pati Laila Loson! Neįtikėtina! Kaip ji čia atsirado?

– Neįsivaizduoju, bet pasakysiu tau tiesiai – ta mergina moka šokti. Ar matei, kaip ji kraipėsi, stovėdama šalia tavęs? Kaip suko klubus ir raitėsi? Tiesiog žado netekau. Regis, duotum į rankas mikrofoną, iš karto uždainuotų.

Kažkas pabeldė į duris.

Džulianas su Bruke susižvalgė. Brukė gūžtelėjo pečiais. Nuėjęs Džulianas atidarė ir į kambarį be jokio kvietimo įgriuvo Leo. Brukė vos garsiai nesusijuokė: marškiniai prasegti iki bambos, vidinėj apykaklės pusėj dėmė, labai jau panaši į lūpdažio atspaudą.

– Ei, klausyk, – nė nepasisveikinęs ar atsiprašęs už įsibrovimą, Leo kreipėsi tiesiai į Džulianą. – Paskutinės naujienos – Samara man ką tik pranešė, kad jau susitarė dėl kelių tavo renginių rytoj Los Andžele. Ta scena su Laila velniškai visus pakerėjo. Ir dabar visi eina iš proto. Išvykstam į oro uostą lygiai devintą, gerai?

– Rytoj? – be galo nustebęs išlemeno Džulianas.

– Lygiai devintą vestibiulyje. Bilietais jau pasirūpinta. Į Niujorką grįšime po trijų ar keturių dienų. Šįvakar puikiai pasirodei, drauguži. Iki rytojaus, – atsisveikino ir išspūdino iš numerio. Brukė tyliai padėkojo merginai, kuri jo jau nekantriai laukė pataluose.

– Na, – prabilo Brukė, kai galiausiai už Leo nugaros trinktelėjo durys.

– Na, kaip matyti, rytoj man teks skristi į Los Andželą.

– Aišku, – tarė Brukė, nes nežinojo, ką bepridurti. Teks atšaukti dalyvavimą rytdienos vakarienėje, kurią rengia Džuliano studijų draugai, sulėkę į Niujorką iš aplinkinių miestų. Be to, jis negalės dalyvauti muziejaus rengiamame vakarėlyje, į kurį juos pakvietė Nola, išrinkta į organizacinį komitetą, ir kur bilietai kainavo ganėtinai brangiai.

Ir vėl beldimas į duris.

Brukė sudejavo:

– Kas dar?

Šįkart atėjo Samara, Brukė dar nebuvo mačiusi jos tokios susijaudinusios. Irgi įlėkė į kambarį nė nepasisveikinusi, žvilgtelėjo į užrašų knygelę odiniais viršeliais ir pareiškė:

– Taigi. Nuotrauka su Loson padarė daugiau, nei aš tikėjausi. Ją nupirko visi laikraščiai, sakau jums – visi iki vieno.

Brukė su Džulianu spoksojo į ją išvertę akis.

– Man jau skambino šimtai agentų, visi prašo interviu ir nuotraukų. Bruke, aš planuoju ateity parašyti didelį straipsnį ir apie tave. Pavadintą, sakykim: „Kas ta ponia Alter?“ Tad turėk omeny. Džulianai, visą ateinančią savaitę neturėsi nė minutės atokvėpio. Puiki žinia, tiesa? Rezultatai tiesiog pribloškiantys ir galiu drąsiai pasakyti – Sony žmones tu pritrenkei.

– Oho, – apsidžiaugė Džulianas.

– Nuostabu, – tyliai pritarė jam Brukė.

– Vestibiulyje jau tyko paparacai, tad būkite pasirengę susidurti su jais iš pat ryto. Galiu jums rekomenduoti keletą žmonių, kurie pakonsultuos jus privatumo ir saugumo klausimais. Jie tikrai patikimi.

– Manau, kad šito mums neprireiks, – tarė Brukė.

– Aha. Jei ką, sakykit. O dabar galiu jums patarti nuo šiolei registruotis viešbučiuose skirtingomis pavardėmis ir atidžiai sekti, ką rašote draugams savo elektroniniuose laiškuose.

– Ar čia iš tiesų taip?..

Samara nutraukė Džulianą per pusę žodžio garsiai pliaukštelėdama savo užrašų knygele. Susirinkimas oficialiai baigtas.

– Bruke, Džulianai, – ji ištarė jų vardus lėtai ir su tokia šypsena veide, nuo kurios Brukei per nugarą nubėgo šiurpuliai, – sveiki atvykę į mūsų būrį.

Šeštas skyrius

Jis juk galėjo būti gydytojas

– Ar norite, kad naujas žaliuzes dėčiau už senų, ar man jas nuimti? – paklausė meistras, rodydama ranka sau per petį į Brukės ir Džuliano miegamąjį.

Sprendimas ne iš atsakingiausių, bet Brukė nenorėjo jo priimti viena. Džulianas keliavo kažkur po šiaurės vakarų pakrantę – pastaruoju metu ji ir pati gerai nežinojo, kur jis esąs, – todėl namie mažai ką galėjo pagelbėti.

– Nežinau. O kaip dažniausiai žmonės daro?

Vyras gūžtelėjo pečiais. Jo veidas bylojo: Man vienodai, rinkis kaip nori ir leisk man greičiau lėkti namo džiaugtis šeštadieniu. Brukė aiškiai matė jo nuotaiką.

– Sakau, gal už senų? Man jos vis tiek gražesnės.

Vyras kažką murmtelėjo ir pradingo už durų. Volteris nenoriai nusekė jam iš paskos. Brukė įbedė akis į knygą, bet netrukus apsidžiaugė, kai suskambo telefonas.

– Sveikas, tėti. Kaip laikaisi? – Atrodė, jie šimtą metų nesikalbėjo, o kai dabar jis paskambina, tai kalba vien tik apie Džulianą.

– Bruke, labas. Čia Sintija.

– Labas, Sintija! Ekranėly pamačiau tėčio numerį. Kas naujo? Gal kartais sumanėte atvykti į Niujorką?

Sintija pamėgino pajuokauti.

– Artimiausiu laiku tikrai ne. Pastarąjį kartą per daug… Išvargom. Užtat tu pas mus visada laukiama.

– Taip, žinau, – pasakė truputį šiurkščiau nei norėjo, nes atrodė šiek tiek apmaudu būti kviečiamai aplankyti savo tėvą savo pačios gimtuosiuose namuose. Sintija tikriausiai išgirdo tą gaidą, nes tuojau puolė atsiprašinėti, o Brukė savo ruožtu supyko ant savęs, kam buvo tokia be reikalo priekabi.

– Aš irgi atsiprašau, – atsidususi tarė ji. – Man čia irgi ne pyragai.

– Man sunku įsivaizduoti! Klausyk, žinau, kad nederėtų, bet vis tiek paklausiu. Aš juk tik gero norėdama, supranti?

Brukė giliai įkvėpė ir laukė. Štai ir prasideda: nepageidaujama bendro gyvenimo su naujai iškilusia garsenybe – juk dabar jis garsus, tiesa? – pusė, apie kurią niekas jų neįspėjo.

– Turbūt nežinai, aš esu viena iš kelių Bet Šalomo sinagogos moterų tarybos prezidentės pavaduotojų.

Brukė laukė, bet Sintija nesiteikė pasakoti toliau.

– Aha. Man regis, kažką girdėjau, – neapsikentusi atsakė Brukė, stengdamasi rodyti kuo mažiau jausmų.

– Po kelių savaičių mes rengiame kasmetinius labdaros pietus, o viena pranešėja ką tik pareiškė negalėsianti dalyvauti. Žinai tą moterį, kuri rašo knygas apie košerinį maistą? Jeigu atvirai, tai aš abejoju, ar tie patiekalai tikrai košeriniai, gal greičiau tik panašūs į tokius. Ji išleido vieną knygą su žydų Velykų valgiais, kitą su Chanukos, o trečią – skirtą vaikams.

– Mhm.

– Pasirodo, kitą savaitę jai staiga prireikė operuoti kojos nykščio skaudulį, todėl ji kurį laiką negalės vaikščioti. Nors, jeigu atvirai, aš manau, ji išsisukinėja.

Brukė stengėsi apsišarvuoti kantrybe. Sintija – puiki moteris, jos tikslas – surinkti pinigų mažiau jų turintiems. Brukė iš lėto, atsargiai atsiduso, kad Sintija neišgirstų, ir tarė:

– Gal iš tiesų jai reikia operuoti skaudulį. O gal ji tiesiog nenori trenktis tokį kelią iš Šeiker Haitso į Filadelfiją, aš nežinau. Be to, argi man spręsti? Jeigu man kas pasiūlytų nemokamai nusisiurbti nuo pilvo riebalus, aš turbūt ir motiną paaukočiau. – Tyla. – Dieve, kaip klaikiai pasakiau, tiesa? – Brukei norėjosi nusirauti nuo galvos plaukus, bet ji tik nusijuokė. – Tau gerai, Sintija, tu nesi viena, o ir nusiurbimo tau nereikia. Atrodai puikiai.

– Ak, nemeilikauk!

Brukė palaukė kelias sekundes, kol Sintija prisimins, dėl ko skambina.

– Oi! Taigi. Suprantu, kad Džulianas pastaruoju metu žiauriai užsiėmęs, bet gal jis kaip nors galėtų padainuoti mums per pietus? Būtų nuostabu.

– Padainuoti?

– Na, padainuoti, pakoncertuoti, kaip jam pačiam geriau. Gal sudainuotų tą savo garsiąją dainą? Renginys prasidės slaptu aukcionu auditorijoje su lengvais užkandžiais, o paskui visi eisime į pagrindinę salę, kur mudvi su Gladise skaitysime ataskaitinį pranešimą apie moterų tarybos nuveiktus darbus šiais metais, aptarsime narystės klausimus, numatysime būsimus renginius ir…

– Gerai, supratau. Vadinasi, norite, kad jisai jums… Koncertuotų? Per moterų susirinkimą? Turbūt žinai, kad ta daina yra apie jo mirusį brolį? Manai, moterims ji patiks?

Laimė, Sintija nė kiek neįsižeidė.

– Sakai? Oi, Bruke, aš manau, kad net labai patiks.

Jeigu kas prieš du mėnesius būtų jai pasakęs, kad teks taip kalbėti, būtų nepatikėjusi, o dabar, kai visai neseniai į ją kreipėsi Hantlio mokyklos direktorė, viena iš buvusių Brukės bendraklasių, buvusi kolegė ir net du giminaičiai su prašymu, kad Džulianas padainuotų, pasirašytų ar ką nors jiems nusiųstų, – Brukės jau niekas nebestebino. Atmetus visus, šis prašymas turbūt buvo pats keisčiausias. Ji pamėgino įsivaizduoti Džulianą dainuojant akustinę „Prarastųjų“ versiją nuo pakylos Bet Šalomo sinagogoje, kur po tarybos prezidentės kalbos ir rabino palaiminimo susirinks penki šimtai žydžių motinų ir močiučių. Po dainos jos ims gręžiotis viena į kitą ir kuždėtis: „Na, gydytoju jis netapo, bet turbūt iš to irgi galima duoną valgyti.“ Arba: „Girdėjau, jis baigė mediciną, tik ja neužsiima. Kaip gaila.“ Paskui jos plūstels prie jo, o pamačiusios ant piršto žiedą, ims klausinėti apie žmoną. Ar ji irgi tokia pat graži žydaitė? Ar jie turi vaikų? Ne? O kodėl? Kada ketina pradėti gausinti šeimą? Paskui ims čiauškėti, kad jam labiau sektųsi gyvenime su kuria nors iš jų dukterų, dukterėčių ar draugių dukrų. Ir nors jos gyvena centrinėje Filadelfijos gatvėje, o Džulianas gimė ir augo Manhatane, mažiausiai geras tuzinas moterų suras giminystės ryšių su Džuliano tėvais, seneliais ar netgi su vienais ir kitais. Džulianas sugrįžtų namo šokiruotas, tik keliems žmonėms suprantamo karo veteranas, ir Brukė niekaip neįstengtų jo nei paguosti, nei nuraminti.

– Aš su juo pakalbėsiu. Esu tikra, jis labai apsidžiaugs, kad jį prisimenate, ir mielai tą padarytų, bet žinokit, kelias ateinančias savaites jis neturi nė vienos laisvos dienos.

– Na, jeigu manai, kad jis mielai tą padarytų, tai aš galėčiau pasikalbėti su komiteto nariais dėl galimybės pakeisti datą. Gal mes…

– Nepatariu, – paskubėjo nutraukti ją Brukė. Ši Sintijos veikla jai dar nebuvo žinoma, todėl nenumanė, ko iš jos tikėtis. – Pastaruoju metu jo darbų negalima nei numatyti, nei nuspėti. Nuolat kas nors atsiranda naujo ar atšaukiama. Jam tai nepatinka, bet, suprask, dabar jis nėra savo laiko šeimininkas.

– Be abejo, – sumurmėjo Sintija, o Brukė stengėsi negalvoti apie tai, kad dabar ji atsiprašinėja Sintijos lygiai taip pat, kaip ką tik Džulianas atsiprašinėjo jos.

Fone pasigirdo durų skambutis ir Sintija pasakė turinti eiti, o Brukė Sintijos svečiui telepatiškai pasiuntė padėką. Paskui perskaitė dar du savo knygos – dokumentinės apybraižos apie Etano Patzo pagrobimą – skyrius, kurie galiausiai ją įtikino, kad kiekvienas gatvėje sutiktas keistai atrodantis vyras yra potencialus vaikų tvirkintojas, o paskui išlydėjo pro duris žaliuzių – apsaugos nuo paparacų – meistrą.

Brukė palengva ėmė pratintis gyventi viena. Džulianui dažnai nebūnant namie, ji ėmė juokauti, kad dabar gyvena kaip savo senais viengungystės laikais, tik bendravimas daug ribotesnis. Eidama Devintuoju aveniu pro itališką kepyklėlę ant kampo su ranka išvedžiota Pasticceria iškaba ir namie siūtomis užuolaidėlėmis, ji niekaip negali susilaikyti neužsukusi vidun. Tai jauki kavinukė su europietiško stiliaus kavos baru, kur žmonės stovėdami rytais geria kapučiną, o popiet stiprią espreso kavą. Brukė mėgo apžiūrinėti daugybę siūlomų kepinių ir kone jausdavo sviestinių pyragėlių, ragelių su uogiene ar sūrio bandelių su šviežiomis uogomis skonį burnoje. Jeigu jai kas lieptų išsirinkti vieną, Brukė, be abejonės, imtų patį gardžiausią gausiai įdarytą ir gražiai apskrudusį vamzdelį. Pirmiausia ji nulaižytų nuo viršaus kremą, o tada, gurkštelėjusi kavos gomuriui nuplauti, atsikąstų iš abiejų galų po didelį kąsnį…

– Prašom! – gardžius Brukės apmąstymus nutraukė motiniškai atrodanti italė.

– Man didelį nestiprios latės kavos su nugriebtu pienu ir vieną šitą, – atsidususi paprašė Brukė ir parodė pirštu neapibarstytą, neįdarytą ir visiškai neišvaizdų pyragėlį, liūdnai gulintį ant padėklo šalia kasos aparato. Brukė žinojo, kad migdolinis pyragėlis bus šviežias, gardus ir pakankamai traškus, tačiau su vamzdeliu jo nėra nė ko lyginti. O rinktis irgi nelabai gali. Po jųdviejų viešnagės Ostine ji priaugo du kilogramus, vien apie tai pagalvojus jai norėjosi rėkti iš nevilties. Vidutinio sudėjimo moteriai kilogramas riebaliukų šen ar ten nė nesimatytų, o jai – ne tik dietologei, bet dar ir garsenybės žmonai, – tai tiesiog nedovanotina. Grįžusi iš Ostino ji tuoj pat griebėsi rašyti mitybos dienoraštį ir apsiribojo tūkstančio trijų šimtų kalorijų per dieną dieta. Kol kas į akis krintančių rezultatų dar nesimatė, bet ji vis tiek atkakliai jos laikėsi.

Brukė susimokėjo už kavą ir jau traukė prie staliuko, bet staiga išgirdo šaukiant vardu.

– Bruke, ei, čionai!

Atsisukusi pamatė Heterą, Hantlio mokyklos psichologę. Jų kabinetai tame pačiame koridoriuje, vienas priešais kitą, ir nors kartais tekdavo susitikti pasitarti dėl vieno ar kito probleminio mokinio, pastaruoju metu dėl Kailės jos susitinka gan dažnai. Kaip tik Hetera ir pastebėjo begalinį Kailės susirūpinimą savo svoriu ir pasiūlė merginai kreiptis į Brukę. Dabar abi moterys buvo atsakingos už jos gydymą. Nors pastaruosius porą mėnesių abi gan dažnai matydavosi mokykloje, artimomis draugėmis netapo, ir dabar Brukė pasijuto gana nejaukiai, šeštadienio rytą sutikusi kolegę kavinėje.

– Labas! – pasisveikino Brukė, sėsdama ant nedidelės medinės kėdės šalia Heteros. – Nepastebėjau tavęs. Kaip laikaisi?

Hetera nusišypsojo ir atsakė:

– Puikiai! Džiaugiuosi savaitgaliu. Ar gali patikėti, mums liko dvi savaitės ir eisim trijų mėnesių atostogų?

– Tikrai. Aš irgi labai laukiu, – pritarė jai Brukė, bet nutylėjo faktą, kad jai vis tiek reikės dirbti ligoninėje.

Hetera ir taip jau žinojo.

– Šią vasarą turėsiu daug privačių užsiėmimų, tačiau bent jau pati galėsiu rinktis darbo valandas. Nežinau, kodėl: ar žiema per sunki, ar aš jau visai išsikvėpiau, bet labai laukiu vasaros.

– Suprantu tave, – pasakė Brukė ir pasijuto labai nesmagiai, kad neturi apie ką daugiau kalbėtis su kolege.

Hetera, regis, skaitė jos mintis.

– Keista, kad susitinkam ne mokykloj, tiesa?

– Tikrai! Amžinai bijau, kad sutiksiu ką nors iš mergaičių gatvėje ar restorane. Pameni, kaip būdavo vaikystėje, kai pamatydavom kokį mokytoją parduotuvėje ir vis stebėdavomės, kad, be mokyklos, jie dar turi ir asmeninį gyvenimą?

Hetera ėmė juoktis.

– Teisybė. Laimė, mes nardome skirtinguose vandenyse.

Brukė atsiduso ir tarė:

– O vis dėlto keista, tiesa? Praėjusios savaitės pabaigoj gan produktyviai pasišnekėjau su Kaile. Man širdy negera, kad neleidau jai mesti svorio, bet abi nutarėme, jog reikia imtis mitybos kontrolės ir pradėti maitintis sveikiau, valgyti visavertį maistą. Atrodo, ji net apsidžiaugė.

– Malonu girdėti. Abi gerai žinom, kad pagrindinė jos bėda visai ne dėl svorio. Tai puikiai visiems suprantamas jausmas, kai negali pritapti prie klasės draugių, kurios skrieja visai kitoj socialinėj ir ekonominėj orbitoj. Deja, taip dažnai nutinka valstybės dotuojamiems studentams, bet jie vis tiek paskui randa sau nišą.

Iš dalies Brukė nenorėjo su ja sutikti – jai yra tekę dirbti su nemažai paauglių, tačiau, jos manymu, Kailė per daug kankinasi dėl svorio. Bet dabar ji nenorėjo užvesti tos temos, todėl paprasčiausiai nusišypsojo kolegei ir tarė:

– Na, tik pažiūrėk! Šeštadienį kalbam apie darbą! Kokia gėda!

Hetera atsigėrė kavos ir pasakė:

– Suprantu, bet man tai neišeina iš galvos. Jeigu atvirai, tai po metų kitų ketinu pereiti į kokią paprastesnę mokyklą. Man ten būtų geriau. O kaip tu? Ar ilgai dar ketini čia dirbti?

Brukė įdėmiai pažiūrėjo į Heterą, ar tai ne užuomina, paslėptas klausimas apie Džulianą. Ar tik kolegė neįsivaizduoja, jog Brukė dabar galėtų ir nebedirbti, nes Džulianas kaip muzikantas kala neblogą pinigėlį? Ar ji jai niekada neminėjo, dėl ko ėmėsi šio darbo? Brukei pasirodė, jog pradeda paranojiškai bijoti: jeigu nekalbės su žmonėmis paprastai ir atvirai, tai iš viso greitai nebeturės su kuo bendrauti.

– Tiesą sakant, nežinau. Kol kas viskas dar kybo ore.

Hetera pažvelgė į ją su užuojauta, bet atsakyti nevertė. Brukė staiga suvokė, kad pirmą kartą per tris ar keturias savaites jai nebuvo užduotas tiesioginis klausimas apie Džulianą. Mintyse padėkojo už tai Heterai ir pamėgino nusukti kalbą apie malonesnius dalykus. Galvodama, ką pasakyti, ji apsidairė po kavinę ir tarė:

– Ką šiandien ketini veikti?

Paskui greitai kibo į pyragaitį, kad bent kelias minutes galėtų patylėti.

– Nelabai ką ir turiu. Mano draugas savaitgaliui išvažiavo pas saviškius, tad likau viena. Ko gero, padykinėsiu, ir tiek.

– Puiku. Man patinka tokie savaitgaliai, – pamelavo Brukė. Jai vis dėlto pavyko susilaikyti neprasitarus, kad pastaruoju metu ji darosi vis sumanesnė žinovė, kaip išradingiau leisti savaitgalį, kai tavo reikšmingasis sutuoktinis kur nors išvykęs. – Ką skaitai?

– A, šitas? – paklausė Hetera, rodydama į užverstą žurnalą prie alkūnės. –Nieko. Kažkokie gandai. Visai neįdomūs.

Brukė iš karto suprato, kad tai garsusis žurnalo Last Night numeris. Įdomu, ar Hetera žino, kad tos naujienos pasenusios jau dviem savaitėmis?

– Ak, – prisiverstinai linksmai ir visai neįtikinamai tarė Brukė. – Ta baisioji nuotrauka.

Hetera sunėrė rankas ir nudelbė akis į skreitą, tarsi būtų užklupta smarkiai apsimelavusi. Žiojosi kažką sakyti, bet persigalvojo, o paskui tarė:

– Taip, iš tiesų ta nuotrauka labai jau keista.

– Keista? Kaip suprasti?

– Oi, aš nieko blogo nenorėjau. Džulianas atrodo puikiai!

– Nereikia. Aš gi žinau, ką turi galvoje. Ji tikrai neeilinė.

Brukė pati nesuprato, kodėl kamantinėja mažai pažįstamą kolegę, bet jai baisiai magėjo išpešti, ką apie tai mano Hetera.

– Na, ji normali, tik, man atrodo, pataikyta nelabai tinkamai – kaip tik tą akimirką, kai jis tiesiog ryja ją akimis.

Tai štai kur šuo pakastas. Teko girdėti jau ne vieną panašų komentarą. Jai buvo kartojami žodžiai „apsvaigęs“, „dievinantis“. Betgi tai visiška nesąmonė.

– Mano vyras iš tiesų mano, kad Laila Loson yra karšta moteris. Ir tai dar labiau patvirtina, kad jis šimtaprocentinis amerikietis. – Brukė nusijuokė, norėdama atrodyti kuo nerūpestingiau.

– Žinoma! – perdėm džiugiai pritarė jai Hetera. – Jam turbūt tai gerokai padės pakelti reitingus.

Brukė nusišypsojo.

– Nėra jokios abejonės. Per vieną naktį šita nuotrauka viską apvertė aukštyn kojomis.

Hetera nuo tokio prisipažinimo, regis, gerokai padrąsėjo. Pažvelgusi į Brukę tarė:

– Visa tai, suprantama, labai malonu, bet įsivaizduoju, kaip tau dabar sunku. Visi apie tai turbūt tik ir šneka. Kiekvieną akimirką visos mintys tik apie Džulianą.

Brukę kolegės žodžiai netikėtai pribloškė. Dar niekas – nei Rendis, nei jos tėvai ar net Nola – nepagalvojo, kad netikėtai šlovės užklupto Džuliano gyvenimas pasidarė toli gražu ne rožėmis klotas. Brukė su padėka pažvelgė į Heterą ir tarė:

– Taip, tik aš viliuosi, kad visa tai greit atslūgs. Kelios įtemptos permainų savaitės, supranti? O paskui įsivažiuosim.

– Labai sunku išsaugoti privatumą. Pameni mano draugę iš koledžo? Amberę? Žiūrėk, vieną dieną ji tuokiasi normalioj bažnyčioj su savo mokyklos laikų širdies draugu, o mažiau nei po metų jos jaunasis vyrelis laimi „Amerikos dievaičio“ konkursą. Va tau ir perversmas visam gyvenimui.

– Tavo draugė ištekėjusi už Tomio? Praėjusio sezono dievaičio?

Hetera linktelėjo.

Brukė net sušvilpė.

– Oho, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis apskritai yra vedęs.

– Aišku, kur čia pagalvosi. Juk kas savaitę po naują paną. Ir taip nuo tos dienos, kai laimėjo konkursą. Vargšė Amberė – tokia jaunutė, tik dvidešimt dvejų, ir tokia naivuolė, kad nedrįsta jo palikti, nesvarbu, su kiek panų jis trankosi. Tikisi, kad po kiek laiko jis vis tiek turės nusiraminti ir viskas grįš į senas vėžes.

– Ir kas toliau?

– Ogi kuo toliau, tuo baisiau. Vedžiojo ją už nosies ir kaip įmanydamas mulkino. Pameni nuotraukas, kur jis su manekene maudosi abu pliki nuogi? Genitalijos uždengtos, o visa kita kaip ant delno.

Brukė linktelėjo. Iš daugybės paparacų nuotraukų jai įstrigo galvon šios ypač skandalingos.

– Tai tęsėsi beveik metus, o prošvaisčių nesimatė. Pasidarė taip blogai, kad jos tėvas nuskrido susitikti su Tomiu per jo gastroles, įsiveržė į viešbučio numerį ir pareiškė, kad jis turi dvidešimt keturias valandas parašyti pareiškimą skyryboms, kitaip… Žinojo, kad Amberė pati to niekada nepadarys – ji puiki mergina ir niekaip negalėjo suvokti, kas iš tiesų tarp jų dedasi, – ir Tomis parašė. Nežinau, ar jis buvo patikimas iki vestuvių, bet dabar jis visiškas subingalvis.

Brukė stengėsi neišduoti savo jausmų, nors labai norėjo ištiesti ranką ir šmaukštelėti Heterai.

– Kodėl man tai pasakoji? – paklausė kuo ramesniu balsu. – Džulianas visai ne toks.

Hetera griebėsi ranka už burnos.

– Aš ir nesakau, kad Džulianas bent kiek panašus į Tomį. Aišku, jis visai kitoks. Aš šitą kalbą užvedžiau dėl to, kad norėjau pasakyti, jog netrukus po skyrybų Amberė parašė savo draugams ir namiškiams elektroninį laišką prašydama liautis siuntus jai nuotraukas, nuorodas ir žurnalų iškarpas apie Tomio nuotykius tiek elektroniniu, tiek paprastu paštu. Pamenu, tada man pasirodė gan keista – negi iš tiesų tiek daug žmonių skaito straipsnius apie jos buvusį vyrą? Bet kai ji man vieną dieną parodė savo elektroninio pašto dėžutę, abejonių nebeliko. Niekas nenorėjo jai pakenkti, visi tiesiog perdėm jos gailėjo. Kažkodėl visiems atrodė, kad ji privalo tai žinoti. Beje, po skyrybų ji vėl grįžo į normalų ankstesnį gyvenimą ir turbūt kaip niekas kitas dabar puikiai supranta, kaip kartais sunku būti garsiam.

– Taip, ši populiarumo pusė išties nelabai džiugi. – Brukė baigė gerti savo latę ir nusišluostė lūpas. – Jeigu man visa tai būtum papasakojusi prieš kelias savaites, gal ir nebūčiau patikėjusi, bet, Dievas mato… Šiandien visą rytą praleidau šalia žaliuzių meistro. Prieš kelias dienas vieną vakarą išėjau iš vonios vien su rankšluosčiu ir nuėjau prie šaldytuvo kažko pasiimti. Staiga pro langą ėmė žybsėti fotoaparato blykstė. Pasirodo, už mūsų lango ant automobilio stogo buvo įsitaisęs paparacas ir tikriausiai tikėjosi nufotografuoti Džulianą. Nieko klaikesnio dar nesu patyrusi.

– Dieve, kaip baisu! Ir ką darei?

– Paskambinau į rajono policiją ir pasakiau, kad už lango kažkoks vyras su fotoaparatu taikosi pagauti mane neapsirengusią. O jie man sako: „Sveika atvykus į Niujorką“, ir patarė užsileisti žaliuzes. – Ji tikslingai praleido tą dalį, kad pirmiausia paskambino Džulianui, bet jis tik aprėkė ją nuolat be reikalo panikuojant, liepė su tokiais dalykais tvarkytis pačiai ir neskambinėti jam dėl kiekvieno menkniekio.

Hetera net nusipurtė ir tarė:

– Kaip šiurpu. Tikiuosi, signalizaciją turi?

– O taip, žadu įsivesti.

Brukė paslapčia vylėsi, kad vis dėlto signalizacijos neprireiks, nes tuoj išsikraustys – dar vakar telefonu Džulianas lyg tarp kitko užsiminė, jog reikėtų pasiieškoti jiems naujo būsto, – tačiau ji abejojo, ar tai kada nors įvyks.

– Atleisk man, aš tuoj. Tik į tualetą sulakstysiu, – pasakė Hetera ir nusikabino nuo kėdės rankinuką.

Brukė palaukė, kol Hetera dings už moterų tualeto durų. Vos išgirdusi spragtelint užraktą, čiupo nuo stalo žurnalą. Paskutinį kartą tą nuotrauką matė gal mažiau nei prieš valandą, bet vis tiek negalėjo susilaikyti neatsivertusi keturiolikto puslapio. Akys iškart nukrypo į apatinę kairiojo puslapio dalį, kur tas vaizdelis lyg visai nekaltai buvo įdėtas šalia nuotraukos su Aštonu, glėbiančiu dailiai įdegusią Demi nugarą, ir kitos, kur Suri sėdi Tomui ant pečių, o Keitė su Pošu žiūri į juos iš apačios.

Pasidėjusi ant stalo Brukė delnu išlygino žurnalo lapus ir pasilenkė arčiau. Jai ta nuotrauka kėlė nerimą lygiai taip pat, kaip ir prieš valandą. Jeigu būtų žvilgtelėjusi tik atsitiktinai ir ten nebūtų jos vyro su pasaulinio garso žvaigžde, tai Brukei ji nė kiek nebūtų užkliuvusi. Nuotraukos apačioje buvo matyti iškeltų rankų miškas. Dešinė Džuliano ranka pergalingai iškelta viršun, saujoj – mikrofonas, lyg koks stebuklinių galių turintis durklas. Kaskart pažvelgus į tą Džuliano pozą, Brukę nukrėsdavo šaltis. Sunku patikėti, kad jis toks panašus į tikrą roko žvaigždę.

Laila buvo apsivilkusi itin trumpą vasarinę suknelę ir avėjo kaubojiškus batus – baltos odos ilgaaulius. Gražiai įdegusi, smarkiai pasidažiusi, su gausybe papuošalų, trykštanti gyvenimu, ji su begaliniu džiaugsmu pakėlusi akis žvelgė į Džulianą. Net šleikštu, bet Džuliano žvilgsnis dar klaikesnis. Garbinantis, dievinantis. Dieve mano, nieko žavesnio už tave mano akys dar nėra regėjusios, – atrodo, galėjai išskaityti jo veide, kur profesionali Nikon blykstė irgi buvo palikusi savo pėdsaką. Tokį žvilgsnį savo vyro veide gali tikėtis išvysti tik žmona ir tai vos porą kartų gyvenime: per vestuves ir gimus pirmajam kūdikiui. Nė viena moteris nenorėtų, kad tokiu žvilgsniu jos vyras žiūrėtų į kitą, ir dar iš visoje šalyje populiaraus žurnalo nuotraukos.

Už medinių durų pasigirdo nuleidžiamo vandens garsas. Brukė skubiai užvertė žurnalą ir padėjo viršeliu į apačią priešais Heteros kėdę. Sugrįžusi Hetera pažiūrėjo į Brukę, žvilgtelėjo į žurnalą ir jos akys, regis, sakė: Nereikėjo man jo čia palikti. Brukė norėjo pasakyti, kad nieko čia tokio, viskas gerai, ji pamažu pratinasi prie naujovių, bet, aišku, neprasižiojo. Vydama šalin nejaukią tylą, Brukė leptelėjo, kas papuolė ant liežuvio.

– Labai smagu, kad susitikom. Tiek daug laiko drauge praleidžiam mokykloj ir niekada niekur kartu nenueinam. Reikia pasitaisyti! Gal savaitgalį susitinkam priešpiečių ar net pavakarieniaujam?

– Gerai. Linkiu smagaus vakaro. – Nueidama Hetera pamojo jai ranka. – Iki pasimatymo Hantlyje.

Brukė jai irgi pamojavo, bet Hetera jau žengė pro duris į gatvę. Ji irgi jau rengėsi eiti, stengdamasi nesigilinti, kiek draugei pritarė, o kiek ne, ar ne per daug priplepėjo ir ar neišgąsdino jos. Staiga suskambo telefonas, ir ekrane pamatė studijų laikų draugės numerį. Nėja.

– Sveikutė! – atsiliepė Brukė ir nueidama numetė ant staliuko porą dolerių arbatpinigių. – Kaip laikaisi?

– Bruke! Norėjau išgirsti tavo balsą. Šimtą metų nesikalbėjom.

– Taip, tikrai jau senokai šnekėjom. Kaip tau Bostone? Patinka klinika, kur dirbi? Kada atvažiuosi manęs aplankyti?

Jau bemaž pusė metų, kai merginos matėsi pastarąjį kartą, – tada Nėja su savo vyru Rohanu per Kalėdas viešėjo Niujorke. Studijų metais jos buvo labai artimos draugės, Brukline gyveno vos už kelių namų viena nuo kitos, bet paskui, kai prieš dvejus metus Nėja su Rohanu persikraustė į Bostoną, susitikti darėsi vis sunkiau.

– Taip, toj klinikoj visai neblogai, gal net geriau, nei tikėjausi, bet labai norėčiau grįžti į Niujorką. Bostone gerai, bet ne taip kaip Niujorke.

– Ar tikrai ketini grįžti į Niujorką? Kada? Klok viską iš eilės!

Nėja pradėjo juoktis.

– Dar negreit. Pirmiausia abiem reikia susirasti darbus, tik man gal bus lengviau nei Rohanui. Per Padėkos dieną žadam važiuoti į Niujorką, nes abu turėsime laisvadienių. Ar judu su Džulianu būsit namie?

– Paprastai mudu važiuojam pas mano tėvą į Pensilvaniją, bet jis sako šiemet tikriausiai lankys mano įmotės tėvus, todėl greičiausiai liksime Niujorke ir čia sutiksime šventes. Jeigu taip, ar jūs pas mus atvažiuosite? Labai prašau.

Brukė žinojo, kad jųdviejų tėvai gyvena Indijoje, o ten beveik niekas nešvenčia Padėkos dienos, kaip būtų smagu, jeigu jie atvažiuotų ir prablaškytų tuos kasdienius namų rūpesčius.

– Aišku, kad atvažiuosim! O galima dabar truputį ne į temą? Ar kada nors tikėjaisi, kad šitaip pasikeis tavo gyvenimas, ką? Ar tau nereikia kasdien įsignybti, kad patikėtum, jog nesapnuoji? Tai bent puikumėlis! Ar gera turėti garsų vyrą?

Brukė giliai atsikvėpė. Jai norėjosi būti atvirai su Nėja, papasakoti, kaip ta nuotrauka sujaukė jos gyvenimą, kaip viskas tapo dviprasmiška, bet staiga pasijuto nuo viso to baisiai pavargusi. Neišmanydama, kaip čia geriau pasielgus, ji tik garsiai nusijuokė ir sumelavo:

– Nuostabu, Nėja. Nieko puikesnio gyvenime aš nesitikėjau.

Nieko nėra baisiau, kaip eiti į darbą sekmadienį. Būdama viena iš seniausiai dirbančių dietologių, Brukė jau keletą metų kantriai kentė nuolatinius budėjimus pagal grafiką sekmadieniais ir niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kokie jie betiksliai. Buvo puikus birželio rytas; visi jos pažįstami pusryčiavo lauke, iškylavo Centriniame parke ar bėgiojo palei Hadsono upę. Už vieno kvartalo nuo ligoninės nedidelėje kavinukėje kelios paauglės su džinsiniais šortais ir vasarinėmis šlepetėmis per pirštą susėdusios plepėjo ir gurkšnojo vaisių sulčių ir pieno kokteilius. Brukė neatsilaikė ir, nusimetusi darbinį chalatą, nusispyrusi medpadžius, nuėjo prie jų suvalgyti porcijos blynelių. Vos spėjus grįžti į ligoninę, suskambo jos mobilusis telefonas.

Kurį laiką žiūrėjo į ekraną, nesiryždama atsiliepti į skambutį su nepažįstamu 718 miesto kodu, ir turbūt per ilgai uždelsė, nes įsijungė balso paštas. Kai skambinęs asmuo nepaliko jokios žinutės, o paskui paskambino antrąkart, Brukė sunerimo.

– Brukė klauso, – atsiliepė ir tuoj pat sumojo padariusi didžiulę klaidą, nes galėjo skambinti žurnalistas.

– Ponia Alter, čia jūs? – pasigirdo silpnas balselis. – Čia Kailė Daglas iš Hantlio.

– Kaile! Kaip tu? Ar viskas gerai?

Prieš porą savaičių, kai jiedvi susitiko paskutinį kartą prieš vasaros atostogas, Kailės būklė buvo pastebimai pablogėjusi. Ji nebepildė maitinimosi žurnalo, kurį iki tol taip stropiai rašė, ir tvirtai pareiškė, kad vasarą alinamai sportuos ir laikysis greito svorio metimo dietos. Nepadėjo jokie atkalbinėjimai; visas Brukės triūsas baigėsi tuo, kad mergina apsiverkė ir dar kartą pareiškė: „Niekas nesupranta, kaip sunku būti vargšei, storai ir dar mokytis mokykloje su turtingomis ir gražiomis merginomis.“ Brukė ne juokais susirūpino, davė mergaitei savo telefono numerį ir nuoširdžiai paprašė skambinti jai bet kada visą vasarą, nesvarbu, atsitiktų kas blogo ar gero. Brukė skambučio tikėjosi, bet vis tiek labai nustebo telefono ragelyje išgirdusi savo jaunosios pacientės balsą.

– Taip, viskas gerai.

– Kaip tau sekasi? Kaip prabėgo šios dvi atostogų savaitės?

Mergina pravirko. Smarkiai ir garsiai kūkčiodama protarpiais dar atsiprašinėjo.

– Kaile! Pasakyk ką nors! Sakyk, kas atsitiko?

– Oi, ponia A, man žemė slysta iš po kojų! Įsidarbinau Taco Bell kavinėje, o ten kiekvieną dieną duoda nemokamus pietus. Tėvas liepia valgyti, nes nereikia mokėti, tai aš ir valgau. Paskui pareinu namo, o ten senelė vėl prigaminusi riebiausio maisto. Kai nueinu pas anos mokyklos drauges, ten irgi kalnai keptų viščiukų, buritų ir pyragaičių, ir aš valgau, nes jaučiuosi labai alkana. Tik prasidėjo atostogos, o aš jau priaugau beveik keturis kilogramus!

Keturi kilogramai per tris savaites iš tiesų jau rimtas signalas, bet Brukė vis tiek kalbėjo ramiai ir guosdama.

– Na, nemanau, kad jau tiek ir priaugai. Prisimink, apie ką mudvi kalbėjom: mėsos valgyk tiek, kiek telpa ant delno, o žaliųjų salotų ir daržovių gali šveisti kiek širdis geidžia, tik nepersistenk su padažais. Pyragaičius valgyk saikingai. Dabar aš ne namie, bet paskui būtinai pasižiūrėsiu, koks Taco Bell valgiaraštis, ir pasiūlysiu, jei nori, ką nors sveikesnio. Svarbiausia – nepanikuoti. Esi jauna ir sveika – eikit su draugėmis pasivaikščioti, paspardykit parke kamuolį. Juk dar ne pasaulio pabaiga, Kaile. Tikrai.

– Rudenį negalėsiu grįžti į mokyklą, jeigu taip atrodysiu. Jau dabar peržengiau ribą! Buvau tik priartėjusi prie normalaus svorio ir tai man buvo blogai, o dabar nutukau kaip karvė! – Merginos balsas skambėjo bemaž isteriškai.

– Kaile, tu nė iš tolo nepanaši į nutukėlę, – pyktelėjo Brukė. – Rudenį tu, kaip ir visi, grįši į mokyklą. Klausyk, šįvakar aš paieškosiu reikiamos informacijos ir, jei ką nors rasiu, būtinai tau paskambinsiu, sutariam? Tik prašau taip smarkiai nesijaudinti, gerai?

Kailė šniurkštelėjo nosim ir tyliai ištarė:

– Atsiprašau, kad jus sutrukdžiau.

– Nieko tu man nesutrukdei! Daviau tau telefono numerį tam, kad juo naudotumeisi, ir džiaugiuosi, kad man paskambinai. Padedi man išgarsėti, – šyptelėjo Brukė.

Išjungusi telefoną Brukė pasiuntė sau elektroniniu paštu priminimą paieškoti medžiagos apie greitojo maitinimo restoranų valgius ir nusiųsti Kailei. Į ligoninės persirengimo kambarį ji vėlavo kelias minutes ir dabar ten buvo likusi viena Rebeka.

– Ką tu čia šiandien veiki? – nustebusi paklausė ji.

– Ai, atidirbu už kelias praleistas dienas. Tikra nelaimė – du sekmadieniai už tris šiokiadienius.

– Oho. Kaip griežtai. Ar verta?

Brukė kandžiai nusijuokė.

– Aha. Baigiu pasiusti, bet kai pamačiau Džulianą dainuojant Bonnaroo festivalyje, nebesigailiu. – Pasidėjusi į spintelę švarkelį ir atsineštus priešpiečius, nusekė paskui Rebeką į koridorių. – Nežinai, šiandien Margarita darbe?

– Aš čia!

Joms už nugaros pasigirdo linksmas balsas. Brukės šefė buvo pasipuošusi išeiginėmis juodomis kelnėmis, šviesiai mėlyna palaidinuke ir juodais bateliais. Ant viršaus buvo užsimetusi kietai iškrakmolytą ir gerai išlygintą chalatą su savo pavardės ir pareigų kortele.

– Sveika, Margarita, – vienu balsu pasisveikino Brukė ir Rebeka, bet pastaroji netrukus nuo jų atsiskyrė pasiaiškinusi, kad vėluoja į pirmąjį susitikimą su pacientu.

– Bruke, gal norėtum palydėti mane į kabinetą? Šnektelėtume tenai.

Košmaras. Kaip ji galėjo pamiršti, kad sekmadienio rytais Margarita visada trumpam užsuka į ligoninę tiesiog pasižiūrėti, ar viskas einasi sklandžiai.

– A, gerai, gerai, – išlemeno Brukė. – Pasiteiravau tik dėl to, kad norėjau pasilabinti.

Šefė jau ėjo ilgu koridoriumi savo kabineto link.

– Eime, eime, – paragino ji, ir Brukei neliko nieko kito, kaip tik sekti paskui. Moteris turbūt pamanė, kad Brukė ir vėl prašys laisvadienių.

Margaritos kabinetas buvo niūrioje fojė greta medikamentų atsargų sandėlio. Tame pačiame aukšte buvo ir ginekologijos-akušerijos skyrius, o tai reiškė, kad jų pokalbis bus nuolat pertraukiamas šaižaus riksmo ar aimanos. Vienintelis teigiamas dalykas, kad einant koridoriumi galėjai užmesti akį į naujagimių palatas. Gal paskui Brukė dar turės minutę kitą laiko ir galės užbėgti pasūpuoti ant rankų kokį mažylį…

– Prašom užeiti, – pakvietė Margarita ir atidariusi duris uždegė šviesą. – Susitikom pačiu laiku.

Brukė nedrąsiai įėjo paskui šefę į kabinetą ir palaukė, kol ji nuims nuo svečių kėdės krūvą popierių, ir tada atsisėdo.

– Už ką tokia garbė? – Margarita šypsojosi, bet Brukė puikiai susigaudė, kas slypi už jos žodžių. Jau seniai jas sieja paprasta ir nuoširdi draugystė, bet pastaruoju metu Brukė pradėjo jausti tarp jų atsirandančią trintį.

Brukė vos ne vos išspaudė šypseną ir viltingai pagalvojo, kad tai nebūtų pikta lemianti pokalbio pradžia, nes troško, jog viskas praeitų taikiai.

– Na, garbės jokios, tik aš norėjau šnektelėti apie…

Margarita nusišypsojo ir tarė:

– Man tai didelė garbė, nes pastaruoju metu matau tave čia gan retai. Džiugu, kad panūdai pasikalbėti, nes ir aš turiu su tavim kai ką aptarti.

Brukė giliai įtraukė oro ir priminė sau laikytis ramiai.

– Bruke, tu gi žinai, kaip aš tave myliu, ir nereikia nė sakyti, kokia esu patenkinta tavo darbu mūsų ligoninėje. Aišku, patenkinti ir tavo pacientai, apie tai liudija aukšti tavo darbo įvertinimai, atlikti prieš keletą mėnesių.

– Ačiū, – padėkojo Brukė neišmanydama, kaip tinkamai jai atsakyti, nes jautė, kad pokalbis nieko gero nežada.

– Mane labai liūdina tai, kad nuo bene geriausios darbuotojos tu nusiritai iki antros nuo galo per visą mūsų vykdomą programą. Tik Perės rezultatai blogesni už tavo.

Galėjo ir nesakyti. Neseniai jie visi sužinojo, kodėl Perei taip nesiseka, bet vis tiek džiaugėsi, kad jai nesusiklostė dar blogiau. Pasirodo, prieš pusę metų ji patyrė vėlyvą persileidimą, dėl to tai smarkiai atsiliepė jos darbingumui. Dabar vėl pastojus, antrąjį nėštumo semestrą jai skirtas griežtas lovos režimas iki pat gimdymo. O tai reiškė, kad kiti penki rezidentai turės dirbti už Perę viršvalandžius, bet, žinodami tokias sudėtingas aplinkybes, niekas dėl to nesiskundė. Brukė labai stengėsi kas savaitę atidirbti už praleistą dieną, ir dar ateidavo budėti savaitgaliais, tik dabar jau ne kas šeštą, o kas penktą sekmadienį. Tačiau stengiantis neatsilikti nuo Džuliano grafiko – juk reikia pasidžiaugti kartu su savo vyru – tai jau darėsi nebepakenčiama.

Nepulk aiškintis ir atsiprašinėti. Pasižadėk pasitaisyti, – mintyse įsakinėjo sau Brukė. Vienas jos pažįstamas psichologas sakė, kad moterys, turinčios pranešti ką nors negero, yra labiau linkusios į ilgus pasiaiškinimus ir atsiprašinėjimus, nors gerokai veiksmingiau rėžti faktą tiesiai, o ne atsiprašinėti ar aiškintis. Brukė dažnai stengėsi tuo vadovautis, bet vis veltui.

– Atsiprašau! – nė nepajuto, kaip leptelėjo. – Pastaruoju metu man iškilo gana… Daug šeiminių problemų ir aš labai stengiuosi jas išspręsti. Viliuosi, veikiai visa tai susitvarkys.

Margarita kilstelėjo vieną antakį ir įdėmiai pažiūrėjo į Brukę.

– Manai, aš nežinau, kas tarp jūsų dedasi? – paklausė.

– Oi, ne, nieko panašaus. Aš tiesiog…

– Juk ne urve gyvenam. – Margarita nusišypsojo, ir Brukei širdy kiek atlėgo. – Aš juk privalau rūpintis savo darbuotojais. Dėl to ir sunerimau. Per pastarąsias šešias savaites tu turėjai septynis laisvadienius, neskaitant trijų dienų metų pradžioje, kai sakei, jog sergi. Spėju, ir dabar prašysi laisvadienio. Teisingai?

Brukė mintyse perkratė galimas išeitis ir nusprendusi, kad tokių nėra, romiai linktelėjo galvą.

– Kada ir kiek dienų?

– Po trijų savaičių vieną šeštadienį. Man tą savaitgalį pagal grafiką reikės dirbti abi dienas, bet Rebeka žadėjo su manimi susikeisti, ir aš už ją atidirbsiu kitą savaitgalį. Tad faktiškai išeina tik viena diena.

– Tik viena diena.

– Taip. Svarbus šeimos renginys, kitaip neprašyčiau.

Brukė mintyse pasižadėjo kitą savaitę per Kristen Stiuart gimtadienį Majamyje, kur Džulianas turės dainuoti keturias dainas, vengti pakliūti fotografams į objektyvą. Kai jis pasišiaušė ir nesutiko dalyvauti jaunos žvaigždutės gimtadienyje, Leo tiesiog puolė jo maldauti. Brukei pagailo Džuliano, bet ji nieko negalėjo padaryti, tik pasižadėti jį morališkai palaikyti.

Margarita žiojosi kažką jai sakyti, bet užsičiaupė. Pabaksnojo pieštuko galu per suskeldėjusią apatinę lūpą ir pažiūrėjo į Brukę.

– Ar jauti, kad jau baigi išnaudoti šiemet atostogoms skirtas dienas, o dar tik birželis?

Brukė linktelėjo.

Margarita pabaksnojo pieštuku į stalą. Tuk tuk tuk. Tokiu pat ritmu Brukei į galvą mušė kraujas.

– Man turbūt nereikės priminti, kad daugiau nebeskambintum neva susirgusi, kai reikės eiti su vyru į kokį vakarėlį, gerai? Apgailestauju, Bruke, bet tau išimčių daugiau daryti aš tikrai negaliu.

Oho. Brukė tik vieną kartą apsimetė serganti ir vylėsi, kad Margarita nesužinos, todėl dar tikėjosi išnaudoti likusias dešimt nedarbingumo dėl ligos dienų, kai baigsis atostogoms skirtos dienos. Matyt, ir šitas variantas atkris.

Brukė pasistengė neišsiduoti sutrikusi ir tarė:

– Žinoma.

– Ką gi, tuomet viskas. Šeštadienis laisvas. Ar dar ko nors norėtum?

– Nieko. Ačiū už supratingumą.

Brukė sukišo kojas į medpadžius po Margaritos stalu ir atsistojo. Mostelėjusi ranka prie durų išskubėjo į koridorių, kad Margarita jai nieko daugiau nebesakytų.

Septintas skyrius

Apmauta šutvės paauglių

Brukė įėjo į Lucky nagų dizaino studiją Devintajame aveniu ir pamatė savo mamą jau sėdinčią ir skaitančią žurnalą Last Night. Kadangi Džulianas pastaruoju metu būna taip dažnai išvykęs, Brukės mama pasisiūlė atvažiuoti į miestą, nusivesti ją po darbo pasidaryti manikiūro ir pedikiūro, pavakarieniauti sušių restorane, pas ją pernakvoti ir rytą vėl grįžti į Filadelfiją.

– Labas. – Brukė pasilenkė ir pabučiavo mamą. – Dovanok, kad pavėlavau. Šiandien metro traukiniai ropoja vėžlio greičiu.

– Et, nieko tu nepavėlavai, mieloji. Aš ir pati neseniai atėjau ir dabar bandau skaitinėti garsenybių naujienas. – Mama iškėlė rankoj žurnalą. – Nei apie Džulianą, nei apie tave nieko nėra, tad nesijaudink.

– Ačiū. Bet aš jau skaičiau, – pasakė ji, merkdama kojas į drungną muiliną vandenį. – Paštu atneša diena anksčiau, nei numeris pasirodo spaudos kioskuose. Manau, dabar jau gali vadinti mane šios srities žinove.

Brukės mama nusijuokė.

– Jeigu jau esi tokia žinovė, gal paaiškintum ką nors apie realybės laidų žvaigždes? Man sunku jas supaisyti.

Ponia Grin atsiduso ir atsivertė žurnalą, kur per du lapus puikavosi grupės jaunuolių, vaidinusių naujausiame filme apie vampyrus, nuotrauka.

– Pasiilgstu tų laikų, kai Paris Hilton demonstravo prieš kameras savo kelnaites, o Džordžas Klunis smaginosi vis su kita padavėja. Dabar atrodo, kad esu apmauta šutvės paauglių.

Suskambėjo Brukės telefonas. Norėjo leisti įsijungti balso paštui, bet pagalvojusi, kad gali skambinti Džulianas, išsitraukė iš rankinuko.

– Labutis! Taip ir maniau, kad čia tu skambini. Kuri dabar pas jus valanda? – Pasižiūrėjo į savo laikroduką. – Ko taip vėlai skambini? Šįvakar koncertuoji?

Nors tai buvo jau penktoji ar šeštoji Džuliano koncertinė kelionė į Los Andželą po „Penktadienio vakaro žiburių“ vakarėlio, Brukė vis dar niekaip negalėjo įprasti prie laiko skirtumo. Kai Vakarų pakrantėje Džulianas dar tik busdavo iš miego, Brukė jau būdavo papietavusi ir eidavo toliau darbuotis. Vakare, tik įkėlusi koją į namus, puldavo jam skambinti, bet jis tuo metu dažniausiai būdavo susitikimuose, o kai ji eidavo miegoti, galėjo tik pašnibždom palinkėti jam labos nakties, nes jis tuo metu skambčiojant taurėms ir aidint juokui kur nors vakarieniaudavo. Juos skyrė tik trys valandos, bet kai žmonės gyvena tokiu skirtingu ritmu, belieka bendrauti jau pasikeitus dienos datai. Brukė stengėsi apsišarvuoti kantrybe, bet aną savaitę tris vakarus iš eilės juodu tenkinosi tik keliomis tekstinėmis žinutėmis ir pažadu „Aš tau paskambinsiu“.

– Bruke, čia dedasi tiek visokiausių neįprastų dalykų. – Džuliano balsas skambėjo keistai, tarsi būtų kelias paras nemiegojęs.

– Tikiuosi, gerų, taip?

– Dar ir kokių gerų! Vakar norėjau tau paskambinti, bet kai grįžau į viešbutį, pas jus jau buvo ketvirta valanda nakties.

Pedikiūrininkė baigė tvarkyti nagų odeles ir užsikėlė dešinę Brukės koją sau ant kelių. Šliurkštelėjusi ant pemzos akmenuko žalio skysto muilo, ji ėmė negailestingai brūžuoti per jautrų pado vidurį. Brukė aiktelėjo.

– Oi! Verčiau pasakyk ką nors malonaus. Kas pas tave gero?

– Skelbiu – aš vykstu į gastroles.

– Ką? Negali būti! Man regis, minėjai, kad šansai leistis į gastroles prieš pasirodant albumui beveik lygūs nuliui. Kad įrašų bendrovės dainininkų neberemia.

Kurį laiką jis tylėjo. Paskui kiek suirzęs tarė:

– Pats žinau, kad taip sakiau, bet čia kas kita. Aš prisidėsiu prie grupės Maroon 5, ji įpusėjo savo gastroles. Jų pagrindiniam dainininkui kažkas atsitiko su sveikata ir Leo susisiekė su kažkuo iš jų per Live Nation agentūrą, ir spėk, ką pasiūlė? Taigi didelė tikimybė, kad antroje dalyje galėsiu dainuoti aš, jeigu grupė sumanys tęsti gastroles, o jeigu tai ir neįvyks, man vis tiek bus padaryta didelė reklama.

– Ak, Džulianai, sveikinu! – Brukė stengėsi parodyti, kad džiaugiasi, kad nėra nusivylusi. Iš to, kaip keistai į ją pažiūrėjo mama, buvo sunku spręsti, ar jai tai pavyko.

– Taip, aš tiesiog negaliu patikėti! Visą savaitę repetuosim, o tada leisimės į kelią. Albumas išeis po savaitės kitos, ir tai bus puikus sutapimas. Beje, Ruke, tai pasakiški pinigai.

– Tikrai? – nustebo Brukė.

– Netgi labai dideli. Tam tikras procentas nuo visų parduotų bilietų. O jeigu man atiduos antrąją koncerto dalį, tai procentas bus dar didesnis. Turint galvoje, kad Maroon 5 koncertuoja tokiose vietose kaip Madison Skver Gardeno arena… Sumos bus tiesiog kosminės. Be to, labai keista, – jis vėl nutilo, o paskui pridūrė: – Man atrodo, kad visi į mane žiūri, pažįsta gatvėje.

Pedikiūrininkė užtepė ant pėdų šilto kremo ir pradėjo masažuoti kulkšnis. Dabar Brukei nieko labiau nesinorėjo, kaip tik kuo greičiau nuspausti telefono mygtuką „Baigti“, atlenkti kėdę ir pasinerti į masažo malonumus. Brukė jautėsi sunerimusi. Turėtų paklausinėti jo apie gerbėjus ir spaudos atstovus, bet įstengė tik tiek:

– Vadinasi, visą savaitę repetuosi? Gal grįši naktiniu reisu? Labai norėčiau pamatyti tave rytoj prieš išeidama į darbą.

– Bruke.

– Ko?

– Nepradėk, gerai?

– Ko nepradėti? Neklausinėti, kada ketini grįžti namo?

– Būk gera, negadink man nuotaikos, sutariam? Aš nepaprastai džiaugiuosi, nes šis įvykis, ko gero, antras reikšmingas dalykas po pernykštės sutarties leisti dainų albumą. Gal net reikšmingesnis. Žiūrint į visą mano karjeros planą, ar ką nors pakeis dar šešios ar septynios dienos?

Šešios ar septynios dienos, kol grįš namo, gal ir nieko nepakeis, bet kaip su gastrolėmis? Vien nuo šitos minties ją ėmė krėsti baimė. Kaip jie tai ištvers? Ar ištvers? Ji iškart prisiminė vakarą, kai prieš keletą metų Šipshedo įlankoje į Džuliano koncertą atėjo vos keturi žiūrovai, ir tada jis vos galėjo sulaikyti ašaras. Ką jau kalbėti apie atskirai praleistą laiką dėl įtemptų dienos darbų, apie nervinimąsi dėl pinigų, dėl sugaišto laiko, dėl įvairiausių „kas, jeigu…“, kurių jie negailėjo vienas kitam, kai kuris nors būdavo itin prastos nuotaikos. Tas pasiaukojimas sukūrė jiems šią dieną.

Ankstesnis Džulianas būtų paklausęs apie Kailę. Kai prieš mėnesį Brukė papasakojo jam apie isterišką mergaitės pokalbį telefonu ir kaip ieškojo informacijos apie alternatyvas greitajam maistui, o radusi nusiuntė savo jaunajai pacientei, Džulianas ją apkabino ir pasakė labai ja didžiuojąsis. Praeitą savaitę Brukė pasiuntė Kailei elektroninį laišką klausdama, kaip sekasi, ir smarkiai susirūpino, nes nesulaukė atsakymo. Kitą dieną vėl jai parašė ir Kailė atrašė pradėjusi kažkokią organizmo valymo procedūrą, apie kurią perskaitė žurnale, ir dar pridūrė, kad būtent tokio sprendimo ji seniai ieškojusi. Brukė vos nenusviedė nuo stalo kompiuterio.

Ak, tos prakeiktos organizmo valymo procedūros! Suaugusiojo sveikatai jos kelia grėsmę, o ką jau kalbėti apie gniuždančią žalą augančiai kartai, kuri vadovaujasi savo garbinamų įžymybių rekomendacijomis ir žadamu stebuklingai greitu rezultatu. Brukė tuojau pat čiupo telefoną ir paskambinusi atskaitė Kailei moralą – ji jau mintinai mokėjo savo triuškinamą kalbą, nes organizmo valymo procedūros, badavimas ir sulčių dietos Hantlio mokykloje buvo itin populiarios, ir labai nustebo, nes Kailė, kitaip nei daugelis jos bendraklasių, palankiai priėmė tai, ką ji kalbėjo. Brukė paprašė Kailės skambinti jai kas savaitę visą vasarą ir nuoširdžiai vylėsi, kad prasidėjus mokslo metams ir pratęsus nuolatines konsultacijas jai vis dėlto pavyks padėti merginai.

Deja, Džulianas nepaklausė jos nei apie Kailę, nei apie darbą ligoninėje, nei apie Rendį ar net Volterį, ir Brukė tyliai prikando liežuvį. Ji nusprendė nepriminti Džulianui, kad per pastarąsias keletą savaičių jis vos kelis kartus buvo parlėkęs namo, o ir tuokart visą laiką praplepėjo telefonu arba skubinosi į studiją dėl niekad nesibaigiančių susitikimų su Leo ar Samara. Skaudžiausia tai, kad tramdė save neklausinėti apie numatomas jo gastrolių datas ir trukmę.

Kone dusdama iš apmaudo, Brukė paprasčiausiai tarė:

– Ne, Džulianai, man tik svarbu, kad tau viskas puikiai sektųsi. Džiugią naujieną man pasakei.

– Ačiū, brangioji. Aš tau šiandien dar paskambinsiu, kai turėsiu konkretesnių žinių, gerai? Myliu tave, Ruke, – Džulianas atsisveikino tokiu švelniu balsu, kokio ji jau seniai nebuvo girdėjusi. Džulianas įprato vadinti ją Ruke dar tada, kai jie tik buvo pradėję draugauti. Bičiuliai ir namiškiai, išgirdę šią pravardę iš Džuliano lūpų, taip pat ėmė vadinti ją Ruke ir nors iš pradžių ji vartė akis ir visaip reiškė nepritarimą, širdy netrukus pajuto nepaaiškinamą dėkingumą, kad taip meiliai į ją kreipiamasi. Dabar Brukė stengėsi džiaugtis tuo ir nesikrimsti, kad Džulianas padėjo ragelį nė nepasiklausęs, kaip jai sekasi.

Pedikiūrininkė užtepė pirmą sluoksnį lako, bet Brukei pasirodė, kad spalva per daug rėžia akį. Norėjo paprieštarauti, bet nusprendė verčiau nesivarginti. Motinos kojų nagai buvo nulakuoti puikia šviesiai rausva spalva ir atrodė prabangiai, bet gan natūraliai.

– Supratau, kad Džulianas tau pranešė džiugių naujienų, neapsirikau? – paklausė ponia Grin ir nuleido ant kelių žurnalą.

– Kurgi ne! – atsakė Brukė vildamasi, kad balsu neišdavė savo nusivylimo. – Sony siunčia jį su kita grupe į gastroles. Šią savaitę repetuos Los Andžele, paskui apšildys publiką prieš grupės Maroon 5 koncertus ir turės puikią progą pasirodyti plačiajai auditorijai, kad vėliau galėtų leistis į savo grupės koncertines gastroles. Tai rodo didžiulį jų pasitikėjimą.

– O tai reiškia, kad jis dar rečiau bus namie.

– Taip. Visą savaitę jis liks ten ir repetuos. Paskui gal kelioms dienoms grįš ir vėl išlėks.

– Ką tu į tai?

– Na, jam tai nepaprastai maloni žinia.

Mama nusišypsojo ir įsispyrė į salono pasiūlytas vienkartines šlepetes.

– Tu neatsakei į mano klausimą.

Supypsėjo Brukės telefonas ir ji linksmai ištarė:

– Nesuspėjau.

Atėjo žinutė iš Džuliano. Jis rašė: „Pamiršau tau pasakyti. Man liepia nusipirkti naujų drabužių! Sako, tokia išvaizda netinka. Tikras košmaras!“

Brukė garsiai nusijuokė.

– Kas yra? – paklausė mama.

– Vis dėlto pasauly yra teisybė. Spėju, kad reklamos agentai ar vadybininkai nepatenkinti Džuliano išvaizda. Liepia įsigyti naujų drabužių.

– O kokie jiems patiktų? Nelabai įsivaizduoju Džuliano su karišku Maiklo Džeksono švarku ar su MC Hamerio kelnėmis. – Mama didžiavosi savo popkultūros žiniomis.

– Juokauji? Jau šešti metai esu už jo ištekėjusi ir galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką mačiau jį be džinsų ir baltų medvilninių marškinėlių. Jam čia bus kietas riešutėlis. Didelis įvykis.

– Tai padėkime jam! – pasiūlė mama ir padavė čekį atnešusiai moteriai kreditinę kortelę. Brukė jau griebėsi savo piniginės, bet motina mostelėjusi ranka sulaikė.

– Patikėk manimi, Džulianas nė už ką gyvenime nesutiks pakeisti savo išvaizdos. Jis verčiau guls karstan nei trinsis po parduotuves. Jis labiau prisirišęs prie savo džinsų ir marškinėlių uniformos nei eilinis vyras prie savo vaikų. Bijau, kad Sony agentūros žmonės nežino, ko iš jo reikalauja, tačiau dedu galvą, kad jiems tikrai nepavyks jo įkalbinti rengtis kaip Džastinas Timberleikas.

– Bruke, mieloji, nėra jau taip blogai. Jeigu Džulianas nenori pats pirktis drabužių, mes jam nupirkime. – Brukė išsekė paskui motiną pro duris ir patraukė metro laiptų link. – Mes jam parūpinsime to, ką jis jau turi, tik gerokai gražesnio. Man šovė puiki mintis.

Persėdusios į kitą traukinį ir išlipusios antroje stotelėje moterys pakilo iš metro laiptais į Penkiasdešimt devintąją gatvę ir įžengė į Bloomingdale’s parduotuvę cokoliniame aukšte. Brukės motina tvirtu žingsniu patraukė tiesiai į vyrų skyrių.

Netrukus ji rankoje laikė klasikinio stiliaus garintus džinsus. Nei per tamsius, nei per šviesius, saikingai pablukintus ir be jokių nereikalingų lopų, užtrauktukų, skylių, įplėšimų ar kišenių. Brukė pačiupinėjo medžiagą. Stebėtinai lengva ir minkšta, gal net gerokai minkštesnė už Džuliano numylėtuosius Levi’s džinsus.

– Oho, – ištarė Brukė ir paėmė džinsus motinai iš rankų. – Neabejoju, kad jam tokie patiktų. Kaip suradai?

Šyptelėjusi mama atsakė:

– Kai buvot maži, stengiausi jus gražiai rengti. Manau, skonio nepraradau ir dabar.

Tik dabar Brukė užmetė akį į kainą.

– Du šimtai penkiasdešimt dolerių? Džuliano džinsai kainuoja vos keturiasdešimt. Šitų kaina man neįkandama.

Mama ištraukė džinsus jai iš rankų ir pareiškė:

– Jei reikės, tai ir įkąsi. Nupirksi šituos ir dar porą kitų, kuriuos netrukus rasime. O paskui drošim į marškinių skyrių ir nupirksim jam pačių minkščiausių ir švelniausių marškinėlių, kokių tik aptiksime. Jie galbūt kainuos po septyniasdešimt dolerių ar daugiau, bet vis tiek pirksime. Aš prisidėsiu.

Netekusi amo Brukė pažiūrėjo į motiną, bet ponia Grin tik palingavo galva ir tarė:

– Tai labai svarbu dėl įvairiausių priežasčių, o ypač dėl to, kad, mano galva, tu privalai atjausti ir palaikyti savo vyrą.

Pagaliau prie jų atpėdino paniuręs pardavėjas. Brukės mama nuvijo jį šalin.

– Negi manai, kad aš per mažai jį palaikau? Kad aš jam nepadedu? Kodėl tada jau ketverius metus plušu per du darbus, jeigu manai, kad jo nepalaikau? Kuo čia dėtos kelios poros džinsų? – Brukė pajuto, kad ima kone isteriškai šaukti, bet negalėjo susivaldyti.

– Eikš pas mane, – tarė Brukės mama ir išskėtė rankas. – Ateik, apkabinsiu, nusiramink.

Nežinia dėl ko – ar dėl užjaučiančio žvilgsnio, ar dėl menkai pažįstamo apkabinimo jausmo, vos pajutusi sau ant nugaros motinos rankas, Brukė pratrūko raudoti. Pati nežinojo, ko verkia. Be to, kad Džulianas pareiškė negrįšiąs namo dar visą savaitę, nieko tragiško neįvyko, viskas ėjo tik geryn, bet pravirkusi nebegalėjo susivaldyti. Motina dar stipriau ją apglėbė ir glostydama galvą murmėjo kažką nereikšmingo, kaip darydavo vaikystėje.

– Tave užgriuvo daugybė naujų dalykų, – guodė mama.

– Bet jie visi geri.

– Tai dar nereiškia, kad nėra pagrindo jų bijoti, Bruke. Mieloji, suprantu, kad man nebūtina tau aiškinti, jog diena kita, ir Džulianas taps garsiu muzikantu visoje Amerikoje. Kai išeis jo albumas, jūsų gyvenimas iš esmės pasikeis, o visa, kas vyksta dabar, tėra tik apšilimas.

– Betgi keletą metų mes to tik ir siekėme.

– Neabejoju. – Ponia Grin patapšnojo Brukei per ranką, o paskui suėmė delnais jai veidą. – Bet tai dar nereiškia, kad neturėtumėte džiaugtis. Jis ir taip retai būna namie, tavo dienotvarkės neįmanoma nuspėti, jūsų gyvenime atsiranda begalė naujų žmonių ir visi patarinėja, nurodinėja, kišasi į jūsų reikalus. Veikiausiai ateity bus tik dar sunkiau. Atsiras daugiau ir gero, ir blogo. Aš noriu, kad tu būtum pasirengusi.

Brukė šyptelėjo ir pakėlė prieš save džinsus.

– Aš tam rengiuosi, pirkdama jam brangesnius džinsus, nei pati nešioju? Taip?

Mama visada labiau rūpinosi apsirengimu nei ji, bet irgi nešvaistė pinigų per daug brangiems daiktams.

– Tikrai taip. Per kelis ateinančius mėnesius tau teks išmokti daug kuo dalytis su juo, nesvarbu, kad jam teks vis daugiau keliauti, o tu sėdėsi čia ir dirbsi. Jam turbūt bus sunku pačiam tvarkyti savo gyvenimą, ne ką galėsi padėti ir tu. Abiem bus nelengva. Betgi aš gerai žinau ir tave, Ruke, ir Džulianą. Jūs tikrai patempsit šitą naštą, o kai pagaliau viskas stos į normalias vėžes, pamatysite, kad stengtasi buvo ne veltui. Dovanok, kad kišuosi į tavo santuokinį gyvenimą – kaip žinia, nesu šios srities specialistė, – bet kol praeis šis sudėtingas laikas, abiem bus lengviau, jeigu tu visaip stengsiesi prisidėti prie jo veiklos. Padėk jam kurti ateities planus. Kai paskambins, atsiliepk nors ir vidury nakties, nesvarbu, kad ir kaip būtum pavargusi, – jis skambins dažniau, kai žinos, kad lauki jo skambučio. Nupirk jam naujų drabužių, kai jis sakys, kad jam liepia pakeisti aprangą, o jis nežino, nuo ko pradėti. Nežiūrėk tos kainos! Jeigu jo albumas bus parduodamas bent jau pusę tiek, kiek tikimasi, šitas pasišvaistymas, žinant, kokie pinigai jo laukia ateity, nebus net pastebėtas.

– Gaila, negirdėjai, kiek jis tikisi užkalti per tas gastroles. Man prastai su matematika, bet, regis, minėjo didelį šešiaženklį skaičių.

Mama vėl nusišypsojo.

– Žinai, judu to nusipelnėte. Abu ariate kaip juodi jaučiai. Kada nors abu švaistysite pinigus prabangiems pirkiniams, kurių dabar net nenutuokiat esant, ir nė kiek nesigailėsite. Aš savo ruožtu siūlausi tau pagelbėti visose pinigų leidimo ekspedicijose ir dalyvausiu kaip oficiali kreditinės kortelės ir pirkinių krepšių nešiotoja. Be abejonės, iki gerų laikų jums dar teks pereiti ir ugnį, ir vandenį, bet niekur nuo to nepabėgsi, mieloji. Žinau, kad esi tam pasirengusi.

Kai po pusantros valandos jiedvi pagaliau išėjo iš parduotuvės, mamai teko padėti Brukei partempti namo visus daiktus. Jos nupirko Džulianui keturias poras mėlynų džinsų, vieną porą blukintų juodų ir vieną porą siaurų, džinsų stiliaus velvetinių kelnių. Ponia Grin ilgai įtikinėjo Brukę, kad Džulianui jos tikrai patiks ir nešios kaip džinsus. Abi ilgai čiupinėjo ištisas rietuves baltų medvilninių marškinėlių, lygino, kuris audinys minkštesnis ir švelnesnis – džersis ar Egipto medvilnė, – svarstė, kuris labiau peršviečiamas ir kuris per daug tankus, paskui išrinko tuziną visokių stilių ir audinių marškinėlių. Pirmam aukšte jiedvi išsiskyrė, ir Brukės mama nuėjo į vyriškos kosmetikos skyrių nupirkti Kiehl’s serijos reikmenų, patikinusi dukrą, kad dar nesutiko vyro, kuris nedievintų šios firmos skutimosi kremo ir losjono. Brukė abejojo, ar Džulianas kada nors paims į rankas kitokį skutimosi kremą nei nuo mokyklos laikų pamėgtą aerozolinį Gillette skutimosi putų flakoną, pirktą už du dolerius Duane Reade parduotuvėje, tačiau mamos norams nesipriešino. Pati patraukė į aksesuarų skyrių, kur išrinko penkias megztas kepuraites – kelias pastelinių spalvų ir vieną juodą su juodais dryželiais, prieš tai patrynusi kiekvieną sau į veidą, ar ne per šilta ir ar negriaužia.

Bendra visų pirkinių vertė stryktelėjo iki beprotiškų dviejų tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimties dolerių – tokios sumos ji dar niekada per visą savo gyvenimą nebuvo išleidusi, netgi pirkdama baldus. Jai net kvapą gniaužė pagalvojus, kad reikės tiek pervesti į kreditinę kortelę iš sąskaitos, bet ji vis tiek stengėsi sutelkti dėmesį tik į tai, kas svarbiausia: diena kita, ir įvyks proveržis Džuliano karjeroje, todėl ji privalo visu šimtu procentų jį palaikyti. Be to, ji labai džiaugėsi, kad šiandien jai pavyko ne pakeisti, o atnaujinti jo sceninį įvaizdį, ji liko ištikima jo seniai pamėgtiems džinsams, baltiems marškinėliams ir megztai kepuraitei, neversdama jo bent kiek keistis. Jau seniai Brukė neturėjo tokios svaiginamai puikios dienos. Tegu drabužiai skirti ir ne jai, vis tiek buvo nepaprastai malonu juos rinkti ir pirkti.

Kai sekmadienį Džulianas paskambino važiuodamas taksi ir pasakė grįžtąs namo iš oro uosto, Brukė iš džiaugsmo negalėjo tverti savam kaily. Iš pradžių išdėliojo pirkinius svetainėje – sofą nuklojo džinsais, ant kėdžių sukabino marškinėlius, o ant šviestuvų ir knygų lentynų lyg kalėdinius papuošimus sumėtė kepuraites, bet likus kelioms minutėms iki jo pasirodymo staiga persigalvojo ir viską vėl surankiojo. Gražiai sulankstė ir sudėjo į atitinkamus maišelius, o tada sugrūdo į jų bendros spintos kampą, įsivaizduodama, kad jiedviem bus daug smagiau drauge imti po vieną daiktą ir apžiūrinėti. Išgirdusi atsidarant buto duris ir sulojant Volterį, išbėgo iš miegamojo ir apsivijo rankomis Džulianui kaklą.

– Mažule, – sušnabždėjo jis, įsikniaubęs jai į kaklą ir giliai kvėpdamas jos kūno kvapą. – Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau.

Džulianas atrodė sulysęs, dar labiau išvargęs nei anksčiau. Už Brukę jis svėrė dešimčia kilogramų daugiau, bet ji niekaip neįsivaizdavo iš kur. Abu vienodo ūgio, ir jai vis atrodė, kad jinai jį slegia, gožia ir net gali sutraiškyti. Brukė nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, prisiglaudė ir pabučiavo į lūpas.

– Aš irgi tavęs labai pasiilgau. Kaip atskridai? Kaip kelionė taksi? Labai alkanas? Turiu spagečių, galiu pašildyti.

Volteris taip garsiai skalijo, kad jiems neįmanoma buvo susikalbėti. Šuo nesiliovė tol, kol tinkamai su juo nebuvo pasisveikinta, todėl Džulianui teko sėstis ant sofos ir paplekšnoti įprastoje vietoje šalia savęs, bet Volteris užšoko jam ant krūtinės ir puolė laižyti veido.

– Oi, ramiau, šuneli, – juokdamasis subarė jį Džulianas. – Ai, kaip smirda tau iš burnos. Ar tau niekas neišvalė dantų, Volteri Alteri?

– Jis laukė savo tėtušio, – pilstydama vyną linksmai šūktelėjo jam iš virtuvėlės Brukė.

Kai grįžo į kambarį, Džulianas buvo vonioje ir pro pusiau praviras duris jinai matė jį stovint prie unitazo, o Volteris tupėjo jam prie kojų ir žiūrėjo, kaip jis šlapinasi.

– Turiu tau staigmeną, – šūktelėjo Brukė. – Tau ji laaaabai patiks.

Džulianas užsitraukė užtrauktuką, paskubom nusiplovė rankas ir prisėdo šalia jos ant sofos.

– Aš irgi turiu tau staigmeną, – pasakė. – Tau, manau, ji irgi patiks.

– Tikrai? Parvežei man dovanų? – Brukė žinojo, kad kalba kaip vaikas, betgi kas nesidžiaugia gavęs dovanų?

Džulianas nusišypsojo ir tarė:

– Na, ko gero, galima tai vadinti dovana. Ji labiau tinka mums abiem, bet tau ji, ko gero, patiks labiau nei man. Tu rodyk pirma. Kokia tavo staigmena?

– Ne, tu pirmas.

Brukė nė už ką nenorėjo, kad jos drabužių pristatymą kas nors užgožtų. Ji troško sulaukti iš jo visapusio dėmesio.

Džulianas plačiai šypsodamasis pažiūrėjo į ją, tada atsistojo, nuėjo į prieškambarį ir grįžo su lagaminu ant ratukų, kurio ji anksčiau nebuvo pastebėjusi. Juodas, Tumi firmos ir pasiutiškai didelis. Atitempė prie jos kojų ir mostelėjo ranka.

– Tu parvežei man lagaminą? – sutrikusi paklausė ji. Aišku, lagaminas nuostabus, bet ne tokio daikto ji tikėjosi. Be to, jis buvo tiek prigrūstas, kad, regis, tuoj sprogs.

– Atidaryk, – paragino Džulianas.

Brukė pasilenkė prie jo ir pamėgino atsegti užtrauktuką. Šis nepajudėjo iš vietos. Trūktelėjo dar stipriau, bet jis vis tiek nepasidavė.

– Pala, – tarė Džulianas ir parvertė lagaminą ant šono, atsegė užtrauktuką. Pakėlus dangtį… Brukė pamatė krūvas gražiai sulankstytų drabužių ir kaip dar niekada gyvenime sutriko.

– Atrodo, čia drabužiai, – pasakė ji, mintyse stebėdamasi, kodėl Džulianas taip džiaugiasi.

– Taip, drabužiai, tik ne bet kokie. Tu, mano mieloji Ruke, žiūri į naują ir patobulintą savo vyro įvaizdį, kuriuo pasirūpino jo naujoji firmos stilistė. Jėga, tiesa?

Džulianas laukiančiu žvilgsniu žiūrėjo į Brukę, bet šiai reikėjo laiko suvokti tai, ką jis sako.

– Tu nori pasakyti, kad mados stilistė tau supirko visus šiuos drabužius?

Džulianas linktelėjo.

– „Visai nauja ir unikali išvaizda.“ Taip apibūdino mano naująjį įvaizdį ta panelė. Žinai, Ruke, ta mergina iš tiesų išmano savo darbą. Užtrukom kelias valandas, mane pasodino privačiame matavimosi kambaryje Barneys parduotuvėje, o kelios jaunos pardavėjos ir keli vyrukai gėjai tempė man šūsnis pakabų su drabužiais. Jie man rodė ir mokė, kaip derinti drabužius, ką su kuo nešioti, paskui visi kartu išgėrėme alaus, aš viską pasimatavau, o jie kiekvienas drąsiai sakė savo nuomonę, kas, jų galva, tinka, o kas ne, ir kai visos nuomonės buvo išklausytos, daiktai nupirkti, aš išėjau iš parduotuvės su šituo lagaminu, – mostelėjo į jį ranka. – Pažiūrėk, kokie nuostabūs daiktai.

Džulianas įkišo abi rankas į lagaminą ir, ištraukęs visą glėbį drabužių, numetė ant sofos tarp jų. Brukė norėjo apibarti jį, kam taip neatsargiai juos mėto, kam glamžo ir verčia viską krūvon, bet paskui suvokė, kad tai būtų kvaila. Pasilenkusi arčiau paėmė į rankas šviesiai žalią kašmyrinį megztuką su gobtuvu, jis buvo toks minkštas kaip kūdikio apklotėlis. Etiketėje buvo užrašyta keturi šimtai devyniasdešimt penki doleriai.

– Mielas, tiesa? – paklausė Džulianas tokiu balsu, kokiu kalbėdavo išimtinai tik apie muzikos instrumentus ar elektronikos prietaisus.

– Betgi tu niekada nenešioji drabužių su gobtuvais, – teįstengė pasakyti jam Brukė.

– Taip, bet gal jau laikas pradėti, – plačiai šypsodamasis atsakė jai Džulianas. – Manau, verta pratintis prie penkis šimtus dolerių kainuojančio gobtuvėlio. Matai, koks minkštas ir švelnus? Žiūrėk, pačiupinėk šitą. – Ir jis numetė jai ant kelių minkštą odinį švarką ir porą Džono Varvatoso juodų odinių aulinių batų, panašių į motociklininkų ir kaubojų apavą. Brukė nelabai ką apie juos nutuokė, bet net ir jai atrodė, kad yra be galo puikūs. – Kaip tau jie?

Ji vėl linktelėjo. Išsigandusi, kad tuoj pravirks, jeigu nesiims kokių nors veiksmų, Brukė pasilenkė virš lagamino ir ištraukusi pasidėjo ant kelių antrą glėbį drabužių. Čia buvo keletas vardinių ir vintažinių įvairiausių, sunkiai įsivaizduojamų spalvų marškinėlių. Paskui ji pamatė dailius Gucci batus – su odiniu padu ir be jokio firminio ženklo – ir baltus Prada sportbačius. Dar lagamine buvo nemažai skrybėlių ir didelių megztų kepurių, kurias jis nuo seno nešioja, taip pat švelnių kašmyro kepuraičių, panamų ir minkštų baltų fetrinių skrybėlių. Gal dešimt ar dvylika skirtingų stilių ir atspalvių galvos apdangalų, kiekvienas savaip stilingas ir nepakartojamas. Keliolika ploniausių kašmyro megztukų V kaklu, trumpų ankštų itališko stiliaus kasdienių švarkų ir kelios dešimtys džinsų. Pastarųjų tiek daug ir visi tokie skirtingi, įvairiausių spalvų ir atspalvių, kad kelias savaites Džulianas kasdien galėtų mautis po naują porą ir nė viena jų nepasikartotų. Brukė prisivertė išlankstyti kiekvieną porą ir gerai apžiūrėti, kol pagaliau surado – ji tvirtai tikėjo, kad suras – lygiai tokius pat, kokius vakar nupirko jos mama Bloomingdale’s parduotuvėje ir kurie Brukei iš pradžių nepatiko.

Bandė ką nors pasakyti, bet išėjo tik neaiškus „oho“.

– Neįtikėtina, tiesa? – paklausė Džulianas, jo balsas darėsi vis linksmesnis, kuo giliau ji rausėsi jo naujuose drabužiuose. – Ar labai džiaugiesi, mieloji? Pagaliau ir aš atrodysiu kaip tikras vyras. Su gražiais brangiais drabužiais. Ar bent numanai, kiek jiems visa tai atsiėjo? Pamėgink atspėti.

Spėlioti jai nereikėjo, vien iš daiktų kokybės ir nesuskaičiuojamos galybės Brukė galėjo tvirtai pasakyti, kad Sony paklojo ne mažiau kaip dešimt tūkstančių dolerių. Bet nenorėjo gadinti Džulianui nuotaikos.

– Nežinau. Du tūkstančius? Gal tris? Juk tai beprotiška! – kaip įmanydama jausmingiau atsakė ji.

Džulianas nusijuokė.

– Aišku, aš irgi taip būčiau pasakęs. Aštuoniolika gabalų. Gali patikėti? Aštuoniolika gabalų vien tik drabužiams!

Brukė patrynė tarp delnų kašmyrinį megztuką.

– Ar tu nieko prieš, kad jie nori pakeisti tavo įvaizdį? Ar galėsi nešioti visai kitokius drabužius?

Kol jis galvojo, ką atsakyti, ji sėdėjo sulaikiusi kvapą ir laukė.

– Matai, aš negaliu kitaip, – pasakė jis. – Laikas keistis, supranti? Iš pradžių tiko ir senoji apranga, bet dabar jau reikia ko nors šviežio. Privalau prisitaikyti prie naujo įvaizdžio, nes su juo ateis ir posūkis karjeroje. Prisipažinsiu, man ir pačiam keista, bet aš visa širdimi už. – Ir valiūkiškai nusišypsojo. – O jeigu reikia keistis, tai tebūnie į gera. Na, tai sakyk, ar labai džiaugiesi?

Brukė prisivertė nusišypsoti.

– Labai. Man patinka, kad jie nusprendė tiek daug į tave investuoti.

Džulianas numetė į šalį savo senąją kepuraitę ir užsidėjo baltą fetrinę skrybėlę su batisto juostele. Pašokęs nuėjo pasižiūrėti į veidrodį prieškambaryje ir kelis kartus pasisukiojo prieš jį, grožėdamasis savimi iš visų pusių.

– O kuo tu mane pradžiuginsi? – sušuko nuo veidrodžio. – Kiek pamenu, tai ne aš vienas žadėjau šįvakar parūpinti staigmeną.

Brukė liūdnai šyptelėjo, nesvarbu, kad niekas tuo metu jos nematė.

– Nieko ypatingo neturiu, – atsakė ji vildamasi, kad balsas nuskambėjo linksmiau, nei baiminosi.

– Nagi, nesikuklink. Sakei, kad nori man šįvakar kažką parodyti.

Susidėjusi rankas į skreitą ji įbedė akis į prigrūstą lagaminą ir tarė:

– Nieko tokio, kas prilygtų tavajai staigmenai, mielasis. Dabar pasidžiaukime šita, o aš pasilaikysiu savąją kitam vakarui.

Jis priėjo prie jos su skrybėle ant galvos ir pasilenkęs pabučiavo į skruostą.

– Aš nieko prieš, Ruke. Dabar eisiu išsikrauti daiktų. Nori man padėti? – ir ėmė vilkti lagaminą paskui save į miegamąjį.

– Aš tuoj, – pasakė ji trokšdama, kad jis nepastebėtų spinton sukrautų maišų su pirkiniais.

Po minutės jis grįžo į svetainę ir prisėdo ant sofos šalia jos.

– Ar tikrai nieko neatsitiko, mieloji? Kas tau nepatinka?

Brukė vėl jam nusišypsojo ir papurtė galvą, trokšdama nuryti galugerkly užstrigusias ašaras.

– Viskas gerai, – pamelavo ji ir spustelėjo jam ranką. – Tikrai nieko neatsitiko.

Aštuntas skyrius

Mano silpna širdis neatlaikys kito meilės trikampio

– Ar blogai, kad aš bijau? – paklausė Brukė jiems sukant į Rendžio ir Mišelės namų gatvę.

– Mes jau senokai su jais nesimatėme, – burbtelėjo Džulianas, kažką įnirtingai rašydamas telefone.

– Ne jų, o vakarėlio. Susirinks nuo vaikystės pažįstami žmonės, visi puls klausinėti, kaip gyvenam, pasakos apie savo vaikus. Visi mano buvę draugai, dabar gerokai visais atžvilgiais mane pranokę ir pralenkę.

– Galiu tave užtikrinti, kad nė vieno iš jų vaikas taip sėkmingai neištekėjo kaip tu.

Akies krašteliu Brukė pastebėjo, kad jis šypsosi.

– Cha! Gal ir būčiau su tavim sutikusi prieš pusę metų, kol nesusikirto mano keliai su Sašos Filips motina. Šeštoje klasėje Saša buvo mūsų etalonas, vienu rankos mostu galėjo užsiundyti ant tavęs visą šutvę priešų, ir dar, jei nori žinoti, turėjo pačias ilgiausias atraitojamas kojines ir balčiausius odinius sportbačius.

– Ar man tai ką nors sako?

– Taigi aš nesuspėjau sprukti į šalį ir susidūriau su Sašos mama „Dvidešimt pirmo amžiaus“ parduotuvėje, namų apyvokos reikmenų skyriuje.

– Bruke…

– Ji užspeitė mane prie dušo kabinų užuolaidų ir rankšluosčių lentynų ir pratrūko girtis, kad Saša ištekėjo už vaikino, kuris pasirodo „esąs iš labai įtakingos italų mafijos šeimos“ – mirkt, mirkt, – kad šis vaikinas būtų galėjęs turėti bet kokią moterį pasauly, o žiū, ėmė ir susidėjo su jos Saša. Beje, ji dabar yra keturių jo vaikų iš ankstesnės santuokos įmotė. Kad giriasi, kad giriasi! Moteriškė buvo tokia išradinga, kad mudviem išsiskyrus, man pasidarė apmaudu, jog tu nesi mafiozas ir neturi būrio vaikų nuo pirmosios žmonos.

Džulianas nusijuokė.

– Tu man šito nepasakojai.

– Nenorėjau rizikuoti tavo laime.

– Ištversim tą vakarėlį, nebijok. Keli užkandžiai, vakarienė, tostas ir lekiam namo, gerai?

– Kaip pasakysi.

Brukė įvažiavo į Rendžio nuosavo namuko, pažymėto aštuoniasdešimt aštuntuoju numeriu, kiemą ir iš karto pastebėjo, kad nematyti jo taip mėgstamo ir garbinamo dviviečio Nissan 350Z. Jau norėjo pasakyti tai Džulianui, bet kaip tik tuo metu suskambo jo telefonas, gal tūkstantąjį kartą per pastarąsias porą valandų, ir jis jau lipo iš automobilio.

– Krepšius vėliau sunešiu, gerai? – šūktelėjo jam Brukė, bet jis jau ėjo per kiemą, prispaudęs prie ausies telefoną, ir įnirtingai linkčiojo. – Ką gi, supratau, – burbtelėjo sau ir nuėjo prie durų. Keliant koją ant laiptelių, Rendis atlapojo duris, išbėgo iš namų ir stipriai ją apkabino.

– Labas, Ruke, kaip malonu tave matyti. Tuoj išeis ir Mišelė. O kur Džulianas?

– Kalbasi telefonu. Žinai, pasakysiu tau: T-Mobile bendrovė tikrai neapsidžiaugs pasiūliusi jam neribotą pokalbių planą, kai pamatys jo sąskaitas.

Juodu palaukė, Džulianas jiems nusišypsojo, įsimetė kišenėn telefoną ir nuėjo prie atidarytos bagažinės.

– Gal padėti sunešti krepšius? – šūktelėjo Rendis.

– Ne, nereikia, – atsakė Džulianas ir be vargo užsimetė abu krepšius ant peties. – Gerai atrodai, vyruti. Numetei svorio?

Rendis paplekšnojo sau per pūpsantį, bet jau gerokai suplonėjusį pilvuką.

– Žmona verčia mane laikytis dietos, – atsakė jis su neslepiamu pasididžiavimu. Prieš metus Brukė nė už ką nebūtų patikėjusi, kad Rendis kada nors susitupės, susiras moterį, įsirengs namus ir dar pasidarys vaikelį.

– Galėtų ir griežčiau tave suimti, – mestelėjo Brukė ir pasitraukė į šoną, kad nuo jo negautų.

– Pažiūrėkit, kas kalba. Gerai jau, prisipažinsiu, galėčiau numesti dar keletą svarų, betgi pati esi dietologė – kuo pati gali pasiteisint? Argi nenorėtum būti laiba kaip tos anoreksikės? – Rendis ištiesė ranką ir pakedeno jai plaukus.

– Oho. Šiurpūs komentarai ir mano profesijos išniekinimas. Tu šiandien kentėsi.

– Na jau, nepyk. Juk žinai, kad juokauju. Atrodai puikiai.

– Aha. Man gal ir reikėtų numesti kokius du kilogramus, bet Mišelė darbelio dar turės labai gražaus, – pasišaipė Brukė.

– Patikėk manim, nenuleidžiu rankų, – atsiliepė Mišelė, lėtai leisdamasi laiptais į kiemą. Jos pilvas buvo atsikišęs gal per porą metrų, nors iki gimdymo dar buvo likusios septynios savaitės. Nuo alinančio rugpjūčio karščio jos veidą akimirksniu išpylė prakaitas. Ir vis dėlto ji atrodė patenkinta, netgi linksma. Brukė visada manė, jog posakis, kad nėščia moteris švyti iš vidaus, yra tik mitas, tačiau pamačius Mišelę to tikrai nebuvo įmanoma paneigti.

– Aš irgi liepiu Brukei lieknėti, – pasakė Džulianas, bučiuodamas Mišelei skruostą.

– Brukė ir taip įspūdingai atrodo, – suskubo atsakyti jam Mišelė, o veide šmėstelėjo nepasitenkinimas tokia pastaba.

Brukė atsisuko į Džulianą, nepaisydama, kad juos girdi Mišelė su Rendžiu, ir paklausė:

– Ką tu pasakei?

Džulianas gūžtelėjo pečiais.

– Nieko, Ruke. Aš tik pajuokavau.

– Tu nori, kad aš sulieknėčiau? Šit kaip? Tau užkliuvo mano figūra?

– Bruke, pakalbėsime apie tai kitą kartą, gerai? Negi nesupranti, kad aš juokauju?

– Ne. Aš noriu išsiaiškinti dabar. Ką tu norėjai tuo pasakyti?

Džulianas pribėgo prie jos ir puolė atgailauti.

– Bruke, aš tik pajuokavau. Man patinki tokia, kokia esi, ir aš nieko nenoriu keisti. Man tik nesmagu, kad tu pati esi tuo nepatenkinta.

Rendis paėmė Mišelei už rankos ir pareiškė:

– Mes einam į vidų pasiruošti. Duokš, padėsiu nunešti krepšius. Kai išsiaiškinsite, ateikit vidun.

Brukė palaukė, kol jis uždarys stiklines duris.

– Kodėl manai, kad aš esu nepatenkinta savo svoriu? Nesu supermodelis, betgi kam to reikia?

– Ne, supranti, aš tik… – Džulianas spyrė į laiptelio kraštą savo Converse sportbačio galu ir apsisukęs prisėdo ant laiptų.

– Ką?

– Nieko. Tu pati žinai, kad esi nepaprastai graži, tik Leo mano, kad rodytis viešai tau gali būti per sunku, ir visa kita.

Pažiūrėjo į ją, laukė, bet Brukė buvo pernelyg priblokšta, kad ištartų bent žodį.

– Bruke…

Ji išsitraukė iš rankinės gabalėlį kramtomosios gumos ir nudūrė akis į žemę.

– Ruke, ateik. Dieve, ir kam aš leptelėjau. Nenorėjau nieko blogo…

Brukė tylėjo, laukė, kad jis pasiaiškintų, ką turėjo galvoje, bet jis irgi nieko nesakė.

– Eime į vidų, – tyliai ištarė ji, stengdamasi vėl nepratrūkti. Nors, kita vertus, gal ir geriau, jei nežinos, ką jis turėjo omeny.

– Pala. Ateik čia, – pakvietė jis ir pasisodino šalia savęs ant laiptelio, paskui suėmė abi jos rankas. – Mieloji, labai atsiprašau dėl to, ką pasakiau. Mudu su Leo tikrai tavęs neapkalbinėjam. Ta visa nesąmonė dėl mano įvaizdžio manęs nejaudina, aš tik bijau dėl savo veiklos, todėl privalau akylai jo klausyti. Ką tik išėjo albumas. Nenoriu, kad sėkmė apsuktų man galvą, bet, šiaip ar taip, mane kausto baimė. Jeigu pasiseks ir albumas taps hitu – siaubas. O greičiausiai, – ir labiausiai tikėtina, – iš didelio debesies nukris tik keli lašai lietaus, o tai bus dar baisiau. Regis, tik vakar sėdėjau savo mažytėj studijoj ir skambinau savo mėgstamiausias dainas, įsivaizduodamas, kad esu tik aš ir instrumentas, o dabar staiga mane užgriūva devynios galybės naujų dalykų: pasirodymai per televiziją, vakarienės su muzikos pasaulio vadais, interviu. Aš tiesiog… Nesu dar tam pasirengęs. Ir jeigu aš kartais su tavimi elgiuosi kaip visiškas mulkis, labai prašau… Atleisk man.

Brukei ant liežuvio sukosi milijonai dalykų, kuriuos norėjo jam pasakyti – kaip velniškai jo pasiilgsta, ypač dabar, kai jis taip retai būna namie; kaip ji nervinasi dėl pastarųjų jųdviejų barnių, nuolatinės nuotaikų kaitos; kaip ji džiaugiasi, kad pagaliau jis šiek tiek jai atsivėrė ir įsileido ją į savo sielą, – bet užuot ėmusi jį kamantinėti, įkyriai klausinėti ar reikšti savo jausmus, Brukė pasistengė džiaugtis tuo, kad jis pirmas žengė bent jau mažą žingsnelį susitaikymo link.

Brukė spustelėjo jam pirštus ir pabučiavo į skruostą.

– Ačiū, – tyliai ištarė, pirmą kartą per visą dieną išdrįsdama pažvelgti jam į akis.

– Ačiū ir tau, – savo ruožtu padėkojo jis ir taip pat pabučiavo jai į skruostą.

Su daugybe neišsakytų žodžių galvoje ir sunkumu širdyje Brukė suspaudė savo vyrui ranką, leidosi pakeliama nuo laiptelių ir nuvedama į vidų. Teks pasistengti užmiršti pastabas dėl svorio.

Šeimininkai jau laukė jų virtuvėje – Mišelė ruošė padėklą sumuštiniams, kuriuos patys turės susitepti. Čia buvo pjaustytos kalakutienos, rūkyto kumpio, ryžių duonos, rusiško padažo, pomidorų, salotų ir marinuotų agurkėlių. Greta stovėjo skardinėlės su daktaro Brauno vyšnių gėrimu ir visas litras gazuoto vandens su žaliąja citrina. Mišelė išdalijo vienkartines lėkštutes ir paragino vaišintis.

– Kada prasidės linksmoji dalis? – paklausė Brukė, įsidėdama kelis gabalėlius kalakutienos be duonos, vildamasi, kad ir Rendis, ir Džulianas tai pastebės ir pasijus kalti.

– Vaišės prasidės septintą, bet Sintija nori, kad atvažiuotume šeštą ir padėtume jai pasiruošti.

Nors Mišelės pilvas buvo didžiulis, ji stebėtinai vikriai sukosi po virtuvę.

– Manai, jam tai bus didelė staigmena? – bėrė klausimus Brukė.

– Man sunku patikėti, kad tavo tėčiui jau šešiasdešimt penkeri, – tarė Džulianas, tepdamas ant duonos rusiško padažo.

– O aš negaliu patikėti, kad jis pagaliau išeina į pensiją, – nusistebėjo Rendis. – Bus keista, kai šį rugsėjį pirmą kartą per penkiolika metų turėsiu pradėti mokslo metus be jo.

Brukė nuėjo su visais į valgomąjį ir pasidėjo savo lėkštutę ir gėrimą šalia brolio.

– Sakai, tau be jo bus liūdna, taip? Su kuo eisi darbe pietauti?

Suskambo Džuliano telefonas ir jis atsiprašęs nuėjo atsiliepti.

– Turint omeny ką tik pasirodžiusį albumą, Džulianas laikosi stebėtinai ramiai, – pasakė Rendis, atsikąsdamas didelį gabalą milžiniško sumuštinio.

– Tau tik taip atrodo, o iš tiesų yra kitaip. Jo telefonas nesiliauja skambėjęs, jis nuolat su kuo nors kalbasi, bet niekas kol kas nieko dorai nežino. Gal ką nors praneš jau šįvakar ar rytoj? Jis sako, kad visi viliasi, jog albumas paklius į geriausiųjų dvidešimtuką, bet niekada nežinai, – kalbėjo Brukė.

– Neįtikėtina, – įsiterpė Mišelė, knebinėdama duonos riekę. – Ar tu kada nors pagalvojai, kad sakysi, jog Džuliano albumas gali pretenduoti į geriausiųjų dvidešimtuką? Žmonės visą gyvenimą dėl to verčiasi per galvą, o čia jo pirmas albumas ir štai, prašom…

Brukė atsigėrė gazuoto vandens ir nusišluostė lūpas.

– Dar per anksti kalbėti… Nenoriu džiaugtis pirma laiko. Tačiau taip, tai iš tiesų pats beprotiškiausias dalykas…

– Ot ir ne beprotiškiausias, – atliepė jai Džulianas, grįžęs į kambarį su plačiausia šypsena veide. Jo nuotaika buvo tokia puiki, kad Brukė iš karto pamiršo jų kivirčą.

Mišelė iškėlė ranką ir tarė:

– Na, jau nesikuklink, Džulianai. Jeigu atvirai, tai pirmojo albumo debiutas geriausiųjų dvidešimtuke iš tiesų yra beprotiška sėkmė.

– Jeigu taip, tuomet beprotiškiausias dalykas yra tai, kai tavo debiutinis albumas atsiduria ketvirtoj vietoj, – tyliai paaiškino jis ir jo veidą nutvieskė dar laimingesnė šypsena.

– Ką? – suspigo Brukė ir iš nuostabos net išsižiojo.

– Skambino Leo. Sako, oficialiai dar nepaskelbta, bet jau spėjama, kad albumas atsidurs ketvirtoje vietoje. Ketvirtoje! Man sunku tą suvokti.

Brukė pašoko nuo savo kėdės ir puolė Džulianui į glėbį.

– Dieve mano, Dieve mano, Dieve mano! – be paliovos kartojo ji. Mišelė negarsiai suspiegė ir, pasveikinusi Brukę su Džulianu, nuėjo atidaryti paties geriausio viskio Džuliano pergalei atšvęsti.

Rendis sugrįžo į kambarį nešinas trimis didelėmis taurėmis rudo skysčio ir viena stikline apelsinų sulčių Mišelei.

– Už Džulianą, – palinkėjo keldamas savo taurę. Susidaužę visi keturi išgėrė. Brukė susiraukė ir pastatė savąją ant stalo, o Džulianas su Rendžiu vienu mauku išgėrė iki dugno.

Rendis paplojo Džulianui per nugarą ir tarė:

– Žinai, aš labai džiaugiuosi tavo sėkme ir visa kita, bet prisipažinsiu nuoširdžiai – man labai smagu turėti giminėje roko žvaigždę.

– Oi, mielieji, nieko čia…

Brukė patapšnojo Džulianui per petį ir tarė:

– Jis kalba tiesą, mielasis. Tu išties esi žvaigždė. Ar daug kas gali pasigirti, kad jo pirmasis albumas debiutavo ketvirtu numeriu populiariausiųjų sąraše? Ar penktu? Dešimtu? Tarp tokių kaip bitlai, Madona, Bejonsė ir… Džulianas Alteris? Juk tai visiška beprotybė!

Dar daugiau nei pusvalandį visi keturi šventė, kalbėjosi ir bėrė Džulianui klausimus, bet paskui Mišelė pareiškė, kad jau laikas ruoštis, nes po valandos reikės važiuoti į restoraną. Vos tik Mišelė padavė šūsnį rankšluosčių ir uždarė paskui save svečių kambario duris, Brukė taip stipriai apsikabino Džulianą, kad abu neišsilaikė ant kojų ir sugriuvo ant lovos.

– Mielasis, jau prasidėjo. Tavo karjera prasidėjo tikrai ir neginčijamai, – džiūgavo ji, bučiuodama pirma kaktą, paskui akis, skruostus ir lūpas.

Džulianas ją irgi išbučiavo, paskui atsirėmė ant alkūnių ir paklausė:

– Ar žinai, ką dar tai reiškia?

– Kad tu dabar esi oficialiai pripažinta garsenybė? – atsakė ji ir pabučiavo jam į kaklą.

– Tai reiškia, kad tu pagaliau gali nebedirbti Hantlio mokykloje. Jei nori, gali mesti abu darbus.

Brukė atšlijo nuo jo ir paklausė:

– Kodėl turėčiau mesti?

– Na, visų pirma dėl to, kad pastaruosius kelerius metus dirbai kaip išprotėjusi, todėl dabar nusipelnei poilsio. Be to, mes jau pradedam atsigauti finansiškai. Man priklauso tam tikras procentas iš gastrolių su Maroon 5 grupe, privatūs vakarėliai man nieko nekainuoja, nes juos užsako Leo, greitai pradės plaukti pinigai už albumą, todėl, manau, gali pailsėti ir pasidžiaugti gyvenimu.

Džulianas kalbėjo logiškai, bet dėl pačiai nesuvokiamų priežasčių Brukė ėmė ir pasišiaušė:

– Žinai, aš dirbu ne tik dėl pinigų. Mergaitėms reikia manęs.

– Viskas kaip tik laiku, Bruke. Mokslo metai prasidės tik po dviejų savaičių, tad neabejoju, kad mokykla lengvai ras, kas tave pavaduotų. O jeigu ir norėsi toliau dirbti ligoninėje, tai grįžusi iš jos turėsi pakankamai laisvo laiko.

– Jeigu nuspręsiu toliau dirbti ligoninėje? Džulianai, aš ten darau karjerą. Aš dėl jos baigiau medicinos mokslus, ir jeigu mano darbas ne toks svarbus kaip debiutinė ketvirtoji vieta populiariausiųjų sąraše, tai man jis vis tiek patinka.

– Neabejoju, kad patinka. Tik pagalvojau, kad tau galbūt dar labiau patiks, jei dirbsi nepersiplėšdama. – Džulianas niuktelėjo jai į pašonę ir nusišypsojo.

Brukė piktai dėbtelėjo į jį.

– Kur lenki?

Džulianas užsitraukė ją ant savęs, bet Brukė pasimuistė ir nuslydo.

Atsidusęs Džulianas tarė:

– Aš juk nieko tau nesiūlau drastiško, Bruke. Jeigu tiek daug nesinervintum dėl privačių konsultacijų ir darbo valandų, gal išmoktum labiau vertinti laisvalaikį. Gal daugiau keliautum su manim, dalyvautum renginiuose?

Brukė tylėjo.

– Supykai? – paklausė jis ir paėmė už rankos.

– Nesupykau, – pamelavo ji. – Atrodo, taip stengiuosi suderinti savo darbą su tavo veikla. Kartu važiavom į Leno laidą, dalyvavom „Penktadienio vakaro žiburių“ vakarėlyje, Kirsten Stiuart gimtadienyje Majamyje ir Bonnaroo festivalyje. Kai ilgai dirbi studijoje, užsuku pas tave vakarais po darbo. Neišmanau, kaip dar galėčiau tau pagelbėti, bet atsakymas būtų tikrai ne mesti savo darbą ir sekioti paskui tave. Nemanau, kad ir tu būtum patenkintas, jeigu mesčiau darbą, nors iš pradžių gal ir pasirodytų smagu, bet, jeigu atvirai, greitai imčiau savęs už tai nekęsti.

– Na, tu dar pagalvok, – neatlyžo Džulianas. Nusivilko marškinėlius ir nuėjo į vonios kambarį. – Pažadi?

Pradėjusio šniokšti vandens garsas užgožė jos atsakymą. Brukė nusprendė šį vakarą tą klausimą išmesti iš galvos; griebtis skubotų sprendimų irgi neverta, o jeigu jų nuomonės išsiskiria, tai dar nereiškia, kad kuris nors iš jų klysta.

Brukė nusivilko drabužius, atitraukė užuolaidą ir įlipo į dušo kabiną.

– Iš kur man tokia garbė? – markstydamasis paklausė Džulianas. Jo veidas buvo muilinas.

– Tai dėl to, kad mums liko mažiau nei pusvalandis susiruošti, – atsakė Brukė ir iki galo atsuko karšto vandens čiaupą.

Džulianas aiktelėjo:

– Dėl Dievo, pasigailėk!

Brukė meiliai prisiglaudė prie jo muiluotos krūtinės ir iš karto užstojo visą karšto vandens srovę.

– O, kaip gera.

Džulianas apsimetė supykęs ir pasitraukė į kamputį. Brukė nusijuokė.

– Eikš, eikš, – pakvietė, nors gerai žinojo, kad Džulianas nemėgsta šiltesnio nei drungnas vandens. – Ir vietos, ir vandens užteks abiem.

Brukė išspaudė sau ant delno šampūno, atsuko vėsesnį vandenį ir pabučiavo Džulianui į skruostą.

– Na va, prašom, mielasis.

Paskui pasitraukė į šoną ir leido jam palįsti po čiurkšle. Trinkdamasi galvą stebėjo, kaip Džulianas lepinasi drungnu vandeniu.

Vienas apie kitą jie žinojo šimtus, gal net tūkstančius įvairiausių smulkmenų, ir Brukė tuo nepaprastai džiaugėsi. Jai patiko, kad ji turbūt vienintelė pasaulyje žino, jog Džulianas nemėgsta maudytis karštame vandenyje – jokių pirčių, dušų, sūkurinių vonių ar karštų srovių, – vengė jų kaip ugnies, o drungną, vasaršiltį vandenį mėgo su malonumu ir nesiskundė. Užtat karštus gėrimus maukė didžiausiais gurkšniais: pastatyk prieš jį puodelį karštos kavos ar dubenėlį verdančios sriubos, ir jis susipils į skrandį nė neparagavęs, ar karšta. Džulianas nepaprastai pakantus skausmui. Sykį susilaužė kulkšnį ir tik švelniai nusikeikė: „Po galais!“, užtat kai Brukė norėdavo išpešti ne vietoj išaugusį antakio plaukelį, tai jis imdavo muistytis ir inkšti kaip maža mergaitė. O štai dabar, jam stovint visam muilinam, Brukė žinojo, kad džiaugiasi galįs praustis su paprastu kietu muilu, o ne skysta dušo želė, ir tegu muilas kvepia kuo tik nori, jam tinka viskas, išskyrus levandų ar greipfrutų aromatą.

Brukė pasilenkė pabučiuoti jam į veidą ir gavo vandens srove tiesiai į akį.

– Taip tau ir reikia, – pasakė Džulianas ir paplekšnojo jai per užpakaliuką. – Žinosi, kaip lįsti prie ketvirto numerio menininko.

– O gal tas ketvirto numerio menininkas norėtų sumesti duše greituką?

Džulianas pabučiavo jai į skruostą ir išlipo iš dušo kabinos.

– Neketinu aiškinti tavo tėtušiui, jog pavėlavom į jo puotą dėl to, kad jo dukrelė užsipuolė mane duše.

Brukė nusijuokė:

– Koks tu baikštus.

Jiems atvykus į restoraną, Sintija jau bėgiojo po privačią salytę ir trykšdama energija ir gera nuotaika žarstė padavėjams nurodymus. Buvo pasirinktas Ponzu restoranas, anot jos, pats moderniausias visoje pietryčių Pensilvanijoje. O pasak Rendžio, čia buvo tiekiamas „azijietiškas mišinys“, o tai reiškė perdėm ambicingą virtuvės norą suplakti į vieną valgiaraštį sušių ir terijakio patiekalus iš Japonijos, vietnamietiškos kilmės suktinukus, tailandietiškus makaronus, kuriuos atpažintų tik nedaugelis tailandiečių, ir „firminį“ vištienos su brokoliais patiekalą, nė trupučio nesiskiriantį nuo to, kuris pardavinėjamas gretimoj greitojo kinų maisto užkandinėj. Regis, nė vienas nepasigedo kitokio patiekalų derinio, tad visi keturi užčiaupė burnas ir iš karto kibo į darbą.

Vyrukai pakabino du beveik vienodus plakatus su užrašais „Su 65-uoju gimtadieniu!“ ir „Sveikinam išėjus į pensiją!“, o Brukė su Mišele ėmė dėlioti ant stalų Sintijos atneštas ir į restorano vazas sumerktas gėles, jų čia buvo dvigubai daugiau nei reikia. Baigus dėlioti pirmą partiją, Mišelė staiga paklausė Brukės:

– Ar dar nesusimąstei, kur dėsi tiek pinigų?

Brukė taip nustebo, kad vos neišmetė iš rankų žirklių. Jiedvi su Mišele niekada nesikalbėjo apie asmeninius dalykus, tad klausimo apie Džuliano pajamas ji tikrai nesitikėjo.

– Oi, žinai, mes dar turime krūvas studentiškų paskolų ir visokiausių neapmokėtų sąskaitų. Ne tiek džiaugsmo, kaip atrodo, – truktelėjo pečiais Brukė.

Mišelė vietoj rožės pamerkė bijūną ir, pakreipusi galvą į šoną, grožėdamasi savo kūriniu tarė:

– Na jau, Bruke, nesikuklink. Judu veikiai maudysitės piniguose.

Brukė nesumojo, ką brolienei atsakyti, todėl tik nedrąsiai nusijuokė.

Lygiai šeštą susirinko tėvo ir Sintijos draugai, vaikštinėjo po salę, bendravo ir gurkšnojo vyną. Kai į savo gerai žinomą, bet menamą staigmenos vakarėlį atvyko Brukės tėvas, svečiai jau buvo gerokai įsismaginę. Kai metrdotelis atvedė poną Griną į uždarą salę, svečiai ėmė garsiai šaukti „Staigmena!“ ir „Sveikinam!“, tėvas suko ratu po salę, dėkojo svečiams už dėmesį, apsimesdamas nustebęs, kaip daroma visuose iš anksto suplanuotuose gimtadienio vakarėliuose. Paėmęs į ranką Sintijos pasiūlytą taurę raudonojo vyno, ryžtingai išgėrė ją iki dugno, kad būtų smagiau su visais linksmintis, nors Brukė žinojo, jog šiuo metu jis būtų mieliau sėdėjęs namie ir studijavęs sekmadienio laikraščiuose spausdinamus ikisezoninius varžybų tvarkaraščius.

Laimė, Sintija buvo numačiusi skelbti tostus per pirmąją kokteilių valandą. Sakydama tostus Brukė paprastai labai jaudindavosi, todėl visai nenorėjo kankintis visą vakarą ir laukti tų dviejų minučių. Laukimo kančias apmalšino pusantros taurės degtinės su toniku ir iš anksto pasiruoštą kalbą ji išbėrė kaip žirnius į sieną. Susirinkusiems svečiams labai patiko Brukės papasakota istorija, kaip po tėvų skyrybų juodu su Rendžiu važiavo lankyti tėvo ir rytą atsikėlę rado jį grūdantį į orkaitę senus žurnalus ir apmokėtas sąskaitas, nes neturėjo atskiros šiukšlių dėžės popieriui ir nenorėjo laikyti tuščios nenaudojamos orkaitės. Po jos kalbėjo Rendis, paskui Sintija ir, nepaisant nesmagios Sintijos užuominos, kad juodu su vyru kritę vienas kitam į akį po pirmosios pažinties, nors tuo metu Brukės tėvas dar nebuvo išsiskyręs su jos motina, – viskas ėjosi gana sklandžiai.

– Paklausykit! Ar galiu paprašyti šiek tiek jūsų dėmesio? – paprašė ponas Grinas, kildamas nuo ilgo banketinio stalo vidurio.

Visi nutilo.

– Noriu visiems padėkoti už tai, kad atėjote. O ypač savo žmonai už tai, kad surengė šią šventę ne sekmadienį, o šeštadienį – pagaliau ji išmoko atskirti profesionalųjį futbolą nuo koledžo varžybų. Dar dėkoju savo keturiems vaikams, kad rado laiko šįvakar čia atvažiuoti. Be jūsų, mielieji, man čia nebūtų taip smagu.

Visi ėmė ploti. Brukė nuraudo, o Rendis užvertė akis į lubas. Žvilgtelėjusi į Džulianą pamatė, kad jis po stalu įnirtingai rašo žinutę.

– Ir dar vienas dalykas. Jūs turbūt jau žinote, kad mūsų giminėje atsirado kylanti muzikos žvaigždė…

Dabar Džulianas sukluso.

– Man džiugu jums pranešti, kad kitą savaitę Džuliano albumas debiutuos ketvirtuoju numeriu Billboard sąraše. – Svečiai pratrūko šaukti ir garsiai ploti. – Prašom visi pakelti taures už mano žentą, už Džulianą Alterį, ir už tai, kad jis pasiekė to, kas praktiškai neįmanoma. Visų vardu noriu drąsiai pasakyti, kad mes tavimi labai didžiuojamės.

Brukė žiūrėjo, kaip tėvas prieina prie Džuliano ir apkabina nustebusį, bet akivaizdžiai patenkintą jos vyrą. Širdį užliejo dėkingumas tėvui. Tokių žodžių Džulianas visą gyvenimą laukė iš savo tėvo lūpų, bet jeigu jam nelemta išgirsti jų iš savo artimųjų, tai Brukė džiaugėsi, kad tą gali padaryti uošvis. Džulianas padėkojo Brukės tėvui ir vėl skubiai atsisėdo į savo vietą. Nors jam nelabai patiko būti dėmesio centre, Brukė matė, kad jis vis dėlto liko patenkintas. Paėmusi už rankos suspaudė, ir jis atsakė jai tuo pačiu, tik dvigubai stipriau.

Padavėjams pradėjus nešti į stalą užkandžius, Džulianas pasilenkė prie Brukės ir pakvietė eiti į pagrindinę restorano salę šnektelėti prie keturių akių.

– Čia tu taip kvieti mane į tualetą? – sekdama jam iš paskos tyliai sušnibždėjo Brukė. – Ar įsivaizduoji, koks kils skandalas? Kaip norėčiau, kad mus užkluptų ne kas kitas, o Sašos motina…

Džulianas vedėsi ją per koridorių prie tualetų. Brukė įsikirto jam į ranką ir puolė aiškinti:

– Aš tik pajuokavau.

– Ruke, man skambino Leo, – atsirėmęs į suolą prabilo Džulianas.

– Na ir kas?

– Jis išskrido į Los Andželą ir, spėju, šiuo metu susitikinėja su svarbiais žmonėmis mano vardu.

Atrodė, Džulianas nori pasakyti dar kažką, bet nesiryžta.

– Ir kas dar?

Džulianas nebeįstengė ilgiau tvardytis ir jo veidą nušvietė džiugi šypsena. Nors Brukė akimirksniu pajuto, kad ta nutylėta paslaptis jai bus labai nemiela, ji irgi jam nusišypsojo ir nekantriai paklausė:

– Na? Kas dar?

– Matai… – Džulianas nutilo, o jo akys plačiai atsimerkė. – Jis sako, kad žurnalas Vanity Fair nori įdėti mano ir dar kelių kylančių jaunų menininkų nuotraukas ant spalio ir lapkričio numerių viršelių. Ant viršelio, gali įsivaizduoti?

Brukė apsivijo rankomis jam kaklą.

Džulianas paskubom palietė lūpomis jos lūpas ir pirmas atšlijo nuo jos.

– Ir dar žinai ką? Fotografuos Anė Leibovic.

– Tu rimtai?

Džulianas nusišypsojo.

– Aišku. Mane ir dar keturis menininkus. Įvairių sričių. Leo sako, kad jie nori paimti muzikantą, dailininką ir rašytoją ar ką nors panašaus. O dabar spėk, kur bus fotografuojama? Ogi Chateau viešbutyje.

– Kur jau ne! Tuoj mes pasidarysime nuolatiniai jo gyventojai.

Brukė suskubo mintyse dėlioti, kaip reikės susidoroti su darbu ir vykti su juo į kelionę. Be to, dar reikia pagalvoti, ką įsidėti į lagaminą…

– Bruke, – Džuliano balse suskambo neslepiamas skausmas.

– Kas yra?

– Man nesmagu tau pranešti, bet aš turiu išvykti tuojau pat. Leo užsakė bilietus rytoj rytą šeštos valandos reisu iš Kenedžio oro uosto. Man dar reikia grįžti į Niujorką ir kai ką pasiimti iš įrašų studijos.

– Nori išvažiuoti tuojau pat? – purkštelėjo ji aiškiai suvokdama, kad užsakytas bilietas tik Džulianui, o jis, nors ir labai stengiasi atrodyti rimtas, vis tiek negali nuslėpti susijaudinimo.

Apkabinęs Brukę pakasė tarpumentį.

– Suprantu, kad negražu, mieloji. Apgailestauju, kad taip vėlai sužinojau ir kad turiu išvykti per patį tavo tėčio pokylio vidurį, bet…

– Prieš.

– Kas prieš?

– Ne per vidurį, o prieš prasidedant vakarienei.

Džulianas nieko jai neatsakė. Akimirką Brukei pasidingojo, kad jis tuoj ims ir pasakys, jog tai pokštas, kad jam niekur nereikia skristi.

– Kaip grįši namo? – pagaliau prabilo ji, o balse nuskambėjo begalinis priekaištas.

Džulianas prisitraukė ją ir apkabino.

– Išsikviečiau taksi, nuveš mane į stotį ir niekas nepastebės, kad išėjau. Tau liks mašina rytoj grįžti namo. Ar gerai?

– Žinoma.

– Bruke, aš myliu tave. Kai grįšiu, nueisim mudu kur nors ir viską tinkamai atšvęsim. Juk žinai, kad tai mums tik į gera, tiesa?

Brukė vien dėl jo išspaudė šypseną.

– Žinau ir be galo dėl tavęs džiaugiuosi.

– Aš turbūt grįšiu antradienį, nors dar gerai nežinau, – pasakė jis ir švelniai pabučiavo jai į lūpas. – Leisk man viską suplanuoti, gerai? Noriu, kad atšvęstume ypatingai.

– Aš irgi noriu.

– Palauk manęs čia, gerai? Aš nueisiu į salę ir atsisveikinsiu su tavo tėčiu. Nenoriu atkreipti į save svečių dėmesio…

– Man atrodo, geriau važiuok tuojau pat, – pasiūlė Brukė ir pamatė, kaip jis apsidžiaugė. – Aš pati jam viską paaiškinsiu. Svečiai irgi tave supras.

– Ačiū.

Brukė linktelėjo.

– Eime, palydėsiu tave į lauką.

Susikibę už rankų juodu nusileido laiptais į apačią ir išėjo į automobilių aikštelę niekieno nepastebėti – nei svečių, nei namiškių. Brukė dar kartą patikino Džulianą, kad šitaip bus geriau, kad ji pati paaiškins savo tėvui su Sintija ir padėkos Rendžiui su Mišele už svetingumą, kad geriau išeiti tyliai, nei pradėti ilgą atsisveikinimo ceremoniją su šimtais nuobodžių atsiprašymų. Bučiuodamas ją ir kuždėdamas karštai mylįs, Džulianas stengėsi atrodyti rimtas, bet vos tik pamatė taksi, puolė prie automobilio it džiūgaujantis auksaspalvis retriveris paskui teniso kamuoliuką. Brukė prisivertė jam nusišypsoti ir linksmai pamojuoti, bet taksi nulėkė gatve Džulianui nespėjus net atsisukti. Brukė viena grįžo į restoraną.

Žvilgtelėjusi į laikroduką Brukė pasvarstė, ar po paskutinio paciento priėmimo jai užteks laiko pabėgioti, kol reikės važiuoti pas Nolą. Jau buvo nusprendusi, kad suspės, bet staiga prisiminė, jog lauke trisdešimt keturi laipsniai karščio ir tik beprotis gali sumanyti bėgioti tokiu oru.

Kažkas pabeldė į kabineto duris. Netrukus turėjo prasidėti pirmoji šiais mokslo metais konsultacija su Kaile ir ji labai nekantravo kuo greičiau pamatyti merginą. Elektroniniai laiškai kaskart skambėjo vis linksmiau, ir Brukė buvo įsitikinusi, kad mergina sėkmingai pasiruošė mokslo metų pradžiai. Tačiau durys atsidarė ir į kabinetą įėjo Hetera.

– Sveika, kas naujo? Ačiū už rytmetinę kavą.

– Ai, nėr už ką. Klausyk, noriu tau pasakyti, kad šiandien Kailė pas tave neateis. Susirgo kažkokia skrandžio infekcija.

Brukė dirstelėjo į šią dieną pamokas praleidusių vaikų sąrašą.

– Tikrai? Mano sąraše jos nėra.

– Žinau. Šiandien ji atėjo pas mane, atrodė siaubingai, tai aš ją nusiunčiau pas seselę, o ši išleido ją namo. Manau, kad nieko rimto, tik norėjau tave perspėti.

– Ačiū. Gerai padarei.

Hetera jau sukosi eiti, bet Brukė ją sulaikė.

– Kaip ji tau atrodė? Na, nepaisant to, kad sirguliavo?

Hetera trumpam susimąstė.

– Žinai, sunku pasakyti. Po praėjusių mokslo metų mes susitikom pirmą kartą, ir ji buvo gan nekalbi. Iš kitų merginų girdėjau, kad Kailė susidraugavo su Vitne Vais, o tai man dėl kai kurių priežasčių kelia nerimą, tačiau pati mergaitė man tuo nepasigyrė. Deja, galiu pasakyti, kad svorio ji iš tiesų numetė daug.

Brukė staigiai kilstelėjo galvą.

– Kiek tas „daug“?

– Nežinau… Gal dešimt ar dvylika kilogramų. Tiesą sakant, dabar atrodo neįtikėtinai. Ir nepaprastai savimi patenkinta. – Hetera pastebėjo, kad Brukė smarkiai sunerimo. – Kas yra? Ar kas negerai?

– Sunku pasakyti, bet per tokį trumpą laiką numesti tiek svorio nėra labai gerai. Be to, ta draugystė su Vitne. Viską sudėjus, mano galva, jau reikia skambinti pavojaus varpais.

Hetera jai linktelėjo.

– Įtariu, tu ją greičiau pamatysi nei aš, tad būk gera, informuok mane. Sutarta?

Brukė atsisveikino su Hetera ir atsilošė kėdėje. Dvylika kilogramų – ne juokas per du su puse mėnesio. Be to, ir draugystė su Vitne nieko gero nežada. Vitnė buvo ypač liekna, nors per pastaruosius metus, kai metė žaisti žolės riedulį, priaugo du ar tris kilogramus. Tada jos iš liesumo perkarusi mama atlėkė pas Brukę į kabinetą ir griežtai pareikalavo rekomenduoti kokią nors garsią, kaip ji negražiai pavadino, „nutukėlių stovyklą“. Visi karšti Brukės aiškinimai, kad toks svorio prieaugis bręstančiai keturiolikmetei paauglei yra visai normalus ir pageidautinas, motinos nė kiek neįtikino, ir Vitnė buvo išsiųsta į prabangią stovyklą toliau nuo miesto „numesti riebalų“. Kaip ir buvo laukta, pasirodė ženklų, kad mergina ten pradėjo badauti ir gerti laisvinamuosius, o Kailei toks pavyzdys tikrai nėra sektinas. Brukė mintyse pasižadėjo po pirmosios Kailės konsultacijos paskambinti mergaitės tėvui ir paklausinėti, ar jis nepastebėjęs dukters elgesyje ko nors neįprasto.

Pasižymėjusi keletą pastabų apie ankstesnes pacientų konsultacijas, Brukė išėjo iš mokyklos ir iš karto pasijuto apgaubta troškios ankstyvo rugsėjo drėgmės, svilinama karščio ir jai kaipmat išgaravo bet koks noras sėsti į metro traukinį. Tarsi virš galvos sklendęs angelas būtų perskaitęs jos mintis, o gal veikiau taksistas iš Bangladešo pastebėjo ją karštligiškai mojant ranka, nes netrukus prieš pat ją prie mokyklos durų sustojo keleivį atvežęs taksi automobilis, ir Brukė šmurkštelėjo į kondicionuojamą mašinos saloną.

– Į Duano ir Hadsono gatvių sankryžą, – pasakė vairuotojui ir patraukė kojas arčiau kondicionieriaus grotelių, pro kurias buvo pučiamas šaltas oras. Visą kelią važiavo užmerktomis akimis ir atlošta galva. Tuo metu, kai taksi privažiavo prie Nolos namo, atėjo žinutė iš Džuliano.

„Ką tik gavau elektroninį laišką iš Džono Travoltos! Sako, jam labai patinka mano naujasis albumas, ir nuoširdžiai sveikina“, – rašė jis.

Brukė tiesiog jautė iš ekrano trykštantį Džuliano džiaugsmą.

„Džonas Travolta?! – parašė jam. – Negali būti! Kaip nuostabu!“

„Jis parašė savo agentui, o šis persiuntė žinutę Leo“, – atrašė Džulianas.

„Sveikinu! Tai bent! Neištrinsiu, – parašė ji, paskui pagalvojusi pridūrė: – Kai galėsi, paskambink. Myliu, bučiuoju.“

Nolos dviejų kambarių butas buvo pačiame ilgo koridoriaus gale, jo langai žvelgė į gatvę, į madingą kavinukę su staliukais lauke. Brukė įėjo pro paliktas praviras duris, nusispyrė batus, numetė prie durų rankinuką ir tiesiu taikymu patraukė į virtuvę.

– Aš jau atėjau! – garsiai pranešė ji, imdama iš šaldytuvo skardinėlę dietinės kolos. Tai vienintelis nepadorus malonumas, kurį ji sau leido tik Nolos bute.

– Šaldytuve yra dietinės kolos. Pačiupk ir man vieną! – šūktelėjo iš miegamojo Nola. – Baigiu krautis ir ateinu pas tave.

Brukė atidarė abi skardinėles ir nuėjo pas Nolą, kuri sėdėjo ant grindų apsikrovusi drabužiais, batais, kosmetikos priemonėmis, elektronikos prietaisais ir kelionių vadovais.

– Kaip aš visa tai sugrūsiu į vieną kuprinę? – piktai burbtelėjo ji, brukdama į priekinę kišenę apvalų dantų šepetėlio dėklą, o kai jis niekaip nelindo, nusviedė jį per kambarį į kampą. – Kokio velnio aš sutikau?

– Iš kur man žinoti? – atšovė Brukė, nužvelgdama baisią netvarką. – Aš ir pati savęs jau dvi savaites kasdien to klausinėju.

– Va kaip būna, kai laiku nesuplanuoji atostogų ir neturi tinkamo vaikino. Šešiolika dienų su vienuolika nepažįstamų žmonių Pietryčių Azijoje? Žinai, Bruke, dėl visko esi kalta tu.

Brukė ėmė juoktis.

– Na ir pasakei. Aš iš karto perspėjau, kad sumanymas niekam tikęs, vos tik man apie jį prasižiojai. O tu taip džiaugeisi.

Nola atsistojo nuo grindų, atsigėrė kolos ir nuėjo į svetainę.

– Iš manęs galėtų pasimokyti visos netekėjusios moterys. Gyvenime daugiau jokių impulsyvių, neplanuotų turistinių kelionių. Vietname ir vienas gali sau kur nori vaikštinėti. Ko aš taip užsidegiau?

– Liaukis, viskas bus gerai. Be to, gal jūsų grupėje bus koks šaunus vyrukas.

– Aha. Kur čia nebus. O greičiausiai tai vien pusamžių vokiečių poros, nusivalkioję budistų hipiai, o gal net vienos lesbietės. Ne! Greičiausiai ten bus vien tik žavūs išsilavinę trisdešimtmečiai vyrai.

– Toks teigiamas požiūris man labiau patinka, – šypsodamasi tarė jai Brukė.

Lauke kažkas patraukė Nolos žvilgsnį ir ji nuėjo prie lango. Brukė žvilgtelėjo į gatvę, bet nepamatė nieko ypatingo.

– Matai, ten prie pirmojo staliuko kairėje pusėje? Natali Portman. Užsidėjusi kepuraitę su snapeliu ir akinius nuo saulės? Įsivaizduoja užsimaskavusi, nors jos esybė šaukte šaukia, kad čia Portman, – tarė Nola.

Brukė pažiūrėjo pro langą dar kartą ir pamatė merginą su kepuraite, siurbčiojančią vyną ir besijuokiančią, nes kartu vakarieniaujantis draugas jai kažką tuo metu pasakojo.

– Mmmm, taip, ko gero, tenai tikrai ji.

– Aišku, kad ji. O kaip atrodo – fantastika! Nesuprantu, bet jos neįmanoma nemėgti. Turėčiau jos nekęsti, bet negaliu. – Nola pakreipė galvą į šoną, bet akių nuo jos vis tiek neatplėšė.

– Kodėl turėtum jos nekęsti? – paklausė Brukė. – Man ji atrodo viena iš normalesnių aktorių.

– Kaip tik dėl to ir turėtum jos dar labiau nekęsti. Ji ne tik beprotiškai graži – net ir tada, kai buvo visiškai plika, – bet dar ir baigusi Harvardo universitetą, moka bene penkiolika kalbų, apkeliavo beveik visą pasaulį, ragindama žmones remti mikrofinansinę sistemą, ir dar ji taip tausoja aplinką, kad net odinių batų neapsiauna. O be to, visi, kam yra tekę su ja dirbti ar skristi drauge lėktuvu, tvirtina ją esant vieną žemiškiausių būtybių. Tai dabar imk ir pasakyk man, kaip galima pakęsti tokį žmogų?

Nola pagaliau atsiplėšė nuo lango, ir Brukė nusekė jai iš paskos į kambarį. Abi įsitaisė priešinguose dvivietės sofos galuose ir atsigręžė veidu viena į kitą.

Brukė gurkštelėjo kolos ir nusipurtė, prisiminusi fotografą už savo buto lango.

– Natali Portman sekasi.

Nola lėtai palingavo galva ir tarė:

– Dieve mano, na ir kietas gi tu riešutėlis.

– Ką aš blogo pasakiau? Nieko nesuprantu. Kodėl turėčiau dėl jos kraustytis iš proto? Pavydėti? Ji net netikra.

– Dar ir kokia tikra! Sėdi kitapus gatvės ir atrodo pribloškiamai.

Brukė susiėmė ranka už galvos ir suvaitojo:

– O mes iš pasalų ją stebim. Man tai visai nepatinka. Palikim ją ramybėj.

– Nerimauji dėl Natali Portman privatumo? – tyliai paklausė Nola.

– Ko gero, taip. Keista: viena vertus, tiek daug mano skaityta apie ją spaudoje, matyti visi filmai, kuriuose ji vaidino, ir dar įdėmiausiai įsimintos visos suknelės, su kuriomis ji ėjo į „Oskarų“ teikimo ceremonijas, bet vis tiek man norisi kiaurą vakarą sėdėti prie lango ir spoksoti į ją, o kita vertus…

Nola nukreipė televizoriaus pultelį į ekraną ir junginėjo kanalus, kol surado alternatyvaus roko programą. Pasirėmusi ant alkūnės tarė:

– Jau girdėjau. Kas dar pas tave naujo? Kodėl tokia sušikta tavo nuotaika?

Brukė atsiduso.

– Norėjau paprašyti dar vieno laisvadienio kitą savaitgalį vykti į Majamį, ir turiu prisipažinti, Margarita nė kiek neapsidžiaugė.

– Ji negali varžyti asmeninio savo darbuotojų gyvenimo.

Brukė nepatenkinta purkštelėjo.

– Būtų nesąžininga jos atžvilgiu, jei darbuotojai tik retkarčiais pasirodytų darbe.

– Tu per daug iš savęs reikalauji. Ar galim pakeisti temą ir pakalbėti apie ką nors linksmesnio? Tik neįsižeisk, gerai?

– Dėl ko? Šio savaitgalio vakarėlio?

– Ar aš kviečiama? – Nola plačiai šypsojosi. – Galėčiau tave ten palydėti.

– Nejuokauk. Mielai priimčiau tavo pasiūlymą, bet jis čia netinka.

– O ką? Kas geriau – ar tūnoti bare Niujorke su kokiu nevykėliu, ar su roko žvaigždės žmona kramsnoti ikrus?

– Sutarta. Džulianas tik apsidžiaugs, kad nereikės visą vakarą šokinėti apie mane. – Ant kavos staliuko suvibravo Brukės telefonas. – Velnią mini, velnias čia.

– Sveikas! – šūktelėjo Brukė į ragelį. – Mudvi su Nola sėdim ir kalbam apie šio savaitgalio iškilmes.

– Bruke? Spėk. Kalbėjau su Leo ir jis man sakė išgirdęs iš Sony agentūros prezidento padėjėjo, kad pirmieji albumo pardavimo rezultatai pranoko visus jų lūkesčius.

Pokalbio fone Brukė girdėjo skambant muziką ir restorano triukšmą, bet niekaip negalėjo prisiminti, kur Džulianas apsistojęs šiandien. Gal Atlantoje? O gal šįvakar koncertuoja Čarlstone? Taip, tikrai Čarlstone, nes Atlantoje turėjo būti vakar. Prisiminė kalbėjusi su Džulianu pirmą valandą nakties, jis buvo gerokai įkaušęs, bet puikios nuotaikos. Skambino iš Ritz viešbučio Bakhede.

– Niekas dar nedrįsta iš anksto nieko prognozuoti, nes radijo eterio savaitė baigsis tik po trijų dienų, o kompaktinės plokštelės pardavimo savaitė baigiasi šiandien, bet spėjama, kad viskas dar tik įsibėgėja.

Vakar Brukė dvi valandas prasėdėjo prie kompiuterio, skaitinėdama apie kitus dainininkus ir grupes, išleidusius albumus per praėjusias savaites, bet vis tiek nieko nesuprato, kaip sudaromas tas populiariausių dainų sąrašas. Gal pasiklausti jo? Bet gal jis supyks, kad ji tokia nesupratinga?

– Šoktelėjau mažiausiai iš ketvirtos į trečią, o gal net aukščiau!

– Dieve, kaip aš tavimi didžiuojuos! Kaip jums sekasi Čarlstone? – linksmai paklausė ji.

Stojo tyla. Brukė akimirką išsigando. Gal jie ne Čarlstone? Bet jis netrukus tarė:

– Nori tikėk, nori ne, bet mes čia neriamės iš kailio. Repetuojam, koncertuojam, ardom ir vėl statom. Kasnakt miegam vis kitam viešbuty, čia niekas netinginiauja.

Brukė prikando lūpą.

– Aš juk nesakau, kad jūs nuolat linksminatės. – Vargais negalais jai pavyko nutylėti, kad šįvakar jis smarkiai išgėręs, o vakar paskambino vidurnaktį.

Nola sugavo Brukės žvilgsnį ir parodė, kad eina į kitą kambarį, bet ši pamojo jai ranka ir taip pažiūrėjo į ją, lyg sakytų: „Nebūk mažas vaikas. Pasilik.“

– Ar viskas dėl to, kad išėjau iš tavo tėčio gimtadienio? Kiek kartų jau tavęs atsiprašiau? Negaliu patikėti, kad tu vis dar pyksti.

– Ne, nepykstu, bet turėtum žinoti, kad išlėkei per šešias sekundes ir nuo to laiko dar nebuvai namie, o jau praėjo beveik dvi savaitės. – Paskui švelnesniu balsu pridūrė: – Maniau, grįši bent dienai kitai po fotosesijos, o paskui išlėksi į gastroles.

– Iš kur tokia nuotaika?

Tarsi smūgis į veidą.

– Nuotaika? Kas čia baisaus, jeigu pamaniau, kad tu ten smagiai leidi laiką, ar paklausiau, kada vėl galėsim pasimatyti? Dieve, kokia aš nepakenčiama.

– Bruke, vaidams aš neturiu laiko.

Nuo pilnai ištarto jos vardo kūną nukrėtė drebulys.

– Vaidams, Džulianai? Šit kaip? – Ji dar niekada jam nepasakojo apie savo savijautą. Jis vis užsiėmęs, susinervinęs, išsiblaškęs ar labai toli išvykęs, tad ji stengėsi kuo mažiau skųstis. Stengėsi jį palaikyti ir suprasti lygiai taip, kaip liepė mama, bet juk tai labai sunku.

– Tai ko tada tokia suirzusi? Atleisk, šią savaitę namo dar negrįšiu. Kiek dar turėsiu tavęs atsiprašinėti? Juk žinai, kad aš visa tai darau dėl mūsų abiejų. Galėtum dažniau apie tai pagalvoti.

Brukei širdį prislėgė nerimas.

– Bijau, kad tu nieko nesupratai, – tyliai pasakė ji.

Džulianas garsiai atsiduso.

– Pasistengsiu šį savaitgalį kaip nors ištrūkti ir prieš kelionę į Majamį parlėkti namo, gerai? Ar tau nuo to bus geriau? Juk žinai, kokios sunkios pirmosios dvi savaitės, kai išeina naujas albumas.

Brukė norėjo pasiųsti jį po velnių, bet susilaikė ir tik giliai atidususi suskaičiavo iki trijų, o tada tarė:

– Būtų smagu, jeigu galėtum atvažiuoti. Noriu tave pamatyti.

– Pasistengsiu, Ruke. Klausyk, turiu baigti, bet labai prašau nepamiršti, kad aš myliu tave. Ir labai pasiilgau. Rytoj paskambinsiu, gerai?

Brukė nespėjo išsižioti ir jis išjungė telefoną.

– Jis numetė ragelį! – sušuko ji ir trenkė telefoną į minkštasuolį. Atšokęs nuo pagalvės jis nuskriejo ant grindų.

– Kas tau? – ramiu ir užjaučiamu balsu paklausė Nola. Ji stovėjo tarpdury su pilna sauja restoranų valgiaraščių vienoj rankoj ir buteliu vyno kitoj. Iš televizoriaus ekrano pasigirdo „Prarastųjų“ melodija, ir Brukė su Nola abi sužiuro į jį.

Jis buvo brolio viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis…

– Būk gera, išjunk. – Brukė sudribo ant sofos ir užsidengė rankomis veidą, nors verkti neketino. – Ką man daryti? – sudejavo.

Nola mikliai perjungė kanalą.

– Pirmiausia tau reikia nuspręsti, ko norėsi: kepto viščiuko su citrinžolių padažu ar tigrinių krevečių troškinio su kariu iš vietnamiečių restorano, o tada galėsi man papasakoti, kas ten tarp jūsų dedasi. – Tik dabar Nola prisiminė laikanti rankoje butelį. – Išbraukiam. Pirmiausia mudvi išgersime.

Atidarytuvo galu Nola mikliai nuplėšė nuo kaklelio foliją ir jau ruošėsi smeigti galiuką į kamštį, bet staiga tarė:

– Aš maniau, kad judu jau susitaikėte dėl tos paikos nuotraukos su Laila.

Brukė piktai prunkštelėjo ir paėmė iš Nolos taurę raudonojo vyno, kurio, jei tai būtų buvusi mandagi kompanija, buvo įpilta per daug, bet šįvakar jų draugijoj – pats tas.

– Turi galvoj tą, kur mano vyras laiko apkabinęs ją per šešiasdešimt šešių centimetrų liemenį ir taip šypsosi, lyg jį būtų ištikęs orgazmas?

Nola gurkštelėjo vyno ir užsikėlė kojas ant staliuko.

– Kažkokia menkavertė žvaigždutė ieškojo sau progos pasifotografuoti su kylančia garsenybe. Pats Džulianas jai nė motais.

– Žinau. Mane erzina ne tiek pati nuotrauka, kiek… Nuo Niko kavinės ir praktikanto darbo jis iškilo iki tokių aukštumų! Mūsų gyvenimas apsivertė pernakt, Nola. Aš tam nebuvau pasirengusi.

Nėra prasmės ilgiau to slėpti: jos vyras Džulianas Alteris neginčijamai ir oficialiai skelbiamas garsenybe. Sveiku protu Brukė puikiausiai suvokė, kad tai buvo ilgas ir sunkus kelias, keleri metai kasdienių repeticijų, koncertų, dainų kūrimo (jau neskaitant tų repeticijų ir koncertų, kuriuose Džulianas liejo prakaitą prieš jiems susipažįstant). O kur dar bandomieji ir pristatomieji įrašai, singlai, į kuriuos tiek įdėta darbo ir ne visada naudingai. Vieną dieną jis netgi buvo sudaręs ilgalaikį sandorį su įrašų studija, iš kurio nieko gero neišėjo, o jis kelias savaites sėdėjo apsikrovęs sutarčių pasirašymo vadovais, samdė teisininkus ir su jais tarėsi, mezgė ryšius su patyrusiais dainininkais ir prašė jų patarimų, pagalbos. Paskui keletas mėnesių pralėkė užsidarius Midtauno įrašų studijoje, barškinant klaviatūra ir cypinant balsus, šimtus ir tūkstančius kartų kartojant atskiras vietas, kad išeitų kuo geriau. Nesibaigiantys susitikimai su prodiuseriais, A & R talentų paieškos vadybininkais ir nepakančiais vadais, kurie buvo įsitikinę – o gal tik įsivaizdavo žiną, kur padėtas auksinis raktelis į jo sėkmę. Vėliau Sony agentūra organizavo muzikinę atranką naujiems grupės nariams, reikėjo su jais kalbėtis, klausytis jų grojimo; kur dar nesibaigiančios kelionės tarp Los Andželo ir Niujorko, sekant ir tikrinant, ar viskas einasi sklandžiai; konsultacijos su viešųjų ryšių atstovais, formuojančiais visuomenės nuomonę, užsiėmimai su žiniasklaidos asais, kurie mokė, kaip elgtis prieš kameras. Ir, be abejo, darbas su stilistais, kurie rūpinosi Džuliano išvaizda.

Keletą metų Brukė noriai plušėjo net dviejuose darbuose, kad tik sudurtų galą su galu, nors dažnai tekdavo išgyventi karčius sąžinės priekaištus, kai likdavo namie viena ir pavargusi, lyg kokia studijos gyvanašlė. Ji irgi turėjo svajonių – tik dabar nustumtų į šalį, – didžiulį norą tvirtai įsikabinti darbe, keliauti po pasaulį, susilaukti kūdikio. Tačiau juos nuolat slėgė finansinė įtampa, nes kiekvienas uždirbtas doleris buvo investuojamas ir perinvestuojamas į Džuliano karjerą. Kankinamai ilgos valandos garso įrašų studijoje. Nesibaigiantys vakarai ne namie, o triukšminguose, prirūkytuose baruose, kur Džulianas koncertuodavo, užuot sėdėjus namie ant sofos ar savaitgaliais dalyvavus išvykose su kitomis jaunomis poromis. O dabar kelionės! Kankinamai ilgos ir nesibaigiančios Džuliano kelionės, lakstymas iš vieno miesto į kitą, nuo vienos vandenyno pakrantės prie kitos. Abu be galo stengėsi, bet kaskart visa tai darėsi vis sunkiau ir sudėtingiau. Pastaruoju metu ilgesnis nepertrauktas pokalbis telefonu atrodė lyg didžiausia prabanga.

Nola papildė taures ir čiupo savo telefoną.

– Sakyk, ką užsakyti?

– Aš dar neišalkau, – atsakė Brukė ir nustebo, kad iš tiesų nesijaučia alkana.

– Užsakysiu krevečių, vištienos ir porciją suktinukų. Tinka?

Brukė mostelėjo ranka ir vos neapsiliejo vynu. Pirmoji taurė nutekėjo į skrandį gan greitai.

– Gerai, man tinka.

Trumpai susimąstė, nes pamatė, kad ji su Nola elgiasi lygiai taip pat kaip Džulianas su ja.

– Pasakok, kaip jums sekasi. Kas naujo su ..?

– Driu? Su juo jau baigta. Šį savaitgalį turėjau progą prasiblaškyti ir pamačiau, kad pasauly yra gerokai žavesnių vyrų už Driu Maknilą.

Brukė vėl užsidengė rankomis veidą.

– O, ne. Tu ir vėl.

– Kas yra? Man buvo smagu.

– Kaip tu randi laiko?

Nola apsimetė įsižeidusi.

– Pameni, kaip aną šeštadienį po vakarienės tu norėjai eiti namo, o aš ir Driu dar pasilikom?

– O Dieve, tik nesakyk, kad vėl buvote trise. Mano silpna širdis neatlaikys kito meilės trikampio.

– Bruke! Driu išėjo iš karto po tavęs, o aš dar norėjau pasilikti. Išgėriau dar vieną taurę ir pusę dviejų nakties vienui viena išėjau iš restorano pasigauti taksi.

– Ar tu jau ne per sena naktiniams iškvietimams? Ar tai dabar vadinama kitaip?

Nola užsidengė rankomis akis.

– Dieve šventas, tu tikra davatka. Aš šokau į pirmąjį per dvidešimt minučių privažiavusį taksi, o tas vaikinas norėjo iš manęs jį paveržti. Jis įšoko į automobilį iš kitos pusės.

– Šit kaip?

– Na, jis buvo gan mielas ir aš jam leidau važiuoti drauge, jeigu sutiks išlaipinti pirma mane. Nespėjau nė mirktelėti, kaip pradėjome glamonėtis.

– Kas paskui? – paklausė Brukė, nors pati gerai nujautė, kas buvo paskui.

– Ogi nuostabu.

– Ar bent vardo paklausei?

– Baik, – nukirto ją Nola ir užvertė akis į lubas.

Brukė žiūrėjo į savo draugę, bandydama prisiminti laikus, kai buvo netekėjusi. Susitikinėjo su daugybe vaikinų, draugų turėjo iki kaklo, bet niekada nesistengė griūti su visais į lovą. Kartais, pamiršusi baimę dėl Nolos, ji imdavo jai pavydėti pasitikėjimo savimi ir pernelyg atviro seksualumo demonstravimo. Kai vienintelį kartą Brukė turėjo permiegoti su vaikinu, jai teko ilgai save įtikinėti, kad bus smagu, žavu ir suteiks naujų jėgų. Bet kai suplyšo gumytė ir ji visą parą kankinosi po rytinės tabletės, kai paskui šešias savaites laukė ŽIV tyrimo rezultatų, vildamasi, kad jie bus neigiami, ir nesulaukė nė vieno skambučio iš savo tariamo mylimojo, Brukė suprato nesanti sukurta tokiam gyvenimui.

Brukė giliai atsiduso ir apsidžiaugė išgirdusi lauko durų skambutį, nes suprato, kad jau atvežė maistą.

– Nola, ar suvoki, kad galėjai?..

– Ar nesiliausi man vėl skaičiusi moralų, kad „jis galėjo būti žudikas maniakas“?

Brukė iškėlė rankas pasiduodama.

– Gerai jau, gerai. Džiaugiuosi, kad tau buvo smagu. Čia turbūt kalba mano pavydas.

Nola tyliai sucypė ir parietusi po savimi kojas paėmė Brukei už rankos, o paskui smarkokai plekštelėjo per ją.

– Už ką dabar? – įsižeidusi paklausė Brukė.

– Nedrįsk man daugiau sakyti, kad pavydi! – su dar neregėtu rimtumu atsakė Nola. – Esi graži ir talentinga. Tu nė neįsivaizduoji, kaip malonu tavo draugams matyti, kokiomis akimis į tave žiūri Džulianas. Suprantu, kad niekada nebuvau didelė jo talento gerbėja, bet jis tave tikrai labai myli. Šito nepaneigsi. Žinot ar ne, bet judu mane uždegat. Suprantu, kad įdėta nemažai triūso, bet dabar viskas grįžta su kaupu.

Pasigirdo beldimas į duris. Pasilenkusi Brukė apkabino Nolą ir tarė:

– Myliu tave. Ačiū, kad pasakei. Man reikėjo tai išgirsti.

Nola jai šyptelėjo, čiupo piniginę ir nuskubėjo į koridorių.

Merginos greitai pavalgė ir Brukė, pavargusi po sunkios dienos ir pusės butelio vyno, iš karto išskubėjo namo. Iš įpratimo ji patraukė tiesiai į metro ir įlipusi į pirmo numerio traukinį atsisėdo savo mėgstamoje vietoje vagono gale ir tik pusiaukelėje prisiminė, kad galėjo susistabdyti taksi. Eidama iki savo namo, atmetė motinos skambutį ir užsisvajojo apie viengungišką vakarinį ritualą: puodelį žolelių arbatos, karštą vonią, šaltą kambarį, tabletę migdomųjų ir saldų miegą po stora šilta antklode. Gal net reikėtų išsijungti telefoną, kad Džulianas neprižadintų savo atsitiktiniais skambučiais, nenuspėjamais pokalbiais ir tik viena užtikrinta detale, kad fone būtinai girdėsis muzika ar merginų balsai, o gal ir viena, ir kita.

Paskendusi svajonėse, trokšdama kuo greičiau parsirasti namo ir nusimesti drabužius, Brukė nepastebėjo ant kilimėlio prie durų gėlių, kol vos už jų neužkliuvo. Stiklinė cilindro formos vaza buvo bemaž rėplinėjančio kūdikio dydžio, apjuosta ryškiai žaliais bananmedžio lapais. Joje puikavosi puokštė purpurinių ir šviesiai rausvų kalijų žiedų, o per vidurį kaip gražus akcentas stiebėsi vienintelis bambuko stiebas.

Brukė kartais gaudavo puokščių, kuriomis įvairių švenčių proga apdalijamos visos moterys, – saulėgrąžų žiedų iš savo tėvų, kai pirmam kurse išsirovė protinį dantį, kelis tuzinus privalomų rožių nuo neišradingų vaikinų per Valentino dieną, prekybos centruose pirktų puokščių šeimininkei nuo draugų, einančių pas ją į svečius, – tačiau dar niekada gyvenime nebuvo gavusi ko nors panašaus. Skulptūra. Meno kūrinys. Brukė pakėlė nuo žemės vazą ir įsinešusi į vidų išėmė mažą vokelį, lipnia juostele priklijuotą nelabai matomoj vietoj prie pagrindo. Volteris pripuolė prie jos ir ėmė uostinėti nepažįstamus kvapus.

Mieloji Bruke,

Labai tavęs ilgiuosi. Skaičiuoju dienas, kada vėl galėsiu tave pamatyti šį savaitgalį.

Su meile – D.

Brukė nusišypsojo ir pasilenkusi pauostė įspūdingo grožio kalijas. Tas malonumas truko vos dešimt sekundžių, nes staiga galvoje sukirbėjo abejonė. Kodėl jis parašė Bruke, kai visada vadina ją Ruke, ypač dabar, kai nori pasirodyti romantiškas ar jausmingas? Gal jis šitaip atsiprašo už tai, kad praėjusią savaitę elgėsi su ja it nedėmesingas kvailys, tad jeigu taip, tai kodėl tiesiai nepasako „atsiprašau“? Negi žmogus, besididžiuojąs gebėjimu kurti – ne bet ką, o dainas, – imtų rašyti tokias banalias frazes? O svarbiausia, kodėl jis kaip tik dabar siunčia jai pirmąją puokštę gėlių, nors Brukė puikiausiai žino, kad jis siaubingai nemėgsta gėlių salonų pristatomų puokščių? Anot Džuliano, tai pasenęs, perdėm brangus ir per daug komercinis bendravimo būdas, kai žmogus negali tinkamai išreikšti savo emocijų žodžiu ar veiksmu, ką jau kalbėti apie tai, kad žiedai greitai vysta, o be to, ką jie simbolizuoja? Šie dalykai Brukei nelabai rūpėjo, bet žinodama, iš kokios šeimos Džulianas kilęs, visados kruopščiai saugojo ir gerbė jai rašytus jo laiškus, dainas ir eilėraščius, kuriems jis anksčiau skyrė tiek daug laiko. Tad iš kur tokia „skaičiuoju dienas“ nesąmonė?

Volteris bakstelėjo snukučiu jai į kelį ir gailiai suinkštė.

– Kodėl tėvelis negali išvesti tavęs pasivaikščioti? – paklausė Brukė, užsegė pavadėlį ir apsisukusi išėjo į lauką. – Oi, žinau kodėl. Nes jis mažai būna namie!

Nors ir jausdamasi kalta, kad taip ilgai palieka Volterį vieną, Brukė parsitempė šunį namo, vos tik jis spėjo atlikti savo reikalą, ir palepino papildoma porcija ėdalo bei didžiule sultinga morka desertui. Paėmusi į rankas kortelę, dar kartą atidžiai perskaitė ir iš lėto įdėjo į šiukšlių kibirą, paskui apsisukusi sugrįžo ir vėl ištraukė iš šiukšliadėžės. Tegu ir ne pats maloniausias tekstas, kokį Džulianas kada nors yra parašęs, bet vis tiek jo stengtasi.

Surinko Džuliano numerį ir jau dėliojo galvoje, ką pasakys, bet atsiliepė balso paštas.

– Labas. Čia aš. Ką tik parėjau namo ir radau tavo gėles. Dieve, kokios jos… Neįtikėtinai gražios. Neišmanau, nė ką tau pasakyti. – Gerai, kad išrėžei tiesą, – pamanė sau. Norėjo paprašyti, kad jis vėliau paskambintų ir abu pasikalbėtų, bet staiga pasijuto labai pavargusi. – Ką gi… Gero vakarėlio. Myliu.

Brukė prisileido vonią paties karščiausio, kokį tik gali pakęsti, vandens, čiupo vėliausią, ką tik gautą žurnalo Last Night numerį ir iš lėto įlipo į vandenį, paskui gal kokias penkias minutes pratinosi prie karščio, kol paniro visu kūnu. Vos tik vanduo apsėmė pečius, Brukė giliai ir su palengvėjimu atsiduso. Ačiū Dievui, ši diena pagaliau baigėsi.

Iki „tos nuotraukos“ nieko nebuvo geriau, kaip atsigulti į vonią pasiėmus ką tik iš spaustuvės išėjusį žurnalo Last Night numerį. Dabar Brukė truputį prisibijojo, ką gali aptikti jo puslapiuose, bet senų įpročių sunku nusikratyti. Pervertė keletą pirmųjų lapų, stebėdamasi, kiek daug pastaruoju metu atsiranda garsių porų, norinčių papuošti savo seksualinį gyvenimą tokiais perliukais: „Kokia mūsų seksualinių reikalų paslaptis? Jis man atneša į lovą pusryčius, o tada aš jam karštai padėkoju“ arba „Kaip čia pasakius? Man pasisekė. Mano žmonelė lovoje kaip ugnis.“ Nuotraukos, kuriose vaizduojamos garsios asmenybės, atliekančios kasdienius darbus, gana nuobodžios: Dakota Faning apsipirkinėja prekybos centre Šerman Oukse, Keitė Hadson apsikabinusi savo naują mylimąjį, Kameron Dias renkasi maudymosi kostiumėlį, Viktorija Speling išeina iš grožio salono su baltaplaukiu kūdikiu ant rankų. Per du puslapius buvo gana įdomus reportažas apie tai, kokiais žmonėmis tapo užaugusios devinto dešimtmečio žvaigždutės (juk visi žino, kad Vinė Kuper buvo puiki matematikė!), tačiau atsivertus vadinamąjį apybraižų skyrių Brukei užėmė kvapą. Čia per ištisus kelis puslapius po pavadinimu „Jausmingi dainų atlikėjai, sukrėtę mūsų pasaulį“ puikavosi keli straipsniai su nuotraukomis apie bemaž pustuzinį dainininkų. Brukė paskubomis įdėmiai permetė akimis pavardes. Džonas Majeris, Geivinas Degrou, Kolbė Keilat, Džekas Džonsonas. Nieko. Atvertė kitą lapą. Bonas Aiveris, Benas Harperis, grupė Wilco. Ir vėl nieko. Betgi pala! Jergutėliau! Štai čia, puslapio apačioje geltonoji skiltis. Ryškiomis purpurinėmis raidėmis rėkė antraštė „Kas tas Džulianas Alteris?“ Ta baisioji Džuliano ir Lailos Loson nuotrauka užėmė bene pusę skilties viršuje, o apačioje – tekstas. Dieve mano, – pagalvojo Brukė ir staiga grėsmingai pajuto, kad širdis daužosi krūtinėje, o ji guli sulaikiusi kvapą. Jai norėjosi vienu metu ir kuo greičiau perskaityti straipsnį, ir išgaruoti kaip dūmas, išnykti, visam gyvenimui atsikratyti sąžinės balso. Ar jau kas nors šį straipsnį skaitė? Ar Džulianas jį jau matė? Kaip šio žurnalo prenumeratorė Brukė žinojo, kad leidinį gauna diena anksčiau, nei jis pasirodo spaudos kioskuose, bet negi niekas dar nesuskubo jai apie tai pranešti? Brukė čiupo rankšluostį, nubraukė nuo kaktos prakaitą, tada nusišluostė rankas, giliai atsikvėpė ir pradėjo skaityti.

Vasaros pradžioje Džulianas Alteris ne tik audringai įsiveržė į muzikinį pasaulį su savo stulbinamu pasirodymu Leno laidoje ir itin karšta nuotrauka žurnale, bet dar ir šiaip turi kuo didžiuotis – pirmasis jo debiutinis albumas praėjusią savaitę iš karto atsidūrė ketvirtoje Billboard populiariausių dainų sąrašo vietoje. Dabar visi nustebę klausinėja: kas jis toks?

Brukė pasispyrė kojomis į vonios kraštą ir atsisėdo patogiau. Pajutusi šleikštulį, visą kaltę suvertė padaugintam vynui ir per daug karštam vandeniui. Tu tik pagalvok, – pamanė ji sau. Darkart giliai atsikvėpė. Visai normalu jaustis keistai, kai skaitai apie savo vyrą visoje šalyje populiariame žurnale. Valios pastangomis prisivertė skaityti toliau.

Vaikystė: gimė 1979 metais Manhatane, Aukštutiniame Ist Saide, lankė prestižinę Daltono mokyklą, vasaras leido Prancūzijos pietuose. Mokantis privačioje parengiamojoje mokykloje Alterio domėjimasis muzika smarkiai kirtosi su aukštą socialinę padėtį užimančių tėvų norais.

Karjera: 1999 metais baigęs Amhersto koledžą, Alteris metė tolesnes medicinos studijas ir ėmėsi muzikinės veiklos. 2008-aisiais, išdirbęs dvejus metus A & R talentų paieškos skyriuje praktikantu, pasirašė su Sony muzikos agentūra ilgalaikį kontraktą. Manoma, kad pirmasis Alterio albumas bus pats sėkmingiausias šių metų debiutas.

Pomėgiai: grįžęs iš įrašų studijos Alteris mėgsta smagiai leisti laiką su savo šunimi Volteriu Alteriu ir vakaroti su draugais. Daltono vidurinės mokyklos bendraklasiai tvirtina jį buvus puikų tenisininką, bet pastaruoju metu teniso nebežaidžia, nes jis „netinka jo įvaizdžiui“.

Meilės reikalai: nepuoselėkite per daug didelių vilčių, kad artimiausiu metu vėl pamatysite jį su Laila Loson! Alteris jau penkeri metai vedęs savo ilgametę mylimąją, nors viešai jau sklando gandai, kad dėl naujos reiklios Džuliano dienotvarkės rojuje ima tvenktis debesys. „Kol jis dar nebuvo išpopuliarėjęs, Brukė jį visapusiškai palaikė, bet pastaruoju metu jai vis mažiau skiriama dėmesio“, prasitarė ir Brukę, ir Džulianą gerai pažįstantis šaltinis. Pora gyvena dviejų kambarių bute netoli Taimso aikštės, nors draugai kalba, kad jie rengiasi keltis į didesnį būstą.

Pačioj skilties apačioj buvo įdėta jos ir Džuliano nuotrauka, daryta profesionalaus fotografo „Penktadienio vakaro žiburių“ vakarėlyje. Šitos ji dar nebuvo mačiusi. Akimis godžiai rijo tą nuotrauką, bet netrukus su palengvėjimu giliai iškvėpė orą: stebuklas – jie abu atrodo puikiai. Džulianas pasilenkęs bučiuoja jai petį, jo veide žaidžia smagi šypsena. Viena Brukės ranka apkabinusi jam kaklą, o kitoj – taurė su ryškiaspalve „Margarita“, galva truputį atlošta. Ji pati juokiasi. Jei nekreipsi dėmesio į kokteilį, kaubojiškas skrybėles ir į Džuliano kostiumo atributą – į marškinių rankovę įsuktą pakelį cigarečių, – Brukės džiaugsmui, jie abu neatrodė nei įsitempę, nei įkaušę ar išsitaršę. Jeigu reikėtų nuotraukoje surasti bent vieną trūkumą, tai ji veikiausiai parodytų savo liemenį, kur pakankamai stangrų jos kūną fotoaparatas užfiksavo netinkamu kampu, o dėl nevykusiai krintančių šviesos šešėlių tamsioje patalpoje ir į nugarą nuo terasos pučiančio vėjelio jos languoti marškiniai pūpso atsikišę lyg ant didelio pilvo. Nieko baisaus, tik kai kas gali pamanyti ją turint ant juosmens „gelbėjimosi ratą“, nors jo iš tiesų ten nėra. Tiesą pasakius, tai dar ne blogiausia. Taigi sumetus viską krūvon, – o iš tiesų tie dalykai galėjo atrodyti ir gerokai siaubingiau, – Brukė liko patenkinta.

Tačiau straipsnis nepatiko. Nuo ko čia pradėjus? Džulianui tikrai nepatiks rašliava apie jo parengiamąją mokyklą. Kad ir kiek kartų Brukė bandė jį įtikinti, jog niekam nerūpi, kur ir kokią mokyklą jis lankė, Džulianas vis tiek negalėjo pakęsti net nekalčiausios minties, kad jo laimėjimai gyvenime iš dalies priklauso nuo ypač privilegijuoto auklėjimo vaikystėje. Dar ta užuomina apie pomėgius, kad Džulianui patinka smagiai leisti laiką su šunimi – pernelyg skausminga kitų artimųjų atžvilgiu, turint omeny tai, kad nė žodeliu neužsiminta apie buvimą su ja ar jo tėvais, nepaminėtas nė vienas konkretus jo pomėgis. O užuomina, esą merginos visoj Amerikoj gali smarkiai nusivilti, kad artimiausiu metu Džulianas tikrai nebesirodys su Laila, drauge Brukę ir džiugino, ir kėlė nerimą. Kam ta citata dėl visapusio palaikymo ir dėmesio stokos? Iš esmės tai tiesa, bet kodėl pateikta kaip bjaurus kaltinimas? Ar tikrai kas nors iš jų draugų taip komentavo? O gal žurnalai tiesiog patys prikuria, prisidengdami, kai reikia, anoniminiais šaltiniais? Iš viso straipsnio tik viena mintis suvirpino jai širdį – kad juodu su Džulianu neva nori persikelti į naują būstą. Ką? Džulianas juk puikiausiai žino, kad Brukė beviltiškai trokšta sugrįžti į Brukliną, bet jie dar nė nepradėjo dairytis.

Brukė numetė ant grindų žurnalą, lėtai atsistojo iš vandens, kad nesisuktų galva, ir išlipo iš vonios. Nei nusiprausė, nei galvos išsitrinko, bet tiek to. Dabar svarbiausia kuo greičiau susisiekti su Nola, kol nakčiai neišjungė telefono ir nenuėjo miegoti. Apsivyniojusi per krūtinę rankšluostį Brukė išėjo iš vonios. Volteris sekė jai iš paskos ir laižė nuo kojų varvantį vandenį. Čiupo nešiojamąjį telefoną ir iš atminties surinko Nolos numerį.

Ji atsiliepė po keturių signalų. Paprastai po tiek laiko įsijungia atsakiklis.

– Kas yra? Ar šįvakar dar ne viską aptarėme?

– Pažadinau?

– Ne. Tik atsiguliau. Kas atsitiko? Gal gailiesi palaikiusi mane pačia didžiausia pasauly paleistuve?

Brukė piktai prunkštelėjo.

– Nieko panašaus. Ar vartei Last Night?

– Ne. O kas?

– Juk prenumeruoji, tiesa?

– Sakyk, ką rašo.

– Ar gali nueit ir atsinešt?

– Bruke, baik juokus! Aš jau palindau po antklode, pasitepiau naktiniu kremu, prarijau piliulę. Dabar jau niekas manęs neprivers leistis žemyn į pašto kambarį.

– Dvyliktam puslapy yra didelė skiltis, pavadinta „Kas tas Džulianas Alteris?“, ir mudviejų nuotrauka.

– Paskambinsiu po kelių minučių.

Nors ir susirūpinusi, Brukė vis tiek maloniai sau šyptelėjo. Vos spėjo nusimesti rankšluostį ir įlįsti nuoga į lovą, sučirškė telefonas.

– Ar atsinešei? – paklausė.

– Kur jau ne.

– Man jau darosi baisu. Sakyk, ar labai blogai?

Tyla.

– Nola! Sakyk gi ką nors! Aš mirštu iš baimės. Blogiau, nei tikėjausi, tiesa? Kaip manai, mane išmes iš ligoninės už tokią gėdą? Margaritai tikrai tai nepatiks…

– Nieko gražesnio dar nesu regėjusi.

– Gal atsivertei ne tą puslapį?

– „Kas šitas seksualus dainininkas?“ Tą patį, nesigąsdink. Ir tai iš tiesų nuostabu!

– Nuostabu? – Brukė tiesiog išrėkė. – Kas čia nuostabaus, kai rašo, kad mudviejų su Džulianu santuoka kybo ant plauko? Ar kad jau ieškomės naujo būsto, o aš apie tai ničnieko nežinau?

– Ša, – nutildė ją Nola. – Giliai kvėpuok ir nusiramink. Nenoriu, kad žvelgtum į tai tik iš neigiamos pusės, kaip visada darai. Atsipalaiduok ir prisimink, jog tavo vyras – tavo nuosavas vyras – tiek išgarsėjo, kad pelno ištisą žurnalo Last Night skiltį. Be to, mano galva, straipsnis gan malonus. Čia juk teigiama, kad visa šalis kraustosi dėl jo iš proto, o jis priklauso tik tau. Pagalvok apie tai.

Brukė nutilo ir susimąstė. Ji šito neįvertino.

– Pažvelk į tą didelę nuotrauką. Džulianas dabar garsus, tu irgi ne kokia prasčiokė ar blogiukė, jeigu gerai pagalvoji.

– Ko gero…

– Žinoma! Jis pasiekė tai, ką dabar turi, daugiausia tik tavo dėka. Mes juk apie tai jau kalbėjome. Tavo parama, tavo sunkus darbas, tavo meilė. Tad nesivaržyk ir drąsiai juo didžiuokis. Džiaukis, kad tavo vyras garsus ir kad visos šalies merginos tau dabar labiausiai pavydi. Viskas gerai, tikrai. Džiaukis tuo!

Brukė klausėsi jos žodžių ir mąstė.

– O visa kita yra gryni niekai. Koks skirtumas, ką spauda prirašo. Tik pagalvok, kaip puiku, kad kitą mėnesį jo nuotrauka puikuosis ant Vanity Fair viršelio. Argi ne taip? Ką dėl to sako Džulianas? Turbūt miršta iš laimės?

Tik dabar Brukė dėl to susizgribo.

– Dar nekalbėjau.

– Tuomet duosiu tau vieną patarimą. Tuoj pat jam paskambink ir pasveikink. Juk tai neįtikėtina. Naujas gyvenimo etapas! Aiškiausias įrodymas, kad jam pagaliau pavyko. Nepaskęsk menkose smulkmenose, supratai?

– Pasistengsiu.

– Čiupk į rankas žurnalą, lipk į lovą ir pagalvok, kad visos Amerikos merginos dabar trokšta susikeisti su tavimi vietomis.

Brukę suėmė juokas.

– Nieko aš apie tai neišmanau.

– Teisybė. Ką gi, man jau metas į lovą. Liaukis panikavusi ir džiaukis gyvenimu, gerai?

– Ačiū, pasistengsiu. Myliu tave.

– Ir aš tave myliu.

Brukė pasiėmė žurnalą ir dar kartą atidžiai pažiūrėjo į nuotrauką, tik dabar įdėmiau panarstė Džulianą. Teisybė, ir nieko čia nepaneigsi, kad fotografavimo akimirką jo veide tikrai matyti begalinė meilė, atsidavimas, laimė ir švelnumas. Ko dar ji galėtų trokšti? Ir nors Brukė niekam nedrįso balsu prisipažinti, jai buvo nepaprastai malonu regėti žurnale save pačią, žinant, kad dėl jos vyro dūžta merginų širdys. Nola teisi – reikia leisti sau tuo pasidžiaugti. Niekam nepakenks.

Pasiėmusi telefoną skubiai sumaigė Džulianui žinutę:

„Ką tik perverčiau Last Night. Nuostabu! Didžiuojuosi tavimi. Ačiū už pasakišką puokštę. Sužavėta. Myliu ir bučiuoju.“

Štai. Džulianui dabar labiausiai reikia meilės ir palaikymo, o ne kritikos ir nuogąstavimų. Didžiuodamasi savimi, kad pavyko nugalėti bekylančią paniką, Brukė padėjo telefoną ir paėmė į rankas knygą. Kiekvienoje santuokoje būna pakilimų ir nuopuolių, pradėdama skaityti, raminosi ji. Aišku, jų bendrą gyvenimą kaitino neįprastos aplinkybės, bet, įdėjus daugiau pastangų ir atsidavimo vienas kitam, viską galima įveikti.

Devintas skyrius

Bandelė krosnyje, o taurė rankoje

Padėjęs snukutį Brukei ant kulkšnies Volteris Alteris patenkintas atsiduso.

– Jauku, ką? – paklausė ji, ir šuo mirktelėjo. Brukė prikišo jam prie nosies didelį spragėsį, jis apuostė ir atsargiai dantimis paėmė jai iš pirštų.

Kaip gera sėdėti susirangius ant sofos, laukti grįžtančio Džuliano ir džiaugtis, kad juodu vėl bus kartu, tačiau jos mintys vis tiek klydo prie Kailės. Nors visą vasarą jiedvi artimai bendravo elektroniniais laiškais, prasidėjus mokslo metams Brukei teko smarkiai nustebti pamačius savo pacientę. Hetera sakė tiesą. Kailė iš tiesų numetė labai daug svorio. Kai mergina įžengė į kabinetą, Brukei net kvapą užgniaužė. Iš karto buvo griebtasi rimto pokalbio apie sveiką mitybą ir pavojingas alinamas dietas. Šios temos buvo aktualiausios per pastarąsias keletą savaičių ir Brukei jau žiebėsi viltis, kad bus pasiekta pažanga.

Suskambėjęs telefonas grąžino Brukę į realybę. Džulianas rašė, kad namie bus po dvidešimties minučių. Nusimesdama pakeliui drabužius Brukė puolė į vonią, trokšdama kuo greičiau nusiplauti į plaukus ir rankas įsigėrusį Widex kvapą po kruopštaus, gal net mažumėlę persistengto namų valymo. Vos tik spėjusi palįsti po dušu išgirdo nirtulingą Volterio skalijimą, kuris galėjo reikšti tik viena.

– Džulianai, čia tu? Aš tuoj išeinu, – sušuko ji, nors iš patirties gerai žinojo, kad svetainėje jos balso jis tikrai negirdės.

Po kelių sekundžių Brukė pajuto vėsaus oro gūsį ir tik paskui pamatė atsidarant vonios duris. Jis išniro iš garų debesies prieš pat ją ir, nors šimtus ar tūkstančius kartų Džulianas matė Brukę nuogą, jai instinktyviai, tiesiog beviltiškai kilo noras kuo nors pridengti savo nuogumą. Už skaidrios, permatomos dušo užuolaidos ji jautėsi taip, lyg būtų maudžiusis vidury Sąjungos aikštės.

– Labas, Ruke, – sušuko jis per kliokiančio vandens ir Volterio skalijimo triukšmą.

Brukė atsuko jam nugarą, bet tuoj pat pyktelėjo ant savęs, kad taip kvailai elgiasi.

– Labas, – pasisveikino. – Jau baigiu. Palauk manęs… A… Pasiimk kolos, aš tuoj išeisiu.

Po trumpos tylos jis pasakė „gerai“, ir Brukė pagalvojo, kad tikriausiai įsižeidė. Ji dar kartą pasiguodė turinti teisę laisvai reikšti savo jausmus ir neprivalanti nei atsiprašinėti, nei aiškintis.

– Atleisk man, – šūktelėjo ji vis dar atsukusi nugarą į duris, nors buvo beveik tikra, kad jis jau išėjo. Neatsiprašinėk! – vėl subarė save.

Greitai nusitrynė ir dar greičiau nusišluostė rankšluosčiu. Laimė, miegamajame Džuliano nebuvo, ir paskubomis – tarsi namie būtų svetimų žmonių, kurie bet kurią akimirką gali įeiti į kambarį, – užsitempė džinsus ir apsivilko marškinėlius ilgomis rankovėmis. Paskubom iššukavusi šlapius plaukus, sukėlė juos į arklio uodegą. Su viltimi žvilgtelėjusi į veidrodį pagalvojo, kad švariame veide be makiažo Džulianas turėtų įžvelgti sveiką ir laimingą spindesį, nors širdyje tuo abejojo. Tik įžengus į svetainę ir pamačius savo vyrą, įsitaisiusį ant sofos su praėjusio sekmadienio Times numeriu rankose ir skaitantį nekilnojamojo turto skiltį, o Volterį gulint šalia, Brukės širdį užliejo džiaugsmas.

– Sveikas sugrįžęs, – tarė ji vildamasi, jog nepersistengė. Atsisėdo šalia jo ant sofos. Džulianas pažiūrėjo į ją, nusišypsojo ir nelabai meiliai apkabino.

– Labas, mažule. Tu nė neįsivaizduoji, kaip gera grįžti namo. Jeigu nereikėtų gyventi tuose viešbučiuose…

Po Brukės tėvo gimtadienio, kai Džulianui teko išlėkti nė neatsisveikinus, jis per visą rugsėjį namo buvo grįžęs vos porą kartų, iš kurių vieną praleido įrašų studijoje. Paskui išvyko reklamuoti savo naujojo albumo, kelionėje išbuvo tris savaites, ir nors juodu susirašinėjo elektroniniais laiškais, kalbėjosi per skaipą ir telefonu, juos skiriantis atstumas jau darėsi nebepakenčiamas.

– Radai ką gero? – paklausė Brukė, susirangiusi greta jo. Norėjo jį pabučiuoti, bet neįstengė nugalėti apėmusio nemalonaus jausmo.

Džulianas parodė jai skelbimą, pavadintą „Prabangus loftas Traibeke“. Čia buvo trys miegamieji, du vonios kambariai ir kabinetas, bendra terasa ant stogo, dujinis židinys, kiaurą parą budintis durininkas – ir visa tai su didžiule nuolaida bei „pačia geriausia miesto centro kaina“ atsieitų tik du milijonus šešis šimtus tūkstančių.

– Pažiūrėk. Kainos krinta kaip lapai rudenį.

Brukė bandė atspėti, ar jis nejuokauja. Kaip ir dauguma Niujorke gyvenančių porų, sekmadienio rytais jie su didžiausiu malonumu mėgo žaisti nekilnojamojo turto žaidimą, kur reikia laikraštyje apibraukti už astronomiškiausią kainą parduodamus būstus, kuriuose norėtų gyventi. Tačiau šįkart tai nebuvo panašu į žaidimą.

– Aha. Visai neblogas pasiūlymas. Galėtume nusipirkti du ar tris tokius butus ir sujungti į vieną, – pajuokavo ji.

– Aš rimtai, Bruke. Du milijonai šeši šimtai tūkstančių – visai normali kaina už trijų miegamųjų būstą Traibeke su visais privalumais.

Brukė žiūrėjo į šalia jos sėdintį žmogų ir galvojo, kur dingo jos vyras. Ar čia tas pats žmogus, kuris prieš dešimt mėnesių nėrėsi iš kailio, kad tik pratęstų nuomos sutartį abiejų taip nemėgstamam butui Taimso aikštėje, ar tas pats, kuris kadaise pagailėjo tūkstančio dolerių perkraustymo kompanijai?

– Žinai, Ruke, – kalbėjo jis, nors ji ir toliau atkakliai tylėjo, – suprantu, kad, gerai pagalvojus, tai atrodo tiesiog nesuvokiama, bet mes iš tiesų galim jį įsigyti. Kai dabar pradėjo plaukti pinigai, laisvai sumokėsime dvidešimties procentų pradinį įnašą. O kai imsiu gauti pinigus už koncertus, kuriuos jau esam numatę, už parduotas kompaktines plokšteles, tai mėnesinės įmokos mūsų biudžete net nepasijaus.

Ji ir vėl nesumojo, ką jam atsakyti.

– Ar norėtum gyventi tokiame bute? – paklausė jis, rodydamas beprotiškai prabangaus lofto su plikais vamzdžiais palubėje ir moderniu pramoniniu dizainu nuotrauką. – Pasakiškai puikus.

Visomis savo kūno ląstelėmis jai norėjosi sušukti „ne“. Ne, ji nieku gyvu nenorėtų gyventi perstatytame sandėlyje. Ne, ji nė už ką nesutiks gyventi tolimam, perdėm moderniam Traibeke su stiklo galerijomis ir prabangiais restoranais, kur nė su žiburiu nerasi nedidelės jaukios kavinukės puodeliui kavos išgerti ar paprasčiausiam mėsainiui nusipirkti. Ne, jeigu ji turėtų du milijonus dolerių būstui įsigyti, tikrai nesirinktų tokio varianto. Jai atrodė, kad kalbasi su svetimu žmogumi, nes tiek kartų drauge svajota apie nuosavą namuką Brukline, o jeigu tai būtų neįkandama – nes iki šiolei taip ir buvo, – tai gal bent jau atskirą butą per visą aukštą paprastame name ramioje, medžiais apsodintoje gatvelėje, su sodeliu vidiniame kieme ir daugybe gražių lipdinių. Gražiame, šiltame ir jaukiame name, pageidautina prieškario statybos, su aukštomis lubomis, savotišku šarmu ir žavesiu. Sukurtų savo šeimai namus malonioje aplinkoje, kur būtų keletas knygynų ir viena kita jauki kavinukė, pora gerų nebrangių restoranų, kur jie galėtų nuolat valgyti. Visiška priešingybė metaliniam Traibeko loftui nuotraukoje. Brukė niekaip negalėjo suprasti, kada taip staiga ir taip smarkiai pasikeitė Džuliano idealai, o juo labiau – kodėl?

– Leo neseniai persikėlė gyventi į naują namą Duano gatvėje su karšto vandens vonia terasoje ant stogo, – kalbėjo jis. – Sako, niekada gyvenime dar nebuvo sutikęs tiek malonių žmonių po vienu stogu kaip ten. Triskart per savaitę vakarieniauja kaimyniniame Nobu restorane, įsivaizduoji?

– Gal nori kavos? – beviltiškai trokšdama pakeisti temą leptelėjo Brukė. Su kiekvienu jo ištartu žodžiu jai vis labiau bjuro nuotaika.

Džulianas pakėlė į ją akis ir įdėmiai pažiūrėjęs paklausė:

– Tau viskas gerai?

Brukė nusisuko ir nuskubėjo į virtuvę. Dėdama į kavos aparato filtrą maltų pupelių, atsakė:

– Taip.

Gretimam kambary cypsėjo Džuliano iPhone telefonas, iš kurio jis vieną po kitos siuntė laiškus ir trumpuosius pranešimus. Nepaaiškinamo liūdesio apimta Brukė atsirėmė į stalviršį ir žiūrėjo, kaip į kavinuką lašas po lašo varva kava. Kaip visada įpylė į įprastus jų puodelius, Džulianas paėmė savąjį, neatplėšdamas akių nuo telefono ekrano.

– Alio, – sušuko ji, nesėkmingai stengdamasi paslėpti savo susierzinimą.

– Atleisk, gavau iš Leo. Prašo tuojau pat jam paskambinti.

– Žinoma… – Suprato balsu išdavusi priešingą mintį nei žodžiu.

Pirmą kartą, kai peržengė namų slenkstį, Džulianas įdėmiai pažiūrėjo į ją ir įsimetė telefoną kišenėn.

– Ne, dabar aš namie. Leo gali palaukti. Reikia pasikalbėti.

Trumpam nutilo, lyg laukdamas, kad ji ką nors pasakytų. Brukei atrodė, kad ji akimirką grįžo į jaunystės metus, kai juodu draugavo, nors tuomet ji nesijautė jam tokia svetima ir drovi, net ir tada, kai juodu buvo tik susipažinę.

– Klausau ištempusi ausis, – pasakė ji trokšdama, kad jis šiltai apkabintų, pasakytų karštai mylįs ir pažadėtų, jog gyvenimas ir vėl bus toks, koks buvo. Nuobodus, varganas ir lengvai nuspėjamas. Laimingas. O kadangi dabar jis negalėjo būti toks kaip anksčiau, – be to, ji ir nenorėjo, nes tai reikštų Džuliano karjeros pabaigą, – ji labiau trokštų, kad jis pradėtų nuoširdų pokalbį apie iškilusius sunkumus ir pasiūlytų išeitį, kaip juos įveikti.

– Eikš, Ruke, – pakvietė jis taip švelniai, kad jai net širdis suvirpėjo.

Ačiū Dievui. Pagaliau suprato. Jis irgi jaučia ilgų išsiskyrimų sukeltą įtampą, todėl dabar nori tą padėtį ištaisyti. Brukė pajuto įsižiebiant vilties kibirkštėlę.

– Sakyk, ką galvoji, – švelniai prabilo ji, vildamasi suteikti pokalbiui atvirą, nuoširdžią nuotaiką. – Pastarosios kelios savaitės buvo neįtikėtinai sunkios, tiesa?

– Tikrai, – pritarė Džulianas. Akys pažįstamai sužibo. – Todėl, manau, mums reikia atostogų.

– Atostogų?

– Lekiam į Italiją. Jau seniai apie tai svajojam, o spalis – pats tinkamiausias mėnuo. Rodos, nuo kito savaitgalio galėčiau sau leisti šešias ar septynias dienas poilsio. Privalau grįžti iki pokalbių laidos „Šiandien“. Aplankytume Romą, Veneciją, Florenciją… Paplaukiotume gondola, pašveistume spagečių, pagertume vyno. Tik mudu abu. Ką pasakysi?

– Pasiūlymas nuostabus, – tarė ji, bet staiga prisiminė, kad kitą mėnesį jau turi gimti Rendžio ir Mišelės kūdikis.

– Aš gi žinau, kaip tu mėgsti mėsos patiekalus su kariu ir sūrius, – paerzino jis ir niuktelėjo į šoną. – Šveistum iki soties sūdytą mėsą ir gabalais rytum parmezaną.

– Džulianai…

– Jeigu jau nusprendėm keliauti, tai savęs nevaržykim. Manau, galim skristi pirmąja klase. Baltos staltiesės, upės šampano, atlenkiami krėslai. Deramai pasilepintume.

– Neįtikėtina.

– Ko tada taip į mane žiūri?

Džulianas nusitraukė nuo galvos megztą kepurę ir perbraukė pirštais sau per plaukus.

– Ogi to, kad aš jau nebeturiu atostogų dienų. Be to, Hantlio mokykloj mokslo semestras tik įpusėjo. Ar nemanai, kad geriau būtų keliauti per Kalėdas? Jeigu išskristume gruodžio dvidešimt trečią, galėtume beveik…

Džulianas paleido jos ranką ir su giliu, apmaudžiu atsidūsėjimu atsilošė į sofos atkaltę.

– Bruke, aš tikrai nežinau, kokie darbai manęs laukia gruodį, užtat gerai žinau, kad dabar aš galiu keliauti. Neįsivaizduoju, kaip tokia priežastis gali sukliudyti šitokiai progai.

Dabar jinai įbedė akis į vyrą.

– Ta priežastis, deja, yra mano darbas. Džulianai, šiemet aš pasiprašiau išleidžiama iš darbo daugiau dienų nei bet kuris mano kolega. Aš nebegaliu daugiau prašyti laisvadienių. Mane tuoj pat atleistų iš darbo.

Brukė sutiko plieninį jo akių žvilgsnį.

– Ar čia labai blogai? – paklausė jis.

– Apsimesiu, kad to nesakei.

– Ne, Bruke, aš rimtai. Argi tai būtų blogiausia, kas gali nutikti? Nuvarysi save į kapus, šitaip lakstydama į Hantlį ir ligoninę. Argi blogai, kad siūlau tau šiek tiek pailsėti nuo darbų?

Situacija darėsi nebevaldoma. Niekas geriau už Džulianą nežino, kad Brukė dar vienus metus trūks plyš turi atidirbti ligoninėje, kad paskui galėtų imtis privačios praktikos. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji nepaprastai susidraugavo su kai kuriomis mergaitėmis, o ypač su Kaile.

Giliai atsikvėpusi Brukė tarė:

– Neblogai, Džulianai, tik šito niekada nebus. Puikiai žinai, kad po metų aš galėsiu…

– O jeigu tu padarytum tarp darbų trumpą pertrauką? – sumosavęs rankomis nutraukė ją Džulianas. – Mama sakė, kad galėtų palaikyti tavo vietą, jeigu nuspręstum išeiti. Tik aš nemanau, kad tai būtina. Juk bet kada gali susirasti kitą…

– Tavo mama? Nuo kada pradėjai visais klausimais tartis su savo mama?

Džulianas pažiūrėjo į ją ir atsakė:

– Nežinau. Pasiskundžiau, kad labai sunku visą laiką gyventi atskirai. Mano galva, ji davė keletą puikių patarimų.

– Kad man reikia mesti darbą?

– Na, nebūtinai mesti, Bruke, nors jeigu sumanytum tą padaryti, aš mielai pritarčiau. Tad gal laikinai nutraukti būtų tinkamiausias atsakymas.

Jai netilpo galvoje. Žinoma, nors trumpam išsivaduoti nuo grafikų ir tvarkaraščių, atsisakyti nesuskaičiuojamų valandų papildomo darbo būtų dieviška palaima – kas to nenorėtų? Tačiau ji nuoširdžiai myli savo darbą ir labai trokšta kada nors tapti pati sau viršininke, net jau turi savo įstaigėlei sugalvojusi pavadinimą: Motinos ir kūdikio sveikatos centras, – ir jau mintyse įsivaizduoja, kaip turi atrodyti interneto puslapis. Sugalvotas ir logotipas. Tai bus dvi poros kojų: viena vaiko, o kita – motinos, ir mamos ranka, siekianti paimti už rankos mažylį.

– Negaliu, Džulianai, – tarė siekdama jo rankos, nors ir širdyje jautė pyktį, kad jisai jos nesupranta. – Aš labai stengiuosi dalyvauti visur, kur tik reikia dėl tavo karjeros, dalytis ir džiaugsmu, ir nusivylimu, bet aš taip pat turiu siekti karjeros.

Iš pradžių atrodė, kad jis mąsto, paskui pasilenkė ir pabučiavęs tarė:

– Atsisėsk ir gerai pagalvok, Ruke. Į Italiją! Visą savaitę.

– Džulianai, aš tikrai…

– Nekalbėk, – pirštais užčiaupė jai burną. – Jeigu nenori, tai ir nevažiuosim, – pasitaisė, pamatęs Brukės nusivylimą. – Jeigu negali, tai ir nereikia. Palauksiu, kol abu galėsim ten nuskristi. Prižadu. Bet ir tu pažadėk, kad dar pagalvosi.

Nepasikliaudama savo balsu, Brukė tik linktelėjo galvą.

– Puiku. Gal šįvakar kur nors nueinam? Kur mažai žmonių ir gardu? Be fotografų ir draugų? Tik mudu abu? Ką manai?

Brukė tikėjosi pirmą vakarą praleisti namie, bet gerai pagalvojusi negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą abu buvo kur nors išėję. Reikia apie daug ką pasikalbėti, betgi tą galima padaryti prie butelio gardaus vyno. Gal ji pernelyg daug iš jo reikalauja, todėl abiem būtų tik į naudą truputėlį prasiblaškyti.

– Gerai, einam. Aš tik išsidžiovinsiu plaukus, kad nesusigarbanotų.

Džulianas nušvito iš laimės ir pabučiavo ją.

– Nuostabu. Mudu su Volteriu paieškosim padoraus restorano. – Atsisukęs į Volterį, pabučiavo ir jį, tada paklausė: – Na, Volti, sakyk, kur man nusivesti žmonelę?

Brukė greitai išsidžiovino plaukus ir išsirinko gražiausius batelius ant žemos pakulnės. Pasidažė lūpas blizgiu, užsisegė dvigubą auksinę grandinėlę ir kiek padvejojusi nusprendė užsivilkti ilgą minkštą megztuką, o ne sportinį švarkelį. Savo išvaizda nieko smarkiai nenustebins, bet tai buvo geriausias variantas, nereikalaująs visko pradėti nuo nulio.

Kai ji sugrįžo į kambarį, Džulianas kalbėjosi telefonu, bet greitai išjungė ir priėjo prie žmonos.

– Nagi, pasirodyk, gražuolėle, – tyliai ištarė ir pabučiavo.

– Mmm, koks tu gardus.

– Atrodai daug geriau. Pavakarieniausim, išgersim vyno, o tada, jei tu nieko prieš, grįšim čia ir atnaujinsim pažintį, gerai?

– Sutinku, – atsakė Brukė ir užtvirtino žodžius bučiniu. Tas negeras jausmas, apėmęs vos Džulianui įžengus pro duris, – tas pojūtis, kad visko vyksta tiek daug ir taip greitai, o jie nedaro jokių išvadų, – jos vis dar nepaliko, bet ji labai stengėsi to jausmo nepaisyti.

Džulianas išrinko šaunų ispanišką restoranėlį Devintajame aveniu. Pakankamai šiltas oras leido atsisėsti lauke. Įpusėję pusę pirmo butelio vyno, užsisakė valgyti, o tada ramūs ir atsipalaidavę pradėjo kalbėtis. Kitą savaitę pasaulį turi išvysti Rendžio ir Mišelės kūdikis, Džuliano tėvai išvažiuoja sutikti Naujųjų, jiems palieka savo namus Hamptone, o Brukės mama neseniai Brodvėjaus teatre matė nuostabų spektaklį, todėl dabar siūlo nueiti visiems drauge ir dar kartą pažiūrėti.

Bet parėjus namo ir ėmus nusirenginėti, Brukę vėl apėmė tas neramus jausmas. Ji tikėjosi, kad sugrįžus namo iš restorano Džulianas tesės susitaikymo sekso pažadą, – juk, šiaip ar taip, jau prabėgo ištisos trys savaitės, – bet jis pirmiausia puolė prie telefono, o paskui prie savo kompiuterio. Kai pagaliau atėjo į vonią kartu su ja išsivalyti dantų, jau buvo po vidurnakčio.

– Kada rytoj kelsiesi? – paklausė Džulianas, išsiimdamas iš akių glaustinius lęšius ir panardindamas juos į valomąjį tirpalą.

– Pusę aštuonių turiu būti ligoninėj. Personalo susirinkimas. O tu?

– Susitiksiu su Samara kažkokiam SoHo viešbutyje pasitarti dėl fotosesijos.

– Aišku. Kada teptis kremu – dabar ar vėliau? – paklausė ji Džuliano, kuris tuo metu siūlu valėsi tarpdančius. Kadangi jam labai nepatiko drėkinamojo naktinio kremo kvapas ir kai ji juo pasitepdavo, nesiartindavo prie jos net iš tolo, veikiai tai tapo jų slaptu kodiniu klausimu: „Ar šiąnakt mylėsimės?“

– Nusiplūkiau, mažule. Pastaruoju metu mano dienotvarkė tokia intensyvi. O ir singlas jau turi pasirodyti.

Padėjęs mažą plastikinę dantų siūlo dėžutę ant kriauklės, pabučiavo jai į skruostą.

Nenoromis Brukė įsižeidė. Taip, ji puikiai suvokia, kad po ilgų kelionių jis jaučiasi išsekęs, betgi ir ji pavargsta: kasdien keliasi šeštą, vedžioja Volterį; o jis juk vyras, be to, jau trys savaitės.

– Supratau, – atsakė ji ir tuoj pat ėmė tepti ant veido riebų geltoną kremą. Visi svetainės Beauty.com lankytojai vienu balsu tvirtina šį kremą esant šimtu procentų bekvapį, tačiau jos vyras įtikinėjo užuodžiąs jį per visą kambarį.

Ką gi, tebūnie kaip jis nori, prisipažino ji. Dar geriau. Nors negali sakyti, kad jai nepatinka mylėtis su savo vyru – dar ir kaip patinka. Patiko iš pat pradžių ir tai tapo geriausiu ir, aišku, pastoviausiu jų draugystės bruožu. Suprantama, mylėtis kasdien (kartais net po du kartus per dieną), kai tau dvidešimt ketveri ir gan dažnai esi verčiamas nakvoti po svetimu stogu, gal kiek ir skandalinga, bet jų aistros nė kiek neišblėso nei draugaujant, nei jau susituokus. Kelerius metus Brukė niekaip negalėjo suprasti, kodėl jos draugės stengiasi prisigalvoti įvairiausių dingsčių kasvakar atsikratyti savo vyrų ar vaikinų. Kam joms to reikia? Lipti į lovą pas savo vyrą ir prieš užmiegant pasimylėti buvo jos įdomiausia dienos dalis. Dieve, kaip gera būti suaugusiai ir džiaugtis teisėtais santykiais.

Na, dabar jau kitaip. Niekas jų santykiuose nepasikeitė – intymus gyvenimas toks pat mielas, kaip ir anksčiau, – tik dabar jie velniškai išvargę. (Prieš išvykdamas į gastroles, jis ant jos užmigo neužbaigęs reikalo, o ir Brukė sugebėjo pykti vos porą minučių, nes ir pati čia pat nusmigo.) Jie abu sukosi darbų verpete, dažniausiai gyveno atskirai, kupini įtampos. Brukė vylėsi, kad tai laikina, o kai Džulianas namie galės būti daugiau, kai ji apkarpys savo darbo valandas, jie vėl ims džiaugtis vienas kitu.

Išjungusi vonioj šviesą, Brukė nusekė paskui jį į lovą. Džulianas įsitaisė su žurnalu „Mokausi skambinti gitara“ rankose, o Volteris padėjo galvą jam ant sulenktos alkūnės.

– Žiūrėk, čia rašoma apie mano naują dainą, – parodė jai straipsnį.

Galvodama apie miegą Brukė jam linktelėjo. Kasdienė jos rutina buvo kaip kareivio, buvo išmuštruota taip, jog vakare galėtų kuo greičiau smigti į užmarštį. Oro kondicionierių nustatė gan vėsiai, nors lauke jau ir taip buvo tik šešiolika laipsnių šilumos, nusirengė nuogai ir palindo po stora pūkine antklode. Užgėrusi kontraceptinę piliulę dideliu gurkšniu vandens, ant spintelės šalia žadintuvo pasidėjo mėlynus minkštus ausų kaištukus, savo mėgstamus atlasinius miego akinius ir patenkinta paėmė į rankas knygą.

Kai ją ėmė krėsti drebulys, Džulianas pasilenkė prie jos ir padėjo ant peties galvą.

– Kvailutė, – tyliai sumurmėjo jis neva susierzinęs. – Nežino, kad bet kada galima sušilti, tik reikia pasukti kondicionieriaus rodyklę arba – neduokdie – visai jį išjungti. O gal net užsivilkti naktinius marškinius.

– Niekada.

Visi žino, kad sveikai pailsima tik vėsioje, tamsioje ir tylioje patalpoje, todėl neginčijamai aišku, kad pačios geriausios sąlygos miegui yra tada, kai pakankamai vėsu, tamsu nors į akį durk ir tylu kaip kapuose. Brukė pradėjo miegoti nuoga nuo tada, kai išmoko per miegus nusivilkti pižamą, todėl niekada gerai nepailsėdavo, jei dėl įvairių aplinkybių (vasaros stovyklos, pirmakursių bendrabutis ar pasismaginimai jaunystėje, kai tekdavo miegoti su vaikinais, su kuriais dar nesimylėjo) reikėdavo vilkėti naktinius marškinėlius.

Brukė stengėsi susikaupusi skaityti, bet galvoje vis tiek sukosi neramios mintys. Galėtų susirangyti Džulianui prie šono ir paprašyti pakasyti nugarą ar paglostyti galvą, bet nė nepajuto, kaip ėmė ir leptelėjo visai priešingą dalyką.

– Ar tu manai, kad mes mylimės pakankamai dažnai? – paklausė knebinėdama atlasinių akinių raištelį.

– Pakankamai dažnai? – nustebo jis. – Pagal kokius standartus?

– Džulianai, aš visai rimtai.

– Aš irgi. Pagal ką mes turime vertinti savo intymius santykius?

– Pagal nieką, – atsakė ji, pamažu pradėdama pykti. – Tiesiog pagal normą.

– Normą? Nežinau, Bruke. Man atrodo, mes mylimės normaliai. O kaip tau?

– Mmm.

– Ar supykai dėl šio vakaro? Kad abu esame labai pavargę? Aš rimtai: nereikia taip savęs spausti.

– Jau trys savaitės, Džulianai. Anksčiau nesimylėję ilgiausiai ištvėrėm penkias dienas, ir tai tada, kai aš sirgau plaučių uždegimu.

Džulianas atsiduso ir toliau skaitė žurnalą.

– Ruke, liaukis dėl mudviejų nerimavus, gerai? Man užtenka. Prisiekiu.

Svarstydama jo žodžius, Brukė kurį laiką tylėjo, nes gerai žinojo, jog ir pačiai sekso užtenka, juolab kai pastaruoju metu jaučiasi tokia pavargusi, bet ji norėtų, kad jis geistų jos dažniau.

– Ar užrakinai duris, kai grįžom iš restorano? – paklausė ji.

– Atrodo, taip, – nepakeldamas galvos sumurmėjo jis ir toliau sau skaitė žurnalą apie naujausius skambinimo gitara būdus Amerikoje. Brukė puikiausiai numanė, kad jis tikrai nepamena, užrakinęs ar ne.

– Tai užrakinai ar ne?

– Taip, užrakinau.

– Nes jeigu neužrakinai, tai aš atsikelsiu, nueisiu ir patikrinsiu. Verčiau pusę minutės pašalti nei vėliau būti nudobtai, – išraiškingai atsidususi pasakė ji.

– Šit kaip? – Džulianas palindo giliau po antklode. – Sutinku su tavimi.

– Džulianai, aš rimtai. Praeitą savaitę mūsų aukšte mirė vaikinas. Ar nemanai, kad turėtume būti budresni?

– Bruke, mieloji, jis prasigėrė ir užvertė kojas. Vargu ar to nebūtų įvykę, jeigu jis būtų užrakinęs duris.

Aišku, ji tą žino. Brukė žinojo viską, kas dedasi jų name, kuo smulkiausiai, nes jų durininkas – nenumaldomas plepys, bet negi Džulianui sunku skirti jai bent kiek daugiau dėmesio?

– Aš turbūt pastojau, – pareiškė ji.

– Negali būti, – suskubo paneigti jis ir toliau skaitė žurnalą.

– O jeigu pastočiau?

– Bet tu nepastoji.

– Iš kur žinai? Klaidų juk niekas neišvengia. Man irgi taip gali nutikti. Ką tada darytume? – apsimestinai šniurkštelėjo ji.

Džulianas nusišypsojo ir pagaliau – pagaliau! – padėjo į šalį žurnalą.

– Ak, mažule, eikš pas mane. Galėjau juk anksčiau susiprasti. Nori, kad apkabinčiau?

Brukė linktelėjo. Elgiasi kaip vaikas, betgi jos padėtis beviltiška.

Džulianas pasislinko arčiau prie jos ir apkabino.

– Ar tau niekada nešovė galvon imti ir paprašyti: „Džulianai, mielas mano vyre, būk geras, apkabink. Skirk man šiek tiek dėmesio“, užuot ieškojusi priekabių?

Brukė papurtė galvą.

– Aišku. Kur čia tau šaus, – atsiduso jis. – Ar tu iš tiesų sunerimusi dėl mūsų intymaus gyvenimo, ar čia tik toks sumanymas patraukti mano dėmesį?

– Taip, tik sumanymas patraukti tavo dėmesį, – pamelavo.

– Tu tikrai nesi nėščia?

– Ne! – kiek per garsiai suriko ji. – Ne nėščia ir nesirengiu pastoti. – Vis dėlto susilaikė nepaklaususi, ar labai blogai būtų, jeigu ji vis dėlto pastotų. Šiaip ar taip, vedę jau penkeri metai…

Pasibučiavus labanakčio (jis vis dėlto ištvėrė drėkinamojo kremo smarvę, deja, suraukęs nosį ir perdėm garsiai žiauktelėjęs), Brukė palaukė dešimt minučių, kol jo kvėpavimas pasidarė tolygus, tada užsimetė chalatą ir nušlepseno į virtuvę. Patikrinusi, ar užrakintos buto durys (užrakintos), nuėjo prie kompiuterio panaršyti internete.

Facebook atsiradimo pradžioje Brukė tenkinosi tik internetiniu savo buvusių vaikinų gyvenimo žingsnių sekimu. Iš pradžių ji greitai susirado mokyklos ir koledžo laikų vaikinus, su kuriais susitikinėjo ilgėliau, ir tą vaikiną iš Venesuelos, su kuriuo porą mėnesių draugavo po mokyklos, o jų pažintis svyravo tarp susižavėjimo ir rimtos draugystės (jeigu jis būtų bent kiek geriau kalbėjęs angliškai…), ir domėjosi jų gyvenimu. Brukė maloniai nudžiugdavo pamačiusi, kad pastaruoju metu jie atrodo gerokai prasčiau nei anuomet, o jos galvoje dar kartą iškildavo nuolat atsikartojantis dvidešimtmetėms būdingas klausimas: kodėl visos anksčiau pažinotos merginos atrodo gerokai gražesnės, o vaikinai kur kas riebesni, plikesni ir daug daug vyresni?

Tai truko gal porą mėnesių, paskui ji pradėjo domėtis ne tik mokyklos išleistuvių nuotraukoje surastais broliais dvyniais, bet netrukus susirado ir draugus iš visų savo gyvenimo etapų: vaikų darželio Bostone, kur tuo metu abu jos tėvai dirbo po studijų; Pokonoso vasaros stovyklos; vidurinės mokyklos Filadelfijos priemiestyje; kelias dešimtis pažįstamų ir draugų iš Kornelio koledžo, iš praktikos ligoninėje po magistrantūros; o pastaruoju metu ir kolegas iš dabartinės ligoninės bei Hantlio mokyklos. Ir nors kartais per laiką daugybė draugų pavardžių pasimiršdavo, dabar jai apie juos nuolat primindavo pranešimai svetainėje, todėl ji mielai su jais susisiekdavo ir pasidomėdavo, kas naujo įvyko jų gyvenime per pastaruosius dešimt ar dvidešimt metų.

Šįvakar irgi kaip visada ji priėmė kvietimą draugauti iš vienos savo vaikystės draugės, kurios šeima pagrindinės mokyklos laikais išsikėlė gyventi kitur. Brukė greitai peržvelgė jos profilį, įsimindama menkiausias smulkmenas (netekėjusi, baigė Kolorado universitetą Boulderyje, šiuo metu gyvena Denveryje, mėgsta kalnų dviračių sportą ir ilgaplaukius vaikinus), ir pasiuntė merginai trumpą, linksmą laiškelį, duodantį suprasti, kad čia jų atnaujinta draugystė ir baigiasi.

Brukė grįžo į pradinį puslapį ir įsijungė įprastą vėliausių naujienų paiešką, ten ji paskubomis permetė akimis naujausius savo draugų įrašus apie internetinius žaidimus, kasdienius jų atžalų laimėjimus, artėjančio Helovino kostiumus, džiaugsmingus palinkėjimus penktadienio vakarą ir įvairiausias nuotraukas, įkeltas iš atostogų po įdomiausius pasaulio kraštus. Paskui ji nuvedė pelę į antrojo puslapio apačią ir ten pamatė naujausią Leo informaciją, aišku, didžiosiomis raidėmis, šaukte šaukiančią atkreipti dėmesį.

Leo Volšas: RUOŠIAMĖS RYTOJ VYKSIANČIAI DŽULIANO ALTERIO FOTOSESIJAI SOHE SU AISTRINGOMIS MANEKENĖMIS! JEI NORIT PAMATYTI, BRŪKŠTELĖKIT MAN…

Fe, fe, fe, fe. Laimė, elektroninio pašto dėžutėje skambtelėjo pranešimas apie gautą naują laišką, ir Brukė trumpam atsitraukė nuo bjauriosios Leo žinutės.

Laiškas iš Nolos. Pirmasis (na, iš esmės tai antras, nes pirmajame ji parašė tik tiek: „IŠTRAUK MANE IŠ ŠITO PRAGARO!!!“) normalus laiškas, kurį Brukė gavo draugei išvykus, todėl iš karto noriai atsidarė. Gal vis dėlto jai toje kelionėje smagu? Ne, jokių šansų. Nola atostogas dažniausiai leisdavo slidinėdama Šveicarijos Alpėse, kaitindamasi saulėje Sen Tropeze, linksmindamasi Kabo kurortuose. Atostogaudavo ji dažnai, prabangiai ir visada su vaikinu, nepaprastai mėgstančiu seksą, – susirasdavo jį kelionėje, o paskui grįžusi namo niekada su juo nebesutikdavo. Brukė nė už ką nepatikėjo, kai Nola prisipažino užsirašiusi į turistinę kelionę po Vietnamą, Kambodžą, Tailandą ir Laosą… Visiškai viena, kur jai teks gyventi dviejų žvaigždučių viešbučiuose ar svečių namuose ir keliauti autobusais. Viena kuprinė trims savaitėms. Geravališkas atsisakymas lankytis Michelin žvaigždutėmis pažymėtuose restoranuose, nesinaudojimas limuzinais ir šimtą dolerių kainuojančiu pedikiūru. Jokių šansų pramogauti naujojo draugo jachtoje ar staipytis tik su Lubuteno bateliais. Brukė bandė atkalbėti Nolą nuo šios kelionės rodydama jai savo medaus mėnesio Pietryčių Azijoje nuotraukas, kuriose buvo gausu vaizdų su egzotiškais vabzdžiais, vakarienei kepamais naminiais gyvūnėliais ir visa kolekcija lauko tualetų, kuriuose jai teko tupėti, bet Nola iki paskutinės minutės spyriojosi, esą jai viskas tinka. Brukė neketino jai priminti: „Ar aš tau nesakiau“, tačiau sprendžiant iš elektroninio laiško, viskas ėjosi taip, kaip Brukė ir tikėjosi.

Sveikinimai iš Hanojaus. Mieste tokios spūstys žmonių, kad Niujorko metro piko valandomis atrodo kaip golfo aikštynas. Aš čia dar tik penkta diena ir jau nežinau, ar ištempsiu iki galo. Keliauti po lankytinas vietas patinka, bet mūsų grupė varo mane į kapus. Kiekvieną dieną jie atsibunda su vis didesniu ir drąsesniu iššūkiu gyvenimui – jiems nebaisios kelionės autobusu, jiems reikia dar gausesnių turgų, kondicionuojamo oro stygius jiems anokia problema. Vakar man trūko kantrybė ir aš pareiškiau grupės vadovui, kad mielai sumokėsiu papildomai už atskirą kambarį viešbutyje, nes nebegaliu tverti, kai mano kambario draugė jau penktas rytas keliasi pusantros valandos anksčiau nei reikia ir prieš pusryčius išsiruošia bėgti dešimt kilometrų. Matai, ji iš tų, „kurios prastai jaučiasi, jeigu rytą nepasportuoja“. Mane net pykina. Demoralizuoja. Turbūt puikiai įsivaizduoji, kaip tai mane nuodija ir žlugdo mano savivertę. Taigi ją perkėlė į kitą kambarį ir aš dabar manau, kad ne veltui išleidau penkis šimtus dolerių. O daugiau ir neturiu ko tau pasakoti. Šalis, aišku, labai graži, bekraštė ir įdomi, bet, jei nori žinoti, vienintelis mūsų grupėje vyras iki keturiasdešimties keliauja su savo mamyte (kuri, beje, man labai patinka – gal reikėtų persigalvoti???). Norėčiau paklausti, kas naujo pas jus, bet kadangi tu, man išvykus, neparašei nė vieno laiško, tai spėju, kad viskas po senovei. Kad ir kaip ten būtų, aš vis tiek tavęs pasiilgau ir viliuosi, kad ir tu kuria nors prasme nė kiek ne geriau leidi laiką už mane. Myliu ir bučiuoju. Aš.

Brukė atsakė jai per kelias sekundes.

Brangiausioji Nola,

Nenoriu sakyti: „Ar aš tau nesakiau.“ Nors, kita vertus, išbraukiam – tikrai pasakysiu. Ar aš tau nesakiau? Ar mano, kaip aiškiausio skorpiono, įtikinėjimai nuo aštuntos ryto iki dešimtos vakaro tau dar neatvėrė akių? Atleisk, kad esu blogiausia laiškų rašytoja pasauly. Negaliu net pasiaiškinti kodėl. Bet ir parašyti neturiu ko. Dirbu kaip išprotėjusi – vaduoju kelis atostogaujančius kolegas, vildamasi užsidirbti keletą papildomų atostogų dienų, per kurias mudvi galėsime kur nors nuvažiuoti. Džulianas visą savaitę laksto po šalį, nors, spėju, kad jis irgi rimtai dirba, kadangi albumas turi itin didelį pasisekimą. Mūsų situacija keistoka. Jis atrodo taip nuo manęs nutolęs. Bandau tai pateisinti… Et, velniai žino kuo. Kur dingo mano geriausia draugė, kai man taip reikia jos palaikymo? Padėkite ir man kas nors!

Tiek to – baigiu savo laišką ir daugiau savo skundais tavęs nebekankinsiu. Skaičiuoju dienas, kada tu grįši ir mudvi galėsime nulėkti į vietnamietišką restoraną. Atsinešiu gertuvėlę paslaptingojo drumzlino skysčio, kad galėtum pasijusti vis dar atostogaujanti svečioj šaly. Bus smagu. Žiūrėk, saugokis, ir parvežk man ryžių. Myliu bučiuoju. Aš.

P. S. Ar turėjai progą užsivilkti tuos senus panešiotus sarongus, kuriuos tau įbrukau į kelionę vien dėl to, kad jų atsikratyčiau?

P. P. S. Beje, nuoširdžiai tau patariu kibt ant kaklo bet kokiam vaikinui ar tam, kuris keliauja su mamyte.

Nuspaudė mygtuką „Siųsti“ ir išgirdo sau už nugaros Džuliano žingsnius.

– Mažule, ką čia veiki? – mieguistai paklausė jis ir įsipylė vandens atsigerti. – Facebook naujienas ir rytoj čia rasi.

– Aš ne jas žiūriu! – pasipiktinusi atkirto Brukė. – Negalėjau užmigti, tad atėjau čia parašyti laiško Nolai. Kaip suprantu, jai labai nepatinka bendrakeleiviai.

– Eime į lovą. – Gerdamas vandenį jis nuėjo į miegamąjį.

– Gerai, tuoj, – šūktelėjo ji, bet jis jau buvo nuėjęs.

Brukė lyg nuplikyta atsibudo nuo triukšmo bute. Išsigandusi šastelėjo lovoje, miegai akimirksniu išgaravo, bet netrukus prisiminė, kad Džulianas vakar grįžo namo. Į Italiją jie neišskrido, nes Džulianas trankėsi po pagrindines miesto radijo stotis, bendravo su muzikinių programų vedėjais, dainavo pokalbių laidų studijose ir atsakinėjo į klausytojų klausimus. Ir vėl jo namie nebuvo ištisas dvi savaites.

Brukė pasilenkė prie spintelės šalia lovos pažiūrėti, kuri dabar valanda, bet Volteris, karštu liežuviu lyžčiojo jai veidą ir neleido susirasti akinių. Devyniolika minučių po trijų. Ko, po galais, jis nemiega, kai ir taip reikės velnioniškai anksti keltis?

– Gerai jau, eikš pas mane, – tyliai pašaukė ji Volterį, kuris dėl tokio netikėto naktinio sujudimo smarkiai vizgino uodegą ir šokinėjo prie lovos. Brukė užsimetė chalatą ir nušlepseno į svetainę, kur su vienais apatiniais ir ausinėmis ant galvos Džulianas barškino savo elektriniu pianinu. Neatrodo, kad ką nors būtų rimtai grojęs, veikiau jau susimąstęs spoksojo į sieną už sofos, o pirštai nesąmoningai bėgiojo po klaviatūrą. Jeigu ji taip gerai jo nepažinotų, tai galima būtų manyti, kad jis vaikšto per miegus ar yra apsvaigęs nuo narkotikų. Džulianas pajuto, kad ji atėjo į kambarį tik tada, kai Brukė atsisėdo jam priešais.

– Ei, – prabilo jis ir nusimovęs ausines pasikabino ant kaklo kaip šaliką. – Prižadinau?

Brukė linktelėjo.

– Nors groji be garso, – tarė ji, rodydama į klaviatūrą, prie kurios buvo prijungtos ausinės, – nežinau, kaip išgirdau per miegus.

– Čia jie kalti, – tarė Džulianas, rodydamas į krūvelę kompaktinių plokštelių. – Netyčia numečiau ant grindų. Atleisk.

– Nieko tokio. – Brukė prisiglaudė prie jo. – Kaip jautiesi? Viskas gerai?

Džulianas apkabino jai pečius, bet vis tiek liko susimąstęs. Antakiai suraukti.

– Labai jaudinuosi. Turėjau daugybę interviu, bet nė vienas toks svarbus kaip pokalbių laidoje „Šiandien“.

Brukė sugriebė jo ranką, spustelėjo ir tarė:

– Viskas bus gerai, mielasis. Pamatysi. Tokiems susitikimams tu tiesiog gimęs.

Gal ir ne visai tiesa – keletas Džuliano interviu per televiziją, kuriuos jai teko matyti, praėjo truputį nejaukiai, bet jeigu jau reikia nekaltai pameluoti…

– Tu tik taip sakai, nes esi mano žmona.

– Teisingai. Aš privalau tai pasakyti. Ir darau tai nuoširdžiai. Tau puikiausiai viskas pavyks.

– Laida tiesioginė ir transliuojama visai šaliai. Kasryt ją žiūri milijonai amerikiečių. Argi ne baisu?

Brukė įsikniaubė jam į krūtinę, kad nematytų jos veido.

– O tu išeik į sceną ir atlik tai, kas tau reikia. Juk studija bus įrengta toliau nuo triukšmingųjų turistų, tad jausiesi kaip per paprastą pasirodymą. Be to, ir žiūrovų bus gerokai skysčiau.

– Mažiau.

– Ką?

– Mažiau, o ne skysčiau, – nedrąsiai šyptelėjo Džulianas.

Brukė niuktelėjo jam į pašonę.

– Štai kaip tu man atsidėkoji už palaikymą, ką? Taisai mano kalbos klaidas? Eime į lovą.

– Kokia prasmė? Vis tiek po minutės kitos reikės keltis.

Brukė žvilgtelėjo į elektroninį laikrodį ant vaizdo leistuvo. Be dvidešimt penkių keturios.

– Galim dar pasnausti kokias penkiasdešimt minučių ir tada pulsim ruoštis. Mašina atvažiuos penkiolika po penkių.

– Jėzau šventas. Tiesiog nežmoniška.

– Pasitaisau. Pamiegosim keturiasdešimt penkias minutes. Nemanyk, kad tapęs populiarus neturėsi ir toliau rytais išvesti savo mylimo šuns.

Džulianas gailiai sudejavo. Volteris keliskart sulojo.

– Eime, vis tiek bus geriau, jeigu prigulsi, tegu ir nebeužmigsi, – stodamasi paragino Brukė ir timptelėjo už rankos.

Džulianas atsistojo ir pabučiavo jai į skruostą.

– Eik, aš tuoj.

– Džulianai…

Jis dar kartą nusišypsojo. Šįkart nuoširdžiai.

– Nebūk tironė, moterie. Ar turiu atsiklausti leidimo nusičiurkšti? Tuoj ateisiu.

Brukė apsimetė supykusi.

– Tironė? Eime, Volteri, į lovą, o tėveliui leiskime ramiai pasėdėti ant klozeto ir parsisiųsti į iPhone naujų dainų. – Pakštelėjusi Džulianui į lūpas, sucaksėjo liežuviu Volteriui, kad šis sektų paskui.

Nespėjus Brukei atsigulti, pasigirdo skardi žadintuvo „Visos vienišos merginos“ melodija ir ji stryktelėjo lovoje įsitikinusi, kad jie viską pramiegojo. Širdyje gerokai palengvėjo, kai pamatė, kad laikrodis rodo tik penkiolika minučių po ketvirtos, ir jau lenkėsi žadinti Džuliano, bet jo lovos pusėje pamatė tik suveltą antklodę ir išsidrėbusį spanielį. Volteris dryksojo visu ūgiu ant nugaros, ištiesęs aukštyn visas keturias letenas, padėjęs galvą ant Džuliano pagalvės kaip žmogus. Šuo žvilgtelėjo į ją pro vieną pramerktą akį, tarsi sakytų: „Man irgi taip patiktų“, tada vėl užsimerkė ir patenkintas atsiduso. Brukė pasitrynė veidu jam į kaklą, o tada nutipeno į svetainę, tikėdamasi rasti Džulianą ten, kur paliko. Tačiau jo čia nebuvo, o ji pro svečių vonios kambario durų plyšį pamatė šviesą ir nuėjusi paklausti, ar kas neatsitiko, išgirdo jį garsiai žiaukčiojant. Vargšelį supykino, pagalvojo ji, kartu ir užjausdama Džulianą, ir džiaugdamasi, kad ne jai reikės duoti interviu. Jeigu tektų susikeisti vietomis, tai ir ji dabar neabejotinai tūnotų šiame vonios kambaryje, vemtų ir melstų Dievą, kad atsiųstų kokią išganingą kliūtį.

Netrukus išgirdo nuleidžiamo vandens garsą ir durys atsidarė. Ant slenksčio stovėjo išbalęs, prakaito išpiltas jos vyras. Atgalia ranka nusišluostė lūpas ir žvilgtelėjo į ją pusiau linksmai, pusiau negaluodamas.

– Kaip jautiesi, mielasis? Gal ko atnešti? Imbierinio limonado ar ko?

Džulianas šleptelėjo į kėdę prie dviviečio virtuvinio stalo ir suleido pirštus į plaukus. Brukė pastebėjo, kad pastaruoju metu jo plaukai atrodo vešlesni nei anksčiau, kai pernai buvo pradėjęs plikti nuo pakaušio. Tikriausiai taip yra dėl puikaus plaukų kirpimo, kuriuo dabar rūpinasi jo kirpėjai ir vizažistai, radę būdą paslėpti ar užmaskuoti prasidėjusį plaukų slinkimą. Kad ir ką jie buvo sumanę, rezultatas akivaizdžiai geras. Nespėjusios pastebėti nedidelio praplikusio lopinėlio, žmonių akys staigiai krypdavo prie žavių duobučių skruostuose.

– Jaučiuosi bjauriai, – pareiškė Džulianas. – Bijau, kad nieko neišeis.

Brukė priklaupė šalia jo, pabučiavo į skruostą ir suėmė už rankų.

– Viskas bus gerai, mielasis. Šis interviu padės tvirčiau įsikabinti ir tau, ir tavo albumui.

Dar akimirka, ir Brukė pravirks. Laimė, jis pasiėmė iš vazos nuo stalo bananą ir pradėjo lėtai jį valgyti.

– Be to, aš manau, kad interviu praeis su vėjeliu. Juk visi žino, kad eini į studiją koncertuoti. Sudainuosi „Prarastuosius“, žiūrovai ims džiūgauti ir tu pamirši, kad tave filmuoja kameros, tada kas nors užlips ant scenos ir paklaus, kaip jautiesi staiga tapęs žvaigžde ar ko nors panašaus. O tu atsakysi, kad labai myli ir dievini savo gerbėjus, ir tuomet Elas ims kalbėti apie orą. Dedu galvą, bus vienas juokas.

– Taip manai?

Jo maldaujantis žvilgsnis priminė Brukei, kaip seniai ji šitaip jį guodė ir kaip to pasiilgo. Jos vyras – roko žvaigždė – ir toliau liko jautrus kaip vaikas.

– Žinoma! Eime, tu palįsk po dušu, o aš iškepsiu kiaušinienės su skrebučiais. Po pusvalandžio atvažiuos mašina, mums negalima vėluoti. Aišku?

Džulianas linktelėjo. Netaręs nė žodžio jis pakedeno jai plaukus ir atsistojęs patraukė į jų vonios kambarį. Jis jaudindavosi prieš kiekvieną pasirodymą, tebūnie tai eilinis koncertas koledžo bare, trumpas pasirodymas privačiame vakarėlyje ar centriniame šalies stadione didžiulei miniai, bet tokio susijaudinusio Brukei dar neteko matyti.

Brukė įšoko į dušą Džulianui lipant lauk, ir jau norėjo tarti jam dar keletą padrąsinančių žodelių, bet nusprendė, kad tyla bus iškalbingesnė. Kol ji prausėsi, Džulianas išvedė pasivaikščioti šunį, tad išlipusi iš dušo ji skubiai išsitraukė lengviausius drabužius, su kuriais jaustųsi patogiai ir per daug nekristų niekam į akis: juodas ilgas tampres ir tunikos stiliaus megztinį, prie kurių dar priderino žemakulnius batus iki kulkšnių. Brukė tik visai neseniai pradėjo nešioti tampres, nes kai tik išdrįso įsigyti pirmąsias gražiai priglundančias storas pėdkelnes, jos nuomonė iš karto pasikeitė po daugybės kankinamai ilgų metų, kai tekdavo spraustis į ankštus džinsus pažemintu juosmeniu, lįsti į siaurus pieštuko formos sijonus ar vyriškas kelnes, su kuriomis ji jautėsi lyg su metaliniais gniaužtais ant liemens; dabar jai tamprės atrodė kaip Dievo siųstas išganymas moterims visame pasaulyje. Pirmą kartą ji surado drabužį, liekninantį figūrą ir slepiantį toli gražu ne žvaigždės liemenį ir užpakaliuką, bet išryškinantį dailias jos kojas. Kasdien maudamasi tampres ji tyliai padėkodavo jų išradėjui ir sukalbėdavo trumpą maldelę, kad jos kuo ilgiau būtų madingos.

Kelionė iš namų į Rokfelerio centrą pralėkė akimirksniu. Tokį ankstyvą metą gatvės buvo tuščios ir mašinoje girdėjosi tik nekantrus Džuliano pirštų barbenimas į medinį porankio kraštą. Paskambino Leo ir pasakė jau laukiąs jų studijoje, bet nė vienas iš jų daugiau nepratarė nė žodžio. Vos tik automobilis privažiavo ir sustojo prie artistams skirtų studijos durų, Džulianas taip tvirtai sugriebė Brukei už rankos, jog ji iš skausmo net sukando dantis, kad nesuriktų.

– Viskas bus gerai, – sušnibždėjo ji, kai jaunas asistentas su pažo uniforma ir mikrofonu prie ausies atidarė jiems duris ir nuvedė į artistų poilsio kambarį.

– Laida tiesioginė ir rodoma visai šaliai, – atsakė jai Džulianas, žvelgdamas tiesiai priešais save. Dabar buvo labiau išbalęs nei iš ryto, ir Brukė meldė Dievą, kad tik jis nepradėtų vemti.

Išėmusi iš rankinuko pakelį kramtomųjų Pepto tablečių, nepastebimai išlupo dvi iš popieriuko ir įbruko Džulianui į saują.

– Sukramtyk, – tyliai paliepė.

Jie praėjo keletą studijų, iš kurių dvelkė šalčiu, nes diktoriams buvo pučiamas šaltas oras, kad jiems būtų vėsiau po plieskiančiais kaitriais scenos prožektoriais, ir Džulianas dar tvirčiau įsikirto jai į ranką. Pasukę už kampo praėjo pro laikinai įrengtą grožio saloną, kur trys moterys dėliojo ant stalų kirpėjų ir vizažistų reikmenis, ir netrukus buvo įleisti į kambarį su keliais minkštasuoliais, dviem sofutėmis ir nedideliu pusryčių baru. Brukei dar niekada nebuvo tekę lankytis artistų poilsio kambaryje, ir nors taip buvo užrašyta ant durų, patalpa slėgė gelsvai ruda ir rausvai violetinė spalva. O Džulianas atrodė lyg nuspalvintas žalsvai.

– Štai ir jis! – sugriaudėjo Leo, o jo balsas nuskambėjo net trimis dešimtimis decibelų garsiau nei derėtų.

– Aš dar sugrįšiu ir nuvesiu jus pas kirpėją ir vizažistą, kai susirinks visa grupė, – mažumėlę sutrikęs pasakė asistentas. – Pasivaišinkite kava ar dar kuo. – Ir mikliai išsmuko pro duris.

– Džulianai! Kaip šįryt jautiesi? Ar pasirengęs? Kažko neatrodai pasiruošęs, vyruti. Ar viskas gerai?

Džulianas linktelėjo, kaip Brukė ir nujautė, nė kiek nesidžiaugdamas Leo pasirodymu.

– Normaliai, – sumurmėjo.

Leo patapšnojo jam per nugarą ir nusivedė į koridorių pasikalbėti apie reikalus. Brukė pasiėmė puodelį kavos ir atsisėdo kamputyje, atokiausiai nuo visų. Įdėmiai apžvelgė kambarį ir mintyse pabandė įvertinti kitus šios dienos laidos svečius: mažą mergaitę, kuri, sprendžiant iš rankoje gniaužiamo smuiko ir pasipūtėliškos laikysenos, turėtų būti muzikos vunderkindė; vyriško žurnalo redaktorių, kuris, padedamas savo ryšių su visuomene atstovo, kartojo dešimt svarbiausių svorio metimo patarimų, – jais ketino pasidalyti laidoje; garsią populiariosios literatūros rašytoją, vienoj rankoj laikančią savo naujausią knygą, o kitoj – mobilųjį telefoną, ir akivaizdžiai nuobodžiaujančią, vienu pirštu maigančią adresų knygos sąrašą.

Per kitas penkiolika minučių į kambarį sugužėjo ir visa pritariančių muzikantų grupė. Visi atrodė ir pavargę, ir susijaudinę. Vyrai sriaubė kavą ir iš eilės vienas paskui kitą ėjo pas kirpėją ir vizažistą, ir Brukei net nespėjus paklausti Džuliano apie jo savijautą, visi netrukus buvo pakviesti pasilabinti su savo gerbėjais ir patikrinti mikrofonų. Žvarbų rudens rytą žiūrovų buvo susirinkę tikrai nemažai. O prieš pat aštuonias, kai atėjo laikas jiems lipti į sceną, minia išaugo iki viso tūkstančio smalsuolių, tarp jų daugiausia buvo merginos nuo dvylikos ir moterys iki penkiasdešimties metų, ir beveik visos garsiai skandavo Džuliano vardą. Brukė visa tai stebėjo monitoriuje artistų poilsio kambaryje, manydama, kad šiuo metu Džulianą rodo per televiziją visoje Amerikoje. Netrukus į kambarį atėjo asistentas ir paklausė, ar ji nenorėtų stebėti interviu tiesiai iš studijos.

Brukė pašoko nuo kėdės ir nubėgo paskui vaikinuką per kelis aukštus žemyn į gerai pažįstamą studiją, kurią nuolat matydavo per rytmetines laidas. Įžengus ją iš karto pasitiko žvarbus oro gūsis.

– Oi, kaip čia gražu. O aš maniau, kad jis duos interviu lauke prie žiūrovų.

Asistentas dviem pirštais prispaudė prie ausies mikrofoną, pasiklausė ir linktelėjo galvą. Atsisuko į Brukę ir nežiūrėdamas į ją tarė:

– Paprastai taip ir daroma, bet šiandien vėjas tiesiog lupa iš rankų mikrofonus.

– Aišku, – atsakė jam Brukė.

– Prisėskite štai čia, – pasakė rodydamas į sulenkiamą kėdę tarp dviejų didžiulių filmavimo kamerų. – Netrukus jie ateis čionai ir įjungs tiesioginį eterį. – Žvilgtelėjo į chronometrą, kabantį ant virvelės po kaklu. – Liko dvi minutės. Jūsų telefonas išjungtas, tiesa?

– Taip. Palikau viršuje. Oi, kaip čia gera! – džiaugėsi Brukė. Jai dar niekada neteko sėdėti filmavimo studijoje, juolab tokioje garsioje. Jai buvo nepaprastai malonu sėdėti ir žiūrėti, kaip zuja vaizdo ir garso operatoriai, kaip ruošdamiesi laidai bėgioja prodiuseriai su ausinėmis ant galvos ir mikrofonais. Brukė matė, kaip vienas vyras dideles, išsipūtusias pagalvėles ant sofos filmavimo aikštelėje pakeitė mažesnėmis ir kietesnėmis, o kitą akimirką ji pajuto plūstelint į vidų šalto oro gūsį ir išgirdo garsų sujudimą. Pro studijos duris suvirto bene tuzinas žmonių ir Brukė pamatė Džulianą, iš abiejų šonų lydimą Meto Lauerio ir Mereditos Vieiros. Jis atrodė truputį apstulbęs, ant viršutinės lūpos žvilgėjo keli prakaito lašeliai, bet jis iš kažko juokėsi ir kraipė galvą.

– Minutė ir trisdešimt sekundžių! – per garsiakalbį nuaidėjo moteriškas balsas.

Visa grupė praėjo pro pat Brukę ir ji iš arti galėjo pamatyti pažįstamų diktorių veidus. Džulianas sugavo jos žvilgsnį ir nervingai šyptelėjo. Jis kažką jai pasakė, bet Brukė nesuprato. Toliau sėdėjo it prikalta asistento parodytoje kėdėje. Netrukus prie Džuliano prisistatė dar du vyrai, vienas ėmė rodyti, kaip po marškinėliais pasikišti mikrofoną ir prisitvirtinti jį prie apykaklės, o kitas bandė užpudruoti nuo prakaito blizgančias vietas. Metas Laueris pasilenkęs jam kažką pašnibždėjo, šis nusijuokė ir anas nulipo nuo scenos. Meredita įsitaisė priešais jos vyrą, ir nors Brukė negirdėjo, apie ką juodu kalbasi, atrodė, kad Džulianas jos nė trupučio nesivaržo. Brukė bandė įsivaizduoti, kaip jis dabar jaudinasi, kaip jam dabar viskas atrodo neįtikėtinai baisu ir nerealu, ir vien nuo tos minties jai ėmė svaigti galva. Sugniaužusi kumščius ir suleidusi į delnus nagus, ėmė melstis, kad viskas baigtųsi laimingai.

– Iki eterio liko keturiasdešimt penkios sekundės!

Regis, prabėgo tik dešimt sekundžių, bet aikštelėje tapo visiškai tylu ir priešais save monitoriuje Brukė pamatė tailenolio reklamą. Maždaug po pusės minutės pasigirdo pirmieji laidos „Šiandien“ muzikiniai garsai ir pro mikrofoną moteriškas balsas ėmė skaičiuoti paskutines sekundes. Akimirksniu aikštelėje visi nuščiuvo, išskyrus Mereditą, kuri darsyk perbėgo akimis užrašus ir liežuviu perbraukė per viršutinius dantis, kad nebūtų likę ant jų lūpdažio.

– Penkios, keturios, trys, dvi. Eteris!

Reikiamu metu balsui sušukus „eteris“, palubėje kažkas įjungė didžiulius prožektorius ir studiją akimoju užliejo ryški šilta šviesa. Tą pačią akimirką Mereditos veidą papuošė plati šypsena, ji pasisuko į kamerą su mirksinčia žalia lempute ir pradėjo skaityti teletekstą.

– Sveiki, mielieji! Tiems, kurie ką tik įsijungė mūsų laidą, primenu, kad šįryt pas mus svečiuojasi nauja muzikinio pasaulio žvaigždė. Tai dainų autorius ir atlikėjas Džulianas Alteris. Visai neseniai jis gastroliavo su grupe Maroon 5, o dabar jau koncertuoja savarankiškai. Ką tik pasirodė jo pirmasis albumas ir šiuo metu yra ketvirtas populiariausiųjų sąraše. – Pasisukusi į Džulianą dar plačiau nusišypsojo. – Jis ką tik mums sudainavo savo įspūdingą dainą „Prarastieji“. Nuostabu, Džulianai! Ačiū, kad atvykote į mūsų studiją.

Jis irgi šypsojosi, bet Brukė pastebėjo, kad jo lūpos įsitempusios, o kairė ranka tvirtai spaudžia kėdės porankį.

– Ačiū, kad pakvietėte. Man tai didelė garbė.

– Turiu prisipažinti, kad man jūsų daina labai patiko, – entuziastingai pareiškė Meredita. Brukę nustebino laidos vedėjos makiažas, kuris dabar atrodė nelygus ir gan dirbtinis, o monitoriuje tiesiog nepriekaištingai puikus. – Gal papasakotumėte mums, kaip gimė ši daina?

Džuliano veidas tuoj pat atgijo ir jis pasilenkė į priekį. Kūnas atsipalaidavo ir jis su didžiuliu malonumu ėmė pasakoti, kaip atsirado „Prarastieji“.

Nejučia pralėkė keturios minutės. Džulianas lengvai atsakė į klausimus, kaip jis išgarsėjo, kiek truko išleisti pirmąjį albumą, ar tikėjosi sulaukti tokios sėkmės ir dėmesio. Mokymasis bendravimo meno atsipirko su kaupu: jo atsakymai buvo tikslūs ir šmaikštūs, ir visai neatrodė, kad juos būtų rašiusi ištisa žodžio meistrų komanda (nors iš tiesų taip ir buvo). Džulianas puikiai kontaktavo akimis, atrodė ramus ir pagarbus, o vienu metu taip pergalingai nusišypsojo Mereditai Vieirai, kad ji tyliai prunkštelėjo ir prisipažino:

– Dabar man aišku, kodėl jaunosios gerbėjos jus taip myli.

Paskui Meredita paėmė į rankas priešais ją ant staliuko gulintį kažkokį žurnalą apie garsius žmones ir atsivertė pažymėtą puslapį. Džulianas liovėsi šypsojęsis.

Brukė prisiminė, kai vieną vakarą Džulianas parėjo namo iš bendravimo su žiniasklaida kursų ir papasakojo tai, ką svarbiausio ten išmoko.

– Nebūtina atsakyti į tau užduotą klausimą. Jeigu tau jis nepatinka, atsakyk į bet kokį kitą, kuris tau prie širdies. Ir nebūtinai jis turi sietis su užduotuoju. Svarbiausia, kad perteiktum tą informaciją, kuri tau atrodo svarbi. Stenkis pats vadovauti pokalbiui. Nesileisk verčiamas atsakyti į klausimus, kurie tau nemalonūs ar nepatinka. Tiesiog nusišypsok ir pakeisk temą. Kad pokalbis vyktų sklandžiai ir nepristigtumėt šnekos, yra laidos vedėjo darbas, bet jis nepuls tavęs barti, kad nenori atsakyti į vieną ar kitą klausimą. Tai rytmetinė laida, o ne prezidentiniai debatai, tad jeigu šypsosiesi ir nesidrovėsi, viskas eis kaip per sviestą. Jeigu atsakinėsi taip, kaip tau patinka, niekada nebūsi užspeistas į kampą ar išprovokuotas.

Atrodo, tas vakaras buvo prieš ištisus metus, ir Brukė vylėsi, kad Džulianas ir dabar vadovausis tuo pačiu pasitikėjimu savimi. Laikykis scenarijaus, – linkėjo ji, – ir neparodyk, kad jaudiniesi.

Meredita atvertė žurnalą ir Brukė pamatė, kad ji laiko US Weekly, paskui pakišo jį Džulianui ir parodė nuotrauką viršutiniame dešiniame puslapio kampe. Pirmoji Brukei šmėstelėjusi mintis, kad čia ne ta liūdnai pagarsėjusi nuotrauka su Laila. Džulianas, nors ir atrodė sutrikęs, vis dėlto šypsojosi.

– O, taip, – atsakė jis, nors Meredita nieko jo neklausė. – Mano gražioji žmonelė.

O, ne, – pagalvojo Brukė. Meredita rodė nuotrauką, kur Brukė stovi su Džulianu apsikabinę rankomis per juosmenį ir meiliai šypsosi prieš fotoaparatą. Filmavimo kamera iš arti pritraukė nuotrauką ir Brukė pamatė save su visomis smulkmenomis: išeiginė juoda megzta suknelė, o Džulianas su kostiuminėmis kelnėmis ir marškiniais, abiejų rankose taurės vyno… Kur jie ten buvo? Brukė pasilenkė kėdėje arčiau prie monitoriaus, įsižiūrėjo ir staiga prisiminė. Ogi per jos tėvo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį. Nuotrauka daryta tuoj po to, kai ji pasakė tostą, nes abu su Džulianu stovi prie valgiais nukrauto stalo. Kas galėjo juos nufotografuoti? O svarbiausia, kodėl tai rūpi žurnalui US Weekly?

Paskui kamera pasislinko šiek tiek aukščiau ir ji perskaitė antraštę: „Bandelė krosnyje, o taurė rankoje?“ Staiga Brukei pilve tarsi kažkas apsivertė, ūmai ji suprato, kad žurnalo numeris veikiausiai pasirodė tik šiandien ir niekas iš Džuliano komandos dar nebuvo jo matęs.

– Taip, man teko skaityti, kad judu su savo žmona Bruke gyvenate santuokoje jau… Kiek?.. Penkerius metus? – žiūrėdama į Džulianą paklausė Meredita. Jis linktelėjo, aiškiai nesuvokdamas, kur link suka šitas klausimas.

Meredita pasilenkė visai arti prie Džuliano ir plačiai šypsodamasi tarė:

– Ar galite pirmas tai patvirtinti?

Džulianas pakėlė į ją akis ir atrėmė jos žvilgsnį, bet atrodė lygiai toks pat sutrikęs, kaip ir Brukė. Ką patvirtinti? Ji nujautė, kad Džulianas nesupranta, ką reiškia „bandelė krosnyje“, ir turbūt galvoja, kad jo klausia apie jo šeiminę padėtį.

– Atsiprašau? – Ne visai tinka, bet Brukė jo nekaltino. Ko ji iš tiesų jo klausia?

– Na, mums pasidarė įdomu, ar tik tas iškilumas jūsų žmonos pilve nebus jūsų būsimas vaikelis? – Ir Meredita visa burna nusišypsojo, tarsi teigiamas atsakymas būtų tik grynas formalumas, nes tai buvo visai ne klausimas.

Brukė garsiai įkvėpė oro. Šito tai jau tikrai nesitikėjo, o Džulianas vargšelis atsakys į klausimą apie iškilumą ir vaikelį taip, lyg jis būtų užduotas rusiškai. Ką jau kalbėti apie tai, kad tuo metu gyvenimas jos tikrai nelepino, tad apie nėštumą negali būti nė kalbos. Čia tik dar viena nevykusi nuotrauka, padaryta netinkamu kampu, iš apačios, paryškinanti audinio raukšlę ties liemeniu, kur suknelė šiek tiek paraukta. Na ir kas?

Džulianas pasimuistė kėdėje; jo sutrikimas tik patvirtino Mereditos užduoto klausimo tikrumą.

– Nagi, drąsiau, nesivaržykite, klokite tiesiai. Jums šie metai būtų puikūs – ir naujas albumas, ir kūdikis. Esu tikra, kad jūsų gerbėjai trokšta patvirtinimo…

Tik dabar Brukė susigriebė nekvėpuojanti. Negi taip gali būti iš tikrųjų? Kuo jinai juos laiko? Brandželinais?4 Ar kam nors rūpi, jie laukiasi ar ne? Kieno koks reikalas? Negi ji nuotraukoje tokia stora, kad pirmoji mintis, šaunantį galvon žiūrinčiam į nuotrauką, – ar ji ne nėščia? O svarbiausia, jeigu visas pasaulis ir mano, kad ji laukiasi vaiko, tai šitoj nuotraukoj ji atrodo lyg nėščia ir turinti problemų su alkoholiu. Sunku net patikėti.

Džulianas prasižiojo kažką sakyti, prisiminė pamokymus nuolat šypsotis bei atsakyti taip, kaip jam patinka, ir tarė:

– Aš nepaprastai myliu savo žmoną. Be jos begalinio palaikymo nieko panašaus nebūtų įvykę.

Ko nebūtų įvykę? – Brukei norėjosi šaukti. – Netinkamai suplanuoto nėštumo, kurio iš tiesų nė nėra? Kad jo žmona, laukdamasi vaiko, vartoja alkoholį?

Stojo nejauki tyla, kuri truko gal tik porą sekundžių, o atrodė kaip visa amžinybė, ir tada Meredita padėkojo Džulianui, atsisuko tiesiai į filmavimo kamerą ir pakvietė gerbėjus įsigyti naująjį Džuliano albumą, paskui įjungė reklamą. Brukė net nepastebėjo, kaip prigeso šviesos, Meredita nusisegė mikrofoną ir atsistojo. Ištiesė ranką Džulianui, kuris atrodė neapsakomai priblokštas, kažką jam pasakė, bet Brukė neišgirdo, ir greitai dingo iš filmavimo aikštelės. Netrukus į studiją sugužėjo keletas vyrų, jie ėmė narplioti laidus, stumdyti kameras ir keistis segtuvais su gnybtukais. Džulianas sėdėjo ir nepajudėjo iš vietos, tarsi jam kas būtų kastuvu užvožęs per pakaušį.

Brukė pakilo nuo kėdės ir jau norėjo eiti prie Džuliano, bet prieš nosį išdygo Leo.

– Mūsų berniukas šauniai išsisuko, ar ne, Bruke? Truputį užsikirto prie paskutinio klausimo, bet nieko baisaus.

– Mhm. – Brukė troško kuo greičiau nueiti pas Džulianą, bet akies krašteliu pamatė, kaip Samara – jo atstovė spaudai – ir du jos asmeniniai padėjėjai pripuolė prie jo ir nusivedė ruoštis kitam pasirodymui. Jam dar liko sudainuoti dvi dainas: vieną be ketvirčio devintą, o kitą – pusę dešimtos. O tada šitas prakeiktas rytas pagaliau bus baigtas.

– Norėsite eiti į lauką ar toliau žiūrėsite poilsio kambaryje? Gal ten jums būtų patogiau? Ištiestumėte kojas ir pailsėtumėte? – Leo glostė ją geidulingu žvilgsniu, ir jai tai atrodė gerokai gašliau nei įprastai.

– Jūs irgi manote, kad aš nėščia? – negalėdama patikėti savo akimis, paklausė Brukė.

Leo skėstelėjo rankomis.

– Aš nieko neklausiu. Čia jūsų reikalas, suprantate? Jeigu atvirai, tam gal ir ne pats geriausias laikas, turint omeny Džuliano karjerą, betgi tiek to. Vaikai juk ateina į pasaulį tada, kada jiems reikia…

– Leo, labai norėčiau, kad…

Suskambo Leo mobilusis telefonas, jis išsitraukė jį iš kišenės, pažiūrėjo į ekranėlį lyg į atverstą Bibliją ir, nusisukdamas eiti į lauką, tarė:

– Turiu atsiliepti.

Brukė stovėjo tarsi įaugusi į grindis. Ji neįstengė suvokti, kas įvyko. Per nacionalinę televiziją tiesioginiame eteryje Džulianas patvirtino tariamą jos nėštumą. Šalia Brukės išdygo šįryt juos pasitikęs asistentas.

– Sveiki! Gal palydėti į artistų poilsio kambarį? Dabar jie ruošis kitam reportažui, tad čia bus daug šurmulio, – pasakė jis, žvelgdamas į savo lentelę su segtuku.

– Gerai, būtų malonu. Ačiū, – padėkojo jam Brukė.

Ji tylėdama nusekė jam iš paskos per kelis aukštus žemyn ir patraukė ilgu koridoriumi. Asistentas atidarė jai duris ir Brukei pasirodė, kad prieš nueidamas jis ištarė jai „sveikinu“, bet ji nebuvo tuo tikra. Ankstesnę jos vietą buvo užėmęs vyras su balta virėjo uniforma, tad ji pasirinko kitą laisvą kėdę.

Mergaitė vunderkindė su smuiku pažvelgė į ją.

– Ar žinote, kas bus? – paklausė ji tokiu laibu balseliu, tarsi ką tik būtų prarijusi helio pripūstą balioną.

– Atsiprašau? – Brukė pažvelgė į mergaitę, nes nesuprato, ko ji klausia.

– Aš klausiau, – susijaudinusi tarė mergaitė, – ar jūs jau žinote, ko laukiatės? Berniuko ar mergaitės?

Brukei iš nuostabos atvipo lūpa.

Mergaitės mama pasilenkė jai prie ausies ir kažką pašnibždėjo, gal kad jos klausimas nemandagus ar ne laiku, bet mergaitė tik piktai į ją dėbtelėjo ir sušuko:

– Aš tik paklausiau, ko ji laukiasi!

Brukė bandė nusiraminti. Gal iš to tik pasijuokti – Dievas žino, kaip linksmai sutiks šią žinią jos artimieji ir draugai. Apmetusi akimis patalpą įsitikino, kad niekas jos nesiklauso, pasilenkė prie mergaitės ir tyliai sušnibždėjo: – Laukiuosi mergaitės. – Truputį nesmagu meluoti vaikui. – Labai viliuosi, kad ji bus tokia šauni kaip tu.

Telefonų skambučiai iš draugų ir namiškių pasipylė jau važiuojant iš studijos namo ir nesiliovė dar keletą dienų. Mama pareiškė, kad nors ir užsigavo, sužinojusi naujieną per televiziją, vis tiek labai džiaugiasi, jog jos vienturtė duktė irgi pagaliau taps mama. Tėvas džiaugėsi, kad per nacionalinę televiziją buvo parodyta nuotrauka iš jo jubiliejaus, ir nusistebėjo, kaip juodu su Sintija nieko iki šiol neįtarė. Džuliano mama pateikė savo nuomonę: „Oi, ką tu! Mes dar nesijaučiam tinkantys į senelius!“ Rendis maloniai pasisiūlė įtraukti būsimą Brukės sūnelį į mažąją Grinų vaikų futbolo komandą, kurią jis jau sudarinėjo mintyse, o Mišelė pasisiūlė padėti išpuošti mažylio kambarį. Nola baisiai supyko, kodėl Brukė nepasigyrė jai pirmai, nors vėliau prisipažino atleisianti, jeigu mergaitei bus duotas jos vardas. Ir, aišku, visi iki vieno – kiek galima atsargiau – pareiškė savo pastabas dėl vyno.

Brukė pasijuto daugiau nei įžeista, jog teko įtikinėti savo artimuosius, visą Džuliano giminę, kolegas ir draugus, kad visų pirma ji nesilaukia, o antra – niekada gyvenime nevartotų alkoholio net ir per savo įsivaizduojamą nėštumą. Tikras įžeidimas. Vis dėlto čia galima užuosti ir skepticizmo. Laimė, jai padėjo vienas dalykas, bent trumpam apmalšinęs žmonių smalsumą, – tai kitos savaitės US Weekly numeris, kuriame buvo išspausdinta paparaco nuotrauka, kaip Brukė apsipirkinėja gretimame Gristede. Be abejonės, pilvas nuotraukoje gerokai plokštesnis, bet visa esmė ne čia. Krepšelyje ji laiko bananus, keturis indelius jogurto, litrą mineralinio vandens, flakoną Windex langų valymo skysčio ir, kaip matyti, pakelį higieninių tamponų – „Perlo“ linijos, ypač gerai sugeriančių. O jeigu pasauliui nepaprastai knieti sužinoti dar daugiau – jie buvo apibraukti juodu flomasteriu, o prie jų prierašas: „Alteriai kūdikio nesilaukia!“, tarsi žurnalas, pasitelkęs pagalbon supratingą detektyvą, būtų prisikasęs iki giliausios reikalo esmės.

Po šio puikaus žurnalistinio triuko visas pasaulis sužinojo, kad ji ne tik nesilaukia vaiko, bet dar yra kamuojama stipresnio nei vidutinis menstruacijų ciklo. Nolai šis dalykas sukėlė isterišką juoką, o Brukė ilgai nesiliovė galvojusi, kad dabar visi, pradedant širdies draugu iš dešimtos klasės ir baigiant devyniasdešimt vienų metų seneliu – ką jau kalbėti apie kiekvieną paauglį, namų šeimininkę, reklaminių skrajučių išnešiotoją, parduotuvės pirkėją, grožio salono lankytoją, manikiūro klientę ar šiaurinės Amerikos dalies žurnalo prenumeratorių – visi iki vieno žinos intymiausias jos menstruacinio ciklo smulkmenas. O ji net fotografo nepastebėjo! Nuo tos dienos visus pirkinius, susijusius su seksu, ciklu ar virškinimu, užsisakinėjo ir pirkosi tik internetu.

Laimė, naujagimė Rendžio ir Mišelės dukrytė Ela tapo Brukei puikiu prasiblaškymu. Tarsi Dievo apvaizda iš dangaus ji atėjo į šį pasaulį prabėgus dviem savaitėms po dramos tiesioginėje laidoje „Šiandien“. Be to, ji teikėsi gimti Helovino išvakarėse, šitaip išvaduodama juos iš privalomo dalyvavimo Leo rengiamame šventiniame kostiumų vakarėlyje. Brukė jautėsi nepaprastai dėkinga savo mažajai dukterėčiai. Be perstojo vis pasakojant mergaitės gimimo istoriją (Mišelei vandenys nubėgo vakarieniaujant itališkame restorane, paskui galvotrūkčiais buvo lekiama į ligoninę, kur teko laukti dvylika valandų, o restorano Campanelli savininkas pasisiūlė nemokamai maitinti Elą čia visą gyvenimą), klausantis vaiko raidos pamokų ir skaičiuojant rankyčių ir kojyčių pirštelius, palengva dėmesys Brukei su Džulianu nuslūgo. Bent jau tarp artimiausių žmonių.

Juodu buvo pavyzdinė tetos ir dėdės pora – dar prieš gimstant dukterėčiai spėjo atlėkti į ligoninę su dviem tuzinais niujorkietiškų bandelių ir rūkytos lašišos, kurių būtų užtekę pamaitinti visus gimdymo skyriaus darbuotojus. Šiuo įvykiu, regis, džiaugėsi net Džulianas, meiliai suokdamas mergytei į ausį, kad jos mažulytės rankytės tiesiog sukurtos skambinti pianinu. Brukė ilgam prisimins mažąją Elą kaip paskutinį malonų atokvėpį prieš didžiąją gyvenimo audrą.

4 Santrumpa iš Bredas Pitas ir Andželina Džoli.

Dešimtas skyrius

Kaimynas su duobutėmis skruostuose

Brukės mobilusis suskambo kaip tik įvilkus jai į butą dešimt kilogramų sveriantį kalakutą ir užkėlus jį ant stalviršio virtuvėje.

– Klausau, – atsiliepė ji, pradėjusi kraustyti iš šaldytuvo nereikalingus produktus, kad atsirastų vietos milžiniškam paukščiui.

– Bruke, čia Samara.

Brukė nustėro iš netikėtumo. Samara niekada jai neskambina. Gal jinai nori išgirsti jų nuomonę apie Vanity Fair viršelį? Žurnalas ką tik pasirodė parduotuvių ir kioskų lentynose, ir ji negalėjo atplėšti nuo jo akių. Nuotraukoje Džulianas savo senuoju stiliumi, su džinsais ir ankštais baltais marškinėliais, su savo mėgstama megzta kepuraite šypsodamasis rodo visiems savo žaviąsias duobutes skruostuose. Grožiu jis gerokai pranoko kitus savo grupės narius.

– O, labas! Argi ne gražiai jis atrodo ant Vanity Fair viršelio? Aišku, nieko čia nuostabaus, bet jis toks…

– Bruke, ar turi laisvą minutę?

Kaip matyti, skambina ne pasiplepėti apie nuotrauką ant žurnalo viršelio. Bet jeigu ši moteris nori jai pasakyti, kad Džulianas pirmą kartą negrįš namo į jų surengtą Padėkos dienos vakarienę, tai Brukė tikrai ją užmuš.

– Taip. Tuoj, vieną sekundėlę. – Uždariusi šaldytuvo dureles Brukė prisėdo ant kėdės prie savo mažulyčio virtuvinio stalo, ir tai jai priminė, kad reikia paskambinti ir pasidomėti, ar galės išsinuomoti šventei didesnį stalą su kėdėmis. – Taip, jau galim kalbėti. Kas atsitiko?

– Bruke, pasirodė straipsnis, jis nelabai malonus, – pranešė Samara trumpai ir atžariai, kaip visada kalbėdavo, nors šįkart pranešant žinią jos balsas skambėjo guodžiamai.

Brukė pabandė nuleisti tai juokais.

– Atrodo, pastaruoju metu kasdien išeina po straipsnį. Turbūt nepamiršot, kad aš smarkiai išgerianti kūdikio besilaukianti moteris? Ką sako Džulianas?

Samara atsikosėjo ir tarė:

– Jam dar nieko nesakiau. Įtariu, jis smarkiai nuliūs, todėl norėjau pirmiausia pasikalbėti su tavim.

– O, Dieve. Kas ten apie jį parašyta? Gal šaipomasi iš jo plaukų? Ar artimųjų? O gal išlindo iš praeities kokia dėmesio stokojanti paleistuvė ir dabar reikalauja…

– Tai ne apie Džulianą, Bruke, o apie tave.

Tyla. Brukė pajuto, kaip pirštų galai giliai susmigo į delnus, bet ji nebegalėjo šito veiksmo kontroliuoti.

– O kas ten apie mane? – pagaliau vos girdimu balsu paklausė.

– Visa plejada užgaulių melagysčių, – šaltakraujiškai atsakė Samara. – Noriu, kad pirmiausia tai išgirstum iš manęs. Ir dar noriu tau pasakyti, kad darbo ėmėsi visa mūsų teisininkų komanda, ji bandys visa tai paneigti. Mes žiūrime į tai labai rimtai.

Brukė neįstengė ištarti nė žodžio. Be jokios abejonės, straipsnis turi būti išties siaubingas, jeigu jau pati Samara ėmėsi ypatingų priemonių prieš kažkokią bulvarinę rašliavą. Galiausiai ji išlemeno:

– Kur jis? Noriu jį pamatyti.

– Jis pasirodys rytdienos žurnale Last Night, bet tu dabar gali jį paskaityti internete. Bruke, žinok, mes visi tave palaikom ir prisiekiam…

Tikriausiai pirmą kartą nuo paauglystės ir galbūt pirmam žmogui, išskyrus savo mamą, Brukė vidury sakinio numetė ragelį ir nulėkė prie kompiuterio. Per kelias sekundes susirado reikalingą puslapį ir dukart pasididino, – pradiniame lape pasirodė jos ir Džuliano, vakarieniaujančių lauko kavinėje, nuotrauka. Brukė ilgai suko galvą, kur ji daryta, bet netrukus fone pastebėjo gatvės pavadinimą. Aišku, ispaniškų mėsos patiekalų restorane, ten juodu praleido vakarą, kai Džulianas grįžo namo po gastrolių, į kurias išlėkė per jos tėvo gimtadienio pobūvį. Tada pradėjo skaityti.

Porelė, draugiškai valganti paeliją „Pragaro virtuvės“ lauko terasoje, gali pasirodyti eilinė sutuoktinių pora, bet tie, kurie juos pažįsta, iš karto pasakys, kad tai naujasis visos Amerikos numylėtinis dainų autorius ir atlikėjas Džulianas Alteris su ilgamete žmona Bruke. Debiutinis Alterio albumas sutriuškino visus varžovus populiariausiųjų sąraše, o jo atvira šypsena su duobutėmis skruostuose pavergė visas moteriškosios lyties gerbėjas nuo rytinės iki vakarinės šalies pakrantės. Betgi kas iš tiesų ta moteris, sėdinti prie jo šono? Ir kaip jiems sekasi grumtis su naująja Džuliano šlove?

Ogi ne per geriausiai, anot patikimo poros šaltinio. „Juodu susituokė labai jauni ir dabar drauge nugyvenus penkerius metus, jų santuoka atsidūrė prie griūties, – pasakojo patikimas šaltinis. – Jo darbo grafikas labai įtemptas, o Brukė nelinkusi su tuo taikstytis.“

Juodu susipažino netrukus po Rugsėjo vienuoliktosios teroro akto ir tvirtai laikėsi įsikibę vienas į kitą per kitus Niujorką sukrėtusius įvykius. „Brukė kelis mėnesius tiesiog sekiojo paskui Džulianą, lakstė po visą Manhataną, viena prie staliuko sėdėjo per visus jo koncertus ir todėl neliko nepastebėta. Jie abu buvo tiesiog labai vieniši“, – aiškino šaltinis. Artimas Alterių šeimos draugas tą patvirtino: „Džuliano tėvai smarkiai krimtosi sužinoję, kad jis mažiau nei po dvejų metų draugystės pasipiršo Brukei. Jiems tik dvidešimt ketveri. Kur skubėti?“ Vis dėlto pora sumainė žiedus nedidelėje, kuklioje ceremonijoje Alterių šeimos name Hamptone, nors jo tėvai gydytojai Alteriai „jau seniai įtarė, kad Brukė, mergina iš kažkokio nežinomo Pensilvanijos miestelio, mėgina prisiplakti prie kylančios Džuliano žvaigždės“.

Pastaruosius keletą metų Brukė plušėjo dviejuose darbuose, kad finansiškai paremtų muzikinius savo vyro siekius, bet viena jos draugė paaiškino, jog „Brukė būtų persivertusi ir per galvą, kad tik Džulianas susilauktų šlovės, kurios ji pati taip trokšta. Du darbai ar dešimt – nesvarbu, kad tik taptų įžymybės žmona“. Vienos privačios Aukštutinio Ist Saido mokyklos, kurioje Brukė dirba konsultante mitybos klausimais, mokinės mama kalbėjo: „Jinai labai miela, bet mano duktė ne sykį minėjo, kad ji dažnai sutrumpina konsultacijas arba apskritai atšaukia susitikimus.“ Problemos dėl darbo čia dar nesibaigia. Jos kolega iš Niujorko universiteto Medicinos centro aiškino, kad „ne per seniausiai Brukė buvo viena iš pačių geriausių programos vykdytojų, bet pastaruoju metu jos rezultatai smarkiai sumenko. Liūdna matyti, kaip tinkamai dirbti jai kliudo vyro karjera, o gal tiesiog jau pačiai nusibodo“.

Dėl tų nėštumo gandų, kurie buvo paleisti tiesioginėje laidoje „Šiandien“ ir kuriuos po savaitės mikliai užgesino žurnalas US Weekly, išspausdinęs įtikinamą fotografiją, kad Alterių šeima tikrai nesilaukia kūdikio, galite būti ramūs – artimiausiu metu greičiausiai nebus jokių pokyčių. Vienas senas Džuliano draugas tvirtina, kad Brukė „jau seniai kalbina vyrą dėl vaikelio, bet Džulianas vis delsia, nes dar nežino, ar ji tikrai yra ta Vienintelė“. O kai bręsta dar ir kitos bėdos, kas gali jį kaltinti?

„Visiškai atsakingai galiu pasakyti, kad Džulianas pasielgs tinkamai, – neseniai patvirtino artimas Džulianui šaltinis. – Jis puikus vaikis ir turi ant pečių kietą galvą. Jis tikrai ras teisingą kelią.“

Brukė nepastebėjo, kada pradėjo verkti, bet kai baigė skaityti straipsnį, prie klaviatūros jau telkšojo ašarų balutė, o skruostai, smakras ir lūpos buvo šlapi. Nėra žodžių nusakyti jausmui, kurį patiri skaitydama tokias eilutes apie save, žinodama, kad tai tikslingas melas, ir iš dalies stebėdamasi – ir kaip gali nesistebėti, – jeigu ten nėra nė žiupsnelio tiesos. Aišku, visa ta rašliava apie tai, kaip ir kada jie susipažino, absurdiškai kvaila, bet negi jo tėvai iš tiesų taip jos nekenčia? Ar jos darbinė reputacija, plušant per dvi įstaigas, iš tiesų buvo prarasta dėl to, kad praleido keletą dienų? Ar galima įžvelgti bent kruopelytę tiesos tariamuose Džuliano pasiaiškinimuose, kodėl jis šiuo metu nenori turėti vaikų? Visa tai nesuvokiamai siaubinga.

Brukė perskaitė straipsnį antrą kartą, paskui trečią. Būtų sėdėjusi ir skaičiusi visą dieną, jeigu ne telefono skambutis. Šįkart paskambino Džulianas.

– Ruke, negaliu tau apsakyti, kaip aš pasiutau! Jeigu jie nori rašyti nesąmones apie mane, tai dar nieko, bet kai pradeda pilti purvą ant tavęs…

– Nenoriu apie tai kalbėti, – pamelavo ji. Brukė mielai dabar su juo apie tai pasikalbėtų, pakamantinėtų Džulianą papunkčiui, ar jis sutinka su straipsnyje spausdinamais iškraipytais faktais, bet tiesiog neturėjo jėgų.

– Aš jau kalbėjau su Samara ir ji man pažadėjo, kad teisinė Sony agentūros komanda rengiasi…

– Džulianai, aš tau sakau, kad nenoriu dabar apie tai kalbėti, – pakartojo ji. – Tai baisu, šlykštu, bet – viliuosi – absoliučiai neteisinga, ir aš nieko dėl to negaliu padaryti. Rytoj mes rengiam devyniems žmonėms, įskaitant mudu, Padėkos dienos vakarienę, ir man reikia pradėti jai ruoštis.

– Bruke, nenoriu, kad tu bent minutę pagalvotum, jog…

– Gerai, supratau. Bet tu juk rytoj grįši, tiesa? – sulaikiusi kvapą paklausė Brukė.

– Žinoma! Išskrendu pirmuoju reisu, turėčiau nusileisti apie aštuntą ir tada tiesiai iš Gvardijos oro uosto skubėsiu namo. Gal ko parvežti?

Brukė uždarė kompiuterio langą su tuo prakeiktu straipsniu ir atsidarė Padėkos dienos pirkinių sąrašą.

– Man regis, aš jau viską turiu… Nebent dar porą butelių vyno. Vieną baltojo ir vieną raudonojo.

– Būtinai paimsiu, mažule. Netrukus grįšiu namo ir mudu viską aptarsime, gerai? Vėliau dar tau paskambinsiu.

– Mmm. Gerai. – Jos balsas skambėjo šaltai ir abejingai. Ir nors dėl visko kaltas ne Džulianas, ji jautėsi nuskriausta.

Baigusi kalbėti ji pagalvojo, kad pirmiausia reikėtų paskambinti Nolai, o tada mamai, bet galiausiai nusprendė, kad geriausia būtų iš viso nekreipti dėmesio. Brukė paskambino ir pasiteiravo dėl stalo ir kėdžių nuomos, užmarinavo kalakutą ir nuskuto bulves rytdienos bulvių košei. Paskui išvirė spanguolių padažą ir nuskabė šparagus. Tada atėjo laikas imtis didžiojo namų valymo ir baldų perstumdymo, kurio griebėsi garsiai skambant mokyklos laikų hiphopo kompaktinei plokštelei. Apie penktą buvo suplanavusi nueiti pasidaryti manikiūrą, bet pažvelgusi pro langą į gatvę pamatė apačioje prie Escalade visureigio lūkuriuojančius du ar keturis vyrus su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Brukė dirstelėjo į savo nagus, paskui vėl į vyrus: neverta rizikuoti.

Kai vakare drauge su Volteriu susirangė lovoje, jau buvo privertusi save įtikėti, kad viskas savaime pasimirš. Nors Padėkos dienos rytą atsibudus šita mintis vėl pirmoji šmėstelėjo galvoje, kažkaip netrukus pavyko ją išguiti. Reikia dar tiek daug pasiruošti, o žmonės pradės rinktis jau po penkių valandų. Kai truputį po devintos parvažiavo Džulianas, Brukė pareikalavo šios temos neliesti.

– Bruke, manau, negerai palikti visko neišsiaiškinus, – pasakė jis, kartu su ja stumdydamas į pasienius svetainės baldus, kad kambaryje būtų pakankamai vietos išnuomotam stalui.

– Neišmanau, ką dar galėčiau pasakyti. Tai didžiulis melas ir dar labai skaudus. Man tiesiog baisiai nemalonu skaityti tokius dalykus apie save ir savo santuokinį gyvenimą, bet jeigu ten ir yra dalis tiesos, nematau prasmės, kuo toks problemų lopymas galėtų būti naudingas… – pasakė ir klausiamai pažiūrėjo į jį.

– Kiekvienas žodis ten – melas. Ir ta nesąmonė apie mano tėvus, ir kad aš nemanau tavęs esant ta „vienintele“. Viskas yra melas.

– Tad gyvenkime šia diena, gerai? Kada, sakei, išvažiuoja tavo tėvai? Neleisiu Nėjai su Rohanu rodytis čia tol, kol neišvažiuos tavo tėvai. Bijau, kad visi vienu metu čia tikrai neišsiteks.

– Jie atvažiuos taurės vyno lygiai pirmą. Aš sakiau, kad iki antros jie jau turi būti išsinešdinę. Ar tinka?

Brukė pagriebė šūsnį žurnalų ir sukišo į koridoriaus spintą.

– Puiku, nes visi kiti atvyksta antrą. Patikink mane darsyk, kad nesijausčiau kalta, jog mes juos vejam lauk.

Džulianas prunkštelėjo.

– Niekur mes jų nevejam. Jie važiuos pas Keimanus. Patikėk manimi, jie čia neišbūtų ilgiau nė minutės.

Nereikėjo jai tiek jaudintis. Alteriai atvyko laiku, išgėrė taurę vyno, kurį patys ir atsivežė („Oi, mielieji, pasilikite savo vyną svečiams, o dabar išgerkime po taurę geresnio“), mestelėjo tik vieną nepagarbią repliką dėl buto („O jis visai neblogas, tiesa? Tik aš stebiuosi, kaip jūs nuo pat pradžių ir dar iki šiolei jame gyvenate?“) ir išvyko penkiolika minučių anksčiau, nei buvo numatyta. Jiems išėjus po pusės minutės vėl sučirškė durų skambutis.

– Kilkit į viršų, – šūktelėjo Brukė į garsaspynės mikrofoną.

Džulianas suspaudė jai ranką ir nuramino:

– Bus nuostabu, pamatysi.

Brukė atidarė duris ir į butą nė nepasisveikinusi įgriuvo jos mama.

– Mažylė miega, – pareiškė ji, tarsi praneštų apie svarbų šalies prezidento ir pirmosios ponios atvykimą. – Kur ją paguldyti?

– Tuoj pažiūrėsim. Kadangi mes valgysime svetainėje, o jūs, spėju, nenorėsite jos nešti į vonią, lieka vienintelis pasirinkimas. Ar nenorėtum jos paguldyti ant mūsų lovos? – paklausė Brukė.

Tarpduryje pasirodė Rendis ir Mišelė su mažąja Ela nešiojamoje kėdutėje.

– Ji dar labai maža ir nemoka vartytis, tad galim guldyti ir ant lovos, – pasakė Mišelė ir gunktelėjusi pabučiavo Džulianą.

– Jokiu būdu! – užprotestavo Rendis, vilkdamas paskui save kažką panašaus į sulankstytą palapinę. – Kam tada aš tempiau čia šitą maniežą? Ant lovos mes jos tikrai neguldysime.

Mišelė pažiūrėjo į Brukę iškalbingu žvilgsniu, bylojančiu: „Kas gali ginčytis su perdėm atsargiu tėtušiu?“, ir abi nusijuokė. Rendis su ponia Grin nunešė Elą į miegamąjį, o Džulianas ėmė pilstyti į taures vyną.

– Na… Tai kaip tu laikaisi? – paklausė Mišelė.

Brukė užšovė orkaitę, sumažino temperatūrą ir atsisuko į Mišelę.

– Normaliai. O kas?

Brolienė iškart suskubo atgailauti:

– Oi, atleisk. Turbūt nereikėjo klausti, bet tas straipsnis… Toks… Piktas.

Brukė garsiai truktelėjo oro.

– O, taip. Aš maniau, kad dar niekas nespėjo jo perskaityti. Juk dar spaudoj nepasirodė, tiesa?

– Esu tikra, niekas dar jo neskaitė! – pritarė jai Mišelė. – Man jį internetu persiuntė viena draugė, nes ji baisiai mėgsta naršyti paskalų svetainėse. Niekas tiek daug neskaito, kaip ji.

– Supratau. Klausyk, gal nuneštum ant stalo? – paprašė Brukė ir padavė Mišelei lėkštę su sūriu, mažais dubenėliais figų džemo ir traškučiais.

– Žinoma, – atsakė Mišelė. Brukė pamanė, kad Mišelė užuominą suprato, bet ji išėjo iš virtuvės, už poros žingsnių stabtelėjo, atsigręžė ir tarė:

– Žinai, mums vis kažkas skambina ir klausinėja apie jus. Bet mes nieko nepasakojam.

– Kas skambina? – paklausė Brukė panikos apimtu balsu, kurią iki šiol jai sėkmingai sekėsi slėpti. – Nepamiršk, kad aš jūsų prašiau nieku gyvu nesikalbėti apie mus su jokiais žurnalistais. Nei telefonu, nei gyvai, niekaip.

– Oi, žinau, žinau. Mes taip ir darom. Bet aš pagalvojau, kad turėtum žinoti, jog visur pilna tykančių smalsuolių.

– Taigi. Tik sprendžiant iš informacijos tikslumo, jų šaltiniai nelabai patikimi, – pareiškė Brukė ir įsipylė dar vieną taurę baltojo vyno.

Mamos balsas nutraukė nejaukią tylą ir Mišelė nuskubėjo į kambarį su lėkšte sūrio.

– Kokie čia reikalai? – paklausė ji, pakštelėdama Brukei į viršugalvį. – Aš taip apsidžiaugiau, kad tu ėmeisi šios šventinės vakarienės. Man būdavo taip liūdna, kai kelerius metus iš eilės jūs vis lėkdavot švęsti pas savo tėvą.

Brukė jai neprisipažino, jog vienintelė priežastis, kodėl ji šiemet pati nusprendė surengti Padėkos vakarienę, buvo ta, kad jos tėvas su Sintija išvažiavo švęsti pas šios artimuosius į Arizoną. Be to, jai buvo smagu nors vieną popietę pagaliau pasijausti suaugusiai.

– Na, dar pažiūrėsim, ką pasakysi, kai prapjausim kalakutą, – atsakė jai Brukė.

Suskambo durų skambutis, o iš miegamojo pasigirdo Elos verksmas.

Visi iškriko kas kur: Rendis su Mišele nulėkė prie Elos, Džulianas atkimšo kitą butelį vyno, o ponia Grin nusekė įkandin Brukės prie durų.

– Primink man dar kartą, kas tie tavo draugai? – paprašė ji. – Tu man sakei, bet aš ir vėl pamiršau.

– Mudvi su Nėja kartu mokėmės, dabar ji Brukline ginekologijos kabinete dirba nėščiųjų mitybos konsultante. Jos vyras Rohanas yra finansininkas, jie jau treji metai apsistoję Bostone. Jų abiejų artimieji gyvena Indijoje, tad jie Padėkos dienos nešvenčia, bet aš pagalvojau, kad būtų gražu pakviesti ir juos, – tyliai paaiškino Brukė joms stabtelėjus koridoriuje.

Mama linktelėjo. Brukė buvo tikra, kad ji neprisimins nė pusės to, ką aiškino, ir galiausiai vis tiek prašys Nėjos su Rohanu dar kartą papasakoti viską iš pradžių.

Brukė atidarė duris ir Nėja per slenkstį puolė jai į glėbį.

– Sunku patikėti, kaip seniai nesimatėme! Kodėl mes susitinkam taip retai?

Brukė ją irgi apkabino, o paskui pasistiebusi pabučiavo Rohanui į skruostą.

– Užeikite. Nėja, Rohanai, susipažinkit, čia mano mama. Mama, čia mano seni geri draugai.

Nėja nusijuokė.

– Seni geri – kai buvom dvidešimties ir labai karšti, taip?

– Taip, bet dabar mums labiau tinka balti chalatai ir medinės klumpės. Duokit man paltus, – pasakė Brukė vesdamasi juos į vidų.

Iš mažos virtuvėlės išlindo Džulianas.

– Sveikas, bičiuli, – ištiesė Rohanui ranką ir patapšnojo per petį. – Malonu tave matyti. Kaip sekasi? – Su juodais džinsais, pilku kašmyro megztiniu ir vintažiniais sportiniais bateliais jis atrodė ypač žavus. Oda žvilgėjo subtiliu Los Andželo miesto įdegiu, o akys, nepaisant nuovargio, žvelgė linksmai ir bėgiojo po kambarį su ramiu pasitikėjimu, kurį Brukė buvo pastebėjusi tik pastaruoju metu.

Rohanas dėbtelėjo į savo jūreiviškas rusvai žalsvas tvilo kelnes, išeiginius marškinius, kaklaraištį ir net nuraudo. Juodu su Džulianu niekada artimai nesibičiuliavo – Džulianui Rohanas atrodė pernelyg tylus ir konservatyvus, – tačiau prie žmonų jie visada mandagiai paplepėdavo. Dabar Rohanas tiesiog negalėjo pažvelgti Džulianui į akis, todėl tik tyliai sumurmėjo:

– Ai, po senovei. Ne taip smagiai kaip tau. Anądien kažkokiam plakate matėme tavo veidelį.

Stojo nejauki tyla, bet ją netrukus nutraukė Ela, – ji buvo nustojusi verkti, tad ją atnešė į kambarį ir ji pradėjo žaisti su nuostabia žaisline karvyte, tokios Brukė gyvenime dar nebuvo regėjusi, – todėl visi puolė kalbinti ir šnekinti mažylės.

– Na, Nėja, kaip jums patinka Bostonas? – paklausė Brukės mama. Ji užsitepė ant traškučio mėlynojo sūrio ir įsimetė burnon.

Nėja šyptelėjo.

– Mums labai patinka mūsų gyvenamasis rajonas, jau susipažinom su nuostabiais žmonėmis. Nepaprastai mielas ir mūsų butas. Mieste išties juntamas puikus gyvenimo skonis.

– Ji nori pasakyti, kad ten neapsakomai nuobodu, – atšovė Brukė, smeigdama dantų krapštuku alyvuogę.

Nėja linktelėjo.

– Ji teisi. Žudomai nuobodu.

Ponia Grin garsiai nusijuokė ir Brukė suprato, kad Nėja ją sužavėjo.

– Tai ko tada judu negrįžtat į Niujorką? Ir Brukė labai apsidžiaugtų.

– Kitąmet Rohanas gaus verslo administravimo magistro diplomą ir jeigu mano žodis bent ką lems, mes parduosime automobilį – aš nekenčiu vairuoti, – atsisakysime savo nuostabaus buto, atsisveikinsime su itin mandagiais kaimynais ir vėl grįšime čia, kur galima po savo rajoną vaikščioti pėsčiomis tarp nemandagių, agresyvokų žmonių. Ir aš džiaugsiuosi kiekviena čia prabėgusia minute.

– Nėja… – Rohanas nugirdo pastaruosius žmonos žodžius ir piktai dėbtelėjo į ją.

– Kas yra? Negi versi mane ten gyventi visą amžių? – Pasisukusi į Brukę ir ponią Grin kiek tylesniu balsu pridūrė: – Jam irgi ten nepatinka, tik neleidžia sau to pripažinti. Argi kam gali nepatikti Bostonas, suprantate?

Kai visi susėdo prie staltiese padengto kortų stalo ir pradėjo vakarienę, Brukė apie tą bjaurų straipsnį jau buvo pamiršusi. Vynas liejosi per kraštus, kalakutas buvo sultingas ir puikiai iškepęs, o bulvių košę, nors ir kiek prėskoką, svečiai visi iki vieno gyrė ir tvirtino, kad gardesnės dar niekada nėra ragavę. Visi linksmai kalbėjo apie naująjį Hju Granto filmą, apie būsimą kelionę į Mumbajų ir Goa, per kurią Nėja su Rohanu ketina aplankyti ir savo artimuosius. Iš esmės viskas ėjosi labai sklandžiai, todėl kai Brukės mama pasilenkė prie jos ir tyliai paklausė, kaip ji vis dėlto laikosi, ši vos neišmetė iš rankų šakutės.

– Tu irgi skaitei? – piktai metė Brukė, stebeilydama į mamą.

– Ak, mieloji, aišku, kad skaičiau. Šįryt man atsiuntė net keturios moterys. Visos jos paskalų nešiotojos. Negaliu įsivaizduoti, kaip baisu yra skaityti tokį…

– Mama, nenoriu apie tai kalbėti.

– …straipsnį apie save, bet visi, kurie judu pažįsta, neabejotinai pasakys, kad tai visiškas – atsiprašau už negražų žodį – mėšlas.

Nėja greičiausiai nugirdo pastaruosius žodžius, nes ji irgi pasilenkė prie Brukės ir tarė:

– Tikrai, Bruke, visa tai taip akivaizdžiai sufantazuota. Nė vieno teisingo žodžio. Pamiršk ir negalvok apie tai.

Brukė pajuto, tarsi kas dar kartą būtų šniojęs jai per veidą. Kodėl galvojo, kad niekas neskaitys to straipsnio? Kaip ji galėjo taip apsikvailinti manydama, jog viskas savaime užsiglostys?

– Aš ir negalvoju, – atsakė ji.

Nėja linktelėjo, ir Brukė suprato, kad jai viskas aišku. Gaila, kad šito negali pasakyti apie savo mamą.

– Ar matėt tuos fotografus, kai čia atvažiavot? – paklausė ponia Grin Nėjos su Rohanu. – Tyko kaip maitvanagiai.

Džulianas tikriausiai pastebėjo, kaip įsitempė žmonos veidas, nes atsikrenkštė ir jau rengėsi kažką sakyti, bet Brukė troško padėti tašką šiai temai, kad toliau galėtų normaliai šnekėtis.

– Nieko čia blogo, – tarė ji, paduodama Rendžiui lėkštę pakepintų šparagų. – Ne visąlaik jie ten tyko. Be to, uždėjome ant langų žaliuzes, tad jie nieko nenufotografuos. Padėjo ir telefono numerio įslaptinimas. Spėju, čia tik pradinis susižavėjimas išėjus pirmajam Džuliano albumui. Po Naujųjų mes būsime visiškai pamiršti.

– Spėju, kad ne, – pratarė Džulianas, šypsodamasis savo duobutėmis skruostuose. – Leo ką tik man pranešė, kad tariasi dėl pasirodymo per Grammy apdovanojimus. Jo nuomone, didelė tikimybė, kad man ten bus pasiūlyta dainuoti.

– Sveikinu! – gerokai linksmiau nei per visą dieną šūktelėjo Mišelė. – Ar tai paslaptis?

Džulianas žvilgtelėjo į Brukę. Ši sutiko jo žvilgsnį ir tvirtai atrėmė.

Vyras sukosėjo ir tarė:

– Na, ar tai paslaptis, ar ne, nežinau, bet atlikėjai bus paskelbti tik po Naujųjų, tad, manau, geriau niekam kol kas apie tai dar nepasakoti.

– Nuostabu, – plačiai šypsodamasis pareiškė Rendis. – Jeigu tave išrinks, mes visi būtinai važiuosim drauge. Tu juk žinai, tiesa? Šita šeima – visi kaip vienas.

Džulianas ir anksčiau telefonu buvo minėjęs Brukei apie tokią galimybę, bet išgirdus jį giriantis visiems, ji atrodė gerokai realesnė. Brukei buvo sunku tai įsivaizduoti: jos vyras dainuoja per Grammy apdovanojimus visam pasauliui.

Savo nešyklėje prie stalo suinkštė Ela ir nutraukė žavią akimirką. Pasinaudojusi proga Brukė išdėliojo ant desertinių lėkštučių ir padėklų namie gamintas gėrybes: du mamos atvežtus naminius pyragus – vieną su moliūgais, kitą su rabarbarais, visą tuziną Mišelės mėtinių šokoladinių pyragėlių ir lėkštę specialaus Nėjos gardumyno – kokosinių burfi, išoriškai panašių į ryžių traškučius, o skoniu – į mažus sūrio pyragėlius.

– Kaip, Bruke, tau sekasi darbe? – pilna burna žiaumodamas šokoladinį pyragėlį paklausė Rohanas.

Brukė gurkštelėjo kavos ir atsakė:

– Neblogai. Man patinka darbas ligoninėje, bet po poros metų tikiuosi imtis savo verslo.

– Judviem su Nėja reiktų pagalvoti apie bendrą verslą. Pastaruoju metu ji apie nieką kita ir nekalba.

Brukė pažvelgė į Nėją.

– Tikrai? Ketini imtis privačios praktikos?

Nėja linktelėjo galvą taip energingai, kad net keliskart sumaksėjo jos uodegytėn surišti plaukai.

– Tikrai tikrai. Tėvai pasisiūlė paskolinti pinigų pirmai pradžiai, bet man verslui įsukti reikalingas partneris. Aišku, apie tai pradėsiu galvoti tik tada, kai grįšim į miestą…

– Aš nieko nežinojau! – sušuko Brukė vis labiau žavėdamasi.

– Juk negaliu visą gyvenimą dirbti moterų konsultacijoj. Gal kada nors ir mes susilauksime šeimos pagausėjimo, – Nėja kažkaip keistai pažvelgė į Rohaną, o šis lyg susigėdęs nudūrė akis į šalį, ir Brukė pagalvojo, kad jie turbūt jau laukiasi, – todėl man bus reikalingas laisvesnis grafikas. Idealiausias variantas – nedidelė privati klinika, kurioje konsultuojama apie motinos ir kūdikio mitybą prieš gimdymą ir po jo. Gal dar reikės priimti ir laktacijos specialistą, nežinau.

– Aš apie tai irgi visą laiką galvoju! – sušuko Brukė. – Man dar liko devyni mėnesiai iki pilnų metų darbo klinikoje stažo, bet paskui…

Nėja švelniai atsikando gabalėlį burfi ir nusišypsojo. Nusisukusi į kitą stalo pusę paklausė:

– Ei, Džulianai, ar sukrapštytum savo žmonai pirmai pradžiai?

Visi pratrūko kvatotis.

Vėliau, kai svečiai išsiskirstė, o Džulianas su Bruke suplovė indus ir sulankstė kėdes, ji susirangė ant sofos šalia savo vyro.

– Keista, kad Nėja irgi svajoja apie tuos pačius dalykus kaip aš, tiesa? – susijaudinusi paklausė Brukė. Nors per desertą pokalbis nukrypo į visai kitas temas, ji vis tiek nesiliovė apie tai galvojusi.

– Būtų visai neblogai, – atsakė Džulianas, pakšteldamas jai į pakaušį. Jo telefonas visą vakarą įkyriai skambėjo ir nors jis visaip stengėsi jį užtildyti ir apsimesti, kad viskas gerai, vis tiek buvo smarkiai išsiblaškęs.

– Man irgi būtų labai gerai, nes jeigu imčiausi privačios praktikos, turėčiau daugiau laisvo laiko keliauti kartu su tavimi, būčiau daug laisvesnė negu dabar. Puiku, tiesa?

– Mhm. Žinoma.

– Turiu galvoje, laikas ir pastangos, kuriuos įdedi kurdamas savo verslą – apie pinigus aš jau nekalbu, – yra didžiuliai, betgi mums abiem imtis veiklos būtų tiesiog šaunu. Galėtume dirbti viena už kitą ir neprarastume viena kitos pacientų. Tiesiog tobulas scenarijus, – džiūgavo Brukė.

Jai mirtinai reikėjo gerų naujienų. Džuliano kelionės, žurnalistų smalsavimas, vis dar skaudžiai geliantis straipsnis, – džiugi vilties kibirkštėlė padėjo šiuos negerumus užslopinti.

Ir vėl suskambo Džuliano telefonas.

– Dabar jau gali atsiliepti, – pasakė ji kiek pikčiau, nei norėjo.

Džulianas pažiūrėjo į telefono ekraną, kur švietė užrašas „Leo“, ir nuspaudė mygtuką „kalbėti“.

– Labas. Sveikinu su Padėkos diena. – Kelis kartus linktelėjo, nusijuokė, paskui tarė: – Taip, žinoma. Gerai. Pasikalbėsiu su ja, bet neabejoju, kad galės. Taip. Gali mus užrašyti. Iki.

Atsisuko į ją plačiai iki ausų šypsodamasis ir tarė:

– Spėk, kur keliausim.

– Kur?

– Mano miela, mus pakvietė į ypač išskirtinius Sony agentūros šventinius pietus ir kokteilių vakarą. Leo sako, kad vakarop visi eis švęsti į miestą, bet tik patys geriausi atlikėjai dieną kviečiami prisijungti prie aukščiausios agentūros valdžios ir važiuoti švęsti į kažkokį beprotiškai prabangų, kelių trilijonų vertės namą Hamptone. Pirmyn ir atgal mus skraidins sraigtasparnis. Niekur apie šį pobūvį neskelbiama, nes dėl išskirtinumo jis laikomas griežčiausioje paslaptyje. Ir mes ten dalyvausime!

– Oho, neįtikėtina. Kada jis vyks? – paklausė Brukė ir mintyse jau taršė drabužių spintą, kaip reikės apsirengti.

Džulianas pašoko nuo sofos ir nubėgo į virtuvę.

– Penktadienį prieš Kalėdas. Nežinau, kokia bus mėnesio diena.

Brukė čiupo jo telefoną ir susirado kalendorių.

– Gruodžio dvidešimta? Džulianai, juk tai paskutinė mano diena Hantlio mokykloje prieš išeinant žiemos atostogų.

– Na ir kas? – Jis išsitraukė iš šaldytuvo alaus.

– Ogi tas, kad bus mūsų šventinis vakaras. Hantlio mokykloje. Manęs pirmą kartą paprašė sudaryti mergaitėms sveiko maisto valgiaraštį iš įvairių gardumynų. Be to, pažadėjau Kailei būtinai susitikti su jos tėčiu ir senele. Į vakarą kviečiami vaikų tėvai, todėl ji labai nori man pristatyti savuosius.

Brukė didžiavosi, kokią neįtikėtiną pažangą pasiekė su mergaite per pastaruosius keletą mėnesių. Padažninusi savo susitikimus su Kaile ir užduodama jai nemažai tiesių klausimų apie Vitnę Vais, Brukė galiausiai ne tik įsitikino, kad mergaitė piktnaudžiavo purgenu, bet ir suprato, jog pastaruoju metu ji nebeatitinka jokių sunkaus valgymo sutrikimo simptomų. Teko daug kalbėtis ir klausytis, skirti jai nemažai dėmesio. Kailė atgavo bemaž visą taip sparčiai numestą svorį ir dabar atrodė įgavusi daugiau pasitikėjimo bei susitaikiusi su savo išvaizda. O svarbiausia, ji ėmė lankyti dramos būrelį ir laimėjo taip trokštamą antraeilį vaidmenį šių metų spektaklyje „Vest Saido istorija“. Ir pagaliau susirado draugų.

Džulianas vėl prisėdo šalia jos ant sofos ir įsijungė televizorių. Kambarį užliejo triukšmas.

– Ar gali pamažinti garsą? – paprašė Brukė, stengdamasi balsu neišduoti susierzinimo.

Jis pakluso, bet pirma keistai į ją dėbtelėjo.

– Nenoriu bloginti situacijos, – tarė jis, – bet ar negalėtum mokykloj pasakyti, kad susirgai? Kalbama apie sraigtasparnius ir susitikimą su Sony agentūros muzikos skyriaus vadovu. Ar nemanai, kad išrinkti pyragėlius už tave galėtų ir kas nors kitas?

Dar niekada per penkerius jų bendro gyvenimo metus jis nebuvo Brukei toks nuolankus, toks neįtikėtinai maloningas. O blogiausia, kad jis kažkaip keistai į ją žiūrėjo, nesuvokdamas, kad kalba įžeidžiai ir savanaudiškai.

– Žinai ką? Neabejoju, kad „išrinkti pyragėlius“ galėtų ir kas nors kitas, kaip tu asiliškai sakai, nes ką reiškia mano kvailas, nereikšmingas darbas, palyginti su pasaulinio garso tavuoju, tiesa? Deja, tu pamiršti vieną dalyką. Man patinka tai, ką darau. Aš padedu mergaitėms. Kailei aš skyriau marias laiko ir išnaudojau begalę energijos, ir žinai ką? Visa tai atsipirko. Dabar ji gerokai laimingesnė ir sveikesnė, nei buvo prieš metus. Nebekenkia sau ir kasdien neberauda. Suprantu, kad šito nepalyginsi su tavo ketvirtąja vieta populiariausių dainų sąraše tavajame pasaulyje, bet manajame tai irgi didelis laimėjimas. Tad ne, Džulianai, aš su tavim į tą beprotiškai prabangų „vipinį“ vakarėlį nevažiuosiu, nes turėsiu dalyvauti šventėje savo darbe.

Ji pakilo nuo sofos ir perliejo jį piktu žvilgsniu, laukė atsiprašymo, puolimo, bet ko, tik ne to, ką jis darė: sėdėjo ir nieko nematančiu žvilgsniu spoksojo į pritildytą televizorių, nepatikliai kraipė galvą, o veidas tarsi sakė: „Aš vedžiau beprotę.“

– Ką gi, gerai, kad išsiaiškinom, – tyliai tarė ji ir nuėjo į miegamąjį.

Brukė laukė, kada jis ateis ir juodu dar pasikalbės, jis ją apkabins, primins, kad negerai eiti miegoti susipykus, bet kai po geros valandos tyliai nusėlino į svetainę, rado jį susirangiusį ant sofos, apsiklojusį purpuriniu megztu pledu ir tyliai knarkiantį. Apsisukusi viena grįžo į lovą.

Vienuoliktas skyrius

Tekilos iki kaklo ir aštuoniolikmetės šalia

Džulianas ėmė juoktis, kai į priekį išsiveržė stambesnis omaras.

– Pirmauja beveik kilogramo bėgikas. Mielieji, jie tuoj pasuks už kampo, – geriausio sporto komentatoriaus balsu šūkavo Džulianas. – Manau, laimės šitas.

Pirmojo varžovas, gerokai mažesnis omaras juodu žvilgančiu kiautu ir, kaip Brukei atrodė, liūdnomis akimis, iš visų jėgų stengėsi sumažinti juos skiriantį atstumą.

– Palauk, neskubėk, – tarė Brukė Džulianui.

Jie abu sėdėjo virtuvės vidury ant grindų, atrėmę nugaras į spinteles, ir garsiai ragino savuosius lenktynių dalyvius. Brukė jautėsi truputį kalta – serga už omarą, kurį paskui teks mesti į puodą su verdančiu vandeniu, bet jie juk to nežino. Tik tuomet, kai Volteris bakstelėjo gyvį snukiu, o šis nepajudėjo nė per pirštą, Brukė čiupo savąjį nuo grindų ir išgelbėjo nuo tolesnių kančių.

– Pasidavęs savo noru užleidžia vietą laimėtojui! Aš nieko prieš, – sušuko Džulianas ir keliskart sumosikavo kumščiu ore, o tada atkišo ranką savo nugalėtojui su gumele apvyniotomis žnyplėmis. Volteris pratrūko loti.

– Nugalėtojas meta visus į vandenį, – tarė Brukė, rodydama į puodą omarams virti, kurį jie užtiko Alterių indaujoje. – Bijau, kad aš to padaryt nesugebėsiu.

Džulianas atsistojo nuo grindų ir padavė ranką Brukei.

– Eik pažiūrėti, ar gerai kūrenasi židinys, o aš susitvarkysiu su šitais.

Brukė paklausė jo patarimo ir nuėjo į svetainę, kur prieš kelias valandas Džulianas išmokė ją užkurti židinį. Šį darbą visada atlikdavo jos tėvas arba Rendis, ir dabar ji džiaugėsi pajutusi, koks didelis malonumas taisyklingai sukrauti malkas, o paskui stumdyti žarstekliu nuodėgulius. Brukė paėmė iš krepšio prie židinio vidutinio dydžio pliauską ir atsargiai padėjo įstrižai ant viršaus. Paskui atsisėdo ant sofos ir lyg apžavėta žiūrėjo į ugnį. Kitam kambary išgirdo skambant Džuliano telefoną.

Jis atėjo iš virtuvės nešinas dviem taurėmis raudonojo vyno ir prisėdo šalia jos ant sofos.

– Išvirs po penkiolikos minučių. Jie nieko nespėjo pajusti. Tikrai.

– Aha. Neabejoju, kad jiems tai patiko. Kas skambino? – paklausė Brukė.

– Skambino? Ai, nežinau, koks skirtumas.

– Į sveikatą, – pasiūlė Brukė ir jie susidaužė taurėmis.

Patenkintas Džulianas giliai atsiduso, taip, tarsi sakytų, kad pasaulį valdo visiška tvarka.

– Gera čia, tiesa? – paklausė jis. Ir atsiduso tinkamai, ir sentimentai vietoj, bet kažkodėl Brukei visa tai pasirodė keista. Per daug jau jis malonus.

Likus kelioms savaitėms iki didžiojo Sony vakarėlio, jųdviejų santykiai pastebimai įsitempė. Džulianas vylėsi, kad Brukė išsisuks nuo įsipareigojimų Hantlio mokykloje, o kai ji to nepadarė – ir jis turėjo skristi į Hamptoną be antrosios pusės, – jo vos neištiko šokas. Ištisas dešimt dienų po vakarėlio jie nuolat mandagiai apie tai diskutavo, bet Brukė niekaip negalėjo nusikratyti jausmo, kad Džulianas vis tiek nesuvokia jos siekių, ir nors abu didvyriškai stengėsi apeiti aštrius kampus ir elgtis tarsi nieko blogo nebuvo įvykę, vis tiek tarp jų nebebuvo taip kaip anksčiau.

Brukė gurkštelėjo vyno ir pajuto pažįstamą deginantį jausmą, kai skystis nuteka skrandžiu žemyn.

– Gražu – per silpnas žodis. Čia tiesiog nuostabu, – apsimestinai oficialiai pataisė ji.

– Nesuprantu, kodėl mano tėvai žiemą nepasilieka čia. Juk čia taip žavu, kai sninga. Kūrenasi židinys, aplink niekas nesipainioja.

Brukė nusišypsojo.

– Niekas nesipainioja – būtent šito jie ir negali pakęsti. Kokia prasmė eiti vakarieniauti į Niko ir Tonio restoraną, jeigu niekas nepamatys, kad sėdėjai prie geriausio staliuko?

– Taip, žinoma. Tam geriausiai tinka Anglija. Neabejoju, kad jie dabar laimingi grumdosi su miniomis atostogautojų. Be to, dabar ten viskas du tris kartus brangiau, bet jie tą dievina. Jaučiasi ypatingi. Ir laimingi kaip devintam danguj.

Nors nė vienas iš jų garsiai neprisipažino, abu labai džiaugėsi, kad Alteriai turi namą Rytų Hamptone. Ne dėl to, kad jie čia nors savaitę būtų praleidę su Džuliano tėvais ar būtų drįsę aplankyti juos vasarą, – net jų vestuvės buvo surengtos kovo pradžioje, kai dar žemė apsiklojusi sniegu, – bet šie namai ištisus šešis mėnesius per metus teikė jiems nemokamą, prabangią priebėgą nuo miesto. Pirmuosius keletą metų jie gan dažnai naudojosi šia privilegija, lėkė čia ankstyvą pavasarį žiūrėti pirmųjų besiskleidžiančių žiedų, aplankyti vietos vynuogyno ar spalį pasivaikščioti po paplūdimį, kai oras jau pradeda vėsti ir bjurti, bet kai abiejų dienotvarkės pasidarė tokios beprotiškai įtemptos, jau bene metai neatsiranda laiko čia atlėkti. Džulianui šovė galvon atvažiuoti čia sutikti Naujųjų vieniems, tik jiedviem abiem, ir nors Brukė įtarė tai būsiant veikiau mėgavimąsi taikia ramybe nei norą pabūti dviese, mielai sutiko.

– Paruošiu salotų, – stodamasi pasisiūlė Brukė. – Ko norėtum?

– Aš tau padėsiu.

– Kur dingo mano ankstesnis vyrelis?

Vėl suskambo Džuliano telefonas. Jis žvilgtelėjo į ekraną ir įsimetė kelnių kišenėn.

– Kas skambino?

– Nežinau. Nežinomas numeris. Neįsivaizduoju, kas dabar galėtų man skambinti, – pasakė jis ir nusekė paskui ją į virtuvę. Niekieno neprašomas nukošė virtas bulves ir pradėjo trinti košę.

Pokalbis per vakarienę mezgėsi lengviau ir paprasčiau, už tai turbūt reikėjo dėkoti vynui. Tarp jų kybojo žodžiais neišreikštas abipusis susitarimas nekalbėti apie darbą, – nei apie jo, nei apie jos. Užtat pasiplepėjo apie Nolą ir neseną jos paaukštinimą, apie Rendžio džiūgavimus susilaukus mažylės Elos ir dar apie tai, ar jiems pavyks ištaikyti kurį savaitgalį nulėkti dviem pailsėti į šiltesnius kraštus, nes naujaisiais metais Džuliano dienotvarkė turėtų būti ganėtinai apkrauta.

Šokoladiniai keksiukai, kuriuos Brukė buvo iškepusi desertui, išėjo minkštesni, nei tikėjosi, o paskaninti kremu, vaniliniais ledais ir šokolado pabarstukais labiau priminė karštą šokoladinę masę, bet vis tiek buvo labai gardu. Džulianas apsirengė lyg sniego senis ir išsiruošė prieš miegą pavedžioti Volterio, o Brukė tuo tarpu suplovė lėkštes ir išvirė kavos. Juodu vėl susėdo prie židinio. Ir vėl suskambo jo telefonas, bet jis nutildė garsą nė nežvilgtelėjęs į ekraną.

– Kaip jautiesi šiandien nekoncertuodamas? Turbūt buvo labai sunku atsisakyti, tiesa? – paklausė Brukė, padėjusi galvą jam ant kelių.

Džulianas buvo pakviestas koncertuoti per MTV Naujųjų metų sutikimo šventę Taimso aikštėje, o vėliau ir linksminti garsių svečių, kurie po vidurnakčio persikels švęsti į Rivingtono viešbutį. Džulianas labai apsidžiaugė, kai ankstyvą rudenį jam apie tai pranešė Leo, bet šventei artėjant jo entuziazmas pastebimai blėso. Kai praeitą savaitę jis paliepė Leo koncertą atšaukti, niekas taip smarkiai nenustebo – ir neapsidžiaugė – kaip Brukė. Juo labiau kai jis atsisuko į ją ir paklausė, ar nenorėtų važiuoti su juo į Hamptoną ir tyliai ten praleisti vakaro dviese.

– Šįvakar geriau apie tai nekalbėkime, – atsakė jai Džulianas. Brukė matė, kad jis nori pasirodyti jai jautrus, bet buvo aišku, kad kažkas jam neduoda ramybės.

– Žinau, – tarė Brukė, – bet noriu įsitikinti, kad tu tikrai nesigaili tai padaręs.

Džulianas paglostė jai plaukus.

– Tau gal negera, moterie? Po tos dramos laidoje „Šiandien“, po tiek kelionių ir žinant, kad kitąmet viskas bus dar klaikiau, man tiesiog reikia pailsėti. Mums abiem reikia atokvėpio.

– Iš tiesų, – sumurmėjo Brukė, pirmą kartą per keletą mėnesių pasijutusi patenkinta. – Spėju, Leo tuo nė kiek nesidžiaugia, užtat aš tiesiog sužavėta.

– Leo pirmu reisu išskrido į Punta del Estę, nė neabejoju, kad jis dabar iki kaklo mirksta tekiloje, apsuptas dailių aštuoniolikmečių. Dėl Leo nesuk sau galvos.

Abu baigė gerti vyną. Džulianas atsargiai užvėrė teberusenančio židinio groteles, paskui užšovė stiklo dureles ir abu susikibę už rankų užlipo į antrą aukštą. Netrukus suskambo paprastas telefonas ir Džulianui nespėjus prasižioti, Brukė pakėlė ragelį svečių kambaryje, kur jie mėgdavo apsistoti.

– Bruke? Čia Samara. Atleisk, kad trukdau jus tokį vakarą, bet aš jau kelias valandas niekaip negaliu prisiskambinti Džulianui. Man sakė, kad jis bus Hamptone, bet kažkodėl savo telefonu neatsiliepia.

– Oi, labas, Samara. Taip, jis čia. Tuoj pakviesiu.

– Bruke, palauk. Žinau, jog dėl darbo negalėsi dalyvauti Grammy apdovanojimuose, bet aš tik norėjau tave dar kartą patikinti, kad paskui bus dar daug gražių vakarėlių Niujorke, į kuriuos aš jus abu būtinai pakviesiu.

Brukei pasivaideno, kad ji kažką blogai nugirdo.

– Kur?

– Grammy apdovanojimuose. Džuliano koncerte.

– Samara, ar galėtum luktelti minutėlę? – Brukė nuspaudė garso išjungimo mygtuką ir nuėjo į vonią, kur Džulianas jau leido vandenį.

– Kada ketinai man pranešti apie Grammy apdovanojimus? – paklausė ji, stengdamasi sutramdyti balse isteriją.

Jis pakėlė į ją galvą.

– Buvau nusprendęs palaukti iki rytdienos. Nenorėjau, kad šita tema dominuotų visą tik mudviem skirtą vakarą.

– Na, žinai, Džulianai! Nenori, kad aš kartu važiuočiau, todėl nieko ir nesakei.

Tai išgirdęs Džulianas ne juokais išsigando.

– Kodėl manai, kad nenoriu? Dar ir kaip noriu!

– Deja, iš Samaros supratau, kad nenori. Ji man sakė puikiai suprantanti, kad aš turiu daug darbo ir negalėsiu važiuoti. Tu ką, juokauji? Mano vyras koncertuos per Grammy apdovanojimus, o ji įsitikinusi, kad aš negalėsiu pasiprašyti išleidžiama iš darbo ir važiuoti kartu?

– Bruke, spėju, ji taip mano dėl to, kad tu dėl darbo negalėjai dalyvauti Sony šventiniame vakarėlyje, supranti? Bet aš prisiekiu, tau nieko kol kas nesakiau dėl to, kad norėjau nors vieną vakarą pabūti ramiai ir nesikalbėti apie darbą. Pasakysiu jai, kad tu tikrai važiuosi.

Brukė nusisuko ir nuėjo į miegamąjį.

– Aš pati jai pasakysiu.

Įjungusi garsą tarė:

– Samara? Įvyko nedidelis nesusipratimas. Aš būtinai važiuosiu ten kartu su Džulianu.

Po ilgokai trukusios tylos Samara pagaliau prabilo:

– Tu turbūt žinai, kad jis dalyvaus koncerte, ne nominacijose, tiesa?

– Žinoma.

Ir vėl tyla.

– Ir tu esi tikra, kad šįkart tau nesukliudys profesiniai įsipareigojimai?

Brukei norėjosi aprėkti merginą ir pasakyti, kad ji tikrai nieko nesupranta, bet prisivertė verčiau patylėti.

– Ką gi, tuomet padarysime taip, kad ir tu važiuotum, – atsakė jai Samara.

Brukė nuleido negirdom dvejonę – o gal nusivylimą? – jos balse. Koks jai skirtumas, ką galvoja Samara?

– Na ir puiku. Ką man apsirengti? Žinai, aš neturiu jokių puošnių drabužių. Kaip manai, gal man geriau ką nors išsinuomoti?

– Saugok Dieve! Leisk mums viskuo pasirūpinti, gerai? Tik reikia, kad tu atsirastum pas mus prieš šešias valandas, ir mes tau parūpinsime suknelę, batus, apatinius, rankinuką, papuošalus, kirpėją ir vizažistą. Netrink galvos visą parą, nesidegink soliariume, nebent tavo stilistas rekomenduos apsilankyti pas estetikos specialistą, tada pasidaryk nepriekaištingą manikiūrą su Allure iš Essie firmos ar Bubble Bath iš OPI, prieš penkias ar septynias dienas gerai nusidepiliuok rankas ir kojas, o prieš tris paras pasidaryk stiprią maitinamąją plaukų kaukę. Plaukams dažyti aš tau parekomenduosiu saloną, su kuriuo mes dirbam Niujorke. Jau kitą savaitę turėsi pradėti šviesinti plaukus.

– Oho. Gerai, o ar…

– Nesijaudink, aš viską surašysiu ir atsiųsiu elektroniniu laišku, o paskui mes dar kartą viską aptarsime atskirai. Klausyk, juk žinai, kad Džulianas bus apsuptas vaizdo kamerų ir fotoaparatų, o Leo man minėjo suradęs judviem sporto trenerį, – ar turėjai laiko apie tai pagalvoti? – bet aš dar užrašysiu tave į kliniką, kur buvo tvarkomi Džuliano dantys. Tas gydytojas – tikras genijus, niekad nepasakysi, kad dantys vilkti, nes atrodo kaip tikri. Nepatikėsi, kokį pajusi skirtumą.

– Supratau. Tik tu man pasakyk, ką…

– Mes viską apmokėsime. Greitai vėl su tavimi susisieksiu, Bruke. Nebijok, viską sutvarkysime. Ar dabar galiu šnektelti su Džulianu? Prižadu, užduosiu jam tik vieną klausimą.

Brukė nebyliai jai linktelėjo, visai užmiršusi, kad Samara jos nemato, ir padavė ragelį Džulianui, užėjusiam į miegamąjį nusirengti. Jis pasakė tik „taip“, „ne“, „puiku, aš tau rytoj paskambinsiu“ ir atsisuko į Brukę.

– Ar gali dabar ateiti į vonią? Būk gera.

Jo žvilgsnis maldavo, ir ji prisivertė daugiau apie Grammy apdovanojimus nebegalvoti. Juodu taip smagiai vakarojo ir ji nusprendė, kad nevalia leisti nesusipratimams visko sugadinti. Brukė nusekė paskui jį į vonią ir nusirengė.

Jie niekada nemiegodavo Džuliano tėvų lovoje – pernelyg baisu, – užtat labai mėgo naudotis didžiuoju jų vonios kambariu. Tai buvo tikras rojus žemėje, nuostabi prabanga. Šildomos grindys, didžiulė vonia su atskira garų kabina, o svarbiausia – čia buvo nedidelis dujinis židinys. Džulianas niekada nelipdavo į karštą vonią, bet mielai prileisdavo Brukei, o pats, nusiprausęs po dušu ir apsijuosęs rankšluosčiu klubus, užkurdavo židinį ir susirangydavo ant vonios krašto palaikyti jai draugijos.

Brukė įbėrė į vandenį dar saują levandų druskos ir atsirėmė į kilpinę vonios pagalvėlę. Džulianas ėmė pasakoti prisiminimus, kaip juodu pradėję draugauti pirmą kartą abu maudėsi vonioje per savaitgalio iškylą. Jam buvo labai nesmagu prisiminti savo mirkimą karštame vandeny, kurį kantriai iškentė, nes norėjo Brukei įsiteikti, o ji spoksojo į jį, klausydamasi jo pasakojimo ir lepindamasi smarkiai atpalaiduojančiu ir sykiu varginančiu karštu vandeniu.

Po vonios, įsisupusi į didelę minkštą paklodę, Brukė nuėjo su Džulianu į miegamąjį, ten jis uždegė ant abiejų spintelių prie lovos po žvakę ir paleido ramią muziką. Juodu mylėjosi švelniai ir lėtai, tarsi jau daugybę metų drauge gyvenanti pora, viską vienas apie kitą žinanti, ir pirmą kartą po ilgos pertraukos užmigo glaudžiai apsikabinę.

Miegojo beveik iki pietų ir atsibudę išvydo sniego per penkiolika centimetrų, o tai reiškė, kad Hamptone teks praleisti dar vieną dieną. Apsidžiaugusi Brukė sukėlė savo išsitaršiusius plaukus į kuodą, įsispyrė į Ugg batus, užsimetė storą šiltą žieminį paltą ir įsitaisė ant keleivio sėdynės džipe, kurį čia Alteriai laiko ištisus metus. Džulianas su žiemine tėvo kepure, kurią rado spintoje, atrodė kvailokai, bet gražiai. Kepurė su bumbulu, o ant nuleistų ausinių – raišteliai, kuriuos galima surišti po smakru. Jis stabtelėjo prie Rytų Hamptono Starbucks kavinės, čia užbėgusi Brukė nupirko laikraštį Times, o tada juodu nuvažiavo į „Auksinio perlo“ kavinę pusryčiauti.

Patogiai įsitaisiusi ant minkštasuolio ir apglėbusi delnais karštą kavos puodelį, Brukė atsiduso laiminga ir patenkinta. Jeigu kas būtų paprašęs sukurti nuostabiausią Naujųjų metų sutikimo scenarijų, tai jis būtų kaip tik toks, kokiu jie džiaugėsi pastarąsias dvidešimt keturias valandas. Džulianas jai balsu skaitė laikraštyje įdomų straipsnį apie tai, kaip dvidešimt aštuonerius metus kalėjęs vyras buvo pagaliau išteisintas atlikus DNR tyrimus. Staiga suskambo jos telefonas.

Džulianas pakėlė galvą.

– Nola, – tarė Brukė, žvelgdama į ekranėlį.

– Neatsiliepsi?

– Tu nieko prieš? Įtariu, prašys papasakoti, kaip praleidom vakarą.

Džulianas pakraipė galvą.

– Aš pasėdėsiu ir paskaitysiu. Tikrai nesupyksiu.

– Labas, Nola, – suskubo atsiliepti Brukė. Jai nepatiko, kai žmonės garsiai kalbasi telefonu.

– Bruke, kur tu?

– Kaip suprasti kur? Hamptone, kurgi daugiau. Čia tiek prisnigo, kad, manau, teks pasilikti iki…

– Ar jau matei internete naują Last Night numerį? – nutraukė ją Nola.

– Last Night? Ne. Name išjungtas internetas. Bet aš turiu po ranka Times.

– Klausyk, noriu tau pasakyti pirma, kad netektų nemaloniai išgirsti iš ko nors kito. Šįryt žurnalas išspausdino baisų straipsnį su įvairiomis prielaidomis, kodėl Džulianas atšaukė savo vakarykštį naujametį pasirodymą.

– Ką tu sakai?

Džulianas pakėlė galvą ir klausiamai sužiuro į ją.

– Aišku, žurnalistai visai pakvaišo. Bet aš pamenu, minėjai, jog Leo išvažiavęs į Pietų Ameriką ar kur, tad, pamaniau, judu, ko gero, dar nieko nežinote.

Brukė giliai atsikvėpė ir tarė:

– Supratau. Labai gerai. Ar gali pasakyti, kas ten rašoma?

– Atsidaryk ir paskaityk Džuliano telefone, gerai? Atsiprašau, kad sugadinau jums rytą, bet ten rašoma, jog jūs veikiausiai „slapstotės“ Hamptone, tad noriu jus perspėti, kad galite susilaukti neprašytų svečių.

– O, ne, – sudejavo Brukė.

– Atleisk man, brangioji. Jei ko reikės, paskambink, gerai?

Jiedvi atsisveikino ir tik tada, kai išjungė telefoną, Brukė sumojo, kad nepaklausinėjo Nolos, kaip ji praleido vakarą.

Dar nespėjus Brukei baigti pasakoti apie jųdviejų pokalbį, Džulianas puolė naršyti savo telefone Last Night žurnale išspausdinto straipsnio.

– Štai, radau.

– Paskaityk garsiai.

Džulianas bėgiojo akimis po ekraną.

– Oho, – burbtelėjo, baksnodamas rodomuoju pirštu į telefoną. – Iš kur jie visa tai traukia?

– Džulianai, arba skaityk, arba duokš man!

Prie jų staliuko priėjo ne vyresnė kaip šešiolikos metų padavėja su dviem lėkštėmis rankose. Žvilgtelėjo į Džulianą, bet Brukė nesuprato, ar jį pažino.

– Kam vegetariška kiaušinienė su balta duona? – pusbalsiu paklausė ji.

– Man, – pasakė Brukė, kilstelėjusi ranką.

– O jūs turbūt valgysite sočiuosius pusryčius, tiesa? – paklausė ji Džuliano ir taip plačiai nusišypsojo, kad neliko jokių abejonių. – Skrudinta balta duona su cukraus pudra, du kepti kiaušiniai su tryniais ir gabalėlis šoninės. Gal dar ko norėtumėte?

– Ačiū, užteks, – atsakė Džulianas ir įsmeigė šakutę į minkštos skrudintos duonos riekę. O Brukei visai dingo apetitas.

Sušveitęs skrudintą duoną, užsigėrė kava ir vėl paėmė į rankas telefoną.

– Jau gali klausyti?

Brukė linktelėjo.

– Taigi. Antraštė „Kur dabar Džulianas Alteris?“, o iš karto po ja nežinia kur daryta mano nuotrauka. Visas suprakaitavęs ir pavargęs. – Atkišo Brukei ekranėlį.

Brukė kramtė sausą duoną ir mintyse gailėjosi, kam neužsisakė ryžių paplotėlio.

– Aš žinau. Tave nufotografavo vos tik nužengusį nuo scenos, kai Majamyje dainavai Kristen Stiuart vakarėlyje. Tądien buvo baisiai karšta, o tu koncertavai bene visą valandą.

Džulianas pradėjo garsiai skaityti:

– „Nors patikimi šaltiniai mums praneša, kad garsusis dainininkas, atšaukęs savo vakarykštį pasirodymą naujamečiame MTV koncerte, šiuo metu slapstosi savo tėvų name Rytų Hamptone, niekas kol kas negali tiksliai pasakyti, kodėl jis taip padarė. Kai kas įtaria neramumus rojuje, užgriuvusius seksualųjį sentimentalių dainų atlikėją, staiga išgarsėjusį savo debiutiniu albumu „Prarastieji“. Vienas gerai muzikos industriją išmanantis šaltinis tvirtina dabar jam užėjus „pagundų metą“, kai daugelis sparčiai kylančių žvaigždžių lengvai pasiduoda kvaišalų vilionėms. Nors niekas konkrečiai apie narkotikų vartojimą nepraneša, „kai iš radaro staiga pradingsta naujai iškeptas atlikėjas, aš pirmiausia puolu jo ieškoti reabilitacijos centruose,“ mums aiškino muzikinės industrijos žinovas.“

Džulianas, net išsižiojęs iš nuostabos, pakėlė akis į Brukę. Ranka su telefonu nusviro žemyn.

– Jie mano, kad aš reabilitacijos centre? – paklausė.

– Man atrodo, jie negalvoja, kad tu atsidūrei reabilitacijos centre, – nutęsė savo žodžius Brukė. – Jeigu atvirai, aš apskritai nežinau, ką jie galvoja. Skaityk toliau.

– „Gerai muzikos industriją išmanantis šaltinis“? – dar kartą perskaitė Džulianas. – Gal jiems protas pasimaišė?

– Skaityk skaityk. – Brukė susikišo burnon didelį kąsnį omleto ir apsimetė nesijaudinanti.

– „Kiti šaltiniai tvirtina, kad Džulianas su savo ilgamete meile, mitybos specialiste žmona Bruke sunkiai išgyvena jo šlovę. „Neįsivaizduoju, kokia sutuoktinių pora galėtų normaliai gyventi tokiomis sunkiomis sąlygomis“, – pažymėjo garsus Beverli Hilso specialistas Ira Melnikas, asmeniškai Alterių šeimos nekonsultavęs, bet turintis daug patirties su tokiomis „šlovės slegiamomis poromis“ (kai vienas sutuoktinis labai garsus, o kitas niekam nežinomas). „Jeigu jie iš tiesų dabar lankosi pas šeimos psichologą, – kalbėjo daktaras Melnikas, – tai jie tikrai neišvengia vaidų.“

– „Neišvengia vaidų“? – suriko Brukė. – Kas, po perkūnais, tas daktaras Melnikas ir kodėl jis komentuoja mūsų santykius, nors mes jo net nepažįstam?

Džulianas liūdnai pakraipė galvą.

– Kas sako, kad „mus slegia šlovė“? – pridūrė jis.

– Nežinau. Gal turima galvoje laida „Šiandien“ ir tariamas mano nėštumas? Skaityk toliau.

– Oho, – skaitydamas toliau stebėjosi Džulianas. – Ir anksčiau žinojau, kad šitie paskalų laikraštpalaikiai rašo nesąmones, bet šitas jau peržengė visas ribas. „Nors reabilitacija ir šeimos psichologas yra labiausiai tikėtinos Džuliano dingimo priežastys, – žodį „dingimo“ Džulianas išspjovė su didžiausiu sarkazmu, – galima manyti esant ir trečiąją. Anot šeimai artimo informacijos šaltinio, dainininką maloniai globoja scientologai, o ypač garsusis Džonas Travolta. „Nežinau, ar tai draugiškas gestas, ar bandymas prisivilioti į savo tikėjimą, bet neginčijamai galiu patvirtinti, kad jie tikrai susitikinėja“, – kalbėjo jo šeimai artimas žmogus. O tai verčia susimąstyti: ar šitas pamaiva pasirinks Tomo Kruzo ir Keitės Holms kelią, ar liks ištikimas savajam tikėjimui? Likite su mumis…“

– Ar teisingai išgirdau? Tu tikrai perskaitei „pamaiva“? – paklausė Brukė įsitikinusi, kad jis šitą dalį pats prikūrė.

– Scientologija? – vos garsiai nesušuko Džulianas, bet Brukė laiku jį sustabdė. – Jie mano, kad mes scientologai?

Brukė bandė mintyse visa tai aprėpti. Reabilitacija? Šeimos psichologas? Scientologija? Pamaiva? Nebūtų taip liūdna, kad visa tai tik išgalvotas melas, jeigu jame nebūtų kruopelytės tiesos. Koks šeimos šaltinis galėjo užsiminti apie Džoną Travoltą, kuris iš tiesų yra kalbėjęs su Džulianu, bet tikrai ne apie scientologiją? Kas galėtų teigti – ir net du kartus tame pačiame straipsnyje, – kad ji su Džulianu turi bendravimo problemų? Brukė vos susilaikė šito nepaklaususi Džuliano, bet kai pamatė jo veide gniuždantį nusivylimą, nusprendė viso to nesureikšminti.

– Klausyk, nežinau, kaip tu, bet paminėjus scientologiją, pasaulinio garso psichologą, kurio mes net nepažįstam, ir dar pridėjus „pamaivą“, man regis, tu pataikei į dešimtuką. Jeigu čia ne patys garsiausi šlovės rodikliai, tai aš jau nebežinau, kas dar galėtų būti. – Brukė šypsojosi visa burna, bet Džulianas sėdėjo smarkiai nusiminęs.

Akies krašteliu Brukė pamatė šviesos blyksnį ir akimirksnį pagalvojo, jog labai keista, kai per pūgą ima žaibuoti. Nespėjus jai to pasakyti garsiai, prie staliuko išdygo padavėja.

– Aš… A… Oho, – lemeno ji, nė kiek ne mažiau sutrikusi nei nustebusi, – atleiskite dėl tų fotografų… – Jos balsas nuslopo, o Brukė grįžtelėjo atgal ir išvydo keturis vyrus, prisiplojusius prie kavinės lango. Džulianas tikriausiai pastebėjo juos anksčiau už ją, nes griebė jai už rankos ir tarė:

– Laikas nešdintis iš čia.

– Kavinės savininkas neleido jiems užeiti į vidų, tačiau nuvyti nuo šaligatvio ne mūsų valioje, – tarė padavėja. Atrodė, ji tuoj tuoj ims ir paprašys autografo, bet Brukė sumetė, kad jiems nieko nelaukus reikia iš čia sprukti.

Ištraukusi iš piniginės dvi dešimtines, kyštelėjo merginai ir paklausė:

– Ar čia yra atsarginis išėjimas? – Merginai linktelėjus, Brukė suspaudė Džulianui ranką ir tarė: – Eime.

Sugriebę krūvon paltus, pirštines ir šalikus, jie tiesiu taikymu nulėkė prie užpakalinių kavinės durų. Brukė stengėsi negalvoti, kaip baisiai ji dabar atrodo, kaip smarkiai nenori, kad pasaulis pamatytų nuotraukas, kur ji tik su sportiniu treningu ir į arklio uodegą sukeltais plaukais, tačiau labiausiai už viską ji dabar troško apsaugoti Džulianą. Laimė, džipą jie buvo palikę vidiniame kieme, tad spėjo įšokti į jį, užvesti variklį ir pasukti iš aikštelės dešinėn, kol paparacai jų nesuuodė.

– Ką dabar darysim? – apimtas panikos, paklausė Džulianas. – Grįžti namo negalim, nes jie seks paskui mus. Patykos ir atsivilks.

– Ar nemanai, kad jie jau žino, kur mes apsistoję? Argi kitaip jie būtų čia atsibeldę?

– Nežinau. Mes esame pačiame Rytų Hamptono kaimelio centre. Jeigu žinai, jog kažkas tikrai vidury žiemos atvažiavo į Hamptoną, tai kur daugiau ieškoti, jeigu ne centre? Manau, jiems labai pasisekė.

Džulianas pasuko į rytus dvidešimt septintuoju keliu, tolyn nuo tėvų namų. Juos sekė net dvi mašinos.

– Galima grįžti į miestą.

Džulianas plekštelėjo delnu per vairą.

– Visi mūsų daiktai liko tėvų name. Be to, kelias labai slidus, galim užsimušti.

Kurį laiką patylėjęs, Džulianas vėl prabilo:

– Surink paprastą policijos telefono numerį ir įjunk garsiakalbį.

Brukė nenumanė, koks jo planas, bet nenorėjo jam priešintis. Surinko numerį, o kai atsiliepė moters dispečerės balsas, Džulianas jai tarė:

– Sveiki. Mano pavardė Džulianas Alteris. Šiuo metu aš važiuoju dvidešimt septintuoju keliu į rytus, tuoj už Rytų Hamptono kaimelio. Dideliu greičiu mus vejasi kelios fotografų mašinos. Bijau, jeigu važiuosiu namo, jie ims brautis į mano namus. Ar galima kaip nors išsikviesti policijos pareigūną, kuris pasitiktų mus prie namų ir įspėtų fotografus, kad jie pažeidžia asmens privatumą?

Moteris pažadėjo po dvidešimties minučių nusiųsti ką nors prie namo, ir Džulianas, padiktavęs jai adresą, išjungė telefoną.

– Gerai sugalvojai, – pagyrė jį Brukė. – Kaip tau tai šovė galvon?

– Čia ne mano mintis. Leo mane pamokė, ką daryti, kai atsidūręs toliau nuo Manhatano pamatai, kad tave persekioja. Pažiūrėsim, ar pasiteisins.

Dvidešimt minučių jie suko ratus apie kaimelį, paskui Džulianas žvilgtelėjo į laikrodį ir pasuko į dešinę, į siaurą užmiesčio keliuką, vedantį į plačius ganyklų laukus, prie kurių pusės hektaro valdoje stovėjo Alterių namas. Priekinis kiemas didelis ir gražiai sutvarkytas, bet labai arti tvoros, tad lengvai pasiekiamas stipriais teleskopiniais lęšiais. Abiem gerokai palengvėjo, kai prie įvažiavimo į kiemą išvydo policijos automobilį. Džulianas privažiavo prie jo, stabtelėjo ir nuleido langą. Dabar juos sekė nebe dvi, o keturios fotografų mašinos, ir visos išsirikiavo už jo. Tuoj pat pasigirdo fotoaparatų spragsėjimas, nes policininkas išlipo iš automobilio ir nuėjo prie džipo.

– Laba diena, pone. Aš Džulianas Alteris, o čia mano žmona Brukė. Mes norime ramiai patekti į savo namą. Ar galite mums padėti?

Pareigūno būta jauno, netoli trisdešimties, ir jis visai neatrodė supykęs, kad kažkas jam sugadino Naujųjų metų rytą. Brukė mintyse dėkojo Dievui ir tyliai vylėsi, kad policininkas pažins Džulianą.

Šis jų nenuvylė.

– Sakot, Džulianas Alteris? Mano mergina – didžiausia jūsų gerbėja. Mums teko nugirsti gandą, kad jūs čia apsigyvenot, bet nenorėjom patikėti. Ar čia jūsų namas?

Džulianas žvilgtelėjo į vyro kortelę su pavarde ir tarė:

– Tikrai taip, pareigūne O’Mali. Džiaugiuosi, kad jūsų mergina gerbia mano talentą. Kaip manot, ar ji norėtų mano albumo su autografu?

Fotoaparatai nesiliovė spragsėję, o Brukė spėliojo, kokie prierašai turėtų atsirasti po nuotraukomis. „Džulianas Alteris suimtas už lenktyniavimą apsisvaiginęs kvaišalais“, „Policijos pareigūnas Alteriui: tokie kaip tu čia nepageidaujami“, o gal visų mėgstamiausias „Alteris bando atversti pareigūną į scientologų tikėjimą“.

Tai išgirdus O’Malio veidas net nušvito.

– Dar ir kaip, – atsakė jis, pūsdamas į paraudusias ir sužvarbusias rankas. – Tikrai labai norėtų.

Nespėjus Džulianui dar ką nors pasakyti, Brukė atidarė daiktadėžę ir padavė jam „Prarastųjų“ kompaktinę plokštelę. Jie tyčia buvo įmetę tėvams į mašiną vieną naujutėlaitę plokštelę, kad pažiūrėtų, ar jie teiksis iki vasaros ją paklausyti, bet dabar suprato, kad šita proga gerokai vertesnė. Paskui pasiraususi rankinuke Brukė padavė jam rašiklį.

– Jos vardas Kristė, – pasakė pareigūnas ir net dukart padiktavo paraidžiui.

Džulianas nuplėšė nuo kompaktinės plokštelės celofaninę pakuotę, išėmė suliniuotą lapelį ir užrašė: „Su meile Kristei. Džulianas Alteris.“

– Oi, ačiū. Numirs iš laimės, – tarė O’Malis ir atsargiai įsidėjo plokštelę į vidinę uniforminės striukės kišenę. – Sakykit, kuo galiu jums padėti?

– Suimti tuos nevidonus? – šypsodamasis pasufleravo Džulianas.

– Deja, šito padaryti negaliu, bet aš jiems liepsiu drožti savais keliais ir priminsiu privačios valdos taisykles. O jūs važiuokit į kiemą. Aš su jais pasikalbėsiu. Jei dar ko nors reikės, skambinkit.

– Ačiū! – abu kartu padėkojo Brukė su Džulianu. Atsisveikinę su O’Maliu ir nė negrįžtelėję atgal, įvažiavo į garažą ir nuleido pakeliamuosius vartus.

– Mielas vaikinas, – tarė Brukė, kai abu nuėjo į pagalbines patalpas ir nusispyrė batus.

– Tuoj pat skambinu Leo, – pasakė Džulianas, eidamas į tėvo darbo kambarį namo gale. – Mus atakuoja fotografai, o jis sau lepinasi kažkur paplūdimy.

Brukė palydėjo jį akimis, o tada nuėjo per kambarius užtraukti užuolaidų. Ankstyvą popietę jau buvo gerokai apniukę, tad ji aiškiai matė, kaip einant nuo vieno lango prie kito blyksi į ją nukreipti fotoaparatai. Pro vieną svečių kambario langą antrame aukšte ji dirstelėjo į kiemą ir vos nesuspigo pamačiusi vyrą su teleobjektyvu, didumo sulig futbolo kamuoliu, nutaikytu tiesiai į ją. Name buvo tik vienas langas be užuolaidų – mažo vonios kambarėlio, kuriuo niekas nesinaudojo, trečiajame aukšte, – bet Brukė nerizikavo ir dėl jo. Lipnia juosta užklijavo ant jo juodą celofaninį šiukšlių maišą, o tada nulipo žemyn pažiūrėti, ką veikia Džulianas.

– Kaip tu? – paklausė ji, atidarydama darbo kambario duris, nors pasibeldusi nesulaukė iš jo atsakymo.

Džulianas pakėlė akis nuo kompiuterio.

– Normaliai. O tu? Atleisk, kad taip išėjo, – atsiprašė jis, bet Brukė nesuprato, kodėl jo toks tonas. – Suprantama, viskas sugadinta.

– Niekas čia nesugadinta, – pamelavo ji.

Ir vėl jokio atsako. Jis ir toliau sėdėjo įbedęs akis į ekraną.

– Gal aš eisiu užkursiu židinį, pažiūrėsim kokį filmą. Kaip tu į tai?

– Gerai. Puiku. Ateisiu pas tave po kelių minučių, gerai?

– Nuostabu, – priverstinai linksmai atsakė ji.

Atsargiai uždariusi paskui save duris, tyliai pakeiksnojo tuos nelemtus fotografus, apgailėtiną straipsnį žurnale Last Night ir – tik iš dalies – savo vyrą, kad taip išgarsėjo. Reikės iš visų jėgų stengtis palaikyti Džulianą, bet dėl vieno dalyko jis buvo visiškai teisus: jų palaiminga ramybė ir išsvajotasis poilsis sugadintas. Niekas nedrįso įvažiuoti į kiemą ar eiti per pievelę, tačiau gatvėje susispietusių žmonių būrelis vis didėjo. Tą vakarą jie užmigo klausydamiesi tolumoje aidinčių vyriškų balsų triukšmo ir juoko, užvedamų ir užgesinamų automobilių variklių burzgimo, ir nors visaip stengėsi nekreipti į tai dėmesio, nelabai sekėsi. Kai kitą dieną sniegas šiek tiek nutirpo ir jau galima buvo važiuoti, nusnūdę vieną ar dvi valandas, jie pajudėjo iš kiemo nuvargę, lyg būtų bėgę du maratonus, ir grįžo namo, visą kelią nepratarę beveik nė žodžio. Nuo durų iki durų jie visą kelią buvo sekami.

Dvyliktas skyrius

Už Sienos nuotraukas šitos geresnės ar blogesnės?

– Alio, – Brukė atsiliepė į skambutį mobiliuoju telefonu.

– Čia aš. Ar jau apsirengusi? Kurią pasirinkai? – Nolos balsas skambėjo dusliai, nekantriai.

Brukė žvilgtelėjo į trisdešimtmetę moterį šalia ir pastebėjo, kad ji slapta dirsčioja į ją. „Beverli Vilšyro“ viešbučio apsaugininkai iš paskutiniųjų stengėsi išvaikyti paparacus, bet dauguma apsukrių žurnalistų ir fotografų apėjo visus draudimus ir iš anksto užsisakė numerius viešbutyje. Ji ir anksčiau buvo pastebėjusi šią moterį vestibiulyje, kai leidosi į apačią pažiūrėti, ar suvenyrų parduotuvėje nėra Altoids mėtinių čiulpiamųjų tablečių, ir ši, aišku, šmurkštelėjo į liftą kartu su Bruke prieš pat užsiveriant durims. Sprendžiant iš išvaizdos – šilkinės aptemptos palaidinukės, sukištos į nepriekaištingai pasiūtas kelnes, brangių batelių ir elegantiškai prabangių papuošalų – Brukė padarė išvadą, kad ji tikrai ne tinklaraštininkė ar slapta paparacė, kaip tas už kampo stypsantis vaikinas, ar eilinė apsipirkinėjimo maniakė. O tai dar baisiau: gyva ir tikra, pastabi ir nuovoki žurnalistė.

– Po minutės būsiu savo numeryje. Aš tau paskambinsiu iš ten. – Brukė išjungė telefoną, ir Nola nespėjo nieko daugiau jai pasakyti.

Moteris Brukei nusišypsojo, parodydama visą eilę baltų it perlai dantukų. Šypsena maloni, tarsi sakytų: „Puikiai jus suprantu! Man irgi dažnai skambina draugės nekantruolės“, bet per pastaruosius keletą mėnesių Brukė jau buvo išmokusi valdyti savo instinktus. Kad ir dailios išvaizdos, simpatiško veidelio, šita moteris – tikra grobuonė, sensacijų medžiotoja, akyliausia vampyrė. Stabtelėk prie jos ir būsi apkandžiota. Brukė troško kuo greičiau nuo jos pabėgti.

– Atvykote į Grammy apdovanojimus? – maloniai paklausė moteris, tarsi jai būtų gerai pažįstamos visos pasirengimo šiam įvykiui negandos.

– Mmm, – sumurmėjo Brukė, nesistengdama nieko daugiau jai aiškinti. Ji žinojo – gerai žinojo, kad iš šitos moters pasipils klausimai lyg automato salvės – jai jau buvo tekę susidurti su tokia „nuginkluok ir pulk“ taktika, kurią po Džuliano pasirodymo tiesioginėje pokalbių laidoje „Šiandien“ prieš ją panaudojo viena itin agresyvi tinklaraštininkė, apsimesdama visai nekalta Džuliano gerbėja, – bet Brukė vis tiek negalėjo prisiversti kalbėti su ja nemandagiai.

Liftas sustojo dešimtame aukšte ir Brukei teko išklausyti: „Oi, jis kelia į viršų? O man reikia į apačią“ dialogą tarp šios moters ir sutuoktinių porelės, kurie savo išvaizda neginčijamai išsidavė esą europiečiai (abu su kapriais, vyro siauresni už moters, abu su panašiais, tik skirtingų neoninių spalvų Invicta kelioniniais krepšiais). Sulaikiusi kvapą Brukė laukė, kada liftas vėl ims kilti aukštyn.

– Tikriausiai labai smagu pirmą kartą dalyvauti Grammy apdovanojimuose, juolab kai visi taip nekantriai laukia jūsų vyro pasirodymo.

Na va. Brukė staiga iškvėpė orą ir, labai keista, tą pačią akimirką pasijuto daug geriau. Net palengvėjo, kai jos įtarimai pasitvirtino: dabar nė vienai iš jų nereikės apsimetinėti. Brukė tyliai pakeiksnojo save už tai, kam neleido Leo padėjėjai nusileisti į apačią už ją, bet dabar bent jau žinos, ko iš jos tikimasi. Įsmeigusi akis į lempučių su aukštų numeriais eilę virš lifto durų apsimetė net neišgirdusi, ką jai ta moteris sako.

– Man labai įdomu, Bruke, – išgirdus savo vardą, Brukės galva nevalingai suktelėjo į moterį, – koks būtų jūsų komentaras apie naujausias nuotraukas?

Naujausios nuotraukos. Apie ką ji čia kalba? Brukė vėl įsmeigė žvilgsnį į lifto duris ir darsyk priminė sau, jog tokie žmonės griebiasi bet ko, kad tik išpeštų iš tavęs bent vieną sakinį – o tą sakinį jie paskui taip susuks ir suraitys, kad nė sapne nebūsi tokios nesąmonės susapnavusi. Brukė meldė Dievą, kad tik neįkliūtų į tokias pinkles.

– Turbūt labai sunku klausytis visokiausių gandų apie savo vyrą ir kitas moteris? Man sunku net įsivaizduoti. Kaip manote, ar tai jums neapkartins šio vakaro linksmybių?

Pagaliau lifto durys atsilapojo viršutiniame aukšte ir Brukė movė į fojė, paskui į savo trijų kambarių numerį, šiuo metu tapusį pagrindine košmariško pasiruošimo Grammy apdovanojimams aikštele. Dabar jai norėjosi užversti akis į lubas ir išrėžti, kad jeigu, kaip rašo skandalingoji spauda, Džulianas iš tiesų miega su net keliomis svetimomis moterimis, tai paauglių žurnalas Tiger Beat ne tik laikytųsi nuo jo per kilometrą, bet jam net neliktų laiko dainuoti. Dar jai norėjosi pridurti: kai iš neįvardytų šaltinių prisiskaitai galybę įvairiausių dalykų apie savo vyrą, kad jis turi fetišų viskam, pradedant tatuiruotomis striptizo šokėjomis ir baigiant nutukusiais seniokais, tai kažkokie paprasti kaltinimai neištikimybe jau tampa nebe tokie reikšmingi. Bet labiausiai ji norėjo šitai moteriai išrėžti neginčijamą tiesą: jos vyras, – nors itin talentingas, o dabar dar ir nepaneigiamai garsus, – prieš kiekvieną koncertą vis dar vemia iš jaudulio ir smarkiai prakaituoja, kai jį išvydusios nepilnametės ima spiegti, be to, turi nepaaiškinamą įprotį karpytis kojų nagus ant klozeto. Jis tikrai ne iš tų, kurie apgaudinėja savo žmoną, ir tą gali paliudyti visi, kurie tik jį artimai pažįsta.

Aišku, ji šito nepasakė, kaip visada patylėjo ir pažiūrėjo į užsiveriančias lifto duris.

Šįvakar negaliu leisti sau apie tai galvoti, – mokė save Brukė, viešbučio kortele atsirakindama numerio duris. – Šįvakar visos mintys turi suktis tik apie Džulianą. Nei daugiau, nei mažiau. Šį vakarą teks pateisinti visus įsibrovimus į asmeninį gyvenimą, košmariškos dienotvarkės suvaržymus ir karnavalinę jų gyvenimo pusę. Kad ir kas nutiktų – išgirstų naują baisų gandą apie Džuliano ryšius su kitomis moterimis, pasirodytų nauja žeminanti paparaco nuotrauka, kas nors iš Džuliano padėjėjų komandos, norėdamas „padėti“, leptelėtų bjaurią repliką, – ji privalo džiaugtis kiekviena šio įspūdingo ir įsimintino vakaro akimirka. Prieš kelias valandas jai paskambino mama ir vos ne eilėmis ėmė suokti, kad tokie įvykiai būna tik „kartą gyvenime“, ir jos pareiga kuo labiau tuo džiaugtis. Brukė davė sau žodį taip ir daryti.

Įžengusi į savo numerį nusišypsojo vienai iš padėjėjų – kas šiais laikais dar gali likti doras ir sąžiningas? – ir ši, burbtelėjusi tik „labas“, nuvedė ją tiesiai prie vizažisto kėdės. Begalinis jaudulys, užklojęs kambarį lyg sunki šlapia marška, dar nereiškė, kad vakaras nebus įspūdingas. Brukė neketino leisti, kad pasiruošimas gadintų jai nuotaiką.

– Sutikrinam laikrodžius! – erzinamai spigiu balsu, o dar ir sodria niujorkietiška tarme sušuko viena iš padėjėjų.

– Dešimt po pirmos! Truputis po pirmos! Viena ir dešimt! – vienu balsu jai atsiliepė dar trys žmonės, o visų jų balsuose buvo girdėti panika.

– Gerai, mielieji, pasiskubinam, pasiskubinam! Mums liko valanda ir penkiasdešimt minučių, o sprendžiant iš įvykių eigos, tai reiškia… – Ji nutilo ir demonstratyviai apžvelgusi kambarį įrėmė žvilgsnį tiesiai Brukei į akis, o tada užbaigė mintį: – Kad mes savo darbo dar nė nepradėjome.

Brukė nedrąsiai kilstelėjo ranką, stengdamasi nesukliudyti dviem merginoms, dažančiom jai akis, ir pakvietė padėjėją prieiti prie jos arčiau.

– Klausau, – tarė Natalija, nė trupučio neslėpdama susierzinimo.

– Kada, manote, grįš Džulianas? Man reikia jam…

Natalija atstatė vos apčiuopiamą klubą ir įbedė akis į Lucite segtuvą su gnybtuku.

– Tuoj pasakysiu. Dabar jam baigia daryti atpalaiduojamąjį masažą ir jis eis skustis su karštomis putomis, čia grįš lygiai antrą valandą, bet dar jam reikia susitikti su siuvėju, kad šis pažiūrėtų, ar tikrai gerai guli švarko atlapai.

Brukė maloniai nusišypsojo nerimastingai trypčiojančiai merginai ir nusprendė imtis kitokios taktikos.

– Jūs turbūt labai laukiate, kad greičiau baigtųsi ši košmariška diena. Kaip matau, jūs nė akimirką nesustojate, vis bėgate ir bėgate.

– Ar šitaip jūs norite man pasakyti, kad sušiktai atrodau? – piktai atkirto Natalija, o jos ranka automatiškai pakilo prie plaukų. – Jeigu tikrai blogai atrodau, tai verčiau sakykite man tiesiai.

Brukė atsiduso. Kodėl šitiems žmonėms neįmanoma įtikti? Kai vos prieš penkiolika minučių ji drąsiai paklausė Leo, ar šitam Beverli Hilso viešbuty, kur jie apsistoję, buvo filmuojama ir „Graži moteris“, šis jai atžariai atkirto, esą tegul pati sau eina laisvu laiku ir apžiūrinėja įžymias vietas.

– Aš visai ne tą norėjau pasakyti. Žinau, kad šiandien perdėm įtempta diena, o jūs, man regis, nepaprastai puikiai viską organizuojate.

– Na, kas nors juk turi tai padaryti, – pasakė Natalija ir nuėjo sau.

Brukei kilo noras pasišaukti merginą ir pasikalbėti apie elementarų mandagumą, bet apsigalvojo, nes prisiminė, kad kambaryje už trijų metrų sėdi žurnalistas ir akylai viską stebi. Deja, šitam buvo leista kelias valandas iki Grammy ceremonijos pradžios sekioti iš paskos ir rinkti medžiagą, kuri vėliau bus panaudota rašant didelį meninį straipsnį apie Džulianą. Leo buvo sudaręs kažkokią sutartį, pagal kurią žurnalistui suteikiama nevaržoma teisė visą savaitę stebėti Džulianą, jeigu žurnalas New York pažadės duoti jam viršelį, tad dabar jau ketvirtą žadėtosios savaitės dieną visa Džuliano palyda iš paskutiniųjų stengiasi išspausti veiduose šypsenas ir rodyti, kad nepaprastai myli savo darbą, – deja, jiems tai nelabai sekėsi. Kaskart žvilgtelėjus į žurnalistą – iš pažiūros gan mielą vaikiną – Brukei norėjosi jį pasmaugti.

Ją tiesiog žavėjo gero žurnalisto sugebėjimas susilieti su aplinka. Anais senais laikais jai vis atrodydavo keista, kai sutuoktinių pora bara ar užgaulioja savo pasamdytus žmones ar netgi kalbasi telefonu prie sensacijas medžiojančių rašeivų, bet dabar tokie dalykai jai paprasčiausiai atrodė apgailėtini. Vyrukas iš New York jau keturias dienas it šešėlis slankiojo paskui juos, apsimesdamas, kad nieko nemato, negirdi ir nekalba, todėl atrodė pavojingas tiek, kiek sienų apmušalai. Nors, kita vertus, Brukė žinojo, jog kaip tik čia ir slypi visas jo pavojingumas.

Brukė išgirdo džergžtelint durų skambutį, bet negalėjo pasukti galvos, nes bijojo nusideginti karštomis plaukų sukimo žnyplėmis.

– Gal jau atnešė pietus? – paklausė.

Viena iš vizažisčių purkštelėjo:

– Vargiai. Sunku patikėti, kad Nacių Prižiūrėtojai bent kiek rūpėtų maistas. O dabar nebekalbėkite, bandysiu užmaskuoti jūsų juoko raukšleles.

Į tokias pastabas dabar jau niekas nekreipė dėmesio. Brukė džiaugėsi, kad mergina nepaklausė, ar ji nenorėtų pasišviesinti odos, kad ne taip matytųsi raukšlelės, mat pastaruoju metu tai tapo pagrindine diskusijų tema. Ji pabandė atsipalaiduoti skaitydama Los Angeles Times, bet erzelis kambaryje trukdė susikaupti. Brukė apmetė akimis dviejų šimtų kvadratinių metrų dvigubą viešbučio numerį viršutiniame aukšte, kuriame darbavosi dvi vizažistės, du plaukų stilistai, manikiūrininkė, drabužių stilistė, reklamos agentė, asmeninis patikėtinis, verslo vadybininkas, New York žurnalistas, drabužių primatuotojas iš Valentino mados namų ir dar tiek pagalbinių žmonių, kad užtektų aptarnauti visus Baltuosius rūmus.

Visa tai neginčijamai kvaila, bet Brukė vis tiek nesiliovė viskuo žavėtis. Ji atvyko į Grammy ceremoniją, – į Grammy apdovanojimus! – kur jai teks kartu su vyru prieš visą pasaulį žingsniuoti raudonuoju kilimu. Per menka sakyti, kad tai nerealu; argi tokie renginiai kam gali atrodyti realūs? Kai pirmą kartą prieš devynerius metus ji išgirdo Džulianą dainuojant Rue B kavinėje, nuo to laiko visiems vis kartojo, kad jis tikrai bus žvaigždė. Tik ji neįsivaizdavo, kad žodis „žvaigždė“ gali realizuotis. Roko žvaigždė, pirmo ryškumo žvaigždė. Jos vyras, – tas pats vaikinas, kuris dar ir dabar perkasi Hanes apatinius, supakuotus po tris, mėgsta „Alyvų sode“ šveisti duonos lazdeles ir krapštyti nosį, kai jam atrodo, kad Brukė nemato, – šiuo metu yra tarptautinio masto roko žvaigždė, turinti milijonus krykščiančių, jį dievinančių ir atsidavusių gerbėjų. Jai buvo sunku įsivaizduoti, ar kada nors ateity įstengs iki galo suvokti šią tikrovę.

Durų skambutis džergžtelėjo dar kartą, viena iš neįtikėtinai jaunų padėjėjų prišoko jų atidaryti ir garsiai suspiegė.

– Kas ten? – paklausė Brukė, negalėdama atmerkti akių, nes jos buvo dažomos.

– Apsaugininkas iš Neil Lane parduotuvės, – išgirdo Natalijos atsakymą. – Atnešė jūsų papuošalus.

– Mano papuošalus? – nustebo Brukė. Ji būgštavo, kad irgi nesucyptų iš džiaugsmo, todėl skubiai užsičiaupė ir stengėsi nesišypsoti.

Kai pagaliau atėjo laikas apsirengti suknelę, Brukė bijojo, kad iš susijaudinimo (taip pat ir iš alkio, nes visa armija talkininkų šiame numeryje apie maistą net negalvojo) nenualptų. Dvi padėjėjos atnešė atsegtą įspūdingo grožio Valentino mados namų suknelę, o trečioji prilaikė už rankos, kol Brukė apsivilko. Užtrauktukas švelniai užsliuogė aukštyn jos nugara ir maloniai apgaubė neseniai sulieknėjusius klubus ir meistriškai pakeltą krūtinę, tarsi tokia ji būtų iš tiesų, – nors tokia ji tikrai ir buvo. Undinės stiliaus suknelė puikiai išryškino laibą liemenį ir apdairiai paslėpė apvalainą užpakaliuką, o pro atvirą širdelės formos iškirptę buvo matyti puikus tarpkrūtis, ir tik tiek, kiek reikia. Įskaitant spalvą (sodraus aukso, o ne metalinio blizgesio, tarsi jos pačios puikus žvilgantis įdegis) drabužis puikiai rodė, kaip įspūdingai gali derėti geras audinys ir nepriekaištingas sukirpimas, nė iš tolo nesirungdami su jokiais raukiniais, karoliukais, rankovėmis, šilkinėmis juostomis, žvilgančiais blizgučiais, krinolinais ar netgi kristalais, – be jų suknelė buvo ne tik graži, o tiesiog kvapą gniaužianti. Ir Valentino namų primatuotojas, ir Brukės stilistė pritariamai linkčiojo galvas, o ji pati nesitvėrė džiaugsmu, kad per pastaruosius porą mėnesių padvigubino sportinių pratimų krūvį. Pagaliau visa tai su kaupu atsipirko.

Toliau atėjo eilė papuošalams ir Brukė vos begalėjo tverti. Apsaugininkas – vyrukas, žemesnio nei vidutinio ūgio ir tokių pečių kaip regbio užnugario puolėjo – padavė stilistei tris dėžutes ir ši tuoj pat jas atidarė.

– Nuostabu, – pasakė ji ir vieną po kito iš aksominių dėžučių išėmė tris juvelyrinius dirbinius.

– Jergutėliau, – sušuko Brukė, pirmiausia pamačiusi auskarus. Tai buvo kriaušės formos deimanto lašeliai, įsprausti į dailius rėmelius, dvelkiantys senojo Holivudo prabanga.

– Apsisukite, – sukomandavo stilistė. Įgudusia ranka mikliai įsegė Brukei auskarus, o ant dešinio riešo užsegė tokio pat stiliaus apyrankę.

– Kaip nuostabu, – aikčiojo Brukė, žvelgdama į spindintį deimantų vėrinį ant rankos. Atsisukusi į apsaugininką tarė: – Šįvakar jums teks lydėti mane ir į tualetą. Aš nuolat ką nors pametu! – Brukė nusijuokė, norėdama parodyti, kad pokštauja, bet apsaugininkas nė nešyptelėjo.

– Kairę ranką, – amtelėjo stilistė.

Brukė ištiesė kairę ranką ir net nespėjus suvokti, kas dabar bus, moteris nutraukė jai nuo piršto paprastą auksinį vestuvinį žiedą, ant kurio Džulianas buvo išgraviravęs jų vestuvių datą, ir vietoj jo užmovė kitą su migdolinio sausainio dydžio deimantine akimi.

Supratusi, kas įvyko, Brukė ištraukė ranką.

– Ne, šito tai jau nebus. Žinot, man tas… A…

– Džulianas supras, – nuramino ją mergina ir patvirtindama savo žodžius, užvožė dėžutės dangtelį. – Tuoj atsinešiu fotoaparatą, padarysime keletą nuotraukų ir pažiūrėsime, kaip viskas atrodys ekrane. Nejudėkit.

Pagaliau likusi viena Brukė pasisukiojo priešais specialiai čia atneštą žmogaus dydžio veidrodį. Ji neprisiminė, kada per visą savo gyvenimą atrodė taip gražiai. Su nauju makiažu ji rodėsi dailesnė, bet liko visiškai tokia pat, kokia buvo, oda švietė sveikata ir gražiu įdegiu. Visur žvilga deimantai, plaukai sušukuoti madingai, bet paprastai, natūraliai, susukti į kuodelį virš sprando duobutės, suknelė nuostabi, tobulumo viršūnė. Švytėdama iš laimės Brukė žiūrėjo į save veidrodyje, paskui čiupo nuo spintelės prie lovos telefoną, nes labai norėjo pasidžiaugti šia akimirka su kitais.

Telefonas suskambo nespėjus jai surinkti mamos numerio, ir Brukę nukrėtė pažįstamas šiurpuliukas, kai ekranėlyje pamatė Niujorko universiteto medicinos centro numerį. Kokių velnių jie dabar jai skambina? Jos kolegė dietologė Rebeka žadėjo padirbėti šitas dvi dienas už ją, nes Brukė sutiko išleisti draugę dvi paprastas dienas, vieną laisvadienį per šventes ir vieną savaitgalį. Koks žiaurus nuolaidžiavimas, betgi ar ji turėjo iš ko rinktis? Juk važiuoja į Grammy apdovanojimus. Brukei galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, kurios ji nespėjo nuvyti šalin: gal Margarita skambina, norėdama pranešti, kad jos pečius užgriuvo visų pediatrijos skyriaus kolegų darbai?

Brukė leido sau dar akimirką pasidžiaugti malonia permaina, o tada mintyse nusprendė, kad tikriausiai Rebeka prašo šefės ką nors paaiškinti iš ligonio istorijos. Atsikosėjusi ištarė:

– Klausau.

– Bruke? Ar mane girdi? – ragelyje garsiai nuaidėjo Margaritos balsas.

– Sveika, Margarita. Ar kas atsitiko? – paklausė Brukė, nutaisiusi kuo ramesnį ir įtikinamesnį balsą.

– Sveika. O, dabar jau geriau tave girdžiu. Klausyk, Bruke. Noriu tavęs paklausti, ar viskas ten gerai? Mane truputį ima nerimas.

– Nerimas? Dėl ko? Čia viskas kuo puikiausiai.

Negi Margarita bus perskaičiusi kokią nesąmonę, apie kurią lifte užsiminė ta žurnalistė? Meldė Dievą, kad tik taip nebūtų.

Sunkiai ir kone liūdnai atsidususi Margarita tarė:

– Klausyk, Bruke, suprantu, kad tau šis savaitgalis labai reikšmingas, ypač Džulianui, ir tu privalai būti drauge su juo, todėl man labai nesmagu, jog turiu tave trukdyti tokią dieną, bet man reikia rūpintis ligoniais, o aš negaliu to padaryti, nes man trūksta žmonių.

– Trūksta žmonių?

– Suprantu, kai tokie dalykai šiuo metu vyksta tavo gyvenime, apie darbą galvoji mažiausiai, bet jeigu sumanai neateiti, privalai surasti, kas tave pavaduotų. Tavo darbas šįryt turėjo prasidėti devintą, jau po dešimtos, o nieko nėra.

– Dieve mano, labai atsiprašau. Klausyk, Margarita, duok man penkias minutes ir aš viską sutvarkysiu. Tuoj tau paskambinsiu.

Brukė nelaukė jos atsakymo. Nutraukusi pokalbį susirado telefone Rebekos numerį ir tyliai meldėsi, kol ji atsiliepė. Išgirdusi Rebekos balsą, lengviau atsipūtė.

– Rebeka? Sveika. Čia Brukė Alter.

Rebeka akimirką dvejojo, paskui atsakė:

– O, labas. Kaip sekasi?

– Puikiai, bet man ką tik skambino Margarita ir klausė, kur aš prapuoliau, o kadangi šiandien mudvi susikeitėme… – Brukė nejučia nutilo, nes bijojo, kad įsismaginusi neleptelėtų to, dėl ko paskui reikėtų gailėtis.

– Taip, mes turėjom susikeisti, – linksmai patvirtino Rebeka. Balsas saldus kaip medus. – Bet aš palikau tavo telefone žinutę – parašiau, kad šiandien negalėsiu už tave dirbti.

Brukė pasijuto lyg gavusi per veidą. Gretimam kambary garsiai suspiegė kažkoks jaunas vaikinas. Brukė buvo gatava jį užmušti.

– Palikai man žinutę?

– Tikrai taip. Pala. Šiandien sekmadienis… Hmm. Tikriausiai padariau tai penktadienį iki pietų.

– Penktadienį iki pietų?

Brukė išvažiavo į oro uostą apie antrą, o Rebeka tikriausiai paskambino jai į namus paprastu telefonu ir paliko žinutę atsakiklyje. Pajuto, kaip smarkiai ją ima pykinti.

– Taip, dabar prisimenu tiksliai. Buvo penkiolika po dviejų ar pusė trijų, nes kaip tik tuo metu pasiėmiau iš darželio Baideną, o Bilas paskambino ir paklausė, ar negalėtume sekmadienį nuvažiuoti pas jo tėvus į kažkokį giminės susiėjimą. Jo sesuo su vyru įsivaikino mergytę iš Korėjos ir dabar atskrenda parodyti vaikelio, tai…

– Supratau, – nutraukė ją Brukė, darsyk sukaupusi visą valią, kad tik neužrėktų ant kolegės. – Gerai, supratau, ačiū, kad paaiškinai. Atleisk, negaliu kalbėti, nes tuoj pat turiu skambinti Margaritai.

Brukė atitraukė nuo ausies ragelį, bet dar spėjo išgirsti „labai atsiprašau“, ir nutėškė jį ant spintelės.

Velnias. Išėjo blogiau, nei tikėjosi. Ryžosi tuoj pat surinkti kitą numerį, nes nenorėjo daugiau nė minutės gadinti sau šito puikaus vakaro.

Su pirmu pyptelėjimu Margarita pakėlė ragelį.

– Klausau.

– Margarita, nežinau, kaip tavęs atsiprašyti, bet įvyko baisus nesusipratimas. Buvau susitarusi, kad šiandien mane pavaduos Rebeka. Juk žinai, niekada neužkraučiau tau tokių rūpesčių, bet paaiškėjo, kad paskutinę akimirką ji pakeitė savo planus ir negalėjo ateiti į darbą. Manau, ji paliko man žinutę, bet aš…

– Bruke… – balsas neabejotinai liūdnas.

– Margarita, suprantu, kad tau sukėliau baisių nepatogumų, ir labai dėl to atsiprašau, bet tu patikėk, aš tikrai…

– Bruke, atleisk man. Žinau, kad mudvi apie tai jau kalbėjom, bet kai taip karpomas biudžetas, kai valdžia man kvėpuoja į nugarą ir reikalauja darbo kokybės, nepriekaištingo lankomumo, kai peržiūrimos kiekvieno darbuotojo asmeninės lankomumo kortelės ir bylos…

Brukė tikrai gerai žinojo, kas čia vyksta. Aišku kaip dieną, ją norima atleisti, ir tai ją nepaprastai baugino, o jos galvoje vis sukosi viena vienintelė mintis: Dieve, maldauju, tik nepasakyk! Kol tu nieko nesakysi, aš manysiu, kad nieko dar neįvyko. Maldauju, maldauju, maldauju!

Bet garsiai pasakė:

– Bijau, kad nelabai suprantu…

– Bruke, aš reikalauju rašyti prašymą. Manau, kad dažni neatėjimai į darbą ir didžiulis dėmesys asmeniniam gyvenimui tau kliudo tinkamai vykdyti mūsų gydymo programą, ir įtariu, kad tu jau nebesugebi tinkamai dirbti.

Galugerkly įstrigęs kamuolys baigė ją uždusinti, o dabar dar pajuto ir skruostu nuriedant vieną didelę karštą ašarą. Vizažistė duos jai velnių už niekais nuėjusį savo triūsą.

– Manai, aš nebetinku savo darbui? – paklausė Brukė, balsu išsiduodama, kad verkia. – Pacientų apklausoje aš surinkau daugiausia balų, antroji pagal įvertinimus savo laidoje baigiau Niujorko universitetą. Margarita, aš mėgstu savo darbą ir žinau, kad galiu jį dirbti. Ką man dabar daryti?

Margarita atsiduso ir Brukė suprato, kad jos šefei nė kiek nelengviau nei jai pačiai.

– Bruke, apgailestauju. Atsižvelgdama į tavo… Švelninančias aplinkybes… Aš vis tiek lauksiu iš tavęs prašymo, o kolegas patikinsiu, kad išėjai… A… Savo noru. Suprantu, tai tavęs nė kiek neguodžia, bet tai geriausia, ką galiu dėl tavęs padaryti.

Brukė suko galvą, ką dar jai pasakyti. Jokiam vadovėly nemoko, kaip užbaigti pokalbį telefonu, kai tave atleidžia iš darbo, juolab kai negali leisti sau garsiai kelias dešimtis kartų sušukti: „Eik velniop!“ Stojo ilga ir nejauki tyla.

Pirmoji atsitokėjo Margarita.

– Bruke, ar tu dar čia? Gal pasikalbėsime daugiau, kai grįši pasiimti iš spintelės savo daiktų, ką?

Dabar jau Brukei ašaros liejosi upeliais, o galvoje sukosi vienintelė mintis apie neišvengiamą vizažistės isterijos priepuolį.

– Gerai, užeisiu kitą savaitę. – Brukė neišmanė, ką dar jai pasakyti. – Ačiū tau už viską. – Kodėl ji dėkoja moteriai, kuri išmetė ją iš darbo?

– Lik sveika, Bruke.

Išjungusi telefoną ji dar gal visą minutę žiūrėjo į tuščią ekraną, kol galiausiai suvokė tikrąją padėtį.

Atleista iš darbo. Pirmą kartą per visą gyvenimą, įskaitant ir nesuskaičiuojamas vaikų priežiūros valandas pagrindinėje mokykloje, atsakingą jogurtinių ledų pardavėjos darbą vidurinėje mokykloje, padavėjos triūsą per vasaros atostogas TGI Friday’s restoranų tinkle, trijų semestrų gidės paslaugas Kornelio universitete ir dar visą tūkstantį praktikos valandų internatūroje baigus universitetą.

Etatinė, gaunanti visą atlyginimą profesionali darbuotoja štai be jokių ceremonijų atleista iš darbo. Brukė pastebėjo, kaip smarkiai jai dreba rankos, ir čiupo šalia stovinčią stiklinę vandens.

Galvoje ėmė šmėsčioti piktos, negailestingos mintys, ir nuo jų jai darėsi dar blogiau. Jeigu ne Džulianas, nieko panašaus nebūtų atsitikę. Turi visur bėgioti jam iš paskos, lydėti kelionėse, palaikyti morališkai. Ir kas iš to? – jie vis tiek beveik nesimato. Padėtis tiesiog nesuvokiama. Ji vėl pajuto gerklėje gumulą.

Brukė vienu mauku išgėrė vandenį, pastatė stiklinę ir taip giliai įtraukė į plaučius oro, kiek tik leido ankšta suknelė. Kitą savaitę nueis į ligoninę, puls ant kelių, prašys ir maldaus tol, kol pavyks įtikinti valdžią, kad ji iš tiesų rimtai žiūri į savo darbą, bet kol kas reikia pasistengti apie tai daugiau negalvoti. Šiltu rankšluostėliu nusivaliusi nubėgusį akių tušą davė sau žodį nė puse lūpų neužsiminti Džulianui, kad įvyko kažkas negero. Šį vakarą reikia džiaugtis jo sėkme ir jam rodomu dėmesiu, pasidalyti jo laimėjimais ir viltimis. Nepamiršti džiaugtis kiekviena nušvitusia laimės akimirka.

Ilgai jo laukti neteko. Po kelių akimirkų atsilapojo miegamojo durys ir pasirodė Džulianas. Jis buvo nepaprastai susijaudinęs ir sutrikęs, – tikriausiai dėl to, kad labai nervinosi ir kad vilkėjo neįtikėtinai žvilgantį kostiumą, o po juo ankštus, plačiai prasegtus marškinius, pro kuriuos matėsi nemenka dalis nuogos krūtinės. Brukė šiaip ne taip įstengė nusišypsoti.

– Sveikas! – juokdamasi pasisveikino ir apsisuko prieš jį. – Ką manai?

Džulianas išspaudė šykščią, abejingą šypseną.

– Oho. Šauniai atrodai.

Brukė jau norėjo jam priminti, kad jos pastangos nusipelnė entuziastingesnio įvertinimo, bet paskui įdėmiai pažvelgė jam į veidą. Jis akivaizdžiai lyg iš skausmo susiraukė ir prisėdo ant aksominio minkštasuolio ranktūrio.

– Oi, tu turbūt labai jaudiniesi, tiesa? – paklausė ji eidama artyn prie vyro. Norėjo priklaupti šalia, bet neleido suknelė, tad sustojo prie krėslo. – Atrodo, tau labai karšta.

Džulianas tylėjo.

– Nusiramink, mielasis, – sumurkė ji ir paėmė už rankos. Jautėsi nesmagiai apsimetinėdama, kad viskas gerai, bet žinojo – kitaip elgtis nevalia. – Visai natūralu, kad nerviniesi, bet šįvakar…

Jo akių žvilgsnis privertė ją užsičiaupti nebaigus sakinio.

– Džulianai, kas tau? Kas atsitiko?

Jis suleido abiejų rankų pirštus į plaukus ir giliai atsiduso. O kai prabilo, nuo jo kimaus, duslaus balso Brukei per nugarą nubėgo šiurpai.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – tarė jis, nepakeldamas akių nuo grindų.

– Gerai, sakyk, ką nori man pranešti?

Jis lėtai ir giliai įkvėpė, paskui taip pat lėtai iškvėpė, ir Brukė suprato, kad čia nervai niekuo dėti. Mintyse praskriejo įvairios klaikiausios prielaidos. Susirgo, suraitė vėžys ar smegenų auglys. Pasiligojo kuris nors iš jo tėvų. Įvyko baisi automobilio avarija. Gal žuvo kas iš jos artimųjų? Gal mažoji Ela? O gal mama?

– Džulianai, kas yra? Man baisu. Pasakyk ką nors. Papasakok.

Galiausiai jis pakėlė akis ir su nauju ryžtu pažiūrėjo į ją. Staiga jai pasirodė, kad ta baisi akimirka jau praėjo ir jie toliau galės ruoštis vakarui. Bet jo akyse vėl šmėstelėjo ankstesnis siaubas ir jis pakvietė ją prieiti prie lovos.

– Bruke, manau, tau reikėtų prisėsti, – pasakė jis, o iš jo lūpų jos vardas nuskambėjo kažkaip grėsmingai. – Tau tikrai nemalonu bus tai išgirsti.

– Ar tau kas atsitiko? Mūsų tėvams? Džulianai! – Brukę apėmė panika, ji buvo tikra, kad įvyko kažkas neįsivaizduojamai baisaus.

Jis pakėlė ranką ir papurtė galvą.

– Ne, nieko panašaus. Tai liečia tik mudu.

Ką?

– Tik mudu? Kodėl tik mudu? – Kodėl jis būtent dabar nusprendė kalbėti apie mūsų santykius?

Džulianas vėl įbedė žvilgsnį į grindis. Brukė ištraukė ranką ir šmaukštelėjo jam per petį.

– Džulianai, ką čia paistai? Gana išsisukinėti. Rėžk tiesiai, kad ir kas būtų.

– Spaudoje pasirodė kelios nuotraukos, – tai jis ištarė tokiu balsu, tarsi būtų pranešęs, kad jam liko gyventi trys mėnesiai.

– Kokios nuotraukos? – nustebo Brukė, nors tuojau pat suprato, ką jis turi omeny. Mintys akimirksniu nuskriejo pas tą žurnalistę, kurią per pietus sutiko lifte. Iš patirties jau žinojo, kaip greitai pasklido gandai apie tariamą jos nėštumą. Net keletą mėnesių iš eilės teko skaityti apie jo „romaną“ su Laila Loson. Tačiau jokių nuotraukų dar nematė.

– Tos nuotraukos negražios, bet jos neparodo tikrosios tiesos.

– Džulianai.

Jis atsiduso ir pakartojo:

– Jos tikrai negražios.

– Už Sienos nuotraukas šitos geresnės ar blogesnės?

Tik prieš kelias savaites juodu aptarinėjo tas liūdnai pagarsėjusias nuotraukas. Keista, bet kaip tik Džulianas visiškai negalėjo suprasti, kaip keturių vaikų tėvas drįso nusifotografuoti viešbučio balkone su iki pusės nuoga, jam ant kaklo pakibusia aktore. Brukė pateikė net keletą visiškai logiškų paaiškinimų, kad viskas galbūt yra kitaip, nei atrodo, bet galiausiai ir pati pripažino nematanti jokios pagrįstos priežasties, kodėl vienoj nuotraukoj Baltazaras Getis glaustosi prie plikos Sienos krūtinės, o kitoj – savo liežuviu mala jai po burną. Kodėl jis negalėjo sėdėti sau viešbutyje, užuot pusnuogis siautęs su panomis ir apgaudinėjęs savo žmoną?

– Beveik tokios pat. Bet, Bruke, prisiekiu, tikrai nėra taip blogai, kaip atrodo.

– Beveik tokios pat? Kas tada „nėra taip blogai“, jeigu nieko neįvyko?

Brukė nenuleido akių nuo Džuliano tol, kol jis pažvelgė į ją. Jis buvo smarkiai suglumęs.

– Parodyk man jas, – paprašė ji, tiesdama ranką į ritinėlin susuktą žurnalą, kurį laikė kietai suspaudęs saujoj.

Jis ištiesė jai išvyniotą žurnalą ir ji pamatė, kad tai naujausias Spin numeris.

– Ne, čia ne tas. Aš jį šiaip skaitinėjau. Bruke, leisk man tau viską paaiškinti, gerai? Nuotraukos darytos Chateau Marmont viešbutyje, o tu juk žinai, kaip ten…

– Kada tu buvai Chateau Marmont viešbutyje? – piktai amtelėjo Brukė, nekęsdama savo pačios balso.

Atrodė, lyg Džulianui kas būtų smogęs per veidą: akys plačios iš netikėtumo (o gal panikos?), veidas baltas kaip popierius.

– Kada aš ten… Pala, tuoj pasakysiu… Prieš keturias, penkias… Pirmadienio vakarą. Pameni? Tądien mes koncertavome Solt Leike, paskui visa grupė sėdom į lėktuvą ir nuskridom į Los Andželą, nes kitas koncertas turėjo būti tik ketvirtadienį. Aš juk tau pasakojau.

– Bet tu man visai ką kita pasakojai apie tą savaitę, – tyliai atsakė ji. Rankos ir vėl pradėjo drebėti. – Labai gerai pamenu, tu man minėjai važiuosiąs į Los Andželą su kažkuo susitikti – dabar nepamenu, su kuo, – bet apie laisvą vakarą tikrai nieko nesakei.

– A-a?

– Na, gal dėl to, kad vis prisiekinėji darąs viską, kad tik greičiau sugrįžtum namo, kad ir vienai nakčiai, bet, kaip matau, tas vakaras buvo išimtis.

Džulianas pašoko nuo minkštasuolio ir priėjo prie Brukės. Norėjo ją apkabinti, bet ji lyg baikšti stirna loštelėjo atgal.

– Bruke, paklausyk. Aš tikrai su ja nesimylėjau. Gal tik taip atrodo…

– Tu tikrai su ja nesimylėjai? O aš tiek laiko sėdžiu čia ir spėlioju, kas galėjo atsitikti?

Jis vėl suleido pirštus sau į plaukus.

– Viskas yra kitaip.

– Kaip kitaip? Kas, po perkūnais, įvyko, Džulianai? Matau, kad kažkas įvyko, nes mes dar niekada šitaip nesikalbėjom.

– Na… Viskas labai sudėtinga…

Brukei gerklėje užstrigo oro gurkšnis.

– Pasakyk, kad nieko blogo neįvyko. Sakyk: „Bruke, viskas pramanyta, tai tikriausias faktų iškraipymas“, ir aš tavim patikėsiu.

Brukė žiūrėjo į jį, o jis nusuko akis į šalį. Ji sužinojo viską, ką norėjo.

Nė pati nesuprasdama kodėl, Brukė pajuto, kaip it dūmas išgaravo visas susitvenkęs pyktis. Nepasidarė nei geriau, nei ramiau, tik atrodė, lyg kas būtų išsiurbęs iš jos pyktį, o vietoj jo prileidęs karčios ir šaltos širdgėlos. Nebegalėjo ištarti nė žodžio.

Abu sėdėjo ir tylėjo, nė vienas nedrįso daugiau prabilti. Brukė visa drebėjo: rankos, pečiai, visas kūnas, o Džulianas spoksojo sau į sterblę. Brukei pasidarė bloga, ėmė pykinti.

Galiausiai ji tarė:

– Mane atleido iš darbo.

Jis staigiai kilstelėjo galvą.

– Ką?

– Taigi kaip girdėjai. Margarita sako, kad valdžia abejoja mano „sugebėjimu dirbti pagal programą“, nes nuolat nebūnu darbe, nes per pastarąjį pusmetį pasiprašiau laisvadienių ar susikeičiau su kolegomis daugiau kartų nei normalūs žmonės per dešimt metų, nes aš visą laiką lakstau paskui tave po visą šalį, gyvenu prabangiuose viešbučiuose ir segiu deimantus.

Džulianas susiėmė rankomis už galvos.

– Aš nieko nežinojau.

Pasigirdo beldimas į duris. Kai nė vienas iš jų neatsiliepė, Natalija kyštelėjo vidun galvą.

– Reikia dar sykį su jumis abiem aptarti scenarijų, o tada jau galėsime eiti. Po dvidešimt penkių minučių jūs turite žengti raudonuoju kilimu.

Džulianas linktelėjo ir ji vėl uždarė duris. Pažiūrėjo į Brukę ir tarė:

– Labai tavęs atsiprašau, Bruke. Sunku patikėti, kad tave išmetė iš darbo. Turėjo džiaugtis, kad gavo tokią darbuotoją.

Ir vėl beldimas į duris.

– Mes jau einam! – sušuko Brukė garsiau, nei norėjo.

Bet durys vis tiek atsidarė ir jose pasirodė Leo. Brukė matė, kaip jis kruopščiai taiso veide taikytojo, nuomonių derintojo ir nelaimės ištikto draugo gelbėtojo išraišką, ir ją nuo to net supykino.

– Leo, ar gali palikti mus vienus?

Brukė nė nebandė nuo jo slėpti savo neapykantos.

Jis įėjo į vidų ir uždarė paskui save duris, tarsi nebūtų jos išgirdęs.

– Bruke, suprantu, tau dabar velnioniškai sunku, bet, patikėk manim, po mažiau nei pusvalandžio jūs vis tiek turite pasirodyti ant raudonojo kilimo, o mano pareiga pasirūpinti, kad jūs tam būtumėte pasirengę.

Džulianas linktelėjo. Brukė išvertusi akis spoksojo į jį.

– Aišku, visi žino, kad tos nuotraukos – gryniausia nesąmonė, bet kol aš prisikasiu iki žurnalo ir liepsiu jas atšaukti… – Čia jis nutilo, leisdamas abiem pajusti jo galią ir įtaką. – Aš labai noriu, kad jūs būtumėte pasirengę.

– Gerai, – tarė Džulianas ir pažiūrėjo į Brukę. – Manau, mums dabar reikia pagalvoti, kaip oficialiai atsakyti į žurnalistų klausimus ir parodyti, kad esame pora, kad laikom vieningą frontą.

Brukė pajuto, kaip pokalbio pradžioje ją užvaldęs pyktis palengva atlėgsta ir virsta giliu liūdesiu. Kas būna, kai pradedi nebepažinti savo tikro vyro? – galvojo ji. Džulianas, paprastai mokėjęs užbėgti jai už akių ir užbaigti jos mintis, dabar, regis, visai nebeįstengia jos suprasti.

Brukė giliai atsikvėpė ir tarė:

– Oficialius atsakymus galvokite vieni, man jie visai nerūpi. Aš einu baigti rengtis. – Atsisukusi į Džulianą pažiūrėjo jam į akis ir pareiškė: – Šįvakar aš dar nueisiu su tavimi ir laikysiu tave už rankos ant raudonojo kilimo, bet kai tik ceremonija baigsis, aš iš karto važiuoju namo.

Džulianas atsistojo ir nuėjęs prie lovos atsisėdo šalia jos. Paėmė jai už rankų ir tarė:

– Bruke, maldauju, nereikia…

Ji ištraukė rankas ir truputį pasislinko nuo jo tolyn.

– Tik nebandyk velti manęs į šitą košę. Ne dėl manęs dabar abiem teks prie visų akių glaustytis ir aiškintis spaudai. Kapstykitės vieni, be manęs.

– Bruke, aš rimtai. Ar negalima…

– Palik ją ramybėj, Džulianai, – pareiškė Leo tvirtu, išmintingo ir turinčio daug patirties žmogaus balsu. Jo žodžius patvirtino žvilgsnis, kuris reiškė: „Gerai, kad dar sutiko eiti. Ar įsivaizduoji, kokį košmarą užvirtų spauda, jeigu ji nepasirodytų? Nusiramink, duok savo kvailai žmonai truputį laisvės ir pamatysi, kaip vėl galėsi drąsiai lipti ant scenos…“ – Eik, Bruke, ir daryk, ką tau reikia. Mudu su Džulianu viską sutvarkysime vieni.

Brukė perliejo juos abu žvilgsniu ir nuėjo į svetainę. Prie jos tuoj pat prišoko Natalija.

– Jėzau šventas! Bruke! Ką, po velnių, padarėt savo makiažui? Suraskite, po galais, kas nors Lionelę! – spygavo ji ir nulėkė į tolimiausią miegamąjį. Brukė pasinaudojo proga ir įsmuko į trečią kambarį, laimė, tuo metu tuščią. Užsirakino ir paskambino Nolai.

– Alio.

Nuo pasigirdusio draugės balso ji vėl vos neapsiverkė.

– Labas. Čia aš.

– Ar jau apsivilkai suknelę? Ar negali paprašyti Džuliano, kad nufotografuotų su tavo BlackBerry, ir atsiųsti man nuotraukos? Mirštu, kaip noriu tave pamatyti!

– Klausyk, turiu dvi sekundes, nes jie tuoj mane suras, todėl…

– Suras? Gal tave persekioja koks nors nominantų žudikas? – pajuokavo Nola.

– Nola, būk gera, paklausyk manęs. Viskas išvirto kaip siaubo filme. Pasirodė Džuliano su kažkokia mergina nuotraukos. Kol kas aš jų dar nemačiau ir nieko nežinau, bet, atrodo, labai negražios. Be to, mane atleido iš darbo už dažnas pravaikštas. Klausyk, nieko negaliu daugiau tau aiškinti, bet pasakysiu tik tiek, kad tuoj po ceremonijos pirmu reisu grįžtu į Niujorką. Tikiuosi, galėsiu kol kas apsistoti pas tave, taip? Jaučiu, kad mūsų butas bus apgultas žurnalistų.

– Džuliano ir kažkokios merginos nuotraukos? Ai, Bruke, dedu galvą, kad nieko ten baisaus. Tie žurnalai spausdina visas šiukšles, kokios tik nugula ant jų stalo. Teisybė ar ne…

– Ar galėsiu apsistoti pas tave, Nola? Man reikia iš čia dingti. Bet aš puikiai tave suprasiu, jeigu nenorėsi užsitraukti šito košmaro.

– Bruke, tuojau pat liaukis, gerai? Pati paskambinsiu į kasas ir nupirksiu tau bilietą. Pamenu, kai rašiau projektą, paskutinis reisas iš Los Andželo į Niujorką yra vienuoliktą Amerikos oro linijomis. Tau šitas tiks? Ar užteks laiko? Dar užsakysiu taksi į oro uostą ir iš jo.

Išgirdus draugės balse susirūpinimą, Brukei vėl pasipylė ašaros.

– Ačiū. Būsiu nepaprastai tau dėkinga. Kai viskas baigsis, paskambinsiu.

– Nepamiršk pasižiūrėti, ar Ferdži tikrai tokia sena, kaip atrodo nuotraukose.

– Nekenčiu tavęs.

– Žinau. O aš tave myliu. Nebijok padaryti keletą nuotraukyčių ir atsiųsti man. Labai norėčiau pamatyti kelias su Džošu Grobanu…

Nenoromis Brukė nusišypsojo ir išjungė telefoną. Pasižiūrėjo vonios veidrodyje, kaip atrodo, ir sukaupusi visą drąsą pravėrė miegamojo duris. Natalija beveik alpo nuo įtampos. Ji visu kūnu metėsi prie Brukės.

– Ar nesuprantate, kad mes turim tik dvidešimt minučių, per kurias reikia spėti iš naujo jus padažyti? Kas, po perkūnais, verkia, kai makiažas jau padarytas? – Pastarąjį sakinį norėjo ištarti tyliau, bet Brukė vis tiek išgirdo.

– Žinot, Natalija, ko aš dabar labiausiai norėčiau? – paklausė Brukė, tiesdama ranką į merginą ir suimdama jai aukščiau alkūnės. Ji kalbėjo tyliai, bet nesistengdama slėpti balse geležinio pykčio.

Natalija išvertė į ją akis.

– Aš noriu, kad padarytum man makiažą, surastum mano batelius ir užsakytum į numerį martinio su degtine ir buteliuką advilio. Ir padaryti tai prašau užčiaupta burna. Kad negirdėčiau nė vieno žodelio, supratai? Kaip manai, ar galėsi man tai padaryti?

Natalija ir toliau spoksojo į ją.

– Puiku. Aš juk žinojau, kad susitarsime. Ačiū už pagalbą.

Tai pasakiusi ir pajutusi nežymų pasitenkinimą, Brukė apsisuko ir nuėjo į miegamąjį. Pasistengs visa tai ištverti.

Tryliktas skyrius

Dievams su seselėmis ne pakeliui

– Nepamirškite: abu laikotės už rankų, šypsotės ir niekur neskubat. Esate laimingi ir įsimylėję, ir nė trupučio nesukat galvos dėl kažkokios nusususios, garbės ištroškusios kekšės. Jūs jai nepasiekiami. Ar jau pasirengę? – kone šaukė Leo nuo užpakalinės limuzino sėdynės, sėdėdamas tik per metrą nuo Brukės ir Džuliano.

– Pasirengę, – burbtelėjo Džulianas.

– Psichologiškai pasiruošę? Mes turime būti psichologiškai pasiruošę viskam! Ar taip jaučiatės?

Jis pažiūrėjo pro langą, ar dar jų nekviečia privažiuoti moteris su segtuvu rankose, organizuojanti artistų atvykimą. Džulianas turi žengti ant raudonojo kilimo lygiai dvidešimt penkios minutės po keturių, o tai, pagal Brukės mobiliojo telefono laikrodį, turėjo įvykti po vienos siaubingos minutės.

Kaip tiksliai turėčiau jaustis? – norėjo paklausti Brukė. – Sušiktai? Lyg savo noru žengčiau į mirtį, o jeigu žinočiau, kas man iš tiesų geriausia, tuojau pat apsisukčiau, bet aš pernelyg priešiška konfliktams, kad kelčiau tokias bangas, tad verčiau eisiu tiesiai prie egzekucijos vykdytojų. Todėl taip, kvaily tu neraliuotas, ko gero, aš kaip tik šitaip ir jaučiuosi.

– Nenoriu jums meluoti, mielieji, bet jus pasitiks tikros piranijos. – Leo skėstelėjo delnais į viršų. – Sakau tai, kad būtumėte pasiruošę viskam. Tačiau jūs nekreipkite į juos dėmesio, šypsokitės ir džiaukitės kiekviena akimirka. Viskas tikrai bus gerai.

Leo telefonas tyliai suvibravo, jis dirstelėjo į jį, nuspaudė durų atrakinimo mygtuką ir atsisuko į Džulianą su Bruke.

– Laikas. Eime! – sušuko jis ir atlapojo limuzino dureles. Brukė nespėjo susivokti, kas vyksta, kai tą pačią akimirką ją apakino fotoaparatų blykstės. Nors jos akino ir spigino akis, palyginti su užduodamais klausimais, buvo vienas malonumas.

– Džulianai, kaip jaučiatės pirmąkart dalyvaudamas Grammy apdovanojimuose?

– Bruke, ar galite pakomentuoti nuotraukas, pasirodžiusias naujausiame Last Night numeryje?

– Džulianai, pažiūrėk čionai! Čia! Ar tu tikrai pradėjai romaną?

– Bruke, atsisukite čia! Į šitą kamerą! Kieno suknelę vilkite?

– Bruke, ką pasakytumėte Chateau mergšei, jeigu ją sutiktumėte?

– Džulianai, pažiūrėk į kairę! Va taip, gerai. Ar jūsų santuoka neiširs?

– Džulianai, kaip jaučiatės žengdamas raudonuoju kilimu, kai prieš metus apie jus niekas dar nieko nežinojo?

– Bruke, ar jums neatrodo, kad jūs pati kalta, jog fiziniais duomenimis neatitinkate Holivudo normų?

– Ką galėtumėte pasakyti jaunoms merginoms, kurios dabar jus mato?

– Džulianai, ar norėtumėte, kad jūsų žmona dažniau lydėtų jus kelionėse?

Atrodė, lyg kas trečią valandą nakties tavo miegamajame būtų įžiebęs visus stadiono prožektorius: Brukės akys negalėjo – nesugebėjo – prisitaikyti prie tokių šviesų, o kiekvienas mirktelėjimas kėlė vis daugiau nepatogumų.

Brukė trumpam grįžtelėjo atgal, kur buvo mažiau fotografų, ir pamatė Nikolę Kidman su Kitu Urbanu, lipančius iš ilgiausio juodo Escalade kadilako. Ko prikibot prie mūsų, kai čia pat buriasi tikros garsenybės? – norėjosi jai sušukti. Ir tik vėl atsisukusi ir pajutusi, kad akys pagaliau pripranta prie akinamų šviesos blyksnių, ji išvydo prieš save beribę raudoną jūrą. Kokio ilgio tas kilimas? Visa mylia? Dvi? Dešimt? Toliau juo nuėję žmonės elgėsi įprastai, netgi buvo atsipalaidavę. Stoviniavo grupelėmis po tris ar penkis, atlaidžiai kalbėjo su žurnalistais ar įgudusiai pozavo fotografams, kiekvienu grįžtelėjimu demonstruodami profesionaliai nutaisytas plačias šypsenas. Ar įmanoma elgtis taip kaip jie? Ar jai irgi taip išeitų? O svarbiausia, ar jai pavyks sveikai ir gyvai įveikti likusią nesibaigiančio kilimo dalį?

Paskui jie pajudėjo. Brukė atsargiai dėliojo basutėmis apautas kojas, smakrą laikė pakeltą, o skruostai neabejotinai kaito; Džulianas vedėsi ją pro minias žmonių. Kai jie jau buvo pusiaukelėje iki įėjimo į vidų, Leo užėjo iš nugaros, uždėjo jiems ant pečių karštas, suprakaitavusias rankas, palinko į priekį ir tarė:

– E! pramogų naujienos. Ana ten iš dešinės. Jeigu prašys interviu, stabtelėkit ir pasikalbėkit.

Brukė žvilgtelėjo į dešinę ir pamatė žemo, kresno šviesiaplaukio vyruko galvą. Jis laikė atkišęs mikrofoną trims juodomis eilutėmis pasipuošusiems vaikinams, ne vyresniems nei penkiolikos. Teko pasukti galvą, kol prisiminė jų pavardes. Tai buvo Jonas Brothers grupė. Brukė pasijuto neapsakomai sena. Kokie mieli jaunuoliai, pagalvojo ji, lyg trys dailūs koalos meškučiai, bet tokie patrauklūs, gundantys. Vien nuo jų šypsenos milijonai paauglių merginų buvo gatavos nualpti. Absurdas. Jeigu šitos spiegiančios jauniklės nori pamatyti iš tiesų širdis stingdančius vaikinus, tai verčiau tegu pavarto senus Tiger Beat žurnalus su Kirko Kamerono ir Rikio Šrėderio nuotraukomis. Brukė liūdnai palingavo galva. Negi ji pati ką tik sugalvojo posakį „širdį stingdantys vaikinai“? Mintyse davė sau žodį papasakoti visa tai Nolai.

– Džulianai Alteri! Ar galima su jumis šnektelėti? – Šviesiaplaukis vyrukas pagaliau atsisveikino su Džonasų vaikučiais ir atsisuko į Brukę su Džulianu. Sikrestas! Lygiai toks pat įdegęs ir žavus, kaip ir laidoje „Amerikos dievaitis“. Šypsena šilta ir maloni, Brukei norėjosi jį pabučiuoti.

– Ei, – šūktelėjo jam Džulianas, o veide šmėstelėjo atpažinimo šešėlis. – Taip, žinoma. Mielai.

Sikrestas mostelėjo ranka operatoriui, o pats atsistojo prie Brukės ir Džuliano kiek kairiau. Linktelėjo vyrui su kamera, ir šis įjungė galingą prožektorių, iš kurio akimirksniu tvokstelėjo karštis. Žiūrėdamas į filmavimo kamerą, Sikrestas prabilo į mikrofoną.

– Dabar šalia manęs Džulianas Alteris ir jo žmona Brukė. – Atsisuko į juos ir džiaugsmingai pamojo ranka. – Ačiū jums, kad radote laiko su mumis pabendrauti. Turiu prisipažinti, šįvakar atrodote nuostabiai.

Abu instinktyviai nutaisė dirbtines šypsenas. Trumpą, panikos kupiną akimirksnį Brukė prisiminė, kad šiuo metu juos stebi milijonai žiūrovų – visoje Amerikoje, o gal net ir visame pasaulyje.

– Ačiū, Rajanai, – padėkojo Džulianas, ir Brukei palengvėjo, kad jis nepamiršo kreiptis į pašnekovą vardu. – Mes labai džiaugiamės gavę progą čia dalyvauti.

– Pasakyk man, Džulianai. Tavo pirmasis albumas per mažiau nei aštuonias savaites tapo platininiu. Iki šios dienos, – jis dirstelėjo į mažą lapelį delne ir kalbėjo toliau, – pasaulyje parduota jau keturi milijonai jo kopijų. Šiandien tu koncertuosi per Grammy apdovanojimus. Sakyk, kokios mintys sukasi tavo galvoje?

Rajanas prikišo mikrofoną Džulianui prie lūpų ir nusišypsojo. O šis, toks ramus, kokio Brukei dar neteko regėti, irgi jam nusišypsojo ir tarė:

– Žinai, Rajanai, turiu prisipažinti, šitas gyvenimo tarpsnis man tiesiog neįtikėtinas. Man net galva svaigsta nuo tokio albumo populiarumo, o čia dar šitai. Kokia garbė. Kokia neapsakomai išskirtinė šlovė.

Sikrestui, regis, tai patiko ir jis apdovanojo juodu plačia šypsena ir dėmesingu galvos linktelėjimu.

– Džulianai, savo tekstuose tu dažnai dainuoji apie meilę. Net ir „Prarastieji“, kurie iš pradžių gali kai kam pasirodyti lyg duoklė tavo mirusiam broliui, iš tikrųjų yra daina apie neatlygintiną meilės galią. Kas tave įkvepia?

Bandymas „mesti iš po krepšio“, jeigu toks būtų įmanomas. Brukė iš visų jėgų stengėsi nenuleisti akių nuo Džuliano vildamasi, kad sudaro mylinčios, palaikančios ir dėmesingos žmonos įvaizdį, klausančios kiekvieno jo žodžio, o ne išgyvenančios viduje siaubingą jausmų dramą.

Džulianas tuoj pat „griebė kamuolį“ ir lengvai „įdėjo į krepšį“.

– Žinai, labai keista, Si… Rajanai. Kai pradėjau dainuoti, didžioji mano muzikos dalis buvo niūri, ganėtinai sunki. Asmeniniame gyvenime tuo metu irgi turėjau bėdų, o muzika, kaip žinia, dažniausiai ir atspindi vidinius atlikėjo išgyvenimus. O dabar? – po šių žodžių jis pažvelgė Brukei tiesiai į akis ir tarė: – O dabar viskas yra absoliučiai kitaip. Nuostabios žmonos dėka mano muzika ir gyvenimas neapsakomai pasitaisė. Ji mane ne tik įkvepia kurti, bet ir motyvuoja, skatina… Ji man yra viskas…

Nepaisydama to, kas įvyko viešbutyje, nepaisydama to, kad ji neteko darbo, kad spaudoje pasirodė tariamai nešvankios nuotraukos, nepaisydama kažkur galvoje kirbančios neaiškios minties, kad Džulianas greičiausiai čia tik vaidina prieš publiką, Brukė netikėtai pajuto savo vyrui didelę meilę. Šią akimirką, prieš daugybę kamerų, abiem vilkint puošnius drabužius, cituojamiems, fotografuojamiems ir garbinamiems, ji jautė Džulianui lygiai tokią pat meilę, kaip ir tą dieną, kai susipažino.

Patenkintas Sikrestas ilgokai nutęsė „aaaa“, padėkojo abiem už pokalbį ir palinkėjo Džulianui sėkmės. Vos tik jis nusisuko į kitą pašnekovą – kažkokią moterį, labai panašią į Šakirą, nors Brukė nebuvo tuo tikra, – Džulianas atsigręžė į ją ir tarė:

– Matai? Sikrestas nė neužsiminė apie tas kvailas nuotraukas. Kiekvienas atsakingas žurnalistas žino, kad jos melagingos.

Vos paminėjus tas nuotraukas, Brukei vėl mintyse atgijo viešbučio kambarys, užgoždamas visus švelnius jausmus. Neišmanydama, ką jai daryti, ir puikiai žinodama, kad kiekvienas raudonojo kilimo centimetras yra sekamas garso ir vaizdo kamerų, Brukė tiesiog nusišypsojo ir linktelėjo. Nedaug truko ir Leo galva vėl atsirado tarp jų, o Brukė net pašoko iš vietos, kai pajuto sau ant sprando jo ranką.

– Džulianai, ana ten prieky – Laila Loson. Norėčiau, kad pasisveikintum su ja, pakštelėtum į skruostuką ir supažindintum ją su žmona. Bruke, padarytum man didžiulę paslaugą, jeigu parodytum, kad džiaugiesi pažintimi su ta moterimi.

Brukė kilstelėjo galvą ir pamatė Lailą, vilkinčią stebėtinai trumpą juodą suknutę, įsikibusią į parankę Kidui Rokui. Kiek teko skaityti laikraščiuose, Kidas jai yra tik draugas, nes po skandalingų skyrybų praėjusiais metais su garsiu aikštės puolėju ji beveik su niekuo nebesusitikinėja. Nespėjus Brukei sulaukti progos šiurkščiai atsikirsti Leo, jie priėjo prie porelės. Iš visų pusių lyg per susišaudymą ėmė spragsėti fotoaparatų blykstės.

– Džulianai Alteri! – suspiegė Laila ir apsivijo rankomis jam kaklą. – Dieve, kaip laukiu tavo pasirodymo!

Brukė tikėjosi, kad po pažinties su mergina, kurios ji taip nemėgsta, ims dar labiau jos nekęsti, bet teko pripažinti, jog Laila – gyva, stovinti šalia – iš tiesų skleidė kažkokį nepaprastą žavesį, kurio negalėjai pajusti nei per televiziją, nei paskalų žurnalų nuotraukose. Net ir visu kūnu prisispaudusi prie Džuliano, kažkuo ji vis tiek buvo jaudinanti, miela ir pažeidžiama – gal net kiek kvailoka, bet ir tai jai nekliudė, – ir Brukė iš karto pasijuto kaip sava.

Džulianas pasistengė skubiai išsilaisvinti iš Lailos glėbio, o pristatydamas ją Brukei kažko suglumo.

– Sveikutė! – šūktelėjo Laila savo sodria, pietietiškai saldžia it medus tarme. – Man labai malonu pagaliau su tavimi susipažinti.

Brukė nusišypsojo ir ištiesė ranką, bet Laila jau lenkėsi jos apkabinti.

– Oi, mieloji, leisk tave apkabinti. Atrodo, lyg seniausiai tave pažinočiau! Tavo vyrui nepaprastai pasisekė.

– Ačiū, – padėkojo Brukė ir akimirką sutriko, kad anksčiau jos taip bijojo. – Graži suknelė.

– Oi, tu irgi kaip lėlytė. Ei, klausykit, supažindinsiu jus su savo naujuoju draugu Kidu, – tai ištarusi sugriebė jam už rankos ir norėjo nukreipti jo dėmesį į Brukę ir Džulianą, bet Kidą labiau traukė nedidelis būrelis dailių merginų (gal pritariančių dainininkių? Šokėjų? Sportininkių?), besisukiojančių už jo. Po nejaukiai ilgai užtrukusios pauzės jo veide sušmėžavo atpažinimas ir jis patapšnojo Džulianui per nugarą.

– Bičiuli, puikus albumas, – pagyrė ir abiem rankomis suėmė Džuliano dešinę, kaip daro visi politikai. – Sveikinu! Klausyk, noriu tavęs paklausti, ką tu…

Brukei neteko išgirsti, ko Kidas Rokas norėjo paklausti jos vyro, nes Laila pasivėdėjo ją į šalį ir pasilenkė taip arti, kad ši net užuodė citrusinių Lailos kvepalų aromatą.

– Tuoj pat pradėk leisti pinigus, – sušuko Laila tiesiai Brukei į ausį. – Jie priklauso lygiai tiek pat tau, kiek ir jam. Ei, jeigu ne tu, jis turbūt nebūtų dabar turėjęs nė cento, tiesa? Neatidėliok rytdienai to, ką gali padaryti šiandieną.

– Pinigų? – išlemeno nustebusi Brukė.

– Bruke, miela mano, kaip tik dėl šito man ir buvo skaudžiausia skirtis su Patriku. Prasėdėjau ir pražiūrėjau šimtus koledžo ir profesionalų varžybų, skraidžiau su juo į visus Dievo pamirštus ir šalčiausius mūsų šalies stadionus, kiekvienam žingsny morališkai jį palaikiau, kol jis gavo tą nelemtą aštuoniasdešimties milijonų dolerių kontraktą. O tada, kai pradėjo apgaudinėti mane su ta pornografijos žvaigžde, aškaip kvaišelė pagalvojau, kad neprotinga pirkti sau padoraus namo. Ką gi, mokykis iš mano klaidų, mieloji. Nusipirk namą. Tu jį užsitarnavai.

Nespėjus Brukei ką nors jai atsakyti, prie jų priėjo Kidas Rokas su Džulianu ir visi keturi sustojo petys į petį viena eile, šypsojosi ir mojo prieš kameras.

Brukė ir vėl nesuspėjo ką nors pasakyti Lailai, nes Leo nusitempė juos arčiau prie įėjimo į Staples Center areną. Brukė jau norėjo mintyse pasveikinti save sėkmingai išgyvenus raudonojo kilimo ceremoniją, bet staiga kažkokia moteris su žvyneliais siuvinėta suknia ir fantastiško aukščio basutėmis kyštelėjo jai po smakru mikrofoną ir garsiausiai užriko:

– Bruke Alter, koks apima jausmas matant savo sutuoktinio nuotraukas su kita moterimi, nors šitiek laiko jį morališkai palaikėt?

Aplink visi nuščiuvo. Per dvi sekundes, kurių moteriai užteko užduoti klausimą, žado neteko visi aplink stovintys atlikėjai, pagalbiniai darbuotojai, žurnalistai, reporteriai, fotografai ir minios gerbėjų. Trumpą akimirką Brukei pasidingojo, kad ta spengianti tyla tikriausiai yra ženklas, kad ji tuoj nualps, bet paskui pamatė, jog tokia sėkmė ją aplenkė. Ji išvydo dešimtis – šimtus? – jos pusėn grįžtelėjusių galvų ir lygiai tą pačią akimirką pajuto, kaip Džulianas taip stipriai suspaudė jai ranką, kad nuo tokios jėgos subraškėjo visi plaštakos kaulai. Norėjosi tuo pačiu metu ir verkti, ir juoktis. Įdomu, kokia būtų žmonių reakcija, jeigu ji nusišypsotų ir pasakytų: „Žinot, man labai keista, kad klausiate. Iš tiesų mane apima nuostabus jausmas. Kuri mergina nenorėtų išgirsti, kad jos vaikinas neva turi romaną su kita, ir dar visa tai pamatyti per televiziją tokių žmonių kaip jūs dėka? Ar dar turite kokių įspūdingų klausimų, ar jau galim ramiai žengti į vidų? Ne? Ką gi, tuomet buvo malonu susipažinti.“ Šią mintį palydėjo tik akimirksnį trukusi kita – ji įsivaizdavo čiumpanti žirkles ir pažerianti nuo suknios žvynelių karoliukus, o paskui gerai aptalžanti jos pačios kulniukais. Net kvapą užgniaužė.

Bet, aišku, ji nei šaukė, nei vėmė, nei juokėsi ar ką įžeidinėjo. Giliai įtraukė pro nosį oro, apsimetė, kad niekas nemato, ir ramiai atsakė:

– Aš nepaprastai didžiuojuosi savo vyro laimėjimais ir esu laiminga, galėdama šįvakar dalyvauti jo pasirodyme. Linkiu jam sėkmės!

Brukė stipriai suspaudė Džulianui ranką ir nė pati nesuvokdama, iš kur semiasi tiek savitvardos, atsisuko į jį ir paklausė:

– Eime?

Džulianas pabučiavo žmoną, elegantiškai pasiūlė jai parankę, ir niekam daugiau nespėjus pripulti prie jų, visi trys – Brukė, Leo ir Džulianas – dingo už paradinių durų.

– Bruke, kokia tu nuostabi! – džiaugsmingai užgiedojo Leo ir vėl uždėjo Brukei ant sprando savo prakaituotą ranką.

– Rimtai, Ruke, čia buvo pirmos klasės žiniasklaidos suraitymas, – pritarė jam Džulianas. – Sudorojai tą kalę kaip tikra profė.

Brukė ištraukė ranką. Nuo tokio pasveikinimo jai darėsi šlykštu.

– Einu į tualetą, – tarė ji.

– Pala, Bruke! Mums reikia užimti savo vietas, nes paskui Džulianas turės eiti į užkulisius apšilti su…

– Ruke, ar gali luktelėti bent kol…

Nė nežvilgtelėjusi atgal, Brukė paliko juos ir patraukė pro minią įspūdingų, puošniai apsirengusių žmonių. Patikino save, kad niekas jos nepažįsta, ir nors baisiausiai pykina, niekas į ją nežiūri ir neapšneka. Tiesiu taikymu ji nuskubėjo tualetų ženklo pusėn, beviltiškai trokšdama bent kelias minutes pasislėpti nuo žmonių ir apraminti sukilusius jausmus. Moterų tualete buvo tik pati būtiniausia įranga – ko galima tikėtis iš Staples Center arenos, nors čia ir rengiami Grammy apdovanojimai, – todėl Brukė labai stengėsi nieko rankomis neliesti ir užsidarė kabinoje. Susikaupusi kelis kartus giliai įkvėpė oro, klausydamasi kitų tualete esančių moterų pokalbių.

Viena gyrėsi pastebėjusi Teilorą Svift ir Kenį Vestą, besišnekučiuojančius šalia raudonojo kilimo, ir niekaip negalėjusi suprasti, kodėl ta mažutė dailutė Teilora tokią dieną skiria tiek daug dėmesio Keniui – tam mulkiui! Jos pašnekovė labai norėjo išgirsti draugės nuomonę, katra – Teilora ar Mailė – gražiau atrodo su puošniomis ir beveik identiškomis juodomis suknelėmis (balsai pasidalijo pusiau), o paskui abi išrinko joms labiausiai patinkančius ir patraukliausiai atrodančius vaikinus (viena pasirinko Džei Zi, o kitai labiau prie širdies buvo Džošas Diuhamelis). Paskui vienai parūpo, kas šįvakar prižiūri Dženiferės Hadson sūnelį, o kitai magėjo išsiaiškinti, kodėl ceremonijoje dalyvauja Keitė Bekinseil, kai nei ji pati, nei jos vyras niekaip nesusiję su muzikos industrija. Lygiai taip pat dabar būtų čiauškėjusi ir ji su Nola, jeigu ši būtų turėjusi progą atsidurti šiame tualete. Keista, bet Brukę tai nuramino. Deja, tik tol, kol jos nepalietė kitos temos.

– Ar jau matei Džuliano Alterio nuotraukas? – paklausė nemalonaus balso moteris savo draugės.

– Ne. Ar jos iš tiesų tokios baisios?

– Jėzau, baisesnių ir nepadarytum. Mergina prie jo tiesiog prisisiurbusi. O vienoj nuotraukoj atrodo, kad jie iš tiesų mylisi po jos sijonu.

– Kas ji tokia? Ar jau išsiaiškino?

– Kažkokia eilinė mergiotė. Linksminosi Chateau viešbutyje ir sumanė pasismaginti su juo.

Ir vėl – gal jau tūkstantąjį kartą šį vakarą – Brukei užgniaužė kvapą. Tualete erzelynė – moterys ėjo viena po kitos, plovėsi rankas, taisėsi neva susitaršiusius plaukus, dažėsi ir taip jau puikiai padažytas lūpas, o ji ištempusi ausis klausėsi tik šių dviejų moterų balsų. Sumanymas nekoks, bet smalsumas nejučia paėmė viršų. Pasitikrinusi, ar kabinos durys patikimai užrakintos, Brukė pasilenkė prie plyšelio palei vyrius ir pažiūrėjo pro jį. Prie praustuvo stovėjo dvi merginos, abi netoli trisdešimties, tikriausiai kylančios žvaigždutės, nors nė viena Brukei nebuvo matyta.

– Ką jis sau manė ten išdarinėjąs? Jeigu jau sugalvojai apgauti žmoną, tai bent daryk tai diskretiškai.

Draugė pašaipiai vyptelėjo:

– Ai, koks skirtumas. Lyg tau svarbu, kur vyrai ištvirkauja! Vis tiek kada nors įklius. Pažvelk į Taigerį. Kokie tie vyrai kvailiai!

Šitai privertė draugę skaniai nusikvatoti.

– Džulianas Alteris tau ne Taigeris Vudsas, o jo žmona, patikėk manim, ne švedų supermodelis.

Ji ir pati puikiausiai žinojo nesanti supermodelis, bet kam dar kiti turi tai priminti. Brukė troško kuo greičiau iš čia dingti, bet labai nenorėjo grįžti pas Džulianą ir Leo, tačiau lygiai tiek pat bijojo likti čia ir klausytis tualetinių paskalų. Pirmoji moteris išsitraukė cigaretę.

– Manai, ji tikrai jį paliks? – antroji mergina su trumpų garbanotų plaukų šukuosena paklausė savo skardžiabalsės draugės.

Šioji prunkštelėjo:

– Bijau, kad jinai nieko nedarys… Nebent jis pats jai lieps pasitraukti.

– Kas ji tokia? Mokytoja ar dar kas?

– Man regis, seselė.

– Įsivaizduoji? Vieną dieną esi paprasta eilinė moteris, o kitą – tavo vyras jau superžvaigždė.

Skardžiabalsė garsiai nusijuokė.

– Nemanau, kad Martinas kada nors taps labai garsus. Ko gero, greičiau jau aš tokia pasidarysiu, tiesa?

Garbanė išpūtė dūmus ir užspaudė cigaretės nuorūką į kriauklę.

– Tokie dalykai ne jų nosiai, – pareiškė ji su tokiu pasitikėjimu, tarsi kalbėtų žmogus, visko matęs, visur buvęs ir visus pažįstąs. – Ji miela ir baikšti, o jisai – dievaitis. Dievams ir seselėms ne pakeliui.

Aš dietologė! – norėjo sušukti Brukė. – Kai mėsinėjat mano santuoką ir maitojat mano asmenybę, tai bent jau neiškraipykit faktų!

Įspraudusios į šviežiai padažytas burnytes po gabalėlį kramtomosios gumos, abi spragtelėjo rankinukų sagtimis ir nieko daugiau netarusios išėjo pro duris. Brukei taip palengvėjo, kad pagaliau išlindusi iš kabinos net nepastebėjo moters, atsukusios nugarą į veidrodį, pasirėmusios į praustuvo kraštą ir kažką maigančios savo telefone.

– Atleiskit, kad trukdau, bet ar tik jūs ne Brukė Alter?

Išgirdusi savo vardą Brukė net žioptelėjo. Šiuo metu ji būtų mieliau stojusi prieš visą ginkluotą batalioną nei įsitraukusi į dar vieną pokalbį.

Moteris atsisuko į ją ir ištiesė ranką pasisveikinti, o Brukė iš karto ją pažino. Tai buvo visų labai gerbiama ir nepaprastai garsi kino ir televizijos aktorė. Brukė pasistengė neišsiduoti viską iki smulkmenų žinanti apie šitą moterį – nuo visų jos romantiškose komedijose suvaidintų personažų iki to siaubingo fakto, kai sutuoktinis paliko ją šeštą mėnesį besilaukiančią ir išėjo pas vos žinomą profesionalią tenisininkę, – tačiau kam be reikalo apsimetinėti, juk Karter Prais pažįsta visi. Argi kas nors nepažįsta Dženiferės Aniston ar Risos Viterspun? Dėl Dievo meilės.

– Taip, aš esu Brukė, – atsakė ji taip tyliai ir švelniai, kad net pačiai pasidarė liūdna.

– O aš Karter Prais. Dieve mano… Net nenumaniau… Labai apgailestauju…

Brukė užsidengė rankomis veidą. Karter žvelgė į ją su tokia didele užuojauta, kad jai pasidarė aišku, jog kažkas yra labai negerai.

– Jūs girdėjote viską, ką tos vištos kalbėjo, tiesa?

– Na, aš ne visai…

– Neklausykite, ką kalba tokios ar į jas panašios! Tos dailios, paikos ir kvailos mergos manosi viską suprantančios, dedasi puikiai išmanančios, ką reiškia, kai visi viešai aptarinėja tavo santuokinį gyvenimą, bet iš tiesų jos nė velnio nieko nenutuokia. Absoliučiai nieko.

Aha. Ne šito tikėjosi, bet vis tiek neblogai.

– Ačiū, – padėkojo Brukė ir paėmė iš Karter rankų pasiūlytą vienkartinę nosinaitę. Mintyse davė žodį nepamiršti papasakoti Nolai, kaip Karter Prais pasiūlė jai nosinaitę, bet paskui pagalvojo, kad tai būtų labai kvaila.

– Suprantu, jūs manęs visai nepažįstate, – tarė Karter, skėsčiodama ore savo ilgais grakščiais pirštais. – Gaila, kad man niekas anksčiau nepasakė, jog kartais tai išeina į gera. Kiekviena istorija, tegu ir pati bjauriausia ir niekingiausia, vis tiek kada nors pasimiršta. Maitvanagiams reikia vis naujos aukos, kad išgyventų. Tad jeigu laikysitės tvirtai ir nepulsite nieko komentuoti, tikrai bus tik geriau.

Brukę taip sužavėjo mintis, kad šalia jos stovi Karter Prais ir lieja širdį dėl savo buvusiojo – galimas daiktas, paties žaviausio, talentingiausio ir itin gerbiamo jų kartos aktoriaus, – kad net pamiršo kalbėti.

Ji tikriausiai tylėjo ilgiau, nei pati numanė, nes Karter atsisuko į veidrodį su maskuojamuoju pieštuku rankoje ir tarė:

– Dieve, juk tai visai ne mano reikalas, tiesa? – Paskui kelis kartus bakstelėjo juo sau po kaire akimi į įsivaizduojamą juodulį.

– Oi, ne! Jūs man labai padėjote ir aš jums nepaprastai dėkinga! – sušuko Brukė, pati supratusi, kad kalba kaip nesubrendusi paauglė.

– Paimkite, – tarė Karter ir ištiesė jai nepradėtą gerti taurę šampano. – Jums labiau jo reikia nei man.

Kitomis aplinkybėmis Brukė gal būtų mandagiai atsisakiusi, bet šįvakar ji sutiko su Karter – nepaprastąja kino žvaigžde – ir ištuštino jos taurę vienu mauku. Nežinia kiek būtų paklojusi ir už antrą, nes tai buvo visiškai nauja patirtis.

Karter pritariamai pažiūrėjo į ją ir palingavo galva.

– Atrodo, lyg visas pasaulis įsibrovė į tavo namus ir kiekvienas, kas netingi, nori kažką pakomentuoti.

Dieve, kokia ji miela! Kokia natūrali! Brukę ėmė griaužti sąžinė, kad tiek kartų drauge su Nola spėliojo, ar tik ne vaidingas Karter charakteris, o gal prastai atlikta krūtų padidinimo operacija pastūmėjo jos vyrą į tos nelemtos tenisininkės glėbį. Daugiau jau ji niekada nebespręs apie žmones, kuriuos mažai pažįsta.

– Taip, tikrai taip, – patvirtino Brukė ir pliaukštelėjo delnu per kriauklę, kad būtų svariau. – O blogiausia yra tai, kad visi įsitikinę, jog tai tiesa. Kvaila manyti, kad visa, ką spausdina laikraščiai, yra teisybė.

Po šio sakinio Karter liovėsi lingavusi galva ir sukluso. Po akimirkos veide šmėstelėjo suvokimas.

– Oi, aš nežinojau.

– Ko jūs nežinojote?

– Kad jūs manote, jog jis to nepadarė. Mieloji, tos nuotraukos… – trumpam nutilo. – Suprantu, kad tai drasko širdį, bet – patikėkit manim, – man pačiai teko visa tai išgyventi, o faktų neigimas niekada nieko gero neduoda.

Atrodė, lyg Karter Prais būtų kirtusi jai į paširdžius.

– Klausykit, aš tų nuotraukų dar nemačiau, bet gerai pažįstu savo vyrą, todėl aš…

Tualeto durys atsilapojo ir pro jas įpuolė jauna mergina. Ji vilkėjo elegantišką kostiumėlį su sijonu, prie ausies turėjo pasikabinusi Bluetooth ausinę, o ant kaklo kabojo vardinė kortelė.

– Karter? Jūs turite tuojau pat eiti į salę. – Atsisukusi į Brukę paklausė: – Jūs turbūt Brukė Alter?

Brukė droviai linktelėjo, melsdama Dievą, kad ir šita moteris nepradėtų aiškinti jai apie Džulianą. Dar vieno komentaro ji tikrai nebeištvers.

– Džuliano vadybininkas prašė manęs jums pasakyti, kad Džulianas nuėjo už kulisų, o jūs turite eiti į žiūrovų salę. Jis būtinai atsiųs ką nors jus palydėti, kol Džulianas pradės koncertuoti.

– Ačiū, – padėkojo Brukė. Jai net palengvėjo, kad nereikės susidurti su Leo ar Džulianu, bet bijojo pati viena žengti į parterį.

Tačiau jaudinosi visai be reikalo.

– Jeigu pasirengusios, aš galiu palydėti jus abi.

Karter greitai žvilgtelėjo į Brukę ir plačiai nusišypsojo.

– Mes pasirengusios, – tarė ji ir paėmė Brukę už parankės. – Juk taip, ką?

Tai buvo nerealu. Per vieną minutę pati garsiausia pasaulio aktorė pareiškė Brukei, kad jos vyras apgaudinėja ją su kita moterimi, o paskui paėmusi už parankės nusivedė per minias žmonių, tarsi jiedvi draugautų jau dvidešimt metų. Brukės veide tikriausiai atsispindėjo sutrikimas, pasibjaurėjimas ir begalinis sumišimas, nes kai mergina su kortele parodė Brukei vietą ketvirtoje eilėje nuo scenos, Karter pasilenkė prie jos ir sušnibždėjo:

– Man buvo labai malonu su jumis susipažinti. Jūs tikrai visa tai ištversite, garantuoju. Jeigu jau aš išgyvenau, išgyvensite ir jūs. O dėl šio vakaro renginio – nepamirškite šypsotis, šypsotis ir dar kartą šypsotis. Šįvakar kameros seks kiekvieną jūsų judesį, tikėdamosi užfiksuoti jūsų palūžimą, tad būkit gera, niekam nesuteikite tokios progos, sutarta?

Brukė linktelėjo, už viską pasaulyje labiausiai trokšdama, kad galėtų nuspausti stebuklingą mygtuką ir nuskrieti pas Nolą ir Volterį su savo mėgstamiausiais multino treningais. Deja, teko atsisėsti. Ir šypsotis.

It kokia maniakė ji šypsojosi per visą įžanginį Džeimio Kimelio monologą, Kerės Andervud pasirodymą, Džastino Timberleiko ir Bejonsės šokio ir dainos duetą, iš anksto paruoštą vaizdo montažą ir gan keistą Keitės Peri numerį. Galop Brukė pajuto, kad jau pradeda tvinkčioti skruostai, bet tuo metu šalia jos sėdinti mergina, – Kardašian seserų tipo gražuolė, kaip pasirodė Brukei, nors ji vargu ar būtų atskyrusi vieną nuo kitos arba pasakiusi, kuo viena ar kita garsi, – pasilenkė prie jos ir tarė:

– Šįvakar jūs atrodote suirzusi. Čia tik tarp mūsų. Neimkite per daug į galvą tų nuotraukų.

Tai atrodė nepakeliama viešbutyje, kai buvo tik dviese su Džulianu, bet dabar? Darėsi tiesiog nepakenčiama.

Netrukus pasigirdo vedėjo balsas – pranešė, jog dabar bus rodoma reklama, ir Brukei nespėjus tai merginai atsikirsti, eilės gale išdygo Leo ir, susirietęs dvilinkas, kad neužstotų žiūrovams scenos, pamojo jai ranka sekti paskui. Žinai, bjauru, kai turi apsimesti laiminga prieš jį, – pagalvojo Brukė. Nepaliaujamai šypsodamasi, nors ir jausdama keistą galvos svaigulį, Brukė nė nežvilgtelėjo į Potencialiąją Kardašian ir mandagiai atsiprašinėdama, žergdama per žmonių kojas (ar tik ne Silui ant kelių ji ką tik vos neatsisėdo), nusekė paskui Leo į užkulisius.

– Kaip jis? – jai visai nesinorėjo klausti, bet žinant Džulianą ir jo scenos baimę, tiesiog negalėjo nepasidomėti. Staiga, nepaisydama nieko, kas neseniai nutiko, ji ir vėl pasijuto taip, kaip tuos daugybę kartų, kai laikydavo jį už rankos, glostydavo jam nugarą ir tikindavo, kad viskas bus gerai.

– Išsivėmė gal septyniolika kartų, tad manau, dabar jau tvarkelė.

Brukė perliejo Leo piktu žvilgsniu, o šis, vesdamas ją į kairę scenos kulisų dalį, rijo akimis kažkokios jaunos mergaitės užpakaliuką.

– Tikrai?

– Viskas gerai. Truputį nervinasi, bet šiaip jaučiasi normaliai. Šįvakar jis visus pakerės.

Brukė trumpai spėjo pamatyti Džulianą, nes jo asmeninė asistentė, ką tik įdėmiai kažko klausiusi per ausinuką, linktelėjo galvą ir stumtelėjo Džulianą už peties. Šis kartu su grupės muzikantais greitai sustojo prie savo instrumentų. Uždanga tebebuvo užskleista, ir Brukė girdėjo, kaip už jos Džeimis Kimelis laido juokus ir bando palinksminti žiūrovus per reklaminę pertraukėlę. Stebėjimo aikštelėje įrengtame monitoriuje pradėjo skaičiuoti dvidešimt sekundžių, o Džuliano ranka, apglėbusi mikrofoną, akivaizdžiai virpėjo.

Ir kaip tik tuo metu, kai Brukei jau atrodė, jog daugiau tokios įtampos nebepakels, Džeimis Kimelis paskelbė apie Džuliano pasirodymą ir visose scenos pusėse ėmė kilti uždanga priešais žiūrovų salę, tokią didelę ir taip įsitriukšmavusią, kad Brukė suabejojo, ar apskritai bus girdėti Džuliano balsas. Bet netrukus būgnininkas ėmė lėtai bilsnoti per instrumentus, gitaristas užgavo kelias stygas, o Džulianas priglaudė mikrofoną prie lūpų ir uždainavo dainą, kuri jį išgarsino. Jo baritonas užliejo salę ir žiūrovai bene akimirksniu nutilo, o Brukei tai prilygo elektros šokui.

Mintyse jai iš karto atgijo prisiminimai, kai tą šiltą antradienio vakarą Niko kavinėje ji pirmą kartą išgirdo Džulianą dainuojant „Prarastuosius“. Tada jis jau buvo atlikęs Brukės mėgstamas ir žinomas dainas, dar dvi ar tris savo sukurtas originalias kompozicijas, bet kai pirmą kartą uždainavo savo naująjį kūrinį, Brukei per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Nuo tada ji matė daugybę jo pasirodymų, bet nė viename iš jų ji negalėjo ramiai klausytis ir stebėti savo vyro, iš visos širdies dainuojančio milijonams šalies gyventojų.

Po kelių sekundžių auditorija pratrūko entuziastingai, kone isteriškai šaukti, o Džulianas nusilenkė ir ištiesdamas ranką padėkojo grupės muzikantams, kitą akimirką jis jau ėjo nuo scenos, rankoje tebespausdamas mikrofoną. Brukė matė, kaip jis viduje džiūgauja, visu kūnu virpėdamas iš susijaudinimo ir pasididžiavimo, tarsi karys, nurungęs visus sau lygius varžovus ir didžiavyrius. Jo akys švietė ir jis žengė prie Brukės, norėdamas ją apkabinti.

Brukė atsitraukė, o jis nuščiuvo, tarsi gavęs per veidą.

– Eime, – paskui tarė ir paėmė jai už rankos. Už scenos prie jų ėmė plūsti žmonės, sveikinti ir reikšti susižavėjimą, bet Džulianas tvirtai suspaudė jai ranką ir nusitempė į savo persirengimo kambarį. Užtrenkęs paskui save duris, plačiai šypsodamasis atsisuko į ją.

Brukė pažvelgė tiesiai jam akis ir tarė:

– Mums reikia pasikalbėti apie tas nuotraukas. Suprantu, dabar laikas nelabai tinkamas, bet ilgiau laukti aš nebegaliu. Jeigu išgirstum, ką kalba žmonės… Ką jie man sako…

– Ššš, – nutildė jis žmoną, priglausdamas pirštą jai prie lūpų. – Būtinai pasikalbėsime ir viską išsiaiškinsime. Bet dabar pasidžiaukime šia akimirka. Iššaukime šampano! Leo sakė parūpinęs mums kvietimus į naktinį Ašerio vakarėlį „Geišų namuose“, ir aš galiu tave patikinti, ten bus nerealu.

Brukei prieš akis šmėstelėjo šimtai įvairiausių vaizdų, ir visuose – gausybė žurnalistų, fotoaparatų blyksčių ir nesibaigianti virtinė pašaipiai nusiteikusių moteriškių, dalijančių neprašytus patarimus, kaip išgyventi tokį paniekinimą ir pažeminimą. Nespėjusi pasakyti Džulianui, kad nori sužinoti tiesą, ir tuojau pat, pasigirdo beldimas į duris.

Nė vienas iš jų nepasakė „užeikite“, bet Leo vis tiek įsmuko vidun, o su juo ir Samara prie šono. Abu sužiuro į Brukę.

– Ei, Bruke, kaip laikaisi? – absoliučiai be jokios užuojautos balse paklausė Samara.

Brukė apsimestinai nusišypsojo.

– Klausykite, mielieji, CBS nori po koncerto paimti interviu.

– Samara, – prabilo Džulianas, bet Leo jį nutraukė.

– Su jumis abiem, – ištarė taip, tarsi skelbtų egzekucijos datą.

– Ai, baikit.

– Suprantu, Džulianai, ir atsiprašau už viską, bet bijau, kad tu vis tiek turėsi pas juos nueiti, o Brukei palieku teisę rinktis – eiti ar ne. – Samara reikšmingai nutilo ir pažiūrėjo į Brukę. – Bet turiu jums oficialiai ir labai atsakingai pasakyti, kad Sony agentūra labai norėtų, jog tai padarytumėte abu drauge. Akivaizdu, susidomėjimas tomis nuotraukomis begalinis, bet judu privalote duoti interviu ir parodyti pasauliui, kad nieko blogo neįvyko.

Kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio, kol Brukė staiga susigriebė, kad visų akys įsmeigtos į ją.

– Džulianai, nejuokauk. Pasakyk jiems, kad…

Džulianas nieko jai neatsakė. Sukaupusi valią pažiūrėjo į jį ir pamatė, kad jis nuleidęs akis spokso į savo rankas.

– Ne, – pareiškė Brukė.

– Dar penkias minutes solidarumo, gerai? Nueisime, nusišypsosime, pasakysime, kad viskas gerai, ir būsime laisvi.

Leo su Samara linkčiodami galvomis pritarė Džuliano išminčiai ir sveikai nuovokai.

Brukė pastebėjo, kad jos suknelė labai susiglamžiusi. Be to, baisiai skauda galvą. Ji stovėjo, bet neverkė.

– Bruke, paklausyk, pasikalbėkime, gerai? – pakvietė Džulianas tokiu balsu, lyg sakytų: „Aš vis tiek sutramdysiu savo kvailą žmoną.“

Brukė praėjo pro Samarą ir sustojo prie durų tiesiai priešais Leo.

– Atsiprašau, – tarė ji, bet kai jis nepasitraukė jos praleisti, Brukė išsilenkė ir prasmukusi pro jį atsidarė duris. Paskutinį kartą šią dieną ji pajuto ant savo kūno prakaituotą Leo delną.

– Bruke, luktelėk, gerai? – Jis buvo visiškai suirzęs. – Juk negali šitaip imti ir išeiti. Lauke tavęs tyko dešimt tūkstančių kamerų, jos tave gyvą suės.

Brukė sulaikiusi kvapą atsisuko į jį – akis į akį – ir išrėžė:

– Palyginti su tuo, kas dedasi čia, verta rizikuoti. O dabar nuimk nuo manęs tą savo bjaurią leteną ir pasitrauk man iš kelio.

Netarusi daugiau nė žodžio nusisuko ir išėjo.

Keturioliktas skyrius

Nusimetėme drabužius

Nola buvo susitarusi, kad mašina lauks tam tikroje šoninėje gatvelėje už Staples Center arenos, ir kažkokiu stebuklu – o gal dėl to, kad vidury ceremonijos paprastai niekas neišeina, – Brukei pavyko paparacų nepastebėtai išsmukti iš pastato pro užpakalines duris ir šmurkštelėti į laukiantį automobilį. Ant užpakalinės sėdynės gulėjo atviras lagaminas, jame viskas tvarkingai sulankstyta ir sudėliota, ačiū paslaugiai „Beverli Vilšyro“ viešbučio kambarinei. Vairuotojas pasakė palauksiąs, kol ji nusirengs savo puošnią suknelę ir apsivilks kasdienius drabužius.

Brukė skubiai persirengė ir paskambino Nolai.

– Kaip tau visa tai pavyko? – nė nepasisveikinusi paklausė Brukė. – Dirbdama asistente padarytum milžinišką karjerą, – juokauti buvo lengviau nei aiškinti, kas iš tiesų šį vakarą nutiko.

– Klausyk, tik nemanyk, kad pavyks sėkmingai išsisukti. Aš noriu išgirsti viską iki smulkmenų. Deja, mūsų planas pasikeitė.

– Pasikeitė planas? Dėl Dievo meilės, tik nesakyk, kad turėsiu nakvoti čia.

– Ten nenakvosi, bet ir čia grįžti negali. Paparacai tiesiog apgulė mano namus. Jų gal kokie aštuoni ar dešimt. Jau turėjau išjungti paprastą telefoną. Jeigu taip prie mano namo, tai neįsivaizduoju, kas dedasi prie tavojo. Nemanau, kad norėtum dabar su tuo susidurti.

– Nola, labai apgailestauju.

– Oi, liaukis! Nieko malonesnio gyvenime man dar nėra tekę patirti, tad prašom užsičiaupti. Tik gaila, kad negalėsiu tavęs pamatyti. Nupirkau tau bilietą tiesiai į Filadelfiją, dar paskambinau tavo mamai ir pranešiau, kad atvyksti. Tau reikia išskristi lygiai dešimtą, o būsi vietoje šeštą ryto. Ji pasitiks tave oro uoste. Tikiuosi, neprieštarausi?

– Ačiū. Neįsivaizduoju, kaip tau atsidėkoti. O apie jokius prieštaravimus negali būti nė kalbos.

Vairuotojas stovėjo gatvėje ir kalbėjosi mobiliuoju telefonu, o Brukė norėjo kuo greičiau važiuoti iš čia, kol niekas jų nepastebėjo.

– Nepamiršk užsimauti dailių kojinių, kai per patikrinimą turėsi nusiauti batelius, nes, dedu galvą, atsiras norinčių tave nufotografuoti. Kuo daugiau šypsokis, o paskui drožk tiesiai į verslo klasės saloną – didesnė tikimybė, kad ten nebus fotografų.

– Supratau.

– Beje, visus pasiskolintus daiktus palik ant užpakalinės automobilio sėdynės. Vairuotojas viską grąžins į viešbutį, o tenai pasirūpins, kad viskas būtų perduota stilistams.

– Neįsivaizduoju, kaip reikės tau atsilyginti.

– Nesivargink, Bruke. Tu padarytum lygiai tą patį, jeigu mano vyras pernakt taptų megažvaigžde, o mane imtų persekioti paparacai. Suprantama, pirmiausia man reikėtų įsitaisyti vyrą, o mudviem abiem aišku, kad tai beveik neįmanoma, be to, mano hipotetinis vyras turėtų tik minimaliai talentų, todėl tai dar mažiau tikėtina…

– Esu labai pavargusi ir neturiu jėgų priešgyniauti, bet, jei nori žinoti, dabartiniai tavo šansai į laimę ir sėkmingą draugystę gerokai pranoksta manuosius, sakykim, gal net visa dešimčia tūkstančių balų, tad būk gera, baik skųstis. Myliu tave.

– Aš irgi. Nepamiršk dailių kojinių ir būtinai man paskambink.

Visą laiką nuo Staples arenos iki Los Andželo tarptautinio oro uosto Brukė darbavosi: kruopščiai sulankstė ir sudėjo suknelę į viešbučio drabužių dėklą, sumetė į maišą batelius, o papuošalus ir apyrankę gražiai sudėjo atgal į aksomines dėžutes, kurios buvo padėtos ant sėdynės. Bet nutraukusi nuo kairės rankos piršto didžiulį deimanto žiedą Brukė susigriebė, kad pas stilistę liko jos paprastas vestuvinis žiedelis, todėl davė sau žodį priminti Džulianui, kad jį paimtų. Brukė stengėsi negalvoti apie tai kaip apie bloga lemiantį ženklą.

Išgėrusi dvi taures „Kruvinosios Merės“ ir tabletę ambieno, Brukė gavo tai, ko labiausiai troško – atsijungė penkioms valandoms, bet iš mamos reakcijos lagaminų atsiėmimo skyriuje paaiškėjo, kad išvaizdai tai stebuklo nepadarė. Eskalatoriaus gale pamačiusi mamą, Brukė jai šypsojosi ir taip energingai mojo ranka, kad vos nepartrenkė vyro priešais.

Mama karštai apkabino dukrą, paskui šiek tiek atsitraukė ir per ištiestų rankų atstumą atidžiai į ją pažiūrėjo. Kritiškai įvertinusi kilpinio audinio treningą, sportinius batelius ir į arklio uodegą surištus plaukus, pareiškė:

– Atrodai klaikiai.

– Ačiū, mama. Lygiai taip pat ir jaučiuosi.

– Važiuojam namo. Ar lagaminą jau pasiėmei?

– Neturiu. Tik šitas. – Parodė į mažą lagaminėlį su ratukais. – Kai tenka atiduoti suknelę, batelius, rankinuką, papuošalus ir net apatinius, tai nelabai kas ir lieka.

Nardydama tarp žmonių mama patraukė prie liftų.

– Daviau sau žodį nieko neklausinėti, kol pati norėsi man išsipasakoti.

– Ačiū. Esu tau dėkinga.

– Taigi…

– Kas? – paklausė Brukė, kai abi išlipo iš lifto. Žvarbus Filadelfijos oras iš karto ėmė gnaibyti kūną, tarsi primindamas, kad čia ne Kalifornija.

– Taigi… Aš pasirengusi ir laukiu, kada tu panorėsi kalbėti. Apie bet ką…

– Puiku, ačiū.

Mama skėstelėjo ore rankomis ir atidarė automobilio dureles.

– Bruke, tu mane kankini!

– Kankinu? – Brukė apsimetė nustebusi. – Aš naudojuosi tavo pasiūlymu po kelionės šiek tiek atsipūsti.

– Puikiai žinai, kad tas pasiūlymas nenuoširdus.

Brukė įkėlė lagaminą į bagažinę ir įsitaisė ant priekinės sėdynės.

– Ar galiu ramiai parvažiuoti namo be didelių kamantinėjimų? Patikėk manim, kai prasižiosiu, tai niekas neįstengs manęs užčiaupti.

Brukė apsidžiaugė, kai mama visą kelią iki namų pačiam miesto centre čiauškėjo ir pasakojo, kokių žmonių sutikusi bėgimo klube. Net ir tada, kai palikusios mašiną požeminiame garaže abi pasikėlė liftu į penktą aukštą, į motinos dviejų miegamųjų butuką, ponia Grin ir toliau nenuilstamai ir atkakliai kalbėjo monologu. Bet vos įžengus pro duris ir užsirakinus, ji atsisuko į Brukę, kuri jau atrodė apsiraminusi.

Motina, pagavusi retą intymumo akimirką, palietė delnu Brukei skruostą ir tarė:

– Pirmiausia palįsk po dušu. Vonioje rasi švarių rankšluosčių, be to, aš tau padėjau naują levandų šampūną, kuris man labai patinka. Paskui pavalgysi. Iškepsiu tau omletą – žinau, tik iš baltymų – ir paskrudinsiu duonos. Tada pamiegosi. Paraudusios akys atrodo baisiai, ir dar spėju, lėktuve visai nemiegojai. Antras miegamasis paruoštas tau, be to, įjungiau kondicionierių ir nustačiau ant pačios aukščiausios padalos. – Mama nuleido ranką ir nuėjo į virtuvę.

Brukė giliai atsiduso, nusitempė į miegamąjį savo lagaminėlį ir sukniubo ant lovos. Užmigo nespėjusi net batų nusiauti.

Kai atsibudo spiriama reikalo nusišlapinti, nebegalėdama ilgiau kęsti, saulė jau buvo nuslinkusi vakarop ir pasislėpusi už namo kampo. Laikrodis rodė be ketvirčio penktą, virtuvėje girdėjo mamą išimant iš indaplovės indus. Per kelias minutes atmintyje vėl atgijo praėjusio vakaro įvykiai. Pagriebusi telefoną drauge ir nuliūdo, ir apsidžiaugė pamačiusi dvylika praleistų skambučių ir devynias galybes žinučių. Viskas tik iš Džuliano. Pirmasis skambutis apie vienuoliktą Kalifornijos laiku, paskui be paliovos visą naktį ir iki pat ryto.

Atsiplėšusi nuo lovos pirmiausia nuėjo į tualetą, paskui į virtuvę, kur mama, stovėdama prie indaplovės, žiūrėjo į mažą televizorių, pastatytą po spintele. Opra glėbesčiavosi su kažkokiu laidos dalyviu, o Brukės mama stovėjo ir lingavo galva.

– Labas, – tarė Brukė ir mintyse pagalvojo, ką mama darys, kai Opra galiausiai nustos rengti savo laidas. – Ką rodo?

Ponia Grin net nepasuko į ją galvos.

– Makenzę Filips, – atsakė. – Ir vėl. Įsivaizduoji? Opra klausia jos, kaip laikosi po pirmojo prisipažinimo.

– Ir kaipgi ji laikosi?

– Ogi gydosi nuo priklausomybės heroinui, ji dešimt metų turėjo lytinius santykius su savo tėvu. Žinai, aš ne psichologė, bet, manau, jos šansai į ilgalaikę asmeninę laimę yra nuliniai.

– Sutinku. – Brukė čiupo iš spintelės šimto kalorijų Oreos sausainių pakelį ir praplėšė. Iškart net kelis įsimetė į burną. – Dieve, kokie skanūs. Kaip jie gali turėti tik šimtą kalorijų?

Mama sukikeno.

– Nes pakelyje vos keli apgailėtini sausainėliai. Kad pasijustum bent kiek soti, turi sušveisti mažiausiai penkis pakelius. Juk tai komercinė gudrybė.

Brukė šyptelėjo.

Mama išjungė televizorių. Atsisuko veidu į dukrą ir tarė:

– O dabar iškepsiu tau kiaušinienės su skrudinta duoda. Ką pasakysi?

– Gerai. Labai noriu. Esu išbadėjusi, – atsakė ji ir tiesiai iš pakelio susipylė į burną sausainių likučius.

– Pameni, kai buvote maži, aš kelis kartus per mėnesį ruošdavau jums vakarienę kaip pusryčius. Jums labai patikdavo. – Iš puodų stalčiaus ištraukusi keptuvę, šliūkštelėjo į ją Pam aliejaus – tiek daug, lyg tai būtų vanduo.

– Mmm, aišku, prisimenu. Tik, man rodos, taip būdavo du tris kartus per savaitę, o ne per mėnesį. Garantuoju. Bet tai patikdavo tik man. Tėtis su Rendžiu dažniausiai užsisakydavo picą į namus, kai tu nakčiai kepdavai kiaušinienę.

– Eik jau, Bruke, tikrai ne taip dažnai. Aš juk gamindavau normaliai.

– Aha.

– Kiekvieną savaitę išvirdavau didžiulį puodą kalakutienos troškinio su aštriosiomis paprikomis. Jūs jį labai mėgot. – Išleidusi į dubenėlį gerą pustuzinį kiaušinių, pradėjo plakti. Brukė jau žiojosi prieštarauti, bet mama tuo metu į plakinį šliūkštelėjo tariamo jos „ypatingojo padažo“ – vanilės skonio sojos pieno, nuo kurio kiaušinienė būdavo šleikščiai saldi, – ir patylėjo. Teks storai aplieti kečupu ir kaip visada praryti nekramčius.

– Iš pusfabrikačių! – pareiškė Brukė ir praplėšė antrą pakelį sausainių. – Tau tik reikdavo pridėti kalakutienos ir stiklainėlį pomidorų padažo.

– Ir vis tiek būdavo labai skanu.

Brukė nusišypsojo. Mama ir pati žinojo esanti siaubingai prasta virėja, pati tą irgi dažnai pripažindavo, bet abiem toks pasižodžiavimas labai patiko.

Metaline šakute ponia Grin nugramdė nuo keptuvės kiaušinienę su vanilės skonio sojos pienu ir padalijusi perpus sudėjo į dvi lėkštes. Iš skrudintuvo išėmė keturias riekeles duonos ir po dvi padėjo ant lėkščių, nė nepastebėjusi, kad buvo pamiršusi nuspausti skrudinimo mygtuką. Vieną lėkštę padavė Brukei ir pakvietė prie nedidelio staliuko šalia virtuvės.

Nusinešusios lėkštes prie stalelio atsisėdo įprastose savo vietose. Mama dar subėgiojo į virtuvę ir atnešė dvi skardinėles dietinės kolos, dvi šakutes ir vieną peilį, seniai atidarytą stiklainį Smucker’s vynuogių uogienės ir buteliuką purškiamo sviestinio kremo. Visą tai tėkštelėjusi ant stalo garsiai suulbėjo:

– Bon apetit!

– Niam niam! – atitarė Brukė, stumdydama po lėkštę vanile kvepiančią kiaušinienę. Užsipurškusi ant neskrudintos duonos riekė sviestinio kremo, kita ranka paėmė kolos skardinėlę ir paragino: – Į sveikatą!

– Į sveikatą! Už… – Brukė pastebėjo, kaip mama užsikirto, gal norėjo pasiūlyti už susitikimą, už naują pradžią ar dar ką, nelabai subtiliai susijusį su Džulianu, bet paskui užbaigė: – Už gurmanišką valgį ir puikią draugiją!

Jos paskubom pavalgė ir Brukė nustebo, kad mama ir toliau neuždavė jai nė vieno klausimo. Aišku, taip buvo pasiektas trokštamas efektas, kad Brukė pati pasipasakotų apie dabartinę padėtį, kurią mama jau ir taip numanė. Brukė ilgokai užtruko, kol įjungė elektrinį virdulį, o tada, kai abi susėdo ant sofos su puodeliais Lipton arbatos pažiūrėti per vaizdo leistuvą paskutinių trijų „Brolių ir seserų“ serijų, jau manė sprogsianti nuo įtampos.

– Na, turbūt miršti, kaip nori sužinoti, kas vakar nutiko, tiesa? – paklausė ji gurkštelėjusi arbatos.

Ponia Grin ištraukė iš puodelio arbatos maišelį ir palaukusi, kol nuvarvės, neskubėdama padėjo ant servetėlės. Brukė jautė, kaip mama stengiasi susivaldyti nepažiūrėjusi jai į akis. Tikriausiai labai blogai, – pamanė ji sau. Jos mama tikrai ne iš tų, kurios susilaiko nemygusios.

– Kalbėk, kai būsi pasirengusi, – ramiai atsakė ji ir atsainiai mostelėjo ranka, tarsi sakytų: „Aš turiu marias laiko.“

– Na, turbūt… Dieve brangiausias, nežinau, net nuo ko ir pradėti. Viskas taip susijaukė.

– Pradėk nuo pradžių. Paskutinį kartą mudvi kalbėjome apie pietus tavo laiku, ir tada tu ruošeisi rengtis vakarinę suknelę. Tąkart dar atrodė viskas gerai. Tai kas nutiko vėliau?

Brukė atsirėmė į sofos atlošą ir užsikėlė koją ant stiklinio kavos stalelio krašto.

– Taip, maždaug tada ir atsivėrė tikras pragaras. Aš buvau ką tik užsivilkusi suknelę, pasipuošusi brangenybėmis ir visa kita, tada man paskambino Margarita…

– Toliau…

– Na, įvyko didžiausias nesusipratimas, apie kurį dabar neverta pasakoti, bet trumpai pasakysiu tik tiek, kad mane atleido iš darbo.

– Ką padarė? – rimtai sukluso motina. Dabar jos veide buvo tokia pat išraiška, kaip ir tada, kai pradinėje mokykloje Brukė grįždavo namo ir pasiskųsdavo, kad per pertraukas blogos mergaitės iš jos šaiposi.

– Margarita išmetė mane iš darbo. Sako, nebegalinti ilgiau manimi pasitikėti. Ligoninė abejoja mano sugebėjimu dirbti.

– Kuo?

Brukė nusišypsojo ir patvirtino:

– Tikrai taip.

– Tai moteriai tikriausiai protelis susisuko, – atšovė motina ir plekštelėjo delnu per stalą.

– Dėkoju už tokį atvirumą, mama, bet, turiu pripažinti, ji iš dalies teisi. Per pastaruosius keletą mėnesių aš darbe tikrai nenusipelniau A lygio įvertinimo.

Mama tylėjo, tarsi svarstytų, ką jai atsakyti, paskui prabilo ramiai, pasverdama kiekvieną žodį:

– Žinai, Džulianas man visada labai patiko. Bet nesirengiu tau meluoti – pamačius tas nuotraukas, kilo noras pasmaugti jį va šitomis plikomis rankomis.

– Ką tu pasakei? – sušnibždėjo Brukė, pasijutusi įspeista į kampą. Tų nuotraukų ji tikrai nepamiršo – tų, kurias jos pačios vyras apibūdino kaip panašias į Sienos ir Baltazaro dviejų žurnalo puslapių atvartą, – bet jai pavyko nuginti jas į pačius tolimiausius atminties užkaborius.

– Atleisk, mieloji, suprantu, čia ne mano reikalas, ir buvau davusi sau žodį nieko tau nesakyti, betgi negali apsimetinėti, kad nieko neįvyko. Vis tiek norisi žinoti tikrą atsakymą.

Brukė suirzo.

– Man regis, ir taip visiems aišku, kad mudu turime daug ką tarpusavy išsiaiškinti. Aš savo Džuliano tiesiog nebepažįstu, ir ne tik dėl tų baisingų paparacų nuotraukų.

Brukė pažiūrėjo į mamą, laukdama atsakymo, bet ši tylėjo.

– Kas yra? – paklausė. – Ką mąstai?

– Tu dar jų nematei, tiesa?

Brukė kurį laiką patylėjo, paskui tarė:

– Norėčiau, bet bijau. Kai tik pažiūrėsiu, viskas vėl atgis…

Ponia Grin susikėlė ant sofos kojas ir pasikišo po savimi, tada ištiesė ranką ir suėmė Brukei už plaštakos.

– Mieloji, suprantu, ką nori pasakyti. Tikrai suprantu. Jautiesi lyg svyruotum ant milžiniško pastato stogo krašto. Liežuvis neapsiverčia pasakyti, bet… Gal tau vis tiek reikėtų jas pamatyti.

Brukė atsisuko į motiną ir įsmeigė į ją akis.

– Taip manai, mama? Argi ne tu pati mane vis ragindavai nekreipti dėmesio į tas nesąmones? Ar ne tu man nuolat primindavai, kai ką nors perskaitydavau laikraštyje ir smarkiai nuliūsdavau, kad visa, ką rašo bulvarinė spauda, yra devyniasdešimt devyni procentai melas ir pramanai?

– Žurnalas guli ant spintelės prie mano lovos.

– Ant spintelės prie tavo lovos? – sukriokė Brukė ir pasibaisėjo savo balsu, kuriame nuskambėjo panika ir išgąstis. – Kada pradėjai prenumeruoti žurnalą Last Night? Iki šiol maniau, kad gauni tik O ir Newsweek household?

– Užsisakiau prenumeratą, kai judu su Džulianu pradėjote jame nuolat rodytis, – tyliai atsakė motina. – Man patiko ir norėjosi žinoti, ką žmonės mano, perskaitę apie jus.

Brukė karčiai nusijuokė.

– Dabar turbūt nebesidžiaugi, tiesa? Juk tai neįtikėtinos informacijos versmė, ką?

– Man labai nesmagu, bet norėčiau, kad tu pirmąkart jas pamatytum būtent pas mane. Aš palauksiu. Eik.

Brukė pažiūrėjo į mamą ir jos veide pamatė skausmą. Atsikėlusi nuo sofos pamėgino numaldyti augančią baimę ir nuogąstavimus. Regis, visą amžinybę ėjo iš svetainės į mamos miegamąjį ir nespėjusi suvokti, kas bus, atsisėdo ant lovos krašto. Ant žurnalo viršelio šypsojosi Džastinas Timberleikas ir Džesika Biel, juos vieną nuo kito per viršelio vidurį skyrė didelė tariama praraja. Viršuje raudonomis raidėmis rėkė užrašas „Viskas baigta!“

Guosdamasi viltimi, jog Džulianas dar ne toks populiarus, kad puikuotųsi ant viršelio, Brukė atsivertė turinį, tikėdamasi peržvelgti straipsnių antraštes. Pačiame puslapio viršuje, užimdama daugiau vietos, nei paprastai skiriama nuotraukoms, buvo įdėta Džuliano, sėdinčio prie lauko kavinės staliuko Chateau Marmont viešbučio kieme, nuotrauka. Greta jo įsitaisiusią merginą užstojo vazone auganti gėlė, bet vis tiek buvo matyti jos veido profilis, nes ji sėdėjo pasilenkusi į Džulianą, galva pakelta, burna praverta, lyg abu ketintų bučiuotis. Vienoj rankoj jis laiko butelį alaus, įsispitrijęs į merginą šypsosi savo dailiomis duobutėmis skruostuose. Brukę apėmė pasišlykštėjimas, bet ji greitai sumojo, kad tokie žurnalai niekada nespausdina pikantiškiausių nuotraukų turiniui skirtuose puslapiuose. Blogiausia dar priekyje.

Giliai įkvėpusi atsivertė aštuonioliktą puslapį. Tiems, kurie tvirtina, kad negerus dalykus suvokiam tik po kurio laiko, tikriausiai niekada nebuvo tekę regėti nuotraukų virtinės per du puslapius kaip Brukei, kuriose jos vyras vilioja svetimą moterį. Jos protas suvokė tai akimirksniu. Be menkiausių pastangų Brukė įžvelgė naują pirmosios nuotraukos turinio puslapyje versiją, tik čia Džulianas įdėmiai klausosi merginos, kuri pasilenkusi kažką kužda jam į ausį. Apačioje parašytas laikas – 23.38 val. nakties. Kitoje nuotraukoje laikas – 00.22 val. nakties, jis sėdi ir atlošęs galvą juokiasi, mergina taip pat juokiasi, tik dabar jau laiko įrėmusi ranką jam į krūtinę. Gal ji čia juokais nori jį atstumti? O gal šitaip ieško dingsties jį paliesti? Trečioji ir paskutinė kairiame puslapyje išspausdinta nuotrauka buvo pati negražiausia: čia mergina tiesiog prisiplojusi prie Džuliano, gurkšnoja rausvąjį šampaną. Džulianas ir toliau nepaleidžia iš rankos alaus butelio, tačiau kita ranka neabejotinai palindusi po merginos suknele. Iš rankos lenkimo kampo matyti, kad jis nieko daugiau nedaro, tik glosto jai šlaunį, bet vis tiek labai aišku – visa plaštaka ir riešas pakišti po drabužiu. Džulianas merkia akį merginai ir valiūkiškai jai šypsosi – šita šypsena Brukei labai patikdavo, – o ji susižavėjusi ryja jį didelėmis rudomis akimis. Laikas – 1.03 val. nakties. Ir galiausiai pati bjauriausia, o žurnalo Last Night pati šlovingiausia nuotrauka – per visą dešinį puslapį, stambiu planu lyg kokia ant stulpo klijuojama afiša. Apačioje laikas – 6.18 val. ryto. Joje mergina, ta pačia apšiurusia melsva suknele, eina iš nedidelio poilsinio namelio prie baseino. Plaukai tragiškai susivėlę, o pati gerokai po vakarykščios pagiringa. Prie krūtinės spaudžia rankinuką, tarsi bandydama apsisaugoti nuo nejučia ją užklupusių fotoaparato blyksnių, akys išpūstos, išsigandusios, o veide dar kažkas. Pasididžiavimas? Pergalė? Kad ir kas ten būtų, tikrai ne gėda.

Brukė apžiūrinėjo kiekvieną nuotrauką taip įdėmiai, lyg kokia mokslininkė tyrinėtų naują radinį, ieškodama naujų požymių, įkalčių ar tam tikrų ženklų. Ištisas kelias vimdančias minutes Brukė sėdėjo įbedusi akis į paskutinę nuotrauką ir galiausiai suvokė, kas jai taip nedavė ramybės. Mergina nei kokia aktorė, nei supermodelis ar popžvaigždė, bent jau Brukei taip atrodė, o visai paprasta. Ilgi rausvai rudi susiriebalavę plaukai, neskoninga mėlyna suknelė ir niekuo neišsiskirianti – stulbinamai vidutiniokiška – figūra, bet Brukei net žadą atėmė, kai pagaliau suprato: mergina labai panaši į ją pačią. Du kilogramai antsvorio, nemokšiškai padažytos akys, netinkamai pasirinkta avalynė (kulniukai per daug griozdiški ir basučių oda gerokai apsitrynusi), tad Džuliano viešbučio gražuolė ir Brukė – galėtų būti seserys. Bet liūdniausia tai, kad Brukė akivaizdžiai pamatė – ji pati yra kur kas patrauklesnė.

Velnioniškai keista. Jeigu jau tavo vyras sumano išdurti tave su kokia nors Holivudo viešbutyje sutikta moterimi, ar negalėtų turėti šiek tiek savigarbos ir pasirinkti bent jau gerokai seksualesnę? Ar mažų mažiausiai plastiškai patobulintą ir ne tokią prastą? Kur didžiuliai dirbtiniai papai ir lyg antra oda aptempti džinsai? Kur dirbtinis purškiamas įdegis ir penkis šimtus dolerių kainuojantys plaukų dažai? Apskritai kaip ji pateko į šį viešbutį? – spėliojo Brukė. Tegu garsiam muzikantui ir ne pagal nosį Žizelės tipo modelis, bet ar negalėtų susirasti ko nors geriau atrodančio už nuosavą žmoną? Brukė pasibjaurėjusi nusviedė žurnalą į šalį. Jai buvo lengviau susitaikyti su mintimi, kad vyras apgaudinėjo ją su mergina, gerokai prastesne už ją pačią, nei apskritai pripažinti išdavystės faktą.

– Kaip tu? – Brukę išgąsdino motinos balsas. Ponia Grin rymojo tarpdury, veide – ta pati skausminga išraiška.

– Tu teisi, – atsakė Brukė. – Nelabai būtų smagu žiūrėti į tokias nuotraukas rytoj važiuojant namo Amtrak traukiniu.

– Man labai gaila, brangute. Suprantu, dabar tau atrodys kvaila, bet vis tiek privalai išklausyti Džuliano versiją.

Brukė piktai purkštelėjo.

– Nori pasakyti, turiu klausytis: „Mieloji, iš tiesų tai aš turėjau grįžti namo ir praleisti naktį su tavimi, bet pasigėriau ir susidėjau su mažiau išvaizdžia tavo seserimi dvyne. Oi, ir dar mane netyčia nufotografavo“? – Brukės balse skambėjo pyktis, gižus sarkazmas, ir jai pačiai buvo keista, kodėl vis dar nepravirksta.

Ponia Grin atsiduso ir prisėdo prie jos ant lovos.

– Nežinau, brangute. Jis tikrai neturėtų taip elgtis. Tačiau išsiaiškinkime vieną dalyką: ta valkata tikrai tau ne dvynė. Tai tik kažkokia pasigailėjimo verta mergšė, puolusi tavo vyrui po kojomis. Tu visais įmanomais atžvilgiais už ją gerokai pranašesnė.

Iš kito kambario pasigirdo Džuliano dainos „Prarastieji“ melodija. Brukės mama klausiamai sužiuro į ją.

– Čia mano telefonas, – atsakė Brukė, stodamasi nuo lovos. – Prieš kelias savaites pakeičiau skambučio toną. Dabar teks visą vakarą sukti galvą, kaip jo atsikratyti.

Svečių kambary susirado mobilųjį ir pamatė, kad skambina Džulianas. Norėjo atmesti skambutį, bet neįstengė.

– Labas, – atsiliepė ji, įsitaisydama ant šitos lovos lygiai taip, kaip sėdėjo ir ant anos.

– Bruke! Dieve mano, kaip aš panikavau! Kodėl neatsiliepei į mano skambučius? Aš net nežinau, ar laimingai grįžai namo?

– Aš ne namie, aš pas mamą.

Atrodo, jis tyliai nusikeikė, bet paskui vėl tarė:

– Pas mamą? Man regis, sakei, važiuosi namo?

– Taip, būčiau taip ir padariusi, bet Nola paskambino ir pasakė, kad prie mūsų namo tikra apgultis.

– Bruke! – Kažkur fone pasigirdo automobilio signalas. – Velniai rautų, į mūsų automobilį vos neįvažiavo. Ei, žmogau, ką ten tas vėpla iš galo išdarinėja? – Tada vėl jai: – Bruke! Atleisk, vos likau gyvas.

Brukė tylėjo.

– Bruke…

– Ko?

Stojo tyla, paskui jis prabilo:

– Labai prašau, išklausyk manęs.

Ir vėl kelios sekundės tylos. Brukė jautė, kad jis laukia, kol ji ką nors pasakys apie tas nuotraukas, bet ji neskubėjo suteikti jam šio malonumo. Bet tai, deja, dar labiau ją nuliūdino. Kaip apgailėtina lyg kokiai paauglei žaisti su savo vyru žaidimą „Slėpk savo jausmus“.

– Bruke, aš… – Jis nutilo, atsikosėjo. – Aš… A… Negaliu įsivaizduoti, kaip tau buvo sunku žiūrėti į tas nuotraukas. Tikriausiai jauteisi nesuvokiamai, nenusakomai siaubingai…

Ranka taip stipriai sugniaužė telefoną, kad, rodės, jis tuoj sutrupės į šipulius, bet ji vis tiek neįstengė prisiversti jam ko nors atsakyti. Staiga jai taip surakino gerklę, kad nebegalėjo nė prasižioti, o iš akių pasipylė ašaros.

– O kai dar vakar ant raudonojo kilimo tie žiaurūs žurnalistai ėmė žerti klausimus… – Jis vėl atsikosėjo, ir Brukė pagalvojo, ar jam peršti gerklę, gal kur persišaldė. – Aš vos begalėjau tverti, tad įsivaizduoju, kaip pragariškai turėjai jaustis tu…

Jis ir vėl nutilo, aiškiai laukdamas, kad ji ką nors pasakytų, kad išgelbėtų jį nuo šitų kančių, bet pro ašaras Brukė neįstengė išlementi nė žodžio.

Tyloje prabėgo minutė ar dvi, paskui jis tarė:

– Mažule, tu verki? Oi, Ruke, labai tavęs atsiprašau.

– Mačiau tas nuotraukas, – sušnibždėjo ji ir vėl nutilo. Žinojo turinti jį iškvosti, bet kita sielos dalis troško verčiau nieko nežinoti.

– Bruke, nuotraukose baisiau nei tikrovėje.

– Ar tu permiegojai su ta moterim? – paklausė ji, o liežuvis vėlėsi lyg apsuktas vata.

– Viskas tikrai ne taip…

Tyla. Tas tylėjimas telefonu darėsi vos ne apčiuopiamas. Brukė laukė ir meldėsi, kad jis pasakytų, jog tai didžiulis nesusipratimas… Pinklės, žiniasklaidos manipuliacija. Bet jis jai šito nepasakė.

– Ką gi, dabar man viskas aišku, – išgirdo save sakant. Paskutinius du žodžius ji ištarė neaiškiai, springdama.

– Ne! Bruke. Aš… Aš tikrai su ta mergina nesimylėjau. Prisiekiu!

– Ji išėjo iš tavo kambario šeštą ryto.

– Aš tau sakau, Bruke, mes tikrai nesimylėjom. – Balsas liūdnas, maldaujantis.

Ir tada ji pagaliau suprato.

– Sakai, nesimylėjot, bet vis tiek kažkas buvo, tiesa?

– Bruke…

– Aš noriu žinoti, kas ten buvo, Džulianai.

Nuo tokio siaubingo pokalbio su savo vyru jai norėjosi vemti, ją pykino tas baisus klausimas „iki ko tu nusiritai?“

– Mes nusimetėme drabužius, bet paskui kritom kaip negyvi. Nieko nebuvo. Prisiekiu, Bruke.

Nusimetėme drabužius. Kaip keistai suformuluota. Kaip aptakiai. Brukė pajuto gerklėje kylant tulžį, pagalvojus apie Džulianą, gulintį lovoje su svetima moterimi.

– Bruke, tu dar čia?

Jis kalbėjo, bet Brukė nesuprato, ką jis sako. Atitraukusi nuo ausies telefoną, žiūrėjo į ekranėlį, o iš tenai į ją žvelgė Džuliano, prisispaudusio prie Volterio snukučio, veidas. Ji sėdėjo ant lovos, žiūrėjo į Džuliano atvaizdą ir klausėsi jo balso gal dešimt, o gal dvidešimt sekundžių. Paskui pakėlė telefoną, priglaudė mikrofoną prie lūpų ir tarė:

– Džulianai, aš išjungiu mobilųjį. Prašau man daugiau neskambinti. Noriu pabūti viena.

Kol dar liko šiek tiek drąsos, išjungė telefoną, išėmė bateriją ir sumetė abi dalis atskirai į spintelės prie lovos stalčiuką. Šįvakar daugiau jokių pokalbių.

Penkioliktas skyrius

Ašarų duše neliesiu

– Ar tikrai nenori, kad užeitume? Nors kelioms minutėms? – paklausė Mišelė, nužvelgdama ilgą virtinę visureigių tamsintais langais, išsirikiavusių prie Brukės namų durų.

– Tikrai, – tvirtai atsakė ši. Dvi valandos kelio iš mamos namų į Niujorką automobiliu su broliu ir Mišele buvo daugiau nei pakankamai laiko nupasakoti padėtį su Džulianu. Į Manhataną jie įvažiavo kaip tik tuo metu, kai brolis pradėjo klausinėti apie Džulianą tokių dalykų, kuriems atsakymų Brukė dar nebuvo paruošusi.

– Ar nenori, kad padėtume tau bent jau įeiti į namą? – paklausė Rendis. – Man jau seniai knieti kalt į nosį kokiam paparacui.

Brukė sugriežė dantimis, o paskui nusišypsojusi tarė:

– Ačiū, mielieji, bet aš pati susitvarkysiu. Jie čia tikriausiai sėdi nuo pat Grammy apdovanojimų pradžios ir nemanau, kad greitai išsinešdins.

Rendis su Mišele skeptiškai susižvalgė, tad Brukė toliau reikalavo savo:

– Aš rimtai. Jums dar mažiausiai trys valandos kelio, o jau temsta, tad verčiau paskubėkite. Paėjėsiu už namo, o kai jie iššoks iš automobilių, nekreipsiu į juos dėmesio ir žengsiu aukštai iškelta galva. Neištarsiu net „jokių komentarų“.

Rendis su Mišele važiavo į vestuves į Berkšyrą ir ketino nukakti ten porą dienų anksčiau, nes pirmą kartą keliavo be mažylės. Brukė slapčiomis nužvelgė įspūdingai tvirtą Mišelės pilvuką ir stebėdamasi net pakraipė galvą. Sunku patikėti, kad nėštumas jos apvalainą, neišraiškingą figūrą su trumpu kresnu liemeniu ir nuliniu linijų pavingiavimu tarp krūtinės ir juosmens, juosmens ir klubų padarė tokią stebuklingai dailią. Brukei atrodė, kad Mišelei susigrąžinti ankstesnę figūrą prireiks kelerių metų, bet praėjus tik keturiems mėnesiams po Elos gimimo ji atrodė kaip niekada puikiai.

– Ką gi, gerai, – kilstelėjęs antakius ištarė Rendis. Paskui paklausė Mišelės, ar ši nenorėtų nubėgti pas Brukę ir pasinaudoti tualetu.

Brukė susmego kaip maišas. Ji mirtinai norėjo nors kelias minutes pabūti viena, kol atvažiuos Nola ir prasidės antrasis inkvizicijos raundas.

– Ne, nenoriu, – atsakė Mišelė ir Brukė lengviau atsiduso. – Jeigu ir toliau bus tokios spūstys, tai gal išties geriau važiuojam. Ar tikrai susitvarkysi viena?

Brukė plačiai nusišypsojo ir pasilenkė prie priekinės sėdynės apkabinti Mišelės.

– Galvą dedu. Tikrai susitvarkysiu. O jūs pasistenkite kuo ilgiau pamiegoti ir kuo daugiau išgerti, gerai?

– Ką žinai, galim ir visas vestuves pramiegoti, – subumbėjo Rendis ir kyštelėjo galvą pro langą vairuotojo pusėje, kad Brukė galėtų jį pabučiuoti.

Netoliese žybtelėjo fotoaparato blykstė. Kitoj gatvės pusėj kažkoks vyras pastebėjo juos pirmas, nors Rendis buvo sustojęs bene už viso kvartalo nuo jos namo. Jis buvo su mėlynu gobtuvu, rusvai žalsvomis kelnėmis ir nė neketino slėpti savo ketinimų.

– Oho, pataikė pačiu laiku. Nė sekunde anksčiau ar vėliau, – tarė brolis ir išlindo pro langą pasižiūrėti, kas ten toks spragsi.

– Ir anksčiau esu jį mačiusi. Jau po kokių keturių valandų galėsi pamatyti internete mūsų nuotrauką su antrašte: „Pamesta žmona negaišta laiko ir susiranda meilužį“, – tarė jam Brukė.

– Ar parašys, kad aš tavo brolis?

– Veikiausiai ne. Be to, šalia tavęs automobilyje dar sėdi ir žmona. Tad didelė tikimybė, kad pavadins tai meilės trikampiu.

Rendis liūdnai nusijuokė:

– Velnias. Bruke, labai apgailestauju.

Brukė spustelėjo jam ranką.

– Liaukitės sukti galvą dėl manęs. Važiuokit sau laimingai!

– Jei ko reikės, skambink, gerai?

– Būtinai, – pažadėjo ji gerokai linksmiau, nei iš tiesų jautėsi. – Atsargiai vairuok! – Mojavo sustojusi tol, kol jie dingo už posūkio, o tada tiesiu taikymu pasileido prie namo. Nubėgus vos dešimt žingsnių, neabejotinai paakinti pirmojo fotoaparato blyksnių, iš visureigių pasipylė kiti fotografai ir ėmė triukšmingai spiestis prie pagrindinių namo durų.

– Bruke! Kodėl nepasilikote ir nenuėjote į kitus šventinius vakarėlius su Džulianu?

– Bruke! Ar jau išvijot Džulianą?

– Ar žinojote apie savo vyro meilės romaną?

– Kodėl dar negrįžta jūsų vyras?

Geras klausimas, – pagalvojo Brukė. – Man irgi kaip tik tai toptelėjo galvon. Žurnalistai šaukė ir žėrė klausimus tiesiai į veidą, tačiau Brukė vengė žiūrėti jiems į akis. Apsimesdama esanti rami, nors iš tiesų labai nervinosi, Brukė pirmiausia atsirakino lauko duris, įsmuko vidun ir užsidarė, tada atsirakino vestibiulį. Blykstės nesiliovė žybsėti tol, kol užsivėrė lifto durys.

Bute ją pasitiko spengianti tyla. Jeigu atvirai, ji labai vylėsi, kad Džulianas viską mes ir parskris namo pasikalbėti ir išsiaiškinti. Ji žinojo, kad jo dienotvarkė perpildyta ir nepakeičiama – kaip visateisė Džuliano kontaktinių asmenų grupės narė, Brukė kas rytą elektroniniu paštu gaudavo tos dienos vyro dienotvarkę, informaciją apie rengiamus susitikimus ir planuojamas keliones, – tad ji buvo tikra, kad jis nieku gyvu negalės atšaukti nė vieno susitikimo su žiniasklaida po Grammy apdovanojimų, kad parlėktų namo bent dviem dienomis anksčiau. Tačiau ji vis tiek labai troško, kad jis taip padarytų. Šiuo metu jos turimomis žiniomis, Džuliano lėktuvas po dviejų dienų turėtų nusileisti Kenedžio oro uoste, tai yra ketvirtadienio rytą, ir tada prasidės nauji susitikimai su Niujorko žiniasklaidos atstovais ir pokalbių laidos, bet Brukė stengėsi negalvoti, kaip tada bus.

Vos spėjus paskubomis nusiprausti po dušu ir pasispraginti mikrobangų krosnelėje kukurūzų, sučirškė lauko spynos telefonas. Netrukus į jos mažą koridorių įvirto Nola su Volteriu – abu linksmi, apsiviję pavadėliais ir apsikarstę paltais, – ir Brukė pirmą kartą per kelias dienas nusijuokė, nes Volteris visomis keturiomis pašoko į orą ir aplaižė jai veidą. Brukė sugriebė gyvulėlį į glėbį, o šis iš laimės suinkštė ir apipylė jos veidą bučiniais.

– Iš manęs tokio pasisveikinimo nesitikėk, – pasakė jai Nola, su pasibjaurėjimu raukydamasi. Bet paskui nusileido ir tvirtai apkabino Brukę, ir jie visi trys – kartu su Volteriu – susikibę buvo panašūs į linksmą indėnišką palapinę. Nola pabučiavo Brukei į skruostą, o Volteriui į snukutį, ir tada patraukė tiesiai į virtuvę padaryti kokteilio su degtine, ledukais ir alyvuogių aliejumi.

– Jeigu tai, kas dabar vyksta lauke prie tavo namų, bent kiek atspindi įvykius Los Andžele, tai neabejoju, kad tau dabar reikia šito, – tarė Nola, paduodama Brukei taurę drumzlino skysčio. Atsisėdusi ant sofos priešais Brukę paklausė: – Na, ar pasirengusi man papasakoti, kas ten atsitiko?

Brukė atsiduso ir gurkštelėjo kokteilio. Gėrimas buvo aštrus, bet sušildė gerklę ir maloniai tvilkydamas nubėgo į skrandį. Sunku buvo prisiversti darsyk išgyventi tuos įvykius, vieną liūdną akimirką po kitos, ir ji jautė – nors Nola ją ir užjaus, vis tiek nepajėgs iki galo suprasti, koks siaubingas buvo tas vakaras.

Taigi ji papasakojo apie visą būrį asistentų, užtvindžiusių įspūdingą viešbučio kambarį, apie auksinę Valentino suknelę. Prajuokino draugę savo pasakojimu apie Neil Lane parduotuvės apsaugininką, pasigyrė, kokia puiki buvo jos šukuosena ir kokie gražūs nagai. Keliais žodžiais užsiminė apie Margaritos telefono skambutį ir tik paminėjo, kad ligoninės vadovybė visai kuoktelėjo, kaltindama ją dažnai neateinant į darbą, o pamačiusi išsigandusį Nolos žvilgsnį tik atsainiai nusijuokė ir gurkštelėjo kokteilio. Labai smulkiai papasakojo, kaip atrodė raudonasis kilimas („ten daug karščiau, nei tikėjausi – tik ant jo užlipęs pamatai, kaip iš visų pusių į tave čirškina prožektoriai“), kaip atrodė visos žvaigždės iš arti („dažniausiai gerokai liesesnės nei nuotraukose, ir dažniausiai gerokai senesnės“). Dar ji atsakė į Nolos klausimą apie Rajaną Sikrestą („žavus ir nuostabus, betgi tu žinai, kad aš esu Sikresto gerbėja ir viską jam atleidžiu“), paskui ar Džonas Majeris iš tiesų toks dailus, kaip atrodo sukinėdamasis tarp tokios galybės moterų („prisipažinsiu, Džulianas daug dailesnis, o tai, gerai pagalvojus, dabar nieko gero nežada“), ir išsakė visai nepageidaujamą nuomonę: kuri iš dviejų – Teilora Svift ar Mailė Sairus – atrodo geriau („nežinau, aš ir dabar dar negaliu jų atskirti“). Ir pačiai neaišku, kodėl tyčia praleido epizodą su Laila Loson, moterimis tualete ir Karter Prais paskaitą.

Bet sunkiausia buvo nutylėti ir nepapasakoti Nolai, kokia ji jautėsi sugniuždyta po pokalbio su šefe, kuri ją atleido iš darbo. Dar ji nepapasakojo, kaip bejausmiškai šaltai Džulianas prisipažino apie tas nuotraukas, kad jam svarbiausia buvo atlaikyti „jų sukeltą dėmesį“ ir „likti informuotam“, o tai jai pasirodė baisiausias dalykas. Ji nutylėjo ir tą dalį, kai jiems žengiant raudonuoju kilimu paparacai kaip šunys puolė juos su užgauliais klausimais apie nuotraukas, laidė įžeidimus vildamiesi, kad tai privers juos atsisukti į kameras. Kaip ji galėtų pasakoti svetimam žmogui, ką jautė ir išgyveno, klausydamasi Kerės Andervud dainos „Kol jis dar neapgavo“, kaip svarstė, ar į ją nespokso visi salėje sėdintys vienišiai ir neprunkščia į ūsą, kaip paskui Kerei uždainavus priedainį: „Kai kitąsyk jis sumanys apgauti / tada tikrai jau ne mane“, stengėsi, kad jos veidas neatrodytų akmeninis.

Dar ji nepapasakojo draugei apie pralietas ašaras automobilyje pakeliui į oro uostą ir norą, kad Džulianas pultų prašyti jos pasilikti, tiesiog draustų išvykti, ir apie tai, kaip ją užgavo jo atsainus ir nenuoširdus bandymas ją sulaikyti. Brukė neįstengė prisipažinti draugei, jog pati paskutinė įsėdo į lėktuvą, nes iki paskutinės minutės laukė, kad Džulianas pasivytų ją prie įlaipinimo vartų, kaip matė filmuose, ir maldautų pasilikti, arba kaip ji, pagaliau atėjusi iki lėktuvo ir įlipusi į jį, keikė savo vyrą labiau už tai, kad leido jai išskristi, nei dėl to idiotiško poelgio viešbutyje.

Galiausiai baigusi pasakoti, Brukė atsisuko į Nolą ir viltingai paklausė:

– Ar gerai tau viską išklojau?

Nola tik palingavo galva ir tarė:

– Eik jau, Bruke. Klok, kaip iš tikrųjų viskas buvo.

– Kaip iš tikrųjų? – nusijuokė Brukė, bet jos juokas nuskambėjo liūdnai, nenuoširdžiai. – Kaip ten buvo, gali pasiskaityti šios savaitės Last Night numeryje. – Volteris užšoko ant lovos ir padėjo snukį Brukei ant šlaunies.

– Bruke, ar nepagalvojai, kad tam galima rasti logišką paaiškinimą?

– Kaskart darosi vis sunkiau viską suversti spaudai, kai tavo vyras, deja, tą patvirtina.

Nolos veidas parodė, kad ji netiki tuo, ką Brukė sako.

– Džulianas prisipažino…

– Taip.

Nola pastatė ant staliuko taurę ir įbedė akis į Brukę.

– Manau, tiksliausia jo citata: „Mes nusimetėme drabužius.“ Na, kaip tai atsitiko, jis nepamena, bet jie tikrai buvo be drabužių.

– O, varge.

– Jis tvirtina su ta mergina nesimylėjęs. Tarsi aš imsiu juo ir patikėsiu. – Tuo metu suskambo mobilusis telefonas, bet ji tuoj pat išjungė garsą. – Ak, Nola, aš niekaip negaliu išguiti iš galvos minties, kad juodu nuogi gulėjo lovoje. Ir žinai, kas blogiausia? Ogi tai, kad ji visiškai paprasta, ir nuo to man tik dar blogiau. Matai, jis net negali pasakyti, kad buvo taip prisišniojęs, jog nepajuto, kaip ji įvirto pas jį į lovą. – Brukė iškėlė rankoje žurnalą Last Night ir pamojavo. – Aš tau sakau, ji vidutiniokė. Geriausiu atveju! Ir dar nepamirškime to dalyko, kad jis visą vakarą jai meilinosi. Gundė ją, viliojo. Ir tu dar nori mane įtikinti, kad jis su ja nepermiegojo?

Nola nudūrė akis į skreitą.

– Jeigu ir nespėjo, tai vis tiek labai stengėsi tą padaryti. – Brukė pašoko nuo sofos ir ėmė žingsniuoti po kambarį. Ji buvo pavargusi, ją pykino ir viskas erzino. – Jis turi romaną ar bent jau trokšta jį užmegzti. Būčiau paskutinė kvailė, jeigu to nematyčiau.

Nola tylėjo.

– Mes retai matomės, o kai susitinkam, nuolat vaidijamės. Ir beveik nebesimylim. Jis amžinai keliauja, jį supa merginos, kai paskambina, ragelyje aidi muzika, o aš net nežinau, kur jis tuo metu yra. O kur dar tie visi gandai. Dedu galvą, visos apviltos planetos moterys tikisi, jog jų padėtis kitokia, bet būčiau didžiausia višta, jei manyčiau, kad man taip neatsitiks. – Brukė atsiduso ir palingavo galva. – Dieve, mes irgi kaip mano tėvai. Visada tikėjausi, kad mano gyvenimas bus kitoks, o išėjo štai kaip…

– Bruke, tau reikia su juo pasikalbėti.

Brukė skėstelėjo rankomis.

– Sutinku su tavim, bet kur jis dabar? Vakarų Holivude šveičia sušius prieš išlėkdamas į naktinių pokalbių laidų maratoną? Argi lengva nekreipti dėmesio į tai, kad jeigu labai norėtų, tai tikrai dabar sėdėtų čia, šitam kambary?

Nola sukiojo gėrimą taurėje ir mąstė.

– Ar jis galėtų atvažiuoti?

– Kodėl gi ne? Juk ne prezidentas, jam nereikia daryti skubios operacijos, kad išgelbėtų kam nors gyvybę, ar nutupdyti iš visatos besileidžiantį erdvėlaivį. Dieve šventas, jis tik paprastas dainininkas, galėtų ir pats tą suprasti.

– O kada jis planuoja grįžti?

Brukė truktelėjo pečiais ir pakasė Volteriui sprandą.

– Gal poryt. Tik ne pas mane. Dabar jo dienotvarkėje bus Niujorkas. Kaip matyti, beirstančios santuokos klausimai jo darbotvarkėje laisvos eilutės nerado.

Nola padėjo taurę ant stalo ir atsisuko į Brukę.

– Tavo beirstanti santuoka? Ar taip yra iš tikrųjų?

Jos žodžiai pakibo ore.

– Nežinau, Nola. Tikiuosi, kad ne, bet neišmanau, kaip mes iš šito pragaro išsikapstysime.

Brukė stengėsi sutvardyti krūtine jau kylantį pykinimą. Pastarosiomis dienomis buvo tiek daug kalbama, jog „nereikia skubėti“, „reikia pabūti vienai“ ir „teks viską išsiaiškinti“, kad ji neturėjo laiko rimtai susimąstyti apie tai, jog juodu su Džulianu gali iš šitos bėdos ir nebeišbristi.

– Klausyk, Nola, man labai nemalonu, bet turiu tave išprašyti. Man reikia išsimiegoti.

– O kam? Tu juk sėdi be darbo. Kas tavęs laukia rytoj?

Brukė nusijuokė.

– Dėkui už nuoširdumą. Prašom nepamiršti, kad nesu visiška bedarbė, o tik dalinė. Man dar liko dvidešimt savaitinių valandų Hantlio mokykloje.

Nola įsipylė dar dešimt gramų degtinės, bet įsimesti alyvuogių nebepasivargino.

– Tau ryt į mokyklą tik po pietų. Ar tikrai krisi miegoti šią minutę?

– Ne, bet man reikia kelių valandų išsiraudoti duše, pasistengti nelįsti internetan ir neieškoti Google informacijos apie tą Chateau mergšę, o paskui beraudant užmigti, nes vis tiek įlįsiu į kompiuterį, – atsakė jai Brukė. Aišku, ji juokavo, bet buvo visai nejuokinga.

– Bruke…

– Aš juokauju. Aš juk neliesiu ašarų duše. Be to, greičiausiai prisileisiu vonią.

– Tavęs tokios aš nepaliksiu.

– Tada tau teks miegoti ant sofos, nes aš einu į lovą. Nola, aš rimtai. Man tikrai viskas gerai. Tik labai norėčiau pabūti viena. Stebiuosi, kaip mama neskaitė man pamokslų, bet aš vis tiek nė sekundę nebuvau palikta viena. Na, ateity šituo skųstis negalėsiu, bet…

Dar dešimt minučių Brukė prašė ir maldavo Nolos išeiti, o kai galiausiai prikalbino, tikrai nebesijautė taip, kaip žadėjo. Išsimaudė vonioje, apsivilko pačią švelniausią medvilninę pižamą, užsisiautė patį seniausią chalatą ir atsinešusi kompiuterį susirangė ant lovos. Vos susituokę jie buvo sutarę niekada gyvenime neturėti miegamajame televizoriaus – vėliau tą patį nusprendė ir dėl kompiuterių, – bet kadangi Džuliano namie jau senokai nėra, ji nieko blogo neįžvelgė sumaniusi parsisiųsti „Pamergę pagal užsakymą“ ar ką nors panašiai prabangaus ir lengvo, kad paskui drąsiai galėtų smigti į miegą. Brukei buvo šovę galvon atsinešti į lovą dar ir ledų, bet paskui pagalvojo, kad bus kaip iš „Bridžitos Džouns dienoraščio“. Filmas puikiai prablaškė, nes ji visą laiką stengėsi žiūrėti į ekraną ir neleisti mintims nuklysti į šalį. Bet kai tik filmas baigėsi, ji padarė vieną didelę klaidą. Tiksliau, net dvi.

Pirmas grėsmingai kvailas sprendimas buvo paklausyti savo balso pašto pranešimų. Užtruko bene dvidešimt minučių, kol sudorojo visus trisdešimt tris pranešimus, kurie buvo palikti nuo pirmos Grammy apdovanojimų ceremonijos dienos. Ją sukrėtė kardinalus nuotaikos ir balso tonų pasikeitimas nuo sekmadienio ryto, kai draugai ir namiškiai skambino palinkėti jai sėkmės, iki dabar – kai visi skambučiai atrodė vos ne kaip užuojautos perdavimas. Daugiausia skambučių sulaukė iš Džuliano, ir visuose vis tas pats – nelabai nuoširdi ir vis kitokia „aš tau viską paaiškinsiu“ versija. Ir, reikia pasakyti, visuose vien atkaklus prašymas ir nė vieno „aš tave myliu“. Po vieną skambutį gavo iš Rendžio, Mišelės, tėvo ir Sintijos. Visi jie siūlė savo pagalbą ir padrąsinimus. Keturi iš Nolos – visi skirtingu laiku, su prašymais papasakoti, kaip jai sekasi, ir išsamia ataskaita apie Volterio savijautą; vienas iš Heteros, studijų konsultantės Hantlio mokykloje, su kuria ji buvo susitikusi itališkoje kepyklėlėje. O visos kitos žinutės iš senų draugų, jau buvusių kolegų, atsitiktinių pažįstamų ir su tokia nuotaika, lyg kas būtų numiręs. Pradėdama jų klausytis Brukė apie ašaras nė negalvojo, bet dabar baigusi pajuto galugerkly didelį gumulą.

Antras ir gerokai blogesnis nevykęs žingsnis buvo patikrinti savo Facebook puslapį. Ji iš anksto tikėjosi, kad dauguma draugų bus prirašę įspūdingų naujienų ir atsiliepimų apie Džuliano dainavimą – juk ne kasdien regi ar girdi ką nors iš mokyklos ar koledžo laikų dainuojant per Grammy apdovanojimus. Ko ji gana naiviai nesitikėjo – tai ištisos vien tik jai skirtos moralinio palaikymo tirados. Visa jos siena buvo prirašinėta paguodos žodžių, pradedant vienos mamos draugės žodžiais: „Esi stipri, tu viską ištversi“, ir baigiant: „Tai dar kartą įrodo, kad visi vyrai – mulkiai, tad, miela ponia Alter, nesijaudinkit, mes visi jus palaikom“ nuo Kailės. Kitomis, mažiau žeminančiomis aplinkybėmis sulaukti tiek meilės ir palaikymo būtų buvę malonu, bet dabar tai tiesiog žudomai gniuždė. Tai buvo neginčytinas įrodymas, kad asmeninė jos nelaimė yra aptarinėjama viešai, ir ne tik nepažįstamų žmonių. Ji pati nelabai suvokė kodėl, bet jai atrodė, kad būtų buvę gerokai lengviau ir paprasčiau galvoti, kad tavo vyro ir Chateau merginos nuotraukas dabar taršo milijonai bevardžių, beveidžių amerikiečių, bet kai supranti, kad tą daro ir tavo draugai, giminės, kolegos bei pažįstami, darosi tiesiog nepakenčiama.

Nuo vakare profilaktiškai prarytos dvigubos dozės ambieno rytą ji jautėsi apsnūdusi ir pagiringa, bet vaistas vis tiek veikė ne taip stipriai, kad vėl griūtų į lovą ir miegotų, nors jos organizmas to beviltiškai reikalavo. Rytas ir ankstyva popietė prabėgo tarsi migloje, tik Volterio lojimas ir nepaliaujamas (bet ignoruojamas) telefono skambėjimas drumstė namų tylą, ir jeigu Brukė nebūtų bijojusi netekti ir darbo Hantlio mokykloje, būtų paskambinusi ir pranešusi, kad susirgo. Bet vis tiek prisivertė palįsti po dušu, suvalgyti baltos duonos sumuštinį su riešutų sviestu ir gerokai anksčiau nei paprastai patraukti į metro, kad iki pusės keturių spėtų nukakti į Aukštutinį Ist Saidą. Į mokyklą atėjo penkiolika minučių anksčiau ir kelias akimirkas pasigrožėjusi dramblio kaulo spalvos akmenine fasado puošyba kairėje prie pagrindinių durų pastebėjo nemenką sujudimą.

Čia buvo nedidelis būrelis fotografų ir, kaip jai pasirodė, du žurnalistai (vienas su mikrofonu, kitas su užrašų knygele). Jie stovėjo apsupę smulkutę šviesiaplaukę moterį, vilkinčią ilgą iki čiurnų karakulinį paltą, dailią kepuraitę, o jos veidą buvo perkreipusi bjauri grimasa. Fotografai taip darbavosi, kad Brukės nė nepastebėjo.

– Ne, negaliu sakyti, kad tai asmeniška, – purtydama galvą kalbėjo moteris. Pasiklausiusi, vėl papurtė galvą ir tarė: – Ne, aš su ja niekada nieko bendro neturėjau. Mano dukrai nereikia jokios dietologo pagalbos, bet…

Brukė jau kitą akimirką nebenorėjo klausytis, ką ta moteris postringauja, ir tik tada suprato, kad kalbama apie ją.

– Noriu pasakyti, kad ne aš vienintelė manau, jog toks dėmesys privačioje mokykloje yra nepageidaujamas. Mano duktė turėtų domėtis algebra ir žolės rieduliu, o ne būti užpulta žurnalistų skambučių ir prašoma pareikšti savo nuomonę kokiam nors visoje šalyje populiariam paskalų žurnalui. Tai nepriimtina, todėl mokinių tėvų taryba reikalauja, kad ponia Alter tuoj pat atsistatydintų iš pareigų.

Brukė aiktelėjo. Moteris ją pamatė. Gal tuzinas ratu ją apstojusių žmonių – dabar Brukė pastebėjo, kad tarp jų šalia šviesiaplaukės moters buvo ir dar dvi mamos, – atsisuko į ją. Tą pačią akimirką visi pradėjo garsiai šaukti.

– Bruke! Ar jūs pažįstate moterį, kuri pozavo nuotraukose su Džulianu?

– Bruke, ar ketinate palikti Džulianą? Ar jau matėtės su juo po to sekmadienio vakaro?

– Ką manote apie tai, kad Hantlio mokyklos vaikų tėvų taryba reikalauja jūsų atsistatydinimo? Ar dėl to nekaltinate savo vyro?

Ir vėl kaip per Grammy apdovanojimus, tik šįkart be vakarinės suknelės, be vyro ir be virvės, skiriančios nuo paparacų. Ačiū Dievui, budintis mokyklos apsaugininkas, – malonus, kiek vyresnis nei šešiasdešimties metų, vos metro septyniasdešimties ūgio vyras, – pakėlė ranką prieš minią ir liepė visiems grįžti atgal, maloniai primindamas, kad šaligatvis yra vieša vieta, tačiau mokyklos laiptai ir pagrindinis įėjimas – jau privati teritorija. Brukė žvilgtelėjo į jį dėkinga ir nėrė pro duris į vidų. Ji buvo ir išsigandusi, ir supykusi, – labiausiai ant savęs, – kad nenumatė ir netgi neįtarė, jog šis nelemtas pragaras atlydės ją net iki mokyklos.

Brukė giliai atsiduso ir patraukė tiesiai į savo kabinetą pirmame aukšte. Kai įžengė į pagalbinį kambarėlį, už kurio dar buvo keletas kabinetų – jos, Heteros ir dar kelių studijų konsultančių, – direktorės padėjėja Rouzė, atsakinga už psichologų konsultantų darbą, pakėlė galvą nuo savo stalo ir pažiūrėjo į ją. Rouzė niekada nepraleisdavo progos pasidomėti svetimais reikalais, o šiandien Brukė įtarė būsiant blogiausia. Sukaupusi visą drąsą ji laukė neišvengiamų komentarų apie Džuliano nuotraukas, minią už lango arba iš karto apie viską.

– Bruke, klausyk, pranešk, kai atsigausi po tų… A… Triukšmadarių ir bepročių lauke. Ronda norėtų užeiti pasikalbėti, kol dar nepradėjai pirmosios konsultacijos, – prabilo Rouzė. Ji buvo tokia susijaudinusi, kad net Brukė sunerimo.

– Šit kaip? Nežinai kodėl?

– Ne, – atsakė Rouzė akivaizdžiai meluodama. – Prašė jai pranešti, kada tu ateisi į darbą.

– Gerai, bet pirma nusivilksiu paltą ir patikrinsiu telefono atsakiklį. Dvi minutes, sutarta?

Brukė įėjo į savo kabinetą, tokį mažytį, kad jame tilpo tik stalas, dvi kėdės ir drabužių kabyklos stovas, ir uždarė paskui save duris. Pro stiklą matė, kaip Rouzė paima į rankas telefono ragelį, – tikriausiai pranešė Rondai, kad ji jau atėjo į darbą.

Vos po trisdešimties sekundžių pasigirdo beldimas į duris.

– Įeikite! – maloniu balsu sušuko Brukė. Ji nuoširdžiai mėgo ir gerbė Rondą, bet šiandien stengėsi vengti bet kokių nereikalingų susitikimų, o direktorės vizitas buvo labai netikėtas ir gana neįprastas.

– Džiaugiuosi, kad užėjai. Norėčiau papasakoti, kas naujo su Lize Stoun, – užvedė kalbą Brukė, vildamasi sušvelninti padėtį naujienomis apie savo konsultuojamą mokinę, ir varė toliau: – Man sunku patikėti, kad mergaičių gerovė atiduodama į trenerio Demičevo rankas. Na, suprantama, pagirtina, kad jis lyg iš dangaus traukia olimpines čempiones, – nieko blogo prieš jį neturiu, – bet tik laiko klausimas, kada kuri nors iš jo auklėtinių mirs iš bado.

– Bruke, – neįprastai lėtai nutęsė Ronda. – Man visa tai įdomu, bet gal tu galėtum išdėstyti savo mintis raštu, nes dabar turime pasikalbėti apie kitką.

– Šit kaip? Ar kas atsitiko? – paklausė Brukė, o širdis it pašėlusi daužėsi krūtinėje.

– Gal ir nieko, bet apgailestauju, kad turiu tau kai ką pasakyti…

Brukė viską suprato iš Rondos veido. Aišku, sprendimas priimtas ne jos, prisipažino Ronda; ir nors ji direktorė, vis tiek yra atsakinga ir atskaitinga daugeliui žmonių, o ypač tėvams, kurie mano, kad Brukei skiriamas didžiulis spaudos dėmesys neigiamai atsiliepia mokyklos įvaizdžiui. Visi supranta, kad čia ne Brukės kaltė, kad ir jai pačiai nepatinka toks įkyrus spaudos persekiojimas, todėl valdžia norėtų, jog ji pasiimtų atostogų – aišku, mokamų, – ir palauktų, kol viskas nurims.

Kai Ronda pasakė: „Tikiuosi, supranti, kad visa tai laikina ir tai paskutinė priemonė, kurios mes galime imtis ir dėl kurios nė kiek nesidžiaugiame“, Brukė mintyse jau atsisveikino su darbu. Ji nedrįso priminti Rondai, kad ne ji traukia spaudos dėmesį, o kaip tik ta priešiškai nusiteikusi ir su žurnalistais prie mokyklos bendraujanti moteris. Dar Brukė susilaikė nepasakiusi direktorei, kad niekada gyvenime nėra paminėjusi mokyklos vardo duodama interviu, niekada nepažeidė savo mokinių teisių į privatumą, nes nuolat visiems, nesusijusiems su jų šeima ar artimaisiais, pabrėždavo savo atsakomybę. Vis dėlto dabar ji tarsi autopilotu deramai atsakinėjo į direktorės klausimus, tikino Rondą viską puikiai suprantanti, kad tai ne jos vienos sprendimai ir kad ji daugiau čia nebesipainios, tik sutvarkys keletą neužbaigtų reikalų. Mažiau nei po valandos Brukė įžengė į direktorės padėjėjos kambarį, jau su paltu, užsimetusi ant peties krepšį, ir čia pat sutiko Heterą.

– Ei, šiandien jau baigei? Pavydžiu tau.

Brukė pajuto galugerkly įstrigusį gumulą ir atsikosėjusi tarė:

– Baigiau ne tik šiandien, bet ir visai artimiausiai įmanomai ateičiai.

– Girdėjau, kas atsitiko, – sušnibždėjo Hetera, nors patalpoje buvo tik jiedvi. Brukė nustebo, iš kur ji galėtų žinoti, bet paskui prisiminė, kaip greitai vidurinėje plinta gandai.

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Taip, bet čia dar ne viskas. Jeigu aš būčiau mama ir mokėčiau už savo vaiko mokslą šitoj mokykloj po keturiasdešimt gabalų per metus, tai tikriausiai irgi nelabai džiaugčiausi, kad mano dukrą puldinėja paparacai, vos ji iškelia koją iš namų. Ronda man pasakojo, kad su kai kuriomis mergaitėmis bulvarinių laikraščių žurnalistai susisiekia per jų Facebook paskyras ir klausinėja, kaip aš elgiuosi mokykloje, ar pasakoju joms apie Džulianą. Įsivaizduoji? – atsidususi kalbėjo toliau. – Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai mane vadovybė turėtų atleisti.

– Baisu. Kokie tie žmonės žiaurūs. Klausyk, Bruke, man atrodo, tau reikėtų susipažinti su viena mano drauge. Pameni, tau pasakojau, kad jos vyras laimėjo „Amerikos dievaičio“ konkursą? Spėju, beveik niekas nežino, ką tau šiuo metu tenka išgyventi, bet ji, patikėk manim, tikrai viską supras… – Hetera nutilo, susirūpinusi pažiūrėjo į Brukę, ar neperlenkė lazdos.

Brukė nė trupučio nenorėjo susipažinti su gerokai jaunesne Heteros drauge iš Alabamos ir dalytis savo bėdomis dėl vyrų, bet vis tiek linktelėjo.

– Gerai, atmesk man jos elektroninį adresą ir aš jai pasiųsiu laiškelį.

– Gali nesivarginti. Aš pati jai liepsiu su tavim susisiekti, gerai?

Nieko čia gero, bet ką gi jai pasakyti? Brukei norėjosi kuo greičiau bėgti iš mokyklos, kol nesutiko daugiau kolegių.

– Gerai, aš nieko prieš, – neryžtingai atsakė ji.

Šiaip ne taip išspaudusi šypseną ir pamojusi ranka, Brukė nėrė prie lauko durų. Vestibiulyje prasilenkė su grupele mergaičių ir viena iš jų pašaukė ją vardu. Norėjo apsimesti neišgirdusi, bet neišdrįso ignoruoti vaiko. Kai atsisuko, pamatė jos link skubančią Kailę.

– Ponia A? Kur išeinate? Juk šiandien mūsų susitikimas, taip? Be to, girdėjau, lauke pilna žurnalistų.

Brukė pažvelgė į mergaitę, kuri kaip visada nervingai suko ant piršto plaukų sruogą, ir pajuto plūstelint kaltės jausmą.

– Sveika, mieloji. Matai, susiklostė taip, kad aš turiu eiti atostogų. – Pamačiusi, kad Kailė nusiminė, Brukė puolė aiškinti: – Bet tu nesijaudink, čia tik laikinai. Be to, matau, kad tavo savijauta puiki.

– Ponia A, aš nemanau, kad…

Brukė neleido jai kalbėti ir pasilenkė arčiau prie mergaitės, kad neišgirstų jos draugės.

– Kaile, tu ir be manęs baigsi mokyklą, – pasakė ji ir, kaip tikėjosi, įtikinamai nusišypsojo. – Esi stipri, sveika ir žinai – gal net geriausiai už visas kitas mokyklos mergaites, – kaip reikia gyventi sveikai. Tu ne tik pritapai prie savo bendraamžių, bet ir gavai vieną svarbiausių vaidmenų mokyklos teatre. Tu ir atrodai, ir jautiesi puikiai… Po perkūnais, neišmanau, kuo dar galėčiau tau padėti.

Kailė jai nusišypsojo ir pasilenkusi stipriai apkabino.

– Niekam nesakysiu, kad keikiatės, – sušnibždėjo ji.

Brukė paplekšnojo merginai per ranką ir nusijuokė, nors iš tikrųjų gerklė buvo it surakinta.

– Laikykis. Jei ko reikės, skambink. Ir, duodu žodį, manęs taip greitai neatsikratysi. Aš netrukus grįšiu, supratai?

Kailė linktelėjo, o Brukei iš visų jėgų teko tvardytis, kad nepravirktų.

– Ir dar: pažadėk, kad daugiau nedarysi jokių idiotiškų organizmo valymų, supratai? Tai praeitas etapas, sutarta?

– Tikrai taip, – nusišypsojo Kailė.

Brukė pamojo jai atsisveikindama ir pasuko prie durų, nusprendusi ryžtingai praeiti pro saujelę lūkuriuojančių fotografų, kurie, vos ją pamatę, tuoj pat puolė it pamišę šaukti ir žerti klausimus, bet ji nesulėtino žingsnio iki pat Penktojo aveniu. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad niekas neseka, pabandė susistabdyti taksi – absurdiškai bergždžias noras ketvirtą valandą po pietų. Po dvidešimties neviltin varančių minučių Brukė įšoko į miesto autobusą Aštuoniasdešimt šeštojoje gatvėje, pavažiavo vakarų kryptimi iki pirmojo metro ir labai apsidžiaugė paskutiniame vagone dar radusi laisvą sėdimą vietą.

Užsimerkė, atsilošė ir nė trupučio nesijaudino, kad jos galva liečia sienoje vietą, į kurią trynėsi devynios galybės riebaluotų svetimų pakaušių. Štai kaip jaučiasi žmogus, kai per vieną savaitę jį išmeta net iš dviejų darbų. Jau buvo bepradedanti rimtai savęs gailėtis, bet atsimerkusi staiga išvydo priešais save didžiuliame plakate besišypsantį Džulianą.

Tai ta pati reklaminė nuotrauka, kurią jau matė tūkstančius kartų, iš jo naujojo albumo viršelio su eilute iš „Prarastųjų“, bet metro traukiny ją išvydo pirmą kartą ir tik dabar pastebėjo, kad jo žvilgsnis sminga tiesiai jai į akis. Kokia ironija – jis dabar čia, kartu su ja metro traukiny, nors iš tiesų kažkur labai toli. Brukė atsistojo ir nuėjusi į kitą vagono galą atsisėdo ten, kur ant sienos kabojo kosmetinės odontologijos ir anglų kalbos kursų reklaminiai plakatai. Ji vėl žvilgtelėjo į Džuliano plakatą ir jai net širdis sustojo plakusi, kai pamatė, kad jis ir vėl spokso tiesiai į ją. Kad ir kaip ji sukinėjo galvą ar gręžiojosi, jo žvilgsnis vis tiek smigo jai į akis, o ir ta šypsena su duobutėmis skruostuose dar labiau jai varė liūdesį. Pirmoje stotelėje Brukė persėdo į kitą traukinį, kuriame jos vyro nebuvo.

Šešioliktas skyrius

Draugas su vila ir sūnumi

– Bruke, jeigu nieko daugiau nenori iš manęs šįvakar išgirsti, tai bent jau išklausyk štai ką. Man regis, mums verta pakovoti. – Džulianas ištiesė per sofą ranką ir suėmė jai plaštaką. – Aš vis tiek kovosiu už mūsų santuoką.

– Ryžtingas pirmas žingsnis, – atsakė Brukė. – Šaunuolis.

– Palauk, Bruke, aš rimtai.

Padėtis tikrai ne iš juokingųjų, bet ji vis tiek stengėsi kaip nors pakelti nuotaiką. Nors šiek tiek. Jau dešimt minučių kaip Džulianas namie, bet jie elgiasi kaip du visai svetimi žmonės. Mandagūs, nedrąsūs, tolimi nepažįstamieji.

– Aš irgi rimtai, – sušnibždėjo ji. Paskui, kai jis nieko neatsakė, paklausė: – Kodėl anksčiau neparvažiavai? Suprantu, kad turi įsipareigojimų spaudai, betgi šiandien jau ketvirtadienis. Ar mūsų santykiai tau jau nebesvarbūs?

Džulianas nustebęs pažiūrėjo į ją.

– Kaip tu gali šitaip galvoti, Bruke? Man reikėjo laiko pamąstyti. Viskas vyksta pasiutusiu greičiu. Atrodo, lyg prieš tave skleidžiasi…

Pradėjo švilpti užviręs arbatinukas. Ir neklaususi Brukė žinojo, kad Džulianas nenorės citrinų arbatos su imbieru, kurios ketino pasidaryti, bet paprastą žaliąją tikrai gers, jeigu pasiūlys. Ji pajuto didelį pasitenkinimą, kai jis dėkodamas paėmė iš jos puodelį ir nugėrė pirmą gurkšnį.

Džulianas laikė delnais apglėbęs puodelį.

– Klausyk, neišmanau, kaip tavęs ir atsiprašyti. Baisu pagalvoti, kaip turėjai jaustis, kai išlėkei namo, pamačiusi…

– Svarbiausia visai ne nuotraukos! – suriko Brukė gerokai garsiau, nei norėjo. Paskui patylėjusi vėl prabilo: – Taip, iš tiesų buvo šlykštu, skaudu ir gėda. Be jokios abejonės. Bet mane labiau liūdina faktas, kodėl tos nuotraukos atsirado.

Kai jis nieko neatsakė, ji kalbėjo toliau:

– Kas, po perkūnais, tąnakt nutiko?

– Ruke, aš gi tau jau pasakojau. Tai kvaila, atsitiktinė klaida. Aš tikrai su ja nesimylėjau. Su niekuo nesimylėjau, – suskubo pridurti.

– Tai ką tada darei?

– Nežinau… Vakarienės mūsų susirinko didelis būrys, paskui keletas išėjo, vėliau dar keli atsiskyrė ir galiausiai prieš vidurnaktį prie staliuko likom tik aš ir ji.

Vien tik išgirdus, kaip Džulianas sako „tik aš ir ji“, Brukę pradėjo pykinti.

– Aš net nežinau, kas ji tokia ir iš kur…

– Nesuk dėl to galvos, – sarkastiškai nutraukė jį Brukė. – Visa šalis stengiasi tau padėti tą išsiaiškinti. Tai Dženelė Moser. Dvidešimt ketverių. Iš mažo miestelio Mičigane. Atlėkė į Los Andželą į savo draugės mergvakarį. Didžiausia mįslė – kaip jos visos atsidūrė Chateau viešbutyje.

– Aš ne…

– O jeigu kartais tau įdomu – beje, tai galėtum patvirtinti autoritetingiau nei žurnalas Last Night, – jos to neneigia.

Džulianas giliai atsiduso.

– Aš nemažai išgėriau ir ji pasisiūlė palydėti mane į kambarį.

Nutilo, perbraukė pirštais per plaukus.

– Paskui?

– Pradėjom glamonėtis, ir ji nusimetė drabužius. Stovėjo prieš mane ir šoko striptizą, be jokių pretenzijų, nieko. Tai mane grąžino į tikrovę. Liepiau jai apsirengti. Ji tą ir padarė, bet pradėjo verkti, skundėsi, kad jai labai gėda. Bandžiau ją raminti, iš minibaro išsitraukėme kažko išgerti. Dabar neprisimenu ko, bet aš iš karto smigau, o kai atsibudau, buvau su drabužiais, o jos – nė kvapo.

– Jos nė kvapo? O tu smigęs, taip?

– Išėjo. Nei raštelio, nei laiškelio. Kol tu nepasakei, aš net jos vardo neprisiminiau.

– Ar nujauti, kaip sunku tuo patikėti?

– Ji nusirengė, o aš tikrai ne. Bruke, nežinau, kaip tau paaiškinti ir kaip tave įtikinti, bet aš prisiekiu tavo ir savo, taip pat ir visų, kuriuos mes mylim, gyvybe, kad tikrai buvo taip, kaip tau pasakoju.

– Kodėl taip pasielgei? Kodėl pakvietei ją į vidų ir su ja bučiavaisi? – kamantinėjo Brukė, nedrįsdama pažvelgti jam į akis. – Kodėl ją?

– Nežinau, Bruke. Kaip jau minėjau, per daug išgėriau, susisuko protas, pasijutau vienišas. – Nutilo, pasitrynė smilkinius. – Sunkūs šie metai. Tiek darbo, aš nuolat keliauju, mudviem nelieka laiko pabūti kartu. Čia ne pasiteisinimas, Bruke, ir aš žinau, kad iškrėčiau kiaulystę, – patikėk manim, tikrai žinau, – bet, būk gera, priimk mano žodžius, kai sakau, jog dar niekada gyvenime dėl nieko taip nesikrimtau kaip dėl tos nakties.

Brukė pasikišo rankas po šlaunimis, kad nedrebėtų.

– Kaip dabar bus toliau, Džulianai? Ne tik dėl to įvykio, bet apskritai? Mes retai būnam kartu. Gyvenam atskirus gyvenimus. Kaip bus toliau?

Džulianas pasislinko ant sofos arčiau prie jos ir pabandė apkabinti, bet Brukė sustingo it stabas.

– Žinai, man labai sunku matyti, kaip tu išgyveni, juolab kad aš maniau, jog mes abu to siekėm, – tarė jis.

– Gal mes abu to ir norėjom ir aš nuoširdžiai dėl tavęs džiaugiuosi, bet tai ne mano sėkmė, ne mano gyvenimas. Netgi ne mūsų abiejų. O tik tavo vienintelio.

Jis žiojosi kažką sakyti, bet jinai iškėlė ranką ir sulaikė.

– Aš neįsivaizdavau, kas bus, nė nenumaniau, kaip bus sunku, kai tu kiauras dienas leisi studijoje, įrašinėdamas albumą. Tu vienas iš milijonų, nesvarbu, koks būtum gabus ir talentingas, bet tau vis tiek pasisekė. Tau pasisekė!

– Net ir keisčiausiose, kvailiausiose svajonėse nemaniau, kad gali taip būti, – prisipažino jis.

Brukė darsyk atsikvėpė ir prisivertė išrėžti tai, kas jau tris dienas jai nedavė ramybės.

– Bijau, kad aš daugiau nebeištversiu.

Jos žodžius palydėjo ilga tyla.

– Ką nori tuo pasakyti? – regis, po visos amžinybės paklausė Džulianas. – Aš rimtai, ką nori man tuo pasakyti?

Brukė pravirko. Ne isteriškai, ne kūkčiodama, o lėtai, tyliai verkė.

– Aš bijau, kad ilgiau šitaip gyventi neįstengsiu. Nežinau, kaip man prisitaikyti ir apskritai ar man verta taikytis. Jau ir anksčiau buvo sunku, bet dabar, po viso to, kas nutiko… Be to, jaučiu, kad ir toliau taip bus, vėl ir vėl…

– Tu mano gyvenimo meilė, Bruke. Geriausia mano draugė. Prie ko tau taikytis – juk čia svarbiausia esi tu.

– Ne, – atgalia ranka Brukė nusišluostė nuo skruosto ašaras. – Atgal kelio nebėra.

Jis vangiai tarė:

– Juk ne visada šitaip bus.

– Bus bus, pamatysi, Džulianai! Ir kada visa tai liausis? Su kitu albumu? Trečiu? Kas bus, kai tau pasiūlys tarptautines gastroles? Tavęs namie nebus ištisus mėnesius. Kaip mes tada gyvensim?

Po šių žodžių jo veidą apniaukė supratimas. Atrodė, jis irgi tuoj pravirks.

– Padėtis tiesiog nesuvokiama. – Brukė nusišypsojo ir nubraukė ranka ašarą. – Tokie kaip tu tokių kaip aš neveda.

– Ką čia paistai? – paklausė jis, o veide – visiška neviltis.

– Puikiai žinai, ką tai reiškia, Džulianai. Dabar tu esi garsenybė. O aš – paprasta moteris.

Abu sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą dešimt sekundžių, trisdešimt, visą minutę. Nebeturėjo ką daugiau vienas kitam pasakyti.

Prabėgus pusantros savaitės, vieną šeštadienio rytą apie dešimtą valandą Brukė išgirdo beldimą į duris ir iš karto pagalvojo, kad atėjo santechnikas išvalyti užsikimšusio kanalizacijos duše. Pažvelgusi į savo senus, nublukusius, dar Kornelio universiteto laikų treningus ir skylėtus marškinėlius nusprendė, kad ponas Finlis gal labai ir neišsigąs. Atidarydama duris net nutaisė atsainią šypseną.

– Jėzau šventas! – sušuko pasibaisėjusi Nola, nužvelgdama ją nuo galvos iki kojų. Truktelėjusi nosim orą bute, susiraukė ir pareiškė: – Aš tuoj apsivemsiu.

Nola kaip visada atrodė fantastiškai – ant aptemptų džinsų smailiakulniai ilgaauliai, aptemptas kašmyrinis megztukas stačiu kaklu ir ilgas prabangus paltas, su kuriuo ji atrodė grakšti ir stilinga, o ne kaip kitos, lyg būtų įlindusios į daugiafunkcį miegmaišį. Skruostai nuo šalčio įraudę, o šviesūs banguoti plaukai seksualiai susitaršę.

– Ak, ar tikrai būtina ankstų rytą lėkti pas mane šitaip išsipusčius? – atkirto jai Brukė, irgi nužvelgdama draugę nuo galvos iki kojų. – Beje, kas tave įleido?

Nola prasmuko pro draugę, nusimetė paltą ir įsitaisė svetainėje ant sofos. Susiraukusi pirštų galais pastūmė nuo savęs vakarykštį dubenėlį su sausais pusryčiais.

– Tebeturiu raktą nuo tų laikų, kai prižiūrėjau Volterį. Jergau, čia baisiau, nei tikėjausi.

– Nola, susimildama, nepradėk, gerai? – Brukė įsipylė stiklinę apelsinų sulčių ir vienu mauku jas išgėrė, bet draugei nepasiūlė. – Verčiau jau išeitum.

Nola purkštelėjo.

– Patikėk, ir pati labai norėčiau. Bet negaliu. Šiandien mudvi iš čia išeisime drauge. Ir padarysime tai kartu.

– Eik švilpt. Niekur aš iš čia neisiu. – Brukė susikėlė riebaluotus plaukus į arklio uodegą ir atsisėdo į mažą krėslą priešais sofą. Kartu su Džulianu ji nupirko šį minkštasuolį sendaikčių turguje Žemutiniame Ist Saide, nes tamsiai raudonas aksomas, anot Džuliano, dera su jos plaukų spalva.

– Eisi kaip gera. Klausyk, aš nežinojau, kad tavo tokie prasti popieriai. Aš dar nubėgsiu į darbą porą valandų. – Nola dirstelėjo į laikroduką. – Bet grįšiu lygiai trečią ir tada mes abi eisime pietauti. – Brukė žiojosi pasiginčyti, bet Nola ją nutraukė: – Pirmiausia susitvarkyk šitą kiaulidę. Antra – nusiprausk ir susišukuok. Atrodai lyg po atrankos į depresijos sugniuždytos ir atstumtos meilužės vaidmenį.

– Ačiū.

Dviem nagais už kraštelio suėmusi tuščią ledų indelį Nola pakėlė jį Brukei prieš nosį ir liūdnai pažiūrėjo į ją.

– Susiimk, supratai? Sutvarkyk kambarius ir susitinkam po kelių valandų. Jeigu bandysi manęs neklausyti, aš tau daugiau ne draugė.

– Nola… – suinkštė Brukė, lyg pralaimėjusi didelį mūšį.

Bet Nola jau žengė prie durų.

– Aš dar grįšiu. Pasiimu raktą, tad nemanyk, jog nuo manęs pabėgsi ar pasislėpsi.

Tai tarusi išėjo pro duris.

Sužinojusi apie priverstines atostogas Hantlio mokykloje ir atlaikiusi tą baisų pokalbį su Džulianu, Brukė atgulė į lovą ir neišlipo iš jos bene visą savaitę. Išbandė viską – pervertė turimus Cosmo numerius, sušveitė kelis ledų indelius, kasvakar išmaukė po butelį baltojo vyno, savo kompiuteryje peržiūrėjo net kelis serialo „Privati praktika“ sezonus (nuo pirmo iki trečio) ir, gan keista pripažinti, jai tai beveik patiko. Priešingai nei tą kartą, kai pirmąjį semestrą Kornelio universitete ištisas penkias žiemos atostogų savaites sirgo gripu ir prakiurksojo lovoje nieko neveikdama. Betgi Nola teisi, be to, Brukė ir pati pradėjo savimi bjaurėtis. Laikas ristis iš lovos.

Nugalėjusi baisų norą vėl lįsti guolin po šilta antklode, ji užsitempė siauras multino kelnes, įsispyrė į sportbačius ir išėjo pabėgioti penkių kilometrų palei Hadsono upę. Pirmąją vasario savaitę oras buvo stebėtinai šiltas, tad visas praeitą savaitę iškritęs ir pažliugęs sniegas jau buvo nutirpęs. Gerokai pažvalėjusi ir didžiuodamasi savo užsibrėžtu tikslu, Brukė ilgai prausėsi po karštu dušu. Paskui pamalonino save dvidešimties minučių poilsiu ant lovos, leisdama plaukams natūraliai išdžiūti, o pati tuo tarpu perskaitė du knygos skyrius, tada atsikėlė ir pasigamino gardaus užkandžio: dubenėlį vaisių salotų, ketvirtį indelio kaimiško sūrio su paskrudinta angliška viso grūdo bandele, ir tik tada pajuto turinti jėgų kibti tvarkyti buto.

Nuodugnus švarinimasis truko tris valandas ir davė daugiau naudos Brukės psichologinei būsenai, nei galėjo tikėtis. Pirmą kartą per keletą mėnesių Brukė nuvalė dulkes, išsiurbė kambarius, išplovė grindis, nublizgino spinteles, iššveitė tualetus. Sulankstė ir sudėliojo komodoj savo drabužius (bet Džuliano nelietė), iš bendros spintos išmetė lauk visus senus ir mažai nešiotus apdarus, sutvarkė koridoriaus spintą ir iškuopė rašomojo stalo stalčius svetainėje, o paskui, lyg po šimtmečio vilkinimo, pakeitė spausdintuvo kasetę, paskambino į Verizone telefoninio ryšio bendrovę ir išsiaiškino sąskaiton įveltą klaidą, paskui pasižymėjo, kad reikia užsirašyti į kasmetinį patikrinimą pas ginekologą, susitarti dėl priėmimo abiem pas dantų gydytoją (kad ir kaip pyko ant Džuliano, vis tiek nenorėjo, kad jo dantyse atsirastų skylių) ir susitarti su veterinaru, kada galės priimti Volterį Alterį dėl skiepų.

Pasijutusi kaip organizuoto, našaus darbo deivė ir lygiai trečią išgirdusi beldimą į duris, plačiai jas atlapojo ir pasitiko Nolą su plačia šypsena veide.

– Oho, vėl panaši į žmogų! O kas čia? Lūpdažis?

Patenkinta draugės reakcija Brukė linktelėjo. Sekė akimis, kaip Nola apžiūrinėja butą.

– Įspūdinga! – ši net sušvilpė. – Turiu prisipažinti, daug vilčių į tave nedėjau, bet dabar džiaugiuosi, kad klydau. – Išėmusi iš koridoriaus spintos juodą puspaltį, padavė Brukei ir tarė: – Eime, parodysiu, kas dabar dedasi pasauly.

Brukė nusekė paskui draugę į gatvę, paskui į taksi ir galiausiai įsitaisė minkštame krėsle prie staliuko Cookshop kavinėje, savo mėgstamiausioje pietavimo vietelėje Vakarų Čelsyje. Nola užsakė abiem kavos ir po „Kruvinąją Merę“, liepė Brukei išgerti abiejų gėrimų po tris gurkšnius ir tik tada leido prabilti.

– Na va, – tarė ji patenkinta, kad Brukė jos klauso. – Argi ne geriau?

– Geriau, – atsakė Brukė, staiga apimta noro verkti. Ji visą savaitę diena iš dienos nesiliovė verkusi ir dabar bet kas – absoliučiai viskas – galėjo ją pravirkdyti. Šįkart jai ašaras išspaudė jauna porelė, maždaug jos metų, sėdinti už staliuko ir besidalijanti viena porcija skrudintos duonos su kiaušiniu. Jie neva pešėsi dėl kiekvieno kąsnio, vienas atgnybia, o kitas jau beda šakutę ir bando nugvelbti. Abu pratrūksta kvatotis ir susižvalgo, lyg sakytų: „Mums pasauly daugiau niekas neegzistuoja.“ Tokius žvilgsnius viešbučių kambariuose dabar Džulianas tikriausiai dalija svetimoms moterims.

Ir vėl viskas nuo pradžių. Galvoje atgijo vaizdas: Džulianas su Dženele, abu nuogi ir apsikabinę, aistringai bučiuojasi lovoje. Jis švelniai kandžioja merginai apatinę lūpą, lygiai taip darydavo ir…

– Kas yra? – paklausė Nola, tiesdama per staliuką ranką prie Brukės.

Brukė norėjo užgniaužti raudą, bet nepavyko, ir čia pat akyse pasirodė karštos, didelės ašaros, kurios netrukus jau upeliais ritosi per skruostus. Ir nors ji nei kūkčiojo, nei sriūbavo, nei trūkčiojo pečiais, atrodė, taip verks be pabaigos.

– Atleisk man, – liūdnai tarė ji, atsargiai šluostydamasi servetėle akis.

Nola stumtelėjo artyn taurę su „Kruvinąja Mere“.

– Dar gurkšnelį. Va taip. Šito ir reikėjo laukti. Išsiliek.

– Atleisk. Man baisiai gėda, – sušnibždėjo Brukė ir apsidairiusi nudžiugo, kad niekas į ją nežiūri.

– Tu pyksti, o tai natūralu, – pritarė jai Nola taip maloniai, kaip Brukė dar nebuvo girdėjusi jos kalbant. – Ar su juo jau kalbėjai?

Brukė kuo mandagiau išsišnirpštė nosį ir tuoj pat susigėdo, kad tą padarė į kavinės servetėlę.

– Mudu kalbėjom užvakar. Parlėkė iš Orlando, kažką turėjo tenai įdainuoti Disney World bendrovei, o dabar ruošiasi savaitės kelionei į Angliją. Į gerai mokamą koncertą ar muzikos festivalį? Gerai nežinau.

Nola kietai sučiaupė lūpas.

– Aš pati jam pasakiau, kad mums reikia laiko, Nola. Liepiau išeiti ir pasakiau, jog turim pagyventi vienas nuo kito atskirai, kad suprastume, kas dedasi. Jis išvažiavo tik dėl to, kad aš pati jam taip liepiau, – atviravo Brukė ir stebėjosi, kodėl vis dar teisina Džulianą.

– Kada vėl ketinat pasimatyti? Ar jis teiksis grįžti namo po kelionės į Angliją?

Brukė nekreipė dėmesio į potekstę.

– Taip, po Anglijos jis tikrai turėtų grįžti į Niujorką, bet namo neužsuks. Liepiau jam prisiglausti kur nors kitur, kol išsiaiškinsime, kaip toliau reikės gyventi.

Padavėjas atėjo priimti užsakymo ir, ačiū Dievui, nieko nepastebėjo. Kai jis nuėjo, Nola tarė:

– Ir apie ką gi jūs kalbėjote? Ar padarėte kokią nors pažangą?

Brukė įsimetė burnon cukraus gabalėlį ir palaukė, kol jis ištirps ant liežuvio.

– Ar padarėme pažangą? Ne, nesakyčiau. Susivaidijom dėl Trento vestuvių.

– O kodėl?

– Jis mano, kad iš pagarbos Trentui ir Fernai turėtume paskutinę minutę atsisakyti dalyvauti jų vestuvėse. Jis mano, kad mes su savo „drama“ galime aptemdyti jų didžiąją šventę. Jis tiesiog nenori matytis su savo artimaisiais ir vaikystės draugais. Teoriškai aš jį suprantu, bet faktiškai jam reikėtų pasistengti prisitaikyti. Juk tai jo pirmojo pusbrolio vestuvės.

– Ką nusprendėt?

Brukė atsiduso.

– Aš žinau, kad jis paskambino Trentui ir pasikalbėjo, o ką nusprendė, nežinau. Spėju, jis į vestuves nevažiuos.

– Na, bent jau tai gera žinia tau. Atrodo, ir tu nelabai norėtum ten dalyvauti.

– Oi, aš tai tikrai važiuosiu. Jei reikės, net ir viena.

– Atsipeikėk, Bruke. Nekvailiok. Kam tau tos kančios?

– Nes taip reikia. Be to, nemanau, kad būtų padoru be pagrįstos priežasties nedalyvauti savo artimos giminės vestuvėse. Jeigu ne Trentas, mudu su Džulianu šiandien vienas kito nė nepažinotume, tad, manau, teks prieš viską užsimerkti.

Nola įsipylė pieno į kavą ir ėmė maišyti.

– Nežinau, ar visu tuo, ką pasakei, džiaugtis ir žavėtis, ar laikyti kvaila.

Ir vėl užėjo noras verkti – šįkart nuo minties, kad vienai teks dalyvauti Trento vestuvėse, – bet pavyko tą liūdną mintį nuginti šalin.

– Gal galim pakalbėti apie ką nors kita? Pavyzdžiui, apie tave? Man reikia prasiblaškyti.

– Hmm. Pagalvosiu, – atsakė Nola ir nusišypsojo. Aišku kaip dieną, ji šitos progos seniai laukė.

– Kas? – paklausė Brukė. – O gal geriau tiesiai – kas jis toks?

– Kitą savaitgalį trims dienoms išlekiu į Terkso ir Kaikoso salas.

– Nuo kada jas pamėgai? Tik nesakyk, kad važiuoji darbo reikalais. Dieve mano, kam aš rinkausi tokią specialybę.

– Ne darbo, o malonumo ir sekso reikalais. Su Endriu.

– O, tai dabar jau Endriu? Kaip tu užaugai. Ar čia jau labai rimtai?

– Matai, su Driu jau viskas baigta. Šitas dirba vairuotoju.

– Baik.

– Kas? Aš rimtai.

– Susidėjai su vyru, kuris pasiūlė pasiniurkyti ant užpakalinės sėdynės?

– O kas čia keisto?

– Nieko, tik tiesiog neįtikėtina! Tu vienintelė žemėje, kuriai taip pasisekė. Paprastai tokie vyrai kitą dieną net nebepaskambina.

Nola klastingai šyptelėjo ir tarė:

– Aš jam suteikiau svarų pagrindą paskambinti kitą dieną. Ir dar kitą. Ir dar.

– Tau jis patinka, ką? Dievulėliau, matau, kad patinka. Net išraudai. Negaliu patikėti, kad nuraudai dėl vyro. Jėzau, tuoj širdis plyš.

– Gerai jau, gerai. Tikrai man jis patinka. Na ir kas? Įsimylėjau. Neilgam. Be to, labai noriu pamatyti Terkso ir Kaikoso salas.

Jų pokalbį vėl nutraukė priėjęs padavėjas. Jis atnešė plėšytų pekininių salotų su vištiena. Nola kibo į savo lėkštę, o Brukė stumdė šakute po savąją.

– Gerai, pasakok, kaip viskas prasidėjo. Gulėjot lovoj, o jis ėmė ir pasiūlė: „Važiuojam kur nors“?

– Panašiai. Jis ten turi namą. Vilą. Netoli Amano. Gan dažnai veža ten savo sūnų.

– Nola! Kale tu! Ko anksčiau man nieko apie tai nesakei!

Nola apsimetė nesupratusi:

– Ką aš turėjau tau sakyti?

– Ogi kad turi širdies draugą su vila ir sūnumi.

– Na, širdies draugu aš jo dar nevadinčiau…

– Nola!

– Klausyk, man su juo smagu. Jokios įtampos. Aš apie tai dar per daug negalvoju, be to, pastaruoju metu tau taip nesiseka…

– Pasakok, sakau!

– Gerai jau. Jo vardas Endriu. Šitą jau žinai. Rudų plaukų, puikiai žaidžia lauko tenisą. Mėgstamiausias valgis – gvakamolė.

– Duodu dešimt sekundžių.

Nola suplojo rankomis ir net pašoko nuo kėdės.

– Dieve, kaip smagu tave pakankinti.

– Devynios, aštuonios, sept…

– Gerai jau! Jo ūgis – metras aštuoniasdešimt, o gal aštuoniasdešimt trys, kai geros nuotaikos ir pasitempęs, turi nemažą pilvuką nuo alaus, kuris man daugiau bjaurus nei patrauklus. Įtariu, kad visus kostiumus ir marškinius siūdinasi pagal užsakymą, bet negaliu to patvirtinti. Koledže žaidė golfą, paskui keletą metų po baigimo blaškėsi po Meksiką ir mokė kitus žaisti, vėliau įkūrė internetinę bendrovę, paskui ją pardavė ir dvidešimt devynerių išėjo į pensiją, nors, man regis, ir po šiai dienai dar konsultuoja tą bendrovę savo noru, tik nežinau, ką tai reiškia. Gyvena nuosavam name Aukštutiniame Ist Saide, kad būtų arčiau savo vaiko, kuriam dabar šešeri ir kuris gyvena su buvusia jo žmona. Turi butą Londone ir vilą Terkse ir Kaikose. Lovoje nepamainomas ir nenuilstantis meilužis.

Brukė griebėsi ranka už krūtinės ir apsimetė bealpstanti.

– Meluoji, – tyliai išlemeno.

– Kurioj vietoj?

– Visose.

– Nea. – Nusišypsojusi pridūrė: – Visiška teisybė.

– Labai norėčiau džiaugtis tavo laime, bet niekaip negaliu numaldyti savo širdgėlos.

– Neįsijausk. Jam tik keturiasdešimt vieni, išsiskyręs ir su vaiku. Ne pasakų princas. Bet, turiu pasakyti, gana padorus vaikinas.

– Dievuliau. Nekels jis rankos nei prieš tave, nei prieš vaiką. Nepadarys niekam blogo. Ar jau mamai sakei? Žiūrėk, kad iš laimės nenumirtų.

– Juokauji? Jau dabar ausyse skamba jos žodžiai: „O ką aš tau sakiau, Nola? Įsimylėti turtingą lygiai taip pat lengva, kaip ir vargetą…“ Ak, žinant, kaip ji ims džiaugtis, man darosi liūdna.

– Na, šiaip ar taip, iš tavęs išeitų puiki įmotė. Tarsi tam gimusi, – garsiai svarstė Brukė.

– Nesirengiu suteikti jam šios garbės, – baltakiuodama atšovė Nola.

Joms baigus valgyti jau buvo pradėję temti, bet kai Nola išėjo į lauką sustabdyti taksi, Brukė ją apkabino ir tarė:

– Eisiu namo pėsčia.

– Kodėl? Juk taip šalta. Ir metro nevažiuosi?

– Ne, noriu pasivaikščioti. – Paėmė Nolą už rankos. – Ačiū, kad ištempei mane iš namų, Nola. Man reikėjo šito spyrio į užpakalį. Ir džiaugiuosi, kad tą padarei tu. Prižadu, vėl grįšiu į normalių žmonių gyvenimą. Ir dar nepaprastai džiaugiuosi dėl tavęs ir tavo meilės taksistui.

Nola pabučiavo jai į skruostą ir įsliuogė ant užpakalinės taksi sėdynės.

– Vėliau dar paskambinsiu! – sušuko ji, kai taksi pasuko nuo šaligatvio. O Brukė ir vėl liko viena.

Patraukė pėsčiomis per Dešimtąjį aveniu, Dvidešimt trečiojoj gatvėj stabtelėjo prie nedidelės šunų aikštelės pažiūrėti, kaip dūksta keturkojai, tada pasuko į Devintąją, ten suktelėjo porą kvartalų į šoną ir Bilio kepyklėlėje pasivaišino raudonuoju keksiuku ir puodeliu kavos, o tada vėl patraukė tolyn nuo miesto centro. Pradėjo lyti ir kol pasiekė namus, jos puspaltis buvo permirkęs kiaurai, o batai apskretę druskos, ištirpusios purve ir sniege, koše, todėl koridoriuje nusimetė drabužius, nusiavė batus ir skubiai susisupo į savo purpurinį kašmyrinį pledą, kurį jai prieš daug metų buvo numezgusi mama. Sekmadienio vakaras, šešta valanda, o ji nebeturi ką veikti, o dar blogiau, kad ir rytoj niekur nereikia eiti. Viena. Be darbo. Laisva.

Įsitaisiusi ant lovos su Volteriu, susirangiusiu į kamuoliuką ir prisispaudusiu jai prie šlaunies, Brukė atsidarė kompiuterį ir ėmė skaityti elektroninius laiškus. Nieko įdomaus, išskyrus vieną laišką iš kažkokios Amberės Beili. Pavardė kažkur lyg ir girdėta. Spragtelėjo pele ir pradėjo skaityti.

Mieloji Bruke,

sveikutė! Spėju, kad mano draugė Hetera tau minėjo, jog aš būtinai su tavim susisieksiu. Na, tikiuosi, kad ji taip ir padarė. Suprantu, jog laiko visai nedaug (o gal tu dabar visai to ir nenorėtum), bet rytoj vakare grupelė mano draugių renkasi prie vakarienės stalo. Jeigu tau įdomu, galėčiau paaiškinti ir išsamiau, bet dabar pasakysiu tik tiek, kad visos šios mano pažįstamos moterys yra nuostabios ir visos jos… Kaip čia pasakius… Na, tarkime, turi vedybinės ar ikivedybinės patirties su labai garsiais vyrais. Nieko ypatingo, bet kartą per kelis mėnesius mes susirenkam draugėn ir smarkiai pageriam! Tikiuosi, tu prie mūsų prisidėsi, tiesa? Renkamės lygiai aštuntą adresu Dvylikta Vakarų gatvė Nr. 128. Labai prašau ateiti! Bus tikrai smagu.

Myliu, bučiuoju.

Amberė Beili

Nepaisant daugybės nereikalingų šauktukų, Brukei laiškas pasirodė visai padorus. Perskaitė jį dar kartą, o tada, nė negalvodama ar neleisdama sau pateikti tūkstančio ir vienos priežasties, kodėl turėtų neiti, nuspaudė „Atsakyti“ ir surinko kelis žodžius:

Mieloji Ambere,

ačiū už kvietimą. Čia lyg gydytojo receptas. Iki pasimatymo rytoj.

Nuoširdžiai –

Brukė

– Gal prisišauksiu bėdą, Volteri, bet aš tikrai neturiu daugiau kuo užsiimti, – ištarė ji ir užvožė kompiuterį. Paskui prisitraukė ir apkabino spanielį; šuo žiūrėjo į ją ir šnopavo, iškišęs liežuvį ir nukabinęs jį per šoną.

Paskui nei iš šio, nei iš to pasilenkė prie jos ir palaižė nosį.

– Ačiū, mielasis, – padėkojo ji ir pabučiavo šunį. – Aš irgi tave myliu.

Septynioliktas skyrius

Senukas Edis turėjo polinkį į prostitutes

Kai kitą rytą Brukė atsibudo ir pamatė, kad jau pusė dešimtos, širdis pradėjo smarkiai plakti, ir ji šoko iš lovos. Paskui prisiminė: juk niekur nevėluoja. Šiuo metu jai niekur nereikia lėkti, ir nors tai ne pats geriausias – ar jau būsimas nuolatinis – scenarijus, pasistengė šiuo metu negalvoti, kad užgriuvo pasaulio pabaiga. Be to, jau iš vakaro buvo susiplanavusi dieną (kaip rašė neseniai žurnale Glamour skaitytame straipsnyje, planuotis dieną, kai esi bedarbis, yra nepaprastai svarbu).

Pagal Glamour, dienos darbų sąraše pirmu numeriu eina punktas: pirmiausia atlik pačius nemaloniausius darbus, tad dar nespėjusi nusimesti vonios chalato, Brukė prisivertė čiupti į rankas telefoną ir paskambinti Margaritai. Ji žinojo, kad buvusi jos šefė bus ką tik baigusi rytinį pirmadienio susirinkimą, jau sėdės savo kabinete ir ruoš ateinančios savaitės darbų grafikus. Kaip ir tikėjosi, ji pakėlė ragelį po pirmo pyptelėjimo.

– Margarita? Labas. Čia Brukė Alter. – Širdis krūtinėje taip daužėsi, kad net sunku kalbėti.

– Bruke! Malonu girdėti tavo balsą! Kaip laikaisi?

Klausimas, aišku, visai nepasvertas – Margarita klausė tiesiog iš mandagumo, – tačiau Brukė akimirksnį supanikavo. Gal šefė norėjo paklausti, kaip jai sekasi su Džulianu? Kaip reikalai su ta Chateau mergše? Kas spaudoje rašoma apie jų santuoką? O gal ji tiesiog nori būti mandagi ir laikosi bendravimo taisyklių?

– Viskas gerai. Juk žinai, – atsakė Brukė ir tuoj pat pasijuto nesmagiai. – O kaip tu?

– Šiaip taip sukamės. Dabar renkuosi žmones į tavo vietą ir turiu pasakyti, Bruke, smarkiai apgailestauju dėl to, kas įvyko.

Brukė pajuto blykstelint vilties kibirkštėlę. Gal ji taip sako norėdama, kad Brukė pasiprašytų grąžinama į darbą? Nes Brukė pultų į kojas, padarytų viską, kad tik įrodytų Margaritai verta savo pareigų. Betgi ne, reikia atsitokėti: jeigu ji jiems būtų reikalinga, tai pirmiausia jos iš viso nebūtų atleidę. Elkis paprastai. Pasakyk, dėl ko skambini, ir padėk ragelį.

– Margarita, suprantu, kad man jau nedera ko nors tavęs prašyti, bet… Aš pagalvojau, gal tu galėtum pasiūlyti mane į kokį darbą, jeigu ką nors nugirstum? Aišku, ne universitete, bet gal šiaip kur nors…

Stojo trumpa tyla.

– Gerai, Bruke, aš būtinai turėsiu tave omeny.

– Labai būčiau tau dėkinga! Noriu kuo greičiau grįžti į darbą ir galiu tau prisiekti – ar bet kuriam būsimam darbdaviui, – kad mano vyro karjera daugiau niekada nebepakiš man kojos.

Nors galbūt ir labai magėjo Margaritai pasmalsauti, ji vis tiek neuždavė daugiau nė vieno klausimo. Dar mandagiai pasišnekėjusios minutę kitą, jiedvi atsisveikino ir Brukė su palengvėjimu giliai atsiduso. Baisiausias pirmas punktas atliktas.

Antras baisus punktas – paskambinti Džuliano mamai ir susitarti dėl kelionės kitą savaitgalį į Trento vestuves – bus ne ką lengvesnis. Po Grammy apdovanojimų anyta įniko skambinti Brukei bene kasdien ir ūžti ausis ilgais ir neprašytais monologais, kad ji privalo būti užjaučianti ir atleidžianti žmona. Dažnai juose skamba pavyzdžiai apie Džuliano tėvo klystkelius (pradedant rimtais flirtais su visomis registratūros darbuotojomis ir slaugytojomis ir baigiant viengungiškomis kassavaitinėmis kelionėmis ištisus metus su draugeliais žaisti golfo ir dar veikti „dievažin ką“), o juose visuomet pabrėžiama neišmatuojama Elizabetos Alter kantrybė ir vyriškos prigimties supratimas. Tokios nuvalkiotos frazės kaip „vyrai it maži vaikai“ ar „už kiekvieno sėkmės lydimo vyro nugaros stovi moteris“ jau buvo pradėjusios ne tik nuobodžiai kartotis, bet ir nepakeliamai slėgti. Geriausiu atveju šimtą metų Brukė nebūtų spėliojusi, ar Džuliano mamai bent kiek rūpi, kaip susiklostys jų vedybinis gyvenimas, ar jie neišsiskirs ir apskritai ar kur nors abu nedings. Ačiū Dievui, įsijungė anytos balso paštas ir ji paliko žinutę su prašymu parašyti jai elektroninį laišką apie kelionės planus, nes šiandien ji telefonu bus nepasiekiama.

Kai Brukė jau rengėsi išbraukti šį punktą iš savo dienotvarkės, suskambo telefonas.

– Nėja! Labas, brangioji! Kaip laikaisi?

– Bruke? Labas. Turiu tau puikią žinią: mudu su Rohanu pagaliau iš tikrųjų grįžtam į Niujorką. Jau šią vasarą!

– Negali būti! Tai bent naujiena! Gal Rohanui Niujorke pasiūlė darbą kokioj nors firmoj? – Brukės galvoje jau ėmė viena kitą vyti įvairios perspektyvios mintys: kaip pavadins savo kliniką, kaip verbuos pirmuosius klientus, kokių darbų griebsis skleisdama informaciją apie savo įstaigą. Taigi dar vienas žingsnelis arčiau išsvajoto tikslo.

– Jeigu atvirai, tai aš gavau pasiūlymą. Gan keista, bet viena mano draugė sutiko pavaduoti dekretinių atostogų išėjusią dietologę, bet ir ji šiuo metu negali dirbti, nes susirgo jos mama ir turi ją slaugyti, tad paklausė manęs, ar aš nenorėčiau padirbėti už ją? Spėk, kur ji dirba?

Brukė perkrėtė galvoje visą garsenybių sąrašą, bemaž įsitikinusi, kad Nėja ištars Gvinet, Heidės ar Žizelės vardą, jau iš anksto laidodama savo dar negimusį verslą.

– Nežinau. O kam?

– Ogi Niujorko Jets futbolo komandai! Aš būsiu komandos dietologė – patarėja mitybos klausimais nuo 2010-ųjų iki pat 2011-ųjų sezono galo. Kol kas visiškai nieko neišmanau apie šimtą keturiasdešimt kilogramų sveriančių žaidėjų mitybos reikalavimus, bet tikiuosi, greitai išmoksiu.

– Oi, Nėja, kaip nuostabu! Kokia puiki proga! – nuoširdžiai džiaugėsi Brukė. Reikia pripažinti, jeigu jai pasitaikytų tokia proga, čiuptų nė negalvodama.

– Taip. Aš irgi labai džiaugiuosi. Pamatytum Rohaną. Vos spėjau jam pasigirti, jis iš karto sušuko: „Perkam bilietus!“ Jau paruošė grafiką, išspausdino ir pakabino ant šaldytuvo.

Brukė nusijuokė:

– Jau dabar mintyse regiu tave, vos metro šešiasdešimties neūžaugą, tipenančią per vyrų drabužinę su segtuvu ir megafonu rankoje, ir beisbolo lazda išmušinėjančią tiems milžinams iš letenų Macdonald’s mėsainius ir KFC sumuštinius.

– Neblogai, ką? „Atleiskite, pone NFL superžvaigžde, uždirbanti aštuoniasdešimt milijonų per metus, bet aš turiu jūsų paprašyti daugiau nebegerti sirupo su kukurūzų fruktoze.“ Smagu bus, tiesa?

Kai po kelių minučių Brukė padėjo ragelį, ją apėmė toks jausmas, tarsi visiems karjeros reikalai tvarkosi, tik jai vienai – ne. Kaip matyti, jiedviem bendros klinikos įkurti nepavyks. Netrukus telefonas vėl sučirškė. Aišku, vėl Nėja. Nori dar ką nors jai pasakyti. Brukė čiupo ragelį ir išpyškino:

– Ką darysi, kai kuris nors iš jų parsivers tave ant lovos?

Staiga išgirdo drovų krenkštelėjimą ir vyriškas balsas paklausė:

– Ar čia Brukė Alter?

Trumpą akimirksnį – ir visai ne be pagrindo – jai pasirodė, kad paskambinęs vyras dabar praneš, jog Džulianas pateko į baisią avariją, susirgo ar…

– Bruke, čia Artas Mičelas iš žurnalo Last Night. Norėjau jūsų paklausti, ar negalėtumėte pareikšti savo nuomonės apie straipsnį šio ryto „Šeštajame puslapyje“?

Norėjosi garsiai surikti, bet, laimė, pavyko susivaldyti, todėl ji greitai nutraukė pokalbį ir su visam išjungė telefoną. Dedant jį ant kavos staliuko, jos rankos smarkiai drebėjo. Niekas, išskyrus artimiausius draugus ir gimines, neturėjo jos naujojo telefono numerio. Kaip tai galėjo atsitikti?

Nebuvo laiko apie tai galvoti, nes ji kuo skubiausiai griebė į rankas nešiojamąjį kompiuterį ir internete susirado „Šeštąjį puslapį“. Ir štai pačiam puslapio viršuje, užimdamos bemaž visą monitoriaus ekraną pasirodė dvi nuotraukos: vienoje ji rauda Cookshop kavinėje su Nola ir neginčijamai braukia servetėle ašaras nuo skruostų, o kitoje Džulianas lipa iš limuzino – sprendžiant iš senovinio taksi automobilio modelio, greičiausiai Londone, – palikęs ant užpakalinės sėdynės nepaprastai žavią merginą. Prierašas po jos nuotrauka skelbė: „Vakar pietaudama su drauge Brukė Alter gedėjo savo griūvančios santuokos.“ Raudonu apskritimu apvesta ašaras šluostanti ranka, ant kurios kaip tyčia nematyti sutuoktuvių žiedo. O toliau: „Aišku kaip dieną, jie išsiskyrė, – šitaip byloja artimas poniai Alter šaltinis. – Kitą savaitę ji viena ketina vykti į bendro jų draugo vestuves.“ Prierašas po Džuliano nuotrauka buvo ne ką gražesnis: „Skandalai jo tempų nelėtina! Alteris vyksta linksmintis į Londoną, nes žmona išmetė jį iš buto Manhatane.“

Regis, tas bjaurus ir taip gerai pažįstamas pykčio ir šleikštulio mišinys niekada nepraeis, tad Brukė stengėsi susiimti ir daugiau apie tai nebegalvoti. Numanė, kad dėl merginos galima būtų rasti tvirtą, logišką paaiškinimą – beprotiška tai ar ne, bet ji vis dėlto tikėjo, kad Džulianas nedrįs pasirodyti toks nepagarbus ar visiškas kvailys – nors ir viena, ir kita jai kėlė įsiūtį. Atidžiau pažiūrėjusi į savo nuotrauką iš jos kokybės ir fotografavimo kampo Brukė suprato, kad daryta kepyklėlės savininko mobiliuoju telefonu. Pasibjaurėjusi ji taip piktai tvojo kumščiu per sofą, kad išsigandęs Volteris viauktelėjo ir nušoko ant žemės.

Suskambo paprastas telefonas, o numerio atpažinimo langelyje pasirodė Samaros vardas.

– Samara, aš daugiau nebegaliu! – vietoj pasisveikinimo suriko Brukė. – Ar ne tavo pareiga rūpintis jo viešaisiais ryšiais? Negi negalima tokių nuotraukų uždrausti? – Brukė dar niekada nedrįso kalbėti su šita mergina taip nemandagiai, bet ilgiau tverti nebegalėjo nė sekundės.

– Bruke, puikiai suprantu, kodėl pyksti. Labai norėjau tau paskambinti ir įspėti, kol dar visa tai nepasirodė, bet…

– Bet aš jau pamačiau? – suspiegė ji. – Kažkoks niekšas jau spėjo man paskambinti mobiliuoju telefonu ir paprašyti pakomentuoti nuotraukas. Iš kur jis gavo mano telefono numerį?

– Klausyk, turiu tau pasakyti du dalykus. Pirmas, ta mergina ant užpakalinės sėdynės – jo kirpėja ir vizažistė. Lėktuvas iš Edinburgo smarkiai vėlavo ir nebeliko laiko paruošti jo koncertui, tad teko tvarkyti automobilyje. Baisus faktų iškraipymas.

– Supratau, – tarė Brukė ir nustebo, kaip smarkiai palengvėjo širdyje, kai pasitvirtino, kad ji teisi – visa tai turi logišką paaiškinimą.

– Antra: aš beveik nieko negaliu padaryti, kai tavo rato žmonės kalbasi su spaudos atstovais. Šiuos pakontroliuoti aš galiu, bet plepių draugų ir artimųjų tikrai neužtildysiu.

Brukė pasijuto lyg gavusi antausį.

– Apie ką tu čia?

– Kažkas akivaizdžiai dalija tavo neskelbiamą telefono numerį, žino apie šį savaitgalį įvyksiančias vestuves ir viešoje erdvėje aptarinėja tavo asmeninį gyvenimą. Galiu tave užtikrinti, ši informacija keliauja ne iš mūsų lūpų.

– Betgi tai neįmanoma. Aš žinau puikiai, kad…

– Bruke, nenoriu pasirodyti nemandagi, bet man kažkas skambina ir aš turiu atsiliepti. Pasikalbėk su saviškiais, gerai? – tai pasakiusi, Samara padėjo ragelį.

Pernelyg įsitempusi, kad galėtų deramai ką sugalvoti – ką jau kalbėti apie tai, jog jautėsi kalta nepadariusi to anksčiau, – Brukė užsegė Volteriui pavadėlį, išsitraukė iš koridoriaus spintos kailinius batus ir storas pirštines ir vos ne bėgte išlėkė į gatvę. Nežinia, ar dėl šiltos kepurės su kutu, ar dėl storo žieminio palto nė vienas iš dviejų paparacų, lūkuriuojančių už namo kampo, nė nepasuko į ją galvos, ir dėl šitos menkutės pergalės Brukę apėmė mažytis pasididžiavimas. Nardydami po kasdienę žmonių minią juodu patraukė į Vienuoliktąją gatvę, tada tolyn nuo miesto centro. Stabtelėjo tik trumpam prie gyvūnų kirpyklos, kur leido Volteriui atsigerti vandens iš laukan išnešto dubenėlio, ir kol pasiekė Šešiasdešimt penktąją gatvę, šuo jau lekavo uždusęs. O Brukė tik dabar pradėjo jausti nuovargį.

Per dvidešimt minučių ji spėjo palikti pusiau isteriškas žinutes savo mamos, tėčio, Sintijos, Rendžio, Nolos telefonuose (Nola vienintelė atsiliepė į jos skambutį: „Dieve šventas, Bruke, jeigu jau aš sumanyčiau amsėti spaudai apie tavo asmeninį gyvenimą, tai tikrai rasčiau pikantiškesnių dalykėlių nei kažkokio Trento ir seselės Fernos vestuvės. Atsipeikėk, gerai?“) ir jau skubėjo palikti žinutę Mišelei.

– Sveika, Mišele, – prabilo po pirmo pyptelėjimo. – Nežinau, kur dabar esi, bet aš noriu tave perspėti apie nuotraukas šio ryto „Šeštajame puslapyje“. Suprantu, mes apie tai jau kalbėjome ne vieną kartą, bet aš bijau, kad tu galbūt… A… Net ir nenorėdama… Ėmei ir atsakei į kokio nors žurnalisto klausimus, ar ką nors papasakojai savo draugams, o tai vėliau nutekėjo į netinkamų žmonių ausis. Aš nežinau, bet labai noriu tavęs paprašyti – tiksliau, maldauju – būk gera, jeigu kas skambins ir klausinės apie mane ar Džulianą, tiesiog numesk ragelį ir niekam nieko nepasakok apie mūsų asmeninį gyvenimą, gerai?

Trumpam nutilo, pagalvojo, ar kalbėjo pakankamai griežtai, o paskui suabejojo, gal pernelyg griežtai, bet vėliau nusprendė, kad vis tiek savo tikslą pasiekė, ir išjungė telefoną.

Parsitempė Volterį namo ir iki vakaro šlifavo jau parašytą ir kelis kartus perrašytą gyvenimo aprašymą, vildamasi, kad netrukus galės pradėti siuntinėti jį į įstaigas dėl darbo. Apmaudu, kad Nėja iškrito iš potencialios partnerystės, bet neketino leisti šiam faktui gadinti savo ateities planų: dar pusmetis medicininės praktikos, o tada, reikia manyti, atsiras proga įsteigti savo gydymo įstaigą.

Apie pusę septynių Brukė sumanė paskambinti Amberei ir atšaukti susitarimą – ketinimas susitikti su grupe visiškai nepažįstamų moterų staiga jai pasirodė kvailas, – bet kai susizgribusi pamatė neturinti jos telefono numerio, prisivertė palįsti po dušu, užsimauti džinsus, įsispirti į batus ir užsimesti sportinį švarkelį. Blogiausias scenarijus – jei moterys bus piktos ir irzlios, mandagiai atsiprašysiu ir išeisiu, – manė ji, sėdėdama taksi ir sukdama iš Taimso aikštės į Centrinį Vilidžą. – Bent jau būsiu išlindusi iš namų vėlų vakarą, ko jau gana ilgą laiką nedariau. Brukė manė nusiraminusi, bet kai Dvyliktojoje gatvėje taksi sustojo ir išlipusi ant šaligatvio pamatė dailią merginą trumpai kirptais šviesiais plaukais, ramiai rūkančią cigaretę, vėl pradėjo smarkiai nervintis.

– Jūs Brukė? – paklausė mergina, išpūsdama iš burnos kamuolį dūmų, kuris drėgname ir šaltame ore pakibo virš jos it debesis.

– Labas. Ar tik ne Amberė?

Brukė atsargiai kėlė kojas per tirpstančią ant šaligatvio pliurzę. Amberė stovėjo ant trečio laiptelio prie durų, bet vis tiek Brukė buvo trimis ar penkiais centimetrais už ją aukštesnė. Smarkiai nustebo po ilgu Amberės paltu pamačiusi ryškiai raudonas tampres ir fantastiško aukščio pakulnę. Visa tai ir dar cigaretė dantyse – toli gražu ne to tikėjosi iš Heteros pasakojimo apie naivią, mielą ir dievobaimingą draugę.

Amberė tikriausiai pagavo jos smalsų žvilgsnį.

– A, šitie? – paklausė, nors Brukė nepasakė daugiau nė žodžio. – Čia Džuzepės Zanočio kūrinys. Aš juos vadinu „vyrų traiškytojais“. – Pietietiška tarmė liejosi maloniai, lėtai, tarsi koks sirupas, ir visiškai nesiderino su jos išvaizda.

Brukė šyptelėjo.

– Jeigu sugalvosit išnuomoti, duokit man žinią.

Amberė pakvietė ranka sekti ją laiptais į viršų.

– Tau tikrai visos labai patiks, – pasakė ji atidarydama duris į nedidelį vestibiulį su mažyčiu persišku kilimu ant grindų ir dviem pašto dėžutės skylėmis duryse. – Moterys tiesiog nuostabios. Ir dar – jeigu manai, kad tau labai blogai, tai žinok, jog kažkuriai iš jų yra buvę dar blogiau, pamatysi.

– Oho, nuostabu, tiesa? – tarė Brukė, žengdama paskui Amberę į ankštą liftą. – Nors po šįryt „Šeštajame puslapyje“ išspausdintų nuotraukų vargu ar kuriai…

– Oi, tie paiki pokštai su mėgėjiškomis nuotraukomis? Dieve mano! Palauk, susipažinsi su Izabele. Vargšelei pieštuku apibraukė visas celiulito paliestas vietas puslapio dydžio nuotraukoje su bikiniu. Va čia tai bjauru.

Brukė išspaudė šypseną.

– Taip, iš tiesų nelabai malonu. O jūs ar matėte „Šeštąjį puslapį“?

Lifto durys atsivėrė į kilimais išklotą koridorių, švelniai apšviestą matinio stiklo lemputėmis, ir jos abi žengė į jį.

– Mieloji, visos jau spėjo jį perskaityti. Ir mes visos nutarėme, kad tai visiškas niekalas, laikinas nuosmukis. Ta nuotrauka, kur tu verki su drauge, tik masalas sužadinti moterų užuojautą – juk visur ir visos moterys tą supranta vienodai, – o ta kvaila užuomina, kad vyras su kažkuo išdykauja ant užpakalinės automobilio sėdynės, vykdamas į viešą koncertą? Baik. Visi puikiausiai žino, kad ten greičiausiai buvo jo reklamos agentė, kirpėja ar vizažistė. Aš dėl to tikrai nesukčiau sau galvos.

Tai tarusi Amberė atlapojo duris į plačią, erdvią patalpą, labai panašią į… krepšinio aikštelę. Kitam patalpos gale buvo standartinio dydžio stovas su krepšiu, grindys išklotos kietmedžio lentomis, ant jų nubrėžtos kamuolio mėtymo linijos. Siena už krepšio buvo pritaikyta žaisti tenisą, gal sieninį, o palei du didžiulius, į gatvės pusę atsiveriančius langus dėžėse gulėjo įvairiausi kamuoliai ir raketės. Ant kitos laisvos sienos kabojo metro penkiasdešimties įstrižainės plokščias ekranas, priešais jį stovėjo didelė žalia sofa, o ant jos drybsojo du rudaplaukiai berniukai. Jie šveitė picą ir žaidė gerai Brukei žinomą vaizdo žaidimą. Atrodė, vaikai vienas už kitą nuobodžiau stumia laiką.

– Eime, – pakvietė Amberė. – Visos jau viršuje.

– Kieno čia, sakėt, butas?

– Pažįsti Dianą Vulf? Jos vyras Edis kažkada buvo Kongreso narys, – nepamenu, kurios Manhatano apygardos, – ir dar jis vadovavo Etikos komitetui.

Brukė užlipo atvirais laiptais paskui Amberę.

– Supratau, – sumurmėjo ji, puikiai numanydama, kur visa tai suka. Nežinotų nebent tik tas, kuris praeitą vasarą šešias savaites būtų tūnojęs kokiame nors tamsiame urve.

Amberė stabtelėjo, atsisuko į Brukę ir tyliai sušnibždėjo:

– Pameni, tas jos senukas Edis buvo susižavėjęs prostitutėmis? Ne elitinėmis palydovėmis, o paprastomis gatvės paleistuvėmis? Dvigubai šlykščiau, nes tuo metu Diana kandidatavo į miesto generalinės prokurorės postą. Baisu.

– Sveikos! – nuo laiptų viršaus jas pasitiko keturiasdešimtmetės moters balsas. Ji vilkėjo nepriekaištingai pasiūtą rausvai violetinį kostiumėlį su sijonu, juodus, įspūdingo grožio smauglio odos batelius ir elegantišką tikrų stambių perlų vėrinį ant kaklo – tokio Brukė dar nebuvo regėjusi.

Amberė užkopė į laiptų aikštelę.

– Bruke Alter, susipažink, čia Diana Vulf, šių nuostabių namų šeimininkė. Diana, čia Brukė Alter.

– Esu dėkinga, kad mane pakvietėte, – išlemeno Brukė, nejaukiai pasijutusi šalia tokios žavios, tvarkingos ir gerokai vyresnės moters.

Diana mostelėjo ranka.

– Dieve, kam taip oficialiai. Užeik. Čiupk ką nors užkąsti. Kaip Amberė tikriausiai tau jau pasakojo, mano vyras yra – buvo – tikriau sakant, aš nežinau, ar tai jau buvo, ar tebevyksta, nes jis man jau nebe vyras, betgi senų įpročių atsikratyti labai sunku, – taigi mano vyras turi polinkį į prostitutes.

Brukei nepavyko nuslėpti nuostabos, ir Diana pratrūko kvatotis.

– Oi, mieloji, aš tau nepasakiau nieko naujo, ko nežinotų visa mūsų plačioji šalis. – Pasilenkusi prie pat ausies taip, kad net palietė Brukės plaukus savaisiais, sušnibždėjo: – Tik bijau, kad ne visi žino, kaip jam labai patiko raudonplaukės. Jergau, aš ir pati nežinojau, kol nepamačiau slaptųjų FTB vaizdo įrašų. Po pirmų dvidešimt penkių ar daugiau merginų nuotraukų jau pradėjau pažinti Edžio skonį, o jis turėjo jį tikrai neprastą.

Diana karštai nusijuokė iš savo pokšto ir pridūrė:

– Kenija svetainėje, o Izabelė negalės atvykti, nes ją apvylė vaiko auklė. Eik vidun, susipažinki, aš tuoj.

Amberė nuvedė ją į baltai tviskančią svetainę, ir Brukė iš karto pažino stuomeningą afroamerikietę, apsitempusią odinėmis kelnėmis, su kailine liemene. Tai Kenija Din, buvusi įspūdingojo valstybės veikėjo ir nepilnamečių mergaičių numylėtinio Kvinso Dino žmona. Kenija pašoko nuo sofos ir apkabino Brukę.

– Malonu susipažinti. Ateik, prisėsk! – pakvietė ji ir, paėmusi už rankos, nusitempė Brukę prie žemos baltos odinės sofutės.

Brukė norėjo jai padėkoti, bet Amberė tuo metu pripylė jai baltojo vyno ir padavė taurę. Brukė mielai paėmė iš jos gėrimą.

Į kambarį atėjo Diana, nešina didžiuliu padėklu su jūrų gėrybėmis ant ledo: įvairių krevečių, visokio dydžio austrių, krabų žnyplių, omarų uodegų ir kepsnelių, šalia jų keli nedideli indeliai sviesto ir įvairiausių padažų. Padėjo kavos staliuko vidury ir tarė:

– Šiandien Brukės ant karštosios kėdės nesodinsime. Gal geriau visos iš eilės papasakokime jai apie save, savo išgyvenimus, kad ji pasijustų kaip namie, gerai? Ambere, gal tu pradėk, ką?

Amberė, knebinėdama didžiulę krevetę, tarė:

– Visos mano istoriją jau žino. Ištekėjau už pirmosios mokyklos laikų meilės – beje, mokykloje jis buvo tikras nevėkšla, – o neprabėgus nė metams po mūsų vestuvių, jis laimėjo „Amerikos dievaičio“ konkursą. Trumpai tariant, Tomis laiko tuščiai neleido ir kaip reikiant džiaugėsi savo naująja šlove, o kai jo turnė po Holivudą jau ėjo į pabaigą, jis buvo permiegojęs su daugiau merginų, nei Saimonas turi megztinių. Deja, tai buvo tik apšilimas, nes jeigu dabar reiktų spėti, tai skaičius turbūt jau būtų triženklis.

– Apgailestauju, – tyliai sumurmėjo Brukė, nes neišmanė, ką daugiau jai pasakyti.

– Ak, neverta, – atsakė Amberė ir pasiėmė kitą krevetę. – Prabėgo nemažai laiko, kol susiprotėjau, užtat dabar be jo man daug geriau.

Diana su Kenija linktelėjo galvas.

Kenija įsipylė vyno ir nugėrė.

– Taip, aš su tavim sutinku, nors nemanau, kad būdama jūsų metų, būčiau taip pasielgusi, – pasakė ji, įdėmiai spitrydama į Brukę.

– Ką turite galvoje? – paklausė ši.

– Kad netikėjau, jog po pirmos merginos visa tai vėl pasikartos. Netikėjau, kad jis apskritai gali klysti. Maniau, jį persekioja kokia nors garbės ištroškusi mergšė, bet kai vėliau pradėjo piltis įvairūs kaltinimai, paskui ir suėmimai, o merginos kaskart buvo vis jaunesnės – šešiolikos, penkiolikos metų, – sunku buvo ką nors beneigti.

– Kalbėkime atvirai, Kenija. Tu irgi kaip aš – netikėjai, kad jau dedasi blogi dalykai, kai Kvinsą suėmė pirmą kartą, – paslaugiai įsiterpė Diana.

– Teisybė. Aš jį ištraukiau iš areštinės. Bet kai žurnalas „48 valandos“ išspausdino slaptai darytas nuotraukas, kur jis kirkina visą mokyklos mergaičių futbolo komandą, aš jau pradėjau tuo įtikėti.

– Oho, – nusistebėjo Brukė.

– Ne kažin kas. Tačiau bent jau daugelis spaudoje siaubą skleidžiančių žurnalistų viešai pripažino, koks jis baisus niekšas. Izabelė Prins – šįvakar jos čia nėra – išgyveno dar baisesnių dalykų.

Brukė suprato, kad kalbama apie sekso vaizdo įrašą, kurį Izabelės vyras, garsusis reperis Meidžoras K tikslingai paskelbė viešai. Džulianas irgi jį matė ir atpasakojo Brukei. Paaiškėjo, kad ten buvo nufilmuoti jie abu – Izabelė ir Meidžoras K – besimaudantys karštoje vonioje ant daugiaaukščio namo stogo, nuogi, girti, iškrypėliškai ir nevaržomai santykiaujantys, ir visa tai atlikta profesionalia Meidžoro K filmavimo kamera. Netrukus jis tą juostą pats išsiuntinėjo po visas spaudos platinimo įstaigas visame Amerikos žemyne. Brukė prisiminė skaičiusi interviu, kur jo buvo klausinėjama, kodėl jis išdavęs savo žmonos pasitikėjimą, o jis atšovęs: „Ji velniškai karšta, supranti, ir aš manau, kad visi turi bent kartą gyvenime patirti tai, ką aš gaunu kiekvieną naktį.“

– Taip, jos tai vos nenuvarė į kapus, – pasakė Amberė. – Pamenu, kaip apibraukinėjo jos riebaliukus nuotraukose, darytose iš vaizdo juostos. Naktiniai kino teatrai kelias savaites su malonumu suko šiuos vaizdus. Jai tuomet tikrai buvo siaubinga.

Kelias akimirkas stojo tyla, nes moterys kiekviena sau mąstė apie tai, ką išgirdo. Staiga Brukė pajuto, kad ją ima dusinti, slėgti. Baltas erdvus butas dabar jai atrodė kaip didelis narvas, o tarp šių žavių moterų – vos prieš kelias minutes tokių draugiškų ir mielų – ji pasijuto dar vienišesnė ir visiškai nesuprasta. Jai buvo gaila jų dėl to, ką teko išgyventi, bet ji nė iš tolo nepanaši į jas, o didžiausias Džuliano nusikaltimas – kad pasigėręs glamonėjosi su paprasta savo amžiaus mergše – vargu ar prilygtų sekso vaizdo įrašams, sekso manijai, nepilnamečių prievartavimui ar prostitucijai.

Jos veide tikriausiai atsispindėjo galvoje knibždančios mintys, nes Diana keliskart caktelėjo liežuviu ir prakalbo:

– Dabar turbūt galvoji, kad tavo situacija visiškai kitokia nei mūsų, tiesa? Suprantu, tau labai sunku, brangioji. Tavo vyras du ar tris kartus paišdykavo viešbučio numeryje, bet kuris vyras to neišbando? Tik, žiūrėk, neapsigauk. Nuo to viskas ir prasideda. – Moteris nutilo ir nubrėžė ranka priešais save puslankį. – O štai kaip pasibaigia.

Gana. Užteks. Prisiklausė.

– Ne, jūs ne taip supratote… Esmė ta, kad… Žinot, aš labai dėkinga už svetingumą ir už tai, kad mane pasikvietėte, bet man jau metas, – pasakė Brukė. Balsas strigo gerklėje, bet ji pasiėmė rankinuką ir pakilo, nedrįsdama pažvelgti moterims į akis. Brukė suprato, kad elgiasi nemandagiai, bet kitaip negalėjo. Reikėjo tuojau pat iš čia dingti.

– Bruke, tikiuosi, aš tavęs smarkiai neužgavau, – susitaikėlišku balsu tarė jai Diana, nors Brukė matė, kad ji smarkiai suirzusi.

– Ne, ne, ką jūs. Prašom man atleisti, aš tiesiog… – Ir vėl balsas kažkur užsikirto. Užuot dar ką nors pasakiusi, Brukė pakilo nuo sofos ir atsisuko į moteris.

– Mes net neišklausėme tavo gyvenimo istorijos, – nepatenkinta suriko Amberė. – Aš jums sakiau, kad mes per daug plepam.

– Atleiskite ir negalvokite, kad kuri nors pasakė ką blogo. Aš tikriausiai dar tam nepasirengusi. Dar kartą labai jums ačiū. Ir jums dėkui, Ambere. Atleiskite, – Brukė bambeno sau po nosimi, spausdama rankose paltą ir rankinuką. Priėjusi laiptų aikštelę pamatė, kad į viršų kyla vienas iš tų dviejų berniukų. Pagavo keistas jausmas, lyg jis galėtų jos neišleisti. Stumtelėjusi vaiką į šoną stipriau nei derėjo, Brukė prasmuko pro jį ir išgirdo pavymui tariant: „Ramiau, moterie“, o paskui klausimą: „Mama, ar dar yra kolos? Dilanas visą išmaukė.“ Daugiau ji nieko nebegirdėjo, nes perbėgusi krepšinio aikštelę patraukė ne į liftą, o tiesiai prie laiptų. Išėjus į lauką, jos kūną nutvilkė stingdantis šaltis ir tada ji pajuto vis dar galinti kvėpuoti.

Pro ją pravažiavo tuščias taksi, paskui kitas, ir nors buvo ganėtinai šalta, Brukė nekreipė į juos dėmesio ir leidosi namo pėsčia, paskui potekom iki pat savo namo. Mintyse perkratė kiekvieną išgirstą gyvenimo istoriją, išnarstė, išmėsinėjo, ieškodama skylių ar smulkmenų, bet jos visai netiko jųdviejų su Džulianu scenarijui. Kvaila manyti, kad jos ir Džuliano gyvenimas galėtų pakrypti būtent taip dėl kažkokio vieno apmaudaus liapsuso, dėl vienos apgailėtinos klaidelės. Jie myli vienas kitą, o jeigu gyvenimas dabar ne rožėmis klotas, nieku gyvu dar nereiškia, kad jie jau pasmerkti skirtis, tiesa?

Brukė perėjo Šeštąjį aveniu, paskui Septintąjį, Aštuntąjį. Nuo šalčio apmirė ir skruostai, ir pirštų galai, bet jai buvo nė motais. Greičiau tolyn nuo to nelemto namo ir tų keistų istorijų, tolyn nuo kvailų spėliojimų apie galimą jos santuokos griūtį. Tos moterys nepažįsta nei jos, nei Džuliano. Jos apskritai nieko nežino! Pagaliau Brukė nusiramino, sulėtino žingsnį, giliai atsikvėpė ir įtikino save, kad viskas bus gerai.

Tik reikėtų dar atsikratyti tos atkaklios, įkyrios minties, kirbančios kažkur giliai pasąmonėje: O gal vis dėlto jos teisios?

Aštuonioliktas skyrius

Susipykom viešbučio registratūroje

Ant spintelės šalia lovos suskambo telefonas ir gal jau tūkstantąjį kartą Brukė supyko, kodėl viešbučiuose nėra skambučio numerio atpažinimo galimybės. Šiaip jai visi skambintų mobiliuoju, tad dabar ji pasilenkė prie spintelės, čiupo nuo aparato ragelį ir jau pasirengė naujai žurnalistų atakai.

– Labas, Bruke. Ar turi kokių žinių iš Džuliano? – ragelyje pasigirdo daktaro Alterio balsas, tarsi jis būtų gretimame kambaryje, nors iš tiesų, – kad ir kaip Brukė stengėsi to išvengti, – jis ten ir buvo.

Per prievartą nusišypsojo, tvardydamasi, kad nepasakytų ko nors nemalonaus, ir žvaliai tarė:

– Oi, sveiki! – Artimas jai žmogus iš karto būtų atpažinęs jos dirbtinį, profesionaliai draugišką toną. Pastaruosius penketą metų Brukė visaip stengėsi išvengti kreipinių į Džuliano tėvą. Uošvį vadinti „daktaru Alteriu“ – per daug oficialu, „Viljamu“ – labai jau familiaru, o jis pats vadinti jo „tėčiu“ irgi nepasiūlė. – Turiu, – ramiai atsakė Brukė, gal jau šimtą dešimtą kartą. – Jis vis dar Londone ir bus ten iki kitos savaitės pradžios. – Šią informaciją jie jau turėjo žinoti, nes jiems tai buvo pranešta, kai užsipuolė ją viešbučio registratūroje. Abu tėvai vienas paskui kitą kartojo Brukei, kaip norėta juos apgyvendinti priešinguose numeriuose dviejų šimtų kambarių viešbutyje (Brukės pageidavimu), bet jie vis tiek išsireikalavo, kad „patogumo sumetimais“ gyventų gretimai.

Uošvis nepatenkintas caktelėjo liežuviu.

– Negaliu patikėti, kad jis neatvyks į vestuves! Jie gimė vienas paskui kitą, vos po mėnesio. Abu kartu augo. Trentas per jūsų vestuves pasakė tokią jausmingą kalbą, o Džulianas nesirengia dalyvauti jo šventėje.

Brukė ironiškai šyptelėjo. Ji išūžė Džulianui ausis, kam atsisakė dalyvauti draugo vestuvėse, pakartodama bene tuos pačius dalykus, kuriuos ką tik išvardijo jo tėvas. Bet vos tik daktaras Alteris baigė priekaištauti, Brukė iškart puolė ginti Džuliano.

– Jo renginys nepaprastai svarbus. Jis turės dainuoti išskirtinei publikai, kur bus ir pats Anglijos premjeras. – Apie tai, kad už keturių valandų renginį Džulianui bus atseikėta du šimtai tūkstančių dolerių, Brukė nutylėjo. – O atsižvelgiant į tai, kas dabar vyksta, Džulianas tikrai nenori, kad dėmesio centre atsidurtų jis, o ne jaunieji.

Tai beveik atitiko tikrovę – jie abu pripažino, kad esama padėtis rimta. Džuliano tėvas dėjosi patenkintas, kad viskas jiems klojasi gerai, kad nematė tų baisiųjų nuotraukų ir neskaitė straipsnių, spėjančių galimą jo sūnaus santuokos griūtį. Tačiau dabar, nors jam keletą kartų buvo sakyta, kad Džulianas į savo pusbrolio Trento vestuves neatvyks, vis tiek nenorėjo tuo tikėti.

Fone pasigirdo anytos balsas.

– Viljamai! Kam tu ją kankini telefonu, kai ji gyvena čia pat už sienos?

Po kelių akimirkų pasigirdo beldimas į duris.

Brukė sunkiai atsiplėšė nuo lovos ir nukreipusi abu nykščius į duris tyliai nusikeikė:

– Eik tu šikt!

Paskui, rūpestingai nutaisiusi veide šypseną ir nuėmusi nuo durų grandinėlę, tarė:

– O, sveika, kaimyne!

Pirmą kartą nuo jųdviejų pažinties dienos anyta atrodė keistai, gal net juokingai. Ankšta kašmyro suknelė traukė akį ryškia tamsia baklažano spalva ir darė įspūdį, lyg būtų specialiai siūta jos dailiai figūrai. Prie suknelės buvo priderintos violetinės kojinės ir įspūdingo grožio aukštakulniai, kurie, kad ir labai pretenzingi, nedavė dingsties manyti, jog moteris persistengė. Stambi auksinė grandinėlė iš esmės buvo graži, bet per menkai puošni, užtat makiažas padarytas profesionaliai puikiai. Apskritai paėmus – dailus modernios miesčionės paveiksliukas, geras pavyzdys, kaip moterys turėtų atrodyti sulaukusios penkiasdešimt penkerių. Tik visa bėda – skrybėlaitė. Jos kraštai – sulig didžiuliu padėklu. Bet spalva puikiai parinkta prie suknelės. Nieko neprikiši, bet į akis krito vien vešlios plunksnos, dirbtinių gėlių gijos ir krinolino vijos, neva atstojančios gubojos žiedus. Ir visa tai apjuosta didžiuliu šilkiniu kaspinu. Skrybėlaitė vos vos laikėsi ant galvos, o kairysis jos kraštas meniškai dengė akį.

Brukei net žandikaulis atvipo.

– Ką pasakysi? – paklausė Elizabeta, pirštais paliesdama skrybėlės kraštą. – Nuostabu, tiesa?

– Oho, – atsiduso Brukė, nelabai išmanydama, ką dar jai pasakyti. – Kam visa tai?

– Kaip tai „kam visa tai“? Čia juk Tenesis. – Ir ji skardžiai nusijuokė, o paskui ėmė kalbėti sumaniai pašiepdama pietietišką tarmę, lyg žmogus, nemokantis anglų kalbos ir bandantis susišnekėti senąja Laukinių Vakarų kaubojų šnekta. – Mes juk iš Čai-du-nugos, Brukyt! Turėtum žinot, mieliausioji, kad tikros damos nešioja va tokias skrybėles!

Brukei norėjosi lįsti į lovą po antklode ir numirti. Tokia gėda, nors griūk negyva.

– Tikrai? – tik tiek teišstenėjo Brukė.

Laimė, Elizabeta ir vėl grįžo prie normalios, truputį nosinės niujorkietiškos tarties.

– Aišku, kad taip. Negi niekad nesi mačiusi Kentukio derbio – žirgų lenktynių?

– Mačiau, betgi mes ne Kentukyje. Be to, ar šiandien tikrai būtina maukšlintis tokią skrybėlę? Bijau, kad ji labiau tinka kitokioms progoms… – Brukė lėtai nutęsė mintį, kad nepasirodytų nemandagi, bet anyta, regis, to nepastebėjo.

– Bruke, ką tu čia paistai? Mes juk pietinėje valstijoje, brangioji. O vestuvių dienai atsivežiau dar geresnę. Rytoj turėsim pakankamai laisvo laiko, tai nupirksime ir tau skrybėlę, tad gali nesinervinti. – Ji nutilo ir tebestovėdama tarpdury nužvelgė Brukę nuo galvos iki kojų. – Tu dar neapsirengusi?

Brukė žvilgtelėjo į treningą, paskui į laikroduką.

– Atrodo, išvykstam lygiai šeštą, tiesa?

– Taip, bet jau beveik penkios. Tau neužteks laiko susiruošti.

– Oi, teisybę sakot! – apsimesdama nustebusi sušuko Brukė. – Lekiu rengtis. Dar ir po dušu reikia palįsti.

– Gerai, kai susiruoši, pabelsk į duris. O gal geriau užeik, išgersime po kokteilį. Viljamas paprašė nupirkti padorios degtinės, kad nereikėtų gerti šito viešbučio birzgalo.

– O gal geriau susitinkam lygiai šeštą vestibiulyje? Kaip matot… – Brukė žingtelėjo atgal ir pervedė ranka per savo nutriušusius marškinėlius ir riebaluotus plaukus. – Manęs dar laukia daug gražaus darbelio.

– Mmm, – pritardama jai sumykė anyta. – Ką gi, tuomet pasimatom lygiai šeštą. Ir dar, Bruke? Gal pasidažyk truputėlį akis, gerai? Tušas veidui daro stebuklus.

Karštas dušas ir viena „Piršlio milijonieriaus“ serija, kurią ji užsidėjo kaip foną, nuotaikos nepakėlė, bet buteliukas baltojo vyno iš minibaro šiek tiek pagelbėjo. Tik neilgam. Užsivilkusi savo įprastą juodą suknutę ir kaip paklusni marti patepliojusi šiek tiek akių vokus, patraukė į vestibiulį, širdyje jausdama didelę įtampą.

Iki restorano vos trys kilometrai, bet kelionė automobiliu truko visą amžinybę. Daktaras Alteris visą kelią buvo nepatenkintas: kodėl viešbutyje nėra drabužių lyginimo paslaugos, kodėl Hertz nuomoja tik amerikietiškus automobilius ir kas, dėl Dievo meilės, rengia vakarienę pusę septynių, juk tai dar tik pietūs? Dar jam nepatiko, kad penktadienio vakarą Čatanugoj per menkos automobilių spūstys; kaip normaliam, save gerbiančiam mieste gatvės gali būti tuščios, o laisvų stovėjimo vietų visur pilna? Kur dar rastum tokius mandagius vairuotojus, kai prie kiekvieno „Stop“ ženklo sustojama ir laukiama dešimt minučių, mandagiai mojama ir užleidžiama važiuoti kitam. Aišku kaip dieną, jam čia nepatinka. Dideliuose miestuose amžinos grūstys, nešvara, minios žmonių, sniegas, sirenos, duobės keliuose ir visokios kitokios negandos, – piktai bambėjo jis, ir Brukė to niekaip negalėjo suprasti. Kai visi trys įėjo į restoraną, atrodė, kad jie jau visą vakarą leidžia kartu.

Didžiam Brukės džiaugsmui, Trento tėvai stovėjo prie pat durų. Brukei šmėstelėjo mintis: įdomu, ką jie galvoja apie baisiąją anytos derbio skrybėlę. Trento ir Džuliano tėčiai – tikri broliai, nepaprastai artimi, nors amžiaus skirtumas tarp jų didelis. Visi keturi iš karto patraukė prie baro kitam salės gale. Brukė atsiprašė tvirtindama, kad reikia paskambinti Džulianui. Pastebėjo nudžiugusius jų žvilgsnius: juk moterys, skambinančios vyrams tik pasilabinti, taip greitai nesiskiria, tiesa?

Brukė perbėgo akimis restoraną, ieškodama Trento ar Fernos, bet nė vieno nesimatė. Lauke buvo daugiau nei dešimt laipsnių šilumos, o tai, palyginti su vasario temperatūra Niujorke, galima sakyti – tropikai, bet ji nesivargino nė palto atsisegti. Buvo tikra, kad Džulianas neatsilieps – Anglijoje dabar pats vidurnaktis, ir jis bus ką tik po koncerto, – bet ji vis tiek surinko jo numerį ir smarkiai nustebo išgirdusi jo balsą.

– Labas! Džiaugiuosi, kad paskambinai, – prabilo jis gerokai nustebęs, kaip ji ir tikėjosi. Fone jokio papildomo triukšmo. Džuliano balse justi susijaudinimas. – Vis galvoju apie tave.

– Tikrai? – nustebo ji ir supyko ant savęs, kad išsiduoda sutrikusi. Pastarąsias dvi savaites jie kartą per dieną kalbasi telefonu, bet visus pokalbius inicijuoja Džulianas.

– Negaliu patikėti, kad tu be manęs dalyvauji tose vestuvėse.

– Taip, tavo tėvams irgi sunku tuo patikėti.

– Varo tave iš proto?

– Per švelniai pasakyta. Susipykom viešbučio registratūroje. Nebetoli iki visiško susinaikinimo.

– Apgailestauju, – tyliai ištarė jis.

– Kaip manai, ar teisingai elgiesi, Džulianai? Trento su Ferna dar nemačiau ir nežinau, ką reikės jiems pasakyti.

Džulianas atsikosėjo.

– Tiesiog pasakyk jam, kad aš nenorėjau jo šventės paversti žurnalistiniu cirku.

Brukė kurį laiką tylėjo. Jeigu reikėtų lažintis, tai ji tikrai kirstų, kad Trentas mieliau sutiktų įsileisti į balių vieną kitą smalsų žurnalistą, nei sutikti, kad jo pusbrolis ir geriausias vaikystės draugas nedalyvautų jo vestuvėse, bet garsiai nieko nepasakė.

– Kaip tau šįvakar sekėsi?

– Oi, Bruke, Dieve mano, tiesiog nuostabiai. Neapsakomai puikiai. Netoliese yra nedidelis miestelis, o jame – ant kalvos viduramžių laikų senamiestis, besidriekiantis žemyn link modernaus miesto. Į jo centrą galima patekti tik vieninteliu būdu – keliantis funikulieriumi po penkiolika žmonių vienu kartu. Išlipi iš jo ir patenki lyg į sapną – milžiniškos masyvios akmeninės sienos su deglais viršuje ir mažytėmis nišomis, už kurių glaudžiasi mažos parduotuvytės ir nuosavi būstai. Pačiam senamiesčio centre kažkada buvo pastatytas senovinis amfiteatras, nuo kurio į visas puses atsiveria įspūdingi škotiškų kalnų vaizdai. Aš ten koncertavau vėlai vakare, sutemus, apšviestas tik žvakių ir deglų. Buvo tiekiamas karštas citrinų gėrimas, tad viską paėmus – šaltą orą, karštą gėrimą, baugų apšvietimą ir vaizdą nuo kalno… Negaliu tau apsakyti, bet buvo tiesiog nesuvokiama.

– Išties įspūdinga.

– Tikrai! O kai koncertas baigėsi, visus nuvežė į viešbutį… Kurortą? Užmiesčio vilą? Nežinau, kaip pavadinti, bet ten irgi buvo nuostabu. Įsivaizduok senovinę sodybą su kelis šimtus hektarų besidriekiančiomis kalvomis, o viduje – plokščiaekraniai televizoriai, šildomos grindys vonios kambariuose ir neaprėpiamo dydžio baseinas. Numerių kainos už naktį – nuo dviejų tūkstančių, kiekvienam numery – atskiras židinys, nedidelė biblioteka ir dar nuosavas liokajus. – Džulianas nutilo, o paskui labai meiliai tarė: – Būtų buvę dar geriau, jeigu ir tu būtum šalia.

Smagu buvo girdėti jį esant tokį laimingą – tikrai, be jokios abejonės, – ir tokį iškalbingą. Jis noriai dalijosi savo džiaugsmu; gal jį iš tiesų pastaruoju metu graužia sąžinė dėl ankstesnio bendravimo. Bet Brukei buvo sunku priimti jo džiugesį, nes jos aplinkybės visai kitokios – draugiją palaiko vyro tėvai, o ne valstybės veikėjai ar pasaulinio garso supermodeliai, prieš akis parduotuvių pasažai, o ne idiliški gamtovaizdžiai, mažulytis kambarėlis nedideliam Sheraton tinklo viešbutėly be jokių liokajų. O dar prie viso to – ji viena dalyvauja jo pusbrolio vestuvėse, ir nors labai smagu klausytis, kaip įspūdingai jis leidžia dienas, išgirsti dar tiek pat apie jo tobulą pasirodymą jau būtų nepakeliamai per daug.

– Klausyk, man reikia bėgti. Jau prasideda kviestinė vakarienė.

Brukės amžiaus porelė praėjo pro ją ir patraukė prie salės durų, visi trys mandagiai nusišypsojo.

– Sakyk rimtai, kaip mano tėvai?

– Nežinau, lyg ir nieko.

– Elgiasi padoriai?

– Stengiasi. Aš taip manau. Tavo tėtis niršta dėl išsinuomotos mašinos – geriau neklausk, – o mama įsivaizduoja, kad čia karnavalinių kostiumų vakarėlis, bet šiaip viskas gerai.

– Tu tikra narsuolė, Bruke, – tyliai pasakė jis. – Be galo pareiginga ir visur spėji. Dedu galvą, Trentas su Ferna bus tau dėkingi.

– Kitaip juk negalima.

– Bet nereiškia, kad ir kiti būtų taip pasielgę. Manau, ir aš pasielgiau teisingai.

– Esmė ne mes patys ar ką ir kaip mes darom, – tyliai sumurmėjo ji. – Mūsų pareiga nutaisyti laimingą miną ir švęsti kartu su jaunavedžiais. Aš taip ir padarysiu.

Ją vėl nutraukė kita pro šalį einanti porelė. Iš to, kaip jie pažiūrėjo į Brukę, galima spręsti, kad pažino. Pasipils įvairūs spėliojimai, kai pamatys, jog ji atvyko viena.

– Bruke, labai apgailestauju. Tikrai nuoširdžiai gailiuosi. Aš labai tavęs pasiilgau ir noriu kuo greičiau tave pamatyti. Manau, kad…

– Man jau metas, – ištarė ji, nes pamatė, kad klausomasi jos pokalbio. – Vėliau dar tau paskambinsiu, gerai?

– Gerai, – atsakė jis, o Brukė suprato, kad jis užsigavo. – Perduok nuo manęs visiems labų dienų. Ir neliūdėk be manęs šįvakar. Labai tave myliu ir ilgiuosi.

– Aha. Aš irgi. Iki. – Brukė išjungė telefoną ir ją vėl apėmė gerai pažįstamas jausmas, kai norisi kristi ant grindų, susiriesti į kamuoliuką ir verkti. Ji būtų taip ir padariusi, jeigu į lauką nebūtų išėjęs Trentas. Jis buvo apsirengęs, kaip Brukei pasirodė, lyg privačios mokyklos studentas – balti marškiniai, ryškiai raudonas kaklaraištis, Gucci batai ir – kaip duoklė praėjusiems laikams – labai jau neįprastos rusvai žalsvos kelnės (priekis lygus, o ne rumbuotas). Net ir po tiek metų jai atminty atgijo pasimatymas su juo paprastam italų restorane, ir tas stiprus, svaiginantis jausmas, kai Trentas nusivedė ją į barą, kur ji pirmąkart sutiko Džulianą.

– Ei, pasklido gandas, kad tu atvykai, – tarė jis ir pasilenkęs pabučiavo į skruostą. – Kalbėjai su Džulianu? – paklausė linktelėdamas telefono pusėn.

– Taip. Jis dabar Škotijoj, bet labai norėtų būti čia, – tyliai ištarė ji.

Trentas nusišypsojo.

– Galėtų ir atlėkti. Aš jam tūkstantį kartų sakiau, jog čia privati valda ir mes galėtume pasamdyti apsaugą, kad neleistų vidun paparacų, bet jis vis tiek spyriojasi, neva nenorįs kelti triukšmo. Niekaip neįstengiau jo įtikinti. Taigi…

Brukė paėmė Trentui už rankos ir tarė:

– Labai atsiprašau. Mums nepaprastai sunku planuoti laiką.

– Eime vidun, surasim tau ko nors išgerti, – pakvietė Trentas.

Brukė spustelėjo jam virš alkūnės.

– Eime, surasim ko nors išgerti tau. – Ir nusišypsojusi pridūrė: – Juk šis vakaras skirtas tau. Be to, aš dar nepasisveikinau su tavo žaviąja nuotaka.

Brukė įėjo pro Trento prilaikomas duris. Salėje jau girdėjosi šurmulys, apie keturiasdešimt svečių su kokteilių taurėmis rankose vaikštinėjo ir šnekučiavosi. Vienintelis jai pažįstamas žmogus, be uošvių ir jaunųjų, buvo Trento brolis Trevoras, koledžo antrakursis. Jis sėdėjo sudribęs kampe, įbedęs akis į savo iPhone ir, rodos, troško, kad niekas jo netrukdytų. Jai įėjus, regis, visi, išskyrus Trevorą, akimirksnį sustingo ir sužiuro į ją: jos atvykimas – ir dar be Džuliano – neliko nepastebėtas.

Brukė nevalingai suspaudė Trentui ranką. Trentas padarė tą patį ir Brukė jam tarė:

– Eik pas savo svečius! Džiaukis kiekviena akimirka – nepamatysi, kaip prabėgs.

Vakarienė praėjo be didesnių nuotykių. Ferna pasielgė gana supratingai ir be jokio prašymo pasodino Brukę toliau nuo Alterių, arčiau savęs. Brukei iš karto krito į akis jos patrauklumas: mergina pasakojo istorijas, juokavo, klausinėjo svečių, prašė pasakoti apie save, o jos pačios savikritika prilygo ištisam mokslui. Ferna puikiausiai susidorojo su nelabai miela situacija, kai vienas pasigėręs Trento mokyklos laikų draugas pasiūlė tostą už bičiulio polinkį merginoms su dirbtinėmis krūtimis; ji tada nusijuokė, timptelėjo nuo krūtinės suknelę, pažiūrėjo pro iškirptę žemyn į savo krūtis ir tarė:

– Na, tas polinkis jau išgaravęs.

Pasibaigus vakarienei, Alteriai pasisiūlė parvežti Brukę atgal į viešbutį, bet Ferna paėmė jai už parankės, suklapsėjo blakstienomis Džuliano tėvui ir su visu savo pietietišku žavesiu pabrėžtinai lėtai nutęsė:

– Na, jau ne. Šitoji pasiliks su mumis. Jūs, senos karšenos, šliaužkit į viešbutį, o mes dar pasiliksime ir paūšime. Nebijokit, aš pasirūpinsiu, kad ji grįžtų saugiai.

Alteriai nusijuokė ir pasiuntė oro bučinius pirma Fernai, paskui Brukei. Vos tik jie pasišalino iš restorano, Brukė atsisuko į būsimą nuotaką:

– Tu mane išgelbėjai. Jie dar būtų privertę mane eiti su jais ko nors išgerti viešbutyje, o paskui palydėtų į numerį ir apipiltų šešiais šimtais klausimų apie Džulianą. O mamelė dar imtų kabinėtis prie mano svorio, šeiminio gyvenimo ir viso kito. Esu nepaprastai tau dėkinga.

Ferna numojo ranka.

– Dieve, kaip galėčiau išleisti tave su moterimi, dėvinčia tokią skrybėlę? Ką žmonės pasakys? – Ferna nusijuokė, o tai Brukei labai patiko. – Be to, tiesiog savanaudiškai džiaugiuosi, kad pasilikai. Mano draugai tave dievina.

Brukė suprato, kad Ferna taip kalba tik iš mandagumo, – juk ji per visą vakarą beveik su niekuo nesikalbėjo, bet Trento ir Fernos draugai jai irgi pasirodė simpatiški, nors kam tai rūpi? Netrukus Brukei iš tiesų palengvėjo, nuotaika pasitaisė. Kartu su Trentu pakėlė taurę tekilos „į Džuliano sveikatą“ ir nurijo kelis lašus citrinos sulčių su Ferna ir jos bendrakursėmis (o šios maukė taip, kaip dar nebuvo tekę matyti geriant moterų). Kai apie vidurnaktį prigeso šviesos ir kažkas užsimanė prie restorano garso aparatūros prijungti savo iPhone, Brukė pasijuto dar geriau, o kitas dvi valandas praleido linksmindamasi, gerdama, šokdama ir – jeigu jau kalbama atvirai, tai iki galo – senamadiškai flirtuodama su geru Trento draugu internu. Aišku, visiškai nekaltai, bet jai buvo nepaprastai malonu ir gera visą vakarą jausti šalia savęs ypač žavų ir dėmesingą vaikiną, kuris jai nešiojo gėrimus, juokino ir visaip linksmino. Jai tai patiko.

O blogiausia buvo, savaime suprantama, kitą rytą, prasidėjus pagirioms. Nors į viešbučio kambarį grįžo tik trečią valandą nakties, jau septintą ryto atsibudo ir spoksojo įbedusi akis į lubas, jausdama, kad tuoj vems, ir laukdama, kada tai pagaliau atsitiks. Po pusvalandžio Brukė jau klūpojo vonioje prie unitazo, gaudė orą ir meldė Dievą, kad tik Alteriai nepasibelstų į jos duris. Laimė, pavyko paršliaužti į lovą ir dar iki devynių numigti.

Nors galva plyšo iš skausmo, o iš burnos tvoskė šlykštus kvapas, Brukė atsimerkė ir, pažvelgusi į savo telefoną, nusišypsojo. Džuliano skambinta gal pustuzinis kartų ir prisiųsta tiek pat žinučių, vis klausinėjant, kur ji yra ir kodėl neatsiliepia į jo skambučius. Jis jau važiuoja į oro uostą ir skris namo, labai jos pasiilgo, labai myli ir nekantrauja kuo greičiau pasimatyti su ja Niujorke. Smagu nors vieną vakarą pasijusti karaliene. Pagaliau ir jai nors kartą pasisekė gerai išgerti ir kiaurą naktį linksmintis.

Brukė nusiprausė po dušu ir patraukė į viešbučio restoraną išgerti kavos, karštai vildamasi nesutikti iš viešbučio išeinančių Alterių. Vakar jie jai buvo minėję, kad dieną leis su Trento tėvais, moterys buvo susitarusios eiti pas kirpėją ir vizažistą, o vyrai ketino žaisti sieninį. Kai Elizabeta pakvietė Brukę eiti drauge su jomis, ši nekaltai sumelavo pakviesta pas Ferną pietų su kitomis pamergėmis. Vos Brukė spėjo atsisėsti prie staliuko su laikraščiu ir dideliu puodeliu latės kavos, išgirdo šaukiant save vardu. Prie jos staliuko išdygo Aizekas, tas pats internas, su kuriuo vakar taip maloniai flirtavo.

– Bruke? Labas! Kaip laikaisi? Tikėjausi tave čia rasti!

Brukė nenoromis pasijuto pamaloninta.

– Sveikas, Aizekai. Malonu matyti.

– Nežinau, kaip tu, bet aš po vakarykščio jaučiuosi it maišu trenktas.

Brukė šyptelėjo:

– Taip, sunku vakar buvo. Bet man vis tiek labai patiko.

Brukė tikėjosi, kad jos žodžiai nuskambės nekaltai – kad ir kaip malonu buvo flirtuoti, vis dėlto ji ištekėjusi moteris, – tad dar apsidrausdama pridūrė: – Mano vyras labai krimsis, kad pražiopsojo tokį vakarėlį.

Aizeko veidą apniaukė keista grimasa. Ne nuostabos, o kad pagaliau ji prasitarė. Ir tada Brukė suprato.

– Tai Džulianas Alteris jūsų vyras, taip? – paklausė jis ir prisėdo greta jos ant laisvos kėdės. – Vakar girdėjau, kaip visi šnibždėjosi, bet nemaniau, kad tai tiesa.

– Tas pats, – patvirtino Brukė.

– Na ir pasitaikyk tu man! Tikėsi ar ne, bet aš pradėjau jo klausytis nuo pat pirmojo pasirodymo Niko kavinėje Aukštutiniame Ist Saide. O paskui – jo visur pilna! Atsiverti bet kokį žurnalą ar įsijungi televizorių – visur tik Džulianas Alteris. Vajetau. Tu turbūt labai tuo džiaugiesi.

– Neapsakomai, – negalvodama atsakė Brukė ir staiga jai net bloga pasidarė… Kiek dar reikės kęsti, kol įstengs atsiprašyti ir mandagiai pakilti nuo staliuko. Nusprendė – ne ilgiau kaip tris minutes.

– Tikiuosi, labai nesupyksi, jeigu aš…

O, ne! Jis tuoj paklaus jos apie nuotraukas, gali galvą dėti. Ištisas aštuoniolika palaimingų valandų niekas neklausinėjo apie tuos nelemtus dalykus, o dabar Aizekas ims ir viską sugadins.

– Gal nori kavos? – leptelėjo Brukė, kad tik nukreiptų jo dėmesį nuo neišvengiamo klausimo.

Iš pradžių jis sutriko, paskui papurtė galvą. Įkišo ranką į drobinį ant žemės šalia kojų numestą maišelį, ištraukė didelį rudą voką ir tarė:

– Pagalvojau, ar negalėtum perduoti Džulianui nuo manęs? Suprantu, kad jis nepaprastai užsiėmęs ir visa kita, – beje, prisipažinsiu, aš tikrai nesu toks talentingas kaip jis, – bet aš, kad ir mažai turėdamas laisvo laiko, jį visą skiriu muzikai, ir… Na… Norėčiau išgirsti jo nuomonę, – tai pasakęs, jis išėmė iš voko kompaktinę plokštelę, įdėtą į įmautę, ir padavė Brukei.

Ji nežinojo, ar verkti, ar juoktis.

– A… Gerai… Kodėl gi ne… O gal aš tau duosiu jo studijos adresą ir pats galėsi jam nusiųsti paštu?

Aizeko veidas nušvito.

– Tikrai? Nuostabu. Aš pagalvojau, kai tiek daug dabar visko vyksta… Na… Pabijojau, kad jis neturės laiko…

– Taip, bet jis visą laiką būna studijoje, ruošiasi išleisti naują albumą. Klausyk, Aizekai, man reikia užbėgti į numerį ir paskambinti. Pasimatysim vakare, gerai?

– Žinoma. Tiesa, Bruke! Dar vienas dalykas. Mano draugė – ji atvyks tik šįvakar – turi savo tinklaraštį. Ji rašo apie garsenybių gyvenimą, viešus vakarėlius ir panašius dalykus. Ji manęs prašė paklausti, gal tu kada norėtum atvirai ir tiesiai pasakyti savo nuomonę. Ji mielai tave priimtų…

Jeigu Brukė tuojau pat nepasitrauks nuo staliuko, tai gali pasakyti ką nors nepataisomai baisaus.

– Dėkui, Aizekai. Malonu, kad aš jai rūpiu. Ačiū, bet man jos pagalbos nereikia. – Ir jam nespėjus prasižioti, nulėkė prie lifto.

Kai Brukė įėjo į numerį, kambarinė tvarkė kambarį, bet grįžti atgal į restoraną ji nesiryžo. Nusišypsojusi moteriai, kuri atrodė pavargusi ir būtų mielai nuėjusi pailsėti, liepė viską mesti ir išeiti. Kai kambarinė susirinko daiktus ir išėjo, Brukė griuvo aukštielninka ant nepaklotos lovos ir pamėgino susikaupusi imtis kokių nors darbų. Ruoštis pradės tik po gerų šešių valandų, be to, buvo nusprendusi visą pusdienį skirti darbo paieškoms, išsiuntinėti trumpą savo gyvenimo aprašymą ir sukurpti kelis šabloninius prašymus, kuriuos vėliau galėtų sukonkretinti.

Radijo bangomis valdomo laikrodžio aparate suradusi klasikinės muzikos stotį – nedidelis maištas prieš Džulianą, kuris į jos iTunes programėlę sukišo ne tik visą savo, bet dar ir visų dainininkų, kuriuos, jo nuomone, ji privalo išklausyti, muziką – ir įsitaisė prie viešbučio rašomojo stalo. Pirmą valandą darbavosi ypač susikaupusi – didelis žygdarbis, juolab turint omeny baisų galvos skausmą – ir išsiuntinėjo savo gyvenimo aprašymą bene visom didesnėms internetinėms darbo svetainėms. Per kitą valandą užsisakė į numerį daržovių salotų su kepta vištienos krūtinėle ir valgydama kompiuteryje pažiūrėjo seną „Kalėjimo bėglių“ seriją. Paskui pusvalandžiuką nusnūdo, o kai truputį po trijų suskambo mobilusis telefonas ir ekrane pasirodė užrašas „Numeris nežinomas“, jau norėjo neatsiliepti, bet paskui pagalvojo, kad čia gali būti Džulianas, ir pakėlė ragelį.

– Bruke? Čia Margarita. Margarita Volš.

Brukė taip nustebo, kad vos neišmetė iš rankų telefono. Pirmoji mintis išgąstinga – ji ir vėl nenuėjo į darbą? – bet veikiai grįžo sveika nuovoka ir ji prisiminė, kad blogiausia jau praeity. Nors ir nežinojo, dėl ko šefė skambina, Brukė galėjo tvirtai pasakyti, kad tikrai ne norėdama išmesti ją iš darbo.

– Margarita! Labas. Ar kas atsitiko?

– Ne, nieko. Viskas gerai. Klausyk, Bruke, dovanok, kad trukdau tave savaitgalį, bet nenorėjau atidėlioti kitai savaitei.

– Ne, ne, tikrai netrukdai. Dabar kaip tik siuntinėju visiems savo gyvenimo aprašymą, – šypsodamasi į ragelį tarė Brukė.

– Tai labai gerai, nes aš kaip tik turiu vieną vietą, kur irgi galėtum nusiųsti.

– Nejaugi?

– Man ką tik skambino viena mano kolegė. Tokia Anita Mur. Kadaise ji pas mane dirbo, bet labai seniai. Daug metų darbavosi Sinajaus Kalno medicinos centre, bet neseniai iš ten išėjo ir dabar kuria savo kliniką.

– Oi, kaip įdomu.

– Paprašysiu, kad tau persiųstų daugiau informacijos, bet, kaip supratau, ji gavo federalinį finansavimą ir nori atidaryti ankstyvosios prevencijos centrą didesnės rizikos gyvenamajame rajone. Ji ieško terapeuto konsultanto, dirbančio su vaikais, ir diplomuoto gydytojo, turinčio patirties su nėščiosiomis, maitinančiomis krūtimi, jaunomis mamomis ir išmanančio naujagimių mitybą. Ji dirbs bendruomenėje, kur ne visoms nėščiosioms prieinama būtinoji medicinos priežiūra, kur ne visi tėvai žino apie tinkamą kūdikių maitinimą, tad, be jokios abejonės, darbe reikės esminių pirminių įgūdžių – tiksliau sakant, aiškinti būsimoms mamoms, kam joms reikalinga folio rūgštis. Bet aš manau, kad šis darbas vis tiek tau būtų įdomus ir reikalingas. Kol kas ji nenori persivilioti pas save dietologų iš Medicinos centro, todėl paskambino man ir paklausė, gal galėčiau ką parekomenduoti.

– Ir tu rekomendavai mane?

– Taip. Sakau tau atvirai, Bruke, papasakojau jai viską apie Džulianą, apie tavo pravaikštas, apie košmarišką dienotvarkę, bet dar jai pasakiau, kad esi viena iš sumaniausių ir gabiausių mano darbuotojų. Dabar visi išpūstomis akimis stebisi, kodėl taip atsitiko.

– Margarita, man tai neįtikėtinai puiki proga. Nepaprastai tau dėkinga už rekomendaciją.

– Bruke, tik prašau nepamiršti vieno dalyko. Jeigu manai, kad tavo perdėm įtemptas grafikas ir toliau kliudys tinkamai eiti pareigas, tai būk gera, pasakyk Anitai tiesiai. Tai, ką ji stengiasi pradėti, be patikimų žmonių bus sunku padaryti.

Brukė įnirtingai pakinkavo galva.

– Suprantu tave kuo puikiausiai, Margarita. Mano vyro karjera daugiau niekada nebepakiš man kojos. Prisiekiu tau ir Anitai.

Vos susilaikiusi, kad nepradėtų spiegti į telefoną, Brukė kruopščiai užsirašė Anitos kontaktinius duomenis ir širdingai padėkojo Margaritai. Pagriebusi iš minibaro skardinėlę dietinės kolos ir akimirksniu užmiršusi galvos skausmą, atsidarė kompiuteryje naują laišką ir pradėjo rašyti. Ji žūtbūt turi gauti šį darbą.

Devynioliktas skyrius

Užuojautos šokis

Brukė vangiai šyptelėjo daktarui Alteriui, kai šis atidarė jai išsinuomoto automobilio dureles ir, galantiškai mostelėjęs ranka, pakvietė sėstis tardamas:

– Paskui tave, brangioji.

Laimė, šiandien jo jau nebekankino vakarykštis pyktis Hertz automobilių nuomos punktui, todėl kelionė buvo ganėtinai rami.

Brukė didžiavosi galinti susilaikyti nuo komentarų apie ypatingąją šios dienos Elizabetos skrybėlę, ant kurios šįkart raivėsi bene visas kilogramas glamžytos taftos ir puokštė dirbtinių bijūnų. Pasipuošusi glotnia YSL vakarine suknia, prisiderinusi elegantišką Chanel rankinuką ir įspūdingus Manolo batelius, moteris atrodė kaip nukritusi iš mėnulio.

– Ar girdėjai ką nors iš Džuliano? – paklausė anyta jiems sukant į nuosavų valdų keliuką.

– Šiandien ne. Vakar jis man paliko keletą žinučių, bet jau buvo vėlu, ir aš jam nebeskambinau. Dieve šventas, tie daktariukai tikrai moka linksmintis. Ir jiems nė motais, ištekėjusi tu ar ne.

Pro priekinio skydelio nuo saulės veidrodėlį, į kurį Elizabeta žiūrėjo, Brukė matė, kaip moters antakiai šovė į viršų, ir ją perliejo džiaugsminga pirmosios pergalės banga. Likusią kelio dalį jie važiavo tylomis. Privažiavus didingą gotišką tvorą, juosiančią Fernos namus, Brukė pastebėjo, kaip jos anyta vos juntamai pritardama linktelėjo galvą, lyg sakytų: „Ką gi, jeigu esi priverstas gyventi už Manhatano ribų, tai galima ir šitaip.“ Keliukas nuo vartų iki namo vingiavo pro žydinčias vyšnias, į dangų besistiebiančius ąžuolus, todėl šią nuosavybę labiau norėjosi vadinti dvaru nei gyvenamuoju namu. Nors dabar buvo vasaris ir gan žvarbu, čia viskas žaliavo ir vešėjo – kažkaip natūraliai sveikai. Smokingą vilkintis patarnautojas paėmė pastatyti jų mašiną, o daili jauna mergina nuvedė į vidų; Brukė pastebėjo, kaip ji dėbtelėjo į anytos skrybėlę, bet dėdamasi mandagi greitai nusuko akis kitur.

Brukė meldė Dievą, kad tik Alteriai paliktų ją ramybėje, ir vos tik jie pamatė už masyvaus raudonmedžio baro uniformuotus padavėjus, jos tikrai neapvylė. Brukė prisiminė laikus, kai dar buvo netekėjusi. Keista, kaip greitai pamiršti tą jausmą, kai per vestuves, kur visi susiporavę, tu esi viena kaip pirštas. O gal tai naujoviškai normalu?

Brukė pajuto rankinuke vibruojant telefoną ir, kaip moralinį padrąsinimą pačiupusi taurę šampano nuo nešamo pro šalį padėklo, šmurkštelėjo į vonios kambarį netoliese.

Skambino Nola.

– Kaip sekasi? – Šiame didžiuliame, lediniame, nejaukiame dvare draugės balsas apgaubė ją lyg šilta miela antklodė.

– Nemeluosiu ir pasakysiu, kad baisiai.

– Na, galėjau tau ir anksčiau tą pasakyti. Niekaip nesuprantu, kam tu atsiduodi tokioms…

– Neįsivaizduoju, kur buvo mano galva. Dievulėliau, ištisus šešerius ar septynerius metus nedalyvavau vestuvėse viena. Tiesiog klaiku.

Nola prunkštelėjo.

– Ačiū, miela drauge. Tikrai klaiku. Kad šitą sužinotum, galėjai ten ir nevažiuoti – aš tau būčiau papasakojusi.

– Nola? Ką aš čia veikiu? Na, ne tik čia, bet apskritai? – Brukės balsas skambėjo šaižiai, su vos juntama panika, o sudrėkusioje nuo prakaito rankoje laikomas telefonas jau ėmė slysti iš delno.

– Ką nori pasakyti, brangioji? Kas negerai?

– Kas negerai? Geriau klausk, kas gerai. Mes gyvenam kažkokiam svetimam krašte, nežinom, kas bus rytoj, nemokam nei atleisti, nei pamiršti, ir neįsivaizduojam, kaip reikės gyventi toliau. Aš jį myliu, bet nepasitikiu, jaučiuosi smarkiai nuo jo nutolusi. Ir ne tik dėl tos merginos, nors ir ji varo mane iš proto, mane apskritai viskas siutina.

– Ša, nusiramink, nusiramink. Rytoj jau būsi namie. Aš lauksiu tavęs prie durų – dar ne taip tave myliu, kad pasitikčiau oro uoste, – ir mes viską išsamiai aptarsime. Jeigu apskritai įmanoma tau su Džulianu susitaikyti ir vėl atsitiesti, tu taip ir padarysi. O jeigu nuspręsi, kad ne, tai aš palaikysiu tave kiekvienam žingsny. Kaip ir visi kiti.

– Dieve mano, Nola… – graudžiai sudejavo Brukė. Baisu, kai kas nors kitas jau įsivaizduoja, kad jai nepavyks susitaikyti su Džulianu.

– Tik nereikia niekur skubėti, Bruke, žingsnelis po žingsnelio. Šįvakar sukąsk dantis ir šypsokis per visą ceremoniją, kokteilių vakarėlį ir per užkandžius. Kai tik nurinks lėkštes prieš nešant karštą, išsikviesk taksi ir grįžk į viešbutį. Girdi mane?

Brukė linktelėjo.

– Bruke? Taip ar ne?

– Taip, – atsakė ji.

– Klausyk, eik dabar iš tualeto ir vykdyk mano nurodymus, supratai? Susitiksime rytoj. Viskas bus gerai, pamatysi.

– Ačiū tau, Nola. Atsakyk trumpai – kaip sekasi tau? Ar su Endriu tvarka?

– Taip. Aš kaip tik dabar su juo.

– Tu dabar su juo? Ko tada man skambini?

– Dabar pertrauka ir jis nuėjo į tualetą. – Nolos balsas skambėjo kažkaip įtartinai.

– Ką žiūrit?

Nedidelė tyla.

– „Liūtą karalių“.

– „Liūtą karalių“? Tikrai? Oi, pala, čia būsimos įmotės veikla, ką?

– Taip, pasiėmėm ir vaiką, o kas? Jis labai mielas.

Brukė šiaip ne taip nusišypsojo ir tarė:

– Myliu tave, Nola. Ačiū.

– Aš irgi tave myliu. Jeigu kam nors apie tai prasižiosi…

Vis dar šypsodamasi Brukė išėjo iš tualeto ir kaktomuša susidūrė su Aizeku – ir jo mergina tinklaraštininke.

– Oi, labas, – pasisveikino Aizekas be jokių vilionių balse, nors prieš tai visą vakarą flirtavo su ja grynai savanaudiškais sumetimais. – Bruke, norėčiau supažindinti tave su Siuzana. Man regis, tau jau minėjau, kad ji norėtų…

– Paimti iš jūsų interviu, – užbaigė Siuzana, tiesdama ranką Brukei. Jauna, besišypsanti, ganėtinai graži, ir Brukė nebegalėjo tverti šalia jos ilgiau nė minutės.

Sukaupusi seniai jau pamirštą drąsą ir ryžtą, pažvelgė Siuzanai į akis ir tarė:

– Malonu susipažinti, bet, tikiuosi, jūs man atleisite, nes turiu bėgti kai ką pranešti savo anytai.

Siuzana linktelėjo.

Kaip gelbėjimosi virvę laikydama rankoje taurę šampano, Brukė apsidžiaugė suradusi Alterius iškilmių palapinėje jau sėdinčius ant kėdžių ir užėmusius jai vietą.

– Kaip smagu vestuvėse, tiesa? – kiek galėdama linksmiau pasakė Brukė. Didžiausia nesąmonė, bet ką dar gali jiems pasakyti?

Anyta įbedė akis į kompaktinės pudros veidrodėlį ir pabaksnojo kempinėle nematomą dėmelę ant smakro.

– Mane tiesiog stulbina tai, kad daugiau nei pusė santuokų išyra, nors kiekviena prie altoriaus žengianti pora tvirtai tiki, jog jiems taip neatsitiks.

– Mmm, – sumurmėjo Brukė. – Labai tinka aptarinėti skyrybų procentus per vestuves.

Turbūt dar niekad nekalbėjo su anyta taip nemandagiai, bet moteris nė nesureagavo. Daktaras Alteris kilstelėjo akis nuo savo BlackBerry telefono, kuriame nagrinėjo akcijų biržos kainas, bet pamatęs, kad žmona nekreipia dėmesio, vėl nuleido akis į ekraną.

Laimė, užgrojo muzika ir visi ėmė vieni kitus tildyti. Pirmiausia į palapinę įžengė Trentas su savo tėvais, ir Brukė nusišypsojo pamačiusi, koks jis nuoširdžiai laimingas – ir nė kiek neįsitempęs. Paskui juos suėjo pamergės ir pabroliai, o po jų gėles nešančios mergaitės, ir tada atėjo eilė pasirodyti Fernai. Ji atėjo iš abiejų pusių lydima tėvų, visa švytinti iš laimės, kaip paprastai jaučiasi visos nuotakos. Ceremonija vyko pramaišiui pagal žydiškas ir krikščioniškas tradicijas ir, nepaisant vidinio kartėlio, Brukei buvo malonu regėti Ferną ir Trentą žvelgiančius vienas į kitą tuo supratingu žvilgsniu.

Kai rabinas pradėjo aiškinti susirinkusiems chupos – baldakimo – reikšmę: ji simbolizuoja naujuosius jaunųjų kuriamus namus, ji saugos ir pridengs juos nuo išorinio pasaulio negandų, bet, būdama atvira iš visų keturių pusių, leis burtis draugams ir artimiesiems, – Brukė apsipylė ašaromis. Šita dalis jai labiausiai patiko per jos pačios vestuves, o ir per kiekvienas iškilmingas apeigas, kuriose ji dalyvaudavo su Džulianu, – būdavo, susikimba už rankų ir žiūri vienas į kitą tuo supratingu žvilgsniu, kuriuo dabar žiūri vienas į kitą Trentas ir Ferna. Deja, šiuo metu ji čia ne tik sėdi viena, bet dar ir negali nepripažinti vieno akivaizdaus fakto: jų namų židinys jau seniai išblėsęs, o juodu su Džulianu jau greitai gali tapti dar viena anytos minėta statistine pora.

Per priėmimą viena Fernos draugė pasilenkė prie savo vyro ir pašnibždėjo jam kažką į ausį, o šis nustebęs, lyg klaustų „tikrai?“ pažiūrėjo į ją. Moteris linktelėjo, ir Brukė pagalvojo: įdomu, apie ką jie čia kalba, bet netrukus tas vyras išdygo prie jos kėdės, ištiesė ranką ir paklausė, ar ji nenorėtų pašokti. Užuojautos šokis. Ji tą pakankamai gerai žinojo, nes dažnai pati niuksėdavo Džulianui į pašonę ragindama per vestuves iškviesti vienišas moteris šokti, manydama daranti joms didžiulę paslaugą. O dabar, gerai žinodama, kaip jaučiasi ta kita pusė, priimanti tokią paslaugą, davė sau žodį niekada daugiau to nebedaryti. Nuoširdžiai padėkojusi vyrui, Brukė mandagiai atsisakė – esą nori eiti ir susirasti tabletę advilio, ir pamatė, kaip nušvito vyriškio veidas. Šįkart pasukusi į jau gerai žinomą tualetą koridoriaus gale labai abejojo, ar įstengs iš jo išeiti.

Pažiūrėjo į laikroduką. Be ketvirčio dešimta. Ir vėl davė sau žodį, jeigu Alteriai vienuoliktą nevažiuos namo, ji pati išsikvies taksi. Brukė įsmuko į koridorių, kur traukė skersvėjai, ir, ačiū Dievui, ten nieko nebuvo. Trumpam užmetusi akį į telefoną įsitikino, kad niekas nei skambino, nei siuntė žinučių, nors Džulianas jau turėtų būti namie. Įdomu, ką jis veikia, pagalvojo ji, jeigu jau grįžo pavedžiojęs Volterį – turbūt dabar abu guli susirangę ant sofos. O gal jis nuvyko tiesiai į studiją. Brukė dar nenorėjo grįžti į pobūvio salę, tad pavaikštinėjo, panaršė savo Facebook puslapį, paieškojo internete ir surado vietos taksi bendrovės telefoną, – jeigu prireiktų. Atsipūtusi nuo atsiprašinėjimų ir blaškymosi, Brukė įdėjo į delninukę telefoną, prispaudė prie krūtinės šąlančias rankas ir patraukė ten, iš kur liejosi muzika.

Staiga ant peties pajuto delną, ir nė neatsisukusi, nespėjus jam ištarti nė žodžio, jau žinojo, kad ta ranka – Džuliano.

– Ruke? – jo balsas skambėjo klausiamai, netvirtai. Nežinojo, kaip jinai jį pasitiks.

Brukė neskubėjo atsisukti – labai jaudinosi, kad galbūt apsiriko, gal čia visai ne jis, – bet kai atsigrįžo, į ją it sunkvežimis trenkė neapsakomai stipri jausmų banga. Priešais ją stovėjo Džulianas su vieninteliu turimu kostiumu, droviai jai besišypsantis, susijaudinęs, o akyse toks žvilgsnis, lyg maldautų: „Būk gera, apkabink mane.“ Kad ir kas tarp jų įvyko, kad ir kaip per pastarąsias porą savaičių atšalo jų jausmai, Brukė netroško nieko daugiau, kaip tik jį apkabinti. Ir nieko čia nepaneigsi: ji visais refleksais, instinktyviai geidė vėl jį pamatyti.

Puolusi jam į glėbį, Brukė pusę minutės negalėjo pratarti nė žodžio. Nuo jo dvelkė šiluma, jis skaniai kvepėjo ir taip meiliai ją glaudė, kad Brukė net apsiverkė.

– Tikiuosi, čia laimės ašaros?

Brukė nusišluostė akis, gerai žinodama, kad išsitepliojo tušu, bet nekreipė į tai dėmesio.

– Laimės, džiaugsmo ir dar dievaižin ko, – atsakė ji.

Kai ji pagaliau nuo jo atsiplėšė, pamatė, kad jis prie kostiumo avi Converse sportbačius.

Džulianas pasekė akimis jos žvilgsnį.

– Pamiršau įsimesti išeiginius batus, – gūžtelėjęs pečiais prisipažino jis. Paskui parodė į galvą, ant kurios nebuvo jo įprastos kepuraitės. – Ir plaukai kaip šieno kupeta.

Brukė prisiglaudė ir vėl jį pabučiavo. Dieve, kaip gera, kaip sava! Labai norėjosi pykti, bet buvo nepaprastai laiminga vėl jį išvydusi.

– Ak, kam tai rūpi? Visi tik džiaugsis tave pamatę.

– Eime, susirasime Trentą ir Ferną. O tada abu pasikalbėsime.

Kažkodėl jo žodžiai Brukę nuramino. Jis atlėkė čia, dabar viskuo rūpinasi, ir ji patenkinta nusekė paskui jį. Džulianas nusivedė ją per koridorių, kur keletas svečių tarpusavy glaustinėjosi, – tarp jų ir Aizekas su savo mergina, – ir pasuko tiesiai į palapinę. Muzikantai ilsėjosi, nes svečiai valgė desertą, tad jiems nepavyko įsmukti vidun nepastebėtiems. Vos jiems įžengus į palapinę, nuotaika iš karto pasikeitė. Žmonės sužiuro į juos, pradėjo tarpusavy kuždėtis, o viena mergaitė, gal dešimties ar vienuolikos metų, parodė į Džulianą pirštu ir sušuko motinai jo vardą. Brukė išgirdo anytos balsą dar nespėjusi jos pamatyti.

– Džulianai! – sušnypštė Elizabeta, tarsi nukritusi iš dausų. – Ką čia dabar apsiavei?

Brukė palingavo galva. Šita moteris niekad nesiliaus jos stebinusi.

– Labas, mama. O kur..?

Daktaras Alteris jau po sekundės išdygo šalia jos.

– Džulianai, kur tu, po velnių, bastaisi? Nedalyvavai savo tikro pusbrolio kviestinėje vakarienėje, visam savaitgaliui palikai žmoną vieną, o dabar atleki šitaip apsirengęs? Kas tau darosi?

Brukė nusiteikė laukti konflikto, bet Džulianas ramiai jiems atsakė:

– Džiugu jus matyti, mama, tėti. Deja, prašom man atleisti.

Ir nusitempė ją prie Trento su Ferna. Jie ėjo palei staliukus, kalbindami svečius, ir Brukė pajuto kelias dešimtis akių, įsmeigtų į ją su Džulianu, kol abu priėjo prie laimingosios jaunavedžių porelės.

– Trentai, – tyliai pašaukė Džulianas, atsargiai uždėdamas ranką ant peties savo pusbroliui.

Kai jis atsisuko, veide pirmiausia pasirodė išgąstis, o paskui džiaugsmas. Abu vyrai apsikabino. Ferna šypsojosi Brukei ir visa jos baimė, kad jaunoji gali supykti dėl tokio netikėto Džuliano pasirodymo, staiga išgaravo kaip dūmas.

– Pirmiausia leiskite jus pasveikinti, mielieji! – pasakė Džulianas ir, paplekšnojęs Trentui per petį, pasilenkė pabučiuoti Fernai į skruostą.

– Ačiū, bičiuli, – padėkojo Trentas, aiškiai džiaugdamasis Džuliano atvykimu.

– Ferna, atrodai tiesiog pasakiškai. Nežinau, kuo tas vyrukas nusipelnė tavo rankos, bet galiu pasakyti, jam velniškai pasisekė.

– Ačiū, Džulianai, – nusišypsojo jam Ferna. Paskui paėmė Brukei už rankos ir tarė: – Laimė, šį savaitgalį mudvi su Bruke pagaliau radome laiko pabūti kartu, tad galiu drąsiai pasakyti, kad ir tau smarkiai pasisekė.

Brukė suspaudė Fernai ranką.

Džulianas plačiai šypsojosi Brukei.

– Ir aš taip manau, – tarė jis. – Klausykit, labai apgailestauju, kad pavėlavau į jūsų šventę.

Trentas numojo į tai ranka.

– Nesisielok. Džiaugiuosi, kad iš viso atvykai.

– Ne, ne, aš tikrai turėjau būti su jumis visą savaitgalį, bet labai atsiprašau.

Akimirksnį pasirodė, kad Džulianas tuoj apsiverks, tad Ferna pasistiebė ant pirštų ir apsikabinusi jį tarė:

– Viską galima išpirkti dviem bilietais pirmoje eilėje į tavo artimiausią koncertą. Argi ne taip, Trentai?

Visi ėmė juoktis, ir Brukė pamatė, kaip Džulianas padavė Trentui perpus perlenktą popieriaus lapą.

– Čia mano tostas kviestinei vakarienei. Atleisk, kad negalėjau vakar jo perskaityti.

– Gali paskaityti dabar, – pasiūlė jam Trentas.

Džulianas sutriko.

– Nori, kad perskaityčiau dabar?

– Juk tostas tavo, tiesa?

Džulianas linktelėjo.

– Tad manau, mūsų abiejų vardu galiu drąsiai sakyti, kad mes mielai jo pasiklausytume. Jeigu tu nieko prieš…

– Aišku, kad ne, – atsakė Džulianas. Tiesiog po akimirkos prie jų atsirado žmogus su mikrofonu rankoje, po kelių skimbtelėjimų į taurę palapinėje pasigirdo tildantys garsai ir netrukus svečiai nuščiuvo. Džulianas atsikrenkštė, paėmė į rankas mikrofoną ir iš karto pasijuto kaip žuvis vandeny. Brukė pagalvojo, ar ir visi svečiai mato, kaip laisvai ir natūraliai jis elgiasi su mikrofonu. Toks atsipalaidavęs ir žavus. Brukės širdį užliejo pasididžiavimas.

– Mielieji, – prabilo jis ir skruostuose nuo švelnios šypsenos atsirado duobutės. – Aš esu Džulianas, mudu su Trentu – pirmos eilės pusbroliai, skirtumas tarp mūsų gimtadienių – pusė metų, tad galiu drąsiai sakyti, jog kartu gimėm ir augom. Atleiskite, kad sutrukdžiau jūsų šventę, bet aš labai norėčiau palinkėti savo pusbroliui ir jo nuostabiajai žmonai visokeriopos laimės ir sėkmės.

Jis trumpam nutilo, permetė akimis perlenktą lapą, surado reikiamus žodžius, tada vėl jį sulankstė, gūžtelėjo pečiais ir įbruko kišenėn. Pakėlė akis, laukė.

– Matote, Trentą aš pažįstu jau labai seniai ir galiu drąsiai pareikšti, kad dar niekada nemačiau jo tokio laimingo. Ferna, tu ateini į mūsų keistą šeimą kaip naujas žmogus ir kaip šviežio oro gurkšnis.

Visi pratrūko kvatotis, išskyrus Džuliano mamą. Brukė šypsojosi.

– Turbūt ne visi žino, koks esu dėkingas Trentui. – Džulianas atsikosėjo, o palapinėje pasidarė dar tyliau. – Prieš devynerius metus jis supažindino mane su Bruke, su mano žmona ir mano gyvenimo meile. Bijau ir pagalvoti, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu tą vakarą per akląjį pasimatymą jie būtų kritę vienas kitam į akį. – Ir vėl juokas. – Tačiau aš džiaugiuosi, kad taip neatsitiko. Jeigu per mano vestuves kas būtų pasakęs, jog kuo toliau, tuo stipriau mylėsiu savo žmoną, būčiau nepatikėjęs, bet dabar, stovėdamas štai čia, galiu visiems patvirtinti, kad tai tiesa.

Brukė pajuto, kaip visi svečiai atsisuko į ją, bet ji negalėjo atplėšti akių nuo Džuliano.

– Mylėkite ir jūs vienas kitą stipriau su kiekviena prabėgančia diena. Ir niekada nepamirškite – kad ir kokias kliūtis gyvenimas sviestų jums po kojų, privalote jas įveikti drauge. Šįvakar judviem tai tik prasideda, ir aš esu tikras, niekas nesupyks, jeigu visų vardu pasakysiu, kad labai džiaugiamės galėdami šiandien dalytis jūsų laime ir džiaugsmu. Prašau visų pakelti taures už Trentą ir Ferną!

Tarp svečių kilo vis didėjantis šurmulys, vieni su kitais daužėsi taurėmis, o kažkas sušuko:

– Dar, dar!

Džulianas nuraudo ir vėl palinko prie mikrofono.

– O dabar ta proga laimingajai jaunųjų porai norėčiau skirti dainą „Vėjas po mano sparnais“. Tikiuosi, jūs leisite?

Jis atsisuko į Trentą ir Ferną. Šie stovėjo priblokšti. Stojo mirtina tyla, kurią netrukus nutraukė Džulianas, tardamas:

– Aš gi juokauju. Na, jeigu norite, kad aš…

Trentas lyg įgeltas pašoko ant kojų, apsimetė puoląs Džulianą, o Ferna prilėkė prie jo ir su ašaromis akyse ėmė bučiuoti. Ir vėl svečiai pratrūko kvatotis ir šaukti, o Džulianas pašnibždėjo kažką savo pusbroliui į ausį ir jie abu apsikabino. Muzikantai užgrojo lėtą melodiją, Džulianas priėjo prie Brukės ir, netaręs nė žodžio, paėmė jai už rankos ir nusivedė pro svečius į koridorių.

– Kaip gražiai kalbėjai, – pasakė Brukė ir jos balsas nutrūko.

Džulianas abiem rankomis suėmė jai veidą ir įdėmiai pažiūrėjo į akis.

– Kalbėjau iš širdies.

Brukė prisiglaudė prie jo ir pabučiavo. Tai truko trumpą akimirksnį, bet atrodė, kad šis bučinys buvo pats saldžiausias per visus jų bendro gyvenimo metus. Ji jau norėjo apkabinti jam kaklą, bet jis ištempė ją pro duris į lauką ir paklausė:

– Turi paltą?

Brukė nužvelgė nedidelį būrelį žmonių, stovinčių ir rūkančių kitam tako gale, ir tarė:

– Palikau rūbinėje.

Džulianas nusivilko švarką ir apgaubė jai pečius.

– Eime, – pakvietė.

– Kur tu mane vedi? Į viešbutį pėsčiomis bus per toli, – sušnibždėjo ji, vedama pro rūkalius už namo kampo.

Džulianas uždėjo ranką jai ant juosmens ir nusivedė į vidinį kiemą.

– Reiktų grįžti vidun, bet nemanau, jog kas nors supyks, jeigu mes trumpam dingsime.

Džulianas nusivedė Brukę siauru takeliu per kiemą tvenkinėlio link ir paprašė atsisėsti ant akmeninio suolo, pastatyto prie vandens.

– Nešalta? – paklausė jis.

Per ploną suknelės audinį nuo akmeninio suolo smelkėsi baisus šaltis, o ir kojų pirštus jau buvo pradėję gelti.

– Truputį.

Džulianas stipriai ją apkabino ir suspaudė glėbyje.

– Ką čia sumanei, Džulianai?

Jis paėmė jai už rankos.

– Jau prieš išvažiuodamas supratau darąs didelę klaidą. Bandžiau save įtikinti, kad būsią geriau, jeigu nieko į savo reikalus nevelsiu, bet smarkiai apsirikau. Turėjau daug laiko viską apmąstyti ir dabar nenoriu gaišti nė minutės, nes trokštu su tavimi pasikalbėti.

– Gerai…

Jis paėmė kitą jos ranką.

– Man teko sėdėti šalia dainininko Tomio Beilio, to, kuris prieš keletą metų laimėjo „Amerikos dievaičio“ konkursą, pameni?

Brukė linktelėjo. Ji neužsiminė nei apie Amberę, nei apie tai, kad viską, ką reikia, jau žino apie tą Tomį.

– Matai, mes, ko gero, tik dviese skridom lėktuve pirmąja klase, ir aš tada skridau dirbti, o jis, kaip supratau, atostogauti. Turėjo porą laisvų savaičių tarp koncertų, todėl išsinuomojo kažkokią prabangiausią vilą, ir tąkart mane baisiai nustebino, kad keliauja ilsėtis vienas…

– Dieve, jeigu jis skrenda lėktuvu vienas, dar nereiškia, kad ir nuskridęs ten atostogaus vienas.

Džulianas kilstelėjo ranką ir ją nutildė.

– Taip, tu visiškai teisi. Jis visą kelią čiauškėjo apie merginas, kurios jį ten pasitiks, jo lauks ir panašiai. Sakė, ketina atvykti jo agentas, vadybininkas ir dar keletas vadinamųjų draugų, kuriems jis nupirkęs lėktuvo bilietus. Man jis pasirodė apgailėtinas, bet nežinau, gal jam maivytis patinka. Juk daug kas mėgsta pasipuikuoti. Bet paskui jis pradėjo gerti, maukė kaip pasiutęs, o kai jau buvome pusiaukelėje virš Atlanto, jis apsipylė ašaromis – tiesiog pratrūko raudoti. Ėmė guostis, kaip jam trūksta buvusios žmonos, artimųjų ir vaikystės bičiulių. Kad gyvenime neturi pastovių draugų, o tik tuos, kurie atsirado per pastaruosius keletą metų ir kurie iš jo vis ko nors nori. Jis palūžo, Bruke, atrodė visiškas nelaimėlis, ir tada man šovė galvon: Aš toks, ginkdie, nenorėčiau būti.

Pagaliau Brukė atgavo amą. Nė nepajuto, kad visą šį pokalbį ji klausėsi užgniaužusi kvapą. Jis nenori toks būti. Keli paprasti žodeliai, kurių ji taip seniai laukia.

Brukė pažiūrėjo į Džulianą.

– Aš irgi nenorėčiau, kad tu toks būtum, bet nenorėčiau būti ir tokia žmona, kuri niekur tavęs neišleidžia, nuolat niurzga, grasina ir klausinėja, kada grįši namo.

Džulianas pažiūrėjo į ją ir kilstelėjęs antakius tarė:

– Dieve, o juk tau tai patinka.

Brukė pagalvojo ir atsakė:

– Taip, tu teisus. Man tai patinka.

Ir abu nusišypsojo.

– Klausyk, Bruke, aš vis galvoju ir galvoju. Suprantu, kad prabėgs nemažai laiko, kol tu vėl pradėsi manimi pasitikėti, bet aš labai stengsiuosi. Šita padėtis, kurią dabar išgyvenam… Tikras pragaras. Jeigu nenori šįvakar manęs daugiau girdėti, tai bent išklausyk šitai: aš taip lengvai mūsų bendro gyvenimo nenutrauksiu. Nei dabar, nei niekada.

– Džulianai…

Jis prisiglaudė prie jos.

– Ne, tu paklausyk. Taip ilgai plušėjai per du darbus, o aš… Aš net nemačiau, kaip tau sunku…

Brukė paėmė jam už rankos.

– Ne, aš pati dėl to gailiuosi. Norėjau stengtis dėl tavęs, dėl mūsų abiejų, tačiau nereikėjo man taip atkakliai laikytis įsikibus abiejų darbų, kai tavo karjera taip šoktelėjo aukštyn. Nežinau, kodėl taip atsitiko, bet jaučiausi atstumta, atrodė, viskas slysta iš rankų, o aš stengiuosi viską sugrąžinti į senas vėžes. Aš irgi daug apie tai mąsčiau ir man reikėjo mesti darbą Hantlio mokykloje, kai tik išėjo pirmasis tavo albumas. Reikėjo paprašyti ligoninėj tik pusės etato. Gal tada mums būtų buvę lengviau matytis dažniau. Bet jeigu dabar imčiau dirbti tik dalį etato arba atsirastų galimybė atidaryti savo kliniką, aš vis tiek… Nežinau, ar mums kas išeitų.

– Privalo išeiti! – sušuko jis su tokiu ryžtu, kokio ji jau seniai jo balse negirdėjo.

Džulianas įkišo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė kelis perlenktus lapus.

– Kas čia… – ji vos nepaklausė: „Skyrybų dokumentai?“, bet laiku susitvardė. Ir elgiasi, ir jaučiasi kaip tikra beprotė.

– Čia mūsų strateginis planas, Ruke.

– Strateginis planas? – Buvo matyti, kaip stingsta jos išpučiamas oras. Brukė pradėjo nevaldomai drebėti nuo šalčio.

Džulianas linktelėjo.

– Čia tik pradžia, – tarė jis, braukdamas jai už ausies plaukus. – Visiems laikams atsikratysime mus nuodijančių žmonių. Pirmiausia – Leo, gerai?

Vien nuo šito vardo ji net susigūžė.

– Kuo jis čia dėtas?

– Tiesą pasakius, daug kuo. Jis visais įmanomais būdais nuodijo mums gyvenimą. Tu jau turbūt ir anksčiau tą nujautei, bet aš buvau toks kvailas, kad nieko nepastebėjau. Jis nutekino spaudai didžiąją dalį informacijos ir pats suorganizavo paparacus prie Chateau viešbučio. Jis pats pasiuntė į mano numerį tą mergšę, įsivaizduodamas, kad bet koks paviešinimas spaudoje yra geras ženklas. Jis viską surežisavo. Kaltas ir aš – prisipažįstu, – bet Leo…

– Kaip šlykštu, – linguodama galva baisėjosi Brukė.

– Aš jį atleidau.

Brukė kilstelėjo galvą ir pamatė, kad Džulianas šypsosi.

– Atleidai?

– Taip, išvijau. – Ir jis padavė jai perlenktą popieriaus lapą. – Čia antras žingsnis.

Šiame lape buvo išspausdintas puslapis iš interneto. Jame buvo malonaus pagyvenusio vyro, pavarde Hovardas Lu, nuotrauka, kontaktinė informacija ir ilgas sąrašas per pastaruosius keletą metų jo parduotų butų.

– Ar aš tą Hovardą pažįstu? – paklausė Brukė.

– Netrukus susipažinsi, – šypsodamasis atsakė Džulianas. – Hovardas – mūsų naujasis nekilnojamojo turto agentas. Ir jeigu tu nieko prieš, tai pirmadienį iš pat ryto mes su juo susitinkam.

– Pirksim butą?

Jis padavė jai dar keletą lapų.

– Pirma apžiūrėsime šituos. Ir, žinoma, visus, kuriuos tu pati išsirinksi.

Brukė kurį laiką žiūrėjo į jį, paskui išlankstė lapus ir aiktelėjo. Čia buvo net keletas nuotraukų su puikiais miesto namais Brukline, iš viso gal kokie šeši ar septyni, o prie jų mažesnės nuotraukos su kiemo augalais, ilgas sąrašas patogumų ir privalumų. Jos akys ilgiau apsistojo ties paskutiniu, keturių aukštų rusvo smiltakmenio namu su atviru prieangiu ir nedideliu, metaline tvora aptvertu vidiniu kiemu, pro kurį jai kartu su Džulianu teko praeiti gal šimtą kartų.

– Šitas tau labiausiai patinka, tiesa? – paklausė jis, besdamas pirštu.

Brukė linktelėjo.

– Taip ir maniau, bet jį mes apžiūrėsime paskutinį. Jeigu tau jis tikrai patiks, galėsime pasiūlyti savo kainą.

– Dieve šventas. – Brukė neįstengė visko aprėpti. Perniek visos kalbos apie prabangius loftus Traibeke ar supermodernius butus dangoraižiuose. Jis irgi nori namo – tikrų namų – lygiai kaip ir ji.

– Imk, – tarė jis, paduodamas dar vieną lapą.

– Čia dar ne viskas?

– Pažiūrėk.

Tai buvo dar vienas kompiuteriu spausdintas lapas, o jame – besišypsančio vyro, pavarde Ričardas Goldbergas, nuotrauka. Apie keturiasdešimt penkerių metų vyras, dirbantis agentūroje „Originalių menininkų vadyba“.

– Kas šitas mielas vyras? – paklausė ji.

– Tai mano naujasis vadybininkas, – atsakė Džulianas. – Paskambinau keliems ir suradau tą, kuris supranta, ko aš siekiu.

– Ar galiu paklausti ko?

– Ogi susikurti sėkmingą karjerą taip, kad neprarasčiau to, kas man svarbiausia – tavęs, – tyliai atsakė jis. Bakstelėjęs į Ričardo nuotrauką kalbėjo toliau: – Pasišnekėjau su juo ir jis mane iškart suprato. Finansinių galimybių man plėsti nereikia – man reikia tavęs.

– Bet mes vis tiek galėsime nusipirkti tą namą Brukline, ką? – plačiai šypsodamasi paklausė Brukė.

– Taip. Be abejo. Jeigu sutiksiu atsisakyti kelių apmokamų koncertų, bet pasirinksiu vieną ilgą turnė per metus, vis tiek uždirbsiu pinigų per akis. Sakykim, šešių aštuonių savaičių turnė, daugiausia.

– Ir kaip tau pačiam visa tai?

– Ogi normaliai. Ne tau vienai nepatinka mano koncertinės kelionės – toks gyvenimo būdas irgi ne man. Bet aš manau, kad kartą metuose, jeigu tai suteiks mums laisvę gyventi nevaržomai, verta drauge pakentėti tas šešias ar aštuonias savaitėles. Kaip manai?

Brukė linktelėjo.

– Sutinku. Mano galva, tai puikus kompromisas. Jeigu tau neatrodys, kad save apgaudinėji…

– Aišku, tai ne tobuliausias variantas – nieko tobulo apskritai nėra, – bet aš manau, tai būtų visai nebloga pradžia. Ir dar, žinok, nenoriu, kad mestum savo darbą ir tik keliautum su manimi. Suprantu, kada nors turėsi mėgstamą darbą, o gal vėliau ir kūdikį… – Jis kilstelėjo antakius, ir Brukė nusijuokė. – Aš galėčiau namo rūsyje įrengti studiją, kad visą laiką būčiau namie su šeima. Patikrinau – visi čia išvardyti namai turi rūsius.

– Dieve mano, Džulianai, juk tai… – Brukė mostelėjo ranka su visais tais lapais, žavėdamasi jo nuovokumu ir visomis jo pastangomis. – Neišmanau, nė ką ir sakyti.

– Sakyk „taip“, Bruke. Mums viskas pavyks, žinau, kad pavyks. Pala – kol kas dar nieko nesakyk. – Jis praskleidė švarką, į kurį Brukė buvo susisupusi, ir įkišo ranką į vidinę kišenę. Ištraukęs atgniaužė pirštus, saujoj laikė nedidelę aksominę papuošalų dėžutę.

Brukė užsidengė ranka burną. Jau norėjo klausti Džuliano, kas viduje, bet jai nespėjus prasižioti, jis šastelėjo nuo suolo ir atsiklaupė priešais ją, o kitą ranką uždėjo jai ant kelio.

– Bruke, ar padarysi mane laimingiausiu vyru pasauly, darsyk ištekėdama už manęs?

Ir atidarė dėžutę. Ten buvo ne koks nors naujas prabangus sužieduotuvių žiedas su didžiuliu deimantu ar keliais žvilgančiais akmenėliais, kaip ji įtarė, o jos paprastas auksinis vestuvinis žiedelis, įspraustas tarp dviejų aksominių klosčių. Tas pats, kurį Grammy apdovanojimų vakarą jai nuo piršto nutraukė stilistė, tas pats, kurį ji jau šešerius metus nešiojo diena dienon ir jau manė niekada nebeatgausianti.

– Kai tik jį gavau, nešiojau pasikabinęs po kaklu ant grandinėlės, – prisipažino Džulianas.

– Man išėjo netyčia, – suskubo teisintis Brukė. – Per tą sumaištį jis tiesiog pasimetė. Prisiekiu, tai tikrai nebuvo jokia simbolika ar…

Jis atsistojo ir pabučiavo ją.

– Suteik man garbę ir vėl jį užsimauk, gerai?

Brukė apsikabino jam kaklą ir pravirkusi linktelėjo. Norėjo pasakyti taip, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Jis ėmė juoktis, sūpuoti ją priglaudęs, tvirtai apkabinęs.

– Štai, žiūrėk, – tarė jis, ištraukė iš dėžutės žiedelį ir parodė vidinėje pusėje, šalia anksčiau išgraviruotos jų sutuoktuvių datos, naują šios dienos datą. – Kad nepamirštume, jog šią dieną pasižadėjome pradėti viską iš naujo. – Paėmęs jos kairę ranką užmovė ant piršto senąjį vestuvinį žiedą, ir tik tada, kai jis atsidūrė įprastoje vietoje, Brukė pajuto, kokia plika ir nuoga iki tol jautėsi.

– Klausyk, Ruke, nenoriu reikalauti ceremonijų, bet tu man vis tiek dar nepasakei „taip“. – Jis droviai pažvelgė į ją ir Brukė pamatė, kad jis vis dar jaudinasi.

Ji tai priėmė kaip gerą ženklą.

Per vieną pokalbį visų problemų neišspręsi, bet šįvakar jai jau niekas neberūpėjo. Jie myli vienas kitą. Ir vienas Dievas težino, kas jų laukia po kelių mėnesių ar metų, ar išsipildys jų planai ir troškimai, bet šiandien – pirmą kartą po ilgų laukimo mėnesių – ji gali tvirtai pasakyti, kad labai trokšta pabandyti.

– Myliu tave, Džulianai Alteri, – tarė ji ir suėmė jam už rankų. – Taip, aš tekėsiu už tavęs. Taip, taip, taip.

Padėka

Pirmiausia norėčiau padėkoti savo agentui Sloanui Harrisui. Visą gyvenimą liksiu jam dėkinga už nenuilstamą palaikymą, neįkainojamus patarimus, ramybę ir ištvermę, kai reikėdavo spręsti keblias, mano primestas problemas. Kas rytą atsibudusi dėkoju Dievui, kad esu Sloano komandos narė; mane labai žavi, kaip jis bene kiekvienam pokalby moka sumaniai įvelti žodį „kabuki“.

Dėkoju savo svajonių redaktorių grupei ta tvarka, kuria su jomis susipažinau: Marysue Rucci, Lynne Drew ir Greer Hendricks. Kiekvienas knygos autorius turėtų žinoti, ką reiškia turėti tokias sumanias, supratingas ir jautrias koleges. Dar kartą noriu apkabinti Lynne ir padėkoti jai už dažnas keliones per Atlantą (gal tai jau tapo kasmete tradicija?).

Dėkoju Judith Curr už jos užkrečiančią energiją ir entuziazmą ir Davidui Rosenthaliui už nuolatinį tikėjimą manimi (nors jis negali pakęsti žodžių „nuolatinis tikėjimas manimi“). Nuoširdžiai ačiū Atria kolektyvui, o ypač Carolyn Reidy, Chris Lloreda, Jeanne Lee, Lisai Sciambra, Melony Torres, Sarah Cantin, Lisai Keim, Nancy Inglis, Kimberly Goldstein, Ajai Pollock, Rachel Bostic, Natalie White, Craig Dean ir visai pardavimo grupei. Nepaprastai džiaugiuosi už galimybę būti šios šeimos nare!

Ačiū tariu Betsy Robbins, Vivienne Schuster, Alice Moss, Kate Burke, Cathy Gleason, Sophie Baker, Kyle White ir Liudmillai Suvorovai. Dievinu jus visas. Nuoširdų ačiū tariu Kristyn Keene už ypač protingus ir tikslius patarimus visais klausimais – nuo siužeto vystymo iki aukštakulnių nešiojimo. Jūs visada esate teisi. Prie krūtinės glaudžiu Carą Weisberger už sumanias minčių generavimo valandėles. Dėkui Damianui Bendersui už muzikines konsultacijas ir Victoriai Stein už pagalbą dietologijos klausimais. Visi knygoje atsiradę netikslumai – tik dėl mano kaltės.

Labai ačiū mano nuostabiai šeimai: mamai, tėčiui, Danai, Sethui, senelei, seneliui, Bernie, Judy, Jonathanui, Brianui, Lindsey, Dave’ui, Allison, Jackie ir Melui. Ačiū jums už kantrybę, ištisomis valandomis klausantis mano kalbų apie romaną ir padedant jį rašyti su tokia didžiule meile ir palaikymu. Miela aukle, žinau, kad ir jūs skaitote šias eilutes. Aš jūsų nepaprastai ilgiuosi.

Ir galiausiai nuoširdžiausią ačiū tariu savo vyrui Mike’ui. Be jo šiandieną nebūtų šio romano (ar mano sveiko proto). Mudu aptarinėdavom personažus pusryčiaudami, siužetą – pietaudami, turinį – vakarieniaudami. O jis ne tik nė sykio nepagrasino man skyrybomis, bet dar ir kasdien priversdavo skaniai pasijuokti. MC, myliu tave.